Vilniaus Rajono Rekreacinis Potencialas, Jo Plėtotė Ir Panaudojimas

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS BENDROSIOS GEOGRAFIJOS KATEDRA

Magistrinis darbas: Vilniaus rajono rekreacinis potencialas, jo plėtotė ir panaudojimas

Darbo vadovas: doc. dr. R.Kontvainas Darbą parengė: J.Baniukevič

Vilnius, 2006

TURINYS

1. Įvadas...... 3 2. Darbo tikslas ir uždaviniai ...... 4 3. Darbo metodika...... 4 4. Literatūros šaltinių analizė...... 7 5. Vilniaus rajono rekreacinio potencialo analizė:...... 8 5.1 Gamtiniai rekreaciniai ištekliai...... 8 5.1.1 Klimato sąlygos ...... 8 5.1.2 Paviršius...... 9 5.1.3 Hidrologija...... 11 5.1.4 Augalija...... 14 5.1.5 Gyvūnija...... 16 5.2 Saugomos teritorijos:...... 19 5.2.2 Kultūros paveldo objektai ir vertybės...... 19 5.2.1 Gamtos paveldo objektai ir vertybės...... 30 5.2.3 Regioniniai parkai:...... 39 5.2.3.1 Neries regioninis parkas...... 39 5.2.3.2. Pavilnių regioninis parkas...... 42 5.2.3.3 Verkių regioninis parkas...... 43 5.3 Rajono socialiniai resursai...... 45 6. Kaimo turizmo sodybų tyrimai Vilniaus rajone...... 48 6.1 Anketos pristatymas...... 48 6.2 Demografinė informacija...... 49 6.3 Kaimo turizmo ekonominis vertinimas...... 53 6.4 Rekreacinio potencialo naudojimas plėtojant kaimo turizmą...... 56 6.5 Anketinių kaimo turizmo tyrimų apibendrinimas...... 57 6. Kaimo turizmo plėtra Vilniaus rajone:...... 59 6.1 Kaimo turizmo plėtros galimybės Vilniaus rajone...... 59 6.2 Kaimo turizmoo plėtros perspektyvos Vilniaus rajone...... 60 7. Vilniaus rajono gamtos ir kultūros resursų panaudojimas turistinių pažintinių maršrutų sudarymui:...... 62 7.1 Vilnius-Maišiagala-Karvys-Paberžė-Riešė...... 62

2 7.2 Čekoniškės – Sudervė – Dūkštos ...... 66

8. Magistrinio darbo medžiagos panaudojimas mokymo procese...... 72 Išvados...... 73 Santrauka...... 75 Summary...... 76 Literatūros sąrašas...... 77 Priedai

1. ĮVADAS

Kiekvienai šaliai yra ypač svarbūs šalies vertingiausios ir vaizdingiausios teritorijos, gamtos bei kultūros paveldas. Lietuva šiuo atžvilgiu turi kuo didžiuotis, nes išlaikė savo krašto savitumą bei patrauklumą. Matome, kad jau ne viena Europos šalis prarado natūralias teritorijas, todėl bando atkurti pažeistus kraštovaizdžius, gamtos bei kultūros paveldo vertybes. Džiugina, kad Lietuva vis dar turi tokias teritorijas ir bando išsaugoti kraštovaizdžio įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Todėl Lietuvoje jau turime ne tik pavienes saugomas teritorijas, o jau visą saugomų teritorijų sistemą. Ši sistema saugo ne tik gyvąją gamtą, bet ir negyvąją, kultūros paveldą ir pan. Deja, Lietuvoje vis dar trūksta informacijos apie Lietuvos saugomas teritorijas bei jų svarbą. Todėl reikėtų skatinti visuomenę nuolat domėtis vertingiausiomis šalies teritorijomis, aiškinti gamtos ir kultūros paveldo svarbą. Kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų nelikti abejingas savo krašto kultūrai ir būtų aktyviu kraštovaizdžio bei kultūros paveldo saugotoju. Paskutiniaisiais metais vis daugiau atsiranda kaimuose žmonių, kurie imasi kaimo turizmo verslo. Dažniausiai, turizmo verslas yra kaip potencialus papildomų pajamų šaltinis, keliantys pragyvenimo lygį. Kaimo turizmas, taip pat turi poveikį gerinant visuomenės gyvenimą, formuojant žmonių poreikius bei keičiant jų požiūrį į gamtos bei kultūros paveldo vertybes. Gera gamtinė aplinka yra viena iš būtinų kaimo turizmo egzistavimo sąlygų. Kaimo turizmui svarbu ir rekreacinių išteklių gausa bei jų prieinamumas plėtojant turizmą. Taigi, neatsitiktinai pasirinkau magistrinio darbo temą „Vilniaus rajono rekreacinis potencialas, jo plėtotė ir panaudojimas“ .Tiktai apsiribodama teritorijos atžvilgiu pasirinkau sau artimiausia kampelį, tą kampelį kuriame užaugau, būtent Vilniaus rajoną. Kaimo turizmo verslo plėtojimui Vilniaus rajone yra palankios sąlygos: turizmo išteklių gausa, patogi geografinė padėtis, geras susisiekimas tiek su šalies sostine tiek su kitais šalies regionais. Vilniaus rajonas yra vienas didžiausių, gražiausių, ypatingiausių Lietuvoje, įsikūręs Baltarusijos pasienyje. Rajono teritorija iš šiaurės, vakarų ir pietų supa Vilniaus miestą. Rajoną sudaro 23 seniūnijos. Didelį seniūnijų skaičių nulėmė gerai išplėtotas didelių bei vidutinio dydžio gyvenviečių tinklas, kuris būdingas didmiesčių traukos zonoms. Rajonas - labai patraukli vieta turistams: daug senų architektūros paminklų, bažnyčių bei dvarų kompleksų, gausybė gamtos paveldo vertybių, gražių miškų, ežerų, upių, poilsiaviečių ir t.t.. 4 Šis darbas yra aktualus ir tuo, kad dirbant teko važinėti, keliauti ir betarpiškai tirti rajono teritoriją, kas paliko nepakartojamų įspūdžių, patirties, praktinių įgūdžių, kas svarbu kiekvienam geografui.

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: išanalizuoti Vilniaus rajono rekreacinį potencialą ir jo panaudojimą turizmo plėtrai rajone, apibendrinti turizmo esama padėtį ir numatyti jo vystymo perspektyvas. Darbo uždaviniai: 1. Apžvelgti Vilniaus rajono gamtinius ir kultūrinius išteklius 2. Išanalizuoti Vilniaus rajono socialines ekonomines sąlygas 3. Išanalizuoti kaimo turizmo sodybų šeimininkų rekreacinio potencialo naudojimo bei plėtros galimybes 4. Suformuoti rekreacinio potencialo naudojimo ir plėtojimo kryptis 5. Sudaryti dalykines ir metodines prielaidas šios medžiagos panaudojimui bendrojo lavinimo mokykloje

3. DARBO NAUJUMAS, AKTUALUMAS

Darbas turi didelę praktinę reikšmę, kadangi yra taikomojo pobūdžio. Darbe pateikiami nauji, savarankiškai surinkti duomenys apie rekreacinio potencialo naudojimą plėtojant kaimo turizmą Vilniaus rajone. Darbas yra naujas ir aktualus, kadangi šia tema dar nebuvo rašomas. Taip pat darbe bus įvertintas gamtinis bei kultūrinis Vilniaus rajono potencialas, taip pat pasiūlyti maršrutai, padedantys geriau susipažinti su Vilniaus rajonu. Kaimo turizmas yra svarbus papildomas arba naujas pajamų šaltinis kaimo bendruomenėse. Rekreaciniu požiūri tiek vietinis, tiek atvykstamasis turizmas yra svarbūs - poilsis gamtoje, aplankant istorinius, architektūrinius, kultūrinius bei gamtinius paminklus, susipažįstant su atskirų regionų etnokultūra ir gyvensena. Todėl atvykusiam turistui į Vilniaus rajoną, labai svarbu gauti išsamia informaciją apie pati rajoną bei jo turistinį produktą. Todėl mano darbas buvo išanalizuoti Vilniaus rajono rekreacinį potencialą bei išaiškinti jo panaudojimą plėtojant kaimo turizmą.

4. DARBO METODIKA

Rašydama darbą naudojausi tokiais darbo metodais: 1. Literatūriniu – reikalingos medžiagos rinkimas, analizė 2. Aprašomuoju – aprašomi įvairūs objektai esantis Vilniaus rajone 3. Kartografiniu - vaizdiniu – žemėlapiu naudojimas, lentelių, diagramų sudarymas 4. Iliustraciniu – įvairios fotonuotraukos bei žemėlapiai 5. Matematiniu-statistiniu – statistinių duomenų tvarkymas bei analizė 6. Tiriamuoju-ekspediciniu – teko keliauti po Vilniaus rajono apylinkes, analizuoti esamą situaciją. Pirmajame darbo etape buvo renkama, analizuojama bei sisteminama su darbo tema susijusi teorinė medžiaga. Todėl iš kelių bibliotekų surinkau literatūros šaltinius, tinkančius mano darbo temai. Savo paieškas pradėjau nuo M.Mažvydo bibliotekos, šioje bibliotekoje teko apsilankyti ne vieną katrą. Būtent čia radau pagrindinę literatūrą tinkančią mano darbui: H.Gudavičius, P.Kavaliauskas, R.Krupickas „Lietuvos draustiniai“ (1989), G.Isokas „Lietuvos gamtos paminklai“ (1995), A.Armatienės, P. Grecevičiaus „Kaimo turizmas“ (1999), mokslinių straipsnių rinkinį „ Kaimo verslai ir infrastruktūra“ ir kt. Šioje bibliotekoje nemažai radau ir straipsnių iš tokių žurnalų kaip: „Mūsų gamta“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Kelionių magija“ ir kt. Nemažai literatūros radau ir VPU bibliotekoje bei skaitykloje, ypač pasitarnavo tokia literatūra kaip: A.Semaškos „Kelionės iš Vilniaus“, „Po Lietuvą“ ir kt. Šios knygos padėjo man rengiant turistinius maršrutus po Vilniaus rajoną. Renkant medžiagą teko apsilankyti ir A.Mickevičiaus bibliotekoje. Šioje bibliotekoje radau knygas, kur aprašytas Vilniaus rajono kraštovaizdis, gamtos ypatybės pvz. Č.Kudabos „Kalvotoji Aukštaitija“, A.Linčiaus, V.Narbuto „Geologinės praeities pėdsakais Lietuvos kraštovaizdyje“ ir kitos. Teko apsilankyti ir interneto svetainėse, kur irgi radau nemažai informacijos apie Vilniaus rajoną bei kaimo turizmo sodybas. Vėliau iš tų šaltinių atrinkau tą medžiaga, kuri reikalinga rašyti darbą bei susisteminau ją. Kitas etapas – Vilniaus rajono rekreacinio potencialo analizė. Tokiu būdu reikėjo įvertinti įvairius parametrus, kurie lemia nagrinėjamos teritorijos rekreacinį potencialą. Todėl išanalizavus įvairių regioninių parkų rekreacines sistemas bei kita literatūra buvo išskirti rekreacinį potencialą lemiantys veiksniai, tiksliau sakant veiksnių grupės: ‹ gamtiniai rekreaciniai ištekliai: klimato sąlygos, vandens telkiniai, miškai, geomorfologinės struktūros ir t.t. ‹ gamtos objektai ir vertybės – pažintine verte turinčio įdomios teritorijos bei objektai ‹ kultūros paveldo objektai ir vertybės – kultūrinio kraštovaizdžio dariniai, turintys istorinę ir kultūrinę vertę. 6 ‹ socialinė aplinka – vietiniai gyventojai (kultūros elementas); visuomenės dalis teikianti turistines paslaugas; inteligentija, organizuojanti kultūrinius renginius ir pan. ‹ rekreacinė infrastruktūra – su rekreacija susijusios infrastruktūros įvertinimas ( parkavimo aikštelės, poilsio bazės ir pan.) Išanalizavus Vilniaus rajono rekreacinį potencialą, prasidėjo antras mano darbo etapas – kaimo turizmo sodybų šeimininkų anketavimas. Tačiau prieš atliekant anketavimą, teko plačiau panagrinėti literatūrą susijusią su kaimo turizmo organizavimu, plėtros perspektyvomis, problemomis ir pan. Analizuojamos literatūros pagrindu sudariau kaimo turizmo šeimininkams anketas. Apklausiau 17 sodybų šeimininkų. Tačiau teko susidurti su tam tikrais sunkumais, nes ne visi šeimininkai geranoriškai sutiko atsakyti į anketos klausimus, teko ne kartą pas juos apsilankyti. Be to, nevisas kaimo sodybas buvo lengva rasti, truko kelio nuorodų. Atlikus anketavimą, sekantys mano darbo etapas buvo statistinių duomenų tvarkymas bei analizė. Išanalizavus visus gautus duomenys, pabandžiau išryškinti kaimo turizmo plėtros galimybes Vilniaus rajone bei perspektyvas. Taip pat pateikiau pasiūlymus, norint plėtoti kaimo turizmą naudojant rajono rekreacinį potencialą. Važinėdama po Vilniaus rajoną pati galėjau įvertinti esamą situaciją, betarpiškai tyrinėti vietoves. Apvažiavus visą Vilniaus rajoną pasiūliau turistinius maršrutus, kurie padės geriau susipažinti su skirtingais rajono kampeliais. Pabaigoje sudariau dalykines bei metodine prielaidas šios medžiagos panaudojimui bendrojo lavinimo mokykloje.

4. LITERATŪROS ŠALTINIŲ ANALIZĖ

Ruošiant šį darbą išnagrinėjau 43 literatūros šaltinius. Pagrindinė knyga, kuri supažindino mane su kaimo turizmo struktūra bei sistema buvo A.Armalienės, P.Grecevičiaus „Kaimo turizmas“ (1999). Ši knyga taip pat pateikė kaimo turizmo sąvoką bei klasifikaciją. Nemažiau pasitarnavo ir I.Vainienės knyga “Kaimo turizmo organizavimas“(2001). Būtent šioje knygoje buvo pateikta daug vaizdinės medžiagos bei pateikti konkretus kaimo turizmo organizavimo pavyzdžiai. Knyga taip pat pasitarnavo nagrinėjant kaimo turizmo išteklius bei rekreacinę veiklą kaimo sodybose. Nagrinėjant Vilniaus rajono rekreacinį potencialą nemažai duomenų radau internete adresu http://lsa.lt/nariai/vilniausr.html . Konkrečiau kalbant apie kultūros paveldo objektus bei vertybes informacijos radau tiek internete ( http://herige.lt – svetainė apie Lietuvos dvarus), tiek knygose: G.Įsoko „Lietuvos gamtos paminklai“, L.Januškevičiaus „Lietuvos parkai“, I.Semaškaitės „Lietuvos pilis ir dvarai“ ir kt. Čia pasitarnavo ir atlasai: „Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas“ (1991) bei „Lietuvos TSR archeologijos atlasas“(1975). Nagrinėjant kaimo turizmo sodybų paplitimą Vilniaus rajone pasitarnavo katalogas „Atostogos Lietuvos kaime“ (2003). Rengiant turistinius maršrutus po Vilniaus rajoną tinkamiausiais šaltiniais buvo A.Semaškos „Kelionės iš Vilniaus“ (2005) bei „ Po Lietuvą“ (1994).

5. VILNIAUS RAJONO REKREACINIO POTENCIALO ANALIZĖ 5.1 GAMTINIAI REKREACINIAI IŠTEKLIAI

5.1.1 KLIMATO SĄLYGOS

Vilniaus rajonas yra vidutinių platumų klimato juostoje. Dėl Baltijos jūros įtakos klimatas yra pereinantis iš jūrinio į kontinentinį. Todėl dažniausiai orai čia nepastovūs, o klimatas nors ir drėgnas bet švelnus. Vidutinė metinė temperatūra yra +6,5oC. Šalčiausio mėnesio (sausio) vidutinė temperatūra Vilniaus rajone yra -5,9oC, o šilčiausio (liepos) mėnesio +19,7oC. Tačiau oru Vilniaus rajone pasitikėti nebegalima, nes žiemą, įsiveržus šalto arktinio oro masėms, temperatūra gali nukristi net iki -37 oi. Tuo tarpu vasara, kai iš pietų atslenka šiltas tropinis oras termometro stulpelis gali rodyti net iki 34 oi. Vilniaus rajone vyrauja daugiausiai vidutiniškai šalti orai be vėjo. Vilniaus rajone per metus iškrenta apie 646 mm kritulių. (Lietuvos TSR atlasas, 1981). Daugiausia kritulių iškrenta liepos ir rugpjūčio ( apie 90 mm), o mažiausiai - vasario ir kovo mėnesiais (apie 29 mm). Tačiau šiais skaičiais irgi negalima pasitikėti, nes dažnokai dėl ciklonų ir anticiklonų veiklos kritulių kartais gali iškristi dvigubai daugiau arba net 4 kartus mažiau. Pirmasis sniegas dažniausi iškrenta lapkričio pabaigoje ir išsilaiko iki 100 dienų. Vidutinis sniego dangos storis 15 cm. O vidutinis dirvožemio įšalimo gylis (žiemkenčių lauke) 80 cm.Tačiau žiemai būdingi reguliarus ir ilgai trunkantys atlydžiai. Sniegas dažniausiai galutinai ištirpsta tik kovo pabaigoje.Tačiau šiame Lietuvos kampelyje būdingi palyginus ramūs bei mažai vėjuoti orai. Vasara vyrauja vakarų bei šiaurės vakarų vėjai pučiantys iki 3.0 m/s, o žiemą – pietų bei pietryčių iki 4,5 m/s greičiu. Taigi dėl besiveržiančių šaltų ir šiltų oro masių nuo Baltijos jūros orai Vilniaus rajone dažnokai keičiasi, yra nepastovūs, todėl jais pasitikėti nebegalima. Tačiau ne veltui kalbame apie klimatą, kadangi jis yra gamtinės aplinkos veiksnys, kuris priskiriamas prie svarbesnių. Klimatas apsprendžia teritorijos tinkamumą įvairioms rekreacinės veiklos formoms. Todėl bet kurios vietovės orai priklauso nuo tos vietos meteorologinių sąlygų: geografinės padėties, kritulių kiekio, oro bei vandens temperatūros, oro drėgmės, vėjo krypties ir stiprumo. Lietuvoje klimato sąlygos apsprendžia du poilsiavimo sezonus t.y. vasaros(3 mėnesiai) ir žiemos (2 mėnesiai).

9 Rekreacijos ir turizmo požiūriu svarbus rodiklis yra - saulėti bei mažai debesuoti orai. Deja tokių orų pasikartojimas Vilniaus rajone per metus sudaro apie 45%, tuo tarpu pavyzdžiui pajūryje siekia apie 60%. žinoma daugiausiai tokiu orų yra vasarą (65%). Nemažiau svarbūs yra ir dienų be kritulių pasikartojimas per metus. Vilniaus rajone šis rodiklis yra gan žemas, kadangi vidutiniškai per metus čia būna apie 75% dienos be kritulių. Dažniausiai tokių dienų būna pavasarį ( daugiau nei 85%), o mažiausiai – vasarą, kas žinoma labai nepalanku (net iki 77%). Kaip vienas iš nepalankių rodiklių rekreacijai ir turizmui yra gan kontrastingi, greit kintantys orai. O tokie orai gana dažni tiek Lietuvos, tiek rajono mastu (pvz. vasara Vilniaus rajone kontrastingi orai sudaro net 35%). (Lietuvos TSR atlasas, 1981). Nepaisant visų neigiamų rodiklių Vilniaus rajono klimato sąlygos yra gan palankios rekreacijai bei turizmui kaip vasaros taip ir žiemos metu. Kadangi čia vyrauja gan šiltos bei nevejotos vasaros bei neatšiaurios, nors gan šaltokos ir sniegingos žiemos.

5.1.2 PAVIRŠIUS

Viršutinė Žemės plutos dalis Lietuvos teritorijoje buvo suformuota paties jauniausio geologinio periodo - kvartero (dar vadinamo antropogenu) - metu, kuris prasidėjo maždaug prieš 1,67 mln. metų. Didesniąją dalį šio laikotarpio nuosėdų suklojo ledynai, kurie, slinkdami iš Skandinavijos, keliskart buvo uždengę visą dabartinės Lietuvos teritoriją. Ledynmečius keitė šiltesni laikotarpiai - tarpledynmečiai, kurių metu klostėsi nuosėdos ežeruose, pelkėse, upėse. Kvartero nuogulų storis labai nevienodas. Vyrauja - didesnėje šalies dalyje - 80-120 metrų. Šiaurės Lietuvoje kvartero nuogulų danga - vos keli metrai, o Žemaitijos, Vištyčio ar Medininkų aukštumose - per 200 ir daugiau metrų. Paviršiuje plačiausiai paplitusios ledynų ar jų tirpsmo vandenų suklotos nuogulos, dengiančios atitinkamai 40 proc. ir 35 proc. šalies teritorijos. Atšilus klimatui ir sutirpus paskutiniojo kontinentinio apledėjimo ledynui, prieš 10 tūkstančių metų prasidėjo dabartinis kvartero periodo laikotarpis - holocenas. Jo metu klostėsi (ir tebesiklosto dabar) nuosėdos upėse ir ežeruose, vyko intensyvus vandens telkinių pelkėjimas - formavosi sapropelio, durpių klodai. Intensyvaus sąnašų klostymosi Baltijos jūroje ir aktyvios vėjo veiklos dėka gimė Kuršių nerija. Tad holoceno nuosėdos dabar dengia jau penktadalį visos šalies teritorijos. Pagrindinius Lietuvos reljefo bruožus - lygumas, aukštumas, plynaukštes, gūbrius - suformavo ledynai ir jų tirpsmo vandenys. Stambiausias dabartinio reljefo formas didesnėje šalies dalyje sukūrė paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo ledynas ir tik nedidelė Pietryčių Lietuvos dalis - Medininkų aukštuma (su aukščiausia Lietuvos viršukalne - Juozapinė, 293,4 m) ir Eišiškių plynaukštė – prieš paskutiniojo apledėjimo palikimas. Medininkų aukštuma tai seniausia aukštuma, iškilusi kaip kampinis moreninis masyvas prieš paskutiniojo (Maskvos) apledėjimo

10 ledyno plaštakų sąlytyje. Vėliau, paskutiniojo (Valdajaus) apledėjimo stadijos metu, prie seniausio Medininkų aukštumos stuomens buvo prišlieti jaunesnio ledyninio reljefo ruožai. Ledynai savo pakraštyje ypač aktyviai akumuliuodami ir sujaukdami nuogulas suformavo visas stambiausias Lietuvos aukštumas ir gūbrius. Ledynams visiškai sutirpus, centrinėse buvusio ledyninio skydo dalyse atsirado plynaukštės ir lygumos. Pastarąsias daug kur performavo ledynų tirpsmo vandenų srautai (Pietryčių Lietuvos smėlėtoji lyguma) ar pasitvenkę šių vandenų baseinai. Baseinams nusekus, kai kur jų paviršius buvo perpustytas ir susiformavo kontinentinių kopų masyvai. Bebaigiant tirpti paskutiniojo apledėjimo ledynui ėmė formuotis dabartinių upių tinklas, kuris intensyviai vystėsi ir holoceno metu. Nemenką pėdsaką dabartiniame reljefe paliko eroziniai procesai, trunkantys iki šiol, - jų dėka slėnių ir kalvų šlaitus išvagojo griovos ir raguvos ar padengė nuslinkusių nuogulų sluoksnis (Linčius, Narbutas, 1996; Kudaba, 1988).

