Neries-Regioninis-Parkas-Tautosakos
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Neries regioninio parko direkcija NERIES REGIONINIS PARKAS 2002–2006 m. etnokultūros tyrimai Duomenis surinko Ida Stankevičiūtė 2006 2 TURINYS Įvadas 4 Vertėjo pastabos 7 Pastabos dėl rinkinio papildymo vertimu 8 Rodyklės Vietovės ir pateikėjai 9 Tautosakos žanrai 16 Etnologijos objektų klasifikacija 19 Kalbotyros objektų klasifikacija 24 Tekstai Adomčiškės, Vilniaus r. 25 Airėnai, Vilniaus r. 69 Aliejūnai, Vilniaus r. 79 Bielazariškės, Vilniaus r. 95 Bieliūnai, Vilniaus r. 97 Bubos, Vilniaus r. 101 Bradeliškės, Vilniaus r. 106 Buivydai, Vilniaus r. 107 Čekoniškės, Vilniaus r. 159 Dūkštos, Vilniaus r. 169 Geležių Antakalniai, Vilniaus r. 239 Giruliai, Vilniaus r. 255 Grabijolai, Elektrėnų sav. 256 Karageliškės, Elektrėnų sav. 350 Kryžkelis, Elektrėnų sav. 374 Leičiai, Vilniaus r. 375 Legotiškės, Vilniaus r. 385 Medžiolai, Elektrėnų sav. 386 Miežionys, Vilniaus r. 397 Mikališkės, Vilniaus r. 412 Nauja Rėva, Vilniaus r. 418 Paaliosė, Elektrėnų sav. 430 Padvariai, Vilniaus r. 457 3 Pakalniai, Vilniaus r. 516 Pakonys, Vilniaus r. 518 Paneriai, Elektrėnų sav. 523 Papiškės, Vilniaus r. 533 Pylimai, Vilniaus r. 535 Prapuolai, Vilniaus r. 547 Pugainiai, Elektrėnų sav. 578 Rokiškės, Vilniaus r. 591 Saidžiai, Vilniaus r. ir Trakų r. 624 Tomašiškės, Vilniaus r. 632 Turniškės, Vilniaus m. 634 Vaigeliškės, Vilniaus r. 644 Vanga, Elektrėnų sav. 656 Verkšionys, Vilniaus r. 661 Volai (Valai), Trakų r. 677 Vosyliškis, Elektrėnų sav. 684 Vosyliukai, Trakų r. 704 Zabarija, Elektrėnų sav. 712 Šaltupė, Elektrėnų sav. 713 Semeniškės ir Kernavė, Širvintų r. 714 Sidaronys, Vilniaus r. 720 Šilėnai, Vilniaus r. 721 Smilgiai, Vilniaus r. 773 Stirniai, Trakų r. 784 Koplyčninkai, Vilniaus r. 788 Šiurmonys, Vilniaus r. 802 4 Įvadas Rinkinys skirtas Neries regioninio parko (Vilniaus ir Trakų r., Elektrėnų sav.) bei prie jo teritorijos prisišliejusių vietovių (Vilniaus m., Širvintų r.) etninės kultūros duomenims, visų pirma: vietovardžiams, padavimams, tikėjimams, etnografinio ir istorinio pobūdžio pasakojimams. Dirbdama Neries regioninio parko direkcijoje kultūrologe juos surinko šviesios atminties Ida Stankevičiūtė (1952–2006). Sau keltam tikslui iš visų Neries regioninio parko kaimų gyventojų surinkti etninės kultūros faktus, Ida negailėjo energijos, laiko ir sveikatos. Paminėtina, kad paramą šiame darbe kelis metus iš eilės teikė ir Kultūros ministerija. Apie duomenų rinkinio sudarymą ir platesnį Neries regioniniame parke surinktos medžiagos panaudojimą mokslo tyrimuose bei švietime ne kartą kalbėjo pati Ida ir rinkinį palengva rengė. Didžiąją dalį į magnetofono kasetes įrašytų tekstų ji iššifravo, svarbiausius savo lauko užrašus perrašė ir visus tekstus suskirstė pagal kaimus bei pateikėjus. Tačiau rinkinį šių duomenų pagrindu 2006 m. gruodį sudarė Vykintas Vaitkevičius: tekstai (vietovardžiai, tautosaka, istorinio pobūdžio prisiminimai ir kt.) buvo sunumeruoti eilės tvarka; tiems rinkinio vienetams, kurie neturėjo pavadinimų- antraščių, jos buvo suteiktos; vietomis ištaisytos korektūros bei smulkios rašybos klaidelės (didžiosios raidės, skyryba, kabutės ir pan.). Naudojimąsi sukauptais duomenimis palengvina parengtos