Liaudies Kultūra 2002 Nr. 1

Registro sutiktuvës

Apie pradedamà rengti „Tradicinës kultûros vertybiø registrà” su jo iniciatorëmis ir realizuotojomis Kultûros ministerijos Etninës kultûros ir programø skyriaus vyriausiàja specialiste Irena SELIUKAITE ir Liaudies kultûros centro direktoriaus pavaduotoja Vida ÐATKAUSKIENE kalbasi Juozas ÐORYS.

Kokia buvo „Tradicinës kultûros vertybiø registro” prieðisto- vertybiø apsaugos ástatymus, jø valstybës registrà ir paminklo rë, kada, kaip ir kodël atsirado ðis sumanymas? (arba vertybës) sàvokà, nematerialiojo paveldo srityje ðiuo metu Irena SELIUKAITË. Pasaulio kultûros paveldo globos orga- dar neturime nieko ástatymiðkai átvirtinto. nizacijos UNESCO, ásikûrusios po Antrojo pasaulinio karo, atsi- Gal kuriant tradicinës dvasinës kultûros vertybiø apsaugos ir radimà paskatino suvokimas, kad vykstant istoriniams lûþiams, funkcionavimo sistemà vis dëlto galima remtis analogija su ma- kultûros paveldà naikinant kariniø intervencijø metu, juo rûpintis terialiosios paminklosaugos mechanizmu? reikia valstybiniu lygiu. Materialusis ir nematerialusis paveldas I. S. Rengdami juridinæ bazæ, gal ir galime tai daryti, bet ðiaip yra be galo trapus. Þinoma, pirmiausia UNESCO dëmesá atkrei- abi sferos apima kiek kitokius objektus ir nëra tapaèios. Be to, pë á materialiojo, daiktiðkojo paveldo apsaugà. Pirmosios kon- nekilnojamøjø ir kilnojamøjø vertybiø apsaugos ástatymui rengia- vencijos, chartijos buvo skirtos materialiojo paveldo globai visa- mi jau kaþkelinti pataisø variantai (gyvenimas verèia keisti ástaty- me pasaulyje. Sparti XX a. antrosios pusës technologijø kaita, mø bazæ, nes keièiasi pats vertybiø suvokimas), o paskubom (trû- paþangos procesai, globalizacija privertë galvoti ir apie dvasinës ko gal pusës metø) priimtas, á pakitusias realijas neatsiþvelgian- kultûros apraiðkø saugà. Jos gal net paþeidþiamesnës ir nema- tis Etninës kultûros valstybinës globos ástatymas tradicinës kul- þiau saugotinos. Reikðmingas, pasaulá apkeliavæs dokumentas tûros vertybiø apsaugos mechanizmo neágali uþtikrinti. Tai, kà apie ðià paveldo sferà buvo UNESCO rekomendacijos „Kaip ið- dabar kuriame kaip registro metodikà, ið tiesø valstybës nëra átei- saugoti tradicinæ kultûrà ir folklorà”. XX a. pabaigoje UNESCO sinta kaip tradicinës kultûros vertybiø apsauga. Ji kol kas neturi ëmësi formuoti pasaulio materialiojo paveldo ðedevrø sàraðà, á juridinës galios saugoti nuo nykimo. Registro sudarymas – ne kurá ðiuo metu átraukta daugiau nei 300 objektø. Kiek vëliau buvo sàraðo, kurá suformuosime, paskleisime kaip katalogà, kartote- nuspræsta sudaryti ir þodinio bei nematerialiojo paveldo objektø kà, iðleidimas. Suregistruosime ir þinosime, kà turime? Regist- registrà. Prieð tai, þinoma, buvo prasidëjæs atskirø ðaliø judëji- ras turi laiduoti materialiojo ir nematerialiojo paveldo apsaugà, mas, skatinamas susirûpinimo savo identiteto iðlaikymu. Átakoja- galimybæ tæstis tradicijai. mos UNESCO, kai kurios valstybës pradëjo registruoti ir labiau Materialusis paveldas ástatymiðkai aprobuotas ir áteisintas, o saugoti savo dvasinës kultûros apraiðkas. Ið jø viena pirmøjø buvo kuriamojo registro reglamentas kol kas yra tik normatyvinio re- Japonija, gerbianti ir branginanti visà savo paveldà. Japonai ðiuo komendacinio pobûdþio. Kaip veikti toliau esant tokiai situacijai metu jau turi sudaræ ir saugotinø dvasinës sferos objektø sàraðà. – ieðkoti sinonimiðkø ar antonimiðkø sprendimø? Ar eiti pramintu Jø pavyzdþiu pasekë kai kurios Europos (Prancûzija, Rumunija) keliu, ar ieðkoti nestandartiniø, kitokiø bûdø, juolab kad pirmiau- ir Azijos (Indonezija) valstybës. Kai atsirado registro sudarymo sia bûtina „atðvieþinti” visuomenës vieðàjà nuomonæ, kas mums, pirmtakø, buvo nuspræsta pabandyti ið jø iðrinkti ryðkiausius reið- kaip tautai, yra kultûriðkai ir likimiðkai reikðminga? kinius, kurie bûtø ádomûs visam pasauliui. Á procesà ásijungti im- I. S. Pamokos bus pravarèios. Neseniai skaièiau Nekilnoja- tos skatinti visos UNESCO veikloje dalyvaujanèios ðalys. møjø kultûros vertybiø ástatymo pataisas. Jose numatoma nema- Lietuvoje ðis procesas prasidëjo maþdaug nuo 1998 m. Ta- þa pozicijø, kuriomis ir mes galësime pasiremti. Norima áteisinti da mûsø etninës kultûros specialistø grupë buvo nuvykusi á Suo- registro principus, sudarymo, tvirtinimo ir kt. mechanizmus. Daug mijà, á Joensu mieste vykusià metinæ UNESCO konferencijà. Jo- „juodos virtuvës” darbø jie bus atlikæ, tad kam ið naujo iðradinëti je Norikos Aikawos skaitomame praneðime nuskambëjo poreikis dviratá? Tai procedûra, kurià arba pats kuri, arba pritaikai ið jau ir kvietimas valstybiø – nariø lygmeniu imti kurti nacionalinius ið- esamøjø kiek kitokiai paveldo rûðiai. Panaðu, bet ne sinonimið- kiliausiø objektø sàraðus. Mûsø pristatytieji pavyzdþiai sudomino ka. Paveldas – vienintelë sàvoka, bendra ir materialiosioms, ir ir Noriko Aikawà, ir apskritai visà UNESCO, be to, ðià paveldo dvasinëms bei þodþiu perduodamoms tautos vertybëms. Taèiau rûðá aktyviai iðkelti ëmësi Lietuvos ambasadorë prie UNESCO pastaruoju atveju reikalingi visai kiti saugojimo kriterijai – viskas Ugnë Karvelis (iki tol jau tarptautiniu mastu buvo pripaþintas Vil- priklauso nuo gyvo þmogaus, tradicinës kultûros vertybiø perë- niaus senamiestis, vyko Kurðiø nerijos pristatymo procesas (kar- mëjo, kûrëjo, tæsëjo ir perdavëjo. Kaip sukurti veikianèias apsau- tu su Rusija)). Ið UNESCO gavome metodinius nurodymus ir do- gines normas ir kaip jas taikyti, nes mechanizmas kol kas neuþ- kumentø paketà. Þinoma, tai buvo tik gairës, kuriomis vadovau- vestas ir „nepateptas”? jantis patiems reikëjo formuotis ið esmës naujà sistemà; to nie- Vida ÐATKAUSKIENË. Dël ástatymø bazës. Ðiuo metu mûsø kada pas mus nebuvo daryta, todël dirbti buvo ir lengva, ir labai paveldo sistemos situacija gana komplikuota. Nekilnojamàjá ir kil- sunku. Lietuvoje turëdami nekilnojamøjø ir kilnojamøjø kultûros nojamàjá paveldà gina ástatymai, o kas gina nematerialøjá pavel-

1 dà? Lietuvoje mes ir tà nematerialøjá paveldà kiek kitaip nei UNES- mui bûtinas finansavimas. Be to, suþinojus apie ádomø objektà, CO suvokiame. To, kà UNESCO norëtø matyti po nematerialiojo kitas þingsnis nemaþiau svarbus – sukti galvà, kaip já iðsaugoti ir paveldo kepure, mes nesame linkæ grieþtai suskirstyti ir apriboti, átraukti á kultûros apyvartà dar bent ðimtà metø. nes neretai ir materialûs, ir nematerialûs dalykai yra neatskiria- Nors savivaldybiø garbës reikalas bûna parodyti, kà reto ir mai susijæ. Mûsø vartojamos sàvokos, pavyzdþiui, etninë arba reikðmingo jie turi, daþniausiai vis dëlto krypstama á materialøjá tradicinë kultûra, persipina su kitomis sistemomis, bûtent nekil- paveldà, atseit, kà ten tie senukai garbiems sveèiams parodys... nojamøjø ir kilnojamøjø vertybiø. Juk, pavyzdþiui, ðiuo metu Etni- V. Ð. Kai kur jau persiorientuota – dainininkës, amatininkai nës kultûros valstybinës globos ástatymu átvirtinta etninës kultû- tapæ lygiaverèiais kultûros gyvenimo dalyviais. Norëèiau akcen- ros samprata yra per plati, kad bûtø ámanoma praktiðkai tvarkytis tuoti, kad registro kûrimas nëra formalus vienkartinis aktas: ið- su konkreèiais objektais. Pats apibrëþimas, þinoma, dar ne vis- siuntëm raðtus, gavom atsakymus, ir vël ramu. Tai bus pakanka- kas, tuo labiau kad ásigaliojæs Etninës kultûros valstybinës glo- mai ilgas vyksmas. Kai kurios savivaldybës iki ðiol net nesiteik- bos ástatymas kalba apie visai konkreèius etninës kultûros pasi- davo tradicinës kultûros dalykais pasidomëti, kai kurios ðià kul- reiðkimus. Atrodytø, kad juo nerealiai uþsimota pajungti ir regla- tûros sferà iðmanydavo tik apytikriai. Pirmas registro lygmuo – mentuoti visà Lietuvos kultûrà... Nes tai, kas sukurta Lietuvoje, pirmiausia paèioms savivaldybëms susigaudyti, iðsiaiðkinti, kà ið tarsi ir tampa minëto ástatymo objektu. Þodþiu, yra slidþiø daly- tikro svarbaus turi, atlikti atrankà ir siûlyti respublikiniam regist- kø... Kaip susikurti universalius juridinius pagrindus? Manau, kad rui. Procesas pasibaigs, tikimës, negreit, jis vystysis ir kartosis laukia pakankamai ilgas svarstymø procesas. Tikiuosi, kad ra- tam tikru ciklu. sim priimtinà sprendimà, toká, kad nei mûsø sampratos nebûtø Man atrodo, kad registro uþuomazgø bûta ne tik tada, kai paþeistos, nei UNESCO principai nenukentëtø. Kurdami registro UNESCO ragino sistemingai saugoti þodiná ir nematerialøjá pa- ástatymø bazæ, atsispiriam nuo to, kas pozityvaus jau sukurta, ir veldà, bet dar tada, kai Liaudies kultûros centre ásikûrë Etninës darbà tæsiam toliau, atsiþvelgdami á realias galimybes. Mums svar- kultûros skyrius, kuris ëmë ieðkoti racionalios sistemos etninei bu materialiosios paveldosaugos registro patirtis, kandidatiniø by- kultûrai palaikyti principø ir juos taikyti (skatinti etnocentrø arba lø ruoðimas, pasaulio nematerialaus paveldo ðedevrø sàraðo nuo- bent uþ etnokultûrà atsakingø þmoniø rajone radimàsi). Tuo kul- statos ir metodika, taip pat „gyvøjø turtø” sistema (priimta ir ku- tûrininkams buvo duotas signalas, kad jø darbas – ne vien ávai- riama, kaip minëta, Japonijoje, Prancûzijoje, Rumunijoje, Indo- rios masinës talaluðkos, diskotekos, „priemonës”... Manau, re- nezijoje). Galø gale turime grandiozinæ archyvø sistemà, kurioje gistro idëjos iðkëlimas keleriopai patvirtina, kad tradicinës kultû- yra gausybë nematerialiojo paveldo medþiagos, nûnai tarsi tam- ros raiðka visos kultûros kontekste – viena ið prioritetiniø. Bent panèios kilnojamàja kultûros arba archyvø vertybe. Mûsø regist- turëtø tokia bûti... ras apims visà tradicinæ kultûrà (nutarëme apsistoti ties ðiuo ter- I. S. Daug kas pirminiu pavidalu prasidëjo nuo to, kuo uþsië- minu, jei gyvenimas vers – pakoreguosim). më Liaudies kultûros centro Vizualinës antropologijos, Paproèiø Ðiuo metu paskleistas ir veikia kultûros viceministrës Inos ir apeigø, Folkloro poskyriai. Ið pradþiø, kad ir buitine vaizdo tech- Marèiulionytës 2001 m. spalio 1 d. pasiraðytas raðtas miestø ir nika, ávairûs tradicinës kultûros objektai buvo uþfiksuoti, parody- rajonø savivaldybiø merams, kultûros padaliniø vadovams „Dël ta daugialypë gyvosios tradicijos vertë. Jau dabar daug ko ið nu- valstybinës programos „Tradicinës kultûros vertybiø registras”. filmuotosios medþiagos nerasi ir nebeuþfiksuosi, nes nemaþa tra- Ðá raðtà laikyèiau aukðto rango valstybës pareigûnës kreipimusi, dicijos neðëjø iðkeliavo Anapilin, o likusieji daþniausiai nebeturi raginimu sutelkti pastangas ir ávertinti tai, kà saugotino turime. kam perduoti savo patirties. Tada fiksuojamos medþiagos srau- Kita vertus, ið dalies atsiremiama á vietinius sàmoningumo lyg- to tiesiog nevadinome registru, dabar kuriama sistema. menis, nes proceso eiga priklausys ne tik nuo komandos vykdy- V. Ð. Ið tikrøjø, dar praeità deðimtmetá Liaudies kultûros cen- mo, bet ir nuo savivaldybës vadovybës geros valios. Galima plu- tre buvo sukurti tradicinës kultûros empirinës medþiagos apdo- ðëti, bet galima ir pro pirðtus pasiþiûrëti. rojimo pagrindai. Rajonø kultûros þmonës þinojo, kad turi domë- V. Ð. Gráþdama atgal, noriu priminti, kad archyvuose sukaup- tis savo kraðto kultûra, fiksuoti ir kaupti informacijà, bet kol neat- tas vertybes paþástame gerai, bet kuriant registrà pasitikrinsim siranda konkretus „pareikalavimas”, tol veþimas vangiai tejuda. ne tik tai, kà seniai esam surinkæ, suregistravæ – etnokultûros I. S. Dalyvaudami UNESCO konferencijoje Joensu, parodë- specialistai bus paraginti pasiþiûrëti, kiek nûnai gyvøjø tradicinës me konkreèius objektus, kokie gyvosios tradicijos reiðkiniai pas kultûros reiðkiniø esama. Kiekvienas rajonas, miestas ar parkai mus funkcionuoja. Konferencijos dalyvius átikino gamtinës aplin- (nacionaliniai, regioniniai), sudarinëdami savo vietiná registrà, ið- kos, þmoniø kûrybinës raiðkos, istorinio–etnografinio paveldo vie- ryðkins, kuo unikali konkreti vietovë, kas, pavyzdþiui, Alytaus krað- novë. Lietuvos ambasadorë prie UNESCO Ugnë Karvelis karð- tà atskiria nuo Varënos, Pasvalio, Birþø. Paminëjau stambes- tai, remdamasi jai þinomais pavyzdþiais, árodinëjo Lietuvos tradi- nius darinius, bet ir smulkesni vienetai (miesteliai, kaimai) turi cinio dvasinio paveldo vertæ. Gal dël to Lietuvai buvo pasiûlyta unikaliø etnokultûros savybiø (patarmës, paproèiai, amatai, tau- rengti projektà. Nemanau, kad daug pasaulio ðaliø ið UNESCO tosaka). Ðias savybes ir turëtø iðryðkinti vietiniai specialistai, tu- gavo paramà bûtent tokiam registrui formuoti. Sugebëjome áro- rëdami progà bûti unikaliø, bet nuvertintø, uþmirðtø dalykø atra- dyti, kad turime turtingà paveldà, ne kaþkokius archyvø likuèius, dëjais, ávertintojais. Tereikia nepamirðti pasinaudoti tuo sudarant kuriuos bûtina saugoti. Turime ne tik daug muziejiniø, archyvi- ir teikiant programas, projektus (dalis Kultûros ministerijos lëðø niø, bet ir gyvosios tradicijos reiðkiniø. dabar skiriama bûtent regioninëms programoms), iðkelti vieto- V. Ð. Be Vilniaus verbø, buvo pateikta Irenos sumanyta pa- viø, jø kultûros reiðkiniø savitumà; registras tokiai praktikai duo- vilnës kaimø, kuriuose riðamos verbos, draustinio idëja (gyvojo da á rankas daug papildomø koziriø. Þmogau, apsiginkluok savo tradicinës kultûros þidinio gaivinimas)... Besvarstydami, kokiu þinojimu, parodyk, kà savo kraðte turi ir kad tø vertybiø palaiky- keliu eiti formuojant registrà, turëdami omeny, kad archyvinës

2 Muzikantas Aleksandras Kriuka (1911–1994) ið Aukðtupënø kaimo, Kupiðkio r.

3 medþiagos yra iðties daug (kaip ir kaimynø ðalyse, kurios netgi Susidariau nuomonæ, kad suomiai santykinai liûto dalá pa- atsisakë kurti registrà, nes esà daug kà turi archyvuose), galvo- stangø skiria paveldui, iðlikusiam muziejuose ir archyvuose. jom – reikalingas mechanizmas, kad medþiaga ne tik archyvuo- I. S. Mums reikëtø pasidþiaugti ávykusiu lemtingu posûkiu. se gulëtø retai judinama, bet ir bûtø vertinama kaip tebefunkcio- Manau, ðalies etnokultûros plëtrai nemaþa átakos turëjo Liaudies nuojantis kultûros reiðkinys. Ið pradþiø manëm, kad reikëtø in- kultûros centro veikla (iðvykos á rajonus, seminarai). Kultûros þmo- ventorizuoti gyvuosius tradicinës kultûros þidiniø objektus, t.y. nës palinko etninës kultûros vertybiø pusën. Jei prieð deðimt me- tokius, kuriuose koncentruojasi ávairiausios tradicinës kultûros for- tø kas bûtø sakæs, kad kultûros skyrius akcentuos savo rajono, mos, tebëra daug gyvø pateikëjø, kuriuose kaip neatsiejama vie- miesteliø ar kaimø tradicinæ kultûrà, bûèiau nepatikëjusi, o dabar novë koegzistuoja gamtos, architektûros ir kultûros paveldas. Bet tai nebe retenybë. Neretai tradicine kultûra remiamasi, ji imama vis dëlto vëliau supratome, kad to neuþtenka, kad tokie daugialy- kaip atspirties taðkas planuojant viso kultûros darbo perspekty- piai reiðkiniai atspindëtø tik nedidelæ dalá gyvuojanèio nemateria- và. Daug vaþinëju po Lietuvà, ir tai aiðkiai matyti. Dabar neberei- laus paveldo, daug kas liktø uþ borto. Po ðito suvokimo, proto kia ginèytis apie tai, kas yra tradicinë kultûra, jau vykstantá proce- „nuðviesëjimo” registro samprata aiðkëjo, struktûravosi... sà svarbu tikslingai nukreipti racionalia vaga. Ðiuo metu registro traukinys jau bilda, ásibëgëja. Pradiniame Neþvelgèiau taip optimistiðkai á vykstanèius procesus. Yra ne- registro aplinkraðtyje paþymëta, kad kiek skirtingu intensyvumu maþa apkiautusiø, tiesiog sovietiðkai màstanèiø, nors ir jaunø ra- bus dirbama su gyvuoju ir istoriniu (archyviniu) tradicinës kultû- jonø (miestø) kultûros vadø (ir jiems unisonu atitarianèiø kultûri- ros paveldu. Juk tai sàlygoja ir visà kultûros procesà – iðkart ma- ninkø), mananèiø, kad, ðvelniai tariant, tradicinës kultûros su dai- tyti prioritetai... nas giedanèiom baltaskarëm bobutëm vieta – po diskotekø po- I. S. Gyvaisiais tradicinës kultûros reiðkiniais ypaè susidomë- pso, kultûros renginio su kviestiniais atlikëjais, agitbrigadø, stili- jæ etninës kultûros specialistai. Sovietmetis suardë tradicinæ kai- zuotø „liaudininkø” tautiniø kolektyvø... Þinoma, visko reikia, bet... mo bendruomenæ, nutraukë daugelio tradiciniø reiðkiniø natûra- I. S. Tai kultûros suvokimo lygmens problema... lià tàsà. Tikimës, kad kai kur dar rusenanèios bendruomeniðku- V. Ð. Daug kà lemia savivaldybiø merø, administracijos pozicija. mo apraiðkos atgis – per dar gyvuojanèius paproèius, tradicijas, I. S. Apskritai, manau, kad kultûros atmosfera rajonuose yra kurios sovietmeèiu buvo prislopusios. Nebuvo sàlygø joms reikð- pasikeitusi, nors ir ne visur. Tai procesas, reikalaujantis daug tis, bet jos liko þmoniø sàmonëse, ir kai kurie entuziastai pasiryþæ darbo, nuolatiniø pastangø. Ateina nauji þmonës, be to, nuo kul- jas atgaivinti. Pavyzdþiui, Ðirvintø rajone, Pigoniø kaime, filmavo- tûros skyriaus politikos ne viskas priklauso. Kaip sakyta, daug me Sekminiø paproèius. Pigoniø kaime bendruomenës vaidmuo kas atsiremia á vadovø grandies nuovokà ir dëmesá paveldo ið- nepaprastai svarus. Nors ðiuo metu Pigoniø Sekminëse nemaþa saugojimui. Pradëdami siekëme, kad ir apie registrà pirmieji su- þaidybinio elemento, nes atvaþiuoja paðaliniai þmonës, filmuoja, þinotø merai ir kiti vadovaujantys pareigûnai. Ir kad jie suvoktø, klausinëja, – moterys nori graþiai atrodyti, gal ir pasirodyti (tai koks tai reikðmingas dalykas ir kad nuo jo nepavyks „atsiraðyti”. þmogiðka ir suprantama), bet ið esmës toks reiðkinys turi potenci- Aiðku, tarp jø yra þmoniø, jau „sëdinèiø Europoje”, á tradicinæ kul- jà gyvuoti toliau ir stiprinti þmoniø ryðius. XXI a. pradþioje tai ne- tûrà þvelgianèiø kaip á nuvaþiavusá traukiná. Tokiose vietose su- paprastai svarbus þmogiðkojo bendrabûvio aspektas. Kitas Ðir- dëtinga dirbti ir mûsø etninës kultûros specialistams. vintø rajono kaimas – Mikalajûnai – yra iðsaugojæs gatvinio kai- V. Ð. Þinome nemaþa pavyzdþiø, kai galø gale ir tradicinës mo struktûrà (prof. Kazio Ðeðelgio tyrinëtas); dabar ten gyvena kultûros atþvilgiu buvæ atsainûs vadovaujantys rajonø pareigûnai nemaþa sodybas nusipirkusiø vilnieèiø. Tai, liaudies architektûros atsirenka, kas yra kas. Kas yra mada, pataikavimas neva moder- poþiûriu, saugotinas kaimas, tokiø nedaug teturime. Senosios ben- nëjimui ir t.t., o kur amþinos, patvirtintos bendraþmogiðkos verty- druomenës ten nëra, bet ir Ðirvintø rajono kultûros skyriaus etno- bës, kurios niekada neprieðtarauja nei tikrajam modernëjimui, nei grafë Laima Bikulèienë, ir kai kurie vietiniai þmonës jau svarsto, jungimuisi á europines struktûras, nei civilizacijos raidai. kaip suburti naujà. Á kaimà atsikëlæ þmonës jame gyvens ne vienà Manau, kad imlûs kultûros þmonës rajonuose kartais pajunta dienà, todël, tarkim, vaikø labui jie turëtø neuþsidaryti savo kie- ir geràjà konjunktûrà. Pradeda jausti, ið kur ima pûsti vertybiø muose. Galëtø susiburti ir pabandyti atgaivinti kaimo tradicijas. vëjas, kur link krypsta valstybës kultûros politika. Niekur nepasidësim – visuomenë vis labiau modernëja... I. S. Daug diskusijø apie registrà bûta aukðèiausiu kultûros I. S. Net ir postmodernûs þmonës jauèia ir jaus tradicinës pareigûnø lygiu. Þinoma, daug reikðmës turi ir tai, ið kokiø lûpø kultûros poveiká ir poreiká. Tai gyvas reiðkinys, ir niekur anie, kad raginimai pasklis. Ar ið „paslaugø teikëjø” (kurie vaþinëja po se- ir atþagareiviai, nesidës, á Mënulá neiðskris. minarus ir kala á galvas visiems reikalingas þinias – visi supranta, Be to, akivaizdu, kad, eidami á niveliuojanèias Europos struk- kad tai LLKC duona), ar ið Kultûros ministerijos aukðtø pareigû- tûras, turime nemaþa savito, urbanizuotuose kraðtuose seniai nø. Manau, kad Kultûros ministerija ðiuo metu yra bûtent tokia, „iðskusto” paveldo. Neseniai lankæsis UNESCO ágaliotasis kon- kad galime remtis aukðèiausiuoju jos lygiu, kai reikia deklaruoti sultantas ið Suomijos Lauri Harvilahti po kelionës á Dzûkijos kai- panaðius dalykus, ir, manau, paramà turësime. mus su neslepiamu pavydu gërëjosi iðlaikyta archajine paprastø V. Ð. Be to, registro sudarymà remia Aplinkos ministerijos ðiliniø (pieskiniø) dzûkø pasaulëjauta. Sakësi, kad Suomijoje pa- Miðkø ir saugomø teritorijø departamentas (vadovas Vidmantas naðiø dalykø nebeaptiksi. Bezaras), koordinuojantis nacionaliniø ir regioniniø parkø veiklà. V. Ð. Suomijoje ir kitose Skandinavijos ðalyse vyksta kiek Parkø kultûros paveldo specialistai mielai ásijungia á registro dar- kitokie procesai. Suomiai paveldà bando saugoti per gana gau- bus, jie mûsø talkininkai ir bendradarbiai. siai finansuojamas nevyriausybines organizacijas. Susidomëji- I. S. Kai kuriais atvejais jie veiklesni netgi uþ kultûros darbuo- mo kultûros istorija, tradicine gyvensena jiems netrûksta, bet jie tojus. Su kai kuriom þinybom bendravimo poreikio ir kontaktø jau nebeturi gyvo tradiciniø kultûros formø perimamumo. nedaug, o darbas su parkø sistema einasi puikiai.

4 Gilûtø kaimo (Ignalinos r.) muzikantas Jonas Lechovickas groja cimbolais

V. Ð. Ypatingà poreiká bendrauti ir kartu dirbti jauèiame su (iðties daþnai tik ðeðtadieniais atrakinanèius salës duris, renkan- Ðvietimo ir mokslo ministerijos koordinuojama sistema. èius pinigus uþ diskotekà ir ájungianèius „magà”)? Tokiems daþnai I. S. Su ðvietimieèiais bendradarbiauti sunku gal ir todël, kad net ir savo seniûnijos paveldà paþinti – per didelë prabanga... jø ministerijoje nëra þmogaus, dirbanèio ðioje srityje. Nors Etni- V. Ð. Iðties kultûros þmonës – ne vien paslaugø teikëjai, bet nës kultûros valstybinës globos ástatyme „ákalta”, kà etninës kul- ir organizatoriai, ir kûrëjai, ir bendruomeniø bûrëjai, ir informaci- tûros srityje turi daryti Ðvietimo ir mokslo ministerija, bet, kaip jos rinkëjai. matome, ástatymas, deja, nevisagalis. Dël to vyko ginèai su ásta- O jei vietose, kur dar gyvybingi etnokultûros procesai, etnine tymo rengëjais – jei nebus darbo, ástatymu primarginti lapeliai kultûra besirûpinantis darbuotojas – uþauðusios dvasios? Ar ta- liks tik popieriumi, jo nuostatos mûsø galvose nesukels jokio perda registro inspiruojamas vyksmas tikëtinas? versmo. Ðvietimo sistemos „virðûnës” á ástatymà tiesiog nerea- I. S. Skatinant registro darbà dar kartà teks gráþti prie kultûros guoja, nors yra daug tradicinës kultûros srityje dirbanèiø mokyto- specialistø kvalifikacijos ir noro dirbti, domëtis, kelti savo teoriná ir jø. Juos paþástame ir palaikome þymiai kuklesniais, nei turëtø dalykiná lygá. Poreikis tobulëti ðiuo atveju turëtø bûti savaime su- bûti, bûdais. prantamas. Þinoma, tam maþa pusdiená pasëdëti seminare. Kol Ar registro sudarymo bûtinybë ágalins persiorientuoti vietinius þmogus pats nepasimoko gyvenimiðkoje etnomokykloje, kol pats kultûrininkus, mokytojus, bibliotekininkus, inteligentus? Ar ið sos- neatranda etninës kultûros vertybiø, tol nieko rimtesnio ir nenuvei- tinës einantys signalai bus sustiprinti rajonø centruose ir pasieks kia. Man malonu, kad þmonës skambina, domisi. Matai, kaip jie atokesnes vietoves, vadinamuosius kultûros paslaugø teikëjus tarsi nejuèiom ûgteli, rajonuose sudarinëdami savàjá registrà.

5 Kiek plaèiau paaiðkinkite registro metodinæ pusæ – anketas Bet toks poþiûris gajus – uþspaudæ laikykim, raðykim ið to (institucijø, specialistø), sàraðø pavyzdþius, jø tipus... savus mokslo darbus, disertacijas, prieit prie retesniø rankraðèiø V. Ð. Anketø pildymas – ávadas á registrà. Ir UNESCO reko- daþnu atveju leistina tik kaþkieno aprobuotiems asmenims... mendavo pradëti nuo susivokimo, kokias etnokultûros instituci- V. Ð. Institucija ar asmuo taip daþnai supranta savo interesø jas turime ir kokie þmonës jose dirba. Kà institucijos nuveikë, kà ir garbës gynimà. Jau atëjo metas, kai randasi kiti mechanizmai, sukaupë, kuo uþsiima; ypaè aktualu, kokios kvalifikacijos þmo- kaip iðsaugoti autorystæ, medþiagø priklausomybæ... nës dirba. Anketas uþpildþius tai taps ypaè akivaizdu. Ðios þinios Civilizuota praktika – pateikëjø, uþraðytojø ávardijimai, nuo- reikalingos tam, kad galëtume nuspræsti, kà toliau daryti su esa- rodos. mu margu þmoniø bûriu, kaip juos tobulinti, mokyti. Svarbiausia, I. S. Karta, brendusi sovietmeèiu, nûnai dar labai aktyvi... Ta- kad ðio sàvado informacija visiems bûtø lengvai prieinama. da visi aptûpæ gynëm savo autonomijas ir bijojom ásileisti „sve- Natûraliai iðsikristalizavo samprata, kad registrà turi sudaryti timkûnius”. Visko ir bûta – autorystës vogimø, begëdiðko naudo- dvi objektø rûðys: gyvieji objektai (t.y. iki ðiø dienø iðlikæ tradici- jimosi svetima medþiaga. Tai þeidë þmones, bet dabar metas nës kultûros arba nematerialaus paveldo reiðkiniai) ir istoriniai pratintis gyventi darniau, atviriau. objektai (t.y. ið savaiminës tradicijos raidos jau pasitraukæ, ta- Ir, manau, registro formavimo procesui turëtø pasitarnauti su èiau archyvuose bei saugyklose saugomi nematerialaus pavel- etnine kultûra susijusios visuomeninës organizacijos – Kraðtoty- do reiðkiniai). ros, Etninës kultûros, Lietuvai pagraþinti ir kitos giminingos drau- Dabartiniu metu apsispræsta dël devyniø registro sàraðø. Kiek- gijos, sambûriai. Jos turëtø bûti lyg samanos tarp sukrautø tro- vieno sàraðo pagrindas yra vienokia ar kitokia kultûros tradicija – besio ràstø – kad tarpuose vëjai neûþautø. jos iðraiðkos forma pati savaime visuotinai ar lokaliai paplitusi I. S. Visuomeninës organizacijos itin pravarèios tada, kai (sàraðas Nr. 3); besireiðkianti ávykiu, pasikartojanèiu tam tikru reikia masiðkai rinkti medþiagà. Rengiant kryþdirbystës bylà, laiku ir tam tikroje vietoje (sàraðas Nr. 4); perduodama arba rep- kai informacija pasklido (daug kalbëjome per informacijos prie- rezentuojama asmenø bei jø grupiø (sàraðai Nr. 1, 2); susikon- mones), atsiliepë nemaþa neragintø þmoniø. Pavyzdþiui, mo- centravusi konkreèioje vietoje, pasiþyminèioje srièiø ir formø ávai- kytoja Ona Juospaitienë ið Panevëþio su kraðtotyros bûreliu ir rove, kultûros, architektûros ir gamtos paveldo vienove (sàraðas direktoriaus vadovaujamu fotobûreliu sujungë pastangas ir nu- Nr. 5). Sàraðus Nr. 1–5 (teoriðkai ir Nr. 8) gali sudaryti tiek gyvie- fotografavo ir apraðë visus Panevëþio kapiniø medinius pamin- ji, tiek istoriniai objektai, tuo tarpu sàraðø Nr. 6–9 objektai – ið- klinius kryþius, aplankë, pakalbino kryþius dariusius meistrus, skirtinës vertës nematerialaus paveldo kûriniai, istorinës reikð- vëliau tæsë darbà Panevëþio apylinkëse ir parengë vertingà dar- mës leidiniai. bà. Ðalèininkø rajone kultûros darbuotoja apvaþiavo savo teri- Po iðsamiø diskusijø buvo nutarta pirmuoju registro kûrimo torijà, nufotografavo ir apraðë kryþius, padarë albumà. Visuo- etapu (2001–2003 m.) dëmesá sutelkti ties ðiuo metu Lietuvoje meniniø organizacijø vaidmuo nepamainomas duomenims rinkti. dar gyvuojanèiais tradicinës kultûros reiðkiniais, jø fiksavimu, Specialistai tam gali ilgai ruoðtis, nes turi begalæ kitø darbø, pridedant informacijà, kokia medþiaga apie juos jau sukaupta ar- pareigø, be to, jie turi rengti apibendrinanèius darbus, rinkinius, chyvuose. monografijas. Didþioji visuomenës talka – tai patikrintas daly- I. S. Iki ðiol nepavyko pasiekti, kad institucijos, uþsiimanèios kas. Jei ne tokia talka, dabar neturëtume vietoviø vardyno (nû- etninës kultûros veikla, veiktø iðvien. Etninës veiklos specialis- nai tiek nebesurinktume), Lietuviø kalbos instituto kalbininkai tas (etnocentrø turime tik 10), bibliotekininkas, kraðto muziejø su savo pajëgom dar teberinktø... Manau, kad per visuomeni- specialistai iðvien turëtø dirbti ir organizuoti tiriamàjá darbà, – þi- nes organizacijas ir á registro sudarymà ásijungs visuomenës noti, kiek iðtirta, sukaupta, kas darytina artimiausiu metu, ir de- pajëgos. Ateinanti vasara turëtø bûti masiðkas þygis registro rinti savo veiklà. Reikia galvoti ir apie vertybiø iðlikimà, nes kar- duomenims kaupti. tais ið darbo iðeinantysis iðsineða ir savo sukauptà turtà, tam- Neseniai kalbëjom su tautosakininke Brone Stundþiene. Ar pantá, geriausiu atveju, asmenine kolekcija. gali tikëtis rasti gerø pateikëjø, atrodo, visø lankytuose, ekspedi- V. Ð. Procesas turi prasidëti nuo respublikiniø institucijø – cijø „nutrintuose”, Vinco Krëvës apraðytuose Subartonyse? Va- akademiniø institutø (Literatûros ir tautosakos, Lietuvos istorijos sarà mokiniai ten surado kurèià moèiutæ, stebukliniø pasakø se- ir kt.), Muzikos akademijos, Liaudies kultûros centro ir kt. – ar- këjà, kuri pasekë 30 tokiø pasakø, kad net jø þinovë Bronislava chyvø. Turëtume pasidalinti informacija, kur buvome, kà sukau- Kerbelytë aiktelëjo, netikëdama, kad jø dar dabar galëtø kas mo- pëme, kur ruoðiamës vykti rinkti medþiagos, ir koordinuoti veiklà. këti. Visada sakom – tokiø moèiuèiø yra, tik pas jas dar niekas Niekas nekalba apie tai, kad visiems bûtø prieinamos jau uþra- neatëjo, niekas jø nepakalbino. Per kiekvienà vasaros ekspedi- ðytos medþiagos. Vietos lygmeniu tas pat. Registras pasitarnau- cijà tokiø atrandam – kultûrininkai, mokytojai jø neaptiko, nes ne- tø ir ta prasme, kad já formuojant á vienà bûrá susirinktø visos pa- ieðkojo... Ieðkodami registrui duomenø, turësime nuodugniai per- naðiu darbu uþsiimanèios pajëgos. Tam sudaromos rajoninës re- eit kaimus, pakalbint senuosius tradicijos þinovus. Beje, tam pa- gistro komisijos. lankus ir kaimo istorijø raðymo vajus. Manau, jei respublikinës akademinio ir taikomojo mokslinio Kartais pasvarstome apie, atrodo, utopiðkà pasiûlymà: kultû- pobûdþio institucijos susitartø veikti iðvien kad ir registro labui, rininkams dienà arba dvi vykti á kaimus rinkti autentiðkos medþia- tai ir joms iðeitø á naudà – nuleistø jas nuo nepasiekiamø snie- gos, kad, pavyzdþiui, renginiams nereiktø persiraðinëti ið knyge- guotø virðukalniø. Dabar gi jos tam tikra prasme pakibusios ore, liø neretai kitø regionø duomenø. maþa teturi ryðiø su realiuoju gyvenimu. I. S. Tokià teisæ (bet ne pareigà) turi bibliotekininkai. Nors I. S. Tokia laikysena nuo sovietmeèio fiksuota daugelio sà- daþnai kyla ginèai, ar bibliotekos privalo dirbti kraðtotyros darbà monëse. Tai siauro, þinybiðko màstymo apraiðkos. (sovietmeèiu tai buvo viena ið jø funkcijø). Kas dirbo tada, ir dabar

6 jauèia pateikëjø kalbinimo magijà. Þino ir tai, kad po tokio bendravimo kaimuose trauka á kultûros ástaigas yra nepalyginti di- desnë. Uþraðo ant durø, kad bibliotekininkë ðiandien iðëjusi dirbti á kaimà, ir niekas neprotestuoja. Toks darbo bûdas tinka ir net bûtinas kultûros darbuotojams. Tik kartais jiems metama – tai ne tavo pagrindinis darbas! Bet etnine kultûra besidominèiajam sunku bûtø rasti reikalingesná. Daug kà bus sunku padaryti ir dël poþiûrio á tradicinæ kultûrà ribotumo, ir dël lëðø stygiaus. Registro vyksmas numatomas keturiomis fazëmis, pirmoji tarsi jau ávykusi... Kaip suvokiate registro praktinio darbo vizijà, taktikà ir strategijà? I. S. Pirmosios fazës duomenys apie etninës kultûros institu- cijas ir specialistus jau atplaukë, tik jie dar ne visiðkai susiste- minti, todël ávertinti, kokio lygio medþiagà gavome, ne taip paprasta. Be to, nesinori mëtytis vertinimais, kurie gali áþeisti ir at- kratyti potencialius darbininkus. Reiks ásigilinti, nes tai nebus tik mechaniðkas duomenø suvedimas á kompiuterá, tai bus detali jø analizë. Rezultatai paaiðkës, kai po pirmosios fazës apmàstymo sukviesime þmones pasikalbëti, padiskutuoti. Iðvadø darymas bus nevienapakopis – ne deðimèia sakiniø ir ne per penkias minutes tai galima atlikti. V. Ð. Pirmoji fazë, nors, atrodytø, nesudëtinga, bet reikalavo nemaþa darbo ir átampos. Sunku bûna susidëlioti, kas yra kas. Ir toliau bus nelengva, nes padidës darbø apimtys. I. S. Kas tie dirbantieji? Daug skambinta ið rajonø norint pa- siaiðkinti dël sistemos. Kas tie etninës kultûros specialistai? Daþ- nas, gavæs anketas, sakydavo – pas mus nëra në vieno specia- listo. Kai pradedi klausti konkreèiau, kas dirba, kà daro, pasirodo, kad tokiø þmoniø nemaþa. V. Ð. Sudëtinga rajonø kultûros darbuotojams bûna atrinkti ir paèius objektus, ir specialistus. Pavyzdþiui, viena savivaldybë suraðë visus jiems þinomus rajono kraðtotyrininkus, bet tai yra þmoniø laisvalaikio uþsiëmimas! Praðëme duomenø ne apie rin- këjus, o apie iðsaugojusius ir perduodanèius tradicijas – pateikë- jus, atlikëjus, meistrus. I. S. Nuovokumu atrenkant registro objektus nudþiugino Vil- niaus rajonas. Vienos ið jø – verbø riðëjos. Verbø riðimo arealas suskaidytas – dalis priklauso miestui, dalis rajonui. Pas miestui Kalviø ansamblio dainininkas Silvestras Masalskas priskiriamas verbø riðëjas, pasirodo, niekas neapsilankë... Jos lieka tarsi niekieno. Antras objektas – Turgeliø audëjos: iðsaugo- I. S. Nesakyèiau, kad iniciatyva kilo vien ið ministerijos. Tai tos daþymo, spalvø derinimo, audimo tradicijos. Ið Lomþos atvy- buvo grupës þmoniø sumanymas ir darbas. Prie Kultûros mi- kæ specialistai esà nustebo – Lenkijoje tokiø dalykø jau neturá. nisterijos buvo oficialiai patvirtinta registro sudarymo ekspertø Kaimuose prie Sudervës kelio yra tradiciniø mediniø þaislø gair konsultantø komisija. Buvo kalnas darbø, ir, norëdama bûti mintojø. Kaþkada pro ten norëjome vesti amatø kelià iki Kerna- objektyvi, turiu pasakyti, kad á registro kûrimà daug pastangø vës. Medinius þaislus dar praeito amþiaus pradþioje vietiniai meist- ádëjo daugelis LLKC þmoniø. Tai ne panegirika ar padëka, tik rai veþdavo pardavinëti á Kaziuko mugæ. Dabar tradicija atgimu- konstatavimas, kad Liaudies kultûros centre dirba aukðto pro- si. Paberþës mokyklos muziejëlyje sovietmeèiu mokytojos Ange- fesinio lygio specialistai. Ministerija gali tik koordinuoti, að pati linos Zujevos buvo surinkta audiniø skiauteliø (nuo lino, paðuki- ðiame bare nedirbu tiek, kiek turëèiau, nes esu ásukta ir á kitø nio audinio iki lovatiesiø, paklodþiø, staltiesiø, rankðluosèiø) ið darbø ratà, kuriø nuo mano peèiø niekas nenuima. Jei bûèiau viso Vilniaus kraðto. Tokiø pavyzdþiø tada neturëjo net Ðvenèio- tik keliø dideliø projektø koordinatorë, tada á ðá visai kultûrai rei- niø kraðtotyros muziejus. kalingà darbà galëèiau ádëti daugiau jëgø ir ðirdies. Vadinasi, Registro sudarytojai turëtø rasti etninius reiðkinius, bûdingus visas krûvis tenka Vidai Ðatkauskienei ir jos vadovaujamiems savo kraðtui, netgi ið tradiciniø kalendoriniø ðvenèiø iðryðkinti tik specialistams. Visa registro metodologija iki ðiol yra daryta jos savitus aspektus. galva ir rankomis. Pripaþinkime, kad jei neturëtume Liaudies Ar registro iniciatyva kilo ir toliau bus koordinuojama ið Kultû- kultûros centro, dabar visoje ðalyje tebesimakaluotume visuo- ros ministerijos, ypaè asmeniðkai prisidedant Irenai Seliukaitei, meninio lygio darbeliuose. Þinome, kiek yra patvirtinta komisi- o praktinius vadybos reikalus tvarkys, duomenis kaups ir apdo- jø, tarybø, darbo grupiø, ir matome, kokie yra to kviestinio vi- ros Liaudies kultûros centras? suomeninio darbo rezultatai...

7 Dainininkas Jonas Jokubauskas ið Punsko. 1991 m. Ramûno VIRKUÈIO nuotraukos

Manau, kad atsiradus registrui visø lygiø specialistø darbo etc.)... Regiu Lietuvai ir pasauliui svarbaus ir veiksmingo registro krûvis iðaugs. Juk etnininkams registras yra naujas iððûkis, á kurá ateitá. Bet matyti vizijas maþa – registrà reikia sukurti visø mûsø teks ðiuolaikiðkai reaguoti. pastangomis. V. Ð. Vieni ir mes to negalësime padaryti. Ásivaizduoju, kad LLKC yra sudedamoji grandis tarp savivaldybiø kultûros siste- Welcome to the Register mos ir akademiniø institucijø, archyvø. Tam ir naujausia aparatû- ra esam apsiginklavæ. Ðiais laikais visa bûtina daryti kokybiðkai On the initiative of the Ministery of Culture and Folk Cul- ir ilgam laikui. Á darbà aktyviau átrauksim ir tuos rajonø þmones, ture Centre the founding of the state „Register of the Val- kurie sugeba sukaupti metodiðkai vertingos informacijos. Kartu ues of Traditional Culture” has been started. The process dirbs mokslininkai tautosakininkai, etnologai, istorikai, etnomuzi- has been inspired by UNESCO whose attention was focused kologai, kurie reikalingi kaip konsultantai, savø srièiø þinovai. Cen- on the Lithuanian experience in fostering the oral and im- tre galbût kursime mobilià registro reikalais, ypaè fiksavimo dar- material heritage. It is aimed at making equal the status with bais, besirûpinanèià grupæ. Aiðku, kad registro kûrimo ateitis þa- respect to the values of living and archival spiritual culture and those of immovable and movable material culture. The da daug darbo. register will embrace digital format including video, audio, I. S. Registro kûrimas pranoksta vienos þinybos darbo pla- textual and other forms of functioning. nus. Reikia suvokti, kad kuriamas valstybës arba nacionalinis The initiators and realizators of the would – be register „Tradicinës kultûros vertybiø registras”. Jei já padarysime toká, are the chief specialist of the Department of Ethnic Culture kaip ásivaizduojame (su kompiuterinëm laikmenom, átraukiant vi- and Programs at the Ministery of Culture Irena Seliukaitë sus svarbiausius duomenis, be to, jis bus ir vaizdinis, ir garsinis, and assistant director of the Lithuanian Folk Culture Centre ir tekstinis, ir elektroninis, funkcionuos ir kaip leidiniø sistema Vida Ðatkauskienë have been interviewed by Juozas Ðorys.

8 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2002/1 (82)

Lietuviø etiologinës sakmës: dviejø kultûrø dermë

Rita REPÐIENË

Straipsnio objektas – lietuviø etiologinës sakmës. Tiks- Archajinis ikikrikðèioniðkasis pasaulëvaizdis: las – aptarti kultûrø koherentiðkumo klausimà, remiantis etiologiniai reliktai lietuviø etiologinëmis sakmëmis. Metodas – istorinis-tipologinis, apraðomasis. Iðvados: lietuviø etiologinë sakmë yra Baltø tautø religinis gyvenimas iki krikðèionybës áve- dvi kultûras – ikikrikðèioniðkàjà ir krikðèioniðkàjà bei jø jun- dimo, vertintinas tradicinës kultûros gausoje, yra ádo- giná atspindintis þanras. Senoji kultûra iðsaugojo pirmapra- mus, bet menkai teiðlikæs. Lietuviø etiologinës sakmës des mentalines schemas (indoeuropietiðkas kûrimo, laiko, teikia minèiø kalbëti apie ðià problemà, parodant archa- erdvës sampratas). Nauja krikðèioniðka refleksija praplëtë jinio pasaulëvaizdþio reliktus kaip baltiðkojo tikëjimo etiologinës sakmës temø ir motyvø laukà, kartais mecha- nuostatas. niðkai já padengdama modernesne krikðèioniðka paradig- „Visos baltø tautos ið senø senovës buvo pagoniðkos. ma, kartais kûrybiðkai ávesdama krikðèioniðkàsias realijas á Senoji lietuviø religija pasiþymëjo stipriai archajiðkais lietuviø naratyvinæ atmintá. bruoþais. <…> tarp krikðèioniðkø tautø iðlikusioje lie- tuviø pagonybëje yra bandoma atsekti paèiø seniausiø Pasaulis atsispindi þmoguje, ir kultûrinë refleksija në- indoeuropieèiø tikëjimø pagrindà”.4 Ikikrikðèioniðkasis ra vienalytë. Iki krikðèionybës ávedimo (oficialios datos – indoeuropieèiø pasaulëvaizdis turi daug religiniø ben- 1387 ir 1413 metai) vyravo viena religinë sistema, grin- drybiø ir panaðumø, baltø mitologija tëra didelës mo- dþiama stipria sakraline motyvacija, ádvasinant gamtos jë- zaikos dalis. E. Gudavièiaus teigimu, tai turëtø bûti ávar- gas1 ir teigiant politeistinæ pasaulio vizijà. Nauja religija dijama kaip pagoniðkosios Lietuvos kultûra, pabrëþiant, pamaþu keitë þmogaus màstysenà vienatinio Vieðpaties kad „pagoniø tikëjimas nepasiekë religijos lygio, kulto link, bet dar 1587 metais Þemaièiø vyskupas Merkelis tarnai netapo Baþnyèia, dievybiø ávaizdþiai ir fragmen- Giedraitis raðë jëzuitø generolui, jog savo vyskupystës di- tiniai jø veiklos bei santykiø su þmonëmis siuþetai neið- dþiojoje dalyje neradæs në vieno paprasto þmogaus, kuris augo á mitus, juo labiau á mitø ciklus”.5 Lietuviø tikëji- eitø iðpaþinties, priiminëtø komunijà, mokëtø „Tëve mû- mo fragmentiðkumas nuolat pajuntamas, kai mëginama sø” ar persiþegnoti.2 Senieji religiniai ásitikinimai buvo apraðyti ikikrikðèioniðkàjá pasaulëvaizdá; tai lëmë ir ðio giliai ásiðaknijæ lietuviø sàmonëje, naujosios religijos nor- skyriaus specifikà. mos buvo priimamos nenoriai. Lietuviø etiologinëje màstysenoje áprasminamos svar- Ikikrikðèioniðkoji lietuviø religija buvo sàlygojama biausios mitologinës sakramentalijos: Saulë, Mënulis, þemdirbio kultûros. Z. Ivinskio teigimu, tai gali bûti at- þvaigþdës, Þemë, vanduo, ugnis, jø kilmë ir ypatumai. skleista, tyrinëjant gausià lietuviø tautosakà.3 Tautosa- Apþvelgdami senøjø tikëjimø sàlygojamus tekstus, at- ka, kaip tradicinës kultûros dalis, turi tapti senosios lie- skleidþiame polisemantiðkà ikikrikðèioniðkojo pasaulio tuviø kultûros raktu ir parodyti naujosios krikðèioniðko- sampratà. sios kultûros kelius bei sklaidà pasakojamojoje lietuviø Yra iðlikusi vienintelë Saulës kilmës versija. Ji pami- tautosakoje. nëta á Bizantijos kronikininko Jono Malalos metraðèio, Ieðkodami etiologiniø sakmiø universalijø, domësi- raðyto XII amþiuje, 1261 metø slaviðkà redakcijà áterpta- mës, koks yra lietuviø etiologiniø sakmiø archajinis (iki- me pasakojime. Jame tarp kitø garbinamø dievø mini- krikðèioniðkasis) pasaulëvaizdis ir jo reliktai, kaip tie pa- mas ir kalvis Teliavelis, nukalæs Saulæ ir ámetæs jà á dantys objektai yra aiðkinami skirtingoje kultûrinëje aplin- gø.6 Tarp dievø Teliavelis minimas ir Volynës metraðtyje koje, koks yra jø krikðèioniðkasis antsluoksnis (Ðventojo 1252 metais. Pasak A. J. Greimo, „Malalos komentaras, Raðto pasaulis), jo ideologiniai aspektai, atspindintys ti- paaiðkinàs Teliavelá kaip „kalvá”, na ir ðiam dievui Dùugo- riamo þanro problemas. szo duota romëniðkoji interpretacija – Vulcanus – tiesiog kvieèia atstatyti lietuviðkàjà teonimo formà Kalevelis”.7

9 MOKSLO DARBAI

Manoma, kad kalvis Teliavelis buvo Perkûno pagalbinin- Dangaus ðviesuliø garbinimas gali turëti ne tik adora- kas, jis artimas latviø liaudies dainø dangiðkajam Kalviui cijos, bet ir baimingumo atspalvá. Uþ nepagarbø elgesá ir garsiajam suomiø kultûriniam herojui, demiurgui ir kal- dangaus kûnui moteris amþiams ákurdinama Mënulyje: viui Ilmarinenui.8 Viena boba ëjo naktá su naðèiais á upæ vandenio atsineð- Lietuviø etiologinëse sakmëse dangaus ðviesuliams bû- ti. Tuomet Mënuo ðvietë kaip pipiro galvelë. Boba sako: „Kad dingos þemiðkojo gyvenimo realijos – jie gali mylëti, tuok- ðvieti, tai ðviesk, nes að geriau paðviesèiau.” Tà minutæ boba tis, turëti vaikø, pyktis ir nesutarti: atsirado Mënesyje, ir dabar tebestovi boba su naðèiais Më- Kadai senai vienam namely gyveno Saulë ir Mënuo. Taip nesyje, ir Mënuo dabar labiau ðvieèia. begyvendami ásimylëjo vienas antrà ir susilaukë dukters var- LTR 768 (407) du Þemë. Lietuviø etiologinëse sakmëse, kuriose yra minimas Kiek laiko pagyvenæ jie supyko ir norëjo skirtis, bet nega- Mënulis, akcentuojamas reikalavimas su ðiuo pavojingu lëjo pasidalyti dukters. Tada Dievas pasiuntæs grausmà, ku- þmogui dangaus kûnu „elgtis pagarbiai ir atsargiai”.11 ris taip padalinæs: dienà Saulë þiûrës á Þemæ, o naktá – Më- Senajame pasaulyje dangaus kûnams suteikiamos ant- nuo. Taip jie ir lig ðiai dienai pildo Dievo valià. Dienà þiûri ropomorfinës savybës: jie yra kaip gyvos bûtybës – jie jau- á savo dukterá Þemæ Saulë, o naktá Mënuo. O kai jie abu èia, girdi, pyksta ir veikia þmones ar jø gyvenimus. nori þiûrëti á Þemæ, tai grausmas vienà kurá nuvaro. Nerodyk á Mënesá su pirðtu, jis tuoj pritrauks, juog mato- LTR 10b (163)=LTt, IV, Nr. 325 te, kad tai yra viena mergela su neðiais pritraukta. Viens þmo- Nepaprastoje Saulës ir Mënulio santuokoje gimë ne- gus pasakæs naktá: „Kad dabar Mënuo, ðviesiai ðviesk.” Mer- paprastas vaikas Þemë. Taèiau dël nesutarimø ðeima ið- gela vandená neðdama su neðiais ir su pirðtu á Mënesá rody- iro, ir Dievas taip sutvarkë pasaulá, koks jis yra dabar – dama sakanti „Mano subinë ðviesesnë, kas èia per ðviesa.” diena priklauso Saulei, o naktis Mënuliui. Dievo valia lë- Mënuo tuoj jà ir átraukë á savi. më kosminæ tvarkà. LMD I 1063 (1351)=SlÐLSA, Nr. 304 Ðventoji santuoka kaip kosmogoninis þemës ir dan- Tame paèiame tekste teigiamas draudimas dël þmo- gaus aktas yra þinomas mitologinis motyvas. Indoeuro- gaus elgesio su Mënuliu, tikëjimas apie Mënulá ir ðá tikë- pieèiø mitologijose populiari ir santuoka tarp Saulës ir jimà pagrindþianti etiologinë sakmë apie áþeidþiantá mo- Mënulio. Daþnai ðios santuokos sakralumas pabrëþiamas ters elgesá su Mënuliu. Akivaizdi ir kita Mënulio paskir- kraujomaiða tarp sutuoktiniø.9 Lietuviðkoje beletrizuotoje tis: Mënulis yra gerai þinoma bausmës vieta, jame yra ro- ðventosios santuokos interpretacijoje (uþraðyti 2 varian- domi ávairûs prasikaltëliai, paþeidæ archajiðkojo pasaulio tai) pateikiama improvizacinë ávykiø seka be gilesniø pa- tvarkà ar gyvenamojo meto normas. stebëjimø apie ðeimyniniø (daug abejoniø kelianèiø) san- Buvo tikima ypatinga dangaus ðviesuliø galia: kuris pirð- tykiø pobûdá. tu parodys á Saulæ, Mënesá ir þvaigþdes, tas tuojau mirsiàs. Dangaus kûnø garbinimas lietuviø etiologinëse sak- Ir ilgà laikà þmonës mirë nuo rodymo á dangø (LTR 1542/ mëse sàlygojamas ir modernios, ir archajinës pasaulë- 2). Taip pat ir á vaivorykðtæ negalima pirðtu rodyti, nes jautos. gali visà þmogø átraukti á debesis arba bent pirðtà bei ran- Apie lietuvius, garbinanèius tekanèià saulæ, Bazelio kà nutraukti.12 Mitologinëje atmintyje – lietuviø sakmëse baþnytiniame suvaþiavime kalbëjo Jogailos mirties 1434 – yra iðsaugota nemaþai pasakojimø apie neatsargø ar ne- m. proga Mikalojus Lasockis. Lietuviai taip pat tiká, kad pagarbø elgesá, uþ kurá baudþiama. tas gyvulys, kuris pirmasis paþvelgs á tekanèià saulæ, tà Á þvaigþdes buvo meldþiamasi, jos buvo sudievinamos dienà bus ðventas.10 ir garbinamos. Tai liudija Jono Malalos kronikoje tarp gar- Lietuviø etiologinëse sakmëse tekanèios saulës garbi- binamø lietuviø dievø minima Þvorûna, daugelio laiko- nimas lëmë eþio spygliø tvirtumà (XIX a. pabaigoje uþra- ma Vakarine þvaigþde.13 Þinoma lietuviø patarlë Po lai- ðyti 3 ið 4 ðios sakmës variantø): mingos þvaigþdies gimæs (LMD I 921/593), uþraðyta XIX Pradþioj gyvulëliai, kur katras pirmà naktá gulëjo, to- amþiaus viduryje. Apie þvaigþdes yra sakoma, kad þvaigþ- kias vilnas ar plaukus gavo. Eþys ant kalno pasistebëjàs á dës – naðlaièiø sesutës: saulæ tekanèià, þaruotà, uþ tai ir jo dygliai kai þarai. Kitados gyvenusi naðlaitë prie pamotës, kuri mergaitës LMD I 561 (15)=BsLP, I, p. 11, Nr. 194=LTt, IV, Nr. nekentusi ir, tardama rûsèius þodþius, prakeikusi – pavertu- 358=SlÐLSA, Nr. 194=VKAÞ, Nr. 84 si á ugniná kamuolá. O tos mergaitës vardas buvo Þvaigþdë. Ði sakmë priskiriama pasakø apie gyvûnus skyriui Nuo to ir kilo þvaigþdþiø pavadinimas „Þvaigþdës”. (AT 120) ir þinoma daugumoje Europos tautø – airiø, LTR 1300 (168) vokieèiø, suomiø, ðvedø, estø, norvegø, danø, rusø – Tradicinius ðeimos santykius atspindinti sakmë iðliko tautosakoje. paprastoje kilmës istorijoje. Þvaigþdþiø atsiradimo susie-

10 Rita REPÐIENË. LIETUVIØ ETIOLOGINËS SAKMËS: DVIEJØ KULTÛRØ DERMË jimas su þmonëmis yra áprastas reiðkinys daugumoje pa- þmogø ið gamtos karalijos. Viso pasaulio mituose nuo saulio tautø. Australijos iki Amerikos þinomas ugnies pagrobimo mo- Þvaigþdës gali atsirasti ir ið vandens, kurá sausros me- tyvas: kokia nors bûtybë ar gyvûnas (atliekantis kultûri- tu neðë mergaitë samteliu serganèiai motinai ir pasidalijo nio herojaus funkcijas) pagrobia ugná ir perduoda þmo- su pakeleiviu þmogumi. Samtelyje rados septyni dideli dei- nëms.16 manta, ið anø pasipylë skaidrus vandu. Ti deimanta pakila Kitoje etiologinëje sakmëje ugnis buvo priskirta vel- á virðø, á dangø, ir pavirta þvaigþdynu. Dabar tø þvaigþdynà nio, pasiþymëjusio ypatingu þinojimu, kompetencijai. Vel- vadin samteliu arba Gryþulio Rata (LTR 3144/107=LTt, nio dëka þmonës gavo ugná (1 variantas): IV, Nr. 328=VKAÞ, Nr. 8). Aiðkinant þvaigþdþiø kilmæ ið Seniau þmonës ugnies neþinojo. Ðalo nabagai, ir baigta. paprastø namø apyvokos daiktø, remiamasi vizualiniu pa- Mato, kad velniai kaip tik suðals, tai dauþo nagus á nagus, naðumu, dangiðkøjø atitikmenø ieðkojimas kasdieninëje skyla kibirkðtis, ir turi ugnies. Ir þmonës ëmë dauþyti per pirð- buityje yra kûrybinis procesas, dangiðkoji þemiðkø objektus, bet nieko nëra. Tie pridëjæ akmenukus ir gavo ugnies. tø tapatybë bûdinga mitologinei sàmonei. Velnias nors vienà gerà darbà padarë, iðmokino ugná skelti. Archajiniai kosmogoniniai vaizdiniai sutinkami lietu- LMD I 474(621) viø etiologinëse sakmëse apie Þemës sukûrimà. Reti po- Sugebëjimas iðmokyti nepaprastai reikalingø dalykø liteistiniai kûrimo motyvai uþfiksuoti Pasakoje apie þemës nepriimtinas krikðèioniðkoje velnio sampratoje, tai paro- sutvërimà, kai virð pirmapradþiø vandenø vieðpatavo du do ikikrikðèioniðkojo velnio galià ir skatina pabrëþti ypa- dievai, ið kuriø vienas buvo vyresnis, galingesnis ir dau- tingà ugnies vietà tradicinëje kultûroje. giau þinàs, o antrasis atliko pagalbininko, nerianèio á be- Saulë, Mënulis, þvaigþdës, Þemë, vanduo, ugnis lietu- galiniø vandenø gelmes þemës, vaidmená (LMD I 851/ viø etiologinëse sakmëse iðsaugo ryðkø archajinës kultû- 1=BLLS, Nr. 12=VKAÞ, Nr. 12). Dualistinis mitologi- ros pobûdá, nors nemaþai tekstø yra improvizacinio po- nis motyvas, kai Dievui talkina vandens paukðtis, popu- bûdþio. liarus viso pasaulio kosmogoniniuose mituose. Lietuviø Senajame lietuviø religiniame gyvenime vyravo kos- etiologinëse sakmëse Dievo pagalbininkas yra ne tik an- mocentrinis pasaulio suvokimas: þmogus tebuvo já supan- tinas, bet ir velnias, kuris atskleidþia savità pirmapradá èio pasaulio dalelë. Viskas buvo grindþiama animistinë- kûrybinës veiklos aspektà. Þemiðkojo pasaulio kûrimo mis nuostatomis – nepaprastas þmogaus artimumas ar net procesas patvirtina vandens ir þemës, kaip pirmapradþiø giminingumas visai gamtai: dangaus kûnams, augalams sakramentalijø, svarbà, suvokiant ikikrikðèioniðkojo Die- ir gyvûnams.17 Baltø tikëjimas buvo paremtas gamtos jë- vo kûrybos gaires. gø ir dvasiø kultu.18 Archajinëje kultûroje ugniai suteikiami vienos svar- Gamtos sudvasinimas pasireiðkia suþmoginimu visa ko, biausiø pasaulëtvarkos stichijø bruoþai. Ugnies ir vandens kas þmogui gamtoje svarbu ir reikðminga. Mitologinëje sàlytyje su ðalèiu atsirado pasaulis (skandinaviðkoji tradi- patirtyje komunikatyvinë situacija yra aiðki: joje dominuo- cija).14 Ugnyje gali atsirasti ir iðnykti Dievo sukurtasis pa- ja þmogaus ir gamtos ryðys.19 saulis. Lietuviø etiologinëse sakmëse ugnies atsiradimas Gamtos suvokimas – tai tapatinimas savæs su gamta, nëra vienalytis reiðkinys. Visø pirma, teigiama ypatinga gyvenimas kartu su ja, gyvenimas „gamtos apgaubtyje”.20 ugnies kilmë – ið virð þemës esanèio pasaulio (1 varian- Universalus determinizmas, kaip archajinës sàmonës stra- tas): Ugnis yra ðventa, todël á jà negalima spjaudyti. Ugná ið tegija, buvo animistinio pobûdþio, gamta – tai þmogus, ji dangaus atneðë blezdinga. Velnias jà vijosi, bet nepavijo, tik màsto, jauèia ir kalba. Þmogus aiðkindavosi já supanèio perskëlë uodegà (LTR 1612/105). Nors ugnis atneðama ið pasaulio ypatumus, ir tai iðliko etiologinëse sakmëse. Po- dangaus, taèiau kregþdæ vejasi velnias, kuris nëra dangaus puliari lietuviø etiologinë sakmë pasakoja apie kadaise gyventojas. Sakmë yra prieðtaringa, kaip ir prieðtaringos kalbëjusiø medþiø elgesá miðke (uþraðytas 21 variantas): ugnies kilmës versijos. Saniau kalbëjo medþiai. Tai kai þmonias nuveidava pjaut Jono Balio pastebëjimu, mûsø liaudies tradicijos sa- medþiø miðkan, tai anys labai graþiai praðydavasi ir atsipra- ko, kad seniau ugnies þemëje nebuvæ ir jà atneðæs ið pra- ðydava, kad jø þmonias nekirsdava. Tai priauga medþiø la- garo koks nors paukðtis, daþniausiai kregþdë, nors tasai bai daug, ba jø niekas nepjaudava. Tadu Dievas aþginia þmoniø geradaris paukðtis dël to turëjæs ir nukentëti, pat- jiems kalbët. sai apsidegindamas (LTR 267/34=BLLS, Nr. 27). Kita kil- LTR 2430(333)=VKAÞ, Nr. 161 mës versija – ugná áskëlæs Perkûnas audros metu, ir taip Dabartinio pasaulio vaizdinys – gamtos bûtis – yra die- þmonës jà gavæ.15 viðkosios veiklos dëka. Dieviðkasis pradas teigiamas ir lie- Mitologinëse pozicijose ugnies vartojimas – tai pats tuviø etiologinëse sakmëse. átikinamiausias ir universaliausias poþymis, iðskiriantis Apie medþius buvo sakoma: Medis jauèia taip pat kaip

11 MOKSLO DARBAI

þmogus. Medis medþio gailisi, tik negali kalbëti. Vienà medá Kita kultûra lëmë naujø temø, naujø motyvø atsiradi- kertant, kiti medþiai nuliûsta (LTR 1167/494). Tikëjimas mà. Biblijinë tvano tema áprasminama ir lietuviø tekstuose gamtos þmogiðkomis galiomis suteikë ikikrikðèioniðkie- (31 variantas), taip paaiðkinamos vaivorykðtës atsiradi- siems tikëjimams ryðkø animistiná pobûdá. mo aplinkybës: „Lietuviuose, kaip ir kituose indoeuropieèiuose, bu- Iki patapo vaivorykðtës nebuvo, o po patapo atsirado þen- vo ryðkus animizmas. Lietuviai ádvasino gamtos jëgas ir klu, reiðkianèiu, kad daugiau Dievas þmoniø nebeskandys. jos reiðkinius, dar jiems nesuteikæ antropomorfiðko pavi- LTR 1158(218) dalo”.21 Antropomorfizavimas – þmogiðkojo pavidalo su- Mënulio pavirðiaus istorija yra paveikta krikðèionið- teikimas – yra vëlesnis gamtos jëgø ir jos reiðkiniø suvo- kosios kultûros. Lietuviø etiologinëse sakmëse populia- kimo momentas. Tai tartum papildomas religinës siste- rus Kaino ir Abelio susidûrimas (uþraðyti 32 variantai). mos grindimo momentas. Brolþudiðkas biblinis nutikimas amþiams pakeièia Mënu- Etiologinës sakmës – kaip kilmës tekstai – parodo ar- lio vaizdà: chajiná – ikikrikðèioniðkàjá pasaulëvaizdá. Pasaulio sukû- Senø senovëje ganë du broliai avis. Vieno vardas buvo rimas, kaip þemës atsiradimo vandenø platybëse istorija, Kainas, o kito Abelis. Jie vienà kartà susipyko. Tada paëmë þvaigþdþiø kilmës ir formø istorijos, pirmojo þmogaus kû- Kainas ir uþmuðë Abelá. Gráþo Kainas su aviø banda namo, rimas ið dieviðkojo prisilietimo, ugnies kilmë, þemiðkojo o tëvas ir klausia: laiko pradþia ir pabaiga – tai senosios kultûros reliktai. – Kur yra Abelis? Kiekybiniu poþiûriu tai tik negausi lietuviø etiologiniø sak- Kainas atsako: miø grupë, bet ji liudija senosios lietuviø kultûros savastá – Að uþmuðiau. ir ávairovæ, iðlikusià laiko ir tradicijø kaitoje. Tada tëvas prakeikë sûnø ir pasakë: – Kad tu po mirties neðiotum savo brolá ant peèiø po Krikðèioniðkoji kultûra: sambûvio realybë Mënulá! Uþtat ant Mënulio ir dabar matosi tamsûs þenklai. Kiekviena kultûra, plisdama naujame areale, norëda- LTR 4112(474)=VKAÞ, Nr. 6 ma ar nenorëdama absorbuoja, asimiliuoja jame esanèià Tamsûs þenklai Mënulyje paskatino interpretacijø gau- kultûrà. Mûsø senoji kultûra buvo labai stipri ir savita, sà. Neátikëtini broliø santykiai atsispindëjo Mënulio pa- mes buvome pakrikðtyti vëliausiai, tad ji ypaè stipriai pa- virðiuje. Sunki bausmë uþ brolio mirtá buvo skirta Kainui veikë ir krikðèionybæ. Mes turim graþø senosios kultûros nepaprastoje vietoje. Bausmës laikas neribojamas, tik api- junginá su krikðèioniðkàja kultûra ir senosios pasaulëjau- brëþta jo pradþia – po mirties, o tai parodo begaliná baus- tos darnà su naujàja pasaulëjauta (N. Vëlius).22 mës pobûdá. Pamokanti krikðèioniðka motyvacija teikë Dviejø kultûrø – ikikrikðèioniðkosios ir krikðèioniðko- naujas reikðmes lietuviø etiologinëms sakmëms apie Më- sios – susiliejimas ar net suaugimas viename pasakoja- nulio pavirðiø. mosios tautosakos þanre yra savitas ir ádomus reiðkinys. Pasak Z. Ivinskio, „krikðèioniðkieji motyvai pamaþu Krikðèioniðkoji kultûra pakeitë lietuviø etiologiniø sak- pakeitë þmogaus sàmonës turiná”.23 Ir svarbiausiø ikikrikð- miø pasaulëvaizdá. Ávairûs dangaus ðviesuliai tapo ir krikð- èioniðkosios kultûros ðventenybiø kilmë gali turëti kitos èioniðkøjø personalijø nuosavybe. Apie Mënesá ir taip sa- religinës sistemos pagrindimà. Archajinës sakramentali- koma (1 variantas): Mënuo – tai ðvento Petro liktarna, kai jos – ugnies atsiradimas gali ágauti ir toká krikðèioniðkàjá jis eina per dangø, tai sau kelià ðvieèias (LTR 2413/54). pavidalà (ið 6 variantø apie ugnies kilmæ uþraðytas tik vie- Naujoji átaka akivaizdi ir veikëjø ávardijimo lygmenyje, nas krikðèioniðkas variantas): kai krikðèioniðkieji vardai tekste atsiranda vietoj tradici- Ðventas Jurgis jojo, ir po arkliø kojø þybtelëjo ugnis. Þmo- niø personaþø apibûdinimø: nës ëjo paþiûrëti, kas yra. Rado titnagà, pradëjo á kits kità Griþo Ratai vadinami Alijoðiaus ir Einikio veþimu, nes skelti – ir pradëjo þybèioti. Ir vadino titnagà ðvento Jurgio jie gyvi su tum veþimu á dangu nuvaþiavæ. Trys þvagþdys to- pëda. Paskui visi já skëlë ir gavo ugná. kiu pavidalu esanèios vadinasi Jokûbo lazda, kiti vadinda- LTR 3874(6)=VKAÞ, Nr. 45 vo ðv. Trejybës þvaigþdys. Ugnies kilmës interpretacijos lietuviø etiologinëse sak- LTR 1069 (25) mëse yra itin gausios ir ávairios: Viena kultûra mechaniðkai padengiama kita, mûsø kul- Ugnis buvo ið Dievo sutverta; jau pats Adomas skëltuvu tûroje vyraujanèia krikðèioniðkàja paradigma. Antai sak- skëla ugná. mëje apie Sietyno kilmæ kûrëjos pozicija atiteko Marijai, LTR 2376(15) kuri krikðèioniðkame pasaulyje nedalyvauja pasaulio ar, Anot Angelës Vyðniauskaitës, aiðkinta, jog ugnis esanti kaip ðiame tekste, dangaus ðviesuliø tvërime. dieviðkos kilmës (krikðèioniðkoji kilmës versija): Ugná su-

