Iš Arčiau Charlotte Gainsbourg Alain Resnais Kino Istorija Filmai Apie Vampyrus Tema Antikristai Pagal Rinką

2009/5 (308)

kino teatras Šalti apkabinimai \ Informatorius! \ Kalėdų pasaka \ Asmeniniai Pipos Li gyvenimai \ Devintasis namų kinas Baderio-Meinhof kompleksas \ Koralaina ir slaptas pasaulis \ Mažoji Odesa \ Susitikimo vietos pakeisti negalima lietuvių filmoteka Artimos šviesos \ Stiklainis uogienės \ Giedrė \ Jau puiku, tik dar šiek tiek \ Bergenas \ Pietys \ Aš tave žinau \ Upė \ Garso takelis \ Meninykai

iš arčiau Charlotte Gainsbourg Alain Resnais kino istorija Filmai apie vampyrus tema Antikristai pagal rinką

kinas_2009/5 (308) 3 2009/5 (308)

kino teatras 22 Šalti apkabinimai 26 Informatorius! 27 Kalėdų pasaka 28 Asmeniniai Pipos Li 22 26 27 gyvenimai 29 Devintasis netrukus namų kinas 7 Prancūzų filmų festivalis 30 Baderio-Meinhof „Žiemos ekranai“ kompleksas iš arčiau 30 Koralaina ir slaptas pasaulis 8 Kuklusis revoliucionierius 31 Mažoji Odesa Alainas Resnais 31 Susitikimo vietos pakeisti 12 Paveldėti Charlotte 28 29 negalima Gainsbourg talentai lietuvių filmoteka tema interviu knygos 42 Artimos šviesos 16 Antikristai pagal rinką 54 Antiglobalistas Hubertas 59 Roma Pauraitė-Puplauskienė. 47 Stiklainis uogienės Sauperis ir jo „Darvino „LTV filmai ir jų kūrėjai“ 47 Giedrė kino istorija košmaras“ 48 Jau puiku, tik dar šiek tiek 32 Filmai apie vampyrus laiškai iš Niujorko 56 „Žmogaus ant lyno“ kūrėjas 60 Pasivaikščiojimai Niujorko 48 Bergenas festivaliai Jamesas Marshas kino maršrutais, 49 Pietys 38 Lenkų vaidybinio kino arba Miestas kaip kinas 49 Aš tave žinau festivalis Gdynėje ir kinas kaip miestas 50 Upė 40 Tarptautinis dokumentinių 51 Garso takelis feljetonas ir animacinių filmų festivalis 52 Meninykai Leipcige 64 Kino jausmas

4 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 1 2009/5(308) ISSN 0206-3840 © UAB „7 meno dienos“ Tiražas 1200 egz.

Eglutės nebus, tvirtina Nijolė Andrijauskienė, recenzuodama Redaktorius Roberto Zemeckio „Kalėdų pasaką“, sukurtą Charleso Dickenso kū- Linas Vildþiûnas rinio motyvais ir rodančią šiurpulingai šaltą, apsnigtą pono Skrudžo pasaulį, kuriame nėra džiaugsmo ir meilės, o reikia daryti pinigus. Bendradarbiai Ir nors daugeliui mūsų, gerbiamieji skaitytojai, šiemetinės Kalėdos Nijolė Andrijauskienė gali pasirodyti tokios pat persmelktos šalčio, akis badančio skurdo, Natalija Arlauskaitė godulio ir nemeilės artimui savo, tikėkimės, kad bent trumpam ir Rūta Birštonaitė mus aplankys Kalėdų šviesa. Lukas Brašiškis Rengdami šį, paskutinįjį metų numerį nesistengėme jo specialiai Vaidas Jauniškis padaryti saldžiai šventiško, nekonfliktiško ir komplimentinio. Aktua- Auksė Kancerevičiūtė lūs kino kontekstai nusvėrė veikiau į priešingą pusę. Larso von Triero Viršelyje – Charlotte Izolda Keidošiūtė „Antikristas“ visur padalija auditoriją į dvi priešingas stovyklas, bet Gainsbourg. Monika Krikštopaitytė Lietuvoje dažniau tenka girdėti susižavėjimo kupinus aikčiojimus, Plačiau apie aktorę Santa Lingevičiūtė kartais bandomus pagrįsti sudėtingais teoriniais išvedžiojimais. Toks skaitykite 12 p. Agnė Narušytė liaupsių unisonas kiek primena masinės hipnozės seansą. Rasa Paukštytė Kaip rašo Vaidas Jauniškis, šiame savo filme Larsas von Trieras Þivilë Pipinytë aiškiai demonstruoja vizualumo galią. O ji mūsų amžiuje yra ir įtiki- Jurga Stakėnaitė nimo galia, vadinasi, vizualumu galima pateisinti viską. Irma Šimanskytė Tačiau neišrankia, neišprususia, snobizmo, uniformizmo paveikta Skirmantas Valiulis auditorija manipuliuoti visuomet lengviau. Prisimenate Anderseno Sonata Žalneravičiūtė pasaką? Stiliaus redaktorë Šio numerio leitmotyvas – prasmės ir turinio problema, vis labiau Rita Markulienë kamuojanti šiuolaikinį kiną, taikytina ir stambaus, ir smulkesnio ka- libro filmams. Be abejo, ir mūsų trisdešimtmečių režisierių darbams, Dailininkas kurių šį rudenį užderėjo gana gausiai – „Artimos šviesos“, „Stiklainis Gedas Èiuþelis uogienės“, „Giedrė“. Vadybininkë „Mūsų trisdešimtmečiams režisieriams lyg ir knieti pasakyti kažką Galina Kim svarbaus, – rašo Sonata Žalneravičiūtė. – Jie mėgina reikšmingu tonu kalbėti apie gyvenimo prasmę, apie meilę. Deja, tokios temos Leidëjas jiems akivaizdžiai per sudėtingos. Esminis jų filmus vienijantis bruo- UAB „7 meno dienos“ žas – tuštuma.“ Bernardinø g. 10, „Artimas šviesas“ recenzuojanti Rasa Paukštytė apžvelgia euro- LT-01124 Vilnius standartus atitinkančius filmo bruožus: tvarkingai sušukuotas, neišsi- Tel. 8~5 261 3039 šokantis, netrikdantis, neerzinantis, ir mėgina atsakyti, kas neleidžia Faksas 8~5 261 1926 Ignui Miškiniui jaustis savo filme „lengvai ir saldžiai“, – paprasčiau- El. paðtas [email protected] sias konformizmas ar atsakomybės našta, baimė suklysti? www.7md.lt Tačiau rasite „Kine“ kitokių dalykų: Natalija Arlauskaitė aptaria nuolat atsinaujinantį filmų apie vampyrus fenomeną, nurodantį Spausdino kultūrinio nerimo zonas ir išreiškiantį socialines fobijas. UAB Agentūra „Jungtinės Iš arčiau pristatome prancūzų kūrėjus – vieną iš modernios kino spaudos paslaugos“ kalbos pradininkų, gyvą klasiką režisierių Alainą Resnais ir Kanų www.ajsp.lt kino festivalio prizu už vaidmenį „Antikriste“ apdovanotą aktorę Charlotte Gainsbourg. Tarp aptariamų festivalių – lenkų kinas Gdynėje ir pasaulio dokumentika Leipcige. O Lukas Brašiškis, šiuo metu studijuojantis Niu- jorke, pavedžios šio su niekuo nesulyginamo miesto kino maršrutais. Mūsų padangės sinefilui tai gali atrodyti kaip kalėdinė pasaka. Linksmų Kalėdų, laimingų Naujųjų! Þurnalà remia Kinas LR kultûros ministerija Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas LR kultûros rëmimo fondas

2 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 3 trumpai

Naujųjų laikų didvyris

Naujo Andrzejaus Wajdos (ką tik už filmą „Ajerai“ apdovanoto Europos kino akademijos kritikų prizu) filmo herojus bus „Solidarumo“ vadovas Lechas Wałęsa. Režisierius įsitiki- nęs, kad be jo ir apskritai be lenkų indėlio naujųjų laikų istorija būtų susiklosčiusi kitaip. Be „Solidarumo“ sunku įsivaizduoti Berlyno sienos žlugimą, tai jis ir nori parodyti filme. Režisierius prisipažįsta, kad, nepaisant įvairių politinių vingių, Orson Welles Wałęsa yra ir jo gyvenimo herojus.

Paauglių numylėtinis ir Orsonas Wellesas Dvidešimt dvejų aktorius Zacas Efronas yra ne tik Holivudo viltis, bet ir viso pasaulio paauglių numylėtinis. Režisierius Richardas Linklateris jam pasiūlė suvaidinti filme apie geriausio visų laikų filmo „Pilietis Keinas“ (1941) kūrėją Orsoną Wellesą. „Aš ir Orsonas Wellesas“ bus kuriamas pagal Roberto Kaplow Andrzej Wajda romaną. Efronas vaidins mokinį, į kurį netikėtai atkreipia dėmesį „Mercury 1980 m. rugpjūtį, kai streiko daly- Theatre“ režisierius Orsonas Wellesas (šis vaidmuo pasiūlytas debiutantui viai pradėjo derybas su komunis- Christianui McKay). Efrono herojus suvaidins pagrindinį vaidmenį spektaklyje tine valdžia, Wajda buvo Gdansko „Julijus Cezaris“ ir suvilios gerokai už save vyresnę moterį. Efronas tikisi, kad laivų statykloje. naujas filmas bus svarbus žingsnis jo karjeroje ir kad gerbėjos iš filmo sužinos, koks nuostabus kūrėjas buvo Wellesas. Timo Burtono paroda

Netrukus ekranuose pasirodys Rusiškas Nosferatu Režisieriaus sugrįžimas Timo Burtono ekranizuota Lewi- so Carrollo „Alisa stebuklų šalyje“. Vladimiras Mariničevas ku- Po didžiulės pertraukos į kino režisūrą sugrįžo garsus rusų reži- Tarp režisieriaus gerbėjų yra ir Niu- ria animacinį pilno metražo sierius, jau klasika tapusios „Baltarusijos stoties“ autorius An- jorko Moderniojo meno muziejus filmą, kuriame žada prikelti drejus Smirnovas. Paskutinis jo filmas – trumpo metražo „Ange- (MoMa), surengęs Burtonui skirtą vieną nebyliojo kino vampy- las“ – pasirodė ekranuose 1987-aisiais, kai „perestroikos“ metais parodą. Joje galima pamatyti ir ka- rų – F. W. Murnau „Nosferatu“. buvo pradėti rodyti anksčiau uždrausti filmai. Smirnovas iš kino daise jauno animatoriaus Burtono Mariničevas „sušiuolaikino“ niekad nebuvo pasitraukęs – rašė scenarijus, vaidino filmuose. sukurtas lėles. Paroda veiks iki at- vampyro istoriją. Jaunasis Aleksejaus Učitelio filme „Jo žmonos išpažintis“ jis suvaidino einančių metų balandžio pabaigos. klerkas Džonatanas vyksta į rusų rašytoją Ivaną Buniną. Dabar jis kuria filmą kito didžiojo Transilvaniją, nes grafas Dra- rusų rašytojo Nikolajaus Leskovo prozos motyvais. „Gyveno kar- Kenas Loachas Irake kula nuobodžiauja. Drakula ne tą viena boba“ – tai pasakojimas apie moterį ir keturis jos vyrus. tik svajoja prasiblaškyti dide- Filmo herojė – beraštė valstietė. Veiksmas prasidės nuošaliame Britų režisierius Kenas Loachas liame mieste, bet ir užkariauti kaime 1909-aisiais, per Varvaros vestuves, ir baigsis 1921 m., kai („Ieškant Eriko“) nusprendė grįžti moterų širdis. Drakula priver- Tambovo gubernijoje vyko prie mėgstamo žanro ir sukurti čia Džonataną visiškai jam kruvinai numalšintas sukili- dar vieną dramą – tyrimą. Filmas paklusti. Pirmuoju pasaulyje mas prieš bolševikus. Pagrin- „Airių kelias“ („Route Irish“ – taip lėktuvu jie vyksta į Londoną. dinius vaidmenis kuria Darja vadinamas kelias iš Bagdado oro Tačiau abu personažai nežino, Jekamasova (nuotr.), Aleksejus uosto į saugiausią miesto kvartalą, kad ten gyvena garsusis vam- Serebriakovas, Nina Rusla- vadinamąją Žaliąją zoną) pasakos pyrų medžiotojas profesorius nova, Romanas Madianovas, dviejų draugų – Irako saugumo Van Helsingas... Jevdokija Germanova. agentų istoriją.

4 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 5 trumpai netrukus

tus į paukštį ir išskridus toli, kur budelių pasislėpusi filmo herojė kų ir, svarbiausia, net kelios de- Robertas Zemeckis ieško Prancūzų kino nėra pikto šeimininko su šunimi, Žaklin. šimtys prancūzų kino žvaigždžių. Lennono festivalis „Žiemos stačių laiptų iki namų ir niekada Jau įpratome, kad režisieriaus ...Nežinoma jūra iš nežinomos Darbštusis Robertas Zemeckis ekranai“ neaplankančio sūnaus... Bruno Dumont’o („Žmogiškumas“, šalies plaukia laivas. Į Vakarus („Kalėdų pasaka“) rengiasi kurti 2010.01.22–02.07 „Duoki man ranką“ („Donne-moi „Flandrija“) filmų herojai glumina. traukia nesuprantama kalba Vilnius, Kaunas, Klaipėda, naują garsiausio „The Beatles“ fil- la main“, 2008), eime su manim... Dažnai jie – atšiaurios Prancūzijos kalbantys žmonės. Jie gali būti Panevėžys mo „Geltonas povandeninis laivas“ Šiais dainos žodžiais rugių lauke šiaurės gyventojai, atsiskyrėliai, iš bet kurios varganos šalies. versiją. 1968 m. pasirodęs filmas brolis kreipiasi į savo dvynį. Jie atstumtieji. Filme „Hadewijch“ Jie – pabėgėliai, nelegalūs imi- buvo siurrealistinė psichodelinių Kai Eiffelio bokštas keliauja. Iš Prancūzijos į Ispaniją. (2009) Selina iš vienuolyno šalies grantai. Pagrindinis filmo „Rojus spalvų animacija. Legendinė grupė užgęsta... Tikslas nublėsta prieš kelionės šiaurėje grįžta į Paryžių, į praban- vakaruose“ („Eden à l’ouest“, 2008, povandeniniu laivu keliavo į Pipirų ...miestų ir kaimų namų languo- kartu įspūdžius. Šis prisiminimų gius tėvo diplomato namus. Teolo- rež. Costa-Gavras) herojus Elijas žemę, kad ją išlaisvintų iš nuobo- se išvystame stebuklingą šviesą. Ji ir jaunatviškų nuotykių pilnas gijos studentė myli Dievą. Myli ir ilgai keliauja iki rojaus švyturio – džių ir bespalvių valdovų. Zemeckis nukreipia savo spindulį į papras- kelias – režisieriaus Pascalio- Dievo kūną. Tokia begalinė meilė Eifelio bokšto. Jis jį įžiebia vienu planuoja pasakojimą rekonstruoti tus žmones, į jų džiaugsmus ir var- Alexio Vincent’o vasariškai šiltas slegia atsakomybe. Dievas jai nu- burtų lazdelės mostu. Įsižiebia ir Rachel Weisz ir pritaikyti jam 3D technologiją. Tai gus, į vienatvę, senatvę, tikėjimą, debiutas. rodo pavojingą kelią... „Žiemos ekranai“. mirtį, viltį...... Ruanda, 1994-ieji, genocidas. Paryžiuje žmonės mėgsta pri- Festivalis rodys šiuos ir kitus Pirmieji Natashos Richardson Michelio Piccoli herojus filme Kaip papasakoti pasauliui, kas at- sėsti parkuose ant suoliukų ir ste- naujus prancūzų filmus bei kino „Paryžiaus stogai“ („Les Toits de sitiko tą dieną, kai Dievas išvyko į bėti aplink šurmuliuojantį gyveni- klasiko Alaino Resnais retrospek- premijos laureatai Paris“, 2007, rež. Hiner Saleem) kelionę? Filme „Diena, kai Dievas mą. Režisieriaus Bruno Podalydès tyvą. pro savo palėpės langą mato visą išvyko“ („Le jour où Dieu est par- filmas „Parko suoliukai“ („Bancs Festivalio rengėjų inf. Kino ir teatro aktorė Rachel Weisz – pirma aktorė, apdovanota Natashos Paryžių. Tik Paryžius jo nemato. ti en voyage“, 2009, rež. Philippe Publics“, 2009) – toks, kokie dabar Richardson prizu. Jo teikimo ceremonija įvyko Londone lapkričio pabaigoje. Kam rūpi nukriošęs, vos kojas Van Leeuw) Ruandos tragediją lyg itin madingi. Mielai prancūziškai pavelkantis senis? Kad taip pavir- veidrodis atspindi džiunglėse nuo chaotiškas. Jame daug kalbų, juo- Apdovanojimas įsteigtas britų aktorės, kuri tragiškai žuvo šių metų kovą kalnų Robertas Zemeckis kurorte, garbei. Rachel Weisz apdovanojimą gavo iš Richardson motinos – jau sukėlė įtarimų originalo gerbė- jams. Naują filmą „Disney“ studija legendinės aktorės Vanessos Redgrave rankų. Prizu buvo įvertintas jos vaidmuo planuoja rodyti 2012 metais. spektaklyje „Geismų tramvajus“. Richardson apdovanojimas už ypatingus nuopelnus britų teatrui įteiktas ir aktoriui Ianui McKellenui. Danny Boyle’as kalnuose Milžiniškos „Šiukšlynų milijonie- riaus“ sėkmės įkvėptas režisierius Danny Boyle’as rengiasi kurti naują Mergaitė – žudymo Davido Lyncho dokumentika filmą. Jis vadinsis „127 valandos“ ir mašina Kultinių „Tvin Pykso miestelio“, „Malholando kelio“ ir kitų pasakos apie alpinistą Aroną Rals- Prieš kelerius metus populiaru- anapus tikrovės perkeliančių filmų režisierius ir meditacijos toną. Filmo pagrindas – 2004 m. pa- mo ir garbingų apdovanojimų gerbėjas Davidas Lynchas rengiasi debiutuoti dokumenti- sirodžiusi autobiografinė Ralstono nominacijų sulaukusio britų fil- niame kine. Būsimo jo filmo herojus – transcendentinio ju- knyga „Mažesnė blogybė“ („Between mo „Atpirkimas“ režisierius Joe dėjimo pradininkas Maharishi Mahesh Yogi, kuriuo žavėjosi a Rock and a Hard Place“), kurioje jis „Parko suoliukai“ „Hadewijch“ Wrightas rengiasi kurti trilerį ne tik Lynchas, bet ir „The Beatles“ nariai, Clintas Eastwoo- aprašė, kaip neteko dešinės rankos. „Hana“. Jis sako, kad naujame das. Indijoje, kur bus kuriamas filmas, Lynchas tikisi sutikti filme pasistengs sujungti ka- žmonių, kurie pažinojo jauną Maharishi ir galės atskleisti Naujas Vincent’o Casselio daise populiarų serialą „Nikita“ nežinomų jo gyvenimo vaidmuo ir detektyvinius filmus apie detalių. Internautai gali Džeisoną Borną. Tai bus pasa- susipažinti su būsimam Populiarus prancūzų aktorius kojimas apie keturiolikmetę filmui skirtu „The Inter- Vincent’as Casselis („Žakas Meri- iš Rytų Europos, kurią tėvas view Project“, kurį sukū- nas“) kartu su Natalie Portman išauklėjo būti žudymo mašina. rė jaunėlis režisieriaus ir Meryl Streep vaidins naujame Mergaitę priglaudžia prancūzų sūnus Austinas Lynchas. Darreno Aronofsky filme. „Juodoji šeima, ji susidraugauja su jų gulbė“ – tai psichologinis trileris, dukra ir išgyvena sudėtingą kurio veiksmas rutuliojasi šokio brendimo laikotarpį. Sužinoju- pasaulyje. Aktoriaus gerbėjai tvir- si, kad jai skirta žudyti, Hana tina, kad filmas atvers naują Casse- pradeda kovoti už save. lio holivudinės biografijos puslapį. „Duoki man ranką“ „Rojus vakaruose“

6 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 7 iš arčiau

Kuklusis revoliucionierius Alain Resnais

Jaunatvišką žavesį spinduliuojantis žilagalvis juodu kostiumu, raudonais marškiniais, baltais sportiniais bateliais ir akiniais nuo saulės, užlipęs ant scenos atsiimti prizo, ironiškai šypteli: „Kiek daug metų aš įklimpęs į šitą dervą...“ Vis dar kurianti aštuo- niasdešimt septynerių metų gyva prancūzų kino legenda Alainas Resnais, šiemet Kanų kino festivalyje pristatęs naujausią filmą „Piktžolės“ („Les herbes folles“), buvo pagerbtas specialiuoju apdovanojimu už kūrybos visumą. Lygiai prieš penkiasdešimt metų čia, Kanuose, parodytas pirmas režisieriaus vaidybinis filmas išgarsino jį visame pasaulyje. Tai buvo „Hirosima, mano meile“.

J u r g a S ta k ė na i t ė

Kelias į kiną nekūriau meninio kino, tiesiog Kairysis krantas ir Alainas Resnais gimė 1922 m. filmavau, kas vyksta aplinkui.“ Naujoji banga Vano mieste Bretanėje, pasiturin- Noras fiksuoti realybę atsispindi Dažnai vadinamas Naujosios čio farmacininko šeimoje. Silpnos jau pirmuose jaunojo Resnais do- bangos režisieriumi, iš tiesų Alai- sveikatos (kenčiantis sunkius ast- kumentiniuose filmuose. nas Resnais nepriklausė šiam judė- mos priepuolius) vienturtis sūnus Baigęs mokyklą Alainas išva- jimui. Kitaip nei žurnalo „Cahiers buvo mylimas ir lepinamas. De- žiavo į kino sostinę Paryžių, kur du cinéma“ kritikai – Naujosios šimtmetis Alainas jau turėjo dvi iškart pasijuto kaip namie. Jis ne- bangos įkūrėjai (François Truffaut, kino kameras – 8 mm ir 9,5 mm, paleido iš rankų kameros. Drau- J.-L. Godard’as, Ericas Rohmeras, su jomis filmavo bendraamžius. gai juokaudavo, kad vieną dieną, Jacques’as Rivette’as, Claudas Nuo pat mažens jis buvo pami- ištraukus tą filmuotą medžiagą į Chabrolis ir kt.), jis atstovavo šęs dėl kino, vakarus praleisdavo dienos šviesą, pusė Paryžiaus ap- vadinamajai Kairiojo kranto (La miestelio kino teatre, netrukus ir sijuoks. Vis dėlto tuos mėgėjiškus Rive gauche) intelektualų grupei, pats įsigijo projektorių, organiza- filmukus matė tik tie, kurie rink- kurios branduolį sudarė rašytojai, vo peržiūras namuose, specialiai davosi į privačius kino seansus jo dramaturgai, kino režisieriai Jea- tam įrengtame kambaryje, į kurį žymiojoje studijoje Rue des Plan- nas Cayrolis, Marguerite Duras, sugužėdavo dešimtys kvartalo tes (Augalų gatvėje). Resnais ban- Chrisas Markeras, Alainas Robbe- „Hirosima, mano meile“, 1959 vaikų. dė savo jėgas kaip aktorius, vėliau Grillet, Agnès Varda. Su jais visais „Praėjusiais metais Marienbade“, 1961 Būsimasis režisierius rinko įstojo į prestižinę kino mokyklą Resnais anksčiau ar vėliau ben- kino juostų atraižas, jas klijavo (IDEC) mokytis montažo ir iki šiol dradarbiavo. Nors buvo vos kele- ir stebino namų kino žiūrovus tiki, kad montažas yra tikrasis jo riais metais vyresnis už Godard’ą, originaliais kūriniais. Pirmieji pašaukimas. jaunieji „naujabangininkai“ gerbė mažojo sinefilo žingsniai kine pri- Jeanas-Lucas Godard’as sako, jį ir laikė mokytoju. Režisierius mena ir kitų prancūzų režisierių kad Resnais yra genialus mon- Resnais augo Naujosios bangos Jacques’o Demy, François Truf- tuotojas, antrasis pasaulyje po terpėje, suteikusioje erdvės skleis- faut vaikystės aistrą kinui, valan- Eizenšteino. Po pirmo kurso Res- tis jo savitam modernumui. Tais dų valandas, praleistas priešais nais metė mokslus ir pradėjo dirb- laikais pats Resnais sakydavo, ekraną, pirmuosius bandymus ti, 1954 m. jis sumontavo pirmąjį kad yra tarp dviejų kartų – kino kurti istorijas, filmuoti, režisuoti, Agnès Varda filmą „Trumpasis klasikų Clouzot, Carné, Renoiro montuoti... Prisimindamas tuos iškyšulys“ („La Pointe courte“), ir Naujosios bangos kūrėjų. Vis laikus, Resnais sako: „Tuomet vėliau pradėjo režisuoti pats. dėlto Resnais jautėsi artimesnis

8 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 9 iš arčiau iš arčiau

jauniesiems, kurie, jo žodžiais ta- tūkstančiai jo gyventojų. Filmas yra tojo – darbo vaisius. Siekiant kurti sia Resnais aktorė ir dabartinė jo suskambo senos geros prancūziškos Dalis Resnais filmų, iš pirmo Filme „Hirosima, mano meile“ riant, praskynė jam kelius ir su- kaltinimas. Kartu su Chrisu Mar- vis kažką nauja, reikia kuo dažniau gyvenimo draugė), Pierre’as Arditi, melodijos (beje, aktoriai tik žiopčio- žvilgsnio gana realistiškų, priar- įsimylėjęs prancūzų aktorę ja- kūrė palankias (ypač finansines...) keru sukurtas filmas „Statulos taip juos keisti. Būdamas itin prierai- André Dussolier. Nors montažas yra ja skambant originaliems įrašams, tėja prie fantazijos savo dirbtinu- ponas architektas, klausydamas sąlygas eksperimentuoti ir sukurti pat miršta“ („Les statues meurent šus, realybėje Resnais sunkiai tai paskutinis filmo kūrimo etapas, bū- toks sprendimas suteikė filmui mu, teatrališkumu. Kinas Resnais jos prisiminimų, susitapatina su tokį novatorišką filmą „Hirosima, aussi“, 1953) smerkė kolonializmą įgyvendina. Tiesa, jis atranda vis damas profesionalus montuotojas, avangardiškumo). „Dainos lydi pirmiausia yra dramos, o ne pa- per karą žuvusiu moters meilu- mano meile“. Filmui pasirodžius ir rasizmą. Vienas žymiausių Res- naujus scenaristus ir pats aktyviai Resnais nuo pradžių įsivaizduoja mus visą gyvenimą, jomis matuo- sakojimo menas. Resnais myli tea- žiu vokiečiu ir atsakinėdamas už ekranuose, „Cahiers du cinéma“ nais dokumentinių filmų „Naktis ir prisideda prie scenarijaus rašymo. visumą. Jo filmai dažnai skyla į fra- jame praeinantį laiką. Pastebėjau, trą, dažnai jis nubrėžia žiūrovams jį, prikelia praeitį iš užmaršties. kritikai susirinko prie apskrito rūkas“ („Nuit et brouillard“, 1955) Dažnai jis renkasi ne kino profesi- gmentus, filmai-koliažai nebūtinai kad įvairiose gyvenimo situacijose scenos ribą, atskirdamas vaidini- „Praėjusiais metais Marienbade“ stalo aptarti itin svarbaus kino is- atkuria koncentracijos stovyklų re- onalus, o dramaturgus, rašytojus. primena logišką dėlionę, kai kurios nieko geriau nesugalvoju, kaip tik mą nuo realybės. Teatrą galime herojai žaidžia slėpynes laike. Jis torijos įvykio. Tada Rohmeras pa- alybę ir klausia: kas kaltas? „Visa Resnais mėgsta sekti scenarijaus detalės užlipa viena ant kitos, ne- pacituoti dainos eilutę ar posmą“, – matyti jo filmuose „Melodrama“ prisimena (fantazuoja?), ji pamiršo vadino Resnais pirmuoju moder- pasaulio atmintis“ („Toute la mé- vystymosi eigą, prašo scenaristų limpa, nes pasakojamoje istorijoje taip, pasak Resnais, gimė filmo idė- (kur, kaip ir filme „Tik ne į lūpas“, (meluoja?) jų susitikimą tame pa- niu garsinio kino režisieriumi: „Iki moire du monde“, 1956) apie Pary- įskaityti atskirus epizodus į kasetes, atsiranda plyšių, užmirštų, ištrintų ja. Kartu su filmais „Gyvenimas – tai veiksmus atskiria raudonos tea- čiame viešbutyje prieš metus. Pra- šiol modernus kinas neegzistavo. žiaus nacionalinę biblioteką įžengia suvaidinti veikėjus; klausydamasis iš atminties epizodų. Taip yra todėl, romanas“ ir „Tik ne į lūpas“ („Pas tro užuolaidos), „Rūkyti/Nerūkyti“ eitis ir dabartis apsigyvena vienoje Toks kinas, kuris kaip kubizmas į fantastikos teritoriją: biblioteka tų įrašų, stengiasi viską vizualizuoti. kad kinas Resnais pirmiausia yra sur la bouche“, 2003) šis filmas su- („Smoking/No smoking“, 1993, erdvėje, prabangiuose rūmuose ir tapyboje ar amerikiečių romanas (pastatas ir jame verdantis gyve- Sunkiai „matomas“ scenas aptaria jausmų, gimstančių iš pasąmonės, daro Resnais miuziklų triptiką. Fil- kur viskas – tiek interjeras, tiek milžiniškame parke, iš kurio nėra literatūroje sulipdo realybę iš ats- nimas) parodoma lyg milžiniškas su autoriais, perrašo. Scenaristai montažas. mo „Melodrama“ („Mélo“, 1986) visi eksterjeras, – nufilmuota paviljo- išėjimo į ateitį. Gal tie rūmai ir kirų pabirusių gabalėlių.“ gyvas sutvėrimas, ateivis iš kitos nepageidaujami Resnais filmavimo trys herojai yra muzikantai. Kame- ne), „Sena daina“, „Širdys“ („Co- yra pats laikas. Laikas, laikantis planetos. Per dvylika metų kuriant aikštelėje, nes joje už scenarijaus Sena daina rinė muzika yra jungiamoji meilės, eurs“, 2006). Andre Dussolier tą herojus savo gniaužtuose. Praeitį Dokumentiniai trumpo dokumentinius trumpo metražo įgyvendinimą atsako režisierius ir Resnais – didelis muzikos gerbė- draugystės, prisiminimų grandis. filmavimą studijoje įvardijo kaip iš užmaršties prikeliantis netikėtas metražo filmai filmus susiformavo savita Alaino aktoriai. Filmas „Sena daina“ („On jas. Jam svarbu filmų muzikalumas, voratinklį, užmestą ant veikėjų, svečias Alfonsas iš tiesų tik slepiasi Režisieriaus Alaino Resnais Resnais kino estetika, stilius, temos, connaît la chanson“, 1997) – išimtis, žodžio skambesys. Polifonija – labai Fantazija ir realybė primenančių laboratorijos žiurkes, už jos, nedrįsdamas susitaikyti su karjera prasidėjo užsakomaisiais kurios išliko aktualios ir vėlesnėje nes scenaristų pora Agnès Jaoui ir dažnas Resnais filmų motyvas. Jo Resnais – gana prieštaringas su kuriomis atliekami įvairūs ban- dabartimi. O Miurelė, kurios vardu dokumentiniais filmais. Pirmasis kūryboje. Jeanas-Pierre’as Bacri patys vaidi- filmų skambesys sukuriamas ne tik režisierius. Atrodo, lyg jo kūryba dymai (Resnais jas iš tiesų sulygina pavadintas filmas, tėra baisus karo 35 mm juosta kurtas filmas „Van garsu, bet vaizdais, montažu. Kur- stovi ant dviejų polių. Viena ver- su žmonėmis filme „Mano dėdulė prisiminimas, tragiškas epizodas, Goghas“ („Van Gogh“, 1948) nu- „Tik ne į lūpas“, 2003 damas pirmąjį savo ilgo metražo fil- tus, jis – revoliucionierius, atnešęs iš Amerikos“). Nors Resnais daž- kurį Bernaras veltui mėgina ištrinti stebino netradicišku olandų me- „Širdys“, 2006 mą „Hirosima, mano meile“, Resnais į kiną meninio perversmo idėjų, nai nagrinėja sunkias temas, jis iš atminties. Filmo „Aš tave myliu, nininko asmenybės pristatymu. „Piktžolės“, 2009 prašė scenaristės Marguerite Duras nuolat ieškantis naujų išraiškos taip pat kuria filmus pramogai, aš tave myliu“ struktūra (jis pada- Prancūzų kritikas André Bazinas negalvoti apie kiną, rašyti scenarijų formų, eksperimentuojantis su lai- širdies ir akių džiaugsmui. Būtent lintas į 160 trumpučių scenų) tiksi tuomet rašė: „Iki Resnais neži- kaip romaną arba kaip teatro pje- ko ir erdvės sąvokomis, kita vertus, filmą „Sena daina“ žiūrovai įverti- kaip laikrodis, o „Apvaizdoje“ kliū- nojome, kas buvo Van Goghas be sę, tikėdamasis, kad tuomet scena- jis santūrus ir akademiškas. Net no kaip prieinamiausią paprastam vanti rašytojo atmintis deformuo- savo geltonos spalvos“, gausiai rijus bus toks pat muzikalus kaip ir didieji jo eksperimentai ekrane žmogui, nebūtinai kino žinovui, jis ja išgyventas ir išgalvotas patirtis. dailininko paveikslais iliustruotas kiti rašytojos kūriniai. Iš tiesų šio atrodo tvarkingi, aiškūs, gerai ap- sulaukė daugiausia dėmesio. Filmo „Staviskis“ („Stavisky...“, filmas specialiai nufilmuotas ant filmo kalbos nesupainiosi su jokia galvoti, sukeliantys žiūrovų pasitikė- 1974) herojus slepiasi nuo nusi- nespalvotos juostos. Prodiuseris kita, pasikartojantys sakiniai: „... ar jimą. Resnais mėgsta laviruoti tarp Atmintis, užmarštis, mirtis kalstamos praeities, sukurdamas Pierre’as Braunbergeris aktyviai tu prisimeni? Tu nieko nematei fantazijos ir realybės, pasinerti į Resnais, kaip ir jo mėgstamiau- ryškų savo dabartinį portretą, bet rėmė talentingą režisierių. Iš pat Hirosimoje, nieko...“ skamba kaip pasąmonės pasaulį. Jis išaugo su siam rašytojui Marceliui Proustui, praeitis neišvengiamai jį sunaiki- pradžių Resnais atrodė kovotojas. dainos leitmotyvas. Rašydamas siurrealistais, žavėjosi André Breto- itin brangios prabėgančio laiko, na, priversdama išsitrinti, išnykti, Dažnai filmuose jis kėlė socialinius „Praėjusiais metais Marienbade“ nu ir Raymond’u Queneau. Pirmieji praeities ir dabarties susipynimo, nusišauti. Pabaigoje nuskamba ir politinius klausimus. Resnais („L’Année dernière à Marienbad“, vaidybiniai Resnais filmai teka lyg atminties mechanizmų temos. Mir- apibendrinimas: „Staviskis mums aktyviai dalyvavo visuomeniniame Alainas Resnais ir Jeanas-Paulis Belmondo filmuojant „Staviskį“, 1974 1961) A. Robbe-Grillet stengėsi įsi- pasąmonės srautas, nusinešantis tis taip pat svarbi daugelio jo filmų išpranašavo mirtį, ne tik savo, bet gyvenime. Jis protestavo prieš Al- vaizduoti filmą, šurmulį ir muzikos žiūrovus už realybės ribų. Prisi- veikėja, laiko teisėja, užmaršties visos epochos.“ „Melodramos“ vei- žyro karą, 1968 m. gynė Paryžiaus Filmo gimimas na filme. Resnais scenaristų prašo intarpus, šnabždesį ir klyksmus, ak- minimai įsismelkia į dabartį, kuria kaina, išdava. Trumpo metražo kėja Romenė įklimpo į painią situ- sinemateką. Temų, stiliaus ir išraiš- Šiemetinėje spaudos konferenci- parašyti pagrindinių veikėjų asme- torių vaidybą, menkiausias dekoraci- naują sunkiai įvardijamą erdvę. To- filmais Resnais ragino nepamirš- aciją – ji negali prisipažinti vyrui kos formų pasirinkimas režisieriaus joje Kanuose Resnais pasakojo, kaip nines istorijas. Kas jie tokie, koks jų ar kostiumų detales, net kameros kie yra Hirosima ir Neveras filme ti tragiškų istorijos įvykių, meno apie meilužį ir diena iš dienos jį kūryboje nėra atsitiktinis. Jis pra- pradėjo dirbti kine: „Tiesiog reikėjo buvo jų gyvenimas iki prasidedant judesius. Jeanas Cayrolis („Naktis „Hirosima, mano meile“, prabangus vertės. Filmas apie biblioteką at- nuodija, bet galiausiai pati pasiren- byla apie dalykus, apie kuriuos susimokėti nuomą už kambarį. Ypa- filmui. Filme „Mano dėdulė iš Ame- ir rūkas“ teksto autorius), sutikęs viešbutis filme „Praėjusiais metais skleidė informacijos kaupimo ir iš- ka mirtį. „Senoje dainoje“ blaškosi sunku kalbėti, bet kurių negalima tingų savo nuopelnų nematau. Kurti rikos“ („Mon oncle d’Amérique“, rašyti filmo „Miurielė, arba Sugrį- Marienbade“. Fantazijos pasau- saugojimo svarbą. Ankstyvuosiuose vienišos sielos, ieškančios meilės, o pamiršti. Resnais ieško būdų tai filmus labai paprasta, paprasčiau, 1980) tie gyvenimo aprašymai yra žimo laikas“ („Muriel, ou Le temps lyje susimaišo skirtingos epochos vaidybiniuose filmuose „Hirosima, mylimi Resnais aktoriai skaičiuoja pasakyti kino kalba. 1950 m. filme nei gyventi jų nekuriant.“ sudedamoji pasakojimo dalis. Kai d’un retour“, 1963) scenarijų, gavo („Gyvenimas – tai romanas“), filmo mano meile“, „Praėjusiais metais pražilusius plaukus. Filme „Širdys“ „Gernika“ („Guernica“), kamerai Resnais niekada nesureikš- scenarijus baigtas, Resnais skiria užduotį žodžiais ir vaizdiniais priar- „Aš tave myliu, aš tave myliu“ („Je Marienbade“ ir „Miurielė, arba Su- viską po truputį užkloja sniegas, „keliaujant“ Picasso paveikslu, o mino režisieriaus vaidmens. Jo laiko darbui su aktoriais. Filme tėti prie muzikinio veikalo. Resnais t’aime, je t’aime“, 1968) herojus grįžimo laikas“ režisierius atsisakė kaip kažkada filmo „Hirosima, Pauliui Eluard’ui skaitant savo ei- nuomone, pirmiausia filmas yra „Gyvenimas – tai romanas“ („La vie jau seniai svajoja apie filmą-operą, Klodas keliauja laiko mašina, o tradicinio pasakojimo, jį suardė, iš- mano meile“ pirmuose kadruose les, atgyja baskų mieste Gernikoje kelių autorių – scenaristo, kom- est un roman“, 1983) susiformavo kuriame aktoriai dainuotų nuo pra- senas rašytojas filme „Apvaizda“ skaidė laike, paskui surinkdamas ir du susipynusius nuogus kūnus už- įvykusi tragedija, kai vokiečių lėktu- pozitoriaus, dailininko, kostiumų Resnais mėgstamiausių aktorių džios iki galo. „Sena daina“ prisilietė („Providence“, 1977) pasimeta tarp atstatydamas kūrė naujus veikėjų klojo pelenai. „Kam neigti aiškią vams subombardavus miestą žuvo dailininko, operatoriaus, montuo- trijulė: Sabine Azéma (mylimiau- prie šios svajonės, čia veikėjų lūpose savo romano ir realiojo pasaulių. paveikslus, naują laiką. atminties būtinybę?“ – Ji klausia Jo.

