Martyno Jankaus Atsiminimai Apie Lietuviškų Knygų Kontrabandą: Pirmasis Bandymas

ISSN 0204–2061. KNYGOTYRA. 2012. 59

Publikacijos

MARTYNO JANKAUS ATSIMINIMAI APIE LIETUVIŠKŲ KNYGŲ KONTRABANDĄ: PIRMASIS BANDYMAS

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected]

Martynas Jankus (1858–1946), būdamas ne rašytos skubotai, publicistinės formos ir tik lietuviškosios spaudos draudimo epochos kupinos iš pirmo žvilgsnio abejonių neke- amžininkas, bet ir aktyvus dalyvis, gerai liančių, tačiau dažnai pernelyg kategoriškų pažino jos vidinius saitus, veikėjus ir jų san- teiginių. Tad neatsitiktinai jų patikimumas tykius. Potyriai nuolat didėjančią vertę įgijo kartais sukeldavo abejonių, diskusijų ir kri- vėliau. Aprimus laikams, lietuvių kultūros tinių atsiliepimų. ir politikos veteranas noriai atsiliepdavo į Didžiausią vertę turi du M. Jankaus laikraštininkų ir mokslininkų raginimus jais senatvės amžiaus bandymai parašyti apiben- dalytis spaudoje. Akstinu dažniausiai tapda- drinamojo pobūdžio atsiminimus. Vienas vo „Auszros“ 20-mečio [19] ir 50-mečio [9], jų yra Getingeno universiteto kalbotyros spaudos draudimo panaikinimo 20-mečio profesoriui lituanistui Eduardui Hermannui [12], Vinco Kudirkos mirties 25-mečio [8] 1929 m. išsiųstas išsamus (27 puslapių) sukaktys. Taip pat savo įnašo reikalavo Petro memuarinio pobūdžio aiškinamasis laiškas, Rusecko išplėtotas knygnešystės atsiminimų teikiantis kompleksinį požiūrį į lietuvių tau- telkimo ir skelbimo darbas [13], iš gyvenimo tos, lietuviškosios spaudos ir lietuvių kalbos išėjusių spaudos veikėjų įamžinimas [10; būklę tautinio atgimimo sąjūdžio kilimo 18], profesinis požiūris į lietuviškojo poli- laikais [11], kitas – enciklopedinio žodyno grafijos verslo kelią ir pasiekimus [7] ir kitos forma rašyti atsiminimai „Mano prietikių priežastys. Tokios publikacijos, atsižvelgiant enciklopedija“, užgriebiantys jau ir 1918 m. į periodikos galimybes ir redaktorių pageida- atkurtos valstybės laikų veikėjus ir veikalus vimus, buvo nedidelės apimties, dažniausiai [17]. Šie, kad ir išsamiausi M. Jankaus

220 atsiminimų tekstai nei autoriaus gyvenimo autorius pateikė tikslius M. Jankaus publi- metais, nei iki antrojo Lietuvos nepriklau- kacijos bibliografinius duomenis. Nurodytų somybės atkūrimo 1990 m. visuomenės ir „Tėvynės“ numerių Lietuvoje nerasta, kopi- mokslininkų įvertinimo nesulaukė, nes liko jos gautos iš JAV. nepublikuoti. M. Jankaus atsiminimai „Lietuviškų Kitokia, sakytume, gana savita istorija Kningų Kontrabanda“ parašyti Rusijoje. Jų apgaubė dar vieną, pačiam pirmajam išsa- atsiradimo aplinkybės ypatingos. Atsimini- mesniųjų kategorijai skirtiną atsiminimų mų autorius su tėvu, mažamečiu sūnumi ir bandymą. Tai rašinys „Lietuviškų Kningų trimis dukterimis 1914 m. gruodį po pra- Kontrabanda“, išspausdintas 1918 metų laimėtos Rytų Prūsijos kampanijos pasitrau- pradžioje JAV lietuvių laikraštyje „Tėvynė“ kiančios carinės Rusijos kariuomenės buvo [15]. Sprendžiant iš to, kad kultūrinėje, vi- deportuotas į šalies gilumą. Tokio likimo iš suomeninėje politinėje literatūroje ir mokslo viso sulaukė apie 11 000 civilių gyventojų, darbuose nerasta jo nuorodų ir vartojimo tarp kurių buvo daug lietuvių. Šeimai teko pėdsakų, publikacijos nežinojo nei Lietuvos, labai sunkių išbandymų dienos. Dar pakeliui nei išeivijos tyrėjai. Ji neminima net Pranio į deportacijos vietą mirė tėvas ir sūnus, duk- Alšėno parengtame ir 1967 m. Toronte terys buvo atskirtos, M. Jankus su būreliu išleistame gana išsamiame straipsnių, atsimi- kitų deportuotųjų iš pradžių buvo apgyven- nimų, dokumentų ir ikonografijos rinkinyje dintas Pavolgyje, Samaros gubernijos Bugul- Martynas Jankus [3]. Rašančiajam šias eilutes mos apskrities Novojė Boriskino kaime tarp pirmąją nuorodą suteikė neseniai Viliaus priešiškai nusiteikusių arba veikiau valdžios Kavaliausko padovanotų Petro Mikolainio nuteiktų čiabuvių – mordvių ir rusų. Savo atsiminimų rankraščio „Iš kovos atgavimui patyrimus užrašydavo dienoraštyje [14]. Iš spaudos“ kopija [2]. Jo tekstas mokslinin- jo ir kitų šaltinių sužinome, kad stokojo kams taip pat buvo neprieinamas. Anot atsi- maisto ir drabužių, pragyvenimui šiek tiek minimų autoriaus, jam užkliuvo M. Jankaus lėšų užsipelnydavo iš atsitiktinių pagalbinių savigyra ir perdėtas pasipriešinimo spaudos darbų: mūrijo krosnis, taisė ūkio mašinas ir draudimui asmeninių nuopelnų sureikšmini- pastatus, gamino vyžuotoms Pavolgio tau- mas, tačiau tikroji priežastis greičiausiai buvo toms nežinomą apavą – medpadžius. Savųjų kuklokas paties P. Mikolainio įvertinimas ir užmirštas nebuvo. Gavus carinės valdžios priekaištas dėl pelnymosi iš kontrabandos: jis leidimą, Vilniuje 1915 m. buvo įsteigta prie platinimo „Varpo“ bei „Uk.“ parupindavo draugija „Lietuvių globa mūsų broliams kuningēliams taipgi jų reikmenims labai nau lietuviams belaisviams iš Prūsų Lietuvos dingus prusiškus cigarus ir konjaką bei araką, šelpti“, sutrumpintai vadinama „Lietuvių kurį kuningēliai visados užsiprenumeruodavo, globa“. Viena iš jos kūrėjų ir vadovių Felicija tiktai „Varpą“ bei „Uk.“ suvis mažai [15]. Bortkevičienė keliavo deportuotųjų gyve- Neakivaizdžiai atsikirsdamas, atsiminimų nimo vietomis, registravo lietuvius ir pagal

