VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS INSTITUTAS REGIONISTIKOS KATEDRA

Lina Borkertaitė

KORĖJIEČIŲ TAUTINĖS MAŽUMOS SITUACIJA IR ĮVAIZDŽIAI JAPONIJOJE

Magistro baigiamasis darbas

Rytų Azijos regiono studijų programa, valstybinis kodas 62602S106 Politikos mokslų studijų kryptis

Vadovas (-ė) ___Seo Jinseok______(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta ______(PMDF dekanas) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2009 TURINYS

SANTRAUKA...... 2 SUMMARY...... 3 ĮVADAS...... 5 1. TAUTINĖS MAŽUMOS, JŲ INTEGRACIJA, LENKIJOS LIETUVIŲ ATVEJIS...... 9 1.1 Teoriniai tautinių mažumų adaptacijos, integracijos ir asimiliacijos aspektai...... 9 1.2. Lenkijos lietuvių atvejis...... 14 1.2.1. Istorinis lietuvių tautinės mažumos susiformavimas Lenkijoje...... 14 1.2.2. Lietuvių tautinio švietimo situacija...... 18 1.2.3. Lietuvių gyvenimo Lenkijoje socialiniai, teisiniai ir politiniai aspektai.....20 2. ZAINICHI KORĖJIEČIŲ SITUACIJA JAPONIJOJE...... 25 2.1. Zainichi korėjiečių identiteto tipai pagal Fukuoką...... 25 2.2. Teisinis Zainichi korėjiečių statusas Japonijoje...... 26 2.2.1. ir Chongnyeon ...... 26 2.2.2. Pilietybės klausimas...... 30 2.3. Zainichi korėjiečių integracijos į Japonijos visuomenę problemos...... 31 3. ZAINICHI KORĖJIEČIŲ ĮVAIZDŽIAI JAPONIJOJE...... 35 3.1. Tautiniai stereotipai ir žiniasklaida...... 35 3.2. Zainichi korėjiečių įvaizdžiai Japonijoje ir jų kaita...... 36 3.3. Empirinio tyrimo rezultatai...... 40 IŠVADOS...... 51 LITERATŪROS SĄRAŠAS...... 53 PRIEDAI

2 SANTRAUKA

Ryšium su Korėjos okupacija, didelė korėjiečių dalis buvo priverstinai atvežti į Japoniją arba vyko patys, neturėdami kitos išeities susirasti darbą ir pragyventi. Dėl šios priežasties dabar Japonijoje egzistuoja sąlyginai didelė, tačiau mažai žinoma korėjiečių tautinė mažuma ne tik Vakaruose, bet ir pačioje Japonijoje. Korėjiečiai Japonijoje vadinama zainichi korėjiečiais arba tiesiog zainichi. Šiame darbe siekiama išanalizuoti korėjiečių tautinės mažumos (zainichi korėjiečių) situaciją ir įvaizdžius Japonijoje.. Pirmoje darbo dalyje apžvelgiami teoriniai tautinių mažumų adaptacijos, integracijos ir asimiliacijos aspektai. Paimamas Lenkijos lietuvių tautinės mažumos atvejis palyginimui su korėjiečių tautinės mažumos situacija Lenkijoje, siekiant geriau suprasti ir priartinti lietuvio ir europiečio sąmonei zainichi korėjiečių padėtį Japonijoje. Tiek lietuviai Lenkijoje, tiek korėjiečiai Japonijoje atsidūrė mažumų padėtyje dėl istorinių aplinkybių. Lenkija vykdo draugiškesnę politiką mažumų atžvilgiu nei Japonija, kuri siekia išlaikyti homogenišką visuomenę asimiliuodama kitataučius. Kai tuo tarpu Lenkija pripažįsta tautinių mažumų egzistavimą. Nors pripažinimas teisiniame lygmenyje dar negarantuoja diskriminacijos nebuvimo socialiniame. Antroje darbo dalyje gilinamasi į teisinę zainichi korėjiečių padėtį, pilietybės klausimą bei integracijos į Japonijos visuomenę problemas. Nustatyta, jog zainichi korėjiečių padėtis po truputį švelnėja – suteiktas specialusis nuolatinai gyvenančiojo statusas, jiems panaikintas pirštų antspaudų pridavimo reikalavimas, tačiau net ir Japonijoje gimę, japonų kalba kalbantys kaip gimtąja kalba korėjiečių vaikai neturi Japonijos pilietybės. Zainichi korėjiečiai neturėdami Japonijos pilietybės susiduria su eile diskriminacijos formų apgyvendinimo, įdarbinimo ir socialinių interakcijų srityse. Trečiojoje darbo dalyje tyrinėjami zainichi korėjiečių įvaizdžiai Japonijoje. Neigiami stereotipai (nešvarūs, tingūs, linkę į nusikaltimus), susiformavę dar kolonijiniais laikais formuoja dabartinius įvaizdžius. Tačiau gana naujai atsiradęs hallyu fenomenas skatina naują teigiamą japonų požiūrį į korėjiečius, nors nėra aiškios ilgalaikės tokio pokyčio tendencijos. Atliktas empirinis kokybinės turinio analizės tyrimas internetiniame dienraštyje Times Online atskleidė zainichi korėjiečių identiteto transformaciją. Šalia dviejų alternatyvų pasirinkti arba korėjietišką, arba japonišką identitetą atsirado kitas variantas – natūralizacijos būdu įgyti Japonijos pilietybę, bet kartu išlaikyti korėjietišką identitetą, kartais pasiliekant ir korėjietišką vardą.

3 SUMMARY

When Korea was occupied by Japan, a lot of were brought to the country by force or came here voluntarily without having another possibility to find a job and make a living. Due to the reason, in Japan the Korean national minority is quite large, yet, barely known both in the West and inside Japan. Koreans are called Zainichi Koreans or simply Zainichi in Japan. The objective of this work is to analyse the current situation of the Korean national minority, or Zainichi Koreans, and their existing images in Japan. The first part of this paper is aimed at presenting theoretical aspects of the adaptation, integration, and assimilation of national minorities in another country. In order to make the situation of Zainichi more comprehensive to the Lithuanian and European perception of such issues, in the same part of the work the case of the Lithuanian national minority in Poland is introduced, so as to make a comparison between it and the situation of the Korean minority in Japan. Both Lithuanians in Poland and Koreans in Japan became minorities in the respective countries because of historical circumstances. Yet, Poland’s policy was friendlier with respect to the way national minorities were treated in Japan, where it was intended to have a homogenous society through the assimilation of the foreign-born. In the meantime, Poland recognises the existence of national minorities, although the legal acceptance does not mean there is no social discrimination in the country. In the second part of this paper the focus is placed on discussing the legal status of Zainichi Koreans in Japan, the issue of the citizenship and problems related to the integration into the Japanese society. It has been revealed that the situation of Zainichi Koreans is improving: they have been granted a special status as permanent residents and the requirement to submit their fingerprints for the registry has been cancelled. However, Korean children born in Japan and speaking the local language as if it was their mother-tongue do not have Japanese citizenship. Consequently, Zainichi Koreans who do not have the citizenship of the country face various discrimination forms in such spheres as housing, employment and social interactions. The third part of the work is devoted for the analysis of images of the Zainichi in Japan. It has been stated that negative stereotypes that come back from the colonial times and depict Zainichi Koreans as unclean, lazy and tending to perform crimes still contribute to the formation of the current images of the national minority. Yet, a new phenomenon of Hallyu prompts a new positive attitude Japanese develop with regard to Koreans. It also needs to be mentioned that there is no clear long-term tendency concerning the latter change seen.

4 Moreover, the performed empirical qualitative content analysis of the online daily Japan Times Online revealed the transformation of the identity of Zainichi Koreans. Earlier there were two alternatives: to choose the Korean or Japanese identity, whereas now one more possibility exists. Nowadays it is possible to acquire Japanese citizenship via naturalization but retain the Korean identity and sometimes even to keep a Korean name at the same time. That clearly indicates that the attitude Japanese had towards Koreans is less negative, and there are less manifestations of national discrimination and, on the other hand, more examples witnessing better relations of the two nations.

5 ĮVADAS

Japonija ir Korėja geografiškai artimos šalys, tačiau jų sudėtinga konfliktiška istorinė praeitis, ypač XX a. pradžioje, kuomet Japonija buvo okupavusi Korėją1, šias šalis atitolina viena nuo kitos. Ryšium su Korėjos okupacija, didelė korėjiečių dalis buvo priverstinai atvežti į Japoniją arba vyko patys, neturėdami kitos išeities susirasti darbą ir pragyventi. Dėl šios priežasties dabar Japonijoje egzistuoja sąlyginai didelė, tačiau mažai žinoma korėjiečių tautinė mažuma ne tik Vakaruose, bet ir pačioje Japonijoje. Korėjiečiai Japonijoje vadinama zainichi korėjiečiais arba tiesiog zainichi. Zainichi pažodžiui išvertus iš japonų kalbos reiškia „buvimas Japonijoje“. Tačiau kai terminas zainichi yra vartojamas vienas, nepridedant šalia kito žodžio, reiškiančio tautybės, jis reiškia korėjiečius, gyvenančius Japonijoje. Tai yra sutrumpinimas iš zainichi chōsenjin (korėjiečiai, pasirinkę Šiaurės Korėjos pilietybę), zainichi kankokujin (korėjiečiai, turintys Pietų Korėjos pilietybę), zainichi korian [Korean] (nepriklausomai nuo pilietybės).2 Paradoksalu, kad korėjiečiai, kurie nebuvo Japonijos okupantai, bet priešingai – užėmę okupuotųjų ir išnaudojamųjų poziciją, - Japonijoje siejami su neigiamais įvaizdžiais. Daroma prielaida, jog neigiamas konotacijas su korėjiečių tautinės mažumos įvaizdžiais lemia specifinis Japonijos visuomenės homogeniškumas, nenoras priimti kitataučių.

Šio darbo tikslas - išanalizuoti korėjiečių tautinės mažumos (zainichi korėjiečių) situaciją ir įvaizdžius Japonijoje.

Tiriamasis objektas yra korėjiečių tautinės mažumos (zainichi korėjiečių) situacija Japonijoje.

Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: 1) Išanalizuoti teisinį korėjiečių tautinės mažumos statusą Japonijoje; 2) Išsiaiškinti zainichi korėjiečių integracijos į Japonijos visuomenę problemas; 3) Ištirti zainichi korėjiečių įvaizdžius Japonijoje; 4) Zainichi korėjiečių situaciją Japonijoje palyginti su lietuvių tautinės mažumos situacija Lenkijoje.

1 Analizuojant Korėją, visada iškyla dviejų Korėjų problema, kurios pasižymi labai skirtingu politiniu, ekonominiu ir socialiniu gyvenimu. Šiame darbe, minint Korėją, bus orientuojamasi į Pietų Korėją (Korėjos Respubliką), jeigu nenurodoma kitaip, arba į vieningą Korėją prieš padalinimą 2 Chapman, D. Zainichi Korean Identity and Ethnicity. London: Routledge, 2007, p. 4. 6 Naujumas ir aktualumas. Nors Japonijos korėjiečių tautinė mažuma pasaulyje jau tyrinėta, tačiau Lietuvoje atliktų darbų šia tema darbo autorei surasti nepavyko. Tai galėtų būti paskatinimas Lietuvos visuomenei, siekiančiai plėtoti kultūrinius, ekonominius ir politinius ryšius, plačiau susipažinti su Rytų Azijos šalimis, jų problemomis, ir ypač tautinių mažumų situacija, kuri Lietuvai tampa vis aktualesnė didėjant tautinei įvairovei ir siekiant įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus kitataučių atžvilgiu. Juolab, kad į darbą įtrauktas naujas šioje temoje aspektas – zainichi korėjiečių situacijos palyginimas su Lenkijos lietuvių.3 Kitas naujas aspektas – dar labai mažai tyrinėti zainichi korėjiečių įvaizdžiai.4

Metodologija. Darbe naudojami šie metodai: • Aprašomasis – aprašyti tyrimo objektą – korėjiečių tautinės mažumos situaciją; • Lyginamasis – korėjiečių tautinės mažumos lyginimas su lietuvių Lenkijoje; • Kokybinė turinio analizė. Tiriant zainichi korėjiečių įvaizdžius Japonijoje atliekamas kokybinis empirinis tyrimas, naudojant kokybinę turinio analizę. Nagrinėjami internetinio dienraščio Japan Times Online straipsniai, atrinkti, įvedus raktinį žodį „zainichi“ (smulkesnį aprašą žiūrėti empirinio tyrimo analizės skirsnyje); • Kokybinis interviu. Atlikti du kokybiniai pusiau struktūruoti interviu susirašinėjant elektroniniais laiškais. I-asis interviu buvo su Mindan organizacijos Tokijaus skyriaus viešųjų ryšių specialistu Lee Seungho (gauti du elektroniniai laiškai). Buvo užduoti gilinamojo pobūdžio klausimai. II-asis interviu buvo atliktas su Lenkijos lietuve, dabar studijuojančia Kaune – užduoti pažintinio pobūdžio klausimai, siekiant susipažinti su autorei nepažįstama Lenkijos lietuvių situacija (gauti 2 elektroniniai laiškai).

Literatūra. Japonijos korėjiečių tautinė mažuma arba kitaip zainichi korėjiečiai Lietuvoje nėra tyrinėti, todėl tenka naudotis užsienio tyrinėtojų darbais. Reikėtų aptarti pagrindinius šios temos tyrinėtojus.Visų pirma, tai Johns Hopkins universiteto antropologijos docentė Sonia Ryang, kuri yra knygos North Koreans in Japan: Language, Ideology, and Identity (Westview Press, 1997) autorė, taip pat knygos Koreans in Japan: Critical voices from the Margin 5 redaktorė. Pastaroji knyga yra pirmoji

3 Palyginimui buvo pasirinkta Lenkijos lietuvių tautinė mažuma, nes ją su korėjiečiais Japonijoje sieja faktas, kad abi etninės grupės mažumų padėtyje atsidūrė dėl istorinės praeities aplinkybių, priverstinai. Be to, procentinis mažumų kiekis atitinkamų daugumų atžvilgiu reikšmingai nesiskiria. Abiem atvejais mažumos grupė yra kaimynystėje su kilmės šalimi. Ir abejų mažumų yra apylygis atitrūkimas nuo daugumų išvaizdos, kultūriniu atžvilgiu 4 Tikėtina, jog tyrimų iš zainichi korėjiečių įvaizdžių yra atliktų, tačiau tik Rytų Azijos kalbomis, kurios prieinamos tik retam lietuviui ir europiečiui. 5 Ryang, S. (red.). Koreans in Japan: Critical voices from the Margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000. 7 studija apie mažai žinomą korėjiečių tautinę mažumą ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Japonijoje. Knyga įdėjusi didelį indėlį užpildydama tuštumą šioje srityje. Joje skirtingi tyrinėtojai nagrinėja zainichi korėjiečių situaciją plataus spektro klausimais: teisinis ir socialinis statusas, tautinis švietimas, savęs reprezentavimas, nestabilios tapatybės. Kitas tyrinėtojas, Saitamos universiteto sociologijos profesorius Yasunori yra įdėjęs nemažą indėlį jaunų korėjiečių tapatybės klausimo tyrinėjimuose. Profesoriaus sudarytas jaunų korėjiečių identiteto tipų modelis bus aptarinėjamas šiame darbe. Kibi tarptautinio universiteto profesorius tarptautinių santykių srityje Mika Mervio irgi yra prisidėjęs prie korėjiečių Japonijoje temos tyrinėjimų. Profesorius Mika Mervio yra knygos Crossing National Borders: International Migration Issues in Northeast Asia (United Nations Univer-sity Press, 2005) skyriaus Koreans in Japan and Shimane autorius. Korėjiečių tautinės mažumos ir lietuvių Lenkijoje lyginamajai analizei nepamainomas literatūros šaltinis yra Vitalijos Stravinskienės disertacija „Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944- 2000“6. Tai labai išsami studija apie Lenkijos lietuvių bendruomenę nuo 1944 metų iki 2000, joje panaudota gausybė Lenkijos ir Lietuvos archyvinės medžiagos. Laikotarpiui nuo 2000 metų užpildyti naudojama Marytės Černelienės disertacija „Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo“7, kurioje skiriama dėmesio ne vien tik švietimo klausimams, bet ir Lenkijos lietuvių padėčiai nusakyti.

Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje apsibrėžiamos sąvokos ir apžvelgiami teoriniai tautinių mažumų adaptacijos, integracijos ir asimiliacijos aspektai. Paimamas Lenkijos lietuvių tautinės mažumos atvejis palyginimui su korėjiečių tautinės mažumos situacija Lenkijoje. Siekiant geriau suprasti ir priartinti lietuvio ir europiečio sąmonei zainichi korėjiečių padėtį Japonijoje. Antrojoje dalyje siekiama išnagrinėti zainichi korėjiečių situaciją Japonijoje, kad vėliau būtų galima pagrįstai tyrinėti korėjiečių tautinės mažumos įvaizdžius. Visų pirma, aprašomi japonų sociologo Yasunori Fukuokos sudarytas jaunų korėjiečių identiteto modelis, parodantis, kad korėjiečių populiacija nėra vienalytė siekiais integruotis arba nesiintegruoti į Japonijos visuomenę ir aktualizuojant arba neaktualizuojant laikus, kai Japonija buvo kolonizavusi Korėją. Vėliau gilinamasi į teisinę zainichi korėjiečių padėtį, pilietybės klausimą ir integracijos į Japonijos visuomenę problemas. Trečiojoje darbo dalyje tyrinėjami zainichi korėjiečių įvaizdžiai. Atkreipiamas dėmesys į susiformavusius korėjiečių įvaizdžius dar kolonijiniais laikais, daroma prielaida, kad stereotipai buvo

6 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000. Vilnius, 2002. 7 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008. 8 perduodami iš kartos į kartą, ir liko aktualūs dabartinių zainichi korėjiečių įvaizdžių formavimuisi. Aptariamas gana naujai atsiradęs hallyu fenomenas, kuris skatina naują japonų požiūrį į korėjiečius. Taip pat atliktas empirinis kokybinės turinio analizės tyrimas, padedantis nustatyti dabartines zainichi korėjiečių įvaizdžių tendencijas.

9 1. TAUTINĖS MAŽUMOS, JŲ INTEGRACIJA, LENKIJOS LIETUVIŲ ATVEJIS

1.1. Teoriniai tautinių mažumų adaptacijos, integracijos ir asimiliacijos aspektai

Susiduriama su gana painia problema, stengiantis atsakyti į klausimą, kas yra tautinė ar etninė mažuma, taip pat kurį terminą pasirinkti vartojimui. Kaip teigia Čepaitienė, Lietuvos mokslininkai yra linkę tautos ir tautiškumo sąvokas palikti kasdienei vartosenai, o mokslo srityje vartoti neutralesnius terminus „etninis“ bei „etniškumas“.8 Pats „etniškumo“ terminas yra kildinamas iš graikų kalbos žodžio ethnos, dažniausiai vartojamas nurodyti tapatybei, kuri grindžiama bendra kilme ir bendruomeniniu solidarumu. Žodžio vartosena nėra aiškiai apibrėžta, tačiau susijusi su subjektyvumu, tapatybe ir socialiniu konstravimu.9 Etninė kategorija, arba „nominali tapatybė“, gali turėti skirtingą reikšmę skirtingų individų gyvenimuose.10 Praktinę reikšmę ir apčiuopiamus padarinius turi „realioji tapatybė“ – tai, kaip intensyviai individai atsižvelgia į etninę kategoriją, kitaip dar nominalią tapatybę, kuri yra su jais siejama, ir tai, kokiu laipsniu atsižvelgia į ją konstruodami ir interpretuodami savo planus ir poelgius. Norint išsiaiškinti adaptacijos raidą svarbu atsižvelgti į tai, kaip ir kada žmonės naudojasi savo etnišku tapatumu, vertindami savo ir kitų sėkmes bei nesėkmes11. Etniškumo terminas jau apsvarstytas, reikėtų išsiaiškinti ir mažumos sąvoką. Tam bus panaudotas prancūzų eksperto Jules Deschenes apibrėžimas, pateiktas Jungtinių Tautų Organizacijos dokumente XX amžiaus devinto dešimtmečio viduryje, ir kurį savo studijoje naudoja Mažumų teisių grupės prezidentas Yves Plasseraud. Siaurąja prasme mažuma – tai grupė valstybės piliečių, sudarantys kiekybinę mažumą ir nedominuojantys toje valstybėje, turintys kitokias negu gyventojų dauguma etnines, religines arba kalbines savybes, tarpusavyje solidarūs, įkvėpti – nors ir neakivaizdžiai – kolektyvinės valios išlikti ir siekiantys faktinės ir juridinės lygybės su dauguma. Naudojant terminą platesniąja prasme, reikėtų įtraukti asmenis, neturinčius tos valstybės pilietybės.12 Pastebima, jog tarptautinėse pasaulinio masto deklaracijose vyrauja terminas „etninės mažumos“ (arba etninė kilmė), o europiniuose tarptautinės teisės dokumentuose dažniau kalbama apie „tautines mažumas“13. Dažnai apie tautines mažumas kalbama jas iš karto siejant su daugiau ar mažiau

8Čepaitienė, A. Atgaivinant etninį tapatumą: individas, simbolis, vieta. Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2001, 1 (10), p. 167-198. 9 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 17. 10 Jenkins, R. Rethinking ethnicity: arguments and explorations. London: Sage, 1997. 11 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 19. 12 Plasseraud, Y. Mažumos: tautinių ir etninių mažumų studijų įvadas. Vilnius: Apostrofa, 2006, p.10. 13 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 24. 10 jas globojančia kilmės šalimi; etninių mažumų sąvoka dažnai vartojama manant, jog jos yra izoliuotos ir pačios už save atsakingos.14 Šiame darbe kalbama apie dvi mažumų grupes, kurios atstovauja skirtingiems žemynams – Rytų Europai ir Rytų Azijai: apie lietuvius Lenkijoje ir korėjiečius Japonijoje. Šalyse yra priimta skirtingai traktuoti mažumų grupes, todėl ypač sunku vienareikšmiškai apibrėžti sąvokas. Lietuvių mažumos grupę Lenkijoje priimta vadinti lietuvių tautine mažuma. Vitalija Stravinskienė, išsamiai tyrinėjusi Lenkijos lietuvių bendruomenę, pasirenka tokį tautinės mažumos apibrėžimą, tinkantį nusakyti ir Lenkijos lietuvių statusą: „asmenys, priklausantys jai [tautinei mažumai], sudaro mažumą pagrindinės tautybės gyventojų atžvilgiu, yra valstybės, kurioje gyvena, piliečiai; juos vienija kultūros, tradicijų ir papročių, kalbos, religijos bendrumas. Jie siekia individualiai ar su kitais savo tautybės asmenimis laisvai reikšti, saugoti ir puoselėti savo tapatumą. Šis terminas labiau akcentuoja tam tikros grupės žmonių teisinį- politinį statusą šalyje, santykius su valstybine valdžia.“15 Korėjiečių mažumos grupės Japonijoje statusas yra skirtingas nuo lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje. Korėjiečiai Japonijoje (zainichi korėjiečiai) neturi Japonijos pilietybės. Pagal Yves Plasseraud, kuris išskiria „ribą tarp mažumos ir užsieniečių, kurią iš esmės nustato pilietybė“16, zainichi korėjiečius reikėtų vadinti užsieniečių grupe arba diaspora, bet ne tautine mažuma. Tačiau Yves Plesseraud analizuoja mažumų grupes daugiausiai Europoje, kur yra skirtinga situacija. Paprastai demokratinėse valstybėse gimusiems ir užaugusiems kelintos kartos užsieniečių vaikams automatiškai būtų suteikiama tos šalies pilietybė. Šiame darbe pasirinkta vartoti korėjiečių tautinės mažumos, o ne etninės mažumos sąvoka, nors literatūroje anglų kalba dažniau sutinkamas etninė mažuma ryšium su zainichi korėjiečiais. Tačiau tai susiję su ankščiau įvardintu skirtumu, kad tarptautinėse pasaulinio masto deklaracijose paplitęs etniškumo terminas, o Europoje – tautiškumo. Atsižvelgiant į tai, kad korėjiečiai Japonijoje yra susiję su savo kilmės šalimi,17 nėra visiškai izoliuota ir savarankiškai egzistuojanti mažumos grupė, jai pritaikytas tautinės mažumos terminas. Yra skirtingų tautinės mažumos sugyvenimo su gyventojų dauguma būdų. Tą galima nusakyti per adaptacijos procesą. Teigiama, jog nusakyti adaptacijos procesą yra kur kas svarbiau už pilietinį statusą. Taip yra dėl to, kad adaptacijos tikslai ir prasmė yra kur kas platesni ir gilesni už pilietybės

