Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Arūnas Spraunius. ...Politinio korektiškumo rojuje / 2 Problemos ir idėjos Rengia Tradicijų ir klasikos vertė „architektūros esperanto“ triukšme. Su Davidu Watkinu kalbasi Almantas Samalavičius / 7 Almantas SAMALAVIČIUS Algimantas Bacevičius. Architektūrinė dendrologija. Samprata ir pritaikymas / 10 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Bo Isenberg. Kritika ir krizė. Reinharto Kosellecko tezės apie modernumo kilmę Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) 2 62 38 61 komentaras / 14 Monika Meilutytė Nuomonės apie nuomones (teatras) 8 614 12855 Vytautas MATULIONIS. Lietuviški „sodai“ debesyse, japoniški „debesys“ ant žemės / 21 Kęstutis Šapoka Kęstutis Skrupskelis. Dar apie homoseksualų jungtuves / 22 (dailė) 8 684 83115 Asta Deksnytė Kūryba ir kūrėjai (dizainerė) 2 61 05 38 Tolerancijos poreikis – reakcija į Antrojo pasaulinio karo smūgį. Su Gintaru Varnu kalbasi Kristina SABUKIENĖ Monika Meilutytė ir Ugnė Kačkauskaitė / 25 (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Sigita Budraitytė. Beprasmiškai išnaudotos erdvės. Paroda „Iliuzionistai. Apie Dalia MEČKAUSKAITĖ (korektorė) scenografiją ir šiuolaikinį meną“ / 31 Irena Žaganevičienė Kęstutis Šapoka. Įkvėpti sutemų. Andriaus Giedrimo personalinė paroda „Lietuvos aido“ (buhalterė) 2 62 31 04 galerijoje / 32 Zita Čepaitė. Raimundo Malašausko iššūkis Londono meno scenai / 33 Redakcinė kolegija Vita Gruodytė. Kvėpuojanti Justės Janulytės muzika / 37 Pasidavęs scenos narkotikui. Su Giedrium Kuprevičium kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė / 42 Vytautas BERENIS Rokas Povilius. Eilėraščiai / 48 Endre Bojtár (Vengrija) Stasys Eidrigevičius. Šuoliais tarp miestų ir minčių / 50 Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Šeimos likimas, apibrėžtas dingstančios ir išnyrančios Lietuvos. Su Karolina Masiulyte- Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Paliuliene kalbasi Astrida Petraitytė / 53 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Airidas Vainoras. Džonas Belzebubas / 61 Algis Mickūnas Kaimynystė Liana RuokytĖ Antanas Šileika (Kanada) Dvikalbiškumo asimetrija, atminties ideologija ir kultūrinė įvairovė Ukrainoje. Su Vygantas Vareikis Volodymyru Kulyku kalbasi Tomas Kavaliauskas / 64 Kazys Varnelis jr. (JAV) Istorijos puslapiai Virgilijus ČEPAITIS. Nepriklausomybės blokada / 70 Redakcijos adresas Laikai ir žmonės Vytenis Rimkus. Taiga taigoje. 40 metų nelaisvės už viltį / 79 Latako g. 3, 01125 Vilnius Praeities dabartis el. paštas: [email protected], Józef Ignacy Kraszewski. Poniškumo liga / 84 [email protected] Faksas: 2 62 38 61 Apie knygas Gražina Mareckaitė. Vilniaus biblija / 90 Visai nejuokingi skaitiniai © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Krescencija Šurkutė. Ufonautų mirties šokis / 94 Summaries / 95 Redakcija nereika­lau­­ja, kad spaus­di­na­mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Julijonas Algimantas Stankevičius. Autoportretas (Žalia beretė). Be datos. Kartonas, aliejus; 40x30 Kultūros barai yra Eurozine the net­ma­ga­zine partneris. www.eurozine.com 4 p.: Stasys Eidrigevičius. Motina. 1977. Tempera; 11,7x7,3

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Arūnas Spraunius

...politinio korektiškumo rojuje*

ali susidaryti įspūdis, kad pranešimo pavadinimas žygę Sarah’ą Harrison, krimtusią ne tik literatūros, bet Gsemantiškai prasilenkia su tuo, kas bus dėstoma. ir politikos mokslus, dirbusią tiriamosios žurnalistikos Teksto gamintojas taip nemano, jis tiesiog bandys po- srityje, todėl gerai išmanančią teisinius niuansus, susi- litinį korektiškumą aptarti funkcionalumo kontekste, jusius su informacijos sklaida. nes linkęs daryti išvadą, kad visi, taigi ir politiniai, na- Beje, šiuo atžvilgiu simptomiška, kad neseniai pa- ratyvai yra sumaniai konstruojami pagal rinkodaros sirodęs Alexo Gibnio dokumentinis filmas apie Wi- jau išbandytą ir įtvirtintą metodiką. Įsigali (nemanau, kiLeaks pavadintas tiesiai šviesiai – „Mes vagiame kad čia tiktų žodis „įsitvirtina“) globalus „bepasaulis“ paslaptis“. Būtent – faktus vagiame tam, kad jais pa- kapitalizmas, kurio drausminantis ir organizuojantis sinaudodami išsuktume save, o ne dėl paprasčiausio instrumentas yra politinis korektiškumas, pagrįstas įžūlumo ar dėl to, kad neapdairiai „neišsitenkame“ rinkodaros naratyvu. Jei vis dėlto kils įtarimų, ar šio globalios kultūros formuojamame (čia netiktų žodis termino interpretacija pagrįsta, siūlyčiau situaciją „primetamame“) stilistiniame algoritme. Kur kas iš- vertinti kaip dar vieną „sąvokos privatizavimo“ prece- kalbingesnis yra nelaimingą meilę patyrusio gėjaus dentą – tokių jau netrūksta ir vis daugėja. idealisto Bradley’o Manningo likimas – už bendra- Tekstą politinio korektiškumo tema turbūt logiš- darbiavimą su WikiLeaks jis įkalintas, kaip skelbiama, ka (bet nebūtinai prasminga) pradėti Mao Dzedongo trisdešimt penkeriems metams. Tiek Bradley įdavęs mėgta sentencija: „Viskas po saule yra visiškas chao- (mat šis turėjo naivumo išsiplepėti – čia pabrėžčiau sas: situacija puiki.“ Istorijos, kurios dabar plėtojasi žodį naivumas) kitas programuotojas gėjus Adrianas viešojoje erdvėje, vis dėlto turi daugiau intermedijos Lamas, tiek Assange’as, pasirodo, puikiai moka rinktis negu lemties požymių. Tiek Julianas Assange’as, tiek tinkamus prioritetus. Savo biografiją Amerikos (bū- Edwardas Snowdenas, besikaunantys su informacijos tent) leidėjams Julianas pardavė už 2 milijonus sva- laisvos sklaidos suvaržymais, veikia būtent ir išimtinai rų sterlingų. Nieko asmeniška, tik verslas. WikiLeaks teisiniame lauke. O teisinis išradingumas, manyčiau, projektas gal ir buvo pradėtas, turint kokių nors ide- neabejotinai yra politinio korektiškumo elementas. alistinių intencijų, bet greitai virto viešųjų ryšių kam- Juk pas Snowdeną, tada „rezidavusį“ dar Šeremetjevo panija, priešingu atveju tiesiog nebūtų išlikęs. oro uoste, Assange’as nusiuntė savo draugę ir bendra- Jeigu Assange’as kada nors ir buvo politiškai neko- rektiškas, tai nebent ėmęsis seksualinių žaidimų su * Tekstas parengtas pagal to paties pavadinimo pranešimą, skaitytą dviem švedėmis. Sprendžiant iš The Guardian žurna- tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara. Laisvė rašyti“, kuris vyko listų Davido Leigho ir Luke’o Hardingo knygos „Wiki- Biržuose rugpjūčio 23–25 d. Leaks“, vaikinas, panašu, nuoširdžiai manė, kad tai viso

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 labo nuotykis tuo stiliumi, prie kurio jis buvo įpratęs, – dar viena pastebėtina aplinkybė: globali rinka sie- bet merginos nusprendė, kad jis – mažų mažiausiai kia turėti tikslinei vartotojų grupei (t. y. visai žmonijai) chamas. Taigi požiūris į lyčių santykius ir seksualinę semantiškai prieinamą, taigi ne per daug komplikuotą kultūrą skyrėsi iš esmės. saviraiškos standartą, kad planetos gyventojai be pro- Kaip politinio korektiškumo versus nekorektiškumo blemų komunikuotų ir vartodami, ir laisvu nuo varto- pavyzdys (ar iliustratyvus epizodas) paminėtinas ne- jimo metu. Idealu būtų pasiekti, kad laisvo nuo vartoji- bent tas WikiLeaks nutekintos konfidencialios diplo- mo laiko neliktų visai. matų korespondencijos fragmentas, kur amerikiečių Knygoje „Vartojamas gyvenimas“ Zygmuntas Bauma- pareigūnai aprašo britų leiboristų partijos 2008-ųjų nas rašė: „...Tinkami prietaisai ar procedūros ir lengvai pavasario konferenciją. Mančesterio tarybos narys, suprantamos instrukcijos, kaip jomis naudotis, norint buvęs meras lordas Afzalas Khanas žarstė patarimus, sukurti didžiausią naudą sau pačiam, jau yra po ranka, kaip elgtis šios partijos kandidatams, kovojantiems dėl jas galima pasiekti, pasitelkus truputėlį nuovokos ir pa- rinkėjų balsų musulmonų bendruomenėse. Pavyzdžiui, stangų.“1 Būtent, truputėlį ir ne daugiau, nes bus nebe- sveikintis derėtų žodžiais As salam aleikum, o atsisvei- rentabilu. Postindustrinio (t. y. brandaus) kapitalizmo kinant – nespausti rankos moterims... sąlygomis rinkodaros specialistai nuostabą, sutrikimą Tokia gal kiek užsitęsusia įžanga šio teksto gamin- ar pasipiktinimą kvalifikuotai įtraukia į prekės kainą tojas nori pasakyti, kad politinis nekorektiškumas kaip (santykiai ar saviraiška, be abejo, irgi prekė). Tenka da- reiškinys, bent jo manymu, visiškai nesusijęs su rinko- ryti išvadą, kad politinis nekorektiškumas kaip reiškinys dara. Etika sietina ne tik su faktais, bet ir su naratyvo nyksta labai sparčiai, ir tai patvirtina, kokiais efektyviais struktūra, jo stilistika. Kiek rizikuodamas, vis dėlto laikais gyvename. Beje, kaip visų prekės ženklų, taip ir teigčiau, kad politiškai nekorektiška yra kuo nors pik- politinio korektiškumo galiojimo laikas yra nuo… iki, tintis, stebėtis ar dėl ko nors jaustis sutrikusiam. t. y. prasideda ir baigiasi, taigi šis su semantika susijęs Turbūt taip pat rizikuočiau, jei remčiausi asmenine išradimas netrukus nugrims į istoriją. Tas pats laukia ir patirtimi, kuri susijusi su tebeegzistuojančiu, tiesa, jau pačios semantikos, jau irgi tapusios prekės ženklu. kitu pavadinimu, interneto puslapiu Ogrish.com. Prieš Google vykdomasis direktorius Ericas Schmidtas kar- kokius aštuonerius ar devynerius metus, kai globali tu su buvusių valstybės sekretorių Condoleezzos Rice ir virtualioji erdvė dar nebuvo reglamentuota tiek, kiek Hillary Clinton buvusiu patarėju, vėliau perėjusiu dirbti dabar, tai atrodė šokiruojamai atviras portalas, nes nar- į Google inovacijų padalinį, Jaredu Cohenu parašė knygą šydamas po jį galėjai aptikti realias (pabrėžiu, realias) „Naujasis skaitmeninis amžius“. Joje pateikiamas tikslus suicido videodokumentacijas ar itin drastiškus Balkanų veiksmų planas, skirtas įtvirtinti technokratinį globalu- karo vaizdus. Dabar tai pakankamai korektiškas inter- mą, brėžiamos gairės, kokie elgesio modeliai bus pers- neto naujienų puslapis, besiorientuojantis į karštuosius pektyviausi XXI a. Sprendžiant iš recenzijų, sumanymas planetos taškus. O minėti drastiški videodokumentai parašyti tokią knygą kilo 2009-aisiais, kai būsimieji jos neprieinami net archyve. autoriai susitiko karo nuniokotame Bagdade. Pora tezių: Konstruktyvus, lakoniškas stilius, argumentai dėstomi – politinis korektiškumas įsigali (ne įsitvirtina, nes savimi pasitikinčių visažinių tonu, to, ką pavadintume šis saviraiškos standartas jau leidžia sau tiesiog nepa- gyvenimo išmintimi, ne per daug, lygiai tiek, kiek reikia stebėti romantikų, mėginančių jam nepasiduoti ar net verslo projektui (žvelgiant vien techniškai, čia nėra nieko bandančių jį atremti) todėl, kad yra reikalingas globa- nauja, toks metodas gaminti knygas keliauja iš vieno eko- liai rinkai, kuri, jei kalbėtume nusikalstamai metaforiš- nomikos guru veikalo į kitą ir jau seniai yra įgijęs „pagrin- kai, siekia įsibrauti į visus planetos užkaborius, o tada dinės srovės“ statusą). Logiška, kad naratyvas nekompli- galės globalų vartojimą paversti visiškai tobulu; kuotas, nes jo užduotis – platinti vartojimo technologijas,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 3 kurių nešamą gėrį potencialūs vartotojai įvairiose pasau- sistemą, – jo dinamizmas, jo skvarba naudojama tam, lio vietose vis dar ne visi geba suprasti vienodai. kad tokiais pat prekių ženklais būtų paversta visa tikro- Bet Žemės – žmonių planetos užkampiai sparčiai vė, kurios vardas Žemė. nyksta, nes tiesiog akyse tobulėja technologijų skvar- Praeitame amžiuje dominavusiam prasminių ženklų ba. Šiandien irgi neabejotinai bus aktyvuotas koks mi- nuoseklumui dabartiniame prekių ženklų rojuje gresia lijonas mobiliųjų telefonų, sujungtų su Google paieškos visokie nuotykiai. Slavojus Žižekas knygoje „Iš pradžių sistema. Prekės tampa dar labiau prieinamos, apsipir- kaip tragedija, po to kaip farsas“, aptardamas globalaus kimo procesas – dar sklandesnis ir malonesnis. Ypač naratyvo „tik“ funkcionalumą, pateikia tokį pavyzdį: svarbu pasiekti, kad pasaulis būtų iš principo nekonf- „Neseniai net vienas Vatikano atstovas paskelbė, kad liktiškas. Kautis dėl saviraiškos laisvės ar dėl vertybių Che Guevaros garbinimą derėtų suprasti kaip žavėjimą- yra kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau „pagrindinei si žmogumi, kuris rizikavo ir paaukojo savo gyvybę dėl srovei“ tai nerūpi, nes nerentabilu. O tai, kas neren- kitų gerovės […] Viena Australijos kompanija neseniai tabilu, prekių ženklų tikrovėje tiesiog neegzistuoja ir prekiavo Cherry Guevara ledais. Reklaminis naratyvas: tikėtis kitokios realybės bent apžvelgiamoje ateityje „Revoliucinė vyšnių kova buvo numalšinta, įviliojus būtų naivu. Aišku, vienas kitas stebuklo besitikintis jas tarp dviejų šokolado sluoksnių. Tegyvuoja tos ko- naivuolis atsiranda, ir tai, be abejo, savaip gražu. vos atminimas jūsų burnoje!“ Nuoširdesniam žmogui, Dienraštyje The New York Times paskelbtame piktame dar linkusiam gilintis į reiškinių prigimtį, tokių teiginių straipsnyje „Banalybė: neskleisk blogio“ (2013-06-03) gausa sukeltų šizofrenijos priepuolį. Assange’as, aptardamas knygą „Naujasis skaitmeninis XX amžius atkakliai plėtė (kai kada drastiškai rizi- amžius“, priminė, kad būtent klaidžiodami po karo kuodamas) turinio ribas, o XXI amžius „tvarko“ turinį nuniokotą Irako sostinę autoriai aptarinėjo, kaip var- pagal konsensuso schemas, kurias siūlo globali kultūra. totojiškos technologijos pagal dominuojantį modelį, Antai švenčiant hipsteriško Vudstoko muzikos festiva- kurio kilmė, be abejo, Jungtinės Valstijos, keičia tautas, lio 40 metų jubiliejų, per Amerikos televiziją buvo pa- nesvarbu, ar jos nori to, ar nenori. Ir priminė: Google rodyta mėgėjiškai nufilmuota atvira meilės scena rugių kadaise atsirado kaip jaunų išsilavinusių žmonių nepri- lauke. Vienas iš ten parodytų „gėlių vaikų“, maištavu- klausomos, doros, nuotaikingos laikysenos ir kultūros sių prieš miesčioniškumą, ilgainiui tapęs respektabiliu išraiška, tačiau, susidūręs su nenumaldomu postindus- verslininku, padavė į teismą ir filmo autorių, ir televizi- trinio kapitalizmo determinizmu, galų gale pakluso pa- jos kanalą. Komunikacija irgi yra prekė, būtina vengti saulio galingųjų, be abejo, ir rinkodaros profesionalų, nerentabilių elementų arba tuos nerentabilius elemen- diktuojamoms taisyklėms. Tačiau toks apibūdinimas tus (kas ir kaip, išsiaiškina rinkodara) tinkamai apdo- daugeliu atžvilgių tinka ir WikiLeaks – kitaip tariant, roti. Kairuoliški 1968-ųjų maištai, Vudstokas, nihilis- vėlesnis rinkodaros projektas, iš pradžių irgi rėmęsis tas Emilis Cioranas ir apskritai viskas seniai paversta idealizmu, kritikuoja tokiais pat pagrindais pradėtą tinkamomis prekėmis, kad būtų rentabilu. Žižekas yra plėtoti ankstesnį verslo planą. sugalvojęs sąvoką „kultūrinis kapitalizmas“ – jo sąlygo- Assange’as didelę reikšmę teikia aktualiajai politikai. mis niekas nebeperka (ir nebeparduoda) objektų, susi- Žinant dabartines jo likimo peripetijas, tai suprantama. jusių su kultūrine ar emocine patirtimi. Vis dėlto vargu ar politikai, net ir galingiausių valstybių, Be abejo, reikalams klostantis (juos „klostant“) tokiu daro kokią nors lemtingą įtaką planetos bendruomenei, būdu, kuriuo siekiama, kad viskas visiems visais atžvil- kuri energingai atomizuojasi (tą liūdnai patvirtina, pa- giais būtų semantiškai patogu, turinio praradimų ne- vyzdžiui, scenarijus, drastiškai besiplėtojantis Sirijoje). įmanoma išvengti. Tikrą meistriškumą demonstruoja Internetas jau tiesiog per daug rentabilus, kad nebūtų viešosios erdvės ekspertai, analitikai, apžvalgininkai. pertvarkomas į vis sklandžiau veikiančią prekių ženklų Kai kuriems visuomenės nariams (juk vis dar pasitaiko

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 retrogradų) iškart pasidaro linksma, kai tik perskaito, šomo teksto tikriausiai taip ir nebūtų baigęs, mat vis pavyzdžiui, tokią antraštę: „Neišlaikiusiems brandos dar dalyvautų klampiame teisiniame ginče dėl klaidi- egzaminų ekspertai pataria skaityti knygas.“ Arba tokį nančios informacijos skleidimo. nurodymą: „Pasak analitikų, pradėjus skęsti jūroje, de- Pasak šviesaus atminimo filosofo Richardo Rorty, rėtų šauktis pagalbos.“ Arba tokį patarimą: „Ekspertų privati yra ironijos erdvė, o viešojoje reiškiamas soli- teigimu, užsidegus namui, geriausia yra skambinti į darumas. Šiame kontekste vertėtų prisiminti Facebook priešgaisrinę tarnybą.“ Rinkodara valingai ir metodiš- savininko Marko Zuckerbergo pastabą, kad šiuolaiki- kai optimizuoja turinį patogumo labui, nenuostabu, niame pasaulyje privatumas nėra vertybė. Turėdami kad net ir skaitomiausiuose (bent jau lietuviškuose) galvoje, kad šio socialinio tinklo suburta pasaulinė interneto naujienų puslapiuose netrūksta ne tik korek- bendruomenė yra trečia pagal dydį po Kinijos ir Indijos tūros, bet ir gramatinių klaidų. Lingvistiniai ar turinio (pastarąją gal jau ir aplenkė), paspėliokime, kiek priva- kuriozai gal ir neignoruojami, tačiau projektų turėtojai tumo planetoje dar yra likę. Politikos filosofo Antonio paprasčiausiai žino: tokio dalyko kaip kuriozas tikrovė- Negri vertinimu, atsiradus šiuolaikinėms globalioms je nėra, viskas daroma visu rimtumu, juk kalbame apie interaktyvioms medijoms, kūrybinis išradingumas lio- eksperto, analitiko, apžvalgininko prekės ženklą, o su vėsi buvęs individualus, tapo „bendrumų“ dalimi, tad tuo nejuokaujama. jį privatizuoti, remiantis autoriaus teisėmis, darosi pro- Vien pragmatiniais sumetimais situacija logiška ir blemiška – čia „nuosavybė yra vagystė“ tiesiogine šio suprantama. Jei kur nors Londone užsiliepsnotų jūsų žodžio prasme. Dalyvavimas workshopuose, nesvarbu, kaimyno, išeivio iš Bangladešo ar Pakistano, nuomoja- kokios jie kilmės, be abejo, prisideda prie to, kad visi mas būstas, galėtumėte europietiško dekadanso dvasia geriau suprastų visus. pareikšti, kad tai bjauru ir neskoninga, todėl jūs tame Be to, globalus kapitalizmas iš prigimties yra multi- nedalyvausite. Arba patikinti, kad nuomojamų būstų kultūrinis ir tolerantiškas.2 Stambusis kapitalas suinte- rinka Jungtinės Karalystės sostinėje perpildyta, todėl resuotas globalia darbo rinka bei ranga, tam neabejoti- padegėlis nesunkiai ras kitą butą už konkurencingą kai- nai pritaria ir tie imigrantai, kuriems pavyko prasimušti ną. Temperamentingas išeivis iš Pakistano ar Bangla- į „auksinio milijardo“ klubą. Norintys gauti darbą turi dešo tiek už vieną, tiek kitą pareiškimą gal ketintų jus būti ne tik sveiki, bet ir įpratę prie disciplinos. Filosofas papjauti ir tikriausiai būtų teisus. Be abejo, naivu tikėtis, ir eseistas Jeanas Clodas Milneris konstatavo, kad tie, kad europietis, užsidegus jo nuomojamam būstui, bū- kurių rankose galia, puikiai žino skirtumą tarp teisės ir tinai liks mandagiai korektiškas, ne laiku ir ne vietoje leidimo... Teisė, pagal griežtą šios sąvokos apibrėžimą, girdėdamas postringavimus apie nekilnojamojo turto suteikia galimybę naudotis galia kito galios sąskaita. rinką, vis dėlto jam veikiausiai pakaks nuovokos ir savi- Leidimas nesumažina galios to, kuris tą leidimą duoda, tvardos, kad pasirinktų veikimą teisiniame lauke. ir nepadidina galios to, kuris jį gauna. Leidimas tik pa- Kita vertus, situacijų gali būti įvairių – dalį šio teksto lengvina gyvenimą, žinoma, tai nėra nereikšminga. liepos ir rugpjūčio sandūroje rašiau Birštone, išsinuo- Dabartinė situacija tam tikros (kartais netgi drastiš- motame bute, kuris atitiko visus Europos Sąjungoje kos) ironijos vis tiek neišvengia, nes kai kas (tikėtina, įprastus viduriniosios klasės būsto standartus. Preky- iš viduriniosios klasės) retsykiais vis dar nustemba ar bos centre atsitiktinai susidūriau su buto šeimininke ir net suglumsta, tačiau tai tėra nereikšmingi tarpulaikio po abipusių pašmaikštavimų užsiminiau, kad išvyksiu recidyvai, nes „išmanioji skubos visuomenė“ paiso tai- rytojaus popietę. Ji pasakė užeisianti pasiimti rakto. syklių, raginančių be paliovos judėti į priekį. Tai pasau- Pokalbį baigiau sakiniu: puiku, tada ir perduosiu jums lio daliai, kuri kol kas „neauksinė“, pakaks pusantros ar visiškai nudrengtą jūsų butą. Jei tą patį nuomininkas dviejų generacijų, kad ir ji būtų „paauksuota“. Aišku, būtų pasakęs kokiame nors Vokietijos kurorte, savo ra- galima tarti, kad kitaip nebuvo niekada. Vis dėlto bū-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 5 tent XXI a. pradžioje tokia reikalų padėtis įtvirtinama atitikmeniu, manyčiau, laikytina lietuviška virta „Pus- kaip globali sistema. Gal nuobodoka, užtat patogi. rytinė“ dešra, tiesa, į indiškąją versiją įdedama kokius Iš to, kas čia išdėstyta, akivaizdu, kad teksto pavadi- penkis kartus daugiau prieskonių, net atrodo, kad be jų nimą vainikuojančio žodžio „rojuje“ semantinė struk- ten apskritai nelabai ko yra. tūra neturi ir negali turėti nė menkiausios užuominos Parezidavęs Colindale, turėjau galimybę dalyvauti į ironiją. Egocentriška, brandi ir politiškai korektiška 36 valandų nuotykyje, kai teko rinktis kelionę namo planetos vartotojų bendruomenė rojų praktikuoja visu mikroautobusu, kurį pusantros paros vairavo vieninte- rimtumu, todėl neprotokolinių atvejų net nešalina, o lis ir nepakeičiamas lietuvis. Laikina keleivių bendruo- vien „techniškai“ palieka juos už aktualiojo konteksto menė lokalioje mikroautobuso erdvėje pasiskirstė pagal ribų. „...Objekto pasipriešinimas, kylantis iš jo dar ne jau patikrintą klasinio susisluoksniavimo principą – visai užgniaužto, tačiau jau rudimentinio suverenumo, gale sukrito „luzeriai“, sėdynėje greta vairuotojo įsitaisė yra suvokiamas kaip neteisingai pasirinktos prekės ne- pora „vinerių“, kurie britų kapitalo bendrovėse padarė adekvatumas, prastumas ar nekokybiškumas.“3 Rinka stalių karjerą, o dabar vyksta į tėvynę trumpų atostogų. šį neatitikimą patikimai ištaiso ir netikusias prekes (tai- Jie kažką gurkšnojo, mėgavosi gyvenimo pilnatve ir da- gi ir saviraišką) pakeičia kitomis, patobulintomis. lijosi patirtimi, kaip tinkamai pasinaudoti karjeros tei- Vis dėlto esama ir grynai techninių aplinkybių. Bent kiamomis galimybėmis, pavyzdžiui, kaip kuo švariau jau vienam transcendentiniam projektui rojaus buvimas nugremžti varį nuo laidų, nušvilptų iš darbdavio brito, neatrodo pakankamai rentabilus, jeigu tie, kurie pre- ir kur brangiau tą metalą parduoti. tenduoja į jį patekti, neatlieka skaistyklos testo. Keletas Pokalbininkai aptarė ne tik tarptautinės darbo rin- pavyzdžių, lyg ir rodančių, kad planetos bendruomenė kos niuansus, bet ir multikultūriškumo praktiką. Rei- tikriausiai dar nepasiekė net pusiaukelės į politinio ko- kia pripažinti, britai puikiai sugeba iš įvairiataučių savo rektiškumo rojų. Kaip visiškas avantiūristas turėjau gali- samdinių išreikalauti efektyvumo ir kokybės. Staktas mybę šešias savaites reziduoti Londono Colindalo rajo- montuojantys staliai lietuviai gyrėsi palaukdavę, kol jų ne, kuris yra ketvirtoje šio megalopolio zonoje, už kokių kolegos ir konkurentai darbo rinkoje lenkai išeis parū- 17 kilometrų nuo Sičio, laikytino be priekaištų politiškai kyti, o tada šių montuojamas staktas lengvai „pakore- korektišku. Baltosios rasės atstovai šiame keistokai su- guodavo“. Vadybininkas, patikrinęs darbų kokybę, duo- planuotame daugiabučių mikrorajone yra akivaizdi eg- davo pylos lenkams už tikslumo stoką. Bosas ta proga zotika – lenkišką alų „Tyskie“ pirkdavau vieno pakista- nurodydavo, kad lenkai imtų pavyzdį iš lietuvių. niečio parduotuvėlėje, o ten kai kada regėdavau visiškai Vienas smalsus darbo žmogus, tarkime, iš Pakista- paklaikusius garbaus amžiaus tautiečius, užklystančius no ar Bangladešo, gyvai domėjosi kolegų iš kitų kraštų nusipirkti degtinės. Kiekvieną kartą apimdavo nuostaba, tradicijomis ir pasiteiravo lietuvių, kaip jie sveikinasi. koks turėjo būti motyvas, kad žmogus, gyvenęs tikriau- Šie maloniai išaiškino, kad „Hello“ lietuviškai yra „De- siai nedideliame provincijos miestelyje ar kaime, belstųsi bilas“. Laikydamasis multikultūrinio etiketo, šis nuošir- į svetimos šalies didmiestį, prie kurio papročių niekada dus žmogus tuo žodžiu ir pasisveikino su lietuvių kilmės nepripras ir jausis akivaizdžiai nelaimingas? darbdaviu. Prisiminus pradžioje pateiktą Mao sentenci- Maistą pirkdavau kito pakistaniečio tikriausiai pagal ją, teksto kompozicija čia lyg ir užsisklendžia. franšizę valdomame prekybos centre Spar. Nors gyve- nau palyginti ekstremaliomis sąlygomis, visada pra- linksmėdavau aptikęs (o aptikdavau visada) Indijoje 1 Zygmunt Bauman, Vartojamas gyvenimas, Išvertė Kęstas Kirtiklis ir Giedrė pagamintą dešrą, paženklintą prekės ženklu „Salami“, Kadžiulytė, Vilnius: Apostrofa, 2011, p. 169. turinčiu garbingą praeitį. Pagal apibrėžimą privalomas 2 Ten pat, p. 147. jos ingredientas turėtų būti vytinta mėsa. Šios „Salami“ 3 Ten pat, p. 42.

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Problemos ir idėjos

Tradicijų ir klasikos vertė „architektūros esperanto“ triukšme

Davidas Watkinas (g. 1941) – tarptautiniu mastu pripažintas britų architektūros istorikas ir esteti- kas, Kembridžo universiteto Meno istorijos departamento profesorius emeritas, ilgametis Peterhause’o mokslo darbuotojas, paskelbęs keliolika architektūros istorijos ir kritikos studijų, tarp jų – „Moralė ir architektūra“ (1977), „Regentų Anglijos karališkieji interjerai“ (1985), „Trumpa anglų architek- tūros istorija“ (2001), „Devynioliktojo amžiaus architektūra“ (2003, kartu su Robinu Middletonu), „Vakarų architektūros istorija“ (2005, pasirodė jau keturios šio veikalo laidos), „Romėnų forumas“ (2009), specializuotų monografijų apie britų architektus, tęsiančius klasikinę tradiciją – Thomą Hope’ą, serą Johną Sloaną, C.R. Cockerellą, Johną Murray’ų, Quinlaną Terry. Profesorius Watkinas yra Britų karališkojo architektūros instituto garbės narys, o šiemet pelnė prestižinį Henry’o Hope’o Reedo apdovanojimą, Jungtinių Amerikos Valstijų skiriamą už nuopelnus, puoselėjant klasikinės architektūros ir kultūros tradiciją įvairiose šalyse. Beje, Anglijos architektūrinė spauda šį garbingą tarptautinį prizą nusprendė „kukliai nutylėti“. Pro- fesorius Watkinas, nors yra garsaus vokiečių kilmės britų architektūros patriarcho Nicolauso Pevsnerio, šlovinusio modernizmą ir „laiko dvasią“ atspindinčią kūrybą, mokinys, jau keletą dešimtmečių kritiškai analizuoja ideologines ir estetines modernizmo dogmas, vadindamas šį diskursą „puritoniška religija“. Apie jos poveikį tiek šiuolaikinei architektūrai, tiek miestokūrai ir kalbėjomės su iškiliu britų menotyrininku.

lmantas Samalavičius. Pasak kai kurių ana- bendrą kultūros klimatą iki šiol lemia įtakinga esteti- Alitikų, gyvename „postmodernioje“ epochoje, nė modernizmo ideologija, nuo pat savo užuomazgų nors dėl postmodernybės ar postmodernizmo sąvokos kryptingai siekusi ištrinti istorinę atmintį, o tradiciją turinio pastaraisiais dešimtmečiais kyla vis daugiau išstumti į kultūros paribius, neva ji atgyveno ir nu- diskusijų. Pavyzdžiui, žinomas architektūros teore- vertėjo. Šių doktrinų poveikis architektūrai ir urba- tikas ir kritikas Charlesas Jencksas kalba apie „vėly- nistikai ypač akivaizdus, Le Corbusier ir Sigfriedo vąjį modernizmą“, išsiversdamas be madingo, tačiau Giediono koncepcijų apžavai valdo ir „postmodernis- dviprasmiško priešdėlio „post“. Kad ir ką sakytume, tinę“ vaizduotę. Kodėl šis diskursas klesti, nepaisant

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 7 jo lėkštumo ir abejotinų prezumpcijų? Ar tikitės, kad Nebūčiau toks tikras, kad yra daug „istorikų, kritikų artimiausiais dešimtmečiais keisis požiūris į moder- ir praktikų, ištrūkusių iš modernaus mąstymo paspęs- nizmo doktrinas? tų spąstų“, bet man į galvą ateina vardai tų, kurie rašo David Watkin. Matydamas, kaip aklai šiuo metu apie klasikinės ir tradicinės architektūros įtaką šiuo- šlovinami tokie architektai kaip Normanas Fosteris, laikinei praktikai, tarp jų paminėčiau Steveną Semesą, Richardas Rogersas, Zaha Hadid, Renzo Piano, Davi- Richardą Johną ir Phillipą Doddą. O Peteris Pennoye- das Chipperfieldas ir daugybė panašių į juos, neturiu ris rėmė šį sąjūdį projektuodamas statinius ir rašyda- vilčių, kad artimiausioje ateityje įvyktų kokie nors mas knygas apie klasikinę XX a. pradžios amerikiečių reikšmingi pokyčiai. Atrodė įmanoma, kad postmo- architektūrą. Urbanistikos srityje galima paminėti to- dernizmas, nors yra lėkštas ir vulgarus, įsileis dau- liau augantį Poundberio miestą, kurio bendrąjį planą giau oro negu siaurakaktis modernizmas, tačiau tos parengė Leonas Krieras ir kurio plėtrą prižiūri gausus durys iki šiol užvertos. Todėl pagrindiniai tarptauti- būrys architektų, beje, šį projektą remia Velso princas. niai užsakymai atitenka ne tiems architektams, kurie Anglijoje tai daro didelę teigiamą įtaką. puoselėja tradicijas, nors derėtų pasidžiaugti, kad da- bar tokių yra gerokai daugiau, negu buvo prieš du ar Tarptautiniu mastu nuskambėjusioje knygoje „Mo- tris dešimtmečius. Deja, jie gali pasireikšti daugiau- ralė ir architektūra“ rašėte: „Neretai išleidžiama iš sia privačioje sferoje. Kalbėdamas apie Angliją, tu- akių, kad nuo Platono iki Choicy egzistavo architek- riu galvoje tokius architektus kaip Robertas Adamas, tūros tradicija, daugiausia klasikinė ar gotiškoji, ir Julianas Bicknellas, Robertas Franklinas, Craigas ji buvo tokia stipri, kad diskusijos dėl stiliaus daž- Hamiltonas, Digby’s Harrisas, Liamas O’Connoras, niausiai plėtojosi jos viduje. Tad grynai racionalūs Benas Pentreathas, Hughas Petteris, George’as Sau- ar techniški architektūros aiškinimai priklausė nuo to marezas Smithas, Johnas Simpsonas, Quinlanas ir pirminio vaizdo, kaip turėtų atrodyti architektūra, ir Francis Terry’ai. Jų projektus nuosekliai ignoruoja jokie neadekvatumai niekada neiškildavo viešumon.“ architektūrinė spauda, susikoncentravusi išimtinai Kaip vis dėlto atsitiko, kad architektūrą užgožė tech- ties modernizmu. Laimei, Roberto Adamo pastan- ninio pobūdžio klausimai? Kokios priežastys priver- gomis vis dėlto pavyko įkurti Tradicinių architektų tė atmesti tą dimensiją, kurią vadinate architektūrai grupę šiaip jau modernistiniame Karališkajame britų prigimtiniu vaizdinio kūrimu, ir kaip šis atmetimas architektūros institute. paveikė architektūros formų raidą? Manau, šiurpą keliantis Le Corbusier požiūris, Visos avangardo atmainos iš esmės atmetė, ignora- kad namas yra mašina, skirta žmonėms gyventi, jau vo, niekino tradicijos sąvoką. Negatyvų požiūrį bene savaime atsako į šį klausimą. Suprantama, tokiai ma- geriausiai atspindi triukšmingi futuristų pareiškimai, šinai visiškai nereikia lipdinių, būdingų kiekvienai kad būtina sunaikinti praeitį, esą jos tęstinumas – civilizuotos architektūros rūšiai, todėl buvo uždraus- tai klaida. Tačiau pamažu stiprėja ir kita tendenci- ta tiek dekoruoti jais modernistinius statinius, tiek ja – atsiranda daugiau architektūros istorikų, kritikų dėstyti apie jų prasmę ir vertę architektūros moky- ir praktikų, kuriems pavyko ištrūkti iš modernaus klose. Skeptiškai vertinčiau teiginį, esą „architektūrą mąstymo paspęstų spąstų. Jie rūpinasi istorinių sti- galiausiai užgožė techniniai klausimai“, nes plieno lių tęstinumu, kad ir kaip tai būtų sunku kultūros ir stiklo statiniai man atrodo labai jau nepraktiški. lauke, apimtame savigriovos azarto. Savo veikaluose Modernistinė architektūros praktika atsisakė kurti Jūs nuolat pabrėžiate architektūros tradicijų vertę ir tokius pastatus, kurie būtų ilgaamžiai, pastatyti iš prasmę. Kuo tradicija svarbi architektūros estetikai, tvirtų, patvarių medžiagų. Tai nepriimtina nei kultū- urbanistikos ateičiai? riniu, nei techniniu požiūriu.

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Daugelyje veikalų pabrėžiate, koks svarbus klasi- Galbūt klimato kaita, o kartu ir saulėlydis epochos, kos ir klasicizmo vaidmuo Vakarų architektūros rai- kuri energijos šaltiniais laiko tik natūralias iškasenas, dai. Taip pat žinome, kad kai kurie liūdnai pagarsė- privers susimąstyti ir apie stulbinantį dangoraižių, ję modernybės eros politiniai režimai (turiu galvoje reprezentuojančių kapitalo, verslo galias, neefektyvu- pirmiausia nacizmą ir sovietinį komunizmą), nors mą. Gal ateities miestai plėtosis kitaip negu praėju- iš pradžių turėjo šiokių tokių avangardistinių aspi- siame amžiuje, kai įsigalėjo skėtrumo ir vertikalumo racijų, vėliau ėmė eksploatuoti neoklasikines archi- tendencijos? tektūros formas, ir šis faktas mūsų dienomis dažnai Savo požiūrį išdėsčiau atsakydamas į trečiąjį jūsų pasitelkiamas kaip neva stiprus argumentas prieš bet klausimą. Pavyzdžiui, esu įsitikinęs, kad šiaurinio kokius bandymus atgaivinti ar permąstyti klasikinį klimato šalyse, tokiose kaip Britanija, turėtų būti vi- architektūros paveldą, o juo labiau suteikti jam tęs- siškai atsisakyta kurti statinius, priklausomus nuo tinumą, tarsi antikos graikus ir romėnus turėtume dirbtinio oro kondicionavimo. kaltinti dėl potencialiai totalitarinio jų architektūros pobūdžio. Šis slogus moderniosios istorijos tarpsnis Vienas iš svarbiausių šiandienos uždavinių – per- panaudojamas kaip pretekstas atmesti klasicizmą ir mąstyti ir iš esmės pakeisti būsimųjų architektų ren- jo architektūros principus. gimą. Verkiant reikia naujos edukacinės filosofijos, Kadangi visos be išimties žmonijai žinomos po- kuri taptų atsvara beapeliacinei orientacijai į rinkos litinės sistemos vartojo klasikinę kalbą, niekaip ne- „poreikius“. Kaip manote, ar keisis architektų rengi- pateisinama, kad asociacijos su kai kuriais XX a. mo programų turinys, išsivadėjus modernizmo esteti- režimais buvo pasitelktos, siekiant užkirsti kelią jos kai ir pagausėjus aplinkosaugos iššūkių, susijusių su plėtojimui Vokietijoje ir Italijoje. Šį absurdą atsklei- klimato kaita? dė Leonas Krieras, viename iš savo piešinių klasikinę Vienintelis atsakymas, kurį galima pateikti, – tai koloną pavaizdavęs kartuvėse. Tai primena Niurnbergo patarimas sekti modeliu, taikomu pagarsėjusioje, teismus – nuteistieji mirties bausme buvo pakariami. klestinčioje Indianos Notre Dame universiteto Ar- chitektūros mokykloje – joje vienintelėje dėstoma Modernizmas, pasak kai kurių šiuolaikinių kri- tradicinės ir klasikinės architektūros praktika. Čia tikų, – tai „architektūros esperanto“, nes avangardo minėtinos tokios reikšmingos figūros kaip Richar- estetika, nepaisant begalinių ambicijų, yra tokia pat das Economakis, Michaelis Lykoludis, Stevenas Se- ribota kaip ir lingvistiniai elementai, iš kurių su- mesas, Thomas Gordonas Smithas, Johnas Stampe- durstyta dirbtinė susikalbėjimo priemonė. Į kultūros ris, Duncanas Stroikas ir Williamas Westfallis. Jie paraštes modernizmas išstūmė ir Rytų architektūros mums visiems rodo pavyzdį ne tik puikiai dėstyda- (budizmo, islamo) savastį. Ar turite vilčių, kad ne- mi, bet ir rašydami šios srities veikalus. Beje, bū- vakarietiški regionai atsigręš į savo tradicijas, suvoks tent ši mokykla administruoja ir Richardo H. Drie- jų vertę? hauso apdovanojimą, įsteigtą 2003 m., kad atsirastų Iš tikrųjų tragiška, kad vakarietiškas moderniz- alternatyva Pritzkerio prizui. Driehauso prizas jau mas, būdamas banalus ir istoriškai nejautrus, nu- įteiktas tokiems meistrams kaip Andresas Duany’s ir šlavė ir tradiciją, puoselėtą Rytuose. Šiuolaikinis Elisabeth Plater-Zyberk, Allanas Greenbergas, Leo- ispanų architektas Rafaelis Manzano Martosas rado nas Krieras, Rafaelis Manzano Martosas, Demetri’s kelią, kaip išbristi iš tos pelkės, – tiek projektuoda- Porfyriosas, Robertas Sternas ir Quinlanas Terry’s. mas savo pastatus, tiek restauruodamas istorinius, Čia slypi ateities viltis. jis pasitelkia vietinę islamišką kalbą. Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 9 Algimantas Bacevičius

Architektūrinė dendrologija Samprata ir pritaikymas

okio jungtinio architektūrinės dendrologijos su augalais?“ (Are Landscape Architects Divorced Ttermino lietuvių spauda dar nevartoja, tačiau From Plants?) kilo karšta diskusija ir paaiškėjo, kad atskirai šios abi disciplinos – architektūra ir dendro- didžioji dalis kraštovaizdžio architektų iš žymiausių logija (mokslas apie sumedėjusius JAV kompanijų tolsta nuo augalų augalus) – yra pasiekusios nemenkų panaudojimo architektūros projek- rezultatų švietimo, projektavimo ir tuose, beje, jie ir patys tą pripažino. mokslinių tyrimų srityse. Atsižvel- Ši tendencija jau ryškėja ir Europo- giant į pagrindinius vartotojus – kal- je, taigi ir Lietuvoje. Vis dėlto Den- bu apie kraštovaizdžio architektūrą, nisas Mc Glade’as iš projektavimo kraštovaizdžio dizainą, parkotyrą, kompanijos Olin Partnership (Fila- paminklosaugą, sodų meną ir pan., – delfija) teigia, kad Europos krašto- ši disciplina, užpildyta atitinkamu vaizdžio dizaineriai augalų įvairovei jungtiniu turiniu, turėtų būti sava- skiria gerokai daugiau dėmesio ir rankiškai plėtojama, dėstoma uni- tai nesunku pastebėti, pavyzdžiui, versitetuose ir kolegijose. Japonijos lankantis Anglijoje ar Prancūzijoje. ir Kinijos universitų Architektūros Juodosios pušies kryminis varietetas / Pastaruoju metu, kai skverai ir fakultetuose jau yra dėstoma kraš- Pinus nigra subsp. pallasiana aikštės grindžiamos daugiausia tovaizdžio dendrologija (Landscape kieta danga (hardscaping), augalai Dendrology), leidžiami to pobūdžio vadovėliai. Lie- „persikėlė“ į terasas ir ant plokščių stogų. Populia- tuvoje irgi yra keletas šios srities, tiesa, kitaip įvar- rėja profesionali želdinimo praktika, ypač Vokieti- dytų, veikalų. joje, Kanadoje, „žaliųjų namų“ idėja propaguojama Anksčiau buvo teigiama, kad kraštovaizdžio ar- ir JAV. Prof. Matthew E. Kahnas knygoje „Klima- chitektūra ir dendrologija yra tos pačios auksinės topolis. Kaip jūsų miestas gyvuos karštoje ateityje“ monetos aversas ir reversas. Tačiau Williamui J. (Climatopolis, How our Cities will thrive in the Hot- Thompsonui, žurnalo Landscape Architecture Ma- ter Future) daro išvadą: 2010 m. Maskvą užgriuvus gazine redaktoriui, 2004 m. birželį paskelbus ana- rekordinei karščių bangai, niekas negalėtų pasakyti, litinį straipsnį „Kraštovaizdžio architektų skyrybos kada ji vėl pasikartos, ar miestas pajėgs ją atlaikyti.

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Reikia imtis inžinerinių priemonių, didmiesčiuose karkaso. Jeigu atkreipsime dėmesį į medžių ar krūmų kurti ventiliacinius srautus, „žaliuosius koridorius“, augimo įpročius, suprasime augalus ir išmoksime ge- smarkiai didinti želdinių plotus – tą daryti būtina riau su jais sugyventi. Tai padės išvengti klaidų, tiek nedelsiant. Panašios nuomonės laikosi ir kraštovaiz- parenkant sodinimo vietą, tiek nustatant atstumą tarp džio architektė Jana Milošovičova, viena iš Berlyno sodinukų. Viena iš mūsų miestų želdiniams opių pro- plėtros projekto rengėjų, – akcentuojamas unikalus blemų – genėjimas. Jis turi būti atliekamas, vadovau- inžinerinis augalų pritaikymas, architektūrinė den- jantis medžių architektūros samprata, žiniomis apie jų drologija panaudojama slopinti negatyviam miesto dydį ir siluetą, šakojimosi pobūdį. Matydami žmogų šilumos salų (UHI, urban heat islands) poveikiui. su fizine negalia, jį užjaučiame, stengiamės jam padėti, Kas yra medžių, krūmų, vijoklių, gėlių architektū- tačiau medžių kažkodėl negerbiame, juos luošiname, ra? Daugelis iš mūsų, išgirdę žodį „kaštonas“, savo at- todėl jie praranda natūralų grožį. Čia nekalbu apie ša- minties „duomenų bazėje“ tikriausiai lintinus ar invazinius medžius. greitai rasime būdingiausius bruo- Remiantis medžių architektūra, žus: balti žiedai gegužę, dideli lapai sukurtas ir 2010 m. netoli Ciuricho iš 5–7 lapelių, spygliuota žalia dėžutė atidarytas unikalus muziejus – Tree su rudu vaisiumi rudenį. Tačiau koks Museum – Enea Garden. Šveica- tas medis – aukštas ar žemas, kokia jo rų kraštovaizdžio architektas Enzo laja – plati ar siaura, koks kamienas, Enea savąjį „Medžių kulto muziejų“ atsakyti jau daug sunkiau. Terminas po atviru dangumi suskaidė į kele- „architektūra“ siejamas su pastatais, tą skirtingų erdvių, kurias įrėmina urbanizuota aplinka, tačiau jis tinka geometrinė takų sistema. Suaugę ir augalams. Pavyzdžiui, medžiai yra medžiai – kai kuriems iš jų arti 100 natūraliai užprogramuoti augti pagal metų, – su visiškai susiformavusia nuspėjamą modelį, kuris unikalus architektūrine išraiška, eksponuo- kiekvienai rūšiai ar veislei. Paveiktas Kaukazinis skirpstulas / jami baltų akmeninių stelų, basei- žaibo ar vėjo, žmogaus sužalotas me- Zelkova carpinifolia nų, žolės ir dirbtinės šviesos fone. dis netenka viršūnės, dalies kamieno Kraštovaizdžio architektūros fa- arba šakų. Tačiau, kol gyvas, jis vis tiek stengsis at- kultetai steigiami skirtingo profilio universitetuose. gauti tą prarastą siluetą, kuris būdingas tik jo rūšiai. pavyzdžiui, Maskvoje ar Sankt Peterburge, kituo- Pastatai yra suprojektuoti baroko, modernizmo ar se Rusijos miestuose – dažniausiai prie miškų ūkio, kitu stiliumi, o gamta sukūrė paprastojo klevo, maža- Vakarų Europoje – prie architektūros, inžinerinių ar lapės liepos, europinio maumedžio, paprastosios rak- meno disciplinų. Todėl skiriasi ir dėstomas augalų tažolės ir kitus stilius. Daugeliui žmonių medžiai ar pažinimo lygis. Kraštovaizdžio architektūrai, skir- gėlės asocijuojasi vien su žiedų spalva, lapais, kitomis tingai nuo miškininkystės, medžio ar krūmo laja yra dekoratyvinėmis savybėmis, tačiau visų svarbiausia vertikali struktūra, labai svarbi funkciniais ir vizua- jų charakteristika yra natūralus stilius arba architek- liniais pritaikymo aspektais. tūra. Kai kurie statiniai atlaikė tūkstantmečius, tačiau Viešėdami ne tik Italijoje, vien pagal charakterin- ir gamtos sukurta architektūra ilgaamžė – apsilanky- gą siluetą iš tolo lengvai atpažinsime juodąją tuopą kime Jeruzalėje, Getsemanės sode, kur meldėsi Jėzus, „Italica“ (Lombardy poplar), visžalį kiparisą, čilinę ir pastovėkime šalia alyvmedžių… araukariją ar kitus medžius. Mūsų kaimų sodybose, Mes žavimės pavasario, vasaros žiedais, rudens la- paežerėse galime pamatyti mažalapę liepą, laukuose – pais, tačiau visa tai neegzistuoja be architektūrinio vienišių paprastąjį ąžuolą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 11 Lietuvos botanikos sodai ir mažosios dekoraty- įspūdingiausią iš romantinių sodų, jam daug padė- vinių augalų kolekcijos tik iš dalies gali tenkinti jo ir draugystė su tuometiniu Glasnevin botanikos edukacinius minėtų kūrybinių profesijų poreikius. sodo kuratoriumi seru Fredericku Moore’u. Čia ge- Paprastųjų alyvų veislės, tokios kaip „Znamia Leni- rai atsiskleidžia viena iš stipriųjų britų kraštovaiz- na“, „Sorok let komsomolu“, labiau tiktų Grūto par- džio architektūros mokyklos pusių – augalų gausa ir kui. Tačiau ir Europoje (išskyrus rožes, European nuostabūs jų deriniai. Internete galima rasti puikių Rosarium Sangerhausen, Vokietija) nerasime vieno- nuotraukų rinkinį Des Irvine Photography-Mount je vietoje visų pagrindinių, šiandienos kraštovaiz- Usher-Portrait of a Garden. džio architektūrai reikalingų, „madingų“, naujų ir Belieka pritarti Dainiaus Labeckio minčiai, iš- suaugusių dekoratyvinių augalų kolekcijos. Anglija sakytai straipsnyje „Vilniaus parkų šiandiena pagal nuo seno laikoma viso pasaulio sodininkų ir auga- medkirčių scenarijų“ (Kultūros barai, 2013, nr. 5): „Is- lų mylėtojų Meka. Lietuvos kraš- torinių parkų, skverų ir kitokio žalio- tovaizdžio kūrėjai ir dendrologai, jo kultūros paveldo dvasią sukuria ne kitų gretimų profesijų specialistai, kas kitas, o seni medžiai.“ Ypač gerai mokslininkai ir studentai, fotogra- tą galima įvertinti šalyje, nepatyru- fai ir dailininkai turėtų „atrasti“ sioje karų. 2009 m. gegužę Dubline savus adresus, bet vienas iš tokių dėl buvo atidarytas Argentinos ir Airijos daugelio priežasčių galėtų būti Airi- kraštovaizdžio architektų bendrai su- ja. Balandžio – gegužės ir rugsėjo – projektuotas darnusis parkas Father spalio mėnesiai yra tinkamiausias Collins Park (26 ha), kuriame 4 vėjo metas tokioms edukacinėms kelio- turbinos atsinaujinančiais energore- nėms. Čia puoselėjamos senos bri- sursais aprūpina ne tik šio parko ak- tiškos kraštovaizdžio tvarkymo tra- tyvią ir inžineriškai sudėtingą veiklą, dicijos, nestinga meilės augalams, Čilinė araukarija / Araucaria araucana bet ir gretimus objektus. šiltas drėgnas klimatas yra palan- Autoriaus grafinės iliustracijos Tokia mano agitacija gali sulaukti kesnis negu Jungtinėje Karalystėje, kritikos, esą nėra reikalo mokytis to, dirvožemis švelniai rūgštokas, o savi keliautojai ir kas šiandien pas mus dar nekuriama. Tačiau Europa augalų tyrinėtojai sukūrė turtingas kolekcijas. Ry- darosi vis vieningesnė, studijos panašėja ir, kaip teigia tinė Airijos salos pakrantė, nuo Belfasto iki Korko Lenkijos dekoratyvinių augalų auginimo veteranas nedideliais atstumais tarsi karoliais nubarstyta so- Grzegorzas Kurowscy’s, nesvarbu, kad konkrečiam dais ir arboretumais, yra tarsi gyvas vadovėlis. Čia augalui pas mus per šalta, bet jis dažnas kitų šalių par- veši Čilės, Argentinos, Naujosios Zelandijos, Aus- kuose ir soduose, todėl turime jį pažinti. Kaip šokti ar tralijos, Šiaurės Amerikos, Europos medžiai, tarp dainuoti, kultūringai naudotis stalo įrankiais, taip ir jų ir „lietuviški“. Visi jie puikiai išsivystę, išlakumu pažinti pagrindinius Europos medžius, gėles reikalau- dažnai lenkia saviškius tėvynėje ar kur nors kitur ja bendroji žmogaus kultūra. Europoje. Du arboretumai palyginti dar jauni, todėl Dekoratyvinių augalų įvairovė ir tinkamas jų pri- ypač platus „šiuolaikinis jų“ asortimentas. 2011 m. taikymas yra aktuali tema visame pasaulyje. JAV rugpjūtį Mount Usher Gardens, sukurtame Willia- Home & Garden Television, Jungtinės Karalystės mo Robinsono (1838–1935), apsilankę populiaraus BBC Gardeners‘ World laidos, matomos ir daugely- Jungtinės Karalystės žurnalo Gardeners’ World eks- je Europos šalių, išsamiai pristato augalus, sodus ir pertai pripažino jį vienu iš 3 puikiausių Airijos sodų. parkus, leidžia tokio pobūdžio knygas. Panaši pro- Vartry upelio pakrantėse architektas suprojektavo fesionali informacinė/edukacinė laida, kuri tenkintų