221 galimybę jiems teikė paramą. Ji M. Jankų Žinių, kaip rankraštis atsidūrė „Tėvynės“ surado ką tik paleistą iš kalėjimo. Jame trem- redakcijoje, nėra, tačiau vargu ar apsiriksime tinys praleido tris mėnesius dėl diskusijos su teigdami, kad tai atsitiko ne be atsiminimų vienu rusu politikos tema, kuri panašiems į iniciatorių pastangų. Teksto apimtis buvo jį asmenims buvo griežtai draudžiama. Nors didoka – pusės autorinio lanko, todėl lai- ir trukdyta, jam suteikta „Lietuvių globos“ kraštyje spausdintas keturiomis atkarpomis. parama lėšomis. Gerai žinomam belaisviui iš Matyt, redakcija gavo daugiau M. Jankaus Prūsų Lietuvos pirmasis aukojo Rokas Šliūpas rankraščių, nes po publikacijos iš karto [20], vėliau – Petras Vileišis, dr. Žemgulys [? spausdinamas jo eilėraštis apie tuometinės gydytojas Juozas Žemgulys], Justinas [? Salia- Klaipėdos apskrities Kisinių kaimo evange- monas] Banaitis [1, 11]. Įtakingų „Lietuvių likų liuteronų kapinėse palaidoto vieno iš globos“ veikėjų pastangomis M. Jankus 1917 1831 metų sukilimo vadų Antano Gelgaudo metais geresnėmis sąlygomis apgyvendina- kapą. Kūrinys mažos meninės vertės, tačiau mas Saratove. Iš čia tų pačių metų gegužę įdomus dėl siužeto. vyko į Lietuvių tautos tarybos Petrograde Publikacijoje „Lietuviškų Kningų Kon- sušauktą Lietuvių seimą. Jame M. Jankus trabanda“ galima rasti nemaža to, ką pasakė kalbą, pabrėždamas, kad Mažoji ir M. Jankus ne sykį kartojo, tikslino ir plėtojo Didžioji Lietuva turėtų susivienyti, ir ragino nepriklausomos Lietuvos laikais skelbtuose dėl suartėjimo daugiau remti deportuotuo- ir neskelbtuose atsiminimuose. Tačiau joje sius lietuvius. Už tokius pareiškimus vokiečių rašoma ir apie kai kuriuos vėliau pamirštus valdžia jam nesumokėjo nukentėjusiems asmenis (kaip Stanislovas Puodžuvėlis, Vol- nuo Rusijos invazijos skirtos paramos, kai merio dvaro ekonomas Mikalojus Katkus) 1918 m. grįžo į Bitėnus. arba kitaip aiškinamus dalykus. Publikacija Paskatų rašyti atsiminimus M. Jankus gana gerai struktūruota teminiu požiūriu: greičiausiai gavo iš Lietuvių seime dalyvavu- išryškinti lietuviškosios spaudos draudimo sių laikraštininkų arba draudžiamosios spau- įvedimo tikslai, knygų kontrabanda – pa- dos epochos veikėjų. Žvilgsnis pirmiausia sipriešinimo spaudos draudimui būdas, kryptų į Vaižgantą. Mintis akinti M. Jankų M. Jankaus organizuotas knygų gabenimas, imtis plunksnos turėjo gimti savaime: jis dėl draudžiamų leidinių išteklių formavimas, eiliuota ir prozos forma rašytų publicistinių leidybos bazė, leidinių repertuaro plėtra, brošiūrų ir straipsnių Didžiojoje Lietuvoje naujas spaudos augimo etapas – „Varpas“ ir buvo laikomas kone literatu. Patvirtinimą „Ūkininkas“, užsienio tautinės ir revoliucinės apie išsaugotą kūrybos potraukį pastebėjo literatūros leidyba, Rusijos bendradarbia- ir F. Bortkevičienė: tremtinys viešniai rodė vimas su Vokietija ir jos kontrapuolimas, savo užrašus – dienyną [5]. Atsiminimų pa- Karaliaučiaus teismo procesas, leidybos rašymo data ir vieta nurodyta teksto pabai- ir knygnešystės problemos, dvasininkijos goje: 4 liepos 1917 m. Belaisvēje – Saratove. neigiamo vaidmens demaskavimas, kovos

222 už spaudos laisvę pergalė. Ateitį autorius glaudumą: įvykių eigą ir sutiktų asmenų išreiškė lozungu, atliepiančiu Petrogrado lie- charakterį apibūdina ne stebėtojas, bet jų ini- tuvių seimo pagrindinę nuostatą: Lietuviai ir ciatorius ir tiesioginis dalyvis. Atsiminimuose šiandien, nors ir į partijas pasiskirstę, bet siekia ryškus knygnešių ir knygnešystės materialiojo prie palaimingos lietuviškos laisvēs. Taigi teestie intereso akcentavimas. Jis neturėtų stebinti. pagarbinta lietuviškų kningų kontrabanda, Be komercijos veiksnio svarbos pripažinimo tegyvuoja laisvi Lietuviai, be kontribucijų bei ir realizavimo nebuvo įmanoma sukurti ma- aneksijų! Temos aktualinimas neabejotinai terialiųjų knygnešystės pagrindų ir užtikrinti buvo motyvuotas Rusijos 1917 metų revo- vykdytojų socialinio saugumo. Turėdamas liucinės nuotaikos ir Lietuvos nepriklauso- gyvų kontaktų su įvairios moralinės koky- mybės įgijimo nuojautos. Vėliau stipresnių bės ir tikslų knygas nešančiais žmonėmis, politinių akcentų atsiminimuose vengta. M. Jankus matė ir jų degradavimo pavyzdžių: Publikacijai būdingas jausmingumas, konkurencijos, keršto, įskundimų, girtavimo. mažiau dėmesio skirta fakto tikrumui. Teksto Kita vertus, knygnešystę vaizduoti be pagra- kokybę lėmė autoriaus asmenybiniai ypatu- žinimų skatino per mažas laiko nuotolis: mai, rašymo aplinkybės ir laiko nuotaikos, herojizavimui būtinas palankiomis sąlygomis galbūt nežinojimas redakcijos reikalavimų subrendęs visuomeninis užsakymas. ir net leidinio, kuris atsiminimus skelbs. Publikuojamo teksto kai kurias realijas M. Jankus lengva ranka viešino Rusijos trem- paaiškina ir papildo mūsų parengti glausti ties sąlygomis sunkiai patikrinamą dalykinę komentarai. Apie minimus asmenis dau- informaciją, kadaise iš toli atsklidusias nuogir- giau informacijos teikia ir kitos M. Jankaus das ir net gandus. Jis gerokai perdėjo tautinio atsiminimų mokslinės publikacijos [11; atgimimo spaudos labui patirtus asmeninius 17], naujausi knygnešystės sąjūdžio dalyvių ir kai kurių knygnešių (Andriaus Bielinio) žinynai: Vytauto Merkio Draudžiamosios nuostolius. Kartais tolokai nuo tiesos buvo lietuviškos spaudos kelias, 1864–1904 (1994) ir kadaise M. Jankų supusių asmenų pasakyti bei Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio žodžiai. Tokiais galima laikyti net varpininkus Misiaus Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, Vincą Kudirką ir Roką Šliūpą, perdėjusius 1864–1904 (2004). Tekste esama rašybos draudžiamosios spaudos bendradarbių finan- nevienodumų, klaidingai nurodyti kai ku- sines ir kūrybines galimybes ir įkalbėjusius jį rie asmenvardžiai ir datos. Šie netikslumai imtis „Varpo“ leidybos. Šaltiniotyros požiūriu galėjo atsirasti ir dėl redakcijos darbuotojų vertingiausia atsiminimuose yra nuoseklus kompetencijos stygiaus, ypač perskaitant draudžiamosios spaudos leidybos ir kny- pavardes. M. Jankaus rankraštis nebuvo gnešystės sąjūdžio krypčių, jų laipsniškos iš lengvųjų. Publikacijos tekstas teikiamas plėtros vaizdavimas. Tai nepaneigiamai liudija laikantis autentiškumo, tačiau akivaizdžios ir paties autoriaus sąsajų su šiais procesais klaidos pažymimos.

