Kur buvo Lietuvos þemë?

STRAIPSNIAI

KUR BUVO LIETUVOS ÞEMË?

Tomas Baranauskas Lietuvos istorijos institutas, Kraþiø g. 5, LT-2001

ÁVADAS

XIII a. ðaltiniai paliko labai nedaug duomenø apie to meto Lietuvos valstybës politinæ administracinæ struktûrà, kurioje dar tebebuvo iðlaikytos ankstesnio lai- kotarpio þemiø ribos. Ypaè svarbu nustatyti pirminës Lietuvos þemës teritorijà, kurioje prasidëjo Lietuvos istorija ir kuri buvo XIII a. Lietuvos valstybës bran- duolys. Pirmasis á Lietuvos þemës siauràja prasme egzistavimà atkreipë dëmesá ir jos ribas apibrëþti pabandë Henrykas Ùowmiañskis1. Jo iðvadomis daþniausiai remia- masi iki ðiol, nors konkreti Lietuvos þemës lokalizacija jo studijoje buvo menkai argumentuota. H. Ùowmiañskis panaudojo ne visus ðià problemà spræsti pade- danèius raðytinius ðaltinius, negalëjo atsiþvelgti ir á tuo metu dar menkai iðtirtus archeologinius duomenis. Sprendþiant Lietuvos þemës ribø problemà iki ðiol ne- panaudoti dialektologijos duomenys, o jie ðiuo atveju gali bûti naudingi. XIII a. ðaltiniuose fiksuojami asmenvardþiai atspindi tarmines ypatybes, kurios gali padë- ti lokalizuoti þmones, per kuriuos ðie vardai pateko á metraðèius. Ðio straipsnio tikslas – panaudojant naujus ðaltinius perþiûrëti Lietuvos þemës siauràja prasme lokalizacijos problemà.

HENRYKO ÙOWMIAÑSKIO LIETUVOS ÞEMËS LOKALIZACIJA IR JOS KRITIKA Sunku suskaièiuoti, kiek kartø Lietuvos þemë siauràja prasme paminëta raðyti- niuose ðaltiniuose, nes ne visada galima atskirti, kur apie Lietuvos þemæ kalbama siauràja, o kur – plaèiàja prasme. H. Ùowmiañskis atkreipë dëmesá á du akivaiz- dþiausius Lietuvos þemës siauràja prasme paminëjimus:

ISSN 0235–716X. Lituanistica. 2002. Nr. 2(50)

3 Tomas Baranauskas

1. Eiluotoje Livonijos kronikoje apraðytas 1250 m. Livonijos kryþiuoèiø þygis „per Nalðià á Lietuvà“ (durch Nalsen kein Littowen), kurioje buvo apgulta neávar- dyta Mindaugo pilis (der kunic in siner burge lac), o nuþygiuota buvo taip toli, kad iki pat kronikos paraðymo laiko (apie 1295 m.) kryþiuoèiai taip toli nebebu- vo nuþygiavæ (da nie cristen her hin quam, / die brudere man da wol vernam)2 (po ðio tolimiausias Livonijos kryþiuoèiø antpuolis, surengtas 1279 m., siekë Ker- navæ3). 2. Voluinës metraðtyje apraðytas 1259 m. Burundajaus vedamø totoriø þygis, kurio metu totoriai bei Voluinës rusinai nusiaubë „Lietuvos ir Nalðios þemæ“ (âîåâàøà çåìëþ Ëèòîâüñêóþ è Íàëüùàíüñêó)4. Ið ðiø ðaltiniø galima padaryti iðvadà, kad Nalðia buvo Ðiaurës Aukðtaitijoje, o Lietuva – Pietø Aukðtaitijoje, pieèiau Kernavës (bet nebûtinai Kernavës kryp- timi). Uþuot apsiribojæs ðia paprasta iðvada, H. Ùowmiañskis nusprendë pasakyti daugiau – Nalðia esà apëmë vëlesniø Breslaujos ir Aðmenos pavietø teritorijà. Priskirti Nalðià Aðmenos pavieto teritorijai já paskatino Voluinës metraðèio uþuomina apie Burundajaus þygá, kuris neva rodo, jog Nalðios þemë tæsësi toli á pietus. Argumentas akivaizdþiai silpnas: nëra jokiø duomenø, kad Nalðià totoriai rado bûtent Aðmenos kraðte. Atsiþvelgiant á jø þygiø mastus, jiems nieko nereið- kë ásiverþti ir á toliau ðiaurëje esanèias Lietuvos sritis, juo labiau kad popieþiaus Aleksandro IV 1260 m. bulëje nurodoma, jog totoriai nuniokojo didesnæ Lietu- vos valstybës dalá (Lettoviam iam pro maiori parte destruxisse noscuntur)5. Vëliau Romas Batûra dar pabandë ðià Nalðios lokalizacijà papildomai argumentuoti Nal- ðios pavadinimà primenanèiais Galðios (Alðënø) pilies bei Alsio eþero (9 km á Vakarus nuo Pastoviø) vietovardþiais Aðmenos kraðte6 neneigdamas, kad tai tëra tik paprastas sàskambis: „Nors tiesioginio etimologinio ryðio ðiuose vietovardþiuose, matyt, rasti negalime, taèiau pateikti faktai, atrodo, bent ið dalies kalba apie tam tikrà minëtos teritorijos vientisumà“7. Be abejo, tokia keista argumentacija negali sustiprinti H. Ùowmiañskio hipotezës. Ðitaip lokalizavus Nalðià, Aukðtaitijos pietuose Lietuvos þemei liko tik vëles- nës Trakø kunigaikðtystës teritorija. Su ja H. Ùowmiañskis be jokios papildomos argumentacijos ir susiejo pirminæ Lietuvos þemæ. Toliau jam beliko, pasirëmus 1387 m. Jogailos privilegija Skirgailai, nustatyti pirmines Trakø kunigaikðtystës ribas8. Tokiu bûdu buvo apibrëþta nedidelë teritorija tarp Nemuno, Neries ir Merkio upiø, kuriai priskirtas Lietuvos vardas. H. Ùowmiañskis neatsiþvelgë á ankstyvesniø (XI–XII a.) ðaltiniø duomenis, kurie kalba apie Lietuvà iki Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës susidarymo, taigi dar neatsiradus Lietuvai plaèiàja prasme9. Nors ankstyvieji Lietuvos paminëjimai (1040, 1044, apie 1110, 1131, 1159, 1162 ir 1180 m.10) yra negausûs ir geogra- fiðkai nekonkretûs, visi jie susijæ su Lietuvos ir Rusios santykiais, o tai rodo Lietuvos ir Rusios kaimynystæ. Apie tà kaimynystæ tiesiogiai kalba Kvedlinburgo analø 1009 m. áraðas, kuriame Lietuva minima pirmà kartà praneðant, kad ðv. Brunonas nuþudytas „Rusios ir Lietuvos pasienyje“ (in confinio Rusciae et Litu- ae)11. Taèiau H. Ùowmiañskio þemëlapyje Lietuvà nuo Rusios skiria XI–XII a. ðaltiniuose neminima Nalðios þemë.

4 Kur buvo Lietuvos þemë?

Jau Henrykas Paszkiewiczius pastebëjo ir kità H. Ùowmiañskio pasiûlytos Lie- tuvos þemës lokalizacijos nelogiðkumà: Lietuva H. Ùowmiañskio sudarytame þe- mëlapyje pavaizduota maþesnë uþ Deltuvà ir Nalðià, nors turëjo bûti didþiausia ir galingiausia ið aukðtaièiø þemiø12. Taèiau nesant alternatyvios lokalizacijos, vëliau istoriografijoje vis dëlto ásiga- lëjo H. Ùowmiañskio versija. Jà pastaruoju metu kiek pakoreguoti ir naujais argumentais pagrásti pabandë Edvardas Gudavièius13. H. Paszkiewicziaus priekaið- tà jis tarsi áveikë praplësdamas Lietuvos þemës ribas á Pietus ir Rytus nuo Mer- kio upës14, bet tai padaræs tik atmetë vienintelá pagrástà H. Ùowmiañskio teorijos elementà – Trakø kunigaikðtystës ribø rekonstravimà (kaip minëta, jis buvo pa- remtas 1387 m. privilegijos analize). Kad nubrëþdamas bûtent tokias Trakø ku- nigaikðtystës ribas H. Ùowmiañskis nesuklydo, ðiandien galima ásitikinti ir remian- tis archeologiniais duomenimis. Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje pagal ar- cheologiniø paminklø iðsidëstymà gerai iðsiskiria palyginti nedidelë þemë. Palei Merká dar ir dabar plyti dideli miðkai, o XI–XIII a. èia irgi buvo dykra, aiðkiai atskirianti jà nuo Lietuvos ir jotvingiø þemiø. Ðiai þemei bûdingi ir tam tikri materialinës kultûros savitumai (jotvingiø substratas, miniatiûriniai piliakalniai)15. Taèiau ði nedidelë þemë vien dël savo dydþio yra netinkama Lietuvos þemës lokalizacijai.