10 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 11 iš arčiau

Paveldėti talentai Charlotte Gainsbourg

Vidinės laisvės ir talento genus ji paveldėjo iš savo tėvų – dainininko, kompozitoriaus, poeto Serge’o Gainsbourg’o, 7-ojo dešimtmečio kine moters nepriklausomybę įkūnijusios aktorės Jane Birkin, o gal ir iš senelės – žinomos britų aktorės Judie Campbell.

I z o l da K e i d o š i ū t ė

anų režisierius Larsas tikroviškai pačiose neįtikinamiau- tė. Aktorė moka nuostabiai tylėti von Trieras stengiasi siose filmo scenose jai greičiausiai ekrane, laikyti pauzę, joje slypi D nustebinti ir šokiruo- padeda nepaprasta intuicija ir tie kažkokios paslaptys, demonai, ti visais būdais, bet vidinės laisvės bei talento genai, kurie gali taip netikėtai pakeisti jo naujausią filmą „Antikristas“ kuriuos ji paveldėjo iš savo ciniš- veiksmo eigą. drįsčiau pavadinti tiesiog banaliu. ko romantiko tėvo – dainininko, Charlotte Gainsbourg gimė Viskas daroma tik dėl vieno tikslo – kompozitoriaus, poeto Serge’o 1971 m. liepos 21 d. Londone, provokuoti drastiškomis scenomis. Gainsbourg’o, nepriklausomą bet užaugo Paryžiuje. Charlotte Bet daug įspūdingesni panašūs moteriškumą įkūnijusios moti- prisimena, kad jos skandalinga- kadrai jau buvo kitų kino meis- nos – aktorės Jane Birkin, o gal ir sis, visus šokiruoti mėgstantis trų anksčiau sukurtuose filmuose. iš senelės – žinomos britų aktorės tėvas kraustėsi iš proto dėl gerų Jie buvo ir įtikinamesni, ir labiau Judie Campbell. Kaip kadaise jos manierų, neleisdavo kalbėti prie vietoje. Juodas varnas, šėtoniška tėvai sugebėjo išvengti vulgaru- stalo, ramstytis į jį alkūnėmis ar gamtos ir moters prigimtis, žalo- mo dainuodami Vatikano draustą žaisti savo pedantiškai tvarkinga- jami lytiniai organai arba jau visai dainą „Je t’aime... moi non plus“, me kabinete. Ji mokėsi uždaroje įkyrūs viduramžių piešinėliai apie taip ir Charlotte lieka įtikinama prestižinėje mokykloje Šveicarijo- moterims skirtas bausmes. Ar tik ir nuoširdi drastiškiausiose „An- je, grojo fortepijonu, vėliau ėmė tai turėtų mus sukrėsti? Kad ir tie tikristo“ scenose. Neatsitiktinai tapyti. Vienuolikos debiutavo vėjo gūsių virpinami medžių lape- Larsas von Trieras pripažino, kad kine – filme „Žodžiai ir muzika“ liai, nukopijuoti iš kito režisieriaus, dirbti su aktore buvo lengva, sce- („Paroles et musique“) suvaidino kuriam dedikuotas šis filmas, tokio nai nufilmuoti tereikėjo vieno ar Catherine Deneuve dukrą, pavy- nepanašaus į šį pasaulėvaizdžio... dviejų dublių. Sunkiau sekėsi su duliaujančią motinai jos jauno Bet apie „Antikristą“ gal pers- jos partneriu amerikiečių aktoriu- meilužio. Anot aktorės, į kiną ji kaitysite ir susižavėjimo kupinų mi Willemu Dafoe. pateko visai atsitiktinai, tiesiog „21 gramas“, 2003 aikčiojimų. Noriu parašyti apie Ryškų profilį su didele nosimi tėvai buvo labai užsiėmę ir neži- „Miego mokslas“, 2005 tai, kas man šiame filme pasirodė Charlotte paveldėjo iš tėvo, jus- nojo, kur vasarą priglausti dukte- „Lemingas“, 2005 vertingiausia, – prancūzų aktorės lią, kiek į viršų pakeltą viršutinę rį. Bičiulio režisieriaus Elie Chou- Charlotte Gainsbourg vaidybą. lūpą – iš motinos. Liesa, paaugliš- raqui pasiūlymas ją nufilmuoti Turbūt žodis „vaidyba“ net ne kai kampuota, rimto suaugusios tėvams tiko, ir iš tikrųjų pirmieji visai tinka apibūdinti šios aktorės žvilgsnio, – tokia ji buvo pirmuose filmavimai nedrąsiai mergai- buvimą ekrane. Likti natūraliai ir filmuose ir laikas ją nelabai pakei- teibuvo tarsi smagios atostogos.

12 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 13 iš arčiau iš arčiau

„Ačiū, gyvenime“ („Merci la vie“), no su Gérard’u Lanvinu, su kuriuo Stefani vaidmeniui dar ir todėl, žiaus it-girl“. Jos nepriklausoma kur jos partnerė buvo kita tuomet 2000 m. sukurs puikų duetą Bruno kad yra tikra Stefano priešingy- dvasia pasireiškia ir tuo, tad prie daug žadanti prancūzų aktorė Nuytteno filme „Aistringai“ („Pas- bė – išmintis vaiko kūne. Gondry prabangių rūbų ji gali priderinti Anouk Grinberg. Paskui Charlot- sionnement“). Įsiminė Patrice’o taip apibūdino aktorę: „Jos protas suvarstomus vyriškus batus. te netikėtai tapo žavia aukštuo- Lecont’o „Feliksas ir Lola“ („Felix greitai subrendo, o kūnas tarsi at- Nuo vaikystės nekentusi papa- menės dama dramoje „Įsimylėjusi“ et Lola“), kur jos provincialė Lola siliko. Manau, kad tai gana svari racių, persekiojusių ją nuo pat gi- („Amoureuse“). Čia jos partneris įsivaizduoja esanti lemtinga mo- priežastis, dėl kurios pasirinkau mimo, Charlotte išmoko nekreipti buvo aktorius ir režisierius Yvanas teris ir susigalvoja liūdną istoriją Charlotte. Ji turi kažką vaikiška. į juos dėmesio. Tačiau Gainsbourg Attalis, vėliau tapęs Charlotte vyru („Aš išsigalvojau gyvenimą, kurio Ji atrodo perregima. Paprasčiau- nemėgsta, kai jos gyvenimas apir jos dviejų vaikų tėvu. negyvenau, prasimaniau visokių siai būti neužsidedant kaukės, ne- tarinėjamas viešai. Jos tėvai nuo- Iš paauglės amplua Charlotte nelaimių“) ir verčia mylimąjį nu- sistengiant vaidinti, sugeba labai latos šokiruodavo visuomenę, bet galutinai išsilaisvino savo dėdės žudyti jai neva grasinantį estrados nedaug aktorių. Ji labai atidi tam, Charlotte gyvena labai uždarai, Andrew Birkino filme „Cemento artistą. kas vyksta aplinkui.“ saugo vaikus nuo viešumo. sodas“ („The Cement Garden“, Stipraus charakterio asmenybę Meksikiečių režisierius Alejan- 2009 m. gegužės 25 d. jai buvo 1992), atnešusiame jai tarptauti- Gainsbourg suvaidino režisierės dro Gonzálezas Iñárritu pakvie- įteiktas vienas garbingiausių pa- nę šlovę. Šio filmo herojų vaikystė Danièle Thomson „Kalėdų dra- tė Charlotte filmuotis „21 gra- saulyje aktorių apdovanojimų – baigėsi, bet pavojai liko. Brolis ir moje“ („La Bûche“). Jos herojė – me“ (2004) iš dalies todėl, kad yra Tarptautinio Kanų kino festivalio sesuo – Džekas ir Džiuli – po tėvų motociklu važinėjanti feministė – didelis jos tėvo gerbėjas. Tačiau žiuri prizas už geriausią moters mirties pradeda pavojingą lyčių suartėja su savo netikru broliu pasibaigus filmavimui režisierius vaidmenį. Taip buvo įvertintas karą, pamažu prarasdami laiko ir mizantropu. Vaidmuo atnešė jai prisipažino įsimylėjęs Charlotte. jos vaidmuo filme „Antikristas“. saiko jausmą. Iš pirmo žvilgsnio Prancūzų kino akademijos „Ceza- Jos herojė grįžta pas mirtinai Ši juosta taip pat gavo antipremiją santūri Džiuli nuolat meta iššūkį rį“. Gerai sutiktas buvo ir vaidmuo sergantį vyrą vedama vienintelio kaip labiausiai mizoginiškas fil- dominuoti linkusiam broliui. Pavo- Attali režisuotame filme, kurio pa- tikslo – pastoti, tai lengvai nu- mas. Režisierius Larsas von Trie- jinga kova baigiasi kraujomaiša ir vadinimas visai paprastas – „Mano spėjama ir savanaudiška būtybė, ras po pirmosios filmo peržiūros Tačiau ji prisipažįsta negalėjusi išleido muzikinį albumą „Char- meninį gyvenimą ir prieš pat tėvo vedliu šioje meilės kovoje tampa žmona – aktorė“ („Ma femme est kurią suvaidinti ne taip paprasta. Kanuose iškart užsitraukė kritikų žiūrėti į save ekrane. Šis filmas lotte for ever“, o jie kartu nusi- mirtį nutarė persikelti pas jį. Ak- Džiuli – ji vis atstumia brolį, tuo une actrice“). Perėmė ji iš tėvų ir dar vieną nemalonę, bet teisinosi sakyda- niekuo neišsiskyrė, bet debiutantė filmavo taip pat pavadintame torė nemėgsta kalbėti apie savo jį dar labiau pririšdama. Vėliau 2005 m. režisieriaus Dominico talentą – kurti dainas. 2005 m. pa- mas, esą Charlotte Gainsbourg intuityviai, tiksliai parinko savo filme. Gainsbourg’as pats para- tėvus, bet dažnai užsimena, kad Madonna savo dainos „What It Mollo psichologinėje dramoje „Le- sirodė pirmasis Charlotte Gains- herojės susižalojimo scena „atsi- vaidmens intonacijas. Kinas ne- šė scenarijų, režisavo, vaidino Serge’as Gainsbourg’as buvo ge- Feels Like For A Girl“ pradžioje mingas“ Charlotte susitiko su kita bourg diskas „L’une reste, l’autre radusi natūraliai“, o kitame in- padėjo – Charlotte ir toliau liko ir kūrė muziką. Šios niūrokos riausias jos prodiuseris, vienin- panaudojo Charlotte herojės frazę žymia savo bendravarde Charlot- part“ („Viena lieka, kita išvyksta“), terviu net atsiminė aktorės jam drovi, įsitikinusi savo nepatrau- dramos personažas (jį vaidino telis draugas, gerasis ir blogasis iš „Cemento sodo“: „Merginos gali te Rampling. Charlotte vaidino po metų – solinis albumas „5:55“. pasakytus žodžius: „Dėl tokio klumu, panaši į berniuką. O ir ap- pats Gainsbourg’as) jaučia savo genijus. Tačiau ji iki šiol tikrai nešioti džinsus ir nusikirpti trum- Benediktą – padorią, laimingoje Savo dainavimo stilių Charlotte vaidmens aš pasirengusi numir- linkiniai vis kartojo: „Vargšelė... Ji dukteriai toli gražu ne tėviškus nežino, kas buvo Gainsbourg’as. pai plaukus, dėvėti marškinius ir santuokoje gyvenančią moterį, o laiko panašiu į tėvo: „Kalbėjimas ti.“ „Antikriste“ Gainsbourg vai- tokia negraži, taip panaši į tėvą.“ jausmus. Filme tėvas ir dukra Visiems jis taip ir liko mįslė, pa- avėti vyriškus batus, nes būti vai- Rampling įkūnijo pamišusią vyro ir dainavimas tuo pačiu metu“, dina po vaiko žūties psichologinę 1985 m. Charlotte Gainsbourg kartu sudainavo dainą „Citrininis radoksas, paslaptinga asmenybė. kinu taip gerai. Vaikinui atrodo, viršininko žmoną Alisą, kuri nu- bet į šį albumą ji dar įliejo poetiš- krizę išgyvenančią moterį. Akto- suvaidino audringą brendimo kri- incestas“. Vėliau gimė ir skanda- 1988 m. Charlotte kartu su mo- kad merginos yra žemesnės, kad sižudo jų bute. Alisos pamišimas kumo, mistikos, britiško akcento rė perteikia ekrane visą jausmų zę išgyvenančią paauglę režisie- lingas šios dainos klipas, kuriame tina Jane Birkin suvaidino Agnès būti mergina – tai pažeminimas. paveikia Benediktą, ji palieka vyrą, ir svajingo mergaitiško dainavimo. spektrą: emocinį sąstingį, nervi- riaus Claude’o Millero filme „Įžūli abu gulėdami lovoje dainuoja apie Varda filme „Kung fu meistras“ Tačiau paslapčia tu trokšti žino- vėliau reikalauja, kad šis nužudytų Dainų tekstus Charlotte iš pra- nius protrūkius, isteriką, pagaliau mergiotė“ („L’effronte“). Vaidmuo neįmanomą meilę. Charlotte šiame („Kung-fu master“) ir dokumenti, koks tas jausmas, ar ne? Kaip savo viršininką. Apsėstoji Benedik- džių rašė prancūziškai, bet, anot virtimą pamišimo apimta pabaisa. žiūrovams patiko, mergaitei pra- filme – belytė būtybė odine striuke tiniame „Jane B. pagal Agnès V.“ jaučiasi mergina?“ ta žiauriai žeidžia visus, ji įkūnija jos, kiekviena eilutė jai priminė Savęs sunaikinimas, maištas prieš našauta puiki ateitis, ji pradėta ir šalmu rankoje, į viršų sukeltais („Jane B. par Agnès V.“). 1990 m. Po šio vaidmens Charlotte kar- iššūkius ir pavojus. tėvo kompozicijas: „Tėvo šešėlis moterišką prigimtį, prieš pačią lyginti su François Truffaut hero- plaukais. Ji kaltina tėvą dėl moti- ji pasirodė italų Paolo ir Vittorio jeroje įvyko netikėtas posūkis: ji Prancūzų dailininko, muziko mane tiesiog persekiojo“. Todėl save, žaidimas su mirtimi – tai jėmis. Tad neatsitiktinai jos kino nos mirties ir pavydi jo meilužėms, Taviani filme „Saulė naktį“ („Il suvaidino Džeinę Eir klasikinio ir režisieriaus Michelio Gondry ji nusprendė perrašyti tekstus daugelio jos vaidmenų motyvai, „krikštatėvis“ Milleras pakvietė net susipeša su viena iš jų. Tačiau Sole anche di notte“) Levo Tols- Charlotte Brontë’s romano ekra- filme „Miego mokslas“ (2006) angliškai. Albume liko tik viena perteikiamų jausmų amplitudė – Charlotte filmuotis ir filme „Ma- visos užuominos į neleistiną meilę – tojaus „Tėvo Sergijaus“ motyvais. nizacijoje. Franco Zeffirelli dar Charlotte partneris buvo Gaelis prancūziškai sudainuota daina. tarp ledinės ramybės ir pašėlusio žoji vagilė“ („La petite voleuse“) tik meninis triukas, tiesiog duktė Charlotte vaidina jaunąją Matildą, kartą akademiškai šaltai perpa- García Bernalis. Jo herojus Ste- Toddo Hayneso dramoje „Manęs jausmų sprogimo, nevilties ir vai- pagal Truffaut scenarijų. Už šį myli savo tėvą ir kankina jį įkyriu kurią po motinos mirties ištiko ne- sakojo našlaitės, gerumu ir ku- fanas nesugeba užmegzti ryšių čia nėra“, skirtoje dainininkui Bo- kiško naivumo. filmą Charlotte pelnė „Cezarį“ paauglišku bekompromisiškumu ir suvokiama liga. Dieną ji bejėgė, „Naujasis pasaulis“, 2006 klumu užkariavusios lordo širdį, su kitais, jis giliai pasinėręs į savo bui Dylanui, Gainsbourg suvaidino perspektyviausiai prancūzų akto- isterija. Ji atstumia tėvą, įžeidinėja atsikelti gali tik sutemus. Silpna- „Manęs čia nėra“, 2007 istoriją. Vaidmenys sekė vienas pasaulį, o Charlotte Stefani tvirtai Dylano draugę Kler, o filmo garso rei. Tačiau ji liko kupina įvairiau- jį šlykščiomis užuominomis ir tik protė mergina ieško išgijimo pas „Antikristas“, 2009 po kito, jai dažnai tekdavo vaidinti remiasi kojomis į žemę. Stefanas takelyje skamba jos lyriškai ir me- sių kompleksų: negalėjo pakęsti filmo pabaigoje prisipažįsta, kad šventąjį atsiskyrėlį. Aktorė plastiš- nonkonformistes, trapias, bet sti- ją šiek tiek baugina. Kai Stefanas lancholiškai sudainuotas Dylano savo išvaizdos, o labiausiai – balso visada juo tikėjo. kai ir sukrečiamai suvaidino savo praus charakterio moteris. Erico sako, kad jo sukonstruoti akiniai hitas „Just Like a Woman“. tembro. Kas Charlotte buvo jos garsusis herojės ligą. Rochant’o fantasmagoriją „Ana Oz“ leidžia matyti trimatį pasaulį, ji Nors Charlotte teigia, kad nela- Tada įsikišo tėvas. Serge’as tėvas? Kai jis susirgo, Charlotte Kūrybine jaunos aktorės bran- kritikai įvertino blogai, bet šiame atsako: „Bet juk gyvenimas ir yra bai domisi mada, pernai žurnalas Gainsbourg’as drauge su dukra buvo pasiryžusi paaukoti savo as- da įtikino Bertrand’o Blier filmas filme Charlotte pirmą kartą vaidi- trimatis“. Gainsbourg idealiai tiko „Vanity Fair“ ją pavadino „Pary-

14 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 15 tema

Antikristai pagal rinką

Šįmet Europai švenčiant 250-ąsias Händelio mirties metines ir skambant nuosta- biajai jo arijai „Lascia ch’io pianga“ vyras ir moteris ima aistringai mylėtis, su dušo lašais krenta indai, skersvėjis ar Dievas atidaro langą, pro jį išsiropščia kūdikis ir krenta į minkštų pūkų patalą. Beveik kalėdinė pasaka HDTV formatu. Jau pačiu „Antikristo“ prologu Larsas von Trieras aiškiai pademonstruoja vizualumo galią – ši itin raiškiai nufilmuota „pasaka“ gali teigti viską, net ir kokio „Martini“ reklamą: mūsų amžiuje vaizdo galia yra įtikinimo galia, o tai reiškia – juo galima ir viską pateisinti. Amen.

V a i da s J au n i š k i s

16 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 17 tema tema

Šauktinių prievolė ma kalbėti būtent laiko, kaip mūsų formos ar bandoma provokuoti ne Europa laukia naujų vardų, nes toliau tęsdamas tą atsiribojimo lini- nieko pasakyti, – mažų mažiausiai mis analizuojamą blogį, kai pačios „O kiek dar įvairių raginimų, gyvensenos koreguotojo, požiūriu, vardan meno, o tik menininko. turi paklusti rinkai, o senieji, jau ją, nuo pat pradžios užprogramuo- prastas tonas. priemonės tampa artimos turiniui. kvietimų, kurie mus atitraukia kai laiką spaudžia kitas variklis – Du vienas su kitu sunkiai susie- patikrinti ir patikimi, nėra tie, kurie tą tragiškai baigčiai (nes miestelio Šis teatrinis projektas dramatur- Keistas scenos kerštas – Frankenš- nuo mūsų pačių, nuolat prime- pinigai, t. y. rinka, prievartaujanti jamus kūrėjus ir jų patirtis jungia pasakyti kažką nauja ir apreikštų visuomenė tiesiog gausesnė ir todėl giškai visiškai silpnas, o spektakliui teinu tampa pats Mundruczó. na, kad esame šauktiniai“, – rašo paklusti jos kuriamam gyvenimo „naujoji“ epocha: viena ryškesnių pasauliui – šitai jūs regėsite arti- galingesnė). Viskas nuspėjama ar trūksta spektakliškumo, t. y. reginio Pascalis Brückneras „Amžinojoje būdui. Šiandien nebegalima kal- šio pusmečio tendencijų man su- miausius 20 metų. Todėl naujų me- nepakankamai įdomu, nes keliau- ar regimybių, bet jo neabejotina sti- Prieš tikėjimą euforijoje“. Šiandienos imperaty- bėti apie ramų ir gražų senėjimą, sitraukė iki dviejų vardų – vengro sijų paieškos gerokai suaktyvėju- jama per daugelį klišių, labiausiai prybė yra aktoriai, su kuriais dirbta Larsas von Trieras juokauja ir vų sumą galima apibendrinti dar lėtą skaitymą ir ilgą darbą vieno- Kornélio Mundruczó ir dano Larso sios, o galimų aukso gyslų atradėjai sekant Šarūno Barto kinemato- kinematografiniu stambaus ar vidu- provokuoja kur kas rafinuočiau. viena skambia fraze – „Nauji iš- je vietoje, ilgalaikius ir patikimus von Triero. Ir ne dėl to, kad ko nors taip pat nori atsignybti dalį šlovės. grafu (deja, paviršutiniškai) ir dar tinio plano principu. Jie, beje, žino- Gal „Prieš bangas“ finalo velykiniai šūkiai naujoje epochoje“. Šūkiai, produktus be transformacijų. O kas geresnio neteko matyti – priešingai, Nauja susiję ir su finansais – oldies imantis Kim Ki-duko „Salos“ kine- mi kaip kino aktoriai – kad ir „Del- stebuklo varpai ir gaudė animaci- sklindantys iš įvairiai suvokiamų išeina už šių rėmų (lėtas valgymas, tačiau remiantis ta imperatyvų but goldies (seni, bet auksiniai – pa- matografinių parafrazių, – ir štai toje“ ar Mártos Mészáros filmuose nio filmuko laimingos pabaigos ar juntamų šaltinių, nuo virtualios kilmingos šaknys, seni ar stilizuo- („privaloma pamatyti!“) seka, nei tikimumo ir kokybės prasme) tapo čia jau kyla klausimai ne kūrėjui, vaidinusi Lili Monori arba Jánosas tonacija, bet vis dėlto vaidyba, pir- mass media iki realaus nervais ir ti aparatai), yra itin brangu ir dar Nuri Bilge Ceylanas su savo „Tri- goldies ir honorarų požiūriu. Nau- o jį vertinusiems kritikams ir festi- Derzsi, – bandė kone fiziologiškai miausia Emily Watson, buvo tokia skrandžiais juntamo gyvenimo, labiau madinga. mis beždžionėmis“, nei Michelis jas visada pigesnis, jį galima per- valių žiuri nariams (nes ir būdami tiksliai perteikti savo personažus. sukrečiančiai stipri, kad būtų ga- įvairiais lygiais ir aspektais reika- Rinka nepaliaujamai siūlo nauja, Haneke su mums vis dar nepasie- vežti per keletą solidesnių festivalių, kuklūs turime suvokti, kad Šarūno Tačiau kartu buvo gaila šiuo projek- lima pateisinti visokį išsilaisvinimą lauja būtent to: nestovėti vietoje, kartu reikalaudama dar naujesnio. kiama „Balta juosta“, nei – iš teatro jį galima auginti, – atrodo, Europa Barto kiną žinoti privalu). tu įtikėjusių ir tebetikinčių jo dalyvių iš religinės dogmos spaudimo. „Do- keistis, virsti pasaulio, sielos ir gy- Ir jei technologijas galima tobulinti srities – Krzysztofas Warlikowskis ima siaubingai panašėti į JAV, tik Su von Trieru vengrų režisie- (kitais metais bus sukurtas ir filmas). gma“ buvo puikus von Triero ir jo vensenos nomadu. Nes to neva rei- kasdien (iš tiesų jos seniai patobu- su „(A)pollonia“ tiek nelinksniuoti prodiuseriui tenkančių „paskutinių rių labiau sieja jo teatrinis „Fran- Juk stiliaus požiūriu spektaklis yra bendraminčių projektas, ne tik at- kalauja ši nauja epocha, pamėgusi lintos dešimtmečiams į priekį, tik žiniasklaidos erdvėje, kiek tų dviejų žirklių“ principą čia keičia prodiu- kenšteino projektas“, originalio- kone prieš 20 metų pasibaigusios gaivinęs danų, bet atnaujinęs ir viso įvairius tarptautinės anglų kalbos pinigai už tobulinimus dar nepasi- kūrėjų darbai. Ignoruodamas visiš- serio pirmojo atradėjo-globotojo je versijoje, kiek teko suprasti rusiškos „černuchos“ pakartojimas, pasaulio kinematografo priemones žodelius su strategijas vienijančiu imti), dvasinio, protinio gyvenimo kai nepatikimą mūsų žiniasklaidos prerogatyva. Naujas Kornélio Mun- iš užsienio spaudos, vaidinamas jai pritaikant būtiną „naujesnę“ for- (o „Dogmos“ įvaizdis buvo toks sti- priešdėliu „re“: recycling (perdir- sferoje sukurti nauja ne taip lengva sferą, išvardysiu festivalių apdova- druczó vardas suspindo iškart dvie- tikrame konteineryje, o Vilniu- mą – tiesioginį filmavimą ir retrans- prus, kad dabar bet koks kamera bimas, antrinis panaudojimas), ir tai ne taip paslanku. (Šios erdvės nojimus: Mundruczó filmas „Delta“ jose sferose – teatro ir kino. Ir nors je parodytas Dailės akademijos liavimą į keletą monitorių. (Kitaip nuo peties nufilmuotas kadras re-skilling (per(si)kvalifikavimas), „Frankenšteino projektas“ negavo skulptorių dirbtuvėse, ir anali- rejuvenation (atjaunėjimas). Gal- reikšmingesnių apdovanojimų, tik zuojantis Kitų, t. y. už visuomenės būt tai propaguojantiems kilo ir vengriškuosius (geriausi spektaklis ribų atsidūrusių nelegalų, likimą. teisingas įspūdis – pasaulis viską ir aktorė, žiūrovų prizas), jis kol Jiems nėra simpatizuojama, net panaudojo ir išnaudojo, belieka tik kas nepaliauja važinėti po Euro- atvirkščiai – čia jie yra aferistai, viską kartoti iš naujo, atsimenant, pos teatro festivalius, tenkindamas svečioje šalyje neva „sukantys atgaminant ir atgaivinant tai, kas naujovės susitikimą su rinka. kiną“, bet vėliau viskas pakrypsta jau buvo naudota. Tam tikrų nuos- į vieno jaunuolio paieškas, susiju- tatų sveikumas ar logiškumas (per- Kūrinio kerštas sias su kraujomaišos, painios gi- dirbimas ir antrinis panaudojimas, „Delta“ nustebino ne kaip filmas, minystės ir bausmės už tai temo- ekologija) tarsi ir nebūtų diskutuo- o kaip FIPRESCI laureatas: ką ypa- mis. Ieškomas ir policijos, ir savo tinas, bet ir jos „suformatuojamos“ tinga turėjo išvysti kino kritikai, paties giminių, jaunuolis tampa ne kaip logiškos sveiko gyvenimo išskyrus pakankamai gražiai nu- savotišku (pagal pavadinimą, bet idėjos, o kur kas dažniau kaip nau- filmuotus savaime gražius gamtos ne pagal prasmę) Frankenšteinu, jos epochos reikalavimai, tuoj pat vaizdus? Filmo fabula yra vienas t. y. apsigimusiu blogiu, čia pat tampantys etiketėmis, šūkiais, re- labiausia nuvalkiotų Kito mitų, bet nubaudžiančiu vargu ar sąmonin- „Frankenšteino projektas“, 2008 klama. Gyventi įprastai, po senovei, tam, kad įtikėtum į Kitą, reikia žiū- gai jį tokiu pavertusius artimuo- naujoji epocha neleidžia. konservatizmą galime pamatuoti 2008 m. Kanuose buvo nominuotas „Delta“, 2008 rovą įtikinti jam priešiška sistema sius. Viename interviu Kornélis nei Warlikowskio „(A)pollonijoje“, jau siejamas su ja). Tačiau nebe Bet kokia ta epocha ir kuo ji naujais vardais kine ar teatre: jei „Auksinei palmės šakelei“, laimėjo (visuomene). Larsas von Trieras Mundruczó pareiškė, kad „šis tam nebuvo jokios būtinybės – nei formos eksperimentai, o moralės nauja? Skubriai bandydamas pri- žvelgsime Europos mastais, per 20 kritikų asociacijos FIPRESCI prizą, tokią koliziją puikiai išsprendė monstras yra kiek panašus į Ta- dėl didžiulės erdvės, kuriai reikėtų testavimas ryškiausiai prasidėjo su siminti XX ir šio amžių „naujumus“, metų nuo Berlyno sienos griūties pristatytas Europos kino apdovano- kaktomuša sudurdamas tos pačios dzio iš Thomo Manno „Mirties Ve- stambaus plano ar vaidybą „kon- „Šokėja tamsoje“, juoduoju miuziklu matau tik du dalykus, esmingai pa- esminių kaitų meno sferoje neįvyko jimams už dailininko darbą, tėvynė- religijos ir net to paties jos tikslo necijoje“, – ar jis ką nors suprato troliuojančios“ kameros, nei dėl apie mirties bausmės absurdišku- keitusius pasaulį – Edisono elektros ir kone visi didieji vardai yra tie je susižėrė vengrų kino prizus. Von siekiančias skirtingas sampratas Visconti filme ar Manno romane? turinio – čia visai nedvelkė „Big mą, tęsėsi su „Dogviliu“, ir ne tiek panaudojimą (materialaus pasaulio patys.) Tad kai to naujo nepavyks- Triero „Antikristas“ pelnė Šiaurės juostoje „Prieš bangas“. Mundruczó O kai finale visi dažais iškruvinti Brother“ ar TV skverbimusi į gyve- dėl skirtingų sferų (teatro ir kino) revoliucija) ir Freudo psichoana- ta sukurti pergrojant senus „kove- šalių kino premiją, buvo pristaty- to nedaro, ir jo itin sąlygišką nau- veikėjai išsirikiuoja ir ima silpnais nimą.) Todėl šį projektą galima įvar- kryžminimo, grindžiant tai neva lizės metodą (mąstymo revoliuci- rius“, galima prisiminti nebent nu- tas Kanų „Auksinei palmės šakelei“, jumą slepia nebent abstrahuotas balsais dainuoti „I Can’t Get No dyti kaip cinišką rinkos patenkinimą „brechtiškuoju metodu“ (taip von ja). Tai, kas šiandien siejama su valkiotą priežodį apie nauja, kaip Charlotte Gainsbourg ten apdova- dalijimas į dvi stovyklas: jaunuolis, Satisfaction“, šį „juoką“ gali su- pasinaudojant pačios rinkos fondus Trieras tik išsidavė ne ką težinąs internetu, kaip naujos epochos pamiršta sena, arba, kas tampa nota kaip geriausia aktorė. Tiesa, sugrįžęs į gimtąjį miestelį, atsiribo- vokti kaip paties režisieriaus ban- atrakinančiais žodžiais „mažumos“, apie Brechto atsiribojimo efektą), Prometėju, tėra laiko ir komuni- beveik lygu sukrėtimui, pamėginti gavo ir Ekumeninės žiuri antiprizą ja nuo aplinkinių, bet ne per daug, dymą nelabai vykusiai atsiprašyti „šiuolaikinės žiniasklaidos priemo- kiek dėl „akies už akį“ principu kacijos sričių aspektai, iš tikrųjų perkainoti klasikines tiesas ar te- (logiška lingvistiškai ir pagal pras- ir imasi netoliese statytis namą ant už dvi valandas trukusį žiūrovų nės“, „nauji vardai“. Tik kažin ar grindžiamos ideologijos. Žinoma, nė kiek nepakeitę tų sferų esmės. mas. Tai dar nėra prastai – gero- mę: jei „Antikristas“, tai ką kita gali vandens. Mundruczó atsisako ir įkalinimą. Bandyti išsisukinėti, ironija ir žodis „pokštas“ tinka kal- tai individualus kūrėjo požiūris – Todėl apie naująją epochą tegali- kai prasčiau, kai revizuojamos vien pasiūlyti dvasingumo ieškantieji?). psichologinės motyvacijos, tiesiog kad apgavai, kai tiesiog nepavyko bant apie nevalyvomis priemonė- po „Antikristo“ duodamas interviu