223 NUORODOS

Šaltiniai ir tyrinėjimai 9. JANKUS, Martynas. Atsiminimai iš Auš- Nepublikuoti ros laikų. Iš Vasario 16-ji: Lietuvos nepriklau- somybės 15-kos metų sukaktuvėms paminėti. 1. [JANKUS, Martynas]. [Atsiminimai. Redagavo Vincas Daudzvardas. Kaunas: Lietu- Rankraštis, be pavadinimo ir autoriaus nuoro- vos šaulių sąjungos leidinys, 1933, p. 120–123: dos. Užrašyti kito asmens]. 1940 02 02–02 14. iliustr. Perspausdinta: ALŠĖNAS, Pranys. Mar Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblio tynas Jankus Mažosios Lietuvos patriarchas. To- tekos Rankraščių skyrius. F 103, b. 1. 26 lap. rontas, 1967, p. 58–63. 2. [MIKOLAINIS, Petras]. Iš kovos atgavi- 10. JANKUS, Martynas. Brangieji mūsų mui spaudos. [Rankraštis, be autoriaus nuoro- negyvėliai: Martynas Šernius. [Perspausdini- dos. Be metų, apie 1925–1930]. [37] p. – Origi- mą inicijavo] ir priedą „Štai žiupsnelis žinučių nalas Viliaus Kavaliausko, kopija Domo Kauno mano surinktų iš lūpų p. Marijos Šernienės, archyve. tebegyvenančios Šilutėje, apie Martyną Šernių“ (p. 2) parašė Jonas Šliūpas. Šiaulių naujienos, Publikuoti 1924, nr. 34, p. 1–2: portr. nuotrauka. 3. ALŠĖNAS, Pranys. Martynas Jankus Ma 11. JANKUS, Martynas. Gerbiamui Ponui žosios Lietuvos patriarchas: gyvenimas, darbai ir Ed. Hermann’ui, Prof. Götingene Goldgr. 10 : likimo lemties vingiai. Torontas: Juozas J. Ba- [1929 m. kovo 4 d. laiškas-atsiminimai; publi- chunas, 1967. 394 p.: iliustr. kacija]. Parengė ir pratarmę „Tautinio atgimimo 4. BASANAVIČIUS, Jonas. Prie „Aušros“ lietuviškos spaudos istorija ir jos kūrėjas: subjek- atsiradimo. Tauta, 1920, geg. 22, nr. 22, p. 2. tyvioji versija“ (p. 20–26) parašė Domas Kau- 5. BORTKEVIČIENĖ, Felicija. Prūsų lietu nas. Knygotyra, t. 44, p. 20–49. viai Sibire: iš F. Bortkevičienės atsiminimų. Pa- 12. JANKUS, Martynas. Iš atsiminimų apie rengė Julius Būtėnas. [Kaunas]: Vakarų sąjungos knygų kontrabandą. Klaipėdos žinios, 1924, leidinys, [1939], p. 46–50. geg. 7 (nr. 79), p. 1–2. 6. EISNER, Kurt. Der Geheimbund des 13. JANKUS, Martynas. Iš pirmosios kny- Zaren. Der Königsberger Prozeβ wegen Ge- gų platinimo gadynės. Iš Knygnešys, 1864–1904. heimbündelei, Hochverrat gegen Ruβland und T. 2. Redaktorius P. Ruseckas. Kaunas: Spaudos Zarenbeleidigung vom 12. bis 25. Juli 1904. fondas, 1928, p. 305–307: portr. nuotrauka. Berlin: Dietz Verlag, 1988, p. 140–141. 14. JANKUS, Martynas. Kelionė į Syberijos 7. JANKUS, Martynas. Apie lietuviškosios pakraštį. Iš „Auszros“ archyvas: Martyno Jankaus spaudos praeitį. Spaudos menas, 1934, nr. 1, rinkinys. Sudarė ir parengė Domas Kaunas ir p. 5–6: portr. nuotrauka. Perspausdinta: ALŠĖ- Audronė Matijošienė. Vilnius: Mažosios Lietu- NAS, Pranys. Martynas Jankus Mažosios Lietuvos vos fondas, Vilniaus universiteto leidykla, 2011, patriarchas. Torontas, 1967, p. 73–77. p. 425–452. 8. JANKUS, Martynas. Apie „Varpo“ spaus- 15. JANKUS, Martynas. Lietuviškų dinimą pirmaisiais metais. Varpas (Kaunas), Kningų Kontrabanda (1863–1904 m.). Tė 1924, lapkritis, Vinco Kudirkos jubiliejinis nu- vynė (New York), 1918, saus. 18 (nr. 3), p. 4; meris, p. 173–174. saus. 25 (nr. 4), p. 4; vas. 1 (nr. 5), p. 4; vas. 8

224 (nr. 6), p. 4. Nuoroda teksto pabaigoje: 4 liepos Tauta: kultūros ir politikos laikraštis, 1920, 1917 m. Belaisvēje – Saratove. nr. 14, p. 2. (Brangieji mūsų negyvėliai). 16. JANKUS, Martynas. Mano atsimini- 19. JANKUS, Martynas. Šis-tas apie „Ausz mai. Iš Vasario 16-ji. Red. Petras Babickas. Kau- ros“ išleidimą ir platinimą. Varpas, (Tilžė), nas: Lietuvos šaulių sąjungos leidinys, 1932, 1903, nr. 3, p. 104–105. 20. „Lietuvių globos mūsų broliams lietu p. 56–62. viams belaisviams iš Prusų Lietuvos šelpti“ darbų 17. JANKUS, Martynas. Mano prietikių apyskaita. Vilnius, 1915, p. 10. enciklopedija: [apie 1935–1937 m. rašyti at- 21. ŠLIŪPAS, Jonas. Šis tas apie „Aušros“ siminimai; publikacija]. Parengė ir pratarmę idealus. Iš Vasario 16-ji: Lietuvos nepriklauso- „Spaustuvininko Martyno Jankaus atsiminimai“ mybės 15-kos metų sukaktuvėms paminėti. (p. 80–81) parašė Laimutė Dėnienė. Knygotyra, Redagavo Vincas Daudzvardas. Kaunas: Lietu- 1991, t. 17, p. 80–110. vos šaulių sąjungos leidinys, 1933, p. 117–119: 18. JANKUS, Martynas. Martynas Šernius. iliustr.

LIETUVIŠKŲ KNINGŲ KONTRABANDA (1863–1904 m.)

Rašo MARTYNAS JANKUS, buv. „Aušros“ leidējas, dabar civilis belaisvis Rusijoje.

Iškilusį lenkmetį 1863 metuose nugul- prašyti, kad Jis tokį Rusų valdžios veikimą džiusi, rusiškoji valdžia griebēsi prie suvar- atmainytų. žymo visai nekaltų Lietuvių, kurie, pagal Negalēdami melsties atvirai, lietuviai su- supratimą to laiko rusų valdžios, buvo prisi- manē tokį darbą atlikti kontrabandos keliu. dēję ir prie Lenkų maišto. Nors tas iš didžios Jau Valančausko [1] laikuose buvo tai Tilžēje, dalies nieko bendro neturējo, nes tie, kurie tai Karaliaučiuje spausdinami „Aukso Alto- bent kaip prie lenkmečio buvo prisidēję, apie riai“ [2], „Kantičkos“ [3] ir kitos kningos bei lenkmečio prasmę neturējo jokio supratimo. kningelēs, kurios turējo kontrabandos budu Buvo tiktai priklausymas prie savo tikējimo susirasti kelią į Lietuvą. Tilžēje, kiek žinoma, draugų ir jų vadų ir daugiaus niekas. Tas vietos lietuviškos maldakningēs brangiai parsi- nok rusiškai valdžiai davē progos visą lietuvių duodavo, taip, kad jau ant vietos atsieidavo tautą sunkiausia nubausti, o tai – uždraudi- „Aukso Altorius“ iki 5 rublių. Lenkiškos mu lietuvių kningų ir laikraščių spaudos. kningos tokiu budu buvo daug pigesnēs ir Lietuviai neturējo kningos, iš kurios galētų nors [kiek] lenkiškai mokantis skaityti pirk- bažnyčioje pasimelsti, taigi negalējo savo davos lenkiškas maldų ir giesmių kningas. kalboje atvirai net Augščiausiojo viešpaties Nors „Aukso Altoriai“ ir brangųs buvo, bet

