BALTISTICA XLI (1) 2006 103–117 Simas KARALIÛNAS Vytauto Didþiojo universitetas

Dainava. VARDO REIKÐMË, ISTORIJA IR KILMË

Gardino srities Zietelos (br. Dziatlovo ir Diatlovo, le. Zdêiæcioù) rajone (Baltaru- sija), apie 80 km á pietus nuo Lietuvos sienos ir 150 km nuo Vilniaus, yra sodþius, vietiniø lietuviø vadinamas Dainava (acc. sg. Dainavà); reèiau pasakoma ir Dainuva (V i d u g i r i s 1998, 820). Jo gyventojai vadinasi dainaviðkiai, reèiau dainuviðkiai, be to, ðie þodþiai eina ir bûdvardþiais (V i d u g i r i s 1998, 122, 123). Slaviðkasis to so- dþiaus pavadinimas yra (baltarusiðkai) Jatvezü (ßòâåçü) arba Jatvjazü (ßòâÿçü), (len- kiðkai) Jaãwieê (Wo l t e r 1899, 166–169; Âîëòåðú 1912, 159; B û g a 1961, 128– 129, 153 [iðn. 1]; V i d u g i r i s 1959, 196). Kad ðiø skirtingø kalbø vietovardþiø buvimas greta vienas kito nëra atsitiktinis, matyti ir ið istoriniø ðaltiniø. Dar E. Vol- teris teisingai nustatë, kad ðitoje lietuviø tarmëje iðliko lietuviðkasis jotvingiø pava- dinimas, ir tai jis susiejo su Lietuvos metraðèio Litovskomou rodou poèinokú (Ëèòîâ- ñêîìîó ðMäîó ïî÷èíîêú) þinia apie Dainavos-Jotvos girià (o Doinovo-jatveþskoj puðè© [î Äîéíîâî-ÿòâåæñêîé ïóù§]) ir kunigaikðèio Traidenio dalinæ þemæ (Âîëòåðú 1912, 159): a pætyi brat ego Troidenü meðkal pri brate svojemú velikomú knæzi Nari- monte. I dov©dalsja knæzü velikyi Narimontú iþ meðkajutü muþiki na pouðèi Doinova Jatveþ [variantas Jatvezü] a pana nad soboju ne majutü. I poðol na nich. I oni ne protivæ- èisæ poddalisæ i poklonilisæ emîu [ ] i knæzü velikyi Troidenü [ ] prozovetsæ velikimú knæzemü Jatüvezskimú i Doinovúskimú (à ï­òûè áðàò åãî Òðîèäåíü ìåøêàë ïðè áðàòå ñâîåìú âåëèêîìú êí­çè Íàðèìîíòå. È äîâ§äàëñÿ êí­çü âåëèêûè Íàðè- ìîíòú èæ ìåøêàþòü ìóæèêè íà ïîóùè Äîèíîâà ßòâåæ [variantas ßòâåçü] à ïàíà íàä ñîáîþ íå ìàþòü. È ïîøîë íà íèõ. È Míè íå ïðîòèâ­÷èñ­ ïîääàëèñ­ è ïîêëîíèëèñ­ åìîó [...] è êí­çü âåëèêûè Òðîèäåíü [ ] ïðîçîâåòñ­ âåëèêèìú êí­- çåìü ßòüâåçñêèìú è Äîéíîâúñêèìú) (ÏÑÐË 1853, [stulpeliai] 237–238; B û g a 1961, 128). Ið Mindaugo 1257 m. donacinio akto matyti, kad Dainava (ðaltiniø Deynowe, De- nowe) ir jotvingiø kraðtas anuomet buvo laikomi ta paèia þeme: Denowe tota, quam etiam quidam Ietwesen vocant „[Dovanojama] visa Dainava, kurià dar vadina Jotva“ (LECU 437). Tas pats pasakyta ir Mindaugo 1259 m. donaciniame raðte (kuris átariamas esàs Ordino falsifikatas): Denowe tota, quam etiam quidam Jetwesen vocant (PU, Nr. 79; B û g a 1961, 128).

! Mokslinëje literatûroje jau seniai nustatyta, kad, pirma, Dainava / Dainuva ir, antra, Jatveþ / Jatvezü yra du to paties objekto pavadinimai: pirmieji – lietuviðki, ant- rieji – slaviðki (Âîëòåðú 1912, 159; Îòðåìáñêèé 1963, 3; N a l e p a 1964, 46; Íåïîêóïíûé 1974, 145–148. ) Prie ðiø istoriniø ðaltiniø vardø identifikavimo pri- sidëjo ir K. Bûga: „Ðalies vardas Denowe ir Äîéíîâà prûsiðkai reikëtø vadinti Dai- navô. Tie lietuviai, kuriems teko susidurti su sûdais [sûduviais – S. K.], Dainavos vardà ðiandie iðtaria Dainava. Zietelos (Slanymo aps.) par. gudai vienà sodþiø vadina vardu ßòâåçü (e ið ÿ be kirèio), kuris vietos lietuviams yra Dainava. Tasai duomuo patvirtina, kad Dainavos esama tos paèios tautos, kaip anos, kurià gudai vadina ÿòâÿçü (vëliau ÿòâåçü)“ (Bûga1961, 128–129). Istoriniø ðaltiniø pavadinimai (lotyniðkøjø) Deynowe 1253, Denowe 1257, 1259, (rusiðkøjø) Doinova [Äîéíîâà] XVI a. yra taip pat seniai susieti su atitinkamais Lietuvos teritorijos vietovardþiais (G e r u l l i s 1921, 48; B û g a 1 9 6 1, 128–129; O t r æ b s k i 1963, 158–159; Òîïîðîâ 1975, 290–291). Pirmiausia tai Dainava (acc. sg. Dainavà), kuriuo vadinami trys kaimai Ðalèininkø, po du kaimus Kaiðiado- riø ir Ukmergës rajonuose, po vienà kaimà Varënos ir Vilniaus rajonuose. Toliau minëtini pavadinimai Dainavëlë Kaiðiadoriø, Lazdijø, Ðalèininkø bei Trakø rajo- nuose ir Dainaviðkiai Lazdijø bei Jurbarko rajonuose [LATSÞ 52; VÞ 73] (kai ku- rie ið jø, pvz., Lazdijø rajono, gali bûti nauji, atsiradæ atkûrus Lietuvos valstybæ 1918 m.). Dël pastarojo vietovardþio galima prisiminti jau minëtà faktà, kad Ziete- los rajono (Baltarusija) Dainavos kaimo gyventojai yra vadinami dainaviðkiais. Kaip matome, nurodyti kaimø pavadinimai yra iðsidëstæ pietryèiø Lietuvoje. Vadinasi, jø arealas gravituoja á jotvingiø istoriniø þemiø pusæ. Labai galimas daiktas, dël nuo- latiniø karø su kaimynais slavais jotvingiai yra këlæsi á deðinájá Nemuno krantà, kû- ræsi Lietuvoje. Ðie kaimø pavadinimai patvirtina tiek tai, kad istoriniuose ðaltiniuo- se paliudytos jø pavadinimo formos yra autentiðkos, tiek ir tai, kad jotvingius vardu Dainava vadino lietuviai. Negana to. Aukðtaièiuose (Jurbarko, Kaiðiadoriø, Raseiniø, Ðakiø, Ðirvintø, Tra- kø ir Ukmergës rajonuose) yra iðsidëstæ deðimt kaimø, turinèiø pavadinimà Dai- niai. J. Ochmañskis pagrástai spëjo, kad atskirais atvejais ðis kaimø pavadinimas gali bûti atsiradæs ið Dainavos gyventojø vardo (Îõìàíüñêèé 1981, 126) *dai- niai (sg. *dainys) „dainaviai“. O tai, kad ðis oikonimas aptinkamas taip pat pietva- kariø pusëje (Ðakiø, Jurbarko, Raseiniø rajonai), reikëtø aiðkinti gyventojø migra- cija Nemunu þemyn. Vertëtø pabrëþti ir tai, kad ðitokia trumpesne forma galëjo vadintis jotvingiø kraðto gyventojai kaip atskiri suskaièiuojami genties nariai, o gen- èiai kaip nedalomai visumai vadinti galëjo bûti pasidaryti priesagø -ava, -uva kuo- piniai pavadinimai Dainava, Dainuva. Darantis ðitokius vedinius, darybos pagrindo