1 pav. Vaizdas nuo Juozapinės kalno

Taigi, Vilniaus rajono kraštovaizdį sudarantys Aukštaičių aukštuma vakaruose, Medininkų aukštuma rytuose, Neries žemuma, Neries, Vilnios ir Vokės slėniai yra vertingi rekreaciniu požiūriu. Aukščiau išvardinti faktai, kalba patys už save t.y. kad Vilniaus rajono paviršiaus ypatybės yra itin vertingi rekreaciniu požiūriu.Palankias sąlygas rekreacijai sukuria suskaidytas reljefas, kur gan ryškiai svyruoja absoliutiniai aukščiai. Todėl, tiek teigiamų tie neigiamų formų įvairovė puikiai gali pasitarnauti ne tik vasarą bet ir žiemą , kur galimą išplėtoti Lietuvoje dar nelabai populiarias rekreacijos rūšis, kaip slidinėjimas ar panašiai. Nemažiau įspūdingi ir Neries, Vilnios bei Vokės slėniai. Apylinkėse taip pat gausu ir geologinių – geomorfologini vertybių, kaip pavyzdžiui Skališkių uola, Vanagynės geomorfologinis draustinis, Europos centro kraštovaizdžio draustis ir daugybę kitu. Nemažiau lankytojų dėmesio nusipelno Medininkų aukštumoje stūksanti aukščiausia Lietuvos viršūnė – Juozapinė. Visi šie objektai gali būti puikiai

11 panaudojami pažintiniam turizmui. Žinoma prieš tai daugely objektų reikėtų sutvarkyti bei paruošti lankymui. Todėl gan įvairus, vaizdingas bei išraiškingas paviršius yra tinkamas rekreacijai ir turizmui. Kadangi kuo išraiškingesnis, charakteringesnis bei nemonotoniškesnis paviršiaus reljefas, tuo aukštesnis kraštovaizdžio estetinis potencialas 5.1.3 HIDROLOGIJA

Hidrografinis tinklas tiek Vilniaus rajone, tiek ir visoje Lietuvoje yra pagrindinis rekreacinis kraštovaizdžio elementas, kuris suteikia jam dar didesnę vertę. Deja Vilniaus rajono teritorija, negali pasigirti tankiu hidrografinių tinklu (kaip pvz. Molėtų raj. teritorija). Visgi hidrografinį tinklą Vilniaus rajone sudaro ežerai, upės ir tvenkiniai. Vandens telkiniai Vilniaus rajone užima 2,4% rajono teritorijos. Deja, didesnių stovinčio vandens telkinių beveik nėra. Vilniaus rajone telkšo per šimtą nedidelių ar mažų ežerų, keletas tvenkinių. Iš didesnių galima tik paminėti: Žalesos, Širvio, Riešės bei Vilnojos ežerus. Tai miškų apsuptyje telkšantys, skaidrūs ežerai, prie kurio vasarą galima ramiai atsipūsti ir išsimaudyti. Ežerai yra svarbus gamtinės aplinkos veiksnys rekreacijoje. Ežerai gali būti ne tik kaip rekreacinis objektas paprastam laiko pralaidumui, tačiau gali būti naudojamas plaukioti tiek motorinėmis valtimis, tiek buriavimas ir pan. Tačiau rekreacinės veiklos formos prie ežerų priklauso nuo ežero tipo, dydžio, ryšio su upėmis. Ežerų rekreacinį potencialą nulemia jų akvatorijos parametrai ( ežero plotas, konfigūracija, pakrančių pobūdis ir pan.). Nors rekreacijos sąlygos upėse dėl srovės, sūkurių, lygio svyravimų, užterštumo yra blogesnės, negu ežeruose, tačiau jie irgi naudojamos vandens turizmui bei pramogoms. Iš didesnių ir labiausiai tinkančių pramogauti upių tai galima paminėti Nerį, Vilnią bei nedidelį Dūkštos upelį. Neris – didžiausias Nemuno intakas ir antroji pagal didumą Lietuvos upė. Prasideda Baltarusijoje, šiaurinėje Minsko aukštumos dalyje, pelkėse ties Šilėnų kaimu, beveik pačioje Baltijos ir Juodosios jūrų upynų takoskyroje. Baltarusijoje, o kartais net iki Žeimenos žiočių, Neris vadinama Vilija. Bendras upės ilgis – 510 km, 228 iš jų upė teka Lietuvos teritorija. Įtekėdama į Lietuvą, Neris "atsineša" vidutiniškai 82 kubinių metrų per sekundę vandens, ties Vilniumi jos debitas – 114 kubinių metrų per sekundę, žiotyse – 189. Taigi, Lietuvos mastais vertinant, Neris gana vandeninga upė, tačiau vietomis, vagai smarkiai išplatėjus, gylis per visą vagos plotį vasarą nesiekia aukščiau kelių, tad plaukiant dideliu sunkiu plaustu reikia pasisaugoti seklumų ir povandeninių akmenų (Adamonis, Knyva, Zanavičius, 2002). Vien Neries regioninio parko teritorijoje į Nerį įteka Čekonė, Saidė, Vilba, Bražuolė, Elna, Dūkšta, Aliosė, Rūgtupis ir dar keliolika bevardžių intakų ( 2pav). Dauguma jų trumpi, 1 – 3 km

12 ilgio, turintys didelį - iki 30 – 40 m/km nuolydį, menkai vandeningi, todėl epizodiškai išdžiūsiantys. Čekonė ir Saidė – unikalūs upeliai stačiais šlaitais, jų vagose gausu apsamanojusių riedulių, kai kurie jų įspūdingo dydžio. Šie upeliai paskelbti hidrografiniais draustiniais pavyzdžiui: Aliosė – miškais kilpinėjantis skaidrus upelis, paskelbtas hidrografiniu draustiniu. Ypač vaizdinga Aliosės ir Neries santaka. (www.neriesparkas.lt)

2 pav. Čekonės upelis Neries upėje yra gan daug sėklių bei rėvų, kurios ypač išryškėja nuosekių metu. Bene didžiausia Neries rėva yra -Saidės rėva. Ją galime rasti tarp Volų ir Saidžių kaimų, susideda iš kelių slenksčių, nuolydis – 1 m/ km. Neris šioje atkarpoje kerta pagrindinius Baltiškojo kalvyno kalvagūbrius. Upės gylis šioje vietoje yra apie 1 m., srovės greitis – 1,5-1,9 m/s. Čia upė neužšąla net per didžiausius šalčius. Iš kitų Neryje esančių rėvų galima paminėti Naująją rėvą (kuri randasi ties Balčiūnais) ir Salinės rėvą (žemiau Grabijolų). Giliai įsirėžusiame Neries slėnyje yra kelios dešimtys šaltinių. Vieni išteka koncentruota srove, kiti – ištisiniu šaltiniuojančiu plotu. Daugiausia šaltinių trykšta ten, kur upės vaga priartėja prie pagrindinio šlaito. Ypatingai šaltiniuoti Bražuolės bei Aliosės upių šlaitai bei slėniai. Neris, tekėdama skirtingos genezės teritorija, kerta kalvotas morenines aukštumas, išgrauždama gilius 40 – 50 metrų slėnius su ryškiomis terasomis, žavi nepakartojamais vaizdais. Atsiveria įspūdingi slėnių skardžiai, ąžuolais apaugę šlaitai. Nuo neatmenamų laikų čia gyveno mūsų protėviai ir įkūrė senąsias gyvenvietes abipus vaizdingų Neries krantų. Dūkšta – Upė pietrytinėje Lietuvos dalyje, 30 km. į šiaurės vakarus nuo Vilniaus įteka į Nerį. Palenda po Ukmergės – Vilniaus autostrada. Vingiuoja pro Maišiagalą, Kiemelius, Dūkštas. Ilgis 28,1 km, baseino plotas 136 km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 1,17 m3/s, vidutinis upės nuolydis 3,44 m/km. (žemupys – 13,81m/km.) Dūkšta tai mūsų, lygumų krašto, "kalnų upė"

13 – savo pavasariniais potvyniais turbūt neturinti sau lygių Lietuvoje. Taigi Dūkšta, tai mažas upelis, giliai įsirėžęs tarp aukštų kalvų, smagiai marma į Neries glėbį. Tačiau Dūkšta, kaip ir daugelis nedidelių Lietuvos upelių, neišvengė aštraus melioratorių žvilgsnio. Didesnę pusę savo kelio upelis teka ekskavatorių ištiesinta vaga. Ištekėjusi iš Riešės aukštumoje telkšančio Skauduliškių ežerėlio Dūkšta spėriai teka kalvota lyguma į šiaurės vakarus. Pralindusi po Vilniaus – Ukmergės autostrados tiltu (16 km), kerta pietinį Maišiagalos kraštą ir atsiremia į dirbtinę, miestelio pakraštyje esančią vandens talpyklą (14,6 km). Žemiau Maišiagalos Dūkštą pasiveja pora kairinių intakų: Vilnoja (13,1km) ir nedidelė Giesvianka. Palindusi po Kiemelių tiltu (10 km) upelė pradedama stabdyti priekyje esančio to paties pavadinimo tvenkinio. Kiemelių tvenkinio užtvanka sulaiko ne tik Dūkštos, bet ir jos dešinio intako – Vaišvilės vandenis. Ties šia patvanka (8 km) pagaliau baigiasi ištiesintas upės ruožas. Toliau Dūkšta teka natūralia vaga, kur jinai smagiai leidžiasi į Neries slėnį, vingiuodama tarp kalvų ir šokinėdama per užvartas. Viens po kito praplaukiami keletas kaimų, šalia kurių upę kerta brastos: Moliūnai, Kačergiškės, Rusėnai (Neries regioninio parko riba). Žemiau pastarųjų Dūkštą savo vandenimis papildo Ringys. Pasiekusi Vilniaus – Kernavės (3 km) kelią upelė neria į betoninį tunelį, nesunkiai praplaukiama baidarėmis ar kanojomis. Iki pat Brodeliškių kaimo, kur viename upės krante stūkso to paties pavadinimo piliakalnis, o kitame – vandens malūno pastatas, išlikęs iš 19 a. pradžios, bei buvusios užtvankos liekanos (užtvanką 1988m išgriovė nepaprastai stiprus potvynis), pagrindines kliūtis upėje sudaro užvartos ir prispaudimai. Žemiau užtvankos griuvėsių (2 km), peršokusi per stambių akmenų rėvą Dūkšta lenda į siaurą, aukštų kalvų suspaustą slėnį. Nuo čia ir prasideda didysis upės kritimas. Paskutinius kilometrus link Neries upės nuolydis – 13,81m/km. Čia galima rasti visko: didesnes ir mažesnes užvartas, rėvas, prispaudimus, riedulius, stovinčias bangas, per suvirtusius medžius susiformavusius slenksčius ir nuopylas. Ir visa tai vainikuoja pasiutusiu greičiu tekanti upė (http://vikingai.aiva.lt). Vilnia - upė teka pietryčių Lietuvoje, pravinguriuoja pro Lavoriškes, Mickūnus, N.Vilnią. Vilniuje, pratekėjusi pro senamiestį ir Sereikiškių parką, Gedimino kalno papėdėje iš kairės įteka į Nerį, 164,9 km nuo šios žiočių. Ilgis 81,6 km, baseino plotas 623,5 km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 6,01 m3/s, vidutinis upės nuolydis 1,57 m/km. Vilnios versmės yra netoli Medininkų (apie 3 km į ŠR), Vindžiūnų kaimo pietinėje dalyje. Pradėjusi savo kelią Medininkų aukštumoje, nuo 77,7 iki 65,3 km prateka Lietuvos – Baltarusijos valstybine siena. Senųjų aukštumų papėdėje gimęs upelis iš pradžių čiurlena pelkėtos dubumos nuolydžio kryptimi. Upė ypač vingiuota tarp Lavoriškių ir Mickūnų bei žemiau Naujosios Vilnios.

14 Vilnią suteka apie 100 ilgesnių kaip 3 km. upelių, jų bendras ilgis - 311 km (upių tinklo tankis 0,50 km/km2). Didžiausi iš jų: iš kairės įtekanti Kena (ilgis 24 km, baseino plotas 177 km2) ir dešiniakrantė Taurija (13 km, 45 km2). Kanalizuotų vagų palyginti nedaug – apie 20 procentų. Baseine telkšo tik 5 nedideli ežerėliai, tačiau yra daug tvenkinių. Didžiausi yra Margių žuvininkystės tvenkiniai prie Bražylės upelio. Be jų paminėtinas senas (nuo 1824 m.) Naujosios Vilnios kartono fabriko tvenkinys. Baseine yra du hidrografiniai (Kenos ir Vilnios) ir vienas kraštovaizdžio (Baravykinės) draustiniai, Pavilnių regioninis parkas. Nepaisant to, kad Vilniaus rajonas nepasižymi gausiais hidrografiniais ištekliais, tačiau čia galima atrasti ir hidrografinio tinklo teigiamų savybių, panaudojimo vandens turizmui atžvilgiu. Rajonas gali pasigirti trimis upėmis, kurių palyginti praplaukiamumas yra geras. Todėl čia galimaprojektuoti vandens turizmo trasas. Tai būtent tokios upės kaip: Neris, Vilnia bei Dūkšta. Pavyzdžiui pavasariniais Dūkštos potvyniais mielai naudojasi kai kurie vandens turistai. Juk nuolydis upelio žemupyje siekia 12,5 metrų vienam kilometrui! Tai jau tikra kalnų upė! Jeigu yra pakankamai vandens, ji gali tarnauti puikiu treniruočių poligonu. Taip pat puikiai žinomas vandenininkams Vilnios žemupys, su smagiausiu upės kritimu. Šioje atkarpoje, žemiau užtvankos, organizuojamos vandens slalomo varžybos. Plaukiama ir savo malonumui. Tačiau turint laisvą savaitgalį galima puikiai praplaukti poros dienų maršrutu Vilnios aukštupiu ir vidurupiu bei sėkmingai pasiekti Vilnių (http://vikingai.aiva.lt). Be to keliaujant šiomis upėmis galima pamatyti didelę dalį Vilniaus rajono kraštovaizdžio, bei susipažinti su rajono kultūros paveldu, lankytinomis vietomis ir pan. Taip pat Vilniaus rajono šaltiniai, kaip hidrografinio tinklo komponentas, irgi gali būti naudojamas rekreacijos tikslams, pažintiniam turizmui. Kadangi Vilniaus rajone esantys šaltiniai tradiciškai buvo naudojami tiek buityje tiek gėrimui. Todėl šiuo metų kultūrologai ir hidrologai siūlo išlaikyti šią tradiciją ir šių šaltinių vietas įtraukti į lankytinų objektų sąrašus. Tačiau žinoma tam reikėtų sutvarkyti aplinką bei priėjimą prie šaltinių. Taip pat reikėtų nustatyti vandens chemines ir hidrologines charakteristikas. Tokiu būdu šaltiniai galėtų būti naudojami kaip patrauklūs bei vaizdingi rekreaciniai objektai.

5.1.4 AUGALIJA

Augalų bendrija (fitocenozė) – tai sistema kartu gyvenančių daugelio rūšių populiacijų, sąveikaujančių tarpusavyje ir su savo gyvenamąja aplinka. Miškų paplitimas Lietuvoje priklauso nuo daugelio gamtinių, antropogeninių ir istorinių veiksnių. Paprastai regionai su derlingais dirvožemiais turi mažiau miškų, nes daugelis jų paversti

15 dirbamomis žemėmis. Kadangi Vilniaus rajone dirvožemiai nepasižymi derlingumu, todėl miškai užima gana didelius plotus -36,75% teritorijos (Lietuvos miškingumas 31,7%). Vilniaus rajone dominuoja spygliuočių miškai, kaip ir visoje Lietuvoje. Tačiau vertingiausias Lietuvos medis yra ąžuolas. Ąžuolas lotyniškai reiškia stiprybę, jėgą. Nuo senų laikų buvo manoma, kad ąžuolai kaupia kosmoso energiją ir paskui ją spinduliuoja. Senovės lietuviui ąžuolas buvo šventas medis.Mūsų šalis kadaise buvo garsi ąžuolynais. Manoma, kas XVIa. Ąžuolynai Lietuvoje sudarė 15-20 miškų. Vėliau jų plotai ėmė sparčiai mažėti. Ąžuolynai retėjo sparčiau negu kiti miškai, nes augo derlinguose dirvožemiuose. Tokiu būdu po antrojo pasaulinio karo jų liko vos 0,8. 1996m. sukurta jų atkūrimo programa ir numatyta, kad ąžuolynai šalyje turėtų sudaryti 6-7 miškų ploto. Vilniaus rajono miškininkai ąžuolų nekerta ir yra sukurtos ąžuolų atkūrimo programos. Kalbant apie ąžuolus būtina paminėti Dūkštų ąžuolyną (3 pav.). Tai didžiausias (302 ha) Lietuvoje išlikęs natūralus ąžuolynas. Tai unikalus gamtinis objektas, atlaikęs amžių išbandymus Dūkštų kraštovaizdžio draustinyje. Čia auga 170 – 200 metų ąžuolai. Biologinės įvairovės požiūriu vertingiausiame 35,8 ha plote įsteigtas gamtinis rezervatas.

3 pav.Ąžuolas Dūkštų ąžuolyne Ąžuolynas vertingas ne tik savo senaisiais ąžuolais, bet ir per daugelį metų susidariusia brandaus lapuočių miško bendrija, kuri yra tinkama buveinė daugeliui retų ir nykstančių gyvūnų, augalų, grybų ir kerpių rūšių.

16 Dūkštų ąžuolynas turtingas augalų įvairove. Čia auga 280 rūšių augalai. Ypatingai čia gražu pavasarį, kai ąžuolynas pasipuošia įvairiomis spalvomis. Geltonus žiedus link pavasarinės saulės tiesia ankstyvasis šalpusnis, pavasarinis švitriešis, geltonžiedė plukė. Melsvai ąžuolyną padabina triskiautė žibuoklė, tamsioji plautė. Rausvus žiedus iš žemės iškelia parazitinis augalas – gegužinė žvynašaknė. Ąžuolyne auga ir retieji augalai. Net 5 rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą (miškinė dirsė, statusis atgiris, balandinė žvaigždūnė, stačioji vaizgina, tuščiaviduris rūtenis), 18 augalų rūšių, augančių ąžuolyne - retos ir ribotai Lietuvoje paplitusios. Iš viso Dūkštų ąžuolyne šiuo metu yra žinoma 95 rūšys kerpių ir su jomis susijusių grybų. Iš jų 6 rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. 8 rūšys yra vertingos miško biotopų indikatorės. 6 rūšys yra retos Lietuvoje ir aplinkiniuose regionuose. Kadangi ir Lietuvoje sparčiai nyksta senieji ąžuolynai, Dūkštų ąžuolyno vertė dar labiau išauga. Vilniaus miškų urėdijos miškininkai, suprasdami šio ąžuolyno svarbą, taiko specialią ąžuolyno išsaugojimui ir atkūrimui skirtą programą. Jos tikslas – sudaryti kuo palankesnes sąlygas jaunų ąžuoliukų augimui ir išsaugoti kiekvieną senąjį ąžuolą. (Dingelis, 1994) Neatsitiktinai nagrinėjant augalijos komponentą daugiausia dėmesio skyriau miškams, nes įvairios kitos biocenozės didesnės įtakos rekreacijai neturi. Taigi, miškai vilioja žmonės savo gerybėmis: grybais, uogomis, žolelėmis. Tačiau tai ne vienintelis jų privalumas, miškai tai „gamtos plaučiai“, todėl jie ypač tinka žmonių poilsiui bei rekreacijai. Poilsiautojus vilioja spalvingi gėlynai, medžiai bei krūmai su savo žiedais.

5.1.5 GYVŪNIJA

Senų senovėje Lietuvoje ošė didžiuliai miškai bei riaumojo mamutai. Jų kaulus rado archeologai. Kartais užklysdavo ir kitokie žvėrys: šiauriniai elniai, poliarinės lapės, lemingai, rudieji lokiai ir kt. Deja dabar daugumos šių žvėrių Lietuvos miškuose nebėra. Užtat dabar miškuose apsigyveno kitokie žvėrys. Didžiuosiuose Lietuvos miškuose neretai užklysta rudieji lokiai, pasitaiko net lūšių. O tokie žvėrys kaip taurieji elniai, stirnos dažnai užklysta ir į nedidelius miškus. Tačiau Vilniaus rajono miškuose dažnesni svečiai tokie kaip: lapė, vilkai, šernai , kiškai, o upeliuose, užtvankas stato bebrai. Po medžius laipioja ir voveraitės. Žinoma maloniausia yra pamatyti kai į rajoną užklysta raguotasis elnias. Tačiau dažniau galima sutikti stirnų. Paukščių karalystėje akį nepaprastai džiugina į Vilniaus rajoną atskraidantis jūrinis erelis. Jūrinis erelis, tai Europoje nykstanti, todėl globojama paukščių rūšis. Tai vienas didžiausių pasaulyje, o Lietuvoje didžiausias perintis plėšrusis paukštis. Praėjusio šimtmečio

17 viduryje suintensyvėjus žemės ūkiui ir miškų kirtimui, jūrinių erelių labai sumažėjo, o kai kur visai išnyko. Lietuvoje XIX a. ši paukščių rūšis buvo įprasta, tačiau nuo XX a. pradžios perintys jūriniai ereliai išnyko. Vėliau pavieniai paukščiai atskrisdavo tik migracijų metu ar žiemą. Pirmieji jūrinių erelių lizdai, patvirtintais duomenimis rasti tik 1987 metais. Vėliau perinčių porų skaičius pradėjo po truputį didėti. Pastarųjų metų tyrimų duomenimis Lietuvoje peri apie 80 jūrinių erelių porų. Veiksminga jūrinių erelių apsaugos priemonė yra dirbtiniai lizdai. Keliant dirbtinius lizdus galima sudaryti jų tinklą ir privilioji jūrinius erelius į tas teritorijas, kur jie anksčiau neperėjo. Dirbtiniai lizdai padeda kompensuoti neigiamus intensyvaus miškų ūkio padarinius. 2005 metų spalio 13 dieną. Dūkštų girininkijos Velniakampio miške iškeltas dirbtinis lizdas jūriniam ereliui. Šį dirbtinį lizdą įkėlė Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojai D. Dementavičius ir S. Rumbutis. Lizdas iškeltas vykdant projektą “Globaliai nykstančio jūrinio erelio populiacijų apsauga Klaipėdos ir Vilniaus apskrityse” (www.neriesparkas.lt)

4 pav. Mažasis erelis rėksnys

Vilniau rajone, kaip ir visoje Lietuvoje gausybę įvairių vabzdžių. Šią įvairovę gali pasigirti Dūkštos upelio slėnis – atlikus Neries regioninio parko entomologinius tyrimus šioje teritorijoje užregistruota didžiausia vabzdžių įvairovė, tarp jų nemažai retų, įrašytų į Lietuvos ir Tarptautinius saugomų rūšių sąrašus. Šiame slėnyje rastos 3 drugių rūšys bei viena žirgelių rūšis, kurios įrašytos į ES Buveinių direktyvos II priedą. Ši vieta - vienintelė šiuo metu patvirtinta gencijoninio melsvio radimvietė Lietuvoje. Dūkštos upelio slėnio abiejuose šlaituose išlikusiuose senuose drevėtuose ąžuoluose vystosi keletas Europos mastu nykstančių, todėl saugomų vabalų rūšių: niūraspalvis auksavabalis, purpurinis plokščiavabalis. Šios vietovės gamtosauginę vertę

18 padidina ir Dūkštos upelyje rasta, į Buveinių direktyvos II priedą įtraukta, negausi dvigeldžio moliusko - ovaliosios geldutės populiacija. Bražuolės upelis - priskiriamas upių sraunumų buveinių tipui su kurklių bendrijomis. Natūralūs tarp miškų ir pievų besirangantys upokšniai paprastai džiugina kiekvieną. Šaltame ir švariame vandenyje gausu įvairiausių vandens gyvūnų, žvilgančių upėtakių ir kitų švarių upelių žuvų, iš jūros atkeliaujančių neršti lašišų. Srovėje besidraikanti vandens augalija sudaro puikų prieglobstį gyvūnams. Tokių upelių vanduo yra labai švarus ir šaltas, todėl čia susidaro sąlygos išlikti reliktinėms rūšims. Srauniuose upeliuose gyvenantys augalai ir gyvūnai yra labai jautrūs taršai, todėl šis buveinės tipas yra ypač lengvai pažeidžiamas ir jautrus žmogaus poveikiui. Verta paminėti, kad svarbi ne tik Bražuolė, bet ir jos slėnis, nes čia daugiausiai retų augalų rūšių visame Neries regioniniame parke – net 22 saugomos ir kelios dešimtys apyrečių. Neries upė – skiriama retoms žuvų rūšims bei jų nerštavietėms apsaugoti, kirtikliams, paprastiesiems kūjagalviams, lašišoms. Kadangi Neries vaga daugiau ar mažiau natūrali, vandens tarša šiuo metu sumažėjusi, todėl čia gana didelę retų ir praeivių žuvų įvairovę. O Neries regioninio parko teritorijoje esanti Neries atkarpa, pasižymi ypač palankiais lašišinių žuvų nerštui biotopais. Todėl Neries regioninio parko teritorijoje išleidžiamos mažosios lašišos. Lašišų išleidimas Neryje vykdomas pagal Žuvų įveisimo į valstybinės reikšmės vandens telkinius programą 2005 metams, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu. Taip pat Dūkštos upelio slėnyje aptikta didžiųjų miegapelių populiacija. Bet gausiausia čia giesmininkų paukščių net ir mažuose miškeliuose, nuo ankstyvo pavasario savo melodijomis džiuginančius kiekvieno girdinčio širdį.

5.2 SAUGOMOS TERITORIJOS 5.2.1 KULTŪROS PAVELDO OBJEKTAI IR VERTYBĖS

Vilniaus rajonui kultūros paveldo objektai ir vertybės yra reikšmingi kaip kultūrinio turizmo ir rekreaciniai ištekliai. Tačiau turizmas čia gali būti ne tik žmonių sveikatos šaltinis ir finansinės pajamos, bet ir kultūros vertybių populiarinimo priemonė bei jų apsaugos stimuliatoriai. Kultūros paveldo vietovės, statinių kompleksai ir statiniai, turintys kraštovaizdinę, istorinę, archeologinę, architektūrinę, urbanistinę reikšmę, gali būti naudojami ne tik apžiūrinėjimui, bet ir turizmo paslaugoms bei infrastruktūros plėtrai. Šiai paskirčiai tinkamiausi objektai – buvusių dvarų ir palivarkų sodybos bei senųjų kelių pašto ir aptarnavimo stotys. Iš tokių galima būtų paminėti: Šumsko buvusi dvaro sodybą ar šalia esanti malūną, Glitiškių buvusi dvaro sodybą, Nemėžio buvusi dvaro ar šalia esantį arklidžių pastatą ir kitus. Iš archeologinių objektų didžiausią vertę turi įvairūs piliakalniai, pilkapiai ir prie jų esančios gyvenvietės. Iš tokių būtų galima paminėti: Skersabalių pilkapynas, Baravykinės pilkapynas, Maišiagalos piliakalnis ir kt. Taigi pradėkime nuo piliakalnių. Vilniaus rajone priskaičiuojama apie 20 piliakalnių (1 lentelė). Jeigu žiūrėsime piliakalnių paplitimą Vilniaus rajone (5 pav.), tai didžiausia sankaupa piliakalnių yra rytinėje rajono dalyje, o tiksliau Neries regioniniame parke. Tačiau bendrai žiūrint tai kiekviename kampelyje galima rasti piliakalnių, o ir atstumas tarp jų yra nedidelis. Todėl organizuojant pažintines ekskursijas arba išvykas puikiai galia pasinaudoti rajono piliakalnių gausą ir įvairovę.

1 Lentelė. Vilniaus rajono piliakalniai. Eil. Pavadinimas Eil. Pavadinimas Nr. Nr. 1. Avižienių 13. Mažosios Riešės 2. Bernotų 14. Mūrininkų

20 3. Bielazariškių 15. Naujosios Rėvos 4. Bradeliškių (Buivydų) 16. Nemenčinės 5. Danilavos 17. Rėvos 6. Didžiosios Kuosinės 18. Papiškių 7. Gaukeliškių 19. Sužionių 8. Gudelių 20. Uosininkų 9. Karmazinų 11. Velniakampio 10. Lavoriškių 22. Veršiobalio 11. Leoniškių 23. Vilkeliškių 12. Maišiagalos

5 pav. Piliakalnių pasiskirstymas Vilniaus rajone .

