ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2016 37

FRIBŪRO UNIVERSITETAS IR LIETUVIŲ VEIKLOS ŠVEICARIJOJE REIKŠMĖ XX AMŽIAUS PRADŽIOJE

Monika Šipelytė

Doktorantė Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas El. paštas: [email protected]

Santrauka. Lietuvių išeivijos Šveicarijoje istorija iki 1918 m. yra svarbi Lietuvos valstybės kūrimosi dalis. Iki Pirmojo pasaulinio karo ir jo metu šioje šalyje veikusias lietuviškas draugijas galime tirti keliais lygme- nimis: pirmiausia – kontekstą, kuriame veikta (Šveicarijos katalikiško universiteto aplinka), visuomenės sluoksnius, kurių tautinė ir valstybinė veikla buvo aktyviausia (šiuo atveju – aukštojoje mokykloje studi- juojantys kunigai) ir konkrečių asmenų indėlį į sėkmingą organizacijų darbą (tie asmenys – dr. Juozas Purickis ir Vladas Daumantas-Dzimidavičius). Katalikiškas Fribūro universitetas nuo XIX a. pabaigos tarp lietuvių kunigų bei pasauliečių buvo populiari teologijos ir humanitarinių mokslų studijų vieta, o 1913–1918 m. čia klestėjo net kelios organizacijos, užsiimančios studentiška veikla, karo belaisvių šelpi- mu ir prolietuviškų leidinių spausdinimu. Studentai kunigai aktyviai bendradarbiavo su Lietuvių infor- macijos biuru ir jo kūrėju dr. Juozu Gabriu, dalyvavo lietuvių rengiamose tarptautinėse konferencijose, pasižymėjo kuriant, vėliau ir įgyvendinant valstybės simbolius ir valstybingumo projektus. Reikšminiai žodžiai: Lietuvos nepriklausomybė, išeivijos istorija, Pirmasis pasaulinis karas, diplomatija Šveicarijoje, Fribūro universitetas, socialinė katalikybė. Keywords: Independence of Lithuania, Lithuanians in exile, World War I, diplomacy in Switzerland, Uni- versity of Fribourg, catholic social teaching.

Įvadas analizuoti nelietuviškoje erdvėje, kitoje valstybėje ir kitokioje kultūrinėje aplin- Artėjant 1918-ųjų Lietuvos valstybės at- koje veikusį lietuvių išeivijos valstybinin- kūrimo šimtmečiui vis prisimename Ne- kų branduolį. Taigi, tyrimo objektas yra priklausomybės akto signatarus ir lem- lietuviškų organizacijų veikla Šveicarijoje tinguosius vasario įvykius. Tačiau, norint ir Fribūro universiteto įtaka šiai veiklai geriau suprasti ilgą ir permainingą kelią į XX a. pradžioje. nepriklausomybę, reikia kalbėti ne tik apie Šiuolaikinėje istoriografijoje 1912– būsimoje Lietuvos, o tuo metu – Rusijos 1918 m. įvykiai dažniausiai matomi iš imperijos teritorijoje vykusius procesus ir tarptautinių santykių ir politinės istorijos ten veikusius žmones, bet ir apie lietuvių perspektyvos1, o išeivijoje prieš Pirmąjį išeiviją.

Šiuo straipsniu norima dar kartą plačiau 1 Lietuvos istorija, t. 10, 2013; A. E. Senn, 1977, pažvelgti į valstybės kūrimosi horizontus – 1992; E. Aleksandravičius, 1991; E. Motieka, 1996;

154 pasaulinį karą veikusių organizacijų veikla archyviniai dokumentai, atsiminimai, au- aptariama epizodiškai ir tik užsimenant tobiografijos, periodinė spauda, pačių or- apie joje dalyvavusius asmenis. Todėl to- ganizacijų leidiniai. Šaltiniai, kurie nėra kia perspektyva neleidžia visiškai atskleis- prieinami internetu, saugomi Lietuvos ti sociokultūrinio konteksto ir perteikti as- centriniame valstybės archyve (LCVA, meninių biografijų reikšmės: organizacijų, f. 478, 383), Lietuvių literatūros ir tau- delegacijų ir atstovų įvardijimas kaip pa- tosakos instituto bibliotekos rankraštyne reigūnų dažnai nusveria jų išskirtinės, neti- (LLTI, f. 59), Lietuvos mokslų akademi- pinės veiklos pobūdį. Kita istorijos tyrimų jos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių kryptis, kuri aktuali šiame tekste, – tai ka- skyriuje (MAB RS, f. 239, 244), Vilniaus talikų dvasininkų veiklos XX a. pradžioje universiteto bibliotekos Rankraščių sky- analizė, kur autoriai biografinius tyrimus riuje (VUB RS, f. 155), Archives de la sieja su įvairių organizacijų kūrimusi ir Bibliothèque cantonale et universitaire de 2 raida . Taip pat yra tirti atskiri politinės, Fribourg (ABCU, f. J 9919), Archives de ekonominės ir kultūrinės veiklos centrai l’Université de Fribourg (AUF, f. 86, 87). išeivijoje ar juose veikę asmenys3. Biogra- Šis tyrimas pirmiausia aktualus kaip finiai tyrimai sudaro didžiausią dalį nagri- pateikiantis naujų faktinių duomenų ir nėjamai temai skirtos istoriografijos4, o tai tikslinantis istoriografijoje jau esančius. leidžia giliau pažvelgti į rūpimus išeivijos Todėl siekiama užpildyti biografines spra- veikėjų gyvenimo momentus, naujomis ži- gas, kurių kartais atsiranda analizuojant niomis papildyti kolektyvinį tokio veikėjo vieno asmens gyvenimo istoriją atsiejus portretą. Norėdami apibūdinti vietos so- nuo jo bendraminčių veiklos ypač svar- ciokultūrinį kontekstą ir Fribūro universi- teto vaidmenį auklėjant užsienio katalikus, biais asmeninio ir profesinio gyvenimo naudosimės ir šveicarų istorikų darbais5. momentais. Taip pat norima papildyti XX a. antrame dešimtmetyje Šveica- išeivių veiklos Šveicarijoje, jos motyvų ir rijoje veikė lietuvių studentų draugijos, laimėjimų interpretacijas. Toks reiškinys išeivių komitetai, komisijos ir šelpimo or- kaip modernaus valstybininko (at)gimimas ganizacijos. Šioje šalyje vykdytos veiklos XX a. pradžioje kol kas išvis nėra nagrinė- tyrimams turime pakankamai įvairių rūšių tas ir čia matome perspektyvą tiek toles- šaltinių – tai publikuoti ir nepublikuoti niems išeivijos organizacijų tyrimams, tiek kolektyvinės biografijos galimybę. Politiškai aktyvių asmenų ir jų įkurtų R. Lopata, 1996 a; Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 3, 1991; J. Skirius, 1996, 2002; J. Dementavičius, organizacijų dėka Lietuvos, kaip teisėtos 2015. tarptautinės valstybių bendruomenės na- 2 Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, 1994; V. Žaltauskaitė, 1996, 2001; V. Pukienė, 2004 a. rės, kelias į pripažinimą buvo pradėtas jau 3 V. Pukienė, 2004 b, 2008; J. Skirius, 2010. pirmame XX a. dešimtmetyje. Taip atsi- 4 A. Eidintas, 1992; J. Skirius, 2004; A. Gai­ skleidžia šio teksto tikslas – išanalizavus galaitė, J. Žeimantienė, 2004; J. Skirius, 2004; V. Pukie- nė, 2006, 2013. studentijos veiklą XX a. pradžioje Fribūro 5 F. Python, 1989; C. Hauser, 1990; D. Barthéle- universitete, nustatyti, kokiomis sąlygo- my O. P., 1991; Histoire de l’Université de Fribourg Suisse, 1991; A. Clavien, 1993; U. Altermatt, 2009; mis ir kokių idėjų veikiami „gimė“ pirmie- U. Altermatt, Ch. Späti, 2009. ji atsikūrusios valstybės diplomatai.

155 Šiam tikslui įgyvendinti pasirinktas tri- konfliktuose ir tarptautinei bendruomenei jų dalių tekstas: katalikiško švietimo isto- tai pripažinus, Pirmojo pasaulinio karo rija Šveicarijoje, lietuvių studentai ir jų or- laiku ši šalis tapo Europos centru politine ganizacijos Fribūro universitete, J. Puric- prasme, greta simbolizuodama taiką ir vi- kio ir V. Daumanto dalyvavimas lietuvių suotinę pagalbą. Nors Šveicarijos įvaizdis išeivijos veikloje. Trys skyriai atspindi tris ir praktinis taikdarės vaidmuo tarptautinės pakopas, reikšmių ratus, kuriais artėjame teisės bei politikos reikaluose nepasikei- prie asmens biografijos: 1) sociokultūrinis tęs iki šiol, negalime jo tiesiogiai taikyti vietos kontekstas; 2) idėjinė ir organizaci- XX a. pradžios įvykiams. Juos analizuo- nė aplinka universitete; 3) dviejų lietuvių jant svarbus ir ypač spartus šios šalies išeivijos kunigų veikla. Šio straipsnio už- modernėjimas – socialinės rūpybos plėtra, daviniai yra: 1) aptarti aplinkybes, kurios nevyriausybinių organizacijų masinis stei- lėmė Fribūro universiteto išskirtinumą ir gimasis, paramilitarinių jaunimo judėjimų palankumą lietuvių studentams; 2) išana- populiarumas, gyvenimo kokybės gerė- lizuoti, kaip keitėsi jų veikla universitete jimas ir naujų laisvalaikio leidimo būdų, ir kaip ji peraugo į diplomatinį atstovavi- kaip antai vidinis „etnografinis“ turizmas, mą Lietuvai; 3) ištirti dr. Juozo Purickio ir atsiradimas. Daugybė idėjinių ir meninių Vlado Daumanto-Dzimidavičiaus darbus XX a. pradžios modernistinių srovių pa- lietuvių konferencijose ir tarptautiniuose siekė Šveicariją dar savo raidos pradžioje renginiuose, tikslus ir užduotis Šveicarijos arba joje gimė (pvz., dadaizmas), todėl išeivių organizacijose. įvarialypė kultūrinė kaita šioje šalyje leido Nusibrėžus atliekamo tyrimo gaires, greta egzistuoti labai skirtingoms naujau- reikėtų trumpai aptarti, kas yra sociokul- sioms to meto kūrybos ir mąstymo tenden- tūrinis kontekstas, darantis įtaką diplo- cijoms. Pirmojo pasaulinio karo metais iš matinei veiklai, todėl būtina sukonkretin- skirtingų šalių atvykusių pabėgėlių gausa ti analizuojamo laiko ir vietos sankirtas. dar labiau stiprino šį įvairiapusiškumą. Kaip tyrimo vieta Šveicarija pasirinkta Prie idėjų „sintetinimo“ ir tam tikros inter- neatsitiktinai, kaip neatsitiktinai ji tapo pretacijos prisidėjo ir krikščionių bažnyčių XX a. pradžios išeivių intelektualų su- konkurencija skirtinguose šalies regionuo- sitelkimo erdve greta kitų išeivijos cen- se – priklausymas protestantiškai ar kata- trų Rusijoje, JAV ir Skandinavijoje. Tiek likiškai aplinkai savaip kreipė modernios Rytų, tiek Vakarų frontams griaunant se- visuomenės reiškinių suvokimą ir proble- nąją Europą, būtent šioje neutralioje šalyje mų sprendimą. telkėsi daugumos ne savo noru į karą įsi- Didžiųjų valstybių karinių jėgų susidū- traukusių tautų ir valstybių užsienio dele- rimas ir viso to padariniai „atrado“ išeivių gacijos, komisijos, draugijos, komitetai ir bendruomenes skirtingose šalyse. Šioms t. t. Būtent dėl Šveicarijos apsisprendimo bendruomenėms teko prisiimti iki tol ne- XIX a. pradžioje6 būti neutraliai Europos praktikuotas, tačiau svarbias ir net lem- tingas funkcijas savo tautų gyvenimuose. 6 Šveicarijos neutralitetas buvo pripažintas 1684 m. Vestfalijos sutartimi, tačiau Napoleono karų jos pergalės ir baigiamųjų Vienos kongreso nutarimų metu sulaužytas – keli kantonai prisijungti prie gretimų 1815 m. lapkričio 20 d. buvo patvirtintas ilgalaikis Švei- valstybių. Po galutinės Napoleono oponentų koalici- carijos neutralitetas.