225 žmonēs reikale vis dar maldakninges tik no, bet kningas nešti reikia turēti pavelyjimą pirkdavo. „Aukso Altorių“ parduodavo per nuo kuningo [9]. Gerai, - sutarēvo, kad jei metus iki 800 egzempliorių, kas ant visos kuningas pavelys, tad jis „Aušrą“ ir kitas didžios Lietuvos buvo labai mažai. Tokia kningeles neš iki Kaltinēnų, Volmerio eko- budu, kadangi maldakningēs turėjo menką nomo, Katkaus [10], o jau Katkus jas nusiųs pareikalavimą, tad svietiškos įtalpos knin- į Rygą, nes nuo Kaltinēnų rubežinē sargyba gelēs negalējo nei jokio praplatinimo rasti. siuntinių nežiūrēdavo. Bet į kelias dienas po Valančauskas, dar gyvas budamas, nežinia tos sutarties gaunu nuo Šilumaičio žinią, kad keno parašytas „Vaikų kningeles“ su paveiks- kuningas uždraudē lietuviškas kningas per lais išspausdino Karaliaučiuje [4]. Vienok rubežių nešti!... Bet nebuvo apsistota, - aš ir jos parubežēse supuvo, nes per rubežių jų kitose vietose jieškojau pernešējų. Smalinin- niekas nenešē, o kad ir butų rasi pernešę, tai kų Vieškalnis [11] man atrašē, kad antrapus ten nebuvo jas kam paplatinti. Tokio likimo Sudargo, Režgale, gyvenąs Juozas Angrabas sulaukē daugelis visokių leidinių. [12], ir jis apsiimąs lietuviškas kningas per 1883 m., kada pasirodē „Aušra“, ji taipgi rubežių nešti. Aš greitu laiku pasirupinau turējo būti kontrabandos keliu platinama. Jei popieriaus, kad, per rubežių perējęs, ten tą tiktai gromata kiek įžymējo, jog joje gali buti Angrabą susirasčiau. Angrabas apsiēmē nešti, kningelē, tai rusai ją atplēšdavo ir, peržiurēję, bet aš, įbaugytas pirmesnių Puodžuvēlio numesdavo į šalį. Prie to dar pajieškodavo atsisakymų, priminiau jam, ar jam Sudargo ir tų, kurių adresu buvo „Aušra” siunčiama. klebonas [13] pavelys kningas nešti? Jis man Tai, kada leidimas „Aušros“ perējo į mano prasitarē, kad jis ir dabar kuningui visas vieno rankas, turējo ir mano rupestimi buti kningas nešąs. Bet del viso ko, eisime ir pa- josios platinimas. Aš pakeliavau parubežēje, siklausime, leis ar neleis? Atējome jau tems- idant surasti pernešējus, kontrabandistus, o tant. Kun. Siderevyče mudu priēmē meilin- tada nusiųsti į Rygą, kur Miliauskas [5] bei gai, bet, patyręs reikalą, susiraukē. Sako, jis Koncevyče [6] apsiēmē iš Rygos „Aušrą“ po be vyskupo žinios negalįs velyti jokių kningų banderole, nepatēmytai, išsiuntinēti skaityto- nešti ... Stačiai pasidarē žandariškas! Reikējo jams, kurių gera dalis gyveno tolimos Rusijos man Sudarge jau nakvoti, tad aš, paliktas kraštuose; pačioj Lietuvoj jų buvo suvis mažai. Angrabo, įējau į pirmąjį namą prieš bažnyčią Bet kontrabandistus rasti buvo didžiai ir pasiprašiau nakvynēs. Tikējaus pas kokį žy- sunku. Aušgirių (M[ažosios] Liet[tuvos]) delį beeinąs, bet pasirodē, kad tai buta kokio Šilumaitis [7], pas kurį daugybē kontraban- lenkuojančio lietuvio Antanavyčiaus [14]. distų atsilankydavo, ketino man jau tokių Man jo nakvynēs paprašius, jis savo žmonos kontrabandistų surasti. Bet kada aš į Aušgi- lenkiškai klausē: „Ar palaikysim prusoką, ar rius nukeliavau, tai Stanislovas Puodžuvēlis ne?“ Žmona, nors nekaip širdinga, pasakė [8] man pasakē, kad arbatą, spiritą ir šilkus „palaikysim“. Greitai jis norējo sužinoti, ko- galįs jis nešti be pasiklausimo Gaurēs klebo- kiu reikalu aš pas Siderevyčę buvau. Aš jam ir

226 papasakojau mano reikalus ir mudu sutarēva, Rudeniop, 1886 m., atsilankē pas mane kad jis kas mēnuo kartą mano kningas, jau Jurgis Bielaks iš Sostų Šenbergēs [22]; o kada gatavai kelionei sutaisytas, perneš per rubežių jis buvo pirmiaus rašinējęs, kad jis mano iki Šakių, o tenai pasiųs žigune iki į Rygą. Aš kningeles po žmones išnešiojąs, tai jo kaimy- mokēsiu jam už kiekvieną nešulį (400 svarų nai atrašė, kad jis jau Zavackiui iš Vilniaus sunkų) po 5 rublius. Tai tokiu budu jau esąs kiek kaltas už lenkiškas kningas: o kad pasisekē pirma kontrabandos linija įtaisyti. persiuntimas mano kaštu butų turējęs eiti, Dabar aš jau buvau ant tiek galingas, kad tad aš jam ir nebuvau siuntęs [23]. Tai dabar netik atspaustus Kalendorius 1884 metams jis pats pasirodē, ir mudu sulygova, kad aš [15], bet ir kiningelių [! kningelių], pas jam duodu kningeles su dideliu nuošim- mane spausdintų, galējau drauge į Lietuvą čiu. Vienok piningų jis neturējo ir reikējo siųsti. Petras Vileišis atsiuntē rankraštį kningas duoti ant bargo. Taigi jis, Bielaks, „Trįs pamokslai apie gaspadorystę“, „Apie pasirinko už 75 rublius kningelių. Bet dabar galvijų ir avelių auginimą“ [16]. Miliauskis jau prisiējo kits klausimas: ar Bielaks turi dar iš Rygos taipgi savo kaštu kelias kningeles bent kiek piningų, kad galētų, kningeles per atspausdino [17], o jau 1884 m. gale buvo rubežių nešdams, savo pardavējui mokēti? gana paplatinimui visokių rašinēlių. Bet Nesa, pats vienas eidamas, gal papulti į Rusų vis platinimas buvo gana sunkus. 1886 rankas, ir tada atliktas gyvenimas!... Bielako metais, kolaik Mikšo spaustuvē tapē per aš tiktai antrą metą, taigi pavasarį 1887 m., licitaciją parduota [18], tuolaik parsidavē tesulaukiau grįžtant; jis jau sugrįžo ne vie- ir daugis visokių kningelių, kurias aš ir už nas, bet draugystēje Survilo [24]. Užmokējo 120 markių antru kartu nupirkau, nes pir- senąją skolą ir dar už 75 rubl. pirko. Tada aš ma buvau už spausdinimą, tai Mauderodei jį nurodijau pas Mauderodę, kur jis taipgi [19], tai Mikšui užmokējęs, maždaug 5000 pirko maldakningių; aš jam prie Mauderodēs markių, bet aš, beparduodant Mikšo spaus- išrupinau ir platų kreditą ir jis, 100 rubl. pri- tuvę, nebuvau įdējęs reverso, ir tiktai tokiu mokējęs, už kitą 100 rublių gavo kreditą; ant budu atsipirkdamas savo kningeles įgyti to Bielaks gana gerai pasipelnē. Apie pelną tegalējau. Kada Mikšas, įsitaisęs spaustuvę, sužinojo ir broliai Neteikiai [! Neteckiai], Sa- nuo Mauderodēs „Aušros“ spaudimą atēmē kalauskas, Kazenauskas, Udrus ir Papreikas [! [20], tai Mauderodis pasikvietē, per mano Papreckas]; tie, po Jurgio Bielako vadovyste, užrodymą, Angrabą iš Režgalio, kuris taisē kontrabandos keliu, gabeno kningas į Lietu- lietuviškų maldakningių korekturą, ir Mau- vą ir pasipelnē gana gerai [24]. Veik pasitaisē derodis dabar dekanui Zabermanui iš Tilžēs kitos kontrabandos linijos kurios smarkiai ir Švenkei [21] padirbo baisią konkurenciją; varē kningų kontrabandą. Žinoma, tarpe nesa Angrabas, per rubežių kningas pernešē, maldakningių buvo platinami ir svietiški o ten jau maldakningēms atpigus jų bent per skaitymai, kartais griežtai kovojantie prieš metus iki 1500 egz. parduodavo. tikējimo principus, o vēl kartais ir tik prieš

