Apie Janinos Degutytės Epistoliką, Arba Kaip Buvo Rašomi Laiškai

ISSN 0258–0802. LITERATŪRA 2010 52 (1)

Apie Janinos Degutytės epistoliką, arba kaip buvo rašomi laiškai

Jurgita Žana Raškevičiūtė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros doktorantė

Būtent žmogaus asmenybės variantiškumas, sovietinio literatūros laikotarpio rašytoja, kurį plėtoja ir stimuliuoja visa kultūros istorija, jos knygos neperžengė Nepriklausomybės, yra daugybės žmogaus komunikacinių ir kultūrinių veiksmų pagrindas. kurios paskutiniaisiais gyvenimo metais, Jurij Lotman1 prasidėjus Sąjūdžiui, labai laukė, slenksčio. Tad ir jos epistolinis palikimas priklauso Įvadinės pastabos būtent tam laikotarpiui ir gana įvairiai bei Šis straipsnis radosi iš gana ilgo Janinos iškalbingai jį liudija, sakytume, pasakoja. Degutytės epistolikos rinkimo, skaitymo, Gana gausi J. Degutytės epistolika siūlo ne- tvarkymo, tyrimo2. Rašyti apie laiškus, re- maža skaitymo kelių: pradedant tam tikrų gis, paprastas, bet podraug – sudėtingas už- socialinių tvarkų, tapatybės formavimosi, davinys. Gal visų pirma todėl, kad laiškai sąmoningumo struktūrų, sovietmečio bū- nėra a priori duotas tekstas, o veikiau teks- ties ir buities skaitymu, baigiant laiško kaip tas, kurį susidėlioji pats, kurio egzistavimo žanro specifikos pajutimu, pastanga sugauti tvarką lemia skaitymo, tam tikra hermeneu- ir aprašyti komunikacinį tankumą, kalbos tinė suvokėjo tvarka, o dar tiksliau – laiškų judėjimą. Juolab kad šiuo metu turimi J. De- ir suvokimo tvarkų sandūra (o laiškų tvarka gutytės laiškai, apimantys 1954–1988 me- yra nepastovi, mirganti, išsidėsčiusi laike, tus, yra labai saviti, skirtingo turinio, lemti sinchroninė ir diachroninė drauge). J. De- rašymo laikotarpio, situacijos ir adresato. gutytė (1928–1990) debiutavo šeštojo de- Skaitant laiškus ima ryškėti tam tikri laiš- šimtmečio pabaigoje, 1959-aisiais, ir grei- ko kaip komunikacijos būdo bruožai, kurie tai tapo ypač skaitoma ir vertinama autorė gali būti būdingi šiam žanrui apskritai, bet (jos pirmoji knyga Ugnies lašai, pasibaigus visada suvokiami tik per jo jutimiškumą, tiražui, buvo persirašinėjama). J. Deguty- faktiškumą, visada modifikuojami atskiro tės gyvenimas susiklostė taip, kad ji liko susirašinėjimo konkretumo. Svarbus dalykas – komunikacinio tin- 1 Jurij Lotman, Kultūros semiotika, vertė D. Mitai- klo, komunikacinės-interpretacinės ben- tė, Vilnius: Baltos lankos, 2004, 34. 2 Darbas dirbtas drauge su kolegėmis dr. Giedre drijos išryškėjimas laiškuose, kuris susi- Šmitiene ir Aiste Birgere. Nemaža šio straipsnio pamąs- mezga ieškant to, ką jie nurodo už savęs tymų, žvilgsnio perspektyvų radosi iš dialogo apie laiš- kus su G. Šmitiene. (kito laiško, rašiusio asmens etc.), sekant

81 ir atrandant naujus komunikacijos takus, iš kontrastą. J. Lotmano laiškų knygoje kitų naujo mėginant atkurti buvusį tinklą. Mat balsų, be jo paties, nėra ir aš, pirmąkart skaitydami laiškų knygas paprastai susidu- skaitydama korespondenciją, šį stygių riame su centrinės figūros rašytais laiškais, aiškiai suvokiau. Vardai, ypač privatūs, o adresatai lieka daugiau ar mažiau ano- intymūs kreipiniai, kuriais kreipiasi J. Lot niminiai, žinomi tik knygų sudarytojams. manas, yra tikriniai, bet suvokėjui, skai- Noriu pasakyti, kad tokios knygos papras- tytojui – daugiau ar mažiau bendriniai, tai būna orientuotos į figūrą, vieno asmens neturintys savo balso ir nedalyvaujantys kalbėjimą ir tik toks jis mums pasiekiamas, komunikacijoje; jie yra anoniminiai (šiuo bet neleidžia užčiuopti ir sugauti komuni- atveju žinojimas, kad tai sesuo – maža kacijos, kalbos judėjimo tarp asmenų, pa- ką keičia), todėl laiškas – iš esmės dia- prastai tariant, susirašinėjimo. loginė struktūra – darosi monologiškas, Jau turėdama galvoje J. Degutytės laiš- nors nuolat suponuoja atsakymą ir palieka skaitytojui intrigą ir neįmanomą užpildyti kus, suvokime susiformavusias tam tikras suvokimo spragą. Todėl gyvenamasis pa- bendrijos kalbėjimo ir veikimo pasaulyje saulis ir socialinė energija, kuri cirkuliuoja struktūras, iš esmės turėdama juos kaip laiškuose, senka ir darosi sunkiai, geriau- nuolatinį ir neišvengiamą kontekstą ar siu atveju gana vienpusiškai perskaitoma foną kitiems laiškams suvokti, pradėjau ar lieka labiau nujaučiama. Šis stygius skaityti Jurijaus Lotmano korespondenci- aprašytas norint parodyti, koks suvokimo jos knygą3. Ją pasirenku kaip pavyzdį dėl modelis ir kokia kryptis formuojasi tiriant tam tikrų laiko bei turinio sąsajų ir, žino- centrinę, dominančią figūrą, bet drauge į ma, atsitiktinumo. Daugiausia omenyje tu- mąstymą ir suvokimą aktyviai įtraukiant riu pluoštą laiškų šeimai (dėl minėtų sąsajų kitus susirašinėjimo dalyvius. Tuomet iš ir intymiosios komunikacijos specifikos); naujo įsikūnija ir įgauna reikšmę teiginys, laiškai rašyti iš tarnybos armijoje vietų ir kad žmogaus pasaulis iš esmės yra inter- Estijos. J. Lotmano gyvenamoji terpė vi- subjetyvus, ir skaityti jo reikšmes turime siškai kitokia nei J. Degutytės, juolab įdo- skaitydami jo susijimo su gyvenamuoju mūs panašumai, lemti istorinio laiko, kai pasauliu, t. y. aplinka ir kitais, modusus. skaitydamas matai panašų daiktų, maisto, Tada suvokėjo sąmonėje ima dėliotis tam knygų persiuntimą, daugybinius buitinius tikras naratyvas, pasakojimas apie pasaulį tinklus, jungiančius asmenis kaip rūpes- ir save, naratyvas, turintis savus persona- čio bendrijas, žinančias apie sviesto, kurio žus, įtraukiantis jų pasijas, veiksenas, jau- siunčiama šeimai iš Estijos, stygių. Tačiau senas, pabaigas. Epistolika nėra balsas, o J. Lotmano laiškus čia aptariu ne dėl šio balsų sampynos, jei norime – sambalsiai, bendrumo, o dėl šio bendrumo įtaigauto per kuriuos ima ryškėti tam tikro laiko pa- intersubjektyvumo, laiškų polilogiškumo saulis, reikšminės jo struktūros. O kadangi suvokimo, atsiradusio pajutus tam tikrą tyrėjo žvilgsnis neišvengiamai krypsta į vieną figūrą, kitų balsai, kalbėjimo būdas leidžia pasirodyti, būti perskaitomam cen- 3 Юрий Михайлович Лотман, Письма (1940– 1993), Москва: Языки русской культуры, 1997. trinės figūros kalbėjimui.

