LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA MUZIKOS FAKULTETAS
DAINAVIMO KATEDRA
GABRIELĖ KUPŠYTĖ
JULES MASSENET OPERA „WERTHER“: CHARLOTTE’S VAIDMUO IR JO INTERPRETACIJOS
Jules Massenet opera “Werther”. A character study of Charlotte
MAGISTRO BAIGIAMASIS RAŠTO DARBAS
Darbo vadovė – doc. dr. Tamara Vainauskienė
Vilnius 2018
SUMMARY
Gabrielė Kupšytė
Jules Massenet opera “Werther”: A CHARACTER STUDY OF CHARLOTTE
The role of Charlotte in his opera to this day is recognized as one of the most challenging and difficult roles in the repertoire of a mezzo soprano. Detailed analysis of her character will aid in understanding and preparing not only this, but also other roles of XIXth century France operas. The object of the thesis: the character of Charlotte in J.Massenet’s opera “Werther”. The aim of the thesis: to analyze the character of Charlotte and her musical characterization in the dramaturgic and musical context of the opera. Problematic question of the thesis: does Charlotte from J.Massenet’s opera is leading role? The objectives of the thesis: To introduce the structure, dramaturgy and musical style of “Werther”; To analyze Charlotte’s musical and vocal characteristics; To study and compare Charlotte’s arias and its audio/video recordings; to clarify J.Massenet vocal style; Methods used in the research: analysis of specialized literature, reviews, opera scores, audio/video recordings, personal experience of the author of thesis. The first part of the thesis addresses various aspects of J.Massenet’s “Werther” drame lyrique tendencies. Special attention is given to the opera dramatic adaptation of J.Goethe’s novel The Sorrows of Young Werther. J.Massenet’s vocal style is also presented. The second part of the thesis analyzes the role of Charlotte and her extensive letter scene and arietta after in the opera. It has been proven that with the help of various musical means the composer makes her the central character of the story. Her letter scene Qui maur- rait dit la place acts as one of the most important dramaturgic pinnacles in the opera. This aria is a mix of main music ideas, themes, intonations and harmonies, and it conveys the main idea of the opera – the transformation of one’s soul and heart through love. Special attention is given to the bond between poetic and musical text, and it is explained that even though the aria contains virtuosic melodies, every twist and turn of the vocal line acts as a mean for de- veloping the character. Furthermore, various vocal challenges that every singer faces when
preparing the role of Charlotte are discussed. In addition, an overview of the most prominent audio recordings of the two arias from XXth and XXIst century singers is presented. Therefore, the opera and the letter scene of Charlotte are extraordinary pieces of drama lyrique. This opera has been attracting the attention of the most well known opera theatres in the world.
TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………….…………3 1. J.MASSENET OPERA „WERTHER”………………………..………..5 1.1. Operos sukūrimo istorija………………………………………………………….8 1.2. Operos libreto literatūros šaltinis Johanno Wolfgango von Goethės „Die Leiden des jungen Werther”…………………………………………………………………..…..10 1.3. Operos „Werther” struktūra ir dramaturgija……………………………..………14 1.4. Operos vokalinio stiliaus ypatumai…………………………….………………..17 2. J.MASSENET OPEROS DRAMATURGIJOS, CHARLOTTE’S VAIDMENS IR JOS INTERPRETACIJŲ ANALIZĖ……….….…………20 2.1. Operos dramaturginė analizė……………………………………..…………..…21 2.2. Vaidmens muzikinė ir vokalinė analizė…………………………………………28 2.2.1. Charlottės laiško scena: „Werther!Qui m'aurait dit la place”…………….…..35 2.2.2. Arija „Va! laisse couler mes larmes”………………………………….………41 2.3. Ryškiausios vaidmens interpretacijos……………………………………….…..42 IŠVADOS………………………………………………………………………..…..49 LITERATŪROS SĄRAŠAS……….……………………………………………..…50 ŠALTINIŲ SĄRAŠAS………………………………………………………………52 PRIEDAI…………………………………………………………………………….54
2 ĮVADAS
Temos aktualumas ir naujumas. Jules Massenet opera „Werther” užima reikšmingą vietą XIXa. operos žanro raidoje. Jo operos - vienos žymiausių lyrinės operos pavyzdžių. Pasirinktas buitinis, prastuomenės gyvenimo siužetas, vaizduojantis nesupoetintus jausmus - išryškina Prancūzų muzikos natūralizmo bruožus. Charlottės vaidmuo operoje „Werther” iki šiol išlieka vienu sudėtingiausių, jausmin- giausių ir tragiškiausių mecosoprano repertuare. Jules Massenet vokalinis stilius, tapo tikru iššūkiu dainininkėms. Darbo autorė, pati ruošia Charlottės vaidmenį, todėl šis baigiamojo meno projekto rašto darbas, padės dar labiau įsigilinti į personažą ir tai lėmė temos pasirinkimą. Taip pat, temos pasirinkimą įtakojo ribotas specializuotos literatūros lietuvių kalba kiekis, tiek apie Jules Massenet operas, tiek apie operą „Werther”. Pasirinktu analizei Charlottės vaidmeniu, darbo autorė sieka atkreipti dėmesį į vieną emocingiausių, reikalaujančių aukšto meistriškumo muzikos literatūros pavyzdžių operos istorijoje. Detali arijų ir vaidmens analizė autorei ir kitiems dainininkams, padės rengiant Charlottės vaidmenį. Tyrimo objektas. Charlottės vaidmuo, J.Massenet operoje „Werther”. Tyrimo tikslas. Įvairiais požiūriais išanalizuoti Charlottės vaidmenį ir jo interpretacijas J.Massenet operoje „Werther”. Probleminis klausimas. Ar operoje ,,Werther”, vedantis personažas yra Charlottė? Tyrimo uždaviniai: • aptarti operos sukūrimo istoriją, libreto šaltinį, struktūrą ir dramaturgiją; • išaiškinti J.Massenet vokalinio stiliaus ypatumus; • išnagrinėti Charlottės vaidmenį muzikiniu, vokaliniu bei dramaturginiu požiūriais; • aptarti ryškiausias vaidmens interpretacijas. Tyrimo metodai: • audio ir video įrašų analizė; • istorinis metodas; • literatūros ir šaltinių nagrinėjimas; • lyginamoji analizė; • klavyro analizė; 3 Literatūros apžvalga. Rašant šį darbą, autorė rėmėsi specializuota literatūra anglų, prancūzų kalbomis ir straipsniais apie Jules Massenet kūrybą ir jo operas: Samson J. The Cambridge History of Nineteenth-Century Music (UK, 2001), Steen M. Straipsnis: More Great Operas, (2016), Huebner S. Massenet and Wagner: Bridling the Influence (UK Cambridge Opera Journal Vol. 5, No. 3, 1993), Huebner S. French Opera at the Fin de Siècle: Wagnerism, Nationalism and Style (UK, 2004), Sondrup S. Wertherism and Die Leiden des jungen Werther, European Romanticism: Literary Cross - currents, Modes, and Models (USA, 1990). Kiti informaciniai šaltiniai yra: Youtube, operos libretas, internetiniai straipsniai (In Focus. Jules Massenet, Werther.; Milnes R. Werther, 2002m.; Met Operas. Musical Highlight Werther). Darbo struktūra. Šį magistro baigiamąjį darbą sudaro įvadas, du skyriai, kurie dalomi į poskyrius. Pirmajame apžvelgiama ir išanalizuojama J.Massenet opera „Werther”: sukūrimo istorija, analizuojamas operos libreto literatūros šaltinis (J.Goethės „Die Leiden des jungen Werther”), apžvelgiama operos struktūra ir dramaturgija, bei aptariami operos vokaliniai ypatumai; antrajame - operos dramaturginė analizė, pateikiama Charlottės vaidmens charakteristika ir detali jos arijų analizė bei išnagrinėtos ryškiausios intrepretacijos. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, literatūros bei šaltinių sąrašai ir 3 priedai: Charlottės dviejų arijų natos ir operos ,,Werther’’ orkestro sudėties vizualinis paveiksliukas.
4 1. J.MASSENET OPERA „WERTHER”
Apie 1850m, šalia didžiojo „grand opéra“ žanro, kuriam būdinga monumentalumas, istorinis herojinis siužetas, didelės masinės choro ir orkestro partijos, aukštų dorovinių bei visuomeninių idealų siekis, dramatiškas būties suvokimas, - susiformuoja dar viena prancūzų operos rūšis – lyrinė opera, kurios centre – meilės drama.1 Tai buvo puiki atsvara to meto grandiozinėms vokiečio G.Meyerbeerio operoms: Les Huguenots (1836), L'Africaine (1864) ir Le prophète (1849). Lyrinėje operoje, pagrindinis dėmesys skiriamas lyrinei tematikai, meilės dramoms. Kaip ir komiškosios operos, jos žavesio ir patrauklumo esmė yra melodija. Muzikos išraiškingumas kyla iš chromatizmų, netradicinio ritmo (9/8 arba 12/8), ilgų, lyrinių melodijų ir „švelnių” kadencijų. Siužeto pagrindą sudaro romantinė drama ar fantazija, o apimtis didesnė nei komiškosios operos, tačiau mažesnė nei tipiškos didžiosios operos.2 Dramaturgijos ir muzikinės išraiškos prasme, prancūzų lyrinė opera buvo priešinybė didžiajai operai. Anot muzikologo V.Gerulaičio, lyrinėje operoje „didžiausias dėmesys skiriamas paprastiems bendražmogiškiems pergyvenimams, naudojamos buitinės muzikos intonacijos ir ritmai, siekiama veiksmo vieningumo, naudojami leitmotyvai. Dominuoja lyrinė, paprasta muzikinė kalba. Vyrauja arijozinė, romansinė melodika, dainingas rečitatyvas, dainos, šokio, maršo žanrai.”3 Šių operų libretams dažnai pasirenkami žymūs klasikinės literatūros siužetai, meilės dramos iškeliamos aukščiau visuomeninių bei filosofinių idėjų. Dauguma šių operų pastatė Paryžiuje įkurtas „Theatre lyrique” teatras.
Pirmoji šio žanro opera buvo Charles Gounod (1818-1893) Faust (1859), pirmiausiai pastatyta kaip opéra comique (su kalbamaisiais dialogais), o vėliau autoriaus perkurta lyrinės operos stiliaus melodijomis su rečitatyvais. Antroji kompozitoriaus opera - Roméo et Juliette (1865), bei kitų kompozitorių: Georges Bizet (1838-1875) - Les pêcheurs de perles (1863), Ambroise Thomas (1811-1896) - Mignon (1866) ir Hamlet (1868), Jules Massenet (1842-1912) - Manon (1884) ir Werther (1886).
1 Tauragis A.,Ulienė E. Opera/Muzikos enciklopedija, t. 3.Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 2007, p.25.
2 Longyear R. Nineteenth-Century Romanticism in Music.Second edition. USA: Englewood Cliffs, N.J.:Prentice-Hall 1969, p.139-140.
3 Gerulaitis V. Muzikos stilių raida: istorinė apybraiža. Vilnius: Muzikos švietimo centras 1994, p.94. 5 Lyrinės operos muzikinę erdvę praplėtė Camille Saint-Saëns (1835-1921), biblinio siužeto didžiosios operos atmaina - Samson et Dalila, (1877), Léo Delibes (1836-1891) rytietiško siužeto Lakmé (1883). Pasak A.Vilkelienės, „lyrinei operai netrūksta teatriškumo, buitinio bei socialinio fono aiškumo, o joje vyraujantis ypatingas jausmų supoetinimas, paskatino muzikos subtilumą, gilų psichologiškumą.”4 Galima sakyti, kad lyrinė opera, kaip ir komiškoji, į teatro sceną iškėlė ne žymią istorinę ar išskirtinę, ypatingą asmenybę, bet paprastą, eilinį žmogų. Pasirinkus buitinius, prastuomenės gyvenimo siužetus, vaizduojant meniškumo sumetimais mažai arba visai nesupoetintus bei nesukilnintus jausmus, prancūzų operose išryškėjo natūralizmo bruožai. Jie pasireiškė žymiojoje G. Bizet operoje Carmen (1875). 5 Jules Emile Frederic Massenet [Žiulis Emilis Frederikas Masné] - (1842-1912) labiausiai žinomas dėl savo operos Manon, tačiau kita jo opera Werther, - dar vienas kompozitoriaus šedevras. Opera paremta Johann Wolfgang von Goethės novele - Die Leiden des jungen Werthers („Jaunojo Verterio kančios”). J.Goethė, parašė šį jautrų, tragišką romaną iš savo patirtos, nelaimingos meilės istorijos su susižadėjusia Charlotte Buff iš Veclaro miesto ir draugo Jeruzalemo tragiškų išgyvenimų; ir tuo metu galvojo apie savo paties savižudybę.
J.Massenet, buvo garsus pedagogas Paryžiaus Konservatorijoje, turintis daug žymių mokinių. Kompozitoriaus sukūrė apytikriai 25 operas. Visose operose, kompozitorius naudojo platų spektrą siužetų ir veiksmo vietų, tai rodo jo kūrybos visapusiškumą: naudojami Rytietiški motyvai operoje Le Roi de Lahore (1877), ispaniška dvasia tvyro- Le Cid (1885). Jules Massenet panaudojo biblijinį siužetą operoje Herodiade (1881), senovės egiptiečių - operoje Cleopatre (1912) ir seną graikų legendą operoje Les Erinnyes (1873). Bandė sukurti vagnerišką muzikinę dramą operoje Esclarmonde (1889). Operose Cendrillon (1899), Griselidis (1901) ir Le Jongleur de Notre Dame (1902) naudojo mistinius, pasakų siužetus. Opera Manon veiksmas vyksta XVIIIa. Prancūzijoje, Werther - XVIIIa. Vokietijoje, ir opera Thais - IVa. Egipte. 6
4 Vilkelienė A. Opera: istorija, teatrai, libretai, solistai, kompozitoriai. Vilnius: ,,Kronta” 2000, p24.
5 Tauragis A. Ulienė E. Opera/Muzikos enciklopedija:t.3Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 2007, p.23-28.
6 Samson J. The Late Romantic Era. From the mid 19-th century to World War II. UK:Palgrave Macmillan 1991, p.808-814. 6 Savo operinėje kūryboje, naudodamas daug skirtingų periodų ir istorijų, J.Massenet išsaugojo savo kompozitoriaus identitetą, kurio stiliaus ir technikos panašumų, galėtume ieškoti Ch.Gounod ir R.Wagnerio kūryboje. Daugumoje operų, galima įžvelgti lengvos erotikos, kitose - religinį išaukštinimą, dar kitose - švelnų lyrizmą ir susiliejantį jautrumą. Pagrindinis kūrybos principas slypi melodijoje, kaip Donald Jay Grout kartą pasakė: „<…> pagrindinė savybė: lyrinė, švelni, prasiskverbianti, saldžiai jausminga, suapvalinta kontūruose, tiksli, bet niekada griežta interpretuojant tekstą, sentimentali, dažnai melancholiška, kartais šiek tiek vulgari, bet visuomet labai žavinga.” 7 J.Massenet muzika - skaidri, aiški, melodinga ir elegantiškai ekspresyvi. Ši melodija apsprendžia ir visą teksą. Harmoninis pagrindas pripildytas delikatumo, puikiomis instrumentų naudojimo spalvomis, ir kiekviena kūrybos detalė atskleidžia kompozitoriaus meistriškumą. Kompozitoriaus orkestruotė šviesi ir negausi, tačiau pilna spalvų ir kontrastų. Svarbūs mediniai pučiamieji, išsiskiria tamsesnė spalva. Svarbūs orkestro emociniai taškai, operoje Werther yra: suskambantys pirmieji preliudo taktai, ir intermezzo tarp III ir IV veiksmų. 8 G.Fauré nemėgo J.Massenet „vulgarių ir aistringų rašliavų”, tačiau kompozitorius M.Shaw teigė, „<…> kai Massenet atsitraukia nuo netikrumo ir retorikos pasinerdamas į atvirumą, vaikišką nuoširdumą ir meilę, jis tampa labai žavingu”. 9 Opera Werther - keturių veiksmų opera, kurios libretą parašė Edourad Blau (1836-1906) - dramaturgas ir libretistas, dirbo taip pat su G.Bizet ir J.Offenbach; Paul Milliet (1855- 1924) - dramaturgas dirbęs Paryžiuje, ir Georges Hartmann (1843-1900) - libretistas ir muzikos leidėjas.10 Operos pagrindinis veikėjas - vyro personažas Wertheris. Wertheris - jaunas poetas, kuris XVIIIa. mieste Veclare, nusižudo dėl tragiškos meilės Charlottei. Operoje galėtume išskirti dvi pagrindines idėjas: nesuprastos meilės psichologiniai efektai (Wertherio personažas) ir abejonės tarp meilės ir pareigos (Charlottės personažas). Operoje matome tipišką meilės trikampį: Wertheris, įsimyli susižadėjusią moterį Charlottę, pažadėjusią savo
7 Samson J. The Cambridge History of Nineteenth-Century Music. UK: Cambridge University Press 2001, p. 434-437.
8 In Focus. Jules Massenet, Werther. Prieiga per internetą:
9 Steen M. More Great Operas. UK: ePublished by M.Steen, Mattingley, 2016.
10 In Focus. Jules Massenet, Werther. Prieiga per internetą:
1.1. Sukūrimo istorija Vienas iš 3 operos libretistų Paul Milliet, tvirtino, kad operos Werther idėja kilo kelionėje traukiniu 1878m., kartu su J.Massenet leidėju George Harmann, diskutuojant apie naują libretą. Tačiau J.Massenet, pradėjo rašyti operai muziką tik 1885m.12 Opera nebuvo sukurta labai greitai ir sėkmingai, ir pats kompozitorius abejojo muzikos kokybe. Sklido gandai, kad pats J.Massenet norėjo sudeginti sukurtus operos eskizus, po to kai 1886m., pamatė R.Wagner operą Parsifal. Operą galiausiai užbaigė 1887m. liepą.13 Po Opéra-Comique teatro gaisro, operos premjera buvo atidėta keturiems metams, tačiau J.Massenet ėmė ieškoti solistų sąstato ir teatro, kituose Europos miestuose. Galiausiai operos Werther premjera įvyko Vienos „Wiener Hofoper” teatre, 1892 vasario 16d. Premjeroje Wertherio vaidmenį atliko belgas Ernest van Dyck14 (1861-1923), Charlottės - Marie Renard (1864-1939). Po vienuolikos mėnesių - Paryžiuje, pagrindines roles atliko Guillaume Ibos ir Marie Delna. Alberto ir Sophie vaidmenis atliko Max Bouvet ir Jeanne Laisné. Muzikos kritikas Darcours apie Marie Delna rašė: „Panelė Delna turi turtingą balsą, nuolankumą, ir kai ji dainuoja frazes, girdimas lengvas nerimas, kurio kitos solistės negali pasiekti, su savo kur kas didesne patirtimi. Ši jauna mergina dainuoja ir vaidina paprastai; gal būt, vieną dieną, kai ji turės patirties, ji padarys mažesnį efektą. Tačiau jos sukurta sąžininga
Charlottė, pakerėjo publiką.”15 Muzikos kritikui, patiko pirmosios vaidmens kūrėjos
11 In Focus. Jules Massenet, Werther. Prieiga per internetą:
12 Huebner S. Massenet and Wagner: Bridling the Influence. UK:Cambridge Opera Journal Vol. 5, No. 3, Cambridge University Press 1993. p.223– 38; p. 223– 24.
