2010.1.qxd 2010.02.10 13:55 Page 1

SAUSIS 1

22001100 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 2

TURINYS

DONATAS PETROÐIUS. Uþsienio vidaus reikalai 3 GINTARAS BLEIZGYS. Eilëraðèiai 7 VALDAS PAPIEVIS. Eiti. Romanas (Pradþia) 12 RAMUNË BRUNDZAITË. Eilëraðèiai 48 VIDAS MORKÛNAS. Mirtis. Angelas nulûþusiu pimpaliuku. Apsakymai 53 ALGIMANTAS LYVA. Laiko nuoðliauþos. Eilëraðèiai 64 THÉOPHILE GAUTIER. Karalius Kandaulas (Pabaiga). Vertë Vilius Litvinavièius 67 HANS MAGNUS ENZENSBERGER. Eilëraðèiai. Vertë Rimantas Kmita 85

LITERATÛROS MOKSLAS IR KRITIKA

VIKTORIJA DAUJOTYTË. Romaninis màstymas humanistikoje (Algimanto Buèio „Seniausioji lietuviø literatûra. Mindaugo epocha“) 89

„METØ“ ANKETA Poþiûriai. Donaldas KAJOKAS, Vidmantë JASUKAITYTË 101

APIE KÛRYBÀ IR SAVE Didþiosios paslaptys – per ðimtus myliø. Poetas, leidëjas Tomas S. BUTKUS atsako á Romo DAUGIRDO klausimus 109

TAUTOSAKA.MITOLOGIJA

NIJOLË LAURINKIENË. Poþemio ir mirusiøjø karalystës deivë 116

MÛSØ PUBLIKACIJA

LAIMONAS BRIEDIS. Vilnius, klajûnø miestas. Vertë Laimantas Jonuðys 128

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

RENATA ÐERELYTË. Debesis – lietus – þemë (G. Kanovièiaus „Debesis, vardu Lietuva“) * NERIJUS CIBULSKAS. Apie naivøjá argonautà (D. Petro- ðiaus „Aoristas“) * ARNOLDAS PIROÈKINAS. Trilogija apie tragiðkiausià Lietuvos laikotarpá (A. Eidinto „Aukðtai ðaltos þvaigþdës“) * ANGELË JASE- VIÈIENË. Pasiklydæ Minotauro labirinte (R. Aðkinytës „Rûko nesugadinti“) 139

TËVYNËS VARPAI MINDAUGAS URBAITIS. Festivaliai ir kasdienybë 152

Antrajame virðelyje: RIMAS ZIGMAS BIÈIÛNAS. Aðarëlë, 2008 Treèiajame virðelyje: ALGIRDAS GRIÐKEVIÈIUS. Apie lietuviø kilmæ ir jø dvasinæ restauracijà, 2009

Pasirašyta spausdinti 2010.I.5. Tiražas 1150 egz. 1 „Metus“ Formatas 70x108 /16. Ofsetas. 10 sp. l. Kaina 7 Lt. remia: Spaudė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 3

DONATAS PETROÐIUS 3

Uþsienio vidaus reikalai

Praëjusá rudená teko nemaþai pakeliauti. Poetiniø reikalø vedi- nas su kaskart skirtinga kolegø kompanija pabuvojau (be Druski- ninkø) Punske, Minske, Ventspilyje, Rygoje, Klaipëdoje ir Palango- je. Turëjau progà á Lietuvà pasiþiûrëti ið visø keturiø pasaulio ðaliø: nuo Lenkijos – ið Pietø, nuo Gudijos – ið Rytø, nuo Latvijos – ið Ðiau- rës, nuo Baltijos pajûrio – ið Vakarø. Kaip vienam rudeniui – áspû- dþiø ir medþiagos apmàstymams aiðkiai per daug. Vis dëlto pamë- ginsiu atgaminti tai, ko nederëtø pamirðti visiems laikams. Þvelgiant ið literatûrinës Rygos, Vilnius atrodo tarsi ramus Dievo uþantis. Jau vien dël to, kad mûsø „Metai“ tebeeina, o latviø „Ka- rogs“ nuo ðio sausio – jei teisingai supratau, kas man buvo sakoma latviðkai – leidybà stabdo. Nes paramos ið fondø negavo në lato. Jø pasididþiavimas „Diena“, andai turëjæs pavyzdiná kultûriná priedà, po neskaidraus perpirkimo ir þurnalistø iðsivaikðèiojimo irgi neádo- miai vegetuoja. O dar turint omenyje tai, kad þiemgaliai ir kitos ðiaurinës baltø gentys neturi nei „Ðiaurës Atënø“, nei „Literatûros ir meno“, anei „Nemuno“ atitikmenø, susidaro áspûdis, kad kaimynø kultûrinë spauda keliasi á pogrindá (arba á internetà, tai, mano nuo- mone, yra tas pat). Uþuot dþiûgavus, kad kaimynø ûkyje gaisras, ðovë galvon idëja – kodël neatidavus kokius keturis, pavyzdþiui, „Literatûros ir meno“ puslapius latviams, kad ðie galëtø savo „lite- ratûra un maksla“ bent simboliðkai plëtoti? Naudos bûtø visiems baltams – ir iðgarsëtume, ir akiratis prasiplëstø, ir latviðkai greièiau pramoktume. Kitas ryðkus skirtumas – knygynai ir knygø rinka apskritai. Pas mus – knygynø ant kiekvieno kampo, knygø – kalnai. Net sunkmeèiu gali justi persisotinimà ir barokiná pertekliø. Latvijoje – atvirkðèiai, 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 4

4 viskas átartinai asketiðka. Keturias dienas klaidþiodamas po Vents- pilá, uþëjau tik vienà knygynà. Bet ir tame paèiame – vien menka- verèiai rusiðki pramoginiai skaitalai. Pernai dar vasarà per dvi die- nas kelis kartus skersai iðilgai iðvaikðèiojau visà Rygos senamiestá – irgi aptikau tik vienà knygynà, kuriame latviø literatûros – vos pora lentynëliø. Jei ne literatûros vakaras rudená erdviame knygyne- klube „Satori“, dabar manyèiau, kad Latvijoje nëra padoriø knygy- nø, o naujus leidinius pas juos platina kokie nors knygneðiai ar ait- varai. Nors knygynai Rygoje ásikûræ atokiau nuo turistø pamëgtø marðrutø, knygø prekyba vyksta gana aktyviai. Pavyzdþiui, prieð gerus metus mano bièiulis Kārlis Vērdiņð iðleido eilëraðèiø rinkiná „Es“ („Að“) 1000 egzemplioriø tiraþu ir jau po pusmeèio viskas buvo iðpirkta. Vadinasi, Latvijoje ne viskas jau taip ir blogai. Þmonës ap- siskaitæ – anksèiau ar vëliau iðsikapstys. Prieð pradëdamas raðyti apie keliones á Punskà ir Minskà, noriu vieðai padëkoti „Lietuviðkoms knygoms“ (blogai, jei jos nuo ð. m. sau- sio 1-osios nebeegzistuoja, kaip kad buvo nuogàstauta) uþ tai, kad kompensavo kelionës á Latvijà iðlaidas. Tikriausiai tokià prabangà kuriam laikui turësime pamirðti ir susitaikyti su tuo, kad á artimàjá uþsiená atstovauti savo Kalbai ir Tëvynei teks keliauti uþ savas lë- ðas. Tai nëra taip baisu, kaip gali pasirodyti ið pirmo þvilgsnio. O jei pasitaiko gera draugija – negaila vaþiuoti ir uþ skolintus. Kiekvienam poetui, debiutavusiam jau po Nepriklausomybës at- kûrimo, vertëtø patekti á poezijos skaitymus Minske. Tam yra daug prieþasèiø, taèiau svarbiausia – maþai kur pasaulyje beiðvysi minià, kuri iðalkusi þodþiø. Kitokiø þodþiø, kaþkà reiðkianèiø, kaþkà sle- pianèiø þodþiø, – poezijos. Niekas turbût neskaièiavo, kiek tame Magnus Ducatus Poesis seanse susirinko klausytojø – keturi ar penki ðimtai. Taip nebûna nei Niujorke, nei Maskvoje. Ir juo labiau – Londone. Atmosfera – ne- nusakomai kitoniðka. Po tokiø skaitymø net honorarà gauti bûtø kaþkaip gëda. Ið vienos pusës – graþu, kai poezija taip nuoðirdþiai rûpi visuomenei, kita vertus, kai pagalvoji – ir vis dëlto dþiugu, kad mûsø ðalis iðsprûdo ið tos zonos, kur poezija, literatûra apskritai – tokia iki kaulø smegenø aktuali. Poetiniuose Magnus Ducatus imperijos þaidimuose, kuriø inicia- toriai – Vladas Braziûnas ir Andrejus Chadanovièius, – be lietuviø, gudø, ukrainø, noriai dalyvauja ir lenkai. Kaip jungiamoji grandis. Tie, kurie perskaitë daug istorijos vadovëliø, galbût teigs, kad len- kai – prasta jungiamoji grandis. Sakys, ið tø unijø su lenkais – vienos bëdos. Gal kaþkada taip ir bûdavo. Dabar – be lenkø net poetinë (L)DK vargiai gyvuotø. Gerieji lenkai ið Kultûros instituto „ðefavo“ ne tik saviðkius, bet ir poetø ið Ukrainos kelionæ bei nakvynæ, ið- kilmingà puotà po visø skaitymø bene praðmatniausioje Minsko pice- rijoje. Jei neklystu, tø paèiø lenkø pinigø pakako patogiai pamig- dyti ir trejetà lietuviø poetø vieðbutyje. Seniau tokias poetines iðky- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 5