NAUJA LIETUVOS ÞEMËS LOKALIZACIJA (ISTORINIAI IR ARCHEOLOGI- NIAI DUOMENYS)

Aptarti H. Ùowmiañskio teorijos nesklandumai verèia perþiûrëti Lietuvos þemës lokalizavimo problemà. Visø pirma reikëtø atkreipti dëmesá á liudijimà, kad XIV a. pabaigoje Lietuva siauràja prasme buvo laikoma tik Vilniaus kunigaikðtystë. Tai matyti ið Vygando Marburgieèio kronikoje pateikto 1390 m. Vytauto ir kryþiuoèiø þygio apraðymo: „Tad minëtasis marðalas magistro ásakymu ið Gardino þygiuoja per Nerá á Lietuvà (per Nergam in Lithwaniam). Vytautas su saviðkiais atvyko jiems á pagalbà, pereidami á Lietuvos krantà (transeuntes in litore Lith[u]anico), ir paëmë Maiðiagalà, o paskui Kernavæ, kurià lietuviai patys buvo sudeginæ ir pasiðalinæ“16. Ið ðio apraðymo paaiðkëja, kad 1390 m. Lietuva buvo deðiniajame Neries krante, o ne kairiajame, kaip turëtø bûti pagal H. Ùowmiañskio hipotezæ. Tai ið pirmo þvilgsnio gali bûti netikëta, nes á ðiauræ nuo Neries XIII a. reikëtø ieðkoti Del- tuvos þemës. Èia reikia atsiþvelgti á tai, kad XIV a. pabaigoje Lietuva siauràja prasme jau buvo iðsiplëtusi, bet vargu ar ji galëjo persikelti á kità vietà. Todël remiantis ðiuo liudijimu pirminës Lietuvos þemës reikia ieðkoti tik Vilniaus ku- nigaikðtystës (vëliau – vaivadystës) ribose. XVI a. pradþioje Vilniaus vaivadystë buvo dalijama á dvi dalis: Uþnerio ir Aðmenos pusæ (M. Stryjkowskis jas vadino atitinkamai Uþnerio Lietuva ir Panerio Lietuva – Litwa Zawilejska ir Litwa Po- wilejska)17. Uþneris – tai buvusios Nalðios, Deltuvos ir Neries þemiø teritorijos18, tad Lietuvos þemæ galima sieti su Panerio Lietuva (Aðmenos puse)19. XIV a. ji galëjo apimti tik lietuviø þemes, nes toliau á rytus buvo savarankiðka Krëvos kunigaikðtystë (minima 1341, 1381 m.)20. Tokia Lietuvos þemës lokalizacija gerai dera su minëtu faktu, kad Lietuva ribojosi su Rusia (1 pav.).

5 Tomas Baranauskas – valsèiø centrai, 2 – kunigaikðtysèiø centrai, 1 – valsèiø ribos 5 (valsèiø ribos iðvestos panaudojus retrospektyvinius duomenis pagal J. Jaku- – þemiø (kunigaikðtysèiø) ribos, 4 Lietuvos administracinis padalijimas XIV a. pabaigoje – vietovës, XIV a. ðaltiniuose priskiriamos Rusiai, 1 pav. bowskio, Z. Wojtkowiako, M. Spiridonovo XVI a. administracinio padalijimo tyrinëjimus): 3

6 Kur buvo Lietuvos þemë?

Pirminæ Lietuvos sienà su Rusia bandë nustatyti daugelis tyrinëtojø, bet iki ðiol ji vis dar nëra pakankamai aiðki. Paskutiniø studijø autoriai Jerzy Ochmañskis ir Petras Gauèas rëmësi gerokai vëlesniais duomenimis, ypaè vietovardþiais, todël á jø rekonstruojamà etniná lietuviø plotà pateko didesnës teritorijos21. Ðie tyrinë- tojai nepakankamai ávertino XIV–XVI a. Lietuvai priklausiusiose Rusios þemëse vykusià intensyvià kolonizacijà, dël kurios atsirado daug nuo pirminio etninio lietuviø ploto nutolusiø „salø“ bei „pusiasaliø“. Bûdinga, kad tos „salos“ buvo katalikiðkos – vadinasi, iki 1387 m. ðie lietuviai buvo pagonys, o Rusios terito- rijoje XI–XIII a. gyvenæ etniniai lietuviai ar kiti baltai, net jei bûtø iðsaugojæ savo kalbà, negalëjo likti pagonimis – staèiatikiø baþnyèia èia ásigalëjo visuotinai. Kitas akivaizdus kolonizacijos bruoþas – tokiø vietovardþiø, kaip Þomoidz’, Þemoi- tuki, paplitimas minëtose lietuviðkose „salose“. Jie atspindi kolonizacijà ið etninës Lietuvos gilumos. Todël apibrëþiant pirminæ etninæ lietuviø teritorijà, reikia atiduoti pirmenybæ archeologiniams ir XIV a. istoriniams duomenims. XIV a. ðaltiniai Rusiai priski- ria ðias etninës Lietuvos kaimynystëje esanèias vietoves: 1. Gardinà, 1364 m.: „...marschalkus convocat copiam de longinquis in obsidio- nem Garten, temptans eciam super Rutenis“ („...marðalas sukvieèia svetimðaliø kariuomenæ Gardino apgulimui, kësindamasis ir prieð rusinus“)22. 2. Naugardukà, 1314 m.: „...venit ad terram Criwicie, et civitatem illam, que parva Nogardia dicitur, cepit...“ („...patraukë á Krivièiø þemæ ir tà miestà, kuris vadinamas maþuoju Naugardu, uþëmë...“)23. 3. Deliatièius (prie Nemuno, á ðiauræ nuo Naugarduko): „Anno 1361 <...> transeunt in Russyam in terram Delitcz...“ („1361 metais <...> þygiuoja á Rusià, á Deliatièiø kraðtà...“)24. Apie 1385 m.: „...bis czu Ywie, ouch Andrusken hoff <...>. Von dannen iiij myle bis czu Dolletitsch des koninges hoff im lande czu Nowgarthen“ („...iki Ivijos, taip pat Andriuðkos dvaro <...>. Ið ten 4 mylios iki Deliatièiø, karaliaus dvaro Naugarduko þemëje“)25. 4. Lebedevà ir Gruzdovà (á vakarus nuo Molodeèno), 1387 m.: „Òàêîæú íà ðóñêîé ñòîðîíå ãîðîäú Ìåíåñêú Ëèòîâñêîãîæú êíÿæåíüÿ âåñü... <...> Òà- êîæú ñåëî Ëåáåäåâî, øòî è êú Ëåáåäåâó òÿãëî è òÿãíåòú è øòî Ëå- áåäåâñêàÿ âîëîñòêà, ëþäè ñè è ñåëà òàÿ îêîëèöà, òàêîæú Äìèòðiåâî ñåëî Ãðóçäîâèöà, Àíöûïîðîâî ñåëî è Ñêîëóáèíî è Òóðãåíåâî ñåëî, òûå ÷ûòûðå ñåëà è øòî êú íèìú òÿãëî è òÿãíåòú“ („Taip pat Rusios pusëje [suteikiame] Minsko miestà, priklausantá Lietuvos kunigaikðtystei – visà... <...> Taip pat Le- bedevo kaimà ir tai, kas Lebedevui priklausë ir priklauso, ir kas yra Lebedevo valsèiukas, visus tos apylinkës þmones bei kaimus, taip pat Dmitrijaus kaimà Gruzdovicà, Ancyporo kaimà, ir Skolubino, ir Turgenevo kaimà – tuos keturis kaimus ir kas jiems priklausë bei priklauso“)26. 5. Medilà, 1378 m.: „... contra Rutenos in districtu castri Mendelen, subditos et cooperatores paganorum“ („... prieð rusinus Medilo pilies apygardoje, pagoniø pavaldinius ir pagalbininkus“)27. Ið karto galima pastebëti, kad vien per ðias vietoves nubrëþta linija susiaurina J. Ochmañskio ir P. Gauèo rekonstruojamas ribas ir po 1566 m. nusistovëjusià politinæ tikrosios Lietuvos ( Propria) teritorijà. XVI a. I pusës Markovo