13 Huebner S. French Opera at the Fin de Siècle: Wagnerism, Nationalism and Style.UK: Oxford Uni- versity Press 2004, p.88.
14 Werner M. ,,His Werther is one of the most grandiose dramatic accents we have ever witnessed on stage; he main- tained a uniform balance from beginning to end, filling his role with spir- it and suffusing it with temperament. Peerless both in the delicate, lyrical moments as in the dramatic, agitated ones, Herr van Dyck garnered tremendous success for himself and for the composer whose work was newly injected with life yesterday.”Prieiga per internetą:
15 Darcours, ,,Les Théâtres’ ‘Mademoiselle Delna possède une voix pleine, généreuse, qui chante d’elle-même et donne à son phrase un accent que d’autres chanteuses ne sauraient obtenir avec un art beaucoup plus complet. Cette jeune fille chante et joue simplement; peut-être, le jour où elle aura du talent, fera-t-elle moins d’effet. En attendant, elle a fait de Charlotte une figure d’une juste expression qui a ravi le public.” Le Figaro 17 January 1893, p. 3 8 natūralumas ir nepatirtis, nes Delna reagavo į situacijas jaunatviškai ir natūraliai, tai suteikė reikiamo žavesio personažui. Charlottė, nebuvo matoma kaip specialiai sukurtas personažas mecosopranui. Iš pradžių, Opéra-Comique premjeriniam spektakliui, atrankos pirmenybė buvo teikiama vyresnio amžiaus sopranams. Kompozitorius turėjo rimų problemų, su premjeros solistų atranka: tenoras Gibertas dėl nestabilumo repeticijų metu, buvo pakeistas Charles Delma, kuris stipriai sirgo pasiruošimo metu, ir dėl jo buvo keičiama premjeros data. Kai kurie šal- tiniai teigia, kad po nesėkmingos 7 tenorų perklausos, J.Massenet buvo pasiryžęs perrašyti Wertherio tenoro partiją, baritonui Victor Maurel, nes manė, kad nei vienas tenoras negalės išpildyti rolės. Po to kai tenoras Guillaume Ibos, buvo patvirtintas premjeros sąstate, liko 26 dienos interpretacijos ir balso ištobulinimui, iki premjeros.16 Opera Werther buvo devintoji, pasiekusi sceną kompozitoriaus opera. Prieš Vienos premjerą kompozitorius laiške rašė: ,,Visi artistai susiję su Wertheriu, susirinko prie fortepijono. Kai režisierius Jahn ir aš įžengėme į kambarį, jie pamatė mus ir išraudo, sutikdami mus sveikinimais. Aš atsakydamas į šį jautrų gestą, pasisveikinau nusilenkdamas. Mūsų puikusis van Dyck, priėmė mane šiltai, ir tada aš sėdau prie fortepijono, šiek tiek nervingas ir matomai virpantis. Darbas buvo beveik paruoštas scenai. Visi dainininkai dainavo iš širdies, ir jų nuoširdžios interpretacijos, palietė mane ir paskatino atsirasti ašaroms mano akyse. Tas pats nutiko ir per orkestrinę repeticiją. Operos interpretacija, pasiekė tokią retą tobulybę, ir orkestras, - dabar delikatus, dabar triukšmingas - sekė visus balsų niuansus taip jautriai, kad aš negalėjau atsilaikyti nuo savo visiško susižavėjimo.17
16 Boyer G. ‘Courrier des Théâtres’, Le Figaro 21 November-December 1892, p.3-6.
17Werner M. ,,All the artists involved with Werther had gathered around the piano. As director Jahn and I entered the room, they saw us and rose as one man, bowing in greeting. I reciprocated this touching and respectful gesture with a bow of my own. Our excellent van Dyck embraced me warmly, and then I sat down at the piano, somewhat nerv- ous and visibly trembling. The work was practically ready to be staged. All the singers sang it by heart, and their warm-hearted interpretation repeatedly moved me to such an extent that tears welled up in my eyes. The same happened again at the orchestral rehearsal. The interpretation of the work had reached such a rare perfection, and the orchestra – now del- icate, now overwhelming – followed the nuances of the voices so closly that I could not refrain from manifesting my utter delight.” Prieiga per internetą:
Iki XIX a. vidurio, muzika dar niekada nebuvo taip glaudžiai susijusi su tapyba ir literatūra. Įvairių menų tarpusavio poveikis buvo išties ypatingas: operos kūrėjai ieškojo siužetų literatūroje, dainų kūrėjus įkvėpdavo eilėraščiai. J.Goethės, psichologinis romanas Die Leiden des jungen Werthers („Jaunojo Verterio kančios”), parašytas 1774m., ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu ir tapęs itin sensacingu ir reikšmingu kūriniu. Romane atskleistas jautrios asmenybės, tipiško sturm and drang („audros ir veržimosi’’), literatūros herojaus konfliktas su tikrove. J.Goethės Wertheris - paprastas ir doras jaunuolis, tačiau be galo jautrus. Įkvėpimo rašytojas sėmėsi iš savo asmeninių ir draugo Jeruzalemo išgyvenimų. 1772m., atvykęs į Veclarą atlikti praktikos, autorius susipažino su sekretoriumi Kestneriu ir pamilo jo sužadėtinę Lotę. Iš pradžių jis slėpė savo jausmus, bet paskui negalėjo ištverti ir pabėgo iš miestelio, palikdamas tik atsisveikinimo raštelį. Netrukus jis sužinojo, kad jo pažįstamas Jeruzalemas, buvo taip pat įsimylėjęs svetimą moterį, tačiau paprašytas jos nebelankyti, pasiskolinęs iš Kestnerio šautuvą, nusišauna. J.Goethė kurdamas novelę, išgyveno pasaulėžiūros krizę, pereidamas nuo krikščioniško supratimo prie panteizmo ir gamtos. Jis protestavo prieš visuomenę ir kultūrą, skelbadamas individo teises ir paprastumą.18 Romanas parašytas epistoline (laiškų forma), suteikianti iššskirtinę galimybę gilintis į vieno veikėjo psichologiją. Laiškų forma panaši į rašomo dienoraščio, nes atvirai, nieko neslepiant išsakomos mintys ir jausmai. Todėl galime stebėti, kaip kinta herojaus dvasinė būsena. Romano pradžioje jis yra laimingas, - džiaugiasi gamtos grožiu ir aplinka, kuri jį supa. Vėliau, po pažinties su Lote, jo asmenybė ima keistis: nebedžiugina jo taip mylima gamta, ima abejoti žmonėmis ir supančia aplinka. Jis save apibūdina kaip nelaimingą žmogų, kuriuos seniau žmonės vadindavo velnio apsėstaisiais. Jaunuolis nebesupranta, kas su juo vyksta, neberanda sau vietos, nesusitvarko su jausmų antplūdžiu ir galiausiai užsidaro viduje. Wertheris pamilęs Lotę, neturi pakankamai jėgos ir noro savo aistrai suvaldyti, kaip ir jėgos Lotei pavergti. Kita vertus, jis nėra nesąžiningas ir savanaudis, kad savo konkurentą įveiktų
18Prieiga per internetą:
11 Amžininkai žvelgė į Wertherį tik teigiamai, jiems atrodė, kad Wertheris yra idealus žmogus, priverstas gyventi netikusioje visuomenėje. Wertheris buvo laikomas genijumi, gamtos žmogumi, kuris nori pasitraukti iš gyvenimo ne dėl to, kad per silpnas gyventi, bet dėl to, kad jis per daug kilnus, kad galėtų išgyventi menkų žmonių visuomenėje.19 J.Goethė buvo susijęs su sturm and drang Europos rašytojų judėjimu, kurie kūryboje naudojo „sutirštintus” scenarijus ir emocingas subjektų reakcijas, kad išreikštų jaunų žmonių patyrimus XVIIIa., paskutiniaisiais dešimtmečiais. Kaip S.Huebner pažymi: Die Leiden des jungen Werthers yra „vidinė drama, kuri nepaliaujamai artinasi į vis tamsėjantį horizontą.”20 J.Goethė apie savo darbą rašė: „Aš sudėjau novelėje visą aistrą, nes nėra didelio skirtumo tarp gyvenimo ir grožinės lietaratūros”.21 Ir šis emocinis proveržis privedė prie „Wertherio karštinės”, kuri kilo po išleidimo. Naujojo romano poveikis buvo toks stiprus skaitytojui, kad net buvo susijęs su pagausėjusiomis jaunų moterų ir vyrų savižudybėmis to meto Vokietijoje ir Prancūzijoje. Novelės įtaka turėjo ir ne tokias liūdnas pasėkmes, kaip pavyzdžiui išleista kvepalų linija, duonos dėžutės ar porcieliano linija su Wertherio vardo inicialais. 22 Die Leiden des jungen Werthers romanas buvo pritaikytas scenai kaip opera ir kaip pjesė anksčiau nei J.Massenet versija. Dauguma kūrinio adaptacijų operai, kilo iš Italijos: Vincenzo Pucitta Werter e Carlotta (1802), Nicola Benvenuti Il Werther (1811), Carlo Coccia Carlotta e Werther (1814), Mario Aspa Carlotta e Werter (1849), Raffaele Gentili Werther (1862) ir kt., tačiau jų siužeto pritaikymo meistriškumas ir originalumas gana abejotini. 23 Operos libretistai suprato, kad XIXa. opera negali būti įsivaizduojama kaip vienas didelis monologas, be meilės intrigų, todėl kai kurios situacijos ar personažai yra sukurti libretistų. J.Massenet muzikinė adaptacija buvo pirmoji prancūzų kalba, gal būt dėl liūdnos istorijos ir struktūros. J.Goethės romano siužetas operoje Werther, adaptuotas gana laisva interpretacija. Sophie personažas yra sugalvotas libretistų, taip pat paskutiniame veiksme
19Prieiga per internetą:
20 Huebner S. French Opera at the Fin de Siècle: Wagnerism, Nationalism and Style.UK: Oxford Uni- versity Press 2004, p. 113
21 Bald M. Banned Books: Literature Suppressed on Religious Grounds: Revised Edition. New York: Infobase Publishing 2014, p.315.
22 Sondrup S. Wertherism and Die Leiden des jungen Werther, European Romanticism: Literary Cross - currents, Modes, and Models. USA Detroit: Wayne State University Press 1990, p.165.
23 Cristea S.’The Fortunes of ‘Werther’ in Italy’, Collected Essays on Italian Language & Li terature Presented to Kathleen Speight . Manchester: Manchester University Press 1971, p.227 – 257. p.248 – 249. 12 Charlottės ir Wertherio susitikimas mirties scenoje. Romane Wertheris miršta vienas. Goethės novelėje, Wertheris matomas kaip jaunas menininkas, romantiškas melancholikas, beviltiškai įsimylėjęs Charlottę, kuri yra susižadėjusi, ir vėliau išteka. Wertheris rašo laiškus savo draugui Wilhelmui, kuriuose aprašo vis didėjančią depresiją, dėl meilės jausmų, primena visas bėdas ištikusias tarnyboje, nemalonumą pasiuntinybėje, kurios be paliovos varstė herojaus sielą. Novelė baigiasi Wertherio savižudybe pistoletu, kuris priklauso Charlottės vyrui Albertui. J.Massenet operoje, veiksmo vieta ir laikas išlieka tie patys (1770m. Vokietija), tačiau skiriasi charakterių pobūdžiu ir pasakojimo vystymu. Kaip pastebėjo Huebner: „Charlottė nebuvo personažas, kuris paimtas iš novelės išliktų nepakitęs, nes novelė buvo tik iš Wertherio perspektyvos, dėl to nebelieka Charlottės vidinio pasaulio.” 24 Libreto autoriai naudojo novelės kalbos fragmentus, tačiau patys turėjo sukurti originalų tekstą, kad Charlottės personažas taptų įtikinamu, vedančiu personažu. Siužetas ir bendra struktūra koncentruojasi tarp dviejų personažų; tarpusavio santykių 4 epizodai: pirmas jų susitikimas, Wertherio sugrįžimas į miestą po Charlottės vestuvių, Kalėdų vakaras Charlottės namuose ir jų susitikimas, bei jų pagrindinis meilės prisipažinimas vienas kitam, Wertherio namuose. Paskutiniame veiksme galime įžvelgti ryškią libretistų teksto interpretavimo laisvę. Novelėje - Wertherio jausmai lieka be atsako, jis šauna sau į galvą ir prieš mirtį ilgai guli komoje. Operoje - Charlottė atskuba į Wertherio kambarį, randa jį mirštantį ant grindų nuo šautinės žaizdos į pilvą, tačiau vis dar sąmoningą, beveik iki operos pabaigos. Charlottė atsako tuo pačiu Wertherio jausmams ir galiausiai jį pabučiuoja. Skambant Kalėdų giesmėms gatvėje, Wertheris trumpai akimirkai sustiprėja nuo bučinio, tačiau greitai miršta. Nepakeliamo sielvarto apimta Charlottė išbėga į gatvę ir nualpsta. Charlottės personažas taip pat skiriasi nuo novelės. Operoje, Charlottė tipiška namų
šeimininkė, atsidavusi savo šeimai ir mažiau išsilavinusi nei literatūrinis personažas.25 Muzikos kritikas ir J.Massenet biografijos rašytojas Louis Schneider aprašė kompozitoriaus sukurtus moterų personažus: „…jos yra tik simboliai didesnių figūrų, o ne atskiros asmeny- bės. Massenet savo viziją pavertė harmoningomis bangomis… vienu žodžiu, tai yra- Moteris, kurias pavadino Thaïs ar la Vierge, Sitâ ar Marie- Magdeleine, Esclarmonde ar Manon, Char-
24Huebner S. French Opera at the Fin de Siècle: Wagnerism, Nationalism and Style. UK: Oxford Uni- versity Press 2004, p. 113 –14.
25 Huebner S. French Opera at the Fin de Siècle: Wagnerism, Nationalism and Style. UK: Oxford University Press 2004, p.117. 13 lotte ar Sapho.”26 Sunku teigti, kad Charlottė yra viena iš 24 kitų operų personažų, kurios labai panašios viena į kitą. J.Massenet III veiksme, labai ryškiai pateikia Charlottės jausmus, vidinius konfliktus, emocijas, ir pastato ją kaip moterį heroję, priešingai nei novelėje, kurioje nėra nurodyta ką ji jautė Wertheriui. J.Massenet stipriai pabrėžia Charlottės sąžiningumą ir atsidavimą. Wertheris apibūdina ją kaip „nuolankus angelas”, o jos ištikimybė vyrui Albertui, pagrįsta jos motinai duotu pažadu (J.Goethės novelėje šios istorijos nėra). Pačio Wertherio susivokimas apie pamatines vertybes, tokias kaip moralė ir atsidavimas vystosi visos operos eigoje. Libretistų sukurtas įspūdingas paskutinis tragiškas bučinys ir po jo seka Wertherio mirtis. Wertheris miršta mylimas, bet Charlottės likimas lieka nežinomas, ir užuot likusi nuolanki, ji pasirenka meilę.27 Kas J.Goethės kūrinyje galėjo pasirodyti silpna ir kvaila, J.Massenet muzikoje, tai suskamba kaip herojiniai momentai. Čia nėra laimingos pabaigos: Wertheris miršta, o Charlottė lieka nelaimingoje santuokoje. Tačiau XVIIIa., garbė ir duotas žodis, buvo pamatinės vertybės, kurių nevalia sulaužyti.
