Idai KLAIPėdOS UNIVERSITETO BALTIJOS REGIONO ISTORIJOS IR ARCHEOLOGIJOS INSTITUTAS Vykintas Vaitkevičius Neris 2007 metų ekspedicija TREčIA KNYGA Mintis Vilnius UDK 908(474.5) Va-122 Recenzavo Doc. Jūratė Sofija Laučiūtė, Doc. Aleksiejus Luchtanas Knygos rengimą ir leidybą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija © Vykintas Vaitkevičius, 2013 © Iliustracijų autoriai, 2013 © Mintis, 2013 ISBN 978-5-417-01070-5 (3 knyga) ISBN 978-5-417-01000-2 (bendras) Turinys 7 • Pratarmė 11 • II. 5. Vidurupis nuo Žeimenos iki Gegužinės 105 • šaltiniai ir literatūra 114 • Iliustracijų šaltiniai 117 • Tautosakos tekstai 203 • Рэзюмэ. Neris. Экспедыцыя 2007 г. 206 • Cпiс iлюстрацый 210 • S ummary. Neris. Expedition of 2007 213 • The List of Illustrations 217 • A smenvardžių rodyklė 221 • G eografinė rodyklė 229 • D alykų rodyklė 238 • K nygoje vartojami trumpiniai II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries šalTINIAI ištakos 6 7 II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries šalTINIAI ištakos 6 7 Neries ekspedicijos trečiosios knygos pratarmė Tolstantys 2007-ųjų ekspedicijos aidai primena, kad tai jau istorija. Ši knyga labiau nei pirmosios dvi irgi dokumentinė, istorinė. Jos pagrindą sudaro geografinės, archeolo- ginės, istorinės, kalbinės ir tautosakinės žinios apie upę, piliakal- nius, pilkapius, akmenis, šaltinius, daugumą viensėdžių, kaimų, jų gyventojų savimonę, kalbą, pasaulėjautą, darbus ir šventes. Buvau įsitikinęs, kad ši knyga bus pas- kutinė, apibendrinanti, didesnės apimties. Netikėtai pasikeitus lei- dybos planui trečioji Neries ekspedicijos knyga pasakoja tik apie upės vidurupio dalį, aštuoniasdešimties kilometrų ruožą tarp Vil- niaus ir Kernavės. Kita vertus, tai nėra didelis trūkumas, nes Neris tarp Vilniaus ir Kernavės kaip niekur kitur primena kelią, vedantį per visą lietuvių kultūros, ūkio, religijos ir valstybingumo istoriją. Keliautoją čia lydi nuostabus Vilniaus krašto legendų skambesys, jaudinanti gamtos ir kultūros dermė. Autorius II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries šalTINIAI ištakos 8 9 II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries šalTINIAI ištakos 8 9 II.5 2007 metų EKSPEDICIJOS šalTINIAI II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries šalTINIAI ištakos 10 11 II. 5. Vidurupis nuo Žeimenos iki Gegužinės II. Birželio 22-oji, vasaros saulėgrįža. Dangus debesuotas, vėsu, ore tvyro virsmo nuojau- 2007 metų ta. Netrukus dienos ims trumpėti, prasidės liepos kaitros, lis, griaudės perkūnija. Keičiasi į EKSPEDICIJOS 1. Neries šalTINIAI pabaigą krypstančios ekspedicijos nuotaika, didėja nuovargis, mainosi ekspedicijos dalyviai. ištakos 10 Daugelis baltarusių žygeivių keliauja namo, su mumis sveikinasi nauji lietuviai keliautojai. 