Gyvenimo Kokybės Ir Socialinės Sanglaudos Plėtros Strategija Kultūrinės Veiklos Aspektu: Šiaulių Rajono Savivaldybės Atvejis

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO KATEDRA

Ingrida VENCIUVIENĖ

GYVENIMO KOKYBĖS IR SOCIALINĖS SANGLAUDOS PLĖTROS STRATEGIJA KULTŪRINĖS VEIKLOS ASPEKTU: ŠIAULIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS ATVEJIS

Magistro darbas

Šiauliai, 2011

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO KATEDRA

Ingrida VENCIUVIENĖ

GYVENIMO KOKYBĖS IR SOCIALINĖS SANGLAUDOS PLĖTROS STRATEGIJA KULTŪRINĖS VEIKLOS ASPEKTU: ŠIAULIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS ATVEJIS

Magistro darbas Socialiniai mokslai, vadyba ir verslo administravimas (03S1) Šaka - viešasis administravimas

Teigiu, kad magistro studijų baigiamasis darbas, kurį teikiu vadybos studijų programos magistro kvalifikaciniam laipsniui įgyti yra originalus autorinis darbas:

Magistro darbo autorius: Ingrida Venciuvienė (vardas, pavardė, parašas)

Vadovas: prof. dr. T. Tamošiūnas (pareigos, vardas, pavardė, parašas)

Recenzentas ...... (pareigos, vardas, pavardė, parašas)

Ingrida Venciuvienė. Gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos plėtros strategija kultūrinės veiklos aspektu: Šiaulių rajono savivaldybės atvejis: vadybos ir verslo administravimo magistro studijų baigiamasis darbas / mokslinis vadovas prof. dr. T. Tamošiūnas; Šiaulių Universitetas, Viešojo administravimo katedra. – Šiauliai, 2011. – 91 p. SANTRAUKA Magistro darbe atliekamas kultūrinės veiklos įtakos gyventojų gyvenimo kokybei ir socialinės sanglaudos plėtrai Šiaulių rajone tyrimas. Pirmoje darbo dalyje teoriniais pagrindais analizuojamas strateginis valdymas, apibrėţiamos gyvenimo kokybės, socialinės sanglaudos sąvokos bei vertinama kultūrinė veikla. Antroje darbo dalyje nagrinėjama ES ir Lietuvos politika, teisės aktai, programos kultūriniu aspektu. Trečioje dalyje, vertinant Šiaulių rajono kultūrinės veiklos lygį, nustatyta, kad bibliotekų prieinamumas gyventojams yra geresnis nei kultūros įstaigų prieinamumas, tačiau prastesnis gyventojų skaitomumo lygis. Ekspertų vertinimas iškėlė tokias pagrindinius kultūrinės veiklos strateginius prioritetus, siekiant didesnio gyventojų gyvenimo kokybės lygio ir socialinės sanglaudos plėtros: sutvarkyti kultūros įstaigų infrastruktūrą ir kultūros paveldo objektus, atnaujinti kultūros įstaigų inventorių ir pritraukti dirbti jaunus, kvalifikuotus specialistus.

Ingrida Venciuvienė. The strategy of the life‗s quality and social cohesion by the cultural activities aspects: the case of Siauliai District Municipality: Master Final Work of Management and Business administration / Research Advisor prof. dr. T. Tamošiūnas; Šiauliai University, Department of Public Management. – Šiauliai, 2010. – 91 p. SUMMARY Masters at Work is carried out cultural activities affect quality of life and social cohesion in the development of research in the area of Siauliai. In the first part of the work there were set the theoretical analysis of strategic management, defined the concepts of the quality of life, social cohesion and analyzed the theoretical aspects of the cultural activities. The second part deals with the EU and Lithuania's policy in the cultural sector, legislation, programs and cultural context. In the third part of the work by the assessment of the level of the cultural activities in Siauliai district, there were provided residents access to libraries that are better than the accessibility of cultural institutions, but worse readability level of the population. Expert evaluation raised the following main aspiration in cultural activities of the district in order to improve the quality of life and the level of development and social cohesion: fix the infrastructure of cultural institutions and cultural heritage, maintaining an inventory of cultural institutions and work to attract young, skilled professionals.

TURINYS

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS ...... 6 LENTELIŲ SĄRAŠAS ...... 7 ĮVADAS ...... 8 1. STRATEGINIO VALDYMO, GYVENIMO KOKYBĖS IR SOCIALINĖS SANGLAUDOS TEORINĖ TRAKTUOTĖ ...... 12 1.1. Strategijos ir strateginio valdymo sąvokų analizė ...... 12 1.2. Strateginio valdymo proceso aspektai viešajame sektoriuje ...... 15 1.3. Gyvenimo kokybės koncepcija, kaita ir gyvenimo kokybės indeksas (GKI) ...... 17 1.4. Socialinės gerovės ir socialinės sanglaudos ryšys ...... 21 1.5. Kultūrinė veikla regioninės plėtros kontekste ...... 23 1.5.1. Kultūros sąvokos aiškinimas sociologijoje ...... 23 1.5.2. Kultūros veiklos teoriniai ypatumai regionų plėtros kontekste ...... 27 2. SANGLAUDOS PLĖTRA IR KULTŪROS VEIKLOS YPATUMAI EUROPOS SĄJUNGOJE IR LIETUVOJE ...... 33 2.1. Sanglaudos plėtros strategijos įgyvendinimas Lietuvoje...... 33 2.2. Pagrindinės ES kultūros politikos nuostatos ...... 36 2.3. Kultūros įstaigų veikla, administravimas ir valdymas Lietuvoje ...... 39 3. ŠIAULIŲ RAJONO GYVENTOJŲ GYVENIMO KOKYBĖS IR SOCIALINĖS SANGLAUDOS PLĖTROS STRATEGINIAI PRIORITETAI KULTŪRINĖS VEIKLOS ASPEKTU ...... 42 3.2. Šiaulių rajono, Pakruojo rajono ir Radviliškio rajono geografinės ir socialinės specifikos apţvalga...... 42 3.2. Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus veiklos analizė, teisinės ir finansinės bazės vertinimas...... 44 3.3. Šiaulių rajono kultūrinės veiklos rodiklių palyginimas su Pakruojo ir Radviliškio rajonų rodikliais...... 47 3.3.1. Bibliotekų veikla ...... 47 3.3.2. Kultūros centrų, filialų ir kitų kultūros įstaigų veikla ...... 51 3.3.3. Muziejų veikla ...... 58 3.4. Gyventojų apklausos rezultatai ...... 59 3.4. Kultūrinės veiklos įtaka Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos plėtrai tyrimas ...... 63 3.4.1. Ekspertų apklausos metodas ...... 63

3.4.2. Ekspertų apklausos rezultatai ...... 64 3.5. Strateginiai Šiaulių rajono kultūrinės veiklos prioritetai ...... 71 IŠVADOS ...... 73 REKOMENDACIJOS ...... 77 LITERATŪRA ...... 78 PRIEDAI NR. 1-7

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Principinė strateginio sprendimo konteksto schema...... 13 2 pav. Strateginio valdymo funkcijų cikliškumas...... 14 3 pav. Gyvenimo kokybės apibrėţimo atmainos...... 18 4 pav. Ţmogiškąjį kapitalą veikiančios visuomenės sferos...... 29 5 pav. Šiaulių rajonas...... 42 6 pav. Pakruojo rajonas (a) ir Radviliškio rajonas (b)...... 43 7 pav. Bibliotekų skaičius Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose...... 47 8 pav. Vidutiniškai vienai bibliotekai tenka skaitytojų Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose..48 9 pav. 100 gyventojų tenka egzempliorių Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonų bibliotekose...... 49 10 pav. Vidutiniškai vienam skaitytojų tenka egzempliorių Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonų bibliotekose...... 49 11 pav. Vidutiniškai vienam skaitytojų tenka išduotų egzempliorių Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonų bibliotekose...... 50 12 pav. Šiaulių rajono kultūros centro ir jo filialų tinklas...... 51 13 pav. Pakruojo rajono (a) ir Radviliškio rajono (b) kultūros centrų ir jų filialų tinklas...... 52 14 pav. Mėgėjų meno kolektyvų skaičius Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose...... 54 15 pav. Renginių skaida Šiaulių rajono kultūros centro filialuose...... 55 16 pav. Mėgėjų meno kolektyvų dalyvių skaičius Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose...... 56 17 pav. Kitos kultūrinės veiklos renginių skaida Šiaulių rajono kultūros centro filialuose...... 57 18 pav. Šiaulių rajono kultūros centro ir jo filialų finansavimas...... 57 19 pav. Šiaulių rajono kultūros centro filialų finansavimas, tūkst. Lt 1-am aptarnaujamos teritorijos gyventojui...... 58 20 pav. Bibliotekų tinklo pakankamumo vertinimas...... 60 21 pav. Bibliotekų teikiamų paslaugų kokybės vertinimas...... 61 22 pav. Galimybės naudotis nemokama prieiga prie interneto vertinimas...... 61 23 pav. Kultūros įstaigų tinklo pakankamumo vertinimas...... 62 24 pav. Kultūros centro pastatų ir patalpų būklės vertinimas...... 62 25 pav. Kultūros renginių gausos vertinimas...... 63 26 pav. Gyvenimo kokybės lygio Šiaulių rajone ir jos sąsajos su kultūrine veikla vertinimas...... 66 27 pav. Socialinės sanglaudos lygio Šiaulių rajone ir jos sąsajos su kultūrine veikla vertinimas.....67 28 pav. Faktorių, įtakojančių kultūrinės veiklos lygį Šiaulių rajone, įvertinimas...... 67 29 pav. Šiaulių rajono kultūros įstaigų ţmogiškųjų ir materialinių išteklių vertinimas...... 69

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1 lentelė. Terminų „strategija― ir „strateginis valdymas― sąvokos organizacijos atveju...... 12 2 lentelė. Strateginio valdymo proceso stadijos, etapai ir technikos...... 16 3 lentelė. Privataus ir viešojo sektoriaus organizacijų strateginio valdymo skirtumai...... 17 4 lentelė. Terminų „kultūra―, „masės― ir „masių kultūra― definicijos...... 23 5 lentelė. Šiaulių rajono kultūros centro ir jo filialų materialinė bazė...... 53 6 lentelė. Šiaulių rajono kultūros centro ir jo filialų mėgėjų meno kolektyvų 2009 m. duomenys...55

ĮVADAS

Temos aktualumas. Viešasis sektorius pagal tradicinį modelį rūpinasi visuomene, remdamasis hierarchinių struktūrų, atliepiančių politines nuostatas, sistema. Siekiant rezultatyvesnės ir efektyvesnės viešojo sektoriaus veiklos, šios organizacijos turi būti kryptingai valdomos. Pastaruoju metu Lietuvoje ir pasaulyje viešojo sektoriaus organizacijų valdymo stilių vis daţniau papildo „minkštieji― metodai, paremti vadybiniais modeliais, o pats viešasis sektorius vis labiau tampa paslaugų sektoriaus rinkos dalimi. Viešojo sektoriaus strateginiame valdyme pastebima ypatybių, priklausančių nuo aplinkos komponentų, su kuriais sąveikauja viešojo sektoriaus organizacijos. Tai politinė aplinka (tvirtina biudţetą, nustato taisykles ir teikia subsidijas), teisinė aplinka (reglamentuojanti veiklos taisykles ir procedūras), daugiau visuomenės dėmesio, ţiniasklaidos vertinimų. Viešojo sektoriaus vadovai turi maţesnę veikimo laisvę. Viešojo sektoriaus organizacijoms būdinga formalioji subordinacija ir hierarchinio valdymo mechanizmas, kurį lemia pati valdţios prigimtis. Ţmogaus ar atskirų socialinių grupių bei visos visuomenės gyvenimo kokybės gerinimo klausimas nuo XX a. antrosios pusės iki šių dienų įgauna vis didesnę reikšmę, sprendţiant daugelį visuomenėje iškylančių problemų. Tokią padėtį sąlygoja kintanti socialinė, ekonominė, kultūrinė, politinė ir aplinkos situacija tiek mikro- (atskiro individo), tiek makrolygmenyse (visos visuomenės). Minimali gyvenimo kokybė daţnai siejama su asmens pagrindinių (fiziologinių) poreikių patenkinimu, o aukštesnis gyvenimo kokybės lygis – su socialine sanglauda ir jos plėtra, asmens kaip individualybės raiška visuomenėje, aukštesnių poreikių patenkinimu. Socialinė sanglauda yra visuomenės gebėjimas uţtikrinti savo narių gerovę maţinant skirtumus ir išvengiant susiskaldymo. Socialinė sanglauda yra svarbus plėtros prioritetas tiek Lietuvos, tiek ir ES lygiu: nėra priimtina, kad tam tikros valstybės teritorijos arba visuomenės grupės nepakankamai dalyvauja gerovės kūrimo procese, ir todėl negauna naudos. Būtent socialinė sanglauda pastaraisiais metais Lietuvos ūkiui tapo vienu esminių prioritetų. ES yra sudariusi Europos Sąjungos kultūros nuostatas, pagal kurias yra skatinama kultūrų įvairovė ir kultūrų dialogas; skatinama kultūra, kaip Lisabonos strategijoje numatytos kūrybiškumo varomoji jėga, kaip gyvybiškai svarbus elementas ES plėtojant tarptautinius ryšius. Kultūros kaitą uţtikrinančios ES programos suskirstytos į dvi dalis: veiksmų programas bei kitas veiklas. Galima teigti, kad ES egzistuoja suvokimas, jog be reikiamo dėmesio kultūrai negalima visiška ES šalių integracija, ir kultūra turi savyje potencialą maţinti atotrūkį tarp Europos šalių visuomenių ir integracijos proceso. Šis suvokimas aktualus ir Lietuvai, ypatingai šalies regionuose siekiant socialinės sanglaudos plėtros ir gyvenimo kokybės gerinimo.

Socialinė sanglauda regionuose bei gyvenimo kokybės gerinimas Lietuvoje gali būti pasiekiamas, pasinaudojus ES parama. Siekiant padidinti kultūrinės veiklos prieinamumą bei kultūrinių paslaugų kokybę šalyje ES struktūrinė parama gali būti skiriama miestų ir miestelių regeneracijai, apimančiai kompleksišką nuskurdusių, urbanizuotų zonų gaivinimą ir kitos bendruomenių poreikius tenkinančios (pavyzdţiui, kultūrinės) infrastruktūros plėtrą; bei pritaikant istorinį, gamtos ir kultūrinį paveldą turizmui ir viešiesiems poreikiams. Tyrimo problema. Gyvenimo kokybė yra susijusi su ţmogiškaisiais ištekliais. Lisabonos strategijoje yra rašoma: „Investicijos į ţmones ir aktyvios bei dinamiškos gerovės valstybės kūrimas bus pagrindinis dalykas uţtikrinant Europos vietą ţiniomis pagrįstoje ekonomikoje ir siekiant, kad šios naujos ekonomikos atsiradimas nepaaštrintų tokių socialinių problemų kaip nedarbas, socialinė atskirtis ir skurdas―. Gyvenimo kokybė apima pagrindines gyvenimo sritis: fizinę, psichologinę, dvasinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę ir kitas. Vienas iš rodiklių, nusakančių gyvenimo kokybę šalyje, yra visuomeninio gyvenimo rodiklis, kurį apibrėţia kultūrinės veiklos ir kultūrinių poreikių patenkinimo lygis šalyje ar regione. Lietuvos valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje iki 2015 metų planuojama sukurti gerovės valstybę, kurios vienas iš poţymių – aukštas socialinės sanglaudos lygis. Siekiant maţinti skirtumus tarp šalies regionų socialiniame lygmenyje ir didinti socialinį kapitalą, reikia skatinti kultūrinę veiklą, tautiškumą, puoselėti ir saugoti regiono savitumą. Visa tai suponuoja tyrimo problemą, kurią galima išreikšti probleminiais klausimais: 1. Kokios naudojamos efektyvios kultūrinės veiklos priemonės Šiaulių rajono savivaldybėje, gerinančios gyventojų gyvenimo kokybę ir prisidedančios prie socialinės sanglaudos plėtros rajone? 2. Kaip ir kokie Šiaulių rajono gyventojų kultūriniai poreikiai yra tenkinami bei kokiomis priemonėmis tuos poreikius būtų galima patenkinti efektyviau? Dauguma autorių nagrinėjo tik atskiras tendencijas šia tema, t. y. strateginį valdymą, gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos plėtros aktualijas ir neieškojo jų tarpusavio sąveikos. Strateginio valdymo problema yra nemaţai tyrinėta ţymių mokslininkų, sociologų, edukologų, vadybininkų pasaulio mastu – Mintzberg et al. (1995) analizavo strategijos formavimo sudėtingumą ir įvairovę. Jucevičius (1998) nagrinėjo strateginio valdymo ypatumus organizacijose. M. Arimavičiūtė (2005) ir J. Staponkienė (2004) nagrinėjo viešojo sektoriaus institucijų strateginio valdymo koncepciją; A. Vasiliauskas (2006) nagrinėjo prognozavimo, strateginio planavimo ir valdymo skirtumus, analizavo skirtingų strateginio valdymo metodologijų koncepcijas. Gyvenimo kokybė, kaip viena iš daugelio mokslinių tyrimų krypčių, tiesiogiai arba netiesiogiai atsispindi daugelio Vakarų šalių mokslininkų tyrimuose, studijose ir kituose darbuose (Meacher 2001; Alber et al. 2003; Royo, Velazo, 2006). Lietuvoje – Paluckienė (1999), Easterlin (2003) ir kt. savo moksliniuose darbuose gyvenimo kokybę tapatina su gerovės kontekstu;

Šumskienė (2005), Ruta, Camfield (2006) – su laimingo/pilnaverčio gyvenimo suvokimu arba pasitenkinimu gyvenime. Mokslinėje literatūroje skiriamos dvi holistinės arba kolektyvistinės socialinės gerovės koncepcijos. Viena jų „gerai― visuomenei (kurioje socialinė gerovė yra aukšta) nuo „blogos― (kurioje socialinė gerovė yra ţema) skirti naudoja „socialinės sanglaudos― sąvoką, kurios šaknys – klasikinėje E. Durkheim sociologinėje teorijoje (šia tema mokslinius tyrimus atliko Jokubaitis, Norkus (2006); Dahrendorf et al. (1995); Putman (2001); Kearns, Forrest (2002)). Kultūros terminas ir sąvoka turi pakankamai ilgą istoriją, tačiau kultūros kaip mokslo tyrimas susiformavo tik XIX a. kartu su kitais moderniaisiais socialiniais mokslais. Kultūros, masių ir masinės kultūros sąvokų analizes mokslinėje literatūroje vertino lietuvių ir uţsienio autoriai: Parsons (2001), Kavolis (1994), Rohner (1984), Stimson (1988), Zeigler (1993), Bikulčius (2006), Donksis (2000) ir kt. Tyrimo objektas – Šiaulių rajono savivaldybės gyventojų gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos plėtra kultūrinės veiklos aspektu. Tyrimo tikslas – suformuoti ir pagrįsti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos kultūrinės veiklos strateginius prioritetus, turinčius esminės įtakos Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybei ir socialinei sanglaudai. Tyrimo uţdaviniai: 1. Išanalizuoti strateginio valdymo sistemos sąvoką viešojo sektoriaus organizacijose, teorines gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos sąvokas bei kultūros vietą regiono plėtros kontekste. 2. Apibrėţti sanglaudos plėtros bei kultūrinės veiklos ypatumus Europos Sąjungoje ir Lietuvoje, remiantis moksline literatūra bei teisiniais dokumentais, reglamentuojančiais kultūrinę veiklą. 3. Ištirti Šiaulių rajono savivaldybės kultūrinės veiklos situaciją, kultūrinės veiklos priemones, esmines problemas bei gyventojų kultūrinius poreikius ir palyginti su Radviliškio bei Pakruojo rajonais. 4. Ekspertų metodu išnagrinėti kultūrinės veiklos įtaką Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybei bei socialinės sanglaudos plėtrai. Tyrimo hipotezė: Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybei ir socialinei sanglaudai turi esminę įtaką šie strateginiai kultūrinės veiklos prioritetai: 1. Sutvarkyti kultūros įstaigų infrastruktūrą. 2. Atnaujinti kultūros įstaigų inventorių. 3. Pritraukti į Šiaulių rajono kultūros įstaigas kvalifikuotų jaunų specialistų.

Tyrimui naudoti metodai: 1. Teoriniai: mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų, reglamentuojančių kultūros veiklą Lietuvoje ir ES, studijavimas, analizė, lyginimas bei apibendrinimas. 2. Empiriniai: ekspertų metodas, kokybinio tyrimo metodas (pusiau struktūruotas interviu), skirti Šiaulių rajono savivaldybės kultūros institucijų specialistams ir kitiems specialistams, suinteresuotiems kultūrine veikla Šiaulių rajone. 3. Statistiniai: statistinių tyrimo duomenų kiekybinė aprašomoji analizė, atlikta MS Excel programa. Magistro darbo naujumas ir reikšmingumas. Magistro darbas patvirtinta nuomonę, kad visa ūkinė veikla vyksta esant tam tikrai kultūros būklei, o daiktas tampa ekonomine vertybe tik tuomet, jei jo kultūrinis pavidalas atitinka visuomenės narių kultūros vaizdinius. Kitaip tariant, magistro darbas skirtas patikrinti hipotezę, kad rajono/regiono gyventojų gyvenimo kokybė ir socialinė sanglauda priklauso nuo rajono/regiono kultūrinio išprusimo. Pasirinktos temos naujumas atsiskleidţia per prielaidą, kad būtent nesidomėjimas arba per maţas domėjimasis kultūrine veikla (bankų ir kitų finansų įmonių gobšumas, aklo vartojimo manija ir kultūros stoka) gali būti viena iš ekonominės krizės prieţasčių. Taigi, ypatingai ekonominės krizės akivaizdoje reikia daugiau dėmesio skirti kultūros finansavimo didinimui, kultūros prieinamumo didinimui, kultūrinės veiklos skatinimui, nes tai gali būti vienintelė gyventojų kokybiško gyvenimo sąlyga, maţinanti socialinę atskirtį. Paţymėtina, kad kultūrinė veikla strateginiu aspektu regione tiriama pirmą kartą. Darbo struktūra. Magistro darbą sudaro įvadas, 3 dalys, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, priedai, pridedamas dokumentas – kompaktinė plokštelė. Darbe pateikta 29 paveikslai ir 6 lentelės. Darbo apimtis - 117 puslapių ir 7 priedai, panaudoti 103 literatūros šaltiniai.

1. STRATEGINIO VALDYMO, GYVENIMO KOKYBĖS IR SOCIALINĖS SANGLAUDOS TEORINĖ TRAKTUOTĖ

1.1. Strategijos ir strateginio valdymo sąvokų analizė

Strateginis valdymas yra pakankamai nauja vadybos mokslo šaka, jo koncepcija į verslo valdymo mokslą integruota 1970 metų pradţioje ir neturi vieningos interpretacijos. Vertinant, kad „strategijos― termino apibrėţimų yra labai daug, galima teigti, kad šis terminas yra nevienareikšmis ir egzistuoja tiesioginės sąsajos su „strateginio valdymo― koncepcija. 1 lentelėje pateikiami įvairių autorių minėtų terminų apibrėţimai. 1 lentelė. Terminų „strategija“ ir „strateginis valdymas“ sąvokos organizacijos atveju AUTORIUS APIBRĖŢIMAS Strategija apima tris pagrindinius elementus: tikslus (ilgalaikius), organizacijos Andrews (1969) veiklos kryptį ir reikiamus tikslo pasiekimo resursus Strategija yra organizacijos tikslų ir uţdavinių bei pagrindinių planų ir politikos, Chandler (1962) kaip šiuos tikslus pasiekti, visuma, pateikta tokiu būdu, kad būtų aiškiai nurodyta pozicija, kokia veikla organizacija uţsiima šiuo metu arba kokia turėtų uţsiimti. Mintzberg et al. Strategija yra organizacijos veiklos per tam tikrą laiką sistema, kitaip tariant, tai (1995) yra koncentruota elgsena, kuri gali būti arba numatyta, arba spontaniška. Jucevičius (1998) Strategija – tai organizacijos pozicija ją supančios aplinkos atţvilgiu.

STRATEGIJA Zakarevičius Strategija – tai organizacijos gyvavimo tolimesnėje ateityje perspektyvinis (2003) modelis. Strategija - tai visos organizacijos arba jos veiklos dalies modelis, apibrėţiantis Časas (2000) organizacijos politiką, nustatant tikslus ir galimus būdus jiems pasiekti. Strateginis valdymas yra nuolatinis, dinaminis ir nuoseklus procesas, kuriuo Vasiliauskas remdamasi organizacija laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių ir (2006)

efektyviau išnaudoja savo turimą potencialą. Strateginis valdymas – ilgalaikių įmonės tikslų ir būdų tiems tikslams pasiekti Gaiţutis (2008) numatymas, suplanuoto proceso kontrolė ir koregavimas. Strateginis valdymas – nuolatinis, dinaminis ir nuoseklus procesas, kuriuo Jucevičius (1998) siekiama organizacijos kaip visumos harmonijos su aplinka – veiklos sąlygomis bei interesų grupėmis

Organizacijos strateginiu valdymu laikomas nuolatinis, dinamiškas ir nuoseklus Arimavičiūtė procesas, kuriuo remdamasi organizacija laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos (2005) pokyčių ir efektyviau išnaudoja išteklius.

STRATEGINIS VALDYMAS STRATEGINIS Strateginis valdymas – bendrojo organizacijos sumanymo aprašymas, nurodant Hofer, Schendel siekiamus tikslus, kurie yra kaip pagrindiniai strateginio valdymo proceso (1978) veiksniai. Strateginį valdymą apima keturi aspektai: tikslo nustatymas, strategijos formulavimas, strategijos įgyvendinimas ir strateginė kontrolė. Šaltinis: sudaryta darbo autorės. Pagal aukščiau pateiktą lentelę galima daryti išvadą, kad strateginis valdymas organizacijoje yra besitęsiantis valdymo procesas, priklausanti nuo vidinės ir išorinės aplinkos, prisitaikymas prie

12 kintančių išorės sąlygų, išnaudojant vidinius išteklius, turimą potencialą, taipogi tai yra perspektyvinis prognozavimas ateičiai. Strateginis valdymas, kaip vadybos mokslo šaka, susiformavo XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje, ir per pastaruosius keletą dešimtmečių įgijo naują prasmę. Tuo pat metu šiuolaikinėje visuomenėje labai padidėjo strateginio valdymo svarba įvairioms gyvenimo bei veiklos sritims. Nuolat kintančios veiklos aplinkybės organizacijas ir kitus verslo ar visuomenės subjektus verčia koreguoti savo veiksmus, numatyti naujus tikslus ir jų siekimo būdus (Jucevičius, 1998). Strateginio valdymo bendrieji principai ir specifika priklauso nuo organizacijos veiklos pobūdţio, finansavimo šaltinių, nuosavybės, dydţio bei diversifikacijos. Strategija turi tam tikrame konkretizacijos lygyje apibrėţtą tikslinę orientaciją, ji siejama su tam tikru vidutinės trukmės (3-7 metai) perspektyviniu laiko periodu. Strategija formuojama atsiţvelgiant į organizacijos išteklinį potencialą, kuris lemia organizacijos stiprybes ir silpnybes, bei į išorinės aplinkos situaciją, kuri lemia organizacijos galimybes ir grėsmes (Stoner ir kt., 2005). Skiriamos trys strateginio valdymo stadijos (Vasiliauskas, 2006): - strateginė analizė, apimanti retrospektyvinio periodo organizacijos išorinės aplinkos ir išteklių analizę bei prognozavimą perspektyviniam periodui; - strategijos kūrimas, apimantis organizacijos strategijos tikslinės orientacijos apibrėţimą, strateginių sprendimų alternatyvų parengimą, jų įvertinimą bei galutinių strateginių sprendimų parinkimą; - strategijos įgyvendinimas, apimantis uţduočių vykdytojams rengimą, resursų paskirstymą ir biudţetinį planavimą, apskaitos bei kontrolės procedūras. Kiekvienas strateginis sprendimas yra susijęs su turiniu (organizacijos veiklos sfera), procesu (organizacijos strateginių veiksmų keitimas kintant išorinei aplinkai) ir kontekstu (aplinka, kurioje yra rengiamas ir įgyvendinamas strateginis sprendimas). Strateginio sprendimo konteksto principinė schema pateikiama 1 paveiksle.

Galimybės, grėsmės, Svarbiausieji sėkmės stiprybės ir silpnybės veiksniai (SSGG analizė)

Tikslinė strategijos

Sprendimo orientacija ir kiti sprendimų vertinimo alternatyvos Strateginis sprendimas kriterijai

Kiti įtaką darantys Kiti įtaką patiriantys sprendimai sprendimai

1 pav. Principinė strateginio sprendimo konteksto schema Šaltinis: Vasiliauskas A. (2006). Strateginis valdymas. Vilnius: Enciklopedija

Pasak Melniko, Smaliukienės (2008), į strateginį valdymą reikėtų ţiūrėti kaip į ciklą, kurį sudaro keturios valdymo funkcijos: planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė (ţr. 2 paveikslą). Visoms šioms funkcijoms būdinga aiški orientacija į iškeltą tikslą, jos atliekamos viena po kitos ir yra glaudţiai tarpusavyje susijusios. Nuo to, kaip atliekama kiekviena iš funkcijų, priklauso ir kitų funkcijų efektyvumas.

Planavimas Organizavimas

Kontrolė Vadovavimas

2 pav. Strateginio valdymo funkcijų cikliškumas Šaltinis: Melnikas B., Smaliukienė R. (2008). Strateginis valdymas. Mokomoji knyga. Vilnius: Generolo Jono Ţemaičio Lietuvos karo akademija, p. 29. Planavimas – valdymo ciklo funkcija, kurią realizavus apibrėţiami organizacijos tikslai ir nustatomi veiksmai bei priemonės tiems tikslams įgyvendinti (Vasiliauskas, 2006). Anot Vveinhardt (2007), skiriami tokie planavimo uţdaviniai: 1 – nurodyti organizacijos narių veiksmų kryptį; 2 – suderinti organizacijos padalinių ir jos narių pastangas; 3 – įvertinti galimas kliūtis bei numatyti būdus joms įveikti; 4 – sudaryti sąlygas nuolat sekti veiklą. Planavimo veiklai pradėti reikia suformuluoti organizacijos misiją, viziją, tikslus. Vizija – sukonkretinta ir suformuluota darbuotojams ir visuomenei nuostata dėl organizacijos paskirties ir tikslų, tai yra idealizuotas tikėtinų įvykių ir situacijų suvokimas bei patekimas, duodantis jėgų, pasitikėjimo ir motyvų uţsibrėţtiems tikslams pasiekti (Ginevičius, Sūdţius, 2005, p. 29). Misija – trumpas pagrindinių įmonės veiklos krypčių aprašymas, kai perspektyva yra vidutinės trukmės ir trumpas tų krypčių argumentacijos bei vertybių reziumavimas (Vasiliauskas, 2006, p. 157). Tikslai pertvarko misijos formuluotės bendrąsias nuostatas į tiksliau apibrėţtus įsipareigojimus, kurie nurodo, kas turi būti padaryta ir kada turi būti tikslas pasiektas, todėl jie pirmiausia turi suformuluoti organizacijos ţemesnio rango vadovams bei darbuotojams uţduotis, kuriuose tikslingai nusakomas laukiamas galutinis rezultatas. Organizacijos tikslų pagrindu yra parengiamos priemonės, leidţiančios įvertinti, ar buvo pasiektas numatytas rezultatas, ar ne nustatytais terminais (Jėčiuvienė, 2002).

Organizavimas – tai ţmonių ir materialinių darbo elementų sistemos, leidţiančios įgyvendinti sprendimus, sudarymas (Butkus, 1996). Priklausomai nuo vykdomų funkcijų, ţmonės organizacijoje suburiami į tam tikras grupes, sudarančias struktūrinius funkcinius padalinius: administracinius, techninius, ekonominius, aprūpinimo ir realizavimo, ūkio, gamybos ir t.t. Organizacijos valdymo struktūra yra suvokiama kaip reguliuojanti jos padalinių ir darbuotojų veiklą visuma (Zakarevičius, 2003, p. 93). Mokslinėje literatūroje skiriamos biurokratinės, funkcinės, produktinės, orientuotos į vartotoją, funkcionuojančios tarptautiniu lygiu, projektinės, matricinės organizacinės valdymo struktūros, konglomeratai (Ginevičius, Sūdţius, 2005). Vadovavimas – ţmonių veiklos organizavimas organizacijos tikslams pasiekti bei veiklos sėkmės sąlygoms sukurti (Barvydienė, Kasiulis, 1998). Organizacija dirba efektyviai tik tuomet, kai visi darbuotojai siekia bendrų tikslų. Kadangi vadovavimas yra veikla, kuria vienas ţmogus daro įtaką kito veiklai, vadovavimo kokybė organizacijos efektyvumui turi ypač didelę reikšmę. Vadovai turi mokytis vadovauti, kad jų įtaka siekiant organizacijos tikslų turėtų kuo didesnį teigiamą poveikį (Melnikas, Smaliukienė, 2008). Vadovavimas dar suprantamas kaip lyderiavimas – grupės narių veiklų, reikalingų uţduočiai atilikti, nukreipimo ir lyderio poveikio procesas (Stoner ir kt., 2000). Lyderiavimas apima ir nuostatų dėl ateities nustatymą, nubrėţia ją ţmonėms ir palaiko vizijos supratimą, įkvepia juos veikti, net ir susiduriant su įvairiais sunkumais (Melnikas, Smaliukienė, 2008). Kontrolė – veikla, kuri padeda vadovams stebėti planavimo, organizavimo ir vadovavimo efektingumą ir esant reikalui imtis koregavimo veiksmų (Stoner ir kt., 2000). Apibendrinant galima teigti, kad strategija yra susijusi su tam tikro tikslo siekimu, kuris gali būti esama arba būsima subjekto būsena tam tikroje aplinkoje. Strateginis valdymas yra proceso, skirto tikslams pasiekti planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė.

1.2. Strateginio valdymo proceso aspektai viešajame sektoriuje

Lane (2001) teigia, kad „viešąjį sektorių galima apibūdinti įvairiai: biurokratija, planinė ekonomika, valdţia, viešasis išteklių išdėstymas (alokacija), viešasis pajamų paskirstymas, visuomeninė (viešoji) nuosavybė, uţimtumas viešajame sektoriuje― (p. 75). Viešoji veikla skiriasi nuo privačios veiklos, nes viešoji veikla (Parsons, 2001):  sprendţia sudėtingesnius ir nevienareikšmius uţdavinius;  turi įveikti daugiau problemų įgyvendinant sprendimus;  pritraukia daugiau platesnės motyvacijos ţmonių;  labiau rūpinasi garantijomis; 15

 siekia šalinti rinkos trūkumus;  daugiau dėmesio skiria simbolinei veiklai;  laikosi grieţtesnių lojalumo ir legalumo standartų;  turi daugiau galimybių atsiţvelgti į „teisingumo― reikalavimus;  turi veikti vadovaujantis viešaisiais interesais;  turi turėti didesnį visuomenės palaikymą, lyginant su privačiu sektoriumi. Viešojo sektoriaus organizacijose strateginio valdymo koncepcija pradėta taikyti 8-ojo XX a. dešimtmečio pabaigoje JAV, Naujoje Zelandijoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Prancūzijoje (Politt, Bouckaert, 2003). Formuotis naujai strateginio valdymo paradigmai viešajame sektoriuje įtakos turėjo tokie veiksniai: socialinė ir vertybinė dinamika, probleminių sričių sudėtingumas ir susipynimas, hierarchinės valdymo sistemos transformacijos, valdymo ekonomizavimo ir kontraktizavimo tendencijos, ţinojimo ir mokymosi aplinkybių organizacijose kūrimo vaidmuo (Staponkienė, 2004). Strateginio valdymo proceso stadijos, etapai ir technikos, tinkančios tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus organizacijoms, nurodyti 2 lentelėje. 2 lentelė. Strateginio valdymo proceso stadijos, etapai ir technikos Stadijos Etapai Technikos 1. Pirminio misijos variantos parengimas Įgaliojimų analizė, interesų grupė analizė PEST analizė, ekonometrinis prognozavimas, 2. Išorinės situacijos analizė rinkos tyrimai, Delfi analizė, scenarijų analizė I. Analizė Bostono matrica, produkto gyvavimo ciklai, 3. Vidinės situacijos analizė vertės grandinės analizė, 7-ių sričių analizė 4. Misijos apibrėţimo patikslinimas - Apibrėţiami ilgalaikiai, vidutinės trukmės ir 5. Organizacijos tikslų nustatymas trumpalaikiai tikslai II. Strategijos Smegenų šturmas; numatomi tikslai, kūrimas ir 6. Strateginių alternatyvų analizė uţdaviniai, priemonės, vertinimo kriterijai įgyvendinimas Smegenų šturmas; numatomi darbai, atlikėjai, 7. Veiksmų planų parengimas terminai, ištekliai, kontrolės forma 8. Strateginių alternatyvų įgyvendinimo Monitoringo būdų pasirinkimas stebėjimas ir koregavimas Koregavimo variantų pasirinkimas III. Kontrolė 9. Strateginių veiklos alternatyvų Vertinimo kriterijų nustatymas ir pasirinkimas vertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal Jucevičius (1998), Puškorius (2001), Raipa (2002), Vasiliauskas (2006), Anthony, Hezlinger (1980), Bryson (1995)

Aukščiau pateiktoje lentelėje nurodytas strateginio valdymo procesas, apimantis tris pagrindines veiklas: strateginę analizę (ja organizacija susiejama su savo vidine ir išorine aplinka, čia esančiomis galimybėmis ir grėsmėmis), strategijos kūrimą (tai yra strateginio valdymo proceso rezultatas, o strategijos įgyvendinimas – tai sprendimų visuma, apibrėţianti organizacijos svarbiausius ateities tikslus bei veiksmus ir priemones tiems tikslams pasiekti) ir kontrolę (paskirtis

– teikti informaciją apie strategijos diegimą, apima strateginių programų realizavimo korekciją, strategijos ir aplinkos realijų atitikimo vertinimą) (Staponkienė, 2004). Pagrindiniai viešojo ir privataus sektoriaus strateginio valdymo skirtumai pateikti 3 lentelėje. 3 lentelė. Privataus ir viešojo sektoriaus organizacijų strateginio valdymo skirtumai Privataus sektoriaus organizacijose Viešojo sektoriaus organizacijose Veiklos nesėkmė paliečia tik vartotojų grupę Veiklos nesėkmė paliečia didesnę visuomenės dalį Daugiau laisvumo keičiant struktūrą Daug suvarţymų keičiant struktūrą, veiklos formą, tikslus, darbuotojus Daugiau arba visiškas savarankiškumas nustatant Labai sudėtingas misijos, strateginių tikslų, misiją, strateginius tikslus, programas, finansavimą programų, finansavimo derinimas su daugeliu kitų institucijų ir interesų grupių Kompanijos misiją reikia keisti keičiantis rinkai ir Daugeliu atveju institucijos misija yra ilgalaikė paklausai Nebūtina viešinti tikslų bei finansavimo Privaloma viešinti tikslus ir finansavimą Lengviau išmatuojamas veiklos efektas ir rezultatas Sudėtingiau išmatuojamas veiklos efektas, rezultatas – aiškesnė darbuotojų atsakomybė – sudėtingesnė darbuotojų atsakomybė Didesnis jautrumas rinkos permainoms Didesnis jautrumas politikos permainoms Darbuotojų iniciatyva skatinama tiek iš vidaus, tiek Nereti atvejai, kai darbuotojų atsakomybė yra iš išorės slopinama Šaltinis: sudaryta autorės pagal Bryson (1995), Butkus (2002), Lane (2001), Massey (1993), Parsons (2001), Politt, Bouckaert (2003), Raipa (2002)

Kiekvienos strateginio valdymo funkcijos realizavimas viešojo sektoriaus organizacijoje turi specifinių ypatumų, lyginant su privačia bendrove. Viešojo sektoriaus organizacijose veikla planuojama ir prognozuojama atsiţvelgiant į tikslus, kuriuos nustato aukštesnio valdymo lygmens institucijos remdamosi piliečių išreikšta valia demokratiniuose rikimuose. Čia paprastai dominuoja didesnė valdymo hierarchija, susiformuoja administracinis-biurokratinis valdymo stilius, darbuotojų skatinimo priemonių pagrindą sudaro nematerialaus pobūdţio stimulai (atliekamo darbo svarba, prestiţas, darbo vietos stabilumas, karjeros galimybės ir t.t.). Rezultatų kontrolė viešojo sektoriaus organizacijose apima kur kas daugiau rezultatų nei privačioje bendrovėje. Rezultatus vertina bei monitoringą atlieka tiek aukštesniojo valdymo lygmens institucijos, tiek organizacijos veikla ir rezultatais suinteresuotos piliečių grupės. Reziumuojant reikia pažymėti, kad viešojo ir privataus sektoriaus organizacijose strateginio valdymo proceso stadijos, etapai ir technikos yra tokie patys; skiriasi minėtų organizacijų veiklos aplinkos, misijos formulavimas ir patvirtinimas, viešumo lygis, veiklos procesų reglamentavimas.