" (ðiuo atveju *dainŠa-, plg. Dainiai) kamiengalio pobûdþio ne visada bûdavo paisoma, plg. brolis (< *brâlŠa-) vedinius broliava, brolava, broluva/broluva „broliai ir seserys bei jø vaikai“ (LKÞ I 1069, 1072). Dël to, matyt, dabar ir turime Dainava (vietoj laukiamo *Dainiava). Kilmës atþvilgiu Dainava (variantà Dainuva), sûduviø *Dainavô K. Bûga gretino su upëvardþiais Dainava, Daina, taigi laikë vandenvardinës kilmës, pabrëþdamas, kad jie, bûdami tekanèiø vandenø vardai, kilmës atþvilgiu sietini su latviø veiksmaþodþiu diAt (deju) „ðokti, paðuokomis bëgti“ (B û g a 1961, 143–144, 153 [iðn. 1], 156). Kiti tyrinëtojai ðá jotvingiø kraðto pavadinimà taip pat siejo su vandenvardþiais, tokiais kaip Dainava (upë áteka á Verdaunios eþerà) Varëna, Dainys (upë áteka á Rukø eþe- rà) Krakës, Dainisú eþeras (minimas Spruogio XVI a. buv. Krakiø valsèiuje), Dei- nininkas (Bartuvos intakas) Mosëdis, Dain-upis (Bartupës deðinysis intakas) Vei- veriai, Daina-balë (pelkë Ðventeþerio parapija), taigi laikë hidroniminës kilmës (O t r æ b s k i 1963, 158; Îòðåìáñêè 1963, 3–6; N a l e p a 1964, 47; Òîïîðîâ 1975, 290–291; Va n a g a s 1980, 7–34; K a b e l k a 1982, 39; Z i n k e v ièius 1984, 283; S a l y s 1985, 408). Tiek minëti hidronimai, tiek prûsø vandenvardþiai Denow 1340 (vok. Deinowa-See) eþeras, Dena upë (vok. Dein-/luss) (Gerullis 1922, 27; B û g a 1961, 143; LUEV 26, 29; Va n a g a s 1981, 79) yra nepriklausomi priesagos

Ÿn- dariniai veikiausiai ið ide. ðaknies *deih1- „lëkti, dumti, skubëti; suktis, greitai judëti (ratu)“. Ðios ðaknies kontinuantais etimologiðkai laikomi latviø kalbos veiks- maþodþiai diAt (deju) „ðokti, ðokinëti; dainuoti“, dEdEt „ðokdinti; varyti, ginti“ bei jø giminaièiai s. i. dƒyati „jis lekia“, gr. din#w, dine&w „suku (aplink, ratu), sukioju “ (R i x 1998, 91; plg. U r b u t i s 1981, 60–62). Taèiau yra pagrindas manyti, kad topo- nimas ir etnonimas Dainava (Dainuva) kilmës atþvilgiu su ðita veiksmaþodine ðakni- mi greièiausiai nëra susijæs, kitaip sakant, hidroniminës kilmës gali ir nebûti. Kalba- mojo etnonimo iðtakø paieðkas galima pasukti visai kita linkme. Verta pradëti nuo K. Bûgos teiginio, kad „sanskrito þodis [galvoje turimas s. i. dhen⠄melþiama karvë“ – S. K.] neturi nieko bendra su lietuviø kalbos þodþiais dieni ir dieninga [ ], nes jø nieku bûdu negalima atskirti nuo dienos „Tag, dzieñ“ [ ]“ (B û g a 1959, 252, plg. B û g a 1958, 358 [iðn. 2]), ir èia K. Bûga pasirëmë tokiais gyvosios kalbos posakiais kaip moteris dienose (dienos Svëdasai, Dusetos) „nëðèia, gravida, schwanger“, jø vietininkus dienose (dial. dienos) laikë daiktavardþio die- nos I „metas nuo ryto ligi vakaro“ daugiskaitos formomis. Reikia pasakyti, kad K. Bû- gai anuomet dar nebuvo þinomas faktas, jog gyvojoje lietuviø kalboje egzistuoja kitas daiktavardis, bûtent homonimas dienos II „nëðtumas, laikas arti gimdymo“. Bet ankstesniuose savo darbuose bûdvardá dieni „turësianti, vesianti, laukianti (apie kumelæ)“ K. Bûga siejo su kitø ide. kalbø þodþiais giminaièiais, pvz., su s. i. dhenu-

# „atleidþianti pienà“ (B û g a 1958, 358), o dël bûdvardþio diena „nëðèia, dieninga“, randamo tik Nesselmanno þodyne, tikrumo pagrástai abejojo (B û g a 1959, 252). Taèiau reikia pasakyti, kad, be K. Bûgos, nuomonæ, jog ne tik dienos II „nëðtu- mas, laikas arti gimdymo“, bet ir adj. dieni ir dienë yra daiktavardþio diena „metas nuo ryto ligi vakaro “ vediniai, reiðkë bei grindë ir kiti tyrinëtojai (S k a r d þ i u s 1943, 115 = S k a r d þ i u s 1965; O t r æ b s k i 1955, 174; L i u k k o n e n 1999, 142– 144). Antai K. Liukkonenas teigia, kad pastarojo daiktavardþio vedinys adj. *die- nus masc., dieni fem. reiðkæs „turësianti, laukianti (apie moterá)“, tiesiogine pras- me – „esanti dienose (mit Tagen versehen)“, o darybinis jø santykis su diena esàs toks pat kaip galvus ir galvi „su daug galvø“ greta galva (L i u k k o n e n 1999, 144). Ðis tyrinëtojas remiasi taip pat A. Juðkos fraze Moteris dieninga, t. y. jijë nëðèia pas- kutiniose dienose ir jà interpretuoja kaip „moteris esanti dienose (mit Tagen verse- hen), nëðèia paskutinëmis dienomis (sie ist die letzten Tagen schwanger)“ (L i u k - k o n e n 1999, 144). Taèiau dabar turima gyvosios kalbos, visø pirma tarmiø, medþiaga leidþia ðitokià kalbamø lietuviø kalbos bûdvardþiø istorinæ lyginamàjà interpretaci- jà patikslinti (þr. þemiau). Taip pat negalima negirdomis apeiti argumentacijos tø tyrinëtojø, kurie laikësi kitokio poþiûrio. Z. Spechtas, iðdëstæs K. Bûgos aiðkinimà, pabrëþë, kad metodiðkai yra teisinga þodþiø istorijos klausimais pirmiausia giminaièiø ieðkoti toje paèioje kalboje. Mûsø atveju tai reikðtø bûdvardá dieni sieti su daiktavardþiu diena remiantis fraze moteris dienose – kaip darë K. Bûga (S p e c h t 1934, 235–238). Kita vertus, Z. Spechtas tei- gë negalás pritarti K. Bûgos aiðkinimui dël to, kad frazë moteris dienose, kur dienose yra daiktavardþio diena daugiskaitos vietininko forma, esanti grynai eufemistinis pasakymas. Jis esàs arba sutrumpintas A. Juðkos þodyne randamas iðtisas pasaky- mas Jijë nëðèia paskutiniose dienose – taip A. Juðka apraðo Moteris dieninga, – arba buvæs nusiþiûrëtas á rusø baba vú por© (Dalü III 1048). Abiem atvejais eufemistið- kai esàs apraðomas nëðtumas. K. Bûga nepagrindæs diena „metas nuo ryto ligi va- karo “ semantinio pakitimo á dieni „turësianti, vesianti, laukianti (apie kumelæ)“. Z. Spechtas pridûrë, kad jis nelaiko galimu formos dienose reikðmæ, randamà frazë- je moteris dienose, kaip nors susieti su bûdvardþiais dieni, diena (be kirèio), nes panaðus þodþiø skambëjimas esàs apgaulingas (Specht 1934, 236). Z. Spechtas taip pat tvirtino, kad lietuviø kalboje vartojamos frazës kumelë die- ni, karvë dieni, avis dieni Avestos kalboje tiksliai (genau) atliepianèios kaGwa daçnu „asilë“, gava daçnu „galvijas (karvë)“, aspa daçnu „kumelë“, uðtra daçnu „asilë“, indø Rigvedose g*vo dhenava¸, gave dhenave; be to, pabrëþë, kad lie. dieni, Avestos daçnu ir s. i. dhenu¸, iðskyrus galûnes, tiksliai vieni kitus atitikdami, sutampantys netgi pagarsiui. Lietuviø kalboje reikðmë kiek pasistûmëjusi, kai bûdvardþiu dieni imtas þymëti galvijas prieð pat atsivedimà (S p e c h t 1934, 238).