12 Rita REPÐIENË. LIETUVIØ ETIOLOGINËS SAKMËS: DVIEJØ KULTÛRØ DERMË taisë Dievas Adomui ir Ievai pasiðildyti, kai juos iðvarë ið klausimus, kurie þmogui kyla dël jo prasmës ir tikslo. Die- rojaus (LTR 2347/2). Dieviðkàja kilme grindþiamos ir el- vas apsireiðkë tolydþio savo darbais ir þodþiais atskleis- gesio su ugnimi taisyklës: Su ugnimi reikia graþiai apsieiti, damas savo paslaptá”.27 nes, kaip tu su ja apsieisi, taip ir ji apseis su tavimi. Jeigu tu ugná dabosi, ir ugnis dabos tave. Jeigu tu ugná áþeisi, ji gali Ideologiniai aspektai: pagrindinës nuostatos atsikerðyti – sudegins tavo namus (LTR 1307/41).24 Daugumoje etiologiniø siuþetø ásivyravo krikðèionið- Kultûriniø ideogramø kûrimas etiologiniø sakmiø þan- koji motyvacija. Medþiø kulto atgarsiai lietuviø etiologi- rui apibrëþti yra bendros religinës – ikikrikðèioniðkosios nëse sakmëse ágavo krikðèioniðkus akcentus: Kai Ðventoji ir krikðèioniðkosios – erdvës identifikavimo uþdavinys. ðeimyna bëgo ið Egipto, tai pakelëj berþai, nulaidi ðakas, Mitinius laikus menantys tekstai – lietuviø etiologinës verkë, jø gailëjo. Uþ tai ir dabar berþai pakelëse liûdi nulaidi sakmës – iðsaugojo ikikrikðèioniðkàsias prasmes krikðèio- ðakas (LTR 2411/51=VKAÞ, Nr. 169). Arba: Drebulë yra nybæ priëmusioje lietuviðkoje sàmonëje. Vertybinëje ska- prakeikta todël, kad joje Judoðius pasikorë (LTR 1284/127). lëje susiderino dvi kultûros: senoji – tradicijø nulemta ir Tragiðki ir drastiðki krikðèioniðkosios istorijos ávykiai naujoji – istoriniø aplinkybiø sàlygota. Pasak V. Kavolio, buvo adaptuoti ir lietuviðkoje naratyvinëje tradicijoje. „kultûros istorijos logika visai kitokia: simbolinës struk- Gamtos, ypaè medþiø, ypatumø aiðkinimas, prisodrintas tûros turi amþinybës potencialà. Syká ákurdintos þmoniø biblinës tematikos, pleèia lietuviø etiologiniø sakmiø geo- vaizduotëje, jos ten kaþkaip ir palieka, bent kaip galimy- grafines universalijas. bës, kultûrinis archyvas, ið kurio nuolat pasitelkiamos, ar Teigiant, kad, krikðèionybei veikiant, „yra ávykæs pago- atgimsta kokiu nors nauju pavidalu tai, kas palaidota”.28 niðkø motyvø keitimasis”,25 iðkyla kultûrø koherentiðku- Mitinis màstymas yra kupinas paradoksø. Archajinë mo klausimas. Etiologinës sakmës iðliko ir kaip senosios, mintis neþino mirusios materijos, visas pasaulis jai gyvas, ji ir kaip naujosios religijos inspiruoti tekstai. Religinëse plot- nevengia konkretybe pagrásto poþiûrio, bendrosios sàvokos mëse „ðalia naujai ásigytø krikðèioniðkø elementø ilgai dar traktuojamos kaip faktai, gyvuojantys savarankiðkai. Puikus laikësi atskiros pagoniðkos apraiðkos, Evangelijai plisti ne- konkretaus màstymo pavyzdys – tai pirmykðèio þmogaus kliudydamos. Kai vieðajame gyvenime baþnyèia uþëmë sau vaizdiniai apie mirtá. Mirtis jam ne ávykis kaip mums, t.y. skirtà vietà, liaudis savo namuose iðlaikë nemaþai senøjø mirimo aktas ar tik faktas, tai vis dëlto daiktinë realybë. tikëjimø. Sëkmingai prieð juos buvo kovojama, seniau su Egiptieèiø tekstuose Piramidas taip apraðë visa ko pradþià: dvasiomis susijusias vietas paðvenèiant naujai tikybai. Tuo Kada dangus dar neatsirado, Kada þmonës dar neatsirado, bûdu prie seniau gerbtø ðventvieèiø ar garbintø medþiø Kada dar dievai neatsirado, Kada dar mirtis neatsirado…29 buvo prikalamos koplytëlës, statomi kryþiai”.26 Mirtis atsirado pasaulyje Dievo valia – Dievas viskà Jëzaus ir Marijos, Adomo ir Ievos, Kaino ir Abelio surëdë (LTR 3541/35), mirtis ikikrikðèioniðkuose vaizdi- motyvai yra gausiai interpretuoti lietuviø etiologinëse sak- niuose – kaip konkreti ir privali realybë. Krikðèionybëje mëse, ir tai parodo vëlyvà tekstø apie ávairiø þvëriø, paukð- postuluojama prieðinga pozicija: Dievas mirties nesukûrë. èiø, ropliø, augalø atsiradimà ar jø ypatumus kilmæ. Po- Jis nesidþiaugia gyvøjø praþuvimu <…> Dël velnio pavydo puliarioje lietuviø etiologinëje sakmëje apie kurmá, ne- mirtis atëjo á pasaulá. (Iðm 1, 13; 2, 24). Apie mirtá Nauja- matantá dienos ðviesos, nes nepaisë Dievo kvietimo taisy- jame Testamente raðoma: per vienà þmogø nuodëmë atëjo ti kelius (uþraðyti 124 variantai), þinoma ir krikðèioniðka á pasaulá, o per nuodëmæ ir mirtis, taip mirtis prasiskverbë á motyvacija pagrásta gyvûno elgsena (2 variantai): visus þmones, nes visi nusidëjo (Rom, 5, 12). Teminë etio- Kai Adomo sûnai aþumuðë viens kitø, tai Dievas aþu- loginiø interpretacijø ávairovë bûdinga ir ikikrikðèionið- muðëjø paverta parajiniu (kurmiu). Kad jis pa þemëm ðliau- kajai kultûrai (vandens, þemës ir þmogaus, ugnies ir mo- þiat par sava visø gyvenimø, neiðeidamas un ðviesas. Aþtat ters atsiradimui, ávairiø gamtos poþymiø pagrindimui), ir jis dabar, kai tik iðeina un ðviesas, tai ir stempa. dabartiniam bikultûriniam junginiui (velnio veiklos rai- LTR 2429(3)=VKAÞ, Nr. 85 dai, mirties kilmës supratimui ir pan.). Mirties kilmës vaiz- Naujoji religinë kultûra atsispindi populiariuose ir gau- diniai liudija etiologiniø temø ávairovæ ir skatina kalbëti siai uþraðytuose etiologiniø sakmiø tipuose, pateikdama sa- apie polisemantiðkà kilmës variacijø pobûdá – mentalinio vitas kilmës interpretacijas apie dangaus ðviesuliø, gamtos egzistavimo privalumus. reiðkiniø, pirmapradþiø elementø atsiradimà ir papildyda- Konfrontacijos tarp senosios ikikrikðèioniðkosios kul- ma þinias apie atskirø gamtos pasaulio vienetø ypatumus. tûros ir naujosios krikðèioniðkosios religijos lietuviø etio- Krikðèioniðkoji kultûra pakeitë lietuviø etiologiniø sak- loginëse sakmëse nëra, tai rodo bikultûrines nuostatas at- miø pasaulëvaizdá, teigdama, kad „Dievas ið meilës apsi- spindinti tekstø ávairovë. Gausiausia etiologiniø sakmiø reiðkë ir atsidavë þmogui. Jis galutinai ir iðsamiai atsakë á grupë atskleidþia dviejø kultûrø junginá, ramø iðlikimà

13 MOKSLO DARBAI dviejø kultûrø kontekste. Tos paèios lietuviø etiologinës SUTRUMPINIMAI sakmës variantuose gali veikti personaþai, bûdingi ir iki- BLLS – Lietuviø liaudies sakmës. Parengë J. Balys. – Kaunas: krikðèioniðkajai, ir krikðèioniðkajai kultûroms: Dievas, vel- Lituanistikos instituto leidinys, 1940. – T. 1. nias, Ðvnè. Marija ir ðventieji. Daugumoje XIX–XX am- BsLP – Lietuviszkos pasakos. Medega lietuviszkai mytologijai. þiuje uþraðytø etiologiniø sakmiø Dievas suvokiamas kaip T. I–II. Surinko J. Basanavièius. – Shenandoah: Dirva, 1898– krikðèioniðkasis Kûrëjas. Suvokianèiojo sàmonë lemia kul- 1902. tûriná personaþø identifikavimà. LMD – Lietuviø mokslo draugijos tautosakiniai fondai Lietu- Tik laiko pradþia iðlieka mitiniø iliuzijø pasaulyje, iki- viø tautosakos rankraðtyne, esanèiame Lietuviø literatûros krikðèioniðkø vaizdiniø galioje. Lietuviø etiologinëse sak- ir tautosakos institute. LTR – Lietuviø tautosakos rankraðtynas Lietuviø literatûros ir mëse þemës kûrimo veiksmas paprastai nukeliamas á pra- tautosakos institute. dþià, á labai tolimus – nieko nebuvimo laikus. Dievui ku- LTt – Lietuviø tautosaka. T. IV. Pasakos. Sakmës. Pasakojimai. riant ir tobulinant pasaulá, erdvë tëra vienalytë: kûrimo Oracijos. Medþiagà paruoðë L. Sauka, A. Seselskytë, N. Vë- erdvë priklauso Dievui, sukurtas pasaulis atitenka þmo- lius, K. Viðèinis. – Vilnius: Mintis, 1967. gui, iðsaugodamas ðventumo realijas. Mitologinei pasaulio SlÐLSA – Ðiaurës Lietuvos sakmës ir anekdotai. Surinko M. sampratai bûdingas „erdvës ir laiko kokybinis nevienaly- Slanèiauskas. – Vilnius: Vaga, 1975. VKAÞ – Kaip atsirado Þemë. Parengë N. Vëlius. – Vilnius: tiðkumas: kai kurios erdvës vietos sakralinës, globojamos Vaga, 1986. dievø (pagoniø ðventovës, laidojimo vietos, dievams pa- aukotos sodybos), taip pat á pasaulietiðkà kasdieniná laikà 30 ásiterpia sakralinio, ðventinio laiko momentai”. Lithuanian etiological legends: the Erdvinë prieðprieða – sakralu ir pasaulietiðka – nëra harmony of two cultures grieþtai reglamentuojama, binarus màstymas, kaip màs- tymas opozicijomis, susiaurina erdvës interpretacines ga- Rita REPÐIENË limybes. Perëjimas nuo binarinës logikos prie purios lo- Etiological legends are among those folklore genres gikos (V. Kavolio terminas) suteikia etiologinio pasaulio which were affected most profoundly by the Scriptures supratimui prasminiø pokyèiø. and the apocrypha. Therefore it is important to deter- mine the relationship between both the legends and the Laikas nëra reglamentuojamas religiniø pokyèiø, jis tik archaic myths as typological equivalents and Christian ágauna naujas dimensijas, praplësdamas tradicines ribas. narratives, which were widespread through the Bible, ser- „Pereinant nuo pagonybës prie krikðèionybës, buvo per- mons, prayers and etc. tvarkyta visa viduramþiø Europos laiko vaizdiniø sistema. Principal canonical features of the folklore genre are Taèiau archajiðkas poþiûris á laikà neiðnyko – jis tik buvo established by focusing the attention on the chief land- nustumtas á antrà vietà, lyg á þemesná liaudies sàmonës klo- marks detected in the diversity of the etiological legends. They are described according to their themes, the real dà. Pagoniðkas kalendorius, atspindëjæs gamtos ritmus, bu- objects of which are dealt with according to the inter- 31 vo pritaikytas krikðèioniðkos liturgijos reikmëms”. pretations of the origin of the world, humans beings, ani- Krikðèionybë pasiûlë savità kultûrinæ refleksijà: mo- mals, and their peculiarities. Particularly vivid are the noteizmas, dieviðkasis triasmenis Absoliutas, velnio átvir- images creating dramatis personae, and those either co- tinimas demoniðkoje sferoje, pasaulio kûrimo interpreta- operating or confronting with them: God and the devil, cijø sumaþëjimas, laiko ir erdvës modernizavimas, mote- mythical creatures and saints, human beings and animals. The ancient pre-Christian culture was a crucial fac- riðkos kilmës iðskyrimas kultûrinëse plotmëse, mirties kil- tor at the start and during the entire lifetime of the nar- mës priskyrimas velniðkajai – piktosios dvasios – sferai. rative folklore genre. The Christian world-view comple- „Lietuviui krikðèionybë nebuvo visiðkai naujas pasau- mented and modified the old traditional culture, how- lis, kuris bûtø ið jo pareikalavæs savotiðko dvasios persi- ever, the issues concerning God, the devil, time, space, lauþimo. Krikðèioniø Dievas jam buvo ta pati didþioji ne- the world, the beginning and end of the human being matoma jëga, kurià jis ir prieð tai jautë; jëga, tvarkanti remained topical. The etiological legends are a specific model of folk- pasaulá, kurio apraiðkas jis matë perkûnijoje, saulëje, më- lore narration. They amalgamate two cultures, two view- 32 nulyje, þemëje”. points and two extremes of different perception peace- Dviejø kultûrø dermë vieno naratyvinio tautosakos fully coexisting side by side. þanro – lietuviø etiologiniø sakmiø – rëmuose yra dës- ningas procesas, reglamentuojamas istoriniø aplinkybiø. Archajinë kultûra susiliejo su krikðèioniðkàja, iðsaugoda- Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, ma savitas mentalines struktûras ir priimdama krikðèio- Antakalnio 6, 2005 Vilnius niðkøjø realijø átaigà. Gauta 2001 11 09, spaudai áteikta 2002 01 29

14 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2002/1 (82)

Tikëjimai Mënulio poveikiu: archajiðkojo kalendoriaus reliktai?

Libertas KLIMKA

Objektas - lietuviðkieji tikëjimai Mënulio faziø átaka ag- juos galima laikyti atsiradusius ið medþiotojø mënulinio rokultûrai, socialiniam kaimo bendruomenës ir ðeimos gy- kalendoriaus apeigø arba derinimo su sauliniu kalendo- venimui. Tikslas – semantiðkai klasifikuoti tikëjimus; apta- riumi procedûrø. Ðias alternatyvas galima pavaizduoti riant jø kilmæ pirmiausia atsiþvelgti á Mënulio kalendoriaus schema. gyvybingumà. Metodas – tipologinis struktûrinës analizës, se- mantinis. Iðvados: tikëjimø kilmë yra susijusi su archajið- Paproèiø ir tikëjimø alternatyvos kuoju Mënulio kalendoriumi, tai itin ryðku turint omeny Më- nulio mitologizavimà bei kalendorinio algoritmo skaièiø ási- Surinktàja anketomis medþiaga verifikavus ðià sche- ðaknijimà. mà, gautume pirmines iðvadas apie tikëjimø kilmæ. Atsa- kymas ágalintø spræsti ir apie paproèiø senumà – Mënulio Senajame Lietuvos kaime bene visas tradicinio ûkio kalendorius susiformavo jau neolite. Tolimesniame teks- darbø ratas bûdavo derinamas su kalendorinëmis ðventë- te aptarinëjami tikëjimai yra þinomi ne ið vieno pateikëjo; mis, daugeliu atvejø atsiþvelgiant ir á Mënulio fazes. Ðias nuoroda tik paþymi asmená, iðsamiausiai nusakiusá kon- etnoþinijos nustatytas taisykles pagal þemës ûkio kultûras kretø tikëjimà, komentavusá jo pasireiðkimo aplinkybes. susistemino etnologas J. Balys (1). Nemaþai paraðyta ir Pirmiausia atkreiptinas dëmesys á tai, kad kaime ne- apie lokalines tokiø þemdirbystës paproèiø ypatybes (2, 3, vienodai vertinamas skirtingø Mënulio faziø poveikis þmo- 4, 5, 6). Lieka neaptarti tikëjimai Mënulio faziø poveikiu gaus sveikatai. Pasveikinus neomenijà – jauno Mënulio socialiniam kaimo bendruomenës ir ðeimos gyvenimui bei pjautuviukà – tikimasi sustiprëti, atsikratyti kokiø vargi- ávykiams. Kai kuriø jø pavyzdþiai pateikti etnografës prof. nanèiø sveikatos sutrikimø, pavyzdþiui, dantø skausmo, P. Dundulienës publikacijose (7, 8). Taèiau pastaruoju de- odos iðbërimø, karpø ant rankø ir t. t. Tipiðkos sveikinimo ðimtmeèiu pavyko þymiai iðplësti liaudies astronominiø þi- formulës yra tokios: „Jaunas jaunikaitis, dangaus karalai- niø bei su jomis susijusiø kalendoriniø paproèiø ir tikëji- tis, tau dangus ir þemë, o man sveikata ir dalia” (10), „Duok mø rinkimà, tuo ið dalies kompensuojamos senyvo amþiaus Dieve tau, Mënuli, danguj karaliauti, o man ant þemës pateikëjø netektys. Anketuojama Kraðtotyros draugijos gerai gaspadoriauti” (11), „Regiu jaunà kaip karalaitá! Tau ekspedicijø metu; á ðá darbà plaèiai ásitraukë Vilniaus pe- pilnø ratø, man – sveikatø; tau ðviesybæ, man skaistybæ” dagoginio universiteto studentai. Sukaupus nemaþà ma- (12). „Jauns Mënulëli, dangaus karalieli! Peldyk ratà, douk syvà atsakymø á pirminës apklausos anketà (9), iðkilo bûtinybë juos klasifikuoti, pirmiausia tam, kad bûtø galima numatyti anketos koregavimo kryptis. Principinis klausimas, á kurá reikëtø atsakyti jau dabar, yra susi- jæs su uþraðytø paproèiø ir tikëjimø kilme. Jis formuluojamas taip: ar ti- këjimai Mënulio poveikiu yra kilæ ið etnoþinijos vertës pajautimo, ar jie yra archajiðkojo Mënulio kalendoriaus paveldas? Beje, viena ar kita tai- syklë galëjo bûti sureikðminta siekiant jos didesnës átaigos arba giles- nio ásiminimo. Jeigu tikëjimai savo ið- takomis yra senesni uþ etnoþinias,

15 MOKSLO DARBAI sveikatà, riedyk mus dvasi ðventa” (13). Dabar formuli- ba gali „kristi viðtupys” – prietemoje pradës blogai matyti niai þodþiai daþniau pakeièiami þegnone ir triskart sukal- (27). Ypaè nuo Mënulio ðviesos reikia saugoti vaikà: Më- bamais poteriais „Sveika, Marija”. Kreipimasis bûtent á nulio „uþgautas”, jis gali pradëti naktimis vaikðèioti, net Ðvè. Mergelæ Marijà atsirado, tikëtina, ið ikonografinio susirgti nuomariu, viduriuoti þalsvai, jam ilgai nedygsta Spindulingosios, stovinèios ant jauno Mënulio, vaizdavi- dantys, nesivysto protas (28, 29). mo. Ir ðio sveikinimo atveju yra iðskirtinumø. Tarkime, per- Ypaè jautrus esàs nekrikðtytas kûdikis (30). Per pilnatá siþegnoti liepiama kuo nors pridengta ranka, „kad negry- langà dengdavo marðka, o augesnius vaikus vydavo gulti na bûtø” (14). Taip pat iðvirkðtine prijuostës puse ar rûbo ant krosnies. Ir vystyklø nedþiaudavo mënesienoje (31). skvernu perbraukiama per veidà – irgi triskart. Ðis veiks- Manyta, kad ir nëðèia moteris taip pat turi saugotis pilna- mas, judesá atliekant prieð Saulës judëjimo kryptá, pade- ties. Jei á Mënulá þiûrës, vaikas gali gimti þvairas. „Jei nëð- dàs iðlaikyti veido skaistumà (12, 15, 16). Stebuklingos ga- èia miega iðsiþiojusi, gimæs vaikas neranda ramybës, vaikðto lios ágyjanti net þemë po sveikinanèiojo kojomis: „Paim- naktimis, gali iðginti ið tvarto gyvulius” (32). davo ið po pëdos þemës, iðpildavo ant savæs ir sakydavo: Jei Mënulis „nuþiûrëjo” vaikà, gydydavo ávairiais me- „Jaunas Mënulaici, dangaus karalaici, apèyscini dangø ir todais. Juose taip pat esama nemaþa duomenø, paryðki- þemæ, apèyscyk ir mano kûnà” (17). nanèiø Mënulio ávaizdþius, tad charakteringesnius ið jø Ið jauno Mënulio tikimasi iðtarmës apie ateitá: „Kai pir- tikslinga apþvelgti. Vienas gydymo bûdas toks: ant palan- mà kartà pamatydavo jaunà Mënulá, tai ten, kur stovi, ið gës padeda peilá, – Mënulio ðviesa já atðipina, kûdikiui pa- po kairës kojos deðine ranka reikia paimti þolës ir nakèia kenkti jis jau nebegali. Tada rytojaus dienà á vaiko marðki- dëti po pagalve. Taip galima susapnuoti savo likimà” (18). nëlius ávelka kultuvæ ir jà meta per pirkios stogà (32). Ga- Arba tiesiog uþklausiama: „Jaunas Mënaiti, Dievo bernaiti, lima ir lëlæ vaiko drabuþëliais aprengti, pasodinti mëne- duok mums þinoti, kur reiks vaþiuoti” (19). sienoj ant tvoros – visas blogis atiteks tai lëlei (33). Langà Teigiama, kad jaunà Mënulá geriau pamatyti ið deði- nakèiai uþtiesdavo neskalbtais vaiko marðkinëliais. Arba nës, „tiesia” akimi. Jei ið kairës pamatysi, tà mënesá nesi- ant palangës papildavo smëlio, á já ámindavo vaiko pëdelæ seks (20, 21). Per deðiná petá paþiûrëjus á Mënulá ir sugal- (34). Papëduodavo taip pat ir ant pelenais nubarstytos len- vojus norà, jis po trijø dienø iðsipildo (22). Su jauno Më- tos (35). Taip Mënulis „apgaunamas”, jo kenksmingas po- nulio pasveikinimu siejasi ir iðskirtinai ádomus paprotys veikis nukreipiamas á vaiko rûbelá, ankstesnájá bûvá. Taigi parodyti Mënuliui kà tik gimusá kûdikëlá: „Anksèiau bo- gydymui taikyta nukreipiamoji magija. Gydoma ir prieð- butës kada priimdavo kûdiká, klausdavo, koks Mënulis, kad prieðiniu veiksmu: „Reikia naktá nueiti prie vandens, ku- galëtø vaikà pristatyti jaunam Mënuliui. Jei tàdien jo ne- riame atsispindi Mënulio juosta, ið tos juostos pasisemti bûdavo, pasakydavo motinai, kad bûtinai parodytø, kad vandens ir, parsineðus namo, iðmaudyti ligoná” (35). Tikë- vaikas nebijotø, kad neviduriuotø” (23). Dabar ið ðio pa- ta, kad tikro Mënulio ir jo atspindþio poveikis yra prieðin- proèio belikæs tikëjimas, kad vaikas turi pirmiau pamatyti gas. Todël ant lango pastatytas indas su vandeniu „nuskan- Mënulá, o ne atvirkðèiai – kad já apðviestø miegantá (24). dina” Mënulá, jo ðviesa tampanti nebekenksminga (37). Punsko kraðte dar atmenama, kad pasirodþius neome- Manyta, kad nuo lunatizmo padedàs ir smilkymas. „Vaikà nijai kalendorinio mënesio pabaigoje, ji bûdavo vadina- statydavo gryèios kampe, ant peèiadangèio dëdavo ðven- ma ateinanèio mënesio vardu, pavyzdþiui: „Rugsëjyje jau tintø þoleliø, jas smilkydavo. Reikëdavo ákvëpti, sukalbëti matyti spalio jaunas Mënulis” (25). Tai neabejotinas Më- maldà, iðpûsti orà” (38). Arba liepdavo ákvëpti deginamo nulio kalendoriaus reliktas. Manyta, kad jaunà dera svei- lininio siûlo, kurio ilgis turëdavo prilygti þmogaus ûgiui, kinti, kol jis netampàs „trijø vakarø”. Kitur, veikiant raðy- dûmo (15). Dar vienas gydymo metodas remiasi blogio tiniø kalendoriniø þiniø átakai, taip pavadina neomenijà. „iðtraukimu”: buèiuojamos kûdikio akutës, po to kaskart Ypatingà gyvybiniø jëgø antplûdá sukeliàs jaunas Mënu- nusispjaunama ðalin (17). lis, jeigu jo pasirodymas sutampa su savaitës pradþia: „Jei Minëtini ir kiti draudimai, susijæ su Mënulio pilnati- Mënuo jaunëlis gimë paldzienyká, tai per visø mënesá sau- mi: jos ðviesoje negalima ðukuoti arkliø (39), negalima ant gojies, kad neskersc kiaulos, ba kirmëlës ëda” (26). stalo laikyti maisto (31), negalima palikti skaldytø, paruoð- Þymiai sudëtingiau traktuojamas pilnaties poveikis; su- tø sodinimui bulviø (40). tinkami jos ávaizdþiai taip pat yra prieðtaringi. Jeigu á jau- Pilnaties ávaizdþiø prieðtaringumas aiðkëja ið tokiø nu- nà kreipiamasi tik aukðtinamaisiais þodþiais, tai pilnatyje sakymø. Pirðtu rodyti á Mënulá draudþiama. Vaikams pa- áþiûrimi ir neigiami personaþai. Mënulio pilnatis apskritai aiðkindavo: „Dievuliui aká iðdursi” (41). O jei netyèiomis laikoma palankiu metu uþbaigti ûkio darbus, taip pat at- ir parodei, tai reikia paèiam sau kàsti á pirðtà, tada nepa- ðvæsti ákurtuves, vestuves, krikðtynas (2, 3, 4, 5, 6). Taèiau kenks (42). Prieð Mënulá negalima ir „savo reikalu atsi- pilnaties mënesiena esanti labai kenksminga mieganèia- tûpti” – reikia pasiieðkoti neapðviestos vietos (43). Ta- jam. Tai „nuþibinimas”, nuo kurio tampama nakviða. Ar- èiau antropomorfiniai Mënulio pavidalai daþniausiai yra

16 Libertas KLIMKA. TIKËJIMAI MËNULIO POVEIKIU: ARCHAJIÐKOJO KALENDORIAUS RELIKTAI? negatyvûs arba susijæ su bausme. Mënulis uþ burnojimà átraukæs pas save moterá su naðèiais ar iðëjusià ið pirties pasisemti vandens mergi- nà (8). Kiti sakmiø personaþai, ma- tomi pilnatyje, yra burtininkas Tvardauskas, Kainas su Abeliu, velnias, pasmeigtas ðakëmis, paka- ruoklis. Juos neabejotinai reikëtø laikyti vëlesniø laikø dariniais. Abiejø chronotopø sintezë yra toks pasakymas: „Paþiûrëjus pilnaty ma- tos Tvardauskas juostu susijuosis, ið kitos pusës – boba þegnojas atsi- sëdus” (44). Iðimtá ið blogøjø situ- acijø sudaro tik vienas sakmiø motyvas – Mënulis iðgelbsti nuo per- sekiotojø merginà arba priglobia naðlaitæ. „Gyveno dora mergina, kuri tarnavo pas blogà ðeimininkà. Kartà per Kûèias jis pasiuntë jà á ðuliná vandens atneðti. Mergina eidama pamatë Mënulá ir pradëjo jam skøstis savo vargais, ir praðë jo pasiimti pas save. Mënulis nuleido jai kablá ir pasiëmë” (31). Taigi veiksmas vyksta sakralinëje vietoje – prie ðulinio, ir sakraliniu laiku – per Kûèias. Todël pasakojimas priskirtinas etiologinëms sakmëms. Romantizuota sakmës versija labai Mënulio faziø liaudiðkieji pavadinimai. trumpa: „Jaunikaièio akys Mënu- Pagal L. Klimkà, dailininkë – A. Makauskaitë, 1999 m. lyje pritraukë mylimà mergaitæ” (45). Ádomiai supinta Mënulio atspindþio transformaci- taikos, staigiai ásiþeidþia ir greit atsileidþia” (47). „Per ja su jo antropomorfizmu tokioje sakmëje: „Mënulyje jaunà gimæ bûna graþûs, jauno veido; per prieðpilná – ap- matosi mergina, neðanti vandená. Senoliai pasakoja, kad sukrûs ir mandri, per pilnatá – geri gaspadoriai ir turtin- labai seniai gyveno labai graþi mergina, kuri niekaip negi, per delèià – seno suvytusio veido, greit pasensta” (44). galëjo iðsirinkti sau jaunikio. Kartà neðdama vandená ki- „Jei þmogus gimsta, kai visiðkai nëra Mënulio, – bus ne- bire pastebëjo Mënulio atvaizdà ir tarë, kad ðtai jauni- vaisingas” (21). „Þmogus, gimæs jaunam Mënuliui esant, kaitis, kurio esu verta. O Dievas jà nubaudë: perneðë á bus linksmas, geras ðokëjas, gimæs suvartoj (prieðpilny- Mënulá, kur ji dabar matosi” (46). je) – bus rimtesnis, delèioj – seno bûdo, maþai ðypsosis, Blogio lokalizavimas Mënulyje, tikëtina, kilo ið to, kad kaprizingas; sakydavo – gal senagaly gimæs, nei susijuoks, senojo tikëjimo ávaizdþiai bei apeigos po Lietuvos krikðto nei kà...” (43). Nuo Mënulio fazës priklauso ne tik bû- turëjo bûti paneigtos. Desakralizacijos procesas uþtruko das, bet ir kûno sudëjimas, sveikata. „Vaikas, gimæs jau- labai ilgai – todël fiksuojami tokie prieðtaringi ir daugia- naty, bus visada jaunatviðkas, sveikas; prieðpilny – pra- sluoksniai tikëjimai. stesnës sveikatos, pilnaty – stambesnio sudëjimo, o gi- Manyta, kad þmogaus lemtis taip pat ganëtinai pri- mæs delèioj, vadinamas „delèiuku”, bûdavo judrus, lie- klausanti nuo to, per kokià Mënulio fazæ yra gimæs. „Jei- sas” (48). „Per pilnatá gimusi moteriðka jei ne jauna, tai gu gimæs per jaunà – tai toks þmogus visada linksmas, senatvëj taps „kubilu” (49). Taèiau gimæ esant jaunam ðypsosi net dirbdamas ir sunkiausius darbus. Per delèià Mënuliui „boja akiø” – yra neatsparûs „nuþiûrëjimui” gimæ – rûðkani, nelinksmi, amþinai viskuo nepatenkinti, (36). Ir apskritai yra jautrûs bei silpnoki (50), „bijo visø ligoti þmonës. Per prieðpilná ir pilnatá – nepastovios nuo- vëjø” (51), jiems labai genda dantys (52).

17 MOKSLO DARBAI

Vaiko gimimo lemtá galima pakreipti á gera, tik krikð- IÐVADOS: tynas reikia kelti bûtinai per pilnatá – „kad jam gerai sek- tøsi gyvenime, kad jo aruodai bûtø visada pilni” (48). Ir 1. Apibendrinus per pastaràjá deðimtmetá surinktà ne- vestuvëms bei pirðlyboms pilnaties fazë yra palankiausia. maþà masyvà atsakymø (per 500) á apklausos anke- „Nevaþiuodavo pirðtis per jaunà – vyras bus vëjavaikis, nie- tà, skirtà agrariniø paproèiø ryðio su astronominiais kam tikæs” (53). „Vestuvës pilnaty – ðeima bus pasiturinti, reiðkiniais ( Mënulio faziø kaita) tyrinëjimui, galima darni, gausi” (36). „Pirðliais reikia vaþiuoti pilnatyje, tada teikti tokià jø klasifikacijà: tëvai duos daug pasogos” (41). 1.1. Mënulio faziø átakos agrokultûrai þinios priskirtinos Ið tikëjimo Mënulio átaka bus kilæs ir savaitës dienø etnoþinijos srièiai; tikëtinas jø objektyvus pobûdis; sureikðminimas kûdikiui gimstant. „Pirmadiená gimæs bus 1.2. Tikëjimai Mënulio poveikiu þmogaus gyvenimo ávy- tinginys, antradiená – gabus muzikantas, treèiadiená ir ket- kiams priskirtini similiarinei magijai; kartu tai yra et- virtadiená – gero bûdo, iðkalbus, penktadiená – laimingas, nokultûroje ásiðaknijusio paralelizmo tarp gamtos ðeðtadiená – tvarkingas, sekmadiená – geras ir pamaldus” reiðkiniø ir þmogaus gyvenimo ávykiø iðraiðka. (54). Pirmadienis tokia bloga diena darbams pradëti, kad 2. Nors archajiðkàjá Mënulio kalendoriø baltø gyvena- net „ûbags kalëdot neina” (55), „kriauèiai medþiagà su- mose platumose (vidutinio klimato juostoje) ásivy- kirpdavo ið anksto, ðeðtadienio vakare” (56). ravus þemdirbystei pakeitë Saulës kalendorius, jo re- Daug Mënulio kalendoriaus poþymiø galima aptikti pa- liktai iðliko, tapæ praktinës etnoþinijos dalimi bei ti- proèiuose, susijusiuose su skaièiø seka 3, 6, 9. Ðie „magið- këjimais. Analizë rodo, kad Mënulio kalendoriaus ki” skaièiai iðreiðkia faziø kaità, taip pat þmogaus gyvybës paveldu galima laikyti: formavimosi ciklà, todël jø eilutë tapo mënulinio nepil- 2.1. Labai gausius tikëjimus nakties dangaus ðviesulio áta- nojo kalendoriaus algoritmu. Tris naktis pastebimai nesi- ka metafiziniams reiðkiniams; tai priskirtina su ðiuo keièia Mënulio atmaina: tris trunka pilnatis, trys yra „tuð- kalendoriumi susijusiø religiniø ritualø atminèiai; èios” per jaunatá. Regimosios fazës – prieðpilnis, pilnatis, 2.2. Mënulio mitologizavimà, ypaè iðryðkëjantá jo neome- delèia – sideriná mënesá (27,3 paros) dalijo á tris savaites nijos sveikinimo formulëse; po devynias dienas. Tautosakos tekstø þodis „devyni” nu- 2.3. Ávairiuose paproèiuose pasikartojanèià trejø devyne- sako maksimalià ribà, pilnatvæ, ypatingà gausà (57). Më- riø formulæ bei skaièiø 3, 6, 9, 40 sekà, kurie yra ar- nulinë trejø devyneriø taisyklë yra pasklidusi á paèius ávai- chajiðkojo mënesio ir metø skaièiavimo algoritmas. riausius paproèius. Pagal jà bûdavo sutaisomos vaistaþo- lës ið devyniø Devintiniø vainikëliø, kepamas Dziedø py- NUORODOS: ragas, sukreèiant po tris ðaukðtus ið devyniø puodeliø, tris- 1. Balys J. Lietuviø þemdirbystës paproèiai ir tikëjimai. – Lietuviø kart po devynis kartus sukalbama malda „ant duonos” tautosakos leidykla: Silver Spring, MD, 1986. – P. 155–169. nuo karviø pakerëjimo (58). Triskart prieð saulës tekà 2. Klimka L. Mënulis darbininkas // Pakruojo apylinkës. – Vilnius, aplëkus devynis laukus, surinkus ið jø po devynis þolynus 1996. – P. 271–282. 3. Klimka L. Saulës ratu, Mënulio taku // Gruzdþiai. – Vilnius: Þuv- ir po devynis akmenëlius, galima pasigausinti pieno, – ëdra, 1999. – P. 325–333. þolynus reikia suðerti karvëms, o akmenëliais puodynes 4. Klimka L., Seliukaitë I. Mënulis darbø rate // Mûsø kraðtas. – iððutinti (59). Garsiajame Jono Maleckio 1551 m. laiðke 1999, Nr. 1, p. 110–112. Georgui Sabinui minimas prûsø paprotys prie mirusiojo 5. Seliukaitë I., Klimka L. Gyvenimas ðalia dvaro // Kurtuva. – 1998, Nr. 4, p. 47–51. kapo kelti atminimo vaiðes treèià, ðeðtà, devintà ir ketu- 6. Seliukaitë I., Klimka L. Mënulis virð Aþvinèiø girios // Mûsø krað- riasdeðimtà dienà (60). tas. – 2000, Nr. 12, p. 91–93. Devyniø tarpsniø kalendorinis ciklas, tikëtina, átakojo 7. Dundulienë P. Mënulis lietuviø tikëjimuose // Kraðtotyra. – 1975, ir vëlesnes kalendorines sistemas, sudarytas pagal Saulës p. 256–268. 8. Dundulienë P. Lietuviø liaudies kosmologija. – Vilnius: Mokslas, metus ir skirtas þemës ûkio darbams reguliuoti. Tai rodo 1988. – 92 p. paminëto skaièiaus 40 sureikðminimas – tokiu intervalu 9. Klimka L. Rinkime senàsias astronomines þinias // Mûsø kraðtas. viena nuo kitos nutolusios pagrindinës indoeuropietiðkos – 1995, Nr. 7, p. 141–146. kilties tautø tradicinës ðventës (61). Lietuviø etnokultû- 10. Markevièienë Bronë, g. 1918 m. Ðilioniø k., Kaiðiadoriø raj. Uþ- raðë G. Vilkelytë 1998 m. roje þinoma 40 paukðèiø ðventë, 40 dienø tarpas tarp gim- 11. Tamulienë Liucija, g. 1924 m. Bastûnø k., Ukmergës raj. Uþraðë tuviø ir ritualinio moters ávesdinimo á pirtá, gedulo ketur- V. Babiuckaitë 1996 m. nedëlis ir kt. Kurios ið ðiø tradicijø yra krikðèioniðkos kil- 12. Ðimkûnienë Valerija, g. 1925 m. Mëðliø k., Ignalinos raj. Uþraðë mës, kurios – vietinio mënulinio kalendoriaus paveldas, V. Martinkënaitë 1999 m. 13. Kaèinauskienë Elena, g. 1931 m. Girdvainiø k., Plungës raj. Uþ- galima atsekti tik detaliai iðtyrinëjus baltiðkojo kalendo- raðë A. Þlibinas 2000 m. riaus raidà. 14. Stasiûnienë Marija, g. 1857 m. Antanø k., Ðvenèioniø raj. Uþraðë J. Aidulis 1937 m.

18 Libertas KLIMKA. TIKËJIMAI MËNULIO POVEIKIU: ARCHAJIÐKOJO KALENDORIAUS RELIKTAI?

15. Novickaja Ona, g. 1924 m. Santakos k., Vilniaus raj. Uþraðë A. raðë A. Storpirðtienë 2000 m. Kerul 2000 m. 48. Krinickas Adolfas, g. 1923 m. Raketiðkës k., Ignalinos raj. Uþraðë 16. Dirvanauskienë Feonora, g. 1908 m. Taurakiemio k., Kauno raj. D. Maèënaitë 2000 m. Uþraðë R. Tûrienë 1999 m. 49. Varnienë Veronika, g. 1921 m. Bykënø k., Ignalinos raj. Uþraðë 17. Bartkevièienë Zosë, g. 1920 m. Vartavalakio k., Varënos raj. Uþ- A. Aidukaitë 1999 m. raðë A. Jokubavièius 2000 m. 50. Èièelienë Bronë, g. 1930 m. Sadþiûnø k., Zarasø raj. Uþraðë I. 18. Radzevièienë Stanislava, g. 1934 m. Zubiðkiø k., Jonavos raj. Uþ- Lauruvënaitë 2000 m. raðë A. Ðvedienë 2000 m. 51. Rukinienë Angelë, g. 1921 m. Aþeliø k., Zarasø raj. Uþraðë L. 19. Bikulèienë Aldona, g. 1932 m. Vigutënø k., Ignalinos raj. Uþraðë Klimka 1999 m. V. Þivotkevièiûtë 2000 m. 52. Magelinskienë Anelë, g. 1919 m. Sandogalos k., Birþø raj. Uþraðë 20. Artimavièienë Monika, g. 1921 m. Tolimënø k., Ignalinos raj. Uþ- D. Remeikis 2000 m. raðë L. Klimka 1990 m. 53. Diksienë Adelë, g. 1923 m. Vilguèiø k., Alytaus raj. Uþraðë J. 21. Saikauskienë Graþina, g. 1936 m. Dysnos k., Ignalinos raj. Uþraðë Pukelienë 2000 m. N. Petkevièiûtë 2000 m. 54. Naruðienë Stanislova, g. 1920 m. Juodupës k., Rokiðkio raj. Uþra- 22. Butkevièienë Rozalija, g. 1914 m. Paðkoniø k., Pasvalio raj. Uþra- ðë L. Klimka 1998 m. ðë J. Janilionytë 1998 m. 55. Grinienë Irena, g. 1924 m. Jauèiapievio k., Kupiðkio raj. Uþraðë 23. Marèiulynienë Genovaitë, g. 1934 m. Patrakës k., Alytaus raj. Uþ- J. Baltrûnaitë 2000 m. raðë A. Traskovskaitë 2000 m. 56. Þilienë Kazimiera, g. 1925 m. Palioniðkio k., Plungës raj. Uþraðë 24. Bucevièienë Natalija, g. 1926 m. Èiurlioniø k., Alytaus raj. Uþra- M. Kubilius 1996 m. ðë N. Nedzinskaitë 1998 m. 57. Stundþienë B. Dël skaièiaus paskirties dainose // Tautosakos dar- 25. Kulieðius Antanas, g. 1920 m. Þagariø k., Seinø ap. (Lenkija). bai. – 2000, Nr. 12. (19), p. 111–130. Uþraðë L. Klimka 1990 m. 58. Klimka L. Mënulis etnoþinijoje // Darbai ir dienos. – 1999, Nr. 11 26. Trapikas Kazys, g. Paringio k., Ðvenèioniø raj. Uþraðë J. Aidulis (20), p. 121–130. 1937 m. 59. LMD I 660/121 (Tvereèius). 27. Tubytë Leonija, g. 1916 m. Rusliø k., Pakruojo raj. Uþraðë M. 60. Mannhardt W. Letto–preussische Götterlehre. – S. 294–298. Aurylaitë 1997 m. 61. Çëàòîâñêàÿ Ò. Ä. Èñòîðè÷åñêèå êîðíè åâðîïåéñêîãî êàëåí- 28. Stanislovaitienë Ona, g. 1917 m. Meðkënø k., Prienø raj. Uþraðë äàðÿ. Êàëåíäàðíûå îáû÷àè è îáðÿäû â ñòðàíàõ çàðóáåæíîé L. Þiþliauskaitë 1997 m. Åâðîïû. – Ìîñêâà: Íàóêà, 1983. 29. Mildaþienë Elþbieta, g. 1907 m. Jûragiø k., Kauno raj. Uþraðë R. Baranauskas 1996 m. 30. Raguckienë Genë, g. 1931 m. Ramoniðkës k., Punsko ap. (Lenki- Are the beliefs in the influential ja). Uþraðë L. Klimka 1990 m. power of the Moon the relics 31. Piðèikienë Kazimiera, g. 1912 m. Antalèiø k., Ukmergës raj. Uþ- raðë J. Vinikienë 2000 m. of the ancient calendar? 32. Valackienë Leonora, g. 1912 m. Ûtos k., Varënos raj. Uþraðë A. Libertas KLIMKA Bernatavièiûtë 1994 m. 33. Ratkevièienë Marijona, g. 1925 m. Ðumo k., Varënos raj. Uþraðë In old Lithuanian country-side traditional works on R. Kvetkienë 1998 m. farm used to be co-ordinated with calendar festivals mostly 34. Pakrosnienë Marcelë, g. 1923 m. Geikoniø k., Prienø raj. Uþraðë referring to the phases of the Moon. Beliefs in the influen- A. Baziukevièiûtë 1998 m. tial power of the phases of the Moon over the social life of 35. Butrimienë Lionë, g. 1938 m. Þiþmø k., Ðalèininkø raj. Uþraðë J. rural community and family are widespread. A large quan- Dudaitytë 2000 m. tity of the answers to the questionnaire (around 1500) gath- 36. Tubinienë Antanina, g. 1922 m. Þuklijø k., Trakø raj. Uþraðë R. ered over the recent decade and devoted to the research Gaurytë 2000 m. on the relationship between agricultural rites and astro- 37. Ðleþienë Emilija, g. 1921 m. Girsûdø k., Pasvalio raj. Uþraðë I. nomical phenomena has been summarized in the article. Saikauskaitë 1995 m. Such is the semantic classification presented in the article: 38. Zaremba Jonas, g. 1913 m. Dudënø k., Ukmergës raj. Uþraðë L. the field of ethnoknowlegde including the information on Nakûnienë 1999 m. the influence of the phases of the Moon upon agriculture 39. Lovèikas Klemensas, g. 1927 m. Vytogalos k., Raseiniø raj. Uþra- supposing the information being of the objective nature; ðë E. Lazdauskas 2000 m. beliefs in the influential power of the Moon upon the events 40. Vasnikonienë Stasë, g. 1927 m. Paseirës k., Lazdijø raj. Uþraðë R. of human life ascribed to the archaic similaric magic. With Vasnikonytë 2000 m. regard to folk traditions the relics of the Moon calendar 41. Pilinkuvienë Kotryna, g. 1924 m. Antuðavos k., Këdainiø raj. Uþ- are of great significance so far i.e. the mythologization of raðë G. Gudeikienë 2000 m. the new moon in greeting formulas and the instance of sig- 42. Ramanauskienë Monika, g. 1909 m. Seniðkio k., Ignalinos raj. nifying the numbers 3, 6, 9, 40. Uþraðë J. Dvelienë 2000 m. Beliefs in the influential power of the celestial night 43. Lokickienë Elena, g. 1921 m. Margavoniø k., Rokiðkio raj. Uþra- body over the metaphysical phenomena may possibly be ðë R. Pribuðauskienë 2000 m. related with the remembrance of the religious rituals of 44. Kiðûnas Edvardas, g. 1920 m. Kriaunø dvare, Rokiðkio raj. Uþra- the Moon calendar. ðë R. Krikðèiukaitytë 2000 m. 45. Vyðniauskienë Valerija, g. 1930 m. Aþuðiliø k., Molëtø raj. Uþra- ðë R. Grabauskas 2000 m. Vilniaus pedagoginis universitetas, 46. Tluèienë Regina, g. 1930 m. Zadvariðkiø k., Zarasø raj. Uþraðë T. Ðevèenkos 31, LT 2009 Vilnius. O. Tepliakova 1998 m. 47. Kaðauskienë Marija, g. 1927 m. Naujasodþio k., Jonavos raj. Uþ- Gauta 2001 11 15, áteikta spaudai 2002 01 29

19 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2002/1 (82)

Kurtas Zachsas: lietuviø liaudies muzikos instrumentai ir jø sàsajos su pasaulio instrumentais

Marija BALTRËNIENË

Objektas: vokieèiø instrumentologo K. Zachso straipsnis rimo darbe aktyviai dalyvavo ir instrumentologas ilgametis „Lietuviø muzikos instrumentai karaliðkuosiuose folkloro rin- Berlyno karaliðkosios muzikos instrumentø kolekcijos sau- kiniuose Berlyne”. Tikslas: prof. K. Zachso lietuviø liaudies mu- gotojas universiteto profesorius Kurtas Zachsas. zikos instrumentø (pûslinës, kankliø, skuduèiø, lamzdelio, bir- E. Hornbostelis ir K. Zachsas kartu su belgø instrumen- bynës ir trimitø) tyrinëjimø analizë ir vertinimas. Metodai: is- tologais Fransua Gevartu (F. Gevart, 1828–1908) ir Viktoru torinis, retrospektyvinis, lyginamasis. Iðvada: K. Zachso straips- Magiljonu (V. Mahillon, 1841–1924), perëmæ turtingà pasau- nis, paraðytas praeito ðimtmeèio pradþioje, iðlieka aktualus ir lio muzikos instrumentø kolekcijos Briuselyje sisteminimo ðiandien, susiðaukia su ðiuolaikiniais instrumentologiniais ty- patirtá (5), sudarë garsiàjà muzikos instrumentø klasifikavi- rinëjimais, atliekamais Lietuvoje. mo sistemà, kuria ir dabar vadovaujasi pasaulio instrumentologai (6; 553–590). Ðià sistemà K. Zachsas tobulino, deta- Profesorius K. Zachsas (Curt Sachs, 1881–1959) – þymus lizavo ir paskelbë „Muzikos instrumentø þinyne” (7). Tai ið vokieèiø instrumentologas, vienas ið lyginamojo metodo tai- tiesø labai iðsamus to meto (1930) instrumentologijos pa- kymo tyrinëjant senàjà pasaulio tautø muzikà pradininkø, siekimus apibendrinantis darbas, kuriame ávardinti ir lietu- garsiosios muzikos instrumentø klasifikacijos bendraauto- viø instrumentai (7; 301–556). Vëliau atsirado pagal K. Zach- rius (su Eriku Hornbosteliu, Erich Hornbostel, 1877–1935). so klasifikavimà sudarytø muzikos instrumentø þinynø, at- Tyrinëdamas pasaulio tautø muzikos instrumentus, vienà sa- lasø (8), skirtø vienam kontinentui ar valstybei. Kartais ði vo studijà paskyrë ir lietuviø muzikos instrumentø tyrimams. sistema koreguojama, pakeièiant vieno ar kito instrumento Prieð apþvelgdami K. Zachso paskelbtus lietuviø tauti- klasifikavimà (9). niø muzikos instrumentø tyrinëjimus pasaulio tautø instru- K. Zachsas nuodugniau tyrinëjo Lietuvos, Indonezijos, mentarijaus kontekste, aptarsime, kokiomis sàlygomis ðie ty- Birmos, Madagaskaro, Egipto, Sirijos, Palestinos, Babiloni- rinëjimai atsirado. jos, Asirijos muzikos instrumentø ir ðokiø prieðistoræ, evo- XIX–XX a. sandûroje susikûrë kelios senosios muzikos liucijà, senøjø dermiø sandarà, ritmà, paskelbë daug moks- tyrinëtojø lyginamojo metodo mokyklos. Vokietijoje tokios liniø straipsniø (10). Tarp jø – „Lietuviø muzikos instrumen- mokyklos ákûrëjas buvo psichologas ir muzikologas Berlyno tai karaliðkuosiuose folkloro rinkiniuose Berlyne” (11). Ðá universiteto profesorius Karlas Ðtumpfas (Carl Stumpf, 1848– jo darbà ir aptarsime. 1936). Jis tyrinëjo muzikos kilmës problemas, akustinius dës- K. Zachso aptariamø muzikos instrumentø paplitimo vie- ningumus (1), Psichologijos institute ákûrë fonogramø ar- ta – rytinë Vokietijos provincija, t.y. Maþoji Lietuva, taèiau chyvà, kuriame ið viso pasaulio buvo kaupiamos fonogra- tarp apraðomø instrumentø yra ir ið Didþiosios Lietuvos. Au- mos, ágalinusios pradëti lyginamuosius tyrinëjimus. torius labai vertina ðá lietuviø tautos kultûriná klodà, kurá, jo K. Ðtumpfo mokyklai priklausë kitas vokieèiø muzikolo- manymu, padëjo iðsaugoti tvirtas tautos bûdas ir geografinë gas – Robertas Lachmanas (Robert Lachmann, 1892–1939), padëtis – nuoðalus þemës lopinëlis prie Baltijos jûros, tarp tyræs Afrikos, Azijos, Europos tautø muzikà (2). Jis kartu su Kurðiø mariø ir Rygos álankos. Apgailestaudamas jis raðo E. Hornbosteliu 1922 m. pradëjo „Lyginamojo muzikos apie spartø tautiniø instrumentø nykimà, atsirandant tobu- mokslo almanacho” (3) leidybà. lesniems instrumentams – smuikams ir dumplinëms armo- Berlyno lyginamøjø muzikos tyrimø mokyklai priklausë nikoms (12; 166). ir þymusis instrumentologas Berlyno universiteto profesorius, Pasitelkæs lyginamàjá metodà, autorius bandë tirti archa- ilgametis K. Ðtumpfo ákurto fonogramø archyvo vadovas jiðkus lietuviø muzikos instrumentus seniausiø laikø instru- (1906–1933) austras Erichas Hornbostelis. Jis uþraðinëjo, ty- mentarijaus kontekste, nusakë jø svarbà etnoinstrumento- rinëjo Indijos, Indonezijos, Japonijos, Tuniso, Ðiaurës Ame- logijos mokslui. Jis tyrinëjo pûslinæ, kankles, skuduèius, lamz- rikos indënø, kirgizø, pietø Afrikos negrø tauteliø muzikà. delá, birbynæ ir trimitus. Tyrinëdamas vadovavosi fizikiniais akustikos dësniais (4). K. Zachsas tyrinëjimà pradeda nuo lietuviø strykinio bo- E. Hornbostelio organizuotame muzikos instrumentø ty- sinio instrumento – muzikinio lanko, kurá dabar vadiname

20 Marija BALTRËNIENË. KURTAS ZACHSAS: LIETUVIØ LIAUDIES MUZIKOS INSTRUMENTAI IR JØ SÀSAJOS SU PASAULIO INSTRUMENTAIS pûsline (13; 58). Mokslininkas pûslinæ priskiria lanko citrø (Bogenzither) grupei (6; 311. 121. 21–71). Þiniø apie aptariamojo instrumento konstrukcijà autorius sëmësi ið perio- dikos (Eingangs – Journal. – V. 36, 1908), taip pat rëmësi Berlyno muziejuje esanèiu retu pûslinës egzemplioriumi (1 il. 1-as pavyzdys). Instrumento liaudiðkojo pavadinimo K. Zachsas neþino- jo. Muziejaus eksponato duomenys: 91 cm ilgio karklo vyte- lës galai, sujungti 85 cm ilgio nesuvyta þarnine styga (striû- na), sudaro lankà. Rezonatorius – kiaulës pûslë. Styga paremta medine atrama, kurios pavadinimas kumelys (kume- lis), kumeluks, kitaip – „maþas pilvas” (15). Stygai uþgauti nau- dojamas strykas – ið kitos karklo vytelës, kurios galai sujungti linine virvele arba þarnine styga. Vytelës ilgis – 103 cm, þar- ninës stygos ilgis – 80 cm. Keletà deðimtmeèiø vëliau Z. Sla- viûnas, paskelbæs studijà muzikiniam lankui aptarti (15; 525– 531), pateikë didesnius lanko matmenis, atitinkanèius K. Zachso pateiktus stryko matmenis (103–160 cm x 80–90 cm). Gali bûti, kad mokslininkas, turëdamas dviejø beveik vienodø lankø (instrumento ir stryko) matmenis, sukeitë juos vietomis. Mûsø primityvioji pûslinë ne visada turëjo varþtà stygai priverþti ar atramà, kurià ásprausti tarp iðlenktos vyte- lës ir stygos bûtø sudëtinga. Ji èia net nesilaikytø. K. Zachsas raðo, kad kiaulës pûslë ir atrama muziejuje neiðliko. Gali bû- ti, kad K. Zachso apraðytoji pûslinë atramos në neturëjo. Pûslinë Lietuvos kaime þinoma kaip vienintelis strykinis bosinis instrumentas. Net atsiradus smuikui, basetlei, ðis instrumentas iki XX a. vidurio iðlaikë pirmykðtæ, primityviau- sià formà (3, 4 il.). Instrumento primityvumas turbût ir paskatino K. Zachsà gilintis á jo genezæ, lyginti já su kitø tautø ðio tipo instrumentais. K. Zachsas mini dviejø tipø lanko citras (muzikinio lan- 1 il. Lietuviø muzikos instrumentai (iliustracija, ko ir bumbaso tipo instrumentus), taèiau muzikiniø lankø pateikta prie K. Zachso straipsnio). be rezonatoriaus pavyzdþiø nepateikia. Mûsø þiniomis, to- kiø instrumentø (be rezonatoriaus), kur garsas iðgaunamas karstyta lazda, galai sujungti þarnine styga, o tarp lazdos ir lanku, turëjo mûsø kaimynë Latvija. Jø pavadinimas – spels. stygos ásprausta jautuko pûslë, vëliau pakeista mediniu re- Ant lanko (ilgis – 120 cm, plotis 4 cm) uþtempta arklio aðuto zonatoriumi. Styga uþgaunama dantyta medþio lazdele. Vir- styga. Vienà lanko galà muzikantas laikë tarp dantø. Tad bur- pa ir styga, ir pûslë. Garsas primena bûgno tratëjimà. na buvo rezonatorius. Kità galà atremdavo á þemæ. Grojo K. Zachsas, remdamasis raðytiniais ðaltiniais, nustatë, kad daþniausiai sëdëdamas. Stygà uþgaudavo pirðtu arba lanke- bumbaso tipo instrumentais Europoje (Vokietijoje, Nyder- liu. Tokiø instrumentø garsas buvo silpnas (9; 97). Panaðius landuose, Prancûzijoje, Anglijoje, Islandijoje, Ispanijoje ir muzikinius lankus turëjo mariai – kon–kon (2 il.) ir udmur- Italijoje) grota dar XVII a. Keliautojas Filipas Hainhoferis dai – pukiè (9; 75). Sutiksime su mokslininku, kad muzikinis (Philipp Hainhofer) ið Augsburgo bumbasà paminëjo 1629 ir ðaunamasis primityvûs lankai yra tapatûs. Lanko timpa m. K. Zachsas pastebëjo, kad ðio bumbaso paminëjimo jokiu èia pritaikyta garsui iðgauti. Styga uþgaunama lazdelës mu- bûdu negalime laikyti pirmuoju. F. Hainhoferis nepaaiðkino, ðimu, reèiau lankeliu arba timpèiojama pirðtais. kokia to instrumento iðvaizda, taèiau manë, kad já sudarë Tokio tipo instrumentus, kuriuos profesorius laiko gimi- tiesi lazda, barðkantys priedai ir dantyta lazdelë. niðkais lietuviø muzikiniam lankui, jis aptiko ávairiose pasau- Kitas pateikëjas, Ðtratenas (Straeten, irgi XVII a.), sura- lio vietose: senovës Indijoje (Ho arba Kolh apylinkëse) (16;66), do olandiðkà vario graviûrà (18; 196), kurioje pavaizduotas Pietø Afrikoje, Turkijoje (17; 211) ir viduramþiø Ispanijoje. kvailelis, grojantis bumbasu. Graviûroje, pasak autoriaus, Antrasis tipas – bumbaso instrumentai (Vokietijoje va- muzikinis lankas panaðus á lietuviðkàjá. Jo galuose pritvirtin- dinami tiesiog bumbasu (Bumbass), o mokslinëje literatû- tos dvi stygos, uþgaunamos kitu, maþu lankeliu. K. Zachsas roje – Basse de Flandre). Jie taip pat turi rezonatoriø, gyvu- mano, kad Ðtrateno pateiktas muzikinis lankas gali bûti pa- lio pûslæ, ir pasparà. Bûdinga forma – ilga þvanguèiais ap- naðus á ðv. Kalëdø naktá skambantá ispaniðkàjá Rabel, apie

21 MOKSLO DARBAI

2 il. Mariø 3 il. Lietuviø pûslinë; 4 il. Lietuviø pûslinë 5 il. Lenkø „skrzypce 6 il. Giminingas lietuviø muzikinis b) dantyta lazdelë stygai su sraigtu stygai átempti diabelskie kurpiowskie” pûslinei èekø ozenbouch lankas kon-kon uþgauti. („Auðros” muziejaus ið Liudvinavo apyl., su mediniu rezonatoriu- su dantyta lazdele stygai (9; 1975, 177 il.) eksp. 15; 527). Marijampolës apskr. mi (20; 25). uþgauti (49; 52). (15; 525).

kurá jis suþinojo ið Madrido nacionalinës bibliotekos direk- me ið K. Zachso pateiktø ðaltiniø) turëjo daugiau nei vienà toriaus J. R. Marinio (J. Radriguez Marin). stygà. Vietoje pûslës prie lazdos buvo pritvirtintas medinis Lanko formos bumbaso atvaizdà autoriui teko matyti ir rezonatorius. Ðie instrumentai turi nebent tokius bendrus italiðkoje 1620–1630 metø graviûroje (19). Muzikantas kai- bruoþus, kad stygos uþgaunamos dviem bûdais – lankeliu ir re ranka laiko kartá ástriþai prieð krûtinæ, o deðine ranka trau- dantyta lazdele. Lazdele muðant per stygà, iðgaunamas bûg- kia maþà braukomàjá lankà. no tratëjimà primenantis garsas. Anot Z. Slaviûno, taip uþ- Braukomasis bumbasas per ðv. Kalëdas, K. Zachso þi- gauta pûslinës styga burzgia. niomis, skambëjo Rytø Prûsijos kalnuotame kraðte. Berniu- Artimiausi lietuviø pûslinei – latviø piðle viole (9; 97), estø kai, vaizduojantys tris karalius, pasirodo su lanko citra: maþ- pijspil (9; 91), 6 il. matome èekø ozenbouch (49; 52). Juos daug vieno metro ilgio lentutës lankas, trys stygos, po stygo- sudaro sulenkta siaura lentelë, virvelës arba þarnos styga, mis pakiðtas rezonatorius – cigarø dëþë. Per stygas muzi- uþgaunama lankeliu arba dantyta lentele, gyvulio pûslë. kantas braukë originaliu lankeliu. Panaðius instrumentus tu- Primityvi pûslinës konstrukcija rodo instrumentà esant la- rëjo ir mûsø kaimynai lenkai. Tai skrzypce diabelskie kurpiow- bai archajiðkà. K. Zachsas manë, kad muzikiniai lankai gyva- skie (20; 25) (5 il.). Ant 127 cm ilgio apvalios lazdos pritvir- vo jau senojo ir naujojo neolito amþiø sandûroje (21). Pana- tintas rezonatorius – tuðèiavidurë medinë keturkampë dë- ðios nuomonës buvo ir G. Montandonas (G. Montandon) (22; þutë. Dëþutës virðutinëje dalyje – paspara vienai metalinei 721; 47). Anot lietuviø muzikos instrumentø tyrinëtojo Z. Sla- stygai pakelti. Styga uþgaunama medine lazdele. Skrzypce viûno, muzikinio lanko konstrukcija, kai pritaikomas rezo- diabelskie kasrubskie (20; 24) ilgis – 174 cm, dvistygis. Virðu- natorius (burna, krûtinës ertmë, þemë, medþio gabalas, gy- tinëje dalyje prikabinta barðkanèiø gelþgaliø ir instrumentà vulio pûslë, kokoso rieðuto kevalas), be abejonës, liudija pir- puoðianèiø kaspinø. mykðèio þmogaus sieká padaryti instrumentà skardesná (8 il.). Ir prûsiðkasis, ir lenkiðkasis bumbasai labai nutolæ nuo Z. Slaviûnas pritarë B. Ankermano (B. Ankermann), tyrinë- primityviosios lietuviðkos pûslinës. Bumbaso korpusas – stipri jusio lanko tipo instrumentø evoliucijà, hipotezei, kad muzi- nebûtinai apvali lazda. Bumbasas net XVII a. (kaip patyrë- kinis lankas gal yra visø styginiø instrumentø (ir strykiniø, ir

22 Marija BALTRËNIENË. KURTAS ZACHSAS: LIETUVIØ LIAUDIES MUZIKOS INSTRUMENTAI IR JØ SÀSAJOS SU PASAULIO INSTRUMENTAIS

daugiastygiø) pirmtakas (23; 530). B. Ankermanas Afrikos kontinente surado instrumentà, pagamintà ið penkiø lankø, pri- tvirtintø rezonatoriaus dëþutës viduje. Lankø stygos nutiestos virð dëþutës ir pritvirtintos jos ðone. Ið panaðaus instrumento, pasak Z. Slaviûno, galëjo atsirasti pirminë arfa, nes, jo nuomone, arfa, gitara, mandolina, smuikas, net mûsø kanklës ir á juos panaðûs instrumentai „yra genealogiðkø bei giminingø li- nijø gretumos, tai yra ne daugiau kaip muzikos lankø dalys, kurios susidarë nuo jo nukryp- damos” (15; 531). Pasiremdami K. Zachsu, darome iðvadà, kad neolito laikø instrumentas dar XX a. pradþioje gyvavo Lietu- vos kaime. Vakarø Europos ðalyse XVII a. jau pasirodo modifi- kuotø muzikiniø lankø – bum- basø. Vietoj lanko panaudota stipri lazda arba álenkta metro 7 il. Èekø bumbaso tipo instrumentas ozenbouch ilgio lentelë, vietoj vaðkuotos su bûgneliø ir lëkðèiø virvelës arba susuktos þarninës mechanizmu (49; 53). stygos – 1–3 storõs vielõs stygos, vietoj pûslës – cigarø dëþë, kareiviðkas indelis, medinë dëþë. Dantyta lazdelë, kuria muðant (ar traukiant) per stygà buvo iðgaunamas bûgno tratëjimà primenantis garsas, keièiama lankeliu, kurio styga – jau ne virvelë, ne þarna, o aðutø pluoðte- lis. Instrumentas praturtinamas muzikiniais priedais (7 il.). Taèiau nagrinëjant K. Zachso pateiktus duomenis, atrodo máslinga, kaip tarp gerokai tobulesniø bumbaso tipo instru- mentø iðliko toks primityvus lietuviðkas muzikinis lankas. Juk pûslinë folkloro ir „Lietuvos” ansambliø poreikiams pradëta 8 il. Muzikantas (Uganda) groja muzikiniu lanku muduri su kokoso modifikuoti tik XX a. antrojoje pusëje. Ðio bosinio strykinio rieðuto rezonatoriumi, kiauryme atremtu á krûtinæ (50; 125). instrumento gamybai naudojama stipri medinë lazda (nebû- tinai apvali), 1–2 þarninës stygos, paspara stygai. Rezonato- Romualdo Apanavièiaus mokykla) bando ðioj srity praskleisti rius – ne medinis, bet sportinio kamuolio kamera (24; 66). prieðistorës uþdangà, taèiau lieka dar labai daug neaiðku- Tai artima pûslei, todël reikia sutikti su Z. Slaviûnu, kad kiau- mø. Vidurinës Azijos ðalyse populiarûs strykiniai instrumen- lës pûslës rezonatorius yra labai svarbi pûslinës detalë, sun- tai su apvalios lazdos grifu ir su mediniu rezonatoriumi, ku- kiai pakeièiama kuo nors kitu. Tie abu faktoriai (kad tarp rio priekinë dalis aptempta gyvulio pûsle arba oda, taèiau bumbaso tipo instrumentø muzikinis lankas iðliko iki XX a. ðie klajokliø (palyginti neseniai tapusiø sësliais) strykiniai vidurio ir kad net dabar patvari medinë dëþutë, kurià galima instrumentai kur kas tobulesni nei mûsø muzikinis lankas. bûtø pritaikyti vietoj kiaulës pûslës, þmonëms yra nepriimti- Jais grojama labai sena instrumentinë muzika. O pûslinë ið- na) rodo, jog muzikinio lanko evoliucionavimas á bumbaso liko tik akompanuojanèiu neapibrëþto aukðèio 1–2 garsø bo- tipo instrumentà galbût yra ginèytinas. siniu instrumentu. Negvildentà paliksime ir pûslinës kilmës klausimà. Visø Kankliø, pûslinës, skuduèiø bei kitø mediniø puèiamøjø minëtø lanko citrø pirmtaku K. Zachsas laikë Azijos tautø primityvumas XX a. pirmojoje pusëje yra unikalus reiðkinys muzikiná lankà. Ðiø dienø lietuviø instrumentologai (prof. etnokultûros istorijoje, todël já reikia toliau tirti.