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 ne tik architektūrinės dendrologijos specialistų, bet kalavimai atsiras dabar? Savivaldybės želdintojų ir visuomenės poreikius, turėtų atsirasti ir Lietuvos būrys nemažas, bet išbarstytas po kelis skyrius ir televizijoje. Tada galėtume tikėtis greitesnių kokybi- departamentus, neturi nei aiškaus lyderio, nei ilga- nių mus supančios aplinkos pokyčių. laikių veiklos programų. Tai turėtų būti komanda, JAV, Rusijoje, Lenkijoje sodinami ne tik botanikos, panaši į kūrybines dirbtuves ar studiją, – vadybos bet ir edukaciniai sodai (Learning Garden). Juose vi- ir eksploatacijos, kraštovaizdžio architektūros ir di- sas dėmesys skiriamas lankytojams, kad šie galėtų zaino, miesto miškininkystės ir arboristikos, istori- kuo geriau pažinti gyvąją gamtą, taip ugdomas jau- jos ir sociologijos, ergonomikos lydinys, siekiantis trumas aplinkai. Tokiuose soduose gausu žaidybinių pritaikyti tarptautinį šių sričių mokslą, perimti ge- elementų vaikams, įvairių statinių, vandens telkinių, riausias idėjas ir praktiką. Želdynai yra dalis mus šalia dekoratyvinių augalų yra daržovių sklypai ir supančios aplinkos ir viešosios miestiečių kultūros net specialūs plotai, skirti piktžolėms, kad išmok- atspindys. tume jas atskirti. Edukacinis sodas/parkas papuoštų Tačiau grįžkime prie to, nuo ko pradėjome. ir mūsų kurortinius miestus, tapęs bendros želdynų Architektūrinė dendrologija nesidomi, kuo viena sistemos dalimi ir turistų traukos objektu. O Lietu- veislė botaniškai skiriasi nuo kitos, ji turi atsaky- vos kraštovaizdžio kūrėjai turėtų gyvą ekspoziciją, ti į klausimą, kokia yra architektūrinė konkretaus erdvę tarptautiniams renginiams. augalo charakteristika (architektūrinė išraiška) ir Keletas pastabų dėl Vilniaus. Sostinė turi kaip, remiantis įvairiomis charakteristikomis, kurti didžiausius želdynų plotus, tačiau jų kokybė kriti- svajonių sodus. Kraštovaizdžio architektūra – „jau- kuojama jau seniai. Labeckis minėtame straipsnyje na“ disciplina, susiformavusi Naujajame pasaulyje, aptarė barbarišką elgesį su medžiais, nerimauda- o terminas „architektūrinė dendrologija“ turėtų mas dėl jų ateities. Iš tikrųjų dar po kelių genėji- sujungti šias dvi disciplinas, sukurti ir ištobulinti mo sezonų V. Kudirkos aikštės ir gretimų gatvių naujos profesijos kalbą. Beje, sutelktomis Valsty- medžiai liks visiškai be šakų, nors dekoratyvinių binės lietuvių kalbos komisijos, dekoratyvinių au- lajos formų medžiai turėtų būti beveik neliečiami. galų augintojų ir prekiautojų jais, baldų gamintojų Sovietmečiu Lenino (dabar Gedimino) prospekto ir farmacininkų pastangomis kraštovaizdžio archi- liepos buvo genimos, atsižvelgiant į greta esančių tektūrai svarbių pavadinimų lietuvių kalba turime pastatų antrojo aukšto langus, o kokie aukščio rei- daugiau negu kaimynai lenkai ar vokiečiai…

Vilnius. Bernardinų sodas. 2013

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 13 Bo Isenberg

Kritika ir krizė

Reinharto Kosellecko tezės apie modernumo kilmę komentaras

ritika išreiškia tikimybę, kad viskas galėjo būti Kritinis (kitaip tariant, modernus) nusiteikimas vis- Kkitaip. Tai darydama, kritika suardo tam tikrų ką stebi ir tai, ką priima, – o priima jis ir praktiką, ir dalykų – institucijų, prasmių, santykių, psichinių nusi- teoriją, ir ideologijas, ir technologijas, – vertina kritiš- teikimų ir kultūrinių nuostatų – tvarką, sukeldama kri- kai, kaip krizinius reiškinius. Krizinė ar kritinė tikrovės zinę būseną. Tikrovė iškyla kaip realizuota galimybė. būklė skatina priimti kritiškus sprendimus. Modernybė Kitaip tariant, kritika išreiškia požiūrį, kad galimybė ir aprėpia ir sugeria visą aplinką, graikų krínein laikyda- realybė yra vienodai svarbios. Robertas Musilis romane ma skiriamuoju savo ženklu. „Žmogus be savybių“ rašo, kad greta „tikrovės pojūčio“ Reinhartas Koselleckas prieš pusę amžiaus parašyto- egzistuoja „galimybės pojūtis“ ir toji „galimà tikrovė“ je studijoje „Kritika ir krizė“3 modernumo kilmę nagri- gerokai įdomesnė už „tikrą galimybę“.1 nėjo kritikos ir krizės požiūriu. Pradėjęs nuo kruvinų Sakoma, kad kritika yra iš tikrųjų modernus nusitei- ir painių religinių karų, kurių rezultatas – absoliutinė kimas, lygiai kaip krizė – iš tikrųjų moderni socialinė monarchija, baigė Prancūzų revoliucijos, utopijų ir te- ir psichinė būsena. Urbanistikos sociologas Robertas roro analize. Ankstyvųjų Naujųjų laikų tiek startas, tiek Ezra Parkas rašė, kad miestas – pagrindinė modernu- finišas buvo susiję su egzistencinėmis, visuomeninėmis mo apraiška tiek visuomeninės santvarkos, tiek menta- ir politinėmis krizėmis, atvėrusiomis kelią kritikai, ją liteto požiūriu – patiria ar netgi pats kuria „nuolatinės išplėtojusiomis ir netgi užtikrinusiomis kritikos sėkmę. krizės būseną“.2 Kitaip tariant, būtent krizinė būsena laikytina istorinė- Kritika ir krizė – svarbiausios kategorijos kiekvienam, mis kritikos ištakomis, nes tiek istorinis atsakas į krizę, norinčiam suprasti moderniąją kultūrą. Šių sąvokų etimo- tiek pati krizė yra kritikos padariniai. Kritika ir krizė iš loginė kilmė yra bendra. Jos aprašo būseną, kai dar niekas esmės yra istorinės kategorijos. nėra nuspręsta, tačiau netrukus bus nuspręsta, būseną, Koselleckas aprašo modernumo kilmę, gilindama- glaudžiai susijusią su sprendimais, skirtumais ir įžvalgomis. sis į inkubacinį jo tarpsnį, trukusį šimtus metų iki Graikų kalbos žodis krínein reiškė tiek „subjektyvią kritiką“, pat 1789-ųjų. Kartu jis aptaria ir interpretuoja svarbius tiek „objektyvią krizę“. Abi sąvokos tikrąją prasmę įgavo, visuomenės mentaliteto sandus, galiojančius ir šiandien. savo galimybes ir potencialą atskleidė Naujaisiais laikais, Kritika, kaip idėja, patirtis, nusistatymas ir praktika, yra t. y. nuo Renesanso ir Reformacijos iki dabarties. Jos tapo istorinė jėga, kilusi, suformuota ir net prisidėjusi prie tos reikšmingos, nes atspindi, aiškina, pavaizduoja santykius, istorinės raidos, kuri vis dar lemia mūsų gyvenimą, ne- kurie Naujaisiais laikais ir modernybėje pasidarė esminiai svarbu, ar laikome save post- ar vėlyvaisiais modernistais. ir būtini, – visuomeninius ir politinius ryšius, materialias ir XX a. antrojoje pusėje Koselleckas tapo įtakingu istori- nematerialias institucijas, vertybes, normas, prasmes. Evo- ku, kurio veikla daugeliu atžvilgių pliuralistinė. Religijos liucija atspindi ir modernumo savimonę, kuri visada yra sociologas Jacobas Taubesas pavadino jį „partizanu“. Jis bent jau slapčiomis kritiška, todėl susiklosto tokia padėtis, nesekė jokia ankstesne mokykla ir pats tokios nepaliko. Is- kad visuomenę charakterizuoja, santykius tarp žmonių le- torijos ir ikonografijos teorija jau vėl kelia susidomėjimą. mia prieštaravimai ir dviprasmybės arba tiesiog krizė. Iškiliausios Kosellecko idėjos susijusios su sąvokų ir men-

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 taliteto istorija. Enciklopedijoje Geschichtliche Grundbe- protą, todėl valstybės genais turėjo būti baimė ir mirtis. griffe, 4 kurią Koselleckas parašė kartu su Werneriu Con- Absoliuti, absoliutinė valstybė, o ji, pasak Hobbeso, esan- ze ir Otto Brunneriu, daugelis modernybę apibūdinančių ti „ne tik didžiulis mechanizmas, bet ir dirbtinis kūnas, sąvokų – revoliucija, valstybė, kapitalizmas, visuomenė, kurio siela – aukščiausioji valdžia“, atmetė sąmonę kaip pažanga, krizė, kritika – nuodugniai išnagrinėtos didelės politicum.6 Vis dėlto tuo pat metu ji pripažino ar net su- apimties straipsniuose. Idėjų istorikas šias sąvokas laiko kūrė privačią erdvę religijai, svarstymams ir troškimams. indikatoriais ir faktoriais, tipiškais reikšmingų faktų, idė- Šioje valdovui pavaldžioje, bet jo nedominančioje, sferoje jų liudijimais. Pamatinių istorinių modernybės sąvokų tikintys, mąslūs žmonės galėjo atsidėti savo tikėjimui ir visuma čia pateikiama tarsi detalusis minčių planas. mąstyti savo nuožiūra. Taip atsirado kritikos erdvė. Ta- Žmogaus prigimtį Koselleckas supranta irgi pliuralistiš- čiau anuomet kritinis mąstymas dar nebuvo įsibėgėjęs, kai. Istoriniams įvykiams istorijos filosofas neturi preten- bent jau neįgavęs formos, stokojantis savimonės. zijų. Jie kuria nesupaprastinamą pliuralizmą, apimdami Hobbesas – neabejotinai šiuolaikiškas žmogus. Jo skirtingus prasmės ir laiko lygmenis, o jų interpretavi- pateikti metmenys tapo detaliu šiuolaikinės valstybės mas ir atkūrimas neišvengiamai fragmentiškas. Tačiau projektu, ypač tinkamu ten, kur valstybė, tuo metu dė- istorikas gali laisvai aprašyti įvykius ir procesus, kuriuos jusi pastangas, kad neįsipliekstų visų karas su visais, tiria. Taigi, istoriografija apima objektyvius antraeilių ir buvo latentiškai kritikuojama. Valdovas galėjo sustab- pagrindinių dalykų aprašymus, teorinius svarstymus, net dyti krizę, pasitelkdamas savo galią kaip politinę prak- poetinius vaizdinius. Kontekstą, struktūrą, prasmę – vi- tiką, o pačią politiką pavertęs menu. Tačiau kartu abso- sas tas nebylias, nematomas sąlygas, kurių atkurti neįma- liutizmas pasėjo ir būsimos gilios krizės sėklą. Kritika noma, – reikia ekstrapoliuoti, suteikti joms pavidalą. Tik suklestėjo tarp šių dviejų krizių. tada suprasime įvykius ir veiksmus. Koselleckas pasinėrė Absoliutinė valstybė, kaip taikos ir tvarkos sergėtoja, į istorinę hermeneutiką ir istorinę euristiką. atliko svarbų vaidmenį. Tačiau taikai pamažu tampant „Kritika ir krizė“ – pirmoji Kosellecko knyga ir vie- norma, valdovas prarado savo galios teisėtumą. Prigimti- na iš nedaugelio jo monografijų. Akivaizdi mokytojų – niu valstybės būtinumu pradėta abejoti. Nueita dar toliau, Martino Heideggerio, Hanso Georgo Gadamerio, Karlo nes „valstybės apsaugą pakeitė apsauga nuo valstybės“.7 Löwitho, Carlo Schmitto – įtaka. Istorikas atlieka tyrimą Asmeninė sfera išsiplėtė, keisdama savo pobūdį, tarsi nepriklausomas sudėtingo istorinio proceso aiškin- prarasdama nekaltybę. Ji galėjo būti privati ir aprėpti tojas. Šiame dialektiniame žaidime Naujieji laikai labai asmens ugdymą arba galėjo būti kolektyvinė. Ji buvo įtaigiai sutraukiami į dvi kone archetipines koncepcijas, morali ir moralizuojanti. Moralumas – kritiška moralė, dvi patirtis, du nusistatymus, o šiems suteikiamos amži- morali kritika – pradėjo laikyti save viršesniu už valsty- nos, prieštaringos, dviprasmiškos reikšmės ir kryptys. bę, atvirai neutralią moralės atžvilgiu. Moralė ir kritika Kas lėmė, kad kritika ir krizė tapo pagrindiniais Nau- tapo menu, kuris mokė žmones, kad valstybė ir jos val- jųjų laikų ir modernizmo veiksniais?5 Naujieji laikai lai- dovai yra laikini, – taigi menas metė iššūkį politikai ir kytini krikščionybės irimo ir religinių karų padariniu. pasidarė jos konkurentas. Hobbeso teorija apie valstybę ir individualistinę antropo- Moralės prieglobsčiu tapo paslaptis. Būtent čia kilo logiją iš esmės reiškia, kad susidarė istoriškai nepakeliama naujos idėjos, susijusios su laisve ir teisėmis: „Asme- padėtis. (Panašiai galima suprasti ir Descartes’o tikslaus niniame gyvenime žmogus yra laisvas, tik ten jis yra metodo paieškas.) Appetitus ir fuga, troškimas ir baimė žmogus“;8 „Įslaptinta laisvė tapo laisvės paslaptimi“.9 iškilo kaip lemtingos žmogaus savybės. Karas yra natūrali Slaptumas sudarė Illuminati ir masonų egzistavimo būsena, o taika – kažkas, ko trokštama. Hobbesas pristatė esmę. Masonai išreiškė visuomeninius naujųjų buržua valstybę kaip taikdarę – ji yra neutrali ir nelinkusi daryti interesus, bet svarbiausia – jie skleidė Švietimo amžiaus kompromisų su religiniais fanatikais. Leviatanas įkūnijo idėjas. Masonų ložė skelbė moralinius nuosprendžius

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 15 valdovui tiek savo kritika, tiek pačiu gyvavimu, o val- imta vertinti pagal proto, moralės, laisvės ir kritikos dovas, matydamas, kaip traukiasi jo valdymo plotai, pažangą. Ir atvirkščiai – protas, moralė, kritika ir lais- darėsi vis despotiškesnis. vė turėjo vesti pažangos keliu. Diferencijuotas, pliura- Moralė – laisvė ir kritika – persismelkė ir į kitus lygme- listines realybės sampratas istorijos filosofija surinko į nis. Atsirado visuomenės (La Société, die Gesellschaft) „kuopinę vienaskaitą“.16 Protas ir moralė buvo laikomi samprata – daugiau išorinė, valstybės atžvilgiu opozici- pažangos garantais, o istorijos filosofija tapo aukš- nė sfera, apgyventa buržua, nepaklusnios aukštuomenės, čiausia tą pažangą užtikrinsiančia instancija. Istorinės teisėjų, filosofų, rašytojų… Teatras drąsiai ėmėsi teismo permainos buvo privalomos, apibrėžtos įstatymais, vaidmens. Menas galėjo ar turėjo būti kritiškas, mora- trokštamos, esamoji tikrovė turėjo atsiverti pokyčiams. lus ir nusistatęs prieš valstybę. Menas, paskelbęs griežtą, Galėta, norėta, privalėta gyventi kitaip. nors negalutinį, nuosprendį politikai, iškart atsitraukda- Istorijos filosofija ir krizė iškyla kaip dvi glaudžiai susi- vo. Schilleris, kuris galėjo būti masonas, parašė net apy- jusios kategorijos. Jų tarpusavio sąveiką lėmė buržuazinio braižą „Scena kaip moralinė institucija“.10 intelekto įsuktas procesas, nukreiptas į valstybės kritiką. XVIII a. – Švietimo amžiuje – kritika tapo svarbiausia Kritika, kurią sumodeliavo istorijos filosofija, pranašauja kategorija ir nuostata: taikli, pagrįsta, pasitikinti savimi, krizę, laikomą istoriniu filosofiniu imperatyvu. Viskas is- ji išreiškė proto pažangą, tiesos, žinių ir laisvės troškimą. toriškai akivaizdu, apšviesta ir akylai stebima. Kritika iškilo ir veikė kaip kaltintoja ir teisėja. Kartu ji Prancūzijos revoliucija buvo izoliuota privačioje buvo lengvai suderinama su skirtingomis pažiūromis, erdvėje, kurią suteikė absoliutizmas ir kuri puoselėjo tiksliau tariant, skatino reikšti skirtingus požiūrius. moralę, kritiką, tarpusavio supratimą, laisvę, amorti- Absoliutizmas sėkmingai susidorojo su religiniais po- zuodama susidūrimus tarp to, kas slapta ir kas vieša. litiniais karais, bet dabar kilo naujas karas, tik šįkart – Krizė stumia į krizę, o ši veda į revoliuciją, nes iškelia intelektualinis. Čia bendras priešas buvo politika, tačiau dvi absoliučiai priešingas alternatyvas – laisvė arba ver- moralės ir laisvės tiek veidai, tiek turinys nuolatos keitė- govė, protas arba etatizmas. si. Kritiką sugadino esminis jos dvilypumas: „Tariamai Revoliucijos reikalavimai buvo absoliutūs ir visuoti- nepolitinė, esanti aukščiau už politiką, iš tikrųjų ji buvo niai, nukreipti prieš valdovą kaip išskirtinį asmenį. Švieti- labai politiška.“11 Mokslas ir menas tiesiogiai ar netie- mo amžiaus moralė ir mąstymas galiojo „nuo Kinijos iki siogiai tapo ginklais tiek politikos kritikų rankose, tiek Amerikos, nuo Paryžiaus iki Pekino“,17 nediskriminavo kritikos grumtynėse su kritika. Diderot rašė, kad kritika nei išorės, nei vidaus, neskirstė individų pagal visuome- valdo viską: „Viskas paklūsta jos dėsniams.“12 ninę jų padėtį, tai, kas žmogiška, derino su tuo, kas pilie- Kritikos, kuri iš pradžių buvo apolitiška, bet vėliau tiška. O absoliutinė, jau tapusi despotiška, politika rėmėsi tapo atvirai politiška, iškilimas yra ne kas kita kaip naujos būtent šiomis skirtybėmis, todėl dabar ja ypač smarkiai eros pradžia – atsiradęs buržua sluoksnis užvaldė viešąją suabejota. Voltaire’as, kuris buvo masonas, rašė: „Yra tik socialinę sferą (Jürgenas Habermasas, panašiai kaip Ko- viena moralė, lygiai kaip yra tik viena geometrija.“18 selleckas, rašė apie „viešąją buržuazinę socialinę aplinką“ Politinė naujosios krizės, t. y. revoliucijos, realybė ir jos pobūdį13). Be to, naujoji visuomenė išugdė naujo buvo pilietinis karas. Iš baisios sumaišties kilo dikta- tipo žmogų (Richardas Sennettas vaizdžiai nusakė tokio tūra, kuri, reikalaudama besąlygiško paklusnumo, iš- „visuomenės veikėjo“ prigimtį ir vėlesnį nuopuolį14). kraipė Švietimo amžiaus idealus, politizavo moralę, Buržuazijos klestėjimo laikais prasidėjo ir sekulia- kad išreikštų visuotinę valią, ištirpdė skirtumus tarp rizacijos era. Religiją pakeitė kritiška moralė, mora- valstybės ir visuomenės, tarp valstybės ir žmogaus. Są- li kritika. Teologiją išstūmė istorijos filosofija, kuriai monės sritis, kurios neaprėpė Hobbeso projektas, tapo svarbiausia buvo pažangos idėja, perėmusi krikščioniš- diktatūros židiniu. Rousseau rašė: „Labiausiai absoliu- kosios eschatologijos vaidmenį ir funkcijas.15 Istoriją tinė valdžia yra ta, kuri prasismelkia į žmogaus vidų.“19

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Mirties baimė kartu reiškė ir valstybės baimę. Tokia pa- alektika apibrėžia modernybę ne vien patologijos, bet ir dėtis labiau koncentravo krizę, negu ją neutralizavo. laisvės atžvilgiu. Laisvė reiškia ir suponuoja, kad viskas 1789-ųjų krizė užbaigė ilgą kritinį procesą, kuris galėtų būti kitaip, kad į viską galima žvelgti skirtingai. prasidėjo privatizavus sąmonę, o suklestėjo XVIII a. – Modernybės sąlygomis laisvė visada yra galimà. Tačiau „kritikos ir krizės“ amžiuje,20 ypač antrojoje jo pusėje, ji susijusi ir su prievarta. Šiuolaikinis žmogus turi pats kai viskas atrodė nebeatšaukiama ir Europa įžengė į laisvei suteikti prasmę, o toji prasmė kaskart gali būti vis moderniuosius laikus, ėmusius stropiai maskuoti kri- kitokia. Vadinasi, moderni visuomenė turi mažiau tvar- zę.21 Ir atvirkščiai – krizė, tokia pati, kokią išreiškė Eu- kos ir tikrovės, tiesos ir prasmės, bet daugiau santvarkų ropos religiniai karai, pradėjo maskuoti kritiką. Naujie- ir tikrovių, tiesų ir prasmių. ji laikai prasidėjo krize, tęsėsi valstybei centralizuojant Kritiką ir krizę reikėtų vertinti iš istorinės arba istorinės- savo galias ir stiprėjant jos kritikai. Ankstyvąjį, dar ne sociologinės perspektyvos. Jos abi atsirado konkrečiame šiuolaikinį, jų tarpsnį vainikavo nauja krizė. Pačią kriti- istoriniame ir socialiniame kontekste kaip nusistatymai ir ką ištikus krizei, kritika virto diktatūra: XVIII a. antroji potyriai. Jų negalima nei suvokti, nei patirti atsietai nuo pusė yra ne vien état de crise, bet ir crise de l‘état, – iš istorinės dialektikos, kurią jos išreiškia. Tokia Kosellecko pradžių absoliutinės valstybės, o vėliau ir diktatūros argumentų esmė. Istoriniai kontekstai taip pat yra priklau- krizė (ar, tiksliau, diktatūra kaip krizė).22 somi nuo istoriko teorinių koncepcijų ir vaizduotės. Kosellecko tiriamuoju laikotarpiu, t. y. ankstyvaisiais Komentaras Naujaisiais laikais ir modernybės pradžioje, laikas, žmonės ir visuomenė buvo apibūdinami sąvokomis, turinčiomis Koselleckas pateikia sudėtingą modernybės kilmės vaiz- istorinę prasmę. Laikas buvo suvokiamas kaip jėga, kaip dą. Kritika ir krizė yra kontroliniai, reikšmingi ir tipiški to istorija – jis aprėpia ir padidina skirtumus, skatina raidą paveikslo sandai. Modernybės kilmė „patogeninė“ ne todėl, ir spartina pažangą, o kartais suteikia šiokią tokią ramybę. kad tai būtų gedimo istorija, o todėl, kad ji sklidina kančių, Toje pačioje vietoje tuo pat metu gali tarpti įvairios kul- kurias sukėlė religiniai ir revoliuciniai karai, prarasta patir- tūros, visi gali eiti skirtingais gyvenimo keliais. Dabartis tis ir patirti praradimai. Koselleckas rašo, kad modernybę nuolatos kinta, „lūkesčių akiračiai“ išlaisvinami nuo anks- persekioja „nuolatinės krizės būsena“,23 krizė yra „Naujų- čiau juos varžiusios „patirties erdvės“.28 Išmanymas pra- jų laikų ženklas“,24 „lanksčioji Naujųjų laikų paradigma“.25 randa neabejotinas, amžinas, nesenstančias savo vertybes Pasak jo, „terminas krizė dėl diagnostinės ir predikatinės istorinės, subjektyvios perspektyvos labui. savo reikšmės tapo naujojo sąmoningumo rodikliu“,26 ku- Kitaip tariant, pasikeitė gyvenimo būdas: niekas jau ne- ris puikiai tinka visuomenei, stokojančiai teisėtos politinės beatrodė būtina ir viskas atrodė įmanoma. Viskas galėjo ir socialinės tvarkos (Herrschaftslosigkeit). būti kitaip – (kritinė) nuojauta virto (kritine) tikrove, kuri Rašydamas „Dievo mirtį“, Nietzsche nenuginčijamai nuolatos dinamiškai keitėsi, viskas buvo pavaldu istorijai, įrodė, kokie netvirti visuomeninės tvarkos pamatai. Mo- visus apėmė nuolatinės krizės būsena. Paulis Valéry kal- dernų būvį jis apibrėžė kaip „pakibusį sapnuose tarsi ant bėjo apie „laikinumo erą“. Modernybė teigė, kad tai, kas tigro nugaros“.27 Nietzsche’s vaizdiniai išlieka archetipiniai. pastovu ir kas laikina, yra tik tariamai nesuderinama. Modernus krizės suvokimas arba moderni, t. y. krizi- nė, sąmonė verčia vertinti pasaulį kritiškai, nesvarbu, ar Prototipas, pavyzdys tai daroma atvirai, ar slapta. Kritika viską aprėpia ir viską kritiškai pasveria, toleruodama skirtingus požiūrius ir Kritika reiškia dabarties vertinimą – tokią išvadą poelgius. Jei viską galima suprasti skirtingai, o elgtis ir padarė Koselleckas iš naudotos istorinės medžiagos, iš vienaip, ir kitaip, vadinasi, krizė tikra. Kritinis požiūris filosofinių ir istorinių Hobbeso, Vattelio, Locke’o, Les- vėl tampa reikalingas ir įmanomas. Kritikos ir krizės di- singo, Boyle’o, Voltaire’o, Diderot, Turgot, Rousseau,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 17 Raynolo įžvalgų, tapusių savo laikmečio paradigmomis ir galimybė, kad žmogaus gyvenimui įmanoma suteikti ir perteikusių to meto mentalitetą. naują formą. Modernybė yra vienas ilgas įrodymas, kad Kritika kaip griežtas esamojo laiko vertinimas buvo Kanto esamojo laiko kritika iki šiol aktuali ir svari. trokštama ir kartais suprogramuota. Moderni kultūra Foucault sekė Kantu, kuris kalbėjo ne tik apie Švietimo pavertė ją nenutrūkstamu procesu ir gyvybiškai svar- amžiaus filosofo, bet ir apie šiuolaikinio žmogaus vaidme- biu nusistatymu. Pradžią tam davė Kantas, vėliau puo- nį, išlaisvintus gebėjimus kritiškai, o kartais švietėjiškai, selėjo Foucault. apmąstyti savo gyvenimo kokybę. Foucault rašo, kad Kantas aptarė kritiką ir įvairias jos prasmes. Viena kri- švietimas reiškia „nuolatinę mūsų istorinio laikotarpio tikos rūšis buvo neistoriška, kita rėmėsi istorija. Pirmoji kritiką“.31 Filosofijos, Švietimo filosofijos ir apsišvietusios paisė racionalumo ir nuovokos ribų, to, ką galima ir ko filosofijos užduotis yra gilintis į „dabarties ontologiją“.32 negalima žinoti. Tikėtina, kad šiuo atžvilgiu Kantas siekė Tikrovė arba dabarties ontologija yra esamasis laikas, kuris to paties, ko ir Hobbesas su Descartes’u: pasaulyje, kuris be paliovos keičiasi nepaliaujamos istorinių įvykių tėkmės keitėsi iš pamatų, jie ieškojo tikrumo, išbaigtumo ir vien- fone. Tai sudaro sąlygas perprasti žmonijos genezę galios, tisumo. Kantas kalba apie kritiką ne kaip apie istorinę są- pažinimo ir subjektyvumo požiūriu. Esamoji realybė ar voką ar visuomenės vertinimus, jis kalba apie ją kaip apie kiekviena nauja realybė yra „galimybių dirva“, ir tai lemia švietimą. Garsiajame straipsnyje, atsakančiame į klausimą, jos „grįžtamumą“.33 Kritika ir švietimas iš esmės priklauso kas yra švietimas, Kantas įrodinėja, kad tai – žmogaus „iš- tai pačiai socialinei sričiai. Modernybė, pasak Foucault, sivadavimas iš sau pačiam primesto nebrandumo“, reiš- pirmiausia yra nuolatinis kritinis požiūris į gyvenimo kiantis asmens tapsmą savarankišku ir nepriklausomu.29 kokybę laikinumo kontekste. Foucault manymu, Kantas Kitaip tariant, švietimas yra žmonijos ir proto išlaisvinimas buvo pirmasis filosofas, išdėstęs „modernų požiūrį“.34 nuo religijos ir kitokių tikėjimų. Švietimas reiškia ir drąsą Politinį kritikos aspektą Foucault supranta panašiai žinoti, pažinti save, pripažinti kritinio proto ribas. Švieti- kaip Koselleckas, tiesa, kiek siauriau. Perėjimas į mo- mas irgi laikytinas dabarties kritika, darančia įtaką kasdie- dernybę, į tarpsnį, „formuojantį šiuolaikinę visuome- niniam gyvenimui, drauge suvokiant, kad viskas gali būti nę“, 35 reiškė perėjimą nuo aukščiausiosios valdžios prie filosofinių ir kitokių apmąstymų objektas, kol patenka į „drausminės valdžios“ ir „biovaldžios“.36 Žmonės tampa metafizinę grynųjų sąvokų erdvę, iš kurios negalime gauti individais, o minia arba tie, kurie atsitiktinai apsigyve- jokių empirinių žinių ir kurią įmanoma tik įsivaizduoti. na tam tikroje teritorijoje, laikomi tiesiog populiacija. Kantas žvelgė į žmogų ir iš filosofinės antropologijos, Atsiranda nauja racionali praktika, o mentalitetas dife- ir iš istorinės antropologijos perspektyvos. Aptarė tai, kas rencijuojasi. Tai reakcija į istorines aplinkybes, lemian- yra pastovu ir kas kinta. Knygoje „Antropologija pra- čias istorinius pasirinkimus, kurie retkarčiais susikerta. gmatiniu požiūriu“, dar vadinamoje „ketvirtąja kritika“, Visuomenė, kurios ontologinis nusistatymas yra pas- bandančia atsakyti, kas yra žmogus, Kantas parodė, kaip klidas, iš esmės yra atvira visuomenė, išreiškianti tiek žmonės keičiasi istoriniame kontekste.30 Pasak jo, žmogus esamos tvarkos trūkumus – visuomenės krizė, krizės nėra nei įgimtų instinktų vergas, nei dieviška būtybė, o visuomenė – tiek neabejotinai konstruktyvų potencialą tiesiog unikali gyvybės rūšis, būtent žmogiškoji rūšis, ku- kurti galimai naują tvarką. Foucault kalba apie valdymo riai lemta pačiai save išauginti ir išugdyti. Kanto antropo- mentalitetą (governmentality). Valstybė klausia: kaip logija, kaip dabarties supratimas ir kritika, yra moderni, galima ir kaip reikėtų valdyti? Racionaliai? Optimaliai? kritiška, atspindinti ir jo paties doktriną, ir savaip artima Žmogus, individualiai ir kolektyviai, užduoda kritišką, Kosellecko istoriniam kritikos kaip „esamojo laiko verti- visai politinei filosofijai esminį klausimą: kaip ir kokio- nimų“ pristatymui: jei noriu suprasti žmogų, pirmiausia mis sąlygomis galiu leisti save valdyti? Kas yra raciona- turiu suprasti jo padėtį ir bendrą kontekstą. Istorinė si- lu pareigų visuomenei požiūriu, o kas nepriimtina, nes tuacija yra ne vien faktinė ir tikroviška, joje įžvelgiama pažeis asmenines mano teises? Kritika Foucault akyse

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 tampa „gebėjimu nebūti taip labai valdomam“, reiškia koegzistuoja tuo pat metu.) Totalitarines modernybės „mokėjimą savanoriškai nepaklusti ir apmąstytą nenuo- tendencijas Tocqueville’is, Nietzsche ir Simmelis nagri- laidumą“.37 Kritika nepraranda aktualumo, nes discipli- nėjo, remdamiesi kritikos teorija, daug dėmesio tam sky- nos ir biovaldžia be perstojo kinta: kritika yra valdymo rė Arendt, Sennettas, Baeckeris ir Baumanas. Pagrindi- mentaliteto „bendrininkė ir varžovė“.38 Tokius tarpusa- nės sąvokos čia yra socialinis imanentiškumas, plačiosios vio ryšius galbūt lemia žmogaus sieloje vykstanti kova, masės, atitikimas ir standartizacija. Tirdamas Amerikos susijusi su asmeninės didybės pojūčiu, su požiūriu į val- demokratinę kultūrą, Tocqueville’is įsitikino: žmonės in- džios ir visuomenės šulus, bet galima tai suprasti ir kaip dividualistiški, tačiau tuo pat metu verčiami atitikti tam „kūno kalėjimą“.39 „Elgesys“ ir „vadovavimas elgesiui“ tikrus reikalavimus. „Masės“ vykdo savo „tironiją“: nors yra vienas kitą papildantys dalykai.40 Kritika, kritiškas kiekvienam individui suteikta teisė turėti savo nuomonę gyvenimo būdas yra nepaprastai sudėtinga, problemiš- ir ją pareikšti, bet vos kyla grėsmė normai, visos teisės ka, libertalinė būsena – nuolatinis svyravimas tarp pri- paminamos.41 Beveik po dviejų šimtmečių Richardas klausomybės ir atmetimo, tarp visiško savarankiškumo Sennettas rašė, kokie „lankstūs“ yra žmonės ir kokios ir aukščiausiosios valdžios. „lanksčios“ organizacijos turėtų būti visuomenėje, su- menkintoje iki „lankstaus kapitalizmo“, – lankstumas Kritinis eskizas yra idealas ir labiausiai apčiuopiama tikrovė. Tai neabe- jotinai liudija, kad žmonės gali viską daryti savaip, su- Koselleckas pasakoja, kaip rutuliojosi Naujieji lai- prasti skirtingai, gyventi, kaip jiems patinka, bet iš esmės kai ir kaip susikūrė modernybė. Tai istorizuota kri- tik tol, kol nekyla pavojus subordinacijos tęstinumui.42 tikos, jos prasmės ir konteksto perspektyva. Kritika Dabar šį tęstinumą užtikrina komunikacija, tapusi ski- yra intymiai susipynusi su krize kaip realybė, idea- riamuoju šiandienos ženklu. (Norbertas Bolzas rašo, las, galimybė, motyvacija ir esminis modernus nu- kad komunikacija yra šių dienų religija, o tinklai – mūsų sistatymas. Kritinė nuostata yra susijusi su švietimu, dievai.43) Žmonės gyvena skirtingose tikrovėse – virtu- mentalitetu, savarankiškumu ir aukščiausiąja val- alioje, materialioje, įprastinėje nematerialioje (normos, džia. Tų dalykų negalima suprasti atsietai, bet juos vertybės), – tačiau tikimasi, kad jie lengvai susitvarkys galima palyginti vienus su kitais. su keliais socialiniais „gyvenimais“. Kad vienas derėtų su Koselleckas, kaip ir Kantas su Foucault, parodo, kad kitu, pasitelkiama nuolatinė ir vis greitėjanti komunika- kritikai labai svarbus atstumas arba eksternalizmas. cija. Pasak Zygmunto Baumano, viskas įgauna takų pa- Absoliutinė valstybė savimonę ir tikėjimą perleido pri- vidalą, apima būsena, atrodanti amžina, nes yra beformė vačiai sferai, iš kurios kilo kritika, moralė, tarpusavio ir tuo pat metu neišvengiama.44 supratimas, švietimas, civilizacija. Naują kritinę situa- Totalitarinė modernybės tendencija kenkia tam, kas ciją suformavo didėjanti tiek pačios kritikos, tiek ben- buvo unikalu Švietimo amžiuje, – moralės, tarpusavio droji patirtis, rodanti, kad nebūtinai viskas turėtų būti supratimo ir individualumo, autonomijos ir aukščiau- taip, kaip yra. Tai buvo bendra nežinomybės ir lauki- siosios valdžios deriniui. Dar labiau tai kenkia kritikos mo patirtis – sakyčiau, revoliucijos laukimas. Kritika ir pamatams, kuriuos paklojo Švietimo amžius, užtikri- moralė susijusios ir su asmenine autonomija, savaran- nęs žmonėms teisę skirtingai vertinti tikrovę, nes pasak kiškumu. Arba apskritai individualizmu. Iš esmės indi- Musilio, mūsų „galimybių pojūtis“ yra toks pat svarbus vidualizmas reiškia, kad kiekvienas gali gyventi savaip. kaip ir „tikrovės pojūtis“. Taigi individualizmas visada neišvengiamai kritiškas. O gal net svarbesnis. Nes Musilis įtaria, kad „esamoji Individualizacija yra moderni antropologinė tenden- tvarka nėra tokia tvirta, kokia dedasi: joks daiktas, joks cija. Kita tendencija būtų totalitarizmas. (Vienas ryškiau- asmuo, jokia forma, joks principas nėra saugus, viskas ne- sių modernybės bruožų yra tai, kad įvairios priešybės čia matomai, bet nepaliaujamai kinta, tai, kas permaininga,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 19 daro gerokai didesnę įtaką ateičiai, negu tai, kas jau nusi- (L‘autorité la plus absolue est celle que pénètre jusqu‘à l‘interieur de l‘homme.) stovėję, o dabartis yra tik dar neatmesta hipotezė“.45 20 Reinhart Koselleck, Das achtzehnte Jahrhundert als Beginn der Neuzeit, In: Poetik und Hermeneutik, XII, Epochenschwelle und Epochenbewußtsein, Reinhart Herzog, Reinhart Koselleck (editors), 1987, p. 281. Išvertė Rasa Radzevičiūtė 21 Ten pat, p. 103. 22 Ten pat, p. 168. © Bo Isenberg / Fronesis. 2012 23 Šios citatos nėra knygos vertime į anglų kalbą, originali citata iš Reinhart © Eurozine Koselleck, Kritik und Krise, 1.: Zustand einer permanenten Krise. 24 Reinhart Koselleck, Krise, In: Geschichtliche Grundbegriffe, Brunner, Conze, 1 Robert Musil, The Man Without Qualities, Volume I, 1995, p. 10–13. Koselleck (editors), Volume III, 1982, p. 627. 2 Robert Ezra Park, The City as Social Laboratory, In: Human Communities. 25 Ten pat, 631. The City and Human Ecology, 1952. 26 Reinhart Koselleck, Critique and Crisis, 1988, p. 161. 3 Reinhart Koselleck, Critique and Crisis, 1988. 27 Friedrich Nietzsche, On Truth and Lie in an Extra-moral Sense, In: The 4 Otto Brunner, Werner Conze, Reinhart Koselleck, Geschichtliche Grund- Portable Nietzsche, Walter Kauffmann (editor), 1978, p. 42–50. begriffe. Historisches Lexikon zur politisch-sozialen Sprache in Deutschland, 28 Reinhart Koselleck, Space of Experience and Horizon of Expectation: Two Volume VIII, 1972–1997. Historical Categories, In Reinhart Koselleck, Futures Past: On the Semantics 5 Pagal chronologiją, Naujieji laikai prasideda apytikriai XVI amžiuje. Prancū- of Historical Time, 1985, p. 255–275. zijos revoliucija išskiria juos į ankstyvuosius ir vėlyvuosius. Kosellecko stu- 29 Immanuel Kant, An Answer to the Question: What is Enlightenment?, dija pirmiausia aprėpia ankstyvuosius Naujuosius laikus. Taigi švietimas 1784. http://www.english.upenn.edu/~mgamer/Etexts/kant.html, žiūrėta egzistavo prieš modernybę ir tęsiasi iki šių laikų. 2011m. lapkričio 6 d. 6 Reinhart Koselleck, Critique and Crisis, 1988 (žr. 35 šios knygos išnašą). 30 Immanuel Kant, Anthropology from a Pragmatic Point of View, Robert B. 7 Ten pat, p. 73. Louden (editor), 2006. 8 Ten pat, p. 38. 31 Michel Foucault, What is Enlightenment?, In: The Foucault Reader, Paul 9 Ten pat, p. 75. Rainbow (editor), 1991, p. 42. 10 Friedrich von Schiller, The Stage Considered as a Moral Institution, In: 32 Michel Foucault, Discipline and Punishment, 1995, palyginti su Michel Essays on German Teatre, M. Herzfeld-Sander (editor), 1985, p. 24–33. Foucault, What is Enlightenment?, 1991. 11 Reinhart Koselleck, Critique and Crisis, 1988, p. 114. 33 Michel Foucault, What is Critique?, In: The Political. Readings in Continental 12 Denis Diderot, Oeuvres complètes de Diderot, Volume VIII, 1821, p. 84. Philosophy, David Ingram (editor), 2002, p. 203. (Tout est soumis à sa loi.) 34 Michel Foucault, What is Enlightenment?, 1991, p. 38. 13 Jürgen Habermas, The structural transformation of the public sphere, 1989. 35 Michel Foucault, What is Critique?, p. 199. 14 Richard Sennett, The Fall of Public Man, 1977. 36 Michel Foucault, Security, Territory, Population, Lectures at the Collège de 15 Karlas Löwithas tai aptaria veikale Meaning in History (1957), o filosofas France 1977-78, Michel Senellart (editor), 2007. Hansas Blumenbergas The Legitimacy of the Modern Age (1985). 37 Michel Foucault, What is Critique?, p. 194. 16 Reinhart Koselleck, Historia Magistra Vitae: The Dissolution of the Topos 38 Ten pat, p. 193. into the Perspective of a Modernized Historical Process, In: Futures past: On 39 Michel Foucault, Discipline and Punishment, 1995, p. 30. the Semantics of Historical Time, Reinhart Koselleck, 1985, p. 32–38. 40 Michel Foucault, Security, Territory, Population, 2007. 17 Reinhart Koselleck, Critique and Crisis, 1988, 41. 41 Alexis de Tocqueville, Democracy in America, Volume I, 1961, skyrius 15. 18 Voltaire’as, cituojamas ten pat. Koselleckas remiasi Dictionnaire Philosop- 42 Richard Sennett, Corrosion of Character, 1998. hique, Julien Benda (editor), 1954, p. 325. (Il n‘y a qu‘une morale [...] comme 43 Norbert Bolz, Tele! Polis!, In: Stadt am Netz. Ansichten von Telepolis, Stefan il n‘y a qu‘une géométrie.) Iglhaut, Armin Medosch, Florian Rötzer (editors), 1996. 19 Jean-Jacques Rousseau, cituojamas ten pat, 165. Koselleckas remiasi Diction- 44 Zygmunt Bauman, Liquid Times: Living in an Age of Uncertainty, 2007. naire Philosophique, Julien Benda (editor), 1954, straipsnis Économie, I skyrius. 45 Robert Musil, The Man Without Qualities, Volume I, p. 269.

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Nuomonės apie nuomones

Lietuviški „sodai“ debesyse, japoniški „debesys“ ant žemės

ultūros barai (2013, nr. 7/8) išspausdino du straips- mi kūrėjo vaizduotėje gimusią „visatą“. Lietuviškie- Knius – Ritos Repšienės „Nacionalumo atgimimas, ji „sodai“ plaukia debesyse, o japoniškas „debesis“, arba Kuo stebinsime Europą“ ir Zitos Čepaitės „Virtu- nusileidęs ant žemės karališkuosiuose soduose, ap- alus debesis Kensingtono karališkuosiuose soduose“, – glėbia ir savo kūrėją, ir žiūrovus. Lietuviai „sodus“ tarp kurių įžvelgiau netikėtą paralelę. sunarstė iš aliuminio vamzdelių, o japonų architek- tas įspūdingą lengvumą išgavo manipuliuodamas Lietuvos menininkai, vadovaujami Sauliaus Valiaus plieniniais strypais ir vinilinėmis perdangomis. Abu sukūrę Briuselyje reprezentacinę instaliaciją „Europos kūriniai remiasi geometrija: lietuviškieji – liaudiška, sodai“, kurią sudaro dvidešimt aštuoni įspūdingo dydžio o japoniškasis – architektūrine. Abiejų autorių tiks- reketukai, turėtų būtinai susitikti su japonų architektu las – visata, suvokta skirtingai ir panašiai, paprastai Sou Fujimoto, suprojektavusiu Serpentine galerijos laiki- ir sudėtingai. Jei abiejų šalių kūrėjai susitiktų ir pa- nąjį paviljoną, kad palygintų savo kūrinius, kurie turi ir sikeistų mintimis, skatinančiomis jų kūrybą, meno daug panašumų, ir įdomiai reikšmingų skirtumų. pasaulis tik praturtėtų. Abu kūriniai yra griežtų geometrinių formų, tačiau lietuviškieji „sodai“ kabo aukštai erdvėje ir žiūrovai Nuoširdžiai to linkėdamas žvelgia į juos iš apačios, kiek atsitolinę, o Sou Fu- jimoto kūrinio neatsiejama ir svarbia dalimi tampa Vytautas Matulionis patys paviljono lankytojai, papildydami ir užbaigda- Klivlandas, JAV

Sou Fujimoto. Serpentine galerijos paviljonas Saulius VALIUS ir kt. Europos sodai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 21 Kęstutis Skrupskelis

Dar apie homoseksualų jungtuves*

iudvikos Pociūnienės kritiką, pareikštą dėl mano pretacija rikiuojasi mano pusėje. Pociūnienė, atrodo, Lsvarstymų apie homoseksualų jungtuves, laikau linkusi manyti, kad polinkis į depresiją glūdi pačiame kvietimu diskusijas pratęsti, kartu atsiranda proga homoseksualume. Jeigu iš tikrųjų taip, tada į depresiją šį tą paryškinti, šį tą praplėsti. Ir tąsyk nerašiau, ir puolusius homoseksualus reikėtų gydyti individualiai, dabar nerašysiu – nebent praslystų per neapsižiūrė- medicininėmis priemonėmis. Tačiau jos plačiai cituo- jimą – nieko, dėl ko oponentė turėtų pakeisti verty- jamos knygos „Pusiaudienio demonas. Depresijos bines savo nuostatas, nes sąmoningai nekėliau ir ne- anatomija“ autorius nurodo visai kitokias depresijos keliu moralinės problematikos aspektų. Pociūnienės priežastis. Homoseksualai kenčia, slegiami neigiamo vertinimu, homoseksuali būklė yra moralinis blogis. visuomenės požiūrio, konflikto su tėvais, bendraam- Mano nuomonė kitokia. Tačiau rašydamas kaip tik žių patyčių. Tai verčia juos slapstytis, maskuotis, apsi- vengiau moralinių klausimų, nes bendrojoje erdvėje, metinėti. Daugelį slegia ir tai, kad neturi visuomenės ten, kur svarstoma, kokie turėtų būti įstatymai, skir- pripažintų galimybių ieškoti gyvenimo draugo. Galė- tingiems moraliniams įsitikinimams atstovaujantys tume pridurti: dar visai neseniai juos tampydavo po žmonės privalo stengtis sutarti. Kitame kontekste ar- teismus, o angliškas žodis fagot (žagarų ryšulys), ku- gumentuočiau, kad ieškoti sutarimo, bendros kalbos, riuo gėjai kartais ir dabar pravardžiuojami, primena yra visų pilietinė pareiga. Labai teisingai Pociūnienė laikus, kai jie buvo deginami. rašo: „Jei siekiame darnos, bendrus sprendimus reikė- Homoseksualų jungtuvių įteisinimas jų padėtį len- tų priimti, atsižvelgiant į visus motyvus, ir vadovau- gvintų, nes auklėtų visuomenę ir atvertų galimybes tis tais, kurie nestumia visuomenės į susipriešinimą.“ gyventi nesislapstant. Vadinasi, ilgainiui depresija juos Bėda ta, kad moralinės – o ypač religinės – nuostatos kamuotų mažiau. Tikėtina, kad tam tikras polinkis dažnai visuomenę kaip tik ir supriešina. Idėjų istorija „depresuoti“ vis vien liks. Gal oponentė teisi, teigda- rodo, kad ten, kur pabrėžiami aštrūs vertybiniai skir- ma, kad, nepaisant to, kokie liberalūs būtų įstatymai ir tumai, susitarti beveik neįmanoma. koks palankus visuomenės požiūris, gėjai vis vien jausis Oponentė daug vietos skiria svarstymams apie prislėgti. Tačiau svarbu atsiminti, kad socialinis efektas tai, kad yra išskirtinis ryšys tarp homoseksualumo ir yra apskaičiuojamas statistiškai – blogų pasekmių vis depresijos su polinkiu į savižudybę. Pagrindinis jos tiek neišvengsime, bet jų bus gerokai mažiau. Įteisinus minimas autorius Andrew Solomonas man nebuvo homoseksualų jungtuves, depresija sirgtų gerokai ma- žinomas. Tačiau jo atskleisti faktai ir pateikta jų inter- žesnis jų skaičius. Ir visiems būtų geriau. Pabrėžiu, kad šis klausimas susijęs ne su moralinėmis vertybėmis, bet * Kęstutis Skrupskelis, „Santuoka ar partnerystė?“, Kultūros barai, 2013 su statistiškai apskaičiuojamais faktais. birželis, nr. 6, p. 67–74; Liudvika Pociūnienė, „Naivumas ar gudravimas?“, Pociūnienė teisi, kad Katalikų Bažnyčia tam tikru Kultūros barai, 2013 liepa–rugpjūtis, nr. 7–8, p. 26–31. atžvilgiu iš tikrųjų stengiasi homoseksualams padėti.