82 Dar vienas svarbus komunikacijos ly- tiksliai įvardijantis šio straipsnio uždavinį gmuo yra laiško kaip daikto aspektas. ir problemiką. Laiškų masyvas, kuris yra Išsikeliant laiškams iš pirmo žvilgsnio uždara ir drauge atvira visuma, Jurijaus elementarų klausimą, kaip galimas kal- Lotmano žodžiais, galimas įvardyti kaip bėjimasis (ne apsikeitimas informacija) „atminties dialektas“. Mokslininkas, kal- laiškais, galima sugauti rašto, popieriaus, bėdamas apie atmintį kultūrologijos po- rašalo etc. kaip tam tikro kūno ir kalbos žiūriu, teigia, kad „Kultūros atmintis ne tik gesto bei balso ekvivalentumą. Laiškas vieninga, bet ir vidujai įvairi. Tai reiškia, kaip daiktas intensyviai liudija savo laiką kad jos vieningumas egzistuoja tik tam ti- ir jo manieras. krame lygmenyje ir suponuoja, jog esama Šiame straipsnyje bus bandoma sukti atskirų „atminties dialektų“, atitinkančių savotišką hermeneutinį ratą tarp konkre- kolektyvų, sudarančių tos kultūros pasaulį, taus laiško, J. Degutytės epistolikos ir to, vidinę organizaciją.“5 Renkant, grupuo- kas paaiškėjo tyrinėjant šį archyvą apie jant laiškus susidėlioja tam tikras stabilus laišką apskritai, apie laišką kaip kultūros (kiek jis toks gali būti) laiškų masyvas, faktą ir jo turinį. Juolab įdomus šis proce- pasirodo jo sistema, veikianti pagal savus sas gyvenant dabarties terpėje, kurioje laiš- dėsnius. Pagrindinis šios sistemos bruožas kas kaip jutiminė, taktilinė, materiali for- yra jos dinamiškumas ir neužbaigtumas, ma yra veik nunykęs. Nuolat galima justi mat į vientisą masyvą laiškus sudeda tyrė- skirtį tarp tyrinėjamo laikotarpio laiško ir jas, o pats masyvas visada išsklidęs laike dabarties, pagauti atitikmenis tarp buitinio ir erdvėje, visada pilnas tuštumų, kurios raštelio ir SMS žinutės, pokalbio telefonu nurodo galimus, galbūt sunykusius, užpil- ir sėdimo rašyti, kai norisi pasikalbėti, kai dymus. O skaitantysis, laike nutolęs suvo- laiškas prasideda iš noro kreiptis („Ma- kėjas, gauna nuorodas į daugybę skaitymo niau, kad jau neberašysiu Tau, o lauksiu ir supratimo strategijų, nes skaitymo kodo lauksiu sugrįžtant, tačiau neištveriu...“4). ar tvarkos šis tekstas (laiškų masyvą va- Bendrosios laiško kaip teksto ir kultūros dinsime tekstu) neduoda; pagrindinis jo dokumento struktūros bus mėginamos per- tvarkos bruožas – savą logiką turinti ne- prasti remiantis kultūrologinėmis Jurijaus tvarka, nurodanti buvusią tvarką. Jeigu su- Lotmano pozicijomis, o laiškų turinys bus vokiame šį tekstą kaip tam tikros asmenų skaitomas mąstymą grindžiant daugiausia grupės komunikaciją ir kalbėjimąsi apie fenomenologine nuostata. gyvenamąjį, „mes“ pasaulį, galime jį pa- vadinti atminties dialektu, tam tikru laike Laiškas kaip kultūrinis pasakojimas išsidėsčiusiu pasakojimu, kurį surenkame „Bendra kalba, paskiri balsai“ – Alfonso ir sukonstruojame visada patys. Privatus Lingio knygos pavadinimas, pavydėtinai susirašinėjimas, laiškų tekstas yra buvusio ir esamo kultūros pasaulio struktūros 4 Lenos Rapalienės laiškas, 1985 X 14 (laiškai, dalis, kuri, jeigu iškeliama iš archyvų, jau šalia kurių nenurodytas archyvo indeksas, laikinai yra pas šio straipsnio autorę, vėliau bus perduoti Maironio lietuvių literatūros muziejui). 5 Lotman, 2004, 295.

83 kitu būdu ima dalyvauti kultūros pasau- lizuojančios Paulio Ricoeuro naratyvumo lyje. „[...] bet kuri dinamiška sistema yra koncepciją, „Papasakotas laikas Ricoeurui panardinta erdvėje, kurioje išsidėsčiusios yra ir asmeninis (t. y. biografinis) laikas, kitos tokios pat dinamiškos sistemos, taip ir tarpasmeninis (t. y. kultūros) laikas“8. pat suirusių struktūrų atplaišos, savitos Naratyvą ar veiklos naratyvumą, anot au- šios erdvės kometos. Tad bet kuri siste- torės, P. Ricoeuras padaro žmogiško laiko ma gyvuoja ne tik pagal savo pačios savi- steigėju9. Asmeninis patyrimas, arba „at- raidos dėsnius, bet taip pat yra įtraukta į minties dialektas“, laiške persikvalifikuo- įvairiopus susidūrimus su kitomis kultūri- jantis į pasakojimą apie savo gyvenamąjį nėmis struktūromis.“6 J. Lotmano kalbėji- pasaulį (o pasakojimas beveik visada yra mas apie kultūros dinamiką tinka suvokti interpretacinė veikla), virsta kultūros pa- susirašinėjančios bendrijos egzistavimo sakojimu, kultūros laiku. Anot P. Ricoeu- tvarką, vietą bendroje supančio pasaulio ir ro, esminiai liudijimo bruožai tiksliausiai kultūros tvarkoje. Susirašinėjanti bendrija išsisaugo kasdienio pokalbio praktikoje10. yra komunikacinė struktūra, susidedanti Filosofo teiginys pasitarnauja laiško kaip iš rekonstruoto dialogų tinklo. Šią bendri- specifinės kasdienio pokalbio praktikos- ją galima matyti kaip kapsulę – sociumą naratyvo, atveriančio tam tikro kultūros sociume, kuris pasirodo kaip dinamiška pasaulio reikšmių cirkuliaciją, suvokimui. interpretacinė subjektų veikla, kylanti iš Pasakojimas tiesiogiai susijęs su vaizdavi- santykio su supančia socialine tikrove – iš mo praktika. „Auerbacho požiūriu tekstua- sandūrų, konfliktų, atitikimų, įsitraukimų. lumas – su savo ypatingumu, savo vietiniu „[...] rašytinis pasakymas fiksuoja tam žinojimu, slaptu prielaidų tinklu – tai nėra tikrą santykį su viena ar kita situacija kiek sistema, atskirta nuo išgyventos patirties, galima ilgesniam laikui“, – J. Vacheką ci- bet šios imitacija, o „imitacija“ (taigi vaiz- tuoja J. Lotmanas7. Situacija šiuo atveju davimas) yra svarbiausias būdas, kuriuo yra viena pamatinių sąvokų laiško sociali- žmogiškosios būtybės gali suprasti savo nės energijos tankiui suvokti. Situacija nu- egzistenciją ir dalintis ja su kitais“, – teigia Stephenas Greenblattas11. Vaizdavi- rodo santykį su aktualia žmogaus tikrove, mas (žodis „imitacija“ man atrodo kiek kuo intensyviau rašantis laišką asmuo įsi- mažiau tikslus, netapatus vaizdavimui, traukia į situaciją, kuo labiau ją eksplikuo- mat pernelyg eksplikuoja tikrovės ir teksto ja, tuo tekstas darosi tankesnis, tirštesnis, tuo daugiau socialinės energijos jis aku- 8 Jurga Jonutytė, „Savastis ir kultūrinis laikas: muliuoja. Gyvenamojo pasaulio eksplika- P. Ricoeuras laiko apmąstymų kontekste“, Logos 33, vimas, t. y. įsitraukimas į situaciją rašant, 2003, 137. 9 Ten pat, 139. lemia pasakojimo būdą, laiško kaip teksto 10 Paul Ricoeur, Memory, History, Forgetting, Chi- formą ir, iš nuotolio žiūrint, kultūrinį jo in- cago, London: The University of Chicago Press, 2004, formatyvumą. Anot Jurgos Jonutytės, ana- 163. 11 Stephen Greenblatt, „Tikrovės palytėjimas“, ver- tė B. Speičytė, cituojama iš vertimo rankraščio. (Versta 6 Юрий Михайлович Лотман, Культура и взрыв, iš: Catherine Gallagher, Stephen Greenblatt, Practicing Москва: Гнозис, 1992, 104. New Historicism, Chicago: The University of Chicago 7 Lotman, 2004, 154. Press, 2000.)

84 hierarchiją) kaip komunikacijos ir autoko- giškumas išreikštas aiškiau nei kitų kultū- munikacijos (savirefleksijos) forma laiš- ros tekstų: laiškas prasideda kreipiniu, o kuose tampa pagrindiniu būdu kalbėti apie baigiasi parašu, ir tai nėra vien formalūs, save ir savo pasaulį, jis yra komunikaci- nusistoję laiško rėmai, o anot J. Lotmano, jos pamatas. Laiškas, kuriame atsisakoma auditorijos struktūra, esanti pačiame teks- vaizdavimo kaip pasakojimo, atlieka nebe te. Taigi turime išryškėjusius tris pagrindi- komunikacinę, o informacinę funkciją. nius tikrovės įtraukimo į laišką lygmenis, Laiške pasakojama visada apie, nurodant kuriuos galime išskleisti, bet jie visada daiktus, įvykius, asmenis, aprašant, pasa- yra drauge, kaip situacijos klostės: tikro- kojant-pasakojantis. „Mintis, arba kalba, vės patirtis, suvokimas ir vaizdavimas, susidaro sukurdama situaciją – laiką ir er- kuriuos visus įima situacijos sąvoka14. Si- dvę – ir suteikia vienokių ar kitokių orien- tuacija, savo ruožtu, yra tiesiogiai susijusi tacinių gairių. Sudaro situacijas taip, kad su socialine energija – laiško intensyvumo, kalbantysis yra į jas paniręs. [...] kalbos kultūrinio tirštumo pamatu. Kaip galima judėjimas pasirodo steigdamas suorientuo- sugauti socialinę laiško energiją? Pastaro- tą erdvę“, – teigia Giedrė Šmitienė12. Laiš- sios sąvokos autorius yra puikiai atsakęs kuose, kuriuose kalbantysis intensyviai į šį klausimą: „Energiją identifikuojame yra situacijoje, kildinančioje jo kalbėjimą, tik netiesiogiai, per jos efektus: ji pasiro- matyti asmens suvokimo stilius, atveriantis do kaip tam tikrų verbalinių, akustinių ir tapatybės formavimosi struktūras. Laiškų vaizdinių pėdsakų gebėjimas sužadinti ko- atveju itin svarbūs S. Greenblatto įvardyti lektyvines fizines ir mentalines patirtis, jas aspektai – suprasti ir dalytis, nes abu jie organizuoti ir suteikti joms formą. Taigi ji glūdi kalbėjimo, minties susidarymo mo- susijusi su pasikartojančiomis malonumo mente ir sudaro sakymo ir pasakymo kitam ir dėmesio formomis, su gebėjimu sukelti galimybę. Laišką rašantis asmuo yra situ- nerimą, skausmą, baimę, smarkesnį širdies acijoje paniręs, vaizduojantis-interpretuo- plakimą, gailestį, juoką, įtampą, palengvė- 15 jantis subjektas13. Laiško struktūra a priori jimą, nuostabą.“ yra dialoginė, kalbama kitam. Toks dialo- Susirašinėjančiųjų bendrija

