r

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2007/3 (114)

Motina Þemyna baltø deiviø kontekste

II dalis: lietuviø Krûminë, Javinë, Dirvolira, , Ponikë, ir Þvorûna, Ragana, Veliuona (latviø Veïu mâte), Giltinë

Nijolë LAURINKIENË

Tyrimo objektas: lietuviø deivë Þemyna ir jos santy- vardu pavadinta. Strijkovskis teigia, kad Krûminei bû- kis su kitomis baltø deivëmis, susijusiomis su chtoniðkà- davo aukojamos viðtos su þema krûmine skiautere (na ja mitinio pasaulio sfera. Pirmojoje straipsnio dalyje bu- ofiaræ bili kury grzebienia niskiego a gæstego – BRMÐ II: vo kalbama apie Þemynos sàsajas su aisèiø Dievø moti- 512). Jø mësa bûdavo sukapojama á smulkius gabaliu- na, trakø-frigø Semele, taip pat buvo apþvelgtos tokios kus, kad neva teigiamai veiktø rugiø tankumà ir varpin- deivës kaip latviø Þemës motë, Mara, lietuviø, latviø Lai- gumà. Beje, viðtos bûdavo aukojamos ir Þemynai ma, Laumë ir lietuviø Austëja. Ðioje, antrojoje straips- (BRMÐ III: 200, 292 – 293). nio dalyje kalbama apie ðias baltø deives: lietuviø Krû- Apie deiviø Krûminës ir Þemynos galimà tarpusa- minæ, Dirvolirà, Gabijà bei Matergabijà, Polengabijà, vio ryðá galima taip pat spræsti ið uþkalbëjimuose aptin- prûsø Ponikæ, lietuviø Medeinà, Þvorûnà, Raganà, lat- kamo vieno apozicinio gyvatës ávardijimo: Þeminë krû- viø Vëliø motæ bei lietuviø Velionà ir Giltinæ. Tikslai: at- minë. Ðis posakis eina kaip vienà objektà nusakantis epi- skleisti þemës deivës ryðá ir bendrus bruoþus su kitomis tetø junginys: Þeminë krûminë, kur buvai, tá ir eik (LMD baltø deivëmis, iðsiaiðkinti, kokia jos vieta ir vaidmuo I 943/22/; Melagënai, Ðvenèioniø aps.). Uþkalbëjimuo- tarp kitø moteriðkøjø dievybiø. Metodai: rekonstrukci- se nuo gyvatës ákandimo dël tabu tiesiogiai minëti ðá jos, struktûrinis-tipologinis, lyginamasis-istorinis. Iðva- gyvûnà vengiama, todël paprastai vartojami ávairûs eu- dos: Þemyna galëjusi bûti viena svarbiausiø baltø dei- femizmai – kvietkinë, auksinë, sidabrinë, miedinë, ge- viø, ákûnijusia bûdingiausius moteriðkos chtoninës die- leþinë, skraiduolinë, vandeninë, raguoèë (LMD I 943/ vybës poþymius. Chtoniðkø ir/arba mitinës Motinos bruo- 11/), ðaltininë (LMD I 943/23/), ilgauodegë (LTR 3865/ þø turi ir kitos apþvelgiamos deivës. 178/), kaip kad minëta, þeminë ir kt. Uþkalbëjimuose, beje, uþsimenama, kad vienas ið gyvatës toposø kaip tik Krûminë yra krûmai, pakrûmë (LMD I 943/3,23/). Ar galima tuo paaiðkinti gyvatës eufemizmà krûminë, tai klausimas. Su þeme ir javø vegetacija susijusi Motiejaus Strij- Galima bûtø nebent priminti faktà, kad Jonas Kreèins- kovskio sudarytame lietuviø ir þemaièiø dievø sàraðe pa- kis savo straipsnyje apie pagoniðkas lietuviø dievybes minëta deivë – Krûminë, prie kurios vardo priðlietas pa- deivæ Krûminæ siejo bûtent su þodþiu krûmas. Krûmine aiðkinimas „pradþiø varpø“ (Kruminie Pradziu Warpu). (bei Lazdona), kaip jis teigë, buvo vadinamos jaunos Savo funkcijomis ir veiklos sfera ji atrodo esanti arti- mergaitës, gyvenusios miðkuose, daþniau krûmuose, ku- ma, jei ne tapati, Þemynai. Galimas daiktas, kad tai të- rios ten nutykodavusios jaunus vyrus ir juos sugundy- ra kita Þemynos nominacija. Minëtame dievø sàraðe ji davusios (LM I: 317). Kaip rodo tolesnis Kreèinskio dës- eina po Þemininko (Ziemiennik), dievo, kuris su Þe- tymas, jis galëjo turëti omenyje laumes. myna neretai sudaro porà, yra jos vyriðkasis partneris Teodoras Narbutas taip pat iðskyrë lietuviø mitolo- (tai, beje, patvirtina ir abiejø vardai, turintys tà paèià gijoje deivæ Krûminæ (Krumine) ir pristatë jà kaip þem- ðakná þem-). Krûminë èia apibûdinama kaip toji, „kuri dirbystës globëjà bei iðradëjà. Èia pat istorikas paaið- visus javus duoda“, ir nuo kurios priklauso, „kad rugiai kina ir ðio vardo prasmæ, pateikdamas jo vartojimo at- augtø tankûs, varpingi, neiðeitø á ðiaudus“ (BRMÐ II: vejá tam tikrame kontekste. Kruminie Pradziu Warpu, 512, 546). Þinia, javø augimas, branda ir derlingumas arba Brandziu Warpu, apytikriai reikðtø: aðakoti javai, buvo ir Þemynos rûpestis. Taigi visiðkai ámanoma, kad krûminës varpos (Narbutas 1992: 95–96). Kas yra krû- Krûminë, kurios veiklos baras sutapo su pagrindine Þe- minës varpos, ðiais laikais ne visiems þinoma. Aiðku, mynos funkcijø sritimi, yra ta pati deivë, tik skirtingu kad kartais dvi varpos bûna suaugusios. Bet pasitaiko