7 Tomas Baranauskas pavietas, 1566 m. átrauktas á Aðmenos pavieto sudëtá, XIV a. dar akivaizdþiai nepriklausë tikrajai Lietuvai – tai rodo Lebedevo ir Medilo priskyrimas Rusiai. Bet ir Gruzdovas, kurá Janas Jakubowskis priskiria XVI a. I pusës Krëvos pavie- tui28, XIV a. buvo Rusioje. Tai paribio kaimas, esantis arti Lebedevo, tad jo priskyrimà Krëvai galbût galima kvestionuoti, taèiau kyla klausimas, kam XIV a. priklausë pats Markovo pavietas? 1324 m. laiðke Rygai bei Livonijos vyskupams Gediminas Medilà vadina savo pilimi (Medelo, castrum nostrum), o toliau atskirai kalba apie Polocko þemæ29. Vadinasi, Medilas buvo tiesiogiai valdomas Gedimino ir nepriklausë nei Polockui, nei Minskui, kur dar 1326 m. minimi atskiri kunigaikðèiai, priklauso- mi nuo Lietuvos (Polocke – Gedimino brolis Vainius, Minske – Vasilijus)30. Kita vertus, XVI a. Krëvos pavietas akivaizdþiai per maþas, kad galëtume já tapatinti su ta Krëvos kunigaikðtyste, kurià Gediminas paliko Algirdui. Terito- rijà, prilygstanèià Kæstuèiui atitekusiai Trakø kunigaikðtystei, gausime tik prie XVI a. Krëvos pavieto prijungæ Markovo pavietà (turbût reikia prijungti ir 1566 m. á Aðmenos pavietà patekusá nedidelá Voloþino pavietà). Toks jungimas visai logiðkas, nes Gediminas Markovo–Medilo srities nepaskyrë jokiam kitam savo sûnui, o juk þinome, kad jà tiesiogiai valdë. Taigi XIV a. Rusiai priskiria- mos Gruzdovo, Lebedevo ir Medilo vietovës priklausë Krëvos kunigaikðtystei, kurià dël to reikia laikyti Rusios dalimi. Ji dar prieð 1324 m. buvo átraukta á Lietuvos didþiøjø kunigaikðèiø domenà. XVI a. Krëvos pavieto riba, ëjusi tru- putá á vakarus nuo Bokðtø, Vyðniavo, Krëvos ir prie pat Smorgonës, paliekant pastaràjà Krëvos pusëje, ir bus apytikrë Lietuvos þemës rytinë siena. Tikrosios Lietuvos dalimi laikytinas ir XVI a. I pusës Svyriø pavietas, nes jo teritorijai bûdingi lietuviðki pilkapiai31. Vidines Lietuvos þemiø ribas galima apibrëþti pagal archeologiniø paminklø iðsidëstymà, nes atskiras þemes ir valsèius skyrë didesnës ar maþesnës dykros (negyvenami arba retai gyvenami plotai – miðkai ir pelkës)32. Pagal raðytinius ðaltinius nustaèius apytikræ Lietuvos þemës lokalizacijà, galima bandyti ávardyti su Lietuvos þeme sietinà archeologiniø paminklø grupæ. Padëtá sunkina tai, kad di- delë ðios þemës dalis ðiandien priklauso Baltarusijai, kurioje archeologiniai pa- minklai daug prasèiau suregistruoti negu Lietuvos Respublikos teritorijoje. Á rytus nuo Neries þemës33 ir á pietus nuo Nalðios (Aðmenos–Svyriø kraðte) yra nemaþas Rytø Lietuvos pilkapiø kultûros plotas, kurá, matyt, ir reikëtø sieti su pir- mine Lietuvos þeme. Ypaè didelë lietuviðkø pilkapiø koncentracija yra Svyriø apy- linkëse (tarp Neries ir Naruèio eþero)34. Lietuvai skirtinø pilkapiø grupæ nuo Nalðios atskiria didelis negyvenamø þemiø pleiðtas pelkëtose Dysnos pakrantëse. Tik Ðven- èioniø apylinkëse Nalðios ir Lietuvos plotai bemaþ susilieja, todël riba tarp jø nëra ryðki (tenka orientuotis pagal Dysnos pleiðtà ir XVI a. Ðvenèioniø valsèiaus ribà). Gana ryðki riba eina ties Merkio upe – èia iki ðiol iðlikusi didþiulë Rûdininkø giria. Anksèiau jos atðaka siauresne juosta ëjo iki pat Vilniaus35. Naujai lokalizavus pirminæ Lietuvos þemæ, á savo vietà atsistoja ir kai kurie kiti istoriniai faktai, darosi aiðkesnë visa Lietuvos valstybës raida. Pavyzdþiui, Vytauto laikø átakingiausiø didikø valdos iðsidësto daugiausia Aðmenos kraðte, nors pats Vytautas kilæs ið Trakø. Á tai neseniai atkreipë dëmesá Rimvydas Pet-

8 Kur buvo Lietuvos þemë? rauskas, padaræs iðvadà, kad Vytautas daugiausia rëmësi ne savo iðkeltomis, bet tradiciðkai valstybëje vyravusiomis giminëmis36.