12 Giedrė Šmitienė, „Kalbos kinestetika“, Baltos Janinos Degutytės laiškai labai skirtingi lankos 31/32, 2010, 234. savo intensyvumu, kurį lemia laiško rašy- 13 Tiksliai šis aspektas suformuluotas Brigitos Speičytės: „Kito patirtis pasiekiama tik kaip interpre- mo laikotarpis, taip pat asmuo, kuriam ra- tacija – vadinasi, viešo, kultūros visumos nulemto si- šoma. Nuo asmens priklauso ir tai, kokios gnifikacijos proceso dalis: tapatybė. Kultūros istorikas negali įsismelkti į istorijos veikėjo sąmonę ir suvokti, „ką jis iš tiesų galvoja“, tačiau jam gali būti prieinama 14 Tai S. Greenblatto išskirti momentai, kuriuos, to veikėjo tapatybė – asmens ir jo vietos bendruomenė- aptardamas Ericho Auerbacho mimezio sampratą, jis iš- je, jo veiklos motyvacijų aiškinimosi procesas. Kultūros skiria kaip susieinančius vaizdavimo pilnatvės momen- istoriką domina „interpretacinės konstrukcijos, kurias tuose (Stephen Greenblatt, „Tikrovės palytėjimas“). visuomenės nariai taiko savo patirčiai aiškinti.“ (Brigita 15 Stephen Greenblatt, Shakespearean Negotiati- Speičytė, Poetinės kultūros formos: LDK palikimas XIX ons: The Circuliation of Social Energy in Renaissance amžiaus Lietuvos literatūroje, Vilnius: Vilniaus univer- England, Berkeley, Los Angeles: University of Califor- siteto leidykla, 2004, 33.) nia Press,1988, 6.

85 temos, rūpesčiai išskleidžiami laiškuose, prasideda intensyvi korespondencija su su kuriomis bičiulėmis (be kelių išimčių, studijų Vilniaus universitete ir bendrabu- tai moteriška epistolika) aptariamos ra- čio bičiulėmis. J. Degutytei studijuojant šymo, rašytojos tapatybės problemos, su Vilniuje susiformavo gana tvirtas bičiulių kitomis labiau įsileidžiama į kasdieny- ratas: iš bendrakursių ir kambario draugių bės, darbo rūpesčius. Šiame straipsnyje bei bendrabučio kaimynių. Nuolatinis jų bus aptariami ankstyvieji laiškai studijų buvimas draugėje justi kai kuriuose laiš- metų bičiulėms ir klasės draugei iš Kau- kuose: „Filė19 sėdi šalia ir šaukia, kad no. Žinoma, kaip suvokimo kontekstas ar baigčiau laišką, nes ji nori eiti namo (mes detalės dalyvauja visa šiuo metu turima sėdim skaitykloj), bet aš vis protestuoju ir korespondencija. Taigi savitas ir įdomus siūlau jai pasižiūrėt pro langą (dangus toks laiškų sluoksnis yra rašytas iki įsikūrimo skaistus žvilga po lietaus) ar į kokius jau- Vilniuje. Tai studijų, mokytojavimo ir dar- nuolius, kurių čia apstu. bo bibliotekoje Tauragėje (1955–1956), Taip, Vandočka. mokytojavimo Nemenčinėje (1956–1958) ... kažkas užkalbino ir išblaškė mū- ir darbo redaktore Valstybinėje grožinės zas... be to Ada20 sučiaudėjo ir supyko ant literatūros leidykloje (1958) laikotarpis, iš mūsų, kad mes šyptelėjom.“21 Drauge sė- esmės – kol nusistoja kasdienio gyvenimo dima bibliotekoje, studijuojama palaikant tvarka (gaunamas butas (1958 m. pati pa- viena kitą, drauge gyvenama bendrabu- baiga), stabilizuojasi socialinė, o drauge ir tyje. Glaudus bičiulių ratas, sprendžiant finansinė situacija, susiformuoja nuolati- iš laiškų ir atsiminimų, radosi ir iš savito nių bičiulių ratas)16. Dalis dar studijų metų socialumo, kurį kildinčiau iš biografijų – laiškų rašyti mokyklos draugei iš Kauno suformuotų karo ir pokario. Šis savitumas Vandai Lopaitytei17, taip pat universiteto matyti iš laiko perspektyvos (mat tuo metu, bičiulei Teresei Ramanauskaitei-Bukaus- atrodo, buvo savaime suprantamas), kai kienei18. Išvykus mokytojauti į Tauragę, daugelį buities ir žmonių santykių aspektų jau reikia stengtis suvokti, aiškintis, taip pat ir stebėtis, perprasti – perprasti skaitant 16 Šio laikotarpio laiškus toliau vadinsiu ankstyvai- siais. 17 Vanda Lopaitytė – artimiausia klasės draugė ir mokslinio tyrimo institute, o nuo 1987 m. Lietuvos pe- kaimynė Kaune, Šančių mikrorajone, vėliau įgijusi inži- dagogų kvalifikacijos institute. Parašė disertaciją „Ga- nierės specialybę. „Su kitomis klasės draugėmis dides- brielės Petkevičaitės-Bitės pedagoginė veikla ir pedago- nių kontaktų neturėjau, nes jų buvo visai kiti interesai, ginės pažiūros“, išleido ne vieną studiją iš pedagogikos kita aplinka. Mudvi tik dvi buvom lopytos ir skaitan- srities. Kadangi T. Bukauskienė rašė eilėraščius, jiedvi čios, šokiai, „roboksai“ mums nerūpėjo. Mums rūpėjo su J. Degutyte buvo viena kitos skaitytojos, kritikės ir muzika, Nanseno kelionės po Šiaurės ašigalį, alpiniz- patarėjos. Laiškuose vadinama Tera. mas, kelionės po pasaulį.“ (Janina Degutytė, Atsakymai, 19 Filomena Jauniškytė – bendrabučio Totorių ga- Vilnius: Regnum fondas, 1998, 66.) tvėje bičiulė. F. Jauniškytė buvo anglistė, baigusi studi- 18 Su Terese Ramanauskaite-Bukauskiene J. De- jas dirbo Gudžiūnuose; grįžusi į Vilnių dirbo Švietimo gutytė susipažino bendrabutyje Totorių gatvėje, T. Ra- ministerijoje inspektore. Laiškuose vadinama File (jų- manauskaitė buvo kursu vyresnė lituanistė, po studijų dviejų susirašinėjimas kol kas nesurastas). ji išvyko mokytojauti į provinciją. T. Bukauskienė in- 20 Adelė Kizlaitytė – kurso draugė, lituanistė. Po tensyviai dirbo pedagoginį darbą – tiek praktikos, tiek studijų išvyko mokytojauti į provinciją. Laiškuose va- teorijos srityse. Nuo 1958 m. gyveno ir dirbo Panevė- dinama Ada. žyje, 1977 m. persikėlusi į Vilnių, dirbo Pedagogikos 21 Vandai Lopaitytei, 1954 V 21, MLLM 51635.

86 buities detales, ryšius tarp žmonių, žodžius, Galima cituoti nemaža panašių tuometę kuriais jie įvardija savo santykį su kitu ir su socialinę sambūvio terpę charakterizuo- aplinka. Skaitant atsiminimus, laiškus išryš- jančių ištraukų; čia atrinkta keletas, kad kėjo J. Degutytę supusi rūpesčio bendrija, atsiskleistų laukas, kuriame formuojasi besistengianti pamatyti ir užpildyti stygių, santykis su kitu. Galimà pajusti iš šio san- jautriai reaguojanti į neturėjimą. Šios ben- tykio kylanti kito asmens buvimo stiliaus drijos narės save tiesiai įvardija „globėjo- traktuotė, kaip grindžianti socialumą, nes mis“: „Su J. Degutyte mane supažindino „[...] kiekvienas kitas man egzistuoja kaip jos kurso draugė ir globėja Teresė Rama- stilius arba kaip nepanaikinamo sambūvio nauskaitė. [...] Aš, kaip tauragiškė, Tere- terpė, mano gyvenimas teka socialinėje sės prašoma padėjau J[aninai] D[egutytei] atmosferoje taip pat, kaip jis turi mirties susirasti kambarėlį pas vieną ponią, kurios prieskonį [kursyvas mano – J. Ž. R.]“25. pavardės neprisimenu. Nejučia įsijungiau į Kito buvimo stilius organizuoja ir modi- jos globėjų būrelį. Susidraugavome. Išsipa- fikuoja mano buvimo stilių. Socialinė so- sakojo apie save, savo vaikystę, tėvus, drau- vietmečio atmosfera, kurioje formuojasi gus, pasisakė, kad seniai rašo eilėraščius.“22 kito buvimo stilius ir jo suvokimas, žinia, T. Bukauskienė savo atsiminimuose atkuria labai komplikuota; studijuojantys univer- draugystės ištakas, pasakoja, kad, pamačiu- sitete asmenys orientuojasi į išbuvimą: si naują kambario draugę pietums ir vaka- tiek buities lygmeniu, tiek mentaliniu, rienei teturint kefyro, išdrįsusi jai į spintelę sąmoningumo ir tapatybės saugojimo, be įdėti lėkštę kopūstų sriubos: „Vakare ėjau to – atsargaus ir įtempto jos formavimo- būgštaudama, kad būsiu gerais norais žmo- si. Todėl randasi daug glaudesnės sociu- gų užgavusi, kad galiu būti ne taip suprasta. mo ląstelės – savotiškos atsvaros bendrai Bet, atidariusi savo spintelę, pamačiau tuš- socialinei atmosferai, grįstos jau minėtu čią dubenėlį, o jame popieriaus lapuką, ant rūpesčiu, kurį čia pasitelkiu heidegerišką- kurio didelėm gražiom raidėm buvo užrašy- ja prasme, kaip vieną pamatinių egzisten- ta: „Ačiū. Buvo skanu.“ Nuo tos dienos mes cialų, grindžiančių mažos bendruomenės valgydavom kartu, pasidalindamos viskuo, susiformavimą. Rūpestis grindžia ne tik ką turėjom.“23 T. Bukauskienė buvo sutel- kusi J. Degutytės globėjų būrį, kurios tar- pagalbininkė, bendruomenės patarėja medicinos, mity- bos, mados klausimais, tačiau esama laiškų, kai šio glo- si savaime, labai natūraliai prisiimdavo šį bos santykio imama kratytis kaip skaudaus, žeidžiančio rūpestį ir atsitraukė, nutolo pajutusios, kad asmens orumą; globa buvo juntama ir suvokiama, bet globėjų ratas keičiasi, į jo centrą ateina kitos kartais suvokiama kaip ontologiškai nepakankamas santykis: „Viena – kaip visada per šventes bei šešta- 24 figūros . dienius – sekmadienius, kada visi nori būti su artimais draugais. O aš tokių neturiu. Turiu tik globėjų, nešančių 22 Rūtos Hakaitės atsiminimai apie Janiną Deguty- pieną ir varškę, perkančių šliures, vaistus, bendraujan- tę, 1997 10, MLLM P 42107. čių-tarpininkaujančių su mano skalbėjom bei daktarais. 23 Teresė Ramanauskaitė-Bukauskienė, „Atsi- Aš čia nepriekaištauju likimui, matyt, esmi per prasta į minimai apie Janiną Degutytę“, 1980 07 25, MLLM draugus, o gal per daug noriu.“ (T. Bukauskienei, 1960 P 42102. II 7.) 24 J. Degutytė priimdavo globą ir pagalbą gana na- 25 Морис Мерло-Понти, Феноменология воспри- tūraliai, vėliau pati buvo didelė ne vienos savo bičiulės ятия, Санкт-Петербург: Ювента, Наука, 1999, 465.