227 kuningų godumą. Nors jų Tilžēje nebuvo Kudirka atsiuntė 3-am numeriui rankraščius, daug spausdinama, tačiau jų prisiųsdavo iš bet piningų už spaudą prižada atsiųsti, aš Amerikos. Tuokart amerikiečių literatura neprivaląs bijoti, nes manęs nesuviliosiąs... buvo labai pageidaujama. Taip jau 3 numeris „Varpo“ paregējo šviesą, Prasidējus išeiti „Varpui“, o vēliaus ir bet už spaudą aš atsakau, ir spaustuvninkui, „Ūkininkui“, turējo jau platesnis laukas kuriam už darbą tuojaus reikia užmokēti, aš taisomas būti. „Varpo“ likimas taipgi įžy- užmoku. Rankraščiai 4 numerio „Varpo“ mus. Kada norējome vēl mirusią „Aušrą“ taipgi atējo mažuma vēliaus, bet atējo. Bet atkelti, susitvērē Varšavoje lietuvių draugija kaip dabar padaryti, – apart atsakomybēs, „Nemunas“, prie kurios išdalies ir Maskvos apart darbo ir ekspedicijos, reikia dēti savus moksleiviai žadėjo prisidēti [25]. Jie mane piningus už spaudą? Bet lygiai tuomi tarpu at- kvietē taipgi į draugus, o aš ir-gi įstojau. sitikimas, Sybertas Ragainēje parduoda, arba Vasarą 1889 m. atsilankē pas mane delegatai tur parduoti savo nedidelę spaustuvę, o kad nuo Varšavos kuopos – V. Kudirka, o nuo jis persekiojamas nelaimēs, tai jis užpuola ant Maskvos kuopos – R. Šliupas [26]. Taigi dele- manęs, kad jo spaustuvę nupirkčiau. Aš bet, gatai atkeliavo pas mane pasitarti apie leidimą įbugęs „Aušros“ išdētų išlaidų, bandau nuo laikraščio, kuris tuo tarpu buvo įgavęs vardą to atsisakyti. Bet Sybertas suranda Kr. Voską „Varpas“. Labai juodu tvirtino, kad draugija [27] man per draugą, ir kitas F. Voska [28] „Nemunas“ turi didelį skaitlių draugų, kurie duoda ant paskolēs piningus [29]. Prie to, parēmimui „Varpo“ kiekvienas prisižadējo po Kr. Voska man prižada spaustuvę užlaikyti 5 rubl. pridēti, o tokių tai išvedimu – materi- iš pašalinių darbų, o „Varpas“ iki metų galo ališkas „Varpo“ stovis yra tvirtas. Raštininkų yra atliekamas be jokio atmokesčio. „Varpo“, bei sandarbininkų taipgi „Varpui“ esama dau- kaip pirma, taip ir toliaus spausdinama 1000 giaus kaip užtektinai. Aš tame tik pasirupinu egz. Mano draugija „Nemunas“ dabar tik ran- korektura bei visa ekspedicija. Atsakau prieš kraščius atleidžia; pirmiaus buvo jie perrašyti vokiškąją valdžią ir jei aš tenai kokį baustiną vienoda rašyba ir korekturos nebaisios, dabar dalyką perleidžiu, užtatai atsakau kalējimu jau siunčiama neperrašytus, kartais reik visą arba piningine pabauda. Skaitytojus renka rankraštį perrašyti, nes vokiški raidžių rinkējai draugija „Nemunas“ ir aš imu atsakomybę jų nesuskaito, o korekturos – nors ir protą už visą technišką darbą, taipgi ir prieš spaus- pamesk! Apie platinimą ir skaitytojų rinki- tuvninkus atsakau, ir taitai, rodos, kad mano mą negali buti nei kalbos, nes, kaip rodos, rolē „Varpo“ leidimo suvis lengva. dabar V. Kudirka liko tik-tai ir švilpytojas ir Bet greitai pasirodē štai kas. Atspausdi- klausytojas. Nors kontrabandos keliai man nus „Varpo“ prospektą ir 1 bei 2 numeriu žinomi, bet nēra skaitytojų ir gana. Galiausiai „Varpo“, pagauna jau kažin-kas strigti; mat, pasiseka man jauną kontrabandistą pažinti, jau nevienybēs budelis įsimeta draugijoje. o tai – Petrą Mikolainį iš Vištyčio [30]. Su Taip ir „Varpo“ tolesnis leidimas abejotinas; tuomi Petru aš ir sutariu platinti „Varpą“. Aš

228 atiduodu jam savo metinį pasportą, kuriuo- viednyčia, išpažintis tapo tų sužvērējusių mi pasinaudodamas jis gali eiti kada ir kaip kontrabandistų, pagal supratimą kuningēlių, nori per rubežių galingosios Rusijos, renka nelankoma ir apleista. Tai kuningēliai iš abonentus „Varpui“ ir tt. Taipgi parupina ir meilēs į lietuvystę turējo leisti tokias „Apž- spaustuvei darbų, kurie palengvino išlaikymą valgas“, „Šviesas“, „Tēvynēs Sargus“, kaipo „Varpo“. Pernešimo vietas, Suvalkų rēdyboje, kontra-ataką prieš jiems negeistinus raštus: Petras pasirupina; vienok iškaščiai pasirodo „Varpą“, „Ukininką“ Amerikos „Lietuvių tokie, kad beveik nepriimtini, bet, jau kito- Balsą“, leidžiamą Jono Šliupo ir daug kitų kios išeigos nesirandant, sulygstame ant to, dalykų. Jie subuntavojo davatkas, kurios kad už abonentą, kurį jis suras ir jam laikraštį taipgi karštai užsiēmē kontrabanda, nešimu pristatys, aš tegaunu 1 rublį ant metų, bet P. „Pragaro Garsų“ [32], visokių biletų į dangų Mikolainis moka už kiekvieną numerį, kada ir į peklą [33]; stačiai – išdygo amerikoniš- jis išējęs, ir tai už 200 numerių – 18 rubl. Tai kos lenktynēs! Rusų valdžia dabar pasirodē dar Amerikoje atsirado apie 30 skaitytojų; jau be spēkos. Ji sumanē per Prusų valdžią Bielako draugystē [31] imdavo apie 50 nume- gaudyti kontrabandistus; dabar tēvyniškoji rių, taip kad mēnesinis įplaukimas – 26 rubl. spauda įgavo jau tris priešininkus: Rusų val- Tokiu budu užmokēta buvo už popierių, bet džią, kuningiją ir galų gale prusokų valdžią. darbas ir mašinų bei raidžių naudojimas liki Tai dabar vēl lietuviškajai spaudai prisiējo iki po šiai dienai neapmokētas. P. Mikolainio sunkios gadynēs. Kontrabandistus pradējo žygiai jam pradējo antra metu prie „Varpo“ Tilžēs policija gaudyti, nekuriuos sukišo į ir „Uk.“ gerai apsimokēti: jis prie platinimo kalējimus. Andrių Bielaką [34], Jurgio Bie- „Varpo“ bei „Uk.“ parupindavo kuningēliams lako brolį, suēmē su kningomis bevažiuojant taipgi jų reikmenims labai naudingus pru- į Lauksargius: atēmē už 7000 rubl. kningų, siškus cigarus ir konjaką bei araką, kurį ku- patį Andr. Bielaką sugrąžino į Tilžę, pasodino ningēliai visados užsiprenumeruodavo, tiktai po rotuže, ir ten jis tris dienas išsēdējo, bet „Varpą“ bei „Uk.“ suvis mažai. Mat, jų širdįs taip paslaptai, kad niekas tuolaik nežinojo, taipgi karštai tēvynēs meilei, nei „Varpui“ nes jei butų tokis atsitikimas Tilžēje žinomas nei kitiems lietuviškiems raštams neprijautē, pastojęs, kad čion Tilžēs policija surusējo, bet prijautē konjakui, arakai ir Havanos jie butų Andrių Bielaką visokiais budais iš- cigarams. Vienok vis buvo kontrabanda liuosavę, bet dabar tik tąkart sužinojo, kada palaikoma, o „Varpo“ taipgi ir „Ukininko“ Andrius Bielaks jau buvo nuvežtas į Lauk- platinimas galimas. sargius ir atiduotas rusiškai sargybai. Likimas Besiplatinant vis smarkiaus lietuviškai Andriaus Bielako buvo labai apverktinas, nes spaudai, susirupino ir rusiškoji valdžia; ji biedniausiu budu tiktai Viatkos gubernijoje galvojo, kaip tai viską nuklampinti. Ru- galą gavo. Prie kitų negerumų štai kitas įsi- pinosi taipgi ir kuningužiai, nes platinosi briovē, – kontrabandistų eilēs truko ir truko raštai, kaip kartais jiems negeistini. Spa- ne be pakerštų vienas prieš kitą.