rodyklės (pateikėjų, žanrinė ir tematinės). Na, o siekiant didesnio rinkinio išsamumo, jis buvo papildytas išvykų metu darytomis fotonuotraukomis, žemėlapiu, magnetofono įrašų kopijomis (perduotos Lietuvių tautosakos rankraštynui). * * * 2002 m. rugpjūtį Ida aplankė mane namuose, teiravosi kokios turiu medžiagos iš Neries regioninio parko ir ją kopijavo. Vėliau sekė jos pažintis su Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomais duomenimis (daugiausia – 1969 m. Kernavės ekspedicijos rinkiniais), viena kita publikacija ir straipsniu. Nebežinau kada tiksliai, prieš ar po pirmos bendros išvykos į Grabijolus 2003 m. lapkričio 15 d., Ida perdavė laišką, kurį pradėjo kreipdamasi: „Mielas Vykintai, ko nepadedi man su mano bėdom susitvarkyti? Juk ir Tau gal tai būtų naudinga, juk renki dzūkišką medžiagą. Surašysiu tau kai kuriuos duomenis. Gal tai Tave paskubins link manęs“. Toliau sekė Idos iki to laiko atrastų mitologinių vietų sąrašas ir trumpos jų anotacijos. Ilgai įtikinėti nereikėjo – viską bylojo pati medžiaga, dažnai išskirtinis jos turinys ir interpretacijos, kurių link vedė tekstai, (pa)stebėjimai vietoje, kamerinė lingvistinė, 5 archeologinė, mitologinė medžiagos analizė. Nuo tada su Ida ėmėm bendrauti ir abipusiai naudingai bendradarbiauti. 2003–2005 m. surengėme septynias bendras pažintines ir tiriamąsias išvykas prie Neries, vykome į Rygoje surengtą konferenciją „Archeologija ir folkloras“ (2005 m. kovą), spaudai parengėme (talkinant Beatai Piaseckai) du šimtus padavimų ir pasakojimų apie Neries regioninio parko ir greta jo teritorijos esančias kultūrinę ir (arba) istorinę reikšmę turinčias vietas (žr.: Tautosakos darbai, 2005, t. XXIX, p. 219–261; 2007, t. XXXIII, spaudoje). Ilgainiui Idos surinkti duomenys, išaiškintų senųjų šventviečių aprašymai ir fotonuotraukos svariai papildė „Senųjų Aukštaitijos šventviečių“ katalogo Vilniaus miesto, Vilniaus ir Širvintų rajonų skyrius. Artimiausioje ateityje dėmesį ketinome sutelkti į Neries upės vardyną: pavienių akmenų, rėvų, upės gelmių ir kitų jos dalių pavadinimus. Vietovardžius Ida pamėgino lokalizuoti dviejų kelionių Nerimi metu (2005 m. rudenį, nuo Gariūnų tilto iki Kernavės, talkinant Alvydui Barzdėnui, Kęstučiui Navickui, Vyčiui Vidūnui ir kitiems). Deja, ankstesnių stebėjimų ir šių kelionių metu surinktų duomenų pagrindu suspėjome parengti tik preliminarią Neries upės vietovardžių tarp Vilniaus ir Kernavės schemą. * * * 2002 m. vasarą – 2006 m. pavasarį Neries regioninio parko teritorijoje ir už jos ribų surinktų etnografijos, folkloro, kalbos, istorijos duomenų vertę sunku pervertinti. XVIII– XX a. Lietuvos istorijos verpetai lėmė, jog labiausiai tyrėjų dėmesio pastaraisiais dešimtmečiais stokojo ne kuris nors nuošalus krašto kampelis, o mūsų sostinės – Vilniaus – apylinkės. Kalbos ir visų kitų bendravimo stereotipų barjeras ypač ryškus, kalbant apie etnografijos ir folkloro tyrimus. Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomi vos keletas rinkinių duomenų, surinktų Neries apylinkėse tarp Vilniaus ir Kernavės (plg. LTR 1183 (J. Šiaučiūno 1937 m.), 3977 (J. Dovydaičio 1957 m.), 4112, 4113 ir kt. (Kraštotyros draugijos ekspedicijos Kernavėje 1969 m.), 6489 (V. Vaitkevičiaus 1995 m.). Ida atėjo dirbti į parko direkciją pasiryžusi minėtą barjerą tarp tyrėjų ir Vilniaus krašto gyventojų įveikti, ir tai daryti jai puikiai sekėsi. Pramokusi svarbiausius vietos tarmės žodžius ir frazes, įdėjusi kitų pastangų, Ida netrukus tapo laukiama kaimo močiučių viešnia. Nors su tam tikro nepasitikėjimo lašeliu, tačiau kaimo vyrai su Ida taip pat dalinosi savo žiniomis, dažniausiai senaisiais vietovardžiais, padavimais ir prisiminimais apie žvejybą. Į kalbos, folkloro ir etnografijos paveldą Ida žvelgė per savo prizmę. Idos klausimai pateikėjams atspindi jos pačios interesų ratą (plg. ypatingą dėmesį gyvatėms ir žalčiams, garsiems Ausiutiškėse ir Apskritoje gyvenusiems burtininkams Lickūnui ir Vaiciukevičiui), kita vertus temų, kurioms duomenis ji rinko, ratas yra iš tiesų platus. Tai 6 visų pirma vietovardžiai, padavimai, Neris, kaimų istorijos, mitologinės sakmės, liaudies medicina ir kitos žinijos sritys, tikėjimai, papročiai. Ida suprato savo darbo svarbą ir tam galėjo pateikti ne vieną argumentą. Visi jie bylojo, jog Neries apylinkių gyventojai tarp Vilniaus ir Kernavės, nors kalba vadinamąja vilnietiška lenkų kalbos atmaina, yra vietiniai šio krašto gyventojai, o jų atmintyje išsaugoti vietovardžiai, tautosaka, žinija yra ne kas kita, o senųjų Lietuvos gyventojų kultūros dalis. Tautosakos pobūdis (atitinkamų pasakojimų motyvų ir tikėjimų turinys bei paplitimas) rodė, jog Neries apylinkės yra šiaurinis vidurio Dzūkijos arealo, apimančio Alytaus, Prienų, Kaišiadorių, Trakų rajonus, pakraštys. Todėl Ida pagrįstai savo užrašytą tautosaką laikė iš esmės dzūkiška. Jeigu kalbėtume apie šį duomenų rinkinį kaip apie eilinį arba tipinį rinkinį iš kurios nors „tikrosios“ Lietuvos vietos, jam tikriausiai turėtume taikyti kitą vardiklį ir ieškoti jame to, ką šiandien retai pavyksta užrašyti, arba kur glūdi specifiniai (lokaliniai) šios tautosakos ypatumai. Tačiau dera pabrėžti, jog šiame rinkinyje pateikti duomenys dažnai yra iš pirmą kartą krašto tyrėjų aplankytų vietovių ir turi dar vieną ne mažiau svarbų bruožą – daugelis jų buvo įrašyti į magnetofono juostelę taip, kaip jie natūraliai gyvuoja arba gyvavo, t.y. vilnietiška lenkų kalbos atmaina. Tad Ida palieka mums įspūdingą Vilniaus krašto istorijos ir kultūros duomenų rinkinį, suteikia galimybę į šį kraštą XXI a. pradžioje žvelgti kaip į nedalomą Lietuvos dalį ir, žinoma, skatina pradėtą darbą tęsti. Vykintas Vaitkevičius 2007-01-26 7 Vertėjo pastabos Atliktas padavimų, tikėjimų, etnografinio ir istorinio pobūdžio pasakojimų, užrašytų lenkų kalba, vertimas yra gana neįprastas. Atsižvelgiant į didžiulę rinkinio vertę ne tik paprastiems vartotojams, liaudies kultūros mylėtojams, bet ir įvairių sričių specialistams (tautosakos, mitologijos, etnologijos, kalbos ir istorijos tyrėjams), stengtasi išlaikyti kuo daugiau iš liaudies lūpų užrašyto teksto autentiškumo. Vertimas atliktas sekant senas tradicijas, įsitvirtinusias dar XIX amžiuje, kai buvo pradėta užrašinėti lietuvių tautosaką ir ją skelbti užsienio leidiniuose su vertimais į vokiečių, rusų bei lenkų kalbas. Tokiu būdu buvo siekiama kitoms Europos tautoms pristatyti savotišką ir labai archajinę lietuvių liaudies kultūrą. Tų laikų vertimai panašūs į adaptacijas. Stengtasi išlaikyti stiliaus ypatumus bei,