21 Iš įdomesnių galima paminėti Buivydų piliakalnį (6 pav.). Šis piliakalnis I tūkstantmetyje - II tūkstantmečio pradžioje kartu su netoliese esančiu Bradeliškiu piliakalniu sudarė bendrą gynybinę sistemą. Buivydų piliakalnį iš trijų pusių supa upelio slėnio daubos, apaugusios šimtamečiais ąžuolais, o nuo gretimo aukštupio jį skiria du grioviai ir pylimai. Į pietus nuo piliakalnio yra išlikusios senovės gyvenvietės liekanos. Piliakalnis ir greta esanti gyvenvietė kol kas nėra tyrinėti archeologų. Piliakalnis įrengtas Dūkštos kairiajame krante (Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas, 1991).

6 pav. Buivydų piliakalnis

Nemažiau įspūdingas yra ir Velniakampio piliakalnis. Tai gana aukštas piliakalnis kuris datuojamas yra jau I tūkstantmečiu prieš Kr., naudotas ir vėliau. Jis yra buvusiose Velniakampio dvaro žemėse, kuriose dabar auga po karo pasodinti miškai. Piliakalnio aikštelė keturkampė, 6 m. aukščio šlaitai vietomis aplyginti. pietrytiniame šlaite, žemiau aikštelės yra trikampė terasa ar pylimas. Žvalgant piliakalnį, pastebėtas intensyvus kultūrinis sluoksnis, aptikta lipdytos keramikos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi. Piliakalnis iki šiol archeologų netyrinėtas. Kalną juosia Alnos upelis, kitaip vadinamas Junkele. Iš piliakalnio šlaito verčiasi šaltinis, kurio vanduo buvo laikomas gydančiu. Pasakojama, kad kalno vietoje buvo bažnyčia, kuri užpilta žemėmis. Kaimo vaikai norėdavo ją atkasti, kad nereikėtų sekmadieniais eiti į Dūkštų bažnyčią. Bradeliškių piliakalnis (7 pav.) Didelė piliakalnio dalis yra nuslinkusi į upelį. Susidariusių nuošliaužų vietoje, taip pat piliakalnio aikštelėje buvo atlikta nemažai archeologinių tyrimų. Seniausiame sluoksnyje rasta ankstyvosios brūkšniuotosios keramikos iš II tūkstantmečio prieš Kristų vidurio. I tūkst. prieš Kr. antros pusės sluoksnyje rastos gyvenamų būstų liekanos. Tai buvo pašiūrės, išpintos šakomis ir ištinkuotos moliu. Vėlesniuose, II- IV a. sluoksniuose rastų pastatų liekanos rodo, kad jie jau buvo panašūs į XIX a. valstiečių dūmines trobas. Sluoksnis iš V- VII a. yra plonesnis, nes tada žmonės gyvendavo netoliese esančiose kaimeliuose, o

22 piliakalnyje tik slėpdavosi nuo priešų paskutinis sluoksnis yra iš X- XIV a., kai Lietuvos sostinė buvo Kernavė po to - Vilnius. Bradeliškių piliakalnis kartu su Buivydų piliakalniu įėjo į Kernavės ir Vilniaus gynybinę sistemą. Piliakalnyje rasta nemažai archeologinių radinių, kurie saugomi Lietuvos istorijos muziejuje. Šis piliakalnis yra vienas geriausiai Lietuvoje ištirtų piliakalnių. Netoli piliakalnio randasi ir senasis Bradeliškių malūnas.

7 pav. Bradeliškių piliakalnis

Dar vienas, tai Karmazinų piliakalnis. Tai Kalvelė, kurioje įrengtas šis II - IV a.piliakalnis , yra žema, stačiašlaitė. Piliakalnio aikštelė ovali, РR kalvos šlaite yra pylimėlis ir terasa. Netoliese aptikta to paties laikmečio senovės gyvenvietė. Piliakalnio aikštelė yra nedidelė, todėl manoma, kad jis naudotas kaip slėptuvė, užpuolus priešams. Vėliau piliakalnis galėjo būti naudojamas kaip alkakalnis. Tai rodo daugybė apie šį kalnelį pasakojamų padavimų. Aplink piliakalnį augo ratu susodinti ąžuolai, kurių išlikę kelmai savo dydžiu dar ilgai stebino žmones. Aplinkiniai žmonės pasakoja apie čia buvusią pagonių šventovę, akmeninį stiebą, užkastą auksą. 1863 m.. sukilimo metu slėnyje prie piliakalnio buvo sukilėlių karo lauko ligoninė - lazaretas. Karmazinų piliakalnį Jūs rasite važiuodami keliu iš Dūkštų į Vievį. Neprivažiavę kavinės ''Pušynėlis'', pasukite keliuku kairėn. Pravažiavę miškelį, Jūs rasite mašinų stovėjimo aikštelę, nuo kurios jau matosi piliakalnis, įrengtas netoli Dūkštos ir Neries santakos esančioje kalvelėje. Tokiu pat pavadinimu yra ir pilkapynas. Karmazinų pilkapyną Jūs rasite privažiavę Dūkštas nuo Sudervės pusės ir, neprivažiavus bažnyčios, pasukę keliuku kairėn. Nusileidę nuo šlaito ir pavažiavę ūksmingu slėniu, sukite į kairėn atsišakojantį keliuką. Čia reikės palikti automobilius ir pėsčiomis aplankyti pilkapyną. Priėję dešinėje keliuko pusėje esančia poilsiavietę, sukite kairiau einančiu keliuku ir eikite per mišką iki aikštelės. Abipus keliuko matysite suplokštėjusius

23 pilkapius (www.neriesparkas.lt). Karmazinai - didžiausias Vilniaus rajono pilkapynas, užimantis 9,8 ha plotą, jame yra apie 110 pilkapių. Dauguma pilkapių yra iš VI - VII a. Kapinyną 1857 metais kasinėjo K. Tiškevičius. Didesni tyrimai buvo atlikti 1933 metais. Vilniaus universiteto Archeologijos muziejaus darbuotojai tada ištyrė 43 pilkapius, radiniai saugomi Lietuvos istorijos muziejuje. Pilkapyne buvo laidojami sudeginti mirusieji. Tarp įkapių rasta: moterų kapuose - ylų, molinių verpstukų, pjautuvėlių, papuošalų; vyrų kapuose - kirvių, ietigalių, peilių, diržo sagių, papuošalų. 1997 metais, ištyrus 3 pažeistus pilkapius, juose rasti radiniai ( moliniai verpstukai, papuošalai, ginklai) saugomi Kernavės archeologijos muziejuje. Didžiajame pilkapyje buvo rasti 3 kapai iš IV - V a., pats pilkapis buvo apsuptas grioviu su 3 “tilteliais”, prie kuriu buvo deginama ugnis. Aplink pilkapio sampilą rastos buvusio akmenų vainiko liekanos. Po archeologinių tyrimų visi 3 pilkapiai buvo supilti iš naujo pagal jų pirminį pavidalą. Dabar šioje vietoje per Vėlines renkasi žmonės, norintys pagerbti mūsų protėvius Naujosios Rėvos piliakalnis (8 pav.), įrengtas ilgo užnugario pietiniame gale. Archeologai mano, kad dabartinio užnugario vietoje yra buvusi dar viena piliakalnio aikštelė, kuri yra nuslinkusi į šaltiniuotas aplinkines daubas. Išlikusi piliakalnio aikštelė nuo greta esančių aukštumų atskirta 6 m. gylio grioviu ir kūgio formos pylimu. (Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas, 1991). Terasoje prie Neries, į PV nuo piliakalnio yra senovės gyvenvietės liekanos. Piliakalnis ir senovės gyvenvietė yra iki šiol archeologų netyrinėti. Aplinkiniai žmonės pasakoja, kad šiame kalne yra nuskendusi rusų bažnyčia. Žmonės esą rasdavo ant kalno šlaitų ratu išmintus takus, kiti matydavo tais takais einančias procesijas. Šį piliakalnį Jūs rasite nuo Šilėnų kaimo pasukę kairėn, link Naujosios Rėvos kaimo. Nuo paskutinių kaimo sodybų takelis veda aukštyn į kalvotą mišką, vingiuoja stačių krantų pašlaitėmis. Laikantis kairės, takelis nuves į už gilaus griovio stūksantį piliakalnį. Piliakalnį galima pasiekti ir einant Panerių takeliais.

8 pav.Naujosios Rėvos piliakalnis

Nemažiau vertingi yra Vilniaus rajono dvarai, turintys architektūrinę bei urbanistinę reikšmę. Kurie gali būti naudojami ne tik apžiūrinėjimui, bet ir turizmo paslaugoms bei infrastruktūros plėtrai. Vilniaus rajone tokių buvusių dvaro sodybų yra iš tiesų daug (2 lentelė)( http://herige.lt).

2 Lentelė. Vilniaus rajono dvaro sodybos.

Nr. Pavadinimas Adresas 1. Anavilio dvaro sodyba Vilniaus r. Paberžės sen. Anavilio k. 2. Babrukiškių dvaro sodyba Vilniaus r.Dūkštų sen. Babrukiškių k. 3 Baltosios Vokės buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Vaidotų sen. Baltosios Vokės k. 4 Bezdonių I (Arvydų) buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Bezdonių sen. Arvydų k. Buivydžių I (Buivydžių klebonijos) 5 Vilniaus r. Buivydžių sen. Buivydžių k. buvusi dvaro sodyba 6 Bukiškio buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Avižienių sen. Bukiškio k. 7 Didžiosios Riešės buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Riešės sen. Didžiosios Riešės k. 8 Šriubiškių buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Paberžės sen. Šriubiškių k. 9 Šumsko buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Kalvelių sen. Šumsko mstl. 10 Galinės dvaro sodyba Vilniaus r. Avižienių sen. Galinės k. 11 Glitiškių buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Paberžės sen. Glitiškių k. 12 Kalno Riešės buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Avižienių sen. Mažosios Riešės k. 13 Kaušiadalos buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Paberžės sen. Kaušiadalos k. 14 Kazimieravo buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Paberžės sen. Kazimieravo k. 15 Korvio buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Maišiagalos sen. Karvio k. 16 Liubavo buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Riešės sen. Liubavo k. 17 Maišiagalos buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Maišiagalos sen. Maišiagalos k. 18 Mozūriškių buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Buivydiškių sen. Mozūriškių k. Naujanerių (Viljanovos) buvusi dvaro 19 Vilniaus r. Riešės sen. Naujanerių k. sodyba 20 Nemėžio buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Nemėžio sen. Nemėžio k. 21 Pailgės buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Nemenčinės sen. Pailgės k. 22 Perūnų buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Paberžės sen. Perūnų k. 23 Petešos buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Rudaminos sen. Petešos k. 24 Pikeliškių buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Riešės sen. Pikeliškių k. 25 Prūdiškių buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Juodšilių sen. Prūdiškių k. 26 Punžonių buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Buivydžių sen. Punžonių k. Raudondvario (Gulbinų) buvusi dvaro 27 Vilniaus r. Nemenčinės sen. Raudondvario k. sodyba Raudondvario (Nemenčinės) buvusi dvaro 28 Vilniaus r. Nemenčinės sen.. Raudondvario k.. sodyba Rudaminos (Nemenčinės) buvusi dvaro 29 Vilniaus r. Nemėžio sen. Skaidiškių k. sodyba 30 Sudervės buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Sudervės sen. Sudervės k.

25 31 Sužionių buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Sužionių sen. Sužionių k. Veriškių (Verusavos) buvusi dvaro 32 Vilniaus r. Sužionių sen. Veriškių k. sodyba 33 Vyžulėnų buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Paberžės sen. Vyžulionių k. 34 Žudiškių buvusi dvaro sodyba Vilniaus r. Maišiagalos sen. Žudiškių k.

9 pav. Dvaro sodybų pasiskirstymas Vilniaus rajone. Nagrinėjant dvaro sodybų pasiskirstymą Vilniaus rajone ( 9 pav.), galima drąsiai teigti, kad kur bevažiuotum galima savo kelyje pamatyti dvaro sodybą. Kaip matome iš aukščiau pateiktos schemos didesnė dalis dvarų visgi yra šiaurinėje Vilniaus rajono dalyje, o jų išsidėstymo tinklas iš tiesų yra gan tankus. Deja, važinėdama po apylinkes ir matydama tuos dvarus neretai nusivildavau, kadangi daug jų yra visiškai apleistų, apgriuvusių ir nenaudojamų.pvz.: Mozūriškių buvusi dvaro sodyba, Kazimieravo buvusi dvaro sodyba. Nenaudojamas ir Baltosios Vokės dvaras, kuris irgi baigę

sugriūti ir jei nebus restauruojamas tai visai sugrius ( 10 pav.). O juk puikius Vokės dvaro rūmus pastatė XIX a. viduryje Tiškevičiai pastatė, savo stiliumi primenančius garsiuosius Varšuvos Lazienkių rūmus. Statybos darbus atliko žinomas italų architektas L. Marconi. Čia buvo 26 užsodintas gražus parkas, įrengtas žuvininkystės ūkis. Dvaro teritorija buvo aptverta ir pastatyti gražūs gotiško stiliaus vartai. Visą Baltosios Vokės dvarą iš šiaurės ir vakarų pusės supo Vokės upė. Tvenkiniuose jau prieš I Pasaulinį karą buvo įrengta pirmoji Lietuvoje sijų ir upėtakių veisykla. Vokiečių okupacijos metu Vokėje buvo apgyvendinti nacių atvežtiniai kolonistai olandai. Antrosios sovietinės okupacijos metu Senosios Baltosios Vokės dvaras paverstas sovchozu ir priskirtas Vilniaus rajonui. Taip pat nemažai dvarų yra jau privatizuota ir šeimininkai po truputį jau juos tvarko pvz.: Anavilio dvaro sodyba. Puikiai atrodo jau restauruojamas ir Bezdonių dvaras ( 11 pav.). Kai kurie dvarai yra iki šiolei naudojami ir atlieka įvairias administracines funkcijas, kaip pvz. Sudervės buvusioje dvaro sodyboje yra įsikūrusi Sudervės mokykla. Džiugina tai, kad dažniausiai prie kiekvienos buvusios dvaro sodybos yra koks nors vandens telkinys: ar tai ežeras, ar tai tvenkinys, ar tiesiog nedidelis upelis. Pvz.: Širvio Ežeras esantys šalia Glitiškių buvusios dvaro sodybos (12 pav.) ar tvenkinys šalia buvusios Anavilio dvaro sodybos.

10 pav. Baltosios Vokės dvaras

11 pav. Bezdonių dvaro sodyba

12 pav. Širvio Ežeras (šalia Glitiškių buvusios dvaro sodybos) Nepaprastai įspūdingi yra ir šalia buvusiu dvaro sodybų augantys medžiai, tai ištisi parkai bei alėjos. Pvz. Įvažiavimo alėja į Mozūriškių buvusi dvaro sodyba ar Vyžulėnų buvusios dvaro sodybos parkas. Negalima nepaminėti Glitiškių ąžuolą ( 13 pav.) , kuris yra paskelbtas botaniniu paminklu.

13 pav. Glitiškių ąžuolas Prie kultūros paveldo vertybių galime priskirti ir Šilėnų kaimą (15 pav.). Šilėnai yra paskelbti etnokultūriniu draustiniu. Įdomi kaimo gatvinė struktūra: kaimo gatvelės susieina nedidelėje aikštėje ties bažnyčia. Maža medinė Švč.Mergelės Marijos bažnytėlė čia buvo pastatyta 1725 m., kai Šilėnų piemenys, ganydami gyvulius, rado ant karklo pakibusį, Nerimi atplaukusį Švč.Trejybės paveikslą. Pasakojama, kad paveikslą žmonės išvežė į Sudervės bažnyčią, bet jis vis grįždavo atgal. Žmonės tai palaikė Dievo ženklu ir nutarė pastatyti Šilėnuose bažnytėlę. XIX a. Šilėnų bažnyčioje buvo dar vienas stebuklingas paveikslas - Šv. Marijos. Šį paveikslą nutapė vietinis vargonininkas, kuriam sapne pasirodė Dievo Motina. Bažnyčia ilgai buvo filija, tik 1922 metais įsteigta Šilėnų parapija ( 14 pav.). Bažnyčioje yra keletas vertingų paveikslų. Seniausias iš jų yra virš altoriaus , jau minėtas, - “Švenčiausioji Trejybė”. Jis nutapytas XVI - XVIII a., retas yra toks Trejybės vaizdavimo būdas, kai Dievas Tėvas laiko nukryžiuotą Jėzų Kristų. Kiti paveikslai tapyti XIX a. I pusėje: “Šv. Antanas”, “Šv. Juozapas”, “Marija Rožančinė”, “Nazaretietis”. Be to, bažnyčioje yra 1725 m. varpas su karūna.

14 pav. Šilėnų Švč.Mergelės Marijos bažnyčia

29 Šilėnų kaimas pirmą kartą minimas dokumentuose 1500 metais, kai Didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis patvirtino Vilniaus katedros kapitulai dovanotas žemes. Pirmas Šilėnų aprašas yra iš 1720 m., kai Vilniaus kanauninkas Bialozaras valdė Šilėnų palivarką.

15 pav. Šilėnų kaimas

Šilėnuose yra 2 šaltiniai, laikyti šventais ir gydančiais. Akis gydė šaltinio, vadinamo “Oka”, vanduo, o netoli bažnyčios esančio šaltinio vandeniu buvo gydomos žaizdos ir skaudančios galūnės. Šilėnai ir aplinkiniai kaimai garsėja čia pinamomis verbomis. Šiam kraštui būdingų verbų ekspoziciją galite apžiūrėti netoli esančiame Čekoniškių kaime įsikūrusiame muziejuje.

5.3 GAMTOS PAVELDO OBJEKTAI IR VERTYBĖS

Didelę reikšmę Vilniaus rajone turi ir gamtos paveldo objektai ir vertybės. Ypatingi geologiniai – geomorfologinės vertybės, Vilniaus rajono paviršiaus įvairumas ir kt. Todėl didelę reikšmę turi Vilniaus rajono valstybiniai draustiniai, kurių rajone tikrai yra nemažai (3 lentelė) (Gudavičius, Kavaliauskas, Krupickas, 1989)

3 lentelė. Vilniaus rajono valstybiniai draustiniai. Valstybiniai draustiniai

Eil. Pavadinimas Plotas, Įsteigimo metai Nr. ha 1. Baravykinės 2281 1974 kraštovaizdžio 2. Daubėnų 675 1992 kraštovaizdžio 3. Europos centro 912 1992 kartografinis 4. Griovų 574 1992 geomorfologinis 5. Juozapinės 251 1992 geomorfologinis 6. Kruopinės 326 1992 geomorfologinis 7. Kuosinės 1514 1992 geomorfologinis 8. Medžiakalnio 766 1992 geomorfologinis 9. Skersabalių 796 192 geomorfologinis 10. Vanagynės 318 1992 geomorfologinis 11. Verdeikių 501 1992 Geomorfologinis 12. Kenos hidrografinis 166 1988

13. Vilnios 1221 1992 hidrografinis 14. Medininkų botaninis 16 1974

31 15. Pravalo botaninis 99 1974

16. Paupio ornitologinis 313 1992

17. Taurijos ornitologinis 514 1998

18. Žeimenos ichtiologinis 578 1998

19. Alionių telmologinis 2096 1974

20. Raudonosios balos 113 1974 telmologinis

4 lentelė. Vilniaus rajono gamtos paminklai

Gamtos paminklai

Eil. Pavadinimas Vietovė Nr. 1. Skališkių uola (geologinis Nemenčinės girininkija paminklas) 2. Glitiškių ąžuolas (botaninis Glitiškių kaimas paminklas)

5 lentelė. Vilniaus rajono valstybės saugomi gamtos paveldo objektai Valstybės saugomi gamtos paveldo objektai

Eil. Pavadinimas Vietovė Nr. 1. Ąžuolų karalienė Dūkštų girininkija (botaninis objektas) 2. Belūnų ąžuolas (botaninis Belūnų miškas objektas) 3. Vaigeliškių ąžuolas Dūkštų girininkija (botaninis objektas)

Žiūrint į draustinių pasiskirstymą Vilniaus rajone ( 16 pav.) puikiai matosi, kad jie maždaug vienodai išsidėstę visame rajone. Tik kai kuriose vietovėse jų sankaupos yra šiek tiek didesnės. Prie gamtos paveldo objektų priskiriami ir ežerai, įvairios regyklos bei atodangos. Velniakampis - didžiausias Neries regioninio parko ežeras. Jo plotas 8ha. Per ežerą teka vingiuojantis Elnos upelis. Šiaurinis ir rytinis ežero šlaitai aukšti, pietinis žemas, užpelkėjęs. Ežeras telkšo ledo guolio dubumoje, antroje Neries terasoje. Aplink plyti dideli miškų masyvai.

32 Ežerą juosiantį keliuką supa apyniais apaugusios pušys, viliodamos į savo paslaptingą ir žalią miško pasaulį. Vasarą šia gausu poilsiautojų. Pakrantėje įrengtoje poilsiavietėje galima ramiai atsipūsti po darbo, pasimėgauti švariu ir skaidriu ežero vandeniu. Iš gamtos objektų paminėtinos ir atodangos pvz.: Karmazinų atodanga. Jinai yra nuo Karmazinų piliakalnio einant šiaurės rytų kryptimi, dešiniajame Dūkštos upelio krante yra Karmazinų atodanga. Atodanga - tai skardis, kur žemės paviršiuje matomi dirvožemio nepadengti įvairių uolienų sluoksniai. Jos plotis 4 m, aukštis - 17,4 m. Geologai šioje atodangoje išskyrė net 9 skirtingus uolienų sluoksnius.

16 Pav. Valstybinių draustinių, gamtos paminklu bei gamtos paveldo objektų pasiskirstymas Vilniaus rajone.

Sutartinai ženklai:

- valstybiniai draustiniai

33 - gamtos paminklai

- valstybės saugomi gamtos paveldo objektai

Dar viena, tai Dūkštų atodanga (17 pav.). Kuri yra netoli Bradeliškių piliakalnio, dešiniajame Dūkštos krante atsiveria Dūkštų atodanga. Ją sudaro įvairūs uolienų sluoksniai: moreninis priemolis, priesmėlis, žvirgždas su rieduliais, smėlis. Nuo atodangos viršaus atsiveria nuostabus vaizdas į sraunią ir akmenuotą Dūkštą bei Bradeliškių vandens malūną.

17 pav. Dūkštų atodanga

Nepaprastai įspūdinga Verkšionių regykla, kur atsiveria įspūdingi Neries ir jos slėnio vaizdai. Didelė Velniakampio kilpos dalis matoma kaip ant delno. Šalia kavinės "Pušynėlis" įrengtoje apžvalgos aikštelėje galima pasigerėti nuostabia Neries vingių panorama ( 18 pav.).