87 savisteigą, bet ir intensyvų kito steigimą, čią išsilaikyti gyvenimo formą. Kaip buvo rūpinimąsi jo tapatybės įtvirtinimu. Bi- matyti, šioje bendrijoje J. Degutytė buvo čiulės J. Degutytę suvokia kaip poetę (tai svarbi kaip kūrybinga asmenybė, nors ji buvo ir eilėraščius drauge su laiškais gau- savęs kaip rašančios atvirai nesteigė, eilė- nančių, skaitančių, interpretuojančių ben- raščius parodydavo jau atsiradus santykiui, drija – iki pirmosios knygos ir kurį laiką tai buvo savotiškas pasitikėjimo lygmuo, jai išėjus, vėliau ši praktika nunyko), tad draugystės iniciacija28. Bendrijos rūpestis rūpinasi ne tik jos buitimi, bet ir rašytojos buvo grįstas ne vien stygiaus ir noro padėti tapatybės steigtimi: „Nusprendžiame su jutimu, bet ir suvokimu, kad bendraujama Jule26 pačiupti keletą Ninos [Janinos De- su rašančiu žmogumi. Rūpestis dėl rašomų gutytės] eilėraščių ir nešti parodyti rašy- eilėraščių buvo labai svarbi jungtis, siejan- tojams. Pusdienį prasibastome po Vilnių, ti ne tik su J. Degutyte, bet ir pačią bendri- bet rašytojų nerandame. Po sesijos grįžus į ją tarpusavyje. Štai V. Lopaitytė (ji buvo Vilkiškius gaunu laišką iš Julės, kad rašy- supažindinta kone su visomis J. Degutytės tojus surado J. D. vaikystės ir gimnazijos draugėmis) rašo: „Gal ką nors naujo turi, draugė Vanda. Atrodo, 1957 m. viename atsiųsk paskaityti. Bendrai, Ninočka, teks 29 „Jaunimo gretų“ numeryje poetas E. Matu- Tau nemažai padirbėti. Mačiau Živilės zevičius atspausdino keletą J. D. eilėraščių ir trumputę nuoširdžią recenziją. Džiau- 28 Pirma J. Degutytės publikacija pasirodė poetei sulaukus 28-erių (1957) ir ne jos pačios, o neištvėrusios 27 giamės ir garbiname Matuzevičių.“ Šia- bičiulės V. Lopaitytės iniciatyva. J. Degutytei nuolat me iš pirmo žvilgsnio naivumu pribloš- reikėjo savo kaip poetės gebėjimų patvirtinimo, kurio laukdavo iš artimiausių bičiulių, o universiteto, kurso kiančiame ir gluminančiame pasakojimo aplinkoje ji kaip poetė, atrodytų, nebuvo žinoma; štai epizode įrašyta socialinė situacija, kurioje vienas laiškas, rodantis, kad Meilė Lukšienė, dėsčiusi, vadovavusi diplominiam darbui, nežinojo J. Degutytę formuojasi pradedančios rašytojos tapaty- rašant: „E. Mat[uzevičius] parašė iš Dubultų (Rygos bė ir jos suvokimas – tai viena svarbesnių paj., Kūr[ybos] namai) laišką su nurodymais, tikėjimu ir prognoze, kad man buvo gėda ir skaityti (iš didelio laiškų temų, nuolat rodanti dabar jau sun- mano kuklumo). Bet tuo blogiau man. Aš dabar drebu kiai suprantamą įtemptą ir pagarbų santy- dėl kiekvieno žodžio, dėl kiekvienos eilutės. Liepiau Stasei Riškų (žinai ją? Ji dabar aspirantūroj. Abi su Jule kį su spausdintu žodžiu, kaip socialiniu ir jos mane nuolat lanko ir vykdo visus mano įpareigoji- ontologiniu slenksčiu, kurį peržengus per- mus, taipogi rūpinasi mano gyvybės palaikymu. Ir jau- čiu, kad jei ilgiau dar pagulėsiu, tai abidvi subankrutuos siformuoja žmogaus veikimas socialinėje galutinai. Turbūt, reiks kilti.) Tai toks ekskursas. Prade- terpėje ir kitų žvilgsnis į jį. O kad J. Degu- du iš naujo. Stasei liepiau kritikuoti negailestingai, ži- nai, ji vėsoko temperamento ir žymia dalimi vadovauja- tytė šį slenkstį peržengtų, stengėsi ir rūpi- si protu. Vienas eil. mudviem buvo kažkoks abejotinas, nosi visos bičiulės. Bendrija formavosi per ji parodė Lukšienei. Ir atėjo paraudusi, įkaitusi – sakė: „daugiau nė žodžio neišgirsi kritinės pastabos...“ ir t. t. studijas, dalijimąsi, kūrė tam tikrą bendra- Beje, Lukš. buvo sujaudinta, kaip kartais galima pra- būvį kaip bent kiek saugesnę ir padedan- eiti pro žmogų ir nesuvokti jo... Taigi kritiko netekau. Kviečiaus vasarai Vandą, nes Tu gi, vargšė, užimta. O aš viena tai iki tiek darysiu atranką, kad liks koks 10, 26 Julė Žungailaitė-Ajauskienė – bičiulė medikė, o tiek tai jau neleisiu tikrai.“ (T. Bukauskienei, laiškas dirbusi Panevėžio ligoninės chirurginiame skyriuje. nedatuotas, rašytas, veikiausiai, rengiant pirmąjį rinkinį 1958–1984 m. buvo Panevėžio ligoninės Kraujo perpy- Ugnies lašai – 1958–1959 m.) limo skyriaus vedėja. 29 Živilė Jurkinaitė – su ja J. Degutytė susidraugavo 27 Rūtos Hakaitės atsiminimai, MLLM P 42107. dirbdama Tauragėje. Ž. Jurkinaitė sunkiai sirgo širdies