1.1.3. Operos struktūra ir dramaturgija
Opera Werther - tai nuostabus dramaturginių ir muzikinių kontrastų samplaikos pavyzdys. Operos kompoziciją sudaro keturi veiksmai. Ketvirtas veiksmas išskirtas dvejomis scenomis. Operos veiksmas vyksta nuo vasaros iki kalėdų. Šiuo aspektu, dramaturgijoje galėtume įžvelgti perėjimą nuo šviesos prie tamsos; nuo saulės, kuri švietė per pirmajį Wertherio pasirodymą, prie ryškaus mėnulio per pirmajį susitikimą su Charlotte ir jo mirties laiko. Ypatingai svarbi operoje psichologinė būsena, kintanti per žodžius ir muziką. Operoje nenaudojamas choras ar baletas, sukuria intymumo atmosferą. Muzika ir tekstas yra glaudžiai susiję, nuolat persipina ir vienas kitą papildo. Opera sukurta pasirenkant klasikinės operos modelį su jai būdinga numerių struktūra. Tačiau opera vystosi nepertraukiamai, susiliedama į vieną pasakojimą. Orkestro sudėtis yra nedidelė, vyrauja: styginiai, mediniai pučiamieji, nedidelė varinių pučiamųjų grupė,
26 Henson K. Strapsnis: Of Men, Women and Others: Exotic Opera in Late Nineteenth CenturyFrance . UK: University of Oxford 2000, p. 89.
27 Burton F. Massenet’s Werther (Opera Journeys Mini Guide Series). Boca Raton, Florida: Opera Journeys 2006, p. 22. 14 dažniausiai vyrauja tamsesnė, liūdnesnė spalva. Orkestre kompozitorius naudoja neįprastą sudėčiai saksafoną ir anglų ragą. Labai turtinga melodinė linija. J.Massenet meistriškai adaptavo novelę savo operoje: nereikalingos detalės lieka nepanaudotos, operoje nėra choro, ir visas dėmesys skiriamas svarbiausiems santykiams. Operoje įdomiai susipina panteizmas ir buržuazinės krikščionybės vertybės. Jules Massenet opera Werther premjera įvyko 1892m., po daugiau nei šimto metų, nuo J.Goethės strum und drang stiliaus novelės pasirodymo, iš kurios kompozitorius sėmėsi įkvėpimo. Parašyta laiškų forma iki paskutinių puslapių, pristato visą kolekciją jauno poeto - Wertherio laiškų. Pusiau autobiografinėje novelėje, Goethė atskleidžia, kaip Wertheris idealizuoja jauną moterį Charlottę ir didžiulius jausmus, kurie vėliau jį pražudo. Laiškai atskleidžia laipsnišką Wertherio psichologinį nuosmukį, akivaizdžiai įtakotą atsisakant išeiti už savo vaizduotės ribų ir nesugebėjimą susitaikyti su realybe ir kitais ž monėmis. Kompozitorius jau 1880m. pradėjo mintyse kurti operinę novelės versiją, tačiau visas kompozicinis procesas prasidėjo tik 1885m. Opéra-Comique teatras, 1887m., atsisakė statyti šią operą, teigdamas, kad siužetas per daug liūdnas, ir į repertuarą pateko tik po metų, po premjeros Vienoje. Jules Massenet visą gyvenimą turėjo artimą ryšį su Richardu Wagneriu, todėl kai kurie jo kūrybos bruožai panašūs į didžiojo dramos meistro: vidinė drama ir spalvinga, tipiška prancūziška orkestruotė. J.Massenet pabrėžia dramatinį judėjimą per visą operą, sulėtindamas veiksmą naudodamas arijas, tik tam, kad atskleistų Wertherio personažą, poetiškumą, ir augantį realybės pojūčio praradimą. Vis auganti dramatinė linija, išryškinant Wertherio būsenas tarp realistiškų personažų, vis grįžtantys leitmotyvai ir plati harmoninė kalba, priartiną šią operą prie Wagnerio stiliaus. Opera Werther - keturių veiksmų, lyrinė drama, meniškai atskleidžia novelės centrinę įtampą tarp įsivaizduojamos Wertherio realybės ir tikrosios jo situacijos, kurią supranta tiek kiti operos personažai, tiek žiūrovai. Šiai įtampai paryškinti, kompozitorius meistriškai derina skirtingus muzikinius pasaulius, kurie jungiasi ir persipina per visą operą ir kartu kuria turtingą muzikinį peizažą. Pirmasis pasaulis susidaro iš komiškos muzikos: Schmidt ir Johann personažai, dažnai išgėrę, Charlottės tėčio draugai. Juokingi, senų vyriškių personažai yra neatsiejama dalis, nuo komiškos operos, todėl būtent šie du personažai, įneša komišką konrastą visoje, galima sakyti tamsioje Massenet operoje. Antrasis muzikinis pasaulis susijęs su muzika, kurią Wertheris sieja su vaikų tyrumu, muzika dainuojama Charlottės brolių ir seserų ir taip pat jaunesnės sesės Sophie vokalinė linija. Turtingas lyrizmas ir operos meilės
15 muzika, žymi trečią pasaulį, tuo tarpu ketvirtasis, - atspindi Wertherio įsivaizduojamą tikrovę (ši muzika atskleidžia žiūrovams, o kartais ir kitiems personažams, laipsnišką poeto desperaciją). Kai operoje visi šie muzikos pasauliai susiduria ir sutampa, muzika tampa ypatingai paveiki klausytojui. Momentas, kai Charlottė galiausiai perima Wertherio dramatišką muzikos intensyvumą, tampa jų susitikimas III veiksmo pabaigoje. Šis susitikimas parodo, kaip poeto nevaldomi jausmai paliečia kitą personažą, sutrigdydamas Charlottės jautrią sielą. Paskutinėse operos akimirkose, mirštantis Wertheris patiria ekstazės momentą, tolumoje girdėdamas Charlottės jaunesnių brolių ir seserų giedamą Kalėdų giesmę. Šioje vietoje, Massenet žaviai sugretina Wertherio savižudybę, nerimastingą muziką, su nekaltos, vaikiškos giesmės garsais, kompozitorius pabrėžia poeto suvoktą klaidingą tikrovės jausmą, taip pat akcentuoja psichologinę būseną, įtraukdamas Charlottę ir klausytoją, prisiminti dabar nutolusį ir daug laimingesnį laikotarpį, kai giedama vaikų giesmė skambėjo pirmąjame veiksme. Be to, šis Wertherio mirties muzikos sugretinimas, su vaikų giesme, sukuria ironišką situaciją, kai Charlottė ir publika jaučia baimę ir neviltį, o Wertheris jaučia viltį ir išsigelbėjimą. Vaikų giesmė sukuria tam tikrą veiksmo rėmą. J.Massenet atskleidžia paskutinį kartą, sunaikintą Wertherio sielą, tuo pačiu sakydamas, kad poeto didi, tačiau pavojinga fantazija, galiausiai veda jį prie išsigelbėjimo ir ekstazės, kuri nors ir apgaulinga, suteikia Wertheriui vilties, paskutinėse jo gyvenimo akimirkose. Visoje operoje, psichologinis skverbimąsis per žodžius, vystomas išties įspūdingai ir paveikiai. Wertherio aistra, pastebimai paintensyvėja, kai supranta, kad jo meilė pasmerkta (Clair de lune scena), taip pat grėsmingas momentas, kai Charlottė dėl savo asmeninių tiklsų, atsumia Wertherį. Žodžiai Pourquoi l’oubli? („Kodėl užmiršai?”), po to kai Charlottė liepė atsitraukti nuo artumo ribos, ir ji pirma pasiūlo vėl susitikti per Kalėdas. Šie apektai mums parodo, kaip du žmonės suinteresuoti savo asmeniniais poreikiais, drąsiai pasiryžę aukoti vienas kitą, ir galiausiai jiems pavyksta. Svarbus operoje momentas, kai skausmas ir liūdesys paliečia visus personažus. Albertas turi nedidelę rolę, tačiau sumanus baritonas, atskleidžia kaip šaltis užvaldo jo sielą, kaip jis keičiasi iš paprasto, dorybingo vyro, ištikimo savo meilei, į vyrą, kuris įsako savo žmonai, perduoti Wertheriui mirties ginklą. Panašiai ir Sophie, perima pesimistines vyresniųjų emocijas. Operos Werther idėja gali pasirodyti kiek paplitusi, banali ar šabloninė: meilės ir mirties istorija, tačiau kompozitoriaus įžvalgos, meistriškai atskleidžia
16 nepatogią žmogaus psichikos tiesą, madingame „apvalkale”, kuris tikrai vertas Goethės. J.Massenet parašė neįtikėtinai didingą, į kiekvieno klausytojo širdį prasibraunantį šedevrą.28 Konfliktas tarp ekspresijos ir susivaldymo novelėje, puikiai atsispindi J.Massenet muzikoje. Kompozitoriaus gebėjimas perteikti elegantišką melodinę liniją, girdimas nuo pirmų operos akordų. Meistriškai jas naudodamas, kompozitorius išaugina veiksmą iki dramatiško lygio. Wertherio gėrėjimąsis gamta, I veiksmo pradžioje, skamba kaip meilės arija: personažo geidulingų jausmų išsakymas, atvirumas, galų gale pasidaro nepakeliamas ir mirtinas. Operoje įdomu tai, kad nematome nei vieno meilės dueto tarp Charlottės ir Wertherio, tai suskamba greičiau kaip pokalbis. Vietoje to, I veiksme, Charlottė pasakydama apie pažadą duotą savo mamai, paskatina Wertherį prisipažinti meilėje, šių dviejų solo sugretinimas atskleidžia Wertherio susižavėjimą mirtimi. Charlottės solo scena III veiksmo pradžioje, plėtojasi nuo ramaus suvokimo iki visiškos desperacijos ir emocinio išsekimo. Vėliau, suskambanti žymioji Wertherio arija Pourquoi me réveiller, apibūdina Charlottės dilemą dar ryškiau: jis išsako savo idealizuotus jausmus, sava poetine kalba, nes tiesmukai pasakyti jis negali. Operoje atskleidžiamas nuolatinis konfliktas tarp jausmų ir pasaulio, tarp tikrovės ir idealo, tarp visuomenės ir individo.
1.4. Operos „Werther” vokalinis stilius.
XIX amžiuje, gimė dauguma muzikos, kuri vis dar atliekama šiuolaikinėse koncertų salėse ir operos teatruose. Tai amžius, kai dainavimo menas keitėsi labiausiai nei bet kokiame kitame amžiuje. Prancūzijoje, tuo metu, opera tapo populiariausiu menu. Nei politiniai karai ir įvykiai nesutrugdė jos plėtotei. Paryžiaus „grand opéra” stilius, tapo visos Europos operos madų centru. Tuo metu, Italų kompozitoriai siekė, kad jų operos būtų statomos Paryžiuje. Opera ėmė daryti įtaką viešiems dalykams, skoniui, vertybėms, politikai. „Grand opéra” terminas reiškia, kad pirmą kartą meno istorijoje orkestras, solistai, baletas ir choras susijungė į vieną menų sintezę. XIXa. ž ymi operos ž vaigždžių kultą, nors vis didesnę vietą užima solisto aktoriniai sugebėjimai.
28 Milnes R. Werther, 2002m. Prieiga per internetą: < http://www.oxfordmusiconline.com/grovemu- sic/view/10.1093/gmo/9781561592630.001.0001/omo-9781561592630-e-5000005411 > [žiūrėta 2018 02 21]. 17 Kompozitoriams kuriant romantinę muziką, vyko spartūs pokyčiai dainavimo manieroje, nors pagrindu išliko italų bel canto dainavimo stilius. Didėjant orkestrui ir jo idėjiniam vaidmeniui, kito operos dainavimo pobūdis, reikėjo galingesnio ir sodresnio balso. Pirmasis to kitimo požymis - vis mažėjanti koloratūrų reikšmė ir iškylantis stiprus, emocingas, deklamacinis dainavimas. Menkėjo kastratų vaidmuo, kurių partijas perėmė moterys. Romantizmo epocha suformavo stipraus, viską persmelkiančio balso dainininkus. Kaip rašė Thomas Seedorfas: “įsitvirtino verksmingos manieros dainavimas, kurio artikuliacija netiksli, balsas įslenka į toną vietoj portamento, /…/ intonacija neaiški, balsas forsuojamas, niveliuojami niuansai.”29 Žinoma, bel canto precizija sumažina emocinės momentinės ekspresijos jėgą ir kalbamosios, deklamacinės manieros įtaigą, tačiau paryškina muzikos melodikos grožį ir estetiškumą. Šis kitimas lėmė naujų balso tipų atsiradimą: šalia lytinio tenoro - dramatinis, šalia dramatinio soprano - mecosopranas. Nepaprastai išaugo tembro spalva, nes dramai išreikšti reikėjo daug daugiau spalvų.30 Jules Massenet kūryba - emocinga, gausu meilės tematikos, grakščios melodikos. Operų siužetai sukurti pagal populiarius to meto literatūros rašytojus, kuriose raiškiai perteikiami herojų išgyvenimai, emocinių būsenų kaita. Kūryboje naudoja smulkius motyvus, kurie gali reikšti tam tikrą emociją, priminti žiūrovui apie personažą nesantį scenoje, ar būti tiesiog simboliu. J.Massenet muzikos motyvai kinta ir vystosi kartu su veiksmo ir emocijų progresavimu. Atsisakyta ankstesnių struktūrizuotų formų. Tarp arijos ir rečitatyvo nėra griežto skirtumo, kuriama laisvenė forma. Kompozitoriaus muzikos stilius siekia suvienyti emocijas ir protą. Operos Werther vokalinis stilius tiesiogiai susijęs su bel canto dainavimu. Tačiau į pirmą vietą iškeliama emocija, ir tam paklūsta balsas. Melodija glaudžiai susijusi su tekstu, stiprūs deklamaciniai momentai. Vokalinei ir charakterio interpretacijai, kompozitorius palieka labai mažai laisvės, surašydamas net mažiausius niuansus vokalinėse partijose. Per visą vokalinę liniją, visiems personažams labai svarbus žemas kvėpavimas. Opera nepasižymi dideliais melodiniais šuoliais, tačiau ryškūs perėjimai tarp registrų, todėl svarbu dainuoti aukštoje pozicijoje, tariant balses arti. Prancūzų kalba reikalauja aktyvaus, energingo lūpų darbo. Atliekant šią operą, labai svarbus balso grožis, jis turi skambėti lygiai, per didelis vibrato sugadintų grakščios melodijos tėkmę. Ypatingai svarbu balsu piešti emociją, atkreipti
29 Seedorf T. Gesang. Germany: Bärenreiter, Stuttgart, Kassel 2001, p.72.
30 Katkus D. Muzikos atlikimas. Vilnius: Tyto Alba 2013, p. 314-318. 18 dėmesį į kiekvieną kompozitoriaus užrašytą tiek emocinį tiek muzikinį niuansą. Solistas tūrėtų laisvai valdyti balsą, sugebėti dainuoti nuo tyliausio piano iki garsiausio forte, puikiai filiruoti garsą, taip pat vengti sodraus krūtininio garso. Balsas turi skambėti prancūziškame stiliuje, tačiau remiantis italų dainavimo maniera. Lyrinės dramos operoje, emocija iškeliama į svarbiausią vietą, todėl atlikėjas turi meistriškai susidoroti su personažo išpildymo uždaviniais, norit sukurti įtikinamą vaidmenį. Jules Massenet buvo itin kruopštus kompozitorius. Kai jis pasirinkdavo temą ir libretistą, jis susigyvendavo su libretu, iki kol beveik išmokdavo mintinai ir išsigrynindavo muzikos niuansai. „Kai aš pasiekiu savo personažų pasaulį… leidžiu apie du metus neparašyti nieko. Kai partitūra parašyta mano galvoje, galima sakyti, dažniausiai apie du metus, aš nu- kopijuoju viską iš savo galvos, tai užduotis, kuri užtrunka apie šešis mėnesius.”31 XIXa. Paryžiaus konservatorijoje, studijų programa fokusavosi mažiau į muzikos teorijos niuansus, o daugiau į vokalinės linijos sklandumą. Kompozitoriaus kūrybos tikslas buvo suvilioti. Kai J.Massenet suprato, kad jo muzika esanti populiari ir efektinga, jis atsargiai stengėsi nebekeisti savo kūrybinės tradicijos. Nepaisant to, kad jis norėjo įtakoti muzikos evoliuciją, jo melodijos yra grakščios ir elegantiškos, ir stipriai prisidėjo prie dainin- inkų balsų grožio atskleidimo. Pirmojoje darbo dalyje buvo bendrais bruožais aptarta J.Massenet opera ,,Werther”, apibendrinant lyrinės dramos bruožus, jos vietą XIXa. muzikoje. Sukūrimo istorijoje, pažymėta kaip gimė operos idėja, ir bendradarbiavimas su operos libretistais. Aptarta struktūra ir dramaturgija, ieškant esminių operos taškų. Analizuotas operos libreto literatūrinis šaltinis, pažymėti skirtumai tarp J.Goethės romano ir J.Massenet operos. Taip pat apžvelgtas operos vokalinis stilius, ir pagrindiniai reikalavimai norint įtikinamai ir stiliuje sukurti operos personažą.