18 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 19 tema

režisierius pareiškė netikįs „ta re- mės. Prisiminimai apie prarastą svarbiausia – tikėjimo tuo, ką da- ligija“ (suprask, krikščionybe). To- vaiką ar vyro bėgimas ir moteris rai, klausimą. Netikėdamas tuo, ką kius pareiškimus jis daro už filmo persekiotoja ima kelti asociacijas daro, von Trieras užrašo ant vienos kadrų, o juose ima manipuliuoti su „Švytėjimu“ (tik pasikeitus vai- filmo užsklandos kone vaikišką gra- žiūrovų moralinėmis nuostato- dmenimis, o Charlotte Gainsbourg fitą „Chaos reigns“ (Chaosas valdo), mis. Bet ne pati manipuliacija yra net vizualiai primena Shelley Du- kurį dar balsu ištaria lapė, cituoja smerktina (prisiminkime Andreso vall). Ir finalas – sunaikinus blogį prastokam siaubo filmui deramas Serrano „Piss Christ“ nuotrauką) ir prisikelia visos žemėje nukankintos užuominas (batukų suspausta vaiko ne apie moralės išmėginimus ver- moterys (ar atvirkščiai – prisikelia, kojytė tampa panaši į šėtono kano- tėtų kalbėti – daugiausia abejonių kad sunaikintų vyrišką padermę) – pą). Jis neva nusilenkia Tarkovskiui kelia pats ištarmės turinys. palieka vien klaustuką. Bet ne dėl scenomis su kylančiu vėju, o iš tikrų- Taigi – Händelis, vaiko skrydis tokio neaiškaus finalo ar režisie- jų stoja į atvirą opoziciją su juo, pats pro langą: vėliau jį režisierius dar riaus neapsisprendimo, o dėl Larso netikėdamas, bet bandydamas įti- sykį pakartos, įterpdamas menką von Triero pozicijos. kinti mus, kad motina, moteris yra detalę: orgazmą bepasiekianti mo- Kanų antiprizas jį galėjo prajuo- siaubo ir blogio įsikūnijimas, kai tina tai matė. Ir ne dėl malonumo kinti: formuluotė „už mizoginišką „Veidrodyje“ motina buvo apsaugan- nieko nedarė, tiesiog – vėliau pa- požiūrį“ išdavė ekumeninės žiuri ti ir globojanti. Šis patapšnojimas aiškės – ji buvo jau apimta blogio ribotumą – bent jau būtų pareiškę rusų kino meistrui per petį yra ne galių. Von Trieras varijuoja įvairiais „mizantropišką“, nes pernelyg ties- itin etiškas pirmiausia dėl to, kad bibliniais ir viduramžių siužetais: muka būtų traktuoti moterį kaip meistras jau negali jam atsakyti. Bet po vaiko mirties depresijos apimtą blogio įsikūnijimą (jei jau imamės labiausiai stebina tai, kad iš visos motiną vyras išgabena į jų trobelę rimtos analizės). Deja, filmas to- vizualiai raiškiai sukurtos istorijos miškuose, vadinamą Edenu. Filme, kios analizės nevertas, nes ir pats nelieka jokios prasmės, tik nelabai išskyrus vieną (laidotuvių) epizodą, tėra Jis ir Ji – be vardų, gyvenantys Rojuje tarsi pirmieji žmonės ir ieš- kantys, kas moters baimių sąraše yra baisiau už tą vietą. Vyras įkūnija ratio, moteris – emocijas, siejamas su seksualumu, kitaip tariant, gam- tą. Galima toliau brėžti opozicijas – kultūra versus natūra, baimė versus išsilaisvinimas, tikėjimas versus mirtis. Bet su išprotavimais šiame filme gali atsitikti tas pat, kaip ir su Ja: berašydama mokslinį darbą apie moterų naikinimą („Gynocide“, rodo Jos knygą režisierius, lyg ta moteris būtų radikalioji feministė teologė Mary Daly, įvedusi „ginoci- do“ terminą), ji pati persiima tais von Trieras prisipažįsta nevengęs suprantančio, ką nori pasakyti, Trie- „Antikristas“, 2009 „Raganų kūjo“ kaltinimais, kuriuos alogizmų ir bandęs teisinti tai, kuo ro provokacija. Beveik kaip pasauli- moterims priskirdavo inkvizicija. netiki pats; kita vertus, bet kokie nis maištas bėgant iš pamokų. Trie- Ima tapatintis su gamta ir žeme ir šios juostos pranešimai (messages) ras šiuo poelgiu iš tiesų pabėga iš pradeda vyro egzekuciją. nėra tokie rimti ir tvirti, kad nusi- rungtynių su didžiaisiais meistrais, Larsas von Trieras gerai išstu- pelnytų būti kvestionuojami. Todėl pasilikdamas tik skandalo sferą ir dijavo siaubo filmų techniką ir pir- pasipiktinusiai vertinimo komisijai galiausiai patenkindamas save patį. miausia operatoriaus Anthony Dod geriausia būtų buvę filmo apskritai Ankstesniais laikais jis vargiai ga- Mantle’o dėka sukūrė itin vizualią nepastebėti. lėtų pretenduoti į aristokratiškąjį monstro sunaikinimo pasaką. Ta- Tačiau verta dėmesio pati kū- von, bet šioje epochoje, kuriai už- čiau kuo labiau į ekraną ima verž- rėjo pozicija. Finalinė dedikacija tenka skandalo, jis patenkina rinką. tis siaubo filmo elementai (kren- Andrejui Tarkovskiui iškelia ne Tačiau pamiršta, kaip greitai šioje tančios gilės, lapiukas su varpeliu, tiek kinematografinio sekimo (o rinkoje klijuojamos etiketės, o jas varna, vėjas, lūžtantys medžiai), paralelės akivaizdžios, pirmiau- nusikrapštyti ne lengviau nei vidu- tuo tuštesnės tampa filmo pras- siai su „Veidrodžiu“), kiek tikėjimo, ramžių raganų įdagus.

20 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 21 kino teatras

Šalti apkabinimai [Los Abrazos rotos] Režisierius ir scenarijaus autorius Pedro Almodóvar | Operatorius Rodrigo Prieto Vaidina Penélope Cruz, Blanca Portillo, Lluis Homar, Jose Luis Gomez, Ruben Ochandiano, Tamar Novas, Kiti Manver, Lola Dueñas, Angela Molina, Mariola Fuentes, Carmen Machi, Chus Lampreve, Rossy de Palma, Kira Miro 2009, Ispanija, 129 min. Platintojas Lietuvoje Acme films

22 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 23 kino teatras kino teatras

Begalybė gyvenimų „Nuo jaunystės svajojau būti lelę, užvaldžiusią jos kūrėją. Juk Matėjas-Haris maino kaukes Įvairūs herojų „aš“ sukasi kino ketina parašyti scenarijų, paremtą džiagos sumontuojamos dvi „Merginų ir lagaminų“ ir filmų ne savimi. Man nepakako vieno Matėjo išgalvotas personažas irgi prisidengęs dar viena – ironiško pasaulyje, o šio esmė – vaizdų Arthuro Millerio ir jo sūnaus is- versijos – nevykusi ir puiki. Įdomiausia, kad visos Būna toks metas, kai režisie- gyvenimo ir aš išgalvojau kitą.“ savotiškai jam atkeršija: Matėjas stebėtojo – kauke. Jo mylima Mag- kopijavimas ir dauginimas. Kad torija. Rašytojas slėpė, kad turi filmo dalys ir dalelės lieka lyg ir neužbaigtos, atvi- riaus kūryba ima prilygti plačiai Tokiais pagrindinio filmo „Šalti ironiškai sako nenumatęs, kad dalena-Lena taip pat surinkta iš atskleistų ir apmąstytų kopijavi- sergantį sūnų. Matėjas norėtų ros. Meilę nutraukia mirtis; Diegas nepuola į glėbį teritorijai, po kurią gali naršyti ne apkabinimai“ herojaus žodžiais jo Haris Keinas bus aklas. Kartu skirtingų fragmentų ir kiekvienas mo procesą, Almodóvaras ne tik parodyti sūnaus didybę – jis di- Matėjui-Hariui, kai sužino, kad jis turbūt yra jo tik žiūrovai, bet ir pats autorius. prasideda filmas. Haris Keinas – Haris Keinas yra ir paties Almo- jos virsmas sukelia grandininę įmontuoja į filmą komediją „Mer- džiavosi tėvu ir nejautė jam nea- tėvas; nepamatome „Merginų ir lagaminų“ finalo. Ir Būtent tą Almodóvaras ir daro aklas kino scenarijų autorius. Pra- dóvaro alter ego. Būtent tokį pseu- rimtų pasekmių reakciją. Ji gali ginos ir lagaminai“. Ši savo ruož- pykantos. Ernesto sūnus ateina su pats filmas nutrūksta staiga – lyg tyčia po Matėjo- naujausiame filme. Jis apmąs- eityje jis – kino režisierius, žino- donimą režisierius kadaise ketino būti dėl sergančio tėvo pasiau- tu autoironiškai dubliuoja paties kitokio scenarijaus pasiūlymu. Tai Hario frazės, kad filmus būtina baigti. Tačiau taip to savo paties kaitą, – kas buvo mas Matėjo Blanko vardu. Taip į pasirinkti. Ironiška, kad iš pradžių kojanti duktė; turtuolio Ernesto režisieriaus filmą „Moterys ties būtų pasakojimas apie „komplek- Almodóvaras tiesiog nuosekliai išlaiko pasirinktą prarasta ar sąmoningai atmesta, esamąjį laiką įsimaišo keliolikos sumanytas kaip avantiūristas Ura- išlaikytinė; aistringa mylimoji; nervų krizės riba“. Lygiagrečiai Er- suoto“ sūnaus kerštą valdingam pasakojimo strategiją. Juk veidrodinių atspindžių o kas liko kaip nekintama šerdis. metų senumo įvykiai, kai Matė- ganas (taip Haris Keinas skamba bloga lemianti fatališka moteris; nesto sūnus filmuoja dokumentinį tėvui (pasak Almodóvaro, tai kito begalybė pabaigos ir negali turėti. Taip susitinka bent du režisie- jas filmavo komediją „Merginos fonetiškai), Haris tampa gyvenimo aktorė, atrodanti visai kaip Audrey filmą apie „Merginų ir lagaminų“ rašytojo – Hemingway’aus ir jo sū- Gaivališka vaizduotė, siautėjusi ankstyvajame riaus „aš“. Vienas – pažįstamas iš ir lagaminai“ ir išgyveno tragiš- vėtytu ir mėtytu vyriškiu, niekad Hepburn. Beje, Lena turi dar vieną kūrimą. Tą jo filmą namuose žiūri naus istorija). Filme veikia veidro- Almodóvaro kine, šiame filme paklūsta dabartinio ankstyvųjų filmų. Groteskiškas, ką meilės istoriją su aktore Lena. neprarandančiu dvasios pusiaus- vardą – Severina. Taip pasivadinu- Ernestas ir bando susekti, ar tik dinės poros, kurios vienaip ar ki- metro rankai, kuri nevirpteli nė viename kadre. romantiškai jausmingas, galima „Blanko“ gali reikšti „tuščias“, taigi vyros. Dar Haris Keinas gali būti si ji anksčiau dirbo prostitute. Šis Lena nėra jam neištikima. Filmas taip įgyvendina atleidimo ar nea- Ernestas ir Lena gigantiško natiurmorto fone, me- sakyti – dionisiškas. Kitas – vė- galintis pasimatuoti įvairias kau- daugiaveidžio ir sykiu tuščio kino vardas, aišku, atklydęs iš Luiso lancholiški vulkaninio smėlio paplūdimiai Lansaro- lyvasis. Santūresnis, išugdęs ne- kes. Herojaus vardai atmintyje personažo – piliečio Keino – nuo- Buñuelio filmo „Dienos gražuo- tėje... Būtų galima išvardyti galybę nepriekaištingų priekaištingą braižą, beveik apolo- prikelia ne vieną „susidvejinusį“ roda. Epizodas, kuriame Hario lė“, kurio veikėja taip pat gyveno filmo vaizdų. Pagrindiniu personažu pasirinkęs niškas. Laike pasklidusių ar greta literatūros ir kino personažą. Į asistentas Diegas bando atkurti tikrai ne vieną gyvenimą. Visos neišsemiamos vaizduotės žmogų, kurio įkvėpimo sugyvenančių „aš“ daugybė – tai ir galvą ateina du gyvenimus nu- Hario ir Lenos atvaizdą iš galybės Lenos dalelės turi bendrą bruožą – rašyti scenarijus ar montuoti filmus niekas negali šio filmo tema, kurią Almodóvaras gyvenęs Matijas Paskalis. Taip suplėšytų nuotraukų skiaučių, sa- jas sujungia neišdylantis liūdesys sunaikinti, Almodóvaras darsyk įrodo, kad ir pats tobulai perteikia kinematografiniu pat – pamatinė Stevensono apy- votiškai primena garsiąją „Pilie- akyse, neišvengiamo pikto likimo yra toks. Savo filmuose jis visada mokėjo sukons- vaizdiniu. saka apie atskirtą žmogaus da- čio Keino“ dėlionės sceną. šešėlis. truoti klaidų pasakojimo labirintą ir suvaldyti visų

virsta realybe, realybė tampa fil- pykantos scenarijų. Kerštingasis mu. Abi plotmės visaip painiojasi, mėgdžioja nekenčiamo tėvo elgesį, kol kulminacinėje scenoje susilie- o „lengvieji“ personažai, sužino- ja į vieną – Lena, įėjusi į kambarį, ję tegu ir karčią tiesą, atleidžia ir kur Ernestas žiūri į ją nufilmuotą, tampa dar lengvesni. ima kartoti ekrane savo tariamus Šiam filmui Almodóvaras davė žodžius. gilų, taiklų pavadinimą, tik jo Bet Almodóvaro personažai prasmė dingo iš lietuviško verti- nepradeda panašėti į marionetes, mo. Pažodžiui „Los abrazos rotos“ kaip kad nutiko panašios temos būtų „Sutraukyti (suplėšyti) apka- Kiros Muratovos filme „Du viena- binimai“. Ką tai galėtų reikšti? Gal me“. Kopijavimas nesunaikina jų ne vien iš glėbio išplėštą mylimą- vidaus – veikiau atima tam tikrą ją. Filmo personažams reikia su- tikrumą, stabilumą, kurį justum jungti išsibarsčiusius „aš“, surasti gyvendamas tik vieną gyvenimą. trūkstamus praeities fragmentus Almodóvaras taip pat atveria kino ir taip paaiškinti esminius savo teikiamas dovanas ir kinogenijos gyvenimo įvykius. Atskirtas dalis tų liucių, pepių ir kitų pakvaišusių veikėjų paradą. paslaptis. Atrodo, tokia paprasta jungia ne kas kitas, o Erotas – ne Vėlyvasis jo kinas darosi vis grynesnis ir labirin- scena – per kino bandymus Lena tik meilės, bet ir mąstymo simbo- tas raizgosi ne pasakojimo paviršiuje, bet verčia priešais veidrodį matuojasi įvai- lis. Be to, filme sutraukyti ir pasa- skverbtis gilyn pro prasmių sluoksnius. Naujausias rius perukus. Aktorė tampa vis ki- kojimo pančiai. Tragišką film noir Almodóvaro filmas slepia klodų klodus, o sykiu tokia ir tuo be galo džiaugiasi, kol stiliaus Lenos ir Matėjo istoriją jį lengva žiūrėti, tartum tai būtų skaidrus ir dau- užsimauna baltų plaukų peruką ir pertraukia „Merginų ir lagaminų“ giabriaunis meistro nukaltas juvelyrikos dirbinys. staiga sustingsta. Veidrodyje – ne- fragmentai, kur meilė, laukimas, atpažįstamas ir hipnotizuojantis prisirišimas paversti karikatūra. Rūta Birštonaitė atvaizdas. Toks, kokį ir vadiname Abi kraštutines linijas atsveria kino ikona. Matėjo-Hario ironiškai stojiška „Sudvejinimo“ principas nuo- dabartis. Nepaliaujamą „plėšymą sekliai išlaikomas ir kitoje Almo- ir jungimą“ reflektuoja nuolatiniai dóvarui itin svarbioje plotmėje. Tai priminimai apie montažo procesą. tėvų ir vaikų ryšys. Matėjas-Haris Juk , pavyzdžiui, iš tos pačios me-

24 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 25 kino teatras kino teatras

Informatorius! [The Informant!] Kalėdų pasaka [A Christmas Carol] Režisierius ir operatorius Steven Soderbergh | Scenarijaus autorius Scott Z. Burns (pagal Kurto Eichenwaldo knygą) Režisierius ir scenarijaus autorius Robert Zemeckis (pagal Charleso Dickenso pasaką) | Operatorius Robert Presley Vaidina Matt Damon, Scott Bacula, Joel McHale, Melanie Lynskey, Thomas F. Wilson, Allan Havey, Scott Adsit, Eddie Jemison Vaidina Jim Carrey, Steve Valentin, Daryl Sabara, Gary Oldman, Colin Firth, Robin Wright Penn, Bob Hoskins, Molly C.Quinn, Fay Masterson 2009, JAV, 107 min. Platintojas Lietuvoje GPI 2009, JAV, 96 min. Platintojas Lietuvoje Forum Cinemas

Šauktukas tyruose Eglutės nebus nusiurbimu patobulintų figūrų tor- per kitas Kalėdas. Kaip ir pridera padoriam angliš- Naujasis Steveno Soderbergho Filmo pavadinimas sukelia ko- suose išgręžė apvalias skyles, pro kam vaiduokliui, pasidabinęs ilgomis grandinėmis filmas „Informatorius!“ nei šioks, merciškai saldžias ir spalvotas kurias buvo galima stebėti damų ir stūgaudamas. 3D filmo variante tos grandinės nei toks. Jis nė iš tolo neprimena asociacijas bei norą kuo greičiau dvikovos vietos interjerą. Pastarai- vis taikosi užvožti per nosį gerbiamiems žiūrovams, elegantiškų trilerių apie Oušeno pamatyti Kalėdų eglutę ir spalvo- siais metais režisierius žaidžia su todėl jie yra priversti pamąstyti ir apie savo kaltes. šutvę ar įtampos kupinos dramos tus ryšulėlius po žaliomis šakomis. minėtuoju motion capture (arba su Kaip ir ponas Skrudžas, kuris prieš tai jau išreiškė apie Eriną Brokovič. Galbūt dviejų Nebus eglutės, gerbiamieji žiūro- sudėtingesniu jo variantu perfor- savo autoritetingą nuomonę apie visokius skurdžius dalių epopėja apie Che Guevarą vai. Ir saldžių emocijų nebus. Nes mance capture) ir nelabai kreipia bei elgetas ir nurodė konkrečias vietas, kuriose jie režisierių nualino, tad jis panoro režisierius Robertas Zemeckis to- dėmesį į žiūrovus – šiaip jau nete- turėtų būti per Kalėdas. Dėl Kalėdų ponas Skrudžas sukurti visišką farsą. kių dalykų „iš principo“ nemėgs- ko sutikti nė vieno piliečio, kuris nedvejoja – nėra ko čia džiaugtis ir reikšti meilę Pagrindinis filmo herojus ta. Tuo jau buvo galima įsitikinti karštai mėgtų, pavyzdžiui, „Beo- artimiesiems, reikia daryti pinigus. Nes pinigai yra Markas Vaitekeris, kurį suvaidi- pažiūrėjus jo pirmąją kalėdinę vulfą“. Na, nebent tik baisiai gra- vienintelė vertybė šiame apsnigtame ir šiurpulingai no Mattas Damonas, yra realus dovanėlę – filmą „Stebuklų trau- žią Angelinos Jolie uodegą. šaltame pono Skrudžo pasaulyje. asmuo Markas Whitacre’is, pas- kinys“. Režisierius negailėjo vai- Naujoji Zemeckio Kalėdų do- Siužetas toliau plėtojasi taip, kad ponas banki- tarąjį dešimtmetį išgarsėjęs po kučių nervų sistemos ir gerokai vanėlė žmonijai sukurta pagal ninkas prisimintų ir suprastų, jog yra dar kažkas to, kai tapo FTB informatoriumi, pašiurpino. Ir šiaip, Zemeckis Charleso Dickenso pasaką, ku- svarbesnio už seifo turinį. Lyrikos ir sentimentų pa- nors labiau tokį žmogų tiktų va- mėgina kautis su nuomone, kad rios centre yra toksai bankininkas sakojime nerasta. Tiesa, jų esama tiek, kiek buvo dinti skundiku. FTB jis užsiminė animacija yra skirta mažiukams. Skrudžas. Ne antis. Žmogus. Jį vai- Dickenso pasakoje, kurią režisierius perskaitė tikrai apie kompanijoje vykstančius ne- Jo animacija yra visai kitokia – tai dina Jimas Carrey, ir tai yra vie- atidžiai ir pagarbiai. Zemeckis išsaugojo klasikinį legalius tarptautinius sandėrius motion capture, metodas, kai na- nintelė gerai atpažįstama fiziono- siužetą ir visus rašytojo stiliaus bruožus bei kūrinio nustatant kainas ir apie galimą tūralus ir visai gyvas artistas yra mija. Aktorius dar vaidina ir kelis temas. Taigi prie sentimentų galima priskirti tik ma- pinigų plovimą. Jo padedamas filmuojamas skaitmenine kamera, Skrudžo kankintojus, t. y. Kalėdų žojo Timo istoriją, kuri baigsis laimingai. Dickenso FTB kelerius metus stebėjo visus vaizdas apdorojamas kompiuteriu, dvasias, kurios bando bankininkui moralai skaitomi be patoso, greičiau gana žiauriai

ti, už ką kovojo ši advokatė, ir paklausti, už ką kovoja Markas? Nesuvokiami net jo motyvai. Ne- padeda ir tai, kad Whitacre’io personažas gali suklaidinti. Ar jis idealistas, drąsiai aukojantis savo karjerą ir šeimą dėl teisingumo? O gal pa- prasčiausias gobšuolis? Jis pasakoja įsivaizduoja- mas istorijas, meluoja visiems ir sau, nes galbūt kenčia nuo asmenybės susidvejinimo. Tačiau ir kompanijos susitikimus, kol ga- įkvėptai skleidžia gėrį pasaulyje. tai galiausiai suerzina visus, net ir auditoriją, nes liausiai surinko pakankamai in- Kvepia kažkuo lietuvišku. personažas vis užsikerta lyg sugedusi plokštelė, formacijos, kad galėtų ją patrauk- Jei imiesi statyti filmą apie to- o filmas atsisako pateikti bent vieną konkretų ti baudžiamojon atsakomybėn. kią lėkštą asmenybę, lėkštas bus atsakymą. Tačiau per tuos kelerius metus ir filmas. O jei dar ir scenarijus Rodos, nenuobodžiauja tik Mattas Damonas – Vaitekeris tiek prisimelavo, kad parašomas remiantis tokia biogra- iš džiaugsmo jis net nesitveria kuriamo persona- tapo nebeaišku, kas buvo melas, fine knyga – tai jau visiškai blogai. žo kailyje. Tačiau kartais taip perlenkia lazdą ir kas tiesa. Be to, dar ir pats taip Jau vien šauktuko ženklas po pa- taip į save įsigilina, bandydamas išspausti žiūrovo apsivogė, jog sėdo devyneriems vadinimo veikia kaip įspėjimas, o šypseną, kad sulaukia visiškai priešingos reakci- gerokai patobulinamas, kad tiktų sugrąžinti žmogaus sielą. Visos ir negailestingai. Vaikučiams čia reikės ilgos tėve- metams į kalėjimą. kai išgirsti garso takelį, pradžioje jos. Kartais pasirodo talentingasis misteris Riplis, prie bendro stiliaus. Rezultatas kitos kino žvaigždės paslėptos po lių paskaitos kad ir apie tai, kodėl Neišmanymas ir Tačiau išėjęs iš kalėjimo jis žinai filmo pabaigą, kuri tikrai nie- o jis yra per daug talentingas tokiam personažui keistokas ir įdomus – kažkas per kompiuterinėmis kaukėmis ir gali Skurdas yra kaip iš siaubo filmo. Reikia tikėtis, kad įsivaizduoja esąs didvyris, ku- ko gero nežada. Visiškai normalu, kaip Markas Vaitekeris įkūnyti. vidurį tarp kompiuteriškai anima- sau leisti malonumą likti inkognito. tėveliai tai padaryti sugebės. Lieka filme ir ironijos, ris pripažįsta padaręs žmogiškų jei režisieriui pabodo tradicinės cinio personažo ir gyvo žmogaus. Viskas prasideda vieną Kūčių kuri Dickenso tekstuose slepiasi po pasakojimo into- nuodėmių. Maža to, Vaitekeris dar trilerio žanro konvencijos ir jis Santa Lingevičiūtė Akys visada lieka gyvo originalo, vakarą, kai numiršta pono Skru- nacija, kurią režisierius pagavo ir adekvačiai perkėlė ir davė sutikimą leidyklai apie jį nusprendė jas sulaužyti, tačiau, todėl atrodo truputį vaiduokliš- džo partneris ponas Marlis. Ponas į ekraną. „Kalėdų pasakoje“ korektiškai elgiamasi parašyti knygą, kuri pristatoma rodos, ir tai darydamas jis nuobo- kai. Anksčiau režisierius mėgo ir Skrudžas yra priverstas sumokėti su originalo siužeto linijomis bei dialogais, todėl fil- maždaug taip: „Jaudinanti istorija džiauja, tad rezultatas – nuobodus. tradicinę animaciją – jis pirmasis už partnerio laidotuves. Kad pa- mas įdomus kaip klasikos ir šiuolaikinių technologijų apie bene geriausią visų laikų in- Panašu, kad ši Soderbergho suderino pieštus ir gyvus veikėjus tirtų mažiau nuostolių, nuo šaltų sintezė. Tos technologijos ir režisieriaus fantazija formatorių.“ Įdomioje biografinėje istorija sukalta ekspromtu ir per juostoje „Kas pakišo triušį Rodže- partnerio vokų Skrudžas nuima siužetui suteikia vaiduokliškai efemerišką formą, knygoje skaitytojai gali susipa- daug nesigilinant į charakterį, tad, rį“, panaudojo animacijos metodus monetas, kuriomis tie vokai buvo siurrealistinę realybę ir interpretacijos erdves. Ir žinti su Marko patirtimi: vedinas aišku, neturės tokio poveikio žiū- filme „Mirtis jai tinka“, kandžiai pridengti. Ponas Marlio dvasia to- galimybę paskraidyti tarp žavingai rūkstančių XIX a. tikėjimo į Dievą ir kantrios žmo- rovų sąžinei, kaip kad turėjo Erina pasišaipydamas iš amžinos jaunys- kią kiaulystę įvertina atitinkamai – vidurio Londono kaminų. nos Džindžer meilės šiandien jis Brokovič. Žinoma, reikia prisimin- tės receptų apsėstų damų – riebalų apsireiškia brangiam partneriui Nijolė Andrijauskienė

26 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 27 kino teatras kino teatras

Asmeniniai Pipos Li gyvenimai [The Private Lives of Pippa Lee] Devintasis [9] Scenarijaus autorė ir režisierė Rebecca Miller (pagal Rebeccos Miller knygą) | Operatorius Declan Quinn Režisierius Shane Acker | Scenarijaus autoriai Pamela Petller, Shane Acker Vaidina Robin Wright Penn, Julianne Moore, Winona Ryder, Alan Arkin, Keanu Reeves, Monica Belucci, Blake Lively, Maria Bello, Mike Binder Originalą įgarsino Christopher Plummer, Martin Landau, John C. Reilly, Crispin Glover, Jennifer Connelly, Elijah Wood 2008, JAV, 93 min. Platintojas Lietuvoje Meed Films 2009, JAV, 79 min. Platintojas Lietuvoje Forum Cinemas

Moteriškumo čiai – stengiasi padėti ar bent jau sutrikimais, bohemiškai gyvenančios meninin- Būti devintuoju – sunkus Pateko neatsitiktinai, nes no- suvaldyti nebegalėjo, todėl pasauliui atėjo galas. metamorfozės nekreipti dėmesio į kai kurias kės – lesbietės, slapta užsiiminėjančios kur jau darbas rint sukurti tokius personažus Net medžiaginių žmogeliukų atsiradimo paslaptis Taigi, moteris... Socialinės žmonos keistybes ir ją užklum- ten erotine, radikaliau – fetišistine fotografija...... Juodas, tamsus ir baisiai niū- ir trumputėje istorijoje apie žu- smulkiai išaiškinta, kad niekas nesuabejotų, jog aplinkos bei kultūros konstruktas, pančius permainingų nuotaikų Prabėgom, tačiau nuosekliai ir chronologiškai, rus plokščias pasaulis. Tuščias. Tik vusį pasaulį palikti tiek erdvės mokslininkai yra labai moralūs personažai. kaip kad „Antrosios lyties“ įvade šuorus. Tačiau Pipa nesijaučia nuo pat pirmosios atėjimo į šį pasaulį akimir- stūkso dulkėti griuvėsiai ir mėto- interpretacijoms, reikia tikrai Filmo dialogai dažniausiai abstraktūs ir paslap- suformulavo madam de Beauvoir, laiminga. Kažkas naktį suvalgo kos, Pipos „paslaptys“ lukštenamos, atskleidžiant si daiktai, kuriais kažkas kažkada originalaus talento. Na, o paskui tingi. Ir tiesiog niekam nereikalingi. Bet juk tie vei- teigusi, kad „moterimi ne gims- šokoladinį pyragą ir dar visai jos – mergaitės, moters, motinos – patirtis, pasi- naudojosi. Mėtosi seniai, ir maty- prasidėjo tokia visai holivudinė kėjai ekrane turi kažkaip bendrauti ir paaiškinti tama, o tampama“, ar būtybė, neelegantiškai išdrabsto jo liku- rinkimus. Jos paverčia laukinę, jokių moralinių ti, kad nuo to pasaulio pabaigos istorija, kurios rezultatas – pilno vienas kitam bei gerbiamiems žiūrovams, kodėl kurios funkcijas lemia biologinė čius snobiškoje erdvėje, tarsi koks skrupulų neturinčią paauglę mylinčia ir atsakin- praėjo daug laiko. Jokia saulė jau metražo filmas „Devintasis“. Ori- jie daro tai, ką daro. Daro reikalingą darbą – gelbsti prigimtis? Kokią asmenybės dalį laukinis gyvūnas būtų įsiveržęs į ga motina. Kad ir kaip būtų gaila, šis virsmas – tik nebešvies to mirusio pasaulio pa- ginaliu kūrėju susidomėjo anima- žuvusį pasaulį. Tik visai neaišku, kuriems galams pasiglemžia patogus būvis, kurio jaukų ir mielą klestinčių pensi- išoriškas, labiau atspindintis skirtingų laikotarpių dangėje ir joks vėjelis nebenupūs cijos gerbėjas, garsus režisierius jį gelbėti. Gal tam, kad prasidėtų nauja megztų centre norom nenorom įsivaiz- ninkų namelį... Ir staiga, po šio madas nei vidines transformacijas ar tuos nelem- dulkių nuo senos knygos viršelio. Timas Burtonas. Tuo pačiu metu žmogeliukų civilizacija, kuri žinotų, ko nereikia duoji ne ką kitą, o rūpestingą, graudžiai juokingo „įvykio“, prasi- tai susipainiojusius žmonių tarpusavio santykius. Niekas nebeįžiebs papilkėjusios savo agentui jį surasti pavedė ir daryti, ir kurtų idealiai demokratišką visuome- švelnią, mylinčią šeimos židinio deda namų šeimininkės neurozė, Surinktas garsių aktorių ansamblis Moni- elektros lemputės, nes niekam Timuras Bekmambetovas. Jo agen- nę bei idealiai elgtųsi su gamta. Nepaisant visų puoselėtoją, susitaikiusią su to- pretenduojanti tapti net drama, ca Bellucci, Winona Ryder, Julianne Moore bei nebereikia šviesos. Bet staiga at- tas pasirodė esąs ir Timo Burtono patobulinimų bei paaiškinimų, filmas vis tiek yra „Matricos“ vaikinas Keanu Reevesas yra kone to- siranda tas, kuriam šviesos reikia. agentas, todėl abu kino veikėjai gražus. Jame vis mėgina atsirasti savita atmosfera bulas, bet šios „trupės“ pasirodymas filme – tik Toksai keistas mažas sutvėrimas susivienijo ir tapo Ackerio filmo ir nuotaika, bet šviesdama, kaukdama ir besisuk- reklaminis triukas. Nes „pasirodymas“ dar nesu apvaliomis akimis, žmogelis iš prodiuseriais. dama į kadrą vis įsiveržia mechaninė baidyklė ir reiškia „vaidmuo“, kuris atgaivina net ir nelabai seno maišo ar senos pirštinės. Už- „Devintojo“ siužeto užuomaz- tą nuotaiką išsiurbia. vykusią istoriją ir ji tampa ne tik matoma, bet ir trauktuko spynelė kadaruoja ties ga – trumpojo filmuko istorijos Personažai yra mieli ir išraiškingi. Ypač baltoji suprantama, atpažįstama. Pernelyg sureikšminta žmogučio smakru, o ant nugaros apmatai. Bet pilno metražo filmui Septyniukė, kuri čia atstovauja moteriškajai au- kūno, aplinkos, kasdienio gyvenimo estetika gal grubiai įrėžtas skaičius 9. Paskui jo gijas ir potekstę reikėjo paversti ditorijai ir yra balta kaip angeliukas. Pasipuošusi ir maloni akiai, bet niekuo neišsiskiria iš lengvas Devintasis supranta, kad jis yra aiškia ir suprantama istorija. Sce- gal žvirblio plunksnelėmis ir to paties vargšelio kiu gyvenimo vaidmeniu ir savo nes galų gale moteriškė suvokia, pačios, ir vyro, vaikų, draugų, kai- kad pati nelabai žino, ką daro... mynų bei kitų mielų sutvėrimų Amžina dailiosios lyties pro- gerovės vardan? Rašytoja ir kino blema? Noras atlikti visus visuo- režisierė Rebecca Miller, dar ži- menės, žiniasklaidos, reklamos noma (o galbūt labiau žinoma?) primetamus vaidmenis vienodai kaip „Oskaro“ premijos laureato puikiai ir laikytis visuotinai pri- aktoriaus Danielio Day-Lewiso imtų elgesio stereotipų, brukte žmona ir dramaturgo Arthuro brukamų privačioje ir viešojoje Millerio dukra, tarsi ir stengiasi erdvėse, atveda prie moteriškumo išsiveržti iš garsių vyrų šešėlio metamorfozių, kai kiekviename rašydama knygas, kurdama fil- gyvenimo etape sąmoningai už- mus. Sandanso kino festivalyje sidedamos vis naujos kaukės, kol Didžiuoju žiuri prizu apdovano- jų prisikaupia tiek daug, kad tam- toje režisierės juostoje „Perso- pa nebeaišku, kaip jas visas su- nal Velocity“ trys likimo į kampą derinti... Galbūt taip. O gal viskas įvarytos herojės suvokia, kad daug paprasčiau? Bent jau filme pramogas teikiančių masiniam vartojimui skirtų tame mirties pasaulyje ne vie- naristai pabandė tai padaryti. Isto- žvirblio kaukolyte. Mat yra karė ir gynėja. Politinis keliai, vedantys link savęs, gali „Asmeniniai Pipos Li gyvenimai“, kultūrinių pusfabrikačių. nas, kad po griuvėsius klaidžioja rija liko tokia pat poapokaliptinė, korektiškumas leidžia ją palikti gyvą. Su nuosava neatitikti aplinkinių, t. y. domi- kurio siužetas nuspėjamas it po „Asmeninius Pipos Li gyvenimus“ gelbsti tik len- kiti skaičiais pažymėti žmogeliai. bet autoriai pamėgino paaiškinti siela. Ir pagrindiniu gelbėtoju Devintuoju, kuris yra nuojančių tėvų ar nerūpestingų rudens ateinanti žiema, o situa- gva ironija ir iškalbingas filmo moralas, tiesiogiai Juos vaikosi metalinė, gerokai ap- kiekvieno įvykio priežastis, eigą ir idėjų generatorius. Ir Dvyniais, kurie moka skaityti. sutuoktinių, lūkesčių. Naujo fil- cijos – šabloniškos ir teikiančios iliustruojantis prancūzų rašytojos ir feministės rūdijusi pabaisa, panaši į pritūpusį pasekmes. Ir paaiškino. Taip nuo- Todėl reikia manyti, kad pasaulis turi šansų. Tik mo (to paties pavadinimo romano peno nebent moterų žurnalams. Simone de Beauvoir mintį iš tos pačios „Antrosios žiogą. Kai pagauna, išsiurbia sie- sekliai, kad nebeliko jokios mįslės, nesuprantu, kodėl ekrane vykstant visokiems labai ekranizacijos) „Asmeniniai Pipos Režisierė per daug nesigilina į lyties“: „...moteris paprastai pragiedrėja prieš pat lą. Devintasis užsižiebia šviesą ir tiesiog atsirado dar vienas pasa- kompiuteriniams mūšiams bei dvikovoms, darosi Li gyvenimai“ centre atsiduria su- veikėjų moterų psichologines gyvenimo pabaigą... Kadangi dažniausiai jos vy- eina vaduoti sielų. Nes žino, kad kojimas apie tai, kad geras moks- nuobodu ir nejučiomis vis prisimenu tą liūdną ne- brendusi moteris, kuri „pavargo charakteristikas – jos visos įkū- ras būna už ją senesnis, ji su tyliu pasitenkinimu jos turi teisę būti amžinos. Visa lininkas sukūrė protingą mašiną, bylų originalo žmogeliuką. Tokį vienišą ir pavargusį, būti paslaptis“. Nuovargis už- nija tam tikras schemas ar po- stebi jo nuosmukį: tai jos kerštas; jeigu jis miršta tai – apie „Devintojo“ priešistorę. o bjaurus kariškis diktatorius tą juk išlaisvinti sielas – labai sunkus darbas. klumpa tada, kai visos svajonės, puliariojoje kultūroje paplitusius pirmas, ji linksmai pakelia našlystę.“ Apie trumpo metražo filmuką, mašiną pavertė valdžios užgro- atrodo, išsipildė ir dar su kaupu: įvaizdžius: geriausia draugė – vyro kuris iki šiol kabo internete ir bimo įrankiu. Mašina įsijautė į Nijolė Andrijauskienė vaikai užauginti, buitis sutvarky- meilužė, vyrui ir vaikams atsida- Auksė Kancerevičiūtė kurį 2005 m. sukūrė režisierius savo funkcijas, gerasis moksli- ta, senstantis, bet turtingas vyras vusi motina – savotiška atgyvena, Shane’as Ackeris. Filmas pateko ninkas buvo represuotas, bjauru- rūpesčių nekelia, greičiau atvirkš- susidurianti su rimtais elgesio į „Oskarų“ nominantų sąrašus. sis diktatorius technikos stebuklo

