LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 Tomas 11 David Schultz* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo Akademija Hamline Universitetas, Sent Polas, Minesota, JAV

Home , Columns of Gediminas, Jessica Mathews

ISSN 2424-4562

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas

LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA

2019 17 tomas

Vilnius 2019 Lietuvos metinė strateginė apžvalga – tai periodinis recenzuojamas mokslo leidinys, kuriame pristatoma kompleksiška ir nuolatinė iš esmės svarbių Lietuvos nacionaliniam saugumui pokyčių, kurie vyksta tarptautiniu sisteminiu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu, analizė. Redakcinė kolegija: Eitvydas Bajarūnas (Užsienio reikalų ministerija), Stefano Guzzini (Upsalos universitetas, Danijos tarptautinių santykių institutas), Algimantas Jankauskas (Vilniaus universitetas), Pertti L. Joenniemi (Rytų Suomijos universiteto Karelijos institutas), Kimitaka Matsuzato (Tokijo universitetas, Japonija), Petr Kratochvíl (Tarptautinių santykių institutas, Praha, Čekija), Šarūnas Liekis (Vytauto Didžiojo universitetas) Jūratė Novagrockienė (Lietuvos karo akademija), Žaneta Ozoliņa (Latvijos universitetas), Žygimantas Pavilionis (Lietuvos Respublikos Seimas), Daivis Petraitis (Krašto apsaugos ministerija), Andžej Pukšto (Vytauto Didžiojo universitetas), András Rácz (Pázmány Péter katalikų universitetas, Vengrija) Gintautas Surgailis (Lietuvos karo akademija), Vaidotas Urbelis (Krašto apsaugos ministerija), Juozas Kačergius (Lietuvos karo akademija) Egidijus Vareikis (Lietuvos Respublikos Seimas), Ramūnas Vilpišauskas (Vilniaus universitetas). Atsakingasis redaktorius: Gediminas Vitkus (Lietuvos karo akademija, Vilniaus universitetas) Kalbos redaktorė: Jolanta Budreikienė Leidinys leidžiamas lietuvių ir anglų kalbomis. Leidinys lietuvių kalba referuojamas duomenų bazėje Lituanistika. Leidinys anglų kalba referuojamas šiose tarptautinėse duomenų bazėse: • Baidu Scholar • CEJSH (The Central European Journal of Social Sciences and Humanities) • Celdes • CNKI Scholar (China National Knowledge Infrastructure) • CNPIEC • DOAJ • EBSCO (relevant databases) • EBSCO Discovery Service • Elsevier - SCOPUS • Google Scholar • International Political Science Abstracts (IPSA) • International Relations and Security Network (ISN) • J-Gate • JournalTOCs • Naviga (Softweco) • Primo Central (ExLibris) • ProQuest (relevant databases) • ReadCube • ResearchGate • SCImago (SJR) • Summon (Serials Solutions/ProQuest) • TDOne (TDNet) • Ulrich’s Periodicals Directory/ulrichsweb • WorldCat (OCLC)

Pratarmė...... 5 Globalios tarptautinės sistemos raidos tendencijos ir Lietuva...... 9 Amerikos užsienio politika Donaldo Trumpo laikais...... 11 David Schultz Donaldo Trumpo administracijos saugumo politika ir jos reikšmė Baltijos šalims...... 37 Gerda Jakštaitė Donaldo Trumpo tarptautinė ekonominė politika pasaulio sistemos perspektyvos požiūriu...... 63 Valentinas Beržiūnas Strateginis stabilumas: Tango šokama dviese?...... 97 Ieva Karpavičiūtė Europos saugumo sistemos kaita...... 123 Nacionalizmo vaidmuo XXI a. tarptautinių santykių sistemoje...... 125 Nortautas Statkus Putino ir Europos kraštutinių dešiniųjų aljansas: kur veda suartėjantys interesai?...... 157 Veronica Arridu, Arūnas Molis Europos saugumo architektūra po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos: ateities scenarijai...... 177 Vytautas Isoda Lietuvos Rytų kaimynai...... 195 Baltijos šalių gynybos scenarijai: kam ruoštis...... 197 Lukas Milevski Baltijos šalių saugumizavimas: Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo retorikos analizė...... 211 Erikas Kaukas Rusijos – Baltarusijos karinis bendradarbiavimas: teorija ir praktika...... 231 Virgilijus Pugačiauskas Baltarusių tapatybės naratyvų konstravimas: baltarusių kalba...... 247 Juljan Jachovič Nacionalinio saugumo aspektai...... 269 Technologinės plėtros tendencijų kariuomenėje poveikis mažųjų valstybių gynybai...... 271 Giedrius Česnakas Astravo atominė elektrinė Lietuvos užsienio politikoje: tikslai, priemonės ir ateities perspektyvos...... 293 Justinas Juozaitis Lietuvių jaunimo jautrumas informacinėms atakoms: įsigilinimo tikimybinis modelis ir galimos atakų temos...... 339 Raminta Stankutė-Søsted

5 Pratarmė

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centras drauge su partneriais Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose pristato septynioliktąjį „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ tomą, kuriame publikuojamos 2018–2019 metais parengtos Lietuvos ir užsienio tyrėjų studijos ir mokslo straipsniai, skirti Lietuvos ir viso Baltijos regiono saugumo ir gynybos aktualijoms. Šioje laidoje publikuojama keturiolika mokslo darbų, kurie pagal nuosekliai palaikomą tradiciją yra sugrupuoti į keturias pagrindines dalis. Pirmojoje leidinio dalyje „Globalios tarptautinės sistemos raidos tendencijos“ publikuojamos keturios studijos, kurios analizuoja Lietuvai svar- bų tarptautinį sisteminį kontekstą. Net trys tekstai skirti nemažai sumaišties į transatlantinės saugumo bendrijos gyvenimą įnešusio Donaldo Trumpo prezidentavimo implikacijoms. David Schultz savo specialiai „Lietuvos metinei strateginei apžvalgai“ parašytame straipsnyje „Donaldo Trumpo eros Ameri- kos užsienio politika“ iš trejų metų perspektyvos imasi apmąstyti JAV prezidento padarytus užsienio politikos pokyčius ir prognozuoja, kad Trumpo pa- sekėjų laukia dar didesni iššūkiai, susiję su būtinybe veikti pasaulyje, kuriame Amerika jau nebėra dominuojanti. Gerda Jakštaitė savo tekste analizuoja JAV saugumo politiką Trumpo prezidentavimo metu, ypatingą dėmesį skirdama kariniam saugumui ir NATO vaidmeniui jame, ir vertina jos reikšmę Baltijos šalims. Valentinas Beržiūnas savo straipsnyje ieško atsakymų į du klausimus: kodėl JAV prezidento administracija vykdo protekcionistinę prekybos politi- ką ir kaip ši politika veikia transatlantinius santykius bei Lietuvos tarptautinę padėtį. Ketvirtoji šios publikacijos dalies studija „Strateginis stabilumas: Tan- go šokama dviese?“, kurią parengė Ieva Karpavičiūtė, atsigręžia į dabartines branduolinio atgrasymo ir strateginio stabilumo kintančias sąlygas ir raidos tendencijas. Autorė konstatuoja, kad, nepaisant to, kad iš esmės tebegalioja pagrindiniai dar dvipolio pasaulio laikais susiklostę strateginio stabilumo principai, šiandieninis strateginis stabilumas darosi sudėtingesnis, asimetriškesnis, todėl branduolinėms valstybėms reikia peržiūrėti savo doktrinas ir politiką, kad atlieptų svarbiausius strateginius pokyčius. Antroji „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ dalis „Europos saugumo sistemos kaita“, kuri skirta iššūkių regioninio saugumo analizei, sudaryta iš trijų darbų. Nortautas Statkus nagrinėja nacionalizmo – vienos iš didžiųjų XIX ir XX amžių ideologijų atsigavimo fenomeną. Nacionalizmo silpnėjimas ir nykimas buvo beveik savaime suprantamas reiškinys XX amžiaus pabaigoje. Tačiau Jungtinės Karalystės sprendimas išstoti iš Europos Sąjungos, Donaldo 6 Trumpo išrinkimas JAV prezidentu ir kraštutinių dešiniųjų partijų sustiprėji- mas Europoje paskatino diskusijas apie nacionalizmo vaidmenį XXI a. tarp- tautinėje sistemoje. Straipsniu norima atsakyti į klausimą, ar ši nacionalizmo reanimacija – ilgalaikė tendencija ar tik epizodas, pagrindžiantis jo silpnėjimo prognozes. Kraštutinių dešiniųjų partijų stiprėjimo reiškinį taip pat nagrinėja Veronica Aridu ir Arūnas Molis. Šių tyrėjų straipsnis „Putino ir Europos kraš- tutinių dešiniųjų aljansas: kur veda interesų konvergencija?“ pateikia tris galimus šio aljanso raidos scenarijus ir jų pasekmes tolesnei Europos Sąjungos raidai. Europos saugumo architektūros raidos ir politinių procesų prognozavi- mu užsiima ir Vytautas Isoda savo straipsnyje „Europos saugumo architektūra po Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos: ateities scenarijai“. Autorius išgrynina tris alternatyvias scenarijų siužetines linijas: glaudesnę Eu- ropos saugumo ir gynybos sąjungą; naująjį šaltąjį karą ir globalios „anglosferos“ atgimimą. Trečiosios leidinio dalies „Lietuvos Rytų kaimynai“ dėmesio centre – didžiausia Rytų kaimynė Rusija ir jos artimiausia sąjungininkė Baltarusija. Lukas Milevski savo specialiai „Lietuvos metinei strateginei apžvalgai“ parašy- tame straipsnyje „Baltijos gynybos scenarijai: kam ruoštis?“ įvairiais aspektais nagrinėja tris hipotetinius Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis variantus: dvi- prasmišką invaziją, t. y. vadinamąjį hibridinį karą; skubotą, menkai paruoštą, neapgalvotą Rusijos invaziją ir gerai suplanuotą ir paruoštą masinį Rusijos pa- jėgų įsiveržimą. Autoriaus analizė rodo, kad tik trečiasis variantas yra labiausiai tikėtinas, nes tik jis leidžia tikėtis beveik neabejotinos Rusijos pergalės. Erikas Kaukas savo tekste nagrinėja Rusijos praktikuojamą Baltijos šalių saugumizavimo tematiką, intensyvumą ir priežastis. Šio tyrimo objektas – Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo viešoji retorika 2008–2017 metais. Atlikęs analizę autorius pažymi, kad nors Lietuva, Latvija ir Estija Lavrovo retorikoje užima santykinai tik labai mažą dalį, bet joje persipina Baltijos šalių tapatinimas su bendrai priešiškais Vakarais ir dar papildomas jų demonizavimas, vaizduojant jas kaip išskirtinai antirusiškas ir šovinistines valstybes. Virgilijus Pugačiauskas savo straipsnyje „Rusijos–Baltarusijos karinis bendradarbiavimas: teorija ir praktika“ nagrinėja šio karinio bendradarbiavimo di- namiką po Ukrainos krizės. Autorius pastebi, kad dabartiniame šalių karinio aljanso plėtojimo etape Rusija gerokai išplėtė savo karinių pajėgų panaudojimo galimybes pasiremdama Baltarusijos karinėmis pajėgomis ir jos teritorija kaip placdarmu galimiems potencialiems kariniams veiksmams. Kita vertus, suintensyvėjusio bendradarbiavimo etape vis dėlto išliko nepakitęs integraciją lėtinantis pagrindinis veiksnys – Baltarusijos noras išlaikyti esamą politinio 7 savarankiškumo status quo. Ketvirtoji šios publikacijos dalies studija „Balta- rusių tapatybės naratyvų konstravimas: baltarusių kalba“, kurią parengė Juljan Jachovič, atsigręžia į svarbų Lietuvai pokytį artimoje kaimynystėje. Nors nuo pat Aleksandro Lukašenkos prezidentavimo pradžios buvo matomas neigiamas baltarusių valdžios požiūris į baltarusių kalbą, tačiau nuo 2014 metų, regione vykstant neramumams, oficialūs naratyvai Baltarusijos valstybingumo atžvilgiu pasikeitė, o dalis skirtingo rango valstybės pareigūnų perėmė naują diskursą, kuris yra palankus baltarusių kalbai. Straipsnis pateikia naujai formuojamos socialinės reprezentacijos, kuri keičia baltarusių kalbos vaidmenį ir baltarusiškumo suvokimą, kritinės diskurso analizės rezultatus. Ketvirtojoje „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ dalyje tradiciškai nagrinėjami aktualūs nacionalinio saugumo aspektai, problemos ir atvejai. Šį kartą publikuojamos trys studijos. Giedrius Česnakas savo tekste „Karinių technologijų raidos tendencijų poveikis mažųjų valstybių gynybai“ aptaria pagrindines naujųjų technologijų sąlygojamas karybos permainas ir svarsto, kaip prie šių procesų ir tendencijų turėtų adaptuotis mažosios šalys ir jų kariuome- nės. Justino Juozaičio straipsnio „Astravo atominė elektrinė Lietuvos užsienio politikoje: tikslai, priemonės ir ateities perspektyvos“ dėmesio centre sudėtingas Lietuvos užsienio politikos atvejis. Atlikęs išsamią analizę autorius daro išvadą, kad nepaisant pastebimo nenuoseklumo bei artėjant atominės elektrinės statybos pabaigai, vis dėlto Lietuvos užsienio politiką galima laikyti rezultatyvia. Šiuo atveju, pasak tyrėjo, reikia turėti omenyje tai, kad Lietuva, gindama savo nacionalinius interesus, bandė trukdyti strateginės infrastruktūros statybai kitos valstybės teritorijoje, kurią visapusiškai rėmė didžioji galybė. Tačiau net ir esant tokiai pajėgumų asimetrijai, Lietuva sėkmingai aktualizavo Astravo AE branduolinės saugos problemas tarptautiniu mastu. Raminta Stankutė-Søsted savo studijoje „Lietuvių jaunimo jautrumas informacinėms atakoms: įsigilinimo tikimybinis modelis ir galimos atakų temos“ paliečia labai svarbią nacionalinio saugumo tematikos problemą. Autorė kelia klausimą, ar lietuvių tautybės jaunimo šališkumas naujienų šaltiniams ir pasyvumas politinėms naujienoms gali sąlygoti jų pažeidumą atakoms. Klausimui atsakyti pasitelktos propagandos ir įtikinėjimo studijų įžvalgos, pagal kurias suformuotas kvazieksperimentinis tyrimas.

*** 8 Linkime skaitytojams įdomios pažinties su naujomis tyrėjų studijomis. Prime- name, kad tiek šiuos, tiek ankstesnius „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ leidinius galite rasti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos interneto svetainėje ir įvairiose tarptautinėse duomenų bazėse. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad leidinys leidžiamas ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba.

Vilnius, 2019 m. gruodis Atsakingasis redaktorius Globalios tarptautinės sistemos raidos tendencijos

LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 11 David Schultz* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Hamline universitetas, Sent Polas, Minesota, JAV

Amerikos užsienio politika Donaldo Trumpo laikais**

Spėjant, kokia bus naujo JAV prezidento užsienio politika, dažnai labiausiai verta pažvelgti, kaip buvo jo pirmtako laikais. Vis dėlto savo atspaudą Amerikos užsienio politikoje palieka kiekvienas prezidentas. Donaldas Trumpas prezidentu tapo neturėdamas jokios valstybės valdymo ir užsienio politikos patirties, o jo rinkimų kampanijos retorika signalizavo apie reikšmingus JAV užsienio politikos, kurią jis apibūdino šūkiu „Pirmiausia – Amerika“, pokyčius. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip Trumpo užsienio politika atrodo prabėgus beveik trejiems metams ir kaip ji formuojama trijų lygių – interesų, strategijos ir taktikos – prasme. Samprotavimų esmė yra ta, kad nors Trumpo užsienio politika daug kur tęsia jo pirmtakų kryptį, esama žymių skirtumų, ypač jos vykdymo bei konflikto tarp jo ryškiai asmeniško stiliaus ir kontrolės, kurią jo atžvilgiu turi JAV užsienio politikos aparatas, prasme. Galiau- siai gali būti, kad bet kokie ilgalaikiai JAV užsienio politikos pokyčiai po Trumpo bus labiau susiję su didesnėmis permainomis pasaulyje, kuriam JAV jau nebeturi įtakos.

Įvadas

Vertinimai, kokį pėdsaką JAV užsienio politikoje paliko jau beveik trejus metus trunkanti prezidento Donaldo Trumpo kadencija, yra nevienareikšmiš- ki: vieni teigia, kad jam esant, įvyko reikšmingas atsitraukimas nuo jo pirmta- kų kurso, o kiti pastebi daugiau tęstinumų1. Nepaisant to, kad kiekvienas JAV prezidentas iš savo pirmtako paveldi kontekstą, jis ir pats turi tam tikrą gali- mybę palikti savo požiūrio į pasaulį atspaudą Amerikos užsienio politikoje2. Šiame straipsnyje vertinamas palikimas ir poveikis, kurį Trumpas padarė

* Dr. David Schultz - Hamline universiteto (Sent Polas, Minesotos valstija, JAV) politikos mokslų fakulteto profesorius. 2018 m. – Lietuvos karo akademijos kvietinis profesorius. Adresas korespondencijai: Hamline University, Department of Political Science, 1586 Hewitt Ave, MS-B1805, Saint Paul, Minesota 55104, USA; tel. 1 651 523 2858; el. paštas: [email protected] ** Straipsnis parašytas specialiai „Lietuvos metinei strateginei apžvalgai“. 1 Landler, Mark. 2017. „Trump, the Insurgent, Breaks With 70 Years of American Foreign Policy.“ The New York Times, (December 28), A1.; Ruiz, Juan Tovar. 2018. „La doctrina Trump en política exterior: fundamentos, repuras y continuidades.“ Revista CIDOB d’Afers Internacionals, n. 120 pp. 259–283. 2 O’Reilly, K. P. 2013. A Rogue Doctrine? The Role of Strategic Culture on US Foreign Policy Behavior. Foreign Affairs Analysis, 9: pp. 57–77.

© David Schultz, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 12 JAV užsienio politikai per beveik trejus savo kadencijos metus. Samprotavimų esmė yra ta, kad nors prezidentas Trumpas ir pakeitė JAV užsienio politikos kursą kai kuriais klausimais, apskritai jis išlieka plačių tos Amerikos politikos, kuri susiformavo per pastaruosius kelerius metus, parametrų kontekste. To priežastys – geopolitinės, institucinės ir konstitucinės jėgos, kurios suvaržo bet kurio prezidento galimybes reikšmingai pakeisti politiką ir kurios šiuo atveju suvaržė ir Trumpą.

1. Prezidentai ir užsienio politika

1.1. Politikos galimybės

Spėjant, kokia bus naujo JAV prezidento užsienio politika, dažnai labiausiai verta pažvelgti, kaip buvo jo pirmtako laikais3. Nepaisant į George‘ą Bushą nukreiptos Baracko Obamos kritikos, baigiantis Obamos kadencijai buvo matyti, kad jo prezidentavimo laikotarpis labiau pasižymėjo tęstinumu, o ne nukrypimu nuo jo pirmtako linijos4. Obama buvo pasižadėjęs užbaigti karus Afganistane ir Irake, uždaryti Gvantanamo kalėjimą, „paspausti santykių perkrovimo su Rusija mygtuką“ ir „pasisukti į Azijos pusę.“ Iki Trumpo prezidentavimo pradžios didžioji dalis šių Obamos pažadų nebuvo ištesėti arba nepasikeitę nuo tos būklės, kokią jam paliko Bushas. Be to, Obama paveldėjo aklavietę Korėjos pusiasalyje, Izraelio ir palestiniečių santykiuose, blogėjančią padėtį Jemeno santykiuose su Saudo Arabija ir įtemptus santykius su Iranu. Šias problemas kartu su pilietiniu karu Sirijoje jis perdavė Trumpui. Vis dėlto savo atspaudą Amerikos užsienio politikoje palieka kiekvienas prezidentas. Daugelyje prezidentinės galios sričių, įskaitant užsienio politiką, svarbią reikšmę turi paties prezidento asmenybė5. Obamos atspaudas – Irano branduolinės programos susitarimas bei JAV ir Kubos santykių pokyčiai. Bus- ho – karas su terorizmu, Billo Clintono – Artimųjų Rytų taikos proceso (Oslo) susitarimai, o Busho vyresniojo – pirmasis karas Persijos įlankoje. Tačiau pa- grindinėse JAV užsienio politikos kryptyse ir santykiuose Trumpo kadencijos

3 Abrams, Elliott. 2019. „Trump versus the Government: Can America Get Its Story Straight?“ Foreign Af- fairs. January/February, 129–137. 4 Nelles, Roland. 2019. Trumps Außenpolitik: Das Ende der Brechstange. Spiegel Online. Located at https://www.spiegel.de/politik/ausland/donald-trump-und-seine-aussenpolitik-groessenwahn-und-ahn- ungslosigkeit-kommentar-a-1267286.html (May 15) (paskutinė prieiga prie puslapio 2019 m. rugsėjo 7 d.). Porter, Patrick. 2018. „Why America’s Grand Strategy has not Changed: Power, Habit, and the U.S. Foreign Policy Establishment.“ International Security, v. 42: 4, pp. 9–46. 5 Gallagher, Maryann E. „Presidential Personality: Not Just a Nuisance.“ Foreign Policy Analysis, 10: pp. 1–21. 13 pradžioje buvo matyti daugiau paralelių su laikotarpiu nuo Busho iki Obamos6. Daug mokslininkų yra tyrinėję ribotą JAV prezidentų galimybę labai perdaryti arba pakeisti Amerikos užsienio politiką. Peake pažymi, kad nors apskritai ir daroma prielaida, kad prezidentai turi daugiau savarankiškumo nustatyti tarptautinių arba užsienio reikalų politinę darbotvarkę, faktiškai jie yra silpnesni, negu manoma7. Paveldėję iki jų kadencijos buvusius įsipareigoji- mus ir konfliktus, prezidentai būna aktyvūs užsienio politikos srityje8. Atsako- mybe užsienio politikos klausimais prezidentai dalijasi su Kongresu, o išaugus žiniasklaidos susidomėjimui arba atsiradus aštresnių nesutarimų tam tikrais klausimais, prezidentą suvaržo interesų grupių daromas spaudimas9. Panašių įrodymų dėl interesų grupių veiksmų pateikia Jacobsas ir Page, atkreipdami dėmesį į verslo ir su darbuotojų reikalais susijusių grupių spaudimą, kuriuo verčiama arba skatinama imtis spręsti tam tikras problemas, arba nutraukti anksčiau vykdytą liniją10. Panašiai ir Cruz De Castro pabrėžia verslo interesus ir geopolitinius kontekstus bei realijas, kurios verčia prezidentus nusileisti11. Brzezinskis irgi teigia, kad prezidentus suvaržo iki jų kadencijos prisiimti pasauliniai įsipareigojimai bei buvę konfliktai12. Panašiai tvirtina ir O’Reilly13. Suvaržymus, su kuriais susiduria prezidentai, Porteris priskiria reiški- niui, kurį vadina įpročių perėmimu14. Perimti tuos įpročius verčia JAV užsie- nio politikos institucijos, kurias Porteris praminė „Blob“15. Ši struktūra yra sudaryta iš profesionalių užsienio politikos srities tarnautojų, ekspertų, smegenų centrų ir mokslininkų, kurie status quo sustiprina keturiais būdais. Pirma, už- sienio politikos arba saugumo elitas duomenis renka remdamiesi empiriniais dėsningumais, kuriuos, siekdami suformuoti savo mąstymo struktūrą, perlei- džia per save, dažnai turbūt tiesiog neobjektyviai pasitvirtindami savo pačių

6 Lieven, Antol. „The Future of U.S. Foreign Policy.“ InU.S. Foreign Policy, Michael Cox & Douglas Stokes, eds. New York: Oxford University Press, pp. 380–396. 7 Peake, Jeffrey S. 2001. „Presidential Agenda Setting in Foreign Policy.“ Political Research Quarterly, v. 54:1, pp. 69–86. 8 Peake, 70–72. 9 Ripley, Randall B. and Grace A. Franklin. 1990. Congress, the Bureaucracy, and Public Policy. Boston, MA: Brooks/Cole. 10 Jacobs, Lawrence R., and Benjamin Page. 2005. „Who Influences U.S. Foreign Policy?“American Political Science Review, v. 99: 1, pp. 107–123. 11 Cruz de Castro, Renato. 2000. „Wither Geoeconomics? Bureaucratic Inertia in U.S. Post-Cold War For- eign Policy toward East Asia.“ An American Review., v. 26:4. Pp. 201–221. 12 Brzezinski, Zbigniew. 2009. „Major Foreign Policy Challenges for the Next U.S. President.“ International Affairs, v. 85, pp. 53–60. 13 O’Reilly, K. P. 2013. A Rogue Doctrine? The Role of Strategic Culture on US Foreign Policy Behavior. Foreign Affairs Analysis, 9: pp. 57–77. 14 Porter, Patrick. 2018. „Why America’s Grand Strategy has not Changed: Power, Habit, and the U.S. For- eign Policy Establishment.“ International Security, v. 42: 4, pp. 11. 15 Ten pat. 14 požiūrį. Antra, jie organizuoja kolektyvinį darbą ir iš jo rezultatų suformuoja grupinį įsivaizdavimą, kuriame alternatyvūs variantai ir politikos pasirinkimai jau būna atsijoti. Trečia, jie dominuoja viešajame diskurse. Ketvirta, jie bendrauja su sąjungininkais ir taip sukuria grįžtamojo ryšio sistemą. Nagrinė- damas Clintono ir pirmuosius Trumpo prezidentinės kadencijos metus, Por- teris nustatė, kad „Blob“ inertiškumas suformavo „visur prasismelkiančią JAV lyderystės ideologiją, [kuri] suvaržo JAV užsienio politikos pasirinkimus. Be- veik kritiškai neįvertinus, sėkmingai dirbę prezidentai buvo iš anksto palenkti į status quo pusę“16. Konkrečiai Porteris teigė, kad nepaisant Trumpo politinės retorikos, pirmieji jo kadencijos metai pasižymėjo tuo, kad užsienio politika buvo sugrąžinta į įprastas vėžes ir stumtelėta status quo link17. Ilyinxhna manymu, spaudimas prezidentūrai ir užsienio politikos tikrovė verčia prezidentus daryti labiau pragmatiškus pasirinkimus18. Apskritai, kokie galingi bebūtų JAV prezidentai, laisvės pakeisti Amerikos užsienio politikos kursą jie turi mažiau, nei paprastai manoma. Jie yra istorinio konteksto ir aplinkybių, kurios dažnai apriboja jų galimybes veikti, produktas19. Kaip minėta anksčiau, tokio tęstinumo priežastis iš dalies yra Ameri- kos užsienio politikos aparato stiprumas ir dvipartinis pobūdis bei nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų vyraujanti kultūra, kuri apskritai užtikrina visų prezidento administracijų nuoseklumą20. JAV užsienio politikos aparatas yra Valstybės ir Saugumo departamentų, Valstybės saugumo tarybos, CŽV ir ke- lių kitų federalinių įstaigų profesionalių tarnautojų sukurtas produktas. Būtent šios įstaigos kartu su ekspertais Kongrese ir kelių JAV universitetų mokslinin- kais ir sudaro stabilią lyderių grupę, kuri konsultuoja ir pataria prezidentams užsienio politikos pasirinkimo klausimais ir dažnai juos suvaržo. Geriausiu atveju JAV užsienio politikos aparatas yra stabilus patarėjų ir ekspertų, kurie užtikrina tęstinumą ir nuoseklumą per prezidentų kadencijas, blokas, o blo- giausiu atveju – siaurų pažiūrų grupė, kuri pernelyg apriboja prezidento už- sienio politikos inovacijas arba kuri nesugeba pateikti patikimos informacijos sprendimams priimti21.

16 Ten pat. 17 Ten pat, 40. 18 llyinichna, Arsentyeva Irina. 2016. „К вопросу о возможных изменениях в американо- китайских отношениях при Дональде Трампе.“ Society: Politics, Economics, Law, Issue 12, pp. 1–3. 19 Skowronek, Stephen.2008. Presidential Leadership in Political Time: Reprise and Reappraisal. Lawrence, KS: University Press of Kansas. 20 Gallagher, Maryann E. „Presidential Personality: Not Just a Nuisance.” Foreign Policy Analysis, 10: pp. 1–21. 21 Pillar, Paul R. 2011. Intelligence and U.S. Foreign Policy: Iraq, 9/11, and Misguided Reform. New York: Columbia University Press.; Weiner, Tim. 2008. Legacy of Ashes: The History of the CIA. New York: Anchor Books. 15 Būdamas kandidatu 2016 m. prezidento rinkimuose, Trumpas pažėrė daug užsienio politikos pažadų. Būdamas prezidentu, Trumpas priėmė kelis sprendimus, kurie nužymėjo JAV užsienio politiką. Koks tas Trumpo atspaudas užsienio politikoje arba jo užsienio politikos doktrina? Siekdama sumenkinti, žiniasklaida yra paminėjusi oficialų asmenį, kuris pasakęs, kad ta doktrina – tai frazė „Mes – Amerika, kalės vaike“. Tačiau ar esama ko nors nuoseklesnio ir gilesnio už tą frazę, kas būtų buvę sukurta ar atsiradę?22 Nepaisant skeptikų, kurie įrodinėja, jog Trumpo doktrina – tai nenuoseklumų ir kaprizų doktrina, Trumpo doktrina faktiškai atsirado iš paties Trumpo pojūčio, kaip reikia veikti prekybos agentui, ir iš jo paties supratimo apie pasaulį23. Aiškiai individualus Trumpo požiūris į pasaulį turi daug bendro su jo pirmtakų požiūriu, tačiau jis palieka savitą atspaudą, kuris jau pakeitė – į gerą ar į blogą pusę – ir Amerikos užsienio politiką, ir pasaulinę politiką24.

1.2. Konstituciniai suvaržymai

Tačiau be prezidento užsienio politikos darbotvarkės, kurią apskritai varžo JAV geopolitiniai įsipareigojimai, suvaržymus paprastai diktuoja Ame- rikos valdžios konstitucinis kontekstas. Nepaisant pareiškimų apie imperinio pobūdžio prezidentavimą, Amerikos konstitucinė valdžių pasidalijimo ir ga- lių atskyrimo sandara neleidžia vienai valdžios įstaigai turėti per daug įgalio- jimų25. Paprastai kalbant, JAV politinė sistema nėra sudaryta taip, kad būtų galima staigiai pakeisti politinę kryptį26. I ir II Konstitucijos straipsniai detaliai reglamentuoja užsienio politikos, karo ir taikos klausimus. Viena iš tokio galių atskyrimo priežasčių yra ta, kad Amerikos kolonijinė patirtis su Anglija ir karaliumi Jurgiu II vertė nerimastauti, jog šalies aukščiausias vadovas gali piktnaudžiauti savo karinėmis galiomis ir teise vesti karą. Panagrinėjus Konstitucijos tekstą, gali susidaryti įspūdis, kad daugelis straipsnių, kurie apibrėžia kongreso, o ne prezidento galią užsienio politikos

22 Goldberg, Jeffy. 2018. „A Senior White House Official Defines the Trump Doctrine: ‘We’re America, Bitch.’” The Atlantic. https://www.theatlantic.com/politics/archive/2018/06/a-senior-white-house-official- defines-the-trump-doctrine-were-america-bitch/562511/)? (svetainė paskutinį kartą aplankyta 2018 m. gruodžio 26 d.). 23 Ruiz, Juan Tovar. 2018. „La doctrina Trump en política exterior: fundamentos, repuras y continuidades.“ Revista CIDOB d’Afers Internacionals, n. 120, pp. 259–283. 24 Abrams, Elliott. 2019. „Trump versus the Government: Can America Get Its Story Straight?“” Foreign Affairs. January/February, 129–137. 25 Schlesinger, Arthur M, Jr. The Imperial Presidency. 1973. New York: Houghton Mifflin Harcourt. 26 Howell, William G., and Jon C. Pevehouse. 2007. While Dangers Gather: Congressional Checks on Presi- dential War Powers. Princeton: Princeton University Press. 16 srityje ir teisę vesti karą, reiškia, jog šiose srityse viršenybę turi Kongresas. Šią mintį patvirtina ir istorinė analizė bei JAV konstitucijos sudarytojo Jameso Madisono pareiškimai 10-ajame „Federalis Paper“ numeryje, kuris paskelbė Kongreso viršenybę įstatymų leidybos srityje esant svarbia vertybe27. Laikui bėgant prezidentai į savo rankas perimdavo vis didesnę užsienio politikos kontrolę – tiek kaip būtinybę, tiek ir Kongresui sutikus arba delegavus. Pa- vyzdžiui, prezidentas Franklinas Rooseveltas tokią prerogatyvą pakėlė į naują lygmenį. Pačioje jo kadencijos pradžioje Kongresas priėmė sprendimą, kuriuo prezidentui buvo suteikti įgaliojimai reguliuoti ginklų ir karinių šaudmenų eksportą iki pat visiško embargo įvedimo, jei jis nustatytų, kad yra tam tikros nurodytos aplinkybės. Tai, kad federalinė valdžia gali naudotis tik pagal Konstituciją suteiktomis galiomis, yra JAV viešosios teisės nuvalkiota tiesa28. Tačiau federalinė val- džia dirba ne tik vidaus, bet ir užsienio reikalų klausimais, ir buvo priimta, kad griežta deleguotųjų įgaliojimų doktrina federalinei valdžiai taikoma tik vidaus reikalų srityje. Kadangi federalinė vyriausybė Jungtinėse Amerikos Valstijose yra vienintelis subjektas, turintis teisę veikti tarptautinių santykių srityje, palaikydama ryšius su kitomis valstybėmis šioje srityje, ji privalo turėti neribotą galią. Tai buvo patvirtinta byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Curtiss- Wright Export Corp., kurioje teismas prezidentui ir nacionalinei vyriausybei suteikė didelius įgaliojimus veikti užsienio reikalų srityje29. Todėl vykdant užsienio ir karinę politiką, susiduriama su mažiausiai trimis dilemomis. Pirmoji yra susijusi su Konstitucijoje numatytu darbų pa- sidalijimu užsienio ir vidaus reikalų srityje. Kaip Amerikos konstitucinės tei- sės principai, pavyzdžiui, valdžios pasidalijimas ir galių atskyrimas, taikomi tarptautinių reikalų atveju, ypač tada, kai tokie reikalai tvarkomi už Jungtinių Amerikos Valstijų sienų? Antroji dilema – nacionalinių nepaprastųjų atvejų klausimas: kaip tada, kai šalyje yra karo padėtis? Kam – prezidentui ar Kon- gresui – tada Konstitucija suteikia ypatinguosius arba nepaprastuosius įgalio- jimus, kurie nėra aiškiai apibrėžti Konstitucijos tekste? Galiausiai trečioji konstitucinė dilema yra ten, kur susikerta Kongreso galios pagal I Konstitucijos straipsnį ir prezidento galios pagal II Konstitucijos straipsnį. Pagal I straipsnio 8 dalį, Kongresui yra suteikta teisė paskelbti karą, mobilizuoti ir paremti armiją bei laivyną ir imtis vadovauti kitiems su karu ir užsienio politika susijusiems veiksmams. Pagal Konstitucijos II straipsnio

27 Hamilton, Alexander, James Madison, and John Jay. 1937. The Federalist. New York: Modern Library. 28 McCulloch v. Maryland, 17 U.S. 316, (1819) 29 United States v. Curtiss-Wright Export Corp., 299 U.S. 304, (1936). 17 2 dalį, prezidentas yra vyriausiasis armijos ir laivyno (ginkluotųjų pajėgų) vadas. Tokie dvejopi įgaliojimai dėl teisės vesti karą ir užsienio politikos palieka neatsakytą kritiškai svarbų klausimą dėl to, kada arba kur pasibaigia Kongreso ir prasideda prezidento galios. Pavyzdžiui, ar prezidentas turi jo institutui bū- dingus konstitucinius įgaliojimus pradėti karą, dislokuoti kariuomenę Jung- tinėms Amerikos Valstijoms ginti nuo užpuolimo arba imtis kitų su karine sritimi susijusių veiksmų? Pasaulyje, kurio valstybės turi branduolinių pajėgumų ir kuriame veikia tarptautinės teroristų grupuotės (ypač nuo rugsėjo 11 d. įvykių), ši problema ypač išryškėjo prezidento gebėjimo reaguoti į užpuolimą ir, jei būtina, per kelias minutes dislokuoti branduolines raketas, galbūt netgi be Kongreso leidimo ar su juo nepasitarus, prasme. Jei daug konstitucinių problemų, išbandančių minėtų institucijų teisę vesti karą, iškėlė XX a. septintajame ir aštuntajame de- šimtmetyje vykęs Vietnamo karas ir 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų atakos, vis tik prezidento teisės dislokuoti kariuomenę klausimas siekia senus Amerikos istorijos laikus. Vykdomosios valdžios gynėjai dažnai remiasi Johno Marshallo (ne tada, kai jis buvo JAV Aukščiausiojo teismo vyriausiasis teisėjas, o tada, kai prezidento Johno Adamso laikais buvo valstybės sekretoriumi) pareiškimu, kad užsienio reikalų klausimu prezidentas yra „vienintelis organas“. Šitaip teigdami prezidentinės galios šalininkai, palaikydami vykdomosios valdžios viršenybę užsienio ir karinių reikalų klausimais, remiasi straipsniu dėl vyriausiojo gin- kluotųjų pajėgų vado30. Be to, jie atkreipia dėmesį į tai, kad reaguojant į nepaprastuosius atvejus, kitaip nei Kongresas, prezidentas gali veikti greitai. O Kongreso viršenybės arba įgaliojimų šalininkai remiasi tuo Konstitucijos teks- tu, kuris daugiau aiškių teisių užsienio reikalų srityje ir kariniais klausimais suteikia Kongresui, o ne prezidentui. Daug svarbių problemų, kurios išmėgina prezidento ir Kongreso įgalio- jimų sankirtą šioje srityje, pirmą kartą iškilo Pilietinio karo metu. Būtent tuo metu pirmą kartą teisme buvo svarstyti svarbūs klausimai, susiję su prezidento Abrahamo Lincolno įgaliojimais paskelbti embargo laivams ir teisti fizinius asmenis už politinio sąmokslo organizavimą prieš šiaurinių valstijų sąjungą. Iš karto po to, kai 1861 m. balandžio mėn. įvyko Samtero forto kapitu- liacija, kuri reiškė JAV pilietinio karo pradžią, prezidentas A. Lincolnas įsakė blokuoti visus pietinius uostus. Įvykdžius įsakymą blokuoti, užimti keturi laivai, kurie buvo į uostą pristatyti ir ten laikomi kaip trofėjus. Trofėjų byloje laivų

30 Henkin, Louis. 1997. Foreign Affairs and the United States Constitution. New York: Oxford University Press. 18 savininkai tvirtino, kad užgrobimas buvęs neteisėtas, nes blokavimas buvo ka- riaujančios šalies veiksmas, kurio negalėjo būti imtasi Kongresui nepaskelbus karo31. Leisdamas prezidentui Lincolnui veikti, teismas atskirai išskyrė „karo paskelbimą“ ir „karo vedimą“, arba „karo vykdymą“. Konstituciniame konven- te ši formuluotė buvo pakeista. Ex parte Milligan byla yra dar vienas Pilietinio karo laikų precedentas, kurio svarba vėl iškilo dėl įvykių, susijusių su rugsėjo vienuoliktąja, kai prezidentas George‘as Bushas pradėjo karą prieš terorizmą32. Milligan bylos esmė yra ta, kad civilinį asmenį, kuris bandė pavogti ginklus ir užpulti Jungtines Valstijas, karinės pajėgos teisė savo kariniame tribunole. Asmuo buvo teisiamas, pripažintas kaltu ir nuteistas pakarti. Tačiau jis pateikė skundą Aukščiau- siajam teismui prašydamas perduoti jo atvejį į teismą tinkamam teisminiam nagrinėjimui nustatyti, taip pat peržiūrėti jo bylą ir kaltinamąjį nuosprendį. Teismas priėmė jam palankų sprendimą motyvuodamas tuo, kad išskyrus atvejus, kai civiliniai teismai nefunkcionuoja, civilinis asmuo negali būti teisiamas kariniuose teismuose. Sprendimu buvo nustatyti griežti apribojimai, kada asmens neliečiamybė galėtų būti laikinai netaikoma (šiuo atveju buvo leista), tačiau įvedė netgi dar griežtesnius apribojimus dėl to, kada, kur ir kas gali būti teisiamas ir kokios kategorijos teismuose. Milligan byla galėtų būti dažnai aptarinėjamu kritiškai svarbiu precedentu tais atvejais, kai terorizmu įtariami asmenys, kaip priešo kovotojai, būna kalinami JAV karinio jūrų laivyno bazėje Gvantanamo įlankoje (Kuba), o prezidentas ir Kongresas atsisako jiems taikyti asmens neliečiamybės nuostatą. Byla Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Curtiss-Wright Export Cor- poration iškėlė svarbius konstitucinius klausimus. Teismas atskirai išskiria federalinės valdžios veiksmus vidaus reikalų srityje ir užsienio reikalų srityje33. Vidaus reikalų sritį griežtai apriboja deleguotųjų įgaliojimų doktrina ir de- šimtosios pataisos nuostatos. Įgaliojimai užsienio reikalų srityje yra neriboti įgaliojimai ir čia netoleruojamas joks valstijų kišimasis – įgaliojimai priklauso federalinei valdžiai ir apima tokius dalykus, kaip Kongreso įgaliojimai, prezidento įgaliojimai ir Kongreso įgaliojimų suvaržymas, pavyzdžiui, įstatymų leidžiamosios galios delegavimas. Užsienio šalių suvereniteto klausimais įga- liojimus turi tik federalinė valdžia. Tarptautinių santykių srityje valstijos nefi- gūruoja. Šioje srityje gali kalbėti tik federalinė valdžia, o aukščiausias jos atstovas (arba Amerikos balsas) yra prezidentas.

31 The Prize Cases, 67 U.S. 635, (1963) 32 Ex parte Milligan, 71 U.S. 2, (1866) 33 United States v. Curtiss-Wright Export Corporation, 299 U.S. 304, (1936) 19 Vadovavimas ryšiams su užsieniu (bent jau teismo, kuris nagrinėjo Cur- tiss-Wright bylą, nuomone), pagal tarptautinę teisę, yra federalinės valdžios institutui būdinga teisė. Konstitucija jai nenumato jokių apribojimų, išskyrus tokius neesminius dalykus, kaip sutarčių sudarymo procedūra. Be to, JAV konstitucijos I straipsnio 10 dalis valstijoms draudžia imtis kokių nors veiks- mų dėl ryšių su užsienio šalimis. Nuomonė Curtiss-Wright byloje nesuteikia įgaliojimų prezidentui veikti priešingai, nei numato pagrindinis įstatymas. Byla Youngstown Sheet and Tube prieš Sawyer, kuri dar žinoma kaip „Plieno užvaldymo byla“, gali būti vienu iš pavyzdžių, turėjusių didžiausią įtaką užsienio politikai per visą teismo istoriją (bent jau tapo tokia)34. Nors teismas pripažino neturinčiomis galios prezidento Trumano pastangas nacionalizuoti plieno pramonę, tuo siekiant išvengti streiko ir plieno gamybos sustabdymo Korėjos karo metu, teismo nuomonė nėra aiškinama kaip turinti neigiamų pa- sekmių prezidento teisėms ir įgaliojimams. Įvairiai aprašyti teisiniai scenarijai, kurie, galimas dalykas, remtų reikšmingus prezidento įgaliojimus užsienio politikos reikalais arba bent jau tais klausimais, kurie sprendžiami už JAV sienų. Svarbu, kad nuomonė būtų aiškinama kaip nusakanti, kokios rūšies įgalioji- mus užsienio politikos klausimais turi prezidentas. Svarbiausia yra tai, kad teisėjo Jacksono nuomonė yra ta sprendimo Youngstown byloje dalis, kuria dažniausiai remiamasi praktikoje. Šiame nuo- monės dėl pateiktų prezidento įgaliojimų užsienio politikos srityje apibū- dinime nurodyta, kad tie įgaliojimai būna trejopi, priklausomai nuo to, ar vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas veikia vienas, ar turėdamas Kongreso pritarimą, ar prieštaraudamas Kongreso nutarimui. Prezidentai – pradedant Lyndonu Johnsonu ir baigiant George‘u Bushu – šia nuomone remdavosi visada, kai prireikdavo gauti pritarimą savo karinėms avantiūroms, o ypač tada, jei prireikdavo parodyti, kad yra jų veiksmus remiantys Kongreso nutarimai. Remiantis Curtiss-Wright byla, visa tai verčia manyti, jog Kongresas preziden- to įgaliojimus užsienio reikalų srityje gali padidinti suteikdamas vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui teisę veikti. Prezidentas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, turi didelę veiksmų laisvę panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Tačiau paaiškėja, kad prezidentas turi didelius įgaliojimus netgi tada, kai kalbama apie diplomatinių ge- bėjimų panaudojimą sprendžiant užsienio politikos klausimus. Byloje Dames ir Moore prieš Reagan nagrinėjama prezidento įgaliojimų derėtis dėl susitarimo, kuriuo sprendžiamas tarptautinis ginčas, apimtis35. Panašus ir atvejis, kai

34 Youngstown Sheet and Tube v. Sawyer, 343 U.S. 579, (1952) 35 Dames & Moore v. Regan, 453 U.S. 654, (1981) 20 prezidentas Carteris derėjosi dėl susitarimo užbaigti Irano įkaitų krizę. Pritar- damas vienai susitarimo daliai, teismas remiasi teisėjo Jacksono analize apie trejopus prezidento įgaliojimus, tačiau kai klausimas liečia įgaliojimus spręsti Irano valdžios reikalavimus, teismas remiasi ir prezidento institutui būdingais įgaliojimais veikti savarankiškai. Youngstown byla svarbi tuo, kad nustato, jog nors prezidento įgaliojimai užsienio politikos ir gynybos srityje yra dideli, pagal Konstituciją ir jiems yra nustatyti apribojimai. Prezidentas turi tuos įgaliojimus, kurie jam yra aiškiai suteikti pagal Konstitucijos tekstą, tačiau remiantis Aukščiausiojo teismo iš- aiškinimais ir Kongresui delegavus, prezidentas būna įgijęs ir papildomų įga- liojimų. Visa tai ir apibrėžia oficialius JAV prezidento įgaliojimus užsienio politikos srityje.

1.3. JAV užsienio politikos aparatas

Nesvarbu, kiek prezidentas būtų galingas užsienio politikos srityje, jis veikia ne vienas. Kai kuriuos jo įgaliojimus suvaržo ne tik Konstitucija bei įstatymai, bet ir JAV sprendimų priėmimo užsienio politikos srityje struktū- ra. Nėra taip, kad užsienio politiką prezidentai formuotų vieni – čia dalyvauja daug veikiančių asmenų. Aprašydamas JAV sprendimų priėmimą Kubos rake- tų krizės metu Allisonas labai gerai iliustruoja šioje srityje veikiančias įstaigas bei personalą ir visų dalyvaujančiųjų motyvus, kai tenka priimti sprendimus dėl užsienio politikos36. JAV užsienio politikos aparatą, arba „Blob“ (kaip jį vadina Porteris), sudaro kelios įstaigos, o pačiame viršuje, be abejo, yra Baltieji rūmai ir prezidentas. Baltųjų rūmų personalui priskiriamas prezidento štabo viršininkas bei kiti asmenys, kuriais jis pasitiki arba, patariamosios funkcijos prasme, laiko artimais. Gali būti, kad kai kurie asmenys patarinėja ir neoficialiai, tačiau už- sienio politikos aparate yra ir kitų oficialių patarėjų. Tai Gynybos departamentas, Štabo viršininkų komitetas, Nacionalinio saugumo agentūra, Valstybės departamentas, Nacionalinio saugumo departamentas, Ginkluotės kontrolės ir nusiginklavimo agentūra, JAV informacijos agentūra, Tarptautinės plėtros agentūra, JAV prekybos atstovas ir Centrinė žvalgybos agentūra37. Šio straipsnio autorius nekelia tikslo išsamiau aprašyti kiekvienos minėtos įstaigos kom- petenciją, tačiau pabrėžia, kad būtent jos ir yra įstaigos, kurios teikia informa-

36 Allison, Graham. 1999. Essence of Decision: Explaining the Cuban Missile Crisis. New York: Pearson. 37 Aronica, Valentina, and Indejeet Parmar. „Domestic Influences on Foreign Policy Making.“ InU.S. For- eign Policy, Michael Cox & Douglas Stokes, eds. New York: Oxford University Press, pp. 125–140. 21 ciją, duomenis arba įgyvendina įvairius JAV užsienio politikos aspektus. Svarbu suprasti, kad kiekvienas prezidentas sukuria savo modelį, kaip jis prašys duomenų ir kaip dirbs su tomis vykdomosiomis įstaigomis38. Vie- ni prezidentai labiau pasikliauja viena ar kita įstaiga nei visomis kitomis; gali būti, kad kai kuriems darbuotojams prezidentas bus lengviau prieinamas nei kitiems. Taip pat svarbu pažymėti, kad tose įstaigose dirba tiek prezidento pa- skirtieji asmenys, tiek ir profesionalūs tarnautojai, o pirmieji dažnai anksčiau būna dirbę valstybės tarnyboje ar netgi iškilę iš tų antrųjų. Be vykdomosios valdžios, JAV užsienio politikai įtaką turi ir Kongreso nariai bei specialieji komitetai. Prie svarbių Atstovų rūmų komitetų galima priskirti Ginkluotųjų pajėgų reikalų, Užsienio reikalų, Valstybės saugumo, Žvalgybos, Energetikos ir prekybos finansinių paslaugų, Asignavimų komi- tetus, o Žemės ūkio reikalų komitetas laikomas ne tokiu svarbiu. Prie svar- biausių komitetų Senate yra priskiriami Užsienio reikalų, Valstybės saugumo ir valdžios reikalų, Žvalgybos, Ginkluotųjų pajėgų reikalų, Prekybos, mokslo ir transporto, Energetikos ir gamtos išteklių bei Asignavimų komitetai. Kai kurie komitetai, pavyzdžiui, Žvalgybos ir Ginkluotųjų pajėgų reikalų komitetai abie- juose rūmuose vykdo bendrą priežiūrą ir teikia potencialų indėlį į užsienio po- litiką, o kitų vaidmuo (priklausomai nuo klausimo) yra ribotas. Abiejų rūmų Asignavimų komitetai savo rankose turi galingas teises biudžeto srityje. Šalia kitų asmenų, kurie laikomi turinčiais svarių galių, šiuose komitetuose didelę įtaką dažnai turi ir jų pirmininkai. Tokiu pavyzdžiu gali būti buvęs senatorius Johnas McCainas39. Svarbia politikos koalicija Amerikos politologai laiko geležinius trikampius. Geležinį trikampį sudaro svarbūs kongreso komitetai, ekspertai ar vykdomosios valdžios įstaigos ir įtakingos interesų grupės. Visi kartu šie subjektai suformuoja stiprius trikampius, kurie nustato ir veikia atskirų sričių politiką. Lygiai taip pat yra ir užsienio politikos srityje, kur dominuojančią ir įtakin- gą koaliciją sudaro gynybos užsakymų rangovai, aukštųjų technologijų bend- rovės, kitos įmonės ir mokslo ekspertai40. Ši asmenų grupė ir vadinama JAV užsienio politikos aparatu. Apskritai būtent ši interesų koalicija ir pateikia pagrindą sprendimams Amerikos užsienio politikos srityje, o visi dabartinių laikų prezidentai, bent jau buvusieji iki Trumpo, kompetencijos, informacijos ir konsultavimo prasme yra priklausomi nuo šio aparato. Nesuklysime saky-

38 O’Reilly, K.P. 2013. A Rogue Doctrine? The Role of Strategic Culture on US Foreign Policy Behavior. Foreign Affairs Analysis, 9: pp. 57–77. 39 Aronica, Valentina, and Indejeet Parmar, 125–140. 40 Adams, Gordon. 1981. The Iron Triangle: The Politics of Defense Contracting. New York: Council on Economic Priorities. 22 dami, kad šis aparatas tiek pat teikia prezidentui nurodymus ar jį kontroliuoja, kiek ir prezidentas jį. Viena iš svarbiausių užduočių, kurias atlieka užsienio politikos aparatas (bent jau esantis oficialioje valdžioje), yra Kongreso pavedimu rengiama ketverių metų gynybos apžvalga, kurioje apibrėžiami JAV kariniai iššūkiai ir politika ateinantiems ketveriems metams. Trumpo kadencija prasidėjo tuo metu, kai galiojo laikotarpio iki 2018 m. apžvalga, kurią buvo parengęs tuometinis Obamai dirbęs personalas. Apžvalgoje buvo suformuotas kontekstas kitai apžvalgai, kuri dabar vadinama Nacionaline gynybos strategija ir kurią 2018 m. parengė daugiausia profesionalūs tarnautojai. Ši užsienio politikos aparato parengta apžvalga, arba strategija, ir yra prezidento veiksmų, kurie iš esmės atitinka ankstesniųjų apžvalgų nuostatas, gairės. Taigi, prezidento įgaliojimus užsienio politikos srityje apriboja arba su- varžo biurokratinės arba institucinės jėgos.

2. Amerikos užsienio politikos principai, strategija ir taktika iki Trumpo

Kitas dalykas, kuris suvaržo Amerikos prezidento iniciatyvą užsienio politikos srityje, yra didžioji strategija, arba įsipareigojimai, kuriuos laikui bėgant buvo priėmę ankstesni prezidentai, Kongresas ir užsienio politikos aparatas. Trumpas tapo prezidentu tuo metu, kai vyravo principai, strategija ir taktika, neabejotinai siekianti Antrojo pasaulinio karo pabaigą. „Life Magazine“ įkūrėjas Henry Luce 1941 m. savo žurnale paskelbė garsųjį teiginį, kad XX a. yra „Amerikos šimtmetis“41. Šis teiginys buvo įvairiai interpretuojamas, tačiau pagrindinė jo esmė buvo ta, kad jis skelbė, jog Ame- rika bus dominuojanti pasaulio jėga. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos faktiškai taip ir buvo, tačiau kas lėmė tą dominavimą, o šimtmetį pavertė Ame- rikos šimtmečiu? Norint suprasti JAV užsienio politiką, reikia į ją pažvelgti iš trijų lygių – principų, strategijos ir taktikos – perspektyvos.

2.1. Principai

Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Amerikos užsienio politikos pagrindas yra keli principai, kurie laikui bėgant daugiausia išliko nepakitę. Jei darysime

41 Luce, Henry. February 17, 1941. „The American Century,“ Life Magazine, pp. 61–64. 23 tokią pat prielaidą kaip realistai – kad kiekviena valstybė veikia savo interesų naudai, tuomet galima teigti, kad būtent veikti savo interesų naudai ir yra JAV užsienio politikos pagrindiniai principai42. Kaip matysime toliau, tie principai dažnai atlieka dvejopą funkciją – būna principų užtikrinimo strategijos arba taktikos. Vadinasi, kai kuriais atvejais tie principai tuo pačiu metu yra ir strategija. Pirmasis principas – įsipareigojimas liberaliai pasaulio tvarkai. Liberalia tvarka galima pavadinti politinę filosofiją, už kurią turėtume būti dėkingi britų politikos filosofui Johnui Locke‘ui ir kuri reiškia pagarbą demokratinėms tei- sėms, valdžios galių apribojimą ir pritarimą nuosavybės teisėms43. Šiam princi- pui galima būtų priskirti ir įsipareigojimą kapitalistinei pasaulio tvarkai, kurioje laisva rinka laikoma pageidautina ekonominės veiklos forma, vyriausybei suteikiant apskritai labai nedidelį vaidmenį. Jei iki XX a. 8-ojo arba 9-ojo dešim- tmečio dviejų filosofijų apie rinkos kapitalizmą derinys reiškė, kad yra leidžiama egzistuoti gerovės valstybės politikoms, tai nuo 9-ojo dešimtmečio pereita į neo- liberalizmą ir pasukta labiau rinkos fundamentalizmo ideologijos link44. Paramos rinkos kapitalizmui svarba JAV užsienio politikai reiškė keletą dalykų. Pirma, JAV apskritai rėmė Vakarų demokratines vertybes ir visame pasaulyje buvo komunizmo bei kitų nedemokratinių vertybių arba režimų priešininkė. Antra, tai reiškė, kad JAV apskritai remia laisvą prekybą ir atvirą ekonomiką. Praktiškai tai pavirto į paramą laisvos prekybos sutartims, kaip antai NAFTA Šiaurės Amerikoje, bei daugiašalėms institucijoms, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacijai, ir kartu reiškė, kad JAV rems tas šalis ir judė- jimus, kuriuos ji laiko demokratiškais. Antroji pagrindinė vertybė, kuri taip pat yra susijusi su pirmąja, yra antikomunizmas. Galima būtų sakyti, kad šis principas išaugo iš pirmojo – remti de- mokratiją, tačiau jis yra atskira pagrindinė vertybė. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. Šaltojo karo politiką diktavo JAV. Šios vertybės nustojo veikti tiek, kiek yra susijusios su tuo, jog JAV buvo laikoma laisvo pasaulio lydere arba tuo pačiu metu – ir pasaulio policininke, jei kalbėsi- me apie siekį įgyvendinti demokratines normas. Laikotarpiu, kai Šaltasis karas buvo pasiekęs aukščiausią tašką, antikomunizmas, kaip lemiantis principas, reiš- kė, jog tarptautinių santykių prasme pasaulį galima apibūdinti kaip dviejų polių pasaulį, kuriame atitinkamas įtakos sritis buvo pasidalijusios JAV ir SSRS.

42 Mogenthau, Hans J. 2006. Politics Among Nations: The Struggle for Power and Peace. New York: McGraw- Hill.; Ikenberry, G. Johnson. 2018. „The American Liberal Order: From Creation to Crisis.“ InU.S. Foreign Policy, Michael Cox & Douglas Stokes, eds. New York: Oxford University Press, pp.359-368. 43 Weisband, Edward. 1973. The Ideology of American Foreign Policy: A paradigm of Lockean Liberalism. Thousand Oaks, CA: Sage. 44 Plant, Raymond. 2009. The Neo-Liberal State. New York: Oxford University Press. 24 Žlugus SSRS, neilgai buvo atsiradęs vieno polio pasaulis, prie kurio vairo stojo JAV45. Tai buvo momentas, kai Fukuyama paskelbė apie istorijos pabaigą ir vakarietiškų vertybių triumfą46. Tačiau kaip pažymėjo Herringas ir Brandsas, tas vieno polio pasaulio momentas išnyko47. Huntingtono ir Barbe- rio teigimu, jį pakeitė „civilizacijų susidūrimas“, kuris, galimas dalykas, nustatė JAV prieš arabų ar kitus pasaulius48. Esmė yra ta, kad nors JAV iki šiol tebėra laikoma Vakarų demokratinio pasaulio lydere (pirmuoju pasauliu, jei kalbė- sime Šaltojo karo laikų kalba), kurios priešas – terorizmas, o pati JAV dabar laiko, jog yra vakarietiškų vertybių gynėja nuo terorizmo. Trečiuoju JAV principu buvo karinio ir branduolinio pranašumo palaikymas visų kitų pasaulio valstybių atžvilgiu. Šaltojo karo esmė iš dalies ir buvo tokio pranašumo palaikymas. Karinio pranašumo idėja – užtikrinti, kad JAV galėtų įgy- vendinti demokratines kapitalistinio pasaulio normas, būti lydere Vakarams, prie- šintis komunizmui ir SSRS. Kad galėtų būti laisvo pasaulio lydere ir kontroliuoti priklausančią dalį dviejų polių pasaulyje, jai reikėjo turėti šį pranašumą. Galiausiai dominavimas arba ekonominis pranašumas buvo ketvirtasis principas. Nors jį galima būtų susieti su pirmuoju – remti liberalų kapitaliz- mą, tačiau šiuo atveju idėja yra ta, kad JAV norėjo išsilaikyti kaip pasaulyje dominuojanti ekonominė galia. Paulas Kennedy‘is tvirtina, kad karinėms su- pervalstybėms, kaip antai JAV, iš dalies reikia turėti stiprią ekonomiką savo imperiniams siekiams remti, tačiau tai, kad Amerika yra dominuojanti ir di- džiausia pasaulyje ekonominė galia, kartu buvo ir pasididžiavimo objektas, ir būdas paveikti tarptautinius santykius ir daryti jiems įtaką49. Jos turtai ir dydis suteikė galimybę JAV valiutai tapti dominuojančia pasaulio valiuta daugelyje finansų rinkos funkcijų, daryti įtaką prekybos sutartims ir per bankus ar kitas įstaigas veikti pasaulio ekonomikos politikas. Šiuos principus – paramą demokratiniam kapitalizmui, priešinimąsi komunizmui ir terorizmui bei karinį ir ekonominį pranašumą – nuo 1946 m. iki Trumpo administracijos laikų (dėl ko galima ginčytis) palaikė abi partijos ir jie buvo išlaikyti keliose strateginėse politikose.

45 Herring, George C. 2008. From Colony to Superpower: U.S. Foreign Relations Since 1776. New York: Oxford University Press. 46 Fukuyama, Francis. 1992. The End of History and the Last Man. New York: The Free Press. 47 Herring; Brands, Hal. 2016. Making the Unipolar Moment: U.S. Foreign Policy and the Rise of the Post- Cold War Order. Ithaca, NY: Cornell University Press. 48 Huntington, Samuel P. 2011. The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order. New York: Simon & Schuster.; Barber, Benjamin R. 1996. Jihad vs. McWorld: Terrorism’s Challenge to Democracy. New York: Ballantine Books. 49 Kennedy, Paul. 1987. The Rise and Fall of the Great Powers.New York: Vintage. 25 2.2. Strategija

Paulas Kennedy‘is įrodinėjo, kad supervalstybėms, kurios nori išlaiky- ti savo hegemoniją, reikia turėti ir ekonominių, ir karinių išteklių50. Plačios įtakos sferos imperijai kartu reikia ir didelių karinių pajėgų savo tikslams ar interesams įgyvendinti, tačiau tiems kariniams tikslams palaikyti reikalingi ir ekonominiai ištekliai. Norint turėti galią ar įtaką tarptautiniuose reikaluose, reikia šių abiejų jėgų junginio. Išplėtojus Kennedy‘žio samprotavimus, pasiū- lytas jėgų, kurios didžiosioms valstybėms yra reikalingos siekiant išlaikyti savo įtaką, apibūdinimas. Be to, Nye atskirai išskiria ir apibūdina kietąją ir minkš- tąją galią. Kietoji galia – tai grasinimai, pavyzdžiui, kariniais veiksmais, skir- tais paremti užsienio politikos tikslus, o minkštoji galia – gebėjimas nustatyti politinę darbotvarkę taip, kad būtų galima pačiam modeliuoti kitų prioritetus. Tinkamiausias šios minkštosios galios pavyzdys yra diplomatija51. Meadas papildomai išskiria keturias Amerikos galios rūšis: karinę, eko- nominę, maloniąją (kultūra) ir vadovaujamąją52. Toks detalizavimas geriau paaiškina būdus, kuriais JAV pasitelkė įvairiausias priemones savo vertybėms įgyvendinti. Nors būtų galima ginčytis dėl to, kaip tiksliai apibrėžti ar kritiškai išnagrinėti tuos Amerikos galios būdus, klausimų dėl to, kad JAV užsienio politikoje matyti kelios strategijos, nekyla. Pirmoji strategija buvo (konvencinio) karinio ir branduolinio pranašumo strategija. Per visą Šaltojo karo laikotarpį ir vėliau tikslas visuomet buvo tas pats – išlaikyti pakankamą karinę galią komunizmui atgrasinti, apginti laisvą pasaulį arba demokratiją, kariauti du karus, atgrasinti nuo branduolinio karo arba vadovauti kovai kare su terorizmu. Šiuo metu JAV karinis biudžetas yra didžiausias pasaulyje ir lenkia kitų pagal dydį septynių valstybių karinius biudžetus kartu sudėjus53. Karinis pranašumas yra ir strateginė priemonė, ir kartu – tikslas arba principas. Antroji strategija buvo diplomatinė strategija. Diplomatija yra platesnė sąvoka nei paprasčiausias ambasadų įsteigimas; ji reiškia derybas dėl sutar- čių ir aljansų, kurie dažnai būna daugiašaliai. Ji kuria tarptautinės prekybos ir ginčų sprendimų taisykles. Diplomatija reiškia Amerikos minkštosios galios naudojimą sukurti pasaulį, kuris būtų palankus JAV interesams, įskaitant demokratines ir laisvos rinkos vertybes. Diplomatija reiškia kitų įtikinimą daryti tai, ko nori Amerika, pasiekiant susitarimus šaliai apsaugoti. Diplomatijos re-

50 Ten pat. 51 Kaufman, Joyce P. 2017. A Concise History of U.S. Foreign Policy. Lanham, MD: Rowman & Littlefield. pp 190 52 Ten pat, 191; Mead, Walter Russell. 2004. Power, Terror, Peace, and War: America’s Grand Strategy in a World at Risk. New York: Alfred A. Knopf. 53 Paul Peterson Foundation. May 7, 2018. „U.S. Defense Spending Compared to Other Countries.“ 26 zultatas yra tokie aljansai kaip NATO, SEATO ir tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacija. Diplomatija garantavo koalicijas, kurios valdant George‘o H. W. Busho administracijai buvo reikalingos JAV iš- vaduoti Kuveitą nuo Irako, tarpininkauti pasiekiant Kemp Deivido susitarimą Jimmy Carterio kadencijos metu ir atverti kelią JAV ir Kinijos santykiams Ni- xono laikais. Trečioji strateginė priemonė yra ekonomika. JAV turėjo didžiausią pasaulyje ekonomiką ir ta jos tikroji didybė užtikrino JAV galią visame pasaulyje. Amerikietiškas kapitalizmas kartu su diplomatiniais įgūdžiais laisvos prekybos ir kitų ekonominių sutarčių sudarymo srityje sumodeliavo pasaulį, kuriame dominavo Amerika. Gali būti, kad JAV užsienio prekybos balansas su kiekviena valstybe ir nebuvo teigiamas, tačiau, apskritai paėmus, po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi pasaulinė tvarka ekonomikos srityje buvo palanki JAV, ir pavertė ją labiausiai klestinčia valstybe visoje planetoje. Ekonominis prana- šumas, panašiai kaip ir karinė galia, yra strateginė priemonė ir kartu – tikslas arba principas. Galiausiai svarbiu dalyku JAV užsienio politikos interesams galima laikyti ir kultūrines vertybes. Galimas dalykas, kad kultūrinės vertybės yra pats svarbiausias JAV eksportas. Holivudas, televizija ir Amerikos popkultūra cha- rakterizuoja Ameriką ir yra primetama likusiam pasauliui. Tai nustato siekį matyti ir apibūdinti pasaulį per jos dominavimą. Paėmus kartu visas keturias strategines galios priemones, jas būtų galima laikyti doktrina „Pirmiausia – Amerika“, nors doktrinos „Pirmiausia – Amerika“ apibūdinimas ir tų strategijų naudojimas įvairių JAV prezidentų laikais skyrėsi. Galima būtų teigti, kad JAV interesams remti kai kurie iš jų norėjo labiau akcentuoti karines, o ne diplomatines priemones, arba labiau pasikliauti ekonomine galia. Tokio skirtingo požiūrio pavyzdžiais galėtų būti karinės intervencijos (karinių pajėgų įvedimas į Afganistaną po rugsėjo vienuoliktosios įvykių George‘o Busho laikais), diplomatija (Irano branduolinis susitarimas Baracko Obamos kadencijos metu) ir embargas (embargas Kubai kelių prezi- dentų kadencijų laikotarpiu).

2.3. Taktika

Tačiau JAV užsienio politiką būtina nagrinėti ir trečiuoju – taktiniu lygmeniu. Taktika reiškia keturių skirtingų galių panaudojimo būdus. Pa- vyzdžiui, kaip JAV siektų savo interesų pasinaudodama šiomis galiomis ne vien trumpalaikės, bet ilgalaikės perspektyvos prasme. Yra buvusi ir steitis- 27 tinė užsienio politika – ji rėmėsi aljansų su konkrečiomis valstybėmis, o ne su konkrečiais režimais ar lyderiais kūrimu. JAV interesai būdavo geriausiai išsaugojami užmezgant santykius su strategiškai svarbiomis šalimis, dažnai neatsižvelgiant, kas joms vadovauja. Galiausiai JAV siektų pasinaudoti bendra pasauline įtaka per dvišales ir daugiašales sutartis bei aljansus ir įgyvendindama savo platesnę strategiją išlaikyti JAV pranašumą pasaulyje, ji bendradarbiautų ir su kai kuriomis kitomis šalimis. Taktine prasme, JAV savo interesų siektų taikydama keturių rūšių galios panaudojimo taktiką, kuri buvo intervencionistinė, dažnai – daugiašalė (nors ne visada, o kartais veikdavo savarankiškai), pasinaudodama tarptautinėmis institucijomis ir organizacijomis, kurios padėtų užsitikrinti pagrindinius interesus. Šiuo taktiniu lygmeniu būtų galima pastebėti didžiausius skirtumus tarp prezidentų, kuriuos rodo skirtingi interesų lygiai ir darbo su kitomis šalimis arba institucijomis, siekiant konkrečiau apibrėžtų JAV interesų, arba tų intere- sų, pagal kuriuos Amerikos saugumas buvo laikomas susijusiu su didesnės pasaulio bendruomenės saugumu, įgūdžiai. Tačiau netgi taktiniu lygmeniu tarp JAV prezidentų buvo daugiau bendrumų nei skirtumų. Apskritai paėmus, pagrindiniai principai, strateginės galios ir taktika nu- statė „Pirmiausia – Amerika“ tipo užsienio politiką, kurią JAV užsienio politikos aparatas išlaikė visų prezidentų laikais, pradedant nuo XX a. penktojo dešim- tmečio. Taip kiekvienas prezidentas paliko savo atspaudą užsienio politikoje arba ją pakeitė siekdamas pritaikyti prie kintančių aplinkybių pasaulyje, kaip antai komunizmo žlugimo, išaugusio terorizmo arba Kinijos ir Azijos, kaip svar- bių ekonominių žaidėjų, iškilimo. Tačiau apskritai paėmus, nė vienas po Antrojo pasaulinio karo buvęs prezidentas neatmetė tų pagrindinių tikslų ar principų, kuriais remiantis ir yra formuojama JAV užsienio politikos strategija.

3. Amerikos užsienio politika Trumpo kadencijos metu

Kalbant apie platesnį pastarojo meto JAV užsienio politikos modelį, reikia pasakyti, kad Trumpo kadencija pasižymi ir tęstinumu, ir vientisumo stoka. Daug jo pozicijų atitinka pagrindinę respublikonų partijos politikos kryptį54. Trumpas, kaip ir anksčiau buvę prezidentai, savo kadenciją pradėjo išreikšdamas tam tikras politines nuomones, tačiau rezultatai jų užtikrinimo

54 Abrams, Elliott. 2019. „Trump versus the Government: Can America Get Its Story Straight?” Foreign Af- fairs. Sausis–vasaris, 129–137.; Ruiz, Juan Tovar. 2018. „La doctrina Trump en política exterior: fundamentos, repuras y continuidades.“ Revista CIDOB d’Afers Internacionals, n. 120 pp. 259–283. 28 prasme yra nevienareikšmiški. Be to, nepaisant šiokio tokio įspūdžio, kad jis demonstruoja radikalų atsitraukimą nuo praeities, jo padaryti pokyčiai yra mažesni, negu kad dažnai vaizduojama. Jokių abejonių nėra dėl to, kad jis yra įtikėjęs pagrindiniais Amerikos principais dėl ekonominio ir karinio pranašumo, tačiau daug labiau abejonių kelia tai, kiek jis yra įsipareigojęs remti liberalias demokratines vertybes, koks yra jo įsipareigojimas kovoti su terorizmu, bent jau tiek ir iki tol, kol jis tiesiogiai vėl nepalietė Jungtinių Amerikos Valstijų55. Strateginiu ir taktiniu lygmeniu Trumpo užsienio politika netgi dar labiau skiriasi, tačiau ta vieta, kurioje jo politika yra, rodo didžiausią atsitraukimą nuo užsienio politikos formavimo principų. Trumpas vis dažniau demonstruoja asmeninę nuostatą, rodančią, kad yra nepaisoma tradicinių užsienio politikos vykdymo kanalų bei elementų. Trumpo sprendimų priėmimas užsienio politikos klausimais daug kuo panašus į bendrą politikos vykdymo modelį, kuris yra būdingas visai jo administracijai – padrikas ir neorganizuotas56. Šalia kitų pranešimų spaudoje Wo- odwardas, Wolfas ir panorėjęs likti nežinomu Trumpo administracijos vyres- nysis pareigūnas Trumpo Baltuosius rūmus apibūdina kaip itin neorganizuotą ir nedisciplinuotą įstaigą57. Taigi susidaro padėtis be išeities, kai prezidentas atsisako perskaityti kasdienius žvalgybos ir kitus pranešimus kariniais ir už- sienio reikalų klausimais58. Jis nepaisė patarimų daugeliu atvejų, pavyzdžiui, pareiškė pagarbą Šiaurės Korėjos armijos karininkams, kai buvo patarta šitaip nedaryti, arba elgėsi priešingai patarimui dėl Irano branduolinio susitarimo nutraukimo, arba dėl karinių pajėgų išvedimo iš Sirijos ir Afganistano59. Trumpas atsisakė vadovautis žvalgybos informacija arba ja tikėti, pa- vyzdžiui, dėl Rusijos kišimosi į 2016 m. rinkimus arba dėl to, kad Saudo Ara- bija prisidėjo prie Jamalo Khashoggi nužudymo. Jis netgi nekreipia dėmesio į

55 Diamond, Larry. 2019. „Democracy Demotion: How the Freedom Agenda Fell Apart.“ Foreign Affairs (July/August), located at https://www.foreignaffairs.com/articles/2019-06-11/democracy-demotion (paskutinė prieiga prie svetainės 2019 m. rugsėjo 10 d.). 56 Ruiz; Nelles, Roland. 2019. Trumps Außenpolitik: Das Ende der Brechstange. Spiegel Online. Located at https://www.spiegel.de/politik/ausland/donald-trump-und-seine-aussenpolitik-groessenwahn-und-ahn- ungslosigkeit-kommentar-a-1267286.html (May 15) (Site lasted visited on September 7, 2019).; Diploweb. com 2019. La politique étrangère de Donald Trump marque-t-elle -vraiment- une rupture ? La Revue géopolitique. Located at https://www.diploweb.com/La-politique-etrangere-de-Donald-Trump-marque-t- elle-vraiment-une-rupture.html (October 28) (paskutinė prieiga prie svetainės 2019 m. rugsėjo 7 d.). 57 Woodward, Bob. 2018. Fear: Trump in the White House. New York: Simon & Schuster.; Wolff, Michael, 2018. Fire and Fury: Inside the Trump White House. New York: Henry Holt and Company.; Anonymous. September 5, 2018. „I Am Part of the Resistance Inside the Trump Administration.“ The New York Times. Located at https://www.nytimes.com/2018/09/05/opinion/trump-white-house-anonymous-resistance.html (paskutinė prieiga prie svetainės 2018 m. gruodžio 26 d.). 58 Woodward. 59 Ten pat. 29 įrodymus apie pasaulinį atšilimą ir klimato kaitą60. Kartais Trumpas užimdavo atmetimo poziciją ir nekreipdavo dėmesio į faktus ir rekomendacijas, kurias pateikdavo jo personalas ir užsienio politikos aparatas, arba demonstruodavo netikrumą dėl savo pozicijos, palikdamas aplinkinius taip ir nesupratusius, kokia jo pozicija arba kas jam patarinėja61. Kai kuriais atvejais jis nuėjo taip toli, kad vertė manyti, jog jo nuostatas užsienio politikos srityje diktuoja asmeninis priešiškumas imigrantams ir musulmonams – nuostatas, kurias jis ne kartą yra išreiškęs kaip kandidatas ir kaip prezidentas62. Kiti įrodinėjo, kad jo artimiau- si patarėjai yra konservatyviosios pakraipos žurnalistai ir kad jo sprendimus užsienio politikos srityje lemia jo pastangos patikti savo pagrindiniams rėmė- jams63. Aiškus pavyzdys, kai jis nepaisė užsienio politikos aparato patarimo, gali būti Baltųjų rūmų personalo keitimas. Iš pradžių valstybės sekretoriumi Trumpas pasirinko Rexą Tillersoną, gynybos sekretoriumi – Jimą Mattisą, CŽV direktoriumi – Mike‘ą Pompeo, patarėju nacionalinio saugumo klausimais – Michaelį Flynną, o prezidento administracijos vadovu – Reince‘ą Priebusą. Po kelių mėnesių Flynnas buvo atleistas dėl teisinių problemų, o jį pakeitė generolas H. R. MacMasteris, Tillersoną pakeitė Pompeo, o Priebusas pakeistas generolu Johnu Kelly‘iu. CŽV vadovu vietoj Pompeo buvo paskir- ta Gina Haspel. Tie pakeitimai vertė manyti, kad Pompeo, Mattiso, Kelly‘io ir McMasterio (pastarieji trys yra generolai) paskyrimas reiškia, jog Trumpas eina labiau į karinius dalykus orientuotos užsienio politikos kryptimi. Tačiau konfliktai su minėtais asmenimis baigėsi tuo, kad neliko Kelly‘io, McMasterio ir galiausiai Mattiso, kurie dėl konfliktų su prezidentu atsistatydino arba buvo pašalinti. Vienas iš tokių konfliktų arba atvejų, kai Trumpas nekreipė dėmesio į savo personalo patarimus, buvo 2018 m. gruodis, kai nepaisydamas gynybos sekretoriaus Mattiso prieštaravimo (ir nepasitaręs su JAV sąjungininkais) pa- skelbė, kad atitraukia visas karines pajėgas iš Sirijos ir tuo pačiu metu reikšmin- gai sumažina kariuomenės personalo skaičių Afganistane. Atsakydamas į tai, Mattisas parašė atsistatydinimo pareiškimą nurodydamas, kad nesutampa jo ir prezidento pažiūros64. Iš pradžių buvo sutarta dėl dviejų mėnesių pereinamojo

60 Greenberg, Jon. 2018. „Donald Trump falsely says he never denied Russian meddling.“ Polifct.com, located at https://www.politifact.com/truth-o-meter/statements/2018/feb/19/donald-trump/donald-trump- falsely-denies-he-denied-russian-medd/ (site last visited on September 10, 2019). 61 Woodward. 62 Trump, Donald. June 16, 2015. „Donald Trump’s Presidential Announcement Speech.” 63Associated Press, December 20, 2018. „Trump Bows to Conservative Backlash Over Border Wall Funding.“ 64 Mattis, James. December 20, 2018. „Resignation Letter to the President of the United States.“ 30 laikotarpio, tačiau netrukus prezidentas privertė jį beveik iš karto pasitraukti. Kartu su Mattiso atsitraukimu arba atleidimu protestuodamas atsistatydino ir specialusis pasiuntinys kovos prieš ISIS koalicijai Brettas McGurkas. Mattiso atvejis yra vertas išanalizuoti pavyzdys, kaip Trumpo administracijos spren- dimų užsienio politikos klausimais priėmimo procesas skiriasi nuo proceso, buvusio valdant jo pirmtakams. Faktiškai atrodo, kad Trumpo administracijoje pagrindinis prieštaravimas yra tas, kad neaišku, kas kontroliuoja užsienio politiką – tradicinis aparatas ar pats Trumpas. Prieštaravimas dėl to, kaip vykdoma užsienio politika, išsilieja į priešta- ravimus dėl to, kas tiksliai buvo nuspręsta, įskaitant pritarimą kai kuriems pagrindiniams principams. Pavyzdžiui, nėra visiškai aišku, ar pats Trumpas yra įsipareigojęs Busho ir Obamos kovos su terorizmu politikoms. Jo pareiškimas dėl karinių pajėgų atitraukimo iš Sirijos motyvuojant tuo, kad ISIS jau nuga- lėta, verčia manyti, kad Trumpas arba tiki, kad karas su terorizmu laimėtas ir nebeverta ilgiau kovoti, arba kad šį tikslą išstūmė kiti tikslai. Būdamas kandidatu, 2016 m. balandžio mėn. savo pirmojoje kalboje užsienio politikos klausimais Trumpas pareiškė: „Mano užsienio politikoje Amerikos žmonių ir Amerikos saugumo interesai visuomet bus keliami aukš- čiau visko.“65 Detalizuodamas jis įvardijo penkias silpnąsias dabartinės JAV politikos valdant Obamai vietas. Pirma, jo manymu, silpna JAV ekonomika susilpnino JAV karinę galią. Kaip silpnos ekonomikos požymius jis nurodė prekybos deficitą su visu pasauliu ir su atskiromis šalimis. Jis norėjo tą deficitą sumažinti ir paversti jį pertekliumi. Antra, jis tvirtino, kad JAV sąjungininkai nemoka savo dalies kariniams aljansams ir konkrečiai nurodė NATO šalis, kur tik keturios iš 28 šalių gynybos reikalams skyrė ne mažiau kaip du procentus savo šalies BVP. Jis norėjo iš pagrindų pakeisti padėtį dėl šios neteisingos JAV tenkančios naštos. Trečia, jis tvirtino, kad mūsų draugai negali pasikliauti JAV laikydami Ameriką šalimi, kuri derasi dėl nenaudingų susitarimų, pavyzdžiui, dėl Irano branduolinio susitarimo. Jo manymu, šis susitarimas išdavė Izraelį ir pažemino JAV tarptautinėje aplinkoje. Ketvirta, jis tvirtino, kad JAV priešinin- kai jos jau nebegerbia, primindamas, kad Kubos lyderis nepasitiko Obamos tada, kai šis apsilankė Kuboje. Galiausiai jis tvirtino, kad JAV nebebuvo aišku, kokie yra jos užsienio politikos tikslai po to, kai baigėsi Šaltasis karas. Kad būtų aišku, JAV reikia parengti planą, kaip sustabdyti radikaliojo islamo plitimą, pertvarkyti ginkluotąsias pajėgas ir ekonomiką bei „parengti užsienio politi- ką, paremtą Amerikos interesais“. Be to, šioje kalboje Trumpas paragino rasti

65 Trump, Donald, April 27, 2016. „Transcript: Donald Trump’s Foreign Policy Speech.“; Lesperance, Wayne F, Jr. 2016. „American Foreign Policy and the 2016 Presidential Election.“ Society, 53: 498–502. 31 bendrą kalbą su Rusija ir Kinija sprendžiant kovos su terorizmu ir migracijos klausimus, taip pat nurodė, kad, iškeliant Amerikos interesus, tarp priemonių bus finansiniai svertai ir ekonominės sankcijos. Galiausiai kaip dar vieną savo užsienio politikos dalį Trumpas išdėstė jau 2015 m., kai paskelbė apie savo kandidatavimą: „Aš pastatysiu didelę sieną; patikėkite manimi, niekas geriau nestato sienų už mane, ir aš jas pastatysiu labai nebrangiai. Aš pastatysiu dide- lę, didelę sieną ant mūsų pietinės sienos ir priversiu Meksiką už ją sumokėti.“66 Siena būtų priemonė apsaugoti JAV nuo imigrantų, kurie, pasak jo, naudojasi JAV ir sutempia čia nusikaltėlius. Apskritai paėmus, ta kritika bei tikslai ir api- brėžė jo užsienio politikos viziją „Pirmiausia – Amerika“, jei jis būtų išrinktas. Vienas dalykas, kuris, regis, svarbus Trumpo požiūryje į pasaulį, yra siauresnė nei ankstesnių prezidentų vizija to, kas yra Amerikos interesai. Kon- krečiau kalbant, jis priėmė labiau patriotizmu, izoliuotumu, vienašališkumu, protekcionizmu ir priešiškumu imigrantams grindžiamą užsienio politikos traktuotę, nei buvo jo pirmtakų laikais. Daugeliu atvejų Trumpo administracijos užsienio politiką geriausiai apibūdina tai, kad ji yra ne administracijos, o paties Trumpo požiūriai. Prezidentaujant Trumpui, Amerikos užsienio politika yra asmeniška ir nėra institucinių ar organizacinių svarstymų produktas. Be to, Trumpas mėgsta girtis, kaip jis palaiko gerus asmeninius ryšius su Putinu, Xi Jinpingu ir Kim Jong-unu67. Trumpui problema yra ne tai, kokie yra JAV santykiai su kitomis šalimis, jam problema yra asmenybės. JAV nacionaliniai interesai yra sutelkti į jo asmeninius ryšius. Trumpas pritaria dviem – karinio pranašumo ir ekonominio patriotiš- kumo – principams, tačiau juos, o ypač pastarąjį, taiko kitaip, nei ankstesni prezidentai. Konkrečiai, ekonomiką jis regi ne apskritai paėmus JAV ryšius, o vertindamas dvišalius ryšius pagal kiekvieną šalį atskirai. Praktiškai Trumpas yra verteiva. Pasirodo, kad Trumpas nori laimėti visas derybas ir visuomet, kai kitos šalies prekybos balansas su JAV yra teigiamas, laiko, kad sutartis su ta šalimi yra neteisinga. Atrodo, kad jis mano, jog JAV reikia į kiekvieną šalį eksportuoti daugiau prekių, nei iš jos importuoti. Trumpo nuomonė apie pasaulį yra viena: jis teigia, kad kitos šalys naudojasi JAV. 2018 m. gruodžio 26 d., kalbėdamas JAV karinėms pajėgoms Irake, jis aiškiai pasakė: Nors amerikiečiai galbūt ir galėtų mūšyje nugalėti teroristų armijas, ta- čiau kiekviena pasaulio valstybė turi pati sau nuspręsti, kokią ateitį ji nori kurti

66 Trump, Donald. June 16, 2015. „Donald Trump’s Presidential Announcement Speech.“ 67 Beckwith, Ryan Teague. 2018. „President Trump Says He Has a ‘Very Good Relationship’ With Kim Jong-Un.“ Time Magazine (January 11), located at https://time.com/5100039/donald-trump-kim-jong-un- good-relationship/. site last visited on September 10, 2019). 32 savo žmonėms ir ką nori paaukoti dėl savo vaikų. Daugeliu atvejų Amerika visiškai neturėtų kovoti už kiekvieną pasaulio valstybę neatlygintinai. Jei kiti nori, kad mes vestume kovą, jie turi sumokėti tam tikrą kainą, kuri kartais nėra ir kaina pinigais. Taigi, mes nesame pasaulio mulkiai. Vyručiai, mes jau nebe- same mulkiai ir žmonės mūsų jau nebelaiko mulkiais, ir aš myliu jus, vyručiai, nes daugelis jūsų pritardami linkčiojate galva. Mus vėl gerbia kaip valstybę. Mes vėl esame gerbiami68. Antra, Trumpas nemėgsta daugiašalių prekybos sutarčių ir pirmenybę teikia vienašalėms69. Tai leidžia manyti, kad jis nemato tradicinių ryšių tarp problemų arba to, kaip tarptautinė ekonomika ar politika yra daugiau nei dvi- šalė, arba kaip daugeliu atvejų sandoris su viena valstybe būna susijęs su kita. Pavyzdžiui, Trumpui nepatinka JAV prekybos deficitas su Pietų Korėja. Tačiau daugelio strategų nuomone, turėti šį prekybos deficitą verta, nes JAV ten laiko savo karines bazes, įskaitant įrenginius, kurie gali daug anksčiau nei, pavyz- džiui, radarai Aliaskoje nustatyti, kad iš Šiaurės Korėjos arba Kinijos buvo pa- leistos raketos. Tokiu būdu prekybos deficitas panaudojamas kaip atrama JAV kariniam saugumui, kurį užtikrina pažangi perspėjimo sistema. Tačiau kai kuriais atvejais Trumpas daro ir sąsajas, kaip antai siūlydamas panaikinti kaltinimus „Huawei“ pareigūnui mainais už prekybos lengvatas iš Kinijos70. Šis JAV užsienio politikos suasmeninimas atsirado priešingai administracijos patarimui nepolitizuoti ekstradicijos įstatymo. Tačiau jis buvo ir kaip kontrastas sprendimui nedaryti spaudimo Saudo Arabijai dėl Khashogi nužudymo, remiantis tuo, kad su ta šalimi yra svarbūs susitarimai dėl ginklų tiekimo ir ryšiai kovojant su Iranu. Be to, atitraukdamas karines pajėgas iš Si- rijos, Trumpas nesugeba pamatyti, kokią įtaką tas atitraukimas turės kurdams, JAV sąjungininkams ir Irano galios bei įtakos stiprinimui regione. Asmeniškai reguliuodamas santykius su Šiaurės Korėja (KLDR) ir nu- traukdamas karines pratybas Trumpas nesugeba pajusti Pietų Korėjos susirū- pinimo savo nacionaliniu saugumu, ir kad bet koks susitarimas su KLDR bus susijęs ir su regiono problemomis, kurios paliečia ir Kiniją, ir Japoniją. Eko- nomikos srityje, esant Trumpo užsienio politikai, visi ryšiai reiškia žaidimą be

68 Trump, Donald. December 26, 2018. „Remarks by President Trump to Troops at Al Asad Air Base, Al Anbar Province, Iraq.“ 69 Kinne, Brandon J. 2019. „Trump Is Abandoning Security Cooperation.“ Foreign Affairs (January 30). Located at https://www.foreignaffairs.com/articles/2019-01-30/trump-abandoning-security-cooperation (si paskutinė prieiga prie svetainės 2019 m. rugsėjo 10 d.). 70 Kharpal, Arjun. 2019. „Pompeo says the US message on Huawei is clear. Trump’s words say otherwise.“ CNBC (August 22), located at https://www.cnbc.com/2019/08/23/huawei-mike-pompeo-appears-to-be- contradicting-president-donald-trump-on-the-chinese-firm.html (paskutinė prieiga prie svetainės 2019 m. rugsėjo 10 d.). 33 pralaimėjimų. Kartu Trumpas tikisi, kad visi sandoriai su bet kuria valstybe bus naudingi išimtinai Amerikai. Atrodo, kad jokiai šaliai, įskaitant sąjungi- ninkus, nėra jokių lengvatų. Taigi Trumpo užsienio politika kaip pagrindinius tikslus ir priemones JAV galiai užtikrinti į pirmą vietą iškelia ekonomiką ir kietąją galią, nors bent jau iki šiol karinių veiksmų reikšmė ir buvo sumenkinta. Trumpas sumenkina ir diplomatijos (minkštosios galios) reikšmę ir, regis, nesupranta apie kultūri- nių vertybių, kaip taktinių priemonių, galią. Netgi žiūrint plačiau atrodo, kad Trumpas nėra suinteresuotas propaguoti visame pasaulyje liberalias demokratines vertybes ir palaikyti dabartinę laisvą rinką, atviras ekonomines pasauli- nės prekybos sienas, nebent tai būtų išimtinai naudinga Amerikai. Taigi, nors ekonominis ir karinis pranašumas yra vertybės arba interesai, kurie bendri tiek Trumpui, tiek ir jo pirmtakams, kiti interesai atrodo esantys nebereikalingi. Trumpo kryptis paprasčiausiai yra diplomatijos ar kokios nors kitos minkštosios galios formos nenaudojimas tada, kai reikia remti JAV interesus. Kai visi kiti suskirstomi į draugus ir priešus, toks požiūris yra grindžiamas gąsdinimu, asmeniškai grasinant kitiems lyderiams. Be to, Trumpas nesuin- teresuotas remti žmogaus teises bei demokratiją ir, atrodo, kad jam patinka autokratiški lyderiai. Jo užsienio politika yra asmeninė, pavyzdžiui, su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong-unu, o ne steitistinė. Sudarant sandorį, pirmenybę jis teikia tradicinėms verslo derybų teorijoms, kurios akcentuoja asmenišku- mą. Ir kaip daugelis verslo sandorių, taktine prasme, jie yra daugiašaliai ir ne- būtinai padedantys formuoti ilgalaikius ryšius. Tačiau nepaisant to, kad Trum- pas neakcentuoja minkštųjų galių, JAV ir toliau sugeba valdyti savo autoritetą, o jos pačios bei jos prezidentų veiksmai visam pasauliui siunčia kultūrinius signalus ir pranešimus. Ką visa tai reiškia JAV užsienio politikai? Trumpas savo atspaudą jau paliko. Jo iniciatyva JAV pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo, Irano branduolinio susitarimo, Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimo ir JT Žmogaus teisių tarybos. Panašu, kad per likusį Trumpo kadencijos laikotarpį pamatysi- me JAV pasitraukimą ar mažiau aktyvų dalyvavimą kituose daugiašalių susita- rimų aljansuose. Antra, tai, kad Trumpas atmeta minkštąją galią, diplomatiją ir žmogaus teises, kaip neseniai dokumentuose užfiksavo tokios grupės kaip „Freedom House“, prilygsta demokratinių normų erozijai ir sudaro tam są- lygas visame pasaulyje71. Trečia, jo dvišalių ekonominių santykių principas ir toliau kels prekybos karus ir ekonomines sankcijas tarp JAV ir jos partnerių. Ketvirta, jo dvišalių santykių principas, trumpalaikė perspektyva, „nugalėtojas

71 Freedom House. 2018. „Freedom in the World 2018 Democracy in Crisis.“ 34 gauna viską“ principas mes iššūkį pagrindinei pasaulio tvarkai, kurią Jungti- nės Amerikos Valstijos kūrė per paskutiniuosius 70 metų. Galimas dalykas, kad tai buvo pasaulio tvarka, kuri jau žlunga dėl daugelio kitų priežasčių, ta- čiau Trumpo užsienio politika beveik nepadeda ilgainiui sukurti plataus mas- to pasaulinę tvarką, kuri būtų palanki Amerikos ilgalaikiams interesams arba suformuotų Amerikos interesams palankius aljansus. Pasitraukimas iš tokio didelio skaičiaus daugiašalių susitarimų atveria vakuumą, kurį gali užpildyti kitos šalys, pavyzdžiui, Kinija. Amerika buvo galinga todėl, kad buvo žaidėja; ji visuomet dalyvaudavo žaidime, o ne pasiimdavo savo kamuoliuką bei lazdą ir iškeliaudavo namo. Be to, svarbiausią vietą Trumpo užsienio politikoje užėmė jo antiimigra- cinė ir antimusulmoniška retorika. Draudimui įvažiuoti į šalį musulmonams, kurį jis įvedė netrukus po to, kai pradėjo eiti prezidento pareigas, galiausiai pritarė JAV Aukščiausiasis teismas byloje Trumpas prieš Havajus po to, kai jį peržiūrėjo ir atsižvelgdamas į žemesnės instancijos teismų sprendimus, susil- pnino72. Be to, Trumpas siekė nubausti vadinamuosius imigrantų prieglobsčio miestus, kurie atsisako bendradarbiauti su nacionaliniu saugumu, tačiau teismai daugelį jo politikų panaikino. Tačiau, siekiant sustiprinti pasienio saugu- mą, įvestos kitos priemonės, kurios paveikia imigraciją ir žmonių galimybę prašytis prieglobsčio Amerikoje. Galiausiai jo užsienio politika daro didelį poveikį vidaus politikai. 2018 m. pabaigoje pradėtas prekybos ir muitų karas su Kinija yra naujo siekio daryti poveikį JAV žemės ūkiui ir kitiems sektoriams, pavyzdžiui, automobilių pramonei tiek, kiek JAV nebegali parduoti sojos pupelių, o dėl kai kurių medžiagų kainų darosi sunkiau įsigyti komplektuojamąsias dalis automobiliams73. Vols- trytas ir investuotojai irgi neigiamai sureagavo į besitęsiančius prekybos karus, kurie, kaip paaiškėjo, turi poveikį JAV ekonomikai. Be to, paaiškėjo, kad reikalingumas imtis spręsti imigracijos klausimą ir pastatyti sieną JAV ir Meksikos pasienyje yra problema, kuri respublikonams kainavo daugumą JAV Atstovų rūmuose ir kuri pagreitino dalies vyriausybės atsistatydinimą 2018 m. pabaigoje.

72 Trump v. Hawaii. 2018. 138 S. Ct. 923. 73 Bartash, Jeffrey. 2019. „Escalation in U.S.-China trade war threatens global economy, poses Trump reelection risk.“ Market Watch (August 24), located at https://www.marketwatch.com/story/escalation-inus-china-trade-war-threatens-global-economy-poses-trump-reelection-risk-2019-08-23 (paskutinė prieiga prie svetainės 2019 m. rugsėjo 10 d.). 35 Išvada

Po beveik trejų kadencijos metų Trumpas paliko savo ryškų atspaudą JAV užsienio politikoje. Nors atrodo, kad Trumpas remia kai kuriuos pagrindinius JAV užsienio politikos principus, tačiau atskiras jų dalis atmetė, o tų, kuriems pritaria, atveju vykdo tokią strategiją ir taktiką, kuri kenkia tiems principams, kuriems jis pritaria. Trumpo užsienio politiką geriausiai galima charakterizuoti kaip turinčią aiškų asmeninį stilių, kuriam būdingas patriotiš- kumas, dvišalių santykių principas ir izoliuotumas, tačiau ir nuolatinis karas su JAV pagrindiniu valstybės aparatu. Tokios asmeniškos užsienio politikos vertybės susikirto su konstituciniais, biurokratiniais ir strateginiais jo požiū- rio į užsienio politiką suvaržymais, todėl didelių atsitraukimų nuo ankstesnės linijos buvo nedaug, o tik keliais atvejais. Be to, nuo to laiko, kai tapo prezidentu, Trumpas nėra aiškiai išdėstęs pagrindinės užsienio politikos iniciatyvos, o vietoj to imasi daug iniciatyvų, kurios tik papildo šiame straipsnyje aprašytą nenuoseklų asmens požiūrį. Tačiau pripažįstant tai, kas jau buvo išdėstyta, reikia pasakyti, kad daug Trumpo principų, strategijų ir taktikos nėra labai nutolę nuo pastarojo meto Amerikos užsienio politikos tradicijų. Didesnė problema – užsienio politikos formavimas ir vykdymas jam einant prezidento pareigas, kai valstybės aparatas dažniausiai būna pajėgus asmeniškai izoliuoti blogiausius Trumpo instinktus, nepaisant to, kad Trumpas neretai nekreipia dėmesio į to aparato patarimus. Įpusėjus pirmajai kadencijai, trumpas sulaukia vis daugiau jo užsienio politikos kurso patikrinimų, nei būdavo per pirmuosius dvejus metus. Demokratų partijai perėmus Atstovų rūmų kontrolę, šalia biudžeto suvaržymų imta labiau prižiūrėti ir jo veiklą. Pasirodo, kad ir respublikonų kontroliuojamas Senatas nėra prezidentui itin palankus politikos Saudo Arabijoje ir Sirijoje klausimais. Gali būti, kad ir šiam organui mažiau norėsis būti prezidento šalininku, nei juo buvo per pirmuosius dvejus metus, ypač kai artėja 2020 m. rinkimai ir kai paaiškėja, kad Trumpas respublikonams yra kliuvinys. Be to, neaišku, kaip prezidentą paveiks specialiojo patarėjo vykdomas tyrimas ir kaip Trumpo JAV užsienio politikos atžvilgiu suveiks tie veiksniai, kurie, kaip matyti, stabdo JAV arba pasaulio eko- nomiką ir atitolina JAV nuo jos sąjungininkų. Kita vertus, Mattiso ir Kelly‘io pasitraukimas paliko atvirą klausimą, kokie aukšto lygio pareigūnai gali kontroliuoti Trumpo asmenišką stilių. Apskritai paėmus, atsakyti galima paprastai: požymių, jog Trumpo asmeniškos užsienio politikos įtaka bus stiprinama, nėra; priešingai, jos nenuoseklumas ir nauji instituciniai patikrinimai verčia manyti, kad prezidentas bus vis labiau varžomas daryti tai, kas jam leidžiama asmeniškai. 36 Galiausiai gali būti, kad nepriklausomai nuo to, kokie ateityje atsirastų ilgalaikiai užsienio politikos pokyčiai, jie bus ne tiek dėl paties Trumpo, kiek dėl pokyčių, kurie jau kurį laiką formuojasi pasaulio politikoje74. Tai dar kartą verčia manyti, kad Trumpo užsienio politika yra ne apgalvota į priekį, o labiau reaktyvaus pobūdžio.

2018 m. gruodžio mėn.

74 Cohen, Eliot A. 2019. “America’s Long Goodbye: The Real Crisis of the Trump Era.”Foreign Affairs. January/February, 138-146. LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 37 Gerda Jakštaitė* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Donaldo Trumpo administracijos saugumo politika ir jos reikšmė Baltijos šalims

„NATO yra pasenusi, nes ji buvo sukurta prieš daugelį metų“, – sakė Donaldas Trumpas 2017 m. sausio mėn. 2017 m. rugpjūčio mėn. jis teigė, kad JAV itin saugos Baltijos regioną. JAV nacionalinio saugumo strategijoje, paskelbtoje 2017 m. gruodžio mėn., Trumpo administracija teigė, kad laikysis „Vašingtono sutarties V straipsnio“. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti JAV saugumo politiką Trumpo prezidentavimo metu, ypatingą dėmesį skiriant kariniam saugumui ir NATO vaidmeniui jame, ir įvertinti jos reikšmę Baltijos šalims. Kokie yra pagrindiniai Trumpo karinio saugumo politikos principai? Koks NATO vaidmuo Trumpo administracijos saugumo politikoje? Ar administracijos politika dėl NATO yra darni? Ar Trumpo administracijos karinio saugumo politika pasikeitė, lyginant su tradicine JAV karinio saugumo politika? Ar Trumpo administracija ketina išlaikyti savo įsipareigojimą ginti Baltijos šalis? Ką Trumpo karinio saugumo politika reiškia Baltijos šalims? Remiantis originaliu tyrimu, straipsnyje aptariamos oficialios JAV pareigūnų (prezidento, valstybės sekretoriaus, gynybos sekretoriaus) pozicijos, išreikštos strateginiuose dokumentuose ir politiniame diskurse, taip pat analizuojamos iniciatyvos, kurių ėmėsi administracija, remiamasi sudarytais įvykių rinkiniais.

Įvadas

Donaldui Trumpui tapus naujuoju JAV prezidentu, šalies užsienio ir saugumo politika pasidarė itin dinamiška ir sunkiau prognozuojama. Per dvejus metus Trumpo administracija ėmėsi ne vienos iniciatyvos, kuri metė iššūkį iki šiol egzistavusios liberalios pasaulio tvarkos principams ir Baracko Obamos administracijos vystytai užsienio politikai: JAV pasitraukė iš Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties (angl. Trans-Pacific Partnership, TPP, 2017 m. sausio 23 d.), administracija išreiškė norą persiderėti dėl NAFTA susitarimo (2017 m. gegužės 18 d.), pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos (2017 m. birželio 1 d.), išreiškė abejones dėl Irano branduolinės ginkluotės apribojimo susitarimo (2017 m. spalio 13 d.), nevengė naudoti karinės jėgos tarptautinių krizių valdymui (po cheminių ginklų panaudojimo Sirijoje 2017 m. balandį), dislokavo

* Dr. Gerda Jakštaitė – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro vyresnioji mokslo darbuotoja. Adresas korespondencijai: Silo g. 5a, 10322 Vilnius, tel. (8 5) 210 3571, el. p. [email protected]

© Gerda Jakštaitė, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 38 daugiau karinių pajėgų Afganistane, pripažino Jeruzalę Izraelio sostine (2017 m. gruodį)1. Pažymėtina, jog nemažai sumaišties į JAV užsienio ir saugumo politiką įnešė būtent JAV prezidentas Trumpas: nevengęs aštrių frazių Šiaurės Korėjos lyderiui (savo tviterio paskyroje Trumpas Kim Jong Un‘ą pavadino „Mažuoju raketų žmogumi“ (angl. Little rocket man) JAV prezidentas susitiko su Kim Jong Un‘u 2018 metais, JAV prezidentas aštriai kritikavo JAV sąjungininkes (Jungtinę Karalystę (JK), Vokietiją, kitas NATO nares), išreiškė abejonių dėl tam tikrų tarptautinių organizacijų teikiamos naudos (Europos Sąjungos (ES), NATO), gyrė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną (teigė, kad V. Putinas yra „nepaprastai stiprus ir galingas“2) ir teigė, jog pasitiki Rusijos prezidento žo- džiu dėl Rusijos nesikišimo į JAV rinkimus. Baltijos šalims, kurios yra strateginės JAV partnerės ir traktuoja JAV kaip savo saugumo garantą, Trumpo prezidentavimas yra nemenkas iššūkis: JAV politinės institucijos siuntė dviprasmiškus signalus dėl tolesnės JAV politikos transatlantiniame regione, NATO ir santykių su Rusija. Prezidentavimo pradžioje Trumpas yra pareiškęs, jog „NATO yra pasenusi organizacija, nes buvo sukurta prieš daug daug metų“3. Savo retorikoje JAV prezidentas taip pat ne kartą iškėlė sąlygą NATO – aljanso narės privalo skirti pakankamai lėšų gynybai: „Daugelis šalių yra skolingos milžiniškas pinigų sumas už praėjusius metus ir tai yra labai neteisinga JAV atžvilgiu. Šios šalys privalo sumokėti tai, ką yra skolingos“4. Tuo tarpu JAV nacionalinio saugumo strategijoje (NSS), išleistoje 2017 m. gruodį, Trumpo administracija tvirtino, jog „laikysis Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio“5. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti JAV saugumo politiką Trumpo prezidentavimo metu, pagrindinį dėmesį skiriant kariniam saugumui, ir tokios politikos reikšmę Baltijos šalims, kurios traktuoja JAV kaip savo saugumo ga- rantą. Kokie yra pagrindiniai Trumpo administracijos karinio saugumo po-

1 CRF, Trump‘s Foreign Policy Moments 2017–2018, https://www.cfr.org/timeline/trumps-foreign-policy- moments, 2019 09 22 2 Tatum S. (2018), „Trump: Putin was ‘very, very strong’“, CNN, 2018 07 17, https://edition.cnn. com/2018/07/16/politics/donald-trump-fox-news/index.html, 2019 09 22. 3 Kentish B. (2017), „Donald Trump says he previously claimed Nato was ‘obsolete’ because he ‘did not know much about it’“, The Independent, 2017 06 26, https://www.independent.co.uk/news/world/americas/us-politics/donald-trump-not-know-much-nato- alliance-wolf-blitzer-cnn-obsolete-a7702201.html, 2019 09 22. 4 Angl. „Many nations owe vast sums of money from past years, and it is very unfair to the United States. These nations must pay what they owe.“ The President’s News Conference With Chancellor Angela Merkel of Germany, The American Presidency Project, 2017 03 17, http://www.presidency.ucsb.edu/ws/index. php?pid=123533, 2019 09 22. 5 The White House (2017),National Security Strategy of the United States of America, 2017 m. gruodis, https://www.whitehouse.gov/wp-content/uploads/2017/12/NSS-Final-12-18-2017-0905.pdf, 2019 09 22. 39 litikos principai? Ar Trumpo administracijos politinis diskursas dėl karinio saugumo skiriasi nuo praktinių administracijos iniciatyvų? Koks yra NATO vaidmuo Trumpo administracijos saugumo politikoje? Ar administracijos politika NATO atžvilgiu yra darni? Ar Trumpo administracijos karinio saugumo politika nutolo nuo tradicinės JAV karinio saugumo politikos? Ar dabartinė administracija ketina laikytis įsipareigojimo ginti Baltijos šalis? Ką Trumpo administracijos saugumo politika reiškia Baltijos šalims? Į šiuos ir kitus klausimus siekiama atsakyti straipsnyje. Atsispiriant nuo „stabdžių ir atsvarų“ mechanizmo reikšmės JAV politinėje sistemoje, straipsnyje keliama hipotezė, jog nepaisant netradicinių naujojo JAV prezidento Trumpo nuostatų, JAV karinio saugumo politikos principai transatlantiniame regione nepakito. Straipsnyje pristatomi tyrimo, kuris apima 2017–2018 metus ir pagrindinį dėmesį skiria Trumpo administracijos politiniam diskursui ir iniciatyvoms dėl karinio saugumo transatlantiniame regione, rezultatai. Nors Trumpo administracijos saugumo politika yra dažnai aptarinėja- ma tema viešojoje erdvėje, tačiau sisteminės JAV saugumo politikos po 2017 metų analizės trūksta. Publikuoti JAV užsienio ir saugumo politikos sistemi- nės analizės rezultatai dažnai apsiriboja laikotarpiu iki antrosios Obamos kadencijos pabaigos (Thomas H. Henriksenas „Cycles In Us Foreign Policy Since The Cold War“6; Harvey M. Sapolsky, Eugene Gholz’ and Caitlin Talmadge „US Defense Politics“7; Steven W. Hook and John W. Spanier „American Fo- reign Policy Since World War II“8). Trumpo administracijos užsienio politiką yra analizavę Reinhard Wolf9, Rebecca Friedman Lissner, Mira Rapp-Hoo- per10, Roland Freudenstein, Craig Kennedy11, Hal Brands12, John Peterson13. Trumpo administracijos saugumo politiką yra nagrinėję Jeffrey W. Knopf14

6 Henriksen Th. H. (2017),Cycles In Us Foreign Policy Since The Cold War, Palgrave Macmillan. 7 Sapolsky H. M., Gholz E.,Talmadge C. (2017), US Defense Politics, Routledge. 8 Hook S. W., Spanier J. (2018), American Foreign Policy Since World War II, CQ Press. 9 Wolf R. (2017), “Donald Trump’s Status-Driven Foreign Policy”, Survival, 2017, 59:5, DOI: 10.1080/00396338.2017.1375260, 2019 09 22. 10 Lissner R. F., Rapp-Hooper M. (2018), “The Day after Trump: American Strategy for a New International Order”, The Washington Quarterly, 2018, 41:1, 7-25, DOI: 10.1080/0163660X.2018.1445353, 2019 09 22. 11 Freudenstein R., Kennedy C. (2017), “A New Transatlantic Agenda in Focus. Challenges and Opportuni- ties in the Trump Era”, Wilfried Martens Center For European Studies, May 2017. 12 Brands H. (2017), “The Unexceptional Superpower: American Grand Strategy in the Age of Trump”, Survival, 2017, 59:6, DOI: 10.1080/00396338.2017.1399722, 2019 09 22. 13 Peterson J. (2018), „Present at the Destruction? The Liberal Order in the Trump Era”,The International Spectator, 2018, 53:1, 28-44, DOI: 10.1080/03932729.2018.1421295, 2019 09 22. 14 Knopf J. W. (2017), “Security assurances and proliferation risks in the Trump administration”, Contempo- rary Security Policy, 2017, 38:1, 26-34, DOI: 10.1080/13523260.2016.1271688, 2019 09 22. 40 (nesikoncentruodamas į transatlantinį regioną), Richard Burt15 (analizė apima transatlantinį regioną, tačiau dėmesys skiriamas tik didžiosioms Europos galybėms), Wu Yue16 (dėmesys skirtas teoriniams modeliams testuoti), Da- niel S. Hamilton17 (JAV užsienio politikos tradicijų apžvalga). Trumpo administracijos saugumo politikos kontekste tyrėjai dažniausiai koncentruojasi į tam tikrų administracijos užsienio ir saugumo politikos segmentų analizę: NATO veiksnį Trumpo administracijos užsienio ir saugumo politikoje nagri- nėjo Joyce P. Kaufman18, Tod Lindberg19, Dominika Kunertova20; Nacionalinio saugumo tarybos vaidmenį – Nikolas K. Gvosdev21; branduolinės ginkluotės aspektus – Ramesh Thakur22, Stephan Frühling & Andrew O’Neil23, Brad Ro- berts24, JAV–Rusijos santykius nagrinėjo Dmitri Trenin25, Robert D. Blackwill, Philip H. Gordon26 ir kiti. Šis straipsnis prisideda prie tyrimų apie Trumpo administracijos saugumo politiką transatlantiniame regione papildymo. Dar daugiau – straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas specifinei nišai – karinio saugumo politikai ir galimoms jos implikacijoms Baltijos šalims. Straipsnis susideda iš keleto dalių. Pirmoje dalyje pristatoma saugumo politikos samprata ir saugumo politikos analizės kriterijai, kurie naudojami

15 Burt R., „Trump and Europe“, The National Interest, January/February 2017. https://nationalinterest.org/ feature/grand-strategy-trump-20176, 2019 09 22. 16 Wu Y. (2006), “US foreign and national security policies: An explanation based on theoretical approaches”, Defense & Security Analysis, 2006, 22:2, DOI: 10.1080/14751790600775462, 2019 09 22. 17 Hamilton D. (2017), „Trump’s Jacksonian Foreign Policy and its Implications for European Security”, Swedish Institute Of International Affairs, N. 2/2017. https://www.ui.se/globalassets/butiken/ui-brief/2017/ hamilton-ui--brief.-05-23.pdf, 2019 09 22. 18 Kaufman J. (2017), „The US perspective on NATO under Trump: lessons of the past and prospects for the future”, International Affairs,93: 2 (2017) 251–266; doi: 10.1093/ia/iix009, 2019 09 22. 19 Lindberg T. (2016), „Taking Trump Seriously On NATO“, Commentary, April 2016. https://www.com- mentarymagazine.com/articles/taking-trump-seriously-nato/, 2019 09 22. 20 Kunertova D. (2017), “One measure cannot trump it all: lessons from NATO’s early burden-sharing debates”, European Security, 2017, 26:4, DOI:10.1080/09662839.2017.1353495, 2019 09 22. 21 Gvosdev N. (2017), „Trump and National Security Council“, The National Interest, January/February 2017. https://nationalinterest.org/tag/national-security-council, 2019 09 22. 22 Thakur R. (2018), “Nuclear Turbulence in the Age of Trump, Diplomacy & Statecraft”, 2018, 29:1, 105- 128, DOI: 10.1080/09592296.2017.1420531, 2019 09 22. 23 Frühling S., O’Neil A. (2017), “Nuclear weapons and alliance institutions in the era of President Trump”, Contemporary Security Policy, 2017, 38:1, 47-53, DOI: 10.1080/13523260.2016.1277054, 2019 09 22. 24 Roberts B. (2017), “Strategic Stability Under Obama and Trump”, Survival, 2017, 59:4, DOI: 10.1080/00396338.2017.1349780, 2019 09 22. 25 Trenin D. (2018), “ Avoiding U.S.-Russia Military Escalation During the Hybrid War,“ Carnegie Endow- ment for International Peace, January 2018. https://carnegieendowment.org/files/Trenin_Hybrid_War_ web.pdf, 2019 09 22; Trenin D. (2018), “ Highs and Lows: Russia’s Foreign Policy at the start of 2018,“ Carnegie Moscow Center, February 2, 2018. https://carnegie.ru/commentary/75425, 2019 09 22. 26 Blackwill R. D., Gordon Ph. H. (2018), “Containing Russia, Again: An Adversary Attacked the United States—It’s Time to Respond,“ Foreign Affairs,January 19, https://www.cfr.org/article/containing-russia- again-adversary-attacked-united-states-its-time-respond, 2019 09 22. 41 tyrime, kuriuo paremtas straipsnis. Antra straipsnio dalis yra skirta JAV karinio saugumo politikos principų Trumpo prezidentavimo metu analizei ir palyginimui su tradicine JAV karinio saugumo politika. Trečioje dalyje nagri- nėjamos praktinės Trumpo administracijos iniciatyvos karinio saugumo srityje. Ketvirtoje dalyje vertinama dabartinės JAV karinio saugumo politikos reikšmė Baltijos šalims.

1. Saugumo politikos samprata ir analizės principai

Saugumo sąvoka yra nevienareikšmė ir nuolat kintanti. Plačiausia prasme saugumas yra apibrėžiamas kaip grėsmės nebuvimas. Tradiciškai saugumo samprata buvo siejama su valstybe ir karinėmis priemonėmis saugumui užtikrinti. Vis dėlto mokslininkai Šaltojo karo pabaigą įvardija kaip lūžį saugumo studijose, privertusį kvestionuoti iki tol egzistavusią saugumo sampratą27. Vieni pirmųjų, sukritikavusių tradicinę saugumo sampratą, buvo Richard Ullman ir Jessica Mathews, kurie teigė, jog „per visą Šaltojo karo laikotarpį kiekviena Vašingtono administracija apibrėžė Amerikos nacionalinį saugumą išimtinai karinėmis sąvokomis“28. Tyrėjai saugumą siūlė interpretuoti ne tik kaip teritorijos, bet ir individų saugumą, ir atkreipti dėmesį į tokius veiksnius kaip ekonomikos, aplinkos poveikis, sveikatos, maisto aspektai29. Pasak B. Buzan‘o, saugumą galima suskirstyti į keletą sektorių: karinį, ekonominį, politinį, visuomenės ir aplinkosaugos sektorius30. Šiame straipsnyje vartojamas tradicinis saugumo apibrėžimas, kuris for- muluojamas pagal realizmo teoriją ir siejamas su valstybės saugumo užtikrini- mu karinėmis priemonėmis. Anot Hans Morgenthau, „karinė jėga kaip grėsmė yra svarbiausias materialus veiksnys, lemiantis šalies politinę galią“31. Tokį pa- sirinkimą lėmė keletas veiksnių. Pirma, pati Trumpo administracija pabrėžia, jog JAV saugumo užtikrinimą ji sieja su karinėmis priemonėmis (pavyzdžiui, 2017 m. JAV nacionalinio saugumo strategijoje kartojama idėja „Mes užtikrin- sime taiką karine jėga“)32. Antra, JAV ir Baltijos šalių strateginėje partnerystėje karinis lygmuo yra stabiliausias ir, kaip rodo Lietuvos strateginiai dokumentai

27 Caballero-Anthony M. (2018), An Introduction to Non-Traditional Security Studies, Sage, p. 4. 28 Ullman R. (1983), “Redefining Security“,International Security, vol. 8, no. 1, Summer, p. 129–153. 29 Haq M. (1994), „New Imperatives of Human Security“, New York: United Nations Development Pro- gramme. 30 Buzan B. (1997), Žmonės, valstybės ir baimė, Vilnius: Eugrimas. 31 Morgenthau H. (2011), Politika tarp valstybių, Vilnius: Margi raštai, p. 133–196. 32 The White House, „National Security Strategy of the United States of America“, 2017 m. gruodis,https:// www.whitehouse.gov/wp-content/uploads/2017/12/NSS-Final-12-18-2017-0905.pdf, 2019 09 22. 42 ir Lietuvos atstovų politinis diskursas33, svarbiausias. Tad tyrimas, kurio rezultatai pristatomi straipsnyje, yra orientuotas į karinio saugumo politiką – karinio pobūdžio priemonių pasitelkimą (tokių kaip ginkluotųjų pajėgų stiprumas ir efektyvumas) karinio pobūdžio grėsmėms suvaldyti. Straipsnyje remiamasi nuostata, jog valstybės saugumo politika apima 4 svarbius aspektus: valstybės tikslų ir interesų nustatymą, grėsmių valstybės tikslams ir interesams identifikavimą, atsako grėsmėms numatymą ir šių nuos- tatų realizavimą34. Valstybės savo karinio saugumo politiką gali įgyvendinti pasitelkdamos vidinį ir išorinį (grėsmių) balansavimą35. Prie vidinio (grėsmių) balansavimo priskirtini tokie elementai kaip karinio biudžeto dydis, karinių technologijų vystymas (įskaitant dronus), ginkluotųjų pajėgų kokybės gerinimas, branduolinės ginkluotės tobulinimas. Išorinio (grėsmių) balansavimo dalimi laikytinas karinės jėgos naudojimas (ar grasinimas ją naudoti), ginkluo- tųjų pajėgų dislokavimas ir buvimas už valstybės sienų, politika dėl NATO36.

Valstybės (karinio) saugumo politikos elementai

Valstybės tikslų • Karinis biudžetas ir interesų Vidinis nustatymas • Karinių technologijų vystymas (grėsmių) • Karinių pajėgų kokybės gerinimas balansavimas • Branduolinės ginkluotės tobulinimas Grėsmių identifikavimas

Išorinis • Karinės jėgos naudojimas Atsako (grėsmių) (ar grasinimas ją naudoti) grėsmėms balansavimas • Karinių pajėgų dislokavimas numatymas

Nuostatų įgyvendinimas

1 pav. Valstybės (karinio) saugumo politikos elementai37

33 „Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, LR Seimas, 2016 m. gruodžio 13 d. Nr. XIII-82, https://eseimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/886c7282c12811e68253 9852a4b72dd4. 34 Wu Y. (2006), „US foreign and national security policies: An explanation based on theoretical approaches“, Defense & Security Analysis, 22:2, 191-196, https://doi.org/10.1080/14751790600775462 35 Hook S. (2017), US Foreign Policy, Sage. 10 skyrius. 36 Ten pat. 37 Sudaryta autorės, remiantis S. Hook ir W. Yue idėjomis. Wu Y. (2006), op. cit.; Hook S. (2017), op. cit. 10 skyrius. 43 Siekiant patikrinti keliamą hipotezę (jog nepaisant netradicinių naujojo JAV prezidento Trumpo nuostatų, JAV karinio saugumo politikos principai transatlantiniame regione nepakito), tyrimas, kuriuo remiasi straipsnis, susi- dėjo iš kelių segmentų. Siekiant identifikuoti JAV karinio saugumo tikslus, interesus, numatomas grėsmes ir galimą atsaką į jas, buvo atlikta JAV strateginių dokumentų ir JAV politikų retorikos analizė: buvo analizuota JAV nacionalinio saugumo strategija (išleista 2017 m. gruodį), JAV karinė strategija (2018 m. sausio 19 d.), JAV prezidento Trumpo, JAV valstybės sekretoriaus, JAV gynybos sekretoriaus kalbos, pranešimai spaudai, interviu, pateikti oficialiuose JAV institucijų puslapiuose. Dėl Baltųjų rūmų pateikiamos informacijos ribotumo, duomenims apie Trumpo retoriką surinkti buvo pasitelktas ir The Ame- rican Presidency Project (APP) duomenų archyvas, kuris tyrime naudotas kaip Trumpo kalbų šaltinis. Taip pat buvo analizuotos ir Trumpo tviterio paskyros žinutės – jas, pasak Nancy McEldowney ir Kenneth Weinstein38, galima traktuoti kaip oficialios JAV užsienio ir saugumo politikos dalį. Atliktas tyrimas apima laikotarpį nuo Trumpo inauguracijos (t. y. 2017 m. sausio 20 d.) iki 2018 m. liepos 1 d. Jo metu buvo išanalizuotos minėtos strategijos, 34 Trumpo oficialios retorikos vienetai39, 35 JAV valstybės sekretoriaus (iki 2018 m. balandžio 26 d. – Rex Tillerson, vėliau – Mike Pompeo) oficialios retorikos vienetai, 56 JAV gynybos sekretoriaus Jim Mattis oficialios retorikos vienetai. Tyrimui tinkamais laikyti tie oficialios retorikos vienetai, kurių turinys buvo orientuotas į JAV saugumo politiką ir (arba) kuriuose buvo aptikti tokie raktažodžiai kaip „saugumas“, „NATO“. JAV strateginių dokumentų ir JAV politikų retorikos analizės kriterijai buvo deklaruoti JAV karinio saugumo tikslai, interesai, grėsmės, atsakas į jas. Kaip papildomi analizės kriterijai buvo pasirinkti Europa, Rusija, NATO, Baltijos šalys, nes tyrimas yra orientuotas į JAV saugumo politiką būtent transatlantiniame regione. Atsižvelgiant į JAV politinės sistemos specifiką ir susi- dariusią politinę situaciją Trumpo prezidentavimo metu ir siekiant nustatyti JAV politinių institucijų pozicijos dėl saugumo politikos suderinamumą, tyrime buvo atsižvelgta ir į JAV Kongreso poziciją: tam buvo panaudota JAV Kongreso oficialiame puslapyje pateikta informacija.

38 „How Trump’s love of Twitter translates abroad“, PBS, 2018 m. sausio 3 d., https://www.pbs.org/news- hour/show/how-trumps-love-of-twitter-translates-abroad, 2019 09 22 39 Oficialios retorikos vienetu šiame straipsnyje laikomas 1 politiko pasisakymas: kalba, pranešimas spaudai, interviu. Žinutės tviteryje taip pat nagrinėtos, tačiau neįtrauktos į statistiką. 44

1 lentelė. Tyrimo segmentai ir šaltiniai40

Saugumo politikos Šaltiniai nuostatos Analizės kriterijai: Papildomi analizės • JAV NSS • Tikslai ir interesai kriterijai: • JAV karinė strategija • Grėsmės Europa • Kalbos, interviu (JAV prezidento, • Atsakas grėsmėms NATO JAV valstybės ir gynybos Rusija sekretorių) Baltijos šalys • Pranešimai spaudai • Trumpo tviterio paskyra Saugumo politikos • Autorės sudaryti įvykių rinkiniai, iniciatyvos remiantis JAV Valstybės Vidinio (grėsmių) balansavimo departamento, JAV Gynybos analizės kriterijai: departamento, Baltųjų rūmų • Karinis biudžetas pateikta informacija ir • Karinių technologijų The New York Times straipsniais. vystymas • Tyrimų centrų informacija • Karinių pajėgų kokybės Papildomi analizės • „Military Balance“ karinių rodiklių gerinimas kriterijai: statistika. • Branduolinės ginkluotės Europa tobulinimas NATO Išorinio (grėsmių) balansavi- Rusija mo analizės kriterijai: Baltijos šalys Karinės jėgos naudojimas (ar grasinimas ją naudoti) Karinių pajėgų dislokavimas Politika dėl NATO Siekiant atlikti JAV politinių institucijų deklaruotų nuostatų įgyvendi- nimo analizę, buvo sudaryti įvykių rinkiniai41 ir atlikta JAV Gynybos departamento pateiktos informacijos analizė. Kaip papildomi šaltiniai buvo pasitelkta tyrimų centrų informacija (RAND, SIPRI ir kitų). JAV politinių institucijų

40 Sudaryta autorės. 41 Įvykių rinkinio metodas – tai yra tyrimo metodas, matuojantis reiškinius (t. y. angl. events), kurie padeda suvokti užsienio politikos fenomeną, remiantis įvykių, pateiktų žiniasklaidoje, analize. Įvykių rinkinio tyrimo metodas kaip įrankis valstybių elgsenai tarptautiniuose santykiuose analizuoti atsirado XX a. 6 deš. Pirmasis įvykių rinkinio tyrimo metodą pradėjo taikyti Charles McClelland. Edward Azar įvykius įvykių rinkinio tyrimo metodo kontekste apibrėžia kaip tarptautinius signalus tarp dviejų tarptautinių santykių veikėjų, turinčių tokių požymių – tam tikru laiku tarptautinis aktorius padaro veiksmą siekdamas konkre- taus tikslo abiem tarptautiniams aktoriams rūpimu klausimu. Šiuo „įvykio“ apibrėžimu ir vadovaujamasi tyrime. Schrodt, Ph. Event Data in Foreign Policy Analysis. October, 1993. Rasta: http://eventdata.psu.edu/ papers.dir/Haney.pdf;. Schrodt, Ph. Event Data in Foreign Policy Analysis // (Sud.) Neack, L., Hey J. A. K., Haney P. J. (1994), Foreign Policy Analysis: Continuity and Change in its Second Generation, New York: Prentice Hall, p. 826. 45 deklaruotų nuostatų realizavimo analizėje pagrindinis dėmesys skirtas vidinio ir išorinio grėsmių balansavimo apraiškoms: t. y. aljansų formavimui, karinės jėgos naudojimui (ar grasinimui ją panaudoti) ir ginkluotųjų pajėgų tobulinimui. Įvykių rinkiniai buvo sudaryti pasitelkus tokius informacijos šaltinius kaip JAV Gynybos departamento, JAV Valstybės departamento, Baltųjų rūmų interneto svetainės ir JAV dienraštis The New York Times. Tyrimo laikotarpis apėmė 2017 m. sausio 20 – 2018 m. liepos 1 d. Toliau straipsnyje yra pateikiami atlikto tyrimo rezultatai.

2. JAV saugumo politikos nuostatos Trumpo prezidentavimo metu

Teigti, jog Trumpo administracija siuntė vienareikšmišką ir nuoseklią žinią dėl JAV saugumo politikos prioritetų, negalima. Atliktas tyrimas rodo, jog administracijos strateginiai dokumentai buvo nuoseklūs, tačiau JAV parei- gūnų politinis diskursas tam tikrais saugumo politikos aspektais buvo prieš- taringas. Trumpo administracija formavo ir demonstravo nuoseklią viziją dėl grėsmių suvokimo, JAV interesų, numatytų išteklių ir instrumentų saugumui užtikrinti. Vis dėlto administracijos nuostatos dėl NATO, transatlantinių san- tykių, Rusijos (saugumo srityje) 2017–2018 m. atrodė chaotiškos: jeigu JAV Valstybės, Gynybos departamentų pareigūnų, JAV Kongreso atstovų retorika bei strateginiai JAV dokumentai atspindėjo jau tradicinėmis42 tapusias nuostatas, tai JAV prezidento vizija dėl minėtų aspektų atrodė prieštaringa ir neretai prieštaraujanti kitų JAV politinių institucijų idėjoms. Perfrazavus Peterį Bake- rį, galima teigti, jog priešingai susiformavusiai nuomonei apie JAV saugumo politiką Trumpo prezidentavimo metu, vienintelis besikeičiantis dalykas JAV saugumo politikoje yra asmeninė Trumpo nuomonė43. Tai rodo, kad silpnoji grandis JAV saugumo politikoje Trumpo prezidentavimo metu buvo pats JAV prezidentas. Trumpo administracija tarptautinę aplinką traktavo kaip iššūkį JAV įvairiomis prasmėmis: tiek dėl joje egzistuojančių grėsmių, tiek dėl tarptauti- nių veikėjų požiūrio į JAV. Kaip ir ankstesnės administracijos, Trumpo admi-

42 Tradicinėmis JAV nuostatomis saugumo srityje galima traktuoti tokius dalykus: NATO yra svarbus JAV saugumo politikos elementas, JAV yra Europos šalių saugumo garantas ir laikosi Vašingtono sutarties 5 straipsnio įsipareigojimo. 43 Baker, P. (2017), „How Trump Has Reshaped the Presidency, and How It’s Changed Him, Too“, The New York Times, 2017 m. balandžio 29 d., https://www.nytimes.com/2017/04/29/us/politics/trump-presidency- 100-days.html, 2019 09 22 46 nistracija pabrėžė JAV politinį, ekonominį ir karinį pranašumą tarptautinėje arenoje („JAV vėl pirmauja tarptautinėje arenoje“44). Tuo pat metu Trumpo administracijos politinis diskursas buvo paremtas idėja, kurią savo politiniame diskurse ne kartą yra kartojęs ir pats Trumpas: jog JAV nėra gerbiama taip, kaip nusipelno, todėl reikia laikytis „Pirmiausia – JAV“ politikos („Tie žodžiai „Padaryk Ameriką vėl galingą“ <...> yra tai, kuo vadovaujasi Valstybės departamentas formuodamas užsienio politiką“)45. 2017–2018 metais JAV pareigūnai akcentavo tris grėsmių JAV grupes: Rusija ir Kinija, kurios vadinamos „revizionistinėmis galybėmis“, Š. Korėja ir Iranas, teroristinės organizacijos ir ISIS. Šie veikėjai tarptautinių grėsmių kontekste JAV strateginiuose dokumentuose buvo minėti ir anksčiau, tačiau Trumpo administracija skyrėsi grėsmių rimtumo traktavimu. Trumpo administracijos teigimu, ne terorizmas, o konkurencija tarp valstybių yra svarbiausias JAV rūpestis46. Kitaip tariant, būtent konkurencija su Rusija ir Kinija yra svarbiausias JAV prioritetas. Tokios nuostatos rodo, jog JAV saugumo politikoje atsirado pokyčių: nuo prioritetinės kovos su nekonvencinėms grėsmėmis (kuris atsirado George›o W. Busho prezidentavimo metu po Rugsėjo 11-osios įvykių) JAV aukščiausiu strateginiu lygmeniu buvo pasukta prie dėmesio kon- vencinėms grėsmėms (kurios kyla iš valstybių) ir konvencinių instrumentų su jomis kovoti. 2017 m. JAV nacionalinio saugumo strategijoje, svarbiausiame JAV saugumo dokumente, deklaruojama, jog „taikos palaikymas jėga“47 (angl. Peace through strength) yra vienas iš keturių svarbiausių JAV nacionalinių interesų: kartu su tokiais nacionaliniais interesais kaip JAV piliečių ir JAV vertybių apsauga, JAV gerovės didinimas ir JAV įtakos pasaulyje plėtimas. Kitaip tariant, JAV nacionalinio saugumo strategijoje, taip pat kaip ir Trumpo retorikoje, pa- brėžiama idėja „Pirmiausia – Amerika“. Savo politiniame diskurse Trumpo administracija sutartinai teigė, jog konkurencingoje tarptautinėje aplinkoje JAV vis dar yra nepralenkiama savo karinės, ekonominės ir technologinės galios elementais48, tačiau tuo pat metu

44 The White House, „National Security Strategy of the United States of America“, 2017 m. gruodis, p. i, https://www.whitehouse.gov/wp-content/uploads/2017/12/NSS-Final-12-18-2017-0905.pdf, 2019 09 22 45 Tillerson R. W. (2017), „Remarks at a Press Availability“, The U.S. Department of State, 2017 m. rugpjūčio 1 d., https://www.state.gov/secretary/20172018tillerson/remarks/2017/08/272979.htm, 2019 09 22 46 Summary of the National Defense Strategy of the United States of America, The U.S. Department of Defense, 2018 m. sausio 19 d., https://dod.defense.gov/Portals/1/Documents/pubs/2018-National-Defense- Strategy-Summary.pdf 47 The White House, „National Security Strategy of the United States of America“, , 2017 m. gruodis, P. 4, https://www.whitehouse.gov/wp-content/uploads/2017/12/NSS-Final-12-18-2017-0905.pdf, 2019 09 22 48 Ten pat. 47 pabrėžė, jog JAV pranašumas mažėja – karinės galios taip pat49. Nepaisant to, kietosios galios priemonės, visų pirma, karinės galios, dominavo tarp dekla- ruojamų instrumentų saugumui užtikrinti: JAV pranašumo didinimas, kari- nių pajėgumų, karo pramonės, branduolinių pajėgų, žvalgybos tobulinimas, didesnis dėmesys veiksmams kibernetinėje erdvėje ir kosmose. Tam tikri keliami prioritetai kietojo saugumo srityje yra itin reikšmingi Baltijos šalims. Trumpo prezidentavimo metu išleistoje karinėje strategijoje deklaruota, jog administracija kaip prioritetus kelia sąjungininkų gynybą nuo agresorių, galios balanso palaikymą Europoje, atgrasymą50. Įdomu tai, jog nors strateginiuose dokumentuose deklaruojama, jog vienas iš svarbiausių administracijos tikslų yra strateginis nuspėjamumas – paties JAV prezidento nenuosekli retorika ir veiksmai prieštarauja šiam teiginiui. Tad Trumpo prezidentavimo metu išreikštos nuostatos dėl JAV saugumo politikos atspindi respublikonišką tarptautinės situacijos ir priemonių saugumui užsitikrinti suvokimą. Trumpo administracijos pareigūnai akcentuoja „kietojo saugumo“ problemas ir kietosios galios instrumentus saugumui užtikrinti, kas rodo tam tikrus, bet ne fundamentalius JAV saugumo politikos pokyčius. NATO, transatlantinių santykių, Rusijos klausimai, kurie yra itin svar- būs Baltijos šalims ir Lietuvai, Trumpo administracijos diskurse atrodė kon- traversiškai dėl dinamiškos JAV prezidento retorikos bei ne visada sutampan- čių JAV politinių institucijų pozicijų. Trumpo viziją dėl NATO vaidmens JAV saugumo politikoje nustatyti sudėtinga. NATO, įkurtą JAV iniciatyva po Antrojo pasaulinio karo, Trum- pas yra pavadinęs „pasenusia organizacija“ (2017 m. sausio 16 d.), 2017 m. balandžio 12 d. savo nuostatos atsižadėjo, o 2017 m. balandžio 24 d. duotame interviu vėl teigė, jog buvo teisus pavadindamas NATO pasenusia ir didžiavosi kritikuodamas aljansą51. Viena vertus, JAV prezidentas taip pat teigė, jog jo administracija ir toliau bus įsipareigojusi 5-ajam Vašingtono sutarties straipsniui. Kita vertus, jis taip pat traktavo karinį aljansą kaip verslo pagrindu veikiančią įmonę ir reikalavo NATO nares „grąžinti skolas“ („Mes taip pat turime užtikrinti, kad NATO narės įgyvendintų savo finansinius įsipareigojimus ir

49 Summary of the National Defense Strategy of the United States of America, The U.S. Department of Defense, 2018 m. sausio 19 d., https://dod.defense.gov/Portals/1/Documents/pubs/2018-National-Defense- Strategy-Summary.pdf, 2019 09 22 50 Ten pat. 51 Gove M., Wrigh O. (2017), „Donald Trump: I’ll do a deal with Britain,“ The Times, 2017 m. sausio 16 d., https://www.thetimes.co.uk/edition/news/i-ll-do-a-deal-with-britain-6hl2hl73l; 2019 09 22, „Transcript of AP interview with Trump“, The Associated Press, 2017 m. balandžio 24 d., https://apnews.com/c810d- 7de280a47e88848b0ac74690c83, 2019 09 22 48 sumokėtų savo skolas“)52. Teiginiai dėl išlaidų gynybai kartojami kiekviename Trumpo pasisakyme dėl NATO. Reikalavimas Europos šalims skirti daugiau išlaidų gynybai buvo minimas ir kiekvieno pokalbio telefonu su Europos šalių lyderiais metu. Tai buvo ir pagrindinė Trumpo kalbos NATO viršūnių susitikime tema. Nepaisant to, jog Trumpas yra pasisakęs apie tolesnę paramą NATO (tarp kitų kontraversiškų teiginių), jo deklaruotos idėjos dėl NATO neretai buvo panašios į tam tikrą šantažavimo įrankį – JAV parama mainais į finansinių įsipareigojimų vykdymą. Tokius JAV prezidento pasisakymus galima traktuoti kaip netinkamą JAV siunčiamą žinutę, tokio pobūdžio politinis diskursas rodė JAV politinės sistemos problemas ir silpnino JAV įvaizdį tarptautinėje arenoje. Savo oficialiuose pasisakymuose, interviu, spaudos konferencijose bei tviteryje Trumpo retorika dėl NATO buvo sutelkta tik į finansinius aspektus; jis taip yra užsiminęs apie lūkesčius sąjungininkams dėl paramos Sirijoje, Afganistane, kovojant su migracija ir terorizmu. Rusijos veiksnys NATO kontekste Trumpo retorikoje buvo paminėtas tik keletą kartų („NATO buvo silpna, bet dabar vėl stipri (blogai Rusijai)“)53, tačiau tokį pasisakymą traktuoti kaip Trumpo grįžimą prie tradicinės JAV politikos NATO atžvilgiu, ko gero, nereikėtų. Per spaudos konferenciją Briuselyje JAV prezidentas patvirtino JAV įsipareigojimą ginti NATO nares, tačiau toje pačioje kalboje išreiškė ir viltį dėl bendradarbiavimo su Rusija54. Peršasi išvada, jog JAV prezidentas tokios vizijos neturi ir kartais tiesiog pasiduoda politinės aplinkos spaudimui, kuri remiasi tradicinėmis nuostatomis. Viena vertus, Trumpo kritika sąjungininkams nėra nauja – panaši kritika dėl finansiniųįsipareigojimų buvo išsakyta ir Obamos administracijos. Kita vertus, jokia administracija nėra naudojusi finansinio argumento kaip tam tikro šantažavimo įrankio, nes tokie pasisakymai griauna esminius JAV saugumo politikos principus ir mažina JAV, kaip tarptautinių santykių veikėjo, nuspėjamumą ir patikimumą. JAV prezidento politinis diskursas svyravo tarp asmeninių Trumpo nuostatų ir diskurso, kurį galima vadinti JAV stabdžių ir atsvarų sistemos rezultatu. Tuo tarpu strateginiai JAV dokumentai ir įvairių JAV pareigūnų retorika rodo nepasikeitusius JAV prioritetus. Nors Trumpo administracijos išleista

52„The President’s News Conference With Secretary General Jens Stoltenberg of the North Atlantic Treaty Organization“, The American Presidency Project, 2017 m. balandžio 17d., http://www.presidency.ucsb.edu/ ws/index.php?pid=123739, 2019 09 22 53 D. Trumpo Twitter žinutė 2018 m. liepos 17 d. 54 „The President’s News Conference With Secretary General Jens Stoltenberg of the North Atlantic Treaty Organization“, The American Presidency Project, 2017 m. balandžio 17 d., http://www.presidency.ucsb.edu/ ws/index.php?pid=123739, 2019 09 22 49 JAV nacionalinio saugumo strategija NATO skiria mažiau dėmesio nei nacionalinio saugumo strategijose, išleistose Obamos administracijos (2010 m. NATO paminėtas 10 kartų, 2015 m. – 7 kartus, 2017 m. – 6 kartus), tačiau dokumentas akcentuoja tradicines JAV nuostatas dėl NATO. 2017 m. JAV nacionalinio saugumo strategijoje NATO vadina „vienu iš didžiausių pranašumų prieš grėsmes JAV ir jos sąjungininkams Europoje“55. Dokumente taip pat pabrėžiama, jog JAV ir toliau laikysis Vašingtono sutarties 5 straipsnio įsipareigojimo. Nepasi- keitusius JAV prioritetus dėl NATO rodo ir kiti aspektai. JAV gynybos sekretorius kalbėjosi su NATO gen. sekretoriumi pačią pirmąją savo darbo dieną. JAV pareigūnai įsipareigojimus NATO vadino „nepajudinamais“, transatlantinius ryšius – „labai stipriais“56. Jeigu JAV prezidento retorikoje dėl NATO dominavo finansavimo tema, tai JAV gynybos sekretoriaus pasisakymai daugiausiai buvo skirti JAV sąjungininkams Europoje nuraminti ir įtikinti, jog JAV pozicija dėl NATO nesikeičia. Pastebėtina, jog JAV gynybos sekretorius savo kalbose išdėsto ne tik savo poziciją dėl NATO (kuri yra tradicinė), bet neva ir Trumpo poziciją – ko gero, tai daroma siekiant užglaistyti galimą sąjungininkų nerimą dėl Trumpo. Trumpo administracijos pozicija dėl Rusijos taip pat neatrodė vienin- ga. JAV strateginiai dokumentai ir Trumpo administracijos pareigūnai (išimtis JAV prezidentas Trumpas) Rusiją įvardijo kaip grėsmę, kuri pažeidžia tarptau- tinę teisę, remia separatistus. Pavyzdžiui, JAV valstybės sekretorius Rex Til- lerson Rusiją tiesiogiai įvardijo šalimi, kuri okupavo Krymą57. Tuo tarpu JAV prezidento diskursas dėl Rusijos buvo prieštaringas: 2017 m. vasarį Trumpas pavadino Rusiją priešininke, tuo tarpu 2017 m. – potencialia sąjungininke. Apskritai Trumpo administracijoje galima išskirti keletą nuomonių dėl JAV politikos Rusijos atžvilgiu: JAV strateginiuose dokumentuose buvo išsakyta nuostata dėl griežtos politikos Rusijos atžvilgiu; JAV valstybės departamentas laikėsi principingos pozicijos palikdamas galimybę bendradarbiauti, jeigu Rusija įvykdys tam tikras sąlygas; JAV prezidentas ne kartą išreiškė norą bendradarbiauti su Rusija.