LIETUVOS ÞEMËS TARMË

Raðytiniais ir archeologiniais ðaltiniais paremtas iðvadas galima patikrinti ir papil- domai argumentuoti iðanalizavus duomenis apie XIII a. lietuviø tarmes. Antanas Salys ir Zigmas Zinkevièius atkreipë dëmesá á tai, kad 1219 m. taikos sutarties tarp Lietuvos ir Voluinës kunigaikðèiø atpasakojime atsispindëjo vienas esminiø rytø aukðtaièiø tarmës bruoþø – dvigarsiø an, am, en, em virtimas á un, um, in, im37. Tarmæ, turinèià ðià ypatybæ, toliau vadinsiu „puntininkø“ tarme, suprasda- mas ðá terminà plaèiàja prasme – kaip visà „puntininkavimo“ izofonos apimamà teritorijà. „Puntininkavimas“, anot A. Salio ir Z. Zinkevièiaus, atsispindi ðiuose 1219 m. kunigaikðèiø vardø uþraðymuose38: Äîâúñïðóíêú – Dausprungas (vietoj Dausprangas); Âèøèìóò (turi bûti Âèøèìóíò) – Viðimuntas (vietoj Viðiman- tas); Êèòåíèé (turi bûti Êèíòåíèé) – Kintenis (vietoj Kentenis). Tarp ðiø pavyzdþiø abejotinas tik Kintenis, mat ukrainieèiø raðytame Voluinës metraðtyje, kuriame pateikiami ðie vardai, nerasta aiðkaus atitikmens lietuviðkam g (ukrainieèiø kalboje tokio priebalsio nëra): jis ðiame metraðtyje daþniausiai raðomas kaip ê [k] (Dausprungas – Äîâúñïðóíêú, Gintibutas – Êèíòèáóòü, Ligeikis – Ëèêèèê, Ëèêåèê39, Vaiðalgas – Âîèøåëêú40, plg. Naugardo I metraðèio Âîèøåëãú41, Butigeidis – Áóäèêèäú42, plg. 1290 m. akto Butegeyde43), kartais kaip êã (Lengvenis – Ëîíúêîãâåíè, Ëîíúêãâåíè44), ã [h] ( – Ìèíäîâãú45), o kartais ir visai praleidþiamas (Girdivilas – Åðüäèâèëú46, Gedivydas – acc. sg. Åäèâèäa47). Taigi ir Kintenio vardas greièiausiai lietuviðkai skambëjo Gintenis. Vis dëlto ir dviejø pavyzdþiø pakanka, kad galëtume konstatuoti, jog 1219 m. á Voluinæ pasiøsti lietuviø pasiuntiniai buvo „puntininkai“. Reikia pastebëti, kad ðia savybe pasiþymëjo bûtent pasiuntiniø tarmë, o kai kuriø kunigaikðèiø kalboje jos galëjo ir nebûti. Èia paminëtas Vismantas, 1219 m. sutartyje uþraðytas kaip Viðimuntas, pats savæs taip nevadino. Kai 1251 m. Voluinës kariai, atëjæ á pagalbà Tautvilui, asmeniðkai susitiko su tuo paèiu Vismantu (kuris þuvo Þemaitijoje be- sikaudamas Tautvilo pusëje), jo vardà Voluinës metraðtininkas uþraðë jau be „pun- tininkø“ tarmës ypatybës: Âèñèìîò (turi bûti Âèñèìîíò)48. Tai suprantama: jei Vismantas buvo þemaièiø kunigaikðtis (tai labiausiai tikëtina49), jo kalboje ir ne- turëjo bûti ðios aukðtaièiø tarmës ypatybës. Taigi 1219 m. á Voluinæ vyko bûtent „puntininkø“ tarmës atstovai. Nesunku pastebëti, kad „puntininkø“ tarme kalbëta ir XIII a. didþiøjø kunigaikðèiø ðeimo- se, nors ilgà laikà nepasitaikë tinkamo vardo, kuris tas savybes atspindëtø. XIII a. 9-ajame deðimtmetyje fiksuojamas Traidenio dukters Gaudimantës, 1279 m. iðte- këjusios uþ Mazovijos kunigaikðèio, vardas. Krokuvos pranciðkonø analai jos var- dà raðo Gaudemunda50. Lenkai jos vardà iðgirdo ið jos paèios – taigi ji irgi buvo „puntininkë“. Aptarti duomenys apie 1219 m. Lietuvos pasiuntiniø ir Traidenio ðeimos tar- mæ leidþia padaryti iðvadà, kad XIII a. didþiøjø kunigaikðèiø ðeimose ir aplinkoje kalbëta „puntininkø“ tarme. Kà tai reiðkia Lietuvos þemës siauràja prasme pro-

9 Tomas Baranauskas blemos kontekste? Visø pirma ðie duomenys neigia H. Ùowmiañskio teorijà, pa- gal kurià Lietuvos þemë lokalizuojama Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje, – ðiai teritorijai „puntininkavimas“ nebûdingas. Dabar „puntininkø“ tarmës plotas beveik sutampa su buvusios Vilniaus kunigaikðtystës (vaivadystës) teritorija, tik ðiaurëje silpnëjanti „puntininkø“ átaka yra paveikusi ir istorinæ Upytës þemæ51. Taigi ir Lietuvos þemë siauràja prasme ieðkotina bûtent Vilniaus kunigaikðtystës ribose. Tai, beje, visiðkai sutampa su ankstesne iðvada, padaryta analizuojant vien raðytiniø ðaltiniø duomenis.

NALÐIOS, DELTUVOS (DËVILTAVOS) IR NERIES TARMËS

XIII a. ðaltiniuose uþfiksuotø vardø analizë leidþia susiaurinti to meto „puntinin- kø“ tarmës, taigi ir Lietuvos þemës siauràja prasme, paieðkø plotà. Ið Nalðios kunigaikðèiø vardø uþraðymø aiðkëja, kad pastarieji XIII a. dar nebuvo „puntinin- kai“, nors ðiuo metu visa buvusios Nalðios teritorija kalba „puntininkø“ tarme. Tai geriausiai parodo þymaus Nalðios kunigaikðèio Daumanto vardas. 1265 m. jis su savo kariauna pabëgo á Pskovà ir tapo jo kunigaikðèiu. Jo vardas Pskovo ir Naugardo ðaltiniuose visuomet raðomas be „puntininkø“ tarmës ypatybiø – Äîâúìîíòú (kartais iðkraipytai – Äîìîíòú, Äàëúìàòú)52. Neabejotina, kad Dau- manto vardas buvo uþraðytas ið jo paties ir jo aplinkos þmoniø. Tà patá („puntininkavimo“ nebuvimà) patvirtina ir kito Ðiaurës Rytø Lietuvoje veikusio (greièiausiai Nalðios) kunigaikðèio Lengvenio vardas. Eiliuotoje Livonijos kronikoje jis raðomas Lengewin (vokieèiai tà vardà iðgirdo ið jo paties, nes Leng- venis buvo patekæs á jø nelaisvæ)53, Voluinës metraðtininkas jo vardà uþraðo Ëîíúêãâåíè54, vokieèiø raðtininkas, suraðæs 1260 m. Mindaugo donaciná aktà, – Langwinus55. Èia galime pastebëti l veliarizacijos (kietinimo) tendencijà, bet nëra jokiø „puntininkavimo“ poþymiø. Paminëtos Lengvenio vardo formos leidþia da- ryti iðvadà, kad nors paties Lengvenio tarmei ir nebuvo bûdingas l kietinimas, tokios tarmës atstovø galima buvo sutikti netoli Lengvenio valdø. Sprendþiant klausimà, kas XIII a. kietino l, reikia atsiþvelgti á tai, kad ten, kur l kietinimas pasireiðkë vëliau negu „puntininkavimas“, tokie þodþiai kaip len- ta ðiandien tariami linta, o ten, kur l kietinimas pasireiðkë anksèiau, uþëjus pun- tininkavimo bangai atsirado lunta (lenta > lanta > lunta)56. Taigi pagal santyká su „puntininkavimu“ l kietintojus galima suskirstyti á „lantininkus“ (kuriems „punti- ninkavimas“ nebûdingas), „lintininkus“ (kurie „puntininkuoti“ pradëjo anksèiau, negu kietinti l) ir „luntininkus“ (kurie „puntininkuoti“ pradëjo vëliau, negu kie- tinti l). XIII a. „lantininkais“ galëjo bûti ir dabartiniai „lantininkai“, ir „luntinin- kai“. Ðiandien „lantininkuoja“ pietø aukðtaièiai ir rytinis vakarø aukðtaièiø pa- kraðtys, o „luntininkuoja“ Ukmergës, Panevëþio, Birþø kraðto gyventojai57 (2 pav.). 1260 m. akto analizë leidþia sukonkretinti tarmæ, kurios dëka Lengvenio var- das buvo uþraðytas Langwinus. Suraðant ðá aktà ðalia Lengvenio dalyvavo dar 9 liudininkai ið Lietuvos pusës58 – greièiausiai vienas ið jø ir padiktavo raðtininkui visà liudininkø sàraðà. Akte nurodytø kunigaikðèiø lokalizacija yra maþdaug aiðki. Pirmoji jø grupë – keturi Mindaugo „baronai ir giminaièiai“: Ligeikis, Skabis, Bikðys ir Bunys (Lygeyke, Schabbe, Bixe, Bune). Ligeikis ir Bikðys minimi ir 1219 m.

10 Kur buvo Lietuvos þemë? (t. 2, þemëlapis Nr. 72) Lietuviø kalbos atlaso Ið tarimas lietuviø kalbos tarmëse. l po en Kamieno 2 pav.