1.3. Gyvenimo kokybės koncepcija, kaita ir gyvenimo kokybės indeksas (GKI)

Gyvenimo kokybė kaip viena iš daugelio mokslinių tyrimų krypčių, tiesiogiai arba netiesiogiai atsispindi daugelio Vakarų šalių mokslininkų tyrimuose, studijose ir kituose darbuose 17

(Meacher 2001; Alber et al. 2003; Royo, Velazo, 2006). Gyvenimo kokybės sąvokos vartosenos raida ilga, nes gyvenimo kokybė, kaip sąvoka, kuri vartojama šiandien, ne iš karto įgavo dabartinį apibrėţimą. Mokslinėje literatūroje aptinkama skirtingų gyvenimo kokybės sąvokų (ţr. 3 paveikslą).

Gerovė Gyvenimo kokybė Laimingas gyvenimas Pasitenkinimas gyvenimu 3 pav. Gyvenimo kokybės apibrėţimo atmainos Šaltinis: Janušauskaitė G. (2008). Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės. Filosofija. Sociologija, Nr. 19 (4), p. 34-44.

Paluckienė (1999), Easterlin (2003) ir kt. savo moksliniuose darbuose gyvenimo kokybę tapatina su gerovės kontekstu; Šumskienė (2005), Ruta, Camfield (2006) – su laimingo/pilnaverčio gyvenimo suvokimu arba pasitenkinimu gyvenime. Galima teigti, kad atskirais visuomenės vystymosi etapais asmens ir/ar visuomenės gerovė ar gyvenimo kokybė turėjo jai būdingus bruoţus arba buvo veikiama to meto aplinkos – socialinės, ekonominės ir politinės. Be to, galima įţvelgti, kad vienos sąvokos (gerovė) išreiškia objektyvesnį gyvenimo kokybės vertinimą, kitos sąvokos (laimingas gyvenimas, pasitenkinimas gyvenimu ir pan.) atspindi subjektyvius gyvenimo kokybės vertinimus (Janušauskaitė, 2008, p. 35). Schuessler, Fisher (1985) nurodo, kad kokybė yra tam tikras kaţko pasiekimo laipsnis, kuris kinta laiko skalėje (nuo labai blogos padėties iki geros). Šiuo poţiūriu gyvenimo kokybę galima įvardinti kaip galimybę visapusiškai įgyvendinti asmens prigimtines teises ir laisves bei tenkintis tuo, kas kiekvienam yra/turėtų būti prieinama skirtingose gyvenimo srityse. Gyvenimo kokybės suvokimas, kaip materialinių gėrybių ar išteklių prieinamumas bei jų paskirstymas, daugelį metų buvo pagrindinis gyvenimo kokybės komponentas. Nemaţai autorių (Johansson 2001; Easterlin 2003; Camfield 2005; Royo, Velazo, 2006; Vitunskienė ir kt., 2007) paţymi, kad plačiausiai tradiciškai naudotos dimensijos buvo vien ekonominės (pvz., bendrasis vidaus produktas, apskaičiuotas vienam gyventojui; namų ūkio pajamos, vartojimo išlaidos ir pan.). Gyvenimo kokybės apibrėţimas yra priimtinesnis kaip gerovės sąvoka, tiesiogiai siejama su galimybe įgyti tam tikras pajamas, kurios būtų priemonė bent minimaliems poreikiams patenkinti (pvz., Vakarų Europoje po II pasaulinio karo manyta, jog asmeniui svarbiausia gauti tam tikrą kiekį maisto, kuris uţtikrintų fizinį pajėgumą atliekant įvairius darbus, sudarytų galimybes egzistuoti, nepaisant aukštesnių poreikių). Tokiam poţiūriui turėjo įtakos daugelis valstybių ar netgi asmenų, kurie pradėjo ir palaipsniui įtvirtino gyvenimo kokybės koncepcinius, metodologinius pagrindus, nors jie buvo tarsi to meto gyvenimo aplinkybių (ekonominių, politinių, socialinių ir kt.) išraiška. Vėliau daugelio ekonomistų, sociologų, psichologų ir kitų mokslo sričių atstovų buvo

18 argumentuota, jog tokia gyvenimo kokybės sąvoka yra ribota dėl to, kad neapima kitų svarbių ţmogaus ar visuomenės gyvenimo kokybės aspektų (Flynn et al., 2002). Todėl nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradţios moksle, politikoje ir ekonomikoje buvo pradėta svarstyti ir analizuoti socialinė raida. Gyvenimo kokybė, vertinant ją iš sociologijos mokslo pozicijų, suvokiama kaip tam tikras socialinis konstruktas, susidedantis iš savitų socialinių dimensijų, tai yra visapusiškas pasitenkinimas gyvenimu, ypač tuo, kas siejama su ţmogiškųjų teisių realizavimu, saviraiška ir pan. (Fahey et al. 2003). Haas (1999) išnagrinėjo mokslinėje literatūroje analizuotus straipsnius apie gyvenimo kokybės konceptą bei pateikė penkis šią sąvoką apibūdinančius kriterijus: 1) gyvenimo kokybė yra dabartinių individo gyvenimo aplinkybių vertinimas (čia ir dabar); 2) gyvenimo kokybė savo pobūdţiu (turiniu) yra daugialypė; 3) gyvenimo kokybė yra pagrįsta individualiomis vertybėmis ir yra kintama; 4) gyvenimo kokybė apima objektyvius rodiklius ir subjektyvius vertinimus; 5) gyvenimo kokybę geriausiai gali įvertinti asmenys, gebantys atlikti subjektyvią savianalizę. Gyvenimo kokybės koncpetas gali būti laikomas ir individualiu, ir lokalinės bendruomenės, ir visos visuomenės lygmeniu. Be to, šie lygmenys yra susiję – visuomenės gyvenimas negali būti kokybiškas, jeigu nėra kokybiški individualūs gyvenimai, tačiau kokybiškas visuomenės ar bendruomenės gyvenimas nėra aritmetinė individualių gyvenimo kokybių suma (Quality of Life Report, 2005). Gyvenimo kokybė yra tas teorinis konstruktas, kuris susieja skirtingus socialinės gerovės faktiško realizavimo lygmenis (Merkys ir kt., 2008): - makrolygmens – bendros socialinės sąlygos ir prielaidos; - bendruomenės (municipalinio) lygmens – konkrečios galimybės, paslaugų infrastruktūra ir kokybė; - individo lygmens – faktiškas pasinaudojimas socialiniais ištekliais, subjektyvus galimybių, pasitenkinimo vertinimas iš individualios patirties perspektyvų. Galima teigti, kad šiuolaikinis gyvenimo kokybės apibrėţimas būtų toks: „tai politinis bei ekonominis idealas, sukurtomis priemonėmis uţtikrinantis visuomenei ne tik esminių poreikių patenkinimą, bet ir trokštamą gerovę: ekonominį klestėjimą, socialinį saugumą, pakankamą sveikatos apsaugą, gamtinės aplinkos prieţiūrą― (Gyvenimo kokybės samprata, 2010). Pasaulyje yra keletas gyvenimo kokybės indekso (GKI) apskaičiavimo metodikų, paremtų viešosios nuomonės tyrimais; čia bus pateiktos kelios iš jų. Tyrimų padalinys prie ţurnalo „The Economist― pasiūlė gyvenimo kokybei matuoti indeksą, sudarytą iš devynių rodiklių: gyvenimo lygio, sveikatos, politinio stabilumo, šeimos, visuomeninio gyvenimo, klimato (geografinių sąlygų), darbo saugumo, politinės laisvės, lyčių lygybės (Vilkas, 2006). 2005 metais pagal gyvenimo kokybės indeksą tarp 111 vertintų šalių pasaulyje pirmoje

19 vietoje atsidūrė Airija, aplenkusi Šveicariją, Norvegiją, Liuksemburgą; JAV liko trylikta, Japonija – septyniolikta, Jungtinė Karalystė – dvidešimt devinta. Lietuva uţėmė 63 vietą, aplenkusi Latviją (66) ir Estiją (68), Rusija uţėmė 105 vietą. Europos gyvenimo kokybės tyrimas (EQLS) remiasi objektyviais išteklių ir gyvenimo sąlygų rodikliais (egzistuojančiais visuomenėje, išmatuojamais) bei subjektyviais nuomonių ir poţiūrių rezultatais (egzistuojančiais individo sąmonėje). Atliekant gyvenimo kokybės tyrimą, pagrindinis dėmesys skiriamas šioms sritims: uţimtumo, ekonominių išteklių, šeimos, bendruomenės gyvybės, sveikatos, būsto ir vietos aplinkai; ypatingas dėmesys skiriamas panašumams ir skirtumams, susijusiems su šalimi, lytimi, amţiumi, pajamomis (Gyvenimo kokybės tyrimai, 2010). Europos Komisijos inicijuota apklausa buvo vykdoma 31 šalyje 2007 m. lapkričio - 2008 m. gruodţio mėnesiais, atlikta 35 000 interviu, apklausą organizavo Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas. Gauti rezultatai parodė, kad priklausomai nuo gyvenimo sąlygų ir kasdienio gyvenimo patirties pastebimi gana ryškūs skirtumai europiečiams vertinant gyvenimo pasitenkinimą ir ateities perspektyvas. Postkomunistinėse valstybėse individų savijauta priklauso nuo socialinių ir demografinių grupių, čia labiau tikėtina, kad vyresnio amţiaus ţmonės bus nepatenkinti savo esama padėtimi. Taip pat gyvenimo kokybė glaudţiai susijusi su šalies ekonomika, todėl minėtose šiose šalyse gyvenimo kokybės lygis kiek ţemesnis. Tyrimas parodė, kad lietuviai yra maţiau patenkinti gyvenimu nei vidutinis europietis (lietuviai įvertino 6,3 balo iš 10, o vidutinis europietis – 7,0 balo). Laimės lygis Lietuvoje viršijo pasitenkinimo gyvenimu lygį (įvertinta 7,3 balo), tačiau Lietuva atsilieka nuo vidutinio ES valstybių laimės lygio įvertinimo (7,5 balo) (Second European Quality for Life and Survey Overview, 2009). „International Living― gyvenimo kokybės indeksas (GKI) vertina šalis pagal 9 skirtingas kategorijas (pragyvenimo kainą, ekonomiką, kultūrą ir laisvalaikį, aplinką, laisvę, sveikatą, infrastruktūrą, saugumą ir riziką, klimatą) 100 balų skalėje, o vėliau iš šių vertinimų yra sudaroma galutinė indekso reikšmė. 2010 metais pagal minėtą indeksą Lietuvą uţėmė 22-ą vietą, aplenkdama visas Baltijos šalis bei Lenkiją, 2009 metais – 14-ą vietą; pirmąją vietą 5-rius metus iš eilės uţima Prancūzija (Second European Quality for Life and Survey Overview, 2009). Išanalizavus gyvenimo kokybės sąvoką darytina išvada, jog ji atskleidžia žmonių materialinių bei kultūrinių gyvenimo sąlygų ypatybes bei savybes, lyginant jas su standartu arba tam tikru lygiu, šių sąlygų tinkamą patenkinimą. Skirtingi sąvokos aiškinimai, jos daugiadimensiškumas, dėmesio sutelkimas į objektyvius ir/ar subjektyvius gyvenimo kokybės vertinimus parodo, kaip ilgainiui keitėsi požiūris į kiekvieno asmens/visuomenės gerą gyvenimą, o kartu praplečia suvokimą, kodėl šiandieninėje visuomenėje svarbūs yra gyvenimo kokybės tyrimai.

1.4. Socialinės gerovės ir socialinės sanglaudos ryšys

Kadangi gyvenimo kokybė susieja visuomenės, bendruomenės ir individualius socialinės gerovės lygmenis, kuriuos supranta asmuo (individas), tai reikėtų apibrėţti socialinės gerovės bei socialinės sanglaudos terminus. Socialinė gerovė reiškia visuomenės narių gyvenimo būdo, pajamų paskirstymo ir kitų jos gyvenimo aspektų atitikimą tos visuomenės narių bendroms vertybėms. Socialinė gerovė yra aukšta, kai ţmonių norai ir elgesys atitinka jų visuomenės vertybes. Socialinė gerovė ţema, kai atotrūkis tarp visuomeninės vertybių ir faktinių ţmonių norų bei elgesio yra didelis. Sociologai tokią situaciją vadina „socialine patologija― arba „socialine anomalija― (Jokubaitis, Norkus, 2006). Mokslinėje literatūroje skiriamos dvi holistinės arba kolektyvistinės socialinės gerovės koncepcijos. Viena jų „gerai― visuomenei (kurioje socialinė gerovė yra aukšta) nuo „blogos― (kurioje socialinė gerovė yra ţema) skirti naudoja „socialinės sanglaudos―, kurios šaknys – klasikinėje E. Durkheimo sociologinėje teorijoje. Šiuo poţiūriu, tai, kas daro konkrečią visuomenę gera vieta gyventi, yra ne jos ekonominio išsivystymo lygmuo, bet jos integracijos laipsnis. Socialinės sanglaudos sąvokoje galima skirti du aspektus (Jokubaitis, Norkus, 2006, p. 20-21): 1. Socialinės atskirties aspektas – visuomenės sanglauda yra tuo didesnė, kuo toje visuomenėje yra maţiau atskirtų, neintegruotų individų ir grupių; socialinės atskirties sąvoka yra artima tradicinei „socialinės nelygybės― sąvokai ir gali būti laikoma socialinės nelygybės fenomeno rekonceptualizacija. „Atskirtieji― yra marginalinės, diskriminuojamos, nevisateisės grupės, priklausančios visuomenės periferijai, „atskirtųjų― galima rasti visuose visuomenės sluoksniuose, nors daţniausiai jų daugiau būna ţemutiniuose sluoksniuose. Taigi, šiuo poţiūriu siekiant padidinti tautos sanglaudą bei pagerinti jos būklę, reikia maţinti atskirtį: griauti socialinio mobilumo uţtvaras, įgyvendinti lygių galimybių principą, riboti ir kontroliuoti imigraciją, sukurti migrantams ir etninėms maţumoms galimybes ir sustiprinti paskatas įsitraukti į šalies socialinį bei kultūrinį gyvenimą, aprūpinti būtinais dalyvavimui šalies socialiniame ir kultūriniame gyvenime ištekliais nedarbingus asmenis. Tokioje visuomenėje ţmonės priklauso, jiems neleidţiama būti atskirtiems, jie rodo įsipareigojimą vertybėms bei institucijoms; tokia visuomenė vadinama įtraukimo visuomene (Dahrendorf, 1995). 2. Socialinio kapitalo aspektas – kuo daugiau (su tam tikromis išlygomis) visuomenėje yra socialinio kapitalo, tuo sanglauda joje yra didesnė (ir atvirkščiai). Tai tipiška sociologinė sąvoka – ji nurodo savybę, kuri yra ne pavienio individo, bet tam tikros socialinės struktūros ar grupės savybė. Socialinis kapitalas reiškia „socialinių organizacijų ypatybes (tokias kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai), kurios gali padidinti visuomenės produktyvumą ir palengvinti koordinuotus veiksmus― (Putman, 2001, p. 219); „tuos socialinės struktūros aspektus, kuriuos individualūs ir korporaciniai

21 veikėjai gali panaudoti savo interesams įgyvendinti― (Coleman, 2005). Mikrolygmenyje socialiniu kapitalu galima vadinti tarpasmeninius ryšius (šeimos, giminystės, draugystės, kaimynystės ryšiai); viduriniame lygmenyje – įvairios asociacijos ir organizacijos. „Gerojo― socialinio kapitalo yra visuomenėse, kur didelės socialinio kapitalo viduriniojo lygmens sankaupos, vadinamos „politine visuomene―, visų pirma gerai išvystytas nevyriausybinių organizacijų tinklas. Europos Taryba socialinę sanglaudą apibrėţia kaip visuomenės sugebėjimą uţtikrinti visų savo narių gerovę sumaţinant skirtumus ir išvengiant susiskaldymo. Gerovė yra susijusi ne tik su lygių galimybių sudarymu ir diskriminacijos uţdraudimu įgyvendinant ţmogaus teises, bet ir su (Europos Tarybos socialinės sanglaudos komitetas, 2004): - kiekvieno asmens orumu, jo galių pripaţinimu ir darbu visuomenės labui gerbiant įvairias kultūras, nuomones ir religines paţiūras; - kiekvieno asmens teise mokytis visą gyvenimą; - kiekvieno asmens galimybe būti visateisiu visuomenės nariu, aktyviai dalyvaujančiu jos gyvenime. Teritorinė socialinė sanglauda ES matuojama vertinant pagrindinių jos komponentų – gyventojų pajamų ir nedarbo (arba uţimtumo) lygio teritorinius netolygumus šalyje. Kearns, Forrest (2001, p. 996) socialinę sanglaudą apibūdina ne tik kaip 1) bendras vertybes ir pilietinę kultūrą; 2) socialinę tvarką ir socialinę kontrolę; 3) solidarumą ir turtinės diferenciacijos išnykimą; 4) socialinius tinklus ir socialinį kapitalą, bet ir išskiria 5) teritorinę priklausomybę ir tapatumą. Socialinė gerovė taipogi yra tapatinama su „tvaria plėtra― – tai plėtra, kuri leidţia patenkinti dabartinius poreikius, neatimdama iš būsimų kartų galimybės patenkinti jų poreikius (Haulf, 1987, p. 46). World Bank (1997) pateikia tvarios plėtros apibrėţimą, pagal kurį jos skiriamaisiais bruoţais laiko ne tik gamtinės aplinkos išsaugojimą būsimoms kartoms, bet taip pat ir ţmogiškojo (produktyviųjų ţmonių pajėgumų, kurių pagrindas yra įgūdţiai, išsilavinimas, sveikata) ir socialinio kapitalo įprasta ekonomine prasme išsaugojimą ir pagausinimą. Kitaip tariant plėtra yra tvari, jei kita karta paveldės iš dabartinės kartos maţų maţiausiai tiek ţmogiškojo, socialinio, ekonominio ir gamtinio kapitalo, kiek jo turi ir kiek naudojasi dabartinė karta. Apibendrinant autorių įžvalgas galima teigti, kad materialinių sąlygų, socialinės tvarkos, saugumo, aktyvaus dalyvavimo pilietinėje visuomenėje bei lygybės ir laisvės svarba socialinės sanglaudos kūrimuisi yra dominuojantys aspektai.

1.5. Kultūrinė veikla regioninės plėtros kontekste

1.5.1. Kultūros sąvokos aiškinimas sociologijoje Visuomenė yra ţmonių negalėjimo gyventi atskirai rezultatas, ją apibūdina vienas iš ţmonių gyvenimo atributų – bendruomeniškumas. Socialiniuose moksluose skiriamos dvi pagrindinės koncepcijos, apibūdinančios ţmonių būtį: 1) metodologinė arba sisteminė-struktūrinė ir 2) konfliktologinė. Visuomenė turi keturias posistemes: kultūra (ilgalaikis susitarimas dėl simbolių prasmės, tapatybė), ekonomika (konkurencingumo, pelno siekimo funkcija), politika (konsensusas, trumpalaikis kompromisinis susitarimas) ir socialinė struktūra (bendradarbiavimo, solidarumo funkcija). Kiekviena posistemė būtina, nes atlieka tam tikras funkcijas; šių struktūrinių elementų buvimas drauge yra nulemtas to, kad minėtos funkcijos nėra tapačios (Bell, 2003; Инглхарт, 1997). Kultūros terminas ir sąvoka turi pakankamai ilgą istoriją, tačiau kultūros kaip mokslo tyrimas susiformavo tik XIX a. kartu su kitais moderniaisiais socialiniais mokslais. Etimologinė kultūros termino reikšmė reiškia įdirbti dirvą (lot. colere), lotyniškas ţodis culture – žemės dirbimą. Kultūrinės antropologijos tradicijos prasidėjo JAV, socialinės antropologijos – Jungtinėje Karalystėje, etnologijos – Prancūzijoje, Vokietijoje. Kultūriniuose tyrimuose išskiriamos dvi teorinės kryptys (Hollis, 2000): 1) kultūrą siekiama paversti gamtos mokslų dalyku, t.y. nustatyti universalius dėsnius, galiojančius viso pasaulio kultūrose; 2) kultūrą siekiama paversti humanitarinių mokslų dalyku, t.y. aprašyti kultūrinės veiklos logiką. Kultūros sąvoka yra visuminė. Tai yra abstraktus teorinis konstruktas, paţymintis skirtingus ţmogaus veiklos aspektus. Mokslinėje literatūroje egzistuoja daug kultūros definicijų, taip pat išskiriama ir „masių kultūros― sąvoka (ţr. 4 lentelę). 4 lentelė. Terminų „kultūra“, „masės“ ir „masių kultūra“ definicijos Autorius Apibrėţimas Parsons (2001) Kultūra – fundamentaliausia visuomenės struktūra, ţmonių veiklos produktas. Kultūra – tam tikrų simbolių, vertybių elgsenos normų, stereotipų sistema. Autorius pateikia tokius kultūros apibrėţimus: 1) kultūra – kalbinė sistema, kurioje išryškėja tautinė savimonė, inteligencija, socialinis

laipsnis; 2) kultūra – politinė kova; 3) kultūra – meno kūrinys; Kavolis (1994) 4) kultūra – prekyba simboliniais produktais; 5) kultūra – empirinis paţinimas; KULTŪRA 6) kultūra – trencendentinės paieškos; 7) kultūra – ieškojimas emocinio balanso savyje ir aplinkoje; 8) kultūra – moralinio elgesio modelis; 9) kultūra – autobiografinė deklaracija; 10) kultūra – pasaulio teismas (teisia esamą tikrovę). 23

Autorius Apibrėţimas Kultūra – sudėtinga samplaika nuostatų, elgesio modelių, istorijų, mitų, metaforų bei kitų idėjų, derančių tarpusavyje ir apibrėţiančių, ką reiškia būti tam tikros visuomenės Stoner ir kt. nariu. Kultūra antropologine ir istorine prasme yra tam tikros grupės ar visuomenės (2005) šerdis – kas būdinga jos narių tarpusavio santykiams bei santykiams su pašaliniais, ir kaip jie gauna tai, ko jie siekia. Kultūra – reikšmių sistema, kurią tos kultūros nariai suteikia asmenims ir aplinkai, Rohner (1984) sudarančiai tą kultūrą; vadinasi, kultūra yra tai, kas ţmonėms ką nors reiškia. Kultūra gali būti apibrėţiama kaip visuma, perduodama iš kartos į kartą; ji nusako, kas Stimson egzistuoja esamojoje aplinkoje, kaip reikėtų elgtis, koks elgesys yra teisingas, koks (1988) nepriimtinas ir ko ţmonės gali pageidauti iš gyvenimo. Egzistuoja dvi kultūros įtakos formos, kurios apibūdinamos per politinę kultūrą: 1) politinė kultūra, apibūdinama paklusnumo terminu, – rytietiškos civilizacijos Zeigler (1993) atributas;

2) politinė kultūra, apibūdinama pritarimo terminu, - vakarų civilizacijos atributas (rezultatas – liberalus demokratinis reţimas). Bikulčius Masinė kultūra – neišgyventa, egzistenciškai neįprasminta, nekotekstualizuota etninė

(2006) kultūra.

Terminu masės apibrėţiamos trys esminės socialinės tendencijos, išryškėjusios istorinėje raidoje:

MASĖS Zeigler (1993) 1) gyventojų koncentracija industriniuose miestuose; 2) darbininkų koncentracija fabrikuose; 3) darbininkų saviorganizacija, įgavusi socialinį ir politinį pobūdį.

Masinė kultūra – kultūros formomis susaistyta rinka, kurioje gamyba ir masinis Donskis tiraţavimas pamaţu išstumia kūrybą. (2000)

MASIŲ KULTŪRA Šaltinis: sudaryta darbo autorės. Šiandieninės visuomenės kultūra daţnai vertinama kaip sistemų visuma, kurios pasireiškia pajungdamos ţmogų atlikti atitinkamas funkcijas jų atţvilgiu. Todėl santykis su aplinka reiškia, kad „modernusis ţmogus privalo pertvarkyti aplinką― (Kievišas, 2010). Iš kitos pusės, asmenybės ir kultūros pagrindas yra dvasingumas (Kievišas, 2010). Dar Europos kultūroje susiformavęs poţiūris į ţmogų įtvirtino meno, kaip asmens vidinio pasaulio raiškos priemonės ir būdo, sąvoką (Kievišas ir kt., 2011). Pasak autorių, menas yra savotiška dvasingumo raiškos provokacija bei veiksnys ir gali funkcionuoti, kai yra čia ir dabar kuriamas. Netekdamas galimybių aktualinti dvasingumą, taigi, ir funkcionuoti, menas praranda savo esmę, įtaką asmens dvasinių vertybių sistemai, kartu ir praktinę reikšmę. Kūryba taipogi yra neatskiriama nuo veiklos. Tai reiškia, kad būtent kūrybinė arba meninė veikla, kuria remdamasis menas gali funkcionuoti ir kurti savo esme, kūrybišku pobūdţiu provokuoja raišką, pasidaro realus asmens dvasingumo veiksnys ir rodiklis. Dvasinės vertybės yra konkretinamos ţmogaus elgsena, veiksmais, įprasminama kryptinga veikla ir jos rezultatais. Tai yra kultūros reiškiniai, kurie egzistuoja ţmonių aplinkoje. Suvokiant jų ypatybes ir prasmes atsiranda galimybė atitinkamai elgtis, reikšti, skleisti įgytą dvasinių vertybių sampratą. Tačiau norint perimti ar koreguoti įgytą dvasinių vertybių sistemą reikia jas pajausti, asmeniškai išgyventi jų prasmę. Tai yra kelias į pasaulio paţinimą ir savo egzistencijos, gyvenimo 24 prasmės jame suvokimą. Tokia paţinimo ir asmeninės prasmės tarpusavio priklausomybė atsiskleidţia per dvasingumą bei kultūrą, todėl kultūra yra dvasinių vertybių materializavimo, perteikimo ir asmeninio įprasminimo prielaida (Kievišas, 2011). Šiuolaikinėje kultūroje išskiriamos dvi tarpusavyje susijusios kryptys (Pruskus, 2003): 1) kultūra laikoma viena iš analitinių konstrukcijų, skirtų socialinių veiksmų analizei; šiuo poţiūriu kultūros kategorija uţtikrina analitinę erdvę struktūrizuojant vertybes sykiu su biologija, atliekančia tokį pat vaidmenį organizme, gretinant su psichologija – individualiems poreikiams tenkinti, ir su visuomene – institutų reikmėms (Parsons, 1997, p. 89-96). 2) pagal prancūzų antropologą K. Levi-Srauss (1992, p. 25-38) kultūra yra laikoma sutvarkyta selektyvi reiškinių sritis, kuri priešpriešinama gamtinei sričiai: gamtinis tyrinėjimas yra kultūros ţaliava, padedanti realizuoti ţmogaus gebėjimus specifiniu būdu – ţenklinti kaip savo aplinką visa tai, kas jį supa. Galima išskirti kelis kultūros kaip specifinio reiškinio ypatumus (Pruskus, 2003): - Kultūros reiškiniai yra dirbtiniai, nes juos sukūrė ţmonės. D. Vico, Ch. Monteskjė, A. Gelenas tyrinėjo kultūrą kaip gamtą, pertvarkytą ţmonių veiklos. Anglų antropologas B. Malinovskis kultūrą siejo su prigimtinių ţmonių poreikių tenkinimu ir reguliavimu dirbtinėmis priemonėmis. M. Vėberis nurodė poţiūrį, kad kultūra siūlo kaip protingai ir pagrįstai nutraukti ―nesibaigiančius beprasmius pasaulio įvykius‖. Kultūra tyrinėjama kaip biologiškai nepaveldima informacija, kaip šios informacijos turinys bei jos organizavimo ir saugojimo būdai. JAV mokslininkai T. Kunas ir R. Lingonas kultūrą apibūdino kaip išmoktą elgesį. - Kultūra apima daiktus. Kultūros daiktinis pasaulis visada buvo pagrindinis jos tyrinėjimo aspektas. Archeologijoje netgi nusistovėjo specialus materialios kultūros terminas, reiškiantis įvairius statinius, transporto priemones, darbo įrankius, buities reikmenis. Prie materializuotų dvasinės kultūros reiškinių ir paminklų taip pat priskirti piliakalniai, senkapiai, istorinę architektūrinę vertę turintys pastatai, etnokultūros ir gamtos paminklai. - Kultūra nusako ţmonių santykius (elgesio pavyzdţius). Apibūdindami kultūrą, specialistai skiria du tipus: socialiai standartizuotą elgseną bendrijose ir grupinio aktyvumo materialius produktus. Iš tokių vienetų (elementų) susideda apibrėţti pavyzdţiai, stereotipinės formos, kurios apibūdinamos kaip pastovūs ir pasikartojantys suvokimo, mąstymo veiklos ir elgesio būdai. Jie gali būti: universalūs tam tikrai kultūrai (pavyzdţiui, valstybinės valdţios struktūros) ir specifiniai (pavyzdţiui, socialinei grupei – profesinis ţargonas). - Kultūroje savitą vietą uţima technologijos arba specialiai organizuota veikla, orientuota į apibrėţtų rezultatų siekimą. Technologijos skirtos kurti objektus, nuo kurių pobūdţio priklauso jų skirstymas: fiziniai objektai, socialinės tarpusavio sąveikos organizacija, simboliai, jų kūrimas ir perdavimas.

- Kultūra apima simbolių objektus, tarp jų - vertybes ir normas. Būtent normos lemia ţmonių sugebėjimą išmokti, simbolių dėka įsisavinamas elgesys visuomenėje. Fontana, Frey (1994) kultūrą lygina su „kelio ţenklų suvestine‖, kuri padeda orientuotis ţmonėms, vaţiuojantiems tuo pačiu keliu skirtingais automobiliais bei skirtingomis kryptimis. Pasak autorių, kultūros elementai yra šio „kelio ţenklų suvestinės‖ sudedamosios dalys. JAV antropologas W. Goodenoughas skiria keturis kultūros elementus: sąvokas, santykius, vertybes ir normas. Pasak jo, kultūra padeda suvokti: kas egzistuoja (sąvokas apie supantį pasaulį); kaip visa tai tarpusavyje susiję (santykiai); kaip vertinti tai, kas yra (vertybės); kaip elgtis (normos) (Smelser, 1994, p. 66-67). Sociologijos mokslinėje literatūroje daţniausiai nurodomi penki kultūros elementai: simboliai, kalba, vertybės, normos, sankcijos (Pruskus, 2003). Simboliais vadinami daiktai, vaizdai, garsai, ţodţiai ir veiksmai, turintys kokią nors sutartinę reikšmę, ţymintys kokią nors sąvoką, reiškiantys kokią nors idėją. JAV sociologas Broom et al. (1992, p. 41) simbolius skirsto į dvi grupes: referentinius (nurodančius dalykus tiesiogine prasme) ir ekspresinius (nurodančius dalykus perkeltine prasme). Light et al. (1989, p. 64-67) skiria daugiareikšmius simbolius (pavyzdţiui, ţodis „laisvė‖ ţmonėms gali simbolizuoti ir skirtingus dalykus, ir vienareikšmius, leidţiančius labai tiksliai išreikšti tai, ko norima). Kalba vadinama komunikacijos sistema, veikianti garsų dėka, turinti grieţtas taisykles ir padedanti perimti patirtį. Kalba yra pagrindinė kultūros perdavimo priemonė ir didţiausias ţmonijos atradimas, nes ja yra išreiškiami ţmonių poreikiai (tiek fiziniai, tiek dvasiniai), kalba yra ţmonių socialinės veiklos įrankis, kalba leidţia sujungti į vieną socialinį paveikslą reiškinius, esančius uţ tiesioginės ţmonių aplinkos ribos; be to, kalbos dėka ţmonės gali apibendrinti savo patyrimą ir perduoti jį iš kartos į kartą (Pruskus, 2003). Vertybės yra visuomenėje pripaţįstamos idėjos, įsitikinimai ir tikslai, kurių verta siekti. Kiekvienoje visuomenėje vertybės yra skirtingos, net tos pačios visuomenės nariai vertybes suvokia individualiai. Vertybės susijusios su normomis ir sankcijomis. Jei visuomenėje yra vertinamas sąţiningumas (kaip norma), tai nesąţiningi veiksmai smerkiami ir jiems taikomos grieţtos sankcijos (Pruskus, 2003). Normos – lūkesčiai, taisyklės, standartai, reguliuojantys ţmonių elgesį. Sociologai skiria dvi normų rūšis (Smelser, 1994, p. 220-221): - formaliosios normos yra uţrašytos, aiškiai suformuluotos ir numatančios bausmę, pavyzdţiui, įstatymai, kelių eismo taisyklės ir pan.; - neformaliosios daţniausiai nėra aiškiai surašytos, tačiau visuotinai suprantamos; jas paţeidus nenumatoma aiški bausmė, daţniausiai tai būna tik pasmerkimas.

Sankcijos yra socialiniai skatinimai ir bausmės, lemiantys normų laikymąsi. Sociologai skiria dvi sankcijų rūšis (Pruskus, 2003; Smelser, 1994): - pozityvios sankcijos skatina formaliąsias normas (tai apdovanojimai, premijos ir kt.) bei neformaliąsias normas (šypsena, padrąsinimas, komplimentas ir t.t.); - negatyvios sankcijos skatina formaliąsias normas (piniginė bauda, kalėjimas ir pan.) ir neformaliąsias normas (piktas ţvilgsnis, pasmerkimas, paţeminimas). Kiekviena visuomenė nėra vienalytė, ją sudaro įvairios profesinės, religinės, etninės, amţiaus grupės, kurių kiekviena turi savo kultūrą, vadinamą subkultūra. Subkultūros yra atskirų socialinių grupių/ regionų kultūros, turinčios tik joms būdingų normų bei vertybių (Pruskus, 2003). Taigi, kultūros kategorija, reikšdama dirbtinius žmonių sukurtus objektus, nusako biologiškai nepaveldimą bendro žmonių gyvenimo ir veiklos turinį. Kultūrai priskiriama ir visa materialinių objektų, idėjų ir pavyzdžių (standartų), jų gamybos ir panaudojimo technologijų, nuolatinių ryšių tarp žmonių ir jų reguliavimo mechanizmų, visuomenės gyvenimo vertinimo kriterijų organizuota sistema.

