Synthwave Muzikos Stilius: Keistumas Ir Hiperrealybė

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA MUZIKOS FAKULTETAS KOMPOZICIJOS KATEDRA

Martynas Kraujalis

SYNTHWAVE MUZIKOS STILIUS: KEISTUMAS IR HIPERREALYBĖ

Studijų programa: kompozicija (skaitmeninės technologijos)

Magistro tiriamasis darbas

Darbo autorius: Martynas Kraujalis (parašas)

Darbo vadovas: Lekt. dr. Jonas Jurkūnas (parašas)

Vilnius, 2020

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA

BAIGIAMOJO DARBO SĄŽININGUMO DEKLARACIJA

20____m. ______d.

Patvirtinu, kad mano tiriamasis rašto darbas (tema) „SYNTHWAVE MUZIKOS STILIUS: KEISTUMAS IR HIPERREALYBĖ“, yra parengtas savarankiškai.

1. Šiame darbe pateikta medžiaga nėra plagijuota, tyrimų duomenys yra autentiški ir nesuklastoti. 2. Tiesiogiai ar netiesiogiai panaudotos kitų šaltinių ir/ar autorių citatos ir/ar kita medžiaga pažymėta literatūros nuorodose arba įvardinta kitais būdais. 3. Kitų asmenų indėlio į parengtą baigiamąjį darbą nėra. 4. Jokių įstatymų nenumatytų piniginių sumų už šį darbą niekam nesu mokėjęs (-usi). 3. Su pasekmėmis, nustačius plagijavimo ar duomenų klastojimo atvejus, esu susipažinęs(- usi) ir jas suprantu.

______Parašas (Vardas, pavardė)

Martynas Kraujalis

Synthwave muzikos stilius: keistumas ir hiperrealybė

Santrauka

Synthwave muzika: saviraiška ir postmodernistinis muzikinis judėjimas. Hiperrealybė – geresnis pasaulio sukūrimas teikiantis daugiau laimės nei tikras. Retro-futuristnė ateitis, kuri niekada taip ir neįvyko, tačiau šiandien apie ją galvojama kaip apie geresnį hiperrealų pasaulį, geresnį gyvenimą į kurį norisi grįžti nors jo niekada ir nebuvo. Sintezatoriai ir bitcrush: Synthwave muzikos pagrindiniai elementai kurie imituoja tų laikų stilistiką: bitcrush 1980 -ais metais buvo trūkumas, dabar tai didelė Synthwave stiliaus dalis. Elektroninis sintezatoriaus garsas tampa hiperrealybės terpės imitacija. Mėlyna Synthwave spalva: žmogaus troškimas kontaktuoti su dieviškąja būtybe – hiperrealybė. Synthwave muzika ir kaip keistai į tai reaguoja klausytojas: reakcija į keistumą sukuria dar vieną Synthwave klausymo pojūtį, estetinį Synthwave suvokimą. Šiame darbe aptariami Synthwave estetikos aspektai, Analizuojama kas yra Synthwave, raida, grafika, stilius, praktinis panaudojimas.

Martynas Kraujalis

Synthwave music style: strangeness and hyperreality

Summary

Synthwave music: a self-expression and the postmodernist musical movement. Hyperreality – a better creation of the world bringing more happiness than real. A retro- futuristic future that never happened, but today it is thought of as a better hyperreal world, a better life to which you want to return even though it never existed. Synthesizers and bitcrush: The main elements of Synthwave music that mimic the stylistics of the time: bitcrush was a flaw in the 1980s, now it’s a big part of the Synthwave style. The electronic sound of the synthesizer becomes a medium imitation of hyperreality. The blue colour of Synthwave: man's desire to contact the divine being - hyperreality. Synthwave music and how strangely the listener reacts to it: the reaction to strangeness creates another sense of Synthwave listening, the aesthetic perception of Synthwave. This work discusses the aesthetic aspects of Synthwave, analyzes what Synthwave is, its development, graphics, style, practical application.

TURINYS ĮVADAS ...... 6 1. SYNTHWAVE MUZIKA: RETRO-FUTURISTINĖ NOSTALGIJA ...... 7 1.1. Synthwave istorija, raida ...... 7 1.2 Synthwave grafinė estetika...... 10 2. SYNTHWAVE muzika ...... 14 2.1 Stilistika ...... 14 2.2 Instrumentai ...... 16 2.3 Produkcija...... 17 3. KŪRINIŲ ANALIZĖ ...... 19 3.1 Kavinsky – Nightcall ...... 19 3.2 NINA – Automatic Call ...... 21 3.3 Martynas Kraujalis – PLANETA: MANHATANAS ...... 23 3.4 Martynas Kraujalis – 01.14 ...... 25 IŠVADOS ...... 28

ĮVADAS

Temos aktualumas. Synthwave muzika yra alternatyvios tikrovės imitacija turininga sustiprintomis emocijomis tiems, kas jų ilgisi ar nepatiria to tikrame gyvenime. Daugybė elektroninės muzikos kompozitorių bei skleidėjų yra ypač susidomėję šia retro-futuristine meninės išraiškos terpe, kuri perteikia įsivaizduotą, tačiau taip ir neįvykusią pasaulio ateitį. Synthwave muzikos skambesys tapo unikalia medijos pateikimo priemone besiremianti devintuoju dešimtmečiu. Šiame muzikos stiliuje naudojami elektriniai muzikos sintezatoriai. Jų pagalba kompozitoriai sukuria konkretų muzikos stilių, emociją, skambesį. Kompiuteriu suprogramuoti mušamieji - disco klubinė muzika: daugybė 1980-ųjų eros gerbėjų šiandien kruopščiai saugo visą tai kaip didelį archyvą laikų, į kuriuos būtų tikra svajonė grįžti, Tema pasirinkta dėl asmeninio susidomėjimo. Tyrimo problema. Synthwave stiliaus santykis su šiuolaikiniu kontekstu yra išnagrinėtas paviršutiniškai. Vertėtu nuodugniau ištirti šio stiliaus raidą, muzikos stiliaus terpę bei produkciją, poveikį vartotojui, kaip jis jį priima, garso, vaizdo elementus. Tyrimo objektas. Synthwave muzikos stilius Tyrimo tikslas. Išsiaiškinti, kas yra Synthwave muzika, stilių atšakos, grafika, apibrėžti Synthwave kilmę, stilistiką, koncepciją. Tyrimo uždaviniai. • 1. Apžvelgti Synthwave muziką, raidą, istoriją • 2. Išnagrinėti Synthwave grafinę estetiką, jos sąsaja su Synthwave muzika • 3. Išsiaiškinti Synthwave muzikos ir grafikos keistumo aspektus • 4. Apžvelgti naudojamus instrumentus, muzikos produkciją • 5. Apžvelgti ir išanalizuoti kitų autorių Synthwave muzikos kūrinius Tyrimo metodai. Darbe naudojami šie metodai: lyginamasis, šaltinių/dokumentų analizė, aprašomasis, klausomoji analizė.