11 Tomas Baranauskas sutartyje, kur jie vadinami Deltuvos (Dëviltavos59) kunigaikðèiais. Greièiausiai ir 1260 m. minimi visi keturi kunigaikðèiai buvo ið Deltuvos, nes bendra giminystë su Mindaugu sieja juos á vienà grupæ60. Ukmergës apylinkëse yra ir jø vardus primenanèiø vietovardþiø: Skabeikiai, Puniai (dël pastarojo vietovardþio galima bûtø manyti, kad Bune – ið klausos neteisingai uþraðytas Punys)61. Antroji grupë – trys Nalðios kunigaikðèiai (Gerdine de Naals, Vege, Vesegele ibidem). Vienas kuni- gaikðtis – ið Neries þemës (Parbusse de Nere), kuri sietina su Kernave62. Ið ten pat galëtø bûti ir ne visai aiðkus jo jaunesnysis bendravardis (galbût giminaitis) Parbusse iunior. Nalðiai „lantininkavimas“ nebuvo bûdingas (tai rodo ir autentiðkiausias Leng- venio vardo uþraðymas Lengewin, ir dabar Nalðios teritorijoje iðplitæs „lintininka- vimas“). Kernavës kraðto gyventojai dabar ið dalies „lintininkuoja“, bet kai ku- riuos þodþius taria „luntininkiðkai“, ir yra supami „luntininkø“ ið ðiaurës vakarø (Gelvonø apylinkës) bei pietryèiø (Sudervës apylinkës)63. Ukmergës kraðto gyven- tojai irgi „luntininkuoja“. Taigi XIII a. Neries ir Deltuvos þemiø gyventojai vardà Lengvenis dar galëjo tarti Langvenis. Kadangi tarp 1260 m. akto liudininkø kaip tik ir dalyvavo Deltuvos ir Neries kunigaikðèiai, galima manyti, kad ðiø liudininkø sàraðà raðtininkui ir bus padiktavæs vienas ið jø. Ið Deltuvos ar Neries galëjo bûti kilæs ir kaþkuris Lengvenio á Voluinæ vestos kariuomenës karys, kurio dëka (ma- tyt, pastarajam patekus á nelaisvæ) Voluinës metraðtininkas Lengvenio vardà uþ- raðë Ëîíúêãâåíè. „Puntininkavimo“ poþymiø nebuvimas Nalðios, Deltuvos ir Neries kunigaikð- èiø aplinkoje leidþia teigti, kad XIII a. „puntininkavimas“ dar nebuvo bûdingas teritorijai á ðiauræ nuo Neries (bûsimos Vilniaus vaivadystës Uþnerio pusei64). Tai savo ruoþtu apriboja Lietuvos þemës siauràja prasme plotà Vilniaus vaivadystës Aðmenos pusës teritorija. Atsiþvelgiant á jo dydá, galima teigti, kad tai jau net ne paieðkos plotas, o pati pirminë Lietuvos teritorija. Prieiname prie tos paèios iðvados, kaip ir analizuodami raðytiniø ðaltiniø duomenis. Tai, be abejo, reikðmin- ga, nes skirtingais metodais gautas tas pats rezultatas didina siûlomos Lietuvos þemës lokalizacijos tikëtinumà.

TOLESNIS LIETUVOS ÞEMËS TARMËS LIKIMAS

Trumpai apþvelkime tolesnæ Lietuvos þemës tarmës raidà. Lietuvos kunigaikðèiai, ilgai gyvenæ uþ pirminës Lietuvos þemës ribø, galëjo lengvai uþmirðti „puntinin- kø“ tarmæ. Taip, matyt, atsitiko jau Gedimino tëvo ðeimoje, nes Gedimino sûnø vardai (Narimantas ir Mantivydas) raðomi be „puntininkavimo“ poþymiø. Pa- vyzdþiui, Narimanto vardas Naugardo I metraðtyje raðomas Íàðèìîíòú, Íàðè- ìàíòú65. Ðis vardas turëjo bûti iðgirstas ið paties Narimanto, nes jis buvo Nau- gardo kunigaikðtis. Panaðiai Narimanto vardas raðomas ir Hermano Vartbergës Livonijos kronikoje (Narmanthe)66 bei rusø metraðèiuose, kuriuose nurodomas ir jo brolio Mantivydo vardas – Ìîíòèâèòú, Ìîíòèâèäú67 (tiesa, pastarasis grei- èiausiai paimtas ið Vytauto uþsakymu sudaryto Lietuvos didþiøjø kunigaikðèiø metraðèio ir labiau atspindi Vytauto kalbinæ aplinkà).

12 Kur buvo Lietuvos þemë?

Be abejo, ne „puntininkø“ tarme kalbëjo Vytautas, gimæs Trakø kunigaikðtys- tëje, t. y. uþ „puntininkø“ tarmës ribø. Jo uþsakymu sukurtame Lietuvos didþiøjø kunigaikðèiø metraðtyje „puntininkavimo“ poþymiø nëra (raðoma Mantivydas – Ìîíâèä, Ìîíòèâèä, Narimantas – Íàðèìîíò, Íàðàìîíò, Vidimantas – Âèäè- ìîíòà, bajoras Manvydas – Ìîíâèäîìü, Ìîíèâèäîì)68, bet á lotynø kalbà iðvers- tas tas pats tekstas („Origo“) jau suredaguotas „puntininko“: Narimantas raðomas Narimuth, Birutës dëdë Vidimantas – Wyndimund, bajoras Manvydas – Munuidi (bet Gedimino sûnus Mantivydas – Montwid)69. Galima manyti, kad Gediminas buvo gimæs uþ „puntininkø“ tarmës ribø (tai nebûtinai rodo jo protëviø kilmæ – greièiausiai jo tëvui tiesiog buvo paskirtos valdos tose þemëse). Taèiau daþni „puntininkiðki“ Algirdaièiø vardø uþraðymai rodo, kad jø aplinkoje vis dëlto átakingi buvo ir „puntininkø“ tarmës atstovai. XIV a. II pusës didþiøjø kunigaikðèiø ðeimø ir jø aplinkos vardø uþraðymai tar- miniu poþiûriu labai ávairûs, bet „puntininkavimas“ juose vyrauja70. Antai Leng- venio Algirdaièio vardas ðaltiniuose aptinkamas uþraðytas ávairiomis tarminëmis formomis, bet gana daþnai „puntininkuojant“ – Ëûãâåíè (1389), Ëûãâåíiè (1389), Lingwenis (1389), Langwenne (1409), Lingwen (1407), Lengwyn (1412)71, Ëóãâåíü (1412, 1419, 1444)72. Ðitokia ávairovë, be abejo, sietina su tuo, kad XIV a. visa Uþnerio Lietuva buvo tiesiogiai priskirta didþiojo kunigaikðèio valdoms (Vilniaus kunigaikðtystei), ir jos atstovai ásiliejo á Gediminaièiø aplinkà. Lengvenio Algirdaièio vardo uþraðymas Ëóãâåíü (*Lungvenis) rodo, kad jau XV a. pradþioje „puntininkavimas“ buvo pasiekæs bent Kernavës, o gal ir Uk- mergës apylinkes, kur ankstesnio „lantininkavimo“ ir „puntininkavimo“ sàveikoje atsirado „luntininkavimas“. Taèiau, kaip matëme, prieð pusantro ðimtmeèio grei- èiausiai bûtent ðio kraðto kunigaikðèiø aplinkoje vardas Lengvenis dar buvo taria- mas Langvenis (ar Langvinas). Matyt, „puntininkavimas“ Uþnerio Lietuvoje visø pirma plito per svarbiausius ðio kraðto administracinius centrus – Kernavæ, Ukmergæ, o vëliau ir per kitus valsèiø centrus. Vëlesná smulkesniø centrø „supuntininkëjimà“ atspindi „puntinin- kavimo“ poþymiø neturintys ankstyviausi Linkmenø vietovardþio uþraðymai: Leng- hemene, Lenghemen (1373)73, Hange (turi bûti Lange[men]) (1375)74, Lengmen (1416)75, Langwen (1433)76, Lenkmenij (1434)77. Dviem atvejais pastebimi „lanti- ninkavimo“ poþymiai gali bûti siejami su informacijos pateikëjais ið Trakø kuni- gaikðtystës (1375 m. dokumentas sudarytas Prûsijos kryþiuoèiø, turëjusiø daugiau reikalø su Trakø kunigaikðtyste, o 1433 m. dokumentas – Ðvitrigailos stovykloje, kurioje galëjo bûti ávairiø tarmiø atstovø). Nors galëjo bûti ir taip, kad á ðá gynybiná centrà buvo atkelta kaþkiek „lantininkuojanèiø“ þmoniø ið Trakø kuni- gaikðtystës. Jau 1442 m. randame uþraðytà ir „puntininkiðkà“ Linkmenø vardo formà (Ëûíêìåíÿõ)78, kuri vëliau ásivyrauja: Ëû[í]êãìÿíú (1561), Ëûíúêãìÿíú (1561), Ëûíúêãâÿíüñêîãî (1562)79. Panaðus procesas pastebimas ir Ðvenèioniø vietovardþio uþraðymuose. Ið pradþiø dar randame nepakitusias formas: Schwenthiani (1434)80, Schwiesczeniski, Schwan- tany (1433). Vëliau ásigali „puntininkiðkos“ formos: Øâèíòÿíåõú (1507), Øâèí- òÿíñêèè (1508), Øâèíòÿíú (1510)81, Swinczanach (1524, 1525), Swinczan (1523)82, Øâèíúòÿíüñêîå (1561), Øâûíúòÿíú (1561), Øâèíüòÿíüñêîãî (1562)83.