11 Pasiekus Vilnių nėra reikalo atidžiai sekti žemėlapį, nes Nerį į atkarpas skaido tiltai. Ne- didelė ekspedicijos mokslininkų įgula – Filomena, Gražina, Jurasis, aš su Daiva ir vaikais – šnekučiuojasi, dairosi į šalis. Dešinėje Žirmūnai, kairėje – Antakalnis. Lepliavo rago, Kumelių ir kitų rėvų, kurias XX a. 4 dešimtmetį šiame Neries ruože vardijo Lietuvių mokslo draugijos bendradarbis Hubertas Gudelaitis, nėra nė ženklo (LMD III 29b/20). Paskutinį kartą Neries vaga Vilniuje nuosekliai valyta 1932 m. po 1931 m. potvynio (plg. LCVA f. 154 ap. 1 b. 2417). Tarp paupio krūmų ir meldų akis bado seni vilniečių baldai, praverčiantys žvejams ir benamiams. Senos padangos, pakuotės, plastikiniai buteliai. Tėkmė šiukšles plaka tai prie vieno, tai prie kito kranto. Nedidelis užutėkis dešinėje – Žiemos uostas (N 95), tuoj už jo – šilo tiltas (168 km). šioje vietoje tilto būta Lenkijos okupacijos metais (Rutkowski 1939), jis dar fiksuojamas 1944 m. liepos fotografijose (NA CP). Po pertraukos šilo tiltas vėl pastatytas 1998 metais. Kairiajame krante baltuoja Lietuvių kalbos institutas, ten pat greta – Vileišių rūmai, ku- riuose įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Aukštyn kyla šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolas, tolumoje – pušynuose skendinčių kalvų grandinė. Istorinis Antakalnio priemiestis kūrėsi prie kelio į Aukštaitiją ir Viršupį – didžiųjų ku- nigaikščių vasarvietę.1 Antakalnis traukte traukė didikus, bajorus, turtingus miestiečius (Drė- ma 1991, 341; plg. W 184–187). Nuo XVII a. vidurio Antakalnyje kūrėsi vis daugiau žvejų, kuriuos globojo didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682). XVIII a. pirmojoje pusėje vienoje miesto teismo knygų paminėta šv. Petro ir Povilo bažnyčiai priklausiusi žvejų jurisdika Antakalnyje (jurysdyka tytułu ribatskowa – Samalavičius 2011a, 139) (1 pav.). Kitos žvejų jurisdikos – Žvejų priemiesčio – nuo XV a. pabaigos būta dešiniajame 1 A ntakalnis, žvelgiant iš Neries (apie 1870) 1 Beje, Neris iš seno skyrė Antakalnio parapiją nuo Kalvarijų (TVD 356). N eries krante, tarp Raitininkų ir Kalvarijų gatvių (Rybaki Magistratu Wilenskiego – TVD 354v; plačiau žr.: Drėma 1991, 380; Katalynas 2006, 77, 107–109). Žvejų taip pat gyventa šnipiškėse ir kitose Vilniaus vietose. Siekdami ginti savo teises miesto žvejai kairiajame ir dešiniajame Neries krante ilgainiui susibūrė į cechą. II. 1664 m. birželio 30 d. karaliaus Jono Kazimiero privilegija suteikė išimtinę teisę Vilniaus 2007 metų žuvininkų cecho nariams žvejoti upėse ir ežeruose, prekiauti pačių sugauta arba pirkta žuvi- EKSPEDICIJOS šalTINIAI mi. Kasmet per šv. Petrą, birželio 29-ąją, buvo renkami cecho vyresnieji arba seniūnai. Du 12 iš keturių seniūnų turėjo raktus nuo cecho kasos. Kas tris mėnesius kiekvienas cecho narys mokėjo po 2 lietuviškus grašius, tai buvo tam tikras savišalpos fondas. Patekęs į nelaimę cecho narys galėjo gauti pašalpą, kurią vėliau reikėjo grąžinti; iš bendrų lėšų buvo laidojami netur- tingi cecho nariai (Samalavičius 2011a, 139). Žuvininkų cecho statute numatyta, kad žvejams privalu lankyti bažnyčią, jaunesniems – rytinių pamaldų metu uždegti ir gesinti žvakes. šios ir visos kitos bažnytinės cecho narių pareigos, statute įrašytas įpareigojimas šv. Petro ir Povilo bažnyčioje pastatyti altorių neke- lia nuostabos, nes miesto valdžiai pavaldus amatininkų cechas kūrėsi ant bažnytinės Penkių Kristaus žaizdų brolijos pamatų. XVI–XIX a. ji veikė prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios. XVII a. viduryje brolijai, kurios nariai broliai ir sesės vertėsi žvejyba, buvo išrūpintas popiežiaus pa- tvirtintas aukščiausios bažnytinės valdžios leidimas (Samalavičius 2011b). Penkių Kristaus žaizdų brolijos nariai