las, rodos, paremdavo mûsø ambasada Minske. Ðiemet ambasados 5 atstovai atsipraðë – nëra lëðø. Kà padarysi. Nëra tai nëra. Uþtai yra lenkai. Lietuviai poetai, þinoma, nëra per daug iðdidûs. Pagalbos ran- kos sunkià valandà neatstumia. Be to, visi penki A. Chadanovièiaus svetainëje-bibliotekoje niekaip nebûtume tilpæ. Pats pamatavau aki- mis – miegojau iðskleistame fotelyje tarp knygø lentynø. Dar papasakosiu apie du malonius atradimus. Pirma – lietuviø literatûros plëtra sëkmingai vyksta ir be oficialiø institucijø globos ar ásikiðimo. Geru þodþiu minëtina Eurika ið knygyno „Eureka!“. Atsipraðau uþ tautologijà, bet kitaip pristatyti nesugalvoju. Kiek girdëjau, jos iniciatyva apie metus reguliariai vykdavo neformalûs lietuviø poezijos skaitymai Berlyne. Per jà mezgasi ryðiai su kon- sulatu Sankt Peterburge, kur jau ávyko pirmieji poezijos skaitymai. Praëjusá rudená Eurika, aukodama savaitgalius, savo talpiuoju auto- mobiliuku du kartus bogino po ðeðis poetus ið Vilniaus á Klaipëdà ir Punskà. Antras didysis praëjusio rudens atradimas – Punskas. Tiksliau, jo þmonës, kraðtovaizdis. Paradoksali lokacija: lyg ir dvigubas – Lie- tuvos ir Lenkijos – pakraðtys, taèiau kartu ir centras. Neabejotinai – jau vien dël savo vertës pajautimo, istorinës atminties. Graþios kal- bos. Jotvingiø þemiø centras. Gintaras Bleizgys, raðydamas straipsná á „Ðiaurës Atënus“ apie Valdemaro Kukulo reiðkiná, minëjo, neva að laudacijoje, skirtoje Gied- rei Kazlauskaitei, pasakæs, kad nëra jokiø jotvingiø. Kolega Drus- kininkuose kaþkà ne taip nugirdo. Man neapsiverstø lieþuvis sakyti, kad jotvingiø nëra. Jei dar esama skeptikø dël ðio klausimo – viskà meskit ir vaþiuokit á Punskà. Jei jums pasiseks, sutiksit ten Sigità Birgelá, jis jums viskà papasakos, parodys slaptus akmenis su jot- vingiø raðtais. Patys pamatysit – yra, yra tie jotvingiai ne tik ant popieriaus. Ir ásitikinsit – bus dar ilgai. Rudenë iðvyka á Klaipëdà buvo ganëtinai avantiûristiðka. Ne pir- mas kartas. Prieð kelionæ gerai þinojom, kad Klaipëdos publika iðtikima vietinei poetinei mokyklai ir á interventus ið sostinës þiûri kreivai ir netgi jokia „Kultûrpolio“ globa nepakeis ðeðtadieniniø uostamiesèio gyventojø áproèiø. Tarkim – vaþiavom á pajûrá ðiaip, dël lietuviø literatûros proceso. Ir ne veltui. Juk ne kasdien nuëjæs ant molo pamatysi sutrikusià jûrà – kai vëjas puèia nuo þemyno pu- sës ir vanduo neþino, kaip banguoti ir ðniokðti. Pabaigai – pats graþumas. Rugsëjo pradþioje teko laimë ir garbë Uþsienio vidaus reikalai

dalyvauti vertimø plenere Palangoje. Visa tai vyko kaþkelintà kartà. . Organizatorius – Lietuvos raðytojø sàjunga (LRS). Dalyviai – po pen- ketà lietuviø, gudø, ukrainø ir trys gruzinai (be tuzino dailininkø, ETROÐIUS

kurie poetiniam vyksmui visai netrukdë). Atmosfera buvo ðventið- P ka, bet darbinga. Net maudytis dorai nebuvo kada. Bûtø galima ap- gailestauti, kad triûso vaisiai – vertimai – neatgulë á popieriná leidi- ONATAS

ná po vienu virðeliu, taèiau nieko nepadarysi. Uþsienio reikalø mi- D 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 6

6 nisterija pernai ðiam projektui neiðgalëjo skirti áprastinio finan- savimo. Ir vis dëlto keista ðio pasaulio (o gal tik mûsø ðalies) san- kloda – poezijos, literatûros sklaida, tarptautiniai kontaktai yra am- basadø, uþsienio reikalø ministerijø, o ne Kultûros ministerijos ar tiesiog LRS reikalas. Kai tûnojau idëjiðkai panaðiose vertimø dirbtuvëse Ventspilyje – kaþkokiam vidiniam kirminui grauþiant, spëliojant, kas èia ne taip, ko èia trûksta – galva nuskaidrëjo susivokus: nieko èia netrûksta – tik trejeto gruzinø poetø. Gagos, Davido ir Emirano. Ir apskritai pro- jektas „Literatûra be sienø“ („Literature Across Frontiers“) Euro- poje uþ ES pinigus man atrodo dviveidiðkas. Bent jau kol Ispanija neatðauks veto dël ES bevizio reþimo Gruzijai. Kad nereikëtø mano draugams poetams ið Tbilisio kaskart, prieð praðant vizos á ES, sko- lintis keliø tûkstanèiø eurø, kad galëtø árodyti, jog vyksta èia ne iðmaldos rinkti. Vël prisimindamas rugsëjo Palangà noriu palinkëti, kad niekas tuo ir nesibaigtø. Show must go on. Nenukabinkim nosiø. Mes net maro metu puotaujam graþiau, nei tie, kurie gyvena finansiðkai sau- giai. Perduodu Gagos tostà: „Iðgerkim uþ savo sàskaità!“ O jei rimtai – mûsø virtuali Magnus Ducatus Poesis driekiasi ir anapus Juodosios jûros. Gal mûsø ekonomika ir traukiasi, bet lietu- viø poezija skverbiasi ir tarpsta neigdama pesimistines prognozes.

Mieli skaitytojai,

neuþmirðkite 2010-iesiems uþsisakyti Lietuvos raðytojø sàjungos þurnalo „Metai“. Prenumeratà priima visi Lietuvos paðto skyriai. Mûsø indeksas 5049. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 7

GINTARAS BLEIZGYS 7

!

saulë atsitrenkë á mane ir esu vienas pilnas tavo kapas gëliø ir debesys þydi sustingæ ir sakau mama viskas

viskas ir viskas ir viskas tu matai – – – – viskas viskas dabar yra kaþkoks naujas mano gyvenimo þodis

þinojau kaip bus su tavo ligom viskà þinojau buvau aklinai pasiruoðæs bet kad ðitaip stovësiu dauþomas gruodþio vëjo kad ðitokiam

gëlyne tarsi pasakø naðlaitë þiemà iðvyta parneðti þibuèiø – èia pilna lelijø chrizantemø gerberø net roþiø þmonës pasiimkit viskà jei tik jums reikia

jei ko nors pritrûkot sakau galiu padëti nes viskas nes viskà 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 8

8 buvau numatæs tik kad toks vienas stovësiu neþinojau ir

atskrido genys ir ëmë kalt puðá prie mano peties ir net saulë iðlindo pro þydintá debesá ir að ðypsojausi kad pasaulis mane mëgina paguosti kad pataikauja kaþkaip

dairiausi net iðsiþiojæs þiûrëjau kur dabar reikës gyventi matai sakau kiek daiktø kiek daiktø ir kaip keistai jie man atrodo be tavæs

kam dabar man tie daiktai ta saulë ko tas genys pataikauja ko bijo likusieji su manim pasiutusiai vienu – – –

pasiutusiai nereikalingi jie man dabar visi yra

2008. XII. 27–2009. I. 6 !

sapnavau tave buvai iðblyðkus ataugusiais plaukais be laðeliniø ir zondo pro kurá tave maitindavo ir sakau mama ar tu jau pati gali praryti maistà o þinai kai taip stipriai sirgai kai ir galvoj metastazës ir kauluose ir plauèiuose ir inkstuose ir dubeny ir neþinia kur dar net að buvau nustojæs tikët kad pasveiksi ne

atsakei ne man dar ir dabar labai sunku praryti maistà

2009. I. 6 !

paskui sapnavau labai aukðtà kalnà o apaèioje tekëjo upë pro sapnà þinojau atseit èia druskininkai ir kaip vaikystëj su tëvu einam prie nemuno ir laiptai 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 9

nuo to aukðto kalno tokie laiptai kopëèios 9 atseit man reikës lipti þemyn bet kad þemë labai supurenta sakau kad labai stati nuokalnë smëlis kaip kapo duobëj jeigu lipsiu þemyn tai laiptai kopëèios neiðlaikys ir nukrisiu sakau tikrai neiðlaikys tos kopëèios ir lipau ir atsikabino laiptai nuo kapo duobës ir kritau bet taip ðvelniai taip minkðtai ir ilgai ir sakiau tikrai neþinojau kad taip minkðta yra leistis á kapà kad upë ten tokia graþi apaèioj kad vaikystë kad tëvas ir tu ðypsojaisi þiûrëdama iðblyðkusi ir tais juodais kailiniais apsirengusi kuriuos tau mirus pasiëmë ir neðioja ramunë

2009. I. 6 !

kai uþsimerki sauja iðbyra man daugiau nebebus lietaus pienës nuvyto kalnas kur skaièiuodavau debesis

kai uþsimerki að daugiau nebeskaièiuosiu jau nebebus debesø ir mano aðaros prilyja pilnus sapnus kai uþsimerki að tavo akiø

daugiau nebematysiu tavo balso ir pienës man yra nereikalingos ir mano akys yra visai tuðèios kai uþsimerki !

o ðiànakt per sapnà visiems gydytojams skambinau pasakyti kad jau nebelaikytø vietos ligoninëje kad nebereikës tau daugiau kankintis gerai sakau imdamas nuo stalo didelá raudonà obuolá sakniavoj lapai krinta ir tuðti visi laukai visi iðvaþiavo . Eilëraðèiai . nors tu su manim pabûk sakau nes þmoniø nebeliko tokia baimë bûti vienam tuðèiame LEIZGYS

pasaulyje ir tu sakai gerai dar pabûsiu ir B man susimaiðo galvoj nes kurgi visi kodël visi numirë kodël tik tu likai gyva ir nebeþinau INTARAS

ið kurios esu pusës ir atrodë kad nubudau G 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 10

10 bet ið tikrøjø tai sapnas dar tæsis ilgai kiekvienà naktá ypaè prieð rytà kalbu su tavim kartà buvai su puokðte pavasario gëliø veisiejø autobusø stotyje laukëm lyg kas turëtø sugráþti bet niekas negráþo ir tu nuëjai su gëlëm paskui su tokiu raudonu megztiniu buvai apsirengusi ið mano vaikystës ir sakiau mama bet kaip tu atjaunëjai kokia tu jauna mirei kaip anksti atëjo tas laikas kad tik per sapnà galiu su tavimi kalbëtis jauèiuosi kaip ðuo pamatæs oro balionà arba fejerverkus – kokie fejerverkai kokie lekiantys á niekur ir pokðintys dabar yra mano sapnai

2009. I. 25–IX. 6 !

nuotraukoj juodai balta eþeras per visà pasaulá ir mano mama dar tokia mergaitë su kasytëmis tikriausiai aðtuoneriø

laiminga spiegianti

jaunesnë uþ mano dukrà nuotrauka ið mano gyvenimo kurioj nesu net nujauèiamas net vilties apie mane net uþuominos dieve

leisk jai bûti laimingai nereikia manæs nereikia rytojaus – –

vakar buvau laimingas prieð penkiasdeðimt metø eþere tavo sumanymuos kuris viskà þinai

esu laimingas dieve plaukdamas ligi tavæs 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 11

kraujais spjaudydamasis 11 laukdamas kol visa tai pasibaigs

eidamas á naujà eþerà konvulsiðkai fanatiðkai nesigræþiodamas

tu þinai mano dieve

tu rodei man nuotraukà

2009. VIII. 4 !

temsta su rëkianèiu raudoniu tegu ta saulë vysta ligi galo

þiogai nebijo èirpti per naktá tegu jie vysta tegu að liksiu su tavo mirtimi

bus rûkas ið balø karosai miegos tvenkiny ir lelijos suskliaudusios plaukus

nëra tokios gelmës kad galëtø mane iðgàsdinti nëra tokio nuotolio kuris galëtø atskirti mus tokio nebuvimo – –