14 Plasseraud, Y. Mažumos: tautinių ir etninių mažumų studijų įvadas. Vilnius: Apostrofa, 2006, p. 29. 15 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 7-8. 16 Plasseraud, Y. Mažumos: tautinių ir etninių mažumų studijų įvadas. Vilnius: Apostrofa, 2006, p. 48. 17 Yra problematiškas klausimas dėl korėjiečių Japonijoje kilmės šalies. Mat jie į Japoniją pateko dar iš vieningos Korėjos, o po Antrojo pasaulinio karo, kuomet korėjiečiai tapo politiškai išsilaisvino iš japonų okupacijos, Korėja buvo padalinta į Šiaurės ir Pietų. 11 klausimą. Adaptacijos eiga visuomet priklauso nuo daugumos ir mažumos nuostatų ir adaptacijos tikslų suvokimo. Adaptacijos procese gali iškilti ne tik daugiau, bet ir kitokių tikslų negu vien tik įgyti apibrėžtą pilietinį tapatumą ir jį atitinkantį teisinį statusą.18 Socialinė adaptacija – tai individų siekių bei lūkesčių derinimas su jo galimybėmis ir visuomenės reikalavimais be lūkesčiais. Adaptacijos nesklandumai kyla nebūtinai dėl individo kaltės – visuomet reikia atsižvelgti socialinį kontekstą. Individo gebėjimai dalyvauti aplinkinėje visuomenėje ir išorinės socialinės sąlygos yra sociokultūrinės adaptacijos aspektai.19 Kultūrinio tapatumo sąsajas su socialine adaptacija padeda atskleisti J.W. Berry išskirti akultūracijos20 variantai, prie kurių pridedant socialinį kontekstą, o neapsiribojant vien tik individo nuostatomis, išskiriami keturi adaptacijos tipai, pažymintys adaptacijos rezultatus, kuriuos lemia kultūrinio tapatumo ir socialinio statuso sąveika, nepamirštant atsižvelgti į socialinį kontekstą, veikiantį adaptacijos eigą.21 Tam pritaria ir N. Kasatkina bei T. Leončikas22 teigdami, jog įvertinus pasitenkinimą pasiektu statusu ir išlaikytą arba neišlaikytą etninį tapatumą socialiniame kontekste gaunami tokie adaptacijos rezultatai: integracija, asimiliacija, marginalizacija ir separatizmas. Integracija pasižymi išlaikytu etniškumu ir pasiektu statusu. Individualiame lygmenyje integracija pasiekiama, jei žmogus, išlaikydamas etninį tapatumą sugeba dalyvauti daugumos kultūroje ir visuomenėje. Visuomeniniame lygmenyje integracijos skatinimui reikalinga užtikrinti sąlygas lygiateisiam dalyvavimui viešojoje sferoje. Reikia atsižvelgti ne tik į formaliai suteiktas teises mažumos grupei, bet ir realų naudojimąsi jomis. Integracijos atveju individo tautybė aplinkai nėra svarbi. Asimiliacija pasireiškia etninio tapatumo atsisakymu, norint įgyti pageidaujamą statusą. Asimiliacijos atveju individui nebesvarbi etninės kilmės grupė. Mažumos etninė grupė supanašėja su daugumos, ir prarandami kultūriniai skirtumai. Grupės lygmenyje asimiliacijos procesas būna ilgas, ne visuomet pastebimas procesas. Mišrios šeimos yra atskira asimiliacijos studijų sritis. Nacionalistų nuomone, mažumos turi kultūriškai asimiliuotis, o už tai, kaip atlygį, jos patiria sėkmingą adaptaciją. Marginalizacijos požymiai yra kultūrinio tapatumo praradimas ir nepasitenkinimas pasiektu socialiniu statusu. Svarbu atsižvelgti tiek į objektyvius statuso kriterijus, tiek į subjektyvų jo vertinimą. Marginalumą patiria tie individai, kurie atsisako arba praranda pirminį etninį tapatumą, o kartu ir simbolinę kilmės grupės paramą, ir neįgyja pripažinimo kitoje grupėje.

18 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 66. 19 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 69. 20 Akultūracija – tam tikros kultūros elementų perėmimas ir įsisavinimas. 21 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 69. 22 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 73-74 p. 12 Separatizmo atveju būdingas stiprus etninis tapatumas ir pasitenkinimas arba nepasitenkinimas socialiniu statusu. Individai nepalaiko visapusiškų santykių su visuomene, bet išlaikydami etninį tapatumą palaiko ryšius grupės viduje. Mažumos požiūriu, separatizmas gali būti sėkmingos adaptacijos būdas, nes individas, siekdamas statuso, nerizikuoja prarasti savo grupės palaikymo. Tačiau, skirtingai nuo integracijos, separatizmo atveju įgyjamas statusas pripažįstamas tik siaurame, lokaliame kontekste. Aptariant etninius reiškinius integracijos samprata glaudžiai siejama su socializacijos, akultūracijos, asimiliacijos, adaptacijos procesais, ir yra neatsiejama jų eigos bei rezultatų dalis.23 Etninių santykių kontekste integracija apibūdina procesą, kuriuo etninių mažumų nariai įsijungia į visuomenės struktūras, ir tokių ryšių kiekybę bei kokybę teisinėje, politinėje, socioekonominėje ir kultūrinėje socialinių santykių sferose. O integracija, kaip etninės politikos metodas apima sociokultūrines ir teisines priemones, skirtas garantuoti etninėms mažumoms ir imigrantams pilnateisių visuomenės narių statusą, jiems garantuojant lygias teises, galimybes ir pareigas, išlaikant jų tapatumą.24 Anksčiau buvo skiriama daugiau dėmesio ekonominei, politinei, rezidentinei integracijai, o pastaruoju metu integracijos diskurse akcentuojami kultūrinių sričių formavimas, simboliniai ištekliai, „kultūrinė hierarchija“ bei individai ir įvairių grupių tarpusavio ryšiai. Dauguma integracijos teorijų teigia socioekonominių ir kultūrinių veikimo visuomenėje būdų dualizmą ir bando konstruoti teorinius modelius, apimančius abu socialinės tikrovės aspektus.25 Reikia pastebėti, jog vienaip ar kitaip integracija veda prie lėtos asimiliacijos ar susiliejimo.26 Kasatkinos ir Leončiko teigimu, sėkmingos įvairių grupių gyventojų adaptacijos ir integracijos raiška – tai visavertis grupių socialinis dalyvavimas. Daugiareikšmė socialinio dalyvavimo samprata siejama su etniškai nedalomu pilietiniu ir politiniu dalyvavimu, įsitraukimu į ekonominį, politinį ir kultūrinį visuomenės gyvenimą, atstovavimu įvairiuose valdymo lygmenyse, dalyvavimu pilietiniuose dariniuose ir organizacijose, etninės kultūros plėtra bei etninės tapatybės išsaugojimu. Kiekvienas dalyvavimo aspektas gali reikštis skirtingu intensyvumu – priklausomai nuo skirtingų individų ir nuo grupių veiklos skirtingose sferose. Tačiau ši plati ir lanksti sąvoka žymi tą situaciją, kuri užtikrina integracijos procesų pastovumą ir negrįžtamumą.27 Vienas lengvai pastebimas visuomenės integracijos rodiklių gali būti politinio ir pilietinio dalyvavimo (balsavimas, peticijų pasirašymas, piketai, protestai) panašus lygis tarp daugumos ir 23 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 125 24 Statkus, N. Etniškumas ir nacionalizmas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2003, p. 232. 25 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 126. 26 Statkus, N. Etniškumas ir nacionalizmas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2003, p. 232 27 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 127 13 mažumos grupių. Aktyvus dalyvavimas socialiniame gyvenime yra vienas reikšmingiausių socialinės integracijos veiksnių. Toks dalyvavimas neretai yra vertinamas pagal narystę ir aktyvumą įvairiose socialinėse grupėse ir organizacijose.28 Etninio tapatumo paprastai neįmanoma nuslėpti arba pakeisti. Nors etniškumas ir gali būti socialiai konstruojamas, individo gyvenime jis artimesnis stabiliems, sunkiai manipuliuojamiems ar nepriklausomiems nuo asmens norų požymiams, t.y. tokiems kaip lytis ar amžius. Šia prasme etniškumas nėra socialinis kriterijus. Etninė kilmė yra duotybė, o jau nuo individo priklauso, ar jis elgiasi kaip mažuma, ar gyvena diasporoje, ar asimiliuojasi ir t.t29. P.L. van den Berghe išskiria šešis veiksnius, kurie paaiškina asimiliacijos ir kitų etninių pasikeitimų mąstą bei greitį: fizinės išvaizdos panašumas, kultūrinis artimumas, grupės dydis, grupės statusas visuomenėje, teritorinis pasiskirstymas ir grupės kilmė (autochtonai ar imigrantai). Asimiliacija bus lengvesnė, jei grupės bus kultūriškai ir fiziškai panašios. Kur kas dažniau asimiliuojasi mažesnės ir žemesnio statuso grupės bei tos, kurios geografiškai išsibarsčiusios nei autochtonai, gyvenantys apibrėžtoje teritorijoje.30 Valstybės gali inicijuoti asimiliaciją, vykdydamos kryptingą asimiliacinę politiką: mišrių santuokų skatinimas (kūrimas etniškai mišrių gyvenviečių, etniškai mišrios mokyklos), etninės grupės kalbos draudimas.31Tai, kad valstybė siekia asimiliuoti mažumas, nėra pagrindinė asimiliacijos problema. Problema yra tai, kad visuomenė nėra pasirengusi palikti pačiam individui laisvės pasirinkti kultūrinę tapatybę ar asimiliacijos laipsnį. Galbūt valstybė yra sudariusi prielaidas struktūrinei asimiliacijai, pagrįstai lygiateisiškumu, išplėtusi ribas su švietimo politika, bet visuomenė nebūtinai gali būti pasiruošusi praplėsti įsivaizduojamas ribas, kurių viduje yra savi, o už jų – kiti.32 Tautinėms mažumoms labai svarbi institucija yra mokykla. Dažnai mokyklų pertvarkymas tapatinamas su paslėptais valstybės siekiais asimiliuoti mažumas. Tačiau mokyklų tinklo raida labiau atspindi etninės grupės savivaldos ir konsolidacijos įgūdžius, nuo kurių priklauso bendruomenės gebėjimas išlaikyti savo narių kultūrinį tapatumą, tai yra pasipriešinti asimiliacijai.33 Vienas sėkmingų tokio pasipriešinimo pavyzdžių yra Lenkijos lietuvių pasiekimai švietimo srityje. Apie švietimą plačiau bus kalbama kitose darbo dalyse. 1.2. Lenkijos lietuvių atvejis

28 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 128. 29 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 71 30 P. L. van den Berghe. The Ethnic Phenomenon. New York: Elsevier, 1981, p. 218-219. 31 Statkus, N. Etniškumas ir nacionalizmas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2003, p. 224. 32 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 146-147. 33 Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 144. 14 1.2.1. Istorinis lietuvių tautinės mažumos susiformavimas Lenkijoje

Lietuvių tautinės mažumos atsiradimo Lenkijoje aplinkybės yra skirtingos nuo korėjiečių tautinės mažumos atsiradimo Japonijoje. Didžioji dalis lietuvių Lenkijoje yra autochtonai – „Lietuvai kovojant su Lenkija dėl etninių žemių vientisumo Lietuvos valstybėje, dalis lietuvių žemių buvo Lenkijos užimtos ir liko pastarosios teritorijoje.“34 Tokiu būdu „didžioji dalis Lenkijos lietuvių gyvena kompaktiškai Punsko-Seinų krašte“.35 Pagal tautinių mažumų tyrimo „Mes ir mūsų kaimynai“, atlikto 1994 m., duomenis Punsko-Seinų krašte lietuviais save laikė 41,6 procentas respondentų.36 Korėjiečiai buvo gabenami į Japoniją priverstiniams darbams kolonijiniais laikais, arba vyko savo noru, ieškodami galimybių rasti darbą. Lietuviams niekur nereikėjo keltis, kad atsidurtų kitoje valstybėje – jie liko nuo seno gyventose žemėse, bet buvo perkelta valstybės siena, ir žmonės atsidūrė tautinės mažumos situacijoje, o korėjiečių atveju žmonės buvo priverstinai perkelti arba kėlėsi savo noru į kitas žemes Japonijos imperijos teritorijoje, nes tuo laiku Korėja buvo Japonijos kolonija. Dabartinis korėjiečių išsidėstymas Japonijoje pagal gyvenamus regionus daugiausiai yra nulemtas kolonijinio periodo situacijos, priklausomai nuo darbų pasiūlos išsidėstymo37. Osakos prefektūroje yra didžiausia korėjiečių populiacija (apie 200 tūkst.) tarp kitų Japonijos prefektūrų. , vienas didžiausių industrinių miestų Japonijoje buvo priklausomas nuo pigios darbo jėgos, kurią parūpino korėjiečiai, taip pat okinaviečiai bei kiti socialiai nepalankiose sąlygose gyvenantys japonai (pavyzdžiui, burakuminai).38 Nors tiek korėjiečių atsiradimas Japonijoje, tiek Lietuvių Lenkijoje yra nulemtas istorinių aplinkybių, šios yra pakankamai skirtingos. Nežiūrint to, korėjiečiai, kad ir labiau išsisklaidę po Japoniją nei kompaktiškai susitelkę lietuviai viename krašte, irgi gyvena susitelkę į bendruomenes, kas apsunkina asimiliaciją. Lietuvių skaičius Lenkijoje nėra iki galo aiškus. Pagal 2002-ųjų metų gyventojų surašymo duomenis lietuvių Lenkijoje yra 5846, iš jų absoliuti dauguma (5639) turi Lenkijos pilietybę. Lietuviai Lenkijoje sudaro 0,02 procentus gyventojų.39 Tačiau po surašymo dauguma Lenkijos tautinių mažumų yra pareiškusios, kad šitie duomenys neparodo tikslios tautinių mažumų sudėties, nes surašymo metu

34 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 28. 35 Žr. ibid. 36 Lenkai Lietuvoje – Lietuviai Lenkijoje 1994. Vilnius – Varšuva, 1995, p.14, 73. 37 Mervio, M. The Korean Community in Japan and Shimane. (Konferencijos Human flows across national borders in Northeast Asia medžiaga). , 2002, p.86 38 Aoki, E. Korean children, textbooks and educational practices.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 166. 39 Demographic Yearbook of Poland. Warsaw, 2008, p. 180. Rasta: http://www.stat.gov.pl/gus/45_3697_ENG_HTML.htm Žiūrėta: 2009 05 09 15 ne visuomet buvo klausiama tautybė. Pagal tyrimo rezultatus net 774 tūkstančiai piliečių nenurodę savo tautybės.40 Įdomu pastebėti tai, kad lietuvių skaičius Lenkijoje, nurodytas pagal gyventojų surašymo duomenis, labai skiriasi nuo Vitalijos Stravinskienės apytiksliai apskaičiuotojo. Ji nustatė, kad Suvalkų krašte lietuvių gyvena apie 10 tūkstančių, o visoje „Lenkijoje gyvena ne mažiau kaip 15000-16000 lietuvių. Toks būtų lietuvių, bet ne lietuvių kilmės asmenų skaičius Lenkijoje. Šis skaičius apimtų daugiau ar mažiau lietuviškoje veikloje besireiškiančius asmenis.“41 Tuomet lietuviai sudarytų 0,04 procentus visų Lenkijos gyventojų42. Visai priešinga situacija su korėjiečiais Japonijoje, kadangi korėjiečių skaičius gana tiksliai nurodomas. Tai įmanoma padaryti dėl užsieniečių registravimo tvarkos, nors netikslumų gali būti dėl korėjiečių, įgijusių pilietybę natūralizacijos būdu. Bet tokiu atveju, valstybės akimis jie yra japonai, o ne korėjiečiai. Zainichi korėjiečiai sudaro 0,37 procentus visų gyventojų (pagal 2005-ųjų Japonijos gyventojų surašymą Japonijos populiacija - 127,77 mln.43, iš kurių 470 tūkst. yra Korėjos piliečiai44). Palyginus dviejų tautinių mažumų dvejose skirtingose valstybėse bent apytikslius skaičius matyti, jog nei viena, nei kita tautinė mažuma atitinkamose šalyse reikšmingo procento nesudaro, tačiau korėjiečiai yra pati didžiausia tautinė mažuma Japonijoje, o Lenkijos lietuvių bendruomenė yra viena mažiausių – kur kas didesnės yra baltarusių, vokiečių, ukrainiečių bendruomenės. Tačiau didžioji dauguma lietuvių gyvena susitelkę viename krašte ir todėl ši mažuma tampa reikšminga. Korėjiečiai Japonijoje pasklidę po visas prefektūras, daugiausia urbanistiniuose rajonuose. Didžiausia dalis (grubiai skaičiuojant, trečdalis) korėjiečių yra susitelkę Osakoje45; tačiau jų procentas tarp Osakos gyventojų nėra toks didelis kaip lietuvių Suvalkų krašte. Todėl, pagal P.L. van den Berghe korėjiečiams gresia lengviau asimiliuotis nei lietuviams, atsižvelgiant į mažumos grupės kilmės ir pasiskirstymo teritorijoje veiksnius. Japonijos piliečiais arba gimstama, naudojamas ius sanguinis principas arba tampama sudėtingu natūralizacijos būdu. Lenkijoje, nors ir laikomasi to paties ius sanguinis principo, lietuviai automatiškai gavo Lenkijos pilietybę. Iš Lenkijos lietuvės pasakojimo atskleidžiamas pilietybės gavimo klausimas:

40 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 43. 41 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 34. 42 Jeigu Lenkijos populiacija 38 mln. Toks skaičius nurodytas: Official promotional website of Republic of Poland. http://www.poland.gov.pl/index.php?document=2 Žiūrėta: 2009 05 01 43 The population of Japan 2005, p. 1. Rasta: http://www.stat.go.jp/english/data/kokusei/2005/poj/pdf/2005ch01.pdf Žiūrėta: 2009 05 01. 44 The population of Japan 2005, p. 70. Rasta: http://www.stat.go.jp/english/data/kokusei/2005/poj/pdf/2005ch11.pdf Žiūrėta: 2009 05 01. 45 Ryang, S. Koreans in Japan.//Ember, M., Ember, C.R. & Skoggard, I. (red.) Encyclopedia of Diasporas: Immigrant and Refugee Cultures Around the World. Springer, 2005, p. 974. 16 „Lenkijos pilietybę gaunam automatiškai, nes ten gimėme ir pan. Na, pagal dokumentus, pilietybe mes esame lenkai. Šiaip galima sakyt, jog su Lietuva sieja mus tik tautybė.“46 Lenkija turi daugiau praktikos su tautinėmis mažumomis, vykdoma skirtinga politika mažumų atžvilgiu. Vis dar yra išsilaikęs Japonijos, kaip rasiškai, etniškai, kultūriškai homogeniškos visuomenės įvaizdis, įsitvirtinęs XX amžiaus šeštame – septintame dešimtmečiuose47, nepaisant devintame dešimtmetyje prasidėjusio mažumų judėjimo ir mokslininkų indėlio bandymuose išsklaidyti Japonijos homogeniškumo iliuziją48. Dabar Japonijoje panašiai kaip Lenkijoje iki šeštojo dešimtmečio pradžios, kai buvo skelbiama, kad šalyje gyvena tik lenkų tautybės žmonės. Todėl „buvo laikomasi nuostatos, kad sąvokos „tautybė“ ir „pilietybė“ turėjo identišką reikšmę.“49 Anot E. S. Rappaport, „sąvoka „lenkas“ ir „Lenkijos pilietis“ mums ir kitiems turi sinonimišką reikšmę...“50. Tokia pozicija visiškai atitinka dabartinį suvokimą, kad Japonijos pilietis būtinai yra japonas. Nors Lenkijos Jungtinė Darbininkų partija šeštame dešimtmetyje oficialiai pripažino, jog be lenkų Lenkijoje gyvena ir kitų tautybių žmonių51, tautinių mažumų atžvilgiu buvo vykdoma represinė, asimiliacinė politika52. Šeštojo dešimtmečio antroje pusėje tautinėms mažumoms buvo leista įkurti draugijas, vykdyti saviveiklą, leisti spaudą, tačiau per įkurtas organizacijas ir leidinius buvo vykdoma griežta kontrolė.53 Tiek Japonija, tiek Lenkija norėjo išsivalyti nuo tautinių mažumų, suprasdamos, kad lengviau tvarkytis homogeniškoje valstybėje. Lenkijoje 1944-1946 metais vykdoma repatriacine politika buvo siekiama perkelti tautinių mažumų atstovus į tautines valstybes. Teoriškai tautinėms mažumoms buvo palikta teisė apsispręsti išvykti ar neišvykti, bet praktiškai lenkų vietinės valdžios institucijų buvo daromas spaudimas, naudojamos prievartos priemonės, kad tik ne lenkų tautybės žmonės repatrijuotų. Buvo ieškoma menkiausių pretekstų parodyti lietuvių priešiškumą vietinei valdžiai, buvo skelbiama informacija neatitinkanti tikrovės, kad valdininkai galėtų pateisinti savo veiksmus.54 Tačiau galima teigti, kad lietuvių perkėlimas į LSSR nepavyko. 1944-1945 metais į Lietuvą išvyko gyventi tik 14

46 Lenkijos lietuvė. Lietuviai Lenkijoje. Susirašinėjo Lina Borkertaitė 2009 03 06 – 2009 03 23 (Žr. Priedas Nr. 2) 47 Tessa Morris-Suzuki. Reviewed work(s): Multiethnic Japan by John Lie. Journal of Japanese Studies, Vol. 28, 1, 2002, p. 233. Rasta: http://www.jstor.org/stable/4126799 Žiūrėta: 2009 04 07. 48 Lie, J. Reviewed work(s): Japan's Minorities: The Illusion of Homogeneity. by Michael Weiner. Monumenta Nipponica, Vol. 53, 3, 1998, p. 419. Rasta: http://www.jstor.org/stable/2385734 Žiūrėta: 2009 04 07. 49 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 30. 50 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 30. iš Rappaport, E.S. Polska jako panstwo narodowe (szkic analityczny scisle polskiego skladu ludnosci III Rzeczypospolitej). Mysl Wspolczesna, 1946, t. 1, Nr. 1-3/4 (mikrof. Nr. 65732), p. 202. 51 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 93. 52 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 21. 53 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 24. 54 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 18. 17 asmenų, vėliau – dar keli.55 Reikia pažymėti, kad lietuviams buvo svarbu išsaugoti gimtąsias žemes, nepaisant to, kad jos atsidūrė kitos valstybės teritorijoje. Lenkijoje situacija dėl tautinių mažumų pasikeitė, kai 1989 metais komunistinę valdžią pakeitė išrinkta demokratinė valdžia. Aukščiausiame valstybiniame lygmenyje, premjero kalboje buvo pažymėta, jog „Lenkija yra taip pat ir tautinių mažumų tėvynė, žadėjo, kad bus rūpinamasi jų tapatybės išsaugojimu.“56 1989 m. Lenkijos Seime buvo įkurta Tautinių ir etninių mažumų komisija, kuri rūpinosi teisinių aktų, reguliuojančių tautinių mažumų, projektų rengimu.57 1992 metais Tautinių mažumų grupė, veikianti prie kultūros ir meno ministerijos, performuota į Tautinių mažumų biurą, o 1994 metais – į Tautinių mažumų kultūros reikalų biurą, kuris daugiausiai rūpinosi pinigų paskirstymu įvairioms tautinių mažumų organizacijoms. 60 procentų biudžeto skirdavo tautinių mažumų spaudos finansavimui, likusią dalį knygų leidybai, kultūriniams renginiams, seminarams. Daug metų rengtas Tautinių ir etninių mažumų įstatymas buvo priimtas 2005 metais. Tautinių mažumų reikalus tvarko Vidaus reikalų ministerija.58 Susidomėjimas tautinių mažumų problematika Lenkijoje 9-ame dešimtmetyje sietinas su Solidarumo judėjimo atsiradimu. Judėjimo leidžiamuose veikaluose buvo keliami tautinių mažumų, jų santykių su lenkais klausimais. Vienoje Solidarumo judėjimo dalyvio monografijoje tarp kitų mažumų minimi ir lietuviai, apie kuriuos sakoma, jog „Suvalkų krašto lietuvių ir lenkų santykius komplikavo netolima praeitis, [...] jog ir iš lenkų pusės buvo padaryta skriaudų lietuviams“.59 Pagrindiniai klausimai, kurie kenkė Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniams santykiams buvo nesutarimai dėl Vilniaus krašto priklausomybės, armijos krajovos veiklos bei požiūrio į Seinų kraštą, kaip etninę Lietuvos žemę.60 Be to, įtaką tarpvalstybiniams santykiams tarp kaimyninių Lietuvos ir Lenkijos valstybių ir tautų darė Lietuvos lenkų veikla, pavyzdžiui, jiems kenkė Lietuvos lenkų autonomijos siekis.61 Taip pat ir korėjiečių bei japonų santykiams įtakos turi istorinė praeitis, ypač iš kolonijinių laikų. Korėjiečiai yra nuskriaustųjų pozicijoje. Korėja buvo kolonizuota, korėjiečiai išnaudojami darbams, visais būdais mėginami japonų asimiliuoti.