55 „National Security Strategy of the United States of America“, The White House, 2017 m. gruodis, P. 4, https://www.whitehouse.gov/wp-content/uploads/2017/12/NSS-Final-12-18-2017-0905.pdf, 2019 09 22 56 „Remarks by Secretary Mattis at the Munich Security Conference in Munich, Germany“, The U.S. De- partment of Defense, 2017 m. vasario 17 d., https://www.defense.gov/News/Speeches/Speech-View/Article/1087838/remarks-by-secretary-mattis-at- the-munich-security-conference-in-munich-germany/, 2019 09 22 57 Tillerson R. W. (2017), „I Am Proud of Our Diplomacy“, U.S. Department of State, 2017 m. gruodžio 27 d., https://www.state.gov/secretary/20172018tillerson/remarks/2017/12/276770.htm, 2019 09 22 50 3. Praktinės Trumpo administracijos iniciatyvos karinio saugumo srityje

Praktinė JAV saugumo politika Trumpo prezidentavimo metu buvo di- namiška, tačiau mažiau prieštaringa, nei JAV atstovų politinis diskursas dėl saugumo politikos. Viena vertus, Trumpo administracija aktyviai ėmėsi veiks- mų tam tikroms Trumpo idėjoms, išsakytoms JAV prezidento rinkimų kampanijos metu, įgyvendinti, pavyzdžiui, dėl NATO narių išlaidų gynybai ar JAV karinio biudžeto didinimo. Kita vertus, tuo pat metu galima pastebėti ir JAV politinės sistemos siekį atsverti tam tikras Trumpo administracijos iniciatyvas. Toliau straipsnyje yra analizuojamos Trumpo administracijos vidinio (karinis biudžetas, karinių technologijų vystymas, karinių pajėgų kokybės gerinimas, branduolinės ginkluotės tobulinimas) ir išorinio (karinės jėgos naudojimas (ar grasinimas ją naudoti), karinių pajėgų dislokavimas, politika dėl sąjungininkų / NATO) grėsmių balansavimo iniciatyvos.

3.1. Vidinio grėsmių balansavimo iniciatyvos

Nepaisant fakto, jog JAV savo karine galia lenkia bet kurią kitą pasaulio valstybę, saugumo ekspertai, pavyzdžiui, Tarptautinio strateginių studijų instituto (angl. International Institute for Strategic Studies, IISS) atstovai laikosi nuomonės, jog JAV turėtų skirti didesnį dėmesį ginkluotųjų pajėgų ruošimui kovoti prieš gerai apmokytus ir ginkluotus valstybinius aktorius, nes ilgą laiką karinėje srityje pirmenybė buvo teikiama pasirengimui asimetriniam karui58. Problemą šioje srityje yra atvirai pripažinęs JAV gynybos sekretorius Jim Mat- tis: „Dėl susidėvėjusios įrangos ir ribotų atsargų mūsų karinis personalas turėjo dirbti viršvalandžius, kai jis buvo dislokuotas ar ruošėsi būti dislokuotas“59. Atliktas tyrimas rodo, jog 2017–2018 m. Trumpo administracija ėmėsi įvairių veiksmų vidinio grėsmių balansavimo srityje. Tai pasireiškė karinio biudžeto didinimu, ginkluotės, technologijų tobulinimo planavimu, branduolinių pajėgų modernizavimu ir plėtra. Biudžetas. Trumpo prezidentavimo metu JAV bazinis karinis biudžetas buvo didinamas: 2018 m. bazinis karinis biudžetas, lyginant su 2017 m., išaugo

58 The Military Balance 2018, IISS: 2018. p. 30. 59 The Military Balance 2018, IISS: 2018. p. 29. „Secretary of Defense Jim Mattis Senate Armed Services Committee Written Statement for the Record Tuesday, June 13, 2017.“, United States Senate Committee on Armed Services, 2017 m. birželio 13 d., https://www.armed-services.senate.gov/imo/media/doc/Mat- tis_06-13-17.pdf, 2019 09 22 51 83 mln. JAV dolerių, 2019 metams numatytas karinis biudžetas, lyginant su 2017 m., išaugs 95.7 mln. JAV dolerių.

2 lentelė. JAV karinis biudžetas60

2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019 Bazinis* 550.1 565.8 553 544.8 544.4 513.4 540.4 543.4 626.4 639.1 OCO** 129.9 158.7 131 88.4 80.7 63.7 58.7 67.7 65.7 69.0 Iš viso: 680 724.5 684.7 633.2 625.1 577.1 599.1 611.1 692.1 708.1 Trumpo administracijos baziniame kariniame biudžete ir vykdytoje saugumo politikoje galima išskirti tokius svarbiausius aspektus: karinių pajė- gų skaičiaus didinimas, sprendžiama lakūnų trūkumo problema, tobulinama konvencinė karinė ginkluotė, stiprinami branduolinės ginkluotės pajėgumai. JAV karines pajėgas numatyta didinti tiek 2018, tiek 2019 metais. 2018 m. biudžetas JAV karines pajėgas padidino nuo 980 000 iki 1 018 00061. 2019 m. biudžete finansavimas skirtas JAV karinių pajėgų padidinimui 15 600 karių (iki 1 338 100)62. Viena vertus, tai rodo, jog Trumpo administracija ėmėsi įgyvendinti tam tikrus Trumpo teiginius, išsakytus prezidento rinkimų kampanijos metu (pavyzdžiui, Trumpas yra teigęs: „Aš sukursiu kariuomenę, kuri bus daug stipresnė, nei dabar. Ji bus tokia stipri, kad niekas nesiginčys su mumis.“)63. Kita vertus, JAV karinių išlaidų didinimo nereiktų laikyti vien tik asmeniniu Trumpo nuopelnu. Atsižvelgtina ir į tai, jog Trumpo prezidentavimo metu daugumą JAV Kongrese turėjo respublikonų partija (iki 2018 m. rinkimų į JAV Kongresą respublikonai turėjo daugumą tiek Senate, tiek Atstovų rūmuose), kurie paprastai pasisako už karinės galios stiprinimą. Numatytame JAV baziniame kariniame biudžete JAV Kongresas daugeliu atvejų Pentagonui skyrė daugiau lėšų, negu kad administracija prašė (pavyzdžiui, sraigtasparniams, naikintuvams, karo laivams įsigyti). Tad galima teigti, jog JAV saugumo politika Trumpo prezidentavimo metu buvo tiek vykdomosios, tiek įstatymų leidžiamosios institucijų nuostatų ir iniciatyvų rezultatas.

* JAV bazinis karinis biudžetas – tai biudžetas, kuris finansuoja JAV gynybos departamento ir kitų JAV su gynyba susijusių agentūrų veiklas. Šis biudžetas neapima JAV karinių operacijų Afganistane, Irake, Sirijoje ir kitur finansavimo. ** OCO (Overseas Contingency Operations) – ši karinio biudžeto dalis apima JAV karinių operacijų Vidu- rio Rytuose finansavimą. 60 Sudarytas autorės, remiantis SIPRI ir IISS duomenimis. 61 The Military Balance 2018, IISS: 2018. p. 31. 62 „FY2019 National Defense Authorization Act An Overview of H.R. 5015, as Reported“, CRS, 2018 m. rugpjūčio 7 d., https://fas.org/sgp/crs/natsec/IF10942.pdf, 2019 09 22 63 D. Trumpo žinutė Twitter, 2016 m. sausio 24 d., https://twitter.com/realdonaldtrump/status/691276412666261504 52 2017–2018 m. taip pat buvo modernizuojamos JAV ginkluotosios pajėgos ir didinamos investicijos į naujas technologijas. Planuota įsigyti 90 F-35 naikintuvų, 24 F/A-18 „Super Hornet“ naikintuvus (JAV laivyno vadovybės teigimu, 2/3 tokio pobūdžio naikintuvų yra remontuojami), AH-64 „Apache“, UH-60 „Black Hawk“ sraigtasparnių, skirtas finansavimas paspartinti karo laivų statybą. Kaip ir buvo numatyta JAV nacionalinio saugumo strategijoje, itin svarbiu vidinio grėsmių balansavimo elementu buvo JAV branduolinė ginkluotė. Ji buvo tobulinama. Trumpo administracija gavo 65 mln. JAV dolerių naujos kartos branduolinėms galvutėms kurti, didesniam skaičiui perėmimo lėktuvų (angl. Interceptors) įsigyti64. Taip pat planuota aktyviau vystyti branduolinių technologijų tyrimus tam, kad būtų pakeistos „Minuteman III“ tarpžemyninė raketa, AGM-86 branduolinė raketa. Trumpo administracijos išleistas „Nucle- ar Posture Review“ taip pat akcentavo SLCM (iš laivų leidžiamos branduolinės raketos; angl. Submarine-launched cruise missile), B-21 bombonešių, LRSO (iš oro leidžiamos ilgojo nuotolio branduolinės raketos; angl. Long Range Stand Off) įsigijimo būtinybę. Pažymėtina, jog branduolinės ginkluotės tobulinimui JAV Kongresas skyrė didesnį finansavimą, nei prašė Trumpo administracija. Trumpo administracija branduolinės ginkluotės modernizavimą siejo su atgrasymo strategija (JAV nacionalinio saugumo strategijoje atgrasymas minėtas kaip vienas svarbiausių instrumentų kovojant su iššūkiais, kuriuos kelia Rusija ir Kinija). Atsižvelgiant į tai, jog tam tikrus JAV branduolinės gin- kluotės elementus planuojama dislokuoti Lenkijoje, Trumpo administracijos branduolinės ginkluotės politika yra itin reikšminga ir Baltijos šalims. Įdomu tai, jog Trumpo prezidentavimo metu buvo numatytas finansavimas ir mobilioms antžemyninėms raketoms, kurios yra uždraustos INF (Vidu- tinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis; angl. Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty) sutartimi. Tad, viena vertus, JAV prezidentas ir valstybės sekretorius yra užsiminę apie būtinybę keisti JAV santykių su Rusija pobūdį ir po- tencialų Rusijos įtraukimą į bendradarbiavimą, kita vertus, administracija nu- matė žingsnius branduolinės ginkluotės srityje, kurie apsunkintų potencialų bendradarbiavimą. Tiesa, Pentagono atstovas Thomas Crosson yra teigęs, jog JAV yra pasirengusios „sustabdyti tokio pobūdžio tyrimus, jeigu Rusija pati

64 Macias A. (2018), „Trump gives $717 billion defense bill a green light. Here’s what the Pentagon is poised to get“, CNBC, 2018 m. rugpjūčio 13 d., https://www.cnbc.com/2018/08/13/trump-signs-717-billion- defense-bill.html, 2019 09 22 53 pradės laikytis sutarties nuostatų“65. Tad tokios pozicijos pasirinkimas gali būti traktuojamas ir kaip tam tikras spaudimo Rusijai ar atgrasymo instrumentas. Instrumentų, rodančių potencialų Rusijos sulaikymą branduolinės ginkluotės srityje, galima aptikti ir daugiau. Trumpo administracija uždraudė pažangių orlaivių tiekimą Turkijai dėl Turkijos planų pirkti branduolinės ginkluotės sistemą iš Rusijos ir ją integruoti į NATO sistemas, įspėdama tokio pirkinio atsisakyti. Vis dėlto ekspertų, pavyzdžiui, Frank A. Rose teigimu, Trumpo administracijos branduolinių ginklų politika pernelyg nenutolo nuo Baracko Obamos administracijos idėjų. Nors Obama yra deklaravęs „pasaulio be branduolinių ginklų“ viziją, tuo pat metu ši administracija akcentavo ir JAV branduolinių pajėgų modernizavimo būtinybę, ką daro ir Trumpo administracija. Vienas iš didžiausių Trumpo ir Obamos administracijų branduolinės politikos skir- tumų – ne veiksmai, bet politinis diskursas, tiksliau, tam tikri paties Trum- po teiginiai („Tegul būna ginklavimosi varžybos“ bei kiti teiginiai Š. Korėjos krizės kontekste). Obamos administracija pasižymėjo nuosaikesne retorika ir nebuvo linkusi eskaluoti nesutarimų su tais tarptautinių santykių aktoriais, kuriuos laiko grėsmėmis. Vis dėlto Baltijos šalims šis Trumpo politinio diskurso bruožas branduolinės ginkluotės kontekste nėra itin reikšmingas, nes JAV branduolinės politikos rezultatai rodo, jog JAV politinė sistema yra linkusi subalansuoti ne visai atsargius JAV prezidento teiginius. Apibendrinant Trumpo administracijos vidinio grėsmių balansavimo politikos elementus galima teigti, jog ji buvo darni ir atspindėjo respublikoniš- kas nuostatas, Trumpo administracija inicijavo JAV karinių pajėgumų ir karinio biudžeto didinimą, o JAV Kongresas tam pritarė. Tokios iniciatyvos taip pat rodo, jog karinis saugumas ir vidinis jo pajėgumas yra itin svarbi Trumpo administracijos nacionalinio saugumo politikos dalis. Kita vertus, potencialūs vidinio grėsmių balansavimo rezultatai ir jų reikšmė yra labai susiję su išoriniu grėsmių balansavimu, kuris neretai atskleidžia tikruosius ilgalaikius prioritetus. Tad norint nustatyti Trumpo administracijos karinio saugumo politikos reikšmę Lietuvai, pravartu atlikti išorinio grėsmių balansavimo politikos ele- mentų analizę.

65 Hennigan W.J. (2018), „President Trump Is Developing a Missile That Would Break a Nuclear Arms Treaty With Russia“, Time, 2018 m. sausio 3 d., http://time.com/5085257/donald-trump- nuclear-missile-russia-treaty/, 2019 09 22 54 3.2. Išorinis balansavimas

Nepaisant prieštaringos administracijos retorikos, Trumpo administracija vykdė panašią saugumo politiką kaip ir ankstesnės JAV administracijos. Šioje dalyje aptariami tokie Trumpo administracijos išorinio balansavimo politikos aspektai kaip JAV karinių pajėgų dislokavimas, ginkluotės pardavimai, karinių pratybų skaičius, sankcijų taikymas, politika dėl sąjungininkų ir NATO.

3.2.1. Karinių pajėgų dislokavimas

Trumpo administracijos politiką dėl karinių pajėgų dislokavimo kol kas vertinti sunku. Naujausias laikotarpis, kurio duomenis pateikia labiausiai vertinamas karinės politikos tyrimų centras IISS, yra 2017 metai, t. y. metai, kurių karinius prioritetus suplanavo Obamos administracija. Trumpo administracijos atveju reiktų vertinti jos planus 2018–2019 m., kurių duomenys pasirodys vėliau. 2017 m. JAV karinių pajėgų dislokavimas Europoje buvo sugrąžintas į 2015 m. lygį, t. y. daugelyje Europos šalių jis buvo padidintas (pavyzdžiui, Vokietijoje – nuo 36 850 iki 40 450, Jungtinėje Karalystėje – nuo 8 700 iki 9 550)66.

3 lentelė. JAV karinių pajėgų dislokavimas Europoje67

2017 2018 Belgija 900 1 200 Graikija 370 380 Ispanija 2 950 2 100 Italija 12 550 11 360 Jungtinė Karalystė 8 700 9550 Nyderlandai 380 380 Portugalija 220 700 Rumunija 550 Turkija 2 700 1 550 Vokietija 36 850 40 450 Iš viso: 66 170 67 670

66 The Military Balance 2018, IISS: 2018. The Military Balance 2017, IISS: 2017. The Military Balance 2016, IISS: 2016. 67 Sudaryta autorės, remiantis IISS duomenimis. 55 Šiuo klausimu Trumpo administracijos pozicija buvo prieštaringa. Administracijos karinė strategija akcentavo dislokuotų karinių pajėgų skai- čiaus palaikymą / didinimą. Trumpo administracijos suplanuotas karinis biu- džetas taip pat rodo iniciatyvas didinti JAV karinį buvimą Europoje: Trumpo administracija prašė padidinti finansavimą EDI (anksčiau – ERI, nuo 2017 m. – European Deterrence Initiative), tarp visų kategorijų – taip pat ir karinių pajėgų Europoje didinimui. Tuo tarpu JAV prezidentas kvestionavo būtinybę palaikyti tokį dislokuotų karinių pajėgų Europoje lygį. JAV dienraščio Washington Post paviešintoje ataskaitoje teigiama, jog Trumpas išreiškė norą sumažinti JAV karines pajėgas, dislokuotas Vokietijoje68. Panašu, jog Trumpo sprendimams įtaką darė ekonominiai skaičiavimai, o ne ilgalaikis strateginis planavimas ar geopolitiniai aspektai. Transatlantinis regionas Trumpo administracijos kontekste šiuo klausimu nebuvo išskirtinis. Pavyzdžiui, Trumpas liepė atšaukti JAV karines pratybas P. Korėjoje, kas neva sutaupytų 14 mln. JAV dolerių, ir pasiūlė atitraukti JAV karines pajėgas iš šio regiono69.

3.2.2. Ginkluotės pardavimai

Trumpo prezidentavimo metu JAV ginkluotės pardavimai išaugo 33 proc. (lyginant su 2017 m.). Administracija pardavė ginkluotės už 55,66 mlrd. JAV do- lerių – tai didžiausi pardavimai nuo 2012 m.70 Ginkluotės pardavimai Europos šalims sudarė 23,75 proc. 2017 m. ir 35,48 proc. 2018 m.71

68 Hudson J., Sonne P., deYoung K., Dawsey J. (2018), „U.S. assessing cost of keeping troops in Germany as Trump battles with Europe“, Washington Post, 2018 m. birželio 29 d., https://www.washingtonpost. com/world/national-security/us-assessing-cost-of-keeping-troops-in-germany-as-trump-battles- with-europe/2018/06/29/94689094-ca9f-490c-b3be-b135970de3fc_story.html?noredirect=on&utm_ term=.69df98b30f00, 2019 09 22 69 Shane III L. (2018), „As Trump talks about reducing military missions, lawmakers still push to boost troop totals“, 2018 m. liepos 12 d., https://www.militarytimes.com/news/pentagon-congress/2018/07/12/as-trump-talks- about-reducing-military-missions-lawmakers-still-push-to-boost-troop-totals/, 2019 09 22 70 Cohen Z. (2018), „Trump administration touts 33% increase in foreign arms sales“, CNN, 2018 m. spalio 10 d. https://edition.cnn.com/2018/10/10/politics/trump-administration-foreign-arms-sales-2018/index.html, 2019 09 22 71 Apskaičiuota autorės remiantis Defence Security Cooperation Agency pateikiamais duomenimis. 56

4 lentelė. JAV ginkluotės pardavimai72

Valstybės Sandorių suma (mln. JAV dolerių)

2017 m. 2018 m. Belgija – 6 530 Čekija 575 – Danija – 242 Graikija 2 480 – Ispanija – 2 160 Jungtinė Karalystė 1 550 1 315 Latvija – 200 Lenkija 1 500 – Nyderlandai 145 1 644 Norvegija 170 – Rumunija 5 150 – Slovakija 150 2 910 Suomija – 804 Ukraina – 47 Vokietija 1 500 3 900 Iš viso: 13 220 19 752 Viena vertus, galima daryti prielaidą, jog ginkluotės pardavimai buvo svarbesnė ekonominės, negu kad saugumo politikos, dalis. Trumpo administracija pasižymėjo tuo, jog karinio saugumo ir ekonominę sritis susiejo labiau, negu kad bet kuri kita JAV administracija po Šaltojo karo, ir panaikino tam tikrus apribojimus JAV karo pramonei, pavyzdžiui, JAV gamintojams leista sudaryti tiesioginius sandorius dėl tam tiktų tipų ginkluotės be įsipareigojimo konsultuotis su JAV institucijomis. Būtinybę labiau susieti ekonominę ir karinio saugumo sritis akcentuoja JAV nacionalinio saugumo strategija. Gynybos ir saugumo bendradarbiavimo agentūros (angl. Defense Security Cooperation Agency) vadovo teigimu, Trumpo administracijos padaryti pokyčiai daro JAV ginkluotės rinką patrauklesnę pasaulyje ir tokiu būdu „didina JAV nacionalinį saugumą“73. Kita vertus, būtent Trumpo prezidentavimo metu buvo padarytas sprendimas tiekti Ukrainai naujausios kartos mirtinus ginklus (2017 m. gruodžio

72 Sudaryta autorės, remiantis Defence Security Cooperation Agency duomenimis. 73 „News Release“, The Defense Security Cooperation Agency (DSCA) , 2018 m. spalio 9 d., http://www.dsca. mil/news-media/news-archive/fiscal-year-2018-sales-total-5566-billion, 2019 09 22 57 22 d.) – „Javelin“ prieštankinius ginklus (šie ginklai priklauso naujausios kartos ATGW (prieštankiniai ginklai; angl. Anti-tank guided weapons) kategori- jai, kuriuos JAV ir daugelis NATO narių naudoja gynybai nuo galimų Rusijos veiksmų). Mirtinus ginklus JAV kompanijos Ukrainai tiekė ir Obamos prezidentavimo metu, tačiau tai buvo senesnės kartos ginklai, kurių pardavimus griežtai kontroliavo JAV politinės institucijos74. Trumpo administracijos sprendimas dėl ginkluotės pardavimų Ukrainai reikšmingas tuo, jog tai yra pirmas kartas, kai JAV vyriausybė tiekia Ukrainos kariuomenei mirtiną gynybinę įrangą. Tad Trumpo prezidentavimo metu JAV nuo komercinių ginkluotės pardavimų perėjo prie oficialios pagalbos ginklais. Toks administracijos sprendimas yra nevienareikšmis. Tam tikrų ekspertų teigimu, dėl šio sprendimo Trumpas galės girtis, jog jis Rusijos atžvilgiu laikėsi griežtesnės politikos, negu bet kas kitas anksčiau75. Kita vertus, toks sprendimas laikytinas pavojingu dėl korup- cijos Ukrainoje – jeigu tokio tipo ginkluotė patektų Rusijos dispozicijon, tai sukompromituotų pačios JAV saugumą.

3.3.3. Politika dėl sąjungininkų

JAV politikos dėl sąjungininkų srityje Trumpas kol kas ypatingų siste- minių pokyčių nepadarė (priešingai negu retorikoje). Galima daryti prielaidą, jog jis yra varžomas JAV Kongreso, savo komandos ir realijų. Nors Trumpo administracija (daugiausia pats Trumpas) nuolat kritikavo sąjungininkus Europoje dėl naudojimosi JAV, JAV politika sąjungininkų Europoje atžvilgiu pasižymėjo labiau tęstinumu, negu pokyčiais. Galima išskirti du pagrindinius Trumpo administracijos reikalavimus NATO: 2 procentai BVP gynybai ir didesnis dėmesys kovai su terorizmu. Perfrazuojant Rolandą Freudensteiną, galima teigti, jog JAV raginimas didinti išlaidas gynybai yra toks pat senas kaip ir pats NATO. Obamos administracija Europos šalims taip pat ne kartą yra akcentavusi būtinybę didinti išlaidas gynybai ir prisiimti didesnę atsakomybę gynybos srityje. Vis dėlto verta pripažinti, jog, ko gero, nei vienas JAV prezidentas iki Trumpo nėra grasinęs pasitraukti iš NATO. Tokio pobūdžio teiginiai daro neigiamą įtaką transatlantiniams santykiams ir verčia abejoti transatlantinio ryšio stiprumu, nes politinis diskursas yra svarbi užsienio ir saugumo politikos dalis. Pats JAV prezidentas akcentavo,

74 Marzalik P. J., Toler A. (2018), „Lethal Weapons to Ukraine: A Primer“, Atlantic Council, 2018 m. sausio 26 d., http://www.atlanticcouncil.org/blogs/ukrainealert/lethal-weapons-to-ukraine-a-primer, 2019 09 22 75 Gressel G. (2018), „Lethal weapon: Has Trump mis-stepped on Ukraine?“, European Council on Foreign Relations. May 17, 2018. 58 jog tokia jo administracijos pozicija davė akivaizdžių teigiamų rezultatų („Mes labai daug nuveikėme dėl NATO. <...> JAV nebuvo traktuojama sąžiningai, bet dabar yra.“)76. NATO pateikti duomenys rodo, kad, viena vertus, daugumos NATO narių išlaidos gynybai padidėjo (visų, išskyrus Jungtinės Karalystės, Ka- nados ir Graikijos)77. Kita vertus, Trumpo prezidentavimo metu vis dėlto tik nedidelės NATO narių dalies išlaidų gynybai procentas perkopė 2 procentus: 4 NATO narių (tarp kurių 2 nepriklausė gynybos išlaidų didėjimo tendencijai). Kovos su terorizmu prioritetą jau pirmajame NATO viršūnių susitikime yra kėlusi ir Obamos administracija. Kitaip tariant, Trumpo administracijos kelti prioritetai dėl NATO JAV saugumo politikos kontekste išskirtiniai nebuvo; sky- rėsi pats būdas, kaip jie buvo pateikti. Nors Trumpo administracijos strateginiuose dokumentuose akcentuota, jog JAV strateginis nuspėjamumas yra vienas iš svarbesnių, tačiau JAV prezidento politiniai pareiškimai darė šį elementą sunkiau įgyvendinamą. Nepaisant prieštaringos administracijos pozicijos Euro- pos sąjungininkų atžvilgiu politiniame diskurse, Trumpo administracija tęsė po Ukrainos krizės Obamos administracijos pradėtą karinių pajėgumų stiprinimo Europoje politiką: tęsė ankstesnės administracijos pradėtas misijas (Operation Atlantic Resolve, Enhanced Forwards Presence, JMTG-Ukraine), kurios buvo finansuojamos per EDI iniciatyvą, išlaikė dideles JAV karines pajėgas, dislokuotas Europoje, vykdė bendras pratybas su Europos šalimis. EDI, pradėta Obamos administracijos, buvo tęsiama, kas yra itin svarbu Baltijos šalims: gerinta karinių pajėgų treniravimo ir ginkluotės kokybė, didintas karinių pratybų skaičius. EDI finansavimas stabiliai didėjo nuo iniciatyvos pradžios (nuo 1 mlrd. JAV dolerių 2014 m. iki 6.5 mlrd. 2019 metams)78. Trumpo administracijos karinis biudžetas numatė ne tik JAV karinio buvimo Europos Rytų flange stiprinimą, bet ir papildomą karinę pagalbą ore, jūroje ir sausumoje. 2019 m. numatyta dislokuoti 9 095 karių, kurie priklausys EU- COM dariniui. Iš viso Europoje numatyta dislokuoti keturias brigadas (RAND ekspertų teigimu, Baltijos šalių apginamumui užtikrinti reikalingos septynios brigados79). Karinės oro pajėgos sustiprintos kovinės aviacijos brigada (angl.

76 „Trump Declares Victory at NATO, says U.S. now is treated fairly“, CBS News, 2018 m. liepos 12 d., https://www.cbsnews.com/news/donald-trump-nato-germany-allies-pressure-defense-spending-brussels- 4-percent/, 2019 09 22 77 „Defence Expenditure of NATO Countries (2011-2018)“, Communique, 2018 m. liepos 10 d., https:// www.nato.int/nato_static_fl2014/assets/pdf/pdf_2018_07/20180709_180710-pr2018-91-en.pdf, 2019 09 22 78 Lațici T., „European Deterrence Initiative: the transatlantic security guarantee“, Briefing,European Parliamentary Research Service, 2018 m. liepa, http:// www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/BRIE/2018/625117/EPRS_BRI(2018)625117_EN.pdf, 2019 09 22 79 Shlapak D., Johnson M. (2016), „Reinforcing Deterrence on NATO‘s Eastern Flank“, RAND, 2016, https://www.rand.org/pubs/research_reports/RR1253.html, 2019 09 22 59 Combat Aviation Brigade), kurios dislokacijos vieta keisis, ji bus Latvijoje, Len- kijoje ir Rumunijoje. Trumpo administracija taip pat numatė 350 karinio jūrų laivyno karių dislokavimą. Operacija „Atlantic Resolve“ ir „Enhanced Forwards Presence“ buvo vykdomos pagal NATO sprendimą. Operacija „Atlantic Resolve“, pradėta 2014 m., turėjo nuraminti JAV sąjungininkes Europoje, ypač tas, kurios turi sieną su Ru- sija. Ji apėmė infrastruktūros Europoje gerinimą, daugiašales pratybas, glaudesnį bendradarbiavimą tarp NATO ir Baltijos šalių. Vykdydama šias operacijas administracija išlaikė bendrų pratybų su Europos šalimis intensyvumą. Pavyzdžiui, 2017 m. USEUCOM treniravo 9 sąjungininkes 22 pratybose; dalyvavo 2 500 kariniuose renginiuose 22 šalyse80. „Enhanced Forwards Presence“ turėjo sustiprinti NATO kolektyvinę gynybą ir numatė 4 batalionų dislokavimą Lenkijoje ir 3 Baltijos šalyse. NATO sukūrė 8 dalinius, kurie turėjo palengvinti karinių pajėgų perdislokavimą. Per šias operacijas buvo gerinama aljanso logistika (2018 m. NATO buvo įkurtos 2 komandos šiam tikslui). Baltijos šalys 2017 m. pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo palengvinti NATO karinių pajėgų judėjimą savo teritorijoje. Vyk- dant „Enhanced Forwards Presence“ operaciją NATO pratybų, kuriose dalyvavo ir JAV, skaičius išaugo nuo 108 2017 m. iki 180 2018 m.81 Šalia operacijų su NATO narėmis, Trumpo administracija numatė JMTG-U pratybas, kuriose turėtų treniruotis iki 5 Ukrainos batalionų per metus kartu su Kanada, Estija, Latvija, Lietuva ir Jungtine Karalyste. Išorinio balansavimo srityje galima išskirti ir Trumpo administracijos dėmesį kibernetinio saugumo sričiai (kuri buvo minėta ir JAV nacionalinio saugumo strategijoje). Europos ir Baltijos šalims reikšminga yra Trumpo administracijos iniciatyva plėsti ir integruoti USEUCOM kibernetinio saugumo pajėgumus karinėje srityje. Tad taktiniu lygmeniu Trumpo administracijos sprendimai dėl NATO pasižymėjo tęstinimu ir karinių pajėgumų Europoje stiprinimu. JAV padidino karines investicijas į Europą ir stiprino savo karines pozicijas šiame regione. Ne- paisant to, tyrimų centrų vertinimu, to nepakanka Baltijos šalių apginamumui. 2018 m. JAV Europoje turi dislokuotus maždaug 65 000 karių (t. y. 75 proc. ma- žiau, lyginant su Šaltojo karo laikotarpiu).

80 Scaparrotti (2018), „Statement on EUCOM posture“, March 8, 2018. 81 Fact Sheet, “Key NATO and Allied Exercises in 2018,” North Atlantic Treaty Organization, 2018 m. birželis, https://www.nato.int/nato_static_fl2014/assets/pdf/pdf_2018_04/20180425_1804-factsheet_exer- cises_en.pdf, 2019 09 22 60 4. Trumpo administracijos saugumo politikos reikšmė Baltijos šalims

JAV administracijų saugumo politika visada buvo reikšminga Baltijos šalims, nes JAV yra Baltijos šalių saugumo garantas ir Baltijos šalių strategi- nė partnerė, itin didelį dėmesį skyrusi karinei strateginei partnerystei. Trum- po administracijos saugumo politika Baltijos šalims yra reikšminga tiek dėl jau nusistovėjusių strateginės partnerystės tendencijų, tiek dėl formuotų ir įgyvendintų JAV saugumo politikos nuostatų. Trumpo administracijos formuotose JAV saugumo politikos nuostatose Baltijos šalims itin aktualiomis galima laikyti administracijos idėjas dėl grės- mių JAV, joms numatyto atsako, pagrindinio JAV tikslo, kuris buvo deklaruotas. Viena vertus, Trumpo administracija įvardijo Rusiją kaip vieną iš svarbiausių grėsmių JAV ir akcentavo teikianti prioritetą kietajai galiai saugumui užtikrinti. Tokios nuostatos tiesiogiai rezonuoja su Baltijos šalių reikšta pozicija po konflikto Ukrainoje pradžios, t. y. siekiu atkreipti transatlantinės bendruomenės dėmesį į Rusijos keliamos grėsmės rimtumą ir skatinimą imtis griežtesnio atsako į Rusijos agresiją bei aktyvesnio vaidmens, užtikrinant Baltijos šalių saugumą – tad iš Baltijos šalių pozicijos yra vertintinos palankiai. Kita vertus, Trumpo administracija taip pat deklaravo „Pirmiausia – Amerika“ idėją ir nuolat kėlė išlaidų gynybai klausimą NATO kontekste. Pastarosios nuostatos, Trumpo administracijos deklaruotos JAV strateginiuose dokumentuose, rodė, kad ši administracija yra nusiteikusi pragmatiškai (tiek saugumo srityje, tiek kituose sektoriuose), ir reiškė, kad Baltijos šalys turės būti dar aktyvesnės ir iniciatyvesnės transatlantiniuose santykiuose ir įrodyti savo indėlį į NATO. Apskritai strateginės Trumpo administracijos nuostatos dėl saugumo politikos rodė tradicinių JAV saugumo politikos nuostatų pabrėžimą, o Baltijos šalims, ko gero, nebuvo netikėtos. Įtampą kelia ne strateginiai Trumpo administracijos dokumentai, o šios administracijos, tiksliau – JAV prezidento, politinis diskursas, jo nestabilumas ir tam tikri JAV prezidento veiksmai, kurie neatitinka deklaruotų JAV strateginių nuostatų: politinis diskursas yra svarbi užsienio ir saugumo politikos dalis, jį interpretuoja draugiškos ir nedraugiškos valstybės formuodamos savo saugumo politikos nuostatas. Tad Trumpo administracijos strateginės nuostatos yra artimos Baltijos šalims, tačiau administracijos politinio diskurso dinamika – pavojinga. JAV įgyvendintos saugumo politikos kontekste Trumpo prezidentavimo metu Baltijoms šalims svarbūs buvo administracijos sprendimai išorinio grėsmių balansavimo kontekste: ypač dėl JAV karinių pajėgų dislokavimo ir 61 politikos sąjungininkų atžvilgiu. Viena vertus, Trumpo administracija Euro- poje dislokuotas JAV karines pajėgas grąžino į 2015 m. lygį, t. y. padidino, taip pat didino finansavimą EDI iniciatyvai. Kita vertus, JAV prezidentas politiniame diskurse kvestionavo tokių padarytų sprendimų būtinybę. Trumpo administracijos sprendimai dėl išorinio grėsmių balansavimo yra aktualūs Baltijos šalims, nes jie rodo administracijos prioritetus dėl Europos ir karinio buvimo Europoje stiprinimo, kuo Baltijos šalys yra suinteresuotos. Kitaip nei politiniame diskurse, praktiniuose veiksmuose dėl JAV sąjungininkų transatlantiniame regione didelių pokyčių nebuvo – tam tikri prieštaringi JAV prezidento teiginiai (dėl JAV pasitraukimo iš NATO ir pan.) įgyvendinti nebuvo. Šiuo atveju pokyčių dėl transatlantinės politikos nebuvimas yra palankus Baltijos šalims. Apibendrinant galima teigti, jog pamatinės JAV nuostatos dėl transatlan- tinių santykių ir su jais susijusios saugumo politikos, kaip rodo Trumpo administracijos strateginiai dokumentai, nesikeičia. JAV saugumo politika Trumpo prezidentavimo metu atrodo chaotiška dėl prezidento asmens ir jo veiksmų. Tad JAV saugumo politika po 2017 metų yra ir stabili, ir nestabili tuo pat metu – pasireiškiantis nestabilumas daro neigiamą įtaką JAV įvaizdžiui ir patikimumui. Transatlantinio regiono šalys, tarp jų ir Baltijos šalys, reaguoja į Trumpo idėjas. Viena vertus, tarp Baltijos šalių pastebimos pastangos vykdyti įsipareigojimus NATO dėl 2 procentų BVP gynybai. Kita vertus, reakcija ne visada, ko gero, yra tokia, kokios siekia Trumpo administracija (ar šiuo atveju – JAV prezidentas). Trumpo administracijos politika Europos Sąjungos na- rėms buvo vienas iš postūmių imtis savarankiškų nuo JAV iniciatyvų gynybos pajėgumams stiprinti (pavyzdžiui, PESCO atvejis). Administracijos politikai priešinasi ir JAV vidinės institucinės struktūros (kas rodo stabdžių ir atsvarų sistemos funkcionavimą), pavyzdžiui, JAV ambasadorius Estijoje atsistatydino, JAV Kongresas laikėsi tvirtos nuostatos dėl sankcijų Rusijai griežtinimo. Ką galėtų daryti Baltijos šalys tokiame kontekste? Formuoti ir įgyven- dinti konstruktyvų atsaką į Trumpo administracijos saugumo politiką, teikti konkrečius pasiūlymus JAV institucijoms dėl to, ką jos siūlo daryti vietoj administracijos siūlymų, palaikyti aktyvius ryšius su respublikonais ir demokratais, kurie palaiko tradicines JAV saugumo politikos idėjas, skirti 2 proc. BVP gynybai ir teikti aiškias ataskaitas apie konstruktyvų karinių lėšų naudojimą, formuoti konstruktyvią poziciją dėl Rusijos ir skatinti vieningą poziciją Rusijos atžvilgiu. Kitaip tariant, Baltijos šalims praverstų didesnės pastangos atrodyti racionalioms tarptautiniuose santykiuose, o ne sumaišties kėlėjomis. 62 Išvados

Nepaisant išankstinių nuogąstavimų tarp transatlantinės bendruome- nės narių, 2017–2018 m. JAV karinio saugumo politikos analizė rodo, jog pagrindiniai JAV karinio saugumo politikos principai transatlantiniame regione nepakito. JAV strateginiai dokumentai, JAV valstybės ir gynybos sekretorių politinis diskursas pabrėžė NATO svarbą saugumo aplinkos Europoje formavimui ir JAV įsipareigojimą laikytis Vašingtono sutarties 5 straipsnio. Trumpo administracija taip pat įvardijo Rusiją kaip vieną svarbiausių grėsmių JAV, padidino JAV karinį biudžetą, tęsė EDI iniciatyvą, padidino JAV karinių pajėgų, dislokuotų Europoje, skaičių. Kita vertus, negalima teigti, jog Trumpo administracijos karinio saugumo politika transatlantiniame regione buvo darni: JAV prezidento politinis diskursas (pasisakymai, kalbos, žinutės tviteryje) dažnai nesutapo su kitų JAV institu- cijų (Valstybės, Gynybos departamentų, JAV Kongreso) formuojama pozicija bei strateginiais JAV dokumentais – abejonių kėlė dinamiška JAV prezidento retorika dėl NATO reikšmės šiuolaikinėje saugumo sistemoje, atsisakymas deklaruoti JAV įsipareigojimą ginti kitas NATO nares, oficialiai reikštas nepasitikėjimas JAV žvalgybos institucijomis ir simpatijos Rusijos prezidentui V. Putinui. Tad pagrindinis pokytis JAV karinio saugumo politikoje Trumpo prezidentavimo metu buvo JAV prezidento nuostatos. Po dviejų Trumpo prezidentavimo metų klausimas, ko iš tiesų siekia Trumpas – sugriauti taisykles, kuriomis remiasi transatlantinis bendradarbiavimas, ar tiesiog gauti daugiau naudos tokiuose santykiuose, vis dar lieka atviras. Dėl tokios „stabiliai nestabilios“ Trum- po administracijos karinio saugumo politikos Trumpo administracijos karinio saugumo poveikis Baltijos šalims ir Lietuvai yra dvejopas: Trumpo prezidentavimas pasižymi tiek JAV tradicinės karinio saugumo politikos tęstinumu, kas yra palanku Baltijos šalims, tiek didele dinamika, prie kurios turi prisitaikyti tiek Baltijos šalys, tiek kitos transatlantinės bendruomenės narės. Tikėtina, jog dinamika Trumpo karinio saugumo politikoje gali šiek tiek keistis dėl pasikei- tusios politinių jėgų pusiausvyros JAV Kongrese po 2018 m. lapkričio mėnesio rinkimų, demokratams įgavus daugumą JAV Atstovų rūmuose, o respublikonams išlaikius daugumą JAV Senate, „stabdžių ir atsvarų“ sistemos apraiškos JAV politiniuose procesuose, tarp jų – ir JAV karinio saugumo politikoje – ko gero, bus labiau pastebimos, taip pat ir pastangos „įstatyti“ JAV prezidentą į tam tikrus rėmus, kurie nekenktų JAV įvaizdžiui tarptautinėje arenoje ir didintų JAV nuspėjamumą. Baltijos šalys, ir ne tik jos, yra suinteresuotos tokiu scenarijumi.

2018 m. lapkričio 7 d. LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 63 Valentinas Beržiūnas* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Donaldo Trumpo tarptautinė ekonominė politika pasaulio sistemos perspektyvos požiūriu

Nuo 2016 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo administracija paskelbė keletą protekcionistinių priemonių: sustabdė arba peržiūrėjo JAV dalyvavimą laisvosios prekybos susita- rimuose, apmokestino dalį importo, apribojo užsienio valstybių prieigą prie aukštųjų technologijų sektoriaus ir kt. Trumpo vykdoma tarptautinė ekonominė politika išprovokavo diskusijas JAV ir visame pasaulyje. Kritikai suskubo pareikšti, kad Trumpas veda JAV į tarptautinę izoliaciją, o tai gali išprovokuoti pasaulio ekonomikos nuosmukį. Prie Trumpo kritikų stovyklos prisijungė ir užsienio valstybės. Kinija pareiškė, kad priešinsis protekcionizmui ir kovos už laisvą prekybą, o ilgametėms JAV sąjungininkėms Prancūzijai, Vokietijai ir Didžiajai Britanijai teko pripažinti, kad transatlantinė bendruomenė išgyvena sudėtingus laikus. Šiame straipsnyje ieškoma atsakymų į du klausimus: kodėl JAV prezidento administracija vykdo protekcionistinę tarptautinę ekonominę politiką ir kaip ši politika veikia transatlantinius santykius bei Lietuvos tarptautinę padėtį.

Įvadas

2016 m. JAV prezidentu išrinktas Trumpas paskelbė apie naująjį šalies politikos kursą „Pirmiausia - Amerika“ (America First). Jis ne tik pažadėjo apsaugoti JAV rinką nuo importo ir nesąžiningos prekybos, kurią šalies atžvilgiu taiko kitos pasaulio valstybės, bet ir nurodė į Ameriką sugrąžinti pramoninę ga- mybą. Kartu Trumpas įspėjo kitas valstybes, jog joms daugiau nebus leidžiama išnaudoti JAV. Netrukus po inauguracijos Trumpas sustabdė JAV dalyvavimą Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos sutartyje (TPP) ir nurodė Vyriausy- bei peržiūrėti kitus laisvosios prekybos susitarimus, tarp jų – 1994 m. sudarytą Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartį (NAFTA). 2018 m. pavasarį JAV prezidento administracija didžiausiems savo prekybos partneriams Europos Sąjungai, Kanadai ir Meksikai įvedė importo muitus plienui ir aliuminiui, o ru-

* Dr. Valentinas Beržiūnas – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro mokslo darbuotojas. Adresas korespondencijai – Šilo g. 5A, 10322 Vilnius, tel. (8 5) 212 6313, el. p. valentinas. [email protected]

© Valentinas Beržiūnas, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 64 denį įsigaliojo muitai importui iš Kinijos. Trumpas pareiškė, jog tai yra atsakas į JAV taikomą nesąžiningą Kinijos prekybą ir besitęsiančias intelektinės nuosa- vybės vagystes. Trumpo protekcionizmas sukėlė kritikos bangą JAV ir visame pasaulyje. Opo- nentai įspėjo, kad protekcionizmas stumia JAV į tarptautinę izoliaciją ir gali išprovo- kuoti pasaulinį ekonomikos nuosmukį. Prie Trumpo kritikų stovyklos prisijungė ir užsienio valstybės. Kinija pareiškė, kad priešinsis protekcionizmui ir kovos už laisvą prekybą, o ilgametėms JAV sąjungininkėms Vakarų Europos šalims teko pripažinti, kad transatlantinė sąjunga išgyvena krizę. Tarp JAV ir Vakarų Europos šalių kilo gin- čų dėl dujotiekio „Nord Stream 2“, Irano branduolinės programos ir klimato kaitos, Prancūzijos siūlymo sukurti Europos kariuomenę ir, žinoma, muitų tarifų. Šiuo metu tarptautinėje sistemoje vykstantys įvykiai suponuoja du klausimus: kodėl JAV vykdo protekcionistinę tarptautinę ekonominę politiką ir kaip ši politika veikia JAV santykius su kitomis pasaulio valstybėmis, tarp jų ir su ilgametėmis sąjungininkėmis Vakarų Europoje? Per pastaruosius kelerius metus Trumpo administracijos vidaus ir už- sienio politika nagrinėta ne sykį1. Dauguma analizių buvo apžvalginio pobū- džio, t. y. jas atliekant nesivadovauta nuosekliomis teorinėmis ir metodologi- nėmis nuostatomis. Vis dėlto galima išskirti tam tikras vyraujančias mokslines prieigas: pirmoji – Užsienio politikos analizės (UPA), antroji – Tarptautinės politinės ekonomijos (TPE) prieiga. UPA metodus taikantys mokslininkai užsiima sprendimų priėmėjų veiksmų ir juos lemiančių veiksnių analize. Aiškinamasi, kaip individų priima- mus sprendimus veikia jų psichologija ar bendrai vidaus politika2. Reinhardas Wolfas, nagrinėdamas Trumpo politinius sprendimus, atkreipė dėmesį į JAV lyderio charakterį. Anot jo, Trumpas yra „narcizas“, siekiantis pripažinimo ir pagarbos. Tai veikia jo požiūrį į JAV vietą pasaulyje – „Jis (Trumpas – V. B.) jaučiasi įžeistas, nes kitos pasaulio valstybės negerbia Amerikos. Trumpo tikslas yra atkurti JAV įvaizdį. Tam skirta „Pirmiausia - Amerika“ programa“3. Vis dėlto, norint suvokti ir paaiškinti Trumpo sprendimus, individo lygmens nepakanka. Pažymėtina, kad „Pirmiausia - Amerika“ programa nėra unikali. Joje atsispindi dešinysis populizmas, o ši ideologija yra populiari ne tik JAV, bet ir kitose Vakarų demokratijose: Vengrijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje

1 Schweller Randall, „Three Cheers for Trump‘s Foreign Policy“,Foreign Affairs 97 (5), 2018, p. 133–143; Ikenberry John G., „The Plot Against American Foreign Policy“, Foreign Affairs 96 (3), 2017, p. 2–9; Irwin Douglas A., „The False Promise of Protectionism“,Foreign Affairs 96 (3), 2017, p. 45–56 ir kt. 2 Ashckroft Anton, „Donald Trump: Narcissist, Psychopath or Representative of people?“,Psyhotherapy and Politics International 14 (3), 2016, p. 217–222; Wolf Reinhard, „Donald Trump‘s Status-Driven Foreign Policy“, Survival: Global Politics and Strategy 59 (5), 2017, p. 99–116 ir kt. 3 Wolf R., p. 100. 65 ir Didžiojoje Britanijoje. Dešinieji populistai sako esantys už valstybės paramą nacionaliniam verslui, nacionalinių rinkų apsaugą, darbo migrantų judėjimo apribojimus, globalizacijos procesų stabdymą ir t. t. Atsižvelgiant į šių idėjų paplitimą, galima tvirtinti, kad egzistuoja tam tikros struktūrinės priežastys, lėmusios antiimigracinės ir antiglobalistinės retorikos populiarumo augimą Vakaruose. Be to, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad izoliacionizmo apraiškų JAV politikoje būta gerokai iki Trumpo prezidentavimo. XX a. 8 deš., susidū- rusios su po karo atsigavusių Japonijos ir Vokietijos ekonomine konkurencija, JAV taip pat pasitelkė protekcionistines priemones, kad apgintų savo ekonominius interesus. Tuo laikotarpiu, Roberto Gilpino žodžiais tariant, JAV virto „grobuonišku hegemonu“, savanaudiškai išnaudojančiu dominuojančią pozi- ciją pasaulio sistemoje savo poreikiams patenkinti4. Taigi protekcionistinė politika nėra tik Trumpo sampratos ar požiūrio padarinys. TPE atstovai užsiima politinių ir ekonominių santykių sąveikos atskiro- se valstybėse bei jų tarpusavio santykių analize. Siekdami paaiškinti Trumpo protekcionizmą, jie dažniausiai pasitelkia merkantilizmą5. Reikia pripažin- ti, kad merkantilizmo nuostatos sutampa su Trumpo ideologine pozicija bei paaiškina kai kuriuos sprendimus. JAV lyderis ne sykį savo kalbose minėjo esantis už protekcionizmą, pabrėždamas, jog pasaulyje vyksta arši ekonominė kova tarp valstybių6. Vis dėlto, vertinant Trumpo administracijos sprendimų visumą, sudėtinga teigti, kad būtų kaip nors varžomas JAV dalyvavimas globalioje ekonomikoje, net jei tai neatitinka Amerikos ekonominių interesų. Tokiu būdu atsiskleidžia merkantilistinio aiškinimo trūkumas. Pabrėždami, kad ekonomika yra subordinuota politikai, merkantilizmo paradigmos atstovai linkę laikyti valstybes savarankiškomis priimti su tarptautine ekonomine politika susijusius sprendimus. Nepaisoma to, kad globaliojoje ekonomikoje egzistuoja reikšmingų struktūrinių apribojimų (pvz., ekonominė tarpusavio priklauso- mybė, įvairios tarptautinės gamybos grandinės ir t. t.), kurie varžo valstybių veikimo laisvę. Neatsižvelgiant į tai, neįmanoma paaiškinti ne tik JAV, bet ir kitų pasaulio valstybių vykdomos tarptautinės ekonominės politikos. Straipsnyje pristatoma tarptautinės ekonominės sistemos struktūrinio poveikio Trumpo administracijos vykdomai tarptautinei ekonominei politikai analizė, grindžiama pasaulio sistemos (World-system) perspektyva, kurią

4 Jackson Robert, Sørensen Georg, Introduction to International Relations: Theories and Approaches, Oxford: Oxford University Press (6-as leidimas), 2016, p. 181. 5 Patrick Stewart M., „Trump and World Order: The Return of Self-Help“, Foreign Affairs 96 (2), 2017, p. 52–57; Ikenberry J. G., 2017 ir kt. 6 Franck Thomas, „Trump doubles down:’ Trade wars are good, and easy to win‘, CNBC, 2018-03-02 (https:// www.cnbc.com/2018/03/02/trump-trade-wars-are-good-and-easy-to-win.html; žiūrėta 2019-04-01). 66 XX a. 6 deš. išplėtojo amerikiečių sociologas Immanuelis Wallersteinas7 ir kiti tyrėjai. Remiantis šia perspektyva, formuluojama pagrindinė straipsnio tezė: Trumpo protekcionizmas – natūrali JAV reakcija į santykinės ekonominės galios pusiausvyros pokyčius pasaulinėje kapitalistinėje ekonomikoje (pasaulio sistemoje). Stiprėjantys naujieji pasaulinės ekonominės sistemos galios centrai (Kinija ir kitos Pietryčių Azijos šalys) ir konkurencija su senaisiais (Vakarų Europa, Japonija ir Pietų Korėja) bei nacionalinės pramoninės gamybos nuosmukis mažina JAV santykinę ekonominę galią globaliojoje ekonominėje sistemoje. Kadangi gamybos grąžinimas į JAV – sunkiai įgyvendinamas uždavinys, Trumpo administracija yra priversta ieškoti alternatyvių priemonių, galinčių padėti pristabdyti ekonominę JAV „periferizaciją“. Viena iš tokių priemonių – protekcionistinė tarptautinė ekonominė politika. Taigi šio tyrimo tikslas yra išanalizuoti JAV vykdomą protekcionistinę tarptautinę ekonominę politiką ir atskleisti ją lemiančius struktūrinės prigimties veiksnius. Pastaruoju metu Pasaulio sistemos perspektyva taikoma nagrinėjant klausimus, susijusius su JAV hegemonija8 ir Pietryčių Azijos regiono valsty- bių santykinės ekonominės galios augimo poveikiu pasaulio sistemos struk- tūrai9. Vis dėlto šiose sociologinėse ir ekonominėse studijose trūksta dėmesio tarptautinių santykių analizei. Straipsnyje minėti tyrimai papildomi naujomis įžvalgomis, pabrėžiant politinių sprendimų analizės reikšmę. Taip pat siekiama parodyti, kad aiškinant valstybių elgesį tarptautinėje sistemoje neįmanoma neatsižvelgti į geoekonominę konjunktūrą. Pirmojoje straipsnio dalyje apžvelgiama pasaulio sistemos teorija ir for- muluojamos teorinės prielaidos valstybių vykdomą tarptautinę ekonominę poli- tiką lemiančių struktūrinės prigimties veiksnių tyrimui. (Straipsnyje neketinama pateikti išsamios pasaulio sistemos teorijos apžvalgos. Aptariami tik tie teoriniai elementai, kurie yra reikšmingi analizuojant pasirinktąjį atvejį.) Antrojoje dalyje atskleidžiama, kaip santykinės ekonominės galios pusiausvyros pokyčiai veikia

7 Wallerstein Immanuel, The Modern World-System: Capitalist Agriculture and the Origins of the European World-Economy in the Sixteenth Century, New York: Academic Press, 1974; Wallerstein I., „Patterns and Prospectives of the Capitalist World-Economy“, Contemporary Marxism 9, 1984, p. 59–70; Wallerstein I., The Capitalist World-Economy, Cambridge: Cambridge University Press, 1979. 8 Chase-Dunn Christopher, Jorgenson Andriew K., Shoon Lio, „The Trajectory of the United States in the World-System: a quatitative reflection“,Sociological Perspectives 48 (2), 2005, p. 233–254; Known Roy, „He- gemonies in the World-System: an Empirical assessment of hegemonic sequences from the 16th to 20th Century“, Sociological Perspectives 54 (4), 2011, p. 593–617; Boswell Terry, Sweat Mike, „Hegemony, Long Waves, and Major Wars: A Times Series Analysis of Systemic Dynamics 1496-1967“, International Studies Quarterly 35, 1991, p. 123–149 ir kt. 9 Karataşlı Şahan Savaş, „The Capitalist World-economy in the Longue Durée: Changing Modes of the Global Distribution of Wealth, 1500-2008“, Sociology of Development 3 (2), 2017, p. 163–196; Grell-Brisk Marilyn, „China and global economic stratification in an interdependent world“, Palgrave Communications 3, 2017 (https://www.nature.com/articles/palcomms201787; žiūrėta 2019-06-21) ir kt. 67 JAV padėtį pasaulio sistemoje ir, savo ruožtu, Trumpo administracijos tarptau- tinės ekonominės politikos kryptį. Straipsnio pabaigoje aptariamas JAV vykdomos protekcionistinės tarptautinės ekonominės politikos poveikis transatlantiniams santykiams ir Lietuvos tarptautinei padėčiai ir saugumui.

1. Pasaulio sistemos struktūra ir dinamika

Pasaulio sistema yra hierarchiška, o jos ekspansija visada bus nevienoda ir netolygi – „Stipriausios pasaulio šalys varžosi tarpusavyje, siekdamos pagerinti arba apsaugoti savo pozicijas, o neišsivysčiusios valstybės tampa labiau išsivysčiusių ekonominės ekspansijos aukomis“10. Atsižvelgiant į tarptautinį hierarchinį darbo pasidalijimą globalinėje ekonominėje sistemoje, galima nustatyti valstybės padėtį pasauliniame kapitalizmo tinkle. Tradiciškai skiriamos dvi geoekonominės zonos, kurios apima skirtingas geografines erdves ir valstybes: „branduolio“ (core) ir „periferijos“ (periphery). Taip pat skiriamos dvi tarpinės geoekonominės zonos, t. y. „pusiau branduolio“ (semi-core) ir „pusiau periferijos“ (semi-periphery). „Į pir- mąsias iš „branduolio“ iškeliama lengvosios sudėtingos (pvz., elektronika) ir sunkiosios sudėtingos (pvz., mašinos) produkcijos gamyba, „branduolio“ šaly- se paliekant tyrimų, eksperimentinės plėtros ir tarptautinių gamybos grandi- nių koordinavimo funkcijas atliekančius padalinius. „Pusiau periferijos“ šalių eksporte šiuo metu svarbiausią vaidmenį vaidina sunkioji paprastoji (metalai, neorganinės ir sintetinės cheminės pramonės produktai) ir lengvoji paprastoji (tekstilė, maisto pramonės ir odos gaminiai) produkcija.“11 Pastaruoju metu pasaulio sistemos perspektyvos atstovai diskutuoja, kiek geoekonominių zonų šiuo metu sudaro pasaulio sistemos struktūrą ir kaip šias zonas konceptualizuoti?12 Straipsnyje bus remiamasi Wallersteino pa- siūlytu trijų zonų („branduolio“, „periferijos“ ir „pusiau periferijos“) modeliu.

10 Norkus Zenonas, Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 194–195, op cit. 11 Norkus Z., „Kapitalizmo raidos Lietuvoje bruožai ir etapai (iki 1940 m.) postmarksistiniu požiūriu“, Lietu- vos istorijos studijos 29, 2015, p. 1–10, (https://doi.org/10.15388/LIS.2012.0.7440.; žiūrėta 2019-02-15), op cit. 12 Mahutga Matthew C., „The Persistence of Structural Inequality? A Network Analysis of International Trade, 1965-2000“, Social Forces 84 (4), 2006, p. 1863–1889; Nemeth Roger J., Smith David A., „Interna- tional Trade and World-system Structure: A Multiple Network Analysis“, Review (Fernand Braudel Center) 8 (4), 1985, p. 517–560; Snyder David, Kick Edward L., „Structural Position in the World-system and Eco- nomic Growth, 1955-1970: A Multiple-network Analysis of Transnational Interactions“, American Journal of Sociology 84, 1979, p. 1096–1126; Arrighi Giovanni, Drangel Jesica, „Stratification of the World-economy: An Exploration of the Semiperipheral Zone“, Review (Fernand Braudel Center) 10 (1), 1986, p. 9–74; Sanderson Stephen K., „World-system Analysis after Thirty Years: Should It Rest in Peace?“,International Journal of Comparative Sociology 46 (3), 2005, p. 179–213 ir kt. 68 1.1. Geoekonominės zonos

„Branduoliui“ priklauso ekonomiškai pajėgiausios pasaulio valstybės, kurių bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui, yra didžiausia pasaulyje, gyvenimo standartai – aukščiausi, o darbuotojai – kvali- fikuočiausi. „Branduolio“ valstybės turi sukaupusios daugiausiai kapitalo, kadangi gamina ir eksportuoja technologiškai pažangią bei tarptautinėse rinkose itin konkurencingą aukštųjų technologijų pramonės (high-tech) produkciją. Kadangi ši produkcija santykinai brangi, „branduolio“ valstybių gyventojai už- dirba ir vartoja daugiausiai. Ekonominė galia leidžia „branduolio“ valstybėms dominuoti karinėje sferoje. „Periferijai“ priklausančios šalys daugiausiai gamina ir eksportuoja santykinai pigią pramoninę ir žemės ūkio produkciją arba žaliavas, o iš „branduolio“ įsigyja brangią aukštųjų technologijų pramoninę produkciją. Šis netolygumas lemia žemus atlyginimus ir dideles kainas „periferijai“ priklausančiose šalyse, gyventojų emigraciją į „branduolį“ ar „pusiau periferiją“. „Pusiau periferijos“ šalys užima tarpinę poziciją tarp „branduolio“ ir „periferijos“. Jos gamina ir eksportuoja tiek žemesnės pridėtinės vertės industrinius gaminius (pvz., elektronikos įtaisus, mašinas arba kitus įrenginius ir t. t.), tiek aukš- tesnės (pvz., metalus, neorganinės ir sintetinės chemijos pramonės produktus, tekstilę, maisto, odos gaminius ir t. t.) arba yra žaliavų tiekėjos „branduoliui“13. Dalis „pusiau periferijos“ valstybių taip pat atlieka regioninių prekybos arba finansų centrų vaidmenį. Jų užduotis – pervesti viršpelnius į „branduolį“ ir administruoti „branduolio“ investicijas „periferijoje“14. Pažymėtina, jog kai kurių valstybių priklausomybė konkrečiai geoekonominei zonai yra sąlyginė. Skirtingi didelių ir tranzicijoje iš vienos geoekonominės zonos į kitą esančių valstybių regionai gali priklausyti įvairioms geoekonominėms zonoms. Pavyzdžiui, vakariniai Kinijos regionai atitinka „pusiau periferijos“, o rytiniai regionai – „branduolio“ valstybių iš- sivystymo lygį. „Pusiau periferijos“ valstybe Kiniją galima laikyti nebent tuo atveju, jei išvestume vidurkį tarp visų šalies regionų.

13 Shannon Thomas,An Introduction to the World-System Perspective, Radford University: Westview Press (2-asis leidimas), 1996, p. 27–29. 14 Ibid., p. 36–37. 69 1.2. Ekonominiai ir politiniai santykiai pasaulio sistemoje

Pasaulio sistemos paradigma remiasi marksistiniu požiūriu, pabrėžian- čiu deterministinį materialiųjų (ekonominių) veiksnių vaidmenį socialiniame pasaulyje, todėl nuo šių veiksnių dera pradėti skirtingoms geoekonominėms zonoms priklausančių valstybių santykių apžvalgą. Ekonominiai santykiai pasaulio sistemoje yra išnaudotojiški, nes kapita- listinėje pasaulinėje ekonomikoje vyksta netolygūs mainai. „Periferijos“ šalys gamina ir eksportuoja žemos pridėtinės vertės gaminius, kurių konkurencin- gumą pasaulinėse rinkose užtikrina pigi darbo jėga, o iš „branduolio“ įsigyja aukštos pridėtinės vertės produkciją, gaminamą kvalifikuotų ir gerai apmoka- mų „branduolio“ šalių samdomų darbuotojų. Susidaręs skirtumas (viršpelniai) lieka „branduolyje“15. Dėl to „branduolys“ verčia „periferiją“ dalyvauti neto- lygiuose mainuose. Tam „branduolio“ valstybių pramoninis, prekybinis ir finansinis kapitalas (ekonominis „galios blokas“) pasitelkia šalies ekonominę ir karinę galią bei politinę įtaką. „Branduolys“ gali užkariauti ir tiesiogiai valdyti „periferiją“ (ši praktika vyravo kolonializmo laikotarpiu) arba remtis „klienti- nių“ valstybių tinklu (ši praktika paplitusi šiuo metu). Sukaupti viršpelniai sudaro prielaidas „laikinai išspręsti vidines labiausiai išsivysčiusių („branduolio“ – V. B.) šalių socialines bei ekonomines problemas. Pirma, kolonijos ir pusiau kolonijos – papildomos pramonės produkcijos realizavimo rinkos, kurių egzistavimas leidžia švelninti perprodukcijos krizes ir neutralizuoti kapitalizmui dėl gamybos techninės pažangos esą būdingą nuola- tinį nedarbo augimą. Antra, pigios darbo jėgos išnaudojimas bei žaliavų šaltinių monopolizavimas leidžia išsivysčiusių šalių kapitalistams daryti nuolaidas savo šalių darbininkijai, kvalifikuotąją jos dalį paversti „darbininkų aristokratija“16. „Nuolaidos“ reiškia, kad „darbininkams aristokratams“ (arba samdo- miems „branduolio“ šalių darbuotojams) suteikiamos politinės teisės, kurių dėka šios klasės atstovai gali reikalauti iš valstybės (arba vietos kapitalistų) aukštesnių socioekonominės gerovės standartų. Kadangi „branduolio“ šalys yra sukaupusios pakankamai kapitalo, jos gali patenkinti šiuos reikalavimus perskirstydamos kapitalą per įvairias socialines programas. Tai sumažina socioekonomines priešpriešas „branduolio“ šalyse – samdomi „branduolio“ darbuotojai nėra suinteresuoti priešintis esamai socioekonominei sistemai, nepaisant to, kad ši jų atžvilgiu išlieka išnaudotojiška. Jie palaiko valstybę ir jų

15 Wallerstein I., 1984, p. 61. 16 Norkus Z., 2008 m., p. 195, op. cit. 70 gretose susidaro sąlygos atsirasti nacionalizmui17. Be to, samdomi „branduolio“ darbuotojai nėra suinteresuoti susivienyti su „periferijos“ darbininkais, nes pastarųjų išnaudojimas užtikrina santykinai aukštą jų gerovės lygį18. „Periferijos“ „galios bloką“ sudaro žemvaldžiai arba išteklių pramonės atstovai, biurokratai bei kariuomenės atstovai. Pagrindinis jų tikslas – išlaikyti kuo žemesnį darbo jėgos apmokestinimo lygį, kadangi užtikrinant „periferijoje“ pagamintos produkcijos ir išgaunamų žaliavų konkurencingumą tarp- tautinėse rinkose pagrindinį vaidmenį vaidina žema šios produkcijos kaina. „Periferijos“ „galios blokas“ taip pat suinteresuotas išlaikyti „periferiją“ tarptautiniame kapitalizmo tinkle, nes buvimas jame leidžia realizuoti produkciją ir akumuliuoti pelną. Tiesa, iš mainų su „branduoliu“ gaunama ekonominė nauda yra nepakankama, kad „periferijos“ „galios blokas“ galėtų patenkinti netgi ribotus vietos darbininkų ekonominius reikalavimus19. Tam, kad darbi- ninkai nesukiltų, jų atžvilgiu „taikomos politinės represijos ir įvairios neeko- nominės prievartos formos“20. Tai lemia, kad „periferijos“ šalys yra politiškai nestabilios ir dažniausiai valdomos karinių diktatūrinių režimų, siekiančių už- gniaužti bet kokį pasipriešinimą21. „Pusiau periferijos“ šalys su „periferija“ (ekonomiškai ir politiškai) sąvei- kauja kaip „branduolys“, o su „branduoliu“ – kaip „periferija“. Taip yra dėl to, kad jos turi tiek „periferinio“ (peripheral-like), tiek „branduolio“ tipo (core-like) industrijos. Pavyzdžiui, Rusija gamina ir į „periferijos“ valstybes eksportuoja santykinai pigią (lyginant su „branduolio“ valstybių), tačiau technologiškai pažan- gią ginkluotę. O į „branduolį“ (Vakarų Europą) Rusija eksportuoja energetines žaliavas ir santykinai žemos pridėtinės vertės industrinę produkciją. Taigi Rusiją galima priskirti „pusiau periferijos“ zonai. „Branduolizuota“ pramonė pusiau periferijos šalyse atsiranda tuomet, kai dėl pernelyg didelių gamybos kaštų ir smunkančių produkcijos kainų tam tikrų produktų gamyba praranda pelnin- gumą „branduolyje“, dėl to iškeliama į tas geoekonomines zonas, kuriose darbo jėga yra pigesnė. Pažymėtina, kad „branduolio“ tipo pramonė yra svarbus „pusiau periferijos“ šalis charakterizuojantis bruožas. Nuo šio tipo industrijos plė- tros priklauso „pusiau periferijos“ šalių „judėjimas“ pasaulio sistemoje (detaliau dinamikos pasaulio sistemoje aspektas bus aptartas kitame poskyryje). „Pusiau periferija“ absorbuoja įtampą pasaulio sistemoje, kurią sukuria „branduolio“ „periferijos“ atžvilgiu vykdomas ekonominis ir politinis spaudi-

17 Wallerstein I., 1984, p. 69. 18 Shannon Th., 1996, p. 35. 19 Ibid., 1996, p. 38. 20 Norkus Z., 2015, op. cit. 21 Shannon Th., 1996, p. 36, 38, 42–43. 71 mas. Šių šalių pagrindinis uždavinys yra apsaugoti pasaulio sistemą nuo po- liarizacijos. „Pusiau periferijos“ valstybės nėra suinteresuotos susivienyti su „periferija“, nes pačios ją eksploatuoja, o tarpininkavimas tarp „branduolio“ ir „periferijos“ leidžia šioms šalims akumuliuoti kapitalą ir jį investuoti į aukštes- nės pridėtinės vertės industrijos plėtrą. Vis dėlto, remiantis Wallersteinu, tai nereiškia, kad „pusiau periferijos“ ir „branduolio“ tikslai sutampa. Priešingai, „pusiau-periferijos“ valstybės siekia išlaikyti kuo įmanoma didesnį savarankiškumą nuo „branduolio“, kitaip jos bus pernelyg smarkiai išnaudojamos ir rizikuos nusmukti į „periferiją“. Be to, kuo didesnį savarankiškumą turi „pusiau-periferijos“ valstybės, tuo sėk- mingiau jos gali vykdyti „branduolio“ tipo industrijos plėtrą, o tai yra sąlyga joms pakilti į „branduolio“ zoną. „Pusiau periferijos“ valstybių samdomų darbuotojų ekonominės gero- vės lygis – aukštesnis už „periferijos“ darbininkų. Jiems yra suteiktos ribotos politinės teisės, todėl politinės santvarkos šiose šalyse varijuoja nuo autoritari- nių režimų iki „formalių demokratijų“, kuriose dominuoja biurokratinio-politinio elito nariai ir saugumo struktūrų atstovai. Vis dėlto „pusiau periferijos“ šalyse netrūksta įtampų, kurias išprovokuoja netolygus kapitalo pasiskirstymas visuomenėje ir nesutampantys skirtingų kapitalo grupių interesai. Konf- liktai kyla tiek tarp „periferinio“ ir „branduolinio“ ūkio sektorių atstovų (dėl įtakos valstybės politikai), tiek tarp minėtų pramonės šakų darbuotojų (dėl ribotų ekonominių išteklių pasiskirstymo)22.

1.3. Dinamika pasaulio sistemoje

1.3.1. Pakilimai ir nuosmukiai pasaulio sistemoje

Aukščiausią pakopą tarptautiniame kapitalizmo tinkle užima valstybės, plėtojančios ir industrijoje pritaikančios pažangiausias (aukštųjų technologijų pramonės) technologijas. Šis aspektas susijęs su dinamika pasaulio sistemoje. Jei iš kurios nors „branduolio“ šalies į „pusiau periferiją“ iškeliama industrija, ilgainiui su ja iškeliauja kapitalas, mokesčiai, kvalifikuota darbo jėga ir technologinis potencialas. Tokia „branduolio“ valstybė susiduria su ekonominės „periferizacijos“ pavojumi. Siekdamos to išvengti, „branduolio“ šalys vykdo aukštųjų tech- nologijų (high-tech) industrijos plėtrą ir siekia apsaugoti šią ūkio šaką nuo kitų

22 Chase-Dunn Ch., Global Formation: Structures of the World-Economy, Cambridge, MA: Basil Blackwell, 1989, p. 121–129, 213–214. 72 šalių konkurencijos, pvz., valstybės gali riboti strategiškai reikšmingų gamybos technologijų eksportą į užsienį, drausti užsienio investicijas į savo aukštųjų tech- nologijų gamybos sektorių arba imtis kitų protekcionistinių priemonių. Dinamiką pasaulio sistemoje taip pat gali lemti tarp „branduolio“ ša- lių kilęs konfliktas (pasaulinis karas), kuris sutrikdo galių pusiausvyrą, pvz., po karo viena iš „branduolio“ valstybių gali tapti pasaulio sistemos hegemonu, o kita šio statuso netekti. Christopherio Chase‘o-Dunn‘o teigimu, karinis konfliktas atlieka trejopą struktūruojančią funkciją. Pirma, karas kyla, kai viena iš „branduolio“ valstybių bando įsigalėti pasaulio sistemoje, o kitos siekia užkirsti tam kelią. Nors iki šiol nė vienai „branduolio“ valstybei nepavyko ab- soliučiai įsigalėti pasaulyje, po karo viena iš jų gali laikinai tapti pasaulio sistemos hegemonu. Antra, valstybės gali pasinaudoti karu, kad pagerintų savo padėtį tarptautiniame kapitalizmo tinkle. Po karo pasaulio sistemoje susiformuoja nauja tarpvalstybinė galios struktūra – iškyla nauji ekonominiai galios centrai, o senieji patiria nuosmukį. Trečia, karas perstruktūruoja „branduolio“ ir „periferijos“ ryšius. Per praėjusius kelis šimtmečius pasaulis išgyveno ne vieną konfliktą – nuo karų dėl įtakos kolonijose ar „klientinėse“ valstybėse iki nesutarimų dėl prekybos ir t. t. Tiesa, Chase‘as-Dunn‘as priduria, kad šiuo metu karas tarp „branduolio“ šalių mažai tikėtinas. Konfliktus tarp „branduolio“ valstybių eliminuoja aktyvi šių šalių ekonominė ekspansija į „periferiją“23. Dinamika („branduolyje“) priklauso nuo to, kokią geografinę erdvę tam tikru laikotarpiu apima tarptautinis kapitalizmo tinklas. Taip pat svarbu yra tai, ar kylančios naujosios ekonominės galios gali laisvai naudotis senųjų kapitalo ištekliais bei gamybos technologijomis. Pavyzdžiui, Wallersteinas pažymi, jog JAV ir Vokietijos santykinės ekonominės galios augimas pasaulio sistemoje būtų daug lėtesnis, jei ne XIX–XX a. sparčiai vykęs kolonizacijos procesas ir tai, kad minėtos valstybės galėjo laisvai naudotis Didžiosios Britanijos kapitalu bei turėjo prieigą prie britų išvystytų gamybos technologijų24. „Pusiau periferijai“ priklausančios valstybės gali nusmukti į „periferijos“ zoną, jei bus pernelyg smarkiai išnaudojamos „branduolio“ šalių. Tačiau jos gali pakilti į aukštesnį lygmenį, jei perima iš „branduolio“ šalių tam tikrą industrinę gamybą, apsaugo ją nuo „branduolio“ produkcijos importo konkurencijos ir išplėtoja į pažangesnę. Tam, kad ši strategija duotų rezultatų, „pusiau periferijos“ šalys turi įgyti kuo įmanoma didesnį savarankiškumą nuo „branduolio“ valstybių25.

23 Ibid., 1989, p. 159–161, 243–245. 24 Shannon Th., 1996, p. 148. 25 Wallerstein I., 1979, p. 70–71. 73 Aiškindami, kaip daliai „pusiau periferijos“ šalių, pvz., Taivanui ir Pietų Korėjai, pavyko tapti ekonomiškai savarankiškomis, pasaulio sistemos perspektyvos atstovai išskyrė dvi – išorines (tarptautines) ir vidaus – aplinkybes. Pirmuoju atveju svarbi geopolitinė padėtis, susiklosčiusi tam tikru istorijos laikotarpiu. Pavyzdžiui, siekdamos neleisti plisti komunizmui, JAV po Antrojo pasaulinio karo dėjo pastangas industrializuoti Pietų Korėją ir Taivaną. Šioms Pietryčių Azijos regiono valstybėms ne tik buvo leista vykdyti savarankišką ekonominę politiką, bet ir sudarytos išskirtinės sąlygos realizuoti savo pro- dukciją JAV rinkoje26. Vertindamas vidaus aplinkybes, Wallersteinas pažymi, kad istoriškai sėkmingiau ekonomiškai vystėsi tos „pusiau-periferijos“ šalys, kuriose ilgainiui įsivyravo industrinis kapitalas, išstūmęs į eksportą orientuotas („perife- rines“) ūkio šakas (pvz., žemės ūkio, išteklių gavybos ir t. t.). Pažymima, kad pramoninio sektoriaus atstovų dominuojamos valstybės linkusios aktyviau ginti savo rinkas (pvz., iš „branduolio“ valstybių jos importuoja tik tiek tech- nologijų ar įrangos, kiek reikia industrializacijai vykdyti, o prabangos prekių importas yra ribojamas). Taip pat jos išveža mažiau žemės ūkio produkcijos ir kitų išteklių į „branduolį“, todėl gali nukreipti juos į vidaus rinką bei taip užtikrinti santykinai žemas maisto produktų bei kitų išteklių kainas. Tai, Wallersteino teigimu, suteikia papildomą impulsą pramonės plėtrai. Pagaliau industrinio kapitalo dominuojamose valstybėse žemės ūkiui taikomi didesni mokesčiai, o gautos įplaukos panaudojamos tolesnei industrializacijai ir naujų technologijų vystymui bei taikymui gamyboje.

1.3.2. Hegemono ciklas

Tarptautinių santykių ir kitose disciplinose nėra bendro požiūrio, kaip konceptualizuoti hegemoną27. Remiantis Wallersteinu, pasaulio sistemos hegemonu laikoma stipriausia „branduolio“ valstybė, kurios pramonės, prekybos ir finansų kompanijos dominuoja globaliai28. Pramoninis pranašumas reiškia, kad valstybės hegemonės industrija pagamina didžiąją dalį technologiškai pažangiausios produkcijos, kurią pa-

26 Chirot Daniel, Social Change in the Modern Era, New York: Harcourt Brace Jovanovich, 1986, p. 124–126. 27 Known R., 2011, p. 594–595. 28 Wallerstein I., „World-System Analysis: Theoretical and Interpretative Issues“, inWorld-System Analysis: Theory and Methodology, (red. Hopkins T., Wallerstein I., Bach R., Chase-Dunn Ch. ir Mukherjee R.), Beverly Hills, CA: Sage, 1982, pp. 91–103, p. 62. 74 saulinėse rinkose šalis gali realizuoti palankiausiomis kainomis. Dominavi- mas prekyboje reiškia, kad valstybė hegemonė kontroliuoja „branduolio“ šalių tarptautinę prekybą, t. y. jos transporto ir prekybos kompanijos (pvz., laivybos, komercinio draudimo arba didmeninės prekybos) užima didžiąją dalį pasauli- nės rinkos. Pagaliau vyravimas globaliame finansų sektoriuje reiškia, kad šalies hegemonės sukauptas kapitalas yra pagrindinis tarptautinių investicijų šaltinis ir ji yra didžiausia finansinių paslaugų teikėja pasaulio šalims.Š alies hegemo- nės finansų institucijos kontroliuoja tarptautinį kreditavimą, nustato pasaulines palūkanų normas ir valiutų kursus, jos nacionalinė valiuta yra rezervinė, naudojama tarptautiniuose prekybos sandoriuose bei atliekant pasaulines finansines operacijas. Remiantis Wallersteinu, nuo XVII a. hegemonų kriterijus atitiko trys valstybės: Nyderlandai (1620–1650, 1672 m.), Didžioji Britanija (1815–1850, 1873 m.) ir JAV (1945–1967 m.)29. Tiesa, pastaruoju metu tarp pasaulio sistemos perspektyvos atstovų vyksta diskusija, ar ankstesni hegemonai (Nyderlandai ir Didžioji Britanija) prilygo JAV? Taip pat yra teigiančių, kad ir daugiau valstybių (pvz., Portugalija) praeityje atitiko hegemono statusą30. Pagaliau ginčijamasi dėl to, ar santykinė JAV ekonominė galia iš tiesų mąžta?31 Vis dėlto yra kriterijų, dėl kurių sutariama. Vienas jų – „branduolio“ šalis, pasiekusi hegemoniją, šį statusą išlaiko santykinai trumpą laiką. Laikotarpį nuo valstybės tapsmo hegemonu iki nuosmukio pasaulio sistemos paradigmos atstovai vadina „hegemono ciklu“. Wallersteinas šį ciklą dar suskirsto į keturis etapus: pirmasis – „pakilimo“ (ascending hegemony); antrasis – „pergalės“ (hegemonic victory); trečiasis – „brandos“ (hegemonic maturi- ty); ketvirtasis – „nuosmukio“ (hegemonic decline)32. Pirmajame etape senasis hegemonas praranda ekonominį ir karinį pranašumą, o likusios „branduolio“ valstybės pradeda varžytis tarpusavyje, kuri iš jų pakeis senąjį hegemoną. (Šio etapo pabaigoje gali kilti karas tarp „branduolio“ valstybių.) Antrajame etape viena iš „branduolio“ valstybių įgyja ekonominį ir karinį pranašumą bei tampa naujuoju hegemonu. Trečiajame etape naujasis hegemonas įgyja absoliučią arba „pilną“ (full) hegemoniją. Ketvirtajame etape hegemono ekonominė ir karinė galia mąžta ir jis pamažu praranda dominuojančią poziciją tarp kitų „branduolio“ šalių. Galingiausios pasaulio valstybės vėl varžosi tarpusavyje, kuri iš jų pakeis senąjį hegemoną33.

29 Ibid. 30 Known R., 2011, p. 593–602. 31 Pvz., Wohlforth William C., „The Stability of a Unipolar World“,International Security 24 (1), 1999, p. 5–41. 32 Shannon Th., 1996, p. 137. 33 Ibid. 75 Wallersteino teigimu, šalis, siekianti tapti hegemonu, turi atitikti tam tikrus kriterijus. Pirma, ji privalo pasinaudoti naujomis ekonominėmis galimybėmis, kurių atsiradimui prielaidas sudaro palanki geografinė padėtis, išteklių prieina- mumas, efektyvus ekonominės veiklos organizavimas ir politinė strategija, kurios pagrindinis elementas – valstybės ir nacionalinių kapitalistų klasės konsensusas. (Konsensusas reiškia, kad tiek valstybė, tiek kapitalistų klasė turi norėti siekti hegemonijos.) Antra, potencialus pasaulio sistemos hegemonas privalo būti stiprus (powerfull), kitaip šaliai nepavyks įveikti vidaus ir išorės pasipriešinimo34. Tiesa, Wallersteinas akcentuoja, kad stipri valstybė nereiškia, jog ji yra militarizuota, centralizuota arba turi pajėgų ir autonomišką biurokratinį aparatą. Svarbiausia, kad tarp valstybinio aparato ir nacionalinių kapitalistų klasės atstovų egzistuotų stiprus aljansas35. Nuosmukio fazėje hegemonas iš pradžių praranda industrinį pranašumą, tuomet užleidžia dominuojančias pozicijas pasaulio prekybos ir galiausiai finansų srityse. Galima išskirti kelias priežastis, kodėl valstybė, tapusi pasaulinės kapitalis- tinės ekonomikos hegemonu, neišvengiamai patiria nuosmukį. Pirma, hegemonas neišlaiko pažangiausių industrinės gamybos technologijų, kurios leido jam pasiekti hegemoniją, monopolio. Šias technologijas perima arba „nukopijuoja“ kitos „branduolio“ arba „pusiau periferijos“ valstybės. Viena iš priežasčių, kodėl taip nutinka, yra pramoninės gamybos iškėlimas. Antra, hegemonas ir toliau investuoja į senąsias industrinės gamybos technologijas, nepaisant to, kad šios akumuliuoja vis mažiau kapitalo. Ilgainiui hegemonas pristinga finansinių išteklių, todėl jam darosi vis sunkiau investuoti į pažangesnių technologijų kūrimą bei jų diegimą pramonės sektoriuje. Tai lemia, kad kitos valstybės sėkmingiau pasirodo vystydamos pažangesnes ekonomines veiklas. Trečia, hegemonui pasiekus „brandą“, jo įmonės nebesusiduria su konkurencija, todėl nepatiria spaudimo mažinti produkcijos kainų. Be to, jos didina atlyginimus savo darbuotojams, kol hegemono gaminama produkcija praranda konkurencingumą tarptautinėse rinkose. Ketvirta, hegemonas išlaiko didžiausią pasaulyje kariuomenę ir „klientinių“ valstybių tinklą, o tai sekina jo ekonomiką36. Hegemono ekonominės ir karinės galios mažėjimas nuslopina įtaką tarptautiniuose santykiuose. Šaliai hegemonei darosi vis sunkiau paveikti tarptautinę politiką tokiu būdu, jog ši atitiktų jo pramonės, prekybos ir finansinių institucijų interesus. Maty- damos, kad hegemonas silpsta, kitos „branduolio“ ir „pusiau periferijos“ valstybės pradeda aktyviau ginti savo vidaus rinkas, priešintis egzistuojantiems prekybos ir finansiniams susitarimams, plėsti įtaką „periferijoje“ ir t. t.37

34 Wallerstein I., 1982, p. 62–64. 35 Ibid. 36 Shannon Th., 1996, p. 140. 37 Wallerstein I., 1982, p. 62–64. 76 Chase‘as-Dunn‘as priduria, jog smunkančio hegemono kapitalistai gali nukreipti investicijas į kitas „branduolio“ arba „pusiau periferijos“ valstybes, kur aku- muliuojami pelnai yra didesni. Be to, jei didžioji dalis hegemono kapitalistų pelno- si iš investicijų užsienyje, ilgainiui tampa vis sunkiau pasiekti politinį kompromisą dėl tam tikrų politinių priemonių (pvz., protekcionizmo), kurios sudarytų prielaidas sumažinti importuojamos produkcijos konkurenciją. Tarkime, hegemono finansinio sektoriaus atstovai gali būti suinteresuoti laisvos prekybos susitarimais ir juos remti, nors šie smukdo vietinę industriją. Net jei hegemono kapitalistai nenukreipia didžiosios dalies savo investicijų į užsienio šalis, jie, pasinaudodami valstybės parama, gali toliau pelnytis iš senųjų technologijų taikymo industrijoje ir neinvestuoti į naujų technologijų kūrimą bei taikymą arba imtis įvairių spekuliaci- nių investicijų nekilnojamojo turto, finansų ar kituose sektoriuose38.

2. JAV padėtis pasaulio sistemoje ir jos dinamika

Apžvelgus pasaulio sistemos paradigmą, reikia parodyti, kaip ji „paaiški- na“ JAV prezidento Trumpo administracijos vykdomą protekcionistinę tarptauti- nę ekonominę politiką. Iš pradžių straipsnyje bus apžvelgta JAV padėtis pasaulio sistemoje ir jos dinamika, tuomet – nagrinėjamas Kinijos santykinės ekonominės galios augimo poveikis galių pusiausvyrai pasaulio sistemoje ir JAV padėčiai bei bandoma paaiškinti Trumpo administracijos tarptautinės ekonominės politikos kryptį, įvertinant jos poveikį transatlantinei bendruomenei ir Lietuvai.

2.1. JAV – pasaulio sistemos hegemonas

XX amžiuje Europoje kilę du pasauliniai karai užbaigė Senojo žemyno valstybių dominavimą pasaulio sistemoje. Jų vietą užėmė nauja ekonominė galia – JAV. Daugiau nei pusę amžiaus amerikiečių gamintojai dominavo pasaulyje. Aukštos pridėtinės vertės pramoninės produkcijos gamyba ir konkurencijos nebuvimas leido JAV ne tik įsitvirtinti pasaulio sistemos viršuje (tarp „branduolio“ šalių), bet ir įsivyrauti – tapti hegemonu. Po Sovietų Sąjungos žlugimo pasaulyje neliko ir valstybės, kuri karine galia prilygtų Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Taigi šiuo metu JAV pagrįstai vadinamos vieninteliu pasaulio hegemonu. JAV yra ekonomiškai pajėgiausia pasaulio valstybė. Remiantis Pasaulio banko duomenimis, 2017 m. šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) siekė 19,39

38 Chase-Dunn Ch., 1989, p. 176–178. 77 trln. JAV dolerių, o tai sudarė 19,3 proc. viso pasaulio BVP39. Antrąją vietą pagal ekonominį pajėgumą pasaulyje užimančios Kinijos BVP 2017 m. siekė 12,23 trln. dolerių, tai yra 15,4 proc. pasaulio BVP40. Nors industrijos dalis JAV ekonomikoje per pastaruosius kelis dešimtmečius sumenko, šalis tebėra viena didžiausių pramoninės produkcijos gamintojų pasaulyje. JAV pramonės sektoriaus našumas 2018 m. siekė 2,3 trln. dolerių ir pagal šį rodiklį JAV pranoko tik Kinija41. Amerikiečių kompanijos, tarp jų „Boeing“, „Microsoft“, IBM, „Exxon Mobil“, „Intel“, „Ford“ „General Motors“, „Microsoft“, „Time Warner“ ir t. t., yra gerai žinomos visame pasaulyje, o jų gaminama produkcija – aukščiausios pridėtinės vertės. Amerikiečių gamintojai dominuoja aviacijos, automobilių gamybos, energetikos, kompiuterinių ir informacinių technologijų, mikroelektronikos, biomedi- cinos ir daugelyje kitų aukštųjų technologijų industrijos sektorių. JAV priklauso didžioji dalis pasaulyje veikiančių privačių finansų organizacijų. Iš 500 didžiųjų pasaulio bankų 25 proc. yra amerikietiškojo kapitalo. Didžiausiame šalies mieste Niujorke yra įsikūrusi didžiausia pasaulio vertybinių popierių birža (Volstrytas), dėl to šis miestas vadinamas pasaulio finansų sostine. Nacionalinė JAV valiuta doleris yra tarptautinio atsiskaitymo mokėjimo priemonė (rezervinė valiuta). Pagaliau JAV turi didelę įtaką svar- biausioms tarptautinėms finansų ir prekybos organizacijoms: Tarptautiniam valiutos fondui, Pasaulio bankui ir Pasaulio prekybos organizacijai. Mokslines ir technologines naujoves amerikiečiai greitai pritaiko kariniams ir ekonominiams tikslams. Valstybės pažangai reikšmingą įtaką daro mokslinių tyrimų skatinimas bei išradimų diegimas industrijoje. JAV veikia vienais iš geriausių pasaulyje laikomų universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų bei mokslo centrų, pritraukiančių pačius gabiausius pasaulio mokslininkus. Amerikos technologijų centru vadinamas Silicio slėnis (Silicon valey) yra ir viso pasaulio aukštųjų technologijų centras. Kasmet moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) JAV vyriausybė skiria po 2,7 proc., skaičiuojant nuo BVP. Tai – pirmas rezultatas pasaulyje. Amerikiečių mokslininkai pirmauja pagal publikacijas aukščiausią cituojamumo reitingą pasaulyje turinčiuose tarptautiniuose mokslo žurnaluose. Šimtai tūkstančių studentų iš užsienio yra įgiję išsilavinimą JAV koledžuose ir universitetuose42.

39 GDP, World Bank data, (https://data.worldbank.org/indicator/NY.GDP.MKTP.CD?locations=US; žiūrėta 2019-03-26). 40 Ibid. 41 Gross Domestic Product by Industry, FRED economic data (https://fred.stlouisfed.org/graph/?graph_ id=376822&rn=2597; žiūrėta 2019-03-26). 42 Lopata Raimundas, Statkus Nortautas, „Imperijos, pasaulio tvarka ir mažosios valstybės“, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2005, p. 27–84, p. 53–54. 78 JAV turi didžiausią pasaulyje kariuomenę: „Karinė galia yra vienas iš pagrindinių veiksnių, užtikrinančių JAV hegemoninės valstybės statusą“43. Re- miantis Stokholmo tarptautinės taikos tyrimo instituto (SIPRI) duomenimis, 2017 m. pasaulio šalys karinėms reikmėms išleido 1739 mlrd. JAV dolerių, iš kurių 610 mlrd. išleido JAV. Amerikiečių karinės išlaidos siekė 3,1 proc., skaičiuojant nuo šalies BVP, ir sudarė apie 35 proc. viso pasaulio išlaidų bei 71,1 proc. NATO priklausančių šalių išlaidų44 (plg.: Kinijos, kuri skyrė karinėms išlaidoms 1,9 proc. BVP, karinis biudžetas 2017 m. siekė 228 mlrd. dolerių, o tai sudarė apie 13,1 proc. viso pasaulio išlaidų gynybai45). JAV turi vieną didžiausių pasaulyje branduolinių arsenalų, pažangias oro pajėgas ir laivyną, galinčius vykdyti misijas bet kuriame pasaulio vandenyne ar jūroje. Amerikiečiai turi galimybę preciziškai tiksliai atakuoti taikinius visame pasaulyje, gali per trumpą laiką dislokuoti karius bet kuriame pasaulio regione46 ir turi tokių karinių technologijų, kokių neturi nė viena kita pasaulio valstybė47. JAV teritorijoje veikia 6 tūkst. karinių bazių, dar daugiau nei 700 amerikiečių karinių bazių veikia iš viso 130-yje pasaulio šalių. JAV yra sukūrusios platų „klientinių“ valstybių tinklą: „Šiuo metu nuo JAV, t. y. valstybės patrono priklauso mažiausiai 60 pasaulio valstybių“48. JAV sąjungininkės yra labiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės, tarp jų – Šiaurės ir Vakarų Europos šalys, Taivanas, Japonija, Pietų Korėja, Izraelis ir t. t. Eko- nominiai, kariniai ir politiniai ryšiai saisto JAV su daugeliu pasaulio valstybių: nuo Europos, Lotynų Amerikos ir Vidurio Rytų iki Pietryčių Azijos, Okeani- jos ir Afrikos. Amerikiečiai siekia išlaikyti savo įtaką geostrateginiu požiūriu svarbiausiose pasaulio šalyse, įsikūrusiose ties svarbiausiomis globalios prekybos ir komunikacijų kryžkelėmis bei kontroliuojančiose pagrindines žaliavas. „Klientinių“ valstybių tinklui palaikyti ir plėsti JAV pasitelkia platų ambasadų tinklą ir ginkluotųjų pajėgų regionines vadavietes“49.

43 Ibid., p. 53, op. cit. 44 Tian Nan, Fleurant Aude, Kuimova Alexandra, Wezeman Pieter D., Wezeman Siemon T., „Trends in world military expenditure, 2017“, Report of the Stockholm International Peace Research Institute, 2018. (https://www.sipri.org/publications/2018/sipri-fact-sheets/trends-world-military-expenditure-2017; žiūrėta 2019-03-26). 45 Ibid. 46 Urbelis V., Lietuvos vieta JAV Didžiojoje strategijoje, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2005, p. 46. 47 Lopata R., Statkus N., 2006, p. 53. 48 Ibid., p. 64, op cit. 49 Ibid. 79 2.2. Santykinės galios pokyčiai pasaulio sistemoje ir jų poveikis JAV

Hegemonas praranda dominuojančią poziciją pasaulio sistemoje, kai kitos „branduolio“ ir „pusiau periferijos“ valstybės perima iš jo pramoninės gamybos technologijas, kurios anksčiau sudarė prielaidas įtvirtinti ekonominį pirmavimą (hegemoniją). Hegemoninės valstybės įsiveržia į priekį kurdamos dar pažangesnes technologijas, kurias panaudoja industrinėje gamyboje. XX a. antrojoje pusėje prasidėjęs pramonės iškėlimas į „periferiją“ ir „pusiau peri- feriją“ lėmė JAV nacionalinės industrijos nuosmukį ir santykinės ekonominės galios pasaulinėje ekonominėje sistemoje mažėjimą. Susiklostė prielaidos ekonominei JAV „periferizacijai“.

2.2.1. Pramoninės gamybos iškėlimas – JAV „periferizacijos“ prielaida

XX a. 7–8 deš. sandūroje JAV prezidento Richardo Nixono administracija pradėjo vykdyti vadinamąją „ping-pong“ diplomatiją su Kinija. Tai ne tik atvertė naują lapą diplomatiniuose santykiuose su didžiausia Azijos valstybe, bet ir atvėrė kinų gamintojams duris į milžinišką JAV rinką, kuri užtikrino jiems tvirtos užsienio valiutos, būtinos agrarinio ir pramonės sektorių plėtotei, šaltinį. Dėl pigios darbo jėgos ir galimybės laisvai realizuoti produkciją JAV rinkoje, Kinijos pramonės sektorius pastaruosius kelis dešimtmečius demonstravo įspūdingus plėtros tempus. Šalies industrializaciją pagyvino ir užsienio šalių, tarp jų JAV, investicijos. Siekdami sumažinti gamybos kaštus ir tokiu būdu akumuliuoti viršpelnius, vis daugiau amerikiečių pramonininkų perkėlė pramonę į Kiniją ir kitas „periferijos“ arba „pusiau periferijos“ valstybes, kuriose darbo jėgos apmokestinimas mažesnis. Ilgainiui importuojama industri- nė produkcija padėjo išstumti iš rinkos brangesnes amerikietiškas prekes, dėl to JAV pramonės sektorius patyrė sukrėtimą. Remiantis statistika, nuo XX a. 7 deš. pramonės dalis JAV ekonomikoje nuosekliai mažėjo. 1965 m. JAV industrija sudarė 53 proc. JAV ūkio, 1988 m. – 39 proc., o 2004 m. – tik 9 proc50. Sumažėjo ir amerikiečių, dirbančių pramo- ninės gamybos sektoriuje, skaičius: nuo 24 proc. (1960 m.), skaičiuojant nuo

50 Morley Robert, „The Death of American Manufacturing“, The Philadelphia Trumpet, 2006 (https://www.thetrumpet.com/2061-the-death-of-american-manufacturing; žiūrėta 2019-04-13). 80 visos darbo jėgos JAV, iki 8 proc. (2016 m.)51. Ekonomistų teigimu, netrūksta empirinių duomenų, įrodančių, kad didžiausius nuostolius patyrė būtent tos JAV ūkio šakos, kurios tiesiogiai susidūrė su pigios produkcijos importo kon- kurencija52. Vadinamosios „poindustrinės visuomenės“ koncepcijos šalininkai tvirtina, kad darbo vietų praradimus pramonėje kompensuoja paslaugų sektorius. Vis dėlto ne visi specialistai yra linkę sutikti su šiomis išvadomis. Pasak jų, paslaugos nesukuria tokios pat pridėtinės vertės, kokią generuoja aukštųjų tech- nologijų industrija53. Šį teiginį iliustruoja sudėtinga socioekonominė padėtis JAV „Rūdžių juostos“ (Rust Belt) regione, kur tūkstančiai darbus praradusių amerikiečių nesugeba rasti alternatyvaus užsiėmimo arba yra priversti dirbti prasčiau apmokamą darbą paslaugų sektoriuje. JAV Šiaurės-Vidurio valstijos, t. y. Niujorkas, Pensilvanija, Vakarų Vir- džinija, Ohajas, Mičiganas, Ilinojus, Ajova, Viskonsinas kadaise buvo vadinamos JAV pramonės stuburu arba „Fabrikų juosta“ (Factory Belt). XX a. 7 deš. didžiausias Mičigano valstijos miestas Detroitas – JAV automobilių gamybos sostinė – pagal pajamas vienam gyventojui buvo turtingiausias Amerikos miestas. Tačiau 2013 m. Detroitas buvo priverstas skelbti bankrotą, nes nesu- gebėjo kreditoriams grąžinti 18,5 mlrd. JAV dolerių skolos54. Pagrindinė De- troito ir kitų į jį panašių JAV miestų problema – drastiškas darbo vietų pramo- ninės gamybos sektoriuje sumažėjimas. Skaičiuojama, kad vien Mičigane per 2000–2011 m. laikotarpį pramonės sektoriuje neliko apie 48 proc. darbo vietų. Kitose „Rūdžių juostos“ dalyse padėtis dar sudėtingesnė: darbo vietų praradi- mai industriniame sektoriuje ten svyruoja nuo 50 iki 60 proc. Kornelio ir Masačiusetso-Amhersto universitetų ekonomistai yra su- skaičiavę, kad vien Indija gali būti „kalta“ dėl maždaug 700 tūkst. darbo vietų JAV praradimo, tarp jų – gerai apmokamų pramoninės gamybos sektoriuje. Jei remsimės JAV Ekonominės politikos instituto (EPI) skaičiavimais, prekybos deficitas su Kinija nuo 2001 m., kai ši šalis tapo Pasaulio prekybos organizaci-

51 Long Heather, „U.S. has lost 5 million manufacturing jobs since 2000“, CNN, 2016-03-29 (https://money. cnn.com/2016/03/29/news/economy/us-manufacturing-jobs/; žiūrėta 2019-04-13). 52 Notten Thomas, „Trumpo tarifai – ką iš tiesų jie reiškia“, Versli Lietuva, 2018-04-06 (https://enterprise- lithuania.com/naujienos/trumpo-tarifai-ka-tiesu-jie-reiskia/; žiūrėta 2019-04-13). 53 Guilford Gwynn, „The epic mistake about manufacturing that’s cost Americans millions of jobs“, Quartz, 2018-05-03 (https://qz.com/1269172/the-epic-mistake-about-manufacturing-thats-cost-americans-millions-of-jobs/; žiūrėta 2019-04-13). 54 „Billions in Debt, Detroit Tumbles Into Insolvency“, The New York Times,2013 -07-13 (https://www. nytimes.com/2013/07/19/us/detroit-files-for-bankruptcy.html?pagewanted=all&_r=0; žiūrėta 2019-04-13). 81 jos nare, iki 2011 m. atsiėjo JAV dar maždaug 2,7 mln. prarastų darbo vietų55. Ne mažiau nuostolių atnešė NAFTA susitarimas. EPI teigimu, NAFTA prisi- dėjo prie 682 tūkst. darbo vietų JAV praradimo, iš kurių 61 proc. (415 tūkst.) buvo gerai apmokamos darbo vietos pramonės sektoriuje56. Pramonės sektoriaus nuosmukis ne tik prisidėjo prie gyvenimo lygio JAV smukimo, bet ir padidino šalies prekybos deficitą, kuris šiuo metu yra didžiausias pasaulyje. Vien su didžiausia prekybos partnere Kinija JAV deficitas 2017 m. siekė 375 mlrd. JAV dolerių. Tai yra beveik trigubai daugiau nei visas Amerikos eksportas į Kiniją ir beveik pusė viso JAV prekybos deficito57. Ekonomistai įspėja, kad ilgainiui JAV bus vis sunkiau padengti šį įsiskolinimą, kadangi šalies pramonė nebepagamins pakankamai produkcijos, kurią būtų galima realizuoti pasaulinėse rinkose. Tai gali sąlygoti tolesnį gyvenimo lygio rodiklių kritimą JAV. Dar svarbiau, kad pramoninės gamybos iškėlimas sudaro prielaidas ekonominei „periferizacijai“. Iškeliant pramoninę gamybą į užsienio šalis kartu su ja iškeliauja dalis kapitalo, mokesčių, darbo jėgos ir technologinio potencialo. Be to, valstybei arba valstybėms, į kurias perkeliama pramoninė gamyba, nereikia iš naujo investuoti į technologijų kūrimą, nes jos jau sukurtos, todėl jos gali sutelkti išteklius ir dėmesį į šių technologijų plėtojimą arba dar pažanges- nių technologijų, kurios pakeistų esančias, kūrimą bei pritaikymą industrijoje.

2.2.2. Kinijos ekonominės-technologinės galios augimas ir poveikis JAV

Pramoninės gamybos iškėlimas ne tik sudarė prielaidas ekonominei JAV „periferizacijai“, bet ir davė postūmį Kinijos „branduolizacijai“ – ekono- minių ir technologinių pajėgumų augimui, vis labiau veikiančiam santykinę galių pusiausvyrą pasaulio sistemoje. Nors pagal daugelį santykinės galios rodiklių JAV yra pajėgiausia pasaulio valstybė, santykinės ekonominės galios pusiausvyra pasaulio sistemoje keičiasi. Jei pasibaigus Šaltajam karui Kinijos ekonomika sudarė apie 3,8 proc.

55 „The growing trade deficit with China has led to a loss of 3.4 million U.S. jobs between 2001 and 2017“, Economic Policy Institute, 2018-10-23 (https://www.epi.org/press/the-growing-trade-deficit-with-china- has-led-to-a-loss-of-3-4-million-u-s-jobs-between-2001-and-2017/; žiūrėta 2019-04-13). 56 Scott Robert E., „NAFTA’s Legacy: Growing U.S. Trade Deficits Cost 682,900 Jobs“, Economic Policy Institute, 2013-12-17 (https://www.epi.org/publication/nafta-legacy-growing-us-trade-deficits-cost- 682900-jobs/; žiūrėta 2019-04-13). 57 Palumbo Daniele, „Charting the US-China trade battle“, BBC, 2018-07-06 (https://www.bbc.com/news/ business-44728166; žiūrėta 2019-04-13). 82 viso pasaulio BVP, o JAV – 25 proc., tai šiuo metu šis santykis yra 15,4 proc. versus 19,3 proc. pasaulinės BVP dalies. Kinija ne tik vejasi JAV ekonomiš- kai, bet ir sparčiai didina savąjį technologinį potencialą, formuoja „klientinių“ valstybių tinklą, siekia įgyti prieigą prie strateginių žaliavų ir rinkų, stiprina karinius pajėgumus ir t. t. 2015 m. Kinijos vyriausybė paskelbė dešimtmečio ekonominio vystymosi planą „Pagaminta Kinijoje 2025“. Remiantis juo, per dešimtmetį Kinija sieks tapti pirmaujančia valstybe, kurdama naujos kartos informacines ir bio- medicinos technologijas, robotus, kosminius erdvėlaivius, aukštųjų technolo- gijų laivus, greitaeigius geležinkelius, žemės ūkio mašinas, naujos kartos medicinos prietaisus ir kitą produkciją58. Tam, kad šie tikslai būtų pasiekti, būtina kryptinga, nuosekli ir gerai finansuojama mokslo politika. Remiantis statistika, 1990–2000 m. laikotarpiu Kinija MTEP kasmet skirdavo po 1 proc., skaičiuojant nuo BVP, o nuo 2000 m. ši suma padvigu- bėjo ir šiuo metu viršija 2 proc. BVP59. 2016 m. Kinija MTEP išleido iš viso 370 mlrd. JAV dolerių, o tai sudarė 21 proc. pasaulinių išlaidų MTEP. Pagal šį rodiklį kinai atsiliko tik nuo amerikiečių, kurių išlaidos MTEP 2016 m. siekė 476,5 mlrd. JAV dolerių ir sudarė kiek daugiau nei 25 proc. pasaulinių išlaidų MTEP60. Visgi reikia atkreipti dėmesį, kad santykinė JAV pasaulinio MTEP finansavimo dalis mažėja – jei prieš kelerius metus amerikiečių išlaidos MTEP sudarė 33 proc., skaičiuojant nuo viso pasaulio valstybių išlaidų MTEP, tai 2016 m. – 26,4 proc.61 Kinija pagal šį rodiklį sparčiai vejasi JAV – 2012 m. kinų išlaidos MTEP siekė 34 proc., skaičiuojant nuo JAV išlaidų, o 2016 m. atitiko 80 proc. amerikiečių išlaidų. Kinijos vyriausybė yra įsipareigojusi nuo 2020 m. MTEP skirti po 2,5 proc. BVP62. Ekspertų teigimu, jei šių įsipareigojimų bus laikomasi, jau po keleto metų didžiausia Azijos valstybė aplenks JAV pagal išlaidas MTEP. Aptariant kinų mokslininkų pasiekimus 1993–2003 m., Kinija tuomet užėmė šeštąją vietą pasaulyje pagal mokslinę produkciją. Šiuo laikotarpiu tyrė-

58 „Factbox: Made in China 2025: Beijing‘s big ambitions from robots to chips“, Reuters, 2018-04-20 (https://www.reuters.com/article/us-usa-trade-china-policy-factbox/factbox-made-in-china-2025-bei- jings-big-ambitions-from-robots-to-chips-idUSKBN1HR1DK; žiūrėta 2019-04-09). 59 Research and development expenditure, World Bank data (https://data.worldbank.org/indicator/ GB.XPD.RSDV.GD.ZS?locations=CN; žiūrėta 2019-03-16). 60 „Innovators wanted: these countries spend the most on R&D“, Weforum.org, 2018-12-18 (https://www. weforum.org/agenda/2018/12/how-much-countries-spend-on-r-d/; žiūrėta 2019-03-15). 61 Simon Denis, „How China Is Catching Up To A U.S. Science & Tech Sector Uncertain Of Its Future“, Forbes, 2017-10-04 (https://www.forbes.com/sites/outofasia/2017/10/04/how-china-is-quickly-catching-up- to-an-american-science-technology-sector-uncertain-of-its-future/#1ad6ceb56915; žiūrėta 2019-03-16). 62 Schrock John Richard, „American science in decline as China’s rises“, Universityworldnews.com, 2018- 12-07 (https://www.universityworldnews.com/post.php?story=20181207064734679; žiūrėta 2019-03-16). 83 jų iš Kinijos paskelbti moksliniai straipsniai sudarė 4,4 proc., skaičiuojant nuo visų pasaulyje paskelbtų publikacijų. Nuo 2004 iki 2008 m. mokslinių straips- nių skaičius iš Kinijos išaugo iki 10,2 proc. (skaičiuojant nuo viso pasaulio publikacijų) ir pagal šį rodiklį šalis aplenkė Japoniją bei užėmė antrąją vietą pasaulyje po JAV. 2016 m., remiantis JAV Nacionalinio mokslų fondo (NMF) duomenimis, tiksliųjų mokslų ir inžinerijos publikacijų iš Kinijos skaičius pir- mąsyk viršijo publikacijas iš JAV (426 versus 409 tūkst.)63. Kita vertus, pagal visų mokslo krypčių publikacijų skaičių Kinija atsilieka nuo JAV 26,4 versus 18,6 proc. (skaičiuojant nuo visų pasaulio publikacijų). Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacija pažymi, kad kasmet iš Kinijos daugėja paraiškų patentams gauti. Nepaisant to, pažymima, kad tech- nologijų perkėlimo į gamybą lygis tebėra santykinai menkas. Pabrėžiama ir tai, kad tik nedidelė dalis kinų mokslininkų straipsnių pakliūva į prestižinius pasaulio mokslo leidinius. Nepaisant to, kinų tyrėjų cituojamumo rodikliai kasmet gerėja – NMF duomenys rodo, jog 2012–2016 m. mokslinių publikacijų iš Kinijos skaičius geriausiuose pasaulio mokslo žurnaluose išaugo nuo 24 iki 40 proc., skaičiuo- jant nuo JAV tyrėjų paskelbtų straipsnių. Fondas prognozuoja, jog iki 2025 m. Kinijos mokslininkai gali aplenkti amerikiečius pagal publikacijas aukščiau- sią reitingą turinčiuose tarptautiniuose mokslo žurnaluose, tarp jų „Science“, „Nature“ ir kituose64. MTEP Kinijoje daugiausiai finansuoja valstybė, nors prie to prisideda ir privatus sektorius. Daugiausiai dėmesio skiriama tiksliesiems, gamtos ir technologijų mokslams (STEM). Šiuo metu Kinijoje STEM baigia daugiau stu- dentų nei bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje. Daug investuojama į naujas laboratorijas, mokslo centrus, technologijų parkus ir t. t. Skaičiuojama, kad šiuo metu Kinijoje veikia 17 nacionalinių aukštųjų technologijų parkų ir 146 regioniniai parkai. Vien į dirbtinio intelekto (angl. Artificial Intelligence, AI) technologijų parką, vystomą netoli sostinės Pekino, kur, kaip teigiama, bus įgyvendinami projektai, susiję su AI ir debesų kompiuterija, Kinijos valdžia planuoja investuoti 13,8 mlrd. juanių (2,1 mlrd. JAV dolerių). Kinijoje veiklą vykdo apie 5 tūkst. aukštųjų technologijų inkubatorių, kurie teikia finansavimą ir konsultacijas „startuoliams“ (startup). Didžiausias tokio pobūdžio inkubatorius yra Džonguancuno mokslo bazė, vadinama Ki- nijos „Silicio“ slėniu. Bazė turi beveik 40 universitetų, daugiau nei 200 nacio-

63 Showstack Randy, „China May Soon Surpass the United States in R&D Funding“, Eos.org, 2018-01-20 (https://eos.org/articles/china-may-soon-surpass-the-united-states-in-rd-funding; žiūrėta 2019-03-16). 64 Ibid. 84 nalinių mokslo institucijų ir 67 valstybines laboratorijas. Džonguancuno parke yra įkurta daugiau nei 20 tūkst. aukštųjų technologijų įmonių, tarp jų dešimt didžiausių pasaulio AI technologijas plėtojančių kompanijų, iš kurių dalis – JAV kapitalo (pvz., „Microsoft“, „Google“, „Intel“ ir t. t.)65. Kinijos vyriausybė ir privačios kompanijos kasmet investuoja milijardus JAV dolerių į užsienio šalių aukštųjų technologijų kompanijas. Nuo 2010 m. kinų investicijos į JAV aukštųjų technologijų sektorių kiekvienais metais viršydavo milijardą JAV dolerių, o 2014 m. pasiekė rekordinę 6 mlrd. ribą. Kiniją domina įvairiausios amerikiečių įmonės: nuo automobilių gamybos ir informacinių technologijų iki aviacijos, medicininių prietaisų gamybos ir t. t. Kinijos kapitalo įmonės vejasi konkurentes iš „branduolio“ valstybių, o kai kurias jau aplenkė. Pavyzdžiui, kinų mažmeninės prekybos milžinė „Ali- baba“ 2019 m. pranoko tokio pobūdžio JAV bendroves pagal prekybos apimtis (5,636 versus 5,529 trln. dolerių) ir tapo didžiausia pasaulyje. „Alibaba“ ir kitos kinų įmonės dominuoja ir globalioje mažmeninės prekybos internetu rinkoje, užimdamos 55,8 proc. pasaulinės rinkos. Prognozuojama, kad iki 2020 m. Kinijos įmonių dalis šioje rinkoje išaugs iki 63 proc., o JAV dalis nusmuks iki 15 proc66. Kinija dominuoja elektra varomų transporto priemonių rinkoje. Skai- čiuojama, kad 2018 m. šalyje buvo parduota daugiau elektromobilių ir hibri- dinių automobilių nei visose likusiose pasaulio šalyse kartu sudėjus (apie 1,3 mln.). Prognozuojama, kad 2019 m. Kinijoje bus parduota iš viso 1,6 mln. elektromobilių, o 2020 m. – 2 mln., iš kurių didžiąją dalį sudarys vietos gamin- tojų produkcija. (Plg., JAV 2018 m. buvo parduoti 361 tūkst. elektromobilių)67. Stiprias pozicijas pasaulinėse rinkose yra užsitikrinusios ne tik kinų elektromobilių gamintojos, tokios kaip „Nio“, „Xpeng“, „Geely“, BAIC ar BYD, tačiau ir baterijas gaminančios bendrovės. Kinų „Contemporary Amperex Technology Co. Limited“ (CATL) šiuo metu yra didžiausia pasaulyje ličio jonų baterijų, energijos kaupimo ir valdymo sistemų gamintoja pasaulyje, aprūpi- nanti baterijomis netgi didžiausius Vakarų Europos šalių automobilių gamin-

65 Büchenbacher Katrin, „How China’s economic reforms made way for Zhongguancun – China’s Silicon Valley – to become a transnational innovation hub“, Global Times, 2018-06-28 (http://www.globaltimes. cn/content/1108701.shtml; žiūrėta 2019-03-16). 66 Saiidi Uptin, „China will this year surpass the US in total retail sales for the first time: Forecast“, CNBC, 2019-01-24 (https://www.cnbc.com/2019/01/24/china-to-surpass-the-us-in-retail-sales-for-the-first-time- forecast.html; žiūrėta 2019-03-17). 67 Silverstein Ken, „China‘s Electric Vehicles Could Outrun Those In The U.S., Japan and Germany“, Forbes, 2019-01-13 (https://www.forbes.com/sites/kensilverstein/2019/02/13/chinas-electric-vehicles- could-outrun-those-in-the-u-s-japan-and-germany/#4ecfb3936b7a; žiūrėta 2019-03-17). 85 tojus (pvz., „Volkswagen“, BMW, „Daimler“ ir t. t.)68. Už CATL rikiuojasi Japo- nijos „Panasonic“, Kinijos BYD ir „OptimumNano Energy Co. Ltd.“ bei Pietų Korėjos „LG Chem Ltd.“69. Šiuo metu trys iš penkių didžiausių pasaulyje išmaniųjų telefonų ga- mintojų yra kiniško kapitalo. Pavyzdžiui, Kinijos telekomunikacijų milžinas „Huawei“ 2018 m. pardavė daugiau išmaniųjų telefonų už amerikiečių „Ap- ple“ ir užėmė 15,8 proc. pasaulinės rinkos, tuo metu „Apple“ dalis sudarė 12,1 proc. Pagal pardavimus „Huawei“ nusileido tik Pietų Korėjos bendrovei „Sam- sung Electronics“, užėmusiai 20 proc. globalios išmaniųjų telefonų rinkos70. Įspūdingus augimo tempus demonstruoja „Lenovo“ kompanija, gaminanti asmeninius kompiuterius. 2018 m. „Lenovo“, užimdama 22,5 proc. pasaulinės asmeninių kompiuterių rinkos dalies, tapo didžiausia pasaulyje šių įtaisų gamintoja ir pardavėja, aplenkdama amerikiečių „HP Inc.“71. Tiesa, yra ūkio sektorių, kur Kinija atsilieka nuo JAV ir kitų „branduolio“ valstybių. Vienas jų yra strategiškai svarbus puslaidininkių įtaisų, laikomų išmaniųjų telefonų, kompiuterių, robotų ir kitų sudėtingų įrenginių „smege- nimis“, konstravimo ir gamybos sektorius. Remiantis „World Semiconductor Trade Statistics“ duomenimis, puslaidininkių įtaisų rinka sparčiausiai auganti pasaulyje: 2017 m. buvo parduota puslaidininkių įtaisų už 412 mlrd. JAV do- lerių, o 2018 m. – už 450 mlrd. dolerių72. Nors Kinijos bendrovės (pvz., JCET, „Tianshui Huatian“ arba TFME ir kt.) yra stiprios gatavų lustų surinkimo srityje, 75–80 proc. jose pagamintų puslaidininkių nėra pačios aukščiausios klasės produktai. Šiandien pačius galingiausius lustus, skirtus išmaniesiems telefonams arba debesijos kompiuterinėms sistemoms, projektuoja ir gamina užsienio šalių kompanijos, tarp jų Pietų Korėjos „Samsung Electronics“, JAV „Qualcomm“, „Nvidia“, „Intel“, AMD, „Micron“, Taivano „Taiwan Semicon- ductor Manufacturing Company“ (TSMC) ir t. t. Kinijai aukščiausios klasės

68 Preisinger Irene, „German carmakers left reliant on others for battery cells“, Reuters, 2018-07-09 https://( www.reuters.com/article/us-germany-china-batteries/german-carmakers-left-reliant-on-others-for-battery-cells-idUSKBN1JZ0C0; žiūrėta 2019-03-17). 69 Spring Jake, „Power surge: Chinese electric car battery maker charges for global market“, Reuters, 2016- 12-26 (https://www.reuters.com/article/us-china-autos-batteries-idUSKBN14E0K1; žiūrėta 2019-03-17). 70 Scipioni Jade, „China’s Huawei surpasses Apple in smartphone sales“, FOX Business, 2018-08-01 (https:// www.foxbusiness.com/features/chinas-huawei-surpasses-apple-in-smartphone-sales; žiūrėta 2019-03-16). 71 „Gartner Says Worldwide PC Shipments Declined 4.3 Percent in 4Q18 and 1.3 Percent for the Year“, Gartner, 2019-01-10 (https://www.gartner.com/en/newsroom/press-releases/2019-01-10-gartner-says- worldwide-pc-shipments-declined-4-3-perc; žiūrėta 2019-03-16). 72 Knell Theresa, „Analysis of China semiconductor industry: Sales in 2019 are expected to lead global development“, MaschinenMarkt International, January 1, 2019 (https://www.maschinenmarkt.international/analysis-of-china-semiconductor-industry-sales-in-2019-are-expected-to-lead-global-development-a-789275/; žiūrėta 2019-03-13). 86 lustų gamybos segmente sekasi sunkiau. Dėl šios priežasties kinų gamintojai yra priversti didžiąją dalį aukščiausios klasės puslaidininkių įtaisų importuoti. Statistika rodo, jog 2016 m. Kinijos įmonės įsigijo puslaidininkių įtaisų už daugiau nei 160 mlrd. dolerių, o šalies gamintojai patenkino tik kiek daugiau nei trečdalį šios paklausos73. Kadangi lustai yra nepaprastai svarbūs aukštųjų technologijų vystymui, 2014 m. Kinijoje buvo įsteigtas Nacionalinis investicinis integrinių grandynų pramonės fondas, finansuojantis puslaidininkių pramonės MTEP. Vienas iš „Pagaminta Kinijoje 2025“ strategijoje iškeltų tikslų – reikšmingai padidinti vietinę lustų gamybą. Kinija tikisi, kad vietinės lustų gamybos pramonės pajamos, 2016 m. siekusios 65 mlrd. JAV dolerių, 2030 m. pasieks 305 mlrd. dole- rių ir vietiniai tiekėjai patenkins didžiąją dalį vidinės lustų paklausos. Per pastaruosius kelerius metus kinai išbandė įvairias taktikas, siekdami perimti puslaidininkių įtaisų gamybos žinias bei įgūdžius (know-how): nuo užsienio kompanijų įsigijimo, bendro kapitalo įmonių kūrimo iki dešimtis milijardų dolerių siekiančių investicijų. Vis dėlto puslaidininkių įtaisų rinkos analitikai pažymi, jog kol kas ši taktika nepateisino lūkesčių74. Tiesa, pripažįs- tama, jog Kinijos įmonės pamažu įgyja aukštesnės vertės lustų gamybos patirties. Pavyzdžiui, „Huawei“ valdoma „HiSilicon“ ir valstybinė įmonė „Tsinghua Unigroup“ pagal pajamas patenka į pasaulinį lustus projektuojančių įmonių dešimtuką. Ekspertų teigimu, „HiSilicon“ projektuojami lustai naujausiems „Huawei“ išmaniesiems mobiliesiems telefonams ne prastesni už tuos, kuriuos gali suprojektuoti Vakarų valstybių įmonės. Kinija aktyviai ieško dar pažangesnių technologijų. Pavyzdžiui, daug investuojama į kvantinę kompiuteriją. Kinijos mokslininkai jau padarė kai kuriuos svarbius atradimus kvantinės fizikos srityje. 2017 m. jie pradėjo eksploatuoti kvantinio ryšio palydovą „Mozi“, pirmąjį tokio tipo ryšių palydovą pasaulyje75, ir atliko svarbų bandymą, susijusį su kvantine teleportacija76. Tais pat metais paskelbta, kad į Hefėjaus mieste kuriamą didžiausią pasaulyje kvantinių tyri-

73 „Puslaidininkių pramonė ir globalizacijos galia: JAV ir Kinija konkuruoja dėl mažyčių komponentų“, Alfa.lt, 2019-01-27 (https://www.alfa.lt/straipsnis/50364271/puslaidininkiu-pramone-ir-globalizacijos- galia-jav-ir-kinija-konkuruoja-del-mazyciu-komponentu; žiūrėta 2019-03-27). 74 Choudhury Saheli Roy, „China will take a ‚long time‘ to catch up to memory chip rivals, industry expert says“, CNBC, 30 Aug 2018, (https://www.cnbc.com/2018/08/30/china-will-take-time-to-catch-up-to- memory-chip-rivals-expert-says.html; žiūrėta 2019-03-13). 75 „Kinija pradėjo eksploatuoti pirmąjį pasaulyje kvantinio ryšio palydovą“, Delfi.lt (Technologijos.lt), 2017-01-23 (https://www.delfi.lt/mokslas/technologijos/kinija-pradejo-eksploatuoti-pirmaji-pasaulyje- kvantinio-rysio-palydova.d?id=73510304; žiūrėta 2019-03-18). 76 „Mokslininkų kvantinės fizikos eksperimentas žada proveržį ryšių saugumo srityje“, Delfi.lt (BNS), 2017- 06-17 (https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/mokslininku-kvantines-fizikos-eksperimentas-zada-proverzi- rysiu-saugumo-srityje.d?id=74971398; žiūrėta 2019-03-18). 87 mų centrą, kurio paskirtis – plėtoti kvantinį kompiuterį ir kitas „revoliucines“ technologijų formas, investuos 10 mlrd. JAV dolerių77. Iš 500 šiuo metu ga- lingiausių pasaulyje superkompiuterių, naudojamų meteorologijos, genų inži- nerijos, branduolinės energetikos, genų inžinerijos ir kitų sudėtingų procesų modeliavimui, 202 veikia Kinijoje, o 143 – JAV. Trečioje vietoje rikiuojasi Ja- ponija su 35 superkompiuteriais, toliau – Vokietija (20) ir Didžioji Britanija (15)78. Skelbiama, kad Kinija aktyviai plėtoja 5G interneto technologiją, kuri, kaip teigiama, ateityje gali tapti pasaulio informacinės ekonomikos pagrindu. Kinija yra pasaulinė AI technologijų vystymo lyderė. Šalies vyriausybė ir didžiosios šalies korporacijos, tarp jų „Baidu“, „Alibaba“, „Tencent“ į AI sektoriaus plėtrą kasmet investuoja dešimtis milijardų JAV dolerių. 2017 m. „Bai- du“ atidarė AI technologijų centrą Silicio slėnyje, Kalifornijoje, skirtą smegenų veikimu paremtoms AI technologijoms kurti, o „Tencent“ 2018 m. pranešė steigianti AI laboratoriją Sietlo mieste, JAV79. Skaičiuojama, kad 2017 m. net 48 proc. viso pasaulio investicijų į AI sektorių sudarė investicijos iš Kinijos80. Prieš kelerius metus „Baidu“, „Alibaba“ ir „Tencent“ sudarė sąjungą, kuri, kaip tikimasi, atliks įvairių sričių tyrimus, susijusius su AI technologijomis. Teigia- ma, kad „Alibaba“ bus atsakinga už vadinamuosius „išmaniuosius miestus“, o „Tencent“ – už kompiuterinę regą ir medicinines programas. Kinijoje buvo įkurta daugybė nacionalinių inžinerijos laboratorijų, dir- bančių su tokiais naujais ir itin moderniais modeliais kaip „gilusis mokymasis“ bei su dar neįmanomais mašininio intelekto kūrimo metodais.

77 Chen Stephen, „China building world’s biggest quantum research facility“, South China Morning Post, 2017-09-11 (https://www.scmp.com/news/china/society/article/2110563/china-building-worlds-biggest- quantum-research-facility; žiūrėta 2019-03-17). 78 Huang Echo, „This is how dramatically China’s beating the US in its share of supercomputers“, Quartz, 2018-06-25 (https://qz.com/1313477/top-500-supercomputers-china-is-far-ahead-of-the-us-in-its-share- of-the-top-machines/; žiūrėta 2019-03-17). 79 Fischer Sophie-Charlotte, „Artificial Intelligence: China’s High-Tech Ambitions“, ETH Zürich Center for Security Studies, 2018-02-08 (http://www.css.ethz.ch/en/center/CSS-news/2018/02/artificial-intelligence- chinas-high-tech-ambitions.html; žiūrėta 2019-03-13). 80 Saiidi Uptin, „China could surpass the US in artificial intelligence tech. Here‘s how“, CNBC,2018 -12-13 (https://www.cnbc.com/2018/12/14/china-could-surpass-the-us-in-artificial-intelligence-tech-heres-how. html; žiūrėta 2019-03-13). 88 2.3. Trumpo protekcionizmas

Nuo 2016 m. Trumpo administracija paskelbė keletą protekcionistinių priemonių – pasitraukė iš TPP susitarimo81, peržiūrėjo NAFTA sutartį82 bei įšaldė derybas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP) sutarties83. 2018 m. sausį Trumpas paskelbė apie 30–50 proc. siekiančius muitų tarifus iš Pietų Korėjos ir Kinijos importuojamoms skalbimo mašinoms bei saulės baterijoms84. Tų pačių metų birželį, argumentuodamas nacionalinio saugumo interesais, Trumpas įvedė naujus muitų tarifus importuojamam plienui ir aliuminiui didžiausioms JAV prekybos partnerėms: Europos Sąjungai, Kanadai ir Meksikai85, o rugpjūtį JAV padvigubino muitus į šalį importuojamam turkiškam plienui ir aliuminiui86 bei nustatė 25 proc. muitų tarifą 34 mlrd. dolerių vertės importui iš Kinijos87. Pagaliau 2019 m. spalį JAV įvedė muitus 7,5 mlrd. JAV dolerių vertės Europos Sąjungos kilmės prekėms, įskai- tant prancūzišką vyną ir škotišką viskį88. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad nei Trumpas, nei įtakingi jo administracijos pareigūnai nėra užsiminę, jog svarstytų apmokestinti visą importą iš Kinijos ar kitų pasaulio valstybių. Suvokiama, kad tai sukeltų didelę žalą JAV ekonomikai ir neigiamai veiktų vidaus socioekonominę padėtį šalyje. Apie 60 proc. JAV kompanijų, vykdančių industrinę gamybą Kinijoje, susidūrė arba planuoja susidurti su dideliais finansiniais nuostoliais, jei Vašingtonas įsiveltų į prekybos karą su Pekinu. Vien tik 18 didžiųjų bendrovių, įskaitant „Boeing“,

81 „Trump signs order withdrawing U.S. from Trans-Pacific trade deal“, Reuters, 2017-01-23 (https://www. reuters.com/article/us-usa-trump-executiveorders-idUSKBN1572AF; žiūrėta 2019-03-19). 82 Rampton Roberta, „U.S., Canada, Mexico sign trade deal, Trump shrugs off Congress hurdle“, Reuters, 2018-11-30 (https://www.reuters.com/article/us-g20-argentina-usmca/u-s-canada-mexico-sign-trade- deal-trump-shrugs-off-congress-hurdle-idUSKCN1NZ0HE; žiūrėta 2019-03-19). 83 Blenkinsop Philip, „U.S. trade talks in deep freeze after Trump win, says EU”, Reuters, 2016-11-11 (https://www.reuters.com/article/us-usa-election-eu-trade-idUSKBN1361UN; žiūrėta 2019-03-19). 84 „US ‘America First’ tariffs on washing machines and solar panels anger China, South Korea”, Deutsche Welle, 2018-01-23 (https://www.dw.com/en/us-america-first-tariffs-on-washing-machines-and-solar- panels-anger-china-south-korea/a-42265905; žiūrėta 2019-03-19). 85 „US slaps steel and aluminum tariffs on the EU“, Deutsche Welle, 2018-05-31 (https://www.dw.com/en/ us-slaps-steel-and-aluminum-tariffs-on-the-eu/a-44014510; žiūrėta 2019-03-19). 86 „Erdogan: Alliance with US at risk, Turkey target of ‘trade war’“, Al Jazeera, 2018-08-11 (https://www. aljazeera.com/news/2018/08/erdogan-alliance-risk-turkey-target-trade-war-180811183650835.html; žiūrėta 2019-03-19). 87 „Trump slaps tariffs on $200 bln in Chinese goods, threatens $267 bln more“, Reuters, 2018-09-18 (https://www.reuters.com/article/usa-trade-china-tariffs/trump-slaps-tariffs-on-200-bln-in-chinese- goods-threatens-267-bln-more-idUSW1N1VC01L; žiūrėta 2019-03-19). 88 „JAV įvedė muitus ES prekėms, įskaitant vyną ir viskį“, 15min.lt, 2019-10-18 (https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/jav-ivede-muitus-es-prekems-iskaitant-vyna-ir-viski-662-1218862?copied; žiūrėta 2019-10-26). 89 „Nike“, „Apple“ ir kt., nuostoliai dėl galimo prekybos karo su Kinija viršytų 158 mlrd. JAV dolerių kasmet. Statistika rodo, kad per 2017 m. amerikiečių kompanijos Kinijoje investavo maždaug 14 mlrd. dolerių, o visos JAV investicijos Kinijoje vertinamos šimtais milijardų dolerių89. Prekybos karai ne tik sukeltų pavojų šioms investicijoms, bet ir reikšmingai sumažintų JAV korpora- cijų viršpelnius, kurie amortizuoja vidaus socioekonomines priešpriešas JAV. Atsižvelgiant į tai, netrūksta galvojančių, jog JAV–Kinijos konfliktas dėl muitų tarifų pirmiausia yra susijęs su Vašingtono siekiu riboti Kinijos aukštųjų tech- nologijų sektoriaus stiprėjimą. Trumpas ne sykį kritikavo Kiniją, jog ši verčia JAV investuotojus savo bendrovėms perleisti teises į gamybos technologijas, taiko „grobuoniškas“ licencijavimo praktikas ir vykdo intelektinės nuosavybės vagystes. 2017 m. Baltieji rūmai JAV Prekybos departamentui nurodė atlikti tyrimą, kurio tikslas – išsiaiškinti, ar Kinija nevykdo pramoninio šnipinėjimo Amerikoje. Šis sprendimas priimtas po to, kada JAV intelektualinės nuosavybės vagysčių komisija (US IP Commission) paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, jog JAV dėl intelektinės nuosavybės vagysčių kasmet patiria 600 mlrd. JAV dolerių nuos- tolių. Ataskaitoje netiesiogiai užsimenama, kad pagrindinė šių nuostolių kal- tininkė yra būtent Kinija90. Netrukus aukšti JAV prezidento administracijos pareigūnai prakalbo apie planus įvesti technologijų eksporto apribojimus, kad amerikiečių technologijos nebūtų perkeliamos į Kiniją ir kitas trečiąsias vals- tybes91. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp prekių, kurių eksportas į Kiniją turėtų būti ribojamas, atsidūrė aukštųjų technologijų pramonės sektoriaus plėtrai itin svarbūs lustai. Dar Trumpo pirmtako Baracko Obamos valdymo metais JAV institucijos uždraudė privačioms įmonėms, tarp jų „Intel“, aprūpinti aukštos klasės lustais superkompiuterius kuriančias Kinijos laboratorijas92. 2017 m. Trumpas uždraudė Singapūre registruotai bendrovei „Broadcom“ perimti amerikiečių išmaniųjų telefonų mikroschemų gamintoją „Qualcomm“. (Pažymėtina, kad „Qualcomm“ yra laikoma viena iš 5G technologijos plėtojimo bei standartų kūrimo lyderių pasaulyje, valdanti 15 proc. svarbiausių su 5G ryšiu susijusių

89 Direct investment position of the United States in China from 2000 to 2017 / Statista, (https://www. statista.com/statistics/188629/united-states-direct-investments-in-china-since-2000/; žiūrėta 2019-04-14). 90 Wiseman Paul, „Counterfeiters, hackers cost US up to $600 billion a year“, Associated Press, 2017-02-24 (https://apnews.com/2234bddc68c14ba18d4d403442187c59; žiūrėta 2019-03-18). 91 Wells Sarah, Leonard Jenny, „Trump Moves Forward With Plans to Tighten U.S. High-Tech Exports“, Bloomberg, 2018-11-20 (https://www.bloomberg.com/news/articles/2018-11-20/trump-threatens-high- tech-export-curbs-in-latest-swipe-at-china; žiūrėta 2019-03-18). 92 „US nuclear fears block Intel China supercomputer update“, BBC, 2015-04-10 (https://www.bbc.com/ news/technology-32247532; žiūrėta 2019-03-18). 90 patentų. Pvz., Kinijos bendrovės, dalyvaujančios 5G rinkos kūrime, valdo apie 10 proc. rinkos patentų.) JAV saugumo ekspertai įspėjo, kad sujungus „Qual- comm“ su „Huawei“ Kinija potencialiai įsivyrautų globalioje 5G ryšio rinkoje. Tai reikštų, kad jau netolimoje ateityje Amerikos kariuomenė būtų priversta kliautis Kinijos gaminama telekomunikacijų įranga93. 2018 m. rudenį JAV septyneriems metams uždraudė tiekti svarbius šalyje pagamintus komponentus Kinijos išmaniųjų telefonų gamintojai ZTE. Skaičiuojama, kad amerikiečių „Qualcomm“, „Intel“ ir kitos technologijų įmo- nės ZTE parduoda 25–30 proc. visų komponentų, naudojamų išmaniųjų tele- fonų, bazinių stočių įrangos bei kitų produktų gamyboje. Trumpo administracija sugriežtino apribojimus užsienio investicijoms strateginiuose sektoriuose. Pagal naujas taisykles, šalies vadovui buvo suteikti platūs įgaliojimai blokuoti užsienio investicijas svarbiuose ūkio sektoriuose ir investicijas, kurios yra laikomos potencialiai kenksmingomis JAV nacionaliniam saugumui. Savo ruožtu JAV užsienio investicijų komitetas įgijo teisę vertinti bet kokią investiciją į bet kurią JAV bendrovę viename iš 27 pagrindinių sektorių, o ne tik bendrovių perėmimo sandorius. Prie pagrindinių priskirti aeronautikos, telekomunikacijų, kompiuterių, puslaidininkių ir baterijų sektoriai94. 2018 m. spalio mėnesį JAV Prekybos departamentas paskelbė sankcijas Kinijos kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir kitų įtaisų atminties lustų gamintojai „Fujian Jinhua Integrated Circuit Co Ltd.“. Įmonė apkaltinta pramoniniu šnipinėjimu prieš amerikiečių bendrovę „Micron Technology Inc.“ Kaltinimai taip pat buvo pareikšti „Fujian Jinhua“ partnerei taivaniečių bendrovei „United Microelectronics Corporation“95 ir Kinijos milžinei „Huawei“. JAV institucijos kaltino „Huawei“ technologijų vagystėmis ir sankcijų Iranui pažeidimais. „Huawei“ buvo susieta su koordinuotomis pastangomis vogti technologijas iš kompanijos „T-Mobile“ laboratorijos Vašingtono valstijoje96. Po šio inciden- to JAV vyriausybė uždraudė kariuomenės ir valdžios darbuotojams naudotis „Huawei“, ZTE ir kitų Kinijos gamintojų įranga. Trijų pagrindinių JAV žval-

93 Aiello Chloe, „Trump blocks Broadcom-Qualcomm deal, citing national security concerns“, CNBC, 2018-03-12 (https://www.cnbc.com/2018/03/12/trump-issues-order-prohibiting-broadcoms-bid-to-take- over-qualcomm.html; žiūrėta 2019-03-18). 94 Lawder David, Chiacu Doina, „Trump to use U.S. security review panel to curb China tech investments“, Reuters, 2018-06-28 (https://www.reuters.com/article/us-usa-trade-china/trump-administration-to-use- review-panel-to-curb-china-tech-investments-idUSKBN1JN1K0; žiūrėta 2019-03-18). 95 Lawder D., „U.S. restricts exports to Chinese semiconductor firm Fujian Jinhua“, Reuters, 2018-10-29 (https://uk.reuters.com/article/uk-usa-trade-china-semiconductors/u-s-restricts-exports-to-chinese- semiconductor-firm-fujian-jinhua-idUKKCN1N32DI; žiūrėta 2019-03-18). 96 „JAV apkaltino „Huawei“ technologijų vagystėmis ir sankcijų pažeidimais“, 15min.lt, 2019-01-29 (https:// www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/technologijos/jav-apkaltino-huawei-technologiju-vagystemis-ir-sankc- iju-pazeidimais-646-1094546?copied; žiūrėta 2019-03-18). 91 gybinių institucijų – Federalinio tyrimų biuro, Centrinės žvalgybos valdybos ir Nacionalinio saugumo agentūros – vadovai perspėjo, kad pasitelkus Kini- joje gamintus telefonus gali būti vykdoma žvalgybinė veikla. Žvalgybos institucijos pareikalavo, kad „Huawei“ telefonais neprekiautų didieji JAV ryšio operatoriai, tarp jų „AT&T“, „Sprint“, „Best Buy“ ir kt.97, o du JAV senatoriai įspėjo Kanadą neleisti „Huawei“ dalyvauti planuose kurti šalies sparčiojo 5G mobiliojo ryšio tinklus. Jau 2019 m. pradžioje Trumpas nurodė vyriausybei skirti daugiau dėmesio AI technologijų plėtrai. Prezidento įsaku „Amerikos AI iniciatyva“ (American AI Initiative) administracija paraginta skirti visus įma- nomus išteklius, kurie padėtų skatinti inovacijas dirbtinio intelekto srityje98. Be to, Trumpas paragino JAV įmones stiprinti 5G mobiliojo ryšio plėtrą, kad šių technologijų pirmoji nepanaudotų Kinija. Taigi ką rodo apžvelgti Trumpo administracijos sprendimai? Matyti, kad JAV vyriausybė deda pastangas riboti Kinijos technologijų sektoriaus plėtrą. Siekiama neleisti Kinijai (ir kitoms konkuruojančioms ekonominėms galioms) įsiveržti į priekį kuriant ir gaminant aukštųjų technologijų pramoninę produkci- ją, kuri yra JAV hegemonijos pagrindas. Nors struktūriniai apribojimai neleidžia sugrąžinti pramoninės gamybos į JAV, tačiau tai nebūtinai yra JAV vyriausybės tikslas per se. Pasitelkusi protekcionizmą Trumpo administracija gali bandyti gaivinti konkrečius šalies pramoninės gamybos sektorius (pvz., plieno ir aliu- minio, saulės baterijų, skalbimo mašinų gamybos ir t. t.), kurie susiduria su importo konkurencija. Galbūt tai yra vyriausybės perspėjimas JAV korporacijoms, jog joms nebus leidžiama iškelti dar daugiau pramoninės produkcijos gamybos (ypač aukštųjų technologijų) iš JAV. Kitaip jos negalės laisvai veikti JAV rinkoje.