18 pav. Verkšionių regykla

Kalbant apie gamtos paminklus negalima nepaminėti ir Dūkštų ąžuolyno. Dūkštų ąžuolynas – unikalus objektas, atlaikęs amžių išbandymus ir išlikęs plačialapių miškų masyvas. Jo plotas – 302 ha, jis įeina į Dūkštų kraštovaizdžio draustinį. 35,8 ha plote įsteigtas gamtinis rezervatas. Ąžuolynai XVI amžiaus Lietuvoje galėjo sudaryti nuo 15 iki 20 proc. Miškų. Dauguma jų išnyko, nes ąžuolai dėl vertingos medienos buvo kertami intensyviausiai. Matyt, kad ir Dūkštų ąžuolynas senovėje užėmė žymiai didesnį plotą. Dūkštų – Kernavės – Sudervės apylinkėse yra išlikę didesnės ar mažesnės senų ąžuolų grupės, kurios anksčiau sudarė vieną didelę ąžuolų girią. Netoli Dūkštų yra išlikę du dideli ąžuolai, menantys gilią senovę: Ąžuolų karalienė ir Veigeliškių ąžuolas. Ąžuolų amžius Dūkštų ąžuolyne – apie 200 metų. Visiškai sveikų medžių beveik nėra, jie sensta, didelė dalis jų džiūsta. Savaiminis ąžuolyno atsikūrimas beveik nevyksta, nes mažai ąžuoliukų išgyvena dėl šviesos trūkumo pomiškyje. Atkuriant ąžuolyną, yra retinamas pomiškis, kad iš gilių išdygę medeliai galėtų netrukdomai stiebtis į saulę. Tose vietose, kur ąžuoliukų trūksta, jie sodinami. Visas ąžuolyno atkūrimo darbas užtrūks apie 40 metų. Ąžuolynas vertingas savo biologine įvairove. Jame randama daug retų ir nykstančių gyvūnų, augalų, grybų ir kerpių rūšių. Todėl vykdant ąžuolyno atkūrimo darbus, bus išsaugotos jų buveinės. (Kristukas, 2004) Tačiau Dūkštų ąžuolynas žymus ne tik gamtinėmis vertybėmis. Ujame 1863 m. buvo įsikūręs sukilėlių štabas, o Dūkštos upelio žemupyje, Karmazinų slėnyje, buvo įkurta sukilėlių ligoninė. Ąžuolyno pakraštyje stūkso didelis akmuo su iki šiol neperskaitytais rašmenimis. Mistinė ąžuolyno aplinka įkvėpė kino filmo :”Herkus Mantas“ kūrėjus, čia buvo filmuojama dalis šio filmo scenų. Kadangi ir Lietuvoje sparčiai nyksta senieji ąžuolynai, Dūkštų ąžuolyno vertė dar labiau išauga. Vilniaus miškų urėdijos miškininkai, suprasdami šio ąžuolyno svarbą, taiko specialią ąžuolyno išsaugojimui ir atkūrimui skirtą programą. Jos tikslas – sudaryti kuo palankesnes sąlygas jaunų ąžuoliukų augimui ir išsaugoti kiekvieną senąjį ąžuolą. Taip pat, siekiant supažindinti visuomenę su Dūkštų ąžuolyno vertybėmis, Vilniaus miškų urėdijos iniciatyva įrengti pažintiniai takai, pritaikyti neįgaliesiems. Takų ilgis 1,6 km. Takai yra teminiai (20 pav.) . Mitologinis takas. Tako bendras ilgis 200 metrų. Visas mitologinis takas yra pritaikytas neįgaliesiems. Take galima pamatyti įvairius mitologinius bei legendų personažus, be to visos skulptūros yra trumpai aprašytos stende, esančiame tako pradžioje. Takas išskirtinis ir tuo, kad jo

35 pabaigoje stūkso paslaptingas akmuo su ženklais. Dar vienas takas, kuris irgi visas pritaikytas neįgaliesiems, tai apmąstymų takas. Visas tako ilgis 350 metrų. Takas taip pavadintas, kadangi kiekvienas eidamas šiuo takų turi puikią progą pamąstyti apie Lietuvos praeitį, jos istoriją bei mitologiją. Neprastesnis ir gamtos takas, kuris supažindina svečius su ąžuolyno biologinę įvairove, būdingais žinduoliais, paukščiais, augalais bei kerpėmis. Palei visą taką galima rasti daugybę stendų, kur surašyta smulkesnė informaciją apie ąžuolyno biologinę įvairovę. Mitologinio ir gamtos takų informacinius stendus parengė aplinkosaugos informacijos centras vykdydamas JTVP PAF Mažųjų projektų programos remiamą projektą “Reliktinio Dūkštų ąžuolyno ir jame esančios biologinės įvairovės išsaugojimas ateinančioms kartoms” Šis takas taip pat pritaikytas neįgaliesiems, o tako ilgi - 1600 metrų. Ilgiausias iš visų yra ąžuolyno atkūrimo takas, kurio bendras ilgis net 3700 metrų. Nors dalis šio tako ir sutampa su gamtos tako maršrutu, tačiau toliau takas tęsiasi rezervato pakraščiu. Čia galima pamatyti įvairius ąžuolyno atkūrimo būdus. Šis takas tai puiki progą pamatyti kaip laikui bėgant keičiasi ąžuolynas. Take matyti kaip seni medžiai pamažu miršta, o juos keičia naujai atsisėję ar žmonių pasodinti ąžuoliukai. Palei taką pastatytos medinės tautodailininkų E. Motiejučio ir N. Valucko išdrožtos skulptūros (19 pav.). Dūkštų ąžuolyno pažintinai takai - ramaus trumpalaikio poilsio vieta, praleidžiant dieną ar pusdienį didingų ąžuolų prieglobstyje (www.neriesparkas.lt)

19 pav. Skulptūros Dūkštų ąžuolyne

20 pav. Dūkštų ąžuolyno pažintinių takų schema

SUTARTINIAI ŽENKLAI Pažintiniai takai ir stotelės Informacinės nuorodos Pavėsinė Laužavietė Neries regioninio parko riba Pažintinis takas Dūkštų rezervatas Mitologinis takas Automobilių stovėjimo aikštelė

37 Apmąstymų takas Takai pritaikyti neįgaliesiems Skulptūra Paminklas Akmuo su ženklias Pažintinis stendas Šlapios vietos

Kalbant apie draustinius, negalima nepaminėti ir Europos centro kartografinio draustinio, kuris išsiskiria savo unikalumu. Be to, Europos centro muziejus sparčiai prisideda prie turizmo plėtojimo rajone, kadangi pritraukia turistus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio. Dabartinėje Europos parko teritorijoje dar prieš 19 metų ošė apleistas miškas. Būtent 1987 metai skulptorius Gintaras Karosas nusprendė čia įkurti parką, todėl pradėjo valyti apleistą mišką. Tvarkymo darbai užsitęsė net iki 1991m. Tais pačiai metais buvo pastatyta pirmoji skulptūra, kuri žymėjo Europos parko pradžią. Ši skulptūra tapo muziejaus ženklu ir yra pavaizduota Europos parko logotipe. Tais pačiais metais vyko ir pirmoji ekskursija Europos parke. Muziejaus įkūrėjas Gintaras Karosas dailės akademijos kurso draugams rodė neseniai pastatytą Europos parko simbolį. Tačiau tvarkymo darbai vis dar tesėsi, buvo tvarkomas miškas, lyginamos pievos, ruošiamos erdvės skulptūrų ekspozicijai (21 pav.). Nuo 1993 metų čia organizuojami tarptautiniai skulptūros simpoziumai. 1996 metais pastatyta žymaus konceptualisto Denniso Oppenheimo skulptūra atvėrė kelią į Europos parką kitų moderniosios skulptūros klasikų dalyvavimui. Dabar 55 ha plote eksponuojama daugiau kaip 90 meno kūrinių, jų autoriai – 29 pasaulio šalių menininkai. Muziejus kuriamas kaip vientisas gamtos ir meno kūrinių ansamblis. Kraštovaizdį formuoja Gintaras Karosas. Pastovią modernaus meno ekspoziciją turintis Europos parkas specialistų laikomas vienu iš įdomiausių muziejų po atviru dangumi pasaulyje.

21 pav. Skulptūra Europos parke

2004 m. lapkričio 4 d. baigėsi Europos parko inicijuotas projektas „Baltijos jūros regiono muziejų bendradarbiavimas: turizmas ir edukacija“ (laimėtas 2003 m. pagal ES PHARE 2001 Bendradarbiavimo abipus sienos Baltijos jūros regione programos konkursą), kuriuo siekta sukurti tinklą tarp BSR regiono šiuolaikinio ir modernaus meno muziejų, pasidalinti edukacine patirtimi, padidinti muziejų patrauklumą bei skatinti kultūrinio turizmo plėtrą abipus sienos Baltijos jūros regione. Projektas įvykdytas sėkmingai: atliktos visos planuotos veiklos ir pasiekti visi planuoti rezultatai ( www.muziejai.lt ). 2004 m. gegužės 9–12 dienomis Europos parke įvyko seminaras, kuriame dalyvavo lektoriai-edukatoriai iš 6 Baltijos jūros regiono šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Danijos, Švedijos. Į seminaro praktinius užsiėmimus buvo įtraukti 132 asmenys iš 4 tikslinių grupių (vaikai, paaugliai, neįgalieji ir pagyvenę žmonės). Seminaro metu apmokyti 56 muziejų darbuotojai. Seminare taip pat dalyvavo projekto išorės ekspertai (2 iš Lietuvos ir 1 iš Didžiosios Britanijos). Pasikeitimas patirtimi, vaizdinės medžiagos ir praktinių užsiėmimų demonstravimas atskleidė muziejų kasdienes pastangas būti patraukliais, įdomiais, bei neabejotiną jų indėlį į edukacinių programų, kurių dar taip trūksta Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, kūrimą ir tobulinimą. Remiantis išorės ekspertų pateiktomis rekomendacijomis ir seminaro rezultatais, Europos parke buvo sukurtos 4 edukacinės programos minėtoms tikslinėms grupėms. Taip pat edukacines programas parengė Abava Valley (Latvija) ir Naujojo meno muziejus (Estija). Naujos edukacinės programos pradedamos diegti minėtų muziejų veikloje. Projekto metu sukurtas naujas kultūrinio turizmo maršrutas tarp Baltijos jūros regiono modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų-projekto partnerių: Europos parko (Lietuva), Pedvalės muziejaus po atviru dangumi, Abava Valley (Latvija), Naujojo meno muziejaus (Estija), Luizianos modernaus meno muziejaus (Danija), Wanas muziejaus (Švedija), Kiasmos šiuolaikinio meno muziejaus (Suomija). Prie kultūrinio turizmo skatinimo labai daug prisidėjo išleistas informacinis leidinys ir CD. Vis daugiau žmonių domisi kultūra bei šiuolaikinio ir modernaus meno ekspozicijomis.

39 Projekto dėka išaugusį kultūrinį turizmą atskleidžia Europos parko (Lietuva), Pedvalės muziejaus po atviru dangumi, Abava Valley (Latvija) ir Naujojo meno muziejaus (Estija) atlikti lankomumo tyrimo rezultatai – lankytojų skaičius, lyginant 2003 m. ir 2004 m. liepos – rugsėjo mėn., padidėjo 5%. Tai iš tiesų džiuginantys rezultatai. Projekto „Baltijos jūros regiono muziejų bendradarbiavimas: turizmas ir edukacija“ metu sukurtas tinklas tarp projekto partnerių padės ir toliau vystyti bei tobulinti muziejų edukacinę veiklą bei aktyvinti kultūrinį turizmą. Bus galima kartu dalyvauti ateities projektuose, tęsti pradėtą bendradarbiavimą bei prisijungti prie platesnių ES tinklų (www.europosparkas.lt) Europos parkas – tai šiuolaikinio meno skulptūrų muziejus po atviru dangumi, kur eksponuojama daugiau kaip 100 meno kūrinių, kurių autoriai – 33 pasaulio šalių menininkai.

5.2.3 REGIONINIAI PARKAI 5.2.3.1 NERIES REGIONINIS PARKAS

Neries regioninis parkas įkurtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 09 24 dienos nutarimu, gamtinių, rekreacinių bei kultūriniu požiūriais pietų Lietuvos aukštumų dalies ir Dzūkų aukštumos dalies kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti (15 pav.) Neries regioninis parkas įsikūręs tarp dviejų sostinių: Vilniaus ir senosios sostinės Kernavės, aukštuose ir miškinguose Neries upės krantuose. Parkas apima dalį Vilniaus rajono, Elektrėnų savivaldybės bei Trakų rajono teritorijų. Parko teritorijoje gyvena 780 gyventojų. Neries regioninio parko plotas – 10587 hektarų, iš jų: • Miškai – 9387 ha (88,66 proc. teritorijos) • Vandens telkiniai – 208 ha (1,96 proc.) • Žemės ūkio naudmenos – 221 ha (2,08 proc.) • Gyvenvietės – 62 ha (0,58 proc.) • Kitos teritorijos (smėlynai, nenaudojamos žemės ir kt.) – 709 ha (6,69 proc.) Neries regioniniame parke yra Dūkštų gamtinis rezervatas (plotas – 36,22 ha) ir 11 draustinių, kurie užima 37,31 proc. teritorijos: • Kraštovaizdžio (Dūkštų, Kulio, Velniakampio, Sviliškių) • Hidrografiniai (Aliosios, Čekonės, Saidės) • Botaniniai (Bražuolės, Veprių) • Zoologinis (Semeniukų) • Etnokultūrinis (Šilėnų) Kaip rodo pavadinimas, pagrindinė šio priemiestinio parko vertybė yra Neries vidurupio 40 slėnis su unikaliomis kilpomis, terasomis ir beveik 96 % teritorijos užimančiais miškais. Kirsdama Dzūkų aukštumų šiaurės rytinį pakraštį, Neris vingiuoja kilpomis ir ieško lengviausio kelio, jos šlaitai bei akmenuotas dugnas daugiau primena priekalnių krašto upes. Beveik su Vilniaus šiaurine riba susiliečianti parko teritorija (viso 10587 ha) gali būti lankoma visomis transporto priemonėmis: valtimis, dviračiais, automobiliais. Neries RP yra prie kelio, vedančio į Kernavę, bet dar labai daug turistų jį pravažiuoja nesustoję. O pasidairyti tikrai yra kur… Gamtiniu požiūriu vertingiausia yra Neries kilpų sistema, su 40-50 metrų statumo šlaitais, sielininkų triūsą menančiomis rėvomis. Šios upės intakai –Dūkšta, Čekonė, Bražuolė, Saidė pasižymi dideliais nuolydžiais ir stačiais šlaitais. Parko teritorijoje auga nemažai retų augalų rūšių, gausiausios jų augavietės yra Bražuolės žemupyje ir prie Veprių ežerų, vertingos ir Neries slėnio miškų bendrijos. Prie Dūkštų išlikę vieno didžiausių Lietuvoje ąžuolynų fragmentai, kaip buvusios didžiosios ąžuolų girios likučiai aplinkiniuose miškuose žaliuoja į valstybės saugomų objektų sąrašą įtraukti Veigeliškių , Paneriškių, Šventasis Daubos ir Ąžuolų karalienės ąžuolai. Šio parko teritorijoje yra ir viena seniausių Lietuvoje apgyvendinimo sistemų – archeologinių vertybių kompleksas, nusidriekęs palei Nerį tarp Vilniaus ir Kernavės. Žilą senovę ir mūsų protėvių laikus mena Karmazinų, Buivydų, Bradeliškių, Velniakampio, Naujosios Rėvos, Stirnių ir Paalkių piliakalniai; Karmazinų, Grabijolų, Paaliosės, Padūkštų, Popų ir kiti pilkapynai. Karmazinų pilkapynas - didžiausias Vilniaus rajone, jame pilkapiai supilti VI-VIII a. Šiame pilkapyne, apžiūrėjus pagal buvusį pavidalą atstatytus 3 pilkapius, galima pamatyti, kaip atrodė pilkapiai tuo metu, kai juose buvo laidojama. Parko teritorijoje – Neryje ir upės pakrantėse yra išlikę nemažai mitologinių akmenų. Dūkštų ąžuolyne riogso mįslingas akmuo su senoviniais rašmenimis. Neries regioninio parko teritorijoje įrengta ir toliau rengiama nemažai pažintinių takų. Dūkštų ąžuolyne įrengti pažintiniai pėsčiųjų takai, dalis jų pritaikyti neįgaliesiems – su lentelių danga. Take galima pamatyti senovės baltų dievų skulptūras, susipažinti su ąžuolyno biologine įvairove, ąžuolyno atkūrimo būdais. Vaikštinėdami takais galėsite matyti kaip keičiasi ąžuolynas įvairiais metų laikais, stebėti ąžuolyno paukščius, augalus, sustoti prie akmens su ženklais, prisiminti senąsias Lietuvos girias ir jose garbintus pagoniškus dievus. Ąžuolyne prasideda ir Dūkštos pažintinio pėsčiųjų tako trasa. Šis takas veda sraunaus ir akmeningo upelio krantais, pakeliui užsukdamas į 3 piliakalnius, 2 atodangas, leisdamas grožėtis žmogaus nesudarkyta gamta. Lankytojus kviečia ir Panerių miško regykloje prasidedanti žiedinė 18 km ilgio Kairiojo Neries kranto turistinė trasa, kuria gali naudotis ne tik pėstieji, bet ir dviratininkai bei automobilistai. Šioje trasoje pamatysite Velniakampio kilpoje vešančių miškų grožį, pasigėrėsite vaizdais nuo stačių Neries krantų, susipažinsite su kultūrinėmis vertybėmis. Vienas gražiausių peizažų į Velniakampio kilpą atsiveria ir Verkšionių kaime. Kairiajame Neries krante, Trakų rajono Saidžių kaime palei ypač vaizdingus Saidės upelio krantus įrengtas Saidės pėsčiųjų

41 takas. Kadangi didžiąją parko dalį užima miškai, čia nedaug kaimų. Įdomiausi yra išlaikę gatvinio rėžinio kaimo struktūrą Šilėnų ir Grabijolų kaimai. Rytinėje dalyje parko teritorija ribojasi su kaimais, kuriuose užgimė ir iki šiol gyvuoja Vilniaus krašto verbų tradicija. Keliaujant regioniniame parke, galima užsukti į jau už parko ribos esančias Čekoniškes, kur įrengta Vilniaus krašto verbų ekspozicija. Parko direkcijos specialistai lankytojams teikia išsamią informaciją ir organizuoja ekskursijas.

22 pav.

Draustinių ir piliakalnių pasiskirstymas Neries regioniniame parke (www.neriesparkas.lt)

Sutartiniai ženklai: ● - draustiniai

▲- piliakalniai

5.2.3.2. PAVILNIŲ REGIONINIS PAKAS

43 Mažiausiame šalyje (2150 ha) Pavilnių regioniniame parke saugomas išskirtinio grožio ledynmečio suformuotas raižytas žemės paviršius, šiandien pasidengęs miškingu rūbu (miškai užima net 73 % teritorijos), o taip pat srauniosios Vilnios slėnis su turtingu archaišku kultūros paveldu. Lankytojui čia yra ką veikti visais metų laikais: pavasario – vasaros žaluma džiugina nuo miesto triukšmo pabėgusius žmones, žiemą čia veikia keletas kalnų slidinėjimo trasų su keltuvais, visais metų laikais galima grožėtis įspūdingomis Vilniaus miesto ir kalvynų panoramomis. Geriausiai keliauti pėsčiomis arba dviračiais, bet patikėkite – šiam parkui pažinti neužteks nei vieno, nei dviejų savaitgalių. Šio regioninio parko kraštovaizdžio vaizdingumą lemia reljefas, pasižymintis labai dideliais santykiniais aukščių skirtumais, siekiančiais iki 100 m, bei žemės paviršiaus formų įvairovė. Čia kiekvienas gamtinis kraštovaizdis savitai padabintas žmogaus sukurtu apdaru, savitai pritaikytas naudojimui. Ypač vertingi eroziniai kalvynai (raguvynai) – giliai į pagrindinius šlaitus įsirėžusios, tankiai juos suskaidžiusios vandens erozijos išgraužtos žemės paviršiaus formos, vietomis sudarančios painius labirintus, vėduokles. Įdomiausia tai, kad daugelis jų nusileidžia į Vilniaus miesto gyvenamų kvartalų kiemus ir gatves. Keliaujant pėsčiomis galima apžvelgti įdomiausius erozinius darinius: unikalias Ribiškių ir Iškartų didžiąsias vėduoklės, bene ilgiausius Lietuvoje Lyglaukių atragius, Kalnų erozines vėduokles, Šveicarijos, Barsukynės, Rokantiškių bei Tuputiškių šlaitines raguvų sistemas, Ancučių ir Pūčkorių raguvynus, Vilnios šlaitus su įspūdinga Pūčkorių atodanga, išraiškingus Markučių erozinius latakus, stačiašlaitę Belmonto plynaukštę. Pavilnių regioniniame parke teka viena vaizdingiausių upių Lietuvoje – Vilnia, kurios slėnis žemupyje įsirėžęs daugiau nei 60 m, taigi joje daug sraunumų, o ties Markučiais kas kilometrą įsigrauždama po 4 m ji primena kalnų upokšnį. Vilnios slėnyje ir šlaituose susitelkusios svarbiausios kultūros paveldo vertybės: Pūčkorių piliakalnis (XIII–XIV a.) su akmens amžiaus stovyklaviete, Rokantiškių piliavietė, kurioje stovėjo graži kunigaikščio Alšio pilis, technikos vertybes reprezentuojantis Kučkuriškių popieriaus fabrikas, Pūčkorių patrankų liejyklos liekanos, nevienas vandens malūno kompleksas, Tuputiškių serpantinas, primenantis kalnų kelią. Savitas Sapieginės vandens rinkimo griovių kompleksas, šikšnosparnių karalija tapusios Ancučių ir Antakalnio gynybinių įrenginių liekanos. Nuo LDK laikų garsioje Markučių dvarvietėje su senu parku įkurtas pirmasis Vilniuje žymaus rusų poeto A. Puškino literatūrinis muziejus. Pavilnių regioniniame parke ant aukštų kalvų yra daug puikių regyklų, nuo kurių galima grožėtis erozinių kalvynų bei sostinės vaizdais. Plati panorama bei puikūs Ribiškių kalvyno vaizdai atsiveria nuo Liepkalnio, nuo Pūčkorių atodangos, nuo regyklų šalia Gurų ir Viršupio gatvių.

44 Vaizdingas parko kraštovaizdis, prasidedantis vos ne miesto centre (nuo senamiesčio iki rytinės parko ribos eidami pėsčiomis netruktume nei 10 min.) puikiai tinka trumpalaikėms išvykoms į gamtą. Teritorijoje gausu pasivaikščioti tinkamų takų, be to formuojamas pažintinių takų tinklas (ypač mėgstamas vilniečių atnaujintas Pūčkorių pažintinis istorinis takas, naujai kuriamas Sapieginės masyve). Žiemą čia puikios sąlygos slidinėti. Ramiam poilsiui kviečia Vilnios slėnis greta Saulės laikrodžio. Mylintiems gyvūnus rekomenduojama užsukti į jaunųjų gamtininkų stotį Pavilnyje, Belmonto žirgyne galima pajodinėti žirgais Vilniečiai jau pamėgo naujam gyvenimui prikelto Pūčkorių (prancūziškojo) malūno prieigose įrengtą pramogų centrą. Čia galima ne tik skaniai užkąsti, bet ir pailsėti gamtos bei kultūros paveldo prieglobstyje. Regioninio parko direkcija kviečia į pažintines ekskursijas pėsčiomis, dviračiais, automobiliais, savaitgaliais organizuoja pažintinius pėsčiųjų žygius įdomiausiais parko maršrutais (www.pavilniai-verkiai.lt).

5.2.3.3 VERKIŲ REGIONINIS PARKAS

Vienas svarbiausių šio nedidelio (2670 ha) regioninio parko ypatumų – jis yra Vilniaus miesto ribose ir nuo sostinės centro automobiliu pasiekiamas per keliolika minučių. Daugeliui Europos didmiesčių gyventojų atrodytų tikras stebuklas, kad mieste, keliaujant dviračiu ar net pėsčiomis, galima pamatyti įstabaus gamtos grožio ir turtingos istorinės bei kultūrinės vertės kraštovaizdį. Džiugu, kad Verkių regioninis parkas vis labiau tampa vilniečių ir sostinės svečių mėgiamas ir lankomas. Pietinė parko dalis daugiau skirta kultūros paveldo vertybėms pažinti ir saugoti, o šiaurinė – gamtinėms. Šioje miesto juosiamoje valstybės saugomoje teritorijoje išlikę dar stebėtinai daug natūralios gamtos: miškai užima apie 77 % parko teritorijos (daugiau negu miškingiausiame Varėnos rajone), tyvuliuoja akį veriantys smaragdo spalvos Žalieji ežerai – tikra palaima tiek gamtininkams, tiek ir poilsiautojams, miesto kvartalų pašonėje, ant kalvų ir daubose, Neries slėnyje bei ežeruose ir jų šlaituose randama saugomų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių. Net keturios Verkių regioninio parko teritorijos – Žaliųjų ežerų apylinkės, Riešės upės slėnis, Ežerėlių kompleksas, Neries upės šlaitas ties Verkiais – dėl retų, nykstančių rūšių bei gamtinių buveinių yra įtrauktos į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklą – Natura 2000. Verkių regioniniame parke, Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje, telkšo dar virš 10 mažesnių ežerėlių ir tvenkinių, čia ir Neris su didingais vingiais, su savo mažaisiais Riešės, Turniškėlės, Verkės, Baltupio (Cedrono) intakais, nuo šlaitų almančiais upeliais ir šaltiniais.

45 Verkių regioninis parkas, kaip ir Verkių dvaro sodyba, savo pavadinimą gavo nuo legendinės vietovės, kurioje buvo rastas Krivių Krivaičio sūnus Lizdeika, vardo, apie ką liudija senosios šventyklos vietoje atstatytas aukuras. Keliautojo garbės reikalas yra aplankyti vieną įspūdingiausių ir gražiausių Lietuvoje dvarų sodybų – klasicizmo stiliaus Verkių dvaro ansamblį su parku bei senųjų tvenkinių sistema. Netoliese yra ir daugiau turistus traukiančių kultūros paveldo objektų: seniausias Lietuvoje veikiantis Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas, Vilniaus Kalvarijos. Pastarosios, kurias sudaro Kryžiaus kelias, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir Trinapolio vienuolyno ansamblis, piligrimus vilioja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. XVII a. Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozaro iniciatyva įkurtame Kristaus kančių kelius atkartojančiame Kryžiaus kelyje yra 20 mūrinių koplyčių, 7 mediniai ir 1 mūriniai vartai, medinis tiltas-koplytėlė ir aukštai ant kalno iškilusi vėlyvojo baroko stiliaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Koplyčios 1963 m. sovietinės valdžios buvo sulygintos su žeme, tačiau pastaraisiais metais naujai atgimė ir sutvisko. Verkių regioniniame parke poilsiui skirtos rekreacinės teritorijos yra išsidėsčiusios prie Žaliųjų ežerų, taip pat miškuose. Geriausios sąlygos trumpalaikiam poilsiui gamtoje yra sudarytos prie Balsio ežero. Čia įrengtas paplūdimys, ežere galima irstytis valtimis, kurios čia pat ir nuomojamos, budi gelbėtojai. Puiki panorama į ežerą atsiveria nuo medinio tilto ties maudykle bei iš regyklos, įrengtos ant stataus rytinio ežero šlaito. Greta Gulbino ežero lankytojų laukia įrengta poilsiavietė su miško baldais ir laužavietėmis. Pažintinės kelionės po Verkių regioninį parką rekomenduojamos Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio, Ežerėlių geomorfologinio draustinių takais, Verkių dvaro sodybos ornitologiniu, parko bei jo apylinkių takais, mažųjų upelių – Riešės, Turniškėlės pakrantėmis, unikaliu Kryžiaus keliu ar jo atkarpomis. Nuo Santariškių transporto žiedo iki Žaliųjų ežerų regioninio parko miškais ir laukymėmis vingiuoja 6 km ilgio dviračių ir pėsčiųjų takas su informaciniais stendais bei trumpo atokvėpio aikštelėmis. (www.pavilniai-verkiai.lt).

5.4 RAJONO SOCIALINIAI RESURSAI

46 Socialinė aplinka taip pat yra vertinama analizuojant bet kokios vietovės rekreacinį potencialą, nes tai svarbus turizmo bei poilsio išteklius. Būtent nuo jos ir priklauso turizmo aptarnavimo kokybė ir patrauklumas. Socialiniai aplinkai priklauso: - Vietiniai gyventojai, kurie galėtų perteikti savitą krašto etnokultūrą, puoselėti tradicijas, papročius ir pan. - Visuomenės dalis, kuri teikia kvalifikuotas turizmo paslaugas. - Inteligentija, kuri galėtų organizuoti įvairius kultūros renginius.