31 l

MOKSLO DARBAI

ir keliø stiebø su varpomis, iðaugusiø ið vieno grûdo, ið (Staubunas), jame buvo surastas akmuo, ant kurio Lem- vienos ðaknies, taigi sudaranèiø krûmà. Tai ir vadinama tis – Praamþius (Pramþimas) savo pirðtu buvo uþraðiusi krûmine varpa, – paaiðkino man ðá tekstà raðant pas mus karalienës Krûminës dukters likimà, kurá jai skyrë die- vieðëjusi mano teta Marytë Sakalavièienë-Ðimelionytë, vai prieð daug daug amþiø. Vos perskaièiusi ðá uþraðà, gimusi 1929 m. Dubiniø kaime, Rodûnios valsèiuje, Ly- karalienë ánirto, uþsidegusi pykèiu ir kerðtu, leidosi á Po- dos apskrity, o vëliau iðtekëjusi á gretimà Smilginiø kai- kolio poþeminæ karalystæ. Taèiau jos pyktá numalðino mà. Krûminti, krûmyti reiðkia „keroti“, krûminis – „iðsi- nuoðirdus sutikimas. Mat ji iðvydo prieðais ateinanèià kerojæs“ (LKÞ VI: 698–700). Krûminës varpos þymi gau- nemirtingàjà dukterá, apsuptà bûrio graþiausiø vaikai- sà, vaisingumà. Tad deivë Krûminë, matyt, turëjo lai- èiø, kurie, apkabinæ jos kojas, maldavo atleisti jø moti- duoti gerà, gausø javø derliø, jø brandumà. Krûminës nai. Karalienë ne tik leidosi permaldaujama, bet ir suti- sàsajà ar netgi tapatumà su Þemyna patvirtintø ir Jo- ko pabûti kelerius metus su jais. Kai pargráþo á savo ka- kûbo Brodovskio þodyne pateikiama maldelë Þemynë- ralystæ, jos ðirdá nudþiugino dar malonesnis vaizdas: bu- lei, kurioje jos praðoma iðsaugoti brandþià varpà; geras vo iðnykusi klajoklystë, laukiniai paproèiai, plëðikavi- derlius èia nusakomas dviejø þodþiø junginiu Tirðtas mas; skurdas, badas, nuogybë virto gausa, turtu, pra- krûms, bûtent: „Tirðtas krûms, dirma [?] rasa! Brandþià banga, maloniais þemdirbiø paproèiais. Þmonës dievi- varpà, Þemynële þiedkële! Iðlaikyk sveikatoje ir gëry- no karalienæ ir naudingiausio verslo mokytojà“ (Nar- bëje!“ (SLT: 491). Tad su brandþia varpa ir su javø krû- butas 1992, 96–97). mu, reiðkianèiu jo nepaprastà vaisingumà, siejamos abi: Pasakojimas tyrinëtojø vertinamas kaip neautentið- ir Krûminë, ir Þemyna. kas, padarytas bûtent pagal minëtà graikø mità (G. Be- Narbutas taip pat pateikia pasakojimà, kurá jis esà resnevièius: ME II: 283; taip pat þr. kità ðio naratyvo iðgirdæs Raseiniø apskrities Paðvenèio apylinkëse. At- variantà, pateiktà Vasilijaus Rotkircho: LM I: 363–365). pasakotas siuþetas labai primena graikø mità apie De- Taèiau detalesnë jo analizë lietuviø mitologijos konteks- metrà ir jos dukrà Persefonæ: te nebuvo atlikta. Jei ir suabejotume papasakoto mito „Karalienë, vardu Krûminë, turëjo nepaprasto gro- tikrumu, vis dëlto turëtume pripaþinti, kad pati Krûmi- þio vienatinæ dukterá. Kartà pavasará ji norëjo pradþiu- në lietuviø mitologijoje galëjo egzistuoti. Narbutas, kaip ginti motinà kà tik praþydusiomis gëlëmis, kurias pro sakyta, Krûminæ apibûdina esant javø deive, þemdirbys- karalienës rûmø langà pamatë þydinèias Rasos (Ross) tës iðradëja ir globëja (Narbutas 1992: 95). Jos asocia- upës pakrantëje; tuo tikslu ji nepastebëta iðbëgo [ið rû- cijos su graikø Demetra, Hado pagrobtos Persefonës mø]. Vienas graþiausiø pavasario þiedø, tarytum augan- motina, visiðkai akivaizdþios. Ar ðitaip Narbuto charak- tis prie pat kranto, pasirodë esàs netoli upës; já lengvai terizuota Krûminë ir su ja susijæs Narbuto pasakojimas supo tekantis vanduo, padvigubindamas þiedo groþá nuo- yra bandymo áskiepyti graikiðkàjá modelá lietuviø mito- stabiø spalvø ðvytëjimu, lyg tai bûtø buvæ brangakme- logijai vaisius, ar sava, tik atitinkanti graikiðkàjà, mito niai. Toje vietoje upë buvo labai sekli, tekëjo per gelto- versija – á ðá klausimà mitologijos tyrinëtojams dar teks nà smëlá. Karalaitë, suviliota þavingos gëlës, nusiavusi atsakyti. raudonas kurpeles, iðdráso ábristi á vandená. Vos ji pasi- Tyrinëtojø abejojama ne tik dël Narbuto pateikto na- lenkë skinti tariamojo laimikio, upës dugnas prasivërë ratyvo bei jame atskleistos Krûminës traktuotës tikrumo, ir átraukë jà á poþemio gelmæ – pragarà (Pragaras). Ðio- bet ir dël jos dukters Nijolës autentiðkumo. Tiesa, aptin- je poþemio karalystëje vieðpatavo karalius, vadintas Po- kama kai kuriø þiniø apie panaðaus vardo mitiná perso- koliu, kurá suþavëjo jaunosios karalaitës groþis. Nelai- naþà – Nijà, minimà Martyno Kromerio ir Motiejaus Strij- mingoji motina, kuriai atneðë tik dukrelës kurpaites, ási- kovskio. Kromeris Nijà (Niam; istoriko teigimu, Nijà gar- tikinusi, kad jà prarijo Rasos upë, spëjo, jog ðá darbà bino lenkai ir kitos slavø gentys) siejo kaip tik su poþe- bus padaræs kuris nors ið vandenø arba povandeniniø miu – laikë graikø Plutono (valdanèio kaip tik mirusiøjø valdovø. Taigi ji leidosi á kelionæ po visà pasaulá, ieðko- karalystæ) atitikmeniu. Gniezne esà buvusi ðvenèiausia dama savo brangios netekties. Taèiau veltui ieðkojo. Nijos (Niae), arba Plutono, ðventykla (BRMÐ II: 415, Gráþdama á Lietuvà, parsineðë tik aðaras, su kuriomis 419). Panaðias þinias pateikia ir Strijkovskis. Jo teigimu, buvo iðkeliavusi. Uþtat iðmoko dirbti þemæ ir gauti nau- lenkai, pamarënai, mozûrai turëjæ dievà, Nijà (Nia), ku- dos ið pasëtø ávairiø javø, kuriø sëklø buvo atsiveþusi. rio graikiðkasis atliepinys – Plutonas. Nijà „garbino va- Nuo to ji ëmë mokyti þemdirbystës meno vargðus þmo- karais, ið jo meldë sau po mirties geresnës ir patogesnës nes, kurie maitinosi laukiniais gamtos vaisiais. Iðkirtus vietos pragare ir lietaus arba blogo oro pataisymo; visø lydymui vienà miðkà, kadaise pilnà drakonø siaubûnø ðvenèiausia jo ðventykla, kaip Dlugoðas liudija, buvo

32 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE. II DALIS

Gniezne“ (BRMÐ II: 541). Pats Narbutas taip pat mini þemës deivei aukojamas gyvulys. Tad Dirvoliros (ar Dir- Nijà ir savaip jà interpretuoja. Jo taip pat paþymimas Ni- voliro?) pastatymas á þemës dievybiø gretà ðiuo atþvil- jos ir poþemio ryðys: „Nija reiðkë slavø Cereros arba lie- giu bûtø logiðkas. (Vardo Nosolum kilmë neaiðki). tuviø Krûminës vardà; Ola lietuviðkai – katakomba, po- þeminis urvas. Tai bus poþeminë Cerera, arba, visiðkai Tad abi, Krûminë ir Javinë, yra itin artimos Þemy- graikø mitologijos prasme, – Prozerpina“ (Narbutas 1992: nai. Visos trys deivës kuravo javus, jø vegetacijà. Nors 98). Èia, beje, istorikas yra padaræs akivaizdþià klaidà – uþfiksuotas pasakojimas apie Krûminæ ir jos dukterá, pa- Prozerpinà laikydamas graikø mitologijos figûra (o ne grobtà poþemio valdovo, kelia abejoniø autentiðkumu, romënø). Vis dëlto turëdami omenyje Kromerio ir Strij- pati ði deivë dël ryðio su javø vaisingumu vis dëlto galë- kovskio paliudijimus, galëtume konstatuoti, kad kaimy- tø bûti traktuojama kaip lietuviðkoji Demetra ar Cere- nai vakarø slavai galëjo turëti mitinæ bûtybæ Nijà, kuri ra. Pastaruoju vardu, kaip buvo uþsiminta pirmojoje vieðpatavusi poþemyje. Galimas daiktas, kad ir lietuviø straipsnio dalyje, neretai mitografø tituluojama Þemy- Nijolë bei jos sàsajos su poþemiu nëra visiðkai ið pirðto na (antai Danieliaus Kleino, Frydricho Pretorijaus Vy- iðlauþtas dalykas. resniojo, þr.: BRMÐ III 51, 93). Galimas daiktas, kad Augalø globa, vaisingumo skatinimas yra viena bû- Krûminë ir Javinë tëra Þemynos epitetai. Dirvolira, nors dingiausiø Motinos Þemës tipo dievybiø funkcijø. Tad paèiu savo vardu liudija ryðá su dirbama þeme, yra ma- Krûminë, pasiþymëjusi kaip tik ðitokia veiklos sritimi, þiau aiðki dievybë, nebent jai aukojamas parðas bûtø pa- be to, turinti akivaizdþiø analogijø su Þemyna, papras- pildomas nemenkas argumentas laikyti jà þemës deive. tai laikoma augalijos, ypaè javø ðeimininke, galëtø bûti su ja ne tik gretinama, bet ir tapatinama. Gabija ir Matergabija