3. JAV tarptautinės ekonominės politikos poveikis transatlantiniams santykiams

Nuo tada, kai Trumpas tapo JAV prezidentu, paaštrėjo santykiai tran- satlantinėje bendruomenėje. JAV ir Vakarų Europos šalys nesutaria dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesimo, susitarimo dėl Irano branduolinės pro-

97 „Huawei“ pakvipo nemalonumais: amerikiečiai ėmėsi tyrimo, kuris gali uždrausti „Android“ naudojimą“, 15min.lt, 2018-04-26 (https://www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/technologijos/huawei- pakvipo-ziauriais-nemalonumais-amerikieciai-emesi-tyrimo-kuris-gali-uzdrausti-android-naudoji- ma-646-962776; žiūrėta 2019-03-18). 98 JAV prezidentas ragina vyriausybę dirbtinį intelektą laikyti prioritetu, 15min.lt (BNS), 2019-02-12 (https://www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/technologijos/jav-prezidentas-ragina-vyriausybe-dirbtini- intelekta-laikyti-prioritetu-646-1101282; žiūrėta 2019-03-18). 92 gramos ir klimato kaitos, Europos kariuomenės ir, žinoma, muitų tarifų. 2017 m. gruodį Trumpui paskelbus, kad JAV perkels savo ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai pabrėžė, jog neseks Trumpo pavyzdžiu. Priešingai, jie sukritikavo šį sprendimą, kaip des- tabilizuojantį padėtį Artimuosiuose Rytuose. 2018 m. Trumpas paskelbė, kad JAV traukiasi iš 2015 m. sudaryto susitarimo su Iranu dėl branduolinės programos – Bendrojo visapusiško veiksmų plano (BVVP), pagal kurį Teheranas sutiko įšaldyti savo branduolinę programą mainais į tarptautinių sankcijų pa- naikinimą. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas, Vokietijos kancle- rė Angela Merkel ir kiti įtakingi Europos politikai piktinosi šiuo sprendimu, jų teigimu, žlugdančiu sunkiai pasiektą susitarimą. 2018 m. vasarą Trumpas užsipuolė Vokietiją pareikšdamas, kad ši yra pakliuvusi į Rusijos nelaisvę dėl per didelės priklausomybės nuo rusiškų dujų. JAV lyderis pridūrė, kad „Nord Stream“ dujotiekis stiprina NATO priešininkę Rusiją ir pagrasino nubausti Vokietijos ir kitų šalių įmones, kurios dalyvaus dujotiekio statybose. 2018 m. rudenį Trumpo kritiką išprovokavo Macrono išsakyta idėja sukurti Europos kariuomenę, kuri saugotų Senąjį žemyną nuo Kinijos, Rusijos ir JAV. Norint paaiškinti šiuos nesutarimus, reikėtų atsižvelgti į du aspektus: pirma, valstybės pasaulio sistemoje varžosi tarpusavyje, siekdamos pagerinti arba apsaugoti savo pozicijas – trečiasis „žaidėjas“ (Kinija) didina spaudimą ne tik JAV, bet ir Vakarų Europos šalims, o tai lemia natūralią konkurenciją tarp sąjungininkų, antra, JAV siekia įtvirtinti įtaką geostrategiškai reikšmin- guose pasaulio regionuose, pavyzdžiui, tuose, kurie aprūpina strateginėmis žaliavomis konkuruojančias ekonomines galias, ypač Kiniją. (Tarp tokių šalių yra Iranas ir Rusija, tačiau šios šalys palaiko glaudžius ekonominius ir ener- getinius santykius su Vakarų Europos valstybėmis. Vienašališkas spaudimas, kurį vykdo JAV šių valstybių atžvilgiu, nesutampa su didžiųjų Vakarų Europos valstybių interesais.) Trečia, pasitelkdamas užsienio politikos instrumentus Trumpas sprendžia vidaus politikos uždavinius ir siekia mobilizuoti savo elek- toratą. Tai sąlygoja kritišką JAV retoriką sąjungininkų atžvilgiu. Nepaisant šių argumentų, įtampa transatlantinėje erdvėje neturėtų pasiekti kritinio lygio. 2003 m., prasidėjus invazijai į Iraką, transatlantinė ben- druomenė taip pat išgyveno santykių krizę, tačiau tektoninių poslinkių neįvyko. Aštresnį konfliktą nebent galėtų išprovokuoti gynybos finansavimo klausimas, nes kuo labiau mažės JAV santykinė ekonominė galia, tuo stipriau Vašingtonas spaus Europos valstybes, kad šios svariau prisidėtų prie savo gynybos. Vis dėl- to, nors Trumpas kritikuoja Vakarų Europą dėl gynybos finansavimo, glaudžių santykių su Rusija bei „Nord Stream“ dujotiekio, JAV nelaiko Vakarų Europos 93 valstybių pagrindinėmis (ekonominėmis) konkurentėmis. Veikiausiai JAV yra suinteresuotos, kad Vakarų Europa palaikytų jas siekiant atsverti Kinijos eko- nominę įtaką. Taigi tikėtina, amerikiečiai dės pastangas įtraukti Vakarų Euro- pos valstybes į koaliciją prieš Kiniją, o ne veiks atskirai ar konfliktuos. Neat- mestinas scenarijus, kad ateityje į šią „koaliciją“ galėtų būti pakviesta Rusija, nes pastaruoju metu stiprėjęs Kinijos–Rusijos ekonominis-energetinis aljansas neatitinka geostrateginių JAV interesų. Tokia JAV ir Rusijos santykių dinamika reikšmingai veiktų Lietuvos tarptautinę padėtį – Baltijos valstybių ir Lenkijos reikšmė JAV saugumo architektūroje sumenktų. Kita vertus, vargu ar Vidurio ir Rytų Europos regiono šalys praras JAV susidomėjimą, nes ateityje jos galėtų tapti JAV ekonominių interesų atstovėmis Europos Sąjungoje.

Išvados

Pasaulio sistemos paradigma analizuoja ekonominių veiksnių poveikį politikai. Perspektyvos atstovai ragina atkreipti dėmesį į tarptautinį hierarchi- nį darbo pasidalijimą pasaulinėje kapitalistinėje ekonomikoje. Pagal tai galima nustatyti valstybės padėtį tarptautiniame kapitalizmo tinkle. Tradiciškai skiriamos trys pagrindinės geoekonominės zonos – „branduolio“, „pusiau periferijos“ ir „periferijos“. Valstybės, gaminančios ir ekspor- tuojančios technologiškai pažangiausią produkciją, turinčią didžiausią pridėti- nę vertę, priklauso „branduolio“ geoekonominei zonai. Kadangi „branduolio“ šalių gaminama ir parduodama produkcija santykinai brangi, šiai geoekonominei zonai priklausančios šalys yra sukaupusios daugiausiai kapitalo, tad jų gyventojai uždirba ir vartoja daugiausiai. „Periferijos“ ir „pusiau periferijos“ geoekonominėms zonoms priklau- sančios valstybės dažniausiai gamina ir eksportuoja pigią pramoninę bei žemės ūkio produkciją arba žaliavas, o iš „branduolio“ importuoja brangią aukštųjų technologijų pramoninę produkciją. Šis netolygumas lemia žemus atlyginimus ir dideles kainas „periferijos“ valstybėse, taip pat gyventojų emigraciją į „branduolio“ valstybes. Pasaulio sistemos perspektyvos atstovai pripažįsta, kad valstybės gali judėti iš vienos geoekonominės zonos į kitą. „Pusiau periferijai“ priklausančios valstybės gali patekti į „branduolį“, jei sugeba perimti iš „branduolio“ šalių tam tikras gamybos technologijas, jas išplėtoti, o vėliau apsaugoti nuo „branduolio“ gaminamos produkcijos konkurencijos. „Branduolio“ valstybės gali „periferizuotis“, jei iš jų į „periferiją“ iškeliama pramoninė gamyba (ypač aukštųjų technologijų), o su ja iš- keliauja kapitalas, mokesčiai, darbo jėga ir technologinis šalies potencialas. 94 Tam tikrais istorijos laikotarpiais viena iš „branduolio“ šalių įgyja eko- nominį ir karinį pranašumą kitų šalių atžvilgiu ir tampa pasaulio sistemos hegemonu. Tačiau šį statusą šalys išlaiko santykinai trumpą laiką. Hegemonas patiria nuosmukį, kai kitos „branduolio“ arba „pusiau periferijos“ valstybės iš jo perima ir industrijoje įdiegia tas technologijas, kurios leido jam pasiekti hegemoniją, kartu išvysto ir gamyboje panaudoja dar pažangesnes technologijas. Nuosmukį patyrusio senojo hegemono vietą užima nauja ekonominė galia. Po Šaltojo karo JAV laikomos vieninteliu pasaulio hegemonu. Ekonomi- nė, technologinė ir karinė JAV galia pranoksta likusių „branduolio“ valstybių galias. Amerikiečiai dominuoja pasauliniuose prekybos ir finansų sektoriuose. Vis dėlto JAV pamažu užleidžia pirmaujančiosios šalies poziciją pramoninės gamybos sektoriuje. JAV ekonominės galios mažėjimą lėmė nacionalinio industrinio sektoriaus nuosmukis, susijęs su gamybos iškėlimu į pigios darbo jėgos valstybes. Tai ne tik sudarė prielaidas JAV ekonominei „periferizacijai“, bet ir davė im- pulsą Kinijos ekonominės-technologinės galios augimui, vis stipriau veikian- čiam santykinę ekonominės galios pusiausvyrą pasaulio sistemoje. Pastaruoju metu Kinijoje sparčiai kuriasi aukštųjų technologijų industrijos sektorius, kurio sėkminga plėtra sudaro tvirtas prielaidas šiai šaliai pakilti į pasaulio sistemos „branduolio“ zoną. Tai reikštų konkurenciją JAV, kurios šiandien yra pažangiausių pasaulio technologijų kūrimo centras. Dėl šios priežasties JAV vyriausybė ieško priemonių, galinčių padėti pristabdyti Kinijos ekonominės-technologinės galios augimą. Protekcionistinė politika – viena iš jų. Nuo 2016 m. Trumpo administracija aktyviai siekia pristabdyti aukštų- jų technologijų pramoninės gamybos iškėlimo procesą iš JAV, sumažinti pri- klausomybę nuo importo iš užsienio valstybių bei pristabdyti konkuruojančių šalių ekonominės ir technologinės galios augimą. Trumpalaikėje perspektyvoje ši politika gali duoti pozityvių rezultatų. Jei Trumpo administracija sugebės apriboti aukštųjų technologijų pramonės iškėlimą iš JAV, tai sudarys sąlygas apsaugoti darbo vietas ir išlaikyti pakankamai aukštą gyvenimo lygį šalyje, kadangi pramonės sektorius generuoja santykinai didelę pridėtinę vertę. Be to, protekcionistinė politika gali padėti sumažinti JAV priklausomybę nuo importo, o tai lems, kad JAV taps savaran- kiškesnėmis ir mažiau pažeidžiamomis kitų valstybių vykdomos politikos. Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje JAV bus vis sunkiau atsilaikyti kon- kurencinėje kovoje prieš kitus pasaulio ekonominės galios centrus, nes pramo- ninės gamybos susigrąžinimas – sunkiai įgyvendinamas uždavinys, o konku- 95 ruojančios pasaulio ekonominės galios, stiprindamos ne tik gamybinius, bet ir intelektualiuosius pajėgumus, vis labiau didins spaudimą JAV ekonomikai. Tikėtina, kad ateityje JAV bus priverstos dar atkakliau ginti savo ekonominius interesus, taigi dar aktyviau vykdys protekcionistinę politiką, o tai kels įtampą tarptautinėje erdvėje. Ši įtampa gali pasireikšti ir transatlantinėje bendruomenėje. Visgi, labiau tikėtina, kad amerikiečiai dės pastangas įtraukti Vakarų Europos valstybes į „koaliciją“ prieš Kiniją, o ne kals „pleištą“ į transatlantinę vienybę. Taigi Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių tarptautinė aplinka nepakis, nebent JAV ateityje aktyviau ieškos sąlyčio taškų su Rusija ir pageidaus Maskvos dalyvavimo „koalicijoje“ prieš Pekiną. Tokiu atveju Baltijos valstybių ir Len- kijos reikšmė JAV pakistų – iš sąjungininkių saugumo ir gynybos srityje jos galėtų tapti JAV ekonominių interesų atstovėmis Europos Sąjungoje.

Vilnius, 2019 m. spalis

LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 97 Ieva Karpavičiūtė* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Vytauto Didžiojo universitetas

Strateginis stabilumas: Tango šokama dviese?

Straipsnyje nagrinėjamos naujausios branduolinio atgrasymo ir strateginio stabilumo tyrimų tendencijos. Straipsnyje apžvelgiama strateginio stabilumo tyrimų raida, bandoma paaiškinti šiuolaikinio branduolinio atgrasymo ypatybes ir pokyčius. Šaltojo karo metu supervalstybės sukūrė tarptautinę praktiką ir nerašytas branduolinio atgrasymo taisykles. Politinė praktika susiformavo kartu su išsamiais branduolinio atgrasymo tyrimais, kurie buvo pagrįsti racionalaus pasirinkimo teorijomis ir žaidimų modeliavimu. Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai bando iš naujo atrasti branduolinio atgrasymo tyrimus, pažvelgti ir įvertinti, kiek yra pakitusi strateginė aplinka ir strateginis stabilumas. Kai kurie mokslininkai iš naujo atranda Šaltojo karo tarptautinių santykių tyrimų modelius ir juos pritaiko šiandieniniam pasauliui, kiti ieško naujų analizės galimybių. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas pirmojo smūgio, krizės ir ginklavimosi varžybų stabilumo sąsajoms. Bandoma paaiškinti, kaip strateginės aplinkos pokyčiai gali padėti geriau suprasti šiuolaikinį branduolinį atgrasymą. Ap- tariama, ar ir kokiomis sąlygomis branduolinis paritetas, pirmojo smūgio stabilumas, ginklų kontrolės pusiausvyra gali užtikrinti strateginį stabilumą ir garantuoti ilgalaikį karinį balansą.

Įvadas

Kaitos ir stabilumo tyrimais domisi ne tik socialiniai mokslai, šios sąvokos taip pat yra gamtos ir tiksliųjų mokslų dėmesio centre. Kaitos tyrimai dažniausiai siejami su veiksnių, lemiančių stabilumą, analize, taip pat su sis- temų tyrimais bei jų adaptacija prie nuolatinių kaitos procesų. Branduolinis atgrasymas šiame kontekste nėra išimtis. Branduolinio atgrasymo studijos iš- skirtinai daug dėmesio skiria kaitos ir stabilumo sampratai, tai ypač svarbu siekiant suprasti ir paaiškinti kritiškai svarbių sprendimų priėmimo procesą bei veiksnius, lemiančius sprendimus, susijusius su strateginiu planavimu. Nuo pat pirmųjų Šaltojo karo metų mokslininkai, tyrę branduolinį atgrasymą, ėmė

*Dr. Ieva Karpavičiūtė yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros docentė ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto lektorė. Adresas korespondencijai siųsti: Šilo g. 5A, 10322 Vilnius; tel.: +370 5 2103582, el. paštas: [email protected]

© Ieva Karpavičiūtė, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 98 daug dėmesio skirti atgrasymą stabilizuojantiems veiksniams bei branduoli- nių smūgių prevencijai. Strateginio stabilumo studijos formavosi Šaltojo karo metu, kaip branduolinio atgrasymo tyrimai, kurie daugiausiai dėmesio skyrė tarptautinio stabilumo ir karinio balanso aiškinimui. Pastebėtina, kad tik pasibaigus Šaltajam karui, strateginio stabilumo tyrimai buvo praktiškai išnykę iš tarptautinių santykių tyrimų lauko. Tai iš dalies lėmė sėkmingos nusiginklavimo ir ginklų kontrolės iniciatyvos, kurios prasidėjo dar Šaltojo karo metu, tokios kaip Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis ar Strateginės ginkluotės sutartis START. Didelio masto branduolinio karo tikimybė branduolinių galybių buvo vertinama kaip minimali. Mokslininkai ir politiniai lyderiai teigė, kad branduoliniai ginklai praranda savo strateginę prasmę. Šiandieniniame kompleksiškame pasaulyje konfliktų pobūdis iš esmės yra pakitęs, dėl to branduolinių ginklų panaudojimas yra beveik neįmanomas. Branduolinio ginklo platinimas, ne valstybinių veikėjų įsitraukimas į šią veiklą, atsitiktinis, netikėtas branduolinio ginklo panaudojimas per klaidą išskiriami kaip pagrindiniai iššūkiai, susiję su branduoliniais ginklais. Pastaruoju metu tarptautinių santykių disciplinoje pastebimas atgrasymo tyrimų renesansas. Iš naujo atrandami Šaltojo karo tyrėjai ir jų studijos, bandoma taikyti anksčiau atrastus tyrimo metodus, aiškinant šiandienos saugumo situaciją, taip pat ieškoma naujų analitinių ir metodologinių prieigų. Nuo Šaltojo karo pabaigos pati tarptautinių santykių disciplina gerokai pasistūmėjo į priekį, tad anksčiau buvę labai progresyvūs metodai ir teorinės įžvalgos nebū- tinai yra tokie parankūs ir patrauklūs šiandienos tarptautinių santykių studijų kontekste. Greta pozityvistinių neorealizmo, neoliberalizmo studijų, sparčiai plėtojosi kritiškosios saugumo studijos, socialinio konstruktyvizmo studijos bei kitos postpozityvistinės perspektyvos, kurios iš esmės prisidėjo prie atgrasymo tyrimų plėtros. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti ir įvertinti šiandienos branduolinį atgrasymą ir strateginį stabilumą. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama trims dažniausiai su strateginiu stabilumu siejamoms tyrimų sritims: pirmojo smūgio stabilumui, krizės stabilumui bei ginklavimosi stabilumui. Apžvelgia- ma strateginio stabilumo studijų evoliucija ir pagrindiniai moksliniai atradi- mai ir įžvalgos anksčiau minėtų trijų tyrimų sričių. Siekiama atrasti ir įvertin- ti sąsajas tarp pirmojo smūgio stabilumo, krizės stabilumo bei ginklavimosi stabilumo, taip pat bandoma paaiškinti esminius šiandieninio branduolinio atgrasymo pokyčius, lyginant su Šaltojo karo laiku egzistavusiais atgrasymo principais. 99 1. Branduolinio atgrasymo studijų raida

Branduolinio atgrasymo studijos nuo pat pirmųjų Šaltojo karo metų buvo labai dinamiškos, sparčiai kintančios, autoriai bando išlaikyti glaudų ryšį su realybe, t. y. tiria sprendimų priėmimo procesą, stengiasi jį paaiškinti. Robertas Jervisas1 1979 metais išskyrė tris atgrasymo studijų etapus, Jeffrey‘is Knopfas2 2010 metais prie Jervis‘o klasifikacijos pridėjo ketvirtą etapą. Anks- tyviausiuose atgrasymo tyrimuose buvo stebimi strateginiai, su branduoliniais ginklais susiję karo pobūdžio ir strateginio planavimo pokyčiai. Bernardas Brodie pastebėjo, kad branduolinis ginklas iš esmės pakeitė karo pobūdį, ši strateginė revoliucija įvyko dėl visiško susinaikinimo galimybės, būdingos branduolinių ginklų panaudojimui, o tai reiškė, kad nugalėti priešininką nebus jokio tikslo arba jo praktiškai nebus3. Pirmuose atgrasymo ir strateginio stabilumo tyrimuose branduoliniai ginklai buvo nagrinėjami platesniame strateginės pusiausvyros kontekste, buvo stebimi ir apibūdinami branduolinių ginklų strateginiai skirtumai, lyginant su tradicinio tipo konfliktais. Branduo- linis atgrasymas buvo suprantamas kaip priemonė atgrasyti priešininką nuo branduolinės atakos ir apsaugoti miestų pramoninius centrus. Antroji atgrasymo tyrimų banga išskyrė racionalumą kaip pagrindinį sprendimus priimančio politinio veikėjo bruožą ir pagrindinį sprendimų priėmimo proceso principą. Šiam atgrasymo studijų etapui priskirtini mokslininkai išplėtojo žaidimų teorijas, pagrįstas kokybiniu modeliavimu. To- mas Schellingas vienas iš pirmųjų klasifikavo karą kaip derybų procesą, kurio metu oponentai grasinimais, pažadais ir veiksmais bando paveikti vienas kito lūkesčius ir ketinimus4, jis apibrėžė strateginį stabilumą ir daug laiko ir pastangų skyrė branduolinio atgrasymo, konfliktų valdymo, ginklų kontrolės ir strateginių sprendimų priėmimo tyrimams. Šie tyrimai pristatė ir išplėtė pirmojo smūgio stabilumo, krizių stabilumo ir ginklavimosi varžybų stabilumo suvokimą. Trečioji atgrasymo tyrimų banga susiformavo 20-ojo amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose kaip kritika dominuojančioms racionalaus pasirinkimo atgrasymo studijoms. Didelė grupė mokslininkų ėmė abejoti sprendimų priėmėjų racionalumu branduolinio atgrasymo ir strateginio stabilumo srityse (žr. 1 lentelę). Trečioji banga paskatino branduolinį atgrasymą

1 Jervis, R. (1979), „Deterrence Theory Revisited“,World Politics, 31 (2). 2 Knopf, J. W. (2010), „The Fourth Wave in Deterrence Research“, Contemporary Security Policy, 31(1). 3 Van del Putten, F., Meijnders, M., Rood, J. (2015), „Deterrence as a Security Concept against Non-Tradi- tional Threats“, In-depth study Clingendael Monitor, Clingendael, p. 7. 4 Schelling, T. (1966), Arms and Influence, New Haven: Yale University Press. 100 prijungti prie kognityvinės psichologijos ir elgesio tyrimų5. Ši mokslininkų grupė teigė, kad branduolinio atgrasymo racionalumas yra neįmanomas, o prielaida, kad sprendimų priėmimo procesas yra racionalus, yra gana silpna. Veikėjai gali turėti ribotą informaciją, o jų sprendimai gali būti pagrįsti emocijomis ir neracionaliais vertinimais. Priimtas sprendimas gali būti grindžiamas klaidingu kitos šalies ketinimų suvokimu. Trečioji atgrasymo tyrimų banga buvo nukreipta ne tik į racionalaus pasirinkimo kritiką, bet ir prisidėjo prie atgrasymo atvejų studijų ir statistinių tyrimų plėtros. Ši mokslininkų grupė pastebėjo racionalaus pasirinkimo metodų apribojimus ir jų negebėjimą paaiškinti daugelio nesėkmingų atgrasymo atvejų. Patrikas Morganas pabrėžė, kad „krizės metu veikėjai susiduria su politinėmis ir kultūrinėmis empatijos kliūtimis, taip pat pažinimo trūkumais – įvairiomis euristikos formomis, kurios iškreipia suvokimą ir vertinimą; dėl to dažniausiai yra atgrasymo nesėkmių“6. Ketvirtoji banga susiformavo 1991–2001 m. Autoriai pabrėžė sumažėjusią branduolinio karo grėsmę, išskyrė neplatinimo iššūkius, nevalstybinių veikėjų, tokių kaip teroristai, reikšmingumą ir galimą jų poveikį asimetriniam branduoliniam atgrasymui. Atgrasymas buvo suvokiamas kaip psichologinis ryšys7. Šie tyrimai buvo nesistemingi, mokslininkai atsižvelgė į įvairius sudėtingus veiksnius, turinčius įtakos branduolinio saugumo sričiai. Mokslininkai, pvz., Lawrance‘as Freedmanas, Tedas Hopfas ir kiti, išplėtė atgrasymo suvokimą už karinės srities ribų, kad jis būtų tinkamesnis ir pritaikytinas naujoje saugumo aplinkoje. Jie išplėtė branduolinio atgrasymo taikymo sritį, įtraukdami daugiau analizės lygmenų, naujus veikėjus, veiksnius ir grėsmes, galinčius turėti įtakos branduoliniam atgrasymui. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas naujiems nekariniams saugumo iššūkiams, terorizmo grėsmėms, kibernetiniam saugumui ir dirbtiniam intelektui, buvo nagrinėjamos problemos, susijusios su naujomis technologijomis, priešraketine gynyba ir ginklų neplatinimu.

5 Brantly, A. (2018), „The Cyber Deterrence Problem“, 10th International Conference on Cyber Conflict, NATO CCD COE Publications, Tallinn, p. 33, https://ccdcoe.org/uploads/2018/10/Art-02-The-Cyber- Deterrence-Problem.pdf , 10 09 2019 6 Patrick, Morgan (2003), Deterrence Now, Cambridge University Press, p.142. 7 Kroenig, M. and Pavel, B. (2012), „How to deter terrorism“, The Washington Quarterly, 35(2), p. 21–36. 101

1 lentelė. Penkios strateginio stabilumo ir branduolinio atgrasymo tyrimų bangos

Atgrasymo studijos Autoriai Tyrimų sritys Bernard Brodie, Arnold Wolf- Studijų krypties apibrėžimas; Pirmoji banga ers, Jacob Viner, Vannevar Atgrasymo principų apibrėžimas; (XX a. 6–7 deš.) Bush, David Rosenberg Kintantis karo ir konfliktų pobūdis.

Thomas C. Schelling, Steven Racionalaus pasirinkimo prieiga; Antroji banga Brams, Mark Kilgour, Robert Žaidimų teorijos; (XX a. 7–8 deš.) Powel Strateginis balansavimas, krizės stabilumas, pirmojo smūgio stabilumas. Richard Lebow, Janice Gross Atvejų analizės ir statistikos Trečioji banga Stein, Patrick Morgan, Glen tyrimai; (XX a. 8–9 deš.) Snyder, Robert Jervis, John Dėmesys kognityvinei psichologijai Steinbruner, Graham Allison, ir elgesio tyrimams; William Wohlforth, John Gad- Abejojama sprendėjų racionalumu dis, James Lebovic, Shu Guang priimant strateginius sprendimus; Zhang, Frank Zagare Kritika dėl racionalaus pasirinkimo negebėjimo paaiškinti atgrasymo nesėkmių. Patrick Morgan, T. V. Paul, Masinio naikinimo ginklo neplati- Ketvirtoji banga Mark Kilgour, Steven Brams, nimo tyrimai; (XX a. 9–10 deš. XXI Lawrence Freedman, Atgrasymas nuo asimetrinių / a. pradžia) Mathew Kroenig, Colin Gray, netradicinių hibridinių grėsmių; Keith Payne, James Acton Atgrasymas ir nevalstybiniai veikėjai; Pritaikytos atgrasymo studijos šiandienos iššūkiams, analizės lygmenų įvairovė; Normatyviniai atgrasymo tyrimai. Penktoji banga Hans Kristensen, Corentin Šaltojo karo atgrasymo studijos Brustlein, Andrew Futter, derinamos su asimetriniais (formuojasi po 2010 m.) Amy Woolf, Bradley Roberts, analizės elementais; A.Branly, David Yost, Amir Daugialypis atgrasymas; Lupovici Technologinis poveikis; Dirbtinio intelekto ir kibernetinių iššūkių vaidmuo; Skirtingų atgrasymo tyrimų raidos bangų rezultatų sujungimas.

Šaltinis: sudaryta autorės remiantis Roberto Jerviso ir Jeffrey‘io W. Knopfo klasifikacija. 102 Šiandieniniai strateginio stabilumo tyrimai skiriasi nuo tų, kurie atsirado iškart po Šaltojo karo pabaigos ir po rugsėjo 11 dienos išpuolių. Penkto- ji atgrasymo studijų banga siekia suderinti racionalaus pasirinkimo analizės principus su daugialypiais trečiosios ir ketvirtosios bangos tyrimais ir bando prisitaikyti prie šiuolaikinės saugumo realybės. Dėl augančių ginklavimosi var- žybų rizikų ir iššūkių ginklavimosi stabilumui vėl susitelkiama į valstybinius veikėjus, tačiau tuo pat metu išlaikomas dėmesys mišriems ir asimetriškiems saugumo iššūkiams. Nauja besiformuojanti strateginė aplinka, didėjantis nau- jųjų technologijų vaidmuo lemia strateginio stabilumo suvokimo pokyčius, kurie yra dar sudėtingesni, mažiau simetriški, nagrinėja daugybę sudėtingų realijų, derina pozityvistinę ir postpozityvistinę perspektyvas ir žvelgia į skirtingus analizės lygmenis. Mokslininkai bando įvertinti sisteminį, regioninį ir nacionalinį poveikį branduoliniam atgrasymui ir siekia rasti suderinamumą tarp tradicinių ir naujų požiūrių į atgrasymą. Šaltojo karo metu supervalstybės suformavo tam tikrą tarptautinę praktiką ir nerašytas taisykles branduolinio atgrasymo srityje. Politinė praktika atsirado kartu su išsamiais branduolinio atgrasymo tyrimais, kurie buvo pagrįsti racionaliu pasirinkimu ir žaidimų teorijų modeliavimu. Šiuo metu formuojasi nauja strateginių studijų karta, nors kai kurie Šaltojo karo strateginio stabilumo ir branduolinio atgrasymo tyrinėtojai bando atsigręžti į senąsias, klasikines atgrasymo studijas. Šis straipsnis yra skirtas strateginio stabilumo raidai ir apibūdina ketvirtosios ir penktosios atgrasymo tyrimų bangos indėlį ir išskiria galimas jų ateities kryptis.

2. Strateginio stabilumo sąvoka

Strateginio stabilumo sąvoką pirmasis pavartojo Thomas C. Schellingas8 ir Mortonas Halperinas 1961 m. savo knygoje „Strategija ir ginklų kontrolė“. Jie apibrėžė strateginį stabilumą kaip „situaciją, kurioje karo rizika yra maža, nes nė viena šalis nesiima pirmo branduolinio smūgio iniciatyvos, o šis skaičiavimas yra pagrįstai apsaugotas nuo sukrėtimų, netikėtumų ir perturbacijų“9. Šaltojo karo metu strateginiu stabilumu buvo siekiama strateginės, karinės pusiausvyros, užtikrinant patikimą priešininko atgrasymą nuo branduolinės atakos. Amerikos branduoliniai strategai manė, kad branduolinių pajėgų plėtra tiek

8 In 2005 Thomas Schelling received a Memorial Nobel Price for game modelling in strategic and conflict studies. 9 Koblentz, G. (2014), „Strategic Stability in the Second Nuclear Age“, Council on Foreign Relations, Council Special Report No. 71, November 2014, p. 19. 103 JAV, tiek Sovietų Sąjungoje gali sustiprinti tarptautinį stabilumą dėl simetriškos grėsmių pusiausvyros tarp supervalstybių10. Strateginio stabilumo suvokimas ilgainiui keitėsi, pasidarė kompleksiškesnis, apimantis daugiau stabilumą lemiančių veiksnių. Strateginio stabilumo sąvoka yra gana paini ir daugiaplotmė. Ji apima sudėtingas politines ir karines sritis, tokias kaip sprendimų priėmimo procesas, derybos, karinės doktrinos, konfliktų studijos, gynybos ir karinis planavimas, pajėgų elgsena ir branduolinės technologijos. Davidas Yostas pastebėjo, kad „nors jėgos elgsena gali vaidinti lemiamą vaidmenį atgrasymo, krizių valdymo ir operacijų metu, strateginis stabilumas iš esmės priklauso nuo politinių veiksnių, įskaitant galimų priešininkų tikslus ir sprendimų priėmimo dinamiką“11. Strateginis stabilumas taip pat parodo labai glaudų ryšį tarp strateginio karinio planavimo ir politinių derybų, kurių negalima nagrinėti atskirai. Strateginio stabilumo terminas evoliucionavo, jis buvo plėtojamas racionalaus pasirinkimo teorinės prieigos atstovų. Ši prieiga vėliau buvo stipriai kri- tikuojama trečiosios atgrasymo tyrimų bangos atstovų, neigiančių sprendimų priėmimo proceso racionalumą ir išryškinančių atgrasymo trūkumus. Nepai- sant to, strateginio stabilumo sąvoka ir strateginis stabilumas kaip analitinis įrankis atranda kelią į šiuolaikinio atgrasymo tyrimus ir padeda geriau suprasti šiandieninio branduolinio atgrasymo ypatybes. Jis padeda susieti Šaltojo karo tyrimų apie branduolinį atgrasymą rezultatus su šiuolaikiniais tyrimais. Ket- virtosios bangos atgrasymo tyrimai išplečia strateginio stabilumo suvokimą, suteikdami papildomų elementų, jie sutelkia dėmesį į kintantį ginkluoto konflikto pobūdį, nevalstybinių veikėjų vaidmenį, neplatinimo riziką, asimet- rinius saugumo iššūkius, galinčius pakeisti atgrasymo principus, tokius kaip kibernetiniai iššūkiai, technologijų plėtra ar dirbtinis intelektas. Ketvirtosios bangos tyrinėtojai taip pat išskiria iššūkius ir rizikas, kurios yra tyčia ar netyčia ignoruojamos, nenumatytos ir neįtrauktos į atgrasymo strategijas. Naujausi strateginio stabilumo tyrimai vykdomi įvairiais analizės lygmenimis: globaliu / sisteminiu, nacionaliniu, o ypač daug dėmesio skiriama regioniniam atgrasymo dinamikos analizės lygmeniui, dėl kurio tam tikrų ypatybių branduolinis atgrasymas ir karinio pranašumo suvokimas darosi dar sudėtingesnis. Mokslininkai nagrinėja regioninį strateginį stabilumą Pietų Azi- joje, Ramiajame vandenyne, Europoje, Pietų Azijoje ar Viduriniuose Rytuose. Kaip pastebi Frankas P. Harvey‘jus, „kadangi atgrasymas visų pirma susijęs su

10 Kroenig, M. (2018), The Logic of American Nuclear Strategy. Why Strategic Superiority Matters, Oxford University Press, p. 128–129. 11 Yost, D. (2013), „Strategic Stability in Europe“, The Non-Proliferation Review, 20(2), p. 208. 104 ‘santykiais‘ [tarp tarptautinės sistemos veikėjų], mažėjant seno tipo grėsmėms, atsiranda naujos grėsmės, o dvipoliui pasauliui žlugus dėl daugiapolio spaudimo, reikės naujų strategijų, skirtų / nukreiptų į naujus ir besikeičiančius ‘santykius‘“12. Kaip pastebėjo Stephenas Cimbala, „branduolinio atgrasymo stabilumo samprata padalijama bent į tris aspektus: pirmojo smūgio stabilumas; krizių stabilumas ir ginklavimosi varžybų stabilumas. Šie trys strateginio stabilumo elementai (arba tyrimų kryptys) yra glaudžiai susiję ir negali būti nagrinėjami atskirai. Jie atskleidžia, kaip strateginiai doktrinos elementai, gynybos planavimas ir karinis balansas prisideda prie platesnio tarptautinės, globalios sistemos stabilumo suvokimo. Strateginio stabilumo tyrimai atskleidžia strateginės karinės pusiausvyros principus ir tendencijas. Jamesas Actonas derina tris išsiskiriančius Cimbalos strateginio stabilumo aspektus ir bandymus susieti Šaltojo karo strateginio stabilumo suvokimą su nauja strategine dinamika, atsiradusia po Šaltojo karo. Jis apibūdina strateginį stabilumą kaip „paskatų pirmam naudoti branduolinius ginklus nebuvimą (krizės stabilumas) ir paskatų didinti / stiprinti branduolines pajėgas nebuvimą (ginklavimosi varžybų stabilumas), o plačiau – tai apibūdina ginkluoto konflikto tarp branduolinių valstybių nebuvimą“13. Pirma, Actono apibrėžime nurodomas siauras branduolinio pariteto ir karinio pranašumo skaičiavimo suvokimas ir, antra, jame pavaizduotas platesnis politinių, diplomatinių ir gynybinių sprendimų priėmimo procesas, apimantis doktrininius branduolių balansavimo aspektus. Šis apibrėžimas taip pat atskleidžia, kad branduolinės pusiausvyros kūrimas yra hipotetinis ir kognityvinis procesas.

3. Strateginis stabilumas: pirmojo smūgio, krizių, ginklavimosi varžybų stabilumas

Integruotos strateginio stabilumo studijos apima branduolinio atgrasymo pusiausvyros suvokimą (nebūtinai skaitinį paritetą) ir pagrindinius principus, kurie yra būtini norint geriau suprasti sudėtingas strateginių studijų ypatybes. Siekiant geriau suprasti strateginio stabilumo ir branduolinio atgrasymo sąsajas, šiame straipsnyje dėmesys bus sutelktas į tris pagrindines strateginio

12 Harvey, F. (2003), „The Future of Strategic Stability and Nuclear Deterrence“,International Journal, 58(2), p. 321. 13 Acton, J. (2013), „Reclaiming Strategic Stability“ in eds. Colby E., Gerson M. (2013), Strategic Stability: Contending Interpretations, US Army War College Press, p. 117. 105 stabilumo sąvokas, būtent pirmojo smūgio stabilumą, krizių stabilumą ir ginklavimosi varžybų stabilumą, bei tai, kaip laikui bėgant vystėsi šios trys strateginio stabilumo sritys.

3.1. Pirmojo smūgio stabilumas ir šiandieninė tarptautinė sistema

Šaltojo karo metu buvo sutariama, kad branduolinis stabilumas pasiekiamas ir branduolinių smūgių rizika sumažėja, kai dvi branduolinės valstybės įgyja antrojo, atsakomojo smūgio galimybę. Šis principas yra žinomas kaip „pirmojo smūgio stabilumas“, jis žymi situaciją, kai abi branduolinės galybės supranta, kad po pirmojo branduolinio smūgio užpulta valstybė turės atsako galimybę. Plačiąja prasme pirmojo smūgio stabilumas susijęs su karo doktrina, branduoline strategija ir gynybos planavimu. Pirmojo smūgio stabilumas reiškia karinę pusiausvyrą kaip atsakomąjį branduolinio smūgio pajėgumą. Pirmojo smūgio stabilumo tyrimai paprastai tiria karines strategijas ir matematinius modelius, paaiškinančius pirmojo smūgio pusiausvyros vaidmenį. Thomas C. Schellingas pabrėžė, kad „ne „pusiausvyra“ – visiška lygybė ar situacijos simetrija – yra abipusis atgrasymas; tai yra pusiausvyros stabilumas. Pusiausvyra stabili tik tada, kai nė vienas, panaudojęs pirmą smūgį, negali sunaikinti kito atsakomojo smūgio galimybių“14. Šis principas gali būti vadinamas atgrasymu baudžiant, branduolinė galybė nuo branduolinės atakos atgrasoma manant, kad bet koks bandymas smogti pirmai nesuteiks jai jokio strateginio pranašumo, o kitos pusės atsakas gali būti strategiškai žalin- gas. Pirmojo smūgio stabilumas yra susijęs su tam tikru pusiausvyros pojūčiu, tačiau jis turi būti abipusiškai priimtas ir bendrai suvokiamas. Pirmojo smū- gio stabilumo tyrimams daugiausia dėmesio teikė antrosios atgrasymo tyrimų bangos atstovai. Šaltojo karo metu buvo dedamos didžiulės pastangos sukurti matematinius modelius, imituojančius pirmojo smūgio stabilumą. Tuo buvo siekiama kiekybiškai įvertinti paskatas pirmam smūgiui, modeliuojant galimą apsikeitimą branduoliniais smūgiais ir siekiant nustatyti, kas yra naudingiau – laukti ar atakuoti pirmam15. Paprastai pirmojo smūgio stabilumas tiriamas atsižvelgiant į sąsajas su antrojo smūgio pajėgumais. Antrojo smūgio principas yra susijęs su ginklavimosi varžybomis16 ir siekiu užtikrinti atsakomąjį antrąjį smūgį, jis taip

14 Schelling, T. (1958), Surprise Attack and Disarmament, Santa Monica, CA: RAND, p. 4. 15 Acton, J. (2013), Op. cit. p. 122. 16 MccGwire, M. (2006), „Nuclear Deterrence“, International Affairs, 82(4), p. 776. 106 pat žymi abipusio užtikrinto sunaikinimo (MAD) principą ir nepriimtiną žalą priešui. Antrojo smūgio principas reiškia, kad po branduolinio smūgio užpulta valstybė turi pakankamai pajėgumų ir galimybių atsakomajam smūgiui ir išlaiko galimybę laimėti branduolinį karą. Tuo tarpu pirmojo smūgio stabilumas reiškia pusiausvyrą, atsirandančią dėl dviprasmybės, kad bet kuri šalis gali pirmiausia panaudoti branduolinį smūgį. Antrojo smūgio stabilumas yra tiesiogiai susijęs su kariniais pajėgumais atsakant į pirmąjį smūgį. Kaip teigia Yostas, „dominuo- jantis receptas buvo siekti „pirmojo smūgio stabilumo“ įgyjant pajėgas, atsparias antrajam smūgiui, tinkančias pulti kitą pusę“. 17 Mokslininkai nesutarė, kuri gynybos strategija yra naudingesnė rengiantis pirmajam smūgiui ar suteikiant kitai pusei pirmojo smūgio galimybę. Barry’is Buzanas ir Ericas Herringas pastebi, kad „kadangi netikrumą lengva sukurti, kai kaštai yra labai dideli, nėra sunku pasiekti būtinas veiksmingo branduolinio atgrasymo sąlygas, tačiau tik tol, kol oponentas nėra desperatiškas, fanatiškas ar neracionalus“.18 Skirtingas branduolinių šalių suvokimas ir nepriimtinos žalos lygis gali būti skirtingas, o tai taip pat gali turėti įtakos branduolinio ginklo panaudojimo pagrindimui ir strateginiam nestabilumui. Cimbala apibendrina du pagrindinius Šaltojo karo metais vyravusius požiūrius: Šaltojo karo atgrasymo logika buvo pagrįsta prielaida, kad panaudojusieji pirmąjį smūgį stengsis sunaikinti priešininko atsakomąsias pajėgas, kad kuo labiau sumažintų besiginančiojo galimą žalą užpuoliko visuomenei. Ši prielaida pagrįsta pirmojo smūgio, nukreipto į atsakomąsias pajėgas (angl. counterforce), buvo pakeista atsaku, nukreiptu į atsakomosios žalos dydį (angl. countervalue), tuo buvo pagrįsta didžioji dalis JAV analizės. Kai kurie strategai ir politikos formuotojai pirmenybę teikė ne tik antrojo smūgio į pajėgumus nukreiptiems pajėgumams, bet kartu dėmesys buvo teikiamas ir atsakomojo smūgio galimos žalos dydžiui: tik rizikuodami likusia priešo atgrasymo jėga ir jo miestais, vadovai galėtų palankiomis sąlygomis užtikrinti deeskalaciją ir karo nutraukimą.19 Branduolinio atgrasymo teoretikai tvirtina, kad branduolinis stabilumas yra susijęs su atgrasymo stabilumu, jie pabrėžia, kad „branduolinė galios pusiausvyra yra stabiliausia, kai abi valstybės turi užsitikrinusios antrojo smūgio pajėgumus ir išlaiko branduolinį paritetą“20. Stevenas Bramsas, Mar- cas Kilgouras pastebi, kad atgrasymas tarp supervalstybių egzistuoja tol, kol yra užtikrinama antrojo smūgio galimybė21. Mathew Kroenigas priduria, kad

17 Yost, D. (2011), „Strategic Stability in the Cold War. Lessons for Continuing Challenges“, IFRI, Prolifera- tion Papers, p. 17. 18 Buzan, B., Herring, E. (1998), The Arms Dynamic in World Politics, Lynne Rienner Publishers, p. 171–172. 19 Cimbala, S. (2006), Op. cit. p. 420. 20 Kroenig, M. (2018), Op. cit. p. 127. 21 Brams, S., Kilgour, M. (1987), „Threat Escalation and Crisis Stability: A Game-theoretic Analysis“,The American Political Science Review, 81(3), p. 833. 107 „stabiliausias branduolinis balansas būtų toks, kai abi branduolinės valstybės turėtų labai panašaus dydžio branduolinius arsenalus“22. Šie principai gali būti svarbūs tobulai nuspėjamoje saugumo aplinkoje, o realybėje visiškai racionalūs veikėjai sunkiai egzistuoja. Realybė yra sudėtingesnė, sunkiau nuspėjama, to- dėl branduolinis paritetas nebūtinai garantuoja strateginį stabilumą. Tai leidžia teigti, kad branduolinių ginklų skaičius negali labai pakeisti rizikų vertinimo. Būtent todėl didesnis pajėgumų tikslumas, mobilumas, sumažintas reakcijos laikas ir netikėtų išpuolių rizika branduolinėms galybėms tapo reikšmingesni antroje Šaltojo karo pusėje. Mokslininkai nesutaria dėl pirmojo smūgio stabilumo ir branduolinio atgrasymo principo strateginės vertės, privalumų ir trūkumų. Jie pateikia skirtingus argumentus dėl sąlygų, būtinų norint pasiekti pirmojo smūgio stabilumą. Kai kurie mano, kad branduolinių ginklų paritetas gali garantuoti strateginį stabilumą, o kiti atsižvelgia į platesnes karo kovos strategijas ir pabrėžia svarbų tradicinių / konvencinių pajėgumų vaidmenį, o trečioji ekspertų grupė pabrėžia riziką prevencinių smūgių, kurie gali apeiti principus, užtikrinančius pirmojo smūgio stabilumą, ir vesti prie eskalacijos, kurios pirmojo smūgio stabilumas siekia išvengti. Trečiosios ir ketvirtosios atgrasymo bangos atstovai pastebi neraciona- laus sprendimų priėmimo proceso riziką, padidėjusias klaidingo paskaičiavimo galimybes, nenuspėjamumą, masinio naikinimo ginklo platinimo iššūkius, technologijų perdavimą ir kibernetinius iššūkius. Dėl technologinės plėtros, didesnio ginkluotės sistemų tikslumo, didesnio paleidimo sistemų mobilumo, didėjančio kovinių galvučių, montuojamų ant vienos nešančiosios raketos, skaičiaus strateginio stabilumo procesas ir branduolinis atgrasymas darosi sudėtingesnis. Be to, pirmojo smūgio stabilumo perspektyvoje neaptariamas visas strateginis / doktrininis krizės suvokimas ir neatsižvelgiama į krizės eskalavimo regioniniu lygmeniu riziką. Pirmojo smūgio suvokimas yra santykinis, jo pagrindinė silpnybė yra ta, kad jis atmeta galimybę, kad šalys gali nebūtinai naudoti stabilumą pirmojo smūgio metu kaip strateginį pranašumą – veikiau yra trūkumas, kad šalys ga- lėtų siekti daugiau veiksmų laisvės ir strateginio lankstumo, taigi jie gali siekti apeiti pirmojo smūgio pusiausvyrą. Taigi „pirmojo smūgio“ pusiausvyra arba „antrojo smūgio“ galimybė nebūtinai užkerta kelią konfliktui ir riboto / regioninio karo eskalavimui. Kita vertus, turint mintyje riboto branduolinio karo riziką, prevencinių smūgių galimybes ir išplėstinio atgrasymo koncepciją, antrojo smū- gio galimybė yra gana dviprasmiška.

22 Kroenig, M. (2018), Op. cit. p. 130. 108 Gali būti, kad nėra abipusio supratimo apie antrojo smūgio pajėgumus, arba suvokimas ir žinojimas gali būti netikslus. Esamas suvokimo disbalansas gali suteikti daugiau sprendimų priėmimo manevro laisvės, tačiau tuo pačiu padidina klaidingų sprendimų riziką. Taip pat neteisingai suvoktos priešinin- ko intencijos gali skatinti branduolines galybes neatsisakyti pirmojo smūgio galimybės ir ieškoti alternatyvų, siekiant apeiti galimą strateginę eskalaciją [stambaus masto eskalacijos riziką]. Netinkama galimų veiksmų interpretacija gali neigiamai paveikti eskalacijos kontrolės principus ir krizių stabilumą, glaudžiai susijusius su pirmojo smūgio stabilumu.

3.2. Krizių stabilumas ir eskalacijos kontrolė

Krizių stabilumas yra labiausiai išvystyta ir moderniausia analitinė prieiga, tirianti strateginį stabilumą. Krizės stabilumo tyrimai, kuriuos atliko mokslininkai, priskirtini antrajai ir trečiajai atgrasymo tyrimų bangai, pavyzdžiui, Schellingas, Kilgouras, Morganas, Bramsas, Harvey‘jus, Jervisas, Powelis, O’Neilis, Leahas, Lowheris, daugelis jų sutelkė dėmesį į sprendimų priėmimo procesus, kurie pagrįsti racionalumo principu. Šie tyrimai sukūrė žaidimų modeliavimo metodikas ir iš esmės prisidėjo prie branduolinio atgrasymo, eskalavimo kontrolės ir krizių stabilumo tyrimų. Krizių stabilumą galima apibūdinti kaip „struktūrinį konflikto bruožą, kuris, net ir eskaluojantis krizei, leidžia sprendimų priėmėjams užkirsti kelią krizės sprogimui23“, t. y. konfliktų valdymo įrankiai, skirti sustabdyti krizės ar konflikto tolesnę eskalaciją. Tai suprantama kaip priklausoma nuo „jėgos struktūrų ir abiejų pusių doktrinų bei abiejų pusių suvokimas apie kitą“24. Kai pirmojo smūgio stabilumas paprastai grindžiamas strateginių sprendimų priėmimo procesu, strateginiais skaičiavimais ir lyderių priimtais sprendimais, krizės stabilumas yra platesnė sąvoka, susijusi su karine strategija ir doktrina, konfliktų suvokimu, taip pat ir su deklaratyviąja branduoline politika. Krizės stabilumas suteikia platesnę branduolinio atgrasymo ir sprendimų priėmimo proceso perspektyvą krizės paaštrėjimo atveju, aptariami veiksmai, kurių reikia imtis, jei atgrasymas nepavyksta. Ši atgrasymo studijų sritis nagrinėja įvairias krizės stabilizacijos galimybes ir būdus. Tai taip pat tiria veiksnius, kaip „psichologinis stresas, dviprasmiška ar neteisinga informacija, klaidingas priešo interesų vertinimas, klaidingas paskaičiavimas ir neteisinga

23 Brams, S., Kilgour, M. (1987), Op. cit. p. 833. 24 Office of Technical Assessment (1986), Strategic Defences: Two Reports by the Office of Technology Assess- ment, Princeton University Press, p. 78. 109 ketinimų interpretacija, tad pirmojo smūgio nestabilumas yra suvokiamas kaip viena krizės nestabilumo sudedamoji dalis“25. Krizių stabilumo tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama krizių eskalacijos analizei. Kaip pastebi Patrickas Morganas, „eskalacija paprastai analizuojama drauge su abipusio atgrasymo stabilumo klausimais“26. Ste- venas Bramsas ir Marcas Kilgouras, susitelkdami į sprendimų priėmimo procesą, sukūrė teorinį modelį (kurį galima priskirti vienam iš racionalaus pasirinkimo modelių), paaiškinantį grėsmės eskalavimą ir stabilumą krizių tarp supervalstybių metu. Jie sutelkė dėmesį į optimalių grėsmių sprendimo skaičiavimą, taikydami atsakomųjų veiksmų modelį, ir pasiūlė labiau specializuotą krizių deeskalacijos traktavimą27 pabrėždami, kad „krizės stabilumas gali skatinti provokuojantį elgesį, o nesugebėjimas stabilizuoti krizes gali paskatinti atsargesnius sprendimus“28. Bramso ir Kilgouro išvados atitinka pagrindinę pirmojo smūgio stabilumo kritiką, pažyminčią, kad branduolinis paritetas ir pirmojo smūgio stabilumas nebūtinai užkerta kelią krizei įvykti. Apibendrinant galima teigti, kad (skaitinis) paritetas branduolinio ginklo srityje ir krizės pusiausvyra nėra pagrindiniai veiksniai, užtikrinantys strateginį stabilumą. Be to, Bramso ir Kilgouro išvados leidžia daryti prielaidą, kad didesnis krizės nestabilumas ir nenuspėjamumas lemia didesnį strateginį stabilumą. Ketinimai stabilizuoti krizę gali sukelti krizės eskalaciją tais atvejais, kai viena labai konkurencinga šalis agresyviai eskaluoja situaciją ir yra neadekvati oponento vykdomai eska- lacijai, kuri pirmajai šaliai ir yra nepalanki, todėl „eskalavimo pasekmė yra dar didesnė eskalacija“29. Netikėto išpuolio baimė yra svarbiausia atliekant strateginį skaičiavimą ir kuriant branduolines doktrinas, ji yra susieta su eskalacijos dominavimu, kuris gali atsirasti nesėkmingo atgrasymo atveju. B. Buzanas pažymi, kad sėkmingam atgrasymui reikia ne tik didelių nuostolių grėsmės, bet taip pat ir užtikrinto ži- nojimo, kad tikrai bus imtasi atsakomųjų veiksmų30. Stabilumas krizės metu ir branduolinis atgrasymas yra daug sudėtingesnis nei paprastas racionalaus pa-

25 Kent, G., Thaler, D. (1990),First-Strike Stability and Strategic Defences, RAND, p. 3. 26 Morgan, P. (2005), „Deterrence, Escallation, and Negotiation“ in Zartman, W., Faure, G. O., eds., Escala- tion and Negotiation in International Conflicts, Oxford University Press, p. 56. 27 Patrick, J, Harvey, F. (1989), „Threat Escalation and Crisis Stability: Superpower Cases, 1948–1979“,Cana - dian Journal of Political Science, 22(3), p. 523. 28 Brams, S., Kilgour, M. (1987), p. 834. 29 Kilgour, M. (2005), „Escalation in Negotiation: Analysis of Some Simple Game Models“ in Zartman, W., Faure, G. O., eds., Escalation and Negotiation in International Conflicts, Oxford University Press, p. 247. 30 Buzan B., Hansen L. (2009), The Evolution of International Security Studies, Cambridge University Press, p. 80. 110 sirinkimo skaičiavimas. Tai santykinis procesas, pagrįstas lūkesčiais, baime ir neracionalumu priimant sprendimus. Neseniai ketvirtosios ir penktosios atgrasymo tyrimų bangos mokslininkai pastebėjo horizontalios eskalacijos galimybę. Horizontalią eskalaciją sunkiau sukontroliuoti ir suvaldyti ir jai būdingi mažesni slenksčiai, didesni neaiškumai ir didesnė klaidingo skaičiavimo tikimybė. Horizontali eskalacija dažnai įtraukia nevalstybinius veikėjus, asimetrines grėsmes saugumui ir besikeičiantį konfliktų pobūdį, susijusį su nenumatytomis, nekontroliuojamo- mis ir nenuspėjamomis rizikomis. Horizontalus eskalavimas ginčija ankstesnius (vertikalius) eskalacijos tyrimus, pasižyminčius aukštesniu nenuspėjamumo lygiu ir sudėtinga eskalacijos kontrole. Corentinas Brustleinas pabrėžia, kad „pažanga konvenciniuose ilgo nuotolio smūgiuose, elektroniniame kare, prieigos ir regiono blokavimo (A2/AD31) pajėgumai, gali iš esmės pakeisti krizes ir eskalacijos dinamiką“32, taip pat kibernetinio saugumo veiksniai gali turėti tam tikrą įtaką krizės stabilumo pokyčiams. Kiti mokslininkai pastebi, kad nepaisant visų minėtų pokyčių, branduolinio atgrasymo principai lieka tie patys, o krizės stabilumas nepašalina krizės ir konflikto tikimybės33. Andrew Futteris išskyrė tris eskalacijos tipus: 1) apgalvotas sprendimas prieš imantis panaudoti branduolinį ginklą kaip priemonę, signalizuojantį apie ketinimus, arba kaip nuginkluojantis pirmasis smūgis; 2) branduolinė priemonė gali atsitiktinai arba be leidimo būti detonuota krizės metu; 3) dėl netinkamo skaičiavimo, atsirandančio dėl neteisingo priešo supratimo dėl klaidingos žvalgybos informacijos34. Visi trys anksčiau paminėti eskalacijos tipai rodo kokybinius ar kiekybinius konflikto ar krizės suvokimo pokyčius. Krizių stabilumo tyrimais siekiama paaiškinti ir suprasti eskalavimo veiksmus ir galimas pasekmes konflikto pasekmėms bei ieško eskalavimo stabilizavimo galimybių. Grupė RAND mokslininkų, kuriems galima priskirti penktąją atgrasymo tyrimų bangą, išskyrė šiuos eskalacijos mechanizmus: apgalvotus, netyčinius

31 Karinių priemonių visuma, kurios krizės ir karo atveju turėtų atkirsti konflikto teritoriją ar regioną, apriboti oponento pajėgų patekimą ir galimybes veikti tam tikroje teritorijoje. 32 Brustlein, C. (2018), „The Erosion of Strategic Stability and the Future of Arms Control in Europe“, Pro- liferation Papers, IFRI, p. 14. 33 Yost, D. (2011), „Strategic Stability in the Cold War. Lessons for Continuing Challenges“, Proliferation papers, IFRI. 34 Futter, A. (2015), The Politics of Nuclear Weapons. SAGA, p. 82// citation of Gray C. (1999), The Second Nuclear Age, Lynne Rienner Publishers, p. 81. 111 ir atsitiktinius35. Savo tyrimu jie siekė išskirti eskalavimo slenksčių pobūdį ir identifikuoti mechanizmus, per kuriuos pasireiškia eskalacija, vėliau jie parengė strategijas, kaip šiais „mechanizmais galima reguliuoti konflikto intensyvumą ir mastą, kad jis neviršytų slenksčių, kurie būtų pernelyg brangūs“36. RAND mokslininkai pastebi, kad krizių stabilumą galima pasiekti užtikrinant interesų pusiausvyrą. Jie pabrėžia, kad „valstybės kritinės eskalavimo ribos yra tos, kurios yra labiausiai susijusios su jos išgyvenimu ir su juo susijusiais pagrindiniais šalies interesais. Jei peržengsime šias ribas, tai neabejotinai paskatins oponuojančių šalių lyderius eskaluoti kovą“37. Šis argumentas yra panašus į Ole Waeverio vartojamą „egzistencinės grėsmės“ sąvoką, kuri pabrėžia egzis- tencinius valstybės interesus ir nacionalinius interesus, siekiant užkirsti kelią egzistencinėms grėsmėms. Valstybės greičiausiai priims sprendimus eskaluoti esant egzistencinei grėsmei, kuri suvokiama kaip eskalacijos riba. Kaip pastebėjo Jervisas, „pirmas žingsnis yra suvokti antrosios pusės vertybes, įsitikinimus ir suvokimą bei suprasti motyvuotą ir nemotyvuotą šališkumą, darantį įtaką informacijos apdorojimui ir sprendimų priėmimui“38. Jamesas Actonas išskiria šiuos su stabilumu krizės atžvilgiu susijusius veiksnius: „emocijos, spaudimas, blogi patarimai, klaidingas skaičiavimas, neteisingas suvokimas ar blogas bendravimas“39. Vargu ar juos galima įvertinti kiekybiškai, tačiau jie turi įtakos krizės stabilumui. Kitas veiksnys, turintis įtakos krizės stabilumui ir eskalacijos rizikai, yra dviprasmybės, galinčios turėti įtakos sprendimų priėmimo procesui ir eskalacijos kontrolei. Davidas Johnsonas pastebi, kad „operatyviai visi Rusijos tikslaus smūgio ginklai yra dvigubai pajėgūs arba turi branduolinį analogą; o tikslių smūgių platformų veikla būtų išvengta branduolinės dviprasmybės eskaluojančios krizės metu net prieš prasidedant kinetinei konflikto fazei“40. Natūralu, kad šiuolaikinis krizės stabilumas ir kai kurie jos principai, palyginti su Šaltojo karo krizės stabilumu, pasikeitė, tačiau pagrindiniai elementai ir principai vis dar yra aktualūs ir taikomi. Nepaisant to, pagrindinės krizių eskalavimo ir strateginio stabilumo įžvalgos ir principai, kuriuos vaiz-

35 Morgan, F., Orletsky, D., Henry, R., Molander, R., Ratner, E., Reardon, R., Peterson, H., Dogo, H., Hart, J., Saum-Manning, L. (2015), „Managing Escalation in Crisis and War. Confronting Emergent Nuclear- Armed Regional Adversaries. Prospects for Neutralization, Strategies for Escalation Management“, RAND Corporation, p. 29. 36 Ibidem. 37 Ibidem. 38 James, P., Harvey, F. (1989), Op. cit. p. 545. 39 Acton, J. (2013), Op. cit. p. 122. 40 Johnson, D. (2018), „Russia‘s Conventional Precision Strike Capabilities, Regional Crises, and Nuclear Thesholds“, Livemore Papers on Global Security, No. 3, p. 73,https://cgsr.llnl.gov/content/assets/docs/Pre - cision-Strike-Capabilities-report-v3-7.pdf , 2019 09 12 112 davo Kilgouras ir Bramas, vis dar taikomi. Eskalacijos valdymas paprastai suvokiamas per slenksčių valdymo perspektyvą, daugiausia dėmesio skiriant eskalacijos pokyčiams, atsižvelgiant į politinių veikėjų sprendimus siekiant padidinti ar sumažinti slenksčius, atsižvelgiant į veiksmų ir reakcijų ciklą.

3.3. Ginklavimosi varžybų stabilumas ir ginklų kontrolė

Trečiasis strateginio stabilumo studijų elementas ir kryptis apima politines derybas ir diplomatinius susitarimus, bandymus užmegzti dialogą ir kurti tarptautinius reguliavimo mechanizmus. Ginklų kontrolės susitarimai apibrėžia tam tikrus principų ir normų rinkinius, kurie yra sutariami derybų metu arba kuriami praktiškai įgyvendinant susitarimus. Kadangi ginklavimosi varžybų stabilumas grindžiamas atgrasymo principais ir abipusiškai sutartais tam tikrų ginklų sistemų įtraukimo į gynybos strategijas apribojimais, apribojimais įsigyti, išbandyti, dislokuoti tam tikras ginklų sistemas ar kategorijas. Branduolinių ginklų kontrolė turi kelis tikslus, tačiau svarbiausias dalykas yra ginklavimosi varžybų balansas, bandymas sukurti tam tikrą pasitikėjimo ir nuspėjamumo lygį tarp branduolinių galybių. Kaip pabrėžia Buzanas, „ginklų kontrolė gali apimti ginklų sumažinimą ar net panaikinimą ir taip įtraukti nusiginklavimo darbotvarkės dalis, tačiau tai taip pat gali reikšti kai kurių ginklų rūšių, kurios, kaip manoma, stabilizuoja, padidėjimą“41. Tik- slas yra pusiausvyra ir nuspėjamumas, taip pat diplomatinis procesas per se. Politinis procesas prisideda prie strateginio stabilumo tiek, kiek jis pabrėžia klausimo svarbą ir perduoda strateginius balanso sprendimus aukščiausioms valstybės valdžios institucijoms. Ginklavimosi stabilumas, kaip manoma, yra pagrįstas tam tikru branduolinio pariteto lygiu. Tačiau branduolinio pariteto logika, aktualumas ir pagrįstumas bei jo indėlis į strateginį stabilumą tebėra diskutuotinas. Ginklavimosi varžybų stabilumas vaidina reikšmingą vaidmenį su- jungiant politinius (diplomatinius), gynybos (gynybos planavimo), karinius (karinės dislokacijos, mokymai, modernizacijos ir kt.) elementus. Daugiau- sia dėmesio skiriama karinės pusiausvyros sukūrimui. Pvz., JAV „Pershing II“ raketų dislokavimas Europoje 1980 m. buvo reakcija į Sovietų Sąjungos dislokuotas SS-20 modernizuotas raketų sistemas, šis žingsnis yra puikus ginklavimosi varžybų stabilizavimo pavyzdys. Sovietų Sąjunga suvokė JAV veiksmus kaip galimai vedančius į krizės eskalaciją, nes jie galėjo sutrumpinti

41 Buzan, B., Hansen, L. (2009), Op. cit. p. 111. 113 įspėjimo laiką iki minimumo (kaip SS-20 padarė Vakarų Europai), tai motyvavo Sovietų Sąjungą sėstis prie derybų stalo. Taigi šie strateginiai sprendimai lėmė sėkmingą derybų dėl vidutinio ir trumpojo nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), kuri panaikino visą vidutinio ir trumpesnio nuotolio balistinių ir sparnuotųjų raketų kategoriją. Nepaisant to, kad neapibrėžtumas neturi įtakos eskalavimui, kaip pastebėjo Kilgouras, ginklavimosi varžybų stabilumas ir branduolinių valstybių dialogas gali būti naudinga priemonė pusiausvyrai palaikyti ir strateginiam stabilumui užtikrinti. Ginklavimosi lenktynių stabilumas yra glaudžiai susijęs su kitomis strateginio stabilumo sritimis: pirmojo smūgio stabilumu ir krizių stabilumu ir yra susietas su saugumo dilema, taip pat su užtikrinto abipusio susinaikinimo koncepcija. Tai yra patikima „ne tik todėl, kad niekas to nenori, bet ir todėl, kad nesudaro klaidingo kitos šalies ketinimų vertinimo, ir abi šalys tikisi, kad bus vertinamos pagal tą patį modelį“ 42.

1 pav. Globalus branduolinio ginklo inventorius 1945–2018 Šaltinis: Hans Kristensen, Robert Norris. 2018. Status of World Nuclear Forces, Federation of American Scientists https://fas.org/issues/nuclear-weapons/status-world-nuclear-forces/ Pirmojo smūgio stabilumą galima pasiekti tik kartu užtikrinant ginklavimosi varžybų stabilumą, t. y. šalys plėtoja strateginius ir doktrininius branduolinio balansavimo principus, kurie padidina nuspėjamumą ir užtikrina status quo tęstinumą. Šalys mato prasmę pradėti derybas siekiant stabilizuoti ginklavimosi varžybas, mažai tikėtinas derybų procesas be abipusės naudos

42 Liru, C. (1991), „The Problem of the Nuclear First-Use Option“ in Carlton D., Schaerf C. eds., The Arms Race in Era of Negotiation, London: Macmillan, p. 20–25. 114 suvokimo. Kitaip tariant, doktrinos pusiausvyra lemia politinius žingsnius materialinės pusiausvyros link. Manoma, kad ginklavimosi varžybų stabilumas Šaltojo karo pabaigoje buvo pasiektas susitarus ir įgyvendinant ginklų kontrolės sutartis (su verifikavimo mechanizmais), kurios palengvino ginklavimosi varžybų stabilizavimo procesą. Tačiau Avisas Bohlenas pabrėžia, kad Šaltojo karo laimėjimai ginklų kontrolės srityje „buvo kuklūs; lengviau pasakyti, ko nebuvo pasiekta, nei tai, kas buvo pasiekta. Tai nei kiekybiškai, nei kokybiškai nesibaigė ar net nesulėtino ginklavimosi varžybų; skaičiai ir toliau augo. Nė viena pusė neatsisakė vienos ginklų sistemos, kurios ji iš tikrųjų norėjo. Tai nesumažino gynybos išlaidų.“ 43 Ginklavimosi varžybų stabilumas paprastai analizuojamas kartu atkrei- piant dėmesį į branduolinį atgrasymą, atsižvelgiant į krizės stabilumą. Kaip pastebėjo Patrickas Morganas, „ginklų kontrolės teorija pabrėžė, kad reikia vengti žingsnių ir sąlygų, galinčių pakenkti krizės stabilumui“. Paaiškėjo, kad diplomatinės ir politinės priemonės gali prisidėti prie krizių stabilumo ir už- kirsti kelią nekontroliuojamam eskalavimui. Vis dėlto atgrasymo tyrinėtojai ir asmenys, priimantys sprendimus branduolinio ginklo srityje, vis dar pasitelkia argumentus dėl nekontroliuojamų branduolinių incidentų ar avarijų, galinčių sukelti netikėtas krizes. Pavyzdžiui, „per raketų krizę sovietų generolai Kuboje be leidimo numušė U-2; SAC vadovas liepė JAV pajėgoms vykti į DEFCON II aiškiai – be leidimo – o kai kurie oro pajėgų būriai buvo aukštesnio lygio, nei buvo leista, Castro panaudojo kariuomenę raketų baterijoms apsupti, kad Sovietų Sąjunga neleistų jų pašalinti“44.

43 Bohlen, A. (2009), „Arms Control in the Cold War“, Foreign Policy Research Institute, https://www.fpri. org/article/2009/05/arms-control-in-the-cold-war/ , 2019 02 02 44 Ibidem 115

2 pav. JAV ir Rusijos branduolinio ginklo arsenalų raida, 1950–2017

Šaltinis: Federation of American Scientists Ginklavimosi varžybų stabilumas prisidėjo prie krizių stabilumo tyri- mų ir suteikė politinę krizės stabilizavimo ir eskalacijos kontrolės perspektyvą. Kaip pabrėžė Patrickas Morganas, atgrasymo teorija ir branduolinis atgrasymas laipsniškai plėtėsi įtraukdami ginklų kontrolę, kuri pirmiausia buvo siejama su bendru atgrasymu: ribojami destabilizuojantys ginklai ir jų dislokavimas, mažinama ginklavimosi varžybų kaina, varžomas masinio naikinimo ginklo platinimas45. Ginklavimosi varžybų stabilumo perspektyva susijusi su veiksmų ir reakcijų grandine, į kurią įsitraukia šalys didindamos savo branduolinius arsenalus, kurdamos naujas ginkluotės technologijas, siekdamos strateginio pranašumo. Daugelis branduolinio atgrasymo tyrinėtojų kritikavo Šaltojo karo gin- klų kontrolės derybas dėl jų neveiksmingumo, beprasmiškumo ir ribotumo. Pavyzdžiui, Thomas Schellingas (1975 m.) pastebėjo, kad „didžiulis derybų dėl ginklų kontrolės skaičius diskreditavo ginklų kontrolę“46. Yostas pastebi, kad ginklavimosi varžybų stabilumo teorijos, „kurios paskatino JAV siūlyti SALT

45 Ibidem, p. 85. 46 Schelling, T. (1975), „The Importance of Agreements“ in Carlton D., Schaerf C., eds.,The Dynamics of the Arms Race, London: Croon Helm, p. 65–77. 116 I susitarimus, įskaitant ABM sutartį, nesugebėjo atsižvelgti į Sovietų Sąjungos elgesį“47, kuris pareikalavo platesnio strateginio paskaičiavimo ir įvertinimo. Jamesas Actonas pastebi, kad „išliekančių branduolinių pajėgų formavimas ir įsigijimas – vienašališki sprendimai, iš pradžių priimti už ginklų kontrolės sistemos ribų, daugiau nei kas nors užtikrino abipusį pažeidžiamumą ir kartu krizės stabilumą Šaltojo karo metu“48. Tad abipusis pažeidžiamumas gali garantuoti tam tikrą stabilumą, tik kyla klausimas, kuriam laikui? Yostas išreiškia skeptišką požiūrį į ginklavimosi varžybų veiksmų ir reakcijų grandinę, pateikia Šaltojo karo pavyzdį ir cituoja JAV gynybos sekretorių Haroldą Browną, kuris liudydamas Kongrese pabrėžė: „Kai mes stipriname, jie stiprina. Kai mes sustojame, jie stiprina.“49 Yostas dalijasi pastebėjimu apie sovietų požiūrį ir el- gesį teigdamas, kad „sovietinis elgesys neatitiko JAV ginklavimosi lenktynių stabilumo teorijų, pagal kurias, sumažinus strateginę raketų gynybą per ABM sutartį, būtų pašalintos paskatos kurti puolamuosius pajėgumus ir investuoti į ne ABM strategi- nę gynybą“50. „Aštuntajame dešimtmetyje sovietai dramatiškai pralenkė JAV inves- ticijomis į šiuos pajėgumus.“51 Actonas prisideda prie šių diskusijų teigdamas, kad „abejotina, ar ginklų kontrolė gali būti labai sėkminga ir sukurti priemones, kurios nepageidaujamo eskalavimo pavojų priartintų prie nulio“52. Akivaizdu, kad ginklavimosi varžybų stabilumas yra nelabai racionalus ir sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ginklavimosi varžybų stabilumas yra santykinis ir plėtojasi kartu su suvokimu apie kitų šalių ketinimus ir strateginį mąstymą. Tai yra svarbus elementas priimant sprendimus dėl tam tikrų pajėgumų kūrimo. Šie susitarimai labai sumažino branduolinės ginkluotės skaičių, branduolinės galybės pagal sutartis įsipareigojo sumažinti branduolinius arsenalus ir pajėgumus53. Nepaisant to, kad beveik visi Šaltojo karo ar po Šaltojo karo vykstantys branduolinių ginklų kontrolės susitarimai susidūrė su daugybe iššūkių, keli sėkmingi pavyzdžiai rodo optimistiškesnę ginklavimosi varžybų stabilumo pusę. Naujojo START sutartis gali būti palyginti sėkmingų ginklavimosi varžybų stabilumo priemonių pavyzdys, joje nu- statytas reikalavimas kiekvienai valstybei iki 2021 m. sumažinti branduolinių kovinių galvučių skaičių iki 1 500, ši sutartis įgyvendinama gana sklandžiai, tačiau abejonių, ar ji bus pratęsta po 2021 m. vasario mėnesio, yra nemažai.

47 Yost, D. (2007), „Analysing International Nuclear Order“, International Affairs, 83(3), p. 55. 48 Acton, J. (2013), Op. cit. p. 138. 49 Yost, D. (2007), Op. cit. p. 554. 50 Ibidem 51 Ibidem 52 Acton, J. (2013), Op. cit. p. 134, 53 Bohlen, A. (2009), Op. cit. 117

3 pav. Globalūs branduolinių galvučių inventoriai, 2018 Šaltinis: Hans Kristensen, Robert Norris. 2018. Status of World Nuclear Forces, Federation of American Scientists https://fas.org/issues/nuclear-weapons/status-world-nuclear-forces/ Šiuo metu, sumažėjus branduolinių atsargų skaičiui (žr. 2 paveikslą) ir esant ribotiems branduoliniams pajėgumams, branduolinės valstybės grįžta prie strateginio elgesio, panašaus kaip Šaltojo karo metu, siekdamos įgyti ir išlaikyti strateginį dominavimą, tačiau esant skirtingoms dabartinės tarptautinės sistemos problemoms ir iššūkiams. Situacija yra daug kompleksiškesnė, o ir galios balansas niekaip negali būti tapatinamas su tuo, kuris buvo Šaltojo karo metu. Kai kurie ginklų kontrolės susitarimai vis dar veikia, tačiau nemažai jų yra stagnuojantys. Pavyzdžiui, Rusija sukūrė INF sutarties uždraustas vidutinio nuotolio (500–5500 km) raketų sistemas. Rusija nesilaiko INF įsipareigojimų, tai veda prie sutarties žlugimo. Žengdama šį žingsnį Rusija demonstruoja tikslą dominuoti tam tikroje srityje, kad užtikrintų savo strateginį pranašumą.

3.4. Šiandienos iššūkiai strateginiam stabilumui

Šiuolaikinis strateginis stabilumas skiriasi nuo to, kuris egzistavo Šaltojo karo metu, branduolinių arsenalų skaičius yra gerokai mažesnis nei anksčiau. Kaip Harvey‘jus pastebi, „pokyčių suvokimas priklauso nuo to, ar dėmesys sutelkiamas į skaičius, ar į santykius“54, po Šaltojo karo vykdomas strateginis stabilumas peržengia kiekybinius veiksnius, tokius kaip kovinių galvučių

54 Harvey, F. (2003), Op. cit. p. 323. 118 skaičius, branduolinių galvučių galia yra santykinai lygi, tad daugiau dėmesio skiriama pajėgumams ir platesniam pajėgumų kontekstui, naujųjų technolo- gijų vaidmeniui, planavimui, sprendimų priėmimui ir kitiems strateginiams elementams.

2 lentelė. Pagrindinės pirmojo smūgio stabilumo, krizės stabilumo ir ginklavimosi varžybų stabilumo funkcijos

Strateginio stabilumo Balansuojanti funkcija elementai Doktrininis balansavimas Pirmojo smūgio stabilumas Branduolinių smūgių lūkesčių pusiausvyra Eskalacijos kontrolės pusiausvyra Krizės stabilumas Egzistencinių grėsmių, interesų pusiausvyra Ribojamas strateginis pranašumas Ribojamas strateginis pranašumas Siekiama riboti branduolinius pajėgumus Ginklavimosi varžybų ir reguliuoti jų skaičių stabilumas Branduolinis paritetas nebūtinai veda prie ginklavimosi varžybų stabilumo

Šaltinis: sudaryta autorės Yostas pastebi pagrindinius iššūkius ir riziką šiuolaikiniam strateginiam stabilumui, sujungdamas visas tris strateginio stabilumo kategorijas: Riziką gali apimti didesnis pažeidžiamumas dėl Rusijos apgaulės, sutartų įsipareigojimų nevykdymo ir išėjimo iš susitarimų; paskatos priimti destabilizuojamas „pirmojo smū- gio“, „prevencinių smūgių“ arba „įspėjimo paleidimo“ strategijas; galimas branduolinių ginklų platinimo potencialas; supratimas apie JAV atsiribojimą nuo išplėstinio atgrasymo; padidins ne branduolinių ginklų varžybų ir konfliktų tikimybę; ir prieštaringai vertinamas spaudimas JK ir Prancūzijos branduolinėms pajėgoms.55 Šis Yosto pastebėjimas apima labai daug ir įvairių strateginio stabilumo ir branduolinio atgrasymo aspektų, tarp jų: nerimo, patikimumo, nepasitikėji- mo ir ketinimo suklaidinti elementus. Strateginis mąstymas ir pilkosios zonos formavimasis, įspėjimo laiko trumpėjimas, nusitaikymo strategijų kaita ir pirmojo smūgio stabilumo sampratos kaita, ginklavimosi varžybų stabilumas, kuris susiduria su iššūkiais, kaip naujų viršgarsinių ginkluotės rūšių atsiradimas, kibernetiniais iššūkiais, ginkluotės kontrolės susitarimų kaip INF žlugimas. Visas šis iššūkių rinkinys, kurį iliustravo Yostas, rodo strateginio stabilumo po Šaltojo karo pokyčių sąveiką, taip pat kitas glaudžias sąsajas tarp pirmojo smūgio stabilumo, krizės stabilumo ir ginklų kontrolės stabilumo (ginklavi-

55 Yost, D. 2013. Strategic Stability in Europe. The Non-Proliferation Review, Vol. 20, No. 2, p. 206–207. 119 mosi varžybų stabilumas) (žr. 2 lentelę). Tad veiksniai, kurie Šaltojo karo metu stabilizavo, pastaruoju metu yra kiek pakitę, yra daugiau nenuspėjamumo, daugiau technologinių komponentų, kurie gali turėti lemiamą poveikį strateginiam stabilumui. Pastaruoju metu penktosios ir ketvirtosios bangos branduolinio atgrasymo ekspertai diskutuoja apie priešraketinės gynybos, viršgarsinių ginkluo- tės sistemų, technologijų, dirbtinio intelekto ir kibernetinių grėsmių poveikį strateginiam stabilumui ir šiandienos atgrasymui. Kai kurie atgrasymo ekspertai pabrėžia, kad technologiniai iššūkiai ir naujo tipo pajėgumai negali labai pakeisti strateginio skaičiavimo, kad doktrinos ir krizės stabilumo elementai yra patys reikšmingiausi, jie nekeičia pagrindinių branduolinio atgrasymo ir strateginio skaičiavimo principų. Visi trys strateginio stabilumo elementai yra pagrįsti subjektyviais ir kogni- tyviniais ryšiais. Be to, pasitikėjimo suvokimas gali padėti paaiškinti strateginio stabilumo tęstinumą ir pusiausvyrą. Pasitikėjimas gali būti suvokiamas kaip veiksnys, gerinantis ar bloginantis tarpusavio santykius tarp branduolinių valstybių, jis gali atlikti svarbiausią stabilizuojantį vaidmenį ir užtikrinti strateginio stabilumo tęstinumą. Kaip pastebi Cui Liru, atgrasymas yra susijęs su „priešininkų suvokimu ir vienas kito vertinimu, suvokimas ir vertinimas priklauso nuo strategijos, politinio ketinimo, tarptautinių įvykių, ideologijos, istorinio palikimo ir susi- kūrusių struktūrų įtakos“56.

56 Liru, C. (1991), Op. cit. p. 20-25. 120

3 lentelė. Pagrindiniai šiandienos iššūkiai strateginiam stabilumui

Kaitą lemiantys Poslinkiai po-Šaltojo Pagrindiniai iššūkiai veiksniai karo Technologijų plėtra Pirmojo smūgio rizikos Kibernetinis saugumas Prevencinio smūgio rizikos Pirmojo Dirbtinis intelektas Neracionalus sprendimų Gynybos strategija ir smūgio Mažesnis veiksmų priėmimas karinis planavimas stabilumas nuspėjamumas ir Atsako dviprasmybė mažiau aiškūs ketinimai

Mažesnis nuspėjamumas Staigaus įspėjimo strategija Apsiskaičiavimo rizikos Riboto branduolinio karo Kibernetinės grėsmės rizikos Krizės Gynybos strategija ir Kompleksinės Apsiskaičiavimo rizika stabilumas karinis planavimas tarpsisteminės, Neracionalus sprendimų tarpteatrinės eskalacijos priėmimas rizikos Naujos technologijos

Strateginis disbalansas Nepasitikėjimas Klaidingas ketinimų verti- ginklavimosi varžybas Ginklavimosi nimas Diplomatija ir stabilizuojančia sistema varžybų Įsipareigojimų nesilaikymas politiniai sprendimai Mažesni branduolinių stabilumas Apgaudinėjimas ginklų skaičiai Neracionalus sprendimų Technologijų plėtra priėmimas

Šaltinis: sudaryta autorės Ketvirtoji ir penktoji atgrasymo tyrimų bangos daugiausia dėmesio skiria daugybei technologinių, kibernetinio ir dirbtinio intelekto iššūkių, kurie, kaip spėjama, keičia atgrasymo ir stabilumo principus ir atveria kelią nuodu- gniam strateginio stabilumo ir branduolinio atgrasymo įvertinimui, skatina naują strateginio stabilumo suvokimo ir analizės perspektyvą. Drauge su naujais veikėjais ir papildomais analizės lygiais technologinė plė- tra, didesnis tikslumas, didesnis paleidimo sistemų mobilumas, sutrumpėjęs reakcijos laikas daro strateginį stabilumą ir branduolinį atgrasymą dar sudėtingesnį ir labiau gluminantį. Strateginiam stabilumui vis daugiau įtakos turi neracionalus sprendimų priėmimo procesas, padidėjusi klaidingo skaičiavimo rizika, nenuspė- jamumas, platinimo iššūkiai, technologijų plėtra, dirbtinis intelektas ir kibernetinė rizika, kurie sudaro pagrindą naujai atsirandantiems atgrasymo tyrimams. 121 Išvados

Nepaisant to, kad pagrindiniai pirmojo smūgio stabilumo, krizės stabilumo ir ginklavimosi varžybų stabilumo principai išlieka, naujosios technologijos ir doktrininės naujovės bei jų pritaikymas daro įtaką strateginio skaičiavimo pokyčiams. Pabrėžtina, kad šiuolaikinis strateginis stabilumas yra sudėtingesnis, asimetriškas ir atspindi kompleksišką šiandienos pasaulį. Aki- vaizdu, kad pirmojo smūgio pusiausvyra arba antrojo smūgio galimybė nebū- tinai užkerta kelią konflikto, ypač lokalaus, atsiradimui. Branduolinių ginklų skaičius negali žymiai pakeisti rizikos skaičiavimo principų. Atsižvelgiant į tai, didesnis ginklų tikslumas ir mobilumas, sutrumpėjęs perspėjimo laikas ir ne- tikėtų išpuolių rizikos branduolinėms valstybėms gali būti dar reikšmingesnė- mis nei antroje Šaltojo karo pusėje. Pirmojo smūgio stabilumas yra susijęs su tam tikru pusiausvyros pojū- čiu, tačiau jis turi būti abipusiškai priimtas ir bendrai suvokiamas. Įsitikinimas, kad branduolinių ginklų paritetas gali užtikrinti strateginį stabilumą, nevisiš- kai atspindi branduolinio atgrasymo sudėtingumą. Į pirmojo smūgio stabilu- mą reikia žiūrėti plačiau, atsižvelgiant į skirtingas karo planavimo strategijas ir išryškinant svarbų tradicinių pajėgumų vaidmenį, įvertinant prevencinių smūgių rizikas, taip pat nepamirštant sprendimų priėmimo proceso galimo iracionalumo, dviprasmybių ir klaidingo skaičiavimo rizikų. Penktosios bangos branduolinio atgrasymo tyrimai pabrėžia poreikį daugiau dėmesio skirti kompleksiškam ir daugialypiam pirmojo smūgio stabilumo suvokimui. Pirmojo smūgio stabilumo suvokimas yra santykinis, jo pagrindinė silpnybė yra ta, kad jis atmeta galimybę, jog šalys gali nebūtinai naudoti stabilumą pirmojo smūgio metu kaip strateginį pranašumą. Moksli- ninkai dažniausiai ignoruoja branduolinės valstybės galimybę siekti daugiau veiksmų laisvės ir strateginio lankstumo, ketinant apeiti pirmojo smūgio ba- lansą ir tokiu būdu iš esmės pakeisti strateginį skaičiavimą. Bramso ir Kilgouro išvados atitinka pagrindinę pirmojo smūgio stabilumo kritiką, kuriomis pabrėžiama, kad branduolinio pariteto ir pirmojo smū- gio stabilumo argumentai nebūtinai užkerta kelią krizei atsirasti ir eskaluoti. Be to, jų išvados leidžia daryti prielaidą, kad didesnis krizės nestabilumas ir nenuspėjamumas lemia didesnį strateginį stabilumą. Apibendrinant galima teigti, kad branduolinis (skaitinis) paritetas ir krizės pusiausvyra nėra pagrindiniai veiksniai, užtikrinantys strateginį stabilumą. Kartu turi būti atsižvel- giama į platesnį strateginį kontekstą, ontologinius ir psichologinius aspektus, susijusius su krizių stabilumu, eskalacijos kontrole ir krizių slenksčių valdymu. 122 Krizės eskalacijos suvokimas gali būti išplėstas, kad apimtų pasitikėjimo, spaudimo, neracionalumo, klaidingo suvokimo, dviprasmybių, nenuspėjamumo, santykinių prielaidų, veiksmų ir reakcijų grandinės elementus, kurie gali vesti prie nenuspėjamų, netikėtų sprendimų ir pasirinkimų, ypač riboto branduolinio karo atveju. Ginklavimosi varžybų stabilumas apima politinius ir karinius branduolinio atgrasymo elementus ir sieja tris skirtingas strateginio stabilumo sritis. Kitaip tariant, doktrinos pusiausvyra lemia politinius žingsnius materialinės pusiausvyros link. Branduolinio pariteto principo logiką ir pagrįstumą kvestionavo pirmojo smūgio stabilumo autoriai, krizių eskalavimo žinovai, taip pat ginklavimosi varžybų stabilumo ekspertai. Ginklavimosi varžybų stabilumas susijęs su veiksmų ir atoveiksmių grandine, į kurią įsitraukia šalys, didindamos savo branduolinius arsenalus, kurdamos naujas ginkluotės technologijas, siekdamos strateginio pranašumo. Ginklų varžybų stabilumas yra iracionalesnis ir sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ginklavimosi varžybų stabilumas yra santykinis ir plėtojasi kartu su suvokimu apie kitų šalių ketinimus ir strateginį mąstymą. Europos saugumo sistemos kaita

LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 125 Nortautas Statkus* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Nacionalizmo vaidmuo XXI a. tarptautinių santykių sistemoje

Nacionalizmas yra viena iš didžiųjų XIX ir XX amžių ideologijų, kurios nunykimas buvo plačiai ir užtikrintai teigiamas XX amžiaus pabaigoje. Tačiau „Brexitas“, Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu ir dešiniųjų partijų nuolatinis stiprėjimas Europoje paskatino diskusijas apie nacionalizmo vaidmenį XXI a. tarptautinėje sistemoje. Straipsnis atsako į klausimą, ar ši nacionalizmo reanimacija – ilgalaikė tendencija ar tik epizodas, pagrindžiantis jo silpnėjimo prognozes.

Įvadas

Dar visai neseniai dauguma socialinių ir politikos mokslų tyrinėtojų ir politikų neabejojo, kad nacionalizmas yra pasmerktas išnykimui ir jau nebėra istoriją lemianti jėga. Nacijos, anot jų, praranda savo senąsias funkcijas. Tarp- tautinių ir nevyriausybinių organizacijų skaičiaus augimas, tarptautinė ekonomikos ir finansų rinka, naujos transporto ir komunikacijų technologijos lemia, kad „nacija“ ir „nacionalizmas“ yra jau nebe adekvatūs terminai, apibūdinant ir analizuojant politinius darinius ar net sentimentus, kažkada įvardytus šiais žodžiais. Nacijos ir nacionalizmas, jų įsitikinimu, yra tik tam tikru istoriniu periodu socialiai sukurti kultūriniai artefaktai, kai dėl modernizacijos poveikio ab- soliutinės monarchijos buvo priverstos demokratizuotis. Socialiniai inžinieriai pasinaudojo senomis ir išrado naujas politines tradicijas, kad susietų legitimu- mo ryšiais valdančiuosius sluoksnius ir mases ir sužadintų jų aktyvų dalyvavimą pilietiškuose reikaluose. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje daugiau nebėra poreikio naudoti nacionalizmo reliktus – nacijos išrastos; jos – fikcija, fabrikaci- ja, iliuzija, kuri išsisklaidys, kai išsikvėps ją lėmusios istorinės jėgos. Pavyzdžiui, dabar itin populiarius transhumanizmo, nacionalizmo pabaigos bei pasaulinės imperijos šauklys Y. Harari 2013 metais pateikė tiesiog įstabią globalaus liberalizmo požiūrio į nacionalizmą kvintesenciją:

* Doc. dr. Nortautas Statkus – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro direktorius, Politikos mokslų katedros docentas. Adresas korespondencijai: Šilo g. 5a, 10322 Vilnius, tel. 8 706 76193, el. p. [email protected]

Įsibėgėjant XXI a. nacionalizmas greitai užleidžia savo pozicijas. Vis daugiau žmonių mano, kad teisėtas politinės valdžios šaltinis yra visa žmonija, o ne kokios nors konkre- čios tautybės nariai, o pagrindinis politikos uždavinys turėtų būti žmogaus teisių apsauga ir visos žmonių rūšies interesų gynimas. /.../ Tiesiai mums prieš akis besiformuojanti pasaulinė imperija yra valdoma ne kokios nors konkrečios valstybės ar etninės grupės. Kaip ir vėlyvojoje Romos imperijoje ją valdo įvairiatautis elitas ir riša bendra kultūra bei bendri interesai. Vis daugiau viso pasaulio verslininkų, inžinierių, ekspertų, moks- lininkų, teisininkų ir vadovų pajunta poreikį prisijungti prie šios imperijos. Jiems tenka rinktis – atsiliepti į imperinį šauksmą ar likti ištikimiems savo valstybei ir jos žmonėms. Vis daugiau jų renkasi imperiją.1 Tačiau Putino Rusijos karas prieš Ukrainą ir Krymo aneksija, „Brexitas“, Trumpo išrinkimas JAV prezidentu 2016 metais, jo administracijos vykdoma ekonominio protekcionizmo politika, pasitraukimas iš Paryžiaus klimato sutarties ir dešiniųjų radikalių partijų, siekiančių susigrąžinti ES deleguotas valstybių narių kompetencijas, nuolatinis stiprėjimas Europoje, Škotijos ir Katalonijos politiniai judėjimai ir referendumai dėl nepriklausomybės sukėlė klausimus, ar tikrai nacionalizmas silpsta. Ar tikrai nacionalizmo „laidotuvės“ nėra per ankstyvos ir toks požiūris yra adekvatus realiems procesams. Ir paskatino diskusijas apie geopolitinės konkurencijos sugrįžimą bei nacionalizmo atgimimą. Jungtinės Karalystės ir Rusijos grįžimas prie nacionalizmo ir tra- dicinės geopolitikos liudija du garsius pavyzdžius, kai dvi Europoje seniau- sios suverenios nacijos, kurių niekas nebuvo užkariavęs jau daugiau kaip 500 metų, renkasi savo kelią anapus europinės regioninės integracijos, o likusios ES šešiasdešimtmetį pasitiko susiskaldžiusios ir neturinčios aiškios visas nares vienijančios ateities vizijos. Šie procesai verčia įvertinti nacionalizmo, kaip politinės ideologijos, vaidmenį XXI a. tarptautinėje sistemoje ir atsakyti į klau- simą, ar šis nacionalizmo „atgimimas“ yra ilgalaikė tendencija ar tik laikinas epizodas, pagrindžiantis jo silpnėjimo prognozes. Straipsniu siekiama iš naujo įvertinti: • nacionalizmo pasklidimo moderniais laikais ekonomines, socialines, technologines ir politines priežastis – nacionalizmo teorijų pamatinius teiginius; • nacionalizmo teorijų adekvatumą XXI amžiaus pirmosios dekados globalizacijos procesų aiškinimui; • XXI amžiaus pradžios tarptautinės politinės ekonominės sistemos bei technologinių (IV pramonės revoliucija) pokyčių implikacijas nacionalizmo ideologijai.

1 Harari, Y., Sapiens. Glausta žmonijos istorija. Vilnius, 2016, p. 195–196. 127 1. Nacionalizmo kilmė ir istorinė raida

Nacionalizmas apibrėžiamas kaip idealas ar ideologija, teigianti, kad etninės ir politinės ribos turi sutapti ir kad etniškai vienalytė valstybė yra ge- riausia politinės organizacijos forma2. Šiam nacionalizmo apibrėžimui galima tik pritarti. Racionalu apibrėžti naciją kaip politiškai organizuotą etninę grupę, siekiančią išsikovoti ar išsaugoti politinę autonomiją arba nepriklausomą vals- tybingumą. Nacionalinė valstybė yra valstybė, kurios beveik absoliuti dauguma piliečių priklauso vienai etninei grupei. Dauguma šiandieninių nacijų (politizuotų etnosų) yra naujos. Nacio- nalizmas (politinė ideologija) yra šiuolaikiškas reiškinys, kaip ir teigia moder- nistinės pakraipos nacionalizmo teorijos. Tačiau svarbu pažymėti, kad nacionalizmo šaknys siekia priešistorinį neolito laikotarpį. O ne visi etnosai, ir juo labiau ne etninė tapatybė ar etninė diferenciacija, kaip reiškiniai, yra būdingi tik modernybei. Pastaruosius du reiškinius galima apibūdinti kaip pirmykš- čius, bet ne kaip „antlaikiškus“. Kadangi jie atsiranda natūralios atrankos būdu, evoliucionavusiems žmonių giminystės atpažinimo mechanizmams prisitai- kant prie neolitui specifiškų socialinių ir ekologinių aplinkos veiksnių. Nors nacijos – modernios, bet galima atrasti išimčių – tai antikinis Egip- tas ir pomakabėjiškas Izraelis, ir galbūt ankstyvoji Asirija. Šios valstybės beveik sutapo su etnosais. Bet šios išimtys buvo nulemtos gana atsitiktinai susiklosčiu- sių geopolitinių aplinkybių. Tik modernizacija paverčia naciją tarptautinės są- rangos norma. Tačiau iki modernių laikų etniškumo ir politikos ryšys greičiau buvo sporadiškas ir nereguliarus, nors negalima teigti, kad etniniai sentimen- tai dažnai nevaidino svarbaus vaidmens vidiniuose ir tarpvalstybiniuose konfliktuose. Visiškai galima pritarti A. D. Smitho nuomonei, kad radikali cezūra etniškumo istorijoje yra Prancūzijos revoliucija, kuri susiejo abstrakčią tautos suverenumo idėją su konkrečia etniškai apibrėžta politine bendrija. Vienas po kito Europoje ir Naujajame pasaulyje atsirado nacionalistiniai judėjimai, rei- kalaujantys politinės nepriklausomybės savo „nacijoms“. Anot W. Connoro, nuo „1789 dogma, kad „svetimųjų“ valdymas yra neteisėtas“, plito vis plačiau ir plačiau, kol tapo tarptautinės teisės norma3. Ankstesnėse epochose nacionalizmas ir nacijos buvo neįmanomos, nes agrarinėms visuomenėms neiškilo jokio poreikio suvienyti įvairių socialinių sluoksnių ir izoliuotų geografinių regionų į didesnius kultūriškai ir politiškai vienalyčius vienetus. Nacijos išrandamos ar

2 Motyl, A., Sovietology, Rationality, Nationality: Comming to Grips with Nationalism in the USSR, New York: Columbia University Press, 1990, p. 48–50. 3 Connor, W., Ethnonationalism: the Quest for Understanding, p. 169. 128 susiformuoja, kad patenkintų modernizacijos procesų pagimdytus funkcinius reikalavimus4. Modernizacijos procesai – industrializacija ir jos netolygumas, masinis švietimas ir raštingumas (Gellneris, Nairnas)5, kapitalizmas, naujos komunikacinės ir transporto galimybės, spauda (Andersonas, Deutschas)6, masinė armija ir vyriausybių socialinė inžinerija (Posenas, Hobsbawmas)7 – neabejotinai lėmė etninės tapatybės ir etnocentrizmo reikšmės padidėjimą, kitaip sakant, pakitusi socialinė aplinka pakeičia etnocentrizmo kainos ir naudos santykį. Industrializacija suardo agrarinių bendruomenių tvarką – valstie- čiai keliasi į miestus, kitus regionus, mobilizuojami į armiją ir t. t. Susidūrę su etnine diskriminacija jie arba asimiliuojasi į dominuojančią etninę grupę arba inteligentijai padedant susiburia į nacionalistinius judėjimus, kad pagerintų savo ir vaikų socialinę padėtį. Konkreti įvykių eiga priklauso nuo etninių gru- pių ir valstybės jėgų balanso. Karybos evoliucija taip pat turėjo poveikį ir nacijų – politizuotų etninių grupių susiformavimui bei šiuolaikinės tarptautinės politinės sistemos atsiradimui. Masinė armija pakeitė jėgų santykį nacionalizmo naudai XVIII a. pabaigoje. Istorijos ratas apsisuko 360 laipsnių kampu ir karinės technologijos raida vėl suteikė kiekvienam visuomenės nariui galimybę tapti kariu. Todėl jėgų balansas valstybės viduje pasikeitė. Galima spėti, kad būtent tai yra raktas į nacionalizmo ir nacionalistinių judėjimų išplitimo problemą. Masinė armija lėmė didesnę etniškumo (kaip suvokiamos tolimos giminystės) politinę svar- bą XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiuje nei ankstesnėse epochose. Etni- nis valstybės homogeniškumas stiprino valstybės karinę galią ir tapo svarbus veiksnys vyriausybėms. Todėl buvo kuriamos ir propaguojamos nacionalisti- nės doktrinos, ir vykdomos valstybinio masto indoktrinacinės ir asimiliacinės programos per mokyklą, kariuomenę ir bažnyčią. Bendros tėvynės ir etninio bendrumo simboliams propaguoti buvo pasitelkiama imitacija, orientaciniai ir klasikiniai sąlyginiai refleksai, dėl kurių etniškumą buvo stengiamasi asoci- juoti su valstybės interesais. Kita vertus, masinė armija atvėrė galimybę subordinuotų etnosų nariams kolektyviai siekti politinės autonomijos ar valstybinės nepriklausomybės, t. y.

4 Gellner, E., Tautos ir nacionalizmas, Vilnius: Pradai, 1996, p. 40–69; Anderson, B. Imagined Communities, London: Verso Editions, 1983, p. 37–46; Hobsbawm, E., Nations and Nationalism since 1780, Cambridge: Cambridge University Press, 1990, p. 80–100. 5 Gellner, E., Tautos ir nacionalizmas, Vilnius: Pradai, 1996; Nairn, T., The Break-up of Britain, London: New Left Books, 1977. 6 Anderson, B., Imagined Communities, London: Verso Editions, 1983; Deutsch, K., Nationalism and Social Communication, MIT Press, 1966. 7 Hobsbawm, E., Nations and Nationalism since 1780, p. 80–100; Posen, B. R., „Nationalism, the Mass Army, and Military Power“, International Security, 18, 2, 1993, p. 80–124. 129 savo grupinio statuso pakeitimo valstybės viduje arba tarptautinėje sistemoje. Nacionalistinių siekių buvo nebeįmanoma ignoruoti. Imperijas buvo per bran- gu išlaikyti, o nacionaliniai sukilimai darėsi nebe tokie beviltiški. Masių įtakos augimas karybai suteikė nacionalistams realią galimybę ginklu siekti politinio etninės grupės statuso pakeitimo. Tuo pat metu vyko valstybių demokratėjimo procesai (nulemti to paties veiksnio – galių balanso pasikeitimo tarp valdan- čiųjų ir valdomųjų). Tai sudarė sąlygas ir taikiam nacionalistų tikslų įgyvendi- nimui. O naujos komunikacijos ir transporto technologijos (spauda, garvežiai, garlaiviai, telegrafas) padėjo propaguoti ir etninio, ir pilietinio nacionalizmo doktrinas ir organizuotis abiejų tipų nacionalistiniams judėjimams. Dėl modernizacijos nacijos yra tarptautinės sistemos norma, o etninė tapatybė tapo ir lieka aktuali didžiajai visuomenės daliai.

2. Postnacionalistinis XXI amžius

Pirmiausia reikia apžvelgti, ar dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje tikrai išsikvėpė nacionalizmą pagimdę socialiniai veiksniai ir jėgos. Jei nacijų susifor- mavimą ir nacionalizmo išplitimą lėmė „trilypė revoliucija“: ekonominė, karinė- administracinė ir kultūrinė-edukacinė8, tai analogiški kokybiniai pokyčiai šiose socialinių santykių sferose turėtų sukurti prielaidas nacijų dezintegracijai. Kitaip tariant, reikia ištirti, ar susidaro ekonominės, politinės ir socialinės sąlygos po- litinėms bendruomenių riboms atsiskirti nuo etninių ribų – susikurti gyvybin- goms didesnėms ar mažesnėms už nacionalines valstybes politinėms bendruo- menėms, kurios nesutaptų su etninėmis grupėmis. XX pabaigos – XXI amžiaus pradžios tarptautinius politinius, socialinius ir ekonominius santykius apibūdinančiu svarbiausiu bruožu pasidarė ne- lengvai apibrėžiama „globalizacija“– laiko ir erdvės susitraukimas ir visuotinis visa ko pasaulinis susisaistymas9. Kapitalistinių santykių raida, pramonės ir transporto revoliucijos padarė įtaką feodalinių valstybių ekonominei integracijai, kai regioniniai skirtumai ir izoliacija buvo panaikinti. Interneto, socia- linių tinklų, genetinės inžinerijos ir dirbtinio intelekto kūrimo pažanga – IV pramoninė revoliucija atveria žmonijai iki tol neregėtas kūrybines galimybes, o XX amžiaus pabaigoje pasaulio ekonominiai centrai susisiejo glaudžiais ūki- niais ir finansiniais ryšiais, kaip kad XIX a. įvyko nacionalinių valstybių ribo-

8 Smith, A. D., The Ethnic Origins of Nations, Oxford, Basil Blackwell, 1986. 9 Lim, T. C., International Political Economy: An Introduction to Approaches, Regimes, and Issues. Saylor. org, 2014, p. 10. 130 se10. Ar globalizacija ir IV pramonės revoliucija panašiai nepanaikina naciona- linių skirtumų ir nacionalinių rinkų izoliacijos? Karinių technologijų patobulinimai (išrasti šautuvai), efektyvesnis vals- tybės išteklių naudojimas skatino XVIII–XIX a. profesionalios masinės armijos ir valstybinio biurokratinio aparato plėtrą. Dabar technologinė pažanga karyboje lemia vis didesnę pažangiausių valstybių armijų profesionalizaciją ir automatizaciją. Karinį pranašumą šiandien turi ne masiškiausios, bet profesionalios ir technologiškai pažangios karinės pajėgos11. Ar tokia tendencija karyboje galiausiai neturėtų vesti ir prie demokratijos ir nacionalinių valstybių pabaigos, t. y. etninių ir politinių vienetų ribų išsiskyrimo? Sėkmingam valstybės administravimui XIX ir XX amžiuose reikėjo suvienodinti įstatymus, teisinę sistemą, mokesčius ir teisinę priežiūrą. Reikėjo paruošti profesionalius karininkus ir biurokratus, o tai skatino pasaulietinių karo akademijų, aukštųjų mokyklų, mokslo draugijų raidą. Taip atsirado nauja sekuliarizuota klerikų klasė (inteligentija), priklausoma nuo valstybės dotaci- jų ir todėl lengvai sutapatinanti save su valstybe. Valstybė palaipsniui išstūmė bažnyčią iš švietimo srities, pati užimdama svarbiausiojo edukatoriaus vietą. Efektyvesnio valstybės administravimo poreikiai vertė valstybę standartizuoti švietimą ir kultūrą. Kyla klausimas, ar dėl globalizacijos poveikio negrįžtamai nevyksta pasaulinio masto teisinė, kultūrinė ir švietimo sistemų konvergencija ir palaipsniui neatsiranda globalinė kultūra. Kad būtų galima atsakyti į šiuos klausimus, mes turime išsiaiškinti globalizacijos atsiradimo priežastis ir reikš- mę modernioms valstybėms – jų ekonomikoms bei tapatybėms.

2.1. Globalizacija – pereinamoji fazė prieš sisteminį hegemono pasikeitimą

Tarptautinė politinė ekonominė sistema (toliau – TS) gali keistis ir kisti ją sudarančių valstybių (kitų veikėjų) padėtis, gali vykti pačios sistemos poky- tis12. Globalizacijos tyrėjai kaip tik ir nesutaria, ar globalizacija yra sisteminis ar tarptautinių santykių sistemos pokytis. Sisteminis pasikeitimas vyksta, kai kokie nors technologiniai, ekonomikos, organizaciniai ar kultūriniai procesai (karinės ir strateginės inovacijos, ekonomikos, švietimo plėtra) sudaro prielaidas tarptautinės sistemos veikėjams (įprastai valstybėms) ją keisti savo naudai,

10 Friedman, Th.,The World is Flat: A Brief History of the Twenty-first Century. Farrar, Straus and Giroux, 2005, p. 9–11. 11 Friedman, G., The Next 100 Years: A Forecast for the 21st Century, Doubleday, 2009, p. 177–183. 12 Gilpin, R., War and Change in World Politics, Cambridge University Press, Cambridge, 1982, p. 39–49. 131 nes tai didina jų galią bei prestižą arba mažina jiems sistemos pertvarkos kaš- tus. Sistema keičiama tol, kol permainų ribinė nauda ir ribinė kaina atsveria viena kitą ir pasiekiama pusiausvyra13. Sisteminis pokytis gali įvykti pamažu arba staiga, taikiai arba per karus. Sistemos pokytis įvyksta, kai kinta tarptauti- nės sistemos elementų prigimtis. Pavyzdžiui, galingos imperijos, miestai-vals- tybės ir riterių ordinai, vaidinę svarbų vaidmenį Viduramžių Europoje, beveik išnyko kaip geopolitiniai veikėjai iš šiuolaikinės TS, kur juos pakeitė modernios centralizuotos valstybės. Hiperglobalizacijos teorijų šalininkai – K. Ohmae, V., Cable, W. Wriston, W. Greider, S. Gill, J. M. Guehenno – teigia, kad XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje susikūrė prielaidos TS sistemos pokyčiui dėl didėjančios transnacionalinių korporacijų įtakos. Hiperglobalistų globalizacijos samprata teigia, kad tai yra visiškai nauja žmonijos istorijos epocha – „globalios civilizacijos“ tapsmas. Šiai civilizacijai būdingi universalūs ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo standartai, besiformuojantis transnacionalinis elitas bei kuriami globalaus valdymo mechanizmai (korporatyviniai tinklai), globali „pilietinė visuomenė“ (nevyriausybinių organizacijų, spaudimo grupių tinklai), vartotojiška ideologija. Globalizacija skatina pasaulinės ekonomikos raidą. Grei- ti ir beveik laisvai sklindantys informacijos, idėjų, kultūrinių vertybių, kapitalo, prekių ir paslaugų bei žmonių srautai lemia globalios ekonomikos laimėjimus, nors duodama nauda nėra prieinama visiems žmonėms tolygiai – globalizacijos evoliucija yra netolygi, lemia didėjančius ekonominius skirtumus14. Hiberglobalistai pastebi, kad nors pasaulinės politikos scenoje tebevy- rauja nacionalinės valstybės, tačiau vyriausybės vis mažiau kontroliuoja tei- sėtai ar neteisėtai jų sienas kertančius informacijos srautus, apsikeitimą technologijomis, ligų plitimą, migraciją, ginklų prekybą ir finansines transakcijas. Nevyriausybiniai veikėjai, pradedant verslo įmonėmis ir baigiant pelno nesie- kiančiomis organizacijomis, vis labiau vaidina svarbesnį vaidmenį vidaus ir tarptautinėje politikoje. Globalizacija skatina migraciją, kuri formuoja skait- lingas ir įtakingas diasporas, kurios veikia priimančių šalių vidaus ir užsienio politiką, ir galiausiai pakeis tautines tapatybes. Kita vertus, „politinė bendruo- menė“ neišsitenka nacionalinės valstybės rėmuose. Globalizacija skatina tarp- tautinį bendradarbiavimą tarp valstybių ir nevyriausybinių veikėjų. Valstybės

13 Kennedy, P., The Rise and Fall of the Great Powers,New York: Random House, 1987; Gilpin, R., War and Change in World Politics, Cambridge University Press, Cambridge, 1982; Modelski G., Thompson, W. R., Seapower in Global Politics, 1494–1993, Basingsoke, Hampshire: Macmillan Press, 1998; Taylor, P. J., Politi- cal Geography. World-Economy, Nation-State and Locality, 3rd ed., London: Longman, 1993. 14 Held, D., McGrew, A., Goldblatt, D., Perraton, J., Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. Vilnius: Margi raštai, 2002, p. 72–109. 132 priverstos veikti kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis – dalytis valdžia ir atsakomybe. Valstybės iš dalies saugumo teikimą ir viešosios tvarkos palaikymą per- leidžia privačioms samdinių armijoms ir saugos tarnyboms. Ekonominės ir socialinės gerovės užtikrinimą – transnacionalinėms korporacijoms ir nevy- riausybinėms organizacijoms15. Hiperglobalizacijos teorijų šalininkų nuomone, pasaulio kultūrinė homogenizacija vykta kaip amerikietiškos populiario- sios kultūros ir Vakarų civilizacijos vartotojiškos kultūros vertybių ir simbolių sklaida. Pasak jų, besiformuojanti globali kultūra – baigiamasis vesternizacijos proceso etapas16. Skeptikai, tokie kaip P. Hirst ir G. Thomson, R. Gilpin, I. Wallerstein, yra įsitikinę tarptautinių ekonominių ryšių internacionalizacija, o suintensy- vėjimas yra tik dar vienas TS hegemoninio ciklo etapas prieš sisteminį pokytį. Jie pateikia „globalizacijos“ istorinių precedentų pavyzdžius ir iš esmės teigia, kad globalizacijos proponentai pervertina globalizacijos reikšmę ir klaidingai aiškino šio reiškinio prigimtį bei priežastis. Nepaisant gilių ontologinių skirtu- mų, R. Gilpin ir I. Wallerstein panašiai aiškina globalizaciją, kuri, pasak jų, yra naudinga hegemoninei valstybei jos klestėjimo laikotarpiu. Hegemonas palaiko tokią tarptautinę tvarką, iki prasideda galios nuosmukis17. Skeptikai teigia, kad globalistai remiasi klaidinga prielaida, kad pasau- linė ekonominė tarpusavio priklausomybė dabar padidėjo iki beprecedenčio lygio ir pakeitė tarptautinės sistemos prigimtį. Tarptautinė prekyba ir tarpvals- tybinės investicijos 1990-ųjų pradžioje nebuvo didesnės, nei 1913 metais, skai- čiuojant pagal bendrąjį vidaus produktą. Po Antrojo pasaulinio karo tarptau- tinė prekyba ir investicijos tik palaipsniui pasiekė 1913 metų lygį 1990 metais. Globalizacija – optinė iliuzija. Antra, pasak globalizacijos unikalumo oponen- tų, klaidinga manyti, kad tarpusavio priklausomybė lemia tik bendradarbiavi- mą. Priklausomybė gali lemti ir tarpvalstybinius konfliktus, jei priklausomy- bė tampa nevienodai naudinga abiem pusėms. Trečia, jų teigimu, mes turime turėti omenyje, kad nacionalinė valstybė nėra tik ekonominės veiklos arena,

15 Cable, V., Globalization and global governance. Royal Institute of International Affairs, 1999, p. 32–45; Ohmae, K., The Evolving Global Economy: Making Sense of the New World Order. Harvard Business Press, 1995, p. XIII–XIV. 16 Held, D., McGrew, A., Goldblatt, D., Perraton, J., Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. Vil- nius: Margi raštai, 2002, p. 327; Rengger, N. J., „Culture, Society, and Order in World Politics“, Dilemmas of World Politics: International Issues in a Changing World. Ed. by J. Baylis, N. J. Rengger, Oxford, 1992, p. 85–103. 17 Ibid.; Wallerstein, I., „Globalization or the Age of Transition? A Long-Term View of the Trajectory of the World-System“, International Sociology, 2000, 15(2): 251–267; Gilpin, R., Global Political Economy: Understanding the International Economic Order. Princeton, NJ: Princeton University Press, 2001, p. 3–24, 362–376. 133 bet yra kartu ir politinė, ir karinė, ir kultūrinė bendruomenė. Kiekviena nacija – ekonominis, politinis, karinis ir moralinis atskiras tarptautinių santykių subjektas18. Pasak Wallerstein ir Gilpin, globalizacija yra priklausoma nuo valstybių galios didėjimo, hegemonija TS yra susijusi su valstybių ekonominės raidos ciklais. Gilpin remiasi hegemoninio stabilumo teorija, o Wallerstein – Kon- dratjevo bangų teorija. Kondratjevo banga – tai maždaug 45–60 metų trun- kantis ekonominis ciklas. Pirmoje šio ciklo fazėje A (~25 m.) kurios nors šalies vienas ar keli pramonės sektoriai įgyja tam tikrą santykinį monopolį. Gauna- mas didžiulis pelnas ir tos šalies pramonė, kartu ir visa ekonomika plėtojasi. Efektyvesnė gamyba lemia teigiamą šalies prekybos balansą. Iš prekybos sukauptas kapitalas stiprina finansinį šalies dominavimą. Tačiau tą produktyvumo monopolį sunku išlaikyti (technologijos perduodamos per investicijas, informacija nuteka ir kt.), atsiranda naujų konkurentų. Padidėjusi konkurencija mažina kainas, o jos mažina visų gamintojų pelną. Ekonomikos plėtra sustoja ir prasideda sąstingis. Antroji ciklo B fazė (vėl ~25 m.) – recesija. Nuo 1780 metų aptinkamos keturios tokios Kondratjevo bangos (ciklai)19. Nauji senojo hegemono konkurentai atsiranda A fazėje, B fazėje vienas iš konkurentų nugali ir vėliau kitoje A fazėje įtvirtina savo hegemoniją, kuri pradeda silpti kitame B periode, pasirodžius naujiems konkurentams. Tai pradeda kitą hegemonijos ciklą nauju A pakilimu. Istorijos duomenys rodo, kad hegemonijos ciklas trunka apie šimtmetį, t. y. apima dvi Kondratjevo bangas. Hegemonijos atsiradimas tęsiasi nuo pirmosios Kondratjevo bangos iki antrosios pabaigos20. Paskutinė penktoji Kondratjevo bangos A fazė prasidėjo 1995 m., kai buvo ma- siškai pritaikytos gamyboje informacinės technologijos, o dabar mes kaip tik išgyvename jos pabaigą. Kondratjevo bangos B fazėje silpstantys hegemonai griebiasi protekcionizmo ir tarptautinė sistema fragmentuojama bei regiona- lizuojama, bet nacionalinės valstybės išlieka svarbiausios regioniniuose blo- kuose21. Per paskutinius XX amžiaus dešimtmečius įvyko reikšmingas didelės dalies pasaulio pramonės persikėlimo iš JAV, Vakarų Europos ir Japonijos į

18 Gilpin, R., Global Political Economy: Understanding the International Economic Order. Princeton, NJ: Princeton University Press, 2001, p. 10–20; 77–102; 377–402. 19 Wallerstein, I. Geopolitics and Geoculture: Essays on the Changing World-System, Cambridge: Cambridge University Press, 1991; Taylor, P. J., Political Geography. World-Economy, Nation-State and Locality, 3rd ed., London: Longman, 1993. 20 Taylor, P. J., Political Geography. World-Economy, Nation-State and Locality, 3rd ed., London: Longman, 1993, p. 64–76. 21 Gilpin, R., Global Political Economy: Understanding the International Economic Order. Princeton, NJ: Princeton University Press, 2001, p. 93–102; 134 Ramiojo vandenyno, Azijos, Lotynų Amerikos ir kitas besivystančias šalis. Šis procesas lėmė ekonominio regionalizmo atsiradimą, kaip reakciją į didėjančią globalią tarpusavio priklausomybę ir ją lydinčius politinius, ekonominius, ir technologinius iššūkius. Kai tarptautinė ekonomika pasidarė labiau integruota, regioninės valstybių grupės sustiprino bendradarbiavimą, kad apsaugotų savo autonomiją, pagerintų derybines pozicijas su kitais regionais. Tačiau, pavyz- džiui, Gilpin, nors ir pripažindamas, kad regionalizmas tapo svarbiausia strategija, kurią naudoja valstybių grupės siekdamos padidinti savo ekonominę ir politinę galią TS, teigia, kad tarptautinės ekonomikos regionalizavimas nėra jokia alternatyva nacionalinei valstybei, bet reiškia atskirų valstybių pastangas kolektyviai ginti savo nacionalinius interesus22. Galima svarstyti, kad jei globalizacija yra tik pereinamoji fazė keičiantis hegemonams, tai tarptautinė sistema ir jos pamatas nacionalinė valstybė bei nacionalizmas patiria tik įprastą „Vestfalijos tvarkos“ turbulenciją. Tačiau, net jei globalizacija nėra radikalus visiškai naujas žmonijos istorinės raidos etapas, požymių, kad kuriasi prielaidos TS sistemos pokyčiui galima aptikti.

2.2. Globalios ekonomikos ir politikos desinchronizacija

Remiantis globalizacijos skeptikų argumentais, lengva nesutikti su hi- perglobalistų teiginiais dėl globalizacijos kaip radikalios pasaulinės istorijos cezūros. Sunkiau pritarti konservatyviam skeptikų nacionalinės valstybės reikšmės vertinimui šiuolaikinėje TS. Keista, kad patys pastebėję didėjančią regionalizaciją, skeptikai nesuteikia šiam procesui tinkamos reikšmės. XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje Europoje, Azijoje ir Amerikos žemynuose aštrėja regionų konkurencija. Technologijos inovacijos ir jų plėtra yra netolygi. Ją skatina augantis geopolitinis Rusijos, Irano, Brazilijos, Indijos ir Kinijos priešinimasis JAV hegemonijai ir ekonominei globalizacijai. Gilpin pastebi, kad hegemoninė valstybė, sukurdama ir palaikydama sau palankią pasauli- nę tvarką, pati ir „išsikasa sau duobę“ arba išeikvodama išteklius tai tvarkai palaikyti (persitempimas), arba suirdama dėl pertekliaus sukurto vidinio su- sipriešinimo ir hedonizmo (korupcija) bei taip sudarydama sąlygas iškilti re- vizionistinėms valstybės. JAV liberali hegemonija, užtikrinanti globalią atvirą pasaulinę ekonomiką, kaip tik ir sudarė sąlygas Kinijai iškilti. Regioniniai prekybos ir muitų susitarimai (NAFTA, ES, MERCOSUR,

22 Gilpin, R., Ibid., p. 292–304; 341–361; 362–376. 135 ASEAN) galioja, o PPO Dohos derybos prekybos klausimais sustojo dar 2008 m. Pastarųjų 25 metų duomenys rodo, kad pasaulinė ekonomika desinchronizuojasi, o regionų viduje verslo ciklai vienodėja dėl skirtingo regionų vystymosi ir susiformavo regioniniai verslo ciklai23. JAV protekcionistinę politiką demonstruoja: pasitraukimas iš Ramiojo vandenyno partnerystės (angl. Trans-Pacific Partners- hip, TPP) sutarties dėl laisvosios prekybos, persiderėjimas NAFTA 2.0 susitarimo (naujas vadinamas angl. U.S.-Mexico-Canada USMCA) JAV naudingesnė- mis sąlygomis ir muitų karas su Kinija. Iš karto po inauguracijos D. Trumpo administracija nutraukė TPP, o vėliau pradėjo savo laisvosios prekybos susitari- mų peržiūrą. 2018 m. lapkričio 30 d. pasirašė USMCA, kuris pakeitė NAFTA ir geriau gins JAV automobilių pramonės, ūkininkų ir autorių intelektinės nuosa- vybės interesus. Lieka galioti 2018 m. kovą D. Trumpo JAV įvesti importo muitai plienui ir aliuminiui didžiausiems savo prekybos partneriams – Kanadai ir Mek- sikai (Europos Sąjungai taip pat, bet laikinai suspenduoti), o rugsėjo pabaigoje įsigaliojo D. Trumpo įvesti 200 mlrd. JAV dolerių vertės muitai Kinijos prekėms. Įdomu pastebėti, kad didžiosios pasaulio valstybės JAV, Rusija, Kinija evoliucionuoja neoklasikinių imperinių struktūrų susikūrimo link. Kiekviena- me regione yra vyraujanti valstybė ar kelios valstybės, kurios kuria imperinio tipo hierarchines struktūras, šitaip stengdamosi užsitikrinti išimtinės savo įta- kos zonas ir skirti didžiausią dėmesį savo ekonominiams ir politiniams priori- tetams24. Tačiau svarbu pažymėti, kad tarptautinėje sistemoje JAV išlaiko savo visapusišką pirmavimą beveik visose srityse, nes JAV atotrūkis nuo kitų galios polių – revizionistinių didžiųjų valstybių, pirmiausia Kinijos ir Rusijos, yra labai ryškus, bet tas atotrūkis tarp JAV ir Kinijos (kylančios potencialios su- pervalstybės) po truputį mažėja, būtent dėl globalios tvarkos teikiamų Kinijai ekonominių galimybių25. Kita vertus, sunku nematyti ir besikeičiančio nacionalinės valstybės vaidmens. Reikia sutikti su A. Giddens, S. Sassen, J. Rosenau, kurie pri- pažįsta vykstant esminį nacionalinės valstybės struktūros ir funkcijų pasi- keitimą dėl globalizacijos. Modernios teritorinės (nacionalinės) valstybės struktūros ir funkcijų reikšmingas pasikeitimas – globalizacija palengva atsieja nacionalinių valstybių valdžios de facto suverenitetą jos teritorijai

23 Hirata, H.,Kose, M. A., Otrok, Ch., „Regionalization vs. Globalization“. IMF Working Paper No. 13/19, January 2013, [žiūrėta 2018-02-22], https://ssrn.com/abstract=2222483. 24 Lopata, R., Statkus, N., „Empires, the world order and small state“, Lithuanian foreign policy review, 2005, 15/16, p. 16–50. 25 Brooks, Stephen G., Wohlforth, William C., „The Rise and Fall of the Great Powers in the Twenty-first Century: China’s Rise and the Fate of America’s Global Position“, International Security, 40 , 2016, p. 7–53, https://www.mitpressjournals.org/doi/full/10.1162/ISEC_a_00225?mobileUi=0& [žiūrėta 2018-10-22] 136 ir gyventojams ir taip globalizacija „rekonstruoja“ nacionalinių valstybių galią. Tiesa, jie globalizacija labiau supranta kaip dialektiškai prieštaringą procesą – glokolizaciją, kai integracijos ir centralizacijos aspektai dera su fragmentacija bei decentralizacija26. Ir nors moderni centralizuota valstybė išsaugo realios valdžios tam, kas vyksta jų teritorijoje, prerogatyvą, tačiau šią valdžią riboja kitos nacionalinės valstybės, transnacionalinai veikėjai, daugiašaliai ir dvišaliai valstybių įsipa- reigojimai. Todėl suverenumas gali būti labiau suprantamas ir traktuojamas tarptautiniuose santykiuose ne kaip apibrėžtas barjeras, bet derybinis pranašu- mas. Globalizacija keičia valstybių funkcijas, tačiau tai nereiškia valstybės, kaip institucijos, pabaigos. Valstybės vis labiau atlieka kolektyvinių veiksmų kataliza- toriaus ir koordinatoriaus vaidmenis. Globalizacija aktyvina valstybę – kinta ne jos galia, bet funkcijos. Nemažai šiuolaikinių valstybių yra silpnos valstybės (angl. failed states) arba žlungančios valstybės (angl. colapsed states). Pirmųjų pavyzdžiais būtų Sudanas, Irakas, Čadas, Ruanda, antrųjų – Somalis, Sirija, Demokratinė Kongo Respublika, Afganistanas. Vyksta politikos deteritorializacija – menkėja vals- tybės gyventojų lojalumas nacionalinei valstybei, nes tarptautinės migracijos srautai keičia nacionalinių valstybių gyventojų ir piliečių sudėtį. Kita vertus, „politinė bendruomenė“ neišsitenka nacionalinės valstybės rėmuose. „Politi- nė bendruomenė“ (savo likimą lemiantys kolektyvai) peržengia nacionalinių valstybių sienas. Globalizacija įtraukia transnacionalinius veikėjus ir jie darosi pajėgūs kreipti viešosios politikos eigą sau naudinga linkme. Telekomunikaci- jų pažanga leidžia galią panaudoti globaliu mastu, organizuoti ir koordinuoti politinę veiklą. Keičiasi politinės organizacijos formos – nuo hierarchijos tinklo organizacijos link27.

2.3. Socialinių tinklų ir komunikacijų pažanga dekonstruoja „įsivaizduojamas“ nacionalines bendruomenes

Panagrinėkime komunikacijų technologijų augimo vaidmenį nacijų iš- likimui. Nacijų susiformavimas siejamas su be precedentų išaugusiomis ko-

26 Giddens, A., Runaway World: How Globalization Is Reshaping our Lives. Routledge, 2000; Rosenau, J. N., „Globalization and Governance: Bleak Prospects for Sustainability“, in ed. Lerch M., Challenges of Global- ization: New Trends in International Politics and Society. Routledge, 2005, p. 201–217; Sassen S., „Globaliza- tion or denationalization?“, Review of International Political Economy, 10 (1), 2003, p. 1–22. 27 Fergusson, N., The Square and the Tower: Networks, Hierarchies and the Struggle for Global Power. Allen Lane, 2017. 137 munikacijos galimybėmis (K. Deutschas) ir pasikeitusia komunikacijų forma, pvz., standartizuota kultūra teritoriškai apribotame politiniame darinyje (E. Gellneris). Pavyzdžiui, K. Deutschui nacija yra grupė žmonių, kuriuos vienija komplementarių komunikacijų tinklu perduodama kultūrinė informacija (komunikaciniai barjerai žymi ir etnines ribas)28. Kompiuterių galingėjimas ir interneto spartėjimas sudarė sąlygas sukurti technologines socialinio bendravimo platformas (facebook, twitter, ins- tagram, youtube ir t. t.), kurios leido susikurti skaitlingiems virtualiems socialiniams tinklams (pasaulyje yra apie 2,6 mlrd. vartotojų, prognozuojama, kad 2021 m. bus 3 mlrd.)29. Išmaniųjų telefonų skaičius yra panašus – 2,7 mlrd. ir turėtų 2020 m. pasiekti 2.87 mlrd. turėtojų. Išmaniųjų technologijų naudotojų procentas globaliai išaugo nuo 10 proc. 2011 m. iki 36 proc. 2018 m.30 Socialiniai tinklai lemia, kad galima kur kas pigiau ir greičiau gaminti intelektualųjį turinį, jį paskleisti plačiau, nei spausdintą žodį. Socialinių tinklų atsiradimas prilyginamas Gutenbergo tekstų spausdinimo išradimui. Gutenbergo revoliucija sukūrė ir išplėtė nacionalinę viešąją erdvę, o socialiniai tinklai tą erdvę individualizuoja ir fragmentuoja31. Viešaisiais reikalais ir politika postmoderniose visuomenėse internetinė medija ir socialiniai tinklai įgalina piliečius domėtis ir dalyvauti at- sirinktinai. Galėjimas pasirinkti ir atsirinkti buria piliečius į virtualius uždarus tinklus pagal pomėgius ir pažiūras, kur informacijos apykaita ir diskusijos vyksta tik tuose uždaruose virtualiuose informaciniuose „burbuluose“32. Ir jei nacijos buvo „įsivaizduojamos“ bei konstruojamos per pasaulietišką literatūrą, laikraš- čių publicistiką, teatrą ir vėliau kiną, tai virtualūs informaciniai burbulai naikina nacionalinę viešąją erdvę ir naikina nacionalinę vienybę. Taip pat kaip ir iki- moderniais laikais, internetas ir socialiniai tinklai įgalina horizontalias teritorija neapribotas kultūras, kurios yra anacionalinės (panašiai kaip persų, sanksrito ar lotynų kalba ir kultūra paremtas imperijų elito grupes). XXI amžiuje vyksta atvirkštinis Apšvietos epochai esmingai prisidėjęs prie nacionalinės valstybės susiformavimo procesas – švietimas slysta iš vals- tybės ir universitetų rankų, trinasi ekspertų gildijų ribos ir poreikis dėl komu-

28 Deutsch, K. Nationalism and Social Communication. MIT Press, 1966. 29 Statista „Number of social network users worldwide from 2010 to 2021 (in billions)“, The Statistics Portal, https://www.statista.com/statistics/278414/number-of-worldwide-social-network-users/ [žiūrėta 2018-12-28]. 30 Statista „Number of smartphone users worldwide from 2014 to 2020 (in billions)“, The Statistics Portal, https://www.statista.com/statistics/330695/number-of-smartphone-users-worldwide/ [žiūrėta 2018-12-28]. 31 Ferguson, N., „Square and tour“, talk at the Center for Strategic & International Studies, 19-01-2018, https://www.youtube.com/watch?v=6XyLaYUVzJo [žiūrėta 2018-12-28]. 32 Kissinger, H., „How the Enlightenment Ends“, The Atlantic, June 2018, https://www.theatlantic.com/ magazine/archive/2018/06/henry-kissinger-ai-could-mean-the-end-of-human-history/559124/ [žiūrėta 2018-12-28]. 138 nikacijos globalizacijos ir prieigos prie žinių demokratėjimo33. Raštingumas pasauliniu mastu pasiekė 86 procentus visų pasaulio gyventojų, kai nacionalizmo eros pradžioje 1820 m. tik 12 procentų mokėjo skaityti ir rašyti34. Socialinių tinklų atsiradimas ir komunikacijų globalizacija įgalina įvai- rių šalių piliečius efektyviau siekti politinių režimo permainų, kaip tai akivaiz- džiai parodė Arabų pavasaris. Komunikacijų pažanga ir globalizacija atpigino komunikacijų turinio skleidimą globaliu mastu35, tačiau duomenys rodo, kad didžioji dalis komunikacijų vyksta nacionaliniu arba vietiniu lygmeniu36. Taip pat socialinių tinklų suteikta galimybė mobilizuoti mases permainoms Egipte, neparodė, kad socialiniai tinklai įgalina permainas įtvirtinti. Kinija ir Rusi- ja apribojo ir cenzūruoja internetą. Taip pat Rusija pradėjo eksperimentuoti, bandydama atsijungti nuo pasaulinio internetinio tinklo (angl. World Wide Web). Interneto tiekėjai turi pateikti Rusijos Dūmai pasiūlym7, kaip patikimai izoliuotis ir apsisaugoti nuo kibernetinių atakų37. Kinija, matyt, taip pat paseks jos pavyzdžiu, ir taip gali atsirasti „atskiri“ šių šalių kontroliuojami internetai – kibernetinė balkanizacija. 2018 m. rugsėjį Google vykdantysis pirmininkas E. Schmidt pareiškė, kad per 10–15 metų internetas tikriausiai suskils į tris (JAV, Kinijos ir ES)38. Kinija ir Rusija jau dabar blokuoja joms politiškai nepri- imtiną turinį, kuria alternatyvius savo socialinius tinklus ir IT platformas. Ki- nijai ypač sekasi tą daryti. Kinija turi sukūrusi savo Facebook (Wechat), Twitter (Weibo), Amazon (Alibaba) ir Google (Baidu) alternatyvias platformas, kurias galima vertinti kaip kultūrinio, ideologinio ir ekonominio protekcionizmo regionalizacijos pavyzdžius. Todėl galimybė greičiau ir pigiau priimti ir skleisti informaciją nereiš- kia, kad informacija bus suprasta ir turės globalų ar pozityvų poveikį. Komu- nikacinės technologijos, kaip televizija, radijas, spauda, internetas, socialiniai tinklai, mobilieji telefonai, yra kultūriškai ir etniškai neutralios. Jos gali tapti bet kurio kultūrinio, etninio identiteto skleidimo instrumentais. Žiniasklai- dos, socialinių tinklų ir transporto pažanga gali tiek sustiprinti, tiek sumažinti

33 Nichols, Th. „Death of Expertise“, https://www.aanzp.com.au/wp-content/uploads/2017/02/Death-of- Expertise.pdf [žiūrėta 2018-12-28]. 34 Roser, M., Ortiz-Ospina, E., „Literacy“ Our World In Data. org., 2018, https://ourworldindata.org/literacy [2018-12-29] 35 Friedman, Th. „Thank you for being late“,Talk at Google 22-02-2017, [žiūrėta 2018-03-12], https://www. youtube.com/watch?v=nuF2JKeM2CY. 36 Ghemawat, P., „Why the World isn‘t Flat“, Foreign Policy, October 14, 2009, p. 54–60. 37 „Russia moves to split from global internet“, SBS news, 13 February 2019, https://www.sbs.com.au/news/ russia-moves-to-split-from-global-internet [žiūrėta 2019-03-04]. 38 Kolodny, L., „Former Google CEO predicts the internet will split in two — and one part will be led by China“, CNBC, 21 September, 2018, https://www.cnbc.com/2018/09/20/eric-schmidt-ex-google-ceo- predicts-internet-split-china.html [žiūrėta 2018-11-12]. 139 etninio savitumo suvokimą. Viską lemia etnocentriško ir nacionalistinio elgesio kainos ir naudos santykis. Globalizacijos, regionalizacijos, religijos, kultūros ir etniškumo ryšys nėra vienareikšmiškas. Vyksta kompleksinė globalizmo ir vietinio kultūri- nio religinio etninio identitetų sąveika. Nors etninės tapatybės reikšmė ir globaliame pasaulyje išlieka viena svarbiausių, nacionalinės tapatybės svarba keičiasi, nes kinta pilietybės suvokimas. Plinta daugialypės pilietybės institutas. Tai yra susijęs dalykas su globalizacijos sąlygota tarptautine migracija ir etnonacionalinių diasporų kūrimusi. Globaliame pasaulyje, kur laikas ir erdvė yra lengvai įveikiami, o platus komunikacinis tinklas leidžia laisvai bendrauti iš bet kurio pasaulio taško, atsiranda visos sąlygos išlaikyti tautinį identitetą net ir gyvenant emigracijoje. O viršnacionalinių organizacijų gausa garantuoja, kad migrantams bus užtikrin- tos sąlygos puoselėti ir net propaguoti gimtąją kalbą, kultūrą, religiją. Todėl etnosai tampa vis labiau deteritorializuoti, o nacionalinės valstybės vis mažiau etniškai homogeniškos. Tai būdinga ir didžiosioms, ir mažosioms valstybėms. Kinta ir pilietybės suvokimas: vyksta priešingas procesas nei XIX am- žiuje. Nacijos transformaciją į nacionalinę valstybę keičia nacionalinių vals- tybių tapsmas multikultūriniais daugiaetniniais politiniais dariniais bei nacijų virtimas deteritorializuotais etnosais (diasporomis). Diasporoje gyvenantys etnosai dėl vis labiau globalėjančio pasaulio turi daugiau galimybių išlaiky- ti savo identitetą, palaikyti intensyvesnius ryšius su tėvyne. Todėl pilietybės ir tėvynės sąvokos net per keletą kartų išlieka netapačios. Ankstesnė tėvy- nės sąvoka, reiškusi bendrą kalbą, teritoriją, kultūrą, darosi ne tokia svarbi. Dėl globalizacijos palaipsniui diferencijuojasi pilietybės ir etninės tapatybės suvokimas, nacijos, kaip teritorinės etnokultūrinės politinės bendruomenės, dezintegruojasi užleisdamos vietą naujiems tarptautinės politikos veikėjams: tarptautinėms organizacijoms, supervalstybėms, valstybių kariniams, ekonominiams blokams bei sąjungoms. Tačiau etniškumas dėl to nepraranda savo aktualumo – kinta tik etnosų gyvavimo formos. Diasporoje gyvenantys etnosai dėl vis labiau globalėjančio pasaulio turi daugiau galimybių puoselėti savo identitetą. Globalizacija kuria kokybiškai naujus ryšius, tradicijas ir naują gyvensenos būdą – Ž. Attali žodžiais tariant, „klajoklišką gyvenimo būdą“. Ekonomikos globalizacija, naujos ryšių ir infor- macinės technologijos šiandien suteikia galimybių kapitalui judėti greitai ir lengvai, todėl ilgai neužsibūna vienoje vietoje39. Tačiau fundamentalus klausi-

39 Frank, A. G., Gill, B. K., The World System: Five Hundred Years ot Five Thousand?London: Routledge, 1993; Friedman, Jonathan, Cultural Identy and Global Process. London: Sage, 1994. 140 mas lieka, ar tai rodo TS sistemos pokytį ar tik indikuoja eilinę sisteminę TS kaitą? Ir ką tai reiškia tapatybiniams procesams?