31 MacDonald, “Jules Massenet.” When I have reached the heart of my characters’ world . . . let about two years go by without writing a thing. I wait for inspiration which comes freely and I make up the music in my head. . . When the score is written in my head, that’s to say usually in about two years, I copy it out from memo- ry, a task that takes me about six months.” Prieiga per internetą:
Antroje darbo dalyje, darbo autorė pateikia detalią J.Massenet operos Werther dramaturginę analizę, Charlottės vaidmens vokalinę ir muzikinę analizę, detalią pagrindinių arijų analizę, kartu su patarimais, kaip tūrėtų būti atlikti svarbiausi momentai, bei ryškiausių atlikėjų apžvalgą. Operos dramaturginę analizę, darbo autorė pateikia kartu su visos operos detalia personažų charakteristika. Dramaturginė analizė atlikta remiantis operos klavyru ir
video įrašu.32 Darbo autorė siekė, kad analizė būtų labai vaizdinga ir realistiška, su prancūziško teksto vertimu, padedant suprasti kiekvieno personažo tėkmę. Vaidmens muzikinė ir vokalinė analizė atlikta remiantis asmenine patirtimi, klavyru ir video įrašu. Darbo autorė pateikia svarbiausius Charlottės vaidmens muzikinius ir vokalinius momentus, su patarimais į ką būtina atkreipti dėmesį vokalistei, norinčiai puikiai išpildyti vaidmenį. Šiek tiek paliečiama ir bendra personažo emocinė būsena, padėsianti geriau suprasti balso formavimo niuansus, nes J.Massenet muzika yra darniai susiliejusi su emocija. Pagrindinių arijų analizė, atlikta remiantis operos klavyru, asmenine patirtimi ir video įrašu. Detali analizė, atskleidžia iki smulkiausių niuansų, kaip tūrėtų būti atliktos Charlottės personažo arijos. Pateikiami balso formavimo patarimai, remiantis bel canto dinavimo tradicija, atkreipiamas dėmesys į kompozitoriaus štrichų ir emocijų nuorodas. Darbo autorė pateikia dviejų ryškiausių (Frederica von Stade ir Joyce DiDonato) Charlottės vaidmens atlikėjų apžvalgą, pasirinkdama skirtingų laikmečių solistes, norit atkreipti dėmesį į besikeičiančią atlikimo tradiciją. Pagrindinis dėmesys skiriamas arijų interpretacijai, šiek tiek paliečiant ir viso vaidmens atlikimo ryškiausius momentus.
32 J.Massenet opera ,,Werther’’ video įrašas. Charlottė- Sophie Koch, Wertheris- Jonas Kaufmann. Dirigentas- Antonio Pappano. Prieiga per internetą:< https://www.youtube.com/watch?v=Oqli8TTLmQg> [žiūrėta 2018 05 03]. 20 2.1. Operos dramaturginė analizė
1 lentelė J.Massenet operos „Werther" personažų charakteristika ir premjeros atlikėjai
Premjerinė sudėtis, 1892 Vasario 16 Balso tipas Personažų Personažai (Dirigentas- Wilhelm charakteristika Jahn)
Tyra, maloni, švelni meco- ir graži, besąlygiškai Charlotte, 20 metų Marie Renard soprano atsidavusi savo šeimai
Jauna ir Sophie, jos sesuo, 15 nerūpestinga, ji metų sopranas Ellen Forster-Brandt vienintelė jaučia, kad pasaulis yra laiminga vieta.
Werther, jaunas poetas, Romantiškas, tenoras Ernest van Dyck 23 metai jautrus, jaunas vyras
Tvirtas, šiek tiek Albert, susižadėjęs su konservatyvus, baritonas Franz Neidl Charlotte; 25 metai tačiau įžvalgus, padorus žmogus
Le Bailli, Charlottes tėtis; Doras miestelio bosas Karl Mayerhofer vadas, atsidavęs 50 metų savo vaikų gerovei
Vikrūs su juokeliais, dažniau randami smuklėje nei Schmidt, Baillio draugas tenoras Anton Schlittenhelm bažnyčioje, jie abu yra miestelio paskalų nešėjai.
Johann, Baillio draugas baritonas Benedikt Felix
21 Trumpame jų pasirodyme, Käthchen ir Brühlmanno, Brühlmann, jaunas vyras tenoras August Stoll pristato tradicinę, tačiau problemų turinčią porą, ir socialinį kontekstą, meilės trikampio.
Käthchen netektis ir Brühlmanno sielvartas, paminėti IIv., atspindi Käthchen, Brühlmanno meco- Emma Karlona Wertherio ir sužadėtinė septynis metus sopranas Chalottės sunkumus
Children of the Bailli – Reprezentuoja Fritz, Max, Hans, Karl, Vaikų balsai tyrumą. Gretel, Clara
Wetzlar miesto gyventojai, svečiai, tarnai; už scenos skambantys moterų ir vaikų balsai.
Operos siužetas.
I veiksmas: Baillių namas. Veclar miestelis, netoli Frankfurto, Voketija, 1770m. Opera prasideda nelaimę pranašaujančiu preliudu. Pirmasis veiksmas atsiveria vidurvasaryje, Baillių šeimos sode. Vietinis tarnautojas, našlys, apsuptas savo šešių vaikų ir mokina juos giedoti giesmę, kurią atliks per Kalėdas. Pasigirsta garsus vaikų juokas, kurį tėtis bando šiek tiek pritildyti dainuodamas [Assez! Assez! (Užteks! Užteks!)]. Jie kartu dainuoja Kalėdų giesmę [Noël! Jé-
22 sus vient de naître (Kalėdos! Gimė Jėzus!)], kurią atsitiktinai nugirsta Baillio draugai Johannas ir Schmidtas, jie pagiria vaikus su jų pasirodymu [Bravo pour les enfants! (Puikiai atlikta, vaikai!)], bet tuo pačiu švelniai pašiepia Baillį, dainuojant kalėdinę giesmę Liepos mėnesį. Prie jų prisijungia antroji Baillio dukra Sophie, ji kalba apie būsimą puotą, kuri bus suorganizuota Wertherio, melancholiško jaunuolio, kuris yra Charlottės ir jos sužadėtinio Alberto draugas. Baillis, Johannas ir Schmidtas, čia kalba apie Wertherį, apibūdina kaip gerą žmogų, nelabai gerai gaminantį, tačiau išsilavinusį ir melancholišką. Prieš išeinant Baillio draugams, Baillis pažada jiems susitikti smuklėje ta vakarą, ir Schmidtas dar spėja paklausti kada grįš Albertas, pridurdamas, kad Charlottei jis bus puikus vyras. Išeina ir Sophie, Bailis įeina į namus, matomas sėdintis, apsuptas kai kurių vaikų. Wertheris, lydimas jauno valstiečio draugo, įeina į vidinį kiemą ir žiūri į namą [Alors c'est bien ici, la maison du Bailli. Merci. Je ne sais si je veille ou si je rêve encore (Tai štai Bailių namas. Ačiū. Aš nežinau ar aš sapnuoju ar aš nemiegu )]. Jis mėgaujasi tuo ką mato, mėgaujasi gamta ir fone skambančia vaikų giedama Kalėdų giesme iš namų. Wertheris sako, kad nieko nėra pasaulyje brangiau už vaikus [Ici-bas rien ne vaut les enfants]. Pasipuošusi puotai, pasirodo Charlottė, staiga vaikai bėga prie jos. Charlottės tėtis, sveikindamasis su Wertheriu, pristato Charlottę, vyriausią dukterį, kuri pasiaukojo savo š eimai nuo motinos mirties. Charlottė atsisveikina su broliais ir sesėmis, palikdama sesei Sophie juos prižiūrėti. Wertheris mėgaujasi meilės, rūpesčio ir nekaltumo vaizdu, dainuodamas [ô spectacle idéal d'amour et d'innocence (O idealus paveikslas meilės ir nekaltumo)]. Charlottė ir Wertheris išsiruošia į puotą, prisijungdami prie kitų porų, kai tuo metu Sophie prižiūri vaikus namuose, o Baillis prisijungia prie draugų smuklėje. Atėjus nakčiai grįžta Albertas, sakydamas Sophie, kad po šėšių mėnesių, grįžo namo nepranešęs, nes norėjo juos visus nustebinti. Sophie ir Albertas kalbasi apie artėjančias vestuves. Jam išeinant, jis apmąsto Charlottės meilę jam [Elle m’aime… elle pense à moi! (Ji mane myli… Ji galvoja apie mane!)]. Orkestro interliudas palydi mėnulio patekėjimą, įsigalėja naktis. Grįžę iš puotos, pasirodo Charlottė ir Wertheris prie sodo vartelių. Jie turi čia ir išsiskirti [Il faut nous séparer. Voici notre maison (Čia turime išsiskiti. Čia yra mūsų namas)]. Wertheris negali taip lengvai išeiti, ir išreiškia savo jausmus Charlottei, sakydamas, kad myli ją, nors jie tik ką susitiko. Charlottė atsako jam, kad jis nieko nežino apie ją [Mais vous ne savez rien de moi (Bet tu nieko nežinai apie mane)], tačiau jis užtikrina, kad žino ją labai
23 gerai [Mon âme a reconnu votre âme (Mano siela atpažino tavo sielą)]. Wertheris kalba apie Charlottės mažuosius brolius ir seseris, primena jai jos mamą, kurios vietą Charlottė užėmė, ir kaip ji atrodo kitiems, žiūrint į jos šeimą. Charlottė ilgesingai prisimena savo mamą [Vous avez dit vrai! C'est que l'image de ma mère est présente (Tu kalbi tikrai! Mano mamos paveikslas yra visada šalia)]. Vėliau Wertheris dar labiau paryškina Charlottės dorumą [Rêve! Extase! Bonheur! (Sapnas! Palaima! Džiaugsmas!)]. Charlotė ragina eiti namo, tačiau Wertheris tikisi susitikti vėl [Mais, nous nous reverrons? Ar mes pamatysime vienas kitą vėl?]. Šioje operos vietoje, galime matyti, kad Wertheris įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Jų pokalbį pertraukia Baillis, jau sugrįžęs į namus, sakydamas jai, kad Albertas sugrįžo. Charlottė aiškina Wertheriui, kad Albertas yra vienintelis, kurį ves, nes davė pažadą savo mamai. Ji eina į namus, palikdama Wertherį neviltyje [Un autre son époux! Kitas bus jos vyras!].
II veiksmas: Citrinmedžiai. Orkestre skambantis preliudas žymi laiko tarpą tarp dviejų veiksmų. Vienas Rugsėjo sekmadienis, scena vyksta Wetzlar mieste. Johannas ir Schmidtas sėdi prie stalo priešais smuklę, mėgaujasi rudens saulės šviesa [Vivat Bacchus! Semper vivat! C'est dimanche! (Nemirtingas Bacchus! Galėtų jis gyventi amžinai! Dabar Sekmadienis!)] ir dėkoja Dievui už puikų vyną. Ž monės rikiuojasi pakeliui į bažnyčią, kur miestelio pastorius švenčia penkiasdešimties metų santuokos jubiliejų. Schmidtas sakydamas, kad jis negalėtų taip ilgai būti vedęs, Johannas jam atsako rodydamas į Charlottę ir Wertherį Et cependant j’en sais [Qui n’effraiieraient guère de sembable félicité. (Aš žinau kai ką, kas sunkiai pasieks panašios laimės)]. Albertas ir Charlottė matomi švelniai laimingi, susituokę jau tris mėnesius [Trois mois! Voici trois mois que nous sommes unis! (Trys mėnesiai! Jau trys mėnesiai, kaip mes kartu!)]. Wertheris stengėsi išlaikyti draugystę su jais abiem, tačiau vis dar nukankintas, Wertheris juos stebi, beviltiškai išreiškia jausmus, toliau dievina Charlottę ir išsako, kad savo meilės neteko dėl kito [Un autre est son époux! (Kitas yra jos vyras!)]. Grįžta Johannas ir Schmidtas, ramindami savo draugą Brühlmanną, kuris neteko savo sužadėtinės Käthchen po septynių metų sužadėtuvių, juos atseka Albertas. Albertas matydamas prislėgtą Wertherį prie smuklės stalo, Albertas uždeda jam ranką ant peties ir bando paguosti savo konkurentą, reaguodamas su tariamu supratingumu [Mais celle qui devint ma femme vous apparut au jour qu'elle était libre encore (Bet ją, kuri tapo mano žmona, tu sutikai, kai ji buvo dar laisva)].
24 Wertheris atsako, kad jaučia nieko daugiau, tik draugystę ir ištikimybę [n’y doit trouver jamais que la seule amitié (neras nieko, tik draugystę)]. Atbėga laiminga Sophie, nešina puokšte gėlių iš pastoriaus sodo, džiaugiasi puikiu oru ir Albertui taria: [Frère, voyez le beau bouquet! (Broli, pažiūrėk į mano puikią puokštę!)]. Ji pabara Wertherį už jo niūrų veidą, patylomis, Wertheris ištaria, kad jis nebegali būti laimingas [Heureux! Pourrai-je l'être encore! (Laimingas! Ar aš galiu būti laimingas vėl!)]. Albertas stengiasi paguosti Wertherį, tuo tarpu Sophie ragina Albertą sekti paskui ją. Wertheris tarsi nerasdamas vietos, jaučiasi kaltas dėl savo jausmų, prispažįsta, kad neišstengs gyventi mele, jis nori pabėgti, tačiau sustabdo save [Partir! Non, je ne veux que me rapprocher d’elle! (Pabėgti! Ne, aš noriu tik būti arčiau jos)]. Charlottė išeina iš bažnyčios, ji maldoje ieškojo stiprybės, kai Wertheris ryžtingai nusprendė išeiti. Ji mato Wertherį ir klausia ar jis atėjo čia pasveikinti pastoriaus, tačiau Wertheris gali kalbėti tik apie meilę [Ah! qu'il est loin ce jour plein d'intime douceur (O! Kaip toli yra ta diena, pilna artimo švelnumo)]. Charlottė pabarą Wertherį sakydama, kad dabar ji ištekėjusi už kito vyro ir liepia Wertheriui išeiti, ir jeigu jis norės, galės grįžti per kalėdas. Paliktas vienas, Wertheris nusprendžia paklusti Charlottės valiai, bet jį persekioja mintys apie savižudybę, jei jis negali nugalėti savo jausmų Charlottei. Jis galvoja apie vaiką grįžtantį namo anksčiau nei jo tikimąsi, ir apkabintą mylinčio jo tėvo [Lorsque l'enfant revient d'un voyage avant l'heure (Kai vaikas grįžta namo anksčiau iš savo kelionės)], randa paguodą savižudybei. Grįžta Sophie, smagiai kviesdama Wertherį prsijungti prie procesijos, tačiau jis staiga išeina, sakydamas jai, kad niekada nebegrįš. Tuo momentu Sophie džiaugsmas išsisklaido, ji išsigąsta, sakydama Charlottei, kad Wertheris elgėsi kaip išprotėjęs vyras. Charlottė ir Albertas, ž ygiuodami procesijoje, puikiai supranta kas nutiko. Charlottę nuliūdino žinia, kad Wertheris niekada nebegrįš, ir Albertas žino priežastį- Wertheris vis dar myli jo žmoną.