28 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 29 namų kinas namų kinas

Baderio-Meinhof kompleksas [Der Baader Meinhof Komplex] Režisierius Uli Edel | Vaidina Martina Gedeck, Moritz Bleibtreu, Johanna Wokalek, Bruno Ganz, Nadja Uhl, Stipe Erceg, Niels Bruno Schmidt, Vinzenz Kiefer, Simon Licht, Sebastian Blomberg 2008, Vokietija, Prancūzija, Čekija, 150 min. DVD platintojas Lietuvoje Acme films

Istorinė drama, sukėlusi Vokietijoje gana didelį skan- Koralaina ir slaptas pasaulis tai, ką su lėlėmis daro režisie- Mažoji Odesa [Little Odessa] gi ir prislėgti tylios nevilties. Visi Susitikimo vietos pakeisti Pustoniai ir niuansai jam per daug dalą. Skandalas kilo todėl, kad įvykiai, apie kuriuos [Coraline] rius, priverčia tik gėrėtis ir ste- ryšiai laikini arba nutrūkę. Gy- negalima [Mesto vstreči sudėtingi, nes fronte, kur jis va- Režisierius James Gray pasakoja filmas, yra neseni, nepamiršti ir vis dar Režisierius Henry Selick bėtis. Kiekvienas veikėjas yra Vaidina Tim Roth, Edward Furlong, venimas, kuris buvo iki purvinų izmenit’ nel’zia] dovavo žvalgų grupei, buvo iškart aktualūs. Filmo veiksmas plėtojasi XX a. 7-ojo de- Scenarijaus autorius Neilas Gaimanas originalus ir įdomus, jo plastika Moira Kelly, Vanessa Redgrave, Bruklino skersgatvių ir griuvėsių, – Režisierius Stanislavas Govoruchinas aišku, kas savas, o kas svetimas. šimtmečio pabaigoje, jo centre – Vakarų Vokietijos Originalą įgarsino Dakota Fanning, nepakartojama. Kiekviena deta- Paul Guifoile, Natalja Andreičenko, pamirštas. Tik kartais primena Vaidina Vladimiras Vysockis, Bet Šarapovas – inteligentiškas ir Teri Hatcher, Jennifer Saunders Maximillian Schell, David Vadim demokratiją sudrebinęs raudonasis teroras. Organi- lė tokia išraiškinga, kad lieka tik apie save rusų kalbos frazėmis ir Vladimiras Konkinas, Sergejus jautrus, partnerio metodai jam su- 2009, JAV, 96 min. 1994, JAV, 98 min. Jurskis, Viktoras Pavlovas, Natalja zacijos RAF (Rote Armee Fraktion) radikalai su ginklais DVD platintojas Lietuvoje Videoline stebėtis autorių fantazija. Kyla DVD platintojas Lietuvoje Videoline slaviškais vardais. Ir toji etninė ne- Fatejeva, Stanislavas Sadalskis, kelia šventą pasipiktinimą, o toks rankose kovoja su tuo, ką jie vadina naujuoju fašiz- noras atsukinėti filmą atgal, kad viltis filme, ko gero, yra svarbiau- Natalja Danilova, Leonidas Kurav- požiūris į teisingumą yra apskritai mu. Tai – JAV imperializmas, kuris, jų nuomone, prie širdies vokiečių Gotikinė pasaka. Koralaina – pa- būtų galima pasigėrėti tuo, kas Kriminalinė drama. Pažiūrėjus sia. Etninės gangsterių gaujos ir jų liovas, Jevgenijus Jevstignejevas, nepriimtinas. Zinovijus Gerdtas, Aleksandras politikos ir finansų elitui, turinčiam nacistinę bei kriminalinę praeitį. nelė mėlynais plaukais ir niūriu liko kažkur regėjimo periferijoje. filmą, su šiuo apibrėžimu galima kruvini reikaliukai – jau antrinis, Abdulovas Taip jie ir kovoja su visokiais RAF veiksmų ištakos – 1967-ieji, kai į Berlyną atvyko Irano šachas, kurį požiūriu į tikrovę. Tiesa, tas jos Tai visokios gėlytės, kalenančios sutikti tik iš dalies. Taip, kriminalas išvestinis komponentas. 1979, Rusija, 362 min. vagimis ir banditais. Kova žiauri. vokiečių studentai laikė despotu, o žurnalistė ir filosofė Ulrike Meinhof požiūris visai pagrįstas – po ma- dantimis, gaidys, (pardon) ka- yra, jam skiriama gana daug vietos, Visą tą egzistencinį beviltišku- DVD platintojas Lietuvoje Videoline Pagrindinė siužeto linija – santy- parašė straipsnį, kad su tuo negalima taikstytis. Vizitas virto kruvinu mos susidūrimo su sunkvežimiu kojantis skrudintais kukurūzais, bet svarbiausia ne tai. Režisierių mą režisierius piešia niūriomis kiai su ypatingu cinizmu pasižy- susidorojimu su protestuojančiais studentais. Tada dalis protestuo- šeima buvo priversta persikraus- būsimi šunų lavonai su iš anksto labiau domina šeimos drama. ir tamsiomis spalvomis, išryš- Kriminalinis serialas. Prieš tris minčia gauja, nusikaltimo vieto- tojų nusprendė imtis radikalesnių veiksmų, o 1970 m. įsikūrusi RAF tyti į vaiduoklišką Rožinį kotedžą paruoštomis aureolėmis, panelių Šapirų šeima gyvena Brukline, kindamas herojų neviltį ir įsiūtį. dešimtmečius jis buvo kultinis. je paliekančia autografą – juodą paskelbė, kad jų tikslas – kovoti „prieš imperialistinę ir kapitalistinę kažkur pasaulio pakraštyje. Ten artisčių spektaklis. Ir nuotaika – tėvas turi smulkmenų parduotu- Frazės ir dialogai klajojo po pilie- Vokietijos sistemą“. tėtis barškina savo kompiuteriu, paslaptinga ir pavojinga. Sce- vėlę. Motina mirtinai serga, dėl čių pokalbius ir greitai tapo tie- Politinio terorizmo tema iki šiol skatina vokiečius diskutuoti, nes mama įkišusi nosį į savąjį, abu narijų parašė Neilas Gaimanas – jos labai jaudinasi dvylikametis siog folkloru. Kas net dabar galėtų didelė Vokietijos intelektualų dalis šią organizaciją laiko maištininkais kuria kažkokį augalų katalogą ir populiarus ir išradingas fantastas. sūnus Rubenas. Šeimoje yra dar paneigti faktą, kad teiginys „Vagis ir kankiniais, kuriuos šalies realybė privertė imti į rankas ginklą. Kita nenori nieko žinoti apie žemę, ku- Filmo prodiuseris – Timas Burto- vienas sūnus, bet tėvas nenori turi sėdėti kalėjime“ yra neteisin- visuomenės dalis RAF vadina žudikais, paleidusiais į laisvę terorizmo rioje tie augalai auga. Mama netu- nas, jo firminis stilius šiame filme prisiminti net jo vardo. Tai Džo- gas? Na o įdėjus plokštelę į šiuo- šmėklą, nes RAF – teroristinės organizacijos archetipas. ri laiko gaminti valgio, šaldytuve labai ryškus. „Koralaina ir slap- šua – vaikinas, susijęs su Braito- laikinį prietaisą ir žiūrint vaizdelį Piliečiai, nežinantys istorinio konteksto, filmą žiūrės kaip nuotykių drybso tik kažkokie maistingi la- tas pasaulis“ – originali gotikinė no gangsterių gauja ir susitepęs modernaus televizoriaus ekrane, dramą apie idealistus, norin- pai, nuo kurių darosi bloga. Tėtis pasaka, jos pasaulis unikalus, o rankas krauju. Jis grįžta į Brukli- reikia pripažinti paprastą faktą – čius patobulinti pasaulį. Bent pataria linksmintis sudarinėjant atradimai – nesuskaičiuojami. ną savais reikalais, šeimos narių filmas neprarado savo žavesio. tokia buvo pirmoji RAF kar- langų katalogą. Langų yra daug. Filmo filosofija paprasta, bet sutikti nenori. Bet emigrantų Džošua – žiaurus, nuo savo paties Atmetus kai kuriuos politinius katę. Arba jos piešinuką. Reži- ta – avantiūristai, savo kovą Ir visi kiauri. Lauke pažemėmis nebanali. Pamąstymai skirti ir tė- iš Rusijos bendruomenė maža, gyvenimo ginasi pistoletu ir žino, motyvus, jis idealiai atitinka ho- sierius Stanislavas Govoruchi- laikantys misija, nuo kurios slankioja šlapias rūkas, po jį ta- veliams, ir vaikeliams. Potekstės visi jos nariai susiję, todėl apie kad tas kruvinas jo kelias niekur livudinio kino apie policininkus nas sugebėjo puikiai papasakoti sėkmės priklausys pasaulio pnoja bjaurus, klaikiai įžūlus ir ir literatūrinės reminiscencijos brolio sugrįžimą sužino jaunėlis nedings, vilksis iš paskos ir neleis partnerius standartus. Schema sudėtingą ir įdomią istoriją. Į ją ateitis. Režisierius tą pirmąją baisiai liesas juodas katinas. Kai- taip pat bus geriau supranta- Rubenas. Taip abi – kriminalinė ir pamiršti nieko, kas padaryta. Jį re- tokia pat – likimas ir tarnyba su- telpa viskas – lyrika ir kriminalinė kartą – filosofę Ulrikę Meinhof, mynų berniūkštis Vaibis nuolat mos žiūrint kartu. „Koralaina ir dramatinė – filmo linijos susipina žisierius palieka finalui – negyvas, veda į vieną vietą du skirtingus romantika, paprasti ir kartais net automobilių vagį Andreasą Ba- pliurpia ir važinėjasi plerpiančiu slaptas pasaulis“ – šedevriukas, tarpusavyje. ledines, be jokios išraiškos Timo žmones. Glebas Žeglovas kariau- kilnūs jausmai, intrigos ir praė- aderį bei Gudrun Ensslin (beje, dviračiu. Kaimynai taip pat trenk- pasiūtas iš švelnaus ir minkšto Šapirų šeima – žmonės be vidi- Rotho akis užmiršti bus sunku. ja su nusikaltėliais negailestingai, jusio amžiaus vidurio egzotika. Hegelio provaikaitę) apdovanoja gana ryškiais bruožais. Ulrike – grupės ti – viršutiniame aukšte gyvena audinio. Apie meilę, kurios reikia nių ryšių. Jie ne gyvena, o egzis- Taip žiūri žmogus, kurio sieloje artistiškai ir įnirtingai. Jis mano, Net pokario spalvos, kasdieninio intelektas ir sąžinė, Andreasas – iš prigimties pasiutęs veiksmų katali- ponas Bobinskis ir jo pelių cirkas. visiems. Net raganoms. Ir apie tuoja. Tėvas iš visų jėgų mėgina viskas yra mirę. Toks yra jo gyve- kad tikslas pateisina priemones gyvenimo smulkmenos ir opti- zatorius, Gudrun – fanatikė, pasirengusi paaukoti asmeninį gyvenimą Apačioje – buvusios ponios akto- įvykdytus norus, už kuriuos rei- apsaugoti jaunėlį nuo neigiamos nimas, kuriame viskas išsigimė – ir koks nors personažas, nekaltai mistiški plakatai. Serialo titruo- pasaulio tobulinimo idealams. Jie treniruojasi Palestinos teroristų stovy- rės su nustipusių šunų iškamšų kia atiduoti akis. Kad vietoje jų brolio įtakos, bet jo pastangas Ru- jausmai, meilė, neapykanta, savęs pasėdėjęs už grotų porą savaičių, se – populiariausių to meto So- kloje, klajoja po Europą, užmezga ryšius su teroristinėmis grupuotėmis, kolekcija. Visi stipenos su ange- visų norų pildytoja galėtų prisiūti benas vertina tik kaip primityvią suvokimas. paleistas tik įsitikins, kad teisin- vietų Sąjungos aktorių pavardės. bet vengia šaudyti be reikalo. Vėlesni RAF nariai tokiu humaniškumu lų sparneliais. Taigi panelė Kora- sagas. Tokias apvalias, su ketu- prievartą. To, kas išties darosi Filmas kupinas įtampos ir tik- gumas vis dėlto egzistuoja. Žeglo- Vladimiro Vysockio gerbėjams nepasižymi, jų veiksmai tampa tikru karu su visuomene. Į pustrečios laina, labai stipri ir užsispyrusi riomis skylėmis. Pro skyles rei- berniūkščio sieloje, tėvas negali ro tragizmo. Pasakojimas išsau- vas niekad neslepia savo požiūrio filmą pamatyti tiesiog būtina. Ir valandos trukmės juostą režisierius pamėgino sutalpinti dešimt metų asmenybė, tame sename name kia žiūrėti į pasaulį. Pažiūrėkite suprasti. Jaunėlis myli brolį. Jau- go ritmą, nors filmas pabrėžtinai į „nusikalstamus elementus“ ir tą ne tik dėl nostalgijos. Juk jis buvo istorijos. Todėl filme pernelyg daug įvykių, greitai keičiasi situacijos, jaučiasi sumautai. Bet iš cirko ir nuspręskite, ar verta. nėlis seka jo gyvenimą. Ir todėl lėtas, nutraukiamas montažinių požiūrį reiškia be jokių užuolankų. nepaprastai talentingas artistas. atsiranda nauji personažai ir veidai, susipainioja aukos ir budeliai bei pasprukusios pelės kartą jai pa- praranda savąjį. užtemimų. Puikūs aktorių darbai, Leitenantas Šarapovas yra idea- veiksmų motyvai. Revoliuciją daro ilgakojės merginos su automatais ir rodo kelią prie mažų ir didžiai Paprastus žmogiškus ryšius ir originali režisūra ir unikali istorija listas, toks lyrinis herojus, kuris Nijolė Andrijauskienė gražūs vaikinai. Todėl gaila matyti jų žūtį. Kai kuriuos posakius tiesiog paslaptingų durų. šeimoje, ir uždaroje emigrantų 1994 m. buvo įvertinta Venecijos sudėtingame Rusijos pokario norisi cituoti, pavyzdžiui, „jei meti vieną akmenį – tai nusikaltimas, jei Lėlių animacija – dabar jau bendruomenėje keičia santykiai, kino festivalio žiuri – filmas pelnė pasaulyje mato tik dvi spalvas. meti tūkstantį akmenų – tai politinis aktas“. gerokai pamirštas reiškinys, bet pagrįsti prievarta. Žmonės abejin- „Sidabrinį liūtą“. Baltą ir juodą. Draugus ir priešus.

30 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 31 kino istorija kino istorija

Vampyrai

apie kultūrą ir kiną „Drakula“, rež. Tod Browning, 1931

Neigiamas arba pavojų keliantis kultūros dėmuo filmuose iteratūros ir kino nemirštančios, bet ir negyvos bū- kultūros audinio trapumą, nuo- 1994; čia vampyrai kuria alter- vampyrai yra keliau- tybės gimtinė. latinę galimybę jam (civilizuotam, natyvias bendruomenes, taip pat apie vampyrus įgyja draudžiamo, nekonvencionalaus, L tojai, klajūnai, miesto Vieną tokių pasakojimų sukūrė racionaliam) plyšti, o jo pamu- ir šeimas). baustino geismo formą. Bausmė, beveik visada ištinkanti flâneur ar flâneuse. lordo Byrono gydytojas Johnas Po- šalui (jausmingam, slaptam) Filmai apie vampyrus fantazuo- Jie ne tik kerta dienos ir nakties, lidori, kartu su savo kliento sve- prasiveržti. Neigiamas arba pa- ja ne tik apie kitoniškumo formas, vampyrus ir vampyres, nurodo nerimo įveikimą ir vienokios gyvenimo ir mirties, Rytų ir Va- čiais poetu Percy Bysshe Shelley, vojų keliantis kultūros dėmuo bet ir apie jo kilmę bei „neutrali- ar kitokios filmo konstruojamos kultūros darnos atkūrimą. karų ribą, bet taip pat kuria, pa- jo žmona Mary Shelley ir netikra tekstuose apie vampyrus įgyja zavimo“ būdus. Jau minėta gra- žeidžia ir įveikia kitas, subtilesnes Mary seserimi Claire Clermont su- draudžiamo, nekonvencionalaus, fienė Zaleska, kuri neabejinga Vampyrų paskirtis – parodyti tai, apie ką negalima kalbėti, ir kintančias kultūros skirtis. Nė dalyvavęs žymiose literatūrinėse baustino geismo formą. „Pralai- moterims, laiko savo vampyriš- jie žymi susijungimo su „tamsiąja“ savosios kultūros puse vienas filmas apie vampyrus ne- varžybose. Viešėdami pas Byro- dumo scena“ nurodo tabu, ne- kumą psichine liga ir norėdama apsieina be įkandimo scenos. Tik ną jo viloje prie Ženevos ežero rimo, kultūrinės normos ribą, o ją įveikti kreipiasi į psichoanali- jaudulį. kandama vis kitaip, kitiems, vis 1816 m. vasarą, svečiai sutarė kur- bausmė, beveik visada ištinkanti tiką. „Drakulos namų“ (rež. Erle naujuose kontekstuose. Į kitą kūną ti šiurpą keliančias istorijas. Vieni vampyrus ir vampyres, – nerimo C. Kenton, 1945) Drakula, priešin- N ata l i ja A r l au s k a i t ė suleisti dantys kaskart liudija ne vėliau atsisakė, kitiems nepavyko. įveikimą ir vienokios ar kitokios gai: norėdamas išlikti, savo esy- tik nepakankamą to kūno ar jo Dvi iš sukurtų istorijų – Polidori filmo konstruojamos kultūros bę – kraują perpila jį gydančiam savininko(-ės) tvirtumą ar neat- „Vampyras“ ir Mary Shelley „Fran- darnos atkūrimą. Vampyrų pa- daktarui. Kiek vėliau vampyrinio sparumą vampyro kerams, bet ir kenšteinas“ – tapo dviejų vaisin- skirtis – nurodyti ir parodyti tai, pasakojimo formą įgaus AIDS bai- kultūros tvarkos, į kurią vampyrai giausių siaubo vaizduotės krypčių, apie ką negalima kalbėti, jie žymi mė, pavyzdžiui, filme „Alkis“ (rež. įsiveržia, pralaidumą. vampyriškosios ir monstriškosios, susijungimo su „tamsiąja“ savo- Tony Scott, 1984). Taip nuo pat Šią „vampyrinio teksto“ savybę pradžios tašku. Polidori vampyras sios kultūros puse jaudulį. vampyrinės vaizduotės įsigalėjimo galime matyti nuo pat gotikinės lordas Rutvenas (beje, paties Byro- „Tamsioji“, tabuizuota pusė gali kitoniškumui iš pradžių suteikia- literatūros tradicijos pradžios. no parodija) atskleidžia savo vam- būti tiesiog seksualinis moters mas egzotiškumas ir orientaliz- Anglų kalboje žodis „vampyras“ pyriškąją prigimtį būtent Europos aktyvumas („Drakula“, rež. Tod mas, vėliau – psichinės ar fizinės (vampire) pirmą kartą pasirodo pietuose – Graikijoje, jis sugundo Browning, 1931), nekonvenciona- ligos forma, arba jis rodomas kaip 1732 m. leidinio „London Journal“ vietinę merginą ir suleidžia dantis lus jo objektas („Drakulos duktė“, kitoks sveikatos ir normos nukry- kovą reportaže apie sensacingą at- jai į kaklą. rež. Lambert Hillyer, 1936; čia į pimas, tačiau vienaip ar kitaip pa- radimą: Vengrijoje rasti mirusiųjų Graikija pasirinkta neatsi- merginą iš gatvės kėsinasi Draku- aiškinamas ir sutramdomas. kūnai, siurbiantys gyvųjų kraują. tiktinai – ji ir Europos kultūros los duktė grafienė Marija Zaleska) Kūriniai apie vampyrų ir fran- Vėliau paplitusiems pasakojimams lopšys, ir (tuomet) tebegyvų ne- arba nerimą keliančios asmeni- kenšteinų kitoniškumo tramdymą apie vampyrus Pietryčių Europa krikščioniškų apeigų ir tikėjimų nio gyvenimo formos („Interviu ar „normalizavimą“ visuomet krei- arba kitas egzotiškas kraštas bus vieta, tinkama demonstruoti su vampyru“, rež. Neil Jordan, piasi į bendruomenės valią ir galias.

32 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 33 kino istorija kino istorija

„Drakula: skaisčios mergelės dienoraščio puslapiai“, rež. Guy Maddin, 2002 „Drakula“, rež. Francis Ford Coppola, 1992

Smagioje Timo Burtono siaubo dar viena institucija, kuri į savo fantazuoja apie aristokratų šeimų, nekalba, jo veiksmai yra veikiau filmų parodijoje „Frankenweenie“ vientiso, nuoseklaus, visiško rišlu- pilių, painių giminystės ryšių pa- kadro kompozicijos ornamento (1984) vidurio Amerikos mieste- mo siekiančio pasakojimo tinklus slaptis. Politinis vampyrų romanų dalis. Atrodytų, šiuo atveju regi- lio gyventojai iš pradžių drauge gaudo tabuizuoto geismo prover- dėmuo kalba apie valdovų kūną nys dominuoja todėl, kad Herzo- persekioja sudėliotą iš gabaliukų žius ar alternatyvias normas. ir kraują kaip žemių ir jų žmonių gas perdirbinėja nebylųjį filmą. „monstrą“ šuniuką Sparkį. Vėliau Yra atvejų, kai vampyrišku- tęstinio tapatumo vietą. Tačiau nemažai „vampyrų filmų“ jų kolektyvinis kūnas (tiksliau – jų mo ir kino, kaip meno, santykis Murnau yra vokiečių kino kil- plėtoja būtent garso ar balso mašinų akumuliatoriai, prijungti tampa savarankišku filmo vari- mingasis, o 7-ojo dešimtmečio stoką arba tiesiog jo nebuvimą. prie mirštančio Sparkio) palaimi- kliu. 1979 m. Werneris Herzogas Naujojo vokiečių kino kūrėjai buvo Tai būdinga ir autoriniam arba na „kitoniško“ šuns likimą ben- sukūrė filmą „Nosferatu: nakties savotiški pamestinukai, maišti- eksperimentiniam kinui (pvz., druomenėje. vaiduoklis“, aiškiai nurodantį į ninkai, bet ir jiems kėlė nerimą „Nadja“, rež. Michael Almereyda, Bramo Stokerio „Drakulos“ 1922 m. F. W. Murnau „Nosfera- jų šaknys. Nuosekliai sekdamas 1994; „Drakula: skaisčios mer- (1897) šauniųjų britų buržua tu: siaubo simfoniją“. Pasak Her- Murnau pasakojimu, kadrų kom- gelės dienoraščio puslapiai“, rež. kompanijai, nugalėjusiai vam- zogo, jo tikslas buvo susieti save pozicija, net montažu, Herzogas Guy Maddin, 2002), ir europietiš- pyrą, vadovauja daktaras, jos su „tikruoju vokiečių kultūros keliskart pakeitė Murnau mintį. kam siaubo kinui, neretai sutam- „Nosferatu: siaubo simfonija“, „Nosferatu: nakties vaiduoklis“, nariai – psichiatras, turtingas paveldu, su nebyliuoju Veima- Murnau filmą baigia vampyro mir- pančiam su seksploatacijos kinu rež. F. W. Murnau, 1922 rež. Werner Herzog, 1979 amerikietis, lordas ir nekilnoja- ro Respublikos laikotarpio kinu tis. Herzogo filmas sukuria ciklinį (pvz., vampyriniai Jeano Rollino, mojo turto pardavėjas, kovojan- ir Murnau kūryba“. Pasirinkęs pasakojimą – mirus Nosferatu, Jesso Franco ar Mario Bava fil- tys medicinos, teisės, ekonomikos Murnau „Nosferatu“, jis pasirinko atsiranda kitas vampyras. Filmą, mai), ir tiesiog „vampyrinei“ por- institucijų vardu. Drakulos „krau- „geriausią vokiečių filmą“, o bai- taip pat (vokiečių) kino istoriją nografijai. Tam tikrą balso stoką jo ekscesą“ malšina technikos lai- gęs savąjį jautėsi „esąs susietas su (upės tarp dviejų dabar susietų demonstruoja net chrestomatinis mėjimai: jo istorijos nuotrupas juo, pagaliau pasiekęs kitą upės krantų tėkmę) galima paleisti iš Belos Lugosi Drakula, kalbantis fiksuoja telegramos, laikraščiai, krantą“. Ši asmeninė grumtynių naujo. su akcentu, kaip ir daugelis kitų fonografas. Galiausiai bendra su tradicija užduotis filme susi- Herzogo Nosferatu, kaip ir dau- „klasikinės“ kilmės vampyrų, pa- versija spausdinimo mašinėle su- jungė su gotikiniam menui aps- guma kino vampyrų, yra ne tiek vyzdžiui, Gary Oldmano Franci- rašoma keliomis kopijomis ir taip kritai būdingu nerimu dėl tradi- veikėjas, kiek reginys. Jo išvaizda, so Fordo Coppolos „Drakuloje“ rišlus pasakojimas įveikia ekscesą cijos, šaknų neturėjimo. Racionali, kainavusi aktoriui Klausui Kinski (1992) arba Elinos Löwensohn ir jį nukenksmina. Neatsitiktinai buržuazinė gotikinė kultūra nuo keturias valandas grimo kamba- vampyrė Nadja to paties pavadi- „Drakulos“ linija kine yra vaisin- XVIII a. pabaigos ir pirmuoju go- ryje, perima groteskiškus Mur- nimo filme. gesnė nei „Frankenšteino“: kinas, tikiniu romanu laikomos Horace’o nau Nosferatu – aktoriaus Maxo Suprantama, kad klasikinis kino ypač klasikinis holivudinis, yra Walpole’o „Otranto pilies“ (1764) Schrecko kontūrus. Jis beveik pasakojimas siekia maksimalios

34 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 35 kino istorija kino istorija

„Rekviem vampyrui“, rež. Jean Rollin, 1971 „Interviu su vampyru“, rež. Neil Jordan, 1994

savo kuriamo pasaulio kontrolės, sierius Guy Maddinas, ekraniza- raudona kraujo lašo, apsiausto dojo 6-ojo dešimtmečio filmo pagal kurią vykdo taip pat ir visiškas vęs televizijai Karališkojo Vinipe- pamušalo, krauju pasruvusių lūpų brolių Grimmų pasaką fragmentus, (idealiuoju atveju) garso sinchro- go baleto 1998 m. spektaklį apie spalva, auksinės monetos arba žali Murnau „Nosferatu“ ištrauką, suly- nizavimas su „jo“ kūnu. Vampyras Drakulą. Baletą filme „Drakula: banknotai. dė juos „super-8“ juostoje, skirtoje kaip tik yra toks personažas, kuris skaisčios mergelės dienoraščio Maddino filmas, žinoma, pratę- namų kinui, ir taip naujai pasisakė ardo kontrolės mechanizmus – siu- puslapiai“ papildė nebyliojo kino sia ir senąjį, dar literatūrinį pasa- apie industrinės tradicijos ir „ran- žeto ir kino išraiškos priemonių. stilistika – monochrominis vaiz- kojimą apie tvarką pažeidžiančios kų darbo“, individualaus meno ir Ji(s) kuria artikuliuoto balso vizua- das, stilizuoti titrai. Filmas nėra išorės baimę, šįkart – tai nerimas didžiųjų tradicijų santykį. Ispanų lumo nereikalaujančius ekscesus – visai nebylus – muzika ne tik lydi dėl Rytų (europiečių) kraujo ir ti- režisieriaus Iváno Zuluetos filmas virsmo šikšnosparniais, vilkais, vaizdą, bet ir diktuoja ritmą, per- kėjimo invazijos, kaip ir anksčiau, „Ekstazė“ (1979) rodo pigių filmų žiurkėmis ir kitais gyviais atrak- sonažai nekalba, bet juos supa pasitelkiami pavojingo, „nešva- apie vampyrus režisierių, o jį fil- cionus, dekoratyvius šešėlius, au- prasiveriančių durų, girgždančių raus“ seksualumo vaizdiniai. Ta- muojanti kamera įgyja vampyro kos užvaldymą, dažnai paverčiantį Drakulos karsto lentų, staliuko su čiau net ir eksperimentinis filmas, savybių, palikdama kraujo žymes ją haliucinacija, reginiu, pagaliau vaistais ratukų garsai. kuriame formaliai niekas neturi ten, kur filmuoja. „pralaidumo sceną“, motyvuojančią Tokį nebyliojo kino „nusavini- balso, suteikia Drakulai „dar ma- Taigi keliaudami per kultūrą „Drakula“, „Drakulos duktė“, seksualinį aktą arba tiesiog virs- mą“ matome ir kituose Maddino žiau“ balso, nei kitiems. vampyrai net tik nurodo kultūri- rež. Terence Fisher, 1958 rež. Lambert Hillyer, 1936 tančią juo. filmuose. Nebylusis kinas nuolat Santykis su ankstesniu, domi- nio nerimo zonas, bet ir kalbėjimo XX a. 9-ojo dešimtmečio kinas yra estetinis jo orientyras. Šio nuojančiu kinu arba populiariąja apie tą nerimą būdą angažuoja atgaivino filmus apie vampyrus, kino stilius „Dienoraščio pusla- kultūra, jų kritika dažnai tampa kovai su vampyrais. Tradiciniame iškeldamas AIDS, kūno pažeidžia- piuose“ nėra visiškai nuoseklus, eksperimentinio kino, pasitelkian- kine filmai apie vampyrus yra vie- mumo, jo ribų sąlyginumo sukeltą bet svarbiau tai, jog kaip tik su čio vampyrinę vaizduotę, ašimi. na iš priemonių papasakoti apie nerimą. Šiuose filmuose įprastus Drakula susiję filmo epizodai ku- Amerikiečių eksperimentinės ani- kitoniškumo grėsmę ir ją žymin- vaizdo efektus papildė sudėtingas, riami pasitelkiant „garsines“ įtam- macijos autorė Martha Colburn čius vampyrus. Eksperimentinis transformuojantis kūną grimas. pas. Drakulos lūpos niekad nejuda, dviejų minučių filme „Drakulos kinas tradiciniam dažnai priskiria Visuose juose vizualumo perte- jis netaria net ir negirdimų žodžių, nuodėmė“ (1997) vampyrais pa- vampyrines reikšmes – vampyrai klius, lydimas neartikuliuoto garso kaip kad tai daro kiti veikėjai. Jo verčia reklamines nuotraukas ir sugeria kūno, kultūros, meno gy- (baimės šūksnių, šnibždesio, aima- pasirodymas kadre nuolat susti- sulygina vartotojiškumą ir vampy- vastį, bet gali kurti naujas meno nų), griauna pasakojimo kerus. prina vaizdo įmantrumą arba bent rizmą – bevaisį kraujo troškulį. Vo- giminystes iš kino kraujo. Tikriausiai radikaliausią balso jau keičia jo kokybę: į skirtingai kiečių eksperimentinio kino kūrėjas išsižadėjimo vampyriniame filme nuspalvintas monochromines Jürgenas Reble 15 min. „Bilduke“ variantą pateikia kanadiečių reži- juostos atkarpas įsiveržia ryškiai („Rumpelstilzchen“,1989) panau-

36 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 37 festivaliai festivaliai Debiutantų sezonas Keli 34-ojo lenkų vaidybinio kino festivalio įspūdžiai