2.4. Nuo globalizacijos prie hierarchiškai struktūruotų regioninių blokų

Iš istoriko F. Braudelio, polit. ekonomistų I. Wallersteino, R. Gilpino, A. G. Franko ir B. K. Gillo, antropologo J. Friedmano darbų aiškėja bendrasis modelis, susiejantis kapitalo akumuliacijos centrų slinktį ir produkcijos decentra- lizaciją pasaulinėje ekonomikoje su kultūrinės identifikacijos procesais40. Pagal tą modelį yra du sistemiškai susiję procesai. Pirmasis procesas – tai anksčiau minėtas ilgas cikliškas kapitalo akumuliacijos centrų kilnojimasis. Kapitalas iš senų centrų po tam tikro didėjimo periodo juda į palankesnes vietas pasaulinėje rinkoje. Pabrėžiama, kad tai būdinga ne tik Antikos civilizacijoms, bet ir moderniems laikams: iš Italijos – į Šiaurės Europą, iš Olandijos ir Šiaurės Prancūzijos – į Angliją, iš Anglijos – į JAV, iš JAV – atgal į Europą ir Japoniją, iš JAV ir Europos – į Rytų ir Pietryčių Aziją bei Braziliją. Antrasis procesas – globalus ekonomikos suintensyvėjimas. Naujos ryšių ir informacinės technologijos sutrumpino ir net iškreipė kapitalo slinkties ciklą. Kapitalas šiandien juda greitai ir lengvai, todėl ilgai neužsibūna vienoje vietoje. Anglijos deindustrializacija truko šimtmetį, JAV keletą de- šimtmečių, o Japonija ir Pietryčių Azija taip ir netapo vyraujančiu pasauli- nės ekonomikos „branduoliu“. Friedmanas net teigia, kad ilgainiui gali susi- formuoti nauja globali, neteritorinė struktūra – „pasaulinis miestas“ (angl. world–city). Aukštųjų technologijų, informatikos ir finansiniai sektoriai yra tiesiogiai susiję su kitais panašiais sektoriais kitose pasaulio vietose. Šie sektoriai turi savo paslaugų sektorius. Tokių pasaulinių miestų (Tokijas, Los Andželas, Niujorkas, Londonas, Honkongas) klasinė struktūra labai poliarizuota. Tai susiję su padidėjusiu multietninės darbo jėgos, dirbančios mažo produktyvumo paslaugų ir mažai apmokamuose aukštų technologijų pra- monės sektoriuose, judėjimu. Pasauliniai miestai – ekonominio, kultūrinio, politinio elito prabangos centrai. 2015 metais Los Andželas (prilygo ekonomiškai Australijai), Londonas (jo ekonomika buvo didesnė už visos Olandijos), Niujorkas (1,49 trln. USD

40 Braudel, F., Civilisation and Capitalism 15th-18th Century, 2, London: Collins, 1982; Wallerstein, I., The Capitalist World Economy, Cambridge: CUP, 1979; Frank, A. G. and Gill, B. K., The World System: Five Hundred Years ot Five Thousand?London: Routledge, 1993; Friedman, J., Cultural Identy and Global Process, London: Sage, 1994. 141 ekonomiškai beveik prilygo visai Kanados ekonomikai 1,58 trln. USD), o 2015 metais Tokijo sukuriama BVP dalis buvo didesnė už Australijos ir Ispanijos BVP ir prilygo Kanados ir Pietų Korėjos BVP. Jei Tokijas būtų atskira valstybė, užimtų 15 vietą pagal šį rodiklį). 20 didžiausių pasaulinių metropolinių miestų BVP sudarė apie 14, trln. USD, tai buvo daugiau nei visos Kinijos BVP (11 trln.) ir penkių didžiausių ES valstybių narių BVP sudėjus41. 300 didžiausių metropolinių zonų ekonominis augimas 2014–2016 metais sudarė 67 proc. pasaulinės ekonomikos augimo ir 37 procentus globalaus užimtumo didėjimo ir 2016 metais šie metropoliniai miestai pagamino 49 procentus pasaulinės produkcijos, o juose dirbo ir gyveno apie 24 proc. pasaulio gyventojų42. Pasaulinės ekonominės sistemos tyrinėtojai nesutaria, ar 2008 m. pasauli- nė ekonomikos krizė žymi penktosios ilgosios Kondratjevo bangos B fazės pra- džią. Vieni teigia, kad B fazė jau prasidėjo, o kiti numato, kad tai įvyks apie 2020 metus43. I. Wallerstein radikaliai pastebi, kad pasaulinė kapitalistinė sistema pri- ėjo struktūrinę krizę, nes ji darosi nenaudinga ne tik išnaudojamiems darbininkams, bet ir kapitalistams – gamybos bei paslaugų organizatoriams. Pasaulinės gamybos produktyvumas mažėja jau 50 metų. Kapitalistai vis mažiau sukaupia pridėtinės vertės, nes globaliai išsiplėtė vidurinė klasė, o dėl kompiuterizacijos ir robotizacijos menksta darbininkų klasės pajamos – didėja socialinė ir ekonomi- nė poliarizacija. Nuo 1970 m. kapitalistų pelnai tik mažėjo, nes augo gamybos kaštai. Branduolio valstybėse vidurinė klasė traukiausi (pvz., 2015 metais JAV ir Vokietijoje sudarė apie 50 proc.44, o 1971 metais JAV vidurinė klasė sudarė 61 proc., o 1983 m. Vokietijoje – 69 proc.45), bet globaliai vidurinės klasės pasaulio gyventojų dalis augo nuo 13,8 proc. 2000 metais iki 26,6 procentų 2018 m. (gy-

41 Florida, R., „The Economic Power of Cities Compared to Nations“, CityLab, March 16, 2017,https:// www.citylab.com/life/2017/03/the-economic-power-of-global-cities-compared-to-nations/519294/ [žiūrėta 2018-12-28]. 42 Bouchet, M., Liu, S., Parilla, J., Kabbani, N., Global Metro Monitor 2018, Brookings institution June 2018, p. 3–7, https://www.brookings.edu/wp-content/uploads/2018/06/Brookings-Metro_Global- Metro-Monitor-2018.pdf#page=18 [žiūrėta 2018-12-28]. 43 Norkus, Z., „When the Kondratieff winter comes: an exploration of the recent economic crisis from a long wave theory perspective“, Social space journal, 2013, 1(5), [žiūrėta 2018-02-10], http://socialspace- journal.eu/Piąty%20numer/Zenonas%20Norkus%20-%20KondratieffWinter.pdf. 44 Credit Suisse „Global Wealth Report 2015“, https://publications.credit-suisse.com/tasks/render/ file/?fileID=F2425415-DCA7-80B8-EAD989AF9341D47E [žiūrėta 2018-12-30] 45 Grabka, M. M., Goebel, J., Schröder, C., and Schuppfile, J. „Shrinking Share of Middle-Income Group in Germany and the US“ DIW Economic Bulletin, DIW Berlin, 18, 2016, p. 199–210, file:///E:/ACA- DEMIC/Publikacijos/Straipsniai/Strategine%20apzv%20alga%202018/biblio/Globalizacija/Global%20 wealth%20Report%20Credit%20suissse/Shrinking%20middle%20income%20in%20US%20and%20Ger- many2016-18.pdf [žiūrėta 2018-12-30]; National Public Radio, „A Portrait Of America’s Middle Class, By The Numbers“, 7 July 2016,https://www.npr.org/2016/07/07/484941939/a-portrait-of-americas-middle- class-by-the-numbers [žiūrėta 2018-12-30]. 142 ventojai, kurių pajamos nuo 10 000 iki 100 000 USD)46. Pasaulinė ekonominė sistema išsibalansavo ir, Wallersteino matymu, struktūriniai prieštaravimai ir poliarizacija pasiekė pasaulinės sistemos bifur- kacijos tašką. Jo įsitikinimu, pasaulinę kapitalistinę sistemą turėtų apie 2040 metus pakeisti kita politinė ir ekonominė sistema, kurios kontūrai dabar nėra visiškai aiškūs. Jo nuomone, nauja sistema gali būti santykiniai demokratiškes- nė ir egalitarinė nei dabartinė kapitalistinė arba, atvirkščiai, išlaikyti blogiausius pastarosios bruožus – hierarchiją, nelygybę, išnaudojimą47. Kad pasaulio tvarka keičiasi ir žmonija įžengė į pereinamąją fazę, pastebi daugelis tarptau- tinių santykių analitikų ir apžvalgininkų48. Kaip pastebi Z. Norkus, nesvarbu, ar 5-osios Kondratjevo bangos (skaitmeninio technokapitalizmo) smunkanti fazė jau prasidėjo ar greitai prasidės, „jos metu išryškės technologiniai kito (6-ojo) kapitalistinio gamybos būdo pagrindai /.../ Technologinius šio naujo kapitalistinio gamybos būdo pagrindus bene tiksliausiai apibūdina „sintetinės biologijos“ sąvoka.“ Z. Norkaus teigimu, technokapitalizme svarbiausias galios šaltinis yra naujausių gamybos technologijų (tam tikro tipo žinių) nuosavybė ir šių žinių sklaidos barjerų išlaikymas, o technologijų raida „tampa stipriausiu kintamuoju, geriausiu ilgalaikių socialinių prognozių pagrindu“49. Perėjimas prie naujos politinės ir ekonominės sistemos bus susijęs su IV pramonės revoliucija, kuri labiau pritaikys gamybą vartotojui, bus labiau individualizuota (personalizuota) – grįžtama nuo masiškumo prie amatinin- kiškumo. Todėl fabrikai bus mažesni, svarbu bus lankstumas, o ne dideli kie- kiai. Todėl ir ekonominiai ryšiai pirmiausia turės būti artimiausioje aplinkoje: miestas, miestelis, kaimas – kuo arčiau individualaus vartotojo. Tačiau susiejimas bus didesnis per „viską ir visus apimantį internetą“ (angl., Internet of Things – toliau IoT)50. Dirbtinio intelekto (toliau – DI) plėtra, biotechnologija,

46 Credit Suisse „Global Wealth Report 2018: US and China in the lead“, https://www.credit-suisse.com/ corporate/en/articles/news-and-expertise/global-wealth-report-2018-us-and-china-in-the-lead-201810. html [žiūrėta 2018-12-30]. 47 Wallerstein, I., „On the future of Capitalism“, Youtube, [žiūrėta 2018-03-23], https://www.youtube.com/ watch?v=qCMLzUHnspA 48 Wright, Th. J., All Measures Short of War: The Contest For the 21st Century and the Future of American Power. Yale University Press, 2017, p. xi–xiii; Bremmer Ian Us vs. Them. The Failure of Globalism. Portfolio, 2018, p. 7–12; 0, Walt, S. M., The Hell of Good Intentions. America’s Foreign Policy Elite and the Decline of U.S. Primacy. Farrar, Straus and Giroux, 2018, p. 31–36. Friedman, G., „What Has Happened to Us. The global system that many fear is dying is already dead. The new one has yet to emerge“, Geopolitical Futures, 2 January 2019, https://geopoliticalfutures.com/what-has- happened-to-us/ [žiūrėta 2019-01-02]. 49 Norkus, Z., Du nepriklausomybės dešimtmečiai. Kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Aukso žuvys, 2014, p. 585–586. 50 Scalabre, O., „The next manufacturing revolution is here“, TED,https://www.youtube.com/watch?v=Ay WtIwwEgS0&index=3&list=PLqb3-qmYM8X_nZLrHJuoEmvNG4lDDWorZ [žiūrėta 2018-12-30]. 143 robotizacija ir automatizacija yra kertinės naujos ekonominės sistemos kūri- mo tendencijos. Masinę gamybą jau keičia automatizacija ir 3D spausdintuvai. Tokių profesijų, kaip biržų brokeriai ir biržų analitikai, paslaugas vis dažniau teikia kompiuterių algoritmai, o ateityje eilė ateis vairuotojams, šeimos gydy- tojams ir t. t.51 Kapitalo akumuliacijos centrų kitimas, gamybos decentralizacija ir di- dėjanti pasaulinės ekonomikos regionų desinchronizacija (regionalizacija) generuoja dvi tarpusavyje susijusias branduolio valstybių socialinės ir kultūrinės sferų transformacijas. Silpnėjanti branduolio ekonominė hegemonija mažina valstybių pajamas iš mokesčių. Valstybės priverstos mažinti ir ar net atsisakyti socialinių paramos programų. Ekonominės plėtros lėtėjimas didina konku- renciją dėl turto paskirstymo visuomenėje. Tai skatina nacionalinio identiteto aižėjimą, nes suaktualina jau egzistuojančias subnacionalines tapatybes ir skatina formuotis naujas tapatybes (horizontali fragmentacija). Tuo metu ekonomikos pakilimo regionuose vyksta pastebima naciona- linė konsolidacija ir etninė integracija (pvz., Pietryčių Azija, Malaizija, Indo- nezija). Tuo pat metu ekonomikos globalizacija didina socialinį susiskaldymą į superturtingus ir supervargšus (vertikali poliarizacija) tiek branduolio vals- tybėse, tiek ir periferijoje. Tarp transnacionalinių korporacijų vadybininkų, įvairių ekspertų, tarptautinių institucijų biurokratų ir pramogų verslo atstovų globaliu mastu klostosi nauja transetninė, hibridinė tapatybė, kuriai būdingas skirtingų kultūrų elementų sujungimas, t. y. tam tikras kultūrinis kreolizmas. Todėl šiuolaikiniai globaliniai identifikacijos procesai –sociokultūrinė vertikali poliarizacija ir horizontali kultūrinė fragmentacija (etnifikacija) – glaudžiai tarpusavyje susiję. „Kultūrinė fragmentacija“ žymi aborigeniškų, regioninių, etninių, neoreliginių ir lyties identitetų suklestėjimą, o antroji – „sociokultū- rinė poliarizacija“ – nurodo į didėjančią pajamų stratifikaciją tarp socialinių sluoksnių ir kosmopolitiškų politinių ir ekonominių elitų formavimąsi52.

51 Harari, Y., Homo Deus. Glausta rytojaus istorija. Kitos knygos, 2018, p. 273–312. 52 Friedman, J., „Class Formation, Hybridity and Ethnification in Declining Global Hegemonies“, in Olds, R., and all eds., Globalization and The Asia Pacific, London: Routledge, 1999, p. 183–201. 144 2.5. Nacionalizmo duobkasys – skaitmeninė diktatūra ir biometrinis rasizmas

Anksčiau buvo minėta, kad masinės armijos išradimas kartu su kitais modernizacijos procesais nulėmė demokratėjimą ir nacionalinių valstybių formavimąsi. T. Van Haneno demokratizacijos ir poliarchijos formavimosi tyrimai rodo, kad demokratija atsiranda tada, kai galios resursai tolygiai plačiai pasiskirsto visuomenėje ir nei viena visuomenės grupė negali priversti paklus- ti ar išlaikyti dominavimo politinių konkurentų atžvilgiu. Kitaip tariant, vi- suomenėje nėra politinės centralizacijos, nes nėra turto ir kitų galios išteklių koncentracijos, demokratija atsiranda kaip institucionalizuotas kompromisas tarp konkuruojančių visuomeninių grupių, kuris nustato valdžios gavimo ir keitimo taisykles53. Automatizacija ir robotizacija karyboje, kaip ir gamyboje, mažina masių reikšmę ir žmonių poreikį, jų vertę karui bei ekonomikai. Y. Harari pastebi, kad pažangiausioms XXI a. kariuomenėms reikia „nedidelio skaičiaus itin gerai parengtų kareivių, dar mažesnio kiekio specialiųjų pajėgų superkarių ir sauje- lės ekspertų, mokančių gaminti ir naudoti sudėtingas technologijas. Modernių technologijų pajėgos sudarytos iš bepiločių lėktuvų ir kibernetinių kirminų, kurie pakeičia gausias XX a. kariuomenes, o generolai lemtingus sprendimus vis labiau patiki algoritmams.“54 JAV, Rusijos ir Kinijos karinė pramonė spar- čiai kuria DI autonomines ginkluotas sistemas, karinius sausumos bei vandens robotus ir dronus. Skelbiami tikslai, kad tai pagalbinės sistemos mūšio lauke, skirtos labiau žvalgybai, išminavimui, karių apsaugai. Veikiančios sistemos tu- rėtų būti pradėtos naudoti apie 2030 metus55. Mažosios ir vidutinės valstybės nepajėgia ir negalės ateityje galinėtis su ekonomiškai pajėgiausiomis ir daugiausiai galinčiomis skirti kariniams moksliniams taikomiesiems tyrimams ir jų technologiniam pritaikymui valstybė- mis ir jų blokais, kurie pagal karinės technologinės galios parametrus labai pirmauja (o kosminėje erdvėje apskritai potencialiai gali varžytis 9 valstybės,

53 Vanhanen, T. „Democratization in the World and Challenges to European Democracies“, The Ko- rean Journal of International Relations, 44, 2004, Seoul Korea, p. 201–214, http://kaisnet.or.kr/resource/ down/2_11.pdf [žiūrėta 2018-11-11]. 54 Harari, Y., Homo Deus. Glausta rytojaus istorija. Kitos knygos, 2018, p. 275. 55 Christian, Jon, „The Pentagon Wants to Buy Thousands of Battlefield Robots“, Futurism, 28 December 2018, https://futurism.com/the-byte/battlefield-robots-pentagon-thousands [žiūrėta 2018-12-30]; The UK Is Robitzski Dan „Developing Autonomous Killer Robots. The UK was opposed to autonomous weapons — until it wasn’t“, 12 November 2018, https://futurism.com/uk-autonomous-killer-robots [žiūrėta 2018-12-30]. 145 bet realiai tikėtina tik – JAV, Rusija ir Kinija).56 DI ir robotai imami sparčiai pasitelkti kriminalinei žvalgybai ir sekimui. Informacinių technologijų vystymas ir išmaniųjų prietaisų gausa pateikia labai daug duomenų apie žmones. Vy- riausybės ir didelės technologijų korporacijos turi techninių galimybių šiuos duomenis kaupti ir saugoti ilgą laiką. DI pažanga leis efektyviai šiuos duomenis analizuoti realiu laiku. Protingos mašinos šiandien patikimai atpažįsta veidus, o greitai sugebės atpažinti ir vertinti neverbalinius kūno ženklus, susieti su žmonių turimais asmeniniais daiktais57. Žmonių masėms prarandant savo ekonominę ir karinę vertę, elitui tokia ūkio ir karybos raida gali didinti demokratijos išlaikymo kaštus (progresiniai mokesčiai, turto perskirstymo socialinė politika ir pan.) ir kartu mažinti nei- giamus demokratijos atsisakymo padarinius58. Y. Mounk paskutinėje savo studijoje parodo, kad liberaliosios demokratijos dekonsoliduojasi – Vakarų visuomenėse nepasitikėjimas liberaliomis demokratinėmis institucijomis ir procedūromis didėja, o pagarba demokratinėms normoms menksta. Jo surinkti duomenys rodo per paskutiniuosius XX amžiaus dešimtmečius Vakaruose didėjo dalis piliečių, kuriems priimtinas kariuomenės ar (ir) vieno žmogaus, stipraus lyderio, valdymas59. Pagal 2011 m. apklausų duomenis, 44 proc. 18–24 metų jaunuolių ir 32 proc. visų apklaustųjų JAV manė, kad gerai arba labai gerai yra turėti politi- nę sistemą su stipriu lyderiu, kurio neriboja Kongresas ar rinkimai. Bet 1995 metais tokias pažiūras turinčių jaunuolių buvo dešimt procentų mažiau – 34 proc., ir atitinkamai 24 procentai visų apklaustųjų laikėsi tokios nuomonės. Kariuomenės valdymui 1995 m pritarė. tik 8 proc. 18–24 metų jaunuolių ir 7 proc. visų apklaustųjų JAV, bet 2011 metais tokių jaunuolių skaičius išaugo trigubai – 24 procentai (ir 16 procentų visų apklaustųjų). Įdomu pastebėti, kad turtingų amerikiečių gretose žavėjimasis kariniu valdymu išaugo šešis kartus – nuo 6 procentų 1995 m. iki 35 procentų 2011 m.60 Y. Mounk argumentuotai

56 Česnakas, G., „The Implications of the Technological Trends in Military on the Defence of Small States“, pranešimas metinėje konferencijoje „Lietuvos nacionalinis saugumas ir gynyba“, 2018-11-28. 57 „Does China’s digital police state have echoes in the West? The state can gather more information, more easily, than ever before. Do not underestimate the risks“, The Economist, 31 May 2018, https://www.economist.com/leaders/2018/05/31/does-chinas-digital-police-state-have-echoes-in-the-west [žiūrėta 2018-12- 30]; Fasman, J., „More data and surveillance are transforming justice systems“, Technology Quaterly, 2 June 2018, https://www.economist.com/technology-quarterly/2018-05-02/justice [žiūrėta 2018-12-30]. 58 Mounk, Y., „Automation will cruch democracy“, Intelligence squired debate 16-05-2018, https://www. youtube.com/watch?v=A7Tzbu2xJnc&list=PLh9Xs5KXL88hrn3VfkVc3kvh6LOnk0AP7&index=22&t=4502s [žiūrėta 2018-11-11]. 59 Mounk, Y., The People VS. Democracy. Why Our Freedom is in Danger & How to Save It. Harward Uni- versity Press, 2018, p. 105–115. 60 Ten pat, p. 109–110. 146 įrodinėja, kad jei DI sistemos pasieks vidutinio žmogaus skaičiavimo efektyvumo lygį, tai darbininkų ir žemesnioji dalis vidurinės klasės išnyks – gamyboje juos pakeis robotai61. Todėl technologiškai pažangiausių šalių elitui atsiras galimybė nekreip- ti dėmesio į plačiųjų masių nuomonę, protestus ir poreikius, o jei prireiktų, jų pasipriešinimą galėtų malšinti pasitelkdami robotų armijas. XXI amžiuje masės netektų pasyvaus pasipriešinimo galios (nes jų įgūdžių tiesiog nereikė- tų rinkoje ar karyboje), o aktyvūs veiksmai galėtų būti efektyviai slopinami. Galios ir turto koncentracija dėl robotizacijos ir skaitmenizacijos atveria galimybes „algoritmokratijai“ ir skaitmeninėms diktatūroms. Žmonės netekdami darbo netenka ir politinės galios, o korporacijos ar (ir) valstybės įgauna galią, kuri koncentruojasi nedaugelio rankose dėl DI panaudojimo gamybai, didelių duomenų masyvų analizei, komunikacijai ir karybai. Dar daugiau – sintetinės biologijos ir genetinės inžinerijos pažanga sukuria prielaidas tobulinti žmo- gaus intelektą ir emocines savybes62. Kompiuterinė debesija ir nanorobotika taip pat gali išplėsti žmonių sme- genų veiklos galimybes – papildomo dirbtinio, imituojančio asmens smegenų priešakinę žievę (neokortekso), sluoksnio sukūrimas leistų nanorobotų pagalba tiesiogiai žmonėms prisijungti bevieliu ryšiu prie interneto ir per kompiu- terinį debesį su kitais žmonėmis, turinčiais tokias pačias dirbtines priešakinių smegenų žievės kompiuterines imitacijas. Tokios galimybes labai pagerintų žmonių skaičiavimo, informacijos saugojimo, tiesioginio staigaus perdavimo ir komunikacijos galimybes. R. Kurzweilas, dabar kartu su komanda kuriantis tokią dirbtinę žievę Google, tikisi tai pasiekti apie 2030 metus63. R. Kurzweilas teigia, kad per dešimtmetį genų inžinerija ir sintetinė biolo- gija taip pat įgalins koreguoti žmonių imuninę sistemą, atjauninti organus, keisti juos naujais organais, kuriuose būtų individų DNR, todėl nebūtų atmetimo re- akcijų bei nanorobotų pagalba stebėti, reguliuoti visą organizmo veiklą64. Savo esme šis technologinis virsmas prilygtų žmonių kalbos evoliucijai prieš 70 000 metų, kurios atsiradimas ir lėmė Homo Sapiens atsikyrimą nuo kitų hominidų. Kognityvinė revoliucija vyko nuo 70 000 iki 30 000 metų ir lėmė naują Homo Sapiens mąstyseną ir bendravimo įgūdžius. FOXP2 geno mutacijos (genas su-

61 Ten pat. 62 Harari, Y. „Will the Future Be Human?“, World Economic Forum, 25-01-2018, https://www.youtube.com/ watch?v=hL9uk4hKyg4&t=77s [žiūrėta 2018-04-26]; Harari, Y., „Why fascism is so tempting – and how your data could power it“, TED, 8 Jun 2018, https://www.youtube.com/watch?v=xHHb7R3kx40&list=PLh 9Xs5KXL88hrn3VfkVc3kvh6LOnk0AP7&index=37&t=0s 63 Kurzweil, Ray, „The Future“,https://www.youtube.com/watch?v=-1N3j8pBCNE [žiūrėta 2018-12-30]. 64 Kurzweil, Ray, „Future of Intelligence: Artificial and Natural“,The SuperNova Conference, 28 September 2018, https://www.youtube.com/watch?v=1DW6thQ-bZw&t=2s [žiūrėta 2018-12-29]. 147 sijęs su smegenų sritimi, atsakinga už abstraktų mąstymą ir kalbos formavimą- si) pakeitė neuronų jungtis ir todėl atsirado tokia žmonių kalba, kokią žinome dabar, su galimybe kurti abstrakcijas65. Todėl yra tikėtina galimybė, kad technologiškai pažangiausių šalių elitas gali pagerinti savo ir palikuonių morfologinę, fiziologinę ir psichologinę kokybę per genų inžineriją ir taip pradėti genetiškai keistis ir skirtis nuo likusios žmonių populiacijos. Kadangi žmonių grupių etninės tapatybės remiasi įsivaizduojama (tariama) išplėstine giminyste, kuri koreliuoja su realia žmo- nių populiacijų endogamija ir atitinkamai genetinių skirtumų vidurkiais66, tai genų inžinerija turėtų skatinti dabartinių etninių grupių socialinio elito etninę diferenciaciją nuo likusių etninių grupių narių. Jei galia visuomenėje vėl disproporciškai koncentruotųsi (kaip anksty- vojoje Antikoje ar vėlyvaisiais viduramžiais) tik kelių visuomenės sluoksnių narių rankose, tai turėtų mažinti socialinį mobilumą ir vienos kartos ribose, ir tarp kartų dėl nepotizmo įtakos. Jei socialinis mobilumas gerokai sumažė- tų, tai per keletą kartų socialinės klasės taptų endogamiškos, kadangi žmonės dažniausiai tuokiasi remdamiesi trimis kriterijais: ūgiu, intelektu ir socialine padėtimi67. Taip socialinis elitas per keletą kartų virstų iš pradžių atskiromis „gentimis – etnosais“ ar net rasėmis. Procesą labai pagreitintų ir mažėjančios individo viso genomo diagnostikos kainos (dabar genomo nustatymas kainuoja apie 200 USD (2003 metais, kai pirmą kartą buvo iššifruotas žmogaus genomas, to proceso kaina buvo – 2.7 mlrd. USD, o 2006 m. vieno genomo nustatymas kainavo 300 000 USD), tačiau diagnostinė įranga kol kas yra labai brangi – vienetas kainuoja apie 900 000 USD. Tačiau po dvejų metų viena iš šios rinkos lyderių įmonė Illumina tikisi sukurti genų diagnostikos mašiną, kuri kainuos tik 20 000 USD)68. Y. Harari, remdamasis kiek skirtingais argumentais (pirmiausia augan- čia ekonomine nelygybe ir technologinės pažangos suteiktomis galimybėmis patenkinti elito galios ir ilgaamžiškumo siekius, ignoruodamas giminaičių atrankos ir nepotizmo svarbą), prieina panašią išvadą, kad žmonija gali suskilti

65 Sanderson, Stephen, K., Human Nature and the Evolution of Society, Westview Press, 2014, p. 29-32; Harari, Y., Homo Deus. Glausta rytojaus istorija. Kitos knygos, 2018, p. 137–138. 66 Statkus, N., Tapatybės politika etniniams konfliktams reguliuoti. Versus aureus, 2004, p. 92–94; 98–100. 67 Epstein, Elizabeth, and Gutman, Ruth, „Mate Selection in Man. Evidence, Theory and Outcome“, Social Biology, vol. 31, 3–4, 1986, p. 243–278. 68 Buhr, S., „Illumina wants to sequence your whole genome for $100“, Techcrunch, 10 Jan 2017, https:// techcrunch.com/2017/01/10/illumina-wants-to-sequence-your-whole-genome-for-100/?guccounter=1 [žiūrėta 2018-12-29]; Molteni, Megan, „Now You Can Sequence Your Whole Genome for Just $200“, Wired, 11-19-2018, https://www.wired.com/story/whole-genome-sequencing-cost-200-dollars [2018-12- 30]; National Human Genome Research Institute, „The Cost of Sequencing a Human Genome“,https:// www.genome.gov/27565109/the-cost-of-sequencing-a-human-genome [žiūrėta 2018-12-29]. 148 į biologines kastas. Maža turtingųjų ir galingųjų Homo Sapiens dalis bus naujosios eugenikos genetiškai patobulinti, o dauguma žmonių gali virsti „antžmogių ir kompiuterinių algoritmų valdoma žemesniąja kasta“69. Socialinių, turtinių ir biologinių skirtumų persidengimas galią turinčiame elite ir pastarojo vertikalus atsiribojimas nuo likusių socialinių klasių sudarys prielaidas ilgainiui Homo Sa- piens rūšiai evoliucionuoti atskirų rasių ar net biologinių rūšių link70. Jei socialiniai ir biologiniai skirtumai imtų sutapti ir būtų institucionalizuoti, tai Harari aprašomas scenarijus galėtų realizuotis. Socialinių ir biologinių skirtumų institucionalizavimas gali būti pavadintas biometriniu rasizmu – ideologija, kuri veikiausiai pakeistų humanistinių liberalizmo ar socializmo ideolo- gijų likučius. Dabar sunku nusakyti svarbiausius tokios ideologijos parametrus, tačiau pagal analogiją su įprastiniu rasizmu – ideologija, skirstančią žmoniją į atskiras esmingai besiskiriančias ir turinčias skirtingas savybes bei teises politines ir socialines kategorijas pagal fizinę išvaizdą –biometrinis rasizmas, tikėti- na, būtų paremtas biometriniais ir genetiniais žymenimis. Biometriniu rasizmu paremta endogamija per keletą kartų lemtų savitos kolektyvinės genealoginės tapatybės atsiradimą. Kitaip sakant, tikėtina, kad gali atsirasti luomai – „etnoso“ ir „klasės“ hibridai – turintys klasės ir etnoso bruožų. Luomai užima tam tikrą vietą darbo pasidalijime ir turi bendros giminystės pojūtį. Dirbtinai ir tikslingai koreguojant genetinę žmonių evoliuciją atsirastų akivaizdūs fiziniai ir psichiniai skirtumai, o toliau įtvirtinus laisvo sutuoktinių pasirinkimo apribojimus, luomai galėtų virsti kastomis – „rasių“ ir „klasių“ hibridais (taip evoliucionavo kastos Indijoje71). Panašiai viduramžių Europoje nuo XIV amžiaus susiformavus luo- mams atsirado atskiri nuo kitų socialinių sluoksnių kilmingųjų luomų bendros kilmės mitai, keisdami egzistavusius jau nuo V a. egalitarinius etninius mitus, apibrėžiančius priklausomybę simbolinėms bendros kilmės viduramžių karalys- čių bendrijoms72. Y. Harari piešia galimai niūrų žmonijos ateities vaizdą, jei neperžengia- mos biologinės ribos atribos elitą nuo masių ir nutrins skirtumus oligarchinio elito viduje. Tokia raida paverstų ištisas šalis ir žemynus nebereikšmingais ir privestų prie deglobalizacijos, kai atskiros „patobulintųjų“ elitų kastos sudarys atskirą „civilizaciją“ apibrėžtoje Žemės rutulio teritorijoje, kurią nuo likusios „barbarų“ žmonijos saugos robotų ir dronų armijos73.

69 Harari, Y., Homo Deus. Glausta rytojaus istorija. Kitos knygos, 2018, p. 308–309. 70 Harari, Y. N.,21 Lessons for the 21st Century. Jonathan Cape, 2018, p. 75–76. 71 van den Berghe, P. L., The Ethnic Phenomenon, Elsevier, 1981, p. 159–162. 72 Reynolds, S. „Medieval Origines Gentium and the Community of the Realm“, History, 68, 1983, p. 375–390. 73 Ten pat. 149 Kaip tai galėtų veikti, demonstruoja Kinijos vykdoma politika jos val- domame Sindziango uigurų autonominiame rajone, kur gyvena apie 20 mln. žmonių, iš kurių maždaug 8 mln. yra musulmonai uigurai. Kinija plačiai naudoja sekimo priemones ir DI kontroliuoti uigurų judėjimą. Sindziange vaizdo stebėjimo kameros išdėstytos 100–200 metrų atstumu daugelio regionų miestų ir miestelių gatvėse. Kameros fiksuoja ir praeivių, ir vairuotojų veidus, automobilių numerius. Gyventojų mobiliuosiuose telefonuose yra priverstinai įdiegtos įvairios garso ir vaizdo įrašinėjimo ir vietos nustatymo aplikacijos. Duomenų bazėse uigurų tapatybės duomenys apima ne tik įprastinius asmeninius duomenis, bet ir darbovietę, pirštų antspaudus, kraujo grupę, DNR infor- maciją, sulaikymo įrašus, „patikimumo vertinimą“ ir duomenis apie giminai- čius. Visus duomenis analizuoja „Integruota jungtinė operatyvinė platforma“ (angl. Integrated Joint Operation Platform), kuri pagal užduotus algoritmus identifikuoja ir sudaro įtariamų asmenų, kuriuos reikia sulaikyti, sąrašus74. Kitos šalys taip pat plečia biometrinių duomenų rinkimą ir naudojimą. Pagal Džordžtauno universiteto Teisės centro ekspertų teiginius, apytiksliai pusė visų amerikiečių suaugusiųjų (ir dauguma be baudžiamosios praeitis) veidų atvaizdų yra saugomi FTB prieinamose duomenų bazėse. Daugelis įmo- nių siūlo policijai nusikaltimų prognozavimo programinę įrangą, kuri anali- zuodama didžiulius duomenų masyvus turėtų padėti policijai veiksmingiau paskirstyti išteklius, nuspėjant ir užkertant kelią nusikaltimams. Pavyzdžiui, Naujo Džersio valstijoje naudojamas algoritmas, paremtas asmens amžiu- mi, teistumu ir atlikto nusikaltimo smurto lygiu, padeda nustatyti, ar asmuo gali būti paleidžiamas į laisvę už užstatą. Kelios JAV valstijos naudoja algoritmus, kad pateiktų rekomendacijas teismų nuosprendžiams. Mažiausiai 13 JAV miestų naudoja algoritmus, kad nustatytų asmenis, kurie gali panaudoti šaunamuosius ginklus ar tapti jų aukomis. Algoritmai pradeda savarankiškai lemti sprendimus dėl žmonių likimų ir nubausti gali ne už faktinius, bet potencialius nusikaltimus. Algoritmų veikimas nėra visiškai aiškus ir skaidrus, nes jų kūrėjai neatskleidžia tikslios jų sandaros75. Dirbtinis intelektas, veikdamas pagal algoritmus, jau priima savarankiš- kus sprendimus, kurie diferencijuoja socialines grupes finansų ir kituose verslo sektoriuose. Pavyzdžiui, Amazon vadybininkai nustebo, kai algoritmas pateikė

74 „Does China’s digital police state have echoes in the West? The state can gather more information, more easily, than ever before. Do not underestimate the risks“, The Economist, 31 May 2018, https://www. economist.com/leaders/2018/05/31/does-chinas-digital-police-state-have-echoes-in-the-west [žiūrėta 2018-12-30]. 75 Fasman, Jon, „More data and surveillance are transforming justice systems“, Technology Quaterly, 2 June 2018, https://www.economist.com/technology-quarterly/2018-05-02/justice [žiūrėta 2018-12-30]. 150 atsakymą į užduotį, kam pirmiausia turėtų būti skirta itin skubaus pristatymo paslauga. Algoritmas pasiūlė, kad paslauga būtų taikoma baltosios rasės vidu- tinės klasės amerikiečiams, o ne juodaodžiams žemesniosios klasės atstovams. Oro kompanija „British Airways“ pritaikė algoritmą keleivių automatiniams susodinimui lėktuve – rezultatas keistas – algoritmas nusprendė sodinti vyrus priekyje, o moteris gale76! Profiliavimas ir socialinių balų reitingavimo sistema, vertinanti piliečių elgesį ir taikanti socialines sankcijas, jau diegiama nuo 2014 m. ir visiškai pri- valomai pradės veikti visoje Kinijoje 2020 metais. Savo esme sistema bihevio- ristinė – už politiškai priimtiną elgesį skiriamas teigiamas pastiprinimas, o už neigiamą – neigiamos sankcijos (priklausomai, kiek balų surenkama). Pavyz- džiui, už greičio viršijimą, rūkymą ne tam skirtose vietose, mokesčių nesumo- kėjimą laiku, per daug kompiuterinių žaidimų ar klaidingų postų socialiniuose tinkluose ir panašių nusižengimų 9 milijonams kinų sistema neleido nusipirkti lėktuvų bilietų, o 3 milijonai negalėjo keliauti traukiniu. Neigiamas socialinis reitingas užkirs kelią į prestižines mokyklas „prasikaltusiųjų“, „nepatikimųjų“ vaikams ir jiems patiems galimybes gauti geresnius darbus. Kitos sankcijos apima prieigos prie interneto ribojimą, galimybę apsistoti geresniuose viešbu- čiuose ar auginti naminį augintinį ir t. t.77 Gera reputacija visada buvo svarbi, tačiau dabar Kinijoje apie ją spręs labiau DI, ir svarbiausia, taip diferencijuos į privilegijuotas ir neprivilegijuotas socialines politines klases. Kinija taip pat planuoja visiškai įdiegti pramonėje ir tapti pasauline lydere šioje srityje DI apie 2030 metus. DI vystymui Kinija turi didelių duomenų masyvus, pakankamai mokslininkų ir technologinių žinių ir netaiko jokių etinių apribojimų saugodama šiuos duomenis, naudodama juos tyrimams bei DI vystymo ir taikymo tikslais78. Ar Vakarų valstybėms neteks pa- sekti Kinijos pavyzdžiu, yra tik laiko klausimas, jei Vakarai nenori atsilikti šio- se ginklavimosi varžybose? Anksčiau pateikta ekonominių procesų analizė rodo, kad žmonių ūkinė veikla jau seniai peržengė nacionalinių rinkų sienas, nors globalios liberalios

76 Kewley, J., „Talk in Session Three: The Way Forward at Modern Deterrence Conference 2018: Securing Societies“, Royal United Services Institute for Defence and Security Studies, 8 November 2018, https://www. youtube.com/watch?v=nwlxQQ9h7v8&t=1908s [žiūrėta 2018-12-29]. 77 Ma Alexandra, „China has started ranking citizens with a creepy ‘social credit’ system — here’s what you can do wrong, and the embarrassing, demeaning ways they can punish you“, Business Insider, 29 October 2018, 12:06, https://www.businessinsider.com/china-social-credit-system-punishments-and-rewards- explained-2018-4 [žiūrėta 2018-12-29]. 78 Robles, P., „China plans to be a world leader in Artificial Intelligence by 2030“,South China Morning Post, 01 October 2018, https://multimedia.scmp.com/news/china/article/2166148/china-2025-artificial- intelligence/index.html. 151 ekonomikos sistema ir neaprėpia viso Žemės rutulio. Tarptautinių komunika- cijų ir socialinių tinklų plėtra trina komunikacinius barjerus tarp nacijų kaip „įsivaizduojamų bendruomenių“. Masių reikšmės karyboje mažėjimas silpni- na aktyvaus piliečių įsitraukimo į valstybės valdymą poreikį ir galimybes. To- dėl susidaro ekonominės, politinės ir socialinės prielaidos išsiskirti politinių ir etninių bendruomenių riboms. Postmoderniame XXI amžiaus pasaulyje susidaro sąlygos gyvuoti didesnėms ir net mažesnėms nei nacionalinės vals- tybės politinėms bendruomenėms. Ir šie dariniai ima dėsningai nesutapti su etninėmis grupėmis. Tokios tendencijos moksle, visuomenės raidoje, karyboje ir gamyboje galiausiai galėtų lemti ir demokratijos, ir nacionalinių valstybių pabaigą. Skaitmeni- nių diktatūrų – visuomenių, kurių socialinė struktūra būtų ekstremaliai politiškai, turtiškai, kultūriškai ir galiausiai genetiškai poliarizuota, susiformavimas logiškai turėtų atverti galimybes atsirasti visiškai kitokiems nei nacionalinės valstybės politiniams dariniams. Etninių ir politinių vienetų ribos galėtų imti nebesutapti, kai turtas ir galia visuomenėse vėl disproporciškai pradėtų koncentruotis tik keliuose etniškai (rasiškai) skirtinguose visuomenės sluoksniuose. Etninė tapa- tybė neišnyktų, bet įmanoma, kad formuotųsi nauji identitetai, kurie daugmaž sutaptų su socioekonominiais sluoksniais. Paradoksalu, kad infotechnologijų ir biotechnologijų pažanga gali atvesti ne į žmonijos ir pasaulio susivienijimą, bet, atvirkščiai, į deglobalizaciją ir iki šiol neegzistavusį žmonijos radikalų biolo- ginį susiskaldymą. Tiesa, negalima paneigti, kad naujos technologinės inovacijos vėl neatkurs galios balanso demokratijos ir nacionalizmo naudai.

3. Postliberalus deglobalizuotas transnacionalistinis pasaulis

Globalizacija identiteto sferoje sudarė prielaidas palaipsniui transnacio- nalizuoti elitus (susikurti regioniniams elitams ir siauram globaliam elitui) bei suaktualino masių autochtonines tapatybes. Kitaip tariant, vyko identitetų glo- kalizacija (globalizacija+lokalizacija). Todėl etninė tapatybė, kaip tokia, neišny- ko ir neišnyks, tačiau labiau tikėtina, kad formuosis naujos tapatybės, kurios vis labiau ims sutapti su socialiniais ir ekonominiais sluoksniais, dideliais regionais, „pasauliniais miestais“. Taip pat globalizacija ir modernizacija užaštrino kultūrų skirtumus po- litinių konfliktų bei didžiųjų pasaulio civilizacijų sandūros linijose. Kultūrinė reakcija į globalizaciją pasireiškia įtampa tarp lokalių tapatybių ir globaliza- 152 cijos jėgų79. Greitėjanti tarptautinės kultūrinės ir komunikacinės infrastruk- tūros plėtra sudaro prielaidas formuotis kokybiškai naujai transnacionalinės elito ir profesionalų-ekspertų kultūrai80, tačiau kol kas stokojama akivaizdžių stiprios susikūrusios peržengiančio nacionalinius ir etninius identitetus, juos nustelbiančios globalios elito kultūros įrodymų, o tarpkultūrinių civilizacinių konfliktų apraiškų apstu. Todėl taip pat galima rasti ir regionalizacijos tendencijos apraiškų ir civilizacinė priešstata pagrindžia S. Huntingtono civilizacijų konflikto teoriją. Globalios ekonomikos desinchronizacija, didžiųjų valstybių, siekiančių tapti regioniniais dominantais, stiprėjimas ir etnokultūrinės identifikacijos so- ciokultūrinė vertikali poliarizacija bei horizontali fragmentacija suponuoja iš- vadą, kad XXI amžiaus antrojoje dekadoje globalizaciją keičia regionalizacijos tendencijos. Regione dominuojanti valstybė ar jų grupė kuria regioninius karinius-politinius ir ekonominius blokus, kuriems kai kurios nacionalinės valstybės priešinasi, o kitos prie šių imperinių blokų šliejasi. Imperija visada buvo naciona- linės valstybės antipodas81. Iš tiesų atidžiau panagrinėjus 2018 m. 193 Jungtinių Tautų valstybes nares, tik 36 (19 proc.) buvo nacionalinės valstybės pagal šiame straipsnyje vartojamą apibrėžimą – politinė bendruomenė sutapo su etnine grupe – daugiau nei 95 procentai valstybės piliečių priklausė vienai etninei grupei. Ir kaip puikiai pastebėjo Timothy Snyder, šiuolaikinėms nacionalinėms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms alternatyva yra arba inkorporacija į atkuriamą Ru- sijos neoimperiją, arba gilesnė ES integracija82. Perfrazuojant T. Snyderį, galima pasakyti, kad visoms nacionalinėms valstybėms alternatyva yra arba imperija, arba regioninė integracija. Tačiau regionų politinės, ekonominės, civilizacinės ir etninės ribos persipina, ir tarptautinės sistemos regioninė konfigūracija lieka labai dinamiška. Lieka neaiškus ir regionalizacijos tendencijų tvarumas. Tačiau viena aišku, kad informacijos ir transporto sektorių technologinė pažanga bei JAV liberalios hegemonijos nulemta globalizacija padarė ryškų po- stūmį pasaulinio masto teisinei, kultūrinei ir švietimo sistemų konvergencijai ir sudarė ekonomines, socialines ir politines prielaidas formuotis didesniems ar (ir) mažesniems politiniams vienetams nei nacionalinės valstybės. Kita vertus, nacionalizmo ideologijos proponentai nesirengia pasitrauk-

79 Mazarr, M. J., „Culture and International Relations: a Review Essay“, The Washington Quarterly, Spring 1996, p. 177–195; Rothkopf, D., „In Praise of Cultural Imperialism?“, Foreign Policy, 1997 (107), p. 38–44. 80 Stevenson, N. „Globalization, National Cultures and Cultural Citizenship“, Sociological Quarterly, 1997 (38, 1), p. 41–67. 81 Hazony, Y., The Virtue of Nationalism, Basic books, 2018, ch. 1. 82 Snyder, Th., „The Nation-State and Europe, 1918 and 2018“, Institute of International Relations (Prague), 23 December 2018, https://www.youtube.com/watch?v=xBe8-QIoirI&t=799s [žiūrėta 2019-02-27]. 153 ti tyliai – nacionalistinių idėjų – tautų suverenumo ir tautų apsisprendimo tei- sės – stiprėjanti banga nuo 2014 metų nuvilnijo per Vakarų Europą ir JAV, kurios modernistinių nacionalizmo teorijų teiginiai negali pakankamai paaiš- kinti, o transformacinės nacionalizmo teorijos tik vėl gali konstatuoti, kad dabartinis nacionalistinių idėjų „atgimimas“ Europoje, Eurazijoje, Rytų Azijoje ir JAV patvirtina teiginius, kad nacionalizmas yra politiškai būtinas, socialiai funkcionalus ir istoriškai įsišaknijęs83. Ekspertai pastebi stiprėjantį naują politinio grupavimosi principą, naują politinę skirtį tarp globalistų ir nacionalistų tiek nacionalinių valstybių, tiek regioniniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Ši nauja skirtis keičia ankstesnę prieš- statą tarp dešiniųjų ir kairiųjų84. 2016 m. JAV ir Prancūzijos prezidento rinkimai, 2018 m. nacionaliniai rinkimai Austrijoje, Italijoje, Švedijoje, regioniniai rinkimai Bavarijoje, Andalūzijoje iliustruoja globalistų (internacionalistų) ir nacionalistų dichotomiją. Ankstesnės politinės skirtys praranda aktualumą, kadangi reikšmingos socialinės, kultūrinės ar ekonominės problemos, su kuriomis susiduria ir kurias politikai turėtų spręsti, peržengia nacionalinių valstybių ribas. Ir tipiniai receptai, kuriuos siūlo politinė dešinė ar kairė, liberalai ar konservatoriai, ne- beatitinka dabarties iššūkių, nes XIX amžiuje kilusios dėl industrializacijos so- cialinės ir politinės problemos jau senai išspręstos Vakarų šalyse. Klimato kaita, globalios liberalios ekonomikos krizė, biotechnologijų teisinis reglamentavi- mas, interneto reguliavimas – globalios tarptautinio masto problemos, tačiau iš esmės sprendimų priėmimo formatais lieka nacionalinės valstybės. Deglobali- zuoti ekonomikos, ekologinių problemų ar sustabdyti mokslo pažangą yra neį- manoma, todėl reikia globalizuoti politiką – išvaduoti ją iš nacionalinių valsty- bių apribojimų, teigia Y. Harari85. Iš tiesų reikia sutikti su juo, kad šias problemas galima spręsti ieškant globalių sprendimų – globalizuoti politiką (H. Clinton, JAV demokratų partijos, Europos Komisijos vizija). Sunku įsivaizduoti, kaip šias problemas spręstų nacionalistų siūlomas kelias – grąžinti ankstesnę galią naci- onalinių valstybių piliečiams, panaikinti ar susiaurinti tarptautinių institucijų kompetencijas – renacionalizuoti politiką. Būtent, taip pasaulio reikalų tvarky- mą mato D. Trumpas, V. Putinas, M. Le Penas, N. Farage86.

83 Smith, A. D., Nations and Nationalism in a Global Era. Polity Press, 1995, p. 160. 84 Friedman, G., „Nationalism, Internationalism and New Politics“, Geopolitical Futures, November 30, 2016, [žiūrėta 2017-11-17], https://geopoliticalfutures.com/nationalism-internationalism-and-new- politics. 85 Harari, Y. N., 21 Lessons for the 21st Century. Jonathan Cape, 2018, p. 110–126 86 Caldwell, Ch., „How to Think About Vladimir Putin“, Imprimis, March 2017, 46, 3, https://imprimis. hillsdale.edu/how-to-think-about-vladimir-putin [žiūrėta 2018-12-21]. 154 Todėl šis nacionalizmo idealų – nepriklausomybės, tautos autentišku- mo – „sugrįžimas“ į avansceną paaiškintinas ir suprastinas tik kaip nacionalizmo „gulbės giesmė“ prieš nunykimą, kurį laikinai lemia hegemoninės slinkties tarptautinėje sistemoje ir ilgosios kapitalo akumuliacijos Kondrat- jevo bangos B fazės pradžioje pasireiškiančios protekcionizmo ir regionalizacijos tendencijos, o nacionalizmo patrauklumą daliai „branduolio“ visuo- menių vidurinei klasei užaštrina išaugę tarptautinės migracijos srautai. Nacionalizmo pabaigą galimai rengia „visų ir visko“ suskaitmeninimas ir įtinklinimas bei artėjanti IV (ar III, žiūrint kaip skaičiuoti) pramonės revoliucija, apimsianti žmones, kompiuterius ir mašinas į „viską ir visus apimantį internetą“ (Internet of Things)87. Revoliucinė sintetinės biologijos ir informa- cinių technologijų konvergencija gali sukurti visiškai naują gamybos, komunikacijos ir logistinę infrastruktūrinę platformą, galimai tapsiančia pagrindu naujai ekonominei, socialinei ir politinei santvarkai, kurioje etninės ir politi- nės ribos nebesutaps. Ir svarbu suvokti, kad stringančios globalizacijos alternatyva nėra nacionalizmo ir nacionalinių valstybių vaidmens tarptautinėje arenoje regeneraci- ja, bet greičiau stiprėjanti tarptautinės sistemos regionalizacija ir regioninių politinių karinių ir ekonominių blokų kūrimasis – jų aljansai, konkurencija ir konfliktai. Pavienės nacijos galimai nesugebės priešintis šiems blokams ir turės, greičiausiai, rinktis, prie kurių joms šlietis. Ir jei išliks demokratijos ny- kimo bei socialinio aižėjimo tendencijos, tai regionų tapatybės neapims visų jų gyventojų – egzistuos etninis ir kultūrinis pliuralizmas regionų viduje. Regio- ninės tapatybės formuosis tik elito lygmeniu – kultūriškai kreoliškos neoeuge- nikos, evoliucinio humanizmo ir transhumanizmo idėjų samplaikos.

Išvados

XXI amžius daugelio socialinių mokslininkų buvo suvokiamas kaip intensyvios globalizacijos periodas, kurio galutinis rezultatas – visavertiškai integruota žmonija, kaip vientisa bendruomenė – nesidalijanti į rases, nacijas ar etnines grupes. Globalizacija, kaip ekonominis ir socialinis fenomenas, apimantis tokius reiškinius kaip kapitalo mobilumas, intensyvi tarptautinė prekyba bei gamyba, tarptautiniai sandoriai ir susitarimai, tarptautinė migracija, pasaulinė žiniasklaida, iš tiesų lėmė, kad politinė ir ekonominė nacionalinių

87 Rifkin, J., The Third Industrial Revolution. Palgrave MacMillan, 2011; Schwab, K., The Fourth Industrial Revolution. World Economic Forum, 2016. 155 valstybių įtaka mažėjo, ir buvo keliami klausimai apie nacionalinių valstybių, tautų išlikimo ar transformacijos perspektyvas: kas buvo nacija vakar, yra šian- dien ir kuo ji taps rytoj. Nacionalizmas, kaip politinė ideologija, išplito ir gyvavo, kai valstybės saugumas ir stabilumas priklausė nuo be precedentinio masiško ir aktyvaus žmonių dalyvavimo politiniuose procesuose. Žmonių savanoriškas tarnavi- mas valstybei buvo svarbus esminis veiksnys vyriausybėms. Tačiau nacionalizmo likimą XXI amžiuje lemia tendencija, kad vis mažiau valstybei reikia demokratinių valdymo metodų ir socialinės kultūrinės politikos priemonių, užtikrinančių masių sveikatą, lojalumą bei aktyvumą, pakanka paklusnumo. Perversmas informacinių ir biotechnologijų srityse yra reikšmingiau- sias pasaulinis pokytis nuo Gutenbergo ir pramonės revoliucijų. Žiniasklaida ir medijos pasikeitė, švietimas, karyba ir gamyba sparčiai keičiasi – persona- lizuojama. Tai kelia mintį, kad vyksta fundamentali visuomeninė transformacija – atvirkštinė A. D. Smith suformuluotai „trilypei revoliucijai“, kuri sukūrė pagrindus įsivyrauti masėms, atsirasti ir paplisti nacionalizmui. Modernistinės ir transformacinės nacionalizmo teorijos labai gerai paaiški- na nacionalizmo susiformavimą ir paplitimą, o šių teorijų nurodyti nacionalizmą nulėmę veiksniai – industrializacija, masinis švietimas, masinės komunikacinės ir transporto galimybės, spauda, masinis raštingumas, masinė armija – iš tiesų palaipsniui praranda reikšmingumą išsivysčiusiose tarptautinės ekonomikos branduolio šalyse. Ir jose vykstanti nacionalistinių idėjų reanimacija greičiau yra bandymas sugrįžti į pažįstamą praeitį, nes ateitis neaiški ir bauginanti. Kaip puikiai pastebėjo K. Popperis, mes negalime šiandien žinoti to, ką sužinosime tiktai rytoj. Ateitis yra labai neapibrėžta ir priklauso nuo mūsų visų – daugelio žmonių veiklos šiandien, rytoj ir poryt. Ir tai, ką mes darome, priklauso nuo mūsų idėjų ir norų, mūsų vilčių ir baimių. Tai priklauso nuo to, kaip matome pasaulį, ir nuo to, kaip vertiname ateities galimybes88. Kai Gutenbergo išrasta spausdinimo mašina ir parako šaunamieji ginklai pasklido Naujųjų laikų Europoje – ji paskendo religiniuose ir luominių monarchijų tarpusavio karuose. Niekas tuo metu neįsivaizdavo, kad šie išradi- mai, kartu su kapitalizmo ir pramonės raida, sukurs prielaidas tautinėms vals- tybėms, nacijoms – „įsivaizduojamoms“ socialiai horizontalioms politinėms kultūrinėms bendrijoms atsirasti. Naujosios technologijos jau yra pakeliui, bet nežinome, kokius iššūkius ir kokias galimybes jos atvers, kai bus pritaikytos mūsų kasdienybėje. Ar vaiz-

88 Popper, K., The Lesson of this Century: With Two Talks on Freedom and the Democratic State. Routledge, 1997, p. 81. 156 dų ir garsų kultūra nenustelbs abstraktaus mąstymo? Ar naujos skaitmeninės tiesioginio komunikavimo technologijos nenumarins daugelio kalbų, kurios bus neskaitmeninės? Ar apskritai kalba išliks kaip komunikavimo priemonė? Ir koks bus atsakymas į esminį politinį klausimą – kas yra priešas, o kas drau- gas ir kaip juos atskirti? Dėl ko verta ar neverta aukotis?

2019 m. balandis LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 157 Veronica Arridu*, Arūnas Molis** Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija***

Putino ir Europos kraštutinių dešiniųjų aljansas: kur veda suartėjantys interesai?

Straipsnyje atkuriama Putino Rusijos ir Europos kraštutinių dešiniųjų partijų aljanso raida nuo 2019 m. gegužės mėn. vykusių Europos Parlamento rinkimų. Jame trumpai apibendrinamas populistų iškilimas Europoje, išnagrinėjant už to slypinčias priežastis. Siekiant apibūdinti visus įmanomus Kremliaus ir Europos kraštutinių dešiniųjų interesų sąlyčio taškus, bendrais bruožais aprašyti tarp politinių veikėjų suformuoti ryšiai, pradedant „suverenios demokratijos“ koncepcija. Pagrindinis darbo tikslas – apibrėžti tris artimiausiu metu galimus makroscenarijus aljansui ir netiesiogiai – Europos Sąjungai, reziumuojant, kad, net jei populistinių partijų iškilimas būtų buvęs kažkaip suvaržytas, o aljansas – plačiai matomas, kraštutiniai dešinieji ir toliau būtų labai populiarūs visuomenėje. Be to, koks bebūtų trumpalaikis bei greitai pareinantis Putino ir populistų bendradarbiavimas, jis jau paklojo pamatus naudingesniam supratimui. Rusijos, kaip ekonominio ir politinio partnerio, svarba augs kartu su jai draugiškų politinių jėgų augimu, o jų abipusė simpatija gyvuos tol, kol bus abipusės naudos.

Įvadas

Vakarų šalių populistų ir Rusijos Federacijos ryšiai nėra visiškai naujas reiškinys, tačiau pastaruoju metu jie taip sustiprėjo, kad užkariavo žiniasklai- dos ir politikos apžvalgininkų dėmesį, ypač turint omenyje grėsmes, kurias populizmas primeta visai Europai. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti, kaip suartėja Europos populistinių partijų ir Putino Rusijos interesai. Darbe nagri- nėjami tokie pagrindiniai klausimai: • Kokios priežastys lėmė populizmo iškilimą ES erdvėje? • Kur sutampa populistų ir Kremliaus interesai? • Kokie yra galimi aljanso scenarijai artimiausiu laikotarpiu?

* Veronica Arridu - „Crif s.p.a.“ verslo analitikė. Adresas korespondencijai siųsti: via Tumedei 40, 47121 Forli, Italija; telefonas: +393921540716, el. paštas: [email protected] ** Dr. Arūnas Molis - Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius. Adresas korespondencijai siųsti: V. Putvinskio g. 23–604, LT-44243, Kaunas, Lietuva; telefonas: 8-37-306704; el. paštas: [email protected]. *** Šis straipsnis parašytas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos užsakymu pagal 2018 m. gruodžio 10 d. autorinę sutartį Nr. 8P-5.

© Veronica Arridu, Arūnas Molis, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 158 Siekiant tinkamai išanalizuoti pastarojo meto įvykius, pasirinktas labai trumpas laikotarpis – pradedant nuo 2014 m. Europos Parlamento rinkimų. Priežastis dvejopa: pirma, minėtuose rinkimuose ES populistinės partijos pir- mą kartą pasiekė svarbių rezultatų ES lygmeniu (o kai kurios iš jų – apskritai pirmą kartą). Antra, nuo šios datos ir vėliau kaip niekad išryškėjo populistų ir Putino Rusijos ryšiai. Nepaisant šios temos svarbos, struktūriškai sudėlio- tos ir išsamios literatūros šia tema vis dar nėra – iš esmės todėl, kad patys įvykiai dar labai neseni. Galima rasti puikių studijų, kurias parengė moksli- ninkų kolektyvai: vienas produktyviausių šiuo atveju yra Vengrijos Political Capital institutas1, kuris nuosekliai analizuoja ryšius tarp Europos kraštutinių dešiniųjų partijų ir Rusijos Federacijos, imdamas kiekvieną atvejį atskirai ir apžvelgdamas, kokius ryšius Rusija suformavo Europoje; taip pat pažvelgda- mas ir į sukarintas sąjungas (Slovakijoje, Lenkijoje, Austrijoje ir Čekijos Res- publikoje). Knygos „Nuo Paryžiaus iki Vladivostoko“ bendraautorė Marlene Laurelle redagavo knygą „Eurazianizmas ir Europos kraštutiniai dešinieji“2, į kurią, be kitos medžiagos, yra įtrauktas išsamus straipsnis apie ES kraštutinių dešiniųjų ir Rusijos Federacijos dalyvavimą tarptautinių stebėtojų misijoje, kuriame išdėstyta labai įdomi nuomonė apie konkretų minėtų veikėjų strateginį bendradarbiavimą. Straipsnyje „NATO problema – Baltijos valstybės“3 Rusijos ir Baltijos valstybių regiono populistinių politikų ryšiai laikomi vienu iš pagrindinių veiksnių, keliančių pavojų Šiaurės Atlanto aljanso sanglaudai ir iš esmės – jos tarptautinei stiprybei, ypač turint omenyje JAV užsienio politikos posūkį valdant prezidentui Trumpui. Gana nesunku pastebėti, kad Rusijos interesų šiame regione priežastys yra ne vien tik jame gyvenančios rusakalbių mažumos inte- resų gynimas ir kad jie apima didelius istorinius, ekonominius ir energetikos srities interesus: būtent todėl po Krymo aneksijos daugelis politikos komen- tatorių įrodinėjo, kad reikėtų manyti, jog kitas taikinys bus Baltijos valstybės ir kad pagrindo tokiam nuogąstavimui davė stiprėjantis Rusijos informacinis karas regione. Rusakalbių mažumos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje problema iš pagrindų pakeitė diskusijas nacionalinio saugumo klausimu, kuriose atsi- žvelgiama į Kremliaus, pasiruošusio apsaugoti kiekvieną užsienyje gyvenančią rusų mažumą, tvirtinimus ir dezinformacijos kampanijas, kurių pagrindinis

1 Weidinger, B., Schmit, F., & Kreko, P. (2017). Russian connection of the Austrian far-right. Budapest: Political Capital. 2 Laruelle, M., Gyori, L., Kreko, P., Haller, D., & Reichstadt, R. (2015). From Paris to Vladivostok, The Krem- lin connections of French far-right. Budapest: Political Capital. 3 Ubriaco, J. (2017). NATO’s Baltic Problem: How Populism, Russia, and the Baltic Can Fracture NATO. Harward International Review 38:2 (2017). 159 taikinys ir yra minėtos šalys. Dėl geografinio artumo ir bendros sovietinės praeities (laikotarpio iki dešimtojo dešimtmečio pradžios, buvusio nuo to laiko, kai įvedus okupacinę Raudonąją armiją, visas tris valstybes aneksavo Sovietų Sąjunga) pastarojo meto populistinių partijų sėkmė ir jų ryšiai su Putino Ru- sija kelia netgi dar didesnį susirūpinimą ir turi labai svarbią reikšmę bendram supratimui apie Rusijos ryšių su Europos populistais raidą. Pagrindinis informacijos šaltinis tebėra žiniasklaida, o problema yra visiškai priešinga. Dėl neapsakomos gausybės esamų interviu, straipsnių, komentarų ir dokumentinės medžiagos iš tikrųjų labai sunku atskirti, kokia medžiaga yra aktualiausia. Siekiant nustatyti tam tikrą struktūriškai apibrėžtą tvarką, būtina laikytis aiškių kriterijų. Rusijos valdžios finansuojamos infor- macinės agentūros siūlo įdomų Kremliaus vidaus propagandos turinį: jos pateikia bendrąjį Maskvos propagandos vaizdą ir atviroje žiniasklaidoje suteik- damos didžiulę erdvę kraštutinių dešiniųjų atstovams, jos praneša (daugeliu atvejų išpūsdamos) apie jų deklaracijas ir pareiškimus. Tiek, kiek šiame darbe kalbama apie oficialiosios žiniasklaidos šaltinius, jie buvo pasirinkti pagal patikimumo laipsnį.

1. Tendencijos Europoje: populistų iškilimo priežastys

Siekiant nustatyti, kokios konkrečios priežastys lėmė populistų iškilimą per pastarąjį dešimtmetį, galima įvardyti dvi pagrindines veiksnių grupes. Su poreikiu susiję veiksniai iš esmės yra paremti trimis nusiskundimais, kuriais ir grindžiamas populistų naratyvas: nepriteklius, supratimas, kad socialinės grupės, su kuriomis jie savęs neidentifikuoja, yra pavojingos nacionaliniam identitetui, ir sunkumai, su kuriais susidūrė žemesnieji visuomenės sluoksniai, prisitaikydami prie globalizuoto pasaulio4. Antrajai grupei priskiriami visi veiksniai, kurie laikomi su pasiūla susijusiais veiksniais, arba, kitaip tariant, visi išoriniai veiksniai, kaip antai rinkimų taisyklės, partijų konkuravimo pobūdis ir žiniasklaidos įtaka5. Paprasčiausias veiksnys, kuris tapo atpirkimo ožiu, yra 2008 m. ekonominė krizė. Ekonomikos nuosmukis sunkiai smogė euro zonos valstybėms, atskleisdamas disbalansą tarp Šiaurės ir Pietų Euro- pos valstybių. Dėl veiksmingo centrinių valdžios institucijų atsako nebuvimo prireikė taikyti nepopuliarias griežto taupymo politikas: dėl to, kas vyksta, ES

4 Golder, M. (2016). Far Right Parties in Europe. Annual; Review of Political Science, p. 477–497. 5 Muis, J., & Immerzeel, T. (2017, October). Causes and consequences of the rise of populist radical right parties and movements in Europe. Current Sociology, p. 909-930. 160 gyventojai palaipsniui pradėjo kaltinti pačią ES. Politiniam elitui, kuris anks- čiau buvo žadėjęs kažką panašaus į „europietišką svajonę“, dabar teko prašyti kad gyventojai aukotųsi ir įvedė griežto taupymo, bankų priežiūros ir fiskali- nės politikos koordinavimo priemones. Kai kurie analitikai mano, kad būtent smunkantis pasitikėjimas politinėmis partijomis tiek ES, tiek ir nacionaliniu lygmeniu buvo populistinių partijų sėkmės šansas. ES nustojo būti sprendimu ir pavirto problema kartu su ją sukūrusiu politiniu aparatu, kuris suvokiamas kaip vis labiau atitolęs ir neatskaitingas. Akivaizdu, kad „krizė euro zonoje ir platesnio masto ekonominės problemos atskleidė Europos namų įtrūkimus“6. Kitas svarbus aspektas, į kurį reikia atsižvelgti, yra prarasta kultūra, kuris yra kraštutinių dešiniųjų naratyvo pagrindas: kultūrų įvairovė ir Europos integracija yra smerkiamos kaip vienos iš imigracijos bangų priežasčių, o nesugebė- jimą pastarąją suvaldyti reikia kaltinti už tai, kad buvo pakirstas atitinkamas kiekvienos iš priimančiųjų valstybių nacionalinis identitetas. Nauja populizmo banga Vakaruose yra labai sudėtingas reiškinys: įvairios nacionalistinės partijos, atsiradusios kaip 2008 m. krizės padarinys, neturi to paties ideologinio pagrindo. Pasirodo, kad ideologijos prasme jos yra labai margaspalvės: euroskeptikai ir prorusiškos partijos Europoje yra kraštutinių kairiųjų (kaip antai „Syriza“ ir „Podemos“, kraštutinių dešiniųjų ir netgi atvirai neonacistinių (pavyz- džiui, „Auksinė aušra“) partijų mišinys. Kai kurios iš jų nepriklauso jokioms politi- nėms grupėms ir tvirtina esančios nepriklausomos bei antisisteminės (pavyzdžiui, Italijos „Penkių žvaigždžių judėjimas“). Galima sakyti, kad tai, jog vietoj bendrų tikslų jas vienija bendri priešai: jų ryžtingas priešinimasis ES, kurią suvokia kaip grėsmę valstybių suverenumui, ir NATO, kuri laikoma priemone, per kurią Va- šingtonas daro spaudimą Europai, Putiną pavertė natūraliu jų sąjungininku tarp- tautinėje arenoje. Nuo Šiaurės iki Pietų Europos Putino patrauklumas atnešė jam netikėtus ir kaskart svarbesnius strateginius sąjungininkus. Kaip praneša „Ameri- can Enterprise Institute“, „populizmas vienu metu atgyja visoje Europoje, o Krem- liaus pastangos ginti savo dominavimą posovietinėje erdvėje išsklaido bet kokias iliuzijas, kokios kažkada galėjo būti apie neišvengiamą demokratinio kapitalizmo triumfą Europoje, arba apie bendrą ir laisvą Europą“7. 2014 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento rinkimai, per kuriuos populistai gavo 212 iš 751 vietų Parlamente8, buvo tik pati populistų kilimo pra-

6 Marshall, T. (2015). Prisoners of geography: ten maps that tell you everything you need to know about global politics. London: Elliott and Thompson. 7 Rohac, D., Zgut, E., & Gyori, L. (2017, January). Populism in Europe and Russian Love Affair. American Enterprise Institute 8 Treib, O. (2014, July 22). The voter says no, but nobody listens: causes and consequences of the Euroscep- tic vote in 2014 European elections. Journal of European Public Policy, 10(21), 1541–1554. 161 džia. 2016 m. balandžio mėn. Austrijoje Norbertas Hoferis (FPÖ kandidatas) vos nelaimėjo prezidento rinkimų. 2017 m. vykusiuose rinkimuose į Aus- trijos parlamentą Hoferio partija įsitvirtino kaip šalies trečioji politinė jėga. Kuo daugiau galios įgydavo FPÖ, tuo labiau Maskva stengdavosi įsiteikti jos nariams: 2016 m. H.-Ch. Strache (FPÖ lyderis) pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“, kurioje numatyta „keistis patyrimu“, „apsikeisti delegacijomis“ ir vieniems kitus informuoti apie vietinę politiką. Abi partijos yra įsipareigojusios „ugdyti jaunimą patriotizmo ir meilės darbui dvasia“9. Pa- grindinį vaidmenį suformuojant tokius gerus santykius suvaidino oligarchas Konstantinas Malofejevas – Pašventintojo Vasilijaus Didžiojo labdaros fondo pirmininkas ir investicinio fondo „Marshall Capital“ steigėjas. 2007 m. jis su- rengė susitikimą Vienoje, kurio kviestiniai svečiai H.-Ch. Strache, J. Gudenu- sas, Marion Marechal-Le Penas ir Volenas Siderovas. K. Malofejevas atlieka veiksmingo tilto tarp Austrijos ir Rusijos vaidmenį. Keliuose interviu Austrijos leidiniams jis įrodinėjo ir aiškino, kiek sutampa Maskvos ir FPÖ požiūriai, iš esmės nurodydamas priešiškumą LGBT atžvilgiu: verslo ryšiai ir užsienio politika nėra taip svarbu, kaip bendros krikščioniškosios vertybės. Griežto taupymo politika kartu su migrantų antplūdžiu Pietų Europoje nutiesė kelią populistų žavesiui išaugti į daugialypius ir margaspalvius judėji- mus. Pats geriausias pavyzdys turbūt yra Graikija: po 2015 m. rinkimų vienas pirmųjų SYRIZA ką tik paskirtos vyriausybės žingsnių buvo sušaukti referen- dumą dėl to, ar Graikija turėtų sutikti su kreditorių – Europos Komisijos, Eu- ropos Centrinio banko ir TVF pasiūlytomis skolinimo sąlygomis. Valdančioji partija kartu su ANEL ir „Auksine aušra“ palaikė „ne“ ir siūlomas sąlygas referendumas atmetė 61 proc. balsų. Graikijos problema toli gražu nėra išspręs- ta: nepaisant to, kad A. Tsiprasas galiausiai nusileido Briuselio reikalavimams, Graikija yra viena silpniausių ES šalių, kuri lengvai pasiduoda užsienio įtakai. Dar vienas karštas euro zonos taškas yra Italija: politinis nestabilumas šalyje pakirto gyventojų pasitikėjimą tiek nacionalinėmis, tiek ir Europos institucijomis, kurias kaltino dėl ekonominių suvaržymų ir griežto taupymo politikos. Migrantų antplūdis šalies pietuose iš esmės lėmė humanitarinę krizę, kuri pakurstė visuomenės priešiškumą Europos Sąjungai. Tai ir buvo tie pagrindiniai aspektai, kuriuos akcentavo kovo mėn. rinkimus laimėjusios partijos – „Penkių žvaigždžių judėjimas“ ir „Lega Nord“. Tuometinis vidaus reikalų ministras M. Salvinis iš karto aštriai pasisakė prieš migraciją ir akcentavo arti- mų ryšių su Rusija svarbą. Trumpai gyvavusi „geltonųjų ir žaliųjų“ vyriausybė

9 Weidinger, B., Schmit, F., & Kreko, P. (2017). Russian connection of the Austrian far-right. Budapest: Political Capital 162 savo nacionalistine politika izoliavo Italiją ES: blogėjantys santykiai su pagrin- dinėmis Europos šalimis (kaip antai Prancūzija) stumtelėjo Romą ilgalaikių „netolerantiškų demokratijų“, kokia yra Putino Rusija, link. 2016 m. lapkričio mėn. Bulgarijos prezidentu išrinktas Rumenas Ra- devas, kurio rinkimų kampanija akcentavo diskusijas dėl šalies užsienio politikos. Tuo tarpu, kai GERB kandidatas pritarė ES politikai, nepriklausomas kandidatas Radevas, kurį rėmė socialistai, buvo tos nuomonės, kad sankcijos yra pavojinga grėsmė Bulgarijos nacionaliniams interesams. Atsižvelgiant į istorinius Rusijos ir Bulgarijos ryšius, šiuo žingsniu jis sugebėjo užsitikrinti pro- rusiško elektorato balsus ir prorusiškų partijų paramą Bulgarijos politiniame scenarijuje10. Kai naujasis prezidentas pareiškė, kad „Rusijos vėliava jau plaiks- tosi Kryme“, nepatikliai žvelgdama į politinių įvykių raidą Bulgarijoje, ES neri- mą sukėlė būsima jos pozicija dėl santykių ir dėl ryšių su Rusija: nepaisant to, kad Radevas patvirtino savo įsipareigojimą ES ir NATO, vis tik valstybės narės idėja, kuria atvirai palaikoma Rusijos Federacija, keltų rimtą pavojų jau ir taip silpnai bendrai ES užsienio politikai. Prahoje euroskeptikas Andrejus Babisas rinkimus laimėjo surinkęs apie 30 proc. balsų ir, sudarydamas trapią koaliciją su „ANO 2011“ partija bei ne- priklausomais parlamentarais, sugebėjo sudaryti „mažumos vyriausybę“. Ne- seniai išpopuliarėjo stipri prorusiška retorika, kurią remia ir dar kartą prezidentu perrinktas Milosas Zemanas, kuris, New York Times teigimu, „sustiprino šalies ryšius su Rusija ir stengėsi įsiteikti Kinijai“11. Konservatyvi politinė Ze- mano programa taip sužavėjo Kremlių, kad apie jo kalbas išdidžiai pranešė pagrindinės Rusijos naujienų agentūros, paskelbusios ir Martino Nejedly, kuris finansavo Zemano rinkimų kampaniją ir kuris yra „Lukoil“ filialo Čekijoje direktorius, kalbas12. Tose kalbose jie priekaištavo ES už įvestas sankcijas dėl padarinių patiems ES eksportuotojams, akcentuodami jų beprasmiškumą13 ir neteisingumą, kurį patvirtino tas faktas, kad Čekijos prezidentas pareiškė, jog „rimtai žiūri į [Rusijos] užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiški- mą, kad Rusijos karinių pajėgų [ten] nėra“14. Nors Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico pareiškė, kad V4 grupėje Slovakija išlieka vienintelė pro- europietiška šalis, pranešimai, kuriuos iš Bratislavos gauna Briuselis, yra gana

10 Dąborowski, T. (2016, November 2016). President Radev: a time of political changes in Bulgaria.. Os- rodek Studiow Wschodnich im. Maria Karpia. 11 Santora, M. (2018, January 27). Сzech Republic re-elects Milos Zeman, Populist leader and foe of mi- grants. The New York Times. 12 Ereli, A. (2017, October 10). Is the Czech Republic Falling Under Putin’s Shadow? Foreign Policy. 13 Vejvodova, P., Janda, J., & Vichova, V. (2017). The Russian connections of far-right and paramilitary orga- nizations in the Czech Republic. Budapest: Political Capital. 14 Janda, J. (2016, June 10). Czech president is Russia’s Trojan Horse. EUObserver. 163 nevienareikšmiški. Slovakijos nacionalinė partija, kuriai vadovauja Andreijus Danko (Slovakijos parlamento pirmininkas) turi ilgą ryšių su Rusija istoriją, kas reiškia, jog dabar ji daro spaudimą dėl sankcijų panaikinimo, nes „mums istoriškai lemta bendradarbiauti. Mus sieja medžiagos. Tas, kas sako, jog Slo- vakija neturėtų gilinti savo santykių su Rusija, klysta.“15 Lenkijoje populizmo šaknys glūdi stipriose lenkų katalikų bažnyčios tradicijose, kuri taip pat ragina vykdyti pokyčius ES lygmeniu. Be to, valdančioji populistinė Teisės ir teisingumo partija (PiS) pasinaudojo pabėgėlių krize, priimdama „nepalenkiamą imigracijai priešišką poziciją nepaisant to fakto, kad Lenkija, kuri pagal etninę sudėtį yra viena labiausiai vienalyčių pasaulio šalių, nepajuto jokio reikšmin- go migrantų antplūdžio“16. Siekdamas sustabdyti migrantų antplūdį, Vengrijos premjeras V. Orbanas Serbijos pasienyje pradėjo tverti tvoras, o šį jo žingsnį rėmė „Jobbik“ partija, kuri šiuo metu yra antra stipriausia Vengrijos partija. Kaip ir Lenkijoje, euroskeptikų partijos atstovauja valdančiajai klasei: pagrindinis skirtumas yra tik tas, kad tuo tarpu, kai Lenkija Rusiją tebelaiko grėsme, Budapeštas siekia lengvatinės prekybos su Maskva. Silpna pilietinė visuomenė ir trapios demokratinės struktūros yra tas ypatumas, kuris liko pereinant iš komunistinės ideologijos į demokratiją ir kuris Europos kraštutinių dešiniųjų partijų šeimai suteikia ir geopolitinį atspalvį. Lietuva yra Baltijos valstybė, kurioje rusakalbių mažuma yra pati ma- žiausia, todėl siekdamas tam tikros įtakos nacionalinėms politinėms disku- sijoms, Kremlius turėjo kreiptis į tarpininkus. Tam tiko V. Tomaszewskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų aljansas (LLRA), kuri taikosi į rusų ir lenkų mažumas (pastaroji yra gerokai didesnė už visas kitas šalyje gyvenančias mažumas) ir yra labai įdomus bei analizės vertas atvejis. Partijos pozicija tokiais klausimas, kaip Maidano revoliucija Ukraino- je, yra patraukli rusų mažumai (kuri Lietuvoje sudaro iki 6 proc. gyventojų) tiek, kad politinis aljansas su Rusų aljansu atrodė pats natūraliausias17. Kartu su kitomis populistinėmis partijomis LLRA remia Rusijos naratyvą: Krymas lyginamas su Kosovu, sankcijos laikomos pavojingomis ir žalingomis, o LLRA vadovybė aktyviai bendradarbiauja su Maskvos remiamomis informacinėmis agentūromis, kaip antai su leidiniu Baltic World. V. Tomaszewskio prorusiškų nuostatų pavyzdžiu gali būti tai, kad jis segėjo Šv. Georgijaus juostelę, sovie- tų simbolio prieš nacistinę Vokietiją simbolį, kuris aštriai kritikuojamas dėl

15 The Slovak Spectator. (2017, June 30). Parliament Speaker says he feels nostalgic about totalitarian regime. The Slovak Spectator. 16 Rohac, D., Zgut, E., & Gyori, L. (2017, January). Populism in Europe and Russian Love Affair.American Enterprise Institute. 17 Chicowla, O. (2015, March 28). Lithuania is arming itself against a feared. The Nation. 164 jo politinės prasmės. Latvijoje takoskyra tarp etninių latvių ir rusakalbių gy- ventojų yra ryškesnė nei Lietuvoje. Rusakalbiai sudaro beveik trečdalį Latvijos gyventojų ir jie yra didžiausia ES rusiškai kalbanti mažuma. Taigi, atsižvelgus į skaičius, nieko nuostabaus, kad nuo pat dešimtojo dešimtmečio rusų mažu- ma turi savo atstovus parlamente. Be viso kito, dėl glaudžių kontaktų su motina Rusija, jų santykiai spindi harmonija: 2009 m. Urbakovsas ir Borisas Gryzlovas pasirašė dviejų partijų bendradarbiavimo sutartį18. Reikia pabrėžti, kad opozicinė socialdemokratinė partija „Harmonija“ išsirutuliojo į vieną iš stipriausių politinių jėgų Latvijoje: ji ne tik surinko daugiausia balsų per paskutiniuosius dvejus prale- mento rinkimus, bet ir valdė sostinę Rygą – svarbiausią Latvijos verslo, politikos ir kultūros centrą. Ši politinė jėga yra pasirašiusi oficialią bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“ ir yra žinoma, kad turi neoficialių partinių bei asmeni- nių ryšius su Rusijos vyriausybe. Pagal kai kuriuos tvirtinimus, būtent Rusija rėmė ir finansavo jo rinkimų kampaniją 2009 m., o šalis buvo naudojama „kaip tramplinas pasiųsti savus žmones į Europą ir JAV: Latvijos pasus turintys Rusi- jos šnipai gali nesusekti keliauti po visą ES“19. 2016 m. Juris Ratas buvo paskir- tas Estijos ministrų pirmininku. Anksčiau partijos pirmininko pareigas ėjo Edgaras Saavisaras, buvęs Talino meras, kurio pavardė atsidūrė žiniasklaidos antraštėse tada, kai Estijos saugumo tarnyba apkaltino jį paėmus 1,5 mln. eurų iš oligarcho, Rusijos geležinkelių prezidento ir vieno iš artimų Putino draugų Vladimiro Jakunino. Saavisaras buvo ir bendradarbiavimo su „Vieningąja Ru- sija“ architektas. Nepaisant iš tos sutarties gautos finansinės naudos, ji pakenkė jo politinei karjerai, atsižvelgiant į tai, kad partijai siekiant tapti valdančiąja, reikėjo imtis tam tikrų veiksmų, kurie baigėsi partijos vadovybės pakeitimu.

2. Kur sutampa Kremliaus ir Europos populistų interesai?

Vienas svarbiausių putinizmo ypatumų yra tas, kad jis siūlo geopolitinę alternatyvą. Vladimiras Surkovas sukūrė sąvoką „suvereni demokratija“, skir- tą apibrėžti politinį kelią, kurio siekė Putinas, gilinantį atstumą nuo Vakarų liberaliosios demokratijos: politinės galios centralizavimas šalies viduje pateikiamas kaip būtinumas garantuoti valstybės stabilumą, o užsienio politikoje pagrindinis dėmesys skiriamas šalies apsaugojimui nuo užsienio valstybių ki- šimosi. Be jokios abejonės, Putinas investavo į tokių idėjų ir vaizdų propa-

18 McGuinness, D. (2014, April 10). Russian Agent “row” hits Latvian elections. BBC. 19 Harding, L. (2013, January 23). Latvia: Russia’s playground for business, politics – and crime. The Guardian 165 gandą, pelnydamas kraštutinių dešiniųjų populistų, kurie aštriai kritikuoja vy- riausybių tarpusavio ryšius ir nacionalinio suverenumo stoką ES, palankumą. Visos patrauklios suverenios demokratijos ypatybės yra griežtai susietos su valdžios centralizavimo idėja: saugoti reikėtų valstybę (o ne žmones), o tinkamesnis būdas pasiekti ambicingą tikslą – rinktis griežtai nacionalinę liniją. Po antiglobalizmo būtinai eina antivakarietiškumas: juk ką daugiau būtų galima kaltinti, jei ne ES ir JAV? Investicijos į žiniasklaidos agentūras, atsakingas už Rusijos, kaip kon- servatyvios tvirtovės, kuri visiškai priešinga dekadentiškiems Vakarams20, įvaizdžio sklaidą, auga eksponentine linija. Netgi daug metų prieš Ukrainos krizę, „Russia Today“ ir „Golos Rossii“, kurių gretas vėliau papildė „Sputnik“ ir „Ria Novosti“ (o tokių agentūrų yra ir daugiau), išsamiai nušviesdavo Euro- pos Sąjungos silpnąsias vietas, akcentuodamos moralinį nuosmukį, daugiakul- tūriškumą, eurą ir suverenumo praradimą euro zonoje. Ypatingais jų pašne- kovais buvo Marine Le Penas, Mateuszas Piskorskis, N. Farage‘as, M. Salvini sir dauguma jų bendraminčių Europoje, kurie troško pasinaudoti tarptautine žiniasklaidos platforma savo antivakarietiškai pozicijai skleisti21. Pagal šį na- ratyvą, toks antidemokratinis monstras kaip ES užsienio politikos reikaluose yra tik JAV marionetė, o eidamas keliu „chaotiškos tamsos“ link, Europos elitas atvėrė vartus „nevaisingam ir belyčiam“ liberalizmui, daugiakultūriš- kumui ir globalizacijai. Vakarai vaizduojami kaip moralinio nuosmukio, iš- vešėjusio atsisakius krikščioniškų šaknų, regionas: panašu, jog tokiems daly- kams, kaip migrantų antplūdis, politiniu lygmeniu yra plačiai pritariama (jei ne su džiaugsmu sveikinama), pavyzdžiui, tokia yra Angela Merkel, atvėrusi sienas beveik vienam milijonui imigrantų iš Sirijos22. Kai propaguojami tokie idealai, Putinui (branduolinės valstybės ir milžiniškos ekonomikos lyderiui) buvo labai lengva tapti „konservatyvaus pasaulio“ lyderiu, finansuojančiu ir palaikančiu savo bendraminčius23. Kai kurie Vakarų visuomenės sluoksniai sunerimo dėl tokio nuosmukio ir ėmė vis labiau garbinti Putiną, kaip tikrą apskritai krikščioniškos Europos vertybių ir konkrečiai stačiatikybės Bulgari- joje ir Graikijoje gynėją. Būtent sugrįžimo prie tradicinių vertybių kontekste yra parengtas ir priimtas Rusijos „propagandos draudimo“ įstatymas, kuriuo siekiama apsaugoti tradicinę šeimą bei rusiškumą nuo LGBT lobistų ir ku-

20 Van Herpen, M. (2013). The slow rise of a radical right regime in Russia. London: Palgrave Macmillan. 21Shekhovtsov A., Bringing the rebels: European Far right soliders of Russian Propaganda, 2015. 22 Yohannes, M. (2015, September 10). Angela Merkel welcomes refugees to Germany despite rising anti- immigrant movement. The Washington Times. 23 Foer, F. (2017, March). It’s Putin’s World. The Atlantic. Tratto da https://www.theatlantic.com/magazine/ archive/2017/03/its-putins-world/513848/ 166 ris stačiatikių bei kraštutinių dešiniųjų politiniuose sluoksniuose vertinamas taip aukštai, kad pasitaikė atvejų, kai panašių įstatymų projektai buvo pateikti svarstyti atitinkamiems nacionaliniams parlamentams. Be to, stiprus Rusijos užsienio politikos priešiškumas ES ir NATO vis labiau žavi tuos, kurie palaiko suverenių valstybių Europos idėją. 2013 m. rugsėjo 19 d. Putinas pateikė išaiškinimą apie naują konserva- tyviąją kryptį, kuria pasuko jo vadovaujama Rusijos Federacija ir kuri pagilino nesutarimus su Vakarų pasauliu: „jei nėra dvasinio, kultūrinio ir nacionalinio apsisprendimo, pirmyn žengti neįmanoma“, ir „dabar mes galime matyti, kiek daug euroatlantinių valstybių faktiškai atsisako savo šaknų, įskaitant krikščio- niškąsias vertybes, kurios yra Vakarų civilizacijos pagrindas. Jos atmeta mo- ralės principus ir visą tradicinį identitetą“.24 Ypač svarbią reikšmę paskelbiant Putiną krikščionybės ir vakarietiškų vertybių gynėju turėjo islamiškasis terorizmas: kai Vakarų valstybės nesugebėjo suvaldyti iš sugriautų ir kariaujančių Artimųjų Rytų plūstelėjusio migrantų antplūdžio, Rusijos intervencija Sirijoje patvirtino Putino, kaip konservatyvaus pasaulio lyderio, poziciją. Pagal valsty- bės kontroliuojamų informacinių agentūrų pasiūlytą naratyvą, kurį po to Eu- ropoje kartojo Kremliaus Trojos arkliai, tuo metu, kai JAV ir ES destabilizavo Artimuosius Rytus, kurstydami „arabų pavasarį“ ir neramumus visuomenėje, Maskva buvo vienintelė, aktyviai dalyvavusi įveikiant ISIS. Putinas taip elgiasi siekdamas propaguoti tam tikrą konservatizmą 2.0, kuris tapo Rusijos „prekės ženklu“ užsienyje ir kuriuo, matyt, buvo sėkmingai kaip atrama pasinaudota Vakaruose: blogėjant santykiams su sisteminėmis partijomis, jis pritraukė partijas, esančias politinio spektro pakraščiuose. Visa tai Putinui reiškia prestižą, labiau susiskaldžiusią Europą, kuria lengviau manipuliuoti: „skaldyk ir val- dyk“ tapo nauja Maskvos užsienio politikos direktyva. Vakarų populistinėms partijoms Rusija yra tas modelis, kurį jos propaguoja atitinkamoms šalims, o kalbant apie užsienio politiką, kaip tų šalių tikrąjį sąjungininką. Nacionalinio suverenumo klausimai įžiebė politines diskusijas Italijoje: čia Putinas garbinamas kaip tvirtas nacionalinės valstybės gynėjas nuo didė- jančios globalizmo grėsmės. Prorusiškos nuostatos labai paveikė „Lega Nord“ užsienio politikos kryptį: kai buvusi Italijos vyriausybė nusprendė jungtis prie Latvijoje dislokuotos NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės, pa- reikšdamas didelį susirūpinimą, Matteo Salvinis apkaltino NATO, kad ši, „per- keldama 4 000 karių Rusijos sienos link, žaidžia labai pavojingą žaidimą“25.

24 Putin, V. V. (2013 m. rugsėjo 19 d.). Transliacija: Vladimiro Putino kalba Valdajaus klubo plenariniame posėdyje. 25 Polyakova, A., Kounalakis, M., K. A., Germani, L. S., Iacobini, J., Borja Lasheras, F., & de Pedro, N. (2017). The Kremlin Trojan Horses 2.0. Washington: The Atlantic Council. 167 Vengrijos ministras pirmininkas V. Orbanas ypač žavisi Putinu, su kuriuo jį sieja tokie pat nacionalistiniai ir revanšistiniai tikslai. Vengrijoje itin populiari kraštutinės dešinės partija „Jobbik“ yra labai susijusi su Maskva: būdingas tokių ryšių pavyzdys yra Bela Kovacso byla (sarkastiškai pavadinta KGBela), kuris buvo apkaltintas šnipinėjimu Rusijai. Atskiras atvejis yra Graikija ir Bul- garija: „Ataka“ ir „Auksinė aušra“ laiko Rusiją savo tikruoju sąjungininku dėl bendro kultūrinio paveldo – stačiatikių tikėjimo. Jų lyderiai ne kartą lankėsi Maskvoje, kur su Rusijos aukšto rango pareigūnais vedė derybas dėl energetinio saugumo, užsienio politikos orientacijos ir religinių ryšių. 2014 m. gegužės mėn. „Auksinė aušra“ šia kryptimi žengė dar vieną žingsnį: ji pasveikino Eu- razijos ekonomijos sąjungos sukūrimą ir išreiškė pageidavimą prie jos prisijungti. Tuo tarpu Voleno Sidorovo vadovaujama opozicija Bulgarijoje išgarsėjo tuo, kad pagrasino neberemti vyriausybės ir taip priversti ją atsistatydinti. P. Oresharskiui teko padaryti tam tikrų nuolaidų: nors šalies viduje vetuoti sankcijas buvo atsisakyta, tačiau ES lygmeniu jis paragino tas sankcijas panaikinti. Verta pažymėti tai, kad per šį aljansą kraštutiniai dešinieji gali tarptautiniu mastu propaguoti alternatyvą liberaliai tvarkai. Be šių neoficialių susitikimų ir kalbų, buvo nustatyta aiški politinė struktūra, siekianti įgyvendinti „velnišką sąjungą“. Viena reikšmingiausių struktūrų yra „Tarptautinis rusų konservatyvusis forumas“, kuris save pristato kaip platformą, skirtą propaguoti bendros nuolat veikiančios Rusijos ir Euro- pos konservatyviojo elito grupės, kuri jungia politikos, pramonės ir religijos elitą Rusijoje ir Europoje, atsiradimą. Jis veikia kaip politinė platforma, kurios dalyviai gali kurti naują raidos koncepciją, priešingą transnacionalizavimui ir Vakaruose įsišaknijusiai liberaliajai ideologijai. Jie aptaria, kaip būtų galima įgyvendinti „dvasinius ir su verslu susijusius ryšius“ tarp Europos ir Rusijos, surandant prieinamus sprendimus įveikti nuolatinį nestabilumą. Jame dalyvauja „Forza Nuova“, Danijos liaudies partijos, „Britanijos sąjungos“, „Ataka“ ir „Auksinė aušra“ nariai, „Aljanso už taiką ir laisvę“ lyderis Roberto Fiore bei organizacijos „Euro-Rus“ atstovas iš Belgijos Krisas Romanas. Putinas sugebėjo iškilti kaip tradicinių vertybių propaguotojas, tačiau atliekantis ardomąjį vaidmenį žmogaus teisių procese. Be to, stačiatikių cerkvė, kuri yra susiskaldžiusi į regioninius patriarchatus, savo vedliu regi Maskvą, to- dėl patriarcho Kirilo remiamas Putinas sustiprino sąsajas su „Auksine aušra“ ir „Ataka“. „Minkštųjų galių“ strategiją Rusija stiprino grynai pragmatiniu tikslu: darydami prielaidą, kad jiems pavyktų įgyvendinti savo svajonę išardyti ES, Putinas taip išspręstų vieną iš labiausiai ramybės neduodančių vietinių proble- mų. ES reiškia ne vien tik ideologinius skirtumus, bet ir daug pragmatiškesnę 168 grėsmę: atkaklioje kovoje, kokia pasidarė tarptautiniai santykiai, viršvalsty- binės organizacijos, kaip antai NATO ir ES, išliktų stipresnės ir galingesnės nei atskira valstybė, nesvarbu ar ji būtų galinga, ar regioninės reikšmės. Dėl šios priežasties Rusija vargu ar kada yra mėginusi užmegzti dvišalius santykius savo požiūrį pritaikydama prie įvairių šalių skirtingos istorijos ir politikos. Jo interesus iki tam tikro laipsnio apsaugo tas faktas, kad viršvalstybinėse organizacijose yra tam tikras procentas Putino „Trojos arklių“: Maskvos remiamos populistinės partijos yra atvirai antisisteminės ir, analizuojant balsavimo modelius, dėmesį patraukia jų darbotvarkės atitiktis Rusijos interesams, kurie, šiaip ar taip, yra įvairiapusiai. Reikšmingas skaičius rėmėjų, kurie Putiną laiko pavyzdžiu ir tikisi at- kartoti Rusijos modelį savo valstybėje, legitimizavo Putiną tarptautiniu mastu ir tai didina jo populiarumą namuose. Rusijos elektoratas džiaugiasi matyda- mas, kaip jų lyderis yra vertinamas ir garbinamas užsienyje. Vienas iš liūdnai pagarsėjusių pavyzdžių – žiniasklaidos keliamas triukšmas dėl Rusijos Dūmos išleisto LGBT propagandos draudimo įstatymo, kuris draudžia skleisti gėjų propagandai skirtą medžiagą. Už tai, kad iš esmės buvo uždrausta bet kokia pilietinės visuomenės užuomina apie bet ką, kas būtų šiek tiek homoseksua- laus pobūdžio, pilietinė visuomenė plačiai pasmerkė Putiną, tačiau tuo tarpu didesnė Rusijos gyventojų dalis tokiu sprendimu buvo sužavėta. LGBT lobistai ir iškreiptas Vakarų liberalizmas bei vartotojiškumas ėmė kelti grėsmę tradi- cinei šeimai ir su ja susijusioms vertybėms: Chaprade žodžiais tariant, Rusijos pasiūlytos alternatyvios tvarkos pagrindas yra tai, į ką paprastai rėmėsi euro- piečiai (šeima, valstybė ir dievas), atmetant technokratinį elitą ir finansinius oligarchus. Rusijos intervencija Sirijoje patvirtino, kad konservatyviajam pasauliui Putinas buvo tinkamas lyderis: tai buvo pirmas kartas po sovietų invazijos į Afganistaną, kai Rusija taip garsiai ir atvirai kišosi į kitų reikalus iš savo „kom- forto zonos“. Pagal valdžios kontroliuojamos žiniasklaidos pasiūlytą naratyvą buvo skelbiama, kad tuo tarpu, kai JAV ir ES destabilizavo Artimuosius Rytus, Rusijos Federacija yra vienintelė valstybė, suinteresuota įveikti ISIS. Kai 2015 m. rugsėjo mėn. Putinas oficialiai pradėjo karinę kampaniją, galvoje jis turėjo du dalykus: pirma, pergalės būtinai reikėjo siekiant aktyviai palaikyti Rusijos Federacijos reputaciją tarptautiniu mastu, paverčiant ją politiniu veikėju, be kurio būtų neįmanoma pasiekti susitarimą tarp susijusių šalių (Putino remia- mo prezidento Assado ir jo priešininkų). Be to, reikia pasakyti, kad Maskvai bazės Tartuse ir Latakoje rūpėjo tiek, kad ji nenorėjo rizikuoti jas prarasti, jei pasikartotų tokia katastrofa kaip Libijoje. 169 Vakarų populistinėms partijoms Rusija yra tas modelis, kurį jos propaguoja atitinkamoms šalims, o kalbant apie užsienio politiką, – kaip tų šalių tikrąjį sąjungininką. M. Salvinis, M. Le Penas, N. Farage‘as ir netgi D. Trumpas kalbėjo apie būsimą aljansą su Putinu, nors ES ir NATO užsienio politikos kryptis yra visai kitokia, nei Rusijos pageidaujama tvarka pasaulyje. Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, jie yra nieko daugiau, o tik būdas destabilizuoti Vaka- rų valstybes neiššaunant nė vieno šūvio: tokios rūšies minkštąją galią Rusijos politikai įvaldė nuo pat SSRS laikų. Tai, kad mes esame „Putintern“26 kūrimo liudininkai, Aleksandras Morozovas patvirtina tokiu pareiškimu: Putinas kuria naują KOMINTERNĄ. Tai yra [..] maksimalus pasaulio putinizavimas, KOMINTERNAS buvo sudėtinga sistema, dirbusi su ideologiškai prijaučiančiais inte- lektualais ir politikais. Tai, ką matome dabar, yra ne bandymas atkurti praeitį, o visiškai naujos hegemonijos sukūrimas.27 Pagrindinių populistinių partijų balsavimo modeliai savose valstybėse ir ES institucijose rodo, kad jos vieningai gina Rusijos interesus. Savo nusistatymą prieš sankcijas savam elektoratui jie motyvavo kaip būtiną nacionalinės ekonomikos gelbėjimo priemonę: kadangi Rusijos Federacija yra viena svarbiausių daugelio ES valstybių narių ekonominių partnerių, sankcijos buvo pavaizduo- tos kaip nebūtinos, neteisingos, neefektyvios priemonės, įvestos pakenkiant Rusijos žmonėms ir ES interesams. Rusijos palaikymas šiuo klausimu stengiantis pritraukti visuotinę paramą gali nueiti taip toli, kad pradės kelti grės- mę nacionalinės vyriausybės stabilumui, kaip atsitiko anksčiau minėtu atveju Bulgarijoje. Šio epizodo svarba glūdi ne tiek jo praktiniuose padariniuose, kiek geopolitinėse pasekmėse: jis rodo, kaip toli Rusija yra nuėjusi įtakos užsienio vyriausybių sprendimų priėmimo procesams srityje, ir atveria daugybę susi- jusių problemų. Kas galėtų atsitikti per keletą ateinančių metų, jei Europoje toliau augs prorusiški populistiniai judėjimai? Siekiant pateikti tikslesnį problemos vaizdą, būtina atsižvelgti į tą faktą, kad Rusija yra vienas iš svarbiausių ekonominių ES partnerių, kas kelia nerimą keliems pagrindiniams Europos ekonomikos sektoriams. Vienas iš labiausiai aptarinėjamų sektorių yra energetika, turint omenyje jo pasekmes platesnei nacionalinio saugumo problemai: siekiant užtikrinti Europos energetinį sau- gumą, ne kartą buvo imtasi mėginimų apeiti Rusiją kaip energetikos partnerį, akcentuojant riziką, kuri būdinga esant monopoliui energijos rinkoje, kuriuo naudojasi nepatikimi prekybos partneriai, pavyzdžiui, „Gazprom“. Galimas dalykas, kad viena didžiausių Kremliaus sėkmių buvo ta, kad populistinės

26 Zhavoronkov, S. (2015, September 2). Putintern: a view from Russia. Intersection. 27 Morozov, A. (2013, December 10). Новый Коминтерн. Colta. 170 partijos savo energetikos politikose skelbė orientaciją į Rusiją: „Nabucco“ ir „South Stream“ dujotiekių projektų konkurencijoje Vengrija besąlygiškai pa- laikė „Gazprom“ projektą, siūlydama sprendimo projektą Vengrijos parlamentui – Nacionalinei asamblėjai, kuriame, be kita ko, ES ir JAV buvo kaltinamos tuo, kad naudoja besaikį spaudimą visoms projekte dalyvaujančioms šalims, visiškai nesirūpindamos savais šalių interesais („Jobbik“). Diskusijos dėl „South Stream“ dujotiekio Bulgarijoje tapo Borisovo atsistatydinimo ir koali- cinės vyriausybės, kurią tvirtinant, kvorumą garantavo „Ataka“ partija, sudarymo priežastimi. Naujasis prezidentas Oresharskis kovoje tarp ES ir Maskvos atsidūrė tarp kūjo ir priekalo: po Krymo aneksijos ES pozicija pasidarė netgi dar kietesnė, o Sofijai buvo pagrasinta sumažinti regioninės paramos lėšas, jei vyriausybė toliau sieks įgyvendinti savo ketinimus pasirašyti sandorį, kuris reikšmingai pažeistų ES energetikos teisės aktus28. Galiausiai Putinas pats atsi- sakė projekto, nepamiršdamas dėl nesėkmės apkaltinti ES ir JAV.

3. Rusijos ir ES santykių ateities scenarijai

Nepaisant Rusijos ir iškilusių populistų tarpusavio simpatijų, ES ir Ru- sijos santykiai vis labiau blogėja. Trintis prasidėjo 2014 m. po hibridinio karo Ukrainoje, o šiuo metu blogėja dėl nuolatinio Rusijos kišimosi į Vakarų šalių demokratiją. Geras šios tendencijos pavyzdys yra paskutiniai skandalai, susiję su Italijos, Austrijos ir Vengrijos Europos Parlamento nariais. Toliau pateikti makrolygmens scenarijai yra sumodeliuoti apimant visą galimą ES ir Rusijos santykių raidą, atsižvelgus į pagrindinį kintamąjį – kraštutinės dešinės popu- listines partijas. Trys labiausiai tikėtini scenarijai būtų tokie: • neoptimalus scenarijus – antrasis šaltasis karas (šaltasis karas 2.0); • optimalus scenarijus; • vidutiniškai optimalus scenarijus, arba silpnųjų savybių pusiausvyra.

28 Yardley, J., & Becker, J. (2014, December 30). How Putin Forged a Pipeline Deal That Derailed.The New York Times. 171 3.1. Antrasis šaltasis karas (šaltasis karas 2.0)

Atsižvelgus į prielaidas, blogiausio scenarijaus atveju savo veiksmingu- mą įrodytų naujuoju imperializmu grindžiamas Rusijos požiūris. Šalies viduje valdžios centralizacija vėl paskirto prezidento Putino rankose yra kaip niekada stipri ir valdantiesiems įrodo, kad kryptis, kuria pasukta per trečiąją kadenciją, yra nugalinti kryptis. Investicijos į tokias organizacija kaip „Russotrudničestr- vo“ pakloja puikų pamatą rusų mažumų užsienyje reikalavimams: atkurtas Ru- sijos didžiavalstybiškumas suteikia Putinui palankumo namie ir užsienyje tarp ultranacionalistų grupuočių. Mėginimų pagerinti šalies ekonomikos struktūrą nėra: „kas atrodo labiau intriguojančiai, tai tas faktas, kad šiai stagnacijai (kuri faktiškai yra itin Putino išgirto stabilumo esmė) pritaria dauguma Rusijos gy- ventojų, kurie yra sėkmingai paveikti Putino propagandos“29. Paaiškėja, kad energetikos sektoriaus pajėgumo sudaryti tokį biudžetą, kokio būtinai reikia šaliai judėti pirmyn, nepakanka, o ekonomikos stagnacija atsispindi šalies politikoje. Kadangi politinė galia yra prezidento ir jam artimų asmenų rankose, šalies ūkis yra labai suvalstybintas: numatoma griežčiau kontroliuoti įmones, tęsti įmonių perėmimą valstybės žinion arba jų suskaidymą, kaip buvo „Yukos“ atveju. ES populistų partijos toliau skina politinės sėkmės laurus: yra labai di- delės galimybės, kad artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose (2019 m. gegužės mėn.) parlamente jos turės daugumą. Maskvai būtų neįtikėtinai lengva įveikti buvusį Vakarų valstybių lyderių priešiškumą: kaip yra plačiai pareiškę populistinių partijų atstovai, jos yra už agresyvią Maskvos politiką. Kremlių jos supranta kaip svarią geopolitinę alternatyvą pasauliui, kuriam vadovauja JAV. Be to, atrodo, kad Vašingtonas nebesidomi užsienio reikalais ir juos laiko pinigų bei išteklių švaistymu. Transatlantinis aljansas nebėra Vašingtono prioritetas, o visi kiti aljansai bei sutartys turi būti pritaikytos prie dabartinių valstybių narių poreikių – Trumpas niekada neslėpė skepticizmo organizacijos, kurią, jo žodžiais tariant, JAV finansuoja tam, kad apsaugotų ekonomiškai nepriklausomas valstybes, atžvilgiu30. Politinėje srityje įvairiausi nacionaliniai interesai trukdo rasti veiksmin- gą bendrą požiūrį, o tarpininko tarp valstybių narių vaidmens ir konkuruojan- čių politinių darbotvarkių vis dažniau imasi ES institucijos. Susitelkimo ES ir NATO viduje nebuvimas kenkia pačioms tarptautinėms institucijoms, kurios

29 Baev, P., Gabuev, A., Greene, S., Gressel, G., Inozemtsev, V., Lipman, M., Zhuchkova, Y. (2016). Russian Future: Horizon 2025. Paris: EU Institute for Security Studies. 30 Krastev, I. (2018, July 11). Sorry, NATO. Trump Doesn’t Believe in Allies. The New York Times. 172 laikotarpiu nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos užtikrino taiką ir klestėjimą. Netikėtai Eurazijos sąjunga tampa įgyvendinama alternatyva seno sukirpimo institucijoms, kurios netesi savo pažadų, Europos šalys, kurios jau įgyvendino savo ryšius su Rusija, ketina su ja pasirašyti susitarimus dėl lengvatinio energetikos ir prekybos režimo – Rusijos didžiojo brolio pozicija yra suplanuota „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. Šis scenarijus, kuris kelia didelį susirūpi- nimą, Baltijos valstybėms yra baisiausio košmaro pavirtimas realybe: visose trijose šalyse sovietų armijos okupacija vis dar ryškiai prisimenama. Kad iš- vengtų Ukrainos likimo, jos gali tik imti kreipti savo poziciją Rusijos link: rusų mažuma Baltijos šalyse turėtų jaustis kaip namie, jei nori išvengti tokio hibridinio karo, koks buvo Kryme.

3.2. Optimalus scenarijus

Optimalus scenarijus numato liberaliosios demokratijos atsigavimą Va- karuose. Nepaisant populistinių partijų iškilimo, Europos Sąjungos ir NATO pagrindą sudarančios demokratinės jėgos yra pajėgios pagerinti visuomenės supratimą apie kylančią grėsmę. Pablogėjimo į ultrakonservatyviąją pusę problema sprendžiama atliekant institucines reformas: geriausias būdas susitelkimui, kurio stokota per paskutiniuosius 10 metų, užtikrinti yra veiksminga migrantų integracija ir auganti ekonomika. Didžiąsias Euro- pos problemas būtina spręsti taikant bendrąsias politikas, kurios padėtų sumenkinti populistinių partijų populiarumą. Atsižvelgus į neatsakingas politikas, kurių minėtos partijos laikosi tose šalyse, kuriose turi valdžią, pagrįs- tai galima daryti prielaidą, kad vidutinės trukmės laikotarpiu rengiantis rinkimams tai galėtų būti naudinga demokratinėms partijoms. Jei demokratinės partijos pajėgs modernizuotis ir priartėti prie savo elektorato, nepamesdamos iš akių platesnio tarptautinės sanglaudos ir vienybės projekto, po šio krizės laikotarpio jos pajėgs sustiprinti Europos projektą. Europos projekto stiprinimo idėja eina kartu su ES išorinių politikų priėmimu: tam, kad pasinaudotų visu savo potencialu, santykius su išoriniu pasauliu ES privalo palaikyti kaip vienas blokas. Darant prielaidą, kad minėtos sąlygos yra įvykdytos, tarptautiniame scenarijuje Rusija vis labiau izoliuojama: Putinas praranda visus savo tarptautinius sąjungininkus ir jų lieka nedaug, pavyzdžiui, Assadas, kiti gerai žinomi dik- tatoriai. Suvereni demokratija savaime įrodo, kad yra nesėkminga: demokratijos banga, kuri prieš daug metų apgaubė posovietinę erdvę spalvotomis revoliucijo- mis, galiausiai pasiekia ir pačią Rusiją. Tebevykdomos sankcijos paralyžiuoja ekonomiką, o atnaujintos energetikos politikos įgyvendinimas ES drastiškai 173 sumažina galią, kuria naudojasi „Gazprom“. Pakirtus „Gazprom“ monopolį Europos rinkoje, Rusijos ekonomika nebepajėgia atlaikyti varginančių išlaidų, kurias Putino vyriausybė užtraukė siekdama išlaikyti savo neatsakingą užsie- nio politiką. Dėl ekonominės stagnacijos visuomenė atitolsta nuo valdančio- sios klasės, abejingos tai tikrovei, kurioje šalis mato save, todėl atsiranda gali- mybė suformuoti organizuotą opoziciją. Dėl Šaltojo karo padarinių pati Rusija gali atsidurti bendradarbiaujančios aplinkos apsuptyje: atnaujinti draugiški santykiai pavirs į „tvirtą dvišalį ir regioninį politinį dialogą, taip pat įvairios su institucinėmis problemomis susijusios platformos garantuos ir skatins gi- lius bei prasmingus santykius“. Kadangi Rusija yra Europos konteksto dalis, o jos pačios viduje vyksta demokratinių jėgų judėjimas, pasitelkusi demokrati- zavimo ir modernizavimo procesą, Rusija gali pabandyti įveikti savo politinės struktūros atsilikimą. Kažkuriuo momentu liberalizavimas gali baigtis derybo- mis dėl ES ir Rusijos rinkos.

3.3. Vidutiniškai optimalus scenarijus: silpnųjų vietų pusiausvyra

Vidutinės trukmės laikotarpiu labiausiai tikėtiną įvykių raidą galima pavadinti „silpnųjų vietų pusiausvyra“, kuri reiškia, kad Europa kovoja su savo vidaus problemomis. Ekonominė krizė dar neįveikta, kai kuriose svarbiose valstybėse valdžioje tebėra populistinės partijos, o kitose valstybėse jos įeina į valdančią- ją koaliciją31. Dėl joms atstovavimo ir Europos lygmeniu būna sunku susitarti dėl darnios užsienio politikos, daug svarbių institucinių reformų nukeliama vėlesniam laikui. Atsižvelgus į paskiausių rinkimų rezultatus, labai tikėtina, kad EP rinkimai kažkaip pakeis galių pusiausvyrą Europos Sąjungoje: tas faktas, kad euroskeptikų partijos užima pozicijas tokiose reikšmingose šalyse kaip Italija ir Prancūzija, reiškia, jog bus paveiktas sprendimų priėmimo procesas ES lygmeniu. Net jei pagal dabartines apklausas nepanašu, kad populistų partijos gautų daugumą EP, manoma, kad rinkimų rezultatus jie pagerins ne mažiau kaip 8 proc., tokiu būdu įgydami reikšmingą poziciją ES sprendimų priėmimo procesuose. Nežinomybė išlieka, niekas nesikeičia: net jei ir bus išvengta karo, matyti, kad prioritetai ir požiūriai tarptautinėje arenoje sparčiai keičiasi. Būtina išvengti atviro konflikto su Rusija. Tačiau atviras aljansas irgi pa- kenktų politinių institutų patikimumui. Valdantysis elitas pradeda žaisti labai

31 Utkin, S., & Harter, S. (2016). European Union in the World 2025: Scenarios for EU relations with its strategic partners. Dahrendorf Forum. 174 sudėtingą žaidimą, kuriame gyvybiškai svarbią reikšmę turi sunki užduotis – rasti pusiausvyrą su autokratiška Maskva, tuo stengiantis išlaikyti populistus ramybės būsenoje, nes Rusija tebėra pagrindinis energijos tiekimo šaltinis daugeliui ES valstybių, kurios, siekdamos išvengti „šaltų žiemų“, nekreipia dėme- sio į tai, kad žlugo Minsko susitarimai ir nepavyko išspręsti kitų posovietinėje erdvėje kilusių konfliktų. Europa leidžia, kad netoli jos sienų atsirastų dar vienas įšaldytas konfliktas, o Baltijos šalys vis labiau nerimaudamos stebi įvykių raidą. Galiausiai „kompromisas yra geriau nei tik vienos šalies laimėjimas. Ta- čiau šiuo atveju kompromisas neįmanomas nesant bent kelių pralaimėjusių.“32 Tuo tarpu Rusija savo rankose laiko posovietinės erdvės likimą: faktiš- kai valstybės yra pakankamai destabilizuotos tiek, kad jokio kanalo į Vakarus nebūtų, o šalis, turinčias rusų mažumas, pririštas laiko Krymo šmėkla. Ne- paisant to, kad atgijo toks Šaltasis karas, NATO ir ES atsparumas užkerta ke- lią atviriems konfliktams ir kažkaip garantuoja saugumą Baltijos valstybėms, nors politiniai debatai regione yra sutelkti į Rusijos grėsmę. Esant tokiam su- sirūpinimą keliančiam scenarijui, pagrindinė problema bus „sisteminis pusiau autoritarinės Rusijos, kuri prisirišusi prie suvereniteto kietosios galios, ir kuri atgauna savo regioninę bei pasaulinę įtaką, ir ES integracinio mechanizmo nesuderinamumas“33.

Išvados

Nepaisant visko, kraštutinių dešiniųjų lyderiai rinkimų Europoje rezultatus sutiko kaip naujos eros pradžią. Tačiau nepaisant to, kad kai kuriose ša- lyse, kaip antai Italijoje ir Prancūzijoje, jie pasiekė gerų rezultatų, ES iškyla dar viena įdomi politinė jėga – gerų rezultatų pasiekė žalieji ir proeuropietiškos jėgos, irgi turinčios šiek tiek populizmo. Tuo pačiu metu tos jėgos pademonstravo labai skirtingas pozicijas reikšmingais klausimais, pavyzdžiui, migracijos, įrodydamos, kad gavusios atsakomybę jos nesugebėtų pasiūlyti ir paversti veiksmais bendrą tarptautinę reakciją. Šiaip ar taip, vienas iš paskutinių rin- kimų ES ypatumų buvo Rusijos kišimosi, kaip grėsmės saugumui, suvokimas: apie mėginimus skleisti netikras naujienas, dezinformaciją ir baimės visuome- nėje kurstymą pranešė įvairios ES organizacijos ir plačiai nušvietė žiniasklaida, pažabodama jo poveikio veiksmingumą demokratiniam procesui. Tuo pačiu metu atsiskleidė nematomi ryšiai tarp Rusijos atstovų ir kraštutiniams dešinie-

32 Fert-Malka, M. (2015). Future of Russia – Scenarios for Peace and Conflict.Scenario Magazine. 33 Medvedev, S., (2016) 175 siems atstovaujančių EP narių (pvz., itališkasis „Rusogeitas“, į kurį dėl spėjamų finansinių susitarimų dėl naftos buvo įtraukta „Lega“), sukėlę didžiulę reakciją ne tik politiniu lygmeniu, bet ir visuomenėje. Nutekinus vaizdo įrašą, kuriame Austrijoje FPÖ lyderis Strache buvo nutvertas apsikeičiantis sutartimis dėl Ru- sijos paramos, Strache buvo priverstas pasitraukti, Populistinių partijų sėkmė rinkimuose toli gražu dar nesibaigė. Paskuti- niuose rinkimuose į EP jos sugebėjo ne tik gauti beveik trečdalį vietų Europos Parlamente, bet ir kai kuriose valstybėse, kaip antai Italijoje, tapti pagrindine politine jėga. Galima sakyti, kad koks bebūtų trumpalaikis ir greitai praei- nantis Putino ir populistų bendradarbiavimas, jis jau paklojo jų naudingesnio bendradarbiavimo pamatus. Rusijos, kaip ekonominio ir politinio partnerio, svarba augs kartu su jai draugiškų politinių jėgų augimu, o jų abipusė simpatija gyvuos tol, kol bus abipusės naudos.

2019 m. liepos mėn 176 LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 177 Vytautas Isoda* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Europos saugumo architektūra po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos: ateities scenarijai

Iš Šaltojo karo laikotarpio paveldėta Europos saugumo architektūra apima keletą svarbiausių tarptautinių organizacijų – visų pirma NATO, ES ir ESBO, kurių narėmis yra dauguma Europos valstybių, – institucines taisykles bei daugybę neformalių valstybių elgesio ir statuso dėsningumų. 2019 m. numatomas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, kuri yra viena iš esminių institucinių Europos saugumo architektūros „ašių“, potencialiai darys įtaką ateičiai visos organizacijos, o dėl to – ir saugumui Senajame žemyne. Šiame straipsnyje, pasitelkiant politikos moksluose vis dar gana „egzotišką“ scenarijų konstravimo metodologiją, siekiama sudaryti alternatyvių Europos saugumo raidos scenarijų rinkinį. Įgyvendinant šį tikslą, tiriama keturių „varomųjų kintamųjų“ – 1) JAV įsitraukimo, 2) regioninio masto grėsmių, 3) Vokietijos (ir Prancūzijos) lyderystės skatinant europinę integraciją bei 4) Jungtinės Karalystės vyriausybės stabilumo – sąveika per artimiausius 7 metus. Įvairios šių kintamųjų kombi- nacijos leidžia išgryninti tris alternatyvias scenarijų siužetines linijas: 1) glaudesnė Europos saugumo ir gynybos sąjunga, 2) naujasis šaltasis karas bei 3) globalios „anglosferos“ atgimimas. Vis dėlto, kaip rodo scenarijų metodo taikymo praktika, vidutiniu laikotarpiu labiausiai tikėtina yra lygiagreti ir tik dalinė visų trijų scenarijų materializacija.

Įvadas

Akademinės literatūros Europos „saugumo architektūros“ ar „saugumo tvarkos“ tematika ypač padaugėjo praėjusio amžiaus paskutiniajame ir šio am- žiaus pirmajame dešimtmečiuose, atsižvelgiant į Šaltojo karo pabaigą, Europos ekonominės bendrijos transformaciją į politinę sąjungą su bendra užsienio ir saugumo politika ir prasidėjusius lokalinius konfliktus Europos žemyno periferijoje (ypač Balkanuose ir Kaukaze); daugelyje šios srities publikacijų dėmesys

* Dr. Vytautas Isoda – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros vedėjas ir docentas. Adresas korespondencijai: Silo g. 5a., 10322 Vilnius, tel. (8 5) 210 3569, el. p. [email protected].

© Vytautas Isoda, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 178 sutelkiamas į pagrindinių tarptautinių organizacijų šiame regione – NATO, ES, ESBO – plėtrą, institucinius pokyčius ir šių organizacijų tarpusavio sąveiką (konkurenciją ir bendradarbiavimą)1. Nors pats „saugumo architektūros“ terminas akademinėje literatūroje vartojamas gana laisvai ir neturi griežto api- brėžimo, anot Williamo Tow’o ir Brendano Tayloro, juo paprastai apibūdinama „skėtinė, sąryšinga, visa apimanti saugumo struktūra geografiškai apibrėžtame areale, kuri padeda spręsti praktinius politinius klausimus regione ir [daugiau ar mažiau] įgyvendinti [veikėjų] saugumo interesus“2. Kitaip tariant, regioninė saugumo architektūra apima tiek formaliąsias institucines taisykles, būdingas šio regiono tarptautinėms organizacijoms, tiek pačių saugumo subjektų (visų pirma šių organizacijų valstybių narių) statuso ir elgesio, kartais peržengiančių formaliąsias taisykles, dėsningumus. Tarp Europos valstybių, dalyvaujančių svarbiausiose regioninėse saugumo organizacijose ir kuriančių Europos saugumo architektūrą, politologai paprastai išskiria svarbiausius galios centrus, nuo kurių priklauso regioninio saugumo dinamika. Kaip „geopolitiniam tiltui“ tarp JAV ir didžiųjų kontinentinės Europos valstybių, specifinis vaidmuo šioje architektūroje dažnai priskiriamas Jungtinei Karalystei3. Būtent todėl 2017 m. kovo 29 dienos oficialus Londono kreipimasis į ES Vadovų Tarybą dėl Jungtinės Karalystės narystės šioje organizacijoje nutraukimo ir tų pačių metų birželį prasidėjusios formalios išstojimo derybos potencialiai gali turėti svarių pasekmių Europos saugumo architektū- rai. Jungtinė Karalystė buvo viena iš dviejų (kartu su Prancūzija) bendros ES saugumo ir gynybos politikos iniciatorių 1998–1999 m., aktyviai tarpininkavo sudarant „Berlyno Plius“ susitarimus tarp NATO ir ES 2002–2003 m., yra viena iš gausiausiai savo ginkluotąsias pajėgas dislokuojančių valstybių Europoje (tarp jų ~1 200 karių ES valstybėse narėse Estijoje, Lenkijoje ir Kipre, kaip

1 Pvz., žr.: Anderson, S. (1995), „EU, NATO, and CSCE Responses to the Yugoslav Crisis: Testing Europe’s New Security Architecture“, European Security, Vol. 4 (No. 2), p. 328–353; Sperling, J. (1999), Two Tiers or Two Speeds?: The European Security Order and the Enlargement of the European Union and NATO, Manchester, New York: Manchester University Press; Hause,r G., Kernic, F. (2006), European Security in Transition, London, New York: Routledge; Hoffman, S. (2011), „Why Institutional Overlap Matters: CSDP in the European Security Architecture“, Journal of Common Market Studies, Vol. 49 (No. 1), p. 101–120. 2 Tow, W. T., Taylor, B. (2010), „What is Asian Security Architecture?“, Review of International Studies, Vol. 36 (No. 1), p. 96. 3 Pvz., žr.: Howorth, J. (2005), „The Euro-Atlantic Security Dilemma: France, Britain, and the ESDP“, Journal of Transatlantic Studies, Vol. 3 (No. 1), p. 39–54; Stokes, D., Whitman, R. G. (2013), „Transatlantic Triage? European and UK ‘Grand Strategy’ after the US Rebalance to Asia“, International Affairs, Vol. 89 (No. 5), p. 1087–1107. 179 NATO „Padidintų priešakinių pajėgų“4 ir JT misijos UNFICYP5 dalis, bei ~140 jūreivių ES karinio jūrų laivyno operacijose „Sophia“ ir „Atalanta“6, iš kurių pastarosios vadavietė įkurta būtent JK7). Nors formaliai Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES neturėtų paveikti jos įsipareigojimų NATO ar ESBO, galios varžybos ir ginčai dėl šios valstybės tarptautinių teisių ir pareigų, susijusių su buvusia naryste ES, neabejotinai keis regioninio saugumo situaciją. Šio straipsnio tikslas yra sukonstruoti keletą galimų Europos saugumo architektūros kaitos scenarijų vidutiniam (~7 metų) laikotarpiui nuo oficialios Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES derybų pradžios (2017 m.). Nors straipsnio rašymo laikotarpiu vadinamosios „Brexit“8 derybos jau yra įpusėjusios, daugiausia jos vykdomos už uždarų durų ir vadovaujantis principu „kol nesutarta dėl visko, nesutarta dėl nieko“. Taigi galutinis išstojimo sutarties turinys ir netgi priėmimo terminas dar nėra aiškūs. Nors ES sutarties 50 straipsnis įpa- reigoja derybų šalis išstojimo susitarimą ratifikuoti per 2 metus nuo oficialios išstojimo paraiškos, neatmestinas variantas, jog nepriėmus atitinkamos sutarties iki 2019 m. kovo 29 d., ES-27 ir Jungtinė Karalystė abipusiu sutarimu pra- tęs minėtą terminą. Neatmestina ir išstojimo be jokio susitarimo (vadinamojo „No-Deal Brexit“) perspektyva. Tiesa, pats šių derybų rezultatas ir Britanijos išstojimo iš ES sąlygos šiame straipsnyje nėra traktuojamos kaip pagrindinis Europos saugumo architektūros kaitos veiksnys (viena iš scenarijų „varomųjų jėgų“), „Brexit“ procesas veikiau laikomas konstruojamų scenarijų atskaitos tašku. Politologų konstruojami trumpojo laikotarpio (1–3 metų) scenarijai paprastai yra „tikslesni“ nei vidutinio (4–10 metų) ir ilgojo (>10 metų) laiko- tarpių scenarijai, tačiau pastarieji turi daugiau „pridėtinės“ analitinės vertės, kadangi leidžia atsiriboti nuo giliausiai „įsišaknijusių“ prielaidų apie pasaulį ir išvengti ateities „įkalinimo“ dabartyje. Mokslinių tyrimų „Brexit“ tema dar nėra gausu (bent jau dominuojančių Vakarų akademinių leidyklų ir mokslo institucijų leidiniuose), kadangi bent kiek svaresnės Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES pasekmės, tikėtina, išryškės tik procesui pasibaigus. Tiesa, buvusiai premjero Davido Camerono vyriausy-

4 NATO’s Enhanced Forward Presence Fact sheet, February 2018. Rasta: www.nato.int/factsheets žiūrėta 2018-06-01]. 5 UNFICYP Fact Sheet, April 2018. Rasta: https://peacekeeping.un.org/en/mission/unficyp [žiūrėta 2018-06-01]. 6 EU’s Global Engagement: A Database of the EU CSDP Military Operations and Civilian Missions World- wide, 2003–2017. Codebook Version 2.0. European University Institute. Rasta: http://globalgovernance- programme.eui.eu/eu-global-engagement-database/ [žiūrėta 2018-06-01]. 7 Tiesa, prasidėjus Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES procesui, ES laivyno operacijos „Atalanta“ vadavietė buvo perkelta iš Northwood štabo Jungtinėje Karalystėje į Rota laivyno bazę Ispanijoje. 8 Sudurtinis terminas, vartojamas viešojoje erdvėje, kildinamas iš anglų kalbos žodžių junginio „British exit“. 180 bei paskelbus apie Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES referendumą 2016 m. birželį, tarp mokslininkų būta nemažai bandymų konstruoti įvairius ateities „scenarijus“ po šio referendumo. Pavyzdžiui, Timas Oliveris ir Michaelas Williamsas pateikė tris ES–JAV santykių po „Brexit“ referendumo scenarijus, kuriuos pavadino „geruoju“ (angl. the Good), „bloguoju“ (angl. the Bad) ir „bjauriuoju“ (angl. the Ugly)9. Kitas britų politologas Richardas Whitmanas „nupiešė“ du alternatyvius Jungtinės Karalystės užsienio ir saugumo politikos „paveikslus“ atsižvelgiant į būsimo referendumo rezultatus (scenarijai „Brexit“ ir „Bremain“)10. Vis dėlto lemiamas veiksnys (vartojant scenarijų konstravimo metodologijos žodyną – „varomoji jėga“) šiuose scenarijų kūrimo eksperimen- tuose „laisva forma“ buvo britų tautos apsisprendimas dėl narystės ES, kuris šiandien jau yra žinomas (2016 m. birželio 23 d. referendume ~52 proc. rin- kėjų balsavo „už“ išstojimą iš Sąjungos). Tai reiškia, jog šiandien derėtų konstruoti ateities scenarijus pasitelkiant kitokias varomąsias jėgas. Daugelyje publikacijų, kurios pasirodė jau po 2016 m. referendumo11, dėmesys pirmiausia sutelkiamas aiškinant referendumo rezultatus. Vos keletas autorių bando prognozuoti Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES pasekmes. Pavyzdžiui, Karen E. Smith ir Megan Dee savo straipsnyje nagrinėja Jungtinės Karalystės „svorį“ ir galimybes veikti įvairiuose JTO formatuose, kuriuose iki šiol ji dažnai buvo privesta laikytis bendros ES pozicijos12. Bir- minghemo universiteto mokslininkai Markas Webberis ir Davidas Dunnas pateikia pesimistines NATO organizacijos ir Jungtinės Karalystės vaidmens joje prognozes po šios šalies pasitraukimo iš ES (visų pirma dėl potencia- laus finansavimo gynybai mažėjimo ir kolektyvinio euroatlantinio tapatumo silpnėjimo)13. Arčiausiai alternatyvių scenarijų rinkinio, kurio sudarymą suponuoja scenarijų konstravimo metodologija, priartėja sociologas Simonas Susenas straipsnyje „Ar „Brexit“ procesas yra be išeities?“ Jis pateikia šešis derybų dėl pasitraukimo iš ES raidos scenarijus: „Neatidėliotinas ir griež- tas pasitraukimas“, „Neatidėliotinas, bet švelnus pasitraukimas“, „Pakarto- tinai legitimuotas griežtas pasitraukimas“, „Pakartotinai legitimuotas švel-

9 Oliver, T., Williams, M. (2016), „Special Relationships in Flux: Brexit and the Future of the US-EU and US-UK Relationships“, International Affairs, Vol. 92 (No. 3), p. 565–567. 10 Whitman, R. G. (2016), „Brexit or Bremain: What Future for the UK’s European Diplomatic Strategy?“, International Affairs, Vol. 92 (No. 3), p. 520-524. 11 Pvz.: Special Issue of The British Journal of Politics and International Relations, Vol. 19 (No. 3); Outh- waite W. (2017), Brexit: Sociological Responses, London, New York: Anthem Press. 12 Smith, K. E., Dee, M. (2017), „UK Diplomacy at the UN after Brexit: Challenges and Opportunities“,The British Journal of Politics and International Relations, Vol. 19 (No. 3), p. 527–542. 13 Webber, M., Dunn, D. (2017), „The UK, the European Union and NATO: Brexit’s Unintended Conse- quences“, Global Affairs, Vol. 2 (No. 5), p. 527–542. 181 nus pasitraukimas“, „Autoritarinis „Ne“ pasitraukimui“, ir „Legitimus „Ne“ pasitraukimui“14. Vis dėlto minėto autoriaus sukonstruotas scenarijų rinkinys nesiremia konkrečių „varomųjų jėgų“ deriniais, apima tik būsimo JK–ES santykio modeliavimą ir (numanomai) tik trumpąjį šio santykio laikotarpį. Šiame straipsnyje konstruojamų scenarijų rinkinio objektas yra holistinis Europos saugumo architektūros „paveikslas“ (kuriame JK–ES, JK–NATO ar NATO–ES santykiai yra svarbūs, tačiau tik daliniai objektai), o scenarijų varomosios jėgos „išvedamos“ iš dominuojančių teorinių tradicijų tarptautinių santykių disciplinoje. Šiuo požiūriu šis straipsnis vertingai papildo egzistuo- jančią literatūrą „Brexit“ ir Europos saugumo tematika.

