Generolo Atsiminimai Ii–Iii Dalis Ii–Iii Dalis Generolo Atsiminimai Atsiminimai Generolo
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
LIETUVOS KARIUOMENĖS ISTORIJA VINCAS GRIGALIŪNAS-GLOVACKIS GENEROLO ATSIMINIMAI II–III DALIS II–III DALIS GENEROLO ATSIMINIMAI ATSIMINIMAI GENEROLO VINCAS GRIGALIŪNAS-GLOVACKIS GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA LITUANISTIKOS TYRIMO IR STUDIJŲ CENTRAS VINCAS GRIGALIŪNAS-GLOVACKIS GENEROLO ATSIMINIMAI II dalis. Lietuvoje III dalis. Demokratijos sūkuriuose Vilnius 2017 Vienintelės geros istorijos yra parašytos tų, kurie patys įtaigojo aprašomus veiksmus. Montaigne Turiu didžiulį istorijos pajautimą. Aš padėjau ją daryti. Rear Adm. Rowland G. Freeman III, U.S. Navy Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Atsakingieji redaktoriai: mjr. Gintautas Jakštys (I dalis); ats. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis (II ir III dalys). © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2017 © Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, 2017 Atsakingųjų redaktorių nuomonė ne visuomet sutampa su autoriaus. ISBN 978-609-8074-69-7 TURINYS II dalis. LIETUVOJE Pirma knyga. ORGANIZUOJAMĖS I skyrius. VILNIUS ..........................................................................................................................9 II skyrius. KAUNAS – PANEMUNĖ ........................................................................................... 23 III skyrius. KONFLIKTAI SU VYRIAUSYBE .............................................................................. 38 IV skyrius. GAUNAM VĖLIAVĄ .................................................................................................. 53 Antra knyga. PIRMYN Į KOVĄ UŽ TĖVYNĘ I skyrius. RAUDONIEJI SKĖRIAI ............................................................................................... 59 II skyrius. KRYŽIUOČIŲ AINIAI ............................................................................................... 96 III skyrius. BALTASIS ARAS ......................................................................................................111 III dalis. DEMOKRATIJOS SŪKURIUOSE Trečia knyga. DEMOKRATIJOS SŪKURIUOSE I skyrius. YPATINGI IR NE TIEK YPATINGI REIKALAI .......................................................175 II skyrius. MOSCOVIA AD PORTAS .........................................................................................205 III skyrius. KARALIUS LANKO LIETUVĄ ...............................................................................221 IV skyrius. ANTROS JAUNYSTĖS STUDENTAS ...................................................................233 V skyrius. NEPRIETELIAI, BIČIULIAI IR ŠIAIP PAŽĮSTAMI ...............................................243 Ketvirta knyga. LAISVAS PAUKŠTIS I skyrius. THEMIS IR KRISTAUS TARNYBOJE ......................................................................265 II skyrius. APOKALIPSĖS RAITELIAI SKRIEJA LIETUVOS PADANGE .............................285 III skyrius. BENAMIO KELIU ...................................................................................................304 TURINYS Naujas ANTROJI DALIS Lietuvoje 7 PIRMA KNYGA Organizuojamės Nesulaikysi upės bėgimo, Nors ir tekėtų ji pamažu... I skyrius. VILNIUS Iš Poltavos Ukrainoje per Holubus, Minską aš su šeima traukiniu riedėjau į Lietuvą. Tą kelionę jau esu aprašęs šių atsiminimų pirmos dalies pabaigoje. 