6 1. SYNTHWAVE MUZIKA: RETRO-FUTURISTINĖ NOSTALGIJA

1.1. Synthwave istorija, raida

Synthwave muzika kaip elektroninės muzikos alternatyva atsirado 2000-aisiais (Skullet, 2019, Solaris, 2018), remiantis 1980-ųjų Majamio gyvenimu (JAV), kuris siejamas su postmodernizmu, su skirtingų laikotarpių stilių interpretacija. Skaitmeniniu instrumentu kurta muzika, vizualus paviršiaus dizainas, spalvų gama - tai retro-futuristinė elektroninė muzika, nukelianti klausytoją į įsivaizduojamą ateitį, kuri yra tik fantazija ir niekada realiai neįvykusi. Synthwave nėra bendras elektroninės muzikos terminas, ir, nepaisant retro stiliaus, tai nėra muzika iš 1980-ųjų ar kitų XX a. dešimtmečių. Synthwave yra ryškus šiuolaikinės muzikos žanras, kaip pop muzikos atmaina, nostalgiška medijos išraiška 1980- iesiems ir dešimtajam dešimtmečiui: sintezatoriais kurtos muzikinės kompozicijos, skaitmenizuoti programuoti mušamieji instrumentai, pučiamieji, vokalas, kartu sujungta su kinematografija, grafika, estetika, kompiuteriniais žaidimais, ryškiomis spalvomis, literatūra: ši visuma yra Synthwave. Tai ne tik senų garsų ir idėjų perdirbinys, tai pasaulio praeities fantazija, turinti daug skirtingų muzikinių ir vizualinių sprendimų kurie yra

neatsiejami šios muzikos stiliaus dalis. Pagal Samuel Valentine1 – tai muzika apie ateitį, apie kurią visi svajojo ‘80-iais, tačiau niekada taip ir neįvykusi (Solaris, 2018, Skullet, 2019). Savo knygoje sociologas Frédéricas Godartas rašo taip: Subkultūra išskiria vieną asmenų grupę iš kitos. Ją sudaro keli aspektai, pavyzdžiui, atpažįstami drabužiai ir specifiniai muzikiniai skoniai, taip pat politinės idėjos ir ypatingas būdas išreikšti save (Godart, 2010, p. 33). Synthwave muzika apima daug skirtingų elektroninės muzikos žanrų, tačiau visi jie daugiau ar mažiau priklauso bendrai Synthwave estetikai dėl savo skambesio. Ši kilmė muzikoje susieta su šokio muzikos žanrais. Pirmoji Synthwave koncepcija: romantiškos vasaros dienos, praleistos paplūdimyje, orientuota į JAV pakrantės miestų, pvz. Majamio ar Los Andželo vaizdus, kuriuose yra palmių ir vandenynų saulėlydžių (Skullet, 2019, Northfleet, 2017). Esteninės muzikos gairės siejasi su idealizuotu ‘80-ųjų vaizdu; tai senovinio atviruko muzikinė išraiška, su žinute klausytojui: „Atvažiuok į Los Andželą, į perpildytą paplūdimį kupiną banglentininkų ir riedutininkų“ (Skullet, 2019). Amerikiečių dizaineriai ir profesoriai Philipas B. Meggsas ir Alstonas W. Purvisas sako:

1 šiuolaikinis Synthwave skleidėjas ir kompozitorius

7 ''Postmodernizmas yra didžiulis susidomėjimas istorinine nostalgija, o žodis dizainas reiškia teorinę ir techninę išraišką, kurios pagalba galima įgyvendinti tą nostalgiją (Meggs, Purvis, 2009, p. 617).Antroji koncepcija apima ‘80-ųjų visuotinį meilės santykį su mokslu ir technologijomis. Tai išreiškiama Synthwave kompozitorių susidomėjimu moksline fantastika, kompiuteriais, neoninėmis šviesomis ir futuristiniais pasaulio vaizdais. Tai siejasi su ‘80-ųjų metų siaubo filmais, kuriuose dažnai buvo mokslo ir technologijų temų.

Ši koncepcija taip pat priklauso Darksynth 2muzikai. Synthwave muzika taip pat vadinama Retrowave: retro muzikos stiliaus atgimimu 2000-siais (Shah, 2019, Skullet, 2019). Sąvokos Synthwave ir Retrowave - tai žanro pavadinimai, plačiai naudojami kalbant apie muziką. Abi sąvokos yra lygiavertės, nors Synthwave yra bendresnis terminas kalbant apie visą muzikos stiliaus žanrą. Apskritai, Synthwave konkrečiai nurodo muziką, o Retrowave - tai visapusiškas terminas, kuris taikomas meno kūriniams, drabužiams, vaizdo įrašams ir kitoms multimedijos priemonėms, kurios įkūnija ‘80-ųjų nostalgiją. Pagrindinis ir pirmasis‚ 1980-ųjų muzikos raktažodis - Outrun (aplenkti, peržengti ribas), tačiau jį 2014-ais metais pakeitė žodis Synthwave (Skullet, 2019). Pagrindinė koncepcija – lenktynės. Kadangi žanras ir toliau plėtojasi, Outrun išlieka naudingas terminas apibūdinti konkretų muzikos stilių. Tokio muzikos skambesio žinomiausias pavyzdys: Kavinsky - „Nightcall“ (2010 m.), taip pat panaudotas kino filme Drive (2011 m.). Darksynth - priešingai nei Synthwave vizijoje apie saulėtą vandenyną, apėmė siaubo filmus, komiksus ir kitą siaubo pobūdžio mokslinę fantastiką. Skambesiui pridėta metalo muzikos atgarsiai: elektrinė gitara, trankūs mušamieji. Pagrindinė koncepcija – neatpažinta tamsi teritorija, tamsios miesto gatvės kupinos pavojų, satanizmas, antireliginės frazės, simboliai. Tokios muzikos pavyzdžiai: Kavinsky - „Wayfarer“, „Deadcruiser“, „Carpenter Brut“, „Mega Drive“. (Northfleet, 2017, Solaris, 2018) ).

Postmodernizmas vaizduojamas kaip judėjimas prieš sistemą: maišant stilius, teorijas, kurias perteikiant per vaizdinę estetiką, drabužius, muzikinį žanrą (Northfleet, 2019). Postmodernistinį judėjimą įkvepia svarbiausi devintojo dešimtmečio filmai, tokie kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“(1982), „Majamio policija“ (1984), „Tronas“ (1984), „Atgal į ateitį 2“ (1989).

2 Darksynth - nostalgiška medijos ir elektroninės muzikos išraiška dešimtajam dešimtmečiui, išreikšta kaip apokaliptinė tamsi visata kupina siaubo, tamsos, pabaisų. (Solaris, 2018)

8 Filmai, kuriuose daug smurto, ginčai dėl rasės ir ateities alternatyvos, kokia galėtų būti po daug metų (Northfleet, 2019). Postmodernistinis menas gali būti vertinamas kaip informacijos perteklius, nes jame naudojami įvairūs elementai ir formos, trikampiai, vektoriai, perteikiantys judesiui būdingą estetiką (Dos Santos, 1991, p.13). Anders Bach

pav. nr. 1. Synthwave muzika ir jos atšakos (Skullet, 2019)

Pedersen savo straipsnyje „Human Excess“ teigia: šių dienų muzikos klausytojų garsiniai pojūčiai yra visiškai sutrikdyti ir išsklaidyti naujos visuomenės, todėl klausantis pasenusio žanro muzikos pasireiškia muzikiniai stiliaus skirtumai kurie jaučiami naujuose muzikos judėjimuose kaip Synthwave: „naujo artimojo futurizmo“ estetika arba Synthwave/vaporwave muzika (Chandler, 2016) atžvilgiu tampa neveiki. Internetas padeda geriau vertinti estetiką elektroninėje muzikoje, jaučiami skirtingi postmodernistiniai Synthwave garsai, muzika ir kaip keistai į tai reaguoja klausytojas. Reakcija į keistumą sukuria dar vieną klausymo pojūtį, estetinį „technologinės inovacijos“ suvokimą, naujoves ir žmogaus atsikratymą (Ferraro, 2016). Ši patirtis yra dichotomija3: žmogus ir mašina, kur organiškumas nebėra apibūdinamas kaip aiškus suvokiamo nesuvokimo ar tikro ir netikro neigimas, bet kaip imitacija (Baudrillard, 1988). Elektroninis garsas tampa reprodukcine hiperrealybės terpe. Synthwave muzikos klausymas tampa tarsi tai būtų žmogiška intuicija, gyvenimo stilius (Massumi, 2011, p. 51). Tai yra organinės dovanos, susijusios su elektronine muzika, jos yra pranašesnės už grynai sintetines, išreiškiant žmogiškąją savybę, tačiau sintetiniai plastikiniai daiktai pvz. kramtoma guma yra puiki detalė išreiškianti ne tik tai, kas iš prigimties žmogiška, bet ir žmonių perteklių pasaulyje (Pedersen, 2017, p. 471).