2009. VIII. 3 . Eilëraðèiai . LEIZGYS B INTARAS G 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 12

12 VALDAS PAPIEVIS

Eiti

Romanas

In the mood for love

Plaèiai pravëræs langà, þvelgë á uþdarà kiemà su daugybe kitø langø, uþ kuriø matë baldus, bet në vieno þmogaus, lyg niekas ten negyventø, su bego- nijomis, petunijomis ir vieniðium alyvmedþiu, su virð stogø stirksanèiais kokliniais kaminëliais, antenom. Lëtai pûsdamas dûmus, þvelgë á kiemà, ið keturiø pusiø mûrø suremtà, paþástamà iki smulkiausio átrûkio sienoje ir staiga visiðkai svetimà. Svetimà, koks svetimas buvo ir ðis kambarëlis, ku- riame tiek metø gyveno, kokie svetimi buvo ant kabyklos sukabinti drabu- þiai, kuriuos kas dienà vilkëjo, ir daiktai, kuriuos kasdien lietë. Visu garsu pasileidæs Wong Kar-Wai filmo muzikà, laukë liûties – ji artëjo, neðama sun- kiø debesø, vis labiau temdanèiø dangø, apie save áspëdama tolimais dus- liais griaustinio trenksmais, gelianèià melodijà karpanèiais. Buvo pats vasa- ros vidurys, taèiau atrodë, kad vasara niekada neateis – þmonës kalbëjo apie klimato kaità, kalbëjo, kad metø laikø nebeliko – tik pamanykit, balandþio vidury – kaip rugpjûtá, o paskui staiga – ðuolis á lapkritá, koks ten canicule. Þmonës kalbëjo apie daugybæ kitø dalykø – apie naujai iðrinktà prezidentà, garsios aktorës ir garsaus krepðininko vestuves, vasaros iðpardavimus, paro- das ir koncertus, taèiau jam atrodë, kad visos tos kalbos su juo në kiek ne- susijusios, su juo nieko bendra neturi. Kaip ir visas ðio miesto gyvenimas – nusileis ávijais laiptais, pereis per kiemà ir iðeis gatvën, klajos, taèiau dingo- sis, kad pats stovi vietoj, o pastatai, þmonës, daiktai slysta pro ðalá, jo nekliu- dydami, lyg jo ið viso nebûtø. Nebûtø galëjæs pasakyti, kiek laiko tæsias ði 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 13

bûsena, atrodë, kad ji amþina, kaip nebûtø galëjæs pasakyti, ið ko ji iðsisklei- 13 dë – ið vasaros sàstingio, kai miesto pulsas apmirðta, ið iðsiskyrimo su Ma- rie? Taèiau iðsiskyrimas su Marie buvo veikiau pasekmë nei prieþastis – Tu t'en fous de moi, að tau kalbu, tu manæs negirdi; tikrai jis nespjovë – ir pats nesuprato, kas su juo daros, suprast nesistengë. Kartais sakydavo sau – liga, liga, nuo kurios pasveikt jis netgi nenori. Kol kas. Bent kol kas jam norëjosi bûti ðiuo kiemu – uþdaru, nebyliu, artëjanèios liûties vis labiau temdomu.

Palinkæs prie lango þiûrëjo, kaip uþ stiklo skrieja vaizdai, vienas kità be pertrûkio keièiantys. Jie slydo kaip pagreitintame filme: pravaþiavæs nykius priestoties sandëlius, aukðtos átampos elektros stulpus, aprûkusius nugy- ventus namus, per tunelá iððoksti á þaliuojanèias, geltonuojanèias lygumas, kurios pamaþu ima vilnyti, banguoti, Burgundijos laukai su kalvø atðlaitëse ramiai þolæ rupšnojanèiom karvëm, su miesteliais ir kaimais, sutûpusiais apie baþnytëles, kuriø varpiniø bokðtai kvieèia ðirdis pakelt aukðèiau dan- gaus, netrukus – plokðèios Rono pakrantës, paskui – saulës iðdegto molio spalva, vëjus stabdanèios tuopø alëjos, uolos su dantytais tvirtoviø griuvë- siais, tai bus Provansas. Galvojo: ðis kelias – kaip sakinys, kurá raðydamas neturëtum dët nei brûkðniø, nei dvitaðkiø, nei kableliø, tik vienintelá taðkà jo pabaigoj – atvaþiavom, ðis stoèiø nekarpomas kelias – toks pat nesupran- tamas, kaip sakinys be brûkðniø, dvitaðkiø ir kableliø. Kaip jam nesupran- tama buvo ir visa, kà jo vaizduotëje simbolizavo ðie bëgiai ir kas laikraðèiuo- se vadinama mûsø laikø technine paþanga. Beveik tûkstantis kilometrø ir trys valandos kelionës. Ið kiðenës išsitraukë neðiojamàjá telefonà, iðjungë. Visai savaitei. Ar tai suartina? Ar dël to maþiau liûdesio? Kodël iðvis apie tai að màstau? Atsuko akis á vagonà ir vël iðvydo prieðais sëdinèià moterá, uþmerktom akim klausanèià muzikos, baltapûká berniukà, ant tëvo peties tebesnau- dþiantá, iðvydo nepaþástamuosius, kurie ëjo proðal ir kuriø daugiau niekada neiðvys, o jeigu iðvys, tai tik darkart, kai jie gráð ið restorano. Jei prisimins veidus ir kad jau kartà praëjo. Buvo pats pietø metas, neiðvengiamas valgy- mo ritualas, nors kelionë trumpa, negalëjai nepasiduot laikrodþio ciferblatui. Suèeþëjo sviestinis popierius, pakvipo sûriu, kumpiu. Dingtelëjo: áproèiai mus ákalina ir supanaðina; dingtelëjo: mes – kaip kalëjimo vienutës, kuriose, tegul ir atskirtose aklinø sienø, tuo pat metu tas pat vyksta. Uþsimerkë. Ir staiga jam panûdo, kad ði kelionë niekada nesibaigtø, kad ðis traukinys niekada nesustotø – lëktø ir lëktø. Staiga susizgribo nebeþinàs, kur veda ðie bëgiai, në kur jis vaþiuoja. Ir iðvis kodël jis vaþiuoja. Kodël nepasiliko mieste, kodël iðklydo ið áprastinio marðruto, kuris buvo áaugæs á raumenø skaidulas kaip neiðtrinamas, kasdien kartojamas maldos sakinys: apsukti Bastilijos

aikðtæ, pasileist iðilgai Šventojo Martyno kanalo (ar tikrai Saint Martin . Eiti lietuviškai – Šventasis Martynas? O kaipgi kitaip? Keista, niekada ligi ðiol

apie tai nepagalvojau), eiti ir eiti, praeiti tuos visus iðriestus tiltelius, nuo ku- APIEVIS riø smalsuoliai tyrinëja apdumblëjusius ðliuzus, laukdami, kol du vandens P lygiai susivienodins, ir ðliuzai prasivers leisdami praplaukti laivams, praeit ALDAS

Stalingrado sankryþà, Villette parkà, eiti tolyn, kur jau nieko nebër, kur tik V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 14

14 nykios pakrantës su neaprëpiamai drykstanèiais apðiurusiais priemiesèiais, kur plynës su apleistais sandëliais uþkaltomis durimis, su prieplaukom be laivø, kur margaspalvë minia jau iðskydus ir kur telikusios nuo kartoniniø ar faneriniø dëþiø á tave spoksanèios kelios uþgesusios, nieko nebenorinèios akys, kur tik þvirgþdas, dulkës, nurudus þolë. Kur mano smilga. Ar galima ásimylët smilgà? Vienàdien, prisëdæs ant plytø krûvos, þvilgtelëjo á smilgas, iðsitiesë tiesiai ant þemës, ásistebëjo á vienà ið jø, paèià aukðèiausià. Þiûrëjo, kaip saulëj spindintis, ant liauno stiebelio linguojantis ðepetëlis ðvitrina dangø, stumdamas tolyn lengvus plunksninius debesis. Að norëèiau bûti te- nai, prie savo smilgos, ten mano vieta, kodël að vaþiuoju? Ir kur að vaþiuoju? Nebeþinojo, kur veda ðie bëgiai, kaip neþinojo, kur veda keliai, ðalia ku- riø, po kuriais ar virð kuriø lëkë, tolumoj pamatydavo jø krypèiø nuorodas, dideles, bet per toli ðmëstelinèias, kad galëtø kà nors áskaityti. Ðis vasaros rytas – daugiadieniø liûèiø iðskalbtas, iki akinamumo iðbal- tintas, iki tokio akinamumo iðbaltintas, kad në atsimerkt negali, ar niekada nesat iðgyvenæ ðitokio ryto, kai nuo tyrumo ausyse spengia, ir kaip kokiam vikðrui á save norisi riestis, riestis ir riestis – kol tavæs iðvis nebeliks? Ðis visas graþumas prieð pabaigà. Balsu neiðtarë, tiktai pamanë, bet ðita frazë, ne sakinys, frazë, brûkðtelëjo tarsi geleþtë, ið vidaus dreskianti venas. Vël ta pati atsisveikinimo nuotaika, plûstelinti, kai klausais Wong Kar-Wai filmo muzikos – lyg visas pasaulis pamaþu grimztø á jûrà. Lëtas saulëlydis, po kurio nebeiðauð rytas. O gal visada taip – kai þlungame patys, atrodo, kad kartu su mumis þlunga visas pasaulis? Nors ðákart viskas buvo kitaip. Pats sau jis neberûpëjo, viskas jame buvo iðdegæ, liko tik dykumos smëlis, kurá vëjai pusto kaip nori, kur nori. Ir gelsmas, rakðtis tarsi ietis, kurià jau seniai juto, bet kuri kaip niekada aðtriai pervërë kûnà, kai mintyse iðsitarë frazë: ðis visas graþumas prieð pabaigà.