1. Scenarijų konstravimo metodologija politikos moksluose

Priežastiniai empiriniai tyrimai ir priežastinių teorijų konstravimas beveik šimtametėje politikos mokslų disciplinos istorijoje tapo metodologine ortodoksija. Siekiant „moksliškumo“ standarto bet kurio politinio fenomeno priežasčių tyrimas „turi atitikti aiškinimo [inference] taisykles, nuo kurių priklauso jo validumas“15. Tokios taisyklės paprastai apibūdinamos „skėtiniu“ terminu „metodologija“. Tam, kad „nešališkas stebėtojas“ galėtų įvertinti analizuojamo reiškinio priežastis, t. y. aiškiai pozicionuoti nepriklausomą kinta- mąjį laike, paprastai tyrinėjami tik tokie reiškiniai, kurie jau pasiekė „paaiški- nimo vertą“ būseną, kitaip tariant, dabarties ar praeities reiškiniai. Tokiu būdu vienas iš dažniausiai taikomų (net jeigu taip neįvardijamas) politikos mokslų metodų, ypač paplitęs tarptautinių santykių ir Europos integracijos tyrimuose (dėl santykinai mažo atvejų skaičiaus, ribojančio kiekybinio lyginamojo pobū- džio tyrimų galimybes), yra vadinamasis „proceso atkūrimas“ (angl. process- tracing)16. Anot Peterio A. Hallo, „proceso atkūrimas dažnai yra menkinamas kaip paprasčiausias istorinis tyrimas, [tačiau] akivaizdu, jog [politologinė]

14 Susen, S. (2017), „No Exit from Brexit?“ in Outhwaite W. (ed.), Brexit: Sociological Responses, London, New York: Anthem Press, p. 171–173. 15 King, G., Keohane, R., Verba, S. (1994), Designing Social Inquiry: Scientific Inference in Qualitative Re- search, Princeton: Princeton University Press, p. 9. 16 Plačiau žr.: Bennett, A. (2008), „Process Tracing: A Bayesian Perspective“ in Box-Steffensmeier, J., Brady, H., Collier, D. (eds.), The Oxford Handbook of Political Methodology, New York: Oxford University Press, p. 702–721; Checkel J. (2008), „Process Tracing“ in Klotz, A., Prakash, D. (eds.), Qualitative Methods in International Relations: A Pluralist Guide, Basingstoke: Palgrave Macmillan, p. 114–127; Panke D. (2012), „Process Tracing: Testing Multiple Hypotheses with a Small Number of Cases“ in Radaelli, C., Exadakty- los, T. (eds.), Research Design in European Studies, Basingstoke: Palgrave Macmillan, p. 125–140. 182 proceso analizė yra daugiau diktuojama teorijos, nei dauguma [tyrimų], kurių imasi istorikai“17. Vis dėlto nepaisant ambicingos politikos mokslo pretenzi- jos į ateities prognozavimą, didžioji dalis teorijų „testavimo“ darbo atliekama žvelgiant į praeitį. Politinės prognozės ir jomis grįstas planavimas tarp politikos anali- tikų jau buvo taikomi Šaltojo karo metais, tačiau ateities studijos į vyrau- jančią politikos mokslų literatūrą „įsiveržė“ (ar sugrįžo) tik XXI a. – bū- tent dėl scenarijų konstravimo metodo18. Tokios metodologijos šalininkai argumentavimą ir aiškinimą „į ateitį“ laiko legitimiu „mokslinio“ tyrimo būdu. Kaip teigia Steve’as Bernsteinas et. al., scenarijų konstravimas „tėra įprastas proceso atkūrimas [process tracing] <...> būsimuoju, o ne būtuoju laiku“19. Pagrindinis skirtumas tarp priežastinio jau įvykusio proceso tyrimo ir scenarijaus kūrimo yra tai, jog mokslininkas nesiekia eliminuoti alternatyvių „paaiškinamųjų veiksnių“ (nepriklausomų kintamųjų) ir nustatyti „lemiamą“ priežastį, kol rezultatas dar ateityje, visi veiksniai dar gali būti „lemiami“. Metodologinėje literatūroje apie scenarijų konstravimą patys „scenarijai“ yra apibrėžiami kaip „tam tikrų ateities ‘atkarpų’ alternatyvių būse- nų aprašymai naratyvo forma. Metodologiškai jie išgryninami ir išdėstomi rinkiniais po tris, keturis ar daugiau. <...> Jie apima vertinimus / skaičiavi- mus, kas potencialiai gali nutikti, ir prielaidas, kad visa tai tariamai nutiko, bet jokiu būdu ne prognozes [forecasts], kad tai būtinai nutiks.“20 Kaip ir bet kuris kitas tyrimo metodas, scenarijų konstravimas praktikoje taikomas laikantis tam tikrų taisyklių, kurios sudaro galimybę tyrimą replikuoti ar „rekonstruoti“ kitiems akademinės bendruomenės nariams. Metodo- logiškai tvarkingas scenarijų rinkinys paprastai apima šiuos elementus: |1) varomųjų jėgų identifikavimą, 2) išankstinių nekintamų sąlygų / kons- tantų apibrėžimą, 3) reikšmių svarbiausiems „nežinomiesiems“ parinkimą, 4) scenarijų siužetų išdėstymą pasakojimo forma, 5) ankstyvųjų indikato-

17 Hall, P. A. (2003), „Aligning Ontology and Methodology in Comparative Research“ in Mahoney, J., Rueschemeyer, D. (eds.), Comparative Historical Analysis in the Social Sciences, New York: Cambridge University Press, p. 395. 18 Žr.: Bernstein, S., Lebow, R. N., Stein, J. G., Weber, S. (2000), „God Gave Physics the Easy Problems: Adapting Social Science to an Unpredictable World“, European Journal of International Relations, Vol. 6 (No. 1), p. 43–76; Neumann, I. B., Øverland, E. (2004), „International Relations and Policy Planning: The Method of Perspectivist Scenario Building“, International Studies Perspectives, Vol. 5 (No. 3), p. 258–277. 19 Bernstein et. al. (2000), op. cit., p. 55. 20 Fahey, L., Randall, R. (1998) „What is Scenario Learning?“ in Fahey, L., Randall, R. (eds.), Learning from the Future: Competitive Foresight Scenarios, New York: John Wiley & Sons, p. 6–7. 183 rių įvardijimą kiekviename iš išdėstytų siužetų21. Scenarijų varomosios jėgos (angl. driving forces) paprastai yra padiktuo- jamos teorijos kaip „paaiškinantys“ ar „nepriklausomi“ kintamieji. Kai kurie scenarijų konstravimo metodologijos šalininkai skiria aplinkos (struktūrines) ir veiksmo (veikėjo) lygmens varomąsias jėgas22, ir būtent pastarojo tipo varo- mųjų jėgų identifikavimas dažnai reikalauja ne tik teorijos išmanymo, bet ir kontekstinių žinių apie konkretų atvejį. Išankstinės nekintamos sąlygos (angl. predetermined elements) – arba kitaip, konstantos – yra tyrinėjamą procesą pastebimai veikiantys / ribojantys veiksniai, kurie per pasirinktą scenarijaus laikotarpį, tikėtina, išliks nepakitę arba keisis aiškiai nuspėjama trajektorija; tokiomis konstantomis dažnai laikomos demografinės tendencijos ar gamtinės ir klimatinės sąlygos, kurios keičiasi gerokai lėčiau nei politiniai ar socialiniai reiškiniai, aprašomi scenarijų siužetuose. Svarbiausi nežinomieji (angl. critical uncrtainties) yra tiek scenarijų konstravimo metodo stiprybė, tiek silpnybė tuo pačiu metu. Jų reikšmes tyrėjai pasirenka spekuliatyviai ir dažnai visiškai ar- bitraliai, tačiau kūrybingi nežinomųjų sprendiniai leidžia papasakoti netikė- tas ir dažnai naudingas istorijas apie ateitį. Alternatyvios scenarijų siužetinės linijos (angl. plot-lines) iš esmės yra apčiuopiamiausias šio metodo taikymo „rezultatas“, kadangi detaliai aprašo svarbiausių varomųjų jėgų sąveiką esant tam tikroms išankstinėms sąlygoms ir svarbiausiems nežinomiesiems sutei- kus tam tikras reikšmes. Galiausiai tyrėjas įvardija ankstyvuosius indikatorius (angl. early indicators), kurie yra aiškiai pamatuojami ir leis stebėtojams atpa- žinti, kuris scenarijus materializuojasi laikui bėgant. Ankstyvieji indikatoriai visų pirma reikalingi tais atvejais, kai scenarijai rašomi praktiniais sumetimais ir turi padėti politikos formuotojams priimti sprendimus, tačiau gali pasitarnauti ir kaip dalinis (nors empiriškai ir silpnai pagrįstas) teorijos testavimo instrumentas.

21 Žr.: Fahey, Randall, op. cit., p. 10–12; Marsh, B. (1998), „Using Scenarios to Identify, Analyze and Man- age Uncertainty“ in Fahey, L., Randall, R. (eds.), Learning from the Future: Competitive Foresight Scenarios, New York: John Wiley & Sons, p. 33–34; Weber, S. (1997), „Prediction and the Middle East Peace Process“, Security Studies, Vol. 6 (No. 4), p. 171–174; Bernstein, S., Lebow, R. N., Stein, J. G., Weber, S. (2007), „Social Science as Case-Based Diagnostic“” in Lebow, R. N., Lichbach, M. (eds.), Theory and Evidence in Comparative Politics and International Relations, Basingstoke: Palgrave Macmillan, p. 238–242. 22 Pvz.: Fahey, Randall, op. cit., p. 10. 184 2. Europos saugumo varomosios jėgos teoriniu požiūriu

Nacionalinio, regioninio ir tarptautinio saugumo klausimus politikos mokslų disciplinoje tradiciškai kelia tarptautinių santykių srities tyrinėtojai, kurie per pastaruosius 6–7 dešimtmečius pateikė daugybę saugumo mastą ir saugumo elgseną aiškinančių teorijų. Paprastai jos skirstomos į „tradicines objektyvistines“ teorijas ir postpozityvistines (ar reflektyvias) prieigas prie saugumo problematikos23. Reflektyvistinės saugumo studijos paprastai pasi- žymi istoriniu pobūdžiu ir lokalizuoja „saugumo problemų“ šaltinius ilgalai- kiuose diskursuose ir žmogiškųjų individų bei grupių tapatybinėje inercijoje. Postuluodamos konstitutyvų (abipusio sąlygojimo) santykį tarp veiksmo ir struktūros, šios teorinės prieigos neišskiria iš tikrųjų „nepriklausomų“ kin- tamųjų. Ateities scenarijų konstravimas geriau suderinamas su objektyvistine paradigma saugumo studijose, nors būtina pastebėti, jog idėjiniai veiksniai, kurie paprastai atsiduria reflektyvistinių studijų dėmesio centre, neišvengia- mai daro įtaką bet kurio regiono saugumo architektūrai ilguoju laikotarpiu. Seniausią pokarinės Europos saugumo dinamikos paaiškinimą galima rasti realpolitik (akademiniu „žargonu“ – realizmo) teorinei tradicijai atstovau- jančioje tarptautinių santykių literatūroje. Valstybių tarptautinę elgseną realistai aiškina pirmiausia pamatiniais galios ir saugumo siekiais anarchinėje (sa- vigalbos) tarptautinėje aplinkoje. Pagrindinės šiandieninės Europos saugumo struktūros – NATO, ESBO, taip pat ir ES pirmtakė EEB – buvo suformuotos dvipolės Šaltojo karo konkurencijos tarp supervalstybių (tiek šiame žemyne, tiek globaliu mastu) kontekste. Pasibaigus Šaltajam karui ir išnykus Sovie- tų Sąjungos grėsmei, realistai prognozavo tiek transatlantinio amerikiečių ir europiečių aljanso žlugimą24, tiek paaštrėsiančią konfrontaciją tarp Europos valstybių25. NATO ir kitų saugumo bendradarbiavimo institucijų tęstinumą ir plėtrą realistai aiškina galios asimetrija NATO viduje ir „pacifikuojamąja“ JAV karine galia, kuri tiesiogiai reiškiasi Europos žemyne ir po Šaltojo karo26. Savo ruožtu vienašališki JAV veiksmai, tokie kaip 2003–2011 m. intervencija į Iraką,

23 Žr., pvz.: Smith, S. (1999), „The Increasing Insecurity of Security Studies: Conceptualizing Security in the Last Twenty Years“, Contemporary Security Studies, Vol. 20 (No. 3), p. 77–96; Miniotaitė, G., Jakniūnaitė, D. (2001), „Lietuvos saugumo politika ir identitetas šiuolaikinių saugumo studijų požiūriu“, Politologija, Nr. 3 (T. 23), p. 3–10. 24 De Santis, H. (1991), „The Graying of NATO“,The Washington Quarterly, Vol. 14 (No. 4), p. 51–65. 25 Mearsheimer, J. (1990), „Back to the Future: Instability in Europe after the Cold War“,International Security, Vol. 15 (No. 1), p. 5–56. 26 Žr.: Walt, S. (1997), „Why Alliances Endure or Collapse“, Survival, Vol. 39 (No. 1), p. 156–179; Mearsheimer, J. (2001), „The Future of the American Pacifier“, Foreign Affairs, Vol. 80 (No. 5), p. 46–61. 185 ir interesų išsiskyrimas tarp dviejų Atlanto vandenyno pusių realizmo požiū- riu skatina savarankiškų ES karinių struktūrų vystymąsi, kuriomis stengiamasi atsverti JAV galią27. Kitaip tariant, tiesioginis JAV karinių pajėgų įsitraukimas į Europos žemyno gynybą, transatlantinės partnerystės stiprybė ir bendros grėsmės yra ir bus tarp svarbiausių veiksnių, taip pat nulemsiančių ir Jungtinės Karalystės vietą būsimoje Europos saugumo architektūroje. Neoliberalaus institucionalizmo tradicijoje (kuri apima tarptautinių re- žimų studijas) – skirtingai nei realistinėje – dėmesys sutelkiamas į tarptautinio bendradarbiavimo, o ne į konkurencijos ir galios varžybų priežastis. Nors tarptautinės institucijos anarchiškoje tarptautinėje aplinkoje iš tiesų suteikia valstybėms informacijos vienai apie kitą ir tokiu būdu sumažina bendradarbiavimo kaštus, kylančius iš nepasitikėjimo partneriais (oponentais), anot vieno iš neoliberalizmo pradininkų tarptautinių santykių disciplinoje Roberto Keohane’o, „be hegemono įsikišimo arba sutampančių [nacionalinių] interesų, tarptautinės institucijos negali išgyventi ilgai“28. Neoliberalų modeliai, kaip ir realistų, remiasi racionalaus veikėjo prielaida. Kaip teigia Lisa L. Martin, „galios asimetrijos sąlygomis pajėgesniam veikėjui [visada] pigiau ir mažiau rizi- kinga yra institucionalizuoti [tarptautines] derybas užuot nuolatos eikvojus išteklius atremiant pasipriešinimą“29. Europos valstybėms kuriant ir plečiant viršvalstybines ES institucijas – ypač po Šaltojo karo ir Berlyno sienos griuvi- mo – suvienyta Vokietija tapo „geranorišku“ (angl. benevolent) hegemonu, kuris sutiko „finansuoti“ bendrosios rinkos institucijų bei ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimą ir išlaikymą30. Neformali Berlyno lyderystė ES ir Vokietijos– Prancūzijos „dueto“ sinchronizacija atitinkamai priskirtina prie pagrindinių varomųjų jėgų formuojant Europos saugumo architektūrą ir po Jungtinės Ka- ralystės išstojimo iš ES. Galiausiai innenpolitik teorinė tradicija tarptautiniuose santykiuose – ir konkrečiai dviejų lygių žaidimo teorija – bet kokių tarptautinių derybų rezultatus sieja su politine konkurencija valstybių viduje ir „pergalės dviejuose fron- tuose“ (vidaus ir tarptautiniame) strategija, kuria vadovaujasi bet kurios atski-

27 Posen, B. (2006), „European Union Security and Defense Policy: Response to Unipolarity?“, Security Studies, Vol. 15 (No. 2), p. 149–186. 28 Keohane, R. (1993), „Institutional Theory and the Realist Challenge after the Cold War“ in Baldwin, D. (ed.), Neorealism and Neoliberalism: The Contemporary Debate, New York: Columbia University Press, p. 295. 29 Martin, L. L. (1992), „Interests, Power, and Multilateralism“, International Organization, Vol. 46 (No. 4), p. 784. 30 Pvz., žr.: Crawford, B. (2007), Power and German Foreign Policy: Embedded Hegemony in Europe, Bas- ingstoke: Palgrave Macmillan; Bulmer, S. (2014), „Germany and the Eurozone Crisis: Between Hegemony and Domestic Politics“, West European Politics, Vol. 37 (No. 6), p. 1244–1263. 186 ros valstybės politinis elitas. Svarbiausias valdančiųjų politikų tikslas yra išlikti valdžioje, o jo įgyvendinimas priklauso nuo tos šalies visuomenės ir interesų grupių palaikymo. Skirtingai nei teigia realistai ar neoliberalai-institucionalis- tai, „nacionalinis interesas“, kurį tarptautinėse derybose gina vyriausybė, nėra objektyviai fiksuotas ir susideda iš tokio skaičiaus subvalstybinių veikėjų in- teresų patenkinimo, kuris užtikrintų vyriausybių išlikimą. Robertas Putnamas tai vadina „pergalingu komplektu“ (angl. win-set)31. Be to, dviejų lygių derybų teoretikai teigia, jog vyriausybės nėra vien visuomenėje kylančių interesų „laidi- ninkas“ tarptautiniu lygiu, bet aktyviai manipuliuoja vidaus ir užsienio veikėjais įgyvendindamos savo asmenines darbotvarkes32. Ankstesni politologiniai tyrimai pateikia svarių empirinių įrodymų, kaip jėgų persiskirstymas valdančiajame elite, korporatyviniai ryšiai tarp valstybės ir verslo daro įtaką ir svarbiausiems Europos valstybių užsienio ir saugumo politikos žingsniams, pavyzdžiui, gin- klavimuisi, aljansų politikai ar teritorinių konfliktų sureguliavimui33. Dėl to į šį scenarijų konstravimo tyrimą kaip viena iš varomųjų jėgų taip pat įtrauktinas Jungtinės Karalystės vyriausybės stabilumas ir visuomenės parama jai34. Apibendrinant visų įvardytų teorinių paradigmų pagrindines prielaidas galima paminėti keturias varomąsias jėgas, kuriomis bus remiamasi trečioje straipsnio dalyje pateikiamuose scenarijuose: 1) JAV įsitraukimas į Europos saugumo architektūrą, 2) regioninio masto grėsmių egzistavimas, 3) Vokieti- jos ir Prancūzijos lyderystė skatinant europinę saugumo (ir ne tik) integraciją, 4) Jungtinės Karalystės vyriausybės ir jos politinės darbotvarkės stabilumas. „Svarbiausiais nežinomaisiais“ (angl. critical uncrtainties) laikytinas šių varo- mųjų jėgų mastas ir turinys (kiekybė ir kokybė), pvz.: Vokietijos ir Prancūzijos iniciatyvumas skatinant ES integraciją gali ne tik augti ar mažėti, bet ir reikštis

31 Putnam, R. (1988), „Diplomacy and Domestic Politics: The Logic of Two-Level Games“,International Organization, Vol. 42 (No. 3), p. 437. 32 Putnam, op. cit., p. 456-459; Moravcsik, A. (1993), „Integrating International and Domestic Theories of International Bargaining“ in Putnam, R., Evans, P., Jacobson, H. (eds.), Double-Edged Diplomacy: Interna- tional Bargaining and Domestic Politics, Berkeley: University of California Press, p. 30–31. 33 Pvz., žr.: Lantis, J. S., Kaarbo, J. (2003), „The ‘Greening’ of German Foreign Policy in the Iraq Case: Conditions of Junior Party Influence in Governing Coalitions“,Acta Politica, Vol. 38 (No. 3), p. 201–230; Trumbore, P. (1998), „Public Opinion as a Domestic Constraint in International Negotiations: Two-Level Games in the Anglo-Irish Peace Process“, International Studies Quarterly, Vol. 42 (No. 3), p. 545–565; Moravcsik, A. (1993), „Armaments among Allies: European Weapons Collaboration 1975–1985“ in Put- nam, R., Evans, P., Jacobson, H. (eds.), Double-Edged Diplomacy: International Bargaining and Domestic Politics, Berkeley: University of California Press, p. 128–167. 34 Analogiškai ir kitų didžiųjų Europos / NATO valstybių užsienio ir saugumo politikai įtaką daro jų vidaus politinė konkurencija ir vyriausybių stabilumas, tačiau Jungtinės Karalystės vyriausybės pozicija daro įtaką pačiam „Brexit“ procesui, t. y. gali jį pristabdyti ar netgi „atsukti atgal“; JAV, Rusijos ar Vokietijos vidaus politikos pokyčiai, kaip veiksnys, darantis įtaką jų užsienio politikai, šiuo atveju „pasislepia“ už kitų varomųjų jėgų. 187 skirtingose srityse, tarp kurių integracija gynybos srityje tėra viena iš daugelio galimybių; Jungtinės Karalystės konservatoriai gali išlaikyti vyriausybės kon- trolę, tačiau smunkančių reitingų, rinkimų kampanijos ar parlamentinių de- rybų dėl mažųjų partijų paramos kontekste pažadėti rinkėjams ar partneriams valdžioje tokias svarias nuolaidas, kurios iš esmės išbalansuotų tradicinę pro- atlantinę ir euroskeptišką šios partijos užsienio politikos orientaciją. „Konstantomis“ (angl. predetermined elements) žemiau pateikiamuose scenarijuose pasirinktinai laikomi valstybių žmogiškieji gynybos ištekliai, kadangi netgi santykinai radikalios kariuomenės reformos (pvz., visuotinio šauki- mo įvedimas) taikos sąlygomis karinio personalo skaičių didina tik palaipsniui, tad staigus žmogiškųjų kariuomenės išteklių šuolis aptariamu laikotarpiu vargu ar tikėtinas. Tikėtina, jog gausiausiomis karinėmis pajėgomis regione ir artimiausius keletą metų išliks JAV (~1,37 mln. nuolatinio karinio personalo + ~1 mln. aktyviojo rezervo), Rusija (atitinkamai – ~0,8 mln. + ~2,57 mln.), Turkija (~0,38 mln. + ~0,36 mln.), Prancūzija (~0,2 mln. + ~0,18 mln.), Italija (~0,25 mln. + ~0,02 mln.) ir Vokietija (~0,18 mln. + ~0,03 mln.). Jungtinė Karalys- tė 2017 m. teturėjo ~0,15 mln. karinio personalo (+ ~0,08 mln. rezervininkų) ir pagal šį rodiklį nusileido tokioms Europos šalims kaip Ukraina ar Graikija35. Tiesa, Jungtinė Karalystė 2017 m. gynybai skyrė daugiausiai finansinių išteklių (46 mlrd. USD) tarp visų Europos šalių (įskaitant Rusiją)36. Kadangi valstybių gynybos biudžetai yra ribojami bendro nacionalinio ūkio pajėgumo, apytikslis valstybių BVP rodiklis taip pat traktuotinas kaip konstanta: pagal nominalų BVP svarbiausiais „žaidėjais“ regione derėtų įvardyti JAV (kurių BVP 2017 m. siekė 19,36 trln. USD, o iki 2022 m. pagal TVF prognozes galėtų pasiekti ~23,5 trln. USD), Vokietija (atitinkamai – 3,65 trln. USD 2017 m. ir ~4,5 trln. USD 2022 m.), Prancūzija ir Jungtinė Karalystė (abiejų 2017 m. – 2,57 trln., 2022 m. – ~ 3 trln. USD)37, tuo tarpu antrąją ir trečiąją vietas pagal karių skaičių užiman- čios Rusija ir Turkija ekonomiškai (jų BVP tesiekia atitinkamai 1,47 ir 0,84 trln. USD 2017 m. bei potencialiai 1,8 ir 1,1 trln. USD 2022 m.) neprilygsta JAV ir ES narėms, todėl joms būtų sudėtingiau padidinti karines ar pasienio tarnybos išlaidas. Nepaisant keleto separatistinių judėjimų ir keleto (galios pusiausvyros požiūriu, santykinai nereikšmingų) teritorinių konfliktų Europos žemyne, konstanta taip pat laikomas šiandieninis teritorinis status quo.

35 Total Available Active Military Manpower and Total Available Reserve Military Components by Country, Data through 2017. Rasta: https://www.globalfirepower.com [žiūrėta 2018-01-30]. 36 Defense Spending by Country, Data through 2017. Rasta: https://www.globalfirepower.com [žiūrėta 2018-01-30]. 37 GDP, Current Prices. IMF DataMapper. Rasta: http://www.imf.org/external/datamapper/datasets/WEO [žiūrėta 2018-01-30]. 188 3. Regioninio saugumo Europoje po Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES raidos scenarijai

3.1. Scenarijus A: glaudesnė Europos saugumo ir gynybos sąjunga

Iš ES išstojant valstybei, pirmaujančiai pagal gynybos išlaidas, JAV pradeda abejoti ES, kaip svarbiausios partnerės, sprendžiant globalias saugumo problemas, pajėgumu ir veiksmingumu. Dėl sklandesnio saugumo problemų Rytų Azijoje (pvz., Šiaurės Korėjos branduolinės grėsmės) ir Artimųjų Rytų regione sprendimo JAV atsigręžia į Rusiją ir iš esmės pasirenka pragmatinę „susitaikymo“ kryptį. Nors diplomatiniu lygmeniu Vašingtonas vis dar teigia remiantis Ukrainos ir Gruzijos teritorijų reintegraciją, de facto Krymas „pa- aukojamas“ mainais į paramos separatistams Donbase sumažinimą ir ginklavimosi varžybų pristabdymą. Rusija atitraukia dalį ginkluotės iš Kaliningrado ir vakarinių šalies rajonų, tuo tarpu amerikiečiai palaipsniui mažina rotacinių pajėgų Europoje (ypač Rytų) ir bendrų pratybų su NATO sąjungininkais skai- čių. Be to, JAV su kiekviena nauja administracija vis labiau kritikuoja Euro- pos šalis dėl per mažų išlaidų gynybai, pernelyg mažos atsakomybės dalies už 1 saugumo situaciją pasaulyje prisiėmimo (ES, kaip ir JAV, disponuoja ¼ – /5 pasaulio turto) ir atsisako kariniais pajėgumais remti europiečių intervencijas Afrikoje ir kituose pasaulio regionuose. Nors Rusijai nominaliai „perkrovus“ santykius su NATO aljansu mažėja tiesioginė karinė grėsmė kai kurioms Europos valstybėms, pilietiniai konfliktai ir terorizmą remiantys režimai Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose išlieka (ir darosi dar svarbesne) identifikuojama saugumo problema europinėje darbo- tvarkėje. Mažėjant JAV karinei paramai, Vokietija ir Prancūzija pasiekia princi- pinį susitarimą dėl iš tiesų veiksmingos Europos saugumo ir gynybos sąjungos kūrimo, kuri būtų finansuojama iš europinio biudžeto ir kurioje būtų svars- tomi svarbiausi Europos saugumo klausimai (daugeliu atvejų šiam formatui teikiant prioritetą prieš Šiaurės Atlanto Tarybą). Išplečiamos ES sutarties 43-iame straipsnyje numatytos užduotys, kurios keliamos ES misijoms ir jungtinėms kovi- nėms grupėms (EU Battlegroups), potencialiai įtraukiant aviacinius pajėgumus ir ES misijoms priskiriant „oro policijos“ ar „neskraidymo zonų“ įvedimo funkcijas. Nors viešojoje erdvėje rimtai svarstomas ir kolektyvinės gynybos funkcijų priskyrimas Europos saugumo ir gynybos sąjungai ES „rėmuose“, glaudesnės Eu- ropos integracijos gynybos srityje pagrindu išlieka atsakas saugumo iššūkiams, kylantiems už žemyno ribų. Vis dėlto pagal šį scenarijų NATO, kaip saugumo 189 struktūros, reikšmė sumažėja, o vaidmenį, kurį ši organizacija prisiėmė po Šaltojo karo, iš dalies perima ES. Nesėkmingai pabandžiusi tapti „tiltu“ tarp abiejų Atlanto pusių, dar konservatorių vyriausybės valdoma Jungtinė Karalystė (turėdama vieną iš didžiausių gynybos biudžetų Europoje) pati parodo lyderystę kurdama glau- desnę Europos saugumo ir gynybos sąjungą. Nors pagal šį scenarijų didžio- sios ES valstybės – Vokietija, Prancūzija, Italija – pastebimai padidina išlaidas gynybai, Jungtinės Karalystės dalyvavimas kuriant nuo JAV nepriklausomos Europos saugumo architektūrą vis dar yra būtinas, ypač siekiant europiečių ekspedicinių misijų efektyvumo. Mainais į dalyvavimą naujoje Europos saugumo ir gynybos sąjungoje Jungtinei Karalystei suteikiamos išskirtinės „šil- tnamio“ sąlygos ekonominiuose santykiuose su ES po išstojimo (iš esmės laisva prekyba prekėmis ir paslaugomis bendrojoje ES rinkoje, tam tikras balsas priimant būsimos sąjungos sprendimus bei faktinis „stabdys“ laisvam asmenų judėjimui iš ES, pvz., preferencinis įdarbinimo režimas užimant laisvas vietas Jungtinės Karalystės darbo rinkoje). Britų visuomenė demonstruoja aiškų pri- tarimą „proeuropietiškai“ konservatorių politikai, o šaliai naudingas santykių su ES formatas (iš esmės realizavus „Brexit“ referendume išreikštą piliečių va- lią, tačiau išsaugojus narystės ES privalumus bei minimizavus ekonominius nuostolius) garantuoja konservatorių perrinkimą 2022 metų rinkimuose.

3.2. Scenarijus B: naujasis „šaltasis karas“ Europoje

Reaguodama į vienos iš nuožmiausių istorinių Rusijos oponenčių38 pa- sitraukimą iš ES bei augančius nesutarimus NATO ir ES viduje (pvz., vis daž- niau tarp sąjungininkų išsiskiriančia Turkijos, Vengrijos ar Lenkijos pozicija), karinį spaudimą ir diplomatinę įtaką Europoje didina Rusija. Protestuodama prieš NATO viršūnių susitikimuose viešai svarstomą Švedijos ir Suomijos pri- sijungimą prie Aljanso, Maskva vienašališkai nutraukia NATO–Rusijos Tary- bos susitikimus, atšaukia savo parlamentarų delegacijas iš Europos Tarybos ir ESBO parlamentinių asamblėjų, dislokuoja nuolatines pajėgas Baltarusijoje, Armėnijoje ir Krymo pusiasalyje ir priima naują nacionalinio saugumo dok- triną, kurioje savo gyvybiniu interesu įvardija „amerikietiškojo imperializmo“ stabdymą. Atsakydamas į tai Vašingtonas padvigubina pajėgas ir bendrų Aljan- so pratybų mastą rytiniame NATO pasienyje ir pradeda viešai svarstyti bran-

38 Žr.: Campbell, H. A. (2019), „One Hundred Years on: The Russian Revolution and Anglo-Russian Rela- tions Today“, Global Affairs, Vol. 5 (No. 1), p. 41–53. 190 duolinio ginklo dislokavimo Lenkijoje galimybę. Didžiosios Europos žemyno valstybės (Vokietija, Prancūzija, Italija) prisideda prie amerikiečių pastangų rytiniame NATO „sparne“, tačiau ir toliau vengia didinti nacionalinius pajė- gumus. Atsižvelgiant į didėjančią karinę konfrontaciją Europoje, NATO išlieka svarbiausia ir kaip niekada po Šaltojo karo aktuali saugumo organizacija. Jungtinė Karalystė savo ruožtu „įstringa“ pereinamajame laikotarpyje (2–5 metų trukmės su galimybe pratęsti dar 5 metams) tarp narystės ES ir visiško suvereniteto. Ji ir toliau dalyvauja bendrojoje ES prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos rinkoje bei vidaus teisėje taiko Bendrijos acquis, tačiau pasibaigus ES sutarties 50-ame straipsnyje numatytam dvejų metų išstojimo terminui (nuo 2019 m. balandžio), jokia forma nebedalyvauja priimant teisinius sprendimus. Tokia padėtis sumenkina Jungtinės Karalystės konserva- torių partijos populiarumą ir priverčia premjerą Borisą Johnsoną surengti dar vienus priešlaikinius nacionalinius rinkimus. Opozicinės leiboristų ir li- beraldemokratų partijos rinkimų kampanijos metu kaip pagrindinį kampanijos pažadą iškelia pakartotinį referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės ES. Atsižvelgdamos į sudėtingą tarptautinę situaciją, Vokietija ir Prancūzija, vadinamųjų „Brexit“ derybų pradžioje 2017 m. siekusios nubausti „išsišokė- lius“ britus, netikėtai pritaria Europos Komisijos iniciatyvai dėl supaprastinto Jungtinės Karalystės grąžinimo į Sąjungą, Jungtinės Karalystės sugrįžimo į ES galimybę viešai paremia ir JAV. Tiesa, augant opozicijos reitingams, priešlai- kinių rinkimų favoritais tapę Jeremy Corbyno39 leiboristai taip pat įsipareigoja rinkėjams sunaikinti Jungtinės Karalystės branduolinį arsenalą, sumažinti iš- laidas gynybai (prioritetą teikiant gerovės valstybės programoms) ir nepradėti jokių naujų karų, taip pastebimai sumenkindami bendrą Vakarų poziciją Ru- sijos atžvilgiu.

3.3. Scenarijus C: daugiapolis pasaulis ir „anglosferos“ atgimimas

Pasinaudodama išstojimu iš ES, Jungtinės Karalystės konservatorių vy- riausybė pagrindiniu savo užsienio politikos prioritetu įvardija „ypatingosios partnerystės“ su JAV „perkrovimą“ ir iškelia (atgaivina) ambicingą neoim-

39 Apie Jeremy Corbyno užsienio politikos viziją plačiau žr.: „The Pacifist Illusion: Jeremy Corbyn’s Reluc- tance to Use Force Threatens to Make the World a More Dangerous Place“,The Economist, 21st-27th April, 2008, p. 51. 191 perinę globalios „anglosferos“40 idėją. Kadangi pastarosios strategijos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo JAV diplomatinės paramos, Londonas visų pirma stengiasi naująją partnerystę su Vašingtonu grįsti tvirtais ekonominiais ryšiais, kurie kompensuotų ir pasitraukimą iš ES bendrosios rinkos. Dar nesibaigus vadinamosioms „Brexit“ deryboms, britai neoficialiai derasi su amerikiečiais dėl galimos laisvosios prekybos zonos, o pirmieji ją įsteigiantys protokolai pa- sirašomi per artimiausius 3–4 metus. Dar nesibaigus šio scenarijaus trukmės laikotarpiui Jungtinė Karalystė jau yra pradėjusi derybas dėl analogiškų laisvosios prekybos susitarimų su Kanada, Australija ir potencialiai Indija. Nors „anglosfera“ nevirsta jokia formalia tarptautine organizacija, išnaudojęs visus diplomatinius resursus Londonas „išgauna“ svarbias politines Vašingtono, Nju Delio ar Tokijo deklaracijas dėl vieningos pozicijos svarbiais tarptautinio saugumo klausimais, tokiais kaip tarptautinis terorizmas ar ginklų kontrolė. Kitaip tariant, pagal šį scenarijų pasaulis juda prie daugiapolės tarptautinės sistemos, kurioje yra keletas politiniu ir ekonominiu (tačiau ne kariniu) po- žiūriu lygiaverčių galios centrų, kuriam būdingas veikiau daugiašalis saugumo problemų sprendimas, nei konfrontacija. Tokia situacija yra palanki Jungtinei Karalystei, gebančiai laviruoti tarp partnerių ir tokiu būdu įgauti tam tikrą (di- desnį, nei būnant ES nare) tarptautinį vaidmenį, ir garantuoja konservatorių populiarumą šalies viduje. ES šiame scenarijuje yra vienas iš minėtų galios centrų, kuris – atsikratęs „britiškojo inkaro“ ir varomas „dvitakčio“ Berlyno–Paryžiaus variklio – imasi naujų ambicingų integracinių projektų. Tiesa, skirtingai nei numato scenarijus A, šie projektai pirmiausia apima socialinės ir ekonominės politikos sritis bei bendradarbiavimą vidaus reikalų ir teisingumo srityje (pvz., veiksmingesnė išorinė sienų kontrolė daugiau galių perleidžiant viršvalstybinei FRONTEX agentūrai, socialinių išmokų ne ES piliečiams derinimas ar mokesčių harmo- nizavimas bendrojoje rinkoje). Vis dėlto ES netampa prioritetiniu tarpvyriau- sybiniu forumu žemyno saugumo darbotvarkėje, savarankiška Jungtinė Ka- ralystė „savo pusėn“ patraukia daugumą „atlantistinių“ ES narių (visų pirma Rytų Europos šalis, Airiją, galbūt Daniją) bei Turkiją ir siekia naująsias XXI amžiaus grėsmes, tokias kaip kibernetinės atakos ar terorizmas, perkelti į tokių narystės požiūriu gerokai inkliuzyvesnių organizacijų kaip ESBO darbotvarkę.

40 Plačiau apie „anglosferos“ idėjos istoriją žr.: Wellings, B., Baxendale, H. (2015), „Euroscepticism and the Anglosphere: Traditions and Dilemmas in Contemporary English Nationalism“, Journal of Common Market Studies, Vol. 53 (No. 1), p. 123–139. 192

1 lentelė. Varomųjų jėgų deriniai regioninės Europos saugumo architektūros raidos scenarijuose po Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES

Varomosios jėgos Vokietijos JAV įsitraukimas Regioninio masto Jungtinės Karalystės (+Prancūzijos) Europoje grėsmė vyriausybė lyderystė ryškiai abstrakti stiprus silpnas stipri silpna stabili silpna matoma (neaiški)

Scenarijus A × ~ × ×

Scenarijus B × × × × siužetai Scenarijų Scenarijų Scenarijus C × × × ×

Išvados: scenarijų vertinimas

Šiame straipsnyje pateikti scenarijai – kaip ir scenarijų konstravimo metodas apskritai – negali padėti nuspėti ateities, kadangi retai kuri nors politologų sukonstruota siužetinė linija materializuojasi iki galo. Kaip pažymi vienas iš šio metodo šalininkų politikos moksluose Steve’as Weberis, „scenarijus galima laikyti efektyviais, jeigu jie atveria skaitytojų akiratį [ir nurodo] galimybes, kurių jie iki tol neįsivaizdavo, tokiu būdu sumažindami netikėtu- mo veiksnį žengiant į ateitį“41. Visi trys šio scenarijų rinkinio siužetai apima didesnį ar mažesnį „fantazijos“ elementą ir šiuo požiūriu gali būti naudingi priimant sprendimus politiniu ar biurokratiniu lygmeniu. Vis dėlto moksliniu požiūriu, jie nei svariai paremia, nei galutinai paneigia bet kurią iš juos kuriant pasitelktų teorijų. Straipsnyje pateiktas scenarijų rinkinys tik parodo, kokią di- delę įtaką socialiniams ir politiniams procesams, tokiems kaip čia nagrinėjama regioninio saugumo architektūra, daro atitinkamų teorijų nurodomi kintamieji. Politikos mokslų ortodoksijos požiūriu, scenarijų konstravimas veikiausiai priskirtinas „teorinės eklektikos tradicijai“, kurią vis drąsiau propaguoja kai kurie politologai42. Sudėtinga vienareikšmiškai įvardyti ir kiekvieno iš pateiktų scenarijų siužetų ankstyvuosius indikatorius, kadangi tiek Europos saugumo ir gynybos sąjunga, tiek regioninio masto „šaltasis karas“, tiek globali „anglosfera“ gali materializuotis (ar artėti prie materializacijos) skirtingais būdais. Vis dėlto aki-

41 Weber, S. (1996), „Counterfactuals, Past and Future“ in Tetlock, P., Belkin, A. (eds.), Counterfactual Thought Experiments in World Politics, Princeton: Princeton University Press, p. 287. 42 Pvz., žr.: Katzenstein, P., Sil, R. (2010), Beyond Paradigms: Analytic Eclecticism in the Study of World Politics, Basingstoke: Palgrave Macmillan. 193 vaizdu, jog viešos „didžiojo ES trejeto“ – Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės – deklaracijos ar (dar svarbiau) sutartiniai įsipareigojimai su kon- krečiais terminais kurti viršnacionalinį gynybos fondą, atviras (ne ES nares įtraukiančias) Europos aukštos parengties karines pajėgas ir pan. indikuotų scenarijaus A artėjimą prie realybės. Dažnesni anglakalbių šalių vadovų susitikimai – ypač jeigu jų metu būtų akcentuojama bendro „anglosaksiško paveldo“ svarba – suteiktų pagrindo tikėtis scenarijaus C išsipildymo. Kiekybiš- kai dažnėjantis „Rusijos grėsmės“ įvardijimas vis didesnio skaičiaus Europos valstybių (taip pat ir ne NATO narių) lyderių pasisakymuose, sietinas su su- bversyvia Rusijos veikla ES ir NATO narių atžvilgiu, būtų pirmasis artėjančio „naujojo šaltojo karo“ (scenarijaus B) požymis. Vis dėlto, kaip rodo scenarijų metodo taikymo praktika, vidutiniu laikotarpiu labiausiai tikėtina yra tik kai kurių iš šių trijų scenarijų aspektų materializacija, veikiausiai vyksianti lygia- grečiai tuo pačiu metu. Nei vieno iš anksčiau pateiktų scenarijų nebūtų galima vertinti kaip vie- nareikšmiškai „palankaus“ arba „nepalankaus“ Lietuvai. Scenarijus B reikštų bendrą konfliktiškumo augimą regione visais „frontais“, įskaitant branduolinę konfrontaciją tarp NATO ir Rusijos, kurioje klaidos tikimybė ir jos kaina būtų didžiausia. Tiesa, šiuo atveju ir JAV dėmesys Vidurio ir Rytų Europos regionui bei Baltijos šalims būtų pastebimiausias. Nors scenarijus A pasireikštų kaip santykinis įtampos mažėjimas NATO–Rusijos santykiuose, jį galima būtų interpretuoti ir kaip santykinį NATO „pralaimėjimą“ neįvardytame „šaltajame kare“, kuris iš esmės jau vyksta nuo 2014-ųjų. JAV ir Rusijai sugebėjus rasti didesnį ar mažesnį konsensusą dėl „įtakos sferų“ Europoje, mažosioms valsty- bėms, ypač esančioms šių sferų „paribyje“, iškiltų reali grėsmė būti paaukotoms ant susitaikymo „aukuro“. Rusijos įtakos sferos pripažinimas iš JAV / NATO pusės reikštų ir ilgamečio Lietuvos užsienio politikos tikslo integruoti tokias šalis kaip Ukraina ir Gruzija į Vakarų struktūras žlugimą. Galiausiai scenarijus C, tikėtina, paliktų Lietuvą už kvazifederalinės ES šerdies „borto“, jeigu ji ne- sutiktų perduoti dar daugiau suvereniteto viršvalstybiniam galios centrui. Kita vertus, laiku identifikavusi ilgalaikes globalias ir regionines tendencijas – prie ko prisideda ir tokie ateities scenarijų konstravimo pratimai – Lietuva taip pat gali atrasti naujų galimybių ir galbūt netgi koreguoti nuo pat nepriklausomy- bės atgavimo iš esmės stabilią užsienio ir saugumo politikos kryptį.

2018 m. liepa

Lietuvos Rytų kaimynai

LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 197 Lukas Milevski* Leideno universitetas

Baltijos šalių gynybos scenarijai: kam ruoštis**

Šiame straipsnyje strateginiu požiūriu aptariama Baltijos šalių gynyba, pagrindinį dėmesį skiriant trims Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis scenarijams: 1) užmaskuotai invazijai, kurią Vakarai pavadintų hibridiniu karu, 2) staigiai Rusijos karinių vienetų, jau esančių Baltijos regione arba aplink jį, invazijai ir 3) parengtai invazijai, kurią įvykdytų gausesnės Rusijos pajėgos, iš kitų Rusijos vietovių permestos į vietą, iš kurios Baltijos šalys joms lengvai pasiekiamos. Pagrindinis dėl kiekvieno scenarijaus kylantis klausimas: ar susiklosčius šiam konkrečiam scenarijui Rusija turėtų įgyvendinamą strategiją, ar jis galėtų tapti įtikinama Rusijos sėkmės teorija? Kiekvienas scenarijus analizuojamas karinės praktikos arba taktikos požiūriu, tuomet politikos požiūriu, o vėliau jie kartu aptariami strateginiu požiūriu. Straipsnyje teigiama, kad nei užmaskuota invazija, nei staigi invazija negali tapti tikroviškomis Rusijos sėkmės teorijomis, o parengta invazija iš tiesų gali būti laikoma įtikinama pergalės teorija.

Įvadas

Rusijos invazija į Krymą ir po to įvykdyta jo okupacija 2014 m. pradžioje, taip pat jos dalyvavimas Donbaso kare, kurį Rusija neįtikinamai neigė, pažadino NATO. Rusijos veiksmai, ypač „Malaysian Airlines“ 17 skrydį vykdžiusio orlai- vio numušimas, įtikino daugelį NATO narių, ypač Vakarų Europą, kad Rusija kelia pavojų. Jie paskatino Baltijos šalis, kurios visada saugojosi Rusijos, tačiau vis dėlto leido gerokai apkarpyti savo gynybos biudžetus po 2008 m. finansų kri- zės, vėl nukreipti dideles investicijas į gynybą. 2014 m. rugsėjo mėn. NATO na- rės įsipareigojo skirti 2 proc. BVP gynybai, nors daugeliui Europos NATO narių, išskyrus Baltijos šalis, šį įsipareigojimą sunku įgyvendinti politiškai. Vis dėlto šalia Baltijos šalių (ir kitų valstybių) skiriamų išlaidų gynybai būtina rimtai apsvarstyti grėsmės (-ių) pobūdį ir jos (jų) požymius. Car- lo von Clausewitzo teiginys, kad „pirmasis, svarbiausias ir toliausiai siekiantis

* Dr. Lukas Milevski - Leideno universiteto lektorius. Adresas korespondencijai: Doelensteeg 16, 2311VL Leidenas, Nyderlandai; tel.: +31 715271288, el. paštas: [email protected] ** Straipsnis parašytas specialiai “Lietuvos metinei strateginei apžvalgai“.

© Lukas Milevski, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 198 sprendimas, kurį turi priimti politinis lyderis ir vadas – tai nustatyti <...>, kokio pobūdžio karą jie rengiasi kariauti“, yra pagrindinis gynybos planavimo principas1. Tačiau yra palyginti nedaug empirinių įrodymų, kuriais būtų galima grįsti savo planus, ypač kalbant apie tokį sudėtingą reiškinį kaip karas. „Kadangi strategija turi tiek aspektų, tarp jų ir susijusį su priešu, viltis ateityje turėti strategijos istoriją tegali būti teorinė.“2 Taigi, gynybos planavimas turi vykti remiantis strategiškai pagrįsta vaizduote, kuri savo ruožtu paklusta strategijos teorijai, tačiau taip pat yra grindžiama istorine patirtimi ir tikru fiziniu pasauliu. Kalbant apie agresorių – Clausewitzo aptariamas sprendimas toks pat gyvybiškai svarbus ir jam. Agresorius veikdamas jaučiasi saugus tik, jeigu jis yra įsitikinęs, kad užsitikrino tam tikrą santykių pobūdžio kontrolę, t. y. jis tikisi, kad jo strategija leis veiksmingai jam palankiu būdu kontroliuoti bet kokio vėliau prasidėsiančio karo ir per jį vyksiančių karinių operacijų pobūdį3. Ši aplinkybė tokia pat svarbi ir gynybos planuotojui, mėginančiam įvertinti galimus scenarijus: ar hipotetinis priešas gali tam tikromis priemonėmis ir būdais užsitikrinti pakankamą kontrolę? O ką tai reiškia gynybai? Šiame straipsnyje siūloma apsvarstyti tris galimus Baltijos šalių gynybos scenarijus – pateikiama analizė išdėstyta pagal strategijos teoriją ir yra ja grin- džiama. Struktūros aspektas itin svarbus: kadangi strategijos vieta – tarp kari- nės praktikos, kaip taktikos, bei operacijų ir politikos bei politinių pasekmių ir ji jas visas sieja, ji neišvengiamai yra paskutinis loginis analizės žingsnis. Visų pirma reikia išnagrinėti taktiką, tuomet – politiką ir tik vėliau galima aptarti strategiją, kaip pirmųjų dviejų jungtį. Trys scenarijai yra: 1) užmaskuota invazija, kurią Vakarų šalys pavadintų hibridiniu karu, 2) staigi Rusijos kari- nių vienetų, jau esančių Baltijos regione arba aplink jį, invazija ir 3) parengta invazija, kurią įvykdo gausesnės Rusijos pajėgos, iš kitų Rusijos vietovių permestos į vietą, iš kurios Baltijos šalys joms lengvai pasiekiamos. Pagrindinis dėl kiekvieno iš jų kylantis klausimas: ar susiklosčius šiam konkrečiam scenarijui Rusija turėtų įgyvendinamą strategiją, ar jis galėtų tapti įtikinama Rusijos sėkmės teorija? Visi šie scenarijai peržengia vien ardomosios veiklos ribas, kuri, nors ir yra svarbi, nėra vien gynybos klausimas. Visuose juose daroma prielaida, kad Rusija dėl bet kokių priežasčių nusprendžia jėga užsitikrinti tam tikrą Baltijos šalių politinę kontrolę. Nepaisant to, ar tokie veiksmai įvykdomi kaip atvira

1 Carl von Clausewitz „On War“, Michael Howard ir Peter Paret, red. ir vert. (Princeton: Princeton UP 1984), 88. 2 Colin S. Gray „Strategy and Politics“ (London: Routledge 2016), 61. 3 C. Wylie „Military Strategy: A General Theory of Power Control“ (Annapolis: Naval Institute Press 1989), 74, 76–77. 199 aneksija, ar kaip atsiskyrusių regionų sukūrimas, jie susiję su esamų politinių sienų keitimu. Galiausiai pažymėtina, kad nė viena iš šių ypatingų situacijų neatrodo tikėtina. Rusija per pastaruosius keletą metų praleido įvairių tariamų progų užpulti Baltijos šalis. Vis dėlto negalima užtikrintai teigti, kad tai neįvyks. Tai- gi, kaip teisingai nurodė Bernardas Brodie, Šaltojo karo pradžioje kalbėdamas apie branduolinį karą, „tol, kol yra bent menkiausia karo galimybė, turime do- mėtis jo pasekmėmis, ir nors praktiškai visos pasekmės būtų blogos, kai kurios iš jų būtų daug blogesnės už kitas“4.

1. Pirmas scenarijus: užmaskuota invazija

Užmaskuota invazija yra scenarijus, į kurį susitelkia daugelis Vakarų komentatorių ir kuris dažnai klaidingai vadinamas hibridiniu karu, nors anali- tiniu požiūriu naudingesnis apibūdinimas yra užmaskuota invazija. Kitaip nei žodis „hibridinis“ ir jo sinonimai, sąvoka „užmaskuota invazija“ nurodo šio reiškinio esmę. Vakarai itin daug dėmesio skyrė užmaskuotos invazijos scenarijui iš karto po įvykių Kryme ir Donbase, ir dėl to atsirado abejotinų darbų, kaip antai britų visuomeninio transliuotojo 2016 m. kūrinys „World War Three: Inside the War Room“ („Trečiasis pasaulinis karas: karo kambaryje“), kuriame pasakojama apie hipotetinę invaziją į Latgalą ir reiškiamas perdėtas susirūpi- nimas dėl rusų tautinių mažumų Latvijoje ir Estijoje kaip dėl pažeidžiamumo veiksnių. Dar naujesnės Vašingtono ekspertų grupės parengtos Rusijos sausumos pajėgų kovos rikiuotės apžvalgos pabaigoje pateiktos rekomendacijos, kuriose pabrėžiama, kad užmaskuotas scenarijus yra labiausiai tikėtinas5.

1.1. Užmaskuotos invazijos taktika

Užmaskuota invazija Vakarams padarė stiprų pirmąjį įspūdį pirmiausia todėl, kad ji įvyko Kryme – idealiame teatre tokiai invazijai įvykdyti: Ukrai- nos vyriausybėje buvo sumaištis, jos karinį buvimą šiame regione daugiausia sudarė technikai ir mechanikai, o ne priešakinėse fronto linijose kovojančios pajėgos; vietos gyventojai daugiausia buvo prorusiški ir vietos politikų bei nu- sikalstamo pasaulio atstovų gretose buvo agentų savanorių, pasirengusių tar-

4 Bernard Brodie „The Anatomy of Deterrence“,World Politics 11/2 (1959 sausio mėn.), 178. 5 Catherine Harris ir Frederick W. Kagan „Russia’s Military Posture: Ground Forces Order of Battle“ (Washington DC: Institute for the Study of War 2018), 17. 200 nauti Maskvai; rusai buvo visiškai pakirtę vietos policijos ir Ukrainos saugumo tarnybos veiklą ir Rusija galėjo be vargo įvesti savo specialiąsias pajėgas į Kry- mą, pasinaudodama jau esamu Rusijos kariniu buvimu6. Baltijos šalyse tokių sąlygų apskritai tiesiog nėra. Rusai ir kiti Baltijos šalių rusakalbiai gyventojai žino, kad nepriklauso- mose Baltijos šalyse gyventi geriau nei Rusijoje. Jie taip pat yra linkę pabrėžti savo skirtingumą nuo Rusijos rusų, iš dalies dėl natūralios diasporos dinamikos. Jau atsiranda kultūrinių skirtumų, nes Baltijos šalių rusai tebėra ištikimi Rusijos aukštajai kultūrai, kuri daugeliu požiūriu yra prarasta pačioje Rusijoje. Dėl to atsiranda natūralus skirtingumo pojūtis ir ne vien atskirties, bet kartais net pranašumo pojūtis, dėl kurio Rusija, kaip idėja, suvokiama dvejopai: „visų pirma, kaip politinis subjektas, o antra, – kaip istorinis, kultūrinis ir simbolinis subjektas <...>“7. Baltijos šalių rusai yra kultūriniu požiūriu skirtingi, dažnai mažai suinteresuoti asimiliuotis su estų ir latvių vietos kultūrine aplinka, ta- čiau ir mažai besidomintys Rusijos politiniais projektais. Be to, Baltijos valstybės suvokia užmaskuotos invazijos grėsmę ir yra nustačiusios tinkamą tokios situacijos sprendimą. Kaip nurodė Raimondas Vējonis, buvęs Latvijos prezidentas ir gynybos ministras per įvykius Kryme ir po jų: jeigu žalieji žmogeliukai pasirodytų Latvijoje, jie būtų nušauti. Iš esmės toks ir yra tinkamas atsakymas8. Kitaip nei Ukraina ir Vakarai 2014 m. vasarį, Baltijos šalys nenustebtų ir jos sugebėtų pakankamai argumentuotai įtikinti NATO, kad būtent tai ir yra užmaskuota invazija – invazija, nors išoriškai ir neakivaizdi. Be to, kadangi Baltijos šalių kariuomenės naudoja vakarietišką įrangą ir ginklus, Rusijai nebūtų įmanoma gerai apginkluoti „sukilėlių“ ir tuo pat metu apsimesti, kad jie tėra vietos veikėjai, plėšikaujantys ginklų sandė- liuose. Kokį taktinį pranašumą būtų galima pasiekti surengus žaliųjų žmoge- liukų antplūdį į Baltijos šalis, atsižvelgiant į gerokai nepalankesnes užmaskuo- tos invazijos aplinkybes? Pagrindinis taktinis pranašumas, kurį galėtų suteikti užmaskuota invazija, būtų taktinė sumaištis, ypač tarp NATO daugiašalių batalionų kiekvie- noje Baltijos šalyje. Vienas iš pagrindinių dviejų Rusijos užmaskuotų invazijų į Ukrainą privalumų buvo aplinkybė, kad Vakarai, ypač Vakarų žiniasklaida, ilgą laiką negalėjo atskirti tikrųjų ir įvežtų „vietos“ veikėjų. Tai gali būti ir dau-

6 Mark Galeotti „Hybrid War’ and ‘Little Green Men’: How It Works and How It Doesn’t“, Agnieszka Piku- licka-Wilczewska ir Richard Sakwa (red). Ukraine and Russia: People, Politics, Propaganda and Perspectives. (Bristol: E-International Relations Publishing 2015), 159–160. 7 Ammon Cheskin „Exploring Russian-Speaking Identity from Below: The Case of Latvia“, Journal of Baltic Studies 44/3 (2013), 296. 8 Žr. Lukas Milevski „The Strategic Response to Ambiguity“, Orbis 63/3 (2019), 376–390. 201 giašalių batalionų silpnybė. Tokia sumaištis tik dar sustiprėtų, jeigu vietos bal- tai savo pačių iniciatyva pradėtų smurtinį arba nesmurtinį pasipriešinimą už- maskuotai invazijai, atsižvelgdami į tai, kad trys Baltijos šalys juda visuotinės gynybos, grindžiamos ir pilietiniu pasipriešinimu, link. Ar taktinėje situacijoje, reikalaujančioje skubios reakcijos, kariui iš Vakarų arba Pietų Europos arba iš Šiau- rės Amerikos iš tiesų pavyktų atskirti įvežtą „sukilėlį“ nuo jam besipriešinančio vietos baltojo? Rusija pasirūpintų, kad kiekviena daugiašalių pajėgų klaida jai atneštų politinio kapitalo ir naudos viešojoje erdvėje. Baltijos šalių ginkluotosios pajėgos, vadovaujančios užmaskuotos invazijos sulaikymui, galėtų būti dislokuotos atokiau nuo įvažiavimų į didžiuosius miestus arba svarbiausių transporto arterijų, o tai galėtų būti naudinga vėles- nei Rusijos atvirai invazijai – daugiau apie tai kalbama toliau. Vis dėlto Baltijos šalyse įvykdyti tokias misijas, kokias Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų vykdė Kryme, būtų gerokai sunkiau. Jeigu Rusijos pajėgos norėtų užimti gyvybiškai svarbias vietas, kaip antai: oro uostus, kelių sankryžas, valdžios institucijų pas- tatus, arba užpultų karinį postą, jų kariai turėtų pasirodyti viešai, taptų taiki- niais ir būtų nušauti. Taktiniu požiūriu norint sėkmingai įvykdyti užmaskuotą invaziją reikia gana palankių sąlygų karo veiksmų teatre, kurių Baltijos šalyse iš esmės nėra ir kurių poveikis Baltijos šalių vyriausybėms, kariuomenėms ir gyventojams, kurių didelė dalis yra pasirengę duoti atkirtį patys, nebūtinai būtų pakankamai stiprus, kad būtų galima pasiekti ką nors naudinga esant dabartiniam saugumo klimatui.

1.2. Užmaskuotos invazijos politika

Pagrindinis netikėtumo poveikis pasireiškia politiniu lygmeniu, dėl jo sulėtėja ir (arba) pakrinka sprendimų priėmimas šalyse, kurios nėra pasiruo- šusios priimti sprendimus, kuriuos būtina priimti vykstant užmaskuotai invazijai. Ukraina, pasiryžusi nebekartoti nereagavimo klaidos, kurią ji buvo pada- riusi Kryme, buvo benugalinti „separatistus“ Donbase iki 2014 m. rugpjūčio, kai Rusija atsiuntė daug daugiau išteklių jų veiklai šiame regione remti. Politinė nuostaba, net sumišimas dėl Rusijos veiksmų buvo būdingas ir Vakarų reakcijai 2014 m. pradžioje. Nebūdami įsitikinę, kokie yra tikrieji Rusijos ketinimai, Va- karai leido Rusijai kontroliuoti santykių su Ukraina Kryme eigą ir tempą. Dabar politinė situacija kitokia; užmaskuota invazija nebūtų naujiena, kokia ji buvo 2014 m. Dabar jau galima numatyti užmaskuotos invazijos pasekmes, nes jos jau kilo Kryme. Dėl galimybės taip pagrįstai numatyti įvykių eigą nebeturė- 202 tų būti galimybės jiems pasikartoti. Vis dėlto NATO narių politika nebūtinai yra akivaizdi. Galėtų atsirasti aplinkybių, kuriomis atskirų NATO šalių politikai ragintų neginti aljanso narių, pavyzdžiui, jeigu Rusija sėkmingai įsiverž- tų į Baltijos valstybių teritoriją ir imtų grasinti sukelti branduolinį karą, jeigu NATO reaguotų. Ateityje gali įvykti politinių pokyčių, kurie susilpnintų nuola- tinius įsipareigojimus arba vykdyti kolektyvinę gynybą, arba priešintis Rusijai. Be to, nors ginkluotas atsakas į užmaskuotą invaziją yra strateginiu požiūriu tinkamas, jis greičiausiai būtų ginčytinas politiniu požiūriu ir tai galėtų sustabdyti NATO nuo atsakomojo smūgio. Kadangi hipotetinės užmaskuotos invazijos politinis kontekstas neži- nomas, sunku nuspėti, koks būtų politinis atsakas NATO viduje. Dėl Baltijos valstybių atsakymas aiškus: imtis atsakomųjų kovos veiksmų. Ko gero, tik tokio atsako pakaktų norint sustabdyti užmaskuotą invaziją ir priversti Rusiją priimti politinį sprendimą: nutraukti pastangas arba eskaluoti karo veiksmus. Donbase Rusija pasirinko eskalaciją, tačiau didelis (nors ir neįtikinamai) gin- čytinų pajėgų privalumas yra tai, kad jas kontroliuojantis subjektas turi gali- mybę atsitraukti nesusigadindamas reputacijos. Kokia būtų užmaskuotos invazijos politinė nauda Rusijai? Krymo ir Donbaso atvejai atskleidžia du skirtingus rezultatus: visiška pirmojo aneksija, o pastaruoju atveju – atskilęs regionas, kuriame rusena ne visiškai įšaldytas konfliktas, iš esmės trukdantis Ukrainai kada nors įstoti į NATO. Jeigu NATO nepaisytų bet kurio iš šių rezultatų Baltijos šalyse, jis, kaip aljansas, susidur- tų su politiniais sunkumais. Ketinimas aneksuoti Baltijos šalių teritoriją būtų tiesioginis pagrindas taikyti NATO 5 straipsnį dėl kolektyvinės savigynos. Ke- tinimas sukurti atskilusį regioną ir nuolatinį konfliktą NATO šalyje būtų pana- šus iššūkis pamatiniams NATO principams.

1.3. Užmaskuotos invazijos strategija

Ar užmaskuotos invazijos atveju Rusija turėtų pakankamai komponen- tų invazijos į Baltijos valstybes strategijai (sėkmės teorijai) sukurti? Panašu, kad atsakymas yra neigiamas. Susiklosčius tikrai konfliktinei situacijai, mažai tikė- tina, kad užmaskuotas karas, bent jau toks, koks vyko Kryme ir Donbase, būtų taktiniu požiūriu sėkmingas aplinkybėmis, kai neįtikimas maskavimas netampa pagrindu taikyti 5 straipsnį, nebent NATO šalių politika iš tiesų išsigimtų. Ru- sijai įvykdžius užmaskuotą invaziją, pasiekiamos kontrolės lygis būtų per žemas. Jeigu mažai tikėtina, kad taktika pasiteisintų politiniu požiūriu, taip pat mažai tikėtina, kad politikai sudarytų galimybes taktikos sėkmei, kaip atsitiko 203 Kryme, arba net sąlygas jai baigtis sėkme arba nesėkme, kaip atsitiko Donba- se. Kalbant konkrečiai apie Rusijos užmaskuotą invaziją į Baltijos valstybes, nėra jokios pagrįstos galimybės arba net optimistinės vizijos, kad ji gali būti sėkminga. Kiekvienas pasirinkimas kelia eskalacijos ir aktyvesnio NATO dalyvavimo regione grėsmę, nebent gerokai pablogėtų NATO politika, susijusi su jos įsipareigojimu dėl kolektyvinės gynybos arba su būtinybe pasipriešinti Rusijai, kai ji pažeidžia susiklosčiusią tvarką. Paaštrėjus situacijai, Rusijai tektų priimti tolesnį sprendimą: atsitraukti, galbūt išsaugant reputaciją savo visuomenės akyse dėl nepavykusios avantiū- ros tariamo ginčytinumo, arba pereiti prie atviros invazijos. Nepanašu, kad Baltijos šalyse būtų taktinės, politinės arba galų gale strateginės erdvės patirti sėkmę vien įvykdžius užmaskuotą invaziją – atrodo, kad ji galėtų baigtis tik eskalacija arba atsitraukimu. Užmaskuota invazija negali būti savarankiška Rusi- jos strategija. Todėl abu toliau aptariami scenarijai yra susiję su atvira invazija ir jie visų pirma skiriasi Rusijos išankstinio pasirengimo lygiu.

2. Antras scenarijus: staigi invazija

Staigios Rusijos invazijos į Baltijos valstybes atveju pirmiausia įsiveržtų tik pajėgos, dislokuotos per lengvai įveikiamą atstumą, o vėliau būtų galimybė arba tikimybė prireikus gauti pastiprinimą iš teritorijų, nutolusių nuo Baltijos šalių regiono periferijos.

2.1. Staigios invazijos taktika

Rusijos vakarų karinė apygarda (VKA) turi keturis sausumos pajėgų ma- nevrinius darinius, iš kurių du yra dislokuoti aplink Baltijos šalis, vienas – aplink Ukrainą ir dar vienas – prie Maskvos. Tai: 1) 11-asis armijos korpusas Kalinin- grade su trimis manevrinėmis brigadomis (iš kurių viena yra jūrų pėstininkų); 2) 6-oji bendrųjų pajėgų armija aplink Sankt Peterburgą su dar dviem manevri- nėmis brigadomis; 3) 1-oji gvardijos tankų armija šalia Maskvos su trimis ma- nevrinėmis brigadomis, sudarančiomis diviziją ir 4) 20-oji gvardijos bendrųjų pajėgų armija aplink Ukrainą su šešiomis manevrinėmis brigadomis, sudaran- čiomis dvi divizijas. VKA dar turi tris oro desanto divizijas, iš kurių viena, 76-oji gvardijos desanto šturmo (GDŠ) divizija, su trimis oro desanto pulkais yra dislokuota Pskove. Kiekvienas iš šių keturių darinių turi kintamą skaičių paramos brigadų, įskaitant artilerijos, raketų, priešlėktuvinių raketų, ryšių ir 204 logistikos brigadas9. Rusija hipotetiškai galėtų per palyginti trumpą laiką Bal- tijos šalyse dislokuoti penkias motorizuotąsias manevrines brigadas kartu su keturiomis artilerijos arba raketų brigadomis ir trimis oro šturmo pulkais. Priešpriešindami Rusijos kovos rikiuotę aplink Baltijos šalis ir aplink Ukrainą kai kurie Vakarų analitikai pabrėžia, kad „mechanizuotųjų pajėgų pa- dėtis Baltijos šalių periferijoje vis dėlto labai skiriasi nuo tokių pajėgų dislokacijos prie Ukrainos sienos ir į tai reikia rimtai atsižvelgti“10. Kitaip nei Ukrai- nos fronte, kur Rusijos manevrinės brigados yra sujungtos į divizijas, kurių pagrindinė užduotis – veiksmingai koordinuoti kelių brigadų veiksmus, rusai nėra sukūrę divizijų štabų aplink Baltijos šalių regioną. Mažai tikėtina, kad vienintelis regione esantis štabas, priklausantis 76-ajai GDŠ divizijai, būtų pajėgus koordinuoti bendrųjų pajėgų operaciją. Manoma, kad aplink Ukrainą Rusija yra dislokavusi tokias pajėgas, kokių reikėtų, norint veiksmingai įvykdyti stai- gią invaziją, o aplink Baltijos valstybes išdėstytos pajėgos yra ne tokios. Be to, manoma, kad iš šių pajėgų trys manevrinės brigados ir jų paramos elementai Kaliningrade daugeliu atvejų negalėtų pajudėti ir greičiausiai negalėtų veiksmingai užpulti Lietuvos teritorijos. Taip yra todėl, kad Lenkija sugebėtų mobilizuoti pranašesnę kovinę galią, kuri keltų grėsmę į Lietuvą iš Kaliningrado besiveržiančioms Rusijos pajėgoms iš užnugario arba jų dešinia- jam sparnui, taip sumenkindama bet kokio puolimo veiksmingumą ir galbūt net sukeldama grėsmę pačiam Kaliningradui. Baltijos valstybėse NATO vietos karinė galia nuo 2014 m. gerokai išau- go. Kiekviena iš trijų šalių yra priėmusi po daugiašalį batalioną, kurie visi yra gerai integruoti į vietos Baltijos karinę organizaciją. Kiekviena šalis dabar gali dislokuoti po dvi arba daugiau brigadų, o Lietuva, bendradarbiaudama su Ame- rika, net kuria divizijos štabą, siekdama geriau koordinuoti savo tris su puse brigados. Nepaisant šių įspūdingų skaičių – ypač tokioms mažoms šalims – NATO ir Baltijos šalių regionas ir toliau prasčiau atrodo oro erdvės gynybos, aviacinio aprūpinimo, šarvuočių ir tankų pajėgų bei apskritai apšaudymo galios srityse. Nors yra buvę keletas bandymų sumodeliuoti, kaip atrodytų Rusijos invazija į Baltijos šalis ir kaip ji vyktų, nedaug kas skiria staigios ir parengtos invazijos scenarijų (atrodo, kad garsiojoje 2016 m. analitinio centro RAND ataskaitoje plėtojamas pasirengimo scenarijus, nes akivaizdu, kad Rusijos pusė naudojasi pajėgomis iš visos VKA). Neseniai atliekant tokį modeliavimą buvo stebimas tam tikras skaičius pajėgų panaudojimo kintamųjų – be kita ko, įskai-

9 Fredrik Westerlund ir Johan Norberg „The Fighting Power of Russia’s Armed Forces in 2016“, Gudrun Persson (red.), Russian Military Capability in a Ten-Year Perspective – 2016. (Sockholm: Swedish Defense Research Agency 2016), 80–81; C, Harris ir F. W. Kagan, „Russia’s Military Posture“, 18–20. 10 C. Harris ir F. W. Kagan „Russia’s Military Posture“ 11. 205 tant puolimo fronto plotį, puolimo greitį, dislokuotų gynybos pajėgų padėtį ir gynybos gylį – abiejose pusėse per keletą įvairių scenarijų nuo faktinės situacijos 2016 m. iki hipotetinio 2020 m. scenarijaus, atsižvelgiant į esamus Rusijos ir NATO planus. Išvados buvo optimistinės: tinkamai panaudojus pajėgas, remiantis užmaskuotosiomis pozicijomis ir gynyba į gilumą, Baltijos šalyse jau dislokuotos NATO pajėgos galėtų arba pakankamai sustabdyti rusus, kol at- vyks NATO pastiprinimas, arba užtikrinti, kad Rusijos vykdomas Baltijos šalių sostinių puolimas būtų nepakeliamai brangus11.

2.2. Staigios invazijos politika

Bet kokios atviros, tiek staigios, tiek gerai parengtos, invazijos politika yra akivaizdi. Rusija būtų agresorė, tiesiogiai vykdanti veiksmus, kurie yra pagrindas taikyti NATO kolektyvinės gynybos nuostatą. Nors taikomi tie patys aljanso vidaus politikos saugikliai kaip ir užmaskuotos invazijos scenarijui, Ru- sijai vis tiek kiltų didelė grėsmė. Todėl, jeigu Rusija norėtų veikti taip atvirai, vargu ar ji pasitenkintų mažais laimėjimais Baltijos valstybėse. Priešingai – Ru- sija neabejotinai siektų visiškai užkariauti šią teritoriją ir atsidurti palankiausioje strateginėje padėtyje Baltijos šalių regione, kol NATO rastų galimybę padaryti ką nors reikšminga Rusijai sustabdyti. Niekas, išskyrus galimą didelę sėkmę, nebūtų verta tokių veiksmų keliamos grėsmės.

2.3. Staigios invazijos strategija

Ar staigios invazijos perspektyva suteikia rusams visus komponentus, būtinus įtikinamai sėkmės kare su Baltijos šalimis teorijai sukurti? Panašu, kad kaip ir kalbant apie užmaskuotos invazijos scenarijų, atsakymas yra neigiamas. Tikėtinas Rusijai pasiekiamas kontrolės lygis taip pat būtų per žemas, o galimybė pasiekti naudingą kontrolės lygį būtų labiau loterija, nei palyginti užtikrinta situacija. Rusijos kovos rikiuotė Baltijos valstybių pašonėje atrodo netinkama bendrųjų pajėgų invazijai surengti. Pats pajėgų santykis nėra labai subalansuo- tas, nors Rusija tikrai turi didelį artilerijos pranašumą. Vis dėlto šiame regione Rusijai stinga vadaviečių, nes šiuo metu šalia nėra štabų, kurie iš tiesų galėtų vadovauti bendrųjų pajėgų operacijai ir ją valdyti. Jeigu tikėtume modeliavi-

11 Ben S. Wermeling „Fighting Russia? Modeling the Baltic Scenarios“, Parameters 48/2 (2018 m. vasara), 63–75. 206 mu, NATO jau turi dislokavusi pakankamai pajėgų ir, jeigu jos būtų tinkamai naudojamos, jos turėtų sugebėti apriboti staigios invazijos galimą kelti grėsmę. Palyginti su šiais gana ribotais Rusijos pajėgumais, numatomi laimė- jimai, kuriais būtų galima pateisinti atviro karo su NATO riziką, turėtų būti dideli. Turbūt tik visiškas Baltijos valstybių užkariavimas pateisintų karo su NATO riziką, tačiau – žinoma, jeigu galima pasitikėti modeliu – įvykdžiusi staigią invaziją, Rusija nebūtinai sukauptų tam būtiną kovinę galią.

3. Trečias scenarijus: parengta invazija

Gerai parengta invazija yra košmariškas scenarijus Baltijos šalių gynybai. Gynybos departamentas ir RAND sumodeliavo tokius kovos veiksmus jau 2015–2016 m., nors RAND galima kritikuoti dėl Rusijos gebėjimo greitai dislokuoti pajėgas iš visos Rusijos tam tikrame regione nepaisymo12.

3.1. Parengtos invazijos taktika

Parengtos invazijos scenarijus grindžiamas ilgesniu Rusijos pasirengi- mu įsiveržti į Baltijos valstybes, nors nebūtinai būtų akivaizdu, kad tokia pa- rengiamoji veikla yra skirta šiam tikslui – priešingai, parengiamųjų veiksmų tikslas būtų neaiškus. Dabartinis Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vadas Valerijus Gerasimovas garsėja tuo, kad semiasi įkvėpimo iš sovietų strategijos teoretikų, ypač iš tarpukario mąstytojų, kaip antai Aleksandro Sveči- no ir ypač Georgijaus Issersono. Issersonas šiuo požiūriu ypač įdomus, nes jis manė, kad senosios karo paskelbimo tradicijos yra atgyvenusios. Užuot jas taikius, visuomenės mobilizavimas kariauti būtų nuolatinis tautos ir visuome- nės gyvenimo požymis. Tai taikoma ir kariuomenei, kuri turi būti iš anksto pasirengusi ir dislokuotos pajėgos turi nuolat kelti grėsmę taikiniui. Vis dėlto grėsmė skiriasi nuo tikro karo. Per ilgai užsitęsusi grėsmė pasėja abejonių ir „kol viena pusė abejoja, kita, tvirtai apsisprendusi kariauti, toliau stiprina savo pajėgas, kol galiausiai pasienyje dislokuojamos milžiniškos karinės pajėgos. Po

12 Julia Ioffe „Exclusive: The Pentagon is Preparing New War Plans for a Baltic Battle Against Russia“, Foreign Policy, 2015 m. rugsėjo 18 d., https://foreignpolicy.com/2015/09/18/exclusive-the-pentagon-is- preparing-new-war-plans-for-a-baltic-battle-against-russia/, skaityta 2019 m. liepos 15 d., taip pat žr. David A. Shlapak & Michael W. Johnson „Reinforcing Deterrence on NATO’s Eastern Flank: Wargaming the Defense of the Baltics“, (Santa Monica: RAND 2016). 207 to telieka duoti signalą ir iš karto visu pajėgumu prasideda karo veiksmai.“13 Rusijos elgesys Ukrainoje ir aplink ją pastaruosius keletą metų puikiai iliustruoja tokią padėtį. Kaip jau minėta, 20-oji gvardijos bendrųjų pajėgų armija turi dvi divizijas su šešiomis manevrinėmis brigadomis, dislokuotomis Ukrainos šiaurėje ir šiaurės rytuose, išsidėsčiusiomis aplink Voronežą, Brians- ką, Belgorodą ir Smolenską. Kalbant apie Baltijos šalis, akivaizdu, kad Rusija galėtų be didelio vargo pastiprinti savo pajėgas regione pajėgomis iš 20-osios gvardijos bendrų- jų pajėgų armijos ir 1-osios gvardijos tankų armijos šalia Maskvos – vien iš VKA, jau nekalbant apie pajėgas kitose karinėse apygardose. Tačiau, jeigu ji taip padarytų, jai turbūt taip pat tektų racionalizuoti savo vadovybės struktū- rą. Priešingu atveju, kaip pastebi Vakarų analitikai, 6-osios gvardijos bendrųjų pajėgų armijos kovos veiksmų rajone šalia dar vienos desanto šturmo pajėgų vadovaujamos ir valdomos divizijos veiktų bent vienas atskiras korpusas ir trys skirtingos armijos. Tai galėtų sukelti beviltišką painiavą14. Jeigu rusai surizikuotų sukelti tokią painiavą arba kitaip išspręstų vadovavimo klausimą, jie galėtų gana greitai permesti šias papildomas pajėgas ne tik iš VKA, bet ir iš kitų karinių apygardų. Nuo 2014 m. Rusija vykdo neskelbtas pratybas, kuriose gali dalyvauti dešimtys tūkstančių karių ir naudojami tūkstančiai transporto priemonių bei artilerijos pabūklų ir per kurias „jose dalyvaujantys kariniai daliniai yra dislokuoti už vidutiniškai 350 km nuo pratybų vietos <...>, į kurią jie greičiausiai atvyksta geležinkeliu arba keliais“. Viena karinių dalinių grupė turėjo būti perdislokuota 3 000 kilometrų15. Gali būti, kad vadovybės ir logistikos klausimai būtų išspręsti anksčiau, o koviniai daliniai teatre pasirodytų tik paskutinę minutę. Nors nuo 2014 m. Baltijos šalių kariuomenės išsiplėtė, sustiprėjo ir dabar yra užtikrintos savo sugebėjimu vienaip ar kitaip kovoti, jeigu Rusija rimtai mobilizuotų savo pajėgas, vargu ar teritorinė gynyba ilgai atsilaikytų, išskyrus galbūt paskutinius miestus – už tai jie būtų paversti griuvėsiais.

13 G. Isserson, cituojamas Steven J. Main „‘You Cannot Generate Ideas by Orders’: The Continuing Impor- tance of Studying Soviet Military History—G.S. Isserson and Russia’s Current Geopolitical Stance“, The Journal of Slavic Military Studies 29/1 (2016), 60. 14 C. Harris ir F. W. Kagan „Russia’s Military Posture“, 14. 15 Johan Norberg „Training to Fight – Russia’s Major Military Exercises 2011-2014“, Swedish Defence Re- search Agency Report (2015 m. gruodžio mėn.), 24, 51. 208 3.2. Parengtos invazijos politika

Parengtos invazijos politika iš pradžių sutaptų su staigios invazijos politika: tai vis tiek būtų atviras iššūkis taikyti NATO 5 straipsnį. Skirtumų atsirastų Rusijai tęsiant karinius veiksmus ir rusams greičiausiai sėkmingai skverbiantis gilyn į Baltijos valstybes, o galbūt visiškai jas užkariavus. Tokio- mis aplinkybėmis visų pirma būtų nuogąstaujama, kad Rusija galėtų grasinti tam tikro masto branduoliniu kerštu, jeigu NATO mėgintų prasiskverbti atgal į Baltijos valstybes. Tokie grasinimai galėtų būti įtikimi arba ne, tačiau mažai tikėtina, kad NATO sprendimus priimantys pareigūnai žinotų, kaip yra iš tikrų- jų. Tokiu atveju NATO kiltų svarbi politinė dilema: tęsti veiksmus ir pademons- truoti 5 straipsnio ir viso Aljanso patikimumą arba pasitraukti ir išvengti galimo branduolinio puolimo.

3.3. Parengtos invazijos strategija

Galiausiai, ar galimybė įvykdyti parengtą invaziją Rusijai suteikia reikia- mų sėkmingo karo su Baltijos šalimis teorijos elementų? Atsakymas iš esmės yra teigiamas. Pagal šį scenarijų Rusija turėtų realiausių galimybių kontroliuoti Baltijos valstybėse vykdomų priešiškų viena kitos atžvilgiu karinių operacijų pobūdį ir eigą. Taktiniu požiūriu, Rusija iš esmės gali mobilizuoti ir dislokuoti karines pajėgas, būtinas Baltijos šalių gynybai sutriuškinti. Būdai, kuriais ji šiam tikslui sutelktų karines pajėgas ir priemones, gali skirtis – ji galėtų lėtai prisitaikyti didindama kariuomenės buvimą per iki sienos greitai įveikiamą atstumą, kaip numatė Issersonas, arba galėtų atgabenti pajėgas paskutinę minutę vykdydama „neskelbtas pratybas“. Tikėtina, kad didesnis iššūkis Rusijai būtų tobulinti vadovybės sistemą regione, kad būtų galima veiksmingai vadovauti visai ben- drųjų pajėgų operacijai ir ją valdyti. Politiniu požiūriu, šis scenarijus daugeliu aspektų sutampa su staigia invazija, išskyrus tai, kad gerokai labiau tikėtina, jog Rusijai pasisektų, todėl jai atsivertų galimybė vykdyti branduolinį šantažą, grasinti branduoliniu kerštu už bet kokią NATO kontrataką Baltijos šalių regione. Tokie grasinimai, politiniu požiūriu, būtų lemiamas momentas ne tik hipotetiniame Baltijos šalių kare, bet net ir NATO kaip organizacijai. 209 Galutinės pastabos ir išvada

Toliau pateikiamos kelios galutinės bendro pobūdžio pastabos, daugiausia susijusios su kiekvienu scenarijumi, tačiau jų poveikis skirtingomis aplinkybėmis gali skirtis, o vėliau išdėstoma trumpa išvada. Pirma, dar vienas gyvybiškai svarbus Aljanso vidaus politikos aspektas yra jo gebėjimas priimti naujieną apie Rusijos agresiją: ar visas Aljansas arba atskiros jo narės patikėtų tokia naujiena, ar ne? Ar jie būtų pasirengę reaguoti, ar ne? „Įspėjimas – tai procesas, kurį sudaro dvi dalys: viena iš jų yra susijusi su žvalgybos įspėjimais, o kita – su politiniais sprendimais ir reakcija. Taigi, pagrindinį iššūkį reikėtų apibrėžti kaip įspėjimo-reakcijos problemą, kurioje žvalgybos pranešimai apie numatytus priešiškus veiksmus yra būtinas pirmasis žingsnis, tačiau jokiu būdu ne tikslas pats savaime.“16 Jeigu NATO šalių vyriau- sybės nuosekliai netiki, kad tokie scenarijai apskritai gali būti įgyvendinti – kad ir kokie jie atrodo neįtikimi – joms nebūtų lengva patikėti, kad galbūt toks scenarijus vyksta net ir tuo metu, kai jis iš tiesų vyktų, ir jos nebūtų pasirengusios tinkamai reaguoti. Viena iš priežasčių, kodėl užmaskuotos invazijos scenarijus yra mažiausiai tikėtinas scenarijus yra tai, kad NATO turėtų laiko suprasti, kad kažkas tikrai vyksta, ir pradėti reaguoti. Per atvirą abiejų formų invaziją tokio laiko nebūtinai būtų. To laiko reikėtų sprendimams priimti, o ne būtinai žval- gybos informacijai surinkti ir išanalizuoti; „prieš pastarąsias Rusijos operacijas Gruzijoje, Ukrainoje ir Sirijoje požymių, kad įvyks konfliktas, netrūko“17. Ke- tinimų vertinimas yra sunkus klausimas, kurio patys Rusijos sprendimų priė- mėjai gali neišspręsti iki pat paskutinės minutės. Baltarusija yra labiausiai nenuspėjamas veiksnys Baltijos šalių gynybos kontekste. Jeigu Rusija įvykdytų kokią nors rimtą užmaskuotą arba atvirą ope- raciją prieš Baltijos valstybes – ką darytų Baltarusija? Jos santykiai su Rusija nuo 2014 m. yra sudėtingi, nes ji ėmėsi priemonių apsisaugoti nuo užmaskuo- tos invazijos ir užsitikrinti kiek įmanoma nepriklausomą erdvę tarptautiniams klausimams spręsti, tačiau vis tiek iš esmės lieka Maskvos orbitoje. Baltarusija gali savo arba ne savo noru aktyviai dalyvauti bet kokiose galimose operacijose, ji gali leisti Rusijos karinėms pajėgoms vienaip ar kitaip kirsti jos teritoriją arba ji gali mėginti laikytis tikro neutralumo – nors tikrai mažai tikėtina, kad Rusija pritartų šiam paskutiniam variantui, nes tokiu atveju būtų ribojamos Rusijos pasirinkimo galimybės.

16 Mark R. Cozad „Strategic Warning on NATO’s Eastern Flank: Pitfalls, Prospects, and Limits“ (Santa Monica: RAND 2018), 9. 17 Ten pat, 26. 210 Būtina atsižvelgti ir į bendrą Rusijos karinį pajėgumą. 2016 m. buvo vertinama, kad „Rusija turi pajėgumų ir gali vienu metu pradėti dvi dideles operacijas“18. Nuo 2015 m. Rusija jau vienu metu vykdo dvi operacijas – Donbase ir Sirijoje. Net jeigu Siriją vertintume kaip daugių daugiausia pusę operacijos, ypač kalbant apie sausumos pajėgas, Rusija negalėtų sukurti ir iš- laikyti pajėgumų, būtinų ilgesniam karui Baltijos valstybėse. Tai Rusijai nebūtų problema, jeigu ji sugebėtų suduoti greitą netikėtą smūgį, tačiau atrodo, kad parengta invazija mažai tikėtina, o kiti scenarijai greičiausiai neatneštų tokio rezultato. Ši scenarijų analizė rodo, kad, jeigu Baltijos valstybėse kiltų Rusijos ir NATO konfliktas, tai būtų atvira invazija ir greičiausia parengta. Neatrodo, kad užmaskuota invazija pati savaime galėtų duoti kokios nors naudos, be to, ji greičiausiai bet kuriuo atveju sukeltų atvirą karą. Staigi invazija kelia visus atvi- rų karinių veiksmų keliamus pavojus, bet ji nebūtinai Rusijai būtų sėkminga tiek, kad pateisintų kylančią grėsmę. Taigi, Rusijai, kaip galbūt vertas svarstyti variantas, lieka tik trečiasis scenarijus su galimybe pasiekti galutinę pergalę grasinant galimu branduoliniu kerštu už bet kokią NATO kontrataką. Galiau- siai pažymėtina, kad apskritai rusai apie strategiją galvoja kitaip. Nors atliekant strateginę analizę galima ir verta taikyti bendrąją strategijos teoriją, konkrečių rusų tam tikrų strateginių iššūkių specifinėmis istorinėmis aplinkybėmis suvokimas būtų ir skirtingas, ir nesuprantamas. Jie mus gali nustebinti, kad ir kokia būtų ta nuostaba – reikšminga ar nereikšminga, lemianti gera ar bloga. Rusija neabejotinai yra pajėgi sėkmingai įsiveržti į Baltijos valstybes. Tai, ar ji ketina ir yra pasiryžusi rizikuoti, yra kitas klausimas, į kurį atsakymo grei- čiausiai nesužinosime tol, kol tai tikrai įvyks. Šiaip ar taip, Rusijos invazijos į Krymą 2014 m. vasario mėn. išvakarėse Krymas dar nebuvo Rusijos užgrobtas.

2019 m. rugpjūtis

18 F. Westerlund ir J. Norberg „The Fighting Power of Russia’s Armed Forces in 2016“, 92. LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 211 Erikas Kaukas* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Baltijos šalių saugumizavimas: Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo retorikos analizė

Šio straipsnio tikslas – analizuojant Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo viešąją retoriką 2008–2017 metais atskleisti Baltijos šalių saugumizavimo temas, intensyvumą ir priežastis. Dabartiniai dvišaliai Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai yra priešiški – dažnai naudojama abipusė kritika, girdima agresyvi retorika iš Rusijos pusės, o Baltijos šalių vykdoma saugumo politika Rusijoje dažnai vertinama kaip grėsmė jos nacionaliniam saugumui. Šio tyrimo rezultatai leidžia identifikuoti viešai deklaruojamus Rusijos interesus ir jų pokytį Baltijos šalių atžvilgiu ir įvertinti Baltijos šalių svarbą bendroje Rusijos užsienio ir saugumo politikoje. Šiam moksliniam tyrimui teorinį pagrindą suteikia konstruktyvizmo teorija. Remdamasis šia teorija autorius parengė Baltijos šalių saugumizavimo tyrimo modelį, kuris padeda atskleisti, kokiame kontekste Baltijos šalys yra minimos dažniausiai, ir įvertinama, kokių tikslų yra siekiama saugumizuojant Baltijos šalis.

Įvadas

Žlugus Sovietų Sąjungai ir pasibaigus Šaltajam karui saugumo situacija posovietiniame regione dar kurį laiką išliko gana įtempta. Nepaisant to, šis istorinis ir geopolitinis lūžis žymėjo tiek tautinį atgimimą, tiek demokratijos sklaidą visose nepriklausomybę atgavusiose posovietinėse valstybėse, įskaitant ir Rusiją. Kartu buvo tikima, kad Rusija, pasirinkusi liberalios demokratijos kelią, taps stabilia, prognozuojama ir regioninį saugumą užtikrinančia valstybe. Tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija ekonomiškai ir politiškai su- silpnėjo, o šalies karinė galia akivaizdžiai sumažėjo. Tiek visuomenė, tiek politinis elitas nebuvo patenkinti susiklosčiusia padėtimi, atsirado noras atgauti prarastą sovietinių laikų galią ir atsikovoti įtaką tarptautinėje sistemoje. Atitin- kamai Rusijos užsienio ir saugumo politika pasidarė revanšistinė, o įtakos iš- saugojimas ir jos plėtra posovietiniame regione, taip pat ir Baltijos valstybėse, buvo vienas svarbiausiu Rusijos užsienio politikos siekių.

*Dr. mjr. Erikas Kaukas – Krašto apsaugos ministerijos Euroatlantinio bendradarbiavimo grupės patarėjas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros lektorius. Adresas korespondencijai: Šilo 5A, 10322 Vilnius, tel. 8-5-210 3582, el. p. [email protected]

© Erikas Kaukas, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 212 Šiandieninės Rusijos užsienio ir saugumo politikos pagrindai buvo pradė- ti formuoti 2003 metų viduryje. Tam reikšmingą įtaką turėjo tuomečio Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdytų ekonominių reformų teigiami rezultatai. Sustiprėjusi Rusijos ekonomika sudarė sąlygas formuotis stiprėjančiam siekiui atkurti istorinę valstybės didybę ir pakeisti nuo 1991 metų nusistovėjusį silpnos ir pažemintos regioninės reikšmės valstybės įvaizdį. Be to, Rusijos užsienio ir ypač saugumo politikos pokyčiams didelę įtaką turėjo 1999 metais prasidėjusi ir 2004 metais pagreitį įgavusi NATO plėtra į Rytus. Rusijos valdžia šią NATO plėtrą įvertino kaip NATO siekį „išplėšti“ posovietines valstybes iš Rusijos stra- teginės interesų zonos. Neatsitiktinai Rusija ir šiandien siekia, kad tarptautinė bendruomenė, ypač didžiosios valstybės, pripažintų jos teisę į išskirtinių intere- sų zoną, kuriai ji pirmiausia prisiskiria posovietinę erdvę1. Vienas iš svarbiausių Rusijos užsienio ir saugumo politikos tikslų jos va- karine kryptimi – pakeisti strateginę situaciją Baltijos šalių regione savo naudai. Siekdama to Rusija vykdo intensyvią agresyvaus pobūdžio diplomatinę, informacinę, kibernetinę, ekonominę, energetinę ir netgi karinę veiklą. Be to, ji naudoja griežtus, dažnai agresyvaus ir grasinamojo pobūdžio politinius pa- reiškimus, nukreiptus prieš Baltijos valstybes. Galima teigti, kad šie veiksmai atspindi Rusijos valdžios nekintamą požiūrį – Baltijos šalys priklauso išskirti- nai Rusijos interesų zonai. Verta atkreipti dėmesį, kad pagrindiniuose Rusijos saugumo ir gynybos politiką apibrėžiančiuose dokumentuose – Nacionalinio saugumo strategijoje, Užsienio politikos koncepcijoje ir Karinėje doktrinoje – Baltijos šalys nėra iš- skiriamos kaip atskiras tarptautinės sistemos dėmuo. To priežastimi galėtų būti tai, kad, pirma, Lietuva, Latvija ir Estija yra per mažos, kad galėtų turėti realią įtaką Rusijos vidinei ir išorinei politinei elgsenai ir, antra, Baltijos šalys vertinamos kaip didesnių daugiašalių tarptautinių darinių, tokių kaip ES, NATO, ESBO ar JT, dalis. Taigi, nors Baltijos šalims Rusija yra pats svarbiausias dėmuo formuojant savo užsienio, saugumo ir gynybos politiką, Rusijai Baltijos šalys, kaip atskiros tarptautinės sistemos elementai, nėra labai reikšmingos. Tačiau labai tikėtina, kad Rusijai šis regionas svarbus istoriniu (kaip priklausęs carinei Rusijai ir Sovietų Sąjungai) ir geostrateginiu (kaip NATO ir ES dalis, esanti Rusijos kaimynystėje) kontekstu. Rusijos, kaip ir bet kurios kitos valstybės, išorinės ir vidinės grėsmės, įvairiais priklausomybės ryšiais persipindamos su šalies tarptautiniais santy-

1 Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (2018), Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas, p. 8, https://www. vsd.lt/wp-content/uploads/2018/03/LTU.pdf 213 kiais, nacionaliniais gynybiniais pajėgumais, ekonomika, energetika, kultūra ir kitomis sritimis, daro atitinkamą poveikį šalies užsienio ir saugumo politikai. Šis poveikis priklauso ir nuo de facto įvykių, ir nuo jų kryptingų interpretacijų (pavyzdžiui, karinės agresijos rizikos ir grėsmių tikimybės ir (ar) pasekmių išaiškinimo), kurios paprastai formuojamos daugelyje skirtingų diskursų. Ku- riant viešą saugumo diskursą dalyvauja daugybė skirtingų veikėjų (politikos, mokslo, visuomenės, kariuomenės, gynybos pramonės, žiniasklaidos ir t. t.). Šiame darbe yra apsiribojama pagrindiniu Rusijos užsienio politikos vyk- dytoju – Rusijos užsienio reikalų ministru Lavrovu. Diskurso analizei atlikti pasirinkta šio ministro retorika, atsižvelgiant į tai, kad jis yra daugiausiai už- sienio politikos klausimais komunikuojantis Rusijos valdžios atstovas. Rusijos užsienio reikalų ministras taip pat formuoja ir vykdo šalies saugumo politiką, disponuoja specifine ir slapta informacija, daro įtaką visuomenės nuomonės formavimuisi ir turi tam tikrą visuomenės pasitikėjimo kreditą. Šio darbo tikslas – analizuojant Rusijos užsienio reikalų ministro Lav- rovo viešąją retoriką 2008–2017 metais atskleisti Baltijos šalių saugumizavimo temas, intensyvumą ir priežastis. Tyrimo rezultatai leidžia atskleisti Rusijos interesus ir jų pokytį Baltijos šalių atžvilgiu ir įvertinti Baltijos šalių svarbą bendroje Rusijos užsienio ir saugumo politikoje. Be to, ši analizė lei- džia įvertinti, kaip pagrindiniai Rusijos užsienio politikos tikslai atsiskleidžia per viešą retoriką ir kokį vaidmenį šiame kontekste atlieka Baltijos šalys. Šio- je studijoje daroma prielaida, kad viešai deklaruojama politika atspindi Ru- sijos užsienio ir saugumo politikos prioritetines kryptis ir atskleidžia valsty- bės poziciją kitų tarptautinės sistemos subjektų, taip pat ir Baltijos valstybių, atžvilgiu. Šiam moksliniam tyrimui teorinį pagrindą suteikia konstruktyvizmo teorija. Ši teorija pasirinkta dėl socialinio požiūrio į tarptautinius santykius, aiškinančio, kad valstybės užsienio ir saugumo politika priklauso ne tiek nuo išorinių struktūrinių tarptautinės sistemos veiksnių, kiek nuo politiką formuo- jančio subjekto. Tai suteikia tyrimui naują požiūrį į Rusijos užsienio ir saugumo politikos formavimo procesą ir leidžia įvertinti Rusijos interesus Baltijos šalių atžvilgiu iš Rusijos politikos formuotojų perspektyvos. 214 1. Saugumo samprata konstruktyvizmo teorijoje

Konstruktyvistinėje teorijoje svarbiausiu teiginiu reikėtų laikyti mintį, kad realybė yra socialiai konstruojama2, o socialinį pasaulį konstruoja įvai- raus statuso individai ar individų grupės. Taigi konstruktyvizmas leidžia pa- aiškinti, kodėl vieno ar keleto veikėjų interesai ir preferencijos gali daryti įtaką šalies užsienio ir saugumo politikai. Remiantis konstruktyvizmu, svarbiausiu saugumo elementu yra laikomas veikėjas, nurodantis, kas turi tapti grėsmės šaltiniu ir saugomu objektu3. Šis veikėjas konstruktyvistinėje prieigoje parem- toje analizėje tampa esminiu elementu, t. y. jis tampa saugumizuojančiuoju. Identifikuodamas grėsmės šaltinį ir saugumo objektą jis neišvengiamai virsta jo paties formuojamo saugumo dalimi. Todėl galima teigti, kad grėsmės per se neturi reikšmės saugumo politikos formavimui, kol sprendimų priėmėjas ar individas, turintis oficialią ar neoficialią įtaką visuomenes nuomonės, viešai neįgarsina saugumo problemos. Remiantis šiuo požiūriu, svarbi ne tiek poten- cialių grėsmių, kiek jų viešinimo analizė. Konstruktyvizmo atstovai ypač didelį dėmesį skiria identitetui. Pasak jų, valstybė ir jos interesai yra socialinio identiteto rezultatas, t. y. interesai nėra duotybė, jie apibrėžiami konkrečiame socialiniame kontekste. Anot Mi- chaelo Barneto, saugumo suvokimas kyla ne iš materialiųjų veiksnių (vals- tybių galios skirtumo), o iš idėjinių ir socialinių konstruktų (skirtingų vals- tybių įsitikinimų)4. Pagal konstruktyvistus, grėsmių ir saugumo suvokimas priklauso nuo vertybių, kolektyvinių idėjų, kultūros ir subjektų tarpusavio sąveikos5. Remiantis tokia konstruktyvistine logika, galima būtų teigti, kad Rusijos ar Baltijos šalių karinė galia per se nėra grėsmės šaltiniai. Problema ne Rusijos ir Baltijos šalių galios disbalansas, o tai, kad Rusija vertina Baltijos šalis per identiteto skirtingumo ir panašumo santykį, kurį formuoja tauti- nės idėjos samprata ir istorinis kontekstas. Taigi remiantis konstruktyvistų prielaidomis, galima konstatuoti, kad tapatybių konfliktas formuoja Rusijos režimo valdžios interesus bei preferencijas ir atitinkamai politinę elgseną Baltijos šalių atžvilgiu. Žvelgiant iš konstruktyvizmo paradigmos vienos iš atšakų – saugumiza-

2 Jakniūnaitė, D. (2000), „Naujausios tendencijos tarptautinių santykių teorijoje: konstruktyvizmas, postmodernizmas ir virtualizmas“, Politologija 20, p. 52–88. 3 Janeliūnas, T. (2007), Komunikacinis saugumas, Vilnius: VU leidykla, p. 12–13. 4 Barnett, M. (2003), „Alliances, Balances of Threats, and Neorealism“, in Vasquez, E., ed.,Realism and the Balancing of Power, N. J.: Prentice Hall, p. 222–249. 5 Agius, Ch. (2013), „Social Constructivism“, in Collins, A., ed., Contemporary Security Studies, 3rd edition, Oxford University Press, p. 87–103. 215 vimo teorijos – perspektyvų, „saugumas“ vertinamas ne kaip nepriklausomas ir savaime suvokiamas fenomenas, bet kaip tam tikro socialinio proceso rezultatas, kurio metu tam tikros problemos, rūpesčiai ar pavojai per kalbos aktą virsta saugumo problemomis. Kopenhagos taikos tyrimų instituto mokslininkas Ole Waeveris taip apibendrina saugumizavimo teoriją: Kas yra saugumas? Remiantis lingvistinėmis teorijomis, „saugumą“ mes galime vertinti kaip kalbos aktą. Tokiu atveju, pats žodžio „saugumas“ ištari- mas tampa aktu. Valdžios atstovas, ištardamas žodį „saugumas“, perkelia kon- krečią problemą į ypatingą sritį ir todėl turi ypatingą teisę panaudoti visas, jo nuomone, reikalingas priemones, kad galėtų tą problemą išspręsti6. Taigi Rusijos užsienio reikalų ministras ir (ar) kiti aukštieji valstybės pareigūnai viešai kalbėdami apie įvykius ir procesus, keliančius grėsmę rusų tautai, juos saugumizuoja, t. y. grėsmingas kalbėjimas apie nebūtinai grės- mingus dalykus konstruoja saugumo problemas. Viešas saugumo problemos identifikavimas (naratyvo pasirinkimas), retorikos intensyvumas (paminė- jimo dažnumas) ir „demonizavimo“ lygis (paminėjimas neigiamame kontekste) legitimizuoja politinius sprendimus, reikalingus sprendžiant suformuotas saugumo problemas. Tai reiškia, kad siekiant pašalinti sukonstruotas saugumo problemas yra leidžiama imtis ypatingų, už įprastos politinės elgsenos ribų išeinančių priemonių. Norint tam tikrus įvykius ar procesus įvardyti kaip saugumo problemas, pirmiausia reikia jas sužadinti, t. y. jas reikia iškomunikuoti. Atitinkamai grėsmių pobūdis ir lygis priklauso nuo to, kaip intensyviai ir kaip neigiamai vienas ar kitas naratyvas įvardijamas (1 paveikslas). Todėl galima konstatuoti, kad saugumo politika yra reguliuoja- ma ir priklausoma nuo saugumizuojančiojo subjekto preferencijų ir intere- sų. Anot mokslininkės Dovilės Jakniūnaitės, nėra jokios prasmės ginčytis, ar saugumas vertinamas objektyviai ar ne, prasmingiau yra suprasti saugumo konstravimo procesą7.

6 Wæver, O. (1995), „Securitization and Desecuritization“, in Lipschutz, R., ed., On Security, New York: Columbia University Press, p. 55. 7 Jakniūnaitė, D. (2014), „Kritinės saugumo studijos XXI amžiuje: kur kreipti Lietuvos saugumo politikos tyrimus?“, Lietuvos metinė strateginė apžvalga, 2013–2014, 12 t., p. 31–50. 216

Naratyvo pasirinkimas Retorikos intensyvumas

Baltijos šalių nacionalizmas Saugumizavimas Politinės elgsenos Istorijos interpretavimas legitimizavimas Rusų tautinės mažumos „Demonizavimo“ NATO kariniai pajėgumai lygis

1 pav. Baltijos šalių saugumizavimo mechanizmas8

Remiantis saugumizacijos teorijos prielaidomis, saugumo politiką for- muojantys veikėjai, priklausomai nuo grėsmės šaltinio ir saugomo objekto, gali būti įvairūs: interesų grupės, politiniai lyderiai, biurokratai. Valstybės lygmeniu saugumo ir gynybos politiką formuojantis ir vykdantis veikėjas yra valstybės valdžia: prezidentas, parlamentas ir vyriausybė. Tačiau vienas svarbiausių vals- tybės veikėjų, turinčių visuomenės pasitikėjimą įgyvendinant valstybės užsienio ir saugumo politiką, yra užsienio reikalų ministras. Jo pasisakymai apie vieną ar kitą problemą ją gali transformuoti į saugumo problemą. Tai leistų legiti- mizuoti sprendimus, reikalingus problemai spręsti, t. y. panaudoti ypatingas priemones, pavyzdžiui, valstybės išteklių perskirstymas ar politinės elgsenos keitimas. Todėl šiame darbe Baltijos šalių saugumizavimo analizei pasirinkta Rusijos užsienio reikalų ministro retorikos analizė.

2. Rusijos užsienio ir saugumo politika Baltijos šalių atžvilgiu

Užsienio politikos tikslų ir siekių identifikavimas leidžia (iki tam tikro lygio) prognozuoti šalies elgseną tarptautinėje sistemoje, padeda nustatyti politinius prioritetus ir suteikia galimybę suprasti, kokias priemones šalis gali panaudoti politiniams tikslams pasiekti. Išanalizavus ir įvertinus Rusijos už- sienio politikos interesus Baltijos šalių atžvilgiu, galima iš dalies prognozuoti Rusijos elgseną šio regiono atžvilgiu. Tačiau šias prognozes reikėtų vertinti re- zervuotai, nes Rusijos užsienio politika pasižymi oportunistine elgsena, kurios tikslas - išnaudoti netikėtai atsiradusias galimybes ir įgauti pranašumą netikėtais (iš anksto nesuplanuotais) sprendimais.

8 Parengta autoriaus. 217 Remiantis Lietuvos saugumo tarnybų atliktu grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimu, Rusijos užsienio politikos esminiai tikslai yra dvejopi: (1) atkurti didžiosios galybės statusą ir užsitikrinti vieną svarbiausių vaidmenų tarptautinėje politikoje, (2) atkurti visišką dominavimą posovietinėje erdvėje, kurią Rusija priskiria savo išskirtinių interesų sferai9. Anot politologės Jakniū- naitės, posovietinio regiono, taip pat ir Baltijos valstybių, priskyrimas sau [Ru- sijai] remiasi ne tik istoriniais, bet ir geopolitiniais, ekonominiais argumentais, taip pat „savininkišku“ šių teritorijų suvokimu10. Tačiau Baltijos šalys yra vie- nintelės iš posovietinių valstybių, kurios niekada nerodė noro jungtis į Rusijos siūlomus integracinius projektus, ir vienintelės iš jų tapo ES ir NATO narėmis. Rusijos politinis elitas suvokia šį išskirtinumą ir dėl to santykis su Baltijos šali- mis yra kitoks, nei su kitomis posovietinėmis valstybėmis11. Rusijos santykių su Baltijos valstybėmis plėtojimuisi poveikį daro keletas svarbių veiksnių. Visų pirma, santykinis ir struktūrinis galios disbalansas tarp Rusijos ir Baltijos šalių. Antra, Baltijos šalių atsiskyrimas nuo Rusijos įta- kos sferos ir tapimas Vakarų dalimi. Trečia – geopolitinė sankloda: geografinis artumas, ekonominiai, energetiniai ir sociokultūriniai saitai bei istorinė praeitis. Visi šie veiksniai atspindi šalių tapatybių konfliktą ir atitinkamai formuoja abiejų šalių užsienio ir saugumo politikos dienotvarkės gaires. Galima konstatuoti, kad dabartiniai dvišaliai Rusijos ir Baltijos valsty- bių santykiai yra priešiški – dažnai naudojama abipusė kritika, girdima agresyvi retorika iš Rusijos pusės, o Baltijos šalių vykdoma saugumo politika Rusijoje vertinama kaip tiesioginė grėsmė jos nacionaliniam saugumui. Esminiai dvi- šalių santykių iššūkiai – Baltijos valstybių karinio ir energetinio saugumo siekiai, skirtingo istorijos interpretavimo klausimai ir rusakalbių padėtis Baltijos šalyse – nesikeičia ilgus metus ir nėra sprendžiami dvišalių santykių lygmeniu. Verta pastebėti, kad dažniausiai Baltijos valstybių ir Rusijos santykių problemi- niai aspektai bandomi spręsti įvairių tarptautinių organizacijų lygiu. Rusijos politologas Dmitrijus Treninas taip apibendrino Rusijos interesus Baltijos valstybėse: Rusija stengiasi neleisti dislokuoti NATO infrastruktū- ros Baltijos valstybėse, siekia priversti Latviją ir Estiją sumažinti reikalavimus, svarstant pilietybės suteikimo rusų tautybės asmenims klausimą, ir ginti istori- nį Sovietų Sąjungos naratyvą, susijusį su jos pastangomis išvaduoti Europą nuo

9 Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (2018), Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas, p. 5, https://www. vsd.lt/wp-content/uploads/2018/03/LTU.pdf 10 Jakniūnaitė, D. (2013), „Baltijos valstybės ir Rusija: liminali dvišalių santykių būsena“, Politologija 3 (71). 11 Ten pat. 218 nacionalizmo12. Galima teigti, kad Rusijos interesai Baltijos šalių atžvilgiu yra tiek dvišalio, tiek regioninio pobūdžio, apimantys ekonominę, sociokultūrinę ir ypač energetinio bei karinio saugumo sritis. Įvertinus Rusijos užsienio politikos tikslus, dvišalių santykių būklę ir Rusijos interesus Baltijos šalių atžvilgiu, galima prognozuoti, kad Rusijos elgsena visais lygiais – nacionaliniu, regioniniu ir globaliu – trumpojo laikotarpio perspektyvoje (iki dabartinio Rusijos prezidento Putino kadencijos pabaigos) išliks agresyvi ir ekspansionistinė. Ru- sija ir toliau sieks didinti įtaką savo interesų sferose naudodama konfrontacinę politiką ir karines priemones.

3. Lavrovo retorikos analizė

Šiame darbe siekiant įvertinti Baltijos šalių saugumizavimo temas, in- tensyvumą ir priežastis, atliekama Rusijos užsienio reikalų ministro Lavro- vo retorikos analizė. Šiuo tikslu tyrime buvo taikomas kiekybinio diskurso analizės metodas, kuris leido išanalizuoti didelį kiekį diskurso medžiagos, susijusios su Baltijos šalių identiteto konstravimu Rusijos užsienio politikos kontekste. Tyrimui reikalingi duomenys (visos Lavrovo viešos kalbos, interviu ir straipsniai) surinkti iš oficialaus Rusijos užsienio reikalų ministerijos tinklalapio13. Remiantis surinktais empiriniais duomenimis (imtis – 2 911 685 žodžiai), darbe pateikiamos įžvalgos ir atliekami apibendrinimai apie Baltijos šalių saugumizavimo dinamiką. Lavrovo pasirinkimą šiai analizei lėmė keletas veiksnių: pirma, Lavrovas yra Rusijos politinio elito atstovas, turintis didelę įtaką formuojant, organi- zuojant, koordinuojant ir įgyvendinant šalies užsienio ir saugumo politiką, ir, antra, Lavrovo viešuose pasisakymuose, palyginus juos su Putino ar kitų aukš- tųjų Rusijos pareigūnų retorika, yra skiriama kur kas daugiau dėmesio Rusijos užsienio ir saugumo politikai Baltijos šalių, NATO ir ES atžvilgiu. Šiai analizei pasirinkta Lavrovo viešoji retorika Baltijos šalių atžvilgiu per dešimties metų laikotarpį (2008–2017 metais). Šio laikotarpio pasirinkimas grindžiamas dviem pagrindiniais motyvais: pirma, šalies užsienio ir saugumo politika geriau atsispindi ilguoju laikotarpiu ir, antra, 2008 metais Rusija pradėjo praktiškai įgyvendinti savo ekspansionistinę politiką (Rusijos karas su Sakartvelu ir oficialiai pradėta Rusijos ginkluotųjų pajėgų transformacija).

12 Trenin, D. (2011), „Russian Policies toward the Nordic-Baltic Region“, in Nurick, R., Nordenman, M., ed., Nordic-Baltic Security in the 21st Century. The Regional Agenda and the Global Role, Atlantic Council, p. 47. 13 http://www.mid.ru 219 Lavrovo retorikos analizė atliekama naudojant Lavrovo viešus pasisakymus, interpretuojant juos Baltijos šalių ir Rusijos santykių plotmėje. Lavrovo diskurso analizės objektas – Baltijos valstybių saugumizavimas. Ypatingas dėme- sys Lavrovo diskurso analizėje yra skiriamas turiniui ir raiškai, t. y. kaip dažnai ir kokiame kontekste yra minimos Baltijos šalys. 2008–2017 metais Lavrovas savo oficialių pasisakymų metu žodžius „Baltija“, „Lietuva“, „Latvija“, „Estija“ ir šių žodžių skirtingas gramatines formas paminėjo 577 kartus (2 paveikslas). Visos Lavrovo retorikos imtyje tai neatrodo labai reikšminga – tik 0,2 proc. iš viso diskurso. Iš 2 paveikslo matyti, kad Baltijos šalys rečiausiai buvo minimos 2010 metais, o dažniausiai – 2012 metais. 2012 metais Baltijos šalių minėjimo dažnis išaugo dėl tuo metu vy- kusių dažnesnių, nei įprastai, dvišalių susitikimų. Nors šių susitikimų metu nebuvo vengiama kalbėti apie problemines sritis, tačiau dažnesnis susitikimų skaičius visgi demonstravo tuo laikotarpiu gerėjančius diplomatinius santykius. 2008–2017 metais Baltijos šalys kaip regionas (neišskiriant atskirai vals- tybių) iš viso buvo paminėtos 294 kartus, Lietuva buvo paminėta 85 kartus, Latvija – 103 kartus, o Estija – 95 kartus. Visų trijų valstybių minėjimo dažnis buvo gana panašus, kas leidžia manyti, kad Rusija Baltijos valstybes vertina kaip vieną regioną. Visgi galima pastebėti, kad Latvija ir Estija buvo minimos šiek tiek dažniau nei Lietuva, o tai galimai suponuoja, kad Rusijos interesai Latvijos ir Estijos atžvilgiu sutapo labiau, nei Lietuvos atžvilgiu.

2 pav. Rusijos užsienio reikalų ministro Lavrovo viešų pasisakymų metu paminėtų žodžių „Baltija“, „Lietuva“, „Latvija“ ir „Estija“ skaičius14

14 Parengta autoriaus. 220 Į tyrimą neįtraukiant nereikšmingų, neutralių ir pozityvių Lavrovo pa- sisakymų apie Baltijos valstybes ir tyrimo imtį apribojant tik saugumo diskursu, galima konstatuoti, kad Baltijos šalių saugumizavimas nuo pat 2009 metų nuolatos intensyvėjo ir 2017 metais pasiekė piką (3 paveikslas). Atkreiptinas dėmesys, kad 2013 metais negatyvių paminėjimų apie Baltijos šalis reikšmin- gai sumažėjo (nuo 15 iki 8 kartų), kai tuo pačiu metu neutralių ir pozityvių pa- minėjimų skaičius išaugo iki 81. Atlikus analizę, galima konstatuoti, kad tam didžiausios įtakos turėjo tai, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 birželio 30 d. Rusija pirmininkavo Baltijos jūros valstybių tarybai. Atsižvelgiant į Lavrovo pasisakymų tendenciją, galima būtų prognozuoti, kad artimoje perspektyvoje Baltijos šalių saugumizavimas ir toliau augs, t. y. negatyvių paminėjimų apie Baltijos šalis skaičius augs apie 9 proc. per metus.

3 pav. Lavrovo pasisakymai apie Baltijos valstybes saugumo kontekste (atmetus nereikšmingus, neutralius ir pozityvius pasisakymus)15

Remiantis atliktos Lavrovo diskurso analizės rezultatais, galima daryti prielaidą, kad Rusijos užsienio politika Baltijos šalių atžvilgiu yra gana pasyvi (Baltijos šalys, lyginant su kitomis šalimis, buvo labai retai minimos) ir negatyvi (apytiksliai trečdalis Baltijos šalių paminėjimų (158 iš 577) buvo neigiamo pobū- džio). Verta paminėti, kad dažniausiai Baltijos šalys buvo minimos ne dvišalia- me, o daugiašaliame – NATO, ES ar Baltijos jūros valstybių tarybos – kontekste. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atlikta Lavrovo retorikos analizė taip pat atsklei- džia Rusijos segmentuotą požiūrį į Baltijos šalis. Galima pastebėti, kad Rusijos

15 Parengta autoriaus. 221 užsienio reikalų ministras, kalbėdamas apie Baltijos šalis, gana aiškiai atskiria Lietuvą nuo Latvijos ir Estijos. Lietuva buvo dažniausiai įvardijama kaip viena iš trijų Baltijos šalių, labiausiai neigiamai nusiteikusi prieš Rusiją ir labiausiai linkusi bendradarbiauti su ES ir NATO. Lavrovo retorikoje Estija ir Latvija dažniausiai buvo neišskiriamos. Jam kalbant apie Latviją ir Estiją dominavo rusų mažumos klausimai. Šios dvi Baltijos valstybės dažniausiai buvo kritikuojamos dėl pilietybės nesuteikimo rusakalbiams gyventojams. Tokį temų skirtingumą, tikėtina, lemia skirtingas rusų tautinės mažumos pasiskirstymas Baltijos šalyse: Latvijoje rusų kilmės gyventojai sudaro apie ketvirtadalį16, o Lietuvoje – tik 4,5 proc.17 gyventojų. Todėl remiantis diskurso analizės rezultatais, galima teigti, kad Rusijos užsienio politika Baltijos šalių atžvilgiu nėra unifikuota – užsienio politikos tikslai Lietuvos atžvilgiu skiriasi nuo Rusijos užsienio politikos tikslų Latvijoje ir Estijoje.

4. Baltijos šalių saugumizavimo temos, intensyvumas ir priežastys

Analizuojant Baltijos šalių saugumizavimo temas paminėtini keli naratyvai, kurie dažniausiai kartojosi Lavrovo retorikoje: (1) skirtingas sovietinės istorijos interpretavimas; (2) Baltijos šalių nacionalizmas ir rusų tautinės ma- žumos padėtis Baltijos šalyse; (3) NATO karinių pajėgumų didinimas šalia Ru- sijos valstybės sienos (visos saugumizavimo temos pateiktos 1 lentelėje). Lav- rovas viešai deklaruodamas apie, jo manymu, problemines sritis Baltijos šalyse sąmoningai ir turėdamas konkrečių intencijų bei motyvų konstruoja saugumo problemas, skirtas konkrečioms tikslinėms auditorijoms. Visus minimus naratyvus galima būtų priskirti socialiniam saugumo sektoriui, t. y. kolektyvinio (visuomenės) identiteto santykiui tarp Baltijos šalių ir Rusijos.

16 Pagal 2018 metų duomenis. Duomenys gauti iš Latvijos vyriausybės centrinės statistikos duomenų bazės, https://data.csb.gov.lv/pxweb/lv/iedz/iedz__iedzrakst/IRG080.px/table/ tableViewLayout1/?rxid=cd00d9dc-a4e4-4b85-a975-e8b416dee23e Pagal 2018 metų duomenis. Duomenys gauti iš Estijos statistikos departamento, http://pub.stat.ee/px-web.2001/Dialog/varval.asp? ma=PO0222U&ti=POPULATION+BY+SEX%2C+ETHNIC+NATIONALITY+AND+COUNTY%2C+ 1+JANUARY%2E+ADMINISTRATIVE+DIVISION+AS+AT+01%2E01%2E2018&path=../I_Databas/ Population/01Population_indicators_and_composition/04Population_figure_and_composition/&lang=1 17 Pagal 2018 metų duomenis. Duomenys gauti iš Lietuvos statistikos departamento, https://osp.stat.gov.lt/ statistiniu-rodikliu-analize#/ 222

1 lentelė. Pagrindinės Baltijos šalių saugumizavimo temos (2008–2017 metai)18

Metai Pagrindinės Baltijos šalių saugumizavimo temos

JAV planai dislokuoti priešraketinę sistemą (Baltijos šalys (toliau – BŠ, Lietuva) Rusų tautinės mažumos padėtis (Latvija) 2008 Istorinės praeities interpretavimas (Latvija) Neonacistiniai rusofobiniai judėjimai (Estija) 2009 Rytų partnerystės iniciatyva (BŠ) Rusų tautinės mažumos padėtis (BŠ, Latvija, Estija) 2010 Istorinės praeities interpretavimas (BŠ, Latvija, Estija) NATO planai ginti Baltijos valstybes ir Lenkiją (BŠ) Sovietinės okupacijos žalos atlyginimas (Lietuva) 2011 NATO karinių pajėgumų didinimas šalia Rusijos (Lietuva) Nepiliečių rusakalbių padėtis (Latvija ir Estija) Nepiliečių rusakalbių padėtis (BŠ, Latvija ir Estija) 2012 Sovietinės okupacijos žalos atlyginimas (BŠ, Lietuva) Neonacistiniai rusofobiniai judėjimai (Lietuva, Latvija ir Estija) NATO karinės pratybos „Steadfast Jazz 2013“ (BŠ) 2013 Neonacistiniai rusofobiniai judėjimai (Lietuva) Nepiliečių rusakalbių padėtis (Latvija ir Estija) NATO priešraketinių sistemų dislokavimas (BŠ) Rusų tautinės mažumos padėtis (BŠ) 2014 Nepiliečių rusakalbių padėtis (BŠ, Latvija ir Estija) Neonacistiniai rusofobiniai judėjimai (BŠ) NATO karinių pajėgumų didinimas šalia Rusijos (BŠ) 2015 Nepiliečių rusakalbių padėtis (BŠ, Latvija ir Estija) NATO karinių pajėgumų didinimas šalia Rusijos (BŠ) 2016 Neonacistiniai rusofobiniai judėjimai (Lietuva) Nepiliečių rusakalbių padėtis (Latvija ir Estija) NATO karinių pajėgumų didinimas šalia Rusijos (BŠ) Nepiliečių rusakalbių padėtis (BŠ) 2017 Neonacistiniai rusofobiniai judėjimai (Lietuva) Rusų tautinės mažumos diskriminacija (Latvija ir Estija)

4.1. Skirtingas sovietinės istorijos interpretavimas

Skirtingas sovietinės istorijos interpretavimas, kai kuriais atvejais per- augantis į emocinį-nostalginį lygį, yra Lavrovo neretai naudojamas leitmoty- vas, skirtas daugiausia valstybės vidaus auditorijai. Baltijos šalys ilgą laiką buvo sudedamoji carinės Rusijos imperijos dalis19, taip pat didžiąją XX amžiaus dalį

18 Parengta autoriaus. 19 Nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. 223 jos buvo Sovietų Sąjungos okupuotos20. Rusijos valdžios atstovai nevengia pa- brėžti, kad Baltijos valstybės savanoriškai prisijungė prie šių režimų. Šiame kontekste Baltijos šalys kritikuojamos dėl dviejų priežasčių. Pirma, Baltijos šalys nėra dėkingos už tai, kad SSRS išlaisvino Baltijos šalis iš nacizmo pries- paudos, ir, antra, carinės ir sovietinės valdžios daug investavo į regioną, negai- lėjo išteklių ūkio ir pramonės atstatymui. Dėl šių dviejų priežasčių, dabartinio Rusijos politinio elito vertinimu, Rusija turi moralinę ir istorinę teisę vertinti šį regioną kaip jos įtakos zoną. Tačiau Rusijos propagandistai, kalbėdami apie Baltijos šalių išlaisvinimą iš nacizmo, nelinkę paminėti po to sekusio okupacijos fakto, o paneigiant mitą apie sovietinės valdžios investicijas į Baltijos šalių regioną, galima remtis Latvijos mokslininko Gatis Krumiņšo atlikta studija, kurioje konstatuojama, kad visos trys Baltijos valstybės iš tiesų buvo sovietinio biudžeto donorės, o ne jo išlaikytinės21. Tiriamuoju laikotarpiu Lavrovas diskutavo apie bendros istorinės praeities interpretavimo problematiką. Jis siūlė sukurti bendras Rusijos ir Baltijos šalių istorikų grupes, kurios siektų išgryninti bendrą istoriją. Tokios grupės, anot jo, galėtų būti panaudotos kaip platformos, kurios padėtų diegti Rusijos istorijos politikos koncepciją Baltijos šalyse. Tai liudija, kad Rusija užsienio politikos tikslams yra pasiruošusi išplėtoti ir išnaudoti „minkštosios politikos“ strateginius instrumentus. Nors Baltijos valstybių lyderiai ne kartą kėlė klau- simą dėl sovietinės okupacijos fakto pripažinimo, tačiau Lavrovas niekados to nepripažino remdamasis vėlgi skirtingu istorijos interpretavimu. Galima teigti, kad bendra istorinė praeitis yra neabejotinai įtampą keliantis veiksnys santykiuose tarp Rusijos ir Baltijos šalių. Rusija nuolatos kaltina Baltijos valstybes istorijos iškraipymu. Pavyzdžiui, 2014 metais Latvijos parlamente priimtas įstatymas, kuriuo remiantis įvedama baudžiamoji atsakomybė už viešą SSRS ir nacių Vokietijos agresijos prieš Latvijos Respubliką neigimą, teisinimą ir šiurkštų menkinimą, Rusijoje buvo įvertintas kaip ciniškas ir amoralus bandymas iškraipyti istoriją22. Istorijos interpretavimas svarbus Rusijos politinis instrumentas, lei- džiantis vienyti tautą, kelti šalies patriotizmą ir pateisinti politinę elgseną. Ru- sijos valdžios elitas nuolatos referuoja į praeitį, norėdamas pagrįsti vykdomą

20 Lietuvos TSR (Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika) – viena iš Tarybų Sąjungos sąjunginių respublikų, gyvavusi 1940–1941 ir 1944–1990 m., sudaryta okupacinės sovietų valdžios pagrindu. 21 Krumiņš, G. (2018), „Soviet Economic Gaslighting of Latvia and the Baltic States“, Defence Strategic Communications, Volume 4, p. 71–74. 22 Interfaks-BNS, Rusiją piktina Latvijos Seimo sprendimas bausti už viešą SSRS agresijos neigimą, 2014 m. gegužės 17 d., https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/rusija-piktinasi-latvijos-sprendimu-bausti- uz-viesa-ssrs-agresijos-neigima-57-427284 224 užsienio ir saugumo politiką. Vienas svarbiausių istorinių naratyvų, leidžian- čių prognozuoti Rusijos elgseną Baltijos šalių atžvilgiu, yra nostalgija Sovietų Sąjungos didybei. Sovietų Sąjungos žlugimas vertinamas kaip didžiausia XX a. tragedija, o terorą, trėmimą, korupciją, opozicionierių kankinimą, įkalinimą ir žudymą bei kitus sovietinius valdžios vykdytus nusikaltimus siekiama nuslėpti arba pateisinti falsifikuojant istorinius faktus. Panašiai elgiasi ir Lavrovas, kaltin- damas Baltijos šalis melagingu istorijos interpretavimu, pateikdamas alternatyvius įvykių vertinimus, nutylėdamas sovietų valdžios vykdytus nusikaltimus, neigdamas nepatogius istorinius faktus, formuoja alternatyvią istoriją, kuria remdamasis pagrindžia užsienio politikos moralinę ir netgi teisinę veiklą. Visa tai suponuoja, kad Rusija nenustos vertinti Baltijos šalių kaip savo istorinio regiono, priklaususio carinei imperijai, o vėliau ir Sovietų Sąjungai. Todėl Sovie- tų Sąjungos didybės atkūrimo plane Baltijos šalys, greičiausiai, užima svarbią vietą.

4.2. Baltijos šalių nacionalizmas ir rusų tautinės mažumos padėtis Baltijos šalyse

Vienu svarbiausiu Sovietų Sąjungos palikimu Rusija laiko rusakalbius imigrantus, kurių ypač daug yra Latvijoje ir Estijoje. Rusijos tėvynainių apsaugos politikos formavimo užuomazgos pastebimos jau Boriso Jelcino prezidentavimo laikotarpiu. Vis dėlto ši politinė linija buvo iš esmės išplėtota Putino valdymo periodu. Atlikus Lavrovo viešų pasisakymų analizę, galima būtų išskirti keletą Rusijos valdžios naudojamų įtakos darymo instrumentų, skirtų apsaugoti posovietiniame regione gyvenančią rusų tautinę mažumą. Visų pirma kuriamas naratyvas, kad Baltijos šalys yra rusofobiškos, kuriose klesti nacionalizmas ir neonacizmas. Be to, pasitaikius progai Lavrovas nevengia pabrėžti, kad Baltijos šalys nuolatos diskriminuoja rusų tautinę mažumą ir pažeidinėja jų teises. Lavrovas savo retorikoje neretai pabrėžia, kad tėvynainių teisių apsauga yra vienas iš Rusijos užsienio politikos prioritetų. Tokiu būdu Rusija pasiekia keletą tikslų: (1) lojalios rusų diasporos formavimas; (2) neigiamo Baltijos šalių įvaizdžio formavimas; (3) kuriamas casus belli. Lavrovo retorikos analizė atskleidė, kad jis daugiau dėmesio skiria rusa- kalbių padėčiai Latvijoje ir Estijoje, mažiau – jų padėčiai Lietuvoje. Tai susiję su daug didesne rusų tautine mažumos dalimi Latvijoje ir Estijoje, kur ji suda- 225 ro 25,2 proc.23 ir 24,9 proc.24 atitinkamai. Lietuvoje ši mažumos dalis tesudaro 4,5 proc.25 gyventojų. Anot Lavrovo, rusakalbių gyventojų sąlygos šiose šalyse negerėja, nes nenustojamos pažeidinėti ten gyvenančių rusakalbių politinės, socialinės-ekonominės ir kultūrinės-kalbinės teisės. Verta atkreipti dėmesį, kad nuo 2014 metų Lavrovo pasisakymai apie rusų mažumos padėtį Baltijos šalyse suintensyvėjo ir sugriežtėjo. Šiame kontekste pradėjo rastis daug radi- kalesnių pareiškimų Baltijos šalių, ypač Lietuvos, atžvilgiu. Jas pradėta viešai vertinti kaip rusofobines, nacionalistines ir neonacistines idėjas puoselėjan- čias valstybes. Be to, verta pastebėti, kad 2017 metais Lavrovas neigiamame šovinistiniame fone kalbėdamas apie Baltijos valstybes dažnai paminėdavo ir Ukrainą. Tai gali reikšti, kad Rusija dar trejus metus po Krymo aneksijos ma- nėsi išlaikysianti Ukrainą savo įtakos zonoje, tačiau 2017 metais, prabilęs apie Ukrainą, kaip apie nedraugišką, antirusišką, provakarietišką valstybę, viešai pripažino, kad ją pradėjo vertinti panašiai kaip ir Baltijos šalis – iš Rusijos įta- kos besilaisvinančią ir vakarietišką politinę kryptį pasirinkusią šalį. Rusija ypač daug pastangų skiria vadinamojo „rusiškojo pasaulio“ (rus. Pусский мир) projekto vystymui – organizacijų tinklui, kurio atsakomybė yra rusų kalbos, švietimo, mokslo ir kultūros apsauga ir puoselėjimas už Rusijos valstybės ribų. Rusijos valdantysis režimas naudojasi šiomis organizacijomis siekdamas įgyvendinti savo ideologinę politiką ir skleisti jam palankią pro- pagandinę informaciją. Tokiu būdu formuojama lojalių užsienyje gyvenančių tautiečių dalis ir daromas neigiamas poveikis tautinių bendruomenių integracijai bei sukuriama iliuzija, ypač nukreipta į rusakalbią auditoriją, kad Rusija rūpinasi savo tautiečiais. Iš Lavrovo pasisakymų galima suprasti, kad Rusija pasinaudodama įvairiomis, neva nevyriausybinėmis organizacijomis, siekia suformuoti viešą nuomonę apie Rusijos pastangas tariamai apolitiškai bendradarbiauti su Baltijos valstybėmis socialinėse srityse. Šiame kontekste Baltijos šalių pasipriešinimas šių organizacijų veiklai pateikiamas kaip nacionalizmas, nukreiptas prieš rusų tautinę mažumą. Kalbėdamas apie Baltijos šalis, Lavrovas pabrėžė, kad viena didžiausių

23 Pagal 2018 metų duomenis. Duomenys gauti iš Latvijos vyriausybės centrinės statistikos duomenų bazės, https://data.csb.gov.lv/pxweb/lv/iedz/iedz__iedzrakst/IRG080.px/table/ tableViewLayout1/?rxid=cd00d9dc-a4e4-4b85-a975-e8b416dee23e 24 Pagal 2018 metų duomenis. Duomenys gauti iš Estijos statistikos departamento, http://pub.stat.ee/pxweb.2001/Dialog/varval.asp?ma=PO0222U&ti=POPULATION+BY+SEX%2C+ETHNIC+NATIONALIT Y+AND+COUNTY%2C+1+JANUARY%2E+ADMINISTRATIVE+DIVISION+AS+AT+01%2E01%2E20 18&path=../I_Databas/Population/01Population_indicators_and_composition/04Population_figure_and_ composition/&lang=1 25 Pagal 2018 metų duomenis. Duomenys gauti iš Lietuvos statistikos departamento, https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/ 226 dvišalių santykių su Baltijos šalimis problemų yra pilietybės neturinčių rusa- kalbių padėtis Baltijos valstybėse. Rusijos užsienio reikalų ministras yra ne kartą pabrėžęs, esą tai, kad Estijoje ir Latvijoje išlieka tokia žmonių kategorija kaip nepiliečiai, yra gėda visai Europai. Nepiliečių kategorija Baltijos valsty- bėse išties yra labai gausi. Pavyzdžiui, 2017 metais nepiliečių skaičius Latvi- joje siekė 237 tūkst. (apie 12 proc. šalies gyventojų)26. Šiame kontekste verta paminėti, kad Baltijos šalyse yra teisinė galimybė visiems nepiliečiams tapti atitinkamos šalies piliečiais (pilietybei įgyti reikia išlaikyti kalbos ir istorijos egzaminus raštu). Tačiau ne visi nepiliečiai dėl tam tikrų priežasčių nori įgyti šalies, kurioje gyvena, pilietybę, pavyzdžiui, norėdami išsaugoti Rusijos pilie- tybę. Didelė nepiliečių grupė, kuri nėra integruota į visuomenę, yra grėsmė nacionaliniam Baltijos šalių saugumai, nes dalis šios grupės asmenų (prorusiš- koji dalis) gali būti panaudota įvairiems Rusijos tikslams, pavyzdžiui, vykdyti propagandinę veiklą, skatinti socialinius neramumus, remti Rusijos agresyvius veiksmus. Visgi Lavrovas, kalbėdamas apie nepiliečių situaciją Latvijoje ir Es- tijoje, nuolatos pabrėžia būtinybę suteikti jiems pilietybę pagal gyvenamąją vietą. Tokia retorika jis siekia: pirma, parodyti tarptautinei bendruomenei ir tautiečiams, kad rūpinasi rusų tautine mažuma, antra, visavertiškai integruoti rusų tautiečius, nes tai leistų prorusiškiems piliečiams dalyvauti valstybės val- dyme ir rinkimuose, be to, diaspora taptų mažiau pastebima ir, atitinkamai, kontroliuojama. Turėdama pakankamai finansinių, informacinių ir organizacinių išteklių bei kliaudamasi lojaliais užsienyje gyvenančiais tautiečiais, Rusija, siekdama gauti casus belli įsiveržimui arba kišimuisi į kitos šalies vidaus reikalus, gali inicijuoti Bal- tijos šalyse smurtines provokacijas. Baltijos šalyse vienintelis toks smurto protrūkis buvo „bronzinio kareivio“ riaušės 2006 metais Taline, kai Rusija surengė masines kibernetines atakas ir iš Rusijos siuntė sukilimą kurstančius asmenis. Todėl rusakalbių bendruomenės išlieka svarbus Rusijos provokacijų ir Baltijos šalių nerimo šaltinis. Apibendrinant galima teigti, kad Rusija, pasinaudodama tėvynainių saugumo naratyvu, gali susikurti gana lengvai pagrindžiamų priežasčių imtis priešiškų karinių veiksmų prieš Baltijos valstybes.

26 The Latvian Office of Citizenship and Migration Affairs, (2017),Distribution of Latvian population by nationality, https://www.pmlp.gov.lv/lv/assets/documents/Iedzivotaju%20re%C4%A3istrs/010717/ISVP_ Latvija_pec_VPD.pdf 227 4.3. NATO karinių pajėgumų didinimas šalia Rusijos valstybės sienos

Baltijos šalys NATO kontekste yra dažna tema Rusijos užsienio reikalų ministro retorikoje. Tam daugiausiai įtakos turėjo 2004 metais įvykęs penkta- sis NATO plėtros etapas, kurio metu septynios Europos šalys – Lietuva, Latvi- ja, Estija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – tapo naujomis šios organizacijos narėmis. NATO fiziškai priartėjo prie Rusijos sienų, o Baltijos šalys, vieninte- lės posovietinės valstybės, atsiskyrė nuo Rusijos įtakos zonos ir tapo Vakarų Europos dalimi. Dabartinė Rusijos valdžia Baltijos šalių integraciją į Europos Sąjungą ir NATO vertina kaip dalies rusiško identiteto praradimą buvusioje buferinėje zonoje tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Lavrovas savo viešuose pasisakymuose Baltijos valstybes minėjo įvai- riuose su NATO susijusiuose kontekstuose: diskusijose dėl priešraketinių sistemų dislokavimo Baltijos šalyse, NATO gynybos planų rengimo, NATO karinių pajėgumų didinimo ir tarptautinių karinių pratybų. Tiriamojo laikotarpio pradžioje Lavrovas santykinai retai Baltijos šalis minėjo NATO fone. 2008 metais Baltijos šalys buvo minimos dėl JAV planų šiame regione dislokuoti priešraketines gynybos sistemas. Tačiau vėlesniais metais šis klausimas Baltijos šalių kontekste jau nebuvo keliamas, nes JAV atsisakė savo planų dėl priešraketinės gynybos sistemų dislokavimo Baltijos šalyse. 2011 metais Lav- rovas kalbėjo apie NATO planus ginti Baltijos šalis ir NATO karinių pajėgumų didinimą šalia Rusijos. Tokį naratyvo formavimą paskatino tiriamosios žurna- listikos nepelno siekianti organizacija „WikiLeaks“ atskleista informacija apie NATO viršūnių susitikime Lisabonoje svarstytus sprendimus dėl Baltijos šalių gynybos ir Rusijos keliamos karinės grėsmės. Pasisakydamas šia tema Lavro- vas pabrėžė, kad NATO skleidžia neteisingą informaciją, nes Rusijos karinė doktrina, anot jo, yra išskirtinai gynybinio pobūdžio. Tokiu būdu formuodamas požiūrį apie NATO priešiškumą Rusijai. 2013 metais Lavrovą paskatino kalbėti apie Baltijos valstybes NATO karinės pratybos „Steadfast Jazz“ („Tvir- tas džiazas“), kurios buvo atsakas į Rusijos strategines karines pratybas „Za- pad 2013“ („Vakarai 2013“). Lavrovas daug intensyviau ir grėsmingiau apie NATO veiklą Baltijos šalyse pradėjo kalbėti nuo 2014 metų. Rusijos dėmesys Baltijos valstybėms ypač padidėjo po Krymo aneksijos, kai Baltijos valstybių vadovai, susirūpinę savo šalių saugumu, pradėjo siekti didesnio NATO ir ypač JAV įsitraukimo į regiono saugumą. NATO sprendimai, priimti viršūnių susitikimuose Velse (2014 metais) ir Varšuvoje (2016 metais) dėl NATO patikini- mo, atgrasymo ir gynybos priemonių, susilaukė ypač daug Rusijos valdančiojo 228 režimo kritikos. Šie sprendimai reikšmingai sustiprino Baltijos šalių saugumą ir kartu, Rusijos manymu, pakeitė galios balanso situaciją regione. Lavrovas ir kiti aukštieji Rusijos pareigūnai tai įvertinio kaip išaugusią grėsmę Rusijos nacionaliniams interesams. Verta atkreipti dėmesį, kad Baltijos šalių nacionaliniai kariniai pajėgumai, kurie reikšmingai buvo pradėti vystyti taip pat po Krymo aneksijos, niekada nebuvo minimi Rusijos užsienio reikalų ministro retorikoje. Šis aspektas, greičiausiai, nebuvo vertinamas kaip veiksnys, galintis turėti reikšmingą įtaką Rusijos užsienio ir saugumo politikai. Verta pastebėti, kad iki 2015 metų Lavrovas deklaruodavo, kad Rusija nevertina NATO kaip grėsmės, o tik kaip keliančią pavojų. Tačiau 2016 metais retorika pasikeitė – Lavrovas NATO veiksmus nedviprasmiškai įvardijo kaip keliančius grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui. Lavrovas, naudodamas saugumizuojamąją retoriką, suformavo „Rusijos tvirtovės“, apsuptos NATO, įvaizdį. Rusija, siekdama spręsti šią susikonstruotą saugumo problemą, legitimizuoja savo politinius sprendimus, susijusius su ka- rinės galios didinimu ir panaudojimu. Atsižvelgiant į tai, galima būtų teigti, kad retorika saugumizuodama NATO, Rusija turėtų pagrindą (politinį ir visuomeni- nį palaikymą) imtis karinio pobūdžio veiksmų prieš Baltijos valstybes.