1918 m. spalio mėn. antroji pusė. Pagaliau esame Vilniuje. Vilniuje! Vilnius ne kažkoks nežinomas tolimos gubernijos ar severo zapadnovo kraja1 miestukas, bet Vilnius – Nepriklausomos Lietuvos sostinė! Ne padavimuose ir ne sapnuose, bet realybėje vėl skardėjo Geležinio Vilko balsas. Koks džiaugsmas! Tą truputėlį daiktelių ir skudurų, ką vežamės, palikome žmonos tetos bute, kur laiki- nai ir apsistojome, o patys išskubėjome į miestą. Pirmiausia kur? Jokios abejonės. Pirmiausia į Aušros vartus, kad pasidalytume džiaugsmu su Dangaus ir Lietuvos Valdove ir kad paprašytume jos tolesnės palaimos ir globos jau savojoj žemėj. 1 Šiaurės vakarų kraštas (rus.). 9 Kitą dieną nuvykau prisistatyti Lietuvos Tarybai. Ji buvo įsitaisiusi Gedimi- no g. 13 rūmuose, kurie rusų laikais buvo Vilniaus karo apygardos kariuomenės teismo būstas. Čia pirmą kartą Nepriklausomoje Lietuvoje susitikau su mano jaunystės bičiuliu, mano kaimyninės Stakliškių, Alytaus apskr., parapijos klebo- no kun. Buivydo auklėtiniu Liudu Gira. Tikras stebuklas. Dešimt metų, kai nebuvau matęs mano artimo lietuviško- jo pogrindžio veiklos draugo. Ir tai buvo pirmas pažįstamas asmuo, kurį suti- kau ir dar lietuviškos Tarybos būstinėje. Ar ne stebuklas? Akys užplūdo ašaro- mis. Kelias minutes negalėjau ištarti nė žodžio. Džiaugsmui kiek aprimus ir persimetus pirmais asmeniniais klausimais ir at- sakymais, pokalbis nukrypo į ramesnes vėžes. Daugiau kalbėjo jis, o aš godžiai klausiau. Sutarėme, kad apie mano atvykimą jis informuos Apsaugos komisi- ją – St. Šilingą, gen. Nagevičių2, neprisimenu trečiojo pavardės. L. Gira buvo šios komisijos sekretorius. Kitos dienos rytą Gira man pareiškė, kad Apsaugos komisija nusprendė kurti kariuomenę. Aš esu skiriamas pirmojo pulko vadu, o Gira – Vilniaus miesto komendantu. Taip pat pasakė, kad komisija pageidauja, kad darbas būtų pradėtas Visų Šventųjų dieną, t. y. lapkričio 1 d. 1918 m. lapkričio 23 dienos paskelbimas kariuomenės kūrimosi pradžia re- miasi daugiau pripuolamu, atsitiktiniu faktu. Tą dieną buvo datuotas pirmas atgimstančios kariuomenės įsakymas. Beje, pats įsakymas buvo skirtas ne ka- riuomenei, bet Krašto apsaugos ministerijai. Tikrąja kariuomenės kūrimosi pra- džia reikėtų laikyti 1918 m. lapkričio 1 d., kai iš tikrųjų buvo pradėtas orga- nizuoti Pirmasis pulkas (vėliau pavadintas Gedimino vardu) ir Vilniaus mies- to komendantūra. Jei dėl neaiškių samprotavimų Visų Šventųjų dienos nenori- ma laikyti kariuomenės steigiamąja diena, tai dar galima būtų pasirinkti lapkri- čio 11 d., kai buvo sudarytas pirmas „amžinojo neutraliteto“ Ministrų kabine- tas su prof. Aug. Voldemaru priešakyje. Taip pat būtų buvę tikslingiau pasirink- ti kariuomenės steigimo pradžią, kai buvo sudarytas Krašto apsaugos štabas, va- dovaujamas gen. Jurgio Kubiliaus3. Kad lapkričio 23 d. buvo pasirinkta atsi- tiktinai, rodo ir faktas, kad tą dieną Pirmasis pulkas jau turėjo per tuziną ka- rininkų, kurie vėliau tapo atgimstančios kariuomenės divizijų ar pulkų vadais. Mano pirmasis pavaduotojas gen. Adamkevičius