6 Lentelė. Vilniaus rajono gyventojų pasiskirstymas seniūnijomis.

Iš viso Vyrai Moterys Eil.Nr. Kaimo pavadinimas gyventojų Vyrai Moterys % % 1 Avižienių seniūnija 4276 2059 2217 48 52 2 Bezdonių seniūnija 2062 1002 1060 49 51 3 Buivydžių seniūnija 1109 526 583 47 53 4 Dūkštų seniūnija 1554 761 793 49 51 5 Juodšilių seniūnija 4640 2285 2355 49 51 6 Kalvelių seniūnija 5046 2389 2657 47 53 7 Lavoriškių seniūnija 2579 1235 1344 48 52 8 Maišiagalos seniūnija 2672 1263 1409 47 53 9 Marijampolio seniūnija 3157 1535 1622 49 51 10 Medininkų seniūnija 1370 653 717 48 52 11 Mickūnų seniūnija 4817 2350 2467 49 51 12 Nemenčinės seniūnija 4049 1942 2107 48 52 13 Nemėžio seniūnija 8776 4243 4533 48 52 14 Paberžės seniūnija 4060 1965 2095 48 52 15 Pagirių seniūnija 7850 3734 4116 48 52 16 Riešės seniūnija 3322 1611 1711 49 51 17 Rudaminos seniūnija 5976 2784 3192 47 53 18 Rukainių seniūnija 3078 1498 1580 49 51 19 Sudervės seniūnija 1643 807 836 49 51 20 Sužionių seniūnija 2180 1048 1132 48 52 21 Šatrininkų seniūnija 3098 1550 1548 50 50 22 Zujūnų seniūnija 5380 2605 2775 48 52 Iš viso: 82694 39845 42849 48 52

Vilniaus rajonui svarbi kaimiškoji socialinė aplinka, nes ji vyrauja praktiškai visame rajone. Todėl praktiškai visos gyvenvietės, tai kaimai. Tačiau rajone yra ir 4 miesteliai: Bezdonių, Šumsko, Maišiagalos ir Mickūnų. Bendrai kalbant visas rajonas suskirstytas į 22 seniūnijas, iš 47 kurių didžiausios pagal gyventojų skaičių yra: Nemėžio , turinti 8776 gyventojus, kiek mažesnė yra Pagirių (7850 gyv.). tuo tarpu mažiausia seniūnija pagal gyventojų skaičių yra Buivydžių, turinti vos 1109 gyventojus. Bendrai kalbant, tai dauguma gyvenviečių tai smulkus kaimeliai. Kai kurie kaimai beveik išnykę, turintis vos po viena sodybą, kurioje neretai gyvena ir vienintelis žmogus, pvz.: Vydautiškės, Avižienių seniūnijoje arba Liepalotai, Bezdonių seniūnijoje. Didžiausios gyvenvietės yra: Skaidiškės (4457), Rudamina (3937), Pagiriai (3929), Valčiūnai (2028) ir kitos. Tačiau daugiausia vis dėlto gyvenviečių turinčiu po keliasdešimtis gyventojų. Apskritai Vilniaus rajone pagal lytį dominuoja moteriškosios lytės atstovės, nes 1000-ui vyrų tenka 1081 moterų. Pagal tautinę sudėtį Vilniaus rajonas yra margiausias Lietuvos rajonas. Jame gyvena apie 61% lenkų, 22,4% lietuvių, 8,4% rusų, 4,4% baltarusių bei 3,8% kitų tautybių gyventojai ( 23 pav.). Pagal amžiaus grupes daugiausiai yra darbingo amžiaus gyventojų (5721), mažiau yra vaikų nuo 0 iki 15 metų (1899) ir mažiausiai pensinio amžiaus(15989). Lyginant rajono gimstamumo ir mirtingumo rodikliu, aiškiai matosi neigiamas natūralus gyventojų prieaugis, kadangi 1000-ui gyventojų tenka 8,6 gimusių ir net 11,8 mirusių. Vilniaus rajone 2004m pradžioje gyveno 91403 tūkst. gyventojų. Be abejonė didesnė gyventojų dalis gyvena kaimuose – 85472, o miestuose vos 5931 gyventojas. Rajono teritorija apgyvendinta gana neblogai – 42,9 žm./km2 (vidutinis Lietuvos gyventojų tankumas – 57žm/km2). Demografinė situacija Vilniaus rajone dabartiniu metų yra gan bloga. Gyventojų skaičius Vilniaus rajone sparčiai mažėja. Dėl gyventojų senėjimo, mažo gimstamumo ir didelio mirtingumo gyventojų natūralus prieaugis išlieka neigiamas. Vilniaus rajone gyventojų mažėja ir dėl migracijos. Nors socialinė demografinė situacija rajone nėra itin gera, tačiau Vilniaus rajono gyventojai gali pasigirti turintys vietines tradicijas, tautinius papročius išlaikiusiomis šeimomis ir kaimo bendruomenėmis, galinčias jas eksponuoti. Rajonas turi keletas svarbesnių gyvenviečių, iš kurių paminėtinas Maišiagalos miestelis. Sena tai gyvenvietė. Manoma, kad čia 1365 stovėjo medinė pilis. Net istorikas Jonas Dlugošas rašė, kad būtent šioje pilyje mirė Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kurio pelenai palaidoti šalia piliakalnio augusiame ąžuolyne. Kadangi iki pat mirties Algirdas išliko pagonis (nors jau ir buvo skleidžiamas krikščionybė, apie 1977m.), todėl ir buvo po mirties sudegintas senuoju papročiu. XVII a. Maišiagalos miestelis priklausė Sapiegoms, kiek vėliai Tyzenhauzams, Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Vėliau iki Antrojo karo gyveno dvarininkai Houvaltai. 1806-1812m. čia buvo pastatyti klasicistiniai dvaro rūmai, kurios projektavo žinomas to meto Vilniaus architektas Mykolas angelas Šulcas. Tačiau rūmų projektas nebuvo iki galo įgyvendintas. Pastaraisiais dešimtmečiais rūmuose įsikūrusi mokykla. Nemažiau svarbi ir

48 Maišiagalos bažnyčia, kuria projektavo Laurynas Stuokas-Gucevičius (ne visi tuo tiki). Ši bažnyčia buvo viena iš pirmųjų septynių Lietuvoje. Nemenčinės miestelis, tai miestelis įsikūręs Neries ir Nemenčios santakoje. Būtent nuo šio upelio ir kilo miestelio pavadinimas. Istoriniuose raštuose Nemenčinė minima nuo 1338m. 1387m. Didysis Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila, Nemenčinėje pastatė vieną iš septynių pirmųjų Lietuvos bažnyčių. Deja ši bažnyčia iki šiolei neišliko. Tačiau šio metų Nemenčinėje stovi kita mūrinė bažnyčia Šv. Arkangelio Mykolo. Dažnai šį miestelį lanko turistai, ypač tomis dienomis kai organizuojami įvairus renginiai: Rudens šventė, Kaziuko mugė, per Sekmines vykstanti šventė „Kviaty Polskie“. Taip pat miestelyje veikia kultūrinio gyvenimo centras Kultūros rūmai bei Vilniaus krašto etnografinis muziejus. Socialinę Vilniaus rajono aplinką gerina pamažu besiplečiantis agroturizmo verslas. Tačiau žmonės rajone kol kas atsargiai žiūri į turizmo verslą. Dauguma jų ūkininkauja, turi darbą ir dar užsiima papildomu verslu. Tačiau augantys poilsiautojų skaičius, manau pagreitins sodybų skaičiaus augimą.

4% 4% 8% 62% lenkai lietuviai rusai 22% baltarusai kiti

23 Pav. Vilniaus rajono gyventojų sudėtis pagal tautybę

6. KAIMO TURIZMO SODYBŲ TYRIMAI VILNIAUS RAJONE 6.1 ANKETOS PRISTATYMAS

49 2005 m. spalio – lapkričio mėn. Atlikau anketinį tyrimą, kurio tikslas buvo išanalizuoti turizmo išsivystymo būklę, išsiaiškinti kaip sodybos šeimininkai vertiną Vilniaus raj. rekreacinį potencialą ar naudoją rajono gamtos bei kultūros vertybes plėtojant kaimo turizmą šiame rajone. Apklausa buvo vykdoma išdalinus sudarytas anketas kaimo turizmo sodybų šeimininkams. Nors apklausoje dalyvavusių kaimo sodybų šeimininkų skaičius santykinai nedidelis, tačiau įvertinus kaimo turizmo skaičių šiame rajone galima teigti, kad atsakymai pakankamai atspindi visumą ir tyrimo rezultatai yra reprezentatyvūs. Todėl sukaupti duomenys leido daryti išvadas ir numatyti rekreacinio potencialo plėtotę bei pasiūlymus, kurie įgalintų plėtoti viešąją kaimo turizmo infrastruktūrą, sudarytų geras sąlygas paslaugų sektoriaus plėtrai, išsaugant unikalų gamtinį ir kultūrinį paveldą bei didinant jo prieinamumą savo šalies ir užsienio turistams. Klausiminas apėmė informaciją apie apklausoje dalyvavusių kaimo sodybų šeimininkų bendrąją demografinę situaciją, apie sodyboje poilsiaujančius svečius ir kt. Respondentai turėjo galimybę išreikšti savo nuomonę apie teisinės, finansinės aplinkos elementų bei ekonominių veiksnių įtaką verslui. Respondentai išsakė savo nuomonę, kokias sritis rajone reikėtų plėtoti, siekiant suaktyvinti kaimo turizmą (1 priedas). Tyrimas apima tokias klausymų grupes: ● Demografinė informacija ● Kaimo turizmo ekonominis vertinimas (teikiamos paslaugos, sodybų svečiai ir kt.); ● Rekreacinio potencialo naudojimas plėtojant kaimo turizmą

Išanalizavus visas anketas galima pastebėti tam tikrų dėsningumų. Ypač dėsningumai išryškėja analizuojant demografinę situaciją kaimo sodybų šeimininkų. Nes sodybų šeimininkai tai jauni energingi žmonės, kurių amžius svyruoja nuo metų, o vyraujanti lytis – vyrai. Pagal tautinę sudėtį šeimininkai pasiskirstę maždaug po lygiai t.y. pusė lietuvių tautybės (53%), pusė lenkų bei rusų. Visi kaimo turizmo šeimininkai yra išsilavinę žmonės ir turi aukštesnį ar spec. vidurinį išsilavinimą. Taip pat kiekviena sodybų šeimininkas moka bent dvi užsienio kalbas t.y. visi be išimties moka rusų kalba ir dar anglų ar vokiečių. Dėsningumas ryškėja ir analizuojant sodybų įkūrimo datas, nes pats didžiausias bumas buvo 2000-2002 metai, kadangi šiais metais įsikūrė daugiau nei pusė visų apklaustų sodybų. O pagrindinė verslo įkūrimo motyvacija – papildomų pajamų šaltinis. Nagrinėjant svečius, kurie apsilanko kaimo turizmo sodybose, tai dauguma jų irgi jauni žmonės (nuo 25iki 45 metų), o sodybose būna maždaug 3-4 dienas. O pats didžiausias poilsiautoju bumas be abejonės būna vasara, o mažiausiai svečių sodybos sulaukė – pavasarį.

50 Paslaugos,kurias teikia sodybų šeimininkai irgi labai panašios ir pagrindinės būtų: pirtys, dušas, biliardas, maitinimas (jai pageidauja svečiai), o papildomos: vandens pramogos, pažintiniai bei turistiniai maršrutai. Kaimo turizmą Vilniaus rajone pagrindę stabdo nepalanki mokesčių sistema bei informacijos trūkumas ( įvairių žemėlapių, lankytinų vietų schemų, kelio nuorodų ir pan.). Tačiau norint labiau suprasti Vilniaus rajono kaimo sodybų šeimininkus, jų rūpesčius, teikiamas paslaugas bei apsilankiusius svečius reikėtų detaliau išanalizuoti visas anketas. Todėl žemiau išanalizavau anketas pagal visus klausymus.

6.2 DEMOGRAFINĖ INFORMACIJA

Pirmi 8 klausymai anketoje yra apie sodybų šeimininkų demografinė situacija. 1. Vienas iš pirmų klausymų tai – sodybų šeimininkų amžius. Išanalizavusi atsakymus galima daryti išvada, kad amžius gan įvairus. Jauniausias kaimo sodybos šeimininkas turi 36 metus, o vyriausiam - 69 metai. Kad būtų lengviau įsivaizduoti bendrą situacija suskirsčiau šeimininkų amžių į pasirinktas amžiaus grupes. (24 pav.). Iš žemiau esančio grafiko puikiai matyti, kad dominuojanti amžiaus grupė tai šeimininkai kurių amžius svyruoja nuo 35 iki 45metų. Būtent tie kaimo turizmo šeimininkai, kurie telpa į šią amžiaus grupę yra beveik pusė t.y. net 41%. Kiek mažiau (29%) sudaro šeimininkai, kurių amžius svyruoja nuo 46 iki 55 metų. Nemažiau atsilieka ir vidutinio amžiaus sodybų šeimininkai, nes jų procentas irgi siekia - 24%. Mažiausiai visų apklaustųjų, tai šeimininkai turintys virš 66 metus, jų skaičius yra žymiai mažesnis ir tesudaro sudaro vos 6%. Apskaičiavus visus duomenys, matyti kad vidutinis kaimo sodybų šeimininkų amžius yra apie 50 metų. Taigi bendrai kalbant apie šeimininkų amžių matyti, kad tai jauni energingi žmonės, žinantys kuo nori ir siekiantis savo užsigriežto tikslo.

51 6% 41% 24% amžius 35-45 46-55 56-65 29% 66-75

24 Pav. Kaimo turizmo sodybų šeimininkų pasiskirstymas amžiaus grupėse

2. Nagrinėjant sodybų šeimininkų lytinę sudėtį paaiškėjo, jog daugumą yra vyrai. Iš 17 anketų net 14 buvo šeimininkai vyrai ir tik 3 anketas užpildė moterys, kurios ir buvo kaimo turizmo šeimininkėmis. Išreiškiant atsakymus į šį klausymą procentais: vyrai sudaro - 82%, o moterys tik - 18%. 3. Sekantys klausymas buvo apie šeimininkų šeimyninę padėtį. Čia galime daryti išvada, kad dauguma yra susituokę ir šis skaičius siekia net 82%. Beje, atsakant į šį klausymą vienas šeimininkas pareiškė, kad yra išsiskyręs. Taip pat, du kaimo sodybų šeimininkai parašė, kad yra našliai. 4. Šiek tiek įvairesnė yra situaciją žiūrint į sodybų šeimininkų tautinę sudėtį (25 pav.). Iš grafiko matyti, kad daugiau negu pusė visų apklaustųjų yra lietuviai ir sudaro 53%. Kiek mažiau (35%) kaimo turizmo šeimininkų yra – lenkai. Mažiausiai yra rusų ir jie sudaro tik 12%. 5. Kaimo turizmo sodybų šeimininkai yra išsilavinę žmonės, turintys daugiausiai aukštesnįjį išsilavinimą ( 26 pav.). Žiūrint į sudarytą grafiką matyti, kad aukštesnį išsilavinimą turi apie pusė visų apklaustųjų - 47%. Mažesnis procentas tenka šeimininkams kurie turi spec. vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą, jų procentas atitinkamai siekia 29 ir 24.

52 12% 53% lietuviai lenkai 35% rusai

25 pav. Kaimo turizmo šeimininkų pasiskirstymas pagal tautinę sudėtį

50 47 45 40 35 29 30 24 proc. 25 20 15 10 5 0 aukštasis aukštesnysis spec. Vidurinis išsilavinimas

26 pav. Kaimo turizmo šeimininkų išsilavinimas

7. Žinoma, margiausiai pasiskirstę šeimininkai yra pagal įgytą profesiją, nors ir čia yra tam tikrų panašumų (7 lentelė). Dažniausios kaimo turizmo šeimininkų profesijos yra mokytojai bei vairuotojai, net po 4 žmonės užrašė tokia savo profesiją. Taip pat, net 3 kaimo sodybų šeimininkai pareiškė esą vadybininkai, bei 2 žmonės - inžinieriai. Likusių šeimininkų profesijos gan skirtingos, iš jų paminėtini: gydytojas, ekonomistas, florystė ir kt.

7Lentelė. Kaimo turizmo šeimininkų profesijos Profesija šeimininkų skaičius Vadybininkas 3 Mokytojas 4 Ekonomistas 1 Florystė 1 Gydytojas 1 Inžinierius 2 Vairuotojas 4 Elektrikas 1

7. Dar įvairesnes išvadas galima daryti išnagrinėjus sodybų šeimininkų dabartines darbovietes (8 lentelė). Bendrai kalbant, tai dauguma dirba paslaugų sferoje, o dar tiksliau tai aptarnavime. Tačiau ne visi šiuo metų dirba, nes vienas sodybų šeimininkas parašęs jau esąs pensininkas, o viena kaimo turizmo šeimininkė yra namų šeimininkė.

8 Lentelė. Kaimo sodybų šeimininkų dabartinės darbovietės Darbovietės UAB „Grairė“ UAB „Lietpak“ UAB „Ben-Net“ UAB „Algineda“ UAB „Gotana“ Iį „Cera“ UAB „Almir“ „Valušio Iį“ UAB „Vigasta“ UAB „Vilmestos statyba“ UAB Transtoma UAB Tomega UAB „Agrolito centras“ Vilniaus universitetinė ligoninė Zujūnų vid. mokykla

8. Kaimo turizmo šeimininkai neapsiriboja tik viena kalba ir kiekvienas laisvai kalba , bet viena kuria nors kita užsienio klaba (27 pav.). Kadangi visi esame Lietuvos piliečiai, taigi absoliučiai visi kaimo turizmo šeimininkai nurodė mokantys lietuvių kalbą. Taip pat visi nurodė, mokantys rusų kalba. Taip yra todėl, kad dauguma baigę mokyklas, kai buvo privaloma rusų kalba, o Lietuva nebuvo dar nepriklausoma. Nemažai nurodė mokantys lenkų, kalbą, tačiau dauguma nurodžiusiu yra lenkai ir tai yra jų gimtoji kalba. Kadangi vis populiarėja kitos užsienio kalbos, o ypač dabartinių metų anglų kalba, todėl ir kaimo sodybų šeimininkai skuba prisitaikyti prie naujų poreikių (nors Vilniaus rajone, tokio didelio poreikio dar nėra) ir moka anglų ar vokiečių kalbas. Šias kalbas moka atitinkamai 8 ir 10 mano apklaustų kaimo sodybų šeimininkų.

18 17 17 16 14 12 11 10 anketų 10 8 ska ičius 8 6 4 2 0 lietuvių rusų lenkų anglų vok iečių

27 pav. Kaimo sodybų šeimininkų kabų mokėjimas

6.3 KAIMO TURIZMO EKONOMINIS VERTINIMAS

9. Kaimo turizmo šeimininkas, kuris seniausiai pradėjo verstis kaimo turizmo verslu Vilniaus rajone - nuo 1998 metų (9 Lentelė). Tuo metų jisai buvo pirmas ir vienintelis kaimo turizmo šeimininkas Vilniaus rajone. Kitos sodybos pradėjo kurtis tik tai po dviejų metų ir 2000 metai atidarė duris dar 3 naujos kaimo turizmo sodybos Vilniaus rajone. Nuo šių metų kiekvienais metais vis daugėjo kaimo turizmo skaičius ir 2001 metai įsikūrė dar net 5 naujos sodybos. Sekančiais metais duris atidarė dar 3 sodybos. Vėliau kaimo sodybų augimo tempas šiek tiek sulėtėjo, nes 2003 metais duris atidarė vos viena nauja sodyba. 2004 metais nutarė užsiimti šiuo

55 verslu dar 3 šeimininkai. Jauniausiai mano anketuojamai kaimo turizmo sodybai vos vieneri, kadangi jinai įsikūrė 2005 metais.

9 lentelė. Kaimo turizmo sodybų įkūrimo metai Vilniaus rajone Metai Sodybų skaičius 1998 1 2000 3 2001 5 2002 3 2003 1 2004 3 2005 1

10. Beveik visų kaimo sodybų šeimininkų motyvacija tą pati t.y. papildomų pajamų šaltinis ( 28 pav.). Tiesa sakant, kai kurie įvardijo po dvi priežastys. Tai pensininkas, kuriam šis verslas yra pagrindinis pajamų šaltinis, be to jis domisi gamta, taikliai su ja sugyvena, todėl pažymėjo, dar viena motyvacija – gamtos jautimas. Kaimo turizmo verslą, kaip pagrindinį pajamų šaltinį įvardijo ir namų šeimininkė, kuri neturi pastovaus darbo ir būtent sodyba yra jai pragyvenimo šaltinis.

pagrindinis pajamų šaltinis

gamtos % jautimas

papildomų pajamų šaltinis

0 20406080100

28 pav. Kaimo turizmo sodybų šeimininkų motyvacija

56 11. Vilniaus rajone sodybos šeimininkai daugiausiai svečių sulaukę iš aplinkinių teritorijų ( toki atsakymą nurodė visi sodybų šeimininkai), taip pat nemažai ir iš visos Lietuvos aplanko rajono sodybas. Iš Lietuvos šeimininkai sulaukė net 71% svečių . Deja svečiais iš užsienio kol kas šeimininkai negali pasigirti, kadangi tik vienintelis kaimo turizmo šeimininkas nurodė, kad sulaukė svečių iš Lenkijos. Nors kaip rodo sekantys klausymas tai visi be išimties norėtų savo sodyboje sulaukti svečių iš užsienio. 12. Kaip jau buvo minėta aukščiau, tai visi kaimo turizmo šeimininkai, be abejonės, norėtų savo sodyboje sulaukti svečių ir iš užsienio. 13. Poilsiautojų laikas kaimo sodybose irgi šie tiek skiriasi, nors dauguma pažymėjo, kad svečiai dažniausiai atvažiuoja pailsėti savaitgaliui. Todėl šeimininkai dažniausiai nurodo 3-4 dienas. Nors atskirais atvejais svečiai būna net savaite ar daugiau. 14. Poilsiautojų amžiaus skalė irgi labai įvairi, kadangi atvažiuoja tiek moksleiviai, tiek studentai, tiek vyresnio amžiaus poilsiautojai. Todėl kaimo sodybų poilsiautojų amžiaus skalė svyruoja nuo 18 iki 60 metų. Nors šeimininkai dažniausiai nurodo poilsiautoju amžių nuo 25 iki 45 metų. Tokio amžiaus svečių jie dažniausiai sulaukia savo sodybose. Tačiau patys pabrėžia, kad yra išimčių. 15. Poilsiautojų srautas sodybose skiriasi ir skirtingais metų laikais, todėl sodybų šeimininkai pabandė procentais maždaug suskirstyti kuriais metų laikais būna poilsiautojų bumas, o kuriais sodybos lieka beveik tuščios ( 29 pav.). Nors tai buvo nelengva užduotys visgi, kaip matome iš anketų daugiausiai poilsiautojų būna vasara. Tačiau neatsilieka ir žiemos laikotarpis, kadangi šeimininkai tam laikui skiria maždaug net 30%. Pereinamais laikotarpiais poilsiautojų srautas sumažėję beveik visose sodybose ir maždaug pasiskirstęs vienodai, tik tai pavasarį jų būna šiek tiek mažiau . 16. Dauguma paslaugų, kurias teikia kaimo sodybų šeimininkai yra labai panašus. Pagrindinės iš jų būtų: pirtys, dušas, biliardas, maitinimas (jai pageidauja svečiai). Kai kurie teikia ir vandens pramogas, šalia tokių sodybų dažniausiai būna ežeras ar bet jau tvenkinys. Labai gaila, kad vos dvi sodybos Vilniaus rajone teikia pažintinius ar turistinius maršrutus. Kai kurie šeimininkai įrašė ir papildomas savo siūlomas paslaugas, tai yra: verslo renginiai, proginės šventės. Kai kurie turi net turistinių maršrutų pavadinimus pvz. „Pažintis su Lietuva“, „Aktyvus poilsis“, „Atostogos prie vandens“, „Žirgų mėgėjams“ ir kt. 17. Kaimo turizmą Vilniaus rajone stabdo daugybę faktorių, dažniausiai šeimininkai nurodė – nepalankę mokesčių sistemą. Tačiau į šį klausymą šeimininkai neapsiribojo vien vienu atsakymu, daugelis pažymėjo, kad trūksta ir bendros informacijos apie Vilniaus rajoną ( įvairių žemėlapių, lankytinų vietų schemų, kelio ženklų ir t.t.)

40 40 35 30 30 25 20 18

15 12 10 5 0 pavasaris vasara ruduo žiema %

29 pav. Svečių lankomumas skirtingai metų laikais

6.4 REKREACINIO POTENCIALO NAUDOJIMAS PLĖTOJANT KAIMO TURIZMĄ

18. Kalbant apie rajono rekreacinį potencialą, tai vos kelį šeimininkai plečiant kaimo sodybą, naudojasi rajono rekreacinių potencialų. Dažniausiai nurodo paviršiaus ypatumus, suprasdami kaip vaizdingos vietos, nepaprastai gražus kraštovaizdis ir kt. Šeimininkai, kurie naudojasi rajono gamtos objektais ir vertybėmis, tai dažniausiai visai šalia sodybų esantys objektai (kaip pvz. „Latakučių“ kaimo sodyba, kuri yra Glitiškių kaime. Šiame kaime yra ne tik Glitiškių dvaro sodyba, bei ir Glitiškių ąžuolas, kuris paskelbtas gamtos paminklu). 19. Vilniaus rajone išsidėsčiusios kaimo turizmo sodybos turi nemažai privalumu, iš kurių dažniausiai šeimininkai nurodo gerą rajono susisiekimą su šalies sostine. Nemažai šeimininkų nurodo bei pabrėžia įspūdingą rajono kraštovaizdį. 20. Sekantis klausymas, buvo skirtas patikrinti ar patys kaimo turizmo šeimininkai orientuojasi artimiausioje aplinkoje, ar pažįsta rajono gamtinius ir kultūrinius objektus. Iš pateiktų atsakymų galima daryti išvadą, kad kaimo turizmo šeimininkai pažįsta savo aplinkai ir žino bent jau netoliese esančias saugomas teritorijas. Kadangi kiekvienas pateikė, bet po du pavyzdžius t.y.