Išvados

Rusijos užsienio reikalų ministro Lavrovo viešosios retorikos analizė, atlikta remiantis pagrindiniais konstruktyvizmo teorijos principais, leidžia atskleisti, kaip Baltijos šalys iš įprastos politikos darbotvarkės perkeliamos į saugumo politikos darbotvarkę, t. y. kaip per kalbos aktą jos yra saugumizuo- jamos. Šios analizės rezultatai padeda siekti platesnių tikslų: atskleisti, kokiame kontekste Baltijos šalys yra minimos dažniausiai (identifikuoti pagrindines saugumizavimo temas ir jų minėjimo intensyvumą), ir įvertinti, kokių tikslų yra siekiama saugumizuojant Baltijos šalis (apibrėžti priežastis). Pagal konstruktyvizmo teoriją, saugumo objektu tampa tai, ką nurodo saugumizuojantis veikėjas. Dėl šios priežasties Lavrovo viešas kalbėjimas apie Baltijos šalis, kaip keliančias grėsmę rusų valstybei, tautai ir nacionaliniams interesams, konstruoja saugumo objektą. Kitais žodžiais, Lavrovas politizuotai interpretuodamas saugumo aplinką Baltijos šalyse socialiai konstruoja grės- mes, kylančias iš Baltijos šalių. Lietuva, Latvija ir Estija užima santykinai tik labai mažą dalį Lavrovo retorikoje. Visgi Lavrovas savo kalbose ypač daug dėmesio skiria JAV, NATO ir ES. Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį, kad Baltijos šalys yra šių orga- 229 nizacijų narės, o JAV yra šių šalių strateginė partnerė. Todėl galima daryti iš- vadą, kad Baltijos šalys daugeliu atvejų minimos netiesiogiai, t. y. kaip Vakarų sudedamoji dalis. Viena vertus, Lavrovo analizė pagrindžia prielaidas, kad Ru- sija Baltijos šalis priskiria Vakarų tarptautinei sistemai. Kita vertus, žvelgiant iš sociokultūrinės ir istorinės perspektyvos, šias šalis Rusija vertina kaip esančias Rusijos identiteto dalimi. Galima konstatuoti, kad visu tiriamuoju laikotarpiu Lavrovo retorikos Baltijos šalių atžvilgiu temos – skirtingas sovietinės istorijos interpretavimas, Baltijos šalių nacionalizmas ir rusų tautinės mažumos padėtis Baltijos šalyse bei NATO karinių pajėgumų didinimas šalia Rusijos valstybės sienos – išliko tokios pačios. Skyrėsi tik šių temų „demonizavimo“ lygis ir minėjimo intensyvumo dažnis. Ryškus pastarųjų dviejų parametrų augimas prasidėjo 2014 metais ir piką pasiekė 2017 metais. Visos Lavrovo saugumizavimo temos yra konstruojamos remiantis tapatybės (identiteto) skirtingumu. Atitinkamai Ru- sijai saugumo problemos dėl Baltijos šalių kyla ne dėl galios balanso, o iš skir- tingų valstybių pasaulėžiūrų ir politinių vizijų. Naratyvų pasirinkimą lemia keletas priežasčių, kurios geriausiai atsisklei- džia per Lavrovo viešosios retorikos tikslines auditorijas. Baltijos šalių atžvilgiu pagrindinės tikslinės auditorijos yra trys: (1) tėvynainiai, gyvenantys Baltijos šalyse; (2) rusų piliečiai, gyvenantys Rusijoje; (3) Vakarų tarptautinė bendruo- menė. Tėvynainiams skirtos žinutės nukreiptos į jų telkimą ir jų, kaip įtakos ir rėmimo agentų, potencialų panaudojimą. Rusijos gyventojams skirtuose pasisakymuose Baltijos šalys vaizduojamos kaip antirusiškos ir šovinistinės, o tai lei- džia Rusijos valdančiajam režimui nukreipti dėmesį nuo opių vidaus socialinių problemų. Be to, išorinio priešo identifikavimas ir jo „demonizavimas“ vienija tautą, padeda išlaikyti valdančiojo režimo populiarumą ir legitimizuoja politi- nę elgseną. Rusijos užsienio reikalų ministro retorikoje, skirtoje Vakarų šalių auditorijai, Baltijos šalys dažniausiai kaltinamos pažeidinėjančios rusų tautinės mažumos teises ir skundžiamasi šiose valstybėse augančiu antirusišku judėjimu. Tai leidžia skaldyti ES ir NATO valstybių vienybę ir vykdyti įtakos operacijas prieš Baltijos šalis, pasitelkiant trečiąsias Europos šalis. Apibendrinant naratyvų pasirinkimo priežastingumą, galima teigti, kad pagrindiniai Baltijos šalių saugumizavimo tikslai yra įtakos posovietiniame regione atkūrimas, išsaugojimas ir sustiprinimas, NATO plėtros, ypač į posovietinį regioną, sulaikymas ir Rusijos valdymo režimo status quo išlaikymas. Šie tikslai atspindi esamą Rusijos užsienio ir saugumo politiką Baltijos šalių atžvilgiu.

2019 m. kovas

LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 231 Virgilijus Pugačiauskas* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Rusijos–Baltarusijos karinis bendradarbiavimas: teorija ir praktika

Šiame straipsnyje nagrinėjama Rusijos ir Baltarusijos karinio bendradarbiavimo dinamika, kai Rusijos agresija Ukrainoje pademonstravo prezidento Vladimiro Putino siekį visomis įmanomomis priemonėmis užsitikrinti savo interesų zonos kontrolę artimiausioje posovietinėje erdvėje. Galime kalbėti apie karinio bendradarbiavimo patvarumo gilinimo laikotarpį, kuriame Rusija demonstruoja principinę nuostatą išplėsti karinių pajėgumų panaudojimo galimybes pasiremiant Baltarusijos karinėmis pajėgomis, karine infrastruktūra bei teritorija, kaip placdarmu galimiems potencialiems kariniams veiksmams. Todėl siekiama išsiaiškinti abiejų valstybių karinę integraciją lemiančius pagrindinius veiksnius: aptarti karinę politiką reglamentuojančiuose dokumentuose užfiksuotas karinio bendradarbiavimo kūrimo kryptis ir uždavinius, aptarti ir įvertinti karinių pajėgų sąveikos didinimo praktinius atvejus (strateginės karinės pratybos), atskleisti karinio-techninio bendradarbiavimo pasiekimus ir problemas, galimas vystymosi perspektyvas.

Įvadas

Baltarusijos–Rusijos santykiuose per tris dešimtmečius stabiliausiai sferai yra priskirtinas karinis bendradarbiavimas, nors abiejų valstybių tarpusavio sugyvenimas yra lydimas tariamų, inscenizuotų ir vis dar pasitaikančių ne- sutarimų ar trumpalaikės įtampos blyksnių, itin primenančių meteorų dangų nušviečiančius skrydžius nuodėmingos Žemės link. Prieš beveik dešimtmetį politologas Gražvydas Jasutis išsamiame tyrime Rusijos ir Baltarusijos kari- nį bendradarbiavimą įvardijo kaip karinį aljansą, kadangi ilgamečiai dvišaliai santykiai karinėje srityje nuo veiklos koordinavimo perėjo visus keturis sudė- tinius karinės integracijos etapus: teisinį-sutartinį, institucinį, instrumentinį ir funkcinės priklausomybės srityje, t. y. pasiekė aukščiausiąjį karinės integracijos etapą. Jo nuomone, ,,šio aljanso dezintegracija mažai tikėtina, nes valstybių ka- rinės pajėgos yra pasiekusios aukštą sąveikumo laipsnį ir sukurtos struktūros

* Dr. Virgilijus Pugačiauskas – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros profesorius. Adresas korespondencijai: Šilo g. 5A, 10322 Vilnius, tel. (8 5) 210 3582, el. p.: [email protected]

©Virgilijus Pugačiauskas, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 232 iš dalies prisideda prie integracijos gilinimo. Ekonominiai ir politiniai Rusijos ir Baltarusijos nesutarimai neturi lemiamos įtakos karinio aljanso raidai. Įver- tinus vidinius ir išorinius veiksnius, tikėtina, kad Rusijos ir Baltarusijos karinis aljansas vidutinėje perspektyvoje ne tik dominuos posovietinėje erdvėje, bet ir stiprės.“1 Šis vertinimas skirtas situacijai, kai Rusijos ir Vakarų pasaulis gyvavo tam tikrą pozityvių santykių laikotarpį, todėl būtų tikslinga aptarti, ar Rusijos konfrontacijos su Vakarais kontekste galime fiksuoti naujus pokyčius ir galimas naujas perspektyvas. Šiame straipsnyje keliamas tikslas – išanalizuoti Rusijos ir Baltarusijos karinio bendradarbiavimo dinamiką, kai Rusijos agresija Ukrainoje pademonstravo prezidento Vladimiro Putino siekį visomis įmanomomis priemo- nėmis užsitikrinti savo interesų zonos kontrolę posovietinėje erdvėje. Rusijos karinės galios didinimo strategija ir jos pagalba konstruojami santykiai su Va- karais natūraliai padidino Baltarusijos geopolitinę svarbą ir karinę strateginę reikšmę. Dėl savo geostrateginės padėties (sausumos siena beveik tūkstantis kilometrų ir 200 km iki Kaliningrado karinio forposto) Baltarusija yra svarbi kaip vadinamoji „buferio zona“2, skirianti Rusiją nuo Vakarų ir sauganti pastarosios teritoriją. Pasak Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos, ,,Vakarų kryptyje Baltarusija yra pagrindinis forpostas, įskaitant ir Rusijos“3. Rusijai pradėjus karą su Vakarais, Baltarusija taip pat būtų svarbi karinių pa- jėgų sutelkimo teritorija ir puolamosios operacijos į Vakarus išeities rajonas. Dėl savo artumo su Kaliningradu, Baltarusija tampa ypatingos svarbos teritorija Rusijai nusprendus deblokuoti šį Vakarų apsuptą anklavą ir užtikrinti susisiekimą su juo sausuma. Dėl minėtų priežasčių Rusija yra ypač suinteresuota stiprinti savo įtaką Baltarusijoje, kuri kaskart demonstruoja turinti teisę į skirtingą nuomonę, nesutampančia su pagrindinio sąjungininko vykdoma politika. Būtent pastaraisiais metais išryškėjo Rusijos pastangos gilinti integra- cinį procesą, remiantis Rusijos–Baltarusijos sąjungos egzistavimu bei tvarumu ir karinio bendradarbiavimo stiprinimu. Todėl šiame straipsnyje ieškosime atsakymų į klausimus: kokie yra nau-

1 Jasutis G., (2011). Karinio aljanso patvarumo tyrimas: Rusijos ir Baltarusijos atvejis. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 33–48, 137. 2 Colibasanu A., Russia, Belarus and a Catch-22. https://geopoliticalfutures.com/russia-belarus-catch-22/; Fedirka A., Belarus: Between a Rock and a Hard Place, Geopolitical futures, https://geopoliticalfutures. com/belarus-between-a-rock-and-a-hard-place [žiūrėta 2018 02 03]; Kłysiński K., Żochowski P., The End Of The Myth of a brot herly Belarus? Russian soft power in Belarus after 2014: the background and its manifestations, OSW Studies, 2016, s. 47–49 arba https://www.osw.waw.pl/en/publikacje/osw-studies/2016-11-07/end-myth-a-brot-herly-belarus-russian-soft-power-belarus-after[žiūrėta 2018 02 05]. 3 Президент раскритиковал нежелание России укреплять армию Беларуси и других членов ОДКБ, https://news.tut.by/economics/580911.html [žiūrėta 2018 02 05]. 233 ji šalių karinio bendradarbiavimo planai, ar karinė integracijos patiria ryškių pokyčių, kokia galima jos perspektyva trumpuoju laikotarpiu? Susikoncen- truosime į du esminius sudėtinius karinės integracijos elementus: bendras karines pratybas ir karinį-techninį bendradarbiavimą.

1. Karinių pajėgų sąveikos strategija, taktika ir praktika

Rusijos–Baltarusijos karinis bendradarbiavimas atsispindi ir abiejų šalių pagrindiniuose karinės politikos dokumentuose – doktrinose. Štai 2014 m. Ru- sijos karinėje doktrinoje nurodoma, kad Sąjunginės valstybės karinio užpuolimo atveju, Rusija vertins tai kaip agresiją ir įgyvendins atsakomąsias priemones, be to, įtvirtinamas karinio bendradarbiavimo su Baltarusija prioritetas, apimantis nacionalinių pajėgų vystymo koordinavimą ir karinės infrastruktūros panau- dojimą bei bendros valstybės gynybos sukūrimą, remiantis Bendros valstybės karine doktrina4. Taigi išimtinai koncentruojamasi į Rusijos karinių jėgų panaudojimo sąlygų užtikrinimą kaimyninėje valstybėje. Savo ruožtu Baltarusijos naujoje doktrinoje santykiams karinėje srityje su Rusija yra skirtas gerokai didesnis dėmesys. Labiausiai detalizuojamas vie- ningų regioninių karinių pajėgų vaidmuo bendroje saugumo dimensijoje, kaip antai, numatomi vieningi veiksmai su Rusija, siekiant užtikrinti bendros vals- tybės saugumą karinės agresijos atveju, ir sudarymas sąlygų jai veikti, karinės jėgos panaudojimas bendros valstybės gynimui reglamentuojamas sutartimis su Rusija, vieningų regioninių karinių pajėgų valdymui ,,didėsiančios grėsmės akivaizdoje“, sukuriama kolegiali karinė institucija ir numatomas gynybinio sektoriaus kooperacinių ryšių vystymas5. Matome, kad Baltarusijos doktrinoje bendras karinių pajėgų veikimas apibrėžiamas tiksliau, nustatant atvejus ir procedūras dėl vieningų regioninių karinių pajėgų panaudojimo, tuo tarpu Rusija užpuolimo atveju naudoja karinę jėgą savo nuožiūra. Taigi požiūrio skirtumas dėl bendros šalių gynybos yra labiau nei akivaizdus.

4 Rusijos–Baltarusijos glaudus bendradarbiavimas posovietinėje epochoje yra lydimas strateginiu sumany- mu realizuoti Sąjunginės valstybės kūrimo idėją nuo pat 1992 m., tačiau procesas vyko lėtai. Pastaruoju metu Rusija inicijavo 1999 m. pasirašytos Bendros valstybės sutarties praktinį įgyvendinimą, siekdama užsitikrinti vis didesnę Baltarusijos vidaus ir užsienio politikos kontrolę. Šio viršvalstybinio darinio kom- petencijai yra taip pat priskirtos bendros karinės funkcijos, apimančios vieningų regioninių karinių pajėgų sukūrimą, bendros gynybos politikos vystymą ir karinį-techninį bendradarbiavimą. Договор о создании Союзного государства, http://www.soyuz.by/about/docs/dogovor5/ [žiūrėta 2018 02 04]. Военная доктрина Российской Федерации, https://rg.ru/2014/12/30/doktrina-dok.html [žiūrėta 2018 02 06]. 5 Военная доктрина Республики Беларусь, http://www.pravo.by/document/?guid=12551&p0=H1160041 2&p1=1 [žiūrėta 2018 02 06]. 234 Karinio bendradarbiavimo procedūros yra įvardytos Sąjunginės vals- tybės 2001 m. karinėje doktrinoje ir naujausia turėtų įsigalioti 2019 m., o jos turinys neatskleidžiamas. Pirmajame dokumente numatyti plačios apimties planai ir tokios pagrindinės veiklos kryptys: Rusijos ir Baltarusijos kariuome- nių valdymo sistemų unifikacija, techninis nacionalinių karinių pajėgų modernizavimas, remiantis bendromis programomis, taip pat bendros pratybos, karinės infrastruktūros, reikalingos bendram panaudojimui, vystymas. Dok- trinos nuostatų įgyvendinimo loginė tąsa yra sukūrimas dviejų karinių struktū- rų – vieningos regioninės oro gynybos sistemos ir regioninės sausumos karinės grupuotės turinčių užtikrinti abiejų šalių ginkluotųjų pajėgų sąveiką konflikto su Vakarais atveju. Užtikrinant šių struktūrų funkcionavimą numatyti ir kon- kretūs integraciją stiprinantys veiksmai – bendrų valdymo sistemų tobulinimas, mobilizacinių išteklių parengimas, unifikuotos techninės priežiūros ir logistinių bazių sistemos sukūrimas6. Naujojoje doktrinoje turėtų būti deklaruotas naujas integracinis etapas, vedantis prie gilesnio abiejų karinių pajėgų telkimo. Tiesą pasakius, šio dokumento pasirašymo procedūras vilkina Baltarusija, kadangi pagal sumanymą dokumentas turėjo būti patvirtintas 2018 m. pabaigoje, o Ru- sija realizavo visas reikiamas procedūras7. Kalbant apie vieningų regioninių karinių pajėgų sukūrimą, kaip prio- ritetinį bendradarbiavimo uždavinį, reikėtų išsiaiškinti, kokios sąjungininkių karinės pajėgos priskiriamos šiai grupuotei. Šiam kariniam junginiui, manyti- na, kad yra priskirtos visos Baltarusijos ginkluotosios pajėgos ir Rusijos kari- nės pajėgos, veikiančios vakarinėje jos dalyje, bei kiti Rusijos kariniai daliniai pagal numatytą planą. Šalių pajėgumai taikos metu yra pavaldūs savo karinėms vadovybėms. Tuo tarpu karo metu turėtų būti suformuota bendra aukščiausio lygio vadovybė, kuri vadovautų abiejų šalių jungtinėms pajėgoms. Prielaidą apie bendrų jungtinių pajėgų formavimą ir sudėtį patvirtina baltarusių eksper- tas Nikita Dunec8, kurio manymu, Rusijos ir Baltarusijos grupuotei priklauso visos Baltarusijos karinės pajėgos ir Rusijos Vakarų karinės apygardos 20-oji armija su priskirtais centrinio ir regioninio lygmens valdymo padaliniais, o optimali kovinė sudėtis nustatoma bendrų pratybų metu. Šiuo atveju Dunec

6 Военнaя доктрина Союзного государства, https://www.postkomsg.com/documentation/document/472/ [žiūrėta 2018 02 06]. 7 Путин одобрил проект военной доктрины Союзного государства, https://rg.ru/2018/12/19/putin- odobril-proekt-voennoj-doktriny-soiuznogo-gosudarstva.html [žiūrėta 2018 02 07]. 8 Дунец Н. А., Военно-политические аспекты функционирования региональной группировки войск Беларуси и России, http://elib.bsu.by/bitstream/123456789/184865/1/Дунец_Истор_Ч.1-067-077. pdf. [žiūrėta 2018 02 09]; Соглашение между Российской Федерацией и Республикой Беларусь о совместном обеспечении региональной безопасности в военной сфере, http://www.mid.ru/foreign_ policy/international_contracts/2_contract/-/storage-viewer/bilateral/page-264/47455 [žiūrėta 2018 02 10]. 235 vertinimas dėl rusų grupuotės gali būti ne visai tikslus, kadangi po 2014 metų minėtoji 20-oji armija galimai yra skirta įgyvendinti Rusijos interesus Ukrai- nos kryptimi. Panašiau, kad karo atveju Baltarusijoje galėtų veikti 2017 metai atkurta 1-oji tankų armija, kurios padaliniai yra išdėstyti gana arti Baltarusijos sienos. Rusijos ir Baltarusijos karinis bendradarbiavimas labiausiai realizuoja- mas bendrose karinėse strateginėse pratybose, todėl yra tikslinga išsiaiškin- ti šių mokymų kiekybinius parametrus ir galimus potencialius kokybinius poslinkius. Nuo 2005 m. pakaitomis kas dveji metai abiejų šalių teritorijose vyksta pratybos, plačiajai visuomenei žinomos ,,Sčyt Sojuza“ ir „Zapad“ pava- dinimais. Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos 2015 metais Rusijos vakari- nėje dalyje įvyko planinės pratybos ,,Sčyt Sojuza 2015“. Vakarų karinės apygardos Sankt Peterburgo ir Pskovo apylinkėse dalyvavo jungtinės pajėgos – apie 8 000 kariškių (tarp jų 1 300 baltarusių) ir apie 400 karinės technikos vienetų, įskaitant aviaciją ir laivus. Pratybos sutelktos į gynybinio mūšio su perėjimu į puolimą veiksmams koordinuoti, įgūdžiams tobulinti, vadovaujant jungtiniam štabui, taip pat buvo skiriamos šiuolaikinių ryšių priemonių suderinamumui9. Nagrinėjant dviejų šalių karinę integraciją ir sąveiką, geriausiu ir nau- jausiu tyrimo objektu gali būti Rusijos–Baltarusijos strateginiai mokymai ,,Zapad 2017“. Anot oficialių šaltinių, pratybų tikslas – įvairaus lygmens štabų suderinamumo tobulinimas, naujų perspektyvinių kariuomenės ir ginklų valdymo sistemų susiejimas, naujų statutinių dokumentų aprobavimas, visų lygių karininkų praktika planuojant panašaus pobūdžio karines pratybas. Rei- kia pasakyti, kad manevrai Baltarusijoje tebuvo Rusijoje organizuotų didelių, apimančių visą vakarinę europinę Rusijos dalį, strateginių pratybų trečiojo etapo sudedamoji dalis. Taigi sąveiką liudija bendri koordinuoti abiejų šalių veiksmai. Baltarusijos teritorijoje manevruose dalyvavo apie 12 700, tarp jų 5 500 Rusijos karių desantininkų, tankistų, lakūnų, ryšininkų ir pėstininkų, 70 lėktuvų ir sraigtasparnių, iki 680 karinės technikos, tarp kurių apie 250 tankų ir iki 200 artilerijos pabūklų, reaktyvinių sistemų ir minosvaidžių10. Reikėtų

9 Белялова Н., Российско-белорусские учения „Щит Союза“. Досье https://tass.ru/info/2248332 [žiūrėta 2018 02 11]; Российско-белорусские учения „Щит Союза-2015“ стартуют на западе РФ https://ria.ru/20150910/1240961439.html [žiūrėta 2018 02 11]; Газета Министерства обороны Республики Беларусь „Белорусская военная газета. Во славу Родины“, https://vsr.mil.by/2015/09/24/ po-glavnoj-magistrali%e2%80%a6-svyaznoj [žiūrėta 2018 02 11]; Шойгу: подготовка к белорусско- российскому учению „Щит Союза – 2019“ перешла в активную фазу http://www.soyuz.by/news/security/43547.html [žiūrėta 2018 02 12]. 10 Учения „Запад-2017“: проверка „нервной системы“ российской армии, https://tass.ru/armiya- i-opk/4573331 [žiūrėta 2018 02 11]; Легенды „Запада“. Что показали российско-белорусские стратегические учения 2017 года https://rg.ru/2017/09/20/chto-pokazali-rossijsko-belorusskie-ucheniia- zapad-2017.html [žiūrėta 2018 02 11]. 236 pasakyti, kad pateikiama statistika gerokai skiriasi. Štai remiantis Baltarusijos gynybos ministerijos tarptautinio karinio bendradarbiavimo departamento viršininko generolo Olego Vojnovo pranešimu spaudai, manevruose dalyvavo 10 175 Baltarusijos ir 3 100 Rusijos kariškių (šiuo atveju turima omenyje dalyvavusius Baltarusijos teritorijoje), 138 tankai, iš jų 98 Rusijos, karinės transporto priemonės, atitinkamai artilerinių ir reaktyvinių sistemų 231 (104), lėktuvų ir malūnsparnių 49 (27)11. Pratybose buvo išbandoma Rusijos ir Bal- tarusijos vieningoms regioninėms karinėms pajėgoms ir vieningai regioninei oro gynybos sistemai priskirtų abiejų šalių pajėgų gebėjimai veikti kartu. Nors pagrindinis pratybų veiksmas vyko Baltarusijoje, tačiau Rusijoje vykusios pratybos galimai turėjo tiesioginių sąsajų su Baltarusijoje vykdyta veikla. Todėl reikėtų pažymėti, kad oficiali statistika nėra patikima, ypač kai kalbama apie pratybas, vykusias Rusijos teritorijoje – realus karių ir kovos technikos skaičius kelis kartus viršijo deklaruotąjį12. Reikia akcentuoti dar vieną svarbų pratybų momentą – Baltarusijos teritorijoje nuolatos dalyvauja kur kas didesnis skai- čius Rusijos karinių dalinių nei Baltarusijos Rusijoje. Baltarusijos teritorijoje pratybos organizuotos 8 poligonuose, propor- cingai visoje šalies teritorijoje nuo Vitebsko iki Bresto. Juose abiejų šalių daliniai praktikavosi, anot oficialių pranešimų, vykdydami gynybines ir puolamą- sias operacijas, susijusias su valstybės sienos, karinių objektų gynyba, priešo diversijų ir žvalgybos grupių, teroristinių grupuočių sunaikinimu bei gynybinio pobūdžio mūšio pratybomis. Čia svarbu dar kartą pabrėžti, kad vėl matome akivaizdžią disproporciją tarp deklaruojamų tikslų ir jiems įgyvendinti naudoja- mų priemonių, t. y. pratybų metu teroristus naikina kariuomenė arba jos specia- liųjų operacijų pajėgos. Prieš lengvai ginkluotas ir negausias „teroristų“ grupeles, abiejų valstybių kariniai daliniai naudoja sunkiąją ginkluotę – tankus, aviaciją ir artileriją. Pažymėtinas sutapimas – teroristinės grupelės dažnai veikia Lenkijos arba Lietuvos pusėje arba iš šių šalių veržiasi į Baltarusiją13. Galima daryti prie- laidą, kad treniruojamasi kovoti ne su teroristais ar nelegaliomis ginkluotomis formuotėmis. Objektyviai sunku įsivaizduoti, kas iš šių pratybų oponentais minimų teroristų ir nelegalių karinių grupuočių turi pajėgas, galinčias vykdyti puola-

11,,Запад-2017“ Дневник белорусско-российских военных учений, https://naviny.by/ article/20170920/1505918347-zapad-2017-dnevnik-belorussko-rossiyskih-voennyh-ucheniy [žiūrėta 2018 02 13]. 12 Petraitis D., Zapad-2017 anatomija: kai kurie Rusijos karinio planavimo ypatumai, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018, t. 19, p. 239–257; Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018, https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2018/03/LTU.pdf. [žiūrėta 2018 02 14]. 13 Условным противником на учениях «Запад-2017» будет белорусский регион, https://www.svoboda. org/a/28704972.html [žiūrėta 2018 02 15]. 237 muosius veiksmus teritorijoje nuo Sankt Peterburgo Rusijoje iki Bresto Bal- tarusijoje. Peršasi mintis, kad visai ne prieš teroristus ruošiasi kariauti ir ne nelegalių karinių grupuočių bazes ketina pulti bendras Rusijos ir Baltarusijos karinis mechanizmas, veikiantis tokiame strateginio dydžio karo teatre. Jung- tinių pajėgų naudojama ginkluotė ir pajėgų dydis suponuoja mintį, kad numa- nomas (hipotetinis) rusų ir baltarusių oponentas yra skaitlingos ir techniškai pažangia ginkluote aprūpintos reguliariosios pajėgos. Peršasi ir kita prielaida, pagrįsta dar Sakartvelo ir Ukrainos pavyzdžiais, kai puolamosios ginkluotės koncentravimo ir jos panaudojimo veiksmai treniruojami ne gynybai vykdyti, bet greitam ir trumpalaikiam ofenzyvinio tipo kariniam tikslui įgyvendinti. Rusų ir baltarusių pratybų pokyčiai išryškėja palyginus statistinius duomenis su ankstesnėmis ,,Zapad 2013“ pratybomis. Dalyvaujančių karių skai- čius didėja abiejose partnerių pusėse, tačiau labiau rusų. Karinės technikos skaičius, atsižvelgiant į galimus neobjektyvius duomenis, buvo galima sakyti panašus, išskyrus sunkiosios ginkluotės, pvz., tankų, kurių skaičius padidėjo beveik dvigubai – nuo 78 iki 138. Kitas ryškus skirtumas – pratybų erdvė, nuo dviejų poligonų, esančių prie Lietuvos ir Lenkijos sienų (,,Bresto“ ir ,,Gožos“ Gardino rajone), apėmė visą Baltarusijos teritoriją. Taigi planinių karinių pra- tybų mastas ir teritorija palaipsniui plečiasi14. Reikia akcentuoti, kad sąveikos pokyčius liudija kitos dvišalės pratybos, ne ką mažiau svarbios, tačiau mažiau atspindėtos žiniasklaidoje. 2017 m. nuo gegužės iki pat rugsėjo įvyko įvairaus pobūdžio ir masto bendrų pratybų: ge- gužės 19–25 d. Baltarusijos teritorijoje radioelektroninės kovos pratybos su 1 500 kariškių, rugpjūčio mėnesį logistikos pratybos dviem etapais: Baltaru- sijos teritorijoje 2 500 vietinių kariškių ir 3 000 Rusijos, vasaros mėnesiais in- tensyvias pratybas vykdė inžinerinės, susisiekimo, tankų, cheminio ginklo ir oro erdvės gynybos daliniai. Pastarųjų atveju į Baltarusijos aerodromus leidosi Rusijos lėktuvai15. Palyginus su ankstesnėmis bendromis pratybomis, įvyku- siomis iki 2014 m., matome ryškų mokymo masto padidėjimą. Taigi pratybų eiga pasižymi nuolatiniu intensyvumu – be įprastinio ,,Sčyt Sojuza-2019“ ir joms skirtų tarpinių parengiamųjų pratybų, nuo 2015 m. kasmet vykdomos abiejų valstybių specialių pajėgų pratybos, nacionalinės ir dvišalės parengia- mosios pratybos.

14 Rusija informacijos apie „Zapad 2013“ siūlo ieškoti ministerijos tinklalapyje http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/rusija-informacijos-apie-zapad-2013-siulo-ieskoti-ministerijos tinklalapyje-414901 [žiūrėta 2018 02 20]. 15 Wilk A., The Zapad-2017 exercises: the information war (for now),Centre for Eastern studies, https:// www.osw.waw.pl/en/publikacje/osw-commentary/2017-09-04/zapad-2017-exercises-information-war- now], [žiūrėta 2018 02 22]. 238 Baltarusijos politinė ir karinė valdžia nuolatos akcentuoja, kad vystomi tik gynybiniai pajėgumai ir kariuomenė rengiasi tik savo ir sąjungininkės Rusijos gy- nybai16. Šiuo atveju reiktų išsiaiškinti, kokiai tariamai gynybai ruošiasi Baltarusijos ginkluotosios pajėgos ir kaip vyktų sąveika su sąjungininku. Šalies karinė vadovybė prioritetu laiko specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) ir specializuotų padalinių, tokių kaip elektroninės kovos, signalų žvalgybos ir naujos kartos ryšių sistemų padalinių kūrimą. Jiems yra skiriamas didesnis finansavimas ir teikiama pirmenybė aprūpi- nant reikiama įranga, ginkluote ir technika. Baltarusijos SOP ir specializuotiems padaliniams keliami tokie reikalavimai kaip mobilumas ir greiti veiksmai, gebė- jimas patiems vykdyti veiksmus priešo kontroliuojamoje teritorijoje. Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų kovinis rengimas rodo, kad ginkluotosios pajėgos yra ruošia- mos kariauti sudėtingomis sąlygomis naujo tipo karus, kuriuose gerokai išauga specialiųjų operacijų pajėgų reikšmė. Kaip paramos elementas specialiųjų operaci- jų pajėgoms lygiagrečiai yra vystomi ir jas paremti mūšyje galintys kiti pajėgumai, pvz., aviacija ir artilerija – 2017–2018 m. baltarusiai įsigijo naujų sraigtasparnių „Mi-8MTV-5“, orlaivių „Jak-130“, sukūrė ir priėmė į ginkluotę reaktyvinę salvinę ugnies sistemą „Polonez“, galinčią naikinti taikinius 300 km atstumu.17 Baltarusijos pajėgų dislokavimo vietų ir poligonų išdėstymas taip pat nurodo hipotetinį priešą. Kariniai daliniai yra išdėstyti šitaip: trys iš sausumo pajėgų brigadų ir dvi iš trijų SOP brigadų yra dislokuotos Gardino, Slonimo, Bresto, Marjina Gorkos ir Minsko vietovėse. Šios vietovės yra Vakarų ir cen- trinėje Baltarusijos dalyse netoli sienos su Lenkija ir Lietuva. Pagrindiniai Bal- tarusijos kariuomenės pratybų metu naudojami kariniai poligonai (Borisovo, Obuz-Lesnovsko, Gožos) taip pat yra vakarinėje ir centrinėje šalies dalyje18. Akivaizdu, kad jų veiksmų rajonai užtikrina Rusijos pajėgų apsaugą ir jų pasi- rengimą veiksmams, nukreiptiems prieš Vakarus, ir tai atitinka Rusijos ir Bal- tarusijos turimus susitarimus dėl bendrų veiksmų gynybos srityje19. Atlikus Baltarusijos pajėgų išsidėstymo, struktūros ir vystymosi tendencijų analizę galima teigti, kad hipotetinio Rusijos ir NATO karo atveju Baltarusijos ka-

16 Гучек М., Лукашенко обещает России поддержку армии на западном направлении, https://ria.ru/ world/20161007/1478723524.html [žiūrėta 2018 02 30]. 17 Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018, https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2018/03/ LTU.pdf; [žiūrėta 2018 02 14]. 18 Украинская оценка состояния и перспектив белорусской армии, https://bmpd.livejournal. com/2878328.html, [žiūrėta 2018 03 02]; Карта расположения частей ВС Белоруссии, https://armijaros- sii.blogspot.com/2014/03/blog-post_9.html#!/2014/03/blog-post_9.html [žiūrėta 2018 03 02]. 19 Решение Высшего Совета Сообщества Беларуси и России от 02.04.1997 N 5. „Об Общих принципах военного строительства и использования элементов военной инфраструктуры Беларуси и России“. http://lawru.info/dok/1997/04/02/n104196.html [žiūrėta 2018 03 02]; Решение № 4 Высшего Совета Союза Беларуси и России. О Концепции совместной оборонной политики Беларуси и России. http://www.conventions.ru/view_base.php?id=14630 [žiūrėta 2018 03 02]. 239 riuomenė galimai atliktų Rusijos priešakinių pajėgų (avangardo) žvalgybos ir apsaugos elemento funkcijas. Galimos jos užduotys – saugoti, aprūpinti ir užtikrinti Rusijos pajėgų perdislokavimą ir pasirengimą kovos veiksmams. Šiuo tikslu veikia ir toliau vystoma Rusijos–Baltarusijos bendrų logistinių bazių – dvigubo bazavi- mosi (angl. dual basing) ir priimančiosios šalies – koncepcija. Tam pritaikoma ir modernizuojama priimančiosios šalies infrastruktūra. Vyksta abiejų šalių karinių ir civilinių institucijų, užnugario tarnybų ir logistikos struktūrų sąveikos treniruo- tės20. Bendra logistinė koncepcija suteikia palankias sąlygas Rusijos karinėms pajė- goms operatyviai pasirengti kovos veiksmams prieš NATO. Karinės oro bazės įsteigimo Baltarusijos Bobruisko aerodrome aktualizavimas yra akivaizdus Rusijos strateginių veiksmų pavyzdys. Nuo 2013 m. Rusijos aukščiausioji politinė valdžia spaudė Baltarusijos prezidentą realizuoti šį projektą. Kaip paskutinis (pirminiame variante Lydoje, esančioje 35 km nuo Lietuvos sienos) variantas buvo pasirinktas Bobruisko aerodromas, kuriame pradiniame etape galėtų būti dislokuotas santykinai nedidelis pajėgumas – naikintuvų eskadrilė, turinti 14 lėktuvų „Su–27“ (iš jų du mokomieji) ir 4 ap- rūpinančius sraigtasparnius. Palyginimui Baltijos šalių oro erdvės kontrolei yra skirti tik 8 NATO šalių lėktuvai. Toks sąjungininko ketinimas dislokuoti karinius pajėgumus Baltarusijoje Aleksandrui Lukašenkai, deklaruojančiam karinių pajėgų galios vystymą išimtinai savo šalies gynybai, buvo nepriimtinas. Kaip alternatyvų variantą pasiūlė sąjungininkei aprūpinti Baltarusijos karines pajė- gas modernia ginkluote. Šiuo atveju Rusija neaštrino problemos, nes vykstant paspartintiems integraciniams karinių pajėgų procesams bei sparčiai moder- nizuojant savo ginkluotę ir karines greitojo reagavimo pajėgas, karinių bazių steigimas nėra būtiniausias reikalas, todėl šios problemos sprendimas buvo sėkmingai atidėtas geresniems laikams. Savo ruožtu aviacijos pulkas dislokuotas Kaliningrado srityje21.

20 Завершился очередной этап совместных специальных учений материально-технического обеспечения Вооруженных Сил Российской Федерации и Республики Беларусь, https://tvzvezda.ru/ news/forces/content/1774ab57743aaee0f0129f4272f133e79038f0b288f41582e48b2083ba805e3e [žiūrėta 2018 03 03]. 21Авиабаза в Бобруйске станет „аэродромом подскока“ для авиации РФ https://charter97.org/ru/ news/2014/10/31/123744/ [žiūrėta 2018 03 24]; Bohdan S., Moscow gives Belarus Arms and Seems to Abandon Airbase Plans, Belarus Digest, https://belarusdigest.com/story/moscow-gives-belarus-arms- and-seems-to-abandon-airbase-plans/ [žiūrėta 2018 03 28]; Вопрос российской авиабазы в Беларуси закрыт. Но у Москвы есть другие вопросы, https://naviny.by/article/20180116/1516081802-vopros- rossiyskoy-aviabazy-v-belarusi-zakryt-no-u-moskvy-est-drugie [žiūrėta 2018 04 08]; Augustis R., Rusijos– Baltarusijos karinės integracijos pokyčiai po Krymo aneksijos. Magistro darbas, Vilnius, 2018, p. 57–59; Алесин А., Вопрос российской авиабазы в Беларуси закрыт. Но у Москвы есть другие вопросы, https://naviny.by/article/20180116/1516081802-vopros-rossiyskoy-aviabazy-v-belarusi-zakryt-no-u- moskvy-est-drugie [žiūrėta 2018 03 16]. 240 Dvišalio integracijos įgyvendinimo pavyzdžiu galima laikyti vieningos regioninės oro erdvės gynybos sistemos sukūrimą. Nuo 2016 m. ši sistema, anot Baltarusijos ir Rusijos valdžios oficialių pareigūnų, veikia visa apimtimi ir vykdo šias užduotis: kontroliuoja Baltarusijos oro erdvę, seka potencialius jos kryptimi judančius arba joje esančius taikinius, perduoda informaciją ko- viniams padaliniams, įskaitant ir Rusijos karinių oro pajėgų valdymo centrą Pamaskvėje, karinių oro pajėgų štabui Sankt Peterburge ir Rusijos oro gynybos padaliniams Kaliningrado srityje22. Kaip ši sukurta bendra sistema veikia praktiškai? Remiantis Rusijos ir Baltarusijos susitarimu dėl bendros oro erdvės gynybos, Baltarusijos segmento dalis, hipotetinio konflikto su NATO atveju, tikėtina turėtų atremti priešo raketų ir aviacijos puolimą, saugodama Balta- rusijos teritoriją ir objektus. Tuo pačiu metu vykdytų ir Rusijos padalinių per- dislokavimo į Baltarusiją priedangą nuo oro antpuolių. Rusijos–Baltarusijos vieningai oro erdvės gynybos sistemai galimai yra priskirtos visos Baltarusijos karinių oro pajėgų aviacijos bazės ir oro gynybos padaliniai, kurie yra apginkluoti baltarusių lengvatinėmis sąlygomis iš Rusijos įsigytomis oro erdvės gynybos sistemomis, tokiomis kaip „Тоr-М2E“ ir „S-300PS“. Rusijos segmentą sudaro Rusijos Vakarų karinės apygardos vadovybei pavaldūs 6-osios oro ir oro gynybos armijos (štabas Sankt Peterburge) padaliniai. Bendram junginiui yra priskirti 5 aviacijos, 10 zenitinių-raketinių ir 5 radiotechniniai ir radioelek- tronikos kariniai daliniai23. Taigi šis karinių pajėgų junginys organizacine prasme nėra vieningas dalinys, bet sudarytas iš dviejų komponentų, t. y. atskirai veikiančių abiejų valstybių nacionalinių pajėgų, koordinuojančių savo veiklą. ,,Potencialios grėsmės arba karo metu“, kaip tai numato Sąjunginės valstybės karinė doktrina, šios pajėgos tampa dalimi vieningų regioninių karinių pajė- gų ir sukuriama bendra vadovavimo struktūra. Pagal 2009 metų sutartį, pa- jėgoms vadovauti bendru prezidentų sutarimu skiriamas vadas, kuris taikos metu koordinuoja Rusijos ir Baltarusijos oro gynybos sistemų veiksmus. Karo metu Baltarusijos oro gynybos sistema, greičiausiai, taptų pavaldi Rusijos oro- kosmoso vadavietei. Šiandien susiklostė tokia praktika, kad nuo 2013 metų vieningos oro erdvės gynybos sistemos vadu skiriamas tik Baltarusijos kari-

22 Спаткай Л., Региональная система ПВО Беларуси и России, http://www.bsblog.info/ [žiūrėta 2018 03 08]. 23 Соглашение между Российской Федерацией и Республикой Беларусь о совместной охране внешней границы Союзного государства в воздушном пространстве и создании Единой региональной системы противовоздушной обороны Российской Федерации и Республики Беларусь. http://www.conventions.ru/view_base.php?id=1426 [žiūrėta 2018 03 09]; Зверев Ю., Зачем Беларуси и России единая система ПВО. Мир перемен, http://mirperemen.net/2016/09/zachem- belarusi-i-rossii-edinaya-sistemapvo/ [žiūrėta 2018 03 10]; Патруль на двоих, https://rg.ru/2017/10/31/ kak-rabotaet-edinaia-sistema-pvo-rossii-i-belarusi.html [žiūrėta 2018 03 10]. 241 nių oro pajėgų vadas. Tiesa, jis vado funkcijas realiai gali eiti tik bendrų kari- nių pratybų, pavyzdžiui, kaip tai buvo daroma pratybų ,,Zapad-2017“, metu24. Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvai Baltarusijos oro erdvėje yra valdomi šios šalies valdymo centro, o informaciją ir užduotis gauna tais pačiais ryšių ir informacijos kanalais kaip ir baltarusių lakūnai. Tokia struktūra yra paprastesnė ir efektyvesnė laiko prasme, kadangi sutrumpėja komandų perdavimo ir už- duočių skyrimo laikas. Ar karo metu vadovavimo struktūriniai pokyčiai bus realizuojami operatyviai, priklausys nuo išankstinio pasiruošimo. Nepaisant to, kad iš pirmo žvilgsnio atrodytų nesudėtinga užduotis buvo realizuojama du dešimtmečius, galutinį rezultatą galima vertinti kaip dar vieną karinio aljanso stiprinimo požymį, sudariusį sąlygas išplėsti ben- drų veiksmų galimybes ir sukurti vadovavimo mechanizmą. Akivaizdu ir tai, kad šiandien šių karinių pajėgų potencialo pakanka ne tik vykdyti gynybines funkcijas, bet koordinuojant veiksmus iš Kaliningrado ir Baltarusijos teritorijų sunaikinti taikinius Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje ir apsunkinti NATO oro pajėgų veikimą Baltijos regione. Rusija yra suinteresuota didinti karinę įtaką Baltarusijoje, nepaisydama Lukašenkos pastangų karinį bendradarbiavimą plėtoti pagal savo interesus, siekiant gauti konkrečią politinę, ekonominę ir finansinę naudą ir atsižvelgiant į savo asmeninius interesus. Geru pavyzdžiu galėtų būti 2016 m. Lukašenkos pasirašytas įsakas, pagal kurį specialiosios paskirties pajėgos gali būti panaudojamos abiejų valstybių teritorijose, vykdant antiteroristines operacijas25. Tokį žingsnį galima vertinti kaip Lukašenkos apsidraudimą tuo atveju, jeigu jo režimui kiltų realus pavojus. Kita vertus, tai rodo, kad Rusija susikuria plates- nių galimybių panaudoti savo karines pajėgas Baltarusijos teritorijoje, nes iki šiol karinių pajėgų veikimas yra ribojamas tik karo atveju arba tik kaip bendrų pratybų elementas.

24 Алесин A., ЕРС ПВО: старт, растянувшийся на годы. Беларуская прауда, http://belprauda.org/ ers-pvo-start-rastyanuvshijsya-na-gody/ [žiūrėta 2018 03 12]; Под единым щитом ПВО – Во славу Родины, https://vsr.mil.by/2018/08/16/pod-edinym-shhitom-pvo/ [žiūrėta 2018 03 13]; Гольц А., Союз с оговорками, https://newtimes.ru/articles/detail/116424/ [žiūrėta 2018 03 15]. 25 Заквасин А., Хлусова К., Союзное войско: чего достиг военный блок России и Белоруссии за 20 лет существования, https://russian.rt.com/ussr/article/374321-rossiya-belorussiya-voennoe-sotrudnichestvo [žiūrėta 2018 03 17]; Российскому спецназу разрешат спецоперации на территории Беларуси https://naviny.by/article/20161212/1481558986-rossiyskomu-specnazu-razreshat-specoperacii-na-territo- rii-belarusi [žiūrėta 2018 03 18]. 242 2. Karinis-techninis bendradarbiavimas: integracinės realybės pasiekimai ir iššūkiai

Kaip žinoma, Rusija yra pagrindinė Baltarusijos karinės-techninės srities partnerė ir tiekėja. Dėl pasirašytų, naujų ir anksčiau sudarytų ilgalaikių bendradarbiavimo sutarčių gynybos sektoriuje Rusija išlieka pagrindine žalia- vų, naujos ir atnaujintos (modernizuotos) ginkluotė tiekėja Baltarusijos kari- nės pramonės kompleksui ir tuo pat metu pagrindine jo produkcijos pirkėja. Rusija kartais taiko Baltarusijai išskirtines lengvatines sąlygas, teikia kreditus subsidijuodama ginkluotės įsigijimą. Tai rodo, kad pasiektas dviejų šalių kari- nės pramonės integracijos aukštas lygmuo. Ar galime kalbėti apie tolesnį aljanso patvarumo stiprinimą? Pagal 2013 m. pabaigoje pasirašytą Baltarusijos ir Rusijos karinio-techninio bendradarbiavimo sutartį, iki 2020 m. yra numatytos kelios prioritetinės kryptys: pirmoji – tai karinių įmonių bendradarbiavimas, kuriant naują ir mo- dernizuotą ginkluotę, karinę techniką, dvigubos ir specialios paskirties pro- dukciją, antroji – karinio-pramoninio komplekso įmonių integracija, trečioji – vieningos politikos vystymas karinės produkcijos norminimo, standartizacijos ir katalogavimo srityse, ketvirtoji – Baltarusijos karinės paskirties produkcijos (paslaugų) tiekimas Rusijai ir penktoji – Rusijos karinės paskirties produkcijos (paslaugų) tiekimas Baltarusijai. Šio dokumento priede konkretizuoti darbai liudija, kad bendradarbiavimo turinys apima tradicines sritis, kuriose galima fiksuoti suintensyvėjimo požymius. Numatyta plėtoti bendrus mokslinius tyrimus, kuriant naują ir modernizuotą ginkluotę, karinę techniką, tačiau tokios veiklos mastas itin mažas – tik atskiruose, pakankamai siauruose segmentuo- se, kaip antai, mechanizuotojo šaulių bataliono valdymo automatizavimas, naujų automobilių kūrimas, fotografavimo aparatūros kosminiams aparatams kūrimas, karinės produkcijos standartizavimas, normavimas ir katalogizavi- mas. Keletą reikšmingesnių veiklų numatyta karinio-pramoninio komplekso įmonių integracijoje, kuriant bendrą įmonę, surenkančią sraigtasparnius bei remontuojančią ir modernizuojančią lėktuvą „IL–76“. Didesni planai nubrėž- ti plėtojant bendradarbiavimą karinės ginkluotės srityje. Tiesa, Baltarusijos tiekimo Rusijai apimtis sudaro vos 10 pozicijų ir potenciali dauguma – tai komplektuojamosios detalės (taikikliams, važiuoklėms, sudėtiniai elementai radiolokatoriams) ir lėktuvų „IL-76“ remonto, modernizavimo ir techninės priežiūros paslaugos pagal užsienio valstybių užsakymus. Šiuo atveju Rusija atlieka subrangovo funkciją. Rusijos karinės produkcijos planuojama apimtis, skirta partnerei, kur 243 kas solidesnė – sudaro net 33 pozicijas. Tai ne tik karinės ginkluotės ir technikos remontas bei priežiūra, šaudmenų, komplektuojamųjų detalių technikai tiekimas, personalo mokymas, bet naujos karinės ginkluotės, tokios kaip sraigtasparnių „Mi-8“, lėktuvų „Jak-130“, naikintuvų „Su-30“, bepiločių žvalgybinių aparatų, zenitinių-raketinių kompleksų ,,Tor-M2E“, taip pat tanko „T-72“ modernizavimas26. Taigi matome kelis akivaizdžius dalykus: didžiulę disproporciją tarp karinių-pramoninių kompleksų potencialų, Baltarusijos ka- rinės pramonės priklausymą nuo Rusijos ir jos specializaciją į išimtinai kom- plektuojamųjų detalių gamybą. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vis labiau rūpinamasi vieningoms regio- ninėms karininėms pajėgoms skirtos infrastruktūros kūrimo projektais. Šiuo atveju turime naują programą, kurioje numatyta šiai struktūrai reikalingos bendros infrastruktūros vystymas: Rusijoje vieno aerodromo, Baltarusijoje dviejų aerodromų ir radiolokacinio centro remonto darbai, o kapitaliniai re- montai kitų senos infrastruktūros objektų (ginklų ir šaudmenų sandėliai, kiti karinės paskirties pastatai) – vėlgi potenciali dauguma Baltarusijoje – 44 ir 16 Rusijos teritorijoje. Lėšos skiriamos iš Sąjunginės valstybės biudžeto. Ge- ležinkelių infrastruktūros atnaujinimo darbai taip pat susiejami su bendromis karinėmis pajėgomis, skiriant didesnes lėšas nei ankstesnei programai. Daž- niausiai Rusijos finansinis indėlis gerokai viršija Baltarusijos27. Šalia šių projektų vyksta logistinės sistemos plėtra. 2017 m. atnaujinta 2005 m. pasirašyta sutartis apie kartu abiejų šalių vykdomą regioninių pajė- gų aprūpinimą. Sutartyje numatyti konkretūs abiejų šalių veiksmai, siekiant užtikrinti aprūpinimą galimiems veiksmams krizės arba karo atveju. Pažymė- tinas papildytas šios sutarties 7-as straipsnis, kuriame numatoma, kad taikos metu Rusijos kariuomenės sandėliuose kaupiamas šaudmenų, ginkluotės, kovos technikos ir kitų materialinių vertybių atsargos ,,augančios karinės grės- mės laikotarpiu“ gali būti perkeltos į Baltarusiją. Sutartyje yra numatoma, kad esant karo padėčiai, Baltarusijos materialinė techninė bazė ir joje sukauptos

26 Соглашение между Правительством Республики Беларусь и Правительством Российской Федерации о реализации Программы военно-технического сотрудничества между Республикой Беларусь и Российской Федерацией до 2020 года, http://naviny.org/2013/12/25/by4527.html [žiūrėta 2018 03 19]; Поротников А., Получит ли Беларусь „свой“ танк? https://www.sn-plus.com/ru/page/ politics/9176/ [žiūrėta 2018 03 20]; idem, Беларусь и Россия: призрачное единение, http://www.sn-plus. com/ru/page/politics/8458/ [žiūrėta 2018 03 20]. 27 Baltarusija skyrė 420,000,0, o Rusija – 779,991,2 rb. Программа „Совершенствование объектов военной инфраструктуры, планируемых к совместному использованию в интересах обеспечения региональной группировки войск (сил) Республики Беларусь и Российской Федерации“ на 2018–2021 гг. Baltarusija skyrė 594,623, 5, o Rusija – 1104 234, 9 rb. Программа „Развитие и совершенствование единой системы технического прикрытия железных дорог региона“ на 2016–2020 гг. https://www.postkomsg.com/programs/ [žiūrėta 2018 03 22]. 244 atsargos yra naudojamos bendrai. Pažymėtina, kad šis papildymas, esant ganė- tinai laisvai interpretuojamai sąvokai – ,,augančios karinės grėsmės laikotarpyje“ (ankščiau buvo ,,agresijos laikotarpyje“), suteikia Rusijai karinių pajėgų persidislokavimo į Baltarusijos teritoriją atveju disponuoti kur kas didesniais papildomais koviniais ištekliais28. Šios naujos programos byloja apie abiejų valstybių, ypač Rusijos, pastangas suaktyvinti karinę integraciją. Išsiaiškinę perspektyvinių planų turinį pereisime prie praktinio jų realizacijos aptarimo. Apie karinio-techninio bendradarbiavimo planų vykdymą ir didelių problemų nebuvimą deklaruojama aukščiausiu valdžios lygmeniu, tačiau bal- tarusių ir rusų kariniai ekspertai kalba apie egzistuojančius nesutarimus, ky- lančius iš skirtingų politinių ir ekonominių motyvų29. Rusija su didesnėmis pastangomis siekia išnaudoti nors ir nedideles Baltarusijos karinio-pramoninio komplekso potencialo galimybes, tam geriausias būdas įsigyti pagrindines įmones, tokias kaip ,,Integral“, Minsko sunkiųjų vilkikių gamyklą, MAZ automobilių gamyklą, ,,Pelengą“ ir kitas. Baltarusijos prezidentas Lukašenka savo ruožtu siekia išsaugoti pelningai dirbančias įmones, kurios yra svarbus šalies biudžeto pajamų šaltinis, ir siekia išsaugoti galimybę turėti geresnes derybines pozicijas su Rusija. Būtent minėtame karinio-pramoninio komplekso integraciniame plane iki 2020 m. nenumatytas privatizacijos procesas, tik ben- drų įmonių kūrimas, tačiau tame sąraše nėra pagrindinių Baltarusijos karinių įmonių. Taigi abiejų partnerių bendradarbiavimo procesas vyksta tam tikrų prieštaringų interesų kontekste, demonstruojant viešai permanentinius nesutarimus. Rusija periodiškai demonstruoja savo taktinį siekį vis labiau įsiga- lėti Baltarusijos karinėje pramonėje. Baltarusijos įmonėms trukdoma laisvai konkuruoti Rusijos rinkoje dėl pelningų užsakymų ir demonstruojamas siekis surasti pamainą Baltarusijos karinei produkcijai, kaip antai, 2016 m. aktuali- zuotas svarbiausios Minsko sunkiųjų vilkikų gamyklos produkcijos automo- bilių važiuoklių tariamas gamybos perkėlimas į Rusijos ,,Kamaz“ automobilių gamyklą. Lukašenka viešai pareikalavo, kaip kompensaciją tokiu atveju, parduoti naftos verslovę. Savo ruožtu Baltarusija norėtų iš Rusijos lengvatinėmis

28 Соглашение между Правительством Российской Федерации и Правительством Республики Беларусь о совместном техническом обеспечении региональной группировки войск (сил) Российской Федерациии Республики Беларусь, http://www.mid.ru/foreign_policy/international_con- tracts/2_contract/-/storage-viewer/bilateral/page-23/51724 [žiūrėta 2018 03 22]. 29 В приоритете „Паритет“; https://vpk.name/news/250166_v_prioritete_paritet.html [žiūrėta 2018 03 23]. 245 sąlygomis gauti naujausių ginklų, pavyzdžiui, raketinių kompleksų „S-400“30. Rusijai nėra palankūs Baltarusijos savarankiški veiksmai, ieškant naujų rinkų karinei produkcijai trečiosiose šalyse (Kinija, Tailandas, Egiptas). 2015 m. Baltarusija Ukrainai pardavė 294 karinės paskirties MAZ automobilius31. Kita vertus, Baltarusijos karinės įmonės rodo pirmuosius karinės produkcijos gamybos rezultatus: pirmiausia šarvuotų mašinų – kariuomenės poreikiams atidaryta ,,Kaiman“ serijinė gamyba, taip pat gamybos stadiją pasiekė reaktyvi- nė sistema ,,Polonez“32. Bendrame Baltarusijos technologinės priklausomybės nuo Rusijos kontekste tai tėra tik smulkios išimtys ir jų savarankiško vystymo perspektyva ganėtinai silpna dėl akivaizdžios finansinių ir žmogiškųjų išteklių stokos. Kita vertus, pastaruoju metu Baltarusijos karinė pramonė suranda ir eksploatuoja nišą, atsiradusią Rusijai atsisakant senos ginkluotės. Baltarusija gan sėkmingai atlieka trečiųjų šalių turimos senos rusiškos ginkluotės modernizavimo, techninės (garantinės) priežiūros darbus, kurių jau nebedaro Ru- sijos įmonės ir koncernai. Tai dar vienas karinės pramonės darbo segmentas, nešantis pajamas Baltarusijos biudžetui.

Išvados

Tai galima drąsiai vertinti kaip naują Rusijos-Baltarusijos karinio bendradarbiavimo stiprinimo etapą, kurio iniciatorius Rusija, tebesitęsiančio konflikto su Vakarais kontekste, siekia sustiprinti karines galias, išnaudoda- ma ir kontroliuodama Baltarusijos karinį potencialą. Per penkerius metus aljanso patvarumą stiprino bendradarbiavimo aktyvizacija: karinės integracijos

30 Belarmy news. Россия готова скупить белорусскую оборонку, http://belarmy.by/novosti/rossiya- gotova-skupit-belorusskuyu-oboronku) [žiūrėta 2018 04 05]; Данейко Е., Сотрудничество Беларуси и России в сфере ВПК: партнеры или конкуренты?“, http://p.dw.com/p/2YXhE/ [žiūrėta 2018 04 05]; Поротников А., О военной организации «союзного государства», http://www.sn-plus.com/ru/ page/politics/9139/ [žiūrėta 2018 04 05]; Зверев Ю., Военно-техническое сотрудничество России и Беларуси: перспективы и риски, https://eurasia.expert/voenno-tekhnicheskoe-sotrudnichestvo-rossii-i- belarusi-perspektivy-i-riski [žiūrėta 2018 04 05] 31 Bohdan S., Belarusian arms industry struggles to survive under Kremlin pressure, https://belarusdigest.com/story/belarusian-arms-industry-struggles-to-survive-under-kremlin-pressure/ [žiūrėta 2018 04 06]; Golts A., Belarus and Russia: Military Cooperation but with Different Goals,Belarusian Foreign Policy:360°. p. 93; Заяц А., Не процветаем, но и не дохнем, Интеграл” интегрируют в “Российскую электронику, Новости ВПК, https://vpk.name/news/86499_ne_procvetaem_no_i_ne_dohnem_inte- gral_integriruyut_v_rossiiskuyu_elektroniku.html [žiūrėta 2018 04 05]. 32 Зверев Ю., «Полонезы», беспилотники и роботы: секрет успеха белорусского ВПК. Евразия Эксперт,http://eurasia.expert/polonezy-bespilotniki-i-roboty-sekret-uspekha-belorusskogo-vpk/ [žiūrėta 2018 04 05]; Bogdan S., Minsk silently builds a new army. Belarus Digest, https://belarusdigest.com/story/ minsk-silently-builds-a-new-army/ [žiūrėta 2018 04 05]. 246 tikslai yra užfiksuoti naujuose strateginio lygmens dokumentuose – karinėse doktrinose, galutinai pabaigti seni projektai (oro erdvės gynybos sistema) ir realizuojamos naujos iniciatyvos, tiksliau sakant, bandoma įgyvendinti tai, kas deklaruota prieš kelis gerus dešimtmečius abiejų valstybių strateginiuose dokumentuose. Karinių pajėgų sąveikos lygmuo gerokai išaugo dėl spartaus bendrų strateginių pratybų skaičiaus augimo, todėl jų pajėgumas operatyviai vykdyti bendras kovines užduotis kur kas sustiprėjo, ne tokie ryškūs karinio- techninio bendradarbiavimo intensyvinimo procesai, tačiau akivaizdūs poslinkiai vyko plėtojant bendrą karinę infrastuktūrą. Tai užtikrina vieningų re- gioninių karinių pajėgų kovinio potencialo panaudojimo ir augimo galimybes. Svarbu yra tai, kad karinio aljanso plėtojimo etape Rusija gerokai išplėtė savo karinių pajėgų panaudojimo galimybes pasiremdama Baltarusijos karinėmis pajėgomis ir jos teritorija kaip placdarmu galimiems potencialiems kariniams veiksmams. Šiame suintensyvėjusio bendradarbiavimo etape išliko nepakitęs integracijos tempus lėtinantis pagrindinis veiksnys – Baltarusijos noras išlaikyti tam tikrą status quo, nepaisant aktyvaus Rusijos spaudimo. Prezidentui Lukašenkai sparčiai didėjančios ekonominės ir politinės priklausomybės nuo Rusijos laikotarpiu yra gyvybiškai svarbu išlaikyti, disponuoti ir demonstruoti savarankiškos, principinės, saviems interesams atstovaujančios politikos ženklus tiek vidaus, tiek užsienio auditorijai. Kita vertus, Baltarusija yra suinteresuota strateginės karinės partnerystės perspektyva jau vien dėl to, kad pasinaudojusi karinio bendradarbiavimo mechanizmais gali stiprinti ir modernizuoti Baltarusijos karines pajėgas Rusijos sąskaita. Tai realizuoti dabartinių karinių išlaidų apimtimi Bal- tarusijai būtų pakankamai sudėtinga, juolab kad šalis neturi jokių potencialių alternatyvų. Todėl trumpalaikėje perspektyvoje konsoliduotų personalinių po- litinių režimų sąlygomis karinis bendradarbiavimas labiausiai tikėtina nepatirs naujų iššūkių ir bus vystomas lėtos plėtros kryptimi.

2019 m. gegužė LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 247 Juljan Jachovič* Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Baltarusių tapatybės naratyvų konstravimas: baltarusių kalba

Nuo pat Aleksandro Lukašenkos prezidentavimo pradžios buvo matomas neigiamas baltarusių valdžios požiūris į baltarusių kalbą. Tačiau 2014 metais, regione vykstant neramumams, oficialūs naratyvai Baltarusijos valstybingumo atžvilgiu pasikeitė, iškilo vadinamoji minkštoji baltarusizacija. Dalis skirtingo rango valstybės pareigūnų perėmė naują diskursą, kuris yra palankus baltarusių kalbai, prieš tai laikytai opozicijos skiriamuoju bruožu. Be to, naująjį diskursą lydi praktiniai pokyčiai valdžios ir pilietinės visuomenės veikime tapatybės konstravimo atžvilgiu. Šis straipsnis pateikia naujai formuojamos socialinės reprezentacijos, kuri keičia baltarusių kalbos vaidmenį ir baltarusiškumo suvokimą, kritinės diskurso analizės rezultatus.

Įvadas

Kas yra baltarusiai? Tai klausimas, reikalaujantis, bet neturintis pa- prasto atsakymo. Ir ne tik dėl to, kad tapatybės analizė yra kompleksiškas tyrimų laukas, bet ir dėl Baltarusijos valstybingumo kelio, paženklinto istoriniais sunkumais, netolygia kultūrine ir kalbine raida bei politiniais sukrė- timais. Prieš pradedant analizuoti baltarusių tapatybės raidą, valdant pirmajam ir kol kas vieninteliam modernios Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Luka- šenkai, skaitytojams derėtų atkreipti dėmesį, kad po romantinio baltarusių kalbos ir kultūros atgimimo ankstyvaisiais 1920-aisiais (dar žinomo kaip koreni- zacijos politika) rytinėje modernios Baltarusijos teritorijos dalyje, pakankamai greitai atslinko sovietinių represijų politika bei dešimtmečius sėkmingai buvo įgyvendinama visuomenės sovietizacija ir rusifikacija. Po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. daugelio baltarusių saviidentifikacija prieštaravo to laiko realijoms. Larisa Titarenko, cituotadama VTSIOM kovo mėnesio visuomenės apklausą, pabrėžia, kad tik ketvirtadalis baltarusių turėjo tautiškai orientuotą mentalitetą, kai tuo tarpu 69 procentai baltarusių identifikavo save kaip Tary-

* Juljan Jachovič – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas. Adresas korespondencijai: Vokiečių g. 10, 01130 Vilnius, tel. 8 5 251 41 30, el. paštas: [email protected]

© Juljan Jachovič, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 248 bų Sąjungos piliečius1. Nepriklausomos apklausos, atliktos 1993 m., rodė, kad tik 22,3 procentai baltarusių nenorėjo Tarybų Sąjungos atkūrimo2. 1999 m. visuotinio surašymo duomenimis, tik 36,7 procentai baltarusių namuose kalbėjo baltarusių kalba3. Nenuostabu, kad tautiniai judėjimai ypatingą reikšmę teikė baltarusių kalbos klausimui, tačiau šie judėjimai, taip pat Baltarusių liaudies frontas, nesulaukė masinio visuomenės palaikymo 1990-aisiais. Nuo 1994 m. valdžios politika ir diskursas baltarusių kalbos atžvilgiu buvo neigiamas. Netrukus po 1994 m. prezidento rinkimų, Lukašenka žengė žingsnius, kurie paskatino tautos debelarusifikaciją. Po 1995 m. Lukašenkos inicijuoto referendumo rusų kalbai buvo priskirtas valstybinės kalbos statu- sas. 2013 m. baltarusių tyrėjas Vadzim Smok konstatavo, kad baltarusių kalba „egzistuoja ypač neigiamoje, netgi priešiškoje aplinkoje“, o didžioji dalis tautos „seka valdančiojo elito pavyzdžiu“4. Koks tas pavyzdys? 1994 m. Lukašenka pakirto baltarusių kalbos statusą teigdamas, kad „baltarusių kalba neįmano- ma išreikšti nieko didaus“, ir tvirtindamas, kad „baltarusių kalba – varginga. Tik dvi didžios kalbos egzistuoja pasaulyje – rusų ir anglų.“5 Toks baltarusių kalbos suvokimas ir politiniai sprendimai jos statuso atžvilgiu privedė prie to, kad gerokai sumažėjo mokyklinio amžiaus vaikų, kurie mokosi baltarusių kalba, skaičius: vos per dešimt metų procentas besimokančiųjų baltarusių kalba nukrito iki 26 procentų, palyginus su 40 procentų 1994–1995 m.6 Lukašenkos valdymo metu baltarusių kalba neturėjo jokio reikšmingo vaidmens – rusų kalba buvo priimta kaip oficiali politinė ir kultūrinė kalba, o baltarusių kalba buvo matoma kaip opozicijos kalba, tuo tarpu deklaruojama valdžios dvikal- bystė tebuvo „didžiosios jo [Lukašenkos] grįžimo prie „senų gerų sovietmečio laikų“ strategijos dalis“7.

1 Titarenko, L. (2007), „Post-soviet national identity: Belarusian approaches and paradoxes“, Filosofija. Sociologija 18 (4), p. 85–86. 2 Независимый институт социально-экономических и политических исследований (2013), „Геополитическое затишье“, http://www.iiseps.org/analitica/543 [žiūrėta 2015-01-18]. 3 Национальный статистический комитет Республики Беларусь (1999), „Распределение населения Республики Беларусь по национальностям и языкам в 1999 году“, http://www.belstat.gov.by/infor- matsiya-dlya-respondenta/perepis-naseleniya/perepis-naseleniya-1999-goda/tablichnye-dannye/raspre- delenie-naseleniya-respubliki-belarus-po-natsionalnostyam-i-yazykam-v-1999-godu/ [žiūrėta 2019-05-24]. 4 Smok, V. (2013), „Belarusian Identity: The Impact of Lukashenka’s Rule“, Ostrogorski Centre, Belarus Digest, Analytical Paper 3, p. 15. 5 Лента.ру (2006), „Лукашенко решил переписать правила белорусского языка“, https://lenta.ru/ news/2006/08/30/language/ [žiūrėta 2019-04-24]. 6 Спасюк, Е. (2015), „Национальное сознание белорусов крепят на советском фундаменте“. „Белорусские новости“, http://naviny.by/rubrics/politic/2015/02/20/ic_articles_112_188282/ [žiūrėta 2015-02-22]. 7 Bekus, N. (2014) „Hybrid“ Linguistic Identity of Post-Soviet Belarus“, Journal on Ethnopolitics and Minority Issues in Europe, 13 (4), p. 26–27, 34. 249 Valdžios ideologinės pastangos buvo nukreiptos į vadinamojo pilietinės tapatybės modelio kūrimą, modelio, kuris sumažino etnokultūrinių tapatybės elementų, tokių kaip tautinė kalba ar etniškumas, svarbą. Tai labai paveikė vi- suomenės saviidentifikaciją ir paskatino etnonacionalinio modelio atmetimą8, kurį toliau plėtojo tik opozicijos ir pilietinės visuomenės aktyvistai. Lukašenka inicijavo keliolika baltarusius nuo etnonacionalinės tapatybės tolinančių re- formų, tokių kaip baltarusių herbo (Pahonia) ir balta–raudona–balta vėliavos, kuri mena Baltarusių Liaudies Respublikos laikus, pakeitimą stilizuotais so- vietų eros simboliais. Nepriklausomybės dienos minėjimas buvo perkeltas į liepos 3 d., dieną kai „sovietai išvadavo Minską“. Taigi vienoje valstybėje yra matomas dviejų skirtingų tapatybės projektų koegzistavimas, aprašytas moks- lininkės Nelly Bekus knygoje Struggle Over Identity: The Official and the Alter- native „Belarusianness“9. Vis dėlto neramių įvykių Ukrainoje metu 2014 m. pasikeitė oficialios valdžios naratyvai Baltarusijos valstybingumo ir ypač baltarusių kalbos atžvil- giu. Šis pokytis įžiebė diskusiją apie vadinamojo minkštosios baltarusizacijos fenomeno atsiradimą. Šis procesas sąlygojo naują postūmį baltarusiškumo propagavimui kultūrinėje erdvėje. Oficialus požiūris į baltarusių kalbą pasi- keitė ir linija, skirianti aptartus tapatybės modelius – pilietinį ir alternatyvųjį, pasidarė blankesnė. Toliau šiame straipsnyje, taikant pagrindinius kritinės diskurso analizės (KDA) principus, analizuojama naujai formuojama socialinė reprezentacija (tam tikras idėjų, naratyvų rinkinys) baltarusių kalbos atžvilgiu. Siekiant atskleisti, ar ir kaip valdžios atstovai bando perkonstruoti oficialų baltarusiškumo suvokimą ir pakeisti prieš tai konstruotą pilietinį tapatybės modelį, besikeičiančių kalbos naratyvų analizė fokusuojama į specifinę socialinę grupę – aukšto rango valdžios atstovus su vadovu Lukašenka priešakyje.

1. Tapatybė, diskursas ir socialinės reprezentacijos

Nacionalinė tapatybė – tai sunkiai konceptualizuojamas ir analizuojamas fenomenas. Pirmiausia dėl to, kad skirtingi autoriai referuoja ir pabrėžia skirtingus šio tyrimo objekto aspektus. Šiame straipsnyje yra referuojama į Monserrat Guibernau ir jos tautos bei nacionalinės tapatybės konceptus, ap-

8 Smok (2013), p. 19. 9 Bekus, N. (2010), Struggle Over Identity: The Official and the Alternative „Belarusianness“, Central Euro- pean University Press. 250 imančius psichologinį tapatybės aspektą. Guibernau apibrėžia tapatybę kaip modernų ir dinamišką fenomeną, kai tam tikros bendruomenės nariai subjek- tyviai tiki, kad yra tarpusavyje susaistyti kultūrinių, istorinių, kalbos, religijos, valstybingumo ar kitų ryšių, nepaisant to, ar jie yra sukūrę formalią valstybę, ar ne10. Guibernau išskiria penkias nacionalinę tapatybę sudarančias dimensijas: psichologinę, kultūrinę, teritorinę ir politinę11. Šiame straipsnyje pateiktos analizės struktūra pirmiausiai ir plačiausiai apima kultūrinę dimensiją bei baltarusių kalbą kaip kertinį šios dimensijos elementą. Diskurso pokyčiai yra ryškiausi šioje dimensijoje, o šie pokyčiai sukėlė diskusijas dėl minkštosios baltarusizacijos tendencijos atsiradimo. Likusios keturios dimensijos įtrauktos į analizę ribotai, siekiant patikrinti, ar ir kaip jos keičiamos minkštosios baltarusizacijos atsiradimo periodu. Socialinės reprezentacijos sąvoka vartojama konceptualizuoti tam tikrą rinkinį idėjų, naratyvų, vieno ar kito tapatybės elemento atžvilgiu anksčiau mi- nėtose dimensijose. Socialinė reprezentacija suprantama kaip kolektyvinis fenomenas tam tikroje socialinėje grupėje (šiame straipsnyje – valdžios) socialiniam objektui formuoti ar rekonstruoti (analizuojamu atveju – baltarusių kalbos), siekiant apibrėžti komunikaciją ir veiksmus12. Ryšys tarp socialinės reprezentacijos ir socialinės grupės bei jos tapatybės yra dialektinis. Pasak socialinių reprezentacijų teorijos pradininko Serge Moscovici, reprezentacijos gali formuoti net visos tautos savimonę13. Bet socialinės reprezentacijos neturėtų būti tapatinamos su tapatybės sąvoka, į jas reikėtų žvelgti ir jas reikėtų analizuoti kaip mažesnius vienetus, kurie formuoja skirtingų tapatybės elementų reikš- mes ir padeda konceptualizuoti naratyvų ir idėjų grupes, apibrėžiančias skirtingus tapatybės elementus. Be tapatybės konstravimo, remiantis Caroline Howarth, socialinės reprezentacijos formuoja socialinių grupių narių elgesį14. Gerard‘as Duveen‘as ir Barbara Lloyd teigia, kad socialinės reprezentacijos yra atkuriamos bendrau- jant socialinės grupės nariams, taip pat per grupės komunikacijas ir medijas15.

10 Guibernau M. (2004), „Anthony D. Smith on nations and national identity: a critical assessment“, Na- tions and Nationalism, 10 (1/2), p. 134-135. 11 Ibidem, p. 135-140. 12 Wagner, W., Duveen, G., Farr, R., Jovchelovitch, S., Lorenzi‐Cioldi, F., Marková, I. and Rose, D. (2002), „Theory and Method of Social Representations“,Asian Journal of Social Psychology, 2, p. 96. 13 Moscovici S. (1988), „Notes towards a description of Social Representations“, European Journal of Social Psychology, 18, p. 228. 14 Howarth C. (2006), „A social representation is not a quiet thing: Exploring the critical potential of social representation theory“, British Journal of Social Psychology, 45, p. 73-74. 15 Duveen, G., Lloyd B., (1990) „Social representations as a genetic theory“ in Development as a Social Process: Contributions of Gerard Duveen (ed. S. Moscovici et al), p. 177–180. 251 Socialinių reprezentacijų gyvavimas ir jų interakcija su tapatybe yra cikliškas16. Jos atsiranda tam tikroje grupėje, kuri turi savitų interesų ir tapatybę, vėliau jos yra konstruojamos arba rekonstruojamos diskurse bei matomos socialinė- je praktikoje. Kai socialinė reprezentacija įsigali, ji pradeda keisti tapatybę ir diktuoti socialinės grupės elgesį. Baltarusijos atveju kalbos suvokimo pokytis pirmiausia įvyko Lukašen- kos formuojamame diskurse, žmogaus, kurio žodžiai veikia kaip kelrodis visai politinei santvarkai ir yra plačiai skleidžiami valstybės kontroliuojamais tra- dicinių medijų kanalais. Siekiant išanalizuoti diskursą tų, kuriems priklauso valdžia, buvo pasitelkti baziniai KDA principai. KDA apima keletą skirtingų prieigų, kurių daugelis pabrėžia būtinumą atsižvelgti į analizuojamo diskurso kontekstą, įskaitant analizuojamo teksto sąveiką su kitais tekstais bei dis- kursais17, bei sociopolitinius ir istorinius įvykius18. Atitinkamai empirinėje šio straipsnio dalyje telkiamas dėmesys į valdžios komunikaciją, išskiriant pagrindinius naratyvus ir juos paaiškinant, atsižvelgiant į jų kontekstą, prieš tai vy- ravusį diskursą ir to meto politinius ir socialinius įvykius, taip pat naratyvų tarpusavio ryšius tame pačiame komunikaciniame įvykyje (intertekstualumas – kalbos klausimo naratyvų tarpusavio sąveika kultūrinėje dimensijoje) ir visoje komunikacinių įvykių imtyje (interdiskursyvumas – anksčiau aptartų di- mensijų sąveika su kultūros dimensija, kalbos klausimo diskursu). Į analizės imtį buvo įtraukti 29 Lukašenkos komunikaciniai įvykiai (metiniai pranešimai, spaudos konferencijos, susitikimai su žiniasklaida, žiniasklaidos pranešimai), kuriuose arba buvo paliestas kalbos klausimas (pagrindinis kriterijus), arba buvo naujai kalbama apie vieną iš tapatybės na- ratyvų po minkštosios baltarusizacijos atsiradimo (2014 m. sausis) iki 2019 m. balandžio mėnesio. Siekiant apimti naratyvus ir idėjas, adresuotas pirmiausia Baltarusijos visuomenei, o ne užsienio skaitytojams, prioritetas buvo teikiamas tekstams, publikuotiems rusų ar baltarusių kalba. Kiekvieno teksto segmentai (sakiniai ir (ar) ištisi paragrafai) buvo išanalizuoti pagal temas ir sukoduoti naudojant MAXQDA programinę įrangą. Analizuojant pagal temas buvo iš- skirti ir priskirti šie kodai vienai iš penkių dimensijų:

16 Wagner et al (2002), p. 98. 17 Wodak, R., Meyer, M., (2001) „Critical Discourse Analysis: History, Agenda, Theory, and Methodology“, https://www.corwin.com/sites/default/files/upm-binaries/24615_01_Wodak_Ch_01.pdf 18 Wodak, R., (2002) „Aspects of Critical Discourse Analysis“, http://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/downlo ad?doi=10.1.1.121.1792&rep=rep1&type=pdf 252

1 lentelė. Bendrinių kodų ir subkodų matrica

Bendrinių kodų Visų kodų, įskaitant Kodas suma subkodus, suma Kultūrinė dimensija: Religija 6 6 Rusų kalbos suvokimas 24 49 Baltarusių kalbos suvokimas 31 74 Politinė dimensija: Požiūris į Vakarus 10 10 Požiūris į Rusiją 43 89 Santykiai su Ukraina 7 7 Ekonomikos modelis 6 6 Politinės sistemos modelis 2 2 Istorinė dimensija: Valstybingumas 8 8 Požiūris į BLR 12 12 Požiūris į LDK 1 1 Požiūris į Tarybų Sąjungą 12 12 Psichologinė dimensija: Nacionalinės vertybės 23 53 Teritorinė dimensija: Teritorinis vientisumas ir etniškumas 28 49 Po to, kai tekstai buvo padalyti į bendrines grupes, jose buvo išskirti pasikartojantys naratyvai, kurie buvo pažymėti kaip subkodai (naratyvai, kurie perteikia specifines idėjas apie bendrinį kodą). Tai leido kiekybiškai įvertinti anksčiau minėtą intertekstualumą ir interdiskursyvumą. Iš viso į imtį įtrauk- tiems tekstams buvo priskirti 378 bendriniai kodai ir subkodai. Paskutinėje analizės dalyje, aprašant praktinius pokyčius (praktinį kontekstą), lydinčius naują diskursą, buvo įvertintas naujai formuojamo baltarusių kalbos diskurso ir socialinės praktikos dialektinis ryšys. 253 2. Pokyčiai kultūrinėje dimensijoje

2.1. Baltarusių kalbos reikšmė

Skirtingai nei prieš atsirandant minkštosios baltarusizacijos tendencijai, didžioji dalis paskutiniųjų Lukašenkos siunčiamų žinučių darėsi itin palankiomis baltarusių kalbai. Tokia pozicija buvo nuosekliai stebima paskutinius penkerius metus ir ji itin skiriasi nuo pozicijos, vyravusios iki įvykių Ukraino- je, ypač lyginant su diskursu 1990-aisiais. Lukašenkos kalbų imtyje 31 žinutė (bendriniai kodai) palietė baltarusių kalbą ir jos reikšmę tapatybės formavimui; 43 specifiniai subkodai buvo priskirti šiai žinučių grupei, siekiant identifikuoti pasikartojančias idėjas, kurios yra aptariamos šiame skyriuje. 2014 m. minint Nepriklausomybės dieną Lukašenka sveikinamąją kalbą pasakė baltarusių kalba. Šis įvykis buvo priimtas kaip precedentų neturintis atvejis ir sukėlė politinę diskusiją apie „grįžimą“ prie baltarusių kalbos aukš- čiausiu šalies lygmeniu. Bet jau kelis mėnesius iki šio įvykio, metinio pra- nešimo piliečiams ir parlamentui metu, Lukašenka pradėjo formuoti naujų naratyvų grupę, pateikiančią baltarusių kalbą kaip svarbų paveldą ir vieną iš svarbiausių baltarusių kaip tautos ypatybių. Ateityje Lukašenka nuosekliai lai- kėsi naujo baltarusių kalbai priskirto vaidmens. Analizuotų tekstų imtyje šis naratyvas buvo užfiksuotas 12 kartų. Jei pamiršime baltarusių kalbą – nustosime būti tauta.19 (2014 m. balandžio mėn.) Jeigu esi tauta, privalai turėti kalbą, savo savitą kalbą.20 (2019 m. kovo mėn.) Lukašenka retai, bet nuosekliai pabrėžė baltarusių kalbos svarbą tapa- tybės formavimui, tačiau itin svarbu pabrėžti vieną naują aspektą: Lukašenka pradėjo pozicionuoti baltarusių kalbą kaip ypatybę, kuri skiria baltarusius nuo rusų, nuo Rusijos Federacijos – valstybės, su kuria Baltarusija yra glaudžiai su- saistyta daugelyje suvereniteto išsaugojimui kritiškai svarbių sričių, pradedant nuo karinio bendradarbiavimo ir karinių objektų dislokacijos šalies teritorijoje, ir baigiant energetine, ekonomine ir kita asimetrine tarpusavio priklausomybe. Ir aš palaikau baltarusių kalbą. Kodėl, todėl kad tai yra tai, kas atskiria mus, pavyzdžiui, nuo rusiškų žmonių, nuo rusų. Tai kiekvienos tautos bruožas: jei tu neturi šio ypatumo, neturi savo baltarusių kalbos, bet, tarkim, turi tik rusų kalbą, – tu neturi to bruožo, ir tu

19 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2014), „Послание Президента белорусскому народу и Национальному собранию“. 20 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2019), „Послание белорусскому народу и Национальному собранию“. 254

esi paprasčiausiai rusiškas žmogus, esi rusas. Bet mes baltarusiai.21 (2015 m. sausio mėn.) Be abejo, kalba – tai pirmas ir bene vienintelis dalykas, kuris skiria mus nuo rusų ir kitų. Tai kiekvienos tautos požymis.22 (2019 m. kovo mėn.) Be to, savo kalboje Lukašenka užsiminė, kad baltarusių kalbos, kaip pagrindinio baltarusiškos tapatybės bruožo, nevalia atsisakyti net Rusijos ekonominio spaudimo akivaizdoje. Spaudimas gali būti keliamas priimant sprendimus dėl tarpvyriausybinės ar Eurazijos fondo paskolų, pastarosios kaip tik buvo derybų objektas 2016 metais. [...] Aš nenoriu prarasti šito turto, šito paveldo, jis brangesnis už bet kokias paskolas ar milijardus.23 (2015 m. sausio mėn.) Lukašenko per daug nesiplėtė kalbėdamas apie naują baltarusių kalbos vai- dmenį. Tačiau net kelios šios idėjos, naujai suformuota socialinė reprezentacija baltarusių kalbos atžvilgiu tapo postūmiu, skatinančiu keisti baltarusių kalbos su- vokimą šalyje, ypač Lukašenkos tarp socialinės grupės – aukšto rango valdžios at- stovų. Jie pradėjo laikytis tų idėjų, kurias formavo Lukašenka. Valdžios atstovai, tarp jų ministras pirmininkas Sergejus Rumas, sporto ministras Sergejus Kovalčukas, tuometinis ministro pirmininko pavaduotojas Michail Rusy, buvusi informacijos ministrė Lilija Ananič ir kiti, nesikuklino ar net jautėsi skatinami viešumoje kalbėti baltarusių kalba. Be to, valdžios atstovai pradėjo kartoti naratyvus, jog baltarusių kalba yra ypatingas baltarusiškumo ženklas, skiriantis baltarusius nuo rusų: Būtų siaubinga, jeigu prarastume baltarusių kalbą. Kuo mes tuomet skirtumėmės nuo kaimynų? 24 (ministro pirmininko pavaduotojas, 2014 m. spalio mėn.) Turėtume dažniau kalbėti baltarusiškai. […] Jeigu esi baltarusis, jeigu supranti, kad vals- tybė negali egzistuoti be kalbos […]25 (užsienio reikalų ministras, 2017 m. birželio mėn.) Kodėl neturėtume nešioti tautinių drabužių, neturėtume kalbėti baltarusių kalba? Tai normalūs dalykai, nematau jolios problemos.26 (užsienio reikalų ministras, 2018 m. rug- sėjo mėn.) Laikydamiesi Lukašenkos naratyvo, valdžios atstovai bandė naudoti oficialiai skelbiamus statistinius duomenis, siekdami pristatyti baltarusių kalbos

21 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Стенограмма встречи с представителями белорусских и зарубежных СМИ“. 22 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2019), „Послание белорусскому народу и Национальному собранию“. 23 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Стенограмма встречи с представителями белорусских и зарубежных СМИ“. 24 Наша Нiва (2014), „Тозик: Это будет ужасно, если мы потеряем язык“, https:// nn.by/?c=ar&i=137241&lang=ru [žiūrėta 2019-05-25]. 25 Радыё Свабода (2017), „Трэба больш размаўляць на беларускай мове“, — міністар замежных справаў Беларусі Ўладзімер Макей“, https://www.svaboda.org/a/28556732.html [žiūrėta 2019-05-25]. 26 Толкачева Е. (2018), „Владимир Макей об «ужасных» бутербродах во Дворце независимости, России и белорусском языке“, TUT.BY, https://news.tut.by/economics/606523.html [žiūrėta 2019-05-25]. 255 populiarumą ne kaip paprastą norą, bet kaip jau egzistuojančią visuomenėje paklausą, natūralų ir įprastą baltarusiams dalyką, kurio nereikėtų nuvertinti: Grėsmė numeris vienas – populiacijos mažėjimas dėl mažėjančio gimstamumo, 37 procentai respondentų taip mano. Antroje vietoje – baltarusių kalbos praradimas. […]27 (prezidento padėjėjas, 2014 m. spalio mėn.) […] mes kartu su architektūros ir miesto plėtros komitetu rekomenduojame, kai tik įmanoma, kabinti ženklus ir reklamas baltarusių kalba. To prašo mūsų visuomenė.28 (vietinės Minsko valdžios atstovas, 2015 m. gegužės mėn.) […] Baltarusių kalba matoma kaip pagrindinis skiriamasis bruožas, pažvelkit į reklamos baltarusių kalba užsakymus. Šiuo metu populiaru kalbėti baltarusiškai. […]29 (parla- mentaras, 2018 m. balandžio mėn.)

2.2. Kiek kitoks žvilgsnis į rusų kalbą

Vienas didžiausių klausimų, kuris kyla analizuojant naujus Lukašenkos naratyvus baltarusių kalbos klausimu, – koks vaidmuo priskiriamas rusų kalbai, kuri dominavo ligi tol? Rusų ir baltarusių kalbos suvokimo kodų persidengimo analizė (kodų sutapimas arba paplitimas tame pačiame teksto segmente) parodė, kad žinutės apie baltarusių ir rusų kalbas dažnu atveju persidengia arba yra pateikiamos viena po kitos:

27 Наша Нiва (2014), „Помощник президента: Белорусы считают главной угрозой для страны утрату белорусского языка“, https://nn.by/?c=ar&i=137208&lang=ru [žiūrėta 2019-05-25]. 28 Сухаревич К. (2015), „Мингорисполком рекомендует размещать на исторических зданиях белорусскоязычные вывески и рекламу“, „Минск-Новости“, https://minsknews.by/mingorispolkom- rekomenduet-razmeshhat-na-istoricheskih-zdaniyah-belorusskoyazyichnyie-vyiveski-i-reklamu/ [žiūrėta 2019-05-25]. 29 Наша Нiва (2018), „Чиновники и депутаты — участники круглого стола в унисон выступили за белоруссизацию законодательства“, https://nn.by/?c=ar&i=207608&lang=ru [žiūrėta 2019-05-25]. 256

2 lentelė. Kodų persidengimas Nurodytos vertės nurodo kodų skaičių

Persidengimas 5 Persidengimas toje Kodas / Baltarusių kalbos suvoki- pastraipų nuotoliu pačioje pastraipoje mas (baltarusių k.) (baltarusių k.) Kultūrinė dimensija: Religija 2 0 Rusų kalbos suvokimas 43 12 - Rusų kalbos suvokimas \ Rusų 25 6 kalba yra „antroji“ gimtoji - Rusų kalbos suvokimas \ Rusų kalba reikalinga dėl pragmatinių 6 0 priežasčių - Rusų kalbos suvokimas \ Rusų kalba yra visų trijų valstybių 8 2 paveldas - Rusų kalbos suvokimas \ Baltarusiai prisidėjo prie rusų 8 1 kalbos raidos - Rusų kalbos suvokimas \ Rusų 11 1 kalba nėra Rusijos kalba

Politinė dimensija: Santykiai su Ukraina 2 0 Požiūris į Vakarus 0 0 Požiūrius į Rusiją 23 0 Ekonomikos modelis 3 0 Politinės sistemos modelis 0 0 Istorinė dimensija: Požiūris į BLR 0 0 Valstybingumas 0 0 Požiūris į LDK 0 0 Požiūris į Tarybų Sąjungą 2 0 Psichologinė dimensija: Tautos vertybės 31 1 Teritorinė dimensija: Teritorinis vientisumas ir etniškumas 26 1 Atsižvelgus į persidengimo analizės rezultatus, baltarusių kalbos nara- tyvų analizė, be diskursyvinio konteksto analizės, nėra pakankama, norint iš- samiai atskleisti, koks vaidmuo yra suteikiamas kalbos klausimui, formuojant baltarusių tapatybę oficialiajame diskurse. Rusų kalbos klausimas nedingo iš valdžios darbotvarkės (24 bendriniai 257 kodai), bet dabar Lukašenka, kalbėdamas apie baltarusių kalbą, skirtingai prieš tai vyravusiam požiūriui, implikuoja baltarusių kalbos viršenybę ir pabrėžia jos svarbą. Vienoje savo kalbų jis teigia, kad absoliuti dauguma (60 procentų) žmonių laiko baltarusių kalbą savo gimtąja kalba30, žiniasklaidoje šį skaičių taip pat tvirtina ir Informacinis-analitinis prezidento administracijos centras pranešdamas, kad 48 procentai laiko baltarusių kalbą gimtąja, kai 43 procentai gimtąja laiko rusų kalbą31. Taip pat Lukašenka tiesiogiai lygino, kuri iš šių kal- bų yra labiau „gimtoji“ ir svarbesnė (10 atvejų). […] bet mes niekam niekad neatiduosim savo antrosios gimtosios rusų kalbos, tai mūsų kalba.32 (2015 m. sausio mėn.) Rusų kalba yra mūsų gimtoji kalba. Bet gal kiek mažiau gimtoji nei baltarusių.33 (2017 m. rugpjūčio mėn.) Vis dėlto toks argumentavimas nereiškia, kad Lukašenka atsisako dvi- kalbės tautos naratyvo (14 atvejų). Rusų kalba ir toliau išlieka pagrindine jo komunikavimo kalba viešojoje erdvėje ir jis nuosekliai pristato rusų kalbą kaip gimtąją, net kai bando didinti baltarusių kalbos svarbą. Tokia naratyvų kom- binacija neišstumia iš „visiems tinkančio“ tapatybės modelio didžiosios visuo- menės dalies, kuriai rusų kalba, kaip ir jam, yra pagrindinė ir dažnu atveju vienintelė kasdieniame gyvenime vartojama kalba. [...] Ypač rusų kalba, kurią kiekvienas vartoja namie, rusų, mūsų kalba, ne Rusijos. Aš atkakliai tvirtinu, jog tai mūsų kalba!34 (2014 m. kovo mėn.) Aš manau, tai – gimtoji kalba, absoliuti dauguma mano, jog tai – gimtoji kalba, ir ji yra palikimas, turtas, kurio negalime atsisakyti. Tai – mūsų turtas.35 (January 2015) […] nieko baisaus, jeigu abi mūsų gimtosios kalbos bus arti viena kitos – rusų ir baltaru- sių. Mes ir šita, ir ana kalba rašome.36 (2015 m. balandžio mėn.) Man baltarusių kalba – mano gimtoji kalba. Taip pat kaip ir rusų. Galbūt šiuo atžvilgiu esu blogas prezidentas, bet rusų kalba – tai mūsų kalba.37 (2019 m. kovo mėn.)

30 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Интервью негосударственным средствам массовой информации“, http://president.gov.by/ru/news_ru/printv/ intervjju-negosudarstvennym-sredstvam-massovoj-informatsii-11882/ 31 Наша Ніва (2019), „ІАЦ: Беларускую мову лічаць роднай 48 % насельніцтва, рускую – 43 %“, https://nn.by/?c=ar&i=224979&lang=ru [žiūrėta 2019-05-24]. 32 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Стенограмма встречи с представителями белорусских и зарубежных СМИ“. 33 Еврорадио (2017), „Лукашенко: Русский язык для нас чуть меньше родной, чем белорусский“. 34 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2014), „Ответы Президента Беларуси Александра Лукашенко на вопросы представителей СМИ 23 марта 2014 г.“ 35 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Стенограмма встречи с представителями белорусских и зарубежных СМИ“. 36 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Обращение с Посланием к белорусскому народу и Национальному cобранию“. 37 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2019), „Встреча с представителями общественности и экспертного сообщества, белорусских и зарубежных СМИ „Большой разговор с Президентом“. 258 Kai konstruoja rusų kalbos ir baltarusių savimonės ryšį, Lukašenka daro kelias svarbias išlygas. Pirma, Lukašenka suponuoja, kad rusų kalba nepriklauso tik Rusijos Federacijai. Jo kalbose matomas žodžių rossiyskiy ir russkiy, rossiyane ir russkie žaismas, kuris atskiria rusiškumą kaip kultūrą nuo priklausymo Rusijos Federacijai. Antra, siekdamas atitolinti rusų kalbą nuo Rusijos, Lukašenka prideda Ukrainą prie tautų, kurios, anot jo, turi skirtingas tapatybes, bet dalijasi ir kadaise prisidėjo prie rusų kalbos, kaip kultūrinio paveldo, puoselėjimo (iš viso 8 šių naratyvų atvejai).

Mes manome (ir aš daug kartų tai sakiau), rusų kalba – bendras paveldas, pirmiausia, priklausantis trims broliškoms tautoms: ukrainiečiams, baltarusiams, rusams ir kitoms tautos, kurios gyveno tarp mūsų, su kuriomis sugyvenome vienoje valstybėje. Aš noriu pabrėžti tiems, kurie bando „privatizuoti“ rusų kalbą: ji mūsų, ne rusų, ne ukrainiečių – ji mūsų.38 (2014 m. balandžio mėn.) Aš duosiu pavyzdį, aš kartą atsakiau Vladimiui Vladimiravičui [Putinui], kai jis pasakė: „Dėkoju už jūsų požiūrį į rusų kalbą ir panašiai.“ Aš sakau: „Palauk palauk, apie ką tu kalbi?“ – „Apie rusų kalbą tavo šalyje.“ – „Palauk, rusų kalba yra mūsų kalba.“ [...]39 ( 2015 m. sausio mėn.) Kalba – tai kažkas gyvo, ir mes visi kūrėme rusų kalbą, tai kodėl gi mes jos atsisakome.40 (2014 m. kovo mėn.) Pastarieji naratyvai padeda užkirsti kelią potencialioms grėsmėms na- cionalinės vienybės atžvilgiu bei sąlygoja didesnį tos visuomenės dalies, kuri kalba tik rusiškai ir yra paveikesnė Rusijos informacinei įtakai, atsparumą. O Rusijos informacinė įtaka šalyje itin stipri, ji ne tik plačiai paplitusi medijų er- dvėje, bet ir sėkmingai prasiskverbia į visuomenės nuostatas. 2015 m. IISEPS atliktų apklausų duomenimis, tik 18,7 proc. baltarusių buvo pasiryžę priešintis Rusijos intencijoms aneksuoti Baltarusiją, o tuo tarpu 52,8 proc. buvo pasi- ruošę prisitaikyti, 12,1 proc. tokį scenarijų sveikintų41. Be to, remiantis apklau- somis, nepaisant pakankamai atokios Baltarusijos valdžios laikysenos karo Ukrainoje ir Krymo aneksijos klausimu, baltarusiai linkę interpretuoti šiuos įvykius taip, kaip juos vaizduoja Rusijos žiniasklaida. Pavyzdžiui, 2015 m. bir- želio mėnesį tik 15,2 proc. baltarusių neigiamai vertino vadinamąją „Rusų pasaulio“ idėją, kol 38,9 proc. vertino teigiamai; kiek daugiau nei 20 proc. priėmė Krymo aneksiją kaip okupaciją, absoliuti dauguma (62,3 proc.) tikėjo, kad tai

38 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2014), „Послание Президента белорусскому народу и Национальному собранию“. 39 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Стенограмма встречи с представителями белорусских и зарубежных СМИ“. 40 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2019), „Встреча с представителями общественности и экспертного сообщества, белорусских и зарубежных СМИ „Большой разговор с Президентом“. 41 Независимый институт социально-экономических и политических исследований (2015), „Национальный опрос 2–12 июня 2015 г.“, http://www.old.iiseps.org/data15-61.html [žiūrėta 2015-12-28]. 259 „istorinio teisingumo atkūrimas“, ir tik 10,5 proc. matė karą Ukrainos Donba- so regione kaip Rusijos agresiją42.

2.3. Baltarusių kalbos pasirinkimo depolitizacija

Vienu pirmųjų žingsnių, kuriuos turėjo žengti valdžia konstruodama naują socialinę reprezentaciją baltarusių kalbos atžvilgiu, buvo kalbos pasirinkimo depolitizavimas. Baltarusių kalba kurį laiką buvo suvokiama kaip politinės opozicijos ir protesto elektorato bruožas. Atsižvelgdamas į tai, kad 2014 metais didžioji dalis baltarusiškai kalbančios opozicijos tuomet dar matė plošča (masinius protestus) kaip vienintelį būdą Lukašenkos valdymui pakeisti, pastarasis teikė ypatingą reikšmę antirevoliuciniam kalbos klausimo sprendimui ir nuosekliai cituodavo „žmonių valią“ 1995 m. referendume. Taip pat Lukašenka dažnai referavo į karą Ukrainoje kalbėdamas prieš kalbos, rusų ar baltarusių, primetimą visuomenei. Jis netgi siejo konflikto Ukrainoje ištakas su kalbos klausimu. Neabejotinai tokia interpretacija ir dažna nuoroda į konfliktą buvo pravarti valdžiai, nes ja buvo siekiama pakirsti opozicijos retoriką ir opozicijos vaidmenį baltarusių kalbos propagavimo klausimu. Tai taip pat padėjo Lukašenkai sudaryti kontrastą, pateikiant save kaip nuosaikų sprendimų priė- mėją ir taikos bei politinio stabilumo garantą. Mes neturėtume nieko daryti dirbtinai. Taip atstumsime pusę žmonių. [...] Nieko re- voliucingo. Svarbiausia profesionali prieiga ir taika. Mova [baltarusių kalba] skirta ne revoliucijoms.43 (2014 m. sausio mėn.) Tačiau Lukašenka neatmetė to, kad baltarusių kalbai reikia paramos ir plėtros. Bandydamas neprieštarauti savo paties nusistatymui prieš dirbtinumą, Lukašenka pateikia atsargius, neįpareigojančius pasiūlymus, jis tiesiogiai nekal- ba apie kalbos plėtrą. Jis naudoja suasmenintus pavyzdžius, referuoja į savo jau- nesnįjį sūnų ir taip užsimena apie baltarusių kalbos svarbą jaunajai šalies kartai. Gerai, beveik kiekvienas iš mūsų kalba rusiškai. Bet būkime atviri, baltarusių kalba kas- dieną namuose kalbame mažiau. Tad gal mes mokyklose turėtume pridėti papildomą valandą baltarusių kalbos mokymuisi, o ne anglų? 44 (2014 m. rugsėjis) Mano vaikas auga – aš noriu, kad jis taip pat gerai mokėtų baltarusių kaip moka rusų.45 (2015 m. sausio mėn.)

42 Ibidem. 43 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2014), „Встреча с руководителями крупнейших белорусских СМИ“. 44 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2014), „Встреча с членами Совета Палаты представителей Национального собрания“. 45 Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Стенограмма встречи с представителями белорусских и зарубежных СМИ“. 260 Apibendrinant kalbos pasirinkimo reikšmę Lukašenkos diskurse, yra aiškiai matomas teigiamas pokytis į baltarusių kalbos pusę. Kaip suponuoja minkštosios baltarusizacijos terminas, prezidento diskurse nerasime itin tvirtų pozicijų, o dvikalbės tautos naratyvas, taip pat kaip ir rusų kalbos išsaugojimo būtinybė, nedingsta iš diskurso. Du iš trijų dažniausiai aptinkamų naratyvų, kurie konstruoja socialinę reprezentaciją Baltarusijos kalbos klausimu, susi- šaukia su dvikalbės tautos idėja (žr. 3 lentelę). Vis dėlto, kaip aptarta skyriuje 2.2, valdžios atstovai pateikia kelias svarbias sąlygas rusų kalbos suvokimui, kurios atitolina baltarusius nuo Rusijos kaip politinio darinio. 3 lentelė. Subkodų pasikartojimas, požiūris į rusų ir baltarusių kalbas

Subkodai Dažnis Dalis procentais Baltarusiai yra dvikalbė tauta 14 20,59 Baltarusių kalba yra skiriamasis baltarusių tautos 12 17,65 bruožas Rusų yra „antroji“ gimtoji kalba 10 14,71 Kalba negali būti priverstinai primetama 6 8,82 Baltarusių kalbai reikia paramos, vystymo 5 7,35 [Lukašenka komunikuoja baltarusiškai] 5 7,35 Rusų kalba nėra Rusijos nuosavybė 4 5,88 Rusų kalba yra trijų valstybių paveldas 4 5,88 Baltarusija prisidėjo prie rusų kalbos vystymo 4 5,88 Rusų kalba reikalinga dėl pragmatinių priežasčių 3 4,41 Baltarusių kalbai parama ar apsauga nėra reikalinga 1 1,47 IŠ VISO 68 100,00

3. Interdiskursyvumas: politinė, istorinė, teritorinė ir psichologinė dimensija ir kalbos diskursas

Lukašenkos baltarusių kalbos naratyvai negali būti suvokiami neatsi- žvelgus į jo komunikacijos įvykių diskursyvinį kontekstą. Šioje straipsnio dalyje pagal imtį įvertinsiu naujo kalbos diskurso ir keturių dimensijų: politinės, istorinės, teritorinės ir psichologinės, pagrindinių naratyvų interdiskursyvu- mą. Kaip matoma 2 lentelėje, kai komunikaciniuose įvykiuose Lukašenka aptaria kalbos klausimus, jis dažnu atveju paliečia ir tokias tris temas / kodus: santykius su Rusija, vertybes ir teritorinį vientisumą. Lukašenkos diskursas kalbos klausimais retai persidengia su istoriniais naratyvais, nors paraleliai su minkštąja baltarusizacija šalyje vyksta daugelis praktinių pokyčių istorinėje erdvėje, tarp jų ir Georgijaus juostelių pakeitimas baltarusių simbolikos juos- 261 telėmis bei tokių Rusijai būdingų gegužės 9-osios renginių kaip „Nemirtingas pulkas“ pakeitimas baltarusiškais analogais. Pereinant prie politinės dimensijos, matome, kad dėl baltarusių kalbos ir rusų kalbos suvokimo kodų tarpusavio persidengimo bei dėl artimų dviejų šalių ryšių dažnai yra paliečiama santykių su Rusija problematika. Kaip žino- ma, Rusija dažnai kaltina vadinamojo „artimojo užsienio“ šalis diskriminuo- jant rusakalbius gyventojus. Dėl šios priežasties atrodytų neišvengiamai reikia pabrėžti „broliškus“ ryšius, kai baltarusių kalba yra priešpastatoma rusų kalbai, ypač atsižvelgiant į daugelį kaltinimų ir sujudimą, išryškėjusį imperialis- tiškai nusiteikusiose Rusijos medijose po minkštosios baltarusizacijos atsiradimo. Lukašenka palaiko tris gerai žinomus naratyvus Rusijos atžvilgiu: pirma, Rusija ir Baltarusija yra broliškos valstybės (Lukašenka savo komunikacijoje atskiria rusus kaip etninę grupę nuo rossiyane, Rusijos piliečių); antra, valsty- bės turi bendrų šaknų ir yra susaistytos bendros istorijos; trečias naratyvas teigia, kad Rusija yra pagrindinis strateginis partneris, nepaisant buvusių krizių dvišaliuose santykiuose analizuojamu periodu. Kita vertus, analogiškai kaip su rusų kalbos suvokimo naratyvais, kai aprašomi santykiai tarp šalių, galime pastebėti kelias išlygas. Nepaisant „bro- liškumo“ (žr. 4 lentelę), Lukašenka, nuolat pabrėždamas Baltarusijos teritorinį vientisumą ir suverenumą, suponuoja skirtingas tapatybes. Po 2018–2019 m. ekonominių nesutarimų su Rusija, kurie šį kartą buvo paženklinti svariais politiniais reikalavimais, taip pat dėl gilesnės integracijos įprastai gaunamos eko- nominės naudos, Lukašenka atvirai neigė bet kokias politinio susivienijimo galimybes teigdamas, kad didžioji dalis Baltarusijos visuomenės tam priešta- rautų. Kaip rodo nepriklausomų apklausų duomenys, toks požiūris iš tikrųjų atitinka tikrąsias tendencijas šalyje46. Be to, Lukašenka bando vaizduoti šalių santykius (bent jau diskurse) ir tolesnės integracijos kryptį kaip dviejų lygių partnerių integraciją, orientuotą pirmiausia į ekonominių klausimų sprendi- mą, o ne į politinį ar karinį bendradarbiavimą.

46 Naviny.by (2017), „Большинство белорусов между союзом с ЕС и РФ выбирают Россию“, https:// naviny.by/new/20170522/1495429692-bolshinstvo-belorusov-mezhdu-soyuzom-s-es-i-rf-vybirayut- rossiyu [žiūrėta 2017-05-22]. 262

4 lentelė. Santykiai su Rusija – subkodų dažniai

Subkodai Dažnis Dalis procentais Rusija ir Baltarusija yra broliškos valstybės 14 30,43 Bendradarbiavimas su Rusija yra pirmiausia 8 17,39 nukreiptas į ekonomiką Baltarusiai ir rusai yra skirtingi ir suverenūs 7 15,22 Rusija yra strateginis partneris 5 10,87 Integraciniai projektai turi būti paremti 5 10,87 lygiavertiškumo principu Bendra istorija su Rusija 4 8,70 Rusijoje egzistuoja „grupė“, siekianti pakenkti 3 6,52 Baltarusijai IŠ VISO 46 100,00 Taigi Lukašenka reguliariai bandė priskirti tam tikras vertybes Baltarusi- jos žmonėms. Dėl įvykių Ukrainoje, taip pat Zapad-2017 pratybų organizavimo bei įtampos dvišaliuose santykiuose su Rusija kontekste dominavo taikingumo naratyvas. Šis naratyvas aprėpė tiek vidinę taiką (taika ir sutarimas visuomenėje), tiek taikingumą užsienio politikoje, tiek ir Baltarusijos, kaip į gynybą orientuotą ir taiką palaikančią šalį, vaizdavimą. Galima daryti prielaidą, kad dominuojan- tis taikingumo naratyvas yra adresuotas tiek vidinei auditorijai, siekiant išvengti susiskaldymo ir protestų, tiek išorės veikėjams, siekiant padidinti Minsko, kaip neutralaus mediatoriaus, vaidmenį sprendžiant regiono konfliktus. Vertybės, matomos Lukašenkos diskurse, dažnai siejamos su teritorine dimensija, vienu pagrindinių „pilietinio“ tapatybės modelio elementų. Naraty- vuose teritorijos klausimu dažniausiai siekiama pabrėžti šalies nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą, atmetant bet kokius potencialius skirtumus tarp šalies regionų. Etniškumas, savęs priskyrimas bet kuriai etninei grupei, taip pat kaip ir religija, neturi jokios įtakos Lukašenkos diskurse. Taigi, nepaisant didesnio dė- mesio baltarusių kalbai, valdžia išlaiko pagrindinį pilietinės tapatybės modelio elementą – idėją, kad teritorija ir pilietybė yra vienas pagrindinių baltarusiškos tapatybės požymių.

4. Kontekstas: nuo naujo kalbos diskurso iki naujos socialinės praktikos

Atsižvelgiant į Baltarusijos valdymo ypatumus, valdžios atstovai priėmė naują požiūrį į baltarusių kalbą ir jos depolitizaciją, kaip tam tikras naujo elgesio gaires. Be padidėjusio atvirumo baltarusių kalbos atžvilgiu ir Lukašenkos idėjų atkartojimo (kaip aprašoma 2.1 skyriuje), naujas baltarusių kalbai priskiriamas vaidmuo buvo dokumentuotas. Baltarusijos informacinio saugumo koncepci- 263 joje, parengtoje Saugumo tarybos, baltarusių kalba buvo apibrėžta kaip šalies humanitarinio saugumo garantas. Vėliau, atitikdamas Lukašenkos diskursą, Saugumo tarybos generalinis sekretorius paaiškino, kad baltarusių kalbą būtina populiarinti, nes ji yra vienas pagrindinių nacionalinės tapatybės elementų47. Naujasis diskursas paveikė ir socialinę praktiką. Pirmiausia po pasikei- tusios oficialios retorikos pilietinė visuomenė pastebėjo, kad daugiau žmonių pradėjo mažiau baimintis kalbėti baltarusiškai, mokyti ar mokytis baltarusių kalbos, stoti į tokių organizacijų kaip Baltarusių kalbos bendruomenė gretas48. Pastarosios organizacijos dabartinė vadovė Alena Anisim 2016 m. net buvo praleista į šalies parlamentą. Teisėsauga ir valdžia nesikiša ir leidžia pilietinės visuomenės ir kitoms iniciatyvoms vystytis, pavyzdžiui, populiariai baltarusių kalbos kursus rengiančiai organizacijai Mova Nanova buvo suteikta valstybinė registracija49. Per paskutiniuosius penkerius metus prekės su baltarusių kalbos frazėmis ar kultūriniais simboliais labai išpopuliarėjo ir net tapo pelningu verslu. Valdžia eina paskui šią tendenciją ir net demonstruoja palaikymą. Tai, pavyzdžiui, matoma populiarinant nacionalinius simbolius, įskaitant vyshyvanka (tautiniais simboliais išsiuvinėti drabužiai). Tokio pobūdžio drabužius viešai populiarinti bandė pilietinės visuomenės iniciatyvos, organizuojančios Vyshyvanka dienos festivalius. Šiuos renginius organizuodavo Art Siadziba, susivienijimas, populiarinantis baltarusių nacionalinius simbolius ir balta- rusių kalbą, ir Baltarusių menininkų sąjunga50. Tačiau netrukus šio renginio idėja buvo „pasisavinta“ provyriausybinių ir iš biudžeto finansuojamų organi- zacijų, tokių kaip Baltarusijos respublikinė jaunimo sąjunga (BRSM)51. Svarbu pabrėžti, kad ne visiems yra leidžiama prisidėti prie minkštosios baltarusizacijos procesų. Egzistuoja nematomos ribos, apibrėžiančios, kam ir kaip leidžiama populiarinti baltarusių kalbą. Valdžia naudoja visus įmanomus būdus, neleisdama politiniams veikėjams, ypač politinei opozicijai, įsitraukti į tapatybės konstravimo procesus. Pavyzdžiui, pateikdama „teisinio nenuoseklumo“ argumentą Teisingumo ministerija ir Nacionalinis teisės ir teisės tyrimų centras atmetė įstatymo projektą dėl baltarusių kalbos valstybinio palaikymo,

47 Шрайбман, А. (2019), „Госсекретарь Совбеза: Зачем чиновнику согласовывать с начальством появление в СМИ?“, TUT.BY, https://news.tut.by/economics/630845.html [žiūrėta 2019-05-24]. 48 Щербаков, З. (2015), „Сегодня отмечается Международный день родного языка“, БелаПАН, http://belapan.com/archive/2015/02/21/760572_760573/ [žiūrėta 2015-02-23]. 49 Еврорадио (2014), „Курсы „Мова Нанова“ получили государственную регистрацию“, http://euroradio.fm/ru/kursy-mova-nanova-poluchili-gosudarstvennuyu-registraciyu [žiūrėta 2015-12-22]. 50 Занько, Н. (2014), „День вышиванки“: полный аншлаг, мыло с „Погоней“ и вышитые сережки“, Комсомольская правда Беларусь, https://www.kp.by/daily/26320.7/3199168/ [žiūrėta 2019-05-23]. 51 БРСМ (2016), „Молодежный арт-парад откроет „День вышиванки“ в Минске“, http://brsm.by/ news/den-vy-shivanki-v-minske/ [žiūrėta 2019-05-23]. 264 kurį pateikė opozicijos atstovė Alena Anisim52. Žinomi opozicijos aktyvistai ištisus metus kėlė baltarusių kalbos klausimą ir reikalavo valstybės įsikišimo. Tačiau nepaisant pokyčių diskurse, bet kuris viešas veiksmas, kuris nepatinka valdžiai, yra persekiojamas, pavyzdžiui, parašų rinkimas po peticijomis. Para- šų rinkimas už baltarusių kalbą mokymosi įstaigose, kurį organizavo buvusio „Jaunojo fronto“ lyderis Zmiceris Daškevičius, buvo ignoruotas vyriausybės ir baigėsi baudomis, parašų rinkėjams53.

Išvados

Lukašenkos komunikacinių įvykių diskurso analizė parodė žymų ir svarbiausia – tvarų pokytį baltarusių kalbos suvokimo atžvilgiu. Valdžia kryp- tingai suformavo naują socialinę reprezentaciją, naują idėjų grupę, kuria siekiama sustiprinti baltarusių saviidentifikaciją. Ir Lukašenka, ir kiti valdžios atstovai pradėjo matyti ir rodyti baltarusių kalbą kaip išskirtinį baltarusiškumo ženklą, pagrindinį bruožą, išskiriantį baltarusių tautą ir tolinantį ją nuo Rusi- jos kultūrinės ir kalbinės įtakos. Idant sukurtų naują reprezentaciją kultūrinė- je dimensijoje, valdžia pirmiausia turėjo pakeisti prieš tai vyravusį baltarusių kalbos suvokimą ir atsargiai pakoreguoti jos pačios prieš tai kurtus naratyvus dvikalbystės ir rusų kalbos vaidmens atžvilgiu, siekdama neatskirti rusiškai kalbančios visuomenės dalies ir išvengti kritikos iš Rusijos. Baltarusių kalbos socialinės reprezentacijos rekonstravimas suponuoja baltarusių valdžios, pilietinės visuomenės ir populiacijos elgsenos pokyčius, bet tai nei keičia požiūrį į politinę opoziciją, kuri dešimtmečius propagavo baltarusių kalbą, nei sąlygoja represinių mechanizmų atsisakymą tais atvejais, kai kalbos klausimas gali atnešti politinių dividendų oponentui. Siekdama ne- įtraukti politinių veikėjų į tapatybės formavimo procesus, valdžia neatidėlioti- nai stabdo politinių veikėjų kampanijas, net kai tų kampanijų turinys atitinka naują socialinę reprezentaciją ir nekvestionuoja Lukašenkos valdymo. Kalbėdama apie politikos pokyčius ir kalbos klausimo politinį spren- dimą valdžia siekia išlaikyti baltarusizacijos procesą kiek įmanoma „minkš- tesnį“. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į valdžios baimę imtis praktinių po- kyčių kalbos klausimu bei apribojimų, su kuriais susiduria politinė opozicija, kontroliuojamoje aplinkoje veikianti pilietinė visuomenė yra ir veikiausiai liks

52 Глод, У. (2019), Ула ды заблякавалі законапраект аб падтрымцы беларускай мовы, Радыё Свабода, https://www.svaboda.org/a/29937628.htm [žiūrėta 2019-05-23]. 53 Naviny.by (2018), „В Беларуси штрафуют за сбор подписей в поддержку образования на родном языке“, https://naviny.by/new/20180313/1520962624-v-belarusi-shtrafuyut-za-sbor-pod- pisey-v-podderzhku-obrazovaniya-na-rodnom [žiūrėta 2019-05-23]. 265 vieninteliu veikėju, viešai skatinančiu baltarusių kalbos populiarumą ir naujų socialinių praktikų atsiradimą. Jei neįvyks svarių pokyčių geopolitinėje erdvėje ir santykiuose su Rusija, valdžios atstovai, tikėtina, ir toliau užsiims baltarusių kalbos klausimo problematika tik savivaldos lygmeniu. Kaip parodyta empirinėje straipsnio dalyje, didžiausi pokyčiai matomi tik baltarusių kalbos vaidmens naratyvuose, bet nedideli pokyčiai ir išlygos kituose naratyvuose taip pat atskleidžia daugiau naujų reikšmių. Valdžia keičia prieš tai vyravusį oficialų tapatybės modelį ir jis kiek panašėja į opozicijos etno- kultūrinį baltarusiškumo suvokimą. Keisdama kultūrinę dimensiją ir siekiant mažinti Rusijos kultūrinę ir kalbinę įtaką bei sąryšį su Rusija, valdžia keičia ir dalį kitų politinės dimensijos naratyvų. Bet šie naratyvai ir diskurso pokyčiai ne kalbos klausimais yra labai riboti ir neleidžia daryti prielaidos, kad keičiasi kitos tapatybės modelio dimensijos ir kad valdžia artimiausiu laikotarpiu pereis prie etnokultūrinio tapatybės modelio. Vis dėlto pirmieji minkštosios baltarusizacijos efektai jau matomi visuo- menėje, o tendencijos tvarumas rodo, kad tai yra ilgojo laikotarpio strategija. Jeigu šios prieigos bus laikomasi ir ateityje, galėsime pamatyti labiau konso- liduotą ateinančių kartų tapatybę. Kartų, kurioms baltarusių kalba gali tapti esminiu saviidentifikacijos ženklu, nesiejamu su politinėmis pažiūromis, kaip kad šį ženklą matė ankstesnės kartos.

2019 m. gegužė

Priedas. Analizuoti komunikaciniai įvykiai

1. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2014), „Встреча с руководителями крупнейших белорусских СМИ“, http://president.gov.by/ru/news_ru/ printv/vstrecha-s-rukovoditeljami-belorusskix-smi-7880/ 2. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2014), „Ответы Президента Беларуси Александра Лукашенко на вопросы представителей СМИ 23 марта 2014 г.“, http://president.gov.by/ru/news_ru/printv/otvety-prezidenta-respubliki- belarus-aleksandra-lukashenko-na-voprosy-predstavitelej-smi-23-marta-2014-g-8342/ 3. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2014), „Послание Президента белорусскому народу и Национальному собранию“, http:// president.gov.by/ru/news_ru/printv/aleksandr-lukashenko-obraschaetsja-s-ezhegod- nym-poslaniem-k-belorusskomu-narodu-i-natsionalnomu-sobraniju-8549/ 4. БелТА (2014), „Выступление Лукашенко на торжественном собрании в честь Дня Независимости и 70-летия освобождения Беларуси“, https://www.belta.by/president/view/vystuplenie-lukashenko-na-torzhestvennom-sobranii-v-chest-dnja-nezavisi- mosti-i-70-letija-osvobozhdenija--48706-2014 266

5. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2014), „Встреча с членами Совета Палаты представителей Национального собрания“, http://president.gov.by/ru/news_ru/printv/vstrecha-s-chlenami-soveta-palaty-predstavitelej-nat- sionalnogo-sobranija-9884/ 6. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2014), „Пресс- конференция Президента Республики Беларусь А.Г.Лукашенко журналистам российских региональных средств массовой информации“, http://president.gov.by/ ru/news_ru/printv/press-konferentsija-prezidenta-respubliki-belarus-aglukashenko- zhurnalistam-rossijskix-regionalnyx-sredstv-10025/ 7. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „42-ой съезд Белорусского республиканского союза молодежи“, http://president.gov.by/ru/ news_ru/printv/42-oj-sjezd-belorusskogo-respublikanskogo-sojuza-molodezhi-10682/ 8. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Стенограмма встречи с представителями белорусских и зарубежных СМИ“, http://president.gov.by/ru/news_ru/printv/stenogramma-vstrechi-s-predstaviteljami-belorusskix-i-zarubezhnyx-smi-10760/ 9. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Интервью медиахолдингу ‘Блумберг“, http://president.gov.by/ru/news_ru/printv/ intervjju-mediaxoldingu-blumberg-11120/ 10. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Обращение с Посланием к белорусскому народу и Национальному cобранию“, http://president.gov.by/ru/news_ru/printv/obraschenie-s-poslaniem-k-belorusskomu- narodu-i-natsionalnomu-sobraniju-11301/ 11. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2015), „Интервью негосударственным средствам массовой информации“, http://president.gov.by/ru/news_ru/printv/intervjju-negosudarstvennym-sredstvam-massovoj- informatsii-11882/ 12. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2017), „Послание белорусскому народу и Национальному собранию“, http://president. gov.by/ru/news_ru/printv/ezhegodnoe-poslanie-k-belorusskomu-narodu-i-natsionalnomu-sobraniju-16059/ 13. БелТА (2017), „Лукашенко: пройдя сквозь испытания, белорусы заслужили право жить на свободной земле“, https://www.belta.by/president/view/lukashenko-projdja- skvoz-ispytanija-belorusy-zasluzhili-pravo-zhit-na-svobodnoj-zemle-255445-2017/ 14. TUT.BY (2017), „Лукашенко: Нам не нужны войны, революции, спекуляция на демократии и правах человека“, https://news.tut.by/economics/549684.html 15. TUT.BY (2017), „Лукашенко: Беларусь не намерена отказываться от русского языка, но будет поднимать и белорусский“, https://news.tut.by/society/551015.html 16. Радыё Свабода (2017), „Лукашэнка: „Мая душа — у расейскай мове“, „расейская мова — дабро для нас“, https://www.svaboda.org/a/28674294.html 17. Еврорадио (2017), „Лукашенко: Русский язык для нас чуть меньше родной, чем белорусский“, https://euroradio.fm/ru/lukashenko-russkiy-yazyk-dlya-nas-chut-men- she-rodnoy-chem-belorusskiy 267

18. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2017), „Віншаванне з Днём беларускага пісьменства“, http://president.gov.by/ru/news_ru/ printv/vinshavanne-z-dnem-belaruskaga-pismenstva-16993/ 19. БелТА (2017), „Всебелорусский съезд 1917 года продемонстрировал ценности, значимые до настоящего дня – Лукашенко“, https://www.belta.by/president/view/ vsebelorusskij-sjezd-1917-goda-prodemonstriroval-tsennosti-znachimye-do-nastojas- chego-dnja-lukashenko-278486-2017/ 20. БелТА (2018), „Лукашенко: в современном быстро меняющемся мире белорусам важно не потерять свою идентичность“, https://www.belta.by/president/view/ lukashenko-v-sovremennom-bystro-menjajuschemsja-mire-belorusam-vazhno-ne- poterjat-svoju-identichnost-284220-2018/ 21. БелТА (2018), „Лукашенко о БНР: необходимо знать правду о тех событиях, но гордиться ими не стоит“, https://www.belta.by/president/view/lukashenko-o-bnr-ne- obhodimo-znat-pravdu-o-teh-sobytijah-no-gorditsja-imi-ne-stoit-294905-2018/ 22. БелТА (2018), „Лукашенко: белорусам еще предстоит понять роль БНР“, https:// www.belta.by/president/view/lukashenko-belorusam-esche-predstoit-ponjat-rol- bnr-298008-2018/ 23. БелТА (2018), „Лукашенко о расширении использования белорусского языка: давайте будем делать все спокойно, шаг за шагом“, https://www.belta.by/president/ view/lukashenko-o-rasshirenii-ispolzovanija-belorusskogo-jazyka-davajte-budem-de- lat-vse-spokojno-shag-za-300001-2018/ 24. БелТА (2018), „Интересы Беларуси и России никогда не противоречат друг другу – Лукашенко“, https://www.belta.by/president/view/interesy-belarusi-i-rossii-nikogda- ne-protivorechat-drug-drugu-lukashenko-315854-2018/ 25. Наша Нiва (2019), „На церемонии вручения премии «За духовное возрождение» Лукашенко часть речи произнес по-белорусски“, https:// nn.by/?c=ar&i=223366&lang=ru 26. БелТА (2019), „Лукашенко утвердил Концепцию информационной безопасности Беларуси“, https://www.belta.by/president/view/lukashenko-utverdil-kontseptsiju-in- formatsionnoj-bezopasnosti-belarusi-340423-2019/ 27. Радыё Свабода (2019), „Лукашэнка абурыўся беларускамоўнымі дарожнымі знакамі“, https://www.svaboda.org/a/29891311.html 28. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2019), „Встреча с представителями общественности и экспертного сообщества, белорусских и зарубежных СМИ „Большой разговор с Президентом“, http://president.gov.by/ru/news_ru/printv/vstrecha-s-predstaviteljami-obschestvennosti-i-ekspert- nogo-soobschestva-belorusskix-i-zarubezhnyx-smi-20590/ 29. Официальный интернет-портал Президента Республики Беларусь (2019), „Послание белорусскому народу и Национальному собранию“, http://president. gov.by/ru/news_ru/printv/poslanie-belorusskomu-narodu-i-natsionalnomu-sobraniju-20903/

Nacionalinio saugumo aspektai

LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 271 Giedrius Česnakas* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Technologinės plėtros tendencijų kariuomenėje poveikis mažųjų valstybių gynybai

Šiame straipsnyje teigiama, kad technologinės inovacijos keičia karą ir verčia diegti naujoves, persvarstyti strateginius, operatyvinius bei taktinius sprendimus, kelia naujų moralinio ir teisinio pobūdžio klausimų. Mažos valstybės privalo iš naujo apibrėžti savo gynybą, atsižvelgdamos į pagrindines technologijų tendencijas. Technologinė plėtra tik sustiprina karinių technologijų policentrinę sistemą, nes kariaujama 6 srityse ir mažos valstybės negali prie jų visų prieiti, be to, joms stinga finansinių ir pramoninių pajėgumų. Dirbtinis intelektas, stiprėjantis kibernetinių ir informacinių elementų vaidmuo, bepilotės sistemos, 3D spausdinimas keičia kovos lauko teritoriją ir verčia atitinkamai pritaikyti mažų valstybių gynybą. Mažos valstybės savo gynybą turi planuoti trims laikotarpiams – taikos metui, užpuolimui iki visiškos okupacijos ir rezistencijai. Technologinės inovacijos yra svarbios mažų valstybių gynybai, tačiau esminis elementas yra kariuomenės ir visuomenės pasirengimas visuotiniam pasipriešinimui siekiant neleisti agresoriui pasiekti pergalę. Mažos valstybės negali konkuruoti su technologiniu požiūriu pažangiomis šalimis (tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiūriu), todėl jos turi prisitaikyti plėsdamos kovinę galią, taip pat prisitaikyti gintis teritorijose, kuriose sumažėja technologinis pranašumas ir padidėja netikrumas. Mažos valstybės taip pat privalo gynybos klausimus spręsti kūrybingiau panaudodamos neįprastas priemones, pagrindinį dėmesį skirti gebėjimui kovoti neturint aiškaus vadovavimo ir valdymo, investuoti į karininkų ir karių asmeninių įgūdžių ugdymą, taip pat palaikyti abipusiškai naudingus ryšius su technologiniu požiūriu pranašesniais sąjungininkais.

Įvadas

Karo mokslas visų pirma turi atsakyti į klausimą, kokias ginkluotąsias pajėgas turėtų turėti šalis tam, kad būtų užtikrintas jos saugumas?1 Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išanalizuoti technologijų įtaką karui ir visiems jo aspektams. Kitaip nei ankstesniais istoriniais laikotarpiais, technologijos

* Dr. Giedrius Česnakas – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros docentas. Adresas korespondencijai: Šilo g. 5A, 10322 Vilnius; tel. 8 706 84 663, el. paštas: [email protected] 1 Šiame straipsnyje karas apibrėžiamas kaip valstybių, tautų ir nevalstybinių darinių (teroristinių grupuočių) konfliktas. Į kibernetines arba informacines atakas atsižvelgiama, jeigu jos yra ginkluoto konflikto dalis. Sąvoka „karyba“ vartojama sinonimiškai.

© Giedrius Česnakas, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 272 tampa pagrindiniu lemiamu karinės galios veiksniu. Technologinių inovacijų vystymosi sparta gynybos institucijas verčia skirti nemažai laiko ir pastangų, taip pat finansinių, ekspertinių ir kitų išteklių tam, kad neatsiliktų nuo technologijos pokyčių. Technologinės inovacijos nuolat verčia diegti dar daugiau naujovių, persvarstyti doktrinas, strateginio, operatyvinio ir taktinio lygmens sprendimus, taip pat daromą moralinį ir teisinį poveikį. Mažos valstybės turi įvertinti, kaip technologinės inovacijos keičia jų saugumo aplinką ir karinę ga- lią, kokias galimybes jos atveria ir kokius iššūkius jos sukuria2. Pagrindinis šio straipsnio tikslas – nustatyti pagrindines technologijų tendencijas kariuomenėje ir aptarti, kaip mažos šalys turėtų spręsti savo gynybos klausimus sparčiai besikeičiančioje technologinėje aplinkoje. Pirmaja- me skyriuje kalbama apie šiuolaikinių technologijų tendencijų poveikį karinei galiai. Antrajame skyriuje aptariama, kaip technologijos pritaikomos karo reikalams. Trečiajame skyriuje plačiai apžvelgiama mažų valstybių gynybos strategija technologinio progreso kontekste. Ketvirtajame skyriuje apibrėžiami elementai, į kuriuos būtina atsižvelgti planuojant mažų valstybių gynybą pagal technologines tendencijas. Apskritai šiame straipsnyje taikomas indukcinis argumentavimo metodas. Straipsnyje taikant mokslinės literatūros apžvalgos metodą nurodomi technologinių pokyčių modeliai. Istorinių pavyzdžių ir analogijų analizė kartu su pastabomis apie technologinę plėtrą leidžia pasiūlyti aspektus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti nustatant mažų valstybių strategiją šiuolaikiniame ir ateities kare.

1. Technologijų poveikis valstybių karinei galiai

Karas – tai politinių interesų susidūrimo pasekmė, tačiau jo eiga priklauso nuo kariaujančioms pusėms prieinamų technologijų. Technologijos lemia strategiją ir taktiką. Deja, istorija rodo, kad technologinio progreso poveikis paprastai nepakankamai įvertinamas. Į technologinių pokyčių pasekmes atsižvelgiama, kai karas tęsiasi jau kurį laiką ir patiriama didelių nuostolių. „Niekada nebūna dviejų vienodų konfliktų <...> pats karas, kaip neats- kiriama žmonijos istorijos dalis, nuolat keičiasi ir keisis toliau.“3 J. F. C. Ful-

2 Maža valstybė apibrėžiama kaip valstybė, turinti „ribotus pajėgumus daryti įtaką didžiosios galios saugumo interesams arba kelti jai tiesioginę grėsmę, taip pat apsiginti nuo tokią pat motyvaciją turinčios didžiosios galios užpuolimo“. M. Elman „The Foreign Policies of Small States: Challenging Neorealism in Its own Backyard“, British Journal of Political Science 25, (2), 1995, p. 121–71. 3 Van M. Creveld „More on War“, Oxford University Press, 2017, p. 2. 273 ler‘io teigimu, „[technologijos] yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių karo formą bet kuriuo metu ir bet kokioje erdvėje“4. Istorija aiškiai rodo, kokia neįvertinta buvo technologijų įtaka karams. Pirmajame pasauliniame kare (1914–1918 m.) buvo nepakankamai pripažinta artilerijos stabdomoji ir nai- kinamoji galia. Antrasis pasaulinis karas (1939–1945 m.) parodė, kad sąjungi- ninkai nebuvo pasirengę itin mobiliam karui sausumoje (kariauti naudojant tankus), o kariniam jūrų laivynui prireikė laiko įvertinti karinių oro pajėgų ga- lią ir suprasti, kokie pasenę buvo linijiniai laivai. Korėjos karas (1950–1953 m.) atskleidė technologiniu požiūriu pažengusių Jungtinių Amerikos Valstijų pra- našumą prieš gerokai gausesnį, tačiau technologiškai atsilikusį priešą (komu- nistines (Šiaurės) Korėją ir Kinijos Liaudies Respubliką). Naujoji taktika, susijusi su modernių ginklų naudojimu, leido Izraeliui laimėti karus prieš daugelį arabų šalių. JAV technologinis pranašumas kartu su nauja strategine ir opera- cine doktrina buvo pademonstruotas Persų įlankos kare (1990–1991 m.) ir per NATO vykdytą Jugoslavijos bombardavimą (1999 m.). Net nedidelės karinės technologinės pagalbos technologiniu požiūriu atsilikusiai šaliai jos kare su supervalstybe svarbą parodė Sovietų Sąjungos karas su Afganistanu (1979– 1989 m.). Analizuojant tendencijas verta tikėtis, kad technologijos turės dar didesnę įtaką kovos lauke ir pakeis visą jo sampratą, tuo pat metu išplėsdamos surogatinio karo, t. y. „reiškinio, kuris koncepciniu požiūriu apima visų formų kariavimo naštos perkėlimą į išorę papildomoms ir pakaitinėms jėgoms bei į papildomą ir pakaitinę erdvę“5, perspektyvas. Technologijų plėtrai vis spartė- jant, kariuomenės bus priverstos prisitaikyti prie nuolatinių strategijos, taktikos, ginkluotės, vadovavimo ir valdymo (toliau – VV) bei mokymo pokyčių. Požiūris, kad dėl technologijų naujovių mažos valstybės galės padidinti savo karinę galią, turi trūkumų. Reikia pripažinti, kad ekonominė galia lemia technologinį pranašumą, kuris vėliau virsta karine galia. Technologijos nesudaro galimybių mažoms valstybėms pasivyti ekonomiškai galingesnių valsty- bių ir stipriai nepagerintų jų padėties mūšio lauke. Technologinės inovacijos labiausiai padidina didelę, o ne mažesnę karinę galią turinčių šalių pajėgumą bent dėl trijų priežasčių. Pirmoji priežastis susijusi su tuo, kad didesnę karinę galią turinčios vals- tybės turi didelius finansinius išteklius, kuriuos gali investuoti į tyrimus ir plėtrą (toliau – TP). Tokios investicijos ne tik yra didesnės, bet ir paskirstytos įvai- riausioms sritims nuo fundamentaliųjų iki taikomųjų tyrimų, o mažos šalys,

4 Ten pat, p. 5. 5 A. Krieg, J. Rickli „Surrogate warfare: the art of war in the 21st century?“, Defence Studies, 18:2, 2018, p. 113–130. DOI: 10.1080/14702436.2018.1429218. 274 net ir investuodamos milžiniškų lėšų, gali susitelkti tik į tam tikrų sričių TP, kad pagamintų komponentus, skirtus taikyti esamose platformose. Duomenys rodo, kaip stipriai didžiosios valstybės yra išsiveržusios į priekį technologijų srityje. Trečdalis JAV gynybos biudžeto, siekiančio 600 mlrd. USD, skiriama TP, bandymams ir naujoms sistemoms įsigyti6. Šiuo metu apie 78 000 moks- lininkų JAV dirba dirbtinio intelekto (toliau – DI) srityje, o Kinijoje – apie 39 000, tačiau Kinija siekia iki 2030 m. tapti DI technologijų lydere ir vien Tiandzino miestas sukaupė 16 mlrd. USD fondą DI pramonei paremti7. Duo- menys rodo, kad mažų valstybių gebėjimas konkuruoti technologinių inova- cijų srityje mažės, nes jos negalės parengti pakankamai skirtingų sričių moks- lininkų ir juo labiau patenkinti vis didėjančio naujausių mokslinių tyrimų technologijų poreikio. Antroji priežastis susijusi su tuo, kad mažos šalys neturi pakankamo pramoninio komplekso ir išteklių, kad galėtų technologijas paversti kariniais produktais. Santykinai mažą karinę galią turinčios šalys, išskyrus Izraelį ir Pi- etų Korėją, neturi tinkamos pramonės labai sudėtingiems ginklams gaminti. Tačiau net ir tos šalys negali gaminti viso asortimento ir užtikrinti aukštos kokybės. Vidutinėms ir mažoms šalims ginklus tenka įsigyti iš dominuojan- čią karinę galią turinčių šalių. Pagal skelbiamus duomenis, 2016 m. iš 50 viso pasaulio ginklų gamintojų 24 bendrovės buvo JAV, penkios – Jungtinės Kara- lystės ir Rusijos, keturios – Prancūzijos, trys – Izraelio ir Pietų Korėjos8. Mažos šalys daug ginklų turi įsigyti iš užsienio, o vietoje gamina ginklus arba komponentus savo specifiniams poreikiams. Trečioji priežastis susijusi su tuo, kad šiuolaikinis karas vyksta šešiose erdvėse: sausumoje, jūroje, ore, kosminėje erdvėje, kibernetinėje erdvėje ir informaciniame lauke. Mažos šalys gali susikurti tam tikrų pajėgumų visose šiose srityse, išskyrus kosmosą. Tačiau šiuolaikiniame kare kosmosas labai išplečia karinę galią: valdybos informacijos rinkimo, stebėjimo, planavimo, informacijos perdavimo, naikinimo priemonių siuntimo į taikinį (raketų kompleksų) ir galios didinimo. Šiuo metu tik devynios šalys turi galimybę paleisti raketas į kosminę erdvę: JAV, Rusija, Prancūzija, Japonija, Kinijos Liaudies Respublika, Indija, Izraelis, Iranas ir Šiaurės Korėja, tačiau dar mažiau jų yra susikūrusios

6 R. H. Latiff „Future War: Preparing for the New Global Battlefield“, New York: Alfred A. Knopf, 2017. 1033. 7 J. Thornhill „China is intent on overtaking America to dominate AI“,Financial Times, 2018 m. liepos 24 d. 8 Statista.com, „The 100 leading armament manufacturers worldwide in 2016, based on defense revenue (in million U.S. dollars)“, https://www.statista.com/statistics/262627/largest-armament-manufacturers-worldwide-based-on-revenue/, 2018-09-22. 275 kosminį pajėgumą. Visos kitos valstybės, norėdamos pasiekti kosminę erdvę, turi pasikliauti kosminėmis valstybėmis arba joms tenka užsiimti kariavimu nepalankesnėmis sąlygomis. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad tarptautinė sistema technologiniu požiū- riu darosi policentrinė. Mažesnės valstybės turi pasikliauti didesnę galią tech- nologijų srityje turinčiomis ir įgyjančiomis valstybėmis. Karinių technologijų sektoriuje mažos galios valstybės tampa klientėmis. Dėl vykstančių procesų pasaulinė hierarchija karinių technologijų srityje toliau stiprėja ir atsiranda ga- limybė įsitvirtinti klientų sistemai. JAV trečioji atsvaros strategija rodo, kad galingos valstybės ir toliau konkuruos technologijų srityje, siekdamos įgyti pranašumą9. Tuo pat metu būtina pripažinti, kad bet koks technologinis pranašumas yra trumpalaikis dėl itin sparčios technologijų sklaidos, pramoninio šnipinėjimo ir vis didėjančių investicijų į TP. Greitėjant technologijų plėtrai ir didėjant išteklių poreikiui vis didėja sluoksniavimasis karinių technologijų srityje. Išvystytų karinių technolo- gijų valstybės ir toliau varžosi tarpusavyje, tačiau jų tiesioginis karas mažai tikėtinas dėl nuolatinių investicijų į branduolines atgrasymo priemones. Dėl technologinių priežasčių labiau tikėtinas didesniųjų karinių galių karas prieš mažesniąsias karines galias, nes neigiamas karinių veiksmų poveikis nuolat mažėja. Net jeigu mažos valstybės turi pažangių technologijų, joms neužtenka pajėgumų platformoms ir ginklams gaminti, kad galėtų prilygti galingesnėms valstybėms. Tuo pat metu mažųjų technologinių galių, naudojančių nepažan- gias karines technologijas, karas nesikeičia. Jos ir toliau pagrindinį dėmesį skiria įprastai parengtiems kariams, kurie gali naudoti mažus ginklus, taip pat senesnes motorizuotas arba mechanizuotas platformas. Daugiau karių ir gin- klų turinti pusė dominuos, tačiau nebūtinai laimės karą. Mažosios galios technologinis pranašumas prieš mažiau technologiškai pažengusius, tačiau gerokai gausesnius priešus leidžia užsitikrinti saugumą taip, kaip Izraelio atveju. Technologiškai policentrinė sistema reikštų, kad didžiosios galios su- sidurs netiesioginiuose karuose, kurie greičiausiai vyks valstybėse, kurios yra jų klientės, arba tarp tokių valstybių. Tokiuose konfliktuose būtų galima iš- bandyti naujas ginklų sistemas ir taktiką kare, kurį daugiau ar mažiau būtų galima apibūdinti kaip konvencinį. Karinių technologijų efektyvumas didė- ja nekonvenciniame kare, kaip antai ir kare prieš terorizmą. Tačiau karinių

9 R. Reigano kalba nacionalinio gynybos forumo atidaryme, kurią pasakė JAV gynybos departamento gynybos sekretorius Chuck Hagel, Ronaldo Reigano prezidentinė biblioteka, Simi Valley, CA. 2014 m. lapkričio 15 d., https://dod.defense.gov/News/Speeches/Speech-View/Article/606635/, 2018-10-12. 276 technologijų nauda mažiau akivaizdi, kai priešas kariauja partizaninį karą, nes nėra aiškaus VV, veikia daug kovotojų ir kovotojus sunku atskirti nuo civilių gyventojų (Vietnamo karas ir Irako karas).