156 Todėl, pasakodami, kaip Fribūras, Lozana dėjo veikti Teisės ir Humanitarinis fakul- ir Bernas tapo lietuvių, o vėliau ir Lietu- tetai, o 1890-ųjų pavasario semestre – ir vos diplomatinės veiklos centrais, turime Teologijos fakultetas7. kalbėti ir apie ten dirbusių žmonių liki- Lietuviškoje istoriografijoje ši katali- mus – kurdami būsimos Lietuvos vizijas kiška mokslo įstaiga minima kaip reikš- jie tuo pat metu išgyveno tapsmą naujos minga XIX–XX a. sandūros inteligentijos valstybės piliečiais. Taigi ne tik politiniai ugdymo vieta8, tačiau neišsiplečiama, ko- ir sociokultūriniai procesai turėjo įtakos dėl ir kaip būtent ji tokia tapo. Šis univer- diplomatijos susiformavimui, bet svarbi sitetas buvo unikalus ir savitas tiek Šveica- buvo ir asmenų savivoka bei identifikacija rijos, tiek tuometinės Europos kontekste. su konkrečia valstybe. Todėl šiame tyrime Tai buvo pirma privati katalikiška aukš- siekiama derinti Šveicarijoje veikusių lie- toji mokykla šioje šalyje. Nuo pat pradžių tuvių visuomeninių grupių analizę ir bio- čia visi dalykai, išskyrus teologiją, buvo grafinius tyrimus. Šis noras suasmeninti, dėstomi dviem valstybinėmis kalbomis – priartinti ir „atgaivinti“ šimtmečio senumo prancūzų ir vokiečių, o teologija – lotynų istoriją yra remiamas ir kiek paprastesnio kalba. Tačiau šiame tyrime svarbus ne tik argumento – mažo išeivijos veikėjų skai- dvikalbystės fenomenas, bet ir sąvokų pri- čiaus. Nors kelios skirtingos organizacijos vatus ir katalikiškas analizė. vienijo beveik tuos pačius žmones ir jų Permainingoje ir audringoje XIX a. veikla buvo susipynusi, būtent toks isto- Šveicarijos istorijoje galime aptikti daugelį rijos „išnarpliojimas“ atrodo vertingas ir konstrukcinių pokyčių, lėmusių naujų reiš- galintis pateikti kiek įmanoma prie tiesos kinių atsiradimą Europoje: technologinei priartinančią rekonstrukciją. ir socialinei to meto pažangai ši šalis dik- tavo madas ir poreikius, o politinei ir kul- Šveicarija ir katalikiško švietimo tūrinei veiklai rinkosi unikalius modelius. eksperimentai Daugiakultūrė ir multireliginė Šveicarijos Lietuvių išeivių veikla Šveicarijoje akty- visuomenė visuomet buvo veikiama ap- viausia buvo nuo XIX a. paskutinių de- linkinių šalių įtakų, tačiau ir pati sugebėjo šimtmečių iki Pirmojo pasaulinio karo veikti ir keisti Vakarų Europos supratimą pabaigos ir po Antrojo pasaulinio karo. apie religinę toleranciją ir daugiakultūriš- Šiame tekste aptarsime pirmąjį etapą. kumą daug anksčiau, negu prasidėjo XX a. Pavienės emigracijos į šią šalį būta visą Fribūro universiteto kūrimasis ir vei- XIX a., ypač numalšinus 1863–1864 m. kla iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos sukilimą, mums yra svarbus lietuvių tel- gali būti vienas pavyzdžių šioms mintims kimosi į organizacijas reiškinys ir jo įtaka pagrįsti. Analizę pradėdami nuo to, kodėl valstybingumo idėjų formavimuisi XIX– svarbus privataus universiteto dėmuo ir XX a. sandūroje. Dar vienas argumentas, ką tai gali pasakyti apie mokymosi jame svarbus analizės chronologijos pasirinki- tendencijas, turime paminėti, kieno pa- mui, – tai Fribūro universiteto įsikūrimas, lėmęs tikslingą jaunų žmonių judėjimą iš 7 Histoire de l’Université de Fribourg Suisse, 1991, t. 1, p. 67–74. Rusijos imperijos vakarinių pakraščių. Šis 8 A. E. Senn, 1977 a ir 1992; A. Eidintas, 1992; universitetas įkurtas 1889 m. – tuomet pra- Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 3, 1991.

157 stangomis ir lėšomis ši iniciatyva atsirado. kovų Šveicarijoje laimėjus liberalų-radi- Universiteto kūrėjais oficialiai įvardijami kalų politinei srovei ir vis stiprėjant Kul- trys asmenys: politikas Georgesas Pytho- turkampf14 sąjūdžiui, siekiančiam valsty- nas9, dvasininkas Josephas Schorderetas10 bės kultūrinę ir socialinę politiką visiškai ir Gaspard’as Decurtins’as, taip pat poli- atskirti nuo krikščionių bažnyčių įtakos, tikas, socialinės katalikybės propaguoto- tokios politikos opozicionieriai katalikai jas11. Šių žmonių pirminę idėją dėl uni- konservatoriai ėmė ieškoti savo veiklai oa- versiteto reikmės ir paskirties galėtume zės, kurioje galėtų plėtoti Katalikų Bažny- apibūdinti ir kaip siekį, „kad katalikiškas čios bendradarbiavimo su valstybe idėjas. 15 universitetas jauniems Europos teisinin- Tokia ultramontanistine dvasia besire- kams, humanitarams ir politikams suteiktų miančiame savivaldos modelyje švietimo filosofinius principus, nes tai yra vienin- ir politikos pagrindu turėjo tapti krikščio- telis būdas įgyti tikrą katalikiško pasaulio niškasis mokymas, kurį patį buvo siekiama vaizdinį“12. Kyla klausimas, kodėl būtent atnaujinti – ne ginti senus, įtaką prarandan- katalikiškas švietimas buvo pasirinktas čius veiklos modelius ir užsidaryti nuo mo- dernėjančios visuomenės, o atvirkščiai – kaip naujos intelektualų kartos edukacijos kurti naujas institucijas, atsiliepiančias mechanizmas? į dabarties poreikius16. Visuomenės, be- XIX a. viduryje po Sonderbundo13 siremiančios Jėzaus Kristaus mokymu, kūrimas žemėje buvo laikomas utopija, 9 Georges Python (1856–1927) – šveicarų politi- kuriai įgyvendinti reikėjo rasti būdų, kaip kas, Fribūro savivaldos veikėjas, advokatas, Konfedera- cijos ir miesto valdyme dalyvavęs 1884–1920 m., vie- suartinti Katalikų Bažnyčios, pasaulietinės nas katalikiškų darbininkų organizacijų kūrėjų kantone valdžios ir piliečių interesus. Tokiu vieni- (1878–1906); (Le mouvement chrétien-social en Suisse jančiu idėjos įgyvendinimo įrankiu turėjo romande 1891–1949, 1969, p. 474). 17 10 Joseph Schorderet (1840–1893) – šveicarų tapti katalikiškas universitetas . katalikų dvasininkas, Fribūro katedros kanauninkas Universiteto sumanytojų tikslas že- (1869–1882), aktyviai dalyvavęs religiniame bei poli- mės ūkiu besiverčiančio regiono centrui tiniame šalies gyvenime; katalikiškos spaudos organi- zatorius ir leidėjas (Le mouvement chrétien-social…, 1969, p. 475). savaites, jis turėjo lemiamą įtaką 1848 m. Šveicarijos 11 Garspard Decurtins (1855–1916) – garsus švei- konstitucijai, apribojusiai kantonų nepriklausomybę ir carų politikos veikėjas, katalikų konservatorių (vėliau – paskelbusiai federacinę valstybę. krikščionys demokratai) partijos lyderis (iki 1905 m.); 14 Tai sąjūdis, siekęs atskirti politinę (konstitucinę katalikiškos sociologijos dėstymo Fribūro universitete pasaulietinę) ir religinę (Katalikų Bažnyčios) valdžią, pradininkas, kultūros istorijos departamento vadovas Šveicarijoje kilęs XIX a. penktame dešimtmetyje. Tokio (1905–1914) (Histoire de l’Université de Fribourg tipo politika plačiausiai žinoma ir aktyviausiai vykdyta Suisse, 1991, t. 3, p. 937). buvo Otto von Bismarko XIX a. pabaigos Vokietijoje. 12 „Le première mission d’une université 15 Ultramontanizmas – tai Viduramžiais susiklos- catholique est de donner des principes philosophiques čiusi koncepcija, teigianti, kad popiežiaus valdžia vir- aux jeunes juristes, lettrés et politiciens catholiques šesnė už pasaulietinę; XIX a. tai reiškė, kad bet kurios d’Europe, seul moyen pour eux d’acquérir une vue šalies Katalikų Bažnyčia turi paklusti popiežiui ir jo au- du monde vraiment catholique“ (D. Barthélemy O. P., toritetas būtinas įgyvendinant socialines reformas. Beje, 1991, p. 28). ultramontanus [lot.] reikšmė „už kalnų (Alpių)“ nurodo 13 Sonderbund – tai septynių katalikiškų ir kon- būtent Prancūziją, Vokietiją, Šveicariją ir kitas šalis, ku- servatyvios valdžios valdomų kantonų 1845 m. sudaryta riose popiežiaus valdžiai teko grumtis su pasaulietinės sąjunga, pasisakiusi prieš šalies centralizacijos didėji- valdžios įtaka. mą. 1847 m. ši sąjunga buvo pripažinta antikonstitucine 16 Histoire de l’Université de Fribourg Suisse, ir konfederatų kariuomenė jėga užėmė dalį jos kontro- 1991, p. 142. liuojamų teritorijų. Nors pilietinis karas truko vos kelias 17 Ibid., p. 143.

158 suteikti ir švietimo centro vaidmenį buvo atsakas radikaliai pasaulietiškai moderny- pagrįstas tiek stiprėjančia pramonės įtaka bei, kaip pozityvizmo pasekmei, ir sparčiai regione, tiek intelektualinių sąjūdžių at- populiarėjančiam bolševizmo socialinės sigręžimu į etnografinį šalies paveldą18 – lygybės modeliui. tokioje aplinkoje visuomenei buvo būtini Galėtume teigti, kad būtent Leono XIII teisininkai, istorikai, sociologai ir politi- paskelbta enciklika inspiravo katalikiškų kai, kurie vienu metu ir kurtų, ir analizuotų švietimo įstaigų kūrimąsi, kaip bandy- sparčiai besikeičiančią savo gyvenamąją mą spręsti su modernybės iššūkiais su- aplinką. Taigi, toks privataus universiteto siduriančios visuomenės problemas, nes atsiradimo būdo išaiškinimas sufleruoja, aukštoji mokykla turėjo būti naujų idėjų kad čia ne mažiau svarbus ir katalikiškas ir žmonių „kalvė“, vertybiškai rengusi jo vaidmuo, o tai leidžia trumpai žvilgtelė- jaunosios kartos dvasininkus ir pasaulie- ti į Katalikų Bažnyčios pokyčius Europoje čius. Tačiau mūsų nagrinėjamo universi- XIX a. paskutiniais dešimtmečiais. teto atveju pažangios popiežiaus idėjos Būtent tuo laiku prasidėjęs šios institu- ir universiteto veikla – tai susiklojantys cijos atsinaujinimas ir dvasininkų „žengi- procesai. Juolab kad universitetas įkurtas mo į visuomenę“ reiškinys neįsivaizduo- dvejais metais anksčiau, negu pasirodo Re- jamas be socialinės katalikybės mokymo rum novarum21. Bet ne tai yra svarbiausias doktrinos, jos inspiruoto dvasininkų tel- argumentas, leidžiantis teigti, kad prakti- kimosi į politines krikščionių demokratų nis universiteto kūrimo(si) darbas ir veikla partijas ir visuomenines organizacijas. paskatino popiežių apmąstyti katalikiškojo Šios doktrinos idėjinė semantinė bei prak- švietimo siekius – tai liudija gausiai išli- tinė instrumentinė reikšmė kildinama iš kusi minėtų universiteto „tėvų“ tarpusavio popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum korespondencija bei jų laiškai popiežiaus novarum, išleistos 1891 m., šiam popiežiui administracijai švietimo ir santykių su vi- 19 einant 81-uosius savo gyvenimo metus . suomene klausimais22. Tokie ryšiai leido Būtent dvasininkas, iš arti matęs daugumą Fribūro universitetui nuo pat pradžių vai- esminių XIX a. visuotinės Katalikų Baž- dinti išskirtinį vaidmenį ne tik Konfede- nyčios ir pasaulietinės valdžios susidūri- racijos, bet ir visos katalikiškos Europos 20 mų , inspiravo modernios katalikiškos švietime. socialinės doktrinos, leidusios dvasinin- Žinoma, XX a. pirmieji dešimtmečiai kams ir visuomenei kurti naujus santykių atnešė naujų išbandymų tiek žemyno poli- modelius, susieti krikščioniškąją veiklą ne tinėms santvarkoms, tiek miesto ir univer- tik su materialine pagalba savo valstybei, siteto veiklai. Tarp profesorių ir studentų bet ir su aktyviu kunigų dalyvavimu politi- nuolat varžėsi modernistai ir antimoder- koje, atsiradimą. Ši doktrina taip pat buvo nistai, pirmieji – pasaulietiškesni prancū-

18 Žr. A. Clavien, 1993, p. 79–120, 169–210. ziškai kalbantys šveicarai ir užsieniečiai, o 19 Le mouvement chrétien-social en Suisse antrieji – tradiciškesnių pažiūrų vokiečiai romande 1891–1949, p. 27–34. 20 Leonas XIII buvo pirmasis popiežius, kuriam nebepriklausė pasaulietinės valstybės teritorijos už Va- 21 F. Python, 1989, p. 84–86. tikano ribų po Italijos suvienijimo 1870 m. (Leono XIII 22 Sur la préparation et les vingt-cinq premières pontifikatas truko nuo 1878 m. iki jo mirties 1903 m.). années, 1991, p. VI–IX.