23 MOKSLO DARBAI

instrumentus esant ið Azijos. Turkø, Va- karø Azijos ir pietiniø slavø tautos turë- jo medines tambur tipo liutnes, kuriø stygos viename gale vyniojamos ant varþik- liø, kitame tvirtinamos kaip „krokodilø” citrose. Anot profesoriaus, kankliø po- þymiai (instrumento kampuotumas, ori- ginalus ornamentas), stygø skaièius (penkios) bûdingi ir persø, graikø bei skitø lentinëms citroms (26; 209). Dël ðiø pa- naðumø, K. Zachso nuomone, iðvardin- tus instrumentus reikëtø aptarti kartu. Citros, ið dalies ir liutniø ðeimyna esan- èios senøjø slavø kilmës. Ðià prielaidà, K. Zachso supratimu, paliudija ðaltiniai: „nuo vakarø okeano pajûrio” 591 m. pr. Kr. nuo Bizantijos karaliaus á Tra- kijà atvyko trys slavai su styginiais muzikos instrumentais (27; 375). Apie psal- teriu grojanèius ir ðokanèius slavus IX a. 9 il. Sutartinæ kankliuoja Petras Lapienë (ið kairës). Istorijos etnogr. muz. Nr. 12138. pirmojoje pusëje raðë vienuolis E. Elva- genas (Ermenrich) abatui Grimoldui von Pagal Hornbostelio ir Zachso klasifikacijà, kanklës pri- Sb. Gallen (Grimold). Autorius paminëjo ir kitus raðytojus, klauso lentiniø citrø grupei (Brettzither, HS 314. 121). pateikusius þiniø apie styginius instrumentus ankstyvaisiais K. Zachsas aptaria penkiastyges kankles ið karaliðkøjø Ber- viduramþiais (28; 265). lyno rinkiniø. Jos gautos Kauno gubernijoje, Popeliuose (Po- Tæsdamas slaviðkosios kankliø kilmës versijos tyrimus, pel, Popjel). Muziejuje – Nr. Vb 2 (1 il. – 2, 2a). Pavadini- K. Zachsas aiðkina citriniø instrumentø pavadinimø etimo- mas – kañklës (kanklçs), kañklys (kañklës) ir kañklai. Gro- logijà. Jis mato ryðá tarp baþnytinio slavø instrumento gaslü jantysis – kanklininkas. pavadinimo ir naujausiø laikø slavø instrumentø – rusø gusli, Profesorius aptiko tipiðkas ðiaurës rytø aukðtaièiø pen- slovënø goslü, lenkø gæsl, kurie maþai pakitæ gyvuoja iki ðiol. kiastyges kankles. Korpusas – ið eglës medþio gabalo iðskap- Remdamasis F. Miklosicho (Miklosich), kuris dar 1825 m. tuota kampuota dëþë, kurios virðutinë dalis keturkampë, tie- gaslü kildino ið senoviniø slavø gad+tlü=gand–tli, hipoteze siaðonio sparno formos, apatinë dalis – ðeðiabriaunë. Dëþës (29), K. Zachsas aiðkina artimà etimologiná ðiø terminø ryðá kiaurymë uþdengta plona egline lentele, pritvirtinta dviem su suomiø kantele ir, anot jo, slavø – latviø kanklës, kanklai geleþinëmis vinimis. Lentelëje skriestuvu nubrëþti du orna- (30) (autorius suklydo lietuviðkas kankles priskirdamas ta- mentai ir ápjovose iðgræþtos septynios maþos skylutës. Siau- riamiems slavams – latviams), turëdamas omeny gomuriná ir rajame gale padaryta trijø pusiø atrama. Á prieðais esanèias prieðakiná garsø tarimà. Tai labai svarbus pastebëjimas, nes atramas áverta plunksna aptraukta vinis (laikiklis), prie ku- pasitaiko, kad tuos paèius garsus skirtingos tautos iðtaria skir- rios pritvirtintos penkios þalvarinës stygos, kitame instru- tingai. Tarties subtilybiø iki K. Zachso nepastebëjo në vienas mento gale uþvyniotos ant keturkampiø tvirtai áræstø medi- tyrinëtojas, nors daug kas pradëjo kankliø pavadinimo aiðki- niø varþikliø (1 il. 2 a pav.). Ðiame gale yra skylë virvelei nimà nuo gad–tlü. K. Zachsas primygtinai siûlo gráþti prie von áverti. Korpuso ilgis 47 cm, didþiausias plotis 11,5 cm, ma- Fyko (Fiek) atrasto kan, kanati ir kitø etimologiðkai artimø þiausias – 6 cm, didþiausias gylis 4 cm, stygø laikiklis (plunks- þodþiø tyrinëjimo kelio: sanskrito kankala (papuoðalas su varna) pakilæs virð korpuso 1,25 cm. peliais) ir gruzinø kankula (muðamoji muzikinë lenta). Dël Autorius turëjo þiniø ir apie Karaliauèiaus muziejuje pateiktø terminø panaðumo K. Zachsas mano, kad persø in- esanèias maþas kankles ið Veckaliø (Wetzkallen, Kr. Pillkal- strumento pavadinimo èank ankstesnis gerklinis k galëjo mor- len, Nr. 736, apytikriai XVIII vidurys) ir Tilþës lietuviø mu- fologiðkai pasikeisti á skambøjá è (31). Tokiø pasikeitimø ga- ziejuje laikomas – gerokai didesnes (kaip paþymi K. Zach- lëjo bûti ir kitur: Birmos tsaun, kinø èen ir k’in, pietiniø kinø sas, dvigubai ilgesnes, trigubai platesnes), su þarnø stygo- kam, Dþungarijos èan, vakarø gruzinø èangi ir èanguri, kurdø mis, primenanèias paukðèio sparnà. Profesorius ðias kankles èangur, serbokroatø èangura, suomiø kantele. kartu su suomiø kantele, estø kannel, lybiø kanala (ðis þodis Iki K. Zachso, atrodo, nebuvo suminëta taip daug arfos – su klaida, turi bûti kandla. – M.B.), latviø kohkle arba kuok- ir citros tipo instrumentø giminingø pavadinimø ið tokio pla- le, rusø gusli (25), mariø kislja priskiria citroms. Autorius taus arealo – Rytø, Pietø ir Vakarø Azijos bei Rytø Euro- paþymi, kad jø gamybos smulkmenos liudija iðvardintuosius pos. Be abejo, tik kalbininkai galëtø pasakyti, kiek etimolo-

24 Marija BALTRËNIENË. KURTAS ZACHSAS: LIETUVIØ LIAUDIES MUZIKOS INSTRUMENTAI IR JØ SÀSAJOS SU PASAULIO INSTRUMENTAIS

10 il. Mariø ðalmo pavidalo kyusle (Àòëàñ ..., 11 il. Tofalarø ðeðiastygis èattigan (÷àòòûãàí) (Àòëàñ... 1975, pav. 178; arba 9; 1975, pav. 178). 1975, pav. 713; arba 9; 1975, pav. 713).

relai – kandala. Samiø (Suomijos taute- lës) labai senas tokio tipo instrumento pavadinimas gandel susiðaukia su senuoju K. Zachso ávardintu gandtlü ir indo- europietiðkuoju gan(dh), ið kurio, prof. R. Apanavièiaus manymu, iðsirutuliojo kanklëms giminiðkø instrumentø pavadinimai. Ádomus ir V. Aiengar (Â. Àéåíãàð) pastebëjimas, kad hindi kalba sandalo medþio pavadinimas yra tos paèios ðaknies – gandan, gandha, ðrigand- ha, gandanam (33; 38–39, 40). Þinia, kad 12 il. Septyniastygis enanga ið sandalo medþio buvo gaminami bibli- (Uganda) (50; 124). niai instrumentai (34; 191), o tai liudija ir tø instrumentø pavadinimø senumà. giniu ir morfologiniu poþiûriu pagrásti K. Zach- so muzikos instrumentø pavadinimø tyrimai, ta- èiau jie ádomûs, verti dëmesio. Kadangi K. Zachsas kankles priskyrë lenti- niø citrø tipui, ðiuo kontekstu jas ir aptarë. Ið- samiai iðvardindamas kanklëms artimiausius instrumentus, jis nepaminëjo tik Vitebsko gubernijoje iki XX a. gyvavusiø baltarusiðkø gusliø, giminingø kankliø tipo instrumentams (9; 69, 74). Suklydo, nurodydamas paraleles su ðalmo formos (ðliamovidnyje) èeremisø (mariø) kislja (10 il.), udmurtø – krezú, priskirdamas jas sparno pavidalo kankliø tipo instrumentams (9; 185, 187). Tame tolimame kraðte buvo trapeci- jos formos skobtinio korpuso 5–8 þarniniø sty- gø instrumentø: chakasø èatchan, tofalarø – èat- tigan, tuvinø èadagan (9; 46). Taèiau jie, kaip ir Afrikos (Uganda) septyniastygës citros enanga (50; 124), neturi stygø varþikliø. Tarp stygø ir deko èia pakiðti slankiojantys kaitikliai, kuriais stygà galima aukðtinti ir þeminti (11, 12, 13 il.). Ávardindamas lybiø (ugrofinø palikuonys) in- strumentà, K. Zachsas suklydo, pavadindamas 13 il. Ðeðiastygis pango (Tanzanija). Rezonatorius (kokoso rieðutas, dëþutë) grojimo metu dedamas po instrumentu. Kairës rankos pirðtais dengiamos stygos panaðiai kaip kankliø. já kanala. Turi bûti kandla. Ir suomiai kai kurio- Keièiant kairës rankos padëtá ir braukiant per stygas deðinës rankos pirðtais, iðgaunami se vietovëse ðá instrumentà vadina kandla, ka- tercijø sàskambiai (50; 217).

25 MOKSLO DARBAI

Profesorius R. Apanavièius, skirtingai nei K. Zachsas, strumentø plitimà, autorius nepamirðo ir importo prielai- mano, kad kankliø pavadinimas, nors ir siejasi su gusliø var- dos, taèiau, jo manymu, didþiausià átakà turëjo Azijos teri- du, yra baltiðkos kilmës, o kankliø tipo instrumentai, gyvavæ torijoje itin bûdingas simetrinis plëtimasis. K. Zachsas pair tebegyvuojantys prie Baltijos, turëjo bendrà, greièiausiai stebëjo ir dar vienà lyginamosios instrumentologijos moks- baltiðkàjá prototipà (33). lui svarbø dalykà – reiðkiná, kai instrumentai ilgiau iðsilaiko Ypaè reikðmingas K. Zachso radinys Berlyno muziejuje toliau nuo regioniniø centrø, regionø pakraðèiuose. Tai, jo – skuduèiai, kuriuos profesorius priskiria iðilginëms ðvilpy- manymu, liudija ypatingà ðiø dûdeliø archajiðkumà, todël nëms (Längspfeifen) be kandiklio (36) (H.S. 421. 111. 25). vienatonis instrumentas kildintinas ið paèiø ankstyviausiøjø Autorius apraðo skuduèius, pasak metrikos, surastus Kauno laikø. Ðiais teiginiais rëmësi ir etnomuzikologë Rûta Þars- gubernijoje, Èedasuose (Èadosij). Jie vadinami pypinë (pipi- kienë, tyrinëdama skuduèiø tipo instrumentus Ðiaurës rytø ne). Autorius þino ir kità pavadinimà – vamzdis (grojantysis Europoje. Ji priëjo prie iðvados, kad didþiulio Rytø Euro- – vamzdþiutojis (wamzdþioätoyis). pos ploto pakraðèiuose iki mûsø dienø iðlikusios maþos et- Skudutis pypine èia pavadinamas pirmà kartà. Lietuviø kal- nokultûrinio savitumo salelës, kuriose buvo skuduèiuojama, bos þodynas þodá „pypynë” aiðkino kaip ‘dûdelë, ðvilpynë’, o tolimoje praeityje galëjo bûti vieninga etninë ir etnokultûri- senuosiuose raðtuose ji minima „pipine”, kurià „skersai nas- në bedrija (38; 57). rump pridëtà puèia” (1629 m.) (37; 1069). Tai, matyt, koks K. Zachsas áþiûri tris vienatoniø instrumentø raidos tarps- nors skersinio instrumento tipas, galbût ðvilpa arba ubikas nius. Pirmuoju turëjo skambëti vienas bet koks savarankiðkas (24; 106). Pipines pûtë piemenys. Simonas Daukantas mini garso árankis; antruoju – keli tokie pat vienarûðiai vienatoniai molio pypynes, dabar vadinamas molinukais. Anot minëto garso árankiai, kuriais galëjo groti keli muzikantai, sudaryda- þodyno, pypyne buvo vadinami skirtingi puèiamieji instrumen- mi orkestrà; treèiuoju – ið keliø palaidø vienatoniø garso áran- tai. Gali bûti, kad kaimo þmonës puèiamuosius instrumentus kiø sudaromas vienas. Tokiu instrumentu grojo jau vienas mu- vadino bendru vardu pypynëmis (nuo þodþiø ‘pypti, pyplë’), zikantas. Taip ið vienarûðiø muðamøjø vamzdþiø, anot K. Zach- toks pavadinimas pateko ir á instrumento metrikà. so, atsirado ksilofonas, ið pavieniø gongø – gongø orkestrai K. Zachsas smulkiai apraðë skuduèiø konstrukcijà. Tai ke- Kambodþoje (Moi genties), vëliau gongø muzika Birmoje, Ja- turios skirtingo ilgumo medþio dûdelës. Apatinë dûdeliø da- voje (39; 2211, 37 usw) ir t. t. Ilgiausiai vienatoniø instrumen- lis uþlydyta sakais, virðutinë – su dviem nuopjovomis viena tø orkestrai iðliko Birmoje (40), Kongo, Basango apylinkëje prieð kità. Prie maþesniosios pridedama apatinë lûpa, todël (41; 36), Dakka Adamaua genties teritorijoje (42), Rodezijo- patogu staigiai ir giliai ákvëpti. Visø keturiø dûdeliø iðorëje je, Bavendo genties teritorijoje (43), Pietryèiø Afrikoje (44) matyti trumpi gilûs árentimai, paþymintys dûdeliø skleidþia- ir tarp Venesuelos Guaraunos indënø. Lietuviø vienatonës mo garso aukðtá. Tik trigubo árentimo viduryje vieno rantelio dûdelës, K. Zachso poþiûriu, yra viduriniojo raidos tarpsnio trûksta. Natûrali medþio spalva, nedailus padarymas, storos – tarp savarankiðkai egzistavusiø signaliniø ðvilpyniø ir Pano sienelës, anot K. Zachso, rodo pirmykðtæ dûdeliø prigimtá. fleitø – laisvø arba suriðtø dûdeliø rinkinio. Dr. E. M. Hornbostelis atliko apraðomøjø skuduèiø ty- K. Zachsas pamini þymaus rusø instrumentologo rimus kelioniniu tonometru. Ðiuos duomenis K. Zachsas pa- N. J. Privalovo apraðytà instrumentà skaudumà (45), kurá suteikia lentelëje (þr. lentelæ). daro dvylika þieve suriðtø vienatoniø dûdeliø, taèiau ðio fak- K. Zachsas atkreipë dëmesá á ypatingà lietuviðkø skudu- to plaèiau nekomentuoja. Toks instrumento ávardijimas pra- èiø virðutinës dalies dvigubø nuopjovø svarbà. Kaip mato- deda sekà klaidø, kartojamø iki mûsø dienø. XIX a. etno- me, dûdelës su tokiais poþymiais instrumentologams jau XX grafas Eustachijus Tiðkevièius apraðë 12 skuduèiø rinkiná, a. pradþioje nebuvo naujiena. Kadangi mokslininkas áþiûrë- pavadinæs já skaudutes. Ðá rinkiná jis nusiuntë á Maskvà. Ki- jo tokiø dûdeliø azijietiðkà prigimtá, ieðkodamas atitikmens, tais metais muzikologas A.Vladimirskis ðá rinkiná ávardija þvalgësi kaip tik á Azijos kraðtus. Dûdeliø su nuopjovomis, kaip skaudutà (chromatiná dvylikos atskirø dûdeliø komplek- jo þiniomis, bûta Birmos Ðan apylinkëse, Pietø Indonezijos tà). E. Tiðkevièiaus duomenimis rëmësi rusø instrumento- centrinëje dalyje, Polinezijoje, Afrikoje. Jos minimos Piet- logas N. Privalovas, kuris apraðo skaudutà kaip vienà instru- ryèiø Azijos, Afrikos pakraðèiø tautosakoje. Tyrinëdamas in- mentà, susidedantá ið dvylikos suriðtø vamzdeliø. Lenkø etnografas K. Moðinskis, cituodamas N. Privalo- Duomenø apie skuduèius lentelë và, pirmasis suabejojo pateiktu pieðiniu ir duomenimis. K. Zachsas rusiðkàjà t bus perskaitæs kaip m (skaudumas). Sovietø sàjungos tautø liaudies instrumentø atlaso antrojo leidimo sudarytojai ðá skaudumà pakeitæ á skaudamà, pateik- dami tai kaip savarankiðkà instrumentà (46). Taip E. Tiðkevièiaus apraðytos skaudutes per vie- nà amþiø ávairiuose raðytiniuose ðaltiniuose kei- 1 * 1 Cent = – temperuoto pustonio. 100 tësi á skaudutà, skaudumà, skaudamà. K. Zach-

26 Marija BALTRËNIENË. KURTAS ZACHSAS: LIETUVIØ LIAUDIES MUZIKOS INSTRUMENTAI IR JØ SÀSAJOS SU PASAULIO INSTRUMENTAIS sas ðá Lietuvoje nebûtà instrumentà priskiria Pano fleitos janèiais lieþuvëliais buvo galima iðgirsti Indijoje ir Malaizi- tipo instrumentams (treèiojo evoliucijos tarpsnio). joje. Europietiðkieji nevienalyèio skambëjimo heterofoniniai K. Zachso skirstymu, ketvirtojo fleitø raidos tarpsnio yra klarnetai su pririðamais arba prisukamais lieþuvëliais jo ávar- snapo pavidalo fleitos (Schnabelflöte) su garso skylutëmis dijami kaip kito raidos tarpsnio instrumentai. (HS 421. 212. 122). Tokia fleita rasta Didþiojoje Lietuvoje, Autoriui aiðkiai stinga duomenø apie kitokio tipo lietu- saugoma Berlyno muziejaus fonduose (1 il. 4 pav.). Lietu- viðkas birbynes. Kai jis raðë aptariamàjá straipsná (1915 m.), viðkas pavadinimas ávardijamas su abejone (wohl) pypelys (pi- Lietuvoje dar grota plunksnos, ðiaudo, þievës, rago dviejø pelis), grojantysis – pypeliutojis (pipelioätoyjs). Autorius pa- (vamzdis, lieþuvëlis), trijø (vamzdis, lieþuvëlis, ragelis), ke- þymi, kad tarmiðkai ðis pavadinimas vokieèiø tariamas pipel. turiø (vamzdis, kandiklis, lieþuvëlis, ragelis) daliø primity- Lietuviø kalbos þodyne pypelys aiðkinamas kaip ‘dûdelë, viausiomis birbynëmis (24; 107). Pastarøjø, Sekminiø rage- birbynë, muzikos instrumentø vamzdis’ (37; 1068–1069). liø, buvo geras garsas ir graþus tembras. Primityviosios su K. Zachsas èia apraðo mums gerai paþástamà lamzdelá. laisvai vibruojanèiu lieþuvëliu birbynës, anot K. Zachso, yra Puèiamasis galas nupjautas ákypai. Þiotys atviros, skylutë „orui þemesnio evoliucijos tarpsnio, o Sekminiø ragelis, mano ma- atsikvëpti” keturkampë, iðpjauta priekinëje vamzdþio dalyje. nymu, priskirtinas europietiðkøjø klarnetø grupei. Artimiau- Keturkampës ir keturios garso skylutës. Kandiklis – 3,15 cm sieji kaimynai turi daug birbynei giminingø instrumentø: latviø ilgio, 2 cm skersmens. Vamzdþio storis virðutiniame gale – 3 pékðis (ið ðiaudo, plunksnos, nendrës), ganurags (medinë), cm. Nuotolis nuo þemiausios garso skylutës 6,5 cm, nuo vir- róopill (estø), rusø, baltarusiø þaleika (9; 88, 94, 45, 29) ir t.t. ðutinës – 13,5 cm. Pypeliu su keturiomis garso skylutëmis ga- Juos vienija konstrukcijos ypatumai ir garso tembras. Ðiau- lima iðgauti penkis garsus. Garsyno evoliucija ðis instrumen- rës rytø Europos tautø primityvioji instrumentø sankloda yra tas, anot K. Zachso, prilygsta penkiastygei citrai. O dvylika- lyg nuoroda á bûtinybæ ðiø tautø instrumentus tyrinëti etno- vamzdës Pano fleitos (autorius turëjo galvoje greièiausiai pra- kultûriniø ryðiø kontekste. manytàjá skaudumà – M.B.) garsynas yra vëlyvesnis. Savo straipsnyje K. Zachsas apraðo du pûstukinius tri- K. Zachsas, tyrinëdamas snapo pavidalo fleitas, randa ati- mitus (Trompete. H.S. 423. 112. 1; 2). Anot jo, trimità lietu- tikmenis ir Azijoje, ir Balkanø pusiasalyje. Ðiam instrumen- viai vadina trûba, triûba, pûtëjà – trubitojis arba triubitojis. tui profesorius, atrodo, pagailëjo dëmesio, nes panaðiø tu- Pirmasis trimitas (1 il. 6 pav.) gautas ið Friedrichsbergo rëjo beveik visos pasaulio tautos, taip pat ir artimiausi mûsø (Kr. Ortelsburg). Autorius abejoja, ar jis lietuviðkas, taèiau kaimynai. apraðytàja konstrukcija visiðkai atitinka lietuviðkàjá trimità. Berlyno muziejuje K. Zachsas surado ir lietuviðkà lieþu- Vamzdis eglinis, laipsniðkai platëjantis, surinktas ið keturiø vëliná instrumentà birbynæ, kurià priskiria klarneto tipo in- gabalø, tvirtai apvyniotas þieve. Pûstuko nëra. Ilgis apie 100 strumentams (HS 421. 211. 12). Á muziejø ji (kaip ir skudu- cm, virðutinës dalies skersmuo apie 2,1 cm; apatinës – 10 èiai) pateko 1908 m. ið Kauno gubernijos, Èedasø. Ðio in- cm. Ðá trimità naudojo piemenys. strumento liaudiðkas pavadinimas – birbynë (birbine), gro- Antrasis trimitas – ið Þemaitijos, nuo Telðiø. (E.J.V. 36, jantysis – birbini¹kas. Autorius pateikia paaiðkinimà ið F. Kur- 1908). Jo eglinis vamzdis taip pat laipsniðkai platëjantis S ðaièio þodyno: „puèiamasis instrumentas, iðduodantis ðna- raidës pavidalo, primena XV a. trimitus, ðiuolaikinius trom- rantá arba birbentá garsà, panaðiai kaip lëktuvas, vapsva, klar- bonus. Jis yra ið dviejø ar trijø iðilgai perskeltø ir sakais su- netas” (11, 6). klijuotø daliø, apvyniotø þieve. Virðutinëje dalyje ástatytas Apraðytosios birbynës konstrukcija – kaip ir áprastiniø primityvus pûstukas, kurá K. Zachsas ávardija lietuviðkai – lietuviðkø mediniø birbyniø. Abu cilindrinio vamzdþio galai „burnos galos”. Apatinëje trimito dalyje iðdroþta platëjanti atviri. Vamzdþio viduryje, arèiau apatinio galo, iðpjautos trys taurë – rezonatorius. Instrumento aukðtis – 87,5 cm; ben- viena ðalia kitos keturkampës skylutës. Puèiamojo galo ðo- dras ilgis – 190 cm; apatinës dalies skersmuo – 11 cm. Auto- ne pririðamas vibruojantis lieþuvëlis, kurá kaimieèiai, kaip rius pamini, kad Lietuvoje trimitus naudojo piemenys, o paþymi autorius, gamina ið medþio ðaknies. Autoriaus nuo- anksèiau jais pûsta vestuvëse, krikðtynose, eitynëse. mone, trûksta kamðèio, buvusio virðutinëje dalyje. Profeso- K. Zachsas surado triûbos (Truba) pavadinimo atitik- rius galëjo ir suklysti, nes lietuviðka birbynë daþnai bûna su menis vendø, rusø, serbø, kroatø, sirijieèiø ir samojedø kal- abiem atvirais vamzdþio galais. Grojimo metu virðutinis ga- bomis. Mokslininkas paþymi, kad minëtø tautø trimitai for- las pridengiamas lieþuviu. Garsas atsiranda, raðo K. Zach- ma ir gamybos bûdu artimi Ðveicarijos piemenø ragams alp- sas, kai elastingas lieþuvëlis, veikiamas puèiamo oro, perio- horn, Skandinavijos lur, Estijos luik, Lenkijos ligawka, Ru- diðkai atsidaro ir uþsidaro. Garsas labai aðtrus, primena munijos bucium, aukðtutinio Amûro srièiø giminingiems in- klarneto garsà. Instrumento ilgis 15,25 cm, skersmuo 1,5 cm strumentams. (1 il., 5 pav.). K. Zachsas atkreipë dëmesá á T. Lepnerio (Lepner) pa- Ieðkodamas atitikmens, K. Zachsas dairosi á Azijos tau- teiktus duomenis: du piemenys puèia trimitus, kuriø garsas tø palikimà. Jis konstatuoja faktà, kad dar XX a. pradþioje labai stiprus (47; 94). Pûtimas dviem triûbomis, anot viengubo lieþuvëlio trijø daliø klarnetus bei á juos panaðius K. Zachso, þinomas visoje Azijoje, Turkistane, Tibete, Indi- instrumentus su elastingais plonai nudroþtais laisvai vibruo- joje, taip pat pas þydus (Mozë Dievo garbinimui pagamino

27 MOKSLO DARBAI dvi sidabrines triûbas). Profesorius mano, kad turtingoje ar- tosakà, etnomuzikologijà), jie kruopðèiai dirba siekdami nu- chajiðkoje baltø kultûroje pastebimi tokie tipiðki Azijos tautø statyti, kuriai prieðistorës epochai baltiðkieji instrumentai muzikavimo bruoþai – svarus árodymas, paneigiantis vyrau- priskirtini, kokioje teritorijoje bûta jø pirmtakø. Kai ku- janèià nuomonæ, kad nuo bronzos amþiaus prie Baltijos kran- riais ðiø instrumentologø tyrinëjimais patvirtintos archeo- tø iðlikæs muzikavimo bûdas dviem trimitais sietinas su prie- logijos iðvados apie baltø pirmtakø plaèiai gyventas terito- ðistoriniu ðiaurës germanø muzikos dvibalsumu. Jeigu T. Lep- rijas Rytø Europoje. neris paminëjo du piemenis, puèianèius triûbomis aukðtai- Tirdamas lietuviø muzikos instrumentus, K. Zachsas sie- tiðkomis daudytëmis, tai jie turëjo groti aukðtaitiðkas sutar- kë patikrinti kitø instrumentologiniø tyrimø rezultatus. Ðiaur- tines, dël kuriø baltiðkos kilmës neabejojame. rytinëje Europos dalyje jis aptiko archajiðkos kultûros sale- Visus straipsnyje aptartus instrumentus K. Zachsas kil- læ, kurios radiniai atitiko seniausiøjø pasaulio civilizacijø re- dina ið Azijos. Instrumentø perëmimo laikas, profesoriaus liktus. Bet pripaþindamas Azijos civilizacijø pirmumà, jis ma- nuomone, sunkiai nusakomas, taèiau retai kitur aptinkami në, kad lietuviø muzikos instrumentø pirmtakø reikia ieðko- ankstyvieji instrumentai, siauri jø garsynai liudija, kad tai ti bûtent ten. Patikrinti ðiø prielaidø teisingumà – ðiandieni- galëjo bûti prieðistoriniai laikai. Ankstyvosios lentinës cit- niø bei ateities mûsø instrumentologø uþduotis ir pareiga. ros ir snapo pavidalo fleitos turi tik penkiø tonø (kiti instru- Slaviðkàjà kankliø kilmæ prof. R. Apanavièius jau paneigë. mentai – dar maþesná) garsynà. K. Zachso aptariamuoju lai- Aptariamojo laikotarpio instrumentologai, tarp jø ir kotarpiu tokiø dar galima buvo rasti Indonezijos ir Afrikos K. Zachsas, jau buvo sukaupæ didþiulius fondus, daug ar- periferijoje. Geriausias pavyzdys – vienatonës fleitos: jos itin chyvinës medþiagos apie muzikos instrumentus, tyrinëjo mu- senos, nes Azijoje jau retai beaptinkama ir treèiojo raidos ziejinius eksponatus, rëmësi ekspedicijø medþiaga, ðifravo tarpsnio Pano fleita. instrumentø garsynus, juos lygino, taèiau neskyrë arba ma- Profesorius K. Zachsas – pirmasis instrumentologas, lie- þai skyrë dëmesio ávairiø tautø instrumentinës muzikos ana- tuviø muzikos instrumentus tyrinëjæs pasaulio tautø instru- lizei. Etnomuzikologas lyginamiesiems tyrimams teikia ypaè mentarijaus kontekste. Mokslininkà jie sudomino archajið- daug duomenø. Atrodo, K. Zachsas neturëjo þiniø, kokia ori- kumu, primityvumu, liudijanèiu seniausiø civilizacijø þemiau- ginali muzika (instrumentinës sutartinës) atliekama jo ap- sià instrumentø raidos tarpsná. raðytais archajiðkaisiais skuduèiais ir trimitais, nes, jø turë- Mes labai ilgai laikëmës vietinës lietuviø instrumentø kil- damas, bûtø ieðkojæs atitikmenø pasaulyje. mës sampratos. K. Zachsas jau amþiaus pradþioje atkreipë K. Zachsas pateiktus instrumentø pavadinimus sukirèia- dëmesá á instrumentø tapatumus labai plaèiose teritorijose, vo. Reikëtø taip daryti ir lietuviø instrumentologams, nes tik pabrëþdamas, kad në viena ðiø tautø, besisavinanèiø archa- sukirèiuotà pavadinimà kitatautis gali perskaityti teisingai. jiðkus instrumentus, nëra teisi. Kiekviena tauta, gyvenanti apibrëþtoje teritorijoje, sukau- Tautos nuolat keitësi, vienos kitas nukariaudavo, asimi- pia gausybæ paprotiniø ir tautosakiniø savitumø. Lyginant mu- liavosi. Maiðësi religijos, kultûros. Be abejo, K. Zachso hi- zikos instrumentus, iðsibarsèiusius didelëje teritorijoje, klai- potezë, esà seniausiø instrumentø kilmës reikëtø ieðkoti Azi- dø iðvengti sunku. Jø neiðvengë nei K. Zachsas, nei kiti tyri- jos bei Afrikos kontinentuose, nëra visiðkai paneigtina (2). nëtojai, aptariantys pasaulio arba atskirø kontinentø muzi- Azijos, Afrikos þemynuose gyventa ir indoeuropieèiø. In- kos instrumentus. Pilnesniø ir patikimesniø þiniø yra darbuo- doeuropieèiai hetitai XVI–XIII a. prieð Kristø turëjo galin- se, skirtuose vienos tautos instrumentams aptarti. Pasaulio gà valstybæ. Jø sostinë buvo netoli Ankaros. Samdomi ka- muzikos instrumentø etnogenezës, migracijos, nykimo reið- riai Egipte, lydai (Maþosios Azijos vakaruose maþdaug apie kinius daug lengviau bûtø tyrinëti, jei etnoinstrumentologai 650 m. prieð Kristø), frygiai (á rytus nuo lydø) taip pat buvo pasirûpintø paskelbti savo tautø instrumentø þinynà. indoeuropieèiai (34; 306, 307). Ten aptinkami ne tik primi- Mûsø etnoinstrumentologai, pasitelkæ archeologijos, et- tyvûs mediniai (kedro, sandalo medþio), kauliniai, raginiai, nologijos, istorijos, geografijos, kalbotyros duomenis, isto- kriaukliø instrumentai, bet ir prabangûs muzikos árankiai ið riniu, lyginamuoju, retrospektyviniu metodais gvildena lie- sidabro ir aukso (34; 192). Jø garsynai buvo siauri. K. Zach- tuviø muzikos instrumentø plitimo tam tikrose erdvëse kiti- sas daþnai mini persø, skitø muzikavimo patirtá, pabrëþda- mà. Jie atsekë ðiø instrumentø plitimo erdvæ, sutampanèià mas jø instrumentø svarbà aiðkinant daugelá uþmarðtin nuë- su pasaulinio garso archeologës Marijos Gimbutienës ávar- jusiø prieðistorës reiðkiniø. dintomis baltiðkojo substrato gyvavimo prieðistoriniais lai- Archeologijos profesorë Marija Gimbutienë (48) baltø kais ribomis. Tikiuosi, kad artimesnë paþintis su K. Zachso genèiø prieðistoræ aiðkina kaip ávairiø kultûrø þmoniø, ke- ir jo bendraþygiø XX a. pradþioje sukaupta etnoinstrumen- liavusiø ið rytø, pietø á ðiauræ, iðdavà. Jos moksliniai pasie- tologine medþiaga, tyrimø rezultatais paskatins jaunuosius kimai ákvëpë naujiems ieðkojimams ðiuolaikinius lietuviø Lietuvos etnoinstrumentologus neapsiriboti vien Lietuvos etnoinstrumentologus – prof. Romualdà Apanavièiø, dak- etnoinstrumentø tyrimais. Jø profesinis pasiruoðimas bei pla- tarus Gailà Kirdienæ, Rûtà Þarskienæ, Gvidà Vilá. Aprëp- tus poþiûris á instrumentø prieðistoræ ágalina ðiuos moksli- dami kur kas platesná mokslo srièiø spektrà nei K. Zachsas ninkus reikðmingai prisidëti prie tarptautiniø etnoinstrumen- (archeologijà, istorijà, kalbotyrà, etnologijà, mitologijà, tau- tologiniø tyrimø.

28 Marija BALTRËNIENË. KURTAS ZACHSAS: LIETUVIØ LIAUDIES MUZIKOS INSTRUMENTAI IR JØ SÀSAJOS SU PASAULIO INSTRUMENTAIS

NUORODOS: 28. Vgl. z. B. Ibn – Dast, ed. D. A. Chvolson, p. 31, und A. J. Garkavi, Skazan. musulkmanskich pisat (Ðá veikalà citavo von Krek.) Ið: 1. Stumpf C. Die Anfänge der Muzik. – Leipzig, 1911; Die pseudo– Sachs C. (11; 4). aristotelischen Probleme über Muzik. – Berlin, 1897. 29. Miklosich F. Etymologisches Wörterbuch der slavischen Sprachen. – 2. Lachmann R. Die Muzik der außereuropäischen Natur – und Kul- Wien, 1886. – P. 72; Lexicon palaeoslavenico – graeco – latinum. – Wien, turvölker. – Potsdam, 1929. 1862–65. – P. 150; Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen. 3. Sammelbände für vergleichende Musikwissenschaft. Nuo 1922 m. – Wien, 1875. – II. – 103; Berneker E. Slavisches etymologisches Wörter- 4. Hornbostel E. Ethnology of african Sound – Instruments // W. Afri- buch. – Heidelberg, 1908–13; – I. – 340 f. Ið: Sachs C. (11; 4). ca. – 1933. – T. 6; Über ein akustisches Kriterium für Kulturzusam- 30. Autoriaus padaryta klaida – vietoje „latviø” turi bûti „lietuviø kank- menhäge // Zeitschrift für Ethnologie. – 1911 – R. 48. lës, kanklai”. Daugelis E. Hornbostelio darbø paskelbta leidinyje „Sammelbände…” 31. Priebalsiai „g”, „k” tariami gomuriu, „è” – burnos priekyje prie dantø. (þiûr. 3 nuor.). 32. Buchner A. Musikgeschichte in Bilden, Ostafrika. 5. Mahillon V. Catalogue descriptif et analitique du Musee instrumen- 33. Apanavièius R. Senosios kanklës ir kankliavimas. – Vilnius, 1994. tal du Conservatorie Royal de Bruxells. – Gand, 1880; v. 1–5; – Gand 34. Biblijos enciklopedija. – Vilnius, 1992. – P. 191. – Brux., 1883–1922. 35. Apanavièius R. Baltø etnoinstrumentologija. – Kaunas, 1992. – P. 6. Hornbostel E.M., Sachs C. Systematik der Musikinstrumentenkun- 11–17. Senosios kanklës… de // Zeitschrift für Ethnologie. – Berlin, 1914, nr. 46, p. 553–590. 36. K. Vertkovas skuduèiø tipo instrumentus priskiria daugiavamzdþiø 7. Sachs C. Handbuch der Musikinstrumentenkunde. – Leipzig, 1930. ðvilpyniø grupei (Àòëàñ, 1963. – C. 18). Ðio straipsnio autorei 8. Buchner A. Musikinstrumente der Völker. – Prag, 1968; Kunz L. Die toks skuduèiø ávardijimas atrodo tikslesnis. Volksmusikinstrumente der Tschechoslowakei. – Leipzig, 1974; Mu- 37. Lietuviø kalbos þodynas. – Vilnius, 1973. – T. 9. sikgeschichte in Bilden. Kubik G. Ostafrika. – Leipzig, 1982 ir t.t. 38. Þarskienë R. Skuduèiai ir jø giminaièiai. – Vilnius, 1993. 9. Âåðòêîâ Ê. Àòëàñ ìóçûêàëüíûõ èíñòðóìåíòîâ íàðîäîâ ÑÑÑÐ. 39. Sachs C. Die Musikinstrumente Indiens und Indonesiens // Hand- – Ìîñêâà, 1963; âûï. 2 – Ìîñêâà, 1975. buch der Königlichen Museen. – Berlin, 1915. 10. Sachs C. Reallexikon der Musikinstrumente. – Berlin, 1913; Die 40. Eksponatas Miuncheno etnografiniame muziejuje. Musikinstrumente Birmas und Assams. – Monachium, 1917; Die 41. Hilton–Simpson. Land and Peoples of the Kasai. – P. 36. Ið: Sachs Streichbogenfrage // Archiv für Musikwissenschaft. – 1918. – R. 1; C. (11; 6). Die Musikinstrumente des alten Aegyptens. – Berlin, 1921; Die 42. L. Frobenius ekspedicijos rinkinys. Musikinstrumente Indiens und Indonesiens. – Berlin, 1923; Musik 43. Berlyno Misijø draugijos, ákurtos E. Hornbostelio, rinkinys. des Altertums. – Wrocùaw, 1924; Handbuch der Musikinstrumen- 44. Karlo Weule nuotraukos, K. Zachso ekspedicijos Rytø Afrikos pietry- tenkunde. – Berlin, 1930; Historia instrumentow muzycznych. – èiuose moksliniø tyrinëjimø daviniai. Mitteilungen aus den deutschen Warszawa, 1975; ir t.t. Schutzgebieten // Ergänzungheft 1. – Berlin, 1908. – Taf. 39. – Fig. 1. 11. Sachs C. Die litauischen Musikinstrumente in der Kgl. Sammlung 45. Ïðèâàëîâ Í. Ìóçûêàëüíûå èíñòðóìåíòû ðóññêîãî íàðîäà â für deutsche Volkskunde zu Berlin // Internationales Archiv für ñâÿçè ñ ñîîòâåòñòâóþùèìè èíñòðóìåíòàìè äðóãèõ ñòðàí // Çà- Ethnographie. – Bd. XXIII, 1915. ïèñè Èìï. Àðõ.Îáùåñòâà. VIII. II. 234. 12. Ðià prielaidà darydamas, K. Zachsas remiasi F. Tecneriu // F. Tet- 46. Baltrënienë M. Lietuviø muzikos instrumentø pavadinimai // Mûsø zner in Globus. – LXXIII. – 1896. kalba. – Vilnius, 1978, nr. 1, p. 34–40; Instrumentø pavadinimai // Lietu- 13. Baltrënienë M. Lietuviø liaudies muzikos instrumentai. – Vilnius, viø liaudies muzikos instrumentai. – Vilnius, 1980. – Kn. 1. – P. 54–56. 1980. – Kn. 1. 47. Lepner T. Der Preusche Littauer, 1690. – Danzig, 1744. – P. 94. 14. Autorius remiasi Fr. Kurschat „Wörterbuch der littauischen Sprache”. 48. Gimbutienë M. Baltai prieðistoriniais laikais. – Vilnius, 1985. – Halle, 1874; ir A. Schleicher. Litauische Grammatik. – Prag, 1856. 49. Kunz L. Die Volksmusikinstrumente der Tschechoslowakei // Hand- 15. Slaviûnas–Slavinskas Z. Lankas – pirmykðtis lietuviø muzikos in- buch der europäischen Volksmusikinstrumente. – Leipzig, 1974. strumentas // Gimtasai kraðtas (Ðiauliai). – 1939, nr. 1 (21). 50. Kubik G. Ostafrika // Musikgeschichte in Bilden. – Leipzig, 1982. 16. Balfour H. The Natural History of the Musical Bow. – Oxford, 1899. – P. 65. 17. Nuorodà á Afrikos ir Turkijos lanko citras K. Zachsas pateikë ne- Curt Sachs: Lithuanian folk musical pilnà (Ebenda, 30; Jean, Les Touareg. – Paris, 1909. – P. 211). instruments and their links with the 18. Van der Straeten. Musique aux Pays – Bas. – Bruxelles, 1888. – T. 8. instruments of the world as a whole – P. 196. Ið: Sachs C. (11, 2). 19. Figvre con instrvmenti mvsicalli e boscarecci des Gio. Battâ. Bra- Marija BALTRËNIENË celli pittore Fiorentino in Roma. – 1620–30. Ið: Sachs C. (11; 2). The article provides a discussion on the publication „The 20. Olædzki S. Polskie instrumenty ludowe. – Kraków, 1978. Lithuanian musical instruments in the royal collections of 21. Sachs C. Vergleichende Musikwissenschaft in ihren Grundzügen. – folklore in Berlin” (1915) by the eminent German instrumen- Lpz., 1930. 22. Montandon G. L’ologenese culturelle // Freite d’ethnologie cultu- tologist and professor Curt Sachs, who was the first to inves- relle. – Paris, 1934. tigate Lithuanian musical instruments in the context of the 23. Ankermann B. Die afrikanischen Musikinstrumente. – Berlin. – instrumentology of the nations of a whole world. The discus- Nuoroda ið: Slaviûnas Z. Lankas… sion includes all the Lithuanian folk musical instruments (the 24. Baltrënienë M., Apanavièius R. Lietuviø liaudies muzikos instru- pûslinë, the kanklës, the skuduèiai, the birbynë, the trimitas) mentai. – Vilnius, 1991. described by Sachs which deeply impressed the scholar ow- th 25. K.Vertkovas savo klasifikacijoje iðskyrë tris gusli tipus: sparno (kaip ing to their archaity. As early as the beginning of the 20 ir K. Zachsas – kankliø tipo); ðalmo ir stalo pavidalo (Âåðòêîâ Ê. century Sachs was already attracted by the identity of the in- Àòëàñ... – âûï. 1. – Ñ. 31–32.). R. Apanavièius baltø kanklëse struments with regard to wide spreading territories, and he áþiûri luoto, karsto pavidalus (Apanavièius R. Baltijos tautø kan- also emphasized that in the inhabited territories none of the kliø tyrinëjimo ir sisteminimo apþvalga // Senieji kanklininkai ir nations was right in accepting the archaic instruments as the kankliavimas. – Vilnius, 1994. – P. 20.). ones belonging exceptionally to their nation alone. 26. Pollux J. Onomasticon IV 60 (ed. Basileae, 1536, p. 209). Ið: Sachs C. (11; 4). 27. Krekk F. Einleitung in die slavische Literaturgeschichte. – 2. Aufl., Vilniaus pedagoginis universitetas, Studentø 39, 2034 Vilnius Graz 1887. – P. 375). Ið: Sachs C. (11, 4). Gauta 2001 05 23, áteikta spaudai 2002 01 29

29 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2002/1 (82)

Aukðtosios Panemunës prekybos pastatø architektûra XX a. treèiuoju deðimtmeèiu

Lijana LAUÞIKAITË

Straipsnio objektas – Aukðtosios Panemunës, iki 1931 m. maro metais jis galëjo kurtis. Miestelio ákûrimà istorikai buvusios atskiru Uþnemunës miesteliu, prekybos pastatø ar- sieja su Panemunës savininku Simonu Siruèiu, kuris, 1742 chitektûra paskutiniuoju savarankiðko miestelio egzistavimo m. tapæs Kauno seniûnu, dvaro sodybà pavertë savo rezi- deðimtmeèiu. Tikslas – nustatyti miestelyje buvusiø prekybos dencija, pastatë baþnyèià ir tais paèiais metais Panemunei pastatø tipus, iðtirti jø architektûrà, prekybos pastatus lai- iðrûpino miesto teises. XVIII a. antrojoje pusëje – XIX a. kant svarbiausiais tradicinio miesteliø vaizdo formantais. Me- pradþioje Panemunës miestelis buvo nedidelë gyvenvietë, todas – istorinis, lyginamasis, tipologinis. Iðvada – Aukðto- nusidriekusi abiejose senojo kelio ið Aleksoto á Piliuonà sios Panemunës prekybos pastatø architektûra vertinga isto- pusëse. 1827 m. èia buvo 63 namai, 898 gyventojai (5). Ka- riniu poþiûriu, profesionali tradicinës architektûros tàsa, mo- dangi miestelyje vykdavo turgûs ir prekymeèiai, kairëje pa- difikacija ir atnaujinimas. grindinës gatvës pusëje ilgainiui susiformavo turgaus aikð-

1. Naimarko Jankelio gyvenamojo–prekybos namo projektinis fasadas, planas ir dabartinis vaizdas (þvagþdute paþymëta prekybos patalpos).

Manoma, kad 1931 m. prie Kauno prijung- ta Aukðtoji Panemunë yra viena seniausiø Uþ- nemunës gyvenvieèiø, ásikûrusi dar XIV a. (2), nors patikimesniø duomenø apie jà atsiranda tik nuo XVI a. vidurio, kai Valakø reformos metu deðiniajame Nemuno krante, prie Sëme- nos upelio, buvo pastatyta dvaro sodyba (4). Spëjama, kad XVII a. prie dvaro jau buvæs Pa- nemunës miestelis, taèiau vargu ar nuolatiniø karø su Ðvedija bei Rusija laikotarpiu, bado ir

30 Lijana LAUÞIKAITË. AUKÐTOSIOS PANEMUNËS PREKYBOS PASTATØ ARCHITEKTÛRA XX A. TREÈIUOJU DEÐIMTMEÈIU

kø matyti, kad senoji Aukðtosios Panemunës dalis tuo metu buvo apstatyta beveik tik vienaaukðèiais mediniais trobe- siais, jos vaizdas priminë didelá kaimà (3), taèiau prade- dant 1925 m. Kauno apskrities archyve randama jau tik miesteliui bûdingø pastatø brëþiniø. Tai prekybinæ paskir- tá turintys pastatai, kurie ádomûs tuo, kad bûtent jie for- mavo tradiciná Aukðtosios Panemunës, kaip ir kitø mies- teliø, vaizdà, kadangi prekyba buvo pagrindinë prielaida ðio tipo gyvenvietëms atsirasti ir pagrindinis bruoþas, skiriantis jas nuo kaimø. Ástatymais reglamentuojami turgûs ir prekymeèiai bei kasdienë prekyba buvo svarbiausios miesteliuose vykusios prekybos rûðys, turëjusios atitinka- mà architektûros iðraiðkà. Treèiuoju XX a. deðimtmeèiu Aukðtojoje Panemunëje iðsiskyrë trys minëtø pastatø ti- pai: gyvenamieji–prekybiniai pastatai, turgavietës statiniai, krautuvës–kioskai. Neaiðku, ar visi projektai buvo ágyven- dinti (nors visø pastatø statyboms buvo iðduoti leidimai), kadangi pagal brëþinius galima identifikuoti tik kelis ðiuo metu buvusioje Aukðtojoje Panemunëje tebestovinèius namus. Kiti arba neiðliko, arba neatpaþástamai pasikeitë, pa- seno, virto lûðnomis (keli namai dabartinëje Vaidoto gat- vëje likæ beveik be stogø). Leidimus statyboms Aukðtojoje Panemunëje, kaip ir kitur, iðduodavo Apskrities valdybos statybos komisija, o projektø autoriai buvo statybos technikai ir net aukðtuo- sius mokslus baigæ diplomuoti statybos inþinieriai. Þemes- nës kvalifikacijos statybos specialistus technikus nuo 1920 m. rengë Aukðtesnioji technikos mokykla. Nedideliø (iki dviejø aukðtø) gyvenamøjø namø projektavimas bei tech- ninë statybos darbø prieþiûra ir buvo ðiø specialistø darbo sritis. Diplomuoti statybos inþinieriai buvo 1922 m. Kau- ne ákurto universiteto Technikos fakulteto absolventai. Visi gyvenamieji–prekybos pastatai (bent jau tie, ku- riø statybos dokumentus pavyko rasti archyve) treèiuoju 2. E. Afanasjevo gyvenamojo–prekybos namo fasadas ir planas. XX a. deðimtmeèiu buvo statomi palei pagrindinæ Vytau- to gatvæ (dabartinë Vaidoto gatvë). Daugiausia tai buvo të. XIX a. pabaigoje nuoseklià Panemunës raidà suvarþë mediniai, ðonu á gatvæ orientuoti namai. Sklypuose, ne- Kauno tvirtovës statyba, nors gyventojø skaièius ir augo. paisant to, kad savininkai vertësi prekyba, stovëjo ne tik 1885–1895 m. èia buvo pastatyti 73 ávairûs kariniai objek- sandëliai, bet ir tvartai. Gyvenamøjø–prekybos pastatø pla- tai. Pagal 1912 m. spaudà, Aukðtoji Panemunë pirmaisiais nai, patalpø iðdëstymas, fasadø kompozicija, kai kuriais XX a. deðimtmeèiais buvo „nedidelis Lietuvos miesèiu- atvejais ir tûriai skyrësi nuo tradiciniø dvigaliø tokio tipo kas, susidedàs, galima sakyt, viena ilga gatve” (6). Atkû- namø, kurie turëjo daug panaðumø su kaimo vietoviø gy- rus Lietuvos nepriklausomybæ èia ásikûrë Lietuvos kariuo- venamaisiais namais, tesiskirdami nuo jø tik durø iðdësty- menës daliniai, o treèiojo deðimtmeèio pradþioje ðalia ka- mu (1). Átakos tam turëjo ne tik profesionalûs projektuo- riniø Aukðtosios Panemunës funkcijø ëmë ryðkëti vasar- tojai, bet ir miesteliui bûdingos gyvensenos diktuojami po- vietës bruoþai. Taèiau, nepaisant ðiø miestelio raidos savi- reikiai. Sàlygos prekybos veiklai – bene svarbiausias mies- tumø, senoji jo dalis, visuomeninis centras, kaip ir kitose telio kultûrinæ dimensijà formuojantis veiksnys. tokio tipo Lietuvos gyvenvietëse, turëjo prekybos centro Treèiuoju XX a. deðimtmeèiu Aukðtojoje Panemunëje pobûdá, kadangi kiekiu dominavo prekybiniai pastatai. Ne- statytø gyvenamøjø–prekybos pastatø planas kito nuo stip- þinoma, kaip jie atrodë ankstesniais amþiais, taèiau XX a. riai iðtæsto staèiakampio iki artimos kvadratui konfigûra- pirmosios pusës archyvø ðaltiniai leidþia detaliai kalbëti cijos. 1929 m. pastatytos ir iki mûsø dienø iðlikusios, Nai- apie jø architektûrinius sprendimus. Ið 1923 m. nuotrau- markui Jankeliui priklausiusios kepyklos (Vaidoto g. 62)

31 MOKSLO DARBAI

siuose – prekybos pastatuose. Tai reikëtø laikyti profesio- naliosios architektûros bruoþu, kadangi ir ankstesnio laikotarpio matininkø ar architektø sudarytuose projektuose buvo ieðkoma kitokiø, racionalesniø sprendimø. Ðonu á gatvæ orientuoti gyvenamieji–prekybos pastatai pagrindiniuose fasaduose paprastai turëjo du, kartais ir daugiau áëjimø, kuriø vieni vedë á gyvenamàsias, kiti – á prekybos patalpas. Á gyvenamàsias patalpas daþniausiai buvo áeina- ma per prieðkambará (2, 3 pav.), á prekybos patenkama tiesiai ið gatvës. Áëjimas á gyvenamàsias patalpas beveik visais atvejais nebuvo centrinëje namo dalyje (tai bûdinga tradiciniams dvigaliams pastatams), o krautuvës uþimda- vo tik vienà namo kampà (2, 3 pav.). Pasitaikydavo, kad

3. Andriaus Raskinio gyvenamojo–prekybos namo fasadas ir planas name bûdavo árengta ne viena krautuvë. Toks pavyzdys (þvaigþdute paþymëta prekybos patalpa). buvo ir Aukðtojoje Panemunëje (4 pav.). Kokios ir kaip vadinamos patalpos buvo miestelënø namuose, galima matyti ið E. Afanasjevui priklausiusio gyvenamojo–prekybos pastato projekto (2 pav.). Be krau- tuvës ir jos pagalbinës patalpëlës bei prieðkambario, jame buvo salonas, miegamasis kambarys, stalo kambarys ir virtuvë. Visiðkai kitoká iðplanavimà turëjo galu á gatvæ statyti namai su krautuvëmis. Á prekybinæ patalpà, kuri uþëmë visà pastato galà, buvo patenkama tiesiai ið gatvës, likusià dalá sudarë viena didelë gyvenamoji, gamybinë ar pagal- binë patalpa (1, 5 pav.). Taip pat dalinta ir vidaus erdvë mansardoje (5 pav.), tik èia abi patalpos buvo gyvenamos. Svarbiausieji prekybos–gyvenamøjø pastatø fasadø kompozicijos elementai buvo durys ir langai. Pagrindiniuo- se fasaduose bûdavo nuo dviejø iki keturiø asimetriðkai iðdëstytø durø, prieðais kurias visada bûdavo padarytas pa- aukðtinimas ar keliø pakopø laipteliai. Galais á gatvæ orientuoti namai pagrindiniuose fasaduose turëjo tik vienerias duris. Durys paprastai bûdavo dvivërës, ásprûdinës arba matmenys buvo 16x5,5 m (1 pav.). Tais paèiais metais sta- su stiklais. Stiklai uþimdavo didþiàjà durø dalá (1 pav.), tytas, tik toliau stovëjæs mûrinis Antanui Lekavièiui pri- kartais jø virðuje bûdavo padarytas tik horizontalus keliø klausæs namas buvo beveik kvadratinio plano (10x9,90 m) padalø langelis (2 pav.). Langai sienose grupuoti po du (15). Neáprasta atrodë pilieèiui Mileriui priklausiusio me- tris, kartais kurioje nors durø pusëje ar tarp dviejø durø dinio namo (1925 m.) planinë konfigûracija. Ji buvo arti- bûdavo tik vienas langas. Pasitaikydavo, kad krautuvës pama kvadratui, taèiau ðiaurës rytinis pastato kampas buvo talpos langas bûdavo þymiai didesnis, tarnavo kaip vitrina tarsi nukirstas, nors áëjimo toje vietoje nebuvo, tai papras- (3) (projekto autorius inþinierius P. Stankevièius (?)). Vi- tai nebûdinga tokio plano namams (16). Dviejuose ið ap- sø, iðskyrus vienà (4 pav.), aptariamø namø langai neturë- tariamø pastatø áprastà plano formà keitë tik iðtæsta ar jo langiniø, o ið puoðybiniø elementø galima paminëti tik tarsi pristatyta namo dalis. Ilgesnis nei rytinis buvo vaka- durø ir langø virðuje buvusias prikaltes, bet jos buvo nu- rinis Mauðui Frankui priklausiusio medinio namo (1925 matytos ne visuose pastatø projektuose. Mediniø namø m.) galas (12), o tarsi priestatas atrodë medinio E. Afa- sienos iki palanginës braukos daþnai buvo apkalamos ver- nasjevo namo (1928 m., projekto autorius statybos tech- tikaliomis lentomis, likusi dalis – horizontaliomis. Ið gyve- nikas J. Jukna (?)) (7) pietrytinë dalis (2 pav.). Kiti gyve- namøjø–prekybos pastatø bendra iðvaizda Aukðtojoje Pa- namieji–prekybos pastatai turëjo áprastus proporcingø sta- nemunëje iðsiskyrë ypaè profesionaliai sukurtas, Jurgiui èiakampiø planus. Apanavièiui priklausæs namas (1927 m., projekto autorius Patalpø iðdëstymas aptariamo tipo namuose buvo ki- statybos technikas J. Jukna (?)) (4 pav.). Pastatas masy- toks nei tradiciniuose dvigaliuose miesteliø gyvenamuo- vaus tûrio, lauþytos formos stogu, ið po kurio gatvës pusë-

32 Lijana LAUÞIKAITË. AUKÐTOSIOS PANEMUNËS PREKYBOS PASTATØ ARCHITEKTÛRA XX A. TREÈIUOJU DEÐIMTMEÈIU

je iðsikiða du nedideli mezoninai (4 pav.). Pagrindinë namo sienø dalis paaukðtinta ertikiu, sienø apkalas de- koratyvus (vietomis jis vertikalus, vietomis horizontalus, dar kitur – ávai- riai ástriþas ar spindulinis) (9). Dël stogo formos kiek neáprastos iðvaiz- dos buvo ir Agripinai Baibakienei priklausæs, iki mûsø dienø iðlikæs (Vaidoto g. 129) 1927 m. statytas gy- venamasis–prekybos namas (5 pav.) (projekto autorius inþinierius E. 4. Jurgio Apanavièiaus gyvenamojo–prekybos namo fasadas ir planas. Kliugë) (10). Tà patá galima pasakyti ir apie jau minëtà Naimarko Janke- lio namà, kurio stogas turëjo bûti ið- lenktas, kaip ir gatvës pusëje esanèio frontono kontûras (1 pav.). Taèiau neaiðku, ar dël to, kad statant nebuvo laikomasi projekto, ar dël vëles- niø pakeitimø, iðlikæs pastatas yra kitoks. Jo stogas plokðèias, pagrindinio fasado siena uþsibaigia trikampiu frontonu, kuriame yra ne projekte numatytas apvalus langelis, o tik pus- apskritë anga. Keturðlaitá stogà turë- jo tik beveik kvadratinio plano An- tano Lekavièiaus namas, o visø kitø aptariamø gyvenamøjø–prekybos pastatø stogai buvo dvi- ðlaièiai, daþniausiai skardiniai. Nëra duomenø apie tai, kokia spalva stogai daþyti Aukðtojoje Panemunëje, taèiau sprendþiant pagal reikalavimus kitiems Kauno apskrities miesteliams, stogø spalva galëjo bûti raudona. Reikia pa- stebëti, kad, kaip ir ankstesniais amþiais, dël gaisrø pavojaus viena kai kuriø mediniø pastatø siena buvo mûrinë.

5. Agripinos Baibakienës gyvenamojo– prekybos namo projektinis fasadas, planas (þvaigþdute paþymëta prekybos patalpos) bei dabartinis vaizdas.

33 MOKSLO DARBAI

(4x4 m), dviðlaièiais stogais pastatëliai, kuriø priekiniame fasade buvo vienas arba du langai ir dvivërës durys. Ið galo bûdelë taip pat atsiverdavo, kad bûtø galima sugabenti prekes. Apie detalesná ðiø statiniø vaizdà sunku kà pasakyti, bet greièiausiai jø iðvaizda nebuvo tokia utilitari, kaip atrodo ið brëþiniø. Bûdelës greièiausiai buvo nudaþytos, su ávairiomis reklamos iðkabomis ir pan. Ádomu tai, kad Aukðtosios Panemunës turgavietës pastatëliai nebuvo laikinos prekybos bûdos, daþnai minimos kitø miesteliø et- nografiniuose apraðymuose, dar vadinamos palapinëmis, balaganais ar bagamazais – jø skaièius kito priklausomai nuo to, ar vykdavo paprastas turgus, ar prekymetis. Treèia Aukðtosios Panemunës prekybos pastatø kategorija – krautuvës–kioskai. Jie buvo statomi pavieniui, skly- pø kampe prie gatvës arba kiek toliau nuo gyvenamojo namo ant ðaligatvio (18, 13, 8). Krautuviø–kioskø buvo Vytauto, Tilto, Klevø gatvëse. Tokio tipo pastatai buvo skirti smulkiai prekybai. Gyventojø praðymuose leisti juos statyti kartais buvo minima, jog tai laikinos bûdelës, arba kad reikalui esant, Apskrities valdybai pareikalavus, jos bus perkeliamos á kità vietà. Taèiau, galëdami spræsti ið to, kad viena buvusi krautuvë–kioskas Panemunëje tebestovi iki ðiol, tai nebuvo visiðkai primityvûs statiniai. Jø planas buvo kvadratinis arba staèiakampis, pagal savo plotà jie buvo maþesni uþ turgavietëje stovëjusias bûdeles (3x3 m., 3x4,5 m ir 1,10x1,75 m). Juozui Gindvilai priklausiusi 1928 m. statyta krautuvë–kioskas iki ðiol tebestovi Klevø gatvë- je (6 pav.). Ji dengta dviðlaièiu stogu, pagrindiniame fasade yra durys ir langas (dar vienerios durys yra viename ið

6. Buvusi Juozo Gindvilos krautuvë–kioskas. ðoniniø fasadø), architektûros iðraiðkà pagyvina nevieno- das sienø apkalas. Iki palanginës braukos jis vertikalus, Namai buvo apðildomi krosnimis. Apie interjerus sudë- toliau horizontalus, nedideliame tarpe tarp virðutinæ sie- tinga kalbëti, nes laikui bëgant jie pakito, tik remiantis nos dalá juosianèio karnizo ir stogo jis vël statmenas, fron- bendro pobûdþio þiniomis galima ma- tonas apkaltas gulsèiomis len- nyti, jog Aukðtojoje Panemunëje, kaip tomis. Tam tikro dekoratyvumo ir kituose to meto miesteliuose, patal- krautuvëlei turëjo suteikti pro- pos buvo tapetuojamos, grindys daþo- jekte numatytas virð frontono mos aliejiniais daþais ir pan. Ádomu iðkilsiantis smailëjantis stiebas. tai, kad kai kurie aptariami iðlikæ pa- Panaðiai atrodë ir Janèiauskie- statai iki mûsø laikø iðsaugojo savo nei priklausiusi 1929 m. statyta funkcijas (5 pav.). krautuvë–kioskas Vytauto gat- Kita Aukðtosios Panemunës preky- vëje (14). Gana ádomios archi- bos pastatø kategorija, kaip jau minë- tektûros, nors labai maþo plo- ta, buvo turgavietës statiniai. Kaip ma- to (1,10x1,75 m) buvo Vytauto tyti ið archyvø dokumentø, tai buvo tik gatvëje stovëjæs Malvinai Na- lentinës bûdelës, bet jø statybai buvo seckaitei priklausæs 1930 m. reikalingi leidimai (19). Tokio tipo sta- statytas tokio tipo prekybos pa- tiniais buvo uþstatytos dvi trikampës statas (7 pav.), kurá reikëtø va- Aukðtosios Panemunës turgavietës dinti tiesiog kiosku, kadangi á jo kraðtinës. Bûdeliø buvo 17 (17). Kiek vidø pirkëjai nepatekdavo. Pre- galima spræsti ið primityviai atliktø jø kiaujama buvo pro gana didelæ brëþiniø, tai buvo kvadratinio plano 7. Malvinos Naseckaitës kioskas. pagrindiniame fasade esanèià

34 Lijana LAUÞIKAITË. AUKÐTOSIOS PANEMUNËS PREKYBOS PASTATØ ARCHITEKTÛRA XX A. TREÈIUOJU DEÐIMTMEÈIU keturkampæ angà. Stogas buvo plokðèias, su nuolaidþiais ship both the cultural medium and the face of which kraðtais, uþsibaigiantis dekoratyvia tvorele, jungianèia du was predetermined by its trade. Despite Aukðtoji Pane- plokðèiosios dalies kampuose esanèius smailëjanèius stie- munë’s district original evolution its olden part, the pub- lish centre, like those elsewhere in Lithuanian country- bus. Nuolaidþiuosius stogo kraðtus rëmë iðlenktos gem- side, exposed the model of a trade centre, for regarding bës. Angos, pro kurià prekiauta, apaèioje buvo palangë. the number of buildings those for trade were prevalent Iki jos siena buvo apkalta statmenomis lentomis, toliau there. There is scanty information with regard to their apkaltas buvo horizontalus. Pastaràjá kioskà ir Klevø gat- appearance, however, the archival sources from early vëje stovëjusià krautuvëlæ–kioskà projektavo statybos in- 20th century provide the factual material allowing to þinieriai (J. Tyðka, P. Valiukënas (?)) (18, 13), kitø tokio speak of their architectural solutions in detail. Consid- tipo pastatø projektø autoriai, kiek galima spræsti ið brë- ering the mode of trading and the related architectural expression of the third decade of the 20th century three þiniø atlikimo kokybës, turëjo þemesnæ kvalifikacijà. types of trade buildings in Aukðtoji Panemunë can be Apibendrinant galima pasakyti, jog Aukðtosios Pane- distinguished: dwelling trade buildings, market construc- munës prekybos pastatø architektûra – savotiðka profe- tions and shops–kiosks. Builders – technicians as well sionali tradicinës architektûros tàsa, modifikacija ir atnau- as skilled civil engineers were the authors of the projects jinimas. Palyginti su kitais Kauno apskrities miesteliais, ji of these buildings. ávairi, verta dëmesio kaip fragmentas visos Lietuvos mies- All dwelling trade structures (at least those the docu- teliø prekybos pastatø architektûros istorijoje, kurià dël ments of which have been found in the archives) used to be built along the main Vytautas street (presently pakitusio ir tolydþio kintanèio ðio tipo gyvenvieèiø vaizdo Vaidotas street). The majority of them included wooden reikia atkurti jau beveik tik ið archyvø ir ikonografijos ðal- houses standing sideways to the street. The plan of the tiniø duomenø. dwelling trade houses, the lay-out of their premises and the composition of their fašades or, in certain cases, also their volumes differed from traditional two-end houses LITERATÛRA IR ÐALTINIAI: of the type containing plenty of similarities with coun- 1. Èerbulënas K. Apie lietuviðkø dvigaliø gyvenamøjø namø su- try dwelling houses with the difference only in the lay- sidarymà // Lietuvos TSR architektûros klausimai. T. 2. – Vil- ing out of the doors. Not only professional designers nius, 1964. – P. 178. but also the needs dictated by the mode of living char- 2. Miðkinis A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybës. Uþ- acteristic of the township influenced the main condi- nemunës miestai ir miesteliai. – Vilnius, 1999. – P. 11. tion, i. e. that of commercial activities 3. Ten pat. – P. 349–350. The second group of trade buildings in Aukðtoji 4. Rûkas E. Ið Panemunës istorijos iki XIX a. pradþios // Kauno Panemunë include market buildings. These were quad- diena. – 1995 06 10, Nr. 135 (14552), p. 18. ratic stalls made of planks and covered with piched roofs 5. Ten pat. containing one or two windows and two–part doors in 6. Ðaltinis. – 1912 08 06 (0724), Nr. 31, p. 492. their front fašades. Two sides of three–cornered mar- 7. KAA. F. 17. Ap. 1. B. 22. L. 18. ket-place in Aukðtoji Panemunë were occupied by such 8. Ten pat. – L. 23. buildings (amounting to 17). 9. Ten pat. – L. 54. Individual kiosks-shops used to be built by the street, 10. Ten pat. – L. 86. on the corner of the dwelling place, at a distance from 11. Ten pat. – L. 243. the house, on the pavement. These were small build- 12. KAA. F. 17. Ap. 1. B. 23. L. 30. ings designated to petty economy trade, in some cases, 13. Ten pat. – L. 79. possessing a rather decorative appearance. 14. Ten pat. – L. 139. The architecture of trade buildings in Aukðtoji 15. KAA. F. 17. Ap. 1. B. 25. L. 28. Panemunë is a peculiar professional continuity of tradi- 16. Ten pat. – L. 106. tional architecture, its modification and renewal distin- 17. Ten pat. – L. 179. guishing itself by its diversity in comparison with the 18. Ten pat. – L. 182. architecture of other townships in Kaunas district and 19. KAA. F. 17. Ap. 1. B. 26. L. 149–150. being worthy of great attention as a fragment with regard to the history of the architecture of trade buildings in townships of a whole Lithuanian which might be The architecture of trade buildings recreated merely by using the available data from ar- d in Aukðtoji Panemunë in the 3 decade chives and iconographical sources. of the 20th century

Lijana LAUÞIKAITË Aukðtoji Panemunë regarded as one of the oldest Architektûros ir statybos institutas, Tunelio g. 60, 3037 Kaunas, el.p.: [email protected] settlements in Uþnemunë up until 1931 before it was annexed to the city of Kaunas existed as a separate town- Gauta 2001 11 21, áteikta spaudai 2002 01 29

35 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2002/1 (82)

Kraðtovaizdþio transformacija keièiant augalinæ dangà (dël tarpusavyje nekoordinuotø ágyvendintø projektø)

Kazys ËRINGIS, Jûratë SENDÞIKAITË

Tyrimø objektas – kraðtovaizdþio ir gamtinës aplinkos transformacijos teritorija Apydëmio kaimo ir Dryþiø piliakalnio prieigose. Darbo tikslas – ávertinti penkiø tarp savæs nekoordinuotø, per pastaruosius 35 metus ágyvendintø stam- biø techniniø darbø projektø teigiamà ir neigiamà átakà istoriniu paveldu paþenklintam kraðtovaizdþiui. Metodas – pagal penkiø tarp savæs nekoordinuotø projektø kartografinæ medþiagà atliekant projektø ekoestetines ekspertizes bei ana- lizuojant projektø ágyvendinimo eigos bûsenas ir remiantis daugiameèiais tyrimais bei stebëjimais apibendrinus projek- tines ágyvendinimo pasekmes buvo ávertintos agrarinio krað- tovaizdþio kryptingos raidos tendencijos, ávertinta jo raiðku- mo rezultatai ir neûkiðkumo pasekmës. Þolinë ir miðko augalijos danga tirta áprastiniais geobotaniniais metodais, pel- këje atlikti hidrologiniai stebëjimai. Iðvados. 1. Ágyvendinti penki tarp savæs nekoordinuoti stambûs techniniai projektai (þemës sausinimo ir melioracijø, þemës panaudos pagal mið- kotvarkà keitimo, keliø statybos ir rekonstrukcijos, geleþin- kelio ir jo pylimo bei aplinkos rekonstrukcijos ir Dryþiø piliakalnio bei jo aplinkos þeldiniø rekonstrukcijos) ið pagrin- 1 pav. Pievos, plytinèios aplink Polymos pelkæ ir Dryþiø piliakalná. dø pakeitë vietovës agrariná kraðtovaizdá. 2. Projektø ekolo- ginë ir ekoestetinë mokslinë ekspertizë ið esmës átakojo sprendinius ir nulëmë svarbias kraðtovaizdþio gamtinës ávairovës, ekologinës ir ekoestetinës kokybës laidavimo kryptis. 3. Pra- diniais projektavimo metais ir ypaè projektø ágyvendinimo iðvakarëse nepavyko visiðkai iðsaugoti nuo savivalës kai ku- riø svarbiø kraðtovaizdþio objektø, o tai reikalauja ryþtin- gesnës ágyvendinamø mokslinës ekspertizës sprendimø prie- þiûros. 4. Vienas ið labai svarbiø ágyvendintø projektø rezul- tatø yra Dryþiø piliakalnio gamtovaizdinio áspûdingumo pa- didinimas ir piliakalnio þeldiniø minimizavimas (pagal vei- kianèius ástatymus). 5. Dryþiø piliakalnio aplinkos supievi- nimas suteikë piliakalniui ir prie jo esanèioms kapinaitëms bei jø þeldiniams didingo monumentalumo. 6. Ekstensyviai naudojamø pievø natûralizacija suardë pievinës dangos vien- tisumà ir sukûrë pozityvaus raiðkumo, bet abejotinos ûkinës vertës þydinèias grupuotes.