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Kartais žiniasklaida Bažnyčios požiūrį sukarikatūrina. Taigi po keleto bandymų susigaudyti pasidaviau. Iš- Bet kartais kalti ir patys kunigai – prieš keletą mėnesių siaiškinau tik tiek, kad Šventojo Rašto autoriai negalėjo „išgarsėjusiam“ Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos rašyti apie homoseksualumą dabartiniu supratimu, nes klebonui Audriui Mikitiukui, kuris Facebook sodria pati sąvoka atsirado tik XIX a. Yra aiškus skirtumas tarp leksika pareiškė, esą gėjams „Bažnyčios bendruomenėse ištvirkimo, nesvarbu, kokia tų ištvirkėlių orientacija, ir nėra kas veikt, nes demoralizuos normalius“, būtina iš homoseksualumo kaip nepasirinktos būklės, kai žmogus naujo, šįkart atidžiau, išklausyti seminarijos moralinės ne dėl savo veiksmų, ne dėl savo kaltės erotinius ir ki- teologijos kursą. Lietuvos vyskupai, manau, galėtų pasi- tokius jausminius ryšius gali užmegzti tik su savo lyties stengti, kad išdėstytų autentišką Bažnyčios mokymą. Bet atstovu. Sakoma, kad tokių esama apie 10 proc. Kitaip ta- ir pats šis mokymas yra problemiškas. Tiesa, 1986 m. riant, to Bažnyčios pripažinto gėrio, kurio didžioji dau- Vatikano laiškas Amerikos vyskupams apie homosek- guma žmonių (90 proc.) siekia su kita lytimi, mažuma sualų pastoraciją draudžia juos skriausti, niekinti. Šia- (10 proc.) gali siekti vien su savo lyties partneriu. Nesu- me dokumente (čia galiu remtis tiktai komentatoriais) prantu, kaip jų atveju galima kalbėti apie ištvirkimą. O Bažnyčia pirmą kartą pavartojo modernią homoseksu- Šventasis Raštas negalėjo apie juos rašyti, nes modernios alumo sampratą. Tačiau kritikai nurodo, kad homosek- homoseksualumo sampratos tada apskritai nebuvo. sualumo kaip prigimtinės būklės pripažinimas nedavė Bendrojoje erdvėje, kai svarstomi įstatymai ir kitos vaisių, nes moralinės gairės liko senos, o pagal jas ho- bendro gyvenimo taisyklės, lygiomis teisėmis dalyvauja moseksualumas laikomas ištvirkimu. Beje, Pociūnienės visi piliečiai – ateistai, agnostikai, musulmonai, katalikai, pastaba apie viltį „grįžti prie natūralaus seksualumo“ marksistai ir žmonės, neturintys jokio pasaulėžiūrinio nesiderina su dabartine, jau ir Bažnyčios dokumente užsiangažavimo. Dalyvauja net internete besiplūstantys pripažinta, homoseksualumo samprata: tiems žmo- anonimai – jeigu juos būtų galima atpažinti, konfiskuo- nėms homoseksualumas yra natūralus seksualumas, jų čiau kompiuterius, bet nedrausčiau balsuoti. Manau, gyvenime nebuvo nieko, prie ko jie galėtų grįžti, todėl bendrojoje erdvėje nedera remtis tik vienai grupei pri- gydymas, apie kurį kalba oponentė, būtų ne grąžini- imtinais tekstais, pavyzdžiui, katalikams – Šventuoju mas, bet primetimas kažkokios naujos būklės. Raštu, komunistams – Leninu. Paaiškinsiu ir priežastį. Pociūnienė primena Šventojo Rašto tekstus. Turiu Klausimas: kodėl turėtume remtis nežinomų autorių prisipažinti, kad rašydamas aną savo straipsnį ban- kelių tūkstančių metų senumo teiginiais? Katalikams džiau apsišviesti, bet pasidaviau: nemoku reikalingų atsakymas aiškus: ten slypi Apreiškimo tiesos. Bet ki- kalbų, nevaldau interpretacinės metodikos, nieko ne- tiems toks teiginys nieko nereiškia, todėl neturi ir ne- žinau apie senovės žydų (?) rūpesčius ir gyvenimo są- gali turėti jokio įtikinamojo poveikio. Bendrojoje er- lygas. Man tą aiškintis kiek per vėlu. Bet ir oponentės dvėje autoritetingų tekstų citavimas tampa nenugalimu minimi tekstai nėra skaidrūs. Pavyzdžiui, Sodomos is- barjeru, nes taip reiškiamos pretenzijos į visiems aiškią torija (Pr. 19, 4–12): epizodą apie tai, kad Lotas miesto tiesą, nutraukiančią visus svarstymus. gyventojams neatidavė vyrų svečių, bet pasiūlė jaunas Spręsdami bendrus reikalus, visi remiamės savo savo dukteris, galima suprasti įvairiai. Kai kurie tekstų vertybinėmis nuostatomis. Šiuo atžvilgiu katalikai žinovai teigia, esą jis atsisakė nusižengti svetingumo niekuo nesiskiria nuo ateistų, liberalų ar homoseksu- taisyklėms, o homoseksualinė interpretacija atsiradu- alizmo ideologų, jeigu tokių atsirastų. Manau, lygių si gerokai vėliau, gal X a., – taip bandyta sudrausminti teisių reikalavimas taip pat išreiškia vertybinę nuos- linksmybes pernelyg pamėgusius vyrus vienuolius. O tatą, kuriai net ir geros valios žmonės nebūtinai turi kaip vertinsime Loto pasiūlymą, kad vyrų minia da- pritarti. Man pačiam, prisipažinsiu, kalbos apie lygias rytų ką nori su skaisčiomis jo dukromis? Kokios būtų teises, nors turi savo vietą, dažnai nedaro teigiamo dorovinės išvados? įspūdžio. Todėl rašydamas straipsnį sąmoningai ne-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 23 sirėmiau tariamos lygybės dėsniu. Dar daugiau: ven- homoseksualų jungtuves. Šiais laikais neįgaliųjų neiš- giau bet kokio vertybinio nusistatymo, mėgindamas varome į prieglaudas, bet stengiamės padėti jiems visa- kreipti dėmesį vien į faktus, būtent į tai, kas gali būti vertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. bendra visiems svarstymų dalyviams, nesvarbu, kokia Moralinę erdvę atskiriu nuo teisinės: negalima mo- jų pasaulėžiūra ar vertybinė orientacija. ralinių nuostatų mechaniškai paversti įstatymais. Šiuo Taip pat nesirėmiau nei religiniu, nei moraliniu relia- metu, pavyzdžiui, Amerikoje pradedama kritiškiau tyvizmu: nemanau, kad visos religijos ir visos morali- vertinti vadinamąjį karą su narkotikais. Moralinėje nės nuostatos yra lygiavertės. Religijų atžvilgiu taikomi erdvėje ne tik katalikams aišku, kad „glušinti“ save bendresni intelektualiniai standartai, kuriuos vienos kvaišalais yra blogai – teologija pasigėrimą laiko viena iš jų atitinka geriau, kitos – prasčiau. Diskusijos apie iš didžiųjų nuodėmių. Bet įstatymai, kriminalizuojan- moralę taip pat gali remtis intelektualiniais standartais. tys narkomanus, neatnešė gerų vaisių. Narkotikai vis Pridursiu, kad tikrovėje moralinių reliatyvistų nėra vien vartojami, ypač neatsparus jiems jaunimas, kalė- daug, tą puikiai iliustruoja ir reliatyvizmą skelbusių jimai perkimšti – itin skriaudžiami juodaodžiai vyrai. feminisčių kalbos apie musulmonių aprangą. Nesu re- Milžiniški pinigai plaukia į nusikaltėlių kišenes, ko- liatyvistas ir homoseksualumo atžvilgiu – manau, kad rumpuojamos ištisos valstybės, Meksikoje dėl narko- homoseksualumą kaip būklę tapatinti su ištvirkimu yra tikų žudomi tūkstančiai… Akivaizdu, kad skelbdami klaida, tiek sąvokinė, tiek faktinė. Bet svarstant įstaty- įstatymus turime išsiaiškinti daugybę tokių dalykų, mus, ne laikas paskęsti moralinėje filosofijoje. Spręsti dėl kurių niekam nekyla jokių problemų, apibrėžiant šių klausimų valstybė nėra kompetentinga. moralines normas. Turime nustatyti, ar įstatymai bus Pociūnienė priekaištauja, kodėl nemėginau atsakyti vaisingi, kiek jie kainuos, kokių nepageidaujamų pa- į klausimą, ar „netradicinė lytinė orientacija yra nor- darinių atneš. Todėl teisinė erdvė visada bus kukles- ma, ar nukrypimas“. Pati tokio klausimo formuluotė nės apimties negu moralinė. Yra daug išminties Tomo problemiška: vienu atžvilgiu abi orientacijos yra tra- Akviniečio mokyme: valstybė turi toleruoti net ir blo- dicinės, nes visais laikais buvo ir vienokių, ir kitokių, gį, jeigu jo draudimai įžiebtų dar didesnį blogį. be to, šiaip ar taip, tai ne kultūrinis, bet gamtos fak- Visiškai sutinku su Pociūnienės teiginiu, kad ne- tas. Tiesiog iki XIX a. pabaigos, kai pradėta atidžiau ir galima visuomenės stumti į susipriešinimą. Tačiau ši moksliškiau žiūrėti, homoseksualumas buvo – netei- taisyklė galioja visiems, net ir tradicinės šeimos gynė- singai – tapatinamas su ištvirkimu. jams. Negalime būti pernelyg dideli optimistai – šioks Oponentė pernelyg lengvai nuo psichologinės dia- toks susipriešinimas visada bus. Tačiau stengtis jo iš- gnostikos peršoka į moralinę, o nuo šios – į teisinę erdvę. vengti vis tiek yra pilietinė kiekvieno pareiga. Todėl Gal, kaip ji argumentuoja, polinkis į depresiją irgi yra bendrojoje erdvėje reikia kuo daugiau dėmesio kreipti nukrypimo ženklas? Gal tokiems žmonėms iš prigimties į faktus, padarinius, visada prisimenant, kad suderinti kažko trūksta? Į tai atsakyti turėtų mokslinė psichologi- vertybinius skirtumus yra ypač sunku. Mano argu- ja, fiziologija. Tarkime, kad mokslo požiūriu homosek- mento esmė: net ir tie, kurie homoseksualumo būklę sualumas yra nukrypimas. Tada toks klinikinis homo- laiko blogiu, atsižvelgę į faktinę padėtį, turėtų pritarti seksualumas negalėtų turėti jokio moralinio atspalvio, homoseksualų jungtuvių įteisinimui. nes moraliniai vertinimai taikytini tik tais atvejais, kai Visais laikais homoseksualai poravosi, palaikyda- žmogus pats pasirenka arba gėrį, arba blogį. Bet žmonės mi gilius moralinius ryšius. Tą jie darys ir toliau, bet juk nekalti, jei gimsta be kojų, akli ar dar kitokie… slapstydamiesi, jeigu jiems nebus leista gyventi viešai. Spręsti, ar homoseksualumas yra nukrypimas, gali Taigi homoseksualai tuokėsi, tuokiasi ir tuoksis – to tik atitinkami specialistai. Tačiau teigiamas jų atsaky- nepakeisime. Valstybei belieka tik nustatyti teisinius mas būtų dar viena priežastis, kodėl reikėtų įteisinti tokių ryšių rėmus.

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Kūryba ir kūrėjai

Tolerancijos poreikis – reakcija į Antrojo pasaulinio karo smūgį

Liepos pabaigoje vykusias Baltic Pride eitynes lydėjo ne tik diskusijos apie toleranciją, bet ir ta proga surengta konferencija, šiuolaikinio meno parodos, kino filmų programa, kiti renginiai. Režisierius Gintaras Varnas teatro scenoje ne kartą yra narstęs homoseksualumo temą, svarstęs apie tolerancijos ribas ir perspektyvas. Su Gintaru Varnu kalbasi Monika Meilutytė ir Ugnė Kačkauskaitė

onika Meilutytė: Pernai po Jūsų spektaklio karų Europos, bruožų. Panašiai kaip Lietuvoje tur- M„Tiksinti bomba“ premjeros pasirodžiusi Valdo būt mąstoma visoje Rytų Europoje. Žinoma, pas mus Gedgaudo recenzija1 sukėlė nemažą skandalą spaudoje, tokio pobūdžio skandalai yra sovietinio mentaliteto priminė visuomenei homofobijos problemą. Šiemet va- reliktas, kadangi mūsų (kalbu ne tik apie savo kartą) sarą karšti ginčai užvirė dėl Baltic Pride eitynių. Kaip sąmonė perskelta pusiau: dalį laiko praleidome so- manote, kodėl homoseksualumo tema išprovokuoja tiek vietinėje sistemoje, dalį – nepriklausomoje Lietuvoje. skandalų ir diskusijų? Apskritai kokia Jūsų nuomonė Visa postkomunistinė erdvė pritvinkusi netoleranci- apie eitynes „Už lygybę“? jos, kai tik prabylama apie homoseksualumą, nuolat Gintaras Varnas: Negalėčiau pasakyti, kad turiu kyla skandalai. tvirtą nuomonę apie eitynes, pats jose nedalyvavau, Kita vertus, Latvijoje ir Estijoje tokių skandalų pasi- tuo metu buvau išvykęs. Kita vertus, net jei ir būčiau taiko kur kas mažiau nei Lietuvoje, nors visas tris Bal- buvęs Vilniuje, nemanau, kad būčiau dalyvavęs. tijos šalis penkiasdešimt metų valdė tas pats sovietinis Man atrodo, šių eitynių nereikia nei pervertinti, nei režimas. Net visa jų istorija praėjusiame šimtmetyje visai suniekinti. Jeigu ultrapatriotai turi teisę mitin- yra labai panaši. Vis dėlto Lietuvoje dėl seksualinių guoti Gedimino prospekte, jei juo žygiuodama Lietu- mažumų toleravimo kaunamasi aršiausiai. vos kariuomenė turi teisę išreikšti savo pasididžiavi- Čia galėtume įžvelgti tokį skirtumą: estai ir latviai mą, jei gali rengti demonstracijas šunų mylėtojai ar yra protestantai (daugiausia liuteronai), o lietuviai – bet kokia kita žmonių grupė, tai gėjai, manau, irgi turi katalikai. Ši takoskyra turbūt ir lemia lietuvių aršumą. tokią pačią teisę daryti eitynes Gedimino prospektu. Atrodo, panaši situacija klostosi Lenkijoje. Jei toleran- Net jei būčiau ultrapatriotas ar šunų mylėtojas, jų ei- cijos problemą analizuotume išsamiau, pamatytume, tynėse aš nedalyvaučiau, nes viešos demonstracijos – kad didžiausia netolerancija visada vyraudavo tarp re- ne man. Kaip pasakytų anglai, it’s not my cup of tea. ligijų, tarp tų žmonių, kurie išpažįsta skirtingas religi- Tačiau sutinku, kad tokie renginiai gali vykti. jas. Baisūs karai, žudynės, inkvizicijos laužai, raganų O homofobinius skandalus vertinu kaip vieną iš medžioklė, hugenotų istorijos Prancūzijoje, kryžiaus provincialios šalies, kuri dar labai atsilikusi nuo Va- žygiai ir t. t. vyko dėl religijos!

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 25 Nesuprantu, kaip šiandien lietuvis ultrapatriotas, klišės, tradicijos, auklėjimas, visuomenės nuomonė… besididžiuojantis didinga savo šalies praeitimi, sude- Juk netoleranciją akivaizdžiai diegia aplinka: kiemas, rina tai su gilia katalikybe. Juk didžiųjų kunigaikščių mokykla, tėvai, televizija, spauda, radijas ir t. t. – vis- laikais lietuviai buvo pagonys, aršiai kovoję su kry- kas, kas vyksta aplinkui. Tai ypač jaučiama posovieti- žiuočiais ir kalavijuočiais, siekusiais apkrikštyti mūsų nėje erdvėje. Kodėl, pavyzdžiui, Olandija yra vadinama kraštą. Legendos ir tautiniai mitai pasakoja apie pasi- tolerantiškiausia valstybe? Dėl tradicijų. Ji – pirmoji priešinimą kryžiui. Taigi matau prieštaravimą, kai lie- Europos valstybė, kurioje dar XVI a. buvo priimti įsta- tuviai bando patriotiškumą suderinti su katalikybe. tymai, reikalaujantys pakantumo kitai religijai. Tai, ką pasakysiu, turbūt supykdys katalikus. Tačiau jų religijos istorija susijusi su didžiule netolerancija. U. Kačkauskaitė: Pernai Briuselis atsisakė kalėdinės Geras pavyzdys – katarų, krikščioniškos sektos, XII a. eglutės pagrindinėje miesto aikštėje, kad nebūtų įžeis- atsiradusios Pietų Prancūzijoje, tarp Monpeljė ir Tu- ti šalyje gyvenantys musulmonai. Šis pavyzdys aiškiai luzos miestų, likimas. rodo: siekiant tolerancijos, tenka apriboti savo religinę Katarai, dar vadinami geraisiais žmonėmis, nepri- raišką, tautines tradicijas ar pan. Kaip manote, ar šis pažino Vatikano, popiežiaus, o katalikybę laikė su- Briuselio pavyzdys yra sektinas? Kiek tolerancija apri- gadinta krikščionybe. Ši sekta neturėjo šventikų, tik boja žmogų ir kaip apibrėžti pačios tolerancijos ribas? pamokslininkus, jos nariai buvo vegetarai. G. Varnas: Sakykime, man nepatinka kokia nors Katarams ėmus plisti miestuose, popiežius Ino- religija, sekta ar žmonių grupė, pavyzdžiui, ultraradi- centas III nutarė baigti su šiais eretikais. 1209 m. jis kalai skustagalviai nacionalistai. Bet jeigu juos užpul- paskelbė kryžiaus žygį, beje, pirmąjį Europoje, ir nu- čiau, toks mano poelgis būtų akivaizdžiai netoleran- siuntė didžiulę kariuomenę ten, kur gyveno katarai. tiškas. Žinoma, aš galiu turėti savo nuomonę ir galiu Vieną iš miestelių, regis, Béziers, popiežiaus kareiviai diskutuoti netgi su tais, kurie man nepatinka, nors apsupo, pralaužė įtvirtinimus, o gyventojams iškėlė draugų tarp jų turbūt nerasiu. Tačiau negalima prieš sąlygą: „Jei išduosite mums katarus, miesto nenu- tuos, kurių nemėgstame, kilti į kryžiaus žygį. Tokios, siaubsime.“ Tačiau miestiečiai atsisakė. Tada kariuo- mano manymu, turėtų būti tolerancijos ribos. menės vadas pasiteiravo vyskupo, vadovavusio šiam Nemanau, kad reikėjo atsisakyti kalėdinės eglutės kryžiaus žygiui, kaip atskirti katarus nuo dorų kata- Briuselio miesto aikštėje. Lazda buvo perlenkta. Tiesa, likų. Vyskupas atsakė: „Žudyk visus, Dievas atskirs.“ pastebiu, kad musulmonai darosi agresyvesni. Krikš- Buvo išžudyta 20 tūkstančių žmonių – visas miestas. čionys, palyginti su Viduramžiais, aprimo. Tačiau aš Tai istorinis faktas, puikiai iliustruojantis religinę ne- asmeniškai nesu nusiteikęs prieš musulmonus, man apykantą. Akivaizdu, kad prasidėjus religinei nesan- tik nepriimtina jų neapykanta kitoms religijoms. taikai, atsirado ir netolerancija. Kuo daugiau tautų, kuo daugiau religijų vienoje šalyje, tuo ji įdomesnė visais atžvilgiais. Galėtume vėl prisiminti Ugnė Kačkauskaitė: O kas, Jūsų manymu, yra tole- Lietuvos istoriją. 1323–1324 m. Gediminas siuntė laiškus rancija? Kaip ją apibūdintumėte? į Europą. Ką jis padarė? Parodė pavyzdį visiems visų lai- G. Varnas: Tolerancija yra pakantumas kitam – ki- kų lietuviams. Juk į šitą užkampį (tuo metu Lietuva tikrai tokios nuomonės, kitos tautybės, religijos, kitokių įsi- buvo tamsus užkampis) jis sukvietė amatininkus, meis- tikinimų, kitokios seksualinės orientacijos, kitokio trus, menininkus, prekeivius iš Europos, suteikė jiems temperamento žmogui. Tai, sakyčiau, yra pakantumas įvairių privilegijų. Vilnius tapo daugiataučiu miestu. viskam, kas tau svetima, kas yra ne tavo. Žinoma, tai Dabartinė Lietuvos sostinė apskritai niekada nebu- susiję su tradicijomis. Galbūt žmogus ir nėra netoleran- vo vienalytė tautiniu atžvilgiu. Prieš Antrąjį pasaulinį tiškas iš prigimties, gal netoleranciją lemia ideologinės karą Vilniuje buvo apie 2 proc. lietuvių, apie 40 proc.

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 žydų, tiek pat lenkų, nemažai vokie- čių, baltarusių, rusų, kitų tautybių žmonių. Tad nuo Gedimino laikų Lietuva buvo internacionali, ypač Vilnius. Kai XVI a. iš Prahos buvo išguiti žydai, Lietuva juos priėmė ir suteikė tam tikras privilegijas, atlei- do net nuo kai kurių mokesčių. Gi- nami įstatymo, jie ilgus amžius galė- jo čia palyginti ramiai jaustis. Taigi senoji Lietuvos valstybė turėjo tvirtą tolerancijos tradiciją. Čia niekada nevyko jokios religinės kovos, nors buvo net keletas konfesijų: katalikai, judėjai, stačiatikiai, protestantai ir pan. Visi čia sugyveno, visi išsiteko. Deja, vėlesni Lietuvos istorijos šim- Gintaras Varnas „Bakchančių“ repeticijoje tmečiai šią tradiciją sunaikino. Kodėl mes tokie netolerantiški? Atrodo, lietuviai teisinga, nors pasirenkami jos sklaidos būdai kartais visada užima kažkokią gynybinę poziciją ir labai bijo nueina galbūt pernelyg toli. to, kas jiems atrodo svetima, nes anksčiau to nebuvo. Manau, tai atsirado po Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- M. Meilutytė: Prieš penketą metų spauda skelbė, kad tystės sąjungos su Lenkija, sutvirtėjo ilgiau kaip du Lietuva pateko į tolerantiškiausių pasaulio šalių sąrašą, šimtmečius dūstant po Rusijos imperijos padu, o ypač užėmusi 23 vietą (tada buvo lyginamos vyrų ir moterų sovietinės okupacijos metais, kai buvo ištremta, išžu- teisės šalyje).2 Jūs, statydamas „Tiksinčią bombą“, spek- dyta beveik visa lietuvių inteligentija. Visa tai sudėjus, taklį apie homoseksualų problemas, teigėte, kad Lietu- reikėtų daryti išvadą, kad tolerancijos stygius Lietuvoje vos visuomenė toleruoja homoseksualus panašiai kaip yra labai sunkios istorinės patirties padarinys. Viduramžiais. Kodėl būtent seksualinės mažumos, sie- kiančios įgyti tokias pačias teises, kokias turi heterosek- U. Kačkauskaitė: Kaip manote, ar teisinga, kad to- sualai, užsitraukia didžiausią neapykantą? Ir kokios, leranciją siekiama užtikrinti pirmiau teisiniame, politi- Jūsų manymu, tolerancijos Lietuvoje perspektyvos? niame lygmenyje? G. Varnas: Į tą klausimą iš dalies jau atsakiau – netole- G. Varnas: Tolerancijos poreikis, manau, atsirado ranciją Lietuvoje lemia susiklosčiusios istorinės aplinky- po Antrojo pasaulinio karo. Tai buvo žiauriausias ne- bės. Kita vertus, apklausos rodo, kad lietuviai netoleran- tolerancijos smūgis. Šis karas sujaukė visą Europą, už- tiškiausi čigonams ir seksualinėms mažumoms. Kodėl nuodijo jos žmonių protus ir širdis, todėl reikėjo kaž- čigonams? Todėl, kad jų Lietuvoje yra palyginti daug. ką radikaliai keisti, kad daugiau nebepasikartotų tai, Įsivaizduokime, kas būtų, jei Lietuvą užplūsta kinai. Ne- kas atsitiko Vokietijoje ir jos okupuotose šalyse. Įvy- žinau, ar lietuviai reaguotų labai palankiai. Manau, neto- kiai buvo tokie kraupūs, kad pakeitė žmonių sąmonę, lerancija kinams smarkiai šoktelėtų aukštyn. Nors kol tai tad po karo tolerancijos direktyva tapo neišvengiama. įvyks, pasikeis kartos, todėl viskas bus kitaip. Juk pakantumas iš tikrųjų yra mokslas sugyventi tar- Lietuvos jaunimas tikrai nėra netolerantiškas. Visiš- pusavyje. Manau, dabartinė tolerancijos kryptis yra kai nematau skirtumo tarp jauno lietuvio čia ir jauno

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 27 lietuvio Briuselyje ar Londone. Emigrantai grįžta irgi mitų. Apskritai Jūsų kūrybos viena iš svarbesnių temų pasikeitę, tolerantiškesni. Tiesa, kaimų publika yra vi- yra tikrovės ir iliuzijų priešprieša. Kaip Jūs pats kovoja- siškai kitokia. Provincijoje kur kas didesnė tėvų įtaka, te su mitais ir kaip patartumėte ieškoti tiesos? siauresnė aplinka, todėl situacija beveik nesikeičia. Vis G. Varnas: Manau, pirmiausia reikia viskuo domė- dėlto esu įsitikinęs, kad kartų kaita atvers šviesesnę to- tis ir bendrauti su žmonėmis. Jeigu man kas nors ne- lerancijos perspektyvą, nes mažės sovietinio mentalite- aišku, aš daug skaitau, kad susidaryčiau kuo tikslesnį to liekanų. vaizdą, ir tik po to darau išvadas. Po eitynių „Už lygybę“ pasireiškė nemažai gana U. Kačkauskaitė: O kokius žmones vadintumėte mąslių žurnalistų, kurių straipsniai iš pirmo žvilgsnio homofobais? Ar tas, kuriam nepatinka homoseksualai, galėtų pasirodyti analitiniai, tačiau iš tikrųjų tai buvo jau yra homofobas? tik „mano nuomonė apie homoseksualus“. Kai kurie iš G. Varnas: Fobija – tai baimė. Pavyzdžiui, Valdo jų mane labai nustebino. Pavyzdžiui, viena dama savo Gedgaudo straipsnis yra tipiškai homofobiškas raši- straipsnyje rašė: kokia čia gali būti gėjų lygybė? Juk, nys. O didysis to variklis – siaubas ir baimė. Perskaitęs pasak jos, tai aiškių aiškiausias iškrypimas!3 Na, psi- minėtą straipsnį, labai nustebau. Mano reakcija buvo chiatrai jau labai seniai ištyrė, kad homoseksualumas gailestis straipsnio autoriui. Atrodė, kad jis rašo visai nėra iškrypimas, ir išbraukė jį iš ligų sąrašo. Kam vėl ne apie mano spektaklį. Tokio teksto niekaip nega- grįžti į XX a. pradžią? lėčiau pavadinti recenzija, tai veikiau esė homosek- Gaila, bet gėjų bendruomenė neturi gerai rašan- sualumo tema. Manau, ten buvo sukaupta viskas, ko čių žmonių, kurie galėtų išsklaidyti tokius mitus. Juk daugelis turbūt nedrįsta pasakyti. Galbūt tai „masių“ dabar mūsų spaudoje dominuoja Katalikų bažnyčios nuomonė, kurią Gedgaudas tiesiog išliejo popieriuje. požiūris. Ypač neigiamą nuomonę apie homoseksua- Tas rašinys buvo fobiškas ir brutalus. Labai nustebau, lus savo straipsniuose dėsto ir eitynėms priešinasi ul- kad išsilavinęs žmogus gali taip galvoti. Gedgaudo trakrikščionys. Kitiems tai nėra labai įdomu. Jie į visa tekstas įžeidė ne tiek spektaklio kūrėjus, kiek pačią tai nesivelia, o tik ramiai stebi. Būti homoseksualiam gėjų bendruomenę. Lietuvos teatro kritikai šis straips- ne nuodėmė, bet konkretus veiksmas jau yra nuodė- nis irgi nedaro garbės. mė, – tokią demagogiją skleidžia religingieji. Vis dėlto Homofobais vadinčiau tuos, kurie rašo straips- naujasis popiežius teikia vilčių. Jis pasakė: kas aš toks, nius, panašius į minėtąjį, ir tuos, kurie ateina priešiš- kad smerkčiau gėjus? kai nusiteikę į „Baltic Pride“ eitynes, kad apmėtytų dalyvius supuvusiais kiaušiniais. Juk tam reikia skirti M. Meilutytė: Ankstesniuose Jūsų spektakliuose pa- laiko – kurti plakatų užrašus, pirkti ir pūdyti kiauši- grindinis herojus dėl vienokių ar kitokių priežasčių daž- nius ar pan. Žmogus sąmoningai tam rengiasi. Ho- nai nepritapdavo prie savo aplinkos, buvo tiesiog kitoks. mofobu nevadinčiau praeivio, kuris, paklaustas, ką Galėtume prisiminti Hedą Gabler, Raskolnikovą, Portiją mano apie homoseksualus, atsakytų, kad šie jam ne- Koglen… Kas apskritai yra kitoniškumas? Ar sutiktumė- patinka. Gali ir nepatikti. Bet jei žmogus gaišta laiką, te su teiginiu, kad homoseksualai yra kitokie? stengdamasis supurvinti, suniekinti homoseksualus, G. Varnas: Ne kiekvienas gėjus yra kitoks. Kaip ir skleidžia apie juos melagingą informaciją, – tai jau kitoks nebūtinai yra gėjus. Man kitoks – tai asmenybė. homofobiška veikla. O juk ne kiekvienas homoseksualas yra asmenybė. Ki- toks nepaklūsta miesčioniškoms normoms, nes tiesiog M. Meilutytė: Spektaklyje „Tiksinti bomba“ kalbate neišsitenka jokiuose rėmuose. Nors, blaiviai mąstant, apie AIDS grėsmę, tačiau spektaklio programėlėje pa- miesčioniškos normos nėra blogis. Jos – vidutiniam teikiate ir kitokią nuomonę, esą ši liga tėra vienas iš žmogui sukurtas taisyklių rinkinys, kuris apibrėžia,

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 kokia laikysena yra padori, mandagi, tolerantiška ir paklusnūs, kurie neišsitenka Prokrusto lovoje, o gal pan. O Heda Gabler arba Raskolnikovas nepaklūsta net patys savyje, kuriems negalioja visuotinai priim- šioms taisyklėms, nes jos sukurtos ne jiems. tos normos. Pavyzdžiui, Albert’o Camus Kaligula. Vertinant U. Kačkauskaitė: Kaip manote, kodėl Lietuvoje pagal visuomenės aprobuotas taisykles, jis – baisus kitoniškumas neretai nuspalvinamas negatyviomis žmogus. Kita vertus, jis turi kažką, kas tą baisumą nu- spalvomis? stelbia. Tai asmenybės švytėjimas. Kaligula yra visai G. Varnas: Greičiausiai todėl, kad toliau nuo Vil- kitoks, tarsi būtų ne šios žemės kūdikis, – tai apdova- niaus, gūdžioje provincijoje, viskas yra labai reglamen- notas, išskirtinis žmogus. Deja, dažniausiai kitokiems tuota ir bet ką, kas svetima, žmonės vertina kaip blogį žmonėms blogai baigiasi, plačiosios „masės“ tikrų as- savaime. Nesvarbu, ar kalbėsime apie gėjus, pankus ar menybių nesupranta, žiūri į jas kaip į bepročius. Kas juodaodžius. Tačiau nereikėtų pamiršti vieno dalyko: buvo Einsteinas? Beprotiškai talentingas „beprotis“. jaunoji karta daug keliauja, o iki Sovietų Sąjungos žlu- Tiesa, kultūringi žmonės vertina asmenybes. Pa- gimo keliauti po pasaulį galėdavo labai nedaug žmonių. vyzdžiui, teatro publika. Viena vertus, ji irgi priklau- Kitiems leista pasižvalgyti nebent po Sovietų Sąjungą, so „masėms“, antra vertus, slapčia svajoja apie kito- kurios didžiuliuose plotuose gyveno per prievartą su- niškumą, žiūrovai gal net patys norėtų būti kitokie. vienodinti žmonės. Nesvarbu, kad jų tautybės skyrėsi, Todėl ir eina į teatrą. tačiau nesiskyrė nei manieros, nei apranga. Visi buvo prislėgti tos pačios sistemos, kuri neleido kišti nosies U. Kačkauskaitė: Jūsų teatre ryškus politiškumo anapus geležinės uždangos. Todėl SSRS piliečiams atro- atspalvis. Anksčiau į savo spektaklius subtiliai įpin- dė, kad pasaulis – tai jų kiemas, jų kaimas ar miestelis. davote homoseksualumo, transseksualumo ir apskri- Ši vienspalvė bendruomenė buvo vienintelis papročių tai lyties tapatumo temą (nors anais laikais niekas rodiklis ir staiga į šią uniformuotą idilę įsibrauna kaž- apie tai nekalbėjo). Dabar politiškumas dar aiškiau kas nauja, svetima. Ilgus dešimtmečius Sovietijos žmo- apčiuopiamas – kritikuojate visuomenės laikyseną, nėms buvo kalama į galvas, kad visas blogis slypi „su- reflektuojate aktualias problemas („Teiresijo krūtys“, puvusiuose“ Vakaruose. To pasekmes matome iki šiol. „Tiksinti bomba“, „Bakchantės“). Kaip Jūs pats apibū- O juk XX a. 6-ajame dešimtmetyje Vakarų Euro- dintumėte dabartinį savo teatrą? poje prasidėjo masinis turizmas. Kai žmonės pradeda G. Varnas: Pirmiausia reikėtų prisiminti 1989– keliauti, natūralu, kad jų pasaulis prasiplečia. Tiems, 1991 m., kai rodėme „Šėpos“spektaklius. Šis teatras kurie pamato įvairias šalis, prisiliečia prie jų kultūros, buvo labai politiškas ir tuo metu vienintelis toks Lie- kitoniškumas tampa kur kas priimtinesnis. O į ką įdo- tuvoje. Mes juokėmės iš visų. Tai buvo labai įžūlu. miau žiūrėti: į vienodą tautiečių masę ar į būrį žmo- Štai vienas pavyzdys: 1990 m. gruodžio mėnesį Mi- nių, kurių tautybė, religija, odos spalva, seksualinė chailas Gorbačiovas gavo Nobelio taikos premiją už orientacija skiriasi? tai, kad nutraukė Šaltąjį karą, o 1991 m. nepajudino nė piršto, kad sustabdytų kruvinus Sausio 13-osios įvykius M. Meilutytė: Kokie, Jūsų manymu, svarbiausi kri- Vilniuje. Vasario mėnesį „Šėpos“ teatras viešėjo Osle – terijai, pagal kuriuos derėtų vertinti žmones? du spektaklius parodėme Nacionaliniame teatre, o Uni- G. Varnas: Asmenybės bruožai. Nemanau, kad versiteto salėje, kur pernai buvo įteikta minėtoji Nobelio reikėtų vertinti žmones kaip „masę“. Juk, pavyzdžiui, taikos premija, turėjome prisistatyti su trumpu pasiro- tarp katalikų kunigų esama ir labai puikių žmonių, dymu. Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga susi- ir visiškų veidmainių. Man asmeniškai patraukliau- rinko visas diplomatinis korpusas. Po iškilmingų kalbų, si ir įdomiausi yra kitokie, t. y. tie, kurie ne visada ambasadorius pranešė, kad scenoje pasirodys „Šėpos“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 29 teatras. Mes pasirodėme ir parodėme štai ką: Michailo kimo ožys). Žinojau: jeigu jau renkuosi šį veikalą, privalau Gorbačiovo lėlei Nobelio taikos premiją įteikė Sadda- turėti ką pasakyti. Jei ne, tada geriau išvis jo atsisakyti ir mo Husseino lėlė (Husseinas tuo metu buvo pačiame imtis kokios nors mielos, šiltos ar melancholiškos dramos. jėgų žydėjime, vyko Irako invazija į Kuveitą). Vos tai „Bakchantės“ – paskutinė Euripido pjesė, parašyta pamatę, diplomatai atsistojo ir pasuko durų link. Gor- gyvenimo pabaigoje. Jau seniai ginčijamasi, ką jos au- bačiovo lėlė jiems pavymui bandė aiškinti, kad „nors ir torius norėjęs pasakyti. Esama įvairių spėlionių, bet taika, žudyti vis tiek galima“. Po mūsų pasirodymo Oslo aš visiškai sutinku su Janu Kottu, kuris teigė, kad tai laikraščiai rašė apie neįtikėtiną lietuvių įžūlumą. pabaigos, dekadanso drama. Versti šią dramą kitokia, Kai uždarėme „Šėpą“, kitas spektaklis, kurį stačiau – negu ji yra, daryti iš jos kokią nors drungną istoriją Federico García Lorcos „Jei praeitų penkeri metai“, – nemačiau jokios prasmės. buvo visiškai nesusijęs su to meto aktualijomis. Mėgstu Kadangi turiu labai rimtų sąskaitų su žmonija, sekiau nuo vieno kraštutinumo peršokti prie kito. Mano kūry- Euripidu. Juk žmonės baigia viską sunaikinti. Žinau, ba banguoja: kartais pabosta lindėti iliuziniame pasauly- kad „žaliųjų“ idėjos skamba ne itin originaliai, bet ma- je, norisi realybės skonio, kai atsibosta realybė – neriu į čiau ir matau prasmę jas priminti teatre. Sutinku, kad „meną menui“, paskui vėl grįžtu prie „meno liaudžiai“. spektaklis piktas, bet aš ir norėjau tokį sukurti. O kad likau nesuprastas, nieko nepadarysi, – būna ir taip. U. Kačkauskaitė: Kai kurie teatro kritikai, rašyda- mi apie „Tiksinčią bombą“, prisiminė daugiau nei prieš M. Meilutytė: Ar ketinate ateityje savo kūryba vėl dešimtmetį Jūsų pastatytą „Tolimą šalį“ – šiame spekta- grįžti prie homoseksualumo, tolerancijos problemų? klyje subtiliai, poetiškai kalbėjote apie homoseksualus. Kokios temos Jus labiausiai domina? „Tiksinčios bombos“ istorija pasakojama gana atvi- G. Varnas: Šiuo metu man labiausiai rūpi nauji moks- rai, deklaratyviai. Panašų poslinkį Jūsų teatre galima lo metai, nes vadovauju dviem kursams – režisierių ir ak- įžvelgti ir lyginant „Teiresijo krūtis“ su „Bakchantėmis“. torių. O teatre, manau, neišvengiamai grįšiu ne tiek prie Pirmasis spektaklis pažeria daugybę klausimų, bet ne- tolerancijos, kiek prie kitoniškumo temos. Pavyzdžiui, pateikia atsakymų, o antrasis atvirkščiai – pateikia tik ketinu statyti Thomo Manno „Daktarą Faustą“. Pagrindi- atsakymus, klausimams, atrodo, nebelieka vietos... Ko- nis šio romano veikėjas – genialus kompozitorius Adria- dėl taip radikaliai pasikeitė Jūsų santykis su žiūrovais? nas Leverkiunas yra vienas iš tų kitokių. Tai menininko ir G. Varnas: Nesakyčiau, kad mano santykis su publika kainos, kurią šis sumoka už savo meną, tema. pasidarė kitoks. Suprantu, kad finalinė „Teiresijo krūtų“ scena su ministrų kabinetu galėjo ką nors papiktinti. Dėkojame už pokalbį. Bet tuo metu buvau labai įniršęs ant Andriaus Kubiliaus vyriausybės – naktinė reforma padarė daug žalos, ypač kultūrai. Finalinėje scenoje parodžiau, ką aš apie juos 1 V. Gedgaudas, Aš esu pyderas mama! Ir tuo didžiuojuosi!, Literatūra ir menas, galvoju. Dabar spektaklyje buvusių ministrų veidų ne- 2012, nr. 3402. Prieiga per internetą: „Bakchantes“ laikau vienu geriausių savo spekta- 2 Lietuva tolerantiškiausių šalių sąraše – 23, alfa.lt, 2008-11-12. Prieiga per klių. Kai prasidėjo neigiamos kritikos lavina, pagal- internetą: galva juk nepasikeitė... 3 Kalbama apie straipsnį: L. Pociūnienė, Naivumas ar gudravimas? Euripido pjesė „Bakchantės“ labai pikta – Dionisas žiau- Atsiliepimas į Kęstučio Skrupskelio straipsnį „Santuoka ar partnerystė“, rai atkeršija žmonijai (Pentėjas yra tik be kaltės kaltas atpir- Kultūros barai, 2013, nr. 7/8, p. 26-31.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Sigita Budraitytė

Beprasmiškai išnaudotos erdvės

„Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“

iuolaikinio meno centre šiuo metu veikianti paroda inovatyvioms idėjoms, naujoms išraiškos formoms, o ne Š„Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ paprasčiausiam meno dokumentavimui? Organizatorių primena, bent jau žvelgiant jauno žmogaus akimis, ny- siekis atskleisti Lietuvos scenografijos raidą būtų buvęs kią kelionę į praeitį: eksponuojamos istorinės ir šių die- pagirtinas, jeigu jie būtų pasistengę tai padaryti bent kiek nų nespalvotos nuotraukos su spektaklių scenomis vi- įdomiau. Deja, patirties stoka, o ypač nenoras bendradar- siškai neperteikia scenografijos esmės. Net ir spalvotos biauti su scenografais, lėmė, kad pristatymas išėjo nuobo- fotografijos ne visada tinkamai atskleidžia scenovaizdžio dus, pamatėme tik banalų atspindį kreivame veidrodyje. visumą – dekoracijas skandina neryškus apšvietimas Daug vilčių teikęs pavadinimas „Iliuzionistai“ tiko vos arba įamžinamas ne pats įspūdingiausias spektaklio mo- keliems parodos eksponatams. Bet ir turimas dekoraci- mentas. Kur kas geriau nuotraukos reprezentuoja teatro jas reikėjo eksponuoti nors kiek išradingiau, pavyzdžiui, kostiumus, tačiau labai trūksta bent keleto modelių, nors baltus rutulius buvo galima parodyti mistiškame scenos atsirado vietos teatro butaforijai – įvairiems ginklams, apšvietime, o ne tiesiog numesti salėje. Paroda būtų tapusi įrankiams ir pan. gyvesnė, jei būtų parodyta daugiau scenos maketų ar įvai- Paroda primena nepatrauklią prasto muziejaus ekspo- rios stilistikos eskizų, deja, šie kažkodėl apskritai ignoruo- ziciją, kai tuščią erdvę bandoma užpildyti tekstais. Nejau- jami. Organizatoriai, užuot ieškoję įspūdingų eksponatų, gi organizatoriai iš tikrųjų tikėjosi, kad atsiras nors vienas pasitenkino atsitiktinėmis, visiškai nesvarbiomis, pavyz- lankytojas, kuris perskaitys visus tuos straipsnius arba per- džiui, teatro salės nuotraukomis… žiūrės spektaklių įrašus? Pagrįstai kyla klausimas, ar Šiuo- Paroda įvyko, tačiau ar daug iš jos sužinojome apie laikinio meno centras neturėtų būti vieta, skirta pristatyti scenografiją ir šiuolaikinį meną?

Parodos „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ fragmentas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 31 Kęstutis Šapoka

ĮKVĖPTI SUTEMŲ

Andriaus Giedrimo personalinė paroda „Lietuvos aido“ galerijoje

iedrimų šeima – nelyg renesanso ar baroko daili- o tvirtus, gerai išsivysčiusius griaučius. Tradicinės arsi- Gninkų dinastija, vienijama ne kokio nors protek- nės lietuvių tapybos kontekste Giedrimą galima būtų cionizmo, kuriuo siekiama šiltų postų ar tuščiavidurių pavadinti netgi analitinės tapybos atstovu arba „struk- titulų, bet tauraus dalijimosi kūrybine erdve tiesiogine tūralistu“ beveik tiesiogine šio žodžio prasme. ir perkeltine šio žodžio prasme. Žinoma, „kietai“ suręstą „konstrukciją“ tirpdo vienos Iš pirmo žvilgsnio tai trys skirtingo braižo dailinin- kurios nors gamos (žalios, pilkšvos, mėlynos, violetinės) kai, bet geriau įsižiūrėję, įžvelgsime daug ką bendra – spalvų pustoniai ir „minkštos“ tapybos – beveik lesiruo- pasaulėžiūrą, kūrybinio darbo principus, kai kuriuos čių – „ūkai“. Ko gero, įdomiausia Giedrimo tapybos kū- motyvus ar temas. Pavyzdžiui, Salvinijos Giedrimienės rinių savybė – sakyčiau, tikras „detektyvas“ – yra gana tekstilė ir sūnaus Lino tapyba turi panašių religinių mo- griežtos struktūros santykis su spalviniu, netgi jausminiu tyvų, stipriai išreikštą sidabrinę atminties ir vaizduotės virpėjimu. Tapytojas ištobulino savo sistemą – anksty- giją, o tėvo Andriaus ir sūnaus Lino paveikslus, ypač vuoju kūrybos laikotarpiu pradėjęs nuo gamtos etiudų, pastelinius, sieja giminiška pulsuojančios, virpančios vėliau pasinėrė į „vidinio motyvo“ (pavyzdžiui, Lietuvos tapybinės formos pajauta, spalvinis mąstymas. kolorito, kuriame begalybė žalios spalvos variacijų ar Kad iš Andriaus Giedrimo drobių sklinda specifinė „lietaus“, vėlyvo rudens, sutemų spalvinių kodų) paieš- šviesa, matyt, lėmė pagrindinė jo specialybė – vitražas. Vis kas: įspūdžio, vaizdo ar pan. paskatintas jis virsta vaiz- dėlto dailininkui jis atrodė pernelyg visuomeniškas, anga- diniu mintyse, išsigrynina iki „adekvačiausio“ varianto, žuotas, priklausomas nuo socialinio užsakymo. Tapyba lieka tik spalvinės ir kompozicinės konstrukcijos idėja šiuo atžvilgiu yra kur kas asmeniškesnė, subtilesnė. grynuoju savo pavidalu. Tai jau, galima sakyti, atidirbtas Giedrimo paveikslus vitražas ne tiek „nutvieskė“ spe- profesinis „žvilgsnis“, kai nebereikia tiesiogiai fiksuoti cifinėmis spalvomis (prisiminkime, pavyzdžiui, Jono motyvo, detalių, nuotaikos. Šiuos grynuosius motyvų Švažo spalvų „vitražinį“ žėrėjimą), kiek suteikė papildo- pavidalus Giedrimas dažniausiai perkelia ant popie- mą „atmosferos“, „oro“, „sutemų“ erdvės matmenį. Nors riaus, bet ne liedamas akvarelę, o kruopščiai „verpda- Giedrimas atvirai prisipažįsta, kad yra giliai subjekty- mas“ plonais teptuko potėpiais. To reikia, kad išgautų vios tapybinės jausenos atstovas, jo kūrybą tvirtai „suri- švarius pustonius ir „atmosferos“ virpėjimą. Iš akvarelių ša“ tam tikra, sakyčiau, gana griežta sistema (kokią tu- randasi tapybos kūriniai, sugulantys į ciklus – tam tikro rėjo, pavyzdžiui Pierre’as Bonnard’as arba Paulis Klee). motyvo, spalvinės „potemės“ variacijas. Tai irgi galėtų būti vitražo palikimas – tvirta konstruk- Giedrimo ištobulinta savita analitinė jausminės tapy- cija, bet šiuo atveju kalbame apie spalvinę, kompozicinę bos sistema yra vertybė, nes dailininkui nebereikia kur- (žinoma, ir pasaulėžiūrinę) paveikslų „konstrukciją“, ti „taip, kaip yra“, susisaistyti su paviršutiniška tikrove vidinę jų logiką. Jei „nurengtume“ Giedrimo tapybą, jei tiek tradicinės tapybos, tiek ir šiuolaikinio „socialinio „nudirtume jai odą“, išvystume ne kokį nors minkštimą, meno“ kontekste.

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Andrius Giedrimas. Piliakalnis. 2009. Drobė, aliejus; 100x80 Andrius Giedrimas Miško ežeras. 2003 Drobė, aliejus; 70x100

Andrius Giedrimas Rudens upė. 2013 Drobė, aliejus; 60x80 Zita Čepaitė

Raimundo Malašausko iššūkis Londono meno scenai

iuo metu Paryžiuje gyvenantis ir dirbantis Raimun- meno centrų, atstovauja tokioms pasaulinėmis garseny- Šdas Malašauskas gerai žinomas šiuolaikinio meno bėms kaip Ai Weiwei, Jonathanas Monkas, Julianas Opie, pasaulyje, kuravęs parodas tokiose garsiose meno sce- Anishas Kapooras… Galerijos specializacija – minima- nose, kaip Venecijos bienalė ar Kaselio Documenta. listinis ir konceptualusis menas, būtent jam pritaikytos Naujausias jo projektas – liepos pabaigoje atidaryta dviejų Bell Street gatvėje įsikūrusių pastatų erdvės. paroda Londone, Lisson galerijoje. Į Malašausko kuruojamos parodos Fusiform Gyrus Prestižinėje Londono vietoje 1967 m. įkurta Lisson atidarymą susirinko gausus būrys menininkų, meno galerija šiuo metu yra vienas iš svarbiausių šiuolaikinio kritikų, kolekcininkų, žurnalistų ir šiaip smalsuolių.

Belgų menininkės Miet Warlop performansai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 33 Išranki Londono publika neslėpė savo lūkesčių – Ma- rios funkcija yra įsiminti ir atpažinti žmonių kūnus, lašauskas, savitai dirbantis kuratorius, parodą traktuo- veidus, skirti emocines išraiškas, spalvas, žodžius. ja ne kaip atskirų objektų ekspoziciją, bet kaip meno Atidarymo vakarą po parodos erdves sklandė intri- kūrinį, sukuriantį naują visumą, todėl jis traukia dė- guojančio nuotykio laukimas. Ar matei, ar pastebėjai, ar mesį ir išskelia diskusijų kibirkštis. buvai užsukęs į tą ar kitą salę? – vieni kitų klausinėjo žiū- Parodoje dalyvauja 14 menininkų iš viso pasaulio, rovai. Pasitaiko, kad per parodos atidarymą lankytojai, 4 iš jų – lietuviai, tie patys, kurių darbai eksponuo- dažniausiai seni pažįstami ar kolegos, bendrauja tarpusa- jami ir 55-ojoje (2013 m.) Venecijos bienalėje, Lie- vyje, kūrinių apžiūrą atidėdami vėlesniam laikui. Tačiau tuvos paviljone. Tai Gintaras Didžiapetris, Darius Malašausko sukurta ekspozicija reikalavo dėmesio, ji ne- Mikšys, Elena Narbutaitė ir Liudvikas Buklys. buvo tik fonas, kurio galima nepastebėti, greičiau aktyvus Parodos pavadinimas Fusiform Gyrus skamba veikėjas – tą įspūdį sustiprino vienas po kito vykstantys gana neįprastai – taip vadinama smegenų sritis, ku- performansai, ar įkyrus dirgiklis – kai kurie meno objek-

Bendras ekspozicijos salės vaizdas su Gintaro Didžiapetrio nuotrauka ant galinės sienos

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 tai skleidė garsus, stiprius kvapus. Ypač traukė akį teatra- liški belgės Miet Warlop performansai – siurrealistinis vaikščiojantis dailiai padengtas kavos staliukas ar dvi juodos figūros, kurios, kol stovėjo sustingusios, atrodė gana keistoki dariniai – žmogaus dydžio kelnės su diržu ties juosmeniu, tačiau pajudėjusios ir įsimaišiusios tarp žiūrovų, iš bendro smalsuolių būrio nelabai išsiskirdavo, skatindamos iš naujo permąstyti ribas tarp meno objekto ir meno suvokėjo. Dauguma darbų eksponuojami taip, kad galėtų megz- ti įvairius ryšius. Vieni sąveikauja tarpusavyje – pavyz- džiui, Gintaro Didžiapetrio fotografijoje atsispindi gelto- nas šviestuvas, o Elenos Narbutaitės lazerinė „skulptūra“ kertasi su toje pačioje salėje eksponuojama Koenraado Dedobbeleerio instaliacija. Kiti į meno žaismę įtraukia žiūrovus, pavyzdžiui, kiekvienas, pažvelgęs į senoviš- ką veidrodį, regi savo atspindį ir neišvengiamai tampa meno kūrinio dalimi. Arba skulptūra-konteineris, pri- piltas pistacijų ir žemės riešutų, be kurių neapsieinama per jokį susiėjimą ar vakarėlį. Stiprus jų kvapas gundė pasivaišinti, bet argi galima tai daryti, juk čia meno kū- rinio dalis? Tokius keistus potyrius provokuojanti Fusi- form Gyrus tarsi meta iššūkį įprastam tiek kasdienybės, tiek meno kūrinių suvokimui. Keletą provokuojančių klausimų uždaviau ir pačiam parodos kuratoriui.

Meno kritikai kalba apie tave kaip apie naujos kar- tos kuratorių, kuris parodą paverčia meno kūriniu. Koenraado Dedobbeleerio skulptūra-konteineris Išeitų, kad menininkai su savo darbais tau yra kūry- binė „medžiaga“. Kaip pavyksta įtikinti, kad jie tąja Parodoje Fusiform Gyrus dalyvauja menininkai iš „medžiaga“ taptų? keleto šalių, ir ne vien iš Europos. Kodėl pakvietei būtent Raimundas Malašauskas: Paroda – kūrinys, bet ne šiuos autorius su būtent šiais kūriniais? tik meno. Juk ir meno kūrinys – ne tik menas. Man Kartais paroda – tai galimybė ir būdas susipažinti atrodo, visi esame vieni kitiems „medžiaga“: kaip su žmonėmis, kuriuos žinai tik iš pokalbių, bet no- draugai, giminės ir pažįstami, inspiratoriai ar tiesiog rėtum pamatyti, kuo jų mintys, nuskambėjusios per pašnekovai. O paroda – irgi medžiaga kažkam kitam pokalbį, virstų kitoje terpėje. Taip atsirado Ola Vasil- atsirasti: galimybėms, kūriniams, pokalbiams. Mes jeva, Aditya Mandayam, Sasha Suhareva. Kitais kar- „surfiname“ (nežinau, ar yra lietuviškas šio žodžio tais – tai proga susitikti su senais pažįstamais, kurių atitikmuo) ir parodą, ir vieni kitus. Man labai įdomu nematei keletą metų, bet prisiminei kokį nors jų kū- nežinoti, ką tiksliai paroda nuveiks, kai ji taps vieša, – rinį iš dar tolimesnės praeities (Eduardo Costa) arba tai irgi veikimo medžiaga. pamanei, kad jiems pats metas pasirodyti parodoje,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 35 o ne teatro scenoje (Miet Warlop). Kai rengiau Fu- eriui. Man atrodė, kad grupinės parodos kontekste dvi siform Gyrus, man pačiam buvo įdomu galvoti, kad vieno menininko solo parodos – įdomus nuotykis. kiekvienas menininkas ir kūrinys turi individualią ir unikalią priežastį būti parodoje. O tuo pat metu Prestižinė Londono galerija tarptautinėje parodoje įsivaizduoti, kad keturiolikos menininkų paroda ne- pristato net 4 lietuvių menininkus. Ar tu kaip lietuvis atrodys kaip nė vieno iš jų personalinė paroda. jauti silpnybę lietuvių menui, ar tai tiesiog autoriai, ku- rie tinka tau kaip parodinė „medžiaga? Eksponuojami įvairaus žanro kūriniai – objektai, pie- Jie – labai įdomūs menininkai, o tai, kad mes ga- šiniai, fotografijos, nevengiama naujųjų technologijų. lim kartais drauge pajuokauti lietuviškai, to įdomu- Turbūt nebuvo lengva visa tai suderinti? mo iš jų neatima. Grįžtu prie tavo klausimo apie me- FG turi daug skulptūros parodoms būdingų bruožų: džiagiškumą – menininkų idėjos formuoja parodą. nevienodi tūriai, erdviniai sprendimai, apimties iliu- Tarkime, Liudvikas Buklys pasiūlė, kad visi parodos zija. Tačiau tai nėra skulptūros paroda, nors, tarkime, kūriniai galėtų vadintis Fusiform Gyrus anagramo- jos pavadinimas asociatyviai kreipdavo į skulptūrinius mis (pavyzdžiui, smurffs-guy roi arba If Firs Gum pavidalus, vienas iš tokių – kebabų kepimo kūgis. Traf- Rosy). Taip ir atsitiko, kiekvienas kūrinys tapo visos ficking of properties – toks buvo darbo metodas: vienų parodos anagrama. O visa paroda – kiekvieno kūri- galimybių savybės tapdavo kitų savybių dalimi, vienos nio anagrama. Tokiu būdu dalių ir visumos santykis dalys – kitos visumos elementais ir t. t. Tai vyksta skir- tapo labiau fraktalinis nei kompozicinis. tinguose elementų organizavimo ir jų sambūvio lygiuo- se. Pavyzdžiui, Elizabeth Hoak Doering ant organinio Ar tai reiškia, kad viskas, ką daro menininkas, yra stiklo išbraižė du žodžius (Baroque ir Epileptic), o šis menas? stiklo lakštas atsidūrė ant Liudviko Buklio skulptūros Be abejo, yra menininkų, kurie visada daro meną. Bet kaip laikina jos dalis. Tam tikros laikinos taisyklės atsi- menas gali būti ir puiki terpė apie jį negalvoti. Pavyz- randa kuriant parodą: kažkuriuo momentu tapo svarbu džiui, FG atveju buvo labai įdomu sukurti tekstą paro- išjungti visas galerijos lempas ir naudoti tik natūralaus dos kvietimui, kuriame nebūtų kalbama apie meną arba dienos apšvietimo kombinaciją su šviesa, skleidžiama vartojamas meno žargonas. Poetė iš Berlyno Uljana Wolf, pačių kūrinių – tarkime, Phanos Kyriacou žibinto, Ele- remdamasi individualiais pokalbių interesais ir fragmen- nos Narbutaitės lazerio ir suprogramuotos šviestuvų se- tais, parašė penkis trumpus tekstus, kurie veikia kaip gry- kos. Jie atsispindi ant sienų, specialiai nudažytų blizgiais noji poezija arba kaip dar vienas parodos kūrinys. dažais, – tai Elenos Narbutaitės ir Gintaro Didžiapetrio idėja. Tokiu būdu atsiranda labai ypatinga šviesa, kurioje Esi kviečiamas rengti parodas prestižinėse meno gale- išsilydo įvairūs paros tarpsniai. rijose. Ar išties meno pasaulis tapo toks kosmopolitinis, kad nebekyla jokios tarpkultūrinės trinties? Ar pati galerijos erdvė darė įtaką parodos koncepcijai, Tarptautinio šiuolaikinio meno pasaulis – ypač įdo- autorių atrankai? mus visuomeninis burbulas. Jis labai panašus bet kurio- Lisson erdvė – keista, nepaisant to, kad ji buvo specia- je vietoje. Bet dar įdomiau, kad jis gali padėti pamatyti liai modifikuota šiuolaikinio meno pristatymui. Galeri- tai, kas jam nepriklauso. Nors, kita vertus, jis taip pat jos architektūra nulėmė tam tikras idėjas, ką menininkai veikia kaip epistemologinė juodoji skylė – absorbuoja galėtų čia nuveikti, bet ne pačią menininkų kompaniją. bet kokias galimas tikroves, kultūrines ar politines. Ta- Pavyzdžiui, toje Lisson dalyje, kur yra dvi beveik iden- čiau jeigu jis tuo pat metu pasaulį padidina – gerai. tiškos salės, pasiūliau dvi beveik identiškas solo parodas daryti vienam menininkui – Koenraadui Dedobbele- Na, ką gi, linkiu sėkmingai didinti pasaulį.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Vita Gruodytė

Kvėpuojanti Justės Janulytės muzika

Justė Janulytė D. Matvejevo nuotr.