Javinë Apþvelgiant baltø deives, vieðpatavusias þemëje, ne- retai ðalia to – ir namø aplinkoje, ir/arba turinèias die- Su Krûmine savo prasme turëtø sietis ir Brodovskio viðkosios motinos savybiø, reikëtø bent trumpam stab- paliudyta javø deivë Javinë, Jawinne (BRMÐ IV: 29; ME telëti prie ugnies bei þidinio deiviø ir prie namø þidinio II: 281). Gali bûti, kad tai tik dar vienas Þemynos arba gerbimo apskritai. Þidinio ugnis jau vien dël to, kad deg- Krûminës (sutikus su prielaida apie Krûminës ir Þemy- davo ant þemës, o senovëje paprastai net þemëje ágilin- nos tapatumà) vardas ar epitetas. Kai kurie autoriai Þe- toje duobutëje, irgi yra susijusi su þeme. Be to, þidinys – mynà iðties pavadina Javø Deive (pavyzdþiui, Frydrichas iðskirtinë, ðvenèiausia tradiciniø namø vieta, o jo kurs- Pretorijus Vyresnysis, þr.: BRMÐ III 93). O Algirdas Ju- tytoja bei priþiûrëtoja paprastai bûdavo kaip tik namø lius Greimas Javinæ tapatina su javø boba (Greimas ðeimininkë, motina. 1990: 458). Pastaroji galëjo bûti ir viena ið þemës deivës Ðilumos skleidimas – ne tik þidinio, bet ið dalies ir apraiðkø. motinos funkcija (bene daugiau perkeltine prasme), tik ugnis skleidë, atrodytø, daugiau fizinæ ðilumà, o motina Dirvolira – visø pirma vidinæ, dvasinæ; be to, abiejø tiesioginis san- tykis su maisto ruoðimu siejo þidiná ir motinà dar ir ðiuo Dar viena dievybë, galëjusi turëti ryðá su javus glo- poþiûriu. bojusia Þemyna, yra Dirvolira, paminëta 1605 m. Vil- Jei prisimintume þidinio, ugnies deginimà ðventvie- niaus kolegijos jëzuitø ataskaitose. Teigiama, esà kai kas tëse, tai èia dalyvaudavusios moteriðkos bûtybës, vadin- garbina kaþkoká dievà Dirvolirà (Diruolira), kuriam au- tos vaidilutëmis, kurios laikytos amþinosios ugnies kurs- kai skerdþia parðà (BRMÐ II: 624, 631). Toliau kalba- tytojomis (BRMÐ I: 555, 576; II: 74, 111). Beje, jos ne tik ma apie dievà, vardu Nozolas (Nosolum), kuriam auko- priþiûrëdavusios ðventàjà ugná. Ðios skaisèios mergelës jamas oþys, gyvulio kraujà iðpilant á upæ, kad tasai die- rûpinosi ir paèiu aukojimu, ir, pasak Simono Grunau, tu- vas duotø gerà javø derliø (ten pat). Dirvolira interpre- rëjusios „mokyti moteris“ (BRMÐ II: 74, 111). Vienà ið tuojama kaip galëjusi bûti moteriðkos giminës, nors ne- vaidiluèiø, vardu Pogezana, jis net pamini atskirai: ji gy- bûtinai (G. Beresnevièius, þr.: ME II: 278). Vardo pir- venusi àþuolø giraitëje ir kà tik pasakydavusi, tai „buvo masis sandas ðiaip jau visø siejamas su þodþiu dirva, o dievo þodis“ (BRMÐ II: 63–64, 101). Tad vaidilutës pri- juk dirva ir yra þemë, dirbamoji þemë. Todël Dirvolira, klausë baltuose egzistavusiam kulto tarnø sluoksniui, jos matyt, vis dëlto yra kaþkokia þemës dievybë. Be to, ðiai buvo ne tik pasiðventusios tarnavimui dievams, atlikda- dievybei skiriama auka, parðas – tai paprastai kaip tik vusios tam tikras jiems skirtas apeigas, bet ir palaikiusios

33 l

MOKSLO DARBAI

ryðius su moterimis, bûdamos tarsi jø dvasinëmis vado- teritorijoje uþfiksuotas matronos vardas Gabia (Gabiae), vëmis. Senovës Romoje analogiðkà vaidmená namø ir ben- þinoma 10 áraðø ant ðventø akmenø (Weihesteine), skir- druomenës þidinio deivës Vestos kulte atliko vestalës, kar- tø ðioms matronoms (Matronis Gabiabus). Keturi ið tø tais vertinamos kaip matriarchato liekana (Neumann akmenø buvo rasti Rioveniche prie Oiskircheno, kur, 1989: 270). Ðiaip ar taip galëtume nedvejodami tvirtinti, manoma, buvæs jø kulto centras (Simek 1984: 115–116). kad bûta religiniu pagrindu sudaromø bendrijø, kurioms Nors germanø mitologø aiðkinama, kad ðis vardas reið- priklausë tik mergaitës (kitais atvejais – tik moterys). Be- kia „duodanèiosios“ (die Gebenden), nereikëtø atmesti je, buvusi ir tam tikra hierarchija tarp ðiø kulto tarnaièiø: matronos Gabia sàsajos su baltø deive Gabija galimy- vestalëms, paprastai 6–10 metø mergaitëms, vadovavo bës (nors pastaràjà priimta sieti su lie. gobti, gobëti). Tai Virgo Vestalis Maxima (AÞ: 536–537). dar tirtinas klausimas. Motinos autoritetas lietuviø ðeimoje buvæs gana aukð- tas. Vienoje Vilniaus kolegijos jëzuitø ataskaitoje moti- Polengabija nos vaidmuo ir vieta ðeimoje taip apibûdinama: „…tas esàs ðeimos motina“ (BRMÐ II: 622, 630). Ið po- Be Gabijos, Lasickis mini dar vienà ugnies deivæ, ku- sakio konteksto (prieð tai kalbëta apie namø dievus, ku- rios vardas turi dëmená gab-, – Polengabijà (Polenga- riø vienas – Dimstipatis) galima spræsti, kad kalbama apie bia). Tai „deivë, kuriai pavedama priþiûrëti uþkurtà ug- namø dievà, kuriam prilyginama tø namø motina. ná“ (BRMÐ II: 582, 595). Pagal vardà, ði deivë yra ne Kaip apie motinà sukosi visi ðeimos nariai, taip na- kas kita kaip pelenø / peleno Gabija. Be pelenø, èia rei- muose jie bûrësi apie þidiná. Þidinio ugniai, krosniai bû- kia turëti omeny þodá pelenas „þidinys, ugniakuras“ davo aukojamos aukos kaip ir dievams: „Alaus pila á (LKÞ IX: 759–761). Tad Polengabia suprasdami kaip Pe- ugná tarsi savo dievui. Duonos, [iðkeptos ið paèiø] su- lengabijà, jà galëtume laikyti tiek pelenø Gabija, tiek maltø javø, pirmà kàsná meta á ugná, o ne valgo. Taip þidinio Gabija (Balsys 2006: 310). Ið esmës þidinys ir pat pila alaus ant krosnies sienø praðydami, kad ugnis pelenai – bemaþ neatsiejamos sàvokos. Tad Polengabia jiems nepakenktø, arba [pila] á laukà, arba á krosná“ – dar vienas þidinio ugnies deivës vardo variantas (BRMÐ III: 551, 556). Ugnies, þidinio deivë Gabija, kaip ugnies globëja, kita vertus, kaip namø saugotoja nuo Ponikë pavojingos ugnies, asocijavosi su motina-ðeimininke, na- mø þidinio kurstytoja. Apie Gabijà (Gabie) uþsimena- Anot Pretorijaus, ugnis buvo garbinama kaip „mote- ma Lasickio, pateikiant jai skirtà maldà: Gabie deuaite, ris“ (foemina) (BRMÐ III: 149–150, 262). Apie tai kalbë- pakielki garu, nuleiski kibirxtu „Gabija, dievaite, pakel- damas jis pateikia dar vienà ugnies kaip personifikuotos ki liepsnà ir neleiski kristi þieþirboms“ (BRMÐ II: 584, deivës vardà – Ponikë (Ponyke). Ðis vardas, kaip nurodo 597). Prieð tai paþymima: kadangi vasara trumpa ir nu- Pretorijus, reikðtø „ponia, moteris“ (ten pat). Jo taip pat pjautø javø jie nespëja gerai iðdþiovinti, tà darbà uþbai- paþymima, kad ugnis buvo laikoma ðventa, dël to ir ug- gia pastogëse prie ugnies. nies deivë Ponikë vadinta ðventa. Tai, kad Gabija galëjo priminti gerbiamà namø mo- Ponikæ kviesdavosi nadruviø moterys, kai joms atei- tinà, rodo specialios namø deivës Matergabijos egzis- davo eilë saugoti ugná, paprastai vakare. Ugná uþþerda- tavimas. Pirmasis ðio teonimo dëmuo – lotyniðkas þodis mos sakydavo tokius þodþius: Szwenta Ponyke (Ugnele), mater, tad vardo sàsaja su motina nekelia abejoniø. Ið- asz tawe graszey paleidossu, kadda ne papyckstumbai, t.y. eitø, kad Matergabija – tai Motina Gabija. Vadinasi, èia „Tu ðventoji Ponia (ugnie), að tave tikrai graþiai apklo- Gabija visiðkai aiðkiai priskirta Deivës motinos katego- siu (apkasiu), kad tu ant manæs nepyktum“ (ten pat). rijai. Be to, ir skaitydami Lasickio tekstà, apibûdinantá Prûsø kalba pannu reiðkia „ugnis“, taèiau Pretorijus ga- ðià deivæ, randame, kad ji siejama su ðeimos tëvu bei lëjo ir nesuprasti ðio prûsø kalbos þodþio, greièiausiai motina. Matergabijai aukojamas „tas kepalëlis, kuris dël to jis teonimà ir paaiðkino kaip „ponios“ reikðme: pirmiausia iðimamas ið duonkubilio ir, pirðtu paþymë- Szwenta Ponyke die heilige Herrin, Frau (ten pat). Ðiaip tas, ðaunamas á krosná. Iðkepusá ðità kepalëlá valgo ne ar taip, Ponikë – prûsø moteriðka ugnies dievybë, ir ji kas kitas, kaip tik ðeimos tëvas arba jo pati“ (BRMÐ II: buvo garbinama moterø, namø þidinio saugotojø. 582, 595). Motinos ir duonos, kaip maitintojø, sàsaja patvirtinama ávairiø tautø tradicijø. Taigi ugnies ákûrimas ir prieþiûra buvo moterø, pa- Gabijos kaip gerbiamos motinos galimà prasmæ ne- prastai motinø – namø ðeimininkiø arba (vieðose vieto- tiesiogiai liudija ir dar vienas ádomus faktas: Vokietijos se) skaisèiø mergeliø vaidiluèiø pareiga, todël ir ugnies