1965–1985 metais Utenos rajono Saldutiðkio apylinkës Dryþiø–Apydëmio–Stasiûnø kaimø aplinkoje (1 schema: teritorija, apimanti 775 ir 776 agropoligonus bei 65 ir 66 2 pav. Rausvai þydinèio sëjamojo esparceto mikrogrupuotës paávairina valstybinius miðkus), tarp asfaltuoto kraðto kelio Utena– kraðtovaizdþio spalvinæ gamà abipus rekonstruoto geleþinkelio pylimo (Dryþiai). Ðvenèionys ir vietinës reikðmës kelio Saldutiðkis–Stasiûnai–

36 Kazys ËRINGIS, Jûratë SENDÞIKAITË. KRAÐTOVAIZDÞIO TRANSFORMACIJA KEIÈIANT AUGALINÆ DANGÀ

Puèkoriðkiai buvo ágyvendinti keturi stambûs projektai: 1 – þemiø sausinimo ir melioravimo, 2 – miðkotvarkos, 3 – keliø rekonstrukcijos bei statybø, 4 – geleþinkelio ir jo pylimo aplinkos rekonstrukcijos. 2000 metais ávykdytas penk- tasis projektas – Dryþiø piliakalnio þeldiniø rekonstrukci- ja. Ðie stambûs techniniai darbai ið esmës pakeitë augalinæ dangà ir pertvarkë sukrûmijusá kraðtovaizdá. Botanikos instituto Kraðtovaizdþio ekologijos labora- torijos (KEL) ekologiniø tyrimø darbo grupës mokslininkai yra atlikæ daugelio þemiø sausinimo ir geleþinkelio rekonstrukcijos projektø ekologines ekspertizes. Atliktø ty- rimø pagrindu 1969 metais buvo ásteigtas Polymos biogeo- cenologinis stacionaras (1 schema). Jo dëka buvo iðsaugo- ta miðkinga pelkë, kurià, pakeitus miðkotvarkos projektà, buvo numatyta sunaikinti ir taip iðplësti kultûriniø ganyklø plotà. Remiantis KEL ekspertø rekomendacijomis, projektas buvo pakeistas: visø trijø tipø (þemutinio, tarpinio ir aukðtutinio) eþerinës kilmës pelkinio komplekso centrinæ dalá, uþimanèià apie 9 ha plotà, buvo nuspræsta palikti ne- nusausintà (1 schema – 3, 4, 5). Suformuotas autonomið- kas pelkëto miðko plotas, tuo paèiu iðsaugota aukðtapelkë bei þemapelkiniame lage pagerintos sàlygos augti medy- nams. Nusausinta þiedo formos þemapelkës dalis, supanti saugomà pelkaitæ. Gretimi neapaugæ miðku plotai buvo su- arti ir apsëti daugiameèiø pieviniø þoliø miðiniu. Tokiu bû- du aplink miðkà buvo sukurtas kultûriniø ganyklø þiedas. 1969–1983 metais pagal tuometiná KEL teminá planà Poly- mos stacionare atlikti ávairûs ekologiniai tyrimai, kuriø metu sukaupti gausûs duomenys bei atlikti atitinkami apiben- drinimai (Lapinskienë, 1986; Pancekauskienë, 1987; Lygis, 1990; Sendþikaitë ir kt., 2001; Pakalnis ir kt. 2001). 1968 metais pagal ðá þemiø sausinimo projektà buvo sunaikintas stambus gamtovaizdþio objektas – maþa puðø gi- raitë bei Apydëmio kaimo pietryèiø papelkiuose buvæs áspû- dingas berþyno retmiðkis – parkø tipo ganykla. Tokiu bûdu buvo labai nuskurdinti ðio sodþiaus þeldiniai bei gamto- vaizdis. Apskritai, po ðio melioracinio projekto nepatogiuo- se þemdirbystei plotuose iðlikæs nors ir maþas þeldiniø kie- kis bei 9 ha ploto autonomiðkas pelkinis miðkas sëtiniø ga- nyklø lauke, ið trijø pusiø apjuostame miðkø, vietovës gam- tovaizdþiui suteikia miðkingà atvirumà. Jeigu bûtø buvæs 1 schema. Transformuoto kraðtovaizdþio Dryþiø piliakalnio prieigose kartoschema: iðsaugotas retmiðkio berþynas – pievø parkas prie sodþiaus 1 – Dryþiø senovinës kapinaitës ir jø áspûdingi þeldiniai; (1 schema – 8), tai ágyvendinto melioracijø projekto þalia- 2 – Dryþiø piliakalnis; sis rûbas, paðalinus pievas juosianèio ir iðsaugoto aukðta- 3 – skirtas sunaikinimui, bet sausinant þemæ iðsaugotas þemapelkinis pelkinio miðko uþkrûmijusias pamiðkes, þvelgiant nuo Apy- lapuoèiø miðko þiedas; 4 – iðsaugotas puðynas pereinamojo tipo pelkëje; dëmio kaimo vidurio tarsi atkartotø atvirkðèius Gedimino 5 – aukðtapelkë. Jeigu bûtø neiðsaugotos 3 ir 4 skaièiais paþymëtos pelkës stulpus: apvadø centre ásivaizduojant aukðtapelkæ (1 sche- dalys, ðioje aukðtapelkës vietoje bûtø atsiradæs didelis (didesnis negu 6) nenaudojamos þemës sklypas; ma – 5), o visose stulpø linijose – miðkus. 6 – nenaudojama þemë, atsiradusi nepavykus nusausinti suslûgusá durpynà Siekiant nustatyti dabartinæ pievø bûklæ ir jose ávyku- ir sudarkytà tarpkalviø pelkaitæ; 7 – kalvos ðlaite iðlikæ (iðsaugoti) agrarinio kraðtovaizdþio þeldiniai sià þolynø transformacijà, 1998 metais Polymos staciona- buvusios puðø giraitës vietoje; re bei jo aplinkoje buvo atnaujinti tyrimai. Jø metu (1998– 8 – nepamatuotai sunaikintas parko tipo berþynas – kaimo ganykla; 2000 m.) bei anksèiau KEL darbuotojø sukaupti duome- 9 – magistraliniai ir sausinamieji grioviai; 10 – vietinës reikðmës kelias Saldutiðkis–Stasiûnai–Puèkoriðkiai; nys leido ávertinti aptariamos teritorijos augalinës dangos 11 – asfaltuotas kraðto kelias Utena–Ðvenèionys; bei kraðtovaizdþio bendràjà raidà ir bûklæ per pastaruo- 12 – kelias á Dryþiø piliakalná; 13 – kelias á Apydëmio kaimà; sius 35 metus. 775, 776, 65 ir 66 – objekto detaliøjø tyrimø sklypai.

37 MOKSLO DARBAI

tos pievø higromezofitams augti palankios sàlygos, buvo gaunami gana aukðti – 5,0–6,2 cnt/ha (I ðienavimas) – ðie- no derliai (Pancekauskienë, 1987). 1998–2000 metais nustatyta, kad praëjusiame deðimtmetyje tinkamai nepriþiû- rimoje ir nebetræðiamoje pievoje, esanèioje aplink pelki- ná miðkà nusausinto þemutinio tipo durpyno pievø þiede, I þolës ûkinis derlius buvo tik 2,8 cnt/ha orasausës masës. Taèiau dabar didelë ðio þiedo dalis (2,3 ha) yra apaugusi nei ðienavimui, nei ganiavai netinkamais krûminiø builiø (Anthryscus sylvestris (L.) Hoffm.) sàþalynais (iki 9,0 cnt/ ha) (Sendþikaitë, 2001). 1977–1979 metais, po siaurojo geleþinkelio pylimo rekonstrukcijos, þemës pavirðius abipus geleþinkelio linijos buvo performuotas, suðvelnintas pylimo posûkis, iðlygin- ti senoviniø þemës darbø pëdsakai, praplatinta bei vietomis paaukðtinta sampyla ir mineraliniame dirvoþemyje ásëtas standartinis pievø þoliø miðinys. Vëliau pievà pri- þiûrinèio ðeimininko iniciatyva papildomai buvo ásëti së- jamasis esparcetas (Onobrychis viciifolia Scop.), pievinis pelëþirnis (Lathyrus pratensis L.) ir paprastasis garþdenis (Lotus corniculatus L.). Per du deðimtmeèius natûraliza- 3 pav. Geltonai þydintis paprastasis garþdenis pievø bendrijoms suteikia geltonà aspektà ir pagerina þolyno kokybæ. cijos veikiamuose pievos þolynuose fenologinio klestëji- mo metu (þydint dominantams arba daugumai kitø vy- 4 pav. Dryþiø piliakalnio pietinis ðlaitas matomas nuo geleþinkelio pylimo. raujanèiø rûðiø augalø) pagal þolynø iðvaizdà ir spalvines gamas nesunkiai galima iðskirti susiformavusiø pievos bendrijø ávairovæ (1–3 pav.). Þolynuose ásitvirtino ir ne- ásëtas, bet difuziðkai iðplitæs ðilinis dobilas (Trifolium medium L.), vietomis net sudarydamas atskiras mikrogru- puotes (Sendþikaitë, 2001). Taigi minimalaus ûkininkavimo sàlygomis ðiose prieð 30–40 metø árengtose sëtinëse pievose jø natûralizacijos proceso metu susiformavo tikrojo eraièinyno (Festucetum pratensis Soó 1938) asociacijos bendrijos, kuriø fone ið- vaizda ir spalvine gama (aspektu) iðsiskiria ryðkiai api- brëþtos atskirø dominantø arba ryðkiø difuziniø þolynø grupuotës (2, 3 pav.). Sezoninë ir viena ið dinamiðkiausiø pievø bendrijø charakteristikø apraðyta fenologinio kles- tëjimo metu, tuomet apraðomas bendrijos bendrasis fo- nas, atspindintis augalijos sezoninæ bûklæ ir atskirø þy- dinèiø ar deranèiø augalø spalvinæ ávairovæ. Eraièinynø aspektui bûdingos virð þalios vejos iðkilusios þalsvai pilkos varpiniø augalø varpaðluotës, geltonuojantys vëdry- nø þiedai, baltuojantys paprastøjø baltagalviø ir lipikø þie- dynai. Atskirø autonomiðkø grupuoèiø spalvinæ gamà pa- ávairina þydintys dominuojantys augalai: raudonasis dobilas suteikia raudonà, ðilinis dobilas – violetiðkai sodriai Pagal þemiø sausinimo programà iðsaugojus numatytà sunai- raudonà, sëjamasis esparcetas – ðvelniai rausvà, sëjama- kinti pelkëtà miðkà, aukðtapelkës plote iðvengta nenaudojamo sis vikis – mëlynà, pievinis pelëþirnis ir paprastasis garþ- þemës sklypo (1 schema – 4 ir 5), kuriame dël rûgðèios reakcijos denis – geltonà atspalvá (2, 3 pav.). dirvoþemio ir nepakankamo nusausinimo nebûtø galëjusios tarpti 1960–1970 metais ágyvendintø þemiø sausinimo, dre- ásëtosios þolës. Toks nenaudojamas ir pakankamai nenusausin- navimo ir kultûrinimo darbø projektø plote, ribojamame tas sunaikintos maþos pelkaitës uþkrûmijantis plotas (1 schema asfaltuoto kelio, Dryþiø piliakalnio ir grioviø, buvo iðpli- – 6) atsirado 66 þemës kontûre. Tuo tarpu pagal 1973 ir 1976 tæ krûmynai. Daugelá metø krûmuose skendëjo ir Dryþiø metø tyrimø duomenis aplink iðsaugotà Polymos aukðtapelkæ ir piliakalnis, supamas tarpukalviø pelkiø, melioracijos metu pelkëtà miðkà sukûrus kultûriniø pievø þiedà, kuriame sudary- nusausintø ir paverstø sëtinëmis pievomis. Dabar Dryþiø

38 Kazys ËRINGIS, Jûratë SENDÞIKAITË. KRAÐTOVAIZDÞIO TRANSFORMACIJA KEIÈIANT AUGALINÆ DANGÀ piliakalnis yra aiðkiai matomas nuo asfaltuoto kraðto kelio Ðvenèionys–Utena, geleþinkelio Vilnius–Utena, vieti- nës reikðmës kelio, apylinkës viensëdijø ir aplinkiniø kai- mø sodybø (4 pav.). Iðryðkëjo ir ðalia piliakalnio esanèiø Dryþiø kaimo senøjø kapinaièiø, paskelbtø valstybës sau- gomu istoriniu paminklu, þeldiniai. Piliakalnis tarsi „at- siskyrë” nuo kapinaièiø. Abu objektai yra svarbûs vieto- vës kraðtovaizdþio elementai. Ovalo formos, iðtásusioje ið rytø á vakarus, lygioje 56 m ilgio ir 34 m ploèio 179,3 m absoliutiniame aukðtyje plytinèioje Dryþiø piliakalnio aikðtelëje, taip pat jo rytiniame ir vakariniame ðlaituose bei jø terasose, esanèiose 2–3 m þemiau aikðtelës, yra ið- plitusios tikrojo eraièinyno bendrijos. Jose auga tikrasis (Festuca pratensis Huds.) ir raudonasis (F. rubra L.) erai- èinai, pievinë miglë (Poa pratensis L.), kvapioji garduny- të (Anthoxanthum odoratum L.), kiðkio aðarëlës (Briza me- dia L.), paprastoji ðunaþolë (Dactylis glomerata L.), më- lynþiedis vikis (Vicia cracca L.), paprastasis lipikas (Ga- lium mollugo L.) ir kt. rûðiø augalai. Piliakalnio virðûnës aikðtelëje bei lëkðtame vakariniame ðlaite gana gausiai auga tankiaþiedis (Campanula glomerata L.) ir didþiaþie- 5 pav. Dryþiø piliakalnio ðiaurinis ir rytinis ðlaitai, uþgoþti krûmais dis katilëliai (C. persicifolia L.) bei pavasarinë raktaþolë ir miðko jaunuolynu, prieð iðkirtimà (2000 m.). (Primula veris L.) – ðie augalai þydëjimo metu ypaè paá- 6 pav. Krûminiai builiai intensyvaus þydëjimo metu degradavusiø vairina piliakalnio spalvinæ gamà. Gana staèiame pieti- pievø þaliame fone iðsiskiria stambiais baltais þiedynais nës ekspozicijos ðlaite auga plokðèioji miglë (Poa com- ir ryðkiu spalviniu akcentu. pressa L.), keturbriaunis èiobrelis (Thymus pulegioides L.), aitrusis ðilokas (Sedum acre L.), ðilinis dobilas (Trifolium medium L.), skëtinë vanagë (Hieracium umbellatum L.) ir kiti drëgmës trûkumui labiau atsparûs augalai. Stato- kame ðiauriniame ir gana lëkðtokame rytiniame piliakalnio ðlaituose auga paprastosios eglës (Picea abies (L.) H. Karst.), karpotojo berþo (Betula pendula Roth), paprastojo klevo (Acer platanoides L.), paprastojo àþuolo (Qu- ercus robur L.) bei paprastosios ievos (Padus avium Mill.) jaunuolynas su keliais brandaus amþiaus medþiais. Dry- þiø piliakalnio, paskelbto I–VIII m. e. amþiø archeologijos paminklu, aikðtelëje ir jo ðiaurinës bei rytinës papë- dþiø kultûriniuose sluoksniuose rasta senovinës gyven- vietës liekanø, mûsø eros pradþios lipdytinës brûkðniuo- tosios keramikos duþenø ir geleþies gargaþë. Ta dingsti- mi piliakalnio ðlaite augantá miðko jaunuolynà (4, 5 pav.), galintá suþaloti ðá kultûriná sluoksná, buvo nuspræsta pa- ðalinti. 2000 metais, remiantis Archeologiniø paminklø apsaugos ástatymu, dauguma ðiauriniame ir rytiniame piliakalnio ðlaituose auganèiø medþiø ir krûmø buvo iðkirs- ta, palikta tik keletas brandþiø medþiø – svarbiø istorijos mai siekia iki 5,4 t/ha ir 8,9 t/ha orasausës masës. Jeigu dilgëlës ir gamtovaizdþio elementø. bûtø plaèiau naudojamos vaistingøjø augalø pramonei ir gami- Dryþiø piliakalná ið trijø pusiø juosia sausinamasis grio- nant paukðèiø paðarus (vitaminizavimui), tuomet stambios dil- vys, iðilgai banguoto reljefo tarpkalviø pelkaièiø nutolæs gëlynø grupuotës bûtø reikðmingos þemaûgës sodrios þalumos apie 400 m. Visas plotas prieð 40 metø buvo ûkiðkai ával- gamtovaizdyje dëmës. Builynai áspûdingo þydëjimo metu gali bûti dytas ir árengtos kultûrinës pievos ganiavai ir ðienavimui. suvokiami kaip savotiðka gamtovaizdþio puoðmena, nors ûkiniuo- Taèiau dël pievø prieþiûros stokos pagriovio ir drenuotø se plotuose jie yra beverèiai (6, 7 pav.). Dabar kiekvienam, su- álomiø durpynëliuose iðplito dilgëlynø (Urtica dioica L.) prantanèiam gamtovaizdþiø turiná ir jø groþio prieþastingumà, grupuotës, greta jø ásitvirtina ir builynai, pasiþymintys ga- ðios rûðys reiðkia pievø ûkio nuosmuká ir pievø bendrijø degra- na dideliu ûkiniu produktyvumu: I pjûties metu atitinka- dacijà (7, 8 pav.).

39 MOKSLO DARBAI

ûkinio sunkmeèio metais net penkiø tarpusavyje nede- rintø projektø ágyvendinimo rezultatai.

LITERATÛRA: 1. Kultûros paminklø enciklopedija. Rytø Lietuva. – T. 1, II dalis. – Vilnius, 1998. – P. 146–147. 2. Lapinskienë N. Podzemnaja èast’ travjanistych rastenij i fitoce- nozov v Litovskoj SSR. – Vilnius, 1986. – P. 109–121. – Rusø k. 3. Lygis D. Izmenenija strukturno-funkcional’nych sviazej v eko- sistemach lesnych octrovov agrolandðafta pod vlijaniem kom- pleksnoj melioracii. – Vilnius, 1990. – P. 22. – Rusø k. 4. Maþoji lietuviðkoji tarybinë enciklopedija. – T. 1. – Vilnius, 1966. – P. 430. 5. Pakalnis R., Bumblauskis T. Opyt vnedrenija ekologo-gidro- technièeskoj sistemy optimizacii landðafta malych vodochra- niliðè sel’skochoziajstvennogo naznaèenija // Formirovanie ras- titel’nogo pokrova pri optimizacii landðafta. – Vilnius, 1979. – P. 163–169. – Rusø k. 6. Pakalnis R., Prëskienis J., Ramoðkis A., Ëringis K. Polymos stacionaro biogeocenologinë koncepcija: hidrologinë dalis // Kraðtovaizdþio derinamoji plëtra. – Vilnius, 2001. – P. 24–25. 7. Pancekauskienë D. Vlijanie kolebanija gruntovych vod i dru- gich ekologièeskich faktorov na dinamiku i chimièeskij sostav 7 pav. Tarpukalviø paþemëjime nusausintos pelkaitës vietoje ásigalëjæs osnovnich komponentov agrocenozov izmenennych ekosistem. builynas. – Vilnius, 1987. – P. 22. – Rusø k. 8 pav. Drëgnokoje degradavusioje pievoje vëdrynai þydëjimo metu 8. Sendþikaitë J. Ekstensyviai naudojamø daugiameèiø sëtiniø pie- pamiðkei suteikia ryðkiai geltonà aspektà. Jûratës Sendþikaitës nuotraukos vø bendrijos ir jø produktyvumas Polymos stacionare // Lietu- vos biologinë ávairovë (bûklë, struktûra, apsauga). – Vilnius, 2001. – P. 77. 9. Sendþikaitë J. Pusiau natûraliø pievø þolynai ir jø produktyvumas Aukðtaièiø aukðtumoje // Þmogaus ir gamtos sauga. – Aka- demija, 2001. – P. 93–95. 10. Sendþikaitë J., Pancekauskienë D., Ëringis K. Sausinimo átaka Polymos aukðtapelkei ir jos apsauga buferinëmis higromezo- fitø ir mezofitø miðraus þolyno juostomis // Kraðtovaizdþio derinamoji plëtra. – Vilnius, 2001. – P. 25–26. 11. Valanèiûnas R. Utenos rajonas. – Vilnius, 1984. – P. 57–58.

The transformation of the landscape as a result of the change of floral mantle (on the ground of the uncordinated projects) Kazys ËRINGIS, Jûratë SENDÞIKAITË The article is focussed on the change of the ap- proaches to the village of Apydëmis and Castle Hill of Dryþiai (Utena distr.) which was caused by the implementation of immense technical projects over 35 years – the building of the railway track, the drain- ing of neighbouring fens, the carrying out of the re- construction works in the woods and on the roads: Kalvotø, daubuotø su tarpukalviø pelkaitëmis þemiø sausi- agrarian landscape has changed, some of the most namoji melioracija, sunaikinanti visà natûralios ir pusiau kultû- important objects of the landscape failed to be pro- rinës augalijos dangà, keièia kraðtovaizdá ir gali já net skurdinti. tected, though the scenery of the Castle Hill of Taèiau paðlijus ûkinei veiklai be atvangos vël pleèiasi krûmø ir Dryþiai became more impressive and the meadows miðko jaunuolynø plotai, uþgoþiantys þmogaus veiklos rezulta- surrounding the Hill Castle of Dryþiai have lost their tus, þalojantys kultûros ir istorijos paveldo vertybes. Pamiðkiø ir economic applicability. daubø uþkrûmijimas suplokðtina kraðtovaizdá. Todël suderinus ûkinës veiklos projektø pastangas ir sprendinius galima pakan- Botanikos institutas, Kraðtovaizdþio ekologijos laboratorija, kamai sëkmingai spræsti kryptingos kuriamosios kraðtovaizdþio Þaliøjø eþerø 49, LT-2001 Vilnius raidos pozityvø pobûdá. Tai patvirtina tik patenkinamai teigiami Gauta 2001 10 08, áteikta spaudai 2002 01 19

40 REGIONØ KULTÛRA

Zarasø kraðto paveldo bruoþai

Rima VITAITË

Zarasø kraðtas formavosi veikiamas Rytø ir Vakarø eko- aptinkama netgi senojo vienbalsio dainavimo pavyzdþiø. nomikos bei kultûros, nes per já ëjo keliai Rytø bei Vakarø Ðioje, ðiaurryèiø kraðto dalyje daug sëliðkø hidronimø ir vie- kryptimi. XV a. pagrindinis kelias, vingiuodamas per didþiuo- tovardþiø: Zalvë, Antazavë, Zaduojas, Zirnajas. Tarpukariu sius dvarus, jungë Vilniø, Tauragnus, Uþpalius, Dusetas, èia daugelio kaimø þmonës buvo viena pavarde. Rokiðká. Dusetos, kur buvo Radvilø giminës dvaras, nuo Avilius ir jø apylinkes ilgà laikà veikë lenkiðkø dvarø áta- XVII a. iki 1831 m. sukilimo priklausë Pliateriø giminei. 1530 ka. Èia baþnyèioje iki XX amþiaus 5-ojo deðimtmeèio mi- m. Dusetose ákurta parapija, mokykla. Zarasai tuo metu te- ðios buvo laikomos lenkø kalba, o nuo 5-ojo pradëtos laiky- buvo nedidelë maþai þinoma vietovë su karmelitø vienuoly- ti lietuviðkai ir lenkiðkai. Lenkiðkø pavardþiø Aviliø apylin- nu. Tai kraðtas, á kurá Petras I atkëlë daug pravoslavø tikë- këse nëra, kultûrinis palikimas itin turtingas. Perðasi iðva- jimo nepriëmusiø sentikiø. Ðis kraðtas, kaip ir Daugpilio apy- da, kad lenkø kalba buvo primetama vietos gyventojams linkës, nuolat kentëjo nuo slavø puldinëjimo. XIX a. pra- nuo lietuviðkos raðtijos ir kalbos draudimo laikø, galbût kaip dþioje buvo nutiestas europinës reikðmës traktas (kelias) protestas prieð rusø kalbà. Dabar Aviliuose lenkø kalbà pri- Varðuva–Peterburgas, ëjæs per Zarasus. Nuo tada mieste- simena tik nedidelë dalis senøjø gyventojø, lenkiðkosios kul- lis pradëjo sparèiai augti. Buvo parengtas miesto statybos tûros invazija buvo nereikðminga. Keista, bet Antazavë, generalinis planas: spinduliais ið pusiau ovalios aikðtës ëjo esanti tik uþ 10 km nuo Aviliø, buvo lietuviðka parapija, nors gatvës, kertamos ástriþiniø. Kelio atidarymo proga 1836 m. dvaras joje, priklausæs Ropams, kurie XVIII a. pastatë ir juo pravaþiavo caras Aleksandras. Septyniø eþerø apsup- baþnyèià, buvo kur kas didesnis nei Aviliuose. tas miestelis ant kalvos jam labai patiko, tad savo sûnaus Dusetø kraðtas formavosi lyg ir atskirai. Tarpukario me- garbei pavadino já Novoaleksandrovsku. Nuo tada iki Lietu- tais tai buvo ðio kraðto kultûrinis centras. 1928 m. èia su- vos Nepriklausomybës atkûrimo 1918 m. Zarasai taip ir bu- rengta Lietuvos liaudies pasiekimø paroda, pastatytas pavo vadinami. 1918 m. jie pavadinti Eþerënais. Ir tik 1928 m. minklas Lietuvos Nepriklausomybës 10-meèiui, veikë pa- buvo prisimintas senasis, sëliðkasis jo pavadinimas Azara- vasarininkø, ðauliø organizacijos. Dusetø apylinkës, su ne- sai. Iðmetus pirmàjà nepatogià „a”, liko Zarasai. didelëmis sentikiø kaimø salelëmis, kurios sudarë vienà pa- Vietoj primetamos rusø kalbos ir kultûros zarasiðkiai daþ- rapijà, grynai lietuviðkos. Á ðá kraðtà anksèiausiai atëjo eu- nai rinkosi lenkiðkàjà. Taip lenkø (o su ja – europietiðkoji) ropinë kultûra, iðstumdama senàjà: dainas, tarmæ, netgi gy- kultûra didelëje kraðto dalyje imta gerbti labiau uþ savàjà. venimo bûdà. Lietuvos parubeþy iki Drukðiø visi gyventojai kalbëjo len- Kita Ðventosios upës pusë vystymosi poþiûriu panaði á kiðkai, nors dauguma buvo lietuviðkos kilmës. Tarpukariu Dusetø kraðtà. Bet dabar èia ir gyventojø, ir kultûros paliki- didelæ neigiamà átakà lietuviðkumui turëjo Þeligovskio ka- mo nedaug. riuomenës ásiverþimas, Zarasø kraðto dalies su geleþinke- Kaip atskirà sritá galima iðskirti Salakà ir jo apylinkes á liu uþgrobimas. Demarkacinëje zonoje kultûrinio palikimo Ðvedriðkiø, Kazitiðkio pusæ. Kultûrinis palikimas èia gau- plëtotës sàlygos dar labiau pablogëjo: teliko retos lietuvið- sus, skiriasi nuo viso likusio Zarasø kraðto simbolika, tar- kumo salelës. mës niuansais, vestuviniø paproèiø gausumu. Ðiaurinis Zarasø kraðto parubeþis, atvirkðèiai, buvo sës- Aptarsiu tradicijas ir paveldà, koká suradau Zarasø kraðte lus. Lenkø invazija ðiam kraðtui átakos neturëjo. Nors ir èia 1991–2001 m. gyveno daug sentikiø, bet liko lietuviðki kaimai, iðlaikæ savo paproèius, muzikiná ir þodiná palikimà. Tautiniø prieðtaravi- Dainavimas ir muzikavimas mø nebuvo. Rusai, gyvendami tarp lietuviø, dainavo lietu- Tematikos poþiûriu dainos ávairios: jaunimo, meilës, ves- viðkas dainas, nes savø jau nebeprisiminë. Lietuviðkuose tuvinës, karinës, rekrûtø. Darbo dainø bûta, bet jos nunyko. vakaruose, rusiðkose dniovkose buvo ðokami ir rusiðki (grei- Kalendoriniø vasaros ðvenèiø dainø likæ tik taikytinos. Ju- èiausiai atëjæ vëliau, kitais keliais negu sentikiai), ir lietuvið- moristinë ubagø daina, dainuota per Uþgavënes, uþraðyta ki ðokiai. Kumpluoliø, Antazavës, Suvieko apylinkëse dar viena. Daugiausia – vestuviniø (mergvakario, jaunosios ið- esama nemaþai senøjø paproèiø, tikëjimø, o netoli Suvieko lydëjimo, stalo uþsëdimo), daug jaunimo, meilës, ypaè þval-

41 REGIONØ KULTÛRA gytuviø, kariniø ir rekrûtø dainø, dainø apie rekrûtø gaudy- Atsiskyrei, sesiutëla mà, iðëjimà á karà ar konkretø karà (daugiausia Pirmàjá pa- sauliná). Tai vyrø dainos. Skamba jos plaèiai, garsiai, melodija be dideliø intervaliniø ðuoliø (su atraminiu kvartos in- tervalo ðuoliu), daþnai melodijos aukðèiausio pakilumo vietoj viduryje þodþio atsikvëpiant. Antras balsas daþnai su didesniais melodiniais ðuoliais, prie pirmojo derinamas ter- cijos, kvartos, kvintos intervalais. Moterø dainos – daugiausia mergvakario, nuotakos virk- dymo bei apie marèios dalià – sugráþtuviø. Jos graudþios, Atsiskyrei, sesiutëla, Smûtni tava tie kvietkeliai, ðvelnios, melodingesnës, lankstesnës melodijos. Panagri- Na sava draugeliø, Kurias pinavojai. nësiu vienbalses dainas, kurias Vaidminiø kaime netoli Su- Iðsirinkai sau draugelá, Pasiþiûrëk, sesiutyte, vieko padainavo Stefanija Kuosienë. Kad tau linksma bûtø. Galinin lungelin, Mergvakario, jaunosios graudenimo dainos labiau pri- Nebus linksma, raiks pamesti Pasiþiûrëk, jaunalyte mena virkavimà. Paprotys atvaþiuojant jaunikiui jaunàjà vir- Jaunàsias dienelas, Rûteliø darþelin. kinti èia iðliko iki XX a. pradþios. Dainose kalbama apie ta- Uþsitrauksi sau vargelá riamà motinos nemeilæ dukrai, paliekamus rûtø darþelius, Apsiverkai, sesiutyte, Un sava galvelas. drauges. Dermë minorinë, daug posmø, kuriuose iðvardija- Darunt tø lungelá, ma, kas buvo artima nuotakai tëvø namuose. (Þr. dainà „At- Tujei þinai, kaip gyvenai, Apsiverkai, sesiutyte, siskyrei, sesutëla”.) Kitoje mergvakario dainoje (þr. „Oi ûþia Neþinai kaip bûsi, Þiûrint in laukelá. Gal par visø sava amþiø, ûþia girias medeliai”) maþiau virkavimo, bet labai vaizdin- Vidury þalias lunkelas Aðaromis plûsi. gai kalbama apie kraièiø skrynià, daromà nukirtus girios me- Srauni upe teka, delá, iðëjimà ið namø, atëjimà á naujà ðeimà. Ði daina abst- Pamatysi, pas tevelá, Gal atneðe vainikëlá raktesnio turinio, ne vien liûdnos godos. Dainoje minimi þo- Sesiutes ulioja, Ið midrø ðakeliø. A tu, viena, kaip gegiute dþiai anyta, dieveriai, moðelës nei kitose dainose, nei buiti- Kad ir atneð, kad ir graþø, Girelaj kukuoji. nëje kalboje jau seniai nebevartojami. Bet neb’ uþsidësi, Tos paèios S. Kuosienës padainuotoje rekrûtø dainoje Nesidþiaugsi, sesiutyte, Pre mûsø visø seseliø, labai senas iðvarymo á rekrûtus in carskøjø þemelá siuþeti- Kad graþus bernelis, Nebeprisidësi. nis motyvas, bet – paminint keturiø metø tarnavimo laikà. Pasiklauskai pas þmanelius, Eikði, miela sesiutyte, Tad gali bûti, kad tai labai sena rekrûtø daina, pritaikyta gy- Kaks ja razumëlis. Mes tau iðvaduosma, venamajam laikmeèiui, pakeièiant kai kurias teksto detales. Kad nepultum sielvartëlin, Pa þaliø rûtø ðakelá, Melodija ne vëlyvojo „galingojo” vyriðko dainavimo stiliaus, Ið jaunø deneliø, Mes tau visas duosma. o gana judri, minoriðka, skamba ðvelniai, melodijos ðuoliai Negailëtum vainikëlia, Eikði, miela sesiutyte, sutampa su naujo þodþio pradþia. Perðasi iðvada, kad anks- Þaliøjø rûteliø. tyvasis vyriðkasis dainavimas nedemonstravo balso jëgos Mes tavi iðpirksma, kaip vëlyvasis „lempø gesinimas”, bet atitiko dainos teksto Smûtnas tava tas darþelis, Ið tø þaliøjø rûteliø prasminæ prigimtá. S. Kuosienë gimë 1911 m., dainø iðmo- Pa kurá vaikðèiojai, Vainikø nupinsma. ko ið savo bobutës, taigi jos dainos dainuotos XIX a. Suvie- ko vienkiemiuose iðgirdome ir vienbalsæ dainà, apie nuota- folkloro ansamblis. Jos plaèios tematikos, labai melodingos, kos iðveþimà á turtingesnius kraðtus ir jos nenorà gráþti á daug turinèios kur kas vaizdingesnius tekstus negu dainos ið ðiau- skurdesná gimtàjá kraðtà. Manome, kad ta daina viena ið se- rinës kraðto dalies. Salako kraðte dainos iðlaikë senàjà tar- niausiø. Ji gana plaèios melodinës amplitudës (oktavos ap- mæ, o apie Dusetas, iðskyrus Zabièiûnø ir Garmuliðkio kai- imties), turi daugybæ melodiniø pagraþinimø. mus, tarmiðkumas iðnyko apie XX a. 2–4 deðimtmeèius. Du- Paminëtina daina „Ne tam èësi, matinëla, mani pagim- setø pusëje pirmiausia pasklido A. Vienaþindþio, P. Ðirvio dei”, uþraðyta Maniuliðkiø kaime ið L. Streikuvienës. Tekstu dainos, vëliau iðplitusios kitur. Anksti atsisakyti tarmës skati- ji viena ið senøjø, bet melodija nëra labai vingiuota, siauros no raðytinio teksto atëjimas, chorø atsiradimas. Dainos ága- intervalinës apimties. Salako apylinkëse dainø apie gegute vo valsø ritmus, priedainius „oi lylia” ir kt. pasivertusios iðtekëjusios dukters parskridimà yra ir daugiau, Dainø palikimo Zarasø kraðte nereikëtø laikyti ypatingu. ðios vietovës dainose daþniau pasitaiko su vandeniu sieja- Visgi Zarasø kraðto dainos turi kai kuriø specifiniø ypaty- mos simbolikos (apsemtø vandens keliø), o ðiaurinëje krað- biø: tai ankstyvojo archajiðko vienbalsio dainavimo pavyz- to dalyje – tai vienintelë ðios tematikos daina. „Að iðdaina- dþiai (Suvieko ap.) su iðsilaikiusia tarme, vëlyvesniojo (ga- vau visas dainelas” uþraðyta Maniuliðkiø ir Garmuliðkio (Du- lingojo vyriðko dainavimo) pavyzdþiai, paplitæ visame Za- setø ap.) kaimuose. Abu variantai panaðûs melodija ir teks- rasø kraðte, maþai nagrinëtas, bet jauèiamas kai kuriø metu, tik Maniuliðkiø kaime dainuojama „atvaþiuos kupèius ið lodijø papildymas bûdingomis svetimybëmis pasienyje. Panemunëlia” (ið netoli), o Garmuliðkio – „ið Panemunes” Ekonominiu poþiûriu labai skurdus, ðis kraðtas nebuvo (tolimo kraðto). Salako kraðto dainas dabar dainuoja vietos itin muzikuojantis. Labiausiai èia mëgta groti „peterburgs-

42 REGIONØ KULTÛRA ka” trieile, paplitusia XIX a. pabaigoje. Piemenys mëgæ medi- ras, Leonas Eþerys, Jonas Andriûnas, mûsø karta gë- nius primityviausius puèiamuosius. Smuikuota ðiame kraðte re- rëjosi Stasio Berniûno grieþimu. Apie Salakà buvo gau- tai. Suvieko ap. Cibulinës kaime giminaièiai mena, kad sene- siau muzikantø nei kur kitur, bet iki mûsø dienø iðliko lis, miræs Antrojo pasaulinio karo metais, turëjo toká instrumen- tik Visockø dinastijos legenda. Kiek muzikantø, tiek ávai- tà, kurá pasidëjæs ant keliø viena ranka prilaikydavo stygas, ki- riausiø melodijø: paèiø prigalvotø, perimtø, pagraþin- ta braukdavo. Ar tai buvo kanklës, iðsiaiðkinti nepavyko. tø, pavadintø didþiøjø armonikininkø vardais. Jø reper- Jau XIX a. antrojoje pusëje daug ðio kraðto jaunimo iðvyk- tuarà sudarë valsai, polkos, senieji ðokiai, o vëliau ir davo uþsidirbti á turtingesnius Latvijos ûkius ir Peterburgà. Gráþ- fokstrotai, cvingai, ðlefeksai. dami ið Peterburgo atsiveþdavo vienà kità armonikà. Jos èia Smuikas nebuvo taip mëgstamas, su juo nesieja- paplito, nors buvo brangus instrumentas. Netruko atsirasti vie- ma tiek asmenybiø, bet smuikø meistrai nedaug nusi- tiniø meistrø, sugebëjusiø savo rankomis atkurti ðio instru- leido armonikø meistrams. 1928 m. Dusetose sureng- mento gudrybes. Ðiuo poþiûriu Zarasø kraðtas iðskirtinis. To- toje Liaudies pasiekimø parodoje sadûniðkis Andrius kiø meistrø, kurie pasidarë bent po vienà instrumentà ar di- Tumënas demonstravo savo gamybos smuikà ir pelnë desnæ jo dalá, priskaièiuotume kelias deðimtis. Þymiausieji, garbës raðtà ið paties Antano Smetonos rankø. Vie- kuriø instrumentai itin vertinami, groja iki ðiol, – Pranas Vi- nas jo smuikas yra iðlikæs, kiti – neaiðku kur. Keturis sockas (korpuso ir detaliø meistras) ir Petras Sipavièius (de- smuikus pasigamino Kumpuoliø kaime gyvenæs Anta- rintojas). Jø armonikos iðplito net ir Ignalinos, Molëtø rajonas Dainys. Smuikas mûsø kraðte, iðpopuliarëjus ar- nuose. Dusetø kraðte – Leopoldas Berniûnas su bûriu moki- monikai, liko pagalbiniu, pritarianèiu instrumentu, nors niø, taip ir nepasiekusiø mokytojo lygio. Pradëjæs nuo dviei- ir juo grojant virtuoziðkumo bei iðmonës pakako. Pa- liø, meistras iðugdë instrumentø gamybà iki tokio lygio, kad jo keriø muzikantas Jonas Snukiðkis mena, esà nutrûkus armonikos buvo labiau mëgstamos uþ pirktines. 1946 m. L. stygoms per vakarus ar vestuves niekur nedingsi, pa- Berniûnas buvo nuþudytas. P. Sipavièius ir P. Visockas Sala- grieði ir viena dar likusia. ke dirbo iki 7-ojo deðimtmeèio, jø tradicijà tæsë Mykolas Sipa- Þymios buvo muzikantø grupës apie Dusetas, var- vièius Dusetose, bet uþsiëmë daugiau instrumentø remontu. þësi tarp savæs. Grupæ sudarë daþniausiai 1–2 trieilës, Kur buvo meistrø, ten labiau ir muzikuota. Ðiandien su pagar- 1–2 smuikai, bûgnas (barabanas). Pas mus labiau mëg- ba menami armonikininkai virtuozai nuo Dusetø – Povilas Ðpû- tas nedidelis su skambalais barabanëlis, kurio tik viena pusë buvo aptempta oda. Iðmonës ir èia netrûko. Justi Oi, ûþia, ûþia girias medeliai muzikos charakterá buvo labai svarbu. Siekdamas ið- gauti sausus, ðnypðèianèius, ðvelnius garsus bei dau- gybæ jø atspalviø, muzikantas turëjo pasitelkti visà rankos nuo nykðèio iki alkûnës vikrumà. 3-ojo deðimtmeèio pabaigoje, 4-ojo pradþioje Du- setø apylinkëse pasirodë kornetai ir klarnetai, greièiau- siai atsiveþti ið svetur, patarnavus Lietuvos kariuome- nëje. Trieilës vokiðko tipo armonikos kraðte nepaplito, bet yra buvæ muzikantø, grieþusiø ir ðiais Pirmojo pa- Oi ûþia, ûþia girias medeliai, Paliksiu ðokunt, paliksiu saulinio karo trofëjais. Gal yr mana bralaliai. 2 k. giedunt, 1939 m. pradëjo plisti daugiastygës kanklës. Jos bu- Paliksiu gailiai verkiunt. 2 k. Oi uþaugs, uþaugs mana vo populiarinamos spaudoje, spausdinant visus jø pasi- bralaliai Sesiutes gieda, bralaliai ðoka, gaminimui bûtinus apraðymus. Baibiø kaimo gyventoja Iðkirs girias medelá. 2 k. Maèiute gailiai verkia. 2 k. E. Ðaltytë ásigijo Juozo Laðo (nuo Svëdasø), vëliau ta- pusio itin þymiu meistru, kankles. Gretimo Trinkuðkiø Girelaj kirta, girelaj taðe, Atrasiu ðokunt, atrasiu kaimo gyventojas A. Ðileikis kankles pasigamino pats. Ðali girias pastate. 2 k. giedunt, Taip Zarasø kraðte buvo atsiradæs kankliavimas (nepri- Atrasiu mani laukiunt. 2 k. State pastate aukðtø svirnelá, menantis tradicinio), bet toliau uþ dviejø kaimø ribø ne- Un keturiø stulpeliø. 2 k. Dieveriai ðoka, maðelas gieda, iðplito, greit uþgeso. Anyta mani laukia. 2 k. Tami stulpely auksa sargela, Taigi apibendrindami galëtume pasakyti, kad Zara- Tai mana marga skrynia. 2 k. Ðirdá puikina, dantis aðtrina, sai – trieiliø peterburgskø armonikø kraðtas. Grieþimo Kaip marti muðtravoti. 2 k. stilius virtuoziðkas, melodijos, kad ir kokios bûtø (paèiø Oi bodys, bodys mani bralaliai, sukurtos ar tradiciniø ðokiø), gausiai apipintos melizmais, Ir mana margø skryniø. 2 k. Nesipuikinki, mana maèiute, pagraþinimais, su daugybe spalvingø harmoniniø jungi- Mes abidvi gyvinsma. 2 k. Nesibodykit mani, bralaliai, niø, mëgstama keisti tonacijas. Grieþimo bûdas – ver- Aðai èionai nebûsiu. 2 k. Mes abi grûsma, mes abi þlus, energingas, mëgstami greiti tempai. Pabrëþiu, to- malsma, Að èia nebûsiu, að iðvaþiuosiu kia tradicija nëra ið etniniø kraðto kultûros gelmiø, bet Mes abi pasibarsma. 2 k. Svetimojon ðalalan. 2 k. atsiradusi XIX–XX a. sandûroje kaip Rytø ir Vakarø kul- tûrø invazija.

43 REGIONØ KULTÛRA

Ðokiai (Siratava). Po pagalve paberdavo aviþø: kas sapne ateis Ðokio, kaip reiðkinio, istorija kraðte nëra itin sena. Kal- nupjaut, uþ to ir iðtekës. bama apie XIX–XX a. sandûrà ir kiek vëlesnius laikus. Se- Trimis karaliais baigdavosi linksmasis þiemos ðvenèiø nesniø ðokiø aptikta apie Antazavæ, Kumpuolius, Suviekà. laikotarpis. Vyrai apsirengdavo kaip kas sugebëdavo ir ei- Maþai tokiø Dusetø kraðte. Kumpuoliø (kuris yra arti pasie- davo per kaimà visus sveikindami ir sakydami linkëjimus. nio su Latvija) kaimo muzikantas Albinas Buièenka prisi- Grabnyèios, su kuriomis susijusios þirgø lenktynës ant mena, kad rusø dniovkose ir lietuviðkuose vakaruose lietu- Sartø eþero, datuojamos XIX a. pradþia. Kodël bûtent Du- viai ir rusai ðoko Kazaèiokà, Karobaèkà, Kreicpolkæ, Sûd- setose vykæ didþiuliai turgûs, iðsirutuliojo þirgo kultas, kol maliná, Vengerkà, Alimpæ, Ku tu teici. O kiek toliau nuo pakas dar neiðsiaiðkinta. sienio, Antazavëje, menama tik Vengerka ir Kazaèiokas. Per Uþgavënes bûtina buvo pasivaþinëti arkliais, na – Salake rusiðki ðokiai visai neþinoti. Ðiaurryèiø kraðte, Aviliø bent jau rogutëmis nuo kalvø. Arklius pakinkydavo su skam- apylinkëse ðokta Lezginka, Kaèerga kurke, Makliuotas. Al- balais, bûtinai á roges. Reikia pasivaþinëti, kad blusos ne- pimæ þinojo tik Kumpuoliuose ir Aviliuose, kur ji tiek muziki- pultø (Davainiai). Perðasi mintis, kad ne trankymas buvo ne medþiaga, tiek ðokimo stiliumi senoviðkesnë. pagrindinis þemës gyvybës jëgas skatinantis veiksmas, o Kadriliaus nepasisekë uþraðyti, nors mini já daþname kai- èiuoþimas. Davainiø kaime jauni apsitaisydavo kailiø sku- me, netgi daliø pavadinimus prisimena. Aviliuose þinotas tais ir eidavo per kaimà pokðtaudami, sakydami linkëjimus Lancajiedas – maþasis kadrilius, kitur (Salako apyl.) jis lai- bei juokaudami. Pelenø dienà negalima plaukø ðukuoti – kytas rusiðku ðokiu ir þinotas tik ið pavadinimo. Kumpuo- linai bus susivëlæ. Vaikus gàsdino esà Gavënas po kubilu liuose ðokiai iðsilaikë gana ilgai, senoji gyventojø karta at- pakið, o Suvieko kaime bernai stengësi merginoms prika- siminë Kaèergà kurkæ, Lezginkà, Alimpæ, Sëjau rûtà ir vëly- binti ið uþpakalio kaulø maiðelá – kad neiðtekëtø. vesnius, itin ilgai iðsilaikiusius – Du broliukai, Zarasai, Pa- Verbos visame kraðte vienodos – kadagio ir þilvyèio ða- dispanas. Salako apyl. ilgai ðokti Ruguèiai, Oira, o apie Du- kelës, po paðventinimo uþkiðamos uþ balkio, kad vasarà, setas prisiminti tik Padispanas, Zarasai, Du broliukai. Mo- saugantis nuo perkûnijø, galima bûtø jomis aprûkyti trobà. këta ðokti ávairias polkas ir valsus. 3-iojo deðimtmeèio pa- Prieð Velykas, Didájá ketvirtadiená, sniego atneðdavo á tro- baigoje pradëti ðokti fokstrotai. Apie Dervinius (Antazavës bas ir taðkydavo po aslà – kad blusos iðnyktø (Davainiai). apyl.) prisiminë ðokius Grasytiná ir Gyvatarà. Ðokimo stiliai Kiauðinius daþë visame kraðte vienodai, paprastai – àþuolo buvo ávairûs, vieni polkà ðokdami tarsi „kalë” kojas á þemæ, þieve, svogûnø lukðtais, vantos lapais. Visur kabindavo sû- kiti sukosi, lengvai atsispirdami nuo þemës ir pakeldami per pynes, nors supimosi maginës, apeiginës prasmës jau neþi- kelá sulenktà kojà (net padai matësi). Valsai buvo suktiniai nojo, o priëmë tai kaip pramogà. Dikmonyse (netoli Dusetø) ir dviþingsniai, bet plaèiu þingsniu nebuvo ðokami. Apskri- prisiminta, kaip kaimo bernai eidavo po namus, kviesdami tai ðokiai buvo energingi, greiti, judrûs, ðokami visu kûnu jaunas merginas á vakarëlá. Eidavo kiauðiniauti: jeigu kiauði- su atsidëjimu ir malonumu. Ðie amþiø sandûroje iðpopulia- niø praðë vaikas, uþtekdavo ákiðti pirðtà á burnà, o vyresnieji rëjæ ðokiai, be abejo, yra daugelio kultûrø samplaikos pa- privalëjo pasakyti oracijà. Marguèiø dauþymas ir ritinëjimas darinys (prisiminkime Kumpuoliø ðokiø sàraðà). Bet gal ir ið prasidëdavo jau ðventoriuje, kur Velykø iðvakarëse susirink- senovës esame paveldëjæ ðokio sampratà, ðokiu pavaiz- davo tolimesniø kaimø jaunimas. Sûpyniø, vaikðtyniø po kai- duodami vienà ar kità darbà bei veiksmà (Sûdmalinis, Ru- mà paproèiai uþgeso kaimams iðsikëlus á vienkiemius (ðis guèiai, Gyvataras, Grasytinis), gal – ðokimo rateliu apeigi- procesas kraðte vyko nuo 1915 iki 1939 m.). nius momentus ávedëme á pamëgtà kadriliø?.. Taèiau apei- Aviliø kaime Jurginiø dienà po tvarto slenksèiu pakas- ginio sakralumo ir nebeliko. Svetimos kultûros áneðë mûsø davo 2 þalius kiauðinius ir per slenkstá pervesdavo gyvu- etninëms ðaknims svetimà energijos iðliejimo „ðokant pra- lius, kad vaisingi bûtø. Visur drausdavo dirbti su arkliais. kaituoti” pataisà. Daug iðliko Sekminiø tradicijø. Dusetø apylinkëse pa- rugiø lankymas, kiauðinienës kepimas iðsilaikë net iki 5-ojo Kalendorinës ðventës ir 6-ojo deðimtmeèiø, pasienyje ðis paprotys nebeprisime- Gyvenimo ratas sukosi apie baþnyèià, taèiau kaimieèio namas. Sekminës pamaþu virto didele kaimo ðvente, ðven- sàmonëje vis dëlto iðliko tikëjimas gamtos jëgomis. Tai liudi- èiama kelias dienas (Vildþiûniðkiø kaime – net tris). Parugi- ja kalendoriniø ðvenèiø paproèiai. Atidavus duoklæ baþny- niø dainø neaptikta, bet jeigu bûta ðio paproèio, tai, be abe- èiai, buvo laikomasi ir daugybës savø paproèiø, tikëjimø, apei- jo, bûta ir atitinkamø dainø bei apeigø. gø, siekiant gamtos galias, likimà pakreipti norima linkme. Majavas gyvenvietëse ðvenèia iki ðiol, tik nebeliko mu- Kûèioms virdavo kvieèius, pasienyje – sveikus, arèiau zikos ir dainø, skambëjusiø geguþës vakarais tarpukariu. – grûstus, vadintus grûce. Po staltiese tiesdavo ðieno Joninës – didelë ðventë, bet apeigos, iðskyrus vienà sluoksná, kurá naudodavo ir burtams: kas iðtrauks didesná, kità likutá, nunyko labai seniai. Ant piliakalniø ir aukðtø kal- storesná stagarà, tas turtingiau ir ilgiau gyvens. Mirusiam vø buvo uþdegami lauþai. Susirinkdavo kaimo þmonës, dau- ðeimos nariui padëdavo lëkðtutæ, uþdegdavo þvakæ. Mais- giausia bûdavo tik grojama ir ðokama. Antazavës, Dusetø to likuèius nakèiai palikdavo, kad dvasios pavalgytø. Po Kû- apylinkëse Jonines stengësi atgaivinti Domas Ðidlauskas– èiø vakarienës merginos iðneðdavo ðiukðles á kiemà ir pur- Visuomis, keletà metø rengæs ðià ðventæ ant Velykuðkiø pi- tydamos klausydavo, ið kur ðunys loja: ten esà ir nutekës liakalnio. Taèiau jo idëjos net ir ðviesesniajai ðio kraðto vi-

44 REGIONØ KULTÛRA suomenës daliai nebuvo priimtinos, neprigijo. Svetimi, atëjæ vandeniu paleidþiant serganèiojo plaukø kuokðtelá. Apie at- á ðá kraðtà, apskritai sunkiai prigyja. Taigi Joniniø apeiginë kalbëjimo procesà negali pasakoti nei ligonis, nei pati bûrë- esmë nebuvo sugràþinta, bet Derviniuose ir daugelyje kitø ja – burtai negaliotø. vietoviø leido vandeniu vainikëlius, ieðkojo paparèio þiedo, Ðiuos tikëjimus ið dalies galima bûtø priskirti liaudies prisimindami, kad einant jo ieðkoti, reikia pasiimti ðermukð- medicinai. Ið tikrøjø, kas gi dar galëjo suteikti þmogui vil- nio ðakà, uþdegdavo aukðtai iðkeltas stebules, laukdavo ties, jei ne amþiais patikrintas bûdas, malda ir stipraus þmo- saulës, prausdavosi ryto rasa. Suvieko kaimo merginos ið- gaus psichologinis poveikis? Visa tai paveldëta ið ikikrikð- sikepdavo sûriø bandeliø (2 ðaukðtai miltø, 2 – druskos) ir, èioniðkojo etninio klodo, apeinant krikðèioniðkàjá mokymà. suvalgiusios prieð miegà, tikëdavosi susapnuoti atneðantájá Baþnyèia, kuri skelbë vienintelá sielà apvalantá bûdà – mal- gerti: uþ to ir iðtekës. Pasienyje maþiau ðventë bendruo- dà, miðiø uþpirkimà, atkalbëjimams nepritarë. mene, bet labiau tikëjo paslaptingais Joniniø nakties burtais (karviø apèieravojimu ir pan.), su kuriais buvo susidû- Vestuviø paproèiai rusi vos ne kiekviena ðeima. Daugelis esà patyrë, kad po Kraðtas, kaip minëta, turtingas vestuviniø dainø, tad Joniniø nakties karvës uþtrunka arba pienas tuoj sugyþta. turtingas ir vestuviø paproèiø. Bendrus Zarasø kraðto ves- Kaltino þoliautojas arba ðiaip blogu poveikiu átariamas mo- tuviø apeigø bruoþus nurodyti bûtø sunku. Apeigos skiria- teris. Karvës pasitaisydavo tik atkalbëtos. si netgi kaimyniniuose kaimuose. Vienur vainikëlá pinti ir Senàsias Þoliniø apeigas uþgoþë didieji atlaidai Zara- nuotakos graudinti susirinkdavo kaimo merginos, kitur tik suose. Prisimenama, kad buvo skinamos vëlyvosios gëlës, ðeimos merginos. Daug kur su nuotaka paðokti ateidavo kad puokðtës su rugiø varpomis neðtos ðventinti. guogiai. Jie dalyvaudavo ir vestuvëse. Dusetø apylinkëse Visø Ðventøjø dienomis po kaimus pasipildavo ubagø vienur jaunikis, atvaþiuodamas jaunosios, atveþdavo sa- bûriai. Kiekvienas turëjo bûti pavalgydintas ir apnakvydin- vo vainikëlá, kitur – ne. Salako kraðte, kai ateidavo laikas tas. Antazavës ir Aleksandravëlës parapijose buvo papro- iðveþti kraièio skrynià, nuotakos motina sësdavo ant jos ir tys pjauti avinà, o ðlauná nuneðti ubagams ant ðventoriaus, reikalaudavo iðpirkos. Atvaþiavus marèiai, èia anyta buvo kitur apsiribodavo gausiam praðytojø bûriui duodami ðiek sodinama á ratus ir juokais veþama á miðkà. Apie Suviekà tiek pinigø. jaunosios virkavimai iðsilaikë net iki XX a. pradþios. Dau- gelis apeigø ilgainiui ágavo jumoristinæ formà, prarado tu- Tikëjimai rëtà prasmæ. Ilgiau ir labiau uþbûrimais (èieravojimais) tikëjo pasie- Tokia trumpa Zarasø kraðto paveldo apþvalga. Nepa- nyje. Prie Suvieko (jau latviø pusëje) gyveno toks Griða, minëta apie gyvenamàjà aplinkà, architektûros bruoþus, atkalbëdavæs nuo gyvatës ágëlimo. Net Aleksandravëlës ku- gimtuviø, krikðtynø paproèius, padavimus... Tai tik pati ben- nigas liepæs vesti ágeltà savo arklá pas já. Kitas atkalbëtojas driausia apþvalga. Kas pasakyta – gyvi þmoniø liudijimai (o gal ir tas pats Griða?) buvo þinomas kaip mokàs iðvaryti nuo XX a. pradþios iki ðiø dienø. Dauguma paproèiø, tradi- velnià ið þmogaus, kuriam pasimaiðë protas. Prie Suvieko cijø prisiminta ið tarpukario. Mums, „praktikams”, pirmiau- þmonës prisimena, kad XX a. pirmojoje pusëje gyveno þmo- sia bûtina atkreipti dëmesá á tai, kas gyva þmoniø atminty, gus, mokëjæs iðgydyti nuomariu serganèius vaikus. Parink- nuolat uþraðinëti istorinius, kultûrinius faktus. Bet maga pa- davo jaunà àþuolà, nuo virðûnës skeldavo já pusiau ir per þvelgti á paveldà ir giliau, patyrinëti jo kelià ið prosenovës iki tarpà keletà kartø perkeldavo sergantá vaikà kalbëdamas XX a., koká poveiká turëjo kitos kultûros, atsakyti, kuo mes burtø þodþius (neþinoma, kokius). Suþalotà medelá aprið- esam saviti, bûtent savojo gimto kampo kultûros (mûsø at- davo linais: jei jis suaugdavo, vaikas iðgydavo. veju – sëliø) paveldëtojai ir á daugelá kitø klausimø. Nuo gyvatës ágëlimo, roþës buvo daug atkalbëtojø, kone kiekviename kaime. Vieni atkalbëdavo serganèiajam da- lyvaujant, kiti nedalyvaujant, dauguma jø tekstø lieka neþi- Characteristic features of the heritage nomi. Visi tvirtina, kad atkalbëti reikia saulei tekant ar lei- in the region of Zarasai dþiantis. Þinomuose tekstuose persipina burtaþodþiø (pa- Rima VITAITË vyzdþiui, ir tu iðnyk, ir tu iðnyk) bei katalikiðkø maldø þo- dþiai. Nedalyvaujanèius atkalbëdavo ant mëlyno popieriaus, The region of Zarasai is not large, however, both the history ruginiø miltø, vandens. Apèieravotas karves atkalbëdavo and ethnocultural layer are quite different from district to district. Its taip pat kaip nuo gyvatës ágëlimo ar roþës. Be gerøjø atkal- northern part (the environs of Dusetos) was influenced by both west- bëtojø, buvo ir piktøjø èieravotojø. Marimonte, prie Antaza- ern culture and church as early as the 15th century – the region is vës, moteris sugebëdavo pabaidyti arklius, nuo aukðto sta- exceptionally Lithuanian in this part with the exception of some vil- taus kalno su veþimais besileidþianèius prie malûno; Vil- lages of old– believers. Its eastern part (the environs of Zarasai) dþiûnø kaime buvo moteris, kuri ne tik karves uþburdavusi, was greatly damaged by both Russian and Polish invaders. Here bet ir blogà aká turëjusi. Jei èieravotojas nori, kad jo burtas the ancient heritage has become almost extinct. The environs of galiotø, turi ið tø namø, kuriems taikomas burtas, kà nors Salakas (south–eastern part) are characteristic of the persistent iðsineðti. Þmonës tai þinojo ir saugojosi. Stelmuþëje dar vi- fostering of the ethnic Lithuanian singularity, whilst the midde of it is sai neseniai buvo atkalbama nuo roþës, tekanèiu ðaltinio famous for the preservation of the most archaic heritage.

45 LATVIJOS BALSAS

Pëteris Ðmitas (1869–1938) yra þymus XX a. pradþios latviø kalbininkas, tautosakininkas, etnografas. Nuo 1899 metø jis profesoriavo Vladivostoko Tolimøjø Rytø institute (ten, pavyzdþiui, rusiðkai paraðë man- dþiûrø kalbos vadovëlá bei keletà kitø filologiniø veikalø Tolimøjø Rytø tematika), neuþmirðdamas ir gimto- sios latviø tradicijos, o nuo 1920 m. – jau tëvynëje, Rygos universitete. Èia 1923 m. baigtas leisti jo 3-ø tomø „Etnografijos raðtø rinkinys”, 1934 m. iðëjo „Kalbotyros ávadas”, 1936 m. – „Baltø filologijos ávadas”, nuo 1925 iki 1937 m. iðleistas jo parengtas 15-os tomø pasakojamosios tautosakos rinkinys „Latviø pasakos ir sakmës”, nuo 1936 iki 1939 m. – jo sudarytas 4-ø tomø dainuojamosios tautosakos rinkinys „Latviø dainos”, o per 1940–1941 metus – 4-ø tomø „Latviø liaudies tikëjimai”. „Latviø mitologijà” P. Ðmitas pradëjo raðyti kaip ávadà savo surinktos tautosakos bei W. Mannhardto sudaryto baltø mitologijos ðaltiniø rinkinio (Letto-Preussische Götterlehre, iðëjo Rygoje 1936 metais) publi- kavimui. Taèiau patyræs didelá þmoniø susidomëjimà, nutarë nelaukti, kol minëti rinkiniai iðvys dienos ðvie- sà, bet iðleisti „Latviø mitologijà” kaip savarankiðkà darbà. Pirmàsyk knyga pasirodë dar 1918 metais Mask- voje, labai nepalankiomis aplinkybëmis (paèiame bolðevikø revoliucijos ákarðtyje) ir negausiu tiraþu, kurio didþioji dalis taip ir liko Rusijoje, nepasiekusi labiausiai suinteresuoto latviø skaitytojo. Gráþæs á Latvijà tad P. Ðmitas parengë antràjá, papildytà bei pataisytà knygos variantà, kuris buvo iðleistas Rygoje 1926 metais. Ðis veikalas, kaip glausta ir kartu iðsami latviø mitologijos bei tautosakos apþvalga, iki ðiol nepranoktas. P. Ðmitas dirbo klestint vadinamajam pozytivizmui, todël nerimta bûtø reikalauti ið jo kitokios moksli- nës nuostatos. Taèiau nepaisant gana nepatiklaus ar net skeptiðko autoriaus poþiûrio á kai kuriuos nûn tyrinëtojø jau reabilituotus ar sëkmingai reabilituojamus mitologijos faktus, sunku bûtø rasti kità knygà, taip tinkanèià paþinèiai su latviø tradicija, be kurios mes ið esmës negalime paþinti ir savosios. Latviø mitologija

Prof. Pçteris ÐMITS

1. Religijos kilmës teorijos Jie pripaþino, jog dievybës atsirado dël ávairiø prieþasèiø, bet Nors apie latviø mitologijà raðyta daugiau nei kitais mûsø liaudis esà jas tapatinusi su dvasiomis. Tokiu bûdu ið animiz- etnografijos klausimais, vis dëlto ji mums dar labai maþai pa- mo radosi dvi teorijos: manizmas (nuo lotynø þodþio manes þástama. Dar iki ðiol neturime tikro atsakymo á klausimà, kas ‘protëviø dvasios, vëlës’), po senovei kiekvienoje dievybëje ieð- yra latviø mitologija? Senøjø kronikø autoriai senosios latviø kojæs tik kokio nors protëvio dvasios, ir animatizmas, pripaþi- tikybos neskyrë nuo kitø tautø prietarø, raðytojai jø praneði- næs ávairias dievø kilmës galimybes, bet juos paèius prilyginæs mus papuoðë savo fantazijomis, o tyrinëtojai pasistengë viskà dvasioms. Su XX a. pradþia iðsakoma vis daugiau abejoniø, iðaiðkinti pagal savo vienpuses teorijas. Kadangi nûn latviø jog ir animatizmas, arba animizmas plaèiàja prasme, negali bûti mitologija vël tapo daþnai minima ir mums neretai tenka ið- pirmasis ir seniausias mitologijos pagrindas. Pirmykðtis þmo- girsti apie ávairius dievus tiesiog prieðingø nuomoniø, tai ne- gus esà tikëjæs labai ávairiais prietarais bei burtais, kaip antai galiu palikti ðio dalyko nenuðviesto sulig naujausiais mokslo gamtos jëgø mistiðka galia, su kuria susijusi analoginë magija, reikalavimais, nors daug ir ávairiø smulkmenø kol kas bûsime nepakeièiamu likimu, genties proseniais bei ákûrëjais. Kadan- priversti atidëti ateièiai. gi ðie tikëjimai nëra artimiau susijæ su dvasiomis, tai ðià pir- Pradësime tomis teorijomis, kuriø laikosi naujausiø laikø mykðtæ religijos pakopà kai kurie mitologai pavadino preani- mitologija. Dar iki XIX a. vidurio etnografai manë, jog pati mizmu. Tik vëliau ðioje pirmykðtëje tikyboje iðsirutuliojæ ávai- baisiausia galybë gamtoje tebegyvenanèioms tautoms esàs va- rûs pikti demonai, kurie ilgainiui pavirtæ kiek geresnëmis dva- dinamasis fetiðas. Koks nors medis, akmuo ar koks kitas daik- siomis, kol galiausiai ëmë vis labiau antropomorfizuotis, t. y. tas fetiðu laikytas tik todël, kad gamtos þmogui dël kaþin ko- panëðëti á patá þmogø. [5]* kios prieþasties pasirodydavo já turint kaþkokià antgamtinæ ga- Apie ðias teorijas þinomas etnografas Fr. von der Leyenas lià. Todël ir mitologai uþ kiekvieno mito ieðkojo gamtos reiðki- raðo ðtai kà: „Vieni tyrinëtojai aiðkina mitologijà saulës garbi- nio. Fetiðizmo, arba natûrizmo, teorijos vietà vëliau uþëmë va- nimu, antri – tikëjimu mënulio maginëmis galiomis, treti – per- dinamasis animizmas. Pagal ðià teorijà, mitologija esanti kilusi kûno baime; samprotaujama, kad ji atsiradusi dël girios pa- iðimtinai ið mirusiøjø dvasiø kulto (lot. anima ‘dvasia, siela, slapèiø bei siaubø; arba, vëlgi, kad jà pagimdë sapnø koðmarai vëlë’). Kadangi toks poþiûris susilaukë daug prieðininkø, kai kurie animistai bandë savo teorijà patobulinti bei praplësti. * Skaitmenys lauþtiniuose skliaustuose þymi originalo puslapius

46 LATVIJOS BALSAS bei kliedesiai; arba su baime maiðyta prietaringa pagarba mi- pat Laima su Saule padeda gimdyvëms ir ðiuo tikslu abi ne- rusiøjø dvasioms. Visuose ðiuose poþiûriuose yra dalis tiesos, ðiojasi raktus (1110 bei 1112).4 Dël to gali kilti mintis, kad taèiau visiðkai teisingas nëra në vienas. Mitologija iðvis neturi Laima esanti ne kas kita kaip Saulë. kokio nors vienintelio pamato. Jà maitina iðtisa daugybë ðalti- Visiðkai taip pat Laimos motæ (Laimas mâte) galima pri- niø, nes ji yra neatskiriamai susijusi su paèios sielos ávairove”.1 lyginti Vëliø motei (Veïu mâte). Laimos motë taip pat rûpina- Þymus lyginamosios mitologijos tyrinëtojas prof. L. von si gyvaisiais „ðiame pasaulyje” kaip Vëliø motë – mirusiai- Schroederis nuo didelës mitø kilmës ávairovës vis dëlto nori siais „aname pasaulyje”. Ypaè abi globoja naðlaièius. Blogà vël gráþti prie paprastesniø pradmenø.2 Jis pripaþásta tris reli- likimà irgi lemia Laimos motë, nes pati Laima laba sieva, pati gijos pagrindus: pagarbà gamtai, dvasiø kultà ir tikëjimà vie- liela naideniece „pati Laima geradarë, pati ir kenkëja” (1136, nu aukðèiausiu Dievu. Schroederiui priklauso tas nuopelnas, 6). Kaip ir Vëliø motë, ji liepia þmonëms mirti (336; 10932, 1; kad jis atgaivino senàjá filosofiná poþiûrá, jog tikëjimas Dievu 222194, 4; 27457). Nuotaka skundþiasi, kad Laimiòa raganiòa þmonëse radosi ið dorovinës sàmonës, o pastarøjø laikø mito- „Laimutë raganutë” atëmusi arâjiòu „artojëlá” (27842). Lai- logai mano moralæ su pirmykðèiu tikëjimu neturint jokio ry- ma ne tik lemia mirtá, bet dar ir pasitinka mirusiojo vëlæ ðio. Pastaruoju metu kai kurie mitologai (Preuss, Vierkandt, (27494), visai kaip Vëliø motë (27432). Karutz) vël prabilo apie vienintelá religijos pagrindà, pava- Daþnai Laima vandenyje skalbia, vandenyje stovi arba net dindami savo teorijà emanizmu (ið lot. veiksmaþodþio çmânâre vandenyje skæsta, dël ko jà savo ruoþtu galima gretinti su Van- ‘sklisti’). Pirmykðèiai þmonës esà tikëjæ, kad nuo kai kuriø þmo- dens mote (Ûdens mâte). niø, gyvûnø, augalø bei negyvø daiktø sklindanti tam tikra Nors Laima tam tikra prasme ir prilygsta Saulei, Vëliø nematoma ásivaizduojama jëga. Tokia idëja þmonëms galëju- motei bei Vandens motei, anaiptol negalime teigti, kad Lai- si kilti pagal pavyzdá su oru, ðiluma, ðalèiu, vëju bei kvapu. Ðis mos kultas – tai Saulës, vandens bei vëliø kulto miðinys. Tam emanizmas, regis, tëra patobulinta T. Vignoli’o teorija, esà tikro panaðumo juk esama apskritai tarp visø dievybiø, todël pirmykðèiam þmogui visi augalai ir negyvi daiktai atrodë to- nereikia stebëtis, kad minëtos keturios motës tarpusavy arti- kie pat gyvi kaip gyvûnai ir þmonës. mesnës. Laima pagal savo vardo reikðmæ yra likimo lëmëja, Taigi matome, kiek ávairiø teorijø turi mokslininkai apie arba mûþa licçjiòa „amþiaus (gyvenimo trukmës) nustatyto- religijos kilmæ. Todël nespecialistams tikrai yra sunku visus ja” (8589). Likimo dievybës, ypaè moteriðkos lyties, sutinka- ðiuos mokymus susekti, ir jie lengvai nukrypsta á kurià nors mos daugelyje tautø, ir kaip tik tokia yra Laima latviuose. Tik vienà pusæ. Negalime pasidþiaugti ir tuo, kad mokslininkams Laimos kultui toliau vystantis ji galëjo supanaðëti su Saule, pagaliau bûtø pavykæ galutinai iðaiðkinti visus tikëjimo kil- Vëliø mote, Vandens mote bei kitomis dievybëmis. mës klausimus. Naujasis emanizmas, þinoma, kaþkiek pastû- Negalime sakyti, kad mûsø Laimos kultas bûtø iðsaugojæs mëjo klausimà pirmyn, bet ir ði nauja teorija vis dëlto negali pirmykðtá pavidalà. Liaudies dainø Dievui, arba Dangaus të- paaiðkinti visø religijos reiðkiniø. Visø pirma, aukðèiausiasis vui (Debess tçvs), [7] kartu su Laima latviø liaudies tradicijoje Dievas, kuris rûpinasi tvarka ir teisybe pasaulyje ir kurá ið naujo dabar priklauso svarbiausias vaidmuo. Kitose tradicijose, prie- pabrëþë minëtasis Schroederis, niekaip negali bûti paprasèiau- ðingai, likimo dievybës stovi þemiau ir nëra taip iðaukðtintos. siai „sklindanti jëga”. Á emanizmo teorijà ið tikrøjø netelpa ir Ir senosiose kronikose nepaliudyta, kad Laima bûtø buvusi tikëjimas likimu. Todël tenka atiduoti pirmenybæ tiems po- viena ið aukðèiausiø latviø deiviø. Lietuviø Laimai teikiama þiûriams, kurie religijai pripaþásta ávairias kilmës galimybes. kur kas maþiau reikðmës nei mûsø liaudies dainø Laimai. Ið Þiniø apie aukðèiau minëtas teorijas pateko ir [6] á latviø to galime daryti iðvadà, kad Laimos kultas latviuose bus savi- raðtijà, bet, deja, pavëluotø ir netiksliø. Latviø mitologija pra- tai vystæsis jau istoriniais laikais. Tokiai iðvadai yra dar ir kitø dëta tyrinëti ið fetiðizmo, arba natûrizmo, pozicijø, kai pastara- svariø prieþasèiø. Viduramþiais mergelæ Marijà (Mârija), kaip sis mokslo jau seniai buvo atmestas. Vienpusis manizmas pas þinoma, imta laikyti moterø globëja, o tokià reikðmæ turi ir mus atëjo vëlgi tik tada, kai jau buvo nusistovëjæs minëtasis mûsø liaudies dainø Måria (Mâºa).5 Pastaroji gi iki smulkme- animatizmas. Kai pagaliau literatûroje pasirodë nuomoniø, kad nø sutapo su Laima, ir koká nors skirtumà tarp jø dabar jau ðios teorijos ne tik pasenusios, bet ir neteisingai suprantamos, sunku beáþiûrëti. Taigi Laimos kultas bus prasiplëtæs Marios tai raðytojai pasidalino á dvi dalis. Vieni liko prie savo ásitikini- kulto sàskaita. Vis dëlto bûtø neteisinga manyti, jog Laima mo, kad jø animizmas yra visiðkai toks pat, koks visuotinai mi- visiðkai uþëmë Marios vietà, nes krikðèionybës laikais juk ne- tologijoje priimtas, o kiti, prieðingai, stengësi iðaiðkinti latviø bebûtø atsiradusi nauja deivë. Tuo tarpu lietuviø Laima bus mitologijà kilus ið natûrizmo ir manizmo drauge. iðsaugojusi pirmykðtæ reikðmæ. Keletas pavyzdþiø, kaip smarkiai galima pasiklysti, laikan- Imkime dar vienà vienpusiø teorijø klaidingumo pavyzdá. tis vienpusiø teorijø. Kurðe, taip pat þemaièiuose yra toks keiksmaþodis jupis, þy- Laima (Laima), kaip þinoma, tam tikrais atþvilgiais pri- mintis, kaip regis, piktàjà dvasià. Jau seniai buvo iðsakyta min- lygsta Saulei (Saule). Kai kuriuose liaudies dainø variantuose tis, kad ðitas jupis rasi bus kilæs ið Jupiterio. Fonetiniais dës- (L. D. 1176; 4376)3 Saulë uþima Laimos vietà. Neretai abi ningumais tuomet niekas nesidomëjo, o ieðkojo tik mitinio lygiai vadintos „motëmis”, taip pat „mielomis”. Tiek Laima, panaðumo. Reikalingi mitai irgi veikiai bûdavo parûpinami. tiek ir Saulë rûpinasi vargðais naðlaitëliais. Saulë ypaè pade- Kaip kad Dzeusas, arba Jupiteris, nugalëjo Kronà, taip ir Per- da tiems vaikams, kurie gimæ „saulytëje” (L. D. 1176–78). Taip kûnas (Pçrkons) esà nuvertæs nuo sosto savo vyresnájá brolá