3 Dichotomija - (gr. dichotomia) - padalijimas kokios nors visumos į dvi dalis ir tam tikru atveju kiekvienos iš jų - vėl į dvi dalis ir t.t.; dvinaris dalijimas. Internetinė nuoroda: [lietuviuzodynas.lt/terminai/Dichotomija]

9 1.2 Synthwave grafinė estetika

„Synthwave“ dizainas pristatomas kaip kasdieninės kultūros, meno, buities ir pramonės gaminys, atkartojant devintąjį dešimtmetį. Retro laikų estetika, susimaišiusi su šiuolaikiniais standartais (technologijos, automobiliai, politika, ekonominis pajėgumas). Pasak Lupton ir Philips (2008, p. 71), '' Spalva gali išreikšti atmosferą, apibūdinti realybę ar užkoduoti informaciją, joje galima atkurti vizualinio poveikio prasmę, atspalviai pabrėžia energiją ir jaunystę: mėlyna - nutolimas nuo fizinio žmogaus, tyrumas, kontakto su dieviškąja būtybe troškimas, raudonos ir mėlynos spalvų mišinys – koncertinis, gyvo garso pasirodymo įvaizdis. Ferreira Dos Santos 1991 teigia: „Televizija ir kompiuteris sukėlė susižavėjimą, jaudulį, perdėtas fantazijas, nesutarimus ir lūkesčius gyvenime. Imituota hiperreali tikrovė žavi, nes joje yra sustiprintos spalvos, garsas, formos, dydis, savybės (Dos Santos, 1991, p.13).

pav. nr. 2. Outrun grafika (Skullet, 2019)

10 • Synthwave grafinė estetika - skirtingos neoninės spalvos, šviesūs šilti ir šalti atspalviai, juoda ir violetinė, kartu su tuo derinama mėlyna arba blizga rožinė, kad kontrastuotų šias dvi spalvų paletes. Logotipų tipografija stora, 3D stiliaus, pateikta su metalo išvaizda, kalnų ar dykumų atspindžiais, blizgesys ant raidžių viršuje. Šis stilius naudojamas logotipuose su dvigubais terminais: viršutinis pavadinimas labiau akcentuotas storu metaliniu užrašu, antrasis terminas pateikiamas lyg gatvės grafičio pieštas ranka, primenančiu gatvės kovotojo tipografiją. Vaizduojamas tinklelis: griežta proporcija, tvarka, hiperrealios tikrovės imitacija. . Ši estetika priskiriama ir Cybersynth muzikai (Dos Santos, 1991; Shah, 2019; Solaris, 2018; Northfleet, 2017), (pav. nr. 3). • Outrun - Majamio saulėlydžio estetika – logotipams su dvigubais terminais naudojami du šrifto stiliai, storas ir ranka pieštas plonas. Akcentas teikiamas sportiniams

pav. nr. 3. Synthwave estetika (Skullet, 2019)

11 automobiliams, moteriškiems šešėlių siluetams, fonas vaizduojamas kaip saulėlydis (Shah, 2019, Solaris, 2018, Northfleet, 2017), ( pav. nr. 2), • Darksynth – priešingai nuo saulėto Los Andželo paplūdimio, spalvos daug tamsesnės su raudonais, mėlynais ir juodais atspalviais. Logotipuose dominuoja agresyvi gatvės grafičio tipografija ir jos spalvą. Visa stiliaus perteikimo koncepcija vaizdu – siaubinga ir tamsi visata, apokalipsė kupina monstrų. Didelis akcentas skiriamas moterims kurios vaizduojamos ant Darksynth viršelių (Solaris, 2018, Northfleet, 2017), (pav. nr 4). • Synthwave grafkos konceptualus poveikis: klausant muzikos, klausytojas pasijaučia tarsi pats būtų tas vaizduojamas personažas grafikoje, paveiksliuke, tarsi skaitytų didelės apimties mokslinės fantastikos literatūros kūrinį. Darksynth muzikoje,

pav. nr 4. Darksynth estetika (Skullet, 2019)

personažai vaizduojami nerodant jų veido. Viršeliuose madinga rodyti pagrindinį

12 herojų su tamsiais dideliais akiniais nuo saulės, su motociklininko šalmu, arbe jei jis be jo, personažas nusisukęs taip, kad nesimatytų veido (Skullet, 2018, Solaris, 2018).

Tinklelis arba Konceptuali matrica yra vienas iš svarbiausių Synthwave elementų. Tai tarsi alternatyvi tikrovė kompiuterio viduje: kelių stačiakampių suprojektuotas tinklelis, naudojamas siekiant aiškumo, organizavimo, tvarkos, vienodumo ir sklandžių judesių.

pav. nr. 5. Tinklelis (Skullet, 2019) Tinklelis tampa ikona, nes jis atvaizduoja kompiuterinį, netikrą, nostalgišką fantazijų pasaulį, priešingai nei tikras pasaulis, tinklelis veikia kaip alternatyva konkrečios tikrovės vaizdui (Luppton ir Philips, 2008, p.175). Ferreira Dos Santos knygoje „What is postmodernism ?“ apibūdina šį perėjimą nuo materialaus prie nematerialaus pasaulio prasmę: Imituoti vaizdus, kaip per televiziją, kuri leidžia pažinti pasaulį, reiškia panaikinti skirtumą tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulio, būties ir išvaizdos. Tinklelis, kaip ir spalvota fotografija, pagražina, sustiprina tikrąjį pasaulį. Jis padaro hiperrealią, įspūdingą, įdomesnę tikrovę lyginant su tikru gyvenimu (1991, p. 12).

13 2. SYNTHWAVE muzika

2.1 Stilistika

Muzikantai ir kompozitoriai 2000-aisiais sulaužė klasikinio skambėsio stereotipius ir sukūrė savotiškus ir neįprastus muzikos stilius, tokius kaip Synthpop, New Wave, Post Punk, Retrowave (Northfleet, 2017, p. 49,50). Šie stiliai primena muziką iš senų vaizdo žaidimų, Nuo tada kompozitoriai kūrė naują muzikos ritmiką ir tai tęsiasi iki šių dienų, remiantis elektronika ir sintezatoriais, sukurtais devintajame dešimtmetyje. Tokios postmodernistinės/avangardinės muzikos pirmtakas buvo vokiečių grupė Kraftwerk, įkurta 1967 metais, neturėjo ir specifinio muzikinio žanro, nes tai buvo avangardas. Ji įkvėpė kelis kitus garsius atlikėjus, tokius kaip prancūzų kompozitorius bei elektroninės popmuzikos pradininkas Jeanas Michelis Jarre'as, Depeche Mode. Grupė Kraftwerk paaiškina viso šio postmodernistionio/avangardinio muzikos judėjimo koncepciją: tai kaip meilės daina šiuolaikiniam pasauliui su naktiniais klubais, kavinėmis ir neoninėmis gatvės šviesomis. Tai modernaus pasaulio atidarymas su utopinės ateities fantazija (Solaris, 2019). Synthwave muzikai įtaką padarė Johnas Carpenteris, amerikiečių kompozitorius ir režisierius. Jis garsėja savo aštuntojo ir septintojo dešimtmečio fantastikos ir siaubo filmais „Helovynas“ (1978), „Padaras“ (1981). Filmuose skamba sintezatoriais kurta muzika, kurioje girdima Synthpop, Post-punk, Rock, Jazz, Reggae, Disco, Retro, Techno, ritmų muzika, šis postmodernestinis stilių sąmišis dalijasi į platesnius Synthwave muzikos pasaulius: Darksynth, Darkwave, Chillwave, Futuresynth, Neodisk, Outrun, Retrowave. Synthwave ir Vaporwave. (Northfleet, 2017, p. 49,50).