229 Vienas ir kitas nurodydavo perējimo dos, tikējos, kad aš esu ant rusiškų socialistų ir padējimo vietas, ir Rusai gavo aiškiai supykęs ir išreikšiu kokia tos pačios kontra- suprasti, kokios daugybēs raštų lietuviškoje bandos paslaptis. Aš, rods, ten nuvažiavau, kalboje ir jiems negeistinos literaturos yra bet štai koki regykla, – nusikalēję žmonelēs per rubežių nešama. Tame pačiame laike apkaltinami baisiam nusidējime, aprupinime atsirado žinomas Rusų socialistas Abramovi- ir pergabenime per rubežių literaturos, kuri čas [35], Tilžēje; ten mes spausdinome jam apsakytų Rusams vargo žmonēms, kad niekas gudų ir lenkų kalbose visokių socialistiškų neturi teisēs jų užmušti ir karti, jei jie apie kningelių ir laiškų, kuriuos mes ir per rube- rusų valstybēs, iš augščiausiojo Dievo duotos, žių gabenome, kaip savo produktą; galiaus darbus bent abejotų. O apie pasipriešinimą,– tas Abramovičas išvažiavo į Šveicariją, ir iš tai jau nei makt! Jau pati mintis nuodēminga ten prisiuntė mano vardu į Tilžę 4 skrynias ir baustina. Ten mačiau ir rusiškos, dieviškos rusiškos literaturos, tos bet tapo nuo muiti- valdžios vietininkus, girdējau prokurorui pa- nyčios Tilžēje atimtos, bet prie manęs apent slaptomis klausimus duodamus. Taigi mano laikē kratą ir mano „Katalikiškų Katekizmų“, liudijimas ir turējo būti apie kontrabandą. „Svieto Pabaigą“ ir kitų vertybēje 7 tukstan- Aš ir liudijau, kad, kiek man žinoma, tai čių markių atēmē ir neatidavē [36]. Taigi aš aš, kaipo spaustuvēs savininkas, spausdinu toliaus atsisakiau nuo aprupinimo rusiškos tiktai lietuviškoje kalboje kningas, rods ne literaturos kontrabanda. Abramovičiui bet maldakninges, bet kningas del pasimokinimo nurodžiau draugus socialistus Klaipēdoje, politiškos ekonomijos, agronomijos ir tt.; kur tokio persekiojimo rusiškos kningų mano metinis apsivertimas – 12 tukstančių kontrabandos, rodos, nebuvo [37]. Bet ir markių [40]; tos visos kningos parduoda- per Klaipēdą neilgai galējo rusiška socialistų mos į Didž. Lietuvą ir kontrabandos keliu literatura gabenama būti, nes veik valdi- gabenamos; apie tai, kiek mano konkurentai ninkai Rusai su Prusais susiuostē, ir iki tol v. Mauderode ir Švenkis parduoda į metus, aš išnaši kontrabanda per Klaipēdą, bei Liepojų, tikrai žinoti negaliu, nes jie savo atskaitų man taipgi susilaukē smarkios priežiuros. Kaip tik neparodo; vienok man galima spręsti, tai jie tenai Kogelienę [38] sugriebē per rubežių su maldakningēmis turi mažiausiai 6 kartus kelias kningeles benešant, suēmē, nugabeno didesnį apsivertimą, negu aš, ir jų metinē į Liepojaus kalējimą. Pas Kogelį Nimersate produkcija – nuo 70 iki 80 tukstančių mar- padarē kratą; ten rado gerokai kningų, kurias kių [41]. Aš mačiau, kaip rusiški vietininkai prusiškoji valdžia atēmē, nors pagal įstaty- iki ausų paraudonavo. Nes jie turējo gerai nu- mus neturējo teisēs atimti. Kogelį taipgi su manyti, kad apstabdymas kontrabandos jau draugais, laikrodininku Treptau, Martinu ir ir su pačios prusiškos valdžios pagalba nebēra Braunu iš Klaipēdos, nuvežē į Karaliaučiaus galimas. Tai dabar buvo bandoma, ir gana kalējimą [39]. Tenai patraukē ir mane, kaipo pasekmingai, lietuviškos literaturos veikējus liudininką, užmokējo brangiai už žygį ir, ro- sugraibyti ir juos išvežti į Rusijos kraštus, o

230 tuomi tai butų įsivyravusi lietuviškų kningų ką jis turējo 9 mēnesius kalēti. „Načalninkas“ bei laikraščių kontrabanda į senovēs vēžes pasakē, kad apie tai nieko nežinąs, reikią del atstumta [42]. Tam tikslui jautri Rusų nosis to pasiklausti gubernatoriaus. O kada Paprei- suuodē, kad kuningija taipgi yra priešinga kis gubernatoriaus klausē, tas jam atsakē, kad lietuviškai, nekatalikiškai spaudai ir kad jis, ant paliudijimo jo parapijos kuningo, jį kuningus bus labai lengva patraukti ant to, ant neaprubežiuoto laiko į kalējimą įmetęs, kad jie, žinodami ar ne, padētų surasti tikrus o kad tolesnių paliudijimų kuningas nepada- platintojus laisvosios spaudos. Tas ant tiek vęs, tad jis ir tapęs paleistas; jei jis tikrai norįs pasisekē, kad daugelis musų veikējų pateko sužinoti, kokios priežasties delei jis papuolē į Rusų rankas, tapo išguiti į tolimus Rusijos į kalējimą, tai jis galįs savo klebono pasi- kraštus, į Siberiją ir tt. klausti. Papreikiui klebono paklausus, kodel Kontrabandistus, kurie be kuningų jis padavē prašymą gubernatoriui ir kodel kontrolēs nešē kningas, taipgi visais galais jis turējo 9 mēnesius sēdēti, klebonas tiktai persekiojo. Štai vienas persekiojimo pavyz- prasijuokė ir pasakė: „Davatkos sumelavo“... dis: Udrių užskundē dievobaiminga bobelē, Bet tokių atsitikimų buvo šimtai ir juos kuri buvo užmačiusi pas jį „Varpą“, ar kitą butų galima privesti, bet užteks. Aiškiai laikraštį. Naktį buvo pas jį krata ir rado, apart buvo matoma, kad jei nebus galima kitokį kito tavoro, keturis Kalendorius; apkalē jį, pa- apsigynimo budą įvesti, tai kuningų kontra- laikē 6 mēnesius Kauno kalējime ir ištrēmē į banda bus veik savo rolę išlošusi. Inteligentai Siberiją ant 6 metų! [43]. Rusai nebutų galēję bus išgąsdinti, kontrabandistai išgaudyti sužinoti, kad pas Udrių randasi negeistino ir – pabaigos magaryčios! Mes visi aiškiai „tavoro“, bet tam tikslui kaip tik ir buvo supratome, kad reikia kovoti ne prieš ku- davatkos. Antras įžymus atsitikimas su kitu ningus, kurie turi didžiausį ginklą – sakyklą, prityrusiu kontrabandistu Papreikiu [44]. bet prieš davatkas. Tokiam tikslui aš jieškojau Nors jis jau ant tiek buvo atsargus, kad pas žmogaus, mokančio žmonių burnoje užsi- save jokios literaturos nelaikydavo, bet tik jis likusią tarmę ir gerai pažįstančio davatkų buvo žinomas iš davatkų kalbų, kad jis taipgi gyvenimą. Tam tikslui įsižymējo Liepukas anti-katalikišką literaturą po Lietuvą platino. (Stiklelis) [45] ir jam uždaviau, po musų Vieną naktį padaro pas Papreikį didelę kratą su kontrabandistais pasitarimo, užsirašinēti iš apielinkēs suvažiavę Rusų žandarai, bet, taip vadinamas „Davatkų Gadžinkas“, kurios ant laimēs, – nieko nerado. To vienok ne- turēs atkreipti davaktų domą prieš piemenis paisant, paima Papreikį į Kauną ir pasodino bei pusbernius, o jei Rusų valdžia ir tada į kalējimą, nepasakę nei už ką nei delko ir nesusigēdys, tad jau tegabena piemenis į nei ant kaip ilgai. Prabēgo 9 mēnesiai, ir štai Siberiją, bet tik ne inteligentus!... Nei vie- jam kalējimo sargas apsako, kad jis liuosas ir nas nepatikējo, kad „Davatkų Gadžinkos“ gali eiti namon. Tada jis puola prie kalējimo tokį pritarimą ras pas kaimiečius. Per vieną „načalninko“ ir prašo, kad jam pasakytų, už tik metą reikējo 4 kart perspausdinti, taigi

231 vienais metais buvo parduota 75 tukstančiai spaudai laisvē ir tad, rods, jau 1904 m. kningelių [46]. Musų darbas taipgi vēl pa- išsipildē. Išsipildē, bet laisva mintis buvo stiprējo, nes musų reikalui šelpti ir piemens ant tiek sustiprējusi, kad ir kontroliuota pristojo ir pusberniai ir girtuoklēliai. Dabar spauda ir kuningų spauda nebeįstengē laisvą davatkos ir kuningai turējo kovą su žemąja mintį iš lietuvių, mylinčių laisvę išnaikinti. karta, kuri labjausiai davatkas užgavo, kad Prasidējo atkakli kova tarp laisvų ir nelaisvų nekurios iš butų bijojo pasirodyti, o kunin- Lietuvių, kuri ir traukiasi jau suviršum 13 gams ir rusiškai valdžiai dabar jau turējo metų. Ir negalējo pasigirti ir negali pasigirti, aišku būti, kad jei spaudos iš užrubežio kad pas Lietuvius butų reakciją įvedę; mes gvoltų uždrausti jau negalima, tai geriaus vis tik matome, kad Lietuviai ir šiandien, duoti lietuviškai spaudai liuosybę ir tokiu nors ir į partijas pasiskirstę, bet siekia prie budu spauda galēs būti jau kontroliuojama, palaimingos lietuviškos laisvēs. Taigi teestie ir bus apsaugota nuo socialistiškos įtakos, pagarbinta lietuviškų kningų kontrabanda, bei kitų, pagal jų supratimą, „šlykštenybių“. tegyvuoja laisvi Lietuviai, be kontribucijų Taigi tais keliais noko spaudai liuosybē. bei aneksijų! Jos laukti dabar ilgai nereikējo, nes jau 4 liepos 1917 m. 1903 m. buvo sutarta duoti lietuviškai Belaisvēje – Saratove.