55 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 19. 56 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 130 iš Mohlek, P., Hoškava, M. Die Minderheiten in der Republic Polen, in der Tschechischen und in der Slowakischen Republik. Bonn, 1994, p. 82; Sakson, A. Stosunki narodowosciowe na Warmii i Mazurach 1945-1997. Poznan, 1998, p. 319. 57 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 131. 58 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 36-37. 59 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 9 iš Podlaski, K (Skaradzinski B.) Bialorusini Litwini Ukraincy. Bialystok, 1990, p. 56-58. 60 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 117-118. 61 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 120. 18 1.2.2. Lietuvių tautinio švietimo situacija

Ankstesniuose darbo skyriuose jau minėta, jog mokyklos institucija yra labai reikšminga tautinėms mažumoms. Per ją valstybė gali įgyvendinti norimą politiką tautinių mažumų atžvilgiu. O tautinėms mažumoms tautinės mokyklos yra viena svarbiausių priemonių skleisti tautiniam identitetui, reikštis kultūrai. Nuo 1950 metų Lenkijoje yra įkurtas mokyklų ne lenkų dėstomąja kalba reikalus tvarkantis skyrius Švietimo ministerijoje. Nors iš pradžių tokiose mokyklose buvo dėstoma gimtoji kalba tik kaip dalykas, o visa kita lenkiškai.62 Japonijoje platus Chongnyeon valdomas etninių korėjiečių mokyklų tinklas nepripažįstamas ministerijoje. Bet gal todėl Japonijoje nebuvo varžomas tokių mokyklų darbas, kaip kad Lenkijoje, pasikeitus valdžios politikai, būdavo stiprinama tautinių mažumų mokyklų kontrolė: nuolat tikrinamas mokytojų darbas, mokinių lankomumas, nuteikinėjami tėvai neleisti į tautines mokyklas.63 Be to, Lenkijoje atidarant tokias mokyklas joms buvo iškeltas tikslas „auklėti jaunimą socialistinio internacionalizmo ir patriotinės ištikimybės liaudies Lenkijai dvasia.“64 Panašiai kaip ir Chongnyeon organizacijos valdomos mokyklos, anot Lee Seungho, yra skirtos „šlovinti Kim Il Sung , ateičiai paveikti jaunus žmones ideologiniu mokymu“65. Lietuviško švietimo pradžia pokario Lenkijoje yra 1951-1952 metai. Tuomet pradėjo veikti pirmosios lietuviškos pradinės mokyklos Punsko ir Seinų valsčiuose, taip pat buvo pradėti lietuvių kalbos kursai mokytojams, ruošiamiems lietuviškoms mokykloms.66 1956 m. Punske buvo atidaryta vidurinė lietuviška mokykla. Jos atidarymas „turėjo reikšmės miestelio ir jo apylinkių lietuviškumui. Nuo tada Punske veikia švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio mokslo pakopas.“67 Tuo tarpu, Seinuose neįkūrus lietuviškos mokyklos ėmė silpniau reikštis lietuvių kultūrinė veikla, sparčiau lenkėjo.68 Šitas pavyzdys rodo, kokį svarbų vaidmenį tautinio identiteto ir kultūros palaikymui atlieka mokyklos, kuriose mokoma gimtąja kalba. „Punsko lietuvišką licėjų, neabejotinai, galima įvardinti lietuviškos veiklos židiniu, kuriame buvo plėtojama įvairiapusė švietimo kultūrinė veikla“.69

62 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 93. 63 Žr. ibid. p. 94. 64 Žr. ibid. p. 93. 65 Lee Seungho. Mindan organizacija ir zainichi korėjiečiai. Susirašinėjo Lina Borkertaitė 2009 03 13 - 2009 05 12, (Žr. Priedas Nr.1) 66 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 95. 67 Žr. ibid. p. 96. 68 Žr. ibid. p. 97. 69 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 98. 19 Iškyla tautinių mokyklų finansavimo klausimas. Lenkijos atveju, švietimas finansuojamas daugiausiai iš valstybės biudžeto, taip pat savivaldybių, galimi privatūs rėmėjai. Po finansų sistemos decentralizacijos tapo įmanomos ir nevalstybinės mokyklos.70 Pavyzdžiui, prie naujų patalpų skyrimo Punsko lietuviškam licėjui prisidėjo ir vietinės, ir centrinės partijos, ir švietimo struktūros.71 Visai kitokia korėjiečių Japonijoje padėtis, kur Chongnyeon įsteigtos 150 mokyklų, kurios varijuoja nuo pradinių iki universiteto, negavo jokio formalaus akreditavimo iš Japonijos švietimo ministerijos. Zainichi korėjiečiai patys rėmė savo mokyklas, leisdami savo vaikus, net ir tie, kurie buvo priėmę Pietų Korėjos pilietybę.72 (Apie Pietų Korėjos piliečių lankymą Chongnyeon organizacijos mokyklas pripažino ir Mindan organizacijos atstovas73). Komunistinės Lenkijos laikais vyko bendradarbiavimas tarp Lenkijos ir LSSR lietuvių tautinio švietimo klausimu. Buvo siunčiama į LSSR po kelis mokytojus stažuotėms, gaunama iš LSSR literatūros, kurios žymioji dalis buvo propagandinio turinio74, tikintis, jog Lenkijos lietuvių ryšys su Tarybų Lietuva padės įdiegti komunistinę ideologiją. Galima išvesti paralelę su Chongnyeon remiamomis mokyklomis, kuriose buvo diegiama Šiaurės Korėjos ideologija. Korėjietiškos mokyklos Japonijoje nebuvo priklausomos nuo Japonijos vyriausybės, bet užtat pavaldžios Šiaurės Korėjai. Lenkijoje vykdant 1999-ųjų metų švietimo reformą buvo neatsižvelgta į tautinių mažumų mokyklų specifiką.75 Suprastėjo lietuviško švietimo padėtis, mat buvo reformuotos kai kurios mokyklos: iš aštuonmečių virto šešiametėmis, iš šešiamečių – trimetėmis. Norint pasiekti lietuviškas mokyklas arba kitais atvejais mokyklas, kur dėstoma lietuvių kalba kaip dalykas, tekdavo įveikti didesnį atstumą, todėl dalis tėvų geriau pasirinkdavo vaikus leisti į lenkiškas mokyklas.76 Tačiau 2001 metais valstybinės ir savivaldybių administracijos bei lietuvių tautinės mažumos atstovų buvo parengtas dokumentas (Lenkijos lietuvių švietimo plėtros strategija), kuriuo buvo siekiama išvengti neigiamų Lenkijos švietimo reformos pasekmių lietuvių tautinei mažumai. Strategijoje buvo numatyta, kad kiekvienas mokyklų tinklo pertvarkymas, ypač Seinų valsčiuje, turi būti daromas tik su lietuvių organizacijų žinia ir jų patvirtintas. Tokio dokumento atsiradimui turėjo įtakos Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai santykiai.77 Lenkijoje tik lietuvių tautinė mažuma, kuri, beje, yra viena iš mažiausiųjų, 70 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 61. 71 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p 98. 72 Ryang, S. Resident Koreans in Japan// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 5 73 Lee Seungho. Mindan organizacija ir zainichi korėjiečiai. Susirašinėjo Lina Borkertaitė 2009 03 13 - 2009 05 12, (Žr. Priedas Nr.1) 74 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p.102. 75 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p.148. 76 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 151. 77 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 64. 20 išsirūpino būdą, kaip išvengti neigiamų švietimo reformos pasekmių. Tai atskleidžia, lietuvių tautinės mažumos konsolidacijos ir savivaldos įgūdžius, padedančius pasipriešinti asimiliacijai. Lenkijos ir Lietuvos švietimo ministerijos bendradarbiauja nuo 1992 metų. Šito bendradarbiavimo dėka teikiama parama lietuvių Lenkijoje ir lenkų Lietuvoje mokykloms, rengiant mokymo priemones, organizuojant kvalifikacinius ir vasaros kursus mokytojams, lituanistinių studijų studentams, sudarant galimybes atlikti pedagoginę praktiką Lietuvos mokyklose, skiriant stipendijas studijoms Lietuvos aukštosiose mokyklose.78

1.2.3. Lietuvių gyvenimo Lenkijoje socialiniai, teisiniai ir politiniai aspektai

Seinų krašte, kur gyvenančių lietuvių procentas ne toks didelis kaip Punsko, vyravo sudėtingi santykiai tarp lenkų ir lietuvių. Nepalankią poziciją lietuvių ir Lietuvos atžvilgiu liudijo išpuoliai prieš lietuviškus valstybinius ir tautinius simbolius. 1991 m. sausio dienomis buvo išniekinta gedulo kaspinu perrišta Lietuvos vėliava. Ant sienų pasirodė užrašai: „geras lietuvis, tai miręs lietuvis“, „Lenkija tiktai lenkams“79. Atliktame kokybiniame interviu, Lenkijos lietuvė pritaria, jog Seinuose būta nedraugiškos aplinkos lietuvių atžvilgiu: klasės draugų patyčios dėl lietuviškų vardų (Zita, Asta, Rasa), pamini, kaip vaikai spardydavo jos sesę „dėl to, kad yra lietuvė, piktai prasivardžiavo“. Pamini ir užrašus, pasirodžiusius ant sienų: „Polska dla Polakow“ (Lenkija lenkams). Bet taip pat priduria, kad „visi šie dalykai vyko mieste Sejny (Seinuose), taip nuo 1985 iki 2000 metų, dabar viskas ten yra daug kitaip, lietuvių namai, lietuviška mokykla, lietuvių konsulatas, kaskart didesnė lietuviška visuomenė (į lietuvišką mokyklą savo vaikus leidžia net lenkai, kadangi ten geresnes sąlygos)“. Lygiai taip pat ir Japonijoje būta išpuolių prieš korėjiečius. Pavyzdžiui, buvo masiškai vykdomi išpuoliai prieš merginas, dėvinčias tautinį korėjietišką kostiumą chima chogori. Pagal 1999 metų Lenkijoje atliktą apklausą apie visuomenės požiūrį į tautines mažumas, matyti, jog lenkų nuomonė šiuo klausimu formuojama žiniasklaidos priemonių ir įsigalėjusių stereotipų. Lenkijoje žiniasklaida daug dėmesio skyrė Lietuvos lenkams. Ypač vietinėje žiniasklaidoje jų padėtis buvo nušviečiama dažnai neobjektyviai. Tokiu būdu formuojamas Lenkijos visuomenės neigiamas požiūris į Lietuvą ir Lenkijos lietuvius.80 1994 metais atlikta sociologinė apklausa, kurioje paaiškėjo,

78 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Lenkijos Respublikos nacionalinio švietimo ministerijos 1998- 2001 m. bendradarbiavimo programa. Žr. 3-7 straipsnius. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės archyvas. Dokumentai archyviškai nesutvarkyti. 79 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 136. iš Petruškevičius, E. Išniekintas Lietuvos Respublikos konsulatas Seinuose. Aušra, 1995, nr. 22, p. 10. 80 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 136. 21 kad lenkai iš kitų šalių nepalankiausiai vertina Lietuvą81 patvirtina įsigalėjusį neigiamą vertinimą Lietuvos ir lietuvių Lenkijoje atžvilgiu. Nėra abejonių, jog neobjektyvi informacija Lenkijos spaudoje neigiamai veikė lenkų visuomenės nuomonę Lenkijos lietuvių atžvilgiu. Tai reiškėsi tiek kasdieniniame, tiek socialiniame gyvenime. Buvo atvejų, kai net tarpusavyje lietuviams buvo draudžiama kalbėtis gimtąja kalba. Viena lietuvaitė gydėsi Seinų ligoninėje. Kuomet telefonu ji kalbėjo lietuviškai, buvo pareikšta: „čia lenkiška ligoninė ir galima kalbėti tik lenkiškai“82. Taip pat buvo atvejų, kad dėl tautybės lietuviai netekdavo darbo. Pavyzdžiui, Suvalkuose dirbusiai lietuvaitei Renatai Šabalai, kuriai atleidimo priežastis buvo paaiškinta esą ne lenkų tautybės žmogus negali patriotiškai auklėti lenkų vaikų.83 Pasitaiko tokių įvykių, kuomet atrodo, jog yra specialiai kurstoma nesantaika tarp lenkų ir lietuvių tautų. Pavyzdžiui, Seinų krašte, Berznyko kapinėse 2005 metais buvo pastatytas paminklas atminti Panerių aukoms. Įraše ant paminklo minima, jog Antrojo pasaulinio karo metais lietuviai išžudė tūkstančius lenkų. Tačiau, visų pirma, Lenkijos lietuviai su tais įvykiais nieko bendro neturėjo, o ir Seinų krašto gyventojų tarp Panerių aukų nebuvo. Kyla klausimas, kodėl reikia statyti tokį paminklą, pateikiant nepilną istorinę tiesą, krašte, kur gyva istorinė praeitis ir taip jaučiamas supratimo apie lietuvių poreikius trūkumas. Tokie veiksmai veda tik prie krašte gyvenančių tautų supriešinimo ir skatina neapykantą lietuvių atžvilgiu.84 Pagrindiniame šalies įstatyme, 1997 metais priimtoje Lenkijos Respublikos konstitucijoje, trisdešimt penktame straipsnyje yra užtikrinama Lenkijos piliečių, priklausančių tautinėms ir etninėms mažumoms, laisvė puoselėti savo gimtąją kalbą, papročius bei tradicijas ir kultūrą. Taip pat yra suteikiama teisė įkurti švietimo, kultūros bei religinį identitetą saugančias institucijas, dalyvauti klausimų, susijusių su kultūrine tapatybe, sprendime.85 Lenkijos konstitucijoje yra išdėstyta teisė tautinėms mažumoms išsaugoti savo kultūrinę tapatybę (kalba, papročiai). Japonijos konstitucijoje, keturioliktajame straipsnyje86 užtikrinamos visiems lygios teisės. Pasisakoma prieš tikėjimo, lyties, socialinio statuso, šeimos kilmės diskriminaciją politiniuose, ekonominiuose ir socialiniuose santykiuose. Nekalbama apie kažkokius etninius identitetus.

81 Lenkai Lietuvoje, lietuviai Lenkijoje 1994. Vilnius –Varšuva, 1995, p. 60. 82 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 128 iš Kaip mane gydė Seinų ligoninėje. Aušra, 1991, Nr. 6, p. 4-5. 83 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 128-129. 84 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 43. 85 The Constitution of The Republic of Poland of 2nd April, 1997. Rasta: http://www.sejm.gov.pl/prawo/konst/angielski/kon1.htm Žiūrėta: 2009 05 08. 86 The Constitution of Japan, 3rd Nowember, 1946. Rasta: http://www.japaneselawtranslation.go.jp/law/detail/? ft=1&re=02&dn=1&ky=constitution&co=01&page=12 Žiūrėta: 2009 05 08. 22 Teisiniame ir politiniame lygmenyje lietuvių Lenkijoje padėtį apsprendžia bendrai visoms tautinėms mažumoms priimti įstatymai ir potvarkiai, kartu atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos direktyvas, bei tarpvalstybiniai Lenkijos ir Lietuvos sutartys. Tačiau pažymėtina, jog įstatyminėje bazėje ir sutartyse numatyti dalykai dažnai neatitinka realios Lenkijos lietuvių padėties visuomenėje. Pavyzdžiui, 1994 m. abiejų šalių prezidentų pasirašyta sutartis – traktatas dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo. Buvo tikimasi, kad šis Traktatas bent dalinai atstos tuomet dar nepriimtą Tautinių mažumų įstatymą, bet taip neatsitiko. Lenkijos lietuviai išliko pasyviais Lenkijos ir Lietuvos dialogo stebėtojais; nebuvo išgirstas Lenkijos lietuvių prašymas, kad be jų dalyvavimo nebūtų sprendžiami jiems rūpimi klausimai.87 Dvišalė draugiškų santykių sutartis „sustiprino lietuvių padėtį Lenkijoje. Ji buvo pagrindas sprendžiant įvairias lietuvių bendruomenės gyvenimo problemas. Pažymėtina, kad minėtoji sutartis pagerino santykius politinėje srityje, nors santykiai tarp dviejų visuomenių nežymiai pakito.“88 Pastebima, jog Lenkijoje tautinių mažumų spręstini klausimai palankiau vertinami aukščiausiame valdžios lygmenyje, būdavo priimami palankūs tautinėms mažumoms sprendimai, tokie, kaip nutarimas nekurti pasienio užkardos Punske, leisti lietuviškoms mokykloms vadovėlius gimtąja kalba. Bet valstybiniame lygmenyje priimti sprendimai iki galo nebūdavo įgyvendinami: nėra išleisti visi numatyti vadovėliai, pasienio užkarda lokalizuota vis dar Punske. Lietuvių reikalai dažniausiai įstringa vietiniame (regioniniame) lygmenyje.89 Kartais kai kurias lietuvių Lenkijoje problemas padėdavo išspręsti aukštų Lietuvos politikų vizitai į kaimyninę šalį. Tuomet Lenkijos valdžia pasidomėdavo Lenkijos lietuvių problemomis, ir kai ką išspręsdavo. Pavyzdžiui, metus lauktas leidimas Varšuvos lietuviams pertvarkyti skyriaus patalpas iš miesto tarybos buvo gautas kaip tik prieš Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus vizitą. Tokiam problemų sprendimo būdui trūksta nuoseklumo, jis nėra efektyvus.90 Lenkija 2000 metais yra pasirašiusi Sisteminę tautinių mažumų apsaugos konvenciją ir 2001 metais prisiėmusi visišką atsakomybę už jos nuostatų vykdymą šalies vidaus politikoje. Tokiu būdu Lenkijos tautinių mažumų padėtis tapo Europos Tarybos domėjimosi objektu. Iš Lenkijos lietuvių bendrijos atsiliepimo į Lenkijos valdžios pirmą raportą, pateiktą Europos Tarybai dėl tautinių mažumų padėties, atskleidžiamos vis dar egzistuojančios problemos: lietuvių kultūros ir švietimo išsaugojimo, bandymas keisti tautinę struktūrą Punske, valdžios neveiksmingumas skatinant toleranciją ir tautinį

87 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 39. 88 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 129. 89 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 138. 90 Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius, 2002, p. 134. 23 pakantumą Lenkijos visuomenėje. Pažymima, kad pažeidžiami aštuoni konvencijos straipsniai.91 Atsiliepime į antrąjį raportą, Lenkijos valdžios pateiktą 2007 metais, pažymima, jog „Lenkija nevykdo 2004 metais Europos Sąjungos nurodymų dėl lietuvių švietimo funkcionavimo sąlygų sudarymo, kurios yra svarbios puoselėjant lietuvių tautinį sąmoningumą.“92 Nes Seinų „Žiburio“ mokykla per dvejus metus negavo iš vietos savivaldybės įstatymu numatyto finansavimo. Lenkijos lietuvių politiškumas reiškėsi per pagalbą Lietuvai. Ypač suaktyvėjo Lenkijai išsivadavus iš komunistinio režimo. Lenkijos lietuviai rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Organizavo mitingus, reiškė protestus SSRS ambasadoriui Lenkijoje, surinko 1000 parašų prašant Lenkijos ministrą pirmininką pripažinti Lietuvos vyriausybę. Teikė humanitarinę pagalbą per SSRS vykdytą blokadą, neliko abejingi ir 1991 metų kruviniems sausio įvykiams. Buvo vykdoma rinkliava, suruošta vaistų siunta Lietuvai. Suvalkų krašto lietuviai budėjo prie Lietuvos parlamento rūmų, sudalyvavo Lietuvos referendume, pasisakydami už laisvą demokratinę Lietuvą.93 Lietuvių pilietiškumas reiškiasi ir per dalyvavimą organizacijose. Veikia Lietuvių Šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti, Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, Lenkijos lietuvių mokytojų draugija. 1993 metais buvo įkurta Lenkijos lietuvių bendruomenė, jungianti visas Lenkijoje veikiančias lietuvių organizacijas, kultūros, švietimo, visuomenines institucijas. Yra užsibrėžusi aukšto tikslo atstovauti lietuvių interesams Lenkijoje, Lietuvoje ir Pasaulio lietuvių bendruomenėje. Rūpinasi lietuvių visuomeniniais, socialiniais ir kultūriniais reikalais, globoja lietuviškas mokyklas bei klases lietuvių kalba lenkiškose mokyklose.94 Kaip žinia, politinis ir pilietinis aktyvumas ir dalyvavimas organizacijose ir socialiniame gyvenime yra rodiklis apie sėkmingą integraciją. Šiuo atžvilgiu lietuviai Lenkijoje, nors ir neturi savo atstovų valdžios institucijose, atrodo pakankamai integruoti. Zainichi korėjiečiai irgi gali dalyvauti visuomeninėse organizacijose Mindan, Chongnyeon, judėjime Mintohren už savo teises, prieš diskriminaciją. Tačiau jiems yra užkirstas kelias dalyvauti valstybiniuose rinkimuose. Ne Japonijos piliečiai neturi balsavimo teisės net regioninės reikšmės rinkimuose.