Dabar jau vaþiavo Provansu, tai buvo nauja geleþinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greièiau nei anksèiau, kartais praðvilpdavo vienas, kitas, gretimais bëgiais lekiantis atgal á Paryþiø. Mirksnis, ir jo nebëra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizaþas, bet vieniðø sodybø, kaimø, miesteliø, kuriuos ið tolo lenkdavo, þmonës to sukimosi, aiðku, nejuto, kaip nejuntame, kad sukasi þemë. Lyg pasaulis bûtø suskilæs á du, skriejanèius ta paèia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje iðsiðaknijæs ið praeities ir jos ramybëje norintis likti, kitas – ið dabarties á ateitá, kur neþinia, kas mûsø laukia. Bet mes ten skubam, kaip skuba uþaugti vaikai, nesuvokdami, kad nieko graþiau nebebus. Stotis buvo nauja, dar kvepëjo ðvieþiu betonu ir ðvieþiais daþais, ji bûtø norëjus áaugt á ðio kraðto peizaþà, ne áaugt, o sukelt áspûdá, kad be þmogaus rankos jame iðkilo, kaip savaime per ðimtus tûkstanèiø metø iðkilo tolumoj horizonto linijà brëþianèios kalnagûbriø keteros, kaip savaime jas apgaubë þemumose tirðti, kylant á virðø vis skurdesni þalumos apklotai, galiausiai nugelstantys, iki þemaûgiø brûzgynø nuskurstantys, kaip savaime tarp kal- nø iðsiskleidë kloniai, kuriø saujose dabar, jis þinojo, þydi levandos, ilgomis bangomis plynà dangaus mëlynumà sutirðtinanèios violetiniais atspalviais, kaip savaime po tuos kalnus ir slënius iðsibarstë namai ir namukai, vieni- ðiai ar siaurom gatvelëm sulipæ á kaimus ar miestukus, kuriuose saulës 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 15

ákaitintà orà ir kartu ausø bûgnelius veria cikadø smuiko styga. Taèiau gal 15 dël to, kad èia medeliai buvo tik ðiemet pasodinti, dar neþinia, ar prigy- siantys, gal dël didelio, be jokio ðeðëlio parkingo, pilno maðinø, gal dël to greitkelio, kuris á tolá kaip vienintelis iðsigelbëjimas driekësi, ta naujoji sto- tis atrodë nelyg kûdikis, kà tik oro ákvëpæs, bet jau nujauèiantis, kad nieka- da niekas jo nemylës, kad aplinka, kuri já supa, niekada jo nepriims. Nors troðkulio kankinamam gomuriui norëjosi bent lašo vandens ir jo gailinèios akys dairësi kokio baro, kavinës, kojos paèios ið èia neðë – knietëjo kuo grei- èiau sprukti, kaip kartais norisi sprukti paèiam nuo savæs, kai savo paties nykumo nepakeliamai gailu pasidaro. Dar reikëjo pavaþiuot autobusu. Niekas daugiau autobusu nevaþiavo. Tikriau sakant, vaþiavo, taèiau tame didþiuliame autobuse buvo tiek maþai keleiviø ir tiek daug laisvø vietø, erdvës, jog atrodë, kad tu – vienui vienas, kad tie keli kiti þmonës yra ir kartu su tavim, ir tuo pat metu be galo toli, taip toli kaip ir tie, kurie pralëkdavo automobiliais, ið virðaus þiûrint pana- ðiais á vabaliukus, nuo kuriø suglaustø geleþiniø sparnø saulë strykèioja þaliomis, raudonomis, geltonomis þaiþaromis. Kam á tokius tuðèius marðrutus siøsti tokius didelius autobusus? Naujo tûkstantmeèio pradþia þenklino dar vienos La Belle Epoque pa- baigà, þmonija atsimerkë, tiksliau, buvo priversta atsimerkti ir krûptelëjo, iðsigando dël ateities, ankstesnë pavieniø þmoniø nerimastis iðsigaubë á visuotiná rûpestá, laikraðèiai raðë apie pasaulines konferencijas, skirtas kli- mato kaitai, be to, ledynø tirpimas aðigaliuos, nykstantys Amazonës miðkai, senkantys naftos telkiniai Saudo Arabijoj ir visame pasaulyje tapo temom kasdieniø pokalbiø kavinëse, baruose, restoranuose ar vakarieniaujant uþ ðeimyninio stalo, nuo to nebegalëjai pasprukti, viskas staiga priartëjo, lyg pasaulis bûtø susitraukæs á rasos karoliukà, ant voratinklio siûlo pakibusá, juk ir pats vienà rudens ar þiemos vakarà savo mansardoj iðjungei lemputæ kartu su kitais þmonëmis, ðimtais tûktanèiø þmoniø daugybëj ðaliø, ir kai pamatei, kad tavo kieme tuo pat metu uþgeso dar kelios, persmelkë keistas bendrumo su visais, net toli esanèiais ir nepaþástamais, jausmas; prisiminei tada tà ðurmulá, ðventines iðkilmes, kai laiko juostomis per pasaulá þengë du tûkstantieji, tuomet dar neþinojom, jog tai buvo ne tik sutikimas, bet ir atsi- sveikinimas, atsisveikinimas ne tik su ðimtu, tûkstanèiu, dviem tûkstanèiais metø, bet ir su La Belle Epoque, kurioje mes gyvenome, në numanyt nenu- manëm, kad ji – tik dar viena La Belle Epoque, kaip ir prieð pusantro ðimto metø nei po Liuksemburgo sodà vaikðtinëjanèios ponios ilgomis sukniomis ir skrybëlëmis, kuriø kaspinai plaikstësi vëjyje, nei orûs kostiumuoti messieurs, kuriems ponios á parankes ásikibusios ëjo, nei vaikai, karuselëse þaidæ su angeliukais putniais raudonais skruosteliais në numanyt nenumanë, kad andainykðtë La Belle Epoque juos lydi á Pirmojo pasaulinio karo tranðëjas. Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus.

Kam á tokius tuðèius marðrutus siøsti tokius didelius autobusus? . Eiti Paþvelgë pro langà.

Liuberono kalnynas, nuo jo akys sugráþta á slëná, nokinantá vynuoges, APIEVIS obuolius, persikus, á platø slëná, kurá staiga uþstoja aukðtas ðvendrynas, pas- P kui per akis brûkðteli platanø alëjos kamienai, posûkis, ir ðtai vël – dideli ALDAS

laukai, saulës ir vëjø nugairinti, juose þaliuoja aukðti kiparisai. Keista, kaip V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 16

16 seni þmonës, kurie vakare jau yra uþmirðæ, kà valgë per pietus, metams bë- gant vis ryðkiau prisimena tai, kas buvo vaikystëj, jaunystëj, – taip jam bent jau dabar visa, kas aplinkui vyko, atrodë nesvarbu ir netikra; jam rûpëjo tik tolima ateitis, ta keista neiðvengiamos baigties nuojauta. Visas ðitas graþumas prieð pabaigà.

Miestas driekësi slëniu – kelias, kuriuo á já atvaþiavo, pavirto pagrindine gatve, kuri kitame miesto gale vël iðsiðakos á kitus kelius, aptakesniais ir staigesniais posûkiais vinguriuojanèius á kaimus ar miestelius, iðsibarsèiu- sius po visà kalnynà. Tai buvo ilga, siaura, rugpjûèio kaitros nualinta gatvë, vangiai besitiesianti tarp jà abipus spaudþianèiø iðblukusiø spalvø pastatø, kankinamai ilgai besibraunanti pro prekybos centrus, buvusià gelþkelio stotá, maþesnes krautuvëles, vaistinæ, paðtà, pagaliau atgaivà randanti po plaèiaðakiais platanais, kuriø ðeðëliuota ûksmë jà apgaubia, kai, pervaþiavæs tiltà, apsuki apie aikðtæ, uþ kurios pradeda skleistis senamiestis. Platanø alëja rikiavosi palei pavasariais patvinstanèià, bet dabar visiðkai iðdþiûvusià upæ su skurdþiom dulkëtom pakrantëm, upæ, kurios dumblinà dugnà saulë iðdegë tiek, kad jis dryþiais supleiðëjo. Jei miestà nesustodamas pervaþiuo- tum tik ðia pagrindine gatve, veikiausiai liktø provincijos nykumos áspûdis, kuris, ko gero, dar ilgai neiðsisklaidytø, kaip kad ilgai sûkuriuoja, nenoriai sklaidosi dulkës, kurias, automobiliu lëkdamas þvyrkeliu, ilga juosta pakeli. Bet viskas pasikeitë, kai ið autobuso iðlipæs ir pamatæs, kad dar turi laiko, gráþo atgal ir, pralindæs pro siaurà arkà, virð kurios kilo bokðtas, uþsibai- giantis geleþinio narvelio pavidalo varpine, atsidûrë senamiesty. Taip, ir èia popieèio ramuma, kai sulëtëja laikrodþio rodykliø sukimasis, taip, ir èia po- pieèio tingulys, kai saulë po savo paèios iðdegtos padangës skliautu dingojasi amþiø amþiams sustingusi. Taèiau vos þengei þingsná siaura ðio senamiesèio gatvele, iðkart pasirodë, kad nuo kiekvienos grindinio plytos á tave dvelkia vësa, tam tyèia kaip tik ðiai dienai, kaip tik ðiai valandai, kaip tik tau ðim- tus metø kaupta, o kai pakëlei akis, iðvydai andainykðèiø amþiø architek- tûrinius nërinius, regis, tau tyèia nunertus ir tavæs laukianèius. Keista, nuo akmens sklido daugiau gyvybës nei nuo þmoniø, kurie èia vaikðtinëjo, tu jam jauteis artimesnis nei poilsiautojams ar turistams, þiûrinëjantiems atvi- rukus, èiupinëjantiems geltonas, mëlynas, violetines staltieses su cikadomis ar levandomis, uþverstomis galvomis tyrinëjantiems saulës laikrodþio cifer- blatà, arba maþose krautuvëlëse skanaujantiems alyvø aliejø ar uostinëjan- tiems Marselio muilà – ávairiø rûðiø, formø, spalvø. Kuo artesnis atrodë miestas, tuo tolimesni darësi þmonës ir tuo labiau buvai su savim – kaip per klajones po Paryþiaus priemiesèiø dykvietes. Norëjosi bûti tik su savim, su savo nebylia tuðtuma: lygu ðiuo metu saulës iðdegtas dangaus skliautas be debesëlio, lygu tu – be jokiø liudytojø ir teisëjø. Nusileidæs ðvelniai nuoþulnia pagrindine senamiesèio gatvele ir atsidûræs aikðtëj, kurià neseniai, kai autobusas, tiltu perðokæs upæ, paniro á platanø alëjos ðeðëlius, pravaþiavo, ásuko á kavinæ. Þmoniø buvo menkai, didelëj lau- ko terasoj po skëèiais pabirai buvo apsësti, aiðkiai matësi, atvaþiavëliø, tik keli staliukai, bet kai perþengë slenkstá ir atsidûrë viduj, kur storos sienos saugojo vësà ir keletas trumpom ar atraitotom rankovëm vyrø, be abejonës, vietiniø, gërë pastisà, skaitë ðio kraðto laikraðtá, dar pora – uþ þalio stalo 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 17

kaukðëjo biliardo lazdom, jam pasirodë, jog salë ir terasa – tai du savaime, 17 be þodþiø pasidalyti pasauliai: atvaþiavëliai gal ir nesusizgribo, jog per tokià kaitrà maloniau viduj laikà leisti, gal norëjo sëdëti lauke, kad margaspalvæ gatvæ matytø, betgi net jeigu ir bûtum susimanæs á vidø uþsukti, kaþin ar bûtum iðdrásæs – tie keli vietiniai ir barmenas èia buvo tiek ásigyvenæ á savo kasdienius áproèius ir susigyvenæ vieni su kitais, tiek pritapæ prie ðitos erd- vës, prieblandoj skendinèios, kad iðkart bûtum pasijutæs visiðkai svetimas, iðblokðtas net ið savæs. O jis pats? O jis pats tokio svetimumo, tokio iðblokð- tumo net paèiam ið savæs kaip tik ir ieðkojo, ðito jam labiausiai reikëjo – tar- tum bûtø sirgæs liga, kuria persirgti në nenorëjo. Bent kol kas.