tapo 2-osios divizijos vadu, plk. Skorupskis – 1-osios divizijos vadu, plk. Dundulis – Artilerijos pulko vadu, vėliau gen. Čaplikas – 8-ojo pėstininkų pulko vadu, plk. Genys – 7-ojo pėstinin- kų pulko vadu ir t. t. Vilniaus komendantūra jau turėjo komendantą Liudą Girą, jo pavaduotoją plk. Škirpą, adjutantą kpt. Gužą, Vilniaus etapo komendantūra – 2 Minimu laikotarpiu V. Nagevičius neturėjo generolo laipsnio. Carinėje kariuomenėje jam buvo suteiktas papul- kininkio laipsnis, o generolo leitenanto laipsnis suteiktas 1920 m. gegužės 14 d. – ats. redaktorius. 3 Jurgiui Kubiliui carinėje kariuomenėje buvo suteiktas pulkininko laipsnis, o generolo leitenanto laipsnis suteiktas 1919 m. lapkričio 18 d. Visi šioje pastraipoje karininkų minimi laipsniai buvo suteikti kur kas vėliau, nei juos turėjo 1918 m. lapkričio mėn. – ats. redaktorius. 10 komendantą plk. Jackevičių, Apsaugos štabas – gen. Kubilių ir kitus. Kareivių savanorių jau buvo per pusantro šimto. Taigi kariuomenės steigimo pradžia lai- kyti dieną, kai ką tik atvykęs pulkininkas, vėliau gen. Galvydis-Bykauskas buvo skiriamas 1-ojo pulko vadu, yra nesiskaitymas su tikrove ir kariuomenės steigi- mo istorijos iškraipymas. Manau, kad Lietuvos kariuomenės istorikai turėtų šią klaidą atitaisyti. Svarbu tai ir todėl, kad tuo metu dar vokiečių okupuotame Vilniuje ne vien tik mes kūrėmės. Buvo steigiamos ir organizuojamos ir kitos „kariuomenės“. Rusų bolševikų organizacinis štabas buvo Varnų g. 5. Jie sugaudytus vienmin- čius siųsdavo į Smolenską. Lenkų organizacinis štabas (Užupio g. 5) sume- džiotus jiems simpatizuojančius siuntė į Lapių (lenk. Łapy) geležinkelio stotį, kur buvo tveriama białorusko–litewska divizia4. Taip pat buvo pačių okupan- tų vokiečių organizuojamas „Freikorps“, kuris sugaudytus jaunuolius siuntė į Karaliaučių. Visos šios organizacijos už mus buvo stipresnės ir turtingesnės tiek valiuta, tiek ir ginklais. Kai mes, plikiai, pradėjome tverti tiek pulką, tiek komendantūrą, tai jie visi iš mūsų juokėsi. Vilniuje rusų kalba leidžiamas satyros laikraštpalaikis „Lunnyj žitel“ („Mėnulio gyventojas“) net įdėjo mus pašiepiantį skelbimą: „Reikalingi savanoriai su nuosava apranga ir ginklais tarnauti veltui. Kreiptis ir siūlytis Lietuvos Taryboje, Jurgio prospektas nr. 13.“ Kai kuriuose sluoksniuose vyravo nuomonė, kad Lietuvai paskelbus „amži- nąjį neutralitetą“, Belgija, Šveicarija, Monakas – visi tą neutralitetą meiliai pri- pažins ir todėl Lietuvai jokios kariuomenės nereiks. Užteks kokios nors „liaudies milicijos“. Mūsų kaimynai tokia galvosena džiaugėsi ir ją protegavo, nors slapta juokėsi sau į kumštelius. Mes, kariai, regėjome kaimynų klastą ir dėjome visas pastangas tą „amžinojo neutraliteto“ iliuziją išsklaidyti tiek Ministrų kabinete, tiek ir susidariusioje pacifistų grupelėje. Tai padaryti nebuvo lengva. Neturėdami savo pastogės, pirmuosius savanorius telkėme Lietuvos Tarybos rūmų rūsyje. Grindys buvo išklotos palaidais šiaudais, čiužinių neturėjome. Taip pat neturėjome ir virtuvės. Pirmieji savanoriai buvo maitinami privačiose valgyklose. Kiekvienam buvo skirta dienai pusė ostmarkės5 ir už tą sumą turėjo patys susikombinuoti maistą. Ginkluoti buvo savo atsineštais ginklais arba slap- ta pirktais iš vokiečių