47 LATVIJOS BALSAS

Jupá. Taèiau visi ðio naujojo atradimo argumentai yra tokie muo. Lipti aukðtyn reiðkia kà nors gera, o kristi þemën – kaþkà nevykæ, jog dël klastotës èia nëra në maþiausios abejonës. Pa- bloga. Sëti paprastai reikia esant jaunaèiai, kai mënuo auga, davimas apie Kronà tëra padavimo apie Dzeusà pagraþini- kad ir sëkla gerai augtø, bet jeigu augimà reikia sustabdyti (pvz., mas, nes nëra ir negali bûti jokios graikø liaudies tradicijos, piktþoliø, atvaðø), tai tokius darbus geriau atlikti su delèia. Pik- kur Kronas bûtø vadinamas aukðèiausiuoju dievu. Mums gi tosios tamsybiø dvasios darbuojasi tik nakties tamsoje ir bëga pasakojama, esà tame paèiame Kurðe latviai dar mûsø dieno- ðalin, vos tik pirmieji gaidþiai paskelbia artëjant ðviesà. Pagal mis dainavæ ne tik Rauj tev’ jupis, meþa sargs „trauk tave ju- senøjø pavyzdá yra atsiradæ ir visai naujø prietarø. Vaikui gi- pis, eiguly” (1685, 1), bet ir Ai, Jupîti, mîïð dieviòi „Ai, Jupyti, mus vëþio dienà, manyta, kad jam neisis darbe. Maþam vaikui mielas dieve”! Kaipgi tad vienas ir tas pats jupis tiems pa- prie galvos pridëdavo knygos lapà, kad jis bûtø didis knygø skai- tiems kurðiams gali bûti vienàsyk keiksmaþodis, o kitàsyk „mie- tytojas. Pelenø dienà reikëjo iðneðti pelenus á kopûstø darþà, las dievas”? Panaðiai nevykæ ir kiti pavyzdþiai: Jupis bija liels kad kopûstai neapsitrauktø plënimis. Þvakes, kad geros iðeitø, dieviòis par visiem dieviòiem „Jupis buvo didis dievas virð visø liejo per Grabnyèias (Sveèu dienâ, paþodþiui ‘Þvakiø dienà’). dievø”; Pçrkons Jupi tik ilg’ sita, lîds iesita zemîtçi „Perkûnas Ðie prietarai galëjo atsirasti tik tada, kai latviai jau paþino ka- Jupá tol muðë, kol ámuðë þemën”. Nei proziðkas aiðkinimas, lendoriø. Dalyko neiðmanantis neretai gali pasiklysti, besam- kas esà Jupis buvæs anksèiau, nei „tol muðimas” në kiek ne- protaudamas, kas èia archajiðka, o kas nauja, kas paveldëta ið primena tikrø liaudies dainø. Apie mitologijos teorijas ðiø dai- protëviø, o kas perimta ið kaimynø, kas aptikta stebëjimais, o nø kûrëjas, matyt, iðvis nebus girdëjæs. Ir vis dëlto ðiame visið- kà pagimdë tik tuðti samprotavimai. [9] kai nepatikimame jupyje mûsø raðytojai áþvelgia tai debesis, tai kaþin kokià protëviø dvasià. 2. Latviø mitologijos ðaltiniai Nëra jokios abejonës, kad vëliø (veïi) kultas yra kuo arti- Susipaþinæ su mitologijos tyrinëtojø teorijomis, pereisime miausiai susijæs su protëviø dvasiø kultu, bet ðis ryðys neretai ir dabar prie kronikø, kurios pateikia mums seniausias þinias apie perdedamas. Latviai seniau tikëjo, kad kiekvieno þmogaus sie- baltø tautø tikybà. Kronikø autoriø tikslas buvo ginti ir liaup- la po mirties eina á anà pasaulá ir atsiduria tarp vëliø. Tolimoje sinti vokieèiø kunigø bei riteriø veiksmus, todël vietiniø tautø senovëje vëliø kultas galiausiai irgi bus kilæs ið sielø kulto, bet tikëjimà reikëjo pavaizduoti ypaè tamsiomis spalvomis. Ðie au- mûsø tautos tradicijoje nebeturime liudijimø, kad visos vëlës toriai paprastai nemokëjo vietinës kalbos ir daþnai neskyrë ávai- yra kilusios tik ið mirusiøjø [8] sielø. Apie jaunus mirusiuosius riø èionykðèiø tautø, visas vienodai vadindami nevokieèiais (Un- pasakojama, kad jie aname pasaulyje tuokiasi. Vienas jaunikis teutsche). Jau senasis A. W. Hupelis labai gerai suprato bûtiny- ten vedë paèios Þemës motës, pagal kità variantà – Vëliø mo- bæ ðias þinias ávertinti kritiðkai. Jis raðo: „Kelchas ir kiti mini tës dukrà (27699). Daþnai minimi vëliø vaikai (veïu bçrni). Vë- dievybes, kurias livonieèiai gerbæ pagoniø laikais; bet prieð pa- liø valdovë yra Vëliø motë, labai panaði á Þemës motæ. Vëlës sikliaudami jais, mes turësime juos atidþiai patikrinti. Pirmieji turi savo karves ir savo ðunis. Aiðku tik, kad vëlës aname pa- Livonijos krikðtytojai per maþai suprato vietos þmoniø kalbà; saulyje labai primena þmones ðiame pasaulyje ir kad þmogaus jie laikë savo pareiga apraðyti jø dievmeldystæ ið bjauriausios siela po mirties atsiduria tarp vëliø. Net jeigu visas iki smul- pusës, netgi su pramanytais priedais, kad tik pateisintø savo kmenø vëliø kultas yra kilæs ið archajiðkø prietarø apie miru- uþkariavimø smurtà bei iðgirtø savuosius nuopelnus. Viskas siøjø sielas, tai ávyko labai seniai, juoba kad ir lietuviai turi tas buvo smarkiai perdedama. Jie buvo kaltinami paèiais negra- paèias vëles su Vëliø mote (Vëliona) prieðaky.6 Ar ið tikrøjø þiausiais dalykais, o ypaè daugdievyste”.7 Kadangi pagonið- bûtent pirmykðtis mirusiøjø sielø kultas iðsirutuliojo á vëlesná kasis Dievas, arba Dangaus tëvas, buvo panaðus á krikðèioniø vëliø kultà, dar galutinai neiðspræstas klausimas. Tuo tarpu mûsø tikëjimo Dievà, tai kronikos já visiðkai nutyli. Ðio dangaus dievo populiariuose raðtuose skaitome, jog net ir pati Vëliø motë te- jos nepamini nei prûsuose, nei lietuviuose, nei latviuose. Ypaè santi kokios nors þymios moters dvasia. Uþ árodymà tokiai nuo- mielai kronikos skelbia, esà pagoniø tautos garbina velnià. monei pagrásti imami pavyzdþiai ið Afrikos bei Amerikos vieti- Todël ir latviø Jods, ir prûsø Pikulas (Velnias) patalpinti tarp niø pasakø. Net jeigu ðios pasakos bûtø kuo tiksliausiai uþraðy- aukðèiausiø dievø. Toliau turbût irgi Hupelio teisybë, jog die- tos ir be tendencingumo iðaiðkintos, klausimas vis tiek nebûtø vø skaièius tyèia padidintas. Jau paèiose kronikose prisipaþás- galutinai iðspræstas. Kinai irgi turi labai daug liaudies herojø, tama, kad nëra aiðkai skiriami prûsø, lietuviø, latviø, taip pat virtusiø dievais, taèiau pastarieji senuose raðtuose uþtinkami rusø bei lenkø dievai. Kai kurie ið ðiø dievø bus buvæ þinomi jau gerokai prieð gimstant minëtiems herojams. Man tai atro- tik viename ar kitame kraðte. Dievø vardai paprastai uþraðyti do labai paika, esà prieð daugybæ tûkstanèiø metø vëlës gyve- taip neaiðkiai, kad daugelis ið jø visiðkai nesuprantami. Ið èia nusios respublikoje, o vos numirus kaþkokiai þymiai moteriai, akivaizdu, kad autoriai nesuprato èionykðtës kalbos ir todël iðkart perëjusios á monarchijà. Vëliø motës kilmæ galima pa- net nenorëdami pridarë visokiø klaidø. O pagarsëjæs Simo- aiðkinti daug paprasèiau. Kaip kad þmonës turi savo valdovus nas Grunau jau tyèia prigalvojo ávairiausiø dalykø apie prûsø þemëje, taip, pirmykðèio þmogaus manymu, savo valdovà turi Romovæ. Kritikai prikiða jam nepakankamà iðsilavinimà, tuð- ir vëlës. O pagal analogijà su Þemës mote, Saule bei kitomis tybæ ir puikavimàsi savo þiniomis. Pagal savo politines paþiû- deivëmis, ðis valdovas irgi tapo priskirtas moteriðkai lyèiai. ras jis buvo reformacijos prieðininkas ir popieþiaus valdþios Itin seni, pirmykðèiai yra vadinamieji analoginës magijos ðalininkas. Ir prûsuose jis randa tokià pat kunigø valdþià kaip prietarai, kuriems ávairiø tautø mituose tenka labai svarbus vaid- katalikø baþnyèioje. Romovë buvusi didþiausia trijø aukðèiausiø

48 LATVIJOS BALSAS dievø ðventykla. Ið ten kriviø krivaitis, prilyginamas popieþiui, Nemaþiau plaèiai paplitæs mitas, kad Saulë ir Mënuo esanti esà valdæs visas baltø tautas. Toliau dar panagrinësime ðá klau- sutuoktiniø pora, tik ávairiose tautose keièiasi abiejø lytis: vie- simà smulkiau. nose (pavyzdþiui, senovës graikø bei romënø) Saulë yra vyrið- Ðá jovalà vëlesni raðytojai dar labiau sujaukë. Latviø mito- kos, o Mënuo – moteriðkos lyties; kitose Mënuo yra tëvas, o logijai ðias þinias pirmas plaèiau apdorojo savo þodyne Jeka- Saulë – motina (pavyzdþiui, germanø bei senovës semitø). Ðia- bas Langë. To imtis já paskatino [10] senas Rygos laikraðtis me indoeuropieèiø mite þymus vaidmuo dar tenka „Dangaus” Gelehrte Beyträge, kuriame jau 1761 bei 1764 metais buvo pa- arba „Dievo sûnums” (plg. graikø Dioskûrus) ir, jø atsvarai, minëti latviø dievai. Tokiame maþai teskaitytame periodinia- „Saulës dukroms”. Su Saule dar galima sieti daugeliui indo- me leidinyje ðie dievai greitai bûtø buvæ pamirðti, jeigu jais europieèiø tautø irgi paþástamà auðros deivæ. Ið dangaus reið- nebûtø susidomëjæs ir prie savo uþraðø prisegæs J. Langë. Ta- kiniø didþiausià áspûdá pirmykðèiam þmogui darë perkûnas, èiau J. Langës laikais mitologija dar nebuvo joks mokslas, to- davæs ne vienà dievybæ. Atskiri dievai valdë vëjà, ugná ir van- dël jis irgi rinko medþiagà nekritiðkai ir aiðkino jà laisvai fan- dená. Taèiau nereikia manyti, kad visos pirmykðtës indoeuro- tazuodamas, kaip ir jo pirmtakai minëtame þurnale. Vis dëlto pieèiø dievybës yra kilusios ið gamtos jëgø. Dar bûta dievø, Langë buvo tiek padorus, kad ne kartà priminë, jog latviai kurie þmogui padëjo visokiuose darbuose ir bûklëse. Þem- savo pagoniø dievus jau yra uþmirðæ arba bent jau vartoja jø dirbystæ, gyvulininkystæ, medþioklæ, þvejybà, vedybiná gyveni- vardus kitomis reikðmëmis.8 Nepaisant to, seniausiu bei svar- mà, þmogaus likimà – viskà globojo atitinkami dievai. Lygin- biausiu latviø mitologijos ðaltiniu paprastai laikomas þinomas dami ávairiø tautø paproèius, randame ir dievybiø, priþiûrin- Senojo Stenderio gramatikos priedas. Betgi svarbiausias Sten- èiø paleistuvavimà, vagystes bei þmogþudystes. Savo dievus derio latviø mitologijos ðaltinis buvo kaip tik Langës þody- turëjo kai kurie kalnai, miðkai, vandenys bei akmenys. Bûta nas, nuo kurio jis daug dalykø nuraðë tiesiog þodis þodin. Jis dar visokiø vietos bei sodybos dievø. Kinø iðvietës deivë ar tik praplëtë pastaràjá pradëtà darbà, bet neuþsiminë nei apie latviø Mëðlo motë, Mçsla mâte (plg. romënø Sterculinius) mi- savo ðaltiná, nei apie þiniø nepatikimumà. Pirmajame Sten- tologijoje nëra jokios iðimtys. Nors protëviø bei vëliø kulto derio gramatikos leidime, iðëjusiame prieð Langës þodynà, dar pastaruoju metu mitologai nebelaiko tiek archajiðku kaip kad nëra jokio priedo apie latviø mitologijà. Latviø raðytojai su anksèiau, vis dëlto niekas neneigia jo didelës reikðmës. Miru- Ausekliu prieðakyje toliau tik sekë Langës ir Stenderio pa- siøjø dvasioms pirmykðèio þmogaus vaizduotëje priklauso þy- vyzdþiu, dievø ieðkodami ne tiek mokslui, kiek poezijai. Jø mus vaidmuo. Ið jø, kaip jau sakyta, bus kilæs ir minëtasis vëliø prasimanymai, deja, prigijo ir kai kuriuose liaudies tradicijø kultas, ir ávairios poþemiø dievybës. Vëlëms uþmezgus ryðá su rinkiniuose. þmonëmis þemës pavirðiuje, prasiplëtë ir kai kuriø dievø darbo Ið ðiø faktø galima susidaryti nuomonæ, kad remiantis to- laukas. Tikëjimai, susijæ su gamtos jëgomis, protëviø dvasio- kiais nepatikimais ðaltiniais latviø mitologijos iðvis nebeáma- mis bei ávairiomis gyvenimo bûklëmis daþnai susimaiðo, o liau- noma iðtirti. Taèiau padëtis anaiptol nëra tokia beviltiðka. Vi- dies poetinë fantazija kartu su pasiskolintais kitø tautø mitais siðkai tikrø, nors ir nepilnø þiniø apie latviø mitologijà XVII juos dar labiau sujaukia. Ið dalies tai jau pastebëjome uþsi- a. yra pateikæs þymusis P. Einhornas. Ðiø þiniø tikrumà pa- mindami apie Laimà. tvirtina kai kurios liaudies tradicijos, ypaè liaudies dainos. Taigi Mitologai mano, kad ðie indoeuropieèiø senieji dievai dar apie latviø mitologijà ið pastarøjø trijø ðimtmeèiø galima at- nebuvo visiðkai antropomorfizuoti, t. y. prilyginti þmonëms. rasti ir patikimø þiniø. Ne visi turëjo ir savo vardus, nes tik retas dievo vardas siekia indoeuropieèiø prokalbæ. O kurie ið jø susijæ su prokal- 3. Indoeuropieèiø protautës mitai be, tie visø pirma paprastai þymi dangø, perkûnà, saulæ, më- Keletas pastabø apie tuos pamatus, ant kuriø veikiausiai nulá, auðrà, þemæ ir t. t. Atskiri kraðtai taip pat turëjo ávairiø iðkilo baltø mitologija. Latviai, kaip þinoma, priklauso baltø maþiau reikðmingø dievø. Taigi indoeuropieèiø protautës mi- tautø ðakai, kuri savo ruoþtu kilo ið indoeuropieèiø protautës. tologija [12] jau buvo iðaugusi ið pirmykðèio preanimizmo Lygindami ávairiø indoeuropieèiø tautø tikëjimus mitologai stadijos. Jos dievai – tai jau nebe pikti demonai, paprastai jau seniai pradëjo aiðkintis, kurie gi ið jø seniausi ir bendri ásivaizduojami visokiø þvëriø pavidalu, nes þvëriø iðvaizdos visoms minëtoms tautoms. Tokiu bûdu tapo iðkelta hipotezë dievø indoeuropieèiø tautos turëjo palyginti nedaug. Negali apie indoeuropieèiø protautës mitologijà. Kadangi baltø tau- sakyti, kad ði mitologija bûtø skurdi ir dievø skaièiumi bei tos, gyvendamos toli nuo Vidurþemio jûros kultûros centro, ávairove. Þinomame anglø etnografijos vadovëlyje sakoma: iðsaugojo senesnæ ir grynesnæ kalbà, tai ir baltø mitologija, „Primityvios, neiðsivysèiusios tautos, esanèios þemoje civili- kaip manoma, nebus pernelyg nukrypusi bei nutolusi nuo pro- zacijos pakopoje, paprastai paþásta tik nedaugelá dievybiø tautës tikëjimø. Todël trumpai apþvelgsime ðios indoeuropie- globëjø. Kuo sudëtingesnë yra civilizacija, tuo ryðkesnë joje èiø protautës mitologijà, kiek ji atsekama. [11] tendencija á politeizmà”.9 Maþne visose pasaulio tautose rasime kokiø nors liudiji- mø, jog dangus buvo laikomas tëvu, o þemë – motina. Indo- 4. Baltø, arba aisèiø, protautës mitai europieèiø tautose taip pat randame ne tik dangaus valdovà Ið tokiø tad vaizdiniø bus iðsirutuliojæ ir baltø protautës ar tëvà, bet ir tam tikrà þemës valdovæ. Pastarajai taèiau pri- tikëjimai, kaip regis, jau paþengæ visà þingsná pirmyn. Savo klauso maþesnis vaidmuo, jos vietà neretai uþima þemës dievai. ruoþtu ið baltø mitø tuo pat bûdu radosi latviø mitologija. Taigi

49 LATVIJOS BALSAS latviø dievai bus dar labiau nutolæ nuo pirmykðèiø demonø, bûtø kokiais nors sumetimais tyèia suklastoti. Taigi XVII am- taèiau, kaip sakyta, likæ artimi senosioms indoeuropieèiø die- þiuje buvo paminëtas ir latviø dangaus dievas, kurio, kaip jau vybëms. Atsiþvelgiant á tai, ne tik latviø kalba, bet ir latviø sakyta, senesnës kronikos nemini, nes, jø þodþiais, pagonys mitologija turi didþiulæ reikðmæ senosios indoeuropieèiø kul- tegarbinæ velnius (coluerunt Daemonia pro Diis).12 tûros tyrinëjimams. Jau uþsiminta, kad indoeuropieèiø protautës dievai nebu- 5. Dangaus tëvas ir Þemës motë vo visur visiðkai tie patys. Pastebëta, kad ir ávairiuose senøjø Kas gi buvo tasai senasis dangaus valdovas, arba Dan- prûsø bei lietuviø kraðtuose bûta skirtingø dievybiø. Latviuo- gaus tëvas (Debess tçvs), kurio ieðkoma, kaip sakyta, ir lat- se irgi aptinkama tokia pati ávairovë. Pavyzdþiui, Ûsiná (Ûsiòð), viø mitologijoje ir kurá yra paliudijæ katalikø dvasininkas ir regis, garbino tik latviai aukðtaièiai, o persirengëliai buvo þi- P. Einhornas? Atsakymà á ðá klausimà mums duoda mûsø nomi tik kurðiams. Tai turint omeny, negali bûti në kalbos, liaudies dainos: kad prûsai, lietuviai ir latviai bûtø turëjæ vienodà mitologijà. Vai, Dieviòi, Debess tçvs, Vai, Dievuli, Dangaus tëve, O jeigu jau baltø tautos neturëjo vieno tikëjimo, tai negalëjo Ko sapòos es redzçju! Kà að sapnuose regëjau!13 bûti ir dvasininkø, valdþiusiø visas tris tautas. Tokius dalykus 9291 mums pasakoja minëtasis Simonas Grunau, o senesnës bei patikimesnës kronikos praneða apie nuolatinius kruvinus baltø Bagâtie pie Dieviòa Bagoèiai pas Dievulá tautø tarpusavio karus. Tokia kunigø valdþia daugeliui tautø, Mani stâda kaòepçs. Mane stato kanapësna. Dzirþu sava Debess tçvu Bet girdþiu, kad ir mane be to, bûtø iðimtis visoje Ðiaurës Europos istorijoje. Mani ar’ meklçjam. Dangaus tëvas ðaukia.14 Susipaþinæ su tais pagrindais, kuriais remiantis galima pa- 31167 tikrinti kronikø mitologines þinias, dabar pereisime prie kronikose paminëtø baltø tautø dievø. Petras Dusburgietis XIV Dievs to zina, Debess tçvs, Dievas þino, Dangaus tëvas, a. pradþioje apie senàjà prûsø tikybà raðo taip: „Kadangi jie Kur bûsim citu gadu. Kur mes bûsim kitàmet. nepaþino Dievo, tai, suprantama, klaidingai dievino visokiau- 269 var. sius tvarinius, bûtent: saulæ, mënulá ir þvaigþdes, griaustiná, Ðis baltø tautø Dievas (latviðkai Dievs, lietuviðkai Dievas, sparnuoèius ir keturkojus, netgi rupûþes”.10 Taip pat ir lietu- prûsiðkai Deiwas), arba Dangaus tëvas, savo vardo garsynu viai, pasak senøjø raðtø, garbino perkûnà, saulæ, mënesá bei bei reikðme yra giminiðkas ne tik lotynø kalbos þodþiui Deus kitus tvarinius. M. Maþvydas 1547 metais raðo, jog „daugelis ‘Dievas’, bet ir sanskrito Dyaus pitâ, graikø Zeus patçr bei lo- dar ir dabar visø akivaizdoje atlieka stabmeldiðkas apeigas ir tynø Jupiter arba Diespiter. Taigi Jupiteris yra susijæs su mûsø vieðai iðpaþásta stabmeldystæ: vieni medþius, upes, kiti þalèius, dainø Dievu, o ne su Jupiu. [14] Þodá dievas pasiskolino ir kiti dar kà kita garbina, ðlovindami kaip dievus. Yra tokiø, suomiø kalbos (suomiø taivas, estø taevas, lyviø tövas), kurio- kurie Perkûnui daro áþadus” ir t. t.11 Apie latviø aukðtaièiø se jis reiðkia tik ‘dangus’; ið èia matome, jog gamtos reiðkiniai tikëjimus jëzuitø misionierius 1613 metais raðo: „Jie turi [13] ir jø dievybës seniau paprastai vadintos tuo paèiu þodþiu. Dar ávairiø dievø, vienà dangaus, vienà þemës dievà, o po jø dar dabar kai kuriose máslëse Dievu pavadinamas dangus. Spriks eina þemesni dievai, bûtent: þuvø, laukø, javø, darþø, gyvuliø, pie Dieva, spriòìis meþâ, simtakâjis ezerâ „Spirgulys [kibirkð- arkliø, karviø bei kitø reikalingø dalykø dievai”. Su ðiomis ci- tis] pas Dievà, spraigulys miðke, ðimtakojis eþere” (þvaigþdë, tatomis galima palyginti P. Einhorno praneðimà apie Pabalti- kiðkis, vëþys).15 Priëmus krikðèioniø tikëjimà, ðis senasis dan- jo latviø prietarus, kuriame skaitome, jog latviai turëjæ „ávai- gaus dievas visose trijose baltø tautose ágijo krikðèioniø Die- riø dievø bei deiviø, kaip dangaus, orø, perkûno, þaibo, jûros, vo reikðmæ. Latviø tradicijoje Dievs yra vien tikrinis, o ne ben- vëjø, ugnies, laukø arba dirvø, darþø, gyvuliø, kirmëliø ir ke- drinis daiktavardis, todël kitos dievybës niekuomet nevadi- liø dievybës”. Kitoje vietoje jis raðo, jog „latviai garbino sau- namos dievais. Plg., pavyzdþiui: læ, mënesá, perkûnà, þaibus ir vëjus, o ðalia ðiø dar turëjo kitø dievø bei deiviø, kaip Jûros motë (Jûºas mâte), kurios ðaukësi Sper, Pçrkoni, sausu koku, Spirk, Perkûne, sausà medá, Liec zaïami salapot; Liepk þaliajam sulapot; þvejai, Lauko motë (Lauka mâte), kurios ðaukësi artojai, Mið- Sodi, Dievs, ïaunus ïaudis, Teiski, Dieve, piktus þmones, ko motë (Meþa mâte), kurios ðaukësi medþiotojai, Kelio mo- Dod labiem padzîvot. Duok geriesiems pagyvuot. të (Ceïa mâte), kurios ðaukësi keleiviai, Darþø motë (Dârzu 27359 mâte), kurios ðaukësi moterys bei namø ðeimininkës”. Vël kitur, minëdamas didþiuosius latviø dievus, Einhornas raðo: Lîgo Dievis ar Pçrkonu, Ðoka Dievas su Perkûnu, „Vienas buvo gëliø, javø ir kitø þemës vaisiø dievas, já garbino Es ar savu bâleliòu. Að su savo broluþëliu. 32955 ypatingomis apeigomis. Kitas buvo dangaus ir þemës dievas, treèias – jûros dievas, ketvirtas – jûrininkø dievas, penktas – Liaudies dainose apie ðá senàjá Dievà, arba Dangaus tëvà, ðuliniø ir upiø dievas, ðeðtas – turtø dievas ir t. t. Taip pat jie randame daug ir ávairiø smulkmenø. Jis turi „platø” (33255) turëjo atskirà perkûno bei audros dievà…” Ið ðio praneðimo arba „kuplø” (8135) apsiaustà, daþniausiai „pilkos” spalvos mes matome baltø tautø mitologijas esant ne tik giminiðkas (33532–5), bet ir „þalio ðilko” (32953; 33682, 4) bei „sidab- tarpusavy, bet ir labai artimas seniesiems indoeuropieèiø ti- ruotà” (33254; 33682). Dar jis neðioja „juostà” (29436; 29579; këjimams. Nëra jokio pagrindo abejoti, kad ðie praneðimai 33140 var.) su „kalaviju” (9097; 34043, 20; 29436; 30074, 2;

50 LATVIJOS BALSAS

31754; 33140 var.), o kartkartëmis ir „rugiø varpø kepurëlæ” (33678); Ne tev tçva, ne mâmiòas, ne tev savas lîgaviòas „Nei (32555), „þaliø ðilkø skepetaitæ” (33997), „baltà ðvarkà” ir bal- tau tëvo, nei mamelës, nei savos mergelës” (33679). Ið da- tu spieíi „baltà lazdà” (32913). Pasak vienos liaudies dainos lies tai galima paaiðkinti paties Dievo pirmaprade prigimti- (33652), jis yra mazs vîriòð, bet gudrs viòa padomiòð, t. y. „ma- mi, ið dalies – krikðèionybës átaka. Apie Dangaus tëvo ryðius þas vyrutis”, bet „iðmintingutis”. Kieme Dievulis stovi „kieèiø su Þemës mote tebyloja jau tik máslë: Augsts tçvs, plata mâte, krûme” (8050; 13232), naktá miega liela ceïa maliòâ, ceïmalîða traks dçls, akla meita „Aukðtas tëvas, plati motë, patrakæs krûmiòâ „didþio kelio pakraðty, ðalia kelio pakrûmy” (26060; sûnus, akla dukra (dangus, þemë, laikas, naktis)”.16 Dievo plg. 9123), mëgsta prigulti pokaièio (32800). Paprastai jis joja motina, ar motë (Dieva mâte), paminëta tik kokiose trijose ant þirgo, bet neretai ir vaþiuoja „rogëse” ar „ratuose”. Jo dainelëse, bus, ko gero, perimta ið rusø, nes viename variante þirgai ávairaus plauko, kaip ir apskritai liaudies dainø þirgai, ji atitinka Marios motæ (Mâºas mâte) (33793). Taip pat prie o neretai jie pasirodo ir visai kitu pavidalu: arba kaip „juodi ðios dievybës galëjo prisidëti apskritai matronø kultas, apie ðunes” (33647), arba kaip „juodi varnai” (33690), arba kaip kurá dar kalbësime toliau. Taip, pavyzdþiui, vienoje dainoje „juodi jauèiai” su „baltais ragais” (33862). Dievo þirgeliams Dievo motë susiremia su Velnio mote (Velna mâte) (34054). ant nugaros kartais dar bûna uþtiesta „þvaigþdþiø gûnia Kadangi Dievas, kaip sakyta, neturi vaikø, tai nebegalime (zvaigþòu deíis)” (17833; 33655). Dievulis ne tik kad panaðus në dràsiai teigti, kad jis liaudies dainose yra vadinamøjø Die- á þmogø, bet ir daro visokius þmogaus darbus, neretai tiesiog vo sûneliø tëvas. Juolab neturime jokiø þiniø apie Dievo sû- „lenda á kambará” (19713; 33255). Jis skina „lydymà” (28854; neliø motinà. Ðie Dieva dçli su savo þirgais, kaip jau buvo 33657), eina sëti „su sëtuvële” (27953–4; 28016; 28028), „joja parodyta, primena ne tik lietuviø Dievo sûnelius, bet ir seno- naktigonën” (738; 29176), turi savo „klëtá” (8243), kartu su vës graikø Dioskûrus bei senovës indø Aðvinus. Kad Dievo þmonëmis ðvenèia vestuves (16095, 1), priþiûri savo „apyniø sûneliai bûtø þymëjæ Auðrinæ bei Vakarinæ [16] þvaigþdæ, kaip darþà” (19487) „prie Dievulio namø durø” (19491), kuriame atrodë W. Mannhardtui, arba debesis, kaip aiðkino H. By- auga „kuplus àþuoliukas” (34127), ir „daro alø” (8082). Die- lenðteinas, ið dainø niekaip negalime spræsti. Visose minë- vulis padeda þmogui visuose jo darbuose ir visame kame, net tose tautose Dievo sûneliams priklauso pasiuntiniø vaidmuo eina uþ samdiná (11776) ir ypaè globoja vyrus. Jis ginèijasi su Saulës ir Mënesio pirðlybose. Jie paprastai joja ant þirgø ar- Laima, Maria (Mâºa) bei Saule, barasi su jomis, ypaè su Sau- ba net patys pasirodo þirgø pavidalu. Galimas daiktas, jog le, ir bûna trîs dieniòas, trîs naksniòas ienaidâ „tris dieneles, Dievo sûneliai ið Rytinës ir Vakarinës þvaigþdþiø iðsirutulio- tris nakteles susipykæs”. Ðios nesantaikos prieþastys ávairios. jo dar indoeuropieèiø protautës laikais, bet latviø mitologi- Kartà [15] „Saulë paleido á Mënesá sidabro akmenëlá” (34016), joje ðitie dalykai nebëra akivaizdþiai regimi. Latviø Dievo kitàsyk „Saulës dukrelë sulauþë Dievo sûnelio kardelá” sûneliai tad jau yra labiau iðsivysèiusios mitinës bûtybës, to- (34019). Daþniau vis dëlto kalti yra patys Dievo sûneliai, „nu- dël ir nereikia tyèia mûsø liaudies dainose ieðkoti to, ko jose movæ Saulës dukrelei þiedelá” (34017), „sumaigæ Saulës duk- ið tikrøjø nëra. Veikiau jau bus L. Bçrzinio tiesa, pastebëju- relës vainikëlá” (34018) arba „apvertæ Saulës dukrelës roge- sio, jog vienoje máslëje Dievo sûnumi pavadinta ðviesa. les” (34020). O nesantaika su Laima ar Dekla (Dçkla) prasi- Nerîbçja, nedimdçja, te atbrauca Dieva dçls „Nei dundëjo, nei dëjo arba dël ginèo lemiant þmonëms likimus (9242; 10042; trinksëjo, Dievo sûnus atriedëjo (ðviesa)”. O man þinomuo- 9459), arba dël to, kad „Dievas Laimai (Deklai) suðluostë se variantuose ðis Dievo sûnus reiðkia saulæ. Kai kurie mito- brangià skepetaitæ” (34015). Su Perkûnu gi Dievas „ðoka” – logijos tyrinëtojai mano, kad jau indoeuropieèiø protautëje lîgo (32955) arba danco (24044). Dievo sûneliai garbinti kaip grynai mitinës bûtybës, kuriø Tokie liaudies dainø Dievo apdarai bei uþsiëmimai gero- pirmykðtë prasmë þmoniø jau tada buvo pamirðta. kai primena paties kaimieèio apdarus bei ûkio darbus, o jo Neturime jokiø duomenø, kiek Dievo sûneliø ið tikrøjø neáprasti þirgai ir ryðiai su Saule bei Perkûnu, prieðingai, me- bûta. Daþniausiai liaudies dainos mini arba vienà Dievo sû- na kur kas senesnæ praeitá. nø, arba apskritai Dievo sûnelius. Bet neretai sutinkame ir Kaip ir Laima, liaudies dainø Dievas jau yra stipriai pa- du Dievo sûnelius (33766; 33976; 34023), kas galëtø bûti senø veiktas krikðèioniø tikybos. Pagonybës laikais nei ðito Dievo laikø atbalsis. Viena dainelë visiðkai aiðkiai sako, kad Dieviòam galia nebuvo tokia didelë, nei jis pats nebuvo toks populiarus èetri dçli „Dievulis turi keturis sûnelius”, ðtai kokiais vardais: kaip mûsø liaudies dainose. Senesnës kronikos vyriausiuoju Mikuþiòi, Andruþiòi, Pçterîði, Pâvulîði, t. y. Mykoliukas, An- baltø dievu mini Perkûnà, nors jau P. Einhornui yra þinomas driuliukas, Petriukas, Poviliukas (33734, 2). Gana daþnai ta- ir dangaus bei þemës dievas (Gott des Himmels und der Er- èiau Dievo sûneliu vadinamas Janytis (Jânîtis) (32902–9). Die- den), neabejotinai tas pats liaudies dainø Dievas, juoba kad ir vo sûneliai tokiais vardais, kaip matyti, atsirado dël krikðèio- liaudies dainose aiðkiai sakoma, jog þemë priklausanti Die- nybës átakos. Kitose dainose turime dar aiðkesniø krikðèio- vui (1901; 32955). O ypaè jam priklauso kalnai (30336), ku- niðkos átakos liudijimø. Viena dainelë pasakoja, jog riuos jis pats „daro” arba „augina” (31777–80). ziemsvçtkos Dievs piedzima, lieldienâ ðûpli kâra „Per Kalëdas Ðitas Dievas stovi vienas pats ir neturi jokiø aiðkiø gene- Dievas gimë, per Velykas lopðá korë” (33295). Kitose dviejo- aloginiø ryðiø su kitomis dievybëmis. Liaudies dainius dai- se daug variantø turinèiose dainelëse (33967–8) Dievo sûnus nuoja: Ne tev sievas, ne tev bçrnu, kas tev vecam maizi dos? zelta krustu vçcinâja „aukso kryþiumi mojavo”. Gali bûti ir „Nei tau þmonos, nei vaikø, kas tau senam duonos duos?” taip, kad ðis aukso kryþius mena þvaigþdæ, nes krustiem auga

51 LATVIJOS BALSAS ceïam saknes „kryþium auga kelio ðaknys (t. y. medþiø ðaknys sidëjæs dar ikikrikðèioniðkais laikais, kai valdþia þemei per- miðko kely)”, krustiem zvaigznes debesîs „kryþium þvaigþdës ëjo senojo Dievo þinion (1901; 32955). Savo ruoþtu lietuviø danguje” (32824), ir es redzçju zelta krustu (var.: zvaigþòu sie- senosios Þemynos vietoje ásigalëjo Þemëpatis. Vis dëlto ne- tu) vidû gaisa grozâmies „að regëjau aukso kryþiø (var.: þvaigþ- teisûs yra tie raðytojai, kurie mano Þemës motæ esant kilu- dþiø sietà) vidur oro sukantis” (33780). Taèiau pats kryþiaus sià ið Vëliø motës. Jau aukðèiau matëme, kad visi faktai liu- pavadinimas, kaip ir jo ryðys su Dievo sûneliu, be abejo, yra dija pirmosios senumo naudai. krikðèioniðkos kilmës. Kaip kad Jânîtis kartais pavadinamas Hupelis20 raðo, jog dar jo laikais Valmieros apskrityje Dievo sûnumi, taip ir mîïa Laima „miela Laima” vienoje dai- gerbta Þemës motë (Erdgöttin). „Jie turi paprotá aptverti koká nelëje (32) yra Dieva meita „Dievo dukra”. Visos ðios dainos senà medá ar tuðèià laukymæ, ypaè sudegusio seno trobesio apie atitinkamø vardø Dievo sûnelius, taip pat Dievo motinà vietoje, arba kokià akmenø krûsná ir ten aukoti Þemës mo- ir Dievo dukrà yra, kaip jau sakyta, retos ir nelabai senos. tei pirmojo pieno, sviesto, vilnos bei pinigø. Balandþio 23-à Dangaus tëvo opozicija yra Þemës motë, Zemes mâte, W. jie pjauna jai juodà gaidá, ir ðiam tikslui toje laukymëje yra Mannhardto nuomone, seniau laikyta augalø ir þvëriø moti- ypatus aukø akmuo. Tokià vietà, kuri jiems yra tarsi koks na. Vëliau ji jau maþai kuo skyrësi nuo Vëliø motës, nors tik- namus sergintis dievas, jie nepaprastai [18] gerbia: perlipti ràja poþeminio, arba „ano pasaulio”, valdove vis dëlto lieka per tvorà ir nusiskinti ten kokià þemuogæ ar avietæ, ákirsti tà Þemës motë, kurios þmonës praðo ilgesnio gyvenimo ir ant ðventàjá medá ir t. t., jø akimis, yra nusikaltimas, sukeliantis þemës: [17] neiðvengiamà nelaimæ ar ûmià mirtá. Ðis valstieèiø prietaras yra labai senas ir tikriausiai bendras visiems latviams, lyviams Gana lûdzu Zemes mâti, Labai praðau Þemës motës, ir estams”. Rokâ maku turçdams: Rankoj kapðà laikydamas: Doðu simtu dâlderîðu, Duosiu ðimtà taleriukø, Tokie paproèiai ðiaip jau labai primena Ûsiná (Ûsiòð) bei Atlaid manu augumiòu. Paleisk mane gyvà. Naminá (Mâjas kungs), todël galima suabejoti, ar visi ðie duo- 27340; 1120, 2 menys ið tikrøjø susijæ su Þemës mote. Atsisveikindamas su tëvu ir motina, mirðtantysis pasvei- 6. Dangaus dievybës kina Þemës motæ: Senàjà sakmæ apie Saulës (saule, kaip ir lietuviðkai bei prû- Ar Dieviòu, tçvs, mâmiòa, Su Dievu, tëve, mamyte, siðkai) ir Mënesio (mçness, lietuviø mënuo, prûsø menig) san- Labvakar, Zemes mâte, Labas vakar’s, Þemës mote, tuokà gyvà iðsaugojo ne tik latviai, bet ir lietuviai. Pasak lietu- Labvakar, Zemes mâte, Labas vakar’s, Þemës mote, viø dainø, Saulë pykstasi su savo neiðtikimu vyru Mënesiu, Glabâ manu augumiòu! Priglausk mane jaunà.17 ásimylëjusiu Auðrinæ. Latviø liaudies dainose apdainuojamos 27521 Mënesio vestuvës su Saule juolab atskleidþia abipusá prieðið- Siela irgi lieka Þemës motës „globoje”: kumà. Saulë pirma buvusi „mergelë” (33809–10) ar „nuotaka”, o Mënuo jai „nuëmë vainikëlá” (33810). Toliau suþino- Mâte, mâte, mîïa mâte, Motë, motë, miela motë, me, kad Saulë mûk „smunka, sprunka”, o Mënuo dzenas „ge- Ne tâ mana mûþa mâte, Ne ji amþinoji motë – nasi, vejasi” ið paskos (33866). Saule meta audekliòu „Saulë Zemît’ mana mûþa mâte, Þemë amþinoji motë, apmetë audeklëlá”, o Mënesëlis tekâdams sajauc Saules au- Glabâ manu augumiòu. Priglausk mane jaunà. dekliòu „tekinëdamas sujaukë Saulës audeklëlá” (33941). Ta- 27730 èiau Mënesiui vis dëlto tenka nuo Saulës labiau kentëti, nes Ðûpo mani, mâmuliòa, Supk mane, brangi mamyte, ði yra stipresnë. Saulë „bara” Mënesëlá, „kam tas visà naktá Neba mani daudz ðûposi; Neb’ilgai mane sûpuosi; kaþkur bastësi” (33846), o jis atsako: „Tau dienelë, man nak- Ðûpos mani Zemes mâte Sûpuos mane Þemës motë telë” (33909). Saulë „kûlë” Mënesëlá (33925–7) uþ tai, kad ðis Apakð zaïa velçniòa. Po þalia velëna. „nuðaldë” Saulës sëtà „roþiø darþelá” (33927). Saule laida 27406 Mçnesim ar sidraba èakârniòu, kam tas gaiði nespîdçja tumðajâ Pasak Langës þodyno,18 latviai á Þemës motæ kreipdavæ- naksniòâ „Saulë leido á Mënulá sidabro ðiekðtelá, kam tas skais- si ir savo pradingusiø daiktø. Tas pats Langë dar mini, kad èiai nespindëjo tamsiàjà naktelæ” (33928). Saul’ sacirta Mçnes- Þemës motei tarnavusios „ðventos mergelës (svçtas mei- tiòu ar aso zobentiòu, kam atòçma Auseklim saderçtu lîgaviòu tas)”.19 Senasis Stenderis priduria, jog ðios ðventos mergelës „Saul’ perkirto Mënesëlá su aðtriu kalaviju, kam tas atëmë Au- naktimis dirbdavusios savo gerbëjams visokius darbus. Ðven- seklio suderëtà nuotakà” (33950). Bet ir pati Saulë, kaip nuo- tos mergelës taèiau yra, be abejonës, naujas reiðkinys latviø taka, regis, nëra pastovi, nes savo ruoþtu Dieva zirgi, Dieva mitologijoje, nes, pirma, jos neminimos liaudies dainose, ið- rati, gaid’ Saulîti iesçdam „Dievo þirgai, Dievo ratai laukia Sau- skyrus porà nepatikimø pavyzdþiø, o antra, þodþiai svçts lës ásëdant” (33799). Latviø liaudies dainose vis dëlto kur kas ‘ðventas’ (ið rusø ñâÿòîé) ir meita ‘mergaitë, mergelë; duk- daþniau minimos Dievo sûneliø ir Saulës dukrytës, kurie pa- të’ (ið vid. vokieèiø meit) yra skoliniai. Apskritai galima sa- stoviai peðasi, puoðiasi ir atlieka visokius darbus, vestuvës. Be kyti, kad iðlikæs Þemës motës vaidmuo yra labai menkas, o Dievo sûneliø, tarp Saulës dukrytës jaunikiø dar paminëti Au- apie jos artimesná ryðá su Dangaus tëvu iðvis neliko jokiø pla- seklis (33745; 33836; 33857; 34001), Ausekïa dçli „Auseklio tesniø þiniø. Þemës motës reikðmës susiaurëjimas bus pra- sûneliai” (33946; 33795; 34009; 34026), Mënesis (33865;

52 LATVIJOS BALSAS

33745, 1; 33849), Mçness dçli „Mënesio sûneliai” (33803; kâ magonîtes „Riedëk, Mënesëli, varteliø verti, pas Saulæ at- 33995), Dieviòð „Dievaitis” (34043, 7 ir 23), Vçjð „Vëjas” vyko trejopi sveèiai: atvyko tëvas, atvyko broleliai, atvyko ma- (33798), Vçja dçls „Vëjo sûnus” (33983), Perkûnas (33891) ir þos seselës kaip aguonëlës” (33896). Saulytei tarnauja „tar- Pçrkona dçls „Perkûno sûnus” (33834). Mënesio sûneliai, re- naitëlë” (33805; 34024), „mergelës” (33770), „tarnai” (33734), gis, yra archajiðkos mitinës bûtybës, nes Adaþiuose esama se- „jungos” (33911), „liokajus” (33884) ir „ðturmanas” (33890). no sodybos pavadinimo Mçnessdçls. Ir ðios dangiðkosios ves- Nëra jokios abejonës, kad ðie giminaièiai bei tarnai yra vëles- tuvës yra labai senas mitas, paveldëtas ið indoeuropieèiø pro- niø laikø priedai, kuriuos sutinkame labai retai. Saulës tarnai tautës. Apie tokias vestuves uþuominø esama daugelyje tau- dargi susijæ su naujøjø laikø pareigybëmis ir visi pavadinti sko- tø, nuotaka paprastai visur yra Saulës dukra, o jaunikiai gali lintais þodþiais. Tokiam paèiam vëlyvam Saulës mito praplë- bûti ávairûs, kaip jau matëme ir ið mûsø liaudies dainø. timui priklauso, regis, ir Saules dçls „Saulës sûnus” (33842), Saulës apdaras iðaustas daþniausiai ið aukso ir sidabro. [19] kuriam Saulë atveda ir vedeklu „nuotakà” (34039, 19–22). Itin Apsigaubus ji arba „aukso skara” (33934–5), arba Jûros duk- senos mitinës bûtybës, prieðingai, yra Saules meitas „Saulës rytës (Jûºas meita) nuausta skara, iðraðyta zeltîtiemi dzîpariem dukros”, rasas rotu valkâtâjas „su rasos papuoðalais” (5729), „paauksuotom gijom” (33790). Dar jà puoðia zelta kurpes „auk- kurias galima priskirti dar indoeuropieèiø protautei. Saulës so kurpës” (33951; 33992) ir zelta puðíi „aukso kutai” (33931) duktë visiðkai sutampa su indø Sûro duhitâ, kuriai [20] perðasi bei sudraba ieloki „sidabro atlankai” (33930–1), zîda kleita „ðil- minëtieji aðvinai, ðie, savo ruoþtu, kaip sakyta, yra indiðkieji ko suknia” ir sudraba vaiòags „sidabro vainikas” (34027). Jos Dievo sûneliai. Ir graikø Heliadës niekuo nesiskiria nuo tø apdarai „sidabruoti” (33785–4; 34014), ir per liemená ji juosi paèiø Saulës dukreliø. Jos yra lygiai taip pat neapibrëþtos mi- „juostà” (33750; 33827), kuri savo ruoþtu yra „auksinë” tinës bûtybës kaip Dievo sûneliai ir, regis, iðkyla tik kaip pas- (33820). Taip pat neretai Saulë turi „ðilko sijonus” (33791; tarøjø atsvara. Ir nors Saulë vienoje liaudies dainoje pavadin- 33866), „baltus marðkinius” (34028), zelta kronis galviòâ, vas- ta „mergeliø” ar „dukreliø motina” (meitu mâte) (33766), vis ka kurpes kâjinâ „aukso karûnà ant galvelës, vaðko kurpes ant dëlto niekur nekalbama apie Saulës dukreliø tëvà. Senasis kojeliø” (33917), jos pilni pirksti abas rokas zelta grieztu gre- Stenderis raðo, kad, pasak latviø mitologijos, ið Mënesio ir dzentiòu „pilni pirðtai abiejø rankø [ið] aukso suktø þiedeliø” Saulës santuokos esà gimusios þvaigþdës, taèiau jokiø patiki- (33932). Ji vaþiuoja rogëse arba ratuose, traukiamuose ávai- mø duomenø, kad Saulës dukrelës bûtø þvaigþdës, neturime.22 raus skaièiaus ir ávairaus plauko þirgø. Saulë tek par siliòu ra- Taip pat neþinome, ið kokiø ðaltiniø Stenderis sëmësi savo þi- tiòos, par jûriòu laiviòâ „teka per ðilelá rateliuose, per jûrelæ nias. Ið liaudies dainø tik þinome, kad Mçnestiòð zvaigznes skai- laivelëje” (33811). Taip pat ji dirba visokius moteriðkus dar- ta, vai ir visas vakarâ „Mënesëlis þvaigþdes skaito, ar yr visos bus. Saulë „audþia” (83907) arba „meta metmenis” (33941), vakare” (20922). Savo ruoþtu kai kurie mitologai þvaigþdëse darina sagðas „mezga skaras” (4385), „pina vainikà” (33942), ieðko Dievo sûneliø, o pasak liaudies dainos, rîta svaigzne ar velç villânîtes „velëja vilaines”21 (34025). Bûdinga ir tai, kad vakara tie Mçneða kumeliòi „Ryto þvaigþdë su Vakare – Më- Saule kokles skandinâja, austriòâ sçdçdama „Saulë kanklëm nesio þirgeliai” (33898; 33854). Ne maþiau teisëtai Saulës duk- skambinëjo, ant Auðtros (Rytø vëjo) sëdëdama” (33924), o reles galëtume laikyti vëlëmis, nes kai ar saulîti lietus lija „su nuëjo zeltâbolu mçtâdama „aukso obuolá mëtydama” (33881). sauluþe lietus lijo”, tai Saules meitas (var. velçnieði) kâzas dzçra Kaip ir Laima, ji rûpinasi þmonëmis; kaip ir Vëliø motë, nu- „Saulës dukros (var. velënaièiai, vëlës) svotbà këlë” (27798, lydi vëles á „anà pasaulá”. Ji regi, kas nutinka þmogui gyveni- 1). Saulës dukrelë, kaip ir Þemës motë bei Vëliø motë, turi me (33991) ir þino, kiek jam skirta amþiaus (33744). Saulës „kapø raktelá” (27519, 2). Apie Saulës dukrø skaièiø irgi esa- apdarai mums vëlgi primena nuotakos drabuþius bei liaudies ma labai ávairiø duomenø. Èia praneðama, jog tëra „viena Sau- dainose minimus papuoðalus, taèiau seniausi mitiniai vaizdi- lës dukrelë”, ir ta pati „naðlaitëlë” (4368) su „vainikëliu” niai yra Saulë, plaukianti per jûrà laiveliu ir þinanti viskà, kas (597423) arba uþ bernelio „iðtekëjusi” (13732), èia, prieðingai, pasaulyje nutinka. kalbama apie „dvi” (4368, 1; 33805) bei „tris” (33943) Saulës Saulëleidá senovës latviai ðventë ir tuo metu nedirbo jo- dukreles. Daþniausiai vis dëlto apdainuojamos arba papras- kiø darbø. Ðá paprotá liudija kad ir tokios liaudies dainos: èiausiai „Saulës dukrelës”, arba vienaskaita – „Saulës dukre- lë”. Dar kai kuriose dainose Saulës dukrelë „skæsta” (33969; Ne svçtdienas nesvçtîju, Nei ðventadienius ðvenèiau, 33983) arba jau yra nuskendusi „aukso àsoèius plaudama” Ne Saulîti norietam. Nei Saulytæ leidþiantis. (33822; 34002; 33847; 34010; 34012), ir vieversëlis neða Die- 6843; 25535; 27593 vui þinià, kad „Saulës dukrelë numirë” (2647). Veikiausiai èia Svçtîjiet, jaunas meitas, Ðvæskit, jaunos merguþëlës, reikia galvoti apie saulës paðvaistæ (viena dukrelë) arba sau- Kamçr Saule norietçja, Kol nenusileido Saulë, lës spindulius (daugiau dukreliø), vakare skæstanèius jûroje. Kamer Saule nosapçra Kol nenusipërë Saulë Saulë turi savo dukreles, o Mënuo – sûnelius (22049; Sudrabiòa pirtiòâ. Sidabrinëje pirty. 33803; 333995), kuriuos jau esame minëjæ. 6846 Panaðûs bei giminiðki indoeuropieèiø kalbose ir ryto þa- Prie progos liaudies dainiø fantazija priskiria Saulei ir ávai- ros pavadinimai (sanskrito uµas, graikø ços ar auos, lotynø riø giminaièiø bei tarnø. Rit’ riti, Mçnestiò’, vârtiòus vçrti, nu aurora, lietuviø auðra). Visose minëtose tautose ðis þodis dar nâk Saulei trejâdi viesi: nâk tçvs, nâk bâleliòi, nâk mazas mâsiòas þymi dievybæ, be to, moteriðkos lyties. Visi minëti þodþiai

53 LATVIJOS BALSAS savo ruoþtu susijæ su latviø Austra. R. Auningas (arba Au- kûno griausmas, liaudyje sakoma: Pçrkoniòð, Dieviòð jeb Ve- ninis) gi latviø ryto þaros dievybe vietoje Austros laiko Ûsi- cais tçvs kâjâs „Perkûnaitis, Dievaitis arba Senasis tëvas atsi- ná (Ûsiòð). Taèiau tokiam aiðkinimui prieðtarauja kai kurios këlë”. Abu [22] pastarieji Perkûno vardai sutinkami ir liau- aplinkybës. Pirma, visose minëtose tautose ði dievybë yra mo- dies dainose (plg. 33700 bei 33699; 33718–20), taèiau Dievà teriðkos lyties, todël tokios turëtume tikëtis ir latviuose, kur nuo Perkûno liaudies dainos paprastai grieþtai skiria (9133; esama juolab daug deiviø. Ir abu ryto þaros pavadinimai lat- 24044; 32955; 27339; 33717; 33756). Dar liaudies dainose kal- viø kalboje rîta blâzma bei austra yra moteriðkos giminës. bama apie „keturis perkûnus” (32486) ir „penkis Perkûno sû- Antra, fonetiniu poþiûriu irgi nëra jokiø abejoniø, kad lietu- nus” (33704, 3–6 bei 8) arba „penkis brolius” (33708–9; 33704, viø Auðrà bei kitas minëtas ryto þaros deives atitinka Austra, 5 var.). Antai ir kinai þino penkis perkûnus bei keturis kara- o ne Ûsiòð. Treèia, latviø Ûsinis yra [21] þirgø globëjas, ir liûnus. Tiek latviø, tiek ir kinø tikëjimu, perkûnas sëja gry- nëra jokiø patikimø liudijimø já esant dar ir auðros dievu. bus. Mitologijoje, kaip þinoma, daþnai pasitaiko netikëèiau- Ketvirta, Ûsiòð yra skolinys ið rusø kalbos (Óñåíü), juoba siø bendrumø, todël ir èia gali bûti kokio labai seno mito lie- sutinkamas tik rusø pasienyje ir iðimtinai tik su dirbtine ma- kana, visai nebûtinai tik atsitiktinis sutapimas. Vienoje dai- þybine priesaga -iòð.24 noje (32486) randame, jog visi èetri pçrkoni jûrmalâ kâzas dzçra Austros ðventykla, regis, buvusi Marsnënuose prie Rau- „visi keturi perkûnai pajûry vestuves këlë”. Ið penkiø Perkû- nos, Austrinio (dabar vadinamoje Radzinio) sodybos þemëje no sûnø pirmiausia, matyt, radosi ðeði (33704, 7; 33709, 2), o ant nedidelës kalvos ðalia Austrinio eþero. Ði kalva, regis, apy- jau tie iðvirto á itin pamëgtà skaièiø „devyni” (33703–4). De- linkëje aukðèiausia. Jà paprastai vadina senosiomis Austre- vynis sûnus aptinkame tik dviejose dainelëse, nors abi turi nës kapinëmis, ir prieð ðeðiasdeðimt metø ten dar laidota. Jau variantø, o apie ðeðis sûnus kalbama iðvis tik dviejuose va- patys pavadinimai Austriòð bei Austrene aiðkiai susijæ su Aust- riantuose. Taigi pirmenybë tenka penkiems sûnums. Nuo para. Hupelis pasakoja, kad Jurgio (balandþio 23), Baltramie- mëgtojo skaièiaus 9 prie ðeðiø ir penkiø vargu ar bus pereita. jaus (rugpjûèio 24) ir Mykolo (rugsëjo 29) dienomis ið toli- Ðie broliai paprastai spiria, griaudþia bei þaibuoja, o kai ku- miausiø kraðtø (aus abgelegenen Gegenden) èia sueidavæ vals- riuose variantuose ir leidþia miglà. Minima dar Perkûno sûnø tieèiai ir suneðdavæ ant akmenø krûsnies (auf einem Steinhau- motë (33703; 33708) bei sesuo (33708 var.), kurios pina sie- fen) vaðko, vilnos bei panaðiø aukø, kurias vëliau pasiimdavæ tus ir sijoja smulkø lietø. Perkûno sûnø sesers vietoje pasitai- elgetos.25 Seni þmonës dar dabar prisimena, kaip seniau èion ko ir Pçrkona tçva meitas „Perkûno tëvo dukrelës” (33699), ateidavæ „svetimðaliai” ar „katalikai”, neðdavæ auðrai dova- vienoje dainelëje – trys (33890), esà paþadëtos Dievo sûne- nas: vilnà bei maisto produktus ir dëdavæ ant akmenø krûs- liams, Ausekliui bei Saulës ðturmanui. Perkûno motë bei duk- nies, tuomet tebestovëjusios ant kalnelio, paèiame kapinai- relës, regis, bus vëlesniø laikø palikimas, sutinkamas irgi tik èiø vidury. Þmonës sueidavæ jau dienà prieð atnaðavimà ir nak- poroje daineliø. Nors antai jau Gelehrte Beyträge mini Perkû- vodavæ Austrinio, dabar vadinamoje Radzinio, jaujoje. Patys no motæ, vakarais vedusià dulkëtà Perkûnà pirtin ir já prausu- tenykðèiai ðiomis aukomis jau nebetikëjæ, todël rasi ir Rau- sià. Vis dëlto senesnis bus mitas, kuriame „penki broliai Per- nos pastoriai paliko senàjà krûsná neiðgriautà. Pasakojama, kûnëliai” teturi vienà sesulæ, juoba kad ir lietuviø mitologijo- kaip vienas iðdykëlis kartà naktá uþdengæs jaujos langà, ir at- je aðtuoni broliai Perkûnai turi vienà seserá. Tai liudija kad ir naðautojai, nematydami ðviesos, sukilo jau saulei patekëjus, tokia dainelë: dël ko labai uþpykæ. Ið viso to matyti, kad ði Austrenë buvo Kalçjs kala jûriòâ, Kalvis kalë jûroje, visoje Vidþemëje gerbta Austros ðventykla. Ir dabar dar þmo- Dzirkstelîtes gaisâ lçca: Kibirkðtëlës oran lëkë: nës pasakoja, esà Austrenës kalnas regimas ið pat jûros ir jû- Pieci brâïi vieni mâsi Penki broliai vienai sesei rininkai pagal já þiûrá kelio. Vaiòaciniu kaldinâja. Vainikëlá kalë. Aukðèiausiuoju baltø tautø dievu senosiose kronikose lai- 33730, 1 komas Perkûnas (latviø Pçrkons, Pçrkonis arba Pçrkaunis, lie- tuviø Perkûnas, prûsø Percunis). Mums gi tenka labai paabe- Ið ðio pavyzdþio galima spræsti, jog tasai „danguje” arba joti, ar tikrai Perkûnas buvo aukðtesnis uþ Dangaus tëvà, net „jûroje” kalantis kalvis, apskritai kalbant, yra Perkûnas. Tà jeigu jis ir bûtø buvæs populiaresnis. Panaðûs dievai dar ap- pat liudija ir viena máslë (Bîlenðteino Nr. 432): Kalçjs kala 26 tinkami pas rusus (Ïåðóíú), senovës indus (Parjanya) bei se- debesîs, ogles bira Daugavâ „Kalvis kalë danguje, anglys biro novës skandinavus (Fjörgyn). Kalbininkai mëgino iðaiðkinti ðá Dauguvon” (Perkûnas ir þaibas). Bet jeigu kuri dainelë dievà ir kaip „aukðtumø dievà”, ir kaip „àþuolø dievà”, ir kaip (33729) apie ðá kalvá ir jo anglis sako: Tâ jau mûsu silta saule, „përëjà” (ið pçrt, lietuviðkai perti, rusiðkai ïüðàòè). Fonetið- savu starus mçtâdama „Tai gi mûsø ðilta saulë savo spindulë- kai taèiau kiekvieno ið ðiø aiðkinimø kelyje yra duobiø. Uþ lius svaido”, tai ji negali bûti tikra liaudies daina. Prieð byloja àþuolo dievà galëtø byloti ta aplinkybë, kad perkûnijos debe- kad ir toks pavyzdys: sys liaudyje vadinti àþuolais. Përëjà savo ruoþtu primena „rûs- Kalçjs kala debesîs, Kalvis kalë danguje, tusis” (bargais) Perkûnas, kuris „barasi” (baras) ir persekioja Daugavâ oglis bira: Dauguvon þarijos biro: piktàsias dvasias. Pastaruoju metu Perkûnas ir Dievas nebe- Saule lika meitiòai Saulë liepë dukruþëlei skiriami, ir þmonës neretai Perkûnà pavadina tai Dievaièiu Pûra vâku zeltâ kalt. Kraièio skrynià auksu kalti. (Dieviòð), tai Senuoju tëvu (Vecais tçvs). Kai tik pasigirsta per- 33721 [23]

54 LATVIJOS BALSAS

Ðaip jau ðitas kalvis paprastai dirba Dievo sûneliams bei 15. [Plg. atitinkamà lietuviø máslæ, pavyzdþiui, variantà: „Struolis Saulës dukrelei, taigi negali bûti nei Dievas, nei Saulë. Be to, ðile, kreivulis danguj, strumbloks eþere” (kiðkis miðke, mënuo pati iðtara Tâ jau mûsu silta saule nëmaþ neprimena liaudies danguje, vëþys vandenyje)(þr. Smulkioji lietuviø tautosaka dainø kalbos. Toks paaiðkinimas, þinoma, reikalingas tik mi- XVII–XVIII a. Prieþodþiai, patarlës, máslës / Paruoðë Jurgis Lebedys. – Vilnius, 1956. – P. 433; taip pat. LKÞ XIII 1003). tologams, o ne liaudies dainø dainuotojams. Kaip matyti, latviø máslës „Dievà” èia tikrai atstoja „dangus”.] Kitoje dainelëje (33709, 1) mergelë praðo Perkûno, kad 16. Þr. Bielenstein A. 1000 Lettische Räthsel. – P. 134. atsiøstø vienà sûnø padëti ðo âriòu trîcinât „laukelius sudre- 17. [Lat. glabât paþodþiui reiðkia ir ‘laikyti, saugoti’, ir ‘laidoti’ (pa- binti”. Remiantis ðia daina stengtasi iðaiðkinti, jog vienas ið prastai su prieðdëliu, apglabât), taigi èia turime neiðverèiamà dvi- Perkûno sûnø esàs dainininkas. Taèiau dainelëje paprasèiau- prasmybæ, poetiná minties þaismà. Galima bûtø versti maþdaug siai praðoma, kad Perkûnas savo griausmu padëtø daininin- „laikyk, saugok mane laidojamà”. Panaðiai glabâðana reiðkia ir kei trîcinât „sudrebinti” laukus. ‘laikymas, saugojimas, apsauga’ (versime ir tiesiog ‘globa’), ir Kalbant apie perkûnà bei lietø, negalima pamirðti ir vai- ‘laidojimas’ – bent jau pagal J. Balkevièiaus ir J. Kabelkos „Lat- vorykðtës, kurià senieji latviai laikë tiekus dangun lietaus van- viø–lietuviø kalbø þodynà” (Vilnius, 1977. – P. 199).] 18. T. I. – P. 212. dená. Vaivorykðtë siurbia vandená ið upiø bei eþerø ir taip pa- 19. T. I. – P. 555. kelia á debesis, ið kur tas lietumi vël gráþta þemën. 20. Topographische Nachrichten. – T. IV. – P. 382. (Bus daugiau) 21. [Lat. villâne, villaine – didelë vilnonë uþsigobiama skara, tautinio kostiumo dalis.] Versta ið: Prof. P. Ðmits. Latvieðu Mîtoloìija / 22. Plg. Lerchio-Puðkaièio „Pasakas”. – T. V. – P. 111. 23. Plg. R. L. B. Z. K. XV. Rakstu krâjums. – P. 48. Otrs pârstrâdâts izdevums. – Rîgâ: Valtera un 24. Topographische Nachrichten. – T. I. – P. 159 ir 160. Rapas akc. sab. izdevums, 1926. – P. 5–24. 25. 1761. – P. 61. Ið latviø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS 26. [Latviø ogle tiek etimologiðkai, tiek reikðme sutampa su lietu- viø a¹glë, anglis, tik ðiuo atveju turimos galvoje dar neuþgesu- Nuoðirdþiai dëkoju Lietuviø literatûros ir tautosakos sios, deganèios anglys, þarijos.] instituto vyr. mokslinei bendradarbei dr. Lilijai Kudirkienei,

maloniai sutikusiai perskaityti vertimà ir pareiðkusiai THE VOICE OF LATVIA labai vertingø pastabø. Latvian mythology

NUORODOS: Pçteris ÐMITS 1. Leyen Fr., von der. Die Götter und Göttersagen der Germanen. Pçteris Ðmits is an outstanding Latvian linguist, folk- – P. 46. lorist and mythologist of the early 20th century. The trans- 2. Schroeder L., von. Arische Religion. – 1923. lation of the first several chapters of his Latvian Mythol- 3. [L. D. = Barons K. Latvju dainas. – Èia ir toliau pastabos lauþ- ogy known among investigators has been presented in this tiniuose skliaustuose vertëjo.] edition of the journal. The methods of the author’s work 4. [Latviø tautosakos archyvo Latvieðu folkloras krâtuve dainø nu- in the context of the science of the mythology of the time meriai.] are described in the first chapter The Theories on the Ori- 5. [Latviø Mâºa lietuviø tradicijoje tikslaus atitikmens ne(be)turi; gin of the Religion. Sources of Latvian mythology are out- artimiausias ðiuo atveju atrodytø vardas Mariâ, laikomas krikð- lined in the second chlapter The Sources of Latvian My- èioniðkojo Marijos vardo trumpiniu (paliudytas dzûkø tarmë- thology. Latvian material is introduced into the context of je); dël jo þr. Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuviø vardø kilmës þodynas. – Vilnius, 1987. – P. 263.] Indo-european mythology by the third chapter The Myths 6. [Matyt, turima galvoje J. Lasickio paminëta Vielona, kartais, of the Indo-european protonation. The chapter The Myths gretinant su velioniu, iðtaisoma á Velionà ar Vëlionà.] of the Protonation of the Balts or the Aisèiai provides a dis- 7. Hupel A. W. Topographische Nachrichten. – T. I. – Riga, 1774. – cussion on the concepts of both the Baltic protonation P. 149. and the Baltic mythology, as well as on the connection 8. P. 17, 288, 289 bei kt. between the related Lithuanian (living) traditions and 9. Burne C. S. The Handbook of Folklore. – London, 1914. those (dead) of the ancient Prussians. The discussion on 10. [Dusburgietis P. Prûsijos þemës kronika / Vertë L. Valkûnas. – Latvian mythology is started in the fifth chapter begin- Vilnius, 1985. – P. 87.] ning with both The Father Heaven (Dievs, Debess tçvs) and 11. [Maþvydas M. Pirmoji lietuviðka knyga / Tekstà ir komentarus the Mother Earth (Zemes mâte) alongside the Sons of God paruoðë M. Roèka. – Vilnius, 1974. – P. 93.] (Dieva dçli). The sixth chapter is focused on other heav- 12. [„Garbino demonus uþ dievus”:] Maletius I. De sacrificiis et enly deities (the Sun, Moon, their children, the Venus star idolatria veterum Borussorum, Livonum, aliarumque vicina- rum gentium. Auseklis, the dawn deities Austra and Ûsiòð, Pçrkons, the 13. [Pastaràjà eilutæ, grynai formaliai þiûrint, galima bûtø versti ir god of Thunder, and the like). By this the publication has taip: „Kurá sapnuose regëjau!”] been ended up, however, the translation of Latvian My- 14. [Mintis maþdaug tokia: „Nors turtuoliai mane Dievo akyse þe- thology by P. Ðmits is intended to be continued in the sub- mina, bet Dievas ir mane pripaþásta”.] sequent editions of the journal.

55 SUKAKTYS

Prieðkario Lietuvos pulkininko leitenanto, legendinio Pietø Lietuvos laisvës kovotojø vado Juozo VITKAUS–KAZIMIERAIÈIO ðimtosioms metinëms Kas giesmën sudëta...