Ž i v i l ė P i p i n y t ė

enkų kritikai dažnai šeimos ryšius ir visagalį vartoji- herojų replikos, interjero detalės, arba jau yra vedę, arba žuvo Var- skundžiasi savo kinu. mą. Panašią temą palietė ir kitas net antraplaniai personažai ilgam šuvos sukilime, arba negali po jo L Tokiais atvejais noriu Gdynės filmas – Roberto Gliñskio įstringa į atmintį. Lietuvoje Lan- atsigauti, kaip kad pirmasis (beje, jiems pasiūlyti pasi- „Kiaulaitės“, jį jau galėjo matyti koszas, ko gero, sulauktų kritikos tinkamiausias) kandidatas – ta- žiūrėti lietuvių filmus, bet prikan- „Scanoramos“ žiūrovai. Tačiau pa- už nepagarbų požiūrį į stalinizmo lentingas poetas. Kai jau atrodo, du liežuvį. Patriotizmas čia niekuo lyginimas šįkart ne metro garbei. laikais kentėjusią tautą. Bet būtent jog viskas beviltiška, Sabina susi- dėtas, juk net nebandau slėpti, kad Rosùaniec apsiėjo be Gliñskio di- kūrėjų noras atsikratyti istorinių pažįsta su lemtingu gražuoliu. Jis esu lenkų kino patriotė. Tiesiog kol daktikos bei melodramatizmo, jos stereotipų ir originaliausias. dėvi lietpaltį a la Humphrey Bo- jaunieji lietuviai vis dar atrajoja herojų charakteriai – įtikinamesni, Filmo herojės Sabinos istorija gartas, dovanoja retus leidinius praėjusio dešimtmečio kino idėjas, realybė – tikresnė, subjektyvesnė. pasakojama pasitelkus film noir, ir gėlės. Sabina per vėlai supras, jaunieji lenkai sėkmingai juda pir- Negali pasakyti, kad visų vyresnės detektyvo, totalitarinės dramos, kad gražuolis – ne tik melagis, bet myn. režisierių kartos filmai, parodyti komedijos konvencijas. Visa tai ir saugumo agentas, vykdantis Šiemet Gdynės festivalio pro- konkurse, buvo silpnesni. Tiesiog nufilmuota nespalvota juosta, kuri slaptą užduotį. Sabina jam rūpi grama nustebino net išrankiausius debiutantai siūlė naują požiūrį ir perteikia daugybę anos epochos todėl, kad siekiama sukurpti bylą kritikus. Tokio pavykusio festivalio į tradicines temas, ir į patį kiną. kino užuominų. Tai, kad per visą jos viršininkui, senam komunistui. „Miškas“, rež. Paweù Dumaùa nebuvo jau kelias dešimtis metų. Pasipiktinusi mergina nužudo savo Svarbi sėkmės sąlyga ta, kad pusę gerbėją, o Sabinos motina, kurios bet ir aktoriai. Pirmiausia trys ir subtilus žmogus. Kas iš tikrųjų kuriame blogis yra absoliutus, vi- ryškių spalvų, besaikio vartojimo, konkursinių filmų sukūrė debiu- šeima kadaise turėjo ne vieną vais- filmo moterys: senelė (Anna Po- buvo jo tėvas, jis greičiausiai taip ziją. Bet kokios pastangos jam pa- absurdiškų vertybių. Żuùawskio tantai. Tiesa, jų amžius skirtingas, tinę, padeda ištirpdyti jo kūną sie- lony), motina (Krystyna Janda) ir ir nesužinos. sipriešinti beprasmiškos, nes godu- jaunesniojo temperamentas nie- bet juos jungia noras kurti origina- ros rūgšties vonioje. duktė (Agata Buzek). Trys stiprūs Istorija visada buvo svarbiausia mas, nužmogėjimas jau pasiekė tą kuo nenusileidžia jo garsiojo tėvo lų autorinį kiną, kuris būtų įdomus Siužetas – visai groteskiškas, la- charakteriai nuolat tarpusavyje ki- ir skaudžiausia lenkų kino tema. tašką, iš kurio nebegalima sugrįžti. Andrzejaus Żuùawskio tempera- ne tik kūrėjams, bet ir žiūrovams. bai lengva peržengti gero skonio birkščiuoja, bet kiekvieną jų gali Wojtekas Smarzowskis filme „Blo- Viską persmelkiančio blogio viziją mentui ir fantazijai. Žinoma, festivalyje būta ir dekora- ribą, bet čia ir išryškėja Lankoszo pateisinti – ir juodojo humoro jaus- gi namai“ („Dom zùy“) sugrįžta režisierius kuria labai sugestyviai Tarp ryškiausių festivalio įspū- tyvesnių, manieringesnių debiutų: meistriškumas. Iš pirmo žvilgsnio mo nepraradusią senelę, ir žūtbūt kelis dešimtmečius atgal. Jo filme ir tiesiog virtuoziškai. Kamera juda džių – ir vaidybinis garsaus ani- tarptautinių festivalių pastebėtas absurdiškos filmo herojų situacijos išgyventi juodais laikais nuspren- milicininkai 1982-ųjų žiemą atku- po apleistą ir purviną namą, ku- matoriaus Paweùo Dumaùos debiu- Paweùo Borowskio „Zero“ stilingai tik dar labiau paryškina epochą, jos dusią motiną, ir Sabiną, kurios ria prieš ketverius metus įvykusį riame įvyko baisūs dalykai, veikė- tas „Miškas“ („Las“), apdovanotas sujungė į vieną visumą keliasde- absurdą ir kartu begalinį siaubą. pasipriešinimas valdžiai – gana nusikaltimą. Įtariamasis nusikal- jai vis labiau primena Hieronimo Specialiuoju žiuri prizu. Tai filo- šimties šiuolaikinės Varšuvos gy- Režisierius sugebėjo išlaviruo- vaikiškas ir kartu simboliškas: kas timo vietoje pasakoja savąją ver- Boscho paveikslų personažus – jie sofinė parabolė apie tėvą ir sūnų. ventojų likimų. Man atrodo, kad ti tarp netikėtų siužeto posūkių, vakarą ji praryja auksinę mone- siją apie tai, kaip vykdamas į savo realistiški, net pernelyg natūralis- Mirštantis bejėgis tėvas guli lovoje, tokie „grupiniai portretai“ atsiran- neįtikėtinos ištikimybės kiekvie- tą, kurią įsakyta atiduoti valdžiai. naują darbovietę – kolektyvinį že- tiški, bet ir simboliški. „Blogi namai“ sūnus jį prausia ir maitina tarsi da iš jaunų režisierių nesugebė- nai autentiškai detalei (interjero, Bet koks režimas bus bejėgis prieš mės ūkį, per lietų užsuko į nuošalų apdovanoti už geriausią režisūrą vaiką. Tačiau mintyse (ar sapnuo- jimo kurti sudėtingesnius perso- kostiumo), kuri ir padeda sukurti šias tris išlikimo strategijas, tris namą, išgėrė su jo šeimininkais, o ir scenarijų. se) jie tarsi susikeičia vietomis. Tė- nažus, originalesnius konfliktus. „Antroji monetos pusė“, rež. Borys Lankosz atmosferą. Ir, žinoma, jis turi hu- požiūrius į gyvenimą ir moterišką paryčiais tapo baisių žudynių liu- Antrąjį pagal svarbą Gdynės vas drąsiai žengia mišku, paskui jį Tada pasitenkinama turtingų ir moro jausmą. „Antrojoje monetos solidarumą. Saugumiečio Topore- dininku. Degtine besišildantys mi- prizą „Sidabrinį liūtą“ gavo Xa- atsilikęs seka sūnus. Filme beveik vargšų, dorų ir puolusių, ištikimų Tikrą triumfą šiemet Gdynės fes- filmą negali nesijuokti, tik padeda pusėje“, regis, jo su kaupu turi ne ko („liaudiška“ pavardė, ko gero, licininkai ir tyrėjai tuo netiki, bet wery Żuùawskio filmas „Lenkų ir nėra žodžių – tik egzistencinį neri- ir patvirkėlių gyvenimo kontras- tivalyje taip pat patyrė debiutantas. geriau suvokti epochos tragizmą. tik Lankoszas bei filmo scenaris- herojėms sukelia daugiau pasi- pamažu pradeda ryškėti siaubingos rusų karas“ („Wojna polsko-rus- mą žadinantys miško, šešėlių ant tais, spalvingu miesto gyvenimo Tai trisdešimt šešerių Borysas Lan- Pasakojimo pradžia apibrėžiama tas, rašytojas Andrzejus Bartas, dygėjimo nei jo lavonas) kaulai nusikaltimo detalės. Smarzowskis ka“), sukurtas pagal žymios jau- įkaitusios kambario, kuriame guli kaleidoskopu bei vienatvės mi- koszas, kurio filmas „Antroji mone- tiksliai – tai metai, kai buvo iškasta bus palaidoti po Stalino dovanos nekuria detektyvinės istorijos (nors niausios kartos rašytojos Dorotos tėvas, krosnies, ir laužo, kuriame nioje motyvu. Už geriausią debiutą tos pusė“ („Rewers“) sulaukė net nelemto Varšuvos simbolio – Sta- pamatais, jo kūdikį pagimdys Sa- siužeto atomazga bus netikėta). Masùowskos romaną (ji, beje, pati tėvas sudegina sūnų, vaizdai. Ope- apdovanota Katarzyna Rosùaniec dešimties Gdynės apdovanojimų, lino dovanotų Kultūros ir mokslo bina. Kai pasakojimas trumpam Jau pirmuoju, prieš kelerius me- vaidina filme). Naujoji tikrovė fil- ratoriaus Adamo Sikoros kamera, filme „Prekybos centrų lankyto- tarp jų už geriausią filmą, moters rūmų – pamatų duobė. Filmo he- persikelia į mūsų dienas – filmo tus Gdynėje skandalą sukėlusiu me rodoma nuolat „apsinešusio“, regis, klaidžioja ne po mišką. Fil- jos“ („Galerianki“) atskleidė kitą vaidmenį (Agatai Buzek), antrojo rojė Sabina dirba leidykloje, reda- pradžioje ir pabaigoje matome filmu „Vestuvės“ jis akivaizdžiai treninguoto vyruko (Borysas Szy- mas prasiskverbia gilyn, ten, kur didmiesčių ydą – paauglių, kurios plano vyro vaidmenį (Marcinui guoja poeziją ir svajoja apie mei- į oro uostą pasitikti sūnaus sku- pareiškė, kad yra ne tik naujausių cas apdovanotas prizu už geriausią gimsta sapnai ir fantazijos, į olą, antruosius namus surado lenkiš- Dorociñskiui), geriausią operato- lę. Netrukus jai sueis trisdešimt. bančią Sabiną, tampa akivaizdu, lenkų visuomenės pokyčių stebėto- vyro vaidmenį) akimis. Bet „pava- ant kurios sienų virpa vaizdai. kuose „akropoliuose“, prostituciją. riaus darbą (Marcinui Koszaùkai). Todėl Sabinos mama ir močiutė kad kaip du vandens lašai į tėvelį jas ir kritikas, bet ir filosofas. Filme žiavusi“ ir smarkiai narkotikų de- Keturių filmo merginų likimai – tai „Antroji monetos pusė“ – iš tų fil- nusprendžia ją žūtbūt ištekinti. „Lenkų ir rusų karas“, panašus sūnus daugiau nieko iš jo „Blogi namai“ Smarzowskis kuria formuota jo pasaulio ir aistrų vizija ir keturios istorijos apie yrančius mų, kuriuos malonu prisiminti, Tačiau merginos bendraamžiai rež. Xawery Żuùawski ir nepaveldėjo. Tai inteligentiškas neįtikėtinai pesimistišką pasaulio, iš tikrųjų ir yra naujoji tikrovė –

38 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 39 festivaliai festivaliai Unikalios istorijos apie panašius gyvenimus

Prasidėjęs savaitę prieš Vėlines, šiemet Tarptautinis Leipcigo dokumentinių metas, kai mane nušvietė mėnesie- Panašių istorijų apie vargingai klausosi jų istorijų. Filmas dėlioja- („Cooking History“) pasakojama na“, – sako filmo herojus. Kažkada gyvenančias šeimas būta ir dau- mas iš nedidelių portretų – nėščios apie įvairių laikų karo virėjų patir- ir animacinių filmų festivalis („DOK Leipzig“) vyko jau 52-ą kartą. buvęs puikus boksininkas, dabar giau. Nekonkursinėje programoje bėglės iš Kongo, taikaus gyvenimo tis, o istorinės tiesos svorį paryški- Įdomu, koks buvo pats pirmasis festivalis vos atkasus karo griuvėsius šiame motociklu važinėjantis budistų pristatytas kinų režisieriaus Yu ieškančios čečėnės, besislapstan- na maisto ruošimo ritualai, kartais dvasininkas dar dirba ir barmenu. Guangyi filmas „Išlikimo daina“ čios nuo politinių persekiotojų ypač realistiniai. Šis filmas Leipci- Rytų Vokietijos mieste? Tačiau ir bare, ir savo namuose jis („Survival Song“) nepaliko didesnio mongolų poros. Visi jie – išsigandę go festivalyje pelnė FIPRESCI prizą. atlieka panašią misiją – išklauso įspūdžio, nors šeimos istorija kone bėgliai, dauguma kalba tik gimtąja Kinų režisierius Weikai Huan- S o nata Ž a l n e r av i č i ū t ė pas jį atėjusius žmones. Jaunuolis identiška. Kodėl taip skirtingai rea- kalba, bet vis dar tiki, kad gal čia gas žiūrovų kiek pagailėjo ir filme atviras visoms jų patirtims, bet ir guojama į panašius dalykus? Kodėl turės teisę gyventi kaip žmonės. „Netvarka“ („Disorder“), rodydamas estivalio simboliu ta- Nuo oficialių kalbų, tarpusavio Konkursinė programa: Rusų režisieriaus Aleksandro jis kartais pratrūksta. Fudžijoka afrikiečių filmai apie nesibaigiantį Filme daug kuriozinių situacijų, kasdieninį vieno Kinijos didmies- pęs baltas balandis pašmaikštavimų iki ilgo kritiško portretų galerija Gutmano filmo „Rugpjūčio 17-oji“ nepajuto motinos meilės, nes šio- skurdą taip nepaveikia? Gal taip kai per apklausą vertėjai stengiasi čių gyvenimą, apsaugojo nuo šoko, F buvo taikos ir susi- festivalio direktoriaus Claaso Da- Tarptautinę konkursinę doku- („17 August“) herojus – žmogžu- ji pasirinko vienuolės gyvenimą ir atsiskleidžia cinizmas ar bejėgiš- paprotinti atvykėlius ar registra- kadre panaikindamas spalvas. taikymo su pasauliu nielseno pasisakymo, šokiravusio mentinių filmų programą suda- dys. Režisierius prisipažino kalė- paliko mažą sūnų. Tačiau supra- kumas? Kai skurdas yra visuotinis, cijos darbuotojų kantrybė trūksta Todėl kai kuriose vietose vaizdas, ženklas. Dabar filmai į festivalį prieš tai kalbėjusius valdininkus, rė šešiolika filmų. Dauguma jų jime atlikęs nemažą atranką. Iš tingumo ir kito pajautos vaikinu- kai jis tampa natūraliomis gyveni- net priešais įjungtą kamerą. nors ir labai realistiškas, tampa atkeliauja iš visur, jis yra vienas o svečius nustebinusio drąsa. Ne- buvo portretai. Nors gyvenimo kelių šimtų kalinių buvo pasirink- kas gavo iš jį auginusios močiutės. mo sąlygomis, didžiulę dramą mato C. Bories ir P. Chagnard’as sukū- pilka abstrakcija. Filme užfiksuo- didžiausių ir svarbiausių Europoje. spėjus visiems atsigauti, į sceną istorijos iš pirmo žvilgsnio dažnai tas nuožmaus veido vyras, nuteis- Režisierė pabrėžia herojaus atvi- tie, kurie nėra tos bendruomenės rė subtilų filmą, kuriame atvykėliai tas nesibaigiantis chaosas, kuriame Festivalį sudaro keliolika skirtingų buvo pakviesti muzikantai iš Af- būna panašios, kai kurių režisie- tas kalėti iki gyvos galvos. Filme rumą, kuris gyvenant megapolyje nariai. Tokiuose filmuose dažniau- nėra civilizuotos kultūros griovėjai, žmogus gyvena tarsi mėsmalėje. programų, iš jų keturias konkursi- rikos, kurie kartu paanonsavo rių pasirinktas pasakojimo bū- pamėginta parodyti tik viena jo yra ypatinga vertybė. siai paveikia, bet tik gailestį kelia bet žmonės, kurie aukodami dalį Greitkeliuose nesuvaldomai laksto nes vertina tarptautinės žiuri. ir kitą specialiąją festivalio pro- das tą istoriją paverčia unikalia. gyvenimo diena. Nuteistasis ste- Dramatiškas, bet ir šviesus konstatuojamas „egzotiškas“ gyve- savasties bando gyventi toliau. kiaulės, voliojasi lavonai, viduryje Leipcigo dokumentinių ir ani- gramą „T.I.A. – This Is Africa“, Kataloge prie konkursinių filmų bimas pro kameros durų langelį. kolumbiečio Tayo Cortéso filmas nimo faktas. Labiau sukrečia filmai, Filmas apdovanotas pagrindiniu gatvės išsiveržia vandens fontanas. macinių filmų festivalis patogus skirtą afrikiečių dokumentikai. pamačiusi lenkų režisieriaus Pa- Įrėmintas kadras dar labiau su- „Namai“ („La casa“) atskleidžia kuriuose žmonės nebijo gyventi. Leipcigo festivalio prizu „Auksiniu Žmogus šioje šalyje yra niekas, net jo dalyviams ir žiūrovams. Vi- Atidarymą užbaigė naujas vo- weło Łozińskio „Chemoterapiją“ stiprina klaustrofobijos įspūdį. Ka- šiukšlių rinkėjų šeimos kasdienybę. Prancūzų režisierių Claudine balandžiu“ bei ekumeninės žiuri ne visuomenės sraigtelis. sos kino erdvės, kuriose vyksta kiečių režisieriaus Volkerio Ko- („Chemia“) nudžiugau, lyg būčiau linio diena prasideda švarinimosi Vidutinio amžiaus bedarbis Victo- Bories ir Patrice’o Chagnard’o fil- apdovanojimu. Tačiau baltarusių režisieriaus festivalio renginiai, yra centre eppo filmas „Berlynas-Ščecinas“ sutikusi seną pažįstamą. Panašiai ritualu. Būtent tam tikri kartojami Viktoro Dašuko filmo „Nudvėsu- ir gana greitai pasiekiamos pės- („Berlin-Stettin“). Jo autorius ir buvo. Prieš kelerius metų Vilniu- veiksmai – mankšta, prausimasis, Tikrovės pakuotės sių pelių karalystė“ („Korolevstvo čiomis. Skubant į peržiūras dar pamėgino išsiaiškinti žmonių je Łozińskis pristatė savo filmus skutimasis, periodiškas sportavi- Žiūrėti ekrane į nuogą tikro- dochlych myšej“) tikrovė nuoga. galima užmesti akį ir į jaukiuose atmintyje likusią tiesą apie karo „Seserys“, „Tokia istorija“, „Ponia mas – šio kalinio laikui suteikia vę, vadinamąjį tiesos liudijimą, Atidengdamas tiesą, režisierius Leipcigo skvereliuose išdidžiai pabaigą, apie gyvenimo pokyčius iš Ukrainos“. Jau tada nustebi- prasmingumo. Diena įgauna nors kartais būtų neįmanoma, jei tai sąmoningai siekia, kad žiūrovas stovinčius buvusius miestelėnus įsiveržus rusų tankams. Žmonių no jo sugebėjimas priartėti prie kažkokį ritmą. Tačiau kitokių „lai- tikrovei parodyti režisierius nebū- jaustųsi nejaukiai. Visuotinis įtei- Goethe ir Bachą. Tačiau jų dvasią liudijimais filme tarsi bandoma žmogaus taip, kad šis nejaustų ko užmušinėjimo“ būdų – knygų, tų sugalvojęs tinkamos pakuotės. sintas melas, represijos, patyčios, miesto gatvėse sunku pajusti. Vos sumažinti vokiečių sąmonėje vis kameros. Naujame filme atstumo nuotolinių studijų universitetuose, Serbų režisieriaus Boriso Mitićo nesaugumas, jokios laisvės nebuvi- vienas kitas senesnis kvartalas su dar užsilikusį, genais perduo- tarp režisieriaus ir filmuojamųjų kažkokių naudingų visuomenei filmas „Viso gero, kaip laikais?“ mas Baltarusijoje sunkiai suvokia- likusiomis kavinėmis, vaistinėmis. damą karo kaltės jausmą. Ilgas, beveik nelikę, bet emocinė distan- darbų – kalinys neturi. Didžiausia („Goodbye, How Are You?“) apie mas. Labiausiai šokiruoja tai, kad Visas karo paliktas tuštumas užpil- pilnas kalbų filmas, be abejo, yra cija išlaikyta. bausmė Rusijos kalėjime „mirti- dabartinį gyvenimą ir išgyvenimą melu užsikrėtusi dauguma šalies dė nauji pastatai. Dabar Leipcigo svarbi istorinė medžiaga patiems Lydėdamas savo mamą į che- ninkui“ – miręs laikas. Režisierius Serbijoje įvilktas į satyrinio dieno- gyventojų. Tačiau taip pat stebina gyventojai gal net labiau didžiuo- vokiečiams, bet festivalio atida- moterapijos seansus, režisierius suteikia progą žiūrovams ne tik raščio formą. Nors karas nustekeno visuotinio persekiojimo sąlygomis jasi prieš 20 metų būtent šiame rymo svečiams tapo nemenku nusprendė sukurti filmą apie vėžiu fiziškai ir psichologiškai pasijus- šalį, kriminalinis gyvenimas klesti, suku rtas šalį ir jos vadą demas- mieste įsiplieskusiais „Berlyno išbandymu. sergančius žmones, periodiškai su- ti kalėjimo kameroje, bet, leidęs žmonės netrunka surasti linksmy- kuojantis filmas. sienos griovimo“ neramumais. To- Leipcigo festivalyje tolygiai sitinkančius toje pačioje ligoninės paklausyti kalinio monologo, ir „Chemoterapija“, Paweù Ùoziñski bių ir džiaugsmo. Sodrus ir ramus Leipcigo dokumentinių ir ani- dėl neatsitiktinai viena specialioji svarbi ir dokumentinių, ir anima- palatoje. Kamera filmuoja tik žmo- įtikina, kad jam ten geriausia vieta. pasakotojo balsas už kadro paryš- macinių filmų festivalio retro- festivalio programa „Transit’89. cinių filmų programos. Vis dėlto nių veidus iš labai arti. Dažniausiai Nemažiau įdomus, bet labai ras Mendezas ir jo žmona kiekvieną mas „Atvykėliai“ („Les arrivants“) kina matomą ekrane absurdą. spektyvoje buvo pristatyta olando Gdansk-Leipzig-Bucharest“ buvo animacijos seansų teko atsisakyti. jų profilius. Sėdėdami pusiau gulo- emocionalus kitas dokumentinis dieną nusileidžia iš Bogotos kalvose pasakoja apie tuos, kurie nenori ir Ironišką intonaciją pasirinko Joriso Ivenso dokumentika. Reži- sudaryta šiam svarbiam (ir ne tik Norėjau pamatyti kuo daugiau mis, jie negali žiūrėti vienas kitam į portretas „Ito – miesto dvasininko esančių namų į miestą, kur prisi- negali susitaikyti su jiems skirtu estų režisierius Jaakas Kilmi, pri- sierius filmus apie įvairias šalis, vokiečių) politinio, dvasinio lūžio dokumentikos. akis, todėl atrodo, kad jie kalbasi su dienoraštis“ („Ito – A Diary of an renka įvairių atliekų ir asiliuku jas gyvenimu. Įvairių rasių, skirtingų simenantis sovietinius laikus filme jų politinius ir kultūrinius įvykius etapui prisiminti. Renkantis dienos filmus, akys savimi. Sergančiųjų susitikimai yra Urban Priest“). Suomių režisierė veža namo. Šeima turi gyvulių ūkį tautybių žmonės, palikę artimuo- „Disko ir atominis karas“ („Disco & kūrė nuo 1911 m. beveik iki pat Iškilmingas festivalio atidary- savaime pradėdavo ieškoti filmų jų atsitiktinės vidinės bendrystės Pirjo Honkasalo („Trys melancho- ir savo susikurtame rojuje, atro- sius, savo šalį, atvyko į Prancū- Atomic War“). Filme šaipomasi iš mirties 1988-aisiais. Jo pasakojimas ir dauguma dokumentinių iš Rytų Europos šalių. Festivalio ryšys. Jų pašnekesiuose ligos išvis lijos kambariai“) pasirinko tobulą dytų, verčiasi visai neblogai, nors ziją, tikėdamiesi čia rasti saugų estų, kurie, ilgą laiką gyvenę ta- mo būdas primena vaidybinį kiną. filmų peržiūrų vyko senamiestyje, direktorius Danielsenas neofici- nėra, intonacijose – nei dramatiz- herojų – jauną, dailaus veido bu- visos jų pajamos – iš atliekų ir miš- prieglobstį. Aišku, niekas čia jų rybiniais džiaugsmais ir šventai Tikrovę Ivenso filme pasverti gali- tarp kitų gigantų įsispraudusia- aliame susitikime pabrėžė rusų, mo, nei kančios. Jie kalbasi apie distų dvasininką Fudžijoką, gyve- ko. Bemokslis vyras kartais pasva- nelaukia. Filmo režisieriai visus tikėję komunistiniu rytojumi, nema tik dabar juos žiūrint. me multiplekse. Kiekvienąkart į lenkų ir Baltijos šalių dokumen- gyvenimą, kuris jų laukia, kai išeis nantį Tokijuje. Nors tobulumas joja apie didelį namą, apie vaikų atvykėlius stebi pagrindinėje jų tikėtai pamatė Suomijos televiziją. Kad ir kiek gerų dokumenti- jį įžengus, tvoksteldavo atpažįsta- tikos išskirtinumą, kuris festivalį iš ligoninės. Łozińskis buvo apdo- retai būna įdomus, vaikinuko gy- išsilavinimą. Filmo istorija stebina susitelkimo vietoje – Paryžiaus Nuo tada jiems akys atsivėrė, jie nių filmų apie socialines, politi- mas pseudomaistinis kvapas, leis- visada domina. Į tarptautinę pro- vanotas Vidurio Vokietijos radijo venimas, atrodantis visais požiū- žmonių mokėjimu sukurti savo rojų municipaliteto registracijos punk- užsikrėtė visai kitokiais troški- nes, globalines problemas būtų davęs užsimiršti, kad esi svetur. gramą buvo įtrauktas ir lietuvių (Mitteldeutscher Rundfunk) prizu riais teisingas ir teigiamas, pilnas ten, kur jis beveik neįmanomas. Jis te (CAFDA). Čia atvykėliai turi būti mais. Šių metų VDFF programoje sukurta, nėra nieko unikalesnio Festivalio atidarymo scenari- režisierių Julijos ir Rimanto Gruo- už išskirtinę Rytų Europos doku- įvairios patirties. „Saulė vienu pelnė Leipcigo festivalio „Sidabrinį užregistruoti. Autoriai kartu su rodytame slovako Peterio Kere- už atskleistą žmogaus gyvenimo jus vyko pagal visus protokolus. džių filmas „Upė“. mentiką. metu nusigręžė nuo manęs. Atėjo balandį“. punkte dirbančiomis moterimis keso filme „Karo virtuvės istorija“ istoriją.

40 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 41 lietuvių filmoteka

Artimos šviesos Režisierius ir scenarijaus autorius Ignas Miškinis | Operatorius Rolandas Leonavičius | Kostiumai Romy Reinfeld | Garsas Saulius Urbanavičius Vaidina Dainius Gavenonis, Julia-Maria Köler, Jonas Antanėlis, Kirilas Glušajevas | Prodiuserės Ieva Norvilienė, Dagmar Niehage 2009, 92 min. vaidybinis, studijos Tremora (Lietuva), Dagstar film (Vokietija)

42 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 43 lietuvių filmoteka lietuvių filmoteka

Režisierius irgi žmogus tai daryti, ar įjungti filmo stabdžių situaciją, keletas spalvingų epizo- „graži boba“. Neprasitaręs, kad tai jo žmona, Tadas Kažkuris iš Holivudo režisierių, žibintai reiškia sutrikimą? dinių personažų. filmo žiūrovams suteikia galimybę jaustis prana- duodamas interviu, įvardijo savo Juk „Artimos šviesos“ sumany- Bet toliau nubrėžtos ekspozi- šesniems bent jau už Liną, žinoti daugiau, negu profesijos žmonių ir prodiuserių tos kaip urbanistinis kelio filmas. cijoje schemos charakteriai taip žino vienas iš personažų. Ir visai kitaip vertinti santykius lydinčią problemą: visi Su europietiška standartizuota ur- ir nepajuda. Lauros gainiojimąsi po miestą. Vadinasi, Miškinis prodiuseriai, rengdami kino pro- banistika autoriai kuo puikiausiai Svarbiausias pasivažinėjimo kai kuriuos intrigos mechanizmus yra perpratęs, jektus, kaip velnias kryžiaus bijo susitvarkė. triukas – užsimerkti ir lėkti auto- tik labai jau taupiai jais naudojasi. žodžio „drama“. Būsimą filmą ga- Bet kelio filmo žanrą jie su- mobiliu, „restartintis“. Bet kadan- Galima daug svarstyti apie filmo aktorius. Ne- lima vadinti kaip tik nori – kome- vokia keistai. Kelio filmo žanras gi nelabai rišliai pasakyta, nuo ko valia apeiti Dainiaus Gavenonio – Tado plastikos, dija, veiksmo filmu, psichologiniu ypač patrauklus, kaip man atrodo, reiktų „restartintis“ (nuo gyveni- išties sodriai charakterizuojančios rutinos apnuo- trileriu, tik ne drama. Nes drama tuo, kad atveria režisieriui gali- mo? Pernelyg naivu net trisdešim- dytą herojų. Bet prie pantomimos reiktų pridėti yra tai, kas žiūrovus gali sutrikdy- mybes parodyti, ką jis kine gali, tmečiams...), tai labiau primena dar ir dramos briaunų. Neprofesionalaus aktoriaus ti, priversti pasijusti kino teatro atskleisti savo požiūrį į pro langą socialines „karo kelyje“ reklamas. Jono Antanėlio šaunus Lino vaidmuo liudija, kad krėsle nepatogiai, nervintis, išgy- skriejantį pasaulį ir vidinį slaptą Be to, taip ir knieti apie tą „res- režisierius tiesiog intuityviai jaučia kino vaidybos venti emocijas ir t.t. O šito šiukštu personažų pasaulį. Pakeliui ga- tartinimąsi“ paklausti, kaip prieš natūralumo specifiką. Ir, žinoma, Miškinio darbas reiktų vengti. lima išdarinėti viską – kurti ko- gerą dešimtmetį apie pramogų su Julia-Maria Köhler, įsprausta į filmą dėl bendros Man atrodo, kad kažkas pana- mediją, tragediją, farsą, socialinę neva ištroškusius bendrapilie- gamybos su vokiečiais sąlygų, irgi rodo jo sugebėji- šaus vyksta ir pastarųjų dviejų buitinę dramą. Galima net, kaip čius klausė Aleksandras Sokuro- mą kūrybingai prisitaikyti prie šiandienių Europos dešimtmečių europietiškame tai darė „Naktyje virš žemės“ Ji- vas: „Nuo ko tie trisdešimtmečiai kino gamybos taisyklių. Režisierius sugalvojo, kaip kine, tik ne taip tiesiai formu- mas Jarmuschas, išskleisti na- pavargo?“ aktorę iš efektingos vaizdo dėmės paversti moteri- luojama. Jeigu žiūrovas jaučiasi cionalinių savybių mozaiką. Tai Užuominų „nuo ko“ filme, ži- mi, su kuria Tadą galbūt sieja ne tik buto remontas. filme patogiai, tai filmas yra pa- tiesiog dėkingas žanras. noma, yra – nuo amžinų remontų, Po truputį nuplaunant grimą. Be žodžių, kad nerei- prasčiausiai geras. Garantijos, kad Tiesiog glumina, kaip Ignas Miš- noro gerai gyventi, paskolų, lizingų, kėtų kalbėti, kad ir vėl nepasigirstų priekaištų apie filmas bus šia prasme „geras“, jau kinis juo (ne)pasinaudoja. kostiumų. Tačiau visa tai – pavir- užkoduotos įvairiausių fondų pa- žmogaus problemos: artimiausių navičius filmuoja ne šiaip gražiai – „Artimos šviesos“ prasideda tuo, šiuje gulintys paaiškinimai, kons- ramos sistemose, reikalaujančiose žmonių susvetimėjimas, užuo- jis jį filmuoja su meile. Fiksuoja kad Tadas ne iki galo suremontuo- tantos, kurios ir daro filmą plokščią. numatyti kuo platesnes būsimo minos į vartotojiškos visuome- tai, ką iš tamsos ištraukia artimi, tame bute nuobodžiauja su antra- Bandydama atsakyti į klausimą, filmo rodymo erdves. nės rutiną, kasdienis apsimetinė- tolimi, rūko ar dar kitokie maši- me plane zujančia savo žmona. kodėl Miškinis vis dėlto nedavė Vertybių kaita tikrai įvyko ir jimas kažkuo kitu ir nebuvimas nose įmontuoti žibintai, – naujos Mieste jis sutinka bendraklasį savo personažams juos atsklei- turi glaudų ryšį su mūsų kinu. Tai savimi. statybos namus, prekių ženklus, Liną. Šis tik ką grįžo iš Amerikos ir džiančių dialogų, nesugalvojo man galutinai įrodė Igno Miški- Šitai ir turėtų patenkinti tuos, autostrados vingius, degalinių siūlo Tadui pasivažinėti naktiniu žmogiškų istorijų, kurios suteiktų nio filmas „Artimos šviesos“, pa- kuriems rūpi rasti įrodymų, kad siluetus. Ir suprantu, kad myli miestu. Paskui juodu į naktį išeina filmui daugiau šiuolaikinio žmo- vadintas geru filmu, jį parėmusių mūsų šalyje kinas turi nepajudi- kūrėjai miestą be žmonių. Jie ir Laura. Filmo ekspozicija nusako gaus ir jo gyvenimo spalvų, spėju, fondų džiaugsmui kviečiamas į namą teisę į pilnavertę egzisten- grožisi ir garbina nuasmenintą aiškią schemą – rutinoje pasken- kad pagrindinis stabdys buvo bai- įvairiausius tarptautinius foru- ciją, kiek tai apskritai galime sau blizgesį, standartus. Miestas ne- dęs nevykėlis, šaunuolis pasaulio mė suklysti. mus, mūsiškių rėmėjų palaimai – leisti. turi tautybės, adreso, ir tai paro- pilietis ir efektinga brunetė netru- Ignas Miškinis ne naujokas nedarantis gėdos savo šalies kino Tiesą sakant, po šia atskaita ir dyti „Artimų šviesų“ kūrėjams kus leisis į kelionę, o joje... kine. Jis, matyt, žino – geriau sričiai. Neišsišokantis, netrikdan- norėčiau dėti tašką, – prasmės re- pavyko kuo puikiausiai. Mieste be Deja, nieko daugiau apie juos kalbėti mažai, užuot leptelėjus tis, neerzinantis. „Iš filmo išeini su cenzuoti pas mus mūsiškus filmus žmonių, tarp kelio ir prekyviečių mes taip ir nesužinosime. Kelionė kokią nors kvailystę. Geriau gilia- gera nuotaika“, – taip apie jį rašė vis mažiau matau ne tik aš, bet ir ženklų, autoriams jauku. Nakti- neatsako į klausimą, kodėl likimas mintiškai patylėti, nei leisti lietis kolegė kino kritikė. mano kolegos. Iš dalies todėl, kad nio miesto motyvas parankus ir filmo pavidalu lėmė susitikti bū- emocijoms – jos gali išduoti tavo „pagrindinę lietuvių kino problemą“ – dialogus. Nėra Pasirodo, šito visai pakanka gero kino kūrėjus labiau jaudina ne tai, operatoriui – kaip raktas į vientisą tent šiems bendraklasiams? Kokie naivumą. Ir apskirtai nuoširdus pilnaverčių dialogų – nėra ir problemos, ar ne? O kino apibrėžimui. Ir tikrai – blogu jo ką ir kaip jie norėtų pasakyti, o stilistiką, švarų vaizdą. jie? Kokie jų bendri prisiminimai? žmogus (režisierius irgi žmogus) dar geriau – dialogų regimybė. nepavadinsi. Maža to – jis nedaro įrodymas, kad gali pretenduoti į Visa bėda, kad tą švarų vaizdą Kokie jie buvo ir kokie tapo? Ko- yra kažkoks nesusipratimas. Vieną kitą savo amžininkų kaukę Ignas Miškinis gėdos. „Artimos šviesos“ patvirtina, kino kūrimą apskritai. gerai būtų užpildyti turiniu apie kie jie taške A, kuriame prasideda Žino Miškinis, kaip turi elgtis filme „Artimos šviesos“ įvardijo. O sau užsidėjo kad Lietuvoje yra žmonių, galinčių Bet niekas juk neuždraus ieško- žmones. kelionė, ir kokie jie taške B, ku- normalus sėkmingas kostiumuo- patogią – reiškiančią kino režisieriaus statusą. kurti pagal tam tikrus europietiško ti filme ir to, kas jį išskiria iš kino Bet argi supratus, kad auto- rioje ji baigiasi? Rutinos užguitas tas trisdešimtmetis. Ir ne vien gy- Kas – atsakomybė, kurią užkrauna įvairių fondų arthauzo standartus. Nufilmuota produktų srauto, ar ne? riams svarbiausia pajusti miesto Tadas gali užvožti per fizionomi- venime. Kino gyvenime – taip pat. finansinė parama, paprasčiausias konformizmas kokybiškai, vaizdas nebado akių Radau „Artimose šviesose“ be žmonių malonumą, iš jų ga- ją. Ir viskas. Šaunuolis Linas pa- Netikiu, kad Miškinis negalėjo ar baimė, kad suklydus negreitai gausi kitą šan- mėgėjiškumu, garso takelis, kuria- keletą netiesmukų, grynai kine- lima reikalauti personažų pilna- sakys, kad jam sunku visą laiką sugalvoti įdomių herojų kelionės są – neleidžia režisieriui būti savo filme lengvai ir me skamba šaunūs „Happyendless“ matografinių vizualių teiginių ir tvės ir gyvo gyvenimo? Tai ir filmo būti šaunuoliu ir apskritai dabar peripetijų. Juk sugalvojo jis bent saldžiai? Tai net ne klausimas. Tai – tikra šiandienių ir ne tik, kuo logiškiausiai akom- tikiuosi, kad juos suformulavo paradoksas: malonumo pojūtis be kažkaip ne taip viskas yra, kaip jau vieną dalyką, kuris vis dėlto mūsų kino autorių, kuriems maloningai suteikia- panuoja naktinio miesto ritmams. sau patys autoriai. žmonių filme neįvaizdintas, o apie atrodo. Tik tiek. Dar kelionėje yra neleidžia nuobodžiauti. Sumanė, ma proga kurti „su biudžetu“, drama. Temų prasme – irgi tvarkingai Vienas jų – miesto personažas. žmones kalbėti režisieriui nelabai keletas šmaikščių dialogų – gyvų kad naktį vyrukų sutikta Tado vardijamos aktualios šiuolaikinės Miestą operatorius Rolandas Leo- norisi. Tik nesupratau, ar jis tingi reakcijų į vos vieną kitą naktinę žmona Laura Linui taip ir lieka tik Rasa Paukštytė