58 išvardino netoliese esančius tiek gamtinius tiek kultūrinius objektus. Iš atsakymų galime spręsti, kad šeimininkai puikiai žino Neries regioninį parką, taip pat daugelis paminėjo Dūkštų ąžuolyną ar Glitiškių ąžuolą. Iš kultūrinių objektų tai dažniausiai paminėti buvo dvaro sodybos, iš jų: Vyžulėnų, Glitiškių ir Didžiosios Riešės dvaro sodybos. Sodybos šeimininkai pažįsta ir rajone esančius piliakalnius: Bradeliškių, Maišiagalos ir kt. Atsakymuose buvo paminėti ir Vilniaus rajone esantys valstybiniai draustiniai, tokie kaip: Europos centro, Juozapinės, Medininkų ir kt. Iš tokių atsakymų padariau išvada, kad kaimo turizmo šeimininkai domisi rajone esančiomis saugomomis teritorijomis ir jeigu prireiktų, tai galėtų sudaryti turistinį žygį ar pažintinę kelionę po Vilniaus rajoną savo svečiams. 21. Nepaisant to, kad aukščiau esančiame klausyme šeimininkai pateikė saugomų teritorijų pavyzdžių, tačiau jiem vis dar trūksta informacijos apie Vilniaus rajono rekreacinį potencialą. Atsakant į šį klausymą kaimo turizmo šeimininkai pabrėžė, kad reikėtų ir informacinių stendų, ir kelio nuorodų bei daugiau literatūros. Buvo net nurodyta, kad reikėtų kokių nors seminarų sodybos šeimininkams, kurie labiau informuotų apie Vilniaus rajono tiek rekreacinį potencialą, tiek apie kaimo turizmo plėtrą rajone. 22. Beveik visi kaimo turizmo šeimininkai jai turėtų galimybę, tai siūlytų savo svečiams aplankyti Vilniaus rajone esančius gamtinius ir kultūrinius objektus. Kai kurie šeimininkai jau šiuo metų organizuoja pažintinius maršrutus po Vilniaus rajoną. Šeimininkai pabrėžė, kad informuoja savo svečius apie netoliese esančius gamtinius ir kultūrinius objektus bei siūlo juos aplankyti. Tačiau labai dažnas nurodo, kad pats tokių maršrutų neorganizuoja, dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai nurodo, kad jiems trūksta tiek laiko, tiek pinigų, tiek kompetencijos.

6. 5 ANKETINIŲ KAIMO TURIZMO SODYBŲ TYRIMŲ APIBENDRINIMAS

Išanalizavus kaimo sodybų šeimininkų demografinius duomenis galima daryti tokias išvadas: 1. Vilniaus rajone jauniausiam kaimo sodybos šeimininkų yra – 36 metai, o vyriausiam – 69m. rajone dominuojanti amžiaus grupė – 35-45 (41%) 2. Vilniaus rajone daugiausiai kaimo turizmo šeimininkai yra – vyrai (82%) 3. Didelė dalis šeimininkų yra susituokę ir tik vienas – išsiskyręs. 4. Vyraujanti tautybė – lietuviai, kurie sudaro - 53%, o lenkų - 35%. 5. Vilniaus rajone dauguma kaimo turizmo šeimininkų turi aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimą. Taip pat nemažai yra įgiję spec. išsilavinimą (29%).

59 6. Pagrindinės sodybų šeimininkų profesijos būtų: vairuotojai, mokytojai, vadybininkai, inžinieriai ir kt. 7. Vilniaus rajone dauguma sodybų šeimininkų turi pastovų darbą, o jų pagrindinės darbo vietos yra įvairios uždarosios akcinės bendrovės, individualios firmos, kurios dažniausiai teikia paslaugas. 8. Vilniaus rajone visi sodybos šeimininkai moka lietuvi bei rusų kalbas. Taip pat daugiau negu pusė šeimininkų moka ir lenkų klabą, o vokiečių ir anglų tik trečdalis šeimininkų. 9. Vilniaus rajone kaimo turizmo verslu pradėjo verstis nuo 1998m. Tačiau daugelis užsiima šiuo verslu tik nuo 2001 m. 10. Pagrindinis verslo motyvas – papildomų pajamų šaltinis. Tiktai du žmonės nurodė, kad jiems tai yra pagrindinis pajamų šaltinis. 11. Dauguma poilsiautojų į sodybas atvyksta iš aplinkinių teritorijų ir iš visos Lietuvos. Deja svečiais iš užsienio pasigyrė tik vienas sodybos šeimininkas. 12. Kaimo turizmo šeimininkai savo sodybose tikrai pageidauja svečių iš užsienio. 13. Poilsiautojai sodyboje dažniausiai būna 3- 4 dienas. 14. Vyraujantis poilsiautojų amžius – 25 – 45 metai. 15. Poilsiautojų antplūdis būna – vasarą (40%), o atoslūgis – pavasarį (12%). 16. Pagrindinės teikiamos paslaugos: pirtys, dušas, biliardas, vandens pramogos. Iš papildomų pasaugų galima išvardinti: pažintinius maršrutus bei turistinius žygius. 17. Kaimo turizmo plėtrą Vilniaus rajone labiausiai stabdo nepalanki mokesčių sistema, taip pat trūksta informacijos paslaugos. 18. Plėtojant kaimo turizmą rajone šeimininkai naudojasi dažniausiai tik rajono paviršiaus ypatumais. 19. Iš Vilniaus rajono privalų plėtojant kaimo turizmą dažniausiai minimi: geras susisiekimas su šalie sostine bei kitais regionais ir įspūdingi kraštovaizdžiai. 20. Šeimininkai pažįsta savo artimą aplinką ir puikiai gali pateikti saugomų teritorijų pavyzdžių. Dažniausiai minimi: Neries regioninis parkas, Dūkštų ąžuolynas, Vyžulėnų bei Glitiškių dvarus, Juozapinės bei Europos centro draustinius. 21. Vilniaus rajone kaimo turizmo šeimininkams vis dar trūksta išsamesnes informacijos apie rajono rekreacinį potencialą. 22. Jai turėtų galimybę tai kaimo turizmo šeimininkai siūlytų savo svečiams aplankyti rajone esančius gamtinius ir kultūros objektus.

60 7. KAIMO TURIZMO PLĖTRA VILNIAUS RAJONE

7.1 KAIMO TURIZMO PLĖTROS GALIMYBĖS VILNIAUS RAJONE

Vilniaus rajonas, tai tarsi nepakartojamas bei savitas kraštas, su savo unikalinėmis rekreacinėmis savybėmis. Kadangi rajone dar yra išlikusiu beveik nepaliestų ūkinės veiklos vietovių, todėl rajonas įgauna dar didesnę pažintinę bei mokslinę vertę. Nepaprastai didelis šio krašto turtas, kurį sudaro gamtinis potencialas, teikiantis tiek poilsį, tiek turintys gydomąsias ir estetines savybės. Taip pat gana gausūs šio krašto ir kultūros potencialas (bažnyčios etnografiniai kaimai ir kt.), žmonės, jų buitis, tradicijos, papročiai, rodantys krašto kultūrą, jos raidą, būdo bruožus ir pan. Todėl turizmui ir turizmo verslo plėtojimui Vilniaus rajone yra palankios sąlygos: turizmo išteklių gausa, patogi geografinė padėtis, geras susisiekimas tiek su šalies sostine tiek su kitais šalies regionais. Taip pat platus kelių tinklas leidžia patenkinti vietinių gyventojų ir užsieniečių susidomėjimą Vilniaus rajonu. Paskutiniaisiais metais vis daugiau atsiranda kaimuose žmonių, kurie imasi turizmo verslo. Dažniausiai, turizmo verslas yra kaip potencialus papildomų pajamų šaltinis, keliantys pragyvenimo lygį. Tokiu užsiėmimu turėtų ypač domėtis Vilniaus rajono gyventojai, kadangi rajone žemė nelabai tinkanti žemdirbystei, todėl žmonės negali gauti pastovių didesnių pajamų iš žemės ūkio. Plėtojant kaimo turizmą, sukuriamos naujos darbo vietos, kurios ypač svarbios kaimo gyventojams, kur yra daug bedarbių, tai pat jaunimo ir pensininkų. Kaimo turizmas turės nemažai įtakos ir regiono plėtrai t.y. ekonomikos ir kultūros kilimas, kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimui (Kaimo verslai ir infrastruktūra. Mokslinių straipsnių rinkinys, 1999) Tačiau vis populiarėjantis kaimo turizmas jau darosi konkurencinių verslu. Todėl gyventojai nutariantys imtis šio verslo, turi stengtis, kad jų sodyba taptų konkurencinga t.y. jie turėtų ieškoti vis naujų turizmo paslaugų rūšių, kad sudomintų tiek naujus, tiek jau nuolatinius klientus. Kaimo turizmui neturėtų būti abejingi ir valdžios institucijos. Vilniaus rajono savivaldos institucijų pagrindiniai uždaviniai plečiant kaimo turizmą būtų tokie: 1. Rengti turizmo plėtros projektus ir detaliuosius planus 2. Informacinių centrų kūrimas ir turizmo leidinių rengimas 3. Skatinti ir remti turizmo verslą, sudarydami palankias sąlygas investicijoms 4. Rengti rekreacinių teritorijų apsaugos priemones, kad būtų galima jose plėtoti tiek turizmą tiek poilsį. Be abejonės nėra lengva įgyvendinti iškeltus uždavinius, ypač dėl finansinių lėšų stokos. Todėl būtina pritraukti šiam sektoriui investicijas, kurios dažniausiai priklauso nuo privataus sektoriaus

61 finansinių galimybių, verslo skatinimo bei politikos rėmimo. Nemažai svarbus čia yra ir valstybės dalyvavimas, kuris pasireiškia per: ● Turizmo projektų rengimą ● Netiesiogines turizmo investicijas ● Šalies infrastruktūros plėtojimą ● Šalies turizmo informacijos sistemos formavimą ir t.t. ( Sirusienė, 1998). Taigi Vilniaus rajono plėtrai svarbus yra tiek turistiniai ištekliai,(upės, ežerai, parkai, draustiniai), tiek kultūrinis paveldas (dvarai, bažnyčios, etnografiniai kaimai, piliakalniai ir kt.). Todėl turint tokias puikias sąlygas, tiesiog būtina plėtoti kaimo turizmą. Tačiau kaimo turizmo plėtra priklauso ne vien nuo turimu gausių išteklių bet ir nuo transporto, maitinimo, apgyvendinimo bei pramogų.

7.2 KAIMO TURIZMO PLĖTROS PERSPEKTYVOS VILNIAUS RAJONE

Vilniaus rajonas būdamas vienas iš gražiausių šalyje, garsėjantis savo gamtos grožiu, kultūros paveldo objektais bei palyginti gerais keliais, turi geras sąlygas kaimo turizmo plėtrai. Šiame krašte yra daugelis gamtiniu požiūriu vertingų teritorijų: kraštovaizdžio, geomorfologiniai, hidrografiniai, botaniniai, ornitologiniai, ichtiologiniai draustiniai, taip pat nemažai vertingų gamtinių buveinių. Nors rajonas ir nepasižymi derlingomis teritorijomis, tačiau patraukli kalvotoji šio krašto žemė, tiek Aukštaičių aukštuma vakaruose, tiek Medininkų aukštuma rytuose. Nemažiau įspūdinga Neries žemuma, bei Neries, Vokės ir Vilnios slėniai. Negalime pamiršti ir Neries regioninio parko, garsėjančio savo didingais ąžuolais ir įmantriais Nėrės slėnio vingiais. Kaimo turizmas tampa pagalbinių verslu,galinčiu duoti nemažai pajamų. Be pajamų kaimo turizmas duoda ir akivaizdžią nauda rajono gyventojams, todėl tarp teigiamų veiksnių, kurie skatina kaimo turizmo plėtra rajone, kurių pagrindiniai būtų tokie: 1. Naujų darbo vietų kūrimas kaimiškoje teritorijoje 2. Papildomų pajamų šaltinis 3. Kultūrinio lygio kėlimas kaimiškoje teritorijoje 4. Infrastruktūros plėtros skatinimas kaimiškoje teritorijoje 5. Poreikis saugoti tiek gamtinius tiek kultūrinius krašto išteklius ir t.t. Tačiau kalbant apie kaimo turizmą negalime nekalbėti ir apie neigiamus veiksnius, kurie tik lėtina turizmo plėtojimą rajone. Taigi, keletą neigiamų faktorių: 1. Mažai išvystyta infrastruktūra 2. Investicijų stygius, ypač iš užsienio

62 3. Tiek gyventojų, tiek valdininkų nesuvokimas kaimo turizmo vietos ir vaidmens šalies vystyme 4. Žema teikiamų paslaugų kokybė bei aptarnavimo kultūra 5. Prastas užsienio kalbų mokėjimas 6. Aplinkos užterštumas ir kt.

Vis dėlto pagrindinis faktorius į kuri, tiesa sakant, viskas ir atsiremia yra – lėšų trūkumas. Nes šiuo metų kaimo verslininkų finansinė būklė yra gana sunki, o kaimo turizmo plėtrai reikia daug lėšų. Visų pirmą reikia sukurti kaimo turizmo plėtros projektus, tikslines programas, sukurti modernia infrastruktūra. Taip pat vertėtų tobulinti mokymo ir konsultavimo sistemą, rengti specializuotus maršrutus, kurti reklamas ir pan. Todėl atsižvelgiant į tai, valstybinės ir finansinės institucijos rajone turi sukurti tinkamą paskolų programą kaimo turizmo verslui remti Armaitienė, Grecevičius, 1999; Astromskienė, Sirukienė, 2002).

8. VILNIAUS RAJONO GAMTOS IR KULTŪOS RESURSŲ PANAUDOJIMAS TURISTINIŲ PAŽINTINIŲ MARŠRUTŲ SUDARYMUI

Norint pritraukti turistus į Vilniaus rajoną, reikėtų pasinaudoti šio rajono kultūros paveldo objektais: gausybę įdomių bažnyčių, buvusiu dvaro sodybų, piliakalnių. Čia yra ir įspūdingi gamtos paminklai, draustiniai. Pasinaudojant šio krašto gamtiniais ir kultūriniais objektais leidžia sudaryti tose teritorijose ir gausybę įvairių pažintinių turistinių maršrutų ir pristatyti juos ne tik Vilniaus rajono gyventojams, bet ir aplinkiniams rajonams ir visiems besidominantiems savo krašto gamta bei kultūra. Kasmet vis didėjanti turistų skaičius, duoda signalą, kad reikėtų ieškoti vis naujų vietų, juos sudominti. Deja Vilniaus rajonas šiuo požiūriu yra lyg ir užmirštas. O jis tikrai gali ką pasiūlyti, kuo pasigrožėti. Todėl aš ir nutariau sudaryti turistinius maršrutus po įdomiausias, bet kol kas mažai lankomas Vilniaus rajono vietas. Šie maršrutai atskleis savitą šio krašto grožį, supažindins su įdomiais kultūros ir gamtos paveldo vertybėmis bei propaguos jų lankymą.

7.1 Vilnius-Maišiagala-Karvys-Paberžė-Riešė

Pradedame kelionę iš Vilniaus ir pasukame į Vilniaus –Panevėžio magistralę. Važiuodami pralekiame Tarandę, Bukiškį, Avižienius. Magistrale turime važiuoti apie 20 km. Pats Maišiagalos miestelis stovi šiek tiek atokiau nuo magistralės, todėl turime nusukti nuo pagrindinio kelio. Pats miestelis tai labai sena gyvenvietė, apie tai liudija piliakalni pietvakariniame miestelio pakraštyje. Piliakalnis yra paskelbtas Respublikinės reikšmės archeologinių paminklu. Tiesa, piliakalnis buvo kasinėtas ir apgadintas. Tačiau archeologai tyrinėję jį atskleidė daug įdomybių. Jie nustatė, kad piliakalnis jau buvo naudotas prieš 2000 metų, tačiau vėliau paliktas. Manoma, kad čia stovėjo medinė Maišiagalos pilis. Istorikas J.Dlugošas rašė, kad Maišiagaloje kuri laiką gyveno Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Būtent po mirties jis buvo čia sudegintas ir palaidotas piliakalnio papėdėje. Todėl 2002 metais minint Algirdo 625-ąsias mirties metines, prie Maišiagalos piliakalnio pastatytas paminklas. Tačiau tai neįprastas paminklas, o tarsi savotiškas meno kūrinys, kompozicija iš lauko akmenų. 17a. Maišiagalos dvarą valdė Sapiegos, o po jo Tyzenhauzas. Vėliau daug kartų dar keitėsi Maišiagalos gyvenvietės šeimininkai. 1806 metais Maišiagalą valdė Onufrijus Houvaltas, kuris čia ir pastatė klasicistinius dvaro rūmus. Šis dvaras išlikęs lygi šiol (30 pav.). Netoli rūmų telkšo tvenkinys.

30 pav. Maišiagalos dvaro rūmai

Už dvaro būtent ir yra jau anksčiau minėtas piliakalnis, kuris yra parko teritorijoje. Parkas 1986m. paskelbtas gamtos paminklu ( Semaška, 2005) Maišiagaloje buvo pastatyta viena iš pirmųjų bažnyčių Lietuvoje, būtent Lietuvos krikšto metais (1387m.). Deja jinai neišliko, tačiau vietoj jos dabar stovi mūrinė Švč. Mergelė Ėmimo į dangų bažnyčia, statyta 1862-1865m. neretai bažnyčios projektas yra priskiriamas Laurynui Stuokai-Gucevičiui (1753-1789). Tačiau čia atsiranda paradoksas, nes bažnyčia buvo statyta po jo mirties, be to jinai šiek tiek skiriasi nuo jo įprasto stiliaus, o daugiau artimesnė neorenesansiniams bruožams. Nuo Maišiagalos persikelkime į kitą greitkelio pusę ir užsukime į įdomų Karvio kaimelį, kuris yra vos už 4 km. nuo Maišiagalos. Kaimelis įsikūręs prie Karvio ežero. Labai įdomi šio kaimelio pavadinimo kilmė. Anot legendos, toje vietoje, kur dabar ežeras, buvo kaimas. Vieną sekmadienį, kai visi kaimo žmonės išėjo į bažnyčią, viena mergelė liko namie. Jinai pradėjo tvarkyti savo trobą ir pastebėjo, kad po suolų auga nendrė, todėl nutarė ją išrauti. Tik trūktelėjo, o iš tos vietos kaip prasiveržė stipri vandens srovė, kuri pylėsi ir pylėsi, kol paskandino visą kaimą ir liko didelis ežeras. Išsigelbėti pavyko tik vienai karvei. Nuo to ir kilo ežero , o vėliaus ir kaimo, pavadinimas. Šiuo metų kaimelyje stovi Šv. Juozapo bažnyčia, pastatyta 1862-1865m. bažnyčia sumūryta iš akmenų, o iš dviejų pusių stūkso bažnyčios bokštai iš raudonų plytų. (31 pav.). Bažnyčia priskiriama romantizmo laikotarpio neogotikai.

31 pav. Šv. Juozapo bažnyčia Važiuodami toliau įvažiuojame į Didžiosios Riešės seniūniją ir toliau jau važiuojame senuoju Vilniaus-Molėtų kelių iki Paberžės. Tai tipiškas pakelės miestelis. Gyvenvietė minima nuo 1484 m. kai pastatyta pirmoji bažnyčia. Dabartinė Švč. Jėzaus širdies bažnyčia statyta 1907-1930m. mūrinė neogotikinė. Važiuodami toliau patenkame į Glitiškes, tai sena dvarvietė prie Širvio ežero. Glitiškės nuo 1756 m. iki antrojo pasaulinio karo priklausė dvarininkams Jelenskiams, kurie pastatė rūmus, dvaro lobyną, kurie išlikę iki šių dienų (32 pav.). Šalia rūmų auga storas, apie 20 m aukščio ąžuolas, kuriam manoma apie 500-600metų. ( Semaškaitė, 2003).

32 pav. Glitiškių buvusi dvaro sodyba

66 Išvažiuodami iš Glitiškių pasukime atgal link Paberžės, tačiau nevertėtų nusiminti, kad važiuosime tuo pačiu keliu, nes grįžti reikėtų tik iki miestelio pradžios, kur išsišakoja kelias ir pavaževę apie 2 km. surasime Šiurbiškio kaimą. Čia vertėtų užsukti tiems, kurie domisi medine dvaro architektūra. Įvažiuodami rasite senų medžių alėja ir buvusi Šiurbiškių dvarvietė. Nors dvaras medinis, tačiau vis dar neblogai laikosi: portikas, kolonos. Žiūrint bendrai dvaras atrodo liūdnokai ir beveik griūvantis. Tačiau pavažiavę toliau, maždaug 2km. tai tikrai nenusivilsite kitų dvarų, tai Vyžulėnų dvaras (33 pav.). Jau važiuodami keliu iš tolo ji pastebėsite stūksanti kitoje tvenkinio pusėje. Tai jau 20 a. pradžios moderno stiliaus dviaukščiai rūmai su žaismingu bokštu. šalia tyvuliuoja tvenkinys ir 3 maži tvenkinėliai. Priešais rūmus parteris, kelios aikštelės. 1985m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, o 1986m. priskirtas prie gamtos paminklų.

33 pav. Vyžulėnų dvaras Maršrutas verčia grįžti atgal ir pasukti Vilniaus link, tačiau neskubėkime ir užsukime į Riešę. Tai gyvenvietė prie Riešės upelio. Manoma, kad Riešėje XVI ir XVII a. buvo pastatytos dvi koplyčios, tačiau XVIII a. pradžioje jos sunyko arba sudegė. Taip pat ir neišliko dvaras, o tebestovi tik tvartai. Taip pat išlikusi tvenkinių sistemą. Tačiau kas besidomi žirgais galima užsukti į Riešės žirgyną. Nepamirškime užsukti ir į Šv. Vyskupo Stanislavo bažnyčia, statyta 1939m. bažnyčioje kaba įspūdingas XVIII a.pab.-XIX a.pr. paveikslas: „Marijos pagrobimas“. Paveikslas tapytas ant medžio lentos. Tačiau nepamirškime ir gamtos ir užsukime į Vanagynės geomorfologinį draustinį, bei Riešės hidrografinio draustinio. Čia mūsų kelionė ir užsibaigia. Grįžtame į Vilnių.

67 8.2 Čekoniškės – Sudervė – Dūkštos

Į šį maršrutą iš miesto išvažiuojame per Pilaitę. Čekoniškės tai nedidelis kaimelis prie kelio Vilnius-Sudervė vos 9 km nuo Vilniaus. Šiame kaimelyje įsikūrusi Čekoniškių verbų ir buities seklyčia. Šią seklyčią įkūrė ansamblis „ Cicha Nowinka“ su vadove Janina Norkūniene. Per ganėtinai trumpą laikotarpį ansamblio nariai sunešė iš savo palėpių senus rakandus, padėjo įrengti patalpas ekspozicijoms išdėstyti. Namų apyvokos eksponatai rodo mūsų protėvių praeitį, o Vilniaus krašto verbos yra pagrindiniai ir esminiai šios seklyčios eksponatai ( 34 pav.). Čia eksponuojamos įvairių ( nuo 0,3 iki 2 m) dydžių verbos, savitų formų (volelinės, plokščiosios, rykštelinės, figūrinės ir kt.) nupintos iš laukų, pievų, miškų, darželių džiovintų gėlių bei žolių.Seklyčios pagrindinė veiklos kryptis atrasti, užfiksuoti gyvuosius vietinės kultūros šaltinius, apsaugoti juos nuo išnykimo, organizuoti lokalinio folkloro tyrinėjimo ekspedicijas, įtraukti į savo veiklą kuo daugiau jaunimo (bendradarbiaujant su mokyklomis), puoselėti bei propaguoti verbų amatą šalyje bei užsienyje, organizuoti kilnojamąsias verbų parodas. Jau nuo 1995 m. buvo organizuojamos šios parodos.1995 m. pirmoji verbų paroda - Lenkų bendrijos namuose ( Varšuva, Lenkija). Šios parodos tapo tradicinėmis, vyksta kasmet. Seklyčia veikia jau nuo 2000 m. Nuo pat seklyčios įsikūrimo dažni svečiai Turizmo centro ir Jaunųjų turistų centro atvežamas jaunimas. Vyksta bendradarbiavimas ir su kitais turizmo centrais. Seklyčia organizuoja užsakymus turizmo centrams, folkloro vakarones, suteikia galimybę scenoje inscenizuoto vaidinimo metu pamatyti patį verbų pynimo procesą, išgirsti Vilniaus krašte užrašytas lenkų, lietuvių bei baltarusių liaudies dainas. Čekoniškių verbų ir buities seklyčia glaudžiai bendradarbiauja su respublikine bei užsienio žiniasklaida, Kultūros ministerija, Rytų Lietuvos kultūros centru, Neries regioniniu parku, Seinų Lietuvių bendrijos namais, respublikiniais bei Lenkijos etnografiniais muziejais. Nuo Čekoniškių netoli Sudervė. Įsikūrusi prie Vilnojos ežero. Tai tik vienas iš apylinkės ežerų grupės. Savita švč. Trejybės bažnyčia, manoma, statyta 1803-1822 m. pagal žymaus architekto, Vilniaus universiteto profesoriaus Lauryno Stuokos- Gucevičiaus projektą. Nors atsiranda ir neigiančių šią garsią bažnyčios istorijos detalę – kai ji buvo statoma, žymusis architektas, jau buvo miręs. Kiti šaltiniai teigia, kad bažnyčią statęs L.Stuokos-Gucevičiaus mokinys Laurynas Bortkevičius. Ji kapitaliai remontuota 1851-1852m. (arch. Tomas Tišeckis). Bažnyčia apskrita. Su kupolu. Kolonomis. Kurios akcentuoja statinio klasicistinius bruožus. Už kolonų yra nišos, kuriose stovi 6 apaštalų skulptūros. (skulpt. Ignotas Pulmanas (Gulmanas). Klasicistinis ir bažnyčios interjeras, itin gera vidaus akustika. Centrinių dviejų aukštų altorių sukūrė tas pats Ignotas Pulmanas, sieninė tapyba – N.Ylakavičiaus (1858m.). Varpinė 1928-

68 1929m. sumūryta iš akmenų, viršutinė dalis nutinkuota (arch. Jonas Borovskis). Klasicizmo formų.