13 Tomas Baranauskas

Galima daryti iðvadà, kad didþiojo kunigaikðèio aplinkoje XIV a. jau buvo ávairiø tarmiø atstovø, bet „puntininkø“ átaka buvo didþiausia. Matyt, Vilniaus vaivadystës valsèiø centruose, kaip ir didþiøjø kunigaikðèiø aplinkoje, ilgainiui ásivyravo „puntininkai“, kurie ir iðplatino „puntininkavimà“. Sena „puntininkø“ tarmës atstovø pirmenybë nulëmë, kad „puntininkø“ tarmë ásigalëjo visoje Vil- niaus vaivadystëje ir tapo XVI–XVII a. Vilniuje leistø lietuviðkø knygø kalbos pagrindu84.

IÐVADOS

1. Henryko Ùowmiañskio 1932 m. pasiûlyta Lietuvos þemës lokalizacija Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje neatitinka istoriniø faktø visumos ir nesiderina su dialektologiniais duomenimis. 2. Lietuvos þemës lokalizacijai labai svarbus yra Vygando Marburgieèio paliu- dijimas, kad Lietuvos þeme siauràja prasme 1390 m. buvo vadinama Vilniaus kunigaikðtystë. 3. Lietuvos þemëje siauràja prasme buvo kalbama „puntininkø“ tarme (t. y. tarme, kuri dvigarsius an, am, en, em verèia á un, um, in, im). 4. XIII a. „puntininkø“ tarmës plotas buvo siauresnis: á já neáëjo þemës, esan- èios á ðiauræ nuo Neries, – Nalðia, Deltuva (Dëviltava), Neris. 5. Lietuvos þemë siauràja prasme buvo Aðmenos kraðte (vëlesnës Vilniaus vaivadystës Aðmenos pusë). XIII a. tik jos gyventojø kalbai buvo bûdingas „pun- tininkavimas“, vëliau iðplitæs visoje Vilniaus vaivadystës teritorijoje.

Gauta 2001 12 08

Nuorodos

1 H. Ùowmiañski, Studja nad pocàtkami spoùeczeñstwa i pañstwa litewskiego, Wilno, 1932, t. 2, s. 108–111, 118–121. 2 Atskaòu hronika = Livländische Reimchronik, V. Bisenieka atdzejojums, Ç. Mugurçvi- èa piekðvârds, Ç. Mugurçvièa, K. Kïaviòa komentari, Rîgâ, 1998, p. 113 (eil. 3325, 3329, 3349–3350). 3 Ibid., p. 222 (eil. 8348). 4 Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü, Ïîëíîå ñîáðàíèå ðóññêèõ ëåòîïèñåé (toliau – ÏÑÐË), Ñàíêò Ïåòåðáóðã, 1908, ò. 2, ñòá. 847. 5 Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch nebst Regesten, herausgegeben von F. G. von Bunge (toliau – LUB), Reval, 1853, Bd. 1, s. 453 (Nr. 355). 6 R. Batûra, Lietuva tautø kovoje prieð Aukso Ordà. Nuo Batu antplûdþio iki mûðio prie Mëlynøjø Vandenø, Vilnius, 1975, p. 137–140. 7 Ibid., p. 139. 8 H. Ùowmiañski, op. cit, p. 110–111. 9 T. Baranauskas, Lietuvos valstybës iðtakos, Vilnius, 2000, p. 178–180. 10 Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü, ñòá. 4 ir 8 (ávadas, apie 1110 m.), 141 (1040 m.), 294 (1131 m. – metraðtyje 1132 m.), 496 (1159 m.), 519 (1162 m.), 620 (1180 m.); Íîâãîðîäñêàÿ ïåðâàÿ ëåòîïèñü ñòàðøåãî è ìëàäøåãî èçâîäîâ, Ìîñêâà – Ëåíèíãðàä, 1950, c. 181 (1044 m.).

14 Kur buvo Lietuvos þemë?

11 Annales Quedlinburgenses, Monumenta Germaniae Historica. Scriptores, Lipsiae, 1925, t. 3, p. 80. 12 H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1: Litwa a Moskwa w XIII i XIV wieku, Warszawa, 1933, p. 84–85. 13 Ý. Ãóäàâè÷óñ, „Ëèòâà Ìèíäîâãà“, Ïðîáëåìû ýòíîãåíåçà è ýòíè÷åñêîé èñòîðèè áàëòîâ: ñáîðíèê ñòàòåé, Âèëüíþñ, 1985, ñ. 219–227; E. Gudavièius, Miestø atsiradi- mas Lietuvoje, Vilnius, 1991, p. 41–55; E. Gudavièius, Lietuvos valstybës struktûra Ge- dimino laikais, Metai, 1992, Nr. 1, p. 125–127; E. Gudavièius, Mindaugas, Vilnius, 1998, p. 138–144. 14 Þr. þemëlapius: E. Gudavièius, Kryþiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amþiuje, Vil- nius, 1989, p. 32, 96. 15 G. Zabiela, Lietuvos medinës pilys, Vilnius, 1995, p. 168 (169 pav.), p. 170 (172 pav.); G. Zabiela, Laidosena pagoniðkoje Lietuvoje, Lietuvos archeologija, Vilnius, 1998, t. 15, p. 364–367, 369 (6 pav.). 16 Wigand von Marburg. Die Chronik, Scriptores rerum prussicarum (toliau – SRP), Bd. 2, Leipzig, 1863, p. 641 (§149); Vygandas Marburgietis, Naujoji Prûsijos kronika, vertë R. Jasas, ávadà paraðë R. Trimonienë, paaiðkinimus – R. Trimonienë, K. Gudmantas, Vilnius, 1999, p. 198. 17 Z. Wojtkowiak, Litwa Zawilejska w XV i pierwszej poùowie XVI w., Poznañ, 1980, s. 12–17. 18 G. Zabiela, Nalðia Lietuvos valstybës kûrimosi iðvakarëse, Rytø Lietuva: istorija, kul- tûra, kalba, Vilnius, 1992, p. 12–24; G. Zabiela, T. Baranauskas, Deltuvos þemë, Lietuvos istorijos metraðtis. 1995 metai, Vilnius, 1996, p. 5–14 (Eskizai, Ukmergë, 1999, Nr. 10, p. 3–8). 19 Plg.: À. Ê. Êðà¢öýâi÷, Ñòâàðýííå Âÿëèêàãà Êíÿñòâà Ëiòî¢ñêàãà, Ìiíñê, 1998, ñ. 116–120, 197 (êàðòà 4). 20 Ñóïðàñëüñêàÿ ëåòîïèñü, ÏÑÐË, Ìîñêâà, 1980, ò. 35, c. 61–62; Âèëåíñêàÿ ëåòîïèñü, ibid., c. 85–86; Àêàäåìè÷åñêàÿ ëåòîïèñü, ibid., c. 115–116. 21 J. Ochmañski, Lietuviø etninë siena rytuose nuo padermiø epochos ligi XVI amþiaus, Rytø Lietuva: istoriniø ir etnografiniø studijø rinkinys, Chicago, 1980, p. 121–211; Ï. Ãàó÷àñ, Ê âîïðîñó î âîñòî÷íûõ è þæíûõ ãðàíèöàõ ëèòîâñêîé ýòíè÷åñêîé òåððèòîðèè â ñðåäíåâåêîâüå, Áàëòî-ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ. 1986. Ñáîðíèê íàó÷íûõ òðóäîâ, Ìîñêâà, 1988, ñ. 195–213, 2 þemëlapiai (toponimikos ir religijos) áklijose knygos gale. Ðiø þemë- lapiø pagrindu rekonstruota pirminë lietuviø etninë teritorija: Lietuvos istorijos atlasas, vyr. red. P. Gauèas, Vilnius, 2001, p. 10. 22 Wigand von Marburg, Die Chronik, p. 544 (§57). 23 Peter von Dusburg. Chronicon terrae Prussiae, SRP, Leipzig, 1861, Bd. 1, p. 180 (III, 322). 24 Wigand von Marburg, Die Chronik, p. 527 (§52). 25 Die littauischen Wegeberichte, SRP, Leipzig, 1863, Bd. 2, p. 704 (W. 91). 26 J. Jakubowski, Opis Ksiæstwa Trockiego z r. 1387: przyczynek do badañ nad ustro- jem Litwy przedchrzeúcijañskiej, Przeglàd Historyczny, 1907, t. 5, zesz. 1, p. 44–45. 27 Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae, SRP, Leipzig, 1863, Bd. 2, p. 115. 28 J. Jakubowski, Mapa wielkiego Ksiæstwa Litewskiego w poùowie XVI wieku. I. Czæúã póùnocna, Kraków, 1928. 29 Gedimino laiðkai, parengë V. Paðuta ir I. Ðtal, Vilnius, 1966, p. 169. 30 Íîâãîðîäñêàÿ ïåðâàÿ ëåòîïèñü..., c. 98, 341. 31 ß. Çâåðóãî, Âåðõíåå Ïîíåìàíüå â IX–XIII ââ., Ìiíñê, 1989, ñ. 8 (þemëlapis: pilka- pynai Nr. 18–30, 37, 38), c. 21–29 (analizë).