Abstrakcija, be abejo, yra veikiau muzikos pabaiga nei pradžia.1 François-Bernard Mâche

Iš pabaigos į pradžią Įtakos

Savo abstraktumu Justės Janulytės muzika yra pabaigos Leiskime pagaliau pasireikšti mūsų skoniui muzika, bet kartu ji nurodo ir į kažką pirmykščio, tolimo, ir nusukime galvą imperatyvams.2 stichiško. Į tai, ką jau užmiršome. Ji turi kažką iš pačios Serge Nigg pradžios, kai forma dar nebuvo išskaidžiusi ir sukausčiusi elementarių medžiagos būvių. Kai erdvė buvo svarbesnė Teoriškai galėtume atrasti daugybę įtakų, bet akus- už laiką. Čia koncentruojamasi į vieną tembrą, į vieną pa- tiškai tai šiek tiek kitokia muzika. Joje galima aptikti tyrimo aspektą, į vieną išgyvenimą: trukmės, pulsacijos, ostinatinį pradą, tačiau tai ne ritminis, o pulsuojantis, vertikalės, bangos, cikliškumo. Šios muzikos specifika – membraninis ostinatiškumas. Ji pagrįsta erdviniais pa- beveik deklaratyvus diatoniškumas ir save kompensuo- rametrais, bet jos erdvėje nėra tokių įtampų, kokias su- jančių judėjimų statika. Galbūt pernelyg diatoninė, bet kuria spektrinė muzika. Jos tembrinė masė neturi tan- tuo ji išsiskiria iš savo amžiaus konteksto ir suskamba kaip kio, būdingo matematiškai apskaičiuojamų garso masių alternatyva. Šią muziką reikia išgyventi, ji nėra atpažini- (stochastinei) muzikai. Jos konsonansinis diatonišku- mo objektas. Tai muzika be naratyvo, be figūratyvumo ir mas neturi ritminės ląstelės, būdingos minimalistinei be įvykių. Ji yra mitinės atminties blyksnis. repetityvinei stilistikai. Ji yra kontinuali, nenutrūks-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 37 plėstomis potencinėmis galimybėmis“ (Jus- tė Janulytė). Iš čia monistinė šios muzikos idėja, išven- gianti XX a. muzikai būdingo dualumo opo- zicijos: tarp triukšmo ir garso, tarp aleatori- kos ir determinuotumo, tarp puantilizmo ir linearumo, tarp strukūrinio kompleksišku- mo ir „naujojo paprastumo“... Šios muzikos jungiamasis elementas yra išsiplėtimo ir susitraukimo judesys – kvė- pavimas, kuris garsinės medžiagos mikro ir makro lygiuose realizuojamas, pasitelkiant įvairiais tempais ir įvairiomis amplitudėmis pulsuojančias vibracijas. Tai ir įvaizdis, ir pojūtis. Veikiau afektas nei įvaizdis, veikiau erdvė nei laikas. Perpetuum immobile.

Iki - forma

Judėjimas yra ankstesnis nei daiktas.3 Oskaras Milašius

Progresyvinis gimimas kažko, kas taip ir negimsta. Ateina iš niekur, išeina į niekur. Nebelieka referencinio kriterijaus. Percepci- jos požiūriu klausa neturi prie ko prisišlieti, ji panardinama į garsinę erdvę, kurioje kaž- kas tarytum ir vyksta, bet klausa ieško efektų, kurių nėra. Kas kalba šioje muzikoje? Niekas. Ji yra apersonalinė ir nusubjektyvinta. Nes ir pats kompozitorius šios muzikos atžvilgiu Justė Janulytė. „Kvėpuojanti muzika“ styginių kvartetui, elektronikai ir kinetinėms yra daugiau klausytojas nei kūrėjas. Arba tar- skulptūroms (2007). Vilnius, Geležinkelio stotis. 2008 m. rugsėjo 20 d. pininkas. Jis tik padeda išgirsti. Ši muzika analizuoja garsinę sferą, todėl tamos tėkmės, bet neturi mikropolifoninei muzikai ji tampa lyg savotiška meditacija, bet ir išvengia medi- būdingos teleologinės sluoksnių įtampos. Jos garsas tacinei muzikai būdingo funkcinio paviršutiniškumo, nevaržomas struktūrinių rėmų, bet ji neturi „gryno“ nepaisant bendro tikslo – panardinti klausytoją į akus- garso estetikai būdingos atskiro garso jėgos, jo gaivališ- tinę gelmę, apsupti jį sonosferine erdve. Čia vyrauja ko prado išraiškos. Tačiau kompozitorei svarbus fizinis harmonija. Moteriška muzika? garso poveikis, psichoakustinė sugestija. Justės Janulytės kūriniuose vyksta labai daug vos pas- „Tai maksimaliai sulėtintos kaitos monochromatinė tebimų dalykų. Virpėjimas, pulsavimas, vibravimas iš- muzika, atliekama utopiniu soliniu instrumentu su iš- reiškia vitalinį pradą, būdingą prasikalančiai gyvybei, dar

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 tik įgausiančiai formą. Tai yra ir inherentinė gyvo garso erdvė evoliucionavo nuo grynos metaforos iki matema- savybė. Tai būvis, iš kurio ateinama, iš kurio užgimsta- tinio, kompiuterinio apskaičiavimo. Dabartinėje muzi- ma. Jame esame tarsi percepciniai klajūnai, klaidžiojan- koje erdvė įsitvirtino ne tik kaip estetinė kategorija, bet tys skirtingų tempų, aukščių ir tankių architektūriniais ir kaip „naujos garsinės plastikos elementas“5 (Hugues- labirintais, nerandantys, ties kuo apsistoti. Kūrinys bai- Dufourt). Čia svarbiausią vietą užima tembras. „Tem- giasi, taip ir neišsprogus formai. Jame nėra įprastumo, bro menas atvėrė naują muzikinio racionalumo erą. kuris suteiktų atpažinimo pasitenkinimą. Bet nėra ir au- […] Nuo šiol muzika rūpinasi ne galimomis nustatytų dityvinio diskomforto. Veikiau priešingai. formų transpozicijomis, bet pačiu judėjimu, jo pulsavi- Pačiai kompozitorei garsas yra paieška. Siekiama atrasti mu ir subtiliu tembro sluoksnių derinimu.“6 pirminį garso būvį, iš kurio atėjo ritmas, melodija, forma: Erdvės parametru paremtoje muzikoje sudėtingiau- iš pradinio bangavimo, sūpavimo, svyravimo, iš natūralių sia rasti pusiausvyrą tarp prigimtinės garso laisvės ir garso obertonų, iš grynų intervalų, iš repetityvinio nenu- matematiškai apskaičiuojamų struktūrų dirbtinumo. trūkstamo kartojimo. Pulsacijų kompleksai suritmina ar- Abu kraštutinumai skleidžia nuobodulį. chetipinę plastinę formą – įkvėpimas / iškvėpimas. Todėl Membraninis susitraukimo ir išsiplėtimo judesys ši muzika perkelia į privatumo zoną, į asmeninį patyrimą, atitinka natūralų kvėpavimą. Kadangi šis efektas yra susijusį su fundamentaliausiais pojūčiais. Forma nėra iš- perkeltas į makro- ir mikroformos lygmenis, mes mąstoma, ji – tik idėja. Ši idėja – tai išnykimas. Forma suvokiame jį taip, tarytum būtume garso viduje, ap- pasitraukia, palikdama energijos cirkuliavimą, kuris yra gaubti garsu, nes tai atitinka mūsų pačių fiziologines tarytum atsitiktinai išimta ir paversta girdima tam ti- schemas. kros visumos atkarpa, ištrauka iš pirmykščio energijos Kuo masė tankesnė, tuo didesnis perceptyvinis inten- egzistavimo. Garso šokis. Kai gyvas garsas dar nebuvo syvumas, pasireiškiantis kaip jėgos simbolis, kaip stichiš- įrėmintas negyvos struktūros. kos jėgos išraiška. Bet Justės Janulytės muzikoje garsinė Suvokimo savybė čia yra laiko virtualumas. Suvoki- masė yra skaidri (diatonika) ir permatoma (monochro- mas neturi apčiuopiamų formos ir laiko atramų. Vie- matika). Tai išdaugintas paprastumas. Kaip begalybė. nintelis santykis su laiku yra pulsacija. Spektrinės ir Laisvo judėjimo įvaizdis. dekonstruotos muzikos kontekste pulsas tampa atskai- Sutankintas garso virpėjimas / mirgėjimas mikroly- tos vienetu, garso bangos ilgis – šio vieneto matematine gmenyje sukuria gyvybės pripildytas tekstūras, kuriose išraiška. Pulsacija virsta sintakse, kuri padeda išsaugoti nuolat vyksta kažkokios vos apčiuopiamos transforma- komunikaciją. Kadangi nėra kryptingai konstruojamo cijos, o makrolygmenyje – jas apgobiančią statiką, kuri diskurso, atsiranda laisvės pojūčio estetika. Hic et nunc. panaikina prigimtinį garso lineariškumą. Skirtingų pulsacijų ilgio ir amplitudės erdvofonija. Kaip biologinė Erdvė autoreguliacijos sistema. Naktų ilgėjimas. Mikrotonalumas čia asketiškas, tik kaip glissando Kaip žmogui, kaip kiekvienai gyvai būtybei pasekmė. Kaip tembro/spalvos išsiliejimas. Skaidrumo reikia gyvybinės erdvės, kad galėtų kvėpuoti ir ir tankio kaitą čia lemia ne įtampos, o tembrinių bangų reikštis, taip ir garsui reikalinga proporcinga trajektorijos. Spalvos sodrumas. Akvarelė. gyvybinė erdvė, kad jis galėtų skambėti, Erdvė kaip monadinis visumos vienybės simbolis. vibruoti ir išskleistų savo kūrybinę galią.4 Musica instrumentalis (styginiai su pučiamaisiais) ir Giacinto Scelsi musica humana (balsai) praranda savo konsistenciją musica mundana sferoje. Išeinama iš monochroma- Edgard’as Varèse’as muziką laikė svarbiausiu menu, tikos, bet ieškoma analogiško vienijančio principo. nes garsas turi savybę judėti erdvėje. XX a. muzikoje Tembrų skirtumai čia yra tik pagalbinės priemonės

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 39 adiskursyvinėje erdvėje. Gar- sinėje stichijoje pasiklydusi percepcija pagaliau atpažįsta garso kūniškumą, išprovo- kuojantį minimalias percep- tyvines įtampas. Kalbos si- muliakras? Galbūt. Tekstilė.

Modelis

Sedukcija – tai emocinės ištakos pažadinimas melodijoje, kurią aš paprasčiausiai turiu pats dainuoti.8 Peter Sloterdijk

XX a. muzika ilgai žavėjo- si sistemomis, po to liovėsi ir Justė Janulytė. „Smėlio laikrodžiai“ keturioms violončelėms, elektronikai ir videoscenografijai pasuko priešinga kryptimi. (2010). Vilnius, Menų spaustuvė, Gaidos festivalis, 2010 m. spalio 28 d. Luco Scarzellos nuotraukos Tarp matematinės struktūros ir gryno garso estetikos čia tekstūros pokyčiams. Lėtumas padeda panaikinti lai- randame vidurį – natūralų modelį. „Moksliniu požiūriu ko tėkmės pojūtį. MITAS: „Kadangi dievų kalba kū- modelis yra abstraktus santykių tarp fenomenų maketas, rėja buvo šviesos giesmė, visos šio pasaulio būtybės ir kuris leidžia juos suprasti arba numatyti. [...] Muzikiniu visi daiktai, gimę iš šios muzikos, buvo ne konkretūs, požiūriu modelis taip pat atlieka žinojimo arba atpaži- apčiuopiami daiktai ir būtybės, bet šviesos himnai, nimo funkciją, priešindamasis grynai konvencinėms ar- atspindintys jų kūrėjo idėjas. Jie formavo akustinius chitektūroms [...].“9 įvaizdžius, kurie buvo jų prigimties esmė ir kurie tik Kompozitorės intuicija susiejo muzikos prigimtį antroje kūrimo stadijoje apsigaubs materija.“7 Tankio su natūraliu modeliu: estetinis konceptas. Modelis čia atsiradimas įkūnija „šviesos himno“ virsmą „materi- padeda sugrįžti prie jutiminio kontakto su garsu ir iš- ja“. Debesų stebėjimas. vengti dirbtinio, sterilaus struktūrų dauginimo. Tai ne Linijos, keisdamos kryptis, išsišakoja ir tampa erdve. gamtoje randami garsinės realybės inspiruoti modeliai, Suartėdamos tampa įtaiga. Kartojamos mantros suges- kuriuos imitavo XX a. muzika. Čia jis fiziologinis, juti- tija. Psalmės. minis, padedantis atrasti „organišką ryšį su universu- Nenutrūkstamoje ir homogeniškoje tėkmėje aktyvūs mu arba bent jau su biotopu“.10 Muzika įgauna simbo- šio statiško kontinuumo elementai sukuria paslėpto listinę potenciją. veiksmo įspūdį. Tai aštriau suskambantis atskiras gar- Šioje muzikoje svarbi ne mechaninė, o dinami- sas, išryškėjusi tembrinė linija, specifinis garso išgavi- nė modelio pusė. Svarbu ne stebėti, o dalyvauti. Ne mo būdas... Jie pertraukia kontinualumo uniformiš- klausa, o kūnu. kumą ir įneša diskursyvinių akcentų užuomazgas. Tai Šios muzikos reikia klausytis būnant joje, jaučiant poiesis apsireiškimo momentai, kaip sintaksiniai gidai jos alsavimą, apsuptam šito alsavimo. Kvėpuojanti mu-

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 zika. Lyg jaustum, kaip aplink tvinksi sonosferinis vien- Media instaliacija – vizualinis aspektas – suteikia tisumas, analogiškas garsinei erdvei, mus supančiai iš- kompleksiškumo, kurio nebuvo ankstesniuose kūri- orėje. Monistinė idėja. Tai kūniška muzika ne trikdžio niuose. Ir perceptyvinius trikdžius. Sutrikdoma ju- (elektroakustinės praktikos ypatumas), o harmonijos timinė koherencija. Garsinė erdvė apsupa, priartėja požiūriu. Ji programinė, bet ne vizuali, ji ne matoma, ir nutolsta, o vizualinė brėžia horizontalų, nors ir o juntama: Akvarelės idėja – išsiliejimas, Naktų ilgė- ciklinį, kryptingumą. Tarytum percepciškai būtume jimo – ištęstumas... Čia modeliai neturi kontūrų. Ir atsidūrę dviejų susikertančių ašių energijos ir, neiš- neturi baigtinės formos. Lyg būtų tiesiog pagaunama vengiamai, įtampų lauke. Abiejų lygmenų sinchro- tam tikro fenomeno akimirka ir įjausminama garsais. nizacija trumpalaikė, bet psichoakustiniu požiūriu Psichinių ir akustinių schemų atitikimai. įtaigi. Sensorinė disharmonija – harmonija – dis- Abstraktumo laipsnis nurodo į archetipus, univer- harmonija. Nuostaba. salijas. Archetipiniuose modeliuose vizualumas yra Tarytum sėdėtume garso pripildytoje sferoje ir stebė- tik pojūčio pasekmė. Tai mūsų vaizduotės archetipai, tume, kaip prieš akis lekia pagreitintas laikas, keičiantis susiję su vaikystės patirtimis, lingavimais, sūpavimais. medžiagos konsistenciją. Muzika čia paremta metaforomis, įvaizdžiais, atsve- Iš esmės taip ir yra. riančiais grynai technologinį mąstymą. Permąstoma Gyvename garsų pripildytoje visatoje, bet aplink mus pati muzikos medžiaga. Ji archetipinė dar ir tuo atžvil- pernelyg daug triukšmo, kad išgirstume jos skambėjimą, giu, kad yra išgryninta, nugludinta. Joje nesama nieko pajustume pulsuojančią pirmykštę energiją. Stebime ma- netikra, nieko nereikalinga. Gryni intervalai. Tokį patį terijos kaitą, bet jos nefiksuojame, nes mus supa per daug grynumą ir statiką galime atrasti lietuviškose sutarti- daiktų, kad įžvelgtume natūralius būvius. nėse. Metamorfozė (dažniausiai) apsiriboja struktūrų O tiulio cilindruose grojančios violončelės? cikliškumu. Natura renovatur. Jos yra analogiškos iliuzijos padarinys, videoprojek- cijos užgožta realybė. Jų konsistenciją irgi pasiglemžia Kitokia sintaksė: Smėlio laikrodžiai cikliškai pulsuojanti amžinybė.

Menininkas, visada būdamas savo laikmečio žmogus, yra jo veikiamas, ir pats 1 François-Bernard Mâche, Musique, mythe, nature ou les dauphins d’Arion, savo ruožtu daro jam įtaką. Būtent Méridiens Klincksieck, Paris, 1991, p. 52. menininkas kristalizuoja savo laiką... 11 2 Serge Nigg, «Quelques feuillets de journal», in 20eme siècle. Images de la Edgard Varèse musique française, Sacem & Papiers, Paris, 1986, p. 152. 3 O.V. de L. Milosz, Ars magna, éd. André Sivaire, Paris, 1961, p. 64. Kompozitorė, kurdama garso, vaizdo, laiko ir er- 4 Giacinto Scelsi, Les anges sont ailleurs … , Actes Sud, Arles, 2006, p. 150. dvės mizanscenas (teatrą?), sakosi čia tyrinėjanti 5 Hugues Dufourt, Musique, pouvoir, écriture, Christian Bourgois, Paris, akustines, vaizdines ir simbolines smėlio laikrodžio 1991, p. 279. prasmes: „Byrantis ir besikaupiantis metaforinis 6 Idem, p. 244, 286. smėlis, tarsi praeinančio laiko nuosėdos, vis labiau 7 Marius Schneider, «Musique, mythologie, rites», in Histoire de la musique I, apsemia ir galiausiai visai panardina jose įkalintus Gallimard, La Pléiade, Paris, 1960, p. 146–147. kūrinio herojus, kol smėlio laikrodžių indams už- 8 Peter Sloterdijk, Bulles. Sphères I. Hachette/Pluriel, Paris, 2003, p. 533. sipildžius nenumaldomas chronometrų veikimas 9 Fr.-B. Mâche, op. cit., p. 179. sustoja, viskas sustingsta ir ima veikti priešinga – 10 Idem., p. 177. (apsi)valymo bei (nu)skaidrėjimo – linkme“ (Justė 11 Georges Charbonnier, Entretiens avec Edgard Varèse, Pierre Belfond, Paris, Janulytė). 1970, p. 90 .

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 41 PASIDAVĘS SCENOS NARKOTIKUI

Su Giedrium Kuprevičium kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė

Giedrius Kuprevičius (g. 1944) – viena iš renesansiškiausių asmenybių tarp Lietuvos muzikų. Kaip kompozitoriaus, jo užmojai siekia nuo operos iki elektronikos, kaip atlikėjo – nuo fortepijono iki kariliono, kaip švietėjo – nuo komentatoriaus, paskaitininko, polemisto iki universiteto profesoriaus. Nepakeitė jo ir akademiko kepurė. Kompozitorius parašė ir tokių kūrinių, kuriuos yra girdėjusi didesnioji Lietuvos dalis (kad ir popu- liariosios „Kregždutės“ iš miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“, 1975 m.), ir tokių, kurie žinomi tik kolegoms, – iš viso apie 300 opusų. Kai kurie iš jų lakoniški, bet sukurta net devyniolika kūrinių scenai. Pirmoji buvo TV opera „Traukinys atvyko laiku“ (1968), vėliau atsirado miuziklų – „Devynbėdžiai“ (1974), „Veronika“ (2008), operų, kuriose mėginta vis kitaip pažvelgti į šį žanrą – „Prūsai“ (1994), „Jobo teismas“,„Karalienė Bona“ (abi 2002), opera sarsuela „DaliGala“ (2004), antiopera „Pamoka“ (1978). Kompozitoriui būdingas saikingas modernumas. Vienų akimis žiūrint, tai trūkumas, kitų – pra- našumas. Jaučiamas polinkis improvizuoti, esama sąsajų su vaizduojamuoju menu, literatūra. Jauna- tviškas būdas leidžia ir kūrybai išvengti akademiškumo kaukės. Tai autorius, iš kurio visada galima laukti netikėtumo, tai žmogus, sklidinas dėmesio ir šilumos pašnekovui.

ūta Gaidamavičiūtė: Atsimenu, dar būdama stu- Baletas nėra tas žanras, kuris prilygtų kitų žanrų Rdentė važiavau į Kauną pasiklausyti, kaip Jūs im- teikiamam malonumui, tačiau jame yra kažkokia ne- provizuojate. Tuo laiku dar ir džiazo Lietuvoje beveik nusakoma pagunda, iššūkis, viliojanti abejonė, lei- nebuvo. Ar Jums dar svarbus šis raiškos baras? džianti ištrūkti iš realaus pasaulio ir pasijusti šokėju, Giedrius Kuprevičius: Improvizacija yra savotiškas kuris, nemokėdamas šokti, dvi valandas įrodinėja, testas. Pasitikrini, kokia visuomenės muzikinė tempe- kad yra priešingai. Baletas tėra iliuzija, kurioje ma- ratūra, skonis, interesai. Diagnozuoji. Vidmanto Bartu- lonu pasislėpti nuo simfoninės ar chorinės realybės. lio padrąsintas, jau penkerius metus vėl rengiu Kauno Balete nereikia kalbėti. Atrodai arba išminčius, arba filharmonijoje improvizacijų popietes, kasmet pailgin- tiesiog nutilęs plepys... damas jas viena minute. Šiemet improvizavau 69 minu- Prie Čiurlionio prisiliečiau paskutinį kartą ir gal tes... Tiesa, kaskart mažėja pateikiamų muzikinių temų kada nors pasakysiu kodėl... Beje, baleto muzikoje tas skaičius, jei ne draugai, gal ir visai jų negaučiau – vi- atsakymas yra. Ten esama ir daugiau slėpinių, kuriuos suomenę nuo kūrybos atmušė didieji prekybos centrai, koduoti buvo be galo smagu. kuriuose viską galima nusipirkti. Kūrybingumo labai O pirmoji pažintis su baletu įvyko 1996 metais, kai pasigendu. Visose srityse. su sintezatoriaus Kurzweil sekvenceriu įrašiau į jo at- mintį 2 dalių baleto „Atviros jūros vaikas“ (pagal to pa- Po įsimintinų operų ėmėtės baleto... Užvaldė scenos ties pavadinimo Jules Supervielle apsakymą) muziką. magija? Kaip apskritai vertinate šį žanrą? Vėliau perkėliau į simfoninio orkestro partitūrą, pirmą

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 veiksmą atlikome koncerte, tiesa, be didesnio atgarsio. Tokiai simbolinei mūsų kultūros figūrai, koks yra Norėjo šį baletą statyti choreografas Jurijus Smoriginas, Čiurlionis, baleto žanras su abstrakčia savo kalba yra tačiau nesutikau keisti libreto – atviroje jūroje gimusią net tinkamesnis negu opera. Ar ilgai brandinote mintį Mergaitę jis siūlė pakeisti Mažuoju Princu, o tai reika- sukurti baletą apie jį? lautų jau kitokios muzikos. Neatseksiu, kada ir kaip toji mintis atėjo, bet tikriau- Scena yra savotiškas narkotikas. Kompozitoriui šiais siai tai buvo tąsa čiurlionianos, prasidėjusios 1968 me- laikais didieji žanrai nėra parankūs – kitoks kūrybos tais nedidele „Žalčio sonata“ fortepijonui, su ja baigiau tempas, sudėtingas realizavimo procesas ir labai dide- Vilniaus konservatoriją. Vėliau buvo keletas dainų, lė rizika. Baletas šiuo atžvilgiu dar pavojingesnis, nes audiovizualinė oratorija „Pasaulio sutvėrimas XX am- susietas su itin subtiliais elementais. Tuo labiau kad žiaus pabaigai“, su kuria aplankėme Vieną, Londoną ir siužeto pagrindas – žinomo istorinio asmens likimas. Hanoverį, dar kelios elektroninės kompozicijos. Visa Operoje dar gelbsti tekstas, kuris padeda žiūrovams tai lyg ir nutiesė tiltą į baletą, žanrą, labiausiai tikusį susigaudyti. Baleto kalba reikalauja kitokio klausymo mano vizijai ir tikslams. O jų buvo keletas: parodyti ir kitokio žiūrėjimo. Todėl, pasirinkęs M. K. Čiurlionį menininko dramą, jį žeidžiančią ir guodžiančią aplin- kaip pagrindinį veikėją, rizikuoju, kad žiūrovus skirs ką, moteris, buvusias su Čiurlioniu, ir baimes, kankinu- pernelyg didelis atstumas nuo mano vizijų. Ypač kad sias jį iki mirties. Muzikinę kalbą atradau tik po pirmos šiuolaikinis baletas dar labai poliarizuotas: vienoje nepavykusios baleto versijos. Tada kaip tik pasirodė pusėje – dideli klasikiniai baletai, kitoje – įspūdingos, profesoriaus Dariaus Kučinsko sudarytas M. K. Čiur- stebinančios modernaus šokio miniatiūros. Mūsų ba- lionio kūrinių katalogas. Jame fiksuoti tik pirmieji tak- letui „Čiurlionis“ tenka didelis išbandymas būti ir mo- tai ir smulki kiekvieno kūrinio metrika. Gilindamasis į derniam, ir klasikiniam. Džiaugiuosi, kad choregrafas tą informaciją, atradau, kad visa Čiurlionio muzikinės Robertas Bondara turi talentą tą atotrūkį mažinti, jis minties galia sukoncentruota būtent pirmuosiuose tak- siekia, kad vienas stilius talkintų kitam, kartu vengda- tuose ir tai padiktavo visos baleto muzikos konstruk- mas eklektikos ar dirbtinumo. ciją. Sudariau tam tikrą leit-taktų sistemą ir leidausi į neįtikėtiną nuotykį – pirmą žodį ištarus Čiurlioniui, Jums svarbi kultūrinė atmintis. Priminėte mums prū- kitus tariau jau savo kalba, bet įsiklausęs į Jo intonaciją. sus, karalienę Boną, tarpukario menininkus – Kiprą, Antroji baleto partitūra yra visiškai naujas kūrinys, su Naujalį... Pasižvalgėte ir plačiau – DaliGala, esama kūri- pirmąja neturintis nieko bendra. Liko tik libretas, o ir nių tik su inicialais. Ko reikia, kad žmogus jaustų šaknis? tas keitėsi, kai pradėjome su choreografu Robertu Bon- Be kultūrinės atminties neįmanoma jokia kūryba. Ir dara konkretizuoti kiekvieną sceną ar epizodą. Susikal- neįmanomas joks kontaktas su visuomene, jeigu ji tą bėti puikiai pavyko, todėl radome daug mums patiems atmintį praranda. Kai dingsta antras trečias planas, kai netikėtų sprendimų. nėra, kalbant Plotino terminais, kitų dangaus horizon- tų, net giliausios intencijos atrodys nuobodžios. Todėl Ar adekvačiai buvo „perskaityta“ baleto partitūra? dabar iš menininko reikalaujama kalbėti tik labai efek- Apskritai ar esate jautrus interpretatorių laisvei? tingai. Tokia kūryba – o jos dabar daugiausia – man Visuomet laikausi geležinės taisyklės – netrukdyti neįdomi, apgailėtina, nes menininkas atsisako pačių tiems, kurie dirba savo darbą. Žinoma, jei neįma- reikšmingiausių kūrybos sandų – gelmės ir paslapties. noma suderinti pozicijų, reikia skirstytis, tačiau, kai Taip, ne visada pavyksta būti tokiam šaunuoliui ir kurti kyla klausimų dėl detalių ar atskirų momentų, visuo- gelmingus, ilgaamžius kūrinius, bet jeigu iš anksto atsi- met galima rasti sutarimą – juk tie, kurie realizuoja sakoma tokio tikslo, turime tai, ką pavadinčiau greitais kūrinį, irgi siekia geriausio rezultato, tai kodėl turė- kultūros užkandžiais. čiau jais nepasitikėti? Teatre sutikau labai palankią

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 43 ir kūrybingą atmosferą. Man rūpi ir baleto „Čiurlio- nimų. Po savaitės intensyvių repeticijų scenoje buvo nis“ ateitis, nes tokio pobūdžio kūriniai neturi savo padaryti labai svarbūs interpretaciniai paredagavimai, publikos. Tai ne „Žydrasis Dunojus“ ar „Spragtukas“, tam paskatino ir choreografo darbas, ir salės akustika, kurie visada turi paklausą. „Čiurlionis“ negali nuste- ir viso spektaklio nuotaika. Viską darėme bendru suta- binti nei kostiumais, nei kokiais nors fejerverkais. O rimu, be įtampos, siekdami geriausio rezultato. Kas iš ir šokio kalba kitokia. Matysim... to, jei užsispirsiu nieko nekeisti, nors pats matau, kad įmanoma padaryti geriau, įtikinamiau. Toks bendravi- Panašu, kad šiais laikais žmonės negali susitarti ne tik mas teikia didžiulę satisfakciją. O ir bendra nuotaika dėl karo ir taikos, bet ir dėl meninių konvencijų. Daug kas (juk muzikinio teatro pastatyme dalyvauja keli šimtai veržiasi nustatyti taisykles, bet retas kas nori jų laikytis... atlikėjų!) tuomet kitokia, palankesnė, kūrybingesnė. Kaip pavyksta sutarti statytojų grupei, kad spektaklis ne- Stebiuosi, kai kompozitoriai pyksta, jei atlikėjai siūlo virstų individualistų paradu? Kas yra ta vienijanti idėja? pataisas ar variantus. Žinoma, jeigu jie nepriimtini iš Kiek galite nusileisti, o kada sakote „ne“? principo, tada vėl diskutuojama, bet paikas užsispyri- Man tikriausiai likimas nepagailėjo puikių bendra- mas, kai pasaulyje jau yra tiek puikios muzikos, man minčių bemaž visuose didžiuosiuose projektuose. Net atrodo vaikiškas arba autorius pernelyg pasitiki savimi. sudėtingo sceninio likimo opera „Karalienė Bona“ pa- Bendradarbiavimas man teikia didžiulį džiaugsmą, tai siekė finišą su labai įdomiu rezultatu. Dažniausiai idėją kodėl turėčiau šį malonumą atimti iš kitų? pateikdavau aš, o jau po to rinkdavosi kolektyvas, at- likėjai. Kai kada einama iš abiejų pusių („Prūsai“), kai Iš esmės pozityviai vertinta jauno baletmeisterio iš kada sprendimą padiktuodavo statytojai („Veronika“). Lenkijos Roberto Bondaros choreografija vis dėlto kiek Tačiau visais atvejais be išimties sutardavome dėl esmės, vienpusiška, vietomis artėja prie pantomimos, pernelyg tikslų ir numatomo rezultato. Gal tai lėmė „klasikinė“ tiesmukai eksploatuoja ligos temą. Suprantu, kad Jums mano nuostata nesikišti ten, kur dirba kiti, leisti jiems pačiam keblu vertinti, bet ar nemanote, kad šio baleto patiems rasti arba atrasti, kas yra ir ko dar stinga kūri- muzika suteikia erdvės gerokai platesnei traktuotei? nyje. Tada galima tikėtis, kad statytojų individualybės Diskusijos dėl baleto šokio manieros ir kai kurių ak- atsiskleis. Žinoma, vykdavo diskusijos, tačiau nė karto centų man žinomos, tačiau daviau sau įžadus viešoje nebuvo radikalių keitimų, nereikėjo bemaž iš naujo ra- erdvėje savo bičiulio darbo nevertinti ir tuo klausimu šyti muzikos. Tikslinimai, papildymai, techninės pasta- nediskutuoti. bos, redagavimas – įprasti ir nė iš tolo į jokius konfliktus Man atrodo, kad visas pastatymas yra itin doras ir nepanašūs procesai. Per visą savo praktiką neturėjau nuoširdus, tačiau tai – viena iš galimų versijų, kadangi jokio rimto ar skandalingo konflikto su tais, kurie kitos versijos man nežinomos, esu šalininkas tos, ku- ėmėsi statyti mano kūrinį. Nuostata bendradarbiauti rioje dalyvavau. Nuomonės iš šalies jau negali spekta- ir išgirsti kolegų mintis, pasiūlymus man yra taisy- klio pakeisti, nes tada reikėtų keisti ir muziką. klė ir sąlyga, leidžianti siekti įtikinamo rezultato. Kai Labai įdomi profesoriaus Vytauto Landsbergio re- statėme baletą „Čiurlionis“, choreografo Bondaros akcija, bet nenoriu jos skelbti dėl jos netikėtumo. Gal pasiūlymas atsisakyti keleto smulkių personažų ir jis pats ją kur nors viešai išdėstys, nors ir tai jau nieko įtraukti naują – Čiurlionio bičiulį Eugenijų Moravs- nekeičia. Įdomiai ir nelauktai reagavo Rokas Zubo- kį – buvo tikslus, nesunkiai įterpiau jo charakteristi- vas, Gidonas Kremeris, Juozas Domarkas. Premjeroje kas į jau parašytą muziką. Kiti konkretūs patikslinimai apsilankė nemažai kolegų kompozitorių, tačiau kokia irgi išėjo į naudą. Taip dirbta ir su maestro Robertu kieno nuomonė, nežinau, – esame nekalbūs, vertin- Šerveniku, kuris nepaprastai įsigilino į muziką, užda- dami vieni kitus… Baleto naujų korekcijų neplanuo- vė man daugybę klausimų, prašė argumentų, paaiški- jame, išskyrus vieną – tai sceninė branda, kuri buvo

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 juntama jau per trečią spektaklį. Beje, partitūrą labai įdomiai perskaitė ir Mantas Jauniškis.

Minimalistinės dekoracijos ir jų tam tikros sąsajos su Liudo Truikio scenografija iš pradžių nuteikia pozityviai, bet ilgainiui aiškėja, kad joms vis dėlto stinga vidinio tu- riningumo, daugiaprasmiškumo. Gelbėjo vaizdo projek- cijos su Čiurlionio kūriniais. O kad į Jūsų baletą įtraukta vokalo partijų, rodo ne tik norą suartinti žanrus, bet ir atspindi Čiurlionio raiškos universalumą. Tikrai taip, juo labiau kad visa muzika buvo parašyta be jokio kontakto su choreografais. Bondaros korektiš- kumas mane nustebino – muzikinių pakeitimų labai mažai. Dėkoju teatrui, kad gavau chorą ir pianiną (ne FP), nes šie du skambėjimai yra labai čiurlioniški. Vasa- rą baigėme baleto muzikos įrašą, visi dirbo su didžiau- siu užsidegimu ir orkestras skamba labai gerai. Tai pa- daryta dėl gastrolių Varšuvoje, nes nėra pinigų nuvežti gyvam orkestrui, nors tai nesąmonė. Neįsivaizduoju, kaip viskas atrodys.

Osvaldas Balakauskas, retoriškai klausdamas, kuris gi meno bruožas liko nepaneigtas, atsakė, kad „greičiau- siai jo socialinė funkcija – būti socialiniu žaidimu“. Ar Giedrius Kuprevičius. „Čiurlionis“. Choreografas Robertas Bondara. pritartumėte tokiam požiūriui? Baleto scena Martyno Aleksos nuotrauka Žodis „socialinis“ yra pavojingas ir kartu patogus – po juo išmokome slėpti tuščius pažadus arba tariamą atlikėjai vengia gausiau ir sistemiškiau atlikti lietuvių savo gerumą, o patogus tuo, kad leidžia moderniai kal- kompozitorių kūrinius (išskyrus keletą M. K. Čiurlio- bėti moderniame pasaulyje. Socialiniai tinklai, kuriuos nio ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, kurie dažnai kai kas jau vadina totalinio meno eksponatais, gali la- kartojasi, be to, įtraukiami tik tada, kai nebūna kitos bai suklaidinti ir atitolinti nuo tų reiškinių ir uždavinių, išeities). Vokiečių ir lenkų romantinė muzika daugeliui kurie iš tikrųjų dar nepraradę socialinio turinio. Tuo solistų (netgi jaunų) yra vienintelė proga būti, kaip jie atžvilgiu esu gana vienišas. Meno, taigi ir muzikos, so- viliasi, pastebėtiems pasaulinėje arenoje. Tradicija, jei- cialinė funkcija iš tikrųjų dar nepaneigta, tačiau jau ir gu ji ir yra – nors nežinočiau, kaip ją apibūdinti, – tai nebepastebima... tik siekiamybė, nesame tam pasirengę, ypač psicho- logiškai. Sutartinių išdailos nėra jokia tradicija. Šiais Ką apibrėžtumėte kaip lietuvių muzikos tradiciją, ku- laikais tai rodo greičiau idėjų skurdą. Nėra tradicija ir rią būtina saugoti, tęsti? pagoniškos semiotikos eksploatavimas – tokie kūriniai Lietuvių muzika tradicijos neturi, nes iki šiol ją per- dažnai neturi jokio filosofinio pagrindo, laikosi pavir- sekioja nemalonus nevisavertiškumo jausmas, nuolat šiuje tik dėl netikėtų pavadinimų ir gerokai įgrisusių abejojame savo jėgomis ir kultūriniu svoriu tiek Eu- instrumentuočių ar harmonijos. Visiškas nuovargis ap- ropoje, tiek pasaulyje. Koncertuodami užsienyje mūsų ėmęs lietuvių elektroninę muziką, kuri dabar kuriama

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 45 greičiau nei trunka jos skambėjimas iš hard-diskų. Aš versitetuose, kurie mane suformavo kiek kitokį, negu negaliu tęsti lietuvių muzikos tradicijų, nes, jeigu rem- būčiau buvęs dirbdamas, tarkime, Muzikos ir teatro čiausi „Lietuva brangi“ raida, geriau jausčiausi Lenki- akademijoje. Artimai bendrauju ir su tikraisiais aka- joje, o jeigu Juozo Gruodžio kūryba – Vengrijoje, kur demikais. Tad Lietuvos mokslo akademijos rūmuose tokios muzikos vengriškoji analogija ir sukūrė tos šalies nesijaučiu naujokas. Bendru sutarimu įsteigėme Menų muzikos tradiciją. Beje, tradiciją buvo galima sukurti ir sekciją, kuri netrukus pradės veikti. Tikiuosi, kad pa- su tokia muzika, kokia parašyta per aną šimtmetį, jei vyks sudominti ir naują meno mokslininkų kartą, tu- atlikėjai labiau ja pasitikėtų. Kol kas mus apakina ir ap- rinčią gražių kūrybinių ambicijų. Pokyčiai Lietuvos kurtina užsieniečiai, dažnai labai žymūs tik Lietuvoje... mokslų akademijoje nuteikia optimistiškai. Lietuvos muzikos tradicija atsiras tik tada, kai sustiprės mūsų pačių savigarba ir pasitikėjimas savo jėgomis. Jei Lengvai bendraujate, mielai dalijatės savo vertini- jau nepasimokome iš žydų, tai gal bent čekai galėtų būti mais. Kūrėjo statusas tam suteikia papildomą intrigą… sektinas pavyzdys, kaip gerbti ir puoselėti nacionalines Gyvename įdomioje epochoje. Nepaisant daugybės vertybes? negatyvių reiškinių, absurdiškų situacijų, bendrasis kultūrinis klimatas palyginti neblogas. Svarbu tik ne- Buvote vienas iš elektroninės muzikos Lietuvoje pradi- prarasti humanistinių nuostatų, nors kai kada jas išsau- ninkų ir entuziastų. Jūsų įkurta muzikinio teatro elektro- goti labai sunku. nikos grupė „Argo“ tapo etalonu. Kaip iš laiko perspektyvos Nesakyčiau, kad gyvename kultūros griuvėsiuose ar atrodo ši muzikos kryptis, ar pasikeitė Jūsų požiūris į ją? vakuume. Tiesa, vyrauja masinės kultūros įvykiai, bet Elektroninė muzika tėra tik moduliacija iš vieno- ne jie lemia. Žmonės labai tiksliai atsirenka vertybes. kios klasikinės į kitokią. Visos technologijos, kad ir Žinoma, jiems reikia padėti, todėl turime savo darbus kokios patrauklios būtų, yra tik įrankiai. Elektroni- dirbti su nepaprasta atsakomybe ir užsidegimu. O kai nę muziką palyginčiau su multiplikacija, kai kuriama pasidaro labai sunku, tada gelbsti humoro jausmas. virtualioje erdvėje realiu laiku. Įdomu, kad muzikos gyvybingumą lemia ne jos įamžinimas, o galimybė Jūsų tekstai rodo, kad turite gerą humoro jausmą. Kaip gyvai atlikti ją kitu laiku. Tą matau, sekdamas, kaip manote, ar šių dienų visuomenė supranta humorą? gyvena Johno Cage’o kūryba. Gyvi tie kūriniai, ku- Kai skaitau humoristinius Juozo Erlicko tekstus, riuos naujos kartos muzikantai gali atlikti. Muzika, apima dvigubas liūdesys: tai, ką rašo rašytojas ir iš ko įamžinta įrašuose, įdomi tik kaip dokumentas. Tai- juokiasi publika, – nejuokinga. Tiesiog graudu. Tai ne gi, kai elektroniniai įtaisai bus tokie pat paslankūs ir humoras. Tikro humoro liekanų reikia ieškoti Anglijo- prieinami kaip smuikas, galėsime sakyti, kad atėjo je ir Antikoje. Sutinku, kad galima pasijuokti ir iš rimtų laikas dar naujesnėms technologijoms. Gyvename dalykų, tačiau humoras peršoka į kitą žanrą, kai juo- nepaprastai dinamiškais laikais, pokyčiai vyksta grei- kaujant tyčiojamasi ar įžeidinėjama. O tokių „juokelių“ čiau, negu mes spėjame juos suvokti. Todėl atsiranda dabar itin gausu. Muzikai humoras irgi reikalingas. Kai labai daug paskubomis kuriamo meno, tikrai įdomios atlikome operą be arijų „Intrigos“, beveik niekas ne- idėjos įgyvendinamos vien mėgaujantis trumpalaike sijuokė, nes toks humoras, kokį pasiūliau, daugumai technologine naujiena. klausytojų buvo nesuvokiamas. Net šmaikščių klasikos kūrinių klausomės tokiais rimtais veidais, tarsi tuoj Tapote akademiku. Kokia Jūsų vizija dėl humanitari- užges šviesos ir įvyks pasaulio pabaiga. Pasiilgau tikro nių mokslų plėtros krypčių? humoro, todėl rudenį su žmona keliausime į Londoną. Man tai netikėta ir įpareigojanti aplinkybė. Tiesa, Tiesa, ten dabar daug lietuvių, bet laikinai. Argi kas gali akademiniuose sluoksniuose sukuosi seniai – tiek uni- ištverti anglišką humorą?

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Nuo 1998 m. esate paskirtas vyriausiuoju Kauno var- Kada kokios muzikos mėgstate klausytis? pininku. Kokia šio muzikavimo specifika? Ką ši veikla Paukščių – tačiau tada girdžiu Olivier Messiaeną; teikia Jums pačiam? tylos – tačiau tada girdžiu Johną Cage’ą; jūros – tačiau Karilionu skambinti pradėjau 1956 metais kartu tada girdžiu Clode’ą Debussy... Daugelį dalykų, ku- su tėvu, kompozitoriumi Viktoru Kuprevičiumi. Vie- riuos girdžiu, galėjau išgirsti ir aš, tačiau džiaugiuosi, naip ar kitaip varpų skambėjimas persmelkia ir kitą kad kiti išgirdo anksčiau už mane ir paliko savo parti- kūrybą – karilionas su chorais, orkestrais, solistais, tūrose, nes tai aukštesnė kokybė, negu būčiau įstengęs fonogramomis („Blues-Bolero“, „Kreida ir varis“, „Var- aš. Naujas idėjas inspiruoja Dievas, kuris dažnai apri- pai ir paukščiai“, „Jėga ir ašaros“, „Giesmė Gdanskui“) boja tavo galias, nes ką tada veiks kiti kompozitoriai, skambėjo įvairiose platumose – Danijoje, Belgijoje, norintys daryti tą patį? Olandijoje, Lenkijoje... Varpų muzika sudominome ir mūsų kompozitorius – prieš porą metų įvykęs Lietu- Ar Jūs iš tų autorių, kurie, net ir neskambindami, jau- vos kompozitorių sąjungos ir Karilionininkų gildijos čia muziką ne tik vidine klausa, bet ir pirštais? organizuotas kūrinių karilionui konkursas atvėrė labai Girdžiu visaip, tačiau, kai tik pagalvoju, „kaip“ gir- įdomias kūrybos puses. džiu, – nieko nebegirdžiu. Juk jei rašydamas laišką pra- dėsi galvoti apie raides, žodžio, o juo labiau minties, ne- Komentare „Kultūros savaitėje“ (LRT, gegužės 11 d.) užrašysi. Muziko kūryba man iki šiol didžiulė paslaptis, stebėjotės, kad kritikos sulaukė dar nepastatytas baletas. kuri atsiskleidžia tik tada, kai jau viskas baigta. Tos ato- Niekada nebuvote kritikų lepinamas, tačiau tai vis tiek dangos, deja, visiškai netinka naujiems darbams. Viską nepakirto kūrybinio imuniteto… visada reikia pradėti iš pradžių ir visada lieki tuo pačiu Retas kuris mano darbas ar darbelis sulaukdavo savimi. Tai ir yra svarbiausias „girdėjimų“ sandas. palankių vertinimų, dažniau užgaulių, nepamatuotų žodžių be rimtesnio įsigilinimo. Gal „kaltas“ mano Kaip Jus veikia aplink tvyrantis stilistinis pliuraliz- muzikinės kalbos stilius, kuris tai „estradinis“, tai mas? Ar manote, kad istorijos ratas kada nors vėl atsi- labai rimtas, o staiga – improvizacinis, vienkartinis. suks prie „grynesnės“ epochos? Žinau savo bėdas ir nuo jų jau nebepabėgsiu, tačiau Tokia tolerancija visiems labai naudinga, nes bet ką žinau ir stipresnes vietas. Nerasdamas palaikymo, galima pavadinti sėkme. Ratas jau seniai apsisuko, tik dažnai turiu pats susigalvoti motyvaciją, tai nėra mes nesugebėjome į jį laiku įšokti. O gal ir gerai, nes lengva, ypač kai po premjeros sulauki muzikologo nieko nėra baisiau už menininką voverę. replikos laikraštyje, esą į tą operą galite ir neiti – Daug lemia intuicija, bet dar daugiau atsakomybė, nieko nauja neišgirsite. O ji laikosi repertuare 10 sustiprinanti intuiciją, be kurios galima atsidurti netin- metų... Tada įpranti atlaidžiau žiūrėti, nieko nesu- kamoje vietoje labai netinkamu laiku. reikšmini, niekam nepasiduodi. Imunitetą pakerta kiti dalykai – tirpstantis visuomenės gebėjimas at- Ką labiausiai vertinate iš savo tėvų, mokytojų dvasi- rasti šiuolaikinėje kūryboje antrąjį, trečiąjį planą nio palikimo? (čia kalbu ne apie save). Gaila, kai jis yra, bet niekas Esu tėvų įdiegtų vertybių sergėtojas ir, kiek sugebu, – jo neranda. Tada svarstau: ar kritikai irgi nemato, tęsėjas. Kultūrinis sluoksnis, kuriame gyvenu ir dirbu, kad apie tai nerašo, ar nerašo todėl, kad publika vis man labai įdomus, patrauklus ir bekraštis. Kiekvienas tiek nesupras, kas tas antrasis planas ir kam jis rei- esame tokiame „danguje“, kokį pasiekiame. Iš savo kalingas... Kita vertus, reiškiu didžiausią pagarbą dangaus žemę regiu dar pakankamai aiškiai. muzikos kritikai, kuri yra tikra, nes reiškiasi nesu- varžyta nei favoritų, nei madų... Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 47 Rokas Povilius

Mirtis ir kiti mėgėjiškai sukryžminti augintiniai Principinės derybos

pasižadu rašyti eilėraščius apie mirtį mirtie nelauk manęs vėluosiu kol mirtis mus išskirs pradėk viena nelik skaisti

ir mirtis nebus nugulėta ir dar brangioji tu irkluosi pavargęs aš nuspręsta cit

atsargiai! mielas šuo renkuosi guoliui šviesų uosį pagalvės raštą apsvarstyk fu negalima spjauk mano kaulus Anapilis ne mano nosiai nekasinėk žemės Kalnapilis tamsus kaip tik verčiau aplok kaimyną pakasysiu tau pilvą gera Mirtytė mirūnų prieglauda ir kaip aš galėčiau tave atidavę nešioti našlaitei mirčiai užmigdyti (juk visada malonu kai dėvėtas daiktas praverčia vargstančiam) morčius ar vieno vaiko politika artimieji užmiršo kuriam kapinių gale laukdamas transporto į Šiapus rojuj ar pragare užsukau į Duty Free mane paaukojo duotis – dvi kiniškos sielos už vienos kainą ieškokit paskutinio pravers pamaniau kraujo testo rezultatuose nes buvau jaunas patarčiau jiems dar nepatyręs jei tik pavyktų ničnieko prasmukti pro sargą

neseniai jos atsivedė trečią neturiu kur skandinti(s) maišas prakiuręs

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Julijonas Algimantas Stankevičius. Biliardas. 1963. Drobė, popierius, aliejus; 74x99 Vidmanto Ilčiuko nuotraukos

Galerijoje „Titanikas“ visą mėnesį (iki rugsėjo 7 d.) veikė Julijono Algimanto Stankevičiaus rinktinių tapybos paveikslų ir piešinių paroda Julijonas Algimantas Stankevičius „Žaliojo sąsiuvinio“ puslapiai. Pradėtas 1953

„Žaliajame sąsiuvinyje“ Stankus suplakė absurdo kokteilį iš sovietinės populiariosios kultūros ikonų. Tačiau turint omeny brutalų socioideologinį, sociokultūrinį sovietmečio kontekstą, populiariosios kultūros sąvoką reikėtų pakeisti žodžiu oficialiosios, o kokteilio skonis čia turi egzistencinį prieskonį… Modernaus meno centras išleido Algimanto Julijono Stankevičiaus „Žaliąjį sąsiuvinį“, laikomą vienu pirmųjų konceptualiojo meno pavyzdžių Lietuvoje. Dangus srūva

I II

ištrynė e-mail‘ą sėklidės patvino švenčiausiasis ponas Gomora Sodoma ir niekam negaila išgerti kur vyno kad vargšas Šėtonas neranda Adomas paglostymo mels figos ant klyno ar bučkio prieš miegą tai dar ne kandonas iš skiepo obels belytis ne brolis sakai vis dar bėga patekti į žmoną it Apple be Jobso neleidžiantis Dievas planšetė be pirštų ir šonkauliai kolei takelis be kokso beždžionės į Ievas bet nosį vis šnirpščia virs laukt nusibodo į debesis Dievo pabėgo iš sodo raguočiai juk ėda o Velnias atrodo išganymo pievą toks paprastas bičas ūks tarsi pelėda su žemiškais norais drebės telefonas nurungtas iPod‘o čia tau ne klebonas tas dangiškas kičas užplėšęs vargonais tik tobulas oras tai Nokia tonas vien baltas dekoras velniūkštis pakels taip trūksta tapetų ir balsas obels ar bent jau plakatų sugiedos: ten nieks nesugundys skambina kaimynas girtų ir poetų atspėjai iš viršaus kampuos nesimato prakiuro vamzdynas vis tuščios palatos įklotais užkimšau beprasmės sekundės beje kaip šeimyna? nes amžinas lažas nors angelus krušau melavo reklamos keičiau lyg žvaigždynus turistai vėl skundės vienintelio blyn už kad velniškai gražios ragus atsiprašau dangaus panoramos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 49 Stasys Eidrigevičius