34 pav. Verbų ekspozicija Čekoniškių muziejuje

Nuo Čekoniškių netoli Sudervė. Įsikūrusi prie Vilnojos ežero. Tai tik vienas iš apylinkės ežerų grupės. Savita švč. Trejybės bažnyčia, manoma, statyta 1803-1822 m. pagal žymaus architekto, Vilniaus universiteto profesoriaus Lauryno Stuokos- Gucevičiaus projektą ( 35pav.). Nors atsiranda ir neigiančių šią garsią bažnyčios istorijos detalę – kai ji buvo statoma, žymusis architektas, jau buvo miręs. Kiti šaltiniai teigia, kad bažnyčią statęs L.Stuokos-Gucevičiaus mokinys Laurynas Bortkevičius. Ji kapitaliai remontuota 1851-1852m. (arch. Tomas Tišeckis). Bažnyčia apskrita. Su kupolu. Kolonomis. Kurios akcentuoja statinio klasicistinius bruožus. Už kolonų yra nišos, kuriose stovi 6 apaštalų skulptūros. (skulpt. Ignotas Pulmanas (Gulmanas). Klasicistinis ir bažnyčios interjeras, itin gera vidaus akustika. Centrinių dviejų aukštų altorių sukūrė tas pats Ignotas Pulmanas, sieninė tapyba – N.Ylakavičiaus (1858m.). Varpinė 1928- 1929m. sumūryta iš akmenų, viršutinė dalis nutinkuota (arch. Jonas Borovskis). Klasicizmo formų. Pati Sudervė istoriniuose raštuose minima nuo 1493m. 18-19a. Sudervės dvaras priklausė Volčackiams, kurie fundavo bažnyčios statybą. Ypač daug prie bažnyčios statybos prisidėjo vyskupas Valentas Volčackis. Yra 19 a. Volčackių statyti dvaro rūmai. 20 a. Pr. Dvaras priklausė tuometiniam Vilniaus universiteto rektoriui Mariui Zdziechovskiui (1861-1938). Dvaro rūmai jau senokai prarado pirminius savo bruožus. Iš tų laikų išlikusi oficina taip pat ne kartą remontuota, yra dvaro rūsys. Dvaras prie kelio Dūkštų link, už senų medžių.

35 pav. Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia Sudervės naujovė – skulptūrų parkas Vilnojos ežero krante, prie „Vilnojos“ motelio. Tai skulptorių darbai, sukurti per skulptūros simpoziumus. Idėją viešbučio "Vilnoja" teritorijoje įkurti akmens skulptūrų parką jo savininkas Vidmantas Martikonis brandino jau seniai. 2001 vasarą svajonės virto realybe, kai V.Martikonio paramos bei iniciatyvos dėka aštuoni garsūs Lietuvos skulptoriai sukūrė pirmąsias skulptūras. Arvydo Ališankos, Kęstučio Musteikio, Džiugo Jurkūno bei kitų skulptorių fantazijos ir pastangų dėka Sudervės bei viešbučio lankytojus šiuo metu džiugina ir stebina originalios parko kompozicijos. Fantastiniai gyviai, apkabinamos skulptūros, akmens inkrustacijos traukia akį, audrina vaizduotę bei verčia susimąstyti. 2002 gegužės pradžioje prasidėjo antrasis skulptūros simpoziumas "Vilnoja 2002". Šiame simpoziume dalyvavo skulptoriai Džiugas Jurkūnas, Algirdas Kuzma, Juozas Genevičius (Lietuva), Ingemar Andersson (Švedija), Zigmundas Bielis (Latvija), Zbignevas Adamčikas (Lenkija), Igoris Zasimovičius (Baltarusija), Piotras Toropovas (Kaliningdaro sritis). Visi simpoziume dalyvavę menininkai buvo kviečiami laisvai ir nevaržomai realizuoti savo idėjas bei mintis, ką jie sėkmingai ir padarė. Kadangi Akmens skulptūrų parkas įsikūręs ežero pakrantėje, dalis naujųjų kūrinių iškilo ir virš vandens. Važiuojant keliu nuo Sudervės link Dūkštų, dešinėje kelio pusėje rodyklės jus nukreips link senų ąžuolų – gamtos paminklų - Veigeliškių ąžuolo ir Ąžuolų karalienės. Nuo plento iki ąžuolo dar apie 300m. ąžuolų karalienę rasite prie nedidelės kūdros, aptvertą tvorelę.

70 Toliau pravažiuojame Dūkštos miestelį. Dūkštų miestelio pavadinimas kildinamas iš žodžių duksauti, dūkso, dūkti. Tai gali reikšti garavimą, vadėjimąsi, šėlsmą. O gal vietą, kur žmogus gali patirti įvairius regėjimus (tolumoje dvaras ant kalno dūkso). Aplink šią upelę pilna visokiausių įdomybių: tai ir Maišiagalos miškai, kur paskutinysis Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas sudegintas paskutinei kelionei į Anapili, paskutinis baltasis žynys gyvenęs ąžuolo drevėje ir didžiausias ąžuolynas, ir upėtakių pamėgta upelė. Centrinė Dūkštų gyvenvietė minima jau XV a. Dūkštose 1886 m. buvo 73 gyventojai, o 1999 m. - 369. Miestelio įžymybė - nuostabaus grožio šventykla, pastatyta iš akmenų ir raudonų plytų (36 pav.). 1857 m. grafas Tiškevičius savo kelionraštyje apie Neries upės pakrantes mini šią bažnyčią. Ją savo pasišventimu pastatė pijorų bendruomenės kunigas klebonas Dembinskis. Bažnyčios statybos fundacijai nebuvo skirta nė skatiko. Klebonas ėjo aukščiausias pareigas kunigų pijorų brolijoje, buvo jos rektorius ir provincialas. Likvidavus šią bendruomenę Dembinskis įsikūrė Dūkštose, buvusiame pijorų dvarelyje. Ten pradėjo ir baigė bažnyčios statybą. Bet statyba neapsėjo be šventvagystės baltų kultūrai, nes akmenys buvo nurinkti nuo netoliese esančio Karmazinų pilkapyno. Kažkada šie akmenys juosė milžinkapius. bylodami apie mūsų prabočių pasaulėjautą. Tarp vietinių gyventojų sklando legenda apie tai, kaip statant bažnyčią iš netoliese esančio miško išeidavęs lokys ir į kalną ridendavęs akmenį lyg norėdamas savo darbu prisidėti prie šventyklos pamatų statybos. Gyventojai pasakoja, kad kai lokys mesdavo ritinti akmenį, darbininkai sakydavo, jog laikas pietauti, nes meška pavargo ir pati nukėblino pasiieškoti ko nors gurgiančiam pilvui nuraminti. Ir tai truko ne vieną ir ne dvi dienas (Semaška, 2005,2002)

36 pav. Dūkštų bažnyčia

71 Dabar šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse ilsisi garbingi piliečiai, mokslo vyrai. Už bažnyčios, lapuočių medžių paunksnėje, yra sukrauta didokų akmenų krūva, ant jos pastatytas kryžius ir juodo marmuro plokštė skelbia parapijiečiams, jog tas paminklas nusipelnusiems pijorų mokslo vyrams - kunigams Golianskiui, Sieradzkiui, Danilavičiui ir Glogauskui. Šį paminklą pastatė taip pat Dembinskis. Šventa žemelė priglaudė ir šių laikų žmogžudį Zavistinovičių, nužudžiusį dešimt Draučių kaimo gyventojų lietuvių, 1998 m. vasario 15-ją, prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Būnat šioje Vilniaus rajono pusėje negalima neužsukti į Dūkštų ąžuolyną.Tai didžiausias (302 ha) Lietuvoje išlikęs natūralus ąžuolynas. Tai unikalus gamtinis objektas, atlaikęs amžių išbandymus Dūkštų kraštovaizdžio draustinyje. Čia auga 170 – 200 metų ąžuolai. Biologinės įvairovės požiūriu vertingiausiame 35,8 ha plote įsteigtas gamtinis rezervatas. Ąžuolynas vertingas ne tik savo senaisiais ąžuolais, bet ir per daugelį metų susidariusia brandaus lapuočių miško bendrija, kuri yra tinkama buveinė daugeliui retų ir nykstančių gyvūnų, augalų, grybų ir kerpių rūšių. Dūkštų ąžuolyne įrengti pažintiniai pėsčiųjų takai, dalis jų pritaikyti neįgaliesiems. Viena atšaka – mitologinis takas, kuriame galima susipažinti su senovės baltų dievais. Kita atšaka – gamtos takas apie ąžuolyno biologinę įvairovę. Trečioji atšaka – ąžuolyno atkūrimo takas. Eidami takais galėsite matyti kaip keičiasi ąžuolynas jį atkuriant, susipažinti su ąžuolyno paukščiais, žinduoliais, augalais ir kt., sustoję prie akmens su ženklais, prisiminti senąsias Lietuvos girias ir jose garbintus pagoniškus dievus. Šiose apylinkėse gausybė kultūros paveldo objektų (piliakalniai, alkakalniai, akmenys, rėvos), susietų su senuoju tikėjimu glaudžiasi prie Dūkštelės upelio. Upeiviai čia išbando savo jėgas galynėdamiesi su srove pavasarį. Vieni sako, kad upelis yra III kategorijos, kiti vertina vos ne IV kategorija. Trumpai tariant kalnų padūkėlė ir tiek. Todėl būtent einant pro ąžuolyną link Briedeliškių malūno galime pasiekti ir Briedeliškių piliakalnį. Kada atsirado piliakalnis sunku nustatyti. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad tai l tūkstantmečio prieš Kristų II pusės darinys. Šiuo metu intensyviai tvarkomi eroduojantys piliakalnio šlaitai. Mat Dūkštelės upė išgraužusi krantus atkirto tiesioginį kelią prie pastato. Ši vietovė ypač palanki pėsčiųjų turizmui. Tai vienas įdomiausių pėsčiųjų maršrutų nuo malūno iki Neries upės. Čia pat galima rasti ir Karamzinų piliakalnį(Viršupio alkakalnį), kuri kažkada juosė 18 ąžuolų. Viršupka priklausė Doveikoms (turėjo 7 ha žemės). Prieš karą, apie 1930 m., o gal vėliau, Doveika pardavė Viršupkos ąžuolus. Žydai nupirko, o sentikiai nutašė iš jų statines. Jau senokai Doveikos išsikėlė į Lenkiją. Ąžuolų buvo 18, jie augo dviem ratais apie kalną. Kalnas atrodo supiltas, matyti šonu kylančio ir į kairę užsisukančio spirale kelio pėdsakai. Dideli akmenys kyšo vienur kitur - gal pamatų liekanos. Ąžuolai labai seni, tai rodo buvusių ąžuolų kelmai. Jie galėjo

72 būti 300 metų ir daugiau senumo. Alkakalnio papėdėje - senovės gyvenvietė. Šiais metais per Jorės šventę Devynių akmenų klubo T.R.I.S narių iniciatyva atsodinta 18 ąžuolų bei "Aukuro" klubo ir "Romuvos" organizacijos vadovų pritarimu buvo pasodintas Tūkstantmečio vienybės ąžuolas. Kiekvienais metais pavasarį ant šio alkakalnio suvažiuoja daugybė senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjų, etnografinių ansamblių, lietuviškos dvasios gerbėjų švęsti Jorės (Jurginių). Kiekviena grupelė savitai moka pagerbti prabundančią gamtos galią dainomis ir šokiais, o užlipus ant šventkalnio ypatingai pagarbinti aukure rusenančią ugnelę. Į apeigas žmonės susirenka apsirengę šventiškai. Drabužiuose daug simbolių ir ženklų, kuriais sustiprinamas aplinkos ir laiko poveikis sąmonei. Pasigrožėjus ir pailsėjus Dūkštų ąžuolyne pavažiavus šiek tiek toliau (Kernavės link), prie kelio Maišiagala – Vievis esančioje kavinėje „Pušynėlis“ galėsite pasigrožėti nuostabiu Neries slėnio vaizdu bei skaniai papietauti. Čia mūsų kelionę ir baigiame, tačiau kam dar pakanka ūpo ir noro gali toliau važiuoti keliu link Kernavės ir ten aplankyti Kernavės piliakalnius.

8.2 Čekoniškės – Sudervė – Dūkštos

73 vaidinimo metu pamatyti patį verbų pynimo procesą, išgirsti Vilniaus krašte užrašytas lenkų, lietuvių bei baltarusių liaudies dainas. Čekoniškių verbų ir buities seklyčia glaudžiai bendradarbiauja su respublikine bei užsienio žiniasklaida, Kultūros ministerija, Rytų Lietuvos kultūros centru, Neries regioniniu parku, Seinų Lietuvių bendrijos namais, respublikiniais bei Lenkijos etnografiniais muziejais. Nuo Čekoniškių netoli Sudervė. Įsikūrusi prie Vilnojos ežero. Tai tik vienas iš apylinkės ežerų grupės. Savita švč. Trejybės bažnyčia, manoma, statyta 1803-1822 m. pagal žymaus architekto, Vilniaus universiteto profesoriaus Lauryno Stuokos- Gucevičiaus projektą. Nors atsiranda ir neigiančių šią garsią bažnyčios istorijos detalę – kai ji buvo statoma, žymusis architektas, jau buvo miręs. Kiti šaltiniai teigia, kad bažnyčią statęs L.Stuokos-Gucevičiaus mokinys Laurynas Bortkevičius. Ji kapitaliai remontuota 1851-1852m. (arch. Tomas Tišeckis). Bažnyčia apskrita. Su kupolu. Kolonomis. Kurios akcentuoja statinio klasicistinius bruožus. Už kolonų yra nišos, kuriose stovi 6 apaštalų skulptūros. (skulpt. Ignotas Pulmanas (Gulmanas). Klasicistinis ir bažnyčios interjeras, itin gera vidaus akustika. Centrinių dviejų aukštų altorių sukūrė tas pats Ignotas Pulmanas, sieninė tapyba – N.Ylakavičiaus (1858m.). Varpinė 1928- 1929m. sumūryta iš akmenų, viršutinė dalis nutinkuota (arch. Jonas Borovskis). Klasicizmo formų.

34 pav. Verbų ekspozicija Čekoniškių muziejuje

74 Nors atsiranda ir neigiančių šią garsią bažnyčios istorijos detalę – kai ji buvo statoma, žymusis architektas, jau buvo miręs. Kiti šaltiniai teigia, kad bažnyčią statęs L.Stuokos-Gucevičiaus mokinys Laurynas Bortkevičius. Ji kapitaliai remontuota 1851-1852m. (arch. Tomas Tišeckis). Bažnyčia apskrita. Su kupolu. Kolonomis. Kurios akcentuoja statinio klasicistinius bruožus. Už kolonų yra nišos, kuriose stovi 6 apaštalų skulptūros. (skulpt. Ignotas Pulmanas (Gulmanas). Klasicistinis ir bažnyčios interjeras, itin gera vidaus akustika. Centrinių dviejų aukštų altorių sukūrė tas pats Ignotas Pulmanas, sieninė tapyba – N.Ylakavičiaus (1858m.). Varpinė 1928- 1929m. sumūryta iš akmenų, viršutinė dalis nutinkuota (arch. Jonas Borovskis). Klasicizmo formų. Pati Sudervė istoriniuose raštuose minima nuo 1493m. 18-19a. Sudervės dvaras priklausė Volčackiams, kurie fundavo bažnyčios statybą. Ypač daug prie bažnyčios statybos prisidėjo vyskupas Valentas Volčackis. Yra 19 a. Volčackių statyti dvaro rūmai. 20 a. Pr. Dvaras priklausė tuometiniam Vilniaus universiteto rektoriui Mariui Zdziechovskiui (1861-1938). Dvaro rūmai jau senokai prarado pirminius savo bruožus. Iš tų laikų išlikusi oficina taip pat ne kartą remontuota, yra dvaro rūsys. Dvaras prie kelio Dūkštų link, už senų medžių.

75 svajonės virto realybe, kai V.Martikonio paramos bei iniciatyvos dėka aštuoni garsūs Lietuvos skulptoriai sukūrė pirmąsias skulptūras. Arvydo Ališankos, Kęstučio Musteikio, Džiugo Jurkūno bei kitų skulptorių fantazijos ir pastangų dėka Sudervės bei viešbučio lankytojus šiuo metu džiugina ir stebina originalios parko kompozicijos. Fantastiniai gyviai, apkabinamos skulptūros, akmens inkrustacijos traukia akį, audrina vaizduotę bei verčia susimąstyti. 2002 gegužės pradžioje prasidėjo antrasis skulptūros simpoziumas "Vilnoja 2002". Šiame simpoziume dalyvavo skulptoriai Džiugas Jurkūnas, Algirdas Kuzma, Juozas Genevičius (Lietuva), Ingemar Andersson (Švedija), Zigmundas Bielis (Latvija), Zbignevas Adamčikas (Lenkija), Igoris Zasimovičius (Baltarusija), Piotras Toropovas (Kaliningdaro sritis). Visi simpoziume dalyvavę menininkai buvo kviečiami laisvai ir nevaržomai realizuoti savo idėjas bei mintis, ką jie sėkmingai ir padarė. Kadangi Akmens skulptūrų parkas įsikūręs ežero pakrantėje, dalis naujųjų kūrinių iškilo ir virš vandens. Važiuojant keliu nuo Sudervės link Dūkštų, dešinėje kelio pusėje rodyklės jus nukreips link senų ąžuolų – gamtos paminklų - Veigeliškių ąžuolo ir Ąžuolų karalienės. Nuo plento iki ąžuolo dar apie 300m. ąžuolų karalienę rasite prie nedidelės kūdros, aptvertą tvorelę. Toliau pravažiuojame Dūkštos miestelį. Dūkštų miestelio pavadinimas kildinamas iš žodžių duksauti, dūkso, dūkti. Tai gali reikšti garavimą, vadėjimąsi, šėlsmą. O gal vietą, kur žmogus gali patirti įvairius regėjimus (tolumoje dvaras ant kalno dūkso). Aplink šią upelę pilna visokiausių įdomybių: tai ir Maišiagalos miškai, kur paskutinysis Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas sudegintas paskutinei kelionei į Anapili, paskutinis baltasis žynys gyvenęs ąžuolo drevėje ir didžiausias ąžuolynas, ir upėtakių pamėgta upelė. Centrinė Dūkštų gyvenvietė minima jau XV a. Dūkštose 1886 m. buvo 73 gyventojai, o 1999 m. - 369. Miestelio įžymybė - nuostabaus grožio šventykla, pastatyta iš akmenų ir raudonų plytų (36 pav.). 1857 m. grafas Tiškevičius savo kelionraštyje apie Neries upės pakrantes mini šią bažnyčią. Ją savo pasišventimu pastatė pijorų bendruomenės kunigas klebonas Dembinskis. Bažnyčios statybos fundacijai nebuvo skirta nė skatiko. Klebonas ėjo aukščiausias pareigas kunigų pijorų brolijoje, buvo jos rektorius ir provincialas. Likvidavus šią bendruomenę Dembinskis įsikūrė Dūkštose, buvusiame pijorų dvarelyje. Ten pradėjo ir baigė bažnyčios statybą. Bet statyba neapsėjo be šventvagystės baltų kultūrai, nes akmenys buvo nurinkti nuo netoliese esančio Karmazinų pilkapyno. Kažkada šie akmenys juosė milžinkapius. bylodami apie mūsų prabočių pasaulėjautą. Tarp vietinių gyventojų sklando legenda apie tai, kaip statant bažnyčią iš netoliese esančio miško išeidavęs lokys ir į kalną ridendavęs akmenį lyg norėdamas savo darbu prisidėti prie šventyklos pamatų statybos. Gyventojai pasakoja, kad kai lokys mesdavo ritinti akmenį, darbininkai sakydavo, jog laikas pietauti, nes meška pavargo ir pati nukėblino pasiieškoti ko nors gurgiančiam pilvui nuraminti. Ir tai truko ne vieną ir ne dvi dienas (Semaška, 2005,2002)

36 pav. Dūkštų bažnyčia

Dabar šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse ilsisi garbingi piliečiai, mokslo vyrai. Už bažnyčios, lapuočių medžių paunksnėje, yra sukrauta didokų akmenų krūva, ant jos pastatytas kryžius ir juodo marmuro plokštė skelbia parapijiečiams, jog tas paminklas nusipelnusiems pijorų mokslo vyrams - kunigams Golianskiui, Sieradzkiui, Danilavičiui ir Glogauskui. Šį paminklą pastatė taip pat Dembinskis. Šventa žemelė priglaudė ir šių laikų žmogžudį Zavistinovičių, nužudžiusį dešimt Draučių kaimo gyventojų lietuvių, 1998 m. vasario 15-jąją, prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Būnat šioje Vilniaus rajono pusėje negalima neužsukti į Dūkštų ąžuolyną.Tai didžiausias (302 ha) Lietuvoje išlikęs natūralus ąžuolynas. Tai unikalus gamtinis objektas, atlaikęs amžių išbandymus Dūkštų kraštovaizdžio draustinyje. Čia auga 170 – 200 metų ąžuolai. Biologinės įvairovės požiūriu vertingiausiame 35,8 ha plote įsteigtas gamtinis rezervatas. Ąžuolynas vertingas ne tik savo senaisiais ąžuolais, bet ir per daugelį metų susidariusia brandaus lapuočių miško bendrija, kuri yra tinkama buveinė daugeliui retų ir nykstančių gyvūnų, augalų, grybų ir kerpių rūšių. Dūkštų ąžuolyne įrengti pažintiniai pėsčiųjų takai, dalis jų pritaikyti neįgaliesiems. Viena atšaka – mitologinis takas, kuriame galima susipažinti su senovės baltų dievais. Kita atšaka – gamtos takas apie ąžuolyno biologinę įvairovę. Trečioji atšaka – ąžuolyno atkūrimo takas. Eidami takais galėsite matyti kaip keičiasi ąžuolynas jį atkuriant, susipažinti su ąžuolyno

77 paukščiais, žinduoliais, augalais ir kt., sustoję prie akmens su ženklais, prisiminti senąsias Lietuvos girias ir jose garbintus pagoniškus dievus. Šiose apylinkėse gausybė kultūros paveldo objektų (piliakalniai, alkakalniai, akmenys, rėvos), susietų su senuoju tikėjimu glaudžiasi prie Dūkštelės upelio. Upeiviai čia išbando savo jėgas galynėdamiesi su srove pavasarį. Vieni sako, kad upelis yra III kategorijos, kiti vertina vos ne IV kategorija. Trumpai tariant kalnų padūkėlė ir tiek. Todėl būtent einant pro ąžuolyną link Briedeliškių malūno galime pasiekti ir Briedeliškių piliakalnį. Kada atsirado piliakalnis sunku nustatyti. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad tai l tūkstantmečio prieš Kristų II pusės darinys. Šiuo metu intensyviai tvarkomi eroduojantys piliakalnio šlaitai. Mat Dūkštelės upė išgraužusi krantus atkirto tiesioginį kelią prie pastato. Ši vietovė ypač palanki pėsčiųjų turizmui. Tai vienas įdomiausių pėsčiųjų maršrutų nuo malūno iki Neries upės. Čia pat galima rasti ir Karamzinų piliakalnį(Viršupio alkakalnį), kuri kažkada juosė 18 ąžuolų. Viršupka priklausė Doveikoms (turėjo 7 ha žemės). Prieš karą, apie 1930 m., o gal vėliau, Doveika pardavė Viršupkos ąžuolus. Žydai nupirko, o sentikiai nutašė iš jų statines. Jau senokai Doveikos išsikėlė į Lenkiją. Ąžuolų buvo 18, jie augo dviem ratais apie kalną. Kalnas atrodo supiltas, matyti šonu kylančio ir į kairę užsisukančio spirale kelio pėdsakai. Dideli akmenys kyšo vienur kitur - gal pamatų liekanos. Ąžuolai labai seni, tai rodo buvusių ąžuolų kelmai. Jie galėjo būti 300 metų ir daugiau senumo. Alkakalnio papėdėje - senovės gyvenvietė. Šiais metais per Jorės šventę Devynių akmenų klubo T.R.I.S narių iniciatyva atsodinta 18 ąžuolų bei "Aukuro" klubo ir "Romuvos" organizacijos vadovų pritarimu buvo pasodintas Tūkstantmečio vienybės ąžuolas. Kiekvienais metais pavasarį ant šio alkakalnio suvažiuoja daugybė senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjų, etnografinių ansamblių, lietuviškos dvasios gerbėjų švęsti Jorės (Jurginių). Kiekviena grupelė savitai moka pagerbti prabundančią gamtos galią dainomis ir šokiais, o užlipus ant šventkalnio ypatingai pagarbinti aukure rusenančią ugnelę. Į apeigas žmonės susirenka apsirengę šventiškai. Drabužiuose daug simbolių ir ženklų, kuriais sustiprinamas aplinkos ir laiko poveikis sąmonei. Pasigrožėjus ir pailsėjus Dūkštų ąžuolyne pavažiavus šiek tiek toliau (Kernavės link), prie kelio Maišiagala – Vievis esančioje kavinėje „Pušynėlis“ galėsite pasigrožėti nuostabiu Neries slėnio vaizdu bei skaniai papietauti. Čia mūsų kelionę ir baigiame, tačiau kam dar pakanka ūpo ir noro gali toliau važiuoti keliu link Kernavės ir ten aplankyti Kernavės piliakalnius.