159 katalikų vienuoliai ir kunigai23. Tačiau šie užsieniečių. Nemažai studentų Fribūras nesutarimai vyko tik lygia greta su svar- sulaukdavo iš katalikiškos Vidurio ir Rytų biausiu ir labiausiai XX a. pradžios žmo- Europos, tuometinių Austrijos-Vengrijos ir nes sukrėtusiu įvykiu, atnešusiu nelauktų Rusijos imperijų. padarinių ir Šveicarijai, – Pirmuoju pasau- Rusijos imperijoje, kuriai tuo metu liniu karu. Nors ši neutrali šalis net 15 karo priklausė buvusios Lietuvos Didžiosios mėnesių nepatyrė „ugnies krikšto“, karo Kunigaikštystės žemės, ekonominės mo- nepritekliai buvo jaučiami, taip pat kariau- dernizacijos procesai, luominės visuome- jančių valstybių išorinis spaudimas. Uni- nės virsmas į pilietinę, nacionalizmo ir versitetas šioje situacijoje stengėsi vieno- valstybingumo idėjų raida labai skyrėsi dai pagelbėti visų šalių profesoriams ir stu- nuo Vakarų Europos ir nemažai dešimt­ dentams, tačiau griežtai netoleravo jokios mečių atsiliko laike. Tačiau, spausdinto karo propagandos – administracija dėjo žodžio ir asmeninių kontaktų padedamas, visas pastangas, kad intelektualinė įtam- naujas, smalsus, nors negausus, bet mo- pa nevirstų realiais susidūrimais24. Miesto tyvuotas lietuvių inteligentijos sluoksnis gyvenimui įtakos turėjo ir karo pabėgėlių XIX a. paskutiniais dešimtečiais savo idė- problema25 bei norinčių sukurti naujas jine branda mažai atsiliko nuo kitų mažų- valstybes tautų atstovų susidūrimai – taigi jų Europos tautų intelektualų26. Tai lėmė, karas buvo jaučiamas visur, į jį netiesiogiai kad, net esant spaudos lotyniškais rašme- įsitraukė ir lietuvių išeivių organizacijos. nimis draudimui ir politinės bei pilietinės veiklos ribojimui, kūrėsi įvairioms pasau- Lietuvių dvasininkų kelias į Europą lėžiūroms atstovaujančių slaptų draugijų, ir studentiško gyvenimo formos vėliau virtusių politinėmis partijomis su sava ideologija. Taip pat lietuviškumo at- XIX a. pabaigoje–XX pradžioje utopinis gimimas neapsiribojo tik etnokultūriniu Fribūro universiteto katalikiško švietimo sąjūdžiu ir skleidėsi į visus imperinės vi- modelis atrodė tikrai vykęs – žinios apie suomenės institutus – švietimą, Bažnyčią, šią mokslo įstaigą sklido po Europą, pri- savivaldą. Aukščiausias šių tautinių aspi- traukdamos vis daugiau norinčių studijuoti racijų siekis buvo sava valstybė, kurios modelio variacijų – nuo autonomijos iki 23 Histoire de l’Université de Fribourg Suisse, 1991, t. 1, p. 148–154. visiškos nepriklausomybės – galime aptik- 24 Ibid., p. 156. ti nuo 1905 m.27 25 Štai kaip vieno šveicaro pasakojimą pateikia V. Bartuška savo atsiminimuose: „Įdomių faktų pasako- Ši data mums svarbi ne tik kaip žyminti jo Šveicarų Fordo komisijos narys. Apsupančios jo šalį naujos epochos pradžią Rusijos imperijoje – kariaujančios valstybės priveisė joje begalybę šnipų. tai ir viešojo politinio gyvenimo pradžia Genevoj ir Berne susikūrė milžiniškos R. Kryžiaus įs- taigos, kurios pagal išgales rūpinosi krauju paplūdusių lietuviams, tapatinusiems savo veiklos valstybių belaisvių ir invalidų šelpimu. Per jų rankas kulminaciją su Didžiuoju Vilniaus Seimu. pereina kasdien dešimtys tūkstančių laiškų. Šveicarijos Taip pat tai lūžinis taškas daugelio tauti- R. Kryžiaus pastangomis keičiami prancūzų ir vokiečių invalidai. Prigrūsti sužeistųjų traukiniai nuo Genevos ir Bazelio skriejo per Šveicarijos žemę, susitikdami Berne 26 M. Hroch, 2012, p. 6–12; D. Staliūnas, 2000. ir Fribourge“ (Vincas Bartuška, Lietuvos nepriklauso- 27 R. Miknys, E. Motieka, 1990; E. Aleksandravi- mybės kryžiaus keliais: kritiškas 1914–1919 metų įvykių čius, 1991; R. Miknys, 1991; A. E. Senn, 1992; E. Mo- ir asmenų įvertinimas, Klaipėda, 1937, p. 41). tieka, 1996; R. Lopata, 1996 a; J. Dementavičius, 2015.

160 nio atgimimo veikėjų gyvenimuose. Po 11 kartų – iki 331 studento, iš kurių už- 1906-ųjų sugriežtėjus carinės valdžios re- sieniečių mokėsi 19031. 1911 m. studentų presijoms, padidėjus suvaržymams kultūri- universitete buvo jau 605 ir maždaug to- nės ir politinės lietuvių veiklos atžvilgiu, tau- lygiai didėjusių skaičių tendencija keitėsi tinio atgimimo veikėjai turėjo rinktis – arba tik 1914 m.: paskelbus Pirmąjį pasaulinį emigruoti (jeigu valdžios nebuvo ištremti), karą, studijuojančių Fribūre sumažėjo iki arba atsisakyti savo aktyvios veiklos. Emi- 41132. Per šiuos kelerius metus užsieniečių gracijos praktikų būta įvairių, tačiau mus skaičius visą laiką buvo beveik du kartus labiausiai domina „jaunosios dvasininkų didesnis nei šveicarų: 1911 m. atvykėlių kartos“28 pasirinkimas: dešimtmetis iki buvo 426, o 1914 m. – 239 studentai. Ofi- Pirmojo pasaulinio karo buvo ypač aktyvus cialioje universiteto statistikoje visi iš Ru- studijų užsienio universitetuose laikas – sijos imperijos kilę studentai (rusai, lenkai, ten buvo kaupiamos ne tik akademinės ži- lietuviai) nurodomi kartu: pirmi penki pa- nios, bet ir lietuviškumo sklaidos patirtys. sirodo 1894-aisiais, 1899–1904 m. jų yra Kaip matysime vėliau, tai karta, sekusi 29, o 1909 m. – jau 100. Tačiau 1914 m. paskui senuosius „revoliucionierius“ ir ne- tokių studentų vėl sumažėja iki 3733. Tokią legalios spaudos platintojus į besiformuo- mažėjimo tendenciją galima paaiškinti tiek jančius lietuvių inteligentijos veiklos cen- Rusijos ir Vokietijos imperijų įsitraukimu į trus Vakarų ir Šiaurės Europoje29. Pirmąjį pasaulinį karą, kuris turėjo įtakos Lietuvių katalikų dvasininkų profesi- šių šalių piliečių veiklai, tiek tiesiog „kartų nio mokymosi kelias XIX–XX a. sandū- kaita“, apie kurią dar kalbėsime. roje dažniausiai prasidėdavo Kauno ku- Iš pateiktų statistikos pavyzdžių galime nigų seminarijoje ir tęsdavosi Peterburgo matyti, kad skelbtos universiteto veiklos dvasinėje akademijoje. Ją baigę jaunieji vizijos iš tiesų buvo bandomos įgyvendin- kunigai, kuriems gabumai ir socialinės ga- ti praktiškai: katalikų jaunuomenę vienyti limybės leisdavo, bandydavo siekti teolo- buvo pradedama nuo savojo regiono ir ša- gijos ar filosofijos mokslų daktaro laipsnių lies norinčių besimokyti tokioje aplinkoje katalikiškuose Europos universitetuose: pritraukimo ir tęsiamas visoje Europoje, Romoje, Miunchene, Liuvene ir Fribūre. o vėliau ir visame katalikiškame pasauly- Tarp pirmųjų 1889–1890 m. Fribūro je. Nuo pat įkūrimo Fribūro universitetas universiteto studentų lietuvių kilmės ar iš turėjo savo tikslinę auditoriją. Pasitelkus Rusijos imperijos atvykusiųjų studijuoti išplėtotą Katalikų Bažnyčios struktūrą, nerandame, o studentų universitete tėra pavyko tą auditoriją sudominti studijomis 29 (rudens semestre) ir 40 (pavasario), iš universitete. kurių tik vienas užsienietis (bulgaras)30. Oficialūs universiteto įsikūrimo ir vei- Tačiau per beveik dešimtmetį (iki 1897– klos dokumentai fiksuoja ne tik pavienių 1898 m.) studentų skaičius padidėja net asmenų studijų Fribūre trukmę ar studi- juojančių žmonių skaičių, bet juose galima 28 V. Žaltauskaitė, 1996, 2000, 2001. 29 Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 3, 1991; 31 Ibid., p. 100. R. Lopata, 1992. 32 Ibid., p. 111. 30 Histoire de l’Université de Fribourg Suisse, 33 Histoire de l’Université de Fribourg Suisse, 1991, t. 1, p. 93, lentelė Nr. 38. 1991, t. 1, p. 127, lentelė Nr. 7.

161 aptikti ir duomenų apie intelektualinės bei užsimenama39, tačiau pasitaiko, kad ir socialinės veiklos intensyvumą. Tai gerai 1899-ieji laikomi tokio susibūrimo data, reprezentuoja studentų organizacijų istori- galbūt apeliuojant į lietuvių dalyvavimą ja. Tokių susivienijimų reikšmė ypač padi- bendroje filaretų veikloje. Iš tiesų, orga- dėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, bet jų kū- nizacijos nariai tapatinosi su slaptai nuo rimasis ir aktyvi veikla šiame universitete 1899-ųjų veikusia „Rūtos“ draugija, tokią siekia XIX a. pabaigą. Pirmoji oficiali stu- įkūrimo datą naudojo antspaude ir vėles- dentų organizacija Fribūre įregistruota pir- niuose dokumentuose40. Tautiniu pagrindu maisiais veiklos metais – tai 1889-aisiais besiformuojančių judėjimų slapta veikla susibūrusi Romania, kuri vienijo šveicarų gali būti aiškinama fakultetų vadovybės studentus katalikus34. Neilgai trukus ėmė nenoru, kad studentai įsitrauktų į tiesiogiai kurtis vis daugiau koorporacijų ir kitų or- su studijomis ir specialybe nesusijusią vei- ganizacijų, kurių narius vienijo ne tik po- klą. Tai ypač aktualu buvo auklėjant teolo- mėgiai, studijuojami dalykai ar religiniai gijos studentus41. Bet 1913-ieji metai išties įsitikinimai, bet ir tapatinimasis su kuria svarbūs mūsų analizuojamai temai ne tik nors tauta. Žinoma, tautiškumo stiprėji- dėl faktinio lietuvių draugijos pripažini- mas labiausiai susijęs su užsienio studentų mo, bet ir dėl tada prasidėjusios pagrindi- gausėjimu ir nacionalistinės ideologijos nių herojų veiklos. Tuo laiku sustiprėjęs plitimu, ypač pasireiškusiu tarp valstybės lietuviškumo apmąstymas bei propagavi- neturinčių tautų atstovų. mas vėliau prisidėjo prie kitų lietuviškų įs- Pirmoji Vidurio ir Rytų Europos kraš- taigų plėtotės ir nepriklausomos valstybės tų studentus vienijusi organizacija buvo kūrimo. įkurta 1899 m., pavadinimu Philaretia35, Nors dvikalbis Fribūro kantonas karo kurios nariai buvo lenkai, lietuviai, rusėnai metais bandė parodyti savo šaliai ir visai (Polen, Litauer, Ruthenen36). 1902-aisiais Europai, kad galima sugyventi su opo- matome jau savarankiškai veikančią lenkų teologijos studentų organizaciją Jegiello- rektoriui su statuto projektu, 1911 12 08, in: AUF, f. C, b. 87.19, l. n.; Histoire de l’Université de Fribourg nia (nuo 1919 m. ji pakeitė pavadinimą į Suisse, 1991, t. 1, p. 434, išnaša 67. Polonia) ir 1906 m. susikūrusią visus len- 39 Pavyzdžiui, V. Pukienė savo straipsniuose ir kų studentus jungiančią Sarmatia37. Apie K. Olšausko biografijoje analizuoja „Lituania“ šalpos organizaciją, naujai susikūrusią Pirmojo pasaulinio karo pirmosios lietuvių studentų organizacijos metais, tačiau nemini jos „išaugimo“ iš studentiškos Fribūre oficialią įkūrimo datą (1913 m.) „Rūtos“/„Lituanios“(V. Pukienė, 2004 b, p. 100–102; 38 2013, p. 97–103); R. Lopata, 1992; U. Altermatt, 2009, ir pavadinimą Ruta istoriografijoje yra p. 248–249. 40 Draugijos laiškas Fribūro universiteto rektoriui, 34 Histoire de l’Université de Fribourg Suisse, 1915 11 10, in: Ruta (Lithuanie), Sociétés d’étudiants, 1991, t. 1, p. 159–160. AUF, f. C, b. 88, l. n. 35 Philaretia (Pologne), Sociétés d’étudiants, in: 41 Archyve yra išlikęs Dominikonų vienuolių kon- AUF, f. C, b. 87.10. vento Albertinum magistro laiškas (1910 03 01) Teolo- 36 Sarmatia (Pologne), Sociétés d’étudiants, in: gijos fakulteto dekanui, draudžiantis lenkų studentams AUF, f. C, b. 88.4; Histoire de l’Université de Fribourg įkurti „grynai pasaulietišką ir vienuolynui netinkančią“ Suisse, 1991, t. 1, p. 133. draugiją Philomatia Zajednoczeniowa (Philomatia 37 Histoire de l’Université de Fribourg Suisse, Zajednoczeniowa, Sociétés d’étudiants, in: AUF, f. C, 1991, t. 1, p. 133. b. 87. 11, l. n.). Tačiau, nepaisant protesto, tais pačiais 38 Ruta (Lithuanie), Sociétés d’étudiants, in: AUF, metais ši draugija buvo įregistruota (Histoire de l’Uni- f. C, b. 88.4; Draugijos laiškas Fribūro universiteto versité de Fribourg Suisse, 1991, t. 3, p. 1136).