Šuoliais tarp miestų ir minčių

aryžiuje dažnas reiškinys, kad vieni meno centrai Kai baigiau kalbėti, pasigirdo aplodismentai. Bet Pišnyksta, kiti atsidaro. Tarp visai jaunų galerijų – man vis dėlto liūdna – šioje bienalėje iš Lietuvos nie- Roi Dore, įsikūrusi Marais rajone, netoli Picasso mu- kas nedalyvauja. Klausimas – kodėl? ziejaus. 2012 m. laimėjusi konkursą, ji surengė Mois Photo de Paris – tai Paryžiaus fotografijos mėnuo. Buvo * eksponuojamos ir mano nuotraukos. Po to galerija nusprendė padaryti autorinę mano parodą 2013-ųjų Prieš skrydį į Suomiją prapliupo didžiulė liūtis ir pavasarį. Ten eksponavau ir pačius naujausius didelio prie mano dirbtuvės slenksčio susidarė ežeras, grasi- formato (250x200) darbus, kuriuose dominuoja spalva nantis įsiveržti į vidų. Ką daryti – skristi ar neskristi? ir paveikslo faktūra. Žiūrovai, įpratę mano kūrinuo- Liūtis nurimo, ežero lygis nukrito – skrendu. Iš Hel- se matyti žmogaus veidą, labai nustebo: kur dingo tas sinkio oro uosto po dviejų valandų kelionės greitkeliu žmogelis? Per parodos atidarymą lankytojai ne kartą atsiduriu Kuhmoinene, miestelyje tarp ežerų ir miškų. to klausė. O gal tas žmogelis niekur neišėjo, tik truputį Vidurnaktis, dangus pilkšvokas, nors mėnulio nėra, pasitraukė į šalį, kitaip sakant, netilpo į kadrą? bet visiškai šviesu. Tai baltosios naktys – įspūdingas reginys. * Esu pakviestas į Riihigalleria. Įdomumas tas, kad ši galerija yra gūdžiame miške, sename mediniame Naujasis Sončas yra Lenkijos pietuose, kalnuose, name, primenančiame klėtį arba pirtį. Atvykęs jau- netoli Slovakijos. Šiame mieste jau daug metų vyksta čiuosi taip, lyg viešėčiau pas mamą. Eksponuoju apie Tarptautinė pastelės bienalė. Mane pakvietė į vertinimo 30 plakatų, medinė balkių siena jiems ypač tinka. komisiją, kurios sudėtis irgi tarptautinė – profesionalai Kai rengėme ekspoziciją, susidarė įspūdis, kad šįkart iš Ukrainos, Olandijos, Slovakijos, Rumunijos, Len- paroda skirta ne miestiečiams, o elniams, meškoms, kijos. Surengta ir konferencija su paskaitomis apie šernams, stirnoms ir kitai gyvūnijai, kurios čia atseit pastelinę kūrybą. Pranešimai, skaitomi iš popieriaus, gyvas galas. Štai ir pirmieji lankytojai… uodai, labiau nuobodūs, monotoniški. Ateina mano eilė. Aš be jo- susidomėję ne plakatais, o pačiu autoriumi. kios „špargalkos“ aiškinu, kokie, mano supratimu, yra šios technikos privalumai ir trūkumai, prisimenu, kad * tada, kai studijavau, pastelinės tapybos niekas nemo- kė. Be to, sovietmečiu ne dėl technikos sukome sau Zamostės miesto galerija BWA nuo seno kaupia kny- galvą, bet dėl kūrybos laisvės… gų vaikams iliustracijas. Pasiūlė man surengti parodą.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Derybos vyko lėtai ir neryžtingai, su amžinomis aima- dieną šauna mintis – gal ant tų fonų ką nors nupiešti? nomis, kad lėšų nėra, bet parodos norėtųsi. Pagaliau Paėmęs flomasterį, pradedu šėlti. Kasdien „įvaizdi- sutarėme. Ekspozicijoje bus plakatai, scenografija ir nu“ po kelis reprodukcijų puslapius. Įdomus dialogas: iliustracijos iš BWA rinkinių. Atvažiuoju į atidarymą. Rothko – Stasys. Dabar šis katalogas yra unikumas. Diena karšta, langai atviri, kelios moterėlės jau pilsto vyną vernisažo svečiams. Rengėjai išleido plakatuką * slapuką. Nustebau – šriftas nevykęs, sukomponuota nemokšiškai. Po atidarymo sakau direktoriui: jei pla- „Serafina“. Taip vadinasi filmas apie prancūzų ta- katų meistrui kažkas kitas kuria afišą, tai gana nesma- pytoją savamokslę, gyvenusią ir kūrusią prieš Antrą- gus pokštas. Kodėl manęs neprašėte? Grįžęs perkū- jį pasaulinį karą. Ji buvo pusiau trenkta, dirbo namų riau tą plakatą – nusiunčiau galerijai, bet direktorius šeimininke – virė, skalbė, plovė grindis, o kartais pa- atsakė, kad nebenori naujų išlaidų… sislėpusi tapydavo gėles. Vienas Paryžiaus galeristas atsitiktinai pamatė jos tapybą ir taip susižavėjo, kad * pažadėjo surengti parodą. Paroda įvyko, bet jau po Serafinos mirties. Šio filmo fragmentą buvau matęs Marekas Bartelikas, meno istorikas, gyvenantis prieš keletą metų ir svajojau kada nors pamatyti visą. Niujorke ir užimantis aukštą postą, atsiuntė man Sužinojęs, kada jis bus rodomas, nusiunčiau žinutę kvietimą į Marko Rothko parodos, kurios kuratorius pažįstamam meno kolekcionieriui J. Sz. Tas man tuoj jis yra, atidarymą Varšuvos nacionaliniame muzieju- paskambino, pasakė tą filmą jau matęs ir pasigyrė ką je. Ateinu pusvalandžiu anksčiau. Muziejaus hole pri- tik atidaręs savo tapybos parodą. Jo istorija tokia: J. Sz. smaigstyta mikrofonų, pristatyta kėdžių, bet beveik dirba televizijos redaktoriumi Varšuvoje, nuo seno visos su baltomis kortelėmis – rezervuota. Publika perka įvairių tapytojų kūrinius, bet užsimanė tapyti pamažu renkasi, jau susidarė minia. Atidarymas ge- ir pats. Toks hobis. Kodėl gi ne. Pamatęs pirmuosius rokai vėluoja – laukiama prezidento Bronisławo Komorowskio. Pagaliau pirmasis šalies asmuo su žmona at- vyksta. Kalbos, padėkos, po jų minia užplūsta sales. Iš Vašingtono atvežta tik keliolika Rothko paveikslų. Pir- mame kūrybos etape tapęs figūraty- vus, po to ėmėsi spalvinti tik fonus, o kai nusižudė, tų paveikslų kainos pasiekė astronomines aukštumas. Lankytojai skanauja vyną. Preziden- tas bučiuoja žmoną ir, girdžiu, sako: tu vėl turėsi eiti į parodą. Įdomu, ką jiedu galvoja, žiūrėdami į Rothko paveikslus, kuriuose nėra jokio vaiz- do – tik spalva? Muziejaus knygyne nusiperku knygą – parodos katalogą. Dirbtuvė- je tas katalogas guli, guli, kol vieną Montricher. Sławomirui Mrożekui skirtos parodos fragmentas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 51 jo bandymus, pajuokavau: „Kai tapai gėles ar krašto- centrą – Maison de l’Ecriture. Taip susiklostė, kad bu- vaizdį, iškart matyti, kad esi neprofesionalas, bet jei- vau tų rašytojų namų ir bibliotekos atidarymo cere- gu pasuktum į abstrakciją, gal žmonės patikėtų, kad monijoje, pamačiau savo plakatą Sławomiro Mroże- esi tapytojas.“ Tą pastabą paėmęs į širdį, pradėjo kloti ko spektakliui „Lapės medžiojimas“, eksponuojamą spalvų plokštumas. Bet vis tiek buvo matyti, kad tai parodoje, kuri skirta šiam žymiam lenkų rašytojui, nesubrendęs reikalas, šlubavo dėmių ritmika, propor- gyvenančiam Prancūzijoje, Nicoje. Po keleto savai- cijos, kėlė abejonių spalvinė autoriaus klausa ir t. t. Bet čių staiga kaip žaibas trenkė žinia – rugpjūčio 15 d. jis greitai išsileido prabangų katalogą, kurį išsiuntinė- rašytojas mirė. Mano mintyse prabėgo susitikimų jo visais adresais, kokius tik gavo. Pradėjo savo paro- su Mrożeku akimirkos. Šį savo mėgstamą rašytoją dų maratoną po kultūros namų galerijas. Dauguma jo 1996 m. aplankiau Meksikoje. Vaišinomės, kalbėjo- pažįstamų tylomis šaipėsi iš tokio užsispyrimo trūks mės puikioje jo rančoje. Pasidžiaugiau, kad mano plyš būti tapytoju… Du gyvenimai – kukli, neturtin- plakatas, sukurtas jo spektakliui „Emigrantai“, buvo ga, pakvaišusi Serafina, tapanti genialius paveikslus iš pripažintas geriausiu metų plakatu… Po kurio laiko pašaukimo, ir pasiturintis televizijos redaktorius, lai- rašytojas iš Meksikos persikėlė į Krokuvą, paskui – į valaikiu taškantis dažus ant baltos drobės ir gal net Nicą. Tartum visą gyvenimą būtų ieškojęs vietos, kur pasijuntantis genijumi… gerai jaustųsi. Kuo mane žavi jo kūryba? Intelektu, pokštais, mįslėmis, drąsa, minties laisve, absurdu. * Būtent absurdu. Jis rašė, o aš tartum lygiagrečiai pie- šiau, tapiau vaizdus, kurie susišaukė su tekstais. Žo- Montricher (Šveicarija). 2013 m. birželio mėnesį dis ir vaizdas – kaip du broliai vienas šalia kito. Eina Europos spaudoje pasipylė žinios apie naują kultūros tylėdami…

Montricher-Rasytoju namų kiemas su kiauru stogu, pro kurį matyti debesys Stasys Eidrigevičius. Rašytojas. 2013

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Šeimos likimas, apibrėžtas dingstančios ir išnyrančios Lietuvos

Su Karolina MASIULYTE-PALIULIENE kalbasi Astrida Petraitytė

Milašiško liūdesio persmelkta vaikystė viai, grįžę iš Afrikos, mat tėvelis 1944 m. pats tarnavo legionierių dalinyje, gavo ordiną už drąsą per kovas Pradėkime nuo pradžios – kur prabėgo Jūsų vaikystės Elzase, vylėsi, kad galės ir Lietuvą išlaisvinti. dienos, ką iš jos atsinešėte? Gyvenome netoli Eiffelio bokšto, gana aristokratiš- Gimiau Paryžiuje, buvau ketvirtas vaikas šeimoje. kame 16-ajame kvartale. Mano vaikystėje Paryžius dar Ir mano mama paryžietė. Jos tėvai – emigrantai iš dvelkė šilta kaimo atmosfera: mažos parduotuvėlės, Lietuvos, atvykę į Prancūziją XX a. pradžioje. Tada visi kaimynai pažįsta vieni kitus, reikalui esant, ateina Lietuva buvo carinės Rusijos dalis, bet netrukus, į pagalbą... Aiškiai jautėme, kaip skiriamės nuo turtin- 1918 m., paskelbė Nepriklausomybę, ir jie svajojo gų gretimai gyvenančių šeimų, bet kartu jų gyvensenos sugrįžti. Arba kad bent jų trys dukros susituoktų su etiką priėmėme kaip sektiną pavyzdį. Kai tose šeimose lietuviais. Aš, dar būdama vaikas, suvokiau, kad ne apsilankydavau, man imponavo gražus elgesys, intelek- taip seniai vėl atsitiko kažkas, dėl ko negalime gy- tualūs pokalbiai, kurių temos vis būdavo susijusios su venti Lietuvoje... Ypač jaučiau, koks ilgesys apėmęs kultūra. Tai padarė man įtaką. mamą, – juk ji buvo „persodinta“ du kartus. Gimu- Tėvelis, puikiai mokėjęs anglų ir rusų kalbas, tapo si Paryžiuje, čia susipažino ir susituokė su lietuviu BBC radijo žurnalistu ir išvažiavo į Londoną. Man tada iš Panevėžio, jos vyras (mano tėvelis) norėjo grįžti buvo penkeri metai, skaudžiai prislėgė šeimos iširi- į Lietuvą, jiedu grįžo, gyveno čia dešimt metų, bet, mas, tad mano vaikystė nebuvo laiminga. Retkarčiais 1940-aisiais užėjus sovietinei okupacijai, turėjo iš jos tėvelis atvažiuodavo, bet mama visai nebenorėjo su bėgti. Mamą, žinoma, traukė Paryžius, o tėvelis norėjo juo bendrauti, vos du kartus leido jam aplankyti mus emigruoti ten, kur vyko dauguma, – į Kanadą ar JAV, namuose… Kartą išvykdamas jis pamiršo savo dantų kad galėtų būti tarp lietuvių. To padaryti nepavyko pastą, pamenu, tai buvo angliška „Mc Clean“... Aš ją pa- ir, keletą metų dar pagyvenę kartu Paryžiuje, jie, ga- siėmiau ir kasdien po truputėlį jos suvalgydavau, kad lima sakyti, pasuko skirtingais keliais. Po karo tėvelis prisiminčiau tėvelį (vėliau norėjau tos dantų pastos nu- Paryžiuje nerado darbo, jam buvo sunku pritapti, o sipirkti, bet niekur neradau). lietuvių Prancūzijoje liko nedaug. Su čia gyvenusiais Tėveliui išvykus, grįžome prie prancūzų kalbos, tautiečiais tėvelis artimai bendravo, pas mus į sve- tad nuo penkerių metų ir aš kalbėjau tik prancūziškai. čius ateidavo ir Pranas Gailius, ir Antanas Mončys, Mama labai gražiai minėdavo Lietuvą, bet laikė ją pra- ir Vytautas Kasiulis... Lankydavosi legionieriai lietu- rastuoju Rojumi, į kurį niekada nesugrįšime.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 53 Tačiau lietuvybę, kaip savo tapatybės dalį, suvokėte panašiai kaip Algirdas Julius Greimas, norėjo po Stalino anksti? mirties sugrįžti ar bent palaikyti intelektualinius ryšius, Matyt, paveikta savo sesers ir jos vyro Eduardo Tu- kad nepaliktų Lietuvos vienos. Susirašinėjo su tėvynėje rausko, mama atidavė mane į labai gerą mokyklą. Lan- likusiais savo ir mamytės artimaisiais, su draugais, kurių kiau katalikių mergaičių gimnaziją, bet jaučiausi ne- daug turėjo iš jaunystės laikų, – su Juozu Miltiniu, su Uo- smagiai – buvome neturtingi, o ten mokėsi Paryžiaus gintais... Gaila, aš, kalbėdama su mamyte tik prancūziš- grietinėlės atžalos: mergaites atveždavo vairuotojai, kai, buvau jau pamiršusi lietuvių kalbą, kuria mes ben- mūvintys baltomis pirštinėmis, jie atidarydavo duris ir draudavome, kai šeima dar gyveno kartu. Tad su tėveliu palinkėdavo: „Geros dienos, panele.“ irgi kalbėjau prancūziškai. Kartais ir į rytinę maldą seselės (tai O būdama septyniolikos, 1966-ai- buvo Šv. Pranciškaus Ksavero ordinas) siais, dalyvavau Lietuvių jaunimo įterpdavo: „už tas, kurios į mokyklą at- pasauliniame kongrese Čikagoje ir važiavo metro“, ir su užuojauta žvelg- Niujorke. Ten susipažinau su tėvelio davo į mane... Bet dabar galiu įvertinti, seserimi Ona Masiulyte, kuri prieš kad mokytojai buvo aukštos kvalifika- karą buvo Masiulio knygyno Panevė- cijos. Man gana sunkiai sekėsi atitikti tą žyje vedėja. Ji emigravo kartu su savo lygį, nes kamavo liūdesys dėl iširusios mama, bet, kai aš nuvykau, ši mano šeimos, niekaip negalėjau susikaupti, o močiutė jau buvo mirusi. Apsilankiu- ir namuose beveik niekas man nepa- si pas tetą, kuri gyveno kartu su po- dėdavo ruošti pamokų, mama dirbo. nia Mikšiene, galima sakyti, „atėjau į Vis dėlto kai kurios mokytojos buvo Lietuvą“ – tai buvo dar ryškiau negu jautrios. Pavyzdžiui, viena iš turis- pas tėvelį. Vienas kambarys buvo ap- tinės kelionės po Izraelį atvežė man statytas etnografiškai nelyg Rumšiškių atviruką su „Tėve mūsų“ lietuvių kal- muziejuje, ten mačiau prikrauta tiek ba. Paaiškinusi, kad Jeruzalėje ši mal- rūkytos mėsos, kad net karui ištikus da atspausdinta visomis kalbomis, ji nepritrūktų... Teta iškepė kalakutą, pridūrė: „Niekada nepamiršk, kad esi visą man vienai, vis ragino valgyti ir lietuvė.“ Buvo taip netikėta girdėti tai viskuo domėjosi – kaip man sekasi, iš mokytojos prancūzės! Tada rimtai Jonas Masiulis su Karolina.1949 kuo ketinu tapti, o pati pasakojo apie susimąsčiau apie savo šaknis. jau mirusius mano senelius, apie Pa- Ilgėjausi tėvelio, norėjau normaliai su juo bendrauti. nevėžyje turėtą knygyną. Ten aš pajutau, kas yra tikra Kai man sukako šešiolika, mama leido nuvykti į Angliją. lietuviška šeima, nors su manimi ji kalbėjo prancūziš- Aplankiusi tėvelį, supratau, kad tikrasis lietuvybės puo- kai (buvo studijavusi Belgijoje). Nustebau, kaip per tiek selėtojas buvo jis. Gyveno kukliai, nes siųsdavo pinigų metų tėvelis sugebėjo nuo mano tetos ir močiutės nu- šeimai, ir liūdnai – be mūsų jam buvo sunku. Ten vie- slėpti, kad nebegyvena su mama, aš tos paslapties irgi šėdama mačiau: jis skaito lietuviškai, kalba lietuviškai, neišdaviau. Viešėdama ten įsitikinau: lietuviai Ameri- bendrauja su lietuviais. Palaikė ryšius ir su Lietuva, kartu koje yra galinga jėga – Čikagoje jų gyveno milijonas! su draugu buvo įkūręs mažą įmonėlę, priimdavo lietuvių Visi aplinkui kalbėjo tik lietuviškai, tai man padarė amerikiečių užsakymus, pavyzdžiui, nusiųsdavo jų šei- stiprų įspūdį, panorau išmokti lietuvių kalbą. Į Paryžių moms Lietuvoje šiltų rūbų, kitų daiktų. Tada supratau, parašiau laišką savo dėdei Turauskui, kad nuo rudens ko man visąlaik trūko, – ne tik tėvelio, bet ir lietuvybės. norėčiau pas jį imti lietuvių kalbos pamokas. Jis atsakė Jo santykis su lietuvybe buvo gilesnis negu mamos – jis, mielai padėsiąs. Bet nespėjau grįžti, o jis staiga mirė, iš-

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 tiktas insulto. Teta Ona gaudavo laikraštį Drau- gas, ten ir perskaitėme šią liūdną žinią.

O kokius mokslus buvo baigę Jūsų tėvai? Mama tais laikais – apie 1925-uosius – buvo viena iš nedaugelio merginų, išlaikiusių gimna- zijos abitūrą. Tėvelis, Panevėžyje baigęs Balčiko- nio gimnaziją, atvyko į Paryžių studijuoti eko- nomikos Sorbonoje. Ten mokėsi dvejus ar trejus metus. O susituokęs su mama tuoj išvyko į Lie- tuvą, kur jau gyveno vyresnioji žmonos sesuo, ištekėjusi už Eduardo Turausko. Tuomet močiutė įtikino ir senelį, kad nebėra prasmės ilgiau pasilikti Prancūzijoje, nes dvi du- kros ištekėjusios už lietuvių, o Lietuva jau laisva. Nors senelis Jurgis Jankauskas nuo 1925 m. dir- bo Londone pas lordą Cholmondeley, o močiutė Karolina Paryžiuje. 1959 liko Paryžiuje ir čia augino dukras, bet jie buvo tikra šeima – vieni kitus nuolat lankydavo. Senelis iš- Gal Lietuvoje augo bajoriškoje aplinkoje? Ten lenkų kart pritarė močiutės planams, ir ji su jauniausia, ketu- kalba buvo įprasta… riolikmete dukra Birute 1933 m. grįžo į Lietuvą. Senelis Reikės man dar patyrinėti savo šeimos istoriją, kad toliau dirbo Londone, o šeimą lankė dabar jau Lietuvo- geriau viską suprasčiau. Galima sakyti, pagrindinė je. Tačiau man vis dar mįslė, kodėl seneliai tarpusavy mano giminės tema – Lietuva, tai dingstanti, tai vėl iš- nesikalbėjo lietuviškai. nyranti. Ir mano sugrįžimas šį motyvą pakartojo.

Kalbėdavosi prancūziškai? Lietuvišką šeimą sukūrėte dar negrįžusi į Lietuvą? Prasta prancūzų kalba, bet dažniau lenkiškai. Abu Su būsimu vyru Arūnu susipažinau Paryžiuje. puikiai mokėjo rusų ir lenkų kalbas. Kai įsikūrė Pary- Abu buvome išauklėti patriotiškai. Mano vyras gi- žiuje (tai buvo Oskaro Milašiaus laikai), palaikė ryšius męs Amerikoje, Konektikute, netoli Niujorko. Jo tė- su lietuviais, bet prisiregistravo kažkodėl Lenkijos vai iš Lietuvos pasitraukė 1944-aisiais, keletą metų ambasadoje. Man mįslė ir tai, kodėl jų pavardė (taip praleido „dipukų“ stovykloje Vokietijoje, o 1949 m. pat ir mano mamos) buvo tapusi Yankowski, nors abu visa didelė Paliulių šeima emigravo į JAV, įsikūrė kilę iš Aukštaitijos. Jie nenorėjo būti laikomi rusais, Vaterburyje, Konektikute, kur buvo didelė lietuvių nenorėjo, kad šie juos asimiliuotų. Močiutė mokėsi bendruomenė. Iki septynerių metų Arūnas kalbėjo Peterburge – spaudos draudimo laikais mano prose- tik lietuviškai, anglų kalbos išmoko vėliau. Kai mes nelis, jos tėvas Jonas Jurgelionis su vaikais išvyko į susituokėme, Lietuvoje netrukus prasidėjo Sąjūdis, Peterburgą, norėdamas suteikti jiems išsilavinimą, o todėl dažnai atvažiuodavome. pats dirbo Katalikų konsistorijoje. Mano močiutė lan- O pirmąkart apsilankiau Lietuvoje, paskatinta tėve- kė Šv. Katerinos mokyklą, tad rusų kalbą ji labai gerai lio. 1977-aisiais atvažiavome su juo ir broliu Laurynu išmoko. Bet kiekvieną vasarą grįždavo į gimtinę, kur kaip „turistai“ dešimčiai dienų ir tai buvo lemtingas po- tarp savęs visi kalbėdavosi lietuviškai. Vėliau supra- sūkis – čia atvykusi supratau, kad Lietuvos man trūko tau, kad lietuviškai ji rašė irgi nelabai gerai. visą gyvenimą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 55 Kitų metų vasarą atvažiavau į emigrantų vaikams ir prancūziškai, kalbėdavosi apie caro laikus). Trum- skirtus lietuvių kalbos kursus, kuriuos rengti suma- pam užbėgusi į mūsų namus, ji greit paruošdavo ko- nė Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius. kias nors salotas ar iškepdavo pyragą. Tai buvo taip Mums buvo organizuojamos ir ekskursijos. Nuosta- gražu, aš net norėjau gyventi su močiute, bet nebuvo bi patirtis – galėjau pabendrauti su tėvelio jaunystės galimybės. draugais, su dėde (tėvelio pusbroliu) Tadu Masiuliu, su Brolis Petras, penkiolika metų vyresnis už mane, tetomis, iš kurių daug sužinojau. tada buvo medicinos studentas. Jis labai domėjo- si teatru. Tuo metu naują teatrą Prancūzijoje buvo Ar sovietmečio atmosfera Jūsų neslėgė? įkūręs Jeanas Vilaras, kuris rėmėsi aktoriais kaip visa Dažnai esu sakiusi, kad Vilnius man tada pasirodė ko pagrindu, – jam net dekoracijų nereikėjo. Galima tai lyg po karo. Buvo nemažai vietų, aptvertų tvoromis, vadinti „liaudies teatru“, bet lygis buvo aukštas. Bilietai kur draudžiama eiti. Už tvorų slėpėsi griuvėsiai – gra- nebrangūs, todėl Petras kas sekmadienį eidavo į spekta- žių pastatų liekanos. Viskas atrodė keista, ore tvyrojo klius, o po to man pasakodavo, ką matęs, – puikiai mo- Oskaro Milašiaus poezijos nuotaika – liūdesys, praei- kėjo perteikti savo įspūdžius. Vienąkart nusivedė ir ties nostalgija. Greitai supratau, kad daugelis žmonių mane, trylikametę. Žiūrėjau „Makbetą“. Apėmė noras sako viena, o daro kita, gyvena ne pagal primetamus, ne „tapti aktore“, bet atsidurti su vaidintojais ant sce- bet pagal savo įsitikinimus. Pamenu, mano teta Alma, nos. Žinoma, apie šią profesiją tada nieko neišmaniau. kai eidavome gatve ir kalbėdavomės, vis atsisukdavo, Močiutė, pati Peterburge vaidinusi savo brolio Kleo- ar kas neseka iš paskos… Ji pirmoji papasakojo man po Jurgelionio suburtoje mėgėjiškoje lietuvių trupėje, apie tremtį – beveik visi iš artimųjų, pasilikusių Lietu- parašė laišką Miltiniui: mano Karolina nori tapti ak- voje, buvo ištremti. Kai vieną vakarą apsilankiau pas tore – ką daryti? Šis atsakė nematąs jokių problemų, tetą, ji uždėjo ant telefono pagalvę, bet vis tiek kalbėjo aš turinti eiti į Charles’io Dullino mokyklą, kurioje ir pašnibždomis. Iš slaptavietės komodoje ištraukė išsau- jis mokėsi. Taip ir padariau – po abitūros lankiau šios gotą mažą trispalvę juostelę, segamą prie kostiumo… dramos mokyklos kursus, o joje dar buvo žmonių, pri- Tada niekas nesitikėjo, kad Lietuvai pavyks kada nors simenančių Miltinį, kuris ir man, ir kitiems asocijavo- ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, bet jaučiau labai stiprų pa- si su Lietuva, į mane dažnai net kreipdavosi ne vardu, triotizmą, pasipriešinimą svetimai santvarkai. Žmonės o sakydavo: „Lietuva, į sceną!“ Ir vis klausinėdavo, ką negalėjo atvirai kalbėti, bet jie dainuodavo ar kaip ki- dabar Miltinis veikia, ką stato? Iš močiutės susirašinė- taip išreikšdavo savo jausmus. jimo su juo žinojau, ką atsakyti: stato „Edipą karalių“ ar pan. Paskui įstojau – paskaičiusi Oskaro Milašiaus Dvi asmenybės pusės – rimtumas ir humoras poemą – į dramos mokyklą (ne į Konservatoriją, bet į kitą aukštąją, irgi valstybinę). Netrukus pradėjau vai- O kaip susiklostė Jūsų profesinė veikla, kaip kilo min- dinti įvairiose trupėse. Kadangi esu aukšta, pagal fizi- tis tapti aktore? nius duomenis labiau tikau klasikinėms pjesėms. Visi Vaidinti pamėgau dar vaikystėje. Žaisdama su vai- tie rimti dalykai mane traukė, bet greitai supratau, kad kais sumanydavau visokių inscenizacijų, kurdavau noriu ir kažko kito. Nuo mažų dienų iš kasdienybės rū- įvairius personažus. Namuose atmosfera buvo liūdna, pesčių mane išvaduodavo humoro jausmas. Nutariau bet man atrama tapo vyresnysis brolis ir nuostabi mo- parašyti pjesę monospektakliui, žvelgdama per humoro čiutė Elena Jankauskienė. Mama dirbo, ji neturėjo lai- prizmę, draugai mane labai palaikė. Pjesė „Kodėl taip ko užsiimti nei mumis, nei buitimi. Namų jaukumą yra?“ pasisekė ir atvėrė man kitas duris. Tai keturi mono- kūrė močiutė, nors ir ji dirbdavo – buvo senų rusų logai, aš pati suvaidinau keturis skirtingus personažus. aristokračių kompanionė (skaitydavo joms rusiškai Tarp jų buvo ir močiutė iš Sovietų Sąjungos – pašiepiau

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 tą sovietinį pamišimą dėl eilių: būtinai reikia stoti į eilę, Jonas Statkus, TV Arte kanalo dokumentinių filmų nors nežinai, ką ten parduoda... Šį spektaklį Paryžiaus režisierius (Jūratės Statkutės de Rosales sūnus), taip kavinėje-teatre La Soupap pamatė kažkas iš televizinin- ir padarė. Taigi spektaklis yra įrašytas į vaizdajuostę. kų, ir buvau pakviesta į televiziją – mūsų trupė vaidin- Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, pamaniau: esame to davo triskart per savaitę, viskas buvo filmuojama. Nors paties medžio šakos, antraip negi būtume sugalvoję ne visai analogiška laida kaip, pavyzdžiui, „Dviračio statyti spektaklį apie rezistenciją? Jo pabaiga tokia: šou“, tačiau bendrumų yra – tai humoristiniai vaizde- Sadūnaitė su broliu Jonu meldžiasi bažnyčioje, tyliai liai iš kasdieninio šeimos ar politinio gyvenimo. Mes perduodami vienas kitam žinias, o už durų lūkuriuoja patys rašydavom trumpus skečus, jeigu juos priimdavo, KGB agentai. Paskutinis Nijolės sakinys: „Vieną dieną tuoj pat ir nufilmuodavo. Ši dvide- Lietuva bus laisva ir mes niekad šimties minučių trukmės TV laida nebeišsiskirsim.“ O jau kitais me- buvo labai populiari, ją rodydavo tais, 1990-aisiais, Sadūnaitė atva- kas vakarą prieš žinias. Tai sutei- žiavo į Paryžių – tiesiog fantastika! kė ir mums populiarumo, žmonės Visas tas periodas buvo ypatingas, atpažindavo gatvėse – dar ir dabar svarbiausia – patys vidujai išgy- kai kam iš vyresnės kartos pary- venome tai, kas vyksta Lietuvoje. žiečių atrodo, kad mane pažįsta, Kartą vienas Panevėžio teatro ak- tik nežino, kur buvome susitikę... torius parodė man straipsnį Pra- Ši mano veikla truko beveik sep- vdoje, koneveikiantį „melagingą“ tynerius metus, tai buvo labai sė- mūsų spektaklį, – puiki reklama. kmingas etapas. Pavyko suderinti dvi savo asmenybės puses – rimtą Kaip Jūsų profesinė veikla klos- požiūrį ir humoro jausmą. tėsi toliau, po šio paryžietiško „sąjūdžio“? Regis, ir Nijolę Sadūnaitę esate Kaip tik tuo metu susituokė- suvaidinusi? me su Arūnu, ypač svarbus įvykis Paryžiaus lietuvių bendruome- buvo dukros gimimas. Mus abu nės kunigas Jonas Petrošius, kuris traukė Lietuva. Dažnai apsilanky- man buvo tarsi dvasinis tėvas, davė davome – tris kartus iš Paryžiaus paskaityti Sadūnaitės dienoraštį. vykome traukiniu per Berlyną, kai Patyriau tikrą šoką – visa tai vyksta toks dar važiuodavo. Galiausiai dabar Lietuvoje! Norėjosi pareikš- Spektaklio „Aušros vartai“ afiša. 1987 nutarėme čia įsikurti. Arūnas įstei- ti bent moralinį palaikymą. Pama- gė kelionių agentūrą Baltic Clipper niau: šį dienoraštį galima adaptuoti scenai ir vaidinti. (dabar iš jos yra pasitraukęs), ėmė prekiauti sporto rei- Mes tai padarėme su mano bičiuliu, taip pat aktoriumi kmenimis. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, Masiulio Kristupu Mončiu, skulptoriaus Antano Mončio sūnu- knygyną grąžino mano tėveliui, tada jis buvo dar gyvas. mi. Jis vaidino visus tardytojų (Pilelio, Rimkaus) vai- Tai didžiulis įvykis mūsų gyvenime. Mudu su vyru ėmė- dmenis, Sadūnaitės brolį Joną, o aš – Nijolę. Šį spekta- mės atkurti šį knygyną Panevėžyje, o Vilniuje įsteigėme klį prancūzų kalba nuo 1987-ųjų rodėme trejetą metų Prancūzų knygynėlį ir dar keletą kitų. Prasidėjo naujas dažniausiai Šv. Eustachijaus teatre, kuris įrengtas pui- mano gyvenimo etapas – jau be teatro. Nesigailėjau, kad kiame rūsyje (kriptoje). Dalyvavome įvairiuose festi- aktorės gyvenimas tapo gražia praeitimi, nes nauja vei- valiuose. Ugnė Karvelis ragino spektaklį nufilmuoti. kla irgi buvo labai įdomi. Mes penkiolika metų laikėm

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 57 knygynus, paskui išnuomojome patalpas leidyklai Alma ziškų dainų. Paryžius yra manyje ir jau niekur nedings. littera. Galėjau grįžti prie visuomeninės – taip pat ir te- Stengiuosi bent šiek tiek Prancūzijai pristatyti Lietuvą – atrinės – veiklos: prieš ketvertą metų įkūriau lietuvių, štai baigiu versti Valdo Papievio romaną „Eiti“. Vienai mokančių prancūziškai, teatro trupę Clef. Esame paren- stambiai leidyklai pateikėme 40 puslapių vertimą, ji pa- gę tris spektaklius prancūzų kalba, pavyzdžiui, prancū- geidavo visos knygos – tai geras ženklas. Labai patinka zų autorės „Madame Ka“ – tai keletas trumpų absurdo versti poeziją, esu išvertusi Juliaus Kelero, Eugenijaus pjesių su devyniolika personažų. Vaidinome Meno forte, Ališankos eilėraščių. Ališankos poezijos knygutė jau iš- gastroliavome po Lietuvą. Paskui man kilo mintis pasta- leista Prancūzijoje. Išverčiau Marko Zingerio apysaką tyti spektaklį apie Paryžių, pasiteiravau aktorių, koks yra specifine žydų, jau dingusių iš mūsų gyvenimo, tema. jų Paryžius? Vieniems tai Mulen Ružas, kitiems prancū- Deja, mažai turime vertėjų į prancūzų kalbą, gal aš dar ziškos dainos, kažkuris sakė norįs suvaidinti lietuvį, sun- kai ką išversiu, nors tam beveik nebelieka laiko. Man kiai besiverčiantį Paryžiuje... Aš parašiau net ne pjesę, rūpi, kad nebūtų užmiršti puikūs kūriniai, parašyti so- o labiau pretekstą vaidinimui, pasitelkę improvizacijas, vietmečiu, pavyzdžiui, Romualdo Granausko šedevras sukūrėme spektaklį su dainomis ir šokiais „Chanterei- „Gyvenimas po klevu“, nes dabar visi pirmiausia domi- ne gatvė 6“ – tai namas Paryžiuje, čia kartu su Žozefina si naujienomis. Beje, galima prisiminti, kad Prancūzi- gyveno Napoleonas, tapęs pirmuoju konsulu. Spektaklio joje bestseleriu tapo Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ esmė – šiandieniniai šio namo gyventojai, kai paspau- (vertė Denise Yoccoz-Neugnot, regis, ir iš lietuvių, ir džia elektros mygtuką, kartais ima ir atsiduria visai ki- iš rusų kalbos, jai talkino Genovaitė Kabašinskienė), toje epochoje... Man labai įdomu dirbti su šia trupe, visi jau išėjo septyni (!) leidimai. „Sakmė…“ 1991 m. buvo man brangūs tarsi savi vaikai, repetuodama aš galiu, apdovanota kaip geriausia užsienio autoriaus knyga. Joje pavyzdžiui, šešias valandas išstovėti ant kojų, bet ne- daug gamtos detalių – tarkim, augalų vardai, kurių Pran- pavargstu, o jie, nors turi kitus darbus, visą laisvalaikį cūzijoje mes jau nebežinome. skiria repeticijoms. O dar svajoju lietuvių autorius prancūziškai adap- tuoti scenai, kad galėtume vaidinti ir keliauti po Pran- Susidaro įspūdis, kad Jūs, kol gyvenote Prancūzijoje, cūziją, pristatydami lietuvių literatūrą. „sirgote“ Lietuva, o dabar, gyvendama Lietuvoje, sten- Be to, tiltas tarp dviejų šalių yra Lietuvos ir Pran- giatės čia pristatyti prancūzų kultūrą... Ar pasiilgstate cūzijos asociacija, mano užduotis – kartą per mėnesį gimtojo Paryžiaus? sugalvoti paskaitos temą, pakviesti pranešėją. Esu ne Iš tikrųjų esu tarsi tiltas tarp dviejų kultūrų. Tai pa- visos Lietuvos draugijos pirmininkė, vadovauju tik Vil- tvirtina ir mūsų dukra, kuriai buvo gal šešeri, kai čia niaus skyriui, bet man rūpi aplankyti provincijos ben- įsikūrėme. Ji gyvena ir dirba Lietuvoje, niekur neketina druomenes, kurios gerokai apleistos. Dabar Vilniuje išvažiuoti. Baigusi tarptautinio verslo studijas, imasi mums, asociacijai, mažiau svarbu organizuoti įvairius įvairių įdomių projektų, susijusių ir su Prancūzija. renginius – juk veikia Prancūzų kultūros institutas. Nesakyčiau, kad esu pasiilgusi Prancūzijos, nes visada galiu ten nuvažiuoti. Du tris kartus per metus nuvykstu, Yra nemažai asmenybių, siejančių Lietuvą su Prancūzi- aplankau savo brolį, gyvenantį labai gražiame regione, ja – tai ir Jūsų jau minėtas Oskaras Milašius, ir Romainas kur daug viduramžiškų pilių, – Albi miestelyje prie Tu- Gary... Esu girdėjusi Jus, skaitančią Milašiaus poeziją... lūzos. Žmonės ten malonūs, nejaučia įtampos, būdingos O, taip! Oskaras Milašius man labai artimas. Su Pane- paryžiečiams. Žinoma, aplankau ir Paryžių, savo drau- vėžio dramos teatro aktore Ligita Kondrotaite esame su- gus, dauguma iš jų yra aktoriai, dar ir dabar vaidinantys. rengusios jo poezijos vakarą, ji skaitė lietuviškai ir pran- Ir jie mane Lietuvoje aplanko. Artimus ryšius palaikau su cūziškai, aš prancūziškai. Žadame programą pakartoti, Kristupu Mončiu. Vis apima noras pasiklausyti prancū- pavažinėti po Lietuvą. Milašiaus kūryboje atspindėtas

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 visas mano šeimos liūdesys, tėvynės praradimas. Mama O pagerbdama senelį knygnešį siekiu, kad Masiu- skaitydavo Milašių ir verkdavo, o aš, būdama ketverių lio knygynas Panevėžyje – pirmasis lietuviškas šiame metų, dar nemokėdama skaityti, daug jo eilėraščių de- mieste – knygynu ir liktų. Juk dabar vyksta toks civi- klamuodavau atmintinai. Tėvelis, kai dar gyveno su lizacinis perversmas, kai iškilęs klausimas, ar apskritai mumis, sekmadienio rytais vesdavosi mane į Luvrą, išliks popierinės knygos, gal bus tik eletroninis jų va- Egipto skyriuje kartą parodė statulėlę „Karomama“ ir riantas. Juk ranka jau neberašome, knygynai užsidaro pasakė: „Tu esi Karolina, o Karomama iš Egipto – tai visame pasaulyje. Panevėžyje mažėja gyventojų, daug tavo karalienė.“ Iš tikrųjų ji mane globoja, tos statulėlės kas dėl krizės ir korupcijos emigravo… nuotrauka, paryžietiškosios O. Milašiaus draugijos do- Knygnešystės fenomenas – fantastiškas, unikalus vana, kabo virš mano darbo stalo. Europoje. Knygos padėjo atgimti Lietuvai. Todėl Ma- siulio knygyno sodelyje pastatėme koplytstulpį kny- Į mūsų kultūros lauką grįžta emigrantų kūriniai – štai gnešiams pagerbti. turime Vytauto Kasiulio muziejų… Dar jaučiu įsipareigojimą parašyti knygą apie kitą Kasiulio darbai sugrįžo Edvino Žuko, Valdo Papievio savo senelį – Jurgį Jankauską. Jis buvo kulinaras, aukšto ir Editos Mildažytės pastangomis. Jie važiavo kalbėtis su lygio specialistas, jam yra tekę ruošti puotas ir tūkstan- ponia Kasiuliene, tam reikėjo kantrybės, su ja nebuvo čiui žmonių. Jo kulinarinė veikla Paryžiuje, Londone, lengva sutarti. Iš pradžių ji nieko nenorėjo atiduoti. Kai Peterburge yra tokia įdomi! Turiu nemažai medžiagos. Papievio paklausiau, kodėl jis nedalyvaus muziejaus ati- Pats senelis yra parašęs knygą Apercus gastronomiqu- daryme, juk yra taip nusipelnęs, jis atsakė: „Kam įdomu, es („Gastronomijos apžvalga“). Ten sudėti jo receptai, kad aš veždavau bulvių poniai Kasiulienei prijaukinti.“ kaip lietuviškus patiekalus adaptuoti prancūzų virtuvei. Vieną Kasiulio darbą pamačiau dar vaikystėje: pats Tačiau tai ne tiek receptų rinkinys, kiek patarimai, kaip dailininkas mano broliui Petrui abitūros proga pado- sveikai maitintis. Tą knygą jis parašė su mano močiu- vanojo paveikslą, labai liūdną – moteris, parimusi prie tės broliu Antanu Jurgelioniu, žinomu gydytoju, Kūno stalo… Visą vaikystę maniau, koks liūdnas tas Kasiu- kultūros rūmų statybos Kaune iniciatoriumi, pirmuoju lis… O paskui, kai Paveikslų galerijoje pirmąkart buvo jų direktoriumi. Kai Jurgelionis studijavo Paryžiuje me- surengta Kasiulio paroda, pamačiau, koks jis linksmas! diciną, jis gyveno pas seserį, taip susidraugavo su jos Mes paveldėjome turbūt liūdniausią šio dailininko pa- vyru. Bet įsivaizduokite – kulinarijos knyga, o pirmieji veikslą, toks jau likimas. jos puslapiai skirti Lietuvai: mano senelis čia paaiški- na, iš kur yra kilęs… „Gastronomijos apžvalga“ išleista Stengiatės pagerbti ir savo giminės žymiuosius žmo- prancūzų kalba, būtų įdomu ją išversti. nes… Nepamiršote senelio knygnešio Juozo Masiulio, O dabar tvarkau archyvą – esu paveldėjusi šeimos dabar, teko girdėti, remiate Eduardui Turauskui skirtą laiškus, aprėpiančius gal šimtą metų. Panevėžio biblio- projektą… teka turi fondą, kuriame kaupia rašytinį kraštiečių pa- Taip, rengiama knyga apie Turauską, tarpukario likimą. Suklasifikavusi laiškus, perduosiu tam fondui. Lietuvos diplomatą, Užsienio reikalų ministerijos pa- Juose atsispindi ir laimingas gyvenimas „smetoninėje“ reigūną. Istorikė iš Panevėžio Joana Viga Čiplytė renka Lietuvoje, ir tėvynės ilgesys, noras grįžti (nemažai laiš- apie jį medžiagą, buvo nuvykusi į Ameriką, Hooverio kų rašyta pabėgėlių stovyklose), laukimas, nerimas, kur institute studijavo Turausko archyvą. Norėčiau, kad teks emigruoti, po to, jau įsikūrus Paryžiuje, nelengvas dėdės palaikai iš Paryžiaus kapinių grįžtų į Endrieja- perėjimas prie prancūzų kalbos ir pan. vą, kuriame jis gimė, – tą kraštą ir visą Lietuvą jis labai mylėjo. Tai padaryti įmanoma, tik reikia atlikti daug O kai grįžote į Lietuvą, kokią ją radote? Ar dar visokių formalumų. būta euforijos, ar jau vyravo nusivylimas – juk žmo-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 59 mų kampaniją parašų už jį surinkome dvigubai daugiau negu būtina, – panevėžiečiai tiki, kad jis gali atstovauti jų interesams. Manau, per tą laikotarpį, kai žmonės buvo apgaudinėjami, net verčiami emigruoti, jie su- sivokė turintys veikti patys, nevalia leisti, kad viskam diriguotų vagys. Deja, Lietuvoje beveik neveikia savivalda. O juk turime daug resursų, ir žmonės yra puikūs, intelektualūs.

Būtent Panevėžį laikote savo „šaknų dirva“? Taip, Panevėžį laikau savo gimtine. Ten visa- da nuvažiuoju, lankau senelio knygnešio Ma- siulio kapą, greta palaidotas ir dėdė Kuzma, Karolina Masiulytė-Paliulienė taip pat knygnešys. Panevėžyje amžinojo poil- sio atgulė mano vyresnioji sesuo Silvija, mirusi nes greitai prislėgė rūpesčiai dėl sunkios ekonominės 2007-aisiais. Ten, prie artimųjų kapų, „klausiu“ padėties… patarimo, gaunu inspiracijų veiklai. Iš pradžių, kai atvykome 1994-aisiais, dar buvo jun- tamas emocinis pakilimas. Deja, paskui apėmė nusi- O kaip vertinate kultūrinį Lietuvos gyvenimą? vylimas, nes gudruoliai sugebėjo mikliai privatizuoti Nespėjame aplankyti visų renginių – toks jis tur- turtą, o idealistai liko be nieko… tingas! Ugnė Karvelis sakydavo: vienintelis produk- Atsimenu šventišką nuotaiką, kai Lietuva 2004 m. tas, kurį galime eksportuoti, – tai kultūra. Žinoma, įstojo į Europos Sąjungą, – žmonės su mažais vaikais dar sportas garsina Lietuvą – dabar Meilutytė. Turime išėjo į gatves, Katedros aikštėje buvo pavaizduotas di- ir kultūros talentų, pavyzdžiui, pasaulyje pripažintas delis žemėlapis ir visi džiugiai vaikščiojo „po Europą“… šiuolaikinio meno atstovas Žilvinas Kempinas. Žino- Tarsi lengviau atsikvėpėme – esame europiečiai! Bet ma, mane ypač domina Lietuvos teatras – jis aukšto netrukus užgriuvo ekonominė krizė… lygio. Eimuntas Nekrošius tikras genijus, jo spekta- klius pagal Dante žiūrėjau po du kartus ir kaskart Ar nemanote, kad lietuviai pernelyg linkę dejuoti, to- giliai emociškai paveikdavo. Į Rimo Tumino „Tris dėl jų bėdos atrodo dar didesnės negu yra? seseris“, „Vyšnių sodą“ irgi ėjau ne sykį. Vertinu Auš- Taip, dejavimo esama per daug. Reikėtų ne verkti, ros ir Jono Jurašų spektaklius, puikiai perteikiančius o veikti. Tuo tikslu mes su Povilu Urbšiu, kuris dabar emigracijos, tremties temas. Gaila, kad aš negaliu yra Seimo narys, įkūrėme Panevėžyje judėjimą „Kar- Lietuvoje vaidinti – mano prancūziškas akcentas tu“. Buvęs sąjūdininkas Urbšys stengiasi sugrąžinti pernelyg ryškus. Gal prieš dešimtmetį Igno Jonyno žmonėms Sąjūdžio laikų viltį ir džiaugsmą, siekia ug- trumpo metražo filme „Sekmadienis toks, koks jis dyti pilietiškumą, kad žmonės, užuot dejavę, veiktų, yra“ suvaidinau prancūzę, pagrindinio herojaus (jį protestuotų. Aš, Prancūzijoje užaugusi, tam šimtu vaidino Regimantas Adomaitis) žmoną. Jei dar pri- procentų pritariu. Jei prancūzams kas nors nepatinka, sireiktų su prancūzišku akcentu kalbančios herojės, jie tuoj išeina į gatves! Ir mes Panevėžyje pradėjome mielai imčiausi… protesto akciją prieš savivaldybę, kuri istorinėje mies- to dalyje nori pastatyti dangoraižį. Per Urbšio rinki- Dėkoju už pokalbį.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Airidas Vainoras

Džonas Belzebubas

Jauniesiems Deiviui ir Karolinai S.

raveriu kambario nr. 23 duris... Tvoksteli baisus Mano ausyse skamba šventoji Nirvana, grupė, Pdvokas, tarsi čia būtų pastipę pora šunų. Sun- pakeitusi vakariečių supratimą apie Palaimą, kaip kiai gaudau orą. Praskleidžiu užuolaidas, parudavu- ją vadina Rytuose. Imuosi darbo, juk aš – valyto- sias nuo cigarečių dūmų. Langas vos vos praviras, jas psichikos negalią turinčių žmonių prieglaudoje. bandau praverti plačiau, bet ši misija neįmanoma... Džekas, šios įstaigos vadovas, liepė išmesti viską, Ką gi, teks apsiprasti su kvapais. Atremiu fotelį į du- absoliučiai viską!!! Viršininko nurodymas prilygsta ris, kad gaučiau bent kiek daugiau šviežio oro. Šis įsakymui. Nuo plačios palangės pradedu nurinki- baldas – tikra šiukšlyno pažiba su riebiomis kavos nėti šlamštą. Šimtą metų neplautos lėkštės su mais- dėmėmis ir tabako pelenų sluoksniu. to likučiais, puodukai su prikibusiomis nuorūko- Oi, pamiršau prisistatyti – esu Simas, britų vadi- mis keliauja tiesiai į juodą šiukšlių maišą. Šaukštai, namas Saimonu. Jau metus gyvenu Rytų Londone su šaukšteliai, šakutės, peiliai atsiduria ten pat. Pai- nauja tapatybe. Nenoromis, bet teko susitaikyti ir su mu gimtadienio atviruką, jame parašyta: „Brangus nauju anglosaksišku savo vardu. Iš pradžių vis ban- sūnau, deja, šiais metais negalėsiu tavęs aplankyti džiau kovoti, atkakliai kartodamas, kad esu Simas, o Londone, sustreikavo sveikata. Gero penkiasdešim- ne Saimonas. Pamatęs, kad tai beviltiška, priėmiau tojo gimtadienio! Mama.“ Mano, valytojo, ranka svetimas žaidimo taisykles. Britų gomuriui labai nesudreba ir sentimentalus atvirukas nuplazda pas- sunku sugromuliuoti egzotiškus vardus. kui kitas šiukšles. Toks pats likimas ištinka besišyp- Man 19 metų. Aš – ekonominis pabėgėlis. Čia, sančios juodaodės apkūnios moteriškės fotografiją Niuame, kur drauge alsuoja Rytų Azija ir Rytų Euro- rėmeliuose. Tai Diana – Džono, gyvenusio šiame pa, tokių kaip aš – tūkstančiai. kambaryje, žmona.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 61 Ach, Džonas… Pamenu, vieną rugsėjo vakarą, sė- maišus. Nukasęs šį materialųjį sluoksnį, randu kultū- dėdamas ant sofos fojė, jis paklausė manęs: „Ar tu rinį. Prieš akis – nesuskaičiuojama galybė Rolling Sto- vedęs, ar turi vaikų?“ Atsakiau, kad neturiu – juk esu nes žurnalų. Grėbiu juos rankomis tarsi rudens lapus dar jaunas. Nusišypsojęs pasigyrė, kad turi žmoną ir ir kraunu į maišus. Pakliūva keletas storų A4 formato dvylikos metų sūnų, kuriuo be galo didžiuojasi, nes sąsiuvinių. Vieną pradedu vartyti – jame Džono ranka šis seka tėvo pėdomis ir jau padoriai brazdina gitara. surašyti dainų tekstai su akordais: Pink Floyd „Anot- Pagalvojau, vėl žmogelis klejoja, mat dieną prieš tai her Brick In The Wall“, John Lennon „Imagine“... jis nesustodamas kartojo: „Aš esu Džonas Smitas – Apie Lenoną būtume galėję su Džonu pliurpti va- Pasaulio karalius, man niekas nerūpi, eikite visi vel- landų valandas, bet taip niekada nenutikdavo, nes niop.“ Abejodamas paklausiau seselės, ar tai tiesa? man reikėdavo susikrauti savo valiklius ir žygiuoti į Ir ji patvirtino šį faktą. Džono žmona irgi glaudžiasi kitus aukštus. panašioje įstaigoje. Nuvelku nešvarius patalus, jie irgi keliauja į šiukš- Taip prieš devynis mėnesius prasidėjo keista mu- lių maišą. Po lova randu lobį, apie tokį aukso fondą dviejų draugystė. Per tą laiką jo sąmonės mėnulis už- daugelis paauglių galėtų tik pasvajoti – tai daugybė temo dar ne kartą... pornožurnalų. Juodosios Rubenso matronos, azijie- Jis vienintelis iš nedaugelio šios prieglaudos gy- tės ir baltaodės išdidžiai demonstruoja rožines savo ventojų sugebėdavo taisyklingai ištarti mano vardą. vulvas, viską, kas telpa, kišdamosi ten, kur saulė ne- Dar ir todėl jį gerbiau. Mus vienijo muzika – Joh- šviečia. Štai viena blondinė milijonierė pornožvaigž- nas Lennonas, Leonardas Cohenas, Johny’s Cash’as dė didžiuojasi: „Mano vyras nepavydi, nes aš nebesi- ir Queen. Mus vienijo literatūra. Mus vienijo menas. filmuoju su vyrais, tik lesbietiškose scenose.“ Žodžiu, Mus vienijo tai, ką žmonės apskritai vadina kultūra. nieko nauja, ko nebūtų dariusios XIX a. Prancūzijos Pamenu, kartą prieš darbo pabaigą, sėdėdamas kurtizanės, Japonijos geišos ar mūsų laikų elitinės fojė šlamščiau sumuštinį ir skaičiau knygą. Priėjo pupytės. Pasijuntu lyg puritoniška motina, valanti Džonas ir paklausė: „Ką skaitai?“ Sakau: „Stepių vil- paauglio sūnaus kambarį. Tiesa, šiam gyventojui ne ką“. „O, tai nuostabi knyga, – pasakė jis. – Kartais penkiolika, o penkiasdešimt. jaučiuosi lyg pats būčiau tas Stepių vilkas, su HH1 Po visu tuo blizgančiu glamūru randu tai, dėl ko man mane sieja begalinė meilė muzikai.“ suspaudžia širdį, nes tą irgi reikės išmesti. Niekas nesi- Nuo to laiko prasidėjo mūsų kultūriniai vakarai. Kol ginčys, kad knygos – žmonijos šviesa. Kadaise džiugi- aš valydavau mažąją virtuvėlę, sujungtą su fojė, – visą nusios Džono akis ir buvusios tikras malonumas paimti tą jovalą, kurį palikdavo per pietus dvidešimt didelių į rankas, dabar jos taps makulatūra, už kurios surinki- senyvų vaikų, vieną gražą dieną vėl galėsiančių grįžti mą sovietmečiu pionierius būtų gavęs ordiną. į visuomenę, žinoma, tokia galimybė švietė vienetams, Mano rankose – Kerouaco „Kelyje“, apipilta ne- Džonas man pasakodavo apie rašytojus, muzikantus, aiškios kilmės gėralu. Šia knyga žaviuosi nuo žalios dailininkus. Užsiminė, kad savo kambaryje turi nema- paauglystės laikų. Čia klasikinis variantas, kurį teko žai knygų. skaityti keletą kartų ne originalo kalba. Trečiąsyk Žavėjosi Dostojevskiu, deja, negalėjau padiskutuo- perskaičiau ir originalųjį ritinį – autentišką nepolit- ti apie šį klasiką, mat nesu jo skaitęs. Tik pasakiau, korektišką vientisą tekstą, kuriame Kerouacas nevy- kad jis kilęs iš lietuvių bajorų šeimos. Pasidalijau dar niojo žodžių į vatą. Amerikietiška cenzūra privertė keliomis istorinėmis nuotrupomis... autorių tapti Selu Paradaisu, bet ir tai nesutrukdė šiai Po kriaukle pūpso kalnas aitriai smirdinčių skudu- knygai tapti kultine, ja žavisi ne vienos kartos jauni- rų: kelnės, marškinėliai, megztiniai, striukės, kojinės, mas jau daugiau kaip penkiasdešimt metų. Pamenu, neplautos nuo biblinių laikų. Sukišu viską į juodus prieš savaitę gundžiau Džoną, kad nueitų į kiną pa-