34 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE. II DALIS dievybës, kaip paèios ugnies ir jos kurstytojos simbolinë hetitø, slavø, pagaliau ir baltø. Kaip toks, zuikis gali bûti personifikacija, daþniausiai bûdavo moteriðkos lyties. susijæs su seniausiomis dievybëmis, tarp jø – su Þeme motina, taip pat – su regeneracijos bei apvaisinimo sim- Medeina ir Þvorûna bolika (ChGDS: 472).1 Apie zuikio/kiðkio tam tikrà vaidmená senojoje lietu- Manoma, kad Medeina ir Þvorûna yra toji pati deivë, viø religijoje galima spræsti ið to, kad Lietuvos teritorijo- pavadinta skirtingais vardais (Greimas 1993: 78; Vëlius, je bûta kulto vietø, vadinamø Kiðkio baþnyèiomis (ðven- þr. BRMÐ I: 264). Lasickio teigimu, Medeina (Modeina) tu laikomas akmuo Varënos rajone, dauba prie Ðvento- yra miðko deivë (BRMÐ II: 581, 594). Vardas kildintinas sios upës, kalvelë su duburiu Prienø rajone ir kt.; þino- nuo þodþio medis. Þvorûna – þvëriø, medþioklës deivë. mos ið viso 5 Kiðkio baþnyèios: Vaitkevièius 2003: 22–23). Ðis teiginys grindþiamas teonime Þvorûna áþvelgiant þo- Natûralu, kad miðkuose – Medeinos vieðpatijoje bûta ðio dþio þvëris ðakná (Beresnevièius 2001: 214). religiniu poþiûriu reikðmingo gyvûno kulto vietø. Pirmà kartà Medeinos ir Þvorûnos vardai buvo pa- Slavø mitologinëje tradicijoje zuikis buvo siejamas su minëti XIII a. – Ipatijaus metraðtyje (Ìåèäåèíîó) ir Ma- miðko dvasiomis. Kai kuriuose tikëjimuose zuikis yra pa- lalos kronikos intarpe (Æâîðîóíå) (BRMÐ I: 260–261, valdus miðkiniui, arba pats miðkinis (ëåøèé, leúnik) vaiz- 266, 268). Ðios deivës minimos tarp svarbiausiø lietuviø duojamas kaip zuikis (SD II 286; Gura 1977: 188; Ðapa- dievø (Ipatijaus metraðtyje Medeina – po Nunadievio, rova 2001: 255). Vadinasi, pats miðko valdytojas slavø mi- Teliavelio, Divirikso ir Zuikiø dievo; Malalos kronikos tologijoje galëjæs turëti zuikio pavidalà. intarpe Þvorûna – tarp Andajo, Perkûno ir paskutiniu Rytø slavø pastebëtas dar vienas ádomus fak- sàraðe Teliavelio). Tad Medeina ir Þvorûna – dvi mote- tas – glaudus zuikio ryðys su Mënuliu. Á zuiká gali bûti riðkos dievybës minëtuose dievø sàraðuose, ið kuriø ne- kreipiamasi „Zuiki-Mënuli“: Çàÿö-ìåñÿö, iäçå áû¢? maþa dalimi sprendþiama apie to istorinio laikotarpio lie- (baltarusiø vaikø skaièiuotëje, BM: 186); Çàÿö-ìèñÿöü, tuviø panteonà. Apie ðiø deiviø funkcijas pasakyta labai äå òû áóâ? (ukrainø vaikø tautosakoje, SD II: 287). nedaug, todël ir jø prigimtis nëra pakankamai aiðki. Ðis þvërelis galëtø bûti laikomas lunariniu jau vien dël Lietuviø miðko deivë, pagal interpretatio romana prin- to, kad dienà miega, o naktá gyvena. Bosnijos ir Kordu- cipà pavadinta Diana, buvo paminëta ir Jono Dlugoðo no pasienyje tikëta, kad zuikio (kepto per Kalëdas) kau- (Dianam in silvis... colunt: BRMÐ I: 557, 578). Motiejaus las turi gydomàjà galià pirmàjá jaunaties sekmadiená (SD Strijkovskio uþfiksuota Zievonija (Ziwonià), arba Die- II: 287). Tokia zuikio-mënulio sàsaja, matyt, neatsitik- vona (Dziewannà), istoriko irgi prilyginta Dianai, me- tinë: zuikis gali bûti laikomas tipiðku mënulio simboli- dþioklës deivei (BRMÐ II: 508, 542). Vadinamajame niu atitikmeniu (Neumann 1989: 141; ChGDS: 472). Su Krauzës „Vokieèiø–lietuviø kalbø þodyne“ kalbama apie mënuliu zuikis gretintinas ir dël ið daugelio mitologi- Diewe medzioklis, èia taip pat tapatinamà su Diana niø tradicijø þinomos jiems bendros erotinës bei apvai- (BRMÐ IV: 36). Jau ir ðie liudijimai patvirtina lietuvius sinimo simbolikos (ChGDS: 472; SD II: 285–287). Tad turëjus miðko ir medþioklës deivæ. zuikio, mënulio ir moteriðkø dievybiø, paprastai susiju- Gráþtant prie Ipatijaus metraðèio, reikëtø paþymëti siø su vaisingumo galiomis, ryðys tikriausiai irgi neatsi- Medeinos kontekstà – prieð jà minimà Zuikiø dievà, kaip tiktinis.2 Nieko nëra þinoma apie Medeinos ryðá su më- spëjama, galëjusá bûti Medeinos arba Divirikso apozi- nuliu, taèiau jos glaudi sàsaja su „lunariniu“ zuikiu teiktø cija (BRMÐ I: 258). Po Medeinos paminëjimo nurody- prielaidà tai pasvarstyti.3 tame dievybiø kontekste eina tekstas apie medþioklæ, Graikø mitologijoje zuikis yra vienas ið Þvëriø val- kuriame vëlgi minimi zuikiai: esà „jei vykstant á me- dovës (Potnia therôn) gyvûnø. Èia bûtø primintinas daþ- dþioklæ iðbëgdavo á laukà zuikis, á miðkà neþengdavo ir nai moksliniuose tyrinëjimuose pasitelkiamas ikonog- nedrásdavo jame nei rykðtës nulauþti“ (BRMÐ I : 260– rafijos pavyzdys: bronzinë deivës-þvëriø valdovës figû- 261). Kalbama tad apie savotiðkà tabu: zuikiui pasiro- ra ant indo, rasto Graikijoje (600 m. pr. Kr.). Deivë lai- dþius, eiti á miðkà, Medeinos vieðpatijà, nevalia. Matyt, ko du zuikius: vienà – uþ priekiniø kojø, kità – uþ uþpa- zuikis atstovauja Medeinai, yra jos, kaip miðko deivës, kaliniø. Greta – keturi liûtai; ant deivës karûnos tupi atributas ar net bendrininkas gyvûno pavidalu – miðko vanagas arba erelis; ið ðonø – gyvatës (þr., pavyzdþiui, dvasia. Tiesà sakant, labai natûralu, kad zuikis, vienas Neumann 1989: 261–262, lentelë 135; taip pat Christou bûdingiausiø Lietuvos miðkø þvëreliø, paminimas kar- 1968: 51–52). Pasiremdamas ðiuo ir kitais vaizduojamojo tu su miðko deive. Kita vertus, zuikis – þinomas dauge- meno kûriniais, graikø mitologijos tyrinëtojas Chrys- lyje tradicijø religinis simbolis: senovës Egipto, graikø, santhos Christou prieina iðvadà, kad zuikis galás bûti