PAAIŠKINIMAI 1. Vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). 7. Aušgiriai, Klaipėdos krašto laikotarpiu – 2. Serafino Kušeliausko maldaknygė Auksa Aukštgiriai (pagal Viliaus Kalvaičio „Lietuwiszkų altorius arba Szaltinis dangiszku skarbu pradėta Wardų Klėtelės“ (1910) duomenis – Auszgirei, leisti po M. Valančiaus mirties. Auksztgirei, vok. Augsgirren), buvo Ragainės 3. M. Valančiaus redaguotas giesmynas Kan apskrities Viešvilės parapijoje, išsidėstęs prie tyczkas arba kninga giesmiu, leistas nuo 1860 m. Krokiškių–Viešvilės ir Žukų–Tauragės vieškelių 4. Iliustruotą apsakymų rinkinį vaikams Waj sankirtos, vos vieno kilometro atstu nuo Prūsijos ku kningiele. Su abrozdelejs parašė M. Valančius, ir Rusijos sienos (dabar Pagėgių savivaldybės Vil- pirmą kartą 1868 m. išleido jo konfesinis rėmėjas kyškių seniūnijos kaimas). Nurodytas Šilumaitis, Varmės katalikų vyskupijos dekanas ir Tilžės kitur – Šilomaitis, M. Jankaus atsiminimuose ne klebonas Johannas Zabermannas (1815–1900), kartą minimas asmuo, greičiausiai karčemos arba spausdino čionykštė Carlo Albregso ir Co spaus- krautuvės savininkas ir draudžiamosios spaudos tuvė. Gali būti, kad lėšų parūpino pats autorius. sankrovos laikytojas. Jis 1883 m. knygnešiams 5. Juozapas Miliauskas-Miglovara (1845– pardavinėjo Lietuviszką „Auszrôs“ kalendorių ant 1937) „Auszros“ leidimo metu gyveno ir dirbo metû 1884 ir kt. leidinius. Šilumaičio biografinių policininku Rygoje. žinių ir palaidojimo paminklo Aušgirių kapinėse 6. Jonas Koncevičius (1835–po 1915) nerasta, neišliko prie nurodytos vieškelių san- „Auszros“ leidimo metu gyveno ir dirbo Rygos kryžos stovėjusi karčema. Kaime taip pat buvo gimnazijos mokytoju. mokykla, muitinė, girininkija, kelios krautuvės

232 ir amatininkų dirbtuvės. Už žinių suteikimą ir 18. Jurgio Mikšo spaustuvė Tilžėje, spausdi- dalyvavimą paieškose (2012 m. rugpjūčio 16 d.) nusi „Auszrą“ ir beveik vien Didžiajai Lietuvai publikacijos autorius dėkoja kaimyninių Pagenai- skirtas pasaulietines knygas, kaip vėliau įvairiu čių senbuvei Ketei Lendraitienei. metu rašytuose atsiminimuose nurodė M. Jankus, 8. Žinių apie Stanislovą Puodžiuvėlį nerasta. parduota 1886 m. birželio 22 arba 25 dieną. Kitų 9. Žinių apie „Auszros“ laikų Gaurės kleboną autorių duomenimis, varžytinės įvyko birželio nerasta. 24 d., mūsų žiniomis – greičiausiai rugpjūtį. 10. Mikalojus Katkus (1852–1944), dvarų 19. Otto von Mauderode (1852–1909) su ekonomu dirbęs apie 1878–1884 m. kompanionu broliu Hugo (1856–1915) buvo 11. Vieškalnis (Wieszkalnis) buvo Smalinin- didžiausios 1881–1944 m. veikusios Tilžės lei- kų karčemininkas, laikęs knygnešiams aprūpinti dybos ir spaudos įmonės savininkai. Jie sukrovė skirtą didelę draudžiamųjų leidinių sankrovą. kapitalą daugiausia iš draudžiamosios lietuviškos Ryšiai su M. Jankumi žinomi nuo 1883 m. spaudos leidybos ir glaudaus bendradarbiavimo su knygnešiais. 12. Juozapas Angrabaitis (1859–1935), Sudargo kunigo M. Sederavičiaus talkininkas 20. Otto von Mauderode’s įmonė „Auszrą“ platinant draudžiamąją spaudą. Pats įrišinėjo iš spausdino nuo 1883 m. 6-ojo numerio iki Mažosios Lietuvos gabenamas knygas. 1885 m. jungtinio 7–8-ojo numerio imtinai. 21. Julius Schoenke (apie 1842–1919) – 13. Sudargo klebonas buvo Martynas Sede- Tilžės knygrišys, nuo 1890 m. – ir spaustuvės ravičius (1829–1907), konservatyvaus katalikiš- savininkas. Daugiausia leido Didžiajai Lietuvai kojo sparno draudžiamosios spaudos platinimo skirtą katalikišką spaudą. organizatorius. 22. Jurgis Bielinis (1846–1918) – žymiausias 14. Juozapas Antanavičius (apie 1831–po lietuviškos spaudos draudimo laikų knygnešys ir Pirmojo pasaulinio karo). Pasimokęs gimnazijoje knygnešystės organizatorius, tautinio sąjūdžio dirbo girininku, 1886 m. buvo atleistas, vertėsi dalyvis, publicistas. Gimė Panevėžio apskrities plataus masto knygnešyste. Pirmasis susitikimas Suostų kaimo Purviškių vienkiemyje netoli su M. Jankumi įvyko 1883 m. rudenį. Latvijos pusėje buvusios Skaistkalnės (vadintos 15. Greičiausiai Lietuviszko „Auszrôs“ kalen ir Šenbergu). Veiklą pradėjo 1873 m., talkino doriaus ant metû 1884 egzempliorių. M. Valančiui. Pats vyko per sieną į Prūsiją, vedė 16. Petro Vilešio versta Ignaco Łyskowskio ir mokė knygnešius, dažnai lankė M. Jankų. knygelė Trys pamokslai apie gaspadorystę dėl gas 23. Kalbama apie dinastinę Józefo Zawadzkio padorių sodieczių išėjo J. Albano ir K. Kybelkos leidybos ir spaudos įmonę Vilniuje. M. Jankaus spaustuvėje Ragainėje 1883 m., kompiliacija iš minimu laiku ji priklausė įpėdiniui Feliksui I. Łyskowskio ir Skibos knygelių Pamokslai apie Zawadzkiui. galvijų ir avelių auginimą ir gydymą – Juliaus 24. Vincentas Kazanauskas (1863–1930), Sieberto spaustuvėje Ragainėje 1884 m. Ran- Juozapas (apie 1835–?) ir Stanislovas (1840– kraščius ir leidimui reikalingus pinigus M. Jankus 1919) Neteckiai, Pranciškus Papreckas (1858– iš vertėjo gavo ne vėliau kaip 1883 m. rugsėjį. 1952), Juozapas Sakalauskas (1864–1950), 17. Iki to laiko J. Miliausko-Miglovaros Martynas Survila (1853–1937) ir Kazimieras buvo išleista viena knygelė – eilėraščių rinkinys Ūdras (1854–1937) – daugiausia J. Bielinio į Rasztai. Ivaires Eilas (Tilžė, Otto von Mauderode’s knygnešystę įtraukti asmenys. Dalis jų priklausė spaustuvė, 1884). Garšvių knygnešių draugijai.

