VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS Eglė Ročkaitė

Home , Trakai

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS MENŲ FAKULTETAS MENOTYROS KATEDRA

Eglė Ročkaitė LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TOTORIŲ MEDINĖ SAKRALINĖ ARCHITEKTŪRA: TRADICIJA IR TĘSTINUMAS

Magistro baigiamasis darbas

Kultūros paveldas ir turizmas studijų programa, valstybinis kodas 621V72002 Menotyros kryptis / Paveldo studijų kryptis

Vadovas (-ė): ...... (Mokslinis ir pedagoginis laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta: Menų fakulteto dekanas(-ė) ...... (Mokslinis ir pedagoginis laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2015 TURINYS

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TOTORIŲ MEDINĖ SAKRALINĖ ARCHITEKTŪRA: TRADICIJA IR TĘSTINUMAS

SANTRAUKA / 3 SUMMARY / 4 ĮVADAS / 5 1. TOTORIAI LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS RIBOSE: NUO PIRMŲJŲ ATVYKĖLIŲ IKI XX A. / 14 1. 1. Totorių atsiradimas ir paplitimas / 14 1. 2. Medinių mečečių tinklo kaita ir statybos prielaidos / 20 2. MEDINIŲ MEČEČIŲ ARCHITEKTŪROS BRUOŽAI / 28 2. 1. Neišlikusių mečečių architektūros ypatumai / 28 2. 2. Totorių sakralinės architektūros paveldas / 39 2. 2. 1. Lovčicų mečetė / 39 2. 2. 2. Keturiasdešimt Totorių mečetė / 43 2. 2. 3. Raižių mečetė / 46 2. 2. 4. Nemėžio mečetė / 50 2. 2. 5. Naugarduko mečetė / 55 2. 2. 6. Vijos mečetė / 59 2. 2. 7. Klecko mečetė / 63 3. LDK TOTORIŲ NUMINTAIS KELIAIS: MEDINĖS MEČETĖS TURIZMO PERSPEKTYVOJE / 68 3. 1. Apklausos analizė / 69 3. 2. Maršrutas / 76 3. 2. 1. Trijų dienų kelionės maršrutas / 76 3. 2. 2. Vienos dienos maršrutas / 80 IŠVADOS / 81 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA / 84 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS / 93

ILIUSTRACIJOS / 100 2

SANTRAUKA

Šiame darbe pristatoma Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje kurta totorių medinė sakralinė architektūra, akcentuojant etninės bendruomenės statybos tradicijas ir jų tęstinumą. Ši tema mažai tyrinėta, todėl jos atskleidimas svarbus norint visapusiškai suvokti totorių etnoso sakralinio paveldo reikšmingumą ir panaudos galimybes. Šio darbo tikslas - išnagrinėti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje statytų medinių mečečių architektūros bruožus, atskleidžiant sakralinių objektų potencialą turizmo poreikiams. Totorių medinių mečečių atsiradimas LDK teritorijoje buvo tampriai susijęs su politiniais ir istoriniais veiksniais, todėl darbo pirmame skyriuje aptariamos šios tautos įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje priežastys ir raida. Taip pat analizuojama medinių mečečių tinklo kaita, kurią sąlygojo aptariamos statybos prielaidos, priklaususios nuo istorinių, politinių, ekonominių aspektų. Antrame darbo skyriuje tiriama medinių mečečių ikonografija, atskleidžiami iki šių dienų neišlikusių totorių kulto pastatų architektūros bruožai, taip siekiant parodyti, kokia įvairi ir anaiptol ne kukli ji buvo. Taip pat tiriamas totorių sakralinis architektūros paveldas, kuris apima Lovčicuose, Keturiasdešimt Totorių kaime, Raižiuose, Nemėžyje, Naugarduke, Vijoje ir Klecke iki šių dienų išlikusias mečetes. Išsamiai pristatoma kiekvieno objekto istorija, tyrinėjami išlikę kai kurių pastatų planai, analizuojami eksterjero ir interjero savitumai. Trečia darbo dalis skirta išsiaiškinti totorių sakralinės architektūros kaip turistinio objekto potencialą ir poreikį. Pateikiami atliktos apklausos rezultatai, pagrindžiantys išsikeltą hipotezę, kad yra didelė totorių kultūros paveldo sklaidos stoka, o pritaikius medinių mečečių naudojimą turizmo reikmėms būtų atgaivinta ne tik islamą išpažįstančio etnoso istorija, kultūra, bet ir jų sakralinės architektūros paveldas. Šio darbo dalyje taip pat pristatomi du parengti maršrutai - „LDK totorių numintais keliais“, kurių naudojimas sąlygotų visapusišką šios tautos pažinimą ir tam tikrą atgimimą.

SUMMARY

This paper focuses on the analysis of the tartars sacral wooden architecture, which was developed in the territory of the Grand Duchy of Lithuania. It is important to emphasize the building tradition and continuity of ethnic community. There has been little or no research made on this topic, therefore it is extremely important to reveal it for fully understanding of significance of tartar ethnos sacral heritage and application opportunities. The aim of this paper is to explore features of wooden mosque architecture, which was developed in the territory of Grand Duchy of Lithuania, revealing it potential for tourism needs. In order to provide a comprehensive analysis of the architectural wooden mosques it is essential to explore political and historical factors of Grand Duchy of Lithuania. Therefore, the first chapter of this paper briefly but systematically discusses the reasons and development of tartars settlement in the territory of Grand Duchy of Lithuania. It also provides wooden mosques vicissitude and the background for tartar religion buildings that have been closely associated with the historical, political, economic aspects. The second chapter of this paper analyses iconography of the wooden mosques, which have not survived to our days, but it is still important to explore its architectural features, in order to disclose how diverse and pretentious it was. Also exhaustive inquiry was made on analyses of tartar sacral architecture heritage, which involve mosques in Lovčicai, Keturiasdešimt Totorių village, Raižiai, Nemėžis, Naugardukas, Vija and Kleckas. This part presents the detailed history of each mosque, explores plans of some surviving buildings, discloses exterior and interior features of the tartar sacral building’s. The third chapter is devoted to find out tartar religious architecture, as the potential object for tourism. Therefore, this part of paper presents the results of survey, which validates the hypothesis that there is a huge deficiency of tartar cultural heritage dissemination, and applicability of wooden mosques for tourism will revive not only Muslim ethnos history, culture, but also their heritage of sacral architecture. This chapter also presents two prepared routes – “Roads traveled by tartars of Grand Duchy of Lithuania”, the use of which would lead to a comprehensive understanding and revival of this nation.

ĮVADAS

XXI a. įvairių tautų tarpusavio darnus sugyvenimas tokiose šalyse kaip Lietuva, Baltarusija, Lenkija tapo kasdieniniu ir natūraliu reiškiniu. O čia pat, vienas šalia kito, esantys sakraliniai objektai kaip bažnyčios, cerkvės, mečetės, sinagogos, kinesės liudija apie konfesijų tolerantiškumą viena kitos atžvilgiu. Šios tolerancijos pradžią reikėtų sieti su XIII a., kuomet pradėjo formuotis Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, o vėliau kunigaikščiui Vytautui Didžiajam plečiant jos teritoriją, susidarė palankios sąlygos skirtingoms tautoms ir religijoms nusistovėti. Čia apsigyveno žydai, karaimai, totoriai ir kitos etninės grupės, kurios išsiskyrė savo tradicijomis, amatais, kostiumu, meno samprata, architektūriniais sprendimais, tapusiais svarbiais ne tik urbanistiniais, bet ir viso krašto akcentais. Viena iš savičiausių tautų, kuri giliai įleido šaknis į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją buvo totoriai. Atitikmenų neturintis, islamą išpažįstantis etnosas ne tik daug prisidėjo prie galingos valstybės plėtros, bet ir kūrė jos savitą charakterį. Stiprus religinis pagrindas sąlygojo sakralinių pastatų - mečečių ir šalia jų besidriekiančių kapinaičių - miziarų atsiradimą. Taip krikščioniškos šalies siluetas nors ir nežymiai, bet palaipsniui ėmė kisti. Šalia bažnyčios bokštus vainikuojančių kryžių, vietomis ėmė matytis nedideli svogūno formos kupoliukai užbaigiami smaile su pusmėnuliu, žyminčiu islamo religijos bendruomenės buvimą. Neturėdami tiesioginio kontakto su islamiškaisiais kraštais, totoriai LDK ėmė kurti savitą, išskirtinę, unikalią kultūrą, kuri buvo perduodama iš kartos į kartą ir po daugiau nei 600 metų, nuo pirmųjų šio etnoso atvykėlių, išliko iki šių laikų. Totorių etninė bendruomenė vis dažniau tampa mokslinių tyrinėjimų objektu. Musulmonų konfesiją analizuoja ne tik Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos mokslininkai, bet ir kitų šalių tyrinėtojai. Didelis dėmesys skiriamas totorių atsiradimo, apsigyvenimo LDK teritorijoje istorijai, akcentuojami jų kariniai nuopelnai, analizuojamos biografijos1. Taip pat tyrinėjamas šios tautos religinis gyvenimas, įvairaus pobūdžio apeigos, tokios kaip vaiko gimimas, vardo suteikimas, vestuvės, laidotuvės, šventės2. Tačiau tik nedaugelis autorių savo

1 2009 m. buvo išleistas ir 2012 m. papildytas enciklopedinio pobūdžio leidinys: Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje. Knygos sudarytojai A. Jakubauskas, G. Sitdykov ir S. Dumin, trumpai aprašė totorių istoriją LDK, pateikė nusipelniusių totorių išsamias iliustruotas biografijas: Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje / Sud. A. Jakubauskas, G. Sitdykov, S. Dumin. Kaunas, 2012. 2 Nematerialusis totorių paveldas buvo analizuotas Stanislovo Kričinskio monografijoje Lietuvos totoriai. Autorius parašė išsamią studiją, kurioje ne mažą dėmesį skyrė totorių religinio gyvenimo, apeiginių papročių, prietarų, magijos tyrimams: Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas/ iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.; Nematerialų totorių paveldą taip pat tyrinėja autorius Edgūnas Račius. Knygoje Religinės bendruomenės, jis išryškina veiksnius lėmusius totorių bendruomenės išskirtinumą, aprašo musulmoniškąsias šventes, kelia klausimą apie lietuviško islamo išlikimą: Račius, Edgūnas. Musulmonai. In: Religinės bendruomenės / Sud. G. 5

darbuose užsimena apie totorių etnoso sakralinę architektūrą, kuri yra unikali islamiškojo pasaulio kontekste ir turėtų būti išsamiai ištirta. Trumpose žinutėse dažniausiai pažymima objektų geografinė padėtis, istoriniai faktai, tokie kaip: pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose, fundacija, pastatymo, restauravimo ar sunaikinimo datos, dirbusių maldos vadovų – imamų pavardės ir kita faktinė informacija3. Galima rasti straipsnių, kuriuose paliečiamas vienas ar kitas totorių medinės sakralinės architektūros objektas, tačiau jie pasižymi fragmentiškumu, yra labiau apibendrinančio pobūdžio, pasigendama detalios architektūrinės, mokslinės analizės. Iki šiol nei Baltarusijoje, nei Lenkijoje, o juo labiau Lietuvoje neturime kryptingos ir sistemingos studijos atskleidžiančios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės totorių medinių mečečių architektūros savitumus. Vienintelis bandymas eiti šia linkme buvo 1999 metais Varšuvoje išleistas lenkų autorių katalogas, kuriame publikuojama išlikusi Lenkijos ir LDK mečečių ikonografija, planai, brėžiniai, trumpai aprašomi pagrindiniai objektų ypatumai4. Įvairūs musulmonų religinės bendruomenės tyrimai, rašytiniai šaltiniai, totorių atsiminimai, ikonografija, archyviniai duomenys liudija apie tai, kad per ilgą istorinį laikotarpį, nuo Vytauto Didžiojo valdymo laikų, iki XX a., LDK teritorijoje medinė mečetė stovėjo beveik kiekviename didesniame totorių gyvenamame kaime. Vis dėlto XX a. istoriniai įvykiai, tokie kaip Pirmas ir Antras pasauliniai karai, o galiausiai Sovietinė okupacija, lėmė tai, kad didelė šių objektų dalis buvo sunaikinta. Šiandien, totorių medinių mečečių skaičius siekia vos septynias. Dauguma jų yra kultūros paminklai, saugomi įstatymų numatyta tvarka. Tai nurodo, kad išlikusios musulmonų sakraliosios erdvės LDK teritorijoje yra itin retas ir

Beresnevičius, D. Glodenis, E. Račius, etc. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. p. 73-91.; Apie totorių dvasinę kultūrą, apeiginius papročius, prietarus, legendas publikuotas straipsnis knygoje: Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas / Sud. V. Čekmonas, K. Firkavičiūtė, V. Kiškienė, etc. Vilnius: Kronta, 2001, p. 61 – 105.; Bene daugiausiai Lietuvos totorių laidojimo apeigų tema nuveikė autorės Rasa Račiūnaitė – Paužuolienė ir Aušra Lukauskaitė: Lietuvos totorių marinimo ir šarvojimo papročiai (XX a. vidurys – XXI a. pradžia) / Sud. A. Lukauskaitė, R. Račiūnaitė-Paužuolienė In: Liaudies kultūra, 2011, Nr.5, p. 61 – 71.; Lietuvos totorių laidotuvių ir mirusiųjų minėjimo papročiai (XX a. vidurys – XXI a. pradžia) / Sud. A. Lukauskaitė, R. Račiūnaitė-Paužuolienė In: Liaudies kultūra, 2012, Nr.5, p. 44 – 53. 3 Apibendrinta, faktinė informacija apie totorių sakralinę architektūrą pateikta tokiuose leidiniuose kaip: Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas/ iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 158 – 167.; Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 150 – 162; Локотка, A. И. Мячэці Беларусі. // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 236 - 246.; Konopacki, Artur. Zycie religijne Tatarów na ziemiach Wielkiego Ksiestwa Litewskiego w XVI–XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2010, p. 98 – 119; 212 – 216. Taip pat trupmpa informacija apie mečetes pateikiama objektų registracinėse kortelėse: Karta registracyjna swiatyni wyznania. LCVA. F. 391, ap. 4, b. 1846. 4 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999.

ypatingas reiškinys, kuriam reikalingas iki šiol neparengtas išsamus mokslinis pagrindas. Jis turėtų apimti detalią architektūrinę analizę, pateiktą platesniame istoriniame kontekste. Analizuojant musulmonų medinę sakralinę architektūrą, svarbu suvokti, kad tai nėra atskirų šalių ir jose gyvenančių totorių kultūrinis – dvasinis reiškinys. Nepaisant to, kad Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, kurią sudarė Lietuva, Baltarusija, Ukrainos ir Lenkijos teritorijos dalys, žlugo ir tapo atskiromis valstybėmis, čia apsigyvenusi tauta savęs nediferencijuoja, o jų sukurtas paveldas turėtų būti laikomas bendru LDK produktu, tiek pat svarbiu kiekvienai šioje sudėtyje buvusiai valstybei. Nors šiandien, tarp išlikusių musulmonų šventyklų, nerasime nei vienos, kuri siektų LDK laikus, vis dėlto šiuos objektus reikėtų suprasti kaip tam tikrą totorių etninės grupės tradicijų tęstinumą. Visi iki šiol esantys sakraliniai objektai iškilo LDK teritorijoje tose vietose, kuriose stovėjo senieji. Dažnai jie būdavo atstatomi stengiantis atkurti buvusio statinio architektūrą, išlaikyti jo charakterį. Todėl tampa svarbu ne tik išryškinti esamų mečečių ypatumus, bet ir analizuoti mažai tirtą objektų ikonografiją. Totorių – musulmonų išsisklaidžiusi mažuma, kaip juos vadina daugelis autorių5, iki šiol visuomenei yra menkai pažįstama. Šiai nišai užpildyti etninės bendruomenės medinės mečetės galėtų tapti atspirties tašku, jas pritaikius turizmo reikmėms. Sekant kitų konfesijų pavydžiu, kuomet turistų tampa lankomos bažnyčios, cerkvės ir kiti religiniai objektai, totorių šventyklos neturėtų tapti išimtimi. Juolab, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje esančių, islamą išpažįstančios tautos, medinių sakralinių objektų durys atveriamos labai retai. Tik nedidelė jų dalis yra nuolat naudojama pamaldoms ir šventėms. Todėl įtraukus šiuos objektus į turistinius maršrutus būtų sukurtos sąlygos ne tik geriau pažinti totorių tautą, islamo religiją, bet ir atgaivinti jų kultūrinį paveldą. Darbe pagrindinis dėmesys skiriamas totorių medinės sakralinės architektūros, sukurtos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje XV – XX amžiuose, objektų analizei. Etnokonfesinės bendruomenės šventyklų ypatumai atskleidžiami platesniame kontekste, pradedant nuo totorių apsigyvenimo LDK aplinkybių, medinių mečečių raidos tyrinėjimo, akcentuojant jų statymo prielaidas, ir pereinant prie konkrečių objektų architektūrinės analizės. Siekiant suteikti kuo išsamesnį suvokimą apie totorių per ilgus amžius kurtą nekilnojamąjį paveldą, tyrinėjamos ne tik iki šių laikų išlikusios medinės

5 Išsisklaidžiusios mažumos sąvoka aptinkama šiose studijose: 1. Peleckis, Mindaugas. Lietuvos totorių tapatumo paieškos: analizės štrichai. In: Kultūrologija 18. Istorinės vietos, atmintys, tapatumai. Vilnius: Kultūros tyrimų institutas, 2010, p. 140. 2. Plasseraud, Yves. Mažumos: tautinių ir etninių mažumų įvadas. Vilnius: Apostrofa, 2006, p. 139.

mečetės esančios tokiuose kaimuose ir miesteliuose kaip: Lovčicai, Naugardukas, Vija, Kleckas, Keturiasdešimt Totorių, Nemėžis, Raižiai, bet ir neišlikusios: Nekrašiūnuose, Slanime, Daubutiškėse, Minske, Lechavičiuose, Mire, Vidžiuose, Asmolave, Medile, Vilniaus Lukiškėse, Vinkšnupiuose. Apžvelgiama įvardintų totorių šventovių istorija, nagrinėjami eksterjero, interjero, įvairialypių brėžinių ypatumai, ieškoma tarpusavio sąsajų, išryškinant panašumus ir skirtumus. Paskutiniajame darbo skyriuje į totorių medinę sakralinę architektūrą bandoma pažvelgti iš naujo žiūros taško, kaip į potencialą turizmo poreikiams. Remiantis architektūrinės – istorinės analizės išvadomis ir vykdytos apklausos apie šių objektų galimybę tapti turistiniais traukos centrais rezultatais, pateikiami argumentai kodėl šie objektai turėtų būti įtraukiami į turistinius maršrutus. Taip pat pristatomi parengti du maršrutai. Vienas iš jų apima vienos dienos kelionę Lietuvos teritorijoje, kitas – trijų dienų kelionę Lietuvos ir Baltarusijos ribose. Maršrutai skirti LDK totorių istorijos, kultūros ir sakralinės architektūros paveldo pažinimui.

Tyrimo objektas – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės totorių medinė sakralinė architektūra. Darbo tikslas – atskleisti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje statytų medinių mečečių architektūros bruožus, parodant sakralinių objektų potencialą turizmo poreikiams.

Darbo uždaviniai:  Apžvelgti totorių apsigyvenimo ir paplitimo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje priežastis;  Ištirti LDK ribose statytų medinių mečečių raidą, atskleidžiant jų statymo prielaidas;  Išstudijuoti LDK teritorijoje statytų, iki šių dienų neišlikusių Nekrašiūnų, Vilniaus Lukiškių, Vinkšnupių, Daubutiškių, Slanimo, Vidžių, Lechavičių, Miro, Asmolavo, Medilo ir Minsko medinių mečečių ikonografiją;  Išanalizuoti iki šių dienų išlikusių Lovčicų, Keturiasdešimt totorių, Raižių, Nemėžio, Naugarduko, Vijos ir Klecko medinių mečečių istoriją ir architektūrą;  Atskleisti totorių medinių mečečių kaip turistinio objekto potencialą.

Tyrimo metodai: Aprašomasis analitinis – taikytas teorinės medžiagos tyrimui ir apžvalgai. Informacijos rinkimui pasirinktas struktūruoto interviu metodas. Istorinis metodas taikytas

pateikiant totorių medinių mečečių raidą LDK ir pristatant kiekvienos analizuojamos mečetės istorinius aspektus. Taip pat remtasi menotyrine analize, siekiant apibūdinti ir išanalizuoti architektūros objektus. Naudotas lyginamasis metodas, tarpusavyje lyginant ne tik skirtingų mečečių architektūros bruožus, bet ir skirtingų šalių, tokių kaip Baltarusija, Lietuva musulmoniškosios architektūros, pavyzdžius. Atliktas išlikusių pastatų tyrimas natūroje ir fotofiksacija. Siekiant atskleisti totorių sakralinio paveldo potencialą turizmo poreikiams, naudotas apklausos metodas.

Literatūra ir šaltiniai Vienas iš svarbiausių leidinių, kuriuo remiamasi baigiamajame darbe yra A. Drozd, M. M. Dziekan ir T. Majda autorių parengtas totorių medinių mečečių katalogas6, kuriame pateikiama iš įvairių archyvų surinkta objektų ikonografinė medžiaga. Čia pristatomos ne tik iki šių dienų išlikusių, bet ir kai kurių neišlikusių medinių mečečių fotografijos, piešiniai, planai ir pjūviai. Labai trumpai ir apibendrintai aprašomi musulmonų maldos namų istoriniai faktai, architektūra, aptariami kai kurie interjero įrangos elementai, tokie kaip minbaras - sakykla. Taip pat nemažai dėmesio skiriama miziaro temai. Ypač naudingas, pateikiamas ne tik per visą istorinį laikotarpį buvusių ir esamų medinių mečečių sąrašas, bet ir parengti žemėlapiai, kuriuose sutartiniais ženklais pažymėtos mečečių, maldos namų7 ir miziaro vietos. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šie žemėlapiai vis dėlto nėra labai tikslūs ir neatitinka šiandieninės situacijos, o pateikti musulmonų šventovių sąrašai turėtų būti dar kartą atidžiai peržvelgti ir patikslinti. Apie Lietuvos totorių – musulmonų istoriją ir religiją platesnį kontekstą suteikė tokių žymių užsienio autorių darbai kaip: György Lederer - vengrų kilmės mokslininkas, daugiausiai tyrinėjęs islamo religijos apraiškas posovietinėse šalyse. 1995 m. buvo išleista jo studija apie islamą Lietuvoje, kurioje jis analizavo musulmonų totorių bendruomenės ypatumus8. Lietuvos totoriai ir islamo religija Rytų Europoje tyrinėta autoriaus Harry Norris veikale9. Taip pat šia tema reikšminga švedų teologo Göran Larsson redaguota knyga: Islam in the Nordic and Baltic Countries10. Tai įvairių autorių straipsnių rinkinys, kuriuose totorių

6 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999. 7 Maldos namai šiame darbe yra suvokiami kaip gyvenamasis namas, kuris totorių buvo nupirktas ir pritaikytas pamaldoms. Savo tūrine – erdvine kompozicija niekuo nesiskiria nuo paprasto gyvenamojo namo. 8 Lederer, György. Islam in Lithuania. In: Central Asian Survey, Nr. 14(3), 1995, p. 425-448. 9 Norris, Harry. Islam in the Baltic: Europe's Early Muslim Community. London and New York: I. B. Tauris, 2009. 10 Islam in the Nordic and Baltic Countries. London: Routledge, 2009. 9

bendruomenė ir jų išpažįstama religija analizuojama ne tik tokiose šalyse kaip Švedija, Norvegija, Danija, bet ir Lietuva. Kitas svarbus leidinys analizuojantis pasirinktą temą, tai konferencijos, minint Vytauto Didžiojo 600 metines, vykusios 1993 metais Minske pagrindu išleista publikacija11 - „Totoriai – musulmonai Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos žemėje“, kurioje patalpinti skirtingų autorių pranešimai. Reikėtų išskirti tokius autorius ir jų straipsnius kaip: I. Kanapackio (Ібрагім Канапацкі) „Baltarusių musulmonų istorija XIV a. pab.- XIX a. pr.“12 Nors totorių tyrinėtojas šiame pranešime mažai paliečia mečečių temą, tačiau išsamiai aiškina musulmonų tautos atsiradimą Baltarusijos teritorijoje, kuri ilgą laiką buvo LDK sudėtyje. Tai suteikia platesnį kontekstą ir sampratą dėl kokių priežasčių ši etnokonfesinė bendruomenė apsigyveno tam tikrose, strategiškai kunigaikščių parinktose vietovėse, kuriose ir iškilo musulmonų šventyklų pastatai. I. Kanapackis taip pat nuosekliai apžvelgia 1980 metų gyventojų surašymo duomenis ir pateikia ne tik miestų ir miestelių pavadinimus, kuriuose iki šiol gyvena totoriai, bet ir tikslius skaičius. Šiais skaičiais galima pagrįsti kodėl vienose ar kitose vietose buvo statomos mečetės. Taip pat svarbus konferencijoje skaitytas R. Brykovskio (P. Брыкоўскі) pranešimas „Totorių mečetės LDK“13. Autorius trumpai apžvelgia istorinį totorių kontekstą, pamini keletą svarbesnių rašytinių šaltinių, apibendrintai pateikia informaciją apie LDK mečetes. Svarbiausias šio straipsnio aspektas, LDK mečečių skirstymas į tipus pagal jų tūrinę – erdvinę kompoziciją, įvardijant išskirtinius musulmoniškųjų šventyklų bruožus. Daug totorių tema nuveikęs profesorius A. I. Lakotka (Александр Иванович Локотка) konferencijoje pristatė savo temą „Baltarusijos mečetės“14. Šiame straipsnyje autorius remdamasis Stanislovu Kričinskiu, lenkų kronininku Martynu Kromeriu, turkų istoriku Ibrahimu Piečeviu (Ібрагім Печэві) pateikia LDK medinių mečečių duomenis, nurodydamas jų buvimo skaičių įvairiais laikotarpiais. Taip pat aprašo įvairialypius veiksnius sąlygojusius mečečių statybos raidą. Apibendrintai aptaria medinių mečečių architektūrą, kaip ir pastarasis autorius R. Brykovskis, skirsto sakralinius objektus į grupes pagal jų

11 Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы, Мінск, 26-27 сак. 1993 г. : Да 600-годдзя татар. асадніцтва на землях Беларус.- Літоўс. дзяржавы, распачатага пры Вітаўце Вялікім / Рэд. група: І.Александровіч і інш.. - Мн., 1995. 12 Канапацкі, Ібрагім. З гісторыі беларускіх мусульман (канец XIV - пачатак XIX ст.) // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 191 – 215. 13 Брыкоўскі, P. Татарскія мячэці ў Вялікім княстве Літоўскім. // Першая міжнародная навукова- практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 232 – 236. 14 Локотка, A. И. Мячэці Беларусі. // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары- мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 236 - 246. 10

architektūrinius savitumus, tokius kaip stogo forma, pastato tūris, dekoro elementai. Plačiau aptaria iki šių dienų neišlikusią Daubutiškio mečetę, jos interjero įrangą ir Vijos miestelio totorių šventovę. Analizuojant Vijos miestelio mečetę naudingas buvo S. U. Grybavos (C. У Грыбава) straipsnis „Vijos totorių bendruomenė Baltarusijos istorijoje ir kultūroje“.15 Autorė išsamiai aprašo Vijos totorių istoriją, kuria remiantis galima nustatyti šio miestelio musulmonų šventyklos raidą ir ją įtakojusius veiksnius. S. U. Grybava taip pat užsimena apie pačią mečetę, pateikdama svarbiausias jos istorijos datas. Nauja informacija, naudojama šiame tyrime buvo gauta struktūruoto interviu metu. Apie Vijos mečetę geranoriškai ir išsamiai papasakojo jos imamas - maldų vadovas Ivanas Šabanovičius16. Jis pristatė musulmonų šventyklos istoriją, aprodė interjerą ir jo įrangą. Verta paminėti ir Jakūbą Aleksandrovičių,17 Naugarduko mečetės mulą – maldų vadovą, mokytoją, kuris suteikė papildomos, naudingos informacijos apie šią pamaldų vietą. Vertingas ir sėkmingas pokalbis įvyko su muftijumi, Baltarusijos musulmonų bendruomenės pirmininku A. B. Šabanovičiumi18 (Абу-Бекир Шабанович), kuris ne tik papasakojo apie dabartinę Baltarusijos mečečių situaciją, bet suteikė galimybę stebėti totorių – musulmonų pamaldas. Taip pat savo turimomis žiniomis apie totorių apsigyvenimą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, tolimesnę plėtrą ir medinių mečečių specifiką papasakojo Lietuvos totorių pirmininkas Adas Jakubauskas19. Dar vienas vertingas leidinys buvo išleistas 2000 metais Minske. Profesorius kultūrologas A. I. Smolikas (Александр Іванович Cмолік) ir tuometinis muftijus I. B. Kanapackis (Ібрагім Канапацкі) išleido veikalą „Baltarusių totorių istorija ir kultūra“20. Autoriai daug dėmesio skiria totorių atsiradimo Baltarusijoje istorijai, akcentuoja totorių paplitimą Lietuvos Didžioje kunigaikštystėje, aptaria Aukso Ordos svarbą. Taip pat analizuoja socialinius, teisinius ir ekonominius totorių nuostatus. Tačiau svarbiausia tai, kad pateikiama informacija apie LDK mečetes, tarp kurių yra ir šio darbo objektai. Tačiau kaip ir daugelis, tyrinėtojai akcentuoja istorinius faktus, pateikia datas, nurodo mečečių statymo prielaidas.

15 Грыбава С.У. Іўеўская татарская абшчына ў гісторыі і культуры Беларусі. // Научные труды pеспубликанского института высшей школы. Исторические и психолого-педагогические науки: сб. науч. ст. В 2 ч. Ч.1. Вып. 4 (9) / под ред. В. Ф. Беркова. - Минск: РИВШ, 2007, c. 28 - 35. 16 Interviu su Vijos mečetės imamu Ivanu Šabanovičiumi. Vija, Baltarusija 2014 10 03. Užrašė Eglė Ročkaitė. 17 Interviu su Naugarduko mečetės mula Jakūbu Aleksandrovičiumi. Naugardukas, Baltarusija 2014 10 04. Užrašė Eglė Ročkaitė. 18 Interviu su muftijumi, Baltarusijos totorių bendruomenės pirmininku A. B. Šabanovičiumi. Minskas, Baltarusija 2014 10 02. Užrašė Eglė Ročkaitė. 19 Interviu su Lietuvos totorių bendruomenės pirmininku A. Jakubausku. Vilnius, Lietuva 2015 03 03. Užrašė Eglė Ročkaitė. 20 Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Гісторыя і культура беларускіх татар : вучэб. дапам. Мінск : Беларус. ун- т культуры, 2000. 11

Daugiau dėmesio skiriama aptariant musulmonų šventyklų vidaus įrangą, tačiau pateikiama informacija yra labiau apibendrinanti. Apie mečetes, jų fundatorius, datas, bendruomenes, musulmonų dvasininkus, parapijiečių skaičius rašė Tamara Bairašauskaitė „Lietuvos totoriai XIX a.“21. Leidinys iš kitų išsiskiria savo faktografine medžiaga, kuri pateikiama lentelėse ir specializuotuose sąrašuose. Ypač vertinga mečečių ir parapijiečių skaičių lentelė įvairiose XIX a. gubernijose, tarp kurių įvardinamos ir šiame darbe analizuojamos totorių pamaldų vietos, parapijų dydis. 2014 m. išleistas Lietuvos architektūros istorijos IV tomas, kuriame patalpintas M. Rupeikienės parengtas skyrelis apie religinių bendruomenių sakralinius pastatus, tarp kurių aptariamos ir totorių mečetės22. Autorė labai trumpai ir fragmentiškai pristato keletą istorinių faktų, kurie vienaip ar kitaip įtakojo totorių kulto pastatų statybą. Aptaria kai kuriuos Daubutiškių, Keturiasdešitm totorių, Nemėžio ir Raižių mečečių architektūros bruožus, pateikia fotografijas ir planus. Tačiau skyrelis apie mečetes nėra išsamus, jaučiamas didelis platesnio konteksto, paaiškinimų trūkumas. Be to, pateikta ne mažai klaidinančios informacijos, sąvokų vartosenos netikslumų. Nepaisant įvardintų pastebėjimų, reikia pasidžiaugti, kad totorių sakralinė architektūra vis dažniau sulaukia dėmesio. Kiekvienas iš anksčiau paminėtų autorių remiasi Stanislovo Kričinskio monografija „Lietuvos totoriai“23. Tai bene fundamentaliausias leidinys išsamiai nagrinėjantis visus etnokonfesinės bendruomenės aspektus. Pradedant nuo jų atsiradimo LDK žemėse ir baigiant apeiginiais papročiais, magija ir gydimu. Analizuojant LDK teritorijoje statytas medines mečetes, taip pat neišvengiamai tenka remtis šio autoriaus įžvalgomis. S. Kričinskio publikacijoje randama itin reikšminga medžiaga apie musulmonų šventovių fundatorius, miestelių istorijas, legendas. Ypač naudinga buvo laikraščių „Lietuvos totoriai“24 archyvo studija. Šiuose laikraščiuose, kurie buvo pradėti leisti nuo 1995 metų yra informuojama apie totorių bendruomenės vykstančius renginius, spausdinamos istorinės apybraižos. Ypatingai vertingi rasti totorių atsiminimai, kuriuose užsimenama apie buvusių ir esamų mečečių architektūrą ir istorines aplinkybes. Nemažai straipsnių, skiriama mečečių architektūros analizei, jų istorijai.

21 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996. 22 Rupeikienė, M. Kitų tradicinių religinių bendruomenių sakraliniai pastatai. p. 314-353. In: Lietuvos architektūros istorija: Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m. T. IV. / Sud. Dr. Dalia Puodžiukienė. Vilnius: Savastis, 2014. 23 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas/ iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 24 Lietuvos totoriai. Archyvas. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 sausio 3 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/lt/?id=77. 12

Nijolė Steponaitytė straipsnyje „Musulmoniška sala Raižiuose“25 aptaria ne tik totorių atsiradimo istoriją ir raidą, bet taip pat trumpai apžvelgia mečetėms būdingus eksterjero, interjero bruožus, jų statymo prielaidas. Glaustai pateikia Raižių mečetės architektūros savitumus. Laikraštyje „Lietuvos totoriai“ buvo išspausdintas Galinos Miškinienės straipsnis „Lietuvos totorių kultūra ir jos reikšmė“26 . Autorė aptaria Lietuvos totorių bendruomenės ypatumus, pateikia jų rankraščių klasifikavimą ir savitumus. Iškelia totorių materialinės kultūros paminklų paieškos, registracijos, saugojimo problematiką. Vertinga straipsnyje pateikta medžiaga apie mečečių atsiradimo istoriją. Aptariami musulmonų sakralinių pastatų architektūros bruožai. Taip pat pateikiama Lietuvos totorių medinių mečečių architektūros klasifikacija, atsižvelgiant į pastato formą ir stogų struktūrą. Autorė analizuoja totorių kulto pastatų interjerų ypatumus. Baigiamajam darbui taip pat svarbi informacija buvo pateikta Zorinos Kanapackajos straipsnyje „Mečetės – etnokonfesinės totorių kultūros centrai Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje“27. Autorė daug dėmesio skiria Minsko, Lovčicų, Daubutiškių mečečių istorijai ir jų savitumams. Nuosekliai aptaria musulmonų šventovių fundavimo, išlaikymo aspektus. Kita naudota literatūra ir šaltiniai pateikiami darbo pabaigoje.

25 Steponaitytė, Nijolė. Musulmoniška sala Raižiuose. Lietuvos totoriai. 2012, Nr. 4-6 (142-144), p. 30 - 32. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. sausio 15 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/02lietuvos%20totoriai%20naujas%20maketas.pdf. 26 Miškinienė, Galina. Lietuvos totorių kultūra ir jos reikšmė. Lietuvos totoriai. 2012, Nr. 1-3 (139-141), p. 26 - 27. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. sausio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.llks.lt/pdf/Lietuvos%20totoriai/Lietuvos%20totoriai%202012%20Nr1-3.pdf. 27 Kanapackaja, Zorina. Mečetės – etnokonfesinės totorių kultūros centrai Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje., Lietuvos totoriai. 2003, Nr. 9 (71), p. 4. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Laikra71.pdf.

1. TOTORIAI LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS RIBOSE: NUO PIRMŲJŲ ATVYKĖLIŲ IKI XX A.

Analizuojant totorių paveldą, kuris ilgainiui nusistovėjo buvusioje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, būtina išsiaiškinti priežastis, lėmusias šios etninės tautos atsiradimą ir paplitimą. Tai sudarys sąlygas geriau pažinti ne tik islamo religiją išpažįstantį etnosą, bet ir kontekstą, kuriame atsirado jų sakralinė architektūra. Todėl šiame darbo skyriuje pristatomi totorių tautos atsiradimo LDK žemėse pagrindiniai istoriniai aspektai, akcentuojant jų įsikūrimą ir tolimesnę raidą sąlygojusius veiksnius. Taip pat įvardinamos totorių gyvenvietės ir jų tinklo vystymąsi įtakojusios priežastys. Antroje skyriaus dalyje tiriama visų iki šiol žinomų LDK teritorijoje statytų medinių mečečių raida, išryškinant jų statymo prielaidas. Pateikiamas totorių sakralinių pastatų kaitą iliustruojantis grafikas, o prieduose pridedamas žemėlapis atspindintis per visą LDK totorių istoriją šioje teritorijoje buvusių mečečių tinklą.