91 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 42. 92 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 44. 93 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 37. 94 Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 38. 24 2. ZAINICHI KORĖJIEČIŲ SITUACIJA JAPONIJOJE

2.1. Zainichi korėjiečių identiteto tipai pagal Fukuoką

Korėjiečių tautinės mažumos grupė Japonijoje pagal identitetą nėra vienalytė. Japonų sociologas Fukuoka yra išskyręs keturių tipų korėjiečių identiteto modelį pagal tai, kaip tarpusavyje susipynę du faktoriai: prisirišimas prie Japonijos kolonijinės istorijos ir įsitraukimas į Japonijos

25 visuomenę.95 Pirmam korėjiečių tipui būdingas lojalumas savo tėvynei ir savęs suvokimas kaip Japonijos aneksijos aukų. Jie paprastai atmeta bet kokias asimiliacijos su Japonijos visuomene formas. Didžioji dauguma jų būna baigę etnines korėjiečių mokyklas, didžiuojasi esą korėjiečiai, išlaiko korėjietiškus vardus, priklauso į Šiaurę orientuotai visuotinei korėjiečių gyventojų Japonijoje asociacijai Chongnyeon. Jie buriasi į uždaras korėjiečių bendruomenes, artimai bičiuliaujasi tik su korėjiečiais; yra priklausomi nuo korėjiečių prekybos tinklų. Antrasis korėjiečių tipas pasižymi individualistine orientacija. Jie nėra pernelyg prisirišę prie praeities santykių tarp Japonijos ir Korėjos, bet nėra ir pernelyg integravęsi į Japonijos visuomenę. Savo karjera rūpinasi patys, nepriklausydami nuo jokių organizacijų; orientuojasi į savo pasiekimus ir pasitiki savo jėgomis. Stengiasi įgyti kuo aukštesnį išsilavinimą Japonijos arba Europos bei JAV universitetuose. Jiems dažniausiai nesvarbu, kokį vardą turėti – japonišką ar korėjietišką, daugumoje situacijų naudoja japonų kalbą, linkę išmokti anglų, kaip tarptautinę bendravimo kalbą. Trečiasis tipas yra multikultūrinis. Jam priklausantys korėjiečiai kritiškai žiūri į Japonijos veiksmus Korėjos atžvilgiu praeityje, išlaikę stiprų korėjietišką identitetą, ir naudoja korėjietiškus vardus. Tačiau, priešingai nei pirmas tipas, Japonijos visuomenę laiko savo namais, ir sugeba gyventi su japonais neprarasdami savo korėjietiškos autonomijos ir individualumo. Korėjiečiai, Fukuokos priskiriami trečiajam identiteto tipui, paprastai būna baigę japoniškas mokyklas, jų pirmoji kalba yra japonų, o korėjiečių kartais būna mokęsi savo iniciatyva. Šitie korėjiečiai yra politiškai susipratę, orientuoti į reformas, dažnai veikia kartu su japonų grupėmis antidiskriminaciniuose judėjimuose, kovodami dėl lygių su japonais korėjiečių ir kitų užsieniečių teisių. Ketvirtajam tipui priklauso asimiliavęsi korėjiečiai. Jų prioritetas yra bet kokiais įmanomais būdais tapti japonais. Kultūriškai ir lingvistiškai jie visiškai yra japonai. Stengiasi išnaikinti esamus korėjietiškus bruožus ir visiškai integruotis į Japonijos visuomenę, siekia būti japonų pripažinti. Galiausiai, dauguma ketvirto tipo zainichi korėjiečiai natūralizacijos būdu tampa Japonijos piliečiais. Zainichi korėjiečių identiteto tipų perskyroje svarbiausi du faktoriai: požiūris į Japonijos kolonijinius veiksmus bei korėjiečių integravimosi į Japonijos visuomenę lygis. Kiekvieno tipo korėjiečiai pasižymi skirtingais prioritetais: ar išlaikyti visapusiškai korėjietišką identitetą, neigiant Japonijos visuomenę (I tipas); ar prisitaikyti prie Japonijos visuomenės, saugant korėjietišką identitetą (III tipas); ar visiškai ignoruoti korėjietišką tapatybę, tampant japonais (IV tipas); ar neprisirišti nei prie korėjietiško identiteto, nei Japonijos visuomenės, iškeliant aukščiau individualistinius tikslus už tautinius interesus (II tipas). Tikėtina, jog skirtingų tipų zainichi korėjiečiai susidurs su skirtingomis integracijos į Japonijos visuomenę problemomis.

95 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998. p. 183. 26 2.2. Teisinis zainichi korėjiečių statusas Japonijoje

2.2.1. Mindan ir Chongnyeon

Korėjiečiai sudaro didžiausią užsienietiškos kilmės Japonijos mažumų grupę. Jų skaičiuojama maždaug 650 000, kurių daugumą sudaro antros ir trečios kartos korėjiečiai - vaikai, anūkai ir didėjantis skaičius proanūkių korėjiečių, atvykusių į Japoniją per kolonijinį laikotarpį (1910-1945) priverstiniams darbams ar savanoriškai.96 Ši korėjiečių populiacija Japonijoje pasidalinusi į dvi dalis: į Pietų Korėjos pusę orientuotą organizaciją Mindan (the Korean Residents Union in Japan) ir į Šiaurę orientuotą Chongnyeon (the General Association of Korean Residents in Japan). Maždaug du trečdaliai yra Pietų Korėjos šalininkai, ir vienas trečdalis – Šiaurės Korėjos.97 Pasidalinimas į organizacijas zainichi korėjiečių tarpe nėra nulemtas fakto, iš kurios Korėjos dalies yra kilę jų protėviai, mat maždaug 98% yra atvykusių iš dabartinės Pietų Korėjos teritorijos. Tarptautinio Kibi universiteto profesorius tarptautinės politikos srityje Mika Merviö nurodo dvi priežastis, kodėl tam tikra dalis korėjiečių nenorėjo prisijungti prie Mindan: dalis korėjiečių buvo nusistačiusi prieš karines Pietų Korėjos vyriausybes, kurios bendradarbiavo su JAV; antroji priežastis ta, kad didžioji dalis aktyviausių korėjiečių, nepanorusių grįžti iš Japonijos atgal į Korėją po Korėjos karo, buvo socialistinių pažiūrų, ir jie save geriausiai galėjo išreikšti Chongnyeon organizacijoje. Chongnyeon yra skėtinė organizacija, kuri rūpinasi zainichi korėjiečių švietimo, socialiniais, politiniais ir finansiniais reikalais. Daugeliui korėjiečių tai yra vienintelė organizacija, besirūpinanti jais šiose srityse. Tačiau būtina pasakyti, kad šita organizacija atsakinga už netinkamus verslo sprendimus, sužlugdžiusius Korėjiečių bendruomenės banką. Be to, etninėse mokyklose jaučiami stiprūs Šiaurės Korėjos ideologijos elementai. 98 Pastaruoju metu į Šiaurę orientuotos grupės yra praradusios turėtą politinę įtaką ryšium su tarptautiniu Šiaurės Korėjos statuso žemėjimu. Tačiau išlaiko pozicijas švietime – Chongnyeon yra įsteigusi Japonijoje 144 etnines mokyklas, įskaitant vieną universitetą ir dvylika vidurinių mokyklų. Mindan organizacija šiuo klausimu smarkiai atsilieka – ji vadovauja tik keturioms mokykloms. Steigiant etnines korėjiečių mokyklas, rūpinamasi, kad nebūtų prarastas korėjietiškas identitetas, mokoma korėjiečių kalbos ir kultūros.99 Kadangi Chongnyeon veikia Japonijoje, iš esmės skirtingoje

96 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998. P. 177-178. 97 Žr. Ibid., p. 178. 98 Merviö, M. Koreans in Japan: research update. Shimane: The University of Shimane, 2003, p. 6. 99 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 178 27 visuomenėje nei Šiaurės Korėja, faktiškai vienintelė sritis, per kurią ši organizacija gali išlikti įtakinga, yra korėjiečių kalbos mokymas plačiu mastu.100 Lee Seungho, Mindan organizacijos Tokijo skyriaus viešųjų ryšių vadovas, paprašytas paaiškinti, kodėl yra toks didelis kiekio skirtumas tarp Chongnyeon ir Mindan organizacijos valdomų etninių korėjietiškų mokyklų, atkreipė dėmesį, jog žiūrint tik į kiekį, išties tai įspūdingas skaičius, ir už tai Chongnyeon būtų galima tik pagirti, bet esmė yra mokymo turinyje. Tos etninės Chongnyeon valdomos korėjiečių mokyklos, anot Lee Seungho, tarnauja tam, kad jauniems žmonėms „praplautų smegenis“ ir ateityje būtų ištikimi Kim Il Sung režimui. Kalbėdamas apie Mindan valdomas mokyklas pabrėžė, kad jų yra keturios – po vieną Tokijuje, Osakoje, Kiote ir Nagojoje, bet jos atitinka šio globalaus laikotarpio mokymą.101 Japonijai pralaimėjus karą ir žlugus Japonijos imperijai tiek Japonijos vyriausybė, tiek kairiųjų bei dešiniųjų korėjiečių organizacijos Japonijoje, laikėsi vienodos pozicijos, kad korėjiečių buvimas Japonijoje yra laikinas, ir repatriacija buvo natūralus sprendimas. Onuma Yasuaki tokią poziciją pavadino kikokushugi (repatriacionizmu)102. Iš to sekė, kad patys korėjiečiai atsisakė minties kokiais nors būdais stengtis išlaikyti Japonijos pilietybę, kuri būtų priminusi skaudžią kolonijinę praeitį. Korėjiečių šeimynų registrai buvo perkelti iš kolonijinės registracijos į užsieniečių registravimo sistemą. Pagal 1947 metais priimtą Užsieniečių registravimo įstatymą tai reiškė, kad kas ketverius metus korėjiečiai turėjo atnaujinti rezidento statusą, visuomet su savimi nešiotis sertifikatą ir kaskart atnaujinant rezidento statusą priduoti pirštų antspaudus. Korėjiečių organizacijoms šitie nepatogumai nerūpėjo – svarbiausia buvo užtikrinti, kad korėjiečiai jau nebe Japonijos piliečiai, tokiu būdu atsiribojant nuo nemalonios kolonijinės praeities.103 Kadangi kolonijiniais laikais viena dalis korėjiečių buvo atvykę į Japoniją ieškoti darbų, ir daugiausiai dirbdavę sezoninius darbus (tik nedaugeliui buvo pavykę gerai įsikurti, rasti nuolatinius darbus), o kita dalis korėjiečių buvo priverstinai atvežti karo metais atsiradusiems darbams. Šita dalis korėjiečių po karo neteko darbo, todėl neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik grįžti į Korėją. Kita vertus, ir okupuotos Japonijos valdžia bei Japonijos vyriausybė nepasiūlė kitokių alternatyvų korėjiečiams kaip tik repatriacija.104 Ir iš tiesų iš 2,5 milijonų korėjiečių iki 1946 metų Japonijoje buvo likę tik 650

100 Merviö, M. Koreans in Japan: research update. Shimane: The University of Shimane, 2003, p. 6. 101 Lee Seungho. Mindan organizacija ir zainichi korėjiečiai. Susirašinėjo Lina Borkertaitė 2009 03 13 - 2009 05 12, (Žr.Priedas Nr.1). 102 Kashiwazaki, Ch. The politics of legal status.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 24. Iš Onuma Yasuaki. Zainichi chosenjin no hotekichii ni kansuru ichi kosatsu, hyogaku kyokai zasshi 96, 5, p. 270. 103 Kashiwazaki, Ch. The politics of legal status.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 24-25. 104 Ryang, S. The North Korean homeland of Koreans in Japan.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 33. 28 tūkstančių105. Bet reikėtų paminėti, jog kai kurie repatrijavę korėjiečiai grįžo atgal į Japoniją, nes negalėjo įsitvirtinti Korėjoje106. Vėliau repatriacija buvo atnaujinta Chongnyeon iniciatyva. Be mokyklų tinklo, Chongnyeon buvo įsteigusi kredito uniją ir draudimo kompaniją; organizavo scenos menų pasirodymus, sporto komandas. Tai leido manyti, kad Šiaurės Korėja – vienintelė teisėta tėvynė visiems zainichi korėjiečiams; buvo tikima, kad Korėja bus tuoj suvienyta Šiaurės Korėjos iniciatyva, ypač po 1960 balandžio 19 dienos maišto Pietų Korėjoje, nuvertusio Syngman Rhee vyriausybę. Be to, daugeliui jaunų korėjiečių Japonijoje perspektyvos atrodė labai ribotos dėl diskriminacijos, kuri trukdė gauti geresnį, karjerą žadantį darbą. Todėl Šiaurės Korėjos pasiūlyta galimybė repatrijuoti, bendradarbiaujant Chongnyeon savanoriškai padedant Japonijos Raudonojo Kryžiaus organizacijai, 1959 metais korėjiečių buvo sutikta entuziastingai; pradžioje Japoniją pasiekė sentimentalūs, tėvyne besižavinčių išvykusiųjų į Šiaurės Korėją laiškai. Repatriacija smarkiai sumažėjo šešto dešimtmečio viduryje, ryšium su 1965 metais užmegztais Japonijos ir Pietų Korėjos santykiais ir pripažįstama Pietų Korėjos pilietybe Japonijoje. Per pirmus mėnesius išvyko į Šiaurės Korėją 2942 žmonės, per 1960 metus 48956, o 1961 metais – 22201 žmogus. Iki 1984 metų iš viso išvyko 93339 žmonės, įskaitant apie 6600 japonų (išvykstančių korėjiečių sutuoktiniai).107 Ir iki paskutinio XX a. dešimtmečio repatriacinių nuotaikų nebeliko108. Jeigu Chongnyeon turi pranašumą korėjietiško identiteto skleidime per etnines mokyklas, Mindan yra nemažai nuveikusi zainichi korėjiečių pilietybės klausimo sprendime. Jos bendravimo su Pietų Korėjos vyriausybe dėka, Pietų Korėjos pasas pripažįstamas Japonijoje, kai tuo tarpu Šiaurės Korėjos pasas teisiškai nepripažįstamas. Manoma, kad geriau turėti bent korėjietišką pasą, nei neturėti jokio, kol zainichi korėjiečiai neturi Japonijos piliečio statuso.109 Chongnyeon ir Mindan organizacijos turi tarpusavyje varžytis dėl zainichi korėjiečių paramos. Geras varžymosi pavyzdys yra žuvusių korėjiečių per atominį bombardavimą įamžinimo Hirošimoje Taikos parke klausimas. Hirošimos miesto potvarkiu neleidus statyti atskiro monumento korėjiečių aukoms atminti Taikos parko ribose, Mindan organizacija 1970 metais tokį paminklą pastatė už parko teritorijos, kitapus Ota upės, ir pavadino jį Kankokujin Genbaku Giseisha Irei Hi, kas reiškia

105 Ryang, S. The North Korean homeland of Koreans in Japan.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 33. Iš Tsuboi, T. Zainichi chosenjinundo no gaikyo. Tokyo: Homu kenkyujo, 1957, p. 12. 106 Inokuchi, H. Korean ethnic schools, 19445-52// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 146. 107 Ryang, S. The North Korean homeland of Koreans in Japan.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 36-38. 108 Kashiwazaki, Ch. The politics of legal status.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 28 109 Žr. Ibid., p. 9. 29 memorialinis paminklas Pietų Korėjos atominės bombos aukoms, palikus nuošaly Šiaurės Korėjos aukas. Chongnyeon po penkerių metų norėjo kaip atsaką pastatyti tokį monumentą, tačiau jai buvo neleista.110 Politiniai konfliktai Korėjos pusiasalyje turi įtakos įtampoms korėjiečių bendruomenėse Japonijoje. Pavyzdžiui, 1994 metais, kilus tarptautinei įtampai dėl galimo branduolinio ginklo kūrimo Šiaurės Korėjoje, buvo užpuldinėjamos korėjietės studentės traukiniuose ir stotyse, perrėžiamos jų etninio stiliaus uniformos, užgauliojamos žodžiu. Korėjiečių tautinė mažuma Japonijoje yra pasidalinusi į dvi organizacijas - Chongnyeon ir Mindan, konkuruojančias tarpusavyje. Dėl to apsunkinamas vieningas zainichi korėjiečiams rūpimų klausimų sprendimas. Chongnyeon ir Mindan yra lojalios atitinkamai Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos vyriausybėms. Didžiausias Chongnyeon nuopelnas – rūpinimasis korėjietiškomis etninėmis mokyklomis, deja, kartu skleidžiant Šiaurės Korėjos ideologiją. Mindan organizacijos pasiekimas - zainichi korėjiečių Pietų Korėjos pasų pripažinimas Japonijoje. 2.2.2. Pilietybės klausimas

Japonijos pilietybės įstatymas sukuria homogeniškos, patriarchalinės visuomenės įvaizdį. Įtvirtina teisę gauti pilietybę asmeniniu, o ne teritoriniu principu; tai reiškia, kad Japonijos pilietybę gauna tie, kurių tėvai japonai, bet nebūtinai tie, kurie gimsta Japonijoje.111 Korėjiečių atžvilgiu Japonijos vyriausybės pozicija pilietybės klausimu nėra nuosekli. Po aneksijos, 1910 metais, korėjiečiams, kurie siekė darbo imperijoje, buvo suteikiamos išimtinės pilietinės teisės.112 Tačiau po San Francisko Taikos sutarties113 pilietinės teisės iš korėjiečių buvo atimtos, ir buvo suteiktas nuolatinai Japonijoje gyvenančio užsieniečio statusas. Net ir vėlesnių kartų korėjiečiai neturi Japonijos pilietybės, nors jie gimę ir užaugę Japonijoje, jų gimtoji kalba yra japonų. Antros ir trečios kartos Japonijos gyventojai korėjiečiai gali tapti Japonijos piliečiais, kai kreipiasi dėl pilietybės suteikimo, bet tik po to, kai Teisingumo ministerija patvirtina jų kreipimąsi. Nežiūrint to, kad procesas techniškai gana sudėtingas, Pilietybės įstatymo penkto straipsnio trečiame skirsnyje114 yra abstrakti frazė, jog kandidatas turi būti gero elgesio, nors iki galo nėra aišku, ką reiškia būti tokiu.

110 Weiner, M. Japan‘s Minorities: the illusion of homogenity. New York: Routledge, 1997, p. 103-104. 111 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 178 112 McClain, J. L. Japan: A Modern History. New York: W. W. Norton & Company, 2002, p. 626. 113 San Francisko Peace Treaty. Rasta: http://www.uni- erfurt.de/ostasiatische_geschichte/texte/japan/dokumente/19/19510908_treaty.htm. Žiūrėta: 2008 12 03. 114 The Nationality Law, 1950. Rasta: http://www.moj.go.jp/ENGLISH/information/tnl-01.html Žiūrėta: 2009 05 16 30 Todėl valdžios pareigūnams lieka savo nuožiūra spręsti, ar konkretus korėjietis vertas būti Japonijos piliečiu.115 Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos zainichi korėjiečiai, kartu su Japonijos pilietybės praradimu neteko pilietinių teisių, tokių kaip dalyvavimas rinkimuose. 1947 m. buvo priimtas Užsieniečių registravimosi potvarkis, faktiškai nukreiptas būtent prieš korėjiečius. Nutrūkus Korėjos karui, intensyvėjant Šaltajam karui Rytinėje Azijoje, Japonijos valdžia vis sunkino korėjiečių padėtį Japonijoje.116 Šaltojo karo metais saugumo tikslais, ypač bijantis tų rezidentų, kurie turi sąsajų su Šiaurės Korėja, buvo įvestas įstatymas, kad daugiau nei metus Japonijoje gyvenantys užsieniečiai privalo priduoti savo pirštų antspaudus. Tūkstančiai korėjiečių, gyvenančių Japonijoje ir tik maža dalis kitataučių atsisakydavo dalyvauti kasmetinėje pirštų antspaudų pridavimo procedūroje. Už tai grėsė areštai, baudžiamoji atsakomybė, deportavimas iš šalies. Bet vyriausybė neskubėdavo vykdyti bausmių. Ji buvo linkusi pasilaikyti sau teisę priversti laikytis įstatymo, bet kartu nuolaidžiaudavo daugeliu atvejų, nors oficialiai nepriėmė jokių įstatymo pataisų. Nuolaidžiaujanti vyriausybė įgyja tam tikrų pranašumų reikalaudama sutikti kai kuriais kitais klausimais, nes, priešingu atveju, gali pabloginti situaciją pradėjusi griežtai vykdyti bausmes, kaip numatyta įstatymuose.117 Tačiau nesiliaujančių korėjiečių organizacijų protestų ir Korėjos vyriausybių pastangomis 1991 m. buvo priimta įstatymo pataisa, kuria nuolatinai Japonijoje gyvenantiems korėjiečiams (tiek pirmos, tiek antros ir vėlesnių kartų) buvo suteiktas specialusis nuolatinai gyvenančiojo statusas. Toks rezidentas negalėjo būti deportuojamas taip lengvai kaip ilgalaikis rezidentas. 1993 m. įstatymo pataisa panaikintas reikalavimas imti pirštų antspaudus iš nuolatinių Japonijos gyventojų, atsikėlusių iš buvusių Japonijos kolonijų: Korėjos ir Taivanio. Tačiau reikalavimas pastoviai su savimi nešiotis registracijos kortelę net einant pasivaikščioti, nebuvo panaikintas.118 Korėjos tautinei mažumai Japonijoje nėra suteikiamos piliečių teisės. Nors jų padėtis po truputį švelnėja – suteiktas specialusis nuolatinai gyvenančiojo statusas, nebereikia priduoti pirštų antspaudų, tačiau net ir Japonijoje gimę, japonų kalba kalbantys kaip gimtąja kalba korėjiečių vaikai neturi Japonijos pilietybės.

2.3. Zainichi korėjiečių integracijos į Japonijos visuomenę problemos

115 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 179. 116 Žr. Ibid. 117 Ishida, I. and Krauss, E. S. Democracy in Japan. University of Pittsburgh Press, 1989, p. 186-187. 118 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 180. 31 Nors Japonijos konstitucija pateikia vieną plačiausių sąrašų su piliečių teisėmis119, Japonijoje egzistuoja sisteminė diskriminacija apgyvendinimo, įdarbinimo ir socialinių interakcijų srityse prieš kelias mažumų grupes, tarp kurių yra zainichi korėjiečiai. Korėjiečiai laikomi antros klasės gyventojais. Iš pradžių korėjiečiams, kaip ir visiems užsieniečiams, buvo uždrausta dirbti valstybinėse tarnybose. Nuo XX a. 8-to dešimtmečio kai kuriose savivaldybėse (Kansai ir Kanto srityse) buvo panaikintas pilietybės reikalavimas pašto darbuotojams, slaugėms, nors tai yra valstybinės tarnybos. Tačiau Vidaus reikalų ministerija tvirtai laikosi pozicijos, kad ne Japonijos piliečiai negali užimti tokių pareigų, kurios susijusios su viešosios galios vykdymu ar vietinės savivaldos valios formavimu. Tokia vyriausybinė politika priveda prie Korėjiečių diskriminacijos privačiajame sektoriuje.120 Japonijos švietimo sistemoje irgi jaučiama diskriminacija užsieniečių atžvilgiu. Nors 1982 m. įstatymas leido ne japonus priimti nuolatiniam darbui aukštosiose mokyklose, bet išliko draudimas užimti valdančias pozicijas aukštosiose mokyklose: neleidžiama būti pirmininkais, dekanais, nes šios pozicijos laikomos, kaip turinčios vyriausybinę galią. Užsienio mokslininkai tokį traktavimą laiko akademine rasine segregacija. Pradinėse ir vidurinėse mokyklose pradėta leisti įdarbinti korėjiečius ir kitus užsieniečius pilno etato mokytojais viešose mokyklose tik 1991 m., ryšium su Korėjos prezidento apsilankymu Japonijoje.121 Japonijoje egzistuoja dviejų tipų tautinės korėjiečių mokyklos: viena grupė mokyklų yra remiama Chongnyeon organizacijos, kita – Mindan. Tačiau dėl Chongnyeon organizacijos valdomų korėjietiškų mokyklų yra didžiulė problema, nes tokios mokyklos pagal Švietimo ministeriją turi tik profesinių mokyklų statusą. Tokiu būdu, moksleivis, pabaigęs korėjiečių mokyklą Japonijoje, negali stoti į beveik tris ketvirtadalius Japonijos universitetų ir kolegijų, įskaitant visus valstybinius universitetus. Argumentuojama tuo, jog etninėse korėjiečių mokyklose yra daugiau gilinamasi į Korėjos istoriją, kultūrą, kalbą, ir nesugebama įvykdyti Švietimo ministerijos reikalaujamo mokymo plano. Tačiau moksleivis, pabaigęs korėjietišką mokyklą Korėjoje, gali stoti į daugelį Japonijos universitetų, kaip studentas iš užsienio.122 Išskirtinai Osakoje 1948 metais buvo pasirašytas memorandumas, kuris leido įterpti korėjietiško turinio pamokas (kalbos, istorijos ir kultūros) į papildomą mokymo programą visuomeninėse Osakos mokyklose. Mokytojai šitoms pamokoms yra finansuojami iš prefektūros biudžeto ir yra formaliai įdarbinami pareigoms, atsakingoms už reikalus su užsienio mokiniais. Šiuo metu yra vienuolika tokių