162 nentais netgi tokiomis sąlygomis, nacio- žmonių idėjinio organizavimosi principus. nalizmo pliūpsniai ir protestai visgi buvo Šiuos klausimus darniai sulydyti į istorinį neatskiriama to meto kasdienybės dalis. pasakojimą, pripildytą rekonstrukcijai bū- Bendras studentų skaičius per karą su- tinos turinio medžiagos, tegali konkrečių mažėjo tik 5 proc., tačiau radikaliai pasi- žmonių gyvenimo istorijos, jų unikalios keitė tautinė sudėtis: nuo 1915 m. šveica- patirtys tuo laiku ir toje vietoje. Taip vis rai sudarė daugumą, nors vis dar mokėsi dar neparašytą lietuvių išeivijos organiza- 84 studentai iš Antantės šalių, 30 vokiečių cijų Pirmojo pasaulinio karo metais istori- ir austrų, 30 lenkų ir baltų42. Prisidedant ją siūlome tęsti pereinant į mikrolygmenį: visuotinei Šveicarijos visuomenės milita- žvilgsnis „iš apačios“ į tai, kas ir kodėl rizacijai, tautinės studentų organizacijos buvo svarbu Lietuvos vardo garsintojams ėmė vis daugiau dėmesio skirti tautinės ir kaip jiems sekėsi įgyvendinti savo suma- tapatybės gynimui ir polemikai su „tau- nymus, gali padėti suprasti, kokią ir kodėl tos priešais“ – lietuviai čia nebuvo išim- būtent tokią Lietuvą jie siekė sukurti ir su- tis. Universiteto vadovybė bandė laviruoti kūrė. tarp daugybės politinių ir privačių inte- resų, neužmiršdama tiesioginės švietimo Du lietuvių kunigai: žurnalistas misijos, – pavyzdžiui, stengėsi užtikrinti, ir ministras, dailininkas kad visos valstybės pripažintų per karą į ir kolekcininkas Šveicariją patekusiųjų ir čia mokslą bai- Asmenų, veikusių Šveicarijoje prieš Pir- 43 gusiųjų diplomus . Dar svarbiau tai, kad mąjį pasaulinį karą, analizę norėtųsi pradė- konfliktų – tarptautinių, nacionalinių, ti nuo Juozo Purickio – žurnalisto, visuo- regioninių ar vidinių – gausa universite- menininko, publicisto ir valstybės kūrimo to erdvėje suformavo tam tikrą aplinką, entuziasto. Jo gyvenimo istorija – įdomi kai daugybės susidūrimų šešėlyje galima ir permaininga, o valstybininko karjera – buvo laisvai veikti savo šalies labui – dau- trumpa ir įspūdinga. Mus labiausiai domi- gumai studentų organizacijų tai tapo svar- na laikas iki 1918 m. – didelio intensyvu- biausiu praktiniu uždaviniu. mo, svarbių sprendimų ir aktyvus būsimos Norėdami pamatyti, kaip realiai mez- Lietuvos projekto kūrimo laikas. gėsi bendravimo ryšiai ir kaip kultūrinė Štai kaip Juozas Purickis aprašomas diplomatija grindė kelią politinei veiklai, „Lietuvos albume“, išleistame 1921 m.: turime sujungti kelis iki šiol aptartus seg­ „Gimė 1883 m. Jėzno parapijoj, Trakų mentus: naujomis katalikiškojo švietimo ap. Pradžios mokyklą išėjo Jėzne, paskui ir socialinės rūpybos idėjomis gyvenantį kunigų seminariją Kaune ir Petrogrado universitetą Alpių šalyje, naujai besifor- dv. Akademiją, kurią baigęs išvažiavo dar muojančios Rusijos imperijos pakraščio Šveicarijon, kur baigė universitetą gavęs tautos ir jos dvasininkų aspiracijas, Pir- filosofijos daktaro laipsnį. Mokinosi, ypač mojo pasaulinio karo padiktuotus esmi- užsienyje, daugiausia istorijos filosofijos, nius Europos pokyčius ir viso to nulemtus socialių mokslų ir teisių. Baigęs mokslus 1915 metais iki 1918 m. dirbo įvairiose 42 Histoire de l’Université de Fribourg Suisse, lietuvių labdarybės ir politinėse organi- 1991, t. 1, p. 100, 111, 127. 43 Ibid., p. 161–165. zacijose Šveicarijoj. 1918 metų pradžioje

163 persikėlė Berlynan, kur atstovavo Lietu- logija, Biblijos istorija ir dogmatika, pa- vos Tarybą prie Vokiečių valdžios ir tais trologija, homiletika, filosofija, moralinė pačiais metais buvo kooptuotas Liet. Ta- teologija ir Bažnyčios istorija, vyksta Se- rybos nariu. Susidarius pirmajam Lietuvos nojo ir Naujojo testamentų analizės semi- kabinetui 1918 m. pabaigoj buvo paskirtas narai47. Tačiau nuo 1914–1915 m. rudens prie Lietuvos atstovybės Berlyne.“44 Tokio semestro J. Purickis nurodomas jau filoso- tipo apibūdinimas mums atskleidžia, kiek fijos studentu ir studijas iki 1917 m. tęsia ir kokių faktų žinota apie valstybės hero- Humanitariniame fakultete48. Čia dėstoma jus ir jų praeitį to meto visuomenėje, ta- filosofija, pedagogika, sanskrito, klasiki- čiau minimas datas reikėtų patikslinti. Taip nės, vokiečių, prancūzų, italų, slavų kal- pat derėtų smulkiau panagrinėti, ką reiškia bos ir literatūra, meno istorija, bažnytinės „darbas įvairiose organizacijose Šveicari- ir pasaulietinės muzikos teorija bei istorija, joj“, todėl daugiausia dėmesio sutelksime į pagalbiniai istorijos mokslai, civilizacijų 1913–1918 m. tarpsnį, o kiek vėliau žvilg- istorija49. Kitame universiteto statistikos telėsime ir į tolesnę šio veikėjo karjerą. leidinyje matome, kad 1919 m. Juozas Pu- Taigi, Juozas Purickis Fribūro univer- rickis apgynė humanitarinių mokslų diser- sitete atsiduria 1912–1913 m. žiemos se- taciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo mestro metu ir, turėdamas teologijos ma- priežastys“50. gistro laipsnį, tęsia savo studijas Teologi- Kaip minėta, universitetas buvo ne tik jos fakultete45. Aptariamo laiko šaltiniuose mokslinio darbo, bet ir kitos akademinės aptinkame tris šio veikėjo įsivardijimus – veiklos – klubų, diskusijų, konferencijų – Purycki-Purickis-Kory(i)but – taip jį vadi- vieta. Ką dar Juozas Purickis veikė be stu- na tiek draugai, tiek jis pats46. Tuo laiku dijoms skirto laiko? Norint tai papasakoti, universiteto Teologijos fakultete dėstomi pirma reikėtų paminėti vieną žmogų ir jo tokie dalykai kaip krikščioniškoji archeo- įkurtą organizaciją, kurios veikla sutapo su Juozo studijų laiku, jį įtraukė į diplomati- 44 Lietuvos albumas, sud. Liudas Gira, Kaunas: nį ir žurnalistinį darbą, o vėliau tiesiogiai į s. n., 1921[?], p. 379. 45 Autorités, Professeurs et Étudiants, Université politiką – iš pradžių emigracijoje, paskui ir de Fribourg, in: Archives de la Bibliothèque cantonale nepriklausomoje Lietuvoje. et universitaire (toliau – ABCU), f. J 9919, 1913, p. 34. 1911 m. Paryžiuje įsikuria Lietuvos in- 46 Norėdami slėpti savo tapatybę viešai pasirodan- čiuose tekstuose, dauguma to meto visuomenininkų pri- formacijos biuras, skirtas garsinti Lietuvos sidengdavo slapyvardžiais, dažnai juos keisdavo. Nors vardą Vakarų Europoje ir formuoti lietu- J. Purickis, pasirašydamas savo publicistiką, vartojo keletą slapyvardžių (Koributas, Vygandas), oficialiuose vių, kaip savarankiškos tautos, pajėgios universiteto dokmentuose nuo pat pradžių (1912 m.) jis kurti nepriklausomą valstybę, įvaizdį51. įrašytas tikrąja pavarde – Joseph Purycki (Université de Fribourg, 1913, p. 34). Taip pat atvykimo į Šveicariją ir studijų pradžia, atrodo, yra daug paprastesnė ir me- 47 Universität Freiburg, Schweiz. Bericht über das tais ankstesnė, nei pateikia J. Purickio biografijos autorė Studienjahr 1912–1913, in: ABCU, f. J 9919, p. 10–12. (A. Gaigalaitė, J. Žeimantienė, 2004, p. 18). Tiesa, kil- 48 Autorités. Professeurs et Étudiants, Université mės vieta universiteto studentų sąraše nurodyta Vilnius de Fribourg, in: ABCU, f. J 9919, 1915, p. 33. (Vilna), kuris vadinamas „Rusų Lenkijos“ miestu, o nuo 49 Ibid., 1913, p. 13–15. 1916 m. – Lietuvos. J. Purickis studijas oficialiai bai- 50 Universität Freiburg, Schweiz. Bericht über das gė 1917–1918 m. žiemos semestrą (Ibid., 1918, p. 34). Studienjahr 1918–1919, in: ABCU, f. J 9919, p. 29. Daugiau apie pavardės ir gimimo vietos variacijas žr. 51 R. Lopata, 1996 a, p. 31–33; J. Gabrys, 2007, A. Gaigalaitė, J. Žeimantienė, 2004, p. 12. p. 23–24.

164 Jo steigėjas, vadovas ir idėjos autorius – Brošiūras, atsišaukimus ir straipsnius dr. Juozas Gabrys, lietuvių išeivijos veikė- periodikoje spausdinęs Lietuvos informa- jas, nuo 1907 m. studijuojantis Prancūzi- cijos biuras dėl tarptautinės politikos niu- jos sostinėje ir projektuojantis planus, kaip ansų (lietuvių išeivių veikėjai – Rusijos lietuvių tautinį atgimimą paversti valsty- piliečiai, pasisakantys už imperijos skal- bės atgimimu. Šio politiko ir diplomato dymą, o Prancūzija – Rusijos sąjungininkė veikla istoriografijoje iki šiol vertinama tiek kare, tiek politikoje) ir įsibėgėjusio prieštaringai, pasirodo vis naujų darbų Pirmojo pasaulinio karo (Vokietija oku- apie Pirmojo pasaulinio karo metu Gabrio puoja Lietuvos teritoriją) 1915 m. vasarą 52 vykdytą oficialią ir slaptą veiklą . Tačiau persikėlė į neutralią šalį Šveicariją, tiks- mums svarbūs yra šio diplomatijos vei- liau – į Lozaną, vieną iš prancūziškosios kėjo idėjinio palikimo, kultūrinio lietuvio Šveicarijos didmiesčių54. Netoliese esantis europėjimo ir „ėjimo“ į tarptautinę politi- (43 km atstumu) Fribūro miestas ir gar- ką bei jo „diplomatikos mokyklos“ įtakos susis jo universitetas, propagandos biuro tolesnei Lietuvos veiklai klausimai. Taip vado manymu, buvo tautiškai nusiteikusių pat įdomūs ir naudingi yra šio žmogaus bendradarbių paieškos vieta – į šią „dar- memuarai / autobiografijos, kuriuose ran- bo agentūrą“ ir buvo įtraukti trys tuo metu dame daug informacijos apie kitus lietuvių studijavę ir lietuvių studentų draugijai išeivijos Šveicarijoje veikėjus53. priklausę jauni kunigai – Juozas Purickis,