1. 1. Totorių atsiradimas ir paplitimas

Daugelio tyrinėtojų nuomone, pirmieji totoriai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse pasirodė Gedimino valdymo laikais 1316 – 1341 m.28. Autoriaus I. Kanapackio (Ібрагім Канапацкі) duomenimis, 1319 m. jie dalyvavo kunigaikščio rengiamuose žygiuose prieš kryžiuočių ordiną. Kiek vėliau, apie 1324 m. Pranciškonų ordino metraštininkas rašė, kad LDK gyvena žmonės, atėję iš Azijos ir meldžiasi negirdėta azijietiška kalba.29 Yra žinoma, kad totoriai padėjo ne tik Gediminui, bet ir jo sūnums Kęstučiui, o vėliau ir Algirdui. Jie dalyvavo žygiuose prieš Lenkijos karalių Kazimierą III Didįjį, taip pat laimėjo kovą dėl Podolės teritorijos30. Turkų filologo A. Muchlinskio manymu, pirmutiniai totoriai LDK, buvo ne kas kita kaip samdyta kariuomenė iš Ordos.31

28 Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Гісторыя і культура беларускіх татар : вучэб. дапам. Мінск : Беларус. ун- т культуры, 2000, c. 24. 29 Канапацкі, Ібрагім. З гісторыі беларускіх мусульман (канец XIV - пачатак XIX ст.) // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 193. 30 Ivaškevičius, E. Istorinių Keturiasdešimt totorių kaimo tyrinėjimų ataskaita. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2630, l. 3. 31 Канапацкі, Ібрагім. З гісторыі беларускіх мусульман (канец XIV - пачатак XIX ст.) // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 193. 14

Į LDK totoriai migravo ne tik dėl galimybės tarnauti kunigaikščių kariuomenėse, bet ir stengdamiesi išsaugoti jiems itin svarbią religiją. L. Kravecas (Lucjan Krawiec) pažymi, kad karinga tauta čia ėmė kraustytis dėl nenoro atsisakyti savo protėvių tikėjimo – šamanizmo, nes jų valstybėje – Aukso Ordoje, chano Uzbeko valdymo laikotarpiu 1312 – 1342 m. buvo pradėta vykdyti stipri islamizacijos politika32. Nėra žinoma kaip susiklostė tolimesnė pirmųjų totorių atvykėlių raida ir paplitimas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Lietuvos totorių bendruomenės pirmininkas A. Jakubauskas daro prielaidą, kad jie greičiausiai asimiliavosi ir susiliejo su tuometiniais vietos gyventojais33. Dabartinės etnokonfesinės bendruomenės, kuri nusistovėjo ir įsitvirtino LDK teritorijoje iki šių dienų, protėviais laikomi totoriai, kurie čia kūrėsi XIV a. pab. – XV a. Vyrauja stereotipas, kad islamą išpažįstantys atvykėliai buvo ne kas kita, kaip Didžiojo kunigaikščio Vytauto kovų karuose rezultatas. Tačiau tokia samprata nėra visiškai teisinga. Totorių etnoso atsiradimą pirmiausia reikia sieti su jau minėta, buvusia itin galinga ir viena didžiausių tuometinių pasaulio valstybių laikyta, Aukso Orda34. Nuolatiniai vidiniai ir išoriniai šios valstybės konfliktai, iš dalies sudarė palankias sąlygas kunigaikščiui Vytautui papildyti savo karių gretas ištverme ir sąžiningumu garsėjusiais totoriais. Taip nutiko kai 1395 m. Aukso Ordos valdytojas chanas Tochtamyšas buvo nuverstas nuo sosto, todėl su savo šalininkais, kuriuos kaip manoma sudarė apie 40 000 totorių kariuomenė,35 atvyko į LDK prašyti Vytauto prieglobsčio ir pagalbos36. Būtent šie chano atsivesti kariai tapo pirmaisiais sėsliais totorių etnoso gyventojais. Ir tik 1397 m. po sėkmingo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Tochtamyšo bendro žygio į Kipčiakų stepes, atsigabenta kita dalis ten gyvenusių tiurkų 37. Remiantis tokiais pastebėjimais nereikėtų atmesti galimybės, kad vis dėlto totorių apsigyvenimą LDK žemėse galėjo inicijuoti ne Vytautas, bet chanas Tochtamyšas. Jis buvo tas žmogus, kuris davė pradžią tolimesniam savo gentainių plitimui. Ir jei ne jis, vargu ar totorių tautos gyvenimas būtų susiklostęs šioje teritorijoje. Žinoma, nereikėtų pamiršti ir

32 Krawiec, Lucijan. Zarus dziejow ludnosci tatarskiej w Rzeczypospolitej Polskiej. p. 5 In: Tatarzy w Polsce. Wilno, 1936. [ žiūrėta 2015 m. vasario 9 d.]. Prieiga per internetą: http://pbc.biaman.pl/dlibra/docmetadata?id=5025&from=publication. 33 Interviu su Lietuvos totorių bendruomenės pirmininku Adu Jakubausku. Vilnius, Lietuva 2015 03 03. Užrašė Eglė Ročkaitė. 34 Aukso Orda – mongolų, tiurkų valstybė gyvavusi XIII a. viduryje didelėje Rytų Europos ir Vakarų Sibiro teritorijoje. 35 Ibid. 36 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas/ iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 19. 37 Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas / Sud. V. Čekmonas, K. Firkavičiūtė, V. Kiškienė, etc. Vilnius: Kronta, 2001, p. 63. 15

Didžiojo kunigaikščio indelio. Jis prisiėmė globoti ne tik chaną ir jo šalininkus, kuriuos apgyvendino Lydoje ir apylinkėse, 38 bet ir po sėkmingos kovos stepėse parvestiems totoriams dovanojo žemes, leido nevaržomai išpažinti savo religiją ir statyti maldos namus – mečetes. Tačiau už tokią kunigaikščio malonę, naujakuriai turėjo eiti neatlyginamą karo tarnybą. Šiame kontekste atsiranda retoriniai svarstymai, ar negalėjo kunigaikščiui Vytautui kilti mintis apdovanoti totorius įvairiomis privilegijomis po pasisekusio mūšio, kuomet jis pamatė puikų karinį jų pasirengimą? Būtent karyba buvo viena iš pagrindinių veiklų kuria garsėjo ir užsiminėjo totoriai. A. Jakubauskas mini, kad šio etnoso vaikai jau nuo kelerių metų buvo mokomi sėdėti ant žirgo, šaudyti, įvairiais būdais ruošti karybai 39. Palaipsniui totoriai LDK įgijo išskirtinį vaidmenį. Jie ne tik kovojo kariniuose valdovų daliniuose, bet ir turėjo saugoti svarbius valstybės centrus ir pasienį. Taip Didysis kunigaikštis Vytautas kūrė sąmoningą kolonizavimo politiką, totorių etnosą strategiškai apgyvendinamas ištisomis šeimomis, giminėmis jau minėtoje Lydoje, Gardino, Naugarduko, Krėvos, Kauno, Trakų, Ašmenos ir Vilniaus apylinkėse 40. Šiose vietovėse įsikūrę išeiviai iš stepių užsiėmė ne tik karyba, bet ir įvairiais iš gimtinės atsivežtais tradiciniais verslais. Lenkų kilmės tyrinėtojas J. Talko-Hryncevičius teigia, kad Aukso ordos kariai, patekę į nelaisvę Krymo kare pasižymėjo kaip puikūs odininkai, kailiadirbiai. Tuo tarpu mongolų – totorių – suomių kilmę turintys gentainiai užsiėmė daržininkyste, bitininkyste ir žemdirbyste 41. Šie gebėjimai ilgainiui tapo LDK totorių vizitine kortele išskiriančia juos iš kitų tautų. Totoriai dažnai tapatinami su itin reikšmingu 1410 m. įvykusiu Žalgirio mūšiu. Jame gausius Vytauto kariuomenės pulkus sudarė ne tik jau LDK gyvenusieji, bet ir Tochtamyšo sūnaus Dželal-ad-Din atvesti kariai, kurie po sėkmingos kovos pasiliko čia visam laikui ir taip papildė tuometinių gyventojų gretas42. Šiame kontekste Žalgirio mūšis taip pat turėtų būti vertinamas kaip viena iš priežasčių lėmusių totorių tautos plėtrą LDK. Paskutinė didesnė totorių migracija į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę vyko XVI a. pr. kada buvo visiškai sunaikinta Aukso Orda43. Žinodami apie sukurtas palankias gyvenimo

38 Atrask Lietuvą. Informacinė laida apie kultūros paveldą, 2014 In: lrt.lt mediateka [ žiūrėta 2015 m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1009797642/atrask_lietuva_2014-02- 22_15_03?popup. 39 Ibid. 40 Glušajev, Leonid. Murzų ainiai Lietuvos žemėje. Dokumentinis filmas apie Lietuvos totorius [DVD-ROM]. Lietuva, 2005. 41 Talko–Hryncewicz, Julijan. Muslimowie czyli tak zwani tatarzy Litewscy. Krakow: Nakładem Księgarni Geograficznej Orbis, 1924. [ žiūrėta 2015 m. vasario 9 d.]. Prieiga per internetą: http://ciekawepodlasie.pl/artykuly/2010/10/muslimowie-czyli-tak-zwani-tatarzy-litewscy/. 42 Брыкоўскі, P. Татарскія мячэці ў Вялікім княстве Літоўскім. // Першая міжнародная навукова- практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 232. 43 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas/ iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 28. 16

sąlygas išeiviai nedvejodami nauja savo tėvyne rinkosi LDK. Juo labiau, kad ir po Didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties, totoriams neabejingi buvo kiti valdovai. S. Kričinskis mini, kad musulmonams buvo dosnūs Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras ir Žygimantas I – asis, kurie už ištikimybę, karinę tarnybą dovanojo bajorų dvarus ir suteikė kitas įvairias privilegijas 44. Po paskutinės totorių migracijos į LDK, jų gyvenamasis arealas dar labiau išsiplėtė. Susidarė nedidelės bendruomenės, kurios telkėsi aplink dvasinius centrus – mečetes. Žinoma, nestabili LDK geopolitinė padėtis, neleido ilgai nusistovėti visiems susidariusiems totorių kaimams. Jų tinklas nuolat kito, vienus centrus keitė kiti. Kaip vieną iš tokių kaitos požymių reikėtų įvardinti 1569 m. pasirašytą Liublino uniją. Tuomet Lietuva ir Lenkija buvo sujungtos, o dviejų šalių junginys vadintas Abiejų Tautų Respublika egzistavo iki pat 1795 m., kada galutinai ir visiems laikams iš žemėlapių buvo ištrintos LDK sienų ribos. Jau XVI a. II p. šios sienos ėmė kisti, kada LDK iki tol priklausiusi Palenkės teritorija buvo prijungta prie Lenkijos karalystės. Tada pradėjo intensyvėti ir totorių migracija, kuri apogėjų pasiekė XVII a.45. O 1679 m., minėtoje Palenkės teritorijoje, karalius Jonas III - asis Sobieskis totoriams suteikė naujas žemes 46. Taip čia, visai šalia LDK, įsikūrė trys dideli totorių religiniai centrai - Studziankos, Bohonikų ir Krušinianų47. Tuo tarpu Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, dabartinėse Lietuvos ir Baltarusijos ribose, nusidriekė visa eilė totorių gyvenamųjų kaimų ir miestelių, kuriuos pagal laikotarpį ir apsigyvenimo tipą galima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Pirmąją grupę sudaro XV a. – XVI a. dėl politinių tikslų atsiradusios gyvenvietės, kuriose valdovų buvo įkurdinti totoriai, tai: Nekrašiūnai, Lovčicai, Minskas, Kleckas, Asmolavas, Mondzinas, Zasulė, Pleševičiai, Naugardukas, Prūdžionys, Raižiai, Keturiasdešimt totorių, Trakai, Daubutiškės, Lukiškės, Bazorai, Gudžionys, Huseimanai, Kolnolarai, Paneriai, Senkevičiai, Salkininkai, Merešlėnai, Kena, Nemėžis. Antrajai grupei priskirtinos gyvenvietės, kuriose islamą išpažįstanti tauta daugiausiai kūrėsi pati, rečiau buvo įkurdinta XVII a. – XVIII a., tai: Gardinas, Kopylis, Slobodka, Kaunas, Vinkšnupiai, Kirmėliškės, Kozaklarai, Trakelė, Vardasovas (Wardasowo), Panemunė, Adutiškis, Saltoniškė, Kaidanava48 (dabartinis Dzeržinskas). Trečiajai grupei reikėtų priskirti XIX a. – XX a. atsiradusias didesnes etnokonfesines bendruomenes, kurios dėl suaktyvėjusios XIX a. migracijos susitelkė Vijoje,

44 Ibid., p. 28. 45 Dziekan, Marek. History and culture of Polish Tatars. p. 28. In: Muslims in Poland and Eastern Europe: Widening the European Discourse on Islam. Warszawa: University of Warsaw Faculty of Oriental Studies, 2011. 46 Miśkiewicz, A. Tatarska legenda. Tatarzy polscy 1945-1990.Białystok: KAW, 1993, p. 25-26. 47 Bohonikuose ir Krušinianuose dar ir šiandien gyvuoja totorių bendruomenės, kurios puoselėja kelis amžius čia stovinčias mečetes. 48 Taip pat sutinkamas gyvenvietės pavadinimas – Koidanovas. In: Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 95 – 96. 17

Vidžiuose, Medile, Smilovičiuose, Uzdoje, Lechavičiuose, Mire, Slanime, Glubokoje, Dokšice, Skidliuje.49 Visa gausa gyvenviečių, kuriose anksčiau ar vėliau buvo apsistoję totoriai liudija ne tik apie buvusią itin gausią jų bendruomenę, bet ir nuolatinę išorinę, vidinę migraciją, kurią lėmė įvairialypiai veiksniai, tokie kaip karai, gaisrai, persikėlimas iš kaimų į miestus ar emigravimas į kitas šalis. Pirmąją didesnę jų gyvenviečių tinklo kaitą įtakojo XVI a pab. – XVII a. pr. sustiprėjusi katalikybė ir Zigmanto Vazos vykdyta politika. Tuo metu kitatikiai, tame tarpe ir totoriai buvo persekiojami.50 Manoma, kad nemaža jų dalis išvarginta kontrreformacijos apsikrikštijo.51 1588 m. įsigaliojus trečiajam LDK statutui buvo suvaržytos jų teisės: draudžiama pirkti žemes, tuoktis su krikščionėmis, statyti savo maldos namus. 52 Sakraliniai pastatai totoriams turėjo ypatingą reikšmę. Jų sunykimas arba sunaikinimas buvo esminis faktorius sąlygojęs etnokonfesinės bendruomenės migraciją. Ypač skaudus likimas totorius ištiko 1655 – 1660 m. kada į LDK teritoriją įsiveržė rusų ir švedų kariuomenės ir sunaikino viską kas pasitaikė jų kelyje. Tuomet buvo nuniokoti ištisi miestai ir kaimai. Ypač nukentėjo totorių gyvenvietės tokios kaip: Lukiškės, Nemėžis, Kena, Keturiasdešimt totorių, Merešlėnai ir kitos. 53 Ši rusų ir švedų invazija buvo dar viena iš priežasčių privertusių palikti savo namus ir ieškoti naujų. Taip pat vietos gyventojų skaičių sumažino maras ir badas, todėl ištuštėjo labai daug kaimų,54 tarp jų ir totorkaimių. Po įvairių negandų, persekiojusių islamą išpažįstančią tautą, 1659 m. seimo konstitucija grąžino jiems turėtas privilegijas, o 1791 m. totorių bendruomenės teisės buvo galutinai sulygintos su lenkų teisėmis.55

49 Grupavimas atliktas remiantis autoriaus Andrzej Drozd pateikiamu parapijų ir mečečių sąrašu. Drozd, Andrzej. Meczety i parafie muzułmańskie na ziemiach rzeczypospolitej. p. 26 – 29. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999. 50 Krawiec, Lucijan. Zarus dziejow ludnosci tatarskiej w Rzeczypospolitej Polskiej. p. 11-12 In: Tatarzy w Polsce. Wilno, 1936. [ žiūrėta 2015 m. vasario 9 d.]. Prieiga per internetą: http://pbc.biaman.pl/dlibra/docmetadata?id=5025&from=publication. 51 Dziaduliewicz. Totorių teisės ir privilegijos. LCVA. F. 383, ap. 18, b. 286, l. 19. 52 Krawiec, Lucijan. Zarus dziejow ludnosci tatarskiej w Rzeczypospolitej Polskiej. p. 11-12 In: Tatarzy w Polsce. Wilno, 1936. [ žiūrėta 2015 m. vasario 9 d.]. Prieiga per internetą: http://pbc.biaman.pl/dlibra/docmetadata?id=5025&from=publication. 53 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 36 -37. 54 Architektūra: kaimo gyvenvietės ir gyvenamieji namai. T. I. / Sud. J. Baršauskas, K. Čerbulėnas, K. Šešelgis, etc. Vilnius: Mintis, 1965. 55 Krawiec, Lucijan. Zarus dziejow ludnosci tatarskiej w Rzeczypospolitej Polskiej. p. 12 In: Tatarzy w Polsce. Wilno, 1936. [ žiūrėta 2015 m. vasario 9 d.]. Prieiga per internetą: http://pbc.biaman.pl/dlibra/docmetadata?id=5025&from=publication. 18

Įsigalėjus Rusijos imperijai totorių privilegijos toliau buvo pripažįstamos ir gerbiamos. Tai buvo patvirtinta Jakaterinos II –osios dekretuose 1794 – 1795 m., kuriuose užtikrinta totorių religinė laisvė ir politinės teisės. Vėlesni aktai, tokie kaip Pavlo I- ojo 1796 m. ir Aleksandro I- ojo 1801 m. taip pat patvirtino įvairias jų turėtas privilegijas. Apskritai XVIII a. – XIX a. pr. totorių etnosas didesnių permainų nepatyrė ir nebuvo itin įtakotas išorinių ar vidinių veiksnių. Nepaisant to, kad dalis, kurie neturėjo bajoro statuso arba negalėjo jo įrodyti, nebuvo priimami į karo tarnybą, o iš kitų verslų tuo metu išgyventi negalėjo, todėl buvo priversti emigruoti į Turkiją. Kiek kitokia situacija susiklostė XIX a. 4 – 7 deš., kada už dalyvavimą sukilimuose iš totorių buvo atimamas turtas, neleidžiama įsigyti žemės ir jie turėjo remti cerkvių statybą.56 Tačiau, kaip pažymi E. Ivaškevičius, jau 1867 m. dekretu buvo grąžintos senosios totorių teisės ir carinė valdžia kaip įmanydama bandė patraukti totorius savo pusėn, suteikė įvairius postus valstybinėje, karinėje tarnyboje. 57 Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, o po to Sovietinė okupacija buvo kertiniai momentai lėmę totorių gyventojų skaičiaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje mažėjimą, o tuo pačiu ir jų gyvenviečių išnykimą. Todėl daugelis įvardintų vietovių iki šių dienų arba neišliko, arba prarado savo totorišką kilmę. Šiandien totorių nedidelės bendruomenės sudaro tautinę mažumą ir telkiasi tokiose vietovėse kaip: Minskas, Kleckas, Naugardukas, Vija, Gardinas, Slanimas, Smilovičiai, Vidžiai, Molodečna, Dokšicai, Raižiai, Keturiasdešimt totorių, Nemėžis, Kaunas, Vilnius, Alytaus apylinkės. Tik labai maža dalis šių gyvenviečių išliko autentiškos, turinčios totoriškų šaknų. O apie čia esančią kadaise iš stepių atėjusią gentį byloja sakraliniai objektai – ilgaamžės kapinaitės ir vos kelios nedidukės, kuklios, medinės mečetės. Apibendrinant, akcentuotinos tokios totorių atsiradimą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje lėmusios priežastys:  Puikus totorių karinis pasirengimas sąlygojo LDK kunigaikščių norą sudaryti bendras sąjungas;  Sunki Aukso Ordos padėtis, nuolatiniai išoriniai – vidiniai šios valstybės konfliktai ir galutinis valstybės susiskaldymas įtakojo laisvanorišką migravimą į LDK žemes;  Sudarytos palankios gyvenimo sąlygos totorių tautai - LDK kunigaikščių politinių ir strateginių tikslų išraiška.

56 Ivaškevičius, E. Istorinių Keturiasdešimt totorių kaimo tyrinėjimų ataskaita. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2630, l. 7- 8. 57 Ibid., l. 8. 19

Islamą išpažįstančios tautos paplitimas ir gyvenviečių tinklo raida LDK teritorijoje buvo tampriai susijusi su istorinėmis, politinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis. Galima išskirti pagrindinius momentus lėmusius totorių tautos vidinę ir išorinę migraciją:  XVI a. pab. – XVII a. pr. sustiprėjusi katalikybė ir nepakantumas kitatikiams;  XVII a. II p. karai su Rusija;  XIX a. pr. migracija Rusijos imperijos įtakoje;  Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų padariniai;  Sovietinės okupacijos vykdyta politika.

1. 2. Medinių mečečių tinklo kaita ir statybos prielaidos

Pirmosios mečetės, apie kurias turima duomenų, su kunigaikščių ir Vilniaus arkivyskupijos katalikų vyskupo sutikimu,58 Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje pasirodė XV a. I. p. Jos nepasižymėjo prabanga ar įmantria architektūra, o priešingai buvo medinės, kuklios, nedidelės. Kaip akcentuoja S. Kričinskis, buvo sunku pastatyti prabangias mečetes, nes ne tik reikėjo valdžios sutikimo, bet ir nuolat trūko lėšų.59 Mediniai sakraliniai totorių pastatai dažniausiai iškildavo už surinktus pinigus iš parapijiečių60 tose vietovėse, kuriose telkėsi didesnės jų bendruomenės. Viena ankstyviausia žinoma, islamą išpažįstančios tautos pamaldų vieta buvo Nekrašiūnuose. Pirmą kartą šios vietovės totorių parapija rašytiniuose šaltiniuose minima 1415 m.61. Tyrinėtojai mano, kad esant parapijai turėjo susidaryti sąlygos ir mečetės iškilimui, todėl ši data dažnai siejama su pirmosios musulmoniškos šventovės atsiradimu. Nėra duomenų ar sakralinis musulmonų pastatas čia buvo XVI a. ir XVII a., tačiau neabejojama, kad mečetės būta 1713 m., nes apie tai liudija totorių dvasininko rašytas metraštis62. Tai vienas iš nedaugelio musulmonų statinių, kuris remiantis jo egzistavimo laikotarpiais, buvo ypač dinamiškas. Autoriai A. Drozd ir M. M. Dziekam nurodo, kad mečetė buvo rekonstruota prieš 1832 m., tačiau 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, sudegė. Netruko totoriai šiose

58 Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Гісторыя і культура беларускіх татар : вучэб. дапам. Мінск : Беларус. ун- т культуры, 2000, c. 159. 59 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 158. 60 Kanapackaja, Zorina. Mečetės – etnokonfesinės totorių kultūros centrai Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje., Lietuvos totoriai. 2003, Nr. 8 (70), p. 8. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. sausio 11 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Laikra70.pdf. 61 Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Гісторыя і культура беларускіх татар : вучэб. дапам. Мінск : Беларус. ун- т культуры, 2000, c. 170. 62 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 160. 20

žemėse pastatyti naują kulto pastatą ir jau 1926 m. iškilo musulmonų šventykla, gyvavusi kelis dešimtmečius. Tačiau savo istoriją ji baigė 1950 m., kada sovietų valdžios buvo sunaikinta 63. Nėra tiksliai žinoma kada iškilo pirmoji mečetė Lovčicuose, tačiau dažnai įvardijama 1420 m. data. Ši mečetė dabartinę architektūros raišką įgavo XVII a II p.64. Po ilgo gyvavimo ir įvairialypių negandų, rekonstruota šventovė dar ir šiandien funkcionuoja pagal savo paskirtį. Todėl ji išsamiau bus aptariama kitame šio darbo skyriuje. Totorių tarpe yra paplitusi praktika, kuomet sakralinis objektas dažnai statomas jų bendruomenės nario padovanotoje, paaukotoje ar testamentu užrašytoje žemėje. T. Bairašauskaitė mini, kad XVI a. Raižių mečetei, kuri datuojama 1556 m.,65 pulkininkas J. Baranovskis padovanojo Gergiškių palivarką.66 Tuo tarpu A. Konopackis (Artur Konopacki) nurodo 1615 m., kaip pirmąją statinio paminėjimo datą.67 Tačiau žinoma, kad 1615 -1616 m. totorių kulto pastatas buvo rekonstruotas ir be pertraukos veikė iki pat XIX a.68. Ilgainiui senoji mečetė nebepatenkino parapijiečių poreikio, todėl 1880 m. Vilniaus gubernijos valdyba išdavė leidimą statyti naują šventovę ir po devynerių metų iškilo maldos namai,69 kurie sėkmingai veikia iki šiol. Bene viena iš seniausių gyvenviečių, kurioje telkėsi totorių etnosas buvo Trakai. 1398 m. čia jie įkurdinti kartu su kita etnine grupe – karaimais. Apie tai, kad islamą išpažįstanti bendruomenė gausiai buvo apgyvendinta šioje vietovėje rašė Anglijos karaliaus pasiuntinys Žilibertas de Lanua: „Trakų mieste ir aplinkiniuose kaimuose labai daug totorių, kurie gyvena giminėmis <...> ir turi savo atskirą kalbą, vadinamą totorių.“70 Neabejojama, kad didelė musulmonų bendruomenė buvo pasistačiusi mečetę jau iki 1558 m., tačiau 1609 m. ji buvo sunaikinta į Trakuose vykusius atlaidus susirinkusių maldininkų.71 Tai buvo katalikybės sustiprėjimo ir nepakantumo kitatikiams išraiška. Kaip mini S. Kričinskis,

63 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 46. 64 Лoкотка А.I. Беларусы. Т. 2 : Дойлідства. Мінск : Тэхналогія, 1997, c. 202. 65 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 160. 66 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 145. 67 Konopacki, Artur. Zycie religijne Tatarów na ziemiach Wielkiego Ksiestwa Litewskiego w XVI–XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2010, c. 114, 215. 68 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 35. 69 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 154. 70 Lisauskaitė, Birutė. Trakai iki septynioliktojo šimtmečio. p. 68. In: Trakų istorinis nacionalinis parkas UNESCO asaulio paveldo sąrašuose [žiūrėta 2015 m. vasario 7 d.]. Prieiga per internetą: http://www.seniejitrakai.lt/assets/PDF/10.pdf. 71 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 160. 21

Trakuose atstatyti mečetę draudė dvasininkija.72 Susiklosčius tokioms aplinkybėms totoriams nebeliko nieko kito, kaip emigruoti į didesnius miestus ar kitas šalis, o šventykla taip ir liko neatstatyta. Ilgą laiką totorių kulto pastatas buvo Vilniaus priemiestyje, Lukiškių kaime šalia Neries. Medinė mečetė iškilo XVI a. Yra žinoma, kad musulmonų šventovė čia buvusi XVII a, XVIII a., o XIX a. II p. senosios mečetės vietoje, pastatyta nauja. Naujasis statinys vėliau kelis kartus remontuotas, o atnaujintas stovėjo iki pat XX a. II p., kol sovietų valdžia sunaikino ne tik jį, bet ir šalia buvusias kapinaites.73 Kaip itin seną totorių gyvenvietę reikėtų išskirti Keturiasdešimt Totorių kaimą, kuris dar iki šiandien neprarado savo totoriškos kilmės. Apie šioje vietovėje esančią mečetę pirmosios žinios aptinkamos anoniminio autoriaus traktate „Risale - i - tatar -i Lech“. Jame minimas totorių kulto pastatas kaimelyje stovėjo jau 1558 m., tačiau iki šių dienų išliko 1815 m. statybos. Tyrinėtojai daro prielaidą, kad senasis statinys galėjo būti sunaikintas 1812 m. vykusio karo metu.74 Daugelis autorių mini kadaise Prūdžionyse stovėjusį medinį totorių kulto pastatą. Pirmą kartą mečetė paminėta 1558 m. Nėra žinoma ar ji išliko XVII a. – XVIII a. laikotarpyje, tačiau šioje vietovėje įvardinami XVII a. II p. – XVIII a. dirbę imamai, todėl galima daryti prielaidą, kad musulmonų šventovė stovėjo iki pat XIX a. I p., kada buvo sunaikinta prancūzų kariuomenės ir taip užbaigtas jos gyvavimo periodas. 75 Dar viena mečetė, kurios atsiradimą galima sieti su XVI a., stovėjo Asmolavo vietovėje. Manoma, kad sakralinis objektas čia iškilo 1563 – 1575 m. laikotarpiu76. Mečetė minima ir XVII a., apie XVIII a. žinių nėra. Lenkų tyrinėtojai teigia, kad Asmolave didelė totorių parapija buvo apie 1834 m. Tuo tarpu A. Trusovo nuomone, būtent šiais metais iškilo pirmasis totorių kulto pastatas, o ankstesnių objekto paminėjimų neaprašo77. Vis dėlto sutariama, kad 1924 m. mečetė atstatyta, tačiau sovietmečiu, 1962 m. sunaikinta. Vienu didžiausiu totorių pasididžiavimu, dėl savo išskirtinės architektūros, laikoma Daubutiškių mečetė, kuri profesoriaus A. I. Lakotkos duomenimis, pirmą kartą paminėta 1588 m.78. Z. Kanapackajos nuomone, buvo dvi mečetės: viena Daubutiškėse, apie kurią iki XIX a.

72 Ibid., 159. 73 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 30-31. 74 Firkovičius, R. Keturiasdešimt totorių mečetė. VAA. F. 1019, ap. 11, b.236, l. 22 -24. 75 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 28. 76 Ibid., p. 61-62. 77 Nepublikuota medžiaga gauta iš doc. Olego Trusovo (Трусаў Алег). 78 Лoкотка А.I. Беларусы. Т. 2 : Дойлідства. Мінск : Тэхналогія, 1997, c. 201. 22

nėra išlikę duomenų dėl archyvo gaisro, o kita Seleco kaime, pastatyta 1735 m. Autorė teigia, kad pastaroji mečetė XIX a. buvo perkelta į Daubutiškes, nes iki tol čia buvusi šventykla sunyko.79 Etnokonfesinės bendruomenės medinė mečetė šioje vietovėje funkcionavo iki XX a. vid., kol prasidėjus sovietmečiui buvo apleista ir ėmė irti. Dėl ypatingos erdvinės-tūrinės kompozicijos, pastato liekanos apie 1991 m. perkeltos į muziejų po atviru dangumi, šalia Minsko80. Tačiau vargu ar iki šiandien kas nors išliko, nes kiek žinoma, restauravimo – konservavimo darbai taip ir nebuvo atlikti. XVI a. pab. medinė mečetė stovėjo Minske. Žinoma, kad totorių kulto pastato čia būta XVII a II p.81. Pasak tyrinėtojo A. Trusovo, (Трусаў Алег) sakralinis etnokonfesinės bendruomenės objektas buvo nugriautas 1901 m., o liekanas kaip relikviją išsinešiojo parapijiečiai. Sprendimas sunaikinti senąjį statinį priimtas, kai 1890 m. Minsko gubernijos valdybos statybos skyrius, vietoje medinės mečetės leido statyti naują – mūrinę.82 Pamaldų vietą totoriai įsirengė ir Plečevičiuose, netoli Asmolavo. Ji minima nuo XVI a. iki XVII a. pab.83. Apie šią vietovę trumpai užsiminė tyrinėtojas A. Konopackis, kuris teigia, kad mečetę 1628 m. fundavo Mikalojus Kristaforas Radvila84. Tačiau tolimesnė statinio raida nėra žinoma. Verta atkreipti dėmesį, kad tik nedaugelis autorių, remdamiesi vieninteliu archyviniu šaltiniu, mini šį musulmonų kulto pastatą. Nei ilgametis totorių tyrinėtojas S. Kričinskis, nei A. I. Smolikas, I. B. Konopaskis, A.I. Lakotka ir kiti šios mečetės nemini. Apie XVII a. I p. buvusias mečetes žinių nedaug. Taip atsitiko todėl , kad XVI a. pab. - XVII a. pr. sustiprėjus katalikybei, o dar 1588 m. įsigaliojus trečiajam LDK statutui ir vėliau 1613 m., 1615 m., 1616 m., 1620 m., 1629 m. seimų nutarimams, buvo taikomi įvairūs totorių bendruomenės suvaržymai, kurių tarpe - draudimas statyti ir atnaujinti mečetes.85 Apie šį draudimą rašė ir baltarusių autoriai, kurie teigė, kad 1600 – 1615 m. Vilniaus vyskupas Benediktas pasisakė už kitatikių religinės laisvės suvaržymą.86 Tokiame kontekste nesunku

79 Kanapackaja, Zorina. Mečetės – etnokonfesinės totorių kultūros centrai Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje., Lietuvos totoriai. 2003, Nr. 9 (71), p. 5. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2014 m. spalio 11 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Laikra71.pdf. 80 Interviu su muftijumi, Baltarusijos totorių bendruomenės pirmininku A. B. Šabanovičiumi. Minskas, Baltarusija 2014 10 02. Užrašė Eglė Ročkaitė. 81 Interviu su muftijumi, Baltarusijos totorių bendruomenės pirmininku A. B. Šabanovičiumi. Minskas, Baltarusija 2014 10 02. Užrašė Eglė Ročkaitė. 82 Nepublikuota medžiaga gauta iš doc. Olego Trusovo (Трусаў Алег). 83 Ibid., p. 27. 84 Konopacki, Artur. Zycie religijne Tatarów na ziemiach Wielkiego Ksiestwa Litewskiego w XVI–XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2010, c. 114, 214. 85 Ivaškevičius, E. Istorinių Keturiasdešimt totorių kaimo tyrinėjimų ataskaita. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2630, l. 6 -7. 86 Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Гісторыя і культура беларускіх татар : вучэб. дапам. Мінск : Беларус. ун- т культуры, 2000, c. 169. 23

nustatyti, kodėl šiame laikotarpyje minimos tik kelios musulmonų šventovės. Manoma, kad totorių pamaldų vieta funkcionavo netoli Trakų, Salkininkuose. Ji buvo 1615 – 1616 m., tačiau kelių dešimtmečių laikotarpyje, iki 1631 m., sudegė.87 Taip pat XVII a. I. p. įvardinamos mečetės buvusios Kenoje ir Merešlėnuose. Paskutinis jų paminėjimas šaltiniuose -1699 m.88 A. Konopackio duomenimis, 1620 m. mečetė stovėjo Panemunėje, tuometiniame Upytės paviete, kurią fundavo J. Achmatovičius (Jarosz Achmatowicz).89 Tuo tarpu A. Drozd ir M. Dziekan nurodo, kad šventykla galėjo būti tarp 1620 – 1640 m.90. Atsižvelgiant į to laikotarpio draudimus, reikėtų daryti prielaidą, kad šių objektų paminėjimai šaltiniuose nėra statybos pradžia ir greičiausiai jie buvo pastatyti kur kas anksčiau, tik apie tai nėra išlikusių duomenų. Po 1659 m. seimo konstitucijos totoriams grąžintos visos iki tol buvusios teisės.91 Galbūt todėl jau nuo XVII a. 5 deš. iki XVIII a. pr. egzistavo visa eilė jiems priklausiusių kulto objektų, kurie telkėsi tokiose vietovėse kaip: Gudžionys (1646 – 1690 m.), Huseimanai (1671 – 1699 m.), Paneriai ( 1699 – 1700 m. ), Baltoji Vokė (1645 m.),92 Senkevičiai (1699).93 Tačiau įvardintos mečetės iki šių dienų neišliko, o jų likimas nėra aiškus. Tuo tarpu Bazorų kaime stovėjusi šventykla minima 1685 m. ir 1719 m., tačiau XVIII a. II p. kilus gaisrui sudegė.94 Kitokia situacija susiklostė su mečete, kuri iškilo Vinkšnupių kaime, dabartiniame Vilkaviškio rajone. Autoriai M. Dziekan ir A. Drozd nurodo, kad totorių kulto pastatas pradėjo funkcionuoti XVII a. II p., o A. Konopackis pažymi, kad jis pastatytas už generolo Mustafo Baranovskio pinigus.95 Vinkšnupiuose pamaldų vieta veikė iki pat XX a. I p., tačiau

87 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 28. 88 Ibid., p. 29. 89 Konopacki, Artur. Zycie religijne Tatarów na ziemiach Wielkiego Ksiestwa Litewskiego w XVI–XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2010, c. 214. 90 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 29. 91 Ivaškevičius, E. Istorinių Keturiasdešimt totorių kaimo tyrinėjimų ataskaita. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2630, l. 7. 92 Šioje vietovėje apie buvusią totorių mečetę užsimena tik A. Konopackis. Konopacki, Artur. Zycie religijne Tatarów na ziemiach Wielkiego Ksiestwa Litewskiego w XVI–XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2010, c. 212. 93 Totorių mečečių paminėjimo datos šiame rašto darbe pateikiamos remiantis šiuo leidiniu: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 26 - 29. 94 Ibid., p. 40. 95 Konopacki, Artur. Zycie religijne Tatarów na ziemiach Wielkiego Ksiestwa Litewskiego w XVI–XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2010, c. 112. 24

kurį laiką buvo apleista, o galutinai sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais.96 Apie šį islamą išpažįstančios bendruomenės statinį yra išlikusių ne tik atsiminimų, bet ir 1868 m. lenkų dailininko Kazimiero Gurnickio (Kazimierz Gornicki) atliktas medžio raižinys. Todėl Vinkšnupiuose stovėjusi mečetė bus plačiau aptariama kitame darbo skyriuje. Iki šių dienų Vilniaus rajone, Nemėžio gyvenvietėje išliko 1909 m. statytas totorių kulto pastatas. Nėra abejonių, kad jis čia buvo kur kas anksčiau. Istoriniai šaltiniai liudija, kad dar 1684 m. Romanas Davidovičius testamente mečetei užrašė savo žemių valdas.97 Tačiau, pasak T. Bairašauskaitės, 1907 m. šis pastatas sudegė.98 Praėjus keleriems metams po gaisro, jis buvo atstatytas. Šiandien Nemėžio mečetė yra viena iš nedaugelio totorių pamaldų vietos pavyzdžių. S. Kričinskis akcentuoja, kad itin nelengvas XVII a. buvo tiems totoriams, kurie apsigyveno Volynės (Voluinos), Podolės ar Raudonosios Rusios teritorijose. Čia galiojo Galicijos seimo įstatymai, kurie XVII a vid. draudė statyti totoriams savo pamaldų objektus, kitu atveju buvo grasinama konfiskuoti jų turtą99. Tačiau 1673 m. įvyko totorių sukilimas, kurio metu jie reikalavo leisti statyti savo kulto pastatus. Valdžia nepanoro jiems paklusti, keletą totorių sudegino, iš visų atėmė turėtas teises ir griežtai uždraudė sudaryti santuokas su krikščioniais, grasindami, kad kitu atveju jie bus baudžiami mirtimi100. Tik XVIII a. II p. lenkų konstitucija leido vykdyti mečečių atnaujinimo darbus, o kiek vėliau ir statyti naujas mečetes, tačiau jų statybai reikėjo karaliaus sutikimo101. Šio sutikimo reikėjo ne tik Volynės, Podolės ar Raudonosios Rusios totoriams, bet ir gyvenusiems LDK teritorijoje. Vienas geriausių pavyzdžių, iliustruojančių pastarąjį teiginį - Naugarduko mečetė. Jos statybai karaliaus Stanislovo Augusto leidimas gautas 1792 m., o pats pastatas iškilo po kelerių metų. Naujasis totorių sakralinis statinys nebuvo intensyviai naudojamas dėl čia netoliese buvusios Lovčicų musulmonų šventovės ir didelės jos parapijos, todėl palaipsniui sunyko. Tačiau 1855 m. Naugarduko mečetė perstatyta102 ir atlaikiusi pasaulinius karus, sovietinę okupaciją, išliko iki šių dienų.