35 l

MOKSLO DARBAI

traktuojamas kaip minëtosios Potnia therôn, kuri savo baltai galëjo turëti miðko ðeimininkæ-Motinà, patvirtin- prigimtimi priklauso chtoninës Deivës motinos (kitaip tø latviø mitologija, kurioje tarp daugelio mitiniø Moti- sakant, Þemës motinos) kategorijai, atributas (Chris- nø buvo ir Miðko motë (Meschamaat, mescha , tou 1968: 51–52, 54, 132). BRMÐ III: 580, 603, 613; IV: 180, 185, 205, 224). Jos ðauk- Apie Þvorûnà pasakyta tik tai, kad ji esanti kalë; tai davosi medþiotojai, „praðydami laimës sugauti arba nu- veikiausiai perifrastinis dievybës ávardijimas (BRMÐ I: ðauti þvërá“ (BRMÐ III: 580, 592, 620, 630). 266, 268). Ragana, kuri Lasickio laikoma miðko deive Daugelio ðaltiniø paliudyta, kad miðkas baltø tautø (BRMÐ II: 581, 594), kaip pastebëjo Vëlius, remdamasis buvo laikomas ðventu (BRMÐ I: 510–511, 559–560, 580, tautosakos naratyvais, taip pat galëjusi pasiversti kale 592, 595). Kita vertus, baltø kraðtuose, kaip liudija ir ðal- (Vëlius 1977: 226). Primintina èia bûtø chtoninë graikø tiniai, buvo paplitusi medþioklë (BRMÐ I: 260–261, 592, deivë Hekatë, susijusi su tamsa ir burtininkavimu, kuri 596). Tad pagarba miðkui ir medþioklë, matyt, neprieðta- globojo medþioklæ ir pati ásivaizduota kaip medþiotoja, ravo vienas kitam, o buvo suderinama, matyt, laikantis lydima ðunø, arba pati turëjusi ðuns galvà (ji galëjo bûti tam tikrø taisykliø. Dlugoðas pabrëþia, kad ne tik miðkus vaizduojama ir su trimis galvomis: ðuns, arklio ir liûto, þemaièiai laikë ðventais, „bet ir paukðèius bei þvëris, gy- þr. Hesiodo „Teogonijà“ 409–452; taip pat MNM I: 269; venanèius juose, ir kas tik á juos áþengdavo, jø paproèiu FWSD: 487). Viename graikø meno kûrinyje, vaizduo- turëjo bûti laikomas ðventu“ (BRMÐ I: 559–560, 580). janèiame gimdanèià kalæ, ðioji interpretuojama kaip te- Tad Þvorûnai-Medeinai priklausë miðko gyvûnø ap- riomorfinë Hekatës-Artemidës reprezentacija. Ðitaip sauga, kartu, vadinasi, ir medþioklë. Medþioklë, kaip ir simboliðkai galëjo bûti atskleidþiama þvëriø deivës vai- karas, laikoma vyriðka veikla. Taèiau esama faktø, liudi- singumo galia (Neumann 1989: 140–141, lentelë 51). Ðuo janèiø, kad su medþiokle bei karu galëjo bûti susijusios ir ar kalë graikø mitologijoje paprastai siejami su senosio- moteriðkos bûtybës. Graikø mitologijoje tai legendinës mis chtoniðkosiomis dievybëmis, retai – su Olimpo die- amazonës – karingosios moterys, gyvenusios Maþojoje vais (Christou 1968: 202).4 Plg. daugiagalvá gyvatplauká Azijoje (dalyvavo Trojos kare, ásiverþë á Atikà valdant Te- Kerberá, saugantá vartus á poþemio karalystæ ir suryjantá sëjui). Disponavimas ginklais ir þudymas – medþiotojø pabandþiusius ið jos iðeiti („Teogonija“ 767–774). Ðuo sim- bei kariø bendras bruoþas (AÞ: 30, 104). Pastebëta, kad boliðkai prilygstàs tipiðkam chtoniniam gyvûnui – gyva- karo reikalai galëjo bûti Magna Mater tipo deiviø, ypaè tei, irgi bûvanèiai po þemëmis (Jung 1990, 372). Dël to Rytuose, viena ið suverenumo sferø. Tai pasakytina apie darosi suprantama, kodël chtoninë moteriðka dievybë babilonieèiø vaisingumo deivæ Iðtar, semitø vaisingumo ávairiose mitologinëse tradicijose, tarp jø ir lietuviø, gali ir meilës deivæ Astartæ. bûti susijusi ir su gyvate, ir su kale. Germanø mitologijo- Kalbant apie Medeinà pravartu bûtø priminti faktà, je kalë taip pat buvo siejama su chtoninëmis bûtybëmis: kad dabartinës Vokietijos teritorijoje – Bad Bedriche ras- kale buvo ásivaizduojama Frëja – vaisingumo deivë, ma- tas áraðas ant akmens su vardu Meduna (ðalia Vercana), gijos mokytoja, vanø (senesnës dievø kartos) atstovë (Si- kuris asocijuojasi su Medeina. Abejojama, ar tai germa- mek 1984: 106).5 niðkas vardas (Simek 1984: 258). Paprastai ant akmenø Laukinës gyvûnijos globa – viena ið bûdingø Didþio- bûdavo raðomi matronø (matronae) ar motinø (matres) sios motinos funkcijø. Maþojoje Azijoje garbinta frigø vardai. Gal ir èia paieðkotinas ryðys su baltø mitologija? Magna Mater Kibelë buvo laikoma ne tik þemës, bet ið Taigi ið turimø negausiø duomenø aiðki tik su miðko viso laukinës gamtos, taip pat miðkø ir þvëriø deivë moti- ir þvëriø globa bei medþiokle susijusi Medeinos-Þvorû- na, jos motiniðkumà suvokiant plaèia prasme – kaip viso nos veikla, bet pats jos paminëjimas tarp vyriausiø die- þmogø supanèio gamtos ir antgamtinio (dievø) pasaulio vø liudija jà buvus svarbià deivæ. Galima daryti prielai- motina (FWSD: 271; EAD: 136). Tai – universali Didþio- dà, kad Medeina-Þvorûna prilygo kitø tradicijø þvëriø sios motinos tipo deiviø ypatybë (þr. Neumann 1989: 70).6 ðeimininkei (juolab Mote vadinta latviø miðko deivë), Italikø ir romënø deivë Diana buvo ne tik laukiniø þvë- paprastai atlikusiai kaip tik bûdingas Deivës motinos riø ðeimininkë, ji atliko motiniðkas funkcijas ir tarp þmo- funkcijas. niø: globojo moteris bei gimdyves (AÞ: 104; MNM I: 377). Taigi minëtø deiviø raiðkoje iðsiskiria dvi veiklos Ragana sritys: intymios moterystës ir apskritai gamtos. Þvorûna (kaip ir Medeina) galëtø bûti traktuojama Lasickis greta Medeinos (Modeina) kaip miðko deivæ kaip lietuviðkoji Potnia therôn (Artemidës ar Dianos ana- kvalifikuoja Ragainà (Ragaina) (BRMÐ II: 581, 594). Lie- logas), þvëriø globëja, jø ir paties miðko motina. Tai, kad tuviø ragana paprastai siejama su þodþiais regëti arba (ir)