Melodijos ir akordų analizei pasitelkiami keletas etaloninių Synthwave muzikos kūrinių, kurie užima aukštas muzikinių grojaraščių vietas paieškos rezultatuose, taip pat suskirtstyti pagal Synthwave muzikos atšakas.

Outrun (automobilių lenktynės), Darksynth (tamsi teritorija), Cybersynth (tolima ateitis): • Shortwire – Recording: Em • FM Attack – Sleepless Nights: Am • Mega Corp – Last Level Last Life: Em, Am • Crockett – Searching: Cm • Kavinsky – Nightcall: Am

14 • Deadlife – Deviant: Fm • Darkness Approaches: Fm • Vogel – Hologram: Gm

Visų šių Synthwave kurinių akordai yra klasikiniai minoriniai akordai. Melodijai naudojama eolinė dermė, apgrojama arpedžio pagal akordų struktūrą ir jų kombinacijas kūrinyje. Skambesio savybės labai monotoniškos ir pasikartojančios, kulminacijai pridedant tik aukštus garso registrus. Dauguma Synthwave kurinių yra minoriniai, niūraus skambesio.

Chillwave (romantika), Vaporwave (melancholija) • Mike Noise – Low Earth Orbit: Dmaj 7, Emin9 • SHAP3S – Swell: Cmin9, Bmaj7, Eb2 • Timecop1983 – Forever and Ever: Gsus, Gsus7, G2 • Driver – The Eye of the Truth: Am6, Cm6

Šiose Synthwave atšakose skamba džiaziniai akordai neapsunkinant pačios muzikinės kompozicijos bei atitolstant nuo monotoniško populiariosios muzikos skambesio kaip Outrun ar Darksynth. Melodijoms naudojamos dermės: lokrinė, miksolydinė, eolinė, fryginė. Dauguma Chillwave, Vaporwave kurinių yra mažoriniai, šviesaus skambesio. Darksynth ir Cyberpunk stiliaus muzikai, kuri labiau agresyvesnė nei Retrosynth - Outrun (saulėlydis ir automobilių lenktynės): stiprūs industriniai aplinkos garsai, dūžiai, girgždėjimai, sugedusios technikos, lezerinių ginklų garsai. Pastovaus ritmo metu Cybersynth atskleidžia savo energiją, kompozicijai pridėdama elektrinė gitara, suteikdama sudėtingesnę kompozicijos struktūrą nei saulėto Los Andželo vaizdavime Synthwave muzikoje. naudojama lokrinė dermė, pasižyminti mažosiomis sekundomis (pustoniais), taip išreiškianti įtampą muzikoje, nederėjimą. Gitarų skambesiui: šaižus elektrinis garsas (overdrive, distortion), kartu pridėtas erdvės ir choro efektas. Akompanimentas: keturių akordų kombinacija (4/4). Maišymas su minoriniu akordu ir keliais mažoriniais akordais teikiantis populiariosios disco muzikos skambesį.

15 2.2 Instrumentai

Analoginiai sintezatoriai buvo plačiai naudojami 1980-aisiais. Per Synthwave muzikos išpopuliarėjimą 2000 -iais, visi tie patys sintezatoriai pradėti gaminti iš naujo ir pradėti masiškai naudoti Synthwave kūryboje (Solaris, 2019). • E-Mu emuliatorius II: įtin sėkmingas ir populiarus, 8 bitų samplavimas, 27.7 khz imties dažnis, keturi rezonuojantys žemo dažnio filtrai, nepriekaištinga garso kokybė. Kūryboje naudojo Depeche Mode, Genesis, Peter Gabriel dainoje „Sledgehammer“, J.M. Jarre, Vangelis, John Carpenter. • Minimoog Voyager: tuo metu daugelį sintezatorių gamino su dviem oskilatoriais, šį gamino su trimis, papildomas trečias moduliuoja garso filtrą, aukštį, bangos formą. Grojimo metu pridedant po vieną oskilatorių keičiasi tembras, daugiau harmonijos, mikrotonų. Tai vienas iš pirmų sintezatorių su pitch wheel (garso aukščio ratukas). • Oberheim OB-X,: pirmasis iš OB serijos, turi du VCF dažnio filtrus su ADSR paketu (attack, decay, sustain, release). Kūryboje naudojo grupė Rush dainoje „Tom Sawyer“, J. M. Jarre „Magnetic Fields“, Queen „Flash Gordon“, Van Halen „Jump“. • Roland Juno 106: šešių balsų polifoninis/programuojantis analoginis sintezatorius su vienu skaitmeniškai kontroliuojamu oskilatoriumi, turi 16 MIDI kanalų bei gamykliškai įdiegtą chorus efektą. • Rolland Jupiter 8: turi rezonuojantį žemo dažnio filtrą, gamykliškai įdiegtus arpedžiatorius, nepalaiko MIDI. Kūryboje naudojo J. M. Jarre, Rush, Tangerine Dream.

Remiantis Dos Santos, Lupton ir Philips: „sintezatorių paskirtis Synthwave muzikoje - jie gali imituoti arba sintezuoti daugybę įvairių garsų, visas skleidžiamas garsas nėra natūralus pasaulis“ (Northfleet, 2017, p.49;).

16 2.3 Produkcija

Efektyvus skambesio išgavimo būdas naudoti bosinius sintezatorius: geresniam rezultatui sumaišyti pjūklines ir kvadratines garso bangas kartu su PWM (impulsinių pločių moduliacija (Mode Audio, 2018) ( pav. nr. 6).

pav. nr. 6. Impulsinės moduliacijos (Logic Pro X)

Taip pat efektyvu naudoti žemo dažnio garso filtrą bei naudotis garso dažnio arba periodo koregavimu. Klausant kuriamą muziką, jį keisti pagal norimą išgauti skambesį. Nustatyti garso bangos pradžią (attack) iki minimumo, kartu atsižvelgti ar garso dažnis nėra labai aukštas, nes efektas nebus girdimas, kuris pasižymi bosinio sintezatoriaus garsu. Klausant rezultato, koreguoti pjūklines (saw) bangas, kad sumažinti aukštesnius garso dažnius ir registrus, kad ir skambesys nebūtų per daug skaitmeninis ir sintetinis. Kitas svarbus dalykas yra garso aukščio nederėjimas. Sintezatoriaus garsą pakelti keliais mikrotonais, taip išgaunamas tremolo efektas (Mode Audio, 2018). Programuotų mušamųjų partija susideda iš bosinio būgno, pedalinės koja spaudžiamos lėkštės ir solinio būgno. Dažniausiai muzikinės kompozicijos pradžioje pedalinė lėkštė nenaudojama. Ji pasigirsta muzikai pasiekus kulminaciją, taip suteikdama aukštesnius garso dažnius ir registrus kompozicijai. Programuotiems mušamiesiems

17 instrumentams taikomas garso rezoliucijos mažinimo efektas (pav. nr. 7). Kad ritmingas ir vis pasikartojantis dūžis neskambėtų kaip natūralaus mušamojo instrumento, jo trenksmo kokybė sumažinama, kad skambėtų labiau skaitmenizuotai.