44 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 45 lietuvių filmoteka lietuvių filmoteka

Artimos šviesos Stiklainis uogienės Giedrė Režisierius ir scenarijaus autorius Ignas Miškinis | Operatorius Rolandas Leonavičius | Kostiumai Romy Reinfeld | Garsas Saulius Urbanavičius Režisierė ir scenarijaus autorė Ramunė Čekuolytė Che Režisierius ir scenarijaus autorius Donatas Vaišnoras Vaidina Dainius Gavenonis, Julia-Maria Köler, Jonas Antanėlis, Kirilas Glušajevas | Prodiuserės Ieva Norvilienė, Dagmar Niehage Operatorius Jaroslavas Gavrinas | Dailininkas Vaidotas Čaika Operatoriai Vilius Mačiulskis, Giedrius Svirskis | Kompozitorius Titas Petrikis 2009, 92 min. vaidybinis, studijos Tremora (Lietuva), Dagstar film (Vokietija) Vaidina Edita Užaitė, Romas Ramanauskas, Petras Lisauskas, Rokas Gluskinas, Garso režisierius Vytis Puronas | Vaidina Ignas Miškinis, Marija Korenkaitė, Inga Šalkauskaitė, Rasa Marozaitė | Prodiuserė Ksenija Koženkova Giedrius Savickas, Ieva Matulionytė, Ieva Norvilienė, Donatas Vaišnoras 2009, Lietuva, 72 min., vaidybinis Prodiuseriai Ieva Norvilienė, Donatas Vaišnoras 2009, Lietuva, 85 min., vaidybinis, studija Tremora

Kai tau trisdešimt Tuščias stiklainis suskilusią geldą. Pagaliau juk ji to drės (Marija Korenkaitė) ir Dariaus (Ignas Miškinis) Mano dvidešimtmetis sūnus „Kas jums gyvenime svarbiau- verta. „Aš tau vaiką pagimdžiau!“, – santykiai jau nuo pirmųjų epizodų neaiškūs ne tik prieš porą metų buvo susikūręs sia?“ – „Galbūt meilė“. „Kas yra pykčiu netveria jauna moteris. Mar- jiems patiems. Darius į pasimatymą ateina nešinas aiškų savo gyvenimo planą, ku- meilė?“ – „Svarbiausias dalykas. ta rauda save įtikinėdama, kad myli gėlėmis, o Giedrė, užsimaskavusi juoda berete, savąjį riuo vadovaudamasis trisdešimties Be meilės negyvensi“, – lyg re- Dmitrijų (Romualdas Ramanaus- vaikiną kažkodėl stebi iš tarpuvartės. Gal mergina jau turėtų būti pasiekęs viską. Pa- porterė įvairaus amžiaus praeivių kas), ir jaučiasi auka. Kol suaugę pajuto, kad tai išsiskyrimo gėlės? Vėliau pora mė- punkčiui surašytas planas kabojo gatvėje klausinėja Edita Užaitė – tarpusavy draskosi, mėgindami gina aiškintis, kas gi juos ištiko. Tačiau žiūrėdamas ant sienos, o šalia vis atsirasdavo filmo „Stiklainis uogienės“ pagrin- suvokti, ar jie nori mylėti, ar yra į panarintas jų galvas, klausydamas anemiškų dia- nauji, artimesnių žingsnių plane- dinė herojė Marta. mylimi, nesantuokinis jų vaikas logų nė neįtarsi, kad juos sieja meilė, ką jau kalbėti liai. Dabar akis bado didelėmis rai- Tokie klausimai primena šešta- taip pat ieško meilės, skaitydamas apie aistrą. Kad jiems aiškintis būtų dar paprasčiau, dėmis užrašytas klausimas: „Kiek dieninę Astos Stašaitytės laidą, kur knygutę „Tik tėčiai taip myli“. Bent režisierius išvalo aplinką nuo pašalinių dirgiklių. tai realu?“ vaikai atsakinėja į suaugusiems taip mažylis sužinos apie tėčio mei- Filmuojamose erdvėse nėra kitų žmonių – tuščios Prieš kelerius metus kine tru- skirtus klausimus. Kur penkia- lę, kad galėtų atsakinėti į klausimus gatvės, kavinėse arbatą geria tik filmo herojai. Ir putį prakutusių dvidešimtmečių mečiai kartais klausinėjami, kas gatvėje ar Stašaitytės laidoje. daiktų kuo mažiau – kambaryje tik stalas ir kėdės. grupė viešai pareiškė, kad kurs yra seksas. Čekuolytė pamėgino sukurti Į tuos neaiškius santykius įsipainiojęs trečiasis – kitokį – žiūrovišką kiną. Juk reikia Ką sužinojo Ramunė Čekuolytė, skausmingą – kaip sunku būti juodviejų draugas Donatas. Mat vaikinai nuo seno ne tiek daug – pažinti žiūrovą (o o ir patys žiūrovai, iš šių trafareti- meiluže – istoriją. Filmuodama dalijasi merginomis, kurias meiliai vadina beždžio- dar – išmanyti profesiją). Kadangi nių atsakymų apie meilę? Ar filmo nelyginant slapta kamera, tarsi nėmis. Vadinamoji mylima Giedrė – ne išimtis. Atsi- dauguma kino žiūrovų Lietuvoje heroję Martą kitų pasvarstymai žiūrėtų pro užuolaidą, stebėtų randa dar du personažai, kurie turėtų padėti tarsi dvidešimtmečiai, jaunųjų kino kū- galėtų išmokyti mylėti? herojus iš už krūmų ar pro stiklą, letargo miego apimtiems, su didelėmis reikšmingo- rėjų susikalbėjimas su auditorija Pačiai filmo „Stiklainis uogienės“ stengėsi parodyti kažką unikalaus. mis pauzėmis visą filmą besiaiškinantiems Dariui įvyko. Pavyzdys buvo 2003 m. į istorijai žurnalistinė apklausa nie- Tai filmui suteikė tik paparaciškos, ir Giedrei susivokti, myli jie ar nemyli. Geriau jau „Artimos šviesos“ didįjį kino ekraną patekęs trum- ko nepridėjo. Nebent suteikė for- chaotiškos atmosferos, o toks „uni- skabytų ramunėlės žiedlapius. pametražis Igno Miškinio filmas „Lengvai ir saldžiai“. Sužavėjęs ne lumu, režisierių mokėjimu dėlioti dar tik trisdešimt. Filmo herojai netik tuos, apie kuriuos filmas. Jau- istoriją, gebėjimu surinkti reikia- žino, ką veikti su savo gyvenimais. nos kartos gyvenimas jame buvo mą filmavimo komandą. Tačiau Baigę mokyklas, jie jau įgyvendino tikras, personažai – taip pat, ga- žiūrint šių trijų režisierių filmus socialinio įsitvirtinimo planus ir ki- tvės kalba – autentiška. Po šio fil- įdomiau buvo pasiaiškinti: kuo tokių tikslų sau nebekelia. Ko dar mo Miškinis iškart pelnė „saviako“ gi dabar gyvena trisdešimtmečių norėti, jei jau turi darbą, pastogę, režisieriaus vardą, o Lietuvos kino karta, pagrindinis šiuo metu visuo- mašiną? Vaikai suplanuoti vėles- istorijoje buvo pradėtas žiūroviško menės variklis? Kas jiems svarbu? niam laikui, nes dar reikia daryti kino puslapis. Kuo jie nori pasidalyti su kitais? karjerą ir pagyventi sau. Ir jie mina Netrukus kino ekranuose sa- rytais į darbą, sėdi prie stalų bukais vųjų filmai saviesiems ėmė dau- „Kaifas“ yra betikslis žvilgsniais, o vakarais gyvena sau. gintis geometrine progresija. „Kur mes važiuojam? Koks tiks- Vieni nuo tokio gyvenimo apdulka Verslo jausmą turintiems lietuvių las?“ – klausia suglumęs filmo prie televizorių, kiti gyvybingumo prodiuseriams pasistengus, „aik- „Artimos šviesos“ herojus Tadas potyrį mėgina išspausti žaisdami sikskininkų“, „priešaušrininkų“ (Dainius Gavenonis). „Tame visas „rizikingus“ žaidimus. „Stiklainis uogienės“ „Giedrė“ projektai buvo parduoti už gryną kaifas – be tikslo“, – tvirtai atsako Nuobodžiaujančių, savimi pa- pinigą. Pasimankštinę grupiniuose Linas (Jonas Antanėlis), didinda- tenkintų bejausmių karta – svar- malią struktūrą. Tačiau lyginant kalumas“ matomas kas antroje TV *** projektuose, žiūroviško kino kūrė- mas mašinos greitį. Atrodytų, jam bus Miškinio pastebėjimas. Filmo išgalvotą istoriją su realių žmonių laidoje. Filmas „Stiklainis uogienės“ Mūsų trisdešimtmečiams režisieriams lyg ir knieti jai nusprendė, kad jau atėjo laikas paprasta gyventi, nežinant, kas autorius lyg ir suteikia progą he- atsakymais matyti, kad žmonės destruktyvus ne tik forma, bet ir pasakyti kažką svarbaus. Jie mėgina reikšmingu rimtai saviraiškai. toliau. Tačiau Linui nuolat reikia rojams susivokti, leisdamas jiems meile tiki, o filmo herojai myli tik tuo, kaip kalbama apie meilę. Net ir tonu kalbėti apie gyvenimo prasmę, apie meilę. Visai neseniai vienas po kito ieškoti kraują kaitinančių žaidimų, visą naktį klaidžioti automobiliu. save. „Turi meilę?“ – „O kam?“, – praskleidę visas užuolaidas meilės Deja, tokios temos jiems akivaizdžiai per sudėtin- į kino ekranus išlindo trys nauji kuriais užpildytų savo betikslį gyve- Tačiau viena neįprasta naktis nie- kalbasi du pusamžiai filmo perso- ten nerastume. Vien bereikšmius gos. Esminis jų filmus vienijantis bruožas – tuštu- pilnametražiai lietuvių režisierių nimą ir jaustųsi gyvas. Tadas savo ko iš esmės nepakeičia. Impulsas nažai, siurbčiodami brendį. „Reik žodžius ir atstumiančius herojus. ma. Tušti, beveidžiai personažai, nieko nesakantys vaidybiniai filmai – I. Miškinio tikslus tarsi žino. Jis privalo atlikti buvo per menkas, kad norėtųsi bobas mylėti“, – padaro išvadą tuščiažodžiavimai apie meilę. „Artimos šviesos“, Ramunės Če- tam tikras socialines pareigas: va- ieškoti atsakymo? O ir režisie- kitas, jaunesnis. O moteriai svar- „Myli nemyli“ Būtų prasmingiau, jei autoriai atvirai atsakytų kuolytės „Stiklainis uogienės“ ir žiuoti į darbą, būti ištikimas vyras. riui, regis, svarbiausia gražiai biausia būti ne vienai. Nepatinka Išsiskyrimo scena mašinoje sau į klausimą – kam ir kodėl jie kuria filmus? „Aš Donato Vaišnoro „Giedrė“. Nors Visa tai jis vykdo – susitraukęs pasivažinėti. Pro išties aktualią joms vienoms valgyti ar miegoti. Donato Vaišnoro filme „Giedrė“: esu“ – apie save kitiems praneša iš „Facebooke’o“ visi autoriai ne naujokai kine, tik dirba neįdomų darbą, namuose su temą pravažiuota užgesinus švie- Filmo „Stiklainis uogienės“ herojė „Durys neatsidaro.“ – „Aš to ir kiekvienas paauglys. Gal jau pats laikas iš savęs I. Miškinis iki tol buvo sukūręs žmona bendrauja nugara. Tačiau sas. Planuotojų karta nenori būti Marta vieną dieną ėmė ir pratrūko. norėjau.“ – „Prašau, padėk man pareikalauti daugiau? pilnametražį filmą („Diringas“). ir Liną, ir Tadą vienodai kamuoja išmušta iš vėžių. Ryte – į darbą, o Ji nebenori būti meiluže, ji nori būti išeit!“ – „Tu niekada manęs nieko Filmai ryškiai skiriasi profesiona- gyvenimo nuobodulys, nors jiems vakare – žiūrėti „Artimų šviesų“. žmona. Visai kaip toj pasakoj apie nesi prašiusi.“ Filmo herojų Gie- Sonata Žalneravičiūtė

46 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 47 lietuvių filmoteka lietuvių filmoteka

Jau puiku, tik dar šiek tiek Bergenas Pietys Aš tave žinau Režisierė ir scenarijaus autorė Lina Lužytė | Operatorius Feliksas Abrukauskas Režisierius ir scenarijaus autorius Andrius Blaževičius (Vasilijaus Šukšino Režisierius ir scenarijaus autorius Tomas Smulkis (Kazio Sajos novelės Režisierė ir scenarijaus autorė Dovilė Šarutytė | Operatorius Mantas Šatkus Dailininkė Jurga Gerdvilaitė | Muzika Linas Rimša | Garso dizaineris Artūras novelės motyvais) | Operatorius Audrius Budrys | Dailininkė Edita Budrytė motyvais) | Operatoriai Audrius Zelenius, Karolis Stankus Dailininkė Ona Kvintaitė | Muzika leftright, Vygintas Kisevičius, Elena Pugačiauskas | Vaidina Gabija Ryškuvienė, Rimantė Valiukaitė, Rytis Saladžius, Kostiumų dailininkė Agnija Vitkovskaja | Montažas Mindaugas Sruogius, Dailininkė Ona Kvintaitė | Kostiumų dailininkė Jurgita Petrulytė Neniškytė Vaidina Julija Steponaitytė, Vaida Lisikaitė, Aistė Motiejūnaitė, Domas Pirštelis, Andrius Paulavičius | Prodiuseriai Kęstutis Drazdauskas, Andrius Blaževičius | Vaidina Vidas Petkevičius, Marius Repšys, Ilona Muzika Julius Zubavičius | Vaidina Sigitas Šidlauskas, Rūta Papartytė, Kasparas Andriulevičius, Šarūnas Banevičius | Prodiuserės Rūta Jekentaitė, Simona Trilikauskaitė Kvietkutė, Milda Štakėnaitė | Prodiuserės Skaistė Matijošiūtė, Akvilė Petrauskaitė Rytis Saladžius | Prodiuserės Stefanija Jokšytė, Jurgita Jutaitė Asta Valčiukaitė 2009, Lietuva, 28 min., vaidybinis 2009, Lietuva, 26 min., vaidybinis 2009, Lietuva, 23 min., vaidybinis 2009, Lietuva, 32 min., vaidybinis

Jau gerai, tik dar šiek tiek... Lužytės „Jau puiku, tik dar šiek egzistuojančio autoserviso. Filme parduotuvių lentynos, mašina, iš- nais, daiktų skolinimasis, rūsyje lėtų paklausyti restorane dainuojančios merginos. Šiemetinis „Scanoramos“ fes- tiek“ ir Tomo Smulkio „Pietys“ – „Bergenas“ – sovietinio stiliaus važiavusi į bazę parvežti prekių, laikomas kompotas, kolektyvinis Bendra kalba tarp skirtingų epochų atstovų už- tivalis, pristatydamas programą veiksmas nukeltas į sovietinius valgykla, kuri filme „veikia“ kaip vaistininkas, vietoj vaistų siūlantis problemų sprendimas ir pan. Jos simezga gana greitai, sparčiai ant stalo tuštėjant „Naujasis Baltijos kinas“, suteikė laikus. Sovietmetis jaučiamas ir restoranas, su „sovietinio stiliaus“ nusipirkti šampūno ir maudymosi ne tik atgaivina prisiminimus, bet ir šias epochas vienijančiam degtinės buteliui. Įdo- progą susipažinti ir su jauniausių Andriaus Blaževičiaus filme „Ber- padavėja bei aptarnavimu. kepuraičių, ir pan.). Į akis krenta sukelia šypseną. Tačiau labiausiai mus filme kuriamo inteligento įvaizdis. Panašu, kad Lietuvos režisierių darbais. Pro- genas“, tik čia jis greičiau yra pa- Sveikintina, kad jaunieji kūrėjai šiek tiek perdėta sovietinės pra- verčia šypsotis nuoširdžios ir nai- būti inteligentu šių dienų visuomenėje – egzotika. gramoje „Jauna Lietuva trumpai“ grindinio filmo veiksmo paveldas imasi sovietinės praeities temos. eities stilizacija, kuri užgožia ir vios Danguolės pastangos sukurti Jaunuolis padavėjai savo naująjį draugą pristato buvo parodyti keturių bakalauro ar fonas. Tačiau žiūrint filmus neapleidžia filmo kulminaciją – pagrindinio gerą Lietuvos įvaizdį. Tam ji yra kaip kokią egzotišką būtybę, sakydamas, jog tai studijas Lietuvos muzikos ir teatro Filmų kūrėjai nebeturi tiesio- jausmas, kad jaunuoliai, nors ir herojaus sąmonės virsmą, kai jis pasirengusi iškeisti net savo, deja, „garsus inteligentas“. Būtent į pastarojo lūpas, kaip akademijoje baigusių studentų fil- ginio asmeninio santykio su so- įsivaizduoja sovietmetį, perteikia pamato savo paties laidotuves. „nereprezentatyviai“ atrodantį vyrą. priešprieša jaunajai kartai, įdedami jį diskredituo- mai. Kalbėti apie naują kartą dar vietmečiu. Matyt, pagaliau atėjo tik paviršinį jo sluoksnį. Praeitis Daug tikslesnės yra filme „Jau Į jaunųjų filmų kuriamą so- jantys žodžiai: „Visą gyvenimą bijojau, visiems pa- būtų anksti, manau, reikia palauk- laikas, kai į šį laikotarpį galima jų filmuose sudėliota tarsi dėlionė, puiku, tik dar šiek tiek“ kuriamo vietinį kontekstą įsikomponuoja klusdavau, nesakiau, ką galvojau, niekada nieko ti daugiau šių režisierių darbų, ta- pasižiūrėti iš atstumo ir bandyti tarp sudedamųjų dalių įsipainio- gyvenimo nuotaikos. Lužytė sovie- ir Andriaus Blaževičiaus filmas nedaviau, tik stovėjau ir bijojau. Kai mane mylėjo, čiau akivaizdu, jog juos jungia ne adekvačiai jį įvertinti. Sovietinė jusi ir viena kita šių laikų detalė. tinės praeities atmosferą „įkurdina“ „Bergenas“. Nors jame ir yra tam man atrodė, kad gailisi.“ tik tas pats akademijos suolas, bet realybė, ypač buitis, buvo paties Filme „Pietys“ vietoj milicijos at- ankštame daugiabučio namo bute. tikrų aktualijų – pagrindinis filmo Visai kitoks yra Dovilės Šarutytės trumpame- ir daug kitų bendrų dalykų. gyvenimo surežisuotas absurdo siranda policija, vietoj universali- Autorei pavyksta ironiškai per- herojus jaunuolis Vytas rengia- tražis filmas „Aš tave žinau“. Tai asmeniškiausias Po filmų peržiūros pagalvojau, teatras. Absurdo būta tiek daug, nės ar ūkinių prekių parduotuvės teikti rūpesčių ir nerimo apimtos si emigruoti į Norvegiją, – filmo filmas, o tokiai jaunai autorei – ir labai brandus. kad studentai, kuriems per dvide- jog idėjiškai jį išsemti, matyt, nie- išgirstame esant „plataus profilio filmo herojės Danguolės nuotaikas veiksmas neišsiveržia iš sovietinio Režisierė gana drąsiai imasi, regis, gana sudėtin- šimt, į kiną ateina atsipalaidavę, kad nebus įmanoma. Tačiau ar tai parduotuvę“ ir pan. Tačiau šios laukiant atvykstančio amerikiečio stiliaus valgyklos-restorano er- gos ir slidžios temos, bet puikiai su ja susitvarko. nebijantys ko nors neišmanyti, jie pavyko jauniesiems režisieriams? klaidingos detalės bendro vaizdo fotografo, kuris turi nufotografuoti dvės. Čia jaunuolis susipažįsta su Pasakojama istorija – kamerinė. Pagrindinė filmo neoponuoja vyresniems kolegoms Ar jie įsigilino į šį daugeliui Lie- per daug neiškreipia, filmo auto- jos šeimą. Filme kartu atskleidžia- inteligentu, nuolatiniu restorano herojė – paauglė Uršulė, patirianti brendimo pro- ir neskelbia manifestų. Kamera tuvos žmonių skaudų ir sudėtingą rių intencijos lieka aiškios ir su- mos ir sovietinės buities detalės: klientu (Vidas Petkevičius), kuris blemas, išgyvenanti pirmuosius jausmus ir pirmąjį jiems – jau seniai nebe ypatingas laikotarpį? prantamos – su gera doze ironijos „glaudus“ bendravimas su kaimy- čia palieka visą pensiją, kad ga- nusivylimą – stebina savo herojės brandumu, o ją

„Jau puiku, tik dar šiek tiek“ „Pietys“ „Aš tave žinau“

„pasaulio matymo“ įrankis, o tie- Jaunieji režisieriai filmuose su- pavaizduoti tam tikras sovietinio vaidinanti Julija Steponaitytė – puikia, įtikinama siog techninė priemonė, kurios rei- sitelkia tik į tam tikras sovietmečio gyvenimo aktualijas. vaidyba. Asmeniškumu (gerąja prasme) filmas kia istorijai papasakoti. Vis dėlto realijas ir paverčia jas humoro ar Filmo „Pietys“ režisierius To- išsiskiria iš kitų. Asmeninių patirčių, tikrų istori- istorijas jie moka pasakoti gana pašaipos objektais. Filme „Jau mas Smulkis kuria gana slogią, jų, savirefleksijos, savo tapatybės (ir savo šalies) profesionaliai ir jas pasakodami puiku, tik dar šiek tiek“ tai kai- bet tapybišką sovietinę atmosfe- apmąstymų lietuvių vaidybiniam kinui stinga la- lengvai „telpa“ į trumpo metražo mynės loterijoje išloštas importinis rą. Veiksmas vyksta pilkame pro- biausiai. formą. šaldytuvas skambiu pavadinimu vincijos miestelyje, kur pagrindi- Dėmesys praeičiai jaunųjų režisierių filmuose – Daugumai šių jaunų žmonių „Dream“, sukeliantis pagrindinės nis herojus atsiduria atsitiktinai, labiau drąsus, nors ir ne visada tikslus žaidimas bendra yra atsirandantis poreikis filmo herojės Danguolės (Gabija sugedus automobiliui. Autorius sovietinėmis realijomis. Jaunieji kūrėjai sugeba jas atsigręžti į savo tėvų kartos pra- Ryškuvienė) ir jos kaimynės (Ri- į trumpą filmo siužetą, parašytą panaudoti filmuose, bet pasigedau gilesnės tikrovės eitį. Vis daugiau Lietuvos jaunųjų mantė Valiukaitė) konfliktą. Filme Kazio Sajos kūrinio motyvais, sten- reprenzentacijos ir autentiško santykio su ja. To režisierių minčių filmams semiasi „Pietys“ – pagrindinio herojaus giasi sudėti kuo daugiau sovietinės jiems labiausiai ir linkėčiau ateityje. iš sovietinės praeities. Iš keturių (Sigitas Šidlauskas), užsiimančio praeities realijų (bergždžios auto- lietuviškos „Naujojo Baltijos kino“ pelėkautų „verslu“, nuotykiai serviso, kurio miestelyje net nėra, Irma Šimanskytė filmų programos net dviejų – Linos mažame miestelyje, ieškant ne- paieškos, alaus cisterna, tuščios „Bergenas“

48 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 49 lietuvių filmoteka lietuvių filmoteka

Upė Garso takelis Režisieriai ir scenarijaus autoriai Julija Gruodienė, Rimantas Gruodis | Operatorius Viktoras Radajevas Režisierius, scenarijaus autorius, operatorius Evaldas Jansas Kompozitorės Zita Vilutytė, Žemyna Trinkūnaitė, Jorigė Jurgutytė | Garsas Vidmantas Kazlauskas | Montažas Tomas Bielskis, Rimantas Gruodis 2009, dokumentinis, 40 min., HDV, studija E studija 2009, dokumentinis, 30 min., studija Periferija

Girdėta melodija Gruodžiai, matyt, jaučiasi tos vis grožėtis griuvimu, archajišku kaimu ir naujais Ieškok ir rasi, nebent žinome apie Lietuvos muzikos renkamas. Lieka suvokimas, kad garsas gali tavi- Julija ir Rimantas Gruodžiai yra labiau nepastebimos ir vis labiau atstumtaisiais? Gal pakiša koją senas inteligen- persigalvosi sceną. Darius Užkuraitis kalba, mi manipuliuoti. Rinktis tikrai yra iš ko, nestinga kuklūs žmonės. Beveik kasmet vartotojiškų televizijų manipuliuo- tiškas įprotis grožėtis paprastais žmonėmis ir dėl Kai šiuolaikiniai menininkai kad muzika tampa įdomi, kai ir svarstymų apie tai, kas aktualu šiandien, bet jie sukuria po dokumentinį filmą, jamos provincijos metraštininkai. jų sugriautų likimų kaltinti istoriją, valdžią, kažką imasi kurti filmus, kurį laiką jų iš jos „išlenda“ autentiškumas, pasirinkimas iš už kadro nebrukamas. Vietoje to dažnai net pilno metražo, bet jų Neatsitiktinai ir savo studiją jie kitą, tik ne juos pačius? Kalbėti intymiau, asme- formatas dreifuoja tarp perfor- kuris kažkam gali atrodyti pa- yra Jansas – ir režisierius, ir stebėtojas, ir veikėjas niekam nerodo. Pamatyti kad ir pavadino „Periferija“. Tai taip pat niškai – baisu, analizuoti naują tikrovę – neįprasta. manso (mat dažnai vaidina save traukli egzotika. Kitaip tariant, (tas plikšis, kuris tylomis apžiūrinėja akmenis), per pastaruosius penkerius metus iššūkis. „Upės“ nesėkmę, man regis, nulėmė tos tradicijos ar tiesiog filmuojasi), videoins- muzikos žinov as svarsto, kaip su kuriuo gali tapatintis žiūrovas. Galiausiai jis Gruodžių sukurtus filmus „Meis- Naujojo filmo tema – papasa- įkaito būsena. taliacijos (kur svarbiau įstumti galima būti patraukliam. Mu- neria į ežerą, tarsi norėdamas nusiplauti visus tras“ (2004), „Lėlės“ (2004), „Dievo koti apie nuošalaus, nuo pasaulio Upė Gruodžių filme – ir lyriška, metaforiška žiūrovą į tam tikrą situaciją) ir zikoje, žinoma. Jei dar tiksliau, akustinius įspūdžius. Juk po vandeniu tyla. Bent paukšteliai“ (2005), „Brasbendas“ upės atskirto Saleninkų kaimo gyvenimo upė, ir konkreti kliūtis, išbandymas. kino, nes pasitaiko ir pretenzi- „Eurovizijoje“. Dažnai Lietuvoje jau galime susitarti, kad tai tyla. Po vandeniu ge- (2006), „Pieno kelias – Paukščių vaikus, kurie kasdien turi keltis į Personažai įvairūs, margi. „Upė“ – gana keistas jų papasakoti istoriją ar pasi- besisvečiuojantis rusų atlikėjas riausiai girdisi nuosavo kūno garsai. Toks veiks- takas“ (2008) nėra paprasta. Jie kitą krantą ir eiti į mokyklą, regis, vaizdų mišinys: paviršutiniški reportažiniai ka- naudoti kino klišėmis, jučia ar Borisas Grebenščikovas pratę- mas analogiškas kavos uostymui po to, kai nuo retai atsiduria Lietuvoje rengiamų skirta kaip tik Gruodžiams. Jie ir drai, pavyzdžiui, kai vaikai žygiuoja per optimis- nejučia įkurdinti matytų filmų sia mintį, kad muzikoje traukia kvepalų įvairovės atbunka nosis. festivalių programose, jais nesido- nufilmavo skirtingais metų lai- tiškai pavyzdinę Ruklos karo stovyklą, ir rūkuose fragmentų interpretacijas, visaip autentiškumas, pavyzdžiui, liau- Filme garso takelio paieškos vyksta išsamiai ir mi kino teatrų platintojai, jų nerasi kais – lietui žliaugiant ir per sustin- skendinti poetiška upė niekaip nesusilieja į vieną juos dekonstruoti, perkonstruoti. dies dainininkai dainuoja tik tai, nuoširdžiai. Klausimą bandoma spręsti raciona- DVD formatu ar televizijų progra- gusį ledą – valtimis plaukiančius pasakojimą. Tačiau „Upės“ visumos vis dėlto ne- Dažniausiai formato klausimas ką iš tikrųjų mėgsta, ir čia visa liai – klausiama patarimų iš specialistų, įsiklauso- mose. Naują Gruodžių filmą „Upė“ ir pėstute į mokyklą skubančius pavyko sukurti todėl, kad labiausiai filme stinga lieka atviras. Manau, ir tokių fil- paslaptis. Dovydas Bluvšteinas ma į jų mintis, vėliau jos patikrinamos praktiškai. buvo galima pasižiūrėti tradiciš- vaikus. Pabandė įsiklausyti į jų is- žmonių. Tų, kurių balsus ir istorijas girdime iš už mų-nefilmų platintojai kurį lai- dėsto, kad dabar liaudies muzika, Kiek apšilus, paieška įgauna intuityvumo – kartu kai vieninteliame premjeriniame torijas, paklausinėti apie tai, kaip kadro. Jautrūs Gruodžiai aukoja filmo tikrumą ir ką suka galvas, kaip ir kur geriau ko gero, vertėtų laikyti techno ir su muzikantais nukeliaujama net į kaimo bažny- seanse Vilniaus „Forum Cinemas įsivaizduoja savo ateitį. Pašnekinti įtaigą, matyt, norėdami apsaugoti intymius savo juos rodyti: kino salėje ar paro- elektroninę, kurią liaudis masiš- čios varpinę. Ten mįslingai stuksenama į sienas ir Vingis“ šeštadienį per pietus. Bet prasigėrusius arba neįgalius jų tė- filmo herojų atsivėrimus. Bet dokumentiniame doms skirtoje erdvėje. kai kuria kompiuteriais namuose. varinius kibirus, ieškoma naujų sąskambių. Gruodžių gerbėjai vos tilpo kino vus ir gyvenimo nualintus senelius. kine išsaugoti ribą visada sunku. Paviršutiniški Baigęs tapybos studijas, kūręs Šalia rišlių pasvarstymų, kaip ir Pradedant Gralio taurės paieškomis ir baigiant teatro salėje. Be to, filmas šį rude- Iš vyresniųjų išgirdo ir tragiškų, ir gražūs vaizdeliai tik paryškina autorių neryž- objektus, instaliacijas, gyvus ir ką vadinti bei ko įdomesnio esa- daugybe įvairaus žanro televizinių serialų, istorija, nufilmuotus performansus bei ma garso padangėse, ekrane pasi- videofilmus, Evaldas Jansas šiais rodo ir daugiau personažų, kurie metais pristatė „Garso takelį“, tiesiog siūlo, vardija galimybes, kurį jis vadina dokumentiniu fil- norėdami režisieriui (juo tampa mu. Iš tiesų jame nufilmuoti re- ir žiūrovas) padėti išsirinkti mu- alūs Lietuvos muzikos pasaulio zikos žanrą ar bent suformuluoti žmonės, kurie filmuotoje medžia- užduotį – filmo nuotaiką. Mums goje užsiima įprastine veikla. Tik padainuoja ir kaimo močiutė, jos aplinkybės, kurioje atsiduria vei- rauda tarp posmų labiau primena kėjai, yra sumanytos. Filmas apie juoką, ir per kelis paskutinius metai, kaip ieškoma garso takelio čia tus gerokai „nugrota“ naiviosios pat filmuojamam filmui. Į garso poetikos atstovė jaunoji artistė takelio paieškas (pokalbius su Alina Orlova. Tačiau ar Jansas iš muzikologais, atlikėjais, televizi- tiesų trokšta mums atskleisti mu- jos administracija, prodiuseriais zikinės pasiūlos panoramą? Ne- ir garso bandymus) įterpiami ale- manau. Režisieriui nelabai rūpėjo goriški kadrai, kur nuogas vyras ir garso atsiradimo procesas. Tai nį rodytas Leipcigo ir Florencijos nuoširdžių istorijų. Jose skamba tingumą. Beje, prie to prisideda ir rafinuota (ar Jansas gali neapsinuoginti?) apie ką filmas? kurios pagrindas – kažko mįslingo ieškojimas, vis kino festivaliuose ir reprezenta- įprastos gaidos – senųjų laikų nos- muzika, griaunanti tikrovės iliuziją, visaip pa- pasilenkęs pakrantėje rankioja Atsakymas, žinoma, yra poeti- dar veikia. Kaip ir visais panašiais atvejais, filmo vo lietuvių kiną. Tad potencialių talgija ir neapykanta naujiesiems brėžianti akimirkos poetiškumą. Suprantu – taip akmenėlius. Judesiai primena ro- nė metafora. Vienas į kitą pana- pabaigoje supranti, kad daugiausia davė pats ieš- Gruodžių žiūrovų tikrai yra. „oligarchams“, juk tų pasakojimų režisieriai norėjo sukurti filme tam tikrą atsvarą miai rupšnojančio žolę arklio gal- šūs pakrantę nusėję akmenukai kojimas. Todėl gal aktualiau būtų sakyti ne „ieškok Gruodžiai mėgsta filmuoti žmo- fone neatsitiktinai nuolat šmėkš- žmonių pasakojimų, kalbos, svajonių ir buities vos. Akmenėliai paimami į delną, ir juos rūšiuojanti ranka. Filmas ir rasi“, bet „rask, ko ieškoti“. nes, kuriems tinka žodis „autsaide- čioja ir metaforiška, ir labai kon- skurdui. Savaip pateisinti „Upės“ herojus ir jų apčiupinėjami ir vėl numetami yra apie vaizdo ir garso, aps- riai“. Tai pamirštų kaimų gyvento- kreti Jonavos chemijos gamykla. pasyvumą, susitaikymą, pasmerktumą. Tik kad lyg tas niekaip neišsirenkamas kritai apie mūsų pačių polinkį Monika Krikštopaitytė jai, egzotiški keistuoliai, aistringai Lietuvių režisieriai beveik ne- ta melodija lietuvių dokumentiniame kine jau garso takelis filmui. Tokia filoso- viską konstruoti. Juk patys visą kokią nors idėją įgyvendinantys bekuria dokumentinių filmų. Ypač ne kartą girdėta. fuoti genanti metafora, poetinė filmą renkamės, koks jis turėtų žmonės. „Pieno kelio – Paukščių jaunieji. Bet gal taip yra ne todėl, Živilė Pipinytė paralelė su pagrindine filmo linija būti. Nuotaika ir norai per tas tako“ herojai – tvirta ūkininkų „iš kad tikrovė jiems nebeįdomi. Gal Janso filmą sieja su linkusio į poe- keturiasdešimt minučių keičiasi pašaukimo“ šeima, „Brasbendas“ lietuvių dokumentininkai nebe- tiškumą lietuviško dokumentinio ne vieną ir ne du kartus. Todėl pasakojo apie kaimo mokinukus sugeba išsiveržti iš savotiško už- kino tradicija. žiūrėti nenuobodu – dalyvauji iš Šiaurės Lietuvos, laisvalaikiu burto rato – rikiuoti tikrovę pagal Žiūrėdami į nenuobodžiai pasirinkimo procese. Smagiausia, grojančius pučiamųjų orkestre. poetinės dokumentikos taisykles, sudėliotus kadrus, nemažai su- kad garso takelis taip ir nepasi-