119 Pempell, T. J. Prerequisites for Democracy. // Ishida, I. and Krauss, E. S (ed.). Democracy in Japan. University of Pittsburgh Press, 1989, p. 22. 120 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 179. 121 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 180. 122 Beauchamp, E. Education. // Ishida, I. and Krauss, E. S (ed.). Democracy in Japan. University of Pittsburgh Press, 1989, p. 242. 32 mokyklų, iš kurių septynios yra pačiame Osakos mieste, likusios išsibarsčiusios Osakos apylinkėse. Egzistuoja dar vieno tipo etninės klasės visuomeninėse Osakos mokyklose. Jose mokytojai korėjietiško turinio pamokoms dirba už valandinį atlyginimą, kuris tik nuo 1992 metų finansuojamas iš miesto savivaldybės. Tokie mokytojai formaliai nepriklauso mokyklos kolektyvui, todėl neturi teisės dalyvauti sprendimų priėmimuose susijusiuose su ne japonų moksleivių reikalais.123 Osakoje korėjiečiai tėvai turi tris pasirinkimus, kur leisti savo vaikus į mokyklas: Chongnyeon organizacijos mokyklos (12% korėjiečių vaikų lanko tokias mokyklas), Mindan organizacijos mokyklą (apie 4%) arba japonų mokyklas (apie 85 %). Išskirtinai Osakos prefektūroje yra numatytos direktyvos japonų mokykloms, kaip padėti integruotis vaikams integruotis į Japonijos visuomenę su korėjietišku identitetu. Direktyvose išskiriami tokie trys elementai: visų pirma, įskiepyti vaikams pasididžiavimą savo kilme; tam turi pasitarnauti etninės pamokos. Antra, puoselėti pagarbą žmogaus teisėms ir tarpkultūrinį supratingumą. Šis elementas nukreiptas japonų vaikų auklėjimą. Bei trečia, mokyti abipusės pagarbos tiek korėjiečius, tiek japonus per darbą grupėse, siekiant bendrų tikslų.124 Sudaryti sąlygas korėjiečių vaikams integruotis japonų mokyklose išlaikant korėjietišką identitetą yra geriausias būdas paruošti korėjiečių integracijai į Japonijos visuomenę. Nes, priešingai nei leidžiant į korėjiečių organizacijų mokyklas, tokiu būdu yra ugdoma abipusė formacija – tiek korėjiečių (suprasti ir išlaikyti savo identitetą sėkmingai integruojantis į Japonijos visuomenę), tiek japonų (išmokyti priimti ir ugdyti pagarbą kitokiam). Kai kurių japonų neigiamą nusistatymą prieš korėjiečius atskleidžia faktai, kai japonų tėvai nusprendžia pakeisti gyvenamąją vietą, arba rinktis privačią mokyklą, kad jų vaikas išvengtų susidūrimo su korėjiečių tautybės vaikais mokykloje. Nežiūrint to, kad zainichi korėjiečių vaikai yra gimę Japonijoje ir yra užaugę japoniškoje kultūroje, o jų gimtoji kalba – japonų.125 Kitas opus klausimas yra susijęs su japoniškų vardų prisiėmimu. Buvo reikalaujama, kad korėjiečiai, norintys įgyti Japonijos pilietybę, atsisakytų savo korėjietiško vardo ir prisiimtų japonišką (toks reikalavimas prisiimti japonišką vardą taikytas ne tik korėjiečiams, bet visiems užsieniečiams, norintiems natūralizacijos būdu įgyti Japonijos pilietybę). Nepaisant to, kad šis reikalavimas panaikintas, vardų klausimas išlieka jautrus dėl istorinių aplinkybių, kuomet visi korėjiečiai, būdami Japonijos kolonijoje buvo verčiami atsisakyti savo vardų.126

123 Hester, J.T. Kids between nations.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 178. 124 Hester, J.T. Kids between nations.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 181-182. 125 Beauchamp, E. Education. // Ishida, I. and Krauss, E. S (ed.). Democracy in Japan. University of Pittsburgh Press, 1989, p. 241. 126 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 180. 33 Dar viena sritis, kur patiriama diskriminacija, yra būsto nuoma. Kartais yra atvirai reikalaujama, kad nuomininkai būtų Japonijos piliečiai, bet dažnai Agentūros tiesiog prašo pristatyti gyventojo kortelės kopiją identifikacijos tikslais, tokiu būdu išskirdamos korėjiečius, nes šie turi tik užsieniečio registracijos kortelę.127 Japonijoje zainichi korėjiečių atžvilgiu yra problemų su 1982 m. priimtu pensijų įstatymu. Pagal jį pirmos ir daugelis antros kartų korėjiečių neturi teisės gauti japoniškos senatvės pensijos. Nes pagal šitą įstatymą senatvės pensija priklauso tik tiems, kas nuo įstatymo priėmimo dvidešimt penkerius metus ir daugiau iki sukankant 60 metų mokėjo įmokas pensijai gauti. Vadinasi, tie korėjiečiai, kuriems įstatymo priėmimo metu buvo daugiau nei 35 metai, neturi galimybės dalyvauti japonų senatvės pensijos programoje.128 Korėjos hibakusha (Zainichi Koreans, išgyvenę atominių bombų sprogimus Hirošimoje ir Nagasakyje) yra atsidūrę dar sudėtingesnėje padėtyje nei likusieji zainichi korėjiečiai. Anot Michael Weiner studijos „The Representation of Absence and the Absence of Representation: Korean victims of atomic bombs“129 apie 70 000 korėjiečių, dirbusių statybose atominio bombardavimo metu netoli sprogimo vietų Hirošimoje ir Nagasakyje, likę užmarštyje. Apie 40 000 iš jų mirė tuoj per sprogimą arba per vienerius metus po jo. Didelė dalis išvažiavo į Korėjas, ir Japonijoje likusių gyvų dabar turėtų būti vos keletas. Bet šis atvejis parodo, kaip Japonijoje žiūrima į mažumas. Visų pirma, Korėjos hibakusha ilgą laiką buvo atskirti nuo lengvatų į medicininę pagalbą, kaip buvo suteikta japonams. Vėliau, kai įstatymiškai lengvatos tapo prieinamos ir korėjiečiams, iškilo dokumentų, liudijančių, kad tie žmonės sprogimo metu tikrai dirbo Hirošimoje arba Nagasakyje. Kitas dalykas, kaip pažymi Weiner savo studijoje130, kad Korėjos hibakusha, palyginus su japonais, faktiškai nebuvo pristatomi visuomenei. XX a. devintajame dešimtmetyje pasirodė, viso labo, tik trys filmai, kuriuose minimos ir korėjiečių atominių bombardavimų aukos, bet nei vienas jų negavo finansinės paramos, reklamos ar tarptautinių peržiūrų. Zainichi korėjiečiai neturėdami Japonijos pilietybės susiduria su eile diskriminacijos formų apgyvendinimo, įdarbinimo ir socialinių interakcijų srityse.

127 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 179. 128 Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 181. 129 Weiner, M. Japan‘s Minorities: the illusion of homogenity. New York: Routledge, 1997. 130 Žr. Ibid., p. 102-103. 34 3. ZAINICHI KORĖJIEČIŲ ĮVAIZDŽIAI JAPONIJOJE

3.1. Tautiniai stereotipai ir žiniasklaida

Stereotipas pagal A. G. Johnson131 yra “nelanksti, pernelyg supaprastinta, dažnai perdėta nuomonė, taikoma tiek visai žmonių kategorijai, tiek kiekvienam individui joje.” Toliau Johnson pažymi, kaip svarbu žinoti, kad stereotipas gali būti ir teigimas, ir neigiamas. Stereotipai neretai sudaro pagrindą išankstiniam nusistatymui, ir jie yra nepamainomi tokiose situacijose, kuomet žmonės neturi nė menkiausio supratimo, kaip jie turėtų elgtis, kaip mąstyti, ir ko iš jų tikisi kiti. A. Giddens132 pažymi, jog „stereotipai dažnai taikomi etninių mažumų grupėms [...]. Kai kurie stereotipai turi tiesos krislą, bet pernelyg sureikšminami. Kiti tėra vien priešiškumo ar pykčio jausmų perkėlimo į objektus, kurie nėra tikroji šių jausmų priežastis, įrankis. Stereotipai įsišaknija kultūros nuostatose ir yra sunkiai suardomi netgi tuomet, kai stipriai iškreipia tikrovę.“ Žiniasklaidai naudoti stereotipus ypač paranku. Pasak R. Williams133, masinės komunikacijos priemonės, kartodamos stereotipinius vaizdinius, paremtus neįsisąmonintomis baimėmis, gali skatinti nesusipratimus ir antagonizmą. Be to, pagal žiniasklaidos tyrinėtoją B. S. Greenberg „komunikacija apie mažumas yra vertybiškai įkoduota ir [...] auditorija internalizuoja tas vertybes daugybe būdų”.134

131 Johnson, Allan G. The Blackwell Dictionary of Sociology: a user‘s guide to sociological language / Cambridge (Mass): Blackwell, 1995, p. 282. 132 Giddens, A. Sociology. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 241. 133 Iš Tereškinas, A. Paraštėse: etninės mažumos Lietuvos žiniasklaidoje (2000-2001). Vilnius (seminaro “Tautinės grupės demokratiškoje visuomenėje” medžiaga), 2002. 134 Greenberg, B. S. “Minorities and the Mass Media,” cituota iš Tereškinas, A. Paraštėse: etninės mažumos Lietuvos žiniasklaidoje (2000-2001). Vilnius (seminaro “Tautinės grupės demokratiškoje visuomenėje” 35 Todėl vienareikšmiškai svarbu stebėti, kokie stereotipai apie tautines mažumas aktualizuojami. Juo labiau negalima pamiršti, kad „elgesys su tam tikra grupe ir požiūris į ją realiame gyvenime priklauso didele dalimi nuo to, kaip su ta grupe yra elgiamasi “kultūrinės reprezentacijos sferoje [šiuo atveju, žiniasklaidoje]. Kaip grupė yra vaizduojama lemia iš dalies ir tai, kaip su ja elgiamasi.“135 Kitaip sakant, egzistuoja reprezentavimo ir elgesio dvipusis ryšys, vadinasi, jei apie tam tikrą grupę bus atsiliepta neigiamais vaizdiniais, joms priklausantiems asmenims gali būti apribotos galimybės visuomenėje. Artūras Tereškinas pažymi, jog žiniasklaida platina skirtingas vertybes, skonius ir kultūrines reikšmes, formuodama taisykles, normas ir konvencijas, kurios reguliuoja socialinį gyvenimą. Todėl mažumų grupėms kovoti už nešališką ir teisingą jų vaizdavimą, reiškia kovoti už naujų sąvokų ir sampratų apie juos įtvirtinimą.136

3.2. Zainichi korėjiečių įvaizdžiai Japonijoje ir jų kaita

XX a. pradžioje korėjiečius Japonijos laikraščiai stereotipiškai vaizdavo kaip tingius ir linkusius į nusikaltimus, kad būsto savininkai viduriniosios klasės kaimynystėje atsisakydavo nuomoti būstus. Pastebima, kad korėjiečiai nuo japonų labai skiriasi. Jie gyvena labai nešvariai ir netvarkingai, todėl natūralu, kad jie kaimynų atstumiami. Linkstama manyti, kad korėjiečiai yra siaurų pažiūrų, labai įtarūs ir pavydūs, linkę neteisingai suprasti dalykus. Be to, yra tendencija tarp japonų korėjiečius laikyti žemesne rase.137 Anot Michael Weiner, japonų stereotipai apie korėjiečius, kuriais pagrįsta dar XX amžiaus pradžioje atsiradusi japonų diskriminacija prieš korėjiečius, kilo iš Japonijos susidūrimo su Korėja dar Meiji laikotarpyje (1868-1912). Tuo metu apie korėjiečius manyta, jog jie yra „netinkamo charakterio: silpni, tingūs, neišprusę, neturintys verslumo jausmo, sugadinti vėlyvosios Yi dinastijos (1392-1910) netinkamo valdymo.“138 J. L. McClain`as pateikia pavyzdį, kaip susiformavus neigiamiems stereotipams apie korėjiečius, vėliau, esant tam tikroms aplinkybėms, kyla niekuo nepagrįsti gandai, kaip antai esant medžiaga), 2002. 135Tereškinas, A. Paraštėse: etninės mažumos Lietuvos žiniasklaidoje (2000-2001). Vilnius (seminaro “Tautinės grupės demokratiškoje visuomenėje” medžiaga), 2002. Cituota iš Dyer, R. The Matter of Images: Essays on Representation. London: Routledge, 1993, p. 1 136 Tereškinas, A. Paraštėse: etninės mažumos Lietuvos žiniasklaidoje (2000-2001). Vilnius (seminaro “Tautinės grupės demokratiškoje visuomenėje” medžiaga), 2002. 137 McClain, J. L. Japan: A Modern History. New York: W. W. Norton & Company, 2002, p. 388. 138 Patterson , W. Review work: The Origins of the Korean Community in Japan, 1910-1923. by Michael Weiner. American Historical Review, 1990, 95, 5. p.1604-1605. 36 visuotinam chaosui po Didžiojo Kanto žemės drebėjimo 1923 m. pradėjo sklisti kalbos, kad korėjiečiai nuodiją vandenį šuliniuose; policija per radiją pranešė, kad korėjiečiai padeginėjo namus, žudė žmones, vogė pinigus. Ir nesant jokių pagrįstų įrodymų, kariuomenės atsargos kareiviai Tokijuje ir kituose miestuose surengė masines korėjiečių skerdynes.139 Kad būtų sumažintas japonų priešiškumas imigrantų atžvilgiu, po žemės drebėjimo buvo organizuojama korėjiečių talka Tokijo išvalymui. Korėjiečiai kolonijiniu laikmečiu japonų buvo suvokiami kaip paribiniai darbininkai. Ypač nuosmukio laikais žiniasklaida formavo vietinių darbininkų japonų požiūrį į korėjiečius kaip į varžovus, atseit atimančius iš jų darbą. Kaip teigia Weiner,140 toks korėjiečių traktavimas buvo nulemtas ne objektyvių ekonominių priežasčių, nulemtų imigracijos, bet greičiau tam įtakos turėjo „rasiniai“ stereotipai, kurie priešpriešino tvirtą, gryną, pranašesnę japonų „rasę“ su kultūriškai išsigimusiomis, „rasiškai“ žemesnėmis pavergtomis tautomis. Japonai suvokė imigrantus kaip nelaukiamus įsibrovėlius, keliančius grėsmę fizinei ir moralinei dirbančiųjų klasės gerovei. Anksčiau apžvelgti stereotipiški zainichi korėjiečių įvaizdžiai, susiformavę Japonijoje kolonijiniu laikotarpiu buvo perduoti kartų kartoms ir turi įtakos dabarčiai. Pastebėta, kad viešajame Japonijos visuomenės diskurse labai panašiai kaip ir XX a. pradžioje korėjiečiai japonų traktuojami kaip nešvarūs, emocionalūs ir pavojingi. Reikšminga tai, jog jaunesnioji Japonijos karta yra kur kas atviresnė korėjiečiams nei vyresnės kartos japonai. Tai susiję su tuo, kad jaunesnioji karta yra labiau nutolusi nuo istorinių įvykių. Nereikia pamiršti, jog Japonijos istorijos vadovėliuose yra sąlyginai slepiami tikrieji žiaurumai, vykdyti Korėjos pusiasalyje Antrojo pasaulinio karo metais.141 Pagal Mika Merviö studiją142 vienas iš labiausiai besilaikančių stereotipų apie zainichi korėjiečius yra tas, kad jie turi būti susiję su pusiau nusikalstama veikla. Šis stereotipas kyla iš to, kad daug korėjiečių užsiima blogos reputacijos, taip vadinamais etniniais verslais arba turi sąsajų su Šiaurės Korėjos vyriausybe, kuri Japonijoje suvokiama kaip nelegalios veiklos šaltinis. Su šiuo nenykstančiu stereotipu problema yra ta, kad jis turi realaus pagrindo. Apie 60-70% pachinko (kas tai?) salonų Japonijoje valdo zainichi korėjiečiai. Be to, iš pachinko salonų korėjiečių bendruomenė gauna didžiulę ekonominę naudą. Iš kitos pusės, zainichi korėjiečiai yra linkę užsiimti tokiais verslais ne dėl to, kad jie turėtų įgimtų savybių nusikalstamumui, bet dalykas tas, kad dėl diskriminacijos darbo rinkoje, neturi kitos išeities. Japonų stereotipai apie korėjiečius sukuria zainichi korėjiečių socialinę izoliaciją, ir kliūtis asimiliacijai.

139 Žr. Ibid., p. 389. 140 Weiner, M. (ed.). Japan‘s Minorities: the illusion of homogenity. New York: Routledge, 1997, p.86. 141 Chung, D. The Image of . Tokyo: Chuko Shinsho, 1995. 142 Merviö, M. Koreans in Japan: research update. Shimane: The University of Shimane, 2003, p. 4. 37 Tyrinėjant korėjiečių įvaizdžius Japonijoje, neabejotinai reikėtų aptarti hallyu, kitaip dar vadinamą hanryu, fenomeną. Hallyu (pažodžiui „korėjietiška banga“). Hallyu pirmą kartą buvo pristatytas kinų žiniasklaidos 1999 metais, kalbant apie padidėjusį susidomėjimą Pietų Korėjos populiariąja kultūra keliose Azijos šalyse. Prasidėjęs žemyninėje Kinijoje nuo „muilo operų“, hallyu pasklido po Aziją ir tapo sociokultūriniu reiškiniu – perėjo nuo pasyvaus Pietų Korėjos populiariosios kultūros vartojimo per televiziją (filmų, muzikos) į aktyvią stadiją, kuomet pradėta mokytis korėjiečių kalbos, kolekcionuoti viską, kas susiję su Korėjos kultūra, daryti korėjietiškas šukuosenas, gaminti korėjietišką maistą, naudoti korėjietišką kosmetiką, galiausiai važiuoti aplankyti Korėjos.143 Iki 2006 metų hallyu išplito po Taivanį, Hong Kongą, Kiniją, Uzbekistaną, Malaiziją, Tailandą, Vietnamą, ir ypač išpopuliarėjo Japonijoje. Įdomu tai, kad būtent toji šalis, kuri 1910 m. buvo užėmusi Korėją ginklais, dabar pati yra okupuota Pietų Korėjos, tik ne ginklais, o „švelniąja galia“ – kultūra.144 Hallyu fenomeno Japonijoje užuomazgos – 2003 m., kuomet buvo pradėtas rodyti dvidešimties valandų korėjietiškas serialas Winter Sonata, kuris buvo ypač populiarus tarp vidutinio amžiaus japonių. Seriale nebuvo vengiama istorinės praeities tarp Korėjos ir Japonijos temos, todėl Winter Sonata populiarumas dar labiau stebinantis. Po Winter Sonatos parodymo Japonijoje pagrindinį vaidmenį atlikęs Bae Jong-Jun, Japonijoje žinomas kaip „Jon-sama“, yra tapęs gyvu populiariosios Korėjos kultūros simboliu.145 Tyrimo apie Winter Sonata įtaką Japonijai autoriai146 atskleidė, kad korėjiečių serialas pakeitė jo žiūrovių nuomonę apie Japonijoje gyvenančius zainichi korėjiečius ir Pietų Korėjos gyventojus, tačiau apie Šiaurės Korėją suvokimas nepasikeitė – išliko negatyvus, nes japonų žiniasklaida nuolat praneša apie grėsmingas raketų atakas, niekaip nebaigiamą spręsti japonų pagrobimo klausimą ir pan. Tyrimo respondentai Šiaurės Korėją įvardino kaip tamsią, neturtingą, sunkiai suprantamą, nelaisvą ir gąsdinančią šalį. Teigiama, jog Šiaurės Korėjos negali priimti kaip šalies, bet galbūt galėtų priimti Šiaurės Korėjos gyventojus. Daromas didelis skirtumas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. Hallyu fenomenas siejamas išimtinai su Pietų Korėjos kultūra. Teigiama, kad kai kuriems respondentams matytas serialas suteikė galimybę geriau suprasti zainichi korėjiečius, pasijusti emociškai artimesniais jiems (ten pat, p. 288). Taipogi daugelis respondentų teigė, jog jų požiūris į Pietų Korėjos gyventojus tapo teigiamas. Daugumos japonų Pietų

143 Lee, S. Scott, D. Kim, H. Celebrity fan involvement and destination perceptions. Annals of tourism research 35 (2008), p. 811. (809-832) 144 Hanaki, T., Singhal, A., Han, M. W., Kim, D. K., and Chitnis, K. Hanryu Sweeps East Asia: How Winter Sonata is Gripping Japan. The International Communication Gazette. Los Angeles, London, New Delhi and Singapore: Sage Publications, 2007, 69(3), p. 281 145 Han, M., Singhal, A., Hanaki, T. Kim, D., Chitnis, K. Forced Invisibility to Negotiating Visibility: Winter Sonata, Hanryu Phenomenon and Zainichi Koreans in Japan. Keio Communication Review. 2007, 27, p. 155. 146 Hanaki, T., Singhal, A., Han, M. W., Kim, D. K., and Chitnis, K. Hanryu Sweeps East Asia: How Winter Sonata is Gripping Japan. The International Communication Gazette. Los Angeles, London, New Delhi and Singapore: Sage Publications, 2007, 69(3), p. 289. 38 Korėja suvokiama kaip geografiškai artima, bet psichologiškai tolima šalis. Winter Sonata padėjo ir psichologiškai priartinti prie Japonijos Pietų Korėją; paskatino norą domėtis Pietų Korėja, geriau ją pažinti. Leido suprasti, kad Pietų Korėją ir Japoniją sieja bendros vertybės: pagarba šeimai, giminystės ryšiams, pagyvenusiems žmonėms. Šitos vertybės, atrastos korėjiečių filme, gerai pažįstamos vidutinio amžiaus respondentams, bet daug mažiau būdingos jaunesnei japonų kartai. Negalima pamiršti fakto, kad korėjietiškas filmas buvo populiarus tik tam tikroje japonų grupėje – tarp vidutinio amžiaus moterų. Vadinasi, apie korėjiečių (zainichi, Pietų ir Šiaurės Korėjų gyventojų) įvaizdžio pakitimą reikėtų kalbėti tik toje japonų grupėje. Tačiau iš tiesų tiriamas ne vien tik korėjietiškas Winter Sonata, bet visas iš to kilęs reiškinys hallyu – Pietų Korėjos populiariosios kultūros įsiveržimas į Japoniją, palietęs įvairias sritis: muziką, filmus, madas, kasdieninį elgesį (korėjietiško maisto gaminimas, korėjiečių kalbos mokymasis). Todėl nors Winter Sonata buvo populiari tik vidutinio amžiaus japonių tarpe, bet hallyu banga peržengė šitą demografinę ribą ir įtraukė įvairaus amžiaus moteris, vyrus ir ypač paauglius.147 Aska Monty148 pritaria, jog, prasidėjus hallyu reiškiniui, japonų televizijos reklamose ėmė vaidinti korėjiečių aktoriai. Televizijos reklamos gali pasiekti kiekvieną visuomenės sluoksnį. Tokiu būdu korėjiečiai aktoriai tampa Korėjos „švelniosios galios“ (soft power) indikatoriumi. Korėjiečių aktoriai, vaidinantys, pavyzdžiui, muilo operose, rodomose per Japonijos televizijas, formuoja Japonijos žiūrovų auditorijos požiūrį, kad korėjiečiai nėra tokie skirtingi nuo japonų, ir jie netgi galėtų būti artimi japonams. Televizija gali būti priemonė, keičianti japonų suvokimą apie korėjiečius. Nakato Sachio irgi pripažįsta, jog hallyu atlieka reikšmingą vaidmenį, keičiant japonų nuomonę apie korėjiečius. Ne tik padaugėjo moterų, norinčių ištekėti už korėjiečių, bet padidėjo ir japonų, palankiai vertinančių Korėjos ir Japonijos santykius, skaičius, teigdamas, jog toks požiūris yra paskatintas televizijos, bet nebūtinai parodantis visus pokyčio aspektus.149 Reikėtų ir kritiškai pažiūrėti į hallyu fenomeno poveikį korėjiečių įvaizdžio formavimui. Kritikai teigia, jog pats hallyu fenomenas yra sukurtas žiniasklaidos, įskaitant NHK ir Japonijos bulvarinę spaudą. Ir svarstytina, ar iš tiesų turi poveikį požiūriui į korėjiečius nacionaliniu mastu. Kita vertus, hallyu fenomenas gal ir yra reikšmingas populiariosios kultūros lygmenyje, bet, vargu, ar gali turėti įtakos vyriausybės politiniams sprendimams. Atsižvelgiant į Japonijos visuomenės ir

147 Dator, J., Seo, Y. Korea as the Wave of a future: the emerging dreams society of icons and aesthetic experience. Journal of futures studies. 2004, 9 (1), p. 31-44. 148 Monty, A. Korean soft power in Japanese commercials and entertainment programmes: the taming and institutionalisation process of the Korean presence in Japanese medias. Asian Youth Studies Camp: Doing Cultural Spaces in Asia. Asia Culture Forum, France, 2007. 149 Nakato, S. Critical Aspects of Hallyu in Japan. Journal of the Faculty of International Studies, 2007, 23 Utsunomiya University, p. 25-32. Rasta: http://ci.nii.ac.jp/naid/110006555231/en Žiūrėta: 2009 05 16. 39 žiniasklaidos pobūdį labai intensyviai ir kolektyviai reaguoti į tokio tipo reiškinius, reikia palaukti kelerius metus, kad būtų galima įvertinti tikrąjį hallyu poveikį.150 Nakato Sachio iškelia kitą pastebėjimą, jog hallyu reiškinys ne tik didina Korėjos eksportą į Japoniją, bet tuo pačiu metu ir Japonijos vyriausybė bei korporacijos gauna didžiulę naudą, panaudodamos hallyu savo tikslams. Todėl nebūtinai reiškia, jog hallyu pasisekė pakeisti Korėjos suvokimą apie Japoniją ir Japonijos istorijos suvokimą.151 Grupė mokslininkų, tarp kurių yra ir japonas, ir korėjietis, ir amerikietis, ir zainichi, pastebi, jog zainichi korėjiečiams hallyu bumas irgi daro poveikį. Jiems tai gera proga atpažinti savo identitetą, suvokti savo unikalią poziciją Japonijoje; jų kolektyvinė istorijos praeitis ir patirta diskriminacija turi įtakos kitokiam hallyu fenomeno suvokimui, kai kitiems jis yra harmoningos kultūros apraiška.152 Zainichi korėjiečiai buvo nematomi Japonijos viešojoje sferoje. Iškilus populiariajai korėjiečių kultūrai Japonijoje jie tapo labiau matomi. Tačiau susiduriama su problema, kad japonai mato tik transformuotą populiariosios Pietų Korėjos realybę – jie neprisimena praeities okupacijos, priespaudos ir diskriminacijos, kurią teko patirti zainichi korėjiečiams.153 Kolonijiniais laikais Japonijoje įsitvirtinę zainichi korėjiečių įvaizdžiai (nešvarūs, tingūs, linkę į nusikaltimus) persikėlė į dabartinius laikus. Tačiau XXI amžiaus pradžioje į Japoniją atkeliavęs hallyu fenomenas įnešė pokyčių link teigiamų zainichi korėjiečių įvaizdžių. Hallyu fenomenas yra didelis pasikeitimas ta prasme, kad Japonija iki šiol niekada nebuvo turėjusiu tokių taikių interesų korėjiečių atžvilgiu. Galima konstatuoti, kad populiariosios Korėjos kultūros įsiveržimo į Japoniją dėka bent laikinai jaučiamas požiūrio į zainichi korėjiečius sušvelnėjimas. Tačiau lieka neaiškios tokio pokyčio ilgalaikės perspektyvos.