Interviu metu kalbinant lietuvių kompozitorių bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorių Joną Jurkūną: „1980-ais metais garso keitikliai buvo mažos rezoliucijos, todėl bitcrush gaudavosi natūraliai, taigi tais laikais kas buvo trūkumas dabar tapo neatsiejama stiliaus detale“. Naudojamas plojimo efektas kuris taip pat apdorotas bitcrush efektu. Solinis ir bosinis būgnus paekvalaizuotas: sustiprinti vidutiniai ir aukšti garso dažniai (Mode audio, 2018).

pav. nr. 7. Bitcrush (Logic Pro X)

Tempas. Yra keletas skirtingų rimto ir tempo naudojimų Synthwave muzikoje. Kuriant lėtesnę (Los Andželo saulėlydžio, Outrun) tematikos kompoziciją, tempas yra nuo 80-ies iki 118-os dužių per minutę, kuriant greitesnę (Darksynth, Cybersynth, taip pat Outrun), tempas nustatomas nuo 128-ių iki 140-ies dužių per minutę (Mode audio, 2018).

18 3. KŪRINIŲ ANALIZĖ

Visi keturi analizuojami kūriniai naudoja sintezatorius: pagal Dos Santos, Lupton ir Philips teigimą: sintezatorių paskirtis yra ta pati kaip ir Synthwave hiperrealybės - jie gali imituoti arba sintezuoti daugybę įvairių garsų, visas skleidžiamas garsas nėra natūralus pasaulis. Kūriniuose, kuriuose yra vaizdas, dominuoja mėlyni ir raudoni atspalviai, kurie pagal Lupton ir Phillips 2008 teigimą dominuoja Synthwave muzikoje, grafikoje. Visuose keturiuose kūriniuose panaudotas Bitcrush efektas, kuris tapo vienu pagrindiniu Synthwave muzikos bruožu (Jurkūnas, 2020). Kavisky „Nightcall“ ir NINA „Automatic Call“ atstovauja tai pačiai koncepcijai: dialogas tarp dviejų partnerių. Kiti du kūriniai: mano pačio kurti, asmeninės avangardinės interpretacijos naudojant kitų kūrinių trumpus motyvus ir vengiant šabloniško populiariosios muzikos skambesio.

3.1 Kavinsky – Nightcall

• Kūrinio autorius: Kavinsky, Guy-Manuel de Homem-Christo • muzikos stilius: Synth-pop, electro-disco, electro house, Synthwave • Formatas: Stereo, 4 min. 19 sek., Vinyl, CD, Digital download

Pasirinkimo motyvacija: Nightcall yra etaloninis Synthwave kūrinys, kuris yra surinkęs daugiausiai perklausų internete: 200 milijonų Youtube ir 150 milijonų Spotify platformose. Nei vienas kitas Synthwave kūrinys neturi tiek daug perklausų. Prancūzų electro house kompozitorius Kavinsky, 2010-ais metais, po ilgos pertraukos savo karjeroje grįžo su Nightcall: tai jausmingas, epinis, romantinis kūrinys kaip ir prieš tai pasirodęs „Teddy Boy“. Tai suteikė progą Kavinsky būti pripažintam kaip ir jo kolegos prancūzų elektroninės muzikos kompozitoriai Frenchmen Justice, SebastiAn ir Mr Oizo. Dainos autorius ir prodiuseris yra pats Kavinsky kartu su grupės Daft Punk nariu Guy- Manuel de Homem-Christo išlaiko pagrindinę prancūzų electro house estetika pridedant lėtesnį, tempą, apdairesnį ritmą su itin ryškiu bitcrush efektu. Daina panaudota kino filme Drive su aktoriumi R. Gosling, besiblaškantį po naktinį Los Andželą apšviestą ryškiomis neoninėmis sutirštintomis hiperrealybės spalvomis. Takelis organiškas, lėtai stebinantis.

19 Dainos svečias – brazilų electro new wave grupės CSS narė Loverfoxx, kuri taip pat yra Kavinsky gyvenimo draugė atliekanti vokalo partiją.

pav. nr. 8. Kavinsky – Nightcall (Indie Shuffle)

Koncepcija: tekstas dainoje yra judviejų dialogas, pridedant roboto balso efektą. Kalbėdami tarpusavyje dialogas sukuria baladės dinamiškumą. Nors dauguma Outrun/Synthwave dainų yra gana paviršutiniškos ir neįkvepiančios su vis pasikartojančiu aštuonių natų bosiniu akompanimentu. Nightcall dalinai išsiskiria iš to. Net jei pats dainos tekstas yra niūrokas ir slegiantis (tekstas iš dainos: „I‘m giving you a night call to tell you how I feel“), melodija ir tembras šauna į dešimtuką. Antra dainos dalis tampa pernelyg pasikartojančia, kūrinio kulminacija niekuo neišsiskiria. Jei yra viena esminė Synthwave daina, tai Nightcall. Kūrinys leidžia pasijusti R. Goslingu filme „Drive“ visas keturias minutes ir devyniolika sekundžių. Dainos grafinis viršelis turi tris spalvas: mėlyna, raudona, violetinė.

3.2 NINA – Automatic Call

• Kūrinio autorius: NINA, Oscillian44 • muzikos stilius: Synthwave, Outrun, Retrowave • Formatas: Stereo, Full HD, 5 min. 11 sek., Vinyl, CD, Digital download • Nuoroda į kūrinį: https://www.youtube.com/watch?v=7rCzIwlX8Dg

Pasirinkimo motyvacija: NINA yra kylanti Synthwave muzikos žvaigždė, spėjusi surinkti tūkstančius peržiūrų Youtube ir Spotify. Ieškant tokių Synthwave atlikėjų, kurie savo kūriniuose patys dainuotų: tik keletas. Maždaug 90 procentų išklausytų Synthwave kūrinių yra instrumentalūs, todėl NINA yra išimtis. Nina Boldt, dar žinoma kaip Synthwave muzikos dueto NINA pseudonimu – vokiečių dainininkė, dainų autorė. Jos paskutinis singlas „Automatic Call“. Pati daina, kaip ir dauguma Synthwave/Retrowave muzikos: apie meilę, ilgesį, geresnį pasaulį.

pav. nr. 9. NINA - Automatic Call (Bandcamp, 2019)

4 Oscillian – atlikėjas, muzikos prodiuseris, kuriantis retro futuristinę Synthwave/retrowave/Darksynth muziką. Nuoroda internete: https://oscillian.bandcamp.com/