15 Tomas Baranauskas

32 H. Ùowmiañski, op. cit, t. 1, Wilno, 1931, s. 37–46; V. Þulkus, L. Klimka, Lietuvos pajûrio þemës viduramþiais, Vilnius, 1989, p. 4–7; V. Ðimënas, Dykros – tai genèiø neap- gyventi plotai, Mûsø gamta, 1990, Nr. 5, p. 18–19; V. Ðimënas, Die Wildnis und baltische Stämmengrenzen, Archaeologia Baltica, Vilnius, 1995, p. 147–155; B. Dundulis, Lietuva laisvës kovø sûkuriuose (IX–XIX a.), Vilnius, 1990, p. 4–5; Ñ. Ä. Êîâàëåâñêèé, Îáðàçîâàíèå êëàññîâîãî îáùåñòâà è ãîñóäàðñòâà â Øâåöèè, Ìîñêâà, 1977, c. 28–30; Ã. Þ. Öåçàðü, Î ãàëëüñêîé âîéíå, ïåðåâîä è âñòóïèòåëüíûå ñòàòüè Ì. Ì. Ïîêðîâñêîãî, Ìîñêâà, 1991, c. 114 (VI, 23). 33 T. Baranauskas, op. cit., p. 133. 34 À. Ëóõòàí, Â. Óøèíñêàñ, Ê ïðîáëåìå ñòàíîâëåíèÿ Ëèòîâñêîé çåìëè â ñâåòå àðõåîëîãè÷åñêèõ äàííûõ, Äðåâíîñòè Ëèòâû è Áåëîðóññèè, Âèëüíþñ, 1988, ñ. 94 (ðèñ. 2); À. Ê. Êðà¢öýâi÷, Ñòâàðýííå Âÿëèêàãà Êíÿñòâà Ëiòî¢ñêàãà, Ìiíñê, 1998, ñ. 195 (êàðòà 2), c. 196 (êàðòà 3); Â. Â. Ñåäîâ, Áàëòû, Ôèííî-óãðû è áàëòû â ýïîõó ñðåäíåâåêîâüÿ, Ìîñêâà, 1987, ñ. 382 (êàðòà 45). 35 H. Ùowmiañski, op. cit., t. 2, s. 113. 36 R. Petrauskas, XIV a. pabaigos – XV a. pradþios diduomenës kilmë, Lituanistica, 2000, Nr. 1–2(41–42), p. 16–31. 37 A. Salys, Lietuviø kalbos tarmës, Lietuviø enciklopedija, t. 15: Lietuva, Boston, 1968, p. 581–582; Z. Zinkevièius, Dël lietuviø kalbos tautosilabiniø an tipo junginiø pirmojo dëmens siaurëjimo, Baltistica, 1972, I priedas, p. 228; Ç. Çèíêÿâè÷óñ, Ê âîïðîñó î ãåíåçèñå ñîâðåìåííûõ ëèòîâñêèõ äèàëåêòîâ, Ïðîáëåìû ýòíîãåíåçà è ýòíè÷åñêîé èñòîðèè áàëòîâ: ñáîðíèê ñòàòåé, Âèëüíþñ, 1985, ñ. 203; Z. Zinkevièius, Lietuviø kal- bos istorija, Vilnius, 1987, t. 2, p. 245. 38 Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü, ÏÑÐË, Ñàíêò Ïåòåðáóðã, 1908, ò. 2, ñòá. 735–736. 39 Ibid. 40 Ibid., ñòá. 858 ir kt. 41 Íîâãîðîäñêàÿ ïåðâàÿ ëåòîïèñü ñòàðøåãî è ìëàäøåãî èçâîäîâ, Ìîñêâà–Ëåíèíãðàä, 1950, ñ. 84, 313 (Âúèøåëãú), c. 455 (Âúèøåëãú). Plg.: K. Bûga, Rinktiniai raðtai, Vilnius, 1958, t. 1, p. 237: „Âîèøåëãú galëtø bûti Vaið-algas“ (ðia teisinga iðvada K. Bûga suabe- jojo tik todël, kad pasirëmë iðkraipytomis Vaiðalgo vardo formomis ið XVI a. Lietuvos metraðèiø ir negalëjo paaiðkinti Voluinës metraðèio „k“). 42 Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü..., ñòá. 933. 43 Preußisches Urkundenbuch. Politische Abtheilung (toliau – PUB), Königsberg, 1909, Bd. 1, Hälfte 2, s. 355. 44 Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü…, ñòá. 798. 45 Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü…, ñòá. 859 ir kt. 46 Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü…, ñòá. 735. 47 Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü…, ñòá. 815, 822. 48 Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü…, ñòá. 818. 49 G. Zabiela, Kur buvo Sprudeikio valdos?, Birþulio baseino kompleksiniø tyrinëjimø deðimtmetis, Vilnius, 1987, p. 67–69; plg.: T. Baranauskas, Karalienë Morta ir Ðiauliai, Voruta, 1998 03 21, Nr. 12(342), p. 12. 50 Rocznik Franciszkañski Krakowski, Monumenta Poloniae Historica = Pomniki dziejo- we Polski, Lwów, 1878, t. 3, p. 47. 51 Z. Zinkevièius, Dar dël an tipo junginiø siaurinimo, Baltistica, 1976, t. 12(2), p. 143–144; Z. Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija, Vilnius, 1987, t. 2, p. 246. 52 Íîâãîðîäñêàÿ ïåðâàÿ ëåòîïèñü, ñ. 85–86, 90, 314–316, 324, 329, 330; Â. È. Îõîòíèêîâà, Ïîâåñòü î Äîâìîíòå, Ëåíèíãðàä, 1985.