52 E. Demm, 2002, p. 139–259. Lietuviškoje isto- Vladas Daumantas ir Antanas Steponaitis. riografijoje iki šiol išsamiausia yra A. Eidinto biografija, Tiesa, pats J. Gabrys tokią situaciją vadi- pildanti vaizdiniais ne tik realiai buvusius siužetus, bet na pasirinkimo neturėjimu55, bet aišku, ir autoriaus įsivaizduotus (A. Eidintas, 1992). 53 Yra išlikę du Juozo Gabrio-Paršaičio atsimi- kad universitete buvo tam tikras lietuviš- nimų / autobiografijų variantai: prancūziškasis – Vers kos veiklos pakilimas, susijęs tiek su prieš l’indépendance lituanienne: faits, impressions, souve- nirs 1907–1920 (Lausanne, 1920) ir lietuviškasis – Tau- porą metų įkurta studentų organizacija tos sargyboj (Vilnius, 2007). Nors ir pirmoji knyga ra- (kuri šios grupelės kaip tik pervadinama į šyta praėjus šiek tiek laiko nuo aptariamų įvykių, antroji „Lithuania“56), tiek su karo atneštais poky- iš tiesų sudaryta iš 1938–1940 m. rašytų atsiminimų ir yra pirmosios papildymas. Ši, vėlesnė, atsiminimų „re- čiais aplinkinėms valstybėms, tad Gabrys dakcija“ turėjo būti pateikta su knygoje minimais au- turėjo žinoti, kokių žmonių ir kodėl ieško. tentiškais dokumentais, tačiau per 60 metų iki išleidimo priedai dingo, o ir pats šaltinio leidimas kelia šiek tiek Šis pirmųjų dvejų metų lietuvių darbas abejonių: netikslūs leidėjo komentarai, publikacija iš (1915–1917 m.) Šveicarijoje grindė kelią rankraščio kopijos, nors pasiekiamas originalas, vertimo tikrajai diplomatijai ir tarpvalstybinėms ir transkripcijos klaidos (tiesa, reikia paminėti, kad yra ir naujesnis vokiškas šių atsiminimų leidimas – Auf Wa- deryboms, prasidėjusioms Pirmajam pa- che für die Nation. Erinnerungen. Der Weltkriegsagent sauliniam karui einant į pabaigą. Juozas Gabrys berichtet (1911–1918), ed. E. Demm und Ch. Nikolajew, Frankfurt am Main, 2013). Nepaisant ne itin sklandžios pateikimo formos lietuviškajame leidi- subjektyvių impresijų gausa kritiškam tyrėjui netrukdo me, šmaikštus pasakotojo balsas, laviruojantis nuo pate- apčiuopti santykių ir sąsajų, o kaip tik padeda rekons- tiškos savigyros iki šiurkštaus sarkazmo, mus pasiekia. truoti asmenybes ir jų charakterius. Atsiminimų autorius neslepia paniekos arba negaili sau 54 A. Eidintas, 1996, p. 408–409. pagyrų, kartais net maniakiškai iškelia savo vaidmenį 55 J. Gabrys, 2007, p. 116–120. „tautos sargyboj“, be atvangos plūsta oponentus. Tačiau 56 Antanas Steponaitis, Atsiminimai: 1914–1919 datų ir įvykių sekos prasme Gabrio atsiminimai vieni lietuvių veikla Šveicarijoj Did. Karo metu, Kaunas, nuosekliausių iš nagrinėtų ir taip taktiškai apgalvoti, kad 1940, p. 30.

165 Bendra Juozo Gabrio ir Juozo Purickio Lozanoje ir Fribūre veikė jau trys organi- veikla prasideda 1915 m., tačiau pagreitį zacijos, kuriose J. Purickis ėjo sekretoriaus įgauna 1916-ųjų pradžioje, kai Purickis pareigas, tai Lietuvių informacijos biuras imasi redaguoti Lietuvių informacijos biu- ir Šveicarijos lietuvių Tautos taryba (pir- ro mėnesinį leidinį „Litauen“. Tai žurnalas, mininkas – J. Gabrys, vicepirmininkas – leistas iki 1919-ųjų vokiečių kalba Fribūre, V. Bartuška, sekretorius – J. Purickis, iž- skirtas informuoti Vokietijos bei Austrijos- dininkas – V. Daumantas) bei labdarybės Vengrijos diplomatus ir politikos veikėjus komitetas „Lituania“, kuriam vadovavo tiek apie Šveicarijos lietuvių organizacijų A. Steponaitis59. Tai buvo darbai, kurie veiklą, tiek apie visos tautos siekius ir pro- Juozą Purickį įtraukė į Europos politinių blemas. Tačiau daugiausia, kaip ir kiti biu- įvykių centrą ir sėkmingas jų vykdymas ro leidiniai, dirbo kontrpropagandos srity- ugdė gebėjimus užsiimti tiek diplomato, je – straipsniais atsakydavo į Vokietijos ar tiek vėliau žurnalisto veikla. Lietuvos agi- Rusijos valdžios pareigūnų pareiškimus, tacinėje kovoje už nepriklausomybės rei- lenkų ir vokiečių spaudos kritiką lietuvių kalavimų viešinimą ir istorinių žinių apie veikėjų atžvilgiu, nors stengėsi nenutol- šią šalį skelbimą Purickio, kaip profesio- ti ir nuo realių Lietuvos problemų, kurių nalaus istoriko, indėlis ryškiai matomas vi- karo metu okupuotoje šalyje nestigo57. suose J. Gabrio vadovautuose projektuose. Turėdamas nemažai žurnalistui būtinų ga- Kitas mus dominantis asmuo – tai Vla- bumų ir gerai mokėdamas vokiečių kalbą, dislovas Dzimidavičius, Pirmojo pasau- Purickis taip pat buvo Gabrio įtrauktas į linio karo metais tapęs Vladu Daumantu. Žinių apie šį asmenį rasti daug sunkiau tiesioginių memorandumų bei ultimatumų negu apie Juozą Purickį – daugumą Vla- rašymą įvairių šalių diplomatams Šveica- do Daumanto biografijos faktų aptinka- rijoje, dalyvavimą oficialiose delegacijose, me kitų žmonių atsiminimuose, šeimos konferencijose, slaptuose pasitarimuose surinktuose liudijimuose ir pavieniuose ir kitose veiklose, kurių netrūko, nes tuo išlikuosiuose dokumentuose60. Tačiau šio laiku Šveicarija buvo daugelio Pirmajame pasauliniame kare kariaujančių valstybių dukas buvęs žydas ir vadinosi Puritz (šios pastarosios žvalgybos agentūrų ir įvairiausių atstovy- žinios aš negaliu griežtai teigti, nors kun. J. Purickis bių veiklos laukas. Gabrys savo atsimi- fiziškai ir moraliai turėjo gana daug žydiškų ypatybių. Tačiau aš, neturėdamas rasistinių prietarų, neskaitau nimuose Purickį apibūdina kaip žmogų, neigiamu priemaišą žydų kraujo). Kun. Purickį aš pa- kurį laikė pakankamai patikimu ir gabiu kviečiau būti Liet. Inform. Biuro sekretorium su alga pradžiai 150 fr. mėnesiui“ (J. Gabrys, 2007, p. 117). dalyvauti tarptautinio lygio renginiuose, 59 Vygandas [Juozas Purickis], „Atsiminimai iš kuriant Lietuvos įvaizdį ir ieškant sąlygų darbų dėl Lietuvos nepriklausomybės“, in: Trimitas, realiai Lietuvai kurtis58. 1917 m. pradžioje 1933 02 16, Nr. 7, p. 24–25; V. Bartuška, 1937, p. 101– 102; R. Lopata, 1996 a, p. 110–116; R. Lopata 1996 b, p. 323–350; A. Edintas, 1992, p. 79–94; A. Eidintas 57 A. Eidintas, 1992, p. 53–86. 1996, p. 407–415; A. E. Senn, 1996. 58 Štai kaip Gabrys vėlesniuosiuose atsimini- 60 Vaitkevičių šeimos archyvas; Interviu su Vlado muose apibūdina Purickį: „Iš trijų Fribourg’o lietu- Daumanto anūke, [prieiga internetu], in: http://literatu- vių kunigų – studentų, gabiausiu, be abejo, buvo kun. rairmenas.lt/pokalbiai/2517-menininke-gaiva-papras- J. Purickis, man teko skaityti keletą jo istorinių straips- toji-jauciuosi-atejusi-is-prieskario, [2016 02 21]; Dau- nių „Draugijoj“, kur aš bendradarbiavau nuo 1910 m. mantas-Dzimidavičius, Vladas, Asmens byla, Kauno Jis, kaip teko man patirti vėliau, buvo kilęs iš Jiezno. apygardos teismas, in: Lietuvos centrinis valstybės ar- Vln. Gub. Tūli sakė, kad jis buvo žydų padermės, jo die- chyvas (toliau – LCVA), f. 478, ap. 1, b. 65.

166 žmogaus veiklos Šveicarijoje rekonstruk- Juozo Purickio ir Antano Steponaičio63. cija būtina, nes ten prasidėjo ryškios as- Šių trijų žmonių iniciatyva draugija atnau- menybės intelektualinis kelias, glaudžiai jinama ir, kaip minėta, 1915 m. jos pavadi- susijęs su lietuvių diplomatija išeivijoje ir nimas pakeičiamas į „Lituania“64. valstybės simbolių kūrimu būsimos Lietu- Teologiją ir filosofiją studijuojančių vos reprezentacijai. lietuvių buvo ne tik mokytasi, bet ir gy- Enciklopedinės žinios apie Vladą Dau- venta kartu greta universiteto esančio mantą nėra gausios: gimė 1885-ųjų va- dominikonų vienuolyno pastatuose – Al- sario 24 d. Kražiuose, mokėsi ten pat ir bertinum65. Visą studijų laiką čia gyveno Liepojoje, baigė Kauno kunigų seminariją, V. Daumantas, J. Purickis čia persikelia 1912 m. išvyko toliau mokytis į Šveica- 1914–1915 m. žiemą, perėjęs iš Teologijos riją61. Būtent tais metais ir prasidėjo šio į Humanitarinį fakultetą, o A. Steponaitis jauno žmogaus studijos užsienyje – Vlado prie kolegų prisideda 1915–1916 m. žie- Daumanto pavardę randame Fribūro uni- versiteto Humanitarinio fakulteto studentų 63 sąraše62. Greta studijų 1913 m. jis įsitraukė Antanas Steponaitis (Anton Stefanowicz) (1883–1964) – tai trečiasis veiklusis žmogus iš Fribūro į lietuvių studentų draugijos „Rūta“ veiklą, studentų, įsitraukęs į propagandinę ir politinę Lietuvos o tiksliau, buvo vienas jos kūrėjų – greta kūrimo veiklą. Jo studijos Humanitariniame fakultete vyko 1913–1918 m., o veikla taip pat buvo susijusi su lietuvių konferencijomis ir Informacinio biuro darbu 61 V. Vaitkevičius, 2003; A. Eidintas, 1992, p. 295; (Université de Fribourg, 1913, p. 37; A. Steponaitis, J. Mulevičiūtė, 2001, p. 41 Lietuvos albume randame 1940). V. Daumanto nuotrauką su prierašu „Pirmas Lietuvos 64 Nors šis reorganizacijos klausimas aptariamas atstovas Šveicaruose“, tiesa, jis įvardytas kaip J. Dau- oficialioje J. Purickio biografijoje, autorės tik dar labiau mantas-Dzimidavičius (p. 140). Kadangi teko susidurti supainioja draugijų veiklą. Tikėtina, kad čia „kaltas“ su įdomiu šio albumo egzemplioriumi, kuriame mėlynu dviejų lygia greta veikusių organizacijų neskyrimas – tušinuku ranka pridėtos pastabos apie kai kuriuos XX studentiškosios „Rūtos“, 1915 m. pervadintos į „Litu- a. pradžios Lietuvos veikėjus (tikriausiai savininko, ania“, ir „Lituania“ organizacijos nukentėjusiems nuo daugumą iš jų pažinojusio), norėtųsi pasakyti, kad prie karo šelpti (įkuriama 1916 m. pradžioje, nepavykus V. Daumanto prirašyta „ex-kunigas“. įkurti panašų komitetą, kurio veikėjai buvo nusiteikę 62 Tiesa, čia jis įrašytas kaip LADISLAS DZIMI- prolenkiškai), nes pastarosios nutarimus autorės pri- DOWICZ, tačiau gimimo vieta nurodoma teisingai – skiria pirmajai. 1915–1916 m. abiejuose susibūrimuose Kroze (Kražiai), kurie priskiriami Russland Polen (Ru- veikė tie patys žmonės, tačiau pamažu studentiški reika- sijos Lenkijai), o nuo 1915 m. vasaros – Russland Li- lai buvo perduoti jaunesniems – Izidoriui Tamošaičiui tauen (Rusijos Lietuvai). Vladas Daumantas studijas ir Stasiui Šalkauskiui (studijas pradėjusiems 1916 m.), baigia 1917–1918 m. žiemos semestrą (Université de vėliau (nuo 1918 m.) prisidėjo ir Vincas Mykolaitis. Fribourg, 1912, p. 29). Kodėl 1915 m. viduryje „Ru- Tuo metu Purickis, Daumantas ir Steponaitis visą dė- sijos Lenkija“ tampa „Rusijos Lietuva“? Tiesa, kad mesį skyrė tarptautinei diplomatijai, kuri dažniausiai tuo metu Lietuvos teritorija okupuojama Vokietijos ir buvo pridengiama karo belaisvių šelpimu (nors ir jis regionų priklausomumas svyruoja veikiamas karo ei- buvo sėkmingas). Apie „kartų kaitas“ žr.: M. Andziu- gos sėkmių ir nesėkmių, tačiau čia gali būti svarbus ir lytės-Ruginienės atsiminimai, in: Lietuvių literatūros tapatybės dėmuo – tiek sudariusiojo studentų sąrašus, ir tautosakos institutas, Rankraščių skyrius, f. 59–873; tiek įsirašiusiojo į juos studento. Nuosekli, smulkme- F. Sliesoriūnas, 1998; M. Macijauskienė, „Medis tiesia niška statistika knygose, universiteto spausdintose nuo rankas į šviesą“, in: Vaitkevičių šeimos archyvas [leidi- pat įsikūrimo, atrodo patikima ir be spragų, todėl nepa- nys ir leidimo metai nežinomi [po 1990 m.?]]; A. Stepo- sikliauti šia statistine duomenų baze kol kas neturime naitis, 1940, p. 151–176. argumentų. Iki 1918 m. Lenkijos ir Lietuvos teritorijos 65 Dominikonų vienuoliai Fribūre įsikūrė 1890 m., apibendrinančioje statistikoje priskiriamos Rusijai, nors pakviesti universiteto įkūrėjų, o XX a. pradžioje čia buvo prie pavardžių pažymima tikslesnė „regioninė“ priklau- priimami kunigai, studijuojantys įvairiuose fakultetuose. somybė, o Prūsija įskaičiuojama kaip viena iš Vokietijos Prieiga internetu, in: http://www.dominikaner.ch/index. imperijos žemių. php/fr/en-suisse/fribourg-albertinum, [2016 03 07].