21 Koncepcija: meilės istorija, ilgesys, nusivylimas, geresnio gyvenimo troškimas visiškai tuščiame Los Andželo mieste: panašu į Kavinsky Nightcall, tačiau daugiau harmonijos, turtingesnis tembrų turinys. Skullet (2018) teigia, kad Los Andželo miestas Synthwave muzikoje atspindi idealizuotą romantinių vasaros dienų gyvenimą, hiperrealybės terpę, geresnio gyvenimo norą. Didelis dėmesys skiriamas atlikėjai, veidas apšviestas mėlyna, violetine spalva (pav. nr. 9). Kadruose su automobiliais panaudotas synthwave vaizdo estetikos veido slėpimo triukas, siekiant perteikti intrigą žiūrovui ir neišduoti personažo veido. Parinkta konkreti spalvų gama: tamsiai violetinė, mėlyna, rožinė, oranžinė, geltona, raudona. Klipo kulminacija: mergina ir vaikinas susitinka, žiūri vienas į kitą, jie apšviesti mėlyna ir violetine spalvomis. Lupton ir Phillips (2008) apie mėlyna spalvą teigia kad tai žmogaus kontaktas su dieviškaja butybe. Melodijos kūrimui panaudota mažorinė dermė ir pentatonika. Kurinio pagrindinė melodija skamba mažore (šviesus, pozityvus skambesys). Naudojama lydinė dermė ir mažorinė bliuzinė pentatonika, vokalas įrašytas harmoningai su pritariančiuoju per kvintą, kad skambėtų turtingiau. Praturtintas aido ir trumpo uždelsimo efektu, stiprus kompresavimas ir ekvalaizeris. Akompanimentas: akordų kombinacija Fm, Fm6, Fmsus, Cmaj, G#6, G#sus, Eb6: tipiniai Outrun ir Retrowave muzikos akordai. Minorinis akordas suteikia tarsi filmo garso takelio skambesį ir keliais mažoriniais akordais teikiantis populiariosios disco muzikos skambesį Skullet (2018), Mode Audio (2018). Programuotų mušamųjų partija susideda iš bosinio būgno, pedalinės koja spaudžiamos lėkštės ir solinio būgno. Kūrinio pradžioje lėkštė nenaudojama, ji pasigirsta muzikai pasiekus kulminaciją (priedainis): taip suteikdama aukštesnius garso dažnius ir registrus kompozicijai. Bitcrush efektas mušamiesiems: natūralaus akustinio dūžio vengimas. Trenksmo kokybė sumažinama, kad skambėtų labiau skaitmeniškai, sintetiškai. Naudojamas plojimo efektas apdorotas bitcrush efektu. Kūrinio pradžioje panaudota žemo dažnio garso filtras bei dažnuminės charakteristikos koregavimas, tarsi muzika kyla į paviršių ir prasiveržia. Kūrinyje naudojamų sintezatorių garsuose girdimas garso aukščio nederėjimas. Sintezatoriaus garsas pakeltas keliais mikrotonais: tremolo efektas. Pagal Mode Audio (2018): tai etaloninis Synthwave muzikos sintezatorių stilistikos efektas.

3.3 Martynas Kraujalis – PLANETA: MANHATANAS

• Kūrinio autorius: Martynas Kraujalis • muzikos stilius: autorinė elektroninė muzika, post-modernizmas • Formatas: Full HD, Stereo, 5 min. 22 sek. • Nuoroda į kūrinį: https://www.youtube.com/watch?v=b9o9gnq7cnE

Pasirinkimo motyvacija: klipo koncepcija panaši į Synthwave meną: hiperrealybė – realaus gyvenimo imitacija, tirštesnės spalvos, fantazijos vaisiai, keisti artefaktai. Aš, Martynas Kraujalis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, studijuojantis skaitmeninių muzikos technologijų specialybę. Pernai komisijai pristačiau trijų kompozicijų ciklą su vaizdu: „Smėlio sūnus“, „Jaunuolis, kuris pasimaišė po kojomis“, ir „PLANETA:MANHATANAS“. Paskutinioji, ilgiausia, beveik šešios minutės.

pav. nr. 10. Martynas Kraujalis – Planeta: Manhatanas Klipo koncepcija ir idėja - apie 1970 metai, žurnalistas klausinėja Niu Jorko gyventojų ar jie tiki gyvybe kitose planetose ? Jie pateikia įvairius atsakymus, todėl pats Manhatanas tampa unikalia vieta pasaulyje su keistas artefaktais, simboliais, unikaliais žmonėmis ir jų vaizduočių sukurtais vaisiais. Muzikinėje kompozicijoje skamba žmonių pokalbiai,

23 žurnalisto klausimai praeiviams ir jų atsakymai jam. Kiekvienas atsakymas yra unikalus, tačiau klausimas visada girdimas tas pats.

Filmuota su Iphone 6s išmaniuoju telefonu Niu Jorke, Manhatane, 2019-ųjų kovo mėnesį. Muzikinėje kompozicijoje panaudotas trumpas dainos motyvas iš britų sunkiojo roko grupės Def Leppard dainų "Rocket" ir "Guilty". Visame klipe naudojamas VHS glitch (senovinio juostinio trukdžio) vaizdo efektas. Jį panaudojau dėl savo asmeninio potraukio ir susižavėjimo senovine retro postmodernistine kultūra. Pavadinimo šriftas ir spalva pasirinktas pagal Niu Jorko miesto dydį ir šaltį, kurį turėjau kęstį tuo metu kai buvau. Šrifto spalva: šalta metalinė mėlyna su žydru atspalviu. Viso klipo metu rodomi dialogai iš žurnalisto pokalbių su praeiviais. Dialogų šriftas keičiasi pagal rodomą vaizdą, skambančią muziką. Dėl konceptualumo, kai kurie kadrai juda atbulai norint perteikti jau aprašytą idėją, nuotaiką, atmosferą. Naudojamas sintezatorius, klasikinis fortepijonas, skaitmeninis pianinas su chorus ir tremolo efektu, perkusiniai instrumentai. Efektai: garso aukščio koregavimo bei atbulinio persukimo efektas, garso rezoliucijos mažinimas. Dėl konceptualumo ir asmeninio noro, visų balsų garso aukštis koreguotas: vieni labai paaukštinti, kiti itin pažeminti. Muzikinės kompozicijos forma: pradžioje iškart pasigirsta klausimas: „Ar tikite gyvybę kitose planetose ?“ (visame klipe žodis Gyvybė parašytas su klaida specialiai, kad klipe gyvybė atsispindėtu kitaip, imituojant tikrovę): kartu su klausimu rodomas metro traukinys pradedantis važiuoti atgal, tarsi realybė paleista per juostinį magnetofoną atbulai, kartu su šia scena skamba grupės „Def Leppard“ dainos „Rocket“ trumpas motyvas, kuris tai pat yra skamba atbulai, tarsi kelionė į kosmosą. Tada žurnalistas pradeda vis daugiau klausinėti skirtingų žmonių. Pabaigoje skamba pirmoji formos dalis: pradžios pasikartojimas, vėliau tęsiama ilga nata perteikianti kulminaciją ir staigiai nutrūkstanti su atsakymu iš eilinio praeivio kad gyvybė kitose planetose yra.

3.4 Martynas Kraujalis – 01.14

• Kūrinio autorius, montažo režisierius: Martynas Kraujalis • Techninis stilius: kūrybinių studijų atsiskaitymo/egzamino produktas • Formatas: 48khz, WAW, Stereo, 9 min. 24 sek. • Nuoroda į kūrinį: https://soundcloud.com/martynas-kraujalis/0114a

Pasirinkimo motyvacija: kūrinys itin turiningas garsų atžvilgiu, kompozitoriaus ir profesoriaus Mindaugo Urbaičio nuomone: „padirbėta labai kruopščiai.“ Išsami šio kūrinio analizė yra naudinga pačiam autoriui, jo rašto darbui.