88 sąsiuvinį, į kurį ji perrašo Tavo eilėraš- Janina Degutytė ir dauguma jos bičiu- čius. Sąsiuvinis storas ir trys ketvirtadaliai lių – Danutė Venclovaitė32, Adelė Kiz- jo puslapių tušti... Pasistenk, Mieloji, kad laitytė, Teresė Ramanauskaitė, Filomena Revoliucijos 40-mečio garbei jis pasida- Jauniškytė – po studijų išvyksta mokyto- rytų pilnas. Prisiimk tokį įsipareigojimą. jauti į provinciją (išskyrus Vandą Lopai- Sutinki?“30 J. Degutytės eilėraščių skaity- tytę, kuri studijuoja ir pasilieka Kaune, tik mo malonumas ir džiaugsmas, pastanga ją komandiruotėms vėliau vyksta į įvairius pačią įtikinti, kad geba rašyti, tikrai gana Lietuvos kolūkius). Ankstyvieji laiškai dažni bičiulių laiškuose: ilgi, jie konstruojami kaip pasakojimai, Štai Tavo eilėraščiai! Nina, velnie, man darosi rašomi skubant, grūdant žodžius, prie baisiai gera, kai aš juos skaitau. Ir ne tik man: gražaus faktūrinio popieriaus pridedant ir Adai, ir Staselei, ir visiem Tavo draugam. sąsiuvinio lapą, idant tilptų pasakojimas Ir nebijok – bus daugiau tokių Tavo draugų. (vėliau laiškai darosi labiau informaciniai, Bus laikai, kai Tavo eiles turės pripažinti visi. neperžengiantys žanro ribų, rašomi labiau Nina, Tu nesijuok iš mano entuziazmo, bet man taip patinka Tavo eilės. Šitokios eilės! Juk dėl to, kad išliktų ryšių tinklas, taip pat jais Tu jas sukūrei! Tai ar ne džiaugsmas! išlaikomas kasdienių reikalų pasaulis ir tik Nina, „Debesuota“ yra puikus, man rodos, to- koks nors netikėtas įvykis ar kelionė gali bulas. Kam jis galėtų nepatikt. Žodžių neran- paskatinti laišką-pasakojimą). Ankstyvuo- du jam pavadint, bet man rodos tapybiškas, siuose laiškuose išsilaiko emocinis pulsa- ar kaip? Skaitau ir tarsi matau labai gražiai vimas, įrašyti sąmonės pertrūkiai, minties nupieštą paveikslą: saulė („šūktelėjo saulė de- gančiu balsu“ ir t. t.) ir varpai „žalzgana“ pra- judėjimas ir šokčiojimas, išnyra imperaty- šosi saulės... dieve, kaip gražu! Siųsk Tu jį kur vai, nurodantys laišką ne tik kaip komuni- nors, tik nepalik taip sau, pridėk prie puikiau- kaciją, bet ir kaip jos stygių. Šiuos laiškus sių. „Rudenio lapai“, „Auksinė tyluma“ – tikri norėtųsi pradėti aptarti nuo vieno kiek vė- rudenio gabaliukai. „Naktis“ – toks atviras, lyvesnio, bet gerai reprezentuojančio čia man rodos, net baisu, kad jį žmonės skaitys, gali nesuprasti! Dieve, kai aš pagalvoju apie pristatomą bendriją, tiksliau – pastangą ją Tavo eiles, Tave, skaudu darosi, kad ta vadi- bent trumpam atkurti ryšiams susilpnėjus: namoji „visuomenė“ Tavęs gali nesuprasti, Adute, tik parašyk man, ko reikia, nesivar- arba suvulgarizuoti skaitydami. Juk dabartinė žyk ir viską išdėstyk. Ar rūbų, ar šiaip kokių publika priprato, kad menininkai meluotų kal- dalykų – kosmetikos, galanterijos, spaudos ir bėdami. O čia – tiesa, – išgyventa, iškentėta, t. t. Būk žmogus! Laukiu laiško. [Neįsk. 1 ž.]. nemiegotų naktų, širdies tiesa – ar supras? Kur gausiu iš televizijos – tą skirsiu draugams Oi, Nina, Tu nesijuok, kad aš taip karščiuojuo- ir bičiuliams. Šen pageidavimus! Nes velniš- si. Mat aš labai myliu Tave už tai, kad taip ra- šai ir dažnai su baime, o kartu su viltim galvo- 32 ju – kas gi bus toliau? [kursyvas – J. Ž. R.]31 Danutė Venclovaitė – kurso draugė, lituanistė, po studijų išvykusi mokytojauti į provinciją. Pakviesta grį- žo į Vilniaus universitetą studijuoti aspirantūroje, studijų liga ir anksti mirė. J. Degutytės jai rašytų laiškų kol kas nebaigė, dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidyklo- neturime. Dėl ligos Ž. Jurkinaitė negalėjo nei mokytis, je redaktore. Kai gyveno bendrabutyje M. K. Čiurlionio nei dirbti, tačiau iš jos laiškų J. Degutytei galima spęsti, gatvėje, itin artimai draugavo J. Degutytė, D. Venclo- kad buvo labai intelektuali, daug skaitanti. vaitė, A Kizlaitytė. Ankstyvojo laikotarpio J. Degutytės 30 Vanda Lopaitytė, Kaunas, 1957 V 25. laiškus D. Venclovaitė vienu iš neramesnių laikotarpių 31 D. Venclovaitė, Šaukėnai, 1957 XI 29. sunaikino.

89 kai neįdomu pirkti sau. Nuobodu ir nelinksma. bei klaustukai. Susitikimo ir grįžimo pla- Taigi padaryk man malonumą, Tu baltapūke nas randasi pačiame laiške, ima vyniotis Aduke... Ar atsimeni Totorynę?.. vis tik geri sluoksniais iš sąmonėje atgijusio ir pasira- buvo laikai... Pilna planų ir iliuzijų... Taip mo- kėjome juoktis!.. Ir švilpauti... O Tu atsimeni šiusio kreipinio. per miegus dainuodavai angliškai... O kad Tu į Ankstyvuosiuose laiškuose į komuni- Vilnių atvažiuotum... Ada, per pavasario atos- kaciją įtraukiama visa bendrija ir ji veikia togas atvažiuok būtinai pas mane – tiesiog iš kaip polilogiškas tinklas, sambūvis, kurio stoties! Kelsiu puotas – nors vieną kartą kaip kanalais cirkuliuoja aktuali adresačių ti- žmonės, turim rumuniško tobulo vyno, pa- krovė, tikrovė kaip bendrijos, išsilaikan- kviesiu dar Jadzę [Jadvyga Sakalauskaitė-Ber- notienė] – ir prisiminsim jaunystę. Ar sutinki? čios per raštą, dalis: Dana, žinoma, bus laiminga, tuoj suieškau A[natolis]34, vargšas kitas, vėl rašė, vėl prašė Jadzę ir kviečiu ją. Adute, tikrai, atvažiuok, leisti jam atvažiuoti į čia nors kaip draugui... nuostabus planas. Lovų pas mane užteks. Parašiau jam gražų laišką, kurį įmetus gai- Tuojau pat atrašyk! Ar nenuostabus planas?!! lėjaus, nes rezultatai būtų buvę (gal dar bus) Adute! Atrašyk ir tuoj pat parašyk! labai jau... hm. ryžtingo charakterio... nuste- bintų visus. Ir Tave, ir Terą, ir Filę, ir Adą. Lauksiu!!! [visi paryškinimai mano – Beje, Adai parašiau, tai ji kone dievo vardu J. Ž. R.]33 man dėkoja už Anat[olį]. Parašiau Terai apie „Totorynė“ reprezentuoja buvusį ben- tai, tai ji perdavė Rūtai, kuri važiavo pas mane drijos laiką, jos ištakas. Laiške matyti, kaip tokius įspūdžius iš mano laiško: kai ji sužino- jo, kad aš mokau savo jaunikaičius taut[inių] pati kalba grąžina ir įtempia sąmonę grįž- šokių – ji buvo pritrenkta, o kai aš parašiau ti ir atkurti. Išryškintos vietos rodo, kaip apie A[natolį], tai ji be žado, apstulbus, ir ne- daugtaškiu prasidėjusi kalba imperatyvėja, nujaučia, kada atsikvošės... O Filė tai nežino kol įsisuka iki trijų šauktukų. Pastraipos ko gailėtis labiau – ar manęs, ar jo... O Tu ką ritmika ir grafika rodo sąmonės, atminties pasakytum? Tau išėjo paskutinei ta žinia – nu- traukei ryšius su manim, tai negi aš Tau tele- judėjimą, galima kone jutimiškai sugauti, grafuosiu specialiai dėl to! [...] kaip atminties siūlas įsitempia. Matome, Išdėsčiau viską. Tai ne Tu. Parašė puslapėlį kad kreipinys „baltapūke Aduke“ įgauna pro sukąstus dantis – tai reiškia atvirumą rodo. dvi laiko kryptis: atgal, į save ir bendrą Pikta buvau!35 praeitį (šią kryptį grafiškai nurodo daug- Laiškai nuolat įtraukiami į bendrą kalbė- taškiai), taip pat ateitin – sukuria projektą. jimąsi, vienas rašantis asmuo įima ir kitus Pastraipos ritmo lūžio vietos paryškintos korespondencijos dalyvius, juos cituoda- kursyvu. Pirmas paryškintas kreipinys mas, įtraukdamas jų reakcijas, nuomones, išjudina atmintį, ir matyti, kaip pats kal- idant išsilaikytų bendrijos komunikacija, bėjimo-atminties ritmas sukuria ateities nes tai ryšių sistema, suvokiama kaip bū- projektą. Pirmoji dalis, nukreipta į praei- tį, žymima žodžių atsimeni ir daugtaškių, 34 J. Degutytės draugas Anatolis. Čia pateikiama kuriuos pakeičia imperatyvai suieškau, vardo forma J. Degutytės laiškuose paminėta vieną kar- kviečiu, atvažiuok, lauksiu etc. ir šauktukai tą, kitur rašomi trumpiniai. Juodu kalbėjosi ir susiraši- nėjo rusų kalba; korespondencija kol kas nežinoma. 35 V. Lopaitytei, 1956 I 17, Tauragė, MLLM 33 A. Kizlaitytei, 1963 II 14, MLLM 54427. 51621.