1.5.2. Kultūros veiklos teoriniai ypatumai regionų plėtros kontekste Kadangi gyvenimo kokybė ir socialinės sanglaudos plėtra darbe nagrinėjama Šiaulių rajono savivaldybės pavyzdţiu, tai čia bus aptartas regiono plėtros terminas. Regiono plėtra remiasi trimis esminiais plėtros principais: pastovumu, subalansuotumu ir socialine orientacija (Лексин, Швецов, 2000, p. 27). Pastovumo principas reiškia pakankamai ilgą laiką regiono potencialo reprodukcijai. Tokiu būdu intensyvi gamtinių išteklių gavyba (net ir staigaus regiono turtėjimo atveju) neįeina į pastovios regionų plėtros koncepciją. Subalansuotumo principas reiškia ypatingą kiekvienam regionui proporciją jo potencialo sudedamųjų dalių. Šiuolaikinėmis sąlygomis jautriausios yra ekologinė, gamtinė, o daugelyje regionų ir socialinė jo potencialo sudedamosios. Svarbiausias ir iki šiol maţiausiai vertinamas regiono plėtros principas yra socialinė orientacija, kuri reiškia, kad regioninių situacijų vektoriaus ir kiekybinių parametrų įvertinimas turi būti vykdomas pirmiausia pagal jų įtaką gyventojų gyvenimo lygiui ir kokybei. Be abejo, regiono plėtros socialinė dominantė turi būti stabiliai subalansuota su gamtiniais, ekonominiais ir kitais regiono plėtros ištekliais. Pasaulyje daug dėmesio skiriama darnios visuomenės plėtros idėjos, „gerovės valstybės― vystymuisi. Pastaruoju metu apie tai vis daugiau kalbama ir Lietuvoje – akcentuojama darnaus vystymosi svarba, būtinybė siekti tokio tolygaus socialinio ir ekonominio vystymo, kuris nedarytų ţalos aplinkai, nesekintų gamtinių išteklių ir nedidintų įtampos visuomenėje (Šneideraitytė, Andriukaitienė, 2009).

Pakankamai įdomiai kultūros politiką šiuolaikiniame pasaulyje (tiek valstybiniu, tiek regioniniu lygmeniu) interpretuoja Šiaulių miesto menotyrininkas V. Kinčinaitis. Jis teigia, kad visa ūkinė veikla vyksta esant tam tikrai kultūros būklei, tačiau sutelkus dėmesį į fizinį arba daiktinį ekonomikos aspektą pamirštama, kad iš tikrųjų gamybą ir vartojimą sieja kultūrinės vertybės. Daiktas tampa ekonomine vertybe tik tuomet, jei jo kultūrinis pavidalas atitinka visuomenės narių kultūros vaizdinius. Taigi, ekonomika visada grindţiama kultūra – nėra izoliuotos, vien tik pagal rinkos dėsnius ir jų taisykles veikiančios ekonomikos (Kinčinaitis, 2010). Menotyrininkas teigia, kad būtent ţmogiškasis faktorius – finansininkų gobšumas, aklo vartojimo manija ir kultūros stoka – buvo viena iš pasaulinės ekonominės ir finansinės krizės prieţasčių. Tačiau krizės akivaizdoje vėl milijardinėmis injekcijomis gaivinami bankai, gamintojai, ekonomika, o lėšos kultūrai, kuri yra tautos/regiono kūrybiškumo pagrindas, yra maţinamos. Pagal postmodernistinę teoriją ekonomikos moksle buvo pripaţintas kultūrinis bet kokių ekonominių santykių pagrindas, todėl, pasak Kinčinaičio (2010), galutinis ūkinės veiklos tikslas yra stiprinti ţmonių ir jų bendruomenių gyvenseną, priklausančią nuo jų kultūrinių vertybių ir gyvenimo modelio. Kaip teigia Atkočiūnienė (2008), socialinės ekonominės plėtros perspektyvą, kuri gali būti nagrinėjama ir regiono kontekste, daugiausiai lemia ţmogiškieji ištekliai ir gebėjimai juos tinkamai panaudoti. Svarstant įvairius socialinės ekonominės kaitos bei valstybės/regiono plėtros strategijų klausimus, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ţmogiškųjų išteklių potencialo plėtros vadybos klausimams. Darnaus vystymosi sėkmė labai priklauso nuo ţmogiškojo kapitalo kokybės, tai yra nuo ţmonių sukauptų ţinių ir įgūdţių. Šiuolaikinėje visuomenėje, spartėjant globalizacijos procesams, informacija ir ţinios tapo ne tik dvasinę, bet materialiąją vertę turinčiais ištekliais, todėl maţėja ţmonių gyvenimo kokybės priklausomybė nuo turimų ir sunaudojamų gamtos išteklių kiekio, o didėja intelektinio turto svarba (Juknys, 2009). Ţmogiškieji ištekliai yra vienas esminių resursų, reikalingų bet kuriai organizacijai (institucijai), tai yra pats reikšmingiausias ir vertingiausias turtas, kurį organizacija (institucija) valdo, ir nuo kurio priklauso jos veiklos efektyvumas. Bet kurioje organizacijoje (institucijoje) svarbiausias indėlis yra ţmogiškasis elementas (Juknevičienė, 2006). Ţmogiškasis kapitalas, kaip ţmogaus savybių visuma, apima ţmogaus ţinias, įgūdţius ir kitus sugebėjimus, įgalinančius didinti produkciją ir pajamas. Įgytų ţmogaus sugebėjimų plėtra ir naudingų ţinių kaupimas yra ateities ekonominio našumo ir skatinamos ţmonių gerovės kilimo pagrindas (Лаврова, 2006). Visuomenėje ţmogiškąjį kapitalą veikiančios sferos (valstybiniu ar regiono lygmeniu) yra švietimo sistema, kultūra ir menas, moksliniai tyrimai, sveikatos apsauga ir informacinės paslaugos (ţr. 4 paveikslą).

ŢMOGIŠKASIS KAPITALAS

Švietimo Kultūra ir Moksliniai Sveikatos Informacinės sistema menas tyrimai apsauga paslaugos

4 pav. Ţmogiškąjį kapitalą veikiančios visuomenės sferos Šaltinis: Лаврова Л., А. (2006). Инвестиции в человеческий капитал - основная проблема качественного экономического роста. Омский научный вестник, № 8-1, c. 190-195

Osborne, Gaebler (1992) pateikia 10 principų, sudarančių naujojo viešojo valdymo (vadybos) esmę; šie principai liečia ir šalies/regiono kultūrinę veiklą (Bėkšta, 2010): 1.Valdţia turi sudaryti sąlygas spręsti bei veikti kitus, pavyzdţiui, vietoj to, kad skirstytų lėšas kultūros paveldo objektams tvarkyti ir restauruoti, valdţia galėtų nustatyti mokesčių lengvatas, sukruti kompensacinius mechanizmus, kurie skatintų paveldo objektų savininkus priţiūrėti, tvarkyti ir restauruoti jiems priklausančius objektus, o valdţia (centrinė ar vietinė) rūpintųsi tik jai priklausančiais objektais ir kontroliuotų, kaip tų sąlygų laikomasi. 2. Pastangos tarnauti piliečiams sukūrė jų priklausomybę nuo valdţios. Kilus kokiai nors problemai, ţmonės nesiima iniciatyvos, o laukia, kol valdţia problemas išspręs. Todėl reikia atiduoti sprendimų priėmimą bendruomeninėms organizacijoms. Kultūros įstaigos taipogi veikia bendruomenėje ir bendruomenei, todėl turi būti uţtikrintas nuolatinis ryšys, ir daugelis sprendimų dėl įstaigos veiklos turėtų būti priimami kartu su bendruomenės atstovais. 3. Konkurencinė valdţia paslaugų teikiamas tampa konkurencinis. Visuomenė reikalauja daugiau ir kokybiškesnių viešųjų paslaugų. Valstybės pastangos teikti visas paslaugas maţina jos išteklius, o viešąsias organizacijas verčia plėsti savo galimybių ribas – visa tai maţina paslaugų kokybiškumą ir efektyvumą. Paslaugų teikimą reikėtų perduoti ne pelno organizacijoms (tam tarpe ir kultūros srities), tai skatintų konkurenciją ir aukštesnės kokybės paslaugų teikimą, sudarytų sąlygas plėsti inovacijas. 4. Viešųjų organizacijų veiklą bei jų tarnautojų darbą reglamentuoja įstatymai ir taisyklės, tačiau tai varţo naujovių atsiradimą ir sprendimų laisvę. Kontroliuojančios institucijos tikrina toki ų organizacijų darbą ir sukuria savas taisykles, kurios uţkerta kelią „neteisingam veikimui―. Taip sukuriamas biurokratinis mechanizmas, taisyklių sistema, kuri uţblokuoja bet kokį veiksmą. Kai toks biurokratinis mechanizmas paliečia kultūros įstaigų veiklą, ţlugdomas bet koks kūrybiškumas. Todėl teatrai, kultūros centrai, kitos kultūros institucijos skatinamos pereiti prie misijos ir vizijos susikūrimo, ir atsisakyti taisyklių sistemos. Tai yra strateginio valdymo mokslo sudedamoji dalis.

5. Finansuoti reikia rezultatus, o ne sąnaudas. Valdţios (centrinės ir vietinės) sistemas reikia pertvarkyti taip, kad jos būtų orientuotos į rezultatus, kurie būtų susiję su valstybės/regiono prioritetais (tai liečia ir kultūrinės srities aspektus). 6. Piliečiai turi būti traktuojami kaip klientai. Valdţios kuriamos taisyklės ir sprendimai turi būti patogūs ne tarnautojui, o klientui, todėl diegiami elektroninės valdţios principai, vieno langelio principai, kitos priemonės, Šis principas reikalauja, kad kultūros įstaigos perţiūrėtų savo taisykles ir įvertintų, ar jos patogios klientams, ar palankios įstaigos darbuotojams ir pan. 7. Centrinė ir vietinė valdţia savo kompetencijos ribose turėtų skatinti ne išleisti viešąsias institucijas, o uţdirbti pinigus (tai liečia ir kultūros įstaigų veiklą). 8. Problemos šiuolaikinėje visuomenėje darosi vis sudėtingesnės, todėl pirmiausiai reikėtų rūpintis prevencija – neleisti problemoms atsirasti. Tam tikslui visos viešosios institucijos (tame tarpe ir kultūros) turėtų mokėti analizuoti besikeičiančią aplinką, prisitaikyti prie pokyčių, numatyti aplinkos kaitos kryptis ir galimas pasekmes. 9. Informacinių technologijų paţanga, ištobulėjusi komunikacijos sistema ir didėjanti darbo jėgos kokybė priartino naujų, lankstesnių, komandiniu darbu grindţiamų organizacijų amţių. Dėl kultūros įstaigų darbuotojų išsilavinimo, jų ryšių su uţsienio kolegomis, dalyvavimo įvairiuose vietos ir tarptautiniuose projektuose labai didelė ţinių, patirties ir gebėjimų dalis ėmė telktis ne tik organizacijos hierarchijos viršūnėse, tačiau ir viduriniajame ir ţemesniuose sluoksniuose. Tai reikalauja keisti sprendimų priėmimo būdus, įtraukti į jų priėmimą ţemesnių hierarchijos lygių darbuotojus ir deleguoti sprendimų priėmimą. 10. Kiekviena valstybė/savivaldybė/vietos bendruomenė ar piliečių grupė yra rinka, turinti savo poreikius, norus, lūkesčius ir pirkimo galią. Kadangi kultūros įstaigos teikia viešąsias kultūros paslaugas, jos tampa tos rinkos dalimi. Todėl kultūros įstaigos turi matyti, kas be jų šioje rinkoje reikia panašias paslaugas, kokia tų paslaugų kokybė, kokios kainos, kas yra paslaugų pirkėjai ir vartotojai, kaip keičiasi paslaugų vartotojų poreikiai bei įpročiai. Organizuodamas renginį kultūros įstaiga turi ţinoti, kas dar tuo metu vyksta aplinkui: ar tuo pačiu metu kas nors neorganizuoja kito renginio, kuris gali konkuruoti su jų vykdomu renginiu ir pan. Mokslinėje literatūroje sutinkami penki kultūros politikos modeliai; Lietuvai aktualiausi du pagrindiniai: valstybinis kultūros politikos modelis (iš tarybinių laikų) bei liberalusis kultūros politikos modelis (ano priešybė). Pirmajam modeliui būdinga valstybinė kultūros reiškinių, jų „gamybos priemonių― ir platinimo nuosavybė. Valstybė per savo politines, ideologines ir teisinis institucijas iš centro kontroliuoja bei finansuoja kultūrą, taigi, valstybė yra kultūros savininkė, todėl jai tenka ir priţiūrėtojo, ir išlaikytojo vaidmenys. Kartais šis modelis vadinamas biurokratiniu (nes svarbiausius sprendimus kultūros klausimais priima valstybės tarnautojas, t.y. biurokratas) arba švietėjišku (nes

30 remdama arba smerkdama tam tikrus kultūros reiškinius valstybė tiesiogiai ar netiesiogiai ugdo ir šviečia visuomenę) (Parsons, 2001). Svarbiausiai antrojo kultūros politikos modelio poţymis yra privati kultūros reiškinių „gamybos priemonių― ir platinimo nuosavybė. Kadangi valstybės pozicija kultūros atţvilgiu yra neutrali, tai lemiamas vaidmuo tenka rinkai: tai, ką šalies visuomenė perka – gyvuoja, ko neperka – arba išnyksta, arba reikalauja išskirtinės paramos. Čia labiau išryškėja skirtumai tarp elitinės ir masinės kultūros (šis modelis egzistuoja JAV) (Parsons, 2001). Kiti modeliai yra tokie: rankos atstumo kultūros politikos modelis (egzistuoja Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje; valstybė nenusišalina nuo kultūros plėtros, bet laikosi pagarbiu „ištiestos rankos― atstumu, valdymo funkcijas tam tikros trukmės kadencijai pavesdama specialioms institucijoms, ekspertų grupėms, Meno taryboms ir pan.), dvigubo rankos atstumo kultūros politikos modelis (egzistuoja Švedijoje; valstybės biudţeto kultūrai skirtos lėšos perduodamos savivaldos principais besitvarkantiems regionams, o šie savo nuoţiūra tas lėšas skiria kultūros institucijoms ir kultūros projektams įgyvendinti), valstybinis prestiţo-švietėjiškas kultūros politikos modelis (atsirado XX amţiaus antroje pusėje Prancūzijoje, kuomet valstybė imasi atsakomybės uţ tautos kultūrinio identiteto išsaugojimą, vertindama šią misiją kaip Prancūzijos prestiţo formavimą visame pasaulyje) ir tautos emancipacijos kultūros politikos modelis (gali turėti tiek valstybinio, tiek liberaliojo modelio poţymių ir būdingas besivystančioms ir nesenai atgavusioms nepriklausomybę šalims) (Vilkončius, 2010). Kinčinaitis (2010) teigia, kad be kultūros modelio negali būti stabilios ir ekonominės visuomenės raidos ir plėtros. Būtent todėl pasaulyje paskutiniais dešimtmečiais taip suklestėjo kultūrinių, kūrybinių industrijų bumas ir pastangos jas plėtoti. Kūrybiškumas, vaizduotės gebėjimai, tyrinėjimo dvasia, estetinės emocijos, išradimo dţiaugsmas yra tokios kultūrinės kompetencijos, kurias gali sukurti tik nuolatinis kūrybiškumo skatinimas. Menotyrininkas teigia, kad plačiąja prasme kultūros politika turėtų orientuotis į kultūrinį kasdienybės pasaulio kūrimą, kultūra galėtų būti kaip nuolatinė gyvenimo prasmės gamyba. Regionų kontekste ypatingai reikia atskirti ilgalaikius bendruomenių tobulėjimo projektus ir paviršutinišką vartojimą skatinančias pramogų korporacijų vertybes. Tam, kad atsirastų reali kultūros politika ar atitinkamos jos programos, miestas, rajonas ar bendruomenė turi sugebėti apibūdinti ir apsibrėţti savo kultūrinį ir dvasinį identitetą. Kultūros politika taipogi turi būti lanksti ir kintanti, nes tikrovė keičiasi, keičiasi kultūros sferos ribos, kultūros produktų vartojimo sąvoka, meno kūrinio, autorių teisių apibrėţimai ir pan. (Kinčinaitis, 2010). Kultūrinė veikla yra daugialytė ir daugialypė, todėl jai paprastai yra buriamasi į organizacijas, pavieniui dirba tik kūrėjai (kompozitoriai, menotyrininkai, dailininkai, rašytojai, skulptoriai, architektai). Organizacijos yra formalios struktūros, kuriose ţmonės bendru darbu siekia tam tikrų

31 tikslų (Robbins, 2003). Organizacijos kuria tokius produktus, kurie yra reikalingi visuomenei, ir uţ kuriuos visuomenė yra pasiryţusi mokėti. Laisvosios rinkos sąlygomis verslas tik taip ir gyvuoja, tačiau kultūrinėms institucijoms dėl to iškyla sunkumų. Kultūrinės organizacijos, panašiai kaip ir švietimo organizacijos, turi atlikti savo socialinę misiją, todėl visų jos sąnaudų visuomenė nepajėgi kompensuoti. Didţiausia sukurto produkto vertė vartotojui – galimybė nedelsiant ją vartoti, tuo tarpu kultūrinės veiklos produkto vertę visuomenė neretai suvokia tik praėjus tam tikram laikui, vadinasi, ir pinigus visuomenė yra pasiruošusi mokėti tik praėjus atitinkamam laikotarpiui, todėl kultūrinės organizacijos negali orientuotis vien į rinkos poreikius (Vilkončius, 2010). Kultūrinių organizacijų teisinių formų yra įvairių – nuo valstybinių iki privačių; pakankamą kultūrinių iniciatyvų dalį įgyvendina asmenų grupės, kurios nėra įteisinę savo organizacijų. Pastebėta, kad demokratijos pagrindais besitvarkančiose šalyse nevyriausybinių organizacijų kultūrinė veikla skatina visuomenės įsitraukimą į kultūrinį darbą (Vilkončius, 2010). Reziumuojant reikia pažymėti, kad visuomenėje žmogiškąjį kapitalą veikiančios sferos (valstybiniu ar regiono lygmeniu) yra švietimo sistema, kultūra ir menas, moksliniai tyrimai, sveikatos apsauga ir informacinės paslaugos. Pagal postmodernistinę teoriją ekonomikos moksle buvo pripažintas kultūrinis bet kokių ekonominių santykių pagrindas, todėl pagrindinis ūkinės veiklos tikslas yra stiprinti žmonių ir jų bendruomenių gyvenseną, priklausančią nuo jų kultūrinių vertybių ir gyvenimo modelio. plačiąja prasme kultūros politika turėtų orientuotis į kultūrinį kasdienybės pasaulio kūrimą, kultūra galėtų būti kaip nuolatinė gyvenimo prasmės gamyba. Regionų kontekste ypatingai reikia atskirti ilgalaikius bendruomenių tobulėjimo projektus ir paviršutinišką vartojimą skatinančias pramogų korporacijų vertybes. Kultūrinė veikla yra daugialytė ir daugialypė, todėl jai paprastai yra buriamasi į organizacijas. Kultūrinės organizacijos turi atlikti savo socialinę misiją, todėl visų jos sąnaudų visuomenė nepajėgi kompensuoti. Kultūrinės veiklos produkto vertę visuomenė neretai suvokia tik praėjus tam tikram laikui, vadinasi, ir pinigus visuomenė yra pasiruošusi mokėti tik praėjus atitinkamai laikotarpiui, todėl kultūrinės organizacijos negali orientuotis vien į rinkos poreikius.

2. SANGLAUDOS PLĖTRA IR KULTŪROS VEIKLOS YPATUMAI EUROPOS SĄJUNGOJE IR LIETUVOJE

2.1. Sanglaudos plėtros strategijos įgyvendinimas Lietuvoje

Į Europos Sąjungą (ES) įeina 27 valstybės narės, sudarančios bendruomenę ir 493 milijonų piliečių rinką. Tačiau tarp šių šalių ir 271 jų regiono vis dar yra didelių socialinių bei ekonominių skirtumų. Europos sanglaudos politika siekiama telkti pastangas konkurencinei aplinkai visoje Europos Sąjungoje ir ypač silpniausiuose jos regionuose gerinti (Europos sanglaudos plėtros politika Lietuvoje, 2009). 2000 metais Europos viršūnių susitikime Lisabonoje buvo priimta Strategija, kurios tikslas - pasiekti, kad ES per dešimtmetį taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia ekonomika pasaulyje, pajėgi darniai augti. Viena iš sąlygų – stiprinant socialinę sanglaudą. Todėl ir Lietuvoje dėmesys turėtų būti sutelktas į vieną iš svarbiausių sričių – ţmoniškųjų išteklių ugdymą, investicijas į ţmogų (Europos sanglaudos plėtros politika Lietuvoje, 2009). Lietuvos valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje numatyta iki 2015 metų Lietuvoje sukurti gerovės valstybę, kurioje būtų ţemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, tvirtos socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis. Kryptingas ir koordinuotas ilgalaikės ekonominės plėtros skatinimas ir konkurencingumo didinimas ţemo gyvenimo lygio teritorijų apsuptuose regioniniuose centruose, uţimtumo skatinimas ir investicijos į ţmogiškąjį kapitalą, gyvenimo kokybės uţtikrinimas – tai socialinių ir ekonominių skirtumų tarp regionų maţinimo bei visos valstybės teritorijos tolygios plėtros deklaracija, minima daugelyje strateginių dokumentų (Valstybės ilgalaikės raidos strategija, 2002). Pagrindiniai Lietuvos nacionalinės bendrosios strategijos (LNBS) tikslai būtų tokie: a) spartinti ilgalaikį ūgio augimą, b) kurti daugiau geresnių darbo vietų ir c) plėtoti socialinę sanglaudą. Šiems tikslams pasiekti pagal tris prioritetines strategijos kryptis iškelta dešimt prioritetinių uţdavinių (Lietuvos Nacionalinė bendroji strategija, 2007): – Pritraukti į darbo rinką ţmonių ir juos išlaikyti. – Siekti aktyvesnio mokymosi visą gyvenimą. – Vystyti aukščiausios kvalifikacijos darbo jėgą. – Siekti efektyvesnio viešojo administravimo. – Didinti produktyvumo lygį versle, ypač sudarant palankią aplinką inovacijoms ir smulkioms ir vidutinėms įmonėms. – Didinti verslo, teikiančio aukštą pridėtinę vertę, lyginamąją dalį.

– Efektyvinti ekonomikos infrastruktūrą. – Geriau panaudoti vietos potencialą. – Teikti kokybiškas ir prieinamas viešąsias paslaugas. – Siekti geresnės aplinkos kokybės. Pagal LNBS siūlomos keturios horizontaliojo lygio sritys, kurias siekiama įgyvendinti visomis strategijos priemonėmis: informacinė visuomenė, darnus vystymas, lygios galimybės ir regioninė plėtra. ES struktūrinių fondų parama Lietuvai 2007-2013 metais yra teikiama pagal Lietuvos 2007- 2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir atskiras veiksmų programas, skirtas tai strategijai įgyvendinti (patvirtintas Europos Komisijos 2007 m. balandţio 26 d.). Lietuvos 2007- 2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje nustatytas ES struktūrinės paramos panaudojimo pagrindinis tikslas – sparčiai gerinti sąlygas investuoti, dirbti ir gyventi Lietuvoje, kad ūkio augimo teikiama nauda pasiektų visus Lietuvos gyventojus. Pagal minėtą strategiją yra skiriamos 4-rios 2007-2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo veiksmų programos: 1. Ţmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa (aktuali redakcija nuo 2010 m. kovo 5 d.) skirta visų darbingo amţiaus Lietuvos gyventojų mobilizavimui, nes investicijos į Lietuvos ţmonių ţinias, gebėjimą, aktyvumą ir verslumą garantuoja ilgalaikį ūkio augimą. Šiai veiksmų programai skirta 13,8 proc. ES struktūrinės paramos lėšų. 2. Ekonomikos augimo veiksmų programai (aktuali redakcija nuo 2009 m. lapkričio 5 d.) numatoma skirti didţiausią paramos lėšų dalį (45,72 proc.), iš jų 10 proc. lėšų numatoma skiri ūkio konkurencingumui ir ekonomikos augimui skirtiems moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai. 3. Sanglaudos skatinimo veiksmų programa (aktuali redakcija nuo 2010 m. liepos 2 d.) turi įgyvendinti viziją apie darnesnę visuomenę. Tai yra gyvenimo aplinkos ir kokybės gerinimo, maţinant atskirų regionų skirtumus, strategija; jai skiriama 39,08 proc. visos 2007-2013 m. ES struktūrinės paramos. 4. Techninės paramos veiksmų programa (aktuali redakcija nuo 2009 m. lapkričio 5 d.) – specialioji, papildoma veiksmų programa, skirta administruoti teminėms veiksmų programoms. Šiai veiksmų programai skirta 1,4 proc. ES struktūrinės paramos lėšų. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos vizija yra labiau integruota Lietuvos visuomenė, kurią, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, supa panaši gyvenimo aplinka ir kokybė. Vizija apima tiek ekonominį, tiek socialinį sanglaudos aspektą. Ekonominė sanglauda yra nukreipta į ekonominių šalies vystymosi netolygumų tiek tarp atskirų teritorijų, tiek teritorijų viduje maţinimą. Socialinė sanglauda reiškia poreikį uţtikrinti, kad Lietuvos gyventojai jaustųsi vienos bendruomenės dalimi ir atskiri socialiniai visuomenės sluoksniai dalintųsi ekonominės plėtros teikiama nauda (2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programa, 2007).

Lietuvos ūkio augimas ilguoju laikotarpiu gali būti stabilus ir darnus tik turint tvirtą pagrindą, kurį garantuoja ne tik konkretūs gamybos veiksniai ir jų kokybė, bet ir platesnės prielaidos, kurios apima integruotą visuomenę bei deramą dėmesį aplinkai. Tokiu būdu Sanglaudos skatinimo veiksmų programos įgyvendinimas, nors ir netiesiogiai bei labiau ilguoju laikotarpiu, vis dėlto labai svariai prisideda prie spartesnės Lietuvos ūkio plėtros ilguoju laikotarpiu. Sanglaudos siekis yra glaudţiai susijęs su ūkio augimu ir verslo konkurencingumu, nes aplinkos kokybė tampa vienu iš svarbiausiųjų ūkio konkurencingumo veiksnių, o maţiau išplėtotų teritorijų potencialas, viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas bei įvairių socialinių grupių indėlis galėtų būti geriau panaudojamas siekiant ūkio plėtros (2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programa, 2007). Siekiant sanglaudos, kartu siekiama ir geresnės gyvenimo kokybės plačiąja prasme, todėl labai svarbus tampa ne tik siekis įtraukti visus į darbo rinką, bet ir poreikis uţtikrinti viešosios infrastruktūros plėtrą, aktyvų vietinio plėtros potencialo panaudojimą, kokybiškas ir prieinamas viešąsias paslaugas (tame tarpe ir kultūros), aplinkos kokybę ir darnų turimų gamtinių išteklių naudojimą. Trečiasis Lietuvos 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijos prioritetas „Gyvenimo kokybė ir sanglauda― pabrėţia šių uţdavinių siekimą geriau panaudojant vietos potencialą, teikiant kokybiškas ir prieinamas viešąsias paslaugas bei siekiant geresnės aplinkos kokybės (2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programa, 2007). ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje, siekiant gyvenimo kokybės ir sanglaudos, yra numatoma skatinti tokias veiklos sritis, liečiančias kultūrinę regionų veiklą (Lietuvos Nacionalinė bendroji strategija, 2007): - miestų ir miestelių regeneracija, apimanti kompleksišką nuskurdusių, urbanizuotų zonų gaivinimą, kitos bendruomenių poreikius tenkinančios (pavyzdţiui, kultūros, rekreacinės ar sporto) infrastruktūros plėtrą; - istorinio, gamtos ir kultūros paveldo pritaikymas turizmui bei viešiesiems poreikiams, įskaitant kultūros paveldo objektų išsaugojimas ir pritaikymas turizmo reikmėms. Apibendrinant galima pažymėti, kad socialinė sanglauda regionuose bei gyvenimo kokybės gerinimas Lietuvoje gali būti pasiekiamas, pasinaudojus ES parama. Siekiant padidinti kultūrinės veiklos prieinamumų bei kultūrinių paslaugų kokybė šalyje ES struktūrinė parama gali būti skiriama miestų ir miestelių regeneracijai, apimančiai kompleksišką nuskurdusių, urbanizuotų zonų gaivinimą ir kitos bendruomenių poreikius tenkinančios (pavyzdžiui, kultūrinės) infrastruktūros plėtrą; bei pritaikant istorinio, gamtos ir kultūrinio paveldą turizmui ir viešiesiems poreikiams, įskaitant ir kultūros paveldo objektų išsaugojimą ir jų pritaikymą turizmo reikmėms.

2.2. Pagrindinės ES kultūros politikos nuostatos

Kadangi Europos valstybės pirmiausiai ėmė vienytis ekonominiu pagrindu, tai kultūros aspektai ES atsirado gerokai vėliau, be to, jie visada buvo kreipiami ekonomikos vystymo linkme. Todėl pirmuosiuose ES dokumentuose nebuvo net specialiai kultūrai skirtų straipsnių; tik 1957 metais pasirašytoje Romos sutarties preambulėje kultūra pirmą kartą minima kaip veiksnys, įgalinantis vienyti ţmones bei skatinanti socialinę ir ekonominę šalių paţangą. 1979 metais Europos Parlamente buvo įkurtas specialus Kultūros reikalų komitetas, tačiau tik 1992 metų Mastrichto sutartyje atsirado 151-asis straipsnis, skirtas kultūrai. Jame suformuluota iki šių dienų nekintanti ES nuostata kultūrą laikyti atskirų šalių narių vidaus reikalu. Iš kitos pusės, kaip pagrindinis visuotinis ES tikslas įvardintas siekis gerbti ir saugoti nacionalinių ir regioninių kultūrų įvairovę, ypatingai bendros Europos tautų kultūros paveldą. Mastrichto sutarties 151-asis straipsnis, vėliau pakartotas Amsterdamo sutartyje, suteikė pagrindą šalims narėms bei siekiančioms tokiomis tapti, remiantis jo nuostatomis, priimti nacionalinius su kultūra susijusius teisinius dokumentus (Vilkončius, 2010). 2007 metų geguţės mėnesį Europos Komisija pirmą kartą patvirtino Europos kultūros strategiją, kurioje teigiama, jog kultūra yra itin svarbi Europos integracijos proceso dalis. Šiuo dokumentu yra grindţiami santykiai su trečiosiomis šalimis – Afrika, Karibų jūros, Ramiojo vandenyno baseino valstybėmis. Tuo tikslu įsteigtas trečiųjų šalių kultūros fondas ir skirtas jam specialų finansavimas (Pirmoji Europos kultūros strategija, 2007). Minėtoje strategijoje pateikiami trys pagrindiniai tikslai, kartu sudarantys kultūros strategiją, skirtą Europos institucijoms, valstybėms narėms ir kultūros bei kūrybos sektoriams: - kultūrų įvairovės ir kultūrų dialogo skatinimas; - kultūros, kaip Lisabonos strategijoje numatytos kūrybiškumo varomosios jėgos, skatinimas; - kultūros, kaip gyvybiškai svarbaus elemento Europos Sąjungai plėtojant tarptautinius ryšius, skatinimas. Vilkončius (2010) apibendrintai nurodo tokias ES kultūros politikos nuostatas: - kultūra būtina sėkmingai ţemyno ekonomikos plėtrai, diegiant naujoves, būtina įvertinti ţmonių gebėjimą dirbti kūrybingai, kūrybingumas – esminis konkurencijos įrankis; - kultūra stiprina vieningos Europos idėją bei jos sklaidą, ši idėja uţkerta kelią bet kokiam susiskaldymui ir priešiškumui; - Europos vieta pasaulyje apibrėţiama net tik jos politiniu, socialiniu, ekonominiu ir geografiniu išskirtinumu, tačiau ir vertingu kultūros paveldu. Kultūros raidą uţtikrinančios ES programos suskirstytos į dvi dalis: veiksmų programas bei kitas veiklas. Veiksmų programos yra tokios (Kultūros politika, 2011): 1. Pirmoji kultūros programų karta: 36

1) „kaleidoskopo― programa – įsteigta 1996 m. ir skirta skatinti meninę kūrybą bei remti informacijos apie Europos gyventojų kultūros skleidimą; 2) „Ariadnės― programa, priimta 1997 m. siekiant padidinti valstybių narių bendradarbiavimą knygų ir skaitymo srityse bei skatinti gilesnes ţinias apie Europos gyventojų literatūrinius kūrinius ir istoriją; priemonės profesiniam mokymui šiose srityse taip pat buvo priskiriamos prie finansuojamų priemonių; 3) „Rafaelio― programa buvo patvirtinta 1997 m. siekiant skatinti valstybių narių bendradarbiavimą kultūros paveldo su Europos dimensija srityje. 2. „Kultūra 2000“. Pirmojo etapo programų patirties pagrindu Europos Komisija 2000 m. įsteigė Pirmąją ES pagrindų programą kultūros paramai (2000–2004 m.) skiriant 167 mln. eurų biudţetą. Ji buvo skirta veiksmams supaprastinti naudojant vieną priemonę kultūriniam bendradarbiavimui finansuoti ir jo programoms kurti. Programa skirta: remti kultūrų dialogą ir abipusį supratimą apie Europos gyventojų kultūrą ir istoriją, skatinti kultūrinę veiklą ir tarpvalstybinį kultūros skleidimą, menininkų ir kitų kūrybiškai kultūros srityje dirbančių asmenų mainus ir jų darbus, pabrėţti kultūros įvairovę ir vystyti naujas kultūros išraiškos formas, remti patirties, kaip išsaugoti Europos kultūros paveldą, mainus ir skatinti Europos ir ne Europos kultūrų dialogą. 2003 m. nepakeista programa buvo pratęsta 2005–2006 metams. 3. Nauja programa „Kultūra (2007-2013 m.)“. Remiantis išsamiais vertinimais ir konsultacijomis programa tęsia „Kultūra 2000― veiksmus. Buvo sudarytas 400 mln. eurų biudţetas (Sprendimas Nr. 1855/2006/EB). Programa skirta remti tarpvalstybinį kultūros darbuotojų judrumą, skatinti tarpvalstybinį menininkų, kultūros darbų ir produktų judėjimą, kultūrų dialogą. 4. Parama Europos organizacijoms. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 792/2004/EB įkurta Bendrijos veiksmų programa, skatinanti organizacijas, veikiančias Europos mastu, kultūros srityje 2004–2006 m. laikotarpiu, skiriant 19 mln. eurų sumą. Šia programa buvo siekiama bendrai remti organizacijų, kurių darbo programomis arba veikla įgyvendinami Europos visuomeninės svarbos tikslai, veiklą. Programai pasibaigus, ši parama buvo integruota į naują kultūros programą. Bendras paramos dydis – apie 10 proc. visos programos apimties (apie 40 mln. eurų). Kitos ES veiklos kultūros srityje (Kultūros politika, 2011): 1. Kultūros darbuotojų padėtis Europoje. ES apytikriai yra 7 mln. pagal savo profesiją kultūros sektoriuje dirbančių ţmonių. ES remia menininkų veiklą pagal įvairias programas („Kultūra―, „Media― ir kt.), jų gyvenimą ir profesinę veiklą reglamentuoja daugybė EB sutarties taisyklių. ES išleido direktyvas dėl autoriaus teisių, intelektinės nuosavybės apsaugos, teisės aktus dėl perpardavimo teisių ir nuomos bei paskolos teisių. Siekdama skatinti meninę ir intelektinę kūrybą, ES leidţia valstybėms narėms taikyti maţesnį Pridėtinės vertės mokestį kai kurioms

37 prekėms ir paslaugoms, pavyzdţiui, prekybai knygomis ir periodiniais leidiniais, kultūrinių renginių lankymui ir radijo bei televizijos transliacijų priėmimui (maţiausias standartinis tarifas – 15 proc., sumaţintas tarifas – 5 proc.). EB sutartimi garantuojama darbuotojų judėjimo laisvė. Todėl Europos Parlamentas 2007 m. birţelio mėn. paskelbė pranešimą apie socialinį menininkų statusą (T6- 0236/2007), kuriame pabrėţė, kad dauguma menininkų, kurie trumpam vyksta dirbti į kitą valstybę narę, susiduria su problemomis dėl vizų, draudimo ligos atveju ir išmokų nedarbo atveju ar pensijų. Be įvairių kitų priemonių, siūloma parengti praktinį vadovą Europos menininkams, taip pat inicijuoti bandomąjį projektą, siekiant įvesti Europos elektroninę socialinio draudimo kortelę, sudaryti Europos profesijų registrą ir įsteigti Europos fondą judrumui, pavyzdţiu imant Erasmus programą, kurio tikslas būtų remti mokytojų ir jaunų menininkų mainus. 2. Kultūros ekonomika. Kultūros pramonės šakos – kinas, garso ir vaizdo ţiniasklaida, leidyba, amatų pramonė ir muzika – nemaţai prisideda prie darbo vietų kūrimo ir ekonominės gerovės Europoje. Dėl tarp kultūros ir ekonomikos tvyrančios įtampos bei siekiant apsaugoti kultūros įvairovę, tam tikrais atvejais kultūros pramonės šakas būtina reglamentuoti skirtingomis taisyklėmis nei tos, kurios taikomos kituose pramonės sektoriuose. Dėl specifinės kultūros pramonės šakų prigimties PPO prekybos derybose Europos Sąjunga visada laikosi pozicijos, kad tam tikri kultūros, garso ir vaizdo subsektoriai neturi būti liberalizuojami (vadinamoji kultūrai taikoma išimtis). Panašiai ir bendrojoje rinkoje tam tikrais atvejais nedraudţiama kultūrai taikyti nuostatų dėl valstybinės pagalbos (87 straipsnio 3 dalies d punktas), ir daug garso ir vaizdo paslaugų neįtraukta į 2006 m. gruodţio mėn. priimtos Paslaugų direktyvos (2006/123/EB) taikymo sritį; pagal pateiktą tekstą aiškiai leidţiama taikyti priemones kultūrinės arba kalbinės įvairovės, arba ţiniasklaidos pliuralizmo apsaugai ir skatinimui. Kultūrinei įvairovei apsaugoti UNESCO generalinė konferencija 2005 m spalio mėn. priėmė Konvenciją dėl kultūrinės raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo. Sprendimu 2006/515/EB patvirtinamas Europos bendrijos pritarimas UNESCO konvencijai ir prisijungimas prie jos. 3. Kilnojamosios kultūros vertybės. Vadovaujantis EB sutarties 30 straipsniu leidţiama taikyti importo, eksporto ar tranzito draudimus arba apribojimus nacionalinėms vertybėms, turinčioms meninės, istorinės arba archeologinės vertės, jeigu tokie draudimai arba apribojimai nėra diskriminacijos priemonė ar valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas. Dėl su vidaus rinkos stiprinimu susijusio pasienio kontrolės panaikinimo buvo reikalingos taisyklės kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai. Dėl to ES priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 3911/92, kuriuo remiantis kilnojamųjų kultūros vertybių išveţimui taikomos ES eksporto licencijos, galiojančios visoje Bendrijoje ir tikrinamos išorės pasieniuose. 1993 m. priėmus Tarybos Direktyvą 93/7/EEB siekiama uţtikrinti neteisėtai iš valstybės narės teritorijos išveţtų kultūros objektų, turinčių meninės, istorinės arba archeologinės vertės, grąţinimą.