96 Šileika, Sigitas. Vinkšnupiai – totorių bendruomenės centras. Lietuvos totoriai. 2010, Nr. 1-3 (128-130), p. 28 - 29. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. Vasario 6 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totorius%202010_1%20web.pdf. 97 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 175. 98 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 157. 99 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 159. 100 Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Гісторыя і культура беларускіх татар : вучэб. дапам. Мінск : Беларус. ун-т культуры, 2000, c. 169. 101 Канапацкі І. Б., Смолік А. І., op. cit., c. 169 – 170. 102 Interviu su Naugarduko mečetės mula Jakūbu Aleksandrovičiumi. Naugardukas, Baltarusija 2014 10 04. Užrašė Eglė Ročkaitė. 25

XVIII a. naujų mečečių nebuvo daug. Iš fragmentiškų duomenų, yra žinoma tik tiek, kad sakralinis totorių pastatas stovėjo Kirmėliškėse. Šiek tiek daugiau informacijos išliko apie Kauno mečetę, kuri minima 1795 m., tačiau jai sudegus, 1908 m. pastatyta nauja. Vis dėlto ilgainiui medinis sakralinis pastatas parapijiečių poreikių nebepatenkino, todėl XX a. 4 deš. buvo pradėti vykdyti mūrinės mečetės statybos darbai. Rytietiškų formų, nedidelio tūrio mūrinukas dar ir šiandien pagal paskirtį funkcionuoja Kauno Ramybės parke. Ilgą laikotarpį Miro mieste taip pat stūksojo musulmonų šventykla. Ji pastatyta XVIII pab. – XIX pr. ir kelis kartus remontuota XX a. I p., sudegė 1941 m., o po gaisro nebuvo atstatyta. XIX a. galėtume laikyti didžiąją totorių medinių mečečių statymo banga. Paradoksalu, kad į valdžią atėjus rusų carui, musulmonų bendruomenės šventovių ne tik, kad nemažėjo, bet ir atsirado naujų. Juolab, kad galiojo įvairūs rusų valdžios reglamentai ir mečetės galėjo iškilti tik tose vietose, kuriose parapijas sudarė nemažiau nei 200 vyrų103. Matyt, naujoji valdžia nesitikėjo esant tiek daug totorių. Nepaisant to, buvo sudarytas pavyzdinis Rusijos mečečių planas ir fasadas,104 sąlygojęs musulmonų šventovių panašumą į cerkves. Verta atkreipti dėmesį, kad XIX a. rusų valdžia taip pat įvedė totorių mečečių skirstymą į rangus. Sakralinės musulmonų erdvės buvo skirstomos į katedrines ir penkialaikes. Katedrinėse turėjo būti vedamos šventinės ir penktadieninės pamaldos, tuo tarpu penkialaikėse – kasdieninės. Tačiau yra žinoma, kad tokio skirstymo patys totoriai nesilaikė ir didesnes parapijas turinčias mečetes vadino džamia arba džamija105 . XIX a. pastatytos mečetės Lechavičiuose (1815 m.), Slanime (1804 m.), Vidžiuose (1857 m.), Vijoje (1884 m.), Medile (1840 m.), Klecke (1876 – 1881 m.), Smilovičiuose ( ~ 1857 m.), Uzdoje ( ~1865 m.), Kopylyje (1884). Iki šių dienų pastarosios mečetės, išskyrus Vijos, neišliko. Dauguma jų sudegė arba buvo sudegintos Antrojo pasaulinio karo metu, kitos – negailestingai sugriautos sovietmečiu, o Uzdos mečetė sudegė dar XIX a. ir atstatyta nebuvo. XX a. pab. – XXI a. laikotarpiu be išlikusių Raižių, Nemėžio, Keturiasdešimt totorių, Lovčicų, Naugarduko ir Vijos mečečių, totorių medinis kulto pastatas iškilo Klecke. Tiesa, jis iš pažiūros visai neprimena mečetės. Kadaise buvęs gyvenamasis namas etnokonfesinės bendruomenės buvo nupirktas ir pritaikytas pamaldoms. Šis objektas įrengtas 1990 m., o tik po to šiek tiek pradėjo kisti ir jo išorė. Stogo susikirtimo centre, arčiau fasado prie gatvės,

103 Локотка, A. И. Мячэці Беларусі. // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары- мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 238 - 239. 104 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 159. 105 Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas / Sud. V. Čekmonas, K. Firkavičiūtė, V. Kiškienė, etc. Vilnius: Kronta, 2001, p. 90. 26

iškilo neaukštas bokštelis - minaretas, o viename iš fasadų pritvirtinta lenta skelbianti, apie pastato funkciją. Tarp LDK totorių, ypač dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, paplitusi praktika gyvenamuosius pastatus pritaikyti maldos reikmėms, esą tai kur kas pigiau nei statyti naują mečetę. Tokius pavyzdžius galima matyti Vidžiuose (1999 m.), Molodečnoje (2002 m.), Dokšice (1925 m.). Tik šie objektai, priešingai nei Klecko mečetė, iš tiesų savo išvaizda niekuo nesiskiria nuo įprastos kaimo trobos. Taip pat žinoma, kad maldos namai buvo Glubokoje (1931 m.), tačiau matyt per 1944 m. neramumus sudegė arba buvo nugriauti. Manoma, kad tokio pobūdžio pastatas funkcionavo ir Skidliuje, nes jis minimas 1930 m., tačiau daugiau duomenų apie jį nežinoma. Nors išlikę objektai datuojami XX a., nereikėtų atmesti prielaidos, kad tai ilgalaikė, įsisenėjusi ir gilias tradicijas turinti praktika. I. Makulavičius teigia, kad pamaldos būdavo dažnai atliekamos gyvenamuosiuose namuose, susirinkus didesnei bendruomenei.106 Tuo tarpu T. Bairašauskaitė pažymi, kad tokio tipo maldos namai ar mečetės būdavo įkuriamos be valdžios leidimo ir vadintos prirašytomis arba filijomis.107 Apibendrinant, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje per visą istorinį laikotarpį nuo pirmųjų totorių atvykėlių iki šių dienų būta 35 mečetės ir 5 maldos namai. Nuo pat XV a. jų statyba buvo nuolat įtakojama įvairialypių veiksnių, todėl pastebima aiški jų kaitos tendencija. Remiantis pateiktais įvairių tyrinėtojų duomenimis nustatyta, kad XV a. LDK buvo 2 mečetės, XVI a. – 10, XVII a. – 21, XVIII a. – 16, XIX – 23, XX a. – 15. Šiandien, be naujų mūrinių musulmonų šventovių, kurių yra 3 ir viena intensyviai statoma Minske, LDK buvusioje teritorijoje yra 7 medinės mečetės ir 3 maldos namai. Tam, kad dar labiau išryškėtų medinių mečečių raida, žemiau pateikiamas tai iliustruojantis grafikas (1 pav.). 25

0 XV a XVI a XVII a XVIII a XIX a XX a XXI a

1 pav. Medinių mečečių tinklo kaita LDK teritorijoje

106 Interviu su Raižių kaimo religinės bendruomenės vadovu Ipolitu Makulavičiumi. Raižiai, 2013 03 10. Užrašė Eglė Ročkaitė. 107 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996. 160.

2. MEDINIŲ MEČEČIŲ ARCHITEKTŪROS BRUOŽAI

Šio darbo skyriaus pirma dalis skirta mečetėms, kurios iki šių dienų neišliko, tačiau jų atvaizdai liko įamžinti senose fotografijose ir meno kūriniuose. Ikonografinės medžiagos analizė padės atskleisti ne tik totorių kulto pastatams būdingus bendrus bruožus, akcentuoti jų išskirtinumus, bet ir leis iš išlikusių fragmentų sukonstruoti bendrą vaizdą, gilesniam LDK totorių paveldo pažinimui. Suvoksime, kad dažnai autorių įvardinama kukli architektūra, iš tiesų yra kur kas įvairesnė negu iš pradžių gali pasirodyti. Antroje dalyje plačiai tyrinėjamos iki šių dienų išlikusios medinės totorių mečetės, esančios dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose. Įvardinami Keturiasdešimt Totorių, Nemėžio, Raižių, Vijos, Naugarduko, Lovčicų, Klecko sakralinių pastatų istoriniai aspektai ir architektūros bruožai.

2. 1. Neišlikusių mečečių architektūros ypatumai

Totoriai, išpažindami sunitų apeigų Abu Hanifos pakraipos islamo tikėjimą, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje statė medines, kuklias, gausia ornamentika, kuri būdinga islamo kraštų sakralinei architektūrai, nepasižyminčias mečetes. Totorių kulto pastatai stovėjo beveik kiekvienoje, gausiau šios etnokonfesinės bendruomenės apgyvendintoje vietovėje, (2 pav.) tačiau šiandien apie kadaise buvusias mečetes, žinių liko nedaug. Tik apie nedidelę dalį buvusių islamą išpažįstančios tautos sakralinių pastatų liudija fragmentiški rašytiniai šaltiniai ir išlikusi ikonografija, kurią sudaro mečečių interjero ir eksterjero atvaizdai įamžinti XX a. I p., daugiausiai tarpukario laikotarpio fotografijose, rečiau XVIII a. II p. – XIX a. II p. meno kūriniuose. Remiantis išlikusia Vilniaus Lukiškių, Daubutiškių, Minsko, Miro, Asmolavo, Vinkšnupių, Slanimo, Vidžių, Nekrašiūnų, Lechavičių, Medilo mečečių negausia ikonografija ir pavieniais, teoriniuose tekstuose įterptais istoriniais faktais, archyvine medžiaga, galima įvardinti bendrus totorių medinių mečečių architektūrai būdingus bruožus ir pabrėžti išskirtinumus. Totoriai savo kulto pastatų statybai dažnai parinkdavo kiek aukštesnėje vietoje esantį sklypą, o ilgainiui aplink statinį ar šalia jo pradėdavo įrenginėti miziarą. Apie tai byloja išlikusi lenkų dailininko K. Gurnickio108 1868 m. sukurta ksilografija, (3 pav.) kurioje

108 Visi autoriai tyrinėję Vinkšnupių mečetę nurodo piešinio autoriumi esant - K. Guralskį, tačiau toks žmogus neegzistuoja. Tikrasis Vinkšnupių mečetę piešęs dailininkas - Kazimieras Gurnickis (1838 – 1889) baigęs dailės mokyklą Varšuvoje nuo 1861 m. Suvalkuose dėstė piešimą ir kaligrafiją. Jo darbams būdingi Užnemunės krašto peizažai, portretai, religinė tematika. 28

įamžinta Vinkšnupiuose, dabartiniame Vilkaviškio rajone, buvusi mečetė, o šalia jos kapinės. Tokio pačio principo pastatui parinktą vietą ir šalia įkurtą miziarą vėliau sutiksime aptariant iki šių dienų išlikusias mečetes Lovčicuose ir Keturiasdešimt Totorių kaimuose. Kartais sklypas, kuriame iškildavo musulmonų šventykla, būdavo lygumoje, dažnai atviresnėje, erdvesnėje teritorijoje. Tokio pobūdžio vieta, apsupta miziaro, buvo Vilniaus Lukiškių kaime, kur totoriai, anot Leono Kričinskio, jau iki 1558 m.109 turėjo įsirengę kulto pastatą, tačiau vargu ar jis toks pat išliko iki XIX a., kada 1840 m.110 buvo užfiksuotas Juozapo Ozemblausko (Józef Oziębłowski) litografijoje (4 pav.). Erdviuose žemės sklypuose įrengtos mečetės Asmolave, Nekrašiūnuose, Daubutiškėse. Tuo tarpu vėlyvesnėse, XVIII a. – XIX a. islamą išpažįstančios tautos susitelkimo vietose, tokiose kaip Slanime, Mire, Medile mečetės būdavo įterpiamos į jau susiformavusį ir nusistovėjusį miesto audinį. Totorių sakraliniai pastatai ne tik būdavo apsupti miziaru, bet ir dažnai skendėdavo natūralios gamtos fone. Sklypas, kuriame iškildavo pastatas, būdavo apaugęs senais medžiais ir krūmais. Tokia aplinka būdinga Daubutiškėse buvusiai mečetei ir iki šių dienų išlikusiose totorių pamaldų vietose Lovčicuose, Keturiasdešimt totorių kaimuose. Pati totorių kulto pastato valda, kaip XIX a. I p. Asmolave, Nekrašiūnuose, Mire, Lechavičiuose, Medile, Slanime dažnai būdavo juosiama medine, vertikaliai dėtų lentelių tvora, su vartais, kurie daugeliu atveju pabrėžiami stogeliu ir islamo simbolikai būdingu pusmėnulio, žvaigždės motyvu. Totorių sakraliniai pastatai paprastai būdavo nedidelio tūrio, išskyrus mečetę, kuri buvo Slanime (5 pav.). Jos sienų aukštis nuo pamatų siekė apie 6 m.111. Tuo tarpu kitos, tokios kaip XIX a. I p. mečetė Mire, (6 pav.) buvo per pus žemesnė, jos fasadai nuo pamatų siekė tik 3,5 m. aukščio 112. Musulmonų religinės paskirties pastatai nebūdavo sudėtingos kompozicijos plano. Labiausiai paplitęs stačiakampis, būdingas mečetėms buvusioms Vilniaus Lukiškėse po XIX a. II p., Daubutiškėse (7 pav.), Minske, Asmolave iki XX a. I p., Vinkšnupiuose, Slanime, Medile. Kiek rečiau sutinkamas planas artimas kvadratui arba kvadrato formos. Tokia ypatybe pasižymėjo Vilniaus Lukiškėse iki XIX a. II p., Mire, Asmolave po XX a. I p., Lechavičiuose ir Vidžiuose (8 pav.) buvusios musulmonų šventovės. Į pamaldoms skirtą erdvę dažniausiai patenkama per du atskirus įėjimus, rečiau per vieną. Pastebima tendencija, kad LDK šiaurinėje dalyje buvusiose ir iki šių dienų išlikusiose

109 Kryczyński, Leon. Historia Meczetu w Wilnie. Warszawa: Nakł. "Przegląd Islamski", 1937, p.14. 110 Knygoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai“ litografija datuojama 1830 m., tuo tarpu S. Kričinskio monografijoje minima data yra 1841 m., o knygoje „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje aptinka 1840 m. data. Data pasirinkta atsižvelgiant į literatūros naujumą, darant prielaidą, kad ištirtumo laipsnis gali būti aukštesnis. 111 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 68. 112 Ibid., p. 57. 29

mečetėse įėjimas į pastatą visuomet komponuotas į šiaurės vakarus atgręžtame fasade. Tuo tarpu LDK pietinės dalies mečetėse, į sakralinę erdvę buvo patenkama dažniausiai per rytiniame, rečiau per vakariniame fasaduose įrengtas duris. Dviejų įėjimų komponavimas tampriai susijęs su totorių tikėjimu, kad moterys ir vyrai negali melstis toje pačioje erdvėje, todėl mečetėse dažnai įrengiamos dvi atskiros salės iš kurių viena, skirta vyrams, kita – moterims. Pastaroji patalpa paprastai įrengiama vyrų pamaldų salės gale, kampe, rečiau – šone. Ji visuomet būna mažesnė už pagrindinę vyrų salę, kurioje vedamos pamaldos. Nustatyti vyrams skirtos patalpos vietą nesunku, ją žymi niša – mihrabas, kuris iš išorės panašus į priestatą ir gali priminti bažnyčioms būdingą apsidę. Vyrų ir moterų patalpos atskiriamos pertvara, kurioje įrengiamas baliustromis ar stulpeliais skaidomas langelis, dengiamas permatoma, lengva užuolaida. G. Miškinienė pažymi, kad pastato vidaus erdvės dalinimas skersai labiau būdingas dabartinėje Baltarusijoje buvusioms ir esančioms mečetėms, o išilginis – Lietuvos teritorijoje statytiems musulmonų sakraliniams pastatams.113 Remiantis išlikusiais pavyzdžiais, Daubutiškių, Vidžių mečečių planais, XVIII a. Pranciškaus Smuglevičiaus įamžintu pamaldų momentu Vilniaus Lukiškių mečetėje, kur matosi atskirta moterų pamaldų salė, (9 pav.) su autorės įžvalgomis galima sutikti. Taip pat svarbu pažymėti, kad būta atvejų kai pamaldų salė buvo vientisa erdvė, tokį pavyzdį vėliau matysime išsamiai analizuodami Naugarduke iki šių dienų išlikusį totorių kulto pastatą. Kaip itin būdingą musulmonų medinių mečečių architektūros bruožą reikėtų įvardinti prie pastato pagrindinio fasado, rečiau keliuose, įrengtą prieangį. Labiausiai paplitęs pastoginis vienašlaitis uždaras priebutis. Jis buvo įkomponuotas tokiose mečetėse kaip: Asmolave iki XX a. I. p. (10 pav.), Minske (11 pav.), Slanime. Dvišlaitis, pastoginis, uždaras prieangis įrengtas naujoje Asmolavo mečetėje, pastatytoje XX a. I p. (12 pav.). Tuo tarpu Vilniaus Lukiškėse iki XIX a. II p., Daubutiškių mečečių fasadus juosė atvira galerija, kurios ritmą kūrė kolonadų eilė. Ypač išraiškinga ir ornamentuota galerija buvo Daubutiškėse (13 pav.), kurią sudarė dailios, spiralės forma dekoruotos, balta spalva dažytos kolonos, parėmusios atvirą prieangį ir kairiajame pastato kampe įkomponuotą minaretą. Šio musulmonų kulto pastato priebutis buvo šiek tiek komplikuotos sandaros, sudarytas iš dviejų dalių. Arčiau fasado buvo įrengtas vienašlaitis, į ilgį ištęstas prieangis, o iš jo, asimetrijos principu komponuojamas į priekį ištrauktas dvišlaitis, kurio skydo susidarymo vietoje buvo išpjautas pusmėnulio formos simbolis, ypač gerai matomas pateiktoje Jano Bulhako

113 Miškinienė, Galina. Mečetės Vidžiuose istorija ir jos reikšmė. Lietuvos totoriai. 2004, Nr. 1 (72), p. 4. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Laikra72.pdf. 30

fotografijoje (14 pav.). Tokia dvigubo prieangio kompozicija buvo atkartojama ir į šiaurės vakarų pusę atgręžtame fasade. Nekrašiūnų XX a. mečetei taip pat būdingas atviras priebutis (15 pav.), tačiau jau kur kas paprastesnių formų. Jis buvo aukštas ir dengtas dvišlaičiu stogeliu. Itin retas reiškinys totorių kulto pastatų architektūroje - stoginis dvišlaitis uždaras prieangis. Tokio tipo priestatas įrengtas prie XX a. I p. Medilo (16 pav.) ir iki XX a. I p. Vidžių (17 pav.) mečečių pagrindinių fasadų. Nereikėtų manyti, kad į visas musulmonų šventoves buvo patenkama per vienokio ar kitokio tipo priestatą. Yra žinoma atvejų, kuomet į pastatą buvo įeinama tiesiog per pagrindiniame fasade įrengtas duris. Tai galima matyti Vinkšnupių, Vilniaus Lukiškių po XIX a. II p., Medilo iki XX a. I p. (18 pav.), sakraliniuose statiniuose. Islamą išpažįstanti tauta meldžiasi atsisukusi į šventąjį miestą Meką, kuriame yra seniausi Dievo namai. Korane, šventojoje musulmonų knygoje rašoma, kad Dievo namai pastatyti pranašo Abraomo ir jo sūnų. Tai kubo formos, akmeninis statinys plokščiu stogu, kuris vadinamas Kaaba. Šis, šventu laikomas pastatas yra Mekos Didžiosios mečetės vidiniame kieme, būtent todėl visi musulmonai meldžiasi atsisukę į Mekos pusę.114 Jos kryptį, kuri vadinama kvibla,115 nurodo jau anksčiau minėtas mečetėse įrengiamas priestatas - mihrabas. LDK teritorijoje totorių statytose medinėse mečetėse mihrabas būdavo įrengiamas į pietryčius atgręžtame fasade. Jis visais atvejais, išskyrus Vilniaus Lukiškėse buvusią po XIX a. II p. mečetę, būdavo pusapskritiminės formos, dažnai kiek išilgintas, o jo centrinėje sienelėje visuomet būdavo įkomponuotas nedidelis langelis, kad tikintieji galėtų žvelgti Mekos kryptimi. Mihrabas, priklausomai nuo jo struktūros, dengiamas kelių briaunų stogeliu. Tuo tarpu Vilniaus Lukiškių atveju, priestatas buvo kvadrato plano, dengtas dvišlaičiu stogeliu (19 pav.). Kaip patį didžiausią, kada nors buvusį LDK teritorijoje, reikėtų išskirti Slanimo mečetės mihrabą. Jis pasižymėjo savo masyvumu, dideliu tūriu, o jo frontalioje sienoje buvo įkomponuotas pusapskritiminis itin didelis langas. Totorių mečečių tūris dažniausiai buvo dengiamas dvišlaičiu arba keturšlaičiu stogu, kurio dangai iki XX a. daugiausiai naudotos malksnos, po XX a. skarda. Dvišlaičio stogo tipu pasižymėjo musulmonų sakraliniai pastatai buvę Vilniaus Lukiškėse po XIX a. II p., Medile prieš XX a. I p. remontą ir po jo, o taip pat ir Vidžiuose XIX a. II p. Tačiau labiausiai paplitę keturšlaičiai stogai, kurie naudoti totorių kulto pastatams buvusiems Vilniaus Lukiškėse iki XIX a. II p., Mire, Asmolave, Slanime, Vinkšnupiuose. Reikėtų akcentuoti, kad Minsko mečetės keturšlaitis stogas buvo itin aukštas ir status, o Vinkšnupiuose buvęs sakralinis

114 Denffer von Ahmad. Islamas. p. 171 - 172 In: Pasaulio Religijos. / Sud. Klaus Meier, Michael Heinzmann, Ahmad von Denffer, etc. Kaunas: UAB „Jotema“, 2005. 115 Taip pat literatūroje sutinkamas Mekos krypties pavadinimas – kibla. 31

pastatas dengtas raudonomis čerpėmis116. Kaip visuomet būta išimčių. Nekrašiūnuose stovėjęs musulmonų kulto pastatas pasižymėjo neįprasta čiukurinio stogo forma, Vidžiuose XX a. I p. mečetės keturšlaičio stogo centre įmontuoti stoglangiai, o Daubutiškėse buvusi mečetė išsiskyrė ypatingai aukštu malksniniu, raudonos spalvos kupolu117. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad 1804 m., Slanime iškilusi mečetė taip pat buvo dengta kupolu,118 tačiau nėra išlikusios nei ikonografijos, nei išsamesnių šaltinių galinčių tai patvirtinti. Dar vienas ypatingas medinių mečečių bruožas, išskiriantis jas iš kitų, įvairioms konfesijoms priklausančių sakralinių pastatų, tai bokštelis – minaretas. LDK teritorijoje statytose mečetėse minaretai nė iš tolo neprimena islamo kraštams būdingų į aukštį ištįstančių, lieknų bokštelių gausos iš kurių muedzinas kviečia maldai. Žinoma, dabar jau retai kada pačiame minarete stovi maldos šauklys ir XXI a. jį dažniau pakeičia bokšteliuose įrengta graso sistema. Tuo tarpu LDK mediniuose totorių kulto pastatuose bokštelis beveik visais atvejais, išskyrus Naugarduko ir Vijos, kuriuos aptarsime vėliau, atliko dekoratyvinę funkciją. Totoriai savo sakraliniuose statiniuose, tokiuose kurie buvo Vilniaus Lukiškėse iki XIX a. II p., Asmolave iki XX a. I p. ir po XX a. I p., Medile, minaretus įrengė stogo susikirtimo centre. Šio tipo bokšteliai buvo neaukšti, dažnai kvadrato plano, rečiau artimi apskritimui, dengti keturšlaičiu arba daugiabriausniu stogeliu, rečiau užbaigiami svogūno formos kupoliuku. Reikėtų išskirti Asmolavo XX a. I p. pastatyto sakralinio pastato minaretą, kuris pasižymėjo itin masyviu tūriu, buvo artimas apskritimo planui ir dengtas keliabriauniu stogeliu. Tuo tarpu Vilniaus Lukiškių po XIX a. II p., Nekrašiūnų mečetėse bokštelis komponuotas stogo susikirtimo centre arčiau pastato fasado. Taip pat itin populiarus minareto tipas paplitęs LDK pietinėje teritorijos dalyje statytose medinėse mečetėse buvo atskiras, kelių, nevienodo aukščio tarpsnių, bokštelis besišliejantis šalia vieno iš pastato fasadų, dažnai jo centre. Tokie minaretai buvo pastatyti Daubutiškių mečetėje, tik ne centrinėje jos dalyje, o dviejų fasadų susikirtimo kampe, Mire, Vidžių iki XX a. I p. ir po XX a I p. pastatuose, Lechavičiuose (20 pav.) buvusiame musulmonų kulto statinyje. Įvardintuose objektuose minaretas įrengiamas pagrindinio fasado centre, o per jo pirmame tarpsnyje įkomponuotą įėjimą buvo patenkama į mečetės vidų. Šio tipo minaretai - kvadrato plano, masyvūs,

116 Šileika, Sigitas. Ištrauka iš diplominio darbo „Vilkaviškio rajono, Piliakalnio apylinkės istoriniai – etnografiniai bruožai 1900 – 1969 m. Lietuvos totoriai. 2008, Nr. 1-3 (113-115), p. 31. In: Tautinių bendrijų namai [ žiūrėta 2015 m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totoriai%20112-115.pdf. 117 Локотка, A. И. Мячэці Беларусі. // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары- мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c., 242. 118 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 162.

neaukšti, išskyrus Vidžių XX a. I p. pastatytą bokštelį, kuris buvo 5 tarpsnių ir 14,9 m119. aukščio (21 pav.). Jis nebejotinai turėtų būti priskirtas prie aukščiausių minaretų kada nors buvusių LDK. Tokio pobūdžio bokšteliai tyrinėtojams dažnai kelia asociacijas su bažnytine kaimo architektūra120 arba primena senąsias vietines rotušes121. Tuo tarpu Slanimo XIX a II p. mečetė buvo siejama su cerkvių architektūra,122 nes jos skardinio keturšlaičio stogo susikirtimo vietoje iškilo masyvus dviejų tarpsnių bokštas, o du mažesni buvo įkomponuoti stogo kampuose arčiau pietrytinio fasado. Visi trys minaretai buvo dengti svogūno formos kupoliukais, kuriuos vainikavo iškylančios smailės dekoruotos rutuliuku, pusmėnuliu ir žvaigžde. Šis pavyzdys, tai vienintelis atvejis LDK medinių mečečių istorijoje, kada įrengiami net trys, minaretus imituojantys bokšteliai. Tuo tarpu Minsko musulmonų šventovė buvo vienintelė, neturėjusi minareto. Minaretai, kaip ir mečečių fasadai, skaidomi įvairių formų langais. Labiausiai paplitusios stačiakampio, pusapskritimo, segmentinės formos angos. Pastebima, kad segmentinė lango forma buvo naudojama totorių sakraliniuose objektuose, kurie išsidėstė LDK pietinėje dalyje, tuo tarpu stačiakampio ar pusapskritimo formos daugiausiai plito - šiaurinėje. Paprastai bokštelių sienelės buvo saikingai skaidomos vieno tipo ir dažnai vieno dydžio langais, tačiau reikėtų išskirti kelis neįprastus kompozicinius sprendimus, kai minaretų fasadams naudotos įvairaus pobūdžio ir dydžio angos, taip monotoniškai pastato architektūrai suteikiant atraktyvumo ir žaismingumo. Šiuos atvejus galima matyti Vidžiuose XX a. I p. ir Lechavičiuose buvusiuose statiniuose. Totorių kulto pastatų fasadams dažniausiai naudota horizontaliai arba vertikaliai dėtų stambesnių lentų apkala. Horizontali apkala būdinga mečetėms buvusioms Daubutiškėse, Slanime, Lechavičiuose, Vilniaus Lukiškėse po XIX a. II p. Tuo tarpu vertikali – Minske, Mire. Musulmonų medinei sakralinei architektūrai dinamiškumo ir patrauklumo suteikė naudoti horizontaliai ir vertikaliai dėtų lentų deriniai. Jie būdingi mečetėms buvusioms Asmolave, Medile po XX a. I p., Vidžiuose, Nekrašiūnuose, Vilniaus Lukiškėse iki XIX a. II

119 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 80. 120 Посох, М. Ф. Город Видзы (опыт исто рико-статистического описания) / М. Ф. Посох // Памятная книжка Ковенской губернии на 1895 г. – Ковна, 1895. 121 Брыкоўскі, P. Татарскія мячэці ў Вялікім княстве Літоўскім. // Першая міжнародная навукова- практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 232 – 235. 122 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 162.

p., Vinkšnupiuose. Skirtingos krypties apkala dažniausiai pasižymėdavo prieangiai, minaretas, rečiau abu deriniai sutinkami didesnėse pastato plokštumose. Medinės mečetės statytos vietinių meistrų – dailidžių, todėl pastato fasadų kompozicija tapo jų meninės sampratos išraiška, kuri ypatingai pasireiškė naujoje, XX a. I p. pastatytoje Vidžių mečetėje (22 pav.). Pastato minareto pirmame tarpsnyje buvo įrengtos dvejos durys, kurios gausiai ornamentuotos geometrinių formų raštais. Durų dekoro motyvas buvo atkartotas abipus įėjimo komponuotame vienašlaičio, uždaro, pastoginio prieangio fasado apkaloje. Dekoruotos sienos langų viršuje ir apačioje, pabrėžė jo skaidymą. Tuo tarpu pats įėjimas buvo dengtas vienašlaičiu stogeliu, paremtu trejomis, simetriškai įkomponuotomis, saikingai dekoruotomis, porinėmis kolonomis. Antrasis minareto tarpsnis harmoningai derintas su viršutine pastato dalimi, kur tiek bokštelio, tiek statinio pastogė dekoruota įžambiai dėtomis lentelėmis, sukuriant trikampio ir linijos dermės žaismą. Ypač dailiai, koncentriško rombo motyvu, būdingu liaudies architektūros puošybai, ornamentuotas paskutinysis bokštelio tarpsnis. Vidžių mečetė buvo viena iš nedaugelio LDK, kuri buvo taip gausiai ornamentuota. Paprastai dekoras medinių mečečių eksterjere pasižymėjo saikingumu. Pavyzdžiui Nekrašiūnuose buvusio totorių kulto pastato fasadai nebuvo dekoruoti ir tik vienintelis akcentas buvo įkomponuoti eglutės rašto motyvai minareto apkaloje. Apie LDK teritorijoje buvusių medinių mečečių interjerus ikonografinės medžiagos yra labai nedaug. Vieninteliai totorių kulto pastatų vidaus įrangos liudytojai, tai jau anksčiau minėtas, 1781 m. sukurtas dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus meno kūrinys, įamžinęs Vilniaus Lukiškių iki XIX a. II p. mečetėje vykusias pamaldas, taip pat 1930 m. fotografija, kuri atspindi Vilniaus Lukiškių interjerą po XIX a. II p. ir tarpukario laikotarpio fotografija, kurioje įamžintas XX a. Slanimo mečetės interjero fragmentas. Tačiau remiantis iki šių dienų išlikusių totorių kulto pastatų vidaus įrangos savitumais, islamo religijos dogmomis ir teoriniais tekstais, galima išskirti bendrus buvusių medinių mečečių interjero bruožus ir akcentuoti pavienius, išskirtinius jų savitumus. LDK totorių medinių mečečių interjero įranga tampriai susijusi su islamo religijos diktuojamais principais. Įėjus į totoriams skirtą sakraliąją erdvę, visuomet patenkama į prieangį. Jame dažniausiai pastatyti keli suolai, grindys nuklotos nedideliais kilimėliais, o šalia sienų pastatytos lentynos, kuriose tikintieji pasideda savo avalynę. Apie tai liudija ir 1854 m. baltarusių etnografo M. Špilevskio tekstas, kuriame jis aprašė Minsko mečetės interjero ypatumus, nurodęs, kad šio pastato vidaus erdvė buvo padalinta į dvi dalis – moterims ir vyrams skirtas pamaldų sales, o į kiekvieną iš jų vedė atskiri prieangiai, kuriuose

būdavo paliekamas parapijiečių apavas.123 Tuo tarpu pagrindinės pamaldų salės, be kurių, daugiau patalpų mečetėse paprastai nebūdavo, buvo išklotos įvairių geometrinių ar augalinių raštų kilimais. Pavyzdžiui Vinkšnupiuose buvusioje totorių mečetėje grindų dangai naudoti žalios spalvos kilimai ir drobulės, kurias dovanodavo mirusiojo giminaičiai.124 Sakralinio pastato sienas paprastai puošė muhirai - įrėmintos kaligrafiškai surašytos Korano suros. Jie galėjo būti įvairiausių formų ir dydžių, surašyti ant popieriaus ar išsiuvinėti aukso siūlais ant drobės. Verta atkreipti dėmesį, kad Vinkšnupių mečetė buvo vienintelė LDK, kurios sienos nebuvo papuoštos muhirais.125 Tuo tarpu Daubutiškių totorių kulto pastate, anot S. Kričinskio, sienos dekoruotos oleografijomis126 - Kazanėje atspaustais XIX pab., XX a. pr. paveikslais 127. Pagrindiniai musulmonų medinių mečečių vidaus įrangos elementai, tai mihrabas ir minbaras. Mihrabas – niša, kuri LDK totorių kulto pastatuose buvo įrengiama į pietryčius atgręžtoje sienoje. Jis skirtas ne tik Mekos krypčiai nurodyti, bet ir chamailmas - maldaknygėms, Koranui laikyti, taip pat pamaldoms pravesti. Tuo tarpu nišos dešinėje pastatyta sakykla – minbaras skirtas pamokslų skaitymui. Paprastai LDK totorių kulto pastatuose sakyklos būdavo trijų, keturių, rečiau septynių laiptelių, o jų skaičius nurodydavo mečetės dydį ir svarbą. Kuo daugiau laiptelių – tuo pastatas reikšmingesnis. Yra žinoma, kad Daubutiškių minbaras buvo itin aukštas, jį sudarė net devyni laipteliai.128 Z. Kanapackaja remdamasi Č. Jankovskio monografija pažymi, kad minbaras buvo net dešimties laiptelių.129 Deja nėra išlikę ikonografijos, kurioje Daubutiškėse stovėjusi sakykla būtų įamžinta. Lechavičiuose buvusioje musulmonų šventykloje minbaras išsiskyrė tuo, kad jo sienelėje buvo išraižyta data: 1815 m. rugpjūčio 30 d.130. Reikėtų akcentuoti, kad dailidės ne tik statydavo mečetes, bet ir atlikdavo vidaus įrangos darbus, o sakyklų gamyba nebuvo

123 Nepublikuota medžiaga gauta iš doc. Olego Trusovo (Трусаў Алег). 124 Šileika, Sigitas. Vinkšnupiai – totorių bendruomenės centras. Lietuvos totoriai. 2010, Nr. 1-3 (128-130), p. 28 - 29. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. Vasario 10 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totorius%202010_1%20web.pdf. 125 Ibid., p. 28 -29. 126 Oleografijos – terminas sutinkamas S. Kričinskio monografijoje „Lietuvos totoriai“, reiškiantis Mekos, Medinos, Kaabos, kitų šalių mečečių vaizdus. Pats terminas oleografija, reiškia tam tikrą grafikos techniką imituojančią tapybą, kuomet sukuriamas žvilgesys, audinio faktūra, reljefinis potėpis. Taip pat gali būti šia technika sukurta reprodukcija. 127 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 167. 128 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 166. 129 Kanapackaja, Zorina. Mečetės – etnokonfesinės totorių kultūros centrai Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje., Lietuvos totoriai. 2003, Nr. 9 (71), p. 5. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Laikra71.pdf. 130 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 66. 35

išimtis. Todėl datų išraižymas, inicialų palikimas ar arabiškų raštmenų įspaudai minbarų sienelėse - dažnai pasitaikanti praktika. Pagrindiniai vyrų pamaldų salės akcentai užfiksuoti XX a. 4 deš. fotografijoje (23 pav.), kuri atlikta Slanime buvusioje mečetėje. Matyti, kad mihrabas dekoruotas baltos spalvos segmentinės formos rėmu, kurio viršus simetriškai puoštas trejomis nedidelėmis smailėmis su rutuliuku, pusmėnuliu ir žvaigžde. Tokį dekorą galima interpretuoti kaip tam tikrą sąsajų ieškojimą su trimis mečetės minaretais. Virš mihrabo buvo pakabintas stačiakampio formos įrėmintas arabiškas tekstas. Remiantis LDK medinių mečečių interjero įrangos savitumais, galima daryti prielaidą, kad tai greičiausiai musulmonų Dievą Alachą šlovinantys žodžiai. Mihrabo dešinėje buvo įrengtas minbaras. Jis - septynių laiptelių, o jo baldakimas užbaigtas keturšlaičiu stogeliu, iš kurio iškilo dar viena smailė, atsikartojusi sakyklos turėkluose. Lyginant su kitų mečečių minbarais, kuriuos aptarsime analizuodami išlikusių totorių kulto pastatų interjerus, Slanimo musulmonų šventovės sakykla buvo paprastų formų, saikingo dekoro. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kad Slanimo totorių šventykla buvo ypač turtinga liktarnomis, kurios nuo seniausių laikų naudotos mečečių vidaus apšvietimui. Dvi liktarnos paprastai būdavo pastatomos mihrabe ir tokiu būdu apšviesdavo mulos ar imamo vietą.131 S. Kričinskis pažymi, kad Slanimo mečetėje buvo ir kelios aukštos skardinės žvakidės, kurias padovanojo stačiatikių popas132. Žvakės ilgą laiką naudotos kaip pagrindinis šviesos šaltinis ypač Ramadano metu. Totorių medinėse mečetėse, į šiaurės vakarų pusę esančioje pamaldų salės dalyje visuomet įrengiamas balkonėlis – galerija, kuri dažniausiai juosiama baliustromi ar stulpeliais. Apie tai, kad mečetėse įrengiamas balkonėlis, iliustruoja tarpukario laikotarpio fotografija, (24 pav.) kurioje įamžintas Vilniaus Lukiškių interjero fragmentas. Jame matyti, kad šventovės vidaus erdvė ne tik buvo išklota įvairiausių geometrinių, augalinių raštų kilimais, sienas dengė ištisinės ornamentuotų kilimų juostos, kabėjo keletas muhirų, bet taip pat matomas antrame aukšte įrengtos galerijos, kurios turėklas uždengtas tamsiu audeklu, fragmentas. Pagal totorių medinių mečečių interjero įrangos plėtotas tradicijas, galerijos centrinė dalis dažniausiai būdavo šiek tiek ištraukta į priekį. Ši vieta ilgą laiką buvo skirta muedzinui, kuris ne tik kviesdavo tikinčiuosius į pamaldas, bet ir padėdavo imamui ar mulai jas vesti.