2. Technologijų įtaka kariniam rengimui ir koviniam pajėgumui

Technologiniai laimėjimai keičia kariavimo būdus. Jūrų pėstininkų korpuso veikimo koncepcija teigia, kad: „Kariuomenė, kuri neskuba pasinaudoti technologijų pažanga ir perimti naujų kovos būdų, leidžiasi katastrofiškai nugalima.“10 Prisitaikymas susijęs su vadovavimu ir valdymu, įskaitant dirb- tinį intelektą (toliau – DI), su vis svarbesniu kibernetinės galios vaidmeniu, dėmesiu elektromagnetiniam (toliau – EM) karui, galios didinimu naudojant bepilotes priemones ir DI, spartėjančiu karo tempu, mūšių perkėlimu į miestų teritoriją, naujomis karių ir karininkų mokymo tendencijomis, karo logistikos revoliucija, vis didėjančia informacinio karo svarba. Vadovavimas ir valdymas. Technologijos sudaro galimybę gyvai stebėti taktines operacijas ir tiesiogiai koordinuoti karius, siekiant padidinti kiekvieno iš jų asmeniškai ir viso skyriaus veiksmų efektyvumą ir tai stiprina VV pa- jėgumą. Šiuo metu VV tampa labai priklausomi nuo DI naudojimo priimant sprendimus. Kinija daug investuoja į DI karo sektoriuje, siekdama „pajungti dirbtinį intelektą kariniams poreikiams tenkinti, įskaitant autonominius bepi- ločių orlaivių spiečius, programinę įrangą, kuri gali pati apsiginti nuo kiber- netinių atakų, ir programas, kurios gauna ir analizuoja socialinės žiniasklaidos duomenis politiniams judėjimams numatyti“11. DI vaidmuo karo srityje strateginiu, operaciniu ir taktiniu lygmeniu stiprėja dėl jo gerokai didesnių ga- limybių apskaičiuoti ir pasiūlyti racionaliausius (pagal nustatytus kriterijus) veiksmus, nes jis gali įvertinti daug daugiau signalų, juos filtruoti ir pasinaudoti neribota prieiga prie duomenų ir žinių. Stiprėjantis DI vaidmuo priimant taktinius sprendimus taip pat susijęs su didėjančiomis galimybėmis derinti žmonių ir savivaldžių sistemų veiksmus. DI svarba ir vis stipresnė jo vykdoma mūšio lauko kontrolė keičia patį mūšio lauką. Dėl technologinių inovacijų karo sektoriuje mūšio laukas iš atvirų er-

10 „Marine Corps Operating Concept: How an Expeditionary Force Operates in the 21st Century“, 2016 m. rugsėjo mėn., p 16. 11 A. Segal „When China Rules the Web: Technology in Service of the State“, Foreign Affairs, 97 tomas, Nr. 5, 2018, p. 10–18. 277 dvių persikelia į itin sudėtingas vietoves – miestus. Dėl tokių pokyčių tenka centralizuoti VV ir net taktines operacijas koordinuoti aukščiausiu lygmeniu, nes būtina tarpusavyje koordinuoti skirtingas pajėgas ir tuo pat metu vykdyti informacinį karą. Dėl VV centralizavimo ir vis dažnesnio DI taikymo žemes- niojo lygmens karininkai turi vis mažiau savarankiškumo, nes labai sutrumpė- ja laikas nuo sprendimo priėmimo iki jo įgyvendinimo. Valerijaus Gerasimovo (Валерий Герасимов) teigimu, Rusijos kariuomenei pavyko sumažinti laiką nuo sprendimų priėmimo iki jų įgyvendinimo tris kartus12. Galima teigti, kad kariuomenės darosi efektyvesnės, aukščiausieji karininkai dalyvauja priimant žemesniojo lygmens sprendimus, tačiau jų sprendimai vis labiau tampa pasirinkimu iš DI pateiktų variantų. Kibernetinės galios išplėtimas. Karinė galia sausumoje, jūroje, ore ir kosmose tampa kibernetinės galios tąsa dėl didėjančios priklausomybės, kuri atsiranda dėl augančių pajėgumų, kai taikomas kibernetinis elementas. Kare kibernetinis elementas suteikia papildomo greičio ir gali sutrikdyti VV konfliktą pradiniuose etapuose, taip sumažindamas galimybes priešininkui koordinuoti gynybą. Šį klausimą plačiau aptaria L. Freedman‘as, kuris svarsto: „O jeigu viena pusė staiga atsidurtų tamsoje, jos ekranai nerodytų nieko arba būtų pilni klaidi- namos informacijos ir ji negalėtų išsiųsti įsakymų vietos vadams arba tokius įsa- kymus pakeistų netikri nurodymai?“13 JAV sėkmingai taikė kibernetinį elementą kare su Serbija. „Per 1999 m. NATO vykdytą Jugoslavijos bombardavimą <...> Pentagono dalinys įsilaužė į Serbijos oro gynybos sistemas ir sudarė įspūdį, kad JAV lėktuvai atskrenda iš kitos pusės, nei iš tiesų.“14 Rusiją kibernetinį elementą naudojo kare su Gruzija. „Per invaziją į Gruziją 2008 m. Rusija vykdė paslau- gų teikimą trikdančias atakas, siekdama nutildyti Gruzijos televiziją prieš įsi- veržiant tankams ir taip sukelti paniką.“15 Kibernetinis elementas gali sutrikdyti institucijų tarpusavio veiksmų derinimą arba svarbiausios infrastruktūros (elektros tiekimo, vandentiekio, kelių ir geležinkelio transporto valdymą) veikimą ir taip apsunkinti ginkluotųjų pajėgų judėjimą bei sukelti chaosą, nukreipdamas dėmesį arba išsklaidydamas pajėgas ir taip sukurdamas pranašumą. Elektromagnetinis karas. EM karas tampa viena iš svarbiausių temų, ap- tariamų JAV, NATO ir Rusijos kariuomenėse. Daviklių skaičius mūšio lauke

12 B. B. Герасимов „Влияние современного характера вооруженной борьбы на направленность строительства и развития Вооруженных Сил Российской Федерации. Приоритетные задачи военной науки в обеспечении обороны страны“, Вестник Академии Военных Наук, 2 (63), 2018, p. 16–22. 13 L. Freedman (2017) „The Future of War: A History“, Penguin. 14 M. Flournoy, M. Sulmeyer, „Battlefield Internet: A Plan for Securing Cyberspace“,Foreign Affairs, 97 tomas, Nr. 5, 2018, p. 40–46. 15 Ten pat. 278 sparčiai auga, o kariai ir VV jais vis labiau pasikliauja. Davikliai pagerina ko- ordinavimą, ypač sudėtingoje miesto aplinkoje ir esant vis labiau centralizuo- tiems VV. Tuo pat metu jie gali padidinti veiksmų koordinavimo, padėties nustatymo ir sąveikumo su pajėgomis bei tarp jų pažeidžiamumą, jeigu taikomos elektromagnetinių radioelektroninių trukdžių priemonės. Luis‘as Simón‘as pateikia tokį pavyzdį: „2014 m. ir 2015 m. pradžioje Rusijos naudojama artilerija ir plataus masto radioelektroniniai trukdžiai iš esmės apsunkino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ryšius, taip pat galimybę joms pasiekti Donbaso regioną (Ukrainoje) bei saugiai jame judėti.“16 Konflikte kiekvienos priešiškos pajėgos stengiasi išsaugoti savo EM pajėgumą ir pažeisti priešo EM pajėgumą. EM tampa vis svarbesniu veiksniu planuojant ypatingo tikslumo atakas per operacijas ir aptinkant priešus tankiai gyvenamose miestų teritorijose. EM signalų slėpimas arba kodavimas yra nauja technologijų taikymo sritis ateities kare, svarbi vertingiems taikiniams apsaugoti. Galios didinimas. Galios didinimas susijęs su įvairiausiomis šiuolaikinė- mis karinėmis technologijomis. Galios didinimo pagrindas – plečiamas bepi- ločių oro, sausumos ir jūrų transporto priemonių (toliau – BTP) naudojimas. Be to, galios didinimas užtikrinamas įtraukiant DI ir suteikiant jam didesnę autonomiją. DI plėtra sudaro sąlygas kurti BTP spiečius. Technologiniu požiū- riu, pažangios šalys atsisako fizinio karių buvimo ginkluotės platformose ir taip reikšmingai sumažina platformų sąnaudas. Brangiausi platformų elementai yra sistemos, turinčios apsaugoti platformose esančius žmones – lėktuvuose, tankuose arba laivuose. Be to, žmonių valdomos platformos yra mažiau efektyvios dėl dydžio, svorio, manevringumo, degalų sąnaudų ir kitų aspektų. BTP gamyba yra pigesnė ir jos veikia efektyviau. Svarbiausia, kad per karo veiksmus BTP leidžia išvengti žmonių, ypač parengtų profesionalų, aukų, ir taip išsau- goti sukauptą patirtį bei įgūdžius. Užkirtus kelią žmonių aukoms technologinį pranašumą turinčioje šalyje, taip pat atsiranda parama kariniams veiksmams. Bepiločiai orlaiviai (toliau – BO) sukuria „neribotų pilotų“ efektą, nes, sunaikinus ankstesnį bepilotį orlaivį, tas pat pilotas gali valdyti naujus. Dėl šios priežasties kariuomenėse BO skaičius didėja. BO skaičius 2011–2017 m. Rusijos ginkluotosiose pajėgose padidėjo nuo 180 iki 1720–200017. Ateityje ka- rinės oro galios apribojimus lems tik pramonės veikla – pajėgumas gaminti BO. Dėl šios priežasties didelės karinės pramoninės valstybės turės reikšmin- gą pranašumą. Kaip teigia K. Hayward, „Izraelio BOS [bepiločių oro sistemų]

16 L. Simón „The ‘Third’ US Offset Strategy and Europe’s ‘Anti-access’ Challenge“, Journal of Strategic Stud- ies, 39:3, 2016, p. 417–445. DOI: 10.1080/01402390.2016.1163260. P. 433. 17 I. Sutyagin „Russian Air Power“, J. A. Olsen, red., Routledge Handbook of Air Power, Routledge, 2018, p. 313–326. 279 gamintojai <...> turi technologijas, leidžiančias kurti labai pažangius pajėgu- mus, bet tam, kad jie galėtų konkuruoti pasaulio rinkoje, jiems trūksta būtino masiškumo“18. Tradiciškai mūšio aplinka ir joje daromi pasirinkimai priklauso nuo materialinių išteklių, personalo bei geografinės padėties, tačiau BTP leidžia iš šios lygties pašalinti personalo kintamąjį. Kitas veiksnys, skatinantis investuoti į BTP, yra žmogaus valdomų transporto priemonių sąnaudų augimas. BTP yra mažesnės ir pigesnės, gali būti greičiau modernizuotos ir joms reikia mažiau išteklių, palyginti su žmogaus valdomais lėktuvais. Ekonomišku- mas leidžia gerokai išplėsti karinį pajėgumą tiek mažosioms, tiek didžiosioms galioms, tačiau pakankamą gamybą gali užtikrinti tik didžiosios pramoninės šalys. Tačiau svarbu pažymėti, kad daug BTP naudojančios valstybės kibernetinis pažeidžiamumas taip pat didėja. Įsilaužiant perimtos BTP galėtų tapti bevertės arba net būti panaudotos prieš šalį, kuriai jos anksčiau priklausė. Kariavimo greičio augimas. Šiuolaikiniame ir ateities kare greitis tampa itin svarbus tam, kad būtų galima užimti arba sunaikinti priešo politines institucijas, jo karinius pajėgumus, sutrikdyti ginkluotųjų pajėgų VV ir užim- ti arba sunaikinti pagrindinę infrastruktūrą. Šis požiūris, kurį oro pajėgoms sukūrė pulkininkas John‘as Walden‘as, plačiai taikomas strateginiu lygmeniu įtraukiant ir koordinuojant visas pajėgas. Remiantis šiuo požiūriu, dabar plė- tojama Rusijos karinė mintis19. Kariniai veiksmai nukreipiami ne į ginkluotųjų pajėgų sunaikinimą, o į „gravitacinių centrų“ užėmimą. Tokia strategija itin grėsminga mažoms valstybėms, nes jų „gravitaciniai centrai“ ir pagrindinės institucijos konvenciniais ginklais gali būti sunaikinti labai greitai dėl mažos teritorijos. Konvencinis karas gerokai sutrumpėja ir mažos valstybės tampa pažeidžiamesnės. Istoriniai nacistinės Vokietijos įvykdyto Danijos ir Norvegi- jos užpuolimo pavyzdžiai atskleidžia pažeidžiamumą. Nusitaikiusi į valdžios ir karinius centrus Vokietija sugebėjo nugalėti Daniją per 6 val., o Norvegiją – per 24 val. Greitis svarbus žmogiškiesiems ir kitiems ištekliams išsaugoti. Veiksmų greitis taip pat lemia agresoriui kylančias pasekmes tarptauti- nėje arenoje. Kuo trumpesnė kampanija, tuo mažesnį poveikį šalis patiria dėl pasaulio naujienų agentūrų dėmesio ir kitų valstybių pozicijos. Dėmesys lemia politinius ir karinius veiksmus prieš agresorių ir paramą okupuotai šaliai. Greitėjantis karas reiškia didėjantį gynybinių aljansų pažeidžiamumą. Mažosios gynybinių aljansų narės susidurtų su daugiau iššūkių norėdamos pristabdyti puolimą ir sulėtinti priešų judėjimą. Besiginanti šalis būtų užka-

18 K. Hayward „Air Power and Industry“, J. A. Olsen, red., Routledge Handbook of Air Power, Routledge, 2018, p. 287–298. 19 В.В. Герасимов, (12 išnaša). p. 40–46. 280 riauta prieš sąjungininkėms pasirengiant išsiųsti savo pajėgas į mūšio lauką, nepaisant galbūt itin greitos ir veiksmingos sąjungininkių logistikos. Atsiimti sąjungininkės teritoriją reikėtų daugiau sąnaudų, nei atremti puolimą. Tuo pat metu nereagavimas ir sąjungininkės neapgynimas neišvengiamai sugriautų pasitikėjimą aljansu. Norint sėkmingai atgrasyti priešą ir pailginti gynybos lai- kotarpį, neišvengiamai būtina dislokuoti karines pajėgas prieš konfliktą. Mūšiai miestų teritorijose. Kovos veiksmai iš atvirų laukų ir miškų keliasi į miestų teritorijas, kuriose ribojamas sunkiųjų ginklų taikymas (išskyrus atvejus, kai miestų sugriovimas yra strategijos dalis – t. y. Rusijos strategija Čečėnijoje ir Sirijoje), nėra aiškių kovos veiksmų teritorijos ribų, kovotojų negalima atskirti nuo civilių, kovos veiksmai pareikalauja daug civilių gyventojų aukų. Mūšiams persikeliant į miestus, norint sukelti kuo mažiau žalos taikiems gyventojams ir išvengti atsitiktinių aukų, būtina naudoti ypač taiklius ginklus. Kovos vyksta uždarose erdvėse nedideliais atstumais susiduriant su taikiais gyventojais. Siekiant padidinti individualaus kario arba mažo būrio veiksmų efektyvumą urbanizuotose vietovėse, technologijos naudojamos mažesnių ginklų naikinamajam poveikiui padidinti. Karinė oro galia naudojant BO yra pajėgų didinimo elementas, leidžian- tis stebėti padėtį ant žemės ir geriau koordinuoti užduotis, duodamas tiesiogiai iš štabo realiu laiku. Tokia karinė oro galia leidžia sumažinti karių skaičių pa- vojingoje aplinkoje ir užsitikrinti kontrolę ant žemės nedislokuojant pajėgų ir tuo pat metu pastatant priešą į nepalankią padėtį. Tai tampa būtina kariaujant miestuose. Kovos veiksmams vykstant miestų teritorijose, individualūs kariai susiduria su papildomais iššūkiais, įskaitant ir moralinius. Dėl miestuose kylančių iššūkių atsiranda poreikis keisti karių rengimą ir vis daugiau dėmesio skirti vertinimui, supratimui, ištvermei, koordinavimui ir improvizavimui. Kovoms vykstant miestų teritorijose atsiranda poreikis kiekvieną karį paversti prietai- sais ginkluota specialiųjų pajėgų kario „lengvąja“ versija. Karių ir karininkų švietimas. Naujosios technologijos, medicina, neu- romokslas prisideda prie veiksmingesnio karinių pajėgų rengimo, gerindami karių pažinimą, reakciją, koordinaciją, fizinius gebėjimus, išgyvenamumą ir sveikimą bei psichologinę būklę per misijas ir po jų. Rengimo programose daug dėmesio skiriama kovos veiksmams miestuose, taip pat technologijų panaudojimui, BTP valdymui, EM, kibernetiniam ir informaciniam karui, bet tuo pat metu labiausiai akcentuojamas bazinis parengimas. Vis dažniau taikant technologijas, diegiant daviklius, naudojant egzoskeletus ir dar daugiau sąveikaujant su DI, individualus karys tampa itin efektyviu vienetu, tam tikra 281 prasme – moderniu tanku. Skirtumas tarp kario ir specialiųjų operacijų kario mažėja dėl vis didesnio technologijų įtraukimo. Šiuolaikiniame karininkų švietime akcentuojamas kritinis mąstymas ir kūrybiškumas, galimybės veikti itin chaotiškomis sąlygomis, sutrikus VV. JAV jūrų pėstininkų veikimo koncepcijoje pabrėžiama kritinio mąstymo elementų svarba rengiant ateities pajėgas20. Technologijos, kuriomis vis labiau pasikliau- jama, gali būti pažeistos, kovos laukas tampa vis sudėtingesnis dalyvių požiū- riu, užduotys turi būti suplanuotos kinetiniu, kibernetiniu ir informaciniu lygmeniu, prisitaikymas prie besikeičiančios aplinkos, įskaitant technologinę aplinką, turi didėti. Technologijų plėtra vyksta taip sparčiai, kad gamintojai turi nuolat atnaujinti produktus. Tokių atvejų dažnai pasitaiko kariniame jūrų laivyne. Ką tik pagaminti nauji laivai atsilieka nuo naujausių technologijų, ypač kibernetinėje srityje, nes kol laivas buvo gaminamas, kai kurie elementai buvo patobulinti. Neatsilikti nuo technologijų yra papildomas iššūkis karininkams. Karininkai ir kariai turi būti nuolat perkvalifikuojami – dėl to didėja jų rengimo išlaidos. Karininko gyvenimas tampa mokymusi visą gyvenimą. Nuolat atnaujinant technologijas (kibernetines, informacines ir DI), reikia gerokai pertvarkyti strateginį, operacinį ir taktinį planavimą. Norint vykdyti pertvarkymą, reikia lanksčios karinio personalo sistemos, kuri leistų ekspertams (technikos ir pramonės) patekti į tarnybą suteikiant aukštesnius karinius laipsnius21. R. H. Latiff‘as pastebi, kad vyresni karinio personalo atstovai, kurie atitinkamus laipsnius įgijo tradiciniu būdu, skeptiškai vertina to- kią sistemą. Karinės logistikos revoliucija. Greitėjantis karas kelia iššūkių esamai karinei logistikai. Kariuomenės juda greitai ir reikiami ištekliai turi sekti joms iš paskos. Logistikos efektyvumas tampa itin svarbus per atokiose vietose vyks- tančias kampanijas arba aplinkoje, kurioje karinių bazių negalima kurti šalia priešo, kad jo neprovokuotų. Vykstant puolimui, didelės karinės pajėgos su ištekliais turi būti perkeliamos beveik iš karto po sprendimo apie perkėlimą per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Logistikos linijos lemia reakciją ir labai apsunkina veiksmus bei kelia finansinę įtampą. Netrukus karinė logistika labai pasikeis. Efektyvesnėje logistikos sistemoje tam tikrų prekių, įrangos ir dalių transportavimą pakeis 3D spausdinimas karinėse bazėse netoli kovos veiksmų vietų. 3D spausdinimas sudaro galimybes gaminti daiktus iš karto ir tereikia tiekti žaliavas. 3D spausdinimas iš esmės keičia visą karinės logistikos koncep-

20 „Marine Corps Operating Concept: How an Expeditionary Force Operates in the 21st Century“, (10 išnaša), p. 24. 21 R. H. Latiff (6 išnaša), 1944. 282 ciją. Nors naudojant 3D spausdinimą negalima gaminti labai sudėtingų ginklų ir sistemų, taip galima pasigaminti įvairių sistemų arba ginklų dalių ir sutau- pyti daug išteklių, laiko, o tam tikrais atvejais – ir išsaugoti gyvybių. Karinės bazės tampa efektyvios, nes jose nebereikia saugoti dalių, kurių joms nereikia. Informacinis karas. Dėl vis didėjančio junglumo, „išmaniųjų“ prietaisų skaičiaus ir prieigos prie žiniasklaidos bei socialinių tinklų informacinis karas ir naratyvų kova tampa labai svarbūs. Naratyvas leidžia užtikrinti pa- ramą karo veiksmams ir pakeisti pasaulio nuomonę apie valstybių vykdomus veiksmus. Informacinis karas turi lemiamą reikšmę okupacinei kariuomenei užsitikrinant visuomenės paramą ir gynėjams išlaikant paramą bei pasiprie- šinimą agresoriui. Socialinė žiniasklaida tampa pagrindiniu karo elementu ir pakeičia tradicinius informacijos šaltinius. Laimėti informacinį karą reiškia įgyti visuomenės paramą įvairiais lygmenimis. Kariai ir karininkai mokomi kurti informaciją ir tuo pat metu paneigti priešiškų pajėgų skleidžiamą in- formaciją. Tai pagrindinės, tačiau ne vienintelės šiuolaikinio karo tendencijos, o spartėjanti karinių technologijų plėtra turės reikšmingą poveikį karybai. Įtrau- kiant technologijas iš naujo apibrėžiami taktiniai, operaciniai ir strateginiai veiksmai. Didelė klaida galvojant apie ateities konfliktus remtis tuo, kaip buvo kariaujama praeityje. Dėl minėtų priežasčių būtina atidžiai sekti technologijų tendencijas ir vertinant galią atsižvelgti į technologinio lygmens skirtumus bei galimybę naudotis atitinkamomis technologijomis.

3. Mažų valstybių gynybos strategija technologinio pranašumo šešėlyje

Dėl technologinės plėtros mažos valstybės gynybos požiūriu atsiduria nepalankioje padėtyje ir taip dar labiau padidėja atotrūkis tarp kariaujančių mažųjų ir didžiųjų technologinių galių. Kibernetiniai arba informaciniai karai gali būti svarbūs papildomi mažos valstybės karinės galios elementai, tačiau jie tėra papildomi trikdantys elementai kinetiniame kare, kur pagrindinis lemiamas elementas ir toliau lieka materialiniai ištekliai22. Materialiniai ištekliai kartu su technologiniu pranašumu dar padidina didesnių galių kinetinius pa- jėgumus. Daugeliu atvejų pergalė priklauso nuo nacionalinių pajėgumų – gamybos, gyventojų skaičiaus, išteklių, technologijų lygio ir noro kariauti. Dėl

22 B. D. Berkowitz B.D „The New Face of War: How War Will Be Fought in the 21st Century“,Free Press, 2007, p. 143. 283 šios priežasties iš esmės analizuojamas tik toks karas, kuriame kartu su kitomis priemonėmis taikomos kinetinės priemonės. Šiuolaikinių karų beveik neįmanoma laimėti prieš šalis, turinčias stiprų nacionalinį, kultūrinį arba religinį identitetą. Galingesnė pusė gali valdyti teritoriją, tačiau ji negali valdyti visuomenės. Visa visuomenė arba jos grupės gali tęsti ginkluotą arba neginkluotą pasipriešinimą. Pasipriešinimas yra elementas, kuris neleidžia technologiniu požiūriu pranašesniam priešui pasiekti pergalę. Istorija ir šiuolaikiniai pavyzdžiai iliustruoja šį teiginį. Ne- paisant JAV karių skaičiaus, pramoninio ir technologinio pranašumo, joms nepavyko pasiekti pergalę Vietnamo kare. SSRS, turėjusiai tokį pat pranašu- mą, teko pripažinti pralaimėjimą Afganistane. JAV pavyko greitai laimėti karą Irake 2003 m., tačiau jos šešiolika metų nepajėgia užtikrinti taikos šioje šalyje. Afganistano karas (nuo 2001 m.) yra ilgiausias JAV kada nors kariautas karas. JAV ieško galimybių atsitraukti. Talibano įtaka didėja, nepaisant JAV technologinio pranašumo komunikacijų, ginkluotėje, oro erdvės kontrolės ir bepiločių orlaivių bei palydovų teikiamos žvalgybos informacijos. Identitetas, kaip švel- niosios galios elementas, keičia karą ir iš naujo apibrėžia technologiniu požiū- riu pažangesnės šalies pajėgumą laimėti. Analizuojant mažų šalių pajėgumą apsiginti nuo technologiniu požiūriu pranašesnio priešo, visas karo laikotarpis skirstomas į tris etapus: ikikarinį – taikos laikotarpį; karo laikotarpį, kuris prasideda nuo puolimo momento ir tęsiasi iki besiginančios šalies okupacijos; pasipriešinimo laikotarpį – jis neturi api- brėžtos pabaigos ir skirtingais atvejais gali baigtis skirtingai. Pasipriešinimu siekiama palaužti užpuoliko valią kontroliuoti teritoriją. Tokie sprendimai su- siję su tarptautinės sistemos pokyčiais. Pasipriešinimo laikotarpiai ir rezultatai dėl technologijų pokyčių nesikeičia. Technologijos keičia tik būdus, kuriais galima pasiekti rezultatus naudojant technologijas. 284

1 pav. Mažų valstybių gynybos strategijos laikotarpiai

Ikikariniu (taikos) laikotarpiu maža valstybė turi skirti daug dėmesio pasirengimui aktyviems kinetinio karo etapams pripažindama, kad tokia situacija gali ir nesusiklostyti. Taikos laikotarpiu galimas agresorius gali rengti informacines ir kibernetines atakas, ypač atsižvelgdamas į vadinamąją Gera- simovo doktriną23. Informacinės ir kibernetinės atakos gali turėti reikšmingų neigiamų pasekmių, tačiau abejotina, ar jos gali privesti prie karo. Laikotar- pius tarp karo ir taikos vis dėlto lemia kinetinis elementas. Taikos laikotarpis yra pagrindinis gynybos strategijos rengimo laikotarpis, ši strategija turi kisti keičiantis karinėms technologijoms. Strategiją taip pat būtina pritaikyti į ją įtraukiant priemones, kurios turėtų sumažinti galimo užpuoliko technologi- nį pranašumą karo veiksmų laikotarpiu. Norint užtikrinti stiprų atgrasymą, užpuolikui turi būti užkertamas kelias vykdyti tam tikrus veiksmus arba jam neleidžiama pasiekti pergalę. Puolimo laikotarpis (nuo užpuolimo iki visiškos okupacijos) yra trum- piausias aktyvių kovos veiksmų, kuriems turi ruoštis maža valstybė, laikotarpis. Per šį laikotarpį agresorius turi didžiausią kiekybinį ir kokybinį technolo- ginį pranašumą. Besiginančios šalies tikslas yra per trumpiausią laiką sukelti kuo daugiau nuostolių užpuoliko naudojamoms technologiniu požiūriu pa- žangiausioms sistemoms. Vėliau sunaikinamos arba išnaudojamos pažangiau-

23 B. B. Герасимов „Ценность науки в предвидении. Новые вызовы требуют переосмыслить формы и способы ведения боевых действий“, Военно-промышленный Курьер, 2013-02-26, https://www.vpk- news.ru/articles/14632, 2018-10-12. 285 sios besiginančios šalies sistemos, todėl ji privalo naudoti kitas priemones. Gynybos įrenginius ir bazes sunaikina priešo oro pajėgos, raketų sistemos bei reaktyvinė artilerija ir teritorijos kontrolė bei „svorio centrai“ praranda- mi. Pradiniame etape patyręs didžiausių nuostolių užpuolikas būtų priverstas persvarstyti strategiją, pavėlinti invaziją ir būtų pakirsta jo kovos dvasia. Užpuolikui patyrus didelę žalą, besiginanti šalis galėtų laimėti šiek tiek laiko. Agresorius taikytųsi į miestus, kuriuose gynyba galėtų būti perspektyvesnė ir naudingesnė gynėjams, nes miestų teritorijose ribojamas mechanizuotų siste- mų judėjimas ir kariaujama mažesniais ginklais. Būtų svarbesni individualūs mažų karinių vienetų rezultatai (psichologiniai ir fiziniai). Miestų teritorijose taip pat ribojamos galimybės naudoti kai kurias karines technologijas, siekiant išvengti civilių aukų, didėja signalų skaičius, taip pat ir netikrumas. Pereina- mųjų laikotarpių tarp kovos veiksmų miestų teritorijose (karo) ir pasipriešini- mo nėra, išskyrus karo veiksmų intensyvumo sumažėjimą. Karai mažose valstybėse trunka trumpiau, nei tikimasi, – kaip jau minė- ta, Danija ir Norvegija buvo nugalėtos per keletą valandų, tačiau, kalbant apie Norvegiją, joje pasipriešinimas truko 5 metus. Pasirengimas pasipriešinimo laikotarpiui nereiškia defetizmo, tai tik pasirengimas kitokiam karui – pergalės nesuteikimui, kuris gali būti dar naudingesnis besiginančiai šaliai. Po šalies okupacijos priešo pajėgos sumažėja, taip pat mažiau naudojamos technologijos. Okupacinėms pajėgoms darosi finansiškai sunku išlaikyti itin aukštą parengties lygį. Prasideda perėjimas prie taikesnio laikotarpio arba priešui tenka nukreipti daugiau išteklių kitiems poreikiams. Tuo laikotarpiu ginkluotoms pasipriešinimo pajėgoms atsiranda galimybių puldinėti, trikdyti ir sunaikinti priešą veikiant autonomiškai mažomis grupėmis be centralizuotų VV, taikant improvizuotą taktiką ir kovos lauke mažai naudojant technologijų. Neginkluo- tas pasipriešinimas galėtų būti susijęs su kibernetiniu pasipriešinimu (progra- mišiai galėtų trikdyti ryšius, informacijos skleidimą ir pagrindinės infrastruk- tūros veikimą) bei informaciniu pasipriešinimu (toliau atskleidžiant žiaurumus ir užsitikrinant tarptautinės bendruomenės paramą, taip pat užtikrinant bendra- vimą su egzilyje veikiančią vyriausybe). Technologiniu požiūriu silpnesnė šalis privalo kariauti sumaniau ir iš- saugoti valią įnirtingai kovoti. Vietnamo, Afganistano, Irako ir Sirijos karai parodė, kad net ir pačios sudėtingiausios technologijos turi ribotas galimybes. Mažos šalys turi semtis patirties iš teroristų ir nekonvencinių kovotojų veiklos. Galingiausios ir pažangiausias technologijas turinčios šalys gali būti įklampin- tos į begalinį konfliktą su mažesnėmis galiomis be galimybės laimėti. Jeigu mažoms šalims pavyksta naikinti išteklius ir karines pajėgas tol, kol konfliktas 286 didžiajai galiai tampa nepriimtinas, ji gali tikėtis agresoriaus atsitraukimo nepripažįstant pralaimėjimo. Kadangi mažos šalys negali laimėti konvencinių karų, kuriuose daugiausia naudojamos naujausios technologijos, vienintelė joms liekanti strategija yra „įklampinimo“ strategija – išsunkti galingesnės šalies išteklius vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais. Mažos valstybės turi pasiekti „subjektyvų pagal tam tikrą ideologiją suformuotą pergalės suvokimą“, kuris „įveikia faktinį karinį pralaimėjimą mūšio lauke“24. J. A. Warden‘as nurodo, kad „tikrai lemiamą sėkmę patyrė tie, kurie rėmėsi nauja doktrinine samprata, į kurią jų priešams nepavyko rasti atsakymo“, tačiau mažų valstybių taikomos doktrinos yra ribotos apimties ir originalumo, o tai lemia ribotos galimybės naudotis ištekliais bei technologijomis25. Nors mažų valstybių gynybos strategijos yra statiškos, jos turi būti itin prisitaikančios ir pagrindinis prisitaikymo elementas yra technologiniai pokyčiai, kaip pasinaudoti technologijomis, kaip jas sutrikdyti arba neleisti panaikinti jų pranašumą.

4. Pasirengimas technologiškai mažiau pažengusių mažų valstybių gynybai

Pasirengimas gynybai naujoje technologinėje aplinkoje reikalauja nuolatinio dėmesio technologijoms ir didelių finansinių investicijų, nes pačios sudėtingiausios technologijos vis labiau brangsta. Sparčiai besikeičiančioje technologinėje aplinkoje valstybės susiduria su iššūkiu nuolat atnaujinti savo karines pajėgas ir iš naujo pritaikyti operatyvinius bei taktinius sprendimus. Technologinis determinizmas lemia taktinius ir operatyvinius sprendimus. Francis Domingo, remdamasis Bernard‘u Loo, nurodo: „mažoms valstybėms lieka iššūkis nuolat atnaujinti savo karinių pajėgų struktūrą, pajėgumus ir doktrinas vien siekiant išlaikyti nedidelius gynybos pajėgumus“26. Dėl vis spartesnio karo tempo mažos valstybės yra priverstos investuoti į gynybos sistemas, kurios užpuolikui padarytų daugiausia nuostolių pradiniuose karo etapuose, o vėliau – pereiti į pasipriešinimą. Kyla būtinybė suformuoti atskirą darbo grupę, sudarytą iš kariuomenės, Krašto apsaugos ministerijos atstovų ir nepriklausomų ekspertų technologinių inovacijų gynybos pritaiky- mo klausimams spręsti. Tokia grupė turėtų nurodyti naujausias technologijas

24 A. Krieg, J. Rickli, (5 išnaša). p. 1–18. 25 J. A. Warden III., „The Air Campaign: Planning For Combat, Pickle Partners Publishing“, 1988, 1018–1019. 26 F. Domingo „The RMA Theory and Small States“, Military and Strategic Affairs, 6 tomas, Nr. 3, 2014, p. 43–58. 287 ir tendencijas, galimybes taikyti inovacijas pradiniame gynybos etape ir per il- galaikį pasipriešinimą. Darbo grupė turėtų parengti pasiūlymus dėl naujausių ginklų ir sistemų įsigijimo, adaptuoti taktinius ir operatyvinius sprendimus, taip pat rasti būdų taikyti šiuolaikines civilines technologijas pasipriešinimui vykdyti. Grupė taip pat turi analizuoti pagrindinių priešininkų strategijas, doktrinas, operacijas ir taktiką, jų technologijų ir ginklų tobulinimą, kad būtų galima pasirengti taikyti atsakomąsias priemones. Thomo Jim‘o teigimu, ma- žos valstybės, sudarančios NATO fronto liniją Rytuose, turi susikurti pajėgu- mus, kad galėtų vykdyti visuotinį pasipriešinimą, netradicinį savo pobūdžiu, kuriam naudojami iš anksto išdėstyti paslėpti ginklai, slapti paramos tinklai, pagalbinės pajėgos, šiuolaikinės partizaninės pajėgos, ginkluotos trumpojo nuotolio nešiojamomis ir automobiliais gabenamomis valdomomis raketomis, valdomąja artilerija, valdomaisiais minosvaidžiais, pagrindinį dėmesį skiriant manevravimui, pasaloms ir diversiniams veiksmams27. Mažos valstybės pažeidžiamumas atsiranda dėl ilgalaikės integruotos ir aiškiai apibrėžtos gynybos politikos nebuvimo. Galimybės įsigyti naujausias ginklų sistemas susijusios su valstybės gynybos finansavimu. Mažų valstybių pajėgumas sukaupti lėšų įrangai įsigyti yra ribotas. Įsigyta įranga turi tarnauti ilgiau. Mažos valstybės turi daugiau investuoti į jau turimos įrangos gerinimą, nei į naujos įsigijimą. Finansavimas lemia nacionalinės gynybos kūrimą ir strategiją – prieigą prie technologijų, ginklų kokybę ir kiekį, kariuomenės sudėtį, karių ir karinin- kų parengimo kokybę. Nepakankamas arba nenuoseklus finansavimas verčia rinktis tarp kariuomenės rūšių, sistemų ir neleidžia integruoti šių elementų į veiksmingą gynybos sistemą. Thomo-Durell‘o Young‘o teigimu, taikant ilgalai- kio gynybos planavimo metodus „galima išlaikyti gynybos instituciją, kurios karinės pajėgos duotų atkirtį karo veiksmų eskalacijos laikotarpiu, o juo labiau kilus karui“28. Sparčiai keičiantis technologijoms, dinamiškas vidutinio laikotarpio gynybos planavimas leistų užtikrinti skirtingų pajėgų, ginklų sistemų, nuolat atsinaujinančių poreikių įsigyti naujų sistemų ir mokymo pokyčių integraciją, taip neleidžiant kariuomenei atsilikti nuo karinių technologijų naujovių. Kadangi mažos valstybės nėra pajėgios investuoti į naujausias karines technologijas, jos turi pakeisti kokybę kiekybe, kad pakeistų situaciją sau naudinga linkme. Dėl šios priežasties mažos valstybės neišvengiamai turi didinti gyventojų dalį, kuri prireikus galėtų priešintis. Karių skaičiaus didėjimas tam

27T. Jim „Protraction: a 21st Century Flavour of Deterrence“, Small Wars Journal, 11, 2015, http://smallwar- sjournal.com/jrnl/art/protraction-a-21st-century-flavorof-deterrence, 2018-10-15. 28 T. D. Young „Questioning the “Sanctity” of long-term defense planning as practiced in Central and East- ern Europe“, Defence Studies, 18:3, 2018, p. 357–373. DOI: 10.1080/14702436.2018.1497445. 288 tikru požiūriu atgraso net technologinių požiūriu pažangiausią užpuoliką. Pla- tus pasipriešinimas neigiamai veikia užpuoliko kovinę dvasią, ekonomiką ir prestižą. Tai labai svarbu taikant įklampinimo strategiją prieš technologiškai pajėgesnius ir didesnius priešus. Privalomoji karo tarnyba galėtų būti pagrin- dinė priemonė rengiant visuomenę ginkluotam ir neginkluotam pasipriešini- mui. Ji taip pat padeda užtikrinti būtiną visuomenės psichologinį pasirengimą, nes sprendimas nesuteikti užpuolikui pergalės yra gynėjų galingiausias ginklas, o istoriniai pavyzdžiai šį teiginį patvirtina. Užpuolimo atveju mažos valstybės, kuri yra technologiniu požiūriu ne- palankesnėje padėtyje, karininkai yra priversti veikti technologiniu (kokybiniu) ir, ko gero, kiekybiniu požiūriu gerokai prastesnėmis sąlygomis ir organizuoti pasipriešinimą be centralizuoto VV. Technologiniu požiūriu prastesnė padėtis reiškia, kad karininkai turi būti kūrybingi ir pasirengę improvizuo- ti naudodamiesi jiems prieinamais ištekliais bei technologijomis. Yra būtina analizuoti kovotojų su pranašesniu priešu taktikas. Labai svarbu ginkluotam pasipriešinimui naudoti civilines technologijas. Mažos ir technologiškai ma- žiau pažengusios valstybės, kurdamos kovos veiksmų taktiką, gali remtis vie- tnamiečių, afganų, ISIS, Talibano ir pešmergų naudotas taktikas. Esant technologiniu požiūriu nepalankesnėje padėtyje, turi būti siekiama parengti tokias ginkluotąsias pajėgas, kurių „žemesniesiems ešelonams nereikia daug vadovavimo iš aukštųjų ešelonų ir gebėtų kurį laiką tęsti veiksmus be vadovavimo“29. Dėl technologijų plėtros daugelis kovos veiksmų bus vykdomi miestų teritorijose, kuriose mažėja technologinis pranašumas ir didėja netikrumas. Dėl karo miestuose mažose valstybėse rengiant karininkus ir karius didžiau- sias dėmesys turi būti skiriamas pasipriešinimui miestų teritorijose. John‘as Spencer‘is teigia, kad „miesto gynėjai turi pranašumą – didelius ribotų teri- torijų plotus, kuriuos gali įtraukti į savo gynybos planus“30. Toliau jis nurodo, kad „gynėjai gali tiesiog paversti kiekvieną pastatą mūšio lauku su vieninteliu snaiperiu arba maža kovotojų grupe, su kuriais puolančiosios pajėgos turi kovoti arba kuriuos jos turi sunaikinti“. Gynėjams atsiranda galimybių pasislėpti ir įsimaišyti tarp civilių, taip pat paslėpti EM, skaitmeninius signalus (nau- dojamus žvalgybai, kibernetiniam ir informaciniam karui) ir šilumos signa- lus31. Didelė specialiųjų pajėgų mokymo programos dalis turi būti įtraukta į

29 J. A. Warden III., (25 išnaša), 943–946. 30 J. Spencer „Why Militaries Must Destroy Cities to Save Them“, Modern Warfare Institute at West Point, 2018-11-08, https://mwi.usma.edu/militaries-must-destroy-cities-save/?utm_source=Sailthru&utm_ medium=email&utm_campaign=ebb+09.11.18&utm_term=Editorial+-+Early+Bird+Brief&fbclid=IwAR0 Fo75_RHRmCIcz4ekMZxmY1AdSgRo0mHSxQIVEYJzkZ5B6PzypAoiafvs, 2018-11-12. 31 Ten pat. 289 karininkų mokymą. Rengimas kibernetiniam ir informaciniam karui tampa svarbus ugdant karininkus. Kibernetinis elementas gali padėti sutrikdyti agresoriaus veiksmus, rinkti informaciją ir ją perduoti. Kibernetinis elementas taip pat svarbus gynybai, nes, siekiant sumažinti gynybos efektyvumą, prieš pradedant kinetinę ataką įvykdomos kibernetinės atakos prieš gynybinius įrengi- nius ir civilinę infrastruktūrą. Išplėsti kibernetinį elementą gynybos sistemos struktūroje yra itin svarbu. Informacinis elementas būtinas siekiant išlaikyti pasipriešinimą, paramą šalies viduje ir užsienyje, taip pat siekiant pakeisti oku- pacinių pajėgų sukurtą naratyvą. A. Krieg‘o ir J. Rickli‘o teigimu, „dvidešimt pirmajame amžiuje, kai karas yra spektaklis, gyvai transliuojamas per sociali- nės žiniasklaidos priemones, pergalės laimimos ne vien fiziniame mūšio lauke, bet ir kibernetinėje bei informacinėje erdvėje“32. Tarptautinis bendradarbiavimas itin svarbus mažoms valstybėms gi- nantis nuo didesnio ir technologiniu požiūriu pranašesnio priešo. Be tarptautinio bendradarbiavimo mažų valstybių galimybės naudotis naujausiomis technologijomis karinėms reikmėms tampa ribotos ir jos negali pasinaudoti kai kuriais privalumais, kuriais naudojasi technologiškai pažangios sąjungi- ninkės. Karinės technologijos, kurias mažos valstybės įsigyja iš savo techno- logiškai pažangesnių sąjungininkių, turi atgrasomąjį poveikį, nes jos padidina tikimybę užpuolikui patirti nuostolių. Būdamos aljanso narės, mažos valstybės gali naudotis technologijomis – palydovais, žvalgybos informacijai rinkti skir- tais bepiločiais orlaiviais ir veiksmų koordinavimu. Sąjungininkės taip pat turi pajėgumų tiekti ginklus pasipriešinimui ir technologijas, kuriomis sumažina- mas užpuoliko technologijų efektyvumas. Izraelio pavyzdys rodo, kad šalys gali susikurti gynybos technologijas įsigydamos technologijų iš pagrindinių sąjungininkių (JAV) ir jas pritaikydamos savo konkretiems poreikiams. Mažos šalys darosi labai priklausomos nuo didelių ir technologiniu požiūriu pažangių šalių. Dėl technologinės revoliucijos kariniuose reikaluose pasaulis tampa daugiacentris ir mažoms šalims būtina vienytis su didelę technologinę galią turinčiomis sąjungininkėmis. Jos taip pat turi taikyti tero- ristinių grupių taktiką ir tikėtis patirti didelių civilių aukų per pasipriešinimą technologiniu požiūriu pranašesniems priešams.

32 A. Krieg, J. Rickli, (5 išnaša). p.1 –18. 290 Išvados

Technologinė revoliucija kariniuose reikaluose keičia karą ir stiprina technologiniu požiūriu pažangių didžiųjų galių dominavimą prieš mažas valstybes. Nepaisant mažų valstybių technologinių inovacijų, jos negali pasigaminti reikalingo technologiškai pažangių ginklų skaičiaus. Dėl tokių kokybinių arba kiekybinių skirtumų kariniuose reikaluose pasaulis tampa daugiacentris. Technologijos daro poveikį įvairiausiems karams. VV pajėgumai di- dėja, nes vis daugėjant daviklių, vis dažniau taikant tiesioginį vadovavimą ir vis dažniau į sprendimų priėmimą įtraukiant DI atsiranda galimybių karinius vienetus kontroliuoti tiesiogiai mūšio lauke. Galia sausumoje, jūroje, ore, kosmose ir informacinė galia tampa kibernetinės galios tąsa, nes pastaroji vis daugiau naudojama įvairiose sistemose, siekiant padidinti efektyvumą. Didėjant VV ir kibernetiniams pajėgumams vis daugiau dėmesio skiriama EM karui, kaip priemonei jų efektyvumui sumažinti arba užkirsti kelią vykdyti žvalgy- bą. Dauginimo elementas atveria naujų galimybių šalims, turinčioms išplėtotą karinę pramonę. Dauginimas leidžia išvengti žmonių aukų vykdant karinius veiksmus ir todėl kariniai veiksmai tampa patrauklesni. Kariavimo greitis pastebimai didėja, todėl mažos šalys atsiduria labai nepalankioje padėtyje dėl ge- bėjimo reaguoti ir kovos pajėgumų. Kuriamos vis labiau mūšio laukui mieste pritaikytos technologijos ir dėl to kinta karininkų bei karių mokymas. Karinės logistikos srityje vyksta revoliucija dėl 3D spausdinimo taikymo. Rengdamosi karui mažos valstybės turi sutelkti savo dėmesį į naujausias gynybos technologijas, kad padarytų užpuolikui kuo daugiau žalos pradiniuose etapuose, o vėliau pereitų į pasipriešinimo etapą, be to, jos turi taikyti taktiką, mažinančią technologiniu požiūriu pažangesnio priešo pranašumą. Mažos šalies pasirengimas ilgai kariauti žemo intensyvumo asimetrinį karą prieš gerokai didesnį ir technologiškai pajėgų priešą turėtų būti pagrindinis atgrasymo elementas. Maža šalis turi tik vieną gynybos strategiją – įklampinimą – trukdymo pasiekti pergalę strategiją, taikomą prieš technologiniu požiūriu pažangesnį priešą. Mažos valstybės turi neatsilikti nuo technologinių pokyčių, juos pritaikyti savo poreikiams, tačiau pagrindinis elementas turi būti karininkų, karių ir piliečių psichologinis, fizinis ir mentalinis pasirengimas priešintis ir veikti labai neapibrėžtomis sąlygomis be VV. Mažos valstybės gali priešintis technologinį pranašumą turinčiam priešui taikydamos kiekybinį požiūrį, neįprastai naudodamos civilines technologijas, nagrinėdamos istorinius pa- našių valstybių atvejus ir net teroristinę taktiką. Būtina sutelkti dėmesį į karo 291 veiksmus mieste, nes miesto aplinka sumažina technologinį pranašumą. Ki- bernetinis elementas darosi lemiamas gynybai, nes jis naudojamas prieš pradedant kinetinius veiksmus. Informacinio pobūdžio veiksmai tampa karo dalimi, siekiant laimėti ir išlaikyti širdis bei protus. Galiausiai, be stiprių ir technologiniu požiūriu pranašesnių sąjungininkių mažos valstybės negali įsi- gyti naujausių ginklų sistemų ir pajėgumų.

2018 m. gruodžio mėn.

LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 293 Justinas Juozaitis* Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Astravo atominė elektrinė Lietuvos užsienio politikoje: tikslai, priemonės ir ateities perspektyvos

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos užsienio politika Astravo AE atžvilgiu laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio iki 2019 m. Straipsnio tikslas – ištirti Lietuvos užsienio politikos tikslus, priemones ir rezultatus. Tikslui pasiekti pasitelkiama oficialių dokumentų ir aukšto lygio susitikimų analizė. Doku- mentai padeda atskleisti Astravo AE strategines, ekonomines bei socialines ypatybes, oficialią Lietuvos poziciją ir jos kaitą. Tuo tarpu aukšto lygmens susitikimų tyrimas talkina nustatant Lietuvos užsienio politikos kryptį, tikslus, jų pagrindimo būdus bei įgyvendinimo priemones. Tyrimas rodo, kad per visą analizuojamą laikotarpį Lietuva prieštaravo Astravo AE statyboms, tačiau iš pradžių tai darė netiesiogiai, akcentuodama branduolinės saugos problematiką, o nuo 2016 m. vidurio netiesioginis pasipriešinimas pamažu virto tiesioginiu – ši branduolinė jėgainė prilyginta Rusijos geopolitiniam projektui ir nuspręsta riboti baltarusiškos elektros patekimą į Europos Sąjungos rinką. Nors Lietuvos interesams dėl Astravo AE nebuvo nuosekliai atstovaujama aukščiausiu politiniu lygmeniu per visą nagrinėjamą laikotarpį, šalies užsienio politiką vis tiek galima laikyti pakankamai rezultatyvia. Lietuva sėkmingai aktualizavo branduolinės saugos problematiką tarptautiniu mastu, kas ilgainiui paskatino Baltarusiją iš dalies atsižvelgti į Lietuvos reikalavimus dėl tarptautinių ekspertų įsileidimo. Baltarusiškos elektros ribojimo klausimu Lietuvai pavyko susitarti dėl palankaus Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizacijos scenarijaus per Lenkiją ir užsitikrinti Varšuvos palaikymą. Nepaisant to, baltarusiškos elektros patekimo ribojimas iki sinchronizacijos gali būti efektyvus tik tuo atveju, jei Lietuvai pavyks pasiekti susitarimus su Latvija ir Estija.

Įvadas

Dviejų Astravo atominės elektrinės blokų statybos mena jau trečiąjį bandymą plėtoti branduolinę energetiką Baltarusijos teritorijoje. Pirmieji du bandymai buvo nesėkmingi. XX a. aštuntajame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga planavo pastatyti dvi branduolines elektrines Baltarusijoje, tačiau šiuos ketinimus pakoregavo 1986 m. balandžio 26 d. katastrofa Černobylio AE. Antrą kartą statyti branduolinę jėgainę bandyta jau po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai

* Justinas Juozaitis – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro jaunesnysis mokslo darbuotojas, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantas. Adresas korespondencijai: Šilo g. 5A, 10322 Vilnius; tel. +370 5 210 3571, el. paštas [email protected]

© Justinas Juozaitis, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 294 1993 m. Baltarusijos ministrų taryba suformavo tam skirtą valstybinę pro- gramą, bet 1998 m. ją teko nutraukti dėl finansinių išteklių trūkumo taip ir nepasiekus reikšmingo progreso. Baltarusija branduolinės energetikos plėtros planus atnaujino 2006 m. ir vėliau pamažu užsitikrino 10 mlrd. JAV dolerių siekiančią Rusijos paskolą atominės elektrinės statybai. Tai Baltarusijai leido išspręsti finansinių išteklių trūkumo problemą ir reikšmingai pasistūmėti įgy- vendinant Astravo AE projektą, kurį planuojama visiškai užbaigti 2020 m. Jei aplinkybės bus palankios, Baltarusija taip pat neatmeta galimybės vėliau statyti dar du branduolinius reaktorius. Lietuva Astravo AE vertina kaip grėsmę nacionaliniam saugumui, kuri kyla dėl trijų pagrindinių priežasčių. Visų pirma, Lietuvai nėra priimtina As- travo AE statybų vieta. Baltarusijos branduolinė jėgainė statoma prie pat Lie- tuvos sienos (25 km) ir netoli šalies sostinės, Vilniaus (50 km). Antra, toks statybų vietos pasirinkimas darosi grėsmingesnis dėl Astravo AE statybų metu užfiksuotų incidentų ir sistemiškų Baltarusijos pastangų juos nuslėpti. Lietuvos institucijos skelbia turinčios informacijos apie šešis incidentus, kai Baltarusi- jos viceministras energetikai Michailas Michadiukas yra viešai užsiminęs apie 10 incidentų, tačiau plačiau jų nekomentavo. Skaidrumo trūkumą labiausiai iliustruoja tai, kad informacija apie Lietuvai žinomus incidentus pirmiausiai pasirodydavo viešojoje erdvėje, o ne atkeliaudavo per oficialius Baltarusijos diplomatinius kanalus. Galiausiai specifines grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui formuoja visapusiškas Rusijos dalyvavimas Astravo AE projekte, nes ši branduolinė jėgainė padeda Rusijai kištis į politinius procesus ne tik Baltaru- sijoje, bet ir Baltijos jūros regione, o ypač Lietuvoje. Grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui skatina geriau pažinti Lietu- vos užsienio politiką dėl Astravo AE. Tai yra ypač aktualu atsižvelgiant ir į tai, kad politikos mokslų literatūroje tam skirta visai nedaug dėmesio. Politologai labiau domėjosi strateginėmis ir ekonominėmis Astravo AE ypatybėmis1, jos keliamomis grėsmėmis ir galimomis atsako priemonėmis2, projekto poveikiu

1 Žr. Gliebutė, J. Molis, A. (2012). „Branduolinės energetikos plėtros Baltijos regione perspektyvos“, Lietu- vos metinė strateginė apžvalga, nr. 10. Frogant, A. Schneider M. (2018). The World Nuclear Industry Status Report 2018, Paris, London: A Mycle Schneider Consulting Project. Jirušek M. Vlček T. (2015). Energy Security in Central and Eastern Europe and the Operations of Russian State-Owned Energy Enterprises, Bruno: Masaryk University. 2 Augutis, J., et. al. (2017). Lietuvos energetinis saugumas. Metinė apžvalga 2015–2016 m. Vilnius: Versus aureus. Česnakas, G. ir Juozaitis, J. (2017). Nuclear Geopolitics in the Baltic Sea Region. Exposing Russian Strategic Interests Behind Ostrovets NPP. Washington: Atlantic Council. Molis, A. et. al. (2018). Rusijos geoenergetika ir Baltijos šalių atsakas: integracijos ir bendradarbiavimo iniciatyvų reikšmė. Politologija, nr. 3(91). Keturakis, L. (2018). Belarus nuclear plant: Moscow’s new threat to the Baltics? https://integrityinitia- tive.net/articles/belarus-nuclear-plant-moscows-new-threat-baltics [žiūrėta 2018-08-29] 295 Baltarusijos–Lietuvos santykiams3, nei Baltarusijoje statoma branduoline jėgai- ne kaip Lietuvos užsienio politikos objektu4. Ypač menkai nagrinėta oficialios pozicijos kaita laikui bėgant, pokyčius joje lėmusios sisteminės ir vidaus politikos aplinkybės, nuoseklumas tarp Lietuvos oficialios pozicijos ir jos įgyvendini- mo. Kartu nedaug nagrinėti Lietuvos užsienio politikos rezultatai. Lietuvos užsienio politiką Astravo AE atžvilgiu pažinti skatina ir platesnis tarpvalstybinių ginčų kontekstas. Ginčai dėl pasienyje statomų ar eksploatuojamų branduolinių elektrinių paprastai kyla arba tarp apylygiais pajėgumais disponuo- jančių valstybių, arba tada, kai galingesnės šalys siekia primesti savo valią silpnes- nėms kaimynėms. Pavyzdžiui, Vokietija ragina Prancūziją ir Belgiją uždaryti pasienyje esančias Fesenheimo ir Doelio branduolines jėgaines. Austrija, siekdama sustabdyti Temelino AE statybas, net bandė blokuoti Čekijos stojimą į Europos Sąjungą. Lietuvos pasipriešinimas Astravo AE statyboms tokių ginčų kontekste yra unikalus, nes šioje vietoje jau mažoji valstybė bando sustabdyti didžiosios galybės proteguojamą branduolinės energetikos projektą Baltarusijos teritorijoje5. Atsižvelgiant į menką temos ištirtumą ir Astravo AE keliamų grės- mių grėsmių aktualumą, straipsnyje nagrinėjama Lietuvos užsienio politika dėl Astravo AE laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio, kai Baltarusija nusprendė branduolinę jėgainę statyti prie Astravo miesto, iki 2019 m. Toks tikslas for- muluojamas siekiant atsakyti į tris klausimus. Pirma, kokie buvo pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos tikslai Astravo AE atžvilgiu, kaip jie keitėsi per pastaruosius dešimt metų ir kokios aplinkybės tai lėmė? Antra, kokios priemonės

3 Astapenia, R. (2018). Belarus-Lithuania Relations: Common Interests and the Nuclear Dispute. Minsk: Ostrogorski Centre. 4 Epizodiškai Lietuvos užsienio politika aptarta dviejose studijose. Žr. Jastramskis, M. (2011) „Nuclear Ambitions of the Neighbors and a Possible Response from Lithuania“, Energy Security Highlights, nr. 1. Augutis, J. et. al. (2018). Lietuvos energetinis saugumas. Metinė apžvalga 2016–2017 m. Vilnius: Versus aureus. Išsamiau Lietuvos užsienio politika Astravo AE atžvilgiu nagrinėta viename straipsnyje, kuriame pagrindinis dėmesys skirtas Lietuvos formuluojamiems tikslams, kai šiame straipsnyje taip pat analizuojama ir Lietuvos oficialios pozicijos raida, iškeltų tikslų įgyvendinimo priemonės, jų kaitą lėmusios aplinkybės ir užsienio politikos rezultatai. Atitinkamai minimas straipsnis yra pasenęs, nes jame plėtojamas tyrimas aprėpia laikotarpį iki 2016 m. vasaros. Tai reiškia, kad jame neatsižvelgiama į esminius Lietuvos oficialiosios pozicijos pokyčius 2016–2017 m. sandūroje, kai tam daug dėmesio skiriama šioje studijoje. Žr. Juozaitis, J. (2016). „Lithuanian foreign policy vis-à-vis Belarusian nuclear power plant in Ostrovets,“ Lithuanian Foreign Policy Review, nr. 35. 5 Žinoma, su tokiu teiginiu galima ginčytis, nes yra pavyzdžių, kai ir mažosios valstybės siekė pažaboti branduolinės energetikos plėtros planus galingesnių šalių teritorijoje. Liuksemburgas siekia vos už 22 km nuo Liuksemburgo miesto esančios Katenomo AE uždarymo, o Austrija prieštaravo Hinkley Point C branduolinės jėgainės statybai Jungtinėje Karalystėje. Tačiau Lietuvos ir šių valstybių pasitelkiamų poveikio priemonių intensyvumo palyginimas vis tiek leidžia teigti, kad Lietuvos atvejis yra išskirtinis. Austrija pasitelkia Europos Sąjungos teisinius instrumentus, kai Liuksemburgas siūlo finansiškai prisidėti prie Katenomo AE uždarymo. Tuo tarpu Lietuva – kaip vėlesniuose skyriuose bus atskleista detaliau – blokuos baltarusiškos energijos patekimą į savo teritoriją. 296 buvo pasitelktos iškeltiems tikslams įgyvendinti, kaip jos kito laikui bėgant ir kokie veiksniai paskatino jų kaitą? Trečia, kokie yra esminiai Lietuvos užsienio politikos rezultatai? Kitaip tariant, straipsnyje siekiama ištirti Lietuvos užsie- nio politikos tikslus, priemones ir rezultatus Astravo AE atžvilgiu. Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, straipsnyje pasitelkiama oficialių do- kumentų ir aukšto lygio susitikimų turinio analizė. Dokumentų tyrimas leidžia išnagrinėti formalų Astravo AE ekonominį bei strateginį pagrindimą Baltaru- sijoje, nustatyti oficialią Lietuvos poziciją Astravo AE atžvilgiu ir parodyti jos raidą. Per pastaruosius dešimt metų įvykusių aukšto lygio susitikimų analizė įgalina atskleisti, kiek kartų Astravo AE klausimas pateko į svarbiausių Lietu- vos politikų susitikimų darbotvarkę, pavyzdžiui, kuriais metais apie Astravo AE problematiką kalbėta dažniau, o kuriais – rečiau, ir išskirti pagrindines Lietuvos veiklos kryptis (su kokiomis šalimis arba kokiose tarptautinėse organizacijose dažniausiai aptartas Astravo AE klausimas). Nagrinėjant po aukšto lygio susiti- kimų paskelbtus pranešimus spaudai, taip pat galima išskirti esminius Lietuvos atstovų išsakomus siekius ir juos dažniausiai pagrindžiančią argumentaciją. Į tyrimo imtį patenka visi per nagrinėjamą laikotarpį įvykę Lietuvos Prezidento, Ministro Pirmininko, Seimo Pirmininko, užsienio reikalų, energetikos arba aplinkos ministrų susitikimai, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai aptariamas Astravo AE projektas (šiuos kriterijus atitinka 265 susitikimai)6. Žinoma, pranešimuose spaudai nebūtinai įvardijamos visos aptariamos temos. Kai kada Astravo AE klausimas gali slėptis ir po lakoniškomis formuluotė- mis, pavyzdžiui: „Abiejų šalių atstovai aptarė energetinio saugumo klausimus“. Tačiau ilgas tyrimo laikotarpis vis tiek leidžia išskirti dažniausiai skelbiamus Lietuvos siekius ir pasitelkiamus argumentus. Abiejų tyrimo metodų derinimas taip pat leidžia nagrinėti, kaip Lietuvos oficialiosios pozicijos pokyčiai atsispindi įgyvendinant užsienio politiką, kas yra ypač svarbu turint omenyje tai, kad Lietuvos pozicija iš esmės keitėsi 2016–2017 m. sandūroje. Straipsnis skirstomas į keturias dalis. Siekiant geriau pažinti Lietuvos užsienio politikos objektą, pirmiausiai tiriamos Astravo AE strateginės, eko- nominės ir socialinės ypatybės. Kadangi naujos branduolinės jėgainės statybos Baltarusijoje nebūtų įmanomos be visapusiškos Rusijos finansinės, politinės

6 Pranešimų apie susitikimus ieškoma nagrinėjamų Lietuvos atstovų internetiniuose naujienų archyvuose. Jei naujienų archyvas turi paieškos sistemą, tyrimui aktualūs pranešimai ieškomi pagal trijų reikšminių žodžių šaknis: „Astravas“, „Branduolinis“ ir „Atominis“. Toliau nagrinėjama, ar pagal raktinius žodžius atrinkti pranešimai apie aukšto lygio susitikimų rezultatus yra tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su As- travo AE. Jei pranešimai yra susiję, pranešimas įtraukiamas į tyrimo imtį ir analizuojamas pagal tyrime išskiriamas kategorijas. Jei pranešimai yra nesusiję, pavyzdžiui, juose kalbama tik apie Visagino AE projektą ar Ignalinos AE uždarymą, į juos nėra atsižvelgiama. 297 ir ekspertinės paramos, kitoje dalyje analizuojami ir už jos slypintys Maskvos strateginiai interesai Baltijos jūros regione. Trečiojoje ir ketvirtojoje dalyje na- grinėjama Lietuvos užsienio politika. Pirmiausiai apžvelgiami esminiai Lie- tuvos poziciją Astravo AE atžvilgiu nusakantys oficialūs dokumentai. Toliau analizuojamas Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimas aukščiausiu politiniu lygmeniu. Šiuo atveju pagrindinis dėmesys skiriamas susitikimų dažnu- mui, juose išsakomų tikslų ir juos pagrindžiančių argumentų tyrimui. Taip pat nagrinėjama, kaip Lietuvos oficialiosios pozicijos pokyčiai veikia užsienio politikos įgyvendinimą. Trečioji dalis reziumuojama įvardijant esmines Lietuvos užsienio politiką veikusias aplinkybes. Ketvirtojoje dalyje nagrinėjamas Lietu- vos užsienio politikos rezultatyvumas.

1. Branduolinės energetikos plėtra Baltarusijoje

Pirmieji signalai, atskleidžiantys Baltarusijos ketinimą statyti naują branduolinę elektrinę, pasirodo 2005–2006 metais. 2005 m. sausio mėn. Balta- rusijos saugumo tarybos posėdyje Aleksandras Lukašenka išreiškia palaikymą branduolinės energetikos plėtotei7, o 2006 m. rugpjūčio 2 d. Baltarusijos prezidentas teigiamą poziciją deklaruoja viešai: „Branduolinės jėgainės statybos yra svarbus veiksnys Baltarusijos energetiniam saugumui. Ateityje mes negalime be jos. Taip, Baltarusija nukentėjo nuo branduolinės energetikos. Bet mūsų sprendimas statyti branduolinę jėgainė neturėtų būti veikiamas radiofo- bijos ar kitų baimių – jį turėtų lemti moksliniai ir ekonominiai skaičiavimai.“8 Šis pareiškimas yra chronologiškai reikšmingas, nes anksčiau Lukašen- ka viešai išsakydavo arba kritišką poziciją branduolinės energetikos atžvilgiu, arba vengdavo duoti konkretų atsakymą. Pavyzdžiui, 2002 m. gegužės 2 d. jis teigė, kad Baltarusija neketina statyti branduolinės jėgainės savo teritorijo- je9, o 2004 m. balandžio 27 d. Černobylio aukų minėjimo metu pareiškė, jog Baltarusijos prioritetas yra atsinaujinanti energetika ir svarbesnių problemų sprendimas. Jis apibendrino savo poziciją sakydamas: „Mes pakalbėsime apie kokios nors kompaktiškos [branduolinės – J. J.] elektrinės statybas, kai tam bus tinkamas laikas. Bet ar tai bus mūsų gyvenime, ar ne – tai klausimas.“10

7 James Martin Center for Nonproliferation Studies at the Monterey Institute of International Studies (2011), Belarus Nuclear Chronology, Monterey, 2011, P. 15. 8 Novikau, A. (2017). „Nuclear Power Debate and Public Opinion in Belarus: From Chernobyl to Ostro- vets“, Public Understanding of Science, 1(14), 9. 8. 9 Belarus Nuclear Chronology, p. 9. 10 Беларусь сегодня, Вместе с народом, 2004 m. balandžio 27 d. https://www.sb.by/articles/vmeste-s- narodom.html [žiūrėta2018-08-25] 298 2006 m. keičiasi ne tik Lukašenkos retorika, bet ir patvirtinami keli su branduoline energetika susiję dokumentai. Tų metų liepą Baltarusijos ministrų taryba priima svarbiausią dokumentą – veiksmų planą dėl paruošiamųjų dar- bų branduolinės elektrinės statybai11, o Nepaprastųjų situacijų ministerija kiek vėliau sudaro ir patvirtina įvairius branduolinės saugos taisyklių rinkinius, keletą panašių teisės aktų priima ir kitos Baltarusijos institucijos12. Pokyčiai Baltarusijos prezidento retorikoje ir naujų dokumentų priėmimas rodo, kad pasiruošimą branduolinės energetikos plėtotei Baltarusija pradeda jau 2006 m. Žvelgiant iš tų metų perspektyvos, Lukašenkos režimo pajėgumai pastatyti naują branduolinę elektrinę atrodo blankiai. Baltarusija branduolinę energetiką bandė plėtoti ir anksčiau, kai 1993 m. Ministrų taryba suformavo tam skirtą vals- tybinę programą, tačiau 1998 m. ji buvo sustabdyta 10-čiai metų dėl: „piliečių po- žiūrio į branduolinę energiją, alternatyvių energijos išteklių prieinamumo ir ribotų finansinių resursų“13. Praėjus aštuoneriems metams nuo šio sprendimo, 2006 m. neigiamas baltarusių požiūris į branduolinę energetiką reikšmingai nepakito, naujos elektrinės finansavimo klausimas išliko neaiškus, o alternatyviais energijos iš- tekliais pavadintas gamtinių dujų importas iš Rusijos per tą laiką pabrango, tačiau išliko reikšmingai pigesnis, lyginant su tuometinėmis rinkos kainomis. Siekiant geriau suprasti branduolinės energetikos plėtros politinius motyvus ir ją supan- čią socialinę bei ekonominę problematiką, kituose skyriuose glaustai aptariamos Baltarusijos branduolinės elektrinės projekto strateginės, ekonominės ir socialinės ypatybės, daug dėmesio skiriama projekto vystymo chronologijai.

1.1. Baltarusių požiūris į branduolinę energetiką

1986 m. katastrofa Černobylyje, kurios pasekmes vienaip ar kitaip paju- to daugelis baltarusių14, įtvirtino neigiamą visuomenės požiūrį į branduolinę energetiką. 1995 m. 47,7 proc. baltarusių išreiškė nerimą dėl galimos bran- duolinės jėgainės statybos Baltarusijoje, kai 20,3 proc. branduolinę energetiką

11 Ministry of Energy Republic of Belarus, Environmental issues in Phase 1 and Phase 2 of the nuclear power programme of the Republic of Belarus. https://www-legacy.iaea.org/NuclearPower/Downloadable/ Meetings/2012/2012-03-20-23-TM-Vienna/14.pdf [žiūrėta 2018 07 25] 12 Ministry for Emergency Situations of the Republic of Belarus (2013) National Report of the Republic of Belarus under Convention on Nuclear Safety, Minsk. p. 68, 69. 13 Novikau (2017) op. cit. p. 7. 14 Nepalanki vėjo kryptis lėmė, kad didžioji dalis Černobylio AE katastrofos sukeltos radiacinės taršos (70 proc.) pasiskirstė ketvirtadalyje Baltarusijos teritorijos. Remiantis Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, radiacija paveikė daugiau nei 2 milijonus baltarusių ir užteršė 20 proc. žemdirbystei tinkamos žemės ploto ir 22 proc. miškų ploto. Žr. United Nations, The Republic of Belarus http://www.un.org/ha/chernobyl/ belarus.html [žiūrėta 2018-07-27] 299 apskritai vertino itin neigiamai ir norėjo, kad Nepriklausomų Valstybių San- draugai priklausančių valstybių teritorijoje veikiančios branduolinės elektri- nės būtų uždarytos15. Nors vėliau atliktos apklausos skirtingai formulavo klausimus respondentams, juose taip pat atsispindi neigiamas baltarusių požiūris. 2006 m. birželį Nepriklausomo socioekonominių ir politinių tyrimų instituto atlikta apklausa rodo, kad naujoms branduolinės jėgainės statyboms pritaria 30 proc. respondentų, 52,2 proc. joms nepritaria ir 13,4 proc. šiuo klausimu neturi nuomonės16. Neigiamą baltarusių požiūrį tuo metu atvaizduoja ir valstybinių institucijų tyrimai. Baltarusijos energetikos ministerijos užsakyta ir Baltarusijos mokslų akademijos Sociologijos instituto 2006 m. rugpjūčio mėnesį atlikta apklausa pademonstruoja, kad 28,8 proc. respondentų palaiko branduolinės energetikos plėtrą Baltarusijoje, 41,8 proc. jai prieštarauja, o 28,6 proc. savo nuomonės neatskleidžia17. Tad ketinimai plėtoti branduolinę ener- getiką Baltarusijoje paskelbti esant silpnam visuomenės palaikymui ir stipriam prieštaravimui. Tokį piliečių požiūrį Baltarusijos vyriausybė nuo 2008 m. pradžios ban- dė pakeisti per kontroliuojamas žiniasklaidos priemones, kurios reguliariai ir šališkai akcentavo branduolinės energetikos privalumus18, o saugumo tarnybos ribojo informacijos prieinamumą apie numatomą branduolinę jėgainę ir trukdė ją kritikuoti19. Nepaisant sistemingų pastangų, Lukašenkos režimui ilgainiui taip ir nepavyko užsitikrinti tvirto baltarusių palaikymo dėl Astravo AE statybos. Pagrindžiant šį teiginį, svarbu atkreipti dėmesį į skirtumus tarp valstybinių ir nevalstybinių institucijų pateikiamų duomenų, kai pirmieji rodo reikšmingai didėjantį baltarusių branduolinės energetikos palaikymą, o an- trieji – išliekantį gausų prieštaraujančių būrį ir didėjančią nežinomybę. Tolesni Baltarusijos energetikos ministerijos užsakymu atliekami So- ciologijos instituto tyrimai nustato fundamentalius baltarusių požiūrio poky-

15 Bobosov, E. M. et. al.(1996) Отношения населения с возможностью развития атомной энергетики в Республике Беларусь. Минск: Институт проблем энергетики Беларусь, p. 9, 10. 16 Independent Institute of Socio-Economic and Political Studies (2008) The ‘Feminine’ Subject, 2008, Vilnius http://old.iiseps.org/e3-08-07.html [žiūrėta 2018-07-15] 17 Шавель, С. А., Мартищенкова, Е. В. (2013) Динамика общественного мнения о развитии ядерной энергетики в Республике Беларусь. Социология, 2. p. 100. http://elib.bsu.by/bitstream/123456789/97881/1/94-110.pdf 18 Novikau, A. (2017) op. cit. p. 8. 19 Tą pastebėjo tiek nevyriausybinės, tiek tarpvyriausybinės organizacijos. Žr. Amnesty International (2013). What is not Permitted is Prohibited. Silencing Civil Society in Belarus. London: Amnesty Inter- national Publications, p. 39–41. United Nations Economic and Social Council (2017). Findings and recommendations with regard to communication ACCC/C/2014/102 concerning compliance by Belarus, https://www.unece.org/fileadmin/DAM/env/pp/compliance/CC-58/ece.mp.pp.c.1.2017.19.e.pdf [žiūrėta 2018-09-12] 300 čius, kai branduolinės energetikos plėtrą 2008 m. sausio mėnesį jau palaiko net 54,8 proc. respondentų ir tik 23 proc. jai prieštarauja. Anot Sociologijos instituto mokslininkų, teigiamo baltarusių požiūrio nepakeičia net ir didelį tarptautinį rezonansą sukėlusi Daiichi AE avarija Japonijos Fukušimos pre- fektūroje – 2012 m. gegužę branduolinės energetikos plėtrą palaiko 53,5 proc. apklaustųjų, kai tik 21,1 proc. respondentų jai prieštarauja20. Nepriklausomas socioekonominių ir politinių tyrimų institutas pateikia priešingus duomenis. 2008 m. kovo mėnesį atlikta apklausa rodo, kad didesnė dalis baltarusių vis dar nepritaria naujos branduolinės jėgainės statybai (42,1 proc.), nors ją palaikanti visuomenės dalis išties padidėja iki 37,4 proc.21 To paties tyrimų instituto 2016 m. birželio mėnesį atlikta apklausa atskleidžia di- delį visuomenės susiskaldymą ir nežinomybę Astravo AE atžvilgiu, kai 35,7 proc. respondentų nepritaria minimos branduolinės jėgainės statyboms, 33,1 proc. apklaustųjų jas palaiko, o likusieji 33 proc. arba neturi nuomonės, arba į šį klausimą neatsako22. Tuo tarpu 2017 m. kovo–balandžio mėnesiais atlikta apklausa baltarusių nuomonę nagrinėja kiek kitu aspektu, tačiau taip pat at- skleidžia kritišką požiūrį: beveik 39,1 proc. apklaustų baltarusių mano, kad Astravo AE gali būti nesaugi, 9,5 proc. galvoja, kad Astravo AE neatsipirks, 27 proc. tiki, kad minima branduolinė jėgainė bus saugi, kai likusieji 24,5 proc. savo nuomonės nepareiškia23.

1.2. Strateginis pateisinimas, finansavimo šaltiniai ir ekonominis pagrįstumas

Aleksandro Novikau (2017)24 ir Aleksandro M. Zaborovskio (2011)25 teigimu, rimčiau apsvarstyti branduolinės jėgainės idėją Lukašenkos režimą paskatina sudėtingos 2003–2004 m. vykusios derybos su Rusijos bendrove „Gazprom“ dėl gamtinių dujų importo kainos ir prieš Baltarusiją panaudotas spaudimas. 2004 m. sausio 1 d. „Gazprom“ nutraukė gamtinių dujų tiekimą Baltarusijai. Minskas į tai atsakė pasisavindamas per Baltarusijos teritoriją

20 Шавель, С. А., Мартищенкова, Е. В. (2013) op. cit. p. 100 m. P. 100. 21 The ‘Feminine’ Subject http://old.iiseps.org/e3-08-07.html [žiūrėta 2018-07-15] 22 Independent Institute of Socio-Economic and Political Studies (2016) Results of the Nation opinion poll conducted on June 2-12, 2016, 2016, Vilnius. http://old.iiseps.org/edata1.html [žiūrėta 2018-07-15] 23 Tyt.by, Опрос: Почти половина белорусов отрицательно относятся к строительству БелАЭС, 2017 m. gegužės 23 d. https://news.tut.by/economics/544353.html?crnd=46645 [žiūrėta 2018-07-21] 24 Novikau, A. (2017) op. cit., p. 4. 25 Zaborovskiy A. M. (2011). Belarusian Energy Strategy Today: Improving Energy Efficiency, Reducing Energy Dependence and Insuring Gas Transit to the EU, Cleveland: International Association for Energy Economics, p. 32. 301 tranzitu į Europą tiekiamas dujas ir sudarydamas trumpalaikes sutartis su kitomis gamtines dujas tiekiančiomis bendrovėmis. 2004 m. vasario 18 d. „Gaz- prom“ suintensyvino spaudimą ir visiškai nutraukė gamtinių dujų tiekimą (įskaitant ir tranzitą) per Baltarusijos teritoriją. Galiausiai Baltarusija sutiko mokėti didesnę kainą už gamtines dujas (47 JAV doleriai už 1000 m³, kai Bal- tarusija 2003 m. mokėjo 34 JAV dolerius už 1000 m³)26. Vėliau priimti dokumentai parodė, kaip Baltarusija reaguoja į šiuos įvykius ir kokią strateginę branduolinės energetikos viziją Minskas formuoja. Esmine numatomos branduolinės jėgainės strategine paskirtimi tampa ener- getinės priklausomybės mažinimas nuo iš Rusijos tiekiamų energijos išteklių. Lukašenka 2007 m. liepos 14 d. pasirašo direktyvą dėl svarbiausių veiklos krypčių stiprinant valstybės ekonominį saugumą, kurioje numatoma pakeisti 5 mlrd. m³ iš Rusijos importuojamų gamtinių dujų branduoline energija ir stiprinti elektros energijos dalį galutiniame Baltarusijos kuro ir energijos ba- lanse27. Tų pačių metų rugsėjo 17 d. Baltarusijos prezidentas patvirtina energetinio saugumo koncepciją, kurioje branduolinė energetika suprantama kaip vietinis generacijos šaltinis, leisiantis sumažinti energijos išteklių importą iš dominuojančio energijos išteklių tiekėjo – Rusijos28. Iš pradžių tokia strateginė kryptis atrodo atliepianti tuo metu vyraujantį politinį kontekstą, nes Baltarusija 2006–2007 m. įsivėlė į dar vieną ginčą su Rusija, dėl ko „Gazprom“ padidino gamtinių dujų kainą Baltarusijai iki 100 JAV dolerių už 1000 m³, o 2007 m. sausio 8 d. Rusijos bendrovė „Transneft“ dviem dienoms vi- siškai nutraukė naftos tiekimą „Draugystės“ naftotiekiu. Atitinkamai Lukašenkos režimo siekį mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos pateisino tuometiniai Rusijos nesutarimai su Ukraina ir Lietuva, prieš kurias Maskva taip pat panaudojo energetiką kaip politinio spaudimo priemonę. Rusijos ir Ukrainos 2005–2006 m. nesutarimai dėl gamtinių dujų kainų išprovokavo trumpalaikius tiekimo su- trikimus tiek į Ukrainą, tiek į Europą, o į Lietuvos ilgalaikę poziciją neparduo- ti AB „Mažeikių nafta“ su Rusijos valdžia siejamoms bendrovėms buvo atsakyta periodišku naftos tiekimo ribojimu per „Draugystės“ naftotiekio atšaką, kurios eksploataciją Rusijos valdoma bendrovė „Transneft“ galiausiai nutraukė 2006 m.

26 Česnakas, G. (2013). Energetinis saugumas Baltijos–Juodosios jūros regione: nesaugumo ištakos ir poveikis valstybėms. Lietuvos metinė strateginė apžvalga, 10, p. 164, 165. 27 Президент Республики Беларусь (2007). О приоритетных направлениях укрепления экономической безопасности государства, Минск http://president.gov.by/ru/official_documents_ru/ view/direktiva-3-ot-14-ijunja-2007-g-1399/ [žiūrėta 2018-07-28] 28 President of the Republic of Belarus (2007). Concept of Energy Security of the Republic of Belarus (Decree of the President of the Republic of Belarus No.433) http://www.lse.ac.uk/GranthamInstitute/law/concept-of- energy-security-of-the-republic-of-belarus-decree-of-the-president-of-the-republic-of-belarus-no-433/ [žiūrėta 2018-07-28] 302 Atsižvelgdama į Rusijos veiksmus tiek Baltarusijoje, tiek artimoje kaimynystėje, dalis Baltarusijos politinio elito palaikė vakarietiškų bendrovių įtraukimą į naujosios Baltarusijos branduolinės jėgainės projektą ir ragino remtis vakarietiškomis technologijomis29, tačiau tokia idėja nevirto realybe. Branduolinės elektrinės statybų strateginis pateisinimas pasidarė visiš- kai nesusijęs su faktine Baltarusijos politika, kai Minskas nusprendė skolin- tis didžiąją dalį branduolinei elektrinei reikalingų lėšų iš Rusijos (iki 90 proc. išlaidų arba 10 mlrd. JAV dolerių), projekto rangovu pasirinko Rusijos vals- tybinės įmonės „Rosatom“ dukterinę įmonę „Atomstroyexport“ ir įsipareigojo pirkti branduolinio kuro rinkles iš Rusijos per visą Astravo AE funkcionavimo laikotarpį30. Turint omenyje, kad visas branduolinės elektrinės gyvavimo ciklas (projektavimas, statyba, eksploatacija, galimas jos pratęsimas ir uždarymas) yra itin ilgas (apytiksliai 100 metų)31, šie Baltarusijos sprendimai ne tik niekaip ne- mažina energetinės, politinės ir ekonominės priklausomybės nuo Rusijos, bet ją dar labiau įtvirtina itin ilgoje laiko perspektyvoje. Taip pat svarbu pastebėti, kad nepriklausomai nuo to, kokiu mastu Astravo AE pagaminta elektra leis Balta- rusijai sumažinti gamtinių dujų importą iš Rusijos, ji išlaikys gamtinių dujų tiekimo monopolį Baltarusijoje, o Rusijos valstybinės bendrovės pradės dominuoti dar ir branduolinės energetikos sektoriuje. Paprasčiau tariant, iškyla aiški priešprieša tarp to, kaip Baltarusijoje oficialiai suprantamas ir pateisinimas branduolinės energetikos reikalingumas, ir to, kaip iš tikrųjų nuspręsta finansuoti jos plėtrą, kokias technologijas naudoti ir kokius branduolinio kuro tiekėjus bei rangovus pasirinkti. Plėtojant diskusiją apie Astravo AE finansavimo modelį ir bandant suprasti projekto strateginę reikšmę Baltarusijai, svarbu aptarti ir jo ekonominį pa- grįstumą. Baltarusijos visuomenės informavimo priemonės akcentuoja, kad Astra- vo AE pagaminta elektra bus pigi32, todėl ji ne tik sumažins elektros kainas šalyje33, bet ir bus konkurencinga Vakarų Europos rinkose34. Nors tokie teiginiai kartais

29 Belarus Nuclear Chronology, p. 8. 30 Kaminskaya, M. „Minsk’s cooperation agreement with Moscow on building Ostrovets NPP ratified in closed-door parliament hearing“Bellona , 2011 m. lapkričio 3 d. http://bellona.org/news/ ukategorisert/2011-11-minsks-cooperation-agreement-with-moscow-on-building-ostrovets-npp-ratified- in-closed-door-parliament-hearing [žiūrėta 2018-08-25] 31 Carnino, A. (2012). „The lifecycle of a nuclear power plant“ žr. Alonso A., sudar.Infrastructure and meth- odologies for the justification of nuclear power programmes, Oxford: Woodhead Publishing Limited, p. 37–39. 32 Belta, Electricity rates after Belarusian nuclear power plant launch revealed,2018 m. gegužės 14 d. 33 Belta, Belarus ready to export nuclear power plant electricity to Poland, Ukraine, 2017 m. gruodžio 26 d. 34 National Centre for Marketing and Price Study (2018) Belarus reports substantial increase in electric power export https://export.by/en/news/belarus-reports-substantial-increase-in-electric-power-export [žiūrėta 2018-08-21] 303 atkartojami ir įtakingose Vakarų leidiniuose35, jų pagrįstumas yra abejotinas. Pirma, darant prielaidą, kad Baltarusija grąžins paskolą Rusijai, kurios skolinamos lėšos sudaro dominuojančią projektui reikalingų investicijų dalį, Astravo AE pagaminta elektra turėtų būti nekonkurencinga net ir Baltarusijos viduje36. Remiantis preliminariais skaičiavimais, Astravo AE pagaminta elektra turėjo kainuoti 5,81 JAV dolerio centus už kilovatvalandę (ct/kWh). Tokia kaina prognozuota manant, kad projekto išlaidos bus 6,135 mlrd. JAV dole- rių37, tačiau Astravo AE statybų sąmata 2017 m. pabaigoje jau siekė 11 mlrd. JAV dolerių,38 į šią kainą neįtraukiant palūkanų už Rusijos teikiamą paskolą39. Vėliau skaičiavimai atlikti dar kartą, kai investicijos į branduolinės jėgainės statybas įvertintos jau 11,61 mlrd. JAV dolerių. Rezultatas – Astravo AE pagaminta elektra turėtų kainuoti 8,03 ct/kWh40. Tokia Astravo AE elektros gamybos kaina viršija 2018 m. vasarą priimtą žemiausią pastovaus elektros energijos tarifo reikšmę buitiniams vartotojams (tarifo dydis svyruoja tarp 6 ir 9 JAV dolerio ct/kWh)41, į kurią papildomai įtraukiamos elektros perdavimo, skirstymo ir kitos išlaidos. Šioje vietoje reikia atsižvelgti ir į vidutinę elektros gamybos kainą Baltarusijoje, kuri, Baltarusijos pareigūnų teigimu, 2018 m. siekia 6,81 ct/kWh42, nors nepriklausomi ekspertai laikosi nuomonės, kad kaina turėtų svyruoti tarp keturių ir penkių centų43. Bet kuriuo atveju prognozuojama Astravo AE elektros gamybos kaina yra didesnė už vidutinę elektros gamybos kainą Baltarusijoje. Jei prognozuojama Astravo AE elektros gamybos kaina yra ganėtinai tiksli, tada branduolinėje jėgainėje pagaminta elektra galės būti konkurencinga Baltarusijos viduje tik laikantis prielaidos, kad Minskas negrąžins paskolos Rusijai. Antra, Astravo AE pagaminta elektros energija turėtų būti nekonkurencinga ir Lietuvos rinkoje, nes vidutinė elektros rinkos kaina šalyje jau kuris laikas yra mažesnė už studijose prognozuojamas Astravo AE elektros gamybos

35 Karasik ,T. „Lithuania’s European Energy War“ The National Interest, 2018 m. liepos 18 d. 36 Dyner, A. M. (2018). „The Importance of the Energy and Petroleum Industries for Belarus“,PISM Bul- letin 110 (1181) p. 2 37 World Nuclear Association (2018). Nuclear Power in Belarus http://www.world-nuclear.org/information- library/country-profiles/countries-a-f/belarus.aspx [žiūrėta 2018-08-21] 38 Belta, Belarusian nuclear power plant construction to cost up to $11bn, 2017 m. spalio 12 d. 39 Morgan, S. Belarus: Atomic power on the EU’s doorstep, Euractiv, 2018 m. gegužės 24 d. 40 Korinny, A. (2013). INPRO Assessment of the Planned Nuclear Energy System of Belarus. A report of the International Project on Innovative Nuclear Reactors and Fuel Cycles (INPRO). IAEA Tecdoc Series nr. 1716. p. 25–27. 41 MyFin (2018). Тарифы на электроэнергию для населения в Беларуси, https://myfin.by/wiki/term/ tarify-na-elektroenergiyu-dlya-naseleniya-v-belarusi [žiūrėta 2018-08-12] 42 Belta, Electricity rates revealed for after Belarusian nuclear power plant goes online, 2017 m. spalio 11 d. 43 Interviu su nepriklausomu Lietuvos energetikos ekspertu, 2018 m. rugsėjo 29 d. 304 kainas. 2015 m. ji buvo 4,79 euro ct/kWh44, 2016 m. – 4,04 euro ct/kWh,45, 2017 m. – 3,83 ct/kWh, 2018 m – 3,613 ct/kWh46. Žinoma, perteklinė As- travo AE elektra nakties metu turėtų būti gerokai pigesnė, tačiau toks argumentas niekaip nepateisina branduolinės jėgainės ekonominio pagrįstumo (perteklinės elektros generacijos kaštai yra didesni nei pardavimo pajamos). Šiame kontekste taip pat reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad baltarusiškos elektros energijos realizaciją Lietuvos rinkoje ribos 2017 m. priimtas įstatymas, draudžiantis pirkti Astravo AE pagamintą elektros energiją47, ir jo įgyven- dinimui pasitelktos priemonės. Nepaisant to, negalima atmesti galimybės, kad faktinė Astravo AE pagamintos elektros energijos pardavimo kaina gali būti gerokai mažesnė už prognozuojamą, jei Baltarusija negrąžins paskolos Rusijai. Pastarieji argumentai skatina klausti: jei Astravo AE ekonominis pagrįs- tumas yra abejotinas, o strateginis pateisinimas – nenuoseklus, kodėl Baltaru- sija apskritai plėtoja šį projektą? Dabar to tiksliai pasakyti neįmanoma, tačiau galima iškelti keletą prielaidų. Pirma, naujos branduolinės jėgainės statybos Lukašenkos režimui yra naudingos trumpuoju laikotarpiu dėl įplaukų į Bal- tarusijos ekonomiką48. Ši prielaida būtų dar labiau tikėtina, jei Minskas nepla- nuoja grąžinti 10 mlrd. JAV dolerių galinčios siekti paskolos Rusijai. Antra, reiktų vertinti ir tai, kad Astravo AE generuojamos elektros konkurencingu- mas gali didėti brangstant gamtinių dujų importui iš Rusijos. Baltarusija di- džiąją dalį šaliai reikalingos elektros energijos generuoja degindami iš Rusijos importuojamas gamtines dujas, kurių kaina per pastaruosius 15 metų pamažu didėjo (nuo 34 JAV dolerių už 1000 m³ 2003 m. iki 144 JAV dolerių už 1000 m³ 2017 m.49), tačiau vis dar išlieka reikšmingai mažesnė už vidutinę importo kai- ną Lietuvoje (2018 m. pirmajame pusmetyje ji siekė apytiksliai 254 JAV dolerių už 1000 m³ gamtinių dujų50) ir kainas kitose Europos valstybėse. Jei Rusijos

44 Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Komisija nustatė elektros energijos rinkos kainą 2015 metams, 2014 m. rugsėjo 11 d. 45 Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Mažėja elektros energijos rinkos kaina. 2016 m. gegužės 23 d. 46 Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Mažėja elektros energijos rinkos kaina. 2017 m. spalio 16 d. 47 Branduolinės elektrinės, statomos Baltarusijos Respublikoje, Astravo rajone, pripažinimo nesaugia, keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai įstatymas, 2017 m. birželio 15 d. Nr. XIII-451. 48Power Technology. Belarusian Nuclear Power Plant, Ostrovets, https://www.power-technology.com/pro- jects/belarusian-nuclear-power-plant-ostrovets/ [žiūrėta 2018-08-25] 49 Belta, Belarus ratifies protocol on Russian gas prices, 2017 m. lapkričio 23 d. 50 Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (2018). Pristatome gamtinių dujų rinkos stebėsenos ataskaitą https://www.regula.lt/Puslapiai/naujienos/2018-metai/2018-rugsejis/pristatome-gd-rinkos- stebesenos-ataskaita.aspx [žiūrėta 2018-09-24] 305 tiekiamų gamtinių dujų kainos toliau didės, elektros generavimas Astravo AE bus konkurencingesnis Baltarusijos viduje, tačiau tai didins mokesčių naštą galutiniams jos vartotojams

1.3. Statybų aikštelės pasirinkimas ir kitų valstybių informavimas

Baltarusija laikosi pozicijos, kad 2011 m. rugsėjo 15 d. pasirašytas Lu- kašenkos dekretas51 atspindi galutinį apsisprendimą dėl būsimos branduolinės elektrinės statybų vietos, tačiau chronologinė analizė (paremta tik Baltarusijos oficialiais dokumentais ir pareigūnų pasisakymais ar pristatymų medžiaga) rodo priešingai – statybų aikštelė prie Astravo turėjo būti pasirinkta anksčiau. Vienas iš argumentų šiam teiginiui pagrįsti yra buvusio Baltarusijos ministro pirmininko Sergėjaus Sidorskio 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymu sudarytos Valstybinės komisijos dėl statybų vietos branduolinei elektrinei Baltarusijoje pasirinkimo 2008 m. gruodį paskelbta išvada, kad naujoji branduolinė jėgai- nė turėtų būti statoma prie Astravo52. Tai reiškia, kad Lukašenka savo dekretu nepaskelbė nieko netikėto – Baltarusijos prezidentas 2011 m. pabaigoje aukš- tesniu politiniu lygiu tik patvirtino tai, kas buvo numatyta prieš trejus metus. Antrasis argumentas atkreipia dėmesį į po Lukašenkos dekreto paskelbimo sekusius įvykius. Baltarusija ir Rusija bei joms priklausančios valstybinės įmonės 2011 m. spalį–lapkritį pasirašė esminius susitarimus dėl Astravo AE statybos ir jos finansavimo53. Kadangi šie susitarimai pasiekiami praėjus tik dviem mėnesiams po oficialaus statybų aikštelės pasirinkimo, principinis sutarimas tarp derybose dalyvavusių šalių dėl būsimos elektrinės vietos ir kitų svarbių derybinių punktų turėjo būti pasiektas anksčiau nei 2011 m. rudenį. Priešingu atveju, tokios apimties ir sudėtingumo susitarimų, kurių sudarymo procese dalyvauja didelės ekspertų ir teisininkų grupės, juos atidžiai seka saugumo tarnybos, paprasčiausiai nebūtų neįmanoma suderinti per kelis mėnesius. Šiuos pastebėjimus papildo esminis argumentas – pačių baltarusių pateikiama informacija apie įvairios paskirties objektų statybas šalia Astravo mies- to. Pavyzdžiui, Andrėjus Vasiljevičius savo pristatyme nurodo, kad kai kurie

51 Ministry for Emergency Situations of the Republic of Belarus (2013), p. 54. 52 Ministry for Emergency Situations of the Republic of Belarus (2013), General Information about the Con- struction of the Belarusian Nuclear Power Plant http://www.gosatomnadzor.gov.by/index.php/en/safety-of- belarus-npp/general-information-about-construction-of-belarus-npp [žiūrėta 2018-08-07] 53 Tretiakevich S. Speransky P. (2014) Safety Review of the Belarusian Nuclear Power Plant Design https:// www-legacy.iaea.org/NuclearPower/Downloadable/Meetings/2014/2014-11-3-11-5-TM-NPE/12_Tretiak- evich_Speransky_BLR.pdf [žiūrėta 2018-08-24] 306 branduolinės elektrinės statybai reikalingi objektai (susisiekimo ir darbinin- kų apgyvendinimo infrastruktūra, mechanizmų aikštelė, statybinių medžiagų sandėliavimo ir gamybos bazė) prie Astravo miestelio pradedami statyti dar 2009–2010 metais54. Tuo tarpu už Astravo AE apsaugą atsakingas pulkininkas leitenantas Viktoras Žadobinas viename iš interviu teigia, kad karinis miestelis prie Astravo pradėtas statyti 2010 m. (interviu skelbiamas Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos svetainėje)55. Tai aiškiai rodo, kad pasiruošimas būsimos branduolinės elektrinės statybai šalia Astravo prasideda dar prieš tariamą ofi- cialų statybos aikštelės patvirtinimą. Turint omenyje šiuos argumentus, galima pagrįstai teigti, kad Minskas dėl branduolinės jėgainės statybų vietos turėjo būti nusprendęs ir savo sprendimą suderinęs su projektu finansuotoju gerokai anksčiau, nei tai nurodo 2011 m. rugsėjo 15 d. Lukašenkos pasirašytas dekretas. Atsižvelgiant į išnagrinėtą informaciją, toks sprendimas turėjo būti priimtas 2008 m. gruodį, kai specialioji komisija paskelbė statybų aikštelę prie Astravo prioritetine. Anksčiau užsienio valstybėms pateikiama informacija taip pat nebuvo išsami, nutylint kai kuriuos jau žinomus faktus. Pavyzdžiui, 2008 m. birželį Baltarusija oficialiai paskelbė savo planus vystyti branduolinę energetiką. Tada Minskas suinteresuotas valstybes supažindino tik su preliminariomis naujosios branduolinės elektrinės techninėmis specifikacijomis, tačiau nepateikė informacijos apie būsimą jos statybos vietą, nors tuo metu Baltarusijos ministro pirmininko įsakymu sudaryta specialioji komisija jau rinkosi tarp trijų pagrin- dinių statybos aikštelių: Astravo, Gardino regione, Krasnopoliansko ir Kuk- šinovo, Mogiliovo regione56. Informacija apie šias statybų aikšteles Minskas pasidalino tik 2009 m. rugsėjį57, kai minima komisija jau 2008 m. gruodį buvo rekomendavusi naująją branduolinę jėgainę statyti prie Astravo miestelio. Tai reiškia, kad 2008–2010 metais Lietuvos institucijos jau galėjo numanyti, kur naujoji branduolinė elektrinė bus statoma, tačiau Baltarusija iki 2011 m. rug- sėjo vengė tai pripažinti oficialiai. Apibendrinant diskusiją apie branduolinės energetikos plėtrą Baltaru- sijoje, svarbu pabrėžti keturis esminius jos aspektus. Pirma, Baltarusijos pir- minius planus statyti naują branduolinę elektrinę 2005–2007 m. apsunkino nepalanki visuomenės nuomonė ir finansinių išteklių trūkumas, tačiau tada

54 Vasilievich, A. B. (2014). Progress in implementation the project of the Belarusian NPP construction, Ostrovets: Republican Unitary Enterprise „Belarusian Nuclear Power Plant“. 55 БелАЭС: атом под защитой внутренних войск http://mvd.gov.by/main.aspx?guid=345933 [žiūrėta 2018-09-15] 56 General Information about the Construction of the Belarusian Nuclear Power Plant. 57 Environmental issues in Phase 1 and Phase 2 of the nuclear power programme of the Republic of Belarus. 307 branduolinės energetikos plėtra dar galėjo būti pateisinama strateginiu interesu stiprinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Antra, visapusiškas Rusijos įtraukimas į Astravo AE projektą leido Minskui išspręsti statybų finansavimo problemą, bet tuo pačiu metu tai buvo ėjimas prieš pačios Baltaru- sijos oficialiai deklaruotus strateginius interesus, kurių formuluotė nekito iki šiol58. Trečia, nors Baltarusija laikosi pozicijos, kad galutinis sprendimas dėl naujos branduolinės elektrinės statybų prie Astravo miestelio priimtas 2011 m. rugsėjo 15 d., projekto rengimo chronologija atskleidžia, kad dėl statybų aikštelės buvo apsispręsta anksčiau – 2008 m. gruodį. Ketvirta, kadangi šiuo metu prieinama informacija rodo, kad ilgalaikis Astravo AE poveikis Baltaru- sijos ekonomikai bus neigiamas, visuomenės požiūris į branduolinę energetiką nėra palankus, o Rusijos dalyvavimas projekte dar labiau stiprins Baltarusijos energetinę priklausomybę, apskritai sunku nuspėti racionalų motyvą, kodėl Minskas šį projektą vykdo59.

2. Rusijos strateginiai interesai

Ankstesniame skyriuje iškeltą klausimą dėl Baltarusijos motyvų plėtoti branduolinę energetiką galima performuluoti ir į Astravo AE projektą pažvelg- ti iš Rusijos pozicijos. Jei Rusija ir taip turi didelę įtaką Baltarusijos ekonominiams ir politiniams procesams, kodėl ji apskritai finansuoja branduolinės jėgainės statybas prie Astravo ir jas remia politiškai, nors skolinamų pinigų ji gali ir neatgauti? Skirtingai nei Baltarusijos atveju, atsakymas į šį klausimą yra konkretus. Astravo AE projektas ne tik dar labiau stiprina Maskvos įtaką Baltarusijoje, bet ir padeda įgyvendinti strateginius Rusijos interesus Baltijos jūros regione. Visų pirma Astravo AE Rusijai padeda kovoti prieš jai nepalankius strateginius energetikos projektus Baltijos jūros regione ir taip trukdyti Baltijos valstybėms visapusiškai integruotis į Europos Sąjungos energetikos sistemas. Viena vertus, trukdymas reiškiasi per bandymus iškreipti jau pastatytos ir vei- kiančios energetikos infrastruktūros strateginę paskirtį. Pavyzdžiui, Lietuvos elektros jungčių su Švedija („NordBalt“) ir Lenkija („LitPolLink“) paskirtis yra elektros mainų tarp Baltijos valstybių ir kitų ES šalių užtikrinimas. Jei šios

58 Постановление Совета Министров Республики Беларусь (2015). Концепция энергетической безопасности Республики Беларусь, 2015, http://www.government.by/upload/docs/file5a034ca617d- c35eb.PDF [žiūrėta 2018-08-22] 59 Bentzen, N. (2016). Safety Of Nuclear Installations In Belarus https://epthinktank.eu/2016/06/03/safety- of-nuclear-installations-in-belarus-plenary-podcast/ [žiūrėta 2018-08-28] 308 jungtys būtų naudojamos Astravo AE pagamintai elektrai tiekti į Europos Są- jungą, Lietuva tuo pačiu metu negalėtų per jas importuoti elektros iš Švedijos ir Lenkijos, todėl turėtų didinti elektros importą iš Baltarusijos ir Rusijos (po Ignalinos AE uždarymo elektros poreikiai Lietuvoje daugiausiai patenkinami importuojama elektra)60. Tokiu atveju didėtų Lietuvos energetinė priklauso- mybė nuo Rusijos, o investicijos į šias strategines jungtis duotų naudą ne Bal- tijos valstybėms, o Rusijai ir Baltarusijai. Kalbant skaičiais, dalis 892 mln. eurų (552 mln. už „NordBalt“ ir 340 mln. už „LitPol link“)61 siekiančių Europos Sąjungos, Lietuvos, Švedijos ir Lenkijos investicijų būtų skirta ir trečiosioms šalims. Kita vertus, Rusija ne tik siekia iškreipti jau įgyvendintų projektų paskir- tį, bet ir priešinasi šiuo metu įgyvendinamiems ar trukdė įgyvendinti anksčiau planuotus strateginius projektus. Pavyzdžiui, Astravo AE ir dabar jau užšal- dytas Nemuno AE statybas Rusija naudojo kaip argumentą prieš Visagino AE projektą62. Tiek Rusija, tiek Baltarusija Lietuvos politinį elitą ir visuomenę ban- dė įtikinti, kad Visagino AE statybos yra perteklinės, nes prie Astravo statoma branduolinė jėgainė Lietuvą aprūpins tariamai pigesne elektros energija63. Nors lietuvių požiūris į branduolinę energetiką ilgainiui pasidarė neigiamas (ką parodė ne tik gausios studijos64, bet ir konsultacinio referendumo rezulta- tas65) ir Visagino AE klausimas dingo iš Lietuvos politinės darbotvarkės66, nėra aišku, kiek tokius rezultatus lėmė Rusijos pastangos. Sociologų Vyliaus Leona- vičiaus ir Dainiaus Genio (2017) teigimu, Visagino AE projektas užstrigo, nes neigiamą visuomenės nuomonę suformavo ne jo ekonominį pagrįstumą neva diskredituojančios Astravo ir Baltijos atominės elektrinės ir tariamų jų priva- lumų akcentavimas viešojoje erdvėje, bet lietuvių nusivylimas pernelyg ilgai

60 Molis, A. et. al. (2018). op. cit., p. 18, 19. 61 Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (2018). Strateginiai projektai elektros sektoriuje http://en- min.lrv.lt/lt/strateginiai-energetikos-projektai/projektai-elektros-sektoriuje [žiūrėta 2018-09-02]. 62 Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (2014). Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas, Vilnius, p. 5, 6. 63 Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (2015). Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas, Vilnius, p. 9, 15, 16. 64 Augutis, J. et. al. (2018). Lietuvos energetinis saugumas. Metinė apžvalga 2016–2017 m. Kaunas: Vitae Litera, p. 16–23. 65 Vyriausioji rinkimų komisija (2012). 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai ir referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje https://www.vrk.lt/statiniai/puslapiai/2012_seimo_rinkimai/output_lt/referendumas/referendumas.html [žiūrėta 2018-09-05]. 66 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos suformuota 17-oji Vyriausybė pasisako prieš Visagino AE projektą. Jis taip pat nėra minimas 2018 m. Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategijoje. 309 užsitęsusiais ginčais tarp Lietuvos politinių partijų67. Nepriklausomai nuo to, kiek sėkmingai Astravo ir Nemuno AE buvo panaudotos Lietuvos visuomenės nuomonei formuoti, vien pats bandymas rodo, kad Rusijos parama Astravo AE nėra orientuota tik į Rusijos strateginių interesų įgyvendinimą Baltarusijo- je, bet ir pasižymi platesne geografine apimtimi. Antrasis pavyzdys yra Baltijos valstybių sinchronizacijos projektas (at- sijungimas nuo rusiškos IPS/UPS ir prisijungimas prie kontinentinės Europos tinklo). Sinchronizacija yra viena iš pagrindinių Lietuvos numatytų atsakomų- jų priemonių į Astravo AE statybas68, ilgalaikėje perspektyvoje turinčių apriboti elektros srautus tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Rusija išreiškia požiūrį, kad sinchronizacija bus žalinga tiek Baltijos valstybėms, tiek jai pačiai, nes dėl to neva pigi Astravo AE pagaminta elektra negalės patekti į Baltijos šalių rinką69, o Rusija privalės daug investuoti (tarp 2 ir 2,5 mlrd. eurų) į elektros infrastruk- tūros atnaujinimą70. Šie skaičiai yra išpūsti, o Astravo AE įtraukimas į skai- čiavimus gali būti naudojamas kaip pretekstas iš Baltijos valstybių ir Europos Sąjungos reikalauti didelių kompensacijų už Rusijos ir Baltarusijos interesus neva pažeidžiantį sinchroninės zonos keitimą71. „Gothia Power“ skaičiavimu, sinchronizacijos projektas iš Rusijos tikrai pareikalaus papildomų 62 mln. eurų72, kai išlaidos į Karaliaučiaus elektros sistemą priklausys nuo konkrečių Lietuvos ir Rusijos susitarimų. Branduolinės energetikos plėtra Baltarusijoje taip pat įgalina Rusiją provokuoti nesutarimus tarp Lietuvos ir kitų regiono valstybių. Žvelgiant vienaip,

67 Genys, D. ir Leonavičius, V. (2018). Energetinio saugumo sociologija. Teorija ir Praktika. Vilnius: Versus aureus, p. 164–178. 68 Tuo nenorima pasakyti, kad Lietuva siekia pasitraukti iš IPS/UPS sistemos tik dėl noro blokuoti baltarusiškos elektros patekimą į Lietuvos sistemą. Idėjos dėl sinchroninės zonos keitimo kilo dar paskuti- niame XX a. dešimtmetyje, o 2007 m. Baltijos valstybių premjerai sinchronizaciją paskelbė bendru strateginiu prioritetu. Nepaisant to, elektros tinklų sinchronizacijos ir Astravo AE statybos klausimas Lietuvos užsienio politikoje tuo pačiu metu yra susietas, kai sinchronizacija taip pat yra suprantama kaip priemonė, įgalinanti įgyvendinti Lietuvos įstatymą, draudžiantį importuoti elektrą iš Baltarusijos. Nepaisant to, sinchronizacijos siekiama pirmiausia dėl to, kad norima atsijungti nuo Rusijos centralizuotai valdomos IPS/ UPS sistemos ir integruotis į vakarietišką kontinentinės Europos sistemą. 69 Bankauskaitė, D. (2018). Kremlin Tests Baltic Electric Solidarity, http://infowar.cepa.org/Briefs/Lt/Krem- lin-Tests-Baltic-Solidarity [žiūrėta 2018-09-05]. 70 Gurzu, A. (2015). „Baltics Threaten to Unplug Russian Region“. Politico, 2015 m. balandžio 11 d. 71 BRELL sutartis, kurioje reglamentuojamas valstybių pasitraukimas iš IPS/UPS, nenumato jokių finansinių kompensacijų. Šeštajame sutarties straipsnyje net tiesiogiai rašoma, kad sutarties šalys neturi teisės reikalauti kompensacijos iš kitų šalių, jei šios nusprendžia sutartį nutraukti. Vienintelis įsipareigojimas – kitų šalių informavimas prieš pusę metų. Žr. Cоглашение между ГПО „Белэнерго“, ОАО „ФСК ЕЭС“, ОАО „СО ЕЭС“, АО „Augstsprieguma tikls“, „Elering OU“ и ЗАО „LITGRID“ о параллельной работе энергосистем, 2010 m. kovo 26 d. http://www.so-ups.ru/fileadmin/files/company/international/icdevelopment/BRELL/BRELL_Agreement_051015.pdf [žiūrėta 2018-09-06]. 72 Gothia power (2013) Feasibility Study BS/EU Interconnection – Executive summary http://www.ast.lv/ sites/default/files/editor/Executive%20summary%20of%20FIS-BIS%20project_0.pdf [žiūrėta 2018-09-04]. 310 geografinis Astravo AE artumas, incidentų periodiškumas statybų metu, mė- ginimai juos slėpti73, tarptautinių konvencijų nepaisymas74, ankstesnių moks- linių tyrimų ignoravimas75 ir nedraugiška politinė retorika76 skatina Lietuvą formuluoti atsakomuosius veiksmus prieš branduolinės jėgainės statybas šalia išorinės sienos ir tikėtis kaimyninių valstybių palaikymo. Žvelgiant kitaip, Bal- tijos jūros regiono valstybės viliojamos pasiūlymais pirkti iš Baltarusijos neva pigią elektros energiją. Tokiu būdu jos spaudžiamos rinktis tarp tiesioginio Lie- tuvos palaikymo ir atsargesnės bei tuo pačiu metu Lietuvai nepalankios pozicijos. Lenkija šiuo atveju pademonstravo solidarumą Lietuvai ir aiškiai deklaravo, kad nepirks elektros energijos iš Astravo AE, tačiau daugelio Baltijos jūros regiono valstybių pozicija išliko santūri. Latvijos atstovai 2017 m. viduryje išdėstė Lietuvos lūkesčiams priešingą poziciją, kad Ryga neketina priimti įstatymų, kurie ribotų elektros importą iš Baltarusijos branduolinės jėgainės77. Kadangi Astravo AE statoma Lietuvos pasienyje, netoli sostinės Vil- niaus, objekto apsaugai dislokuojami kariniai daliniai tuo pačiu metu užtikri- na artimesnį Rusijai draugiškų, o kai kuriais atvejais ir Rusijoje parengtų, ka- rinių pajėgų buvimą prie išorinės NATO sienos, kas Rusijai yra paranku. Šalia Astravo statybvietės jau yra įrengta Baltarusijos karinė bazė. Joje dislokuotas specialusis vidaus tarnybos batalionas, kuriame dalis tarnaujančių kariškių buvo parengti Rusijoje (Federalinėje apsaugos tarnyboje ir Tarptautiniame branduolinio saugumo institute)78 ir gvardijos priešlėktuvinės gynybos raketi- nis-zenitinis pulkas79, apginkluotas rusiška TOR-M2 oro erdvės gynybos siste-

73 Minstry of the Environment of the Republic of Lithuania (2017). Belarus Nuclear Power Plant in Os- trovets. Environmental and Safety Concerns http://www.am.lt/VI/en/VI/files/0.644483001490604859.pdf [žiūrėta 2018-09-04]. 74 Espoo konvencijos pažeidimas, žr.: United Nations Economic and Social Council (2013). Meeting of the Parties to the Convention on Environmental Impact Assessment in a Transboundary Context, Espoo Imple- mentation Committee, March 12-14, 2013, https://www.unece.org/fileadmin/DAM/env/documents/2013/ eia/ic/ece.mp.eia.ic.2013.2e.pdf [žiūrėta 2018-06-08]. Orhuso konvencijos pažeidimas, žr.: United Nations Economic Commission for Europe (2014). Summary Report of Aarhus Convention MOP 5, PRTR Protocol MOPP 2, and Their Joint High-Level Segment, June 30-July 4, 2014, http://www.iisd.ca/download/pdf/sd/ crsvol190num2e.pdf. [žiūrėta 2018-06-08]. 75 Ярошевич A. (2016). „Островецкую площадку признали негодной еще в 90-х“ Naviny, 2016 m. rugsėjo 6 d. 76 BNS ir lrytas.lt, Dvi atominės elektrinės šalia Lietuvos – geopolitinis niuksas, 2016 m. balandžio 20 d. 77 NucNet, Latvia Is Against Belarusian Nuclear Station Legislation, Says Foreign Minister, 2017 m. liepos 27 d. 78 БелАЭС: атом под защитой внутренних войск http://mvd.gov.by/main.aspx?guid=345933 [žiūrėta 2018-09-15]. 79 Aлесин A. (2018), „В районе Островецкой АЭС создается мощный щит ПВО“ Naviny, 2018 m. birželio 24 d. 311 ma80. Nors karinių dalinių naudojimas branduolinėms elektrinėms saugoti yra gana įprasta praktika, pavyzdžiui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę Ignalinos AE apsaugai pradėtas formuoti specialusis karinis batalionas, o kiek vėliau šios funkcijos perduotos vienai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos rinktinių81, Astravo AE apsaugai dislokuoti kariniai vienetai yra itin arti Lietuvos sienos. Pabaigoje reikia pridurti, kad Baltarusijos branduolinei elektrinei pa- rinkta vieta suformuoja palankias sąlygas Rusijai organizuoti įvairaus pobū- džio provokacijas prieš Lietuvą, pavyzdžiui, surežisuoti incidentus, skleisti melagingą informaciją per socialinius tinklus, skatinti evakuoti žmones ir vykdyti kitas nedraugiškas veiklas Lietuvos atžvilgiu. Taip galėtų būti tikrinama NATO ir Europos Sąjungos reakcija į nestandartines situacijas. Sąlygos tam yra palankios, nes trečdalis Lietuvos gyventojų ir svarbūs valdžios organai yra 100 km spinduliu nuo Astravo AE statybų vietos, o pačios elektrinės įrengi- nius planuojama aušinti Neries vandeniu, svarbiu Lietuvos geriamojo vandens šaltiniu82. Žvelgiant į platesnį kontekstą, hibridinių grėsmių pasireiškimas, kai yra inscenizuojama ar tyčia sukeliama avarija Astravo AE, turėtų būti laikomas mažai tikėtinu, galimu tik itin didelės politinės konfrontacijos sąlygomis ar karo atveju. Rimtesni incidentai, būtų jie surežisuoti ar ne, suduotų smū- gį „Rosatom“ reputacijai, siekiančiai branduolines jėgaines statyti ir Vakarų rinkose83. Atitinkamai užkirsti kelią tyčiniams incidentams turėtų padėti pati Baltarusija, nes dominuojantys vėjai yra į Minsko pusę. Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį, kad ne visi yra linkę sutikti su tokiu situacijos vertinimu. Laurynas Keturakis (2018) išsamiau aptaria rea- lius ir potencialius strateginės energetikos infrastruktūros panaudojimo bū- dus karinių veiksmų metu ar esant politinei konfrontacijai, todėl Astravo AE panaudojimą nedraugiškiems veiksmams prieš Lietuvą laiko labiau tikėtinu84. Nepriklausomai nuo to, kaip yra vertinamas hibridinių grėsmių pasireiškimo tikėtinumas, Astravo AE tikrai padidins Rusijai prieinamų poveikio prieš Lie- tuvą priemonių skaičių.

80 Naviny (2018) Зенитно-ракетный полк для охраны БелАЭС получил боевое знамя https://naviny. by/new/20180601/1527855188-zenitno-raketnyy-polk-dlya-ohrany-belaes-poluchil-boevoe-znamya [žiūrėta 2018-09-05]. 81 Pasieniečių mokykla, Atominės elektrinės apsaugos rinktinei įkūrimo dešimtmečio proga įteikta kovinė vėliava http://www.pasienis.lt/popup2.php?m_news_id=1429&tmpl_name=m_news_print_form [žiūrėta 2018-09-02]. 82 Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (2017). Dėl informacijos apie Astravo atominės elektrinės vertinimą, Vilnius, 2017 m. 83 Šiuo metu „Rosatom“ įgyvendina 35 branduolinių reaktorių projektus už Rusijos ribų, 6 tokius projektus Rusijoje ir savo veiklą vykdo 50-tyje valstybių žr. Rosatom (2018). International relations https://www. rosatom.ru/en/global-presence/international-relations/ [žiūrėta 2018-09-09]. 84 Bankauskaitė (2018) op. cit. 312 Kaip matyti, reikšmingas dalyvavimas Astravo AE projekte ne tik stiprina Rusijos įtaką Baltarusijoje, bet ir plečia jos užsienio politikos įgyvendinimo galimybes Baltijos jūros regione. Astravo AE Rusijai padeda kovoti prieš gi- lesnę regiono infrastruktūrinę integraciją energetikos sektoriuje, ambicingus Baltijos valstybių strateginius energetikos projektus, stiprinti karinį buvimą NATO pasienyje ir formuoti strateginį neapibrėžtumą dėl branduolinės jė- gainės galimo panaudojimo provokacijoms ar karinių veiksmų atveju. Rusijos dalyvavimas Astravo AE projekte rodo, kad Lietuvos užsienio politika turėtų atsižvelgti ne tik į branduolinės saugos problematiką ar būti nukreipta tik į Baltarusiją, bet ir įvertintų Rusijos dalyvavimą ir iš to išplaukiančias grėsmes.

3. Lietuvos užsienio politika Astravo AE atžvilgiu

Išnagrinėjus Astravo AE projekto chronologiją, aptarus jo strategines, ekonomines ir socialines ypatybes bei įvardijus esminius už Rusijos paramos Baltarusijai slypinčius strateginius interesus, toliau tiriama Lietuvos užsienio politika. Didžiausias dėmesys skiriamas užsienio politikai įgyvendinti, tačiau nepamirštamas ir formavimas. Kokia buvo išankstinė Lietuvos pozicija ir kaip ji keitėsi laikui bėgant? Kokie veiksniai paskatino jos pokyčius? Nagrinėjant Lie- tuvos užsienio politikos įgyvendinimą, skaičiuojami aukšto lygio susitikimai, kuriuose aptariamas Astravo AE klausimas, išskiriami esminiai Lietuvos partneriai ir atskleidžiami dažniausiai jų metu išsakyti lūkesčiai bei juos pagrindžian- tys argumentai. Kadangi 2016–2017 m. oficiali Lietuvos pozicija Astravo AE atžvilgiu keičiasi iš esmės (nuo rūpesčio branduoline sauga pereita prie ban- dymo sustabdyti statybas), ypatingas dėmėsis skiriamas Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimo pokyčiams. Ar dėl Lietuvos pozicijos kaitos atitinkamai keičiasi aukšto lygio susitikimo metu išsakoma pozicija ir jos pagrindimas? Jei taip, kaip? Jei ne, kodėl? Ar Astravo AE klausimas aukšto lygio susitikimų metu keliamas dažniau ar rečiau? Atsakymų į šiuos klausimus paieškos leis suformuoti sistemišką Lietuvos užsienio politikos vaizdinį ir objektyviai aptarti jos rezultatyvumą.

3.1. Lietuvos pozicijos formavimas

Pirmieji strateginiai dokumentai, apibrėžiantys Lietuvos požiūrį į bran- duolinės energetikos plėtotę Baltarusijoje, priimami tik 2012 m. viduryje, tačiau esminiai oficialios Lietuvos pozicijos kontūrai suformuojami 2008 m. 313 pabaigoje – 2009 m. pradžioje ir lieka reikšmingai nepapildyti iki 2016 m. vidurio. Nors Minskas iki pat 2011 m. rusėjo 15 d. imitavo svarstymus dėl statybos vietos pasirinkimo, Lietuvos užsienio reikalų ministerija tuo netikėjo ir laikėsi nuomonės, kad Baltarusija branduolinę jėgainę rengiasi statyti prie Lie- tuvos sienos. 2008 m. gruodžio 29 d. (tų pačių metų gruodį specialioji Baltaru- sijos komisija rekomendavo statyti naująją branduolinę jėgainę prie Astravo) darbinio vizito Minske metu tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas paprašė Baltarusiją pateikti daugiau informacijos „apie ketinimus Lietuvos pasienyje statyti atominę elektrinę“85. Tokia pozicija dėl bran- duolinės jėgainės statybų vietos pakartota ir 2009 m. sausį vykusiose Ušacko susitikimuose su eurokomisarais energetikai ir išoriniams ryšiams. Jų metu ne tik akcentuota Astravo AE geografinio artumo problema, bet suabejota jos branduoline sauga86 ir paprašyta branduolinės energetikos plėtrą Baltarusijoje įtraukti į ES–Baltarusijos santykių darbotvarkę87. Tad Lietuva pirminėje bran- duolinės energetikos plėtros fazėje laikosi pozicijos, kad nauja Baltarusijos branduolinė jėgainė bus statoma prie Astravo miestelio, jos sauga yra abejotina ir tai turėtų būti ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos problema. Taip pat branduolinės energetikos saugos klausimas pradedamas kelti Tarptautinėje atominės energijos agentūroje88. Branduolinės energetikos plėtra Lietuvos kaimynystėje į aukšto lygmens oficialius dokumentus pirmą kartą patenka 2011 m. kovo 17 d., praėjus še- šioms dienoms po branduolinės jėgainės katastrofos Fukušimoje. Tą dieną Seimas priima rezoliuciją, kurioje: „reiškia didelį susirūpinimą, kad kaimyni- nių valstybių <...> planuojamų statyti atominių elektrinių radiacijos poveikio zonos gali išplisti į Lietuvos Respublikos teritoriją, pasiekti sostinę Vilnių ir kitus miestus bei gyvenamąsias vietoves, paveikti Neries vandens baseiną“89 – ir tuo pačiu metu reikalauja, kad Baltarusija „laikytųsi visų Espoo konvencijos,

85 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (2008). Lietuvos užsienio reikalų ministras su Balta- rusijos pareigūnais aptarė dvišalį ekonominį bendradarbiavimą ir Baltarusijos santykius su ES http://www. urm.lt/default/lt/naujienos/lietuvos-uzsienio-reikalu-ministras-su-baltarusijospareigunais-aptare-dvisali- ekonomini-bendradarbiavima-ir-baltarusijos-santykius-su-es [žiūrėta 2018-09-01]. 86 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (2009). Susitikime su ES išorinių ryšių komisare aptarti Lietuvos energetinio saugumo klausimai. http://www.urm.lt/default/lt/naujienos/susitikime-su-es-isorin- iu-rysiu-komisare-aptarti-lietuvos-energetinio-saugumo-klausimai [žiūrėta 2018-09-01]. 87 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (2009). Lietuvos užsienio reikalų ministras su ES energetikos komisaru aptarė Lietuvos energetinio saugumo klausimus. http://www.urm.lt/default/lt/naujienos/ lietuvos-uzsienio-reikalu-ministras-su-es-energetikos-komisaru-aptare-lietuvos-energetinio-saugumo- klausimus [žiūrėta 2018-09-01]. 88 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (2011). 2010 metų veiklos ataskaita, Vilnius, p. 13. 89 Lietuvos Respublikos Seimas. Rezoliucija dėl Lietuvoje ir jos kaimynystėje planuojamų statyti atominių elektrinių saugos, 2011 m. kovo 17 d. 314 Tarptautinės atominės energetikos agentūros Branduolinės saugos konvencijos ir kitų tarptautinės teisės aktų nuostatų, iš esmės atsakytų į visus Lietuvos Respublikos keliamus klausimus dėl atominių elektrinių projektų, inicijuotų viešus svarstymus Lietuvoje ir dvišales konsultacijas“90. Tokios formuluotės aiškiai rodo, kad Lietuva tuo metu oficialiai neprieštarauja Astravo AE statyboms, tačiau iš Baltarusijos reikalauja laikytis tarptautinės teisės nuostatų ir geros kaimynystės principų. 2012 m. birželio 26 d. Seimui patvirtinus Lietuvos energetinės nepri- klausomybės ir nacionalinio saugumo strategijas, Astravo AE apibrėžiama kaip iššūkis Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nacionalinio saugumo strategijoje teigiama, kad „branduolinės energetikos plėtojimas regione, nesilaikant tarptautinių branduolinės energetikos saugos standartų projektuojant, statant ir eksploatuojant branduolinės energetikos objektus“91 prilyginamas grėsmei Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tuo tarpu tų pačių metų Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje Baltijos ir Astravo AE vadinamos abejotino saugumo branduolinėmis elektrinėmis trečiosiose šalyse92. Nors tokios formuluotės aktualizuoja Astravo AE problematiką bendroje Lietuvos užsienio politikos prioritetų hierarchijoje, kartu jos nenurodo nei aiškaus tikslo Lietuvos diplomatiniam korpusui, nei galimų jo įgyvendinimo priemonių. Aiškesnių instrukcijų nepateikia ir po pusės metų patvirtinama šešioliktosios Vyriausybės programa, kurioje iš viso nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neminimi branduolinių elektrinių Baltarusijoje ir Karaliaučiuje pro- jektai93. Kiek vėliau šios branduolinės elektrinės savo vietą atranda 2013 m. Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane94. Lietuva Astravo AE toliau laiko nesaugia ir siekia aktualizuoti branduolinės saugos problematiką, šį klausimą įtraukti į įvairių daugiašalių platformų darbotvarkę ir savo interesus ginti remiantis tarptautinėmis konvencijomis. Taip pat stengiamasi pasinaudoti po katastrofos Fukušimos Daiichi AE kilusiu politiniu rezonansu ir tarptautinėje politikoje sustiprėjusia branduoli- nės saugos reikšme. Viena vertus, Lietuva siūlo griežtinti tarptautinius bran-

90 Ten pat. 91 Lietuvos Respublikos Seimas. Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ pakeitimo, 2017 m. sausio 17 d. Nr. XIII-202 Str. 35.4. 92 Ten pat. Str. 35.4 93 Lietuvos Respublikos Seimas. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, 2012 m. gruodžio 13 d. Nr. XII-51. 94 Lietuvos Respublikos Seimas. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių patvirtinimo, 2013 m. kovo 13 d. Nr. 228. 315 duolinės saugos standartus95 ir siekia, kad papildomos priemonės branduolinei saugai užtikrinti jau būtų tiesiogiai taikomos ir Astravo AE projektui Baltarusi- joje96. Kita vertus, Baltarusija raginama konsultuotis su Tarptautinės atominės energijos agentūros specialistais ir leisti Europos Sąjungos ekspertams Astravo AE atlikti vadinamąjį „streso testą“, kurio metu būtų tikrinamas branduolinės jėgainės atsparumas netikėtiems ekstremaliems įvykiams, pavyzdžiui, potvy- niams, žemės drebėjimams, teroristinėms atakoms, lėktuvų smūgiams ir pan.97 Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad iki 2016 m. gegužės 12 d., kai Seimas priėmė Astravo AE statybas raginančią stabdyti rezoliuciją, Lietuva tiesiogiai neprieštaravo branduolinės jėgainės projektui Baltarusijoje. Iki to laiko Lietu- va oficialiai deklaravo susirūpinimą Astravo AE branduoline sauga, geografiniu artumu ir statybų teisėtumu98. Žinoma, tai nereiškia, kad Lietuva neprieš- taravo netiesiogiai. Susirūpinimą branduoline sauga Astravo AE ir bandymus sugriežtinti tarptautinį branduolinės saugos reglamentavimą galima laikyti netiesioginėmis, neformaliomis ar neviešomis pasipriešinimo formomis. Pa- pildomų branduolinės saugos standartų taikymas ne tik stiprina atominių elektrinių saugumą, bet ir reikalauja papildomų investicijų99, lėtina projekto įgyvendinimą. Pavyzdžiui, Minskas laikėsi nuomonės, kad numestas branduolinio reaktoriaus korpusas yra techniškai tvarkingas, tačiau nusprendė jį pakeisti dėl visuomenės susirūpinimo branduoline sauga100. Tą patį galima pasakyti ir apie Astravo AE vertinimą įvairiuose tarptautinių konvencijų įgyven- dinimo komitetuose, Tarptautinės atominės energijos agentūros ir Europos

95 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (2012). Devintajame Europos ir Azijos valstybių susitikime pritarta Lietuvos siūlymui surengti seminarą branduolinės saugos tema http://www.urm.lt/default/lt/ naujienos/devintajame-europos-ir-azijos-valstybiu-susitikime-pritarta-lietuvos-siulymui-surengti-semi- nara-branduolines-saugos-tema 2018-09-05 96 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (2013). 2012 metų veiklos ataskaita, Vilnius, p. 11, 12, 13. 97 European Commission (2018). Stress tests https://ec.europa.eu/energy/en/topics/nuclear-energy/nuclear- safety/stress-tests 2018-09-15 98 Šį teiginį pagrindžia ne vien oficialiuose dokumentuose vartojamos formuluotės, bet ir Lietuvos aukšto lygio susitikimų analizė. Iki 2016 m. gegužės įvyksta 163 aukšto lygio susitikimai. Ir tik dviejuose iš jų buvęs energetikos ministras A. Sekmokas reikalauja stabdyti Astravo AE statybas. Kitose po susitikimų padarytuose pareiškimuose kalbama arba apie branduolinės saugos problemas arba galimus jų sprendimo būdus. Daugiau apie tai rašoma 3.2 skirsnyje. 99 Po avarijos Fukušimos AE sugriežtintų saugumo standartų įkainiai skaičiuojami įvairiuose vyriausybinėse ir nevyriausybinėse studijose, žr. Nuclear Energy Agency and Organisation for Economic Co-operation and Development (2017). Impacts of the Fukushima Daiichi Accident on Nuclear Develop- ment Policies. Paris: OECD/NEA Publishing. Standard & Poor (2016). Nuclear safety upgrades post- Fukushima cost $47 billion http://blogs.platts.com/2016/03/29/nuclear-safety-upgrades-post-fukushima/ 2018-09-15. 100 Digges C. (2017). „Rosatom replaces reactor vessel that technicians dropped at its Belarusian plant“ Bellona, 2017 m. gegužės 2 d. 316 Sąjungos ekspertų vizitus. Pasiruošimas jiems atima tiek laiko, tiek išteklių101. Netiesioginis pasipriešinimas Astravo AE statyboms darosi atvirai de- klaruojamas 2016–2017 m., kai laikotarpiu prieš ir po Seimo rinkimų priima- ma daug Baltarusijos branduolinei programai skirtų teisės aktų. Ankstesnėje pastraipoje minima Seimo rezoliucija – pirmasis aukšto lygio dokumentas, kuriame tiesiogiai įvardijamas tikslas sustabdyti Astravo AE statybas ir tuo pačiu metu pasiūlomos kai kurios jo įgyvendinimo priemonės. Minimoje rezoliucijoje Vyriausybė raginama: „imtis visų reikalingų diplomatinių, teisinių, techninių priemonių, kad nesaugios Bal- tarusijos atominės elektrinės statyba būtų sustabdyta; nedelsiant labai tvirtai ir katego- riškai pareikšti Baltarusijai Lietuvos Respublikos valią, kad šiai nesaugiai elektrinei bus neleista naudotis Lietuvos elektros energetikos sistema ir jos rezerviniais pajėgumais, į Lietuvos elektros energetikos sistemą jokiomis sąlygomis bus neįleidžiama šioje ato- minėje elektrinėje pagaminta elektra ir bus neleidžiama jos parduoti Lietuvos elektros rinkoje.“102 Vėliau siekis stabdyti Astravo AE statybas ir jį įgyvendinti turinčios padėti priemonės įtraukiamos į XVII Vyriausybės programą103 ir parlamen- tinių politinių partijų susitarimą „Dėl bendrų veiksmų dėl nesaugios Astravo AE“104. 2017 m. Lietuvos atsakomosios priemonės prieš Astravo AE statybas įtvirtinamos šalies įstatymuose. Tų metų balandžio 20 d. priimamas įstatymas, kuriame pateikiama nesaugios branduolinės elektrinės sąvoka ir apibūdina- mos jos pripažinimą nesaugia nusakančios procedūros, uždraudžiamas elektros patekimas į Lietuvą iš trečiosiose šalyse veikiančių nesaugų branduolinių elektrinių ir neleidžiama joms teikti galios rezervo paslaugų105. Kitas tų pačių metų birželio 15 d. priimamas įstatymas Astravo AE pripažįsta: „<...> nesaugia branduoline elektrine, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai“106. Tokia pozicija galioja iki šiol.

101 Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai (2012). Studija dėl instrumentų, stiprinančių ES išorinę energetikos politiką bei koordinavimą tarp ES valstybių narių santykiuose su trečiosiomis šalimis energetikos srityje, Vilnius: ESTEP, p. 27, 28. 102 Lietuvos Respublikos Seimas. Dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos 30-ųjų metinių bei Baltarusijos Astravo rajone statomos atominės elektrinės keliamo pavojaus Lietuvai ir siūlymo Vyriausybei imtis visų reikiamų veiksmų grėsmei sumažinti, 2016 m. gegužės 5 d. 103 Lietuvos Respublikos Seimas. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, 2016 m. gruodžio 13 d. Nr. XIII-82. 104 Parlamentinių politinių partijų susitarimas „Dėl bendrų veiksmų dėl nesaugios Astravo AE“, 2017 m. vasario 10 d. 105 Lietuvos Respublikos Seimas. Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, įstatymas, 2017 m. balandžio 20 d. Nr. XIII-306. 106 Lietuvos Respublikos Seimas. Branduolinės elektrinės, statomos Baltarusijos Respublikoje, Astravo rajone, pripažinimo nesaugia, keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai įstatymas, 2017 m. birželio 15 d. Nr. XIII-451 317 Šioje vietoje verta plačiau aptarti 2017 m. rugsėjo 13 d. Vyriausybės nu- tarimą, kuriame detaliau išdėstomi Lietuvos veiksmai Astravo AE atžvilgiu. Dokumentas atskleidžia, kad Lietuvos pasipriešinimas Astravo AE statyboms išsiskaido į tris pagrindines kryptis. Pirmuoju atveju Lietuva bando pasiekti susitarimus su Suomija, Lenkija, Estija ir Latvija dėl vienodų elektros patekimo į rinką iš trečiųjų šalių principų, o su Latvija ir Estija tariasi dėl bendrų elektros perdavimo iš trečiųjų šalių mokesčių taikymo. Antruoju atveju Lietuva siekia tobulinti elektros energijos sistemą taip, kad į ją patektų kaip įmanoma mažiau baltarusiškos elektros, tačiau tuo pačiu metu nebūtų pakenkta stabiliam šalies elektros sistemos darbui. Šiame kontekste numatoma tiek naujų elektros lini- jų statyba, tiek pagrindinių Lietuvą ir Baltarusiją jungiančių tarpvalstybinių elektros linijų išmontavimas. Trečiuoju atveju Lietuva sieja sinchronizacijos projektą su bandymais stabdyti Astravo AE statybas – siekiama kaip įmanoma greičiau pakeisti sinchroninę zoną ir dėl to pasiekti daugiašalį susitarimą su Lenkija, Latvija, Estija ir Europos Komisija107, ką galiausiai pavyksta padaryti 2018 m. viduryje. Apibendrinant pabrėžiama, kad Lietuva iš esmės prieštarauja Astravo AE statyboms, tačiau ilgą laiką prieštaravimą reiškia netiesiogiai, akcentuodama branduolinės saugos problematiką. 2016–2017 m. priimti teisės aktai įtvir- tino kategorišką poziciją – atvirą pasipriešinimą Astravo AE projektui. Astravo AE statybas bandoma stabdyti šiomis priemonėmis: elektros srautų tarp Lie- tuvos ir Baltarusijos ribojimu, galios rezervų teikimo Astravo AE uždraudimu, susitarimais su kaimyninėmis valstybėmis ir Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizacija su žemyninės Europos tinklu. Lietuvos pozicijos išdėstymas oficialiuose dokumentuose apibendrinamas pirmojoje lentelėje.