Galiausiai nerimauti nebuvo dël ko – jis, atvaþiavëlis, vietiniams buvo në motais, jie á já nekreipë dëmesio. Ko gero, tie þmonës buvo tiek ásiðaknijæ á savo pasaulá ar per deðimtmeèius tiek susitaikæ su to kito, gretimo, pasaulio neiðvengiama esatim ir pripratæ prie jo, kad jis jiems nebetrukdë, buvo në motais, taip didmiesèiø þmonës nebejunta uþterðto oro. Nuo ástriþai pasuk- tos këdës atsainiai atsiðliejæs á sienà, gurkðnojo ðaltà roþiná vynà ir þiûrëjo. Þiûrëjo, kaip plaèiai prasegiota marðkiniø apykakle vyrukas taikosi á biliar- do rutuliukà, kaip barmenas á aukðtà stiklinæ ant gero ðlako pastiso ið molinio àsotëlio ðliûkðteli ðalto vandens ir þaliadugnë stiklinë nusidaþo balz- gana pieno rûko spalva, kaip vieniðius senukas, uþvertæs paskutiná kraðto laikraðèio puslapá, pasiràþo, dar ilgai sëdi, kiûto, kol pagaliau papraðo addi- tion. Trumpam tarp vyrø ásimaiðo ir moteris, jà iðvydæs krûpteli, vos vos ási- tempia, bet ið karto atlëgsta – ne, èia ne ta, dar ne ta. Moteris tik papraðo barmeno pirkiniø veþimëlá pasaugoti, dar persimeta su juo vienu kitu þodþiu ir tuètuojau iðskuba. Monotoniškai tebedunksi biliardo kamuoliukai. Barmenas šnekasi su vyru, prie baro gurkðnojanèiu pastisà, taèiau jis per toli, kad girdëtø, kà jie ten kalba. Per didelæ, neþinia, kiek laiko èia jau kabanèià juodai baltà nuotraukà, vaizduojanèià ano ðimtmeèio pradþios levandø kirtëjas, ropoja musë, pa- skrenda, nutupia, vël ropoja. Lyg ko ieðkotø, bet ko gi ji gali ieðkoti? Jo akys pavirto filmavimo kameros objektyvu: jis þiûri, mato, taèiau – jo- kiø jausmø. Viskas pro akis slysta, praslysta, iðkart – uþmarðtis: jo akys – nieko nefiksuojanti filmavimo kamera. Filmavimo kamera be juostelës. Ir be jokiø kitø dvideðimt pirmo amþiaus stebuklø, kurie padëtø áraðyti vaizdus. Ir kuriø galø man prisireikë toliau trenktis? Bûèiau galëjæs iðsinuomot vieðbuèio kambarëlá, bûèiau galëjæs miegot netgi miegmaiðy kur nors uþ- miestyje ar kad ir èia, iðdþiûvusios upës pakrantëj tarp kieèiø a³ la belle étoi- le, dabar ðilta, o ir kas gi mane kieèiuos uþtiktø, net jei uþpultø, kà ið manæs atimtø, jei að nieko, niènieko – në pats savæs – nebeturiu; bûèiau galëjæs ateit èia kasdien maþdaug tokiu metu, ðità valandà, tokià pat tingià, mieguistà,

kokia saulës atokaitoj ant palangës raivos katë; bûèiau galëjæs lygiai taip . Eiti pat, kaip dabar, atsiðlieti á sienà uþ ðito staliuko ir þiûrëti, þiûrëti. Ið pradþiø

jie manæs nebûtø pastebëjæ, kaip nepastebi ðiandien, tik po keliø dienø gal APIEVIS bûtø dëmesá atkreipæ kaip á svetimà, neþinia ið kur atsiradusá daiktà, bûtø P pasiðnabþdëjæ: keistuolis, dar vienas keistuolis, ko èia kasdien? ALDAS

Dar vienas. Ið tiesø jautësi vieniðas, bet vienas nebuvo. Uþteko savaitës, V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 18

18 dviejø, kad iðtisas dienas vaikðèiodamas po Paryþiø ir jo nykius priemiesèius ásitikintø, jog tokiø kaip jis – tomis pat valandomis sukanèiø daþnai net tuos paèius marðrutus – ne vienas, ne du. Mes susitinkam – prasilenkiam, þvilg- telim vienas á kità, jie turëtø prisiminti mane, lygu að prisimenu juos. Bet mes, tarsi bûtume davæ amþinus tylos áþadus, niekada nesisveikinam, kà jau ten, kad ðnektelëtume. Mes visi einam, einam ir einam. Kur? Ir kodël? Á nie- kur. Kodël? Paklauskite jø. O að pats? Að neþinau. Nieko apie save aš neþinau. Að bijau iðvyst save veidrody, bijau apþiûrët savo kûnà, að bijau prie më- lynos rieðo arterijos prispaust nykðtá ir iðgirst, kokiu ritmu plaka mano ðir- dis. Tai, kas esu að, kas many dedas, man yra tolimiau nei kraðtai, kuriø að niekada nemaèiau, niekada neiðvysiu. Pats sau – tolimesnis negu mënulis per pilnatá, kai ðis taip priartëja, jog visi krateriai, plynës matosi, lyg bûtø pieðtuku apibrëþtos ir gelsvai angliuku rausvame fone papilkintos. Bet að þinau, tiksliau – jauèiu, kad mes, vaikðtinëtojai, sudarom bendruo- menæ – niekur, galbût tik mûsø sàmonës metrikuos áregistruotà. Mes einam, einam, vis einam, ir mûsø bendruomenei priklauso net tie, kurie eina, bet niekada susitikæ nebuvo.

– Iðkart jus paþinau. Vos á jà þvilgtelëjæs, vël mintyse suðnabþdëjo: geriau bûèiau likæs èia, ko man prireikë trenktis toliau? Tai buvo kokiø ðeðiasdeðimties metø valdinga, ryþtinga, savimi pasitikin- ti ir, keista, tuo pat sykiu tvilkanèio liûdesio smelkiama moteris. Sutartinis þenklas – apsirengusi ryðkiai raudonos spalvos suknele, buvo teisi – net jei nebûtø priëjusi, jau ið tolo bûtø paþinæs, kad tai ji; reikia paieðkoti, jog ras- tum, kas mëgsta ir vilki tokio ryðkumo raudoná. – Iðkart, – vël pasakë. – Nedaug kas po vienà èia atvaþiuoja, vis porelës, vyrai ir þmonos, ðeimos, draugai. O ið jûsø balso, jau kalbëdama telefonu su- pratau... – Bonjour, – jis kilstelëjo, padavë rankà, savo vardà pasakë. – Bonjour, – moteris kiek sutriko. – O að Anne. Bet mes ið pokalbio tele- fonu jau paþástami. – Kalbëtis telefonu ir susitikti – tai ne tas pat. – Þinoma, þinoma, – skubomis pritarë. Ir pamaèius kuprinæ, lyg perkarusá ðuná subliûðkusià ant grindø prie jo kojø, paklausë: – Daiktø – tiktai tiek? – Nieko aš daug neturiu. Ir nieko labai daug man nereikia. Vos iðtarë, iðkart susizgribo – ar ne per daug atvirai? Nors kà gi tokio pasakë? – Bûna, kiti atvaþiuoja savaitei, o á lagaminus visus namus susikrauna. Namus? Þvilgsnis staiga smigo á langà ir lyg karðtis jo stiklà bûtø iðlydæs, tame deganèiame stikle iðsiliejo, iðskydo: nieko daugiau nebematë – tik raibuliuo- janti balta tuðtuma. Ir vienas á kità atsimuðanèiø ir rikoðetu á smilkinius atsidauþianèiø biliardo kamuoliukø bumpsëjimas. – Ne, ne, nieko tokio, tiktai kaitra, – iðkart atsipeikëjo. O gal ne iðkart – juk pastebëjo. – Taip. Kaitra. Ir sausra. Jau pusantro mënesio, kai në laðo lietaus. Net ir 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 19

mums, pripratusiems... Bet gal eisim? – nebaigë sakinio, lyg bûtø kaþkà 19 ûmai prisiminusi. Ið tikrøjø prisiminë, veikiau susizgribo: – Paþinties proga galëtume po stiklà iðgerti, bet pakentëkit, kol nuvaþiuosim – Elizabeth lau- kia maðinoj. Ant paèios saulës – neradau ðeðëlio, kur pastatyt... – Aèiû, að neiðtroðkæs, ðtai – kà tik baigiau, – parodë á tauræ. Ji þengë pirma, jis – jai ið paskos. – ...në vienos net mokamos vietos, – tæsë, lyg nebûtø nutilusi, – visada taip rugpjûtá, kai privaþiuoja daugiausia turistø, kamðèiai, grûstys, gerai, kad ðiokiadienis, o matytumët, kas èia dedas savaitgaliais, ypaè ðeðtadiená, ðeð- tadienis – turgaus diena, þmoniø maiðalynë iki antros valandos po pietø... – bërë vis atsisukdama, aplenkdama þalia gelumbe apmuðtà stalà, praeidama barà, rankos mostu atsisveikindama su barmenu ir pastisà gerianèiu vyru, stumdama stiklines duris, dar sparèiau þingsniuodama per terasà link atvi- ros aikðtës, kur saulës ðviesos nebeuþstojo nei per visà kavinës ilgá nuleista drobinë pastogë su vieni per kitus ðokinëjanèiais baltais ir mëlynais dryþiais, nei lygiai taip pat dryþuoti plaèiai iðskleisti skëèiai – tarsi saulës ðviesos jai nelyg oro staiga bûtø pritrûkæ. Elizabeth laukia mašinoj. Elizabeth? Kokia dar Elizabeth?

Siauras keliukas suko á kairæ, krypo á deðinæ, kilo á virðø, leidos þemyn, bet leidos þemyn vien tik tam, kad po posûkio uþkoptø dar aukðtëliau ir at- vertø tolydþio platesná vaizdà á slënius, violetinius levandø laukus ir ten, toli toli, lyg ið lëktuvo skrydþio matomas þemumas, kantriai brandinanèias vyn- uoges; retkarèiais ðmëstelëdavo rodyklës, kvieèianèios á uþeigas ir restora- nus, pavienës sodybos ar vilos, Anne sakë, kad jø yra daugiau, tik jos apso- dintos taip, jog jø nesimato, todël tik atrodo, kad vietovë taip retai apgyven- ta. Vaþinëti kalnø keliais moteris buvo ápratusi, maðina ðasèiojo, lyg pati bûtø þinojusi kelià, ir galbût nuo áspûdþiø gausos rodësi, jog vaizdai vieni kitus keièia vis didëjanèiu pagreièiu, èia – virð tavo galvos pasvirusiø uolø grësminga ûksmë, èia vël – neaprëpiamas dangaus mëlis, kurá smelkia vakarë ðviesa. Toji ðviesa, á kurià jie vis ið kalnø ir uolynø paunksniø iðner- davo, já vërë tarsi geluonis – tyra, gryna iki skambesio, vis keièianti atspalvá nelygu aukðtis ir kampas, kuriuo kelias kilo á dangø, ji ramiai, nebyliai, vos juntamai liûdna sklido, kiek akys uþmato, ðirdá sklæsdama neuþsklendþiamu ilgesiu. Galbût dël to ir dingojosi, kad kaþkas tavyje nerimsta, iðsiverþti no- rëtø, o iðsiverþti negali. Ir jeigu ne Elizabeth þvilgsnis, kurá be perstogës juto smingant á nugarà... – Tai mano dukra – Elizabeth, – praverdama maðinos dureles tarë Anne. – Labai nepavargai, ma chérie, tikiuosi, per ilgai neuþtrukom?.. Ant uþpakalinës sëdynës susigûþusi Elizabeth liûdnai ðyptelëjo.