131 Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Мусульманскія мячэці ў Беларусі // Архитектура и строительство, №. 6 (142), 2000, c. 11. 132 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 167. 36

Tuo tarpu likusioje balkonėlio dalyje rinkdavosi jaunimas. Šis paprotys ilgainiui nunyko ir dabar čia dažniausiai susirenka įvairaus amžiaus tikintieji, esant nepakankamai vietos pagrindinėse pamaldų salėse. Reikėtų akcentuoti ir tai, kad galerija, būdavo įrengiama ne tik vyrams skirtoje pamaldų salėje, bet taip pat ir moterų dalyje. Visi LDK teritorijoje statytų medinių mečečių interjero įrangos savitumai vienaip ar kitaip buvo tampriai susiję su islamo religijos principais. Jei meistras – dailidė galėdavo labiau reikštis atlikdamas įvarius eksterjero darbus, tai kurdamas interjerą turėjo vienareikšmiškai laikytis religinių dogmų. Todėl nors ir neišliko iki šių dienų aptariami totorių kulto pastatai, vis dėlto architektūros tradicijos tąsa aiškiai atsispindi sakraliniuose musulmonų objektuose, kurie bus aptariami šio darbo tolimesnėje dalyje. Totorių sakralinės architektūros tradicijų tąsa reiškėsi ir per norą nuolat atnaujinti savo kulto pastatus. Žinoma, pastatų nuolatinį atnaujinimą ir priežiūrą sąlygojo naudota pagrindinė statybinė medžiaga – mediena, kuri nebuvo itin patvari. Juolab, XIX a. ar XX. a. pr. nebuvo technologijų, tam tikrų preparatų, kuriuos naudojant mediena konservuotųsi ir ilgiau neirtų. Vienas geriausių pavyzdžių, iliustruojančių tradicijų tęstinumą, tai Vilniaus Lukiškėse XIX a. II p. statytos musulmonų vykdytas šventovės nuolatinis remontas 1897 m., 1927 m., 1936 m.133 Kita vertus, jei objektas dėl vienokių ar kitokių priežasčių sunykdavo ar būdavo sunaikinamas, jį stengdavosi kaip įmanoma greičiau atstatyti. Tokie buvo Vilniaus Lukiškių, Vidžių, Slanimo, Nekrašiūnų ir iš esmės visų iki šiol aptartų mečečių atvejai. Tačiau jei po Pirmojo pasaulinio karo totoriai dar atstatydavo sunaikintas savo sakralias erdves, tai po Antrojo pasaulinio karo to padaryti buvo neįmanoma. Jei aptartos totorių mečetės nebuvo sunaikintos Antrojo pasaulinio karo metais, tai jos sunyko po jo sekusioje sovietinės sąjungos įtakoje. Šį teiginį geriausiai iliustruoja 1952 m. fotografija, kurioje užfiksuotas Vilniaus Lukiškėse buvęs totorių kulto pastatas (25 pav.). Išdužę mečetės langai, nuplėštas prie įėjimo buvęs stogelis, apiręs stogas buvo ne kas kita, kaip sovietinės valdžios vykdytos politikos rezultatas. Šalia fotografijų, pateiktame rusų kalba parašytame dokumente, buvo rekomenduojama pastatą nugriauti, nes jis nėra lankomas tikinčiųjų134. Adas Jakubauskas pažymi, kad tuo metu daug totorių išsigandę sovietinės tikrovės emigravo, be to mečetės lankyti jie negalėjo dėl vykdytos sovietinės represijos135. Po kurio laiko, plečiantis Vilniaus miestui, totorių gyvenvietė atsirado pačiame jo centre. Apleista, išgrobstyta mečetė ir

133 Jakubauskas, Adas. Įrengta memorialinė lenta buvusioje Vilniaus Lukiškių totorių kapinių ir mečetės vietoje. Lietuvos totoriai. 2009, Nr. 4-6 (125-127), p. 2. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. Kovo 9 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totoriai%204-6%20nr%20web.pdf. 134 LCVA. F. R-754s, ap. 13, b.376, l. 81. 135 Gyvoji istorija. Laida apie kultūros paveldą. In: lrt.lt mediateka, 2012-10-26 16:03, 17:15 s. [ žiūrėta 2015 m. kovo 4 d.] Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/paieska. 37

šalia jos buvusios itin senos kapinaitės, tarybinės valdžios sprendimu sunaikintos 1965 m. – 1968 m. laikotarpiu, pradėjus statyti Puslaidininkių fizikos ir chemijos instituto kompleksus. A. Jakubauskas mini, kad paminkliniai akmenys iš miziaro buvo vežami į akmens perdirbimo įmones, kita dalis pateko į Rasų kapines, kuriose iš jų buvo pastatyti laiptai136. Panašus likimas ištiko ir Nekrašiūnuose buvusią mečetę, kuri sovietinės valdžios 1950 m. pabaigoje buvo nugriauta, o jos liekanos, panaudotos kaimo ligoninės statybai137. Šiuo laikotarpiu taip pat sunaikintos mečetės Lechavičiuose ir Asmolave. Tuo tarpu totorių kulto pastatas Daubutiškėse sunyko sovietinės valdžios įtakoje. Apie jos kritinę būklę liudija pateikta 1989 m. fotografija (26 pav.). Apirusios sienos, griūnantis minaretas, tik kelios išlikusios spiralės formos kolonos, sunykęs kupolas, piktžolėse „skęstantis“ miziaras – ne vienerių metų apleistos teritorijos rezultatas. XX a. pab. saugotu kultūros ir istorijos paminklu buvo susirūpinta. Restauratoriai ir konservatoriai ėmė svarstyti apie mečetės atnaujinimo darbus. Galiausiai nuspręsta totorių kulto pastato liekanas perkelti į liaudies architektūros ir buities muziejų šalia Minsko.138 Deja mečetė nebuvo nei konservuota, nei restauruota ir iki šių dienų ji išliko tik piešiniuose, fotografijose ir senolių atmintyje. Kitos mečetės tokios kaip: Miro, Vinkšnupių, Slanimo, Vidžių, Medilo sunaikintos Antrojo pasaulinio karo metais, o totorių kulto medinis pastatas buvęs Minske ilgainiui nebepatenkino musulmonų poreikių, todėl nuspręsta vietoj jo statyti naują mūrinį. Parengus projektą, kurį patvirtino tuometinė valdžia, senasis pastatas XIX a. pab. – XX a. pr. buvo nugriautas, o jo vietoje iškilo naujas mūro statinys. Tiesa, mūrinė mečetė išbuvo neilgai. Ji nugriauta sovietmečiu 1962 m. Dabar Minsko totoriai vykdo intensyvius naujos šventovės statybos darbus. Tokiame kontekste, šiandien visoje LDK buvusioje teritorijoje liko tik septynios totorių medinės mečetės, todėl jos išsamiau aptariamos šio darbo sekančiame poskyryje.

136 Interviu su Lietuvos totorių bendruomenės pirmininku A. Jakubausku. Vilnius, Lietuva 2015 03 03. Užrašė Eglė Ročkaitė. 137 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 46. 138 Kanapackaja, Zorina. Mečetės – etnokonfesinės totorių kultūros centrai Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje., Lietuvos totoriai. 2003, Nr. 9 (71), p. 5. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Laikra71.pdf. 38

2. 2. Totorių sakralinės architektūros paveldas

2. 2. 1. Lovčicų mečetė

Legendomis apipintame Lovčicų kaime, kuris įsikūręs netoli Naugarduko, islamą išpažįstančio etnoso gyventa nuo seno. Žinoma, kad Naugardukas buvo ypatingai svarbus LDK centras, todėl natūralu, kad jo apylinkėse apgyvendinta karinga totorių tauta. Padavimas byloja, kad Lenkijos karalius Steponas Batoras šias žemes padovanojo vienam iš savo palydos totorių, kuris čia iškirtęs buvusį mišką, įkūrė kaimą139. Tačiau remiantis tuo, kad Lovčicuose musulmonų parapija minima XV a. I p., o S. Batoras gimęs tik XVI a. I. p., tokios žinios negali būti teisingos. Reiktų pažymėti, kad tyrinėtojas A. Trusovas teigia, kad Lovčicų žemes XVI a. valdė kunigaikštis Martuza Bagatyrevičius140. Tuo tarpu S. Kričinskio duomenimis, ši vietovė tuo metu priklausė pastarojo kunigaikščio sūnums chanui Tochtamyšui ir Obdulai141. Sunku nustatyti, kuris tyrinėtojas yra teisus, bet, kad Lovčicų kaimas teisėtai funkcionavo XVI a., ginčytis negalima. Lovčicų kaimelis ne tik labai sena totorių gyvenvietė, bet ir piligrimystės centras dėl čia esančio, daugelio tyrinėtojų darbuose linksniuojamo, šventojo piemenėlio Kuntusio kapo. Pasakojama, kad šioje vietovėje gyveno labai pamaldus musulmonas atsiskyrėlis, kuris dieną naktį meldėsi paties pastatytoje mečetėje ir darė stebuklus, o jam mirus kapas tapo šventu dėl išgydytų ligų ir kitų neįprastų nutikimų142. Būta atvejų, kuomet neturtingesni totoriai, negalėdami atlikti kelionės į Meką ar Mediną, vykdavo pasimelsti į Lovčicus. Be šventojo kapo ir nedidelio musulmoniškojo miziaro, šalia stūkso iki šių dienų išlikusi kukli, medinė mečetė. Sunku nustatyti, kada šioje teritorijoje pastatyta pirmoji totorių šventykla, tačiau spėjama, kad islamą išpažįstančios tautos kulto pastatas galėjo iškilti 1420 m., nes tuo metu čia jau būta tikinčiųjų. Apie tai, kad čia funkcionavo mečetė, rašė ir nežinomas autorius „Risale – i Tatar – i Lech“ nurodęs 1558 m. datą143. Tuo tarpu tyrinėtojo A. Trusovo manymu, Lovčicų mečetė yra viena iš seniausių ne tik Baltarusijoje, bet ir visoje Rytų Europoje144.

139 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 120. 140 Nepublikuota medžiaga gauta iš doc. Olego Trusovo (Трусаў Алег). 141 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 224. 142 Ibid., 154, 226. 143 Брыкоўскі, P. Татарскія мячэці ў Вялікім княстве Літоўскім. // Першая міжнародная навукова- практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 233. 144 Nepublikuota medžiaga gauta iš doc. Olego Trusovo (Трусаў Алег). 39

Dabartinė mečetė, žinoma nuo XVII a. II p., kai ji iškilo su Lenkijos karaliaus palaiminimu.145 Tačiau kaip ji tuomet atrodė nustatyti neįmanoma, nes nėra išlikusių nei architektūrą aprašančių šaltinių, nei ikonografijos. Žinoma tik tiek, kad ji buvo medinė. Galima daryti prielaidą, kad jos architektūrinė raiška labai ypatingai nekito ir yra artima dabartiniam pastato tūriui. Yra išlikusi 1938 m. fotografija (27 pav.), bet ji prastos kokybės ir architektūrinį to laikotarpio mečetės vaizdą apibūdinti sudėtinga. Tačiau lyginant tuometinę totorių kulto pastato aplinką su dabartine, (28 pav.) skirtumas akivaizdus. XX a. I. p. mečetė stovėjo apsupta ne tik sena, medine vertikalių lentelių tvora, bet ir buvo apaugusi aukštaūgiais, ne pirmą dešimtį metų augančiais, medžiais ir krūmais. Šiuo metu objekto teritorijoje stambių ir pastatą užgožiančių medžių nėra, o buvusią medinę tvorą, pakeitė metalinė. Reikėtų pažymėti, kad ji ažūrinė, sudaryta iš smulkaus, kvadrato apskritime, rašto. Tokią tvorą vėliau aptiksime Naugarduko, Vijos mečetės, o taip pat ir miziaro teritorijose. Totoriai neatsitiktinai savo šventąsias vietas juosė tokio tipo tvoromis, nes kvadrato apskritime motyvas – simbolinis, reiškiantis dvasinį ryšį146. Lenkų autoriai pateikia iki 1938 m. buvusį totorių kulto pastato planą (29 pav.). Matyti, kad objektas – stačiakampis, 11,9 m. x 7,9 m.147 su iškyša – mihrabu. Pastato erdvė padalinta į tris pagrindines patalpas: į du prieangius, kur kairysis, akivaizdžiai didesnis už dešinįjį skirtas vyrams, o mažesnis - moterims. Čia tikintieji palieka savo avalynę ir į trečiąją patalpą – pamaldų salę, patenka basi. Pagal islamo reikalavimus, musulmonai turi melstis ant ypatingai švaraus pagrindo, kitu atveju malda laikoma negaliojančia148. Reikėtų pažymėti, kad pateikiamas planas nėra iki galo išbaigtas, nes pagal pateiktus duomenis iš vyrų prieangio patekimo į pamaldų salę nėra. Tuo tarpu dešinėje, moterų pusėje įėjimas į mečetę taip pat nežymimas, tačiau šioje vietoje aiškiai nubraižyta, kiek didesnė už lango, anga. Taip pat plati anga žymima ir vakariniame, arčiau šiaurinio, fasade. Pagrindinėje pamaldoms skirtoje vietoje, kairėje pusėje prie sienos įrengti laiptai, vedantys į antrame aukšte esančią galeriją, kurią laiko dvi pagrindinės kolonos. Verta atkreipti dėmesį, kad maldoms skirta vieta yra vientisa. Tai - reta totorių kulto pastatų išplanavime, nes kaip buvo minėta anksčiau, šios

145 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 52. 146 Adamonis, Juozas. Nuo taško iki sintezės. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008. [žiūrėta 2015 kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.fructusartis.lt/contents/coid,3280/KA-SIMBOLIZUOJA-GEOMETRINES-FORMOS. 147 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 52. 148Denffer von Ahmad. Islamas. In: Pasaulio Religijos. / Sud. Klaus Meier, Michael Heinzmann, Ahmad von Denffer, etc. Kaunas: UAB „Jotema“, 2005, p. 160. 40

etnokonfesinės bendruomenės vyrai ir moterys paprastai ne tik į mečetę patenka per atskirus įėjimus, bet ir turi tik jiems skirtas pamaldų sales. Kartais, dėl ypatingai mažo sakralinio pastato tūrio, daromos išimtys ir tuomet moterys meldžiasi salės gale, už vyrų. Toks atvejis yra pastebimas Naugarduko, Klecko mečetėse. Yra atlikti ir publikuoti musulmonų šventovės brėžiniai, kurie iliustruoja mečetės fasadus iki XX a. 4 deš. Jie iš dalies išaiškina pastebėjimus dėl pateikto plano. Matyti, kad šiauriniame pastato fasade būta dviejų puošnių, centrinio rombo ornamentu dekoruotų, įėjimų (30 pav.). Be to, dalis pastato, šiaurinio ir vakarinio fasado kampas, buvo įgilintas ir juosiamas kolonomis. Tačiau plane, vakarinio fasado kampe pažymėta plati anga (31 pav.), brėžinyje neatsispindi, todėl galima drąsiai teigti, kad yra tam tikrų netikslumų. Lovčicų mečetė po Antrojo pasaulinio karo buvo uždaryta, kol galiausiai virto visiškais griuvėsiais. Jos kritinė būklė įamžinta XX a. 9 deš. fotografijose (32 pav.). Jose matyti, kad pastatas buvo stipriai apleistas. Jame nebuvo nei stogo, nei grindų dangos, o tik pavargusios, atrodo begriūnančios, buvusios mečetės siluetą primenančios, sienos. Vis dėlto svarbu tai, kad įamžintos ne tik langų angos, kurios liudija apie buvusį fasadų skaidymą, bet ir jų segmentinė forma. A. Drozd duomenimis, 1991 m. Baltarusijos kultūros ministerija parengė mečetės restauravimo projektą149. Reikėtų pažymėti, kad restauravimo sąvoka čia nėra labai tinkama, todėl, kad objektas buvo nugriautas ir ant senų pamatų pastatytas naujas. Lovčicų mečetės atstatymo darbai gerokai užsitęsė ir jos durys buvo atvertos tik 2002 m. Dabartinis totorių kulto pastatas išliko stačiakampio plano. Ilgą laiką buvo dengtas malksniniu keturšlaičiu stogu, tačiau šiuo metu jo danga keičiama skarda (33 pav.). Stogo susikirtimo centre iškyla neaukštas, aštuoniabriaunis dekoratyvinis minaretas. Bokštelio sienelės skaidomos mažais baltų rėmų segmentinės formos langeliais. Pats minaretas apkaltas žalios spalvos skarda ir dengtas skardiniu sidabro spalvos kupolu, kurį vainikuoja į viršų kylanti smailė su pusmėnuliu ir žvaigžde. Pastato pamatai mūryti iš akmenų ir cemento, o pats objektas – medinis, vyrauja horizontaliai dėtų lentelių apkala. Jo šiauriniame fasade, kairėje pusėje asimetrijos principu įkomponuota, dar nuo 1938 m. žinoma durų anga. Pačios durys nedidelės, medinės, vienvėrės, su metaliniais vyriais, dažytos žalia spalva. Verta atkreipti dėmesį, kad brėžinyje pavaizduotų kolonų nebeliko, o vakariniame fasade, arčiau šiaurinio, įrengtas naujas įėjimas (34 pav.). Naujosios durys kur kas didesnės, dvivėrės, įsprūdinės,

149 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 52.

baltos spalvos. Virš jų įkomponuotas dailus, trikampis stogelis, kurio skydas, dekoruotas eglutės rašto motyvu, itin būdingu liaudies architektūros puošybai, o kraštai apkalti banguoto silueto skarda. Stogelis, šonuose remiamas medinėmis, baltai dažytomis, kiaurapjūviais dekoruotomis atramomis, kurių ornamentika primena augalinius motyvus. Vakarinis fasadas asimetrijos principu skaidomas ne tik stačiakampio formos durų anga, bet ir trejais, artimais kvadratui, segmentinės formos vienvėriais langais. Tuo tarpu pietrytiniame fasade taip pat šiek tiek asimetriškai įrengtas trisienis mihrabas, dengtas trišlaičiu stogeliu. Centrinėje iškyšos sienoje, įkomponuotas mažas segmentinės formos langelis. Abipus mihrabo simetriškai komponuojami dveji didesni langai. Rytinis fasadas taip pat asimetrinis, skaidomas dviejų to pačio tipo langų ir dviejų statramsčių, sutvirtinančių sieną. Gana įdomus, neįprastas ir retai pasitaikantis sprendimas, kad visi pastato fasadai būtų komponuojami asimetriškai. Tačiau tai ne tik, kad nesuardo pastato harmonijos, bet ir suteikia jam išskirtinumo, savitos architektūrinės kalbos ir įtaigumo. Nėra žinoma kaip atrodo Lovčicų sakralinio pastato interjeras, nes iki šiol jis nėra analizuotas, o į vidų patekti nepavyko, tačiau galima daryti prielaidą, kad jis nėra kažkuo ypatingai išsiskiriantis nuo kitų totorių pamaldų vietų. Visoms šios etnokonfesinės bendruomenės mečetėms būdinga tokia pati vidaus įranga. Kaip jau buvo užsiminta anksčiau, patalpos paprastai išklojamos margaspalviais, geometrinių ar augalinių raštų kilimais, pastatomi keli suolai, skirti senyvo amžiaus ar ligotiems parapijiečiams. Mečečių sienos beveik visais atvejais puošiamos muhirais ir oleografijomis. S. Kričinskio duomenimis, šioje mečetėje yra vertingas XVIII a., ant pergamento užrašytas muhiras,150 tačiau vertinant tai, kad pastatas pokariu stipriai nukentėjo, o tyrinėtojo knyga buvo publikuota 1938 m., vargu ar šis totorių sakralinis kilnojamasis paveldas galėjo išlikti. Pagrindiniai interjero akcentai, nebejotinai yra mihrabas ir minbaras. Yra žinoma, kad jis – trijų laiptelių, 151 o vienoje iš sienelių išraižyta Korano sura ir dailidės vardas152. Antrame totorių sakralinio pastato aukšte buvo įrengta galerija, apie kurią liudija pateiktas pastato planas. Nors Lovčicų mečetė yra žinoma nuo XVII a. II p. ir išlaikė savo tūrį, ji nėra kultūros paminklų sąraše, dėl gerai suprantamos priežasties - autentiškumo stokos. Tačiau ji, nors ir iš pagrindų buvo atnaujinta, liko stovėti toje pačioje vietoje, ant tų pačių pamatų. Per savo ilgą gyvavimo laikotarpį nepraradusi svarbos ir reikšmės, dar ir šiandien yra viena iš pagrindinių

150 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 167. 151 Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Гісторыя і культура беларускіх татар : вучэб. дапам. Мінск : Беларус. ун-т культуры, 2000, c. 166. 152 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 75. 42

ne tik musulmonų, bet ir turistų traukos centrų. Stiprios totorių religijos ir tvirto tarpusavio bendruomeninio ryšio dėka mečetė ir jos aplinka yra intensyviai tvarkoma ir prižiūrima, todėl dabartinė pastato situacija jei ir nėra ideali, dėl čia vykdomų tvarkymo darbų, tai bent jau tikrai einama teisinga linkme.

2. 2. 2. Keturiasdešimt Totorių mečetė

Keturiasdešimt Totorių kaimas, viena seniausių vietovių dabartinės Lietuvos teritorijoje, Vilniaus rajone, kuriame nuo neatmenamų laikų gyvena totorių bendruomenė. Manoma, kad šioje teritorijoje kūrėsi iš Aukso Ordos atvykę kazokai153. Tuo tarpu S. Kričinskis pažymi, kad Keturiasdešimt Totorių kaimas atsirado iš karto po Didžiojo kunigaikščio Vytauto žygio į Krymą.154 Pirmą kartą šaltiniuose vietovė, kuri išsiskiria neįprastu urbanistiniu suplanavimu, paminėta XV a. II p. Kaimelyje gausu gatvelių, kurioms būdingi statūs susikirtimai, todėl daroma prielaida, kad patys totoriai atvykę iš stepių suteikė gyvenvietei neįprastą formą, nes tame krašte toks išplanavimas būdingas.155 Apie Keturiasdešimt Totorių kaimelio pavadinimo atsiradimą yra prirašyta gausybė legendų, kurios sistemingai išdėstytos E. Ivaškevičiaus parengtoje istorinių vietovės tyrimų ataskaitoje156. Vis dėlto daroma prielaida, kad gyvenvietės pavadinimas kilęs nuo tiurkų - totorių žodžio - Qirq, kuris buvo verčiamas į rusų, o vėliau į lietuvių kalbą. Qirq – Keturiasdešimt Totorių pavadinimo pirminė forma.157 1558 metų veikale „Risale – i Tatar – i Lech“ buvo rašoma, kad Keturiasdešimt Totorių, viena reikšmingiausių musulmonų gyvenviečių LDK, turėjusi didesnes mečetes.158 Tuo tarpu T. Bairašauskaitės nuomone, ši vietovė buvo didžiausias totorkaimis Trakų apskrityje.159 Reikėtų pažymėti ir tai, kad kaimelį garsina, XX a. pr. jame rastas XVIII a. mulos Huseino perrašytas Koranas,160 kurio pagrindu buvo parengtas leidinys – „Ivano Luckevičiaus kitabas.“161 Taip pat ilgą laiką smalsuolius traukė musulmonų mečetėje saugotas totorių pulko vėliavos kotas su medžiagos liekanomis,

153 Ivaškevičius, E. Istorinių Keturiasdešimt totorių kaimo tyrinėjimų ataskaita. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2630, l. 14. 154 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 21. 155 Ibid, p. 88. 156 Ivaškevičius, E. Istorinių Keturiasdešimt totorių kaimo tyrinėjimų ataskaita. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2630, l. 14-16. 157 Orientas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos visuomenės tradicijoje: totoriai ir karaimai. / Sud. T. Bairašauskaitė, H. Kobeckaitė, etc. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 347. 158 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 89. 159 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 190. 160 Ivaškevičius, E. Istorinių Keturiasdešimt totorių kaimo tyrinėjimų ataskaita. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2630, l. 27. 161 Leidinio pavadinimas kilo nuo jo atradėjo istoriko, archeologo ir bibliofilo Ivano Luckevičiaus vardo. 43

kuris siekia T. Kosciuškos sukilimo laikus. Deja dabar jis perkeltas į Vytauto Didžiojo karo muziejų esantį Kaune.162 Keturiasdešimt Totorių gyvenvietėje, ant neaukštos kalvelės, miziaro apsuptoje teritorijoje, stūkso 1815 m. statybos mečetė (35 pav.). Vietovė neabejotinai mena dar LDK laikus, nes rašytiniuose šaltiniuose linksniuojamas faktas, kad musulmonų kulto pastato čia būta iki 1558 m. Turbūt totorių šventykla sėkmingai funkcionavo pastarąjį amžių, nes 1699 m. totorius Dovydas Murza Baranovskis Keturiasdešimt totorių mečetei testamentu užrašė šimtą lenkiškų auksinių.163 Tyrinėtojai daro prielaidą, kad senoji musulmonų šventovė sudegė 1812 m.,164 o jos vietoje, kelerių metų laikotarpyje buvo pastatyta nauja. Deja nėra išlikę jokių šaltinių, galinčių paliudyti kaip atrodė senosios mečetės architektūra, tačiau galima daryti prielaidą, kad ji labai stipriai nekito, nes totoriams buvo labai svarbu išlaikyti senąsias tradicijas. Iki rekonstrukcijos, kuri buvo atlikta 1993 m., XIX a. I p. pastatyta totorių šventovė buvo stačiakampio, artimo kvadratui plano (36 pav.), su antrame aukšte įrengta galerija. Pirmame aukšte buvo įrengtos moterims ir vyrams pritaikytos pamaldų salės, kurios atskirtos išilgine siena. Plane matoma, kad siena nebuvo aklina, ji turėjo angą, kuri skaidyta baliustrada. Moterų salė buvusi mažesnė, pailgo stačiakampio plano, tuo tarpų vyrų – didesnė, artimo kvadratui plano. Į pamaldoms skirtas patalpas vedė keli įėjimai, kurie buvo įrengti dvejuose uždaruose prieangiuose. Plane pažymėti prieangiai taip pat nebuvo vienodo dydžio, moterų – mažesnis. Į antrą aukštą, kuriame buvo vyrų ir moterų pusėse įrengti balkonai, vedė dvejos laiptinės, komponuojamos prieškambariuose, viena moterų pusėje, kita – vyrų. Pastato pamatai – lauko riedulių, sujungti cemento ir smėlio skiediniu165. Fasadai mediniai, tašytų rąstų, apkalti vertikaliai dėtų lentų apkala. Statinys dengtas keturšlaičiu, kūgio formos, šiferiniu stogu, kuris iki XX a. 4 deš.166 buvo malksninis. Labai panašiai kaip senojoje Lukiškių mečetėje, Keturiasdešimt totorių kaimo musulmonų maldos namų stogo susikirtimo vietoje, centre iškilo neaukštas, 1928 m. – 1929 m. laikotarpiu įrengtas, minaretas.167Jis buvo dengtas svogūno formos nedideliu kupoliuku, kuris užbaigtas islamo simbolikai būdingu pusmėnulio ženklu. Minaretas buvo skaidomas nedidelių langelių. Į jį

162 Interviu su Lietuvos totorių bendruomenės pirmininku A. Jakubausku. Vilnius, Lietuva 2015 03 03. Užrašė Eglė Ročkaitė. 163 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 175. 164 Ivaškevičius, E. Istorinių Keturiasdešimt totorių kaimo tyrinėjimų ataskaita. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2630, l. 27. 165 Zubkovas A. Aiškinamasis raštas. VAA. F. 1019, ap. 12, b. 8532, l. 6. 166 Ivaškevičius, E. Istorinių Keturiasdešimt totorių kaimo tyrinėjimų ataskaita. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2630, l. 27. 167 Bugailiškytė, D. Aiškinamasis raštas. Vilnius, 1991. VAA. F. 1019, ap. 12, b. 8534, l. 11. 44

buvo galima patekti kopėčiomis ar laipteliais, kurie pažymėti mečetės pjūvyje (37 pav.). A. Jankevičienė teigia, kad mečetės fasadus juosė platus profiliuotas karnizas.168 Prie šiaurės vakarų pusėje esančio pastato fasado asimetriškai komponuoti minėti uždari pastoginiai, 1928 m. statybos169 prieangiai (38 pav.). Jie taip pat buvo mediniai, dengti dvišlaičiais šiferiniais stogeliais, o jų stogelių skydai buvo apkalti lentelėmis, sukuriant eglutės rašto motyvą, kuris, kaip jau buvo minėta anksčiau, itin būdingas liaudies architektūros puošybai. Į mečetę buvo patenkama per šiuose prieangiuose įrengtas dvivėres įsprūdines duris. Į pietvakarius atgręžtą pastato fasadą skaidė treji, asimetriškai komponuoti langai, visi kiti fasadai buvo aklini (39 pav.). Nėra žinoma kokios detalės puošė to laikotarpio mečetės interjerą, bet galima daryti prielaidą, kad jis labai stipriai nekito, dėl islamo religijai būdingų savitumų. Po 1993 m. atliktos rekonstrukcijos mečetės eksterjeras liko medinių konstrukcijų, tačiau šiek tiek kito. Keturiasdešimt Totorių musulmonų kulto pastato planas išliko stačiakampis artimas kvadratui, tačiau buvę atskiri prieangiai – panaikinti, sujungus juos į vientisą darinį (40 pav.). Pastoginis prieangis tapo stačiakampio formos, nes buvo šiek tiek išilgintas į šonus. Jame taip pat įrengti du atskiri įėjimai. Uždaras priestatas dengtas trišlaičiu skardiniu stogeliu, jo fasadus skaido langai, kurių vienas yra komponuojamas šalia durų dešinėje, kitas, šiek tiek sudarkydamas bendrą harmoniją ir simetriją, įrengiamas kiek toliau nuo dešinėje esančių durų, skirtų vyrams įeiti. Kiti du langai matomi prieangio šoninėse sienose. Sprendimas panaikinti du atskirus prieangius buvo priimtas radus senojo, kuris stovėjo dar iki 1928 m., liekanas. Atlikus išsamius tyrimus, parengti naujojo priestato eskizai, kuriuos patvirtinus, pradėti atstatymo darbai. Tiesa, anksčiau buvęs vientisas prieangis turėjo tik vienerias duris, tačiau totorių bendruomenės prašymu buvo įrengtos ir antrosios.170 Beveik visi mečetės fasadai aklini, tik į Meką atgręžto, pietrytinio fasado ritmą kuria asimetriškai įkomponuoti treji stačiakampio formos langai (41 pav.). Mečetės stogas išliko keturšlaitis, kūgio formos, tačiau pakeista jo danga. Iki rekonstrukcijos buvęs šiferiu dengtas, dėl itin prastos jo būklės, pakeistas skarda. Interjere, pagrindinėje vyrų pamaldoms skirtoje salėje, erdvę skaido keturios medinės kolonos, laikančios konstrukciją (42 pav.). Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šioje mečetėje nėra labai svarbaus elemento – mihrabo. Todėl vienintelė maldų skaitymo vieta minbaras, kuris tampa pagrindiniu orientyru, nurodant kviblą. Medinis minbaras išsiskiria šviesiai melsva spalva, kuri harmoningai dera su melsvais kilimais ir keliais melsvais suolais. Ypač puošnūs

168 Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. T. II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 313. 169 Bugailiškytė, D. Aiškinamasis raštas. Vilnius, 1991. VAA. F. 1019, ap. 12, b. 8534, l. 8. 170 Ibid., l. 8. 45

mečetėje kabantys kičiniai šviestuvai, kurie gali priminti didingus bažnyčių interjerus. Tačiau toks akcentas, beje gana dažnai sutinkamas totorių maldos namuose, išbalansuoja harmoningą vidaus erdvę, kuri grįsta nuosaikumu. Tai gana keistas ir neįprastas sprendimas, turint galvoje, kad totoriai išpažindami islamą, mečečių interjerus įrengdavo ypač kukliai. Nepaisant to, vidaus erdvė daugiau niekuo nesiskiria nuo kitų, medinių totorių mečečių. Čia taip pat rasime raštuotais kilimais dengiamas grindis, oleografijomis ir muhirais puošiamas medinėmis lentelėmis apkaltas sienas (43 pav.), patalpą skirtą moterims ir medinius laiptus vedančius į antrame aukšte įrengtą galeriją (44 pav.). Po atliktų remonto ir restauravimo darbų, 1993 m. mečetės teritoriją apžiūrėję Kultūros paveldo departamento inspektoriai, surašė inspektavimo aktą, kuriame nurodė, kad pastato restauravimo projektas ir kiti tyrimai su institucija suderinti nebuvo. Nepaisant to, archyvinė medžiaga liudija, kad objekto restauravimo ir remonto darbai buvo atlikti be priekaištų. Tuo tarpu Kultūros paveldo departamento, Vilniaus teritorinio padalinio skyriuje saugomoje Keturiasdešimt totorių kaimo mečetės byloje, be inspektavimo akto, pateikiama tik trumpa 1996 m. surašyta statinio būklės anketa171, nes iki šių dienų išlikusi XIX a. I p. statybos mečetė, 1996 m. birželio 12 dieną buvo įrašyta į kultūros vertybių registrą172. Apie tolimesnius objekto priežiūros ir stebėsenos vykdytus darbus, saugomoje byloje įrašų nėra. Šiandien mečetė, nors ir retai atveria savo duris, dėl mažo tikinčiųjų skaičiaus, vis dėlto yra geros būklės. Pastato ir kapinaičių teritorija sutvarkyta, aptverta metaline tvora, nutiesti pėsčiųjų takeliai.