Vytautas VITKUS

Apie tai mums papasakojo Marijona Zurlytë–Stankie- në: „Nuo to laiko praëjo jau penkiasdeðimt penkeri metai, o man tada buvo dvideðimt dveji. Mano tëvai, Izabe- lë ir Pranas Zurliai, gyveno Burokaraisèio kaime, netoli Nedzingës. Mûsø namuose daþnai apsilankydavo Lietu- vos partizanai ir jø vadai – Kazimieraitis, Vanagas, Dak- taras, Jûrininkas. Apie 1946 metus, vasario ar kovo më- nesá, ilgiau apsistojo Kazimieraitis, nes sirguliavo, karð- èiavo. Reikëjo geresniø sàlygø ir gydytojø pagalbos. Jau- niausias mano brolis Kæstutis padëdavo partizanams, at- likdamas ryðininko pareigas, veþiodamas reikalingus þmones, vykdydamas vadø nurodymus. Tai jis tada ser- ganèiam Kazimieraièiui atveþë gydytojà. Jis atveþë ir Ne- dzingës klebonà Zigmà Neciunskà. Kazimieraitis buvo globojamas ir slaugomas nuoðalesniame kambaryje, kad nepastebëtø kaimynai, kuriø daug lankydavosi pas të- vus. Retkarèiais jam tekdavo slëptis ir bunkeryje – slëp- Juozas Vitkus su þmona Genovaite. 1936 m. Kaunas. tuvëje, kurià namuose buvo áruoðæ mûsø tëvai. Ið vaikø að buvau vyriausia ðeimoje, tai, kaip pagrindinë ðeimininkë, ir dvasinæ relikvijà padovanojo ið tremties sugráþusiai Kazimie- valgá gamindavau, ir visus apskalbdavau. Bet að buvau ne- raièio ðeimai. Ðtai tos giesmës þodþiai: ðneki, todël mane pravardþiuodavo rimtuole. O jaunesnioji se- O, Dieve geriausias, Karaliau ramybës, suo, kuri mokësi Varënos vidurinëje mokykloje, buvo dràses- Paþvelk maloningai, paþvelk ið aukðtybës! në, daugiau pasikalbëdavo su Kazimieraièiu, tai jà vadinda- Padëk jau á ðalá ðià plakanèià rykðtæ, vom Graþuole. Mûsø ðeima buvo pamilusi Kazimieraitá. Buvo- Gràþink ðiam pasauliui ramybæ pirmykðtæ! me su Kazimieraièiu visi nusifotografavæ, bet nuotraukø neiðli- ko, nes vëliau, bijodami persekiojimø, jas sudeginome. Ilgais Rûstybës ir kerðto audringi verpetai þiemos vakarais Kazimieraitis raðydavo, nors prie blankios ðvie- Naikina þmonijà jau kelinti metai! sos ir sunku bûdavo dirbti. Taip ir tada, kai pas já apsilankë Krauju jau pasruvo Lietuvos laukeliai, kunigas Zigmas Neciunskas, jie ilgiau uþtruko bevakarodami, Kapais paþymëti keliai ir takeliai! rinko mintis ir dëliojo þodþius giesmei. Taip bendromis pastan- Jau tûkstanèiai ðala be savo grytelës, gomis kunigas Neciunskas kartu su Kazimieraièiu ir sukûrë gies- Be rûbo ðiltesnio, be duonos plutelës! mæ – skundà Aukðèiausiajam: „Dieve geriausias, Karaliau ramy- Iðgirski, o Dieve, tas raudas graudingas, bës...” Ðiandien sunku prisiminti, kiek punktø jie tada sudëjo ir Parodyk – jog, Dieve, esi gailestingas! kokia tvarka kaþkuris uþraðë, bet netrukus ðià giesmæ giedoti iðmoko Nedzingës baþnyèios giedotojai. Melodija paprasta, Ið tikrøjø Lietuvos þmonës tuo metu buvo labai prispausti, lengvai ásimenama kiekvienam þmogui. Po to ji paplito ir á kitas ágàsdinti ir iðkankinti to þiauraus persekiojimo, kai okupacinës baþnyèias...” valdþios ásakymu buvo gaudomi jauni vyrai, iðtisomis ðeimo- Nedzingës kunigas Zigmas Neciunskas turëjo Dievo dova- mis tremiami mûsø kaimø ir miesteliø ðviesuoliai, kai per kra- nà – kûrybinæ jautrios ðirdies kibirkðtëlæ. O Kazimieraitis nebu- tas buvo plëðiamas turtas, o benarðant miðkus, be atodairos vo poetas, bet mëgo poezijà, ásijautæs ðirdingai giedodavo baþ- ðaudomi net ir civiliai, nieko bendra su partizanais neturintys, nytines giesmes, graþiai dainuodavo su bendraþygiais Dzûki- neginkluoti praeiviai... Tokio teroro mastai akivaizdþiai ryðkëja jos miðkø partizanais, buvo muzikalus. Gal tà vakarà jø sukur- ið KGB paliktø ataskaitø. Vilniaus NKGB operatyvinio sekto- toji giesmë per stebuklà dar atsirastø kur nors tarp Nedzingës riaus virðininko pateikti duomenys liudija, kad per penkis 1945 baþnyèios archyviniø raðtø? Po ðitiek metø prisiminusi ir uþra- metø mënesius – birþelá, liepà, rugpjûtá, rugsëjá, spalá – NKGB ðiusi tris punktelius, Marijona Zurlytë–Stankienë juos tartum kariuomenë Alytaus ir Trakø apskrityse nuðovë 466, areðtavo

56 SUKAKTYS

uþuojauta anø dienø rezistencinei Lietuvai autorë raðo: „Ta klû- panèios minios giesmë nebuvo paprasta giesmë. Tai buvo rau- da. Juk dauguma èia susirinkusiø þmoniø atsineðë ir savo dienà- nakt geliantá sopulá. Vienø giminës ir artimieji iðtremti á Sibirà, kitø sûnûs, tëvai, broliai nuþudyti, iðniekinti, paguldyti gatvëse ar pa- laidoti niekam neþinomuose kapuose. Dar kitø sûnûs, broliai, my- limieji slapstosi miðkuose – kiekvienà dienà gali gauti juodàjà þinià. Ir nûnai tie þmonës, nepakeliamu sopuliu neðini, suëjo á baþnyèià ir iðliejo visà gûdþià neviltá savo giesmëje...” Klausyda- masi tos giesmës, jaunutë pedagogë patyrë tikrà dvasiná sukrëti- mà ir neuþmirðo to áspûdþio visà gyvenimà. Taèiau mus dabar jaudina ir kitkas. Atidþiai perskaitæ autorës pateikiamà giesmës tekstà, pastebime, kaip keièiasi jos persiraðytøjø ðeðiø posmø sielvartingo turinio loginë atomazga ir kokia netikëta mintis iðky- Paskutiná kartà tëvø namuose Tirkðliuose. 1940 03 24 (per Velykas). Sëdi (ið kairës): sesuo Jadvyga, motina Marijona, la ið potekstës giesmës pabaigoje. Keisèiausia, kad nuo atminti- sesuo Saliomëja. Stovi: Juozas Vitkus–Kazimieraitis, brolis Valis, no originalios giesmës sukûrimo ir sugiedojimo Nedzingës baþ- þmona Genovaitë, brolis Alfonsas, svainis Èijunskis, sesers Jadvygos duktë Jadvyga, brolis Ignas. nyèioje tebuvo praëjæ vos keturi ar penki mënesiai, o Liðkiavoje jau buvo giedama savotiðkai pertaisyta, vienà posmà praradusi, 2064 partizanus, sugaudë 6 585 vyrus, vengusius ðaukimo á nauju prieðpaskutiniu posmu papildyta ir pabaigoj visiðkai ne- sovietinæ kariuomenæ, o á Rusijos tolimuosius rajonus iðtrëmë lauktà prasmæ ágijusi giesmë. Tai nestebina tik þinant, kaip þai- 313 ðeimø – 1 125 þmones. biðkai ir ávairiais variantais pokario Lietuvoje paplisdavo per nak- Anuo metu platinto Dzûkijos partizanø laikraðèio „Mylëk Të- tá gimusi, o dienà jau ir viename, ir kitame kaime persiraðinëjama vynæ” archyve tarp kitø raðomàja maðinële atspausdintø parti- daina ar giesmë. Todël suprantame, koks áspûdingas buvo ir ðios zanø dainø iðliko ir mûsø aptariamosios giesmës ðeðiø posmø giesmës visuotinas sugiedojimas Liðkiavos baþnyèioje per Ðvento tekstas. Já randame paskelbtà „Vagos” leidyklos 1990 metais Jono atlaidus. Vis dëlto atkreipkime dëmesá á trijø paskutiniøjø Vilniuje iðleistoje knygoje „Suðaudytos dainos”. Treèias posmas posmø þodþius, kuriuos anomis permainingomis dienomis kaþ- èia kitoks, negu Marijonos Zurlytës–Stankienës buvo mums uþ- kas gal ir nesàmoningai perkûrë, sukeitë vietomis eilutes, kitaip raðytas, bet taip pat labai tikroviðkas, skaudþiai vaizdingas: jas supynë ir sudviprasmino paèioje pabaigoje: Skliautai padangës nuo dûmø aptemo, Ir mûs á baþnyèias varpai nebeðaukia, Granatos iðardë maitintojà þemæ, Tik vienos patrankos po Lietuvà kaukia... Iðgriovë pastoges, ðeimynas iðblaðkë, Iðgirski, o Dieve, tas raudas graudingas, Jaunuomenæ mûsø kaip uogas iðraðkë. Parodyk, jog Tëvas esi gailestingas. Kalbëkime toliau apie Nedzingës klebono Zigmo Neciunsko ir Pietø Lietuvos partizanø ðtabo vyriausiojo vado Kazimieraièio sukurtàjà giesmæ. Tais prapultingais 1946 metais per ðvento Jono atlaidus Liðkiavoje apsilankiusi atostogaujanti Manèiagirës kaimo mokytoja Elena Kochanskaitë netikëtai iðgirdo baþnyèioje giedant ðià giesmæ. Sujaudinta ir iki ðirdies gel- miø sukrësta mergaitë tuojau po miðiø Liðkia- vos baþnyèios ðventoriuje uþkalbino nepaþás- tamà bendraamþæ dzûkaitæ ir ið jos lûpø èia pat persiraðë kà tik baþnyèioje girdëtos giesmës þodþius. Ir ðtai, praëjus pusei amþiaus, susi- domëjæ perskaitëme 1997 metais Vilniuje pa- sirodþiusià knygà „Dainavos apygardos parti- zanø takais”, kurioje publikuojama ir autobio- grafinë mokytojos Elenos Kochanskaitës–Gar- nevièienës apysakaitë „Gegutë pamelavo”. At- siverskime 216, 217 puslapius ir drauge su au- tore pabuvokime ano meto Liðkiavos baþnyèio- je, kai... „miðioms baigiantis, visi þmonës puo- lë ant keliø ir pradëjo giedoti giesmæ...” Su gilia Juozo Vitkaus–Kazimieraièio atvirukas, raðytas 1942 m. ið Vilniaus motinai.

57 SUKAKTYS

Prabilk á valdovø kerðtaujanèias ðirdis, dëjo tiek sovietinio saugumo agentø! Tegul kraujo upës þmoniø nebegirdys. Taèiau net stropiai ieðkodami, nei vie- Patsai nustatyki ribas vieðpatijø noje to meto lietuviø partizanø dainoje Ir duok tiems valdyti, kur myli þmonijà. nerasime, kad karþygiu ar karvedþiu bû- tø vadinamas Stalinas. Daþniausiai jis Aukðèiausiojo garbei, visuomenës labui vadinamas tironu, kraugeriu, slibinu. Mes esam sutverti – ne karþygio ðtabui. Ðtai kodël mums atrodo, kad ðio neap- Iðtrauk kalavijà ið karvedþio rankø, galvoto ir neatsargaus paskutiniojo pos- Nutildyk perkûnus baisiøjø patrankø. mo autoriai vis dëlto sumenkino lietu- Netikëtai nustebina paskutiniuose posmuose viðkojo kalavijo ðventà simbolá, praðy- atsirandanti prieðtaringa potekstë. Ar èia ðvysteli dami Aukðèiausiàjá: „Iðtrauk kalavijà ið bûsimøjø socialistiniø vieðpatijø visuomeninës ge- karvedþio rankø...” Palikime giesmës rovës idëja? Negi pats nepriklausomos Lietuvos pirminius þodþius iðsiaiðkinti lietuviø pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus–Kazimierai- partizaninio laikotarpio uþraðø, laiðkø, tis lyg per iðpaþintá Nedzingës klebonui guodþiasi dienoraðèiø, giesmiø ir dainø tyrinëto- savo paties ir kitø partizanø vadø – Vanago, Jûri- jams. Prisiminkime ir senà posaká: þo- ninko, Antanaièio, Mykolo–Jono, Garibaldþio, Nedzingës kunigas dþiø ið dainos neiðmesi... Mûsø aptari- Àþuolo – vardu, kad jie esà sutverti ne karþygio Zigmas Neciunskas, rezistencinë nëjama giesmë, dabar jau þinomas sep- slapyvardë – Elytë. ðtabui? O gal karþygio ðtabu taip atvirai nusivylæ tyniø posmø tekstas, matyt, plito tarp neþinomi giesmës perkûrëjai? Kazimieraièio vadovaujamas Pietø giedotojø ávairiais variantais. Gal bûdavo savaip iðrikiuojami pos- Lietuvos partizanø ðtabas tuo metu glaudësi Þaliamiðkyje, neto- mai, gal vienaip ar kitaip sukeièiamos eilutës. Kartais, matyt, kai li nuo Liðkiavos. Ir vos savaitei tepraëjus, po Ðvento Jono atlai- kas likdavo praleista, nesugiedota. Todël ir mûsø jau minëtoje dø, tø paèiø metø liepos 2 dienà Kazimieraitis þuvo Þaliamiðky- „Suðaudytø dainø” rinktinëje randame tik ðeðis, o ne septynis je, prie pat Jonavo kaimo. Apie tai, kad Þaliamiðkis buvo nesau- ðios giesmës posmus. Paskutiniame ketureilyje – tas pats pra- gus ir kad ávyko tikra iðdavystë, galime pasiskaityti Adolfo Ra- ðymas: „iðtrauk kalavijà ið karvedþio rankø...” Taèiau apie kar- manausko–Vanago knygoje „Daugel krito sûnø...” Tuo skaudesni þygio ðtabà ten nerasime në þodþio. dabar mums, Kazimieraièio artimiesiems, atrodo ðitaip keistai O dabar vël sugráþkime á tà ankstyvà 1946 metø pavasará, á sueiliuoti paskutinieji giesmës þodþiai. Tai juk prieðtaravimas par- Burokaraisèio kaimà, netoli Nedzingës. Pasveikæs po ligos, ið- tizaninei iðsilaisvinimo kovai. O Kazimieraitis buvo ðventai ásiti- eidamas ið Zurliø namø, Kazimieraitis padovanojo iðtikimam kinæs kovos uþ Lietuvos nepriklausomybæ teisëtumu. Ir Dzûki- partizanø ryðininkui Kæstuèiui Zurliui vyriðkà þiedà ið aukso spal- jos þmonëms jis ðios kovos neprimetë per prievartà. Jis pats vos metalo, kur praplatëjusioje þiedo akies dalyje smailiu áran- iðëjo á miðkà Dzûkijos vyrø pakviestas. Visi vyrai tada ëjo á mið- kiu buvo iðkaltos skylutës, sudaranèios raides AK – Atmintis kus, þinodami, kur eina. Kazimieraitis mylëjo ir gerbë Dzûkijos Kæstuèiui. 1948 metø birþelio 24 dienà Kæstuèiui þuvus, jo ma- þmones. Teroras ir prievarta sklido ið Stalino vadovaujamos bol- ma iðsaugojo þiedà, iðneðiodama tarp rûbø net Sibiro tremty- ðevikø partijos. Buvo siekiama bet kokiomis priemonëmis pa- je. Mirus mamai, vyriausioji dukra Marijona Zurlytë–Stankienë vergti lietuviø tautà, sunaikinti tikëjimà. Klasiø kovos ðûkiais ska- gràþino ðá þiedà Kazimieraièio ðeimai. Ji ir papasakojo mums tintas þmoniø susiprieðinimas, kurstoma neapykanta, melas, ið- apie tai, kaip jos tëvø namuose buvo sukurta ðventa giesmë davystë. Ir dainas suðaudydavo, ir ðventas giesmes pertaisyda- „Dieve geriausias, Karaliau ramybës...” Papasakojo ir apie tai, vo. Moraliðkai prievartaujami, þiauriai kankinami, suimtieji daþ- kaip nuoðirdi Zurliø ðeima iðeinantá Kazimieraitá apdovanojo nai iðduodavo net savo tëvus ar vaikus, kaimynus ar bendradar- naujais auliniais batais. bius. Nedzingës kunigas Zigmas Neciunskas, turëjæs partiza- niðkà slapyvardá Elytë, gerai suprato prieðø klastà. Jis nuoðir- dþiai padëdavo vargstantiems apylinkiø þmonëms ir kaip galë- This is that what has been put in the song... damas rëmë partizanus. Manau, kad nei kilniaðirdis Nedzingës Vytautas VITKUS kunigas, nei Dzûkijos miðkø vyrus suvienyti norëjæs Kazimierai- With the end of the winter of 1946 under the difficult condi- tis tokiø dviprasmiðkø paskutiniø punkteliø nekûrë. Nebent jiedu tions of resistance against Soviet occupiers one of the leading bûtø norëjæ suklaidinti daþnai Nedzingës klebonijà lankiusius en- fighters for freedom in Dzûkija Juozas Vitkus – Kazimieraitis, kavedistus... Kas dabar tai beiðaiðkins? Gal Liðkiavoje sugiedo- along with the priest of Nedzinge Zigmas Neciunskas, com- tos giesmës varianto autorius buvo koks nesusipratëlis ið vieti- posed the hymn „O Lord God, heavenly King of the Kingdom niø giedotojø, nesàmoningai sueiliavæs tokià prieðtaringà dvi- of calmness”, which became widespread throughout churches in Dzûkija, and it also properly reflected the condition of the prasmybæ? O gal kaip tik atvirkðèiai – mes patys ðiandien turë- Lithuanian people who despite their self-sacrificied fight against tume susiprotëti, kad neþinomas ðio varianto autorius karþygio the totalitarian tide of the Soviets underwent the perpetual ðtabu vadina Stalino valdþià? Tuomet beliktø tyliai dþiaugtis ir deportations to Siberia: all the fields and meadows of Lithua- stebëtis, kaip tada pilnutëlë Liðkiavos baþnyèia nebijojo giedoti nia are already flooded with blood. All the roads and paths are ðitokiø þodþiø, nukreiptø prieð „karþygá” Stalinà, kai aplinkui knibþ- already marked out by numerous graves.

58 PAÞINTYS

Dalia Lovèikienë ir jos „Verpsèiø” ciklas

Ko gero, dar neseniai stipriai buvo ásitvirtinusi nuomonë, kad karpiniai – pagyvenusiø ar senyvø moteriðkiø menas. Taèiau tikriausiai ði standartinë nuomonë seniai neatitinka tikro- vës. Karpiniø kaip savitos meno rûðies imasi jaunos, iðsimokslinusios ir ðiuolaikiðkos moterys. Viena jø – Dalia Lovèikienë ið Molëtø rajono, ðiandienà besanti mûsø skyrelio „Paþintys” vieðnia. Labiausiai man patinka faktas, kad ðiai ðiuolaikiðkai moteriai visiðkai netrukdo gilûs etninës kultûros áspaudai. Atvirkðèiai, jie yra jos kûrybos impulsas. Dalia Lovèikienë gimë 1966 m. liepos 21 d. Paeþerio kaime Ðilalës rajone. Baigusi Upy- nos vidurinæ mokyklà, 1984 m. pradëjo studijuoti Ðiauliø pedagoginiame institute pradinio mokymo pedagogikà ir metodikà bei dailæ. 1989 m., baigusi institutà, dirbo Betygalos vid. mokykloje, Raseiniø rajone. 1992 m. su ðeima persikëlë á Suginèius, Molëtø rajonà. Dabar ji – Suginèiø vid. mokyklos dailës mokytoja. Karpyti karpinius Dalia pradëjo dar mokykloje. Dabar mananti, kad jà tada suþavëjo bû- tent Julijos Daniliauskienës per televizijà matyti darbai. Karpë paprastomis mamos þirklëmis, ið paprasto popieriaus. Netgi nusklembtomis kartais... Dabar tai ji jau „iðponëjusi” – geriau- sios esanèios medicininës arba specialios kirpëjø þirklës. Karpyti niekas jos nemokë. Bestu- dijuodama Ðiauliuose, bandë ástoti á Tautodailininkø sàjungà, bet tam reikëjo dalyvauti paro- dose. Dalyvavo ir ástojo. „Tie mano dokumentai kaþkur „plaukioja”, bet nei að jø ieðkau, nei jie man rûpi,” – sako Dalia Lovèikienë. Dabar ji priklauso Molëtø rajono tautodailininkø bendrijai. Yra surengusi ðeðias ar septy- nias personalines parodas, dalyvavusi daugelyje bendrai organizuotø ávairiø parodø. Viena paskutiniøjø personaliniø parodø, surengta 1996 metais, buvusi labai marga, sudaryta ir ið ankstesniø, ir vëlesniø darbø. Parodai netgi skolinosi savo dovanotuosius darbus. Po to gimë treèioji dukra, ir atëjo 5-eri tylëjimo metai, kuriø visiðku tylëjimu Dalia nelaiko, Dalia Lovèikienë. Ramûno Virkuèio nuotrauka nes per tà laikà iliustravo dvi molëtið- kiø knygas. Vis dëlto tai buvo uþsaky- mas. O kalbamasis „Verpsèiø” ciklas buvo sukurtas per 2 mënesius – niekas jo nepraðë, niekam jo nereikëjo. – Ar Jums paèiai neatrodo, kad ðis paskutinis Jûsø kûrinys gerokai pranoksta visus ankstesniuosius, – klau- siu Dalios. – Að irgi taip manau ir taip jauèiuo- si. Anksèiau man sakydavo: „Kaip gra- þiai tu iðkarpei...” O man atrodydavo – na, koks èia groþis... O dabar, po ðio ciklo, að galvoju – na kaþin, ar èia að iðkarpiau, ar að padariau? Kaþkaip ëjo ir atëjo... – Kà Jûs norite tuo pasakyti? – Kad buvo ðiek tiek ir mistikos. Kad kaþkas nematomas leido man tai padaryti, padëjo, ákvëpë... Ðiø karpiniø karpymas be atvangos leido man pamirðti skausmà ir mei- læ, kasdienybæ ir ðventes, leido iðeiti ið savæs ir á save sugráþti jau kitokiai. Diena. Naktis.

59 PAÞINTYS

Verbos. Medis. Þiema.

„Verpsèiø” ciklà bûtø galima vadinti ir „Meditacija prie verpsèiø”. – Na, pavyzdþiui, karpinyje, pavadintame „Diena”, pavaiz- – Jûs pati sukûrëte ðiø verpsèiø ornamentikà? duota þemë. Ðie ratai – tai þemë ir saulë, o aukðèiau yra dausos. – Ne, „Verpsèiø” cikle atsispindi tai, kà radau Nacionalinio M. K. Að bandþiau parodyti, kad þemë yra apatinë sfera ir kad po ja Èiurlionio dailës muziejaus verpsèiø kataloge. Karpinio verpstës gali bûti dar daugiau pasauliø – vandenys ir visa kita. Bent jau ornamentas yra autentiðkas, o aplinkà pati kûriau, kai kà pasisko- taip sako tie, kurie liaudies pasaulëvokà tyrinëja. Að pati tø daly- lindama ið ávairiø kitø verpsèiø, kai kà pridëdama nuo savæs. Pa- kø netyrinëju ir komentuoti jø negaliu, tad iðkarpiau taip, kaip vyzdþiui, kryþiukai, koplytëlës, paukðèiai – ið autentiðkø verpsèiø suprantu – vandená, þemæ, kurioje visa augmenija auga, per me- ornamentø. Bet þolës, vanduo, visa kompozicija – mano. dþius perëjau á saulës, dangaus sferà, Dievo lygmená. Paukðèiai – Kaip Jûs pati komentuojate savo karpinius? Juk juose labai – dausø simbolis. daug simbolikos. Karpiniui „Dangus” panaudotas verpstës ornamentas man pa- sirodë labai þvaigþdëtas, kometëtas. Ban- dþiau tuos ðviesulius virðuje pavaizduoti, o apaèioje, kaip visada, – þemës simbolika, kurioje irgi nemaþai dangaus atspindþiø. – Kiek suprantu, kiekvienas karpinys gi- më ið konkreèios verpstës ornamento, kuris ir diktavo sàlygas. – Maþdaug taip. Temà, simbolius. Tik paskui ið daugelio þenklø ir simboliø kai kuriuos iðsirenki papildymui. Karpiniui „Lietus” panaudotas verpstës ornamentas man atrodë labai graþus. Apa- èioje pilnas apskritimas, o virðuje – tik pu- së. O labiausiai patiko ornamentas, jungian- tis virðutiná apskritimà su apatiniu. Galvo- jau, – kas èia gali bûti? Ar tai lietus, ar vadi- namosios saulës kasos? Pabandþiau sudëti viskà á viena: ir lietø, ir saulæ. Va, ir vaivo- rykðtë virðuje. O ðá karpiná pavadinau „Naktimi”. „Die- na” buvo ðviesesnë. O ðis tamsus. Net ne- þinau, kaip já aiðkinti. Lygiadienis. Vanduo. – Ðiame karpinyje labai daug augme-

60 PAÞINTYS

Dangus. Lietus. Kita pusë. Dalios Lovèikienës karpiniai. 2001 metai. nijos. Verpstë sulindusi á þemæ iki pusës, kituose karpiniuose jos kur buvo atidaryta mano ir mano mokinës paroda, karpinius ko- daugiau pavirðiuje. mentuodamas, Jonas Vaiðkûnas sakë, kad meno kûriniai arba sim- – Galbût. O ðtai „Verbos”. Tarsi þemë, tarsi kas. Man labai boliai kalba patys. Jie veikia þmogø ne tik kaip vaizdai, jie suþadi- patiko tie augaliukai. Jie panaðûs á tuos, ið kuriø mes darom ver- na þmogaus jausmus. bas. Jie „iðlipo” ið verpstës, vis augo, augo... Jonui Vaiðkûnui labiausiai á akis krito mano mokymasis ið liau- – O tas laivelis apaèioje? Ar ne anapusinis pasaulis? dies meno ir sugebëjimas autentiðkus verpsèiø ornamentus inter- – Iðkarpiau tas verbas, ir nebeliko vietos saulei. Tada jà nukë- pretuoti. Jam pasirodë ádomu, kad menininkas, nesiremdamas jo- liau á poþemius... kiais tyrinëjimais, gana tiksliai interpretuoja senovës simbolius. Jo- – „Þiemos” pieðinukai labai panaðûs á tuos, kokie pirmykðèiø nui atrodë, kad tarsi að pati bûèiau raiþiusi ðias verpstes XIX a., þmoniø buvo braiþomi uolose. XVIII a. ar net XVII a. ir dabar, þinodama kà jos reiðkia, sakyèiau: – Ádomu tai, kad bûtent tokie buvo nupieðti ir ant verpsèiø. Að jø va, dabar að jums paaiðkinsiu, kà ðie simboliai reiðkia. Jono nuo- nepavaizdavau ant paèiø verpsèiø dël to, kad jie atvirkðtinëse pu- mone, tai yra ðiuolaikinis senø simboliø perskaitymas ir jø iðsaky- sëse nupieðti. O að atvirkðtiniø pusiø nekarpiau. Tad sukûriau ið jø mas vaizdo kalba. ne gamtos, o buitinæ þmogaus aplinkà – su gyvulëliais... Aplinkiniai Norëèiau tik pabrëþti, kad karpiniø simbolika man nëra vien motyvai paimti ið kitos verpstës nei ta, kuri iðkarpyta viduryje. senovës meno atðvaitai, vien jo persakymas. Aukðtaièiø verpstë- O paskutinis karpinys – „Kita pusë”. Norëjau parodyti, kokios se iðvystà pasaulá suprantu ne tik kaip buvusá ðalia mûsø, bet ir jos bûna. Bet nebûtinai èia antrosios pusës tø verpsèiø, kurias kaip esantá iki ðiol mumyse. iðkarpiau viduryje. Ëmiau tuos raðtus, kurie man pasirodë prieina- – Tikriausiai taip ir yra. Pabandykime, skaitytojau, perskaityti mesni iðkarpyti ir ðiaip ádomesni. Nes yra ir tokiø, kurie arba nepa- ir pajausti, kà savo karpiniais norëjo pasakyti Dalia. Kiekvienas togûs iðkarpyti, arba maþiau mieli. vis kitaip. – Ðie karpiniai spalvoti? Kalbëjosi Dalia RASTENIENË – Taip. Ðis ciklas ið keturiø spalvø – dviejø atspalviø þalios, rudos ir violetinës. Karpiau ið tokio popieriaus, koká turëjau, tik GETTING ACQUANTED stengiausi, kad ðalia bûsiantys darbai nebûtø iðkarpyti ið tos pa- Dalia Lovèikienë and her spindle èios spalvos popieriaus. Bet spalvai prasmës neteikiau. Ðiaip spal- cycle „Verpstës” vos tradicinës – ramios, gilios, sodrios. The aim of the article is to introduce the reader to the teacher – Ar Jums neprimena á karpinius ákomponuotos verpstës monst- Dalia Lovèikienë who resides in the township of Suginèiai (Molëtai rancijø? Apskritai ðis ciklas atrodo labai sakralus ir krikðèioniðkas. distr.) and is famous for making pattern cuts from paper. Dalia – Gali bûti. Verpstëse daug krikðèioniðkø simboliø. Lovèikienë’s creative works made by cutting with a pair of seissors – Bet Jûs apie tai negalvojote? serve as the exposition of the relics of the ancient Baltic faith. The master’s world perception is reflected in her pattern cuts featuring – Gal kaþkiek ir galvojau. Bet visai nesvarsèiau, kà labiau, kà a variety of ancient mythological images as well as the elements maþiau pabrëþti. Apskritai kiekvienas ðiuose karpiniuose áþvelgia of Christian faith which expose the synthesis of the cultures and vis kaþkà kita. Per ðio ciklo pristatymà Molëtø kraðto muziejuje, religious of different periods.

61 KONFERENCIJOS

Moterys ir moterys

Liudvikas GIEDRAITIS

Du tûkstanèiai pirmiesiems baigiant stingti (spalio 18– niau perkeitinëjo „moterys”. „Vyrai” (velnias, milþinai...) tai 19 d.), Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto tautosa- darë savo fizinës galybës dëka, o „moterys” – daþniau kininkai sumanë labai ádomià, protingà (na, kaip ir dera vis per atsitiktinumà, þodþio magijà. Bet to pasekmës ne institutams), tuo paèiu – sàmojingà ir ðmaikðèià, kaip reta tik taip pat reikðmingos, o daþnai ir tragiðkos. Lietuvoje vientisà, sutelktos tematikos konferencijà (deðimtàjà) daugybë eþerø (Dûsios, Nykðèio... – kadaise juodais de- „Moteris folklore” (ne – „tautosakoj”!). Þinom gi, namuose besimis keliavusiø po dangø), kuriuos á þemæ „nuleido” vyras laiko vienà kerèià, o þmona – tris. Bet pasirodo, moterys, atspëdamos, iðtardamos jø vardà. Ir prieð tai taip yra ne tik namuose, buity, o ir visoj mûsø tautosaki- bûsimo eþero vietoje vis vaikðèiojus kokia balta pana, ðie- nëj dvasioj, kurioj moteriðkumo pradas esàs itin gajus, navæ moterys, merginos gyvulius ganæ iki vidurnakèio... paveldëtas ið senosios, moteriðkosios (matriarchatinës), Ir uþlieja ûmai eþeras þemæ – su visais þmonëmis ir gy- mûsø kultûros, siekianèios penketo tûkstanèiø metø glû- viais. Naujo atsiradimas padavimuose daþnai siejamas dumà. Jau vien, sakau, á mûsø sakmes þvilgtelëjæ, ið „vy- su mitinës bûtybës mirtimi, o tai bûna vis moteriðka bûty- rø” pamatytume – tai daugiausia tik Velnià, kuris temoka bë, dievybë, ið kurios kûno daliø pasidaro pasaulis... Mo- eibes krëst (na – paklaidinti, pagàsdinti, geriausiu atveju ters ir þodis labiau pildosi nei vyro, daþniau ágyja iðtarmës – „praganyt” savo bandà, kurià atima ið jo kitas „vyriðkas” prasmæ, prakeiksmo galià. Ðia prasme mûsø stebuklinë- veikëjas, Dievas), kartais – nepamirðtantá ir savo seno- se pasakose moteris itin pavojinga, pildosi jos prakeiki- sios dieviðkos paskirties, apginantá kokià naðlæ nuo jà api- mai: suakmenëja vestuvininkai, nugrimzta miestai... O ir plëðinëjanèio kaimyno... Daug to Velnio, bet – kà gi jis tarpininkës tarp to, kas prasmego, pranyko, pateko á kitus lemia? Kas gi jis? – Ne toks velnias baisus kaip já iðpaiðo. pasaulius, labai keblià padëtá ten, – vis moterys (kaip Kitas „vyras” – tasai Senelis (Dievas). Bet jis tik retkar- mûsø Devyniabrolë ar Elenytë...). Tarpininko tarp dan- èiais pasirodo savo kryþkelëj, pakelëj, ðiuo tuo tàkart pa- gaus ir þemës pasauliø prasmæ turi ir Vaivorykðtë, kuri, dëdamas „pagrindiniam veikëjui”. Ir tai beveik – tiek. O va atrodo, tiesiogiai susijusi su Laume (Nijolë Laurinkienë, moterys – Raganos, Laumës, Laimos, Giltinës – jø visur, „Laumës juosta: laumës ir vaivorykðtës kaip mitiniø vaiz- ir kad nulemia tai nulemia, þmogeli, tavo dienas ðiame diniø koherencija”). Ta praneðimo pavadinimo „koheren- pasauly – visam amþiui, suvis, ir jau pakeisti tada niekas cija”, anot þodynø, – sàryðis, sàsaja. Vaivorykðtë net ir (beveik) niekuo nebegali. Tad kalba apie jas (ir visas ki- atsiradusi per laumes: jos audë juostas, iðkëlusios þiûrë- tas moteris bei visa, kas su jomis susijæ), – labai rimta ir jo, katros graþesnë. O viena iðkëlë savàjà lyg padangiø, ji atsakinga, sakau, ir man, L. G., tokiam nelabai narsiam ten ir liko. Ir dar: vaivorykðtë – esà juosta, kuria laumë vyriokui, tiesà sakant, pradët ðià ðnekà, sekant didelio traukia vandená á debesis ir sukelia lietø. Abi jos nuo van- bûrio konferencijos moterø pëdomis – ar tik ne pradët pe- dens neatsiejamos, abi savaip „vandeninës” prigimties, liokui þaidimà su kaèiø pulku... Atsipraðau uþ pasimetimo abi, net sunku suprasti, ar „ðio”, ar „ano” pasaulio... Tik akimirkà, betgi meilë, nuoðirdumas vis tiek atpirks mus ir visi vaizdiniai, ryðiai, sàsajos jau gerokai apdilæ, reikalin- ðiame, ir aname pasauliuose, jei kur ir suklysime. Kita gi mokslininkiø(–ø!) gilios áþvalgos. Net Laimë ir Laumë vertus, kartais në suklyst nereikia – vis tiek gali bûti kal- kaip mitinës bûtybës ðiandien painiojamos, o ir vaivorykð- tas: graikø mituose jaunàjá medþiotojà Aktajonà Artemidë tës tikras pavadinimas dël draudimo já iðtart (nes tai galë- pavertë elniu ir uþsiundë (sudraskë) ðunimis vien uþ tai, jæ sukelti labai nepageidautinà lietø), atrodo, iðnykæs, tas, kad jis atsitiktinai pamatë jà besimaudanèià – nuogà...). kurá þinom, neteisingai suprantamas. Vaivorykðtæ reikëtø Mûsø padavimø moterys, anot Graþinos Kazlauskienës skaidyti taip: vaivor–ykðtë (kaip ðeimyn–ykðtë), kas reikðtø („Moteris lietuviø liaudies padavimuose”), itin daþnai su- iðlenktumà, suktumà (ide. ðaknis *uer – sukti, lenkti). Þmo- sijusios su vandenimis, o jø dalyvavimas pasaulio kûri- nës jà pavadina ir kitaip: dermës juosta, malonës juosta. mo, perkeitimo vyksme, veiksmuose – nenuspëjamas T. Narbutas raðo linksmyne (aiðkus vertinys ið slavø (kaip ir pats vanduo), iracionalus (bet tai gal tik vyrø po- raduga), Rytø Lietuvoj iðtariama drignë (t.y., tai, kas þiûriu! – L. G.). Viso pasaulio atsiradimas susijæs su die- marga, dryþuota), bet daþniau vaivorykðtës pavadinimø vø („vyrø”) kryptinga veikla, vietiná kraðtovaizdá gal daþ- prasmë Lietuvoje susijusi su vandens siurbimu. Dzûki-

62 KONFERENCIJOS joje pasakoma tiesiai ðviesiai smakas (nuo slavø smako, niniø” apstu ir su Laima siejamø vietø: Laimiðkë upelë, siurbianèio vandená), apie Merkinæ, Rodûnæ pasakoma Laiminë pakrantë. Anot veikliojo ir áþvalgaus jaunojo moks- dar aiðkiau – straublys („Straublys siurbia vandená ið ma- lininko, minëtoji maudyniø tradicija, kuri, be abejo, sieta riø”). Zarasø kraðte – triaublë, kas godþiai geria vandená, su Laima, iðliko daug ilgiau nei pati Laima buvo prisime- t.y. triaubia. Ne vienoj sakmëj ta vaivorykðtë kartu su nama, tad labai daug esà tikimybës, kad kai kurios jos vandeniu ir þuvis, ir net þmones, piemenëlius, ganiusius vardu vadintos vietovës (buvusios „laimiðkës”) virto „ra- prie vandens, ásiurbia, átraukia á dangø... Taèiau þiûrint ið ganinëmis”. Tatuloj yra gili vieta, á kurià buvo ámetamos esmës, visos jos – lemia: vaivorykðtë yra ir kaip Dievo moterys, „tikrinant”, ragana, ar ne. O raganomis, greièiau- þenklas, kad tvano daugiau nebebus, na o laumës – visi siai, buvo vadinamos tos, kurios vis laikësi senøjø apei- juk þinom, kad lemia mûsø likimà, vos iðvystame ðá pa- gø. Èia, Palatvijy, jos buvo teisiamos, skandinamos net saulá. Panaðià paskirtá turi ir Laima, kuri, pasirodo, taip iki pat XVII a. Kodël taip bûtent èia? Nes kalvinø kunigai pat „veikia” per vandená, „reiðkiasi vandenine forma” (Dai- buvæ pakantesni „raganoms”, tad þmonës – patys... (Ðtai va Vaitkevièienë, „Laima krikðtynose”). Toji mitinë Laima ir bûk tu, þmogau, laimingas, ir prisimink Laimos vardà... tautosakoje atsispindi ir kaip tam tikra bûtybë, deivë (taip – L. G.) Bet moterys, anot Bronës Stundþienës („Mote- yra Latvijoje), ir kaip paprasèiausiai laimingumà nusakanti riðkasis pasaulis dainose”), turëjo savà neatimamà at- sàvoka, laimës samprata: taip daugeliu atveju yra Lietu- vangà – dainas. Mûsø dainuojamoji tautosaka didþiàja voj. Tikëta, kad kûdikio pirmojo prausimo vanduo – tarsi dalimi „moteriðka”: dainavo jas daugiausia moterys, tai, jo laimës vanduo, nuplaunantis prigimtiná vandená: tokio apie kà jose dainuota, – vis þvelgiant moters akimis, kas negalima iðlaistyti, pilti atgal á ðuliná (Laimai akis uþpilsi. Á rûpi daugiausia moteriai. Taip yra visur, ne tik Lietuvoj: toká vandená kà ámetus (pinigø, duonos, linø...) – laikyta daina paèia prigimtimi arèiau moters. Ir kûrë jas, atrodo, uþaugsianèiam þmogui lemsiant to gausumà. Iðliesi já tvar- daugiausia moterys. Juk lyrika, anot D. Saukos, áteisina te, lems sëkmæ su gyvuliais, iðliesi rate – gebëjimà gerai silpniausiàjà þmogaus pusæ – trapià, ðvelnià, lengvai pa- ðokti. Tas vanduo iðpilamas tik po vaiko krikðto (nebent þeidþiamà. Indoeuropietiðkàjá karingumà mûsø dainos ne iðpilsi viduj namuose papeèky saulei nusileidus), kitaip – itin atspindi. Jos, matyt, ið gilesniø klodø, matriarchatiniø. laimæ iðpilsi. Po krikðtynø jis nebetenkàs maginës galios, Jø þinia – ne atvira, ne pavirðinë, o giliai, daugeliu atvejø tada tokià ágyjàs krikðto vanduo. Taigi kûdikio pirmo prau- gal susijusi su apeigine prasme: santuokos, lytinio santy- simo vanduo laikytas lyg ðventu. Vëliau tokiu imta laikyti kio, ðeimyninio gyvenimo, t.y., to, kas bûtent moteriai reikð- krikðto vanduo. Maudymu (prausynomis) nelaimës, var- mingiau ir svarbiau nei vyrui, áteisinimu. Net ir karinës dai- gai esà buvo atskiriami, nuplaunami nuo kûdikio. Ir þmo- nos (seniausias jø klodas), pasirodo, „moteriðkosios” pri- gaus likimà, gyvenimo istorijos pradþià, tuo paèiu – lai- gimties. (Sekam Vitos Ivanauskaitës „Karo dainø kûrëjos mæ, kûdikis gaunàs tik aprengtas krikðto marðkinëliais ir kûrëjai” ieðkojimais.) Sunku esà grieþtai skirti dainø „mo- (kuriais, tarp kitko, ir ðiandien turi pasirûpinti moteris – teriðkumo” ir „vyriðkumo” takoskyrà, bet ten, kur jos (ka- krikðto motina. – L. G.). Tai esà kaip Laimos, dalyvaujan- ro, istorinës dainos), be abejonës, bûtent vyrø kurtos (XIX èios ne tik gimimo, bet ir krikðto(!) valandà, marðkinëliai, a. antroji pusë – XX a. pr.), jos... na, vyrams kaip kûrë- kuriuos bûtina saugoti. (Mano mama nuolat su nerimu jams, pasirodo, garbës tikrai nedaug teprideda: dingsta prisimindavo, kad... vis kiðteliu savo dvileká, bet, atsipra- visa, kas sudaro tradicinës dainos patrauklumà (lyrizmas, ðau, – kà noriu pasakyt, manau, gerai atspindi dar ir po- simboliðkumas, perkeltinë prasmë...). Tai pirmosios ra- kario laikø poþiûrá á krikðto marðkinëlius kaip labai reikð- ðytinës dainos, kurtos vyrø, paimtø á karà (kariuomenæ), mingus... su nerimu prisimindavo, kad mano krikðtynose savotiðki laiðkai dainos, eiliuotos ir siøstos namiðkiams, nebûta marðkinëliø... Ir ðtai visà gyvenimà – nebyliai klausi artimiesiems. Kai kuriuose ið jø net iki ðimto posmø, ties- ir klausi, þmogus, savæs, kas ta laimë, kas – oraus þmo- mukai, natûralistiðkai nupasakojanèiø ávykius, áspûdþius, gaus gyvenimas, sieloj vis nepilnavertiðkumo nuosëdos... apraðanèiø vietoves. Eiliavimas daþnai labai nedarnus. – L. G.) Mûsø ir visø laimës ðaknys, matyt, paþeistos, Tarkim, tradiciniø dainø „moteriðkai” apdainuojamas ið- nes net ir Vykinto Vaitkevièiaus liudijimu („Raganinës – ëjimas á karà atsisveikinant su namiðkiais virsta tik – „trau- nauja Lietuvos ðventvieèiø grupë”), paèios Laimos ávaizdá kiu á vainà skubiau... ði valanda yra liûdna... skirtis trud- uþgoþë daug gajesnë, veiklesnë Ragana. Ðiaurës Lietu- na” ir pan. Dainose atsiranda iki ðiol jose nebûtas, nere- voje (Mûðos, Nemunëlio baseine) esama nemaþai vietø gëtas veikëjas – raðantysis. Ir jam itin svarbu – saviraið- (kokio upelio gilus ruoþas, pakrantë, laukas, kalnas), vaka. „Trûksta þodþiø apsakyti, linksta plunksna apraðyti”... dinamø Raganos, Raganytës, Raganø vardais. Ten vis Tos dainos – þodinës tradicijos nunykimo pradþios þen- vaidenasi, klaidina, paskandina verpetai. Ypaè daug ra- klas ir vaisius, kupinas visokio nesuderinamumo ir neto- ganiniø Paberþës, Birþø apylinkëse. Ten raganos (o ir ðiaip bulumo: kurtos raðtu, o taikytos á þodinës tradicijos terpæ. moterys) esà maudydavosi Joniniø naktá: kad vyrus gau- Be sàsiuvinio, ið atminties, jas iðdainuot jau buvo neámano- tø, kad graþios, sveikos, kad laimingos bûtø. Greta „raga- ma. Neturëjo jos ir savøjø melodijø: dainuot galima buvo

63 KONFERENCIJOS nebent pritaikant kitø dainø melodijas. Bet vëlgi: tø dainø skuduèiai, kuriuos mokëjo daryt ir darë daugiausia vyrai, adresatas ir „vartotojai” – daugiausia moterys, tik dëka jø jie ir ëmë pûsti juos, o moterys netruko uþmirðt savo ilga- iðliko. Moterys jas skaitë, taikë iðdainuot, tuo paèiu kiek amþio grojimo tradicijas... keitë, simbolino, „traukë” prie tradicinës formos, tradiciniø Nedaug teturime liaudies dainø, vaizduojanèiø kon- ávaizdþiø, daþnai net neturinèiø ryðio su bendru tekstu, kreèias (ar bent – numanomai konkreèias) moteris. Vie- bet savaip atgaivinanèiø, praturtinanèiø já... na ið tokiø – daina apie Vilniaus vaitaitæ. Nei vardo, nei pavardës joje nepaminëta, bet akivaizdu, kad turima ome- Guli vyrai neðarvoti, ny Barbora Radvilaitë. Leonardo Saukos („Retieji moterø Nër jø kam laidoti, paveikslai lietuviø dainose (I. Vilniaus vaitaitë)” liudijimu, Lygûs laukai ir kalneliai dainos uþraðyta ðeði variantai, tarp kuriø – Antano Juð- Kûnais jø nukloti. kos, Jono Basanavièiaus, Vinco Basanavièiaus uþraðy- [...] mai. – Ant aukðto kalno þalias rûtø darþas, ten vaikðèiojo Tamsi naktis, ðviesus mënuo – „padabna panelë” („graþi mergelë”), o ir atjojo daug po- Tai jøjø tëveliai, nø, vis karaliaus bajorø, perðasi pats karaliûnas, ne, ne- O sietynas su þvaigþdelëms – galinti ji uþ tokio tekëti, nes nelygi karaliûnui, taèiau ga- Tai broliai seselës. liausiai pasiþada, ir ðtai – „oi tai lygi karaliûnui, bûsiu pa- LTR 3517(1893) dabna karaliui”, aidi bûgnai, geriamas vynas ið „aukso skle- nyèiø”... Dainai (baladei), aiðku, jau ne vienas ðimtmetis Kiek kitoks aptariamojo þanro tautosakos tarpsnis – (ið XVI–XVII a., nes pernai suëjo 450 metø nuo Barboros ið tarpukario laikø, kai tø karo dainø kûrëjai jau buvo su- Radvilaitës mirties), taigi ji atsirado laikais, kai apie tradi- sipaþinæ su poezija: tradicinis klodas ir nauja poetinë pa- cijos iðsisëmimà negalëjo bûti në kalbos, dainos motyvai tirtis susilieja. Ásivyrauja patriotiniai motyvai, karinë bra- (pasipirðimo, atsisakymo), bûdingi ávaizdþiai (rûtø darþe- vûra, valiukavimas. Iðlieka tas pats pirmasis asmuo, ið- lis, vario vartai, jauna mergelë...), metras, garsinë sàran- einàs á kovà (karà), besijauèiàs pranaðesnis uþ kitus (ir ga, þodynas – tradiciniai. O ir moters („padabnos pane- – uþ moteris): svarbiausia – „að”. „O kai að uþaugsiu, tai lës”) poetizavimas – kaip ir visose dainose. Ir atsisaky- narsiai kariausiu...” „Moteriðkàjá” tradiciniø dainø pradà mas tekëti taip pat daþnas tradicinëse dainose, bet tai esà apibûdina polinkis iðreikðti ilgesá, poetizuoti, simbo- bûna dël to, kad vyras tinginys, girtuoklis, kitatautis arba linti, sekti tradicija. O „vyriðkàjá” (vertinant pagal karines kad ji pati dar jauna, arba – kad naðlaitëlë. Taèiau dël to, dainas) – polinkis á epiðkumà, raðytinæ saviraiðkà, siekis kad vyras ið aukðtuomenës (karaliûnas, ne to luomo) – iðsiverþti ið tradicijos rëmø, naujumo trauka... Meniðku- tik ðioj vienintelëj. Ir Vilniaus vaitaitë mûsø dainose – vi- mo poþiûriu minëtas dainas ðiandien daugeliu atveju sun- sai iðskirtinë. Beje, – kodël ne vaivadaitë, juk Barbora – ku palankiai vertinti, taèiau tuo metu ir moterys traukë vaivados Goðtauto þmona? Matyt todël, kad vaivada – savo meilës romansus, ið kuriø dabar tik ðaipomasi... karinë pareigybë, daug tolimesnë nuo þmoniø, svetimes- Tradicija iðsisëmë. në nei vaito... Taigi turim dainà (baladæ), reikðmingà tuo, Pasirodo, ir skuduèiavimo sritis, anot Rûtos Þarskie- kad apdainuoja moterá (Vilniaus vaitaitæ), tampanèià ly- nës („Skuduèiavimas – moteriðkosios kultûros reliktas”), già karaliui. Bent vienà, sakau, tokià, nes visos kitos... visus amþius iki pat dvideðimtojo pradþios Lietuvoje (ir nes beveik visos – vis apie darbø ir rûpesèiø slegiamos, visoj Ðiaurës rytø Europoj) buvo tik moterø, merginø, se- klampojanèios „vargø nepabaigiamumà” (D. Sauka) mo- nøjø paproèiø, apeigø paskirèiai nykstant, – mergaièiø. ters dalià, kuri bûtent tokia atsispindi ir mûsø pajûrio, pa- Tokios tradicijos kilmë, manytina, vëlgi ið Senosios Euro- mario dainuojamojoj tautosakoj. Rimanto Balsio („Mote- pos matristinës kultûros laikø, galbût siejosi ir su deivës ris lietuviø ir latviø þvejø dainose”) liudijimu, þvejo þmona Motinos kultu. Nes kugikles, kuvikles kai kur pûtë tik jau- – visø vyro darbø ir rûpesèiø palydovë: lopo bures, tin- namartës, tik subrendusios moterys. Serbijoj, Rumunijoj klus, plaukia valtimi... Ir jos vertës matas – gebëjimas tai jaunos merginos tokiu bûdu kviesdavosi mylimàjá... Rusi- daryti darbðèiai, gerai. Kopininkui bloga toji pati, kuri kaip joje ðventoji Akivina (manoma, perëmusi su moteriðko- kokia þemininkë nemoka në valtimi plaukt. Pamario momis apeigomis susijusios pagoniðkojo kulto dievybës vaid- teriai prie sunkiø darbø prisideda dar ir amþinas lauki- mená) grojo kuvicomis. Kuvik, kugik – skambesiu labai mas, baimë dël galimos vyro mirties (nuskendimo) – „Eit artimi þodþiai, o kugik rytø slavø kalbomis – pelëda (kuri mergelë pamariais, labai graudþiai verkdama”... Èia net mitologijos pasauly – vis ten, kur gimimo reikalai). Ir tie paminëjimas esà þvejø mergatë pajuodakatë (pajuoda- ðûkèiojimai, gûkèiojimai – tikrai gal naujagimio ðauksmà kytë) liudija ne kà neigiama, o bûtent sunkø gyvenimà. Ir primena... Moterys skuduèiavo tik skëtiniø augalø skudu- tik tada, kai apdainuojama jaunystë, matom ir groþá, ir mei- èiais, ið builio iðpjautais vamzdeliais, kuriuos galima buvo læ, ir jausmø gelmæ... Taip, – ir neatskiriamà mergavimo pasidaryti be instrumento. Tik tada, kai atsirado mediniai simbolá vainikà (Daiva Ðeðkauskaitë, „Moters paveikslas

64 KONFERENCIJOS sutartinëse”). Mûsø sutartinëse vainikuota tolygu – mer- dvasia (þinios) jai, iðsiþiojusiai, gali bûti „ápûèiama” á kû- gina, vainikëlis nuimtas – nebe mergina. Vainikas esà þy- nà. O po to në numirt ji ramiai negalinti, kol tos „raganys- mi merginos lytinio brendimo (subrendimo) metà iki nute- tës” neiðvaromos. Pirmykðtis sandëris su velniu – labai këjimo. Tik „nupynusi”, iðsaugojusi vainikëlá, ji galinti te- svarbu raganystës pradþioj. Taip yra pas mus ir kitur. O kët, o nutekëjusi – marti: o marèiai pirmiausia reikia pel- bene svarbiausias raganystës tikslas – meilës magija: su- nyti palankumà naujoj aplinkoj, parodyti sumanumà (kad kelti pageidautino asmens meilæ arba kerais kà iðskirti. taptø ðeimininke). Ið èia ir máslës, kurias esà ámindavus Vardan meilës mûsø pasakø moteris neátikëtinus darbus, anyta, neáprasti marèiai duodami nudirbti darbai: þiemà uþduotis gali atlikti. O priversta tekëti uþ nemylimo, net atneðti þalio ðëko, vasarà – balto sniego... Netrunka ateiti mirðta. Savo ruoþtu mylimasis në didþiausiø pavojø ne- ir motinystë. Iðaukðtinama ji sutartinëse (þydi motina ir boja, neátikëtinus þygius nuveikia, kad iðvaduotø merge- tëvas – „kaip tas putinëlis”), iðdainuojama padëka... Bet læ. Mylintieji net ið mirties savo meile gali vienas kità pri- mergelë mûsø liaudies dainose apibûdinama labai glaus- kelti... Meilës siekimas – be ribø ir be kliûèiø. Taèiau mei- tai, net, sakytum, ðykðèiai, tik itin subtiliai (Inesa Sinkevi- lës magijos istorija þymi ne tik atradimø, bet ir dideliø „mo- èiûtë, „Moters epitetai lietuviø liaudies dainose”). Berne- teriðkosios” (sakau) þinijos praradimø kelià: 75 proc. uþ lis gërisi mergelës skaisèiais veideliais. Tie skaistûs tuo tai sudegintøjø, nuskandintøjø – moterys... paèiu þymi ir moralinæ savybæ. Mergelë balta raudona. Su moterimi (mergele) mûsø tautosakoje tapatina- Tuo nusakoma ne tik iðvaizda, bet ir bûsena (nerûpestin- ma ne tik gegutë, bet, Linos Valiukaitës („Gyvatë – mer- gas gyvenimas pas motinà), ir savybë (subrendimas san- gelë lietuviø liaudies stebuklinëse pasakose”) aiðkini- tuokai). Prieðingybë juoda geltona (arba juoda juodbru- mais, ir gyvatë. Moteriðkës ryðys su gyvate toks arti- vëlë) nusako gyvenimà pas bernelá. Tuo geltonumu api- mas, kad, tarkim, þmonos net negalima sukeikti „gyva- bûdinamas nudegimas, nukaitimas prieð saulæ, turint ome- te”, nes tokia ji bemat ir virsta. Pasakø gyvatës – gra- ny ir nuvargimà nuo kaimietiðkø darbø. Juoda juodbruvë- þios panos, ðilkais pasirëdþiusios. O jei nori, kad gyvatë lë – labai neapibrëþto juodumo áspûdá tesukelia: tokiais atvirstø merga, stvëræs plak rykðte (geleþim) – treèiàja „tamsiais” garsais atspindimas greièiau neþinojimas, koks rykðte muðant, atsiras merga. Su moteriðkumu susijusi laukia gyvenimas pas vyrà, tradiciðkai turint omeny: be ne tik chtoniðkoji bûtybë gyvatë, bet ir visa þemë. Anot ðviesiø spalvø. Jurgos Ûsaitytës („Motina Þemë: moteriðkumo reprezen- Epitetai epitetais, bet beveik visø þanrø mûsø liaudies tacija”), Þemës moteriðkumo pradas ásikûnija per moti- dainose kûkuoja raibuoja stebuklingoji gegutë. Ir visur ji, nystæ. Þemë – þmoniø motina: ið jos visi atëjæ, á jà visi pasak Þemynos Trinkûnaitës („Gegutës ávaizdis dainuo- gráð. Þemë ir iðneðioja, ir iðaugina, ir po mirties globoja. jamojoje tautosakoje”), susieta su moteriðkuoju pasauliu, Þemës ir motinos genetinis tapatumas mûsø tautosakoj o neretai turima omeny ir tiesiogiai – moteris (mergelë). esà akivaizdus. Dukrai mirus, motina verkaudama krei- Pusëj visø naðlaièiø dainø kûkuoja gegutë – lyg tarpinin- piasi á þemæ, praðydama, kad dabar ji globotø jos dukre- kë tarp motinëlës (mirusiø tëvø) ir naðlaitës. Darbo daino- læ lepûnëlæ. Taèiau gimdanèioji þemë – ne bet kokia, o se gegutë skelbia pavasario pradþià. Ir ten, kur meilë, tik drëgna. Dangus (Perkûnija) apvaisina (atrakina) Þe- taip pat – gegutë: „Kur þodá kalbëjom, gegutë kûkavo”. Ið mæ, ir tik tada viskas ima augt. Uþgriausta Þemë – kaip vestuviniø – mergvakario dainose daugiausia gegutës: nëðèia. Ir tas voliojimosi reikalas pirmà kartà griaudint – áspëjanèios apie iðsiskyrimà su namais, liudijanèios mer- tarsi kontaktinës magijos iðraiðka, skatinant, kad Þemë gystës pabaigà. Sugráþtuviø dainose daugiau atsiranda duotø vaisiø, moteris bûtø vaisinga. Slavø materðèina, vandens paukðèiø, o „iðretëjusi” gegutë palieka tik kaip mat (kas vëliau iðvirto keiksmaþodþiais) yra kilusi ið uþ- mergelës simbolis. Ið naujausiø dainø gegutë „neiðskren- kalbëjimø, maldeliø, apeigø, skatinant bûtent moterø, Þe- da”, bet pasilieka tik kaip grynai poetinë figûra, ir tai esà mës vaisingumà, „motiniðkumà”. Nevaisingoms mote- liudija jos (gegutës) tradicijos gyvastingumà bei dainø, sa- rims drausta vestuvëse bûti kûma (ar net iðvis dalyvauti kau, „moteriðkumà”. Net ir pati gamta mûsø tautosakoj, vestuvëse), rinkti pirmà javø pëdà. Paskutinysis nenu- anot Ritos Repðienës („Meilës magija: ar tik raganø pri- pjautas javø kuokðtas (suriðtas paliktas lauke) ásivaiz- vilegija?”), ásikûnija moterim, kuri, pasak sakmiø, raga- duotas ir kaip Þemës bambagyslë, kurioj slypi derlingu- nystës paslaptá, gebëjimà paþinti gamtos galias, naudotis mas. Taigi kas keikia Þemæ, muða Þemæ – muða Moti- jomis gydymo, magijos tikslais gudrumu iðgavo ið paties nà... (Tolimi, tolimi, sakau, tokie mûsø þodþiai, tolimi jau velnio. Neatsitiktinai (vëlgi – pasak sakmiø) labai daug ir mums patiems ðiame ðiandienos pasaulyje...) Tolimas moterø – „su velnio galva”. Moteris net gali turëti velnio mums (taèiau kai kuriais atvejais – gal ir ne itin!) ir tradi- galià, bet to neatpaþinsi: kûnu bûdama – moteris. Turë- cinis vyrø poþiûris, iðsakytas moterø atþvilgiu mûsø pa- dama kerëjimo, raganystës galiø, tuo kûnu ji ir kenkia: tarlëse (eisime Lilijos Kudirkienës, „Boba ir vyras: pa- nuoga voliojasi Joniniø naktá, kad atimtø pienà ið karviø. tarliø tradicija”, atradimø keliais.) Ko tu mergos bijai, kad Keri ji savo plaukais, kraujo laðu, kvapu. Net raganystës velnio neatboji. Ilga kasa – trumpas protas. Be vyro gal-

65 KONFERENCIJOS vos boba nieko nesugalvos. Moteriðkas protas keliais turima omeny ne tik klastingumas, gudrumas, o ir ener- lotais uþ ðuns ðûdà lengvesnis. Bet visa tai sakoma vi- gingumas, veiklumas, dinamiðkumas. Taèiau visa tai, vy- siðkai nesistengiant bent kiek pagrást: nusistatymas ið- rø proto poþiûriu, kelia ir paðaipà. Neatsitiktinai, jei boba ankstinis ir neaptariamas. Kvaila, ir tiek, nes – boba, nes perëjo kelià, nesitikëk sëkmës... (Linksma ta konferenci- – moteris. Neþiûrint á tai, ið moters moraliniu poþiûriu ja, sakau, kaip reta lengva, kupina sàmojo, ironijos, liudi- daugiau reikalaujama: Prie kepurës maþiau limpa nei ja mûsø moterø ið Lietuviø literatûros ir tautosakos insti- prie skarelës. Diedas pasigërë – pusë velnio, boba – tuto, Vytauto Didþiojo universiteto ðaunumà, autoironið- visas velnias. Taèiau moteris – atsparesnë, atkaklesnë: kà, vyrui gal net ir neprieinamà poþiûrá á save.) Eina þmo- Ðuns neperlosi, moters neperkalbësi. Bet ir nepastovi: gus ir boba. (O – kà!) Kiek bendro tarp moters ir mokslo? Rudens oras kaip mergos nuomonë (protas). Jos veiks- Kiek jûros kiaulytei tarp jûros ir kiaulës. (O – kà! Atsipra- mai – nepaaiðkinami: Në velnias neþino, kur boba peilá ðau, L. G., að èia nekaltas.) Mergelë – tai vis durna kaip pasigalanda. Ja nepasitikima: Bobai ir kumelei niekad avelë. Lapë daug þino, moteriðkë – dar daugiau... Tai jau nevieryk. Moterø aðaros pigios, tad netikëk moteriai ver- ásibridom á Dalios Zaikauskienës („Prieþodiniø palygini- kianèiai, arkliui suðilusiam. Ar lietuviai tikrai tokie bjau- mø zoonimai: gudri kaip lapë, kvaila kaip viðta”) ieðkoji- rûs, nepakantûs moteriai, tokios prastos nuomonës apie mø dilgëles. Gretinti apibûdinamà þmogø su gyvûnais vi- jà? Ne. Tai tik moteriðkas prigimimas prastai vertinamas. sur esà pasauly priimta. Ir tai taikoma abiem „þmonijos Tokios patarlës (bent dauguma jø) esà sugalvotos vyrø pusëm”. Stora(s) kaip meðka. Balta(s) kaip oþkos akis. gal savo „psichologinei pozicijai” sutvirtinti, „pranaðumui” Raina(s) it gegutë. Slidus (slidi) kaip vëgëlë... Baili(us) paliudyti. Be to, „moteriðkojo prigimimo” sumenkinimas kaip avis. Darbðti(us) kaip skruzdëlë. Pikta(as) kaip ðir- nemaþa dalimi pareina nuo krikðèioniðkosios tradicijos. ðë... Moteriðkais zoonimais apibûdinama kuo ávairiau- Jei pasigilintume á kitø tautø tautosakà, pamatytume, kad sios þmoniø savybës, bûdo bruoþai, tikrovës reiðkiniai. moters sumenkinimas lietuviams ne labiau bûdingas nei Ar tai bûtø paties gyvenimo kaita: Pirma èiauðkëjo kaip kitiems. Kai turimas omeny konkretus praktinis gyveni- lakðtingalëlë, kai iðtekëjo, gegute kûkavo. Ar tik kûno ið- mas bei moteris ðeimininkë, motina, – patarlës visai ki- vaizda: kaip vapsva, skruzdëlë ar antis, ar þirafa... Gra- taip skamba: Vyras laiko vienà namø kerèià, moteris – þumas, negraþumas, tvarkingumas ar visiðkas nevalyvu- tris. Gera motë vyrui kelià rodo (!). Bloga pati ir gerà mas. Pirmuoju atveju – kaip stirna, þebenkðtis, katë... Ant- vyrà pagadina (!). Seniausiuose mûsø þodynuose þo- ruoju – varna, telyèia, kumelë, pelëda, kiaulë. Ar tai bûtø dþio boba ir iðvis nër. Net ðiandienos tautosakine tradi- apranga: pusplikë kaip stinta, eina kaip musë ið smeto- cija vertinant, „bobos” ir „moters” skirtumas labai „pavir- nos iðlindus. Ar – bûdo bruoþai: linksma kaip paukðtelë, ðinis”, tik „pagal kûno proporcijas”. Gal su jumoru, gal karðta kaip perekðlë, stalgi kaip katë, smalyþë kaip með- ne, bet sakoma: jei labiau iðsikiðæs pilvas – boba, jei ka... O protinga – kaip lapë, gyvatë. O kvaila – tai blusa, krûtys – moteris. O pagal tradiciná posaká: Boba kaip tro- þàsis, kiaulë, na ir, aiðku, – viðta. O sveika – kaip þuvis. O ba. Bet tas drûtumas – tai ir kaip pagiriamasis þodis mo- nuvargus – kaip pelë. O gyvybinga – kaip gyvatë ar þiur- teriai: tradiciðkai vertinant, ji ir turi bûti tokia – tvirtai su- kë. O kuièiasi – neiðvengiamai kaip viðta. O ðlakuota – ræsta. Nes: Trumpa drûta – darbininkë, ilga tæva – raðti- kaip kiaulë. Ir tai daugiausia esà seni, archajiniai palygi- ninkë. Nes: Nei priekio, nei uþpakalio – kas gi tokià my- nimai. O meilinasi – kaip lapë ar katë... O maivosi – kaip lës. (Sekam jau Giedrës Bufienës, „Boba lietuviø patar- musë ir dargi – ant dviraèio (tai jau naujøjø laikø priedas). lëse ir prieþodþiuose”, keliais). Taigi, tautosakos apibû- O meluoja kaip – kalë. O suokia kaip lakðtingala. O uþ- dinimu, bûtent nuo iðvaizdos prasideda boba. O jos ydos dainavo – silkës balsu... O apsileidus – kaip telyèia (kiau- prasideda nuo plepumo: negimusá pakrikðtija, nemirusá lë). O rûko kaip beþdþionë. O graþi kaip kumelë, susilai- palaidoja. Bobos lieþuvis ir uknoliais prikaltas dar nesi- þius kaip karvë, suokia kaip lakðtingala, loja kaip kalë... liauja krutëti. Dvi bobos – turgus. Ar boba plûsta, ar kalë Tegul ji loja kaip kalë, o tu tylëk kaip subinë... (Nemirtin- loja – vis tiek vëjas nuneða. Ið èia ir tas moterø triukð- goji mûsø tautosaka!) Bet tie, kurie jà stengësi uþraðyti, mingumas, vaidingumas. Dvi katës viename maiðe ne- beveik visada þmoniø buvo nesuprasti, neávertinti. Povi- sutinka. Ir – ákyrumas: Ar boba, ar smala – vis kimba. lo Krikðèiûno („Ið Dusetø pavasarininkiø – tautosakos rin- Gausi bobà kaip medinæ pielà. Moteris vyrø sàmonës këjø veiklos”) liudijimu, nepalankiai vietiniai þmonës buvo pasauly – kaip nesusipratimø, iracionalumo neiðsenkan- nusistatæ ir prieð Dusetø pavasarininkiø, 1923 metais ákû- tis ðaltinis. Kà boba pagadins, në deðimt vyrø nepatai- rusiø tautosakos rinkimo bûrelá, pastangas uþraðinëti tau- sys. Nuëjo boba rasalo ir pati priðalo. Neduok kiaulei tosakà. Bet darbas dëka entuziasèiø Nastës ir Elenos Ma- ragø, bobai valdþios. Anglijoje esà sakoma, kad pasau- liðinskaièiø, Veronikos Juodelytës, Julës Bûgaitës bei dau- ly yra trys nesuvaldomi dalykai: idiotai, moterys ir jûra. gelio kitø, vadovaujamø Antano Maþiulio, „virë”. Prieðka- Labai prieðtaringas patarlëse tas moters (bobos) ávaiz- riu kai kurios pavasarininkø, ateitininkø ir net – jaunalietu- dis. Sakoma: Kiek devyni velniai, tiek viena boba, bet viø! organizacijos turëjo tautosakos rinkimo bûrelius. Tada

66 PRAÐO PASKELBTI labai daug ir vyrø rinko tautosakà. Bet pokariu tarp tautosakos rinkëjø dauguma – moterys. Ádomu, kad pirmoji moteris, uþraðiusi lietuviø melodijø (14 dainø su melodijo- Potencialiø autoriø dëmesiui! mis), pasak Þivilës Ramoðkaitës („M. Talvio – pirmoji mo- Rengiama nauja monografija! teris lietuviðkø melodijø rinkëja”) buvo þymioji suomiø ra- ðytoja M. Talvio. Tai „atsitiko” Plokðèiuose (prieðais Rau- Informuojame, kad Kaiðiadoriø muziejus pradeda donæ uþ Nemuno) 1894 metais, kai ji èia buvo aplankiusi rengti straipsniø rinkiná „Kruonio apylinkës”. Laukiame V. Kudirkà. Domëjosi ji, pasirodo, lietuviø liaudies kûry- ávairiø tyrinëtojø straipsniø ðiø apylinkiø gamtos, istori- ba, menu (apraðë lietuviðkas vestuves, dëvëjo lietuviðkà jos, archeologijos, architektûros, urbanistikos, etnogra- prijuostæ, tuo „uþkrësdama” ir paèias lietuves taip dary- fijos, dailëtyros, tautosakos, sociologijos, kultûros pavel- ti...), sielojosi dël Lietuvos sunkios kultûrinës (uþdraudus do ir kitomis temomis. Straipsnius praðytume pateikti iki spaudà), ekonominës padëties, þavëjosi V. Kudirkos ide- 2003 m. vasario 1 d. (preliminarià informacijà praðytume alistiniu aukojimusi vardan Tëvynës (þandarø suimamà, suteikti iki 2002 m. gruodþio 1 d.). net vieðai pabuèiavo já, vëliau slaugë sergantá). O Lietu- Knygà numatoma parengti iki 2003 m. rudens. Leidi- vos moterys, jos matymu, – aukðtos graþuolës, liûdesys, nio pristatymui bus surengta konferencija, kurios tiksli rimtis jø veiduose, tuo paèiu – „minkðtas jausmingumas”: data dar bus atskirai derinama su straipsniø autoriais. lyg su aðara ir ðypsena – kartu... Gi ðioj konferencijoj, Bûsimø straipsniø autorius apie savo apsisprendimà pra- Austës Nakienës („Instituto moterys folklore: mokslinio ðome praneðti iki 2002 m. kovo 1 d. ðiuo adresu: darbo problemos”) supratimu, moterys „pasirodë” (karto- juosi) iðradingai, sàmojingai. Vis tik esà tipiðka tautosa- Kaiðiadoriø muziejus, Gedimino g. 85, kos skyriaus darbuotoja – asistentë, „tautosakos bitelë”, 4230 Kaiðiadorys turinti „moteriðkai kuklià” tyrimo temà, po kruopelytæ ren- Tel. (8-256) 54 161, faks. (8-256) 53 886 kanti duomenis, daþnai ne itin pasitikinti savimi, susigû- Mob. tel.: Egidijus Ðatavièius (8-286) 76565, þusi (að – moteris...), sunkiai iðdrástanti pasakyt: „Að – Olijardas Lukoðevièius (8-286) 47 472. mokslininkë!” Ne menka dalimi tai esà sàlygoja archyvi- nës medþiagos (ðaltiniø) tvarkymas publikacijai. (Ðven- tas ir tas darbas, – tai jau að, L. G., klausydamasis tyliu, – nes negi mes kalti, ðimtmeèius ir deðimtmeèius gyvenæ prie grandinës pririðto ðuns laisvës sàlygomis, kai kitos tautos tà darbà nuveikë jau ir prieð ðimtmeèius... Gerai bûtø, jei ir pas mus visa tai greièiau uþsibaigtø, ir moksli- nës jëgos galëtø susitelkti prie apibendrinanèiø visaapi- manèiø teorijø, ar prie ðios dienos „vikriai kintanèiø”, pasak A. Nakienës, tautosakiniø reiðkiniø. Be abejo, visada norisi siekti „daugiau nei yra galimybiø”, taèiau þmogui daþnai tenka apsiriboti tuo, kas yra svarbiausia, kas ðian- dien iðties gyvybiðkai svarbu. O aukojimuisi labiausiai ir prisitaikiusios – moterys.)

CONFERENCES Women and women Liudvikas GIEDRAITIS The article provides Liudvikas Giedraitis’ brief review on the conference „Women in Folklore” held in the Institute of Lithuanian Literature and Folklore on October 18–19, 2001. The conference has been characterized as very integral, interesting and witty. In his review Giedraitis has emphasized an exceedingly vital nature Reikalavimai straipsniui. Pateikiami tekstai turi bûti atspaus- of the femininity in connection in terms of folklore inherited from dinti per 2 intervalus. Apimtis – ne daugiau 1 autorinio lanko (t.y. our ancient matriarchal culture which existed over 5000 years ago. 16 kompiuteriu spausdinto teksto puslapiø). Paaiðkinamosios nuo- For example, taking account legends and tales female mythic crea- rodos pateikiamos ant atskiro lapo, jos turi bûti sunumeruotos. tures gained superiority in comparison with male ones; in creating Straipsnyje panaudotø ðaltiniø ir literatûros sàraðas bendras, jis the world women were of no less importance when men; words nurodomas abëcëlës tvarka pagal autorius ir metus (Kembridþo uttered by women found their way into fulfilment more easily then sistema). Prie straipsnio pageidautinos iliustracijos: tinka tiek ge- those tould by men, they very frequently obtained the power of ros kokybës grafinë, tiek ir fotomedþiaga (gali bûti ir spalvota). Ji damnation; Lithuanian folk songs used to be sung and created turëtø bûti autorizuota. Pageidautina, kad tiek straipsnio tekstas, mostly by woman etc. tiek iliustracijos bûtø pateiktos ir skaitmeniniu variantu.