3.3. Empirinio tyrimo rezultatai

Buvo atliktas empirinis kokybinės turinio analizės tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti korėjiečių tautinės mažumos įvaizdžių Japonijoje tendencijas. Pasirinktas vieno iš nedaugelio Japonijoje leidžiamų nepriklausomų dienraščių anglų kalba internetinis variantas The Japan

150 Hanaki, T., Singhal, A., Han, M. W., Kim, D. K., and Chitnis, K. Hanryu Sweeps East Asia: How Winter Sonata is Gripping Japan. The International Communication Gazette. Los Angeles, London, New Delhi and Singapore: Sage Publications, 2007, 69(3), p. 291 151 Nakato, S. Critical Aspects of Hallyu in Japan. Journal of the Faculty of International Studies, 2007, 23 Utsunomiya University, p. 25-32. Rasta: http://ci.nii.ac.jp/naid/110006555231/en Žiūrėta: 2009 05 16. 152 Han, M., Singhal, A., Hanaki, T. Kim, D., Chitnis, K. Forced Invisibility to Negotiating Visibility: Winter Sonata, Hanryu Phenomenon and Zainichi Koreans in Japan. Keio Communication Review. 2007, 27 p. 156. 153 Žr. ibid. p. 169. 40 Times Online154. Dienraštyje pateikiamos ekonominės, politinės, sporto, kultūros naujienos, taip pat įvairių sričių specialistų komentarai, vedamieji straipsniai, atskleidžiantys Japonijos visuomenės viešąją nuomonę, vietinius kasdieninio gyvenimo bruožus. Dienraštis orientuotas į skaitytojus iš įvairių pasaulio valstybių. Buvo pasinaudota internetiniame dienraštyje galima archyvo paieška, įvedus raktinį žodį zainichi. Tokiu būdu atrinkti 37 straipsniai 2001 – 2008 metų laikotarpyje. Tyrimo imties dydį padiktavo nedideli prieinami resursai. Pirmasis kliuvinys yra tas, kad nebuvo galimybės naudoti medžiagos japonų kalba – teko apsiriboti internetiniais dienraščiais, leidžiamais Japonijoje anglų kalba, bet jų nėra daug: minėtasis The Japan Times Online, taip pat The Daily Yomiuri Online155, The Asahi Shimbun156. Tačiau pastaruosiuose dviejuose įvedus raktinį žodį „zainichi“ jokių straipsnių nebuvo rasta. Vieninteliame The Japan Times Online rasti 37 straipsniai. Suprantama, kad rastų straipsnių kiekis nėra didelis, todėl šiuo tyrimu nesiekiama gauti išsamaus vaizdo apie zainichi korėjiečių įvaizdžius, bet nustatyti tik bendras tendencijas. Nedidelis informacijos tam tikra tema kiekis arba jos nebuvimas žiniasklaidoje, šiuo atveju internetiniame dienraštyje, pats savaime yra reikšmingas. Vadinasi, korėjiečių tautinės mažumos (zainichi korėjiečių) diskursas nėra labai aktualizuotas. Ši grupė žmonių Japonijos visuomenėje menkai matoma ir reprezentuojama. 2001, 2002 ir 2003-aisiais metais pasirodė po tris straipsnius, kuriuose buvo minimi zainichi korėjiečiai, 2004 m. – du; vėlesniais metais straipsnių kiekis padaugėjo iki šešių per metus 2005 ir 2008 metais, o 2006 ir 2007 – po septynis straipsnius. Tačiau šioks toks straipsnių pagausėjimas nereiškia, jog daugiau susidomėta zainichi korėjiečiais. Tiesiog jie dažniau buvo paminimi padidėjusio naujų imigrantų Japonijoje skaičiaus kontekste, bet kokybiškai tokia informacija nebuvo svari. Internetinis dienraštis The Japan Times Online orientuotas į užsienio skaitytojus, siekiant supažindinti su Japonijos politikos, ekonomikos, kultūros aktualijomis, Japonijos visuomenės aspektais. Paminėtina, jog dalis straipsnių autorių yra kitataučiai, gyvenantys ne Japonijoje, galintys pasidalinti suvokimu apie Japonijos aktualijas iš išorinės perspektyvos. Tokia internetinio dienraščio specifika turės įtakos tyrimo rezultatams. Beveik kiekviename straipsnyje pateikiamas zainichi apibrėžimas, tai yra paaiškinimas, ką šis terminas reiškia. Tai suprantama, kadangi tyrinėjamas anglakalbis leidinys, o žodis zainichi yra skolinys, tačiau tuo pačiu visgi parodomas temos nežinomumas. Vienur duodamas pažodinis vertimas ir praktinis pritaikymas: „pažodžiui, „užsieniečiai, gyvenantys Japonijoje“, bet paprastai vartojamas

154 http://www.japantimes.co.jp/ 155 http://www.yomiuri.co.jp/dy/

156 http://www.asahi.com/english/

41 vadinti korėjiečius“ 157, kitur trumpai skliausteliuose paaiškinama: „korėjiečiai gyvenantys Japonijoje“158, dar kitur įvardijami, kaip „kelintos kartos `zainichi` etniniai `užsieniečiai`“159. Pasitaiko, kad kai kur ne visai teisingai etninių korėjiečių Japonijoje terminas susiaurinamas iki zainichi kankokujin („ethnic Koreans in Japan, the so-called zainichi kankokujin“160), kas reiškia, kad kalbama tik apie korėjiečius, gyvenančius Japonijoje ir turinčius Pietų Korėjos pilietybę. Kansai Gaidai universiteto antropologas Jeffry Hester skirstymą į kankokujin (pietų korėjietis) ir chosenjin (šiaurės korėjietis) pavadina „administracine kategorija“. Japonijai normalizavus santykius su Pietų Korėja 1965 metais, zainichi korėjiečiai turėjo pasirinkti arba kankokujin statusą su nuolatine rezidencija Japonijoje, arba pasilikti chosenjin įrašą užsieniečio kortelėje, kaip buvo nuo 1947 metų, ir de facto tapti šiaurės korėjiečiu.161 Keliamas zainichi korėjiečių termino klausimas. Argi nediskriminuojama juos vadinant tiesiog zainichi? Juk zainichi išvertus pažodžiui reiškia „esantis Japonijoje“. Zainichi terminas yra atsiradęs po Japonijos pralaimėjimo kare 1945 metais, kuomet Korėja tapo politiškai laisva, bet buvo padalinta į Šiaurę ir Pietus, o korėjiečiai, likę Japonijoje, pasidalino į dvi grupes: tų, kurie palaikė Šiaurės Korėją, ir tų, kurie palaikė Pietų Korėją. Abiejų grupių sudėtinis pavadinimas įtraukė žodį „zainichi“. Teigiama, jog pasikeitus padėčiai Korėjos pusiasalyje, reikalingas neutralesnis terminas. Buvo siūloma vartoti zainichi arba korian (kilęs iš anglų kalbos Korean, kuris, savo ruožtu, buvo išvestas iš Goryeo dinastijos).162 Zainichi korėjiečiai internetiniame dienraštyje traktuojami kaip užsieniečiai, tačiau turintys kiek kitokį statusą nei naujų imigrantų. Su kitais užsieniečiais vienijantis dalykas yra Japonijos pilietybės neturėjimas. Tačiau zainichi korėjiečius iš kitų užsieniečių išskiria, visų pirma, istorinės aplinkybės, gyvenimo Japonijoje ilgalaikiškumas ir su tuo susijęs specialusis nuolatinio rezidento statusas, kuris suteikia tam tikrų išimčių įstatymuose, susijusiuose su užsieniečių reikalais. Pavyzdžiui, pagal Imigracijos kontrolės įstatymo163 pataisą buvo atnaujintas pirštų antspaudų ir kitų biometrinių duomenų ėmimas iš užsieniečių, atvykstančių į Japoniją, bet Japonijoje gimusiems, specialųjį gyventojo statusą turintiems zainichi korėjiečiams, kaip ir diplomatams bei žmonėms

157 McNeill, D. The 'undigested other': Koreans in Japan. The Japan Times Online, 2005 12 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20051211x4.html Žiūrėta: 2009 03 24. 158 Hashida, Y. Korean resident writers mull allegiances. The Japan Times Online, 2002 12 27, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/nn20021227b4.html Žiūrėta: 2009 03 15.. 159 Arudou, D. The 'IC you' card. The Japan Times Online, 2005 11 22, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20051122zg.html Žiūrėta: 2009 03 26.

160 Fresh looks at Korea-Japan relations. The Japan Times Online, 2002 03 06, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ff20020306a4.html 2002 03 06 Žiūrėta: 2009 03 15. 161 McNeill, D. The 'undigested other': Koreans in Japan. The Japan Times Online, 2005 12 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20051211x4.html Žiūrėta: 2009 03 24. 162 Sato, H. Criticism of Japan skips the finer points. The Japan Times Online, 2006 02 27 http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/eo20060227hs.html Žiūrėta: 2009 03 26 163 Immigration Control and Refugee Recognition Act, 1951, Rasta: http://www.cas.go.jp/jp/seisaku/hourei/data/icrra.pdf Žiūrėta: 2009 05 08. 42 atvykstantiems oficialiam valdžios vizitui, yra taikoma išimtis – iš jų biometriniai duomenys neimami.164 Dokumentų analizės metu išryškėjo dažniausiai minimos kategorijos. Tai zainichi korėjiečiams itin aktualus tapatybės klausimas, Chongnyeon organizacijos remiamų korėjietiškų mokyklų aktualumas. Ilgus metus zainichi korėjiečiai slėpė savo korėjietišką tapatybę, slėpdamiesi nuo diskriminacijos, siekdami gauti geresnį darbą. Korėjietiškos mokyklos direktorius pastebi, jog vis mažėja lankančių korėjietiškas mokyklas, daugiau renkasi japoniškas, dažnai slėpdami savo tapatybę ir naudodami japoniškus vardus.165 Dar 2004 metais rašoma, jog daugelis zainichi korėjiečių išgarsėdavo, slėpdami esą zainichi. Nepaisant to, kad išaugo žinojimas apie zainichi padėtį, ryšium su pasirodžiusia žymaus profesoriaus Kang Sang-Jung autobiografija apie zainichi patirtį, šita tema dažnai buvo nutylima. Tai įrodo straipsnyje atskleidžiama žinia, jog internetiniuose forumuose yra populiaru išviešinti, kas, žmonių nuomone, iš įžymybių yra zainichi.166 Nors matoma tokia tendencija, kad korėjietiškos tapatybės saugojimas ir išlaikymas būdingesnis vyresnės korėjiečių kartos Japonijoje atstovams, kad jaunesnė karta yra daugiau linkusi asimiliuotis su japonais, tačiau visgi yra gana ryškių atvejų, kai jauniesiems zainichi korėjiečiams jų korėjietiška tapatybė yra itin svarbi. Šis faktas labai išryškėja Satoko Kogure interviu167 su dviem jaunais repo atlikėjais, dvidešimties metų Jewong ir dvidešimt dvejų Liyoon. Vaikinai sukūrė repo duetą KP, įsiveržusį į Japonijos hiphopo industriją. Svarbus faktas, jog Liyoon nuo gimimo turi Japonijos pilietybę, nes jo tėvai dar prieš jam gimstant natūralizacijos būdu tapo japonais. Liyoon savo japonišką vardą sąmoningai pakeitė į korėjietišką būdamas dvidešimt vienerių. Jewong yra gimęs Japonijoje, bet turi Pietų Korėjos pilietybę. Nepaisant to, kad vienas iš jų pagal pilietybę yra japonas, duetas yra sąmoningai pasiryžęs žiniasklaidoje būti įvardijamas zainichi korėjiečiais. Vaikinai ne tik asmeniškai sau prisiėmę korėjietišką identitetą, bet nori ir kitus paskatinti pripažinti, kas jie iš tikrųjų esą („We'd like to encourage people to think honestly about who they are and be true to themselves. […]By expressing "what we are," we ask our listeners to think about "what they are." […] our message as Korean Japanese has a big part in our music.”)168 Jau vien dueto pavadinimas – KP – reiškia Korean Pride, Power and People (Korėjiečių pasididžiavimas, jėga ir žmonės). 164 Arudou, D. Good news from grass root. The Japan Times Online, 2008 06 03, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20080603ad.html Žiūrėta: 2009 03 26; Arudou, D. The blame game. The Japan Times Online, 2007 08 28, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20070828zg.html Žiūrėta: 2009 03 26; Ken Joseph Jr. Japan’s fingerprinting law is dumb. 2006 08 22 http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20060822zg.html 165 Otake, T. Korean school strives to keep its homeland culture alive. The Japan Times Online, 2005 12 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20051211x2.html Žiūrėta: 2009 03 24. 166 Brasor, Ph. Korean wave may help erode discrimination. The Japan Times Online, 2004 06 27, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fd20040627pb.html Žiūrėta: 2009 03 24. 167Kogure, S. Rappers relish the opportunity to express individuality. The Japan Times Online, 2004 04 12, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20040413a1.html Žiūrėta: 2009 03 17. 43 Kuo toliau, tuo labiau pastebima tendencija, jog korėjiečiai 60 metų slėpę savo etnines šaknis ir gyvenę su japoniškais vardais, kad įsilietų į Japonijos visuomenę ir išvengtų diskriminacijos, dabar vis daugiau jaunų korėjiečių nebesidrovi atskleisti esą korėjiečiai ryšium su pagerėjusiu Pietų Korėjos įvaizdžiu.169 Taip pat atsiranda tendencija manyti, jog jeigu tampi Japonijos piliečiu, tai dar nereiškia, kad jau esi japonas. Tai parodo Masahiro Nishiharos pavyzdys, kuris Japonijos piliečiu tapo būdamas 17 metų kartu su šeima. Jaunuolis teigia, jog jam nepatiko būti Korėjos gyventoju Japonijoje, jis jautėsi išsiskiriąs iš savo bendraklasių japonų. O tapimas Japonijos piliečiu leido jam geriau suvokti savo etninį pagrindą.170 Zainichi korėjiečiai atskleidžiami esantys paribiuose, kuomet turi išlaikyti balansą tarp asimiliacijos su japonais idant galėtų sėkmingai gyventi - įsitvirtinti Japonijos visuomenėje, ir tarp korėjietiško paveldo puoselėjimo, kad išlaikytų savo tapatybę. Philip D. Zitowitz profesoriaus Yasunori Fukuokos knygos Lives of Young Koreans in Japan apžvalgoje iškelia So-Mi Young-Ja pavyzdį, kaip ji turėjo universitete gyventi su trimis tapatybėmis: daugumoje japonų kompanijų būti japone, namuose – korėjiete, o su artimais draugais – zainichi korėjiete („...went through university with three identities. “In most Japanese company, I'd be Japanese. At home I'd be Korean. With my close friends, I'd be Zainichi Korean.”)171 Žymus sociologijos profesorius Chung Dae-Jung, zainichi klausimų ekspertas, teigė, kad dauguma antros, trečios ir ketvirtos kartos korėjiečių kenčia dėl neatitikimo tarp savo identiteto ir pilietybės. Profesorius teigia, jog daugelis iš jų negali paaiškinti, kodėl jie vis dar Pietų Korėjos piliečiai, ar kodėl priskiria save Šiaurės Korėjai, nors niekada ten negyveno, neretai visai nepažįsta Korėjos kultūros. Chung Dae-Jung pataria, kad jie turėtų natūralizacijos būdu tapti japonais, o vyriausybė turėtų supaprastinti procedūrą šiuo klausimu.172 Natūralizacijos atveju nėra privaloma pasirinkti japoniško vardo. Atsiranda tokių žmonių, kurie pasilieka savo korėjietišką vardą, idant išlaikytų savo kilmės būvį matomą visuomenėje173

168 Kogure, S. Rappers relish the opportunity to express individuality. The Japan Times Online, 2004 04 12, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20040413a1.html Žiūrėta: 2009 03 17. 169 Takahara, K. Koreans here inclined to assimilate to dodge racism. The Japan Times Online, 2005 08 06, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/nn20050806f1.html Žiūrėta: 2009 03 24. 170 Takahara, K. Koreans here inclined to assimilate to dodge racism. The Japan Times Online, 2005 08 06, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/nn20050806f1.html Žiūrėta: 2009 03 24. 171 Zitowitz , P.D. Three identities and one life. The Japan Times Online, 2001 01 16, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ fb20010116a2.html Žiūrėta: 2009 03 15. 172 Takahara, K. Koreans here inclined to assimilate to dodge racism. The Japan Times Online, 2005 08 06, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/nn20050806f1.html Žiūrėta: 2009 03 24. 173 Murphy, M. Koreans' struggle casts fresh light on immigration debate. The Japan Times Online, 2007 04 11 http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/nn20070411a7.html 44 Tyrimo metu iškeltos zainichi korėjiečių tapatybės raidos tendencijos labai gerai įsikomponuoja į D. Chapman išskirtus zainichi korėjiečių tapatybės būdus. D. Chapman pripažįsta, jog iš pradžių zainichi turėjo dvi alternatyvas: gyventi kaip korėjiečiai arba kaip japonai.174 Aštuntajame dešimtmetyje atsiranda trečiasis būdas – jaunoji karta pradeda išsireikalauti teisių kaip Japonijos visuomenės nariai.175 O ketvirtasis būdas pasireiškia tuo, jog natūralizuojamasi išsaugant korėjietiškus vardus.176 Šitas kategorijas, nors ir galima išdėstyti chronologiškai, tačiau tikrovėje jos persipina, nebūtinai tinka kiekvienam individui atskirai. Iš atlikto tyrimo matyti, kad korėjietiškas švietimas zainichi korėjiečių diskurse yra dar viena svarbi kategorija, kuriai skiriama nemažai dėmesio. Pirminis korėjietiškų mokyklų tikslas – suteikti vaikams korėjietišką išsilavinimą, kad galėtų gyventi Japonijos visuomenėje būdami korėjiečiai.177 Tikimasi, kad mokymasis korėjietiškoje mokykloje vaikams padės įtvirtinti korėjietišką identitetą ir pasididžiavimą, kad yra korėjiečiai, nenaudoti japoniškų vardų. Korėjos universiteto studentas patvirtina, kad padėjo rasti identitetą: jeigu būtų ėjęs į japonų mokyklą, galėjo prarasti savo kelią, galėjo nerasti tapatybės („My experience at a Korean school changed my life. If I went to a Japanese school, I may have lost my way because I am Korean. I might not have found my identity. I might think, "Why is my name different from my classmates?”).178 Straipsniuose apie korėjietiškas mokyklas kalbinami žmonėms iš tos aplinkos: mokiniai, jų tėvai, mokytojai, tokiu būdu sudaromos sąlygos kvestionuoti egzistuojančius stereotipinius įvaizdžius. Vieno amerikiečio, dėstančio anglų kalbą korėjietiškoje mokykloje, parengtame interviu buvo išsakytos zainichi korėjiečių – žmonių iš minimos mokyklos patirtys, su kokiais kitų turimais įvaizdžiais apie korėjietiškas mokyklas šie susiduria: „Dauguma žmonių nežino apie Korėjietiškas mokyklas. Kadangi nežino, greičiausiai jie turi neigiamą įvaizdį dėl Japonijos žiniasklaidos įtakos (Most people don't know about Korean schools. Because they don't know, they may have a negative image because of the Japanese mass media)”179. Vienas tėvas, leidžiantis savo vaiką į korėjietišką mokyklą irgi pritarė, kad pasaulyje yra žinomas tik miglotas vaizdas apie korėjietiškas mokyklas, ypač tų, kas nesusiduria su korėjiečiais gyvenančiais Japonijoje, todėl (dėl menko žinojimo) kyla nesusipratimų („I guess around the world there is only a vague image of what Korean schools might be