36 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE. II DALIS ragas (þr. Fraenkel 1962: 684; Beresnevièius 2001: 162 ir rusieji tapdavo jos globotiniais. „Kapo raktus“ turëda- kt.). Jakobas Langë savo þodyne pateikiamà latviø kal- vusi ir Þemës motë, ir Vëliø motë (ten pat). Vëliø motë, bos þodá raggana iðverèia – gehörnete „raguotoji“ (BRMÐ laukdama vëlës, paruoðia jai vietà, iðkepa paplotëlá, iðve- IV, 173). Gothardas Fridrichas Stenderis taip pat latviø lëja staltiesæ. Ði motë gali pati ir atimti þmogui gyvybæ, raganà sieja su ragu: ið þodþio ragi „ragai“, tikriausiai oþio; kuris po to jau keliauja á jos valdas (Ðmitas 2004: 92– 93; Mat ji galëjo bûti ásivaizduojama jojanti oru ant oþio ME II: 224–226). (BRMÐ IV, 207). Lietuviø mitologijoje Vëliø motæ atitiktø Veliona (Vie- Ragana buvo vadinama mitinë bûtybë, paprastai pa- lona), aiðkiai susijusi su ja ir tos pat ðaknies vel- vardu. gyvenusios moters iðvaizdos, ilgais, susivëlusiais plaukais, Beresnevièius mano, kad ðis dievavardis atsirado per kurios veikla sieta su nekromantija bei magija. Tam tik- nesusipratimà ið þodþio velionis (Beresnevièius 2001: 190). romis priemonëmis ji galëdavusi paveikti þmogø – sumai- Taèiau ðio savo teiginio jis neargumentuoja. Velionà mi- ðyti jam protà, pakenkti sveikatai, atimti ið þindyviø, taip ni Lasickis ir jà taip nusako: „Veliona – vëliø dievas“ (Vie- pat ið karviø pienà, paversti þmones gyvuliais, þvërimis. lona – animarum), kuriam aukojamos aukos, kai Raganos ir paèios galëjusios ágauti zoomorfiná pavidalà maitinami mirusieji. Jiems paprastai duodama kepintø – pasiversti ropliais (rupûþe, gyvate), paukðèiais, þuvimis, paplotëliø, patrupinus keturiose vietose, prieðprieðiais. kiaulëmis, kalëmis (Vëlius 1977: 220–227; Beresnevièius Tie paplotëliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos (BRMÐ 2001: 162; ME II: 215–216). Roplio pavidalas galëtø ro- II: 582, 595). Kaip þinoma, lietuviø vëlës maitintos per dyti raganà esant chtoniðkos prigimties. Pavirtusi ropliu Vëlines, o latviø – „vëliø (arba þemlikø, zemliku) laiku“ – gyvate, kirmële, rupûþe – ji neva norëdavusi þmogui (BRMÐ III: 609, 618, 621–622, 631; Ðmitas 2004: 94). ákirsti ir taip já numarinti (LMD I 661/23/; þr. LMD I 999/ Þemës deivës artimà ryðá su vëlëmis aiðkai liudija Pre- 6/; BLP II: 152; Vëlius 1977: 225–226). Raganos buveinë torijaus apraðytos laidotuviø apeigos ir jø metu sakoma neretai bûdavusi nuoðali miðko trobelë, todël ji Lasickio, maldelë: Zemynele buk linksma ir priimk Sze duszele, ir matyt, ir priskirta prie miðko deiviø. gerrai Kawok! (BRMÐ III: 225, 322). O kad permaldauta Paþymëtinas raganø ryðys su mënuliu, kas bûdinga þemë geriau priglaustø vëles, jai ir valgiø uþkasdavæ á þe- senosioms chtoninëms dievybëms. Latviø mitologinë mæ, kaip paþymima Vilniaus kolegijos jëzuitø metinëse tradicija liudija, kad ragana galinti „gadinti mënulá“, tai ataskaitose (BRMÐ II: 620, 628). yra sukelti mënulio uþtemimà, apmëtyti já ðluotomis Tad motinos Þemynos, kaip ir Velionos bei Vëliø mo- (ME II: 216). Graikø Hekatë, juodosios magijos meist- tës, viena esminiø funkcijø kaip tik ir buvo mirusiøjø pri- rë, lakstanti naktimis su vëliø palyda, pasirodanti su gy- ëmimas á savo valdas ir jø globa èia, poþeminiame ðios vatëmis plaukuose, irgi buvo glaudþiai susijusi su më- deivës pasaulyje. nuliu (FWSD: 487). Raganomis buvo vadinamos ir mirtingos moterys, ke- Giltinë rëtojos, gyvenanèios þmoniø bendruomenëje, tik iðsiski- rianèios nepaprastomis galiomis (Vëlius 1977: 220). Kal- Lietuviø mitologijoje, be Velionos, yra dar kita mo- bant apie rytø slavø analogiðkà personaþà Baba Jaga, pa- teriðka mitinë bûtybë, susijusi su mirtimi, – Giltinë. Pre- stebëta, kad ji ákûnija mitinës pramotës prototipà (BM: torijus jà skiria prie pykèio bei nelaimës dievø greta Py- 34). Panaðià iðvadà buvo priëjusi M. Gimbutienë, teigu- kulo ir Magylos (BRMÐ III: 121, 239). Jono Basanavi- si, kad ragana – tai dar viena visa þinanèios, visa galin- èiaus rinkinyje „Ið gyvenimo vëliø bei velniø“ teigiama, èios, visa reginèios Didþiosios Deivës apraiðka (Gimbu- kad „Giltinë nëra deivë arba dievaitë, bet tikt Dievo tienë 2002: 55). Tokiai koncepcijai pritaria ir Neuman- tarnaitë, arba angels“ (Basanavièius 1998: 124), tuo, ma- nas, raganà laikantis viena ið Didþiosios motinos mani- tyt, paþymint, kad Giltinë skirtina ne prie aukðtøjø die- festacijø (Neumann 1989: 26). vø, o prie þemesnio rango mitiniø personaþø. Giltinë turi antropomorfiná moters pavidalà – atrodo kaip „mo- Vëliø motë, Veliona (Vielona) teriðkë su ilga ir mëlyna nosia ir veidu, su ilgu lieþuviu, pilnu mirtinø nuodø. Apsigobusi baltà paklodæ“ (Basa- Su baltø þemës deive yra glaudþiai susijusi vëliø dei- navièius 1998: 125). Kitur dar priduriama, kad ji „turë- vë. Tai ypaè akivaizdu latviø mitologijoje (Ðmitas 2004: jo lieþuvá ilgà, nupjautà (bene nabaðtininko tiktai nu- 92). Vëliø motë kartu su Þemës mote abi yra vëliø val- kirptà)“ (Basanavièius 1998: 126). Èia pat pateikiamo- dovës. Mat Þemës motës dispozicijoje buvo þemës gel- je sakmëje kaip tik ir pasakojama, kaip numirëlis nu- mës, poþemis, tad natûralu, kad ir á jos valdas patekæ mi- kirpo lieþuvá prie jo besiartinanèiai Giltinei, norëjusiai