90 das veikti pasaulyje, pastanga išlaikyti bu- timas tampa dinamikos šaltiniu.“37 Tiktai vusį gyvenamąjį pasaulį. svarbu pabrėžti, kad šie bendrieji modeliai sąmoningai pasitelkiami aiškinti tam tikrai Apie vietas, kurių žemėlapyje nėra kultūrinei mikrostruktūrai, kurioje matyti bendrieji kultūrinio pasaulio veikimo prin- Visa ankstyvųjų laiškų tarp minėtų adresa- cipai; ši mikrostruktūra leidžiasi jais aiš- čių buitis ir būtis sukasi tarp dviejų pagrin- kinama ir, savo ruožtu, galima apčiuopti, dinių įtampos polių – provincija vs miestas (Vilnius), o pagrindinės temos – provincija kaip ji įsilieja į makropasaulį ir jį aiškina. ir poezija. Laiškai atveria, kaip buvo su- Pati sovietmečiu egzistavusi paskyri- vokta provincijos terpė, kaip asmuo joje mų sistema buvo apribojimas ir prievarta, veikė ir kokiais būdais mėgino išsilaikyti. ją mėginta apeiti, pergudrauti, pasitelkus Juolab kad visų čia mūsų turimų veikėjų pažintis ir ryšius; ji kūrė įvairias dialekti- 38 būdas joje veikti ir apie ją kalbėti – labai kas tarp asmenų . Šiai sistemai veikiant panašus. O jausena provincijoje tiesiogiai bendruomenė buvo prievarta išsklaidyta, susijusi ir leidžia suvokti laiško funkciją ir negalėjo laisvai modeliuoti ir rinktis savo svarbą. Minėtos opozicijos – labai svarbūs sambūvio. Provincija laiškuose suvokiama įtampos taškai, iš kurių kyla ir vyniojasi ir ryškinama reaguojant jautriai, žiūrint į ją laiškas kaip pasakojimas, įtampos inspi- tarsi per didinamąjį stiklą, atrodytų, kiek ruoja ilgus naratyvus, aplinkos refleksijos hipertrofuotai. Tikėjimai ir praktikos, apie ir savirefleksijos judesius. Čia norėtųsi kurias kaip apie asmenį formuojančius pasitelkti dvi S. Greenblatto sąvokas, ku- kolektyvo pavyzdžius kalba S. Grenn- rias jis vartoja aprašydamas kultūros vei- blattas39, provincijoje žmogų apsupa daug kimo principus – apribojimas (constraint) glaudžiau; iš suvokėjo pozicijos jie pasi- ir judrumas (mobility)36. Jos čia pasitel- rodo kaip labai tankiai ir stipriai suausta kiamos todėl, kad padėjo suvokti asmens struktūra, neturinti jokios mąstymo ir kul- veikimo nekomunikatyvioje terpėje stilių. tūrinio judėjimo dinamikos. Ji matoma per Sąvokas siečiau ir su kultūrine energija, visur nubrėžtas ribas, nesutampančias su imančia intensyviai cirkuliuoti tam tikrų asmeniui įprastomis kultūrinėmis prakti- kultūrinių, gyvenamųjų pasaulių sandūrų komis ir veiksenomis. Provincijos pasaulis metu, aptinkama per pėdsakus, efektus, suprantamas apskritai kaip antikultūrinis, kuriais manifestuojasi socialinė energija. kaip totalus kitas: Taip pat nepamirštinas ir J. Lotmano ap- Atvykstu. Tauragė. Miesčiokas. Gatvės pla- rašytas kultūros dinamiškumas, susietas čios, grįstos, šaligatviai. Yra kinas – kasdien. su tam tikromis kultūrinėmis įtampomis Pora – 3 kart per savaitę keičia, filmai neper- ir komunikacinių kanalų intensyvumu: „Įvairių struktūrinių organizacijų susikir- 37 Лотман, 1992, 27. 38 „Beje, sykį, dar kai kalbėjomės, buvo užvesta šneka apie tarnybas Vilniuje, bet pajutau iš užuominų ir intonacijų, kad gali už tai pasiūlyti žmonos ar meilužės 36 Stephen Greenblatt, „Kultura“, Poetyka kulturo- pareigas ir pareiškiau, kad noriu į kaimą.“ (V. Lopaity- wa (Pisma wybrane), Kraków, 2006, 146. Sąvoka cons- tei, 1955 V 11, MLLM 51626). traint įima ne tik apsiribojimą, bet ir prievartą. 39 Greenblatt, 2006, 146.

91 seniausi. Kultūros namuose kartais atvažiuoja Kemeris Latvijoj?“... Na ką gi tokiam sutvė- gastrolės. Porą kart buvau su Tera. Miestas rimui atsakysi?.. Dar – atkakliai visus vardus švarus, padorus, žmonės kažkokie šleikščiai ir pavadinimus rašo iš mažosios raidės. Kūdi- dori, apatiški, susirūpinę tik savo namu, daržu, kiams siūlo romanus, o paaugliams – vaikiš- pietumis, paršeliais... Daugybė namukų stato- kas knygeles... Tokia yra kultūros darbuotoja, si, visi vienodi, tvarkingi ir nuobodūs. Kažko- mano bendradarbė.40 kią specifiką turi miestas ir žmonės. Nors paly- ginus su Griežpelkiais [T. Bukauskienės darbo Čia pateikiamos dvi netrumpos laiško vieta]. Ten mušasi, daužosi, pjaunasi, kolioja- dalys, pats laiškas gerokai ilgesnis, visas si, kiekvieną naują žmogų skrodžia savo gai- skirtas išsamiai aprašyti naują gyvenamąją liom kvailom akelėm, iščiupinėtų, jei galėtų, aplinką, be to, kadangi trūksta laiško pa- iki kaulų smegenų, ir vis blogo, vis baisaus ieš- baigos, negalima žinoti, kiek dar šis apra- ko, knisasi stačiai aikštingai. 10 km lėks pės- ti, pamatyti ką nauja, jei tikisi jame surasti ką šymas tęsiasi ir kaip pakinta. Pats laiškas blogo, ar žmogų pamatyti, ar pletką nugirsti. O po kreipinio prasideda tokiais sakiniais: čia sotūs patenkinti veidai, be jokios išraiškos, „Tavo laišką gavau. Imu dėstyt savo gyve- mieguisti, vyrai – kone visi nusipenėję (nedaž- nimą.“ Rašomas tekstas paklūsta duotam na sutinkama vyriškos giminės savybė). Nieks rašymo kodui „dėstyt“. Savas gyvenimas nieko niekur nedirba ir visi meluoja – nuo že- aprašomas per aplinką ir joje atsidūrusio mumų iki aukštumų. asmens interpretacija daugiausia išsilaiko [...] ne tiesioginiame savęs įtraukime, bet ap- Mano vaikų b-koj – betvarkė pasibaisėtina. Buv. vedėja – 21 m. mergina, apsileidusi iki rašymo būde, „aš“ save į tekstą įtraukia la- begalybės. Bibliotekininkė – nešvarumo ir biau kaip veikėją, netiesiogiai, nes nuolat žioplumo įsikūnijimas. Retenybė! Vaikas – juntama dvejopa pasakojimo strategija – kelių m. mergytė – išberta šašais nuo nešva- „aš“ to gyvenamojo pasaulio stebėtojas ir rumų, lanko darželį, kur dirba mano šeiminin- „aš“ – netikėtas jo veikėjas, kuris linkęs kės duktė. Ji ir pasakojo, kad tą nelaimingą apie save ir aplinką kalbėti atsietai, jis nėra vaiką prausia, jei kas susigraudina, daržely... O motina – 25 m. su kilnia šukuosena, šilko įtrauktas dalyvis, o į ją įmestas stebėtojas. suknelėm (apskretusiom) ir neplautu kaklu. Paties laiško rašymas paklūsta kone klasi- Kaip ji dirba, aš galiu duoti pavyzdį, kaip ji kinės novelės modeliui – pradedant ben- užrašo knygas inventorinėj knygoj – Gorkio dromis charakteristikomis ir prieinant prie „Senis Archipas ir Lionka“ užrašė taip: Se- artimosios veikėjo veiklos aplinkos. Tokia nis (atseit čia autorius) „archipas ir Lionka“. Jeigu žmogus iki tiek nesuvokia nieko, ką iš pasakojimo strategija – vienas pagrindinių jo begalima reikalauti. Ir taip viskas užrašyta, aspektų, rodančių, kaip asmuo save patiria ir knygos, ir skaitytojų formuliarai. Knygų ji provincijoje, naujoje bendrijoje, būdamas nekenčia, prisipažino pati. Sykį ji paklausė, ką a priori jai nepalankus kitas ir kokį kalbė- aš veikiu namie. Sakau – skaitau. Tai ji buvo jimo stilių pasirenka vaizduoti. Šio laiško apstulbinta iki išsižiojimo. Kitą kartą toks ap- rašymo būdas ir santykis su aplinka, atro- stulbimas įvyko, kai ji užrašė tėvui adresą ant voko į Kemeri sanatoriją. Aš jai patariau, kad dytų, ateina iš tam tikros vaizdavimo ir, net- ji užrašytų respubliką, nes gali paštas (ten irgi gi, sakyčiau, santykio su provincijos erdve panašūs sėdi) nepataikyt nusiųsti, pasakiau, aprašymo tradicijos, konkrečiai – Antono kad užrašytų „Латвиская ССР“. Tai jos akys kone ant kaktos iššoko. „O iš kur jūs žinot, kad 40 A. Kizlaitytei, 1955 IX, Tauragė, MLLM 54415.

92 Čechovo41. A. Čechovo gniuždančios, pasaulis reikalauja apsispręsti, ar jame veikėjų sąmonės degradaciją sukeliančios verta gyventi, ar reikia jį paneigti ir mė- provincijos vaizdavimas dengia šio laiško ginti gyventi jau praeinančiame. Gyvena- autorės savęs suvokimą provincijos aplin- masis pasaulis – tai viena kitą nurodančių koje, yra savaime įimtas ir atkartojamas. reikšmių tinklas, kai viskas tarpusavyje Cituotose pastraipose atsiskleidžia fono susiję ir sudaro rišlią vienovę, atrodo aiš- (miestelio erdvė) ir figūros (bibliotekinin- ku ir normalu, kai klausimai ir atsakymai kės) santykis. Erdvė suvokiama kaip vien- turi prasmę, kad ir kokių prieštaringų kiltų matė, aprėpiama vienu žvilgsniu ir lengvai svarstymų [kursyvas mano – J. Ž. R.].“45 apibendrinama, joje nėra nieko, kas pri- Iš laiškų išryškėja gyvenamasis pasaulis trauktų, sutrikdytų asmens suvokimą ar (ir gyvenamųjų pasaulių sandūros), nes jo jį reikšmingai užklaustų. „Aš“ su provin- pagrindu vyksta dialogas-polilogas (net cijos erdve save supriešina kaip kultūros ir tada, kai apie provinciją kalbamasi lai- veikėją antikultūros ir visiškos asmens ni- kantis tam tikros stilistikos, pasitelkiant veliacijos erdvėje42. Šioje erdvėje asmenų, visoms panašią manierą jai aprašyti; ma- individų – nėra, figūra ir fonas atitinka ir nieros pasirinkimas irgi atidengia santykį). pateisina vienas kitą, tad yra tik „karika- Naujas gyvenamasis pasaulis J. Degutytės tūriška smulkmė“43, 44. Algis Mickūnas laiškuose – tai ne reikšmių tinklas, o be- teigia: „Tokia figūra kaip Don Kichotas prasmės erdvės – su tokiais pat gyvento- esmingai parodo, kai naujas gyvenamasis jais. Jų vertybės – tai antivertybės, tad ap- sisprendimas, ar čia gyventi, yra aiškus ir