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 sižiūrėti šios knygos ekranizacijos, bet jis neklausė, Džonas buvo išprusęs labiau negu statistinis britas. nes vėl buvo atsidūręs tamsiojoje mėnulio pusėje. Šeima įpareigojo. Minėjo, kad jo brolis yra vienos iš Sėdėdamas ant sofos fojė monotoniškai murmėjo Kembridžo kolegijų profesorius, deja, jiedu retai ma- sau po nosimi: „Aš – Belzebubas.“ Tokiais atvejais tosi. O štai jis, sūnus palaidūnas, apsistojo Londone. palikdavau jį vieną kautis su apsėdusiais demonais. Atvažiavo į sostinę prieš gerus 30 metų iš Braitono. Iš prisiminimų grįžtu į realybę: po tuščiomis pu- Pradėjęs dirbti įrašų studijoje, kūnu ir siela pasinėrė pelių skardinėmis negarbingai vartaliojasi George’o į rokenrolą. Sakė, tais laikais net bandęs rašyti knygą Orwello „1984“. Pupelės buvo mėgstamiausias Džo- apie provincialo gyvenimą megalopolyje. Svajojo tapti no valgis. O gal ir ne, juk pats man sakė: tai bėdžių rašytoju. Pasakė man pirmąją knygos frazę: „Londo- maistas, pigiausia, ką galima nusipirkti. Nesivargin- ne, aš jau čia, atvažiavau tavęs užkariauti.“ Skambėjo davo jų net pasišildyti. Kabindavo su šaukštu šaltas, banalokai. Kai paklausiau, kas atsitiko jo knygai, at- per barzdą varvėdavo to surogato syvai. sakė, kad ją prarijo hedonistinis jaunystės kvaitulys. Toliau kasinėdamas kultūrinį sluoksnį, randu bri- Aštuoniolikmetis vaikinas nugrimzdo į narkotikų ir tų klasikus: Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus por- alkoholio liūną, tos bakchanalijos tęsėsi metų metus. tretą“, Shakespeare’o sonetus, keletą man nežinomų Gyvenimo planai buvo vis atidėliojami rytojui, kol tas autorių. Jaučiuosi tikras nacis, maitinantis ugnį kny- rytojus nebeteko prasmės. Toks šėtoniškas tempas nu- gomis, tiesa, aš – bibliotekininkės sūnus – kraunu jas varė jį nuo kojų, išvarė iš proto. Psichiatrų paskirti, į šiukšlių maišus. sako, netinkami medikamentai pataisė Džoną nepa- Atidarau spintą – mano nuostabai, ji švari ir beveik gydomai. Ir dabar sėdi čia kaip koks Nietzsche, pupe- tuščia, išskyrus keletą vienišų pakabų. Ant viršutinės lėmis aplipusia vešlia barzda, – liūdnos palūkanos už lentynos randu storą juodą knygą – tai Koranas arabų ir siautulingas praeities dienas ir naktis. anglų kalbomis. Nekyla ranka jo išmesti, nors nesu nei Pagriebiu prie spintos styrantį juodą medžiaginį gi- islamo gerbėjas, nei kitos religijos fan(atik)as. Žinau, taros futliarą, sukišu į paskutinį maišą ir užrišu. Vis- kam jį padovanosiu. Kai įteikiu knygą rusvabarz- kas baigta! Nuo kaktos žliaugia prakaitas. 11 šiukšlių džiui šeichui Muhamedui Ali, jo veide išvystu plačią maišų išsirikiuoja koridoriuje. Visas dainiaus gyve- šypseną. Kadaise šis prieglaudos gyventojas vadinosi nimas supakuotas! Ir bus išmestas į Nebūtį. Patriku Džonsonu, bet tai buvo seniai, dar prieš jam Džonas buvo perkeltas (žinoma, abipusiu sutiki- atrandant Alachą. Atsivertėliai į islamą mėgsta, ne- mu) į kitą vietą, galbūt geresnę... Pas mus jis ir taip žinau, kodėl, pasirinkti šį vardą, gal aklai kopijuoja užsibuvo pernelyg ilgai, net penkerius metus. Gyven- Cassiusą Clay’ų?2 tojai nuolatos perkeldinėjami iš vienos institucijos į Kartais Džonas prašydavo tabako. Pavaišindavau, kitą, kad neužsibūtų – nesuaugtų su vieta, kad vyktų kai nematydavo kiti prieglaudos gyventojai, nes jie nuolatinė cirkuliacija. Kad jie nesijaustų čia kaip na- kaip skėriai gali užpulti minkštaširdį darbuotoją. muose arba kaip kalėjime... Šios įstaigos vadovybė netoleruoja tokio elgesio. Ga- Džonas Smitas, žmogus, svajojęs tapti rašytoju, vęs žiupsnį, šėtoniškai nusikvatodavo, padėkojęs sku- paliko visą savo užgyventą turtą. bėdavo drebančiomis rankomis, parudusiais pirštais Išėjo, pasiėmęs tiktai gitarą. susisukti suktinę. Ir jau norėdavo užpešti dūmą, kaip senais gerais laikais, bet turėdavau išvaryti draugelį laukan lyg šunį – nesvarbu, lietus ar sniegas. Taisy- 1 HH – Haris Haleris, Hermano Hese’s romano „Stepių vilkas“ pagrindinis klės galioja beveik visoje ES: viešoji erdvė – nerū- herojus. kymo zona. Nutaikęs progą, išsmukdavau ir aš kaip 2 Cassius Clay’us – boksininkas, pasauliui geriau žinomas kaip Muhame- koks mokyklinukas kartu parūkyti į kiemelį. das Ali.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 63 Kaimynystė

Dvikalbiškumo asimetrija, atminties ideologija ir kultūrinė įvairovė Ukrainoje

Su Volodymyru Kulyku kalbasi Tomas Kavaliauskas

Volodymyras Kulykas – Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Politikos ir etninių studijų ins- tituto tyrimų vadovas – yra dėstęs JAV Kolumbijos ir Standfordo universitetuose, dirbo Kanados, Didžiosios Britanijos, Vokietijos tyrimų centruose, parašė tris knygas ir aibę straipsnių apie kalbos, atminties ir tapatybės politiką posovietinėje Ukrainoje.

omas Kavaliauskas. Jei teisingai supratau Jūsų po- bui. Ukrainiečiai su rusais yra labai artimai susiję, ypač Tziciją,1 vietoj etninės poliarizacijos siūlote skatinti Rytuose ir Pietuose, dėl mišrių santuokų ir dėl to, kad Ukrainos regionų kultūrinę ir politinę konkurenciją? Ta- dažniausiai vartoja rusų kalbą, laikydami ją pagrindine. čiau šalyje, kuri tiek lingvistiniu, tiek politinės vaizduo- Po 2004-ųjų tai tapo akivaizdu visiems, kas atidžiau tės atžvilgiu skyla į dvi dalis – į šiaurės vakarus ir į pie- stebėjo Ukrainos politinį procesą. Leonido Kučmos tryčius, regioninė konkurencija vargu ar išvengtų etninės režimas tuo pat metu ir skatino regioninės specifikos poliarizacijos. raišką, ir bandė ją apriboti, kad centras galėtų kontro- Volodymyr Kulyk. Tame straipsnyje, rašytame liuoti regionus. Dviejų Ukrainos dalių (kurios atitinka- 2001 m., aš kviečiau ne propaguoti regioninę konku- mai tapo žinomos kaip oranžinė ir mėlyna) mobiliza- renciją, bet pripažinti faktą, kad ji vyksta ir posovieti- cija per 2004-ųjų prezidento rinkimus ir po jų pabrėžė nei Ukrainai yra gerokai svarbesnė negu etnopolitinė skirtumus tarp vertybių ir interesų. Mėlynieji politikai konkurencija, kuriai mokslininkai tada skyrė pagrin- Viktoro Juščenkos pergalę ir Viktoro Janukovyčiaus dinį dėmesį, remdamiesi Rogersu Brubakeriu. Beje, jo pralaimėjimą pasitelkė jo rinkiminės apygardos mobi- koncepcija apie nacionalizuojamas valstybes buvo pa- lizacijai, kad atkeršytų per būsimus rinkimus. Rinkėjai grindinis mano kritikos objektas.2 Tuo metu vis dar at- buvo raginami priešintis oranžinės vyriausybės politi- rodė verta pabrėžti, kad Ukrainoje didžiausi politiškai kai. Ši strategija ypač pasireiškė mėginimais rusų kalbą reikšmingi skirtumai egzistuoja ne tarp etninių ukrai- padaryti oficialia tose Rytų ir Pietų provincijose, kur Ja- niečių ir etninių rusų, o tarp regioninių grupių, kurių nukovyčiaus Regionų partija laimėjo parlamentinius ir kolektyvinė atmintis, kalbos preferencijos ir politinė vietinius 2006-ųjų rinkimus. Atkakliai priešintasi Juš- orientacija ryškiai skiriasi. Tai tie skirtumai, kuriuos ir čenkos užsienio politikai, planams dėl kalbos ir atmin- vieno, ir kito regiono elitas stengiasi panaudoti savo la- ties. Tokia laikysena pagilino skilimą tarp dviejų šalies

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 dalių, kur ypač skyrėsi jų Antrojo pasaulinio karo suvo- juo mažiau saugi ji jaučiasi. Taigi ukrainiečiai jau- kimas. Nors regioninę poliarizaciją iš dalies lemia poli- čiasi šiek tiek saugesni negu estai ir gerokai sauges- tinė vaizduotė, radikalūs įsitikinimų skirtumai matomi ni negu latviai. Tačiau iš tikrųjų svarbi ne statistika, tiek elito, tiek plačiųjų masių lygmeniu. Tai apsunkina bet savivoka, nuo kurios priklauso, kaip aiškiai api- valstybės institucijų pastangas siekti tautos vienybės, brėžiama grupės savastis, t. y. tai, kuo ji skiriasi nuo todėl Ukrainos valstybingumas net ir po dvidešimties kitų. Šiuo atžvilgiu ukrainiečiai yra pažeidžiamesni metų nepriklausomybės tebėra trapus. negu baltai, nes dauguma tų, kurie laiko save ukrai- Tuo pat metu vyksta ne tik žodžių karas tarp oranži- niečiais, jaučia savyje nemažai rusiškumo ar bent jau nių Vakarų ir mėlynų Rytų, bet ir tiek ekonominė, tiek suvokia rusų kalbą ir kultūrą kaip savąją (lygiai taip, politinė konkurencija tarp regionų. Nors mėlynųjų eli- kaip ukrainietiškąją, o gal net labiau). tas aiškina, kad jų regionai „išmaitina“ oranžinius, to- Sprendžiant iš žmonių nusiteikimo kalbėti rusiškai, dėl šie turėtų būti dėkingi, užuot be paliovos kritikavę, pomėgio dainuoti rusų dainas, skaityti rusiškas kny- kiekvienoje šalies dalyje yra ir duodančių, ir imančių. gas, naršyti interneto (ru) tinklalapius, grindžiamas Maža to, centras skirsto pajamas, nesiekdamas visų pir- kelias atitinkamai rinkos plėtrai kur kas toliau už Ru- ma išlyginti ekonominių kontrastų, bet verčiau apdova- sijos ir etninių rusų ribų, ir ši rinka išstums panašius noja jam lojalų elitą, „paperka“ tuos gyventojų sluoks- ukrainietiškus produktus. Akis badanti ukrainiečių nius, kurių paklusnumą vyriausybei reikia užsitikrinti kultūros marginalizacija ypač sustiprina nesaugumo tam tikru metu arba gauti palaikymą per rinkimus. Kai jausmą tų ukrainiečių, kurie rusų kultūros nelaiko 2010-aisiais prezidentu tapo Janukovyčius, pasipylė sava (ir kurių dalis, panašu, gerokai mažesnė negu dosnios dotacijos jo gimtajam Donbasui, nors tai vienas „aiškiai apibrėžtų“ estų ir latvių). turtingiausių šalies regionų tiek pagal investicijas, tiek Keisčiausia, kad nerimas dėl etninės savasties ko- pagal pajamas. Tai suvokiama kaip „apiplėšimas“ (opo- egzistuoja su besitęsiančiu rusų kalbos ir/ar kultūros zicija stengiasi tą viešinti), nuteikiantis prieš Donbasą dominavimu kasdienybėje: kai kurie žmonės net nesu- tiek oranžinių, tiek mėlynųjų regionus, o tą neapykantą vokia savo pačių indėlio į šią mažų mažiausiai dvipras- skatina kadro, kuris kilęs iš šio regiono, administracinė mišką lingvakultūrinę visuomenės padėtį, kuri jiems politika. Net paties Donbaso gyventojai yra vis labiau nepriimtina, bet ir jie patys prie jos prisideda. Jie nori, supriešinami dėl įžūlios režimo politikos, įstūmusios į kad valstybė darytų tai, kas, jų manymu, teisinga, nors skurdą, lėmusios, kad dauguma žmonių darosi teisiškai patys renkasi tai, kas lengva ir patogu. vis labiau pažeidžiami. Tokia politika sulygina politinės Vertėtų atkreipti dėmesį, kad marginalizuoti kul- „vaizduotės“ skirtumus, tačiau veikiausiai vis tiek pra- tūrą labai padeda globalizacija, – plačiausiai paplitu- vers per rinkimus, bent jau artimiausius. sioms kalboms ji suteikia konkurencinį pranašumą prieš mažiau žinomas. Lingvistikos atžvilgiu esame Ar ukrainiečiai Ukrainoje jaučiasi saugūs, ar juos per- linkę manyti, kad globalizacija labiausiai susijusi su sekioja išnykimo baimė – jei ne kaip etninės rūšies, tai bent anglų kalba, o rusų kalbos paplitimą posovietinėje kaip ukrainietiškos kultūros paveldėtojų, susiduriančių su erdvėje laikome Sovietų imperijos palikimu. Bet iš ti- lingvistiniu ir kultūriniu rusų dominavimu? Ar ukrainie- krųjų vienas svarbiausių globalizacijos padarinių šiose čių padėtį galima lyginti su latvių ir estų situacija? Gal šalyse yra vis plačiau plintantis rusų kaip regiono lin- vienas iš skirtumų būtų tas, kad ukrainiečių etniškumas gua franca vartojimas tose socialinėse sferose, kuriose kur kas dažniau negu lietuvių, latvių ar estų yra „dvis- vyksta supranacionalinis žmonių judėjimas, prekių luoksnis“, o kartais ukrainiečiai netgi antietniški? ir informacijos sklaida, plėtojamos komunikacinės Manau, tai labiau priklauso nuo to, kokią populia- technologijos, tarptautinė prekyba, sezoninis darbas cijos dalį sudaro tam tikra grupė: juo mažesnė dalis, ir turizmas. Šį naują vaidmenį rusų kalbai skyrė ne

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 65 valstybė, o rinka, sustiprindama paveldėtą pranašumą kontroversija atsirado dėl istorinės patirties ir atminties prieš vietines kalbas ir trukdydama valstybei įveikti šį skirtumų tuose regionuose, kurie buvo SSRS dalis nuo kenksmingą imperinį palikimą. Maža to, valstybės ga- pat jos įkūrimo, ir tų, kurie inkorporuoti pagal Molo- lias bent kiek apriboti rinkos laisvę varžo tarptautinis tovo-Ribbentropo paktą. Dauguma Vakarų regionų gy- žmogaus ir mažumų teisių režimas, kuris atgraso nuo ventojų, visų pirma Galicija, kurios stipri ukrainietiška bet kokių bandymų juridiškai ar administraciškai pri- tapatybė iškilo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, esant paly- mesti oficialią kalbą privačiai sferai. Paradoksalu, ta- ginti liberaliam Austrijos-Vengrijos valdymui, ir sura- čiau tai padeda ne lokalioms, sparčiai nykstančioms, o dikalėjo tarpukariu dėl konfrontacijos su lenkais, – so- galingoms supranacionalinėms kalboms. vietų režimą suvokė kaip okupaciją, nesvarbu, kad daug Ne ką mažiau paradoksalu ir tai, kad kai kurios supra- kas daryta pačių Rytų ir Vidurio ukrainiečių rankomis. nacionalinės kalbos gali pasinaudoti savo kaip mažumų Tokį požiūrį ypač sustiprino netrukus ukrainiečių (ir kalbos statusu tose valstybėse, kur jos pačios marginali- lenkų) politikus, inteligentiją ir visus tuos žmones, ku- zuoja vietines kalbas, pavyzdžiui, Rusijoje ir Ukrainoje. riuos režimas laikė nacionalistais, užgulusi sunki pries- Iki nepriklausomybės rusai Ukrainoje jautėsi sauges- pauda. Nekeista, kad artėjantis sovietų sugrįžimas po ni negu Baltijos šalyse todėl, kad laikė ukrainiečius la- nacių okupacijos privertė tūkstančius žmonių trauktis į bai panašiais į save, o latviai ar estai visada pabrėždavo Vakarų Europą, iš pradžių jie atsidūrė dipukų stovyklo- esminius etninius skirtumus. Atitinkamai nepriklauso- se, vėliau persikėlė už vandenyno. mybės aušroje Ukrainos rusai nesibaimino jokio radi- Tuo metu partizanai, vadinamoji Ukrainos sukilėlių kalaus etnokultūrinės politikos ir praktikos pokyčio, su armija, sutelkta 1942-aisiais kovoti su naciais (ir sukurs- nepriklausomybe jie susitaikė (dauguma netgi rėmė) tyta antilenkiškam etniniam valymui Volynėje ir Gali- ekonominiais sumetimais. Maža to, panašiai mąstė daug cijoje 1943–1944 m.), su „antraisiais sovietais“ kovėsi etninių ukrainiečių šalies Rytuose ir Pietuose. Nekeista, iki 1950-ųjų pradžios. Daug šeimų Galicijoje turi gi- kad šios dvi grupės, priklausančios politiniam ir ekono- minių, kovojusių Ukrainos sukilėlių armijoje, užmuštų miniam elitui, todėl gerai atstovaujamos, užtikrino rusų arba įkalintų. Sukilėliai laikomi herojų armija, reikalau- kalbos ir kultūros plitimo tęstinumą, kuris dabar įtvirti- jama, kad tai būtų pripažinta valstybės lygmeniu, bent namas ne tiek administraciniais nurodymais, kiek rinkos jau prilyginta pagal garbę ir nuopelnus sovietų karo nuožiūra, o daugumai politikų visai nesinori to apriboti. veteranams. Taigi ši ukrainiečių dalis gegužės 9-osios nelaiko Pergalės diena, pritaria siūlymams traktuoti šią Kai lyginame Baltijos šalis ir Ukrainą, akivaizdu, datą kaip gedulo už visus žuvusius kare dieną. kad nesutampa 1945-ųjų gegužės 9-osios vertinimai. Dauguma Rytų ir Pietų Ukrainos gyventojų tam prieš- Lietuviams, latviams ir estams gegužės 9-oji reiškia ne tarauja ir džiugiai švenčia sovietų pergalę prieš nacius. išvadavimą, bet okupaciją, o Ukrainoje, jei neklystu, Daugelio giminaičiai priklausė Raudonajai armijai, o po tiek ukrainiečiai, tiek rusai, gal ir kitos mažumos, pa- karo malšino partizanus sukilėlius Vakarų Ukrainoje. vyzdžiui, Krymo totoriai, švenčia ją kaip Pergalės dieną Rytiečiai sukilėlių armiją vadina priešais, nacių kolabo- prieš nacių Vokietiją. Ar visi Ukrainos regionai vienodai rantais, nepripažįsta jų kaip nepriklausomybės kovotojų. vertina gegužės 9-ąją? Kokią simbolinę prasmę 1945-ųjų Nors mokykloje ir universitetuose jaunoji karta gauna Jalta turi, pavyzdžiui, Krymo gyventojams? Ar istorijos labiau subalansuotą praeities interpretaciją, vis dėlto vadovėliai aptaria sąmokslą pagal Stalino norus perskel- šeimos atmintis, o ypač konfrontacinė politinė retorika, ti Europą į Rytus ir Vakarus? trukdo atsikratyti sovietinės karo sampratos ir pereiti prie Ukrainoje gegužės 9-oji yra kontroversiška data, bet nuosaikaus tautinio naratyvo. Didžioji dauguma rytiečių demarkacinę liniją ji brėžia ne tarp rusų mažumos ir teikia pirmenybę sovietiniam įvardijimui Didysis tėvynės titulinės tautos, o veikiau tarp šalies Rytų ir Vakarų. Ši karas… Tai priimtina daugumai šalies gyventojų, mat ir

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Vidurio Ukraina jaučiasi arčiau sovietinės ideologinio Šią sąvoką pavartojau Brubakerio kritikos kontekste, fronto „pusės“, nors šią preferenciją kiek modifikuoja jų reaguodamas į jo teiginį apie iš esmės etniškai tautinį oranžinė politinė orientacija. „nacionalizuojantį nacionalizmą“ valstybėje, turinčio- Tokius radikaliai priešingus požiūrius į karą sustiprina je vieną ar daugiau tautinių mažumų. Pasak Brubake- politinis diskursas, pabrėžiantis kontroversišką Ukrainos rio, toks nacionalizmas valstybę supranta kaip įrankį, piliečių patirtį ir skirtingas nuostatas. Ne mažiau svarbu ir skirtą apginti ir propaguoti tam tikros etnokultūrinės tai, kad viešojoje erdvėje sovietinis naratyvas nepastebimai „esminės tautos“ kalbą, kultūrą, demografinę poziciją, remiamas tokiais iš pažiūros neideologiniais „produktais“ ekonominę gerovę ir politinę hegemoniją.3 Tai labai kaip filmai, o ypač serialai apie karą, kur sovietų kareiviai skiriasi nuo viską apimančio (inclusive) nacionaliz- pateikiami kaip „mūsų“, o sukilėliai arba demonizuojami mo, kuris valstybę laiko bendra visiems piliečiams ir kaip nacių kolaborantai, arba apskritai nutylimi, tarsi nė ieško būdo, kaip palaipsniui mažinti tam tikrų grupių nebūtų egzistavę. Dauguma šaltinių Ukrainos sukilėlių ar- atskirtį, puoselėja visus vienijančią tautinę tapatybę, – miją pamini tik aptardami nacionalistinių partijų reikala- šį procesą įprasta vadinti tautos kūrimu. Tad nors toks vimą pripažinti jos kovą už nepriklausomybę ir dėl to ky- nacionalizmas ir teikia pirmenybę „esminės tautos“ lančius aršius ginčus. Taigi viešasis diskursas Raudonąją kalbai ir kultūrai, jis nediskriminuoja etninių mažumų armiją pristato kaip nekritikuotiną istorijos dalį, o tautinį nei politinėje, nei socialinėje sferoje, bent jau nedaro to pasipriešinimą – kaip einamosios politikos dalį, skatinda- etninės tapatybės pagrindu (tarkime, dėl prasto oficia- mas ypač kritiškai vertinti tą praeities tarpsnį. Sąveika tarp liosios kalbos mokėjimo). šeimos atminties, mokyklose dėstomos istorijos ir žinias- Aš manau, kad iš įvairių ukrainietiško nacionalizmo klaidos interpretuojamos praeities modeliuoja jaunesnių atspalvių įtakingiausias yra tas, kuris siekia sukurti vis- kartų suvokimą, taigi lems, kokia bus Ukrainos visuome- ką apimančią tautos tapatybę. Pas mus nebuvo jokios nės kolektyvinė atmintis ateityje. politinės ar socialinės mažumų diskriminacijos, bent Turint omenyje, kad karai dėl atminties, kaip vidi- jau neturėta tokių intencijų (Krymo totoriai arba ro- nio ukrainiečių susiskaldymo iliustracija, yra sutelkti mai dažnai atsiduria prastesnėje padėtyje dėl valstybės ties Ukrainos sukilėlių armija, nieko keista, kad Jaltos nesugebėjimo juos palaikyti, o ne dėl piktos valios). sandėris, užtraukęs tiek nelaimių Rytų europiečiams, Etninė tapatybė nebuvo naudojama kaip kriterijus nei iki šiol nėra aktyviau aptariamas nei žiniasklaidoje, nei pilietybei, nei įsidarbinimui, nei edukacijai, nieko ne- akademiniame diskurse. Pasmerkus Jaltos susitarimus lėmė per parlamento ar vietinių tarybų rinkimus, ne- dėl pokarinės Europos sienų, iškart kiltų klausimas dėl varžė jokių kitų politinių ir socialinių teisių. Tuo pat vakarinių Ukrainos teritorijų, anksčiau priklausiusių metu netgi ganėtinai atsargūs mėginimai ukrainiečių Lenkijai, Rumunijai ir Čekoslovakijai, gal todėl Ukrai- kalbą įtvirtinti viešajame sektoriuje arba į mokyklų nos nacionalistinės partijos nelinkusios judinti šios vadovėlius įtraukti ukrainocentrišką istorijos versiją problemos. Bet pagrindinė priežastis, manyčiau, yra ta, dažnai buvo suprantami kaip mažumų, ypač rusų, dis- kad sovietinio naratyvo šalininkai turi pakankamai iš- kriminacija. Daug ukrainietiškai kalbančių ukrainiečių teklių ir gali viešajam diskursui primesti savo sudarytą kaltino vyriausybę, ypač Kučmos ir Janukovyčiaus, dėl darbotvarkę, visą dėmesį sutelkdami į blogybes, susiju- titulinės tautos diskriminacijos, nes skatinama rusų sias su Ukrainos sukilėlių armija… kalba, o ukrainiečių kalbos reikalais nesirūpinama. Nors valstybės prioritetai, laikui bėgant, šiek tiek sky- Jūsų straipsnyje radau įdomų terminą – „nenacio- rėsi, visada siekta skatinti ukrainiečių kalbą ir kultūrą nalizuojantis nacionalizmas“. Ar toks egzistuoja? Kas be menkiausio antagonizmo rusakalbiams, nekeliant nors ginčytųsi, kad tik multikultūriškumas gali būti pavojaus socialiniam stabilumui, – būtent tai aš vadinu nenacionalizuojantis… nenacionalizuojančiu nacionalizmu.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 67 Žinoma, tai nėra unikalus Ukrainos fenomenas; Idealiu atveju Jūsų „lingvistinis Šengenas“ turėtų tiesą sakant, dauguma šiuolaikinių valstybių orien- žengti koja kojon su politiniu Šengenu. Beje, Euro- tuojasi į tokią nacionalinę politiką, kuri nesikėsina pos Sąjunga drąsina išmokti bent po dvi kitų valsty- į lygias politines ir socialines visų piliečių teises, bet bių narių kalbas. Tačiau dauguma teikia pirmenybę kartu skatina titulinės tautos kultūrą. Toks skatinimas ne toms kalboms, kurių mokėjimas palengvintų arti- neužkerta kelio puoselėti kitas daugiau ar mažiau izo- miausių kaimynų tarpusavio supratimą, o toms, ku- liuotų grupių, ypač imigrantų, kultūras. Multikultū- rios leidžia bendrauti plačiose geografinėse teritori- riškumas, kultūrinės įvairovės fenomenas, priimtas ir jose, nes tą daryti įsakmiai skatina globalizacija. Ypač puoselėjamas daugumos visuomenių visame pasauly- sparčiai plečiasi anglų kalbos vartojimo plotai. Dau- je kaip normatyvinė orientacija į tokios įvairovės ska- guma ES gyventojų šia kalba kalba tarsi gimtąja arba tinimą pas mus populiarus tik tarp intelektualų ir tam kaip antrąja kalba, tokios multilingvistinės šalys kaip tikrų politinių sluoksnių šalies Vakaruose. Šveicarija ar Estija kartais ją vartoja net „naminiam“ Ukrainos valstybė ganėtinai tolerantiška kultūrinei bendravimui. Vis daugiau piliečių ignoruoja tariamai įvairovei, bet nesiekia jos skatinti. Ne tik pagrindinė mažiau naudingą kaimynų ar net tėvynainių kalbą. kultūra labai skiriasi, pavyzdžiui, Galicijoje ir Donba- Etninius lenkus, gyvenančius Lietuvoje, išmokti se, kai kurios etninės mažumos apsijuosusios apsau- lietuvių kalbos turėtų skatinti ne idealistinis „lingvis- gine juosta nuo homogenizuojančių įtakų, dauguma tinis Šengenas“ (kuris, mano požiūriu, taip pat reika- žmonių ten, pavyzdžiui, vengrų apgyventose Trans- lauja, kad lietuvių dauguma išmoktų lenkų kalbą, mat karpatijos teritorijose, net nemoka oficialios valstybi- nėra Šengeno be abipusiškumo),* o valstybė, tokių ži- nės kalbos. nių reikalaudama iš visų, norinčių dirbti viešajame Panašiai elgiasi ir imigrantai kai kuriose Vakarų ša- sektoriuje. lyse. Išvirkščioji tokios kultūrinės savisaugos pusė yra Ukrainoje dauguma žmonių tiek ukrainiečių, tiek tai, kad nesugebama visavertiškai dalyvauti platesnės rusų kalbas moka pakankamai gerai, kad galėtų ben- visuomenės politinėje ir ekonominėje veikloje. * Vertėjo/pašnekovo pastaba: svarbu pabrėžti, kad čia susiduriame su Stebėdamas lietuvių ir lenkų piktas rietenas dėl dviem skirtingais teoriniais idealaus lingvistinio Šengeno variantais. pavardžių rašybos ir dvikalbiškumo taikymo, susi- Pirmas – tai dvikalbė ar trikalbė komunikacija tik tuose regionuose, kur mąsčiau apie „lingvistinio Šengeno“ idėją. Akivaizdu, susiliečia politiškai ir kultūriškai jautrios tapatybės, nepuoselėjant lūkesčių, kad politinis Šengenas, t. y. keliavimas be vizų, nėra kad tam tikros valstybės gyventojų dauguma išmoks mažumos kalbą, pakankamas – lingvistinių konfliktų netrūksta įvairio- pavyzdžiui, lenkų dauguma Lenkijoje, ko gero, nesimokys nei lietuviškai, nei se Vidurio Rytų Europos šalyse. Lingvistinis Šengenas ukrainietiškai, o vokiečių dauguma Vokietijoje vargu ar turės entuziazmo reikštų, kad visi regionai su dviguba ar net triguba kul- išmokti turkų, lenkų ar pietų Šlezvigo danų, tą danske sydslesvigere. tūrine tapatybe, su skirtingomis kalbomis būtų lavinami Antroji teorija siūlo mažumų ir daugumos kalbų abipusį mokymąsi. dvikalbėse ar trikalbėse mokyklose. Ne anglų kalba turė- Bet gali būti ir trečioji idealaus lingvistinio Šengeno teorija, dar utopiš- tų išspręsti visas problemas, o pastangos perprasti savo kesnė negu dvi pirmosios, – tai visų Europos kalbų mokėjimas. Ši trečioji kaimyno kalbinę pasaulėžiūrą. teorija gali būti sušvelninama, reikalavimą mokėti visas Europos kalbas Skaitydamas vieną iš Jūsų straipsnių,4 suvokiau, kad pakeičiant tik kaimyninių šalių oficialiosiomis kalbomis. Tačiau kai kurios „lingvistinio Šengeno“ vizija artima ir Jums. tautos turi daug daugiau kaimynų negu kitos, pavyzdžiui, vengrai turėtų Tačiau akivaizdi ir dvikalbiškumo asimetrijos proble- išmokti serbų, slovėnų, kroatų, čekų, slovakų, austrų, vokiečių, rumunų ir ma, pavyzdžiui, Latvijos rusai nelinkę bendrauti latviš- ukrainiečių, o portugalai – tik ispanų ir baskų. kai, mat tikisi pasinaudosią latvių dvikalbiškumu. Ar Dar viena problema susijusi su dialektais: kokiu laipsniu dialektai turėtų Ukrainoje jaučiama dvikalbystės asimetrija? būti įtraukti į idealų „lingvistinį Šengeną“?

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 drauti tarpusavyje, tačiau pasirengimas pereiti į par- ignoruoti ukrainiečių kalbą, nors oficialiai ji yra vie- tnerio kalbą yra ganėtinai žemas. Tai ypač būdinga nintelė valstybinė kalba. rusakalbiams, kurie pabrėžtinai vartoja tik savo gim- Reziumuojant, Ukraina, deja, negali būti abipusiš- tąją kalbą. kai prisiderinančios dvikalbystės pavyzdys, o būtent Lingvistinės komunikacijos posovietinėje Ukrai- tuo, jei teisingai supratau, paremta jūsiškė „lingvistinio noje būklę antropologė Laada Bilianiuk apibūdina Šengeno“ idėja. kaip „neprisitaikiusią dvikalbystę“, nes tame pačiame pokalbyje kiekvienas vartoja sau priimtinesnę kalbą.5 Dėkoju už pokalbį. Vis dėlto ukrainakalbiai labiau linkę prisiderinti prie rusakalbių negu atvirkščiai. Net viešieji tarnautojai ne visada kalba ukrainietiškai (valstybine kalba!), ben- 1 Volodymyr Kulyk, „The politics of Ethnicity in Post-soviet Ukraine“, Journal draudami su ukrainakalbiais piliečiais, ypač šalies Ry- of Ukrainian Studies, 2001, Vol. 26, No. 1–2, p. 197–221. tuose ir Pietuose. 2 Rogers Brubaker, Nationalism Reframed: Nationhood and the National Qu- Nors naujasis Rados įstatymas pripažino aštuonio- estion in the New Europe, Cambridge and New York: Cambridge University lika (sic!) mažumų kalbų „regioninėmis“, tai neatnešė Press, 1996. jokios naudos jų kalbėtojams, nes nėra nei išteklių, nei 3 Ibid., p. 103. geros valios oficialiai jas diegti tose teritorijose, kur 4 Volodymyr Kulyk, „Language Policy in Ukraine: What People Want the jomis kalba reikšminga populiacijos dalis. Įstatymas State to Do“, East European Politics and Societies and Cultures, 2013, Vol. 27, priimtas tiesiog tam, kad valdančioji Regionų partija No. 2, p. 279–306. galėtų prieš rinkimus pademonstruoti savo rūpinimąsi 5 Laada Bilaniuk, „Language in the balance: The politics of non-accommoda- rusakalbiais Rytuose ir Pietuose. Naujasis rusų kalbos tion on bilingual Ukrainian-Russian television shows“, International Journal statusas leidžia viešosios sferos tarnautojams dar labiau of the Sociology of Language, 2010, No. 201, p. 105–133.

Metinė prenumerata – tik 60 Lt. 180 Lt arba kita valiuta pagal esamą [email protected] arba į Užsisakyti galite visuose kursą. Norintys už(si)sakyti Kultūros Kultūros barų atstovę JAV Mariją Lietuvos pašto skyriuose. barus į užsienį turėtų kreiptis į Kultūros Paškevičienę adresu 306 55th Place, Jei norite prenumeruoti žurnalą į užsienį, barų redakciją adresu Latako g. 3, 01125 Downers Grove IL 60516–1537, USA; su pristatymu oro paštu, tai kainuos Vilnius, Lietuva; el. paštas: el. paštas: [email protected]

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 69 Istorijos puslapiai

Virgilijus ČEPAITIS

NEPRIKLAUSOMYBĖS BLOKADA*

DU ULTIMATUMAI atstovauja tos politinės grupės lyderis, tai virstų di- deliu klaustuku dėl to, kas vyksta Lietuvoje ir ko iš ti- Pirmasis Kremliaus grasinimas krųjų nori Lietuvos žmonės. Galbūt jie nori, kad juos ir toliau valdytų Komunistų partija. [...] Žinau, kad Lietuva tiesiog kunkuliavo. Nesusitaikiusi su pradėti rinkti parašai, remiantys Vytauto Landsber- pralaimėjimu per rinkimus, opozicija karštligiškai gio išrinkimą į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko bandė pakeisti padėtį šalyje. Toliau buvo renkami postą. Vakar jau man įteikė tokių didžiulių lapų. Aš parašai, kad AT pirmininku taptų Algirdas Brazaus- labai prašau jus, gerbiami, mylimi Lietuvos žmonės, kas. Savo ruožtu Sąjūdis irgi pradėjo rinkti parašus to nedaryti. Labai nejauku būtų įsivaizduoti, jei tarp žmonių, palaikančių Vytautą Landsbergį. Tokio su- mūsų įvyks jausminis pasiskirstymas – kas kam dau- siskaldymo grėsmė buvo ypač pavojinga, juk Lietu- giau simpatizuoja.“ va ką tik paskelbė atsiskirianti nuo SSRS. Po to deputatė Laima Andrikienė perskaitė Aukš- Pradėdamas kovo 13-osios posėdį, AT pirminin- čiausiosios Tarybos kreipimosi į Lietuvos žmones kas Vytautas Landsbergis, aptaręs padėtį Lietuvoje, projektą: akcentavo (cituoju AT posėdžio stenogramą): „Mes, jūsų išrinktieji deputatai, vieningai balsavo- „Mūsų didžiausia politinė ir moralinė atrama viso me už laisvą, nepriklausomą Lietuvą, demokratiškai, pasaulio akivaizdoje yra rinkėjų išreikštos valios ats- pagal Konstituciją, išrinkome Lietuvos Respublikos tovavimas. Jeigu kam nors pavyko sudaryti įspūdį, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką. Dabar mums žmonės pakeitė savo nuomonę, tai būtų argumentas visiems drauge teks įveikti daugybę įvairiausių sun- trukdyti mūsų pripažinimą, įvykdytų politinių žings- kumų, todėl kelia nerimą nereikalingas Lietuvos nių pripažinimą. Argi žmonės pakeitė nuomonę? [...] žmonių skaidymasis, kai renkami parašai ir norima Kai kurie asmenys, ypač vadovaujantys politinėms pakeisti kai kuriuos teisėtus Lietuvos Respublikos partijomis, yra suprantami kaip tų politinių jėgų at- Aukščiausiosios Tarybos sprendimus. Mieli tėvynai- stovai, simbolizuojantys ir išreiškiantys tų politinių niai! Būkime vieningi ir nesukelkime atgimstančiai jėgų esmę. Todėl, jei dalies Lietuvos žmonių simpati- Lietuvai pavojaus, kuris naudingas tik mūsų nepri- jos, ir tikriausiai didelės simpatijos gerbiamam Algir- klausomybės priešams.“ dui Brazauskui būtų aiškinamos, ypač tarptautiniu Tuojau pat kitą – Santarvės klubo – kreipimąsi į mastu, kaip palankumas tai politinei linijai, kuriai Lietuvos žmones perskaitė Valerijonas Šadreika: „Šių metų kovo 11 dieną Lietuva atsikratė pries- * Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Nepriklausomybės blokada“ paudos ir pasirinko laisvę. Tačiau laisvė neįmano-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 ma be demokratijos. [...] Mes manome, kad būtina joje mūsų oponentų reikalai ne tokie nuostabūs, kaip kuo skubiau atitaisyti padarytą klaidą, kada Lietuva jie norėtų. [...] Išrinkti pirmame ir antrame turuose buvo dirbtinai suskaldyta į Sąjūdį ir atsinaujinusios 116 Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputa- partijos komunistus. Tiek iš parlamentarų, tiek iš vi- tų gavo tiktai 36,7 procento visų respublikos rinkėjų sos Lietuvos žmonių mes laukiame Vienybės akto ir balsų. O Sąjūdžio šalininkai, kurių priskaičiuota 80 sieksime, kad vienas diktatas, vienos diktato formos iš 116 išrinktų deputatų, surinko, kaip jūs manote, nepakeistų kitų. Kraštui reikalinga vienijanti asme- kiek? 28,3 procento visų rinkėjų balsų. [...] Štai jums nybė, kuri suvoktų Lietuvą kaip vieningą visumą, ne- ir tautos mandatas! Tačiau vis vien šiandien visų suteikdama prioriteto nei vienai tautybei, nei vienai Lietuvos gyventojų vardu bus paskelbta 38-ųjų metų tikybai, nei kuriems nors įsitikinimams. Tegul ateina respublikos tąsa su visomis iš čia išplaukiančiomis kūrėjas ar mąstytojas, politikas ar verslininkas, gavęs pasekmėmis.“ tiesioginį Lietuvos piliečių pasitikėjimą.“ Taigi tomis dienomis Aukščiausioji Taryba vieną Deputatas Vladimiras Beriozovas tos dienos po- po kito darė žingsnius, teisiškai atidalydama Lietu- sėdyje dar pridūrė: „Yra keliamas klausimas apie vą nuo Sovietų Sąjungos. Dar kovo 12-ąją buvo nu- tai, kad žmonės irgi kelia, kad reikia, matyt, mąstyt spręsta, kad mūsų šalies teritorijoje negalioja SSRS apie tai, kad surengti referendumą dėl kitos figūros, visuotinės karinės prievolės įstatymas. Jau svarstant dėl prezidento rinkimo. Apie tai, kuris galėtų sutai- laišką Michailui Gorbačiovui dėl Lietuvos pripaži- kyti tautą.“ nimo ir derybų, deputatai pasiūlė įtraukti punktą Visa tai vyko kovo 13-ąją. O išvakarėse Sovietų dėl jaunuolių, tarnaujančių SSRS ginkluotosiose pa- Sąjungos oro desanto kariuomenės vado pirmasis jėgose. Nuo 1944-ųjų lietuviai buvo imami į okupa- pavaduotojas, beje, lietuviška pavarde Pikauskas cinę kariuomenę, kur kęsdavo patyčias dėl tautybės, savo šifruotėje kariuomenės vadovybei jau skaičia- buvo terorizuojami ir kankinami. Dešimtys jų žuvo vo, kiek Lietuvoje dislokuota kareivių, pridurdamas, Afganistane. Susikūrus Sąjūdžiui, daugelis šauktinių kad operacijai dar prireiks kilnojamųjų radijo stočių, platino jo idėjas savo kariniuose daliniuose. Dabar, automobilio, kuriame įsikurs štabas, ir trijų tūkstan- kai paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos valstybės čių šarvuotų liemenių. Kažkodėl toje pačioje šifruo- atkūrimo Aktas, vaikinai ėmė bėgti iš karinių da- tėje buvo nurodyta, kad Lietuvoje kali 8397 žmonės. linių, kiti, parvažiavę namo atostogų, nutarė į juos Tie slapti SSRS ginkluotųjų pajėgų dokumentai tapo nebegrįžti. Paaiškėjo, kad tokių „dezertyrų“ yra prieinami po nepavykusio pučo Maskvoje 1991 m. daugiau kaip pusantro tūkstančio. rugpjūtį, jie paskelbti SSRS ginkluotųjų pajėgų ka- Kovo 12-ąją pradėtas svarstyti, o kitą dieną pri- rininko Michailo Pustobajevo knygoje „Agresijos imtas nutarimas dėl valstybinių įmonių ir organiza- kronika“, išleistoje rusų kalba 1994 m. Vilniuje. cijų statuso: Kodėl, ruošiantis kariniams veiksmams Lietuvoje, „1. Nustatyti, kad visos šio nutarimo priėmimo die- buvo skaičiuojami nusikaltėliai? ną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjun- Tarp kitko, Kremliuje tada turbūt manyta, kad ka- ginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, rinė operacija Lietuvoje vyks sklandžiai. Kai kovo įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos 11-ąją paskelbėme nepriklausomybę, Maskvoje vyko jurisdikcijai. 2. Perduodamų Lietuvos jurisdikcijai SSKP CK plenumas. LKP dalies, pareiškusios, kad įmonių, įstaigų ir organizacijų valstybinį valdymą, lieka pavaldi SSKP, sekretorius Vladislavas Švedas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, pavesti nutarė paaiškinti SSKP CK nariams, kad AT nutari- Lietuvos Ministrų Tarybai. 3. Lietuvos Respublikos mai, kurie tą dieną bus priimti Vilniuje, neatspindės įmonėms galioja jų sutartys su partneriais TSR Są- Lietuvos žmonių nuomonės: „Tačiau ir šitoje situaci- jungoje. 4. Šio nutarimo pirmame punkte nurodytus

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 71 ginčytinus nuosavybės ir teisinio statuso klausimus ja 2. Pavesti SSRS Prezidentui, SSRS Aukščiausiajai spręsti derybų su TSRS keliu.“ Tarybai, SSRS Ministrų Tarybai, kol nebus priimti Kovo 13-ąją AT pradėjo svarstyti ir nutarimą dėl atitinkami sprendimai šiuo klausimu, užtikrinti kie- SSRS liaudies deputatų iš Lietuvos teisinio statuso. kvieno Lietuvoje gyvenančio žmogaus pagrįstų teisių 1989 m. vykusiuose SSRS liaudies deputatų rinki- gynimą, lygiai kaip ir užtikrinti, kad Lietuvos SSR muose Lietuvoje nugalėjo Sąjūdžio iškelti kandida- teritorijoje būtų laikomasi SSRS, taip pat sąjunginių tai. Jie kartu su Latvijos ir Estijos Liaudies Frontų respublikų teisių bei interesų. 3. Lietuvos SSR valsty- atstovais atliko didelį darbą Maskvoje, propaguoda- binės valdžios ir valdymo organams imtis visų prie- mi Baltijos šalių savarankiškumo idėją. Daugiausia monių, kad įstatymas ir teisėtvarka Respublikos teri- jų pastangomis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas torijoje nebūtų pažeisti.“ 1989 m. gruodį paskelbė negaliojančiais Vokietijos Lydraštyje, pridėtame prie šio SSRS liaudies de- ir SSRS slaptus susitarimus, leidusius jai okupuoti putatų suvažiavimo nutarimo, Gorbačiovas jau kaip Baltijos šalis. Tačiau po Kovo 11-osios Lietuvai ta- SSRS prezidentas pareikalavo per tris dienas atšauk- pus de jure nepriklausoma šalimi, jos piliečiai ne- ti mūsų sprendimus. Tai buvo pirmasis Kremliaus begalėjo būti SSRS parlamento nariai. Nuspręsta: ultimatumas Lietuvai po Kovo 11-osios. Taip jį su- „Lietuvos Respublikos piliečiai be specialaus Lietuvos prato Vakarų spauda, taip jį suprato ir Lietuva. Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimo ne- Kai tą rytą rinkomės į Aukščiausiosios Tarybos turi teisės dalyvauti kitų valstybių, tame tarpe TSRS, posėdį, parlamento rūmus buvo apsupę žmonės. aukščiausių valdžios organų darbe.“ Tūkstančiai vilniečių laukė, ką į Gorbačiovo ulti- Kovo 13-ąją AT priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos matumą atsakys jų išrinkti deputatai. Niekas – nei Respublikos valstybinio herbo“, paskyrė naują Lie- susirinkusieji prie rūmų, nei posėdžiaujantys vidu- tuvos banko valdybos pirmininką, pradėdama kur- je – neketino kapituliuoti. Visi žinojo, kad 1940-ųjų ti savarankišką finansinę sistemą. Buvo priimtas birželio 15-ąją Vyriausybei priėmus Sovietų Sąjun- kreipimasis į SSRS vadovybę dėl derybų su Lietuva gos ultimatumą, Lietuva buvo okupuota ir beveik pradžios ir dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos penkis dešimtmečius duso nelaisvėje, sovietai nužu- teritorijos. Kovo 14-ąją parlamentas nutraukė SSRS dė dešimtis tūkstančių, represavo šimtus tūkstančių gynybos ministerijos karinių komisariatų veiklą žmonių. Du AT deputatai – Balys Gajauskas ir Liu- Lietuvos teritorijoje. dvikas Simutis – dešimtmečius praleido lageriuose. Visa tai vyko pirmosiomis dienomis po Nepri- Dar keliolika deputatų kalėjo „už antitarybinę vei- klausomybės paskelbimo. Kovo 15 d. SSRS liaudies klą“ arba buvo ištremti su tėvais. Penki gimė Sibire. deputatų suvažiavimas išrinko Gorbačiovą SSRS Atšaukti Kovo 11-osios Aktą? Kai Lietuvos parla- prezidentu. Tą pačią dieną suvažiavimas paskelbė, mentas kovo 17 d. svarstė atsakymą į pirmąjį Krem- kad „Sovietų Sąjungos suverenitetas ir SSRS Konsti- liaus ultimatumą, nė vienas parlamentaras nesiūlė tucija toliau galioja Lietuvoje kaip sąjunginėje Sovie- įvykdyti to, ko reikalavo Gorbačiovas. Tylėjo net ir tų Socialistinėje Respublikoje“. Suvažiavimas nutarė: tie, kurie susilaikė, kai buvo balsuojama dėl Lietu- „1. Patvirtindamas kiekvienos sąjunginės respu- vos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto. Landsber- blikos teisę laisvai išstoti iš SSRS (SSRS Konstitucijos gis išdėstė rengiamo atsakymo Gorbačiovui tezes, 72 straipsnis), suvažiavimas nustato, kad, kol įstaty- kurioms parlamentas 98 balsais, niekam nebalsa- mas nenustatys išstojimo iš Sovietų Sąjungos sudėties vus prieš, pritarė. Štai to laiško, kuris buvo išsiųstas tvarkos ir jo padarinių, vienašališki Lietuvos SSR kovo 18 d., svarbiausioji dalis: Aukščiausiosios Tarybos sprendimai, prieštaraujan- „1. Suvažiavimo išvada, kad Lietuvos Respublikos tys SSRS Konstitucijos 74 ir 75 straipsniams, negalio- Aukščiausiosios Tarybos sprendimai neturi galios,

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 teisiškai nepagrįsta. 2. Žmogaus teises Lietuvoje ga- tūros ir veiklos principų grupę, Aleksandras Abišalas rantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie ati- (cituoju stenogramą) pasakė: „Žinia, mūsų valstybės tinka tarptautines normas ir susitarimus, bei teismai. veiklą tenka pradėti nuo nulio, Aukščiausiosios Tary- Teisėtus TSRS interesus Lietuvoje būtina konkrečiai bos struktūrą taip pat pradedame beveik nuo nulio. nustatyti derybų keliu, ir Lietuvos Respublika juos Tas, kas buvo ikšiol, vargu ar gali mus patenkinti. Kei- kruopščiai saugos. 3. Lietuvos valstybė imasi priemo- čiasi valstybės valdymo struktūra, keičiasi vyriausybės nių, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje nebūtų pa- struktūra, turi keistis ir Aukščiausiosios Tarybos struk- žeisti įstatymai ir teisėtvarka.“ tūra. Ją paruošti reikia kažkam. Jūs turite Aukščiausio- Lietuva Maskvos ultimatumo nepriėmė. sios Tarybos nuolatinių komisijų projektą.“ Matyt, todėl jau tą pačią dieną į Kauną ir Vilnių LSSR AT turėjo daug – net aštuoniolika „nuolati- transporto lėktuvais buvo permesti keturi desanti- nių komisijų“, tiesa, rinkdavosi jos retokai. Buvo pri- ninkų pulkai iš Pskovo. Tarp kitko, kažkur skaičiau, siminta, kokios komisijos – tiksliau, komitetai – pa- kad ir 1863 m. sukilimą malšino kazokai, atsiųsti iš prastai būna demokratinių valstybių parlamentuose. Pskovo kareivinių. Tada jie jojo ilgai. Dabar desan- Taigi, 1990 m. kovo 14-ąją parlamento struktūros ir tininkai buvo atskraidinti, praėjus lygiai trim die- veiklos principų darbo grupė pasiūlė tokias nuolati- noms po pirmojo Kremliaus pagrūmojimo. nes AT komisijas (cituoju savo tos dienos užrašus): Lietuvoje tuo metu buvo dislokuotos gana dide- „Mandatų ir etikos, Teisės ir įstatymų leidybos, Už- lės SSRS karinės pajėgos. Jų su kaupu būtų užtekę sienio reikalų ir migracijos, Krašto apsaugos ir vidaus paskandinti šalį kraujyje. Tačiau Maskva jau nebe- reikalų, Ekonomikos ir biudžeto, Švietimo, mokslo ir pasitikėjo ne tik lietuviais, bet ir savo dalinių, ilgiau kultūros, Agrarinių reikalų, Socialinės rūpybos, dar- tarnavusių Lietuvoje, kareiviais bei karininkais. Jie bo ir sveikatos apsaugos, Nacionalinių santykių, Sa- galėjo atsisakyti malšinti lietuvius, paskelbusius ne- vivaldybių reikalų, Aplinkos apsaugos ir gamtos ište- priklausomybę. Štai kodėl reikėjo permesti desanti- klių, Nacionalinių santykių, Piliečių teisių gynimo.“ ninkus iš kitur. Tiesa, po diskusijų kai kurios komisijos buvo sulie- Pamenu, dar per rinkimų kampaniją teko lankytis tos, o kai kurios išskirtos į dvi. Atsirado ir visiškai Marijampolės karinėje įguloje. Kariškiams, nuolatos nauja Valstybės atkūrimo komisija. gyvenantiems Lietuvoje, buvo suteikta balsavimo tei- Deputatams buvo pasiūlyta apsispręsti, kokioje sė, tad agitavau juos balsuoti už Sąjūdį. Karininkams komisijoje jie norėtų dirbti. Pirmosiomis AT darbo rūpėjo tik vienas klausimas: ar, Lietuvai paskelbus dienomis jos buvo sudaromos ne frakcijų principu, nepriklausomybę, jie nebus iškeldinti iš turimų butų. o pagal deputatų pageidavimą. Į Užsienio reikalų, į Net ir jie tikėjo, kad Lietuva išstos iš SSRS. Švietimo, mokslo ir kultūros komisijas užsirašė net Įdomu, už ką jie balsavo? po 20 deputatų, o, pavyzdžiui, į Savivaldybių reika- lų – tik 6. Kasdieninio darbo pradžia Dar prieš kovo 11-ąją buvo numatyta, kad Minis- trų Tarybos pirmininke taps Sąjūdžio iniciatyvinės Taigi, kovo 13-ąją Aukščiausiosios Tarybos de- grupės, vėliau Sąjūdžio Seimo tarybos narė ekono- putatai grįžo prie tų klausimų, kurie buvo įtraukti mistė Kazimiera Prunskienė, jau dirbusi LSSR MT į darbotvarkę dar išvakarėse, bet jų apsvarstyti ne- pirmininko pavaduotoja. Dauguma Sąjūdžio de- pavyko dėl chaoso, tvyrojusio parlamente per visą putatų klubo (SDK) narių palaikė jos kandidatūrą. pirmąją eilinę jo darbo dieną. Dabar, ypač po Maskvos ultimatumo Lietuvai, rei- Siekiant normalizuoti posėdžius, nuspręsta sudaryti kėjo skubėti, kad parodytume visam pasauliui – AT laikinas darbo grupes. Pristatęs diskusijoje AT struk- kontroliuoja padėtį šalyje ir jau paskyrė vyriausybę.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 73 Tačiau net ir Sąjūdžio deputatai, kaip rodo mano nepriklausomybę – tai procesas. Jei nebus nuoseklaus užrašai, nebuvo vieningi: žengimo, tai gali apsunkinti tą kelią. Brazauskas už- „1990-03-15, ketvirtadienis. SDK pasitarimas dėl siminęs Gorbačiovui apie Suomijos variantą: „Očenj ministro-pirmininko interesnyj variant“** – pasakęs Gorbačiovas. Gor- Vagnorius. Kaip sureaguotų klubo dalyviai, jei būtų bačiovas esąs už susitaikymą. Andriukaitis. Ar jūs siūlomas Brazauskas? Landsbergis. Mano prerogatyva įsivaizduotumėte save premjero poste? Brazauskas. siūlyti premjerą, bet klubas turi autoritetą. Kad klubas Buvo toks Landsbergio pasiūlymas, bet aš nesutikau. taip pat turėtų savo nuomonę – būtų gerai. Šiandien Dabar mielai sutikčiau.“ turėjau pokalbį su Brazausku. Pasiekėme konsensusą. Per posėdžio pertrauką vėl trumpam susirinko Prunskienė – premjerė, Brazauskas – pavaduotojas. Sąjūdžio deputatai (tiesa, atėjo ir keli komunistų Prunskienė. Kiti du pavaduotojai – Ozolas, Šėrys atstovai, kad praneštų LKP CK biuro nuomonę dėl (buvęs LSSR MT pirmininko pavaduotojas). Nor- valdžios formavimo): vilas. Pavaduotojų pasirinkimas – premjerės kompe- „12.40. SDK pasitarimas per pertrauką tencija. Vaišvila pasisako prieš Šėrį. [...]. Landsbergis Pangonis siūlo rinkti premjeru Brazauską. Čobo- siūlo, kad Aukščiausioji Taryba atmestų Šėrį. Vaišvi- tas. Pagrindinis klausimas – kaip konsoliduoti tautą. la. Tai būtų Prunskienės kompromitacija.“ Brazauskas konsoliduotų. Paleckis. Brazauskas išsa- Nutarėme parlamento posėdžio neatidėlioti, su- kė savo nuomonę, kad imtųsi ir sunkiausio vaidmens, šaukti jį jau šeštadienį. Numatyta, kad bus paskirta bet imsis ir mažesnio.“ premjerė ir bent du jos pavaduotojai. Prieš posėdį Pasitarimas truko tik kelias minutes, nes reikėjo Sąjūdžio deputatai susirinko dar kartą: grįžti į posėdžių salę. „1990-03-17, šeštadienis 10.00. SDK pasitarimas „13.00. AT posėdis patvirtinti Prunskienės kandidatūrai Virš AT skraido malūnsparnis ir mėto lapelius, Landsbergis pasakoja, kaip ketina atsakyti Gorba- kviečiančius į „Jedinstvos“ mitingą. čiovui dėl ultimatumo Lietuvai. Antanaičiui, kai tas Landsbergis siūlo ilgai nediskutuoti dėl reglamen- pasveikinęs Gorbį, išrinktą prezidentu, šis pasakęs: tinių pasiūlymų. Genzelis pasisako prieš kabineto „My najdiom obščij jazyk.“* Kodėl būtina skubėti for- formavimą, neaptarus to AT komisijose. Nežinau, muoti vyriausybę? Svarbus pagrindas mūsų pripaži- ką pasakys rinkėjai! Landsbergis pristato kandidatę nimui yra funkcionuojanti vykdomoji valdžia. Šian- į Ministrų Tarybos pirmininkus K. Prunskienę. Buvęs dien reikia pradėti ją formuoti. Kad į mitingą 15.00 sutarimas dėl visos vyriausybės viršūnės, visi asme- išeitų naujos vyriausybės branduolys. Prunskienė. nys, kuriuos tai liečia, sutiko. Landsbergis pagąsdina Ketvirtas asmuo, arba trečiasis pavaduotojas, galės amerikonais, kad nepripažins komunistinės vyriau- būti tvirtinamas, kai bus komplektuojama ministrų sybės, lapeliais, barstomais iš lėktuvų, ir nestabilia sudėtis.“ situacija Lietuvoje. Antanavičius. Jūs kalbėjot apie Po to prasidėjo rytinis parlamento posėdis. Apie konsolidaciją ir stabilizaciją, kodėl šioje situacijoje jį užsirašiau: Brazauskas yra mažiau tinkamas negu Prunskienė? „AT posėdis Ar jūs nelaikote, kad reikia konsultuotis su politinė- Po įvadinio Landsbergio žodžio Razma pareika- mis jėgomis? lavo, kad kalbėtų ir Brazauskas. Brazauskas. Gor- Dar užsipuolė rupeikos, šadreikos. [...] bačiovas pasakęs, kad Lietuvoje reikia referendumo Prunskienė daro ekspozė. Siūlo į pavaduotojus dėl tautos apsisprendimo. Jis dar pasakęs, kad kelias į Brazauską ir Ozolą, o dėl trečio reikėsią konsultuotis.