2018-ais metais įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kūrybinių skaitmeninių technologijų kompozicijos specialybę. Pirmieji komisijai pristatyti kūrybos vaisiai: „Rain in Tokyo“, „Agent K“, ir „Overlord“. Pastarają, dešimties minučių kompoziciją kūriau labai ilgai, sudėjau visą savo kūrybinį arsenalą. Praėjus metams, pristačiau „01.14”: pavadinimo neturintis etiudas, tačiau turiniu nenusileidžiantis „Overlord“: įtempto siužeto ir daugybės kitų autorių kūrinių motyvų interpretacija ir istorijos pasakojimas skolinantis žmogaus balsą. Kūrinio koncepcija: kompiuterinio žaidimo „Half-Life 2” personažo G-Man tekstas: „- Atsibusk Frimanai !“, atsibusk ir užuosk pelenus !, grįžk ten kur priklausai !, daktare Frimanai…”: žinutė klausytojui, interaktyvus naratyvas tarsi klausytojas būtu herojus, pagrindinis kūrinio personažas kuriam kurtas šis etiudas. Tikslas sukurti įdomią istoriją papasakotą per muziką, tačiau atsisakant monotoniško populiariojo skambesio, ar eilinės klasikinės muzikos harmonijos subtilybių. Konkretaus kūrinio sumanymo ir istorijos esmės neatskleidžiau niekam. Mano manymu, kiekvienas klausytojas viską priims ir supras savaip, turės asmenines nuomones, emocijas. Dėl šio sprendimo kompozicija neturi pavadinimo: etiudui suteikta data – premjera komisijai, du tūkstantis dvidešimtųjų sausio keturiolikta diena. Kurta su Logic Pro X kompiuterine programa. Procesas truko apie du mėnesius: kompozicija turėjo kelis trukmės variantus – pirmoji ilgiausia beveik keturiolika minučių, antra sutrumpėjo iki dvylikos, trečiosios trukmė apie vienuolika, paskutinė: devynios minutės su puse. Autorius trumpino kūrinį kad išvengtų nereikalingų formos dalių. Kūrybinio proceso metu, kūrinio vadovas, kompozitorius, docentas Marius Baranauskas teigė: „etiudas susideda iš per daug skirtingų ir atskirų dalių, kurios sunkiai jungiasi, taip

25 pat pabaiga nepakankamai išraiškinga ir neužsibaigia efektyviai“, dėl to stengiausi išvengti šių kūrybinių nesklandumų: kūrinys smarkiai sutrumpėjo, padaugėjo pasikartojančių melodinių motyvų apjungiančių atskiras kompozicijos dalis ir taip išlaikant patį etiudą kaip vientisą kūrinį. Muzikos kulminacija pabaigoje pratęsta trigubai, išvengiant per greitos neefektyvios pabaigos. Produkcija: intro – po mažu kylanti melodija su pulsuojančiu judesio sekimo radaro garsu iš kino filmo „Aliens, 1986”, radaro garso aukštis nuolat kyla su stereo garso perėjimu iš kairiojo kanalo į dešinį, kartu skamba trumpas melodijos motyvas: pasikartojanti minorinio akordo moduliacija - kurta mano paties, iš ankstesnios trumpos kompozicijos „Chemija“, kuri niekam nebuvo pristatyta viešai. Etiudui įsibegėjus – suskamba užlupintas industrinis, greito tempo metalo šaižus garsas: tai dainos „Desperate Balls“ pradžios motyvas, grupės „UDO“. Jis nuolat kartojasi kompozicijoje, moduliuoja, keičiasi garso aukštis. Dominuojanti melodija – britų sunkiojo metalo grupė Judas Priest: „Lochness“ ir „Properchy“: kūrinyje abi kartojasi po du kartus, apdorotos Rotor efektu: pašalinti aukšti registrai, stengtasi užmaskuoti melodiją, priderinti prie kūrinio konteksto. Minėtas pulsuojantis judėsiu radaras girdimas kelis kartus kūrinyje, pasikartojantis konceptualus motyvas. Neatsisakiau šepardo tono ir itin aukšto garso registro besileidžiančiu žemyn dažnuminėje charakteristikoje: papildo kiekvieną melodiją kaip konceptualus įtampos elementas. Panaudojau dar du kūrinius iš savo kurtos kompozicijos „Ciklas“: trečią ir ketvirtą dalis – „Skubėjimas“ ir „Išsigelbėjimas“. Pastarasis pateisina viso etiudo pabaigą kaip efektinga kulminacija su ilga besitešiančia pabaiga, kurią taip pat pristačiau per stojamąjį egzaminą į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos skaitmeninių technologijų kursą. Kūrinys baigiasi ilgu skambančiu akordu su G-man‘o žodžiais „Grįžk ten kur priklausai !“ (angl. „Get back where you belong !“). Kūrinio formą kūriau ne itin sudėtingą, mano pačio komentaras egzamino metu: tikslas buvo nepasiduoti ekspermentiniam savanaudiškumui ir pristatyti tvarkingos formos kūrinį. Etiudo dalys pagal eilę - A: lėtai stebinanti pradžia, pradžios tema, B: akompanimentas su pagrindine tema1, C: nauja dalis su jau girdėtais motyvais ankščiau, B1: akompanimentas su pagrindine tema2, D: visiškai nauja, rami dalis su pastoviai pasikartojančiais jau girdėtais motyvais, A1: pradžios motyvai, pradžios tema, B2: akompanimentas su pagrindine tema2, D: nauja dalis su pradžios motyvais – pabaiga.

Kūrinyje panaudoti kitų autorių kūrinių motyvus: motyvacija juos pasirinkti buvo padaryti savo asmeninį interpretacinį remix‘a, kaip kūrinį/etiudą egzaminui.

26 • Pulse radar sound - kino filmas „Aliens“ 1986 • UDO – „Desperate Balls“ (1990) • Lordi – „This is Heavy Metal“ (2010) • Judas Priest – Lochness (2005) • Judas Priest – Propechy (2008) • Komp. Žaidimo „Half Life 2” personažo Gman balsas, (2004) • Žmogaus riksmas – kino filmas “The Mist”, (2007) • Sheppard tone

27 IŠVADOS

Analizuojant Synthwave muziką ir grafiką išsiaiškinta, kad visą tai turi ir postmodernizmo ir avangardo bruožų: šis meno judėjimas turi labai konkrečius stilius, estetiką. Svarbiausias jų: asmeninė saviraiška. Kiekvienas šios meninės terpės dailininkas, režisierius ar kompozitorius taip išreiškia save, o vartotojai tai priima labai teigiamai. Iš to gimsta konceptualumas, kitokio, geresnio pasaulio vaizdavimas, nostalgija praeičiai. Visi Synthwave stiliaus audiovizualiniai kūriniai papildo vienas kitą. Vaizdas ir spalva yra neatsiejama Synthwave muzikos dalis. Vientisas, nostalgijos kupinas produktas teikiantis žinutę vartotojui apie retro-ateities, kuri niekada neįvyko žavesį. Synthwave pristatomas kaip kasdieninės kultūros, meno, buities ir pramonės gaminys, atkartojant devintąjį dešimtmetį. 1. Spalva išreiškia atmosferą, apibūdina realybę ar užkoduotą informaciją. Ryškios spalvos pabrėžia energiją ir jaunystę. 2. Synthwave kaip ir televizija ar kompiuteris kelia susižavėjimą, jaudulį, perdėtas fantazijas, nesutarimus ir lūkesčius gyvenime: imituota hiperreali tikrovė žavi, nes joje yra sustiprintos spalvos, garsas, formos, dydis, savybės, fantazijos. Šis perėjimas nuo materialaus prie nematerialaus pasaulio yra vaizdų imitavimas, kaip per televiziją, kuri leidžia pažinti pasaulį, panaikinti skirtumą tarp realybės ir vaizduotės, būties ir išvaizdos, kaip ir spalvota fotografija, pagražina, sustiprina tikrąjį pasaulį - hiperreali, įspūdinga, tikresnė ir įdomesnę tikrovė lyginant su tikru gyvenimu (Ferraro 1991). 3. Ferraro 1991 teigia: Elektroninis garsas tampa hiperrealybės terpe. Reakcija į keistumą sukuria dar vieną klausymo pojūtį, estetinį „technologinės inovacijos“ suvokimą, naujoves.