4. Programa „Europos kultūros sostinė“ pradėta 1985 m. Atėnuose. 1999 m. Sprendimu Nr. 1419/1999/EB buvo pakeista miestų, vadinamų Europos kultūros sostinėmis, atrankos tvarka, taikoma nuo 2005 m. Sprendime numatyta galimybė papildomai siūlyti miestą iš valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė. Įsigaliojus Sprendimui Nr. 649/2005/EB, naujoms valstybėms narėms taip pat buvo suteiktos galimybės siūlyti miestus kandidatus. Taigi, kasmet renkamos ne maţiau kaip dvi sostinės: viena iš senųjų valstybių narių, kita – iš naujųjų valstybių narių. 2006 m. spalio 24 d. buvo priimtas naujas sprendimas (1622/2006/EB) siekiant ir toliau tobulinti atrankos procesą. Pagal šį sprendimą siekiama stiprinti Europos dimensiją, skatinti miestų kandidatų konkurenciją valstybėse narėse ir parengiamajame etape teikti didesnę paramą atrinktiems miestams. Nauja tvarka įsigalios 2013 metais. 5. Miestų partnerystė ir Europos pilietybė. Miestų partnerystės idėja kilo po Antrojo pasaulinio karo. Dabar ši idėja apima miestus ir vietoves iš visos Europos ir skatina glaudţius jų piliečių tarpusavio ryšius. Parlamento iniciatyva ES 1989 m. nustatė paramos schemą partnerystės renginiams. Nuo 2004 m. miestų partnerystė tapo Bendrijos veiksmų plano dalimi aktyviam Europos pilietiškumui skatinti (2004–2006 m.). Kiekvienais metais Komisija skiria „auksines ţvaigţdes― uţ miestų partnerystę 10 iškiliausių projektų, sėkmingai prisidėjusių prie Europos integracijos. Nuo 2007 m. miestų partnerystei taip pat teikiama parama pagal programą „Europa piliečiams“ (2007–2013 m.), pagal kurią siekiama didinti piliečių mainus ir judrumą bei remti pilietinės visuomenės institucijas, dirbančias srityse, susijusiose su Europos tema. Taigi, ES yra sudariusi Europos Sąjungos kultūros nuostatas, pagal kurias skatinama kultūrų įvairovė ir kultūrų dialogas; skatinama kultūra, kaip Lisabonos strategijoje numatytos kūrybiškumo varomoji jėga, kaip gyvybiškai svarbus elementas ES plėtojant tarptautinius ryšius. Kultūros raidą užtikrinančios ES programos suskirstytos į dvi dalis: veiksmų programas bei kitas veiklas.

2.3. Kultūros įstaigų veikla, administravimas ir valdymas Lietuvoje

Vertinant teorinėje darbo dalyje išdėstytas nuostatas, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje, nors aiškiai transformuotas, šiuo metu veikia valstybinis kultūros politikos modelis. Tai rodo platus valstybinių kultūros įstaigų spektras. 2010 m. III ketvirčio pabaigoje Kultūros ministerijai buvo pavaldūs: 43 kontroliuojamos biudţeto įstaigos, 8 kitos viešosios įstaigos (iš jų 4-ios yra likviduojamos), 1 valstybinė įmonė – VĮ Vilniaus pilių direkcija, 1 kontroliuojama uţdaroji akcinė bendrovė – UAB „Lietuvos kinas―, 5 asocijuotos įmonės (LR Kultūros ministerijos 2010 m. rugsėjo 30 d. finansinių ataskaitų aiškinamasis raštas). Priskaičiuojant kitas kultūros organizacijas (bibliotekos, muziejai, kultūros centrai, teatrai, meno kolektyvai ir t.t.), kurių steigėjai yra Lietuvos 39 savivaldybės, galima daryti išvadą, kad valstybės valdymo institucijoms pavaldţių kultūros organizacijų įtaka Lietuvos kultūriniam gyvenimui yra didesnė nei likusios dalies toje srityje veikiančių objektų. Esant tokiai situacijai valstybės valdymo institucijoms tenka atlikti šiuos vaidmenis, vykdant kultūrinės veiklos politiką (Vilkončius, 2010): 1. Savininko – Lietuvoje politikos lygmenyje net nesvarstoma galimybė sekti JAV pavyzdţiu ir privatizuoti bent dalį kultūros objektų. 2. Saugotojo – Lietuvos ţiniasklaida labai daţnai mini valstybės pastangas apsaugoti kultūrinį paveldą, saugoti autorines teises ir pan. 3. Patrono – Seimas ir savivaldybių tarybos Lietuvoje kasmet savo biudţetuose numato lėšų kultūros reikmėms. 4. Skatintojo – pats nereikšmingiausias, nes atsakomybė uţ kultūros raidą ir plėtrą tenka valstybės valdţiai. 5. Reguliuotojo – valdţios institucijos Lietuvoje atlieka kultūros procesų kūrimo ir platinimo savininko funkcijas. Aukščiausioji kultūros įstatymų leidimų institucija Lietuvoje yra Seimas, kuriame veikia Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, atliekantis šias funkcijas (Vilkončius, 2010): - rengia ir svarsto švietimą, mokslą ir kultūrą bei informacijos teikimą reglamentuojančių įstatymų, nutarimų ir kitų dokumentų projektus bei siūlymus; - svarsto ir teikia išvadas dėl komitetui perduotų dokumentų projektų, susijusių su švietimo, mokslo, kultūros ir informacijos teikimo klausimais, kitus projektus, įvertina, ar jie atitinka valstybės politiką šiais klausimais; - rengia siūlymus ir rekomendacijas Vyriausybei bei savivaldybėms dėl švietimo, mokslo, kultūros ir informacijos teikimo; - rūpinasi parama kultūrai tarnaujantiems asmenims, organizacijoms ir judėjimams; - atlieka Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijų, švietimo, mokslo ir kultūros institucijų parlamentinę kontrolę. Kiekviena Lietuvos Respublikos Vyriausybė Seimui pristato savo veiklos programą, kurioje būna ir kultūrai skirta dalis. Vienas Vyriausybės struktūrinių padalinių yra Kultūros ministerija, kurios pagrindinė funkcija yra planuoti šalies kultūros politiką, ją įgyvendinti bei finansuoti su tuo susijusias veiklas. Pagrindiniai Kultūros ministerijos veiklos uţdaviniai yra (LR Kultūros ministerijos 2010 m. rugsėjo 30 d. finansinių ataskaitų aiškinamasis raštas): - sudaryti sąlygas nacionalinės kultūros tęstinumui, plėtrai ir sklaidai, laisvai visuomenės kultūros raiškai, dalyvavimui kultūrinėje veikloje ir kultūros vertybių apsaugai;

- remiantis Lietuvos kultūros ir meno tarybos, visuomeninės organizacijos „Lietuvos kultūros savivaldos kolegija―, kultūros ir meno sričių ekspertų komisijų pasiūlymais, bendradarbiaujant su kitomis valstybės valdymo ir savivaldybių institucijomis bei perimant naudingą pasaulio valstybių kultūros organizavimo patirtį, įgyvendinti ir koordinuoti valstybės kultūros politiką profesionaliojo ir tradicinio meno, teatro, muzikos, dailės, kino, muziejų, bibliotekų, leidybos, kultūros vertybių apsaugos srityse, taip pat valstybės politiką autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei visuomenės informavimo srityse. Kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje veikia skyrius, besirūpinantis kultūros reikalais rajone/regione (plačiau apie Šiaulių rajono savivaldybės kultūros skyrių ţr. kitame skyriuje). Lietuvos valdymo institucijos pirmiausiai ir daugiausiai naudoja ekonomines kultūros politikos įgyvendinimo priemones. Kultūra Lietuvoje pagal galimybes yra valstybės finansiškai remiama, jos kūrėjams skiriamos premijos, stipendijos ir pan. Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys šalies kultūrinę veiklą: - LR Vyriausybės 2001 m. geguţės 14 d. nutarimas Nr. 542 „Dėl Lietuvos kultūros politikos nuostatų (V. ţ., 2001, Nr. 42-1454); - LR Labdaros ir paramos įstatymas su vėlesniais pakeitimais (aktuali redakcija V. ţ. 2010, Nr. 137-6994); - LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas su vėlesniais pakeitimais (aktuali redakcija V. Ţ., 2010, Nr. 13-621); - LR Kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymas (V. ţ., 2007, Nr. 81-3321). Pastarasis teisės aktas nustato, kad steigiamas su sportu nesusijęs specialus fondas kultūrai remti; fondo nuostatus tvirtina Vyriausybė, jį administruoja Kultūros ministerija. Kiekvienais metais iš valstybės biudţeto fondui numatoma skirti 1 proc. praėjusių metų alkoholinių gėrimų ir apdoroto tabako akcizo faktinių įplaukų, 10 proc. praėjusių metų loterijų ir azartinių lošimų mokesčio faktinių įplaukų. Akivaizdu, kad aukščiau minėti teisės aktai Lietuvoje įtvirtina valstybinį kultūros politikos modelį, pagal kurį valstybė pirmiausiai siekia kultūrinei veiklai suteikti kuo tvirtesnį materialinį pagrindą. Kartais Lietuvoje individualią kultūros veiklos politiką pasirenka rajonai, regionai ar netgi atskiros organizacijos, tačiau tai toli iki liberalaus kultūros politikos modelio. Taigi, Lietuvoje vyrauja valstybinis kultūros modelis, aukščiausioji kultūros įstatymų leidimų institucija yra Lietuvos Respublikos Seimas bei jame veikiantis Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Vienas iš Vyriausybės struktūrinių padalinių Lietuvoje yra Kultūros ministerija, kuri vykdo šalies kultūrinės veiklos politiką, o kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje veikia skyrius, besirūpinantis rajono/regiono kultūros reikalais.

3. ŠIAULIŲ RAJONO GYVENTOJŲ GYVENIMO KOKYBĖS IR SOCIALINĖS SANGLAUDOS PLĖTROS STRATEGINIAI PRIORITETAI KULTŪRINĖS VEIKLOS ASPEKTU

3.2. Šiaulių rajono, Pakruojo rajono ir Radviliškio rajono geografinės ir socialinės specifikos apţvalga

Magistro darbe Šiaulių rajono kultūrinės veiklos ypatumai bus lyginami su buvusios Šiaulių apskrities Pakruojo ir Radviliškio rajonų kultūrinės veiklos ypatumais, todėl šiame poskyryje bus aptarta minėtų rajonų geografinė ir socialinė specifika. Šiaulių rajonas yra Lietuvos šiaurės vakarų dalyje – Rytų Europos lygumos pakraštyje, Lietuvos vidurio ţemumoje. Šiaulių rajono savivaldybės teritorija glaudţiu ţiedu juosia Šiaurės Lietuvos sostine vadinamą Šiaulių miestą, t.y. žiedinis rajonas (ţr. 5 pav.). Rajonas ribojasi su kitais 6 administraciniais vienetais: iš šiaurės vakarų – Akmenės, iš šiaurės rytų – Joniškio, iš vakarų – Telšių, iš pietvakarių – Kelmės, iš pietryčių – Radviliškio, iš rytų – Pakruojo rajonais. Šiaulių rajone susikerta 3 fizinių geografinių rajonų ribos – Rytų Ţemaitijos plynaukštės Ţemaičių aukštumos šlaito, Ventos vidurupio ţemumos ir Mūšos ir Nemunėlio ţemumos ribos. Nors čia vyrauja ţemumos, fiziniu geografiniu poţiūriu Šiaulių rajonas gana įvairus – nuo kalvoto iki banguotų lygumų. Aukščiausia rajono vieta – netoli Bubių esantis Girnikų kalnas – 183,4 m, ţemiausia – Šakynos ţemuma – 82 m virš jūros lygio.

5 pav. Šiaulių rajonas Šaltinis: www.siauliai-r.sav.lt

Šiaulių rajono savivaldybės plotas – 1807 km2, ir tai sudaro 2,77 proc. Lietuvos teritorijos. Rajono teritorija suskirstyta į 11 seniūnijų: Bubių, Ginkūnų, Gruzdţių, Kairių, Kuršėnų kaimiškoji, Kuršėnų miesto, Kuţių, Meškuičių, Raudėnų, Šakynos ir Šiaulių kaimiškoji. Gyventojų skaičius 2010 m. pradţioje siekė 49,2 tūkst. gyventojų. Vakarinėje rajono dalyje gyvena pietų ţemaičiai varniškiai, o didţiojoje dalyje – vakarų aukštaičiai šiauliškiai. Šiaulių rajone yra vienas miestas (Kuršėnai), 7 miesteliai (Gruzdţiai, Meškuičiai, Kuţiai, Kairiai, Šakyna, Kurtuvėnai, Bazilionai) ir 579 kaimai. Pakruojo rajonas yra šiaurės Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, pasienyje su Latvija, centras – Pakruojo miestas. Pakruojo rajono savivaldybės plotas – 1316 km2 (27,2 proc. maţesnis nei Šiaulių rajono plotas) ir tai sudaro 2,02 proc. Lietuvos teritorijos. Rajono teritorija suskirstyta į 8 seniūnijas: Guostagalio, Klovainių, Lygumų, Linkuvos, Pakruojo, Pašvitinio, Rozalimo, Ţeimelio. 2010 m. pradţioje Pakruojo rajone gyveno 26,6 tūkst. gyventojų (beveik 46 proc. maţiau nei Šiaulių rajone). Rajone yra 2 miestai (Pakruojis ir Linkuva), 5 miesteliai (Klovainiai, Lygumai, Pašvitinys, Rozalimas ir Ţeimelis) bei 374 kaimai. Radviliškio rajonas yra šiaurės Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, centras – Radviliškio miestas. Radviliškio rajono savivaldybės plotas – 1635 km2 (9,5 proc. maţesnis nei Šiaulių rajono plotas) ir tai sudaro 2,51 proc. Lietuvos teritorijos. Rajono teritorija suskirstyta į 12 seniūnijų: Aukštelkų, Baisogalos, Grinkiškio, Pakalniškių, Radviliškio, Radviliškio miesto, Sidabravo, Skėmų, Šaukoto, Šeduvos, Šiaulėnų ir Tyrulių. 2010 m. pradţioje Radviliškio rajone gyveno 47,6 tūkst. gyventojų (3,3 proc. maţiau nei Šiaulių rajone). Rajone yra 2 miestai (Radviliškis ir Šeduva), 10 miestelių (Baisogala, Grinkiškis, Palonai, Pašušvys, Pociūnėliai, Sidabravas, Šaukotas, Šiaulėnai, Tyruliai ir Vadatkai) bei 420 kaimų.

a) b) 6 pav. Pakruojo rajonas (a) ir Radviliškio rajonas (b) Šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/

Iš 6 paveikslo matome, kad tiek Pakruojo, tiek Radviliškio rajonų teritorijos yra kitaip išsidėsčiusios nei Šiaulių rajono – tai nėra ţiediniai rajonai. Taigi, Šiaulių rajono savivaldybės teritorija yra žiedinė, ji gaubia Šiaulių miestą. Lyginant su Pakruojo ir Radviliškio rajonais, Šiaulių rajono teritorija yra didžiausia, jame gyvena daugiausiai gyventojų, tačiau seniūnijų skaičiumi Šiaulių rajoną lenkia Radviliškio rajonas.

3.2. Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus veiklos analizė, teisinės ir finansinės bazės vertinimas

Šiaulių rajono savivaldybės administracija yra Šiaulių rajono savivaldybės biudţetinė įstaiga, kurią sudaro struktūriniai (skyriai, tarnybos), į struktūrinius padalinius neįeinantys valstybės tarnautojai ir struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos (Savivaldybės administracijos filialai). Šiaulių rajono savivaldybės būstinė yra įsikūrusi Vilniaus g. 263, Šiauliai (www.siauliai-r.sav.lt). Šiaulių rajono savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo uţmokesčio fondą, didţiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių uţmokestį iš savivaldybės biudţeto, skaičių mero teikimu tvirtina arba keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybės administracijos įgaliojimai nesusiję su savivaldybės tarybos įgaliojimų pabaiga. Savivaldybės administracija turi dokumentų blankus, sąskaitas bankuose ir antspaudą su savivaldybės herbu ir įrašu „Lietuvos Respublikos Šiaulių rajono savivaldybės administracija―. Savivaldybės administracijos struktūriniai ir struktūriniai-teritoriniai padaliniai (seniūnijos) paprastai turi sąskaitų bankuose. Administracijos veikla - vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti (pagal Šiaulių rajono savivaldybės administracijos veiklos nuostatus, 2010). Šiaulių rajono savivaldybės administracija yra paskirsčiusi funkcijas savivaldybės administracijos skyriams bei seniūnijoms. Administracijos struktūriniams padaliniams vadovauja vedėjai, struktūriniams teritoriniams padaliniams – seniūnai. Jie vykdo savivaldybės institucijų formuojamą savivaldybės politiką ir atsako uţ jiems priskirtą savivaldybės veiklą. Vienas iš struktūrinių Šiaulių rajono savivaldybės administracijos padalinių yra Kultūros skyrius (www.siauliai-r.sav.lt). Kultūros skyriaus nuostatai (ţr. 1 priedą) yra patvirtinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. A-256 (8.1). Kultūros skyrius savo veikloje vadovaujasi tokiais teisiniais aktais: - LR Vietos savivaldos įstatymu (V. ţ., 1994, Nr.55-1049; 2008, Nr. 113-4290); 44

- LR Kultūros ministro 2010 m. birţelio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-327 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. birţelio 30 d. įsakymo Nr. ĮV-315 „Dėl rekomenduojamų kultūros administravimo padalinių apskričių viršininkų ir savivaldybių administracijose funkcijų patvirtinimo― Pakeitimo― (V. ţ., 2010, Nr. 70-3486); - Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 31 d. sprendimu T-90 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės nuostatų patvirtinimo― (2010 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. T-36 redakcija); - Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr., T-239 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės uţdarųjų akcinių bendrovių, biudţetinių ir viešųjų įstaigų, kurių steigėja yra Šiaulių rajono savivaldybė, bendrosios veiklos kuravimo ir koordinavimo tvarkos aprašo patvirtinimo―. Nuostatuose yra išdėstyti tokie Kultūros skyriaus uţdaviniai (Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus nuostatai, 2011): - vykdyti savivaldybei priskirtąsias funkcijas gyventojų bendrosios kultūros ugdymo ir etnokultūros puoselėjimo srityje, inicijuoti ir dalyvauti kultūros plėtros projektuose, teikti siūlymus dėl kultūros įstaigų steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo; - kaupti duomenis apie kultūros politikos įgyvendinimą savivaldybėje, juos analizuoti, koordinuoti jų įgyvendinimą; - vykdyti savivaldybės kultūros įstaigų, organizacijų veiklos prieţiūrą bei teikti metodinę pagalbą. Šiuo metu Kultūros skyriuje dirba 5 darbuotojai: vedėja, pavaduotoja ir 3 vyr. specialistės. Kultūros skyriui vadovauja skyriaus vedėjas, kuris yra karjeros valstybės tarnautojas, tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas administracijos direktoriui; jį skiria į pareigas ir iš pareigų atleidţia administracijos direktorius LR valstybės tarnybos įstatymo numatyta tvarka. Kultūros skyriaus pavaduotojas yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas skyriaus vedėjui, taip pat atskaitingas administracijos direktoriui. Kultūros skyrius ir jo kuruojamos savivaldybės biudţetinės kultūros įstaigos nuolat vykdo kultūrinės veiklos programą Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, prisideda prie Lietuvos kultūros politikos nuostatų įgyvendinimo, vykdo kultūrinės srities programas bei Savivaldybės tarybos sprendimus. Kultūros skyrius inicijuoja ir rengia kultūrinius projektus į Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Šiaulių apskrities kultūros rėmimo fondus, nuolat rengia Savivaldybės tarybos sprendimų, mero potvarkių, Administracijos direktoriaus įsakymų projektus, teikia informaciją ţiniasklaidai bei savivaldybės internetinei svetainei apie kultūrinius procesus rajone, analizuoja ir kaupia medţiagą apie rajono kultūros įstaigų veiklą, teikia metodinę paramą kuruojamų įstaigų, nevyriausybinių organizacijų vadovams, renginių organizatoriams, kaimų bendruomenėms, tęsia

45 kraštotyrinius tyrinėjimus, inicijuoja kultūrinių leidinių, reprezentuojančių Šiaulių rajoną, leidybą, vykdo plačią edukacinę programą ir atlieka kitas funkcijas (Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus 2009 m. veikos ataskaita). Kultūros skyriaus pagrindinės kuruojamos kultūros sritys yra šios: etnokultūros sritis, kraštotyros sritis, vokalinės-instrumentinės muzikos sritis, choreografijos sritis ir teatro meno sritis (veiklos, kurių metu puoselėjamos nurodytos kultūros sritys Šiaulių rajone, susistemintos 2 priede). Iš priede pateiktų duomenų matome, kad etnokultūros srityje Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyrius rengia kalendorines etnokultūrines šventes bei nekalendorines etnokultūrines šventes, būdingas tik Šiaulių kraštui. Rajone veikia 12 folkloro ansamblių, iš jų vienas – vaikų. Kraštotyros srityje Kultūros skyrius organizuoja Kraštotyros ekspedicijas, rengia tradicinius renginius, kurių metu teikiamos kultūros ir meno premijos. Šiaulių rajono savivaldybės taryba yra įsteigusi 8 kultūros ir meno premijas (4 respublikines ir 4 rajonines). Taipogi yra suteikiami nusipelniusiems asmenims Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės kraštotyrininko vardai, renkamas metų kraštotyrininkas; rengimai kraštotyrininkų konferencijos, seminarai, parodos. Šiaulių rajone veikia Kuršeniškių kraštotyrininkų klubas. Šiaulių rajone yra 70 vokalinės-instrumentinės muzikos kolektyvų: vokalinių ansamblių, pramoginės muzikos ansamblių, mišrių chorų, liaudiškos muzikos kapelų, vaikų popchorų ir dainavimo studijų bei orkestras. Vokalinės-instrumentinės muzikos srityje Šiaulių rajone rengiami minėtų kolektyvų šventės, koncertai, stovyklos. Choreografijos srityje Šiaulių rajone yra 6 liaudiškų šokių kolektyvai ir 17 šiuolaikinių šokių kolektyvų, kuriems yra rengiami įvairūs festivaliai, regioniniai turai, šventės, kiti renginiai. Teatro meno srityje Šiaulių rajone veikia vaikų ir jaunimo teatras, lėlių teatras ir suaugusiųjų mėgėjų teatrai, kuriems yra rengimai įvairūs festivaliai, šventės, stovyklos, popietės ir kiti renginiai. Galima teigti, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje kultūros sritį kuruoja Kultūros skyrius, turintis 5 darbuotojus. Šiaulių rajono kultūrinė veikla yra skirstoma į etnokultūros sritį, kraštotyros sritį, vokalinės-instrumentinės muzikos sritį, choreografijos sritį, teatro meno sritį. Kultūrinė veiklą vykdo įvairūs kolektyvai, kuriems organizuojami įvairūs renginiai, teikiamos premijos, vykdoma edukacinė-metodinė veikla, vykdomas finansavimas.

3.3. Šiaulių rajono kultūrinės veiklos rodiklių palyginimas su Pakruojo ir Radviliškio rajonų rodikliais

Šiaulių rajono kultūrinės veiklos rodikliai bus analizuojami vertinant tokias kultūros įstaigas ir sritis: bibliotekas, kultūros centrus ir kitas kultūros įstaigas, muziejus. Visi rodikliai bus lyginami su Radviliškio ir Pakruojo rajono rodikliais 2007-2009 metų laikotarpyje.

3.3.1. Bibliotekų veikla Statistikos departamento duomenimis, iš kultūros įstaigų šalyje daugiausia yra bibliotekų, tačiau kasmet šalyje ir apskrityje jų maţėja. Šiaulių rajone bibliotekų skaičius 2007–2009 m. išliko pastovus (sumaţėjo 1-a biblioteka), tuo tarpu Pakruojo rajone bibliotekų skaičius sumaţėjo 8,0 proc., Radviliškio rajone – 20,5 proc. (ţr. 7 paveikslą). Šiaulių rajono bibliotekų skaičius iš vertinamų rajonų 2009 metais buvo didţiausias (30 bibliotekų), tai sudaro beveik penktadalį visų apskrities bibliotekų ir 2,2 proc. šalies bibliotekų skaičiaus.

7 pav. Bibliotekų skaičius Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose Šaltinis: sudaryta autorės pagal www.stat.gov.lt

Pagrindinė šios srities įstaiga rajone yra Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, turinti 29 filialus. Bibliotekos veiklai didelės reikšmės turėjo 1990 m. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas ir 1995 m. Bibliotekų įstatymas: biblioteka perėjo savivaldybės ţinion, pradėjo dirbti pagal naujai patvirtintus nuostatus. 1995 m. lapkričio 1 d. biblioteka pavadinta Šiaulių rajono savivaldybės viešąja biblioteka. 2002 m. sausio 1 d. po rajono kultūros įstaigų reorganizacijos Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka tapo savarankiška įstaiga, turinti juridinio asmens

47 statusą. Biblioteka yra Šiaulių rajono 28 kaimų ir Kuršėnų miesto bibliotekų metodikos, bibliografijos ir informacijos centras. Skaitytojų skaičius Šiaulių rajone per minėtą laikotarpį šiek tiek sumaţėjo, tai būdinga ir kitoms apskrities bei šalies bibliotekoms. Šiaulių rajono bibliotekose skaito apie 9 tūkst. rajono gyventojų, iš jų – 3,5 tūkst. vaikai (Radviliškio rajone – 12 tūkst., Pakruojo rajone – 6 tūkst.); fonduose sukaupta daugiau kaip 342 tūkstančiai knygų, kitų leidinių, dokumentų (Radviliškio rajone – 343 tūkst., Pakruojo rajone – 213 tūkst.). Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir jos filialai teikia gyventojams visų rūšių informaciją, leidţiančią jiems naudotis šiuolaikinėmis informacijos bei komunikacijos technologijomis (internetu): Kuršėnų miesto bibliotekoje įkurta interneto skaitykla; Kairių filiale – viešas interneto centras; Kuţių, Meškuičių, Raudėnų filialuose – viešojo interneto prieigos taškai. Vidutiniškai vienai bibliotekai Šiaulių rajone 2009 m. teko 306 skaitytojai, Radviliškio rajone – 430 skaitytojų, Pakruojo rajone – 275 skaitytojų (ţr. 8 paveikslą). Prieinamumas geriausias yra Pakruojo rajone, tačiau visi minėti rodikliai yra geresni nei vidutinis šalies rodiklis – vienai bibliotekai šalyje 2009 m. teko 554 skaitytojai. Prieinamumas prie viešųjų bibliotekos paslaugų Radviliškio ir Pakruojo rajonuose per trejus analizuojamus metus pablogėjo (dėl sumaţėjusio bibliotekų skaičiaus), Šiaulių rajone – beveik nepasikeitė.

8 pav. Vidutiniškai vienai bibliotekai tenka skaitytojų Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose Šaltinis: sudaryta autorės pagal www.stat.gov.lt

2009 m. vidutinis gyventojų sutelkimo rodiklis rajono bibliotekose buvo 20,5 proc., kaime sutelkta 21,5 proc. gyventojų, Kuršėnų miesto biblioteka sutelkė 18,1 proc. gyventojų. Moksleivių sutelkimo rodiklis 2009 m. rajone buvo 57 proc., kaimo bibliotekose – 71,1 proc. Daugiausiai savo aptarnaujamo mikrorajono gyventojų 2009 m. sutelkė Ţadţiūnų biblioteka (33 proc.), Gilvyčių biblioteka (43,2 proc.), Naisų biblioteka (35 proc.), Bubių biblioteka (31 proc.), Gruzdţių A. 48

Griciaus bibliotekos filialas (31,2 proc.), Voveriškių biblioteka (31,7 proc.), Verbūnų biblioteka (29 proc.). Palyginus su 2008 m., gyventojų sutelkimo į rajono bibliotekas rodikliai išaugo. Šiaulių rajono 2009 m. 100-ui gyventojų teko 696 egzempliorių (per trejus metus rodiklis padidėjo 1,9 proc.), Radviliškio rajone – 721 egzempliorių (sumaţėjo 9,3 proc.), Pakruojo rajone – 801 egzempliorius (padidėjo 4,0 proc., ţr. 9 paveikslą).

9 pav. 100 gyventojų tenka egzempliorių Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonų bibliotekose Šaltinis: sudaryta autorės pagal www.stat.gov.lt

Vidutiniškai vienam skaitytojui Šiaulių rajone 2009 m. teko 37 dokumentai (rodiklis per trejus metus pagerėjo 2,8 proc.), Radviliškio rajone – 30 dokumentų (rodiklis pablogėjo 6,3 proc.), Pakruojo rajone – 34 dokumentai (rodiklis pablogėjo 8,1 proc., ţr. 10 paveikslą). Vidutiniškai vienam skaitytojui tenkantis dokumentų egzempliorių skaičius visus 2009 m. Šiaulių rajone buvo toks pat, kaip ir šalyje.

10 pav. Vidutiniškai vienam skaitytojų tenka egzempliorių Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonų bibliotekose

Šaltinis: sudaryta autorės pagal www.stat.gov.lt 2009 m. Šiaulių rajono bibliotekose skaitytojams buvo išduota 224 tūkst. fizinių vienetų spaudinių, iš jų 63,6 fizinių vienetų vaikams (rodiklis 5,1 proc. maţesnis nei 2008 metais ir 7,1 proc. maţesnis nei 2007 metais). Pakruojo rajono bibliotekose skaitytojams per 2009 m. buvo išduota 207 tūkst. fizinių vienetų spaudinių (rodiklis, lyginant su 2008 ir 2007 metais padidėjo 16 proc.), Radviliškio rajono bibliotekose – 374 tūkst. (rodiklis, lyginant su 2008 metais padidėjo 3,0 proc., o lyginant su 2007 metais sumaţėjo 2,6 proc.). Vidutiniškai 2009 m. vienam skaitytojui šalyje buvo išduotas 31 dokumentas, Šiaulių rajone – 24 dokumentai, Radviliškio rajone – 32 dokumentai, Pakruojo rajone – 33 dokumentai (ţr. 11 paveikslą). Galima teigti, kad Šiaulių rajone yra maţesnis susidomėjimas bibliotekų paslaugomis, t.y. prastesnis skaitomumo lygis.

11 pav. Vidutiniškai vienam skaitytojų tenka išduotų egzempliorių Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonų bibliotekose Šaltinis: sudaryta autorės pagal www.stat.gov.lt

Skaitytojai per 2009 metus Šiaulių rajono viešojoje bibliotekoje apsilankė 74065 kartus, iš jų 29229 kartus – vaikai. Kuršėnų miesto bibliotekoje skaitytojai apsilankė 15273 kartus, kaimo bibliotekose – 58792 kartus. Nustatyta, kad ypatingai pagausėjo lankytojų tose Šiaulių rajono bibliotekose, kur yra įsteigti viešojo interneto prieigos taškai. 2009 m. Šiaulių rajono bibliotekose buvo 72 kompiuterizuotas darbo vietos vartotojams. Iš viso bibliotekose yra 111 kompiuterių, iš jų 37 skirti darbuotojams. 2009 metais kompiuterių skaičius padidėjo 44 vnt. Iš viso kompiuterizuota 19 Šiaulių rajono bibliotekų, tai sudaro 66,7 proc. visų rajono bibliotekų. Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, kaip ir daugelis kitų šalies bibliotekų, susiduria su knygų, kitų spaudinių fondų atnaujinimo problema. Lėšas naujų leidinių įsigijimui skiria LR Kultūros ministerija, taip pat šiam tikslui lėšas skirti gali ir savivaldybė, tačiau jų

50 daţniausiai nepakanka.. 2009 m. Kultūros ministerija Šiaulių rajono bibliotekoms skyrė beveik 45 tūkst. Lt knygoms įsigyti (76,7 tūkst. Lt maţiau nei 2008 m., tam įtakos turėjo prasidėjusi ekonominė krizė šalyje ir sumaţėjęs šalies biudţetas). 2009 m. paramos buvo gauta uţ 70,7 tūkst. Lt 4,8 tūkst. fizinių vienetų įsigyti, didţiausią paramą skyrė Lietuvos bibliotekininkų draugija, iš GPM skirtų 2 proc. nupirkta 79 egz. leidinių uţ 2,2 tūkst. Lt. Reziumuojant reikia pažymėti, kad pagrindinė bibliotekininkystės srities kultūros įstaiga rajone yra Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, turinti 29 filialus. Šiaulių rajono gyventojams prieinamumas prie bibliotekos paslaugų yra geresnis nei Pakruojo ir Radviliškio rajonuose, tačiau skaitomumo lygis yra prastesnis. Nustatyta, kad pradėjus kompiuterizuoti rajono bibliotekas bei jose diegti interneto ir kitas komunikacijos paslaugas, skaitomumo rodiklis Šiaulių rajone pagerėjo.

3.3.2. Kultūros centrų, filialų ir kitų kultūros įstaigų veikla Šiaulių rajone veikia vienas Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centras, įsikūręs Kuršėnuose ir turintis 13 filialų, kuriems yra pavaldūs struktūriniai padaliniai atskiruose kaimuose ir gyvenvietėse, iš viso padaliniai įkurti 29 kaimuose ir gyvenvietėse. Kultūros centro nuostatai pateikiami 3 priede. Kultūros centro ir jo filialų tinklą ţiūrėti 12 paveiksle, kuriame skirtingomis spalvomis paţymėti kultūros centrų filialai (kvadratai) ir jų struktūriniai padaliniai (apskritimai).

12 pav. Šiaulių rajono kultūros centro ir jo filialų tinklas (kvadratų spalvų reikšmės: Šiaulių rajono KC, Bazilionų, Bridų, Drąsučių, Gilaičių, Ginkūnų, Gruzdţių, Kairių, Meškuičių, Micaičių, Naisių, Raudėnų, Šakynos, Verbūnų KC filialai) Šaltinis: sudaryta autorės pagal http://lt.wikipedia.org/wiki/

Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro struktūra tokia, kad kiekvienoje seniūnijoje būtų po šios įstaigos filialą. Šiaulių rajono kultūros centrui priklauso Etninės kultūros ir tradicinių amatų (EKTA) centras, esantis Kuršėnuose (EKTA centro nuostatai pateikiami 4 priede). Pakruojo rajono savivaldybėje yra 16 kultūros centrų ir jų filialų. Pakruojo rajono savivaldybėje iš viso yra 2 kultūros centrai (Linkuvos mieste ir Pakruojo mieste), taigi, jų aptarnaujama teritorija (filialų teritorija) yra siauresnė, todėl veikla efektyvesnė. 13 paveikslo a) dalyje nurodytas Pakruojo rajono savivaldybės kultūros centrų ir jų filialų tinklas, kur raudona spalva paţymėtas kvadratas – Linkuvos kultūros centras, raudona spalva paţymėti apskritimai – jo filialai; mėlyna spalva paţymėtas kvadratas – Pakruojo kultūros centras, mėlyna spalva paţymėti apskritimai – jo filialai. Radviliškio rajono savivaldybėje iš viso yra 1 kultūros centras ir 27 kultūros namai, taigi, kultūros centras – tik vienas, todėl jo aptarnaujama teritorija (analogiška Šiaulių rajonui). 13 paveikslo b) dalyje nurodytas Radviliškio rajono savivaldybės kultūros centro ir jo filialų tinklas, kur raudona spalva paţymėtas kvadratas – Radviliškio miesto kultūros centras, raudona spalva paţymėti apskritimai – jo filialai.

a) b) 13 pav. Pakruojo rajono (a) ir Radviliškio rajono (b) kultūros centrų ir jų filialų tinklas Šaltinis: sudaryta autorės pagal http://lt.wikipedia.org/wiki/

Iš 12 ir 13 paveikslų galima daryti išvadą, kad geriausia geografinės teritorijos bei Kultūros centrų organizacinės struktūros atţvilgiu situacija yra Pakruojo rajono savivaldybėje, nes joje yra 2 kultūros centrai, todėl ir jų aptarnavimo teritorija maţesnė; be to, teikiant paraiškas ES struktūrinių fondų paramai gauti, Pakruojo rajono savivaldybė turi didesnes galimybes, nes gali teikti dvejas

52 paraiškas nuo skirtingų kultūros centrų, tuo tarpu Šiaulių ir Radviliškio rajono savivaldybės – tik po vieną paraišką. Šiuo metu Šiaulių rajone veikiančių kultūros įstaigų – kultūros centro ir jo filialų – pastatų būklė yra prasta (nustatyta, kad 10-iai pastatų reikalinga rekonstrukcija arba kapitalinis remontas). 2009 m. Kultūros centrų modernizavimo programos lėšomis (ES fondų lėšos) buvo modernizuojamas Šiaulių rajono Kultūros centro (RKC) pastatas, o savivaldybės lėšomis – filialų Briduose ir Meškuičiuose pastatai (iš viso 3 pastatai). Iš 30-ties Šiaulių rajono Kultūros centro ir jo filialų pastatų (kartu su EKTA centru) nuolat šildomų yra 17 (56,7 proc.), šildomų tik renginių metu yra 12 (40,0 proc.); nešildomų pastatų yra 1 (3,3 proc.). Šiaulių rajono kultūros centro ir jo filialų materialinė bazė nurodyta 5 lentelėje. Ţiūrovų salių neturi EKTA centras ir Naisių kultūros centro filialas, specializuota parodų salė yra tik Šiaulių rajono kultūros centre (Kuršėnuose), šokių-diskotekų salių neturi Bridų, Ginkūnų, Kairių Micaičių, Naisių, Šakynos ir Verbūnų kultūros centro filialai. Kompiuterizuoti yra visi kultūros centro filialai, juose visuose yra internetas. Muzikos instrumentų poreikis siekia 37 vnt. (daugiausiai Šakynos kultūros centro filiale – 7 vnt.), tautinių kostiumų poreikis – 168 vnt. (daugiausiai Šakynos kultūros centro filiale – 30 vnt. ir Micaičių kultūros centro filiale – 24 vnt.). 5 lentelė Šiaulių rajono kultūros centro ir jo filialų materialinė bazė Įstaiga Ţiūrovių Spec. Šokių – Kompiu- Muzikos Tautiniai salės / parodų diskotekų teriai instrumentai: kostiumai: vietos salės salės Yra/ poreikis Yra/ poreikis EKTA c. - - - - 2 1 - - - RKC 2 541 1 1 14 20 4 226 16 Bazilionų 3 400 - 1 1 17 2 12 12 Bridų 1 100 - - 1 4 3 - 10 Drąsučių 1 250 - 1 1 4 2 - - Gilaičių 3 340 - 1 1 2 2 - 12 Ginkūnų 1 80 - - 1 5 2 113 12 Gruzdţių 2 160 - 2 1 3 4 24 16 Kairių 1 100 - - 1 1 - 10 - Meškuičių 1 400 - 1 1 4 4 26 10 Micaičių 3 550 - - 1 11 - - 24 Naisių - - - - 1 2 2 - - Raudėnų 2 350 - 1 1 5 2 16 10 Šakynos 2 150 - - 1 3 7 - 30 Verbūnų 1 100 - - 1 2 3 - 16 VISO: 23 3521 1 8 29 84 37 427 168 Šaltinis: Šiaulių rajono savivaldybės Šiaulių rajono kultūros centro, filialų, EKTA centro 2009 metų veiklos ataskaita

Iš viso Šiaulių rajono kultūros centre ir jo filialuose dirba 113 darbuotojų (iš jų du trečdaliai – kultūros ir meno darbuotojų), Šiaulių RKC – 46 darbuotojai (40,7 proc.), EKTA centre – 4 darbuotojai (3,5 proc.), likusieji (63 darbuotojai arba 55,8 proc.) dirbai filialuose. Bendrai šie

53 darbuotojai sudaro 84 etatus, Šiaulių RKC – 45,5 etato, EKTA centre – 2,5 etato, filialuose – 36 etatai. Šiaulių rajone yra platus mėgėjiškų meno kolektyvų tinklas, tačiau pastaruoju metu jų gana sparčiai maţėja. 2007–2009 m. tokių kolektyvų rajone sumaţėjo 14,3 proc. Ši tendencija pastebima visoje Lietuvoje bei būdinga visoms apskrities savivaldybėms (Pakruojo rajone mėgėjiškų meno kolektyvų skaičius sumaţėjo 5,1 proc., Radviliškio rajone daugiausiai – 16,2 proc.). Šiaulių rajone mėgėjiškų meno kolektyvų skaičius maţėjo sparčiau nei šalies rodiklis (šalyje – 7,7 proc.) ir apskrities rodiklis (beveik 12 proc.) (ţr. 14 paveikslą).