174 Chapman, D. Zainichi Korean Identity and Ethnicity. London: Routledge, 2007, p. 46. 175 Chapman, D. Zainichi Korean Identity and Ethnicity. London: Routledge, 2007, p. 36. 176 Chapman, D. Zainichi Korean Identity and Ethnicity. London: Routledge, 2007, p. 133. 177 Williams, J. Koreans speak out on schooling. The Japan Times Online, 2007 07 24, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20070724zg.html Žiūrėta: 2009 03 24. 178 Williams, J. Koreans speak out on schooling. The Japan Times Online, 2007 07 24, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20070724zg.html Žiūrėta: 2009 03 24. 179 Williams, J. Koreans speak out on schooling. The Japan Times Online, 2007 07 24, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20070724zg.html Žiūrėta: 2009 03 24. 45 like — especially for those who know little of Koreans living in Japan and those outside the Korean community. There might be a lot of misunderstandings”180). Kaori Shoji viename straipsnyje koncentruotai pateikia eilinio japono stereotipinį įvaizdį apie paslaptimi apgaubtas korėjietiškas mokyklas: pamokos vyksta korėjiečių kalba, kiekvienos klasės sienas puošia Kim Il-Sung portretai. Mergaitės dėvi tradicinį korėjietišką kostiumą, o berniukai, manoma, kad yra labai karšto būdo ir linkę smurtauti.181 Tos mokyklos kitaip traktuojamos ne tik japonų sąmonėje, bet ir įstatymuose – jos priskiriamos „taip vadinamom „įvairiarūšėm“ mokyklom, kurios netelpa į Mokyklos švietimo įstatymo apibrėžimą (so-called "miscellaneous" schools that do not fall under the definition of schools as set forth in the School Education Law”)182. Kitur mėginama paneigti nusistovėjusį mistišką korėjietiškos mokyklos įvaizdį. Teigiama, kad iš pirmo žvilgsnio Edagawos centre esanti mokykla atrodo kaip bet kuri kita mokykla Japonijoje, ir vaikai kaip visur yra linksmi ir plepūs ypač per pertraukas, po priešpiečių išvalo koridorių, o po pamokų eina į būrelius, tokius kaip futbolas, šokiai, choras ir pan.183 Straipsnis parašytas tyrinėtojo žvilgsniu, kadangi korėjietiškoje mokykloje lankomasi pirmą kartą, kalbinamas mokyklos direktorius, kuris supažindina su mokyklos istorija, kaip tėvai patys statė mokyklą iš nepritekliaus, ir dabar mokyklos materialinė padėtis sunki. Straipsnio kalba apeliuojanti į skaitytojo jausmus, galinti lengviau pakeisti nusistovėjusį neigiamą požiūrį apie kalbamą objektą. Žurnalistė išreiškia savo įspūdį apie savo vizitą korėjietiškoje mokykloje: „Kai išėjau iš mokyklos, aš jaudinausi, kad galbūt uždaviau nejautrių klausimų, kilusių iš zainichi kultūros, kuri yra aplink mane Japonijoje, nesupratimo (As I left the school, I worried that I had probably asked some insensitive questions, born of not understanding zainichi culture that is all around me in Japan. […] I could feel an atmosphere of warmth and homeliness there.”).184 Nepaisant jautraus straipsnio tono ir supažindinimo su mokyklos istorinėmis aplinkybėmis, kurios retam japonui gali būti žinomos, straipsnio viršuje – labiausiai matomoje vietoje - įdedama nuotrauka su užrašu apačioje: „Mokyklos direktorius Song Hyong-Jin pozuoja prie savo stalo mokytojų kambaryje su ant sienos kabančiais Šiaurės Korėjos vadovų portretais už jo“185. Ir nors straipsnyje yra 180 Williams, J. Koreans speak out on schooling. The Japan Times Online, 2007 07 24, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20070724zg.html Žiūrėta: 2009 03 24. 181 Kaori Shoji. Another shade of blue: so strange, so familiar. The Japan Times Online, 2001 04 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ff20010411a3.html. Žiūrėta: 2009 03 15. 182 Pro-Pyongyang high school to play at Hanazono tournament. The Japan Times Online, 2003 12 25 ,http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/sp20031225a1.html Žiūrėta: 2009 03 15. 183 Otake, T. Korean school strives to keep its homeland culture alive. The Japan Times Online, 2005 12 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20051211x2.html Žiūrėta: 2009 03 24. 184 Otake, T. Korean school strives to keep its homeland culture alive. The Japan Times Online, 2005 12 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20051211x2.html Žiūrėta: 2009 03 24. 185 Otake, T. Korean school strives to keep its homeland culture alive. The Japan Times Online, 2005 12 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20051211x2.html Žiūrėta: 2009 03 24. 46 paaiškinta, kodėl tie portretai vis dar kabo, ir kad tai nieko bendro su Šiaurės Korėjos vadovų garbinimu neturi, bet vaizdinė informacija dažnai yra įtaigesnė už tekstinę. Be to, kitame straipsnyje išryškėjo, kad kai kurie tautinės mokyklos mokytojai turi kiek ideologizuotą supratimą apie tokias mokyklas - teigiama, jog korėjiečių mokyklos nėra tik mokyklos, bet korėjiečių bendruomenės, gyvenančios Japonijoje, centras, sulyginama netgi su krikščionių bažnyčiomis, kad mokyklos yra jų bažnyčios (Korean schools are the center of the Korean community and also our lifeline. It is nearly the same as Christian communities built around churches. That is, the schools are our "church.")186. Nuolatinis The Japan Times Online korespondentas , kuris pats natūralizacijos būdu įgijo Japonijos pilietybę, bet nėra korėjiečių kilmės, viename straipsnyje187 kelia klausimą, kodėl užsieniečiai, kurie irgi yra mokesčių mokėtojai negali dalyvauti mėgėjų atletų lygoje, kurios varžybos rengiamos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Zainichi korėjiečiai irgi patenka į užsieniečių kategoriją ir yra eliminuojami iš Nacionalinio sporto festivalio (Kokutai), rengiamo Japonijos mėgėjų sporto asociacijos tris kartus per metus keturiasdešimt dviem sporto šakoms tiek vidurinės mokyklos mokiniams, tiek suaugusiems. Visi dalyviai privalo būti Japonijos piliečiais, nežiūrint to, kad Japonijos pilietybės dažnai neturi Japonijoje gimę, japoniškas mokyklas lankę, nuolatinai Japonijoje gyvenantys zainichi korėjiečiai. „Bet kurioje kitoje išsivysčiusioje šalyje jie jau būtų piliečiai - juk jie čia gimę“.188 Viename The Japan Times Online Barry Brophy straipsnyje189 iškeliama paradoksali situacija. Jūros liūtui, atklydusiam iš Aliaskos ir apsistojusiam Kanagawos upėse, vietinių gyventojų pavadintam Tama-chan, suteikiamas juminhyo – oficialus gyvenamosios vietos sertifikatas, į kurį surašomi visi japonų šeimų nariai. Įstatymiškai nėra leidžiama užsieniečiams ir Japonijos etninėms grupėms būti įrašytiems į juminhyo. Reiškiamas nusistebėjimas, kaip vienas žinduolis iš užsienio gali gauti juminhyo, kai kiti negali („this one foreign mammal (Tama is from Alaska, apparently) should receive a juminhyo when others cannot”).190 Zainichi korėjiečių jau kelios kartos gyvena Japonijoje, tačiau jiems juminhyo neduodami. Šiame kontekste užsieniečiai atsiduria netgi žemiau už gyvūnus („foreigners aren‘t even

186 Williams, J. Koreans speak out on schooling. The Japan Times Online, 2007 07 24, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20070724zg.html Žiūrėta: 2009 03 24. 187 Arudou, D. A level playing field? The Japan Times Online, 2003 09 30, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20030930zg.html Žiūrėta: 2009 03 15 188 Arudou, D. A level playing field? The Japan Times Online, 2003 09 30, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20030930zg.html Žiūrėta: 2009 03 15. 189 Brophy, B. Kawaii sea lion back in spotlight. The Japan Times Online, 2003 02 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20030211zg.html Žiūrėta: 2009 03 17. 190 Brophy, B. Kawaii sea lion back in spotlight. The Japan Times Online, 2003 02 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ fl20030211zg.html Žiūrėta: 2009 03 17. 47 mammals“191). Sprendimas formaliai įregistruoti jūros liūtą buvo priimtas dėl nesiliaujančių gyventojų skambučių, tvirtinančių, kad Tama-chan yra daugiau ar mažiau kaip kartu gyvenantis („more or less like a fellow resident.“192). Vadinasi, Japonijos gyventojams savo kaimynu lengviau pripažinti jūros liūtą nei zainichi korėjietį ar kitą kitatautį. Gal reikėtų, kad gyventojai pradėtų skambinti į administraciją, prašydami suteikti kitataučiams juminhyo, nes juk vis tiek jie kartu gyvena. Zainichi korėjiečiai internetiniame dienraštyje traktuojami kaip užsieniečiai, tačiau turintys kiek kitokį statusą. Su kitais užsieniečiais vienijantis dalykas yra Japonijos pilietybės neturėjimas. Tačiau zainichi korėjiečius iš kitų užsieniečių išskiria, visų pirma, istorinės aplinkybės, gyvenimo Japonijoje ilgalaikiškumas ir su tuo susijęs specialusis nuolatinio rezidento statusas, kuris suteikia tam tikrų išimčių įstatymuose, susijusiuose su užsieniečių reikalais. Zainichi korėjiečiai internetiniame dienraštyje patenka į diskursą tarp kitų mažumų grupių Japonijoje: ainu, nikkei, bietninių japonų. Jie minimi Osakoje rengiamo naujoviško hiphopo renginyje „Shake Forward! 2008“.193 Dalyvavimas tokiame renginyje homogeniškoje Japonijos visuomenėje yra būdas mažumų grupėms būti išgirstiems, patekti į viešąją erdvę, kovojant už savo teises. Zainichi korėjiečiai šitoje plotmėje niekuo neišsiskirią iš kitų mažumų grupių – jiems irgi reikia būti išgirstiems viešumoje. Renginys vyksta Osakoje, kur gyvena didžiausioji dalis zainichi. Tyrimo metu paaiškėjo, jog zainichi korėjiečių tematika yra aktuali knygų bei filmų kūryboje. Pateikiama jauno režisieriaus Lee Sang Il debiutinio filmo Chong apžvalga194. Filme išryškinamos mokinių, lankančių korėjietišką mokyklą (chosen gakko) realijos: mokyklos komanda negali žaisti nacionaliniame beisbolo turnyre (tai leidžiama tik turintiems Japonijos pilietybę mokiniams), pabrėžiama prievolė visuomet su savimi nešiotis užsieniečio registracijos kortelę. Keliamas sumišusios zainichi korėjiečių tapatybės klausimas, kuris atskleidžiamas per sceną, kai mokinukas, kalbėdamas apie matytas futbolo rungtynes tarp Pietų Korėjos ir Japonijos, išreiškia žavesį Pietų Korėjos komanda, giedančia Korėjos himną, bet suvokia, kad, priešingai nei Japonijos komandos, Korėjos komandos žaidėjų nepažįsta. Todėl norisi palaikyti Japonijos komandą, nors žavisi Pietų Korėjos („The South Korean team was so cool, singing the national anthem and looking like they meant it, you know? But I

191 Brophy, B. Kawaii sea lion back in spotlight. The Japan Times Online, 2003 02 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ fl20030211zg.html Žiūrėta: 2009 03 17. 192 Brophy, B. Kawaii sea lion back in spotlight. The Japan Times Online, 2003 02 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ fl20030211zg.html Žiūrėta: 2009 03 17. 193 Hadfield, J. Shake Forward! 2008. The Japan Times Online, 2008 04 04, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fm20080404l1.html Žiūrėta: 2009 03 15. 194 Kaori Shoji. Another shade of blue: so strange, so familiar. The Japan Times Online, 2001 04 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ff20010411a3.html. Žiūrėta: 2009 03 15. 48 realized that I didn't know any of those guys, you know? But the Japanese team . . . I knew them, I knew their moves, I wanted to support them! So I was like, torn up and it was so weird, you know?”195) Kitas apžvelgiamas filmas Isao Yukisados Go196, sukurtas pagal Kazuki Kaneshiro populiarią novelę. Filmo pagrindinis herojus – Sugihara – jaunas, įniršiu verdantis vaikinukas, mokęsis tautinėje korėjiečių mokykloje ir įstojęs į japonišką vidurinę mokyklą. Sugiharos įniršis kyla iš buvimo kitokiu homogeniškoje visuomenėje, kurioje narystė apibrėžiama kraujo ryšiu („being different in a society that celebrates its homogeneity and defines membership by blood”197). Be vaidybinių filmų yra pristatomi ir dokumentiniai. Izumi Inokawos Nihon de ikiru koto, nagrinėjantis zainichi korėjiečio bandymą įskiepyti korėjiečių kultūrą ir istoriją priešiškai nusiteikusiems ir pernelyg susiliejusiems su Japonijos visuomene vaikams. Korėjiečių režisieriaus Kim Duk Chul Watarigawa, atskleidžiantis Shikoku vidurinės mokyklos moksleivių bandymą atrasti seną tiesą apie korėjiečių darbininkus ir siūlantis naują požiūrį į dažnai priešiškas Japonijos ir Korėjos visuomenes, kurios yra tokios skirtingos, bet ir labai panašios.198 Yang Yong Hi dokumentiniame filme Dear Pyongyang pasakojama filmo autorės šeimos istorija. Yang Yong Hi tėvai buvo vieni iš tų, kurie, gyvendami Japonijoje, palaikė Šiaurės Korėją. Tėvas Yang Kong Son buvo aktyvus Chongnyeon organizacijos, palaikančios Pchenjaną, narys; savo tris sūnus išsiuntė į Šiaurės Korėją pagal grįžimo į tėvynę programą, tikėdamasis geresnės ateities vaikams, tačiau dabar šie gyvena skurdžiai ir nelaimingai, išgyvenantys tik su tėvų pagalba. Vienintelė dukra – filmo autorė – liko Japonijoje su tėvais. Filme iškeliama pilietybės problema, su kuria teko susidurti filmo režisierei. Būnant zainichi chosenjin – šiaurės korėjiete gyvenančia Japonijoje – tenka susidurti su sunkumais, kai reikia išvykti iš šalies. Tai galima pakeisti, priimant Pietų Korėjos pilietybę arba natūralizacijos būdu tampant japonu. Tačiau pirminis tapatybės išsaugojimas susijęs su meile tėvams, bijant užgauti jų jausmus, atsisakant chosenjin šaknų. Tačiau pagaliau buvo gautas tėvo sutikimas, jog dukra priimtų Pietų Korėjos pilietybę, kad dirbti būtų lengviau.199 Populiarėjantis zainichi korėjiečių diskursas Japonijos kine rodo, jog zainichi problemos yra aktualios Japonijos visuomenėje. Galima tikėtis, jog kino pagalba jos bus paskleistos ir taps žinomos

195 Kaori Shoji. Another shade of blue: so strange, so familiar. The Japan Times Online, 2001 04 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ff20010411a3.html. Žiūrėta: 2009 03 15. 196 Schilling, M. The nail that sticks out – defiantly. The Japan Times Online, 2001 10 31, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/ff20011031a4.html Žiūrėta: 2009 03 15. 197 Schilling, M. The nail that sticks out – defiantly. The Japan Times Online, 2001 10 31, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/ff20011031a4.html Žiūrėta: 2009 03 15. 198 Fresh looks at Korea-Japan relations. The Japan Times Online, 2002 03 06, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/ff20020306a4.html 2002 03 06 Žiūrėta: 2009 03 15. 199Kobayashi, K. Film on Korean identity woes released in South. The Japan Times Online, 2006 12 01, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/nn20061201f1.html Žiūrėta: 2009 03 24. 49 platesnei Japonijos visuomenės daliai. Ateityje būtų galima padaryti tyrimą, nagrinėjant zainichi diskursą filmuose. Internetiniame dienraštyje The Japan Times Online zainichi korėjiečiai vaizduojami kaip aukos, esantys blogesnėje padėtyje už japonus, skriaudžiami ir nesuprasti Japonijos visuomenės tiek kultūrinėje tiek teisinėje plotmėje. Kita vertus, konstatuojama, jog išankstinis nusistatymas prieš korėjiečius susilpnėjo. Diskriminacija dabar reiškiasi nebe taip atvirai, ji tampa daugiau užslėpta. Net patys korėjiečiai tai pripažįsta ir su pasididžiavimu žiūri į savo kilmę. 200

200 McNeill, D. The 'undigested other': Koreans in Japan. The Japan Times Online, 2005 12 11 http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20051211x4.html 50 IŠVADOS

1. Japonijoje ir Lenkijoje kitų tautybių gyventojai sudaro nedidelę dalį. Tačiau jos laikosi skirtingos politikos. Japonija vykdo etninio homogeniškumo politiką, ir jos piliečiais negali būti ne japonai. Valstybė nesirūpina išsaugoti kitų etninių tapatumų, priešingai, vykdo asimiliacijos politiką. Lenkijoje tautinės mažumos yra ne tik pripažįstamos, bet ir laikomasi priimtų nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu teisinių normų. Lenkijos lietuvių padėtis yra žymiai geresnė negu korėjiečių Japonijoje: lietuviai turi Lenkijos pilietybę, konstitucija garantuoja tautinių mažumų teises, užtikrina tautinio tapatumo. Tačiau socialinių interakcijų srityje lietuvių tautinė mažuma lygiai taip pat patiria diskriminaciją kaip ir korėjiečiai Japonijoje. 2. Zainichi korėjiečiams Japonijoje nėra suteikiamos piliečių teisės. Nors jų padėtis po truputį gerėja – suteiktas specialusis nuolatinio gyventojo statusas, nereikalaujama priduoti pirštų antspaudų, tačiau net ir Japonijoje gimę, japonų kalba kalbantys kaip gimtąja korėjiečių vaikai neturi Japonijos pilietybės. Zainichi korėjiečiai neturėdami Japonijos pilietybės susiduria su eile diskriminacijos formų apgyvendinimo, įdarbinimo ir kitose socialinio gyvenimo srityse. 3. Korėjiečių tautinė mažuma Japonijoje yra pasidalinusi į dvi organizacijas - Chongnyeon ir Mindan, konkuruojančias tarpusavyje. Dėl to apsunkinamas vieningas zainichi korėjiečiams rūpimų klausimų sprendimas. Chongnyeon ir Mindan yra lojalios atitinkamai Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos vyriausybėms. Didžiausias Chongnyeon nuopelnas – rūpinimasis korėjietiškomis etninėmis mokyklomis, deja, kartu skleidžiant Šiaurės Korėjos ideologiją. Mindan organizacijos pasiekimas - zainichi korėjiečių Pietų Korėjos pasų pripažinimas Japonijoje. 4. Kolonijiniais laikais Japonijoje įsitvirtinę zainichi korėjiečių įvaizdžiai (nešvarūs, tingūs, linkę į nusikaltimus) persikėlė į dabartinius laikus. Tačiau XXI amžiaus pradžioje į Japoniją atkeliavęs hallyu fenomenas įnešė pokyčių link teigiamų zainichi korėjiečių įvaizdžių (korėjiečiai tampa kultūriškai artimi japonams, nyksta išankstinis priešiškumas). Hallyu fenomenas yra didelis pasikeitimas ta prasme, kad Japonija iki šiol niekada nebuvo turėjusi tokių taikių interesų korėjiečių atžvilgiu. Galima konstatuoti, kad populiariosios Korėjos kultūros įsiveržimo į Japoniją dėka bent laikinai jaučiamas požiūrio į zainichi korėjiečius sušvelnėjimas. Tačiau lieka neaiškios tokio pokyčio ilgalaikės perspektyvos.

51 5. Iš atlikto tyrimo paaiškėjo, jog internetiniame dienraštyje The Japan Times Online zainichi korėjiečiai vaizduojami kaip aukos, esantys blogesnėje padėtyje už japonus, skriaudžiami ir nesuprasti Japonijos visuomenės tiek kultūrinėje, tiek teisinėje ir socialinėje plotmėje. 6. Empirinis tyrimas taip pat atskleidė zainichi korėjiečių identiteto transformaciją. Šalia dviejų alternatyvų pasirinkti arba korėjietišką, arba japonišką identitetą atsirado kitas variantas – natūralizacijos būdu įgyti Japonijos pilietybę, ir kartu išlaikyti korėjietišką identitetą, kartais pasiliekant ir korėjietišką vardą. Tai rodo, kad į zainichi korėjiečius Japonijoje žiūrima palankiau, mažiau baiminamasi diskriminacijos.

52 LITERATŪROS SĄRAŠAS

Monografijos

1. Chapman, D. Zainichi Korean Identity and Ethnicity. London: Routledge, 2007.

2. Chung, D. The Image of South Korea. Tokyo: Chuko Shinsho, 1995

3. Giddens, A. Sociology. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005.

4. Johnson, Allan G. The Blackwell Dictionary of Sociology: a user‘s guide to sociological language. Cambridge (Mass): Blackwell, 1995.

5. Kasatkina, N., Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas, 2003.

6. McClain, J. L. Japan: A Modern History. New York: W. W. Norton & Company, 2002.

7. Plasseraud, Y. Mažumos: tautinių ir etninių mažumų studijų įvadas. Vilnius: Apostrofa, 2006.

8. P. L. van den Berghe. The Ethnic Phenomenon. New York: Elsevier, 1981.

9. Statkus, N. Etniškumas ir nacionalizmas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2003.

10. Sugimoto, Y. An Introduction to Japanese Society. Cambridge: Cambridge University Press, 1998.

Disertacijos

11. Černelienė, M. Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008.

12. Stravinskienė, V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944-2000 m. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, VDU, 2002.

Straipsniai periodiniuose moksliniuose žurnaluose

13. Dator, J., Seo, Y. Korea as the Wave of a future: the emerging dreams society of icons and aesthetic experience. Journal of futures studies. 2004, 9 (1), p. 31-44.

14. Hanaki, T., Singhal, A., Han, M. W., Kim, D. K., and Chitnis, K. Hanryu Sweeps East Asia: How Winter Sonata is Gripping Japan. The International Communication Gazette. Los Angeles, London, New Delhi and Singapore: Sage Publications, 2007, 69(3), p. 281-294.

53 15. Han, M., Singhal, A., Hanaki, T. Kim, D., Chitnis, K. Forced Invisibility to Negotiating Visibility: Winter Sonata, Hanryu Phenomenon and Zainichi Koreans in Japan. Keio Communication Review. 2007, 27, p. 155-174.

16. Lee, S. Scott, D. Kim, H. Celebrity fan involvement and destination perceptions. Annals of tourism research, 2008, 35, p. 809-832.

17. Lie, J. Reviewed work(s): Japan's Minorities: The Illusion of Homogeneity. by Michael Weiner. Monumenta Nipponica, Vol. 53, 3, 1998, p. 419-420. Rasta: http://www.jstor.org/stable/2385734 Žiūrėta: 2009 04 07.

18. Nakato, S. Critical Aspects of Hallyu in Japan. Journal of the Faculty of International Studies. Utsunomiya University, 2007, 23, p. 25-32. Rasta: http://ci.nii.ac.jp/naid/110006555231/en Žiūrėta: 2009 05 16.

19. Tessa Morris-Suzuki. Reviewed work(s): Multiethnic Japan by John Lie. Journal of Japanese Studies, Vol. 28, 1, 2002, p. 232-236 Rasta: http://www.jstor.org/stable/4126799 Žiūrėta: 2009 04 07.

Straipsniai konferencijų medžiagos rinkiniuose

20. Mervio, M. The Korean Community in Japan and Shimane. Konferencijos Human flows across national borders in Northeast Asia medžiaga. Tokyo, 2002, p. 85-115. Rasta: http://gsti.miis.edu/CEAS-PUB/200206Mervio.pdf Žiūrėta: 2009 03 03

21. Mervio, M. Koreans in Japan: research update. International Conference on Globalization, Migration, and Human Security: Challenges in Northeast Asia. Tokyo: United Nations University, 2003, p.1-57. Rasta: http://gsti.miis.edu/CEAS-PUB/2003_Mervio.pdf Žiūrėta: 2008 12 08.

22. Monty, A. Korean soft power in Japanese commercials and entertainment programmes: the taming and institutionalisation process of the Korean presence in Japanese medias. Asian Youth Studies Camp: Doing Cultural Spaces in Asia. Asia Culture Forum, France, 2007.

23. Tereškinas, A. Paraštėse: etninės mažumos Lietuvos žiniasklaidoje (2000-2001). Vilnius (seminaro Tautinės grupės demokratiškoje visuomenėje medžiaga), 2002.

Straipsniai kituose moksliniuose leidiniuose

24. Aoki, E. Korean children, textbooks and educational practices.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 157-174.

25. Čepaitienė, A. Atgaivinant etninį tapatumą: individas, simbolis, vieta. Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2001, 1 (10), p. 167-198.

54 26. Inokuchi, H. Korean ethnic schools, 19445-52// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 140-156.

27. Ryang, S. Koreans in Japan.//Ember, M., Ember, C.R. & Skoggard, I. (red.) Encyclopedia of Diasporas: Immigrant and Refugee Cultures Around the World. Springer, 2005, p. 974-982.