$ Ta proga galime prisiminti, kad Avestos tekstuose daçnu fem. reiðkia „(galvijas) patelë“ (M a y r h o f e r 1992, 797) ir s. indø kalboje yra paliudyta gauÇ nom. sg. masc., fem. „galvijas; bulius, jautis; karvë“, g*m acc. sg., gave dat. sg., g*vas nom. plur. ir tt. (M a y r h o f e r 1992, 478) Verta pridurti, kad atskiruose kontekstuose ðie indoiranënø kalbø þodþiai gali bûti pavartoti ir bûdvardþiø funkcija („moterið- ka; þindanti, maitinanti (weiblich, säugend)“ (M a y r h o f e r 1963, 114). Ádomu, kad lie. dieni „turësianti, vesianti, laukianti (apie kumelæ)“ ir s. i. dhenu¸ fem. jo bûdvardine reikðme sieja ir mûsø dienø tyrinëtojai (R a s m u s s e n 1989, 34; D e L a m b e r t e r i e 1990, 901; M a y r h o f e r 1992, 797). Kitas svarbus dalykas yra tai, kad lietuviø kalbos bûdvardþiø dienë (acc. sg. die- næ) adj. fem. „tvinkstanti, greitai atsivesianti (apie kumelæ)“, dieni (acc. sg. dienià) adj. fem. „turësianti, vesianti, laukianti (apie kumelæ)“, nepaisant jø cirkumfleksi- nës ðaknies priegaidës, kuri gali bûti metatonijos rezultatas, rAikðmës yra archajið- kos ir todël su diena bei jo reikðme „metas nuo ryto ligi vakaro “ vargu ar turi kà nors bendra. Mat suomiø kalbos tiine „pasiëjæs, pasibëgæs, pasilakstæs (apie gyvu- lius); nëðèia (apie moterá)“, taip pat tomis paèiomis reikðmëmis vartojami estø tii- ne, lybiø tiine, karelø tiineh, ingrø tîne (pradinë forma bûtø finø *teine-) gali bûti pasiskolinti ið baltø kalbø, ir jø ðaltinis nurodomi lie. dieni, dial. dienia „turësianti, vesianti, laukianti (apie kumelæ)“, kuriø giminaièiais yra laikomi s. i. dhenâ, Aves- tos daçnu (< ide. *dhei-nâ) (L i u k k o n e n 1999, 142-144; SSA 291; plg. Ãàì- êðåëèäçå, Èâàíîâ 1984, 933). Ðitie finø kalbø baltizmai yra senø laikø skoli- niai, todël archajiðkomis laikytinos ir jø reikðmës „pasiëjæs, pasibëgæs, pasilakstæs (apie gyvulius)“. Pagaliau negalima neteikti reikðmës tai aplinkybei, kad lie. dienë ir dieni senàja jø reikðme „turësianti, vesianti (apie karvæ, kumelæ)“ etimologiniai atitikmenys ga- li bûti taip pat minëti s. indø ir Avestos karvës pavadinimai. Ðità teiginá galima paremti paèiø baltø kalbø duomenimis. Pirma, akademinio Lietuviø kalbos þodyno (II 509, 510, 511, 513), taip pat tar- miniø þodynø (V i t k a u s k a s 1976, 71) duomenimis, lietuviø kalbos tarmëse yra vartojami tokie bûdvardþiai: dienë (acc. sg. dienæ) adj. fem. „tvinkstanti, greitai at- sivesianti (apie kumelæ)“ (Klaipëda), „turësianti, laukianti (apie moterá)“ (Simo- naitytës raðtai); dieni (acc. sg. dienià) adj. fem. „turësianti, vesianti (apie kumelæ)“ (Laiþuva, Maþeikiø r., Veivirþënai, Klaipëdos r.), dieni adj. fem. „turësianti, vesianti (apie kumelæ)“ (Vidsodis, Kelmës r., Kurðënai, Ðiauliø r., Viekðnaliai, Telðiø r.). Reikðmæ „turësianti, vesianti (apie karvæ)“ uþfiksavo A. Juðka savo þodyne: Mana karvë dieni, t. y. bus vesianti, turësianti (sinonimas verðinga) (J 311). Priesagëtà bûd- vardá dieninga adj. fem. „nëðèia ­ nëðtumo gale (apie moterá)“ aptinkame Kurðaièio