2. 2. 3. Raižių mečetė

Raižiai – totorių gyvenvietė Alytaus rajone, dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Šioje vietovėje ir jos apylinkėse totoriai kūrėsi XV a. - XVI a., ilgainiui sudarydami didelę parapiją. Apie kaimelio ilgaamžiškumą mena išlikę net trylika senų, totoriams priklausančių kapinynų, kurie išsidėstę Raižiuose ir netolimuose kaimuose. Nedidelė gyvenvietė nuo seniausių laikų yra pagrindinis musulmonų bendruomenės centras, dažnai vadinamas Lietuvos totorių Meka. Kaimelis ypatingas tuo, kad čia sovietmečiu veikė vienintelė mečetė, kuri kviesdavo tikinčiuosius maldai. Po sovietų pasitraukimo gyvenvietėje buvo pastatyti musulmonų bendruomenės namai, atnaujintas jų kulto pastatas. 2010 m. totorių bendruomenės iniciatyva,

171 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros Ministerijos, Vilniaus teritorinis padalinys. Keturiasdešimt totorių kaimo mečetės (paminklo kodas Atv. 799) byla. [ žiūrėta 2015 m. vasario 2 d.]. 172 Totorių maldos namų kultūros vertybių registro unikalus kodas – 1768. Kultūros vertybių registras. In: Kultūros paveldo departamentas [žiūrėta 2015 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=1768. 46

Raižius papuošė skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui atminti, Žalgirio mūšio 600 – osioms metinėms paminėti, bet turbūt svarbiausia, lietuvių ir totorių bendradarbiavimui ir šiltiems santykiams įamžinti. Raižiuose šalia totorių bendruomenės namų stūkso jau ne vienerius metus skaičiuojanti mečetė (45 pav.). Jos teritorija iš visų pusių apjuosta metaline rausva ažūrine tvorele, o dvivėrių vartų centre iškyla pusmėnulis, kuris nurodo islamo išpažintojų buvimą ir tikėjimą. T. Bairašauskaitė mini, kad totorių kulto pastato statyboms leidimas išduotas 1880 m. rugpjūčio 10 d., kurį suteikė Vilniaus gubernijos valdyba.173 Mečetė pastatyta 1889 m., o renovuota – 1990 m. - 1993 m. laikotarpiu. Yra išlikę duomenų, kad totorių maldos namai Raižiuose stovėjo jau 1556 m.,174 o XVI a. pulkininkas Jokūbas Baranovskis mečetei paaukojo Gerkiškių palivarką.175 Vis dėlto nėra žinoma, kurioje konkrečiai vietoje šventovė stovėjo ir koks likimas ją ištiko. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad mečetė iš tikrųjų buvo Bazorų kaime, o šiai sudegus, nauja pastatyta dabartinėje vietovėje.176 Tačiau atsižvelgiant į tai, kad S. Kričinskio monografijoje paminėta Bazorų mečetė buvo XVII a., o Raižių – XVI a., galima daryti prielaidą, kad buvo dvejos atskiros totorių šventovės. Be to, T. Bairašauskaitė teigia, kad naujoji mečetė Raižiuose pastatyta vietoj senosios, esant dideliam parapijiečių skaičiui,177 o Bazorų kaime buvusio totorių kulto pastato nemini. Dabartinė mečetė – stačiakampio plano 11,72 x 17, 3 m.178, su penkiasiene iškiša nurodančia Mekos kryptį (46 pav.). Į pastatą, kurio plotas užima 202,8 m2, patenkama per dvejus atskirus įėjimus, o iš jų - į prieškambarį. Plane jis išilgai dalinamas į dvi vienodas dalis, taip atskiriant moterims ir vyrams skirtas puses. Tačiau šiuo metu prieškambaris sudaro vientisą erdvę ir tokio dalinimo, kuris pažymėtas plane - nėra. Iš prieškambario pro atskirus įėjimus patenkama į moterims ir vyrams skirtas pamaldų sales. Šios patalpos atskirtos išilgine siena, kurioje įrengta nedidelė anga, skaidoma baliustrada. Plane pažymėtos dvejos laiptinės, esančios abejose pamaldų salėse. Iš jų galima patekti į atskiras moterims ir vyrams skirtas galerijas, kurios plane taip pat nėra žymimos.

173 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 154. 174 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 160. 175 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 145. 176 Glušajev, Leonid. Murzų ainiai Lietuvos žemėje. Dokumentinis filmas apie Lietuvos totorius. [DVD-ROM] Lietuva, 2005. 177 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 154. 178 Steponaitytė, Nijolė. Musulmoniška sala Raižiuose. Lietuvos totoriai. 2012, Nr. 4-6 (142-144), p. 31. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/02lietuvos%20totoriai%20naujas%20maketas.pdf.

Raižiuose esančio totorių kulto pastato trišlaitis stogas ilgą laiką buvo dengtas malksnomis. 1923 m. stogo danga buvo pakeista raudonos spalvos skarda. Tuo tarpu mečetės lentinis stogo skydas apkaltas gulsčių ir stačių lentų deriniu. Stogo susikirtimo vietoje, arčiau priekinio fasado, iškyla iki šių dienų nepakitęs, neaukštas, šešiabriaunis minaretas, dengtas skardiniu, šešiakampiu stogeliu su į viršų išstypstančia smaile. Bokštelio sienos skaidomos langų su užkarpom. Pateiktame mečetės pjūvyje (47 pav.) matyti, kad į minaretą galima patekti per antrame aukšte, galerijoje įrengtas kopėtėles. Totorių kulto pastato pagrindiniame fasade nėra prieangio, tuo ji skiriasi nuo daugelio LDK teritorijoje buvusių ir esamų medinių mečečių. Čia simetrijos principu komponuojamos dvejos medinės durys: kairėje – vienvėrės moterims, dešinėje – dvivėrės vyrams (48 pav.). Jos dekoruotos centriška rombų kompozicija ir augalinių motyvų geležiniais vyriais. Virš durų įrengti stačiakampio formos plokšti stogeliai, o virš jų – stačiakampio formos langai. Antrame aukšte, pirmame aukšte įrengtų angų atžvilgiu, asimetriškai komponuojami keli mažesni langeliai, suteikdami fasadui žaismės. Mečetės šoniniai fasadai, vienoje ir kitoje pusėje yra skaidomi trijų stačiakampių langų ir dviejų medinių statramsčių, kuriais sutvirtinamos sienos (49 pav.). Pietrytiniame fasade, kuris atgręžtas Mekos kryptimi, pastatytas pusapskritimis mihrabas (50 pav.), kuris dengtas kūginiu, raudonos spalvos skardiniu stogeliu. Jo šoninėse sienose įkomponuoti apskritimo formos langeliai su metaliniais dantytais apvadais, primenančiais saulės spindulių motyvą. Tokia kompozicija yra tik Raižių mečetėje, kitose LDK teritorijoje buvusių ir esamų mečečių mihrabuose komponuojamas vienas langelis, dažnai nestilizuotas, frontalioje priestato pusėje. Pietrytinį pastato fasadą taip pat skaido simetriškai komponuojami keli langai, kurie įrengiami abipus mihrabo. Mečetės interjeras (51 pav.) pasižymi ypač didele ir šviesia erdve, kurios grindys iki 2014 m. buvo nuklotos raštuotais kilimais, po 2014 m. padengtos rausvos spalvos, rytietiškų formų kilimine danga, sienos išpuoštos muhirais ir oleografijomis. Ypač harmoningai dera balta spalva dažytų baliustradų ritmas, kuris komponuojamas kairėje, moterų patalpą skiriančioje sienoje ir antrame aukšte juosia galeriją. Raižių mečetės niša – mihrabas, pusapskritimio formos, puscilindriniu skliauteliu, apkaltas medinėmis lentelėmis. Jame įkomponuota kukli medinė lentyna, kurioje laikomos šventos knygos. Tuo tarpu šalia esantis trijų laiptelių minbaras, pasak A. Jakubausko - „seniausias musulmoniškojo materialiojo sakraliojo meno paminklas Lietuvoje.“179 Vienoje iš sakyklos sienelių išraižyta 1684 m. data. Manoma, kad ją išraižė totorių kilmės dailidė. Šis minbaras į Raižių mečetę buvo atgabentas

179 Jakubauskas, Adas. Lietuvos totorių bendruomenė vakar ir šiandien. Lietuvos totoriai. 2007, Nr. 9-10 (109- 110), p. 5. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/lietuvos%20totoriai%209-10%202007%20webui.pdf. 48

iš netoliese esančio Bazorų kaimo, kuriame kadaise stovėjęs totorių kulto pastatas, kaip jau buvo minėta anksčiau, per gaisrą sudegė ir nebuvo atstatytas. Iš gaisro apsupties išgelbėta sakykla išsiskiria savo puošniomis, suktinėmis, lieknomis, sidabro spalvos kolonėlėmis, kurios laiko baldakimą. Jis dekoruotas sidabro spalvos svogūnėlio formos kupoliukais su iškylančiomis smailėmis ir pjaustiniais drožiniais. Minbaro šoninės sienelės dekoruotos pusapskritiminės arkos motyvu ir arabiškais rašmenimis. Moterų pamaldų salė, (52 pav.) kaip ir kitose LDK teritorijoje esančiose mečetėse, mažesnio erdvinio tūrio, nei vyrams skirta patalpa. Šioje pamaldų salėje, dešinėje įkomponuota baliustrada skaidoma anga, uždengta sodrios žalios spalvos užuolaida, kuri saikingai ornamentuota aukso spalvos arabiškais rašmenimis. Taip pat kaip ir vyrų pamaldos salėje, grindys išklotos kilimine danga, o ant sienų kabo įrėminti muhirai, kurie pasak I. Makulavičiaus buvo padovanoti turkų.180 1900 m. gegužės 5 d. buvo pradėta mečetės rekonstrukcija, po kurios pastatas įgavo dabartinį vaizdą. I. Makulavičius teigia, kad pradėjus interjero rekonstrukcijos darbus pastebėta, kad mečetės sienos išklijuotos septyniais tapetų sluoksniais. Tai pažymi totorių bendruomenės nuolatinį savo kulto pastato puoselėjimą. Rekonstrukcijos metu sienos ir lubos buvo apkaltos pušies ir tuopos medienos lentelėmis, o ant senų medinių grindų sudėtos naujos. Tuo tarpu prieškambaryje vis dar galima aptikti autentiškų detalių. N. Steponaitytė teigia, kad čia išliko autentiška lentelių apkala ir medinės masyvios, rozetėmis dekoruotos dvivėrės ir vienvėrės durys, vedančios į vyrams ir moterims skirtas pamaldų sales.181 Po atliktos rekonstrukcijos, pakito mečetės eksterjeras. Pateiktoje fotografijoje, kurioje užfiksuotas XX a. 8 deš. mečetės šiaurinis fasadas (53 pav.), matoma, kad iki rekonstrukcijos pastato fasadą skaidė langai, kurie buvo puošti medinėmis, baltai dažytomis apylangėmis. Jas sudarė antlangė – sandrikas, saikingais riestiniais ornamentais puošta palangė ir lygios šoninės lentos. Vykdant remonto darbus buvo pakeisti langai, panaikinti jų apvadai, taip pat suretintas langų ritmas. Tuo tarpu stogo skydas iki XX a. 10 deš. buvo apkaltas gulsčių ir stačių lentų deriniais su įžambiai sudėtų lentų padalomis, kurios skydo viršutinėje dalyje sudarė eglutės rašto motyvą. Pastato fasadai buvo apkalti vertikaliai sudėtomis lentelėmis. Po 1993 m. fasadai ne tik buvo iš naujo apkalti lentelėmis, bet ir pakeistas apkalos raštas. N.

180 Interviu su Raižių kaimo religinės bendruomenės vadovu Ipolitu Makulavičiumi. Raižiai, 2013 03 10. Užrašė Eglė Ročkaitė. 181 Steponaitytė, Nijolė. Musulmoniška sala Raižiuose. Lietuvos totoriai. 2012, Nr. 4-6 (142-144), p. 31. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. kovo 10 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/02lietuvos%20totoriai%20naujas%20maketas.pdf. 49

Steponaitytės nuomone, po rekonstrukcijos mečetės fasadų autentiškumas sunyko, o pats pastatas nuskurdo.182 Nepaisant kai kurių autentiškų detalių praradimo, Raižių mečetė 1999 m. rugpjūčio 2 d. buvo įrašyta į kultūros vertybių registrą.183 Nors musulmonų šventovė, dėl itin mažo tikinčiųjų skaičiaus, savo duris atveria tik švenčių dienomis, pastatas ir jo teritorija yra nuolat prižiūrima ir tvarkoma vietinės totorių bendruomenės iniciatyva, todėl jo būklė itin gera.

2. 2. 4. Nemėžio mečetė

Nemėžyje, Vilniaus rajone, dabartinėje Lietuvos teritorijoje, iki šiol gyvena glaudžius tarpusavio ryšius palaikanti totorių bendruomenė, kurios protėviai, kaip teigiama senose kronikose, LDK kunigaikščio Vytauto 1397 m. čia įkurdinti, su teise išpažinti islamo tikėjimą.184 Adas Jakubauskas pažymi, kad Nemėžyje kadaise stovėjusi kunigaikščio Vytauto vasaros rezidencija, tapo pirmuoju totorių prieglobsčiu. Netrukus islamą išpažįstantis etnosas čia įkūrė iki šių dienų išlikusį kaimą, kuris buvo vadintas Nemėž, o ilgainiui įgavo dabartinį pavadinimą.185 Toje vietoje, kur LDK laikais stovėjo Didžiojo kunigaikščio Vytauto rezidencija, XIX a. pastatytas didikų Tiškevičių dvaras, apie kurį liudija išlikę nepakitę arklidės ir oficinos186 statiniai, tapę vienu iš turistų traukos centrų. 1933 m. šiose vietose atlikti archeologiniai kasinėjimai, kurių metu rastos senųjų, kunigaikščiui priklausiusių, rūmų pamatų liekanos.187 Be šiose žemėse išlikusių dvaro pastatų, viduryje miziaro stovi šimtmečio senumo totorių medinė mečetė. Pirmoji totorių šventykla šaltiniuose minima 1684 m., tačiau R. Firkovičius daro prielaidą, kad mečetė turėjo funkcionuoti dar pirmaisiais bendruomenės įsikūrimo metais188. Tuo tarpu S. Kričinskis pažymi, kad 1684 m. Romanas Davidovičius Nemėžio mečetei testamentu užrašė žemės valdas.189 Deja iki šių dienų XVII a. mečetė neišliko. R Firkovičiaus

182 Steponaitytė, op. cit., p. 31. 183 Objekto unikalus kodas – 24828. Kultūros vertybių registras. In: Kultūros paveldo departamentas [žiūrėta 2015 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=24828. 184 Gaidamavičienė, Elena. Nemėžio mečetė 1684, 1909, 2009 metais. Lietuvos totoriai. 2009, Nr. 4-6 (125-127), p. 3. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totoriai%204-6%20nr%20web.pdf. 185 Glušajev, Leonid. Murzų ainiai Lietuvos žemėje. Dokumentinis filmas apie Lietuvos totorius. [DVD-ROM] Lietuva, 2005. 186 oficinà [lot. officina — dirbtuvė]: atskiras dvaro ansamblio pastatas arba jo reprezentacinių rūmų šoninė dalis, kurioje įrengiama virtuvė, skalbykla bei kitos pagalbinės patalpos, tarnų gyv. kambariai. 187 Glušajev, Leonid. Murzų ainiai Lietuvos žemėje. Dokumentinis filmas apie Lietuvos totorius. [DVD-ROM] Lietuva, 2005. 188 Firkovičius, R. Nemėžio mečetė. Atv 796. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 263, l. 22. 189 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 175. 50

duomenimis, ji galėjo būti sunaikinta 1812 m. karo metu,190 tačiau kiti autoriai šio istorinio momento su Nemėžio mečete nesieja ir apie jį neužsimena. Matyt, totorių kulto pastatas po pirmojo jo sunykimo ar sunaikinimo buvo atstatytas, nes 1907 m.191 minimas dar vienas pastatui lemtingas gaisras, kuris nepaliko jokių mečetės pėdsakų. Dauguma autorių teigia, kad gaisras kilo 1909 m., tačiau vargu ar ši data yra teisinga, nes 1908 m. lapkričio 29 d. tuometinei valdžiai buvo pateiktas inžinieriaus A. Sonino parengtas naujos mečetės projektas, kuris patvirtintas 1909 m. kovo 17 d. ir jau tais pačiais metais pradėtas įgyvendinti.192 Kaip pažymi totorė F. Buinovska, pastato projekto koregavimu ir statybos organizavimu užsiėmė Nemėžio totorius Aleksandras Kričinskis.193 Mečetę statė meistras Macejus Konarskis, atstatymo darbus rėmė ir finansavo totorius Aleksandras Iliasevičius,194o jo dukra Zofija Kričinska taip pat buvo ilgametė šios musulmoniškosios šventovės rėmėja.195 Nemėžio totorių maldos namai – stačiakampio plano, (54 pav.) su antrame aukšte, centre įrengta galerija, kuri driekiasi per visą mečetės plotį. Į mečetę patenkama per uždarą prieangį, o iš jo į prieškambarį, kuriame simetriškai komponuojamos dvejos durys, skirtos įeiti į vyrams ir moterims pritaikytas pamaldų sales. Kairėje pusėje įrengta pamaldų salė, skirta moterims. Patalpa yra taisyklingo kvadrato plano, nedidelė, uždara erdvė, pabrėžtinai mažesnio ploto, nei vyrams skirta salė. Sienoje, kuri atgręžta Mekos kryptimi, pažymėta nedidelė anga, skaidoma stulpelių. Plane matoma, kad vyrams skirta patalpa – vientisa, L plano erdvė, turinti kelias zonas: nedidelio ploto koridorius, kuriame įrengti laiptai vedantys į antrame aukšte esančią galeriją ir pamaldoms skirta salė, su aiškiai išreikštu mihrabu ir minbaru. Tuo tarpu šoninėse mečetės sienose, plane pažymėtos, simetriškai, vienos kitų atžvilgiu komponuojamos langams skirtos angos. Po kelis langus taip pat įrengta pietinėje ir šiaurinėje pastato sienose. Išlikusioje Nemėžio mečetės fotografijoje, kurioje įamžintas šiaurinis pastato fasadas, (55 pav.) matyti, kad iki 1994 m. atliktos pastato rekonstrukcijos, mečetės keturių šlaitų stogas, taip pat kaip ir Keturiasdešimt Totorių pastate buvo dengtas sidabro spalvos skarda. Minaretas – šešiakampis, skaidomas šešių nedidelių stačiakampio formos langelių, kurių antlangės puoštos sandrikais. Bokštelis, kurio sienelės apkaltos gulsčiomis lentelėmis,

190 Firkovičius, R. Nemėžio mečetė. Atv 796. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 263, l. 22. 191 Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 157. 192 Firkovičius, R. Nemėžio mečetė. Atv 796. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 263, l. 22. 193 Buinovska, Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: Mečetės. Kaunas: Aušra, 2010, p. 27. 194 Miškinienė, Galina. Nemėžio mečetės dvigubas jubiliejus. Lietuvos totoriai. 2010, Nr. 1-3 (128-130), p. 7. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 8 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totorius%202010_1%20web.pdf. 195 Gaidamavičienė, Elena. Nemėžio mečetė 1684, 1909, 2009 metais. Lietuvos totoriai. 2009, Nr. 4-6 (125-127), p. 3. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totoriai%204-6%20nr%20web.pdf. 51

įkomponuotas stogo susikirtimo vietoje, arčiau pagrindinio fasado196. Jį užbaigia skarda dengtas nedidelis kupoliukas, kurio viršuje, kaip įprasta, iškyla pusmėnulis su žvaigžde. Pagal A. Sonino projektą, į bokštelį turėjo vesti įrengta laiptinė (56 pav.). Taip pat panašu, kad buvo numatyta vienoje iš sienelių įrengti duris, pro kurias būtų galima patekti į nedidelį balkonėlį. Pats minaretas turėjo būti kur kas lieknesnis su rytietiškos formos langeliu ir itin ornamentuotu kupolu. Taip pat ne visiškai buvo įgyvendintas inžinieriaus parengtas pastato pagrindinis fasadas (57 pav.). Fasado centre buvo numatyta įrengti uždarą, per visą pastato fasado aukštį iškylantį stačiakampio formos prieangį, kuriame turėjo būti įrengtos dvivėrės, įsprūdinės durys, su įmontuotu pusapskritiminiu langeliu, padalintu į dvi vienodo dydžio dalis. Tuo tarpu prieangio viršuje, simetriją turėjo pabrėžti stačiakampio formos, kiek mažesnis langelis. Iki 1994 m. rekonstrukcijos pagrindiniame į šiaurės pusę atgręžtame fasade, simetriją pabrėžė žemas, siauras, uždaras pastoginis prieangis, dengtas dvišlaičiu skardiniu stogeliu. Šiame prieangyje įrengtos dvivėrės, eglutės ornamentu dekoruotos durys. Virš prieangio, sienoje įkomponuotas pleištinės arkos langelis. Mečetės eksterjeras išsiskyrė žalia spalva dažytais fasadais, rusva spalva dažytomis durimis, langais su rusvais apvadais ir žaliai dažytomis langinėmis, kurios dekoruotos eglutės rašo ornamentu, paplitusiu etninės architektūros puošyboje. Pagrindiniame fasade, su prieangio priestatu, kairėje pusėje virš lango, įkomponuotas dekoratyvinis elementas – apskritime integruota penkiakampė žvaigždė. Tuo tarpu lango antlangė reljefiškai ornamentuota, o palangė dekoruota saikingais plokščiais kontūriniais pjaustiniais. Kairėje šiaurinio fasado pusėje įrengto lango dekoro elementai buvo prarasti dėl 1970 m. vykusio gaisro. Po rekonstrukcijos pastato tūris ir stogas išliko nepakitę, tačiau minareto sienelės buvusios medinės, apkaltos skarda (58 pav.). Bokštelį skaidžiusių langų sandrikai – panaikinti. Pakeistas pastoginio prieangio tūris. Jis šiek tiek praplatintas į šonus ir paaukštintas. Taip pat panaikintas šiaurinio fasado centre buvęs pleištinės arkos langelis. Buvusios dvivėrės, eglutės ornamentu puoštos durys, pakeistos baltai dažytomis, gulsčiomis lentelėmis dekoruotomis vienvėrėmis. Langinės, kurios dažytos žalia spalva ir apylangės, buvusios rusvos - perdažytos balta. Tuo tarpu šoninių lentelių apačia ir palangės išliko dekoruotos plokščiais kontūriniais pjaustiniais. Palangių dekorui naudotas dviejų priešpriešinių kreivių motyvas, būdingas liaudies architektūros puošybai, nepakito. Pietrytiniame fasade, įrengtas mihrabas, kuriame įkomponuotas nedidelis kvadrato formos langelis. Mihrabas dengtas skardiniu trišlaičiu stogeliu.

196 Pagrindinė fasado pusė šiame darbe yra suprantama kaip ta statinio pusė, kurioje yra įėjimas į šventovę.

Dabartinė Nemėžio mečetė atnaujinta 2009 m., nebeliko žalia spalva dažytų fasadų (59 pav.). Totorių maldos namai įgavo naują estetinę raišką. Mečetės fasadai, pastoginis prieangis ir mihrabas apkalti medinėmis, pusapvalėmis, dar kitaip vadinamomis „rąstelio“ formos dailylentėmis. Iš pažiūros toks apkalos būdas gali priminti iš rąstų suręstą statinį. Uždarame prieangyje įrengtos naujos vienvėrės durys, kurios dekoruotos mečetės silueto forma, taip tarsi nurodant įėjimą, į šventą, maldoms skirtą vietą. Abipus prieangio, vienoje ir kitoje pusėje virš langų įkomponuoti dekoratyvūs, kvadrato formoje įmontuoti mozaikiniai apskritimai, kuriuose vaizduojamas pusmėnulis su penkiakampe žvaigžde. Šis motyvas neabejotinai atkurtas vadovaujantis A. Sonino projektu. Rekonstrukcijos metu buvo pakeisti langai ir apylangės. Nebeliko langinių ir pirminio apylangių dekoro. Šiuo metu langus puošia medinės, ruda spalva dažytos, saikingais plokščiais ornamentais dekoruotos apylangės. Po atliktos rekonstrukcijos mečetės fasadų autentiškumas sunyko. Nemėžio mečetės interjeras bene kukliausias ir skurdžiausias, lyginat su kitomis, musulmonų maldos namų erdvėmis. Vidaus erdvė – nedidelio erdvinio tūrio, apkalta plastikinėmis lentelėmis. Šalia nedidelio, su kvadratiniu langeliu sienoje, mihrabo, glaudžiasi medinis penkių laiptelių minbaras, kuris mečetėje įrengtas vietoje seno 1994 m.197 (60 pav.). Jo baldakimas, kuris paremtas ant medinių kolonėlių yra plokščias stačiakampis, be įmantrių svogūnėlio formos kupoliukų ar iškylančių smailių. Pagrindinė vyrams skirta pamaldų salė, dengta melsva kilimine danga. Mečetės vidaus erdvei būdingų ornamentuotų, margaspalvių kilimų, čia yra vos keletas. Tačiau jie gana brangūs, vienas atvežtas iš Mekos, o kitas atgabentas iš Krymo.198 Ant sienų nerasime kilimų su Mekos ar Medinos vaizdiniais, tuo tarpu muhirų taip pat nedaug. „Mečetėje kabo dešimt muhirų (paveikslų): po penkis moterų ir vyrų pusėje. Yra žinoma, jog trys muhirai, kabantys vyrų pusėje, yra atvežti iš Mekos.“199 Dėl nedidelės vidaus erdvės, moterų pamaldų salė įrengta už pagrindinės vyrams skirtos patalpos ir kaip įprasta, atskirta medine pertvara, kurioje įkomponuotas baliustrada skaidytas, užuolaida dengtas langelis. Virš moterų pamaldų salės, antrame aukšte taip pat įrengta nedidelė galerija (61 pav.). Iki šių dienų išlikę totorių maldos namai patyrė įvairias negandas. Antrojo pasaulinio karo metais šalia mečetės, miziaro vietoje buvo įrengta rusų raketinė sistema, kuri išdarkė totorių kapinaičių reljefą. Pasibaigus karui ir įsitvirtinus sovietinei valdžiai, 1956 m. norėta

197 Miškinienė, Galina. Nemėžio mečetės dvigubas jubiliejus. Lietuvos totoriai. 2010, Nr. 1-3 (128-130), p. 7. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 8 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totorius%202010_1%20web.pdf. 198 Ibid, p. 7. 199 Miškinienė, op. cit., p. 7. 53

mečetę sunaikinti, 200 tačiau stipriai totorių bendruomenei pavyko pasipriešinti ir išsaugoti savo šventovę. Praėjus vos keliems metams mečetėje kilo gaisras. F. Buinovska teigia, kad apie 1963 m. pamaldų metu nuo degusių žvakių užsiliepsnojo pastato vidus. Gaisro metu didelė žala buvo padaryta minaretui, tad jį teko nupjauti.201 Tuo tarpu A. Jankevičienė, remdamasi R. Firkovičiaus Nemėžio mečetės istorine apybraiža nurodo, kad mečetėje gaisras kilo 1970 m., kurio metu sudegė ne tik minaretas, bet ir šiauriniame pastato fasade, kairėje pusėje įkomponuoto lango dekoras.202 Sovietmečiu 1960 – 1968 m. Nemėžio mečetė, kaip ir daugelis kitų, buvo uždaryta ir paversta grūdų sandėliu, o po metų – etnografiniu muziejumi. Nemėžio gyventojams pastatas grąžintas 1978 m. O 1992 m. Nemėžio totorių religinės bendruomenės tuometinė pirmininkė I. Aiša įsipareigojo saugoti architektūros paminklą203. Netrukus jis, kaip ir Keturiasdešimt totorių, Raižių mečetės buvo įrašytas į kultūros vertybių registrą204. Tačiau ilgainiui sekusi visa eilė mečetės remonto darbų, po truputį pastatą naikino, kol po 2009 m. atliktos rekonstrukcijos buvo padėtas kertinis mečetės eksterjero autentiškumo sunaikinimo taškas. A. Jakubauskas, kuris naujosios mečetės įvaizdį vertina neigiamai, pažymi, kad Nemėžio totorių bendruomenė nesuderinusi pastato atnaujinimo projekto su Kultūros paveldo departamento atskaitingais asmenimis, savavališkai ėmėsi mečetės atnaujinimo darbų.205 Kadangi tai, vienintelis atvejis LDK teritorijoje statytų mečečių kontekste, kada negrįžtamai sunaikinama pastato autentika, neskaitant jo tūrio ir interjero įrangos, buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti visuomenės, skirtingų amžiaus grupių, požiūrį šiuo klausimu. Mėnesį laiko respondentai vertino Nemėžio mečetės atvejį. Jiems buvo pateiktos dvi pastato fotografijos, iš kurių viena iliustravo objekto būklę iki 2009 m., kita – po 2009 m. atlikto atnaujinimo. Taip pat respondentams buvo suteikta informacija apie projekto nesuderinimą su KPD. Apklausą atliko 101 dalyvis, iš kurių savo nuomonę pareiškė 100. Apibendrinus rezultatus, kaip ir buvo tikėtasi, situaciją neigiamai įvertino 73 respondentai. Beveik visi iš jų akcentavo autentiškumo ir vertės praradimo aspektus. Tuo tarpu 14 dalyvių

200 Miškinienė, Galina. Nemėžio mečetės dvigubas jubiliejus. Lietuvos totoriai. 2010, Nr. 1-3 (128-130), p. 7. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 8 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totorius%202010_1%20web.pdf 201 Buinovska, Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: Mečetės. Kaunas: Aušra, 2010, p. 27. 202 Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva T. II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 323. 203 Informacija pateikiama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros Ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio saugomoje Nemėžio mečetės byloje. (paminklo kodas Atv. 796) [ žiūrėta 2015 m. vasario 2 d.]. 204 Objekto unikalus kodas – 1765. Kultūros vertybių registras. In: Kultūros paveldo departamentas [žiūrėta 2015 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=1765. 205 Interviu su Lietuvos totorių bendruomenės pirmininku A. Jakubausku. Vilnius, Lietuva 2015 03 03. Užrašė Eglė Ročkaitė.

objekto pakitimus vertino teigiamai, likę 13 respondentų tvirtos nuomonės neišreiškė. Šis tyrimas parodė, kad bet kokiu atveju kultūros paveldo atnaujinimas nepalieka abejingų. Teigiamas ar neutralus objekto pakitimo vertinimas tik dar kartą pagrindžia faktą, kad švietime, sklaidoje apie kultūros paveldo objektus jų saugojimą ir priežiūrą yra spragų, kurios ir sąlygoja kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių nykimą arba sunaikinimą. Nepaisant Nemėžio mečetės autentiškumo sunykimo, jos dabartinė būklė yra gera. Pastatas ir teritorija, kurioje nusidriekusios senos kapinaitės, totorių bendruomenės yra nuolat prižiūrima ir tvarkoma. Itin džiugu, kad mečetė intensyviai funkcionuoja pagal paskirtį, kiekvieną penktadienį tikintiesiems atverdama duris.

2. 2. 5. Naugarduko mečetė

Naugardukas – labai senas Baltarusijos miestas, menantis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus. Jo apylinkės nuo seno apgyvendintos totoriais, tačiau pačiame mieste didesnė etnokonfesinė bendruomenė susiformavo gana vėlai, apie XVIII a. Taip atsitiko todėl, kad XVII a. sustiprėjus katalikybei ir įsigalėjus įvairialypiams draudimams, kurie buvo adresuoti kitatikiams, tarp jų ir totoriams, prasidėjo masinė musulmonų migracija. Kadangi religija, islamą išpažįstančios tautos, gyvenimo pagrindas, jie negalėdami statyti, atnaujinti ir nevaržomai lankytis mečetėse, ėmė trauktis į Rytų šalis, o likusieji iš kaimų kėlėsi į miestus. Taip Naugarduke atsirado totorių gyventojai, kurie ilgainiui sudarė didelę parapiją, o po 1775 m. Lenkijos konstitucijos, leidžiančios statyti naujas mečetes206, 1792 m. buvo parengtas prašymas karaliui dėl totorių sakralinio pastato statybos207. Be didesnių sunkumų, 1796 m. iškilo Naugarduko mečetė. Tačiau XVIII a. pab. totorių kulto pastatas iki šių dienų neišliko, nes nuo 1820 m. jis pradėjo konkuruoti su netolimai esančia Lovčicų mečete, kuri Rusijos valdžios buvo pripažinta katedrine, o tai nurodė besąlygišką tuometinę jos svarbą. Tuo tarpu Naugarduko sakralinis pastatas ėmė nykti, kol galiausiai tapo netinkamu naudojimui208. XIX a. II p. vėl atsirado naujos mečetės poreikis ir 1885 m. birželio 8 d. buvo atidaryta musulmonų šventykla, kurios statybą finansavo totorius Aleksandras Asanovičius209. Jo garbei mečetėje buvo įrengta ir iki šiandien išliko marmurinė atminimo lenta.