67 SKAITYMAI

Filosofijos ir teologijos mokslø daktaras Robertas Strubelis (gimæs 1946 m.) yra C. G. Jungo instituto Ciuriche docentas ir „mokytojas analitikas” (training analyst), o drauge ir prie ðio institu- to ákurto Komiteto Rytø Europai (Commitee for Eastern Europe) pirmininkas. Per ðá Komitetà jis susijæs ir su Lietuva – kaip „Analitinës psichologijos tolimesnio studijavimo programos”, kurià nuo 1997 m. rengia Lietuvos C. G. Jungo analitinës psichologijos draugija (LAPD) kartu su Ciu- riche ásteigta Specializacijos Lietuvoje darbo grupe, pirmininkas. O nuo 1999 jis dar ir LAPD ryðiø su IAAP (International Association of Analytical Psychology) koordinatorius. LAPD kvieti- mu R. Strubelis nuo 1993 m. jau bent 7 kartus lankësi Lietuvoje, skaitë paskaitas ir vedë semina- rus. Ðis straipsnis, kuriame jis analitinës psichologijos poþiûriu interpretuoja grupës ir asmenybës santykius, irgi skaitytas kaip praneðimas 1998 m. LAPD surengtame vasaros seminare Preiloje. Individuacija ir grupinë Savastis

Robert STRUBEL

Vakarø dvasios istorijoje filosofus bei teologus ne kar- visuomeniðkà þmogø”, ir „grupinës terapijos rizika – ástrig- tà yra dominæs asmens ir visuomenës santykis. Kaskart ti kolektyvinëje terpëje”.2 virðø imdavo tai kolektyvistinës, tai vël individualistinës Jungas tad grieþtai skiria individuacijà ir adaptacijà. srovës. Taigi individo ir grupës santykio tema nëra nau- Individualybë, jo akimis, yra kaþkas visiðkai kita nei „vi- ja. Ir ðiandien ji mums vël iðkyla ið naujo. Viena vertus, suomeniðkas þmogus”. Toliau verpiant ðità mintá iðeitø, iðtisa eilë ðiuolaikiniø teorijø, nors áþvelgia visuomeni- jog individuali þmogaus asmenybë vystosi visai ne visuo- niø santykiø bëdas, jas spræsti tesiûlo vienus visuomeni- meniniø prieðtaravimø átampos lauke. Kiti þmonës, gru- nius santykius keièiant kitais. Antra vertus, daugelis fi- pë arba visuomenë, nei stabdo, nei skatina asmens indi- losofø bei psichologø individo bûtá traktuoja taip, tarsi viduacijos, ir atvirkðèiai, asmens realizacija neturi áta- þmogus iðvis gyventø ne visuomenëje, nebent kaþkur jos kos jo socialinei laikysenai ir juolab jo socialiniø kon- paribiuose. Ne vienas tyrinëtojas, tarp jø ir C. G. Jun- fliktø sprendimui. gas, visuomeniná gyvenimà suvokia visø pirma kaip as- Tokiø ekstremaliø iðvadø pats Jungas nepadarë. Gal- menybei iðkylantá pavojø. bût jis net uþprotestuotø tokià interpretacijà, nors ið ci- Panagrinëkime, kà Jungas sakë apie grupæ. Neturëtu- tuotø teiginiø ji logiðkai perðasi. me pamirðti, kad jis nebuvo nei socialinis psichologas, nei Negalima nepastebëti, jog tame laiðke, kaip ir daug grupës terapeutas – jo teiginiai ðia tema yra nesistemingi kur kitur, Jungas visuomeniná gyvenimà vertina viena- ir ið dalies net prieðtaringi. Viename savo 1955 m. laiðke1 prasmiðkai neigiamai. Atrodo, lyg jis nesuprastø, kaip gi- Jungas oficialiai iðdëstë savo poþiûrá á tuomet naujà gru- liai, iki pat sielos gelmiø, bet kurá individà veikia sociali- pinæ terapijà. Tame laiðke, tarp kitko, paraðyta: „Masë nës aplinkybës. Vis dëlto toks visuomeninio gyvenimo mo- uþgoþia individualias vertybes… Kai 100 protingø galvø ralinis nuvertinimas nepanaikina jo lemiamos reikðmës susijungia á grupæ, jos virsta vienu dideliu kopûstu, nes atskiro þmogaus likimui. kiekvienà slopina kitos kitoniðkumas”. Arba: „Individà Taèiau bûtø klaidinga prikiðti Jungui toká vienpusið- galima tobulinti, nes jis leidþiasi lavinamas. Visuomenæ kumà, neatsiþvelgiant á visiðkai kitokias iðvadas perðan- gi tegalima suklaidinti ir suvedþioti, net ir gërio vardu”. èius jo apmàstymus. Pavyzdþiui, straipsnyje Die Psychote- Toká negatyvø vertinimà atspindi ir tai, kad Jungas ap- rapie in der Gegenwart („Psichoterapija dabar”) jis raðo: skritai neskyrë sàvokø „grupë”, „bendruomenë”, „sekta”, „Natûrali individuacija skatina ir þmoniø bendruomenës „masë”, „dauguma”. sàmoningumà… Individuacija veda ne tik á vienybæ su sa- Apie santyká tarp grupinës terapijos ir individualios vimi paèiu, bet kartu ir su visa þmonija. Tokia vienybë analizës jis raðo: „Dialektiniame paciento ir gydytojo san- irgi yra tikras dalykas. Ásitvirtinus savo bûtyje asmeniui, tykyje visuomeninës paþiûros… nevaidina didesnio vaid- susidaro prielaidos ir organizuotai individø bendruome- mens, todël á jas galima neatsiþvelgti”, tik „individualioje nei valstybëje… ið anoniminës masës tapti sàmoninga vi- analizëje rizikinga nepaisyti socialinës adaptacijos”. Tuo suomene… Be kiekvieno laisvës ir savarankiðkumo, tikra tarpu „grupinë terapija, mano nuomone, tegali iðauklëti visuomenë neámanoma, o ir… savarankiðkas individas be

68 SKAITYMAI jos ilgainiui liaujasi vystæsis”.3 Kitur Jungui „sielos vidinë pieðë mandalà, vaizduojanèià miestà. Ásiþiûrëjæ á konkre- tvarka… yra nepamainoma priemonë kultûrinei bendri- taus viduramþiø miesto struktûrà pastebime, kad jis sta- jai reorganizuoti”.4 tytas turint aiðkius tikslus: sienos átvirtinimai saugo gy- Ðie pareiðkimai mums rodo, kuria kryptimi, analitinës ventojus nuo prieðø ar laukiniø þvëriø; miesto centre – psichologijos pagrindais remdamiesi, galime kelti socia- baþnyèia, rotuðë ir turgus, kur patenkinami dvasiniai bei linës psichologijos klausimus. Apie tai ir ketinu toliau pa- materialiniai poreikiai. Miestelënø – konkreèios þmoniø samprotauti, pradëdamas centrine jungiðkosios psicho- grupës – gyvenimà reguliuoja iðorinë miesto riba. logijos idëja – Savastimi (das Selbst). Mandalos pavidalo planas tokiame mieste buvo ir re- Ið tiesø, kada þmogus pirmà kartà susiduria su Sa- alybë, ir kartu simbolis. Miesto teritorija buvo ir ta kon- vastimi? kreti vieta, kurioje vyko visuomenës gyvenimas, ir pats Erichas Neumannas teigë, jog Savastis integruojama visuomeninës tvarkos pagrindas. Baþnyèia, rotuðë ir tur- kûdikiui paþinus motinà. Mama, stengdamasi paðalinti vi- gus simbolizavo dvasinæ valdþià, pasaulietinæ valdþià ir sas vaiko gerbûvio kliûtis, atstoja ir jo pirminæ saviregu- prekybà. Taigi miestas buvo tarsi maþas pasaulis, o kartu liacijos sistemà, t. y. ákûnija jo Savastá, nes nuo pat pra- ir viso pasaulio modelis, tuometinës pasaulio sampratos dþiø jiedu sudarë psichiná viená. Pasak Neumanno, tik ið- simbolis. Tokio miesto vaizdinyje pagrástai galima áþvelg- irus ðitam pirminiam vieniui, archetipas tampa autono- ti ir tiesiog Savasties, ir grupës simbolá, nes ir grupë suda- miðku, savaimingu psichiniu organu.5 ro maþà pasaulá, uþdarà visumà. Tai ratas þmoniø, kuriuos Klaidingai supratæ Neumannà galëtume tarti, esà pra- vienija tam tikras bendras tikslas. Kiekviena grupë bûti- dþioje vaiko Savastis esti iðorëje ir tik paskui, atsiskyrusi nai turi lyderá arba ágaliotà asmená, kuriam pavestas va- nuo motinos, persikelia á vidø. Ið tikrøjø kartu su beprasi- dovavimas, kad grupë galëtø bendrai veikti. Lyderis ákû- kalanèia vaiko sàmone vystosi ir vidinis motinos vaizdi- nija grupës centrà, já uþ visà grupæ priima tiek jos nariai, nys, ir jo Savastis, nors niekuomet grieþtai nesutampa. Mo- tiek paðalieèiai. Grupës pakraðèiuose atsiduria þmonës, tina ir toliau lieka iðorine kûdikio reguliacijos sistema. Dar kurie ribotai tedalyvauja jos gyvenime ir todël savaime daug metø visus savo svarbius emocinius iðgyvenimus vai- yra nuoðalyje. Taèiau yra labai konkreti riba, iki kurios kas rodo motinai ir suvokia tik per jà. Jos archetipinio vaiz- asmuo grupei dar priklauso, ir uþ kurios – nebe. dinio integracija negali bûti visiðkai uþbaigta. Grupës struktûroje tad iðsiskiria tam tikras idealus Kol motinos vaizdinio integracija neuþbaigta, visos mû- centras, kurá Neumannas pavadino „grupine Savasti- sø terapinës pastangos nieko negali duoti. Kai pagalbos mi” (Gruppen-Selbst). Ðià sàvokà reikëtø kiek paaiðkin- kreipiasi pacientas su negatyviu motinos kompleksu, jà ti. Tuo tikslu trumpam gráðime prie Jungo pasisakymø suteikti pavyksta tik integravus pozityvias motinos arche- apie Savastá. tipo puses. Kadangi tam nepakako vidinio archetipo spon- Jungas, pabrëþdamas Savasties paradoksalumà, tarp taniðkumo, analitikas simboliðkai ákûnija tà iðorinio pa- kitko, apibûdino jà tiesiog kaip „prieðybiø visumos” sim- saulio veiksná, kuris paciento vidiniam pozityvios moti- bolá.6 Kadangi Savastis apima visus ámanomus prieðtara- nos vaizdiniui padeda virsti tikrove. Taigi mes lyg ir ðiek vimus, jos simbolikai priskirtinos ir prieðprieðos tarp að ir tiek imamës jo motinos vaidmens. tu, tarp individo ir visuomenës. „Savastis apima ir að, ir Jeigu archetipinio vaizdinio taip ir nepavyksta visið- ne að, ir subjektà, ir objektà, ir individà, ir kolektyvà”.7 Ji kai integruoti, Savastis negali tapti grynai vidiniu reiðki- yra „taip pat ir tas kitas arba tie kiti, kaip að”.8 Todël jà niu – ji nuolat ið dalies lieka iðoriniame pasaulyje. Simbo- reiktø suprasti ir kaip að ir tu bei að ir kiti vienybës simbo- linë Savasties realizacija apima ne tik vidiná vaizdiná, bet lá, „nes santykis su Savastimi kartu yra santykis su mus ir motinos vaidmená. Tuo tarpu motina nëra vaiko pati supanèiais þmonëmis”.9 Taigi ðia prasme Savastis simbo- Savastis, o tik jai atstovauja ir, be to, ne visuomet vieno- lizuoja ir grupës visumà. dai. Suprantama, vaikui ji tëra tik simbolinë jo Savasties Viename laiðke Jungas netgi prasitarë, jog „Savastis… uþuomina, nors ir yra priversta jam atstovauti. Netrukus savo esme yra daugis. Kitaip sakant, ji yra grupë. Kaip tokiu simboliniu Savasties atstovu vaiko gyvenime tampa pozityvus veiksnys ji yra kolektyviðka ir suburia grupes”.10 ir tëvas, ir visa jo ðeima, o ilgainiui ir kiekviena grupë, Tyrinëdamas religiniø grupiø susidarymà, Neumannas kurios nariu tik jis tampa, – vaikø darþelis, mokiniø kla- galëjo tai stebëti ið arèiau. Kai kuris nors „didis vienas” së, studentø grupë, baþnytinë ar tiesiog vietos bendruo- ákurdavo bendruomenæ, savo Savastá jis patirdavo ir iðgy- menë, sportinë komanda, choras ar bet kokia kita grupë, vendavo anaiptol ne kaip kaþkà individualaus. Ji, versda- kurioje vaikas gyvena, auga ir patiria, kas ir koks jis pats ma suburti grupæ, apsireikðdavo jam kaip visos grupës Sa- yra. Ðia prasme grupæ ið esmës galima apibrëþti kaip Sa- vastis. Tokia patirtis antai Pauliø privertë iðtarti: „Kad að vasties simbolá. Pasitelkime pavyzdá. skelbiu Evangelijà, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai ma- Kalbëdamas apie mandalos pavidalo visuotinumà Jun- no prievolë, ir vargas man, jei neskelbèiau Evangelijos!” gas, tarp kitø, paminëjo miesto planà. Kartà jis pats nu- (1 Kor 9, 16). Ið esmës kûrybingi þmonës ir dabar iðgyvena

69 SKAITYMAI panaðius impulsus, net ir netapdami naujø religijø pradi- venime ir orientuojasi pagal bendràsias grupës gaires. Jei- ninkais. Pavyzdþiui, Jungas apie vizijas, kurias pats paty- gu jaunuolis yra pakankamai gabus, kad taptø kepëju ar rë savo kriziø metu, sakë: „Tuose vaizdiniuose buvo daly- muzikantu, ar filosofu, jis iðvystys tuos gabumus tik dirb- kø, kurie lietë ne tik mane, bet ir daugelá kitø”.11 O kitoje damas kartu su savo mokytojais, kolegomis, studijø drau- vietoje dar pridûrë: „Ðiaip ar taip, idëjos, kurios randa gais. Jo individualybë, kuri, be kita ko, reiðkiasi ir bûtent daugybæ ðalininkø, vadinamajam jø kûrëjui ima nebepri- ðiais gabumais, rutuliojasi tik susidurdama su kitais. Þmo- klausyti – jis pats tampa savo idëjø vergu… Tokios idëjos gus artëja prie savo tikslo ne vien tik dirbdamas pats vie- kyla ið kaþko didesnio nei þmogaus asmuo”.12 nas, bet ir prisitaikydamas prie grupës. Jau totemizmas, ankstyviausia organizuotos religijos Taigi individuacijos kelyje neiðvengiamai tenka áeiti á forma, grupinæ Savastá simbolizuojanèiam totemui priski- grupes ir jas palikti, pasijusti su grupe susijus ir vël tø ria anaiptol ne tik religinæ reikðmæ. Neumannas paþymi: saitø nebejausti, vienoje grupëje tapti jos pagrindinës idë- „Totemo dvasia, ar prigimtis… yra visos pirmykðtës bû- jos neðëju, kitoje – atsidurti nuoðalyje, pagrindinei idëjai ties formuojantis principas, ji nustato elgesio taisykles, vos tepritariant. Tokios individo uþimamos padëtys ávai- ritualus ir ðventes, taip pat totemo ákurtos grupës sociali- riose bendrijose galø gale kalba ir apie já patá. næ tvarkà”.13 Bendrà grupës centrà sudaro ne tik jos pagrindinë idë- Ir ðiuolaikinio þmogaus atþvilgiu grupinë Savastis, be ja, uþdavinys ar tikslas, grupinei Savasèiai priklauso ir religinës, turi ir visiðkai „profaniðkà” pusæ. Su grupine emocinis santykiø aspektas, jà vienijantis erosas. Grupë Savastimi tiesiogiai susijæ yra, pavyzdþiui, tai, kad grupë visuomet ákûnija tam tikrà bendravimo stiliø, kuris lemia visuomet susidaro kaip þmoniø ratas, susibûræs aplink kiekvieno santyká su kitu. Nariø tarpusavio ir iðoriniai san- vienà lyderá ar iðrinktàjá. Daugiau ar maþiau sàmoningà tykiai nustato bendravimo manieras, o kartu ir bûdà, ku- Savasties vaizdiná grupë patiria kaip tam tikrà pattern of riuo ta grupë prisistato visuomenei. Ar grupëje jauèia- behaviour, elgesio schemà, kurios pagrindu ji susidarë ir masi gerai, ar blogai, ar grupës nariai noriai kartu veikia, kurios laikosi. Tas vaizdinys atspindi gyvà archetipinæ priklauso ne tik nuo iðsiaiðkintø tikslø, bet ir nuo to, ko- struktûrà, grupës nariø daugumos vienybës ir visumos kio pobûdþio yra grupëje þmogø apimantis bendrumo pagrindà.14 jausmas. Grupës nariai save suvokia ne tik per savo as- Toliau norëèiau trumpai paaiðkinti du pagrindinius meniná indëlá á bendrà reikalà, bet ir per tas santykiø bei grupinës Savasties matmenis, kuriuos galima bûtø susieti átampø þaismes, kurios iðprovokuoja asmeninius tarpu- su logoso ir eroso principais. Kaip tik ðiø principø laiky- savio uþsipuolimus ar priekaiðtus, dràsà ar bailumà, kovà damasis lyderis paprastai suskirsto grupæ á „stropiuosius” dël valdþios ar ðaliðkumà; kurios galiausiai kiekvienam ir ir „mylimuosius”.15 parodo, kas jis yra ið tikrøjø. Kiekviena grupë turi savo pagrindinæ idëjà, svarbiau- Grupæ, kaip visumà, atskiras individas iðgyvena kaip sià uþdaviná. Þvelgiant grynai praktiðkai, èia turima gal- savo vidinës visumos simbolá. Grupë iðlaisvina jo nesà- voje paprasèiausiai tai, kuo grupë uþsiima. Grupei nepri- moningus impulsus, kartais taip, kad nustebina net já pa- klausantis galëtø paklausti: „Kà jie ten daro? Ko jie ten tá, atskleisdama, kokias aukðtumas jis gali pasiekti, bet siekia, toje savo grupëje?” Nei grupës ad hoc, nei ilgalai- kartu ir kaip þemai pulti. Kartais jo paties poelgiai jam kës grupës nariai negali iðvengti klausimo: „Ko gi mes ið gali pasirodyti svetimi, ir vis dëlto, nors ir sunku tai pri- tikrøjø siekiame?” Ðie klausimai sminga á paèià grupës paþinti, jis daro juos pats. gyvenimo esmæ, á jos prasmæ, kuri gali bûti jau arba dar Ir atvirkðèiai, uþgniauþdama savo nariø kûrybinius im- neakivaizdi. pulsus, kylanèius ið savæs paþinimo, grupë liaujasi bûti sa- Daþnai nariai, kol tai netampa tiesiog neiðvengiama, vita visuma. Kad ir kokie individualistiðki ðie impulsai at- to savo bendro reikalo iðvis neásisàmonina. Kurá laikà ga- rodytø, kad ir kaip sunku grupei bûtø juos pripaþinti, jie lima pasinerti á visiems ádomià veiklà net aiðkiai ir nesu- vis dëlto lieèia visà grupæ. Kraðtutiniu atveju atskiras þmo- vokiant jos prasmës, nors ja ir neabejojant. Dinaminiø gus, juoba talentingas, yra priverstas pasitraukti ið gru- arba terapiniø grupiø susiëjimuose niekuomet nëra ið pës, kurioje iðaugo, kad, priëmæs patá save, ákurtø naujà anksto nustatoma bendra tema – ji savaime iðkyla tiesiog grupæ, kuri leistø ágyvendinti jo siekius ir taip apreikðtø bûnant kartu. W. Willenfordas16 apraðë, kaip vienoje to- juos visuomenei. kioje grupëje ið pokalbio nuotrupø bei atsitiktiniø nutiki- Tokioje grupëje esama didelio pavojaus, kad jos Sa- mø savaime iðryðkëjo turinys, jo ávardintas „vienio sim- vastis bus sutapatinta su ryðkiu lyderiu ir taip bus uþgoþ- boliu”. Ðitaip individas gali iðsilaisvinti ið izoliacijos jaus- tas individualios kitø jos nariø Savastys. Grupë tik tada mo ir patirti tikrà bendrumà. gali tapti simboline visuma, kai kiekvienas joje iðlieka pats Tokiose grupëse dalyvaujanèiø atskirø þmoniø indivi- savimi, tai yra, kai kiekvienas savo individualybæ gali ið- duacija daþnai remiasi bûtent grupine Savastimi. Þmo- reikðti kaip ypatingà grupës laimëjimà. Tik taip galima gus „suranda save” tik tuomet, kai dalyvauja grupës gy- iðsaugoti ryðá su transcendentine grupës Savastimi. O ðis

70 SKAITYMAI ryðys kaip tik ir atveria grupæ santykiams su visuomene, savo Savasèiai. Kiekvienas jauèia, jog kolektyvas suvarþë daro jà visokeriopai atvirà þmonëms. jo lûkesèius – tà daþnai matome ir kai kuriø pacientø per- Kaip matyti, grupës visuma ir atskiro jos nario visuma këlimo atvejais. Uþsibuvæs tokioje sektuojanèioje grupëje yra nuolatiniame tarpusavio santykyje. Kartais individu- þmogus jauèiasi suvarþytas. Èia nebegalí paprasèiausiai bû- ali Savastis kone visai pasislepia uþ grupinës Savasties, ti savimi – privalai kalbëti kaip kiti, galvoti kaip kiti, o ga- kartais jø skirtumai sukelia nemaþus konfliktus, ðiaip ar liausiai net gestikuliuoti kaip kiti. Kartu su kolektyvu – o taip, jos niekuomet visiðkai nesutampa. tai reiðkia, su labai stipria sugestija – þengiama á perkëli- Tai tiesiogiai veda mus prie klausimo, kokios gi sàly- mà. Galø gale nebegalima net paprasèiausiai bûti þmogu- gos reikalingos grupei, kad ji iðliktø sveika, ir kas paver- mi. Tokioje grupëje nebeámanomas tikras savæs paþinimas, èia grupæ sekta. Kalbëdamas apie sektà èia turiu galvoje nebeámanoma prisiliesti prie tikros savo visumos. ne tik paprasèiausià religinæ sektà, atskilusià nuo kokios Kadangi nebelieka tikro að ir tu santykio, tampa ne- nors baþnyèios. Ðá þodá vartoju veikiau norëdamas ávar- beiðvengiami kofliktai. Jie tvenkiasi, visus uþnuodydami, dinti tiesiog neurotiðkà ir neurotizuojanèià grupæ, taip pat ir iðsklaidyti jø nebëra jokios galimybës. O ið pavirðiaus tam tikrus grupinio ðeðëlio aspektus, kuriuos jai derëtø viskà pridengia dirbtinë vienybë. iðsiaiðkinti. Sekta, kaip teisingai paþymëjo Le Bonas,17 ið Pagrindinë sektos idëja visuomet bûna nustatyta ið principo tëra ta pati þmoniø masë. R. Battegay18 pavadi- anksto. Jos iðorinis pavidalas gali bûti miglotas, o kokia nimu, „sumaþinta masë”. Tarp sektos ir masës esminio viso to prasmë – net paklausti ðiukðtu! Bet jà suformula- skirtumo, iðskyrus jos dydá, nëra. vus, visuomet iðeina vienas ir tas pats: pagrindinë dogma Þodá „sekta” èia vartoju pirmiausia todël, kad netgi visuomet reiðkia grupës sielø vienybæ. Bet koks pasiprie- tuo atveju, kai grupës bendras reikalas tëra profaniðkas ðinimas tuètuojau uþgniauþiamas ir iðstumiamas. Taip uþ- (pavyzdþiui, profesinis), grupinë Savastis vis dëlto ágauna auginama milþiniðka siena, atribojanti sektà nuo aplinki- ir tam tikrø religiniø aspektø. (Savo ruoþtu religinëje sek- nio pasaulio, ir perdëm sureikðminamas klausimas, kas toje Dievo paveikslas ágauna realiai suvarþyto gyvenimo sektai priklauso, o kas – ne. Paðalieèiams ar kitoms gru- turiná.) Grupës – bet kokios grupës – vienybë yra nuolat pëms nevalia pernelyg priartëti, nes sekta bematant pa- prisiekiama tam tikrais ritualais, turinèiais daugiau ar ma- junta grësmæ. Kadangi sekta niekaip negali susidoroti su þiau iðreikðtà religiná pobûdá. Daugelis ðiuolaikiniø gru- vidine grësme, tai projektuoja jà á iðoræ. piø nëra ásisàmoninusios savo vienybës religiniø dimensi- Sekta kiekvienà savo nará sustyguoja pagal save – ir jø. Taèiau atsirandanèios átampos ir netgi karingi nesuta- ideologijos, ir afektø, ir netgi instinktø lygmeniu. O tai rimai kartais leidþia patirti, jog grupæ (arba atskirus jos reiðkia, kad kiekvieno nario Savastis, sukaustyta ir sustin- narius) kaþkas yra tarsi apsëdæs, kas visus „bûtinai lieèia”.19 gusi, privalo susitapatinti su grupine Savastimi. Taèiau taip Apibûdinæs grupæ kaip simbolinæ Savasties konkreti- engiama ir prievartaujama ne tik kiekvieno atskiro nario zacijà, norëèiau trumpai charakterizuoti ir tai, kuo bû- asmenybë – nes kai nebegalima gyventi atskiram þmogui, tent tokia grupë skiriasi nuo sektos. R. Battegay apibrë- tai neilgai trukus sustabarëja ir bendras grupës gyveni- þimu, grupæ turime tada, kai jos nariai palaiko vienas su mas. Grupë mirðta, nes nepakëlë to paradokso, kad ji, kitu intensyvius santykius, ir kiekvienas tame kolektyve viena vertus, ið tikrøjø ákûnija Savastá, bet kita vertus, të- turi konkreèià funkcijà. Masëje, prieðingai, kiekvienas yra ra simboliðka jos uþuomina. „afektyvus ir suvokia instinktyviai vienodai”, èia iðvis në- Mes nekeliame sau tikslo klaidþioti po lankas su sek- ra skirtingø funkcijø, o tik vienas skirtumas – tarp vado ir tantiðkos dvasios apsëstomis grupëmis. Taèiau grupë ir vedamøjø.20 Grupë tampa sekta, kai, uþuot puoselëjusi sekta nëra du skirtingi, nekintantys, nesusilieèiantys da- gyvà atvirumà grupinei Savasèiai, su ja tapatinasi. Tokia lykai. Jau sakiau, kad man sàvoka „sekta” talpina ir bet grupë nebesuvokia esanti tik simbolinë Savasties uþuo- kokiai grupei keliantá grësmæ jos ðeðëlio aspektà. mina, bet mano esanti absoliutus jos ásikûnijimas. Tokia Individo psichologija ðeðëlyje jau ápratino matyti ne grupë patiria kolektyvinæ infliacijà, save ima suvokti kaip tik þmogaus psichikos negalavimus. Ten slepiasi ir tos „ne- aukðèiausià visumà, kaip iðganymo vietà ir tampa totali- apðviestos” sveikos sielos dalys, kurios galëtø labai pa- tari. Ji primeta savo valià ir tam tikromis aplinkybëmis stûmëti asmenybæ tolesnei raidai. Tiek individas, tiek ir gali tiesiog siaubingai paminti visuomenës teisæ ir dorà. kiekviena grupë turi savo „ðeðëlinæ pusæ”, kuri gali vesti á Prisiminkime mafijà arba „Liaudies baþnyèios” sektà neurozæ, bet gali ir pasitarnauti visos grupës vystymuisi. Amerikoje, kurios 500 nariø lyderio ásakymu 1978 metø Todël grupës praeita sektos stadija gali netgi padëti jos lapkritá ávykdë kolektyvinæ saviþudybæ. esmei iðkilti. Kad bûtø akivaizdþiau, papasakosiu vienos Santykis su Savastimi prarandamas kartu su santykiais grupës raidos istorijà. tarp grupës nariø. Grupës infliacija iðprovokuoja savo na- Studijø metais man teko dalyvauti vienoje grupëje, riams perkëlimo reiðkiná: në vienas nebegali bûti atviras kuri kiekvienà sekmadienio rytà rinkdavosi bendriems kitam lygiai taip pat, kaip visi kartu nebegali bûti atviri pusryèiams pas vienà ið savo nariø ir ten diskutuodavo

71 SKAITYMAI

ávairiausiais klausimais. Temà pasiûlydavo tas, pas kurá gas. Tokios pastangos grupæ verèia be paliovos susidurti grupë tàdien bûdavo susirinkusi. Kiekvienas tad turëjo su savo ðeðëliu. Jeigu susidûrimas jà paverèia sekta, su- galimybæ pasidalinti su grupe savo mintimis bei proble- serga ne tik visa grupë – paþeidþiama ir kiekvieno ið jos momis. Bet ilgainiui iðkilo reikalas drauge pasigilinti á nariø sielos pusiausvyra. Sektuojanti grupë gali ne tik pri- vienà konkreèià sritá. Greitai grupëje ëmë dominuoti vie- daryti daug þalos savo nariams, bet netgi juos suþlugdyti. na dalyvë: sudarë grieþtà studijø programà ir, kaip mo- Taèiau ðios grësmës neiðvengia ir tas, kuris ieðko savi- kytoja, ëmësi kitiems nurodinëti. Dauguma grupës na- realizacijos iðvis anapus visuomeniniø konfliktø. Nori jis riø nuolankiai jos klausë. Grupë tikëjosi ágyti daugiau to, ar ne, þino jis tai, ar ne, vis tiek lieka priklausomas politinës átakos, kaip tame prieþodyje: „þinojimas – jë- nuo bendrø dþiaugsmø ir vargø. Sveikas visuomeninis gy- ga”. Bendros pastangos palikdavo vis maþiau vietos as- venimas mus ne tik ugdo, bet ir reikalauja prisidëti prie meniðkiems susitikimams. Galiausiai ir sekmadieniniø visuomenës sveikatos. Tuos kolektyvo konfliktus, kurie pusryèiø buvo atsisakyta, ir mes ëmëme susitikinëti vi- palieèia mus asmeniðkai, norëdami patys iðlikti sveiki, tu- suomet vienoje ir toje paèioje vietoje. Pokalbiø stilius rime savyje perdirbti ir pasiûlyti visuomenei kûrybiðkus irgi pasikeitë: uþuot diskutavæ tarpusavyje vienas su ki- jø sprendimus. tu, dauguma nariø tiesiog pasyviai stengësi ásisavinti pa- Individuacijà visuomet sudaro individualiø ir kolekty- teiktà mokomàjà medþiagà. Palaipsniui ásivyravo baimës viniø aspiracijø apykaita. Neámanoma individuacija ne- ir paklusnumo atmosfera, nes grupës „mokytoja” á kri- priklausomai nuo savo identiteto ieðkanèios grupës ir juo- tiðkus klausimus reaguodavo arðiu puolimu, ir tik ne- lab nuo visuomenës. daugelis jautësi intelektualiai priaugæs, kad atsikirstø. Viskas taip susiklostë, kad visa valdþia ir iniciatyva gru- Versta ið: Strubel R. Selbstwerdung und Gruppen-Selbst // pëje atsidûrë vienose – lyderës – rankose, ir tada ji jau Analytische Psychologie. – 1981, Nr. 12, p. 138–150. tiesiog privalëjo kontroliuoti ir diriguoti. Ji tiesiog tero- Ið vokieèiø kalbos vertë Dalia JONYNAITË rizavo grupæ. Posëdþiai darësi vis panaðesni vienas á kità ir nuobodesni. Susikaupusios átampos iðsikraudavo pik- tuose ginèuose. Grupë iðvis prarado savo andainykðtá gy- NUORODOS: vybingumà. Ji vis labiau linko á sektà. 1. Jung C. G. Briefe II (1946–1955) / hrsg. von. A. Jaffé. – Olten: Visiems bendroje doktrinoje mes tikëjomës rasti aið- Walter, 1972. – P. 450t. 2. Ten pat. kiai apèiuopiamà grupës Savastá, kuri ágalintø lengviau 3. Jung C. G. Die Psychoterapie in der Gegenwart // Gesammelte orientuotis. Susitapatinus su lyderës tikslais, susidarë vie- Werke. – T. XVI. – Zürich: Rascher, 1958. – P. 115. nybës ir galybës áspûdis, ið pradþiø labai sustiprinæs kiek- 4. Jung C. G. Die Psychologie der Übertragung // Gesammelte vieno jausmà – „gyvenu!”. Tuo tik ir tegalima paaiðkin- Werke. – T. XVI. – Zürich: Rascher, 1958. – P. 345. ti, kodël grupës nariai kurá laikà savanoriðkai pasidavë 5. Neumann E. Das Kind. – Zürich: Rhein-Verlag, 1963. – P. 95. 6. Jung C. G. Die Psychologie der Übertragung. – P. 283. priespaudai. 7. Ten pat. Bet ilgainiui mes, þinoma, nebeapsikentëme. Neilgai 8. Jung C. G. Theoretische Überlegungen zum Wesen des trukus grupë iðsivadavo ið sektantizmo nelaisvës. Kartà, Psychischen // Gesammelte Werke. – T. VIII. – Olten: Walter, po ilgoko darbo periodo, grupei susirinkus atðvæsti vie- 1971. – P. 258. nos graþios ðventës, pamintieji tarpusavio santykiai atgi- 9. Jung C. G. Die Psychologie der Übertragung. – P. 248. 10. Jung C. G. Briefe II (1946–1955). – P. 130. jo ir atgavo balsà. Atëjo ir lyderë, nors ið pradþiø gynësi. 11. Jung C. G. Erinnerungen, Träume, Gedanken / hrsg. von A. Taèiau netrukus ji ëmë jaustis labai nejaukiai, nes pobû- Jaffé. – Olten: Walter, 1962. – P. 195. vyje ji negalëjo, kaip paprastai, vaidinti dominuojanèio 12. Jung C. G. Der Gegensatz Freud und Jung // Gesammelte vaidmens. Staiga ji paðoko nuo stalo, apkaltino visus, kad Werke. – T. IV. – Olten: Walter, 1971. – P. 385. neskiria jai deramo dëmesio, ir iðlëkë lauk. Prieðingai ne- 13. Neumann E. Ursprungsgeschichte des Bewusstseins. – München: Kindler-Taschenbuch, 1974. – P. 337. gu anksèiau, ði scena tik nedaugeliui padarë áspûdá. Dau- 14. Plg. Jung C. G. Theoretische Überlegungen zum Wesen des guma tiesiog nenorëjo gadinti sau ðventës. Ðis incidentas Psychischen. – P. 229tt. þymëjo lûþá – po jo gyvenimas grupëje darësi vis maþiau 15. Hofstätter R. Fischer-Lexikon Psychologie. – Frankfurt/M.: átemptas, o diskusijos – vis laisvesnës ir gyvesnës. Nariai Fischer, 1974. – P. 169t. 16. Willenford W. Gruppenpsychotherapie und Symbolbildung // vis maþiau bepaisë lyderës ir tolydþio susigràþino ið jos Psychother. Psychosom. – 1966, Nr. 14, p. 282–297. visà valdþià. Greitai iðkilo naujas lyderis, ir grupë uþsië- 17. Le Bon G. Psychologie des foules. – 1895. më kitomis temomis. 18. Battegay R. Der Mensch in der Gruppe. – Bern: Huber, 1969. Pavyzdys rodo, jog grupë, kaip ir atskiras þmogus, pri- – T. III. – P. 11. valo nuolat ieðkoti savo naujos Savasties. Pagrindinë gru- 19. Plg. Tillich P. Wesen und Wandel des Glaubens. – I dalis. – Frankfurt / M.: Ullstein, 1961. pës idëja turi bûti formuluojama vis ið naujo, o kolektyvi- 20. Battegay R. Der Mensch in der Gruppe. – Bern: Huber, 1969. nis gyvenimas kaskart pertvarkomas, kad iðliktø prasmin- – T. I. – P. 11.

72 KITOS KULTÛROS

Thomas Cleary (g. 1949) – Harvardo universiteto Rytø Azijos kalbø ir civilizacijø filosofijos daktaras, paraðæs ir ið sanskrito, senosios bengalø, kinø, japonø bei arabø kalbø iðvertæs per 50 knygø budizmo, taoizmo, konfucianizmo bei islamo temomis, ðeðerius metus gyvenæs Japonijoje ir tyrinëjæs japonø kultûrà betarpiðkai. Japonija ir krikðèionybë: dorovinë kryþkelë

Thomas CLEARY

Du japonø kultûros aspektai, praktiðkai visose srityse pasakytina ir apie buðido bei jo raiðkà japonø kultûroje. tradiciðkai susilaukdavæ nepalankaus vakarieèiø ávertini- Ir patys tradiciniai mokymai, ir jø religiniai principai, ir mo, yra logika ir etika. Daugybë emocionaliø tekstø ðia pastarøjø taikymo paproèiai daugeliu atvejø prieðtarau- tema, regis, susiveda á tai, kad japonø logika ir etika, ne- ja tarpusavyje. paisant visø kultûriniø átakø, yra labai savita. Tie, kam ja- Kita vertus, filosofinës idëjos, bûdamos gausiø inter- ponø màstymo bûdas, ásitikinimai ir elgsena nepriimtini ir pretacijø bei adaptacijø objektu ir tuo darydamos visuo- kuriems ðiuo atþvilgiu nepavyko japonø perprasti, daþnai menei dar didesná poveiká, gerokai nutolsta nuo savo pir- teigë pastaruosius tiesiog esant iracionalius ir neetiðkus. minio turinio. Kas nekritiðkai vertina susidariusius apie ja- Kadangi iðkilus kokiems nors prieðtaravimams kone visi ponø kultûrà apibendrinimus bei stereotipus arba pasi- bûna panaðios nuomonës apie oponentus, savaime tai duoda jos patraukliø bei atstumianèiø pusiø poveikiui, tas, nëra unikalus reiðkinys. regis, pats tampa „pergalës meno” auka, ir dargi paèiame Ðiuolaikinës Japonijos atveju unikaliausia turbût yra primityviausiame lygyje. toji aistra, su kuria metami atitinkami kaltinimai. Ðio þanro Be abejo, mitas apie japonø kalbos sunkumà bei japo- propagandistai apaðtaliðkoje, komercinëje ar politinëje sfe- nø màstysenos neperprantamumà labiausiai ir prisidëjo rose, siekdami japonams ábrukti savàjà racionalumo ir eti- prie to, kad jis taptø tikrove. Taèiau net paprasèiausiems kos sampratà, daþnai jau yra patyræ ne vienà nesëkmæ. faktams apie kalbà ir kultûrà tapus visuotinai prieinamais, Kita vertus, kai kurie japonai, kai jiems tai paranku, patys pasidarytø akivaizdu ne tik tai, kad ðiuos mitus galima noriai pritaria vakarieèiams, jog ið prigimties jie esà ira- moksliðkai paneigti, bet ir tai, kad jie kuriami bei palaiko- cionalûs ir neetiðki. Atrodo keista, jog panaði taktika kas- mi pagal 36 klasikines karo meno strategijas. kart padaro hipnotizuojantá áspûdá, taèiau tik tol, kol á tai Iðties stebëtina, kodël, palyginti su pagarsëjusiu japo- nepaþvelgiame „pergalës meno” kontekste, kurio griebia- nø imlumu vakarietiðkoms technologijoms, Vakarams taip masi kaskart, kai atsiþvelgiant á etiná situacijos turiná, kryp- sunkiai sekësi perprasti japonø minties ypatumus. Regis, tingai siekiama uþsibrëþto tikslo. visuomet pakakdavo sugebëjusiøjø aprëpti abu polius, ta- Ir japonø, ir vakarieèiø kalbomis ðia tema nemaþai ra- èiau kiekvienos pusës masinë percepcija vis dëlto likda- ðyta. Didþiuma vakarieèiø darbø yra ðiuolaikiniai ir viduti- vo fragmentiðka bei perdëta. Mistifikacijø ir iðkraipymø ka- niam skaitytojui nesunkiai prieinami. Èia prasminga te- mufliaþas taip pat priklauso 36 „pergalës meno” strategi- bûtø glaustai apþvelgti japoniðkojo buðido (bushidô) reli- joms, ir naudojasi juo ne vien japonai. gines iðtakas bei juo vadovautis linkusiam vidutiniam ja- Japonø etikos ðaknys glûdi ðinto (shintô), universalio- ponui ðiandien prieinamus ðaltinius. Jiems, nebûtinai sie- je autochtoninëje religijoje. Plaèiausia prasme, bûtent ðinto tiniems su „japonø kultûra” plaèiàja prasme, gali atsto- paveldas yra tokie japonø kultûros elementai kaip higie- vauti tiek atskiri individai bei organizacijos, tiek apskritai na bei ávairios buitinës apeigos, tikëjimas dvasiomis, pa- politika bei paproèiai. laiminimais, prakeikimais, kalavijo ir kiti materialûs feti- Taoistø klasika „Tao te dzing” (Tao Te Jing) byloja, ðai, autoritarizmas, protekcionizmas, rasizmas bei nacio- jog kas þino, neapibendrina, o kas apibendrina, neþino. nalizmas. Ðinto nëra, kaip kad daugelis mano, gamtos Tai, kad tam tikros idëjos bei praktikos yra bendros, kulto atmaina, nors kaþkiek ir lieèia ðintoisto santykius su anaiptol nereiðkia, jog visi japonai jomis naudojasi vie- gamta. Kai kurie ðinto elementai ðiuolaikiniø japonø pa- nodai. Skirtumai tarp kertiniø tradicijø milþiniðki, tas pats sàmonëje tebëra pakankamai stiprûs, nors joks „ðinto

73 KITOS KULTÛROS gamtos kultas” moderniajai Japonijai nesutrukdë, kaip kad Ádëmiai pamàstyk apie tai. Ðià akimirkà valtis – tai visas ir industrinëms krikðèioniðkoms tautoms, tiek namie, tiek pasaulis. Netgi dangus, vanduo ir krantas tëra tarsi valties da- svetur plëðti, terðti bei niokoti gamtà. lys. Taip mûsø gyvybës ðaltinis yra pats gyvenimas. Pats gy- Vienas bûdingiausiø, visuotinai pripaþástamø ðinto po- venimas mus padaro mumis. Plaukiant valtimi, protas ir kûnas, objektas ir subjektas, – þymiø yra þemiðkøjø vertybiø akcentavimas. Þmonës visa yra valties sàlygota. Visas pasaulis, visa erdvë aplink tëra meldþiasi, kad atitoltø nelaimës, kad materialioje, þmo- valties padarinys. Mes, kaip gyvenantys, ir gyvenimas, kaip giðkoje bei dieviðkoje plotmëse juos lydëtø sëkmë. Pa- mûsø gyvenimas, esame viena. prastai sakoma, kad japonø aristokratija taip palankiai sutiko tantriná budizmà kaip tik todël, kad ðiø elementø Nors japonams, kaip ir kitoms aukðtos savimonës ci- pripaþinimas nesudarë sunkumø asimiliuoti ðinto. Pir- vilizacijoms, istoriðkai buvo nelengva iðlaikyti ðià perspek- mieji dzeno meistrai siekë atsikratyti ðios materialisti- tyvà deramame lygyje, etinis reliatyvizmas, saikas ir ben- nës japonø religijos orientacijos, taèiau dar XIV a. iðki- druomeniniai saitai, nors ir ne tokie gilûs bei universalûs, lus dzeno mokytojas skundþiasi, jog dzenà griauna jo yra tapæ japonø kasdienio gyvenimo dalimi. Vienas ið post- globëjø samurajø reikalavimas vienuoliams melstis uþ industrinëje Japonijoje skelbiamø ðvietimo tikslø yra sie- jø sëkmæ bei gerovæ. kis sukurti „universalø þmogø”, ðià budistinës kilmës sam- Pirmasis apie gërá ir blogá gausiai raðæs japonø dzeno pratà pritaikant modernaus pasaulio poreikiams. meistras buvo Dogenas Dzendþi (Dôgen Zenji, 1200– Japonø pasaulëþiûros ðaltinis, daug populiaresnis uþ 1253), produktyvus autorius ir vienas ið áþymø pirmojo bet koká dzeno tekstà, kuriame nesunkiai galima áþvelgti centrinio ðiogunato regentà Hodþio Tokijorá (Hôjô Tokiyo- japonams bûdingø sentimentø iðtakas, aptinkamas vei- ri) konsultavusiø dzeno mokytojø. Dogenas buvo gana kale, pavadintame „Curedzuregusa” (Tsurezuregusa). radikalus ir atsisakë plaèiai paplitusios praktikos budiz- Kupina budistiniø, konfucijietiðkø bei taoistiniø, taip pat mà taikyti visuomeniniais, politiniais ir materialinës gero- ir vietiniø japoniðkø idëjø, ði knyga tapo átraukta á stan- vës tikslais. Uþ sukeliamus nepatogumus jis buvo iðpra- dartinæ japonø kalbos programà ir todël visuomenëje pa- ðytas ið sostinës. Savo esë „Ðalinkis blogio”, viename ið plito daug labiau nei bet kuris kitas klasikinis tekstas ar 95-iø jo magnum opus „Ðiobogendzo” (Shôbôgenzô) sky- atskirø mokyklø religiniai raðtai. Vienur ji atspindi ðiuo- riø, Dogenas raðë apie konvencionalios moralës sàlygið- laikiniame pasaulyje gerai þinomas japonø idëjas bei kumà: „Tarp ðio pasaulio nedorybiø ir nedorybiø kituose praktikas, kitur, remdamasi taoistinës, budistinës ar kon- pasauliuose esama ir tapatumø, ir skirtumø. Tarp seno- fucijietiðkos kilmës nuostatomis, aðtriai kritikuoja ásiðak- vës ir pastarøjø laikø irgi yra ir tapatumø, ir skirtumø”. nijusius paproèius. Autoriaus pozicija, dël literatûrinio ir Krikðèioniðka mintis yra linkusi konkretø gërá ir blogá egzoteriðko teksto pobûdþio, yra daug suprantamesnë suabsoliutinti kaip Dievo nustatytas sàvokas. Tuo tarpu nei klasikiniø dzeno tekstø. budistinis màstymas gërá ir blogá supranta reliatyviai. Tai Kaip þinoma, ðeima Rytuose yra tradicinë civilizaci- kaip tik yra viena japoniðkos moralës lankstumo konkre- jos bei jos institucijø aðis. Bûtent ðeimoje individui, nuo èiose gyvenimo aplinkybëse prieþasèiø, palyginti su krikð- pat kûdikystës, diegiami visuomeninius saitus stiprinan- èioniðka dogma grindþiama vakarietiðka etika. tys ir paèià visuomenæ cementuojantys instinktai. Krikð- Budistiniam poþiûriui atstovaujantis Dogenas raðo, èioniui priesakas „gerbk savo tëvà ir motinà” skiepija- jog gëris ir blogis yra sàlygoti tokiø aplinkybiø kaip laimas kaip aukðèiausiojo Dievo dekretas, tuo tarpu japo- kas, vieta, konkretûs þmonës. Gëris ir blogis, pasak ðios nas savo ðeimyninius jausmus supranta kaip racionalià filosofijos, priklauso nuo konteksto, nuo individualiø skir- tarnavimo visuomenei pareigà. Tsurezuregusa’os auto- tumø, subjektyviai ir objektyviai vertinamos situacijos. rius pavyzdþiais iliustruoja ðá ðeimos ir visuomenës gy- Todël, nors dzeno meistras Dogenas gvildeno savo laik- venimo tiesioginá ryðá: meèio etikos klausimus, jo metafiziniame darbe apie do- rovës pradmenis aiðkiai uþèiuopiamas fundamentalus re- Net tie, kurie atrodo kaip neiðmanëliai, kartais pasako ge- liatyvizmas. Didþiausias filosofinis jo nuopelnas ðioje sri- rø dalykø. Kartà rûstus provincijos karys paklausë vieno savo tyje yra þmogaus elgsenos universalaus konteksto at- bendrø: „Ar turi vaikø?”. Tas jam atsakë neturás. Pirmasis ka- skleidimas pagal Avatamsaka (Kegon) budizmà. Vienà rys tarë: „Tuomet tu nesupranti gyvenimo. Tikriausiai esi ne- ádomiausiø samprotavimø aptinkame Shôbôgenzô da- paprastai ðaltas þmogus. Tik turëdamas vaikø gali pilnai su- lyje „Visuotiniai darbai”: vokti gyvenimà”. Tai gryna tiesa. Jei ne ið þmogiðkosios mei- lës, ið kur tad rasis atjauta net tokio kario ðirdyje? Net tas, Gyvenimas panaðus á plaukimà valtimi: nors valdai buræ, kuris visai pamynë pareigà savo tëvams, supras tëvø jaus- vairà ir stiebà, judi, vis dëlto judi valtyje ir be valties esi niekas. mus, kai prisimins, kad jis pats buvo vaikas. Tie, kurie, metæ Kita vertus, ir valtis tik tavo dëka tampa valtimi. kasdienius rûpesèius, pasitraukia ið visuomenës, kad taptø atsiskyrëliais, klysta, kai þiûri ið aukðto á ðio pasaulio saitø ir

74 KITOS KULTÛROS siekiø neiðsiþadëjusius, veiklius visuomenës narius. Kita ver- ðlovinimas neretai kaip tik tampa kritiðko vertinimo prieþastimi. tus, graudu, kad savo tëvø, sutuoktiniø ar vaikø labui jie kar- Gera pomirtinë reputacija tad pasirodo beprasmë. Todël ðlo- tais net praranda gëdà ir pradeda vogti. Todël, uþuot perse- vës troðkimas yra toks pat kvailas, kaip ir noras uþimti aukðtà kiojus vagis ir baudus nusikaltëlius, reiktø visuomenëje taip visuomeninæ padëtá. tvarkytis, kad þmonës neliktø alkani ir neðaltø. Kai þmonës stokoja nuolatiniø pragyvenimo ðaltiniø, jie praranda sielos Prieðingai japonø aristokratijos bei karinio elito ambi- pusiausvyrà. Kai jie patenka á neviltá, – vagia. Jeigu visuome- cijoms (kurios ðiaip jau buvo labai panaðios á kitø ðaliø në deramai nesutvarkyta ir þmonës ðàla bei alksta, nusikalti- aristokratø uþmojus), saikas yra viena tø dorybiø, uþ ku- mams nebus galo. rias japonai svetimðaliø daþnai giriami. Jo ðaknys glûdi mistiniame ðinto, kur kukli ir dora ðirdis tapo sakraline dva- Dauguma etiniø mokymø, kuriø pëdsakai ávairiais san- sios buveine. Intelektualiai ði samprata labiau iðrutuliota tykiais vis dar gajûs japonø sàmonëje, lieèia veikiau ap- budizme, kuris kuklumà pavertë tiesiog psichologine gai- skritai visuomeninius ryðius, o ne vienà ar kità ið konteks- re individo gyvenimo kelyje. Kai kuriose Tsurezuregusa’os to iðtrauktà veiksmà. Tsurezuregusa’os autorius pabrë- vietose vertinant kuklumà taoistinis paprastumas bei bu- þia emocinius moralinës intuicijos pradmenis ir daro iðva- distinis subtilumas sujungiami: dà, jog loginë racionalios visuomeninës darnos argumentø struktûra privalo atsiþvelgti á þmogiðkuosius jausmus. Á visaþinystæ geriau nepretenduoti. Rafinuoti þmonës, net Dabartinëje Japonijos baudþiamojoje teisëje daug dë- jei kà ir þino, savo þiniomis vieðai nesipuikuoja. Tik stuobrys mesio skiriama lengvinanèioms aplinkybëms. Kai prasi- kalba, tartum viskà þinotø. Net jei kokioj srity kaþkà ir nutuoki, kalstama apsvaigus alkoholiu arba patekus á gilià neviltá, negalvok esàs þinovas. Geriau, kol niekas nepraðo, per daug baudþiamojoje byloje á tai atsiþvelgiama kaip á svarbø apie tai nekalbëti. Kai neiðmanëliai, vertindami kitus, ásivaiz- veiksná. Todël, nepaisant grieþtø ástatymø ir bausmiø, ja- duoja esà uþ juos protingesni, jie nebegali neklysti. Pavyzdþiui, ponø kriminalinës teisëtvarkos sistema pasiþymi ypatin- gerai ðachmatais þaidþiantis neprusëlis, matydamas iðsilavi- gu þmogiðkuoju supratimu, paremtu klasikiniais tekstais. nusius, bet prastai ðachmatais þaidþianèius þmones, galvoja, Kai kurie visuomenës kritikos elementai Tsurezure- kad jie nëra taip iðprûsæ kaip jis. Ir matydamas ávairiems menams gabius, taèiau vëlgi nemokanèius þaisti ðachmatais, jis ir gusa’oje ðiandien iðliko tokie pat aktualûs kaip ir prieð uþ juos manosi esàs geresnis. O tai akivaizdi klaida. ðimtmeèius, kai veikalas buvo raðomas. Vienas ryðkiau- siø japonø visuomenës paradoksø yra tas, jog, nepai- Rimtumas yra viena ið kertiniø psichologiniø neokon- sant daugumos japonø ásitikinimo juos priklausant tie- fucianistinës ðvietimo sistemos nuostatø, per ðimtmeèius siog vidutiniajai klasei, visa persmelkianti grieþta luomi- ortodoksalaus samurajø valdymo padariusiø japonø sà- në sàmonë tebëra nepaprastai stipri. Kartais ji tokia in- monei milþiniðkà poveiká. Ði nuostata ilgainiui suformavo tensyvi, kad gniuþdanèio jos psichologinio slëgimo ne- ypatingà japono doroviná jautrumà, kuriuo asmuo yra ver- bepakelia net ir tie, kas noriai jà palaiko. Nors apskritai tinamas ne tiek pagal savo darbus, kiek pagal nusiteiki- jà galima vertinti kaip praeities reliktà, luominë sàmonë mo rimtumà, pasiðventimo gelmæ ir susitelkimo intensy- su visomis savo pasekmëmis apèiuopiama visose gy- vumà. Tsurezuregusa vëlgi ieðko ðios taip bûdingos ja- venimo sferose. Tsurezuregusa ðiuo atþvilgiu kalba apie ponui nuotaikos ðaltiniø: rûpinimosi savo visuomenine padëtimi, o ne tikrosiomis vertybëmis, lëkðtumà: Bet kurioje veiklos srityje specialistas, net bûdamas men- kesniø gabumø, pranoksta diletantà. Ir kaip tik todël, kad spe- Taip, ateinanèioms kartoms reikëtø palikti gerà reputacijà, cialistas visuomet á savo darbà þiûri rimtai, o diletantas – tai taèiau net jei þmonës yra aukðto rango ir padëties, dar nereið- tiesiog lengvabûdis. Tai tinka ne tik menams. Bet kokio darbo kia, kad jie vertingesni uþ kitus. Net kvailys ir neiðmanëlis, gi- sëkmæ laiduoja rimtas susitelkimas, o nesëkmës prieþastis – mæs gerbiamoje ðeimoje arba tiesiog lydimas sëkmës, gali pa- paikos uþgaidos. siekti aukðtà tarnybà ir gyventi prabangø gyvenimà. Kita vertus, yra buvæ daugybë þemos socialinës padëties þmoniø, gy- Logiðka tokios pozicijos plëtotë praktinëse situacijose venime niekada neturëjusiø plaèiø galimybiø, taèiau nuostabiø ir pagimdë tai, kas nûn vadinama AKK, arba „absoliuèia ir kupinø doros bei iðminties. Perdëtas rûpinimasis aukðta pa- dëtimi yra bemaþ toks pat kvailas, kaip ir materialiniø gërybiø kokybës kontrole”, – t. y. vienà ið bûdingø japonø gamy- vaikymasis. Nors ir dera po savæs palikti nepriekaiðtingà repu- binës tobulybës bruoþø. AKK grindþianèià pasaulëþiûrà tacijà, pelnytà iðmintimi bei geraðirdiðkumu, betgi akivaizdu, Tsurezuregusa iliustruoja chrestomatiniu tobulybës sie- ádëmiau paþvelgus, jog pats gero vardo siekis tëra paprasèiau- kimo menuose scenarijumi: sias ðlovës troðkimas. Taèiau nei ðlovinantieji, nei kritikuojan- tieji ðiame pasaulyje nëra amþini, o ir visi kiti ilgai negyvens. Kartà ðaudymo ið lanko mokinys su dviem strëlëmis ranko- Tad ar ið viso verta rûpintis tokiais dalykais? Maþa to, pats je stovëjo prieð taikiná. Mokytojas tarë: „Naujokui nedera turëti

75 KITOS KULTÛROS dviejø strëliø, nes kliaudamasis antràja strële, nebesirûpini pir- turi prieðø, o ir ið vasalø tik vienas kitas tavimi seka ne- màja. Në kiek nesisielodamas dël galimos nesëkmës, kaskart savanaudiðkai. Kai paþiûri ðitaip, pasidaro akivaizdu, jog nusiteik pataikyti pirmàja”. Su dviem strëlëm rankoje mokytojui tavo praeityje vis dëlto trûksta gerø darbø. Todël apie geriau në akyse nesirodyti. Pats dar gali nepastebëti nedova- koká þymesná gërio pertekliø tavo darbuose sunku ir kal- notino savo atsipalaidavimo, taèiau mokytojas já iðkart paste- bëti. Jei savo nusikaltimus palygintum su tauriais poel- bës. Ðio patarimo dera laikytis kiekviename darbe. Ir menininkas, kuriam dirbant atrodo, kad jis turës dar vienà galimybæ, giais, kuriø, kaip manai, bûtø daugiau? O kiek esi praþu- net nepastebi savo vidinio suglebimo. Kiekvienà darbo akimir- dæs vadinamøjø savo prieðø! Kur dabar dëtis jø ðeimoms kà bûti susitelkusiam yra nepaprastai sunku. bei tarnams? Ir ne tik prieðø, bet ir sàjungininkø mirtys tarp tavo nuodëmiø.” Nors esama daugybës atskirø japonø civilizacijos as- Belieka stebëtis Muso, tokiu tonu prabilusio á kará, dargi pektø, kuriø klasikinës ðaknys ir istorinë raida palyginti paties ðioguno brolá, dràsa. „Tautos mokytojo” rangas ne- aiðkios ir lengvai atsekamos, apskritai ðiuolaikinës japo- teikë jokiø garantijø prieð ðioguno nemalonæ. Pasak vie- nø psichologijos bei kultûros bûklæ lemia itin sudëtingos no pagrindiniø klasikinio dzeno ðaltiniø – budistinës „Ava- struktûros, kuriø kiekvienas elementas turi savità istorijà, tamsaka (Kegon) Sutros”, tai bûta ypatingos, tik vadina- neretai gana ilgà ir painià, atspindinèià nuolatinæ visuo- mojoje intensyvaus dþiaugsmo nuðvitimo pakopoje pasi- menës bei atskirø jos nariø poreikiø bei polinkiø kaità. reiðkianèios narsos. Viena jautriausiø dorovës temø japoniðkojo buðido ir Be abejo, bûta kariniø bei politiniø patarëjø, kuriø visai Vakarø krikðèionybës sàlyèio kontekste yra gyvybës at- nedþiugino naujosios valdþios pamaldumas bei labdara, ëmimo klausimas. Budizmas, kaip ir krikðèionybë, þudyti kas politiniame Azijos gyvenime – jokia naujiena. Ne vie- kategoriðkai draudþia, skirtumas tik tas, kad budizmas, nas didis karvedys, pagarsëjæs savo imperija Indijoje ar prieðingai nei labiau antropocentriðka krikðèionybë, ðià Kinijoje, siekdamas nuodëmiø atleidimo po kruvinø gro- sankcijà iðpleèia dar toliau, á kaimynines apskritai gyvø bikiðkø karø, tapo uoliu budistu. Panaðiø reiðkiniø iki ðiol bûtybiø sritis. Vis dëlto tiek budizmo, tiek taoizmo bei kon- pasitaiko korporacijø karuose bei kituose konkurencijos fucianizmo ðventraðèiai aprobuoja gyvybës atëmimo ga- sukeltuose konfliktuose. Taip pat ir tarptautinës politikos limybæ, kaip, pavyzdþiui, þiauraus tirono nuþudymà gelbs- bei ekonomikos srityje vis auganti Japonijos parama uþ- tint daugelio gyvybes. Krikðèionybë atitinkamai turi ðven- sienio ðalims vieðai interpretuojama panaðiomis dorovi- tojo karo sampratà, nors jo argumentacija dël skirtingø nëmis kategorijomis. teologiniø prielaidø ir kitokia. Tantriniame budizme esa- Tikriausiai joks kitas reiðkinys taip neatspindi Japoni- ma net uþkeikimø, iðvis retai tesiejamø su kokiu nors tei- jà ir Vakarus skirianèios ideologinës prarajos, kaip tai, jog singumu, kuriø vienintelë paskirtis yra þudyti piktus des- nepaisant daugiau nei ðimtmetá trunkanèios apaðtalinës potus; kai kurie Tang dinastijos laikø kinø vertëjai juos ið veiklos, nepaprastai menkas japonø skaièius teatsivertë á tekstø paðalino, taèiau japonø tantrikai iðsaugojo. Nors krikðèionybæ. Jei XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradþioje ðio- vieninteliai budistø vadovaujami karai Japonijos istorijoje gunai nebûtø neigiamai nusistatæ krikðèonybës atþvilgiu buvo masiø sukilimai bei savyginos operacijos, liaudies ir jos uþgniauþæ, viskas, þinoma, bûtø pakrypæ kitaip. Ta- sàmonëje iki ðiol tebëra gajus televiziniø dramø palaiko- èiau suvokus, jog paskui krikðèioniðkàsias misijas seka mas klastingo barono ir jam talkinanèiø ðëtoniðkø tantri- politinës ir ekonominës Europos ambicijos, ðiogunams, kø asasinø ávaizdis. regis, neliko nieko kito, kaip tik atmesti ðias Vakarø inicia- XII ir XIII amþiais japoniðkame budizme vyko gausûs tyvas. Vienas ádomiausiø ir informatyviausiø ðá procesà ir reikðmingi reformaciniai sàjûdþiai. Kaip tik tuomet iðkilo atspindinèiø dokumentø yra Sudzukio Ðiosano (Suzuki tokios garsios mokyklos kaip dzeno (Zen), ðinðiû (Shin- Shôsan) traktatas, paraðytas ðioguno ásakymu po negai- shû) bei nièiren (Nichiren). Viena svarbiausiø ankstyvøjø lestingai numalðinto Japonijos krikðèioniø sukilimo, sie- dzeno ir ðinðiû savybiø buvo ta, kad jos budizme atmetë kiant paneigti krikðèioniðkàjà doktrinà. Ðis puikus, uþ dau- ið ðinto perimtus materialistinius polinkius. Vienas iðki- gelá kitø antivakarietiðkø tekstø skvarbesnis veikalas ne liausiø visø laikø dzenbudistø, XIV a. „tautos mokytojas” tik polemizuoja su svetima ideologija, bet ne maþiau grieþ- Muso Soseki buvo itin aðtrus maldø dël materialinës nau- tai kalba ir apie degradavusá Suzukio laikø budizmà. Ja- dos kritikas. Kaip vienas ið Antrojo ðiogunato steigëjø pa- me stebimasi krikðèioniðkosios doktrinos lëkðtumu, paly- tarëjas, Muso taip pat prieðinosi þiaurumus pateisinan- ginti su budistinës minties gelme, juoba gluminanèiu mi- èiai „teisingo karo” sampratai; savo garsiajame Muchû sionieriø akiplëðiðkumu bei fanatizmu, taip pat smerkia- Mondô, viename ið populiariausiø iki ðiol klasikiniø dzeno mas tiek dvasinis, tiek ir kûniðkasis imperializmas apskri- tekstø, Muso sako ðioguno broliui: tai. Kaip vienas ankstyviausiø ikiindustrinës Japonijos do- „Tai, kad daugelis dabar á tave þiûri kaip á karo vadà, kumentø apie uþsienio ryðius, jis yra nepaprastai vertin- yra vien tik tavo praeities dorybiø padarinys. Vis dëlto tu gas ir religiniu, ir politiniu poþiûriu. Toliau pateikiame ke-

76 KITOS KULTÛROS letà jo iðtraukø, atspindinèiø portugalø japonams padary- budizmas, tiek krikðèionybë nuo seno pasiþymi univer- tà áspûdá ir japonø reakcijà á iðorës jëgø spaudimà. saliu, rasinæ, tautinæ bei kultûrinæ tapatybæ transcenduo- janèiu poþiûriu. Nepaisant to, vis dëlto reikia pripaþinti, 1. jog tautinio egoizmo áprotis yra toks stiprus, kad faktið- Sprendþiant ið to, kà girdþiu apie krikðèioniø mokymà, jie kai tiek japonø budizme, tiek europietiðkoje krikðèiony- turi didá Budà, vadinamà Deus, vienà vienintelá visatos ðeimi- bëje susiformavo nauji, apie ávairius tautinius patriarchus, ninkà ir visa ko valdovà. Jis yra ir paèios visatos, ir visø jos evangelijas, baþnyèias, mokyklas bei sektas sutelkti bûtybiø kûrëjas. Ðis Buda, idant iðgelbëtø þmonijà, pasaulyje pseudonacionalistiniai dariniai. pasirodë prieð 16 ðimtmeèiø, tolimame uþsienio kraðte. Jis buvo vardu Jëzus Kristus. Apie já nenutuokdamos, – jø teigimu, – Tuo metu, kai Sudzukis Ðiosanas raðë savo antikrikð- kitos ðalys garbina to nevertus Amidà Budà ir Gautamà Budà, èioniðkàjá traktatà, tiek budizme, tiek krikðèionybëje dël ir tai esà kvailybës virðûnë. savo sàsajø su politinëmis, ekonominëmis bei teritorinë- Paneigimas: Jei Deus, kaip visatos valdovas, sukûrë visas mis aktualijomis pseudonacionalistiniai elementai buvo bûtybes ir ðalis, kodël ðitas Deus iki ðiol ignoruoja tokià dau- ypaè iðveðëjæ. Krikðèioniø misijos buvo átariamos ruoðiant gybæ tautø, jose nepasirodydamas? Nuo pat dangaus ir þe- dirvà kolonijiniams Europos interesams, o ir suinteresuo- mës atsiradimo praeities, dabarties ir ateities budos, siekdami tieji vien Evangelijos skleidimu nesiteikë pasidomëti bu- visas bûtybes atvesti á iðsigelbëjimà, kaskart apsireiðkia pa- dizmu daugiau nei tereikëjo apaðtaliniams tikslams. Kari- saulyje. Kiek milijonø metø tai jau trunka? Kas gi gali árodyti, në Japonijos vyriausybë savo teritorijoje visai nepagei- jog visà tà laikà Deus taip ir nepasirodë jokiame kitame kraðte, o tik palyginti neseniai apsireiðkë vienoje vienintelëje ðalyje? davo gausybës savarankiðkai veikianèiø ir savø tikslø sie- Jei Deus tikrai yra visatos ðeimininkas, jis elgiasi labai lengva- kianèiø uþsienio átakø bei agentø. bûdiðkai, leisdamas daugybei savo sukurtø tautø nuo pat dan- Kità vertus, budistai daþniausiai nevengdavo draugið- gaus ir þemës atsiradimo garbinti visokius antraeilius budas ir kø kontaktø su gausiomis kuo ávairiausiomis sektomis, skleisti jø mokymus apie iðsigelbëjimà. Tokiu atveju ðis Deus áskaitant ir ið ðinto kilusias. Kai kurios ðiø baþnyèiø savo iðties yra silpnaprotis. doktrinø ir praktikø turiniu skyrësi ne maþiau nei paèios Maþa to, jie teigia, kad Jëzus Kristus atëjo á pasaulá ir buvo nesuderinamiausios budizmo ir krikðèionybës atmainos, nukryþiuotas paprastø þemës þmoniø. Ir tai – visatos valdo- taèiau budistinë veikimo pagal aplinkybes nuostata buvo vas? Ar kas gali bûti absurdiðkesnio? Krikðèionims nepaþásta- pakankamai lanksti ir ðiuo atþvilgiu nekëlë jokiø ideologi- mas tikrasis visuotinës pirmapradës sàmonës nuðvitimas, to- dël savo tamsybëje jie pasirinko garbinti vienut vienà budà. niø problemø. Todël Europos krikðèioniø misionieriø ag- Nusikalstamas jø atvykimas á mûsø ðalá, siekiant paskleisti ðë- resyvumas bei dogmatizmas, suprantama, darë ðiurpø toniðkà mokymà bei klaidinanèius principus, negali tad nesusi- áspûdá, ypaè turint omeny, jog tai, kà jie pristatë kaip savo laukti Dangaus rûstybës. doktrinà, – vienas lokalinis á pasauliná vieðpatavimà pre- Juoba kad neiðmanëliø, nesuvokianèiø tokiø paprastø da- tenduojantis dievas, mahajanos budistams atrodë nepa- lykø ir ðvaistanèiø savo gyvenimus panaðiems mokymams, jau prastai lëkðta. nestinga. Ar tai ne mûsø tautos paþeminimas? Baisu net pa- Jëzuitai, þinoma, turëjo ir galingesniø intelektualiniø galvoti, kaip jie pakerta mûsø tarptautiná prestiþà. pajëgø nei tos, kurias jie pasitelkë atvertinëdami pari- jus, valstieèius ir pirklius. Taèiau XVII a. pradþios japo- Nors dabar budizmas kartais pavadinamas japonø re- nai jiems, regis, pasirodë ið viduramþiø dar neiðaugu- ligija, savo esme jis vis dëlto irgi yra tarptautinis. Svarbus siais barbarais, su kuriais beprasmiðka bûtø gvildenti japoniðkojo budizmo ir europietiðkosios krikðèionybës skir- summa Theologica subtilybes. Dalykas tas, kad jø pa- tumas yra tas, jog budizmas neturi tokio stipraus emoci- èiø þinios apie budizmà buvo toli graþu nepakankamos nio ryðio su istorinio Budos gyvenimu, koká krikðèionybë adekvaèiai polemikai su japonø dzeno meistrais. Apskri- jauèia Kristui. Mahajanos budizme gyvojo budos pasiro- tai intelektualinis ir kultûrinis áspûdis, kurá padarë abi pu- dymas nëra joks unikalus istorinis ávykis, kaip kad krikð- sës viena kitai, buvo analogiðkas. èioniø baþnyèiai – Kristaus gimimas. Tai veikiau beribë, Japonø vyresnybë netruko patirti, kad jëzuitai në kuo nesàlygota, pagal aplinkybes manifestuojanti potencija. nëra geresni uþ visus kitus atvykëlius, tik jie reikalauja Buda ákûnyja kiekvienam prieinamas amþinàsias tiesas. Japonijos atsiverti Europai savo dievo Deus’o vardu, ku- Specifinæ dzeno pozicijà iðreiðkia klasikinë kinø meistro ris irgi ne kà geresnis uþ bet kurá kità svetimà dievà. Ja- sentencija, kurios esmë ta, kad jo paties ir visø budø ið- ponø jauèiamas pavojus ið esmës prilygo tai baimei, ku- minties ðaltinis yra tas pats. rià vëliau kitos tautos jautë japonams, kai ðinto militaristai Vienas ið budizmo ir krikðèionybës istoriniø panaðu- reikalavo leisti Japonijai tvarkyti jø reikalus arba, kitaip mø yra tas, kad jie abu perþengë siauras juos pagim- sakant, kai karingieji ðintoistai paskelbë apie paèios Sau- dþiusiø hinduizmo ir judaizmo nacionalistinës orientaci- lës deivës, jø iðkeltos á aukðèiausios dievybës rangà, Ja- jos ribas. Nei ðeima, nei tautybe nebesupanèioti, tiek ponijai skirtà pasauliná vieðpatavimà.