III veiksmas: Charlottė ir Wertheris Orkestro preliudas žymi prabėgusį laiką. Dabar Kalėdos, penkta valanda vakaro, Alber- to ir Charlottės namai. Ji sėdi prie rašomojo stalo svetainėje ir ji apsėsta minčių apie Wertherį [Werther! Werther! Qui m'aurait dit la place que dans mon cour il occupe aujourd'hui! (Werther! Werther! Tiesa pasakius, jis visada turėjo vietą mano širdyje.)]. Ji skaito Wertherio rašytus laiškus vėl ir vėl [Ces lettres ... ah! je les relis sans cesse (Tie laiškai .... ak! Aš skaitau juos vėl ir vėl)]. Viename iš laiškų jis liepia gedėti jo, jeigu negrįš per kalėdas. Pasirodo
25 Sophie, sveikindamasi su sese, ir klausdama kas ją neramina, nesant namie Albertui [Bonjour, grande sour! Je viens aux nouvelles (Laba diena, vyresne sese! Aš atėjau tavo žiniai)]. Charlottė bando neigti savo ašaras ir nerimą, tačiau sesuo skatina nusišypsoti, ji nori, kad Charlottė vėl juoktųsi kaip anksčiau [Ah! le rire est béni, joyeux, léger, sonore! (Ak! Juokas yra palaimintas, džiaugsmingas, šviesus, pilnas skambesio!)]. Ji apgailestauja, kad Wertherio išėjimas, atrodo pakeitė viską. Dabar Charlottė jau negali sulaikyti ašarų [Va, laisse couler mes larmes (Tegu mano ašaros teka)] ir Sophie prašo ją grįžti namo vėl. Charlottė beveik sutinka, tačiau ji nerimauja dėl numanomos Wertherio savižudybės, jei jo nepamatys per Kalėdas. Sophie palieka ją vieną ir Charlottė meldžia, kad turi išlikti stipri ir ieško jėgų atlikti savo pareigą [Ah!mon courage m'abandonne! (Ak! Mano drąsa palieka mane!)]. Staiga atsidaro durys, pasirodo Wertheris. Nepaisant jo ankstesnio grąsinimo nusižudyti, nei vėl pamatyti Charlottę, jis nesugebėjo atsispirti [Oui, c'est moi! Je reviens (Taip, tai aš! Aš grįžau)]. Viskas yra taip pat, kaip jis ir paliko, išskyrus jų širdys. Wertheris pradeda skaityi Ossian eilėraštį, kurį kartą skaitė drauge, bergždžio pavasario sugrįžimo, kurį seka neviltis ir mirtis [Toute mon âme est là ... 'Pourquoi me réveiller, ô souffle du printemps?' (Mano visa siela yra ten ... ‘Kodėl pažadinai mane, O pavasario dvelksme?’)]. Charlottė reikalauja Wertherį sustoti, jos balsas silpsta, suteikdamas Wertheriui viltį [Ciel! ai-je compris? (Dangau! Ar aš supratau?)]. Wertheris primena apie savo meilę Charlottei ir ragina ją taip pat prisipažinti ką ji jaučia, tačiau ji bando priešintis. Galų gale, ji neišstengia atsispirti ir randa save Wertherio rankose [Ah! Moi! Moi! Dans ses bras! (Ak! Aš! Aš! Jo rankose!)], tampa sav- imi tačiau atmeta jo pastangas, atstumia savo žvilgsniu ir išbėga iš kambario. Wertheris dar bando ją pakviesti, tačiau atsiduoda išsiskyrimui ir mirčiai [Soit! Adieu donc! Charlotte a dic- té mon arrêt! (Tebūnie! Sudie tuomet! Charlottė priėmė sorendimą mano mirčiai!)]. Išgirdęs, kad grįžo Wertheris, pasirodo susirūpinęs ir piktas Albertas ir randa atviras duris ir tuščią kambarį [Werther est de retour (Wertheris sugrįžo)]. Į kambarį įbėga Charlottė, pamato savo vyrą, susijaudinusi dėl to kas atsitiko. Tarnas atneša žinutę nuo Wertherio, jis sako, kad išvyk- sta į ilgą kelionę ir prašo paskolinti pistoletą, kurį pamatė kambaryje. Albertas be gailesčio sako Charlottei duoti tarnui pistoletą, ir ji nenoriai tai padaro, jis suglamžo Wertherio žinutę, metą ją į žemę ir išeina iš kambario. Charlottė meldžiasi, kad dar nebūtų per vėlu, ir taip pat iššskuba.
26 IV veiksmas, 1 scena: Kalėdų vakaras. Dramatiškas orkestro interliudas atveria naują vaizdą: mažas Veclar miestelis Kalėdų vakarą. Šviečia mėnulis, krinta sniegas.
2 scena: Wertherio mirtis Scena keičiasi į Wertherio kambarį, stalas apdėtas knygomis ir lapais. Miestelio aikštė matoma pro kambario didelį atvirą langą, taip pat ir Baillių namas, kiti stogai padengti sniegu, šviečiant mėnulio šviesai. Wertheris guli mirtinai sužeistas, kai įbėga į kambarį Charlottė, šaukdama jo vardą [Werther! Werther! Werther!]. Staiga ji pamato kraujuojantį Wertherį ir suklumpa ant jo. Jis gali kalbėti ir siekia Charlottės atleidimo, dar kartą prisipažįstą meilėje, tardamas, kad jis laimingas mirdamas būtent jos rankose. Charlottė nori kreiptis pagalbos, bet jis neleidžia, laikydamas jos ranką, Wertheris iš lėto miršta. Dabar Charlottė gali pripažinti, kad jį myli [Et moi, Werther, et moi je t'aime! Ir aš, Werther, ir aš tave myliu!)] siekdama paskutinio bučinio, kad pamirštų širdgėlą. Vienas paskui kitą ištaria žodžius [Tout! Oublions tout! (Viską!Viską pamirškime!)]. Pasigirsta vaikų giedama atleidimo giesmė, Wertheriui artinasi mirtis, Charlottė dar bando atgaivinti jį, tačiau Wertheris sugeba dar pasakyti, kad tai atleidimo himnas skamba, ir ištaria vietą kur jis nori būti palaidotas [Là-bas, au fond du cimetière, il est deux grands tilleuls! (Ten, tolimiausiame kapinių kampe, auga du aukšti citrinmedžiai!)], jeigu jam leis krikščioniškos šermenys. Priešingu atveju, jis privalo gulėti nepašventintoje žemėje, kurio nelaimingą sielą pašventins tik moteris, kuri lankys Wertherio kapą ir raudos prie jo. Wertheris mirė, ir tuo metu pasigirsta vaikų giesmė [Jésus vient de naître (Gimė Jėzus)], kartu su skambančiu juoku.
27 2. 2. Vaidmens muzikinė ir vokalinė analizė
Charlottė, scenoje pasirodo I veiksme, po žymiosis Werthterio arijos, himno gamtai O nature, pleine de grâce (O gamta, pilna malonės), kurioje jis žavisi gamta, mėgaujasi aplinkos vaizdais. Charlottė įeina į sceną kviečiama savo brolių ir sesių, muzika skamba A-dur tonacijoje žaisminga ir šviesi, ji laiminga, džiaugiasi savo kasdienybe. Kompozitorius neduoda jokių užuominų muzikoje, kad kažkas gali baigtis blogai. Kol vėluoja Wertheris, ji dar spėja išvirti arbatos ir padalinti vaikams duonos. Vokalinė partija rečitatyvinė, neįpareigojanti. Svarbu dainuojant šešioliktines natas, ryški prancūzų kalbos tartis. Kai tik pasirodo Wertheris, ir pamato vienas kitą, labai svarbus Charlotės įsimylėjimo momentas. Tai atsitinka iš karto, vos tik ji pamato jaunąjį poetą: tai jis! Reikia stipraus aktorinio meistriškumo, kad žiūrovas tai pajustų, Charlotei neištariant nė garso. Staiga jos vokalas dar labiau sušvelnėja, kalbant apie savo šeimą, ir atsiprašydama Wertherio pati už vėlavimą (Pav. 1). Čia Charlottės vokalas labai lygus, šiltas, ilgose frazėse kompozitorius nerekomenduoja atsikvėpti, todėl reikalingas žemas kvėpavimas, taip pat natų šuoliai centriniame registre, turi būti labai tiksliai intuonuoti.
[Pav. 1]
Charlottė prieš išeidama į šventę, palieka prižiūrėti vaikus sesei Sophie, muzika labai švelni, rečitatyvinė, tačiau solistė tūrėtų su rūpesčiu ir atsakingumu perleisti sesei savo pareigas (Pav. 2).
[Pav. 2] Svarbiausias I veiksmo momentas Charlottės partijoje, tai grįžimas iš šventės namo su Wertheriu. Jų pokalbis iki pirmo veiksmo pabaigos, kupinas kontrastų. Jiems prieš pasirodant scenoje, orkestre groja pp arfa, muzika labai romantiška, moteriška ir švelni. Charlottė nori atsisveikinti, tačiau Wertheris, pradeda kalbėti apie jos nuostabias akis ir žvaigždes. Ji bando atsispirti sakydama, kad Wertheris nieko nežino apie ją, bet jis toliau kalba sielos kalba. 28 Charlottė bando atsispirti ir negali patikėti Wertherio žodžiais, tačiau ją begalo visa tai žavi. Charlotei kalbant apie savo mamą ir šeimą, (Pav. 3) Wertheris ima dar labiau ja žavėtis. Svarbu išreikšti balsu emociją, piešti savo emociją balsu, klausytis nuostabaus grožio orkestro partijos, nes jame slypi teisingos interpretacijos niuansai.
[Pav. 3] Vokalinė partija vyrauja centriniame registre, daug kompozitoriaus nuorodų: sužymėtos emocijos, dinaminės nuorodos, atsikvėpimai, akcentai, į visa tai būtina atkreipti dėmesį. Charlottės vokalinėje partijoje, per visą operą, lydi frazės dainuojant tą pačią natą, todėl būtinas ilgas frazavimas, minties vedimas, atkreipti dėmesį kur kompozitorius rašo akcentus ir pulsuoti kartu su orkestru. Charlottei kalbant apie mamą, vokalinė linija po truputį, statiškai žemėja (Pav. 4), todėl žemos natos turi būti labai skambios, tariant aiškiai žodžius suformuo- tus aukštoje pozicijoje, žemai remiant garsą.
[Pav. 4] Charlottės ir Wertherio pokalbis pasiekia kulminaciją kai Wertheris prisipažįsta meilėje, tačiau Charlottė, likdama šalta išorėje, viduje grumiasi su savo jausmais ir bando ištrūkti, sakydama, kad jau laikas namo. Pasigirdęs tėvo balsas, kviečiantis Albertą, grąžina Charlottę į realybę, ji pasako Wertheriui apie savo pažadą mamai, tekėti už Alberto (Pav. 5). Orkestras groja nerimastingai tremolo.
[Pav. 5] Kompozitorius meistriškai žaidžia su muzikos motyvais ir melodinėmis linijomis: plyštančią Wertherio širdį, atliepia orkestre grojanti arfa, skambėjusi jų pokalbio pradžioje.
29 Antrajame veiksme, Charlottė pasirodo kartu su Albertu, jis kalba apie jų santuoką ir koks jis laimingas. Charlottės emocinė būsena neūtrali, ji klausosi, nedaugžodžiauja, tik nuolankiai atsako, kad ji nieko nesigaili, kai šalia toks mylintis, doras vyras (Pav. 6). Vokalinė linija lyrinė, švelni, nuolanki.
[Pav. 6] Po Wertherio pasikalbėjimų su Albertu ir Sophie, pasirodo Charlottė, ji įsiterpia į Wertherio apmąstymus. Charlottė draugiškai kviečia prisijungti į pastoriaus šventę, tačiau Wertheris romantiškai primena jų pirmą susitikimą ir vėl kalba apie savo jausmus (skamba arfa orkestre). Vokalinė partija rečitatyvinė, orkestrui atliepiant tik keliais akordais (Pav. 7). Charlottė išlieka emociškai šalta, tramdo savo jausmus, tačiau mėgaujasi tuo, ką girdi.
[Pav. 7]
Charlottė bandydama atstumti poetą, klausia, ar nėra kitos moters vertos Wertherio meilės (Pav. 8). Orkestre suskamba jos leitmotyvas, pasikartojantis per jų pokalbį dar kelis kartus.
[Pav. 8]
Charlottė liepia išvažiuoti Wertheriui ir palikti ją (Pav. 9). Muzika po truputį intensy- vėja, smulkėja natos, kartu su emocine būsena auga dinamika. Charlottę drąsko jausmai, tačiau vokalas turėtų išlikti apvalus, surinktas ir įsakmus.
[Pav. 9]
30 Paskirta susitikimo diena per Kalėdas, pakartota du kart, suskamba kaip nuosprendis ar pranašystė (Pav. 10), orkestre vėl skamba Charlottės leitmotyvas. Vokalas tūrėtų skambėti įtikinamai ir užtikrintai, be abejonės.
[Pav. 10]
Paskutinė Charlottės frazė antrame veiksme, iš sesers Sophie sužinojus, kad Wertheris išvyko amžiams (Pav. 11). Vokalinė linija rečitatyvinė, kupina realybės suvokimo ir skausminga. Rečitatyvo muzikinė kalba jautriai reaguoja tiek į poetinį tekstą, tiek į jausmų kaitą.
[Pav. 11]
Trečiasis veiksmas prasideda Charlottės laiško scena, kupina emocijų (Pav. 13). Tai yra ryškiausias Charlottės personažo momentas visoje operoje. Dvi arijos yra tiek trečio veiksmo, tiek visos operos muzikinis ir dramaturginis branduolys. Taip išskirtinė Charlottės arijos padėtis operos kompozicijoje, pastiprinta intonacinių, harmoninių ir kitų muzikinių priemonių visuma, suteikia šiai scenai vienos svarbiausių operos kulminacijų reikšmę. Kartu su arija po laiško scenos, apibendrina Charlottės personažo ryškumą ir balso grožį. Šiose arijose pasirodo visas solistės meistriškumas. Darbo autorė, šiame darbe, pateikia detalias arijų analizes. Po laiško scenos įbėgus į kambarį Sophie, Charlottė kalbasi su sese, slepia savo ašaras, tačiau išgirdus iš sesers Wertherio vardą, nebeišlaiko emocijų. Suskamba arija Va! laisse couler. (Pav. 13). Pradžioje jų pokalbio, muzika lyriška, šviesi, skambanti kartu su Sophie optimistišku personažu.
[Pav. 12] [Pav. 13]
31 Toliau vystatnis pokalbiui, Charlottės emocinė būsena vis blogėja. Orkestras pritariantis Charlottei groja vis niūriau, Sophie muzika išlieka optimistiškai šviesi. Išėjus sesei Sophie iš Charlottės kambario, ji kreipiasi į Dievą stiprybės. Vokalinė linija labai dramatiška, nerami, vyrauja dinamika forte, intensyvėja tempas (Pav. 14). Solistė ypatingai emociškai išsękusi, kreipaisi užtarimo į aukštesnes jėgas. Balsas tūrėtų skambėti intensyviai, užtikrintai, naudojant kompozitoriaus užrašytus dinamikos niuansus. Dainuojant kylančias natas vokalas turi skambėti surinktas, vienoje pozicijoje, labai lygiai ir skambiai, naudojant žemą gerklų poziciją. Šioje operos vietoje vokalinė linija ypatingai skirtinga: natų šuoliai, diapazonas nuo žemiausios do iki la antros oktavos, dinaminiai niuansai nuo p iki f, natų alteracijos, ilgos natos, todėl vokalistė turi labai gerai valdyti balsą, kad išpildyti šios lyrinės dramos niuansus.
[Pav. 14]
Pasirodo kambaryje Wertheris, jų pokalbis labai emocingas, kupinas skausmo, susipinantis su romantika ir ilgesiu. Wertheris sako, kad pagaliau gįžo, Charlottė švelniai ištaria, kad visi laukė Wertherio grįžtant (Pav. 15). Jos vokalas vėl tampa moteriškai švelnus, lyriškas. Orkestro partija rami, melodinga.
[Pav. 15]
Toliau vystantis pokalbiui, Charlottė pritaria Wertheriui, kad niekas nepasikeitė nuo to laiko kai jis išėjo. Abiejų vokalinės linijos persipina, tarsi lengvas flirtas, tekantis legato melodijomis (Pav. 16). Charlottė atkartoja Wertherio pasakytus žodžius. Dinamika pp, vokalinė linija lygi, melodinga, ilgos frazės, būtinas ilgas kvėpavimas, vedimas.
[Pav. 16]
32 Paskatintas Charlottės, Wertheris ima skaityti nuostabaus grožio Ossian eilėraštį jai. Skaitymą lydi arfos akomponavimas. Charlottė mėgaujasi tuo ką girdi. Po nuskambėjusio eilėraščio muzika pasidaro nerami, greiti natų perėjimai, Charlottė bando atsispirti Wertherio maloniems žodžiams, kyla įtampa (Pav. 17). Svarbu esant stipriai emociniai būsenai išlaikyti kokybišką balsą, apvalią spalvą, neforsuoti garso.
[Pav. 17]
Jų pokalbis pasiekia kulminaciją, kai Charlottė nebeišstengia atsispirti savo jausmams. Ši vieta, yra pirmoji, kai Wertheris ir Charlottė dainuoja drauge, kaip viena siela (Pav. 18). Muzika labai dramatiška, įtaigi, dinamika ff, melodiją atliepia orkestras, todėl svarbu klausytis orkestro.
[Pav. 18]
Staiga atsipeikėjusi Charlottė, kad ji negali būti Wertherio rankose, liepia Wertheriui niekada nebegrįžti. Orkestras akomponuoja tremolo, vėliau trijolėmis aštuntines natas. Kontrastingus epizodus (jie gali keistis net kas keturis taktus) apjungia intensyvi orkestrinė partija ir turtinga, išradinga, akimirksniu į teksto niuansus reaguojanti vokalinė linija. Charlottę nugali jos pareiga ir priesaika mamai. Ji išsigandusi, užtikrintai atsisveikina su Wertheriu (Pav. 19). Solistė turėtų susidoroti su aukštesniu diapazonu, esant labai stipiriai emocinei būsenai. Ši vieta vokaliai sudėtinga, todėl reikia ypatingai įtaigaus ir stipraus vokalo, apvalios garso spalvos, vedimo ir žemo kvėpavimo. Galiausiai išbėga iš kambario ir palieka Wertherį visiškai sugniuždytą.
33 [Pav. 19]
Albertas pasikviečia Charlottę, nujausdamas, kad kažkas nutiko. Charlottė stengiasi apsimesti, kad nieko tokio. Balsas tūrėtų šiek tiek virpėti nuo patirtų emocijų. Albertas skaito paliktą Wertherio raštelį, prašantį paskolinti pistoletą. Charlottės emocinė būsena ypatingai įsitempusi, pasako tik kelis žodžius. Albertas liepęs paduoti Wertheriui ginklą, Charlottė tampa visiškai sužludyta. nujaučia blogiausia. Vokalinė linija centriniame registre. Orkestras groja žemėjančias natas, staccato. Staiga emocingai suvokusi kad Wertheris nusižudys, bėga sustabdyti jo. Paskutinė frazė trečio veiksmo pabaigoje, labai balsiškai stipri, dideli šuoliai reikalauja, kad būtų sudainuoti kaip įmanoma lygiau, tačiau su reikiama emocija (nuoroda prie frazės: avec force) (Pav. 20). Charlottė suvokė ką padarė. Vokalistė tūrėtų stengtis paskirstyti balsines ir emocines jėgas, kad kiekviena frazė ir nata suskambėtų taip, kaip reikalauja kompozitorius.