167 mos semestro metu66. Matome, kad šios lygia greta, šių draugijų nariams buvo trijulės veikla neapsiribojo paskaitomis ir svarbu atskirti veiklos sritis ir kiekvieno pasiruošimu joms, o leidybinis ir kūrybi- pareigas jose, tikriausiai ne tiek dėl prak- nis darbas greitai išsiveržė už universiteto tinės naudos ar pagalbos sklandesniam ribų, daugiausia dėl minėto Juozo Gabrio darbui, kiek dėl reprezentatyvumo klausi- „užduočių“, iniciatyvos ir, žinoma, pasi- mų, o vėliau – ryšio su iš Lietuvos ir kitų tikėjimo jaunaisiais kunigais. Kad geriau emigracijos centrų atvykusiais delegatais. suprastume, kaip lygia greta galėjo vykti 1916 m. vyko dvi lietuvių konferenci- tokios skirtingos veiklos kaip studentiškų jos Lozanoje (birželį–liepą), kuriose da- referatų ruošimas, karo belaisvių šelpimas lyvavo delegatai iš Lietuvos, Šveicarijos, ir memorandumų aukštiems diplomatijos Peterburgo ir Jungtinių Amerikos Valstijų. pareigūnams rašymas, turime tiksliai nuro- Po šių renginių propagandos darbas turėjo dyti organizacijas, kurioms priklausė mini- išsiplėsti ir dar labiau sustiprėti, nes buvo mi asmenys: Centrinis informacijos biuras laukiama greitos karo pabaigos ir visuoti- (Lozana), Aukščiausiosios lietuvių tautos nio Europos žemėlapio perbraižymo – tai tarybos delegacija, „Lituania“ komitetas buvo vienintelis šansas atsirasti naujoms nukentėjusiems nuo karo šelpti (Fribūras), tautinėms valstybėms. Būtent pokario tai- „Lituania“ lietuvių studentų asociacija kos konferencijos buvo artimiausias lietu- (Fribūras)67. Nors visos jos veikė beveik vių veikėjų tikslas, kuriam pasiekti tarp- tautinėje bendruomenėje turėjo būti sufor- muotas Lietuvos vaizdinys – kur, kokia ir 66 Autorités, Professeurs et Étudiants, Université de Fribourg, in: ABCU, f. J 9919, 1915, p. 33; 1916, kodėl ši šalis norėtų būti. Pirmasis viešas p. 36. Tiesa, vertėtų paminėti, kad už patogų šveicariš- tarptautinis visiškos nepriklausomybės sie- ką gyvenimą trys draugai liko skolingi vienuoliams ir kio paminėjimas – tai 1916 m. birželio 29 d. dėl to teisintis turėjo jau būdami valstybės tarnautojais (Fribūro universiteto rektoriaus [Albert Gockel – M. Š.] Pavergtųjų tautų kongrese perskaityta lie- raštas Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui į Kauną tuvių tautos peticija68. Prieš šį viešą pasi- dėl trijų klierikų įsiskolinimo, 1922 m. vasario 20 d., žr. rodymą ir po jo vykusiuose lietuvių tarpu- A. Gaigalaitė, J. Žeimantienė, 2004, p. 21). 67 Daumantas-Dzimidavičius, Vladas, Asmens savio pasitarimuose buvo perkurtos orga- byla, Kauno apygardos teismas, in: LCVA, f. 478, ap. 1, nizacijos ir persiskirstyti naujai atsiradę b. 65, l. 1–2; Ištrauka iš dr. Antano Viskanto notos darbai – tuo metu reikėjo skelbti Lietuvos Antantės šalių ambasadoriams Berne, in: V. Bartuška, 1937, p. 377. Pasikliaudami „oponentų“ (tokiu mūsų na- siekį tapti nepriklausoma ne tik žodine, bet grinėjamų veikėjų laikytas dr. Antanas Viskanta) liudiji- ir vaizdine forma, įtvirtinti būsimos vals- mais, rizikuojame būti suklaidinti šališko ir dažniausiai perdėtai iškreipto pasakojimo. Tačiau tie patys pavojai tybės ženklus ir teritorijas. Čia svarbiau- atsiminimuose ir netgi kolektyvinės veiklos protokoluo- sias vaidmuo tenka Vladui Daumantui – se tyko, kai informaciją pateikia nagrinėjamo asmens herbo su vyčiu, istorinių ir etnografinių šalininkas, draugas, bendražygis. Biografijos faktų atve- 69 70 ju netgi manytume, kad pasikliauti oponentais šiek tiek žemėlapių , pašto ženklų kūrėjui , kurio saugiau – jie imasi „demaskuotojų“ vaidmens, bandyda- išlikę piešiniai ir eskizai neleidžia abejoti mi įrodyti skirtingas to paties žmogaus veiklas, vardus, priklausymą priešiškoms organizacijoms kaip nepatiki- mumo ir nepastovumo įrodymus. Ši pastaba reikalinga 68 V. Bartuška, 1937, p. 68. tam, kad, vertindami neišlikusių dokumentų kopijas 69 Prieiga internetu, in: http://www.maps4u.lt/lt/ atsiminimuose ar autobiografijose, visada atkreiptume includes/siuntiniai/Z/Carte_de_Lituanie.jpg, [2016 03 dėmesį, jog šališkumo faktorius ypač stiprus, nesvarbu, 02]. ar asmuo vertinamas pro, ar contra. 70 H. Kebeikis, 2003.

168 jį buvus gabų ne tik meno istorijos studi- mažiau įspūdinga – sugalvojęs perkelti rai- joms, bet ir kūrybai. telį su žirgu iš senos LDK monetos į vals- Naujų žemėlapių kūrimo ir įsisąmo- tybės herbą, tokiu ženklu autorius papuošė ninimo analizė yra būtina tiriant tautinės ir Lietuvių tautos tarybos delegacijos ants- erdvėkūros ir valstybės reprezentacijos is- paudą73. Tiesa, valstybės vėliavos idėja toriją. Tarpdisciplininės prieigos reikalau- jau ne Daumanto nuopelnas – 1914 m., janti socialinė ir istorinė geografija tiriant viešėdamas Amerikos lietuvių kolonijo- išeivijos idėjas gali būti pritaikoma net se, būsimos trispalvės projektą viešumon dviem kryptimis – kaip bandymas pažvelg- iškėlė Juozas Gabrys74. Tačiau antspaudą ti į ten suprojektuotus Lietuvos vaizdinius, su Vyčiu V. Daumantas vartojo ir vėliau, kurių pateikimas ir transfomacija gali pri- dirbdamas vertėju Kaune jau nepriklau- klausyti nuo vietos, kurioje šis darbas atlie- somos Lietuvos metais, – įrėmintą savo kamas (pvz., XX a. lietuvių išeivių JAV ir vardu, pavarde, pareigomis ir gyvenamą- Šveicarijoje kurtų žemėlapių palyginimas), ja vieta75. Šios senųjų valstybės simbolių ir kaip tyrimas, analizuojantis emigracijoje transformacijos ir lietuvių diplomatų isto- sukurtas teritorines ir idėjines schemas, ten rinės sąmonės raiška dar laukia savo eilės paliekamus lietuviškumo ženklus. Tačiau būti ištirtos – neabejojame, kad tai įdomus kol kas grįžkime prie Vlado Daumanto že- ir reikšmingas siužetas valstybės idėjos is- mėlapio kūrimo aplinkybių. torijoje. Nors dažnai šis nuopelnas priskiria- Dar vieno pobūdžio veikla, kurioje mas Lietuvių informacijos biurui, kurio dalyvavo Juozas Purickis ir Vladas Dau- iždininkas buvo Daumantas71, arba biuro mantas, – tai lietuvių konferencijos nuo vadovui Juozui Gabriui, Daumanto ir jo 1915-ųjų pabaigos iki 1918-ųjų rudens. žemėlapių kūrimo istorijos atsiminimuo- Daugumoje jų J. Purickis ėjo pirmininko se minimos kaip ilgas, nuoseklus, daugiau pavaduotojo pareigas, protokolavo, ren- nei metus trukęs darbas72. Vyčio istorija ne Lietuvos. Tas Informacijos Biuro žemėlapis atvaizdavo istorinės, politinės ir etnografinės Lietuvos ribas ir juo 71 Nors V. Daumantui tvarkyti draugijų finansinius be pasigyrimo gali didžiuotis ir didžiavosi visi lietuviai. reikalus sekėsi ne ypač gerai, jo Lietuvos žemėlapis ko- Vėliau to žemėlapio keliasdešimtis kopijų pasiuntėme kybiškai daug kartų lenkia ankstesnių J. Gabrio bendra- Amerikos lietuvių katalikų Tarybai, kuri iš džiaugsmo darbių užsieniečių bandymus tai daryti (žr. J. Gabrys. dar jį atspausdino Amerikoje. <...> Didžiausias Lietu- 1910, p. 65). vos žemėlapio pagaminimo nuopelnas tenka kun. Dau- 72 Pavyzdžiui, Vincas Bartuška (JAV lietuvių mantui, kuris tam darbui pašventė ištisus 1,5 metų“ katalikiškų organizacijų delegatas) taip aprašo savo (V. Bartuška, 1937, p. 175). kolegos veiklą: „Išvažiavus Tautos Tarybos nariams 73 Vaitkevičių šeimos archyvas. Būtent šiuo ants- Berlynan ir Lietuvon, Informacijos biuro lapkričio 20 d. paudu LLTD žymėdavo savo siunčiamus atsišaukimus, [1917 m. – M. Š.] posėdy kilo klausimas, kas darytina laiškus ir memorandumus tam, kad nebūtų žinomos su mūsų leidžiamuoju Lietuvos žemėlapiu, kurio vieną veikančiųjų pavardės ir kad solidžiau atrodytų tada dar kopiją su savim pasiėmė Tautos Tarybos nariai peržiūrė- save laikiusios pogrindine organizacijos veikla (V. Bar- ti ir korektūros pataisyti. Tas žemėlapis pavesta tvarkyti tuška, 1937, p. 133–133). Iki 1916 m. vidurio konferen- kun. Daumantui, jau 1917 m. pradžioj. Tam darbui In- cijų ir delegatų iš Lietuvos bei Amerikos prisidėjimo ir formacijos biuras pašventė bent trisdešimt susirinkimų, šveicariškų organizacijų pertvarkos toks variantas atro- teikdamas nurodymus, patarimus, kritikas. Mes gerai do visai įmanomas. žinojome, kad Tautos Taryba Vilniuje, neturėdama tam 74 A. Eidintas, 1992, p. 308–310. darbui specialistų ir laiko, sutrukdys jo leidimą, jeigu 75 Daumantas-Dzimidavičius, Vladas, Asmens norės padaryti keletą pataisų. Nutarta trimis balsais, byla, Kauno apygardos teismas, in: LCVA, f. 478, ap. 1, dviem susilaikius, nelaukti korektūros nurodymų iš b. 65, l. 8.