41 A. Čechovas – visos bendrijos mėgtas, atrodytų, vienprasmis, nes renkantis savu vertybiniu autoritetingas, pasaulėvaizdį formavęs autorius. Viena pagrindu šis gyvenamasis pasaulis supran- išraiškingesnė citata: „Aš Rūtai rašiau apie Ar[ėją]. Ji jo tamas kaip negalintis atsakyti ir suprasti. A. jau neapkenčia ir man draudžia „žemiška meile“ mylėti ką nors, „netolygų Čechovui...“ Kvatojau skaitydama tą Mickūnas skiria vertę ir vertybę: „Vertės jos laišką.“ (V. Lopaitytei, 1958 X 3, MLLM 51664.) susideda iš dalykų, kuriuos žmonės vertina, Arėjas Vitkauskas – poetas, prozininkas, vertėjas. 1958- aisiais jį su J. Degutyte supažindino V. Lopaitytė; kurį ypač praktinėje plotmėje, – maisto, turto ar laiką juodu siejo simpatingumo ryšiai. net dievybių bei kitokių įvaizdžių. Jos yra 42 Santykis nepasikeičia ir išvykus mokytojauti į Nemenčinę, Laurų septynmetę mokyklą: „Mokytojai?.. dirbtinės. Vertę laikau atitinkančia anglų Skaičiau Dikensą. Direktorė maniusi, kad tai naujas kalbos žodį value, o vertybę – worth. Pas- amerik[iečių] rašytojas, o kita paklausė nustebusi: „Tai taroji surandama.“46 Pirmasis J. Deguty- kam?“ Atseit, kam aš skaitau, juk dėstyt iš jos nereiks...“ (T. Bukauskienei, 1956 IX 24, Nemenčinė.) tės provincijos aprašo epizodas yra verčių 43 V. Lopaitytei, 1955 X 10, Tauragė, MLLM aprašymas: aplinkai charakterizuoti paren- 51615. 44 Provincijos gyventojų traktuotė – visų korespon- kamas vienas modelis, susidedantis iš tam denčių labai panaši: „Mūsų (Šaukėnuose) žmonės baisiai tikrų verčių, susiejamų su praktikos plotme smulkučiai, godūs, todėl tokiais užaugino savo vaikus. (daržas, paršeliai etc.), o erdvė, kurioje iš Šįmet išleidom pirmuosius abiturientus. Dalis jų, man rodos, eis savo tėvų pėdom (šykštumas, pavydas). [...] jos perspektyvos turėtų rastis vertybės – bi- Šiaip – baisiai nuobodu. Slegia kaimo tyla, žmonių, su kuriais būtų galima pasikalbėti, nebuvimas. Norisi išbėg- ti iš ten, išbristi iš tos balos, bet nėra kaip. Taip ir sėdžiu. 45 Algis Mickūnas, „Don Kichoto sąmonė“, Demo- Jau apsipratau su ta mintim, kad teks taip ir „nukaršti“. kratija šiandien, Vilnius: Versus aureus, 2007, 239. (D. Venclovaitės tėviškėje rašytas laiškas, 1957 VII 30.) 46 Ten pat.

93 blioteka – taip pat yra organizuojamos ver- žodžių matyti, kaip skiriasi šis ir ankstes- tės logikos. Dėl tokio santykio provincija niame laiške pateiktas provincijos aprašy- suprantama kaip visiškai nekomunikatyvi mas. Tai, kas apibūdinama kaip dinami- terpė; turint omeny cituotame laiške esan- ka, judėjimas, suvokiama kaip prasmingo čią frazę „Na ką gi tokiam sutvėrimui atsa- veikimo pasaulyje properša. Dinamiškai kysi?..“ ir prisiminus A. Mickūno teiginį, veikdama sąmonė aptinka prasmę ir tarsi kad gyvenamajame pasaulyje klausimai ir spontaniškai redukuoja šleikštulį, bendrai atsakymai turi prasmę, galima sakyti, kad įvardijamą pavadinimu „Tauragė“. apibendrintame provincijos pasaulyje ko- Prasmingas, dinamiškas veikimas mo- munikacija, kaip vertybių ieškojimo ir su- kykloje ar bibliotekoje visada susiduria su radimo kanalas, neegzistuoja; atsakyti arba ribojimu: mokykla / biblioteka kaip insti- klausti neprasminga. tucija, mat bendradarbiai be išimties trak- A. Mickūnas teigia, kad gyvenamasis tuojami kaip antikultūrinės terpės dalyviai, pasaulis yra veiklos aplinka47. Veikti pro- ne asmenys. vincijoje J. Degutytė ir didžiuma jos bičiu- Gavau Tavo laišką. Kad jį kur velniai tą gyve- lių pasirenka kiek donkichotišką nuostatą: nimą, nesikeikus. siekiama keisti, reformuoti provincijos Tera kovoja su visokiais direktoriais pasaulį mokant jaunus žmones. Mokytoja- Vilkiškėse. Turi 24 pamokas, auklėjamą V kl. vimas ar darbas bibliotekoje netgi gali re- su 30% pažangumo [...], jos valdžioj biblioteka (mokyklos) ir literatų būrelis. Darbo iki ka- dukuoti sąmonėje provincijos erdvę, leisti klo, gyvena su motina. Vyresn[ysis] brolis ve- jai pasijusti aktyviai veikiančiai tarsi kitur: dęs, žmona jo serga, – bėdos. Jaunesnis metė „Kol pamokose – nejauti šlykštumo, gera. mokslą, nesiduoda perkalbamas ir eina dirbti į Pamiršti ir Tauragę. Žiūri, viens stengiasi, Tilžę ar kt. (o dar vaikas 15–16 metų). kitas – prašosi, rungtyniauja, kas eis prie Filė kenčia Gudžiūnuose, keikia savo lentos, – mat, paskutinė ketvirtis. Klausi- dalią ir nelaimingą meilę... Vanda, laimingoji, Kaune – V k[urse] ir nėja per pamokas ir pertraukas kas kam laukia paskyrimo į T[arybų] S[ąjun]gą – Uralą, neaišku, susijaudinę. Aplamai klasė pa- Aziją ir kt., kadangi Lietuvoj tokių specialistų sibaisėtina – 33 % pažangumas. T. y. perdaug, o kitur – didelis trūkumas. iš 18 mokinių – tik 6 be dvejetų... [visi O aš, nabagė, čia skandalijuosi iki kiek paryškinimai mano – J. Ž. R.].“48 Mo- tik galiu. Jei bus „Tiesoj“ ir „Komj[aunimo] tiesoj“ man koks atviras laiškas su mora- kykla yra vieta, kurioje susikloja abu su- lais, – neišsigąsk. Apie mane tik pila straips- priešinti modeliai: provincijos sąstingis, nius, tik pila. Nespėju skaityt. O po kiekvie- atsilikimas, antikultūriškumas (tai rodo no – einu skandalo kelt, kadangi melas toks pastorintu šriftu išryškinta laiško dalis) ir visiškas ir šlykštus, kad norisi užmušti visus ir dinamika, mąstymas, veikimas, mentali- save. Paskut[inis] skandalas – komj[aunimo] nio pasaulio dalyvavimas kaip vertybės ir kom[ite]te. Šis, berods, pavojingiausias man, bet tegu velniai juos visus. Lėksiu kada, susi- prasmės radimasis. Iš kursyvu paryškintų ėmus savo skarmalus, iš čia, tai net kibirkštys lėks. 47 Ten pat, 409. 48 V. Lopaitytei, 1956 III 29, Tauragė, MLLM Nervai vėl velniop nuėję – nemiegu, 51623. galva plyšta; kartais, metus viską, guliu po 2