206 Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Гісторыя і культура беларускіх татар : вучэб. дапам. Мінск : Беларус. ун-т культуры, 2000, c. 169 – 170. 207 Nepublikuota medžiaga gauta iš doc. Olego Trusovo (Трусаў Алег). 208 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 55. 209 Interviu su Naugarduko mečetės mula Jakūbu Aleksandrovičiumi. Naugardukas, Baltarusija 2014 10 04. Užrašė Eglė Ročkaitė. 55

Pagal išlikusias tarpukario laikotarpio fotografijas galima nustatyti tuometinę pastato architektūrinę raišką (62 pav.). Mečetė – neįprasto išilginto, netaisyklingo stačiakampio plano. Pastebima, kad ji tarsi sudaryta iš trijų pagrindinių tūrių: centrinės artimos kvadratui dalies ir dviejų prie pastato šiaurinio ir pietinio šonų prigludusių, į aukštį ištįsusių stačiakampio formos priestatų. Jie dengti dvišlaičiais malksniniais stogeliais, tuo tarpu centrinė dalis – keturšlaičiu. Stogo centre iškyla kvadrato formos neaukštas antstatas, apkaltas horizontalia lentelių apkala, taip pat dengtas keturšlaičiu stogeliu. Jo viduryje į viršų stiepiasi nedidelis minaretas, kurį vainikuoja skardinis sidabro spalvos kupolas su smaile, užbaigiama pusmėnuliu. Bokštelio sienelės apkaltos vertikalia lentelių apkala, skaidomos smailiaarkiais langais. Mulos J. Aleksandrovičiaus pasakojimu, kadaise čia būta nedidelių durelių, pro kurias buvo patenkama ant anstato - balkonėlio, kur muedzinas kviesdavo tikinčiuosius maldai. Tačiau 1939 m. stogo danga pakeista į skardinę, o minaretas perstatytas, todėl išėjimo nebeliko210. Naugarduko totorių šventykla buvo viena iš nedaugelio, turėjusių funkcionalų bokštelį. Šiandien ji Baltarusijoje yra vienintelė medinė mečetė, kuri iš dalies naudoja minaretą pagal paskirtį, tik dabar į pamaldas kviečia ne muedzinas, o čia įrengtos garso kolonėlės. Tuo tarpu LDK buvusios teritorijos šiaurinėje dalyje, dabartinėje Lietuvoje per visą medinių mečečių statymo istoriją, totorių šventyklos niekada neturėjo funkcionalių minaretų ir jie atliko tik dekoratyvinę funkciją. Nors prisiminus Nemėžio mečetės A. Sonino projektą, matyt, galima daryti prielaidą, kad tokia mintis buvo. Naugarduko mečetės fasaduose, kaip ir minarete, dominuoja tas pats, vertikalus apkalos būdas. Rytinis pastato fasadas komponuojamas simetrijos principu, kur centre įrengiamas uždaras, pastoginis, dvišlaitis prieangis. Jo šonai skaidomi stačiakampių nedidelių langų. Centrinėje dalyje - didelės dvivėrės, baltai dažytos įsprūdinės durys. Jų viršutinė dalis sakingai dekoruota rytams būdingu motyvu, kuris atkartojamas abipus prieangio įkomponuotų didelių vienvėrių stačiakampių formos langų apylangės viršuje. Tokio pačio tipo trys langai, simetriškai skaido ir vakarinį pastato fasadą (63 pav.). Dėl senų fotografijų kokybės, plano nebuvimo, sunku nustatyti ar langai skaidė pietinį ir šiaurį fasadus. Tačiau remiantis dabartinio pastato fasadų skaidymu, galima daryti prielaidą, kad pietinės pusės sienoje buvo įrengtas tokio pat principo langas, tuo tarpu šiaurinis buvo aklinas. Po karo, prasidėjus sovietiniam laikotarpiui, Naugarduko mečetė ypatingai nukentėjo. Iš pradžių ji buvo paversta bulvių sandėliu,211 o kiek vėliau, apie 1959 m. – dviejų aukštų

210 Ibid. 211 Interviu su Vijos mečetės imamu Ivanu Šabanovičiumi. Vija, Baltarusija 2014 10 03. Užrašė Eglė Ročkaitė. 56

gyvenamuoju, 6 butų, į kuriuos vedė atskiri įėjimai, namu 212. Šiauriniame fasade - iškirstos langų angos, negana to, šalia jo pastatytas priestatas, kuriame įrengtas įėjimas. Šiuos sovietmečio akibrokštus galima matyti dar ir šiandien. 1993 m. totorių kulto pastatas grąžintas tikintiesiems, tačiau jo vidaus erdvės buvo išdarkytos ir visiškai netinkamos pamaldoms. Buvo imtasi atstatinėjimo darbų ir Naugarduko mečetė parapijiečiams atverta 1997 m.213. Dabartinis pastatas, (64 pav.) nepaisant ištęstos šiaurinės jo pusės, iš pažiūros atrodytų nelabai kuo skiriasi nuo tarpukario laikotarpio. Tačiau objektą išanalizavus natūroje, pasirodo didžiuliai skirtumai. Pirmiausia pastebima, kad pakeista fasadų apkala, buvusi vertikalių lentučių, dabar ji apkalta horizontaliomis. Minareto ir anstato apkala išliko nepakitusi, bet buvo atnaujinta. Fasadų skaidymas, išskyrus šiaurinę pusę, taip pat liko toks pat, tik naujai įrengtos, iki tol nebuvusios, tamsiai rudos spalvos mentės, skaidančios rytinį ir vakarinį fasadus. Tarsi išlaikant pastato harmoningą visumą, tamsiai rudos spalvos lentomis apkalti mečetės ir prieangio kampai. O taip pat, tokio tipo lentele pabrėžiama prieangio stogelio skydo apačia. Tokį objekto atnaujinimą galima vertinti įvairiai, galbūt buvo siekta jį padaryti patrauklesniu, išskirtinesniu, pabrėžti jo siluetą. Tik kyla klausimas ar tikrai reikėjo naudoti iki tol nebuvusias formas, kurios dabar šiek tiek disonuoja ne tik su horizontalia apkala, bet ir bendru pastato charakteriu. Naugarduko mečetės langai, kaip ir pagrindinis įėjimas savo forma nepakito ir išlaikė rytietišką subtilumą. Tačiau jie iš medžio ir stiklo darinio pakeisti į plastikinius. Reikėtų atkreipti dėmesį į pagrindinio įėjimo duris (65 pav.). Buvusios medinės, jos kaip ir langai, pakeistos į plastikines, visiškai nederančias prie bendro pastato medžiagiškumo ir jo funkcijos. Tai išskirtinis atvejis, išskyrus Nemėžio musulmonų šventyklą, visų žinomų LDK mečečių kontekste. Stebėtina kaip toks „atnaujinimas“ galėjo būti teigiamai vertinamas įrašant objektą į kultūros paveldo sąrašus. Taip pat gerokai padailinti buvę pastato akmenų mūro pamatai, pernelyg preciziškai dirbtinai apdėlioti nedideliais akmenukais. Šiaurinis mečetės fasadas (66 pav.) iš vis iškrenta iš bendro konteksto. Sovietmečiu pristatyta pastato dalis nebuvo nugriauta, o priešingai sėkmingai pritaikyta pagalbinėms patalpoms. Mečetės šiaurinės sienos kairėje pusėje, antrame ir pirmame aukštuose, įrengti dvivėriai langai, o dešinėje – tipinės gyvenamųjų namų durys, kurios dengtos lenktu permatomu plastikiniu stogeliu, iš kraštų paremtu ažūrinėmis, metalinėmis, bangelėmis dekoruotomis atramomis. Jei

212 Interviu su Naugarduko mečetės mula Jakūbu Aleksandrovičiumi. Naugardukas, Baltarusija 2014 10 04. Užrašė Eglė Ročkaitė. 213 Ibid.

ne minaretas ir jo rytietiškas kupoliukas, žvelgiant iš šiaurės vakarų pusės, objektas atrodytų labiau kaip gyvenamasis pastatas, nei sakralią funkciją atliekantis statinys. Mečetės interjeras kur kas geriau atspindi sakralumą nei pastato išorė. Iš esmės tai sąlygojo privalėjimas laikytis islamo kanono principų, tačiau nepaisant to, čia dekoratyvumo ir noro savitai perteikti vidaus erdvę, netrūksta. Tai pastebima iš karto vos tik įėjus į prieangį, kuriame esantys langai, kaip ir visi kiti mečetėje, dekoruojami apylangėmis, sudarytomis iš medinių, puošnių, banguotu krašteliu, lentelių. Kitą vertus, iš gana kuklaus prieangio, kuris išklotas kilimais ir šalia sienų pastatytais suolais, patenkama į pagrindinę labai puošnią, pamaldoms skirtą erdvę. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad mečetėje nėra patalpos skirtos vien tik moterims. J. Aleksandrovičius aiškina, kad šiuo metu Naugarduko mečetei moterų patalpos nereikia, nes dauguma totorių, ypač jaunimo išvyksta į didmiesčius ir vienos maldoms skirtos patalpos visiškai užtenka214. Visos mečetės vidaus erdvės išklotos šviesiais, augalinių, geometrinių raštų kilimais (67 pav.). Sienoje atgręžtoje į Meką, įrengta įprasta niša. Tačiau ji labai erdvi, su dideliu stačiakampio formos langu, kas yra gana reta LDK mečečių kontekste. Mihrabas dekoruotas didele pusapskritiminės formos arka, kurios viršuje, centre įkomponuotas aukso spalvos pusmėnulis. Arkos kraštai, kaip ir statramsčiai, kolonos, dekoruoti įvairiais geometrinių, auglinių formų kiaurapjūviais pjaustiniais (68 pav.). Mihrabo dešinėje pastatytas keturių laiptelių, medinis, saikingais drožiniais puoštas, minbaras. Jo baldakimas vainikuojamas, kaip ir mihrabas – pusmėnuliu. Šalia jo ant sienos pakabintas totorių dailininko 1934 m. tapytas paveikslas, kuriame pavaizduota Naugarduko mečetė gėlių apsuptyje, o virš jos – arabiškas įrašas. Mihrabo kairėje, prie sienos pritvirtinta medinė lentyna, kurioje laikomas Koranas, chamailai, tefsirai ir kitos knygos. Visos mečetės sienos išpuoštos įvairių formų muhirais ir oleografijomis. Šiaurinėje pamaldų patalpos pusėje, (69 pav.) pristatyta kelios eilės suolų, ant kurių padėti maldoms skirti kilimėliai. Dešinėje įrengti laiptai, vedantys į antrame aukšte esančią galeriją. Reikia pažymėti, kad galerijos centrinė dalis nėra ištraukta į priekį, kas būdinga daugeliui mečečių. Pro pirmame aukšte, šiaurinėje pusėje įrengtas duris patenkama į koridorių, kur vaizdas jau visai kitoks. Nuo medžio prisunkusio interjero pamaldų salėje, ši pastato dalis – mūrinė, tinkuota, dažyta žalsva spalva. Koridoriaus dešinėje įrengtos virtuvėlės ir prausimosi patalpos, o kairėje laiptai – vedantys į antrame aukšte įrengtą mokyklėlę, kur vaikai ir suaugusieji mokomi ne tik Korano tiesų, bet ir arabiško rašto. Mokyklėlės, vadinamos medrese, patalpa įrengta kukliai, su keliomis eilėmis suolų, knygų lentyna ir ant sienos pakabinta lenta (70 pav.).

214 Aleksandrovičius, Jakūbas, op. cit

Reikėtų akcentuoti tai, kad LDK šiaurinėje dalyje, dabartinėje Lietuvos teritorijoje nėra sutinkamas atvejis, kuomet mečetėje būtų įrengiama medresė. Čia totorių kulto pastatai atliko tik pagrindinę religinę funkciją. Taip matyt atsitiko todėl, kad šioje LDK teritorijos dalyje mečetės būdavo kur kas kuklesnės, mažesnio tūrio ir papildomų patalpų įkūrimui sakraliniuose pastatuose nebūdavo galimybių. Naugarduko mečetės aplinka nėra kažkuo ypatingai išskirtinė, jei ne aukšta, akmens mūro ir juodos spalvos metalo derinio tvora su metaliniais vartais, ant kurių pritvirtintas didelis žvaigždės ir pusmėnulio simbolis (71 pav.). Nepaisant to, kad mečetė yra kultūros paminklas, ne bet kas gali patekti į jos teritoriją, nes vartai nuolat rakinami. Tuo tarpu šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje teritorijos dalyse, likusi sena, jau aptarta Lovčicų atvejo tvora, kuri kur kas labiau dera prie sakralios maldoms skirtos vietos. Apibendrinant Naugarduko mečetę reikėtų akcentuoti, kad šis pastatas pasižymi komplikuotumu ne tik savo eksterjeru, bet ir interjeru. O dabartinis pastato charakteris sovietinių įnorių ir vietinių totorių skonio rezultatas. Tačiau kaip bebūtų dabartinė mečetė yra geros būklės, prižiūrima ir tvarkoma.

2. 2. 6. Vijos mečetė

Vijos miestelis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tai viena iš nedaugelio dabartinės Baltarusijos vietovių, kurioje nuo seno sugyvena keturios konfesijos: katalikai, stačiatikiai, žydai ir musulmonai. Apie tai liudija ne tik miestelio centre šioms konfesijoms pastatytas paminklas, bet ir keturi sakraliniai objektai: bažnyčia, cerkvė, sinagoga ir mečetė. Nepaisant to, kad čia gyvena didelė tautų įvairovė, vis tik Vija labiau laikoma totorių sostine. Galbūt dėl to, kad čia XIX a. II p. pastatyta mečetė ne tik funkcionuoja iki šių dienų, bet ir buvo vienintelė veikusi sovietiniu laikotarpiu, kai tuo tarpu kitos, neskaitant Raižių mečetės, buvo arba uždarytos, arba sunaikintos. Vijoje mečetė iškilo 1882 m. Jos statybai buvo paaukotos ne tik totorių bendruomenės surinktos lėšos, bet ir tuometinės grafienės Elfrydos Augustavos Zamoyskos dovanota mediena. Jos garbei dar ir šiandien mečetėje kabo marmurinė atminimo lenta. Tačiau Vijos totorių kulto pastatas, dėl užsitęsusių imamo rinkimų, duris tikintiesiems atvėrė tik po kelerių metų, 1884 m.215.

215 Грыбава С.У. Іўеўская татарская абшчына ў гісторыі і культуры Беларусі. // Научные труды pеспубликанского института высшей школы. Исторические и психолого-педагогические науки: сб. науч. ст. В 2 ч. Ч.1. Вып. 4 (9) / под ред. В. Ф. Беркова. - Минск: РИВШ, 2007. 59

Apie 1898 m. atliktas mečetės piešinys, (72 pav.) kuris liudija apie tuometinę architektūrinę jos formą. Totorių kulto pastatas buvo anaiptol ne kuklus, kaip apibūdina mečetes įvairūs autoriai. Pagal savo tūrį priminė Vidžiuose statytą XX a. I p. musulmonų šventovę. Vijos mečetė palyginus didelio tūrio, kvadrato plano, dengta keturšlaičius stogu. Remiantis tuo, kad musulmonų šventovių stogo dangai dažniausiai naudotos malksnos, galima daryti prielaidą, kad Vijos totorių kulto pastatas nebuvo išimtis. Jo stogo susikirtimo centre iškilo lieknas kelių tarpsnių, su balkonėliu, skaidomas pusapskritiminių langų, minaretas. Jį dengia kūgio formos stogelis, kurį vainikuoja medinė smailė su pusmėnuliu ir žvaigžde. Minaretas buvo baigtas 1922 m., už totorių išeivių siųstus pinigus. Akcentuotina tai, kad jis, kaip ir Naugarduko mečetėje, kurį laiką buvo funkcionalus ir būtent iš čia muedzinas kviesdavo maldai. Sovietmečiu per didžiąją rekonstrukciją minaretas buvo pakeistas, tapo pilnatūriu, o buvusi prastos būklės medinė smailė (73 pav.), kurią dabar galima matyti Vijos miestelio muziejuje, pakeista metaline216. Vis dėlto iki šių dienų išliko originalus minareto balkonėlis. Pietrytiniame fasade, kaip įprasta būta iškišos nurodančios Mekos kryptį. Ji dengiama penkiašlaičiu stogeliu. Abipus mihrabo, pietrytinį fasadą simetriškai skaido dideli stačiakampio formos langai. Rytinio fasado centre įkomponuotas pastoginis, dviaukštis, kvadrato plano, dvišlaitis masyvus prieangis, o abipus jo įrengti stačiakampio formos vienašlaičiai. Visi trys prieangiai sujungti į bendrą tūrį, tik centrinis kiek ištrauktas į priekį. Jame - du atskiri įėjimai, kairysis su dvivėrėmis durimis – vyrams, dešinysis, su vienvėrėmis – moterims. Tuo tarpu šio fasado antras aukštas puoštas atvira dekoratyvia galerija. Mečetės planas – kvadrato formos (74 pav.). Matyti, kad centrinis prieangis padalintas į dvi dalis, kur kairysis yra kiek didesnis. Iš atskirų prieangių patenkama į dvi atskiras pamaldų sales. Jos atskirtos pertvara, kurioje įrengtas pailgas, stulpelių skaidomas langelis. Kairioji pamaldų salė - didesnė, skirta vyrams, dešinioji – moterims. Vyrų pusėje, plane pažymėta mihrabo vieta su nedideliu langeliu, o šalia jo, minbaras. Tiek vyrų, tiek moterų pusėse – antrame aukšte įrengtos galerijos. Matyti, kad pastato sienos skaidomos langų ir statramsčių, kurių kiekvienoje sienoje yra po du. 1970 m. atlikus mečetės kapitalinį remontą217 buvo pakeista architektūrinė pastato kalba (75 pav.). Totorių kulto šventovės architektūrinės formos supaprastintos, nebeliko stačiakampių, vienašlaičių prieangių, taip pat pakeistas pastoginis dvišlaitis, panaikinta antro aukšto dekoratyvi galerija, buvęs malksninis stogas pakeistas skarda. Vijos mečetės fasadai iš

216 Interviu su Vijos mečetės imamu Ivanu Šabanovičiumi. Vija, Baltarusija 2014 10 03. Užrašė Eglė Ročkaitė. 217 Ibid.

kitų išsiskyrė švelnia melsva spalva. Jie buvo apkalti dviejų tipų apkala. Viršutinė ir apatinė fasadų dalys puoštos vertikalia apkala, smulkiomis lentelėmis. Tuo tarpu centrinė dalis dekoruota horizontalia, stambesnių lentų apkala. Rytiniame fasade, asimetriškai įkomponuotas stoginis, uždaras, dvišlaitis prieangis. Jo skydo apkala – itin puošni, centre derintas eglutės rašto motyvas, o kampuose vertikaliai dėtos lentelės. Prieangio rytiniame fasade taip pat atkartojamas skydo apkalos raštas. Čia simetrijos principu komponuojami keli įėjimai, o šalia jų keli dideli stačiakampio formos langai, kurie taip pat skaido šoninius prieangio fasadus. Tuo tarpu įrengtos durys – medinės, didelės, dvivėrės, įsprūdinės, dažytos balta spalva. Prieangio kairėje įkomponuotas didelis stačiakampis langas, kuris dekoruotas baltai dažyta apylange, o viršutinė jo dalis ornamentuota saikingais pjaustiniais. Mečetės vakarinio fasado ritmas kuriamas čia įkomponuotais dvejais statramsčiais ir trejomis langų angomis. Pietrytinis fasadas taip pat simetriškas. Jo centre įrengtas mihrabas su nedideliu langeliu, dengtas penkiašlaičiu skardiniu stogeliu. Abipus jo – du dideli stačiakampiai langai ir statramsčiai. Mečetės skardinio stogo centre iškilo nepakitęs lieknas, apvalus kelių tarpsnių minaretas, apsuptas ažūriniu balkonėliu, skaidomas pusapskritiminių langų. 1997 m. totorių kulto pastatas buvo vėl atnaujintas (76 pav.), tačiau nepaisant to, kad fasadai perdažyti žalia spalva, durys – geltonos ir rudos spalvos deriniais, o langų apylangės dekoruotos rudos spalvos lentelėmis, daugiau pakitimų nebuvo padaryta. 2013 m. fasadai buvo taip pat keičiami, šį kartą jie prarado savo žalią spalvą ir tapo rusvai gelsvos, primenančios Naugarduko mečetę, spalvos (77 pav.). Pakeista pastato fasadų ir prieangio apkala, buvusi įvairi, ornamentuota, tapo paprasta, neišraiškinga, apkalta stambiomis, horizontaliomis lentomis. Objekto skaidymas išliko toks pat, tik pakeistos langų apylangės. Rytiniame fasade nebeliko dekoratyvios lango apylangės viršutinės dalies. Visi langai suvienodinti, nežymiai dekoruota šoninių lentelių apačia ir apylangių viršutinė dalis. Išsiskiria tik mihrabo langelis, kurio apylangės itin puošnios, ornamentuotos pjaustiniais, primenančiais augalinius motyvus (78 pav.). Medinės, dvivėrės mečetės durys taip pat buvo perdažytos, įsprūdinę jų dalį paryškinant geltona spalva, o rėmus – tamsiai ruda. Vijos mečetė nors ir prarado savo pirminę architektūrinę raišką, o vėliau ir ornamentiką, vis dėlto išlaikė savo harmoniją ir sakralumą. Mečetės interjeras nustelbia savo kolorito gausa ir įvairių, iš pažiūros atrodytų kontrastingų spalvų deriniais, kurie vis dėlto sukuria harmoningą visumą (79 pav.). Melsvomis plokštėmis apkaltos sienos ir lubos, derinamos su raudonos spalvos kilimine danga ir geltonos spalvos baliustrada, juosiančia antro aukšto galeriją (80 pav.). Visa spalvų gama pasižymi vyrų pamaldų salėje įrengtas keturių laiptelių minbaras, kur derinamos, žydra,

mėlyna, raudona, geltona, balta spalvos. Sakykla ne tik, kad spalvinga, bet ir labai gausiai ornamentuota, pradedant nuo banguojančio silueto turėklų stulpelių, baldakimo šoninių grotelių rašto ir baigiant keturiomis baldakimo kolonomis, laikančiomis artimo kvadratui formos stogelį, kuris labai panašiai kaip ir Naugarduko mečetėje, vainikuojamas rytietiško stogelio karkaso motyvu, o jo centre iškyla smailė su pusmėnuliu ir žvaigžde. Minbaro kairėje, kaip įprasta islamo kanono principams, įrengtas mihrabas. Nišos forma išryškinama jos šonus dekoruojat tamsiai rudos spalvos lentomis, kurių viršutinė dalis ornamentuota pjaustiniais, primenančiais bangelių motyvą. Šis motyvas tarsi atkartojamas mihrabo sienelėje įrengto langelio imituotose apylangėse. Virš nišos įrėminti arabiškais rašmenimis išrašyti visi aptinkami Dievo Alacho vardai, o virš jo – oleografija, vaizduojanti Kaaba – seniausią musulmonų šventyklą218. Mihrabo kairėje, įrengta lentyna, skirta šventų knygų laikymui. Visos sienos puoštos įvairių formų, nuo apskritimo, kvadrato iki stačiakampio, muhirais ir oleografijomis, taip pat kilimėliais vaizduojančiais įvairias musulmonų šventas vietas. Šiaurinėje patalpos pusėje, pastatytos kelios eilės, mėlyna spalva dažytų, medinių suolų, ant kurių, padėti maldos kilimėliai. Dešiniajame pamaldų salės kampe – pakabinti imamo pamaldų drabužiai, kurie tuo pat metu tampa ir tam tikru dekoro elementu, sustiprinančiu sakralinę dvasią. Čia pat veda statūs laiptai į antro aukšto galeriją, kurios grindys taip pat nuklotos kilimais ir maldų kilimėliais, o sienos puoštos muhirais. Centrinė galerijos dalis, kaip įprasta, ištraukta į priekį. Čia pastatytos kelios taburetės, o ant turėklų tikinčiųjų palikti chamailai (81 pav.). Moterų pamaldų salė atskirta pertvara, kurioje įrengti trys stačiakampiai, pailgi langeliai, skaidomi raudonai dažytais stulpeliais. Langelis iš moterų pamaldų pusės dengtas rausva užuolaida. Dėmesį prikausto dar niekur nematyta, dirbtinų gėlių gausa (82 pav.). Pasak Vijos mečetės imamo, moterys taip dekoruoja savo patalpą219. Tai gana neįprastas ir niekur iki šiol neaptiktas, pamaldų salės akcentas. Taip pat ir vyrų pusėje, prie pietinės sienos, kampe pastatyta dirbtinė nedidelė palmė. Tokias detales reikėtų laikyti išskirtiniu šios mečetės bruožu. Moterų pamaldų salė, kur kas mažesnė nei vyrų, tačiau interjero stilistika išlaikyta. Čia grindys taip pat nuklotos raudonos spalvos kilimais, sienos gausiai puoštos muhirais ir oleografijomis. Yra kelios eilės suolų, ant kurių išdėlioti maldų kilimėliai, tam taip pat skirta prie rytinės sienos įkomponuota lentyna. Net ir ypatingai mažo tūrio patalpoje, įrengta antro aukšto galerija, juosiama geltonos spalvos baliustrada.

218 Denffer von Ahmad. Islamas. In: Pasaulio Religijos. / Sud. Klaus Meier, Michael Heinzmann, Ahmad von Denffer, etc. Kaunas: UAB „Jotema“, 2005, p. 171 -172. 219 Interviu su Vijos mečetės imamu Ivanu Šabanovičiumi. Vija, Baltarusija 2014 10 03. Užrašė Eglė Ročkaitė.

Vyrų ir moterų pamaldų salės turi atskirus prieangius, kuriuose galima įžvelgti daugiau skirtumų. Moterų prieangis, kur kas kuklesnis, su keliais prie sienų priglaustais suolais ir kilimėliu vedančiu į pamaldų salę, daugiau čia nieko nėra. Tuo tarpu vyrų pusėje, grindys nuklotos rusvais kilimėliais, suolai dažyti mėlyna spalva, o sienos dekoruotos muhirais. Išėjus iš mečetės atsiveria platus, pailgo stačiakampio, nutįsusio link gatvės, kiemas, kurio centrinė dalis grįsta plytelėmis, o abipus jos apželdinta veja. Iš visų pusių teritorija juosiama oranžinės spalvos, tarsi derinant prie dabartinio mečetės vaizdo, tvora, ornamentuota jau aptartu kvadrato apskritime motyvu, bylojančiu apie dvasinį ryšį (83 pav.) Vijos mečetė, kaip ir Naugarduko, įrašyta į kultūros paminklų sąrašus, o apie tai skelbia prie įėjimo pritvirtinta emblema. Vijos totorių kulto pastatas, kaip ir iki tol aptartos musulmonų sakraliosios vietos, yra geros būklės prižiūrimas ir tvarkomas.

2. 2. 7. Klecko mečetė

Kleckas - labai sena LDK teritorijos, dabartinės Baltarusijos gyvenvietė, rašytiniuose šaltiniuose minima jau XII a. Nuo XIV a. priklausė Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, o kiek vėliau, jo broliui Žygimantui Kęstutaičiui. Apie pirmuosius totorius šioje vietovėje žinoma nuo XVI a. pr., kuomet Kleckas jų buvo užpultas ir sudegintas. 1506 m. čia įvyko garsus mūšis tarp LDK ir Krymo totorių. Būtent tuo metu, LDK laimėjus mūšį, į nelaisvę buvo paimta musulmonų iš Krymo tauta ir apgyvendinta aplinkiniuose kaimuose. Didesnė totorių parapija Klecke, pradėjo formuotis tik XIX a II. p., o palaipsniui ėmė kilti ir jų medinis kulto pastatas. 1880 m. totoriui Jokūbui Jakubovskiui paaukojus žemės sklypą, o Radviloms iš Nesvyžiaus aprūpinus mediena, prasidėjo mečetės statybos darbai220. Po metų, 1881 m. Klecke iškilo medinė, iš pažiūros kaimo bažnytėlę primenanti, mečetė. Lenkų autoriai pateikia šios musulmonų šventovės tarpukario fotografijas, kurios perteikia aiškų totorių kulto pastato siluetą (84 pav.). Mečetės pagrindinis tūris buvo artimas kvadrato planui, dengtas malksniniu keturšlaičiu stogu. Fasadai apkalti horizontaliomis lentomis, skaidomi pusapskritiminės formos langais. Prie rytinio fasado šliejosi kvadrato plano, dviejų tarpsnių bokštas, kurį vainikavo keturšlaitis malksninis stogelis, o jo centre iškilo smailė su pusmėnuliu. Matyt bokštas buvo šio musulmonų pastato minaretas. Pirmasis jo tarpsnis

220 Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas / iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 161.

skaidytas simetrijos principu, centre įkomponuoto įėjimo ir keturių nedidelių pusapskritimio formos langelių. Du įrengti abipus durų, o kiti du - virš jų. Antrasis bokšto tarpsnis skaidytas, šiek tiek didesnių langų, įrengtų po vieną kiekvienoje sienelėje. Prie šiaurinio fasado įrengtas priestatas, kuris iš pažiūros gali priminti bažnyčioms būdingą apsidę. Jis artimas kvadrato planui, dengtas trišlaičiu stogu. Šiaurinį ir vakarinį priestato fasadus skaidė keli langai, tuo tarpu rytinėje pusėje buvo įrengtas įėjimas. Remiantis tuo, kad mečetėse paprastai įrengiami du atskiri įėjimai, kur kairysis skirtas vyrams, o dešinysis – moterims, šis įėjimas neabejotinai buvo skirtas joms. Matyt ir mečetės interjeras buvo dalintas į dvi pagrindines pamaldų sales. Tokią išvadą galima daryti remiantis ne tik tuo, kad buvo įrengti atskiri įėjimai, bet ir pagal aiškų pastato orientavimą. Pietrytinio pastato fasade įrengtas mihrabas, kuris - būtina vyrų pamaldų salės interjero įrangos dalis (85 pav.). Į rytus atgręžtoje sienoje – įėjimas vyrams, turbūt iš čia patenkama tiesiai į jiems skirtą patalpą. O šiaurinėje pastato dalyje įrengtas įėjimas moterims, aiškiai liudija apie dviejų, pamaldoms skirtų patalpų buvimą. Deja nėra išlikusių fotografijų ar piešinių, galinčių paliudyti iškeltą hipotezę. 1931 m. atliktas mečetės remontas, (86 pav.) metu pakeistas pastato malksninis stogas, sidabro spalvos skarda. Taip pat atnaujinti fasadai, pasak A. Drozd, jie buvo perdažyti žalia spalva221. Iš fotografijos matyti, kad visi mečetės kampai buvo paryškinami šviesios spalvos, banguoto motyvo lentelėmis. Atnaujinus mečetę, ne tik kad nepakito jos tūris, bet ir buvo paryškintas jos architektūros charakteris. Deja neilgai totorių kulto pastatas stovėjo. Vokiečių kariuomenės jis buvo sunaikintas 1944 m.222. Po ilgo laiko tarpo, netoli buvusios senosios mečetės vietos totoriai nupirko gyvenamosios paskirties namą ir pritaikė jį pamaldų reikmėms. Naujoji Klecko mečetė duris tikintiesiems atvėrė tik 2000 m. (87 pav.) Tai stačiakampio plano, dviejų aukštų pastatas, dengtas dvišlaičiu šiferiniu stogu, kurio pietiniame šlaite įrengti stoglangiai, šiek tiek ištraukti į priekį, sudaro stačiakampio formą. Stogo susikirtimo centre, arčiau pagrindinės gatvės, iškyla neaukštas, dekoratyvus, keturbriaunis minaretas, dengtas keturšlaičiu stogeliu. Jo vakariniame fasade įkomponuotas nedidelis stačiakampis langelis. Stogo skydai, apkalti vertikalia lentelių apkala, tuo tarpu fasaduose derinami du apkalos būdai – lenteles dedant horizontaliai viršutinėje dalyje ir vertikaliai – apatinėje. Visi fasadai įrengti asimetrijos principu, skaidomi dideliais ir mažesniais dvivėriais, stačiakampio formos, baltai dažytų rėmų, langais. Jie puošti dailiomis, itin ornamentuotomis

221 Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, p. 65. 222 Ibid., p. 65.

apylangėmis. Viršutinė apylangės dalis dekoruota pjaustiniais, primenančiais tulpės, augalinių raštų motyvus. Šoninės lentos ir palangė modeliuoti saikingiau, centrinėje dalyje įkomponuojama eilė simetriškai dėliojamų taškelių, o išoriniai krašteliai pagražinami bangelėmis. Šoninių lentelių apačia užbaigiama saikingais pjaustiniais. Vakarinis fasadas skaidomas trimis langais ir lentele skelbiančia apie šio pastato funkciją. Prie pietinio fasado pristatytas vienašlaitis pastoginis uždaras prieangis, kurio vakarinėje pusėje įkomponuotos dvivėrės, mėlynai dažytos medinės įsprūdinės durys. Jų viršutinė dalis skaidoma stikliniais, pailgo stačiakampio formos, langais. Prieangio pietrytinėje sienoje įrengtas nedidelis, horizontalus pailgas langelis. Pačio fasado architektūrinę kalbą be prieangio kuria ir trejetas langų. Dveji įrengti prieangio kairėje ir vienas jo dešinėje (88 pav.). Rytinis fasadas skaidomas dviejų tokio pat tipo langų ir vieno mažesnio dešinėje pusėje, kuris visiškai panaikina simetrijos pojūtį. Čia pat tarp didesnių langų šliejasi nedidelis mūrinis, tinkuotas priestatas, matyt vedantis į pastato rūsį. Šiaurinis mečetės fasadas itin dekoratyvus (89 pav.). Simetrijos principu, fasado centre įkomponuotos baltai dažytos medinės dvivėrės, įsprūdinės durys. Virš jų įmontuotas pusapskritimis stogelis, kurio skydas, atkartojant langų apylangių viršutinės dalies puošybą, dekoruojamas pjaustiniais. Stogelio apačia pagražinta vertikaliu lentelių masyvu, kurio galai išpjaustyti trikampio formomis, taip sukuriant tarsi krintančios draperijos įspūdį. Abipus durų įkomponuojama po vieną langą, kurių kairysis kur kas mažesnis už dešinįjį, taip sukuriant asimetrijos įspūdį. Mečetės interjeras – saikingas. Likęs gyvenamajam namui būdingas išplanavimas. Iš prieangio nutįsta ilgas siauras koridorius, dalinantis namą į dvi dalis. Kairėje pusėje įrengta virtuvė, su didele kokline krosnimi, šalia sienos pastatyta kušete ir stalu, nukrautu buitiniais įrankiais (90 pav.). Kita patalpa - kukli mokyklėlė, su keliais suolais, knygų lentynomis ir ant sienos pakabinta lenta (91 pav.). Pasak vietos gyventojos, čia dažnai vyksta pamokos, į kurias susirenka jaunimas ir suaugusieji ne tik iš Klecko, bet ir iš apylinkių. Dešinėje pastato pusėje įrengta erdvi pamaldų salė su medinėmis lubomis ir tapetais apklijuotomis sienomis (92 pav.). Tačiau čia nėra nei mihrabo, nei minbaro – išskirtinių mečetės interjero įrangos elementų. Nišą, kuri nurodo kviblą, atstoja maldai skirtas kilimėlis, o minbarą – šalia stovinti kėdė. Vis dėlto bandyta laikytis islamo kanonų principų, išklojant patalpą ornamentuotais kilimais, pastatant kelis suolus ir kelias kėdes, ant sienų pakabinant keletą muhirų ir oleografijų (93 pav.). Įdomus akcentas – ant sienos pakabinta senosios Klecko mečetės fotografija, taip tarsi dar labiau stengiantis parodyti objektų sąsają, tamprumą. Dabartinės Klecko mečetės aplinka dar tvarkoma. Teritorija juosiama nauja tvora. Tačiau ypatingai patrauklus mečetės kiemo akcentas – senas šulinys (94 pav.), kuris

uždengtas skarda, o jos centre iškyla pusmėnulis, kaip nuoroda į šventą vietą ir šventą vandenį, kuris neatsiejama musulmonų ritualų dalis. Klecko mečetės atvejis vienas iš geriausių pavyzdžių, iliustruojančių totorių kulto pastato tąsą ir jo svarbą. Net ir neturėdami pakankamai lėšų, tačiau negalėdami susitaikyti su praradimais, jie nors ir labai kukliai, bet vis dėlto įsirengia pamaldoms skirtą vietą. Tai taip pat parodo ne tik jų tvirtą tikėjimą, bet ir stiprią bendruomenę. Išanalizavus iki šių dienų išlikusių septynių totorių medinių mečečių atvejus, pastebima, kad didelė žala pastatų architektūrai buvo padaryta ne tik sovietmečiu, bet ir totorių bendruomenės iniciatyva, vykdant įvairaus pobūdžio remonto darbus, kurių metu drąsiai keistos ne tik smulkios pastato detalės, bet ir angų formos, dydis, medžiagiškumas, apkala, puošyba. Kai kuriais atvejais, kaip Naugarduko ar Nemėžio, atrodo vadovautasi principu - daugiau yra gražiau, nesuvokiant kaip stipriai kenkiama paveldui ir, kad autentiškumas, itin trapus, kartą sugadintas nebesugrįš. Apibendrinant, galima išskirti tokius LDK teritorijoje statytų totorių sakralinei architektūrai būdingus bruožus:  Taisyklingo stačiakampio, rečiau kvadrato arba artimo jam planas;  Pastato orientavimas pietryčių kryptimi, kur kviblą nurodo priestatas mihrabas, (išskyrus Keturiasdešimt totorių mečetės atvejį);  LDK šiaurinėje teritorijoje statytose mečetėse įėjimo komponavimas į šiaurės pusę atgręžtame fasade, pietinės LDK teritorijos pastatuose įėjimo įrengimas rytiniame, rečiau vakariniame fasaduose;  Prie pagrindinio fasado komponuotas pastoginis dvišlaitis arba vienašlaitis prieangis, rečiau uždaras dvišlaitis stoginis arba atviras pastoginis. Išimtinais atvejais (Daubutiškių, Minsko) galimos jų bendros kompozicijos;  Fasadai apkalami medinėmis lentelėmis, naudojama horizontaliai arba vertikaliai dėtų lentų apkala, rečiau jų deriniai;  Fasadų skaidymas stačiakampio, rečiau kvadrato, pusapskritimo arba segmentinės formos langais;  Stogas - dvišlaitis, keturšlaitis, rečiau trišlaitis, jo dangai iki XX a. naudotos malksnos, po XX a. – skarda.  Minaretai dekoratyviniai, rečiau funkcionalūs (Vijos, Naugarduko) kelių tipų:  komponuoti stogo susikirtimo vietoje centre, rečiau krašte, dengiami svogūno formos kupolu arba kūgio formos stogeliu ( paplitę LDK šiaurinėje dalyje);

 komponuoti šalia mečetės, dažnai sujungiant su bendru pastato tūriu, kvadrato plano, kelių tarpsnių dengiami keturšlaičiu stogeliu (paplitę LDK pietinėje dalyje);  Iki XIX a. pab. – XX a. fasadai gausiai puošti ornamentais, kurie naudoti fasadų langinių apylangėse, duryse, stogo skydo ir fasadų apkalose, po XX a. fasadai arba nedekoruojami, arba dekoruojami saikingai.  Pastato vidaus erdvės skaidymas į tris pagrindines patalpas, kurias sudaro: prieškambaris, mažesnio erdvinio tūrio moterų pamaldų salė, didesnė – vyrų. Moterų ir vyrų pamaldų salės atskiriamos pertvara, kurioje įrengiamas nedidelis, pailgo stačiakampio formos, baliustrada skaidomas langelis, dengiamas užuolaida, rečiau pamaldų salė - vientisa erdvė.  Antrame aukšte įrengta galerija, apjuosta baliustrada, rečiau stulpeliais su į priekį ištraukta centrine dalimi.  Į pietryčių pusę atgręžtoje sienoje įkomponuotas stačiakampio ar pusapskritimio formos mihrabas – skirtas Korano laikymui ir maldai; prie sienos statomas minbaras – sakykla, skirta pamokslų skaitymui.  Mečečių vidaus erdvė išklojama raštuotais kilimais, sienos puošiamos muhirais ir oleografijomis, rečiau įrengiamos fundatorių atminimo lentos. (Vijos, Naugarduko atvejis).