Anne buvo liûdna, tik liûdesá slëpë, Elizabeth buvo liûdna, bet liûdesio ne- . Eiti slëpë. Jos abi buvo liûdnos, lyg liûdesys persiduotø ið prigimties kaip liga, ið

kartos á kartà paveldima. APIEVIS O gal jam tik taip pasirodë... P Vieniša moteris iðnuomoja... keturiasdeðimt kvadratiniø metrø... visi pa- ALDAS

togumai: virtuvë, vonia... lauko baseinas... V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 20

20 Kodël neparaðë, kad yra Elizabeth? O kodël bûtø turëjus? Juk Elizabeth – ne inventoriaus dalis. Þmonëms, turëjusiems atvaþiuoti, kaþkas nutiko, jie atsisakë paskutinæ minutæ, suprantama, jums vienam per brangu, gal ir galëèiau truputá nu- leisti, bet, þinote, sezono metas, o namus iðlaikyti èia ne taip paprasta, tad tenka nuomoti, kad nors kiek dël kasdieniø reikmiø prisidurtum ir uþ neti- këtus remontus, tegul smulkius, apsimokëtum, o dar ðildymas þiemà, aiðku, galëèiau palaukti, norinèiøjø atsirastø, bet jûs paskambinot pirmas, o mano taisyklë: pirmenybë pirmiesiems, bet sakau, labai daug nuleist, nors jûs vie- nas... Galiausiai susiderëjo. Ir vos padëjo telefono ragelá – ar gerai padariau? Bet dûlinëjimai po Paryþiø ir jo dykvietes jam jau buvo ágrisæ, kiek gali minti kelius, kiekvienà rytà prasidedanèius ir kiekvienà vakarà pasibai- gianèius toje paèioje mansardëlëje, kuri jo iðtikimai laukdavo tarsi kampe susigûþæs balandis: pareis, nepareis? Akligatvis. Norëjosi pratæsti ðá kelià, gatves paversti á greitkelius ar geleþinkelio bëgius, kà iðgyveno èia, iðgyven- ti kitur, galbût dar aðtriau. Norëjos dar labiau rupiu smëliu aitrinti þaizdà, kuri neþinia, dël ko vërësi... – Vis daugiau vokieèiø, anglø, olandø, prancûzams ðios vietos jau – ne pagal kiðenæ. Nuveðiu á turgø ðeðtadiená, pamatysite, kiek èia svetimðaliø. Iki ðeðtojo deðimtmeèio visi ið èia bëgo á Paryþiø, kitus didelius miestus, paskui ásikûrë keletas menininkø, pradëjo namus pirkti kiti, tada èia viskas buvo neiðpasakytai pigu, galiausiai pasidarë mada. Bet ið tiesø ðièia graþu, ar ne? – Labai graþu. – Ilgainiui pripranti ir nebepastebi. Dël to man ir patinka vaþiuot pasi- tikt, ypaè tø, kurie ðiuose kraðtuose dar nebuvæ. Viskà pamatai jø akimis, viskà pamatai tarsi ið naujo. Bûtø norëjæs pasakyti, kad ekskursijø vadovas á skelbime iðvardytas pa- slaugas neáraðytas, taèiau neiðdráso. Jautësi pats sau pasispendæs þabangus: buvo akivaizdu, kad ne taip lengva bus ðios moters globos atsikratyti. Ne ið tø, kurios nuomotø dël pinigø ir tave ramybëj paliktø. Vienatvë, liûdesys ar dar kas nors, nuo ko ji atsitiktinëmis, trumpalaikëmis, nenumatomomis paþintimis ir nesibaigianèiu savo tauðkëjimu norëtø pabëgti. Ðákart jai nepa- sisekë. Ákliuvæs ir sykiu niekuo dëtas, bet kaltas.

Paskui atrodys, jog në kiek nenustebo, kad ið anksto þinojo, jog kitaip bût negalëjo – it gyvatëlë pravinguriavusi siaurom kaimelio gatvelëm, staèiu duobëtu laukø keliuku nusileidusi ir pro kiemo vartus ásukusi maðina su- stojo prie pat veþimëlio. – Ne, ne, nereikia, – mostelëjo moteris, kai pats nepajuto, kaip, iððokæs pro dureles, puolë joms padëti. – Mes jau ápratusios. Buvo ápratusios – Elizabeth, motinai vos prie peties prisilietus, regis, be jokiø pastangø slystelëjo á veþimëlá, ir vos jame atsidûrusi, rankomis ëmë sparèiai sukti ratus. Tuètuojau ir pradingo – pravaþiavusi figos paunksnæ, pasuko uþ kampo. Lyg bûtø gëdijusis. Anne nieko nesakë, jis nieko neklausë. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 21

Kas galëjo pamanyt, jog taip bus, bet kai pamatë, negalëjo ásivaizduot, 21 kad kitaip bûti galëjo – atrodë, jog vos Anne iðtarë Elizabeth, jo akyse stojosi ðis veþimëlis. Atrodë, kad iðgirdus Elizabeth vardà, já sutrikdë ne tiek dar vieno þmogaus buvimas namuose, kuriuose jis tikëjosi rasti vienatvæ ir at- skirtá, kiek negalia, kurià pajuto it tiltà, jungiantá motinà ir dukrà. Atrodë, kad dar Paryþiuj þinojo, kad ðitaip bus. Juk daþnai taip ir bûna – kai atsitinka kas nors, regis, kad tai neiðven- giamai atsitikti turëjo. Kad atsitiktinumai tik taip ir niekaip kitaip susidëliot negalëjo.

Vakarieniauti drauge, kiek mokëjo mandagiau, atsisakë. Dabar stovëjo kambary antrame aukðte prie lango ir þvelgë, kaip Anne kieme dengia stalà, dviem þmonëms aiðkiai per didelá, kaip tiesia staltiesæ, kasdienei vakarienei lyg ir per puoðnià, kaip dëlioja lëkðtes, taures vynui, peilius, ðakutes. Kaip eina á vidø, kaip gráþta tapenadø lëkðte neðina, kaip ápila vyno Elizabeth, sau, valgo. Beveik nevalgo – ið didelës lëkðtës paima tik po vienà uþtepëlæ ant paskrudintos duonos riekelës, kramsnoja maþyèiais kàsneliais, uþsigeria vynu. Smulkutës naktinës plaðtakës spieèiais lekia á laukan iðneðtos halogeninës lempos ðviesà, á lempà bloðkiasi, krinta. Juodvi tyli. Ilgai sëdi. Anne atsistoja, vël eina á vidø, iðneða didelá padëklà, sidabruo- janèiu mënulio ðviesoj, ant to padëklo – þuvis, kurios vardo jis neþino ar kuri per toli, kad jà atpaþintø. Ið pradþiø perpjauna nugarà, paskui – rëþis per ðonà. Supjausto á gabaliukus. Du gabaliukai Elizabeth, du gabaliukai sau. Gal norëtum citrinos? Elizabeth purto galvà, motina vidury stalo padeda dubenëlá su geltonom skiltelëm, tada dukra pasilenkia, iðtiesia rankà, paima vienà. Jis atsiðlieja nuo lango kraðto, sukasi, nugara atsiremia á sienà. Ilgai sto- vi nekrustelëdamas. Paskui aukðtielninkas iðsitiesia ant lovos. Viskas yra neviltis. Viskas yra begalinis kartojimasis. Mums skirta per daug labai greit bëganèio laiko, su kuriuo mes neturim kà veikt. Kiekviena diena prabudus – kaip eþeras, kurá neþinia, kaip perplaukt reikës, o savaitës, mënesiai lekia, kad në mirktelt nespëji. Mes turim save ir lygiai taip pat mes neturim kur savæs dët. Visiðkai nebût jam nesinorëtø, taèiau jam norëtøsi bûti migla, sklendþianèia tarp þmoniø ir daiktø. Niekur nebûti ir bûti visur, nieko nedaryti, niekur nedaly- vauti, bet viskà jausti, þinoti, aprëpti – iki laikø pabaigos. Mes turim vieni kitus, bet neþinom, kà vieni su kitais veikt. Mes pla- kamës tarsi ðvendrës saulës ákaitintam ore vieni á kitus, tardamiesi, kad tu- rim kaþkà padaryt, nesgi negalim ðièia bûti tik ðiaip, o eþero bangos teliûs- kuojas á paðaknes, neleidþia nuo jø atsiplëðt. Kodël mes kankinam vieni kitus? Ir patys save? Citrinos skiltelë prie dviejø gabaliukø þuvies ant lëkðtës, kurià nutvies-

kia halogeninës lempos ðviesa. . Eiti Stojasi, vël eina prie lango.

Juodvi sëdi ir tebetyli. Aukðtame danguje labai daug þvaigþdþiø. Mënulio APIEVIS P delèia jau perkopusi baþnyèios varpinës bokðtà. Ant padëklo – vos pradëta valgyt þuvis, ðalia – nuo mësos atskirtas kaulas su uodega ir galva. Ið virðaus ALDAS

þiûrint, tarsi natiurmortas. V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 22

22 Galbût nesikalba todël, kad junta jo þvilgsná? Paskui kiekviena ið savo pakelio prisidegs po cigaretæ, rûkys, irgi tylë- damos, o jis pamanys, kad þmoniø, kuriuos vadiname artimaisiais arba drau- gais, turime nedaug. Jiems iðsaugoti reikia pastangø. Ilgëliau neatsakyk á jø þenklus, arba neduok jiems þenklø, ir jie dings. Nebeprisiminë, kiek laiko neðnekëjo në su vienu ið jø – nekëlë telefono, neatsakinëjo á elektroninius laiðkus. Nesimatë. Ir gijos sutrûko. Ðá akimirksná artimiausi jam þmonës pasaulyje buvo jos, Anne ir Elizabeth, tos dvi moterys, sëdinèios apaèioj uþ joms dviem per didelio stalo. Bet kaip jos gali bûti artimos jam, jeigu jos to- kios tolimos viena kitai? Nelyg indai, kuriuose tas pats liûdesys, bet stikli- niai vamzdeliai lygiagretûs iki begalybës.