% þodyne (bet paèiam Kurðaièiui jis nebuvo þinomas) ir A. Juðkos frazëje Moteris die- ninga, t. y. jijë nëðèia paskutiniose dienose (J 311), kurià þymusis leksikografas pavar- tojo, kad paaiðkintø frazës Moteris dieninga prasmæ. Ið èia matome, kad ðios bûdvar- dþiø formos gyvojoje liaudies kalboje vartojamos t i k k a l b a n t a p i e k u m e l æ , o kalbant apie moterá dienë pavartota I. Simonaitytës raðtuose, dieninga – Z. Kurðaièio þodyne ir A. Juðkos sugalvotame aiðkinamajame sakinyje nusakyti specifinæ situaci- jà – nëðtumo galà, pabaigà. Ið èia darosi gana akivaizdu, kad, pirma, bûdvardþiai dienë ir dieni, kalbant apie moterá, þmoniø ðnekoje, gyvojoje liaudies kalboje, nevartojami! Antra, bûdvardþiu dieninga ið tikrøjø yra nusakomas laikas prieð pat gimdymà, todël jis greièiausiai yra daiktavardþio dienos II „nëðtumas, laikas arti gimdymo (apie moterá)“ priesagos -ing- vedinys. Ið aukðèiau duoto konteksto taip pat matyti, kad bûdvardþiai dienë ir dieni, kurie, kalbant apie moterá, þmoniø ðnekoje, gyvojoje liaudies kalboje, nevartojami, kilmës plotme negali bûti susijæ su dienos I „metas nuo ryto ligi vakaro “. Atrodo, kad jø kilmës reikia ieðkoti visai kitur, juoba kad kitose giminingose kalbose nieko panaðaus nematome – tie kontekstai iðtisai susijæ su karvëmis, kaip, pvz., latviø kal- boje (þr. þemiau). Bet negalima pamirðti në tos aplinkybës, kad panaðiai pavartojami ir daiktavar- dþiai, kurie taèiau iðtisai susijæ su moteris lieèianèiais kontekstais kaip antai: dienos II „nëðtumas, laikas arti gimdymo (apie moterá)“ (Kurðaièio þodynas, Bûga, Dar- bënai, Kretingos r., Kudirkos Naumiestis, Ðakiø r., Rodûnia, Varenavo r., Baltaru- sija), „mënesiniø laikotarpis“ (Priekulë, Klaipëdos r.), dienulë „nëðèia, laukianti moteris“ (Skuodas), diengalë „esanti arti gimdymo (apie moterá)“ (Juðka, Ðimonys, Kupiðkio r.), dienuogalë „esanti arti gimdymo (apie moterá)“ (Dusetos, Zarasø r.). Dviem pastaraisiais atvejais prie daiktavardþio dienos I „metas nuo ryto ligi vaka- ro “ yra pridëtas galas, be to, su jungiamuoju balsiu -uo- kaip, pvz., meduogalis „medgalis, pagalys; apdegæs pagalys, nuodëgulis“ (LKÞ VII 992), kur jungiamuoju balsiu -uo- yra susieti medis ir galas. Kad èia esama daiktavardþio dienos I „metas nuo ryto ligi vakaro “ matyti ið A. Juðkos duotø pavyzdþiø: Jau diengalë nëðèia moteris ir Tas senis jau diengalis, t. y. beng sava amþá (J 311 s. v. diengalis). Kaip matome, aukðèiau nurodytuose þinomuose kontekstuose relevantinis se- mantinis poþymis yra susijæs su moterimi. Tik bûdvardþiai dieni ir dienë yra vartoja- mi kalbant apie kumelæ. Kalbant apie karvæ, kartà pavartotas ir plur. dienos: Mûs þalukë jau tepgi an dienø (netrukus turësianti) (Krokialaukis, Alytaus r. [LKÞ II 511]), kur taèiau, kaip aiðkiai matyti, yra nusakomos dienos prieð pat verðiavimàsi. Taigi pagal panaðumo asociacijà relevantinis semantinis poþymis, susijæs su moteri- mi, perkeliamas gyvuliams.

& Ið to, kas pasakyta, galima daryti iðvadà, kad daugiskaitos daiktavardþiu dienos I „metas nuo ryto ligi vakaro “ yra nusakoma specifinë situacija – nëðtumo galas, pabaiga, tai yra l a i k a s – paèios p a s k u t i n ë s d i e n o s – prieð gimdymà. Matyt, tokiu bûdu ir bus atsiradæs daiktavardis dienos II „nëðtumas, laikas arti gimdymo (apie moterá)“. Komunikaciniuose aktuose ði ypatybë pagal panaðumo asociacijà pa- maþu nuo moters perkeliama ir karvei. Ðitokià interpretacijà patvirtintø tai, kad ir kitais panaðiais atvejais reiðkiamas l a i k a s po gimdymo bei nusakomos su gimdymu susijusios aplinkybës. Antai kie- kinio skaitvardþio ðeði, ðeðios semantinis vedinys yra ðeðios subst. fem. plur. „laikas po gimdymo (ppr. ðeðios savaitës)“, palyginkime posakius á ðeðias (variantas po ðe- ðiø) eiti (ateiti) „po gimdymo bûti ávesdintai á baþnyèià“, á ðeðias pareiti „pagimdyti“ (LKÞ XIV 690–691), taip pat vedinius ðeðiauninkë (ðeðiaunykë) „ðeðias savaites po gimdymo gulinëjanti, negaluojanti moteris“, dial. ðeðauninkë (ðeðaunykë) „tas pat“ (LKÞ XIV 678, 688). Ðis reiðkinys paþástamas ir latviams: skaitvardþio seði „ðeði“ vediniai yra seðas „pogimdiminis periodas“ bei jo frazës seðâs nâkt „gimdyti“, seðâs gulçt „taisytis po gimdymo“ (paþodþiui „gulëti ðeðiose [scil. savaitëse]“), taip pat seðiniece, seðniece (be kirèiø) „gimdyvë“ (ME III 821; EH II 479; B û g a 1959, 316). Panaðaus reiðkinio esama ir vokieèiø kalboje: Woche „savaitë“, plur. Wochen „gimdymas, pogimdiminis periodas“, plg. in den Wochen sein (liegen) „taisytis po gimdymo“ (paþodþiui „bûti [gulëti] savaitëse“). Ádomus atvejis lietuviø kalboje yra daiktavardþiai uðios, uðës fem. plur., uðai masc. plur. (be kirèiø) „ðeðios savaitës po gimdymo“ (LKÞ XVII 555, 556) ir jø vediniø vartojimas: Uðiose guliu (LKÞ XVII 556), uðauninkë (uðaunykë) (be kirèiø), uðiau- ninkë, uðininkë, ûðininkë „ðeðias savaites po gimdymo gulinëjanti, negaluojanti mo- teris, ðeðauninkë“ (LKÞ XVII 555, 556); Z. Kurðaièio þodyne paliudyta ûðininkë rodo, kad greta bûta ir formos su ilguoju ðaknies balsiu *ûðios, *ûðës. Daiktavar- dþiai uðios, uðës, uðai, *ûðios, *ûðës, matyt, yra skoliniai ið prûsø kalbos (B û g a 1959, 316; Zraenkel 1965, 1172; M a þ i u l i s 1997, 211) : pr. *uðai ir pan. „ðeði“ (su suminkðtintu *-ð- < *-sj-), plg. pr. uschts „ðeðtas“ (su formantu -to- kaip lie. ðeð- tas). Bet ir ðiais atvejais kalbama iðimtinai apie moterá. Ðios darybinës bei semantinës paralelës patvirtina teiginá, kad daiktavardis die- nos II „nëðtumas, laikas arti gimdymo (apie moterá)“ ir jo vediniai dienulë subst. „nëðèia, laukianti moteris“, diengalë, dienuogalë „esanti arti gimdymo (apie mote- rá)“, taip pat bûdvardis dieninga adj. fem. „nëðèia, nëðtumo gale (apie moterá)“ yra kilæ ið diena „metas nuo ryto ligi vakaro “. Taigi ið pastarojo daiktavardþio su priesagomis -ing- ir -ul- yra pasidaryti ne tik dieninga, bet ir dienulë. Negana to, á daiktavardþio diena „metas nuo ryto ligi vakaro “ vedinius, matyt, turime dar vienà