3. LDK TOTORIŲ NUMINTAIS KELIAIS: MEDINĖS MEČETĖS TURIZMO PERSPEKTYVOJE

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos ribose, iš itin plataus kadaise buvusio mečečių tinklo, iki šių dienų liko vos septyni totorių kulto pastatai. Dėl itin mažo skaičiaus ir savo išskirtinės architektūros jie tampa ne tik unikaliais sakraliniais objektais islamo kraštų kontekste, bet ir visame pasaulyje. Šis septynetas, tai netiesioginiai LDK praeities liudytojai, o taip pat vienas ryškiausių ir svarbiausių totorių kultūrinio identiteto požymių. Būtent religija buvo varomoji etninės tautos jėga, apsaugojusi ją nuo asimiliacijos, gausiai kitatikiais apgyvendintame krašte. Iš stepių atvykęs etnosas LDK teritorijoje kūrė išskirtinę, savitą, analogų neturinčią kultūrą. Per žodinę tradiciją, iš kartos į kartą perdavė, puoselėtus papročius, kurie dar ir šiandien aptinkami mažose, glaudžius tarpusavio santykius palaikančiose totorių bendruomenėse. Deja apie šią tautą, jų sukurtą nematerialų ir materialų paveldą žino ne daugelis, o ir tos pačios žinios dažnai fragmentiškos ir nepagrįstos, todėl juntama didelė totorių kultūros paveldo sklaidos stoka. Nepaisant to, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ir sovietinės okupacijos įtakoje, o galiausiai persunktame technologijų ir globalizacijos procesų pasaulyje, totorių skaičius buvusioje LDK teritorijoje stipriai sumažėjo. Tai sąlygojo ir pasyvų, kai kurių jų kulto pastatų, tokių kaip Lovčicų, Keturiasdešimt Totorių, Raižių, Klecko mečečių naudojimą. Todėl pastarųjų objektų durys dažnai užvertos. Kitos, kaip Nemėžio, Naugarduko, Vijos pagal paskirtį funkcionuoja tik penktadieniais ir švenčių dienomis. Todėl smalsumo ar mokslinio intereso vedini lankytojai, o juolab užsienio svečiai dažnai objektus gali apžiūrėti tik iš išorės. Visai kitokia situacija susiklostė dabartinės Lenkijos teritorijoje, kurioje lankytojams plačiai atveriamos vienintelės totorių medinio sakraliojo architektūros paveldo durys Krušinianuose ir Bohonikuose. Apie tai skelbia kiekvieno iš šių objektų parengti internetiniai tinklalapiai,223 kuriuose talpinama tokia informacija kaip: parapijos bendruomenės naujienos, totorių įsikūrimo Lenkijoje ir konkrečiose vietovėse istorija, faktai susiję su mečetės atsiradimu ir įvairialypė kita su totorių bendruomene ir jos veikla susijusi informacija. Tačiau svarbiausia tai, kad pateikiamas ne tik žemėlapis, kuriame nurodyta objekto vieta, bet ir susisiekimo galimybės, viešojo transporto informacija. Tinklalapyje, kuriame pristatoma

223 Meczet w Kruszynianach [žiūrėta 2015 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kruszyniany.com.pl; Meczet w Bohonikach [žiūrėta 2015 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.bohoniki.eu/.

Krušinianų mečetė, atskirą skiltį sudaro informacija skirta lankytojams. Čia galima rasti ne tik atsakingų asmenų kontaktus, bet ir su objekto lankymu susijusią informaciją, tokią kaip: lankymo valandos, bilietų kainos grupėms su gidu ar pavieniams asmenims. Toks mečetės lankymo apmokestinimas nėra bandymas pasipelnyti. Lenkijoje totoriai stengdamiesi išlaikyti savo kulto pastatus iš surinktų pinigų, kurių suma simboliška, padengia komunalinius mokesčius, remonto darbus. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad nurodomos taisyklės, kurių privaloma laikytis lankantis totorių sakraliniame pastate: avalynės palikimas prieškambaryje; galvos apdangalas būtinas moterims; draudimas vartoti alkoholį ar įeiti neblaiviam; draudimas fotografuoti ir klausytis muzikos. Taip pat lankytojai maloniai kviečiami įsigyti suvenyrų. Tuo tarpu Bohonikuose siūloma aplankyti ne tik mečetę, bet ir Piligrimų namus, kurie teikia nakvynės paslaugas ir siūlo išbandyti totorių kulinarinį paveldą. Remiantis Lenkijos totorių praktika, galima daryti prielaidą, kad totorių kulto pastatų, kurie yra dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose, pritaikymas turizmo reikmėms sudarytų sąlygas ne tik geriau pažinti totorių tautą, bet ir atgaivinti jų kultūros paveldą. Toks pažintinės paskirties maršrutas turėtų apimti ne tik apsilankymą jų sakraliniuose pastatuose, akcentuojant istoriją ir išskirtinius objekto bruožus, bet turėtų būti įtraukti ir tokie svarbūs momentai, kaip: apsilankymas pas vietinę šeimą, kuri galėtų papasakoti apie savo istoriją ir papročius; galimybė paragauti totorius garsinančių patiekalų, tokių kaip: koldūnai, čeburekai, šimtalapis ir kiti skanumynai; apsilankymas išskirtinose, legendomis apipintose vietose, tokiose kaip Lovčicai; apsilankymas vieninteliame totorių kultūrą pristatančiame muziejuje Subartonyse ir kita. Išsamesnis maršrutas bus aptariamas darbo eigoje.

3. 1. Apklausos analizė

Remiantis anksčiau įvardintais pastebėjimais, buvo vykdyta apklausa, kurios tikslas pirmiausiai buvo išsiaiškinti visuomenės turimas žinias apie totorių tautą. Taip stengiantis pagrįsti išsikeltą hipotezę, kad visuomenės žinios apie ją yra menkos ir tuo pačiu įrodyti informacijos šia tema trūkumą. Kitas iš to tarsi iškylantis aspektas buvo ištirti musulmonų medinių mečečių, kaip turistinio objekto patrauklumą ir poreikį. Apklausoje dalyvavo 101 respondentas, iš kurių savo nuomones pareiškė 69,3 % moterų ir 30,7 % vyrų. Buvo orientuotasi į kaip įmanoma platesnę auditoriją, todėl į pateiktus klausimus atsakinėjo įvairių amžiaus grupių respondentai nuo mažiau nei 18 m., iki daugiau nei 35 m.. Kaip matoma

žemiau pateiktame grafike, aktyviausi respondentai priklauso 18 – 25 m. ir 26 – 35 m. amžiaus grupėms.

Respondentų amžiaus grupės

Apklausą atliko net 83, 2 % dalyvių, turintys aukštojo mokslo išsilavinimą, kitą dalį sudarė 2 % - profesinį, 12,9 % - vidurinį ir 1% pradinį išsilavinimą turintys respondentai. Iš 101 dalyvio 97 % bent kartą yra girdėję apie totorių etnosą. Pateikus klausimą, su galimais keliais atsakymo variantais, iš kur respondentus pasiekė žinios, išaiškėjo, kad apie šią tautą 40 % respondentų informaciją įgijo domėdamiesi Lietuvos istorija, 14,8 % apie totorius perskaitė spaudoje, 13, 5 % žinios pasiekė per televiziją, 12,3 % išgirdo iš draugų, 19,4 % vieną iš žinių šaltinių įvardino mokslo įstaigas.

Respondentus pasiekusi informacija apie totorių etnosą

Iš pradžių pasirodė, kad respondentai iš ties domisi ir matyt nemažai žino apie totorių tautą, tačiau pateikus elementarų klausimą, kada jų manymu totoriai atsirado LDK, į jį teisingai atsakė tik 28,7%, kurį sudarė 29 respondentai. Kiti balsai pasiskirstė taip: net 49,5% nurodė XIII – XIV a., 9,9% rinkosi XII – XIII a. laikotarpį, o 7,9% pažymėjo XV – XVI a. 3% pasirinko galimybę pateikti savo atsakymą, iš kurių 1% nurodė Vytauto Didžiojo valdymo 70

laikus, kiti 2% teigė nežinantys. Taip pat 1% atsisakė pateikti savo žinias. Vizualiai respondentų nuomonės pasiskirstė taip:

Totorių etnoso apsigyvenimo LDK variacijos Respondentams taip pat buvo užduotas atviras klausimas, kur jie turėjo nurodyti priežastis, lėmusias totorių apsigyvenimą dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose. Apibendrinus rezultatus, tik 40% respondentų teigė, kad šiose teritorijose totoriai buvo apgyvendinti LDK kunigaikščio Vytauto, kuris už karinę tarnybą suteikė įvairias privilegijas, taip pat buvo nurodyta ir Aukso Ordos vidinių konfliktų įtaka. Tuo tarpu 60% atsakymų buvo neteisingi. Kitas klausimas, kuris paliudijo menkas respondentų žinias apie totorių etnosą buvo susijęs su šios tautos apsigyvenimo vietomis. Apklausoje dalyvavusių asmenų buvo teiraujamasi kokias jie žino totorių gyvenvietes dabartinės Lietuvos – Baltarusijos teritorijose. Respondentai savo atsakymą turėjo įrašyti. 40% vienareikšmiškai teigė, kad totorių gyvenvietė yra Trakuose. Deja šiame mieste islamą išpažįstantis etnosas ėmė nykti nuo XVII a. I p., kada, kaip žinoma buvo sunaikinta jų mečetė. Matyt, respondentai totorių etnosą maišo su karaimais, kurie dar ir šiandien Trakuose sudaro nedidelę bendruomenę. 48% teigė nežinantys jokių gyvenviečių ir tik 2% nurodė visą eilę vietovių išsidėsčiusių Lietuvoje ir Baltarusijoje. Visi likę pažymėjo keletą gyvenviečių esančių Lietuvos teritorijoje. Jų balsai pasiskirstė taip: 7% nurodė Kauną, 6% Alytaus apylinkes, 10 % įvardino Vilniaus miestą, 3% turi žinių apie Nemėžį, dar 3% apie Raižius, 14% balsų atiteko Keturiasdešimt Totorių kaimeliui, o 1% Baltajai Vokei. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad respondentai visiškai nežino totorių gyvenviečių tinklo, tačiau didžioji dauguma iš tiesų yra menkai apie tai informuota. Stengiantis išsiaiškinti visuomenės turimas žinias apie totorius, respondentams buvo pateiktas itin paprastas klausimas, kuriame prašoma iš pateiktų variantų pažymėti kelis teisingus, nurodančius kuo garsėja totorių etnosas. Džiugu, kad net 81,5 % atsakė teisingai. 71

Balsai pasiskirstė taip: 32, 7 % pažymėjo karybą, 25, 9% nurodė kulinariją, 18,5% - kailiadirbystės ir odininkystės amatą, o žemdirbystę ir daržovių auginimą išskyrė tik 4,4%. Tuo tarpu 18,6 % respondentų atsakė neteisingai. Jų manymu totorius garsina tokie amatai kaip: 11, 7 % - papuošalų gamyba, 5,9 % nurodė puodų žiedimą, o 1% pasisakė nežinantis. Apibendrinant šio klausimo rezultatus, reikėtų akcentuoti tai, kad respondentų žinios yra fragmentiškos, nes jei asmuo nurodo karybą, kaip išskirtinį totorių bruožą, tai dažnai neįvardina kitų, ne ką mažiau svarbesnių etnokonfesinę bendruomenę garsinusių verslų, tokių kaip daržininkystė, odininkystė ir pan. Vizualiai balsai pasiskirstė taip:

Totorius garsinantys amatai

Pasiteiravus, ar respondentai norėtų sužinoti daugiau apie totorių etnosą, 77, 2% pasirinko teigiamą atsakymą, tuo tarpu 17, 8% - neigiamą, 4% teigė nežinantys, o 1% į klausimą neatsakė. Vis dėlto remiantis balsų dauguma reikėtų laikytis nuomonės, kad totorių tauta yra įdomi ir su ja susijusios žinios, patrauklios.

Informacijos poreikis apie totorių etnosą

Toliau tikrinant respondentų žinias ir palaipsniui pereinant prie siekio išsiaiškinti medinių mečečių kaip turistinio objekto potencialą, buvo teiraujamasi kiek, anot jų, medinių mečečių yra Lietuvoje ir kiek Baltarusijoje? Iš pateiktų galimų variantų buvo teisingas tik vienas atsakymas, kuriame buvo nurodyta, kad Lietuvoje yra 3, o Baltarusijoje 4 mediniai totorių kulto pastatai. Teisingą atsakymą pasirinko tik 28,7 %, tuo tarpu 59,4% atsakė neteisingai, o 11,9 % teigė nežinantys. Iš tikrųjų šis klausimas buvo nesunkus, nes jei respondentas žinojo kiek totorių sakralinių pastatų yra Lietuvoje, tai tuo pat metu galėjo sužinoti ir kiek yra Baltarusijoje. Vis dėlto jei respondentai daugiau turi žinių apie totorių verslus, tai apie mečetes jos visai menkos. Atsakymų variantai pasiskirstė taip:

Respondentų žiniomis medinių mečečių pasiskirstymas Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose

Net 87, 1% nėra lankęsi totorių medinėje mečetėje, tuo tarpu likę 12,9% teigė, kad šiuose kulto pastatuose yra buvę. Jie įvardino tokius lankytus objektus kaip: Keturiasdešimt totorių, Nemėžio ir Raižių mečetes. Įdomiausi atsakymai buvo pateikti tie, kuriuose buvo teigiama, kad lankyta Trakų mečetė. Tačiau Trakuose totorių kulto pastato jau senai nėra, todėl vargu ar jis galėjo būti aplankytas. Vienas respondentas nurodė Kauno mečetę, deja ji nėra medinė, o jei ir lankėsi medinėje, tai taip pat negalėtų būti tiesa, nes tokia ji buvo tikrai ne šiame ir ne praėjusiame amžiuje. Tuo tarpu respondentai, kurie nėra lankęsi mečetėse buvo paklausti ar juos domintų tokia galimybė. 77, 2% pažymėjo teigiamą variantą, 12,9% – neigiamą, 5% pasisakė nežinantys, o kiti 5% į klausimą neatsakė. Remiantis balsų dauguma, šis klausimas iš esmės patvirtino darytą prielaidą, kad totorių kulto pastatai, galėtų tapti patraukliais turizmo objektais. Apie tai kaip pasiskirstė respondentų balsai vizualiai galima matyti pateiktame grafike.

Respondentų apsilankymo totorių medinėse mečetėse poreikis

Išsiaiškinus medinių mečečių kaip lankytino objekto patrauklumą ir siekiant pateisinti būsimo lankytojo poreikius, respondentų buvo klausiama kas jiems būtų svarbiausia lankantis tokiuose objektuose. Iš pateiktų galimų variantų asmuo galėjo rinktis kelis, o taip pat buvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Apibendrinus šio klausimo rezultatus paaiškėjo, kad svarbiausia respondentams – profesionalus gidas. Šį atsakymo variantą pažymėjo 28,9 %. Tuo tarpu 20,7 % būtų įdomu pabendrauti su totoriškos kilmės žmonėmis. 18, 9 % domintų galimybė paragauti totorių gaminamų patiekalų. 15,6% svarbus objekto priėjimas privažiavimas. Mažiau svarbiais aspektais tapo higienos poreikių patenkinimas – 8,9 % ir suvenyrų įsigijimas – 4,8%. 2,2% pateikė savo nuomonę, pareiškę, kad taip pat būtų svarbus sakralinės vietos autentiškumas ir išskirtinumas; išsami istorija apie pačią vietą, vykdomas apeigas; galimybė kuo daugiau sužinoti apie totorių kultūrą. Vizualiai respondentų balsai pasiskirstė taip:

Lankytojų poreikių, lankantis totorių medinėse mečetėse, balsų pasiskirstymas

Nustačius medinių mečečių lankytojų galimus poreikius, buvo svarbu išsiaiškinti respondentų nuomonę ar sukūrus tinkamą infrastruktūrą, totorių mediniai kulto pastatai galėtų būti patrauklūs Lietuvos ir užsienio turistui. Net 86,1 % pažymėjo teigiamą variantą, o tik 5% 74

pasisakė prieš. Tuo tarpu 3% į klausimą neatsakė, o 5,9 % pareiškė savo nuomonę, iš kurių trys buvo teigiamos ir trys nevienareikšmiškos. Bet kokiu atveju remiantis balsų dauguma, galima dar kartą akcentuoti totorių kulto pastų patrauklumą lankytojui.

Totorių medinių mečečių kaip turizmo objekto patrauklumo vertinimas

Pabaigai respondentams buvo pateiktas klausimas, ar totorių mečečių pritaikymas turizmo poreikiams galėtų atgaivinti tautinės mažumos kultūrą ir paveldą? 76,2% vienareikšmiškai į šį klausimą atsakė teigiamai, tuo tarpu neigiamai pasisakiusių buvo 8,9 %. 3% į klausimą neatsakė, o 11, 9 % pareiškė savo nuomonę, iš kurių viena buvo neigiama, teigiant, kad Dievo namai turi likti Dievo namais. Šiuo atveju reikėtų akcentuoti, kad pagrindinė sakralinė funkcija dėl objekto įtraukimo į turizmo maršrutus, niekur nedingtų. Kitą vertus, kaip buvo minėta anksčiau yra ne vienas ir ne du totorių kulto pastatai, kurie dėl nedidelio tikinčiųjų skaičiaus labai retai naudojami. Du respondentai pritarė šiam teiginiui, kiti du pasisakė nežinantys, o likę 5 tvirtos nuomonės nepareiškė.

Apibendrinant anketos duomenis, galima teigti, kad iškelta hipotezė dėl informacijos stokos apie totorius, jų istoriją, kultūrą ir paveldą, pasitvirtino. Visuomenė vis dar nėra išsamiai susipažinusi su visai šalia jų gyvenančia tautine mažuma. Jų turimos žinios yra

grįstos nuogirdų, perskaitytų fragmentų pagrindu, todėl vyrauja didelis procentas, žymėjusiųjų neteisingus atsakymų variantus. Taip pat remiantis gautais rezultatais, galima dar kartą užtvirtintai akcentuoti, kad totorių medinės mečetės galėtų tapti patraukliais turizmo objektais, o jų įtraukimas į turistinius maršrutus padėtų atgaivinti islamą išpažįstančios tautos istoriją, kultūrą ir žinoma paveldą. Šios anketos pagrindu gauti duomenys, iškeltų hipotezių, prielaidų patvirtinimas ir Lenkijos totorių praktikos, sąlygoja preliminaraus maršruto, kuriame būtų sutelkta viskas, kas galėtų padėti atsiskleisti totorių tautai, sudarymą.

3. 2. Maršrutas

3. 2. 1. Trijų dienų kelionės maršrutas

Pristatomas trijų dienų kelionės maršrutas „LDK totorių numintais keliais“, tai preliminarus galimos ekskursijos pavyzdys, apimantis svarbiausius šios tautos istorinius, kultūrinius, religinius aspektus. Šis maršrutas turėtų padėti visapusiškai susipažinti su totorių etnosu ir jų paveldu LDK žemėse. Tai paskatintų jų bendruomenės tam tikrą atgimimą, o taip pat ir paveldo atgaivinimą. Žemiau, pagal lankymosi eigą, pateikiamos į maršrutą įtrauktos su totorių etnosu tampriai susijusios vietovės ir trupi jų aprašymai, argumentuojantys lankytino objekto pasirinkimą. Taip pat pateikiamas maršrutą iliustruojantis žemėlapis, su pažymėtais lankytinais objektais ir jų paaiškinimais224. A. Trakai. Trakai, kaip maršruto pradžios taškas, pasirenkami neatsitiktinai. Tai viena iš seniausių totorių apsigyvenimo vietų. Manoma, kad Trakuose jie, kartu su kita etnine grupe karaimais, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto buvo apgyvendinti apie 1398 m. Totoriai apsigyveno miesto pietinėje ir vakarinėje dalyse, vadintose, kaip ir Minske, Totorių galu arba Trakuose - Dūdakalniu225. Kaip žinia, etnokonfesinė bendruomenė pasistatė savo kulto pastatą, kuris buvo drastiškai sunaikintas XVII a. I p., o tai lėmė bendruomenės, šiame mieste, nykimą. Apie totorius jų istoriją, kultūrą, gyvenviečių tinklo susiformavimą, buitį liudija Trakų pilyje įrengta ekspozicija, skirta šio etnoso pažinimui. Itin vertingas eksponatas, tai XIX a. I p. Juozapo Ozemblausko litografija, kurioje pavaizduota iki XIX a. buvusi mečetė

224 Trijų dienų maršrutas „LDK totorių numintais keliais“ taip pat pasiekiamas nuoroda: https://www.google.com/maps/d/edit?mid=ztNhZD4tKhds.keP9OrrKWrHE. 225 Lisauskaitė, Birutė. Trakai iki septynioliktojo šimtmečio. p. 68. In: Trakų istorinis nacionalinis parkas UNESCO pasaulio paveldo sąrašuose [žiūrėta 2015 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą: http://www.seniejitrakai.lt/assets/PDF/10.pdf. 76

Vilniaus Lukiškėse. Kaip tik ši surinkta ir pristatoma ekspozicija apie totorių etnosą galėtų tapti atspirties tašku tolimesniam maršrutui. B. Nemėžis. Iš Trakų pajudama Nemėžio link, kur kelionės metu gidas trupai pristato Nemėžio totorių istoriją, įsikūrimą, nupasakoja būsimo apsilankymo pagrindinius momentus ir akcentuoja lankymosi mečetėje taisykles. Nemėžyje aplankoma XX a. pr. mečetė, stovinti miziaro apsuptyje. Šios vietovės etnokonfesinės bendruomenės imamas lankytojams papasakoja apie kulto pastato ypatumus, akcentuoja Nemėžio mečetės istoriją, kuri kaip įsitikinome darbo eigoje, buvo labai įvairialypė ir sudėtinga. Taip pat aiškinami totorių išpažįstamo islamo religiniai ypatumai, o apžiūrėjus sakralinį pastatą ir pabendravus su imamu, lankomos čia pat esančios kapinaitės, pristatomi laidojimo apeigų principai. C. Keturiasdešimt Totorių. Iš Nemėžio vykstama už 19 km. nutolusį totorių kaimą. Kelionės metu Keturiasdešimt Totorių link, papasakojamos įvairios legendos susijusios su vietovės pavadinimo kilme. Atvykus į gyvenvietę aplankoma seniausia Lietuvoje esanti XIX a. I p. mečetė, akcentuojami jos išskirtiniai bruožai. Lankomos čia pat šalia pastato esančios kapinaitės, pristatant žymiausius palaidotus totorius. Taip pat akcentuotini tokie svarbūs momentai kaip mulos Huseino rašytas Koranas ir mečetėje buvusi totorių pulko vėliava, menanti Kosciuškos sukilimo laikus. D. Raižiai. Vykstama į Raižius, į totorių vadinamą Meką. Čia susitinkama su Raižių totorių bendruomenės pirmininku, kuris papasakoja islamo išpažįstančio etnoso įsikūrimo Alytaus apylinkėse įstoriją, aprodo XIX a. pab. mečetę, įvardina jos savitumus, parodo seniausią XVII a. LDK teritorijoje esantį minbarą. Taip pat apžiūrimas Jono Jagėlos sukurtas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui atminti ir Žalgirio mūšio 600 – osioms metinėms paminėti. Kitas ne ką mažiau vertingas eksponatas – Jono Naviko padovanoti du saulės laikrodžiai, vienas jų rodo vietos, o kitas – Griunvaldo, kur vyko Žalgrio mūšis, laiką. E. Subartonys. Į maršrutą privaloma įtraukti ir vienintelį totorių buities muziejų, kuris Liusės ir Vlado Gaidukevičių iniciatyva 2007 m. buvo įkurtas jų sodybos name. Čia galima pamatyti įvairiausių totorių naudotų ir vis dar naudojamų buities įrankių, jų kultūrą atspindinčių meno dirbinių, įvairaus pobūdžio siuvinių, taip pat senų fotografijų liudijančių apie tautos praeitį. Privataus muziejaus savininkai be įrengtos ekspozicijos, svečiam siūlo paragauti totoriškų patiekalų ir po apylinkes pasivažinėti bričkele226. F. Varėna. Po įspūdžių kupinos dienos atvykstama į Varėną, kur apsistojama viešbutyje. Anksti ryte pajudama Vijos – Baltarusijos totorių sostinės, link.

226 Bričkelė - arklio traukiamas vežimas.

G. Vija. Atvykus į Viją, lankytojus pasitinka miestelio parapijos imamas, kuris pristato šios gyvenvietės totorių bendruomenės istoriją, įsikūrimo ypatybes. Aplankoma Vijoje esanti, vienintelė sovietmečiu veikusi ir iki šių dienų funkcionuojanti mečetė. Akcentuojami jos išskirtiniai bruožai, ypač tokie kaip dirbtinių gėlių gausa, fundacija, marmurinė atminimo lenta ir kiti ypatumai. Po apsilankymo kulto pastate, pėsčiomis keliaujama vien tik totoriais apgyvendinta gatve, pas vietinę šeimą, kuri papasakos apie totorių kulinarinį paveldą ir pasiūlys pabandyti patiems pagaminti koldūnus. H. Lovčicai. Iš Vijos vykstama į vieną seniausių Baltarusijos teritorijoje buvusių totorių gyvenviečių, kurioje lankoma įvairias negandas patyrusi mečetė ir šalia jos esančios kapinaitės. Akcentuojamas piemenėlio Kuntusio kapas ir su juo susijusi legenda. I. Naugardukas. Atvykstama į Naugarduką, kuris nuo Lovčicų nutolęs tik 7 km. Lankytojus pasitinka mečetės mula, kuris pristato ne tik totorių Naugarduke įsikūrimo svarbiausius momentus, bet ir čia esančios XIX a. mečetės architektūros ir istorijos savitumus. Taip pat aprodo pastato antrame aukšte įrengtą klasę, akcentuoja mokymo principus. J. Kleckas. Iš Naugarduko kelionės į Klecką metu, pasakojama vietovės istorija, jos reikšmė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. Taip pat pristatomi svarbiausi totorių įsikūrimo Klecke momentai. Atvykus prie dabartinės Klecko mečetės, pasakojama jos istorija, pabrėžiant totorių tradicijų tęstinumą ir religijos svarbą. B. Nesvyžius. Vėlai vakare atvykstama į apartamentus Nesvyžiuje. Kitos dienos rytą lankomi Radvilų rūmai, akcentuojant didikų, kaip vienų iš totorių fundatorių, svarbą. Po apsilankymo rūmuose išvykstama į Lietuvą. C. Vilnius. Į Vilnių, kaip į galutinį maršruto tašką, atvykstama neatsitiktinai. Sustojama prie dabartinio Puslaidininkių Fizikos ir Chemijos instituto, kur įrengta memorialinė lenta, čia buvusioms totorių kapinaitėms ir mečetei atminti. Prisimenama Trakuose matyta litografija ir sudėliojami pagrindiniai totorių tautos LDK istorijos akcentai.

95 pav. Trijų dienų maršrutas „LDK totorių numintais keliais“

Simbolių paaiškinimai: Maršruto pradžios ir pabaigos vietos; Pirmos maršruto dienos lankytini sakraliniai objektai; Muziejus Subartonyse; Viešbutis; Antrosios maršruto dienos lankytini sakraliniai objektai.

3. 2. 2. Vienos dienos maršrutas

Norintiems pažinti totorių istoriją, kultūrą ir paveldą, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalintiems vykti į trijų dienų kelionę, pateikiamas sutrumpintas vienos dienos maršrutas Lietuvos teritorijoje. Jo metu būtų lankomi tokie objektai: Trakų pilies muziejus, totorių tautą pristatanti ekspozicija, Nemėžio kaimo XX a. pr. mečetė ir kapinės, Keturiasdešimt totorių gyvenvietės XIX a. I p. mečetė ir kapinės, Raižių vietovės XIX a. pab. totorių kulto pastatas, Subartonyse įkurtas islamą išpažįstančios tautos buities muziejus ir Vilniaus Lukiškių priemiesčiui priklausiusi teritorija. Šio maršruto lankytinų objektų informacija ir jų pasirinkimo argumentacija yra analogiška trijų dienų kelionei, todėl žemiau pateikiamas tik maršrutą iliustruojantis žemėlapis227 ir simbolių paaiškinimai. Šis maršrutas neabejotinai kaip ir trijų dienų kelionė galėtų praturtinti potencialų turistą įvairaus pobūdžio žiniomis ir potyriais. Taip pat būtų žengtas didelis žingsnis Lietuvos totorių istorijos, kultūros ir paveldo atgaivinimo link.

96 pav. Vienos dienos maršrutas „LDK totorių numintais keliais“ Simbolių paaiškinimai: Maršruto pradžios vieta; Sakraliniai objektai; Muziejus; Maršruto pabaigos vieta.

227 Vienos dienos maršrutas „LDK totorių numintais keliais“ taip pat pasiekiamas nuoroda: https://www.google.com/maps/d/edit?mid=ztNhZD4tKhds.kERHAj_H7M4U. 80

IŠVADOS

1. Apžvelgus totorių tautos apsigyvenimo ir paplitimo LDK teritorijoje priežastis paaiškėjo, kad šio etnoso įsikūrimą LDK žemėse lėmė Aukso Ordos vidiniai ir išoriniai konfliktai. Tuo pasinaudojęs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, vedinas karinių ir politinių užmačių, totorius apgyvendino XIV – XV a. aplink svarbius LDK centrus. Kunigaikštis islamą išpažįstančiai tautai sudarė palankias gyvenimo sąlygas, todėl palaipsniui į LDK totorių migracija intensyvėjo. Atvykėliai LDK pradėjo kurti ištisas bendruomenes ir gyvenvietes, kuriose iškilo jų kulto pastatai - mečetės. 2. Totorių tautos paplitimas ir gyvenviečių tinklo kaita, kuri vyko LDK laikotarpiu ir po jos padalinimo, tampriai siejasi su istorinėmis, politinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis. Galima išskirti 5 istorinius laikotarpius, kurie labiausiai paveikė totorių tautos paveldo likimą:  XVI a. pab. – XVII a. pr. sustiprėjusi katalikybė ir nepakantumas kitatikiams;  XVII a. II p. karai su Rusija ir Švedija;  XIX a. pr. migracija Rusijos imperijos įtakoje;  Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai;  Sovietinis ateistinis režimas. 3. Ištyrus LDK ribose statytų medinių mečečių raidą, nustatyta, kad per visą istorinį laikotarpį nuo pirmųjų islamą išpažįstančios tautos atvykėlių iki šių dienų buvo 35 mečetės ir 5 maldos namai, o jų statyba nuolat įtakota įvairialypių veiksnių, kurių pobūdis priklausė nuo istorinio laikotarpio. Pirmas ir Antras Pasauliniai karai, sovietinė okupacija buvo kertiniai momentai lėmę tolimesnę medinių mečečių raidą. Totorių sakralinio nekilnojamojo paveldo daugiausiai sunaikinta XX a., o tai sąlygojo jų mažą kiekį XXI a. 4. Išanalizavus medinių mečečių architektūrą nustatyta, kad totorių sakraliniams pastatams būdingas taisyklingo stačiakampio, rečiau kvadrato arba artimo jam planas. Musulmonų šventovės visuomet orientuotos pietryčių kryptimi, kur kviblą nurodo priestatas mihrabas (išskyrus Keturiasdešimt totorių ir Klecko mečečių atvejus). Mečečių fasadams būdingas skaidymas stačiakampio, rečiau kvadrato, pusapskritimo arba segmentinės formos langais ir įsprūdinėmis dažniausiai dvivėrėmis, medinėmis durimis. Įėjimas dažniausiai komponuotas pastoginiame dvišlaičiame arba vienašlaičiame prieangyje, rečiau uždarame dvišlaičiame stoginiame arba atvirame pastoginiame priebutyje. Išimtinais atvejais (Daubutiškių, Minsko) galimos jų bendros kompozicijos.

5. Totorių kulto pastatų tūris dengiamas dvišlaičiu, keturšlaičiu, rečiau trišlaičiu stogu, kurio dangai iki XX a. naudotos malksnos, po XX a. - skarda. Visoms mečetėms būdingas bokštelis – minaretas, vainikuojamas smailės su pusmėnuliu. Iš jų net du – Vijoje ir Naugarduke buvo funkcionalūs, o pastarasis dar ir šiandien dalinai veikiantis. Minaretai būdingi kelių tipų:  komponuoti stogo susikirtimo vietoje centre, rečiau krašte, dengiami svogūno formos kupolu arba kūgio formos stogeliu ( paplitę LDK šiaurinėje dalyje);  komponuoti šalia mečetės, dažnai sujungiant su bendru pastato tūriu, kvadrato plano, kelių tarpsnių dengiami keturšlaičiu stogeliu (paplitę LDK pietinėje dalyje); 6. Išstudijavus medinių mečečių interjerus, nustatyta, kad pastato vidaus erdvė skaidyta į tris pagrindines patalpas, kurias sudaro: prieškambaris, mažesnio erdvinio tūrio moterų pamaldų salė, didesnė – vyrų. Moterų ir vyrų pamaldų salės atskiriamos pertvara, kurioje įrengiamas nedidelis, pailgo stačiakampio formos, baliustrada skaidomas langelis, dengiamas užuolaida, rečiau pamaldų salė - vientisa erdvė. Antrame aukšte įrengiama galerija, apjuosta baliustrada, rečiau stulpeliais su į priekį ištraukta centrine dalimi (išskyrus Naugarduko, Klecko atvejus). Į pietryčių pusę atgręžtoje sienoje įkomponuotas stačiakampio ar pusapskritimo formos mihrabas – skirtas Korano laikymui ir maldai. Nišos dešinėje, prie sienos statomas minbaras – sakykla, skirta pamokslų skaitymui. Mečečių vidaus erdvė išklojama raštuotais kilimais, sienos puošiamos muhirais ir oleografijomis, rečiau įrengiamos fundatorių atminimo lentos. (Vijos, Naugarduko atvejis). 7. Išanalizavus Lietuvos ir Baltarusijos totorių kulto pastatus, išryškėjo musulmoniškosios architektūros tarpusavio skirtumai. Baltarusijos medinės mečetės lyginant su Lietuvos, didesnio tūrio, įvairesnio plano, sudėtingesnės architektūrinės raiškos. Baltarusijos musulmonų šventovės pasižymi minaretų, langų formų ir kompozicijų įvairove. Išsiaiškinta, kad Lietuvos mečetėse įėjimas komponuotas į šiaurės vakarų pusę atgręžtame fasade, o Baltarusijoje į sakralinį pastatą patenkama per rytiniame, rečiau vakariniame fasaduose įrengtas duris. Interjerai čia taip pat komplikuotesni, dažnai įrengiamos papildomos patalpos: prausykla, virtuvė, mokyklos klasė. 8. LDK medines totorių mečetes dažniausiai statė vietiniai meistrai - dailidės, todėl jos įgavo liaudies architektūrai būdingų bruožų, kurie atsispindėjo totorių sakralinių pastatų fasadų, rečiau interjero puošyboje. Liaudies trobesių architektūroje paplitę eglutės, rombo motyvai, plokšti pjaustiniai ornamentai buvo taikyti mečečių langinių, apylangių, durų ir stogo skydų dekorui.

9. Ištyrus medinių mečečių architektūros bruožus nustatyta, kad musulmonų sakralinių pastatų autentiško architektūrinio charakterio praradimas - karų padarinių, sovietinės okupacijos įnorių ir vietinių totorių skonio rezultatas. 10. Remiantis vykdytos apklausos rezultatais ir praktiniais pavyzdžiais, atskleistas totorių medinių mečečių kaip turistinio objekto potencialas ir poreikis. Išsiaiškinta, kad visuomenė yra menkai susipažinusi su šiuo etnosu, ir jų sakraliniu paveldu, todėl musulmonų kulto pastatų pritaikymas turizmui užpildytų informacijos šia tema trūkumą ir būtų padėtas tvirtas pagrindas totorių tautos istorijos, kultūros ir paveldo atgaivinimui. 11. Parengti preliminarūs du, vienos ir trijų dienų kelionių maršrutai – „LDK totorių numintais keliais“. Jie apima svarbiausius, islamą išpažįstančios tautos istoriją, kultūrą ir paveldą, atspindinčius objektus, tokius kaip: Trakų pilies muziejaus ekspozicija, Nemėžio, Keturiasdešimt Totorių, Raižių mečetės ir miziarai, totorių buities muziejus Subartonyse, Vijos, Lovčicų, Naugarduko, Klecko musulmonų sakraliniai pastatai, Radvilų rūmai Nesvyžiuje ir Vilniaus Lukiškių priemiesčio buvusi teritorija. Maršrutų naudojimas suteiktų galimybę visapusiškai pažinti totorių etnosą, jų reikšmę LDK kultūrai ir istorijai.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

ŠALTINIAI

Archyviniai šaltiniai

LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas LVIA –Lietuvos valstybės istorijos archyvas VAA – Vilniaus apskrities archyvas

1. LCVA. F. 383, ap. 18, b. 286, l. 19. Dziaduliewicz. Totorių teisės ir privilegijos. 2. LCVA. F. 383, ap. 18, b. 286, l. 26. Syrokomla, Totorių užpuolimas 1505 ligi Lydos. 3. LCVA. F. 391, ap. 4, b. 1846. Karta registracyjna swiatyni wyznania. 4. LCVA. F. R-754s, ap. 13, b. 376, l. 81. Vilniaus Lukiškių mečetė 1952 m. 5. LVIA. F. 1816, ap. 1., s.v. 2. Metrika. Nemėžio magometonų mečetė 1923 -1925 m. 6. LVIA. F. 1816, ap. 1, s.v. 3. Metrika. Raižių magometonų parapija. 7. LVIA. F. 603, ap. 1, s.v. 6. Metrika. Sorok totorių musulmonų mečetė 1833 – 1940 m. 8. LVIA. F. 1816, ap.1, s.v. 4. Metrika. Vilniaus musulmonų mečetė 1922 – 1939 m. 9. LVIA. F. 1816, ap. 1, s.v. 5. Metrika. Vinkšnupių magometonų parapija 1924 – 1939 m. 10. VAA. F. 1019, ap. 11, b.236, l. 25 -28. Firkovičius, R. Keturiasdešimt totorių mečetė. 11. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 263, l. 21 - 24. Firkovičius, R. Nemėžio mečetė. Atv. 796. 12. VAA. F. 1019, ap. 12, b. 8534, l. 8 -9, 11 – 13. Bugailiškytė, D. Aiškinamasis raštas. Vilnius, 1991. 13. VAA. F. 1019, ap. 11, b. 2630, l. 3 – 39. Ivaškevičius, E. Istorinių Keturiasdešimt totorių kaimo tyrinėjimų ataskaita. 14. VAA. F. 1019, ap. 12, b. 8532, l. 6. Zubkovas, A. Aiškinamasis raštas. 15. Doc. Трусаў, Алег asmeninis archyvas. Ikonografinė ir teorinė medžiaga apie Baltarusijos totorius ir mečetes. 16. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros Ministerijos, Vilniaus teritorinis padalinys. Keturiasdešimt totorių kaimo mečetės (paminklo kodas Atv. 799) byla. [ žiūrėta 2015 m. vasario 2 d.]. 17. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros Ministerijos, Vilniaus teritorinis padalinys. Nemėžio kaimo mečetės byla (paminklo kodas Atv. 796) [ žiūrėta 2015 m. vasario 2 d.].