[Pav. 20]
Ketvirtajame veiksme, Charlottė įbėga į Wertherio kambarį, kur jis guli leisgyvis. Čia pasirodo jų paskutinis susitikimas ir pokalbis. Orkestras groja tremolo, žemame registre, muzika labai kontrastinga, tačiau be galo jausminga ir melodinga, staigūs perėjimai tarp p ir f, atsiranda daugiau natų alteracijų. Wertherį lydi labai skaidri, tyli melodija, o Charlottę priešingai: dramatiška, nerami. Orkestro partija imituoja kiekvieną emociją ir apsprenždia bendrą atmosferą. Tik vėliau, jų prisipažinimas vienas kitam meilėje, suskamba labai romantiškai ir skaidriai, lydimi arfos ir styginių. Charlottės meilės prisipažinime, labai ryškus dinamikos kilimas, kartu su dideliu nuolankumu, nuoširdžiai ištariami žodžiai (Pav. 21). Svarbu vesti mintį ir nesustoti po kiekvienos trumpos frazės.
[Pav. 21]
34 Vėliau tęsiasi Charlottės jausmų išsakymas Wertheriui ilgomis frazėmis, akomponuojant arfai, balso diapazonas laikosi aukštesniame registre, svarbu neforsuoti ir išlaikyti lengvumą, kartu su apvalia spava. Orkestras akomponuoja labai melodingai, švelniai, nuostabaus grožio frazėmis. Ši emocija tęsis iki pat Wertherio mirties. Labai svarbus paskutinis jų dainavimas kartu, jie nutaria viską pamiršti (Pav. 22).
[Pav. 22]
Neilgai pasimėgavusi Wertherio meile ir paskutiniu jų bučiniu, Charlottė negali susitaikyti su Wertherio mirtimi, dar ragina kalbėti. Orkestras labai audringas, skamba ff (Pav. 23).
[Pav. 23] Skambant paskutiniams ramiems, jautriems Wertherio žodžiams, Charlottė jau negali nieko pakeisti. Paskutinė, finalinė Charlottės frazė, suskamba ppp, labai skausmingai (Pav. 24).
[Pav. 24]
Ji lieka sužlugdyta kartu su nepakeliama širdgėla. Skamba vaikų giesmė. Orkestras groja neramius greitų natų perėjimus. Taigi, Charlottės vaidmuo reikalauja didelio vokalinio meistriškumo, ištvermės, puikių aktorinių gebėjimų. Tai, ko gero, vienas sudėtingiausių personažų operos istorijoje, kurio dėka dainininkė gali parodyti visus turimus gebėjimus: vokalinę techniką, balso grožį ir diapazoną, gebėjimą savitai ir įdomiai interpretuoti poetinį tekstą, aktorinį meistriškumą. Solistei norinčiai išpildyti šį sudėtingą vaidmenį ir atlikti taip kaip reikalavo J.Massenet, reikia
35 visaverčio, lygaus balso, vibrato tinkamas tik tokiose vietose, kur emocija reikalauja vidinio virpesio; žemo kvėpavimo ilgoms frazėms; subtiliausios emocinės apraiškos būtinos per visą operą; svarbus garso intonavimas ir tiksli intonacija; raiški prancūzų kalbos tartis; nuolat girdėti orkestro partiją, nes ji atliepia vokalinę partiją, ten slypi ir emocinis užtaisas; dainuoti kompozitoriaus melodiją naudojant kiekvieną nuorodą: emocijai, atsikvėpimams ir štrichams.
2. 2.1.Charlottės laiško scena: „Werther!…Qui m'aurait dit la place”
Operoje, per pirmuosius II veiksmus, Charlottės personažas atskleistas labai nežymiai. Susidaro įspūdis, kad prieš pasirodant Wertheriui, Charlottė gyveno labai paprastą, kasdienį gyvenimą, ir tik pasirodant jam, ji pajautė, tai ko niekada nejautė, tarsi atvėrė visiškai kitokį, neegzistuojantį jai pasaulį. Sutrigdė jos kasdienybę ir privertė suktis vsam pasauliui kartu su Wertheriu. III-jo veiksmo pradžia, mus pasitinka Charlottės emocijų anplūdžiu. Dramatiškas posūkis Charlottės viduje, laiško sceną padaro dar įtikinamesnę ir paveikesnę žiūrovui. J.Massenet, arijoje naudoja Wertherio laiškų ištraukas Charlottei, ir pasitelkiant lyrinę muziką, žiūrovas supranta ką ji išgyvena. Ši arija yra ypatingai įdomi, nes susipina prisiminimai, apmąstymai, nekantrumas, viltis, nepasitikėjimas, pripažinimas. Tarsi atskleidžiami du skirtingi charakteriai. 33 Ši arija yra vienintelė vieta operoje, kurioje Charlottė būdama rami ir rūpestinga dukra, sesuo ir žmona pripažįsta savo prieštaringus, aistringus jausmus kitam vyrui. Jos emocinis sąžiningumas, instinktyviai sužadina žiūrovo simpatijas. Charlottė iš visų jėgų grumiasi tarp aistros ir pareigos jausmo. Nuo to laiko kai mirė aštuonių vaikų mama, vyriausioji - Charlottė, laimingai atsidavusi savo šėimai augino savo mažuosius brolius ir seseris. Ji šiuo metu jau susituokusi su Albertu. Jos ramią sielą sudrumstė aistringa tačiau pagarbi poeto Wertherio meilė. Nepaisant jos potraukio jam, Charlottė lieka ištikima savo pareigai, ir liepia Wertheriui išvykti iš miesto. Dieną prieš Kalėdas, Charlottė dar kartą skaito jai parašytus poeto laiškus, kurie reiškia, jei jis negrįš per Kalėdas, ji privalės jo gedėti. Su augančia emocine itampa ji garsiai skaito tris jo
33 Met Operas. Musical Highlight. Prieiga per internetą: < https://www.metopera.org/uploadedFiles/ MetOpera/919_education/1_met_in_schools/2_educator_materials/1_educator_guides/massenet_werther/ Werther%20Musical%20Highlights.guide.pdf > [žiūrėta 2018 01 17]. 36 laiškus, ir galima suprasti, kad jos atsispyrimas jaunojo poeto meilei silpnėja, kai Charlottė susiduria su praradimo baime. III veiksmas prasideda Kalėdų vakarą. Wertheris jau tris mėnesius išvykęs, o Albertas išėjęs. Charlottė dar kartą perskaito jai skirtus Wertherio laiškus. Arija prasideda ilga orkestro įžanga, laisvu arioso, tarp dainos ir rečitatyvo pobūdžio stiliumi, kuris atspindi Charlottės neramią sielą. 34 Ji jaučia savo likimą: buržuazinę santuoką be meilės. Pradžioje suskamba lengvas, šviesus orkestro akompanavimas, sukuriantis intymią išpažinties atmosferą. Vėliau pasigirsta tamsios spalvos, disonansiniai akordai, greiti natų perėjimai tarp jautrumo ir nerimo. Paskutinis žemų styginių įžangos motyvas, atskleidžia Charlottės nerimą ir nelaimingą sielą. Dešimt taktų prieš pirmajį žodį Werther, vyksta dramatiški tempo pasikeitimai, jie labai svarbūs, nes apsprendžia bendrą arijos nuotaiką. Arijos pradžios tempas gana lėtas ♩= 54 ir išliks iki žodžių Je vous ècris, kur jis keičiasi į 6/8. Atliekant šią ariją, būtina mintyse susikurti bendrą laiško scenos paveikslą: prasidėjo naktis, kambarys pakanka- mai tamsus, dega tik viena lempa, jos šviesoje vieniša moteris skaito ir mąsto. Ji nerimauja, kad bet kurią akimirką gali kažkas įeiti, tačiau vėl grįžta prie laiškų skaitymo. Jaukus kambarys prisipildo liūdesiu ir nerimu. Jeigu solistė pajus visą šią atmosferą, balso spalva bus teisinga ir pauzės bus pilnos emocijų. Arijos įžanga baigiasi žemomis, niūriomis intonacijomis, kurias balsas turėtų įprasminti. Pirmojo žodžio Werther balsės, tūrėtų būti išdainuojamas siaurai, tačiau apvaliai, sukurdamos šiltą prisirišimo atmosferą. Pirmasis vardo ištarimas atliekamas piano, antrasis- mezzo-forte. Charlottė išsako savo vis didėjantį ilgesį Wertheriui, ir švelniai prisipažįsta, kad negali nustoti galvojusi apie jį. Sekanti frazė: Qui maurrait dit la place que dans mon coeur il occupe au- jourd’hui? tūrėtų būti atliekama neatsikvepiant, nepertraukiamu garsu ir labai tiksliu ritmu. Po šios frazės seka ž emyn krentanti, moduliuojanti melodijos linija fortepijono ar orkestro partijoje, turi būti taip pat girdima ir balse, dainuojamoje frazėje Dequis pu’ilest parti. Virš žodžių malgrè moi tout me lasse! nuoroda crescendo, veda ne į garsų dainavimą, o priešingai - į emocinį nuovargį. Frazė veda į paskutinį žodį lasse, jis tūrėtų suskambėti iš forte į piano. Et mon âme est pleine de lui, frazė kupina aistros ir intymumo. Muzika perteikia jaudulį per tempo ir dinamikos pokyčius.
34 Žr. pr. Nr.1 37 Toliau arijoje seka labai žemas registras akompanimente, pereinantis iš forte į piano, sufleruoja susimąstymą ir nerimą. Staiga, lyg prisiminusi ištaria du kart žodį Ces lettres! Pirmą kartą suskamba forte lyg bandydama atsispirti, antrą- nostalgiškai piano. Ši arijos dalis pilna kontrastų, todėl atliekant, būtina atkreipti dėmesį į kiekvieną kompozitoriaus nuorodą. Su žodžiais charme ir tristesse, galima pakeisti balso spalvą į labai tikslią ir apvalią, dvi ketvirtinės suskamba tarsi dejonė. Netikėtai atsiradęs forte su žodžiais Je devrais les détruire, suskamba audringai ir užtikrintai, juos pertraukia trumpas forte akordas, tarsi nutraukdamas destruktyvias mintis. Silpnai ir prislėgtai Chralottė prisipažįsta Je ne puis (aš negaliu). Charlottė sako, kad vis perskaito Wertherio laiškus ir negali sau leisti jų sunaikinti. Pirmas laiško ištraukos skaitymas pradedamas lėtu, lento tempu, jos nuotaika tampa melancholiška. Solistė tūrėtų dainuoti monotoniškai, labai lygiai, be jokios dinamikos, be balso vibrato, naudojant žemą kvėpavimą ir aukštą poziciją. Ši arijos vieta simbolizuoja vienatvę ir tuštumą. Lėtas tempas, ilgos krentančios frazės (turbūt iliustruojančios šaltą žiemos vakarą). Laiško ištraukos pabaigoje kartojami tris kart žodžiai seul (viena), su kiekvienu žodžiu vis labiau suvokiama realybė ir jausmas, kas Charlottės laukia ateityje. Staiga šį susimąstymą pakeičia staigus Ah! ir greitas perėjimas į savęs kaltinimą. Čia atsiranda didelis intensyvumas ir sumišimas. Atrodo, kad Charlottė suprato, ką jaučia Wertheris, klausdama savęs, kaip ji galėjo pasmerkti jį vienatvei. Po žodžio tendresse būtina atsikvėpti, tarsi žodžiai striktų gerklėje, tai paryškins emocinę būseną. Nuo žodžio Dieu! seka ilga frazė rubato (laisvai), labai judri iki žodžio courage po truputį lėtėja iki ž odžių et cet isolement, kurie pasakomi labai lėtai. Charlottė jaudinančiai susiduria su faktu, kad tai ji kalta dėl Wertherio vienatvės ir išėjimo. Antro laiško skaitymo pradžia, labai žaisminga akompanimente, muzika staiga pasikeičia į šviesią, mažorinę tonaciją. Subtilios „bėgančių” natų struktūros styginiuose ir pučiamuosiuose iliustruoja Wertherio laimingus prisiminimus apie Charlottės brolius ir seseris. Solistė tūrėtų dainuoti daug šviesesniu tembru nei prieš tai. Čia Charlottė skaito apie malonius Wertherio prisiminimus. Charlottės kylanti vokalinė melodija, tampa ypatingai lyrinė ir melodinga. Čia nėra jokio liūdesio, išskyrus paskutinę frazę Ils m’oublieront peut-être? (ar jie mane pamiršo?), tūrėtų būti atlikta su blogos nuojautos emocija. Charlottės emocinė būsena pakyla iš liūdesio, ir su didele aistra užtikrina išvykusį Wertherį, kad jis tikrai nepamirštas ir labai laukiamas. Labai svarbus emociškai, žodis vivante (gyvas).
38 Staiga viltinga atmosfera sudūžta ir suskamba nauja- tragiška spalva, dingsta jos ramybė, muzika tampa minorinė ir audringa. Akompanimentas garsus ir niūrus. Tempas radikaliai pasikeičia- ♩= 132. Paskutiniąjame- trečiame laiške atsiveria arijos kulminacija.
Šis laiškas suteikia didžiulį sielvartą Charlottei, skaitydama jį daug kartų. Čia nepateikiamas atviras pareiškimas, tačiau galima nujausti blogiausią. Charlottė perskaito, kaip Wertheris deklaruoja, jei jis negrįš iki kalėdų, turbūt nusižudys. J.Massenet sukuria grėsmės, nerimo, likimo atmosferą keliais būdais: suskamba motyvas pučiamuosiuose intrumentuose, kuris prieš tai skambėjo Wertherio pasvarstymuose apie mirtį; plataus diapazono, deklamacinė vokalinė linija; staigūs dinamikos svyravimai; neramus styginių tremolo; šiurkštūs pučiamųjų įstiterpimai. Balsiškai, mecosopranas šioje vietoje tūrėtų susidoroti su staigiais natų perėjimais nuo žemo registro į aukštą, ir tai atlikti su didele emocine įtaiga. Svarbu žemesnių natų neapsunkinti ir netamsinti. Tempas ganėtinai judrus, ir čia sunkaus balso nejudrumas, netoleruotinas. Aukštose natose, tariant balses, svarbu surasti gerą poziciją ir paskirstyti jėgas per kylančią melodiją. Žodžiai ne m’accuse pas turi būti atliekami su baime, išgąsčiu, ir klausimo intonacija. Charlottė bijo suvokti kokia tragiška šių žodžių prasmė, jos emocija beveik tyli, labiau sulaikyta viduje. Arija grįžta vėl į ramų, plaukiantį aukštame registre tempą 4/4, ♩=120. Balsas nuo
žodžių Oui, de tes yeux tūrėtų suskambėti vis dar virpančiu nuo emocijų balsu, tačiau vėl su begaliniu legato ir švelnumu, nes ji skaito mielus Wertherio žodžius. Frazė baigiasi diminuendo, žodžiais de tes larmes. Akompanimentas vėl staigiai pasikeičia į forte, Charlottė taria savo vardą, tarsi kaltindama save ir suvokdama, ką ji padarė ir koks likimas jos laukia. Ilga sol♭nata turėtų suskambėti pradedant iš piano ir intensyviai išplečiant i forte, sodriu ir skausmo kupinu apvaliu garsu. Charlottės sielvartas ir nerimas, prasiveržia ašaromis. Paskutiniuose arijos žodžiuose tu frèmiras, glūdi didelis legato. Pirmasis žodžių pakartojimas suskamba mf, antrasis- pp dinamikoje, priveda ją prie emocinio išsekimo ir tuštumos.35 Antrasis suskamba tarsi šnibždėjimas, kaip suvaldytas baimės drebulys ir neviltis. Solistė tūrėtų vengti labai gilaus krūtininio skambesio.
35 Hopkins K. Werther Musical Highlight: Charlotte’s ‘Air des lettres’ .Prieiga per internetą: < http:// www.roh.org.uk/news/werther-musical-highlight-charlottes-air-des-lettres > [žiūrėta 2018 sausio 21]. 39 Atliekant šią ariją reiktų vengti stipraus krūtininio registro žemose natose. Balsas tūrėtų skambėti šiltai, apvaliai, spalvingai, taip pat gebėti susidoroti su registrų kaita. Jautrumas, staigi emocijų kaita ir balso valdymas, tai pagrindiniai šios arijos reikalavimai norint sukurti tikrą Charlottės personažą ir išpildyti kompozitoriaus reikalavimus. Ši arija yra viena mėgstamiausių, mecosoprano repertuare. Kaip ir visa Charlottės rolė, gali būti atlikta taip pat ir soprano. Atliekant šią ariją, būtų didelė stiliaus klaida, dainuoti garsiai ir stipriai žemame registre. Šiltas, apvalus, spalvingas balsas visoje Charlottės partijoje, bus tai ko reikalavo kompozitorius. Balsas turi gebėti susidoroti su vokaliniais sunkumais be įtampos paskutiniuose arijos puslapiuose ir su malda, kuri seka po to. Jautrumas ir spalvos, yra tai, ko reikia, siekiant sėkmingos šios arijos interpretacijos.