' kandidatà – tai lietuviø kalbos tarmëse vartojamas kerdþiaus pavadinimas dieninis, kuris iðsiskiria arealiðkai bei semantiðkai ir, turimais duomenimis, vartojamas rytø aukðtaièiø tarmëse (Bagaslaviðkis, Gelvonai, Ðirvintø r., Maiðiagala, Ukmergë, Pa- berþë, Vilniaus r. [LKÞ II 510]). Kad jis greièiausiai taip pat yra þodþio diena „metas nuo ryto ligi vakaro “ priesagos -in- vedinys, pradþioje bûdvardis, vëliau substanty- vizuotas, verèia manyti padienys (acc. sg. padiená) „piemuo ar kerdþius, kurá atskiro- mis dienomis paeiliui maitina já samdæ ðeimininkai“ (Linkmenys, Palûðë, Ignalinos r. [LKÞ IX 47]) ðalia padienis subst. „atskiromis dienomis dirbantis, ne nuolatinis dar- bininkas, dienininkas“, padieniui (ir padieniui) adv. „vienam vienà dienà, kitam kità, pakaitomis, ne kasdien tam paèiam; atskiromis dienomis, kaip padienininkas“ (LKÞ IX 47–48), su prieðdëliu pa- iðsivesti ið diena. Bet bûdvardþiai dieni ir dienë, kaip minëta, yra vartojami tik kalbant apie k u - m e l æ (Juðkos þodyno pavyzdþiuose taip pat kalbant apie karvæ). Vadinasi, ðie bûd- vardþiai, kurie, kalbant apie moterá, þmoniø ðnekoje, gyvojoje liaudies kalboje, nevar- tojami, kilmës plotme negali bûti susijæ su dienos I „metas nuo ryto ligi vakaro “. Jø kilmë greièiausiai yra visai kita, ir ðá teiginá remia latviø kalbos duomenys (þr. þemiau). Antra, lie. diendarþis ir diendarþys (acc. sg. diendarþá), kiek þinoma, dar nëra pate- kæ á tyrinëtojø akiratá. Ið akademinio Lietuviø kalbos þodyno (II 509), taip pat tarmi- niø þodynø (V i t k a u s k a s 1976, 71) duomenø matyti, kad gyvojoje liaudies kalboje ðie þodþiai vartojami tokiomis reikðmëmis tokiose vietose: 1) „lauke gyvuliams uþ- tvertas gardas, aptvaras“ (Stulgiai, Kelmës r., Upyna, Ðilalës r., Kurðënai, Varputë- nai, Ðiauliø r.); 2) „gardas prie tvartø, laidaras, prietvartis“ (Juðkos þodynas, Tytuvë- nai, Kelmës r., Girkalnis, Raseiniø r., Radviliðkis, Baisogala, Radviliðkio r., Daunorava, Joniðkio r., Paðvitinys, Pakruojo r., Ramygala, Panevëþio r.); 3) „gyvuliø trobesys, tvartas“ (Joniðkëlis, Pasvalio r., Ramygala, Panevëþio r., Vabalninkas, Bir- þø r.); 4) „prietvartis ðienui laikyti“ (ZÞ I 279). Jo vartojimas fiksuotas ir ið Zapyðkio, Kauno r. (LKÞ II 509). Kad tai seni dûriniai, patvirtina leksinis-semantinis kontekstas, susijæs su þo- dþiais bandadarþis „aptverta darþo kertë karvëms suvaryti“ (Laiþuva, Maþeikiø r. – LKÞ I 639), bandodarþis „prie namø uþtvaras gyvuliams suvaryti vasarà, diendar- þis“ (Juðka, Alsëdþiai, Ðateikiai, Plungë r., Kvëdrana, Ðilalës r., Uþventis, Kelmës r., Viekðniai, Akmenës r. – LKÞ I 642), kurie yra diendarþis ir diendarþys sinonimai ir kuriø pirmuoju sandu eina banda „bûrys galvijø, kaimenë“ (LKÞ I 638). Pirmøjø dûriniø sandø ir þodþio banda reikðmes patikslina tokie pastarojo þodþio vediniai kaip bandykðtis „bandos gyvulys, galvijas (karvës ir avys –skeltanagiai)“ (Bretkûno Biblija, Daukðos Postilë), bandinë „aptvaras bandai laikyti“, plg. Karves laiko ban- dinëj (Ðatës,. Skuodo r. – LKÞ I 640), bandininkas „bandos, galvijø tvartas“: Kur

 stovi galvijai, vadinas bandininkas, kur arkliai – arklininkas (Juðka – LKÞ I 640). Verta dëmesio ir frazë bandos kielë „geltonoji kielë (Motacilla flava)“ (Viekðniai, Akmenës r. – LKÞ I 638) bei dûrinys bandokielë „geltonoji kielë (Motacilla fla- va)“ – dël jø semantikos plg. Bandokielës gaudo musis apie karves (Gargþdai, Klai- pëdos r. – LKÞ I 642). Negana to, þodþio banda „bûrys galvijø, kaimenë“ atitinka- mi galûnës bei priesagø vediniai yra bandþius „kerdþius“ (plg. Reiks tiems meteliams bandþiø turët, vaikai nenutûri karviø (Raseiniai – LKÞ I 644), bandinis „kerdþius“ (Surviliðkis, Këdainiø r.), bandiðius „piemuo“ (Kurðaitis, Lukðiai, Ðakiø r., Skir- snemunë, Jurbarko r., Surviliðkis, Këdainiø r. – LKÞ I 641), bandulis „kerdþius“ (Kabeliai, Varënos r. – LKÞ I 643). Ið ðiø duomenø gana aiðkiai matyti, kad b a n d a yra skeltanagiø – karviø, reèiau aviø – bûrys. Tai patvirtina ir vedinys bandinga (ir bandinga) adj. fem. „verðinga“ (Surviliðkis, Këdainiø r. – LKÞ I 640), kur aiðkiai yra numanoma karvë. Todël èia labai tinka prisiminti lie. dienë ir dieni „turësianti, vesianti (apie karvæ, kumelæ)“. Vadinasi, lie. diendarþis ir diendarþys tikriausiai yra sudëti ið *diena, *dienë (acc. sg. *dienà, *dienæ) reikðme „karvë“ (bet ne ið diena „metas nuo ryto ligi vakaro“) ir darþas, nes, be to, karvës diendarþyje yra paliekamos ir nakèiai. Svarbus taip pat A. Juð- kos liudijimas: Kur stovi gal v i j a i, vadinas diendarþis, arba laidaris, bandodarþis (LKÞ II 509 s. v. diendarþis). Toká jø darybos ir semantikos traktavimà patvirtina etimologiniai atitikmenys lat- viø kalboje: diend*rzs (Augðkurzeme), diend*rzs2 (Lielsalaca, Zvirgzdine), diend*rzis2 (Skaista, Varakïâni), diendârzis (be kirèiø) (Vârkava) „diendarþis, laidaras“ (ME I 483). Antai vartojamas Lielsalacoje diend*rzs2 reiðkia „diendarþis, kuris vienais me- tais naudojamas kaip laidaras, kitais metais – kaip darþas“ (EH I 327). Ðitokia reikð- më yra ypatinga – ji atskleidþia nagrinëjamø þodþiø pradinæ semantinæ struktûrà ir kartu parodo etimologinio nagrinëjimo kryptá: „galvijai“ & „darþas“. Tokià iðvadà remia ir lie. bandadarþis „aptverta darþo kertë karvëms suvaryti“ (Laiþuva, Maþei- kiø r. – LKÞ I 639). Be to, la. laidars, laideris, laid¥rs kaip tik ir reiðkia „prie tvarto aptverta vieta, kur suleidþiami galvijai; tvartas, kûtë“ (ME II 402) kaip ir jø gimi- naitis lie. laidaras (ir laidaris, laideris) „uþtvaras prie tvartø gyvuliams suvaryti “ (LKÞ VII 15–16). Vadinasi, lietuviø kalboje aptinkame buvus bûdvardþius dieni ir dienë „turësianti, vesianti (apie karvæ, kumelæ)“, lietuviø ir latviø kalbose – daiktavardþius *dienâ, *dienç (acc. sg. *dienan, *dienen) „karvë“. Tai turint galvoje, ádomu konstatuoti, kad latviø kalboje atitinkami kontekstai, nuo kuriø, matyt, istoriðkai negalima atskirti ðiø lietuviø kalbos bûdvardþiø bei daik- tavardþiø, yra iðtisai susijæ su karvëmis, plg. atdiene (be kirèio), atdienite „karvë, kuri