50 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 51 lietuvių filmoteka lietuvių filmoteka

Meninykai Režisierius Petras Savickis | Scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė | Operatorius Vitalijus Kiselius Montažo režisierius Eimantas Belickas | Prodiuserė Teresė Zibolienė 2009, dokumentinis, 53 min., studija Ketvirta versija

Nuo meninykų iki kalbintų fotografų turi protu ne- jis gali papasakoti kur kas dau- prisilietimo prie tikro meno jausmą. Kamera ilgai menininkių aprėpiamus archyvus, o Kunčius giau. Kai sudarinėjome jo gyveni- slenka raumeningais bronziniais kūnais ir įtikina, Liudvikos Pociūnienės ir Petro dar ir viską filmavo. Laikui bėgant, mo kūrybos knygą, visus proceso kad Rodinas puikiai sugebėjo per kūno įtampą Savickio filmas „Meninykai“ galė- jo juostos, kuriose Gudaitis lesina dalyvius dirbti įkvėpė Austėjos perteikti sielos dramas. Bet kuo čia dėtas Rodi- jo būti labai įdomus. Sovietmečio balandžius, Švėgžda išvažiuoja į Čepauskaitės užrašyti fotografo nas? Aišku, aš žinau, kuo – tai dar viena priemonė menininkų gyvenimo būdas, jų Vokietiją, o Kaukaitė lipa ant sto- prisiminimai. Tuo tarpu Sutkui kalbėti apie genialumą. Tačiau kur tuomet atsi- sugebėjimas rasti pusiausvyrą go (ir tai – tik trys juostos), tampa filme leista pasakyti tik kelias fra- duria menininkai, apie kuriuos pasakoja Sutkus, tarp kūrybos laisvės ir būtinybės magiškos. Jos gali prikelti laiką, zes, kurios, regis, turėtų įrėminti Rakauskas ir Kunčius? Rodino šešėlyje žaisdami prisitaikyti jau yra praeitis, kitas ir nors nei fotografija, nei kinas pasakojimą ir jį įrėmina, bet tokia kasdienybę (fotografijose ir pasakojime) jie lieka pasaulis, į kurį dabar labai smalsu neturi tikrovės gelmės, jų peršvie- kiek papelėjusia genijaus tema. Ir tik „meninykai“, tokie netikri menininkai, anot pažvelgti. Be to, režisierės kalbin- čiama substancija mus panardina nors čia rodomi menininkai kaip Sutkaus. Negenialūs. Man atrodo, taip elgtis su ti fotografai Antanas Sutkus, Ro- į praeitį kiekvieną kartą vis kitaip. tik apie genialumą greičiausiai ir Algimantas Kunčius, praeitimi yra žiauroka. mualdas Rakauskas ir Algimantas Ne veltui Jonas Mekas palaukia mąstė, šiuolaikiniam žiūrovui tai Antanas Sutkus, Filmo pabaigoje genijaus mito kūrimas tampa Kunčius apie tuos laikus gali pa- bent dešimt metų prieš pradėda- atrodo įtartinai. Nes dabar į savo Romualdas tiesiog nemaloniai akivaizdus, kai susiaurintos sakoti be galo, prisimindami deta- mas iš savo filmuotos medžiagos paties genialumo aurą įsisupęs Rakauskas menininkų fotografijos tarsi knygos žymekliai les, istorijas, jau išėjusių žmonių kažką konstruoti. menininkas regisi pasiklydęs klojamos ant jų kūrinių. Vis dėlto šis konstravimo keistenybes ir išmintingus pasisa- Fotografų pasakojimas filme laike. kino pasakojimo audinys. Vaizdas dabar su mumis bendraujančių fo- išviešinimas yra produktyvus – tai galima inter- kymus. Fotografas, galima sakyti, yra. Fotografiniai prisiminimai – Vis dėlto genialumo idėja yra ir garsas (lygiai kaip ir kvapas) pa- tografų figūros tampa svarbesnės pretuoti kaip siūlymą į visą filmą pažvelgti kaip yra archetipinis stebėtojas, savo taip pat. Pasakojimas gyvas ir amžina ir ji, kaip sakiau, tinka siekia sąmonę anksčiau nei sąvo- už fotografijas, šios pavirsta pagal- į vieną iš galimų realybės skaitymo-prisiminimo pastebėjimus išsaugantis ne tik įdomus, bet trijų fotografų indė- sovietinės praeities menininkams. kos, jie prasiskverbia pro nuostatų bine medžiaga. Nematavau, koks variantų. Kaip tik čia ir kilo išdavikiška mintis, kad galvoje, ne tik žodžiais, bet ir vaiz- lis į filmo naratyvą nevienodas. Kažkas kita nuteikia prieš „geni- užkardas ir nusitaiko tiesiai į ne- yra fotografų ir fotografijų rodymo visas šis filmas – ir fotografai, ir jų nuotraukos, ir dais, tūkstančiais beveik pačios Daugiausiai pasakoja Kunčius, jaus“ mitą tokį žiūrovą kaip aš. Tas valdomas pasąmonės ir intuicijos laiko santykis, bet pažiūrėjus fil- menininkai, ir Rodinas – yra pasakojimas tik apie tikrovės fragmentų. Kiekvienas iš šiek tiek mažiau – Rakauskas. O kažkas yra vaizdas ir garsas – pats sritis. Todėl kai šis „vaizdagarsis“ mą liko įspūdis, kad fotografai ro- vyrus. Buvo kartais minima ir fotografijose šmėkš- veikia neefektyviai, žodžiais pasa- domi kur kas ilgiau. O atvirkščias kojamas tekstas jau nieko nebega- variantas – fotografijomis atkurtas li padaryti. Yra ir priešinga galimy- pasaulis – būtų įdomesnis. bė – gerai sukonstruotas vizualinis Tačiau labiausiai trikdo tai, kaip ir muzikinis naratyvas gali kom- fotografijos derinamos su vaizdu. pensuoti skystokus žodžius. Apie Jos pernelyg tiesiogiai iliustruo- muziką galiu pasakyti tik tiek, kad ja tai, kas sakoma. Pavyzdžiui, ji trikdo primesdama vis kitokią jei Kunčius prisimena Gudaičio nuotaiką, užveldama prisiminimų šypseną, mums tuojau pat pri- tylą man svetimais išgyvenimais statomas besijuokiančio Gudaičio koncertų salėse, kitaip tariant, jos vaizdas. Ir taip visą filmo laiką. Su- yra tiesiog per daug. Daugiau galiu prantu, kad vaizdas neturi pjautis pasakyti apie vaizdus. su žodžiais, bet šiam filmui pasi- Filme „Meninykai“ vaizdai rinktas jų derinimo būdas tikrai „prašauna“ (bent jau man) dviem nėra vienintelis, ypač todėl, kad, Juozas Miltinis būdais. Pirmiausia, fotografijos kaip minėjau, yra iš ko pasirinkti. dėliojamos tiesiog kaip fotogra- Nejučia imu lyginti „Meninykus“ fijos – ant pasakojančių fotogra- su BBC dokumentiniais filmais čiojo tik Vinco Kisarausko žmona Saulė (ji irgi me- fų kaip atvirukai užplaukiantys (nesvarbu kokia tema), kurių žiū- nininkė). Iš pradžių priešinausi šiam pranešimui vaizdai. Šis nekaltas triukas su- rovas tiesiog panardinamas į fo- kaip dar vienam (sėkmingam) mėginimui įtvirtinti naikina fotografijos galią perkelti tografijas ir nors tai, ką jis mato, būtent vyro menininko – genijaus mitą lietuvių mus į nostalgijos platybes, iš da- atitinka girdimą pasakojimą, žiū- kultūroje. Bet paskui pagalvojau – juk tai pasako- barties – į praeitį. Ant dabarties rovas tuo metu jau įsivaizduoja jimas apie specifinę menininkų bendruomenę, tik užtempiamos fotografijos yra tik pats visa tai matąs ir netgi pats vieną iš visų egzistavusių, tik Vilniaus ir netgi ne iliustracijos, kurios pristato foto- apie tai galvojąs. Tuose mano viso Vilniaus. Tik bendruomenėje kūryba tampa grafus kaip menininkus, bet taip mėgstamuose filmuose vaizdas reikšminga, tik bendraujant orą įkaitina idėjos. prarandamas dvimatei fotorealy- ir žodinis pasakojimas susijungia Todėl galima ir netgi reikia kurti filmus apie kitas bei būdingas skaudus tikrumas – taip, kad nematyti siūlių. bendruomenes – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Pane- skaudus, nes jau negrįžtamai Na ir, žinoma, Auguste’as Ro- vėžio, Tauragės...ir ne tik apie vyrų bendruomenes, prarastas (čia galima prisiminti dinas. Galbūt daugumai žiūrovų bet ir apie moterų. Proustą). Be to, šitaip konstruojant jo skulptūrų, nufilmuotų pačiame Štai kaip. Antanas Gudaitis Algimantas Švėgžda kino pasakojimą, spalvotos čia ir Paryžiuje, vaizdai sukurs reikiamą Agnė Narušytė

52 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 53 interviu interviu Hubertas Sauperis: Gyvenimas – tai košmaras?

Spalio pabaigoje režisierius damas gero, – tada tai košmaras. ti, kaip ją vadinu, mafijos. Tokios niška ir šiurpu tai, kad jei nebūtų Hubertas Sauperis Vilniuje pri- Šiuo atveju tai mano asmeninis kompanijos įsteigtos Olandijoje, jų tokios vergovės, nebūtų ir tos žuvies košmaras. Aišku, aš žinau, kad banko sąskaitos – Šveicarijoje, o sa- ar egzotiškų vaisių. Tiesiog vergovė statė filmą „Darvino košmaras“ žmonės miršta nuo AIDS, bet kai vininkas – valtyje kažkur Jamaikoje. taip įaugo į mūsų civilizaciją, kad („Darwin’s Nightmare“, 2004). Fil- suvoki visą sąsajų grandį, tai ir yra jos neįmanoma panaikinti. Galima mas buvo parodytas „Vilniaus – tikras košmaras. Prie Viktorijos Jūs kritikuojate sistemą, kurio- pakeisti situaciją tik su viena sąlyga: Europos kultūros sostinės 2009“ ežero pastačius žuvų perdirbimo je gyvenate, t.y. kapitalizmą ir kai prisikasi iki problemos esmės. gamyklą, ten atsirado naujas ŽIV globalizaciją. Kokios buvo filmo Neįmanoma kovoti prieš naują ver- projekto „3E-DOX“ programoje židinys. Taip sistema virto chaosu. pasekmės? govės formą, jei nežinai, kur jos ša- „Sunday Dox“, pristatančioje Nors darviniška atranka vyksta, ji Daugumą dokumentinių filmų vi- knys. Knygos, straipsniai ar filmai Europos kino akademijos apdo- yra dirbtinė. Į seną klausimą, kuri suomenė ignoruoja. Jai labiau prie tegali paskelbti „diagnozę“. vanotus dokumentinius filmus. socialinė ir politinė struktūra tinka- širdies vartotojų kultūra. Geriausiu Tačiau poetinė kalba kartais vei- mesnė, atrodo, buvo atsakyta vien- atveju tokie filmai parodomi festi- kia stipriau nei šalies prezidentas. 2004 m. „Darvino košmaras“ pri- prasmiškai – kapitalizmas. Laimėjo valiuose. Tačiau kai „Darvino koš- Reikia rasti veiksmingesnių būdų pažintas geriausiu dokumentiniu „naujasis pasaulis“ ir jis įvedė savo maras“ buvo nominuotas „Oskarui“, problemoms reikšti. Europos filmu, nominuotas „Os- tvarką senajame. grupė žmonių Prancūzijoje pradėjo karui“. Po seanso įvyko netrum- kampaniją prieš filmą, pavadino jį Tačiau filme nematyti jokio Kaip prakalbinote žmones? meniniu ir ėmė aiškinti, kad reži- optimizmo. pas pokalbis su žiūrovais, o po Ir kaip patekote į gamyklą? sierius pasitelkė aktorius ir mokėjo Aš ne pranašas, kuriu filmus diskusijos režisierius sutiko at- Tai buvo ilgas procesas. Svar- jiems pinigus. Ginklų prekybą išgal- prieštaraudamas pats sau, kelda- sakyti į dar kelis klausimus. biausia, kaip susikuri santykius. vojau aš pats, o žuvų kaulais maiti- mas ir formuluodamas klausimus. Tiems, kurie nematė filmo, – Kai kurie filmo personažai iki šiol namos vištos. Buvau net paduotas Tačiau nenoriu formuluoti spren- „Darvino košmaras“ yra mano draugai. Man buvo įdo- į teismą ir turėjau įrodyti, kad tai dimų. Jei atsiras daugiau tokių trumpa santrauka. 1970 m. Vik- mi gamyklos direktoriaus nuomonė. dokumentinis filmas, o ne meninis. torijos ežere, atliekant eksperi- Gal galite trumpai papasakoti Kodėl pasirinkot Afriką, Vik- ginklai atsiranda. Tada ir užsimez- Jis viską mato iš savo perspektyvos. mentą, buvo užveisti Nilo ešeriai, apie šio projekto idėją? torijos ežerą, juk ši problema gė šis filmas. Po septynerių metų O jam buvo įdomu, ką galvoju aš. Kas tai inicijavo? išnaikinę kitas ežere gyvenusias Vienas didžiausių mano projek- aktuali daug kur? nuvykau į Tanzaniją, prie Viktorijos Žinoma, jis linkęs matyti šviesiąją Šveicarijos bankininkai arba tų – bandymas kritikuoti sistemą, Taip, tiesa. Tokį pat filmą galė- ežero, norėdamas daugiau sužinoti situacijos pusę. Individai, veikian- labai turtingi prancūzai, kurie, žuvų rūšis, kartu ir tūkstančius kurią vadiname globalizacija. Ži- čiau sukurti apie Siera Leonę, tik apie ginklų tiekimą, ir staiga sužino- tys šioje mirtinoje sistemoje, neturi manau, susiję su tuo verslu. Taip metų gyvavusią harmoningą noma, apie tai jau daug kalbėta, vietoj žuvies būtų deimantai, Hon- jau apie Nilo ešerius. Mano pirmas baisių veidų ir dažniausiai blogų pat ir grupė studentų. Jų atstovas ekosistemą. Ešeriai daugino- bet šį fenomeną nelengva suprasti. dūre – bananai, Libijoje, Nigerijoje klausimas: „Kodėl vietiniai nemai- intencijų. Tos sistemos dalys esame buvo Sorbonos universiteto kino si taip greitai, kad dabar jų filė Nors filmavimas užsitęsė ketverius ar Angoloje – nafta. Manau, daugu- tinami šia žuvimi, kodėl JT siunčia aš ir tu, juk vartojame ir tą pačią dėstytojas. Jis mokė kino vadybos metus, pabandžiau viską suspausti ma žino apie mūsų laikų destrukty- jiems maistą?“ Atsakymas buvo la- žuvį, ir bananus. Kai kurie „daro dalykų, o spaudoje pasivadino pro- eksportuojama į visą pasaulį, į dvi valandas. JAV panašios temos vius mechanizmus, bet nesugebame bai paprastas: „Vietiniai neturi kuo savo darbą“ (pavyzdžiui, lakūnai), fesoriumi. Sužinojau, kad anksčiau bet gyvenimas Viktorijos eže- filmai kuriami pasitelkiant tam ti- aprėpti viso vaizdo, nesugebame už ją mokėti. Tad mes gabename kai kurie nieko nenori žinoti, treti jis dirbo ginklų gamyklose. Šie re ir aplink jį nyksta. Buvusios krą metodą: iš pradžių bandoma suvokti ir patikėti tuo, ką žinome. žuvį ten, kur žmonės turi pinigų. O paprasčiausiai kovoja už išlikimą. žmonės 2006 m. nukeliavo į Tan- sovietinės armijos krovininiai pavaizduoti problemą, pabaigoje Kodėl Afrika? Todėl, kad ten vietos gyventojai miršta, merginos Bandžiau personažus nufilmuoti zaniją. Skaičiau, kad jie rengia siūlomi sprendimo būdai. Daugumos jau esu anksčiau buvęs ir gyve- tampa tarnaitėmis ir prostitutėmis.“ kuo intymiau. Sergejus, Dimondas, knygą, nukreiptą prieš filmą. Iš lėktuvai kasdien atskrenda pa- panašių filmų pabaigoje pateikiami nęs. Pirmąkart ten nukeliavau, Tanzanija – tai tik viena visos globa- Rafaelis, Eliza – realūs žmonės, jie pradžių jie susitiko su politikais, Hubertas Sauperis sikrauti šviežios žuvies, mainais paramos tinklalapiai ar telefonai, kai dar buvau studentas ir kūriau lizacijos sistemos molekulė. puikiai atspindi daugiasluoksnišku- aiškindami, jog filmas šmeižia jų atskraidindami karinę techniką kuriais galima paaukoti pinigų. Aš trumpametražių filmų ciklą apie mą šios sistemos, kuri man vis dar šalį. Tanzanijos prezidentas Jakaya žmonių kaip tu ir aš, matančių tą iš Vakarų, lėktuvus pilotuoja norėjau sukelti žiūrovams nesmagu- migruojančius žmones. Nuvykau Kodėl filmas vadinasi „Darvi- tebėra tikra paslaptis. Kikwete pareiškė, kad įskaudinau vergovę, galbūt tai ir turės kokį nors mo jausmą. Kai jaučiatės nesmagiai, į Kongo rytus ir ten pamačiau, ko no košmaras“? Ar todėl, kad jų šalį, nes prekyba Viktorijos ežero politinį poveikį. Tiesiog vėl girdint Ukrainos pilotai. kai jus provokuoja, yra tikimybė, kad tikrai nesitikėjau – šimtus tūkstan- atranka iš natūralios mutavo į Kažkodėl visiškai nenuostabu, ešeriais smuko. Buvo net terorizuo- ir matant tas pačias istorijas mane tai sukels tam tikrą politinę reakciją. čių pabėgėlių, kurie merdėjo prieš dirbtinę, primetamą? Dirbtinai kad ne tik JT siuntas, bet ir jami žmonės, dalyvavę filme. apima neviltis. Afrika buvo koloni- Jei šiame filme vaizduočiau humani- mano akis. Vaizdas buvo šiurpus: užveista žuvis yra lyg visos kitokio tipo turinį gabena Rytų zuojama kelis šimtus metų. Dabar tarines organizacijas, kurios kovoja kai kurios motinos mirusios, o jų problemos metafora? Europos piliečiai. Šiuo atveju Pasižiūrėjusi filmą pagalvojau, jau ir globalizuota jos rinka yra su AIDS, tuomet jūs galvotumėt: „Na gyvi kūdikiai vis dar bando žįsti jų Tai labiau proto košmaras. Jei pilotai yra ukrainiečiai. kad vergovė niekur nedingo, didžiausias šio žemyno žmonių pa- ir kas? Aišku, kaip spręsti problemas, pieno. Tai vienas baisiausių mano matome, kad kažkas atsidūrė sun- Taip, dauguma. Buvusios so- tiesiog įgijo kitas formas. žeminimas. Arogantiškas turtingų tad viskas gerai, manęs tai neliečia.“ prisiminimų. Žinojau, kad JT siun- kioje padėtyje, liūdna. Jei matome vietų armijos krovininiai lėktuvai Džiaugiuosi, kad filmas sukėlė to- šalių požiūris į trečiąjį pasaulį (kuris Taip pat nenorėjau, kad lengvai nu- čia paramą Afrikos žmonėms, o lėk- kažką sergant ir žinome, kad jis labai pigūs. kias mintis, nes aš manau lygiai taip sudaro tris ketvirtadalius žmonijos) teistumėt Ukrainos pilotus. Juk tai tuvų lakūnai ukrainiečiai jau tada serga todėl, kad kažkas dėl to pa- pat. Ir filme tai pasakiau, tik, žino- kelia pavojų visos žmonijos ateičiai. ir yra didžiausia dilema: elgiamės užsiminė, kad jie taip pat gabena sistengė, – darosi dar liūdniau. Kai Kaip ir darbo jėga. ma, netiesiogiai. Dabar net nereikia blogai, bet esame sistemos dalis ir „Kalašnikovus“. Nustebau, bet jie at- matome kažką labai sergant, nes Taip. Be to, kaip minėjau, lėktuvai vergų vežti į kitas šalis, jų maitinti. Kalbėjosi net jos aukos. sakė, esą juk ne iš šventos dvasios kažkas kitas jį susargdino, norė- gaunami beveik už dyką. Nupirk- Tai labai patogu vakariečiams. Iro- Santa Lingevičiūtė

54 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 55 interviu interviu Jamesas Marshas: Siekti neįmanomo

Dokumentinių ir vaidybinių filmų autoriaus Jameso Marsho karjera prasidėjo D. Britanijos žinias- klaidos giganto BBC studijose. 1994-aisiais pasirodžiusi juosta „Ramybės drumstėjas“, pasako- janti apie paskutinius soul dainininko Marvino Gaye’aus gyvenimo metus ir žūtį, atkreipė visuomenės dėmesį į jauną kū- rėją, drąsiai eksperimentuojan- tį su skirtingomis kino raiškos priemonėmis. Kitas, net maisto gaminimo receptus užsirašy- ti siūlęs dokumentinis filmas „Elvio Preslio gyvenimas ir virtu- vė“ („The Burger & the King: The Life & Cuisine of Elvis Presley“, „Žmogus ant lyno“ Jamesas Marchas Vilniuje 1996) pelnė pirmuosius apdo- vanojimus. Charizmatiškos as- Vieną rugpjūčio rytą, 1974-ai- meninio nusikaltimo“, dalyviai konstrukcijos... Norėjau perteikti Filmas yra sukurtas pagal no Tarantino „Pasiutę šunys“, ir buvo aptarinėjamas Votergeito gebėjimas susikoncentruoti, būti menybės, netradiciniais žygiais siais, Niujorko gyventojai ir liudininkai, o ne pasyvūs ste- magišką virsmo, atsiradimo, ne- Philippe’o Petit knygą „Pa- kriminalinio žanro stilius. Tiksliai skandalas, o paskui sekė infor- visu kūnu, visa siela čia ir dabar. ir neretai ekstremaliais nuoty- išvydo aukštai danguje, tarp bėtojai. Kita vertus, stengiausi paprastų galimybių atmosferą, siekti debesis“ („To Reach the įsivaizdavome, kaip viskas turi macija apie maištininką prancū- Tačiau kad ir koks išskirtinis būtų Pasaulio prekybos centro bokš- neakcentuoti Rugsėjo 11-osios leidžiančią suvokti, kaip atrodė, Clouds“). Biografijos dažniau- atrodyti ekrane. Schema tokia: zą ir visos liudininkų padarytos filmo herojus, jis visų pirma yra kiais įprasminančios savo buvi- tų dvynių, nutiestu lynu vaikš- tragedijos, jos katastrofiškų pa- kuo gyveno pasaulis 1974-aisiais, siai įkvepia vaidybinių juostų filmo pradžioje parodomas įvy- jo nuotraukos. Šie dokumentai žmogus, jam būdingos visos žmo- mą, traukia režisieriaus dėmesį, čiojantį ir net šokantį žmogų. sekmių: pastatų jau nebėra, tai kokia tai buvo epocha. scenarijus. Kodėl buvo svarbu kis, paskui narpliojama istorija, leidžia atsukti laiką atgal, kitaip giškos keistenybės ir silpnybės. įkvepia naujus sumanymus. Philippe’as Petit – šio įvykio aišku kiekvienam, atėjusiam žiū- Telkiau dėmesį į pozityvius kurti dokumentinį filmą? atsukant laiką atgal ir dėliojant pažvelgti į situaciją, permąstyti, Petit yra narciziška asmenybė, Galbūt todėl Jamesą Marshą lydi ir dokumentinės juostos rėti filmo. Tačiau su jais susijusi dalykus, juk Philippe’ui statomi Na, ši istorija yra neišgalvota, atskirus įvykio elementus. Tai, kuo skiriasi šie du nusikaltimai. jam itin reikia aplinkinių dėmesio, „Žmogus ant lyno“ (2008) he- ne tik liūdna, bet ir labai graži nors ji primena Holivudo eksplo- kaip nepakartojamam nuotykiui Juk XX a. pabaiga nebuvo tokia reakcijų, patvirtinančių jo poelgių sėkmė – „Mirties kelionė Viskon- dangoraižiai yra dar vienas iš- rojus – prisiminė, kad tai buvo istorija... šūkis, – jaunatviškai maksimalis- atuojamas temas. Pagrindinis ruošėsi Philippe’as ir jo draugai, idiliška ar nekalta, kaip galbūt svarbą, net jo buvimą. sine“ („Wisconsin Death Trip“, veikėjas siekia įvykdyti iš pirmo labiau primena nusikaltimą ar esame linkę įsivaizduoti. Korup- „neįtikėtino grožio veiksmas“. tinis ir neturintis nieko bendra 1999) tapo kultiniu filmu, vai- Tačiau žurnalistai, policija Vadinasi, vienas pagrindinių žvilgsnio neįmanomą užduo- banko apiplėšimą: jie planuoja, cija, streikai, nepasitikėjimas Todėl pasaka apie pasiektą su vartotojiškais išskaičiavimais tesugebėjo tik banaliai kaman- filmo leitmotyvų buvo papa- tį – pereiti lynu svaiginančiame kaip nepastebėtiems patekti į politine situacija nuodijo gyve- tikslą baigiasi nors ir laimingai, dybinė juosta „Karalius“ („The ar pelno siekimu. Jam tai nauja tinėti, kodėl jis taip padarė? sakoti, kaip gimsta ir išsipildo aukštyje. Filme rodoma, kaip tai pastatų vidų, pergudrauti apsau- nimą ir tada, bet kartu šiame bet liūdnai? King“, 2005) buvo rodyta Tarptau- scena, kurioje jis gali parodyti Kokius klausimus formulavote svajonė? Philippe’as dar pa- atsitiko. Philippe’o knyga, žinoma, gą, ištiesti lyną... purvinokame kontekste atsitiko Philippe’as galėjo pasiekti savo savo nepakartojamą spektaklį. tiniame Kanų kino festivalyje, o šiuo filmu Jūs, kokias režisūri- auglys pamatė būsimų aukš- sukrėtė, bet rodo tik autoriaus ir visiškai kitokie, nekasdieniški tikslą, nes jį supo bendraminčiai, Suprantu, kad nuo filmo turinio pilnametražis dokumentinis fil- nes užduotis sau kėlėte? čiausių pasaulyje dangoraižių požiūrį. Mes su filmo prodiuseriu Turbūt neatsitiktinai filme ir stulbinantys įvykiai. tarp kurių buvo ir jo mergina An- neatsiejamas ir keistas efektas, Niekada neklausiau Philippe’o brėžinius žurnale. Ambicingi Simonu Chinu, kuriam ir kilo šio šmėkšteli ironiškas epizodas, nie Allix, ir geriausias jaunystės mas „Žmogus ant lyno“ laimėjo kai žmogus mato tai, ko nėra kodėl. Jaučiau, jis ir pats nežino. architektai siekia juos pastatyti, projekto idėja, pasiryžome tam kuriame prezidentas Nixonas Galite papasakoti, kokį įspūdį draugas Jeanas-Louis Blondeau, „Oskarą“. ekrane, bet kas neišdildomai Jam tai buvo savaime supranta- jaunasis prancūzas – pereiti tikrai avantiūrai – perteikti rea- sako savigynos kalbą televi- Jums padarė Philippe’as Petit? ir du amerikiečiai: Alanas ir Da- įstrigo į atmintį po daugybės tele- Europos šalių kino forumo ma. O man buvo svarbūs du daly- tarp jų. Nors filme kalbama lius faktus, įtraukiant ir Philippe’o zijos žiniose, teigdamas, kad Jis yra neabejotinai talentingas vidas, – visa grupė, pasirengusi „Scanorama“ kvietimu režisierius kai: papasakoti istoriją kaip įma- apie kažko naujo atsiradimą, vizijų reportažų, žinių ar laikraš- bendražygių pasisakymus, archy- jis nėra nusikaltėlis, o vėliau artistas. Kiekvienas jo pasirody- paaukoti savo laiką, jėgas sva- čių nuotraukų. Tačiau tai atkuria viešėjo Vilniuje ir pristatė savo noma geriau bei sukomponuoti neįmanomo siekį, pasąmonėje vinius kadrus, nuotraukas, bet nuskamba Philippe’o Petit mas ant lyno – tai savotiškas tea- jonei, tapusiai bendru nuotykiu. filmo struktūrą, dramaturgiją atgimsta griuvimo, katastrofos jūsų, t. y. žiūrinčiojo, pasąmonė. kartu sukurti „didįjį kiną“, kuris frazė, kad šturmuoti dangorai- tro spektaklis, žmogaus galimybių Filmo pabaigoje matome, kokia garsųjį filmą. taip, kad išliktų intriga, net jei vaizdai... Mano tikslas buvo peržengti ar neapsiribotų vien televizijos for- žius vaikščiojant ant lyno „yra išbandymas. Nepažįstu jokio kito tos sėkmės kaina, kas atsitinka, ir iš anksto visiems aišku, kad he- Taip, šių asociacijų turbūt ne- transformuoti visiems žinomą matu. Taigi derinome skirtingas nelegalu, bet tame nėra nieko žmogaus, kuris sugebėtų vaikščioti kai Philippe’as vėl nusileidžia ant rojus eis lynu, nutiestu 400 metrų įmanoma išvengti. Sąmoningai informaciją, naudojant ne pase- kino rūšis: dokumentinę medžia- bloga“... ir šokti ant lyno tokiame aukštyje žemės... Realybėje sentimentų aukštyje, ir liks gyvas. Norėjau, pasirinkau archyvinę medžiagą, kmių, tiksliau, destrukcijos logi- gą paįvairinome specialiaisiais Prezidentas Nixonas atsista- ir dar beveik valandą! Juk kiekvie- mažiau nei kine, tad nusprendė- kad šis įvykis jaudintų žiūrovus, kurioje matome, kaip klojami ką, bet įkvėpimo, idėjų, kūrybos efektais, vaidybiniais intarpais. tydino kitą dieną po garsiojo ną sekundę, praradus pusiausvy- me išsaugoti dokumentinę siužeto tarsi jie patys būtų realiai vy- Pasaulio prekybos centro bokš- ir beprotiškos drąsos impulsus, Filmo struktūra buvo sumanyta Philippe’o „pasivaikščiojimo“. Pir- rą, nuotykis galėjo baigtis mirti- liniją, nors ji ir nėra tokia, kokią kusio, anot spaudos, „amžiaus tų pamatai, kaip į aukštį kyla tapusius Niujorko folkloru. iš anksto, ją inspiravo ir Quenti- muosiuose laikraščių puslapiuose mi. Mane apstulbino Philippe’o galbūt visi tikisi pamatyti.