169 gė dokumentus, jam šiame darbe padėjo Šveicarijos bendradarbių ginčų ir nesuta- V. Daumantas76. Lietuvių konferencijų rimų. Žinoma, labiausiai natūralaus poli- pagrindinis tikslas buvo koordinuoti Lie- tikos centro slinkties į atsikūrusią Lietuvą tuvos atkūrimo veiklos planus ir išteklius ir jos atstovybes nenorėjo pripažinti J. Ga- tarp trijų keturių diplomatinės veiklos vie- brys, kuris taip ir netapo aukštu vyriau- tų ir interesų grupių: Amerikos lietuvių sybės ar Lietuvos Tarybos pareigūnu. Šį bendruomenės, Šveicarijos organizacijų, J. Gabrio karjeros posūkį galėtume pava- Peterburgo išeivių ir Vilniuje susiforma- dinti per didelių ambicijų, ūmaus būdo ir vusios Valstybės Tarybos bei prieš ją vei- sparčiai besikeičiančios politinės situaci- kusių institucijų. Vienas veiklos srautas jos neįvertinimo pasekme77. Tiesa, jis pats buvo pagalba nuo karo nukentėjusiems tokį kolegų „nusisukimą“ nuo jo linijos lietuviams – tiek Lietuvoje, tiek Vokieti- vertino gana paprastai – kaip postų ir kar- joje ar kituose kariaujančiuose kraštuose. jeros siekimą, pinigų ir garbės vaikymąsi, Nors šią veiklą buvo bandyta atskirti nuo lygindamas save su nesuprastu dr. Basana- tiesiogiai propagandinio ir politinio vals- vičiumi78. tybės darbo, dažnai sprendimai susikloda- J. Purickis pateko į valstybės tarnybą vo – kitaip ir negalėjo būti, nes dauguma Berlyne 1918 m. rudenį iš pradžių padė- draugijos „Nukentėjusių nuo karo šelp- damas ten reziduojantiems K. Olšauskui ti“ narių buvo ir kitų organizacijų nariai. ir J. Šauliui, o 1919–1920 m. būdamas Tai puikiai iliustruoja Šveicarijos pavyz- pirmuoju oficialiu atstovu prie Vokietijos dys, kai trys Fribūro studentai lietuviai vyriausybės79. Vladą Daumantą M. Sleže- (J. Purickis, V. Daumantas ir A. Steponai- vičiaus vyriausybė 1919 m. paskyrė Lie- tis) beveik nesiskyrė dalyvaudami visuo- tuvos atstovu Šveicarijoje ir jo žiniai tu- se „renginiuose“. Prisidėjus J. Gabriui, rėjo būti perleistas visų iki tol šioje šalyje V. Bartuškai, kol šis buvo Amerikos lietu- veikusių organizacijų turtas ir kompeten- vių delegatas (1916–1918 m.), ir kanau- cijos80. Taip išsisklaidė „senoji gvardija“. ninkui Konstantinui Alšauskui, dažnai ly- gia greta atstovavusiam tiek bažnytiniams, 77 Tokios priežastys istoriografijoje jau yra na- tiek pasaulietiniams reikalams, matome grinėtos: A. Eidintas, 1992, p. 95–148; A. E. Senn visą Šveicarijoje veikusių organizacijų 1977 b; E. Demm, 2001. 78 J. Gabrys, 2007, p. 258–259, 381, 402. sudėtį, aktyviausiais metais pasipildyda- 79 A. Gaigalaitė, J. Žeimantienė, 2004, p. 37–40. vusią keliais besikeičiančiais nariais ir tik 80 Vincas Bartuška šį įvykį atsimena gana drama- tiškai: „Visos veikiančios organizacijos labai nustebo, 1918 m. pradžioje patyrusią esmines per- gavusios dr. Purickio telegramą iš Berlyno, kuria Dau- mainas, J. Purickui ir V. Daumantui perei- mantas skiriamas valdžios atstovu-įgaliotiniu Berne. nant į oficialią valstybės tarnybą. Man tuojau paaiškėjo, kad Dr. Purickis įkalbėjo tuome- tinį ministrą pirmininką p. Sleževičių, kad šis paskirtų jo Būtent toks perėjimas, kai savanoriš- draugą įgaliotiniu Berne. Valdžia įsako Daumantui per- kas, iš tėvynainių suaukotų fondų apmo- imti visų keturių, Šveicarijoje veikiančių organizacijų kamas postas keičiamas į besikuriančios turtus. Sleževičiaus pasielgimas nebuvo teisėtas. Mūsų organizacijos turėjo juridinio asmens teises. <...> Gavęs valstybės tarnautojo, sukėlė daugiausia valdžios įgaliojimus, Daumantas pareikalavo, kad mes tuojau organizacijas likviduotume“ (V. Bartuška, 1937, 76 R. Lopata, 1996 a, p. 83–122, 145–166; J. Ga- p. 299–300). Paties V. Daumanto vertinimą teturime brys, 2007, p. 164–172, 200–205, 402–404; A. Gaiga- trumpą ir lakonišką: „1918 m. Lietuvos Tarybos buvau laitė, J. Žeimantienė, 2004, p. 22–29. paskirtas neoficialiu atstovu prie Šveicarijos vyriausy-

170 Juolab kad lemtingaisiais 1918 m. Juozas žmonės, o gal būtent dėl savo skirtingumo Purickis tapo Lietuvos Tarybos nariu, iš galėjo prasmingai dirbti kuriant Lietuvos jos pasitraukus anksčiau išrinktiems de- valstybę. legatams81, todėl, galime sakyti, aplenkė Paradoksalu, tačiau kunigystė, turėjusi savo mokytoją – diplomatijos virtuozas didelę įtaką jaunystėje, nė vienam jų neta- J. Gabrys tuo pat laiku atsidūrė Tarybos po gyvenimo pašaukimu: J. Purickis vedė opozicijoje ir pamažu buvo išstumtas iš stačiatikę 1926 m. Rusijoje ir galutinai iš visų vadovaujamų vaidmenų tiek Lietuvai kunigų luomo buvo išbrauktas 1929 m.83, atstovaujančiose, tiek užsienyje veikian- o V. Daumantas išvis niekada nekunigavo čiose organizacijose82. ir vedė 1938 m.84 V. Purickis skandalingai Bandyti dar kartą papasakoti dr. Juozo pasitraukė iš užsienio reikalų ministro pa­ Gabrio istoriją – didelis iššūkis, kuriam reigų 1921 m., po Sacharino bylos85 peri- galbūt dar ateis laikas. Visiškai rekons- petijų, ir vėl susitiko su J. Gabriu Klaipė- truoti Juozo Purickio ir Vlado Daumanto dos sukilimo sūkuryje ir jo byloje teisme86, biografijas – tai taip pat plačių tyrimų ir o V. Daumantas tarpukario Kaune garsėjo storų knygų reikalaujantis darbas. Veikimo kaip atsiskyrėlis kolekcininkas, sukaupęs drauge Šveicarijoje epizodas šių valstybės neįtikėtiną biblioteką ir namus pavertęs kūrėjų gyvenimuose buvo kiekvieno savi- muziejumi87. Nors jis sulaukė mažesnio tas – J. Gabriui karjeros pikas ir solidžiau- tarpukario Lietuvos visuomenės pripaži- sias darbas valstybės labui, J. Purickiui – nimo nei J. Purickis, jie išliko draugai iki sėkmingos karjeros ir visuomenės vertina- pat staigios Purickio mirties 1934 m. Bū- mo žurnalisto veiklos pradžia, V. Dauman- tent Vladas Daumantas iškilmingose vals- tui – kolekcininko ir vertėjo kelias, kuris tybinėse laidotuvėse sakė kalbą šeimos ir vėliau vedė Kauno bohemos labirintais. draugų vardu, o pats, po Antrojo pasauli- Visgi negalime paneigti, kad būtent ak- nio karo pasitraukęs į JAV, gyveno net iki tyviausi valstybės kūrimo ir rašymo apie 1977 m.88 Matydami tokius skirtingus li- ją metai turėjo ypatingą įtaką visų prisi- kimus, turėtume grįžti prie pradžioje išsi- dėjusiųjų gyvenimams – čia formavosi ir kelto klausimo apie įtakas – kodėl tokioje jų valstybingumo idėjos, ir intelektualų aktyvioje visuomeninėje veikloje Katalikų veiklos galimybių kuriant valstybę vaizdi- Bažnyčios auklėjimas nebuvo suderintas nys, ir asmeninio apsisprendimo veikloje su kunigo pašaukimu ir nei J. Purickis, nei svarba. Šį teiginį geriausiai pagrindžia sa- V. Daumantas neįgijo „savo parapijų“? vaip susiklostę likimai – net tokie skirtingi Čia galime pacituoti Vinco Bartuškos, taip pat kunigo ir Šveicarijos organizacijų bendradarbio, mintį apie kunigo pašauki- bės, o nuo 1919 m. sausio 1 d. buvau pirmuoju Lietuvos valstybės atstovu Šveicarijoj, kurias pareigas eidamas, mą nelengvais jo tautai metais: „Gauti Die- užmezgiau labai simpatingus ryšius su Šveicarijos di- plomatinėmis ir politinėmis sferomis, lygiai kaip ir su Šveicarijoj atstovaujančiais kitas valstybes diploma- 83 A. Gaigalaitė, J. Žeimantienė, 2004, p. 41. tiniais atstovais“ (Daumantas-Dzimidavičius, Vladas, 84 A. Vaitkevičius, 1998. Asmens byla, Kauno apygardos teismas, in: LCVA, 85 B. Gailius, 2008, p. 12–48. f. 478, ap. 1, b. 65, l. 1). 86 A. Eidintas, 1992, p. 162–190. 81 R. Lopata, 1996 a, p. 160–162. 87 J. Mulevičiūtė, 2001, p. 41–45. 82 A. Eidintas, 1992, p. 205–207. 88 Trimitas, 1934, Nr. 44, p. 853–854.

171 ną Lietuvai pasaulio katalikų bažnyčiose ir Išvados tą laimikį vadinti minios džiūgavimu man Pirmiausia, matome, kad analizuoti pro- buvo nesuprantama. <...> Mano išmany- cesai reikalauja daugiaperspektyvumo – mu, karo metu kaip tik reikėjo laikytis šv. žvilgsnio keliais aspektais į to meto lietu- Povilo metodų. Lenkų intrigoms ir šmeiž- vių išeivių bendruomenę. Žmogaus idėjų tams, kurie kartojosi išstisus šimtmečius jungtį su aplink vykstančiais socialiniais, Vatikane, reikėjo padaryti galą. Italų Dolce ekonominiais ir kultūriniais procesais ga- far niente ir prancūzų laissez faire laissez – lėjome pamatyti nagrinėdami Šveicarijos laisser passer – netiko sudinamizuotam katalikiškojo švietimo kontekstą XIX a. pasauliui. Kada karo Molochas be pasigai- pabaigoje–XX a. pradžioje, lietuvių stu- lėjimo rijo aukas, pavieni asmens ir tautos dentų veiklą Fribūro universitete ir dviejų privalėjo ginti savo Dievo duotas teises.“89 studentų kunigų asmeninius lūkesčiuis bei Kunigų aktyvumas laimėjo besikuriančiai laimėjimus. valstybei tikrai daug, tačiau ne visi, įsitrau- XIX a. pabaigoje įkurtas Fribūro uni- kę į politiko diplomato darbą, norėjo grįž- versitetas buvo šveicarų katalikų dvasi- ti prie ramaus pastoracinio darbo, kad ir ninkų ir vietos politinių veikėjų socialinio laisvoje Lietuvoje. Pats Vincas Bartuška, švietimo įgyvendinimo projektas, turėjęs nors niekada neapleidęs kunigystės, blaš- kėsi tarp šalių ir žemynų, du kartus grįžo į sujungti miesto savivaldos ir inteligentijos Ameriką, o Lietuvoje apsistojo tik 1928 m., siekius ugdyti jaunus, dorus ir išsilavinu- nors niekada nebedirbo tokio viešo darbo sius, katalikiškomis vertybėmis besivado- kaip Pirmojo pasaulinio karo metais. vaujančius mokslininkus ir piliečius. Įgy- Taigi, visuomeniški ir aktyvūs kuni- vendinti šią idėją buvo siekiama padedant gai stengėsi balansuoti tarp katalikiškojo tiek Katalikų Bažnyčiai, tiek tiesiogiai Po- švietimo jiems įdiegtų moralinių normų piežiui, tiek pasaulietinei valdžiai. Įsikūręs ir aršaus politinio laikotarpio padiktuotų ir sėkmingai veikiantis šis privatus katali- aktualijų. Nors nevienodai sėkmingai šis kiškas universitetas tapo unikaliu reiškiniu mišinys veikė asmeniniuose gyvenimuose, ne tik Šveicarijoje, bet ir visoje Europoje, daug pasitarnavo laisvos Lietuvos kūrybai taip pat greitai išpopuliarėjo tarp katalikiš- ir lietuviškos diplomatijos raidai. Švei- kojo jaunimo. carija buvo viena tų šalių, kurioje buvo Ne išimtis buvo ir tuometinės Rusijos ugdomi jaunųjų patriotų gebėjimai dirbti imperijos pakraščiuose gyvenantys lenkai valstybinį darbą, žinant, kad valstybę ga- ir lietuviai – paskutiniais XIX a. metais jie lima atkurti tik aktyviai veikiant ir skelb- vyko į Fribūrą studijuoti teologijos ir kitų tas idėjas įgyvendinant realioje politikoje. mokslų. Tam įtakos turėjo tiek prieinama Todėl XX a. pradžios išeivijai ši šalis buvo studijų kaina, tiek universiteto valdžios pa- vienas iš ypatingos reikšmės susibūrimo siryžimas priimti kuo daugiau užsieniečių centrų, aplinka, leidusi plačiai skleisti Lie- ir kurti europinį socialinės katalikybės ins- tuvos valstybingumo idėją. piruotą modernių tikinčiųjų judėjimą, tiek pačių lietuvybę atrandančių „jaunosios kartos“ kunigų atkaklumas siekiant moks- 89 V. Bartuška, 1937, p. 263. lo Vakarų Europoje. Studentų aktyvumas

172 reiškėsi ne tik akademiniame darbe, bet ir ka, Antanu Steponaičiu ir, žinoma, Vladu studentiškų organizacijų veikloje: pirmoji Daumantu. Pastarojo didžioji gyvenimo šveicariška buvo įkurta 1889 m., o lietu- aistra – knygų ir meno vertybių kolekcio­ viškoji – 1913 m. Čia telkėsi iš Lietuvos navimas – taip pat užgimė Fribūre ir jau atvykstantys intelektualai, kurie asmeninio 1919 m., tapdamas oficialiu Lietuvos vy- išsilavinimo ir laisvėjimo neįsivaizdavo be riausybės atstovu Šveicarijoje, jis turėjo Lietuvos laisvinimo ir jos vardo garsini- įspūdingą rinkinį. Abiejų draugų straips- mo. Pirmojo pasaulinio karo metais stu- niai, vertimai, piešiniai ir žodinės diskusi- dentiškų organizacijų narių veikla išsiplėtė jos buvo Lietuvos kūrimas ir tapsmas šios iki karo belaisvių šelpimo, Lietuvos atsto- šalies piliečiais vienu metu. vavimo tarptautinėje politikoje ir politikos Unikalių progų sukūrimas ir jų išnau- formavimo Lietuvoje. dojimas – tai sėkmės galimybė ne tik žmo- Analizuodami Juozo Purickio ir Vlado nių, bet ir valstybių gyvenime, o savito Daumanto-Dzimidavičiaus veikimą Fri- kelio radimas ir laimėjimas sunkiose ar net būro universitete ir kitose lietuviškose bei beviltiškose situacijose – neeilinių asme- tarptautinėse organizacijose, matome, kad nybių tikslai. Pasakodami Lietuvos vals- be biografinio dėmens šių draugijų veiks- tybės atkūrimo sėkmės istoriją neturėtume mus ir laimėjimus gali būti sunku įvertinti. pamiršti, kad standartų laužymas daugelio J. Purickio nueitas kelias nuo pradedančio valstybininkų gyvenime reiškė pergales žurnalisto ir istoriko iki valstybės atstovo savo šaliai, tačiau dažnai – praradimus ir užsienyje ir Lietuvos užsienio reikalų mi- pasimetimą asmeniniame gyvenime. Todėl nistro glaudžiai siejasi tiek su asmeniniais nuosekli, sąžininga ir nuoširdi jų istorijų gabumais, tiek su Šveicarijoje sutiktais rekonstrukcija turėtų būti prasmingas Lie- žmonėmis – Juozu Gabriu, Vincu Bartuš- tuvos ir jos kūrėjų įamžinimas.