* „Mes rasim bendrą kalbą“ (rus.). ** „Labai įdomus variantas“ (rus.).

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Šadreika. Ar premjerė pakeis visus ministrus? Pruns- perpildė kovo 20-ąją priimtas nutarimas „Dėl Lie- kienė. Yra ministrų, kurie būtini naujoje vyriausybė- tuvos valstybinės sienos ženklinimo“. SSRS vadovy- je. Andriukaitis. Ideali konsolidacinė vyriausybės vir- bė negalėjo leisti, kad toks atsidalijimas vyktų to- šūnė. Bičkauskas. Nelabai korektiška MT pirmininko liau, nes atkakliai laikėsi nuostatos, esą Lietuva ir pateikimo procedūra. Ne pats geriausias politinis po Kovo 11-osios yra viena iš sovietinių respubli- sprendimas, bet vienintelis šią konkrečią valandą. kų. Kovo 21-ąją Gorbačiovas paskelbė įsaką Nr. 207 107 balsai už, 6 prieš, 13 susilaikė. 15.10 Prunskie- „Dėl papildomų priemonių, ginant sovietinių pilie- nė išrinkta premjere. čių teises, bei SSR Sąjungos suvereniteto Lietuvos Prunskienė siūlo, reklamuodama, Brazauską. SSR teritorijoje išsaugojimo“: Brazauskui niekas neužduoda klausimų. 122-3-4. „Nepaisydamos III liaudies deputatų suvažiavi- Balsavau prieš kartu su Butkevičium ir Pečeliūnu. mo kovo 15 d. nutarimo Lietuvos SSR Aukščiausioji Toliau – Ozolo kandidatūra. 112-3-5.“ Taryba ir Vyriausybė toliau priiminėja teisės aktus, Pasibaigus posėdžiui, premjerė ir du jos pavaduo- pažeidžiančius sovietinių piliečių teises bei SSR Są- tojai išėjo į Nepriklausomybės aikštę, kur jų laukė jungos suverenitetą. Todėl įsakau: 1. SSRS Ministrų tūkstantinė minia. Buvo praėjusios šešios dienos po Tarybai, Lietuvos SSR vietinių liaudies deputatų ta- Kovo 11-osios. rybų vykdomiesiems bei tvarkomiesiems organams, Aukščiausioji Taryba po truputį mokėsi nuose- teisėsaugos organams garantuoti SSRS Konstitucijos klaus kasdieninio darbo. Tame pačiame posėdyje reikalavimus, ginant SSRS piliečių, gyvenančių arba diskutuota dėl posėdžių transliavimo per televiziją. esančių Lietuvos SSR teritorijoje, teises ir teisėtus in- Tada buvo tik viena Lietuvos televizijos programa, teresus. 2. SSRS valstybės saugumo komiteto pasie- visi kiti kanalai rodė laidas iš Maskvos arba Lenin- nio kariuomenei – imtis būtinų priemonių sustiprinti grado. Privačių kanalų nebuvo. Deputatas Eimantas SSRS valstybinės sienos ruožo, einančio per Lietuvos Grakauskas pasiūlė vienu iš rusiškų kanalų trans- SSR teritoriją, apsaugą, užkardyti neteisėtus veiks- liuoti mūsų debatus, o deputatas Lionginas Šepetys mus, pažeidžiančius Lietuvos SSR bei SSRS valstybi- patarė to nedaryti. Galų gale nutarta, kad televizija nės sienos įstatymus. 3. [...] Piliečiams, gyvenantiems turėtų pati nuspręsti, ar transliuos konkretų AT po- Lietuvos SSR teritorijoje, – per septynias paras per- sėdį. Buvo patvirtinta ir nuolatinių komisijų sudėtis. duoti vidaus reikalų organams laikinai saugoti vi- Išrinkusi savo vadovybę, premjerę ir jos pavaduoto- sus jų turimus šaunamuosius ginklus. SSRS Vidaus jus, suformavusi nuolatines komisijas, AT pradėjo reikalų ministerijai – piliečiams atsisakius perduoti veikti kaip visavertis parlamentas, o Lietuva tapo tokius ginklus, garantuoti jų atėmimą. [...]. 4. SSRS normalia valstybe. užsienio reikalų ministerijai ir SSRS vidaus reikalų Pasauliui norėjome parodyti, kad kontroliuojame ministerijai – sustiprinti sienų vizų bei leidimų už- padėtį savo šalyje. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tik sienio piliečiams įvažiuoti į Lietuvos SSR kontrolę. mums taip atrodė. Vis dar buvome kalėjime, saugo- SSRS vidaus reikalų ministerijai, SSR Sąjungos pro- mame SSRS kariuomenės. kuratūrai – imtis visų priemonių, užkardant užsienio […] piliečių, esančių Lietuvos SSR teritorijoje, užsienio piliečių buvimo SSRS taisyklių pažeidimus iki jų iš- Antrasis grasinimas siuntimo iš šalies, imtinai pagal SSRS įstatymą „Dėl teisinės užsienio piliečių padėties SSRS.“ Tyli kova su SSRS vadovybe tęsėsi. Aukščiausioji Kremlius, atrodo, suprato, kad Kovo 11-osios do- Taryba toliau bandė teisiškai atsidalyti nuo Sovietų kumentai turi rimtą teisinę galią, nes dar prieš pa- Sąjungos. Tačiau Kremliaus kantrybės taurę turbūt skelbdamas šį ultimatumą perspėjo užsienio šalių

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 75 vyriausybes, kad jos šiukštu nepripažintų Lietuvos, kluota akcija neišvengiamai artėja. Sąjūdžio būstinė nes tai esąs SSRS vidaus reikalas. SSRS Ministrų Ta- kovo 23-iąją pradėjo registruoti savanorius krašto ryba skubiai sureagavo į LR parlamento nutarimą apsaugai. Per vieną vakarą anketas užpildė du šimtai dėl įmonių pavaldumo ir atsiuntė perspėjimą, kad vyrų. Tik neturėta kuo juos apginkluoti. neleis perimti SSRS priklausančių gamyklų. Įdomu, Sunku buvo nuspėti, kad pretekstą pirmajam ka- kad ji iš anksto sureagavo į kitą mūsų AT nutari- riniam SSRS įsikišimui suteiks turtiniai ginčai tarp mą, kuris buvo dar tik ruošiamas. Jau kovo 19-ąją dviejų kompartijos atšakų – LKP, pasiskelbusios sava- pareiškė neleisianti steigti pasienio punktų, nors LR rankiška, ir tos jos dalies, kuri liko ištikima SSKP. Dar parlamentas nutarimą „Dėl Lietuvos valstybinės sie- prieš Kovo 11-ąją grupė atsakingų asmenų iš SSKP nos ženklinimo“ priėmė tik kovo 20-ąją. CK atvyko į Vilnių derėtis su abiejų kompartijos at- Antrąjį Gorbačiovo ultimatumą sustiprino SSRS šakų vadovybėmis, o šios net pasirašė susitarimą, kad Pabaltijo karinės apygardos vado įsakymas, kad visi LKP (SSKP) atiteks aukštosios partinės mokyklos, Lietuvos SSR dezertyrai per 4 dienas grįžtų į savo da- Vilniaus miesto kompartijos komiteto ir kiti pastatai. linius arba bus sugrąžinti jėga. Bet Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, naujoji Vy- Kovo 22-ąją iš Maskvos atskrido įvairių jėgos riausybė partinės mokyklos pastatą perdavė Vilniaus struktūrų delegacija, turėjusi ištirti, ką reikia pa- pedagoginiam institutui, o Vilniaus miesto partijos daryti, kad būtų įvykdytas Gorbačiovo įsakas. Tos komitete įkurdino Mokslininkų sąjungą ir MT Tau- dienos vakarą AT skubiai paskyrė Artūrą Paulauską tybių komitetą. Kovo 23-iosios rytą visus įėjimus į Lietuvos generaliniu prokuroru. Tai buvo dar vienas miesto partijos komitetą pradėjo saugoti Vilniaus akibrokštas sąjunginei valdžiai. Juk respublikos galė- įgulos kariškiai. Tą dieną Gorbačiovas atsiuntė laišką jo turėti tik respublikinius prokurorus, tad generali- Landsbergiui, reikalaudamas, kad būtų nutraukta sa- nio paskyrimas dar kartą rodė, kad Lietuva laiko save vanorių registracija. SSRS vyriausybė nurodė užsienio atskira valstybe. Kitame tos dienos posėdyje buvo diplomatams išvykti iš Lietuvos. Vis didėjant ginkluo- nutarta į Lietuvos jurisdikciją perimti visas Lietuvo- tos intervencijos pavojui, AT priėmė tokį pareiškimą: je esančias sukarintos jaunimo techninio parengimo „TSR Sąjunga stengiasi sukurti Lietuvos Respubli- tarnybai armijoje organizacijos, pagal rusišką san- koje dirbtinę įtampą. Į Lietuvos Respubliką permetami trumpą vadinamos tiesiog DOSAAF, įmones. nauji TSRS ginkluotųjų pajėgų daliniai, jie demons- Tuo metu SSRS vadovybė, atrodo, rimtai ruošėsi truoja atidengtus ginklus ir savivalę, nes nė vienas tų kariniams veiksmams, nes vėliau, kai buvo tiriama, veiksmų nėra sutartas su Lietuvos Respublikos Vyriau- kaip bandyta 1991-ųjų rugpjūtį Sovietų Sąjungoje sybe. Užfiksuoti žmonių ir turto grobimo atvejai, kaip padaryti valstybinį perversmą, SSRS gynybos minis- TSRS kariškių savivalės rezultatas. Vietiniai gyventojai tro Dmitrijaus Jazovo darbiniame dienoraštyje buvo raginami nepaklusti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. rastas toks įrašas su 1990-ųjų kovo 23-iosios data: Atsiunčiami nežinomi pareigūnai iš TSRS su aiškiau „...numatoma?! Būti pasiruošus paimti telecentrą.“ Tą nenurodomomis užduotimis, o Lietuvos Respublikos pačią dieną transporto lėktuvai atgabeno į Kėdainius pareigūnams adresuojami neteisėti nurodymai klau- dar apie tris tūkstančius desantininkų. Į Vilnių atvy- syti kitos valstybės įstatymų. Tokie TSRS veiksmai gali ko SSRS sausumos ginkluotųjų pajėgų vadas genero- būti kvalifikuojami kaip 1940 m. agresijos prieš Lietuvą las Valentinas Varenikovas. Maskva pradėjo blokuoti tąsa, ir Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba reiš- telefono ryšį su Vakarais, atšaukė net kai kuriuos lėk- kia dėl to protestą ir apgailestavimą.“ tuvų skrydžius tarp Vilniaus ir Maskvos (skrydžių į Kovo 23-iąją Sovietų Sąjunga dar tik demonstra- Vakarus iš Vilniaus tada nebuvo). Užsienio žurnalis- vo karinę savo jėgą. Po Vilnių zujo dešimtys tankų, tams uždrausta vykti į Lietuvą. Tapo aišku, kad gin- šarvuočių ir sunkvežimių su iki dantų ginkluotais

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 kariškiais. Pakeliui iš Kėdainių, desantininkų kolo- AT pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka. na pravažiavo ir pro AT rūmus. Turbūt manyta, kad Buvo nutarta, kad į Varšuvą važiuosiu ir aš. Reikėjo Lietuvai įbauginti to pakaks. atnaujinti pokalbius su Solidarność deputatais, pa- Kovo 25-ąją desantininkai užėmė Vilniaus miesto aiškinti jiems mūsų padėtį po Kovo 11-osios, suži- LKP komiteto rūmus, aukštosios partinės mokyklos noti, ką Lenkija ruošiasi daryti, kad mums padėtų. pastatą ir politinio švietimo namus. Zarasuose buvo Ar ketina Lietuvą pripažinti? Reikėjo pakviesti Soli- užimtas LKP rajono komitetas, Kaune – politinio švie- darność deputatus tęsti derybas, pradėtas dar gruo- timo namai, kuriuos Vyriausybė jau buvo atidavusi at- džio mėnesį Varšuvoje. Motieka iš Varšuvos vyko sikūrusiam Vytauto Didžiojo universitetui. Ankstyvą savo automobiliu toliau – į Vokietiją, o man reikėjo kovo 27-osios rytą sovietų desantininkai užgrobė LKP skubiai grįžti į Vilnių, kur tomis dienomis turėjo CK pastatą Vilniuje. Dalis patalpų buvo palikta „sa- būti tvirtinama vyriausybė. varankiškai LKP“, kitos atiteko LKP/SSKP. Tos pačios Jau užmiršome, kad rinkimai Lietuvoje buvo pir- dienos naktį desantininkai, įsiveržę į Naujosios Vilnios mieji demokratiški laisvi rinkimai šioje Europos da- psichiatrinę ligoninę, kurioje slapstėsi iš sovietinės ar- lyje. Ir Čekoslovakijoje, ir Vengrijoje įvyko tik „ak- mijos pasitraukę šauktiniai, keliolika jų pagrobė. sominės revoliucijos“, o rinkimai, įtvirtinę žmonių Lietuva galėjo tik protestuoti – žodžiu! – prieš SSRS pergalę prieš komunistinius režimus, buvo surengti ginkluotųjų pajėgų savivalę. Tą dieną Sovietų Sąjun- gerokai vėliau (Vengrijoje – 1990-ųjų kovo pabaigo- gos prezidentui ir vyriausybei buvo nusiųsta nota: je, o Čekoslovakijoje – liepą). Lenkijoje rinkimai į „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pre- Seimą vyko dar 1989 m. vasarą, tačiau pagal susitari- zidiumas ir vyriausybė kategoriškai protestuoja prieš mą, pasiektą „apskritojo stalo“ derybose su valdžia, TSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmus Lietuvos Respublikos rinkimams buvo nustatytos kvotos, kad Solidarność teritorijoje, šiurkščiai pažeidžiančius jos suverenitetą. deputatai Lenkijos Seime neturėtų daugumos. Tik Nuolat demonstruojama karinė jėga, šantažuojama gin- rinkimams į Seimo Senatą tokių kvotų nebuvo, ir, kluotu įsikišimu, kariškiai, laužydami įstatymus, užima beje, iš šimto senatorių juos laimėjo vos vienas ko- civilinius objektus; tai, o ypač Lietuvos piliečių, buvusių munistinės valdžios atstovas. Tačiau vienu klausimu valstybės ir Raudonojo Kryžiaus globoje pagrobimas Lenkijos Seimas buvo vieningas – mudu su Motieka naktį į 1990 metų kovo 27-ąją, praliejant jų kraują, aiš- buvome priimti, kaip oficialūs svečiai. Atrodo, Lie- kiai rodo, kad Lietuva tebelieka šalis, kurios teritorijoje tuvos atstovai buvo taip pagerbti pirmą kartą. okupantas gali siautėti nebaudžiamas. Tai niekuo nepa- Gaila, bet apie susitikimą su Solidarność deputa- teisinama agresija ir tuo pačiu tęsinys 1940 m. agresijos tais užsirašiau tik tiek: prieš Lietuvos valstybę. Remdamasi išdėstytais dalykais, „1990-03-23, penktadienis, 10.00. Varšuva. Pokal- Lietuvos vyriausybė reikalauja sugrąžinti pagrobtus pi- biai su OKP*. liečius, atšaukia iš Maskvos savo delegatus, buvusius Dalyvauja Bronisławas Geremekas, Lenkijos sena- TSRS liaudies deputatus ir reikalauja vesti derybas su torius, OKP pirmininkas, Henrykas Wujecas, Lenkijos TSRS neutralioje teritorijoje. Lietuva – beginklė taikinga Seimo narys, OKP sekretorius, Lenkijos Seimo nariai valstybė, agresoriui ji gali pasipriešinti tik moraline jėga Januszas Onyszkiewiczius, Józefa Hennelowa ir kiti. ir nesipriešindama smurtu blogiui.“ Susitikimas su OKP (30 min.) ir pakvietimas susi- tikti Vilniuje antram pokalbių turui. Parengti jiems Susitikimas su Lozoraičiu susitikimą su Lietuvos lenkais.

Kovo viduryje sužinojome, kad į Lenkiją atskris * Obywatelski klub parlamentarny (lenk. – Parlamento piliečių klubas) – Soli- Kazys Lozoraitis. Į susitikimą su juo turėjo vykti darność frakcija Lenkijos Seime.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 77 Lenkų deputatai sako: Seimas gali daugiau pasa- (vykdomojoje valdžioje) turi tiksliau atsispindėti rinki- kyti, o vyriausybė – padaryti. Kai tik reikės, Lenkijos mų rezultatai. balsas gali pasigirsti. Buvo reiškiamas didelis susirū- Departamente man pasakė: patarkit jiems, kad kuo pinimas dėl mūsų padėties. greičiau prasidėtų derybos, kad būtų akcentuotas per- Paaiškinau situaciją, kad kol kas nieko ypatingo. Tai – einamasis laikotarpis (derybose – bazės, tranzitas). įžanga deryboms ir Maskva kelia kartelę aukščiau.“ Reikia, kad su JAV pareigūnais kalbėtų tie patys Nutarėme su Solidarność deputatais susitikti ne- asmenys. Kiekvieną kartą reikia akcentuoti: milžinas delsiant – vos ne kitą savaitę Vilniuje. Tačiau kur kas prieš mažiuką. Būtų gerai, kad, kai kas nors atvažiuo- svarbesnis buvo susitikimas su Kaziu Lozoraičiu, ja iš Lietuvos, būtų aišku, kieno jis kalba vardu. Ge- kuris nešykštėjo patarimų, kaip mums elgtis naujo- riau, kad niekas dabar nevažinėtų iš Lietuvos, geriau je situacijoje. Pokalbis su juo vyko Varšuvos dailės kviesti žmones į Lietuvą, nes iš Lietuvos visi grįžta su akademijoje. Tą pokalbį užsirašiau plačiau, nes Lo- entuziazmu. zoraičio žodžius, juo labiau kad jis persakė ir JAV Kai pradėsim galvoti apie atstovybių atkūrimą – Valstybės departamento nuomonę, reikėjo referuoti kad nepapultų biesas žino kas. Reikia pasiųsti 10 Vilniuje. Žinoma, kai ko negalėjau patikėti popie- jaunų žmonių iš Lietuvos į Europą kursams. Kursai riui, pavyzdžiui, to, kad tą dieną Lozoraitis slapstėsi būtų Romoje, nes ten galima apgyvendinti. Pasiųsti nuo JAV ambasados darbuotojų, įkalbinėjusių jį ne- patikimus žmones. susitikti su mumis... Štai užrašai, kuriuos pateikiu Prekybinės problemos: palaida bala dabar. Reikia visai nesutrumpinęs ir neredagavęs: daryti iš to politinį kapitalą. Italai investuoja Sovietų „12.00. Lozoraitis: Sąjungoje už 200 000 000 dolerių. Reikia italams pa- 1) Bent dalinai kontroliuoti sieną. Pvz., aerodromą sakyti: daugiau į Maskvą nevažiuoti. Galima iš eko- kontroliuoti. 2) Kad Maskva priimtų derybų su kita nominių santykių padaryti spaudimo priemonę. valstybe principą. Graikas milijonierius siūlo Mažeikiuose perdirbti Palikti kol kas siūlelius, rišančius su Maskva. užsienio naftą. JAV sudarė aukštų valdininkų darbo grupę – dery- Gal išleisti Lietuvos paskolos lakštus? bos bus trumpos! Sakė vienas: žinot, mes Lietuvą pri- Reikia atkasti Šeštokų liniją – europinės vėžės bėgius. pažinsim tuoj po deklaracijos – to laukėm jau rudenį. Visą paštą į Lietuvą dabar siųsime per Lenkiją. Dobryninas* buvo iššauktas pas Scowcroft, prezidento Su Vašingtonu geriausia susisiekti siųstuvu. Per 3 vyriausiąjį saugumo patarėją, ir tas pasakė jam, kad savaites galima būtų užtikrinti satelito ryšį. SSRS „nedurniuotų“. Vyksta dalykai, kurie daro ne- Krašto apsaugos klausimu – reikia siekti, kad Lie- paprastai negatyvų įspūdį pasaulyje. „JAV stebi pa- tuva būtų paskelbta demilitarizuota zona. dėtį“ (taip pasakyta Valstybės departamento tekste). Prunskiene aš netikiu. Kad važinėtų ieškoti, kas Senatorius Helms jau reikalavo pripažinti Lietuvą, spausdintų litus. Ozolas – kitas galbūt dalykas.“ bet Senatas jo pasiūlymą atmetė. Vakare žiūrėjau Lenkijos televizijos žinias – buvo Kongrese gana greitai – kelių savaičių bėgyje – bus rodomos per Lietuvą važiuojančios tankų kolonos bandoma įtraukti pagalbos Lietuvai klausimą į Paramos ir savo kabinete ramiai kažką rašantis Landsbergis. Rytų Europai įstatymą (su tam tikrom sąlygom). Bet Lie- Norėjosi kuo greičiau grįžti namo. tuva turės oficialiai paprašyti, kad ją įtrauktų, ir tada jos prašymas bus svarstomas. Žinoma, komunistinė vy- riausybė negali gauti jokios pagalbos. Todėl egzekutyvose Tęsinys kitame numeryje

* Aleksandr Dobrynin, tuometinis SSRS pasiuntinys JAV.

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Laikai ir žmonės

Vytenis Rimkus

TAIGA TAIGOJE

40 metų nelaisvės už viltį

aulėtą, šiltą 1949 m. vasaros dieną aš ir Juozas Bal- Pakalbėję, pasvarstę mudu su Juozu sumanėme Sčiūnas, du buvę Šiaulių Juliaus Janonio gimnazi- leisti rankraštinį laikraštuką Taiga, kuriam patys viską jos abiturientai, užlipome ant aukštokos, puikiomis ir rašėme. Atmintyje užsiliko keletas pabirų kupletų pušimis apaugusios kalvos. Kiek akys užmatė, tęsė- apie Alzamajų: Kas per nameliai, per namai / šau- si mums nežinomi miškai, melsvėjantys horizontai, naus miestelio Alzamai. Arba apie Nižnij Udinsko girdėjosi tolimi transsibirinės magistralės garvežių turgų: Štai aristokratai / šios naujos gadynės / atrai- švilpukai. Pasinėrėme į svajones, spėliojome, kaip se- tyti batai / paakiai patinę... kasi klasės draugams, kas kaip išlaikė egzaminus, kas Miško darbai pagal siaurąjį gelžkelį traukėsi vis to- kur stos mokytis. Beje, tarp tų bendraklasių buvo ir lyn į taigą, pragyvenę pirmą žiemą Uzkokoleikoje, per- būsimieji architektai Vytautas Čekanauskas, Bronius sikraustėme į Desiatą, po to – į centrinį barakų kom- Semaška, ir kompozitorius Vytautas Laurušas, ir gy- pleksą Vesioloje, ten buvo įsteigta ir mokykla vaikams. dytojas Aleksandras Gedgaudas... Aš baigiau traktorininko kursus. Užgriuvo labai sunkūs Mudviem su Juozu, atsidūrusiems taip toli nuo Lie- darbai, ir tą paauglišką savo užsiėmimą užmetėme, net tuvos, buvo sunku susitaikyti su tremtinio lemtimi, su pamiršome. Tačiau, pasirodo, kai kas mūsų laikraštuku kažkokia siaubinga, niekuo nepaaiškinama neteisybe, labai domėjosi: apsimetę medžiotojais, barakuose lan- sutryptomis žmogaus teisėmis. Visa tai niekaip neside- kėsi agentai, šniukštinėjo, rinko žinias apie tremtinių rino su ta ramia vaiskia vasaros diena… Nepamenu, ar nuotaikas. Vieną 1951 m. pavasario naktį užgriuvo bū- tądien, ar kita proga kilo mintis ko nors imtis, gal leisti rys milicininkų, kagėbistų ir net aukštesniųjų karininkų. satyrinio pobūdžio laikraštuką, kuris pralinksmintų ben- Barakuose darė kratas, surinko laikraštukus, bloknotus dro likimo žmones, ypač jaunimo būrelį. O mūsų buvo su dainomis, eilėraščiais, konfiskavo šūsnis laiškų, viso- gana daug – dviejuose barakų kompleksuose įsikūrė apie kių popierių popierėlių. Skurdžiame, lentomis atitver- 70 šeimų, dauguma iš jų gausios, su mažais vaikais. tame mano šeimos kambarėlyje kratai vadovavo pulki- …1949 m. kovo 25-ąją didelė mūsų šeima – tėvai su ninkas Alatorcevas, kiek pamenu, pražilęs, simpatiškos šešiais vaikais nuo 2 iki 21 metų amžiaus – Pikeliškės išvaizdos vyriškis, kuris, bent jau mums taip pasirodė, vienkiemyje buvo apsupta, su ginkluota apsauga atvež- lyg ir užjautė mus dėl baisaus skurdo, ypač išsigandusius ta į Gubernijos geležinkelio stotį. Ten kartu su kitais tris mažuosius – du broliukus ir sesutę. Įsiminiau jo žo- Šiaulių apylinkių žmonėmis buvome suvaryti į vago- džius: „Derevo rubiat – ščepki letiat“ (medį kerta – skie- nus. Traukiniui pajudėjus, suskambo Šiaulių bažnyčių dros lekia) ir patarimą visokius popierius, laiškus nai- varpai, o iš vagonų sklido giesmės, dainos, himnas. kinti, deginti, nelaikyti jų namuose, tada nebus įkalčių. Buvome ištremti į Irkutsko srities Alzamajaus rajo- Deja, šio patarimo nesilaikau iki šiol. ną. Kirtome mišką, dirbome įvairius medienos trans- Aš, mano tėvas Jaroslavas, buvęs Šiaulių gimnazijos portavimo darbus. mokytojas, sesuo Elytė, buvusi Šiaulių mergaičių gim-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 79 nazijos šeštokė, Juozas Balčiūnas ir Verutė Vilkauskaitė Tardydami nemušė, bet vis grasindavo, atseit mes nė buvome areštuoti. Tiesa, tėvą laikinai paleido, bet vė- nenutuokiame, kokių poveikio priemonių jie turį. Tie liau vėl suėmė ir nuteisė 10-čiai metų kalėti už tai, kad naktiniai „pokalbiai“ buvo labai sekinantys. Galijas- viename jo bloknote rado įrašų, smerkiančių trėmimus karovas su Rožoku tiesiog įsiuto, gavę išverstą eilėraštį ir kitus neteisėtus, drastiškus sovietų valdžios veiks- apie „šios gadynės aristokratus“: mus. Laikinai buvo paleistos ir Elytė su Verute, ši per tą – Ar tai tu mus, čekistus, čia turėjai omenyje?! laiką spėjo ištekėti už tremtinio Ūdros, tikėjosi, gal tai Nors rašydamas apie tai ir negalvojau, tačiau tardy- išgelbės ją nuo naujo arešto ir teismo. tojų žodžiuose, matyt, būta tiesos. Tardyme kartais da- Apie medžiagą, kuri buvo paimta per kratą, vaizdžiai lyvaudavo ir leitenantėlis iš Lietuvos, jei gerai pamenu, byloja likęs to „obysko“ protokolas, kurio charakterin- Kaminskas. Menkas iš jo buvo vertėjas, nes versdavo gesnes ištraukas, išverstas į lietuvių kalbą, čia pateikiu: nei į tvorą, nei į mietą. „Kratos metu paimta: 1. Sąsiuvinių, pavadintų „Tai- Įvyko ir teismo farsas, per kurį mes pareiškėme ben- gos“ vardu, penki (5) numeriai nuo 1 iki 5 nr., parašytų drą protestą, kad šis teismas neteisėtas žmogaus teisių Vyt. Rimkaus ranka. 2. Užrašų knygutė ir du sąsiuvi- ir tarptautinės teisės požiūriu. Į tai, žinoma, niekas ne- niai, prirašyti Jaroslavo Rimkaus ranka. 3. Keturi są- kreipė dėmesio. siuviniai, prirašyti Vytenio Rimkaus. 4. Du sąsiuviniai Nuosprendis buvo žiaurus: Rytų Sibiro geležinke- ir bloknotas, prirašyti Rimkutės ranka. 5. Albumas su lio teismas mane ir Juozą Balčiūną nuteisė aukščiau- eilėmis, prirašytas įvairių asmenų, priklausantis Elenai siąja – mirties – bausme, tačiau tuo metu dar galiojo Rimkutei. 6. Žurnalas „Jaunoji Lietuva“, 1935 metų lai- SSRS Aukščiausiosios tarybos įsakas dėl mirties baus- dos. 7. Šešios įvairios nuotraukos. 8. Įvairių pastabų, mės panaikinimo, todėl ją pakeitė 25 metais pataisos straipsnių, eilėraščių, rašytų Vytenio Rimkaus ranka darbų lageryje, 10 metų tremties, po to dar 5 metams ant atskirų lapų, aštuoniasdešimt (80) vienetų. 9. Įvai- turėjo būti atimtos asmens teisės. Iš viso 40 metų… rių pastabų, rašytų Elenos Rimkutės ranka ant atski- Apie bylos eigą, kaltinimų formuluotes vaizdžiai byloja rų lapų, septyniolika (17) lapų. 10. Laiškų su Rimkaus kaltinamoji išvada, kuria paremtas nuosprendis. Patei- adresu lietuvių kalba 233 lapai. […] Krata daryta nuo kiu išverstą jos fragmentą: 4 iki 7,40 val. […] 1951 m. birželio 30 d.“ „Nagrinėta baudžiamoji byla: 1. Rimkaus Vytenio, Mums, visiems suimtiesiems, buvo iškelta baudžia- Jaroslavo sūnaus, gimusio 1930 metais Zatišų kaime, moji byla. Svarbiausias nusikaltimas – laikraščio Taiga Šiaulių apskrityje, Lietuvos SSR, iš valstiečių buožių, leidimas ir platinimas, sunkūs įkalčiai – sąsiuviniai su lietuvio, su viduriniu išsilavinimu, nepartinio, neteisto, dainomis ir eilėraščiais, laiškai. Atsidūrėme Irkutsko nevedusio, geležinkelio transporte dirbusio nuo 1949 vidaus tardomajame kalėjime. Aš ir Juozas buvome di- metų; 2. Balčiūno Juozo, Juozo sūnaus, gimusio 1929 džiausi nusikaltėliai, Elytė ir Verutė suimtos kaip platin- metais Meškuičių kaime, Šiaulių apskrityje, Lietuvos tojos ir skaitytojos. Tardymas, kurio ėmėsi leitenantas SSR, iš valstiečių buožių, lietuvio, su viduriniu išsila- Galijaskarovas, prižiūrimas majoro Rožoko, buvo len- vinimu, nepartinio, neteisto, nevedusio, geležinkelio gvas – mes neturėjome nei ką slėpti, nei kuo teisintis. transporte dirbusio nuo 1949 metų; 3. Rimkutės Elenos, Procesas buvo dirbtinai, mano manymu, vilkinamas Jaroslavo dukters, gimusios 1932 metais Pikeliškės kai- net tris mėnesius. Nesinori smulkiau net pasakoti apie me, Šiaulių apskrityje, Lietuvos SSR, iš valstiečių buo- tas naktines beprasmybes, apie tardymo procedūros žių, raštingos, nepartinės, neteistos, lietuvės, netekėju- kvailumą, idiotiškumą, apie kalėjimo drausmę. Tardy- sios, geležinkelio transporte dirbusios nuo 1949 metų; tojas stebėjosi, kad tarp lietuvių tokia daugybė „poetų“, 4. Vilkauskaitės Veronikos, Vinco dukters, gimusios dainininkų. Mat šiame kalėjime už panašius „nusikalti- 1930 metais Aleknaičių kaime, Šiaulių apskrityje, Lie- mus“ buvo tardoma daug tremtinių jaunimo… tuvos TSR, iš valstiečių buožių, raštingos, nepartinės,

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Penki rankraštiniai Taigos numeriai buvo išleisti po vieną egzempliorių. Autoriai pasirašydavo slapyvardžiais. Laikraštukas leistas Vesiolos gyvenvietėje, Alzamajaus rajone, Irkutsko srityje, 1950 m. Visi viršeliai ir piešiniai – Vytenio Rimkaus, raštas – Rimkaus ir Juozo Balčiūno. Raudonai pabraukti tardytojus sudominę tekstai, kurie buvo verčiami į rusų kalbą. Puslapius sunumeravo irgi tardytojai. Ant kiekvieno numerio viršelio pirmojo puslapio yra užrašas: „Изъято при обыске у меня. V. Rimkus 51/VI/30“.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 81 neteistos, ištekėjusios, geležinkelio transporte dirbusios Dažnai prisimenu tolimą praeitį su nelemtąja Taigos nuo 1949 metų. epopėja, ir kyla daug prieštaringų minčių. Tuo vaikiš- Teisiamieji, būdami antisovietiškai nusiteikę asme- ku, gimnazistišku žaidimu nesiekėme jokių didesnių nys, nuo 1950 metų birželio tarp Alzamajaus miško tikslų. Kita vertus, tai buvo tam tikra lietuviškos savi- pramonės ūkio perkeltųjų asmenų vedė antisovietinę monės išraiška, nors mes patys nesuvokėme, kad da- agitaciją, Rimkus ir Balčiūnas leido nelegalų antisovie- rome kažką antisovietiško, nenujautėme, kad čia slypi tinį laikraštį „Taiga“, kuriame pateikdavo antisovietinio toks didelis pavojus. Tiesa, kartą Šalkauskis, atrodo, ir nacionalistinio pobūdžio savo eilėraščių, platino lai- garsiojo filosofo dėdė, pamatęs laikraštuką, mus labai kraštį, skaitė jį tarp lietuvių. barė ir įspėjo dėl galimų padarinių, bet tuo metu Tai- Teisiamieji Rimkus ir Balčiūnas pasisakydavo už bur- gos jau nebeleidome, o sunaikinti išleistus numerius žuazinės Lietuvos atgimimą, taip pat skleidė proame- neatėjo į galvą. rikietiško pobūdžio gandus. Tarp lietuvių jaunimo jie Jau po teismo, kai atsidūriau kameroje, čikagiškis buvo antisovietinių dainų iniciatoriai. Teisiamasis Bal- profesorius Vainauskas tiesiog susižavėjo, kad esu nu- čiūnas skleidė piktus šmeižtus tautų vado adresu, kūrė teistas už laikraštuko leidybą. Atseit, visi mūsų kame- antisovietinius eilėraščius ir straipsnius, kuriuos duoda- roje kvailiai, net nežinantys, už ką juos nuteisė, o štai vo skaityti kitiems asmenims. žmogus ėmė ir atliko kažkokį veiksmą, ir yra nubaus- Teisiamoji Rimkutė, būdama Sovietų valdžios atžvil- tas už jį. Man tai paglostė savimeilę. giu priešiškai nusistačiusi asmenybė, dainavo antisovie- Koks buvo tos „grandiozinės“ operacijos ir bylos tines dainas, rašė straipsnius į nelegalų laikraštį „Taiga“, tikslas? Man atrodo, tai plataus masto vajaus deta- mokė lietuvių vaikus antisovietinių dainų, saugojo blo- lė – norėta lietuvių (ir ne tik lietuvių) tremtinius pa- knotą su antisovietinio turinio dainomis ir eilėraščiais. gąsdinti, nes jie jau pradėjo reikšti nepasitenkinimą, Teisiamoji Vilkauskaitė kartu dainuodavo antiso- protestuoti prieš administracijos savivalę ir smurtą. vietines dainas, iš nelegalaus laikraščio „Taiga“ išra- O gal dar svarbesnė priežastis – didžiulio prievartos šinėjo antisovietinius ir nacionalistinius eilėraščius, aparato noras žūtbūt nulipdyti priešo paveikslą, kad dainas, saugojo albumą ir bloknotą su antisovietinio pademonstruotų savo budrumą, nenuilstamą veiklą turinio dainomis ir eilėraščiais, kuriuos taip pat duo- valstybės ir liaudies gerovei. Tai liudijo „aparatčikų“ davo skaityti kitiems asmenims.“ laikysena, jų pasipūtimas. Šių oficialių „teisėsaugos“ dokumentų vertimas gal Kokios tos bylos pasekmės? Nežinau, ką laimėjo So- ir nėra labai tikslus dėl stereotipinių formuluočių, bet vietų valstybė, dar padidinusi politkalinių skaičių. Bet esmės, manau, tai nekeičia. vietos tremtinių bendruomenė kelerius metus buvo Mama pasakojo, kad po teismo pas ją atvyko kažko- susiskaldžiusi, jautėsi dar labiau prislėgta, nes ore tvy- kie valdininkai aprašyti konfiskuotino turto. Ji parodė rojo įtarumas, nepasitikėjimas. Žvilgsniai krypo į tuos, kampe numestą tepaluotą traktorininko kombinezoną. kurie neva įskundė laikraštuko leidėjus. Aš manau, kad Taigi konfiskuoti nebuvo ką. Taip pat neaišku, iš kur ir specialiai niekas mūsų neskundė. Vienas kitas prieš kaip sumokėta Irkutsko advokatams už „gynybą“ 800 savo valią gal ir „užkibo“ ant provokatoriaus kabliuko, rublių (po 200 už kiekvieną nuteistąjį). šį tą gal išplepėjo, nė nenujausdamas, kokiais sunkiais Kai baigėsi teismo procesas, mūsų grupelę išsklaidė, įkalčiais visa tai taps. O ką galėjo sakyti liudytojas teis- kiekvienas pradėjome ilgą kalinio ir lagerininko kelią. me? Juk visi žinojo, kad toks laikraštukas ėjo, „Leiskit Po Stalino mirties praėjus porai metų, visus įvairiomis į Tėvynę“ dainavo irgi visi. Jeigu tai nusikaltimas, tegul dingstimis (tas – nusenęs, ta – nepilnametė, tas – am- tremtinių barakus aptveria spygliuota viela ir visus pa- nestuotas) grąžino į pirmosios tremties vietą, o dar po verčia kaliniais. Apie tai, kaip rodo bylos išrašas, ir per poros metų grįžome į Lietuvą. tardymą, ir teisme visi lyg susitarę kalbėjome.

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Minėtina ir dar viena aplinkybė. Tos bylos priežas- užaugino sūnus, deja, irgi tapo našle, o 2012 m. mirė. čių bent aš nelaikau rimtomis, nors pasekmės – labai Nuteistuosius ilgai buvo atsisakoma reabilituoti. rimtos. Dar būdamas gimnazistas, palaikiau ryšius su Siuntinėjome raštus į Vilnių, Irkutską, Maskvą. Tik įsi- partizanais, tačiau, ir tai iš tikrųjų keista, dalis Lietuvo- kišus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatui Kęs- je likusių ir išaiškintų pogrindinės veiklos dalyvių gavo tučiui Lapinskui, 1991 m. gale Lietuvos Respublikos „tik“ po 10 metų lagerio. Bene trečiaisiais kalėjimo Aukščiausiasis Teismas reabilitavo šios bylos dalyvius. metais vieną kartą buvau apklaustas ir aš dėl tos bylos Tačiau galutinė bylos baigtis, kai galbūt atgausime ran- nuteistųjų, esą buvau pasipriešinimo grupės vadovas, kraščius, – ateities uždavinys. bet visko išsigyniau. Be to, man skirti 25 metai lyg ir Kažkur Irkutsko archyvuose dulka Taiga – savo- anuliavo vargą dėl įkalčių, užtraukiančių „tik“ 10 metų tiškas lietuvių buvimo Sibire liudijimas. O su Taigos nelaisvės… Kai grįžau į Lietuvą, KGB ir vėl stengėsi iš- byla susijęs šleifas, kartais tirštesnis, kartais prasky- siaiškinti kažkokius įtarimus, kilusius saugumiečiams. dęs, seka jos dalyvių pėdomis ir, matyt, lydės juos iki Bet gimnazistiškoji mano praeitis, atrodo, taip ir liko gyvenimo pabaigos… neatskleista, niekas, net artimieji, apie tai nežinojo, kol 1989–1992 pats neaprašiau spaudoje jau nepriklausomybės metais (Šiaulių naujienos, 1991-12-24; 1992-01-03). Ir štai 2012 m. jauniausioji mano sesutė Elzbieta Kaip tyčiotasi iš žmonių, atskleidžia toks paradoksas: Rimkutė-Bagdonienė, inžinierė statybininkė, nutarė tuoj po mūsų teismo 10 metų kalėti buvo nuteistas ir aplankyti tremties vietas, kur prabėgo jos vaikystė. Su mano tėvas Jaroslavas Rimkus, o kaip tik tuo metu ko- dukra miškininke nuvyko į Krasnojarską, lankėsi Alza- mendantas atvežė mamai motinystės medalį už tai, kad majuje, Irkutske, prie Baikalo. Didžiausią įspūdį padarė užaugino šešis vaikus. Taigi valdžia, atėmusi iš šeimos buvusi Vesiolos gyvenvietė, kur praleista 10 metų, lan- tris darbingus suaugusius žmones, pagal tą medalį skyrė kyta pradžios mokykla, – ten dabar sunkiai įžengiamas keletą rublių išlaikyti mažiems vaikams, kuriems grėsė pelkėtas miškas. Padedama Irkutsko lietuvių bendruo- visiškas badas. Beje, tas medalis lėmė, kad 1956 m. visai menės, Elzbieta rūpinosi iš teismų archyvo gauti mūsų šeimai buvo panaikinta spectremtis. Atseit šeimos, ku- baudžiamosios bylos medžiagą arba jos kopijas. Kaip tą rios turi vyriausybinių apdovanojimų, atleistinos nuo padaryti, geranoriškai patarė archyvo darbuotoja Olga bausmės. Bet grįžti į Lietuvą mums buvo uždrausta. Vis Kuznecova. Vis dėlto prireikė ištisų metų, kol 2013 m. dėlto po poros metų šiaip taip sugrįžome. vasarą Irkutsko ir Vilniaus gyventojas Česlovas Mižu- Tos bylos aukų gyvenimas susiklostė įvairiai. Apie tavičius, itin draugiškai rūpinęsis šiais reikalais, atvežė save lyg ir nedera kalbėti. Juozas Balčiūnas lageryje už- iš Irkutsko į Šiaulius kuklų paketėlį. Jame – penki ori- truko ilgiausiai, bene šešerius metus, tačiau pats pirmas ginalūs Taigos numeriai, du mano sąsiuviniai, vienas – grįžo į Lietuvą. Dirbo vairuotoju, planavo siekti mokslo, Juozo Balčiūno su mūsų abiejų eilėraščiais. Skaitau tas tačiau 1959 m. tragiškai žuvo autoavarijoje. Elytė grį- užmirštas eilutes, neretai primityvokas, gyvenimiškai žusi ištekėjo už politinio kalinio, buvusio mano klasės nerealistiškas, ir lyg iš naujo pergyvenu tą laiką. draugo Prano Barakausko, užaugino du sūnus, abu iš- Apie Taigą pirmąkart viešai prabilau Kultūros ba- leido į mokslus. Deja, anksti liko našle, o lageryje gauta ruose 1989 m. nr. 9, todėl „savajam“ žurnalui drįstu sunki liga (reumatoidinis poliartritas) dešimčiai metų padovanoti tų laikraštukų kopijas. Po to šis faktas prikaustė ją prie lovos. Pradėjo karpinėti, tapo tauto- buvo paminėtas ir kituose leidiniuose. dailininke, dalyvavo parodose, bet 1988 m., visiškai iš- Deja, tik aš vienas iš keturių nuteistųjų tebesu gy- sekinta ligos, užgeso. Prieš pat mirtį dar spėjo pamatyti vas, tačiau šie popierėliai priklauso mums visiems, mitingą Vingio parke, pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo juose rašoma apie ištremtą visų mūsų, o gal ir ne tik vaizdo įrašą. Verutė, ištekėjusi dar Sibire, jau Lietuvoje mūsų, jaunystę...

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 83 Praeities dabartis

Skaičiau įžymaus Vilniaus spaustuvininko ir leidėjo Adomo Zavadskio 1842 m. išleistą (ir iki šiol neperleistą!) Józefo Ignaco Kraszewskio knygą „Gyvenimo ir kelionių vaizdai“ (Obrazy z życia i podróży). Tiesiog sužavėjo tai, kaip taikliai šis žymus lenkų rašytojas, mylėjęs Vilnių ir visą Lietuvą, „diagnozavo“ kai kuriuos žmonių kultūros ir būdo bruožus. Nors nuo to laiko praėjo beveik du šimtai metų, ši „diagnozė“ ir šiandien aktuali, tarsi būtų rašyta prieš savaitę ar mėnesį. Beje, išverčiau du „vaizdus“, tad įsitikinkite patys... Vertėjas

Józef Ignacy Kraszewski

PONIŠKUMO LIGA

ergančiu poniškumo liga žmonės vadina tą, ku- troškimas, kad minia matytų juos su ponais, kad Sris ponu dedasi, – tai labai taiklus apibūdinimas, visi žinotų, esą tie juos laiko sau lygiais, yra širdin- nes tokią maniją pagrįstai galima laikyti proto ne- gi jų bičiuliai. Akimirkai pasitraukę iš to sluoksnio galia. Tokių ligonių yra daug ir įvairių rūšių, prie pas paprastus bajorus, jie slopina bet kokį pokalbį, šios kategorijos priskirsime tiek pusponius, tiek ser- nepaliaujamai primindami grafą P., kunigaikštį L., gančius poniškumu, tiek tuos, kurie siekia prilygti vardija daugybę net ir tokių, kuriuos gal tik iš tolo ponams. Visi jie vaidina ponus, džiaugtųsi galimybe yra matę. išsiskirti iš minios ir prisišlieti prie aristokratų, bjau- Pirmiausia nutapykime pusponius. Pusponis turi risi paprasta savo bajoryste, dega troškimu pralobti, du ar tris kaimus, kartais net šešis ar dešimt, o kai- nes tada iš bajorų luomo iškart iškiltų į poniškumo mynystė, gal ir kokia nors tolima giminystė, saisto jį sostą. Vis dėlto kiekvienas užima kiek skirtingą pa- su kurio nors magnato namais. Todėl pusponis įsi- dėtį. Gal dar reikėtų pridurti ketvirtą porūšį – tuos, kalė sau į galvą, kad ir jis yra ponas, tokiems didžiū- kurie, puikuodamiesi vien galantiškumu ir manie- nams lygus, vadinasi, privalo gyventi taip, kaip jie, romis, būdingomis aukštesnei klasei, stengiasi tapti visa kuo juos mėgdžioti. Nepaisydamas savo padė- jos satelitais. ties, išteklių, net interesų, apstato namus brangiais Visų jų padėtis, palyginti su tikrais ponais, yra ne- baldais, perka arklius, karietas, įsitaiso liokajų su pavydėtina. Nes tikri ponai žvelgia į tokius iš aukšto, livrėja, visur kaišioja savo herbą (dėl proporcijos ir neretai versdami, kad už galimybę bendrauti būtų su- gražumo pripiešęs devynių perlų karūną, kuri šian- mokėta nusižeminimu. Todėl prisiplakėliams reikia dien, atrodo, tapo madinga, nes beveik visi ją nau- nuolatos būti budriems, drebėti ir pataikauti. doja), tempia kaklą, primerkia akis, pučiasi ir bent Kas lemia, kad jie spraudžiasi tarp ponų, kartais savo akyse yra ponas, jeigu ne kas nors daugiau. To- palikę gal gerokai malonesnę draugiją? Kas? Ogi dėl nenori turėti reikalų su niekuo, išskyrus ponus.

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Nesvarbu, ar gerai, ar blogai yra jų priimamas, nuo- toju, nors nieko nerašo ir niekada neserga. Vargšas lat įkyriai pas juos lankosi, įsitaiso kaip lygus, links- juokingos tuštybės kankinys nė nenutuokia, kad iš mina neprašomas, visur ir visada kišasi. Jo tonas net jo šaiposi ir tie, kuriems jis nori priklausyti, ir tie, perdėtai bičiuliškas, širdingas, kunigaikščius, grafus kuriems priklausyti nenori. jis vadina tiktai vardais, patarinėja jiems, rūko jų Kiek kitoks yra sergantysis poniškumu. Jo preten- cigarus, geria jų vyną, valgo pietus, negailestingai zijos dėtis turtingu, gyventi ištaigingai dar mažiau kritikuodamas tiek virtuvę, tiek rūsį. pagrįstos materialiai. Ši liga nėra chroniška, kartais Pusponis yra įsitikinęs, kad, būdamas didelis atsitraukia, ypač kai ligonis pristinga pinigų. Sergan- ponas, privalo gyventi gerai, todėl iš paskutinių- tysis poniškumu mano, kad aukštos padėties esmė – jų stengiasi pasisamdyti geriausią virėją, gauti visų auksas, o paslaptis – patogumas ir prabanga. Puspo- geriausio vyno. Jaučiasi laimingas, kai pas jį užsu- nis yra kiek geriau apsišvietęs, todėl savo poniškumą ka ponai, priima juos taip ištaigingai, kad net kelia demonstruoja geru tonu, šiokiomis tokiomis manie- juoką. Ir nejučiomis prašvilpia savo gerovę, apie tai romis, šiokiu tokiu literatūros ir menų pažinimu, ki- nė nesusimąstydamas. Nes nuo tos minutės, kai pats taip tariant, praprusimu, o vargšas ligonis poniškumą iškėlė save ir karūnavo ponu, tiki negalėsiąs nei nu- supranta tiktai kaip turtų švaistymą. Pusponis dažnai sigyventi, nei sužlugti, neabejoja, kad visada sulauks turi neblogą skonį, sugeba įsirengti namus, virtuvę, pagalbos, kuri ateis pačiu laiku. rūsį, o ligoniui atrodo, kad brangiai už ką nors sumo- Pusponis niekada nekalbės apie finansinius savo kėjęs, jis jau padarė viską, ko reikia. reikalus, nesiskųs sunkumais, tik retkarčiais leis Atkreipkite dėmesį į dviejų artimų tipų skirtumus. sau (nes taip elgtis visuotinai priimta) pasiguosti Pusponiui būdingas tam tikras išsilavinimas su di- dėl plenipotentų ir komisarų. Veido išraiška visa- dele tuštybės ir paikystės doze, o sergantysis poniš- da švytinti, atrodo, jis tuoj sprogs, iki pat kraštų kumu yra paprasčiausias kvailys. Tai pas jį išvysime sklidinas savo didybės. Jo drabužiai nepasižymi nei tas žalias ir geltonas livrėjas, tuos auksuotos bronzos skoningumu, nei elegancija, jis beveik niekada ne- pakinktus, tas plunksnų puokštėmis apkaišytas karie- paleidžia iš rankų storos arba plonos lazdos, būti- tas, kambariuose – neskaičiuojamą daugybę rakandų nai su didžiuliu bumbulu. Nors labai stengiasi, pus- lyg parduotuvėje, išdėliotų be skonio, be prasmės. Tai poniui vis tiek nepavyksta galutinai nutraukti ryšių jis stalą padengs įvairių laikų ir formų sidabriniais su bajorais, gyvendami šalia jų, tikrieji ponai irgi indais, girdys svečią vynais, kurių pavadinimo ištarti elgiasi ne per daug mandagiai, bet pusponių elgesys nemoka, todėl girsis jų kaina, vis ragindamas: beveik visada būna nepakenčiamas. Su bajorais jie – Išgerkime dar to dukato. Garbės žodis, jis visą bendrauja globėjiškai, familiariai, amžinai pabrėžia dukatą kainuoja! nuobodžiaujantys, esantys ne savo aplinkoje, net ir Sergantysis poniškumu yra pasipūtęs kaip ir pus- tylėdami moka būti užgaulūs. Nerodo bajorams jo- ponis, skirtumas tik toks, kad minėtas ligonis nie- kio mandagumo, delikatumo, dėmesingumo. Be to, kada nebūna toks familiarus su ponais, net, ko gero, mėgsta girtis savo namų prabanga, demonstruoti jaučia tikrą palaimą, bendraudamas su jais, jo veidas savo sodą (joks pusponis neišsiverčia be lazdos su nušvinta, akys spindi, jis iš džiaugsmo trina rankas. bumbulu ir angliško sodo), sidabrą, porcelianą, net O parėjęs iš rūmų skuba visiems girtis, kad kalbėjosi paveikslus. Ką matė pas ponus, stengiasi ir pats įsi- su kunigaikščiu, pietavo su grafu ir panašiai. gyti, nors nieko apie tai neišmano, to netgi nemėgs- Ponyste kartais suserga jauni, o dažniausiai – vi- ta, bet viskas turi būti poniška. Dažnas pusponis, dutinio amžiaus žmonės, bet yra atsitikę, kad išmin- sužinojęs, kad kunigaikštis D. turi dvaro gydytoją tingu gydymu ligą pavyko įveikti, žmona arba bičiu- ir sekretorių, pasisamdo ir sau sekretorių su gydy- lis išvedė į protingą kelią.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 85 Užmiršau pridurti: pusponis atkakliai bando su- Dabar pereikime prie trečiojo tipo – tai ponų prieli- medžioti bent in partibus grafo titulą, savo antspaudą pas. Šie gerokai skiriasi nuo ankstesnių, daugiausia tai papuošia bent šešiais giminės herbais, tarnams lie- jauni žmonės, nemėgstantys dirbti, bet labai mėgstan- pia, kad šie kreiptųsi į jį kaip į Jo didenybę grafą, o tys patogų gyvenimą. Jie išsižada namų, ateities pers- sergantysis poniškumu tam ryžtis paprastai nedrįsta. pektyvų, savo nelaimei perėmę didelių ponų įpročius, Poniškumo liga iš pradžių pasireiškia pavydu turtuo- visai atpranta nuo darbo, ir tampa tarsi tarnais, tik gal liams, traukiantiems į save minios akis, bet netrukus kiek aukštesnės kategorijos. Ponų prielipas neapsi- tas pavydas virsta keistu nerimu. Ligonis vaikšto, meta, kaip anksčiau minėtieji, kad yra ponas, tiesiog mąsto, kramto nagus, taršo plaukus, skaičiuoja savo didžiuojasi, galėdamas vadintis kunigaikščių, grafų turtą. Po ilgų grumtynių su pačiu savimi ryžtasi dide- bičiuliu, mėgsta girtis dažnais apsilankymais pas juos, lei kvailystei – už karietą sumoka kelis šimtus dukatų, familiariais santykiais, neišmanėliams plačiai pasako- nusiperka brangų kinkinį. Kartą pradėjęs, jis jau ne- ja, kaip jam gera su tuo ir anuo, kaip griežtai jis su tais moka, nes nenori, sustoti, aiškina pats sau, kad tu- ponais kalbasi, kaip juos drausmina. Sugalvoja drąsių rinčiam arklių reikia ir karietos, turinčiam karietą su neva tiesiai į akis pasakytų teiginių, nors iš tikrųjų arkliais būtinas vežikas su livrėja, turinčiam visa tai niekada neleido sau to ištarti, nes iškart gautų keliu į reikės atitinkamo lygio namų. Jeigu ligonis susidurs tam tikrą vietą ir atsidurtų už durų. su pasipriešinimu žmonos, kuri, nemokėdama kitaip Toks lipšnus ponaitis truputį (geriau ar blogiau, perkalbėti, tiktai priekaištaus, jis, dar labiau sudirgęs, dažniausiai labai prastai) kalba prancūziškai, rengiasi dažniausiai pridarys naujų kvailysčių. Ta silpnybė, rūpestingai ir madingai, ilgai miega, yra išrankus val- iš pradžių panaši į uždegimą, po kurio laiko pradės giui, porina apie triufelius ir paštetus, būdamas tarp slūgti, bet gali nutikti ir blogiau – virs lėtine. Tada jau bajorų, kurių nesišalina, išdidžiai niekina profesijas, vargas šeimai, kurios lėšas ji pasiglemš, galas padoru- o iš tikrųjų yra paprasčiausias elgeta. Tą lengva pa- mui, kurį palaidos žlungančio ūkio griuvėsiai. Sunki aiškinti – su menkais ištekliais, nedirbantis ponaitis, padėtis net ir doriausią žmogų paverčia pikčiurna, įsitraukęs į gyvenimą, kuriam reikia gerų drabužių, jeigu jis neišsivaduoja iš poniškumo ligos. dailaus ekipažo, greitai lieka su tuščiu kapšu. Iš pirmo Puiki toji paprastų žmonių patarlė, kad badas va- žvilgsnio to nematyti, mat savo skurdą jis kruopščiai gia, o skola suka. Aplinkybės keičia žmones. Todėl slepia, todėl viskas paaiškėja tik artimiau bendrau- kiekvienas turėtų būti labai apdairus, kad savo valia jant, kai įvairiomis dingstimis vis paprašo paskolinti nesusikurtų sau išbandymų, kurių nepajėgs nei iš- pinigų, neva dėl laikino ir nenumatyto stygiaus. tverti, nei nugalėti. Kaip į prielipus žiūri patys ponai, kodėl priima Sergantysis poniškumu gana greitai prieina liepto juos savo namuose? Ponams malonu, kad yra iš ko galą. Tačiau, nors ir šimtas liūdnų pavyzdžių šviečia pasišaipyti, kad turi šalia savęs asmenį, nepaprastai į akis, bent du šimtai jų akivaizdoje vis tiek eina tuo patogų, tarsi odinė pagalvė, praverčianti ir ant kėdės, pačiu keliu, pasikliaudami nežinia kuo, nesusimąstyda- ir po galva, už juos nuvažiuosiantį, nueisiantį kur tik mi, kas bus, apie nieką negalvodami. Iš visų senosios reikia, pasiginčysiantį su kuo reikia, parašysiantį (jei- Lenkijos provincijų ta liga gal labiausiai išplitusi Gali- gu sugeba) ką reikia, surankiosiantį jiems visas pa- cijoje ir Voluinėje, lyg tvyrotų ore. Kiekvienas gyvena skalas. Jis tylės, kai jie tyli, juoksis, kai jie juokiasi, ištaigingiau, negu derėtų, rungtyniaudamas su kaimy- gers, kai jie geria, loš, kai jie lošia. O šis, paragavęs nais dėl paikumo palmės, kiekvienas leidžia sau nors parazitiško gyvenimo, mokės tapti reikalingas ponų truputį daugiau, negu išgali jo sluoksnis. Todėl mažai namuose, visai kaip kambaryje esantis baldas, į kurį kas sukaupia turto, net ir tie, kurie pralobo, susirgę po- savininkas beveik nekreipia dėmesio, bet iškart pasi- niškumu viską praranda, tad senatvę leidžia skurde. gęstų, jei tas būtų pašalintas.