56 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 57 interviu knygos Vadovas po televizijos kiną

Tačiau Jūs drąsiai eksperimen- ino kritikė ir žurna- teisybė apie Kolumbą“ įvertina ryž- tuojate. Kaip manote, ar šiuo listė Roma Pauraitė- tingai: „Beje, filmą „Visa teisybė atveju nenukenčia dokumen- K Puplauskienė solidžios apie Kolumbą“ pavadinčiau kino tinio kino, kaip tikrovę fiksuo- apimties knygą – 400 šedevru, kuriam savo įtaigumu jančio meno, samprata? puslapių – pavadino paprastai: neprilygo vėlesni pilnametražiai Naudojame dokumentinio kino „LTV filmai ir jų kūrėjai“. Filmų V. Žalakevičiaus vaidybiniai filmai gramatiką, atsisakydami tik cinéma labai daug, kūrėjų irgi – net 43, Lotynų Amerikos kovų tematika – vérité principo. Manau, kad skirtin- tad pasirinktas principas viską „Tas saldus žodis – laisvė“ ir „Ken- gų kino rūšių galimybės praturtina suskirstyti pagal režisierius – tei- taurai“, nors jie ir buvo apdovanoti pasakojamą istoriją. Žinoma, filme singas. Jis padeda lengvai susirasti tarptautinių ir sąjunginių festivalių „Žmogus ant lyno“ tai daroma aiškiai norimus filmus. Visa kita – vadina- prizais.“ Sutinku, tokios įžvalgos ekstremaliai, jungiant tiek skirtingų mosios „kino apybraižos“, sukur- nusipelno tik retas televizijos fil- Roma Pauraitė-Puplauskienė. metodų, kiek tai įmanoma. Tačiau tos 16 mm kino juostoje, skirtu- mas. Dažniausiai pasitenkinama LTV filmai ir jų kūrėjai. bet kuriam režisieriui pravartu eks- mai tarp kino ir videofilmo, filmo lakoniškomis pastabomis, ypač Vilnius: Algimantas, 2009, 400 p. perimentuoti su kino kalba ir forma. ir spektaklio, TV laidos ir filmo, apie dokumentinius filmus – dra- Nebūtina kurti tik eksperimentinius filmo ir serialo – plačiau neapta- maturgija ištęsta, padrika, filme nesigilina, kokius filmus jie sukūrė filmus, bet verta išbandyti galimybių riama, neapibrėžiama. Paliekama per daug sinchronų ar anuometinių kitur, todėl kai kurie vertinimai yra ribas ir atrasti būdus, kaip savitai gilintis teorijos mėgėjams. Laiko- vadų galvų. Neslepiama ir komu- diskutuotini. Sunku apibendrinti perteikti idėją ar turimą medžiagą. tarpis – nuo 1961 m. iki šių dienų, nistinės ideologijos įtaka, kruopš- kūrybą, kai filmai atskiriami nuo Aišku, kartais žmonės laukia gry- objektas – LTV. Kad dabar filmus čiai aprašytas filmų turinys. O kas viso autoriaus darbo televizijoje – nesnio žanro požiūriu dokumentinio kuria ir kitos televizijos, užsime- turi išliekamosios vertės ar tinka Juozo Javaičio, Petro Savickio, filmo, pavyzdžiui, keli britų reži- nama tik retkarčiais. tik archyvams, manyčiau, išspręs Danutės Keturakytės, Algimanto sieriai man sakė, kad neatsakinga „Žmogus ant lyno“ Viską iš karto skaityti nepatar- laikas ir būsimi kino istorikai, ku- Galinio ir kitų. Tas pats ir su te- taip dirbti. Šiuo atveju atsakau, kad čiau. Nebent esate fanatiškas tele- riems knyga tikrai pravers. levizijos kino klasika – Henriku filmo žanrą, o tiksliau, jo įvairialy- mentikos filmavimas skiriasi nuo tis, bet filmui pasibaigus tas aša- atveju tenka atkakliai siekti užsi- vizijos kino gerbėjas, koks buvau ir Kartais kritikė pasijunta kaip Šablevičiumi, Vitaliu Gruodžiu ar piškumą, sudėtingumą padiktavo vaidybinių juostų kūrimo. Dirbant ras greitai pamirštame. Žinoma, brėžto tikslo – gauti pinigų, surasti tebesu aš, todėl autorė vis pacituoja scenaristė ar redaktorė, nebijan- Broniumi Talačka, kurie režisavo tema – beprotiškas žygis ant lyno... su aktoriais keliamos kitokios už- yra daugybė kino autorių, kūrusių ir įtikinti reikiamus žmones daly- kokį senų laikų rašinėlį. Autoritetas ti pamokyti ir pripažintų autorių. ir TV bei radijo laidas. duotys nei tuomet, kai tenka ben- labai gilias, išmintingas vaidybines vauti projekte, nepasiduoti net tada, čia, kaip ir kitur, buvo Saulius Ma- Apie Audriaus Stonio dokumentinį Norėtųsi daugiau sužinoti apie Ką pakeitė „Oskaro“ apdovano- drauti su žmonėmis, kurių gyveni- istorijas. Tačiau jos, net ir talen- kai, atrodo, viskas slysta iš rankų ir caitis, bet ir su juo autorė padisku- filmą „Ūkų ūkai“ rašo: „Bet kasdien LTV kino kūrėjų gyvenimą. Gal jimas už geriausią dokumenti- mai yra tikri, neišgalvoti. Tačiau tingiausiai perteiktos, vis dėlto yra galvoji, kad nieko neišeis, kad teks tuoja, nes televizijos kinas ilgokai ir laikas dirba, palikdamas žmo- autorė parašys dar vieną knygą? nį filmą? tam tikras idėjas, pavyzdžiui, sce- sąlygiškos. Dokumentikoje vienaip ieškoti darbo kokioje nors kavinė- laikytas kažkuo antriniu, lyginant gaus veide ir visame kūne savo Jai sekasi charakterizuoti klasikus: „Oskaras“ nepakeitė filmo ir, ti- narijaus rašymo, aplinkos stebė- ar kitaip susiduri su realiai egzis- je ar panašiai... Tada tiesiog turi su kino studijos produkcija. Kol ne- ženklus, kuriuos, ypač veide, negali „Nedidukas, su akinukais, pabrė- kiuosi, nepakeitė manęs. Kiekvie- jimo, galima sėkmingai pritaikyti tuojančiomis patirtimis, išgyveni- sukąsti dantis, nekreipti dėmesio turime Lietuvos televizijos istorijos, paslėpti joks grimas. Apie tai byloja žiančiais inteligentiškumą, tikras ną naują projektą stengiuosi pada- ir dokumentiniam, ir vaidybiniam mais, emociškai jie veikia stipriau. į prislėgtą nuotaiką ir dirbti toliau. prieštarauti šiai nuomonei neleng- stambiu planu nufilmuota senstan- džentelmenas, ypač su damomis, ryti kuo geriau. Man labai patiko kinui. „Vilkų įstatymų trilogija“ Vaikščioti ant lyno, ištiesto labai va ir šiandien, todėl R. Pauraitė- ti žmogaus oda, kelianti nemalonų draugiškas su kolegomis, Vitalis Philippe’o istorija, jo nuotykis – tai, įvykių eigą padeda atskleisti fo- Kaip manote, ar filmo kūrimą aukštai, reikia nepaprastai didelės Puplauskienė pasirenka „aprašy- jausmą. Gal galima buvo kitaip iš- buvo mėgiamas televizijoje“, – apie matyt, ir lėmė filmo sėkmę. Apdo- tografijos. Jas naudojau kurda- galima palyginti su vaikščioji- drąsos, gal net didesnės nei pasiry- mų“ žanrą. Atlieka lyg ir filmus reikšti tą pačią mintį?“ Kita vertus, V. Gruodį. Kartais autorė ir atsi- vanojimų privalumas tas, kad ne- mas dokumentinius filmus, tad mu ant lyno? žus kurti filmą, bet be atkaklumo ir žiūrėjusio ir aprašinėjusio kino aprašų emocionalumas, gyvumas dūsta: „Apie Kazimierą Musnicką bereikia sukti galvos dėl finansavi- pamaniau, kad ir trileryje apie O ne, tai du skirtingi dalykai! Juk ištvermės mažai ką nuveiksi... istoriko Georges’o Sadoulio vaid- yra ir knygos pranašumas, jei ly- norisi pasakyti, jog tai labai savitas, mo. Atsiranda daugiau galimybių, serijinį žudiką, korumpuotą po- nesėkmės atveju aš nemirsiu, tik menį. Tik Sadoulis pridėdavo ir ginsime su sausomis siužetinėmis įdomus režisierius. Gaila, kad pasi- tampa paprasčiau įtikinti žmones, liciją bei tiesos ieškantį detektyvą jausiuos blogai... Skamba įtartinai, Ir tradicinis klausimas – nauji tikslias filmų metrikas, be to, pa- anotacijomis, prie kurių įpratome traukė į filmų garsinimą, o paskui nuo kurių priklauso, ar idėja bus jos labai pravers. Panašiai dirba kai režisieriai filmo atsiradimą planai, dabar kuriami projektai. teikė filmografiją ir pavardžių bei tradicinėje kinotyroje. visai išėjo iš televizijos.“ B. Talačka įgyvendinta kino juostoje. ir vokiečių režisierius Werneris prilygina mūšiui. Jei kažką darai Kartu su Simonu Chinu ruo- pavadinimų indeksus. Rašydama Knyga labai praverčia, kai gi- prieš mirtį sudegino visus popierius Herzogas. Jis nuolat ieško naujų blogai, nesusitvarkai su medžiaga, šiamės filmuoti dar vieną doku- knygą R. Pauraitė-Puplauskienė liniesi į medžiagą apie kurį nors ir fotografijas. Vidmantas Puplaus- Kuriate ir vaidybinius filmus: išraiškos formų. situacijomis, tada gal taip ir yra, mentinę juostą, kurios tema mus iš naujo peržiūrėjo visus filmus, vieną režisierių, pavyzdžiui, Alo- kis „beveik 40 metų išdirbo Lietu- „Mirties kelionė Viskonsine“ bet man naujas filmas yra kūrybi- labai domina – tai pasvarstymai jų kūrėjus gerai pažįsta, todėl gali yzą Jančorą, ir kai jo keturių se- vos televizijoje, sukūrė arti šimto („Wisconsin Death Trip“, 1999); Tačiau meninio įtaigumo, eks- nės grupės išgyvenamas nuotykis. apie gamtą ir prigimtį. Klausiame, kiekvieno aprašo pradžioje trumpai rijų filmą „Aš nežinau, kas esu aš“ dokumentinių filmų, pelnė ir tarp- „Karalius“ („The King“, 2005); presijos galimybės vaidybinia- Suprantama, dažnai kyla konfliktai, ar įmanoma pakeisti prigimtį. Šia- charakterizuoti kaip malonius ir rodo LTV2. Šis kanalas pastaruoju tautinių apdovanojimų, tačiau dėl neseniai ekranuose pasirodė me ir dokumentiniame kine nes susiduria skirtingi žmonės, ku- me projekte dalyvauja šimpanzė. gabius žmones. Išimtis nebent Vy- metu iškelia nemažai filmų iš savo savo „kieto“ charakterio kino kri- „Vilkų įstatymų trilogija“ („Red skiriasi? rių kiekvienas turi savo įsivaizda- Visa kita yra paslaptis – nenorime, tautas Žalakevičius – ne tik didelis archyvų, todėl labai laiku pasirodė tikų mažai buvo giriamas“. Tikrai riding trilogy“, 2009). Kokių im- Manau, tam tikrais aspektais vimą, kas yra kinas, o režisieriaus kad žmonės susidarytų išankstinę talentas, bet ir diktatorius, iš kurio ir knyga apie jų kūrėjus. Ji nau- taip, dėl visko kalta kritika – ir kai pulsų suteikia galimybė kurti vaidybinis kinas yra seklesnis, pa- užduotis juos suvienyti, „užkrėsti“ nuomonę, kol filmas dar nebaigtas. kabineto dažnas išeidavo baltas it dinga ir visiems, anonsuojantiems rašo, ir kai tyli. Nedega tik filmai. skirtingų rūšių filmus? viršutiniškesnis nei dokumentika. bendra kūrybos bacila. Vieninte- popieriaus lapas. Kritikė širdimi televizijų programas. Autorė sten- Jie autorės lūpomis ir kalba už save. Džiaugiuosi, kad galiu derinti Holivudas mėgsta žaisti žiūrovų lis ryškus atitikmuo su Philippe’o Kalbėjosi jaučia šio žmogaus teatrališkumą gėsi neapeiti ir tų režisierių, kurie skirtingas pozicijas kine. Doku- jausmais, priverčia verkti ar juok- istorija yra tas, kad vienu ir kitu Auksė Kancerevičiūtė ir gyvenimą po kauke. Filmą „Visa tik bendradarbiavo su LTV. Tačiau Skirmantas Valiulis

58 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 59

PAGE laiškai iš Niujorko laiškai iš Niujorko Pasivaikščiojimai Niujorko kino maršrutais, arba Miestas kaip kinas ir kinas kaip miestas

Milano Kunderos romano „Nepakeliama būties lengvybė“ Sabina, gindama Niujorką nuo miesto antiestetiškumu pasipiktinusio Franco, tvirtina, kad Niujorkas yra gražus, bet kitaip nei įprasta iš Europos atvykusiam estetiško grožio vertintojui. Niujorko grožis niekaip nesusijęs su išankstiniais estetiniais planais, jis nėra intencionalus. Pasak Kunderos, Niujorko grožis gimsta pats iš savęs, veikiant laikui, o ne žmogui.

L u k a s B r a š i š k i s

Prieš akis išsiskleidžia sodri ir nenuspėjama kasdienybė. Tikėdamasis išvengti spūsties pasuku į Pirmąjį į prie kino salės šurmuliuojančią labai įvairią publiką. Norinčiųjų pamatyti Jono Meko videoportretus aveniu ir tarp žmonių pastebiu ant šaligatvio susėdusių gatvės muzikantų būrį, vienas iš jų rankose laiko ir, aišku, pasveikinti jį patį susirinko daugiau, negu salėje yra vietų. Šį kartą šešis dolerius kainuojantį didžiulį spalvotą būgną. Praeivių minioje garsiai sušunka pankuojanti mergina, iš dešinės kažką nepiktai bilietą jau esu nusipirkęs. Kartais į Archyvą užeinu iš anksto nepasidomėjęs, ką rodys, tiesiog norėdamas sako savimi pasitikintis elgeta, gatvės muzikantai pradeda groti, ir beveik tuo pačiu metu visą žmonių pažiūrėti filmą iš „Esminės“ („Essential“) kino kolekcijos. Kolekcijos pavadinimas atitinka tiesą – filmai sukeltą šurmulį užgožia pravažiuojančių geltonųjų taksi signalizavimas... Žingsniuojant miesto gatvėmis tikrai esminiai. Archyvai turi ir nuolat rodo aštuoniasdešimt penkių klasikinio, moderniojo ir avangardi- matyti fotogeniški personažai mintyse palaipsniui susilieja vienas su kitu, sinchronizuojasi su daugia- nio kino režisierių kūrinius. Dažnai čia organizuojamos ir jaunų režisierių filmų premjeros. Aišku, kas- sluoksniais miesto garsais ir mano vaizduotėje kuria ir nuolat perkuria popietinį Rytų kaimo (Ist Vilidžo) dienis vaizdas Antologijos archyve kiek kitoks nei šiandien. Vakariniuose seansuose matyti daugiau laisvų paveikslą. Antologijos filmų archyvas vietų, bet apytuštės salės dar neteko išvysti. Rytų kaimas – tai vieno Manhatano rajono, kuriame jau tris mėnesius esu apsistojęs, pavadinimas. Iš Šį vakarą Jonas Mekas, kaip ir buvo galima spėti, leido sau paimprovizuoti. Buvo rodomi skirtingais pirmo žvilgsnio pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą skamba paradoksaliai, nes Niujorko centras, Manha- metais nufilmuoti dar nematyti trumpi jo monologai apie save savo laike, savo mieste. Parodytas ir Bru- tano sala, kurioje gyvena pusantro milijono nuolatinių gyventojų (ką jau kalbėti apie turistus), su kaimu kline esančio lietuvių rajono Viljamsbergo, kuriame Jonas Mekas gyveno tik atvykęs į Niujorką, portretas. lyg ir neturi nieko bendro. Nors vis dažniau išgirstu „labas rytas“ iš jau pažįstamų „kaimiečių“ ir netgi Pats režisierius retkarčiais užeidavo į sausakimšą salę ir nestokodamas kasdienio humoro pakomentuo- pradedu atsiminti kai kurių menininkų ir studentų (pagrindinių šios Manhatano dalies gyventojų) veidus, davo vaizdą ekrane. paralelių su įprastiniu kaimu randu retai. Žvelgiant iš kultūrinės perspektyvos Rytų kaimas neabejotinai Eidamas į 6-ajame dešimtmetyje Jurgio Mačiūno atgaivintame Soho rajone esančią prancūzišką kavinę, yra aktyviausia Manhatano dalis. Čia jau nuo 6-ojo dešimtmečio klesti „pogrindinė“ avangardo kultūra. kur Jonas Mekas pakvietė žiūrovus pratęsti vakarą, galvoju, kad net skirtingu laiku nufilmuotoje juostoje Čia gyveno ir įkvėpimo sėmėsi tokios XX a. Amerikos kultūros ikonos kaip Andy Warholas, Alanas Gins- lietuvių išeivio portretas išlieka panašus ir visada įtikinantis. Kameros iš rankų nepaleidžiantis meni- bergas ar Jeanas-Michelis Basquiatas. Čia gimė ir brendo modernaus roko ir pankų muzikos scena. Savo ninkas nuolat kuria savo tapatybę, kuri susideda iš daugelio jau sumontuotų praeities ir kartu ateities ankstyvuosius pasirodymus čia rengė „Velvet Underground“, „The Grateful Dead“, „The Who“, „Pink akimirkų, kurios fiksuojamos čia ir dabar (jau skaitmeniniu formatu). Kaip skelbė vieno filmo pavadini- Floyd“ ir daugelis kitų dabar jau legendinėmis tapusių muzikos grupių. Čia pirmuosius žingsnius žengė mas, Meko kinas – tai žmogaus, kuris atmintį nešioja savo akyse, autobiografija. Viskas, kas nufilmuota performansų ir hepeningų menas. Tad atrodo labai suprantama, kodėl būtent Rytų kaime 1970 m. jauni Jono Meko, nėra nei labai svarbu, nei labai reikšminga, nei tuo labiau manieringai estetiška, bet vis tiek ir ambicingi eksperimentinio kino kūrėjai Jonas Mekas, Stanas Brakhage’as ir Peteris Kubelka įkūrė kažkodėl įdomu. Ar įdomumą sukelia asmeniškumo motyvas, galėjimas pažvelgti į subjektyvią ir labai Antologijos filmų archyvą, kurio misija buvo (ir yra) kaupti ir visuomenei pristatyti naująjį Amerikos bei kasdienišką kito žmogaus atmintį? Mekas mėgaujasi kiekviena kino realybės sekunde, anaiptol nema- šiuolaikinį Europos kiną. nydamas, kad tai yra objektyvios realybės reprezentacija (tai viename iš savo filmų patvirtino ir jis pats). Pagaliau pasiekiu savo popietinės kelionės tikslą – Antrojo aveniu ir Pirmosios gatvės sankryžoje sto- Ist Vilidžo fragmentai Amerikos Naujojo kino krikštatėvis, karpydamas ir vėl iš naujo klijuodamas begalę savo gyvenimo atkar- vintį Rytų kaimui tipišką nenaują dviejų aukštų raudonų plytų pastatą. Pravėrus duris pasitinka būrys pų, užfiksuotų 16 mm juostoje, savo filmuose konstruoja visiškai subjektyvią realybę. Tokiu būdu kuriama jaunų ir vyresnių menininkų, Mayos Deren salėje laukiančių Jono Meko filmų peržiūros, surengtos jo gy- viena labai asmeniška gyvenimo Niujorke istorija, kuri šiuo metu persikėlė iš ekrano prie vyno taurės ir venimo Niujorke šešiasdešimtmečio proga. Prie įėjimo kabančiame renginio plakate cituojami Jono Meko yra fiksuojama, kad vėliau pasirodytų ekrane... žodžiai, kad su broliu Adolfu juodu planavo vykti į Čikagą, bet atvykę į Niujorką iš karto suprato, jog nie- Montažas yra neabejotinai svarbus Jono Meko kino kalbos elementas. Jis nėra tęstinis, naratyvinis, kur iš čia nevažiuos. greičiau atvirkščiai, grubus ir pabrėžiantis linijinio laiko bei erdvės trūkinėjimus. Galvodamas apie kas- Šeši Jono Meko Niujorke praleisti dešimtmečiai pasirodė verti lietuvio režisieriaus draugų, bičiulių ir dienį Niujorko veidą, randu paralelių su Meko filmų montažu. Einant ir žvalgantis Manhatano gatvėse avangardinio kino gerbėjų dėmesio. Antologijos filmų archyvas atviras visiems, tai suvokiu žvelgdamas akys aptinka niekaip nesiderinančių vaizdų. Vienas šalia kito (kartais tiesiog vienas ant kito) „užaugę“

60 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 61 laiškai iš Niujorko laiškai iš Niujorko

aukšti pastatai neatlieka jokios estetinės misijos, juos statant galvota tik apie funkcionalumą. Viešos erd- vės taip pat šokiruoja. Čia niekas nesistengia užtušuoti ilgainiui atsiradusių rūdžių, trūkių, plyšių. Indus- trinės erdvės ir apsilaupiusios sienos neslepiamos po estetinėmis dekoracijomis. Gatvėje niekas nesijaudi- na numesdamas šiukšlę, nes rytą ją nuplaus vandens srovė. Grojant džiazo muzikai, pro kavinės langą pastebiu judrioje Soho gatvėje besižvalgančią europiečių tu- ristų porą ir iš karto atsimenu Milano Kunderos knygoje „Nepakeliama būties lengvybė“ aprašytą dialogą tarp Sabinos ir Franco. Jame Sabina gina Niujorką nuo miesto antiestetiškumu pasipiktinusio Franco. O čekų rašytojas reziumuoja, kad Niujorkas Sabinai yra gražus, bet kitaip nei įprasta iš Europos atvykusiam estetiško grožio kūrėjui ir vertintojui. Niujorko grožis niekaip nesusijęs su išankstiniais estetiniais planais, jis nėra intencionalus. Pasak Kunderos, Niujorko grožis gimsta pats iš savęs, veikiant laikui, o ne žmogui. Vis dar žvelgdamas į gatvę pagalvoju, kad tokio grožio pajautimas yra susijęs su sąmonės darbu, vidiniu montažu, žmogaus vizualiniu santykiu ne su estetine vienove, bet su matomų detalių nesuderina- mumu. Ir vėl prisimenu Sergejaus Eizenšteino apibrėžtą dialektinį požiūrį į kiną, kaip kognityvinę mediją, leidžiančią pasiekti aukštesnę sąmones būseną, skirtingus žiūrovui skirtus vaizdus intelektualiai montuo- jant į naują prasmę. Ar miesto vaizdą taip pat montuojame kaip kino? Šeštadienio vidurdienis, tad skubant į 53-iojoje gatvėje įsikūrusį Moderniojo meno muziejų (MoMa) tenka irtis prieš turistų srovę, tekančią link neoniniais vaizdais masinančios Laiko aikštės (Times Square). Kelias į MoMa jau tapo vienu iš mano įprastų Niujorko maršrutų. Ne tik dėl kone beribės ir nuolat at- sinaujinančios moderniojo meno ekspozicijos, bet ir dėl bene turtingiausios filmų programos Niujorke. Cituojant vieno muziejaus kino renginio pavadinimą, „tai filmai, kurių nepamatysi kaimyniniame kino teatre“. Tikra tiesa. Ankstyvojo Michelangelo Antonioni filmo „Draugės“ („Le Amiche“) nepamatysi nė viename kino teatre. Kino juosta ką tik restauruota. Filmas sukurtas 1955 m., beišsikvepiant neorealizmui. Times Square Antonioni filmų sąraše tai vienintelė ekranizacija. Ir nors scenarijus sukurtas remiantis Cesare’s Pavese’s novele, jame ryškai jaučiamos Antonioni būdingos laiko tėkmės, susvetimėjimo ir moters psichologinio Kaip ir būgštavau, bilieto negavau. Lincolno centro darbuotojai iš anksto nuliūdina dalį minios, atskyrę pasaulio temos. penkiasdešimt laimingųjų. Bet žmonės neskuba skirstytis. Galbūt tikisi nusipirkti bilietą iš perpardavėjų. Nesvarbu, kas rodoma, – ar Ingmaro Bergmano „Prisilietimas“, Johno Cassaveteso „Moteris su nega- Belieka guostis, kad kišenėje jau turiu bilietą į rytoj pristatomą „Pedro Almodóvaro kino istoriją“. lia“, ar Agnès Varda, Jeano-Luco Godard’o, Claude’o Leloucho ir kitų Naujosios bangos režisierių bendras Pasiklausyti ironijos ir humoro nestokojančios diskusijos tarp Pedro Almodóvaro ir Lincolno centro lei- projektas „Toli nuo Vietnamo“ – Moderniojo meno muziejaus kino salė visada sausakimša. Ir šiandien džiamo kino žurnalo „Film Comment“ redaktoriaus ir vėl susirinko pilna salė. Kas yra Almodóvaro kino taip pat. Norisi tikėtis, kad ji bus pilna ir per gruodžio mėnesį vyksiančias naujojo lietuvių kino dienas... įkvėpėjai? (Nesunku atspėti, kad tai J. Cassavetesas, I. Bergmanas ir A. Hitchcockas). Kaip ispanų reži- O dabar užgęsta šviesos ir pasineriu į nematytą Chriso Markero filmą „Nuostabi gegužė“ („Le Joli mai“, sierius dirba su aktoriais? (Pasak jo, jis vadovaujasi Hitchcocko ir Antonioni metodais, neleisdamas akto- 1962). Trys valandos kameros išprovokuotoje „kino realybėje“ (Markero kolegos cinéma-vérité judėjimo Tish School riams susipažinti su scenarijumi ar provokuodamas jam reikalingas situacijas). Kurias savo filmų scenas pradininko Jeano Roucho terminas) prabėga nelyginant trys minutės. Poetiškas žvilgsnis į Paryžių, revo- Almodóvaras vertina labiausiai?.. Klausimų ir atsakymų sesija tęsėsi daugiau nei valandą. Pasibaigus liucinės miesto nuotaikos, jauni kino kūrėjai su kamera, laukiantys, kada pagaliau galės pakeisti pasaulį, susitikimui matau, kad jau renkasi eilė prie „paskutinės minutės“ bilietų į Venecijos festivalio „Auksiniu ir „mažieji“ miesto žmonės su savo „didelėmis“ istorijomis. Po filmo galvoju, kad nors praėjo 45 metai ir liūtu“ apdovanotą Samuelio Maozo filmą „Libanas“, tad pietums laiko nelieka. Bet gailėtis netenka, nes esu visai kitame didmiestyje, viskas, apie ką savo filme kalba Chrisas Markeras, vis dar aktualu. Niujor- naudinga dar kartą apmąstyti Artimųjų Rytų karo patirtį. Dviem „Oskarais“ 1948 m. apdovanoto Jules’io Dassino filmo „Nuogas miestas“ pradžioje, ekrane plau- kas ne tik pats yra kinematografiškas, jis kupinas žmonių, nestokojančių kinematografinių idėjų. Žinant, kiant iš lėktuvo nufilmuotai Manhatano panoramai, to meto Holivudo filmuose įprastas balsas už kadro kad Niujorke yra net kelios kino mokyklos (Tish School for Arts, Colombia, Cuny, New School ir komercinė praneša, kad vienas šio filmo personažų yra pats miestas. Balsas tęsia: „...nuogame mieste yra aštuoni New York Film Academy), kasdien miesto gatvėse sutinkami jauni žmones su profesionaliomis kameromis milijonai istorijų. Šita – viena iš jų.“ Šio film noir citatą dažnai prisimenu ieškodamas Manhatano apibū- ir nešiojama kino įranga nuostabos nekelia. Norisi tikėti, kad cinéma-vérité idėja dar gyva. dinimų. Pasak filosofo Nerijaus Mileriaus, kasdienis miesto patyrimas, kaip ir kino montažas, slepia daug Kino idėjų katalizatoriaus vaidmenį atlieka ir metų kino įvykis – Niujorko filmų festivalis. Patekti į daugiau nematomų negu matomų erdvių. Tiek filmo, tiek miesto visumos vaizdas gimsta žiūrovo sąmo- žymiausius jame pristatomus filmus nėra taip lengva. Praėjus kelioms dienoms po festivalio programos nėje. Legendinis Amerikos kino montažo režisierius Walteris Murchas, dešinioji Franciso Fordo Coppolos paskelbimo bilietai jau buvo parduoti. Beliko vienintelis šansas – „paskutinės minutės“ riboto bilietų skai- ranka, pokalbiuose su rašytoju Michaelu Ondaatje yra sakęs, kad filmo kūrimas nesibaigia jį sumontavus, čiaus pasiūlymas. filmas dar nėra sukurtas atlikus paskutinę sandūrą. Pasak jo, paskutinė filmo kūrimo fazė vyksta kino sa- Kelios valandos iki Michaelio Haneke’s filmo „Balta juosta“ premjeros, kurioje turi dalyvauti ir pats re- lėje, kurioje režisierius ir techninis personalas jau nebedalyvauja. Kiekvienas žiūrovas susikuria galutinį žisierius. Tikėdamasis nusipirkti „pakutinės minutės“ bilietą skubu prie Lincolno centro, dar vienos nepri- savo filmą. Pasak Murcho, jei filmas nepalieka žiūrovo kūrybai reikalingos nematomos erdvės, – jis yra klausomo kino mekos Niujorko viršutiniame rajone. Praėjęs Operos pastatą suprantu, kad šį kartą bilietą Moderniojo meno muziejuje (MoMa) prastas ir nevertas dėmesio. Manau, čia slypi ir Niujorko dvasia. Be galo skirtingame mieste nematytų gauti lengva nebus. Prie Lincolno centro rikiuojasi, regis, nesibaigianti kelių šimtų žmonių eilė. Studentai, ir praleistų teritorijų yra daug daugiau nei patirtų. Tad kiekvienas gali „susimontuoti“ savąjį Niujorką ir pensininkai ir verslininkai – visi tvarkingai išsirikiavę. Atrodo, kad Kanų „Auksinę palmės šakelę“ laimė- pajusti šio miesto kino kultūros pulsą. jusio filmo premjera tikrai svarbi Niujorko publikai. Atsistojęs į eilę klausausi aplinkinių pokalbių. Kita vertus, kiną (kaip turbūt ir miestą) gali puikiai atsiskleisti ne tik montažas, bet ir ilgi planai. Nelyginant Woody Alleno filmo „Anė Hol“ žymiojoje scenoje, šalimais stovintis vaikinas entuziastingai pasakoja savo merginai apie Federico Fellini filmus. Pagalvoju, kad galėčiau nervingai atsigręžti, pakar- todamas Alleno filmo sceną. Tik, atrodo, ši mergina yra daug labiau susidomėjusi pasakojimu, nei anoji iš Alleno filmo...

62 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 63 feljetonas Kino jausmas

ienas gražiausių ki- kino istorijos ir kino kalbos, pa- dažniau filmo esmę užgožia kūno no istorijoje kadrų aiškinti, kuo skiriasi paralelinis nuotykiai ar, tarkime, tarptautinės V man yra W.F. Murnau montažas nuo, tarkime, verti- buvimo auka pratybos kur nors „Nosferatu“ laivas, ne- kaliojo, išmokyti atpažinti kino Nemenčinės miške. Larsas von numaldomai artėjantis prie Han- žanrus ir sroves, visą jų gamybos, Trieras šią temą su kaupu išnau- zos miesto krantinės. Tačiau kaip atsiradimo, priežasčių ir pase- dojo savo „Antikriste“: pabandė paaiškinti, kodėl tas kadras toks kmių mechanizmą. Bet kaip iš- paaiškinti Dievą ir mirtį, lytį ir paveikus, ypatingas? Kas iš jo mokyti suvokti filmo esmę? Nes meilę, amžinybę ir egzistencinę sklinda? Kas yra tas tarp bangų ji arba atsiskleidžia žiūrinčiajam, baimę žalodamas filmo veikėjų plaukiantis mirties laivas? Kokia arba ne. Ji atsiranda kiekvienąkart kūnus ir pirmiausia jų genitalijas. niūri energija iš jo sklinda? Gal vis kitur (būtent atsiranda, o ne Bet juk dažniausiai filmo prasmė žinojimas, kad Nosferatu mies- yra). Tokiais atvejais prisimenu slypi kokiame nors paprastame tan vežamą ligą ir epidemiją gali Jacques’o Lacano pasvarstymus geste. Detalėje. Žvilgsnyje. Pame- nugalėti tik skaidri ryto šviesa? apie tiesą: „Visada sakau tiesą: ne nate viename Andrejaus Tarkovs- Savaime suprantama, kad pasi- visą, nes neįmanoma pasakyti ją kio „Veidrodžio“ epizode skren- telkęs kino terminus, apibūdinęs visą. Pasakyti viską yra neįmano- dantį raudoną paukštelį? kameros judesį iš vieno kadro ma, materialiai neįmanoma: tam Žinoma, filmai keičias kartu su pakraščio į kitą, kadro stambumą, stinga žodžių. Bet tas neįmano- mumis. Tas pats filmas (kaip, ma- mizansceną, apšvietimą, montažo mumas sujungia tiesą su realybe.“ tyt, ir kiekvienas meno kūrinys) ritmą, kino mėgstamą pars pro toto Kaip išmokyti žiūrėti filmą? kaskart žiūrint savo prasmę at- principą, siaubo kine tokį svarbų Michailas Jampolskis viename skleidžia po truputį, nes meno su- susitapatinimo momentą, atmos- straipsnyje jau senokai rašė apie vokimas yra ir asmeninė patirtis. ferą ir pan., bet kuris dėstytojas mūsų nesugebėjimą dėstyti meną, Kažkelintą kartą žiūrėdama kokį išsisuks iš situacijos. Tik ar verta? Kiekvienas, kuris moko kino isto- „Užtemimas“, rijos ar praktikos, manau, yra su- rež. Michelangelo Antonioni, sidūręs su dilema: kas svarbiau – 1962 išmokyti pažinti kiną ar išmokyti kino jausmo? Kai troleibusu gerą pusvalan- dį keliauju į buvusį „Vingio“ kino teatrą, dažnai girdžiu, kaip į kiną išsirengę ir sujaudinti būsimo nuo- tykio paaugliai dalijasi įspūdžiais apie jau matytus filmus. Kartais sužinau, keli jų klasės mokiniai žiūrėjo tą ar kitą filmą, kas patiko, kas ne (blogi ir nuobodūs yra dokumentiniai filmai, pvz., apie migruo- jančius paukščius), bet dažniausiai jie vienas kitam aistringai pasakoja nes pedagogika jam yra susijusi nors dar paauglystėje sukrėtusį filmų siužetus ir vardija jų pavadi- su prasme, tiksliau, „su neįmano- filmą (kad ir Michelangelo Anto- nimus. Išgirdusi tuos pasakojimus mybe perteikti prasmę“. Jis teigė, nioni „Užtemimą“) suprantu ne tik nevalingai atsisuku ir tada papras- kad studentai turi išgyventi filmą vis atsiveriančias naujas jo prastai patiriu šoką. Nes siužetas atpa- kaip tam tikrą egzistencinę patirtį, mes, bet ir tai, kaip pasikeičiau sakojamas negrabiai, primityviais kurioje slypi prasmė. Prieš dešimt pati. Ar dabar geriau suprantu žodžiais, tarsi kalbėtų koks vaikas, metų parašytą filosofo straipsnį „Užtemimą“? Iš ko jis „padarytas“, bet prieš akis – vyresniųjų klasių prisimenu vis dažniau (net įdėjau atskirus kino kalbos elementus, mokiniai ar net akivaizdžiai stu- jį į savo kompiuterio darbalaukį), laiko ir režisieriaus kūrybos kon- dentai. Tai, kad jie suvokia filmus nes baugina pastaruoju metu tekstą, be abejo, geriau. Bet po taip tiesmukai ir net nenumano svarstymuose apie meną nuolat pirmosios filmo peržiūros patir- apie gilesnes jų prasmes, – ne pats iškylanti kūno tema. Baugina, nes tas jausmų laikinumo ir nevilties maloniausias jausmas. kūnas dažnai padeda supaprastin- pojūtis jau niekad nepasikartos. Bet netrukus pradedu pati sau ti problemą, suformuluotą klau- prieštarauti, kad galima išmokyti simą. Jis pernelyg konkretus. Vis Živilė Pipinytė

64 kinas_2009/5 (308) kinas_2009/5 (308) 65 66 kinas_2009/5 (308)