BIBLIOGRAFIJA

Altermatt U., 2009 – U. Altermatt, Die Univer- Clavien A., 1993 – A. Clavien, Les Helvétistes. sität Freiburg auf der Suche nach Indentität, Fri- Intelectuels et politique en Suisse romande au début bourg, 2009. du siècle, Lausanne, 1993. Altermatt U., Späti Ch., 2009 – U. Altermatt, Dementavičius J., 2015 – J. Dementavičius, Ch. Späti, Die zweisprachige Universität Freiburg, Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos Fribourg, 2009. politinės minties istorija, Vilnius, 2015. Aleksandravičius E., 1991 – E. Aleksandravi- Demm E., 2002 – E. Demm, Ostpolitik und Pro- čius, „Politiniai lietuvių siekiai 1863–1914 m.“, in: paganda im Ersten Weltkrieg, Frankfurt am Main, 2002. Metmenys, Vilnius, 1991, Nr. 61, p. 22–41. Eidintas A., 1996 – A. Eidintas, „Skandalingieji Autorités. Professeurs et Étudiants – Autorités. Juozo Gabrio-Paršaičio darbai“, in: Lietuvių atgimi- Professeurs et Étudiants. Université de Fribourg mo istorijos studijos, t. 8, Asmuo: tarp tautos ir vals- (Suisse), Fribourg, in: Archives de la Bibliothèque tybės, p. 407–450. cantonale et universitaire de Fribourg, f. J 9919, Eidintas A., 1992 – A. Eidintas, Slaptasis lietu- 1891–1920. vių diplomatas, Vilnius, 1992. Barthélemy D. O. P., 1991 – D. Barthélemy O. P., Gabrys J., 1910 – J. Gabrys, Geografijos vado- Idéologie et Fondation, 1991. vėlis skiriamas Lietuvos mokyklai, [S. I.: s. n.]. 1910.

173 Gabrys J., 1920 – J. Gabrys, Vers l’indépendan- studijos, t. 8, Asmuo: tarp tautos ir valstybės, 1996, ce lituanienne: faits, impressions, souvenirs 1907– p. 321–350. 1920, Lausanne, 1920. Miknys R., 1991 – R. Miknys, „Vilniaus auto- Gabrys J., 2007 – J. Gabrys, Tautos sargyboj, nomistai ir jų 1904–1905 m. Lietuvos politinės au- Vilnius, 2007. tonomijos projektai“, in: Lietuvių atgimimo istorijos Gaigalaitė A., Žeimantienė J., 2004 – A. Gai- studijos, t. 3, Lietuvos valstybės idėja (XIX a.–XX a. galaitė, J. Žeimantienė, Juozas Purickis-Vygandas, pradžia), Vilnius, 1991. Vilnius, 2004. Miknys R., Motieka E., 1990 – R. Miknys, Gailius B., 2008 – B. Gailius, Nusikaltimai E. Motieka, „Tautiškoji lietuvių demokratų partija: „Prie Smetonos“, Vilnius, 2008. idėjinės-politinės kūrimosi aplinkybės“, in: Lietuvių Hauser C., 1990 – C. Hauser, Le Jura et L’Uni- atgimimo istorijos studijos, t. 1, Tautinės savimonės versité de Fribourg: 1889–1974: histoire d’un ray- žadintojai: nuo asmens iki partijos, Vilnius, 1990, onnement, Fribourg Suisse, 1990. p. 80–125. Histoire de l’Université de Fribourg Suisse, Motieka E., 1996 – E. Moteika, Didysis Vilniaus 1991 – Histoire de l’Université de Fribourg Suisse Seimas: Mykolo Römerio 120-osioms metinėms, 1889–1989, éd. par R. Ruffieux et al. [...], t. 3, Fri- t. 11, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, bourg, 1991. 1996. Hroch M., 2012 – M. Hroch, Mažosios Europos Mulevičiūtė J., 2001 – J. Mulevičiūtė, Moder- nizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje, tautos, Vilnius, 2012. 1918–1940, Kaunas, 2001. Kebeikis H., 2003 – H. Kebeikis, „Pašto ženklai, Python F., 1989 – F. Python, „La doctrine so- aplenkę laiką“, in: Literatūra ir menas, Nr. 2946, ciale de l’église dans l’enseignement à l’Université 2003. de Fribourg. Approche thématique et essai de pério­ Le mouvement chrétien-social en Suisse roman- disation, 1889–1956“, in: Schweizerische Kirchen- de 1891–1949 – Le mouvement chrétien-social en geschichte / Revue d’histoire ecclésiastique Suisse, Suisse romande 1891–1949, ed. Ronald Ruffieux, Freiburg, 1989, p. 83–119. Fribourg, 1969. Pukienė V., 2004 a – V. Pukienė, „Vilniaus vys- Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 3, 1991 – kupo klausimas 1917–1918 metais“, in: Istorija, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 3, Lietuvos 2004, t. 62, p. 48–55. valstybės idėja (XIX a.–XX a. pradžia), Vilnius, Pukienė V., 2004 b – V. Pukienė, „Lietuvių orga- 1991. nizacijos Šveicarijoje 1916–1918 metais“, in: Visuo- Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, 1994 – tinė istorija Lietuvos kultūroje: tyrimai ir problemos, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Atgimimas Vilnius, 2004, p. 99–108. ir Katalikų bažnyčia, Vilnius, 1994. Pukienė V., 2006 – V. Pukienė, „Katalikų socia­ Lietuvos istorija, t. 10, 2013 – Lietuvos istorija, linis veikimas Kaune XX amžiaus pradžioje: katali- t. 10, 1 d., Nepriklausomybė (1918–1940), Vilnius, kiškoms draugijoms – 100 metų“, in: Lietuvių katali- 2013. kų mokslų akademijos metraštis, Vilnius, 2006. Lopata R., 1992 – R. Lopata, „Lietuvių politi- Pukienė V., 2008 – V. Pukienė, „Voronežas – lie- nės grupuotės ir Lietuvos atstovavimo problema tuvių švietimo židinys Rusijoje Pirmojo pasaulinio 1914–1916 m.“, in: Lietuvos istorijos metraštis 1992 karo metais“, in: Istorija, 2008, t. 70, p. 17–27. metai, Vilnius, 1994. Pukienė V., 2013 – V. Pukienė, Prelatas Kons- Lopata R., 1996 a – R. Lopata, Valstybingumo tantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija, raida 1914–1918 metais, Lietuvių atgimimo istorijos Vilnius, 2013. studijos, t. 9, Vilnius, 1996. Senn A. E., 1977 a – A. E. Senn, „The activity of Lopata R., 1996 b – R. Lopata, „Tipas apskritai Juozas Gabrys for Lithuania’s Independence, 1914– labai dar įtariamas, bet reikalingas“. Baronas Frie- 1920“, in: Lituanus, 1977, vol. 23, no. 1, [prieiga in- drichas von der Roppas ir Lietuvos valstybingumo ternetu], in: http://www.lituanus.org/1977/77_1_02. atkūrimo planai“, in: Lietuvos atgimimo istorijos htm, [2016-02-26].

174 Senn A. E., 1977 b – A. E. Senn, „The Entente Sur la préparation et les vingt-cinq premières and the Polish Question 1914–1916“, in: Jahrbücher années, 1991 – Sur la préparation et les vingt-cinq für Geschichte Osteuropas, Neue Folge, Bd. 25, premières années. Correspondance Schorderet- H. 1, 1977, p. 21–33. Python, éd. par D. Barthélemy, Fribourg: Éditions Senn A. E., 1992 – A. E. Senn, Lietuvos valsty- Universitaires Fribourg, 1991. bės atkūrimas 1918–1920, Vilnius, 1992. Staliūnas D., 2000 – D. Staliūnas, Visuomenė be Senn A. E., 1996 – A. E. Senn, „Antanas Viskan- universiteto?: (aukštosios mokyklos atkūrimo pro- tas: a Lithuanian with Polish friends“, in: Lietuvos blema Lietuvoje: XIX a. vidurys – XX a. pradžia), atgimimo istorijos studijos, t. 8, Asmuo: tarp tautos Vilnius, 2000. ir valstybės, 1996, p. 312–320. Vaitkevičius A., 1998 – A. Vaitkevičius, prane- Skirius J., 1996 – J. Skirius, „Lietuvos ir JAV šimas „Vladas Daumantas – prisiekęs vertėjas ir fa- santykiai Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 me- tališkas kolekcionierius laikinojoje sostinėje“, skai- tais“, in: Istorija, 1996, t. 34, p. 98–113. tytas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių Skirius J., 2002 – J. Skirius, „JAV suteikto tarp- mokslų fakulteto Istorijos katedros mokslinėje kon- tautinio pripažinimo Lietuvai problema“, in: Ju- ferencijoje, 1998 vasario 8–9 d., VDU SR, Kaunas. risprudencija, 2002, t. 33 (25), p. 42–52. Vaitkevičius V., 2003 – V. Vaitkevičius, „Vladas Skirius J., 2004 – J. Skirius, Julius J. Bielskis Daumantas“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, (1891–1976). Gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lie- t. IV, Vilnius, 2003. tuvai: JAV lietuvių veikėjas ir diplomatas, Chicago, Žaltauskaitė V., 1996 – V. Žaltauskaitė, „Apie 2004. lietuvybės idėją kunigo Juozo Tumo-Vaižganto pa- Skirius J., 2010 – J. Skirius, Lietuvos ir Jungti- žiūrose iki 1904 m.“, in: Lietuvių atgimimo istorijos nių Amerikos Valstijų ryšiai XX amžiaus pirmojoje studijos, t. 8, Asmuo: tarp tautos ir valstybės, Vil- pusėje, Vilnius, 2010. nius, 1996, p. 248–260. Sliesoriūnas F., 1999 – F. Sliesoriūnas, „Mari- Žaltauskaitė V., 2001 – V. Žaltauskaitė, „Dva- ja Andziulytė-Ruginienė – pirmoji istorijos mokslų sininkijos kartų konfliktas (retorika ir turinys)“, in: daktarė“, in: Istorija: Lietuvos aukštųjų mokyklų Darbai ir dienos, t. 28, 2001, p. 243–253. mokslo darbai, Nr. 42, 1999, p. 30–37.

THE UNIVERSITY OF FRIBOURG AND THE MEANING OF LITHUANIAN EMIGRES’ ACTIVITY IN SWITZERLAND AT THE BEGINNING OF THE 20TH CENTURY Monika Šipelytė Summary The activity of Lithuanian emigres in Switzerland un- interested in the high ranking clergy who were study- til 1918 still lacks attention of Lithuanian historians. ing in Fribourg before and during the World War I. If we wanted to analyse the development of Lithua­ Thirdly, it is very important to highlight the input of nian organizations before World War I, we should each person who had participated in the activities consider three different aspects, examining them in of these organisations and had been leading them to parallel. Firstly, we ought to analyse the social and success. In this analysis we have chosen two persons cultural environment in which these organisations to represent this perspective: Dr. Juozas Purickis and started their activities. In this case, the context is the Vladas Daumantas-Dzimidavičius. environment of the Catholic University in Fribourg, The University of Fribourg, which was Switzerland. Secondly, we should examine the seg- established in 1889 by the Catholic clergy and ments of society, which were the most enthusiastic local authorities, became a popular place to study concerning the actions towards the cultural and po- theology as well as humanities from the very litical independence of Lithuania. Therefore, we are beginning of its operation. The young people from

175 all over Europe gathered in this university to gain organizations and their development. Lithuanian knowledge and respond actively to the challenges students in Switzerland participated in the of modern society. Lithuanians, who belonged to endowment of prisoners of war and in the works of the Western part of Russian Empire back then, also pro-Lithuanian press. The young priests, who came travelled to Fribourg for their studies from the first in touch with Lithuanian Information Office and its years of the 20th century. The period of the years chief dr. Juozas Gabrys, soon joined this organization 1913–1918 was very intense in the life of Lithuanian and began to participate in various Lithuanian and student organizations because several of them were international assemblies. Moreover, Juozas Purickis established, reorganized and even expanded. and Vladas Daumantas distinguished themselves in The works of these associations were influential the creation of symbols of the state and in making not only in local Lithuanian student community, projects for future Lithuania’s statehood, which soon but also in the activities of other Lithuanian became a visible reality.

Įteikta 2016 03 14 Parengta skelbti 2016 04 15

176