37 l

MOKSLO DARBAI

„pasistiprinti savo lieþuvá nuodais“. Giltinës lieþuvis, ku- kaip tam tikro dievybës tipo, bruoþai áþvelgiami ir kito- riuo lyþtelëjusi ir suleidusi nuodus ji atima þmogui gy- se baltø deivëse, vienose raiðkiau, kitose blankiau. Tuo vybæ (Basanavièius 1998: 125–126; LD: 164–165), at- jos sietinos su chtonine Motina Þemyna, kai kurios ir skleidþia jos atliekamos funkcijos esmæ: vardas Giltinë tapatintinos su ja. yra tiesiogiai susijæs su þodþiais gelti, gilti „leisti geluo- ná, kàsti“, geluonis „vabzdþio puolimo ar gynimosi or- NUORODOS: ganas“, „gylys“, „gyvatës lieþuvio virðûnë“ ir pan. 1. Egipto mitologijoje Osiris, mirðtantis ir atgimstantis agrari- (DLKÞ: 168; BRMÐ IV: 65, 71). Anot Gotfrido Oster- nis dievas, Isidës brolis ir sutuoktinis, simbolizuojantis gam- mejerio, Giltinë (Giltine), þudymo ir maro deivë, ið gilti tos kaitos ciklus, galëjo reikðtis zuikio pavidalu. Zuikis bûda- – „smeigti gylá kaip bitë ar geluoná kaip gyvatë“ (BRMÐ vo sudraskomas á gabalus, ðie sumetami á Nilà, tikint, kad tai IV, 71). Kadangi giltinë, kaip kalbëta, gelia ir suleidþia laiduos sezoninio ciklo atsinaujinimà (ChGDS: 473). 2. Italikø ir romënø deivë Diana, laukiniø þvëriø, taip pat mo- nuodus lieþuviu, tai ðis palygintinas su gyvatës geluoni- terø bei gimdyviø globëja, buvo siejama su mënuliu ir laikyta mi. Taigi giltinë savo gëlimo instrumentu ir gëlimo funk- ðio dangaus kûno personifikacija (MNM I: 377; AÞ: 104). cija primena gyvatæ. Galëtume teigti, kad Giltinë, kaip 3. Beresnevièius, kaip buvo minëta, yra tos nuomonës, kad Me- ir gyvatë, laikytina chtonine bûtybe, ir ne vien dël mi- deina gali bûti siejama su Tacito minima Dievø motina (Be- nëto panaðumo su ðiuo tipiðku þemës padaru, bet ir dël resnevièius 2001: 111–112). Taèiau su Þemyna ji netapatinti- na, nes tiek Lasickis, tiek Daukða Medeinà ir Þemynà mini to, kad ji turi reikalà su mirtimi ir mirusiaisiais, kas pa- kaip atskiras dievybes (beje, Daukða kalba apie medeines, prastai bûdinga chtoniniams personaþams. Ði moterið- tai yra daugiskaita). kos povyzos su gyvatiðku, nuodø pilnu lieþuviu bûtybë – 4. Christou mini ant amforø su vienu arba dviem ðunimis vaiz- tartum pati gyvatë antropomorfiniu pavidalu – buvo mir- duojamas moteriðkas bûtybes, primenanèias Potnia therôn ties pranaðë, neðëja ir liudininkë, stovinèiøjø ant slenks- (Christou 1968: 167). èio á anapusá, kuris neretai asocijavosi su þeme bei po- 5. Dëmesio vertas faktas, kad Þvorûna astraliniame kode galë- jo bûti siejama su Vakarine þvaigþde (Venera), kartais vadin- þemiu, palydovë. ta Þvërine (BRMÐ I: 264). Be to, spëjamas Þvorûnos ryðys su Didþiàja ðuns þvaigþde (Sirijumi) (Mierzyñski 1892: 146). Iðvados Beje, Sirijus graikø mitologijoje tapatintas su dvigalviu ðuni- mi Ortu, chtoniniø padarø Echidnos ir Tifoëjo sûnumi („The- Èia apþvelgtos tik ryðkesnës baltø deivës, visø pirma ogonija“ 306–309). Tad ir pats Ortas laikytinas chtoniðku. Ti- foëjas – Gajos ir Tartaro sûnus, Echidna – Gajos anûkë („The- tos, kurios artimesnës Þemynai ar daugiau maþiau susi- ogonija“ 821, 287–297, 237–238). Kadaise pasirodþius Sirijui jusios su chtonine mitinio universumo sritimi. Skirta dë- Atënuose prasidëdavæ naujieji metai (Graves 2005: 169). mesio ne tik su þemdirbyste, þemës ir þmogaus vaisingu- 6. Turint omenyje tai, kad Artemidë – ið Maþosios Azijos atke- mu, jo bûties ciklais susijusioms deivëms, bet ir namø ap- liavusi deivë, jos atliekamà laukinës gamtos kuravimo funk- linkos, jø þidinio dievybëms, taip pat laukinës gamtos, cijà galima bûtø motyvuoti ten gyvavusia stipria Deivës mo- tinos garbinimo tradicija, pagal kurià ði religinë figûra laiko- miðko, þvëriø ir galiausiai mirties bei poþeminio, pomir- ma viso kosmoso Didþiàja motina. Indijoje (hinduizme) iki tinio pasaulio ðeimininkëms. Tai – bûdingos chtoniniø ir ðiol gyvuoja Devî kaip visatos motina (FWSD: 66; MNM I Deivës motinos kategorijai priklausanèiø deiviø vieðpa- :132; Woodrofe 2001: 102, 106, 126; Eliadë 2002: 259). tavimo sritys. Þemyna laikytina viena svarbiausiøjø baltø moterið- LITERATÛRA: kø mitiniø bûtybiø. Ji reprezentuoja deivës tipà, apjun- Balys 1986 – BALYS, Jonas. Lietuviø þemdirbystës paproèiai ir tikë- giantá chtoniðkàsias ir motiniðkàsias Deivës ypatybes, jimai. Lietuviø tautosakos lobynas, X. Silver Spring, MD, 1986. kuriø sintezæ geriausiai atspindi pats dievybës vardas Balsys 2006 – BALSYS, Rimantas. Lietuviø ir prûsø dievai, dei- Motina Þemyna. Latviø mitologijoje deivës tokiu var- vës, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipëda, 2006. du nepaliudyta. Lietuviø Þemynà èia atstoja Zemes Basanavièius 1998 – Ið gyvenimo vëliø ir velniø. Surinko Jonas Basanavièius. Vilnius, 1998. mâte , kuri latviø mitologijoje yra viena ið daugybës mi- Beresnevièius 2001 – BERESNEVIÈIUS, Gintaras. Trumpas lie- tiniø Motinø ir, kaip manoma, kaþkada galëjo atlikti tuviø ir prûsø religijos þodynas. Vilnius, 2001. Deivës motinos vaidmená. Nors Þemyna paliudyta ga- Christou 1968 – Christou, Chryssanthos, Potnia Theron: Eine Un- na vëlyvø baltø mitologijos ðaltiniø (daugiausia XVI– tersuchung über Ursprung, Erscheinungsformen und Wandlun- XVII a.), taèiau Dievø motinos, kuri tapatintina su Þe- gen der Gestalt einer Gottheit. Thessaloniki, 1968. Eliade 2002 – ÝËÈÀÄÅ, Ìèð÷à. Èñòîðèÿ âåðû îò êàìåííîãî myna, figûravimas I a. istoriniame ðaltinyje leidþia tvir- âåêà äî Ýëèâñèíñêèõ ìèñòåðèé. I. Ìîñêâà, 2002. tinti, kad þemës deivë, kaip motina, baltams buvo þino- Freud 1960 – FREUD, Sigmund. Totem and Taboo. New York, ma jau I ðimtmetyje. Chtoniðkieji ir/ar Deivës motinos, [1960].