77 KITOS KULTÛROS

Tokia pozicija visiðkai svetima transkultûrinei budiz- Nors tokia pozicija labiausiai akcentuojama dzeno, ji mo prigimèiai. Nors patriotinë jo pareiga buvo paneigti bûdinga visai budistiniø tekstø tradicijai. Dzeno mokytojai krikðèioniø doktrinà, Ðiosanas ðiuo socialiniu uþsakymu jà pabrëþdavo tam, kad susilpnintø esminiams budizmo pasinaudoja ir visuomenës þinioms apie budizmà praplës- tikslams prieðingà psichologiná bei politiná prisiriðimà prie ti. Ëmæsis palyginti virðtautinës budizmo soteriologijos di- formalios dogmos ir tikybos, t. y. fiksacijas, tik trukdan- dybæ su totaliai politizuota misionieriðka krikðèioniø pozi- èias perprasti esminá suvokimo bûdà ir turiná. Ávairiø prisi- cija, Ðiosanas toliau kalba apie dzeno mokymø subtilu- riðimø veikiama, religija tapo perdëm politizuota, o ten, mà, lygindamas juos su aklu krikðèioniðku dogmatizmu. kur turtiniai bei teritoriniai interesai susipina su dogmos, Pradþioje sugretinamos kosmologinës mahajanos budiz- tikëjimo bei apeigø klausimais, ir gimsta sektantizmas bei mo ir krikðèionybës koncepcijos. Èia dzeno aðmuo skro- jo sukeliami konfliktai. dþia paèià dogmatizmo psichologijà. Prieðingai formaliai doktrinos perdavai, dzenas akcen- tuoja betarpiðkà, „ið sàmonës á sàmonæ” ryðá. Taèiau tai 2. ne kokia nors, kaip daþnai klaidingai ásivaizduojama, te- Lemiama praeities, dabarties ir ateities budø pasirodymo lepatijos atmaina. Ankstyvajame kinø dzene toks perda- pasaulyje intencija yra troðkimas pagelbëti visoms bûtybëms vos bûdas lyginamas su dviem vienas kità atspindinèiais pasiekti nuðvitimà. Dël to ir sakoma, kad jie „atskleidþia þmo- veidrodþiais, tarp kuriø nëra jokio tarpinio objekto. Esa- nëms jø paèiø proto prigimtá, padeda iðvysti paèià savo proto ma ir tokios klasikinës dzeno procedûros, vadinamos „pro- esmæ ir taip pasiekti nubudimà”. Gautamai Budai iðvydus pasaulá ir sunkiaƒi bei alinanèiai, tø susitikimu” atitinkamoje metafizinëje plotmëje, daþniau- 12 metø trukusiai praktikai sunokinus nuðvitimo vaisiø, að- siai iðreiðkiamos simboliðkai, taèiau ilgainiui ir ði praktika tuntà paskutinio metø mënesio dienà jis, paþvelgæs á Ryto taip sustabarëjo bei iðsigimë, kad nedaug kuo besiskyrë þvaigþdæ, staiga perprato visa ko tikràjà esmæ. Iðkart po to jis nuo grieþtos doktrinos ðalininkø pozicijos. paliko kalnus. Vëliau, iðdëstæs visus mokymus, kurie sudaro Sàvoka „ið sàmonës á sàmonæ” (i shin den shin) dze- budizmo ðventàjá raðtà, Buda iðkëlë rankoje gëlæ, rodydamas no dëka galiausiai pateko ir á liaudies þodynà, iðreikðda- jà visiems susirinkusiems. Ásivyravo tyla. Tik ðventasis Kasya- ma tam tikrà papildomà turiná, kurá pavyksta uþèiuopti tik pa ðypsojosi. Ir tarë Buda: „Man priklauso neiðsenkanti ið- sàmoningos patirties dëka. Kartais ji pavartojama ir kas- minties akis, neaprëpiamas nirvanos protas. Tikrøjø esmiø ne- dieniðkesne prasme, paþymint minties ar suvokimo suta- ámanoma apibrëþti, giliausiøjø mokymø neiðtarsi þodþiais, jie perduodami tik patyrimu. Að patikiu juos Kasyapai”. Taip, pra- pimus. Taèiau pirminë dzeniðka reikðmë labai konkreti ir dedant Kasyapa, nenutrûkstama ápëdiniø grandine tie moky- aiðki – objektyvios patirties perdava ið sàmonës á sàmo- mai galiausiai pasiekë Japonijà, kur iki ðiol tebëra gyva nu- næ. Krikðèioniðkoji nuostata, esà bûtis yra reali, kuriai opo- ðvitimo perdavos esmë. nuoja dzeno meistras, atspindi ne tik dogmos turiná, bet ir Tuo tarpu krikðèioniø mokymas, verèiantis juos prasimany- paèià dogmatiná màstymà motyvuojanèià jëgà. Budistinë ti „pasaulio kûrëjà”, kartu iðpaþásta „realaus pasaulio” ávaizdá, metafizika yra daug sudëtingesnë nei paprasèiausia bû- tik gausinantá mintis, rûpesèius bei juslinius patyrimus, ðitaip ties ir nebûties skyra, todël Ðiosanas oponuoja krikðèio- tik stiprindamas sekuliarioje rutinoje juos klampinanèius ápro- niðkajam realizmui ne vien filosofiðkai: santykis su psi- èius. Ir visa tai, jø nuomone, yra kelias á iðsigelbëjimà. Jø atvy- chologinëmis metafiziniø kategorijø pasekmëmis, budiz- kimas á mûsø ðalá ir noras tokiomis bukaprotiðkomis idëjomis bei sampratomis prieðtarauti mûsø autentiðkiems mokymams mo poþiûriu, lemia ir atitinkamà egzistencinæ pozicijà. Ta- yra tarsi þvirblio uþgaida sparnø ploèiu pranokti erelá arba jon- èiau naivaus materialistinio Vakarø realizmo kritika nëra vabalio puikavimasis prieð mënulá. tik antikrikðèioniðka, tradiciðkai ji buvo nukreipta ir prieð kitas Azijos filosofijas, pavyzdþiui, konfucianizmà. Ði iðtrauka prasideda tradiciniu dzeno padavimu apie Ádomu tai, jog Ðiosano komentaras apie „Kûrëjo su- tai, kaip Buda, kartu su vienu vyriausiø savo mokiniø ðv. kûrimà” kaip priemonæ ðio mentaliteto pagimdytoms pro- Kasyapa Vyresniuoju, davë pradþià transcendentinei blemoms spræsti yra beveik identiðkas vieno iðkiliausiø dzeno perdavai. Pasakojimas iliustruoja budizmo poþiûrá, XX a. krikðèionybës ðalininkø, ðveicarø psichoanalitiko jog doktrinos apibrëþimas tëra sàlygiðka, aplinkybiø pa- Karlo Jungo mintims. Nors Jungas ir neslëpë savo prie- diktuota priemonë, kurios paskirtis – tik pabrëþti tam tik- ðiðkumo arogantiðkam religiniø institucijø autoritarizmui, rus aspektus, ir kurios nevalia iðkelti á absoliuèios tiesos jis vis dëlto nemanë, jog paèias metafizines prielaidas aukðtybes. Kiekvienas patyrë, kaip nelengva tiksliai per- galima taip pat lengvai pakeisti kaip ir su jomis susiju- teikti þodþiais grynai subjektyvius áspûdþius bei jausmus. sius psichinius faktus. Dzenas, mokydamas, jog nuðvitusio proto sàvybiø ne- Dzeno meistras Ðiosanas, prieðingai, pabrëþia esmi- ámanoma apibrëþti tik veiksmø ir pasekmiø terminais, ðá næ budistinio nuðvitusio proto virðenybæ riboto misionie- poþiûrá iðrutulioja maksimaliai – jas ir tegalima suvokti riðko krikðèioniø dogmatizmo atþvilgiu. Þvirblio ir erelio paèiam patiriant. arba jonvabalio ir mënulio metaforos – tai seni taoizmo

78 KITOS KULTÛROS

ávaizdþiai, taikyti sekuliariai, materialistiðkai konfucijieèiø nepripaþástanèio jokiø tarpiniø, loginë pasekmë bûtø ja- politinei filosofijai bei sustabarëjusiai racionalizmo siste- ponø visuomeninës tvarkos þlugimas. Prie hierarchijos mai. Taoistø poþiûris á gyvenimà buvo daug platesnis nei ápratusiam protui tai reiðkë chaosà. Ðiosanas, be abejo, dogmatiðkø, savimi patenkintø konfucijieèiø. Metafiziðkai, nieko neþinojo apie krikðèioniðkà ðventøjø bei evangelis- o ir psichologiðkai, taoistai, prieðingai konfucijieèiams, ti- tø kultà, atitinkantá japonø imperatoriø, aristokratø bei ins- këjo, jog bûtá gimdo nebûtis. Todël ir dzenbudistai, kaip titucijø pretenzijas á dieviðkà kilmæ. tao tradicijos ápëdiniai, krikðèioniø apaðtaliðkame funda- Kitas, irgi ðintoistinis esë, dievybës idëjà iðpleèia á gam- mentalizme nesunkiai áþvelgë panaðius intelektualinius bei tos pasaulá. Ðintoistinis þmonijos ir jà supanèios aplinkos dvasinius modelius. ryðys iðreiðkiamas padëka tiek paèiam materialiam pa- Kitame esë vëlgi iðsakomi tradiciniai budistø argumen- sauliui bei jo energijoms, tiek ir anapusiniam jo ðaltiniui. tai, tik dabar jau ginant autochtoninæ japonø religijà. Krikðèioniðkøjø Vakarø santyká sudaro veikiau padëka tik pasaulio sutvërëjui, o ne paèiam pasauliui. Tokio vienpu- 3. sio krikðèioniø santykio pasekmë – maksimali gamtos eks- Girdëjau juos sakant, esà nedera garbinti dvasiø (kami) ir ploatacija Vakarams nekëlë problemø tol, kol ðios veiklos mes tai esà darome tik todël, kad nepaþástame Deus’o. sukelta grësmë nepriþadino pamatinio iðlikimo instinkto, Paneigimas: Japonija yra dvasios kraðtas. Gimusiam dva- jausmo, kuris sudaro paèià giluminæ ðinto esmæ. Nors Ðio- sios ðalyje bûtø didþiausia nedorybë negerbti jos dvasios ðvie- sanas susidûrë tik su palyginti primityviomis Vakarø tech- suliø. Sakoma, jog dvasios ir kûno sandora subrandina darnà, o pasiektas visiðkas nuðvitimas galutinai iðvaduoja bûtybes. nologinio vystymosi formomis, jis jau pajuto su juo susiju- Taigi dvasiø pavidalu seniau apsireikðdavæ (budos), turëdami sius neiðvengiamus moralinio pobûdþio prieðtaravimus. tikslà suminkðtinti þmoniø ðirdis ir priartinti juos prie tikrojo Ke- lio, darë mûsø ðaliai kuo geriausià átakà. Tarp budø ir dvasiø 4. toks pat skirtumas, koks tarp vandenyno ir jo bangø. Tikroji, Girdþiu juos sakant, esà japonai per savo neiðmanymà gar- visuotinë, pirmapradë nuðvitusi sàmonë, kad nurodytø iðsiva- bina saulæ ir mënulá, kurie tëra pasaulio þibintai, ir mes jiems davimo kelià, laikinai apsireiðkia þmoniø suvokimo lygá atitin- esà lenkiamës tik todël, kad nepaþinome Deus’o. kanèiu pavidalu. Todël pagarba dvasioms tuo paèiu reiðkia pa- Paneigimas: Þmogaus kûnà sudaro pasyvios ir aktyvios garbà nuðvitusiai sàmonei. Jei, tarkim, gerbi tautos valdovà, energijos dermës. Saulë ákûnija aktyviàjà energijà, mënulis paprastai imi gerbti ir kiekvienà jo pavaldiná visoje valdþios bei ákûnija pasyvià energijà. Argi pajëgtø kûnas egsiztuoti be pa- visuomenës hierarchijoje. Ir tai – ið pagarbos vienam, aukð- syviø ir aktyviø energijø? Kadangi jos yra mûsø gyvybës pa- èiausiajam asmeniui. O argi nesistengia krikðèionys árodyti, jog matas, jos nusipelno didþiausios pagarbos. Kas sako, jog pa- gerbdamas aukðèiausiàjá asmená gali nepaisyti jo pavaldiniø? syvios ir aktyvios energijos nieko nevertos, tesiliauja naudo- jæsis vandeniu ir ugnimi. Uþ ðviesà pasauliui teikianèià sau- Ankstyvojo japonø budizmo milþinas bei kultûrinis he- lës ir mënulio malonæ vargu ar ámanoma atsidëkoti. Þmogus rojus Kûkai’jas teigë, jog autochtoninës dievybës – tai vie- turi dvi ðviesà jam teikianèias akis – tai ar nëra ir jis pats per- smelktas saulës ir mënulio malone? Kai jie sako, esà kvaila tiniai gilesniø, dabar jau budos ákûnijamø, kosminiø tiesø garbinti saulæ ir mënulá, gal tai reiðkia, kad jie nusprendë nie- atspindþiai. Budizmo absorbuotos dievybës, kaip dinami- kuomet nebeatsimerkti? Ir tai jie vadina teisinga pasaulëþiû- nës kosminiø principø apraiðkos, ágavo ginanèiø, sergs- ra? Ðtai kas yra tikra kvailystë. tinèiø, talkinanèiø ir net nuðvitimà teikianèiø bûtybiø funkcijas. Ði mintis iðplëtota Kûkai’jo ið Kinijos atgabentoje Vakarietiðko materializmo veikiama, japonø pramonë Avatamsaka (Kegon) sutroje. Panaðia sinkretine sistema ne kà maþiau þalojo ir niokojo vietinæ bei kitø kraðtø aplin- budizmas rëmësi ir kitose senosios Azijos kultûrose. kà ir ðia prasme visiðkai nutolo nuo ðiame esë pulsuojan- Ðiosanas, kaip dera dzenbudistui, pateikdamas die- èios ðinto dvasios. Dël tos paèios prieþasties racionalisti- vybiø psichologinæ interpretacijà, jas vertina pagal tikin- nis dzeno meistro Ðiosano ðinto, ið pirmo þvilgsnio pa- èiøjø sàmonei daromà poveiká. Pagaliau esë baigiasi, la- prastas ir naivus, ðiandien pasaulio kultûros ateièiai te- bai netikëtai, artëjanèios neiðvengiamos krizës pranaðys- bëra ne maþiau reikðmingas nei buvo raðant ðá traktatà, te, kurioje svarbiausias vaidmuo tenka metaforai. XVII a., kai Vakarø Europa dar vos tepravërë industriniø Budistinë nuðvitimo patirtis, kaip vidinis centras bei technologijø Pandoros skrynià. Ðiaip ar taip, dabar jos ypatinga pagarba iðkiliai minèiai, Ðiosano traktate, kaip yra rankose þmogaus, kuris visiðkai nebetiki, kad gamtos bûdavo áprasta politinëse kovose, yra ávilkta á ðinto bei pasaulis yra pilnas pagarbos ir dëkingumo vertø dvasiø. konfucijietiðkà rûbà ir susieta su visuomenine tvarka bei Senojo pagoniðko pasaulio vietà uþëmë negyva materija politiniu jos centru. Ne politiniais, o teologiniais terminais ir jos apdorojimui pritaikytos mechaninës priemonës, skir- màstantiems krikðèionims toks poþiûris galëjo bûti nesu- tos maksimaliam pelnui gauti. prantamas, taèiau Ðiosano poþiûriu, misionieriø skleidþia- Vakarëjanèioje XIX amþiaus Japonijoje, kai, feodali- mo monoteizmo, suabsoliutinanèio vienintelá autoritetà ir niam ðiogunatui þlugus, vël buvo atgaivinti politiniai san-

79 KITOS KULTÛROS tykiai bei misijinë veikla, krikðèionybë liaudies sàmonëje samurajai labiausiai prijautë rindzai mokykloms, todël ja- jau tapo susijusi su racionalizmu bei technologine paþan- ponø dzene ðis veikalas apie tradicijos pradininkà, kinø ga, bet XVII a. Japonijos visuomenei pristatoma krikðèio- patriarchà, buvo nepaprastai gerbiamas. nybë tebesirëmë ne mechaniniais, o antgamtiniais ste- Toks poþiûris á „antgamtines galias” savaime griauna buklais. Galimas daiktas, jëzuitai tikëjosi tokiais dalykais bet kokius argumentus dël jø egzistavimo. Visø pirma, sudominti ðintoistinæ japoniðkos sielos dalá, taèiau gausy- pamatinë nuostata yra ta, jog sàmonë pati yra neátikëti- bæ panaðiø vietinës, japoniðkos kilmës istorijø Ðiosanas nas stebuklas: galø gale mes pakankamai gerai në neþi- kaip tik nukreipia prieð paèià krikðèioniðkà misijà. Antgam- nome, kaipgi ávyksta pats paþinimas, ir vis dëlto jis ávyks- tinius reiðkinius budizmas jau seniausiai buvo nuþemi- ta. Antra, dzeno nuostatà antgamtiniø galiø atþvilgiu le- næs iki sàlyginës tiesos lygio ir, prieðingai naiviam realis- mia ir bûtino blaiviam poþiûriui á daiktus proto aiðkumo to protui, susidurianèiam su akivaizdþiais, bet nepaaiðki- bei objektyvumo reikalavimas, ir pagaliau praktinë jø reikð- namais dalykais, nebepriskirdavo jiems ásivaizduojamo ry- më þmogaus gyvenimui. ðio su absoliuèia tiesa. Atsakydamas á krikðèioniðkas ste- Vienas ið ðintoistinës ir budistinës minties aspektø, dar buklø istorijas, Ðiosanas raðo: visai neseniai, vakarieèiø akimis, tarsi balansavæs ant ri- bos tarp gamtiðkumo ir antgamtiðkumo, racionalumo ir 5. iracionalumo, – tai þmogaus giminystës kitoms gyvø bû- Esu girdëjæs, jog krikðèionys pagarbiai þiûri á stebuklus ir tybiø rûðims bei augalams jausmas. Krikðèionims jis daþ- priskiria juos Deus’o ðlovei. nai asocijuojasi su pagonybe bei magija, kurioms visose Þmonëms kvailinti jie kurpia kuo ávairiausius prasimany- savo teritorijose tiek Europoje, tiek Naujojo pasaulio ko- mus. Jei stebuklai bûtø vertingi, tuomet reiktø garbinti visø lonijose taip ilgai prieðinosi Baþnyèia. sukèiø sukèiø, nes ðioje ðalyje ir lapës su barsukais daro stebuklus. Pasakojama, jog dievui Indrai kovojant su titanø ka- Kità vertus, tikëti, kaip tai darë krikðèionys, jog þmo- raliumi, tasai buvo sutriuðkintas ir, su 84 000 savo parankiniø gus vienintelis ið gyvø bûtybiø ið tikrøjø turi sielà, Tolimø- traukdamasis, pasislëpë plyðelyje tarp lotoso porø. Ar ir to- jø Rytø budistams atrodë nedovanotinai subjektyvu ir ne- kius stebuklus garbinate? Esama ðeðiø psichiniø galiø – tai pamatuota. Þinoma, padarius prielaidà, kad gamtoje ið- aiðkiaregystë, „dieviðkoji ausis” (tolimø þmogiðkøjø bei dievis nëra jokios gyvos dvasios, tokià iðvadà logiðkai gali- viðkøjø balsø girdëjimas), kitø bûtybiø minèiø skaitymas, bu- ma bûtø prieiti, taèiau pati tokia prielaida jiems skambëjo vusiø gyvenimø atmintis, antgamtiðkos psichinës galios bei absurdiðkai. Nûn vis aiðkiau suvokiama ekologinë krizë sugebëjimas uþgesinti vidinius prieðtaravimus, aistras. Pen- Vakaruose tokiems ðinto-budistiniams sentimentams su- kias pirmasias galias ávaldo ir magijos bei netikrø religijø pa- teikë naujà svorá, ypaè doroviniu technologijø susidûrimo sekëjai. Taèiau sugebëjimas uþgesinti vidinius prieðtaravimus bei aistras toli pranoksta bet kokius burtus bei á iðsivadavimà su gyvybës formomis atþvilgiu. nevedanèias religijas, o Nubudimo iðmintis apima bet kokias Prieðtaravimus tarp japoniðkos ir europietiðkos nuo- psichines galias. Taigi ir Budos ðeðiose psichinëse galiose statø dzeno meistras Ðiosanas apibûdina sàvokomis, ku- nëra nieko ástabaus. Todël ir sakoma, jog budizme nëra jokiø riomis krikðèionys teigia gamtos ir þmogaus dvasiná skir- stebuklø. Stebuklais ir neiðvaduojanèiomis religijomis galima tumà, taèiau ties ðiuo klausimu ilgiau neapsistoja. Toliau mulkinti tik to neþinanèius. jis gvildena krikðèioniðkà nemirtingos þmogaus sielos dok- Tuo tarpu ðeðios nuðvitusio proto galios – tai galia nevar- trinà, taip pat nusidëjusiø ir todël amþinai kanèiai pasmerk- þomai regëti pavidalus, girdëti garsus, uþuosti kvapus, nekliu- tø nedorëliø sielø sukûrimo prieþastis. Atjautos principas domam patirti skonius, lytëti daiktus – netrikdomai lyg atspin- budizmui yra toks svarbus, kad ðis krikðèioniðkas nuo- dys veidrodyje dalyvauti tarp reiðkiniø. Tasai, kurio protas – kaip bekraðtë erdvë, vadinamas nevarþomu ðeðiø galiø klajû- sprendis jam atrodo pernelyg þiaurus ir negailestingas. nu. Tekstuose sakoma: „Verèiau pasidalink su vienu nerûpes- Krikðèioniðkà sielos idëjà Ðiosanas lygina su hinduizmo tingu klajûnu nei su visais praeities, dabarties ir ateities budo- sistema, kuri, nors ir neprilygstanti budizmui, jo vertini- mis”. Tikrieji Budos pasekëjai ir þengia ðiuo keliu. Stebuklø jiems mu, vis dëlto yra pranaðesnë uþ krikðèionybæ. nereikia. 6. Nors yra þinoma, jog kai kurie dzeno meistrai garsëjo Sprendþiant ið to, kà girdþiu, krikðèionys teigia, esà gyvû- tokiomis antgamtinëmis galiomis kaip aiðkiaregystë ar sunai neturi tikros sielos, todël, mirus jø kûnams, þûsta ir jie pa- gebëjimas skaityti kitø mintis, vis dëlto, dël jø lengvai su- tys. Kità vertus, þmogus apdovanotas tikra, Deus’o sukurta sie- keliamo perdëto godumo ir baimës reakcijø, bendra nuo- la, taigi ji iðlieka net ir kûnui mirus. Priklausomai nuo gerø ar blogø darbø savo gyvenime þmoniø sielos patiria skausmà ar stata buvo tokius dalykus slëpti. Ðiosano „ðeðiø nuðvitu- malonumà. Gerus darbus dariusiems Jis sukûræs nesibaigian- siojo galiø” charakteristikos paþodþiui atkartoja Rinzai Ro- èiø malonumø pasaulá, vadinamà Paradyzu, á kurá ir siunèia jø ku, „Rindzai’jo iðtarmes”, japonø rindzai-dzeno mokyklo- sielas. Piktadariams gi Jis sukûrë vadinamàjá Infernà, kanèios se autoritetingà klasikiná kinø dzeno tekstà. Á dzenà linkæ pasaulá, á kurá siunèia jø sielas, kad amþinai kankintøsi.

80 KITOS KULTÛROS

Bet jei gyviams ir þmonëms Jis sukûrë skirtingas sielas, èionis, dël kuriø tokia padëtis ið viso pasidarë ámanoma. kam gi Jam dar prireikë þmoniø sielose sukurti nuodëmingus Ðiosanas smerkia japonø krikðèionis kankinius panaðiai, protus ir paskui siøsti juos á pragarà? Jeigu tai tiesa, tai þmo- kaip japonai iki ðiol smerkia tuos, kas tapo kokios nors gaus prakeikimas yra grynai paties Deus’o darbas. apgaulës auka, pagal posaká damasareta hô ga warui Kai pasaulyje pasirodë Gautama Buda, Indijoje klestëjo á „apgautieji klydo” – tai yra, kaip neiðmanëlius, kuriems iðsivadavimà nevedanèios religijos bei filosofijos. Jos sutelkë neaprëpiamø þiniø bei kuo ávairiausiø doktrinø. Kai kada pati jø áteigus koká bebrasmiðkà neágyvendinamà tikslà, tie ne dialektika buvo artima Budos dialektikai, taèiau kol protai klai- tik patys patiria gausybæ rûpesèiø, bet savo aistringomis, dþiojo tamsybëse, visa tai tebuvo tuðèia retorika. Samkhjos fi- beviltiðkomis uþgaidomis ir aplinkiniams pridaro daug var- losofija postulavo 25 esybes, kuriomis esà nusakomas visas go (meiwaku o kaketa). pasaulis. Pirmoji esybë vadinta „nepaþiniàja esybe”. Nors ji eg- zistavo dar iki dangaus ir þemës atskyrimo, anapus gërio ir 7. blogio, nei juslëmis, jausmais, nei protu nesuvokiama ir todël Padres ir á juos panaðûs, atsidanginæ èia pastaraisiais me- tikrai negalinti bûti ávardyta, vis dëlto „nepaþinia” ji tapo pava- tais, visiðkai nepaisë Dangaus kelio: sukurpæ kaþkoká savo Vi- dinta. Ðioji „Nepaþini” esybë esanti amþina, negimusi, nekin- satos Kûrëjà, jie griovë ðinto ir budistø ðventyklas ir, visokio- tanti ir nemirsianti. 25-oji esybë pavadinta „tikràja dvasine sa- mis beprasmiðkomis kalbomis mulkindami lengvatikius, tik ruo- vastimi”. Tai mirtingojo þmogaus protas, arba vadinamoji dva- ðë dirvà savo slaptiems këslams, kaip Portugalija galëtø uþ- sia, arba siela. Ji irgi, kaip teigiama, yra nemirtinga. Tarp ðiø grobti Japonijà. Jiems gi talkino nedori, irmao–padre pasivadi- dviejø amþinøjø esybiø iðsitenka 23 kitos esatys – ávairûs per- næ, mûsø paèiø kraðto vienuoliai, paskui save patraukdami ki- mainingojo pasaulio reiðkiniai, tokie kaip gëris ir blogis, laimë ir tus. Jie sakë, kad visi ðios þemës budos, saulë ir mënuo tëra nelaimë ir t.t. Jos vadinamos „sudëtiniais dariniais”. Kai „dvasi- paprasèiausia materija – jokie dvasios ðviesuliai. Jø nusikalti- në savastis” gimdo ávairias regimybes, „nepaþinioji” esybë, kad mai buvo labai rimti ir negalëjo nesusilaukti Dangaus rûstybës, apreikðtø jø pavidalus, persimaino, todël ir pasaulyje visos per- budø rûstybës, dvasiø rûstybës ir þmoniø rûstybës. Todël visi mainos vykstanèios dël „dvasinëje savastyje” atsirandanèiø po- jie buvo pakarti ar kitaip nuþudyti. O kalti dël to tik jø pasekëjai. jûèiø. Kai „dvasinë savastis” liaujasi gimdþiusi pojûèius ir gráþta Neþinau, kiek tûkstanèiø þuvo. Tai nutiko antgamtiðku bûdu ir á „nepaþinià esybæ”, „sudëtiniø reiðkiniø” permainos liaujasi vi- nebuvo mûsø vyriausybës politinë sankcija. Jie pasikësino á siems laikams, ir tuomet spontaniðkai patiriama amþinosios bû- Dangaus kelià, skleidë visokias jo klastotes ir pragaran nu- ties palaima. Sakoma, jog „dvasinë savastis” neiðnyksta ir fizi- gramzdino daugybæ þmoniø – akivaizdu, kad jie patys savo niam kûnui mirus ar þuvus, tarsi ðeimininkas, kuris pasprunka ydingais, piktais ir nedorais darbais uþsitraukë sau pragaiðtá. ið deganèio namo. Panaðiø paþiûrø filosofai plëtojo kuo ávai- Jei tie padres bûtø buvæ tikri ðviesuoliai, bent vieno ið jø þûtis riausias intelektualines sistemas, bet galiausiai, susidûræ su bûtø susilaukusi Dangaus kelio prakeiksmo. Daugybë krikð- Buda, tiesiogiai paþino tikràjà savo esmæ ir visi tapo Budos èioniø gavo galà ðioje ðalyje, bet ar mus iðtiko Dangaus nema- mokiniais. Tuo tarpu ðitems krikðèionims toli graþu net iki anø lonë? Kad ir kiek jø èia dar pasirodytø, kol gyvas Dangaus ke- iðsivadavimo dar nepaþinusiø indø, ir vis dëlto jie aklai ásitikinæ lias, visø jø laukia panaði lemtis. Reikia tai gerai suprasti. savo doktrinos teisingumu. Iðties, jie lyg varlës ðuliny (neþi- nanèios, koks beribis ið tikrøjø yra dangus). Nors Ðiosanas, nepaisant ið esmës budistiniø savo interesø, baigia radikaliai ðintoistine gaida, vis dëlto toká Atlygio ir bausmës samprata pomirtiniame gyvenime jo santyká veikiau reiktø laikyti ne instinktyvia naciona- Japonijos budizmui anaiptol nebuvo svetima. Svetimas listine ksenofobija, o bûtent reakcija á potencialià uþsie- jiems buvo atlygio ir bausmës neatðaukiamumas. Linijinë nio agresijà. Ðiogunato supratimu, Vakarø grësmë Ja- krikðèioniðka laiko samprata, pagal kurià siela èia, þemë- ponijai buvo tokia didelë, jog ði, XVII amþiuje Ðiosanui je, teturi vienintelæ galimybæ pasirinkti tarp amþino iðga- paraðius savo antikrikðèioniðkàjá traktatà, keliems ðim- nymo ar amþino prakeikimo, smarkiai kontrastavo su ant- tams metø atsitvërë nuo Europos kone aklinai – ir inte- asmeniðka, persigimimu paremta þmogiðkosios lemties lektualiai, ir komerciðkai, ir politiðkai. Jausmo, kad á Ja- vizija, sàlygota budistinës ciklinio laiko sampratos. ponijà nuolat kësinasi agresyvios jëgos ið Vakarø, neið- Budizmo poþiûriu, esama daug platesnio galimybiø dia- sklaidë ir tai, kaip XIX a. tie santykiai vël buvo atnaujinti pazono paklydusios sielos likimui iðvengti nei, regis, siû- – Jungtinëms Valstijoms pagrasinus jëga, jeigu Japoni- lë dogmatiðka portugalø misionieriø „rimbo ir meduolio” ja neatsivers prekybai. religija. Todël Ðiosanas krikðèionis ir vël kaltina siaura- Todël nepaisant milþiniðkø permainø, iki ðiol vis dar kakèiu fanatizmu, pasitelkdamas áprastà taoistø ávaizdá esama srièiø, kuriose Japonijos ir Vakarø santykiai tëra apie varlæ ðulinio dugne, tikinèià, jog ðulinio þioèiø anga – paþengæ ne kà toliau nei prieð 100 ar net 300 metø. tai jau visa dangaus platybë. Baigiamajame esë Ðiosanas gvildena politines Euro- Versta ið: Cleary Th. The Japanese Art of War. – pos krikðèioniø ir Japonijos ðinto-budistø poleminës ko- Boston: Shambhala Publications, 1992. – P. 92–115. vos prieþastis. Misijiná karà jis vaizduoja kaip klastingà ir destruktyvø, taèiau nemaþiau peikia ir paèiø japonø krikð- Ið anglø kalbos vertë Eduardas NAVICKAS

81 ÞMONËS PASAKOJA

DOMICELËS ISTORIJOS

Kartais susitinki su þmogumi, jis atveria savo sielà, ir tu patenki visai á kità pasaulá. Toks buvo susitikimas su Domicele Vasiliauskiene ið Þemaièiø Kalvarijos. Pati Þemaièiø Kalvarija jau yra kitas pasaulis, ypaè per atlaidus, kuriø tàkart atvaþiavau pasiþiûrëti. Miestelis bruzdëjo, graþinosi, o að vaikðtinëjau apþiûrinëdama sodybas, kalbindama þmones. Vidury miestelio pûpso nemaþas ilgas Þvirgþdo kalnas, kurio papëdëje paminklinis akmuo skelbë, kad tai yra IX–XIII a. senkapiai. Visas senkapis buvo uþstatytas namais. Kilau á kalnà ir galvojau: kaip keista, kad kaþkada èia buvo kapai, o dabar verda gyvenimas, gyvena þmonës. Vienas ðlai- tas prie namo skendëjo gëlëse. Þydëjo naðlaitës, varpeliai, laibe- niai. Vidury gëliø stovëjo aukðtas kryþius ir nedidelë koplytëlë su ðv. Marijos skulptûrële viduje. Atvëriau vartelius ir patraukiau namo link. Uþdaras kiemas taip pat kvepëjo gëlëmis. Lango uþuolai- dëlës buvo baltutëlës. Duris atidarë nedidelë moteris su akinu- kais. Taip susitikau su Domicele. Namai buvo ðvarutëliai, pilni takiukø, servetëliø ir kambariniø gëliø, o televizo- rius rodë meksikieèiø serialà. Ðnekëjomës ilgai, laikas bëgo nepastebimai. Kartu su ja klausiausi, kaip Ðarnelës piliakalnyje skamba varpai, kaip aimanuoja lydeka pavirtæs burtininkas, kaip jos kambaryje nepaprastais balsais gieda paslaptingi paukðèiai. Kartu su ja beveik pamaèiau skrendantá turtø prisirijusá kaukà. Domicelës gyvenimas nebuvo lengvas, bet ji sugebëjo pakeisti já, nes mokëjo „susiderëti” su Dievu, gal todël, kad kartais susitikdavo su juo savo sapnuose. Kiekvienà vakarà, gráþusi po darbø, prieð uþmigdama Domicelë prisëda prie krosnies ant nedidelio suoliuko ir meldþiasi, dëkodama Dievui uþ pragyventà dienà, prisimindama visus toje vietoje gyvenusius ir palaidotus þmones. Ji në pati neþino, kas gi vienà vakarà jà aplankë, kai ðimtai akuèiø uþpildë jos virtuvæ ir kambarius. Besiklausydama Domicelës, að prisiminiau vienà muzikantà ið Baltarusijos, kurio paklausë: „Kodël gi jûs grojate net tada, kai nëra jokios ðventës ir nieko ðalia jûsø nëra?” Jis mislingai nusiðypsojo ir þiûrëdamas á tolá, ten, kur prasideda dangus, pasakë: „O að atsisëdu ir groju, groju, ir man gera, o kaþkas vis vien manæs klausosi”. Pasi- klausykim Domicelës pasakojimø. Rita BALKUTË

Esu maèiusi, kaip Kerpauskio kaukas neatesu, kap tu gali gyvent, èia lekuntios gyvatës yr”. An parlëk numei mon ir paaiðkin: „Ne, – sako, – vaikel, èia ne lakuntioji gy- vatë, èia, – saak, – kaauks. Kerpauski kaauks, – saak, – D. V. Vot kon esu maèiusi. To galbût ir netikiesi, bet esu parneð tortà [turtà – R. B.], parvaþiau pilns”. Ons parveþ maèiusi kaukà. Kap knygos esu maèius, daug senovie ka- daug. Nu anei turtingo bou. Oj turtingi bou! Nieka aniems auks koks bûdavo. Bet að pamaèiau ne knygo, savo akims. netrûka, anej viskuo turiej. Nu ir ton kaartu oj kiek að galie- Oj kad að prisimenu, dabar akys vaizduojas. Kad að labai jau iðsigosti o, jetus tu muona! perisgandau. Nedidelë buvau. Ëjau pas moèiutæ á kaimà. R. B. Buvo vakaras ar rytas? Pasriuojës kaimas bovo. Ten bovo Kerpauskia. Nu ir bov D. V. Vakari, vakari. toks berþyns, ir vidury to berþyno gyvena tej Kerpauskia. Ir R. B. Taip aiðkiai matëte? netuolie mon moèiutie gyvena. Nu tep teik panaðia kap ðita D. V. Saulelë uþsilied vasaros laiki, tai ðviesi yr. Að dar bus Buðmienë, kap ta koplyèia bus, toks atstums tebov. laauki lakstau, [girdþiu] ûþ, lëktuvs, ne lëktuvs, þvalgau, nie- Moèiutë áej á kaambará, að laauki palikau. Dar vasaros laiki, ka [nematau]. O tep kap tik par mon virðø parlëkie teisiai in þina, dar visur ðveisi. Girdu – toks ûþesys: û û, û û. Ir galvo- to berþynu. Jets tu muoni, jau artyn, artyn, að pakelu galvà, ju – lëktuvs, ne lëktuvs, kas èia tep ûþ. Ir jau vein atskrend kad að persigundau, toká didþiausá pamaèiusi. jau mon tep virð galvuos. Að pakelu akis, o, Jezau, kad að persigundau, kad tamsta þinotumët! Ilgs, pilks, toks ciels rosts, didelis, drûkts, ir nusileid in ton berþynà. Kad að ábie- „Ilgs, pilks, toks ciels rosts, didelis, drûkts, ir nusileid in ton gau ðaukdama: „Moèiut, – sakau, – að daugiau pas tavi berþynà. Ta bovo Kerpauski kaauks.” Pieðë D. Vasiliauskienë

82 ÞMONËS PASAKOJA

R. B. Kaip jis atrodë? Turëjo akis? Kaimynas burtininkas, kuris D. V. Að ton akiø niek nemaèiau, niek, tikta ilgs, pilks pasivertë lydeka rosts toks. Didþiausias kap rosts vaþiava, ilgs ir pilks, stors didelia. Oj, oj! R. B. Tai tie burtininkai mokëjo viskuo pasiversti? R. B. Kà kaukas atneða? D. V. Muokiedavuo. Bov, kad muokiej, bov. Kit kaart D. V. Viskà. [Jis neða] ir grûdus, ir miltus, ir miesuos, ir bov tokiø þmuoniø. Tai senelia mums pasakuodavuo daug. pinigun. Ons visur rund. Ir ons áein, nerek nei rakta, nei Ten kaimyn’ bov tokia pas maama sena, ana visokiø istuo- niek. Nu þmuoniø [neð]. Nu jis ons visko pririjis yra. Nu ons rijø didelia daug [þinuojuo]. pats savy. Ir pasko viskon iðkrata, ir iðlek ons. Nedidelis, D. V. [Ji pasakojo, kad pas juos bovo kaimyns èerau- pilks. Vuo kiti þmuonës biedni gyven. Ons vaargst ir va- nyks]. O sakydavo, kad norint sugauti èeraunyk, reikia ant argst, ons nieka netur. I dirb, vaargst, bet nieka netur, o lango padëti vandens ir þvakæ, ir [jis] ákris. „Pasivers á lyde- visko kaauks nuo ano atem. Reiðkia, ir derliø, ir kà turi, ir kà ir ákris á tø vundená. Ir kad ákris á undená, tiktas nenuskusk pinigà. Rodos, èia turi pinigø, neþina në pats kor iðleidis, ðonø tø þvynø lydeka, – sak, – pasidaris lydeka tam vande- ano ir viel niera. Vis tas kaauks nyje, tikta paimsi, nenuskusk ðuonø, bet tikta nuo uodegos R. B. O pro kur jis nusileidþia á tà namà? Pro kaminà? biðkilieli prabruzdink, ir viskas, daug neskusk.” Nu bet tas D. V. Að neþinau, pro kur jis ten áej. Vein þodþiu, að ið to pyktá nuvarie visus ðuonus. Rytmetie atbiega kaimynie tokiø dalykø neþinau, tiktai að maèiau. [saka]: „Biekim kunigielá parveþti, vyrs bloga, serg. Visi ðo- R. B. Kiekvienas galëjo turëti kaukà? Ið kur Kerpauskis na nuskusti, suplieðyti”. O kad bût nu uodegos paskutis, ta turëjo tà kaukà? bûtø tikta kuojø apatis paskutis, o dabar ons i ðonus nudar- D. V. Nu ir, saak, daugiausia Latvijuo parduodav. Saak, kë. Tas atejis klausia: „O kas tau yr, kaimynël, kas tau serg, ið Latvijos ans bovo parsiveþis. Ir parsiveþ tep maþuo die- kas kon”. Nu i pasakie, þmuona pasak, sak: „Visur yr þaiz- þelie. Maaþ dieþelæ nusipirka ir pasakie daþiûrëtie. Atida- dos, visi ðonai [sudraskytie], kaþkas pasidarie anam”. Tai ryk dieþelæ, padiek, tegu bûn un virðaus, unt aukðta. Ir ma- jau tas tuojaus suprato, kas èia bov. aistà anam reikia duot’. Kuoðies iðvirdavo ir bliûdà koðies R. B. O kà tas kaimynas darydavo? visumet padiedavuo prie kamino, ir tada ons pajied, rytmetá D. V. Iðneðdavo. Iðneðdavo. iðskrend. Bet kad iðskrend tems ir tems ir tep kap ðvil’piau- LKAR 91(80), LKAG 366 (19) damas fit’, fit’, fit’, fit’, tokios kibirkðtelies lek á ðuonus. Muo- èiut ton maatie, rytmetie nemaèiau, tiktai vakari temaèiau. Kaip Meðkauski peimuo R. B. Kokiø grûdø koðæ valgë? Ðarnelës piliakalnio baþny- D. V. Nesvarbu. Tiktas unt virðaus èiuoj klausësi miðiø turi padiet’ on trobos, on virðaus. Prie kamino padiedavuo, sako, bliûdà anam. D. V. Èia mokytojas dar Meðkaus- R. B. O kiek kainuodavo? kis yr. Ne prie tievuo, bet prie senel D. V. Neþinau [kiek kainuodavo]. ten bov tas nuotykis. Ta Matutien pa- Bet, saak, jeigu að anon turiu ir að esu pasakoj, kap bov. prie mirties, að turu kam nors anon par- Sako, vuo tep bov: „Kit kart sum- leist’ kitam, pavest. Tur no munis kas dydavuo peimenis didelius. 17–18 nors kits pasiimt’. metø tik uþ peimená ej. Nu ir pasakoj, Ir sutartá turieja padaryt’. Reiðkia: á „Að jau senia kalbu ir dabar kiekvienà dienà tokias kad tam piliakalny kaliedu naktá dvy- maldas, roþanèiø tën nu ir pasiëmiau, ir atsisëdau kûmas neiti ir su smuiku grot’ negal (nu èia prie peèiaus, i kaalbu”. liktà valandø skambin varpas, miðias gitars, smuiks, kas ten jau, bet su toki D. Vasiliauskienë laika, pamuokslà, i, – saka, – viskun negal gruoti) ir su rieèiu, reiðkia, sijuot girdiesi. Nu ir vaikis i saak tam pei- (riets kur yr rets) negali. Negalem to- meniu: „Tu, – saak, – esi drosus, pa- kiø dalykø. Nu ano toks áþads tor bût’, miegink nueiti, – saak, – ar tikra tep ir tokiø dalykø negal [daryt’]. Á baþyèià eik, yr, ásitikink, reiðkia”. Tà naktá, Kaliedø viskon, bet á kûmas neik. naktá. Nu. Ir iðejis tas peimuo. Vaiks, Ir kiti paskoj, kad turi pasiraðyt’ sa- merge, anei lauk, kumet pares. Sa- vo krauju. Èia yr tas ið piktosios dva- ak, parej tas iðsigundis. Parej, viskou sios kaþkap jau atsein. girdiejis: skumbina varpa, iðej unt mi- R. B. Kiek jums metø tada buvo? ðiø, cignuoriø ton patraukie, varguo- D. V. dvylikos trylikos metø buvau. na geid gruoja, kuors geiduoja, miðias Iðveþë á Rusijà tà Kerpauská, að neþi- bova. Viskon tep kap baþnyèiuo kad nau, kur tas ano kauks palik. „Að ir ryti, ir vakar visumet kaalbu po „Sveika Marija” yr. Pamuoksluo graþi pasakie, bet kap uþ tas sielas, kurios èia tuo vietuo, kur að gyvenu, pasakie pamuokslà, pasakie: „Kas LKAR 91(68), LKAG365(60) nuo Kristaus sutvërimo”.

83 ÞMONËS PASAKOJA klausoties, nevalna niekam sakyt’. Pasakysi – mirsi.” Nu bës: „Eik, pasitikrink tas duris”. Að atsikieliau, ir tikrai – durys tas jau netikiejis. Parejis i papasakojis. Kap papasakoj, i atidaras. Dar tep kap atstûm girgþt’ nugirgþdiej. Tikra tos du- numirie. I ta Matutienë saka: „Að ëjau pati savo vaikais ve- rys [atidaros]. Tada ðiurpis toks paëmë, uþsidariau tas duris, dina, tas Meðkauskis laiduoj to peimená ir daug þmuoniø perþegnojau, tep baugia paleka, nu ir nieka, iðmiegojau. vaþiava ið toli toliausia, visi, sako, to stebuklo þiûriet, kap R. B. O kaip jûs paaiðkintumëte tai, kad tos durys atsi- ten bov”. Oj kokios laidotuvës bov, jetus tu mon! darë? R. B. Tai daþnai girdëdavo, ar tik tas piemuo matë? D. V. Neþinau. Atidarë duris, ir viskas. D. V. Tik tas, tik tas Kalëdø naktá. R. B. Dûðios kartais, sako, vaikðto? LKAR 91(82), LKAG 366 (21) D. V. Nu teip saako. LKAR 91(62), LKAG 365 (44,46) Girdëjome, kaip Kalëdø naktá Ðarnelës piliakalny skamba varpai Atsitikimas: Naujøjø metø vakarà nuðvito mon virtuvë tuokia maluonia ðveisa D. V. Vienà tuokià istuorijà irgi þinau. Mon patevis buva D. V. O Naujø metø vakarà kad pariejau ið baþnyès, tad seniûna, ir prieð pat rusams unteinunt tas bov. Yr piliakalnis áëjau á kambará, visa virtuvë teik nuðvita, tuoki ðveisi pasi- Ðaarnelie. Ten geguþinies keldavuo, viskuo, ðuokia bûda- darie, ir ta ðviesa labai maluoni. Að einu kitur pasitikrint, vuo, liûbam eit, ir uþdraud, nebleida. Virðininka ið valsèiaus kokia ta elektra yr, gal ið elektros [ta ðviesa sklinda], në pati pasak, rek atkaast, ten lygtai yra baþnyè uþpilt tën tami. Tep nesupruntu, kas èia daruos. Visur elektra normali, o tas mon pasakuoja. Jau nebleida ðuokiø bekelt, nuoriejo atkaasti, bet virtuvë ðveit, rodos, ir seinas [visos ðveit], bet tuokia ma- greita rusa parej, ir palika po ðia deina. Bet þiûru, kaþkada luoni ta ðveisa, toks malonums. I kap pranyk, neþinau. vaþiavau in tun pus, tas kalns yr sunykis, sumaþiejis. Jis toks bov panaðiai kap baþnyèia yra: vein pus apvali, virðus lygus, LKAR 91(63), LKAG 365 (45) ir èia tep kap bokðts aukðts, aukðts. Liubam lipt, ropom. Ir að su sesere ëjau á Kalëdas naktá, unksti miðias bûda- Apie Þemaièiø Kalvarijà: va. Laikrodis buva sugedis, i mes iðëjam, matyt, unksti. Ejam par pirmàsias miðias buvau baþnyèioj ir su seserim, ateinam ties tu piliakalniu, kad skumb tep gra- par pakyliejimà ostija par pusæ nuðvita, þiai varpa, kad skumbin, jëtus tu muona. Pasiklausiau, sa- o namuose suèiulbo paukðèiai kau: „Gegrienuos skumbin varpa, pavielavuom. Kol dar at- D. V. Kita niek, tiktas ketvirtais metais par pirmàsias mi- eisim á Kalvarijà, jetus tu muona, bûsim pavielavus”. Pasi- ðias buvau baþnyèioj ir par pakyliejimà ostija par pusæ nuðvi- klausiem i biegt. Parbiegom èia – tikta po dvylikts. Pas tetà ta. Ostija, kap pakelt par pakyliejim, pasidarë ðviesi ir par atëjau, sako: „Vaikeli, aikit gulti dar, po dvyliktos yr pirma pus tos ostijuos nuðvituo ir veinuo pusiej, kur ðveisu bovo, valunda”. Par patá dvyliktà ved ëjom naktá. Nu ir ta Matutie- liepsnelies plakies, o kita pusë normali bovo, nieka nebovo. në irgi papasakoj. An ir papasako: „Yr yr, – saak, – ten tikra Einu að nomo, motery sako: „Kodël tu esi pasikeitus?” yr baènyèia ape tilta”. „Kodël að pasikeitus? Kokia að esu, – sakau, – tokia ir esu”. R. B. O jûs tuos varpus girdëjote aiðkiai skambant? „Ne, – saak, – tu keista atruoda”. Að viena temaèiau. Pas- D. V. Ton varpa kap skombin, girdiejau. I graþi varpa kiau jau iðkart að muoteriðkuoms niek nesakiau, paskiau tokej. Neþinau. Gegrienuos ten në kuniga nier. jau klausaus, ar nepradies kas ðnekiet’, ar nebus kas ma- R. B. Gegrënai toliau nuo Ðarnelës? tæs, niek. Kitai pasakiau, kitai bijojau sakyt’, sakis, iðpruo- D. V. Toliau. Ir teik graþi varpa skumbieja, jetus tu muo- tieja ar kas tau èia maiðos galvuoj, ir nieka nesakiau. Ken- na, tikra në mûs Kalvarijuo tokiø varpø nier. tiejau. Tik Buðmiene esu sakius, o teip jau ne. Ten, sako, ðvedø laikø uþpilta su visas þmuoniemis. Uþ- Parëjau namo, mano visada yr kruosny uþtaisyta, að tik pylie, apipylie ton baþnyèia, ir dabar, matyt, anuo leidas, degtukà pakiðu, ir jau man ðils. Kaþkas mon va tep ðnibþ- susileidas yr. Jau maþesnis tas kalns, nier toks. (…) da: „Netikiek, nieka nëra”. Reiðkia, netikëk. Ir toks spau- LKAR 91(81), LKAG 366 (20,22) dims, suspaudë visà. Pasidariau toki apsunkinta ir pradiejau galvuot’: „Dieve tu muona, èia jau pristuoj piktuoji dva- Atsitikimas: Kûèiø vakarà kaþkas sia net pri muonis”. Tada að pasiëmiau [maldaknygæ]. Að atidarë duris jau senia kalbu ir dabar kiekvienà dienà tokias maldas, ro- þanèiø tën nu pasiëmiau ir atsisëdau èia prie peèiaus, i ka- D. V. Buvau tun namà neseniai pasistaèius, dar tos du- albu. Èia durys atidaros yra. rys laba unkðta bovo uþdaroms i dabar unkðta jos uþsidaro. Pasidarie mon lëngva. Tuoki atslûgo [átampa], jau nieks Naktá pariejau, kûèiø vakarà turbût parëjau ið baþnyèios, në- mon nebðnibþdi á ausá, juoki ðniebþdiejimà nebier, pasidarie jau mieguoti ir girdu, kad mon durys atidarë. Brinkt tas duris lëngva. atstûmë èia. Ai, galvoju, kas èia mon tep pasiruod. Bet kaþ- Bet tami kambary ðita koks bovo paukðèiø èiulbiejims! kas tartum kad saak: „Eik, pasitikrink”. I vis nedouda ramy- Tuoks, kad að nesu girdiejus ir turbût negirdiesiu savo gy-

84 ÞMONËS PASAKOJA venime! Èia tam kambary, bet að bijuo- R. B. Jûs neiðsigandote? jau þiûrieti. Pasiklausiau tuoká graþá èiul- D. V. Ne. Kad bûèiau iðsigandus, bes, tiktai teik mintys pagalvuojau: „Die- bûèiau nevaikðèiojus, negaudius. O ve, o gal ið blogos ar ið geros valios. dabar kiðu runkà visur, kas tas yr. Gal ið geros, o gal ið blogos: nuor ati- Neásivaizduoju, kas èia gaal bût’, ne- traukti muon’ nuo maldos, ir að neþiû- suprantu. rëjau. Bet pasidarë mon lengva, ir niko- R. B. Ir taip aiðkiai viskà matëte? kiø ðnibþdesiø, nikokiø gundymø, nieka D. V. I viskun teik aiðkia mateu. Ir nelik. Al tep, tartum on petiø nusiedis tas kambarys pilns, ir virtuvë. vo tep, lyg cypunte ðnibþd á ausis vat, R. B. O jos skraudþiojo ore, iki lu- kad: „Netikiek, tu nieka negalvuok. Vis- bø jø buvo? „Pilna ta virtuvë ir èia tas kambarys, kas tuðtybë!” tik á savo meigtamà nepaþiûriejau, nedideli, D. V. Visas gryna pilns kamba- Kaþkuok paprasta ðventë bovo, bet apvali, tartums akytëms.” rys. Ir að neásivaizduoju kas, ið kur tas bovo pavasaris, gal kokiais 1944 me- èia pasidarë tokej. Ir dvi su toms [ko- tais. Ir va stebuklø teik esu maèiusi. jelëms] taip ðokinie. Ir að pakiðau [rankà], ir ta veina mon nusileida. Nu- LKAR 91(61), LKAG365(43) sileida, supranti, ir pasklida, bet on ronkos jokios dëmës nepalik. O vei- Atsitikimas: ir kambarys, na iðskrida, visas iðnyk. ir virtuvë prisipildë nedideliø, R. B. Ar jos iðëjo, dingo, iðnyko? apvaliø tartum akyèiø D. V. Iðnyk, i niek nelik, ir visks. Kur pranyka, að neþinau. R. B. Dûðios kartais, sako, vaikðto? R. B. O kaip jûs paaiðkintumëte D. V. Nu teip saaka. Nu veins muon toká dalykà? tuoks áspûdis bov, bet að neþinau ir ne- D. V. Nu kad að nikaip neásivaiz- ásivaizduoju, kas bov. duoju. Að pareidavau ið daarba, pavargusi R. B. Tai gal èia tos dûðelës, uþ tuoki, atsisiesu prie tuo suoliuko pri tuo kurias kiekvienà dienà meldþiatës? peèiaus ir kalbiesu puoterius. Bet að ir „Ir að daba, þina, kiðu runkà, D. V. Nu að tep ir pagalvuojau. ryti, ir vakar visumet kaalbu po „Sveika noriu sugauti, kas tu tokia esi, su tou jouda kuojele”. R. B. O jûs galëtumëte nupieðti, Marija” uþ tas sielas, kurios èia tuo vie- kaip jos atrodë? tuo, kur að gyvenu, nuo Kristaus sutvë- D. V. Nu va tokie apskriti bovo, o rimo. [Ant] tos þemës, keik èia yr to mon èia akytës bovo. Vo tos dvi kur bovo, gabalelio, þmuoniø gyvenæ, kiek yr ið- tai èia po juod kojelæ turiejo. Visos ejá, uþ tas sielas visà laik að po vein apvalios, pilkas. Visi pilki, vuo èia to- „Sveika Marija” kaalbu. kios kaip akelës bovo. Nu ir nikumet niek tep nebovo, ton veinà kaart, jetus tu muona… Dar vasaros laike ðeðis, tai ðveisi yr, ne va- kars. Pilna virtuvë ir kambarys, tik á sa- Pieðë vo meigtamà nepaþiûriejau, tokei, nu D. Vasiliauskienë neþinau, nedideli, apvali, tokie tartums „Ir ta viena akelë leidos mon on tos runkos.” Kaþkas tep keista pasidar, pas- akytëms. Þiûr ir o tep skraida. kiau pradiejau galvuot’, misnu, Die- O að toki drøsi, galvoju, o kas èia toki ve mono, o gal èia mon [vaidenas], kad nikumet to nebovo yra. Ir að einu. Kap að einu, visi mun kelá doud. Në veina bová. O gal sielas kokis norintas ar kas nors [atëjo]? Bet að nelie[èiau]. O dvi su tokioms joudoms kojeliems. Ir anos vo juk neverta tokiø dalykø matyt’. tep ðuokinie. Ir að daba, þina, kiðu runkà, noriu sugauti, kas R. B. O prieð kiek laiko jûs jas matëte, ryte ar vakare? tu tokia esi, su tou jouda kuojele. Ka visos tuokios yra pilkas, D. V. Nu jau èia bus prieð kokius 7–8 metus, kap pariejau graþias, bet tos dvi su tuokia jouda kuojele. ið darbo 6–7 valandø, kap pradiejau melstis. Að ðeðto valan- Ir að einu, anos visos mon tep padaro takà, ir að vein do kap pareidavau ið darbo, nu ir að jau niek nedirbu, niek gaudau su ronka ton joudoj. Ir ta viena leidos mon on tos nelaikau, atsisiesu, pasikalbiesu poterius ir einu gult. Ir tokia runkos. nuvargusi atsisiedau, nieka að èia dabar [nedarysiu], pakal- Ontroj juokia dëmesia nebovo. Ir an pasilek be tos jou- bësiu poterius ir eisu miegot. Að neþinau, kas anej bovo. dos [kojelës]. Veina su jouda palik ir viss iðej. Në veinos neblik. Vuo kas bovo, kap – að neásivaizduoju. LKAR 91(64), LKAG 365 (47)

85 ÞMONËS PASAKOJA

Prieð karà un saulës maèiau tris kryþius Einu á pamaldas. Að visumet eidavau sekmadieniais ið kaimo. Nu ir þiûru – ið dangaus didþiausi laipta [eina]. Toki D. V. Ne sapni, tris kryþius un saulës maèiau. Saulë dideli laipta, ir atein Dievas Tievas. Kap yr paveiksli paiðyts leidos, ir tris kryþius maèiau. Viel suðukau, iðbiega mama, Dievas Tievs. moèiutë iðbiega, kaimyna atein ið to mono suðukimo tuoki. Atein, vuo ið ðaliø vienie tokej debesys. Jis atein, að Þinai, vaiks… Ir vis matë. Atsiklaupie, senieji meldës, saka: tiktas atsiklaupiau kap ëjau un kelio to. Keliu eidama atsi- „Èia prieð karà viskas yra”. Ir tei kryþia visi bov matyt: per klaupiau, susidiejau runkas, sakau: „Vieðpatie, atleisk mums vidurá aukðèiau kryþius bov, ið ðaliø þemesni kryþia du bo- nuodëmes”. Atsakë, saak: „Jei þina, kam dara?” Vuo. vo. Trys kryþiai bovo”. Vasaros laiki bovo. Ir tej kryþia bov, Èia tas pats pirmasis mon sapnas bovo. kol saulë uþsileido. Kap leidos saulë, tep su visais kryþiais LKAR 91(69), LKAG 365 (61) ir nusileido ta saulë. Taip ir bov. Prieð karà tas ir bov. LKAR 91(72), LKAG 365 (62) Sapnas: Visi Ðventieji geid danguj Sapnas: pamaèiau nedidelá kûdikëlá Jëzø ir D. V. Vuo kad bov Vilniou tas pu- palikau baltais drabuþiais èas vadinamasis, ten kad jau… (D. Vasiliauskienë kalba apie 1991 m. ir lengva, lengva, skraidanti Sausio 13-osios ávykius. – R. B.) Tad ori kap pûks prieð ton sapnavau viel [sapnà]. Að turiejau [ðv.] Marijos statule- D. V. Nu paskiau kûdikëlá Jëzø læ. Að paëmiau ton statulelæ, þina, maèiau nedidelá. Tep nediduks [kû- ten, kur ana bov padieta, pasidiejau dikëlis Jëzus], du angelele ið ðaliø ðaliap ir valau. Valau ten visas tas kambarie [stov], bet neþinau, ko- dulkes, privoratinklavusi ten viskon kiam kambarie. Ne èia, neþinau kair ðneku: „Marija, – sakau, – að tami. Ir að tik tep kap áejau terpdure, væs taip nebeapleisu, laikysiu ðva- par slinkstá perlipau á ton kambará, riai”, – sakau ir dedu rûtus. Kloju rûts kur stoviej tas kûdikielis Jëzus, an- ir galvuoju að anon èia [pasidiesiu]. gele þvakeles turiejo uþdegtas, ir að Ir Marij ta pradieja eit, vakðèiuot. To- palikau balta, baltais drabuþiais, kap kia nedidelë, ir an ein un baþnyès. be kûna. Toki skraidunti visa ling- Ein un baþnyèios, ir að nepasileiktu. va, lingva. O kap anei pranyka, að Að þinau, kad ana mona, að negaliu vël atsiradau kap sava kûni ir viel tos statulelës prarasti, ana jau pasi- niek nebmaèiau, savo drabuþes ap- darë gyva. sirengus, viskun. O tep baltais, bal- Einu, tep kap nuo mon ðitai nuo tais drabuþiais graþiais buvau ir sau pus kelio panaðiai iki baþnyès, girdu tep skraidau kap uori, toki tartum be Ðv. Marijos ir Kristaus skulptûrëlës didelia graþiai geid. Pakelu akis aukð- kûna bûèiau esunt kap pûks. D. Vasiliauskienës namuose. tyn, visa ta pus ðita jouda bovo. Jou- R. B. O kaip jûs paaiðkintumëte da, jouda tumsi ir ið èia, ið ðiaurë at- savo sapnus? skrend Dievas Tievas ir vis ðventie- D. V. Oj neþinau, nemok paaið- je, ir geiduoje luotiniðka „Teudem leu- kint’. dem” geiduoj, laba graþiai geiduoj. Ir LKAR 91(71), LKAG365(64) pri ðuona ið kairës pusës tuokia ðvei- sa bovo. Saka: „Nebmate, – saak, – Sapnas: ið dangaus èia Marija dar bovo, – saak, – bet tu didþiausi laiptai, nebmate, Marija, – saak, – jau nu- ir ateina pons Dievas tuolo”. Nu anei geiduoja ir þegnuoja visà þemæ. Visi þegnuoj, visà þemæ D. V. Sapne esu maèius tokiø þegnuoj ir nuej un peitø èia, á peitus. [dalykø] ádomiau, bet tik sapne. Ir paskiau „Umþinà atils” pragyda ir Patá pirmøjá syká buvau dar neþa- nugeiduoj tep nuej á peitus á ton pus. nuota. Buvau gal kokiuos 16 – 17 me- Nu ir að dabar galvuoju, kur ta tø. Vien þodþ, tas bovo prieð karà. muona Marij bepalik? Að þiûr, ana viel D. Vasiliauskienës skulptûrëlë ‘Sëdintis tebebieg. Að irgi paskui anos. Nubie- Að einu sapne, reiðk, á Kalvarijà. Kristus’ (autorius neþinomas).

86 ÞMONËS PASAKOJA gau paskui anuos, an ein á baþnyè. mei, bet nugriauk koplytelæ”. „Aèiû, – Baþnyèiuo pilna þmuoniø, miðias lai- sakau, – uþ patarimà gerà, mon pre- ka. Kunigs girdu statiná ir pasiruoðæ eit’ mijas neduokit, bet koplytëlës negrau- apie baþnyèià. Stou su kryþiu vidury siu”. Tep ir pasilik. O paskiau jau po to baþnyès, vieliavuos viskas jau tep ið- iðej laiks nemaþus, veins kits laiks, tai sirikiavusios yr. Ir tik pakyliejims yr. Ir Ðiluvuo to kryþiø pastaèiau, kai iðgij ta Marija pro tuos þmuones tep dailia mon tos kojs. bieg vingurioudam, ir að paskui anos R. B. O kaip jûs pajutote, kad jûsø [einu], kad tik neprarast’ tos statule- gyvenimas persimainë? lës. Vein galvuoju: „Kad tu muona esi, D. V. Ot supratau tep. Jis [mano að tavæs negaliu palikt”. Kur kryþiø vyrs] nuo manæs iðeji. Iðej nu manæs, „Ir að pasiþadiejau ta koplytelæ pastatyt’, kad muono [þmuogus] turiej, ana apkabin anon, gyvenims pasikeistø.” jis jau bov iðejás nu manás, bet atei- saak: „Tava nuodëmës atleists”. Tam davo, vis teik dauþydava, draskyda- þmuogou, kurs kryþiø turiej ir no to va. Að turiejau iðbiegti, nenakvuoti, ir þmogaus tuojau muni apkabin, sak: viskas, ir jis þuva. Þuva tep: gierie su „Tavo nuodëmës atleists”. draugais, jis, sakë, uþmiga, uþmigis Ir atsibudau. O pakyliejims bovo, prie siens atsivertis, iðsiþiojis, o tej að nesiklaupiau nei niek. Bet an per ger, acha, mes geram, i tu gerk, jam patá pakyliejim [taip padarë]. On to pylë ir uþpylë, i nelik. Ir uþduso, nelik þmuogaus apkabin, kur kryþiø turiej, ano. Nu ir visai, visai staigiai mon tas saak: „Tava nuodëmës atleists”. Nu to gyvenims pradieja keistis á gera, á ge- þmuogaus tujau muni apkabin, saak: ra palik viskas. „Tava nuodëmës atleists”, – ir að atsi- LKAR 91(58), LKAG 365 (38) budau, palikau niek nemaèius. Kryþius ir Ðv. Marijos koplytëlë, stovintys D. Vasiliauskienë kieme, yra padëka uþ iðgijimà ir LKAR 91(70), LKAG 365 (63) gyvenimo pasikeitimà. Papasakojo Vasiliauskienë – Þvirgþdinaitë Domicelë, Aleksandro, g. 1924 m., g. ir gyv. Plungës r., Gyvenimas pradëja keistis á gera... Þemaièiø Kalvarijoje. D. V. [Ðità koplytëlæ, kuri yra prie mon namø, að sta- Uþraðë R. Balkutë 2001 06 30. èiau] su intencija. Èia viskas yr statyta su intencija. Bovo Spaudai parengë Rita BALKUTË labai bluogas gyvenimas. Neþmuoniðkai bovo bluogas gyvenimas. (…) Nu ir toks bovo gyvenims, kad að net par PEOPLE NARRATE þeimà nenusirengdavau. Pri atviro lungo mieguodavau, kad Stories told by Domicelë galieèiau iðbiegt’. R. B. Kas buvo, kad taip reikëjo saugotis? Rita BALKUTË D. V. Nu vyrs, kas kits. Ir labai blogai bovo. Ir að pasiþa- The regional ethnographer Rita Balkutë’s investigation diejau tà koplytelæ pastatyt’. Bet að pastaèiau labai negrei- on the most remarkable church festival of indulgence in ta, kap apsiþadiejau. Po to sudegeu, nebgaliejau að tos kop- the township of Þemaièiø Kalvarija led to a discovery of the lytelës bepasistatyti. Nu ðep ne tep pasistaèiau vargingai prepossessing resident of Þemaièiø Kalvarija Domicelë to namielá, nors jis tuoks bier. Kap að apsiþadiejau, tai mon Vasiliauskienë. Þemaièiø Kalvarija is the locality which is famous for both the Way of the Cross and church festival nuo apsiþadiejim tep kap deina iðauða. Kap deina nuo nak- of indulgence. ties skyries. Domicelë’s stories contain strange and unexpected hap- R. B. O kokia jûsø mintis buvo? penings of her life – dreams and visions of religious nature. D. V. Kad mon pasikeistø gyvenims. Nu ir mon kap bliesti Domicelë happened to experience the sight of a flying kite iðblindo viskas. Iðblinda viskas, viskas pasdarie gera. Nu ir and of a big black cross in the sky. She was also visited by a supernatural sight – the room of her little house once was paskiau jau kai jau to namo besusitvarkiau, pasistaèiau tik filled with numerous little eyes of obscure nature. Her sights tada koplytelæ, bet jau tikras musintas po kokiø 5–6 metø behold in sleep are the visions of exceptionally religious po apþadø bepastaèiau. nature in which she is usually encountered by God, the B. R. B. O kaip apþadus reikia daryt’? V. Mary and angels. Domicelë asserts that she was lucky D. V. Að nieko neaukojau, bet pasiþadëjau. Ot, kad, reið- to get a change for the better out of B. V. Mary, i.e. to have kia, kad man Dievas duotø permainà, að pastatys savo keim a more peaceful and good life. When this wish came true she erected a chapel for the B. V. Mary. koplytielæ. Ir kad pastaèiau, dar kolûkis tebebuva, neleida, Stories told by Domicelë are the phenomenon of great jetus tu muon. Atëj pavaduotojas: „Nu, Vasiliauskiene, – importance in terms of religious aspirations, for the narra- saka, – mes tave uþ aplinkà premijoutumei, premijà doutu- tor is an exclusively religious woman.

87 LIETUVOS KULTÛROS MINISTERIJA TURINYS: LIETUVOS LIAUDIES KULTÛROS CENTRAS Registro sutiktuvës. Apie „Tradicinës kultûros vertybiø registro” LIAUDIES KULTÛRA 2002 Nr. 1 (82) rengimà su Lietuvos kultûros ministerijos darbuotoja Þurnalas leidþiamas nuo 1988 metø, kas du mënesiai Irena SELIUKAITE ir Lietuvos liaudies kultûros

REDAKCIJOS ADRESAS: centro direktoriaus pavaduotoja Vida ÐATKAUSKIENE Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius kalbasi Juozas ÐORYS ...... 1•

MOKSLO DARBAI VYRIAUSIOJI REDAKTORË Dalia RASTENIENË tel. 61 34 12 Rita REPÐIENË. Lietuviø etiologinës sakmës: SKYRIØ REDAKTORIAI: dviejø kultûrø dermë ...... 9 • Dainius RAZAUSKAS Libertas KLIMKA. Tikëjimai Mënulio poveikiu: – bendrieji kultûros klausimai, mitologija, tel. 61 31 61 archajiðkojo kalendoriaus reliktai? ...... 15• Liudvikas GIEDRAITIS – etnologija, Marija BALTRËNIENË. Kurtas Zachsas: lietuviø folkloras, etninës veiklos realijos, tel. 61 31 61 liaudies muzikos instrumentai ir jø sàsajos Juozas ÐORYS – etnologija, su pasaulio instrumentais ...... 20• tautodailë, etninës veiklos realijos, Lijana LAUÞIKAITË. Aukðtosios Panemunës prekybos tel. 61 31 61 pastatø architektûra XX a. treèiuoju deðimtmeèiu ...... 30• Beatrièë RASTENYTË – korektorë Ramûnas VIRKUTIS – fotografas Kazys ËRINGIS, Jûratë SENDÞIKAITË. Kraðtovaizdþio Maketas Martyno POCIAUS transformacija keièiant augalinæ dangà (ágyvendinus Reziumë á anglø kalbà vertë tarpusavyje nekoordinuotus projektus) ...... 36• Sigita JURKUVIENË

REDAKCINË KOLEGIJA: REGIONØ KULTÛRA. Habil. dr. Simas KARALIÛNAS, Lietuviø kalbos institutas, Antakalnio 6, 2055 Rima VITAITË. Zarasø kraðto paveldo bruoþai ...... 41• Vilnius LATVIJOS BALSAS. Pçteris ÐMITS. Latviø mitologija ...... 46 • Habil. dr. Ingë LUKÐAITË, Lietuvos istorijos institutas, Kraþiø 5, 2001 Vilnius SUKAKTYS. Vytautas VITKUS. Kas giesmën sudëta...... 56• Habil. dr. Nijolë LAURINKIENË, Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, PAÞINTYS. Dalia LOVÈIKIENË ir jos „Verpsèiø” ciklas. Antakalnio 6, 2055 Vilnius Su karpiniø karpytoja kalbasi Dalia RASTENIENË ...... 59• Juozas MIKUTAVIÈIUS, Lietuvos liaudies kultûros centras, Barboros Radvilaitës 8, KONFERENCIJOS. Liudvikas GIEDRAITIS. 2600 Vilnius Moterys ir moterys ...... 62• Prof. habil. dr. Vacys MILIUS, Lietuvos istorijos institutas, Kraþiø 5, 2001 Vilnius PRAÐO PASKELBTI. Potencialiø autoriø dëmesiui! Dr. Alë POÈIULPAITË, Lietuvos liaudies Rengiama nauja monografija! ...... 67• kultûros centras, Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius SKAITYMAI. Robert STRUBEL. Dr. Daiva RAÈIÛNAITË–VYÈINIENË, Lietuvos Individuacija ir grupinë Savastis ...... 68• muzikos akademija, Gedimino pr. 42, 2001 Vilnius KITOS KULTÛROS. Thomas CLEARY. Doc. dr. Krescencijus STOÐKUS, Vilniaus universitetas, Didlaukio 27, Vilnius Japonija ir krikðèionybë: dorovinë kryþkelë ...... 73• Prof. habil. dr. Angelë VYÐNIAUSKAITË, Antakalnio 83-22, 2040 Vilnius ÞMONËS PASAKOJA. Domicelës istorijos. Pasakoja

© ¥Liaudies kultûra´ Domicelë VASILIAUSKIENË ið Þemaièiø Kalvarijos. Steigimo liudijimas Nr. 152 Uþraðë ir spaudai parengë Rita BALKUTË ...... 82• Pasiraðyta spaudai 2002 01 29 Formatas 60×90/8 Rinkta kompiuteriu. 11 sp. l. Kaina: prenumeratoriams 4,69 Lt. VIRÐELIUOSE: Elena Adomaitienë. „Uþgavënës”. Pardavimui – sutartinë Fragmentas, centrinë dalis. 1988 m. Lietuvos liaudies kultûros centras Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius Danguolë Raudonikienë. „Uþgavënës”. 1994 m. http://www.lfcc.lt email: [email protected] Ramûno VIRKUÈIO nuotraukos Spausdino UAB ¥Sapnø Sala´ Moniuðkos g. 21, Vilnius Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobûdþio nuomonës sutaptø su redakcijos nuomone.