78 MAGISTRINIO DARBO MEDŽIAGOS PANAUDOJIMAS MOKYMO PROCESE

IX klasės Lietuvos geografijos kurse yra apžvelgiama paslaugų sfera, socialinės ir ekonominės geografijos skyriuje. Būtent paslaugų sferoje yra aptariami rekreacija bei turizmas. Todėl mano magistrinio darbo medžiaga gali būti puikiai panaudota aiškinant šią temą. Pasinaudojus mano darbu galima aiškinti mokiniams apie Lietuvos turizmą, pasinaudojus Vilniaus rajono pvz. galima puikiai išaiškinti kultūros paveldo ir vertybių, gamtos paveldo ir vertybių nauda turizmui. Taip pat galima analizuoti turizmo infrastruktūrą bei kaimo turizmo perspektyvas. Apskritai geografijos mokslas remiasi principu „nuo artimo prie tolimo“, todėl mokiniams tikslinga būti pažinti savo artimiausią aplinka, savo kraštą, žmones ir t.t. todėl parengiau pamokos planą,kuris skirtas būtent šiai temai ( 2 priedas). Taip pat darbo tema tinka ir nagrinėti IX klasėje gamtos apsaugos temą. Deja šiai temai skirta vos viena pamoka, apie regioninius parkus, jų sampratą ir pan. yra vos užsiminta. Kadangi Vilniaus rajone yra išsidėstęs Neries regioninis parkas tai galima aiškinant šią temą jį naudoti kaip pvz. Neries regioninio parko pavyzdžių galima geriau ugdyti mokinių domėjimąsi geografijos mokslu bei gimtojo krašto gamtine aplinka, kultūra, problemomis, kaip racionaliau naudoti gamtos turtus ir pan. Taip pat pasinaudojus mano sukurtais maršrutais galima organizuoti mokiniams ekskursijas ir taip įtvirtinti teorines žinias apie kraštovaizdį, saugomas teritorijas, reljefą, augaliją, socialinius – ekonominius objektus ir pan. Čia ypač tinka mano sukurti maršrutai, kurie gali pasitarnauti geografijos mokytojams ruošiantis ekskursijoms. Mokytojas gali rasti šiame darbe surinkta medžiaga apie Vilniaus rajono gamtines ir kultūrines vertybes, socialinę ekonominę padėtį ir t.t. mokytojas pasinaudodamas šią medžiagą gali net pats sukurti sau tinkamiausius maršrutus. Todėl mano magistrinis darbas, tai tarsi pagalbinė priemonė geografijos mokytojams, ypač Vilniaus rajone bei Vilniaus mieste.

79 IŠVADOS 1. Vilniaus rajonas pasižymi vaizdingais kraštovaizdžiais, gausiomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis. Būtent tai ir yra didžiausias šio krašto turtas, todėl ateityje Vilniaus rajono gyventojus turėtų maitinti ne žemės ūkis, o rekreacija ir turizmas. Dėl to labai svarbu išnagrinėti ir efektyviai panaudoti šio krašto rekreacinį potencialą. Kadangi šiandien jo teikiamomis galimybėmis naudojasi tik nedidele dalis. 2. Vilniaus rajone užfiksuota nemažai kultūros paveldo vertybių. Didelę mokslinę ir pažintinę reikšmę turi įdomūs ir vertingi geologiniai, geomorfologiniai, hidrologiniai ir kiti draustinai. Tačiau šios objektus būtina apsaugoti bei prižiūrėti, tuo pačių sutvarkyti ir paruošti lankymui. 3. Vilniaus rajone esančią socialinę padėtį galima apibūdinti kaip gan prastą. Čia ypač svarbi kaimiškoji socialinė aplinka, kadangi jinai vyrauja praktiškai visoje teritorijoje. Vilniaus rajono teritorijoje vyksta socialiniai demografiniai procesai kurie būdingi Lietuvos kaimui: sparčiai mažėja gyventojų skaičius, gyventojai sensta, vyksta migraciją į miestą. 4. Paskutiniais metais vis daugiau atsiranda kaimuose žmonių, kurie imasi turizmo verslo. Dažniausiai šis verslas yra kaip potencialus papildomų pajamų šaltinis, keliantys pragyvenimo lygį. Kadangi Vilniaus rajone žemė nelabai tinkanti žemdirbystei, todėl šio verslu domisi vis daugiau rajono gyventojų. 5. Išanalizavus sodybų šeimininkų demografinius duomenys galima teigti, kad dominuojanti lytis – vyrai, o vyraujanti amžiaus grupė – 35-45 (41%). Didelė dalis šeimininkų yra susituokę. Vyraujanti tautybė – lietuviai. Jie sudaro 53%, o lenkai - 35%. Dauguma kaimo turizmo sodybų šeimininkų turi aukštesnį arba specialų vidurinį išsilavinimą. 6. Išanalizavus kaimo turizmo šeimininkų ekonominį vertinimą Vilniaus rajone galima būtų teigti, kad dauguma jų turi pastovų darbą. Jų pagrindinės darbo vietos tai Uždarosios akcinės bendrovės, teikiančios paslaugas. Sodybų šeimininkų pagrindinės profesijos: vadybininkai, mokytojai, vairuotojai ir kt. Kaimo sodybos vyraujantis poilsiautojų amžius 25-45. 7. Kaimo turizmo verslo plėtojimą Vilniaus rajone stabdo daugybę faktorių: nepalanki mokesčių sistema, taip pat stinga visapusiškos informacijos apie Vilniaus rajoną (įvairių žemėlapių, lankytinų vietų schemų ir pan.), mažai išvystyta infrastruktūra, prastas užsienio kalbų mokėjimas. 8. Pagrindinis faktorius, kuris stabdo kaimo turizmo plėtrą yra lėšų trūkumas. Todėl būtina sukurti kaimo turizmo plėtros projektus, tikslines programas, modernia infrastruktūra. Taip pat reikėtų tobulinti mokymo ir konsultavimo sistemą, rengti specializuotus maršrutus, kurti reklamas ir pan.

PASIŪLYMAI

Norint plėtoti kaimo turizmą, visų pirmą Vilniau rajonas sturėtų sukurti savo rekreacinę programą, kurį susidarytų iš keletas dalių: I. Gamtinių požiūriu vertingų teritorijų sąrašas II. Kultūros paveldo objektų sąrašas III. Įvairių renginių vykstančių rajone sąrašas su nuorodomis IV. Įdomių rajono žmonių sąrašas , kuriuos galima aplankyti su nuorodomis

Tačiau vien šito nepakanka, reikėtų atsižvelgti ir į daugybę kitų faktorių, juos analizuoti, daryti išvadas ir t.t. Pasiūlymai: 1. Organizuojant kaimo turizmą reikėtų rengti verslo planus 2. Reikalinga valstybės parama, ypač teikiant ūkininkams lengvatas, gerinant kaimo infrastruktūros plėtojimą ir pan. 3. Informacijos apie Vilniaus rajono turizmo galimybes teikimas 4. Reikėtų aktyviai dalyvauti tiek regioninėse, tiek pagrindinėse turizmo parodose, prezentacijose 5. Reikėtų organizuoti kursus kaimo turizmo paslaugų teikėjams, suteikti jiems daugiau šios srities žinių 6. Reikėtų plėsti rekreacinių išteklių panaudojimo galimybes, sutvarkyti bei paruošti lankymui gamtos bei kultūros vertybes parengti ir išleisti informacinius-pažintinius leidinius, plėsti informavimo centrų tinklą. Išleisti Vilniau rajono žemėlapį su turizmui būtina informacija 7. Suorganizuoti pažintinį turą po Vilniaus rajoną kelionių organizatoriams ir turizmo informacijos centrų darbuotojams bei kaimo turizmo šeimininkams 8. Reikėtų parengti pranešimą (arba laidų ciklą per Vilniaus televiziją) apie etninės kultūros paveldo pritaikymą ir puoselėjimą kaimo turizmo versle 9. Reikėtų periodiškai atlikti lankytojų sociologines apklausas, analizuoti gautus duomenis, daryti išvadas, tobulinant turizmo paslaugas. Organizuoti konferencijas aktualiems kaimo turizmo rajone plėtros klausimams nagrinėti

SANTRAUKA

Vilniaus rajonas, tai tarsi nepakartojamas bei savitas kraštas, su savo unikaliomis rekreacinėmis galimybėmis. Kadangi rajone dar yra išlikusiu beveik nepaliestų ūkinės veiklos vietovių, todėl rajonas įgauna dar didesnę pažintinę bei mokslinę vertę. Nepaprastai didelis šio krašto turtas, kurį sudaro gamtinis potencialas, teikiantis tiek poilsį, tiek turintys gydomąsias ir estetines savybės. Taip pat gana gausūs šio krašto ir kultūros potencialas (bažnyčios, etnografiniai kaimai, dvaro sodybos, regyklos ir kt.), žmonės, jų buitis, tradicijos, papročiai, rodantys krašto kultūrą, jos raidą, būdo bruožus ir pan. Todėl turizmui ir kaimo turizmo verslo plėtojimui Vilniaus rajone yra palankios sąlygos: turizmo išteklių gausa, patogi geografinė padėtis, geras susisiekimas tiek su šalies sostine tiek su kitais šalies regionais. Taip pat platus kelių tinklas leidžia patenkinti vietinių gyventojų ir užsieniečių susidomėjimą Vilniaus rajonu. Paskutiniaisiais metais vis daugiau atsiranda kaimuose žmonių, kurie imasi turizmo verslo. Dažniausiai, turizmo verslas yra kaip potencialus papildomų pajamų šaltinis, keliantys pragyvenimo lygį. Tokiu užsiėmimu turėtų ypač domėtis Vilniaus rajono gyventojai, kadangi rajone žemė nelabai tinkama žemdirbystei, todėl žmonės negali gauti pastovių didesnių pajamų iš žemės ūkio. Šias pajamas galima gauti ne tik teikiant apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, bet ir išnaudojant gamtiniu bei kultūriniu objektus, kurių pritaikymas turizmo tikslams nereikalauja papildomų investicijų: pvz., ekskursijų į stručių augintojų centrą ar keramikos kursus, dvarų bei piliakalnių aplankymas ir t.t. Be to, plėtojant kaimo turizmą, sukuriamos naujos darbo vietos, kurios ypač svarbios kaimo gyventojams, kur yra daug bedarbių, tai pat jaunimo ir pensininkų. Ateityje kaimo turizmas turės nemažai įtakos ir regiono plėtrai t.y. ekonomikos ir kultūros kilimui, kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimui.

82 SUMMARY

Vilnius District, with its unique features, is unrepeatable and original region. Whereas there are some locations almost not involved in economical activities, the District acquires much higher cognitive and scientific value. The natural potential of the District is its high-value property that provides both recreation and curative/aesthetical features. The cultural potential of the region (churches, ethnographic villages and so on), the population, its everyday life, traditions, habits, showing the culture of the region, its development, character of the inhabitants and so on, are of a high value as well. So, there are favorable conditions for development tourism and countryside tourism in Vilnius District, such as the abundance of tourism resources, convenient geographical situation, good communication both with the capital an other regions of the state. The wide network of highways allows satisfying the interest of the local population and foreigners in Vilnius District. Recently, more and more persons in villages start tourism business. Usually tourism business is a potential source of additional income for them seeking for a higher living standard. Residents of Vilnius District should take a particular interest in this occupation, because the lands of the District is not fit for agriculture, so people in the countryside cannot obtain permanently high income from agriculture. Such income may be earned not only from accommodation and feeding services, but also from exploitation of natural and cultural objects that may be applied for tourism purposes without additional investments, such as excursions to ostrich breeding center or course for ceramicists, visiting of manors and mounds and so on. In addition, new workplaces are established on development countryside tourism and it is particularly important for population of the countryside that includes abundant unemployed persons as well as youth and pensioners. In future, countryside tourism shall considerably impact a development of whole region, I.e. growing of economy and culture, preservation of cultural and natural heritage.

83 9. MAGISTRINIO DARBO MEDŽIAGOS PANAUDOJIMAS MOKYMO PROCESE

IX klasės Lietuvos geografijos kurse yra apžvelgiama paslaugų sfera, socialinės ir ekonominės geografijos skyriuje. Būtent paslaugų sferoje yra aptariami rekreacija bei turizmas. Todėl mano magistrinio darbo medžiaga gali būti puikiai panaudota aiškinant šią temą. Pasinaudojus mano darbu galima aiškinti mokiniams apie Lietuvos turizmą, pasinaudojus Vilniaus rajono pvz. galima puikiai išaiškinti kultūros paveldo ir vertybių, gamtos paveldo ir vertybių nauda turizmui. Taip pat galima analizuoti turizmo infrastruktūrą bei kaimo turizmo perspektyvas. Apskritai geografijos mokslas remiasi principu „nuo artimo prie tolimo“, todėl mokiniams tikslinga būti pažinti savo artimiausią aplinka, savo kraštą, žmones ir t.t. Taip pat darbo tema tinka ir nagrinėti IX klasėje gamtos apsaugos temą. Deja šiai temai skirta vos viena pamoka, apie regioninius parkus, jų sampratą ir pan. yra vos užsiminta. Kadangi Vilniaus rajone yra išsidėstęs Neries regioninis parkas tai galima aiškinant šią temą jį naudoti kaip pvz. Neries regioninio parko pavyzdžių galima geriau ugdyti mokinių domėjimąsi geografijos mokslu bei gimtojo krašto gamtine aplinka, kultūra, problemomis, kaip racionaliau naudoti gamtos turtus ir pan. Taip pat pasinaudojus mano sukurtais maršrutais galima organizuoti mokiniams ekskursijas ir taip įtvirtinti teorines žinias apie kraštovaizdį, saugomas teritorijas, reljefą, augaliją, socialinius – ekonominius objektus ir pan. Čia ypač tinka mano sukurti maršrutai, kurie gali pasitarnauti geografijos mokytojams ruošiantis ekskursijoms. Mokytojas gali rasti šiame darbe surinkta medžiaga apie Vilniaus rajono gamtines ir kultūrines vertybes, socialinę ekonominę padėtį ir t.t. mokytojas pasinaudodamas šią medžiagą gali net pats sukurti sau tinkamiausius maršrutus. Todėl mano magistrinis darbas, tai tarsi pagalbinė priemonė geografijos mokytojams, ypač Vilniaus rajone bei Vilniaus mieste.

84 IŠVADOS 9. Vilniaus rajonas pasižymi vaizdingais kraštovaizdžiais, gausiomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis. Būtent tai ir yra didžiausias šio krašto turtas, todėl ateityje Vilniaus rajono gyventojus turėtų maitinti ne žemės ūkis, o rekreacija ir turizmas. Dėl to labai svarbu išnagrinėti ir efektyviai panaudoti šio krašto rekreacinį potencialą. Kadangi šiandien jo teikiamomis galimybėmis naudojasi tik nedidele dalis. 10. Vilniaus rajone užfiksuota nemažai kultūros paveldo vertybių. Didelę mokslinę ir pažintinę reikšmę turi įdomūs ir vertingi geologiniai, geomorfologiniai, hidrologiniai ir kiti draustinai. Tačiau šios objektus būtina apsaugoti bei prižiūrėti, tuo pačių sutvarkyti ir paruošti lankymui. 11. Vilniaus rajone esančią socialinę padėtį galima apibūdinti kaip gan prastą. Čia ypač svarbi kaimiškoji socialinė aplinka, kadangi jinai vyrauja praktiškai visoje teritorijoje. Vilniaus rajono teritorijoje vyksta socialiniai demografiniai procesai kurie būdingi Lietuvos kaimui: sparčiai mažėja gyventojų skaičius, gyventojai sensta, vyksta migraciją į miestą. 12. Paskutiniais metais vis daugiau atsiranda kaimuose žmonių, kurie imasi turizmo verslo. Dažniausiai šis verslas yra kaip potencialus papildomų pajamų šaltinis, keliantys pragyvenimo lygį. Kadangi Vilniaus rajone žemė nelabai tinkanti žemdirbystei, todėl šio verslu domisi vis daugiau rajono gyventojų. 13. Išanalizavus sodybų šeimininkų demografinius duomenys galima teigti, kad dominuojanti lytis – vyrai, o vyraujanti amžiaus grupė – 35-45 (41%). Didelė dalis šeimininkų yra susituokę. Vyraujanti tautybė – lietuviai. Jie sudaro 53%, o lenkai - 35%. Dauguma kaimo turizmo sodybų šeimininkų turi aukštesnį arba specialų vidurinį išsilavinimą. 14. Išanalizavus kaimo turizmo šeimininkų ekonominį vertinimą Vilniaus rajone galima būtų teigti, kad dauguma jų turi pastovų darbą. Jų pagrindinės darbo vietos tai Uždarosios akcinės bendrovės, teikiančios paslaugas. Sodybų šeimininkų pagrindinės profesijos: vadybininkai, mokytojai, vairuotojai ir kt. Kaimo sodybos vyraujantis poilsiautojų amžius 25-45. 15. Kaimo turizmo verslo plėtojimą Vilniaus rajone stabdo daugybę faktorių: nepalanki mokesčių sistema, taip pat stinga visapusiškos informacijos apie Vilniaus rajoną (įvairių žemėlapių, lankytinų vietų schemų ir pan.), mažai išvystyta infrastruktūra, prastas užsienio kalbų mokėjimas. 16. Pagrindinis faktorius, kuris stabdo kaimo turizmo plėtrą yra lėšų trūkumas. Todėl būtina sukurti kaimo turizmo plėtros projektus, tikslines programas, modernia infrastruktūra. Taip pat reikėtų tobulinti mokymo ir konsultavimo sistemą, rengti specializuotus maršrutus, kurti reklamas ir pan.

85 PASIŪLYMAI

Norint plėtoti kaimo turizmą, visų pirmą Vilniau rajonas sturėtų sukurti savo rekreacinę programą, kurį susidarytų iš keletas dalių: V. Gamtinių požiūriu vertingų teritorijų sąrašas VI. Kultūros paveldo objektų sąrašas VII. Įvairių renginių vykstančių rajone sąrašas su nuorodomis VIII. Įdomių rajono žmonių sąrašas , kuriuos galima aplankyti su nuorodomis

Tačiau vien šito nepakanka, reikėtų atsižvelgti ir į daugybę kitų faktorių, juos analizuoti, daryti išvadas ir t.t. Pasiūlymai: 10. Organizuojant kaimo turizmą reikėtų rengti verslo planus 11. Reikalinga valstybės parama, ypač teikiant ūkininkams lengvatas, gerinant kaimo infrastruktūros plėtojimą ir pan. 12. Informacijos apie Vilniaus rajono turizmo galimybes teikimas 13. Reikėtų aktyviai dalyvauti tiek regioninėse, tiek pagrindinėse turizmo parodose, prezentacijose 14. Reikėtų organizuoti kursus kaimo turizmo paslaugų teikėjams, suteikti jiems daugiau šios srities žinių 15. Reikėtų plėsti rekreacinių išteklių panaudojimo galimybes, sutvarkyti bei paruošti lankymui gamtos bei kultūros vertybes parengti ir išleisti informacinius-pažintinius leidinius, plėsti informavimo centrų tinklą. Išleisti Vilniau rajono žemėlapį su turizmui būtina informacija 16. Suorganizuoti pažintinį turą po Vilniaus rajoną kelionių organizatoriams ir turizmo informacijos centrų darbuotojams bei kaimo turizmo šeimininkams 17. Reikėtų parengti pranešimą (arba laidų ciklą per Vilniaus televiziją) apie etninės kultūros paveldo pritaikymą ir puoselėjimą kaimo turizmo versle 18. Reikėtų periodiškai atlikti lankytojų sociologines apklausas, analizuoti gautus duomenis, daryti išvadas, tobulinant turizmo paslaugas. Organizuoti konferencijas aktualiems kaimo turizmo rajone plėtros klausimams nagrinėti

86 SANTRAUKA

87 SUMMARY

88 LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Adamonis R., Knyva R., Zanevičius K. Lietuvos upės, ežerai, kiti vandens telkiniai. V., 2002 2. Armaitienė A., Grecevičius P., ir kt. Kaimo turizmas. V., 1999 3. Astromskienė A., Sirusienė R. Poilsis kaime. Knyga sodybų šeimininkams. V., 2002 4. Atostogos Lietuvos kaime, 2003m 5. Čiužas A. Rytų Lietuva: visuomenės ir socialinių grupių raiška bei sąveika, Vilnius, 2002 6. Damulienė A. Paslaugų merketingas: turizmas. V., 1996 7. Dingelis J. Dūkštos//Ąžuolas. 1994'02 8. Gudavičius H., Kavaliauskas P., Krupickas R. Lietuvos draustiniai. V., 1989 9. Isokas G. Lietuvos gamtos paminklai. V., 1995 10. Januškevičius L. Lietuvos parkai. V., 2004 11. Juozas J. Medininkų pilis. V., 1984 12. Kaimo verslai ir infrastruktūra. Mokslinių straipsnių rinkinys. K., 1999 13. Kauno technologijos universitetas. Žmogus vertybių sistemoje. 1999. p. 107-111 14. Kavaliauskas P. Rekreacinė geografija. // Mokslas ir gyvenimas. 1984'8 15. Kelionės ir pramogos. (Ž) 2003 m. Nr.8., p.60-65 16. Kelionių magija. (Ž) 2001m. Nr. 4., p.5-6 17. Kelionių vadovas po Lietuvą amžių sandūroje. V., 1999 18. Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. V., 2001. p. 263-244 19. Kristukas M. ir kt. Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos. K., 2004 20. Kudaba Č. Kalvotoji Aukštaitija . V., 1988 21. Kudaba Č. Senieji kalnai. //Mūsų gamta. 1968'12 22. Lietuvos kaimo plėtros politika ir mokslo uždaviniai. V., 1999. p. 176-193 23. Lietuvos mokslų akademija. Lietuvos kaimo politika ir mokslo uždaviniai. 1999. p. 185- 193 24. Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. V., 1991 25. Lietuvos TSR atlasas. V., 1981 26. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V., 1975 27. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. LTSR Kultūros ministerija. V., 1973 28. Linčius A., Narbutas V. Geologinės praeities pėdsakai Lietuvos kraštovaizdyje. V. 29. Pažintis su Lietuva. K., 1996 30. Regionų ekonomika ir plėtra. 1999. p. 68-70 31. Regionų plėtra. K., 2001. p. 2-55

89 32. Semaška A. Kelionės iš Vilniaus. 2005 33. Semaška A. Po Lietuva. V., 1994. 34. Semaška A. Po Lietuvą. Pažintinis krašto lobynas. V., 2002 35. Semaškaitė I. Lietuvos pilis ir dvarai. V., 2003 36. Sirusienė R. Kas stabdo turizmą? // Kauno diena. 1998 03 19 37. Tūkstantmečio knyga. V., 1999 38. Vainienė I. Kaimo turizmo organizavimas. V., 2001 39. http://www.atostogoskaime.lt ., 2005 03 20 40. http://www.atostogos.lt 41. http://herige.lt., 2004 12 05 42. http://lsa.lt/nariai/vilniaus r.html ., 2004 11 20 43. http://www.travel.lt., 2004 10 15 44. http://www.turizmas.lt .,2004 10 15 45. http://vikingai.aiva.lt ., 2005 01 25 46. www.pavilniai-verkiai.lt .,2004 12 15 47. www.muziejai.lt ., 2004 12 15

PRIEDAI

91 Pamokos planas Parengė: Jolanta Baniukevič

Klasė: 9 Tema: Vilniaus rajono rekreacinis potencialas, jo plėtotė ir panaudojimas

Tikslai: 1. Apžvelgti Vilniaus rajono gamtinius ir kultūrinius išteklius 2. Nustatyti Vilniaus rajono socialinius ekonominius resursus 3. Įvertinti kaimo turizmo būklę Vilniaus rajone

Tipas: Mišrusis Metodas: Aiškinamasis. Demonstracinis Priemonės: Vadovėlis, magistrinio darbo medžiaga, žemėlapis, įvairios nuotraukos Sąvokos: Saugomos teritorijos - sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Draustiniai - saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos. Paveldo objektai – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai – kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas. Regioniniai parkai – didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu.

Nomenklatūra: Vilniaus rajonas Neries regioninis parkas Verkių regininis parkas Pavilnių regioninis parkas Dūkštų kraštovaizdžio draustinis

92 Europos centro kraštovaizdžio draustinis Juozapinės geomorfologinis draustinis Medžiakalnio geomorfologinis draustinis Čekonės hidrografinis draustinis Šilėnų etnokultūrinis draustinis Glitiškių ąžuolas (geologinis paminklas) Ąžuolų karalienė (gamtos paveldo objektas) Karmazinų pilkapynas Naujosios Rėvos piliakalnis

Gebėjimai: ● Sugebėti žemėlapyje parodyti Vilniaus rajone esančias saugomas teritorijas. ● Suvokti, kokios saugomos teritorijos yra mokinių artimiausioje aplinkoje ● Nustatyti kaimo turizmo plėtros teigiamus ir neigiamus veiksnius

Užduotys: I. Atsakykite į pateiktus klausymus: 1. Ką saugo regioniniai parkai? 2. Koks draustinis yra arčiausiai Jūsų gyvenamos vietos? 3. Kokius žinote saugomus gamtos paminklus savo apylinkėje? 4. Ką reikia padaryti, kad regioniniai parkai taptų pelną duodančiais objektai? 5. Ką jūs asmeniškai nuveikėte saugodami gamtą? 6. Kokie Vilniaus rajone yra socialiniai ištekliai? 7. Kokie veiksniai, Jūsų manymu, skatina kaimo turizmo plėtrą Vilniaus rajone? 8. Kokie veiksniai, jūsų manymu, lėtiną kaimo turizmo plėtrą Vilniaus rajone?

II. Vilniaus rajono žemėlapyje į tuščius skrituliukus įrašykite atitinkamą valstybinio draustinio skaičių. Valstybiniai draustiniai:

1. Baravykinės kraštovaizdžio 2. Daubėnų kraštovaizdžio 3. Europos centro kraštovaizdžio 4. Griovų geomorfologinis 5. Juozapinės geomorfologinis

93 6. Kruopynėsgeomorfologinis 7. Kuosinėsgeomorfologinis 8. Medžiakalnio geomorfologinis 9. Skersabalių geomorfologinis 10. Vanagynės geomorfologinis 11. VerdeikiųGeomorfologinis 12. Kenos hidrografinis 13. Vilnioshidrografinis 14. Medininkų botaninis 15. Pravalo botaninis 16. Papio ornitologinis 17. Taurijos ornitologinis 18. Žeimenos ichtiologinis 19. Alionių telmologinis 20. Raudonosios balos telmologinis

Apklausai teikiamos pozicijos: 1. Mokėti paaiškinti pagrindines sąvokas 2. Žemėlapyje mokėti parodyti Vilniaus rajone esančias saugomas teritorijas 3. Įvertinti Vilniaus rajono socialines sąlygas 4. Apibūdinti kaimo turizmo būklę Vilniaus rajone