Lentelė 2
Detalus arijos tekstas su kompozitoriaus emocijų nuorodomis
(Charlotte viena, sėdi prie stalo; skaito mąsto) Skausmo,dejonės motyvas pritariant smuikams. Werther... Werther... Qui m'aurait dit la place que dans mon coeur il occupe aujourd'hui? Liūdesys, nuovargis : solo obojai Depuis qu'il est parti, malgré moi, tout me Ryškūs kontrabosai, krentanti lasse! (Numeta savo knygą) melodija. Et mon âme est pleine de lui ! (Lėtai atsistoja, staiga prisimena ir paima laiškus). Frazė dainuojama be akompanimento, Ces lettres ! ces lettres ! kad sustiprinti motyvo svarbą. Ah! je les relis sans cesse...
Avec quel charme... mais aussi quelle tristesse ! Je devrais les détruire... je ne puis ! (Sugrįžta prie stalo, neatitraukia akių nuo laiško; skaito) Pradedamas laiško skaitymas, daugiau reguliarios arijos motyvų. Nuolatinis “Je vous écris de ma petite chambre : au ciel besikartojantis akompanimentas. gris et lourd de Décembre pèse sur moi Žodis « seul », pakartojams 3 kartus, comme un linceul, paryškinant žodžio prasmę. Et je suis seul! seul! toujours seul !"
40 Ah! personne auprès de lui ! Naujas gyvybingas, žaismigas tempas. pas un seul témoignage de tendresse ou même de pitié ! Balsas solo (be akompanimento), Dieu ! comment m'est venu ce triste courage, susieta su Wertherio vienatve. d'ordonner cet exil et cet isolement ? (Paima kitą laišką, atidaro ir skaito) "Des cris joyeux d'enfants montent sous ma fenêtre, Des cris d'enfants ! Et je pense à ce temps si doux. Instrumetinė iliuzija vaikų žaidimo. Où tous vos chers petits jouaient autour de Skaito naują laišką. nous ! Ils m'oublieront peut-être ?" Pizzicato štrichas akompanimente (nustoja skaityti; su didele ekspresija) primena vaikišką žaidimą. Non, Werther, dans leur souvenir votre image reste vivante... Staigus pasikeitimas akompanimente; et quand vous reviendrez... mais doit-il revenir pauzė, nutraukianti skaitymą.Garsus, ? (su baime) stiprus orkestras. Ah ! ce dernier billet me glace et m'épouvante ! (vėl skaito laišką) "Tu m'as dit: à Noël, et j'ai crié: jamais ! On va bientôt connaître qui de nous disait vrai ! Mais si je ne dois reparaître au jour fixé, Vėl nostalgiškas laiško skaitymas. devant toi, ne m'accuse pas, pleure- moi !" (kartoja jausdama baimę, bijodama suprasti) “Ne m'accuse pas, pleure-moi!" (vėl skaito) "Oui, de ces yeux si pleins de charmes, ces lignes... Pabrėžiamas žodis « frémiras »(vert. tu les reliras, tu les mouilleras de tes larmes... drebėti) O Charlotte, et tu frémiras !" (kartoja žodžius jau be skaitymo) ...tu frémiras! tu frémiras !
41 2. 2.2.Arija „Va! laisse couler mes larmes”
Iškart po žymiosis laiško scenos, skaitant Wertherio laiškus, į kambarį įeina jaunesnė Charlottės sesuo Sophie. Pastaroji bando bergždžiai pralinksminti sesę, ir švelniai prisipažįsta, kad irgi buvo nusiminusi, kai Wertheris paliko miestelį. Charlottė išgirdusi jo vardą, staiga puola į ašaras ir išsako savo kančias. Charlottė dainuoja ariją Sophie. Arijoje kalba, kad kartais liūdėti ir nebūti paguostam yra labai gerai. Nuo pirmųjų orkestro garsų girdima, kad bus išsakytas begalinis skausmas ir nerimas. Minorinė tonacija ir krentanti melodija, nukelia klausytoją į skausmingą Charlottės realybę. 36 Arija prasideda trumpa įžanga, todėl solistė tūrėtų greitai susikurti tokią vidinę emocinę būseną, kuri buvo prieš tai. Žodis Va! suskamba a capella, labai ekspresyviai. Šis žodis labai svarbus, ji atsisako Sophie paguodos, ir išlaisvina savo kančias, kuriuos laikė viduje taip ilgai. Kartojama viena nata, sustiprina poveikį klaustyojui. Charlottei, tarsi strigdami žodžiai gerklėje, išsiveržia dideliu emociniu proveržiu. Orkestre kuriama harmonija atliepia, Charlottės jausmams. Emocinė nuoroda Charlotte, ne se contraignant plus (laisvas vertimas: Charlottė, savęs neberiboja), žymi emocinį išsilaisvinimą. Žodis Va! tūrėtų būti girdimas aiškiai ištariant /v/ priebalsę, ir dainuojant apvalią /a/ balsę, formuojant garsą arti, intensyviai garsinant ir stiprinant emociją, kol tęsiama nata. Tariant kitus žodžius: laisse couler mes larmes, turėtų išlikti tokioje pačioje dinamikoje forte, energijoje ir jaudinančioje emocijoje kaip ir pirmasis žodis. Pirma frazė turi būti labai ritmiška, tačiau tuo pačiu tiek lėta, kiek solistė nori interpretuoti. Tempo nuoroda ♩= 54, pažymėta po pirmo takto. Atlikta pirma arijos nuoširdi ir tobula frazė apibrėš visą trumpos, tačiau nuostabiai gražios arijos kokybę. Atliekant šią ariją per daug tiesmukai arba per silpnai, galima prarasti jos svarbą ir emocinį poveikį klausytojui. Frazė elles font du bien, ma chèrie su trumpa pauze per vidurį, išdainuojama beveik kalbant, tarsi balsą slopintų ašaros, tačiau su meile (affectueusement) ir atsidavimu savo mylinčiai sesei. Po išsiveržusio Va! skamba temos (D-F-A) pragrojimas, ir Charlottė šiek tiek nusiramina, pasako tik kelis žodžius. Skamba du taktai pragrojimo, ir dabar Charlottė pasineria į filosofinius apmąstymus. Balsas tūrėtų atsiskleisti visu tembro grožiu ir sudainuoti frazę les larmes qu’on ne pleure pas labai lygiai ir jautriai. Taip pat frazė reikalauja balso apvalumo, nesustoti ant kiekvienos natos, nuolat jungiant garsą prie garso, suvokti šią
36 Žr.pr. Nr. 2 42 ilgą frazę kaip vieną, nors ir yra trumpas atsikvėpimas. Dainuojant žemą do natą ant žodžio âme, reikėtų vengti gilaus krūtinės registro, nes dainuojami taurūs žodžiai tūrėtų būti ištarti laisvu, kiek įmanoma šviesiu garsu. Kita frazę būtina atlikti legato, stilių perkeliant į kitą natą, svarbi balsė /u/ žodyje gouttes. Žodžiuose martèlent le coeur balso skambesį derėtų išlaikyti skambų ir surinktą, su turtingu rezonanciniu skambesiu. Atsikvėpti ten, kur nurodo pats kompozitorius. Iki šiol, arijos tema buvo lėtas, skausmingas liūdesys, pastovi sielos širdgėla. Šioje vietoje atsiranda jausmų pasipriešinimas skausmui. Tempas pagyvėja, frazės tampa trumpos, abejonė tampa skausminga. Atskleidžiant šiuos jausmus, būtina atkreipti dėmesį į žodžių Sa résistance, enfin s’épuise kirčius. Kulminacinė frazė il est trop grand, rien ne l’emplit vis dar gyvybinga, nesunkinant aštuntinių natų. Ž odžiai grand (D) ir emplit (F) turėtų suskambėti pilnai, sodriu balsu, atkreipiant dėmesį į dinamikos nuorodas, auginti emocinį kruvį iš piano į forte. Tęsiant fa natą, solistė tūrėtų atkreipti dėmesį į garso kokybę, būtent balsė i, turi skambėti surinktai, aukštoje pozicijoje, ne per plačiai. Atlikėja tūrėtų ieškoti mažesnio, tačiau intensyvaus garso, vietoje didelio, statiško ir neįtikinančio. Po žodžio l’emplit esanti fermata tarsi atskleidžia jos vidinę kovą prieš liūdesį, kuris vėl paryškėja. Tempas vėl sulėtėja, balsas tamsėja, tarsi ją nugalėtų liūdesys. Paskutiniuose žodžiuose tout le brise (/i/ balsė turi skambėti aiškiai) dūžta Charlottės širdis. Skausmas nugalėjo, arija baigiasi pianissimo. Atlikėjos išraiška ir emocija turi būti tokia ryški ir paliečianti klausytoją, kad klausytojas pajaustų simpatiją ir užuojautą Charlottei.
2. 3.Vaidmens interpretacijos
Yra labai daug operos Werther įrašų, tačiau šiame skyriuje apžvelgiamos, darbo autorės nuomone, ryškiausios Charlottės personažo interpretatorės. Naudoti skirtingų laikmečių atlikėjų garso įrašai, kurių ypač padaugėjo sparčiai vystantis technologijoms XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje. Muzikos įrašams keliantis į interneto erdvę ir plečiantis tokių svetainių kaip Youtube, Spotify, Soundcloud ir kt. veiklai, jie tapo lengvai prieinami plačiajai visuomenei. Pasirinktos dvi solistės: Frederica von Stade ir Joyce DiDonato. Abi atlikėjos labai skirtingos balsų spalvomis ir interpretacijomis. Tačiau abi žavi savo didelėmis sceninėmis patirtimis, vokaline technika, išskirtinėmis dainavimo manieromis ir
43 individualumu. Taip pat trumpai apžvelgiamas pirmosios Charlottės atlikėjos prancūzijoje Marie Delna išlikęs įrašas, - nedidelis laiško scenos fragmentas. Darbo autorei svarbiausia pastebėti sunkiausius vokalinius momentus, teisingo būdo jiems atlikti ieškojimas, pastebėti kiekvienos atlikėjos privalumus ir trūkūmus ir aptarti kaip kiekviena sugebėjo išpildyti J.Massenet reikalavimus. Po pirmosios operos ,,Werther’’ premjeros Vienoje (vokiečių kalba), pirmoji Charlottės vaidmens interpretatorė Prancūzijoje (prancūzų kalba), Opera-Comique teatre, buvo Marie Delna (1875-1932). Jos repertuarą sudarė Dido, H.Berlioz operoje Les troyens, Karmen, G.Bizet operoje Carmen ir Quickly, G.Verdi operoje Falstaff. Marie buvo tik 18, kai pirmą kartą dainavo Charlottę, jos balsas buvo apibūdinamas kaip kontraaltas. Yra išlikęs jos įrašytas, 1907 metų nepilnas laiško scenos įrašas Youtube. Laiško scenos įrašas37 prasideda nuo žodžių Je vous écris. Besileidžiančią melodinę liniją su tempo nuoroda Lento, atlikėja dainuoja kiek skubotai, pirmąsias frazių natas šiek tiek akcentuoja ir pūsliuoja. Aukštesnės natos skamba šiek tiek per šviesiai o pirmos oktavos mi ant žodžių Et je suis seul, girdima per tamsiai. Emocinis lūžis žodžiuose Ah! personne auprès de lui, suskamba labai lyriškai ir švelniai, nors kompozitorius nurodo forte. Marie Delnos balsas skamba labai jaunatviškai ir gaivališkai skaitant Wertherio laišką: Descris joyeux d’enfants, girdimas geras legato, tačiau nėra labai tikslus natų intonavimas, tai gali būti ir seno įrašo įtaka. Aukštas natas dramatiškoje laiško scenos vietoje Non, Werther, atlikėja dainuoja š velniai, jaunatviškai, nedramatizuodama, vietomis kiek per šviesiai. Labai ryškiai skiriasi tembro spalva aukš- tame ir žemame registruose. Įrašas staiga peršoka į arijos pabaigą, Oui, de tes yeux frazė labai jautri, Marie Delna turi gerą frazės vedimą, tačiau darbo autorė pasigenda balse didesnio lygumo ir stipresnių emocijos pasikeitimų. J.Massenet pats pasirinko šią solistę į premjerinę sudėtį ir buvo patenkintas Marie Delnos jaunatvišku atlikimu, jos laiško scenos interpretacija, sukelia įspūdį, kad kompozitorius nematė Charlottės kaip labai dramatiško, herojinio personažo, priešingai - Charlottė tarsi angelas jautri ir švelni. Joyce Didonato - amerikietė, mecosopranas, sukrovusi įspūdinga pagažą sukurtų rolių visame pasaulyje. Ji puiki Charlottės interpretatorė, kaip teigia Planet Hugill, po premjeros Royal Opera House teatre 2016m. - „Joyce DiDonato dainavo su puikiu stiliaus pojūčiu ir susikaupimu, primenančiu senąją prancūzų Opera-Comique dainavimo manierą. Ji puikiai
37 Marie Delna, laiško scenos įrašas 1907m. Prieiga per Youtube: < https://www.youtube.com/watch? v=z443PEyTjPg> [žiūrėta 2018 03 24]. 44 tiko poroje su tenoru Grigolo, jie kartu apjungė stiliaus pojūtį su personažų jausmais, stumiančiais juos prie bedugnės. Tai buvo smulkmeniškas spektaklis, pirmame ir antrame veiksmuose, ji aiškiai drebėjo viduje stengdamasi nuslopinti aistrą. Laiško scena buvo giliai jaudinanti, kartu su gražiu dainavimu. Kartu su vidine aistra, tai buvo meistriškas spektaklis, su puikiu stiliaus pojūčiu. Tai paskatina susimąstyti, kokios dar prancūzų repertuaro rolės galėtų imtis Joyce DiDonato, žinoma aš mielai išgirsčiau Opera Comique teatro versijos, Ambroise Thomas operos Mignon.” 38 Darbo autorė pateiks laiško scenos arijos analizę, būtent iš šio, 2016m. pastatymo. Visos operos pastatymo įrašas nėra viešai prieinamas, todėl darbo autorė analizuos tik laiško sceną, pasitelkdama video įrašą. Joyce Didonato atliekama laiško scena, prasideda nuo ilgos orkestro įžangos, kurioje persipina Charlottės leitmotyvas. 39 Per įžangą solistė įtaigiai perteikia Charlottę kankinančias abejones ir nerimą. Pirmieji arijos žodžiai Werther, Werther, solistės jautriai ištariami, pagal kompozitoriau nuorodas. 40 Frazė Qui maurrait dit la place, atlikta aukštoje pozicijoje, labai gerai vedant frazės mintį. Sekanti frazė Dequis pu’il est parti, atlikta gal kiek per garsiai, kompozitoriaus nuoroda expressif, gal būt reikštų vidinį jaudulį, bet ne garsumą, nes Charlottė dar tik bando suvokti savo jausmus. Žodžiai Et mon âme est pleine de lui, atlikti ypatingai švelniai ir jautriai. Solistė paryškina visas natas, kurias kompozitorius akcentavo. Prisiminimas apie Wertherio parašytus laiškus, suskamba labai jautriai, balsas kupinas emocijų, solistė meistriškai filiruoja balsą. Ah! je les relis sans cesse, vokalas suskamba labai švelniai, su girdimu sulaikytu virpesiu balse. Solistė meistriškai atlieka visus dinaminius niuansus. Avec quel charme kartu su fraze po to, atlikta su labai geru garso vedimu, garsas labai gerai surinktas, nesijaučia natų šuolių. Labai įtaigiai suskamba pp frazė je ne puis, parodytas tikras Charlottės silpnumas. Klausantis visos rečitatyvinio pobūdžio arijos pradžios, prieš pradedant skaityti pirmąjį laišką, atrodo, kad solistė kuria kiekvieną naują mintį čia ir
38 “Joyce DiDonato sang with a sense of style and focus which recalled the older French, Opera Comique-style of performance. She made a fine pairing with Grigòlo, as both combined a sense of style with a feeling of the role pushing them to the edge. This was a finely detailed performance, in Acts One and Two she positively quivered with suppressed passion. The letter scene was profoundly moving, as well as being beautiful- ly sung. Rather than relying on gut passion, this was a superbly crafted performance with a fine sense of style. It made you wonder which other roles in the French repertoire DiDonato could take on, certainly I would love to hear her in the Opera Comique version of Ambroise Thomas’ Mignon.” Planet Hugill , 2016. Prieiga per ineter- netą:
39 Joyce DiDonato, laiško scenos video įrašas. Prieiga per internetą:
40 Žr.pr.Nr.1 45 dabar, tai ypatingai paveiku klausytojui. Pirmąjį laiško skaitymą Je vous écris, solistė atlieka tyliai, švelniai, balsas labai lygus, nesigirdi nereikalingo vibrato. Solistė demonstruoja aukštą poziciją, žemą kvėpavimą, idealų garsų jungimą. Žodžius seul, toujurs seul, atlieka jau beveik kalbant, tobulai perteikiant emociją - ji supranta kas Charlottės laukia ateityje. Ah! personne auprès de lui frazė atlikta kontrastingai, balse atsiranda daugiau dramatizmo. Tęsiant ilgesnes natas, aukštesnėje tesitūroje, atlikėjos balse girdimas vibrato, kuris šiek tiek per stiprus, taip pat per daug atviro skambesio, noretųsi apvalesnio ir sodresnio garso. Kreipimąsis į Dievą, ir suvokimas, kad ji kalta, kad Wertheris išvyko, suskamba labai kontrastingai nuo f iki p. Atlikėjos įtikinama emocinė būsena. Klausantis Joyce DiDonato, darbo autorė pasigenda geresnės prancūzų kalbos tarties, todėl vietomis balsas skamba per plačiai. Antrasis laiško skaitymas Des cris joyeux d’enfants suskamba šviesiai ir džiugesnėje emocijoje, atlikėja puikiai susilieja su orkestro akomponavimu. Solistė labai aiškiai išpildo kompzitoriaus nuorodas, ryškus skirtumas girdimas tarp ilgos, legato frazės ir ten kur kompozitorius prašo tik akcentuoti tam tikras natas, reikalingas emocijai išgauti ar tekstui atskleisti. Frazėje Non, Werther, dans leur souvenir, atlikėjos balsas skamba užtikrintai, su reikiama emocija, ji tvirtai tiki, kad Wertheris vis dar laukiamas jos namuose. Tęsiamos pusinės natos, antros oktavos mi ir fa skamba kiek nestabiliai. Frazę reikėtų ruošti nuo pirmosios natos, pradedant aukštoje pozicijoje, tuomet, garsas išsiskleis užtikrintas ir sodrus. Aukščiausia nata žodžiuose Ah, ce dernier billet me glace, suskamba užtikrintai forte, tačiau pasigendama balso lygumo ir apvalumo. Nuo frazės Tu ma dit: à Noël, prasideda arijos kulminacija, ji reikalauja tiek ak- torinio tiek vokalinio meistriškumo. Su šiais uždaviniais atlikėja puikiai susidoroja: žemos natos skamba atremtos, lygūs natų perėjimai, emocinė būsena labai stipri. Solistė piešia emociją savo balsu, o tai itin svarbu Charlottės rolei. Solistė įtikinamai atlieka frazes Ne m’accuse pas, pirmą kartą tvirtai forte ir antrą kartą piano, meistriškai nutylindama garsą. Paskutinis laiško skaitymas pradedamas ypatingai jautriai ir moteriškai, panašiai kaip pir- moji Charlottės atlikėjas Marie Delna. DiDonato č ia atskleidžia gražiausias savo balso spalvas, lygumą, puikų kvėpavimą, aukštą poziciją, ir puikiai jaučiasi nuostabaus grožio J.Massenet melodijoje. Paskutines arijos frazes Tu frémiras solistė atlieka, gal kiek per dramatiškai, jaučiamas galvojimas apie balsinę techniką ir pametamas charakteris, nes juk būtent čia Charlottė suvokia savo likimą. Paskutinis netikėtas, natūralus vokalistės atodūsis, arijai suteikia natūralumo ir žavesio.