verðiuojasi antraisiais metais“ (ME I 154), atdienîtçm, atdienîtç slaucama guovs „ant- raisiais metais apsiverðiavusi melþiama karvë“ (ME I 154), atdiene, atdiene2, a[t]dienîte, a[t]dienîte2 „karvë, kuri verðiuojasi antraisiais metais“ (EH I 139), atdiene (be kirèio) „jauna, nemelþiama karvë, telyèia“ (EH I 139), adiene (be kirèio) „karvë, kuri ver- ðiuojasi jau antraisiais metais“ (Rauna [ME I 11]). Matyt, tai prieðdëlio at- vediniai ið la. *dien(ît)ç „jauna, melþiama karvë; telyèia“. Maþiau tikra, kad jie bûtø priesagos Ÿn- dariniai ið veiksmaþodþio *at-diet „þindyti; èiulpti, þásti“ (þr. þemiau). Etimologiniais ðiø baltø kalbø þodþiø atitikmenimis kalbose giminaitëse galima laikyti s. i. dhenu¸ fem. „(melþiama) karvë; patelë“, av. daçnu- fem. „patelë“, u kamienas, s. i. dhenâ fem. „patelë; melþiama karvë; krûtis“, â kamienas (B û g a 1959, 168; ME I 154 [s. v. atdiene], 463, 465; Z r a e n k e l 1962, 87; Wa l d e 1938, 475–476, 496; Z r i s k 1960, 670–671). Tyrinëtojø (M a y r h o f e r 1963, 113–114; Mayrhofer 1992, 797) kartu pabrëþiama, kad ðiems þodþiams artimas yra lie. dieni adj. fem. „turësianti, vesianti (apie kumelæ)“. Jau J. Endzelynas la. atdiene (be kirèio) tiesiai lygino su s. i. dhenu¸ „(melþiama) karvë“ bei dhen⠄melþiama karvë“, s. air. dînu „verðis“ ir veiksmaþodþiams la. dAt (dAju) „(á)siurbti, (á)traukti, sugerti; èiulpti, þásti“, arm. diem „þindu (pienà)“ atstatë ðakná *dhçi- (ME I 154 [s. v. atdiene], 463, 465; plg. Òîïîðîâ 1975, 284). Ðitoká siejimà semasiologiðkai galima paremti paralelëmis ið tos paèios latviø kalbos: atzEdite „nupratintas ëriu- kas“ (ME I 213) : atzEdEt „atþindyti“; dîle „þindantis verðis (taip pat kumeliukas, parðelis)“ (ME I 478) : dElEt (-u/-îju, -îju) „þindyti; èiulpti, þásti“ (ME I 478, EH I 326). Tai yra ið reikðmës „þindyti; èiulpti, þásti“ atsiranda reikðmës „ëriukas“, „verðis“, „ku- meliukas“, „parðelis“ ir netgi „sûnus“ (þr. þemiau). Taèiau, kaip rodo la. dElEt „þindyti; èiulpti, þásti“ ir dîle „þindantis verðis“, forman- tas -Š- gana anksti buvo inkorporuotas á ðakná – tokiu bûdu galëjo atsirasti baltø *d¢Š- greta *d¢-, kurá matome vediniuose la. dAle „siurbëlë“, delene „tas pat“ (Dundanga, Talsø r.), dAline „tas pat“ (Varakïâni, Maduonos r.) [ME I 462, EH I 318]. Mokslinëje klausimo literatûroje ið baltø kalbø, be la. dAle „siurbëlë“ ir lie. dëlë „siurbëlë“, nuro- domi dar la. dAls „sûnus“, lie. pirm-dëlë subst. fem. „pirmà verðá atsivedusi karvë; (juokais) pirmà vaikà gimdanti moteris“ (B û g a 1959, 168; ME I 154 [s. v. atdiene], 463, 465; Z r a e n k e l 1962, 87; Wa l d e 1938, 475–476, 496; Z r i s k 1960, 670– 671). Baltø kalbø ðaknies varianto *dhç-l- þodþiø kitø kalbø etimologiniai atitikme- nys yra gr. qhl$ fem. „motinos krûtis, spenelis“ (< ide. *dhçlâ), lot. fçlô, -âre „þásti“, fîlius „sûnus“, tai yra „þindantis“, umbrø feliuf, filiu (acc. plur.) „þindukliai, þindomi kûdikiai“ (< italikø *fçlios < ide. *dhçlios). Ðakninë morfema dël- baltø kalbose, o ypatingai daþnai lietuviø kalboje, sudaro dûriniø antràjá sandà: lie. pirmadëlë (ir pirmadëlë, pirmadëlë) subst. fem. „pirmà verðá

atsivedusi karvë, pirmaverðë; pirmà jauniklá atsivedusi kiaulë, kumelë, kalë ir pan.; (juokais) pirmà vaikà gimdanti moteris“, pirmadëlys, pirmadëlis adj. „pirmas atsi- vestas, turëtas; pirmas padëtas (apie kiauðiná); jaunas (apie mënulá)“ (LKÞ X 3), pirmdëlë subst. fem. „pirmà verðá atsivedusi karvë; (juokais) pirmà vaikà gimdanti moteris“, pirmdëlys subst. masc. „pirmas atsivestas, turëtas gyvuliø jauniklis; pir- mas padëtas kiauðinis“, pirmdëlys adj. „pirmas atsivestas, turëtas“ (LKÞ X 13), prim- dëlë „pirmà verðá atsivedusi karvë“ (LKÞ X 749). Jø sandas -dël- yra su priesaga -l- pasidarytas ið lietuviø kalbos veiksmaþodþio, atitinkanèio la. dAt (dAju) „(á)siurbti, (á)traukti, sugerti; èiulpti, þásti“. Latviø kalboje terandame pirmdAliòð „pirmagimis sûnus“ (ME III 225). Kadangi s. indø kalboje yra paliudytos ðakninës veiksmaþodþiø morfemos tiek dhay-, tiek ir dhâ- „þásti, èiulpti, siurbti; motinos pienà gerti“, naujausioje klausimo literatûroje nurodoma, kad reikëtø remtis ne tik ide. *dheh1-, bet taip pat iðplësta pre- zenso forma *dheh1-Š- bei jos nulinio balsiø kaitos laipsnio variantu *dhh1-i-, ið kurio su metateze atsiradæs *dhih1- formoje s. i. dhîta- „þástas, èiulptas“. Ðio *dhih1- pagrin- du galëjusi bûti sudaryta nauja 3 sg. praes. forma *dheŠh1-e/o- (vietoj senesnës formos

*dheh1-Še/o-, galbût ir su metateze ið pastarosios), ið kur ir kilusi vedø 3 sg. praes. forma dhayati „jis þinda, èiulpia, siurbia; motinos pienà geria“ (M a y r h o f e r 1992, 776) Kita vertus, formos la. dAt (dAju), arm. diem „þindu (pienà)“, s. vok. aukðt. tâju „þin- du“, taip pat gr. q§sqai „þásti“ (jeigu jis kilæs ið ide. *dheh1-Še-) yra vedamos ið *dheh1- su prezenso formantu -Še-, tai yra ið 3 sg. praes. ide. *dheh1-Še/o- (R i x 1998, 120).