233 25. Iš tikro Varšuvos lietuvių studentų drau- 36. M. Jankaus spaustuvė Tilžėje kratyta gija vadinosi „Lietuva“. M. Jankus „Nemuno“ 1892 m. balanadžio 9 d. Leidinių pavadinimai pavadinimą klaidingai pakartojo ir kituose savo nurodyti netiksliai: policija konfiskavo Petro atsiminimų rankraščiuose ir publikacijose. Legecko knygą Katakizmai katalikiszki (1892) 26. Data klaidinga: Vincas Kudirka ir Rokas ir nežinomo autoriaus brošiūrą Svieto pabanga Šliūpas pas M. Jankų lankėsi 1888 m. R. Šliūpas (1891). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šias knygas buvo Sankt Peterburgo universiteto studentas. M. Jankus vertino 7 000 markių. Karaliaučiaus 27. Kristupas Voska (1861–1905) – smulkus teisme 1904 metais paviešinta, kad katekizmų Tilžės verslininkas, Mažosios Lietuvos lietuvių konfiskuota už 700 markių (žr. 6 nuorodą). Šios tautinio sąjūdžio veikėjas. Kartu su kitais įkūrė sumos M. Jankus laikėsi ir atsiminimuose „Mano kultūros ir švietimo draugiją „Birutė“, 1892– prietikių enciklopedija“ (žr. 17 nuorodos p. 81). 1894 m. buvo nominalusis „Varpo“ redaktorius. 37. M. Abramowiczių su rusų socialdemokra- 28. Apie F. Voską duomenų nerasta. Gali tų (bolševikų) literatūros gabenimu per Klaipėdą būti, kad rašant arba spausdinant asmenvardį ir jo dalyviais atsiminimų autorius susiejo nepa- apsirikta dėl vardo raidės. Mums yra žinomas grįstai. Šis slapto gabenimo maršrutas, vadinamas lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, „Birutės“ drau- „latvių keliu“, buvo suorganizuotas V. Lenino gijos narys Dovas Voska iš Stolbeikių. nurodymu. Talkino vokiečių socialdemokratai. 29. Mažą Juliaus Sieberto spaustuvę Ragainė- 38. Autorius klysta dėl pavardės. Gabenant je kompanionai M. Jankus ir K. Voska nupirko literatūrą dalyvavo ir teisman patrauktas buvo 1889 m. kovą. Augustas Kugelis ir jo žmona (vardas nežinomas). Laiške Getingeno universiteto profesoriui E. Her- 30. Petras Mikolainis (1868–1934), žymus mannui šią šeimą vadino dar kitaip – Kojeliais draudžiamosios spaudos darbuotojas, buvo vie- (žr. 11 nuorodos p. 36). nas svarbiausių M. Jankaus leidinių platinimo talkininkų. 39. Prūsijos politinio sekimo tarnyba, ben- dradarbiaudama su atitinkama Rusijos tarnyba, 31. Greičiausiai M. Jankus taip vadina Garš- 1903 m. suėmė visus socialistinės literatūros vių knygnešių draugiją. gabenimo grandinės dalyvius: kirpėją Maxą 32. Tokio leidinio nenustatėme. Nowagrotzkį ir ligonių kasos vedėją Otto 33. M. Jankus šaipėsi iš mažaraštei visuome- Brauną Karaliaučiuje, dailidę Friedrichą Adolfą nei suvedžioti skirto skaitalo (Biletas del kelones Ehrenpfortą Petershagene, batsiuvį Ferdinandą ing rojų ir pan.), jį išjuokė ir V. Kudirka. Mertinsą Tilžėje, laikrodininką Hermanną Trep- 34. Andrius Bielinis (apie 1852–1897) buvo tau ir darbininką Friedrichą Kleiną Klaipėdoje, sulaikytas su 60 pavadinimų 2754 egzemplioriais bežemį valstietį Martyną Kėkštą Bajoruose ir leidinių ir 297 religiniais paveikslėliais ir 1895 m. kalvį Augustą Kugelį Nemirsetoje, vėliau gyvenusį perduotas Rusijos pasienio sargybai. Nurodyti Budelkiemyje. nuostoliai (7 000 rub., pagal to meto valiutų 40. Laiške E. Hermanui (žr. 11 nuorodos kursą prilygstantys 14 000 markių) neatitinka p. 37) ir atsiminimuose „Mano prietikių enci- tikrovės. klopedija“ (žr. 17 nuorodos p. 82) įrašė 12 000 35. Marjanas Abramowiczius buvo lenkų rublių sumą. Pagal to meto valiutų kursų ji socialdemokratinio jaunimo Maskvos ratelio prilygo 24 000 markių. narys, Vakarų Europoje organizavęs tautinės ir 41. Karaliaučiuje 1904 m. liepos 12–25 d. revoliucinės literatūros spausdinimą ir gabenimą vykęs teismo procesas išsamiai aprašytas Kurto į Rusiją. Eisnerio knygoje Der Geheimbund des Zaren

234 (Berlynas, 1904, antrasis leidimas ten pat, 1988). lankytojas, iš jos 1896 m. nupirko šrifto slaptai M. Jankaus atsiminimuose nurodyti faktai kny- J. Bielinio spaustuvei. Knygnešys policijos kra- goje nepateikti. Procese kaip liudininkai taip pat tytas du kartus ir radus daug lietuviškų leidinių dalyvavo Tilžės spaustuvės savininkas Eduardas 1893 m. pirmą kartą nubaustas 1 mėnesiu arešto Pawlowskis, buvęs M. Jankaus kompanionas daboklėje, antrą kartą – 3 mėnesiais kalėjimo. Jo K. Voska, paminėta knygininkė Marta Zauniūtė tėvas Dominykas nubaustas 14 dienų arešto ir (Saunus). K. Voska teisme apie lietuviškų knygų atleistas iš eigulių. Apie P. Paprecką daugiau duo- transporto mastą teigė: kasmet per sieną išgabe- menų yra B. Kaluškevičiaus ir K. Misiaus žinyne nama apie 20 000 maldaknygių. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 42. Karaliaučiaus procesas sulaukė didelio (Vilnius, 2004, p. 350). Sudarytojai patikslino viešumo Vokietijoje ir iš esmės baigėsi niekuo: knygnešio gimimo ir gyvenimo vietą: Vičaičių kai kurie asmenys tariamai už tai, kad veikė kaimas Šiluvos valsčiuje. be valdžios leidimo, buvo nubausti simboliniu 45. Kostas Stiklius (1880–1962), savamokslis 8–12 savaičių areštu, kiti išteisinti. Pati byla lietuvių spaudos draudimo panaikinimui įtakos poetas ir žurnalistas. Rašė liaudyje išpopuliarėju- neturėjo, nes jis jau buvo panaikintas Rusijos caro sias primityvios formos antiklerikalinio turinio ei- gegužės 7 d. pasirašytu vyriausybės nutarimu. les, feljetonus, pasakėčias, mokslo populiarinimo knygeles, paskelbė tautosakos rinkinį. Pasirašinėjo 43. Vienas svarbiausių Garšvių knygnešių keliomis dešimtimis slapyvardžių, Liepukas pasi- draugijos veikėjų Kazimieras Ūdras buvo policijos sekamas ir areštuotas dėl didelio lietuviškų leidi- rinktas pagal gimimo vietą – Liepalotus. nių kiekio, rasto per kratas. Už tai jis gavo dvejus 46. K. Stikliaus satyrinių eilių knygelė Davat metus kalėjimo ir penkerius metus tremties į kų gadzinkos ir šeip linksmos dainos M. Jankaus Sibirą. K. Ūdro veikla ir byla dokumentiškai api- spaustuvėje 1903–1908 m. išėjo šešis kartus, būdinta Vytauto Merkio žinyne Draudžiamosios pirmaisiais metais (1903) spausdinta du kartus. lietuviškos spaudos kelias, 1864–1904 (Vilnius, Trečiojo leidimo (1904) pratarmėje autorius rašė, 1994, p. 400–401). kad jo siekis – tai apjuokdamas, tai išrodydamas 44. Čia neabejotinai rašoma apie vieną žy- nedorybes, nulenkti teip aukštai iškeltus ragus da miausių Žemaitijos knygnešių Praną Paprecką. vatkiško elemento. Ši citata patvirtina M. Jankaus Jis buvo dažnas M. Jankaus spaustuvės Bitėnuose minimą leidinio tikslą.

Įteikta 2012 m. rugpjūčio mėn.

235