46 Frederica von Stade - nuostabi Charlottė, kaip rašė kritikas W.Crutchfield po premjeros 1988m., Metropolitan teatre: ,,Panelės von Stade balso atmosfera yra nepaprastai puiki, ir Charlottės rolė jai puikiai tinka; ji atliko puikų darbą, nors teatro dydis jai nepadėjo. Ji nevisada ryškiai išreikšdavo emocijų pliūpsnius, kurie persipina su Charlottės paklusnia visuomenės role.” 41 Darbo autorė analizavo 1980m., pilną operos audio įrašą, atliktą kartu su Wertheriu - Jose Carreras.42 Ši solistė turi nepaprasto grožio balsą. Ji formuoja labai minkštą, paslankų garsą, demostruoja puikią kantileną. Jos balso technika leidžia perteikti subtiliau- sius niuansus, ir išpildyti J.Massenet muzikinius reikalavimus. Po visos operos išklausymo, girdint Fredericą von Stade, galima teigti, kad ji idealiai tinka Charlottės vaidmeniui. Ji atliko visus niuansus, kuriuos užrašė kompozitorius, balsu perteikė emociją. Puikus stiliaus pojūtis, nepreikaištinga vokalinė technika, žemas kvėpavimas, vienodas balso tembras visuose registruose. Balse jaučiamas bel canto stilius, suderintas su prancūziškomis subtilybėmis. Dainininkė itin muzikali, meitriškai valdo savo balsą. Nuo pirmųjų iki paskutiniųjų Charlottės natų, išdainuota labai profesionaliai ir įtaigiai. Ši atlikėja išsiskiria paprastumu ir aiškumu, girdisi nuoširdumas ir personažo reikiamas trapumas, o kur kompozitorius nurodo, išsiskleidžia ir balso stiprybė. Jos balsas puikiai dera su tenoru J.Carreras. Jų atlikti duetai, atskleidė labai daug skirtingų aistrų: nuo šaltumo iki aistringos meilės prisipažinimų. Laiško scenoje, mecosopranas atskleidė savo puikias balsines galimybes. Pirmieji arijos žodžiai tyliai, suskamba beveik kalbant. Rečitatyvinėje pradžioje jaučiamas greitesnis tempas, tarsi susijaudinimas ir sumišimas. Girdisi atlikėjos puiki prancūzų kalba. Et mon âme est pleine de lui frazėje labai gražiai skamba atlikėjos š viesus centrinis registras, pasitelkiant prancūzų kalbos tartį. Prisiminimas apie Wertherio laiškus Ces lettres, atlikėja interpretuoja labai lėtai, jautriai, raiškiai perteikdama ilgesio emociją. Atodūsis Ah!, atliktas ne dainuojant o tiesiog atsidūstant, tai suteikia vaidmeniui natūralumo. Toliau kalbant apie laiškus, solistė demonstruoja puikią kantileną, švelnumą, lygų natų jungimą. Staigus kontrastas, dainuojant apie laiškų sunaikinimą, suskamba įtaigiai. Pirmą laišką solistė skaito labai tyliai, legato, veda
41 The flavor of Miss von Stade's voice, though, is still delicious, and Charlotte is a role well suited to her; she did some lovely work, though the size of the house (and the vocal strategies she adopts to function in a world of too-large houses) sometimes told against her. She did not always succeed in making vivid the flashes of emotion that interlace Charlotte's dutiful public role. Crutchfield W. 1988. Prieiga per ineternetą:
42 José Carreras & Frederica Von Stade operos audio įrašas. Prieiga per internetą:
43 Žr.pr.Nr.2 48 taške surinkats garsas, vedime nuo pirmos oktavos re iki antros oktavos fa. Atlikėja neatsikvepia po žodžio goutes, taip kaip nurodo kompozitorius, tačiau galima intrpretuoti dvejopai: pirma, tai tik pratęsia ilgos frazės mintį, arba pažymėtas atsikvėpimas, galėtų padėti atspindėti Charlottės sunkumą kalbėti. Se résistance enfin s’èpuise, sudainuotas labai gražiai sujungiant, natų šuolius. Puiki prancūzų kalbos tartis. Labai jautriai, su neramia emocija su- dainuotos trumpos, greitos frazės le coeur se creuse, su judėjimu į priekį. Vienos natos kartojimas, provokuoja stabdyti tempą, tačiau Frederica von Stade, veda mintį nutylindama paskutinę natą labai meistriškai. Ryškiai interpretuota kulminacija ne l’emplit, išsiskleidžia su visa emocine jėga ir apvaliu garsu. Paskutinė arijos frazė atlikta neskubant, sureikšminant kiekvieną žodį ir natą, atspindint Charlottės visišką sumišimą ir emocinį išsekimą. Galima paminėti žymius sopranus įrašiusius Charlottės partiją: Angela Gheorghiu, Ninon Vallin, Régine Crespin, Victoria de los Angeles, pastarosios solistės laiško scenos atlikimo maniera, labiausiai panaši į istorinį Marie Delnos. A.Gheorghiu su savo dramatiška vaidyba ir puikiu dainavimu, tačiau klausantis atrodo, kad jos sukurtas personažas ištemptas iki jos galimybių ribos. Ninon Vallin sopranas - puikiai supratusi rečitatyvus, išlaiko balso spalvą šiltą ir paruoštą, neskamba per lengvai ar šviesiai. Balsas natūraliai gražus ir pilnas, jos dainavimas natūralus kaip kalbėjimas. Jos savitas stilius, neryžtingas, bet pulsuojantis su stipria emocija, daro jos vaidmenį klasikiniu: Charlottė labai teisinga moteris, kuri ne tik kupina jausmų Wertheiui, ne tk pasiaukoja dėl pareigos ir saugumo, bet pati paduoda Alberto ginklą su kuriuo vėliau Wertheris nusižudo. Vallin puikiai atskleidžia įsitraukimą ir atitolimą vienu metu. III veiksmą pradeda su kukliu emociniu susilaikymu, kuris dramatiškai prasiveržia emocijų antplūdžiu. Taip pat kiti žymūs mecosopranai: Sophie Koch, Elena Obraztsova, Tatiana Troyanos, Vesselina Kasarova, pastaroji solistė turi puikų balsą šiam vaidmeniui atskleisti. Jos balsas turi kontraalto atspalvių, ir šiek tiek per tamsią spalvą dorai, nekaltai Charlottei sukurti, tačiau jos vokalo kokybė ir tartis yra aukščiausios klasės. Ši atlikė- ja - viena geriausių. Puikiai Charlottę įkūnijo ir nuostabaus balso savininkė Isabel Leonard. 44
44 the third act of this opera belongs to Charlotte, and Leonard’s journey from one end to the other was a complete arc unto itself, from her raw, wrenching letter scene to her poignant conversation with her sister So- phie, to her heated confrontation with Werther. Moreover, Charlotte is a perfect fit for Leonard’s voice at this point. After hearing her in lighter roles throughout her early career, it is quite the shock to hear her sing a role that lives in such a dark part of her voice and to command it with such authority .. there is a fierce, dark focus in the middle voice, and bristling fire in her chest. She followed the heartbreaking simplicity of the haunting arietta “Va! Laisse couler mes larmes” with a searing, shiver-inducing expression of rage in “Seigneur Dieu, Seigneur!” Rosinas and Cherubinos are all well and good, but this role feels like a much more complete use of Leonard’s considerable talents.” E.Simpson - New York Classical Review. Prieiga per internetą:
Šiuo darbu buvo apžvelgta ,,Werther“ – viena ryškiausių J.Massenet ir XIX a. pab. operų. Išnagrinėtas Charlottės vaidmuo ir dvi jos arijos muzikiniu bei dramaturginiu požiūriais. Šis operos vaidmuo, laikomas vienu sudėtingiausių, gražiausių ir emociškai stipriu vokalinės muzikos pavyzdžių, mecosoprano repertuare. Pirmojoje dalyje, įvairiais aspektais: stiliaus, siužeto interpretacijos, muzikinės dra- maturgijos – buvo parodyta „Werther“, kaip J.Massenet lyrinės dramos pavyzdžio unikalumas: stiprios emocijos, melodingos vokalinės partijos, meistriška orkestruotė, dramatiškos kulminacijos ir įsimintinas siužetas. Antroje darbo dalyje, pateikta Charlottės vaidmens ir detali jos arijų analizė. Įrodyta, kad muzikos priemonių pagalba pagrindiniu operos personažu tampa būtent ši veikėja, o jos laiško scena Werther, Qui maurrait dit la place, atlieka ir vienos iš dramaturginių kulminacijų funkciją. Jame susitelkia daugelis pagrindinių operos muzikinių intonacijų, harmonijų ir tembrų idėjų. Taip pat nuostabiai atskleidžiama ir pagrindinė operos idėja - žmogaus sielos pasikeitimas ir transformacija per meilę. Vaidmens analizėje ypatingas dėmesys skirtas muzikos ir teksto sąveikai, parodyta, kad arijoje dominuojantis virtuoziškumas yra pagrįstas personažo įvaizdžiu. Aptarti vokaliniai sunkumai, su kuriais gali susidurti dainininkė, taip pat, apžvelgta prancūzų muzikos atlikimo maniera, norint sukurti įsimintiną Charlottės vaidmenį: 1. reikalingas pilnas, sodrus mecosoprano, patartina kuo lygesnis balsas; 2. puiki prancūzų kalbos tartis; 3. būtina balsu reikšti emociją; 4. vienodas tembras žemame ir aukštame registruose; 5. bel canto dainavimo technikos principai: žemas kvėpavimas, aukšta pozicija, kūno laisvė, paslankus, lakus balsas; 6. ryškūs aktoriniai sugebėjimai; 7. svarbus muzikinis intelektas. Charlottės vaidmens ir arijų garso įrašų analizėje aptarti ir palyginti dviejų žymiausių mecosopranų atlikimai: Frederica von Stade ir Joyce DiDonato.
50 Tiek visa opera, tiek Charlottės personažas yra nuostabūs lyrinės dramos muzikos šedevrai. Ši opera pastaruosius dešimtmečius nuolat vilioja žymiausius pasaulio teatrus, kurie stebina originaliomis interpretacijomis ir nuostabaus grožio balsais.
51 LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Abbate C. and Parker R. A History of opera. USA: W. W. Norton Company 2012. 2. Bald M. Banned Books: Literature Suppressed on Religious Grounds: Revised Edition. New York: Infobase Publishing 2014, p.315. 3. Burton F. Massenet’s Werther (Opera Journeys Mini Guide Series). Boca Raton, Florida: Opera Journeys 2006, p. 22. 4. Charlton D. Grand Opera. Cambridge University Press, 2003. 5. Cristea S.’The Fortunes of ‘Werther’ in Italy’, Collected Essays on Italian Lan- guage & Li terature Presented to Kathleen Speight . Manchester: Manchester University Press 1971, p.227 – 257. p. 248 – 249. 6. Einstein A. Music in The Romantic Era. New York, London, 1947. 7. Ewen D.. From Bach To Stravinsky. The History of Music by its Foremost Critics. New York, 1933. 8. Gerulaitis V. Muzikos stilių raida: istorinė apybraiža. Vilnius: Muzikos švietimo centras 1994, p.94. 9. Henson K. Strapsnis: Of Men, Women and Others: Exotic Opera in Late Nineteenth CenturyFrance. UK: University of Oxford 2000, p. 89. 10. Holden A.. The New Penguin Opera Guide. 2001. 11. Huebner S. Straipsnis: French Opera at the Fin de Siècle: Wagnerism, Nationalism and Style. UK: Oxford University Press 2004, p.88,113-117. 12. Huebner S. Straipsnis: Massenet and Wagner: Bridling the Influence, UK:Cam- bridge Opera Journal Vol. 5, No. 3, Cambridge University Press 1993, p223-238. 13. Irvine D. Massenet. A Chronicle of His life and Times. USA: Amadeus Press 1994. 14. Katkus D. Muzikos atlikimas. Vilnius: Tyto alba 2013, p.314-318. 15. Klaus B.K. The Romantic Period in Music. USA, Boston, leidykla 1970. 16. Laikraščio straipsnis: Boyer G. Courrier des Théâtres, Le Figaro, 21 November- December 1892, p.3-6. 17. Laikraščio straipsnis: Darcours Ch. Les Théâtres, Le Figaro, 17 January 1893, p.3. 18. Longyear R. Nineteenth-Century Romanticism in Music. Second edition. USA:Englewood Cliffs, N.J.:Prentice-Hall 1969, p.139-140.
52 19. MacDonald, Hugh, et al. “Jules Massenet.” Grove Music Online. Oxford Music On- line, Oxford University Press, accessed April 2, 2015. 20. Plantinga L.. Romantic Music. A History of Musical Style in Nineteenth-Century Europe. Yale University, 1985. 21. Samson J. The Late Romantic Era. From the mid 19-th century to World War II. UK:Palgrave Macmillan 1991, p.808-814. 22. Samson J.. The Cambridge History of Nineteenth-Century Music. UK:Cambridge University Press 2001, p. 434-437. 23. Seedorf T. Gesang. Germany: Bärenreiter, Stuttgart, Kassel 2001, p.72. 24. Sondrup S. Wertherism and Die Leiden des jungen Werther, European Romanti- cism: Literary Cross - currents, Modes, and Models. USA Detroit: Wayne State Universi- ty Press 1990. p.165. 25. Steen M. More Great Operas. UK: ePublished by M.Steen, Mattingley, 2016. 26. Tauragis A., Ulienė E. Opera / Muzikos enciklopedija, t.3. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 2007, p.23-28. 27. Vilkelienė A. Opera: istorija, teatrai, libretai, solistai, kompozitoriai. Vilnius: ,,Kronta” 2000, p.24.
53 ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Fauser A., Gillis P. and Macdonald H. Massenet Jules. Prieiga per internetą: < http://www.oxfordmusiconline.com.ezproxy.lmta.lt/grovemusic/view/10.1093/gmo/ 9781561592630.001.0001/omo-9781561592630-e-0000051469? rskey=tQTGMB&result=1 >[žiūrėta 2018 01 21]. 2. George C. Impressions of Opera in France. Prieiga per internetą: < lhttps://www.js- tor.org/stable/pdf/738108.pdf > [žiūrėta 2018 01 17]. 3. Hopkins K. Werther Musical Highlight: Charlotte’s ‘Air des lettres’ . Prieiga per internetą: < http://www.roh.org.uk/news/werther-musical-highlight-charlottes- air-des-lettres > [žiūrėta 2018 01 21]. 4. In Focus. Jules Massenet, Werther. Prieiga per internetą:
55 PRIEDAI
Priedas Nr. 1
56
57
58 59
60
61
62
63
64
65
66
67 Priedas Nr. 2
68
69 J.Massenet operos Werther orkestro sudėtis
70