Atsikëlæs ir iðëjæs á kiemà supras, kad dienai laimëti reikës paaukot rytà – stalas pusryèiams jau buvo padengtas. – Jeigu norite uþsibaltinti kavà, tuoj ið ðaldytuvo pieno atneðiu. Karðtis toks, kad lauke ið karto sugyþta. – Aèiû, nereikia, að geriu juodà. Pieno nemëgstu. – Labai jau prancûziðki pusryèiai, – pusiau ragindama, pusiau teisinda- masi, ádegusia ranka apvedë cukrinæ, dubenëlá uogienës, sviestinæ, krepðelá su paskrudinta duona. – Bet jeigu norite ko stipriau… – Ne, ne, tikrai visko uþtenka. Aèiû. Per pusryèius beveik nieko nevalgau. – Neátikëtina, Paryþiuj vël lyja. Per radijà praneðë. – Paryþiuj ðià vasarà lyja be perstojo. Lyja ir lyja, – atsakë kilstelëdamas akis á dangø, vaiskø ir tuðèià. – Taigi, – atsiduso taip skaudþiai, lyg tas uþ ðimtø kilometrø pliaupiantis lietus ir jai bûtø iki kaulø smegenø ákyrëjæs. – Ir kiek patylëjusi atsipraðo- mai: – Atleiskite, ðiandien kaip tyèia daug reikalø, neturësiu laiko jûsø po apylinkes pavaþinëti. Nebent lig miestelio pamëtëti galëèiau. Tai jau taip. – Aèiû, nereikia. Að mëgstu keliauti pësèiom. – Pësèiom? – Taip, pësèiom. Deðimtis kilometrø perdien galiu nueiti. – Betgi toks karštis. O ir atstumai… – Kuo karðèiau, tuo man smagiau. Kai pradedu eiti, sustoti nebegaliu. Ðvelniai piktdþiugiaujant apsibrëþt kreidos ratà... – Mûsø laikais þmonës beveik nebevaikðto. – Að në vairuoti nemoku. – Nemokat vairuoti? – Nemoku. – Kodël? – Bijau. Ir man patinka vaikðèiot pësèiom. Ratas apsisuko, ji vël atsiduso. Ðiandien vilkëjo mëlyna berankove suknele. Tokia ryþtinga ir pasitikinti savimi nebeatrodë. Veikiau dar liûdnesnë. Nors ðá akimirksná jam dingtelëjo, kad tai buvo ne liûdesys, kaip vakar sau sakë, bet kaþkas, kam ávardyti þodþio nerado. Bent kol kas. Lyg stovëtø su ta mëlyna suknele ant liepto virð prarajos. Kasdienybë – turëklai, uþ kuriø jai ið paskutiniø jëgø dar pavyksta laikytis. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 23

Bet ar visiems mums, ar su visais mumis – ne tas pat? 23 – O Elizabeth? – nejaukiai pasijutæs dël to lengvo erzinimo, kurio ji gal- bût visiðkai nepajuto, pasiteiravo. Ir iðkart susizgribo, kad nederëjo. – Elizabeth? – pakëlusi akis, pervërë tokiu þvilgsniu, jog net ðiurpuliukai nubëgo per nugarà. – Elizabeth visada lovoje pusryèiauja. Paskui ilgai tylëjo. Ant lëkðtelës statomas puodukas trinktelëjo taip skar- dþiai, kad vos nesudauþë viso ðio trapaus rytmeèio. – Atsiprašau. – Uþ kà? Tai – akivaizdu. Ji nelaiminga nuo pat vaikystës. Bûtø turëjæs darsyk atsipraðyti, nes anas atsipraðymas iðsprûdo uþ nevy- kusiai pastatyto puoduko dþergþtelëjimà á lëkðtelæ. Tik kà reiðkia – nuo vaikystës? Ið prigimties? Ar vëliau kas nors atsitiko? Taèiau ar dabar ne vis tiek? – Galëèiau pasiûlyti? – Aèiû, turiu. Bet paëmë prisiminæs, kaip kiekviena iðsitraukia ið savo pakelio. Pûtë dûmus, dûmai beveik nesisklaidë. Tik palaipsniui dilo giedrame, jau dabar karðtame ore. Nebeþinojo, kà jai sakyti. Ji irgi tylëjo. Staigiai sutraiðkë cigaretæ, nors buvo likæs dar treèdalis. – Ar galëèiau pasinaudoti baseinu? Kaþkodël atrodë, kad reikia sakyti „pasinaudoti“, o ne „nusimaudyti“. – Þinoma, viskuo, kas yra namuose, galit naudotis. Svetaine taip pat. Jei- gu panorësite paþiûrët televizoriø, pasiðnekët, ðiaip pabût. Tai jau taip. – Ar galëèiau visiðkai nusirengæs? Kaþkodël nedráso pasakyti „nuogas“, kaþkodël atrodë, kad reikia sakyti „visiðkai nusirengæs“. Vël paþiûrëjo tiesiai á akis, bet þvilgsnis nebebuvo nei veriamai atviras, nei skaudus, veikiau staiga nuo nieko pavargæs. – Þinoma, kaip tik tam ir apþeldinom tujom nuo kelio, o ið kitos pusës uolos tokios aukðtos, kad nesimato. Kai po vienà, visi èia nuogi maudosi. Rankðluosèiø rasite ant ðezlongø ðalia baseino, visi ðvarûs. Iðsirinkite. O va ten, tarp dviejø tuopø – hamakas. Labai malonu iðsimaudþius. – Ne, ne, palikit, – pasakë, pamaèiusi, kad taikosi kraustyti stalà. – Atvaþiuos Alice ir sutvarkys viskà. Alice? Kokia èia dar Alice? Bet ðákart tuètuojau susizgribo, kad tai – namø tvarkytojos vardas. Juk ne ið tø, kuri pati tvarkytø namus. Nors jai ir reikia kuo tvirtesniø kasdienybës turëklø.

Gulëdamas ant nugaros þvelgë á dangø, kurio vienà paraðtæ brëþë tujø alëja, o kità – banguojanti, banguojanti, paskui staigiai þemyn sminganti

plikos uolos ketera. Vanduo po nakties dar nebuvo spëjæs áðilti – atrodë, kad . Eiti jo gaivi þydruma smelkias á kûnà ir atveria odos poras, kurios ðtai tik dabar

pradeda busti. Dangus buvo toks giedras, jog neatsispindëjo vandenyje, van- APIEVIS P duo buvo toks stingliai ramus, jog dingojosi esàs ant þemës prisiûtas dan- gaus lopinëlis – nuo tos giedrumos ir ramybës net smilkiniuos spengë. Tik ALDAS

savo krûtinës ataidus girdëjo, taèiau atrodë, kad alsuoja ne jis, o visa, kas V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 24

24 buvo aplinkui: ði terasa, medþiai, kalnai, per tuos kalnus vinguriuojantys keliai ir takai. Viskas gaubës á já ir viskas skleidës ið jo: trumpas paliaubø akimirksnis, kai iðgyveni taikà su kûnu ir su tuo, kas aplink. Þinojo, kad tokia bûsena ilgai nesitæs, kad visa netrukus suduð, ir, baugindamasis su- trikdyti ðià trapià veidrodinæ pusiausvyrà, beveik nejudëjo, tik gulëjo iðtiesæs rankas – sakytum, tarpininkas tarp dangaus ir vandens. Paskui trinktelëjo vienos, antros durelës, pasigirdo variklio burzgimas, padangø slystelëjimas þvyruotu taku; netrukus – andainykðtë tyla. Atsisëdo ant baseino laipteliø, ant peèiø uþsimetë rankðluostá. Dabar vienas, jau vienui vienas. Kirbtelëjo pasalûniðkas noras apeiti namus, apþiûrët visus kambarius, juose esanèius baldus ir daiktus, trumpam likusius be ðeimininko, ir tuo pat metu knietëjo kuo greièiau ir toliau sprukti ið èia, kur, kaip ta naujoji stotis Provanso laukuos, jautësi visiðkai svetimas. Iðmestas. Ant jûros kranto. Kur tik vandens plakimasis smëlin, dumbliai ir akiraèio linija, begalinë ir tuo pat metu palaipsniui skliaudþianti, kaip kad sukui apsukui kaulinis kiaukutas galiausiai uþskliaudþia iðgàsdintà sraigæ. Kas mane gàsdina? Ko að bijau? Atsisuko, uþ nugaros nieko nebuvo. Tik namas raudonø èerpiø stogu, priestatas po priestato sulipdytas prie akmeninës piemenø trobelës, kuriø, apleistø ir apgriuvusiø, retkarèiais dar pamatys eidamas ar vaþiuodamas ðio kraðto keliais; tik terasa, kurios ribà þymëjo levandos ir nuo kurios vërësi vaizdas á kalnus; tik kedras, þemaûgë puðis, kiti medþiai, kuriø jis nepaþino. Krûmai ir gëlës. Veja, per kurià aukð- tyn nuo baseino veda laipteliø kirèiuojamas takas. Ir – në gyvos dvasios. Taèiau atrodë, kad kaþkas já þvilgsniu smelkia. Verte veria. Pabëgt. Staiga tik noras pabëgt.

Tvoskë karðtis, o jis ëjo ir ëjo. Vingiuotu keliu ið kaimelio nusileidæs á miestà, uþsuko á tà paèià kavinæ aikðtëj prie tilto, ið kurios vakar já pasiëmë Anne. Vël uþsisakë roþinio, vël atsiðliejo á sienà prie to paèio staliuko, nuo kurio matësi nuotrauka su ano amþiaus pradþios levandø kirtëjom. Þmoniø buvo dar maþiau negu vakar, tik dabar pastebëjo, kad virð nuotraukos kabantis laikrodis nëjo, betgi pats daiktø stingulys, o ir barmeno ramybë bylojo, kad tokie visi rytmeèiai ðioj kavinëj. Artëjant vidurdieniui, klientø rasis daugiau, per pietus jø priguþës, paskui apmaþës, vakarop subumbsës kamuoliukai, kas nors ið barmeno pa- þástamø uþeis iðgerti pastiso, saulei pasisukus ir terasà apgaubus ðeðëliui, èia, viduje, þmoniø turbût iðvis nebeliks, strazdanotai padavëjai, kuri dabar beveik neturi kà veikti, reikës bëgioti á laukà. Kaip buvo vakar, taip yra ðian- dien, taip bus rytoj. Iki rudens. Kità vasarà viskas ið naujo. Niekas nesikartoja ir visà laikà viskas tas pat. Bûdavo, vos prabudæs, jausdamas, kaip pro dar uþmerktas blakstienas nedràsiai, tarsi bijotø iðgàsdinti, pradeda skverbtis ðviesa, regi, kaip ranka atkelia antklodës kraðtà, kaip basa koja stojasi ant kilimëlio, kaip á kavinuko dugnà atsimuða èiaupo srovë... Beviltiðkai laukdamas, kad kas nors ims ir 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 25