94 dienas. Po naujų metų, matyt, norom neno- mandiruotes į kaimą.“51 Cituotame laiške rom – reiks mesti Tauragę [kursyvas mano – matyti dar vienas įtampos taškas, svarbus J. Ž. R.].49 visai aptariamojo laikotarpio korespon- Į pasakojimą apie savo gyvenamąjį pa- dencijai – miestas, pasaulis, kuris įprasmi- saulį įtraukiamos kone visos bendrijos dana turėto gyvenamojo pasaulio vertybes. lyvės kaip savos situacijos bendrininkės. V. Lopaitytė išskiriama iš bičiulių kon- Kalbėjimasis formuoja šios bendrijos vei- teksto – „laimingoji“, nes ji yra Kaune, o kimo būdą, nes „[...] kalbėjimas ne atspin- paskyrimas jai žada judėjimą į dar platesnę di žmogaus mintį, žinojimą arba supra- veikimo ir galimybių erdvę. timą, bet kuria supratimą ir plėtodamasis Išsigrynina sąmonės nuostata – yra pro- nuolat perkuria jį visą, o ne vien papildo vincija, jos salos, kuriose „dūsta“ bendri- detalėmis“50. Laiškas nėra vien apsikei- jos narės, ir visas likęs pasaulis; provin- timas informacija apie tai, kas vyksta, jis cija – demonizuojama (tai atitinka ir tam pats kuria tam tikrą gyvenimo apykaitą tikra kalbėsenos stilizacija), visas likęs ir modeliuoja bendruomenę, mat tai, kas pasaulis – idealizuojamas. J. Degutytės rašoma apie savą veikimą, veikia ir kitas žvilgsnis laiškuose sufokusuojamas į Vil- bendrijos nares, taip pat – formuoja jų kal- nių – buvusią ir svajojamą dinamikos bei bėjimą; nėra taip, kad laišku tik pateikia- kultūros terpę52. Jau viename, dar Vilniuje ma tam tikra faktografija, anaiptol, juose rašytame laiške, matyti, kaip juntama išvy- cirkuliuoja, formuojasi ir yra palaikomas kimo iš Vilniaus grėsmė ir iš ko ji randasi: asmens veikimo stilius provincijoje, jeigu „Einu į koncertus, kaip pasiutus, nes vakar norime – išlaikomas tapatybės tvirtumas paėmiau stipkę, o šiandien kišenėj 74 rb. ir, svarbiausia, atvirumas, laiškai leidžia Šiaip ar taip – aš jau žuvęs žmogus. išlaikyti jos dinamiką. Taip, Vandute, kitąmet aš vyksiu irgi į Prasmingai veikti provincijos erdvėje kokias nors „pelkes“, o Tu, aišku, nesu- galima tik konfliktuojant, nes jos bepras- teiksi man garbės savo atvykimu, nes jeigu miškumas konfrontuoja su pastanga kurti negali į Vilnių atskristi, tai į kokią vietovę, prasmę, veikti kaip kultūros pasaulio atsto- kurios žemėlapy nėra, tikrai neatvažiuosi. vui, tačiau ši vertybė, asmens suvokimu, Taip ir išsiskirsim amžiams.“53 Matyti aso- taip ir pasilieka jo veiklos laukas, negalin- ciacijų takas: buvimo Vilniuje aprašymas tis pakeisti kito – provincijos gyvenamojo pasaulio: „Negi čia sėdi žmonės... Jie 51 V. Lopaitytei, 1955 X 27, Tauragė, MLLM nė nemato, nė nesupranta – kokia ta b-ka 51618. buvo iki manęs, kokia ji dabar, ką reikia 52 „Tu esi vargšė! Paskyrė į Vilnių, o ji liūdi! Aš tai subeprotėčiau iš laimės, gavus ten vietą, o jos dar širdis dirbti ir kaip reikia dirbti su vaikais – kaip pusiau plyšta. Ar Tu supranti, ką tai reiškia būti Vil- su žmogum. Jie mato tik skaičius ir ko- niuj... dieve, dieve, Tu nelaimingoji! Kvatok laiminga! O tai primušiu parvažiavus... O parvažiuosiu neužilgo: jau šilta, reiks nusimesti savo skrandas. // Tavo gimi- 49 A. Kizlaitytei [1955 vėlyvas ruduo ar pradžia žie- mo diena. Sveikinu! Ir linkiu laimingai įsikurti Vilniuj. mos], MLLM 54417. Ir aš ten atlėksiu – būsiu Tau virėja, skalbėja, kuo tik 50 Jurga Jonutytė, „Savastis ir kultūrinis laikas: nori. Eisiu nors gatvių valyti – tiek čia viskas šlykštu.“ P. Ricoeuras laiko apmąstymų kontekste“, Logos 34, (V. Lopaitytei, 1956 III 29, Tauragė, MLLM 51623). 2003, 112. 53 Vilnius, 1954 V 21, MLLM 51635.

95 (eiti į koncertus „kaip pasiutus“) kaip kon- Apmegsiu dabar, kol Vilniuj. trastą kildina kitą pastraipą, išvykimas iš Tai – perspektyvos į ateitį.54 Vilniaus aprašomas kaip savęs ištrynimas, Sunkioje ir įtemptoje situacijoje, kai asmens pasitraukimas iš prasmingo pasau- susiduriama su „fabriko tvarka“, anot Ri- lio centro į vietą, kuri tiesiog neegzistuoja manto Kmitos, situacijos suvokime buvusi jo struktūroje („žemėlapyje nėra“). patirtis ima veikti kaip tam tikra simbolinė Miestas kaip kultūros asmenybės vei- struktūra, o savas projektas kuriamas kaip kimo terpė ir provincija kaip asmens išsi- simbolinis asmens aktas, nelabai sutinkan- trynimas iš prasmingo pasaulio sąmonėje tis su, jeigu galima taip pasakyti, kasdiene nusistoja kaip simbolinė struktūra (atrodo, logika; jis grįstas sąmonėje nusėdusiomis savo aštrumą išlaikiusi iki mūsų dienų). ir suaštrintomis opozicijomis. Simbolinis Štai laiškas, rašytas jau įsikūrus Vilniuje, aktas – asmens pasitraukimas, išsitrynimas leidžiant trečiąją knygą: iš kultūros erdvės, kurioje jis susiduria su Apie save, deja, nieko džiuginančio. Jonyno ribojimu ir negali laisvai steigti prasmės. recenzija – jau parašyta – perdaug gera (ten aš Šiame straipsnyje ryškintas savęs suvo- „nuostabi...“ o direktoriui reikia, kad būčiau kimas provincijoje asmens sąmonėje ima labai abejotina), taigi, atrodo, davė kitam, kad parašytų blogą... Jokių „užtarėjų“ nė kvapo veikti kaip ateities projekto struktūra: jei- nėra. Iš „Lit[eratūros] ir meno“ gavau tik 24 rb. gu negaliu veikti prasmingai, pasitraukiu Iki šiol gaudavau dvigubai... Tai šitaip... Nie- iš erdvės. Laiške matyti, kaip šis „projek- ko nepadarysi, reikės važiuot į kaimą mokyto- tavimas“ įgauna pagreitį, ima „rašytis“ ir jauti. Tik ne į Vilniaus kraštą, o pas lietuvius. laiško pabaigoje tampa nebe projektu, o Atvažiuosi pas mane į svečius... Na, skarmalų dabartimi: „Apmegsiu dabar, kol Vilniuj.“ turiu, o maistui užsidirbsiu, perdaug pamo- Apibendrinant galima pasakyti, kad kom neapsikrausiu. O garbingą nario bilietą numesiu jiems ant stalo. Nenoriu būti niekšų ankstyvojo laikotarpio Janinos Degutytės ir veidmainių „šeimoj“. Čia jau nebe politinis korespondencija iškalbiai pasakoja savojo momentas (leidykloj), o asmeniškumas. Jony- laiko gyvenimo formas. Leidžia iš arti, per nas – ne piemuo, už savo žodžius atsako, ir konkrečią situaciją pamatyti, kaip pasiti- leidykla gali juo remtis; tam ir duodama recen- kėjimo pagrindu steigėsi bendrijos, kurios zuoti, o jeigu jau specialiai šito nori, tai ką gi... veikė kaip prasmių suradimo ir išlaikymo Visada susiras žmogus, kuris parašys blogą recenziją apie ką tik nori, jeigu šito vyresnybė struktūra. Ši korespondencija rodo, kad prašo. Jeigu geriausius eilėraščius išims, tai be laiškas buvo būdas sukurti terpę, kurioje jokių kompromisų atsiimu viską ir tegu eina klausimas-atsakymas turi prasmę, tai ref- visi velniop. Aš niekad nieko nesitikėjau ir jo- leksijos ir savirefleksijos forma. Neatrašy- kių iliuzijų niekame neturėjau. Toks jau mano gyvenimas. Taip kad jokio dvasinio perversmo 54 Bronei Jacevičiūtei-Jėčiūtei, 1963 III 13, MLLM ir nebus. Tik daiktinis... Pirmą kartą važiavau 49812. Su dailininke B. Jacevičiūte-Jėčiūte J. Degutytė mokytojauti sunkvežimiu su mažu mazgeliu, o susipažino apie 1958–1959 metus ir bičiulystė nenutrū- antrą kartą – „Moskvičium“ ir su pora čemo- ko iki poetės mirties. Yra išlikusi jųdviejų koresponden- danų. Vadinasi, vis gerėja gyvenimas, negali- cija, kuri verta atskiro dėmesio kaip išsiskirianti savitu kalbėjimo ritmu, įdomiai atskleidžianti dviejų meninin- ma skųstis... O Tau reiks Vilniuj kitą draugę kių kalbėjimąsi apie kūrybą, seserišką rūpestį viena ki- susirasti, nes nebus kam barti ir kojinių adyti. tos darbais ir kūrybinėmis būsenomis.

96 mas, laiško negavimas gali sukelti pyktį, ria terpę, kad joje būtų galima suprasti ir savęs ištrynimo, buvimo periferijoje inten- orientuotis, tokia orientacijos ir savisteigos syvesnį jutimą. Laiškas suvokiamas kaip terpė pasaulyje aptartuose laiškuose yra gyvenamojo pasaulio tinklo išlaikymas, Vilniaus atsiminimas ir komunikavimas savos tapatybės ir, sakyčiau, savo egzista- su buvusio gyvenamojo pasaulio kitais vimo pasaulyje patvirtinimas: gaunu laiš- bendros atminties ir pasaulio supratimo ką, vadinasi, dar esu. Kitų elgesys suku- pagrindu.

About Janina Degutytė’s epistolary genre, or how the letters were used to be written Jurgita Žana Raškevičiūtė Summary The article considers a poetess’s, Janina Degutytė studies at the Vilnius University of which the mem- (1928–1990), epistolary inheritance belonging to bers have settled in different Lithuanian villages Lithuanian literature of the Soviet period (letters are able to maintain relations established, describe written within period of 1955–1988). According to a new social space and how they are acting inside Jurij Lotman, a narrative style of these letters is tre- it. All the community members consider themselves ated as a “dialect of the memory”. The letter is being as the cultural world’s representatives appeared in analyzed as an everyday talk practice, reflecting the anti-cultural space: being different, they are unable circulation of the appropriate cultural area meanings to communicate with a new living environment. The and a person, writing this letter is considered as a correspondents are acting in a province based on subject being deeply inside the situation, involved in quixotic principle, trying to create the world of their the process of imagination and interpretation. own values. However, in their letters they describe In the article, most attention is paid to the letters the province as a non-communicative environment, of the early period written by the poetess when she and cultural personal activity – as futile efforts left was working as a provincial teacher (1955–1958). without any feedback. Therefore, the letter becomes The article discusses how the communication-inan important means to maintain relations built in the terpretation community formed during the period of communicative and living world.

Gauta 2010 08 16 Autorės adresas: Priimta skelbti 2010 10 28 Lietuvių literatūros katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. paštas: [email protected]