Keistumas Synthwave muzikoje ir grafikoje: 1. Tinklelis: griežta tvarka, vienodumas, sklandūs judesiai, kompiuterinio pasaulio atvaizdavimas, perėjimas nuo materialaus prie nematerialaus pasaulio (Lupton, Phillips 2008, Ferraro, 1991) 2. Darksynth estetika: nuolatinis personažo veido slėpimas (Solaris 2018) 3. Mėlyna spalva – nutolimas nuo fizinio žmogaus pavidalo, kontaktas su dieviškaja butybe: (Lupton, Phillips 2008) 4. Raudona spalva – koncertinio pasirodymo spalva (Lupton, Phillips 2008)

28 5. Synthwave yra judėjimas prieš sistemą, kino filmai, kuriuose daug ginčo dėl žmonių rasės ir pasaulio ateities alternatyvos (Northfleet, 2017) 6. Tolima ateitis ir totalus žmogaus atsikratymas joje (Ferraro 1991) 7. Kramtoma guma kaip stereotipinis principas išreiškia žmogaus perteklių planetoje (Pedersen, 2017) 8. Bitcrush: kas 1980-ais buvo didelis trūkumas, dabar yra privalumas (Jurkūnas, 2020)

Synthwave muzika: produkcija, melodija, intrumentai: 1. Analoginis, skaitmeninis sintezatorius: įvairūs jų tipai ir modeliai, skirtingas tembrai. 2. Turtingas Mušamųjų skambesys: apdorotas su bitcrush efektu, kūrinio pradžioje nenaudoti lėkštės tembro. 3. Kuriant Chillwave/Retrowave/Vaporwave: džiaziniai akordai maj7, min9, sus, sus7, lokrine, miksolydinė, eolinė, lokrinė dermės, nostalgijos ir melancholijos muzikos skambesys. 4. Kuriant Outrun/Cybersynth/Darksynth: trigarsiniai minoriniai akordai, melodijos paprastos, akordų arpedžio ir moduliacijos, bliuzinės pentatonikos: automobilių lenktynių, tamsios teritorijos ir tolimos ateities muzikos skambesys. 5. Norimo skambesio išgavimui naudoti žemo dažnio filtrą, kvadratines (square) garso bangas 6. Sintezatoriaus garso nederėjimas: aukštį pakelti labai minimaliai kad išgauti tremolo efektą, bet ne per daug. 7. Bitcrush: imituoti 1980-ujų garsinę spragą.

Analizuojant pasirinktų kompozitorių kūrinius pastebėta, kad: 1. abejuose vyksta dialogas tarp dviejų žmonių, 2. ryškus bitcrush efektas 3. Abiejų kūrinių grafinė viršelių spalvų gama: mėlyna, violetinė ir ryški raudona: tai dar kartą patvirtina Lupton, Phillips 2008 ir Ferraro 1991 teoriją – šios spalvos simbolizuoja jaunystę, energiją, koncertinį įvaizdį, kontakto troškimą su dieviškąją būtybe ir nutolimą nuo žmogaus.

Analizuojant savo pačio kūrinius pastebėta, kad kuriant asmeninį interpretacinį avangardinį remix‘a naudojant kitų kurinių motyvus pagal savo paties motyvaciją ir susidomėjimą galima išgauti itin kruopštų ir įdomaus skambesio muzikinį kūrinį.

Aptariant visą Synthwave muziką suprasta, kad stilius platus ir labai daug galimybių teikianti meninė terpė norint kurti retro-futuristinės ateities įvaizdžio hiperrealią muziką ir grafiką. Šis muzikinis judėjimas klausytojui teikia ypatingai daug emocijų. Ieškant Synthwave muzikos kūrinių ir kompozitorių pastebėta, kad visi šio žanro atlikėjai, kompozitoriai, grafiniai dizaineriai, dailininkai yra užsieniečiai, Lietuvoje nepastebėjau nei vieno kuriančio ar platinančio savo Synthwave kūrybos muziką. Norėtųsi, kad ateityje šis muzikinio judėjimo stilius pasiektų ir Lietuvos kompozitorius bei kitus menininkus, suteiktų jiems susidomėjimą kurtį šį super emocingą hiperrealios tikrovės meną.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Albrecht, H., Hammerschmidt, D., Wollner, C., Slow motion in films and video clips: Music influences perceived duration and emotion, autonomic physiological activation and pupillary responses, Hamburg University, Hamburg, Germany, 2018 2. Audissino, E., “Commutation Tricks” and “Forced Marriages ”Videographic Manipulation as a Tool for the Analysis of Music in Films, 2018 3. J. Baudrillard, Selected Writings, Ed. Mark Poster, Stanford University Press, 1988 4. Bamman, D., Gillick, J., Telling Stories with Soundtracks: An Empirical Analysis of Music in Film 5. R. Brassier, “Genre is Obsolete,” Multitudes no. 28, 2007 6. S. Chandler, “Genre As Method: The Vaporwave Family tree, From Eccojams to Hardvapour,” Bandcamp Daily, 2016 7. J. Ferraro, Human Story 3, LP, Self-released, 2016 8. Fedorov, A., Movies: the Audience Favourites, Rostov State University of Economics, Russian Federation, 2016 9. Fischoff, S., Ph.D., „The Evolution of Music in Film and its Psychological Impact on Audiences“ 10. Philip B. Meggs, Alston W. Purvis: Outlines & Highlights for Meggs History of Graphic Design, 2009 11. Kevin J., Wetmore, Jr. „Uncovering Stranger Things“, 2018 12. Lipscomb, S.D., Tolchinsky, D.E., „The Role of Music Communication in Cinema“, Northwestern University 13. E. Lupton, Phillips, J. Cole. Novos Fundamentos do Design. São Paulo Cosac Naify, 2008 14. B. Massumi, Semblance and event, MIT Press, 2011 15. F. D. Santos, J. O que é Pós-Moderno, São Paulo: Editora Brasiliense, 1991 16. P. Sherburne, “A new futurism in dance music?,” Frieze Magazine, 2015

INTERNETINIAI ŠALTINIAI

1. https://bandcamp.com/ 2. Kraft. E., Make an 80s synth-pop track, 2017, prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=MK5uMaZC88A [žiūrėta 2019 05 22] Kraft., E., Why 80s pop music sounds so good, 2018, prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=jav5xMqBWeY&t=533s&frags=pl%2Cwn 3. https://www.indieshuffle.com/kavinsky-nightcall/ 4. Mode Audio, Synthwave: 5 Production Essentials, August 24, 2018, prieiga per internetą: https://modeaudio.com/magazine/synthwave-5-production- essentials#.XOUMgS17F25 [žiūrėta 2019 05 21] 5. S. Northfleet, Synthwave: The transition from a subculture to a electronic gender for the fashion collection project, Universidade veiga de Almeida design school, Rio de Janeiro, 2017 m. prieiga per internetą: https://www.academia.edu/39580423/SYNTHWAVE_A_TRANSI%C3%87%C3%83O_ DE_UMA_SUBCULTURA_A_UM_G%C3%8ANERO_ELETR%C3%94NICO_PARA_ O_PROJETO_DE_COLE%C3%87%C3%83O_DE_MODA, [žiūrėta 2020 01 19] 6. Polyphonic, Yamaha DX7 - The Synthesizer that Defined the '80s, 2018, prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=Q1Ha0MMT0aA Shah, N., Synthwave, the Sound of an ’80s Childhood, Goes Mainstream, January 28, 2019, prieiga per internetą: https://www.wsj.com/articles/synthwave-the-sound-of-an-80s- childhood-goes-mainstream-11548514800 [žiūrėta 2019 05 20] 7. Skullet, I., What is Synthwave? 2018 Edition, 2018, prieiga per internetą: https://ironskullet.com/2018/03/01/what-is-synthwave-2018-edition/ [žiūrėta 2019 05 19] 8. Solaris, SYNTHWAVE: EVERYTHING ABOUT THIS GENRE COMING FROM THE 2080’S, September 27, 2018, prieiga per internetą: https://synthspiria.com/en/everything- about-synthwave/ [žiūrėta 2019 05 21] http://www.vintagesynth.com/oberheim/obx.php