38 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE. II DALIS

Fraenkel 1955–1965 – FRAENKEL, Ernst. Litauisches etymolo- Kudulytë-Kairienë. Baigiamàjá straipsná paraðë Naglis Kar- gisches Wörterbuch, Bd.I–II. Heidelberg-Göttingen, 1955–1965. delis. Vilnius, 2002. Frazer 1968 – FRAZER, J. G. Totemism and Exogamy, vol. I. LD – Laumiø dovanos: Lietuviø mitologinës sakmës / Paruoðë Nor- London, 1968. bertas Vëlius. Vilnius, 1979. Greimas 1990 – GREIMAS, Algirdas Julius. Tautos atminties be- LKÞ – Lietuviø kalbos þodynas, t. I – XX. Vilnius, 1956–2002. ieðkant: Apie dievus ir þmones. Vilnius, Chicago, 1990. LMD – Lietuviø mokslo draugijos rankraðèiai Lietuviø literatû- Greimas 1993 – GREIMAS, Algirdas Julius. Þvërûna Medeina. ros ir tautosakos instituto Lietuviø tautosakos rankraðtyne. Ið: Baltos lankos, 3. Vilnius, 1993. LM – Lietuviø mitologija, t. I. Parengë Norbertas Vëlius. Vilnius, Gimbutienë 2002 – GIMBUTIENË, Marija. Senovës lietuviø die- 1995. vai ir deivës. Vilnius, 2002. LTR – Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto Lietuviø tauto- Graves 2005 – ÃÐÅÉÂÑ, Ðîáåðò. Ìèôû äðåâíåé Ãðåöèè. sakos rankraðtynas. Åêaòåðèíáóðã, 2005. ME – Mitologijos enciklopedija, t. II. Vilnius, 1999. Gura 1997 – ÃÓÐÀ, À. Â. Ñèìâîëèêà æèâîòíûõ â ñëàâÿíñêîé MNM – Ìèôû íàðîäîâ ìèðà. Ãë. ðåä. Ñ. À. Òîêàðåâ, ò. I íàðîäíîé òðàäèöèè. Ìîñêâà, 1997. – 1980, ò. – 1982. Ìîñêâà. Losev 1957 – ËÎÑÅÂ, À. Ô. Àíòè÷íàÿ ìèôîëîãèÿ â å¸ RV – Ðèãâåäà: Ìàíäàëû I–IV. Èçäàíèå ïîäãîòîâèëà Ò. ß. èñòîðè÷åñêîì ðàçâèòèè. Ìîñêâà, 1957. Åëèçàðåíêîâà. Ìîñêâà, 1989. Mierzyñski 1892 – Êródùla do mytologii litewskiej, zebraù, oceniù i SD – Ñëàâÿíñêèå äðåâíîñòè: Ýòíîëèíãâèñòè÷åñêèé ñëîâàðü objaúniù Antoni Mierzyñski, t. I. Warszawa, 1892. ïîä ðåä. Í. È. Òîëñòîãî, ò. I – 1995, ò. II – 1999, ò. III Narbutas 1992 – NARBUTAS, Teodoras. Lietuviø tautos istorija. – 2004. Ìîñêâà. R. Jako vertimas á lietuviø kalbà. V. Berenio ir N. Vëliaus SLT – Smulkioji lietuviø tautosaka XVII–XVIII amþiuje. Paruoðë ávadai. Vilnius, 1992. Jurgis Lebedys. Vilnius, 1956. Neumann 1989 – NEUMANN, Erich. Die Grosse Mutter: Eine TD – Tautosakos darbai: Leidþia lietuviø tautosakos archyvas, t. Phänomenologie der Weiblichen Gestaltungen des Unbewus- 1–7. Kaunas, 1935–1940. sten. Olten und Freiburg im Breisgau, 1989. Pausanias 1965 – Pausanias’s Description of Greece. Translated with a Commentary by J. G. Frazer. In six volumes, vol. I , II The Mother- Þemyna – 1965. New York. in the Context of Baltic Simek 1984 – SIMEK, Rudolf. Lexikon der germanischen Mytho- Part II. Lithuanian deities Krûminë, Javinë, logie. Stuttgart, 1984. Ðaparova 2001 – ØÀÏÀÐÎÂÀ, Í. Ñ. Êðàòêàÿ ýíöèêëîïåäèÿ Dirvolira, Gabija, Ponikë, Medeina ir Þvorûna, ñëàâÿíñêîé ìèôîëîãèè. Ìîñêâà, 2001. Ragana, Veliuona (Latvian Veïu mâte), Giltinë Ðmitas 2004 – ÐMITAS, Pëteris. Latviø mitologija. Ið latviø kal- Nijolë LAURINKIENË bos vertë Dainius Razauskas. Vilnius, 2004. Vaitkevièius 2003 – VAITKEVIÈIUS, Vykintas. Nauja Þvërû- In this paper Laurinkienë focuses on the Lithuanian nos-Medeinos perspektyva. Ið: Lietuvos archeologija, t. XXI. Goddess Þemyna (cites the earliest sources in which she Vilnius, 2003. is mentioned and defines her functions) and her rela- Vëlius 1977 – VËLIUS, Norbertas. Mitinës lietuviø sakmiø bûty- tion to other Baltic associated with the bës. Vilnius, 1977. chthonic realm of the mythic world and to which the Woodroffe 2001 – WOODROFFE, Sir John (Avalon Arthur). features of the mythic Mother are attributed. The pa- Hymns to the Goddess and Hymn to Kali. Madras, 2001. per is divided into two parts. The first part focuses on the links between Þemyna, the Aistian Mother of Gods SANTRUMPOS and the Thraco-Phrygian Semele. Furthermore, such deities are discussed as the Latvian Mother of Earth, AÞ – Antikos þodynas. Vilnius, 1998. Mara, Lithuanian and Latvian and Laumë, and BLP – Lietuviszkos pasakos / Surinko dr. J. Basanaviczius. She- nandoah, Pa, I – 1898, II – 1902. Lithuanian Austëja. The second part of the paper aims BM – Áåëàðóñêàÿ ìiôàëîãiÿ: Ýíöûêëàïåäû÷íû ñëî¢í. Ñ. at pinning down the relation between Þemyna and other Ñàíüêî, Ò. Âàëîäçèíà, Ó. Âàñiëåâi÷iiíø. Ìiíñê, 2004. Baltic Goddesses and describing her status as well as BRMÐ – Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai / Sudarë Norbertas role in the context of female deities. Vëlius., t. I –1996, t.2 – 2001, t. 3 – 2003, t. 4 – 2005, Vilnius. The earliest (I c.) female Baltic mentioned in ChGDS – Chevalier Jean and Gheerbrant Alain. A Dictionary of a written source (by Tacitus) is the Goddess of Gods Symbols. London, 1996. (mater deum) who could be identified with Þemyna. DLKÞ – Dabartinës lietuviø kalbos þodynas. Vilnius, 1972. They both have distinct maternal qualities and the sta- EAD – Encyclopedia of Ancient Deities by Charles Russel Coulter tus of the divine mother. Both were venerated by peas- and Patricia Turner. Chicago-London, 2000. ants and associated with the chtonic animal, boar or pig. FWSD – Funk & Wagnalls Standard Dictionary of Folklore, Myt- hology and Legend, vol. 1–2, New York, 1949–1950. El. p. [email protected] Hes. Theog. – HESIODAS. Teogonija. Ið senosios graikø k. ver- të, paaiðkinimus paraðë bei vardø rodyklæ sudarë Audronë Gauta 2006 10 17, áteikta spaudai 2007 07 04

39