107 Lietuvos Respublikos Vyriausybė (2017). Dėl Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo nesaugios branduolinės elektrinės, kuri yra statoma Baltarusijos Respublikoje ir kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai, įgyvendinimo veiksmų plano patvirtinimo, 2017 m. rugsėjo 13 d. Nr. 739 318

1 lentelė. Svarbiausi Lietuvos poziciją Astravo AE atžvilgiu apibūdinantys dokumentai108

Data Dokumentas Dokumento reikšmė 1. Išreiškiamas didelis susirūpinimas Astravo AE sauga; 2. Reikalaujama laikytis visų Espo konvenci- Dėl Lietuvoje ir jos kaimynystėje jos, TATENA Branduolinės saugos konven- 2011 03 17 planuojamų statyti atominių elektrinių cijos ir kitų tarptautinės teisės aktų nuostatų, saugos atsakyti į visus Lietuvos keliamus klausimus, inicijuoti viešus svarstymus Lietuvoje ir organizuoti dvišales konsultacijas. Nacionalinė energetinės 1. Abejojama trečiųjų šalių branduolinių 2012 06 26 nepriklausomybės strategija elektrinių sauga. 1. „Branduolinės energetikos plėtojimas regione, nesilaikant tarptautinių branduolinės 2012 06 26 Nacionalinio saugumo strategija energetikos saugos standartų“ – prilyginamas išorės rizikos veiksniui, pavojui ir grėsmei. 1. Astravo AE pripažįstama grėsme Lietuvai Seimo rezoliucija dėl Černobylio ir Vilniui; atominės elektrinės avarijos 30-ųjų 2. Vyriausybė paraginama imtis visų metinių bei Baltarusijos Astravo rajone priemonių, kad Astravo AE statybos būtų sus- 2016 05 12 statomos atominės elektrinės keliamo tabdytos, o jei to nepavyks padaryti, uždrausti pavojaus Lietuvai ir siūlymo Vyriausybei Baltarusijai naudotis Lietuvos elektros siste- imtis visų reikiamų veiksmų grėsmei mos rezerviniais pajėgumais ir neįsileisti sumažinti Astravo AE pagamintos elektros. 1. Pasisakoma prieš Astravo AE statybą; 2. Numatoma drausti Astravo AE pagamina- mos elektros importą, jei projekto nepavyks 2016 12 13 XVII Vyriausybės programa sustabdyti; 3. Pasipriešinimas Astravo AE statyboms siejamas su Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklu. 1. Nesaugios branduolinės energetikos plėtojimą šalia Lietuvos sienų dar kartą prily- 2017 01 17 Nacionalinio saugumo strategija gina grėsmei, pavojui ir rizikos veiksniui; 2. Nurodo, kad tokia grėsmė kyla dėl Rusijos ir Baltarusijos veiksmų. Parlamentinės politinės partijos: 1. Išreiškia palaikymą raginimui stabdyti Astravo AE statybas; Parlamentinių politinių partijų 2. Remia XVII Vyriausybės programos poziciją 2017 02 10 susitarimas dėl bendrų veiksmų Astravo AE atžvilgiu; dėl nesaugios Astravo AE 3. Įsipareigoja priimti naują įstatymą, reglamentuojantį Astravo AE pagamintos elektros energijos importo apribojimus. 1. Siekis susitarti dėl bendros Baltijos valstybių pozicijos dėl Astravo AE; 2. Siekis įtvirtinti Lietuvai palankius sprendi- Vyriausybės nutarimas dėl LRV mus dėl Astravo AE tarptautinėse organizaci- 2017 03 13 programos įgyvendinimo plano jose ir konvencijų atitikties peržiūruose; patvirtinimo 3. Siekis paversti branduolinę saugą ES kaimynystėje svarbiausiu ES energetikos ir užsienio politikos klausimu ir prioritetinių ES santykių su Baltarusija klausimu.

108 Sudaryta autoriaus. 319

1. Pateikiama nesaugios branduolinės elektrinės sąvoka; 2. Uždraudžiamas elektros patekimas į Lietu- Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti vos rinką iš šalių, kuriose veikia nesaugios 2017 04 20 nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių branduolinės elektrinės; elektrinių keliamų grėsmių, įstatymas 3. Uždraudžiama naudoti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios branduolinės elektrinės, galios rezervo poreikiams tenkinti. Branduolinės elektrinės, statomos Baltarusijos Respublikoje, Astravo Astravo AE pripažįstama: „<...> nesaugia rajone, pripažinimo nesaugia, keliančia branduoline elektrine, kuri kelia grėsmę Lietu- 2017 06 15 grėsmę Lietuvos Respublikos naciona- vos Respublikos nacionaliniam saugumui, liniam saugumui, aplinkai ir visuomenės aplinkai ir visuomenės sveikatai“. sveikatai įstatymas 1. Susitarti su Latvija, Estija, Lenkija ir Suomija dėl bendrų elektros energijos iš trečiųjų šalių patekimo į rinką principų, o su Baltijos šalimis taip pat pasiekti susitarimą ir dėl papildomų Dėl Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugo- mokesčių; ti nuo nesaugios branduolinės elektrinės, 2. Uždrausti Kruonio hidroakumuliacinės kuri yra statoma Baltarusijos Respubliko- elektrinės panaudojimą Astravo AE poreikiams 2017 09 13 je ir kuri kelia grėsmę Lietuvos Respub- tenkinti; likos nacionaliniam saugumui, aplinkai 3. Sumažinti tarpsisteminį pralaidumą tarp ir visuomenės sveikatai, įgyvendinimo Lietuvos–Baltarusijos (išmontuoti dalį elektros veiksmų plano patvirtinimo linijų); 4. Pabrėžia, kad po sinchronizacijos su KET neturi likti galimybių į Lietuvos elektros energetikos sistemą tiesiogiai patekti elektrai iš Baltarusijos. 1. Nesaugiai vystomos branduolinės elektrinės laikomos grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui; 2. Siekia užtikrinti, kad į Lietuvą negalėtų Nacionalinė energetinės 2018 06 21 patekti tokiose elektrinėse pagaminta elektra; nepriklausomybės strategija 3. Siekti Lietuvos nacionalinius interesus atitinkančių sprendimų Astravo AE atžvilgiu Europos Sąjungoje ir kitose tarptautinėse organizacijose.

3.2. Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimas

Ankstesnis skyrius parodė, kad Lietuvos pozicija Astravo AE atžvilgiu buvo dvejopa, nors tikslas ir buvo tas pats. Laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 29 d., kai naujos atominės elektrinės statybos Baltarusijoje buvo pirmą kartą aptartos dvišaliame Lietuvos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministrų susitikime, iki 2016 m. gegužės 11 d. Lietuva reiškė susirūpinimą Astravo AE branduoline sauga, o nuo 2016 m. gegužės 12 d. pradeda prieštarauti Astravo AE statyboms. Tai leidžia palyginti Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimo ypatybes prieš Astravo AE statybas smerkiančios rezoliucijos priėmimą 2016 m. gegužės 12 d. ir po jos. Kitaip tariant, atsakyti į klausimą: ar pokyčiai oficialioje pozicijoje kaip nors paveikė Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimą? Sky- 320 rius skirstomas į tris poskyrius. Pirmajame nagrinėjamas susitikimų dažnu- mas, antrajame tiriamas susitikimų pasiskirstymas pagal šalis ir organizacijas, o trečiajame išskiriami dažniausiai per susitikimus išreiškiami tikslai ir juos pagrindžiantys argumentai.

3.2.1. Pokyčiai aukšto lygio susitikimuose

Baltarusijos branduolinės energetikos klausimą aukščiausi Lietuvos politikai iškėlė 265 aukšto lygio susitikimų metu. Laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. Baltarusijos branduolinės energetikos klausimas iškeltas 143 kartus. Laikotarpiu nuo šios rezoliucijos priėmimo iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. Baltarusijos branduolinė energetika aptarta 122 kartus. Tai reiškia, kad Astravo AE buvo dažnesnė daugiašalių susitikimų tema nuo 2016 m. vidurio, nes per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. Astravo AE klausimas aukščiausiu politiniu lygiu vidutiniškai keltas 19 kartų per metus, o laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. – 50 kartų per metus. Lietuvos politikai Astravo AE klausimą dažniausiai kėlė 2011 (50 kartų), 2016 (56 kartus) ir 2017 (65 kartus) metais, rečiausiai – 2009 (5 kartus), 2010 (11 kartų), 2014 ir 2015 (po 6 kartus) metais.

1 pav. Baltarusijos branduolinės energetikos paminėjimas aukšto lygio susitikimuose 2009–2018 m.109

109 Sudaryta autoriaus pagal nagrinėjamų politikų pranešimus spaudai. Siekiant išlaikyti grafiko nuoseklumą, 2008 m. gruodžio 29 d. įvykęs susitikimas priskirtas pirmajam 2009 m. ketvirčiui. Tas pats daroma ir kituose grafikuose. 321 Pastebimus skirtumus galima paaiškinti atsižvelgiant į tris esminius aspektus: Astravo AE statybų chronologiją, Lietuvos vidinius politinius procesus ir sistemines aplinkybes. 2008–2010 m. Lietuvos institucijos jau žinojo apie Baltarusijos planus statyti naują branduolinę elektrinę prie pat šalies sienos, tačiau projektas dar buvo pirminėje įgyvendinimo fazėje. Reikšmingai padi- dėjęs aktyvumas 2011 m. labiausiai susijęs su tų metų kovo 11 d. įvykusia katastrofa Fukušimos Daiichi AE, nes pirmajame 2011 m. ketvirtyje pastebimas ankstesniems metams būdingas pasyvumas (branduolinė energetika Balta- rusijoje minima tik trijų susitikimų metu), kai antrajame ketvirtyje Lietuvos politikai itin dažnai kelia Astravo AE klausimą aukšto lygio susitikimuose (tai minima 23 susitikimuose). Panašaus efekto neduoda nei 2011 m. rugsėjo 15 d. Lukašenkos pasirašytas dekretas, galutinai patvirtinantis naujos branduolinės jėgainės statybas, nei pirmojo branduolinio reaktoriaus statybų pradžia 2013 m. lapkritį. Kaip bus parodyta kiek vėliau, branduolinė katastrofa Japonijoje ilgainiui tampa vienu iš pagrindinių Lietuvos atstovų argumentų, pateisinančių susirūpinimą branduoline sauga šalies pasienyje. Žemas aktyvumas 2014–2015 m. daugiausiai susijęs su Rusijos kariniais veiksmais Ukrainoje. Tiek vidaus, tiek užsienio politikoje šalies gynyba tampa aktualiausiu ir neatidėliotinu klausimu, daugiau ar mažiau užgožusiu kitus Lie- tuvos nacionalinio saugumo iššūkius. Tuo tarpu aktyvumo padidėjimas 2016– 2017 m. yra susijęs su Lietuvos pozicijos kaita Astravo AE atžvilgiu (žr. 1 lentelę) ir 2016 m. pabaigoje vykusiais Seimo rinkimais. Tuo laikotarpiu dėl Astravo AE buvo priimti esminiai Lietuvos poziciją nustatantys teisės aktai, o Seimo rinkimus laimėjo prieš Astravo AE arba branduolinę energetiką apskritai pasisa- kančios partijos. Impulsą aktyvesniam Astravo AE įtraukimui į aukšto lygmens susitikimų darbotvarkes taip pat turėjo duoti ir 2016 m. paviešinta informacija apie pirmuosius incidentus Astravo AE statybvietėje, pavyzdžiui, vieno iš pas- tatų statybinių konstrukcijų griūtį ar reaktoriaus korpuso nukritimą. Lietuvos užsienio reikalų ministerija teigia žinanti apie šešis incidentus Astravo AE sta- tybų metu110, tuo tarpu Baltarusijos viceministras energetikai 2016 m. teigė, kad statybvietėje įvyko 10 incidentų, kurių metu trys žmonės žuvo111. Kaip matyti, per pastaruosius dešimt metų Astravo AE klausimas nebuvo reguliariai įtraukiamas į aukšto lygio politinius susitikimus. 2011 m. As-

110 Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania (2018).Fundamental problems of the Astravets Nuclear Power Plant under construction in Belarus http://urm.lt/default/en/news/fundamental-problems- of-the-astravets-nuclear-power-plant-under-construction-in-belarus- [žiūrėta 2018-06-25]. 111 Jokūbaitis, M. (2016). „Atominės statybos Astrave: 10 incidentų, 3 žuvę, alkotesteriai ir futbolo taisyklės“, 15min, https://www.15min.lt/verslas/naujiena/energetika/atomines-statybos-astrave-10-inciden- tu-3-zuve-alkotesteriai-ir-futbolo-taisykles-664-684453 [žiūrėta 2018-09-05]. 322 travo AE buvo dažnai aukšto lygmens susitikimuose aptariama tema dėl katastrofos Fukušimos Daiichi AE, tačiau 2014–2015 m. Astravo AE klausimas praktiškai dingo, nors būtent tada jį buvo itin svarbu kelti dėl 2013 m. lapkritį prasidėjusių pirmojo bloko statybų. 2016–2017 m. Astravo AE tematika grįžo į svarbiausių Lietuvos politikų darbotvarkę, tačiau 2018 m. antrajame ir trečia- jame ketvirčiuose vėl pastebimas reikšmingas aktyvumo sumažėjimas, tačiau šiuo metu dar per anksti aiškinti jo priežastis. Į Astravo AE problematiką žvel- giant izoliuotai, tokia susitikimų chronologija rodo, kad Baltarusijos branduo- linės jėgainės klausimas aukščiausiu politiniu lygmeniu galėjo būti keliamas dažniau. Kita vertus, menkas aktyvumas 2014–2015 m. tuo pačiu atskleidžia mažoms valstybėms būdingus užsienio politikos įgyvendinimo apribojimus, kai riboti ištekliai koncentruojami į tam tikru metu svarbiausius iššūkius nacionaliniam saugumui112.

3.2.2. Veiklos kryptys ir jų kaita

Aptarus Lietuvos užsienio politikos aktyvumą, kitu etapu atskleidžia- mos pagrindinės veiklos kryptys ir nagrinėjami jų pokyčiai po 2016 m. gegu- žės 12 d. Seimo rezoliucijos. Per visą nagrinėjamą laikotarpį dvišaliu lygmeniu Astravo AE klausimas daugiausiai keltas susitikimuose su JAV (25 kartus), Lenkijos (13 kartų), Vokietijos (11 kartų), Baltarusijos (10 kartų), Estijos (10 kartų), Latvijos (8 kartus) ir Švedijos (7 kartus) atstovais. Nors esminės Lietu- vos aukščiausių politikų veiklos kryptys dvišaliu lygmeniu yra aiškios, Astravo AE klausimas bent vieną kartą buvo aptartas susitikimuose ir su daugelio kitų valstybių atstovais, pavyzdžiui, Austrijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Belgijos, Čekijos, Graikijos, Izraelio, Portugalijos, Slovakijos, Kroatijos, Rumunijos, Rusijos, Prancūzijos, Monako, Makedonijos, Jungtinės Karalystės, Japonijos, Kazachstano, Kipro, Vengrijos ir Ukrainos. Daugiašaliu lygmeniu didžiausias dėmesys skirtas Europos Sąjungai, Jungtinių Tautų Organizacijai ir Tarptautinei atominės energijos agentūrai. Lietuvos politikai Astravo AE klausimą Europos Sąjungoje iškėlė 77 kartus, iš kurių 36 kartus jis keltas susitikimų Taryboje metu ir 41 kartą – susitikimuose su reikšmingas pareigas užimančiais Europos Sąjungos pareigūnais, paprastai – komisarais. Tarptautinėje atominės energetikos agentūroje Astravo AE klausimas iškeltas 11 kartų, o JTO – šešis. Taip pat Astravo AE klausimas pakankamai

112 Urbelis, V. (2013). „Išmaniosios gynybos koncepcijos pasekmės mažosioms Aljanso valstybėms“, Lietu- vos metinė strateginė apžvalga, nr. 11 p. 26, 27. 323 dažnai keltas Baltijos jūros regiono lygmens daugiašalėse platformose: Baltijos Taryboje, Baltijos jūros valstybių taryboje, Baltijos ir Šiaurės valstybių bendradarbiavimo formate NB8 ir Šiaurės Taryboje. Branduolinės saugos Baltarusi- joje klausimas taip pat keletą kartų iškeltas ir kiek netradicinėse daugiašalėse platformose, pavyzdžiui, Europos–Azijos susitikime, Branduolinio saugumo viršūnių susitikime ir Pasaulio ekonomikos forume.

2 pav. Dažniausiai pasikartoję aukšto lygmens susitikimai, kuriuose minima branduolinė energetika Baltarusijoje, pagal valstybę ir organizaciją 2009–2018 m.113

Toks susitikimų pasiskirstymas yra adekvatus Lietuvos keliamiems tikslams Astravo AE atžvilgiu. Siekiant aktualizuoti branduolinės saugos klausimus Baltarusijoje, galima remtis įvairiais tarptautiniais instrumentais. Europos Sąjungoje tai yra vadinamieji „streso testai“. Esminiai instrumentai Tarptautinėje atominės energetikos agentūroje yra ekspertų vizitai į organizacijai priklausančių valstybių branduolines elektrines, o Jungtinių Tautų Or- ganizacijoje – atitikties ratifikuotoms tarptautinėms konvencijoms peržiūros, pavyzdžiui, Espoo ir Orhuso konvencijos. Aktualizuojant branduolinės saugos problematiką, taip pat svarbu pasiekti, kad Baltarusijos branduolinės energetikos projektas būtų kaip įmanoma labiau žinomas tarptautiniu mastu, todėl

113 Sudaryta autoriaus pagal pranešimus spaudai. Europos Sąjunga – skaičiuojami tiek rutininiai susitikimai Taryboje tiek susitikimai su reikšmingas pareigas užimančiais ES atstovais, pavyzdžiui, komisarais. Baltijos valstybės – skaičiuojami tiek dvišaliai susitikimai atskirai su Estija ir Latvija, tiek daugiašaliai susitikimai dalyvaujant Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukšto lygio politikams. Šioje vietoje taip pat įtraukiami tie daugiašaliai susitikimai, kurių metu Baltijos valstybės drauge susitinka su kitomis valstybėmis, pavyzdžiui, Lenkija ar JAV. Šiaurės valstybės – skaičiuojami tiek dvišaliai susitikimai su Suomija, Švedija, Norvegija ir Danija, tiek susitikimai NB8 ir Baltijos jūros tarybos formatuose. 324 Astravo AE klausimą galima kelti ir netradicinėse daugiašalėse platformose, ir įvairių dvišalių susitikimų metu. Siekiant apriboti baltarusiškos elektros pa- tekimą į Lietuvos teritoriją, atitinkamai reikia pasiekti susitarimus konkrečiai su Baltijos jūros regiono valstybėmis, kas paaiškina Lietuvos aktyvumą šiame regione. Elektros sistemų sinchronizacijos atveju (sinchronizacija – priemonė elektros srautams tarp Lietuvos ir Baltarusijos riboti) itin svarbu susitarti su Latvija, Estija, Lenkija ir Europos Komisija. Lyginant Lietuvos užsienio politikos aktyvumą pagal kryptį prieš užda- vinių performulavimą 2016 m. gegužės mėnesį ir po jo, verta atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Aukščiausiu politiniu lygiu pradėta aktyviau veikti Europos Sąjungoje, Baltijos ir Šiaurės valstybėse. Ypač padaugėjo susitikimų su Len- kija. Vertinant lyginamų laikotarpių trukmės skirtumus, susitikimai su JAV ir Vokietija taip pat pasidarė dažnesni. Atitinkamai sumažėjo susitikimų JTO ir TATENA lygmeniu ir nuo 2016 m. Astravo AE statybos nė karto aukščiau- siu politiniu lygmeniu neaptartos su Baltarusijos atstovais iki pat analizuojamo laikotarpio pabaigos. Europos Sąjungos, Baltijos, Šiaurės valstybių, JAV ir Vokietijos padidėjęs aktyvumas daugiausiai susijęs su apskritai nuo 2016 m. padažnėjusiu Astravo AE klausimo įtraukimu į aukšto lygmens susitikimų darbotvarkę. Padidėjęs susitikimų skaičius su Lenkija, viena vertus, atspindi po Krymo aneksijos sustiprėjusį dvišalį bendradarbiavimą, kita vertus, siejasi su Lietuvos bandymais tartis su Lenkija dėl elektros sistemos sinchronizacijos. Susitikimų su Baltarusija sumažėjimą geriausiai paaiškina pokyčiai Lietuvos oficialioje pozicijoje – tiesioginis prieštaravimas prieš strateginės infrastruk- tūros statybas jos teritorijoje. Galiausiai susitikimų sumažėjimas TATENA ir JTO lygmeniu daugiausiai susijęs ne su pokyčiais Lietuvos užsienio politikoje, bet su aukšto lygio daugiašalių susitikimų periodiškumu.

3.2.3. Tikslai, argumentai ir jų kaita

Aukšto lygio susitikimuose beveik visada buvo bandoma įvairiais bū- dais aktualizuoti branduolinės saugos problematiką Baltarusijoje (216 pakar- tojimų) ir siūlomi konkretūs tai padėsiantys pasiekti instrumentai. Dažniausiai buvo siekiama panaudoti Europos Sąjungos, Tarptautinės atominės energijos agentūros ir Jungtinių Tautų Organizacijos lygmens instrumentus (126 pakartojimai), kuriuos galima suskirstyti į dvi subkategorijas. Pirma subkategorija apima atitikties tarptautinėms sutartims, pavyzdžiui, Espoo ir Orhuso konvencijos, ir branduolinio saugumo standartams (ES streso testai ir TATENA misijos) peržiūros instrumentus (79 pakartojimai). Antroji – Astravo AE susiejimą 325 su politiniais procesais Europos Sąjungoje. Viena vertus, palaikyta Bendrosios energetikos politikos išorės dimensijos iniciatyva, kuri nustatytų vienodus aplinkosauginius ir saugumo standartus tiek Europos Sąjungoje pagamintai, tiek į ją importuojamai energijai (27 pakartojimai). Kita vertus, bandyta į Energetikos sąjungos koncepciją įtraukti nesaugių branduolinių elektrinių problematiką (20 pakartojimų). Susitikimuose taip pat keltas elektros importo ribojimo iš Baltarusijos klausimas (29 pakartojimai) ir išdėstytas siekis sustabdyti Astravo AE statybas (aštuoni pakartojimai).

3 pav. Aukšto lygio susitikimų metu dažniausiai išsakomi Lietuvos tikslai Astravo AE atžvilgiu 2009–2018 m.114

Branduolinės saugos atžvilgiu aukščiausiu Lietuvos politikų dėstoma pozicija iš tikrųjų nekinta, nes tiek iki 2016 m. gegužės 12 d. rezoliucijos, tiek po jos aktualizuojamos branduolinės saugos problemos Baltarusijoje ir siū- lomi įvairūs branduolinę saugą Astravo AE turintys užtikrinti instrumentai. Esminis skirtumas atsiranda nagrinėjant prieš Astravo AE statybas nukreiptus instrumentus. Iki 2016 m. gegužės aukščiausiu politiniu lygiu Lietuvos atstovai pasiūlė riboti elektros importą iš Astravo AE tik keturis kartus ir tik du kartus siūlė stabdyti jos statybas. Po minimos rezoliucijos priėmimo aukšto lygio susitikimų metu 25 kartus pasiūlyta riboti baltarusiškos elektros energijos im- portą ir šešis kartus raginta sustabdyti branduolinės elektrinės statybas. Aukšto lygio susitikimų metu išdėstytą Lietuvos poziciją pagrindžiančią argumentaciją galima suskirstyti į tris pagrindinius tipus. Pirmasis argumentacijos tipas daugiausiai siejasi su geografiniu kontekstu. Pabrėžiama, kad ne- saugus branduolinis objektas statomas ne prie Lietuvos, bet prie išorinės Euro- pos Sąjungos sienos (78 pakartojimai). Taip pat akcentuojama, kad Astravo AE

114 Sudaryta autoriaus pagal pranešimus spaudai. 326 branduolinė sauga kelia grėsmę ne vien Lietuvai, bet ir Baltijos jūros regionui ar Rytų ir Vidurio Europai (18 pakartojimų). Antras argumentacijos tipas susideda iš branduolinės saugos problematiką Baltarusijoje pagrindžiančių argu- mentų. Šiuo atveju akcentuojama, kad Baltarusija pažeidžia Espoo ir Orhuso konvencijas (62 pakartojimai), Astravo AE projektą įgyvendina neskaidriai (24 pakartojimai), minimi katastrofų Fukušimoje ir Černobylyje padariniai (15 pakartojimų) bei akcentuojami incidentai Astravo AE statybvietėje (10 pa- kartojimų). Trečiasis argumentacijos tipas – Astravo AE projekto susiejimas su Rusijos strateginiais interesais ir jo panaudojimo galimybėmis jos užsienio politikoje (17 pakartojimų). Bent vieną kartą Lietuvos pozicija buvo pateisin- ta susirūpinimu pernelyg greita projekto sparta, vandens saugumu, trukdymu pakeisti sinchroninę zoną ir grėsmėmis prie NATO išorinės sienos.

4 pav. Aukšto lygio susitikimo metu išsakomą Lietuvos poziciją Astravo AE atžvilgiu dažniausiai pagrindžiantys argumentai 2009–2018 m.115

Lyginant laikotarpius prieš 2016 m. gegužę ir po jos, randami tik keli skirtumai. Prieš priimant 2016 m. Seimo rezoliuciją dėl branduolinės jėgainės statybų Baltarusijoje, aukšto lygio susitikimuose Astravo AE elektrinė nebuvo tapatinama su Rusijos užsienio politikos instrumentu ir nebuvo kalbama apie incidentus statybų aikštelėje. Rusijos įtraukimas į argumentaciją yra susijęs su Lietuvos pozicijos pasikeitimu, kai apie incidentus anksčiau nebuvo pradėta kalbėti, nes informacija apie pirmąjį incidentą Astravo AE viešojoje erdvėje pasirodė 2016 m. gegužės 4 d. Prieš įvykstant pirmiesiems incidentams, buvo akcentuojamos Fukušimos ir Černobylio katastrofos, tačiau po jų argumenta-

115 Sudaryta autoriaus pagal pranešimus spaudai. 327 cija keičiasi, nes Astravo AE branduolinę saugą geriau aktualizuoja elektrinėje vykę incidentai.

3.3. Lietuvos pozicijos kaitą veikusios aplinkybės

Aptarus Lietuvos užsienio politikos formavimą, įgyvendinimą ir jo pokyčius, toliau apibendrinamos Lietuvos poziciją veikusios aplinkybės. Dėl aiškumo jos skirstomos į tris lygmenis: nacionalinį, kuris apima Lietuvos vidaus politiką, dvišalį, kuris aprėpia Lietuvos ir Baltarusijos santykius, ir tarp- tautinį, kuris nusako sisteminių aplinkybių esmę. Nacionaliniu lygmeniu matomos trys pagrindinės Lietuvos pozicijos formavimą veikusios aplinkybės. Pirmoji yra paraleliai vystytas Visagino AE projektas, kuris po konsultacinio referendumo 2012 m. įgavo politinį neapibrėžtumą ir toks išbuvo iki tol, kol Seimo rinkimus 2016 m. laimėjo prieš branduolinę energetiką pasisakantys valstiečiai ir žalieji. Tiesioginis prieštaravimas prieš Astravo AE projektą tuo metu, kai Lietuva vis dar nebuvo atsisakiusi minties statyti Visagino AE, pa- prasčiausiai būtų turėjęs neigiamų pasekmių Lietuvos užsienio politikai. Net deklaruodama susirūpinimą Astravo AE branduoline sauga, Lietuva jau buvo kaltinta, kad tokiu būdu ji bando kovoti prieš konkurenciją Visagino AE. Jei siekis sustabdyti Astravo AE statybas būtų deklaruotas anksčiau, Lietuvai būtų buvę sunku pagrįsti savo susirūpinimą branduoline sauga. Atsisakius Visagino AE projekto, tokia rizika dingo ir pozicija galėjo keistis. Antroji nacionalinio lygmens aplinkybė yra Lietuvos rinkimai. 2016 m. rinkimus laimėjusi ir valdančiąją koaliciją suformavusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga apskritai pasisakė prieš branduolinę energetiką, būtų ji plėto- jama Lietuvoje ar užsienyje. Tuo tarpu antrąją vietą užėmusi ir opozicijos lydere tapusi Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai itin aktyviai prieštaravo tik prieš Astravo AE statybas ir tai buvo svarbi jų rinkimų kampanijos dalis. Tad Astravo AE atžvilgiu sutapo dviejų daugiausiai vietų Seime laimėjusių politinių partijų pozicijos, kas sudarė palankias sąlygas pereiti nuo susirūpinimo branduoline sauga prie siekio sustabdyti Astravo AE projektą. Paskutinė aplinkybė yra Lietuvos ekonominė krizė, kuri 2008–2010 m. nukrei- pė svarbiausių Lietuvos politikų dėmesį į vidaus politikos problemas. Baltarusijos–Lietuvos dvišalių santykių lygmeniu svarbiausia aplinkybė yra ekonominė tarpusavio priklausomybė. Nepaisant vis labiau stiprėjančios politinės konfrontacijos dėl Astravo AE statybų, nenustoja didėti nei Lietuvos tiesioginės investicijos į Baltarusiją (nuo 62 mln. eurų 2013 m. iki 94,5 mln. eurų 2017 m.), nei baltarusiškų prekių krova Klaipėdos uoste (nuo 8,9 mln. 328 tonų 2013 m. iki 15 mln. tonų 2017 m.)116. Galima numanyti, kad tai galėjo prisidėti prie atsargios Lietuvos pozicijos iki 2016 m. vidurio, nes Lietuvos at- stovų pasisakymai po dvišalių susitikimų su Baltarusijos politikais yra gerokai santūresnis nei susitikimuose su kitų valstybių atstovais (ypač – JAV). Atsako- mosios Baltarusijos priemonės yra galimos, tačiau jos taip pat turėtų neigiamų pasekmių ir Minskui, nes krova per Latvijos ar Rusijos uostus Baltarusijai ne- būtų ekonomiškai naudinga117. Žvelgiant į tarptautinį kontekstą, Lietuvos pozicijos pokyčius galima vertinti bent keliais aspektais. Vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl Lietuva anksčiau viešai nepareiškė prieštaraujanti Astravo AE statyboms, yra Rusijos karinė intervencija Ukrainoje. Kaip parodė aukšto lygmens susitikimų analizė, 2014 m. prasidėjus kariniams veiksmams tarp Ukrainos ir Rusijos, Astravo AE klausimas beveik dingo iš Lietuvos politinės darbotvarkės, nors 2013 m. lap- kritį prasidėjo pirmojo bloko statybos. 2014–2015 m. esminis dėmesys skirtas Lietuvos gynybai. Tuo metu rūpintasi naujos kovinės ginkluotės įsigijimu, dis- kutuota dėl šaukimo į Lietuvos kariuomenę sugrąžinimo, gvildentas krašto apsaugos finansavimo klausimas ir susitelkta į kitus su Lietuvos gynyba susijusius klausimus. Priėmus esminius sprendimus gynybos srityje, galima buvo grįžti prie Astravo AE klausimo. Kitas galimas paaiškinimas susijęs su Rusijos ekonominiais pajėgumais. Rusija 2013 m. užšaldė Nemuno AE statybas Kalinin- grade, o kiek vėliau Rusijos ekonomiką smukdė karinė intervencija Ukrainoje, kritusios naftos kainos ir tam tikru mastu ją neigiamai veikė Europos Sąjungos ir JAV įvestos sankcijos. Tad pirminėje Astravo AE statybų fazėje dar galima buvo manyti, kad Astravo AE projektas taip pat gali būti atidėtas dėl finansinių išteklių trūkumo. Kaip matyti, galima rasti įvairių Lietuvos pozicijos kaitą paaiškinančių aplinkybių. Kadangi straipsnyje nesiimama vertinti jų reikšmingumo, šiame skyriuje apsiribojama tik glaustu jų pristatymu.

4. Lietuvos užsienio politikos rezultatai

Lietuvos užsienio politikos rezultatyvumą kompleksiškai bus galima įvertinti tik ateityje, kai paaiškės Astravo AE projekto baigtis (elektrinės palei- dimas periodiškai nukeliamas) ir bus žinomi atsakymai į daugelį kitų svarbių klausimų. Ar Astravo AE pradės nepertraukiamą komercinę veiklą? Jei taip,

116 Astapenia, R. (2018). op. cit., p. 9–12. 117 Belsat, Литва или Латвия: кого шантажирует Лукашенко?, 2018 m. rugsėjo 23 d. 329 kokios bus joje generuojamos elektros sąnaudos ir kokia bus jos pardavimo kaina? Jei elektra bus parduodama nuostolingai, kas, kaip ir už ką kompensuos nuostolį? Kokios bus bendros Astravo AE eksploatacijos pasekmės Baltaru- sijos ekonomikai, politinio režimo stabilumui ir jo dvišaliams santykiams su Rusija? Pavyzdžiui, jei Baltarusija negrąžins paskolos Rusijai, ar Minskas su- gebės išlaikyti Astravo AE nuosavybės teises, ar branduolinę jėgainę perims „Rosatom“, kaip tai anksčiau įvyko su „Baltransgaz“? Kaip Astravo AE komer- cinė veikla paveiks tarpvalstybinius santykius Baltijos jūros regione ir kaip tai atsilieps Lietuvai? Koks bus Lietuvos priemonių neįsileisti Astravo AE pagamintos elektros efektyvumas? Šie klausimai nusako esminius neapibrėžtumus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį netolimoje ateityje. Nepaisant to, šiuo metu jau galima įvardyti kai kuriuos Lietuvos užsie- nio politikos laimėjimus bei išskirti nesėkmes. Toliau tekste laimėjimais laikomi tarptautinių organizacijų sprendimai, dvišaliai ar daugiašaliai susitarimai ir valstybių pozicijos arba padedančios aktualizuoti branduolinės saugos proble- matiką Baltarusijoje, arba apsunkinančios Baltarusijoje pagamintos elektros patekimą į Europos Sąjungos rinką. Atitinkamai nesėkmėmis laikoma tai, kas apsunkina branduolinės saugos problemų akcentavimą ir palengvina baltaru- siškos elektros patekimą į Europos Sąjungos valstybių rinkas. Vienas iš svarbiausių Lietuvos pasiekimų yra Astravo AE branduoli- nės saugos problemų aktualizavimas, kurio sėkmingumą pagrindžia įvairūs tarptautiniai dokumentai ir svarbių politikų pareiškimai. Europos Komisijos prezidentas J. C. Junkeris 2017 m. pabaigoje išreiškė požiūrį, kad branduolinė sauga Astravo AE nėra tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos reikalas118, o Europos Parlamentas 2018 m. balandžio 19 d. priėmė rezoliuciją, skatinan- čią Europos Sąjungos–Baltarusijos santykius plėtoti atsižvelgiant į Astravo AE branduolinę saugą119. Susirūpinimas branduoline sauga Astravo AE taip pat įtvirtintas bendrose Baltijos valstybių ministrų pareiškimuose120 ir Europos Taryboje 121. Kontraversiją dėl branduolinės saugos Astravo AE formavo tiek Baltarusijai nepalankios Espoo ir Orhuso konvencijų įgyvendinimo komitetų išvados, tiek incidentai branduolinės jėgainės statybų aikštelėje, apie kuriuos informaciją pirmiausiai paskelbė ne kompetentingos Baltarusijos institucijos,

118 Pael, M. (2017). „Lithuania given EU backing in nuclear plant dispute with Belarus“, Financial Times, 2017 m. lapkričio 24 d. 119 European Parliament (2018). European Parliament resolution of 19 April 2018 on Belarus http://www. europarl.europa.eu/cmsdata/142472/EP_resolution_BY_April2018.pdf [žiūrėta 2018-09-04]. 120 Prime Ministers‘ Council of the Baltic Council of Ministers (2017). Joint Statement http://urm.lt/uploads/default/documents/uzienio_politika/Baltijos_taryba/Baltic_PM_Joint_Statement_18_12_2017.pdf 121 Council of Europe Parliamentary Assembly (2018). Resolution 2241: Nuclear safety and security in Europe. 330 o žiniasklaidos priemonės ir vietiniai aktyvistai. Branduolinės saugos problema- tiką taip pat akcentavo ir sisteminės aplinkybės – katastrofa Fukušimos Daiichi AE sureikšmino branduolinės saugos klausimą tarptautinėje politikoje. Lietuvos aktyviai reiškiamos branduolinės saugos problemos Baltaru- sijoje (žr. 3 ir 4 paveikslus) davė ir kitų apčiuopiamų rezultatų. Baltarusija ilgainiui sutiko pakviesti tiek Tarptautinės atominės energijos agentūros, tiek Europos Sąjungos ekspertus ir leisti jiems atlikti nepriklausomą Astravo AE branduolinės saugos vertinimą. Minsko bandymai ištaisyti neigiamą projekto reputaciją neapsiribojo vien tik tarptautinių ekspertų įsileidimu, bet ir reiškė- si kitose sferose. Pavyzdžiui, 2016 m. vasaros pradžioje numestą reaktoriaus korpusą nuspręsta pakeisti nauju ne dėl to, kad „Rosatom“ laikė jį techniškai nebetinkamu eksploatacijai, bet dėl to, kad Rusijos valstybinė bendrovė siekė „apginti Baltarusijos kolegas nuo bet kokių nepagrįstų trečiųjų šalių kaltini- mų <...> atmesti bet kokį visuomenės susirūpinimą“122. Tad yra tikėtina, kad toks sprendimas nebūtų priimtas, jei branduolinė sauga Astravo AE nebūtų abejojama tiek tarptautiniu mastu, tiek pačioje Baltarusijoje (žr. sociologi- nių apklausų rezultatus pirmajame skyriuje). Antonijaus Froggatto ir Maiklo Shneiderio teigimu, sprendimas keisti pažeistą branduolinės jėgainės korpusą nauju atidėjo Astravo AE statybas bent aštuoneriems mėnesiams123, ką galima laikyti reikšmingu Lietuvos laimėjimu. Svarbu pastebėti, kad atidėjimas galėjo būti gerokai ilgesnis, jei branduolinio reaktoriaus korpusas būtų gaminamas iš naujo, tačiau „Rosatom“ nusprendė panaudoti originaliai Baltijos AE, kurios statybos yra sustabdytos nuo 2013 m., skirtą korpusą. Žvelgiant kitaip, paskutiniai Tarptautinės atominės energijos agentūros ir Europos Sąjungos deleguotų ekspertų vizitai Baltarusijoje apsunkins tolesnį Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimą. Baltarusija neturėjo svarių argumen- tų branduolinei saugai Astravo AE pateisinti, nes jai atstovaujančių diplomatų pareiškimų validumą kvestionavo tiek tarptautinių konvencijų pažeidimai, tiek incidentų periodiškumas branduolinės jėgainės statybvietėje. Tai yra faktai, ku- rių Baltarusija niekaip negalėjo užginčyti argumentais apie tariamą Lietuvos politikavimą ir neva nepagrįstai keliamas branduolinės saugos problemas – kon- vencijų pažeidimus nustatė tarptautiniai jų įgyvendinimo komitetai, o incidentus lėmė pačių rangovų neapdairumas. Tačiau tai nereiškia, kad šių argumen- tų reikšmės Baltarusija negali sumenkinti kitomis priemonėmis. Tarptautinės atominės energijos agentūros ekspertų vizito 2017 m. sausio 16–20 d. išvados Baltarusijai suteikė galimybę teigti, kad svarbiausia tarptautinė organizacija

122 Digges, C. (2017), op. cit. 123 Frogant, A., Schneider, M. (2018), op. cit., p. 18, 155. 331 branduolinės energetikos srityje gerai įvertino branduolinę saugą Astravo AE, nors anksčiau ir būta incidentų, ir nors projektas ir neatitinka Espoo ir Orhuso konvencijose išdėstytų reikalavimų. Atitinkamas argumentas gali būti formuluo- jamas ir po 2018 m. kovo 12–16 d. vykusio Europos Sąjungos deleguoto ekspertų vizito, po kurio pasirodė Baltarusijai palankūs Europos Komisijos ir Europos branduolinės saugos reguliatorių grupės pranešimai spaudai. Pradedant nuo Tarptautinės atominės energijos agentūros ekspertų vizito, Lietuvai jis nėra palankus dėl trijų priežasčių. Pirma, pasikviesdama tarptautinius ekspertus Baltarusija save pateikė kaip gerą ir atsakingą kaimynę, reaguojančią (bent jau formaliai) į Lietuvos susirūpinimą dėl šalia jos sienos statomos branduo- linės jėgainės saugos (TATENA SEED misijos pakvietimas – vienas iš principinių Lietuvos reikalavimų Baltarusijai)124. Antra, tiek po vizito sekę aukštų TATENA pareigūnų pareiškimai, tiek ekspertų išvados itin teigiamai atsiliepė apie branduo- linę saugą Astravo AE. Branduolinės saugos skyriaus direktorius Gregas Rzent- kowskis teigė, kad Baltarusija ėmėsi reikiamų žingsnių apsisaugoti nuo blogiausio galimo išorinio incidento125. Tuo tarpu vertinimo išvadose nurodoma, kad Balta- rusija sistemingai ir išsamiai įvertino išorinius pavojus ir ėmėsi papildomų saugos priemonių atsižvelgdama į po Fukušimos katastrofos išmoktas pamokas126. Trečia, tokias svarbiausios tarptautinės branduolinės energetikos priežiūros institucijos išvadas Baltarusija gali panaudoti ne tik branduolinės saugos Astravo AE pateisi- nimui, bet ir branduolinės saugos problematiką itin aktyviai akcentuojančios (žr. 2 ir 3 paveikslus) Lietuvos užsienio politikos diskreditacijai. Nors Europos Sąjungos „streso testų“ rezultatai nėra tokie pozityvūs Minsko atžvilgiu, jie vis vien yra palankesni Baltarusijai, nei Lietuvai, nes Eu- ropos Komisija ir Europos branduolinės saugos reguliatorių grupė išplatino pranešimus, kuriuose Astravo AE yra vertinama „bendrai teigiamai“127, o Bal- tarusija yra giriama už buvimą gera ir atsakinga kaimyne128. Tokie pareiškimai

124 Šioje vietoje reikia patikslinti du dalykus. Kviečiančioji šalis turi teisę nustatyti TATENA ekspertų mandatą, kitaip tariant, spręsti, ką jiems rodyti ir ko nerodyti. Vadinamąją SEED misiją sudaro šeši moduliai, tačiau Baltarusija TATENA ekspertus pakvietė vertinti Astravo AE tik pagal du modulius. Žr. In- ternational Atomic Energy Agency (2018). Site and External Events Design Review Service (SEED) https:// www.iaea.org/services/review-missions/site-and-external-events-design-review-service-seed 2018-09-12; International Atomic Energy Agency (2017). Safety of the Belarusian NPP against Site Specific External Hazards. Minsk: Site and External Events Design Review Service (SEED). 125 International Atomic Energy Agency (2017). IAEA Mission Concludes Site and External Events Design (SEED) Review in Belarus https://www.iaea.org/newscenter/pressreleases/iaea-mission-concludes-site- and-external-events-design-seed-review-in-belarus [žiūrėta 2018-09-08]. 126 Safety of the Belarusian NPP against Site Specific External Hazards (2017), op. cit., p. 10. 127 European Nuclear Safety Regulators Group (2018). Belarus Stress Tests Peer Review Executive summary, p. 4. 128 European Commission (2018). Comprehensive risk and safety assessments of the Belarus nuclear power plant completed http://europa.eu/rapid/press-release_IP-18-4347_en.htm [žiūrėta 2018-09-20]. 332 Baltarusijos diplomatams atveria lygiai tas pačias galimybes kaip ir TATENA ekspertų išvados. Viena vertus, jie Baltarusijai leidžia pateisinti branduolinę saugą Astravo AE, kurią abejoti skatina anksčiau įvykę incidentai ir bandymai juos slėpti, kita vertus, jie suteikia pagrindą ginčyti Lietuvos kritikos pagrįstu- mą. Nepaisant to, streso testų išvados nėra išskirtinai palankios Baltarusijai, nes jose pateikta daug įvairių rekomendacijų (ypač dėl seisminio aktyvumo keliamų grėsmių), kaip tobulinti branduolinę saugą Astravo AE, ir prašymų pateikti papildomą informaciją. Kadangi Europos Komisija bendradarbiavimą branduolinio saugumo srityje laiko aktualiu klausimu ES–Baltarusijos santy- kiuose129, ji tikisi, kad Baltarusija parengs planą, kuriame bus konkrečiai įvar- dyti „streso testo“ metu aptiktų trūkumų sprendimo būdai ir rastų neaiškumų paaiškinimai, ir leis jį dar kartą įvertinti130. Žinoma, tokia situacija gali keistis, jei ENSREG neigiamai įvertins Balta- rusijos nacionalinį veiksmų planą arba Baltarusija apskritai nepateiks jo toles- niam vertinimui. Pastarieji įvykiai rodo, kad tikėtinas būtent toks scenarijus. Netrukus po Astravo AE atsparumo vertinimo, 2018 m. liepos 10 d. „Gosa- tomnadzor“ direktorė Olga Lugovskaya pareiškė, kad „<...> mes parengsime veiksmų planą per tris mėnesius“131, tačiau minimas dokumentas parengtas tik 2019 m. rugpjūčio 16 d.132 Lietuva laikosi pozicijos, kad Baltarusijos veiksmų planas dėl Astravo AE saugos yra netinkamas, nes jame numatoma ENSREG rekomendacijas įgyvendinti ne prieš branduolinės jėgainės paleidimą, o po jo, t. y. 2021–2024 m. Iš to išplaukia 2019 m. rugsėjo 16 d. išsakytas Lietuvos pra- šymas Europos Komisijai, kad ši paragintų Baltarusiją nepradėti Astravo AE eksploatacijos tol, kol nebus įgyvendintos ENSREG rekomendacijos ir kol minima institucija neįvertins Baltarusijos nacionalinio veiksmų plano133. Šioje vietoje taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Baltarusijos del- simas įgyvendinti minimų testų rekomendacijas sudaro sąlygas reikalauti, kad Lietuvai palankios nuostatos dėl Astravo AE būtų įtrauktos į Europos Sąjungos– Baltarusijos partnerystės prioritetų susitarimą. Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus 2019 m. gegužę apkaltino Lietuvą, kad ji yra vienin-

129 Ten pat. 130 European Nuclear Safety Regulators Group (2018). EU Peer Review Report of the Belarus Stress Tests, p. 72. 131 Belarus to prepare national action plan based on peer review of nuclear power plant stress tests, 2018 m. liepos 10 d. 132 Belarus open to contacts with European Commission on nuclear power plant stress tests action plan, 2019 m. rugsėjo 17 d. 133 Council of the European Union (2019). Implementation of nuclear safety recommendations outlined in the EU peer review report of the Belarus NPP ‘stress tests’, https://data.consilium.europa.eu/doc/document/ ST-12060-2019-INIT/en/pdf [žiūrėta 2019-10-05]. 333 telė iš visų Europos Sąjungos valstybių blokuojantį susitarimo pasirašymą134, kai diskusijos dėl tolesnės Lietuvos pozicijos partnerystės susitarimo atžvilgiu yra pakankamai kontraversiškos135. Atrodo, kad Lietuva vis dar ieško, kaip suderinti Rytų partnerystės siekius ir pasipriešinimą Astravo AE statyboms. Baltarusiškos elektros patekimo į Europos Sąjungos rinkas apribojimas yra pakankamai naujas prioritetas Lietuvos užsienio politikoje (žr. 3 paveiks- lą), tačiau galima paminėti bent kelis Lietuvos užsienio politikos rezultatus. Svarbiausias iš jų yra po 11 metų trukusių diskusijų136 pasiektas susitarimas tarp Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Europos Komisijos dėl Baltijos vals- tybių prisijungimo prie žemyninės Europos sinchroninės zonos per Lenkiją iki 2025 m.137 Pakeitus sinchroninę zoną, reikšmingai sumažės elektros apsi- keitimo galimybės su Rusija ir Baltarusija, kai konkretus tarpsisteminis pralai- dumas priklausys nuo to, kiek nuolatinės srovės keitiklių bus statoma. Lietuva laikosi pozicijos, kad tokį keitiklį galima statyti tik pasienyje su Karaliaučiumi, jei Rusija įrodys, kad jo statyba yra būtina. Šioje vietoje reikia pastebėti, kad iki 2025 m. numatomos sinchronizacijos baltarusiškos elektros patekimo į Lietuvą apribojimas gali būti sėkmingas tik tuo atveju, jei pavyks pasiekti susitarimus su Lietuvos kaimynėmis. Prie- šingu atveju bus įmanoma apriboti tik tiesioginį (tarpvalstybinės jungtys tarp Lietuvos ir Baltarusijos) elektros patekimą, tačiau tada išlieka galimybė, kad Astravo AE pagaminta elektra vis tiek pasieks Lietuvą per Latviją. Nors 2017 m. pabaigoje Baltijos valstybių ministrai pirmininkai sutarė tartis dėl bendrų elektros patekimo iš trečiųjų šalių principų138, straipsnio rašymo metu Lietu- vos derybos su Latvija ir Estija dėl elektros prekybos apribojimų su Baltarusija vis dar neduoda laukiamų rezultatų. Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius 2017 m. liepos pabaigoje pareiškė, kad Latvija neketina priimti įstatymų, numatančių Bal- tarusijoje pagamintos elektros importo apribojimus139. Atitinkamai 2019 m. rugpjūtį Latvijos vyriausybė nusprendė pakeisti įstatyminę bazę, kuri leistų prekiauti elektros energija su Rusija, kas leistų jai pirkti elektrą ir iš Baltaru-

134 Istrate, D. (2019). „Belarus points finger at Lithuania for EU failure“.Emerging Europe, 2019 m. gegužės 16 d. 135 Rimaitė, V. (2019). „Astravas kaitina politines aistras: L. Linkevičius ir konservatoriai toliau svaidosi žaibais“, Lietuvos rytas, 2019 m. spalio 2 d. 136 Baltijos valstybių premjerai elektros sistemų sinchronizacija bendru strateginiu uždaviniu paskelbė 2007 m. 137 Biznes Alert, The Baltic states call for EU funding for synchronization, 2018 m. vasario 20 d. 138 Joint Statement (2017), op. cit. 139 Augutis, J., et. al. (2018). Lietuvos energetinis saugumas. Metinė apžvalga 2016–2017 m. Vilnius: Versus aureus. P. 12. 334 sijos per BRELL žiede esančias jungtis140. 2019 m. spalį vykusiame Varšuvos saugumo forume Rinkevičius dar kartą pakarotojo, kad nepalaikys Lietuvos bandymų riboti Astravo AE pagamintos elektros patekimo: „Jei matome, kad mums neleidžia prieiti prie gana pigios elektros energijos iš esmės dėl politi- nių priežasčių, ieškosime galimybių kitose vietose. Latvijos gyventojai, manau, nesupras eilinį kartą padidintų tarifų. Jau dabar pas mus vyksta ginčai dėl to, kiek gi mes iš tiesų mokame už elektrą.“141 Estija taip pat nerodo palaikymo Lietuvos pozicijai ir teigia, kad Astravo AE pagamintos elektros blokavimas yra technologiškai neįmanomas142. Elektros ribojimo kontekste Lietuvai palai- kymą reiškia tik Lenkija. Intensyvėjantis Baltarusijos ir Latvijos bendradarbiavimas transporto srityje rodo, kad Latvija ne tik nepalaiko Lietuvos pozicijos dėl Astravo AE, bet ir siekia perimti baltarusiškus krovinius iš Klaipėdos uosto143. 2017 m. „Latvijos geležinkeliai“ Minske atidarė savo atstovybę, kurios tikslas yra „aktyviai skatinti bendradarbiavimą su Baltarusija ir Kinija, bandant pritraukti naujus krovinius iš Kinijos į Latvijos tranzito koridorių“144. Kitaip tariant, Latvija siekia pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis – Baltarusijos ir Lietuvos ginču dėl Astravo AE – ir gauti iš to ekonominės naudos, o ne solidariai palaikyti Lietuvos poziciją. Apibendrinant diskusiją apie Lietuvos užsienio politikos rezultatus branduolinės saugos ir elektros ribojimo plotmėse, akcentuojami trys pagrindiniai aspektai. Pirma, Lietuva sėkmingai aktualizavo branduolinės saugos problematiką, kas ilgainiui paskatino Baltarusiją iš dalies atsižvelgti į Lietuvos reikalavimus dėl tarptautinių ekspertų įsileidimo ir apribojo projekto rango- vų veiksmų laisvę (branduolinio reaktoriaus korpuso keitimas), kas sulėtino Astravo AE statybas. Antra, paskutinės tarptautinių ekspertų išvados apsunkina Lietuvos galimybes pagrįsti branduolinės saugos problemas Baltarusijoje. Ypač tai pasakytina apie 2017 m. TATENA ekspertų vizitą. Nors vadinamoji TATENA SEED misija neapėmė visų probleminių dalykų, kadangi jos manda- tą apribojo Baltarusija, tai vis vien Minskui leido užsitikrinti iš autoritetingos tarptautinės organizacijos svarbų teigiamą viešumą. Trečia, ilgalaikėje pers-

140 Navakas, N. „Latviai po Astravo AE paleidimo importuos rusišką elektrą“. Verslo žinios, 2019 m. rugpjūčio 24 d. 141 LRT. Latvijos URM vadovas apie elektros nepirkimą iš Astravo: latviai nesupras padidėjusių elektros tarifų, 2019 m. spalio 3 d. 142 Rutkauskaitė, R. „Estija neatmeta, kad naudos Baltarusijos AE pagamintą elektrą“. Verslo žinios, 2019 m. rugpjūčio 16 d. 143 The Baltic Course. Latvian-Belarus cooperation council agree to develop cooperation in transport, logistics, transborder cooperation and IT, 2018 m. rugsėjo 7 d. 144 Ministry of Transport of the Republic of Latvia. Transit http://www.sam.gov.lv/sm/ content/?lng=en&cat=84 [žiūrėta 2019-11-05]. 335 pektyvoje baltarusiškos elektros patekimą į Lietuvą apribos Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklu. Trumpalai- kėje perspektyvoje tai bus bandoma pasiekti nacionalinio lygmens veiksmais ir tariantis su Latvija ir Estija, tačiau derybos neduoda teigiamų rezultatų – Estija vengia prisiimti papildomų įsipareigojimų, o Latvija žiūri savų nacionalinių interesų ir bando iš Lietuvos perimti Baltarusijos krovinių tranzitą.

Išvados

Kaip atskleista pirmosiose straipsnio dalyse, aktyvią Lietuvos užsienio po- litiką formuoja ne tik Astravo AE geografinis artumas, incidentai jos statybvie- tėje, sisteminis jų maskavimas, bendras projekto įgyvendinimo neskaidrumas, bet ir visapusiškas Rusijos dalyvavimas ir iš to išplaukiantys politiniai iššūkiai. Įsitraukimas į Astravo AE projektą Rusijai leidžia dar labiau sustiprinti savo įta- ką Baltarusijai (monopolijos naujame energetikos sektoriuje įtvirtinimas) ir tuo pačiu padeda įgyvendinti nacionalinius interesus Baltijos jūros regione, ypač priešintis tvirtesnei regiono integracijai energetikos sektoriuje. Rusija Astravo AE jau naudojo kaip argumentą prieš Visagino AE dar tada, kai ši branduolinė jėgainė Baltarusijoje nebuvo statoma. Jei ji sėkmingai pradės komercinę veiklą, Rusijai taip pat būtų paranku joje pagamintą elektros energiją per Lietuvą tiekti Skandinavijos ir Lenkijos rinkoms, nes tada šių jungčių Lietuva negalėtų naudoti elektros importui ir turėtų patenkinti savo elektros poreikius pirkdama ją iš Ru- sijos ir Baltarusijos. Astravo AE taip pat leidžia stiprinti Rusijai draugiškų, o tam tikrais atvejais ir Rusijoje parengtų, karinių pajėgumų buvimą prie pat vienos iš NATO valstybių sostinių ir suformuoti strateginį neapibrėžtumą dėl galimo branduolinės jėgainės panaudojimo provokacijoms. Oficiali Lietuvos pozicija minimų iššūkių atžvilgiu buvo dvejopa, tačiau už skirtingų pozicijų slypintis tikslas buvo vienodai ambicingas – priešintis Astravo AE projekto įgyvendinimui. Tyrimas rodo, kad nuo 2008 m. pabaigos iki 2016 m. vidurio Lietuva išimtinai koncentravosi į Astravo AE branduo- linę saugą ir teisinius aspektus, todėl tuo metu politinė branduolinės jėgai- nės problematika, ypač už paramos jos statyboms slypintys Rusijos strateginiai interesai, nebuvo akcentuoti aukšto lygio susitikimuose. Tuo metu, viena vertus, aktyviai keltas branduolinės saugos problemų Baltarusijoje klausimas, kita vertus, siekta naudotis įvairiais tarptautiniais instrumentais branduolinei saugai užtikrinti, pavyzdžiui, atitikties JTO konvencijoms peržiūros, TATENA ir ES ekspertų misijomis. Kadangi branduolinės saugos stiprinimas yra im- lus tiek laikui, tiek finansiniams ištekliams, tokius Lietuvos veiksmus galima 336 priskirti netiesioginėms pasipriešinimo formoms prieš Astravo AE projekto įgyvendinimą. 2016 m. gegužės 12 d. priimtoje rezoliucijoje Seimas paragino stabdyti Astravo AE statybas Baltarusijoje ir apriboti baltarusiškos elektros tiekimo į Lietuvos teritoriją galimybes145, kas vėliau tapo reglamentuota įstaty- mais, įtraukta į XVII Vyriausybės programą ir į 2017 m. vasarį pasirašytą par- lamentinių politinių partijų susitarimą. Nors oficiali Lietuvos pozicija keitėsi iš esmės, tai tik iš dalies pakeitė Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimą – susirūpinimas branduoline sauga išliko dažniausiai išreiškiama pozicija aukš- to lygmens susitikimuose, kurių metu toliau aktyviai akcentuota tarptautinių instrumentų svarba branduolinei saugai Astravo AE užtikrinti. Vis dėlto būta ir tam tikrų pokyčių. Po Lietuvos pozicijos performulavi- mo suaktyvėjo Astravo AE atstovavimas aukščiausiu politiniu lygmeniu, o greta branduolinės saugos problemų aktualizavimo Lietuvos užsienio politikoje atsirado papildoma veiklos kryptis – elektros patekimo į Europos Sąjungos rinkas iš nesaugių atominių elektrinių ribojimas. Svarbu pastebėti, kad aukščiausiu politiniu lygmeniu praktiškai nebuvo atstovauta nacionaliniam lygmeniui, itin dažnai akcentuojamas tikslas – Astravo AE statybų stabdymas (siekis stabdyti Astravo AE projektą minimas tik šešiose iš 122 po 2016 m. gegužės 12 d. vykusių aukšto lygio susitikimų). Tai rodo, kad toks tikslo formulavimas yra daugiau priešrin- kiminė vidaus politikos išdava, kai realūs žingsniai Lietuvos užsienio politikoje nuo 2016 m. vidurio žengti branduolinės saugos (93 paminėjimai) ir elektros srautų apribojimo srityse (25 paminėjimai, dažniausiai susitikimuose su Baltijos jūros regiono valstybėmis ir ES). Paprasčiau tariant, net ir po viešo opozicijos Astravo AE statyboms deklaravimo Lietuvos atstovai aukšto lygio susitikimų metu koncentruodavosi į kitų siekių įgyvendinimą. Žinoma, su tokiu situacijos vertinimu galima nesutikti teigiant, kad elektros srautų apribojimas Lietuvos–Baltarusijos pasienyje yra priemonė Astravo AE ekonominiam pagrįstumui žlugdyti, kas ilgainiui padės sustabdyti projekto įgyvendinimą. Tačiau pirmojoje straipsnio dalyje aptartas Baltarusijos bran- duolinės jėgainės ekonominis pagrįstumas lieka abejotinas nepriklausomai nuo to, ar rinkos baltarusiškos elektros eksportui būtų atviros, ar jos liktų už- daros. Siekis riboti elektros srautus bent jau Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, o idealiu atveju – ir tarp Baltarusijos ir kitų ES valstybių, yra labiau gynybinio pobūdžio žingsnis, kuris reaguoja į Rusijos strateginius interesus Baltijos jū- ros regione (žr. antrąją dalį), o ne bandymas žlugdyti Astravo AE projektą,

145 Kadangi nėra techninių galimybių atskirti Astravo AE pagamintą elektrą nuo kituose elektrinėse pagamintos elektros, norint įgyvendinti šiuos įstatymus, reikės riboti elektros srautus tarp Baltarusijos ir Lietuvos. 337 ko tokia priemonė iš esmės padaryti negali. Elektros srautų ribojimas Lietu- vai padėtų apsidrausti nuo galimo Astravo AE pagamintos elektros dempingavimo, kuris turėtų bent dvi neigiamas pasekmes. Pirma, tai ribotų vietinių elektros generacijos šaltinių plėtotę Lietuvoje. Antra, tai keltų grėsmę elektros importui iš Skandinavijos ir Lenkijos. Elektros energijos dempingavimo strategijos panaudojimo tikimybė ypač išaugtų tuo atveju, jei Astravo AE ateityje taptų Rusijos valstybinių bendrovių nuosavybe dėl Baltarusijos nemokumo. Šiuo atveju galimas ir kitas scenarijus – paskolos Baltarusijai nurašymas. Tokiu atveju Astravo AE generuojama elektra būtų itin pigi, nes didžiausią elektros gamybos branduolinėse elektrinėse kaštų dalį sudaro investicijų padengimas. Tad Lietuva Astravo AE projektui bandė priešintis dviem esminiais bū- dais: aktualizuodama branduolinės saugos problematiką ir apribodama balta- rusiškos elektros patekimą į Europos Sąjungos rinkas. Aukšto lygio susitikimų analizė rodo, kad Lietuvos atstovų pasirinkti argumentai ir susitikimų kryptys atitinka tokių priemonių pobūdį. Astravo branduolinės saugos problematikos nebandyta pagrįsti politiniais argumentais – daugiausiai akcentuoti tarp- tautinės teisės pažeidimai, incidentai statybvietėje ir branduolinių katastrofų precedentai Černobylyje ir Fukušimoje. Politinė argumentacija pasitelkta tik tada, kai reikėjo pagrįsti Lietuvos siekį apriboti baltarusiškos elektros energijos patekimą į Europos Sąjungos valstybes. Daugiašaliu lygmeniu Astravo AE klausimas dažniausiai keltas Europos Sąjungoje, Tarptautinėje atominėje energetikos agentūroje ir Jungtinių Tautų Organizacijoje. Dvišaliu – susitikimuose su JAV, Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Baltijos ir Šiaurės šalių atstovais. Vis dėlto tyrimas taip pat parodė, kad atstovavimas Lietuvos nacionaliniams interesams aukščiausiu politiniu lygmeniu nebuvo nuoseklus – jį veikė tiek nacionalinio, tiek sisteminio lygmens procesai. 2009–2010 m. Astravo AE klausimas pateko tik į kelių aukšto lygio susitikimų darbotvarkę, nors tuo metu Baltarusijoje jau pradėta statyti pagalbinė Astravo AE infrastruktūra. 2011 m. dėl katastrofos Fukušimoje Astravo AE jau pateko į daugelio susitikimų darbo- tvarkę, tačiau 2012 ir 2013 m. aukščiausiu politiniu lygmeniu apie Astravo AE kalbėta gerokai pasyviau. 2014–2015 m. Astravo AE iš tikrųjų nebuvo aptarta aukščiausiu politiniu lygiu dėl Rusijos karinės intervencijos Ukrainoje. Akty- vumą 2016 ir 2017 m. paskatino priešrinkiminės politinių partijų pozicijos ir incidentai Astravo AE statybvietėje. Nepaisant pastebimo nenuoseklumo, Lietuvos užsienio politiką vis tiek galima laikyti rezultatyvia. Šiuo atveju reikia turėti omenyje tai, kad Lietuva, gindama savo nacionalinius interesus, bandė trukdyti strateginės infrastruk- tūros statybai kitos valstybės teritorijoje, kurią visapusiškai rėmė didžioji ga- 338 lybė. Net ir esant tokiai pajėgumų asimetrijai, Lietuva sėkmingai aktualizavo Astravo AE branduolinės saugos problemas tarptautiniu mastu. Su tuo susiję rezultatai: Baltarusijai nepalankios Espoo ir Orhuso konvencijų įgyvendini- mo komiteto išvados, TATENA ir ES branduolinės saugos ekspertų vizitai į Astravo AE, numesto branduolinio reaktoriaus korpuso pakeitimas nauju ir projekto įgyvendinimo sulėtinimas. Lietuvai taip pat pavyko pasistūmėti ir dėl elektros srautų ribojimo: suderintas Lietuvai palankus Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizacijos planas per Lenkiją iki 2025 m. ir užsitikrintas Varšuvos palaikymas dėl baltarusiškos elektros energijos ribojimo. Žvelgiant į ateities perspektyvas, svarbu pabrėžti du aspektus. Pirma, TATENA ir ES ekspertų vizitai Baltarusijoje, kurių reikalavo pati Lietuva, daugiau ar mažiau teigiamai atsiliepė apie branduolinę saugą Astravo AE, kas Baltarusijai jau dabar leidžia kvestionuoti Lietuvos susirūpinimą Astravo AE sauga. Kai Lietuva, siekdama pagrįsti savo neigiamą poziciją dėl Astravo AE saugos, gali apeiliuoti į jos statybų metu įvykusius incidentus, Baltarusijos bandymus juos nuslėpti ir Espo bei Orhuso konvencijų pažeidimus, Baltaru- sija, bandydama pateisinti Astravo AE saugą, gali atkreipti dėmesį ne tik į TA- TENA atitikties vertinimo misijų rezultatus, bet ir joms palankias testavimo nepalankiausiomis sąlygomis išvadas, kurios suformuluotos laikantis Europos Sąjungos nustatytų procedūrų. Žinoma, tokia situacija gali keistis, jei tolesnis Astravo AE statybos ar įrangos bandymų procesas neapsies be incidentų, o pakartotinis ES „streso testų“ vertinimas bus neigiamas. Antra, siekiant apriboti Astravo AE pagamintos elektros patekimą į Europos Sąjungos rinką, reikia pasiekti susitarimus ne tik su Lenkija, bet ir bent su Estija ir Latvija, o idealiu atveju ir Suomija. Jei to padaryti nepavyks, ko tikėtis leidžia Latvijos ketinimas atnaujinti prekybą su Rusija per elektros jungtį Velikoretskaja–Rėzekne, Lietuva galės apriboti tik tiesioginį Astravo AE pagamintos elektros patekimą į nacionalinę sistemą, tačiau ji vis tiek pasieks Lietuvą per jungtis su Latvija. Šią problemą ilgainiui turėtų išspręsti Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklu, tačiau tai turėtų įvykti tik 2025 m., kai abu Astravo AE blokai komercinę eks- ploataciją pradės 2020 m., jei statybos nebus atidėtos ar sustabdytos dėl nenu- matytų trukdžių. Kiek efektyviai Baltijos valstybių sinchronizacija ribos balta- rusiškos elektros patekimą, priklausys nuo to, kiek nuolatinės srovės keitiklių (jie įgalina elektros apsikeitimą tarp nesinchroniškai veikiančių elektros sis- temų, šiuo atveju tarp IPS/UPS ir kontinentinės Europos tinklo) bus statoma Baltijos valstybių pasienyje su Rusija ir Baltarusija.

Kaunas, 2018 m. spalis LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas 339 Raminta Stankutė-Søsted* Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Lietuvių jaunimo jautrumas informacinėms atakoms: įsigilinimo tikimybinis modelis ir galimos atakų temos

Straipsnyje nagrinėjamas lietuvių tautybės jaunimo pažeidumas informacinėms atakoms, kuriomis siekiama paveikti psichologiškai, t. y. keisti ar formuoti požiūrį. Yra keliamas klausimas, ar lietuvių jaunimo šališkumas naujienų šaltiniams ir pasyvumas politinėms naujienoms gali sąlygoti jų pažeidumą atakoms. Klausimui atsakyti pasitelktos propagandos ir įtikinėjimo studijų įžvalgos, pagal kurias suformuotas kvazieksperimentinis tyrimas. Apskritai vertinant aptikta, kad visų tyrimo dalyvių požiūris reikšmingai blogėjo jiems pateikus propagandinio pobūdžio informaciją apie ES padėtį, šalies politines institucijas bei apie lenkų mažumą. Tyrimo metu nerasta pakankamai įrodymų, kad tyrime dalyvavęs lietuvių jaunimas buvo imlesnis propagandiniams produktams tuomet, kuomet jis buvo nemotyvuotas įsigilinti į pateiktą informaciją, o pateikiama informacija buvo iš galimai patikimo šaltinio.

Įvadas

Rodosi, šiandien informacinės kovos drebina demokratijos pamatus, o dėl savo taikinio visuomenės tampa nemenku saugumo iššūkiu. Technologi- joms tobulėjant, „šydas“ ant tiesos nusileidžia ne tik karo metu, bet ir taikos, tad vis sunkiau darosi atskirti realybę nuo melagingo konstrukto1, o galingiausios pasaulio valstybės – JAV gyventojai vis dar sunkiai įsisąmonina faktą, kad priešiška valstybė informacinėmis atakomis darė poveikį šalies preziden- to rinkimams2. Akivaizdu, siekiai paveikti auditorijas darosi ambicingesni bei tikslesni ir juos kaip niekada istorijoje įgalina mažai pastangų reikalaujanti platinimo platforma – socialinė medija.

* Raminta Stankutė-Søsted – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto absolventė. Adresas korespondencijai: Vokiečių g. 10, 01130 Vilnius tel. 8-5-2514130, el. p. stankute. [email protected] 1 Warzel, C. (2018), He Predicted The 2016 Fake News Crisis. Now He’s Worried About An Information Apocalypse, https://www.buzzfeed.com/charliewarzel/the-terrifying-future-of-fake-news?utm_term=. lrxY4BZOp#.csOpdWko4, [žiūrėta 2018-11-25]. 2Alvarez, P., Hosking, T., (2018), The Full Text of Mueller’s Indictment of 13 Russians, https://www. theatlantic.com/politics/archive/2018/02/rosenstein-mueller-indictment-russia/553601/?utm_ source=newsletter&utm_medium=email&utm_campaign=atlantic-daily-newsletter&utm_content=20180 216&silverid=MzEwMTkwMTMxMTc3S0, [žiūrėta 2018-11-25].

© Raminta Stankutė-Søsted, 2019 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2019 340 Vykstančios informacinės kovos neaplenkia ir Lietuvos. Šalis dalijasi siena su viena aktyviausių informacinių kovų dalyvių – Rusija. Tyrėjai ir specialistai teigia, kad Lietuvoje Rusijos skleidžiamiems naratyvams įsitvirtinti gelbsti nostalgija sovietmečiui ir mažumų imlumas. Šaliai ieškant atsparumo propagandai stiprinimo, dedamos viltys į kartų kaitą. Tikimasi, kad sovietme- čio „nesugadinta“ karta gelbės stabilizuojant šalies informacinę erdvę3. Vis dėlto, atsižvelgiant į pasaulines tendencijas, to tikėtis yra naivu. Saugumo eks- pertas, besidomintis Rusijos saugumo klausimais, Keiras Gilesas pastebi, kad nors Rusija paveldi įrankius, naudotus dar sovietiniais laikais, tačiau prieiga jau kitokia. Pagrindinis skirtumas yra vienos ideologijos dingimas, tad šian- dieniniai naratyvai, palyginus su sovietmečiu, yra nenuoseklūs ir netgi konf- liktuojantys. Ji nebesirenka vienos linijos, gali remti bet kurią protesto formą, esančią valstybėje: radikalią dešinę, radikalią kairę ar bet kurią protesto formą tarp jų. Norima nuolat transformuoti realybę ir kurti daugialypę tikrovę, vie- nintelė vienijanti charakteristika – nepatiklumo ir priešiškumo šalies sistemai skatinimas. Galima išskirti pavyzdžius, kai Vokietijos kairieji gavo pacifistinius memus, kurie stiprino idėjas, kad JAV militarizmas kelia iššūkį taikai, Prancū- zijos radikalūs dešinieji gavo žinutes, kurių turinys skatino gelbėti krikščiony- bę, o slovakams buvo skiriamos žinutės apie Vokietijos dominavimą ES4. Tad nors Lietuvoje dedamos viltys į nepriklausomybės kartą, matant didžiosios kaimynės išradingumą informacinių kovų lauke, vertėtų išsamiau pažvelgti į šios kartos atsparumą propagandinei informacijai. Po Krymo įvykių, išvydus hibridinio karo veiksmingumą, Lietuvoje suintensyvėjo siekis rasti tinkamą modelį propagandai analizuoti ir taip iš- nagrinėti Lietuvos visuomenės atsparumą informacinėms atakoms. Šiandien galima susipažinti su naujausiais tyrimais, gan išsamiai pažvelgiančiais į Lie- tuvos informacinių kovų lauką. Paminėtina 2008 m. Nerijaus Maliukevičiaus disertacija Rusijos informacijos geopolitikos potencialas, kurioje autorius įrodo, kad į Lietuvos informacinę erdvę skverbiasi šios šalies geopolitiniai interesai. 2016 m. publikuotas Dariaus Buinausko et al. straipsnis „Propagandos tyrimo modelis Rusijos propagandai Lietuvoje analizuoti“, o 2017 m. išleista RESC monografija Rusijos propaganda: analizė, įvertinimas, rekomendacijos ir galiausiai 2018 m. pasirodo naujausia Ainės Ramonaitės et al. studija Kas eitų ginti Lietuvos? Šiuose darbuose analizuojamas Lietuvos visuomenės paveikumas propagandai bei bandomi modeliai, gebantys pažvelgti į šį reiškinį giliau.

3 Rytų Europos studijų centras (2017), Rusijos propaganda: analizė, įvertinimas, rekomendacijos, Vilnius, p. 135. 4 Center for European Policy Analysis (2016), Winning the Information War: Techniques and Counter- Strategies in Russian Propaganda, Washington, DC: The Legatum Institute, p. 6-7. 341 Vis dėlto šiose analizėse sovietmečio kartos ir etninių mažumų pažeidumai yra detaliai suprantami, o nepriklausomybės kartos išskirtinumai nėra papildomai įvertinami. Paminėtinas 2016 m. tyrimas „Lietuvių ir nelietuvių jaunimo medijų vartojimo įpročiai“, kuriame pastebimos tam tikros Lietuvos jaunimo charakteristikos. Jaunimas linkęs žinias gauti iš feisbuko srauto, rutiniškai naudojant populiariausius portalus (Delfi, 15min ir kt.)5. Tiek tautinių mažumų, tiek lie- tuvių atstovams įprastas nesidomėjimas Lietuvos ar pasaulio įvykiais, o apie juos gaunama informacija nėra kritiškai įvertinama. Teigiama, kad ypač lietu- vių jaunimui būdingas mažesnis gaunamos informacijos kritiškumas – patikima tuo, kas perskaitoma. Galiausiai jaunimas pastebi, kad jų artimi giminaičiai už juos daug labiau įsitraukę į politines naujienas6. Taigi susidaro pasyvaus jaunimo, tvirtai, gal net kiek šališkai, pasitikinčio medijos šaltiniais ir kanalais, vaizdas. Tad atsižvelgiant į tai, kad informacinėse atakose, siekiant sėkmingo poveikio, vienas pagrindinių uždavinių yra auditorijos savitumų suvokimas, ši situacija signalizuoja, kad tyrimuose nėra matomas visas visuomenės pažeidu- mų paveikslas. Taigi, galima teigti, kad šalyje trūksta tyrimų, kurie tiesiogiai analizuotų nepriklausomybės kartos charakteristikų svarbą informacinio karo lauke. Tad šiame straipsnyje keliamas klausimas: ar lietuvių jaunimas gali būti pažeidus informacinėms atakoms7, išnaudojant jo šiandien identifikuojamus jautrumus? Jautrumas ar pažeidumas yra suprantamas kaip savybė, kuri gali būti panaudota žalai ar sužalojimams padaryti8, t. y. ji nebūtinai šiuo metu yra išnaudojama. Apibendrinus galima išskirti, kad yra šie jautrumai: pasyvumas politinėms naujienoms, kritiškumo gaunamai informacijai trūkumas ir šališkumas šaltiniui. Paminėtina, kad šioje studijoje sutelkiamas dėmesys tik į lietuvių tautybės jaunimą, kadangi tautinės mažumos išsamiai išanalizuotos minėtuose tyrimuose (pvz., RESC monografijoje).

5 TNS LT (2016), Lietuvių ir nelietuvių jaunimo medijų vartojimo įpročiai, Vilnius, p. 7–8. 6 Ten pat, p. 9–10. 7 Šiame darbe yra apsiribojama tik informacinėmis atakomis, kuriomis siekiama psichologiškai veikti asmenis ar jų grupę. 8 Brauch, H. G. (2011), „Concepts of Security Threats, Challenges, Vulnerabilities and Risks“, žr. Brauch, H. G. et al., Coping with Global Environmental Change, Disasters and Security, Berlin: Springer, p. 73. 342 1. Įtikinėjimo komunikacijos ir propagandos santykis – tyrimų galimybės

Beveik viskas, kas susiję su požiūrių formavimu ir keitimu, turi įtikinėjimo elementą, o įtikinėjimo studijos siekia suprasti požiūrius ir kelius, kaip juos keis- ti9. Įtikinėjimas – tai komunikacinis procesas, kurio metu komunikuojantis siekia išgauti norimą atsaką iš gavėjo10. Įtikinėjimas nėra analogiškas tiesos pateikimui, pagrindinis tikslas yra įtaka, o ne tiesa, tad įtikinėtojai gali slėpti tiesą ar net klai- dinti, jei tik tai pasitarnauja tikslams, o pasitelktos technikos lieka įtikinėtojo eti- kos klausimu11. Įtikinėjimas apima du svarbius elementus: įtikinėtojas sąmoningai supranta, kad jis bando paveikti kitus12, o asmenys, kurie yra bandomi paveikti, turi pasirinkimo laisvę13, t. y. jie gali elgtis kitaip, nei jiems yra siūloma14. Gartho S. Jowetto ir Victoria’jos O’Donnell knygoje Propaganda and Persuation minima propagandos ir įtikinėjimo studijų santykio istorija, pvz., Haroldo D. Laswello modelis, kuris tapo pagrindu šiandienos propagandos stu- dijų modeliams, buvo kuriamas pasitelkiant stimulo-atsako modelį15, būdingą įtikinėjimo komunikacijos sričiai. Supratimas, kaip formuojasi požiūriai, gelbėjo suprantant, kad propagandos ir įtikinėjimo efektas yra priklausomas nuo konteksto, individualių skirtumų ir įvairių įsiterpiančių kintamųjų16. Nors dėl sampratos propaganda iki šių dienų nėra sutariama17, vis dėlto egzistuoja bendras suvokimas, kad tai apima tikslingą informacijos parengimą tikslinėms auditorijoms, kad paveiktų jų požiūrį ir veiksmus, tai yra tyčinis ir sistemiškas bandymas formuoti suvokimą, manipuliuoti žinojimu ar nukreipti elgesį taip, kad gautas atsakas prisidėtų prie propagandininko siekiamų tikslų18. Laswellas į propagandą bandė žvelgti moksliškai ir įrodė, kad komunikacija – tai mokslas, o propaganda – šio mokslo objektas. Tarp propagandos ir įtikinėjimo komunikacijos egzistuoja akivaizdus ryšys – komunikatorius sąmoningai siekia požiūrio ar elgesio pokyčio. Nors

9 Perloff, M. R. (2010),The Dynamics of Persuation: Communication and Attitudes in the 21 st Century, London: Routledge, p. 3. 10 Ten pat, p. 11. 11 Ten pat, p. 33. 12 Ten pat, p. 11. 13 Pasitelkus prievartą požiūris ir elgesys taip pat gali būti keičiami, bet tai neturi nieko bendro su įtikinėjimu (Perloff 2010, p. 19). 14 Ten pat, p. 33. 15 Jowett, G. S., O‘Donnell V. (2012), Propaganda and Persuation, JAV: SAGE, p. 168. 16 Ten pat, p. 165. 17 Rytų Europos studijų centras (3 išn.), p. 19. 18 Ten pat, p. 21. 343 Anthony’is R. Pratkanis ir Elliotas Aronsonas teigia, kad įtikinėjimas ne visada propaganda, nes tradiciniu požiūriu, ji remiasi manipuliavimu simboliais ir asmens psichologija19, kas rečiau suprantama kaip įtikinėjimo dalis, nes įtiki- nėjimas turi pozityvesnę konotaciją20. Vis dėlto manipuliavimas priskiriamas ir įtikinėjimo komunikacijai, nes yra jos technika, tačiau, žinoma, nedominuo- janti21. Tad įtikinėjimo komunikacija yra labiau matoma kaip pozityvus dalykas, o propaganda kaip neigiamas, bet manipuliaciją galima priskirti abiem. Richardo M. Perloffo teigimu, propaganda taip pat išsiskiria savo mastu, nes dažniausiai siekiama įtikinėti per mases, pasitelkus masines žiniasklaidos priemones, o įtikinėjimo komunikacija veikia mažesniu mastu. Vis dėlto Jowettas ir O’Donnell pastebi, kad nors tradiciškai propagandininkai renkasi masinę auditoriją, taip pat tikėtinas ir siekis paveikti mažesnes grupes, individus ir t. t., jei tai tik pasitarnauja propagandininko tikslui22. Perloffas taip pat teigia, kad įtikinėjimo komunikacija dažniausiai nepaslėpta kaip propaganda ir leidžia kitos informacijos srautą į informacinę erdvę, o propagandos atveju dažniausiai egzistuoja totali informacijos transmisijos kontrolė23. Vis dėlto totali kontrolė daugiau būdinga pasaulinių karų ir Šaltojo karo laikotarpiams, šiandiena, ypač demokratinėse valstybėse, informacijos srautas yra įvairus ir menkai ribojamas, tai ne tik netrukdo vykdyti propagandos, bet ir gelbsti ją skleidžiant, o dėl internetinės erdvės ir informacijos dalijimosi greičio, ji netgi įgauna neįtikėti- ną mastą ir pajėgumą. Taigi įtikinėjimo studijos padeda suprasti įtikinėjimo efektą požiūriui bei elgesiui, t. y. kaip ir kodėl naudojant komunikaciją požiūris ar elgesys gali būti paskatinti kisti24.Vis dėlto šis supratimas nepadeda suvokti viso teatro, kuriame veikia valstybė prieš valstybę informacinių kovų lauke. Kai siekiama psichologiškai paveikti kitos šalies populiaciją, svarbu yra ne tik, kaip keisti, bet ir ką pasitelkus galima tai sėkmingai daryti, t. y. suvokti šalies, grupės ir pan. socialinį, kultūrinį ekonominį ir t. t. kontekstą. Perprasti, kaip analizuojamas kontekstas, kai tikslas yra psichologiškai paveikti kitos šalies populiaciją ar grupes, padeda būtent propagandos studijos. Tad galima teigti, kad glau- daus santykio tarp įtikinėjimo komunikacijos ir propagandos suvokimas gali praturtinti modelio analizuoti informacines atakas paieškas.

19 Ten pat, p. 24. 20 Perloff (9 išn.), p. 24. 21 Ten pat, p. 24. 22 Jowett, O‘Donnell (15 išn.), p. 296. 23 Perloff (9 išn.), p. 20. 24 Paminėtina, kad šioje analizėje yra koncentruojamasi tik į požiūrio elementą, elgesio keitimo elementas reikalautų papildomo tyrimo. 344 1.1. Jowetto ir O’Donnell propagandos analizės modelis – konteksto analizė

Vykdant informacines atakas, unikalių aplinkos ar taikinio savybių suvokimas yra svarbus aspektas, kai siekiama, kad jos būtų efektyvios. Jowetto ir O’Donnell teigimu, kultūros elementai yra ideologijos, socialiniai mitai, val- džia, ekonomika, socialinės praktikos ir specifiniai įvykiai, visa tai, kas daro įtaką propagandai. Propaganda kaip procesas yra socialiai determinuota, kad suprastume, kaip ji veikia, turime suprasti, kaip egzistuojantis sociokultūrinis kontekstas leidžia jai veikti. Būtent todėl ji pasireiškia skirtingose visuomenėse skirtingai25. Jowetto ir O’ Donnell modelis susideda iš 10 pjūvių26, bet šioje analizė- je naudojamas tik kontekstinis pjūvis. Visas modelis nepritaikomas analizuoti pažeidumui, nes propagandos analizė yra vykdoma iš viršaus į apačią, t. y. pradedama nuo didesnio paveikslo – propagandininko idėjų, tikslų, ideologijų supratimo ir keliaujama prie atakuojamos grupės. Kadangi šioje analizėje pradedama nagrinėti iš apačios, t. y. pradedama nuo grupės ir tik trumpai susipa- žįstama su Lietuvą atakuojančiu propagandininku, kilo poreikis rasti galimybę analizuoti tam tikros visuomenės grupės jautrumą pradedant ne nuo propagandininko. Iššūkiui spręsti pasitelktas įtikinėjimo komunikacijos modelis, kuris į visuomenės jautrumą gali pažvelgti iš apačios, t. y. pradėti nuo grupės. Vis dėlto konteksto analizė išlieka svarbi sudedamoji tyrimo dalis, gelbstinti formuojant hipotezės. Įvade minėtoje literatūroje yra išskiriami pjūviai, kokiomis kryptimis informacinėse kovose yra atakuojama Lietuvos visuomenė (žr. 1 lentelę). Taigi šalies kaimynystėje išliekant stabiliam agresoriui, suinteresuotam visuomenės destabilizavimu, į jaunimo grupę ir šioje analizėje pažvelgiama per šiuos pjū- vius. Vadovaujantis Jowetto ir O’Donnell pasiūlytais klausimais kaip gairėmis (žr. 1 lentelę), buvo svarstomas kiekvienas pjūvis iš jaunimo grupės pozicijos, siekiant užčiuopti galimas jaunimo paveikimo temas hipotezių ir stimulų formavimui (žr. 2 lentelę).

25 Jowett, O‘Donnell (15 išn.), p. 360–361. 26 Ten pat, p. 290. 345

1 lentelė. Informacinių atakų Lietuvoje kryptys ir galimi jų analizės klausimai

Pjūviai Galimi klausimai – Jowetto ir O’Donnell modelis

1. Nepasitikėjimo šalies politinėmis institucijo- a) Ko tikimasi iš sistemos? mis didinimas; b) Kokios išliekančios nuotaikos? 2. Lietuvos kaip „failed state“ vaizdas; c) Kokias problemas galima identifikuoti? Kaip 3. Nepasitikėjimo šalies sąjungininkais didini- plačiai jos suprantamos? Kas neleidžia jų mas: NATO ir ES; išspręsti? 4. Vakarų–Rytų skirtis: konservatyvių d) Kokie istoriniai įvykiai galėjo lemti šią vertybių propagavimas kaip priešprieša situaciją? vakarietiškoms; e) Kokios vertybės gali būti svarbios šioje situ- 5. Tautinių mažumų atskirties ir nesantaikos acijoje? tarp jų ir lietuvių didinimas1*. f) Kokie mitai gali būti susiję su šia situacija?2*

2 lentelė. Lietuvių jaunimo konteksto analizė

Tema Pagrindiniai lietuvių jaunimo konteksto analizės teiginiai ir argumentai 1. Lyginant su visuomene, yra fiksuojamas didesnis jaunimo pilietiškumas3*, bet pasyvumo - politiniam gyvenimui problema išlieka4*. Menkas jaunimo įsitraukimas fiksuojamas visame pasaulyje. Jį lemia negebėjimas apimti įvairių politinių problemų, tad yra susikoncentruo- jama į vieną klausimą, o socialinėmis medijomis sukuriamas jo iškėlimas. Tad nebalsavi- mas – ne apatija, o skepticizmas5*. Lietuvos pavyzdžiai 2018 m.: #MeToo, protestas „Mes kaltinam!“ 2. Nedalyvavimas rinkimuose ir vyresnės kartos išrinkti atstovai sudaro vakuumą tarp išrinktų valdyti ir jaunosios kartos. Šis gali būti užpildytas radikalių, populistinių judėjimų. Lietuvoje jaunimo radikalėjimo ženklų dar nėra – balsuojama už tradicines partijas6*, bet Europoje jau plinta7*.

jomis didinimas 3. Kol išlieka vakuumas, yra galimybė jį didinti ir, kaip pademonstravo 2018 m., yra galimybė telkti jaunąją kartą „sprogstamajam“ nepasitenkinimo efektui pasiekti, kuris leistų išbalansuoti atakuojančiajam nepalankius valdančiuosius (pvz.: skleisti šmeižtą dėl priekabiavimų, santykių su Rusija ir pan.) ir net kurti palaikymą parankiems elito atstovams, kaip kad pademonstravo 2016 m. JAV rinkimai8*. Nepasitikėjimo šalies politinėmis instituci

1* Ramonaitė, A. (2018), „(Ne)atsparumas Rusijos propagandai: priežastys ir padariniai“, žr. Ramonaitė, A. et al., Kas eitų ginti Lietuvos? Pilietinio pasipriešinimo prielaidos ir galimybės, Vilnius: Aukso žuvys, p. 142. 2* Jowett, O‘Donnell (15 išn.), p. 292. 3* Ramonaitė, A. (2018), „Įvadas“, žr. Ramonaitė, A. et al., Kas eitų ginti Lietuvos? Pilietinio pasipriešinimo prielaidos ir galimybės, Vilnius: Aukso žuvys, p. 15. 4* Baltrukevičius M. (2017), Balsuosiu kai pasensiu, arba apie jaunimo (ne)dalyvavimą Lietuvoje, http:// www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-06-16-balsuosiu-kai-pasensiu-arba-apie-jaunimo-politini-ne-daly- vavima-lietuvoje/160647 [žiūrėta 2018-11-27]. 5* Šuminas, A., Mierzecka, A. (2014), „Political information sources for young citizens: a case study of Lithuanian youth information behavior“, Informacijos mokslai (70), p. 26–27. 6* ELTA (2016), Apie penktadalį balsų rinkimuose nulėmė jauni žmonės, https://www.delfi.lt/news/daily/ lithuania/apie-penktadali-balsu-rinkimuose-nuleme-jauni-zmones.d?id=72526576 [žiūrėta 2018-11-27]. 7* TV3 (2012), Radikalus jaunimas Lietuvoje: saviraiškos laisvė ar anarchijos užuomazgos? (I), https:// www.tv3.lt/naujiena/jaunimas/588016/radikalus-jaunimas-lietuvoje-saviraiskos-laisve-ar-anarchijos- uzuomazgos-i [žiūrėta 2018-11-27]. 8* Swaine, J. (2018), Russian propagandists targeted African Americans to influence 2016 US election, https://www.theguardian.com/us-news/2018/dec/17/russian-propagandists-targeted-african-americans- 2016-election [žiūrėta 2019-09-30]. 346 [žiūrėta 2018-11-27],p. 61. lijot-leidiniai/finish/28-metodiniai-leidiniai/1172-lietuvos-jaunimas-ir-europa-sujungta-ir-itrauki-sajunga 17* 16* lt/news/daily/world/kaip-jaunimas-susipazista-su-europos-sajunga.d?id=76999635 15* Lietuvos karo akademija, p. 32. 14* pasipriešinimo prielaidos ir galimybės, Vilnius: Aukso žuvys, p. 46. užsienio agresijos atveju apžvalga“, žr. Ramonaitė, A.etal. ,Kas eitų ginti Lietuvos? Piliet 13* [žiūrėt dar-vercia-begti-is-lietuvos--58580 https://www.lrytas.lt/verslas/izvalgos-ir-nuomones/2017/03/21/news/ketvirtoji-emigracijos-banga-kas-vis- 12* [žiūrėt gasdinantys.d?id=7613881 https://www.delfi.lt/news/daily/education/uzdara-apklausa-apie-emigracija-skaiciai- 11* [žiūrėt gautu-darba-pagal-specialybe-vakaruose.d?id=74535342 Vakaruose, 10* 11-26]. verslas/verslas/tyrimas-patvirtino-atotrukis-nuo-estijos-jau-nebejuokingas.d?id=76423457 9* Ilkevičiūtė, J. (2017),Ty Rytų Europos studijų centras (2018), Ka Petronytė-Urbonavičienė, ginti? Visuomenės esame pasiruošę I.(2018),„Ar nusiteikimo priešintis Balčiūnaitė S.(2017), (2017), Pukenė R. (2017),Da Pukenė R. LiJOT (2016),Li (1 Ramonaitė Vileikienė, E.,etal. (2015),Motyvacija tarnauti Lietuvos kariuomenėje, Vilnius: Generolo Jono Vertybių Nepasitikėjimo šalies Lietuvos kaip „failed state“ skirtis sąjungininkais didinimas vaizdas a 2018-11-26]. a 2018-11-26]. a 2018-11-26]. https://www.delfi.lt/projektai/archive/daugiau-nei-90-proc-lietuvos-jaunimo-emigruotu-jei- 1. 2. 1. 2. 1. * išn.), p. 145. Rytų dalimi. pasijausti juos verstų kuri skirtį, vertybinę brėžti padėtų kuris pagrindą, tvirtą rasti tikėtina nepasitikėjimą jiems kelia asmenys homoseksualūs kad asmenis homoseksualius į požiūris melagingą informaciją bei propagandą skleisti kelius atveria trūkumas ES apie žinių jaunimo o nauda, asmenine pasitikėjimas NATO vargiaigalibūtiišjudintasjaunimogrupėje. atveju, kovų informacinių kad, Tadtikėtina, t. t. ir d. 13 sausio trėmimai, pasipriešinimas, karta yra ta, kurios istorinėje atmintyje kariuomene dominuoja šalies nacionaline nukentėjimo diskursas: partizaninis ir NATO pasitikėti linkusios yra Rusija, su – karinė atmintis, t. y. šalys, kurios labiausiai nukentėjo nuo II p. k., Šaltojo karo ir santykių gilinant problemą. nuotaikas stiprinti belieka kare, informaciniame situacija naudinga Tai natūraliai savaime. šalyje. „piešiasi“ jaunuolis, trečias situacija kas pabėgti nori Tadkurios iš vaizdas, valstybės esama „žlungančios“ nusivylimą stiprų signalizuotų kas asmenys, laikantys namais ją apklaustųjų savo namais laiko Lietuvą darbas trečias paliktųšalįvisamlaikui tinkamas pasitaikytų jei šalį, paliktų jų proc. 90 net kad konstatuojanti, išsilavinimą profesinį ar vidurinį turintis ir aoats egm, etnn vryiį lit, ams ppeėi tma visuomenės tampa popierėliu lakmuso pleištą, vertybinį vertinant teigimu, Ramonaitės su susiję tėra jie teigiama, rodikliais, pasitikėjimo ES aukštais ypač pasižymi Lietuva Nors NATO pasitikėjimas vyrauja visuomenėje Lietuvos proc. 46 net kad tuo, išskirtinė banga ši o banga, emigracijos ketvirtoji pastebima m. 2016 nesusituokęs asmuo, m. 29 nei jaunesnis – vaizdas emigranto tipinio piešiamas Spaudoje etuvos jaunimas ir Europa. Sujungta ir įtrauki Sąjunga, Uždara apklausa apie emigraciją: skaičiai gąsdinantys, ugiau nei 90proc. Lietuvos jaunimo emigruotų, jeigautų darbą pagal specialybę Ketvirtoji emigracijos banga. Kas dar vis verčia Lietuvos?, bėgti iš rimas patvirtino: atotrūkis nuo Estijos jau nebejuokingas, 5 3/ 15* . ip jaunimas susipažįsta su Europos Sąjunga?, 11* . 16* . 2016 m. jaunimo tyrime tik 12 proc. jaunimo teigia, jaunimo proc. 12 tik tyrime jaunimo m. 2016 . 12* . Įdomu apsvarstyti idėją, ar nėra iš šalies stumiami 9* , bei išryškinama 15–19 m. jaunuolių apklausa, jaunuolių m. 15–19 išryškinama bei , 13* . Viena iš pasitikėjimo NATOpasitikėjimo iš Viena . prielaidų http://www.lijot.lt/lt/leidiniai/ 17* . Tad jaunimo grupėje menkai grupėje jaunimo Tad. https://www.delfi.lt/ [žiūrėta 2018-11-26]. 14* . Nepriklausomybės . https://www.delfi. inio inio [žiūrėta 2018- 10* Žemaičio , o kas o ,

347

1. Pastebima, kad požiūris į mažumas vis gerėja. Vis dėlto šalyje egzistuoja nemenkai politi- zuota lenkų mažumos situacija. Visuomenėje egzistuoja įsisenėjusios klišės, kad lenkai pasitaikius pirmai progai „atsiimtų Vilnių“, o pati mažuma jaučia, kad su jų problemomis nėra tvarkomasi efektyviai18*. 2. Po Ukrainos įvykių Lietuvoje vėl identifikuota pablogėjusios visuomenės nuotaikos mažumų klausimu, ypač lojalumo valstybei tema19*. Galima tik spėti, kad visuomenėje glūdi latentinės neigiamos pažiūros, kurias gali suaktyvinti neramumai. Tad jei į šalį dėl pagalbos atvyktų Lenkijos karinės pajėgos, istorinių klišių ar nelojalumo Lietuvai temos apie lenkus eskalavimas daugiau nei tikėtinas. 3. Pagrįstai išskirti jaunimo grupės šia tema beveik nėra įmanoma, todėl ši tema įvertinama

Tautinių mažumų atskirtis Tautinių šioje analizėje.

1.2. Įsigilinimo tikimybinis modelis, propagandos vieta jame bei tyrimo hipotezės

Komunikacinio efekto analizės yra grįstos idėja, kad norint analizuoti pranešimų įtaką, būtina suprasti procesą, kaip asmenys apdoroja žinutes27. Dominuojanti prieiga procesams analizuoti yra įsigilinimo tikimybinis modelis (angl. Elaboration Likelihood Model). Richardas E. Petty’is ir Johnas T. Cacioppo’as XX a. pastebi, kad vyrauja ne tik didelis kiekis kintamųjų, kurie turi įtakos įtikinėjimui, bet ir neegzistuoja sutarimas, kaip ir kada jie veikia gavėjus. Autoriai padarė išvadas, kad visas esamas teorines orientacijas, kurios siekė suprasti, kaip komunikacija veikia įtikinėjimą, galima kategorizuoti į pabrėžiančias du skirtingus įtikinėjimo kelius: centrinį kelią (asmuo atsargiai ir apgalvotai apsvarsto jam pateiktą informaciją), periferinį kelią (asmuo vadovaujasi ženklais (cues) vertindamas pateiktą informaciją)28.

18* TV3 (2018), Lenkų ministras ragina Lietuvą išspręsti didžiausios tautinės mažumos problemas“, https:// www.tv3.lt/naujiena/lietuva/974091/lenku-ministras-ragina-lietuva-isspresti-didziausios-tautines-mazu- mos-problemas [žiūrėta 2018-11-26]. 19* Jackevičius, M. (2015), Parodė, kaip klydome dėl rusų: tokia padėtis nenormali, https://www.delfi.lt/news/daily/ lithuania/parode-kaip-klydome-del-rusu-tokia-padetis-nenormali.d?id=68209872 [žiūrėta 2018-11-26]. 27 Perloff (9 išn.), p. 126. 28 Petty, R. E., Cacioppo, T. J. (1986), „The Elaboration Likelihood Model of Persuation“, Advances in Experimental Social Psychology (19), p. 125. 348

ĮTIKINĖJIMO KOMUNIKACIJA

PERIFERINIS POŽIŪRIO PASIKEITIMAS

Požiūris yra gan laikinas, jautrus (t. y. gali būti lengvai paveikus) ir nenuspėjantis elgesio MOTYVUOTAS APDOROTI?

Asmeninė svarba, pažinimo poreikis, Ne Taip asmeninė atsakomybė ir t. t ESAMA PERIFERINIŲ Taip . ŽENKLŲ?

GEBA APDOROTI? Pozityvūs ar negatyvūs afektai, Ne patrauklumas, ekpertinis šaltinis, Išblaškymas, kartojimas, žinios, žinutės argumentų skaičius ir t. t. sumprantamumas ir t. t.

Taip Ne KOGNITYVINIO PROCESO PRIGIMTIS:

PPRADINIO (pradinis požiūris, argumentų kokybė ir t. t.) POŽIŪRIO DOMINUOJA DOMINUOJA DOMINUOJA ATGAVIMAS PALANKIOS NEPALANKIOS NEUTRALUMAS AR MINTYS MINTYS ARBA IŠLAIKYMAS ABEJINGUMAS (neither)

KOGNITYVINĖS STRUKTŪROS POKYTIS: Ne Ar naujas suvokimas įsisavintas? Ar pakito pagrindinis atsakas lyginant su prieš tai?

Taip (palankiai) Taip (nepalankiai)

CENTRINIS CENTRINIS POZITYVUS NEGATYVUS POŽIŪRIO POŽIŪRIO POKYTIS POKYTIS

Požiūris yra gan ilgalaikis, atsparus ir

gali nuspėti elgesį

1 pav. Įsigilinimo tikimybinis modelis (ĮTM)29

Asmenų( pasirinkimas( keliauti vienu ar kitu keliu priklauso nuo asmens

motyvacijos ir gebėjimo įsigilinti į jam pateiktą informaciją. Asmenys nėra nei motyvuoti, nei fiziškai pajėgūs apgalvoti kiekvieną žinutę, su kuria jie susidu- ria30. Įsigilinimas yra suprantamas kaip pateiktos informacijos asmeniui apgal- vojimo laipsnis. Jis nėra mokymasis, esminė skirtis – įsigilinimo metu yra įne- šamas asmens indėlis (pvz., jo požiūris ir pan.)31. Kai asmenys bus motyvuoti ar gebantys įsigilinti į jiems pateiktą informaciją, įtikinamesni bus stiprūs argu-

29 Ten pat, p. 126. 30 Ten pat, p. 128. 31 Petty, R. E., Wegener, T. D. (1999), „The Eleboration Likelihood Model: Current Status and Controver- sies“, žr. Chaiken, S., Trope, Y., Dual-Process Theories in Social Psychology. New York: Guilford Press, p. 46 349 mentai, vadinasi, asmuo keliauja centriniu keliu, o kai asmenys nelinkę gilintis ir veikia ženklai – keliaujama periferiniu keliu32. Ženklai daro įtaką įtikinėji- mui sukeldami primityvias emocines būsenas, susietas su požiūrio objektu, jie gali veikti įtikinamai net neskatindami argumentų apdorojimo33. ĮTM būdingi standartiniai kintamieji yra šaltinis, išblaškymas ir kartojimas. Teigiama, kad šiandien kintamųjų sąrašas tik plečiasi ir jau apima nuotaiką, retorinius klausimus ir t. t.34 Kintamieji gali padaryti argumentą įtikinamesnį (gali patys veikti kaip argumentai, jei yra susiję su tema arba padeda interpretuoti argumentus)35arba pasitarnauti kaip periferiniai ženklai36. Kitaip tariant, aukšto įsigilinimo atveju jie yra suprantami kaip argumentai (pvz., apie grožio produktą kalba patrauklus asmuo, jo patrauklumas yra kaip argumentas grožio produkto efektyvumui) arba kaip ženklai, esant žemam įsi- gilinimui (pvz., šis argumentas iš patikimo šaltinio, vadinasi, pritarsiu)37. Kaip minėta įvade, jau šiandien galima identifikuoti jaunimo šališkumą šaltiniui, tad bus narpliojama tik šaltinio kintamojo svarba. Tradiciškai siekiant suprasti, kaip šaltinis veikia įtikinėjimą, yra teigiama, kad analizuojant pateiktą informaciją periferiniame kelyje, šaltinio veiksnys veikia kaip paprastas atmetimo arba priėmimo ženklas, esant centrinio įsigilinimo atvejui jis yra nesvarbus kaip ženklas, t. y. neturi veikti. Ženklas yra priimtinas ir paveikus, jei jis yra teigiamas, šiuo atveju šaltinis yra patikimas, ekspertinis, socialiai patrauklus ir pan. ir yra mažiau paveikus esant atvirkštinei situacijai38. Kadangi propaganda suprantama kaip reiškinys, siekiantis manipuliuoti emocijomis, ženklais ir simboliais, tyrime daroma prielaida, kad jos dominuo- jantis veikimo kelias yra periferinis. Tad ĮTM suteiks galimybę pažvelgti, ar individai, kurie atsidūrė periferiniame informacijos apdorojimo kelyje yra pavei- kesni propagandiniam stimului, kai juos veikia šaltinio ženklas. Apibendrinus galima teigti, kad atsižvelgiant į jaunimo konteksto įvertinimą, yra išskiriamos šios teminės hipotezės: • H1: Požiūris į šalies politines institucijas reikšmingiausiai kis, esant mažos motyvacijos sąlygai, veikiant pozityvią charakteristiką turinčiam šaltiniui.

32 Petty, Cacioppo (28 išn.), p. 152. 33 Ten pat, p. 134. 34 Petty, Wegener (31 išn.), p. 55. 35 Petty, R. E, Cacioppo, T. J. (1984), „Source Factors and the Elaboration Likelihood Model of Persua- sion“, Advances in Consumer Research (11), http://www.acrwebsite.org/volumes/6328/volumes/v11/NA-11 [žiūrėta 2018-11-26]. 36 Petty, Wegener (31 išn.), p. 48. 37 Ten pat, p. 51. 38 Petty, Cacioppo (35 išn.). 350 • H2: Požiūris į Lietuvos socialinę ir ekonominę padėtį reikšmingiausiai kis, esant mažos motyvacijos sąlygai, veikiant pozityvią charakteristiką turinčiam šaltiniui. • H3: Požiūris į Europos Sąjungos padėtį reikšmingiausiai kis, esant mažos motyvacijos sąlygai, veikiant pozityvią charakteristiką turinčiam šaltiniui. • H4: Požiūris į lenkų mažumą reikšmingiausiai kis, esant mažos motyvacijos sąlygai, veikiant pozityvią charakteristiką turinčiam šaltiniui. Taip pat, nors propaganda ir remiasi manipuliacija, ja galima siekti tiek neigiamo, tiek ir teigiamo požiūrio pokyčio, vis dėlto iš jaunimo konteksto analizės išryškėjo galimybės bloginti požiūrį. Taigi yra tiriama reakcija į nei- giamą propagandinę informaciją ir tikimasi neigiamo požiūrio pokyčio, tad iškeliama papildoma hipotezė (H5): neigiama propagandinė informacija darys neigiamą poveikį individų požiūriui.

2. Metodologija

2.1. Dalyviai ir dizainas

Buvo vykdomas 2 (asmuo motyvuotas / nemotyvuotas) x 2 (šaltinis patikimas / nepatikimas) x 4 (temos: politinės šalies institucijos, socialinė ir ekonominė šalies padėtis, ES padėtis, lenkų mažuma) kvazieksperimentas (eksperimentas, kuris yra vykdomas natūralioje socialinėje aplinkoje, kai nėra galimybių suvienodinti grupių). Buvo renkami tiriamieji nuo 18 iki 29 m. amžiaus (M = 23.21). Su- rinktos 285 anketos (n = 285 ), iš kurių 144 priklauso eksperimentinei (EG) ir 141 kontrolinei grupei (KG). Iš surinktų dalyvių išskyrus lietuvius (n = 268, 95 proc.) tiriamieji pasiskirstė po 135 (n = 135) tiriamuosius eksperi- mentinėje ir 133 (n = 133) kontrolinėje grupėje. Platintos internetinės apklausos, kuriose testai ir klausimai pateikti vienas po kito skirtinguose puslapiuose. Iš viso pasiekta, t. y. atvėrė nuorodą 1 402 asmenys, anketas pabaigė 285 dalyviai (20.3 proc.). Naudojant populiariausią socialinį tinklą Lietuvoje – feisbuką, anketos platintos puslapiuose kaip MKIC grupė, „Apklausos!“, „Apklausa – pildau, kuriu, dalinuosi!“ VGTU, LEU, LSMU, MRU, VDU universitetų studentų grupėse bei asmeniniuose profiliuose. Svarbu pastebėti, kad kvazieksperimentinis tyrimas neišpildo vidinio validumo reikalavimo, t. y. negalima teigti, kad tarp x ir y tikrai egzistuoja priežastinis ryšys, o internetinė apklausa neleidžia generalizuoti. Vis dėlto tyri- 351 mas nepraranda svarbos, nes yra išpildomas ekologinis validumas, t. y. tyrimo rezultatai galioja žmonių kasdieniniame gyvenime, jų natūralioje socialinėje aplinkoje. Taip pat psichologinio pobūdžio informacinėms atakoms tirti yra pritaikomas ir testuojamas naujas metodas, kuriuo tiesiogiai plačiau analizuojama jaunoji Lietuvos karta, kas iki tol nebuvo daryta informacinių kovų kontekste.

2.2. Procedūros

Vengiant išankstinės neigiamos pozicijos, tikrasis tikslas tiriamiesiems nebuvo įvardytas, tad buvo pateiktas supaprastintas tyrimo tikslas – išsiaiškin- ti, kaip jaunimas interpretuoja jiems pateikiamą įvairių temų informaciją. Pirmame klausime tiriamieji turėjo įvardyti savo požiūrį į politines Lie- tuvos institucijas, socialinę ir ekonominę šalies ir ES padėtį bei lenkų mažumą, kas leido nustatyti jų esamą požiūrį dar prieš pateikiant testus. Toliau anketa dė- liota blokais pagal kontekste išanalizuotas informacinių atakų Lietuvoje kryptis. Bloko pradžioje buvo pateikiami klausimai, kurie turėjo padėti nustatyti asmens motyvaciją. Po motyvaciją nustatančių klausimų tiriamieji buvo prašomi perskaityti jiems pateiktą informaciją, o po kiekvieno skaitymo dalyviai pakartotinai įvardijo savo poziciją dėl politinių Lietuvos institucijų, socialinės ir ekonominės šalies situacijos ir t. t. Visais atvejais buvo pateikiama propagandinė informacija, kuri skatino neigiamą požiūrį į atitinkamą objektą ar temą. Dalyviams, kurie priklausė eksperimentinei grupei, pirmiausia buvo pateikiami patikimo šaltinio stimulai (testų kategorizavimas: A; C; E; G), po to sekė nepatikimo šaltinio stimulai (B; D; F; H). Su kontroline grupe buvo atliekamos tos pačios procedūros, tik be šaltinių pateikimo. Patikimo šaltinio stimulas buvo pateikiamas su straipsnių ištrauka taip didinant tikimybę, kad dalyviai pabaigs anketas. Nepatikimo šaltinio stimulas buvo pateikiamas su vizualinio pobūdžio ir glausto teksto propagandos produktais.

2.3. Stimulas

Eksperimentinei grupei pateiktas vienas patikimas šaltinio ženklas – Delfi, kuriuo maskuotos Sputnik straipsnių ištraukos. Delfi pasirinkta, nes yra populiariausia internetinė svetainė Lietuvoje. Tiriamieji turėjo galimybę padaryti pauzę atsakinėdami į klausimus ir prireikus patikrinti jiems pateiktos informacijos validumą ir grįžti pildyti anketos. 352 Mažo patikimumo šaltinio stimulams buvo atrinkti feisbuko puslapiai Lietuvos naujienos ir Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga. Pirmasis puslapis veikia kaip prorusiško puslapio Bukimevieningi.lt siunčiamų žinučių populiarinimo platforma. Vis dėlto šis puslapis menkai koncentravosi į len- kų mažumos ir ES problemų temas. Lietuvių kalba šioms temoms atspindėti pasirinkti produktai iš feisbuko puslapio Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga. Abiejų šių puslapių platinamos žinutės yra propagandinio pobūdžio.

2.4. Kintamųjų operacionalizacija

Požiūris. Tai socializuojantis išmoktas visapusiškas objekto vertinimas, darantis įtaką mintims ir veiksmams39. Jam nustatyti naudojama Likert tipo skalė 0–10, kai 0 yra „Labai nepatinka“, o 10 – „Labai patinka“. Motyvacija įsigilinti. Siekiant suprasti asmens motyvaciją, svarbiausias aspektas yra šios informacijos aktualumas asmeniui40. Asmenų motyvacija įsi- gilinti į informaciją buvo individualiai įvertinta kiekvienai temai. Kiekvienai temai buvo sukurtos Liker tipo skalės 1–4 bei keli Taip (1) ir Ne (0) tipo klausimai, kuriais remiantis buvo sudaromas motyvacijos indeksas, vadovaujantis 0.7 Cronbach‘s alpha riba (žr. 1 priedą). Tiriamieji suskirstyti remiantis mediana. Gebėjimas. Gebėjimas suprasti pateiktą informaciją gali būti vertinamas matuojant intelektą, turimas žinias ir t. t.41 Kadangi tyrimo dalyviai vertina nesudėtingą informaciją – temas, paplitusias visuomenėje, jų gebėjimas nėra esmingas kintamasis. Tad jis yra naudojamas kaip kontrolinė sąlyga ir matuo- jamas nustatant asmenų išsilavinimą. 97 proc. tiriamųjų buvo įgiję bent vidu- rinį ar profesinį išsilavinimą, kas rodo turint gerus kognityvinius gebėjimus suprasti tyrimo testus, o likusių 3 proc. tiriamųjų atsakymai reikšmingai nesi- skyrė nuo kitų tiriamųjų. Šaltinis. Šaltinio kaip ženklo efektas yra siejamas su šaltinio pozityvu- mu, pozityvios šaltinio charakteristikos gali būti: grožis, intelektualumas, išsa- mumas ir t. t. Šioje analizėje pozityvioji charakteristika yra patikimumas. Ma- tuojant patikimumą naudota Likert tipo skalė 1–5, kai 1 yra „Labai patikimas“, o 5 – „Labai nepatikimas“.

39 Perloff (9 išn.), p. 43. 40 Petty, Cacioppo (28 išn.), p. 145. 41 Petty, Wegener (31 išn.), p. 45. 353 3. Rezultatai

3.1. Bendra analizė – propagandinio pobūdžio informacijos poveikio matavimas Apskritai vertinant visų tyrimo dalyvių (n = 268) paveikumą testams žvelgta, ar neigiama propagandinė informacija padarė reikšmingą neigiamą poveikį dalyvių požiūriui (žr. 3 lentelę). 3 lentelė. Požiūrio vidurkiai ir jų skirtumai pagal temas – pakartotinio matavimo ANOVA analizės rezultatai

Prieš testą Po testo (C, Pokytis po Po testo Pokytis ANOVA E, G, A) pirmojo testo (D, F, H, B) po antrojo rezultatai testo M M MD M MD F (SD) (SD) [95 % Cl] (SD) [95 % Cl] (df1, df2) Požiūris į šalies 4.69 4.17 -0.52*** 4.17 0.0 18.823*** politines institucijas (2.06) (2.16) [-0.77, -0.26] (2.15) [-0.18, 0.18] (1.701, 454.036) Požiūris į 4.60 4.69 0.09 4.50 -0.19* 2.192 Lietuvos socialinę ir (2.31) (2.31) [-0.14, 0.32] (2.49) [-0.38, (1.874, ekonominę padėtį -0.02] 500.372) Požiūris į Europos 6.42 5.82 -0.6*** 5.60 -0.23** 35.549*** Sąjungos padėtį (1.9) (2.05) [-0.84, -0.35] (2.28) [-0.41, (1.593, -0.05] 425.206 ) Požiūris į lenkų 5.73 5.31 -0.41** 5.12 -0.19** 15.451*** mažumą (2.4) (2.3) [-0.72, -0.11] (2.35) [-0.34, (1.379, -0.04] 368.222) Pastabos: *** = p < .001; ** = p < .01; * = p < .05. Nepasitikėjimo šalies politinėmis institucijomis didinimo temos atveju prieš testus požiūris į politines institucijas pasiskirstė gan tolygiai: 37,7 proc. vertino jas neigiamai, 34,8 proc. išreiškė teigiamą požiūrį, o 27,6 proc. pasirinko neutralią poziciją. Dalyviams testo metu pirma (C testas) buvo pateikta straipsnio „Lietu- vos politinės partijos sužlugo. Kas toliau?“42 ištrauka, kurioje „nutapoma“ apokaliptinė partijų padėtis šalyje, o antra (D testas), pateikta momentinė ekrano kopija iš puslapio Lietuvos naujienos, kurioje siekiama išreikšti pasipiktinimą, kad didelės sumos yra skiriamos vabalams išsaugoti, bet ne lietuvių tautai, kuri pati tuoj atsidurs Raudonojoje knygoje. Bendrai įvertinus, požiūris į politines Lietuvos institucijas reikšmingai pablogėjo tik po pateikto straipsnio ištraukos, o antrasis propagandinis produktas įtakos požiūriui nepadarė.

42 Galvanauskas A. (2018), Lietuvos politinės partijos sužlugo. Kas toliau?, https://sputniknews.lt/columnists/20180506/5909432/lithuania-politines-partijos.html [žiūrėta 2018-06-10]. 354 Galima teigti, kad iš dalies pa- sitvirtina tai, kad neigiama propagandinio pobūdžio informacija skatina reikšmingą požiūrio į politines šalies institucijas blogėjimą. Vertinant dalyvių požiū- rį į Lietuvos socialinę ir ekono- minę padėtį, iš pirmo žvilgsnio išryškėja neigiamas požiūris (46,1 proc.), vis dėlto teigiamai šalies padėtį įvertino 41,4 proc. 2 pav. Požiūrio į politines institucijas pokytis dalyvių, neutralią poziciją šiuo (vidurkiai ir pasikliautiniai intervalai) klausimu pasirinko tik 12,3 proc. dalyvių. Testo metu (E testas) dalyviai pirma turėjo perskaityti straipsnio „Moti- na Tėvynė šaukia: lietuviai, grįžkite!“43 ištrauką. Ištraukoje dėstoma tai, kad per šalies nepriklausomybės metus gyventojai iš jos bėgo greičiau, nei per sovietų okupaciją, teigiama, kad padėtis tokia bloga, kad net karai neatnešė tokių rezul- tatų, kaip esama politika. Antra (F testas) dalyviams pateikta momentinė ekrano kopija iš puslapio Lietuvos naujienos, kurioje ironiškai yra išdėstomi laisvos ir demokratinės Lietuvos pasiekimai, pvz., „5. Miškai tampa užsienio korporacijų nuosavybė“. Akivaizdu, kad neigiama propagandinio pobūdžio informacija nepaveikė dalyvių (žr. 3 lentelę) ir jų požiūris į socialinę ir ekonominę Lietu- vos padėtį išliko reikšmingai nepakitęs. Kaip ir pastebėta konteksto aprašyme, lietuviai 3 pav. Požiūrio į socialinę ir ekonominę išimtinai gerai vertina Euro- Lietuvos padėtį pokytis (vidurkiai ir pasikliautiniai intervalai)

43 Matvejevas, V. (2018), Motina Tėvynė šaukia: lietuviai, grįžkite!, https://sputniknews.lt/columnists/20180111/4829133/motina-tevyne-saukia-lietuviai-grizkite [žiūrėta 2018-06-10]. 355 pos Sąjungą, tad ir tyrimo metu išryškėjo teigiamas ES vertinimas (72,8 proc.). Tik apie 15.7 proc. rinkosi neutralią poziciją, o 11,5 proc. padėtį vertino neigiamai. Aiškinantis požiūrį šia tema, pirma (G testas) dalyviams buvo pateikta straipsnio „Situacija su migrantais Eu- ropoje pablogėjo – tai pajuto ir lietuviai“44 ištrauka, kurioje yra pateikiami statistiniai 4 pav. Požiūrio į Europos Sąjungos padėtį duomenys, parodantys, kad pokytis (vidurkiai ir pasikliautiniai intervalai) ES šalyse, pvz., Italijoje, Voki- etijoje, Lietuvoje ir t. t., po emigrantų priėmimo visuomenės nuomonė apie šalies padėtį pablogėjo. Antra (H testas) pateikiama momentinė ekrano kopija iš puslapio Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga, kurioje yra nuoroda į tinklaraštį (angl. blog), kuriame aprašoma, kaip pabėgėliai „pjovė“ vokiečius. Kopijoje dominuoja rankos su peiliu vaizdinys ir sarkastiškas tautininkų ko- mentaras apie pabėgėlių „turtinamą“ Europą su potekste, kad jie nei pabėgėliai, nei turi kultūros, nei žada nustoti smurtauti. Kaip matyti paveikslėlyje (žr. 4 pav.), straipsnio tipo propagandinis produktas labiau neigiamai paveikė dalyvius, lyginant su antruoju. Pastebėtina, kad remiantis įtikinėjimo komunikacijos teorija, straipsnį būtų galima interpretuoti kaip stipraus pobūdžio propagandinį produktą (t. y. dėstomi argumentai ir pan.), o momentinėje ekrano kopijoje matomą pasidalintą nuorodą į tinklaraštį su rankos vaizdu – kaip silpną produktą (t. y. labiau išreiškiantį emociją)45. Abu jie gali būti paveikūs, tik pirmasis turi daugiau galios paveikti motyvuotą įsigilinti linkusią auditoriją, o antrasis – nemotyvuotą46. Bendrai įvertinus, požiūris į Europos Sąjungą reikšmingai pablogėjo tiek po pateikto straipsnio ištraukos, tiek ir po propagandinio produkto, skatinančio pasipiktinimą pabėgėliais Europoje, tad akivaizdu, kad šia tema neigiama propa- gandinė informacija sėkmingiausiai skatino dalyvių požiūrio į ES blogėjimą.

44 Sputnik (2016), Situacija su migrantais Europoje pablogėjo – tai pajuto ir lietuviai, https://sputniknews.lt/world/20161222/1712235/europieciai-pasymi-padeties-su-migrantais-pablogejima.html [žiūrėta 2018-06-10]. 45 Petty, Cacioppo (28 išn.), p.133. 46 Ten pat, p. 136. 356 Tyrimo metu nustatyta, kad tarp dalyvių vyravo gan teigiamas požiūris į lenkų mažumą (44 proc.), taip pat apie 35,4 proc. vertino ją neutraliai ir likusieji 20,6 proc. išreiškė neigia- mą požiūrį apie mažumą. Nors skaičiai džiuginantys, vis dėlto testų metu išryš- kėjo panašūs požiūrio propagandiniams produktams 5 pav. Požiūrio į lenkų mažumą pokytis jautrumai kaip ir dėl ES pa- (vidurkiai ir pasikliautiniai intervalai) dėties temos. Lenkų tautinės mažumos atskirties ir nesantaikos su lietuviais didinimo temos dalyje pirma (A testas) dalyviai buvo paprašyti perskaityti straipsnio „Lenkija ir Vilniaus kraštas: buvo tavo – taps mūsų?“47 ištrauką. Ištraukoje pateikiama informacija apie eilinę lenkų nacionalistų, tūkstančius dalyvių pritraukiančią akciją per Lenkijos nepriklausomybės dieną. Teigiama, kad įvykio metu buvo plakatų su užrašais „Prisiminame apie Lvovą ir Vilnių“ ir „Mirtis Tėvynės priešams“, ir svarstoma, ar Lietuvai reikėtų dėl to nerimauti. Straipsnis išskirtinis tuo, kad yra pateikiamos dvi pusės, tiek ir kodėl nereikėtų nerimauti, tiek ir kodėl reikėtų nerimauti. Vis dėlto nereikia apsigauti, kad dingsta straipsnio propagandinis efektas, nes tyrimai rodo, kad opozicinio argumento pateikimas gali padidinti įtikinėjimo efektą48. Antra (B testas) dalyviams pateikta momentinė ekrano kopija iš Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga puslapio, kuriama pateikiama nuoroda į ALKAS.lt straipsnį apie jaunųjų Lietuvos lenkų pyktį ant Lietuvos bei cituojama šio straipsnio dalis su potekste, kad istoriniai pykčiai tarp lenkų ir lietuvių niekur nedingsta. Kaip ir dėl praeitos temos, dalyviai labiau reagavo į stiprų propagandinį produktą, t. y. straipsnį nei silpnąjį, t. y. straipsnio nuoroda su komentaru (žr. 5 pav.). Bendrai įvertinus, požiūris į lenkų mažumą reikšmingai pablogėjo po abiejų testų. Taigi bendra dalyvių analizė atskleidė, kad neigiama propagandinio po- būdžio informacija skatina tyrime dalyvavusio lietuvių jaunimo reikšmingą po-

47 Petrinis A. (2017), Lenkija ir Vilniaus kraštas: buvo tavo — taps mūsų?, https://sputniknews.lt/columnists/20171120/4404495/lenkija-ir-vilniaus-krastas-buvo-tavo-taps-musu.html [žiūrėta 2018-06-10]. 48 Petty, Cacioppo (28 išn.), p. 134. 357 žiūrio pablogėjimą (H5) į šalies politines institucijas, Europos Sąjungos padėtį ir lenkų mažumą, bet neturi reikšmingos įtakos požiūriui į Lietuvos socialinę ir ekonominę padėtį. Didžiausias visų dalyvių požiūrio pablogėjimas (žr. 3 lentelę) įvyko po propagandinio pobūdžio informacijos apie Europos Sąjungos padėtį, kitas pablogėjimas buvo po informacijos apie lenkų mažumą ir galiausiai apie politines šalies institucijas.

3.2. Šaltinio įtakos lietuvių jaunimo požiūriui vertinimas

Šioje studijos dalyje žvelgta, ar manipuliacija šaltiniu, t. y. patikimo šal- tinio ženklas, skatino dalyvių, kurie buvo menkai motyvuoti įsigilinti į jiems pateiktą propagandinę informaciją, požiūrio blogėjimą. Eksperimento dalyviai kiekvienos temos atveju, remiantis jų motyvacija įsigilinti, buvo suskirstyti į keturias grupes: motyvuota eksperimentinė grupė, nemotyvuota eksperimen- tinė grupė, motyvuota kontrolinė grupė ir nemotyvuota kontrolinė grupė. Deja, temai apie požiūrį į lenkų mažumą to padaryti nepavyko dėl per menkos Cronbach’s alpha sudarant motyvacijos indeksą (žr. 1 priedą). Įvertinus manipuliacijos sėkmę (žr. 2 priedą), t. y. patikrinus, ar dalyviai vertino jiems pateiktus šaltinius, kaip buvo numatyta, nustatyta, kad tyrime dalyvavęs lietuvių jaunimas įvertino jiems pateiktus šaltinius, kaip ir buvo ti- kėtasi – Delfibuvo suprantamas kaip patikimesnis šaltinis, lyginant su Lietuvos naujienos ir Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjunga. Narpliojant tyrimo pagrindinį klausimą: ar lietuvių jaunimas gali būti pa- žeidus informacinėms atakoms, išnaudojant jo šiandien identifikuojamus jautrumus, kiekvienos temos atveju pirmiausia buvo ieškoma reikšmingų požiūrio skirtumų tarp eksperimentinės grupės motyvuotų ir nemotyvuotų dalyvių, kurie gavo propagandinio pobūdžio informaciją, maskuotą patikimu šaltiniu. Buvo tikėtasi, kad po pirmų testų eksperimentinės grupės nemotyvuotų dalyvių požiūris bus reikšmingai blogesnis, negu motyvuotų, nes juos veiks patikimo šaltinio ženklas, t. y. jie bus labiau linkę patikėti propagandine informacija, maskuota Delfi ženklu. Vis dėto tyrimo metu statistiškai reikšminga skirtis tarp šių grupių nebuvo aptikta. Taigi duomenų analizės metu (žr. 4 lentelę) nebuvo rasta įrodymų, kad nemotyvuotą įsigilinti į pateiktą informaciją jaunimą veik- tų teigiamas šaltinio ženklas. Tad nėra tvirto pagrindo manyti, kad pasyvaus informacijai jaunimo pažeidumą neigiamai propagandinio pobūdžio informacijai skatintų tai, kad ji yra pateikiama iš galimai patikimo šaltinio. 358

4 lentelė. Požiūrio vidurkiai pagal temas ir grupes bei ANOVA analizės rezultatai

Prieš testą Po testo (C,E,G) Po testo (D,F,H) N M M M (SD) (SD) (SD) Motyvuoti EG 46 5.24 4.54 4.61 - (1.48) (1.99) (1.82) Nemotyvuoti EG 89 4.33 3.93 4.02 (2.25) (2.03) (2.09) Motyvuoti KG 47 4.68 4.40 4.57 (2.32) (2.37) (2.55) Požiūris į šalies poli tines institucijas (H1) Nemotyvuoti KG 86 4.77 4.09 3.87 (1.94) (2.24) (2.11) ANOVA F - 2.693w* 1.043 1.896 rezultatai (df1, df2) (3, 127.216) (3, 264) (3, 264) Motyvuoti EG 44 4.52 4.39 4.66 (1.87) (1.91) (1.96) - Nemotyvuoti EG 91 4.45 4.57 4.45 (2.36) (2.25) (2.4)

(H2) Motyvuoti KG 37 5.24 5.43 5.22 (2.39) (2.42) (2.52) vos socialinę ir Požiūris į Lietu ekonominę padėtį Nemotyvuoti KG 96 4.53 4.66 4.20 (2.42) (2.47) (2.73)

ANOVA F - 1.125 1.623 1.580 rezultatai (df1, df2) (3, 264) (3, 264) (3, 264)

Motyvuoti EG 66 6.39 6.05 5.95 (1.97) (1.88) (2.14) Nemotyvuoti EG 69 6.09 5.54 5.39 (1.79) (2.02) (2.13) Motyvuoti KG 54 7.00 6.50 6.30 (1.82) (1.92) (2.11)

Požiūris į Europos Nemotyvuoti KG 79 6.33 5.43 5.00 Sąjungos padėtį (H3) (1.92) (2.19) (2.48)

* ** ANOVA F - 2.496 3.755 4.393 rezultatai (df1, df2) (3, 264) (3, 264) (3, 264) Pastabos: *** = p < .001; ** = p < .01; * = p < .05. Fw= Welch‘s ANOVA

Išvados Duomenų analizės rezultatai atskleidė, kad tyrime dalyvavęs lietuvių jaunimas, net jei jis buvo nemotyvuotas gilintis į pateiktą propagandinę informaciją, buvo atsparus patikimo šaltinio ženklui. Propagandinė informacija šiuo atveju nebuvo paveikesnė tik todėl, kad ji galimai buvo pateikiama iš patikimo šaltinio. Pa- minėta, kad nebuvo galimybės to įvertinti požiūrio į lenkų mažumą temos atveju. 359 Vis dėlto negalime šio atsparumo vertinti vienareikšmiškai. Apskritai visų dalyvių požiūris blogėjo į Europos Sąjungos bei politinių institucijų pa- dėtį ir į lenkų mažumą, bet nekito socialinės ir ekonominės Lietuvos padėties tema. Tai rodo, kad kvazieksperimento metu suveikė kiti kintamieji, neanali- zuoti šiame tyrime. Galima į tai pažvelgti iš dviejų perspektyvų: iš dalyvių arba propagandos produktų perspektyvos. Pirmuoju pavyzdžiu, dominančių temų atveju, pirmiausia būtų naudinga suvokti vyraujančius jaunimo įsitikinimus ir jų paplitimą. Įsitikinimai sudaro požiūrio pagrindą, tad jų suvokimas sudarytų galimybę eksperimento dalyvius skirstyti į grupes, atitinkančias dominuojančius įsitikinimus, ir taip ieško- ti paveikumo skirtumų (pvz., asmenys, pritariantys įsitikinimui, kad „nėra už ką balsuoti“, bus linkę reikšmingiau reaguoti į propagandinius produktus ir jų neigiamas požiūris į politines institucijas stiprės, t. y. veiks emociniu šališkumu paremtas samprotavimas (angl. motivated reasoning). Visgi tokia tyrimo kryptis gali pasitarnauti nebent įsisenėjusioms temoms tirti, jei norima sukurti kovos strategiją. Ji vargiai veiktų kilus trumpalaikiams visuomenės sujudimams ar ne- pasitenkinimams, nes tokio pobūdžio tyrimas užimtų gan ilgą laiko tarpsnį, o aptikti įsitikinimai ne visais atvejais esti ilgalaikiai ar nekintantys. Antruoju pavyzdžiu pastebėtina, kad Europos Sąjungos padėties ir lenkų mažumos temomis dalyvių požiūris stipriau kito po straipsnių ištraukų ir men- kiau po momentinių ekrano kopijų. Pagal įsigilinimo tikimybinį modelį, straipsnio ištraukas būtų galima interpretuoti kaip stipraus pobūdžio propagandinius produktus, o momentines ekrano kopijas kaip silpnus. Straipsnyje apsvarstant įsigilinimo tikimybinio modelio ir propagandos santykį buvo daroma prielaida, kad dėl savo charakteristikos kaip manipuliavimas ženklais (t. y. emocijomis) propaganda veikia periferiniu įsigilinimo į informaciją keliu. Buvo spėjama, kad propaganda sėkmingai veiks nemotyvuotus įsigilinti į pateiktą informaciją asmenis (t. y. tuos, kurie keliauja periferinio įsigilinimo keliu). Vis dėlto bendras visų dalyvių paveikumas propagandinei informacijai ir skirtingas paveikumas pagal propagandinius produktus skatina daryti išvadą, kad visas modelis, t. y. tiek centrinis, tiek ir periferinis įsigilinimo tikimybinio modelio kelias gali būti pritaikyti propagandinės informacijos poveikio tyrimams. Taigi vertinant jaunimo jautrumą propagandinio pobūdžio informacijai, galima daryti prielaidą, kad yra tvirtas pagrindas toliau tirti šios grupės po- žiūrio pokyčius ES padėties, politinių institucijų ir lenkų mažumos temomis.

2019 m. kovas 360

1 priedas. Motyvacijos įsigilinti skalės pagal temas

Tema Indekso sudarymas ir testavimas Motyvacija buvo nustatoma paprašius atsakyti į klausimus apie dalyvavimą 2016 m. Seimo rinkimuose (1 – Taip; 0 – Ne) bei priklausymą politinėms partijoms ar pilietinei organizacijai (1 – Priklausau dabar, priklausiau anksčiau; 0 – Niekada nepriklausiau). Sudarant bendrąjį motyvacijos indeksą, šie klausimai buvo derinami su Likert 1–4 tipo skalės klausimais apie domėjimąsi politinėmis naujienomis, jų komentavimą ar dalijimąsi socialinėje medijoje bei klausimu apie kitokias saviraiškos formas politine tema, kurias tiriamieji atliko per pastaruosius institucijos 6 mėn. (4 – Nuolat; 3 – Dažnai; 2 – Kartais; 1 – Nei karto). Įtraukus visus šiuos klausimus, Politinės šalies Cronbach’s α buvo per menka (α = 0.64), kad būtų galima sudaryti indeksą. Pakankamas α dydis indeksui sudaryti gautas palikus Likert 1–4 tipo skalės klausimus (α = 0.7, Md = 6). Sudarant indeksą, buvo įvertinta ir gaunamų pajamų reikšmė duomenų pasiskirstymui, vis dėlto šis kintamasis nebuvo reikšmingas (α = 0.51). Kiti klausimai motyvacijai gilintis buvo: ar tiriamasis turi emigravusių šeimos narių ar draugų (1 – Taip; 0 – Ne) bei Likert 1–4 tipo skalės klausimai apie domėjimąsi socialinėmis ir ekonominėmis šalies naujienomis, jų komentavimą ar dalinimąsi socialinėje medijoje, kitokias saviraiškos formas šiais klausimais per pastaruosius 6 mėn. (4 – Nuolat; 3 – Dažnai; 2 – Kartais; 1 – Nei karto) bei pasitenkinimą gyvenimu

Socialinė ir (4 – Tikrai taip; 3 – Greičiau taip; 2 – Greičiau ne; 1 – Tikrai ne). Visi klausimai nebuvo vienodai svarbūs, indekso sudarymui pakankamas Cronbach’s α dydis buvo gautas palikus Likert 1–4 ekonominė padėtis tipo skalės klausimus, susijusius su veiksmų atlikimo dažniu (α = 0.68, Md = 6). Šio indekso atveju, α buvo pakankamai arti ribos, kad būtų galima naudoti indeksą. Motyvacija nustatoma paprašius atsakyti į klausimus apie dalyvavimą 2014 m. vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą (1 – Taip; 0 – Ne) bei į Likert 1–4 tipo skalės klausimus apie domėjimąsi ES naujienomis, jų komentavimą ar dalijimąsi socialinėje medijoje ir apie dalyvavimą ES projektuose bei renginiuose per pastaruosius 6 mėn. (4 – Nuolat; 3 – Dažnai; Sąjunga Europos 2 – Kartais; 1 – Nei karto). Visi kintamieji sudarė indeksą (α = 0.76, Md = 6).

Motyvacija buvo nustatoma paprašius atsakyti į klausimus apie turimus lenkų tautybės šeimos narius ir draugus (1 – Taip; 0 – Ne). Sudarant bendrąjį motyvacijos indeksą šie klausimai buvo derinami su Likert 1–4 tipo skalės klausimais apie domėjimąsi lenkų mažumos naujienomis, jų komentavimą ar dalijimąsi socialinėje medijoje per pastaruosius 6 mėn. bei klausimu kaip

Lenkų dažnai tiriamieji savo kasdieniniame gyvenime susiduria su šios mažumos atstovu. (4 – Nuo- mažuma lat; 3 – Dažnai; 2 – Kartais; 1 – Nei karto). Šios temos atveju kintamieji nepaaiškino duomenų sklaidos (α = 0.44), tad indeksas nebuvo sudaromas.

2 priedas. Manipuliacijos kontrolė, ženklų testo (Sign test) rezultatai ir stimulų palyginimas

Lietuvos tautininkų ir Šaltiniai DELFI Lietuvos naujienos respublikonų sąjunga DELFI -2.516* -2.279* Lietuvos naujienos -2.516* -1.678 Lietuvos tautininkų ir -2.279* -1.678 respublikonų sąjunga Ženklų testo rezultatai (z) Pastabos: *** = p < .001; ** = p < .01; * = p < .05.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centras

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas

LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA 2019, 17 tomas

Atsakingasis redaktorius Gediminas Vitkus Kalbos redaktorė Jolanta Budreikienė Maketuotoja Ramunė Lukštienė Viršelio dailininkai Inga Dambrauskienė, Gediminas Pranckūnas

Pasirašyta spaudai 2020 07 26. Tiražas 140 egz. Užsakymas GL-002. Išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Šilo 5A, 10322 Vilnius, http://www.lka.lt Maketavo KAM bendrųjų reikalų departamento Leidybos skyrius Totorių 25, 01121 Vilnius, http://www.kam.lt Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras Muitinės 4, 54539 Domeikava, Kauno rajonas

PRINTED IN LITHUANIA