16 Kur buvo Lietuvos þemë?

53 Atskaòu hronika , p. 100­109 (eil. 2721, 2735, 2752, 2760, 2803, 2851, 2857, 2863, 2570, 2873, 2877, 2882, 2951, 2961, 3002, 3014, 3019, 3028, 3040, 3045, 3049, 3064, 3067, 3069, 3081, 3112). 54 Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü…, ñòá. 798. 55 PUB, Bd. 1, Hälfte 2 , p. 93. 56 Plg.: Z. Zinkevièius, Lietuviø kalbos dialektologija, Vilnius, 1978, p. 52. 57 Lietuviø kalbos atlasas, t. 2: Fonetika, Vilnius, 1982, þemëlapis Nr. 72. 58 PUB, Bd. 1, Hälfte 2 , p. 93. 59 Istoriná Deltuvos vardà rekonstravo A. Vanagas, Lietuvos miestø vardai, Vilnius, 1996, p. 47–63. 60 G. Zabiela, T. Baranauskas, Deltuvos þemë , p. 6. 61 T. Baranauskas, G. Zabiela, Mindaugo dvaras Latava, Lietuvos istorijos metraðtis. 1997 metai, Vilnius, 1998, p. 31. 62 T. Baranauskas, op. cit., p. 133. 63 Lietuviø kalbos atlasas, t. 2: Fonetika , p. 88, þemëlapis Nr. 72. 64 Z. Wojtkowiak, Litwa Zawilejska w XV i pierwszej poùowie XVI w., Poznañ, 1980. 65 Íîâãîðîäñêàÿ ïåðâàÿ ëåòîïèñü, c. 345, 349, 358. 66 Hermani de Wartberge Cronicon Livoniae, SRP, Bd. 2, s. 76. 67 Ðîãîæñêèé ëåòîïèñåö, ÏÑÐË, Ïåòðîãðàä, 1922, ò. 15, âûï. 1, ñòá. 117; Òâåðñêàÿ ëåòîïèñü, ÏÑÐË, Ñàíêò Ïåòåðáóðã, 1863, ò. 15, ñòá. 436; Ëåòîïèñíûé ñáîðíèê, èìåíóåìûé ëåòîïèñüþ Àâðààìêè, ÏÑÐË, Ñàíêò Ïåòåðáóðã, 1889, ò. 16, ñòá. 103; Òèïîãðàôñêàÿ ëåòîïèñü, ÏÑÐË, Ïåòðîãðàä, 1921, ò. 24, ñ. 117 (Ìîéòîâèòú). 68 Ñóïðàñëüñêàÿ ëåòîïèñü, ÏÑÐË, Ìîñêâà, 1980, ò. 35, c. 61, 63; Ñëóöêàÿ ëåòîïèñü, ibid., c. 69; Âèëåíñêàÿ ëåòîïèñü, ÏÑÐË, ò. 35, c. 85, 87; Àêàäåìè÷åñêàÿ ëåòîïèñü, ibid., c. 110 (Ìîèäèâèäû, Ìîíüäåâèäó), c. 113 (Ìîíèâîäîì); Ëåòîïèñü Êðàñèíñêîãî, ibid., c. 132. 69 Origo regis Jagyelo et Wytholdi ducum Lithuaniae, ibid., c. 115, 117. 70 A. Salys, Lietuviø kalbos tarmës , p. 581. 71 K. Bûga, op. cit., p. 253. 72 Íîâãîðîäñêàÿ ïåðâàÿ ëåòîïèñü, c. 403–404, 412, 423. 73 Hermani de Wartberge Cronicon Livoniae, s. 103. 74 SRP, Bd. 2, s. 574. 75 LUB, Bd. 5, Reval, 1865, s. 135 (Nr. 2072). 76 SRP, Bd. 3, s. 499. 77 Kodex dyplomatyczny katedry i diecezji wileñskiej (toliau – KDKW), Kraków, 1932, t. 1, s. 154 (Nr. 135). 78 Lietuvos metrika. Knyga Nr. 3. Uþraðymø knyga 3 (1440–1498), Vilnius 1998, p. 68. 79 Lietuvos metrika. Knyga Nr. 564. Vieðøjø reikalø knyga 7 (1553–1567), Vilnius 1996, p. 70, 85, 103. Linkmenø vardo uþraðymai Langwen (1433) ir Ëûíúêãâÿíüñêîãî (1562) gali rodyti, kad vietovë turëjo gretimà formà Lengveniai (ar Lengvenys), atsiradusià dël XIII a. ðià vietovæ valdþiusio kunigaikðèio Lengvenio vardo átakos (plg.: R. Batûra, Linkme- nø pilis ir kraðto gynyba XIII–XV a., Ignalinos kraðtas, Vilnius, 1966, p. 37–38). 80 KDKW, t. 1, s. 150 (Nr. 132). 81 Lietuvos metrika. Knyga Nr. 8. Uþraðymø knyga 8 (1499–1514), Vilnius 1995, p. 208, 404, 588. 82 Lietuvos metrika. Knyga Nr. 1. Uþraðymø knyga 1 (1380–1584), Vilnius 1998, p. 28, 136, 58, 36. 83 Lietuvos metrika. Knyga Nr. 564. Vieðøjø reikalø knyga 7 (1553–1567), Vilnius 1996, p. 70, 85, 103. 84 Z. Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija, Vilnius, 1988, t. 3, p. 234–277.

17 Tomas Baranauskas

Tomas Baranauskas

WHERE WAS THE LAND OF LITHUANIA?

Summary In 1932 Polish historian Henryk Ùowmiañski singled out the Lithuanian land in the narrow sense within the territorial structure of the Lithuanian State of the 13th century and tried to define its boundaries. He identified the Lithuanian land in the narrow sense with the nucleus of the later Duchy of Trakai. This localisation had been dominant in the historiography for a long time. However, the facts discussed in this article are forcing on its revision. A new localisation of the Lithuanian land, based on historical, archaeological and dialectological facts, is suggested. The sources of the 11–12th centuries reveal that Lithuania was situated in the border area with Ruthenia. It becomes clear from the description of the raid of Vytautas and the Crusaders in 1390 by Wigand Marburg that the Duchy of Vilnius was called Lithuania in the narrow sense at that time. Comparing this fact with the earlier situation, the conclusion was made that in the 13th century the Lithuanian land in the narrow sense could encompass only the south-eastern part of the future Duchy of Vilnius, i. e. the region of Aðmena. In this region a group of eastern Lithuanian barrows exists, which may be related to the Lithuanian land. The eastern border of Lithuania is defined also by the toponyms Grodno, , Deliatichi, Gruzdovo, Lebedevo and Miadel which are ascribed to Ruthenia in the sources of the 14th century. The latter 3 toponyms must be related to the Duchy of Krevo, which thus must be treated as the closest Ruthenian neighbour of the Lithuanian land. The new localisation of the Lithuanian land explains also why the most influential nobility of the Lithuanian State was still living in the Aðmena region in the 15th century. The localisation of the Lithuanian land is verified by dialectological data. Analys- ing personal names and toponymy of the 13–15th centuries, it was concluded that in the 13th century exclusively in the Lithuanian land, in the circle of the Lithuanian sovereigns, a dialect was spoken, which was characterised by rendering the diphthongs an, am, en, em as un, um, in, im. This is attested by the names of the Lithuanian dukes Dausprunk, Viðimu[n]t probably transmitted through the Lithuanian legates to Volhynia in 1219 and the name Gaudemunda, the daughter of the Grand Duke Trai- denis. In that time this dialect had not spread yet in this part of the future Duchy of Vilnius, which was north from the Neris River – in so-called Trans-Nerian Lithua- nia. This fact is proved by the names of the dukes of Nalðia of the 13th century – Daumantas and Lengvenis recorded in well-informed sources, and by the records of the toponyms Lenkmenys/Linkmenys and Ðvenèionys/Ðvinèionys in the 14th – 1st half of the 15th century. The dialect of the Lithuanian land spread in the Trans-Nerian re- gion in the 14–15th centuries through the administrative structures of the Lithuanian State, in which speakers of this dialect were most influential. This conclusion con- firms the suggested localisation of the Lithuanian land, because the rendering of diph- thongs an, am, en, em to un, um, in, im is not characteristic of the Duchy of Trakai. Having excluded Trans-Nerian Lithuania, this dialect could exist only in the region of Aðmena.

18