28. Kashiwazaki, Ch. The politics of legal status.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 13-31.

29. Ryang, S. Resident Koreans in Japan// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 1-12.

30. Ryang, S. The North Korean homeland of Koreans in Japan.// Ryang, S. Koreans in Japan: critical voices from the margin. London and New York: Routledge Curzon, 2000, p. 32-54.

31. Weiner, M. The Representation of Absence and the Absence of Representation: Korean victims of atomic bombs. // Weiner, M. (ed.). Japan‘s Minorities: the illusion of homogenity. New York: Routledge, 1997, p. 79-107.

2. Šaltiniai:

Internetinis dienraštis The Japan Times Online

1. Arudou, D. A level playing field? The Japan Times Online, 2003 09 30, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20030930zg.html Žiūrėta: 2009 03 15. 2. Arudou, D. Arbitrary rulings equal bad PR. The Japan Times Online, 2008 05 27, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20080527zg.html Žiūrėta: 2009 03 26 3. Arudou, D. Good news from grass root. The Japan Times Online, 2008 06 03, http://search.japantimes.co.jp/ cgi-bin/fl20080603ad.html Žiūrėta: 2009 03 26. 4. Arudou, D. The 'IC you' card. The Japan Times Online, 2005 11 22, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fl20051122zg.html Žiūrėta: 2009 03 26. 5. Brasor, Ph. Korean wave may help erode discrimination. The Japan Times Online, 2004 06 27, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fd20040627pb.html Žiūrėta: 2009 03 24. 6. Brophy, B. Kawaii sea lion back in spotlight. The Japan Times Online, 2003 02 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20030211zg.html Žiūrėta: 2009 03 17. 7. Fresh looks at Korea-Japan relations. The Japan Times Online, 2002 03 06, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ff20020306a4.html 2002 03 06 Žiūrėta: 2009 03 15. 8. Hashida, Y. Korean resident writers mull allegiances. The Japan Times Online, 2002 12 27, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/nn20021227b4.html Žiūrėta: 2009 03 15 9. Hadfield, J. Shake Forward! 2008. The Japan Times Online, 2008 04 04, http://search.japantimes.co.jp/cgi- bin/fm20080404l1.html Žiūrėta: 2009 03 15. 10. Hornyak, T. Tackling the 'Zainichi' experience. The Japan Times Online, 2008 09 09, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20080909zg.html Žiūrėta: 2009 03 26. 11. Kang, Sung Bok. Protesters doing what's natural. The Japan Times Online, 2005 04 24, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/rc20050424a5.html Žiūrėta: 2009 03 24. 12. Kaori Shoji. Another shade of blue: so strange, so familiar. The Japan Times Online, 2001 04 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ff20010411a3.html. Žiūrėta: 2009 03 15. 13. Ken Joseph Jr. Japan’s fingerprinting law is dumb. The Japan Times Online, 2006 08 22 http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20060822zg.html Žiūrėta: 2009 03 24.

55 14. Kobayashi, K. Film on Korean identity woes released in South. The Japan Times Online, 2006 12 01, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/nn20061201f1.html Žiūrėta: 2009 03 24. 15. Kogure, S. Rappers relish the opportunity to express individuality. The Japan Times Online, 2004 04 12, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20040413a1.html Žiūrėta: 2009 03 17. 16. Laszlo, T. Japan's homogeneous diversity. The Japan Times Online, 2002 01 20, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20020120a4.html Žiūrėta: 2009 03 15 17. McNeill, D. The 'undigested other': Koreans in Japan. The Japan Times Online, 2005 12 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20051211x4.html Žiūrėta: 2009 03 24. 18. Pro-Pyongyang high school to play at Hanazono tournament. The Japan Times Online, 2003 12 25 ,http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/sp20031225a1.html Žiūrėta: 2009 03 15. 19. Otake, T. Korean school strives to keep its homeland culture alive. The Japan Times Online, 2005 12 11, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20051211x2.html Žiūrėta: 2009 03 24. 20. Schilling, M. Shattering rosy views of the war. The Japan Times Online, 2007 05 17 http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ff20070518a1.html Žiūrėta: 2009 03 26 21. Schilling, M. The nail that sticks out – defiantly. The Japan Times Online, 2001 10 31, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/ff20011031a4.html Žiūrėta: 2009 03 15. 22. Takahara, K. Koreans here inclined to assimilate to dodge racism. The Japan Times Online, 2005 08 06, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/nn20050806f1.html Žiūrėta: 2009 03 24. 23. Williams, J. Koreans speak out on schooling. The Japan Times Online, 2007 07 24, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fl20070724zg.html Žiūrėta: 2009 03 24. 24. Zitowitz , P.D. Three identities and one life. The Japan Times Online, 2001 01 16, http://search.japantimes.co.jp/cgi-bin/fb20010116a2.html Žiūrėta: 2009 03 15.

Statistiniai duomenys

25. Lenkai Lietuvoje – Lietuviai Lenkijoje 1994. Vilnius – Varšuva, 1995. 26. The population of Japan 2005. Rasta: http://www.stat.go.jp/english/data/kokusei/2005/poj/pdf/ 2005ch01.pdf Žiūrėta: 2009 05 01

Teisės aktai 27. San Francisko Peace Treaty. Rasta: http://www.unierfurt.de/ostasiatische_geschichte/texte/japan/dokumente/19/19510908_treaty.ht m. Žiūrėta: 2008 12 03

28. The Alien Registration Law (PROVISIONAL TRANSLATION) Law No.125 of 1952. Rasta: http://www.moj.go.jp/ENGLISH/information/tarl-01.html The Constitution of the republic of Poland of 2nd April, 1997. Rasta: http://www.sejm.gov.pl/prawo/konst/angielski/kon1.htm Žiūrėta: 2009 0512 29. The Constitution of Japan, 3rd Nowember, 1946, Rasta: The Constitution of Japan, 3rd Nowember, 1946, Rasta: http://www.japaneselawtranslation.go.jp/law/detail/? ft=1&re=02&dn=1&ky=constitution&co=01&page=12 Žiūrėta: 2009 05 08 30. The Nationality Law, 1950. Rasta: http://www.moj.go.jp/ENGLISH/information/tnl-01.html Žiūrėta: 2009 05 16

Valstybės institucijų svetainių duomenys 31. Official promotional website of Republic of Poland. http://www.poland.gov.pl/index.php? document=2 Žiūrėta: 2009 05 01

56 Interviu 32. Lee Seungho. Mindan organizacija ir zainichi korėjiečiai. Susirašinėjo Lina Borkertaitė 2009 03 13 - 2009 05 12, (Priedas Nr.1) 33. Lenkijos lietuvė. Lietuviai Lenkijoje. Susirašinėjo Lina Borkertaitė 2009 03 06 – 2009 03 23 (Priedas Nr. 2).

PRIEDAI

Priedas Nr. 1 Lee Seungho interviu Mindan organizacija ir zainichi korėjiečiai

I-as interviuotojo laiškas. Išsiųsta: 2009 03 13

Lee Seungho さんこんにちは、

私はボルケルタイテ・リナと申します。ウィタウタス・マグナス大学（カウナス、リトアニア）の学生です。 最近在日韓国人について研究しております。手伝っていただけませんか。 調査しなくちゃいけませんから、在日韓国人のメールアドを下さっていただけませんか。私は日本語が余りで きませんから、英語ができる人々のほうがいいです。 日本語の間違えたことがすみませんでした。

ボルケルタイテ・リナ

I-asis Lee Seungho atsakymas. Gautas: 2009 04 11 nuo 民団東京本部

こんにちは。 リスンホです。 返事が遅くなりましたことを、お詫び申し上げます。 リナさんのメールをいただいてから、調べてみましたが、英語のできる在日の人はなかなか見つかりません。 若い人だったらいるかもしれませんが、日本で生まれた今の新世代の若い人は、戸籍上は在日であっても 日本人とほとんど変わりません。 リナさんの研究しようとする在日韓国人の対象の人の年齢。または、戦前から日本に住んでいた人。 もしくは、戦後から日本に住みはじめたひと、などがわかればいいですが。 お年寄りの在日韓国人だと英語は、まず無理があると思います。

返事が遅くなったこと、再三お詫びいたします。

東京から Lee より

II-as interviuotojo laiškas. Išsiųsta: 2009 05 01. kam 民団東京本部

こんにちは。 お返事はどうもありがとうございました。リさんの書いたことが分かりました。 時間があまりないんですが、リさんだけインタビューすることを望みます。少数の質問に答えてくださいませ んか。

57

① 最近、民団の活動の中にどんなこと一番重要ですか。 ② 民団と朝鮮総連は間柄がありますか。コメントしてお願いします。 ③ 朝鮮総連の教育院のほうが民団のより多い聞いたことがあるんですが。それがそのような状態なぜである かコメントすてお願いいたします。日本で韓国民族教育の状態は何でありますか。 ④ 最近、在日コリアンはどんな難しさと直面しますか。

どうもありがとうございます。

リナ

II-asis Lee Seungho atsakymas. Gautas: 2009 05 12 nuo 民団東京本部

リナさんへ 返事が遅くなりました。お詫びいたします。 詳しくは返答できませんが、私なりにお答えいたします。 ご質問に沿えるかどうかわかりませんが、ご理解のほどお願いいたします。

① 最近、民団の活動の中にどんなこと一番重要ですか。 民団は創団して 60 年が経ちました。その間、日本の国内での法的な差別に戦いながら、人権を守り続けてき ました。今は、永住権を持っている永住者（特別永住者および一般永住者）に日本の住民としながらも、住民 としての権利を与えなく、地方参政権を付与してありません。また、永住者にも関わらず日本を出て入国する 際の顔写真の撮影、指紋捺印を強いられています。一番大きな活動と言えます。

② 民団と朝鮮総連は間柄がありますか。コメントしてお願いします。 民団と総連は最初の始まりは同じであったと思われます。只、韓国が日本から解放された後、信託統治によ る南はアメリカが北はソ連（今のロシア）が入り、そこで民主主義と共産主義のが始まったわけです。韓国は 徹底的な民主主義の道を歩むことになり、今のグローバル時代に参与できるような飛躍的な発展を果たしまし た。 その反面、北朝鮮は金日成体制の独裁政策によって、今の厳しい状況の国になってしまったわけです。 この背景を持っているのが民団と総連でしょう。民団は長年にわたり総連との和合を試みてきましたが、ど うしても閉ざされた政策を続ける北朝鮮の圧力のせいかは分りませんが、良い結果には結びませんでした。今 は北朝鮮のミサイル発射や核実験の強行などにより、さらに閉鎖された国へと走り続けています。

③ 朝鮮総連の教育院のほうが民団のより多い聞いたことがあるんですが。それがそのような状態なぜである かコメントすてお願いいたします。日本で韓国民族教育の状態は何でありますか。 教育だけの部分を見れば、北朝鮮（総連）は立派だと思います。だが、教育の内容からみると現実とはかけ 離れたものと言えるでしょう。北朝鮮の金日成を拝めるような、現時代の未来を担う青少年たちに洗脳的な、 信仰的な思想教育を行ってきました。日本国内の総連系の人々から批判も多くて、今は思想的な教育は控えて いるとのことですが、詳しいことはわかりません。確かに朝鮮学校（総連系学校）は日本国内に数多くありま す。現在民団に所属している人々も総連系の学校出身も多くいます。 民団で設立してある学校は日本に 4 つあります。東京、名古屋、京都、大阪に各 1 か所ずつあります。この学 校では今のグローバル時代に合わせた教育を行っております。 総連系の学校が多いということは、北朝鮮の洗脳的な政策の一環だったと思います。子供の時から教育され たものは大人になってもなかなか変えられません。その心理をうまく利用しましたね。当時（戦後間もない時） は日本の差別も多く日本で生活するのはとても厳しいものがありました。自分を守るために在日（民団、総連） は団結しなければなりませんでした。日本国内では韓国（当時は朝鮮）の事情は何もわかりませんでした。南 と北が分かれたかどうかもわからない人が沢山いました。

58 祖国を思う在日朝鮮人（民団、総連）たちは、総連で設立した学校も最初は民族学校として受け入れ、子供 たちにハングルを教え民族文化を忘れないように教育をさせたわけです。北朝鮮も大韓民国の彼ら（在日）に は同じ祖国でありましたからです。

④ 最近、在日コリアンはどんな難しさと直面しますか。 日本国内での個人的な生活においては、何の問題はありません。法律的な国のレベルでの制裁が多少残って いる関係で、民団はその権利を唱っているわけです。

どうもありがとうございます。 Priedas Nr. 2 Lenkijos lietuvės interviu Lietuviai Lenkijoje.

I-as interviuotojo laiškas

I-as interviuotojo laiškas. Išsiųsta: 2009 03 06

Laba diena,

Jeigu nesunku, tai pradžioje prašyčiau papaskoti, su kokiomis problemomis ir sunkumais susiduriate būdama lietuve Lenkijoje. Gal Jums yra žinoma kitų sunkumų, kuriuos tenka patirti lietuviams Lenkijoje, nors tai Jūsų ir neliečia. Pradžiai būtų tiek. Man tam tikra prasme geriau gauti atsakymus raštu, kad vėliau nereikėtų jų transkribuoti. Bet tokiu atveju nelieka gyvumo. Tad gal vėliau paprašysiu ir susitikti. Arba jeigu Jūs matysite, kad rašyti laiškelius užima per daug laiko, būtų paprasčiau kalbėti, tuomet būtinai pasakykite. Ačiū! Lina

I-as Lenkijos lietuvės atsakymas. Gautas: 2009 03 09

Sveika,

Šiais laikais daug lengviau gyventi lietuviams Lenkijoje vien del pačios Europos Sąjungos bei dėl to, jog kaskart labiau stengiamasi plėsti (ypač jaunų) žmonių akiratį bei ugdyti juose toleranciją ir pan. Kai aš dar gyvenau Lenkijoje (tai buvo prieš 3 metus, į Lietuvą atvažiavau studijuoti), ypač kai dar buvau pradinėse klasėse, viskas atrodė kitaip. Aš asmeniškai daug problemų neturėdavau, nes buvau „gatvės vaikas“, turėjau daug draugų ir pan; taigi ta visa lietuvybė man nelabai rūpėjo, Tačiau, aišku, liūdna pasidaro kokiam aštuonmečiui, kai klasės draugai tyčiojasi iš jo vardo; tai patyrė kiekvienas, kas turėjo lietuvišką vardą (Zita, Asta, Rasa ir pan). Atrodo tai tik vaikiškos išdaigos, tačiau kai jos tęsiasi daug metų pradeda kažkaip „skaudėti“. Taip pat mūsų mokykloje (lenkiškoje, savaime suprantama) lankėme po pamokų lietuvių kalbos pamokėles. Tai buvo susitikimai kartą per savaitę, kur sėdėdavome keturiese (lietuvių buvo labai nedaug) ir skaitėme tiesiog kažkokius tekstus, ar rašėme sakinius, nes mokytojai tikrai nebuvo lituanistai, o tiesiog tos mokyklos mokytojai, kurie mokėjo lietuvių kalbą (bet ačiū jiems, kad ten su mumis sėdėdavo). Ir vaikai tyčiodavosi iš mūsų (mano klasėje buvom dviese), būtent dėl to, jog lankėme tas lietuvių pamokas ir pan. Aš asmeniškai susitikau su tikrai nekaltais žodiniais pasijuokimais, tačiau, pavyzdžiui, mano sesė, metais vyresnė už mane, labai tyli, rami mergaitė, tais laikais vadinama „moksliuke“, patyrė daug daugiau už mane, nors ir mokėmės toje pačioje mokykloje. Vaikai ją spardydavo, dėl to, kad yra lietuvė, piktai prasivardžiavo ir pan. Būtent blogiausia yra uždariems vaikams, kurie nesugeba pasipriešinti, bijo kažkam pasiskųsti ir kenčia viską vieni, nors nėra jie niekuo kalti.

59 Taip pat dar būdavo, kad, pavyzdžiui mieste ant sienų prirašyta „Polska dla Polakow“ (Lenkija lenkams). Parduotuvėse stengėmes nekalbėti lietuviškai, nes tiesiog būdavo gėda dėl to, kad esame lietuviai. Aš asmeniškai tais laikais, jei būčiau galejusi, tai būčiau atsisakiusi tos lietuvybes, nes ji man nieko nereiškė, tiesiog buvo nereikalinga problema. Savaime suprantama, kad vaikai patys sau tokio dalyko nesugalvojo (kad skriausti lietuvius; na, ir ne visi, aišku, tik keli tokie buvo). Ir būtent patys blogiausi vaikai būdavo sulenkėjusių lietuvių, tėvų, kurie dar kalbėjo lietuviškai, bet jau savo vaikų nemokė tos kalbos ir stengėsi atsižadėti tos savo lietuvybės kaip tik įmanoma. Nes tikrieji lenkai su lietuviais elgėsi su pagarba, na, kaip žmogus su žmogumi, o patys lietuviai žemino vieni kitus. Tie „atsižadėję tautos“ stengėsi pažeminti tuos patriotus kaip tik imanoma (ne tik vaikai, bet ir suaugusieji). Mano nuomone, taip pat labai didelė problema yra tai, jog labai daug tų lietuvių tampa Lietuvos nacionalistais. Kadangi dauguma jų stengiasi išlikti Lietuvos patriotais, kas, mano nuomone, yra nerealiai sunku padaryti gyvenant visuomenėje, kur supa tave dauguma lenkų bei „tautos išdavikų“, ir dėl to, gal ir netyčia, tačiau daug kas tampa tais nacionalistais. O vėlgi tas nacionalizmas veda prie konfliktų, ar tai šeimoje, ar tai didesnėje žmonių grupėje; pavyzdžui, toks paradoksas: dukrai draudžiama turėti vaikiną lenką, nors visi jos draugai tai lenkai. Dar žinau tokį atvejį (tikriausiai jų buvo daug daugiau): mano tėvai norėjo pakrikštyti sesę ir duoti jai vardą Aušra, taciau kunigas nesutiko, nes tai per labai lietuviškas vardas (teisinosi tuo, jog nenori, jog mergaitė būtų patyčių objektu draugų rate; nors tais laikais gal ir teisingai). Sesė gavo vardą Rasa. Ai, dar visi šie dalykai vyko mieste Sejny (Seinuose), taip nuo 1985 iki 2000 metų, dabar viskas ten yra daug kitaip, lietuvių namai, lietuviška mokykla, lietuvių konsulatas, kaskart didesnė lietuviška visuomenė (į lietuvišką mokyklą savo vaikus leidžia net lenkai, kadangi ten geresnes sąlygos), taigi, labai džiaugiuosi, nes mano septynmetė sesė gali eiti gatve ir drąsiai kalbėti lietuviškai. Tai va tiek gal apie Seinus, o pavyzdžiui Punske (30 km nuo Seinų), atrodo labai netoli, bet viskas labai skyrėsi, jie ten niekad didesnių problemų neturėjo (gyvenau ten 3 metus, nes baigiau ten vidurinę), bet kiek žinau apie Punską Jums papasakos Rimas. Na, jei dar kažką prisiminsiu, būtinai parašysiu, jei kils kokių klausimų, drąsiai klauskite (gal dėl vyresnių kartų ar šiaip kažką). Ai, ir atleiskite už klaidas, nes lietuvių gramatika man tiesiog per sunki, manau niekad jos iki galo nesuprasiu ir neivaldysiu.

Sėkmės rašant, Zita

II-as interviuotojo laiškas. Išsiųsta:

Sveika!

Labai ačiū už atsakymus. Norėčiau šį tą pasitikslinti. Minėjote, jog dabar lietuviams Lenkijoje lengviau dėl Europos Sąjungos. Koks ES vaidmuo tame? Nuo kurios kartos gyvenate Lenkijoje(tėvų, senelių...)? Pabrėžėte, kad lankėte lenkišką mokyklą. Ar buvo galima tuo laiku rinktis lietuvišką? Ar parduotuvėse ir pan. tik jūs, vaikai, stengdavotės nekalbėti lietuviškai, ar lygiai taip pat ir suaugusieji? Ar pasitaiko kokios diskriminacijos ieškant darbo dėl to, kad esi lietuvis (tiek anksčiau, tiek dabar)? Ar lietuviškos mokyklos Lenkijoje suteiktas išsilavinimas pripažįstamas lygiai taip pat kaip lenkiškos? Ar laisvai galima stoti į universitetą Lenkijoje? O kaip yra su pilietybe? Lietuvos ar Lenkijos pilietybę turite? Ar yra sunkumų gauti 60 Lenkijos pilietybę? Kodėl pasirinkote studijuoti Lietuvos aukštojoje mokykloje? Ar yra kokia organizacija ar bendruomenė jungianti visus lietuvius Lenkijoje? Šiam kartui nustosiu klausinėti. Tų klausimų kyla, bet tikriausiai man pačiai reikia pasiskaitinėti jau atliktus tyrimus ir istorinius dalykus.

Labai ačiū! Sėkmės, Lina II-as Lenkijos lietuvės atsakymas. Gautas: 2009 03 23

Sveika,

Na, ES gal tiesiogiai neprisidėjo, tačiau faktas tas, jog dėka jos (Šengenas, viena bendra Europa ir t.t.) išsivystė tiesiog toks labiau tolerantiškas mąstymas, jog vis gi visi esame lygus. Toje dalyje (pasienio) mano protėviai gyveno visada, tiesiog istorijos bėgyje ta dalis atiteko Lenkijai ir del to būtent ten gyveno/gyvena (ne dėl emigracijos). Mano mieste (Seinuose) lietuviškos mokyklos tuo metu, kai aš ten gyvenau, nebuvo. Galima buvo važiuoti mokytis i Punską. Tai vienintelė lietuviška mokykla (12 klasių) Lenkijoje. Tačiau jau 1999 m. atidaryta lietuviška gimnazija Seinuose (7-9 klasės), o dabar Seinuose veikia lietuviška pradinė ir gimnazija (1-9 klasės) bei darželis. Kas dėl kalbėjimo lietuviškai viešose vietose, tai vaikai praktiškai visi vengdavo to dalyko, tačiau, aišku, tarp tų „vengiančiųjų“ buvo ir suaugusieji. Tie Lietuvos patriotai, aišku, kalbėdavo drąsiai, didžiuodamiesi tuo, jog yra lietuviai, tačiau tie mažiau pasitikintys savo lietuvybe taip pat kaip vaikai gėdyjosi kalbėti lietuviškai. Dėl diskriminacijos tiek ieškant darbo, tiek darbe... Dabar kiek žinau nelabai tokie dalykai pasitaiko, nebent ten kažkas „kreivai pasižiūrės“ dėl to, kad litwin (lietuvis) su juo dirba. Praeityje, manau, tikrai vyko tokie dalykai, jog dėl tautybes sunku buvo gauti darbą. Tačiau konkrečių faktų nežinau, paklausiu savo tėvų ir vėliau Jums parašysiu. Dėl išsilavinimo, tai jis aišku lengvai pripažįstamas Lenkijoje. Nes tai nėra iki galo lietuviška mokykla, tiesiog tai mokykla, kur dėstomoji kalba - lietuvių. Tačiau lygiai taip pat mokomės lenkų kalbos, vadovėlius turim lenkiškus, visa mokymo sistema yra tokia pati kaip visoje Lenkijoje, brandos egzaminą rašome lenkiškai (+ lietuvių kalbos egzaminas). Lenkijos pilietybę gaunam automatiškai, nes ten gimėme ir pan. Na, pagal dokumentus, pilietybe mes esame lenkai. Šiaip galima sakyt, jog su Lietuva sieja mus tik tautybė. Studijas Lietuvoje pasirinkau dėl to, jog (baigus Punsko lietuvišką vidurinę, nes prieš tai man ta lietuvybė ir Lietuva visiškai nerūpėjo) supratau, jog vis gi esu lietuvė ir tiesiog pasidarė įdomu, kaip yra „tikrojoje“ Lietuvoje, kokie yra „tikri“ lietuviai; na, ir norėjosi pramokti taisyklingai lietuviškai kalbėti. Lenkijoje yra daug susikūrusių draugijų, jungiančių lietuvių bendruomenę, pavyzdžiui, Lenkijos Lietuvių Draugija, Šv. Kazimierio Draugija, Baranausko Fondas (daugumos jų pavadinimų neprisimenu, bet jai norite galėsiu atsiųsti Jums jų sąrašą)

Pagarbiai, Zita

61