14 pav. Mėgėjų meno kolektyvų skaičius Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose Šaltinis: sudaryta autorės pagal www.stat.gov.lt

Šiaulių rajono savivaldybėje mėgėjų meno kolektyvų skaičius buvo maţesnis nei Radviliškio rajono savivaldybėje, tačiau didesnis nei Pakruojo rajono savivaldybėje. Analogiškai maţėjo ir dalyvių skaičius mėgėjų meno kolektyvuose: 2007-2009 m. laikotarpyje Šiaulių rajono savivaldybės mėgėjų meno kolektyvų dalyvių skaičius sumaţėjo 11,2 proc., Pakruojo rajono savivaldybėje šiek tiek daugiau - 13,7 proc., Radviliškio rajono savivaldybėje – 11,4 proc. (ţr. 15 paveikslą). Šalyje tuo tarpu minėto rodiklio maţėjimas buvo maţesnis – tik 5,9 proc., apskrityje – 7,4 proc.

15 pav. Mėgėjų meno kolektyvų dalyvių skaičius Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose Šaltinis: sudaryta autorės pagal www.stat.gov.lt

Informacija apie mėgėjų meno kolektyvų ir jų dalyvių pasiskirstymą pagal kultūros centro filialus pateikiama 6 lentelėje. 6 lentelė Šiaulių rajono kultūros centro ir jo filialų mėgėjų meno kolektyvų 2009 m. duomenys Įstaiga Katego- Mėgėjų meno Dalyvių skaičius Renginių Renginių lankytojų ir rija kolektyvų skaičius skaičius dalyvių skaičius - - 39 6020 RKC A.k. 21 419 407 23480 Bazilionų II 9 88 109 1469 Bridų III 6 45 51 1120 Drąsučių II 7 89 54 249 Gilaičių III 7 74 74 866 Ginkūnų III 8 120 60 2250 Gruzdţių III 13 102 95 1710 Kairių II 8 56 44 n/d Meškuičių II 12 105 76 1820 Micaičių II 11 113 123 976 Naisių II 3 43 62 773 Raudėnų II 5 83 51 1017 Šakynos III 10 74 120 2833 Verbūnų II 6 41 86 2667 VISO: - 126 1452 1451 47250 Šaltinis: Šiaulių rajono savivaldybės Šiaulių rajono kultūros centro, filialų, EKTA centro 2009 metų veiklos ataskaita

Šiaulių rajone yra 5 III kategorijos, 1 aukščiausios kategorijos ir 8 II kategorijos kultūros įstaigos. Daugiausiai, neskaitant Šiaulių RKC, meno kolektyvų yra Gruzdţių (13 vnt.), Meškuičių (12 vnt.) ir Micaičių (11 vnt.) kultūros centro filialuose. Dalyvių skaičius, neskaitant Šiaulių RKC, didţiausias Ginkūnų (120 dalyvių), Micaičių (113 dalyvių) ir Meškuičių (105 dalyvių) kultūros centro filialuose. 55

Iš viso per 2009 metus Šiaulių rajono savivaldybėje mėgėjų meno kolektyvai surengė 1451 renginius, iš jų 512 arba 35,3 proc. – vaikų renginiai; renginiuose dalyvavo 47250 lankytojų, iš jų 11562 arba 24,5 proc. – vaikai ir jaunimas. Procentinis renginių skaičiaus pasiskirstymas pagal kultūros centro filialus pateikiamas 16 paveiksle, iš kurio matome, kad neskaitant Šiaulių RKC, daugiausiai renginių 2009 m. buvo surengta Šakynos (8 proc.), Bazilionų ir Gruzdţių (po 7 proc.) kultūros centro filialuose.

16 pav. Renginių skaida Šiaulių rajono kultūros centre ir jo filialuose Šaltinis: Šiaulių rajono savivaldybės Šiaulių rajono kultūros centro, filialų, EKTA centro 2009 metų veiklos ataskaita

Mėgėjų meno kolektyvų veikla skirstoma į koncertų, spektaklių vykdymą, profesionalaus meno sklaidą bei kitą veiklą. 2009 m. Šiaulių rajono mėgėjų meno kolektyvų koncertai ir spektakliai namuose buvo vykdyti 260 kartų (iš jų 125 – Šiaulių RKC), išvykus – 427 kartus (iš jų 159 – Šiaulių RKC). Iš visų filialų daugiausiai renginių namuose surengė Micaičių kultūros centro filialas (38 renginiai arba 14,6 proc.), išvykų daugiausiai organizavo Meškuičių ir Gilaičių kultūros centro filialai (po 33 išvykas arba po 7,7 proc.). Profesionalaus meno sklaidos renginiai yra tokie: parodos, koncertai, spektakliai. Bendroje sumoje profesionalių renginių Šiaulių rajono savivaldybėje per 2009 metus buvo surengta 24 kartus, kuriuose dalyvavo 9760 lankytojų. Iš jų 21 renginys buvo surengtas Šiaulių RKC (5 parodos, kuriuose dalyvavo 4320 lankytojų; 6 koncertai, kuriuose dalyvavo 1500 lankytojų, ir 10 spektaklių, kuriuose dalyvavo 3450 lankytojų); 1 paroda buvo surengta Micaičių, 2 spektakliai Verbūnų kultūros centro filialuose. Kitos kultūros centro ir jo filialų veiklos rūšys: tautodailės veikla, diskotekos-šokiai, kino filmai, edukaciniai projektai, ekspedicijos, pramoginės muzikos koncertai, kiti renginiai. Iš viso Šiaulių rajono savivaldybėje 2009 m. buvo surengta 740 kitos kultūrinės veiklos renginių, kuriuose dalyvavo 38290 lankytojų. Kitos kultūrinės veiklos renginių sklaida 2009 m. Šiaulių rajono kultūros

56 centre ir jo filialuose nurodyta 17 paveiksle, iš kurio matome, kad neskaitant Šiaulių RKC, daugiausiai kitos kultūrinės veiklos renginių buvo surengta Kairių ir Gruzdţių (11 proc.) bei Šakynos (10 proc.) kultūros centro filialuose.

17 pav. Kitos kultūrinės veiklos renginių skaida Šiaulių rajono kultūros centre ir jo filialuose Šaltinis: Šiaulių rajono savivaldybės Šiaulių rajono kultūros centro, filialų, EKTA centro 2009 metų veiklos ataskaita

Iš viso 2009 m. Šiaulių rajono savivaldybės taryba iš savivaldybės biudţeto Šiaulių rajono kultūros centro ir jo filialų veiklai skyrė 1621,9 tūkst. Lt (finansavimo struktūra pagal filialus pateikiama 18 paveiksle), iš kurių 1485,2 tūkst. Lt (91,66 proc.) skirta darbo uţmokesčiui, 100,0 tūkst. Lt (6,2 proc.) veiklai, ilgalaikiam materialiam turtui įsigyti 17,0 tūkst. Lt (1,0 proc.), infrastruktūros išlaikymui 19,7 tūkst. Lt (1,2 proc.).

18 pav. Šiaulių rajono kultūros centro ir jo filialų finansavimas Šaltinis: Šiaulių rajono savivaldybės Šiaulių rajono kultūros centro, filialų, EKTA centro 2009 metų veiklos ataskaita

Šiaulių rajono kultūros centras ir jo filialai uţ savo veiklą 2009 m. gavo 34,9 tūkst. Lt pajamų, uţ vykdomus projektus – 29,4 tūkst. Lt pajamų, iš privačių rėmėjų – 8,8 tūkst. Lt pajamų. Vertinant atskirai Šiaulių rajono kultūros centro filialų finansavimą (ţr. 19 paveikslą), matome, kad didţiausias finansavimas 2009 m. buvo Micaičių filiale (50,1 tūkst. Lt vienam aptarnaujamos teritorijos gyventojui) ir Naisių filiale (47,4 tūkst. Lt); tuo tarpu maţiausią finansavimą turėjo Bridų filialas (tik 9,2 tūkst. Lt vienam aptarnaujamos zonos gyventojui).

19 pav. Šiaulių rajono kultūros centro filialų finansavimas, tūkst. Lt 1-am aptarnaujamos teritorijos gyventojui Šaltinis: Šiaulių rajono savivaldybės Šiaulių rajono kultūros centro, filialų, EKTA centro 2009 metų veiklos ataskaita

Apibendrinant galima teigti, kad Šiaulių rajone veikia Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centras, įsikūręs Kuršėnuose ir turintis 13 filialų, kuriems yra pavaldūs struktūriniai padaliniai atskiruose kaimuose ir gyvenvietėse, iš viso padaliniai įkurti 29 kaimuose ir gyvenvietėse. Geriausia geografinės teritorijos bei Kultūros centrų organizacinės struktūros atžvilgiu situacija yra Pakruojo rajono savivaldybėje, nes joje yra 2 kultūros centrai, todėl jų aptarnavimo teritorija mažesnė. Tendencija, kad Šiaulių rajono savivaldybėje mažėja mėgėjų meno kolektyvų skaičius bei juose esančių dalyvių skaičius rodo, kad rajone arba nėra motyvacijos vykdyti kultūrinę veiklą, arba tam tiesiog nėra sąlygų (trūksta inventoriaus, renginių, finansavimo ir pan.). Galima daryti išvadą, kad Šiaulių rajono Kultūros centro administracija netinkamai paskirsto lėšas filialams, kas neleidžia tolygiai (vienodomis sąlygomis) visiems filialams vykdyti kultūrinę veiklą Šiaulių rajone.

3.3.3. Muziejų veikla Statistikos departamento duomenimis, Šiaulių rajono savivaldybėje yra vienas muziejus, kuriame apsilanko apie tūkstantį asmenų kasmet. Radviliškio rajono savivaldybėje yra 1 muziejus, kuriame apsilanko apie 60-70 tūkst. asmenų kasmet, Pakruojo rajono savivaldybėje muziejų nėra. 58

Šiaulių rajono savivaldybės duomenimis Šiaulių rajone veikia 3 muziejai: 1) Kuršėnuose nuo 1996 m. veikia Kalendorių muziejus, priklausantis Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centrui bei įsikūręs jo patalpose. Muziejuje saugomi 4822 skirtingų laikotarpių ir iš skirtingų šalių atkeliavę eksponatai (kalendoriai), pagalbiniuose fonduose – dar 85 eksponatai, taipogi saugoma įvairi medţiaga, susijusi su pirmojo lietuviško kalendoriaus autoriumi L. Ivinskiu. 2) Naisiuose veikia Šiaulių rajono literatūros muziejus, atidarytas 1987 m. ir priklausantis Naisių kultūros centro filialui. Muziejuje kaupiama medţiaga apie Šiaulių krašte gimusius ir su juo susijusius rašytojus bei literatus (J. Grušas, A. Gricius, S. Anglickis, J. Šliūpas, L. Ivinskis, J. Tumas–Vaiţgantas, J. Krikščiūnas–Jovaras, Z. Gaidamavičius–Gėlė, M. Katiliškis (A. Vaitkus), P. Višinskis bei kt.). Naisių muziejuje yra 7386 eksponatai, iš jų pagrindiniame fonde – per 4000 eksponatų. 3) Kuršėnuose tautodailininkai Bronė ir Bronius Radeckai įrengė keramikos muziejų (1987 m.), kuriame eksponuojami šeimos sukurti darbai (apie 550 eksponatų): įvairiausio dydţio vazos ir vazelės, aţūriniai krepšeliai, suvenyriniai indai su kaukių motyvais, ąsočiai, ţvakidės, lėkštutės. Puodţiai dalyvavo daugybėje liaudies meno parodų, mugių, konkursų. Taigi, Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje veikia 3 muziejai, iš kurių 2 priklauso kultūros centrui/filialui. Rodiklis yra toks pat kaip ir Radviliškio rajone, tačiau Radviliškio rajone lankytojų sutinkama ženkliai daugiau nei Šiaulių rajone.

3.4. Gyventojų apklausos rezultatai

2010 metų rudenį, rengiant Šiaulių rajono savivaldybės strateginį plėtros planą 2011-2017 metams, buvo atlikta anoniminė anketinė Šiaulių rajono gyventojų, ne jaunesnių kaip 16 metų amţiaus, apklausa. Anketos forma pateikiama 5 priede. Vienas iš probleminių klausimų, atliekant apklausą, buvo kultūrinių poreikių tenkinimo ir kultūros infrastruktūros būklės vertinimas. Kadangi magistro darbo rengėja dirba rajono savivaldybėje ir tiesiogiai dalyvavo rengiant strateginį plėtros planą, tai pagrindţiant pagrindines Šiaulių rajono gyventojų kultūrinių poreikių tenkinimo ir infrastruktūros būklės problemas, bus pasinaudota minėtos apklausos rezultatais (anketavimą atliko UAB „Lyderio grupė― Šiaulių rajono savivaldybės uţsakymu). Respondentams anketoje buvo pateikti teiginiai-problemos, kurie yra aktualiausi šiuo metu Šiaulių rajone. Uţdarų klausimų vertinimo skalė apėmė vertinimą nuo 1 (labai blogai) iki 5 (labai gerai). Atviruose klausimuose prašyta nurodyti iki 10 teiginių, kuriuos šiuo metu respondentas

59 vertina kaip aktualiausias rajono problemas, prioriteto tvarka, sunumeruojant juos nuo 1 iki 10 (1- svarbiausi- aktualiausi, 10- maţiau svarbūs). Iš viso tyrime dalyvavo 683 respondentai. Šiaulių rajono savivaldybės gyventojų apklausos metu iš pasiūlytų aktualiausių dabartinių problemų kultūrinių, poilsio vietų pasiūlos didinimo problemos išskiriamos 3 vietoje (po bedarbystės maţinimo bei verslo skatinimo ir po gyvenamosios aplinkos – vandens telkinių, oro, geriamojo vandens – gerinimo). Respondentai išskyrė senyvo amţiaus asmenų ir neįgalių asmenų integracijos problemas (kultūros srityje), tačiau maţiau akcentavo „nemokamo― poilsio galimybių didinimą (poilsis parkuose, kitose natūraliose vietose) (Šiaulių rajono gyventojų nuomonės apklausa, 2010). Apklausa parodė, kad seniūnijų gyventojai vertindami seniūnijų bibliotekų tinklo pakankamumą, teikia aukštus kokybės vertinimo balus. Vidutiniškai ir didesniu nei vidutiniškai balu minėta klausimą įvertino net 79,4 proc., respondentų (ţr. 20 paveikslą).

20 pav. Bibliotekų tinklo pakankamumo vertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal Šiaulių rajono gyventojų nuomonės apklausą, 2010

Viešųjų bibliotekų teikiamų paslaugų kokybę taip pat dauguma apklaustųjų vertina vidutiniškai (17,2 proc.) arba geriau nei vidutiniškai (4 balais – 37,2 proc., 5 balais – 23,6 proc.):

21 pav. Bibliotekų teikiamų paslaugų kokybės vertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal Šiaulių rajono gyventojų nuomonės apklausą, 2010

Šalia gero viešųjų bibliotekų tinklo pakankamumo ir teikiamų paslaugų kokybės vertinimo, gerai vertinama ir galimybė naudotis nemokama interneto prieiga bibliotekose (ţr. 22 paveikslą).

22 pav. Galimybės naudotis nemokama prieiga prie interneto bibliotekose vertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal Šiaulių rajono gyventojų nuomonės apklausą, 2010

Tuo tarpu kultūros įstaigų tinklo pakankamumas Šiaulių rajono seniūnijų gyventojų vertinamas vidutiniškai – daugiausiai respondentų (beveik 30 proc.) davė 3 balus, 4 balus davė 25,6 proc. respondentų (ţr. 23 paveikslą). Tai rodo dar neišnaudotas galimybes gerinant kultūrinio gyvenimo poreikius.

23 pav. Kultūros įstaigų tinklo pakankamumo vertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal Šiaulių rajono gyventojų nuomonės apklausą, 2010

Kultūros centro pastatų ir patalpų būklė vertinama vidutiniškai: ketvirtadalis apklaustųjų mano, kad būklė yra vidutiniška, 24,1 proc. – kad gera ir 19,2 proc. – kad bloga (ţr. 24 paveikslą).

24 pav. Kultūros centro pastatų ir patalpų būklės vertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal Šiaulių rajono gyventojų nuomonės apklausą, 2010

Kultūrinių renginių gausa seniūnijų gyventojai yra patenkinti (30,5 proc. apklaustųjų) arba vidutiniškai patenkinti (22,9 proc. apklaustųjų), nepatenkintų iš viso yra 26,3 proc. respondentų (ţr. 25 paveikslą). Todėl galima teigti, kad kultūros renginių Šiaulių rajono savivaldybėje gali būti ir daugiau, nes iniciatyva ir poreikis nustatyti.

25 pav. Kultūros renginių gausos vertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal Šiaulių rajono gyventojų nuomonės apklausą, 2010

Reziumuojant reikia pažymėti, kad apklausos metu Šiaulių rajono gyventojai nurodė, jog kultūros, poilsio vietų pasiūlos didinimo problemos rajone išskiriamos 3 vietoje (po bedarbystės mažinimo ir verslo skatinimo bei po gyvenamosios aplinkos gerinimo). Bibliotekų tinklo pakankamumas ir teikiamų paslaugų kokybė vertinami gerai, tik kai kuriuose seniūnijose pažymima, kad trūksta interneto prieigų. Kultūros įstaigų tinklo pakankamumas ir teikiamų paslaugų kokybė vertinama prasčiau nei bibliotekų tinklo, tai reiškia, kad rajone yra neišnaudotos galimybės gerinant kultūrinio gyvenimo poreikius. Taipogi taisytina kai kurių seniūnijų kultūros įstaigų infrastruktūra ir materialinė bazė, nustatytas didesnis kultūrinių renginių poreikis.

3.4. Kultūrinės veiklos įtaka Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos plėtrai tyrimas

3.4.1. Ekspertų apklausos metodas Ekspertų apklausa – tai specifinės rūšies apklausa, kurios metu apklausiama specialiai parinkta ţmonių grupė, turinti kokios nors srities ţinių; tokiose apklausose formuluojamos mokslinės sąvokos, siekiama mokslinio objektyvumo. Ekspertų apklausos gali būti vienkartinės arba pravedamos pakartotinai (Delphi apklausos metodas, kai ekspertams pateiktų anketų rezultatai apibendrinami ir vėl jiems grąţinami įvertinti) (Kardelis, 2002). Ekspertų apklausos metodus galima klasifikuoti pagal tris kriterijų grupes. Pirmajai grupei priskiriami kriterijai, kuriuos lemia apklausos organizatorių ir ekspertų tarpusavio sąveika, t.y. tiesioginis arba netiesioginis kontaktas. Antrajai kriterijų grupei priklauso ekspertų tarpusavio 63 sąveikos ypatumai (pagal tai apklausos gali būti grupinės arba individualios). Trečioji kriterijų grupė apibūdinama pagal apklausos rezultatus, kurie atspindi įvairias vertinimo rūšis (nuomonę, rekomendacijas, sprendimą) (Kardelis, 2002). Ekspertų vertinimo metodo esmė – ekspertai logiškai analizuoja kurią nors problemą, kiekybiškai vertindami ir formaliai apdorodami duomenis. Pagal ekspertų vertinimus nustatomas jų nuomonių atitikimo laipsnis tiriamuoju klausimu bei ekspertų išvadų objektyvumas, kurį lemia esminiai, realūs faktų ir reiškinių ryšiai. Ekspertų metodą galima taikyti ir tada, kai kiekybinius (nustatomus) reiškinius reikia vertinti kokybiškai (Kardelis, 2002). Pati ekspertų apklausa gali vykti anketinės apklausos ar interviu principais. Pagrindinė problema yra susijusi su pačių ekspertų parinkimu, nes daţniausiai asmenys, pajėgūs vertinti kurį nors poţymį, nėra tolygios kompetencijos, skirtingos būna jų vertybinės orientacijos ir kt. (Kardelis, 2002). Siekiant išanalizuoti, kaip kultūrinė veikla ir jį atspindintys faktoriai Šiaulių rajone įtakoja gyventojų gyvenimo kokybės lygį bei socialinės sanglaudos plėtrą, pasirinktas ekspertų apklausos metodas. Ekspertai nuomonių tyrimui buvo atrinkti iš visų Šiaulių rajono savivaldybės kultūros įstaigų vadovaujančio personalo tarpo bei iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos bei tarybos vadovaujančio kultūros srities personalo tarpo. Buvo pasirinkta 10 ekspertų, iš kurių į anketos klausimus sutiko atsakyti tik 7 (70 proc. atsakomumas). Galima teigti, kad pasirinktas ekspertų apklausos metodas priskirtinas pirmajai kriterijų grupei, kai apklausos organizatorius tiesiogiai bendravo su ekspertais. Pasirinktas ekspertų apklausos metodas – anketa (ţr. 6 priedą) bei struktūrizuotas interviu su Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja (klausimai naudoti tokie pat kaip ir anketoje). Ekspertų apklausa buvo vienkartinė, vykdyta 2011 metų balandţio mėnesį.

3.4.2. Ekspertų apklausos rezultatai Ekspertų amţius pateko į 30-60 amţiaus grupes (5 iš 7 ekspertų buvo 40-42 metų amţiaus). Respondentai turėjo daugiausiai aukštąjį universitetinį išsilavinimą (tik 1 respondentas turėjo aukštesnįjį išsilavinimą). Į klausimą apie kvalifikacinę kategoriją respondentai neatsakė. Šiaulių rajono kultūros srities ekspertai paţymėjo, kad šalies nacionalinės kultūros strategijos yra labiau orientuotos į didţiųjų Lietuvos miestų vykdomą kultūrinę veiklą, todėl ne visada tinka kaimiškosioms savivaldybėms (taip mano 4 iš 7 apklaustų ekspertų). Be to, maţesnes (rajonines) savivaldybes pasiekia ir maţesnės projektinės lėšos. Dėl teisės aktų, reglamentuojančių kultūrinę veiklą šalyje, ekspertai išskyrė autorių teisių gynimo teisės aktų, kultūros paveldo

64 išsaugojimo teisės aktų trūkumą. Kiti ekspertai nurodo, kad teisės aktų šalyje, reglamentuojančių kultūrinę veiklą, netrūksta. Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja struktūrizuoto interviu metu nurodė, kad šalyje nėra priimta pagrindinio kultūros politikos įstatymo (galima daryti prielaidą, kad kultūros politika šalyje nėra formuojama), nėra patvirtinta strateginio planavimo dokumento kultūros programų ir projektų finansavimui. Ji taip pat nurodė, jog panaikinus apskritis savivaldybėse neliko kultūros tarybų, dėl ko atskiros savivaldybės nelabai derina kultūrinę veiklą (ji dubliuojasi, yra nepakankama ir pan.). Kultūros skyriaus vedėja siūlo, kad Lietuvoje būtų reikalinga priimti kultūros politikos strategiją, kuri teiktų finansavimo pirmumą projektams, kuriuos vykdytų kelios savivaldybės kartu (tai ypatinga svarbu formuojant bendrą šalies kultūrinį įvaizdį), skatintų kultūros mainus. 2-asis klausimas ekspertams buvo labiau filosofinio pobūdţio, kuriame darome prielaida, kad būtent kultūra ir ją išreiškiantis kūrybiškumas skatina šalies ir pasaulio ekonomiką (pagal Kinčinaitį, 2010). Dauguma apklaustų respondentų sutiko su šiuo teiginiu (5 iš 7), kiti liko neutralūs (2 iš 7). Siekiant patvirtinti teiginį, ţemiau bus patiekiamos citatos iš anketos atsakymų: - „Kultūra taurina žmogaus dvasinį pasaulį, todėl gali būti traktuojama kaip ekonomikos variklis“; - „Be idėjos, be svajonės, be fantazijos, be jausmų, be emocijų žmogus nebūtų sukūręs dabar jį supančio gerbūvio, civilizacijos, kurios sudėtinės dalys yra materialinė ir nematerialinė kultūra“; - „Kūrybiškumas viena iš sąlygų efektyviam šalies ekonomikos vystymuisi“; - „Kūrybiškas žmogus generuoja verslo idėjas, kultūros išugdytas kūrybiškumas naudingas kiekvienam“; - „Kūrybiškumas įtakoja ekonomiką“. Ekspertai sutinka su nuomone, kad maţas finansavimas kultūrai (ypatingai ekonominės krizės metu) maţina kultūros prieinamumą: kultūros darbuotojų atlyginimų maţinimo pasekmė – nepritraukiami jauni specialistai, finansavimo maţinimo kultūros įstaigų renovacijai pasekmė – nesudaromos tinkamos sąlygos leisti laisvalaikį kultūringoje aplinkoje, mokamų renginių pasekmė – gyventojai neišgali juose lankytis. Todėl gyventojai praranda norus ir galimybes dalyvauti kultūrinėje veikloje, o tai maţina ţmonių bendruomeniškumą, prastina gyvenimo kokybę Šiaulių rajone. Mokami renginiai taip pat uţkerta kelią juose lankytis socialiai paţeidţiamų grupių (neįgaliųjų, socialiai remtinų ir kt.) atstovams, taip yra maţinama socialinė sanglauda Šiaulių rajone. Kritikuotina ir viešosios bibliotekos struktūra Šiaulių rajone, lėšų maţinimas bibliotekų dokumentų įsigijimui, periodinių leidinių prenumeratai. Šiaulių rajono gyventojai dėl pajamų stygiaus knygų nusipirkti neišgali, o bibliotekose jų egzempliorių nėra – taip paţeidţiama gyventojų

65 laisvos prieigos prie informacijos išteklių teisės. Ekspertų teigimu, apsirūpinimo spaudiniais, kitais dokumentais srityje Lietuvos bibliotekos (ypatingai kaimiškųjų teritorijų) labai ţenkliai atsilieka nuo ES vidurkio. Ekspertai Šiaulių rajono gyventojų gerovės lygį ir socialines gyvenimo sąlygas vertina vidutiniškai (taip mano 6 iš 7 apklaustų ekspertų), Šiaulių rajono gyventojų bendruomeniškumą – labiau gerai nei vidutiniškai (3 ekspertai vertina „patenkinamai―, 4 ekspertai – „gerai―). Dėl Šiaulių rajono kultūrinės veiklos įtakos gyventojų gyvenimo kokybei ekspertų nuomonės išsiskyrė (3 ekspertai šį faktorių vertina „patenkinamai―, 2 ekspertai – „gerai―, 2 ekspertai – „labai gerai―, ţr. 26 paveikslą). Ekspertai paţymėjo, kad Šiaulių rajone net 6 proc. gyventojų dalyvauja rajono kultūrinėje veikloje – tai rodo kultūros teigiamą įtaką gyventojų gyvenimo kokybei Šiaulių rajone. Ekspertai siūlo, kad siekiant gerinti gyvenimo kokybę Šiaulių rajone, reikalinga, kad kultūrinėje veikloje dalyvautų bendruomenės, ypatingai jų pirmininkai rodytų didesnę iniciatyvą.

26 pav. Gyvenimo kokybės lygio Šiaulių rajone ir jos sąsajos su kultūrine veikla vertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal ekspertų apklausos rezultatus

Ekspertai Šiaulių rajono savivaldybės darbą socialinės atskirties maţinimo srityje vertina vidutiniškai (6 iš 7); priemones didinant socialinį kapitalą rajone vertina vidutiniškai arba aukščiau nei vidutiniškai (po 3 respondentus iš 7); Šiaulių rajono kultūrinės veiklos įtaką socialinės sanglaudos plėtrai vertina „patenkinamai― arba „labai gerai― (po 3 respondentus iš 7, ţr. 27 paveikslą).

27 pav. Socialinės sanglaudos lygio Šiaulių rajone ir jos sąsajos su kultūrine veikla vertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal ekspertų apklausos rezultatus

Komentaruose ekspertai paţymėjo, kad būtent per kultūrinius renginius yra buriamos bendruomenės, neįgalieji, kiti socialiai paţeidţiami sluoksniai. Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja interviu metu nurodė, kad Šiaulių rajone reikėtų įsteigti vaikų dienos centrus, kuriuose vyktų popamokinė, o kartu ir kultūrinė veikla. 5-asis anketos klausimas buvo skirtas įvertinti, ar tam tikri faktoriai turi įtakos kultūros veiklai Šiaulių rajone; atsakymų rezultatai pateikiami 28 paveiksle Likerto skalės pagalba (kai 1- „labai blogai―, 2 – „blogai―, 3 – „patenkinamai―, 4 – „gerai―, 5 – „labai gerai―). Visi faktoriai ekspertų buvo įvertini maţdaug apie 3 balus, t.y. vidutiniškai, vadinasi, ekspertai nėra labai patenkinti kultūrinės veiklos lygiu Šiaulių rajone, todėl stengiasi išlikti neutralūs.

FAKTORIAI 1 2 3 4 5 ES politika kultūrinės veiklos atţvilgiu Šalies vyriausybės politika kultūrinės veiklos atţvilgiu Šiaulių rajono kultūros strategija Šiaulių rajono Kultūros skyriaus veikla Kultūrinės veiklos nacionalinis finansavimas ES parama kultūrinei veiklai Kultūros prieinamumas rajono gyventojams Kultūros paveldo prieţiūra ir apsauga Kultūrinių poreikių tenkinimo lygis Gyventojų raiška kultūrinėje veikloje Privataus sektoriaus dalyvavimas kultūrinėje veikloje 28 pav. Faktorių, įtakojančių kultūrinės veiklos lygį Šiaulių rajone, įvertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal ekspertų apklausos rezultatus

Geriausiai ekspertai vertina Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus veiklą ir kultūros prieinamumo rajono gyventojams faktorių (po 3,9 balus, t.y. „gerai―), pakankamai gerai (3,7 balo) 67 respondentai vertina Šiaulių rajono kultūros strategiją. Blogiausiai apklausti ekspertai vertina ES paramą kultūrinei veiklai (2,4 balo) ir kultūrinės veiklos nacionalinį finansavimą (2,6 balo), t.y. tarp „blogai― ir „patenkinamai―. Tai, kad finansavimo problema yra opiausia, rodo ne pirmas ekspertų atsakymas, tai ypatingai aktualu ekonominės krizės metu, kai ţenkliai buvo sumaţintas finansavimas kultūrai. Respondentai nėra patenkinti ES politika kultūrinės veiklos atţvilgiu (2,7 balo) ir kultūros paveldo prieţiūra ir apsauga (2,7 balo). Ekspertai pakomentavo kiekvieną iš faktorių, įtakojančių Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybę, socialinės sanglaudos plėtrą bei kultūros įtaką. Jų manymu, ES politika turėtų būti labiau nukreipta kaimo bei smulkaus ir vidutinio verslo plėtros atţvilgiu ir vykti per tradicinių amatų plėtrą. Nacionaliniu lygmeniu nėra pakankamai teisės aktų, apibrėţiančių konkrečias veiklos kryptis regionų kultūros vystymuisi. Šiaulių rajono savivaldybės veikloje siūloma keisti Kultūros centro struktūra, nes dabartinė struktūra yra kritikuotina (1 Kultūros centras su 13 filialų ir 1 Etninės kultūros ir tradicinių amatų centru visiškai netinka ţiedinio tipo savivaldybės teritorijai). Siūloma įsteigti 3 arba 4 juridinį statusą turinčius kultūros centrus su filialais, o EKTA centrą papildyti 3-mis dirbtuvėmis. Ekspertai nurodo, kad būtent Šiaulių rajone nėra išnaudojama ES parama (reikėtų aiškintis prieţastis – ar dėl savivaldybės nesugebėjimo dalyvauti ir rengti projektus, ar dėl kultūros įstaigų atstovų pasyvumo, ar dėl vietinio/nacionalinio finansavimo stokos, ar dėl kitų prieţasčių). Kultūros paveldo išsaugojimo ir prieţiūros srityje ekspertai paţymi, kad reikalingos Gruševskų dvaro Kuršėnuose bei Paeţerių, Gruzdţių ir Varputėnų dvarų rekonstrukcijos. Šiaulių rajono savivaldybės ir gyventojų kultūrinė veikla iš kitų buvusios Šiaulių apskrities rajonų išsiskiria renginių, meno kolektyvų gausa, teigia ekspertai; išskirtinė ir Kultūros centro struktūra, tačiau ji nėra gera. Šiaulių rajono kultūrinė veikla išsiskiria ir tuo, kad čia veikia EKTA centras, vienijantis apie 120 tautodailininkų, pagyvenusių ţmonių kolektyvų. Paveldo išskirtinumui ekspertai priskyrė Kryţių kalną ir dvarų gausą; infrastruktūros išskirtinumui – Šiaulių rajone išsaugota daug iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikusių kultūros įstaigų, kurios pagal galimybes yra atnaujinamos. Pagrindines Šiaulių rajono problemas, ekspertų teigimu, galima išvardinti tokia prioritetine tvarka: 1. Kai kurių kultūros įstaigų (kultūros namų seniūnijose, kultūros centro filialų, viešosios bibliotekos filialų) patalpų (infrastruktūros) prasta būklė. 2. Prasta kultūros įstaigų materialinė bazė (tautinių kostiumų, inventoriaus, knygų egzempliorių, periodinių leidinių prenumeratos trūkumas). 3. Maţi kultūros įstaigų darbuotojų atlyginimai neprivilioja jaunų, kvalifikuotų specialistų (jaučiamas jų trūkumas). 4. Nepatogi administravimui Šiaulių rajono kultūros centro struktūra.

Prie Šiaulių rajono kultūrinės veiklos problemų viešosios bibliotekos filialų darbo laikas (pusė filialų rajone dirba tik 4 val. per dieną), Šiaulių rajono gyventojų (ypatingai jaunimo) pasyvumas dalyvaujant kultūriniuose renginiuose, sunki gyventojų materialinė padėtis (didina nusivylimą socialine gerove, o tai maţina suinteresuotumą lankytis kultūriniuose renginiuose). Nustatyta, kad geriausiai ekspertai vertina Šiaulių rajono kultūros įstaigų ţmogiškuosius išteklius (6 iš 7 respondentų juos įvertino „gerai―); materialinius išteklius ekspertai vertina arba „blogai― (3 iš 7 respondentų), arba „patenkinamai― (4 iš 7 respondentų). Respondentai blogiau vertina Šiaulių rajono kultūros įstaigų materialinės bazės būklę nei jos pakankamumą (ţr. 29 paveikslą). Ekspertų teigimu, efektyviausiai Šiaulių rajone kultūrinę veiklą vykdo lopšeliai-darţeliai ir mokyklos; Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centras, Raudėnų, Verbūnų, Šakynos, Meškuičių, Naisų, Bridų, Bazilionų, Gruzdţių, Kuţių, Ţadţiūnų, Ginkūnų, Gilaičių, Kurtuvėnų, Smilgių filialai, EKTA centras, Kuršėnų miesto viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyrius. Šis vertinimas gali būti subjektyvus, nes apklausti ekspertai dirba atitinkamose kultūros įstaigose atitinkamose seniūnijose, todėl gali girti tik jų kuruojamų kultūros centrų filialų veiklą. Taigi, šis argumentas nebus vertinamas kaip išvada. Dauguma apklaustų respondentų nurodė, kad bendradarbiaujant kultūros įstaigoms Šiaulių rajone problemų nekyla, kartais trūksta iniciatyvos iš darbuotojų pusės, bendravimo su bendruomenėmis. Ekspertai yra patenkinti privataus sektoriaus pagalba kultūrai, tačiau vertindami ekonominę situaciją paţymi, kad privatus sektorius remia kultūrą „pagal išgales―.