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Nuolatiniai ponų palydovai, jaunieji prielipai, turtų gausinimu, manydamas, kad šie neišsemiami, neturi savo gyvenimo, savo valios, savo asmeninio ima juos švaistyti, šitaip siekdamas pono titulų, val- tikro skonio, tiesiog atspindi šviesiuosius savo bi- džios ir šlovės, pradeda tarsi beždžionė mėgdžioti čiulius (kaip patys juos vadina). Smalsu stebėti, kaip didžiūnus, negrabiai pučiasi ir, dėdamasis esąs ma- šios rūšies veidrodžiuose atsispindi ne vieno pono gnatas, puikiai reprezentuoja turtingą žydą. veidas, panašiai per aprūkusį stiklą stebime saulės Pavaizduokime čia vieną prasimušėlį, nes beveik visi dėmes ar jos užtemimą. Tie mišrūnų klasės žmonės jie panašūs. Tai ponas Michalas Peżyna, sūnus netur- retai tuokiasi ir veisiasi, bet pasitaiko, kad šviesia- tingo bajoro, kuris, būdamas doras, taupus ir darbštus, jam ponui prireikia ką nors staiga ištekinti. Tada jis vis tiek nesugebėjo sukrauti daug turtų, nes turėjo gau- pasiūlo šį tą kraičio, o plinkantis jaunikis, apsidairęs sią šeimą, senu įpročiu spaudė grašius, gaunamus už aplinkui ir suvokęs, kad jau iššvaistė viską, ką turėjo, grūdus ir degtinę, nesileisdamas į jokias spekuliacijas, vėl patarnauja savo ponui, sutikdamas į senatvę lupe- nes vargu ar būtų tą sugebėjęs. nas krimsti. Tai užtikrins dar glaudesnius tarpusavio Tėvų namuose Michalas iki valios prisižiūrėjo, kaip ryšius. Kupinas sveikos nuovokos, jis puikiai supras, sunkiai ateina pinigai, prisiklausė, kaip jų reikia žmo- kada jo buvimas nepageidaujamas, išeis laiku, grįš gui, pajuto jų skonį. Gal todėl, kad vaikystės, o dar vėlai, kad visiems būtų patogu, jauku, už tai pelnys labiau jaunystės metais tėvas jam niekada neduodavo išlaikymą iki gyvos galvos arba už ištikimą tarnystę daugiau negu zlotą, bet ir už jį reikėdavo seniui įtiki- gaus dovanų net kaimelį su skola bankui. Tiesa, da- namai atsiskaityti. Būdamas mažas berniukas, paskui lis tų ponaičių, kurie praleido jaunystę dykinėdami, paauglys, kai grįžęs namo iš mokyklos valandėlę pra- neišvengiamai turės grįžti į ankstesnę savo aplinką. leisdavo su tėvu, niekada negirdėjo, kad šis kalbėtų ne Tada jie pasijus tikrai nelaimingi. Daugelis tokių la- apie pinigus, turtus ir kvailumą tų, kurie turtų nesau- bai greitai baigia vėjais paleistą savo gyvenimą, nie- go arba nemoka jų sukaupti. Lyg katekizmo, gal net kieno neapgailėti, nes nesugebėję pelnyti žmonių anksčiau negu katekizmo, tėvas išmokė jį patarlės: kas pagarbos, tad, kai miršta, yra užmirštami anksčiau grašio nebrangina, tas šilingo vertas. negu palaidojami. Apie sąžiningumą buvo kalbama retai ir tik tarp kit- ko, bendromis frazėmis, senis dažniau peikdavo sąži- Prasimušėliai ningus plikšius negu tuos, kurie praturtėjo nesąžinin- gai. O galop visada kartodavo: Prasimušėliu vadinu tą, kuris sukaupė daug tur- – Tas yra vėpla, pone Michalai, kas, turėdamas šimtą tų, prancūzai tokius vadina parvenu, o mes, prancū- zlotų ir jaunystę, senatvėje nebus turtingas. zų pavyzdžiu, – parveniu. Pas mus tas žmonių tipas Tėvo tiesos lengvai prasiskynė kelią į sūnaus širdį. tokio pavidalo kaip kitur atsirado neseniai, anksčiau Michasius dar nesuaugęs pradėjo kaupti grašius, galvoti jis nebuvo toks matomas, todėl prasimušėliai niekam apie spekuliacijas. Pirkdavo ožiukus, paauginęs parduo- nekėlė juoko, bet šiandien jis tapo visiška karikatūra davo, dėjo grašį prie grašio, neišleisdamas nė šilingo vai- dėl savo reiškiamų pretenzijų. kiškiems malonumams, kuriems kiti neatsispiria. Tėvo Kol bajoras, braukdamas nuo kaktos prakaitą, duotus zlotus kišo į užkeiktą maišelį, iš kurio ištraukda- dirba dėl savo gero (kad tik ne kitų sąskaita), tol jis vo nebent prekybai, kai dėl pelno būdavo tikras. vertas pagarbos, kartais užuojautos (kad per daug Tėvas vertino sūnaus sugebėjimus, todėl iš daugy- vargina save ir kitus). Bet ateina lūžio akimirka, kai, bės savo vaikų jį mylėjo labiausiai kaip savęs vertą apžvelgęs savo sukauptus turtus, jis įsigeidžia susi- paveldėtoją. reikšminti, ima siekti titulų, populiarumo, valdžios, – Michalas, – sakydavo jis, – toli eis, sukaups turtus, žodžiu, nori būti ponas. Tada jau mažiau rūpinasi bus ponas, – ir bučiuodavo į kaktą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 87 Michalas iš tėvo vogė arklių šieną ir avižas savo ož- atrodė laimingas. Vilkėjo gelumbiniu surdutu, važi- koms ir veršeliams, bet senis dėl to nepyko, tik juokėsi nėjo paprastu vežimaičiu, neturėjo bičiulių, nemezgė susiriesdamas ir vis bučiavo sūnų į kaktą. Rūpestingai pažinčių, nieko nelankė, nieko nepriimdavo, gyveno kamantinėdavo, koks Michalo pelnas, bet nepaprastai šykščiai, nieko neprarasdamas, ir tylomis kaupė tur- nustebo, kai keliolikos metų vaikėzas triumfuodamas tus. Susikrovęs nemažą kapitalą, skolino pinigus už parodė tėvui šešis šimtus tarsi iš nieko sukauptų zlotų. didžiulius procentus, reikalavo užstato, nesivaržė tu- – O žinai, – sušuko tėvas, – tai nemenka sumelė! rėti reikalų su žydais, nes žinojo, kad šie jo neapgaus Žiūrėkite, tas pienburnis uždirbo jau šešis šimtus zlotų! niekada, o jis juos – visada. Iš to galima padaryti tūkstančius. Gerai, vaike, iš tavęs Taip augo turtas pono Michalo, kuris dvidešimt ke- bus žmogus! Dievaži, nujaučiau, kad sutaupei, bet ne lerių metų atsitiktinai vedė. Nežinau, kaip jis susipaži- tiek! Na, judėk toliau. Tu turėsi milijonus! no su panele Agata M., kuri buvo jau nebejauna, gyve- Su tomis saldžiomis svajonėmis senasis Peżyna no su motina ir garsėjo daugiau teismais, vykusiais dėl pasimirė, o Michalas, būdamas vyriausiasis, ėmė glo- jos kraičio, negu grožiu, protu ar širdies privalumais. boti brolius ir seseris, kuriems po truputį mokėjo jų Išsiaiškinęs Agatos motinos valdų padėtį ir jausdamas, dalį, kol tapo vienintelis paveldėtojas ir ponas. Tie- kad įstengs laimėti teismus, Michalas pasipiršo, vedė, sa, broliai piktinosi ir skundėsi Michalu, žmonės irgi laimėjo procesą ir gavo didelį kraitį, labai pravertusį kalbėjo, kad tasai juos apmulkinęs, bet kalbos kalbo- prekybai ir spekuliacijoms. Taigi paėmė į žmonas – pa- mis, o jis jau turėjo keliolika savo trobų, buvo įraudęs, sigailėk, Viešpatie – negražią, seną, neišauklėtą, tačiau linksmas ir visai neatrodė graužiamas sąžinės. Ėmęs ką būtų laimėjęs, jei būtų vedęs dailią, jauną, puikiai valdyti kaimelį, jaunasis įpėdinis tiek daug dirbo, kad išauklėtą? Vis tiek su žmona beveik negyveno, leido lai- netrukus nupirko ir gretimo sklypo dalį, pusę sumo- ką vežimaityje, amžinai paskendęs darbuose, pasinėręs kėjęs grynaisiais, už kitą pusę leidęs kaimynui gyventi į spekuliacijas. Agata nelindo jam į akis, tyliai sėdėdavo parduotame ūkyje. Valstiečiai verkė ir dejavo, atsidūrę su motina kampe, poteriavo, būrė kortomis arba žaidė geležinėse jo letenose, bet ponas Michalas tik juokėsi su šuneliais. O kai darbų jai prisidėjo dėl atsiradusių iš to ir krovėsi pinigus. vaikų, pasiaukojo jiems ir visai netrukdė vyrui, gyve- Kaip tik tuo metu jam pasitaikė dar keletas naudin- nusiam taip, kaip ir anksčiau. gų sandorių, tiesą sakant, nugvelbtų iš panosės tiems, Kasdien didėjo pono Michalo turtai, jis nuomojo- kurie jau buvo tikri, kad gerai pasipelnys, ir tai dar si sklypus, pirko kaimus, atidarė naują fabriką ir jau tvirčiau pastatė Michalą ant kojų. Jis įgavo dar dau- buvo laikomas milijonieriumi. Sulaukęs trisdešimt giau drąsos, čiupdavo vis didesnius kąsnius. Išsinuo- kelerių metų atrodė linksmas, veiklus, sveikas, lai- mojo didelę gretimą valdą, sumokėjęs už keletą metų mingas, nepatyręs nusivylimo, nepaisantis pasiprieši- į priekį, todėl išsiderėjęs didelę nuolaidą. Čia įkūrė nimo. Tėvo žodžiai išsipildė: pradėjęs nuo prekybos degtinės varyklą, augino jaučius, avis, o kaimyninia- ožiukais, dabar vartė milijonus. Jo, pirmojo provinci- me, savo paveldėtame kaime atidarė gelumbės fabri- jos prekybininko ir kapitalisto, kurį labai gerbė žydai ką. Žmonės dėl to išliejo nemažai ašarų, bet ponas ir bajorai, iš kurių buvo kilęs, vardas tapo žinomas ir Michalas buvo kaip uola, lyg nieko nematytų, nieko kitose šalies vietose. negirdėtų, nieko nesuprastų. Jei valstiečiai skundėsi, Taigi Peżynos turtas labai išaugo, o žmonės, vi- už tai gaudavo rykščių. Jaunus žmones negailestin- sada linkę perdėti, skelbė jį esant dar turtingesnį, gai žalojo gelumbės fabriko mašinos, todėl į ligonių negu iš tikrųjų buvo. Naudodamasis beribiu pasi- vietas jis varė sveikus, vietoj mirusiųjų statė gyvuo- tikėjimu, gaudavo pinigų už mažas palūkanas, per- sius. Ir nesiliovė daręs sandėrius, plėtęs valdas, statęs skolindavo juos už dideles ir žygiavo toliau, nesu- fabrikus, pirkęs kaimus. Visada linksmas, įraudęs, jis tikdamas kliūčių.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 Kai perkopė keturias dešimtis, staiga įvyko lūžis. sufabrikuoti sau protėvių istoriją, išsigynė tėvo ir šei- Pirmiausia jis pasistatė didžiulius mūrinius neskonin- mos, pakeitęs vieną pavardės raidę. Žmonės, dar pri- gos architektūros namus, užveisė anglišką sodą, par- simenantys ožiukais prekiavusį Michalą, smagiai iš jo sigabeno iš Peterburgo baldų, varžytynėse nusipirko šaipėsi, o dievobaimingi bajorai negalėjo jam atleisti paveikslų, arklių ir karietų. Bet nemanykite, kad visu tuštybės, privertusios išsižadėti saviškių: tėvas tarna- tuo naudojosi. Pats su žmona ir vaikais glaudėsi maža- vo ekonomu dar taip neseniai, kad sūnui didžiuotis me didžiulių užrakintų rūmų kampe, kaip ir anksčiau aukšta kilme tikrai nederėtų… spaudė grašį prie grašio, bet kažkas galvoje dingtelėjo Mirė ponas Peżyna, palikęs vaikams daug turtų, ir Michalas panoro dėtis ponu. gana painų verslą ir ne pačius geriausius atsiminim- O tai, suprantate, ne taip lengva, kaip atrodo (net ir mus apie save. žmogui, nestokojančiam pinigų), ypač tam, kuris gy- Kiekvieno prasimušėlio gyvenime kartojasi tai, kas venimą leido kaip žydas spekuliuodamas ir nesupran- atsitiko Michalui, – lūžio akimirką žmogus, sukaupęs ta pasaulio, nes yra matęs jį tik iš aukso – šalčiausios, didelius turtus, pradeda vaidinti poną, įsigeidžia ti- proziškiausios – pusės. Kiek kartų prašovė, į kokias tulų, valdžios… Nepaisydami liūdnų pavyzdžių, visi nepateisinamai kvailas situacijas pateko ponas Micha- kartoja tą patį gal ir dėl neaiškių vidinių priežasčių. las! O kiek keistenybių buvo prabangiame jo namų Atrodo, svetima patirtis niekam nieko nereiškia. apstatyme! Niekas čia nederėjo tarpusavyje, bet ponas Kiekvienas laiko save išimtimi ir sako sau: taip nutiko Peżyna džiaugėsi viskuo, už ką taip brangiai sumokė- dešimtims kitų, bet mane nesėkmė aplenks. Deja, tai, jo, mat nenutuokė, kas vadinama geru skoniu. kas sužlugdė vienus, sužlugdys ir kitus. Aklai nesuvokdami pasaulio, į kurį norėjo įeiti, Dar žodelis apie pono Michalo vaikus. Užaugę sos- abu su žmona virto pajuokos objektu. Žmonės lan- tinėje, jie buvo keistuoliai, pasipūtėliai, įsivaizdavo, kad kydavosi pas juos iš smalsumo, o paskui, išvažiavę už jų turtai neišsemiami. Kvaili, išpuikę, iš pažiūros ma- vartų, plyšdavo juokais. dingi, kiek prakutę ekonomo vaikaičiai visiems buvo Galiausiai senstantis Peżyna įsigeidė tapti valdinin- nepakantūs, su visais nemandagūs, manė, kad visas pa- ku, todėl rengdavo sočius pietus seimeliuose, girdė ir saulis guli jiems po kojų, laikė save galingais, nepapras- maitino bajorus. Nors pralaimėjo, tai jo vis tiek neat- tai civilizuotais (dėl auklėjimo sostinėje), išmintingais, grasė, tą pačią komediją jis atkakliai kartojo kituose pažįstančiais žmones taip gerai, kad su niekuo nenori seimeliuose, bet visur laukė ta pati baigtis. Tačiau kam ir neprivalo sugyventi. Visus niekina, tarsi tokia laiky- visa tai aprašinėti? Pakaks pasakyti, kad nuo tada, kai sena juos išaukštintų. Jie nė neįtaria, kad kiti niekina Peżyna panoro tapti šviesiuoju ponu, jo verslas pra- juos dešimteriopai. Nemandagūs su moterimis, kupini dėjo krikti, ankstesnė sėkmė nusisuko. Taip ir turėjo paniekos vyrams, stačiokai nebent atsitiktinai kol kas būti, nes jo siela buvo jau visai kitur. Nuo tada pono išvengė pamokos, kurią neabejotinai kada nors gaus. Peżynos gyvenimas virto kančia. Graužiamas vidinio Jiems tik atrodo, kad puikiai atlieka ponų vaidmenį. noro iškilti, visur matė save pažemintą, nustumtą, Sena patarlė sako, kad prasimušėlių turtai, sukaup- jei ir būdavo priimamas, tai vien dėl interesų, viskas ti skriaudų ir ašarų kaina, paprastai nesiekia trečios buvo taip aišku, kad net pats pastebėdavo. Rūmų sta- kartos. Manydami, kad jie neišsemiami, vaikai iš- tyba, jų puošybos išlaidos, ištaigingos puotos niekur švaisto viską, kas tėvo nedorai sukaupta. O vaikaičiai? jo nevedė, nieko jam nepelnė. Žmonės pašiepė jį, nors Vaikaičiai, jeigu jų bus, gal grįš į savo protėvių luomą, valgė ir gėrė jo sąskaita, skolinosi iš jo pinigų. linkėčiau, kad grįžtų ir prie jų sąžiningumo. Manote, ilgainiui jis susigriebė, susivokė? Niekada. Iki mirties veržėsi patekti tarp ponų, plūkėsi dėl titu- lo, kurio niekaip nesisekė gauti, iš nevilties liepė net Vertė Kazys Uscila

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 89 Apie knygas

Gražina Mareckaitė

VILNIAUS BIBLIJA

Pranas Bieliauskas, Dienoraštis 1920–1957, Vilnius: Homo liber, 2012, p. 704.

esuklysiu sakydama, kad kunigas Pranas Bieliaus- pasiaukojamai rūpinosi okupuoto Vilniaus krašto lie- Nkas (1883–1957) padovanojo mums Vilniaus Bibli- tuviais, visų pirma jis buvo ne žmonių, o Dievo tar- ją – tai dienoraščiai, rašyti 1915–1919 m. (išleido Voruta, nas – trūkstamoji grandis tarp dvasios ir materijos, 2009), ir antras dienoraščių, rašytų 1920–1957 m., tomas. tarp dangaus amžinumo ir pasaulio laikinumo, tarp Kelis dešimtmečius kunigaudamas įvairiose Vilniaus dieviškojo tyrumo ir žemiškųjų nuodėmių. Kokia vis bažnyčiose (į gyvenimo pabaigą – Valkininkuose), jis dėlto reikalinga „profesija“ – kunigas, dvasios tėvas! augte suaugo su miestu, jo istorija, giliai įleido šaknis į Kas galėtų jį atstoti? Kas, jei ne kunigas, kiekvienam šią žemę. Ne veltui amžininkai juo taip žavėjosi, vadino žemės kirminui gali parodyti, kad ten, aukštybėse, Vilniaus ąžuolu galiūnu. šviečia Dangus, kad esama ir kitokių žmogiškosios Aukštas, tamsiaplaukis Pranas turėjo gražų galin- egzistencijos formų, ne vien prievolė valgyti, veistis, gą balsą. Vilniaus vyskupas Romualdas Jalbrzykows- peštis ir lobti. Šiandienos pasaulyje kunigo vietą pre- kis, nors nemėgo lietuvių, vien dėl nuostabaus balso tenduoja užimti psichiatrai, psichologai, dietologai, Praną Bieliauską laikė Arkikatedros vikaru nuo 1911 filosofai, fizikai, politikai, menininkai ir t. t. Kas tik iki 1940 m. Kunigas mėgo ir suprato muziką, klausy- nebando įsitaisyti toje sparčiai tuštėjančioje nišoje! davosi operų, transliuojamų per radiją, skaitė geras Tuo pat metu aršiai įrodinėjama, kad šiuolaikiniam knygas, mylėjo gamtą, buvo didis Lietuvos patriotas, žmogui nereikia jokių „dvasios vadovų“, ganytojų (ir suprato ir užjautė žmones, šelpė vargetas, neatstum- išganytojų), kad žmogus turi teisę, netgi privalo būti davo nusidėjėlių, buvo nuoširdus, smalsus, gyvai rea- laisvas, neslegiamas jokių autoritetų ir vadovautis guodavo į aplinką, įvykius, likimo posūkius. Politikoje vien savo prigimtiniais instinktais (rečiau – protu). buvo nuovokus, plataus akiračio – mokėjo ir sutarti, Na, nukrypau į šoną... Esu įsimylėjusi Vilniaus die- ir pasipriešinti. Mėgo vaikščioti į svečius, vaišintis, noraščių autorių. Suprantu jo sielvartą, džiaugsmus, lošė bridžą, daug rūkė, bet kariavo su savo silpny- abejones, žaviuosi begaliniu pareigos jausmu, ener- bėmis ir stropiai vykdė visas jam tekusias žemiškas gija, jaučiu sielą, sklidiną meilės, atmieštos grožio ir pareigas, tiek visuomenines, tiek organizacines. Nors harmonijos ilgesiu. Bet užvis labiausiai mudu sieja

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 prisirišimas prie Vilniaus, pavergtojo miesto, nuka- Žmuidzinų (Žemaičių) šeima, ką valgyti mėgo Vil- rūnuotos sostinės, kur jis ilgus metus gyveno, kurios niaus inteligentai, kokias šventes ir kaip šventė nu- labui darbavosi. Iš kunigo patrioto dienoraščių prieš- tautinti Vilniaus krašto gyventojai, kaip vilniečiai iš- karinį ir vėlesnių metų Vilnių galima pažinti taip ge- tvėrė sunkius karo metus, kai gelbėjo juos vien tvirtas rai, tarsi būtum pats tada ten gyvenęs, matęs tą miestą lietuviškas kaimas, šelpęs žemės gėrybėmis. Autorius „tarp audrų“, dūstantį lenkų okupacijos gniaužtuose, fiksuoja net ir smulkias buities detales – Halės tur- griaunamą užkariautojų. Atsiveria jo grožis visais gaus nuotaikas, prekių kainas, santvarkų, valdžių ir metų laikais, sužinome daugybę kasdienybės smul- pinigų pasikeitimus – nuo zloto iki lito, nuo reich- kmenų, perprantame įvairių luomų ir tautybių pa- smarkės iki červonco, nuo červonco iki rublio. pročius, žmonių tarpusavio santykius, stebime, kaip Dienoraščio platybėse visa tai tėra menki šalutiniai diena po dienos, dešimtmetis po dešimtmečio sosti- takeliai... Gal ne nuo jų reikėtų pradėti Vilniaus Bibli- nės gatvėmis žingsniuoja Laikas ir Istorija. jos liaupsę, bet, kaip jau sakyta, įvykių, faktų, dienos Koks tai titaniškas darbas – ilgiau kaip keturias- aktualijų, įžvalgų, pamąstymų filosofijos, religijos dešimt metų rašyti dienoraštį! Jei kunigas Pranas ži- temomis, išpažinčių, prisipažinimų ir to, kas sudaro notų, kiek žmonių XXI a. dėmesingai ir godžiai tar- taurios asmenybės buvimo ir veikimo pasaulyje įvai- si romaną skaito kasdienines jo „išpažintis“, nebūtų rovę, knygoje gausu beveik neaprėpiamai. abejojęs savo rašymo prasme. „Bet jei kas paims vė- ...Kunigas Pranas kiekvieną dieną nuo brėkštančio liau mano šituos užrašus ir skaitys, tai kas per nauda? ryto iki vėlaus vakaro mynė Vilniaus gatvių bruką, Nei juose moksliškų minčių, nei istoriškai svarbių fak- žingsniuodavo įvairiomis kryptimis, įvairiais marš- tų, nei visuomeninių svarbesnių įvykių, kuriuos, tiesą rutais, nes dažnai tekdavo ankstyvąsias mišias laikyti sakant, pažymi spauda. Kvailys, gaišo laiką, nedirbęs ir giedoti vienoje bažnyčioje, bet tuojau pat turėda- naudingesnio darbo. Vieno mirusiojo mačiau dienyną, vo atsidurti kitoje. Vakare, apmąstęs dienos aktuali- kuriame daugiausia buvo žymėta oro atmainos. Tuš- jas, ruošdavosi rytdienos pamokslui. Be to, rūpinosi čias darbas. Mano panašu, tik kiek kitos rūšies. O vis lietuviškų bendrabučių globotiniais, posėdžiaudavo tik tą kvailybę darau“, – graužėsi kunigas 1934 m. įvairių Vilniaus lietuvių organizacijų susirinkimuose, Ta jo „kvailybė“ – per stebuklą iki mūsų dienų išli- dalyvaudavo visur, kur tik būdavo prašomas, kviečia- kęs dienoraštis, o jis neaprašomas, neaprėpiamas, ne- mas, paskirtas, kam įsipareigojęs. Jei ligonis šaukiasi surūšiuojamas, nes kiekviename puslapyje, kiekvieną paskutinio patepimo, kunigas skuba pas jį, jeigu rei- įamžintą dieną randame ką nors naujo, svarbaus, įdo- kia palydėti mirusįjį, vyksta į kitą miesto pakraštį. maus apie žmones, įvykius, jį patį... Čia telpa viskas: Krikštija naujagimius, o kokios gi vestuvės be kuni- kasdieniniai lietuvių bendruomenės, bažnyčios rū- go? Ir vis žingsniuoja akmeniniu grindiniu, klampoja pesčiai, dvasininko religiniai apmąstymai, pranašiš- priemiesčių takais – aukštas, su juoda sutana, svili- ki sapnai, nuojautų pliūpsniai, gyvos gatvės scenelės, namas saulės, plakamas lietaus, kai pažliugusi žemė politinės padėties vertinimai, geopolitinės įžvalgos... taškosi purvais (kartą net kaliošą pametė), šaldamas Net autoriaus toks mėgstamas detalus įvairiausių pa- ir klimpdamas pusnynuose. Nei karietos, nei vežėčių, tiekalų aprašymas šiandien jau tapo kultūros vertybe. nei taksi. Tik dvi užgrūdintos, žemę matuojančios Sužinome, ką tais laikais valgė ir kuo svečius vaiši- kojos. Kokia ištvermė! Kunigas retai nusiskundžia, no neturtingos Vilniaus tarnaitės kunigo įsteigtoje prisipažįsta pavargęs, padejuoja, pagaili savęs, nors „Šventosios Zitos“ draugijoje, kaip švęsdavo Kūčias visados užjaučia kitus, net ir matydamas jų silpnybes, lietuviškų bendrabučių moksleiviai, koks buvo vys- gudrybes, apgavystes. kupų stalas, kokiais patiekalais svečius lepino arti- Mielų bičiulių draugija, užstalės malonumais, tu- miausi jo bičiuliai – pasiturinti Vilniaus verslininkų riningu pokalbiu, poilsio minutėmis, atokvėpiu gam-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 91 toje, įdomia išvyka, geru koncertu ar spektakliu jis Matyt, veža ūkinišką duoklę pagal įsakymą. Arkliai, džiaugiasi kaip vaikas. Grožis giliai sminga į jo sielą! vežimas ir pakinktai gražūs, sveiki. Pakėlė kepurę Apie savo išgyvenimus rašo nuoširdžiai, vaizdingai, mane pasveikindami. Malonu pažiūrėti. Čia pat, už bet santūriai. Nemažai komiškų ir graudžių nuotykių kelių žingsnių, guli darbininkas šaligatvėj. Pradžioje patyrė kunigas, rinkdamas tautosaką, užrašinėdamas buvau pamanęs, kad nukautas. Šalia jo du apyjau- lietuvių dainas Vilniaus krašte, nykstančios lietuvy- niai vyrai gelžkeliečiai už krūtų susikibę barasi, tik bės plotuose. Pasak jo, „miškai, vandenys, kalnai, tik kumščių nepavartoja. Tačiau ne. Susitaikė. Vienas kovos, vargas, – vis tai veikia mūsų žmones ir tuo pa- jų priėjęs nori gulintį žmogų pakelti. Kiek jį bepakels, čiu atsiliepia į mūsų dainų melodijų charakterį“ ( jis ano vis kojos drimba. Girtas be sąmonės. Sprendžiant užrašė per 3000 dainų). Įdomu skaityti ir apie anų iš kalbos – tai buvo visi lenkai, darbininkai“ (p. 355). laikų Vilniaus meninį, muzikinį gyvenimą, susipa- Net į tragiškus įvykius autorius stengiasi reaguoti žinti su koncertų repertuaru, nes autorius sąžiningai ramiai, bešališkai, tačiau kartais pratrūksta sunkiai registruoja ir vertina viską, ką girdėjo, ką matė, kur suvaldomi jausmai. Štai 1934 m. jis, apimtas gilaus apsilankė. Štai jis „recenzuoja“ vieną mėgėjų spek- liūdesio, stovi prie bičiulio kapo: „Sekmadienis. Po- taklį, matytą 1925 m.: „Sekmadienis. Šiandie vakare piet nuėjau aplankyti ŠŠ Ap. Petro ir Povilo kapus. Ten „Makabi“ salėje buvo lošta drama „Iš meilės“. Nors neseniai palaidotas mano mylimas draugas kun. Pe- sulošta neblogai, bet man nejauku buvo sėdėti ir žiū- tras Kraujalis. Stoju prie kapo, tik ką supilto šviežiai. rėti į tokį lošimą. Kaip tai atrodė tas glamonėjimasis Atrodo, kad jo širdis dar šilta ir jaučianti. Kažkoks ti- artistų iš meilės, jog mūsų vienas laikraštis, paskui kėjimas verčia mane prabilti prie jo, nors žinau, kad rašydamas recenziją, Joną „tiesiog veisliniu“ pavadi- neatsilieps. […] Noriu šaukti balsu: kun. Petre! Tu, no. Žydė, priėmusi krikščionių tikybą, neradusi joje kuris neseniai stovėjai mūsų bare ir dargi priešaky ko- paguodos, varge pasikorė! Atsiliepimai apie sielą su vodamas dėl Lietuvos ir Bažnyčios! Kiek dėl mokyklos pašaipomis – visa tai darė neigiamo įspūdžio. […] mūsų parašei raštų, netgi asmeniškai vykai Varšuvon Šiandie ir taip daug šoka į Viliją nuo Žaliojo tilto, ginti mūsų šventus reikalus. Ir Genevą pasiekei skelbti lenda po traukinio ratais, uksuso rūgštį kai vandenį Lietuvos vardą. Atrodė, kad pasitikėdamas savo proto, maukia, kad nusinuodintų – tokis vakaras ruošti – kūno jėgomis ir teisybės dėsniais grumiesi su Tėvynės ir vien netikėlių darbas“ (p. 101). Bažnyčios priešais iki paskutiniosios. Tuojau po Velykų Ką čia bepridursi? Semper idem! atgulei patalan, iš kurio jau nebepasikėlei. […] Baltos O štai dar vienas įrašas (1943): „Filharmonijos sa- razetos rodo T. tyrą sielą; varpų vainikas mus moko, lėje simfoninis koncertas. Bethoveno 8 simfonija F dur. kad ilsisi čia Lietuvos artojėlio sūnus, dėl kurio T. gy- Šuberto uvertiūra „Užburtoji arfa“ ir Siniaus Siuita iš venai ir kovojai. […] Per greit, brolau, apleidai mus, „Sigutės“. Rodos, ne taip seniai pas mane gyvendamas vargšus. Vilniaus krašto dirvonai dar nearti stovi, o mokėsi konservatorijoje, o dabar laikraščiai praneša, kruša dažnai ją muša. Tu priduodavai mums drąsos, kad sukaks 10 metų jo muzikinio darbo. Dirigavo jau- nenusimindamas. Bet ne aš vienas čia liūdžiu. Liūdi nas dirigentas Kalinauskas, dar mokinys. Tačiau vedė Tavęs visa Lietuva, o ypač T. artimi prieteliai dažnai orkestrą kai senis. Kačinsko mokinys, taigi ir visa lai- ašarose plūsta. […] Su Diev. Ir aš T. palieku vieną. Mes kysena perimta nuo savo mokytojo. Gavo gėlių: Diri- dar turime kovoti!“ (p. 184). gentas, Sinius ir solistė Jasaitytė. Bethoveno ir Šuberto Kai 1942 m. sovietų aviacija bombardavo Vilnių, kūriniai mane veikė savo didingumu, gi Siniaus kiek bombai pataikius į kleboniją prie Šv. Mikalojaus bažny- skystesni, tačiau sava ir nuoširdi „Sigutė“ (p. 354). čios, vienintelės lietuvių bažnyčios caro ir lenkų valdy- Ir čia pat įamžinama gatvės scenelė: „Pradžioje mo laikais, žuvo kitas Prano Bieliausko bičiulis – iškili Algirdo gatvės važiuoja du vežimai su javais į miestą. prieškario Vilniaus asmenybė kunigas Kristupas Čibiras

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 (ten buvo sužeistas ir vyskupas Mečislovas Reinys). Ku- vykti, bet į kur, aš pats dar nežinojau. Susidarė tokia nigas Pranas giliai sielvartaudamas lydėjo į Rasų kapines opinija pas Relig. Kulto Valdytoją – būtinai reikės man Vilniaus krašto švietėją, savo jaunystės draugą, bendra- iš Vilniaus iškeliauti ir tai artimiausiomis dienomis“ mokslį, bendražygį: „Man, tiek metų bendrai dirban- (p. 614). Apie tą priverstinį įšvykimą iš Vilniaus ku- čiam, su juo šiandien sunku skirtis. […] Jis per Ryto drau- nigas kalba abstrakčiai, nieko neaiškindamas – prie- giją pasiekė visus okupuoto krašto kampelius, kur tik dar žastį galima tik nujausti. buvo užsilikę lietuviai, visiškai neužmigę. Juos organizavo Išsiųstas į Valkininkus, kunigas tarsi sugrįžo į savo visur: mokyklas uždarius steigė kooperatyvus, knygynus. vaikystės atmosferą, nes „naujasis gyvenimas“ Dzū- […] Didelis žmogus didelėse aplinkybėse žuvo.“ kijos kaimuose dar nebuvo įsigalėjęs. „Priaugusio vy- Dokumentuojami tragiški žydų geto likvidavimo riškos lyties jaunimo nesimato. Vieni „medzion“ buvo (1943) vaizdai. iškrikę, kiti kur kitur išėję“, – atsargiai užsimena Bie- Aptariami kasdieniniai susitikimai su Vilniaus liauskas (p. 643). Atgaivą ir palaimą jam teikė gamta, lietuvių šviesuomene, su iškiliausiais miesto žmo- prityrusį dainų rinkėją traukė etnografija, folkloras, nėmis, kai buvo svarstomi aktualūs jų veiklos ir papročiai – jis viską kruopščiai užrašė savo dieno- miesto gyvenimo klausimai... Niekur kitur neradau raštyje. Neįkainojamas dokumentas! Diena už dieną taip detaliai aprašyto Plechavičiaus kariuomenės turiningesnė, kupina ryškių to meto tikrovės deta- atvykimo į Vilnių 1944. Kariai žygiavo maršrutu lių, žmonių portretų. Nors sąžiningai vykdė kunigo Geležinkelio stotis – Pylimo gatvė – Ožeškienės pareigas, vis dėlto labiau domėjosi pačiu gyvenimu, (Kudirkos) aikštė, „kuopų vadai apsikaišę gautomis atjautė kaimo žmones, suprato jų vargus, rūpesčius. iš publikos gėlėmis. Pirmosios kuopos vyrai augaloti, Tačiau pats nesiskundė nei nuovargiu, nei gyvenimo stambūs. Priešaky veda orkestras. Uniforma vokiška. sąlygomis, nors septintąją dešimtį įpusėjęs kaimo Helmai. Tik ant rankovių ženkleliai trispalviai lie- kunigas pareigų ir darbų turėjo begales (apie tai rašo tuviški. Kiekviena kuopa (50 as.) turi po 3 kulkos- dalykiškai, o su amžiumi vis trumpiau ir sausiau). vaidžius lengvus. Po jų važiuoja vežimai maži, pri- Kriterijų atrankai nėra – įsismaginus galima ne- krauti pėstininkų valizėlėmis. Arkliukai mažiukai kai jučiomis perrašyti visus 702 knygos puslapius. Visų asilėliai, tik dvi poros buvo geresnių. Paskui vežimą sričių Vilniaus praeities mylėtojai ir tyrinėtojai suras po tris-keturis pėsti. […] Oi, koks didelis skirtumas čia gausybę gyvos, autentiškos medžiagos, mokslo ir dabartinių nuo 1939 m. lietuvių kariuomenės pasi- meno žmonės iš „Dienoraščių“ galės pasisemti begalę rodymų! Kareivėliai kai obuolukai. Arkliai ir pakink- žinių ir vaizdų savo kūrybai. Nejaugi niekas nepasi- tai puikūs, nauji. Dabar ubagynas! O vis tik eina į naudos šiais lobiais? Deja, ir šių eilučių autorė pra- Vilnių ir jo kraštą kovoti su visokiais diversantiškais leido galimybę įsidėmėti Katedros, Aušros Vartų ir gaivalais, kurie turtą ir gyvybes naikina. Tikime, kad Šv. Mikalojaus bažnyčių kunigo, lietuvybės milžino gen. Plechavičius visas banditų ir diversantų bandas Prano Bieliausko veidą, kai pokario metais su motina išgaudys ir išblaškys. Teks gal ne vienam iš čia žy- kartais užeidavo į jo kambarį Aušros vartų gatvėje. giavusių ir galvelę paguldyti už savo krašto čielybę. Kol mama su juo kalbėdavosi – gal atėjusi užpirkti […] 16. 30 Šv. Ignoto bažnyčioje klausėme atvykusio mišių, gal įpareigota kito šeimos nario, gal atnešusi bataliono kareivių išpažinties“ (p. 391–392). auką Aušros Vartų klebonui – aš bėgdavau pas vai- Nuo 1944 m. dienoraščio mintys dėstomos atsar- kus, gyvenusius tame pat komunaliniame bute, arba giai, pagudraujant, tarsi už rašančiojo pečių nuolat tyliai stovėdavau šalia mamos, apžiūrinėdama juodus stovėtų grėsminga uniformuota figūra... 1949 m. ku- kunigo batus, kyšančius iš po sutanos. Kartą pajutau nigas rašo: „Virš nurodytais metais sausio 14 d. susi- ant galvos jo laiminančią ranką. Tada tik dar labiau darė Vilniuje tokia būklė, kad man reikėjo iš ten iš- susigūžiau, taip ir nepakėlusi akių aukštyn...

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 93 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXV

Ufonautų mirties šokis

mano būrimo saloną Dura necéssitas ėmus veržtis kare užtenka išsilaikyti 15 minučių ilgiau už priešinin- Į būriams ufonautų, nė kiek nenustebau – juk kos- ką. Kita vertus, nėra kvailesnio noro, kaip troškimas vi- mose kilo baisiausias sąmyšis, kai sužinota, kad už- sada būti protingesniam už kitus. Niekas nėra tobulas! kariauti dangaus platybes bandys lietuviai. „Jeigu ne Net saulė dėmėta, net pagal dydį trečias pasaulyje Ma- mes, tą padarys estai“, – logiškai išprotavo ūkio mi- kinlio kalnas per 60 metų sumažėjo keliomis dešimti- nistras ir pažadėjo sukrapštyti bent 50 milijonų litų mis metrų! Tad ko norėti iš trečiojo asmens valstybėje? juodajai kosmoso skylei užkišti. Natūralu, kad įsibėgėjant kadencijai jo reitingas trau- Teisingai sakoma: didis žmogus pralenkia savo laiką, kiasi kaip koks Makinlis Aliaskoje… protingas žingsniuoja paskui jį, gudrus kaip įmanydamas O dar Viktoras U., rytą vakarą per visus TV kanalus stengiasi juo pasinaudoti, o kvailys stoja jam skersai ke- apsukriai dėstantis savo išmintį (antai neseniai pareiškė, lio, – senolių išmintį dėsčiau kosminiams imigrantams, kad Žemė apvali), atkakliai kasasi po socdemų pamatais, bet šie tik kraipė savo plikas žalias galvas ir buvo aišku, reikalaudamas antruoju asmeniu valstybėje nedelsiant kad integruotis Žemėje, bent jau Lietuvoje, jiems vargu paskirti jaunąjį Gobšį. Ir tai logiška, nes seniai žinoma, ar pavyks. Todėl, kai visi ėmė klegėti kaip žąsinai, esą kad pasaulyje kvailių daugiau negu sukčių, antraip sukčiai neprofesionalams, suprask, lietuviams, negalima leisti neturėtų iš ko gyventi. Esant tokiam santykiui, savaime blaškytis po svetimus žvaigždynus, bandžiau priminti aišku, kas kam turi vadovauti ir kuo vadovautis. Vis dėl- jiems, kad Nojaus laivą pastatė ir vairavo mėgėjas sava- to tikėtina, kad šlubčiojantis tiesiu keliu (toks Vydas G.) mokslis, o „Titaniką“ su „Costa Concordia“ – apmokyti pralenks bėgantįjį, išklydusį iš kelio (tokį Vytautą G.). profesionalai. Deja, ufonautai nebuvo nieko girdėję nei Ekspremjerą, kuriam vis dar varomos adatos po na- apie tą vieną, nei apie tuos du kitus… gais, ginčijantis dėl pernykščio sniego, paprotinau to- Su žemiečiais bendrauti vis dėlto gerokai paprasčiau. kiais žodžiais: „Tiesos žibintas gęsta, kai juo per smar- Antai premjerui pamėtėjau seną patarlę: „Ne visada sa- kiai mosuojama.“ Be to, kaip sakė Balzacas, „esama kyk, ką žinai, bet visada žinok, ką sakai“, ir liovėsi žmo- žmonių, panašių į nulius: prieš juos visada turi būti gus savo nuomonę painiojęs su svetima. Tiesa, lengvas skaitmenys.“ Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie, kad ir ką šios ligos recidyvas vis dėlto išlindo – FNTT vadovui iš darytų, vis tiek nepelnys masių meilės. Antai Švedijos pradžių suteikęs generolo laipsnį, Algirdas II netrukus karalius Carlas XVI Gustafas, švęsdamas savo valdymo susizgribo, kad tasai anaiptol ne jo statytinis, todėl ant- 40-metį, pakvietė visus pašokti karališkuosiuose rū- pečius iškart nuplėšė. muose. Ir ką? 60 proc. švedų vis tiek nori, kad monar- Tai rodo, kad 20 visuomeninių (jau nekalbant apie chas išeitų į pensiją, nes jie mieliau šoktų su princese etatinius) premjero konsultantų niekaip nesugeba užti- Victoria… krinti vienos iš auksinių taisyklių, kad viešoji nuomonė nepakenčia staigių pokyčių ir kad kalbėti negalvojant yra tas pats, kaip šaudyti nesitaikant. Todėl neleistina, Tiesiai iš kosminės juodosios skylės kad liežuvis užbėgtų protui už akių. Pokalbyje kaip ir Krescencija Šurkutė

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 kultūros barai Vita GRUODYTĖ. Music of Justė Janulytė that Breaths. In its abstract character 2013. 09 (585) music of Janulytė is the music of the end but it also denominates something that is archaic, distant and spontaneous. Something that we already forgot. domains of culture It contains something from times when form was not yet disseminated into THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ various conditions of stuff.W hen space was more important than time, writes editorial address: the musical critic (page 37). Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania E-mail: [email protected] Having Given On self to the Drug of Stage. Rūta Gaidamavičiūtė interviews composer Giedrius Kuprevičius (born in 1944) who is one of the most Ren- summaries aissance-like Lithuanian musical personalities. How composer‘s interests en- velope opera and electronic music and performer‘s interests envelope piano and carillion and how as educator he mediates from commentator, lecturer, polemist and university professor the interviewer attempts to find out in dia- Arūnas SPRAUNIUS. In the Paradise of Political Correctness. Essay is based on logue (page 42). the paper given at the International literary forum Northern Summer. Free- dom to Write held in Biržai, August 23-25 (page 2). Rokas Povilius. Poems (page 48).

The Value of Classics in the Noise of “Architectural Esperanto”. Renowned Stasys EIDRIGEVIČIUS. Leaping from Thoughts to Cities. Artist‘s essay about art Cambridge architectural scholar David Watkin replies to questions of Alman- and artists (page 50). tas Samalavičius. Professor Watkin exposes ills of triumphant architectural modernism and comments on why this ideology and aesthetics dominates The Fate of the Family in Ascenting and Vanishing Lithuania. Astrida Petraitytė over traditional and Classical architecture still practiced by a few honest ar- interviews Karolina Masiulytė-Paliulienė (page 53). chitects (page 7). Airidas VAINORAS. John Belsebub. Short story (page 61). Algimantas BACEVIČIUS. Dendrology of Architecture. Understanding and Ap- plication. Architectural dendrology is not interested in botanical differences Bilingual asymmetry, memory ideology, and cultural diversity in Ukraine. It of plants, it has to answer the question what is architectural character (ex- is a conversation with Volodymyr Kulyk (a Head Research Fellow at the Insti- pression) of every specific plant and how we, humans can create gardens of tute of Political and Ethnic Studies, National Academy of Sciences of Ukraine), dreams based on various characteristics (page 10). conducted by Tomas Kavaliauskas. The interlocutor in a linguistically so- phisticated manner replies to the questions regarding bilingual assymetry, Bo Isenberg. Critique and crisis. Reinhart Koselleck’s thesis of the genesis of memory ideology, and cultural diversity in Ukraine. The conversation includes modernity. The modern consciousness as crisis: Reinhart Koselleck’s study of the complexities of the suggested idea of idealistic “linguistic Schengen” in the origins of critique in the Enlightenment and its role in the revolutionary Europe (page 64). developments of the late eighteenth century is a work of historical herme- neutics whose relevance remains undiminished (page 14). Virgilijus ČEPAITIS. Blocking Independence. From the notes of former parliament member about the first days of re-established independence (page 70). Vytautas MATULIONIS. Lithuanian „gardens“ in the clouds and Japanese „clouds“ on then earth. A letter to the Editors (page 21). Vytenis RIMKUS. “Taiga” in Taiga. 40 Years of Prison for Hope. Our large family – parents with six children aged from two to twenty one was cap- Kęstutis SKRUPSKELIS. Once More on Marriage between Homosexuals. I take tured in Pikeliškės and take to Gubernija railroad station with a strong criticism of Liudvika Pociūnienė regarding my altitude to the marriage of ho- guard. Together with other people of Šiauliai district the family was forced mosexuals as an invitation to continue discussions, to bring into light some to enter the wagons. We were deported to Alzamaj region of Irkutsk more aspects of the issue, writes Lithuanian American philosopher (page 22). where several school-age youngsters started to publish a samisdat journal ‘‘Taiga‘‘. They were all arrested and condemned to death sentence. How he The Need of Tolerance is a Reaction to the Blow of World War II. Theater direc- escaped his death penalty writes one of the former participants of these tor Gintaras Varnas has interpreted the theme of homosexuality on stage in events (page 79). many of plays he directed and he gave his opinion on the limits of tolerance. Gintaras Varnas is interviewed by Monika Meilutytė and Ugnė Kačkauskaitė Józef Ignacy KRASZEWSKY. The Illness of the Nouveau Rich. Translator Kazys (page 25). Uscila writes in the introduction of his translation: ‘‘I read a book Images of Life and Journeys of Jozef Ignacy Kraszewski, published in 1842 by Vilnius Sigita BUDRAITYTĖ. Spaces Used in Vain. About the exhibition Illusionists. On printer and publisher Adam Zavadskis. I was simply perplexed how this fa- Scenography and Contemporary Art (page 31). mous Polish writer who loved Vilnius and Lithuania diagnosed some features of people and culture. Even two hundred years passed when he prote his Kęstutus ŠAPOKA. Inspired by the Dusk. About personal exhibition of Andrius book, this diagnosis is urgent today as if it was made a month or a week ago“ Giedrikas in the gallery Lietuvos aidas (page 32). (page 84).

Zita ČEPAITĖ. The Challenge of Raimundas Malašauskas to London Art Scene. Gražina MARECKAITĖ. Vilnius’ Bible. About the book by Pranas Bieliauskas. Art critic Raimundas Malašauskas who now lives and works in Paris is well Diaries. 1920-1957. Vilnius: Homo Liber, 2012 (page 90). known in the circles of contemporary art, he has curated exhibitions in Ven- nice Biennial and Cassel Documenta. His most recent project is an exhibition Krescencija Šurkutė. Ufonauts Death Dance. Ironical essay on Lithuania’s cul- Fusiform Gyrus that was opened in London‘s Lisson gallery (page 33). tural and political life (page 94).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9 95 SRTR fondas įsipareigoja Kultūros barų KULT ŪROS BARAI 2013 m. projektui „Savitumo estetika: Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas veidai ir kaukės“ suteikti 270 000 litų finansinę paramą. Some Kultūros barai articles and translations in eurozine Rūpesčiai ir lūkesčiai; Problemos (www.eurozine.com): ir idėjos; Kūryba ir kūrėjai (iš dalies); Kaimynystė; Praeities dabartis; Apie knygas

Nicholas Bradbury, Almantas Samalavicius The freedom of the fox in the chicken run (En) (Lt) A conversation with novelist Nicholas Bradbury Nicholas Bradbury made his literary debut this year with the novel „Market Farm“, a reworking of George Orwell‘s „Animal Farm“ for the free market era. He talks here about influences for his satirical take on the current financial crisis and potential grounds for hope for the future. Almantas Samalavičius, Immanuel Wallerstein New world-system? (En) (Lt) A conversation with Immanuel Wallerstein At some point, there is a tilt; there always is. Then we shall settle down into Projektas Aukštosios kultūros impulsai mokykloms AKIM our new historical system. Wallerstein foresees one of two possibilities: more hierarchy, exploitation and polarization; or a system that has never finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių yet existed, based on relative democracy and relative equality. plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“. Béla Nóvé The Orphans of ‘56 (En) Hungarian child refugees and their stories Of the 200,000 Hungarian refugees who fled Hungary following the Soviet invasion in 1956, close to 20,000 were “unaccompanied minors”. Shortly after the fifty-sixth anniversary of the Hungarian Revolution, historian and www.eurozine.com former dissident Béla Nóvé traces their life stories.

Molly Scott Cato, Almantas SamalaviČius Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką Flourishing within limits (En) A conversation with green economist Molly Scott Cato. Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir Green economist Molly Scott Cato acknowledges the extraordinary ad- vances that economic growth has brought. However, she insists that only interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. by learning to flourish within limits can we hope to regain our sense of the good life. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Joshua Farley, Almantas Samalavičius Against growth (En) (Lt) Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis A conversation with economist Joshua Farley Given the relation between economic production and ecological degra- jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei dation, Joshua Farley is convinced that economic growth must stop. It is asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. just a question of when. And whether cooperation will displace competi- tion as the dominant concept in the economic paradigm. Norman Lillegard, Almantas Samalavicius Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Ideology or truth? (En) (Lt) Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis A conversation with Norman Lillegard In a wide-ranging discussion, Almantas Samalavicius and the philsopher kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- Norman Lillegard consider the dangers of relativism, the crisis of educa- tion, pleonexia and the economic crisis, and whether literature should niam bendravimui ir diskusijoms. provide moral instruction. Mark Anielski, Almantas Samalavicius The pursuit of happiness (En) (Lt) Geriausi straipsniai iš visos Europos A conversation with economist Mark Anielski The global debt crisis is encouraging economists and others to explore al- ternative ways of measuring national wealth. In conversation with Alman- tas Samalavicius, Mark Anielski discusses the possibility of an economic system based on wellbeing rather than unlimited growth. Claus Leggewie Continuities denied (De) (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Explaining Europe’s reluctance to remember migration Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius Why does Europe find it so difficult to remember the facts of migrati- Tiražas 3200 egz. on, both voluntary and forced? Reluctance to address the more noxious aspects of collective European identity impedes an engagement with migration history, argues Claus Leggewie. Kaina – 4,99 Lt

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 9