per iškilmes vilkėjo baltus apsiaustus, ant gal- vų – raudonus gobtuvus, be to, turėjo savo vėliavą ir du didelius būgnus, kuriuos kasmetėse procesijose nešdavo samdyti nešikai. Visas brolijos turtas buvo saugomas šv. Petro ir Povilo bažnyčioje; brolija naudojosi viena iš dviejų zakristijų, kuri vadinta Žvejų vardu (Samalavičius 2011b, 143–144). Mažai kam žinoma, kad 1655–1661 m. vienas Maskvos kariuomenės vadų Danila My- šeckis įsakė ardyti šv. Petro ir Povilo bažnyčios pastatą (tuo metu dar medinį), o sienojus pa- naudoti Vilniaus pilių gynybiniams įtvirtinimams. Brolijos nariai surengė rinkliavą. Surinktus pinigus ir dvi didžiules Neryje pagautas lašišas pasiuntiniai nunešė D. Myšeckiui ir bažnyčia buvo išgelbėta. Neilgai trukus 1671 m. liepą pradėta naujos bažnyčios statyba. 1715 m. rugsėjį joje pašventintas Vilniaus žuvininkų cecho lėšomis įrengtas Penkių Kristaus žaizdų altorius (Samalavičius 2011b, 143–145). XIX a. antrojoje pusėje Penkių Kristaus žaizdų brolija iširo, tačiau iki pat Antrojo pasau- linio karo pabaigos kartą metuose, prieš Kalėdas, šv. Petro ir Povilo bažnyčioje už visus žvejus buvo laikomos mišios. Jų metu žvejai giedodavo suplikacijas, priešais Penkių Kristaus žaizdų altorių gulėdavo kryžiumi (Znamierowska-Prüfferowa 2009, 257–258). Pastarasis paprotys senas – kitados žvejų brolijos broliai ir sesės tokiu būdu buvo baudžiami už tvarkos ir taisyklių laužymą (Samalavičius 2011b, 144). Žvejų religingumas glaudžiai susijęs su apaštalu Petru ir stebuklingos žūklės siužetu – Jėzaus palieptas Petras ištraukė pilną tinklą žuvų (plačiau žr. Ramonienė 1997, 288; plg. Znamierowska-Prüfferowa 1937, 8; Гура 2009, 507). Reikia pabrėžti, kad krikščionybės įta- ka XIX a. – XX a. pirmosios pusės žvejų tikėjimuose akivaizdi: Jeigu nori sugaut žuvų, rei- kia meškerę nunešt bažnyčion ir inkišt plyšin, kad išbūtų per 9 mišias. Tadu pasiimt ir sugausi žuvų (Linkmenų apyl., LMD I 201/1), Lydekas dideles su meškere pagausi, jei eisi pirmų rozų [kartą. – Aut.] meškerioti Velykų rytą per pačią rezorekciją (Zarasų apyl., TK), Naujų tinklų pradedant naudot parūko verbų arba švįstais žolynais – geriau gaudysis (Salako apyl., TK), Naujas tinklas megzt pradėt pilnaty, arba Kūčioj, tai žuvys gaudisis gerai (Salako apyl., TK; plg. pavalgius Kūčių vakarienę reikia nors tris tinklo eilutes numegzti, nes Dievas mėgstąs trejybę; kitų manymu, tuomet daug lydekų į tinklą pateks – Znamierowska-Prüfferowa 1937, II. 5. Vidurupis 17; 2009, 258). nuo Žeimenos iki Sunku įsivaizduoti, kad šiuolaikinis žvejys būtų panašus į savo pirmtakus – žvejų brolijos Gegužinės narius. Kad būtų giliai tikintis, pamaldus ir žvejybos sėkmę sietų su krikščionybės mokymu. 13 Neries ekspedicijos dienomis Vilniuje nesutikome prisiekusio žvejo, iš dalies šią spragą už- pildo 1993 m. Lauros Piškinaitės-Kazlauskienės surinkti duomenys. Etnologė, žvejybos tyri- nėtoja tuomet kalbino Vilniuje gyvenantį Zigmą Okunevičių (g. 1923 m.), prie Neries dienų dienas leidžiantį lydekų karalių. Jis gimė Žagarėje, augo prie Ventos, gyveno ant Jūros upės kranto. Septynerių būdamas sugavo pirmąją kuoją, devynerių – lydeką. Kaimo žvejys pamokė, kaip lydekas gaudyti gyva žuvele (gružliu). Atvažiavęs į Vilnių Z. Okunevičius dirbo gelžbe- tonio gamykloje, po