Interviu

18. Interviu su Raižių kaimo religinės bendruomenės vadovu Ipolitu Makulavičiumi. Raižiai, 2013 03 10. Užrašė Eglė Ročkaitė. 19. Interviu su Vijos mečetės imamu Ivanu Šabanovičiumi. Vija, Baltarusija 2014 10 03. Užrašė Eglė Ročkaitė. 20. Interviu su Naugarduko mečetės mula Jakūbu Aleksandrovičiumi. Naugardukas, Baltarusija 2014 10 04. Užrašė Eglė Ročkaitė. 21. Interviu su muftijumi, Baltarusijos totorių bendruomenės pirmininku A. B. Šabanovičiumi. Minskas, Baltarusija 2014 10 02. Užrašė Eglė Ročkaitė. 22. Interviu su Lietuvos totorių bendruomenės pirmininku A. Jakubausku. Vilnius, Lietuva 2015 03 03. Užrašė Eglė Ročkaitė.

LITERATŪRA

23. Architektūra: kaimo gyvenvietės ir gyvenamieji namai. T. I. / Sud. J. Baršauskas, K. Čerbulėnas, K. Šešelgis, etc. Vilnius: Mintis, 1965. 24. Architektūros kultūros paveldas. Marijampolė: Piko valanda, 2009. 25. Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis, 1996. 26. Байрашаўскаўтэ, Тамара. Мусульманскія мячэці на тэрыторыі паўночна-заходняга краю // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары- мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 246 – 252. 27. Брыкоўскі, P. Татарскія мячэці ў Вялікім княстве Літоўскім. // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 232 – 236. 28. Brykowski, Ryszard. Tatarskie meczety w Rzeczypospolitej. p. 153 – 171. In: Ochrona Zabytkow Nr. 3 (162). Warszawa, 1988. 29. Buinovska, Fatima. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: Mečetės. Kaunas: Aušra, 2010. 30. Denffer von Ahmad. Islamas. p. 137 - 200 In: Pasaulio Religijos. / Sud. Klaus Meier, Michael Heinzmann, Ahmad von Denffer, etc. Kaunas: UAB „Jotema“, 2005. 31. Dziekan, Marek. History and culture of Polish Tatars. p. 27 - 39. In: Muslims in Poland and Eastern Europe: Widening the European Discourse on Islam. Warszawa: University of Warsaw Faculty of Oriental Studies, 2011. 32. Gaidamavičienė, Elena. Nemėžio totoriai. Nemėžis: Vilniaus rajono centrinės bibliotekos Nemėžio kaimo filialas, 1994. 85

33. Гардзееў, Юры. Татарскія мячэці на Гродзеншчыне // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 253 - 262. 34. Грыбава С.У. Іўеўская татарская абшчына ў гісторыі і культуры Беларусі. // Научные труды pеспубликанского института высшей школы. Исторические и психолого-педагогические науки: сб. науч. ст. В 2 ч. Ч.1. Вып. 4 (9) / под ред. В. Ф. Беркова. - Минск: РИВШ, 2007, c. 28 - 35. 35. Harris, Cyril. Architektūros istorijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 36. Islam in the Nordic and Baltic Countries. Edited by Göran Larsson. London: Routledge, 2009. 37. Канапацкі, Ібрагім. З гісторыі беларускіх мусульман (канец XIV - пачатак XIX ст.) // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 191 – 215. 38. Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Мусульманскія мячэці ў Беларусі // Архитектура и строительство, №. 6 (142), 2000, c. 11 – 13. 39. Канапацкі І. Б., Смолік А. І. Гісторыя і культура беларускіх татар : вучэб. дапам. Мінск: Беларус. ун-т культуры, 2000. 40. Konopacki, Artur. Zycie religijne Tatarów na ziemiach Wielkiego Ksiestwa Litewskiego w XVI–XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2010. 41. Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas/ iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 42. Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. T. II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. 43. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. T. I. Vilnius: Mintis, 1989. 44. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. T. III. Vilnius: Mintis, 1991. 45. Lederer, György. Islam in Lithuania. In: Central Asian Survey, Nr. 14(3), 1995, p. 425- 448. 46. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II –ojo dešimtmečio iki 1918 m. T. III. / Sud. A. Jankevičienė, V. Levandauskas, etc. Vilnius: Savastis, 2000. 47. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai / Sud. V. Ališauskas, L. Jovaiša, M. Paknys, etc. Vilnius: Aidai, 2001.

48. Lietuvių liaudies architektūra T. I. / Sud. J. Baršauskas, K. Čerbulėnas, etc. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1965. 49. Lietuvių liaudies architektūra T. II. / Sud. J. Baršauskas, K. Čerbulėnas, A. Jankevičienė, etc. Vilnius: Mintis, 1968. 50. Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas / Sud. V. Čekmonas, K. Firkavičiūtė, V. Kiškienė, etc. Vilnius: Kronta, 2001, p. 61 – 105. 51. Lietuvos totorių marinimo ir šarvojimo papročiai (XX a. vidurys – XXI a. pradžia) / Sud. A. Lukauskaitė, R. Račiūnaitė-Paužuolienė In: Liaudies kultūra, 2011, Nr.5, p. 61 – 71. 52. Lietuvos totorių laidotuvių ir mirusiųjų minėjimo papročiai (XX a. vidurys – XXI a. pradžia) / Sud. A. Lukauskaitė, R. Račiūnaitė-Paužuolienė In: Liaudies kultūra, 2012, Nr.5, p. 44 – 53. 53. Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje / Sud. A. Jakubauskas, G. Sitdykov, S. Dumin. Kaunas, 2012. 54. Лoкотка, А.I. Беларусы. Т. 2 : Дойлідства. Мінск : Тэхналогія, 1997. 55. Локотка, A. И. Мячэці Беларусі. // Першая міжнародная навукова-практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 236 - 246. 56. Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999. 57. Мячэц. In: Беларуская энцыклапедыя. Том 11. Мн., 2000, c. 83. 58. Miśkiewicz, A. Tatarska legenda. Tatarzy polscy 1945-1990. Białystok: KAW, 1993. 59. Norris, Harry. Islam in the Baltic: Europe's Early Muslim Community. London and New York: I. B. Tauris, 2009. 60. Orientas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos visuomenės tradicijoje: totoriai ir karaimai. / Sud. T. Bairašauskaitė, H. Kobeckaitė, etc. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008. 61. Peleckis, Mindaugas. Lietuvos totorių tapatumo paieškos: analizės štrichai. In: Kultūrologija 18. Istorinės vietos, atmintys, tapatumai. Vilnius: Kultūros tyrimų institutas, 2010, p. 140 – 154. 62. Plasseraud, Yves. Mažumos: tautinių ir etninių mažumų įvadas. Vilnius: Apostrofa, 2006. 63. Посох, М. Ф. Город Видзы (опыт исто рико-статистического описания) / М. Ф. Посох // Памятная книжка Ковенской губернии на 1895 г. – Ковна, 1895.

64. Račius, Edgūnas. Musulmonai. In: Religinės bendruomenės / Sud. G. Beresnevičius, D. Glodenis, E. Račius, etc. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. p. 73-91. 65. Rupeikienė, M. Kitų tradicinių religinių bendruomenių sakraliniai pastatai. p. 314-353. In: Lietuvos architektūros istorija: Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m. T. IV. / Sud. Dr. Dalia Puodžiukienė. Vilnius: Savastis, 2014. 66. Schimmel, Annemair. Islamo įvadas. Vilnius: Regnum fondas, 2001. 67. Шпилевский, П. О Клецке и Клецких татарах // Першая міжнародная навукова- практычная канферэнцыя: Татары-мусульмане на землях Беларусі, Літвы і Польшчы. Мінск, 1995, c. 467 – 476.

Elektoriniai dokumentai

68. Adamonis, Juozas. Nuo taško iki sintezės. Taikomosios dailės kompozicijos pagrindai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008. [žiūrėta 2015 kovo 2 d.]. Prieiga per internetą:http://www.fructusartis.lt/contents/coid,3280/KA-SIMBOLIZUOJA- GEOMETRINES-FORMOS. 69. Al-Karadawi, Jusuf. Kas leistina ir kas draudžiama islame. In: musulmonai.lt [žiūrėta 2015 kovo 1 d.] Prieiga per internetą: http://www.musulmonai.lt/Upload/knygos/Kas%20leistina%20ir%20kas%20draudziama %20Islame.pdf. 70. Atrask Lietuvą. Informacinė laida apie kultūros paveldą, 2014 In: lrt.lt mediateka [žiūrėta 2015 m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1009797642/atrask_lietuva_2014-02- 22_15_03?popup. 71. Chaleckas, Motiejus. Vilniaus Lukiškės – Lietuvos istorijos dalis. Lietuvos totoriai. 2010, Nr. 1-3 (128-130), p. 5. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 9 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totorius%202010_1%20web.pdf. 72. Čia Dzūkijos kraštas: Raižiai. Alytaus regioninės televizijos laida, 2012 [žiūrėta 2015 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.youtube.com/watch?v=7Dskmcy0-uk. 73. Daraškevičius, Rytis. Totoriai Lietuvoje. 2006 In: Bernardinai.lt [žiūrėta 2015 m. vasario 9 d.]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-08-06- totoriai-lietuvoje/33538.

74. Даўбуцішкі mячэць. In: radzima.org Абметнасці Беларусі, Літвы і Пабляшша. [žiūrėta 2015 m. Vasario 15 d.]. Prieiga per internetą: http://www.radzima.org/be/object/6591.html. 75. Gaidamavičienė, Elena. Nemėžio mečetė 1684, 1909, 2009 metais. Lietuvos totoriai. 2009, Nr. 4-6 (125-127), p. 3, 5 In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totoriai%204- 6%20nr%20web.pdf. 76. Gyvoji istorija. Laida apie kultūros paveldą. In: lrt.lt mediateka, 2012-10-26 16:03, 17:15 s. [ žiūrėta 2015 m. kovo 4 d.] Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/paieska. 77. Glušajev, Leonid. Murzų ainiai Lietuvos žemėje. Dokumentinis filmas apie Lietuvos totorius [DVD-ROM]. Lietuva, 2005. 78. Jakubauskas, Adas. Įrengta memorialinė lenta buvusioje Vilniaus Lukiškių totorių kapinių ir mečetės vietoje. Lietuvos totoriai. 2009, Nr. 4-6 (125-127), p. 2. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. Kovo 9 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totoriai%204-6%20nr%20web.pdf. 79. Jakubauskas, Adas. Rastas Vilniaus mečetės projekto eskizas. Lietuvos totoriai. 2009, Nr. 1-3 (122-124), p. 1. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/1-3%202009%20web[1].pdf. 80. Jakubauskas, Adas. Lietuvos totorių bendruomenė vakar ir šiandien. Lietuvos totoriai. 2007, Nr. 9-10 (109-110), p. 4 - 6. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/lietuvos%20totoriai%209- 10%202007%20webui.pdf. 81. Kanapackaja, Zorina. Mečetės – etnokonfesinės totorių kultūros centrai Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Lietuvos totoriai. 2003, Nr. 9 (71), p. 4 - 5. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Laikra71.pdf. 82. Kanapackaja, Zorina. Mečetės – etnokonfesinės totorių kultūros centrai Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Lietuvos totoriai. 2003, Nr. 8 (70), p. 3, 8. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. sausio 11 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Laikra70.pdf. 83. Канапацкого, Борисовича Ибрагима. История мечети города Минск, 2002. In: Татары без границ [žiūrėta 2015 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://nailtimler.com/articles_page/belorus_history_minsk_mechet.html.

84. Karpova, Valentina. Vilniaus mečetė, 2010 In: VU gidas [žiūrėta 2015 m. kovo 10 d.]. Prieiga per internetą: http://www.gidas.mb.vu.lt/2010/02/26/vilniaus-mecete/. 85. Krawiec, Lucijan. Zarus dziejow ludnosci tatarskiej w Rzeczypospolitej Polskiej. In: Tatarzy w Polsce. Wilno, 1936. [ žiūrėta 2015 m. vasario 9 d.]. Prieiga per internetą: http://pbc.biaman.pl/dlibra/docmetadata?id=5025&from=publication. 86. Kryczyński, Leon. Historia Meczetu w Wilnie. Warszawa: Nakł. "Przegląd Islamski", 1937. [ žiūrėta 2015 m. vasario 1 d.]. Prieiga per internetą: http://pbc.biaman.pl/Content/1939/201938.pdf. 87. Kultūros vertybių registras. [žiūrėta 2015 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/. 88. Lapinskaitė, Janina. Istoriją kuriame kartu: dokumentinė apybraiža apie Lietuvos tautinių mažumų kultūrą. TV Europa, 2009 In: bernardinai.TV [žiūrėta 2015 m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/tv/laida/130/istorija-kuriame-kartu- filmas-apie-lietuvos-tautiniu-mazumu-kultura. 89. Lisauskaitė, Birutė. Trakai iki septynioliktojo šimtmečio. p. 57 -77. In: Trakų istorinis nacionalinis parkas UNESCO pasaulio paveldo sąrašuose [žiūrėta 2015 m. vasario 7 d.]. Prieiga per internetą: http://www.seniejitrakai.lt/assets/PDF/10.pdf. 90. Maršrutas: LDK totorių numintais keliais. Trijų dienų kelionė [žiūrėta 2015 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: https://www.google.com/maps/d/edit?mid=ztNhZD4tKhds.keP9OrrKWrHE. 91. Maršrutas: LDK totorių numintais keliais. Vienos dienos kelionė [žiūrėta 2015 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: https://www.google.com/maps/d/edit?mid=ztNhZD4tKhds.kERHAj_H7M4U. 92. Meczet w Bohonikach [žiūrėta 2015 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.bohoniki.eu/. 93. Meczet w Kruszynianach [žiūrėta 2015 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kruszyniany.com.pl. 94. Miškinienė, Galina. Lietuvos totorių kultūra ir jos reikšmė. Lietuvos totoriai. 2012, Nr. 1-3 (139-141), p. 26 - 27. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. sausio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.llks.lt/pdf/Lietuvos%20totoriai/Lietuvos%20totoriai%202012%20Nr1-3.pdf. 95. Miškinienė, Galina. Mečetės Vidžiuose istorija ir jos reikšmė. Lietuvos totoriai. 2004, Nr. 1 (72), p. 4 - 5. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Laikra72.pdf.

96. Miškinienė, Galina. Nemėžio mečetės dvigubas jubiliejus. Lietuvos totoriai. 2010, Nr. 1- 3 (128-130), p. 7. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 8 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totorius%202010_1%20web.pdf. 97. Могілкі татарскія (Мізар). In: radzima.org Абметнасці Беларусі, Літвы і Пабляшша. [žiūrėta 2015 m. Vasario 10 d.]. Prieiga per internetą: http://www.radzima.org/be/object-at-map/2047.html. 98. Nemėžio istorija ir dabartis: Informacinis lankstinukas / Sud. G. Miškinienė, T. Kuznecovas. Vilnius, 2010. [žiūrėta 2015 m. sausio 19 d.]. Prieiga per internetą: www.vilniaus-r.lt/get.php?f.10115. 99. Nemėžio totorių mečetė, 2007 In: miesteliai.lt [žiūrėta 2015 m. vasario 22 d.]. Prieiga per internetą:http://www.miesteliai.lt/miestas/nemezis/objektas/totoriu- mecete/galerija/374.html. 100. Purlys, Evaldas. Totorių g. 25/3, Vilniuje: istorija ir architektūra. Vilnius: Krašto apsaugos ministerija, 2001, p. 1-16. [žiūrėta 2015 m. vasario 15 d.]. Prieiga per internetą: file:///C:/Users/Egles/Downloads/kam_istorija_2013-lt.pdf. 101. Ridzvanavičius, Jonas. Danielius Makulavičius (1916 -2007). Lietuvos totoriai. 2007, Nr. 11-12 (111-112), p. 6. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. vasario 1 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/lietuvos%20totoriai%2011- 12%20webui.pdf. 102. Ridzvanavičius, Jonas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totoriai. In: Kauno totoriai. Kauno apskrities totorių bendrija [žiūrėta 2015 m. vasario 1 d.]. Prieiga per internetą: http://www.totoriai.lt/ldk_istorija.htm. 103. Steponaitytė, Nijolė. Musulmoniška sala Raižiuose. Lietuvos totoriai. 2012, Nr. 4-6 (142-144), p. 30 - 32. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. sausio 15 d.]. Prieiga per internetą:http://old.tbn.lt/web_doc/02lietuvos%20totoriai%20naujas%20maketas.pdf. 104. Šileika, Sigitas. Ištrauka iš diplominio darbo „Vilkaviškio rajono, Piliakalnio apylinkės istoriniai – etnografiniai bruožai 1900 – 1969 m. Lietuvos totoriai. 2008, Nr. 1-3 (113-115), p. 31. In: Tautinių bendrijų namai [ žiūrėta 2015 m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totoriai%20112-115.pdf. 105. Šileika, Sigitas. Vinkšnupiai – totorių bendruomenės centras. Lietuvos totoriai. 2010, Nr. 1-3 (128-130), p. 28 - 29. In: Tautinių bendrijų namai [žiūrėta 2015 m. Vasario 6 d.]. Prieiga per internetą: http://old.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totorius%202010_1%20web.pdf.

106. Šukevičius, Kostas Rimantas. Lietuva panoramose: fotografijų galerija, 2006 In: panoramas.lt [žiūrėta 2015 m. balandžio 3 d.]. Prieiga per internetą: http://www.panoramas.lt/index.php?page_id=132&pan_type=242&show=yes&search_k atalog=me%C4%8Det%C4%97. 107. Talko–Hryncewicz, Julijan. Muslimowie czyli tak zwani tatarzy Litewscy. Krakow: Nakładem Księgarni Geograficznej Orbis, 1924. [ žiūrėta 2015 m. vasario 9 d.]. Prieiga per internetą: http://ciekawepodlasie.pl/artykuly/2010/10/muslimowie-czyli-tak-zwani- tatarzy-litewscy/. 108. Urbanavičius, Mindaugas. Ramazan bairam. Gedulo pabaigos šventė. Filmas iš ciklo apie tautines mažumas, 1989 In: lrt.lt mediateka [žiūrėta 2015 m. kovo 1 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/9514. 109. Visockas, Gintaras. Totorių ir karaimų stiprybės paslaptis. In: XXI amžius. 2007, Nr. 71. (1568) [žiūrėta 2015 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/09/21/zvil_01.html.

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

1. Medinių mečečių tinklo kaita LDK teritorijoje, sudarė Eglė Ročkaitė. 2. Žemėlapis iliustruojantis medinių mečečių padėtį LDK teritorijoje, sudarė Eglė Ročkaitė. 3. Vinkšnupių mečetė. K. Gurnickio ksilografija, 1868. Iš Ado Jakubausko asmeninio archyvo. 4. Vilniaus Lukiškių mečetė. Juozapo Ozemblausko litografija, 1840. LNM, inv. IMik–229. 5. Slanimo mečetės pietrytinis fasadas. Tarpukario laikotarpio fotografija. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 284. 6. Miro mečetė iš pietvakarių pusės. XX a. 3 deš. pab. fotografija. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 274. 7. Daubutiškių mečetės planas. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 271. 8. Vidžių mečetės po XX a. I p. planas. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 295. 9. Vilniaus Lukiškių mečetės interjero fragmentas. Pranciškaus Smuglevičiaus sepija, 1786. KNM, inv. 82055. 10. Asmolavo mečetė iki 1924 m. iš pietvakarių pusės. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 276. 11. XX a. pr. Minsko mečetės pagrindinis fasadas. Ибрагима Борисовича Канапацкого, История мечети города Минск, 2002. In: Татары без границ [žiūrėta 2015 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://nailtimler.com/articles_page/belorus_history_minsk_mechet.html. 12. Asmolavo mečetė po XX a I p. iš pietvakarių pusės. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 277. 13. Daubutiškių mečetė tarp 1918 – 1934 m. In: Глобус Беларуси: Архитектурные и иные достопримечательности Беларуси. [žiūrėta 2015 m. vasario 15 d.]. Prieiga per internetą: 93

http://orda.of.by/.add/showimage.php?image=../.ga/d/dovbuchki/utr_mosque/sf/.big/dowb uciszki1918_-_1934widok_og7d7b.gov.pl-101280-pic_1-u-927.jpg. 14. Daubutiškių mečetės eksterjero fragmentas. Jano Bulhako fotografija. In: Глобус Беларуси: Архитектурные и иные достопримечательности Беларуси. [žiūrėta 2015 m. vasario 15 d.]. Prieiga per internetą: http://orda.of.by/.add/showimage.php?image=../.ga/d/dovbuchki/utr_mosque/sf/.big/ef014 62f89eb31cddab3ccdde911a031.jpg. 15. Nekrašiūnų mečetė iš pietryčių pusės. 1926 – 1928 m. fotografija. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 273. 16. Medilo mečetės XX a. 4 deš. pagrindinis fasadas. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 288. 17. Vidžių mečetė iki 1916 m. Tomasz Wiśniewski fotografija. In: radzima.org Абметнасці Беларусі, Літвы і Пабляшша. [žiūrėta 2015 m. Vasario 10 d.]. Prieiga per internetą: http://www.radzima.org/pl/foto/19478.html. 18. Medilo senoji mečetė. Alego Smajkiewicza 1923 m. piešinys. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 289. 19. Vilniaus Lukiškių mečetė. V. Diutleno piešinys, 1916. MAB atvirukų rinkiniai. 20. Lechavičių mečetės pagrindinis fasadas XX a. 4 deš. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 281. 21. Vidžių mečetės minaretas. Tomasz Wiśniewski XX a. 4 deš. fotografija. In: radzima.org Абметнасці Беларусі, Літвы і Пабляшша. [žiūrėta 2015 m. Vasario 1 d.]. Prieiga per internetą: http://www.radzima.org/pl/object/7879.html. 22. Vidžių XX a. I p. mečetės pagrindinio fasado brėžinys. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 294. 23. Slanimo mečetės pietrytinės pusės interjero fragmentas. Tarpukario laikotarpio fotografija. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 287.

24. Vilniaus Lukiškių mečetės interjero fragmentas, 1930 In: Karpova, Valentina. Vilniaus mečetė. 2010 In: VU gidas [žiūrėta 2013 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą: http://www.gidas.mb.vu.lt/2010/02/26/vilniaus-mecete/. 25. Vilniaus Lukiškių mečetė 1952 m. In: LCVA. F. R-754s, ap. 13, b. 376, l. 81. 26. Daubutiškių mečetės griuvėsiai XX a. 9 deš. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko- litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 272. 27. Lovčicų mečetė iki 1938 m. iš šiaurės vakarų pusės. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 225. 28. Lovčicų mečetė iš šiaurinės pusės. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 29. Lovčicų mečetės planas. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 226. 30. Lovčicų mečetės šiaurinio fasado brėžinys. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko- litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 228. 31. Lovčicų mečetės vakarinio fasado brėžinys. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko- litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 227. 32. Lovčicų mečetės XX a. 9 deš. griuvėsiai. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko- litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 33, 34, 35. 33. Lovčicų mečetė iš šiaurės vakarų pusės. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 34. Lovčicų mečetės vakarų fasadas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 35. Keturiasdešimt Totorių mečetė. Eglės Ročkaitės fotografija, 2013. 36. Keturiasdešimt Totorių mečetės planas, sudarė Eglė Ročkaitė pagal pateiktą planą. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 204. 37. Keturiasdešimt Totorių mečetės pjūvis. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko- litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 203.

38. Keturiasdešimt Totorių mečetės fasadas su prieangiais iki 1993 m. renovacijos. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 199. 39. Keturiasdešimt Totorių mečetė. Fotografuota iš pietvakarių pusės, 1938 In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 198. 40. Keturiasdešimt Totorių mečetės šiaurės vakarų fasadas. K. R. Šukevičiaus fotografija, 2008. In: panoramas.lt [žiūrėta 2015 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.panoramas.lt/m_katalog.php?p_id=1203&lg=2. 41. Keturiasdešimt Totorių mečetės pietrytinis fasadas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2013. 42. Keturiasdešimt Totorių mečetės interjeras, pietrytinė pusė. K. R. Šukevičiaus fotografija, 2012. In: panoramas.lt [žiūrėta 2015 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.panoramas.lt/m_katalog.php?p_id=806&lg=2. 43. Keturiasdešimt Totorių interjero fragmentas. Pertvaros dekoras muhirais. K. R. Šukevičiaus fotografija, 2012. In: panoramas.lt [žiūrėta 2015 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.panoramas.lt/m_katalog.php?p_id=2343&lg=2. 44. Keturiasdešimt Totorių šiaurės vakarų pusės interjero fragmentas. K. R. Šukevičiaus fotografija, 2012. In: panoramas.lt [žiūrėta 2015 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.panoramas.lt/m_katalog.php?p_id=2343&lg=2. 45. Raižių mečetės šiaurinis fasadas po 1993 m. rekonstrukcijos. Eglės Ročkaitės fotografija, 2013. 46. Raižių mečetės planas, sudarė Eglė Ročkaitė, pagal pateiktą planą. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 216. 47. Raižių mečetės pjūvis. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 215. 48. Raižių mečetės šiaurinio fasado fragmentas po 1993 m. rekonstrukcijos. Eglės Ročkaitės fotografija, 2015. 49. Raižių mečetė po 1993 m. rekonstrukcijos. Eglės Ročkaitės fotografija, 2015. 50. Raižių mečetės mihrabas po 1993 m. rekonstrukcijos. Eglės Ročkaitės fotografija, 2013. 51. Raižių mečetės pietrytinės pusės interjero fragmentas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2015. 52. Raižių mečetės moterų pamaldų salės pietrytinės pusės interjero fragmentas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2013.

53. Raižių mečetės šiaurinis fasadas. XX a. 8 dešimtmetis. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 207. 54. Nemėžio mečetės planas. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 217. 55. Nemėžio mečetės šiaurinis fasadas iki 1994 m. rekonstrukcijos. In: Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva T. II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 322. 56. Nemėžio mečetės pjūvis pagal A. Sonino 1908 m. projektą. In: Konopacki, Artur. Zycie religijne Tatarów na ziemiach Wielkiego Ksiestwa Litewskiego w XVI–XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2010, p. 172. 57. Nemėžio mečetės pagrindinis fasadas pagal A. Sonino 1908 m. projektą. In: Konopacki, Artur. Zycie religijne Tatarów na ziemiach Wielkiego Ksiestwa Litewskiego w XVI–XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2010, p. 172. 58. Nemėžio mečetė po 1994 m. rekonstrukcijos, šiaurinis fasadas, 2007 In: miesteliai.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 21 d.]. Prieiga per internetą: http://www.miesteliai.lt/miestas/nemezis/objektas/totoriu-mecete/galerija/374.html. 59. Nemėžio mečetės šiaurinis fasadas po 2009 m. rekonstrukcijos. Eglės Ročkaitės fotografija, 2013. 60. Nemėžio mečetės pietrytinės pusės interjero fragmentas. K. R. Šukevičiaus fotografija, 2006. In: panoramas.lt [žiūrėta 2015 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.panoramas.lt/m_katalog.php?p_id=763&lg=2. 61. Nemėžio mečetės šiaurinės pusės interjero fragmentas. K. R. Šukevičiaus fotografija, 2006. In: panoramas.lt [žiūrėta 2015 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.panoramas.lt/m_katalog.php?p_id=763&lg=2. 62. Naugarduko mečetės rytinis fasadas tarpukariu. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko- litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 233 63. Naugarduko mečetė iš šiaurės vakarų pusės, 1924 m. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 234. 64. Naugarduko mečetės rytinis fasadas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 65. Naugarduko mečetės rytinio fasado fragmentas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014.

66. Naugarduko mečetės šiaurinis fasadas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 67. Naugarduko mečetės interjero pietrytinė pusė. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 68. Naugarduko mečetės interjero fragmentas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 69. Naugarduko mečetės interjero šiaurinė pusė. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 70. Naugarduko mečetės mokyklos interjero fragmentas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 71. Naugarduko mečetė iš rytinės pusės. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 72. XIX a. pab. Vijos mečetės piešinys. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko- litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 220. 73. Vijos mečetės XIX a. pab. medinė smailė. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 74. Vijos mečetės planas. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 223. 75. Vijos mečetė po 1970 m. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 24. 76. Vijos mečetė po 1997 m. Грода Надзея fotografija, 2003. In: radzima.org Абметнасці Беларусі, Літвы і Пабляшша. [žiūrėta 2015 m. kovo 10 d.]. Prieiga per internetą: http://www.radzima.org/be/object/1556.html. 77. Vijos mečetės rytinis fasadas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 78. Vijos mečetės pietrytinio fasado fragmentas. Mihrabo langelio dekoras. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 79. Vijos mečetės interjero pietrytinė pusė. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 80. Vijos mečetės interjero šiaurinė pusė. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 81. Vijos mečetės antro aukšto galerija. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 82. Vijos mečetės moterų pusės interjero fragmentas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 83. Vijos mečetės kiemo teritorija iš rytinės pusės. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 84. Klecko mečetės rytinis fasadas tarpukariu. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko- litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 279. 85. Klecko mečetė iš pietryčių pusės. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 280.

86. Klecko mečetė po 1931 m. rekonstrukcijos. In: Meczety i cmentarze Tatarów polsko- litewskich. Katalog zabytków tatarskich. T. II / Sud. A. Drozd, M. M. Dziekan, T. Majda. Varszawa: Res Publica Multiethnica, 1999, il. 278. 87. Klecko mečetė iš šiaurės vakarų pusės. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 88. Klecko mečetės rytinis fasadas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 89. Klecko mečetės šiaurinis fasadas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 90. Klecko mečetės virtuvės interjero fragmentas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 91. Klecko mečetės mokyklėlės interjero fragmentas. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 92. Klecko mečetės pamaldų salės interjero pietrytinė pusė. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 93. Klecko mečetės pamaldų salės interjero šiaurinė pusė. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 94. Klecko mečetės aplinkos fragmentas. Šulinys. Eglės Ročkaitės fotografija, 2014. 95. Trijų dienų maršrutas „LDK totorių numintais keliais“. 96. Vienos dienos maršrutas „LDK totorių numintais keliais“.

ILIUSTRACIJOS

2 pav. Totorių medinių mečečių padėtis LDK teritorijoje

3 pav. Vinkšnupių mečetė. K. Gurnickio ksilografija, 1868 m.

4 pav. Vilniaus Lukiškių mečetė. Juozapo Ozemblausko litografija, 1840 m.

100

5 pav. Slanimo mečetės pietrytinis fasadas tarpukariu 6 pav. Miro mečetė iš pietvakarių pusės XX a. 3 deš.

7 pav. Daubutiškių mečetės planas 8 pav. XX a. I p. Vidžių mečetės planas

9 pav. Vilniaus Lukiškių interjero fragmentas. Pranciškaus Smuglevičiaus sepija, 1786 m.

101

10 pav. Asmolavo mečetė iki 1924 m. 11 pav. XX a. pr. Minsko mečetės pagrindinis fasadas iš pietvakarių pusės

12 pav. Asmolavo mečetė po XX a. I p. iš pietvakarių pusės

13 pav. Daubutiškių mečetė tarp 1918 – 1934 m.

102

4 pav. Daubutiškių mečetės eksterjero 15 pav. Nekrašiūnų mečetė iš pietryčių pusės fragmentas. Jano Bulhako fotografija 1926 – 1928 m.

16. Medilo mečetės pagrindinis fasadas XX a. 4 deš.

17 pav. Vidžių mečetė iki 1916 m. 18 pav. Medilo mečetė. Alego Smajkiewicza piešinys, 1923 m.

103

19 pav. Vilniaus Lukiškių mečetė. 20 pav. Lechavičių mečetės pagrindinis V. Diutleno piešinys, 1916 m. fasadas XX a. 4 deš.

21 pav. Vidžių mečetės minaretas 22 pav. Vidžių XX a. I p. mečetės pagrindinis fasadas XX a. 4 deš.

104

23 pav. Slanimo mečetės pietrytinės pusės interjero fragmentas

24 pav. Vilniaus Lukiškių mečetės interjero fragmentas 1930 m.

25 pav. Vilniaus Lukiškių mečetė 1952 m. 26 pav. Daubutiškių mečetės griuvėsiai XX a. 9 deš. 105

27 pav. Lovčicų mečetė iki 1938 m. šiaurės vakarų pusė

28 pav. Lovčicų mečetės panorama šiaurinė pusė

29 pav. Lovčicų mečetės planas

106

30 pav. Lovčicų mečetės šiaurinis fasadas 31 pav. Lovčicų mečetės vakarinis fasadas

32 pav. Lovčicų mečetės griuvėsiai XX a. 9 deš.

33 pav. Lovčicų mečetė iš šiaurės vakarų pusės 34 pav. Lovčicų mečetės vakarų fasadas

107

35 pav. Keturiasdešimt Totorių mečetės pietryčių fasadas 2013 m.

36 pav. Keturiasdešimt Totorių mečetės planas iki 1993 m. 37 pav. Keturiasdešimt Totorių mečetės pjūvis

38 pav. Keturiasdešimt Totorių mečetės 39 pav. Keturiasdešimt Totorių mečetė 1938 m. pagrindinis fasadas

108

40 pav. Keturiasdešimt Totorių mečetė 2008 m. 41 pav. Keturiasdešimt Totorių mečetės pietrytinis fasadas

42 pav. Keturiasdešimt Totorių mečetės pietrytinės pusės interjero fragmentas

43 pav. Keturiasdešimt Totorių mečetės interjero fragmentas

109

44 pav. Keturiasdešimt Totorių mečetės šiaurės vakarų pusės interjero fragmentas

45 pav. Raižių mečetės šiaurinis fasadas 46 pav. Raižių mečetės planas po 1993 m. rekonstrukcijos

47 pav. Raižių mečetės pjūvis

110

48 pav. Raižių mečetės šiaurinio fasado fragmentas

49 pav. Raižių mečetė po 1993 m. rekonstrukcijos 50 pav. Raižių mečetės mihrabas

51 pav. Raižių mečetės pietrytinės pusės interjero fragmentas

111

52 pav. . Raižių mečetės moterų pamaldų 53 pav. Raižių mečetės šiaurinis fasadas XX a. 8 deš. salės pietrytinės pusės interjero fragmentas

54 pav. Nemėžio mečetės planas 55 pav. Nemėžio mečetės šiaurinis fasadas iki 1994 m.

112

56 pav. Nemėžio mečetės pjūvis pagal 57 pav. Nemėžio mečetės pagrindinis fasadas A. Sonino 1908 m. projektą pagal A. Sonino 1908 m. projektą

58 pav. Nemėžio mečetės šiaurinis fasadas 59 pav. Nemėžio mečetės šiaurinis fasadas po 1994 m. rekonstrukcijos po 2009 m. rekonstrukcijos

113

60 pav. Nemėžio mečetės pietrytinės pusės interjero fragmentas

61 pav. Nemėžio mečetės šiaurinės vakarų pusės interjero fragmentas

62 pav. Naugarduko mečetės rytinis fasadas 63 pav. Naugarduko mečetė tarpukariu iš šiaurės vakarų pusės,1924 m.

114

64 pav. Naugarduko mečetės rytinis fasadas 65 pav. Naugarduko mečetės rytinio fasado fragmentas

66 pav. Naugarduko mečetės iš šiaurės vakarų 67 pav. Naugarduko mečetės interjero pietrytinė pusė

68 pav. Naugarduko mečetės 69 pav. Naugarduko mečetės interjero šiaurės vakarų pusė interjero detalė

115

70 pav. Naugarduko mečetės mokyklos interjeras 71 pav. Naugarduko mečetės rytinė pusė

72 pav. XIX a. pab. Vijos mečetės piešinys 73 pav. Vijos mečetės minareto smailė XIX a. pab.

74 pav. Vijos mečetės planas 75 pav. Vijos mečetė po 1970 m.

116

76 pav. Vijos mečetė po 1997 m. 77 pav. Vijos mečetės rytinis fasadas 2014 m.

78 pav. Vijos mečetės pietrytinio fasado fragmentas. Mihrabo langelio dekoras

79 pav. Vijos mečetės interjero pietrytinė pusė 80 pav. Vijos mečetės interjero šiaurinė pusė

117

81 pav. Vijos mečetės antro aukšto galerija 82 pav. Vijos mečetės moterų pusės interjero fragmentas

83 pav. Vijos mečetė iš rytinės pusės

84 pav. Klecko mečetės rytinis fasadas tarpukariu 85 pav. Klecko mečetė iš pietryčių pusė

118

86 pav. Klecko mečetė po 1931 m. rekonstrukcijos 87 pav. Klecko mečetė iš šiaurės vakarų pusės 2014 m.

88 pav. Klecko mečetės rytų pusės fasadas 89 pav. Klecko mečetės šiaurinės pusės fasadas

90 pav. Klecko mečetės virtuvės interjero fragmentas 91 pav. Klecko mečetės mokyklėlės interjero fragmentas

119

92 pav. Klecko mečetės pamaldų salės interjero pietrytinė pusė

93 pav. Klecko mečetės pamaldų salės interjero 94 pav. Klecko mečetės teritorijos šiaurinės pusės fragmentas šulinys

120