29 pav. Šiaulių rajono kultūros įstaigų ţmogiškųjų ir materialinių išteklių vertinimas Šaltinis: sudaryta autorės pagal ekspertų apklausos rezultatus

Perspektyviausios Šiaulių rajono kultūrinės veiklos sritys, ekspertų nuomone, būtų išdėstytos tokia prioritetine tvarka: 1. Etninės kultūros plėtojimas, amatininkystės skatinimas arba didesnis bendruomenių įtraukimas į kultūrinę veiklą. 2. Jaunimo uţimtumo didinimas, jaunimo kolektyvų kūrimo skatinimas. 3. Profesionalių kolektyvų kūrimo skatinimas. Vertinant darbo pradţioje iškeltą hipotezę nustatyta, kad hipotezė ne tik pasitvirtino, tačiau ir pasipildė dar vienu punktu. Ekspertai apklausos metu nurodė tokius Šiaulių rajono kultūrinės veiklos strateginius prioritetus, kuriuos įgyvendinus Šiaulių rajone pagerėtų gyventojų gyvenimo kokybė ir stiprėtų socialinė sanglauda: 1. Sutvarkyti kultūros įstaigų infrastruktūrą. 2. Įsigyti ir atnaujinti kultūros įstaigų inventorių. 3. Pritraukti į Šiaulių rajono kultūros įstaigas kuo dagiau profesionalių, turinčių kvalifikaciją jaunų specialistų. 4. Skatinti bendradarbiavimą tarp kultūros įstaigų ir verslo atstovų. Visa tai suponuoja pagrindinis tikslas – didinti kultūros finansavimą (tiek iš viešojo, tiek privataus sektoriaus šaltinių). Reziumuojant galima teigti, kad šalies įstatyminė bazė, reglamentuojanti kultūrinę veiklą Lietuvoje, nėra pakankama, nacionalinės strategijos bei finansavimas labiau orientuoti į didžiųjų miestų vykdomą kultūrinę veiklą. Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybė yra vidutiniška arba gera. Socialinės sanglaudos lygis Šiaulių rajone vertinamas vidutiniškai. Tai reiškia, kad gyvenimo kokybė vertinama geriau nei socialinės sanglaudos lygis. Kultūrinė veikla, vykdoma rajone, daro teigiamą įtaką gyventojų gyvenimo kokybės lygiui ir socialinės sanglaudos plėtrai Šiaulių rajone. Finansavimo mažinimas kultūrai mažina kultūros prieinamumą bei gyventojų norus ir galimybes dalyvauti renginiuose, o tai savo ruožtu mažina Šiaulių rajono gyventojų bendruomeniškumą ir prastina jų gyvenimo kokybę. Mokami renginiai užkerta kelią juose lankytis socialiai pažeidžiamų grupių atstovams, o tai mažina socialinę sanglaudą Šiaulių rajone. Šiaulių rajono kultūros įstaigos labai prastai išnaudoja ES paramos galimybes. Šiaulių rajono kultūros įstaigų materialiniai ištekliai yra prasteni nei žmogiškieji ištekliai. Šiaulių rajonas iš kitų buvusios Šiaulių apskrities rajonų išsiskiria meno kolektyvų ir kultūrinių renginių gausa, Kryžių kalnu ir dvarų gausa, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikusių kultūros įstaigų gausa. Pagrindinės kultūrinės veiklos problemos Šiaulių rajone yra tokios: prasta kai kurių kultūros įstaigų patalpų ir kultūros paveldo objektų būklė, prasta kultūros įstaigų materialinė bazė,

70 darbuotojų kvalifikacijos trūkumas. Dar viena iš problemų – dabartinė kultūros centro struktūra (1 kultūros centras su filialais ir jam priklausančiu EKTA centru netinka žiedinės formos savivaldybės teritorijai). Galima teigti, kad darbo pradţioje iškelta hipotezė ne tik pasitvirtino, tačiau ir pasipildė dar vienu punktu. Taigi, Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybei ir socialinei sanglaudai turi esminę įtaką šie strateginiai kultūrinės veiklos prioritetai: 1. Sutvarkyti kultūros įstaigų infrastruktūrą. 2. Įsigyti ir atnaujinti kultūros įstaigų inventorių. 3. Pritraukti į Šiaulių rajono kultūros įstaigas kuo dagiau profesionalių, turinčių kvalifikaciją jaunų specialistų. 4. Skatinti bendradarbiavimą tarp kultūros įstaigų ir verslo atstovų.

3.5. Strateginiai Šiaulių rajono kultūrinės veiklos prioritetai

Kaip jau buvo minėta, 2010 metų rudenį buvo parengtas Šiaulių rajono savivaldybės strateginis plėtros planas 2011-2017 metams. Jame išdėstyta tokia Šiaulių rajono vizija iki 2017 metų: Šiaulių rajonas – bendruomeniškas, konkurencingas, atviras investicijoms, pritraukiantis naujų verslo galimybių, paţangaus ţemės ūkio kraštas, pasiţymintis palankia gyvenimui ir poilsiui aplinka. Šiaulių rajono strateginiame plėtros plane 2011-2017 metams yra iškelti tokie prioritetai: I prioritetas – Pilietiškos, apsišvietusios, kūrybiškos, sveikai ir saugiai gyvenančios bendruomenės kūrimas. II prioritetas – Verslo aplinkos ir verslumo plėtra. III prioritetas – Subalansuotas rajono infrastruktūros vystymas. Strateginis tikslas, nurodantis gaires plėtoti kultūrinę Šiaulių rajono veiklą, išdėstytas I prioriteto 2 tiksle „Didinti Šiaulių rajono gyventojų visuomeninį ir kultūrinį potencialą― ir apimantis tris uţdavinius: 1.2.1. Ugdyti aktyvią, pilietišką, kūrybingą visuomenę, puoselėti krašto kultūrinį paveldą. Šio uţdavinio pasiekimui turi būti įgyvendinamos priemonės nurodytos 7 priede. 1.2.2. Skatinti mokinių ir jaunimo laisvalaikio uţimtumą. Šio uţdavinio pasiekimui turi būti įgyvendinamos priemonės nurodytos 7 priede. 1.2.3. Plėtoti viešąją laisvalaikio ir kultūros infrastruktūrą. Šio uţdavinio pasiekimui turi būti įgyvendinamos priemonės nurodytos 7 priede.

Taigi, strateginiame Šiaulių rajono plėtros plane išdėstyti Šiaulių rajono kultūrinės veiklos uţdaviniai persipina su ekspertų apklausoje iškeltomis perspektyviausiomis kultūrinės veiklos sritimis. 1-asis uţdavinys oponuoja į ekspertų iškeltą sritį „Etninės kultūros plėtojimas, amatininkystės skatinimas arba didesnis bendruomenių įtraukimas į kultūrinę veiklą“; 2-asis uţdavinys – į „Jaunimo uţimtumo didinimas, jaunimo kolektyvų kūrimo skatinimas“; tik 3-iasis uţdavinys labiau tapatinasi su ekspertų išsakytais Šiaulių rajono kultūrinės veiklos strateginiais prioritetais, nei su perspektyviausiomis veiklomis sritimis. Todėl galima teigti, kad Šiaulių rajono strateginiame plėtros plane 2011-2017 metams nurodytas 1 prioriteto 2 tikslo 3 uţdavinys dalinai patvirtina darbo pradţioje iškeltą hipotezę.

IŠVADOS

Atlikus Šiaulių rajono savivaldybės kultūrinės veiklos analizę bei nustačius kultūrinės veiklos įtakos gyventojų gyvenimo kokybei ir rajono socialinei sanglaudos plėtrai lygį, galima padaryti tokias išvadas, atitinkančias darbo pradţioje iškeltus uţdavinius: 1 uţdavinys. Išanalizuoti strateginio valdymo sistemos sąvoką viešojo sektoriaus organizacijose, teorines gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos sąvokas bei kultūros vietą regiono plėtros kontekste. 1.1. Viešojo ir privataus sektoriaus organizacijose strateginio valdymo proceso stadijos, etapai ir technikos yra tokie patys; skiriasi minėtų organizacijų veiklos aplinkos, misijos formulavimas ir patvirtinimas, viešumo lygis, veiklos procesų reglamentavimas. 1.2. Gyvenimo kokybė atskleidţia ţmonių materialinių bei kultūrinių gyvenimo sąlygų ypatybes bei savybes, lyginant jas su standartu arba tam tikru lygiu, šių sąlygų tinkamą patenkinimą. Materialinių sąlygų, socialinės tvarkos, saugumo, aktyvaus dalyvavimo pilietinėje visuomenėje bei lygybės ir laisvės svarba socialinės sanglaudos kūrimuisi yra dominuojantys aspektai. 1.3. Kultūros kategorija, reikšdama dirbtinius ţmonių sukurtus objektus, nusako biologiškai nepaveldimą bendro ţmonių gyvenimo ir veiklos turinį. Kultūrai priskiriama ir visa materialinių objektų, idėjų ir pavyzdţių (standartų), jų gamybos ir panaudojimo technologijų, nuolatinių ryšių tarp ţmonių ir jų reguliavimo mechanizmų, visuomenės gyvenimo vertinimo kriterijų organizuota sistema. 1.4. Pagal postmodernistinę teoriją ekonomikos moksle buvo pripaţintas kultūrinis bet kokių ekonominių santykių pagrindas, todėl pagrindinis ūkinės veiklos tikslas yra stiprinti ţmonių ir jų bendruomenių gyvenseną, priklausančią nuo jų kultūrinių vertybių ir gyvenimo modelio. plačiąja prasme kultūros politika turėtų orientuotis į kultūrinį kasdienybės pasaulio kūrimą, kultūra galėtų būti kaip nuolatinė gyvenimo prasmės gamyba. Regionų kontekste ypatingai reikia atskirti ilgalaikius bendruomenių tobulėjimo projektus ir paviršutinišką vartojimą skatinančias pramogų korporacijų vertybes. 1.5. Kultūrinė veikla yra daugialytė ir daugialypė, todėl jai paprastai yra buriamasi į organizacijas. Kultūrinės organizacijos turi atlikti savo socialinę misiją, todėl visų jos sąnaudų visuomenė nepajėgi kompensuoti. Kultūrinės veiklos produkto vertę visuomenė neretai suvokia tik praėjus tam tikram laikui, vadinasi, ir pinigus visuomenė yra pasiruošusi mokėti tik praėjus atitinkamam laikotarpiui, todėl kultūrinės organizacijos negali orientuotis vien į rinkos poreikius.

2. Apibrėţti sanglaudos plėtros bei kultūrinės veiklos ypatumus Europos Sąjungoje ir Lietuvoje, remiantis moksline literatūra bei teisiniais dokumentais, reglamentuojančiais kultūrinę veiklą. 2.1. Socialinė sanglauda regionuose bei gyvenimo kokybės gerinimas Lietuvoje gali būti pasiekiamas, pasinaudojus ES parama. Siekiant padidinti kultūrinės veiklos prieinamumų bei kultūrinių paslaugų kokybę šalyje ES struktūrinė parama gali būti skiriama miestų ir miestelių regeneracijai, apimančiai kompleksišką nuskurdusių, urbanizuotų zonų gaivinimą ir kitos bendruomenių poreikius tenkinančios (pavyzdţiui, kultūrinės) infrastruktūros plėtrą; bei pritaikant istorinį, gamtos ir kultūrinį paveldą turizmui ir viešiesiems poreikiams, įskaitant ir kultūros paveldo objektų išsaugojimą ir jų pritaikymą turizmo reikmėms. 2.2. ES yra sudariusi Europos Sąjungos kultūros nuostatas, pagal kurias skatinama kultūrų įvairovė ir kultūrų dialogas; skatinama kultūra, kaip Lisabonos strategijoje numatyto kūrybiškumo varomoji jėga, kaip gyvybiškai svarbus elementas ES plėtojant tarptautinius ryšius. Kultūros raidą uţtikrinančios ES programos suskirstytos į dvi dalis: veiksmų programas bei kitas veiklas. 2.3. Lietuvoje vyrauja valstybinis kultūros modelis, aukščiausioji kultūros įstatymų leidimų institucija yra Lietuvos Respublikos Seimas bei jame veikiantis Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Vienas iš Vyriausybės struktūrinių padalinių Lietuvoje yra Kultūros ministerija, kuri vykdo šalies kultūrinės veiklos politiką, o kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje veikia skyrius, besirūpinantis rajono/regiono kultūros reikalais.

3. Ištirti Šiaulių rajono savivaldybės kultūrinės veiklos situaciją, kultūrinės veiklos priemones, esmines problemas bei gyventojų kultūrinius poreikius ir palyginti su Radviliškio bei Pakruojo rajonais. 3.1. Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje kultūros sritį kuruoja Kultūros skyrius, turintis 5 darbuotojus. Šiaulių rajono kultūrinė veikla yra skirstoma į etnokultūros sritį, kraštotyros sritį, vokalinės-instrumentinės muzikos sritį, choreografijos sritį, teatro meno sritį. Kultūrinė veiklą vykdo įvairūs kolektyvai, kuriems organizuojami įvairūs renginiai, teikiamos premijos, vykdoma edukacinė-metodinė veikla, finansavimas. 3.2. Pagrindinė bibliotekininkystės srities kultūros įstaiga rajone yra Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, turinti 29 filialus. Šiaulių rajono gyventojams prieinamumas prie bibliotekos paslaugų yra geresnis nei Pakruojo ir Radviliškio rajonuose, tačiau skaitomumo lygis yra prastesnis. Nustatyta, kad pradėjus kompiuterizuoti rajono bibliotekas bei diegti interneto ir kitas komunikacijos paslaugas, skaitomumo rodiklis Šiaulių rajone pagerėjo. 3.3. Šiaulių rajone veikia Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centras, įsikūręs Kuršėnuose ir turintis 13 filialų, kuriems yra pavaldūs struktūriniai padaliniai atskiruose kaimuose ir

74 gyvenvietėse, iš viso padaliniai įkurti 29 kaimuose ir gyvenvietėse. Tendencija, kad Šiaulių rajono savivaldybėje maţėja mėgėjų meno kolektyvų skaičius bei juose esančių dalyvių skaičius rodo, kad rajone arba nėra motyvacijos vykdyti kultūrinę veiklą, arba tam tiesiog nėra sąlygų (trūksta inventoriaus, patalpų, renginių, finansavimo ir pan.). Paţymėtina, kad Šiaulių rajono Kultūros centro administracija netinkamai paskirsto lėšas filialams, kas neleidţia tolygiai (vienodomis sąlygomis) visiems filialams vykdyti kultūrinę veiklą Šiaulių rajone. 3.4. Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje veikia 3 muziejai, iš kurių 2 priklauso kultūros centrui/filialui. Rodiklis yra toks pat kaip ir Radviliškio rajone, tačiau Radviliškio rajone lankytojų sutinkama ţenkliai daugiau nei Šiaulių rajone.

4. Ekspertų metodu išnagrinėti kultūrinės veiklos įtaką Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybei bei socialinės sanglaudos plėtrai. 4.1. Ekspertų apklausa parodė, kad šalies įstatyminė bazė, reglamentuojanti kultūrinę veiklą Lietuvoje, nėra pakankama, nacionalinės strategijos bei finansavimas labiau orientuoti į didţiųjų miestų vykdomą kultūrinę veiklą. 4.2. Ekspertų apklausos metu nustatyta, kad Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybė yra vidutiniška arba gera. Socialinės sanglaudos lygis Šiaulių rajone vertinamas vidutiniškai. Tai reiškia, kad gyvenimo kokybė vertinama geriau nei socialinės sanglaudos lygis. Kultūrinė veikla, vykdoma rajone, daro teigiamą įtaką gyventojų gyvenimo kokybės lygiui ir socialinės sanglaudos plėtrai Šiaulių rajone. Finansavimo maţinimas kultūrai maţina kultūros prieinamumą bei gyventojų norus ir galimybes dalyvauti renginiuose, o tai savo ruoţtu maţina Šiaulių rajono gyventojų bendruomeniškumą ir prastina jų gyvenimo kokybę. Mokami renginiai uţkerta kelią juose lankytis socialiai paţeidţiamų grupių atstovams, o tai maţina socialinę sanglaudą Šiaulių rajone. Šiaulių rajono kultūros įstaigos labai prastai išnaudoja ES paramos galimybes. Šiaulių rajono kultūros įstaigų materialiniai ištekliai yra prasteni nei ţmogiškieji ištekliai. 4.3. Pasak ekspertų, Šiaulių rajonas iš kitų buvusios Šiaulių apskrities rajonų išsiskiria meno kolektyvų ir kultūrinių renginių gausa, Kryţių kalnu ir dvarų gausa, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikusių kultūros įstaigų gausa. 4.4. Ekspertai išskyrė pagrindines Šiaulių rajono kultūrinės veiklos problemas: prasta kai kurių kultūros įstaigų patalpų ir kultūros paveldo objektų būklė, prasta kultūros įstaigų materialinė bazė, darbuotojų kvalifikacijos trūkumas. Dar viena iš problemų – dabartinė kultūros centro struktūra (1 kultūros centras su filialais ir jam priklausančiu EKTA centru netinka ţiedinės formos savivaldybės teritorijai).

Galima teigti, kad darbo pradţioje iškelta hipotezė ne tik pasitvirtino, tačiau ir pasipildė dar vienu punktu. Taigi, Šiaulių rajono gyventojų gyvenimo kokybei ir socialinei sanglaudai turi esminę įtaką šie strateginiai kultūrinės veiklos prioritetai: 1. Sutvarkyti kultūros įstaigų infrastruktūrą. 2. Įsigyti ir atnaujinti kultūros įstaigų inventorių. 3. Pritraukti į Šiaulių rajono kultūros įstaigas kuo dagiau profesionalių, turinčių kvalifikaciją jaunų specialistų. 4. Skatinti bendradarbiavimą tarp kultūros įstaigų ir verslo atstovų.

REKOMENDACIJOS

Siekiant socialinės sanglaudos plėtros ir gyvenimo kokybės lygio kilimo kultūriniu aspektu Šiaulių rajone, rekomendacijos teikiamos Šiaulių rajono savivaldybei bei Lietuvos Respublikos Vyriausybei jų kompetencijų ribose. Rekomendacijos Lietuvos Respublikos Vyriausybei:  tobulinti bendrą Lietuvos kultūros politikos strategiją, pabrėžiant kultūros plėtros kaimiškose teritorijose svarbą;  sudaryti sąlygas kaimiškosioms savivaldybėms įsisavinti daugiau ES lėšų, skirtų kultūrai;  tobulinti kultūros paveldo išsaugojimo teisės aktus;  didinti kultūros darbuotojų darbo užmokestį, skatinanti kultūros specialistus dirbti kultūrinį darbą šalies rajonuose.

Rekomendacijos Šiaulių rajono savivaldybės tarybai ir administracijai:  Ieškoti galimybių pritraukti į Šiaulių rajoną ES paramos lėšų, skirtų kultūros plėtrai.  renovuoti Šiaulių rajono kultūros įstaigų patalpas (teikiant prioritetą patalpų apšiltinimui; perkelti Šiaulių rajono Viešąją biblioteką į erdvesnes patalpas);  renovuoti Šiaulių rajono kultūros paveldo objektus – dvarus;  atnaujinti Šiaulių rajono kultūros įstaigų inventorių (kultūros centre ir filialuose – tautinius kostiumus, muzikos instrumentus, kitą inventorių; viešojoje bibliotekoje ir jos filialuose – didinti egzempliorių skaičių, prenumeruoti daugiau leidinių );  pritraukti į Šiaulių rajoną kuo daugiau jaunų ir kvalifikuotų kultūros srities specialistų;  keisti Šiaulių rajono kultūros administravimo sistemą (vietoj dabar esančio vieno kultūros centro įsteigti bent du kultūros centrus su jiems priklausančiais filialais);  skatinti etninės kultūros ir amatininkystės plėtrą Šiaulių rajone;  skatinti jaunimo bei profesionalių atlikėjų kolektyvų kūrimąsi Šiaulių rajone;  skatinti Šiaulių rajono bendruomenių įsitraukimą į kultūrinę veiklą.  steigti vaikų dienos centrus , kurie vykdytų ir kultūrinę veiklą;  skatinti bendradarbiavimą tarp Šiaulių rajono kultūros įstaigų ir verslo atstovų.

LITERATŪRA Rašytiniai šaltiniai: 1. Alber J., Delhey J., Keck W., Nauenburg R. (2004). Quality of life in Europe. First European Quality of Life Survey 2003. Social Science Research Centre (WZB). European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions. 2. Andrews R. K. (1969). The Concept of Corporate Strategy. Irwin, Homewood. 3. Anthony R., N., Herzlinger R., E. (1980). Management Control in Non profit Organizations. Boston: Richard D. Irwin. 4. Arimavičiūtė M. (2005). Viešojo sektoriaus institucijų strateginis valdymas. Vilnius: Mykolo Riomerio Universiteto leidykla. 5. Barvydienė V., Kasiulis J. (1998). Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija. 6. Bell D. (2003). Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai. Vilnius: Alma Littera. 7. Broom L., Bonjena Ch., M., Broom D., H. (1992). Sociologija. Esminiai tekstai ir pavyzdţiai. Kaunas: Litera. 8. Bryson J. (1995). Strategic planning for Public and Non profit Organizations. San Francisco: Jossey-Bass Publishers. 9. Butkus F., S. (1996). Organizacijos ir vadyba. Vilnius: Alma litera. 10. Butkus F., S. (2002). Viešojo administravimo organizacijų valdymo ypatybės. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 1, p. 47-51. 11. Chandler A. (1962). Strategy and Structure. London: MIT Press. 12. Coleman J., S. (2005). Socialinės teorijos pagrindai. Vilnius: Margi raštai. 13. Časas R. (2000). Konkurencinio pranašumo šaltiniai šiuolaikinėse verslo teorijose. Ekonomika ir vadyba. Kaunas: KTU l-kla, Nr.2. p.22-35. 14. Dahrendorf R. et al. (1995). Report on Wealth Creation and Social Cohension in a Free Society. London. 15. Donskis L. (2000). Masinė kultūra ir jos priešai. Kultūros barai, Nr. 6. 16. Fahey T., Nolan B., Whelan C. (2003). Monitoring quality of life in Europe. Social Science Research Centre (WZB). European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities. 17. Flynn P., Berry D., Heintz T. (2002). Sustainability & quality of life indicators: toward the integration of economic, social and environmental measures. The Journal of Social Health No. 1(4), p. 19-39. 18. Fontana A., Frey J., H. (1994). Interviewing of Qualititavive Research. Thaousands Oaks. California: Sage. 19. Ginevičius R., Sūdţius V. (2005). Organizacijų teorija. Vilnius: „Technika―. 78

20. Haas B., K. (1999). A multidisciplinary concept analysis of quality of life. Western Journal of Nursing Research, No. 21 (6), p. 728-742. 21. Hofer C., W., Schendel D. (1978). Strategy formulation: analytical concepts. St. Paul, MN.: West. 22. Jėčiuvienė M. (2002). Efektyvūs vadybos metodai. Mokomoji knyga. Vilnius. 23. Jucevičius R. (1998). Strateginis organizacijų valdymas. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. 24. Kardelis K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Vilnius: „Judex‗ leidykla. 25. Kavolis V. (1994) Ţmogus istorijoje. Vilnius: Vaga. 26. Kearns A., Forrest R. (2001). Social cohesion and multilevel urban governance. Urban Studies, No. 37 (5/6), p. 995-1017. 27. Kievišas J. (2011). Meninio ugdymo koncepcija – dvasingumo sklaidą grindţianti prielaida. Dvasingumas žmogaus pasaulyje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla 28. Kievišas J., Kievišas A., Medeišytė D. (2011). Dvasingumo sklaida kaip dainininko profesinės brandos poţymis. Dvasingumas žmogaus pasaulyje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla 29. Lane J., E. (2001). Viešasis sektorius: sąvokos, modeliai, poţymiai. Vilnius: Margi raštai. 30. Levi-Srauss C. (1992). Rasė ir istorija. Vilnius: Baltos lankos. 31. Light D., Keller S., Calhoun C. (1989). Sociology. New York. 32. Massey A. (1993). Managing the Public Sector: A Comparative Analysis of the United Kingdom and the United States. Edward Elgar, Aldershot, Hants. 33. Melnikas B., Smaliukienė R. (2008). Strateginis valdymas. Mokomoji knyga. Vilnius: Generolo Jono Ţemaičio Lietuvos karo akademija. 34. Mintzberg H., Quinn J., B., Voyer J. (1995). The Strategy Process: Collegiate Edition. Prentice Hall. 35. Osborne D., Gaebler T. (1992). Reinventing government. Addison-Wesley Publ. Co. 36. Paluckienė J. (1999). Socialiai kritinės grupės kuriant gerovės valstybę. Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. 37. Parsons T. (1997). The social system. New York: The Free Press. 38. Parsons W. (2001). Viešoji politika. Politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas. Vilnius. Eugrimas. 39. Politt Ch., Bouckaert G. (2003). Viešojo valdymo reforma. Vilnius: Algavrė. 40. Pruskus V. (2003). Sociologija: teorija ir praktika. Vilnius: Socialinių tyrimų centras. 41. Puškorius S. (2001). Sprendimų priėmimo teorija. Kiekybiniai metodai. Vilnius: LTU.

42. Putman R., D. (2001). Kad demokratija veiktų. Pilietinės tradicijos šiuolaikinėje Italijoje. Vilnius: Margi raštai. 43. Raipa A. (2002). Viešoji politika ir viešasis administravimas: raida, struktūra, ir sąveika. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 1, p. 11-19. 44. Robbins S., P. (2003). Organizacinės elgsenos pagrindai, Kaunas: Technologija. 45. Royo M., G., Velazco J. (2006). Exploring the Relationship between Happiness, Objective and Subjective Well-being: Evidence from Rural Thailand. WeD Working Paper No. 16. ESRC Research Group on Wellbeing in Developing Countries. 46. Ruta D., Camfield L. (2006). Donaldson C. Sen and the Art of Quality of Life Maintenance: Towards a Working Definition of Quality of Life. WeD Working Paper No. 12. ESRC Research Group on Wellbeing in Developing Countries. 47. Schuessler K., F., Fisher G., A. (1985). Quality of Life Research and Sociology. Annual Review of Sociology No. 11, p. 129–149. 48. Smelser N. (1994). Sociologija. Maskva. 49. Staponkienė J. (2004). Strateginis valdymas privataus ir viešojo sektoriaus organizacijose: panašumai ir trūkumai. Socialiniai tyrimai, Nr. 4, p. 85-93. 50. Stoner J. A. F., Freeman R. E., Gilbert D. R. (2005). Vadyba. Vilnius: Poligrafija ir informatika. 51. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus 2009 m. veikos ataskaita. 52. Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus nuostatai. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. A-256 (8.1) „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus nuostatų patvirtinimo―. 53. Šiaulių rajono savivaldybės nuostatai. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 31 d. sprendimas T-90 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuostatų patvirtinimo― (2010 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. T-36 redakcija). 54. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr., T-239 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės uţdarųjų akcinių bendrovių, biudţetinių ir viešųjų įstaigų, kurių steigėja yra Šiaulių rajono savivaldybė, bendrosios veiklos kuravimo ir koordinavimo tvarkos aprašo patvirtinimo―. 55. Šiaulių rajono savivaldybės strateginis planas 2011-2017 metams. Šiaulių rajono gyventojų nuomonės apklausa, 2010. 56. Šiaulių rajono savivaldybės Šiaulių rajono kultūros centro, filialų, EKTA centro 2009 metų veiklos ataskaita. 57. Šneideraitytė G., Andriukaitienė R. (2009). Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos taikymai regionų plėtrai. Konspektas.

58. Vasiliauskas A. (2006). Strateginis valdymas. Vilnius: Enciklopedija. 59. Vitunskienė V., Jazepcikas D., Janušauskaitė G. (2007). The unevenness of life quality in Lithuania‘s rural areas: economic and social dimensions. The Role of Social Capital and Grass-Roots in Initiatives in Rural Development: Proceedings of International Symposium ―Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development. Zhytomyr, No. 1(8), p. 263–270. 60. Vveinhardt J. (2007). Vadyba: mokymo(si) priemonė. Šiauliai: Šiaulių kolegijos leidybos centras. 61. Zakarevičius P. (2003). Pokyčiai organizacijose: prieţastys, valdymas, pasekmės. Kaunas: VDU leidykla. 62. Zeigler H. (1993) Politinė bendruomenė. Kaunas: Litera. 63. Quality of Life Report. (2005). The Economist Inteligence Unit’s Quality of Life Index. 64. World Bank. (1997). Expanding the Measure of Wealth: Indicators of Environmentally Sustainable Development. Environmentally Sustainable Development Studies and Monographs Series, No. 17. Washington, D. C.: World Bank. 65. Инглхарт Р. (1997) Постмодерн: меняющиеся ценности и изменяюшиеся общества. Полис, No. 4, c. 6 -32. 66. Лаврова Л., А. (2006). Инвестиции в человеческий капитал - основная проблема качественного экономического роста. Омский научный вестник, № 8-1, c. 190-195. 67. Лексин В., И., Швецов А., Н. (2000). Государство и регионы. Москва: УРСС, 368 с.

Internetiniai šaltiniai: 68. 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programa (2007). Vilnius. Prieiga per internetą: http://www.esparama.lt/ES_Parama/strukturines_paramos_2007_1013m._medis/titulinis/file s/3VP_SS_2007-07-05.pdf [ţiūrėta 2011-03-01]. 69. Atkočiūnienė Z., O. (2008). Ţinių vadybos poveikis darniam vystymuisi. Informacijos mokslai, Nr. 46, p. 24-36. Prieiga per internetą: http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Informacijos_mokslai/46/24-36.pdf. [ţiūrėta 2011-03- 01]. 70. Bėkšta A. (2010). Vadybos teorijos ir jų pritaikymas kultūros įstaigų veikloje. Šiuolaikinis kultūros įstaigų administravimas ir valdymas. Prieiga per internetą: http://www.lkdtc.lt/lkdtc/mokomedz/01_Beksta.pdf. [ţiūrėta 2011-03-01]. 71. Bikulčius J. (2006). Masių sąvoka kultūros vadybos aspektu. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 1 (6), p. 28-31. Prieiga per internetą:

http://www.smf.su.lt/documents/konferencijos/Galvanauskas/2006/Leidinys%201(6)/Bikulc ius.pdf. [ţiūrėta 2011-03-01]. 72. Camfield L. (2005). Researching Quality of Life in Developing Countries. Newsletter of the ESRC Research Group on Wellbeing in Developing Countries. Prieiga per internetą: http://www.welldev.org.uk/news/newsletter-april-05.htm. [ţiūrėta 2010-12-28]. 73. Easterlin R., A. (2003). Building a Better Theory of Wellbeing. IZA Discussion Paper No. 742. Prieiga per internetą: http://ssrn.com/abstract=392043. [ţiūrėta 2011-01-15]. 74. Europos Tarybos socialinės sanglaudos komitetas (CDCS). (2004). Nauja socialinės sanglaudos strategija. Prieiga per internetą: www.socmin.lt. [ţiūrėta 2011-01-15]. 75. Europos Sanglaudos politika Lietuvoje. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/regional_policy/sources/docgener/informat/country2009/lt_lt.pdf. [ţiūrėta 2001-03-01]. 76. Gaiţutis A. (2006). Marketingo strategija ir valdymas. Prieiga per internetą: http://www.marketing.lt/lit/Marketingo_pagrindu_kursas_Skaidres_2_da/137 . [ţiūrėta 2011-01-15]. 77. Gyvenimo kokybės samprata (2010). Prieiga per internetą: http://www.a.lt/component/content/article/64. [ţiūrėta 2010-12-28]. 78. Gyvenimo kokybės tyrimai (2010). Prieiga per internetą: http://www.kvalitetas.lt/component/content/article/65. [ţiūrėta 2010-12-28]. 79. Janušaukaitė G. (2008). Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės. Filosofija. Sociologija, Nr. 19 (4), p. 34-44. Prieiga per internetą: http://www.lmaleidykla.lt/publ/0235- 7186/2008/4/34-44.pdf. [ţiūrėta 2011-01-15]. 80. Johansson S. (2001). Conceptualizing and measuring quality of life for national policy. FIEF Working Paper Series, No. 171. Stockholm. Prieiga per internetą: http://swopec.hhs.se/fiefwp/papers/WP171.pdf. [ţiūrėta 2011-01-15]. 81. Jokubaitis A., Norkus Z. (2006). Socialinės gerovės koncepcijos ir pilietybės renta kaip viešosios politikos orientyrai. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 2, p. 5-36. Prieiga per internetą: http://www.ku.lt/sociologija/files/2006_nr.02.05-36.pdf. [ţiūrėta 2011-02-02]. 82. Juknevičienė V. (2006). Laikmečio iššūkiai viešojo administravimo išteklių valdymui. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 1 (6), p. 96-102. Šiauliai: VšĮ Šiaulių Universiteto leidykla. Prieiga per internetą: http://www.smf.su.lt/documents/konferencijos/Galvanauskas/2006/Leidinys%201(6)/Juknev iciene.pdf. [ţiūrėta 2011-02-02].

83. Juknys, R. (2009). Darnaus vystymosi samprata, prioritetai ir principai. Prieiga per internetą: http://www.sgmd.gf.vu.lt/images/stories/Straipsniai/1_dvraida_ir_esme.pdf. [ţiūrėta 2010-10-11]. 84. Kievišas J. (2010). Demokratinės kultūros sklaida būsimų mokytojų ugdymo procese. Pedagogika, t. 100, p. 51-56. Prieiga per internetą: http://www.biblioteka.vpu.lt/pedagogika/PDF/2010/100/kiev51-56.pdf. [ţiūrėta 2011-04- 05]. 85. Kinčinaitis V. (2010). Apie kultūros politiką ir kasdienybės pojūčius. Prieiga per internetą: http://www.lkdtc.lt/lkdtc/aktualijos/archyvas/2010/ka10.3/2.pdf. [ţiūrėta 2011-04-05]. 86. Kultūros politika (2011). Prieiga per internetą: http://circa.europa.eu/irc/opoce/fact_sheets/info/data/policies/culture/article_7317_lt.htm . [ţiūrėta 2011-03-15]. 87. Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas su vėlesniais pakeitimais. Valstybės žinios, 1999, Nr. 50-1598; 2003, Nr. 28-1125; 2006, Nr. 116-4400; 2010, Nr. 13- 621. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=363982&p_query=&p_tr2. [ţiūrėta 2010-03-15]. 88. Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymas. Valstybės žinios, 2007, Nr. 81-3321. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=374905&p_query=&p_tr2. [ţiūrėta 2010-03-15]. 89. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos 2010 m. rugsėjo 30 d. finansinių ataskaitų aiškinamasis raštas. Prieiga per internetą: http://www.muza.lt/go.php/lit/Ataskaitos/223/3/188 . [ţiūrėta 2010-03-15]. 90. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2010 m. birţelio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-327 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. birţelio 30 d. įsakymo Nr. ĮV-315 „Dėl rekomenduojamų kultūros administravimo padalinių apskričių viršininkų ir savivaldybių administracijose funkcijų patvirtinimo― pakeitimo―. Valstybės žinios, 2010, Nr. 70-3486. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=375557&p_query=&p_tr2= [ţiūrėta 2011-03-30]. 91. Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos įstatymas su vėlesniais pakeitimais. Valstybės žinios, 1993, Nr. 21-506; 2000, Nr. 61-1818; 2002, Nr. 2-50, Nr. 45-1707; 2006, Nr. 4-96; 2010, Nr. 137-6994. Prieiga per internetą:

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=385374&p_query=&p_tr2. [ţiūrėta 2010-03-15]. 92. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimas Nr. IX-1187 ―Dėl valstybės ilgalaikės raidos startegijos‖. Valstybės žinios, 2002, Nr. 113-5029. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=193888 [ţiūrėta 2010-12-11]. 93. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas. Valstybės žinios, 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=388925&p_query=&p_tr2= [ţiūrėta 2011-03-30]. 94. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. geguţės 14 d. nutarimas Nr. 542 „Dėl Lietuvos kultūros politikos nuostatų. Valstybės žinios, 2001, Nr. 42-1454. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=132646. [ţiūrėta 2011-03-15]. 95. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 16 d. nutarimas Nr. 1247 dėl LR Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1160 „Dėl nacionalinės darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo ir įgyvendinimo― pakeitimo―. Valstybės žinios, 2009, Nr. 121-5215. Prieiga per internetą: http://www.smm.lt/veikla/docs/dv_svietimas/0.816819001255418152.pdf [ţiūrėta 2011-03- 11]. 96. Meacher M. (2001). Local Quality of Life Counts – in a Nutshell a Summary of a Menu of Local Indicators of Sustainable Development. Prieiga per internetą: http://www.environment.detr.gov.uk/sustainable/index.htm. [ţiūrėta 2011-01-15]. 97. Merkys G., Brazienė R., Kondrotaitė G. (2008). Subjektyvi gyvenimo kokybė kaip socialinis indikatorius: viešojo sektoriaus kontekstas. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 23, p. 23-38. Prieiga per internetą: http://www.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/vpa/vpa23/VPA_Nr.23_G.Merkys_p.23-38.pdf [ţiūrėta 2011-02-01]. 98. Nacionalinė bendroji strategija (2007). Lietuvos 2007-2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategija konvergencijos tikslui įgyvendinti. Prieiga per internetą: http://www.esparama.lt/ES_Parama/strukturines_paramos_2007_1013m._medis/titulinis/file s/Strategija_2007-03-30.pdf. [ţiūrėta 2011-03-01]. 99. Pirmoji Europos kultūros strategija. Prieiga per internetą: http://www.cultureartfact.org/index.php?tid=70&sid=133&aid=577. [ţiūrėta 2011-03-15]. 100. Second European Quality for Life and Survey Overview. Social Science Research Centre (WZB). European Foundation for the Improvement of Living and Working

Conditions. Prieiga per internetą: http://www.eurofound.europa.eu/pubdocs/2009/02/en/2/EF0902EN.pdf . [ţiūrėta 2010-12- 28]. 101. Šumskienė J. (2005). Gyvenimo kokybės įvertinimas ir praktinė reikšmė. Gydymo menas, Nr. 10. Prieiga per internetą: http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&subid=gm&strid=2491. [ţiūrėta 2011- 01-15]. 102. Vilkas E. (2006). Gyvenimo kokybė. Veidas, Nr. 31. Prieiga per internetą: http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/44d32c01051b1. [ţiūrėta 2010-10-01]. 103. Vilkončius L. (2010). Lietuvos kultūros politika ir kultūros įstaigų veiklos administravimas. Šiuolaikinis kultūros įstaigų administravimas ir valdymas. Prieiga per internetą: http://www.lkdtc.lt/lkdtc/mokomedz/01_Vilkoncius.pdf. [ţiūrėta 2011-03-01].