Ide. prokalbëje buvus dvi ðaknines morfemas *dheh1- ir *dheŠh1- mûsø reikalui svarbu konstatuoti dël to, kad tai yra tiesiogiai susijæ su lietuviø kalba. Tolygios darybos kaip la. dAle „siurbëlë“, bet su ðaknies balsio metatonija (B û g a 1959, 409; B û g a 1961, 710) yra lie. dëlë (acc. sg. dëlæ) „krauju mintanti gëløjø van- denø kirmëlë, siurbëlë (Hirudo medicinalis); þmogaus viduriø kirmëlë (Ascaris lumb- ricoides); sraigë; kraujo èiurkðlë “ (Sirvydo þodynai [Ð i r v y d a s 1979, 393, 703; Senasis Konstantino Sirvydo þodynas 268, 486], Ruigio ir Kurðaièio þodynai, Juðka, Karklënai, Kelmës r., Panevëþys, Rudamina, Lazdijø r., Punskas, Rokiðkis, Taurag- nai, Utenos r., Leipalingis, Lazdijø r., Tvereèius, Ignalinos r. – LKÞ II 392). Ðis þodis lietuviø kalboje yra iðlaikæs indoeuropietiðkà pirminæ struktûrà *dhç-l-. Bet dielë (acc. sg. dielæ) „krauju mintanti gëløjø vandenø kirmëlë, siurbëlë (Hirudo me- dicinalis); viduriø kirmëlë, askaridë; sraigë “ (Kurðaièio þodynas, Keturvalakiai, Vilkaviðkio r., Griðkabûdis, Ðakiø r., Vilkaviðkis, Ðvenèionys, Veiveriai, Prienø r., Bartninkai, Vilkaviðkio r. [LKÞ II 503; ZÞ I 277], Druskininkai [èia pasakoma ir deùë]) (N a k t i n i e n ë, P a u l a u s k i e n ë, V i t k a u s k a s 1988, 63) jau turi antri- niu bûdu atsiradusá ðaknies morfemos variantà baltø *d¢i-l-.

! Kaip matome, lietuviø kalboje gerai yra paliudytos nagrinëjamos ðaknies dvi morfemos: *d¢-l- ir *d¢i-l-. Todël la. *dien(ît)e „jauna, melþiama karvë“ gauna pa- tvirtinimà ir daro neabejotinà baltø ðaknies *d¢i-n- egzistavimà. Ðità *d¢i-n- tæsia ne tik la. atdiene „karvë, kuri verðiuojasi antraisiais metais“, bet ir ðaknies metato- nijà turintys bûdvardþiai lie. dienë ir dieni (acc. sg. dienæ ir dienià) adj. fem. „turë- sianti, vesianti, laukianti (apie kumelæ)“ senàja reikðme „pasiëjæs, pasibëgæs, pasi- lakstæs (apie gyvulius)“ ir daiktavardþiai *diena, *dienë (acc. sg. *dienà, *dienæ) „karvë“, tai yra þodþiai, besiremiantys pirmine, etimologine reikðme „kuri þindo, kuri yra þindanti“, – semasiologiðkai plg. lie. þindëja (be kirèio) „þindytoja, þindy- vë“, þindeklë „tas pat“, þindenë „þindamoji gyvuliø patelë; þindyvë“ (LKÞ XX 612, 613) greta veiksmaþodþio þásti (þinda, -o) „èiulpti pienà ið krûties, spenio (kalbant apie kûdiká, jauniklá) “ (LKÞ XX 742). Su baltø *d¢inâ, *d¢inç subst. fem. „karvë, kuri verðiuojasi; jauna, melþiama kar- vë“, *d¢inî adj. fem. „turësianti, vesianti, laukianti (apie kumelæ)“ senàja reikðme „pasiëjæs, pasibëgæs, pasilakstæs (apie gyvulius)“ istorine plotme ir bus susijæs Daina- vos gyventojø vardas *dainiai (sg. *dainys, acc. sg. *dainin < *dâinin) „dainaviai“, jotvingiø kraðto gyventojø kaip atskirø suskaièiuojamø genties nariø pavadinimas, ir Dainava, Dainuva, priesagø -ava/-uva kuopiniai genties kaip nedalomos visumos pa- vadinimai. Bet ðitoks lietuviðkojo jotvingiø pavadinimo atsiradimo aiðkinimas turi akivaizdø trûkumà – skiriasi darybos pagrindo ir jo vedinio ðaknies vokalizmai (*-¢i-, bet *-*i-!). Tai rodo, kad Dainavos gyventojø pavadinimas tiesiai ið *d¢inâ, *d¢inç „karvë“ negalëjo atsirasti. Ðià kliûtá nëra sunku paðalinti, juolab kad latviø kalboje yra paliudyti tokie þodþiai: adaine (be kirèio) „karvë, kuri verðiuojasi antraisiais me- tais“ (Alûksne ME I 10) (ið *at-daine), a[t]daEne „karvë, kuri verðiuojasi antraisiais metais“ (ME I 154 s. v. atdiene). Ið èia aiðkiai matyti, kad bûta etnonimo *dainiai „dainaviai“, su priesaga *-(i)Šo- iðsivesto ið karvës pavadinimo *d*inç ir reiðkusio „karvëms priklausantys, su karvëmis susijæ (scil. piemenys, kerdþiai)“, – dël ðaknies intonacijos plg. la. a[t]daEne (latviø kalbos lauþtinë priegaidë tæsia baltiðkàjá akû- tà). Ðitoká darybos bûdà patvirtina, pvz., lie. vagis adj. „kuris eina vaga, vaginis“: Ar tas arklys tikrai yra vagis? (Giedraièiai, Molëtø r. – LKÞ XVII 822): vagis su priesa- ga *-(i)Šo- yra iðsivestas ið vaga. Etimologiniai baltø kalbø þodþiø *d*inç, *d¢inâ, *d¢inç „karvë (kuri verðiuojasi antraisiais metais)“ atitikmenys kalbose giminaitëse yra s. i. dhenu¸ fem. „(melþia- ma) karvë; patelë“, av. daçnu- fem. „patelë“, u kamienas, s. i. dhenâ fem. „patelë; melþiama karvë; krûtis“, â kamienas. Lat. adaine (be kirèio) (< a[t]-daine) veikiausiai yra sudëtas ið prieðdëlio at- ir *d*inç, – dël tokio darybos bûdo galima palyginti la. at-skabaHga, a-tskabaHgs „ðerpeta,

" rakðtis, paðinas “ (ME I 191) greta skabaHga, skabaHgs2 „rakðtis, paðinas; ðerpeta, áplëða (pvz., lentoje)“ (ME III 862), o dël prieðdëlio at- – la. atdienîtçm, atdienîtç slaucama guovs „antraisiais metais apsiverðiavusi melþiama karvë“ (ME I 154). Ne taip tikra, kad adaine bûtø veiksmaþodþio *at-diet „þindyti; èiulpti, þásti“ priesagos -n- vedinys.

Dainava. MEANING, HISTORY AND ORIGIN O THE NAME

Summary

Several villages in Southern Lithuania bear the name Dainava (acc. sg. Dainavà). There is a village of this name, inhabitated by the Lithuanians, also in Byelorussia, in Grodno region, Zietela district (in Byelorussian Dziatlovo as well as Diatlovo). The name is attested in 13th c. historical sources written in Latin: Deynowe, Denowe. In 16th c. Russian chronicles we find Doinova (Äîéíîâà). It has been long ago assumed by investigators that this was the Lithuanian name for the Yatvingians, a tribe of the Western Balts. In addition to this, there are ten villages in Aukðtaièiai (in the Highlands of Lithuania) called Dainiai. It was suggested by historians that in some cases these villages got the name from the name plur. *dainiai (sg. *dainys) of the population of the Dainava region. In Lithuanian there are adjectives dieni and dienë „pregnant, with calf, in foal“ (< *dçin(i)Šo-), used, e. g., in dieni karvë „cow, that calves“, dieni kumelë „mare in foal“. Lith. diendarþis „cattleyard; enclosure“ etymologically correspond to Latv. diend*rzs, diend*rzs2, diendârzis „cattlehurdle“. They are compounds that contain Baltic *diena, *diene (acc. sg. *dienà, *dienæ) subst. fem. „cow“ and Lith. darþas, Latv. d*rzs „kitchen-garden“. It is possible to reconstruct East Baltic *diena, *diene (acc. sg. *dienà, *dienæ) subst. fem. „cow“ which derive from Protobaltic nouns *d¢inâ, *d¢inç subst. fem. „cow“. In the East Latvian dialects we found atdiene „a cow, that calves in the second year“, adaine, a[t]daEne „a cow, that calves in the second year“, which contain a prefix at- and Baltic *diena, *diene subst. fem. „cow“ respectively *d*inç „cow“. OInd. dhenu¸ fem. „(milk) cow; female“, Avesta daçnu- fem. „female“, u stem, OInd. dhenâ fem. „female; milk-cow; brests“, â stem, seem to be etymological cognates of these Baltic words. So there are good grounds for believing that the name of the inhabitants of the former region Dainava pl. *dainiai (sg. *dainys, acc. sg. *dainin < *dâinin) with a primitive meaning „cow-herds, cow-boys“ in historical-comparative aspect is connected with *d*inç „cow“. Jrom the very outset, the name pl. *dainiai with the suffix *-(i)Šo- evidently must have meant tribesmen as countable members of a tribe. Dainava, Dainuva, derivatives with the suffixes -ava/-uva, might have been collective names for the ethnic group as an indivisible whole. It seems that the names Dainava, Dainuva have etymologically nothing to do with the hydronyms Dainava Dain-upis etc., as has been assumed by some scholars, then they may represent quite a different root. They are most likely derived with a suffix -n- from the root *deih1- „spank along, dash, speed along; turn, go round“, which is attested in Latv. diAt (deju) „to dance; to jump (about), leap; to sing“, OInd. dƒyati „he flies, soars“, Gr. din#w, dine&w „to turn, twist, swing “.