PRIEDAI

1 priedas

PATVIRTINTA Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. A –256

ŠIAULIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS KULTŪROS SKYRIAUS NUOSTATAI

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Šie nuostatai reglamentuoja Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus (toliau – Skyrius) uţdavinius, funkcijas, teises bei darbo organizavimo tvarką. 2. Skyrius yra Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau — Administracija) struktūrinis padalinys, steigiamas Šiaulių rajono savivaldybės tarybos (toliau – Savivaldybės taryba) sprendimu. 3. Skyrius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymais, Savivaldybės tarybos sprendimais, Savivaldybės mero potvarkiais, Administracijos direktoriaus įsakymais, kitais kultūros veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, šiais nuostatais. 4. Skyrius neturi juridinio asmens teisių ir finansuojamas iš savivaldybės biudţeto. Skyrius turi savo anspaudą su savo pavadinimu.

II. SKYRIAUS UŢDAVINIAI IR FUNKCIJOS

5. Skyriaus pagrindiniai uţdaviniai yra šie: 5.1. Vykdyti savivaldybei priskirtąsias funkcijas gyventojų bendrosios kultūros ugdymo ir etnokultūros puoselėjimo srityje, inicijuoti ir dalyvauti kultūros plėtros projektuose, teikti siūlymus dėl kultūros įstaigų steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo, likvidavimo. 5.2. Kaupti duomenis apie kultūros politikos įgyvendinimą savivaldybėje, juos analizuoti, koordinuoti jų įgyvendinimą. 5.3. Vykdyti savivaldybės kultūros įstaigų, organizacijų veiklos prieţiūrą bei teikti metodinę pagalbą. 6. Skyrius, įgyvendindamas savo uţdavinius, atlieka šias funkcijas: 6.1. Teikia pasiūlymus Savivaldybės tarybai dėl savivaldybės kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo bibliotekų, muziejų, kultūros centrų, teatrų, muzikos, dailės, kino, etninės kultūros, leidybos, profesionalaus meno sklaidos, kultūrinio turizmo bei gyventojų bendrosios kultūros ugdymo. 6.2. Organizuoja ir priţiūri Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Kultūros ministerijos, kitų valstybės institucijų ir savivaldybės teisės aktų bei sprendimų, reglamentuojančių kultūros plėtrą regionuose, įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje. 6.3. Analizuoja kultūros raidos tendencijas Lietuvoje ir uţsienyje, inicijuoja savivaldybės kultūros plėtros programų rengimą, koordinuoja ir priţiūri jų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje. 6.4. Rengia pagal savo kompetenciją savivaldybės institucijų sprendimų, potvarkių, įsakymų, sutarčių ir raštų projektus.

6.5. Teikia pasiūlymus Savivaldybės tarybai ir/arba Administracijai dėl savivaldybės kultūros įstaigų tinklo optimizavimo, jų steigimo, pertvarkymo, reorganizavimo ir likvidavimo teisės aktų nustatyta tvarka. 6.6. Koordinuoja ir priţiūri savivaldybės kultūros įstaigų veiklą, teikia pasiūlymus dėl jų veiklos efektyvinimo, derina savivaldybei pavaldţių kultūros įstaigų nuostatus ir teikia juos tvirtinti Savivaldybės tarybai. 6.7. Bendradarbiauja su savivaldybės teritorijoje veikiančiomis kitų steigėjų įsteigtomis kultūros įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, vykdančiomis kultūrinę veiklą, teikia pasiūlymus dėl jų projektų rėmimo. 6.8. Inicijuoja ir koordinuoja savivaldybės tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projektų rengimą ir įgyvendinimą, rūpinasi kultūros sklaida Lietuvoje ir uţsienyje. 6.9. Dalyvauja rengiant valstybines, regionines ir savivaldybės kultūros plėtros programas, koordinuoja ir priţiūri jų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje. 6.10. Rūpinasi etninės kultūros ir kraštotyros plėtra bei globa savivaldybės teritorijoje. Inicijuoja, dalyvauja rengiant etninės kultūros plėtros savivaldybės teritorijoje programas ir priţiūri jų įgyvendinimą. 6.11. Dalyvauja rengiant ir įgyvendinant savivaldybės kultūrinio turizmo plėtros programas. 6.12. Organizuoja savivaldybės kultūros įstaigų specialistų atestaciją, rūpinasi šių specialistų bei meno mėgėjų kolektyvų vadovų kvalifikacijos tobulinimu. 6.13. Inicijuoja savivaldybės kultūros įstaigų akreditaciją, dalyvauja šių įstaigų akreditacinių komisijų darbe. 6.14. Skatina ir koordinuoja Šiaulių rajono kultūrai reikšmingų ir išliekamąją vertę turinčių leidinių leidybą bei sklaidą, suderinus su Administracija. 6.15. Inicijuoja ir koordinuoja savivaldybių dainų šventes, festivalius, meno kolektyvų veiklos konkursus, liaudies meno parodas ir kitus renginius, uţtikrinančius dainų švenčių tradicijos tęstinumą. 6.16. Skatina meno kolektyvų koncertinę veiklą, dalyvavimą regioniniuose ir respublikiniuose renginiuose - konkursuose, festivaliuose, šventėse ir kt. 6.17. Rūpinasi meno kolektyvų steigimu, jų veiklos gerinimu, vaikų ir jaunimo meniniu ugdymu. 6.18. Teikia pasiūlymus Savivaldybės tarybai ir/arba Administracijai dėl tinkamų darbo sąlygų meno kolektyvų vadovams sudarymo, jų darbo uţmokesčio sistemos įgyvendinimo, meno kolektyvų aprūpinimo tautiniais, koncertiniais kostiumais, muzikos instrumentais ir kt. 6.19. Inicijuoja savivaldybės kultūros būklės tyrimus, teikia informaciją ir duomenis apie savivaldybės kultūros būklę, kultūrinius renginius savivaldybės visuomenei, įstaigoms, Administracijos padaliniams. 6.20. Kaupia, analizuoja ir skleidţia informaciją kultūros klausimais, teisės aktų nustatyta tvarka rengia ir teikia informaciją Savivaldybės tarybai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir kitoms institucijoms apie kultūros būklę savivaldybėje. 6.21. Kontroliuoja, priţiūri, vertina ir teikia siūlymus Administracijos direktoriui apie savivaldybės kultūros įstaigų vadovų vadovavimo ir kultūros organizavimo priskirtai teritorijai teikiamų paslaugų kokybę. 6.22. Dalyvauja kultūros įstaigų vadovų vertinimo komisijų darbe. 6.23. Skyriaus kuravimo sričiai priskirtų įstaigų vadovai įstaigų darbuotojų skatinimo klausimus derina su Skyriaus vedėju. 6.24. Teisės aktų nustatyta tvarka vykdo viešuosius pirkimus pagal kompetenciją bei rengia atitinkamas uţduotis dėl planuojamų viešųjų pirkimų. 6.25. Pagal kompetenciją atstovauja Savivaldybės tarybai ir/arba Administracijai kitose institucijose. 6.26. Vykdo kitas Savivaldybės tarybos nustatytas kultūros administravimo funkcijas.

III. SKYRIAUS TEISĖS IR PAREIGOS

7. Skyrius, įgyvendindamas jam pavestus uţdavinius ir funkcijas, turi šias teises: 7.1. gauti informaciją iš Administracijos struktūrinių padalinių skyriaus kompetencijos klausimais; 7.2. teikti pasiūlymus Administracijos direktoriui organizaciniais ir darbo gerinimo klausimais; 7.3. pagal savo kompetenciją atstovauti Savivaldybės tarybai ir/arba Administracijai kitose institucijose; 7.4. bendradarbiauti su kitų savivaldybių įstaigomis ir organizacijomis, visuomeninėmis organizacijomis, fiziniais bei juridiniais asmenimis rajono kultūros vystymosi ir plėtros klausimais; 7.5. inicijuoti ir teikti pasiūlymus sudaryti prie Kultūros skyriaus ekspertų komisijas, kurių nuostatus ir personalinę sudėtį tvirtina Administracijos direktorius; 7.6. teikti siūlymus dėl savivaldybės kultūros įstaigų vadovų veiklos kokybės, jų skatinimo, apdovanojimo bei drausminių arba tarnybinių nuobaudų skyrimo; 7.7. organizuoti pasitarimus, seminarus, konferencijas kultūros įstaigų vadovams ir darbuotojams. 8. Skyrius, įgyvendindamas jam pavestus uţdavinius ir funkcijas, turi šias pareigas: 8.1. Skyriaus tarnautojai ir darbuotojai (toliau-darbuotojai) privalo vykdyti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, vykdyti kitus teisėtus nenuolatinio pobūdţio Skyriaus vedėjo pavedimus pagal Skyriaus kompetenciją.

SKYRIAUS DARBO ORGANIZAVIMAS

9. Skyriaus darbas organizuojamas pagal metinį Skyriaus veiklos planą. 10. Skyriui vadovauja vedėjas, kurį į pareigas priima ir iš jų atleidţia Administracijos direktorius Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Skyriaus vedėjas yra karjeros valstybės tarnautojas. Skyriaus vedėjas tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas Administracijos direktoriui. 11. Skyriaus vedėjas: 11.1. vadovauja skyriui, atsako uţ jam pavestų uţdavinių ir funkcijų vykdymą; 11.2. organizuoja Skyriaus darbą, paskirsto funkcijas Skyriaus darbuotojams; 11.3. atsiskaito uţ Skyriaus veiklą; 11.4. pagal savo kompetenciją ir nustatyta tvarka atstovauja Savivaldybės tarybai ir/arba Administracijai kitose institucijose; 11.5. koordinuoja savivaldybės kultūros įstaigų veiklą per jų vadovus; 11.6. koordinuoja kultūros įstaigų vadovų komandiruotes, išvykas į seminarus, kvalifikacijos kėlimo kursus, derina atostogų laiką. 11.7. koordinuoja savivaldybės masinių renginių organizavimą; 11.8. teikia Administracijos direktoriui siūlymus dėl Skyriaus darbo organizavimo, struktūros ir skyriaus darbuotojų darbo apmokėjimo; 11.9. leidţia įsakymus Skyriaus veiklos klausimais; 11.10. dalyvauja savivaldybės kultūros įstaigų vadovų priėmimo konkursų komisijose; 11.11. ruošia Administracijos direktoriaus įsakymų projektus Skyriaus veiklos klausimais; 11.12. rengia kultūros įstaigų vadovų ir kultūros skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymus; 11.13. derina savivaldybės kultūros įstaigų nuostatus ir teikia tvirtinti juos Savivaldybės tarybai; 11.14. teikia siūlymus Savivaldybės tarybai dėl kultūros įstaigų vadovų drausminių arba tarnybinių nuobaudų skyrimo ar skatinimo;

11.15. gali turėti Savivaldybės tarybos ir/arba Administracijos direktoriaus kitų jam suteiktų įgaliojimų. 12. Kai skyriaus vedėjas negali eiti savo pareigų, jį pavaduoja vedėjo pavaduotojas, kurį į pareigas priima ir iš jų atleidţia Administracijos direktorius Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Skyriaus vedėjo pavaduotojas yra karjeros valstybės tarnautojas. Skyriaus vedėjo pavaduotojas tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas Skyriaus vedėjui bei atskaitingas Administracijos direktoriui. 13. Skyriaus vedėjo pavaduotojas: 13.1. rengia Šiaulių rajono savivaldybės strateginių kultūros planų projektus ir teikia juos derinti Skyriaus vedėjui; 13.2. koordinuoja Skyriaus specialistų veiklą, kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimą bei atestaciją; 13.3. organizuoja ir koordinuoja kraštotyrinį darbą Šiaulių rajone; 13.4. vykdo Administracijos direktoriaus ir Skyriaus vedėjo teisėtus pavedimus pagal nustatytą kompetenciją. 13.5. vykdo kitas funkcijas nustatytas pareigybės aprašyme. 14. Skyriaus vyriausieji specialistai: 14.1. vykdo funkcijas, nustatytas pareigybių aprašymuose; 14.2. tiesiogiai pavaldūs Skyriaus vedėjui ir atskaitingi Administracijos direktoriui per Skyriaus vedėją; 14.3. atsako uţ dokumentų įforminimo (rengimo) teisėtumą; 14.4. organizuoja ir koordinuoja metodinės paramos teikimą Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centrui ir jo filialams, Viešajai bibliotekai ir jos filialams, Etnokultūros ir tradicinių amatų centrui, visuomeniniams muziejams, kaimo bendruomenėms; 14.5. analizuoja rajono kultūros būklę; 14.6. koordinuoja, dalyvauja projektų rengime ir jų įgyvendinime. 15. Skyriaus darbuotojai negali būti Savivaldybės tarybos, kurią jie aptarnauja, nariais. 16. Skyriaus darbuotojai atsako uţ rengiamų sprendimų projektų teisėtumą ir suteiktos informacijos teisingumą. 17. Atleidţiami iš pareigų arba perkeliami į kitas pareigas Skyriaus darbuotojai privalo perduoti reikalus (nebaigtus vykdyti dokumentus, nebaigtus spręsti klausimus, turimas bylas ir kt.), taip pat informacinę ir norminę medţiagą, anspaudus ir spaudus pagal perdavimo-priėmimo aktą.

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

18. Skyriaus nuostatus, jų pakeitimus ir papildymus tvirtina Administracijos direktorius. 19. Skyrius gali būti steigiamas, reorganizuojamas arba likviduojamas teisės aktų nustatyta tvarka Savivaldybės tarybos sprendimu. 20. Skyriaus veiklą kontroliuoja ir tikrina atitinkamos institucijos pagal joms teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir kompetenciją.

2 priedas Kultūros sričių veikla Sritis Renginiai Kolektyvai Kalendorinės etnokultūrinės šventės: Rajone yra: -„Senųjų amatų šventė Dirvonėnuose―; - 12 folkloro ansamblių (1- -,,Jurginės― – Raudėnuose, Dargaičiuose, Geguţiuose; vaikų). - Šeštinės - Agailių miške (Ţarėnuose); - Uţgavėnės visose rajono seniūnijose; Etno - Advento renginiai Kuršėnuose bei visose rajono seniūnijose; - Advento šventė ,,Uţ girių girių ugnelė degė‖, skirta ugnies deivės Gabijos kultū garbei, (Šviesos diena) Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriuje; ra - Ţolinių šventė Šakynoje, Pakapėje; - ,, Ţalioji mugė― Kuţiuose.

Nekalendorinės etnokultūrinės šventės (būdingos kraštui): - adventinių vakarų ciklai Kuršėnų baţnyčiose; - Koštuvių (aludarių) šventė Gruzdţiuose; Kraštotyros ekspedicijos: Kuršeniškių - Gruzdţiuose, Kurtuvėnuose, Raudėnuose, Šakynoje, Meškuičiuose, kraštotyrininkų klubas. Kairiuose, Kuţiuose, Bazilionuose; - po ekspedicijos – išleidţiamos knygos seniūniją (kraštą).

Tradiciniai renginiai, kurių metu įteikiamos kultūros ir meno premijos: Kraš - Zigmo Gėlės literatūrinė premija – Naisiuose kiekvieną pavasarį; - Augustino Griciaus respublikinė premija uţ prozos debiutą; totyr - Kaledorininko Lauryno Ivinskio vardo premija; a - Stasio Anglicko premija jauniesiems poetams; - Vytauto Vitkausko premija jauniesiems filologams.

Suteikiami Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės kraštotyrininko vardai, renkamas metų kraštotyrininkas.

Rengiamos kraštotyrininkų konferencijos, parodos, seminarai. Renginiai: Rajone yra 70 kolektyvų: Vok - Vokalinių ansamblių šventė „AŠ ATIDARYSIU DAINŲ SKRYNELĘ―; - vokaliniai ansambliai; alinė - Kamerinių ansamblių šventė-koncertas „DAINA―; - pramoginės muzikos – - Liaudiškos muzikos kapelų tradicinė šventė „AUKSINIO RUDENS ansambliai; instr VALSAS―; - 3 mišrūs chorai; ume - Liaudiškos muzikos kapelų šventė „GRIEŢK, SMUIKELI― Kuršėnuose; -12 liaudiškos muzikos ntinė - jaunimo instrumentinės muzikos kūrybinė stovykla „ NETO―; kapelų; muzi - Pramoginės muzikos ansamblių šventė „POPRATAS― - 1 orkestras; ka - Vaikų popchorų ir dainavimo studijų šventė-koncertas „ANT - 12 vaikų popchorų ir VAIVORYKŠTĖS SPARNŲ― dainavimo studijų ir kiti. Renginiai: Rajone yra: - Šiaulių apskrities suaugusiųjų liaudiškų šokių konkursinis festivalis „SUK, - 6 liaudiškų šokių SUK RATELĮ―. kolektyvai; - Šiaulių apskrities vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių konkursinis festivalis - 17 šiuolaikinių šokių ―PAŠOKDINSIU VIDURY RATELIO―; grupių Chor - Respublikinių konkursų „PORA UŢ POROS―, „AGUONĖLĖ― regioniniai eogr turai. afija - Šiuolaikinių šokių respublikinis festivalis „TAŠKAS―. - Rajono kultūros ir švietimo įstaigų šiuolaikinių šokių festivalis „PAVASARIO RITMAI―. - Rajono kultūros ir švietimo įstaigų liaudiškų šokių grupių šventė „ŠOKSIM ŠOKIMĖLĮ―. Choreografinių kolektyvų jubiliejiniai renginiai.

Sritis Renginiai Kolektyvai Renginiai: Rajone yra: - Tarptautinė vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinė stovykla; - Šiaulių rajono - Klojimų teatrų festivaliai Kurtuvėnuose; savivaldybės Kultūros - Humoro ir satyros šventė „Juoktis sveika, juoktis reikia―; centro vaikų ir jaunimo - Kaimo teatrų šventė Bazilionuose; teatras „Ikaras―; Teat - Šventė „TEATRO UŢDANGĄ PRASKLEIDUS―, skirta Tarptautinei teatro - Gruzdţių bibliotekos lėlių ro dienai paminėti; teatras „AbraKadabra―; - Teatralizuota šventė „IŠ ŠIRDIES Į ŠIRDĮ―; - Bazlionų megėjų teatras; men - Eiliuotuojų, poezijos kūrėjų literatūrinės*muzikinės popietės „ŢODŢIAI IŠ - Gruzdţių miestelio as ŠIRDIES―; teatras; - Vaikų dramos kolektyvų šventė „PO KAUKE―, skirta tarptautinei vaikų - Šiaulių rajono Kultūros gynimo dienai; centro mėgėjų teatras - Lietuvos kaimų ir miestelių teatrų šventė „PASTOGĖ― Kuršėnuose; „Mozaika― - Vaikų ir jaunimo teatrų šventė „ŠIMTAKOJIS―; - Lėlių teatrų šventė „MOLINUKAS―. Šaltinis: sudaryta autorės pagal www.siauliai-r.lt

3 priedas PATVIRTINTA Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005-03-31 sprendimu T-116 (pakeista Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2006 m. birţelio 29 d. sprendimu Nr. T- 194) (pakeista Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gruodţio 17 d. sprendimu Nr. T- 331 )

ŠIAULIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS KULTŪROS CENTRO NUOSTATAI

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Šie nuostatai reglamentuoja Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro (toliau - Kultūros centras) uţdavinius, teises, pareigas, funkcijas, atsakomybę, darbo organizavimą, valdymą, finansavimą, steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą. 2. Kultūros centras yra biudţetinė įstaiga, kurios steigėjas yra Šiaulių rajono savivaldybė (toliau — Savivaldybė), turinti juridinio asmens statusą, klasifikatoriaus kodas 111105174, adresas: Vilniaus g. 263, LT-76337 , Šiauliai. Šiaulių rajono savivaldybė teises ir pareigas įgyvendina per Šiaulių rajono savivaldybės tarybą. 3. Kultūros centras yra iš Savivaldybės biudţeto išlaikoma daugiafunkcinė įstaiga, kuri savo veikla puoselėja etninę kultūrą, mėgėjų meną, kuria menines programas, plėtoja švietėjišką pramoginę veiklą, tenkina bendruomenės kultūrinius poreikius ir organizuoja profesionalaus meno sklaidą. 4. Kultūros centras yra biudţetinė įstaiga, kuri teikia buhalterinės apskaitos paslaugas kitoms biudţetinėms įstaigoms. 5. Kultūros centras yra viešasis juridinis asmuo, kuris įregistruojamas juridinių asmenų registre, turintis antspaudą su savo pavadinimu, sąskaitas Lietuvos Respublikos bankuose. 6. Kultūros centras savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, Lietuvos Respublikos biudţetinių įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įsakymais ir nutarimais, kitais teisės aktais, Savivaldybės tarybos sprendimais, mero potvarkiais ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau — Savivaldybės administracijos direktorius) įsakymais bei šiais nuostatais ir kitais teisės aktais. 7. Kultūros centro buveinė: Ventos g. 11a, LT-81157, Kuršėnai, Šiaulių rajonas, Lietuvos Respublika. Kultūros centro kodas: 188210679. 8. Kultūros centro struktūrą sudaro: 8.1. Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro administracija, 8.2. Kultūros centro filialai: 8.3. Bazilionų filialas (Pageluvio g. 13, Bazilionai), 8.4. Bridų filialas (Bridai), 8.5. Drąsučių filialas (Laisvės g. 28, Drąsučiai), 8.6. Gilaičių filialas (Gilaičiai), 8.7. Ginkūnų filialas (Ţeimių g. 9, Ginkūnai), 8.8. Gruzdţių filialas (Šiaulių g. 3, Gruzdţiai), 8.9. Meškuičių filialas (J. Basanavičiaus g. 2, Meškuičiai), 8.11. Naisių filialas (Naisiai), 8.12. Raudėnų filialas (Raudėnai), 93

8.13. Šakynos filialas (Šakyna), 8.14. Verbūnų filialas (Gluosnių g. 2, Verbūnai), 8.15. Kairių filialas (Plento g. 2, Kairiai).

II. KULTŪROS CENTRO VEIKLOS POBŪDIS, PAGRINDINIAI UŢDAVINIAI IR FUNKCIJOS

9. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įsakymu ―Dėl kultūros centrų akreditavimo tvarkos nuostatų patvirtinimo―, Steigėjas savo sprendimu nustato Kultūros centro ir jo filialų kategorijas. 10. Kultūros centras, kurio veikla grindţiama bendraţmogiškomis vertybėmis bei tautos tradicijomis, privalo tenkinti gyventojų, nepriklausomai nuo jų tautybės, politinių paţiūrų, amţiaus, tikybos, profesijos ir kitų poţymių, kultūrinius poreikius. 11. Kultūros centro paslaugos vienodomis teisėmis prieinamos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. 12. Tvarkyti biudţetinių įstaigų buhalterinę apskaitą. Buhalterinės apskaitos tvarkymas įforminamas Kultūros centro ir biudţetinės įstaigos sutartimi, kurioje nustatomos kiekvienos iš šalių pareigos, teisės, atsakomybė ir kitos sąlygos. 13. Svarbiausieji Kultūros centro uţdaviniai.: 13.1. sudaryti sąlygas etninės kultūros sklaidai, populiarinti senąsias kultūros tradicijas, papročius, laiduoti etninės kultūros perimamumą; 13.2. organizuoti meno kolektyvų, studijų, būrelių kultūrinę veiklą; 13.3. inicijuoti ir remti kultūrinių procesų plėtotę jam pavaldţiuose filialuose vadovaujantis Kultūros politikos nuostatomis; 14. Kultūros centras, įgyvendindamas jam pavestus uţdavinius, atlieka šias funkcijas: 14.1. organizuoja etninę kultūrą, mėgėjų meną populiarinančius renginius, tenkina kitus kultūrinius bendruomenės poreikius; 14.2. organizuoja meno mėgėjų kolektyvų, studijų, būrelių kultūrinę veiklą; 14.3. rūpinasi meno mėgėjų kolektyvų parengimu ir dalyvavimu dainų šventėse, vietiniuose, regioniniuose, respublikiniuose ir tarptautiniuose renginiuose; 14.4. organizuoja pramoginius, edukacinius ir kitus renginius; 14.5. organizuoja valstybinių švenčių, atmintinų datų, kalendorinių švenčių minėjimus; 14.6. rūpinasi vaikų ir jaunimo uţimtumu, meniniu ugdymu; 14.7. kuria ir įprasmina šiuolaikines modernias meno veiklos formas; 14.9. tenkina sociokultūrinius bendruomenės poreikius; 14.10. tvarko įstaigos veiklos archyvą, rašo įstaigos metraštį; 14.11. rengia ir įgyvendina aptarnaujamos teritorijos kultūrinių programų projektus, bendradarbiauja su kitomis įstaigomis ir organizacijomis; 14.12. kaupia ir skleidţia objektyvią informaciją apie įstaigos veiklą; 14.13. atlieka ir kitas teisės aktuose numatytas funkcijas.

III. DARBO ORGANIZAVIMAS IR VALDYMAS

15. Kultūros centro akreditavimą vykdo Steigėjo sudaryta komisija, į kurios sudėtį, pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos patvirtintą Kultūros centrų akreditavimo tvarkos aprašą, įeina ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovai. 16. Kultūros centro kategorijų suteikimo tvarką nustato ir kategorijas kultūros centrams suteikia Steigėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu ,,Dėl kultūros centrų akreditavimo tvarkos aprašo patvirtinimo‖. 17. Kultūros centro ir jo filialų veiklą koordinuoja ir kontroliuoja, savivaldybės administracijos direktoriaus pavedimu, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyrius (toliau – Savivaldybės administracijos Kultūros skyrius).

18. Kultūros centras teikia ataskaitas ir pasiūlymus apie įstaigos veiklą Steigėjui, Savivaldybės merui, Savivaldybės administracijos direktoriui, Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjui. 19. Kultūros centrui vadovauja direktorius, kurį į darbą priima Steigėjas įstatymų nustatyta tvarka, kuris turi teisę direktoriui skirti drausmines nuobaudas, atleisti iš pareigų. 20. Kultūros centro direktorius atskaitingas Steigėjui per Savivaldybės administracijos direktorių. 20.1. organizuoja Kultūros centro ir jo filialų darbą, kontroliuoja jų veiklą, suderina su Savivaldybės administracijos direktoriumi paslaugų suteikimui skirtų lėšų panaudojimo normatyvus, didţiausią leistiną darbuotojų skaičių pagal nustatytą darbo uţmokesčio fondą; 20.2. skiria ir atleidţia Kultūros centro ir jam pavaldţių filialų darbuotojus, atlieka kitas personalo valdymo funkcijas; 20.3. tvirtina vidaus darbo taisykles, pareigybių aprašymus, nustato Kultūros centro darbuotojų pareigybes; 20.4. suderinęs su Savivaldybės administracijos Kultūros skyriumi teikia Steigėjui nustatyta tvarka tvirtinti Kultūros centro ir jo filialų struktūrą; 20.5. leidţia įsakymus ir kontroliuoja jų vykdymą; 20.6. sudaro sutartis, išduoda įgaliojimus, atidaro sąskaitas bankuose, vykdo kitas teisės aktuose numatytas funkcijas; 20.7. pagal savo kompetenciją atstovauja Kultūros centrui teismuose bei visose įstaigose ir organizacijose; 20.8. atsako uţ Steigėjo sprendimų, mero potvarkių, Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų vykdymą ir įgyvendinimą; 20.9. organizuoja įstaigos darbuotojų kvalifikacijos ugdymą bei tobulinimą; 20.10. vadovaujasi Darbo saugos ir sveikatos įstatymo nuostatomis, įgyvendina darbuotojų saugos ir sveikatos priemones; 20.11. vadovaudamasis Priešgaisrinės darbo saugos įstatymo nuostatomis įgyvendina priešgaisrinės saugos priemones; 20.12. uţtikrina materialinių vertybių apskaitą ir apsaugą Kultūros centre bei jo filialuose; 20.13. teikia techninę pagalbą pavaldţių filialų darbuotojams ir bendruomenės nariams; 20.14. atsako uţ darbo drausmę, tvarką renginių metu; 20.15. uţtikrina meno mėgėjų kolektyvų dalyvavimą tarptautiniuose, respublikiniuose, apskrities ir rajono renginiuose; 20.16. planuoja ir organizuoja Kultūros centro meninę ir ūkinę veiklą; 20.17. atsako uţ Kultūros centro raštvedybą, dokumentų saugojimą ir tvarkymą, rengia darbo planus ir ataskaitas, atsako uţ šių ataskaitų statistinių ir kitų dokumentų tikrumą ir jų pateikimą laiku Savivaldybės administracijos Kultūros skyriui. 21. Nesant Kultūros centro direktoriaus, jo ligos, atostogų arba komandiruočių metu, jį pavaduoja direktoriaus įsakymu paskirtas vienas iš kultūros centro direktoriaus pavaduotojų. 22. Kultūros centro direktoriaus pavaduotojas – reţisierius: 22.1. organizuoja ir koordinuoja kultūrinius renginius Kuršėnų miesto ir filialų kultūros įstaigose. 23. Kultūros centro direktoriaus pavaduotojas kultūrinei veiklai: 23.1. organizuoja ir koordinuoja kultūrinius renginius rajono kultūros įstaigose; 23.2. organizuoja ir įgyvendina Kultūros centro filialų kultūrinės veiklos programą 23.3. organizuoja meno mėgėjų veiklą, sudaro meno kolektyvų metinius, perspektyvinius planus, rengia ataskaitas. 24. Kultūros centro direktoriaus pavaduotojas ūkinei veiklai: 24.1. ūkinei veiklai organizuoja kultūros centro ir jo filialo ūkinį darbą, vadovauja centro ūkinei grupei. 25. Kultūros centro pavaduotojus skiria, atleidţia iš pareigų, nustato tarnybinį atlyginimą, bei skiria drausmines nuobaudas Kultūros centro direktorius įstatymų nustatyta tvarka.

26. Kultūros centro pavaduotojai vadovaujasi Kultūros centro nuostatais, savo pareigybių aprašymais, vidaus darbo taisyklėmis ir Kultūros centro direktoriaus įsakymais. 27. Kultūros centro ir jo filialų darbuotojai: 27.1. darbuotojus skiria, atleidţia iš pareigų, nustato tarnybinį atlyginimą bei skiria drausmines nuobaudas Kultūros centro direktorius įstatymų nustatyta tvarka; 27.2. vadovaujasi Kultūros centro nuostatais, pareigybių aprašymais, vidaus darbo taisyklėmis ir Kultūros centro direktoriaus įsakymais; 27.3. atlieka pareigybės aprašymuose numatytas funkcijas bei kitus direktoriaus nurodymus.

IV. KULTŪROS CENTRO TARYBA

28. Pagal „Kultūros centų įstatymą― Kultūros centre turi būti kolegiali patariamojo balso teisę turinti Kultūros centro taryba. 29. Kultūros centro tarybai negali vadovauti Kultūros centro direktorius. 30. Kultūros centro nuolatinės tarybos sudėtį ir jos veiklos nuostatus, Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjo teikimu, tvirtina Steigėjas. 31. Kultūros centro taryba sudaroma dvejiems metams iš 9 narių: 31.1. 2 narius deleguoja Šiaulių rajono kultūros centro darbuotojų visuotinis susirinkimas; 31.2. 2 narius deleguoja Kultūros centro filialų kultūros darbuotojų visuotinis susirinkimas; 31.3. 2 narius deleguoja meno mėgėjų kolektyvų dalyvių visuotinis susirinkimas; 31.4. po 1 narį deleguoja Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių asociacijos bei vietos religinės bendruomenės. 32. Kultūros centro taryba svarsto ir vertina sezonines ir perspektyvines kūrybinės veiklos programas, jų įgyvendinimo rezultatus, aptaria naujausias meno programas ir teikia siūlymus Savivaldybės administracijos Kultūros skyriui dėl jų meninės kokybės ir prieţiūros bei kitais klausimais, numatytais centro steigimo dokumentuose ir nuostatuose.

V. TEISĖS IR PAREIGOS

33. Kultūros centro teisės: 33.1. pagal Steigėjo patvirtintus įkainius teikti atlygintinas paslaugas; 33.2. Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus teikimu nustatyti savo vidaus struktūrą, suderinus su Savivaldybės administracijos direktoriumi. 34. Kultūros centro pareigos: 34.1. vykdyti Kultūros centro nuostatuose numatytas funkcijas; 34.2. naudoti iš savivaldybės biudţeto gaunamas lėšas tik nuostatuose nurodytiems uţdaviniams vykdyti ir tik pagal asignavimų valdytojo patvirtintas išlaidų sąmatas; 34.3. uţtikrinti darbuotojams saugias darbo sąlygas; 34.4. teikti Steigėjui, Savivaldybės merui, Savivaldybės administracijos direktoriui, Savivaldybės administracijos Kultūros skyriui ir kitoms įstatymų nustatytoms institucijoms savo veiklos planus ir finansines bei veiklos ataskaitas; 34.5. garantuoti finansinių ir statistinių duomenų teisingumą; 34.6. rūpintis darbuotojų kvalifikacijos kėlimu; 34.7. sudaryti sąlygas laisvose patalpose repetuoti kolektyvams, kurių sąrašas derinamas su Savivaldybės administracijos Kultūros skyriumi.

VI. FINANSAVIMAS IR LĖŠOS

35. Kultūros centro veikla finansuojama iš savivaldybės ir valstybės biudţetų. 36. Kultūros centras gali gauti valstybės ir savivaldybių biudţetų asignavimų, teisės aktų nustatyta tvarka dalyvaudamas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, apskričių, savivaldybių

96 skelbiamuose konkursuose atitinkamoms kultūrinės veiklos programoms, finansuojamoms iš valstybės arba savivaldybių biudţetų, vykdyti. 37. Kultūros centras gali dalyvauti tarptautinėse programose ir projektuose bei gauti tarptautinių fondų finansinę paramą. 38. Savivaldybė iš savo biudţeto lėšų gali papildomai finansuoti Kultūros centro veiklą, organizuojant valstybines ir kitas šventes. 39. Kultūros centro lėšų šaltiniai yra ir kitos Kultūros centro Steigėjo nustatyta tvarka įgytos ir naudojamos nebiudţetinės lėšos bei gaunama juridinių ir fizinių asmenų parama centro funkcijoms įgyvendinti. 40. Kultūros centras gaunamas lėšas iš rajono savivaldybės biudţeto ir specialiųjų programų privalo naudoti tik Kultūros centro nuostatuose nurodytiems uţdaviniams vykdyti ir tik pagal Steigėjo patvirtintus biudţeto asignavimus.

VII. DARBO SANTYKIAI

41. Kultūros centro darbuotojų darbo santykius ir darbo apmokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti teisės aktai. 42. Kultūros centro ir jo filialų darbuotojų atestavimą vykdo Steigėjo nustatyta ir patvirtinta atestavimo komisija, į kurios sudėtį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu ,,Dėl valstybės ir savivaldybių kultūros centrų, kultūros ir meno darbuotojų atestavimo nuostatų patvirtinimo‖, įeina Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir apskrities atstovai.

VIII. VEIKLOS KONTROLĖ

43. Kultūros centro veiklą kontroliuoja Savivaldybės administracijos direktorius per Savivaldybės administracijos Kultūros skyrių, Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Centralizuotas vidaus audito skyrius ir kitos įstatymais numatytos kontrolės institucijos.

IX. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

44. Steigėjas turi teisę įstaigą reorganizuoti ar likviduoti tik informavus Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją , vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu. 45. Šiuos nuostatus pildyti, keisti galima tik Steigėjo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka.

4 priedas PATVIRTINTA Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gruodţio 16 d. sprendimu Nr. T-341

ŠIAULIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS ETNINĖS KULTŪROS IR TRADICINIŲ AMATŲ CENTRO NUOSTATAI

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras (toliau - Centras) yra Šiaulių rajono savivaldybės biudţetinė kultūros įstaiga, kuri sudaro sąlygas išsaugoti ir atgaivinti krašto tradicijas, papročius, tradicinius amatus. Jų pagrindu organizuoja edukacines programas, išsaugančias tautos sukurtas vertybes, gyvąsias tradicijas, tradicinius amatus, įtraukdama įvairaus amţiaus rajono gyventojus. 2. Centras yra biudţetinė įstaiga, kurios savininkė yra Šiaulių rajono savivaldybė. 3. Centro savininko teises ir pareigas įgyvendina Šiaulių rajono savivaldybės taryba (toliau - Savivaldybės taryba). 4. Centras yra viešasis juridinis asmuo, turintis savo nuostatus, ūkinį, finansinį, organizacinį ir teisinį savarankiškumą, anspaudą su savo pavadinimu, sąskaitas bankuose. 5. Centras yra iš savivaldybės biudţeto išlaikoma specializuota kultūros įstaiga. 6. Centras savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos biudţetinių įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos kultūros centrų įstatymu, Lietuvos Respublikos muziejų įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įsakymais ir kitais teisės aktais bei šiais nuostatais. 7. Centro buveinė: Ventos g. 7, LT-81157, Kuršėnai, Šiaulių rajonas, Lietuvos Respublika. Centro kodas 300596845. 8. Centro struktūrą sudaro vidiniai struktūriniai padaliniai (administracija, specialistai, ūkinė dalis).

II. SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOMPETENCIJA

9. Savivaldybės taryba turi šią kompetenciją: 9.1. tvirtina Centro nuostatus; 9.2. priima sprendimą dėl Centro buveinės pakeitimo; 9.3. skiria ir atleidţia likvidatorių arba sudaro likvidacinę komisiją ir nutraukia jos įgaliojimus; 9.4. sprendţia kitus Lietuvos Respublikos biudţetinių įstaigų įstatyme, kituose įstatymuose ir Centro nuostatuose jos kompetencijai priskirtus klausimus.

III. CENTRO VEIKLOS TIKSLAI, UŢDAVINIAI IR FUNKCIJOS

10. Centras, kurio veikla grindţiama bendraţmogiškomis vertybėmis bei tautos tradicijomis, privalo tenkinti gyventojų, nepriklausomai nuo jų tautybės, politinių paţiūrų, amţiaus, tikybos, profesijos ir kitų poţymių, poreikius. 11. Centro paslaugos vienodomis teisėmis prieinamos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. 12. Centro uţdaviniai: 12.1. krašto tradicijų, papročių, tradicinių amatų išsaugojimas, atgaivinimas ir pereinamumas; 12.2. tradicinių amatų edukacinių programų ruošimas ir organizavimas; 12.3. etninės kultūros ir tradicinių amatų sklaida.

13. Centro funkcijos: 13.1. organizuoti kūrybinių dirbtuvių, studijų, būrelių veiklą; 13.2. puoselėti tradicinių amatų etninę kultūrą, tenkinti kultūrinius bendruomenės poreikius; 13.3. organizuoti mokslines, teorines, praktines konferencijas, seminarus, tarptautines ir respublikines kūrybines stovyklas, paskaitas, parodų aptarimus; 13.4. rūpintis vaikų ir jaunimo uţimtumu mokantis tradicinių amatų; 13.5. pritarus Savivaldybės tarybai steigti kūrybines dirbtuves ir Centro veiklai tobulinti reikalingus objektus; 13.6. organizuoti informacinę veiklą tautodailės tradicinių amatų srityje; 13.7. sudaryti sąlygas etninės kultūros ir tradicinių amatų sklaidai, populiarinant amatų tradicijas; 13.8. inicijuoti ir remti etninės kultūros ir tradicinių amatų plėtotę; 13.9. populiarinti senosios kultūros tradicijas, papročius; 13.10. uţtikrinti tradicinių amatų perimamumą; 13.11. dalyvauti bendrose rajono ir regiono kultūrinėse programose; 13.12. rengti parodas-pardavimus, tarptautines parodas, muges, amatų šventes, aukcionus, kūrybinius konkursus ir kitus tautodailę propaguojančius renginius; 13.13. atlikti muziejinę funkciją – kaupti, rinkti, tirti, klasifikuoti, eksponuoti, konservuoti, saugoti kultūrines vertybes bei rinkinius.

IV. DARBO ORGANIZAVIMAS IR VALDYMAS

14. Centro veiklą koordinuoja ir kontroliuoja Savivaldybės administracijos direktoriaus pavedimu Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyrius (toliau – Kultūros skyrius). 15. Centras teikia ataskaitas kartą per metus bei pasiūlymus apie įstaigos veiklą Savivaldybės tarybai, Savivaldybės administracijos direktoriui, Kultūros skyriaus vedėjui. 16. Centrui vadovauja direktorius, kurį į darbą priima ir atleidţia Savivaldybės taryba teisės aktų nustatyta tvarka. Savivaldybės taryba turi teisę direktorių skatinti ar skirti drausmines nuobaudas. 17. Centro direktorius yra asmeniškai atsakingas uţ Centro darbo organizavimą, atskaitingas Savivaldybės tarybai per Savivaldybės administracijos direktorių. 18. Centro direktorius: 18.1. organizuoja Centro darbą, kontroliuoja jo veiklą, suderina su Savivaldybės administracijos direktoriumi paslaugoms suteikti skirtų lėšų panaudojimo normatyvus, Centro struktūrą, didţiausią leistiną etatų skaičių pagal Savivaldybės tarybos nustatytą darbo uţmokesčio fondą; 18.2. tvirtina 18.1 punkte nustatyta tvarka suderintą Centro struktūrą, skiria ir atleidţia Centro darbuotojus, atlieka personalo valdymo funkcijas; 18.3. suderinęs su Kultūros skyriumi tvirtina vidaus tvarkos taisykles, pareigybių aprašymus; 18.4. leidţia įsakymus Centro veiklos ir personalo klausimais bei kontroliuoja jų vykdymą; 18.5. sudaro sutartis, suteikia įgaliojimus, atidaro sąskaitas bankuose, vykdo kitas teisės aktuose numatytas funkcijas; 18.6. pagal savo kompetenciją atstovauja Centrui teismuose bei kitose institucijose, įstaigose ir organizacijose; 18.7. atsako uţ Savivaldybės tarybos, Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimų, susijusių su Centro veikla, vykdymą ir įgyvendinimą; 18.8. organizuoja Centro darbuotojų kvalifikacijos ugdymą bei tobulinimą; 18.9. vadovaujasi Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatomis, įgyvendina darbuotojų saugos ir sveikatos priemones; 18.10. vadovaujasi Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo nuostatomis, įgyvendina gaisrinės saugos priemones; 18.11. uţtikrina materialinių vertybių apskaitą ir apsaugą Centre;

18.12. teikia techninę pagalbą darbuotojams ir bendruomenės nariams; 18.13. atsako uţ darbo drausmę kūrybinių stovyklų, renginių, parodų, simpoziumų metu; 18.14. uţtikrina tautodailininkų dalyvavimą tarptautiniuose, respublikiniuose, regioniniuose ir rajoniniuose renginiuose; 18.15. atsako uţ Centro raštvedybą, dokumentų tvarkymą ir saugojimą, rengia darbo planus ir ataskaitas, atsako uţ šių ataskaitų, ir kitų dokumentų tikrumą ir jų pateikimą laiku Savivaldybės administracijos direktoriui per Kultūros skyrių. 19. Nesant Centro direktoriaus, jo ligos, atostogų arba komandiruočių metu, jį pavaduoja Centro direktoriaus įsakymu paskirtas Centro darbuotojas. 20. Centro darbuotojai: 20.1. vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, Centro nuostatais, pareigybių aprašymais, vidaus tvarkos taisyklėmis ir Centro direktoriaus įsakymais; 20.2. atlieka pareigybės aprašymuose numatytas funkcijas bei vykdo kitus Centro direktoriaus teisėtus nurodymus.

V. CENTRO TARYBA

21. Centre turi būti sudaroma kolegiali patariamojo balso teisę turinti Centro taryba. 22. Centro tarybai negali vadovauti Centro direktorius. 23. Centro tarybos sudėtį Kultūros skyriaus vedėjo teikimu tvirtina Savivaldybės administracijos direktorius. 24. Centro taryba sudaroma iš 7 narių: 24.1. 2 narius deleguoja Centro darbuotojų susirinkimas; 24.2. 3 narius deleguoja asociacija ,,Šiaulių rajono tautodailininkų bendruomenė―; 24.3. 2 narius deleguoja vietos ir nevyriausybinių organizacijų bendruomenės. 25. Centro taryba svarsto ir vertina kūrybinės veiklos programas, jų įgyvendinimo rezultatus, aptaria naujausias programas, teikia siūlymus Savivaldybės administracijos Kultūros skyriui dėl jų įgyvendinimo ir kokybės bei kitais klausimais.

VI. CENTRO TEISĖS IR PAREIGOS

26. Centro teisės: 26.1. pagal Savivaldybės tarybos patvirtintus įkainius teikti atlygintinas paslaugas; 26.2. gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, išvadas, pasiūlymus ir kitokią medţiagą, kurios reikia sprendţiant Centro kompetencijai priskirtus klausimus; 26.3. pasitelkti savo darbui reikalingus specialistus ir ekspertus Centro veiklos klausimais pagal sutartis; 26.4. pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti sutartis; 26.5. naudotis kitomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis teisėmis. 27. Centro pareigos: 27.1. vykdyti Centro nuostatuose numatytas funkcijas; 27.2. naudoti iš Savivaldybės biudţeto gaunamas lėšas tik nuostatuose nurodytiems uţdaviniams vykdyti ir tik pagal asignavimų valdytojo patvirtintas išlaidų sąmatas; 27.3. uţtikrinti darbuotojams saugias darbo sąlygas; 27.4. teikti Savivaldybės tarybai, Savivaldybės merui, Savivaldybės administracijos direktoriui, Kultūros skyriui ir kitoms įstatymų nustatytoms institucijoms savo veiklos planus ir finansines bei veiklos ataskaitas; 27.5. garantuoti finansinių ir statistinių duomenų teisingumą; 27.6. rūpintis darbuotojų kvalifikacijos tobulinimu.

VII. CENTRO FINANSAVIMAS IR LĖŠOS

100

28. Centrui priklausomas turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama teisės aktų nustatyta tvarka. 29. Centro lėšas sudaro: 29.1. Lietuvos Respublikos valstybės ir Šiaulių rajono savivaldybės biudţeto asignavimai; 29.2. lėšos, gautos iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Savivaldybės tarybos skelbiamų konkursų atitinkamoms kultūrinės veiklos programoms finansuoti; 29.3. fizinių ir juridinių asmenų parama Centro funkcijoms įgyvendinti pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą; 29.4. pajamos, gautos uţ mokamas paslaugas; 29.5. lėšos, įgytos Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, ir kitos teisėtai gautos lėšos, naudojamos Centro funkcijoms įgyvendinti. 30. Iš rajono savivaldybės biudţeto ir specialiųjų programų gaunamas lėšas Centras privalo naudoti tik nuostatuose nurodytiems uţdaviniams vykdyti ir tik pagal Savivaldybės tarybos biudţeto patvirtintus asignavimus. 31. Savivaldybės taryba gali priimti sprendimus papildomai finansuoti Centro veiklą.

VIII. DARBO SANTYKIAI IR DARBO APMOKĖJIMAS

32. Centro darbuotojų darbo santykius ir darbo apmokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti teisės aktai. 33. Kvalifikacinius reikalavimus Centro direktoriui nustato Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. 34. Centro kultūros ir meno darbuotojų atestavimą vykdo Savivaldybės tarybos patvirtinta Atestacijos komisija. 35. Kvalifikacinius testus tvirtina Atestacijos komisijos pirmininko teikimu Savivaldybės taryba arba jos įgaliota institucija, atsiţvelgdama į kvalifikacinius reikalavimus, nustatytus atitinkamos pareigybės aprašyme. 36. Centro kultūros ir meno darbuotojų atestavimo tikslai: 36.1. skatinti darbuotoją nuolat kelti kvalifikaciją, tobulinti profesinį meistriškumą; 36.2. didinti kiekvieno darbuotojo atsakomybę uţ darbo rezultatus; 36.3. įvertinti darbuotojo profesinį pasirengimą ir profesinę patirtį.

IX. FINANSINĖ IR VEIKLOS KONTROLĖ

37. Centro veiklą kontroliuoja Savivaldybės administracijos direktorius per Savivaldybės administracijos Kultūros skyrių, Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba ir kitos, įstatymais numatytos kontrolės institucijos. 38. Centro finansinės veiklos kontrolė atliekama įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka. 39. Centras privalo pateikti Savivaldybės tarybai, savivaldybės kontrolės institucijoms jų reikalaujamus, su Centro veikla susijusius, dokumentus. 40. Centras buhalterinę apskaitą organizuoja ir atskaitomybę tvarko teisės aktų nustatyta tvarka.

X. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

41. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir kitais teisės aktais, Savivaldybės taryba turi teisę įstaigą pertvarkyti, reorganizuoti ar likviduoti. 2. Šiuos nuostatus pildyti, keisti gali tik Savivaldybės taryba įstatymų nustatyta tvarka.

101

5 priedas

ŠIAULIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS GYVENTOJŲ APKLAUSOS ANKETA

Šiaulių rajono savivaldybės administracija kartu su UAB „Lyderio akademija― atlieka Šiaulių rajono savivaldybės gyventojų sociologinę apklausą. Gyventojų sociologinė apklausa – tai vienas pirmųjų Šiaulių rajono savivaldybės strateginio plėtros plano 2011-2017 metams rengimo etapų. Tyrimo metu planuojama apklausti Šiaulių rajono seniūnijų gyventojus. Apklausos metu surinkti duomenys bus panaudoti rengiant Šiaulių rajono savivaldybės strateginį plėtros planą. Apklausos tikslas – išsiaiškinti Šiaulių rajono savivaldybės gyventojų nuomonę apie teikiamas viešąsias paslaugas ir surinkti gyventojų siūlymus kaip tobulinti viešųjų paslaugų kokybę. Anketa apima klausimus apie įvairias savivaldybės ir jos įstaigų bei įmonių teikiamas viešąsias paslaugas – nuo kelių remonto iki sveikatos prieţiūros ir savivaldybės valdymo. Jūsų dalyvavimas apklausoje mums labai svarbus – taip jūs dalyvausite priimant sprendimus dėl savivaldybės ateities, prisidėsite prie gyventojų lūkesčiais pagrįsto strateginio plėtros plano sukūrimo. Apklausa anoniminė. Bus skelbiami tik apibendrinti anketų duomenys. Apklausos rezultatai susisteminus duomenis bus paskelbti savivaldybės interneto tinklalapyje.

BENDRI KLAUSIMAI:

1. Amţius: 3. Lytis: 2. 16-25 1. Vyras 3. 26-35 2. Moteris 4. 36-50 5. 51-60 4. Jūs esate: 6. 61 ir daugiau 1. Dirbantis (i) 2. Studentas (ė) 2. Išsilavinimas: 3. Pensininkas (ė) 1. Pradinis 4. Namų šeimininkas (ė) 2. Pagrindinis 5. Bedarbis (ė) 3. Vidurinis 6. Kita: 4. Nebaigtas aukštasis 5. Aukštasis

5. Pagrindinis Jūsų pajamų šaltinis: 1. Darbo uţmokestis 4. Pajamos iš ţemės ūkio veiklos 2. Pašalpos 5. Pajamos iš nuosavo verslo 3. Pensija 6. Kita ______.

6. Vienam šeimos nariui tenka pajamų per mėn.: 1. Iki 200 Lt 4. 701-1000 Lt 2. 201-500 Lt 5. 1001-1500 Lt 3. 501-700 Lt 6. Daugiau kaip 1500 Lt.

7. Jūsų gyvenamoji vietovė (seniūnija): 1. Bubių seniūnija 9. Raudėnų seniūnija 2. Ginkūnų seniūnija 10. Šakynos seniūnija 3. Gruzdţių seniūnija 11. Šiaulių kaimiškoji seniūnija. 4. Kairių seniūnija 5. Kuršėnų kaimiškoji seniūnija 6. Kuršėnų miesto seniūnija 7. Kuţių seniūnija 8. Meškuičių seniūnija

102

GYVENAMOJI APLINKA:

8. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – visiškai neteisinga, penki – labai teisinga) įvertinkite Šiaulių rajono savivaldybės gyvenamosios bei darbo aplinkos patrauklumą: Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1.Šiaulių rajono savivaldybė – patraukli vieta gyventi ir dirbti 2.Su savivaldybe sieju savo ateitį (čia planuoju gyventi ir dirbti)

9. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – visiškai neteisinga, penki – labai teisinga) įvertinkite gyvenamąją aplinką Šiaulių rajono savivaldybėje: Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Išvystyta transporto infrastruktūra (vietinių bei regioninių

kelių tinklas) 2. Švari ir saugi gyvenamoji aplinka 3. Geros laisvalaikio praleidimo galimybės 4. Geros įsidarbinimo galimybės

10. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite savo gyvenamos vietovės (seniūnijos) kelių/gatvių prieţiūros kokybę: Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Bendra asfalto dangos kelių būklė 2. Bendra ţvyruotos dangos kelių būklė 3. Kelių remonto savalaikiškumas ir kokybė 4. Šalikelių prieţiūra (šienavimas, šiukšlių surinkimas) 5. Kelių valymas ţiemos sezono metu

11. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite savo gyvenamos vietovės (seniūnijos) viešojo transporto prieinamumą ir patogumą juo naudotis: Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Galimybė patogiai susisiekti su rajono centru 2. Galimybė patogiai susisiekti su kitomis gyvenvietėmis 3. Autobusų stotelių tinklo išdėstymas 4. Viešojo transporto maršrutų pakankamumas

12. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite geriamojo vandens kokybę savo gyvenamoje vietovėje (seniūnijoje) (ţymėkite tik tą vandens gavimo būdą, kuriuo naudojatės): Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Centrinio vandentiekio 2. Artezinio gręţinio 3. Šulinio

13. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite savivaldybės teikiamas komunalines paslaugas savo gyvenamoje vietovėje (seniūnijoje): Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas 2. Atliekų surinkimas 3. Viešųjų erdvių (skverų, parkų, aikščių ir pan.) tvarkymas 4. Eismo saugumo priemonių (šviesoforai, greičio kalneliai

ir pan.) diegimas

103

14. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite poilsiaviečių Jūsų gyvenamojoje vietovėje (seniūnijoje) kokybę. Įvertinkite: Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Privaţiavimo prie poilsiaviečių galimybę 2. Poilsiaviečių prieţiūrą 3. Maudyklų vandens kokybę 4. Poilsio infrastruktūrą (suoleliai, persirengimo kabinos,

vaikų ţaidimų aikštelės ir pan.)

15. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite ar saugu gyventi Šiaulių rajono savivaldybėje. Įvertinkite: Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Priešgaisrinės apsaugos tarnybos darbą 2. Gyventojų saugumo uţtikrinimą mieste/gyvenvietėse 3. Gyventojų saugumo uţtikrinimą vienkiemiuose 4. Gyventojų saugumo uţtikrinimą keliuose ir gatvėse

SOCIALINĖS PARAMOS IR SVEIKATOS PRIEŢIŪROS PASLAUGOS:

16. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite sveikatos prieţiūros paslaugų, Jūsų gyvenamojoje vietovėje (seniūnijoje), prieinamumą ir kokybę: Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Sveikatos prieţiūros įstaigų pakankamumą 2. Galimybę laiku patekti pas šeimos (bendrosios praktikos)

gydytoją 3. Šeimos (bendrosios praktikos) gydytojo teikiamų

paslaugų kokybę 4. Greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbą 5. Šiaulių rajono pirminės sveikatos prieţiūros centro

teikiamų paslaugų kokybę 6. Kuršėnų ligoninės teikiamų paslaugų kokybę

17. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite socialinės paramos paslaugas Jūsų gyvenamojoje vietovėje (seniūnijoje): Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Galimybę laiku gauti finansinę socialinę paramą (įvairias

pašalpas, kompensacijas ir pan.) 2. Galimybę gauti socialines paslaugas (neįgaliųjų arba senyvo amţiaus ţmonių prieţiūra namuose ar dienos centruose ir pan.) 3. Viešųjų vietų (visuomeninių pastatų, šaligatvių ir pan.)

pritaikymą neįgaliesiems 4. Savivaldybės ir darbo birţos nedarbo problemų sprendimą

104

ŠVIETIMO, KULTŪROS IR SPORTO BEI LAISVALAIKIO PASLAUGOS:

18. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite švietimo paslaugas Jūsų gyvenamojoje vietovėje (seniūnijoje): Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Galimybes ugdyti vaikus (gauti vietą) ikimokyklinio ugdymo įstaigose (vaikų lopšeliuose – darţeliuose) arti namų ar darbovietės 2. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų (vaikų lopšelių-darţelių)

pastatų ir vidaus patalpų būklę 3. Moksleivių pavėţėjimo į ugdymo įstaigas pakankamumą 4. Ugdymo kokybę bendrojo lavinimo mokyklose 5. Bendrojo lavinimo mokyklų pastatų ir patalpų būklę 6. Galimybę tęsti mokslus vidurinėje mokykloje

suaugusiems ţmonėms

19. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite kultūros paslaugas Jūsų gyvenamojoje vietovėje (seniūnijoje): Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Bibliotekų tinklo pakankamumą 2. Viešosios bibliotekos teikiamų paslaugų kokybę 3. Galimybes naudotis nemokama prieiga prie interneto 4. Kultūros įstaigų tinklo pakankamumą 5. Kultūros centro pastatų ir patalpų būklę 6. Kultūros renginių Jūsų seniūnijoje gausą 7. Kultūros renginių Jūsų seniūnijoje kokybę

20. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite sporto ir kūno kultūros paslaugas Jūsų gyvenamoje vietovėje (seniūnijoje): Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Sportavimo sąlygas savivaldybėje 2. Sporto aikštelių, sporto salių ir kitos sporto infrastruktūros

pakankamumą. 3. Sporto aikštelių, sporto salių ir kitos sporto infrastruktūros

techninę būklę 4. Organizuojamų sporto renginių gausą

21. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite jaunimo poreikių tenkinimo galimybes savivaldybėje: Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Jaunimo aktyvumą 2. Jaunimo organizacijų pakankamumą 3. Laisvalaikio praleidimo pasirinkimo galimybes jaunimui

rajone 4. Jaunimo galimybes įgyti tinkamą išsilavinimą bei

įsidarbinti 5. Vaikų ir jaunimo uţimtumo pakankamumą

105

SAVIVALDYBĖS VALDYMAS IR GYVENTOJŲ ATSTOVAVIMAS

22. Skalėje nuo 1 iki 5 (vienas – labai blogai, penki – labai gerai) įvertinkite savivaldybės pareigūnų ir visuomenės veikėjų atstovavimą Jūsų interesams: Kriterijai 1 2 3 4 5 Neaktualu 1. Savivaldybės administracija ir Taryba 2. Seniūnas 3. Seniūnaitis 4. Vietos bendruomenės 5. Jūsų gyvenamoje teritorijoje išrinkti Seimo nariai

ŠIAULIŲ RAJONO PLĖTROS PRIORITETAI

23. Kokios problemos aktualiausios Šiaulių rajone? (pasirinkite ne daugiau kaip 10 atsakymų, sunumeruokite pagal aktualumą (1 – aktualiausia problema)

Atsakymų variantai Vertinimas Atsakymų variantai Vertinimas Investicijų stoka Bloga geriamo vandens kokybė Pramonės sunykimas Dirvoţemio uţterštumas Smulkaus verslo problemos Neefektyvus atliekų tvarkymas Neišvystyta verslo infrastruktūra Neefektyvus nuotekų valymas Neskatinama ţemės ūkio plėtra Prasta gatvių ir kelių prieţiūra Nepakankamas miško masyvų Nepakankamai išvystytos tvarkymas vandentiekio paslaugos Jaunų kvalifikuotų darbuotojų Nepakankamai išvystyti išvykimas dirbti kitur kanalizacijos tinklai Nepakankamas gyvenamosios aplinkos Nepakankamas kultūros poreikių tvarkymas tenkinimas Savivaldybės administracijos, tarybos Blogai veikianti socialinės darbas apsaugos sistema Vandens telkinių uţterštumas Alkoholizmas Oro tarša Gyventojų senėjimas Vietos policijos darbas Narkotikų vartojimas Smurtas šeimoje Švietimo problemos Maţos gyventojų pajamos Nusikalstamumas Neįgaliųjų integracijos problemos Parkų ir kitų ţaliųjų zonų stoka Neefektyvi sveikatos prieţiūra Didėjanti socialinė nelygybė Skurdas Nedarbas Kita: Kita:

Jūsų komentaras: ......

......

106

24. Kurie iš ţemiau pateiktų variantų gali būti Šiaulių rajono plėtros prioritetais ateityje? (pasirinkite ne daugiau kaip 5 variantus, sunumeruokite pagal svarbą (1 – svarbiausia))

Atsakymų variantai Vertinimas Geresnis savivaldybės resursų panaudojimas Informacinių technologijų sektoriaus plėtra Investicijų skatinimas Naujų darbo vietų kūrimas Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimas Būsto renovacija Paslaugų sektoriaus plėtra Pramogų ir turizmo sektorių plėtra Pajamų lygio didinimas Saugumo uţtikrinimas Sąlygų, skatinančių jaunimą pasilikti Šiaulių r., uţtikrinimas Geresnis kultūros poreikių tenkinimas Geriamojo vandens kokybės uţtikrinimas Oro uţterštumo maţinimas Aplinkosauginis švietimas Nuotekų ir vandens telkinių valymas Sąvartynų tvarkymas ir modernizavimas Ekologinių katastrofų prevencija Ţaliųjų plotų tvarkymas ir plėtra Sveikatos prieţiūros paslaugų gerinimas Neįgaliųjų integracija Švietimo problemų sprendimas Senyvo amţiaus ţmonių prieţiūros gerinimas Kelių ir gatvių tvarkymas Kita

Jūsų komentaras: ......

......

25. Prašome įvardinti 3 labiausiai pageidaujamus dalykus, kuriuos įgyvendinus, vieta kurioje jūs gyvenate, taptų labiau panaši į jūsų svajonių gyvenamąją vietą.

1)......

......

2)......

......

3)......

......

107

26. Jei turite kitų pasiūlymų, kurie prisidėtų prie Šiaulių rajono strateginio plėtros 2011-2017 m. plano rengimo, miesto problemų ar plėtros krypčių, juos galite pateikti čia:

......

Nuoširdţiai dėkojame uţ atsakymus!

108

6 priedas

ŠIAULIŲ RAJONO KULTŪRINĖS VEIKLOS EKSPERTŲ APKLAUSOS ANKETA

Laba diena, aš, Ingrida Venciuvienė, Šiaulių Universiteto studentė, rašau magistro darbą „Gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos plėtros strategija kultūrinės veiklos aspektu: Šiaulių rajono savivaldybės atvejis“ (darbo vadovas - prof. dr. T. Tamošiūnas) ir atlieku tyrimą, kurio tikslas – išanalizuoti, ar įtakoja ir kaip įtakoja gyvenimo kokybę ir socialinės sanglaudos plėtrą Šiaulių rajone kultūrinės veiklos prieinamumas rajono gyventojams ir jų kultūrinių poreikių tenkinimas.

Jūsų nuomonė labai svarbi darant teisingas išvadas, todėl prašau atsakyti į anketos klausimus ir pasidalinti savo mintimis apie Šiaulių rajono gyventojų kultūrinių poreikių tenkinimo lygį ir pagrindines problemas.

Anketas prašau užpildyti iki 2011 m. balandžio 18 d. Anketas prašau atsiųsti man, Ingridai Venciuvienei el. paštu [email protected]. Dėkoju už Jūsų atsakymus!

109

1. Pagal ţemiau pateiktas nuorodas pakomentuokite šalies įstatyminę bazę, reglamentuojančią kultūrinę veiklą Lietuvoje. Kultūrinę veiklą reglamentuojančių įstatymų įgyvendinamumas Lietuvoje:______. Nacionaliniu lygmeniu priimtų kultūros strategijų, programų, planų pasiekiamumas ir prisidėjimas prie kultūrinės veiklos gerinimo savivaldybėse:______. Kultūros srities teisės aktų trūkumas Lietuvoje:______. Jūsų komentaras:______.

2. Remdamiesi ţemiau išvardintais teiginiais, išreikšite savo nuomonę, ar kultūra įtakoja ekonominę situaciją šalyje. Kūrybiškumas – pagrindinis ekonomikos variklis:______. Kultūros finansavimo mažinimas prastina gyventojų gyvenimo kokybę, mažina socialinę sanglaudą ir smukdo ekonomiką:______. Jūsų komentaras:______.

110

3. Pagal ţemiau pateiktus klausimus įvertinkite gyvenimo kokybės lygį Šiaulių rajone ir jos santykį su kultūrine veikla (tinkamą atsakymą paţymėkite „v“).

Labai Patenki- Labai Klausimai Blogai Gerai blogai namai gerai 1. Kaip vertinate Šiaulių rajono gyventojų gerovės lygį? 2. Kaip vertinate Šiaulių rajono gyventojų socialines gyvenimo sąlygas? 3. Kaip vertinate Šiaulių rajono gyventojų bendruomeniškumą? 4. Kaip vertinate Šiaulių rajono kultūrinės veiklos įtaką gyventojų gyvenimo kokybės gerinimui? Jūsų komentaras:______

4. Pagal ţemiau pateiktus klausimus įvertinkite socialinės sanglaudos lygį Šiaulių rajone ir jo santykį su kultūrine veikla (tinkamą atsakymą paţymėkite „v“).

Labai Patenki- Labai Klausimai Blogai Gerai blogai namai gerai 1. Kaip vertinate Šiaulių rajono savivaldybės veiklą socialinės atskirties maţinimo srityje? 2. Kaip vertinate priemones didinant socialinį kapitalą (socialinių įstaigų pakankamumą, jų veiklos kokybę, prieinamumą ir pan.) Šiaulių rajone? 3. Kaip vertinate Šiaulių rajono kultūrinės veiklos įtaką socialinės sanglaudos plėtrai? Jūsų komentaras:______

5. Įvertinkite, kaip kai kurie faktoriai įtakoja kultūrinės veiklos lygį Šiaulių rajone (tinkamą atsakymą paţymėkite „v“).

Labai Patenki- Labai Faktorius Blogai Gerai blogai namai gerai 1. ES politika kultūrinės veiklos atţvilgiu 2. Šalies vyriausybės politika kultūrinės veiklos atţvilgiu 3. Šiaulių rajono kultūros strategija 4. Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus veikla 5. Kultūrinės veiklos nacionalinis finansavimas 6. ES parama kultūrinei veiklai 7. Kultūros prieinamumas rajono gyventojams 8. Kultūros paveldo prieţiūra ir apsauga 9. Kultūrinių poreikių tenkinimo lygis 10. Gyventojų raiška kultūrinėje veikloje 11. Privataus sektoriaus dalyvavimas kultūrinėje veikloje Jūsų komentaras:______.

111

6. Įvardinkite, kuo Šiaulių rajono kultūrinė veikla/paveldas/infrastruktūra yra išskirtiniai lyginant su kitais Šiaulių apskrities rajonais. Kultūrinė veikla:______. Kultūrinis paveldas:______. Kultūrinė infrastruktūra:______.

7. Įvardinkite 5 opiausias Šiaulių rajono kultūrinės veiklos problemas prioritetine tvarka. 1 problema:______. 2 problema:______. 3 problema:______. 4 problema:______. 5 problema:______.

112

8. Remdamiesi ţemiau pateiktais klausimais, įvertinkite ţmogiškuosius ir materialinius kultūrinės veiklos išteklius Šiaulių rajone (tinkamą atsakymą paţymėkite „v“).

Labai Patenki- Labai Klausimai Blogai Gerai blogai namai gerai 1. Kaip vertinate organizacijų ir įstaigų, teikiančių kultūros paslaugas Šiaulių rajone, ţmogiškuosius išteklius? 2. Kaip vertinate organizacijų ir įstaigų, teikiančių kultūros paslaugas Šiaulių rajone, materialinius išteklius? 3. Kaip vertinate Jūsų organizacijos/įstaigos darbuotojų profesinių ţinių ir įgūdţių pakankamumą, teikiant kultūros paslaugas? 4. Kaip vertinate Jūsų organizacijos/įstaigos materialinės bazės būklę, teikiant kultūros paslaugas? 5. Kaip vertinate Jūsų organizacijos/įstaigos materialinės bazės pakankamumą, teikiant kultūros paslaugas? Jūsų komentaras:______.

9. Pagal ţemiau išvardintas nuorodas pakomentuokite Šiaulių rajone esančių kultūros organizacijų/įstaigų veiklos efektyvumą.

Įvardinkite, kurie subjektai Šiaulių rajone efektyviausiai vykdo kultūrinę veiklą:______. Kultūrinę veiklą vykdančių įstaigų/organizacijų bendradarbiavimas:______. Kultūrinę veiklą vykdančių įstaigų/organizacijų bendradarbiavimo problemos:______. Viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas kultūrinėje veikloje (dalyvavimas, mecenavimas, domėjimasis ir pan.):______. Jūsų komentaras:______.

10. Įvardinkite 5 kultūrinės veiklos kryptis, kurios būtų perspektyviausios Šiaulių rajone prioritetine tvarka.

113

1 veiklos kryptis:______. 2 veiklos kryptis:______. 3 veiklos kryptis:______. 4 veiklos kryptis:______. 5 veiklos kryptis:______.

11. Įvardinkite 3 labiausiai pageidaujamus dalykus kultūrinėje Šiaulių rajono veikloje, kuriuos įgyvendinus, rajone pagerėtų gyvenimo kokybė ir stiprėtų socialinė sanglauda.

1 dalykas:______. 2 dalykas:______. 3 dalykas:______.

114

ATSAKYKITE Į KELETĄ KLAUSIMŲ APIE SAVE

Jūsų amţius: ......

Jūsų išsilavinimas: ......

Jūsų darbo staţas: ......

Jūsų kvalifikacinė kategorija: ......

DĖKOJAME UŢ IŠSAMIUS ATSAKYMUS!

115

7 priedas

IŠTRAUKA IŠ ŠIAULIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS STRATEGINIO PLĖTROS PLANO 2011-2017 METAMS 1.2 tikslas. Didinti Šiaulių rajono gyventojų visuomeninį ir kultūrinį potencialą 1.2.1 uţdavinys. Ugdyti aktyvią, pilietišką, kūrybingą visuomenę, puoselėti krašto kultūrinį paveldą NR. PRIEMONĖS ATSAKINGI UŢ ĮGYVENDINIMĄ PASIEKIMO INDIKATORIUS METAI Kultūros ir meno premijų ŠRSA (Kultūros skyrius), Teikiamos 8 kultūros ir meno sričių 2011– 1.2.1.1. programos įgyvendinimas Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centras premijos (7 kasmet, 1 kas 3 metus) 2017 Šiaulių rajone Kraštotyrinių tyrimų, ŠRSA (Kultūros skyrius, Švietimo ir sporto skyrius) Atlikti 7 tyrimai; surengtos 2 2011– 1.2.1.2. ekspedicijų organizavimas ir ekspedicijos, 120 dalyvių 2017 rėmimas Leidybinės veiklos ŠRSA (Kultūros skyrius) Išleistos 5–6 knygos kasmet 2011– 1.2.1.3. programos įgyvendinimas 2017 Projektų, formuojančių Šiaulių rajono savivaldybės švietimo centras Parengti ir įgyvendinti projektai – ne 2011–

paţangaus mąstymo maţiau kaip 2 2017 1.2.1.4. asmenybes, inicijavimas ir

įgyvendinimas Visuomeninių iniciatyvų ŠRSA (Ekonomikos ir verslo plėtros skyrius, Finansų skyrius) Kasmet skiriamas finansavimas ir 2011– 1.2.1.5. skatinimo programos vykdoma programa 2017 Tarptautinių, regioninių, ŠRSA (Kultūros skyrius), Šiaulių rajono savivaldybės kultūros Suorganizuota renginių kasmet 2011–

respublikinių, rajoninių centras, Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir amatų (švenčių, plenerų ir pan.) – 140 vnt. 2017 1.2.1.6. kultūros projektų centras

bendruomenei įgyvendinimas Rajono etninės kultūros ŠRSA (Kultūros skyrius, Šveitimo ir sporto skyrius), Šiaulių Parengta ir įgyvendinta Etninės 2011– plėtros programos rajono savivaldybės kultūros centras, Šiaulių rajono kultūros plėtros programa. Parengtos 2017 1.2.1.7. įgyvendinimas savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, 2–3 Šiaulių rajono tradicinės kultūros Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, kaimo vertybių sąvado bylos kasmet bendruomenės Meno mėgėjų kolektyvų, ŠRSA (Kultūros skyrius), Šiaulių rajono savivaldybės kultūros Konkursai, metų nominacijos, 2011– menininkų kūrybinės veiklos centras, Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir regioninės, respublikinės perţiūros, 2017 1.2.1.8. skatinimo programos tradicinių amatų centras meno šventės, kūrybinės stovyklos, įgyvendinimas autorinės parodos, plenerai ir kita– 20 vnt. per metus 116

NR. PRIEMONĖS ATSAKINGI UŢ ĮGYVENDINIMĄ PASIEKIMO INDIKATORIUS METAI 1.2.2 uţdavinys. Skatinti mokinių ir jaunimo laisvalaikio uţimtumą Dalyvavimas šalies bei ŠRSA (Švietimo ir sporto skyrius), bendrojo lavinimo Dalyvauta ne maţiau kaip 35 2011– 1.2.2.1. tarptautiniuose sporto mokyklos, sporto klubai renginiuose kasmet 2017 renginiuose Sporto renginių, varţybų ŠRSA (Švietimo ir sporto skyrius), bendrojo lavinimo Suorganizuota ne maţiau kaip 30 2011– 1.2.2.2. rajono lygiu organizavimas mokyklos, sporto klubai renginių kasmet, ne maţiau kaip 2017 1200 dalyvių Jaunimo uţimtumo ir ŠRSA (Jaunimo reikalų koordinatorius), jaunimo ir su jaunimu Kasmet skiriamas finansavimas ir 2011– 1.2.2.3. neformalaus ugdymo dirbančios organizacijos vykdoma programa 2017 programų vykdymas 1.2.3 uţdavinys. Plėtoti viešąją laisvalaikio ir kultūros infrastruktūrą Kultūros centro ir jo filialų ŠRSA (Investicijų skyrius, Kultūros skyrius, Turto valdymo Atnaujintų pastatų skaičius – 7 vnt. 2011– 1.2.3.1. infrastruktūros atnaujinimas skyrius, Architektūros ir urbanistikos skyrius), Šiaulių rajono 2017 ir plėtra savivaldybės kultūros centras Viešosios bibliotekos ir jos Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, ŠRSA (Kultūros Atnaujintų pastatų skaičius – 7 vnt. 2011– 1.2.3.2. filialų infrastruktūros skyrius, Turto valdymo skyrius, Investicijų skyrius) 2017 atnaujinimas ir plėtra Rajono muziejų ŠRSA (Kultūros skyrius, Investicijų skyrius), Šiaulių rajono Atnaujinta 1 muziejaus infrastruktūra 2011– 1.2.3.3. infrastruktūros atnaujinimas savivaldybės kultūros centras 2017 ir plėtra Šaltinis: sudaryta autorės pagal www.siauliai-r.lt

117