# LITERATÛRA

B û g a K., 1958, Rinktiniai raðtai, I, Vilnius. B û g a K., 1959, Rinktiniai raðtai, II, Vilnius. B û g a K., 1961, Rinktiniai raðtai, III, Vilnius. D e L a m b e r t e r i e C., 1990, Les adjectifs grecs en -uV, II, Louvain-la-Neuve. Z r a e n k e l E., 1962, Litauisches etymologisches Wörterbuch, I, Heidelberg, Göttingen. Z r a e n k e l E., 1965, Litauisches etymologisches Wörterbuch, II, Heidelberg, Göttingen. Z r i s k H., 1960, Griechisches etymologisches Wörterbuch, I, Heidelberg. G e r u l l i s G., 1921, Zur Sprache der Sudauer-Jatwinger, – Zestschrift Adalbert Bezzenberger, Göttingen, 44–51. Gerullis G., 1922, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin, Leipzig. K a b e l k a J., 1982, Baltø filologijos ávadas, Vilnius. LECU – Liv-, Ehst- und Curländisches Urkundenbuch, Reval, 1853. LATSÞ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo þinynas, II, Vilnius, 1976. LUEV – Lietuvos TSR upiø ir eþerø vardynas, Vilnius, 1963 L i u k k o n e n K., 1999, Baltisches im Zinnischen, Helsinki. M a y r h o f e r M., 1992, Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen, I, Heidelberg. M a y r h o f e r M., 1963, Kurzgefaßtes etymologisches Wörterbuch des Altindischen, II, Heidel- berg. M a þ i u l i s V., 1997, Prûsø kalbos etimologijos þodynas, IV, Vilnius. N a k t i n i e n ë G., A. Pa u l a u s k i e n ë, V. Vi t k a u s k a s, 1988, Druskininkø tarmës þodynas, Vilnius. N a l e p a J., 1964, Jaãwiægowie. Nazwa i lokalizacja, Biaùystok. O t r æ b s k i J., 1955, [rec.] J. Wackernagel, Altindische Grammatik, II 2, – Lingua Posnaniensis, V, 171–175. O t r æ b s k i J., 1963, Das Jatwingerproblem, – Die Sprache, IX, 157–167. PU – Preußisches Urkundenbuch. Politische Abteilung, I (2), Königsberg, 1909. R a s m u s s e n J. E., 1989, Studien zur Morphophonemik der indogermanischen Grundsprache, Innsbruck. R i x H., 1998, Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbil- dungen. Unter Leitund von Helmut Rix, Wiesbaden. S a l y s A., 1985, Raðtai, III. Ávairûs straipsniai, Roma. Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, Vilnius, 1997. S k a r d þ i u s P., 1943, Lietuviø kalbos þodþiø daryba, Vilnius [= P. Skardþius, 1996, Rinktiniai raðtai, I, Vilnius]. Specht Z., 1934, Lituanica. 9. Lit. *dieni, – KZ LXII, 235–239. SSA – Suomen sanojen alkuperä. Etymologinen sanakirja, III (R–Ö), Helsinki, 2000. Ð i r v y d a s K., 1979, Pirmasis lietuviø kalbø þodynas / Dictionarium trium linguarum, Vilnius. U r b u t i s V., 1981, Baltø etimologijos etiudai, Vilnius. Va n a g a s A., 1980, K. Bûga – lietuviø onomastikos pradininkas, – LKK XX 7–35. Va n a g a s A., 1981, Lietuviø hidronimø etimologinis þodynas, Vilnius. V i d u g i r i s A., 1959, Kai kurios Zietelos tarmës ypatybës, – LKK II 195–212. V i d u g i r i s A., 1998, Zietelos ðnektos þodynas, Vilnius. VÞ – Vietovardþiø þodynas, Vilnius, 2002. V i t k a u s k a s V., 1976, Ðiaurës rytø dûnininkø ðnektø þodynas, Vilnius. Wa l d e A., 1938, Lateinisches etymologisches Wörterbuch, 3., neubearbeitete Auflage von J. B. Hofmann, I, Heidelberg.

$ Wo l t e r E., 1899, Die Litauer im Kreise Slonim Gouv. Grodno, – Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft, IV, Heidelberg. ZÞ – Zanavykø ðnektos þodynas, I–II, Vilnius, 2003–2004. Zinkevièius Z., 1984, Lietuviø kalbos istorija, I, Vilnius. Âîëòåðú Ý. À., 1912, Ñë§äû äðåâíèõú Ïðóñîâú è èõú ÿçûêà âú Ãðîäíåíñêîé ãóáåðíiè, – Èçâ§ñ- òèÿ Îòä§ëåíèÿ ðóññêàãî ÿçûêà èñëîâåñíîñòè Èìïåðàòîðñêîé Àêàäåìiè Íàóêú, XVI (4), Ñàíêòïå- òåðáóðãú, 151–160. Ãàìêðåëèäçå Ò. Â., Â. Â. Èâàíîâ, 1984, Èíäîåâðîïåéñêèé ÿçûê è èíäîåâðîïåéöû, II, Òáè- ëèñè. Íåïîêóïíûé À. Ï., 1974, Ëèíãâîãåîãðàôè÷åñêèå ñâÿçè ëèòîâñêèõ è áåëîðóññêèõ ôîðì íàç- âàíèé ã. Äÿòëîâî è åãî îêðåñòíîñòåé, – ÁÑÈ 1974, 144–154. Îòðåìáñêè ß., 1963, Dainava – íàçâàíèå îäíîãî èç ÿòâÿæñêèõ ïëåìåí, – Âîïðîñû ñëàâÿí- ñêîãî ÿçûêîçíàíèÿ, VII, 3–6. Îõìàíüñêèé Å., 1981, Èíîçåìíûå ïîñåëåíèÿ â Ëèòâå XIII–XIV ââ. â ñâåòå ýòíîíèìè÷åñêèõ ìåñòíûõ íàçâàíèé, – ÁÑÈ 1980, 112–131. ÏÑÐË – Ïîëíîå ñîáðàíiå ðóññêèõú ë§òîïèñåé, 17 (Çàïàäíîðóññêiÿ ë§òîïèñè), Ñ.-Ïåòåðáóðãú, 1907. Òîïîðîâ Â. Í., 1975, Ïðóññêèé ÿçûê. Ñëîâàðü (A–D), Ìîñêâà.

Simas KARALIÛNAS P. Þadeikos 13–46 LT-06324 Vilnius Lietuva

%