staiga pasikeis, kad uþuolaida plyð ir ði auðra pagaliau iðskleis kitokià die- 25 nos perspektyvà, kad save nelyg veidrodis daiktus ir veidus atkartojantis lai- kas skils, viskas paþirs, ir atsivers átrûkis, proskyna, takas, vedantis, kur dar nebûta, mato patá save, rengiasi, rieðkuèiomis prausiasi, geria kà tik uþsi- plikytà kavà, þvelgia pro langà á tolyn nusidriekianèius stogus su raudonais kokliniais kaminëliais, kai vël atsisuka á þvilgsnio ir rankø nuzulintus bal- dus. Stinglius, nebylius. Kai pakelia telefono ragelá. Surenka Marie numerá. Vël padeda. Vël surenka. Girdi pypsëjimà, ilgà iki begalybës. Tarsi viskà re- gëtø per vienodumo klampinamà ir vis labiau akiø vokus spaudþianèià mig- là, tirðtëjanèià, kaip tirðtëja ir sunksta medus, kartais uþsnûsdavo, kad pas- kui, jau ið tiesø prabudæs, pasijustø nevykusiu aktorium, atidëjusiu nieka- dos nepatenkinto reþisieriaus ákyriai reikalaujamà pakartot scenà. Neáma- noma prisimint, kà pamirðai, bet kaip uþmirðt, kà prisimeni? Ilgai sëdëjo kavinëje, joje ilgai sëdës ir rytoj. Kaip ðiandien þiûrëdamas á nuotraukà su levandø kirtëjomis, á trikampin sustumtus baltus kamuo- liukus ant þalia gelumbe apmuðto stalo, á gipsines vynuogiø kekes lubø apvadø kampuose ir apie ðviestuvus, á laikraðèius prie tuðèiø stikliniø ant baro. Kol galiausiai susitaikai su tuo, kad kitaip bûti negali. Ir pradedi eit. Vaizdai keitë vaizdus, þingsniai kartojo þingsnius – jis ëjo ir ëjo. Lyg viskas, kà þinojo, mokëjo, galëjo, bûtø susilydæ á vienintelá gebëjimà eiti, arba lyg ið visko, kà þinojo, mokëjo, galëjo, bûtø likæs tik vienintelis gebëjimas eiti, monotoniðkais þingsniais matavo atstumus ir reljefà pieðdamas ðiø vietoviø þemëlapá, kurio niekam, në jam paèiam nereikëjo. Kadangi viskas èia buvo jau daugybæ sykiø iðmatuota, suskirstyta, ávairiø reikðmiø spalvom nu- spalvinta. Tø þemëlapiø tiek ir tiek pripieðta. Dar vienas? Bet vis tiek ëjo. Að neþinau, gal ið tø mano ir visø mûsø pasikartojanèiø patirèiø kaþkas klostosi, gal jos, nelyg vandens gyslos, smelkias per saulës iki neámanomo tvirtumo iðdegtà molá, já pamaþu, vos vos, po colio luistelá, bet vis tiek skaldo, trupina, kad galiausiai, vienos su kitomis susiliejusios, ne- regëtà galià ágavusios, molá, tarsi þaibas pajuodusá dangø visai perskeltø, sutrupintø ir iðtrykðtø, plûsteltø, ásilietø á jûrà, kurioje kelius rodytø jau tikrõs – nei sau, nei kitiems nemeluojamos – prasmës kompasai, kompasai, kuriø rodyklës po tûkstanèio, daugelio tûkstanèiø metø po mûsø gyvensian- èius ves á tolimesnes platumas, gal jose pagaliau atsiskleis, kam reikëjo ðio nuovargio, kam reikëjo viso ðito begalinio kartojimosi, ðitos – negirdimai verèiantis ðimtmeèiø maldaknygës puslapiams – milijardø balsø kartojamos kasdienybës litanijos; gal mes, deðimèiø, ðimtø tûkstanèiø metø ratà apsukæ, vël sugráðime prie to paties vandenyno, kuris mus iðsûpavo ir kurio bangos jau tada mums kuþdëjo, gal ir dabar kuþda didþiosios paslapties áminimà, tik mes, á savo paèiø sukeltà triukðmà paniræ, nieko negirdime? Ir nematome.

Gal ðito begalinio kartojimosi reikia, kad iðtobulëtø mûsø klausa? Ir rega. . Eiti Tik ar tu tiki paþanga?

Siaurom vingiuotom gatvelëm kelias dienas kops link piliø, tvirtoviø, baþ- APIEVIS nyèiø, stovinèiø ðimtus metø, maèiusiø, ko mes nematëm, ir matysianèiø, ko P mes jau nematysim, mus pasitinkanèiø, mus priimanèiø, taèiau á mus þvel- ALDAS

gianèiø ið atsainumo aukðtybiø, kaip kad mes þvelgtume á skruzdëlynà, po V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 26

26 mûsø kojom po ðapelá suneðtà; net ir tie maþi jaukûs Provanso namukai, iðpuoselëti ir iðgraþinti, atrodë abejingi ne tik jam, proðal einanèiam, bet ir ðeimininkams, juose gyvenantiems ir jais besirûpinantiems, – jø akmeninës ðirdys þinojo, kad prisiriðti negalima. Liûdesys ateina ið neiðsipildymo, arba netekties, akmenys, mûrai nieko nesitikëjo ir nebijojo nieko prarasti, jie bu- vo, ir tiek. Jam irgi norëjosi bûti, ir tiek. Bent kol kas.

Stovëjo ant terasos kraðto ir þvelgë á gyvenvieèiø trupinius, kalnagûbrio raukðlëse kitapus slënio paþertus. Tos ðviesos ið tiesø atrodë nelyg spindin- tys trupiniai, nuo pasibaigusios dienos stalo nubraukti, saujomis tai èia, tai ten paberti. Jau buvo iðmokæs tø miesteliø vardus ir mintyse juos kartojo, kaip kad uþvertæs galvà á dangø ir atpaþinæs þvaigþdynus, tarsi stropus mokinys astronomijos mokytojui pats sau juos ðnabþdi. Dar niekada nebuvo matæs tiek ir tokio ryðkumo þvaigþdþiø – Anne sakë, kad èia visada taip rug- pjûtá. Pasukus akis nuo kalnø ir paþvelgus aukðtyn, jos atrodë artesnës, negu kaimeliai. O kiek ðimtø, tûkstanèiø ðviesmeèiø nuo jø sklindantys spinduliai skriejo, kol ðtai ðá akimirksná tavo vyzdþius pasiekë? Kitos gal jau ið viso uþgesusios. ...Tai buvo þiedas, panaðus á nuþydëjusios pienës. Tik daug kartø dides- nis. Jis, daugybës skëtiniø ðluoteliø á baltà rutulá iðgaubtas, iðdidus ir su- trikæs, nes në pats neþinojo, kaip nei sodintas, nei sëtas èia atsirado, baltavo ant aukðto koto be jokio lapelio ir kiekvienàsyk, dvelktelëjus menkiausiam vëjukui, drebino ðirdá – atrodë, kad ims ir paþirs, arba já laikantis stiebas nulûð. Atmintyje ðmëstelëjo baltapûkis traukiny matytas vaikas. – Et cette plante... Comments s'appelle-t-elle? – paklausë ðá rytà. – Cosmos, – atsakë Anne. Kosmosas? – Ið tikrøjø ne kosmosas, tai að já ðitaip pakrikðtijau. Kosmosai – tai tos maþos gëlytës plonais plevenanèiais þiedlapiais, ana va ten þydinèios. Að jas vadinu kosmosiukais. Nors ið tiesø ðiuo vardu kiekvienà gëlæ, kiekvienà au- galà pavadinti galëtum. Bet ðis princas – tai jau tikrai kosmosas. Tik pa- þiûrëkit, kokia tobulybë. Pasilenkë, neliesdamas plaðtakom apgaubë. Blizginamas mënesienos, þie- dynas tviskëjo sidabrine ðviesa. Rutulinës simetrijos ásikûnijimas, tuo pat metu standus ir irus, menkiausio prisilietimo suardomas, jis spinduliavo liûdnu þemiðko groþio pasmerktumu. Þvelgiant á já, viskas staiga pasirodë be galo trapu: ðis jauno mënulio nutviekstas sodas, nuo terasos tolyn nusi- driekiantis slënis, kitapus jo iðkilæ kalnai, tos dulksvos þaltvykslës, kuriø spieèiai buvo kaimeliai. Ir kad ir kiek stengtumeisi, neiðsaugosi ðito biraus sidabruojanèio nërinio, ið kurio ryt poryt teliks tuðèias þiedsostis, taip at- rodë, kad ir kiek stengtumeisi, neiðsaugosi nei ðito sodo, nei terasos, nei kal- nø, nei ðviesø, kuriø spieèiai buvo kaimeliai: kadangi viskas yra nuolatinis irimas, kadangi viskas yra neiðvengiamas slydimas á pabaigà. Dingojosi, kad kiekvienu ûmai it styga ásitempusio, paskui lygiai taip pat ûmai atsipalai- davusio kûno plaukeliu junta, kaip vysta gëlës ir dþiûsta jø ðaknys, kaip aiþi uolienos ir pamaþu smenga uþ nugaros stûksanèios prabangios vilos, jo laiki- nø namø pamatai, kaip blunka spalvos, byra smëlis ir dûla prieð jo akis nu- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 27

sidriekæs Liuberono kalnynas, kaip senka poþeminiai vandenys, kaip vis lë- 27 èiau kyla syvai senstanèio sodo medþiø kamienais – kaip visa, kur tik pa- þiûrësi, negirdimai, nematomai dyla ir nyksta: mums tik atrodo, kad viskas tæsis be galo. Ausyse vël suskambo Wong Kar-Wai filmo muzika. Dabar dangus sukosi. Kaip anuomet, kai vaikystëje naktá atsiguldavo vidury pievos. Kiek metø naktá lauke að nebuvau iðsitiesæs aukðtielninkas ir neþiûrëjau á dangø? Turbût nuo tada, kai buvau vaikas. Ir pamirðau, kad tereikia atsigulti aukðtielninkam ir dangaus skliautas ims suktis. Kaip tik- riausiai nebeprisimenu daugybës kitø vaikystës stebuklø. Kadangi iðmokau, jog taip bûti negali. Suaugti – tai iðmokti, jog taip bûti negali? Nors ið tikrøjø suaugæs niekad nesijautë. Galbût tik pavargæs. Ðiek tiek. O gal ir labai. Kaip vis labiau pavargæ bûti atrodë daiktai. Jo ir ne jo. Visi, su kuriais susidurdavo, prie ku- riø prisiliesdavo, kurie tiesiog buvo aplink. Tiesà sakant, në neþinojo, kà reiðkia suaugti. Galbût pradëjo jausti, kà reiðkia senti. Vis maþiau dþiaugsmo liesti. Vis maþiau dþiaugsmo uþuosti. Vis maþiau dþiaugsmo skanauti. Vis maþiau dþiaugsmo girdëti. Vis maþiau dþiaugsmo regëti. Vis maþiau dþiaugsmo atspëti. Vis maþiau nuostabos. Ir vis maþiau akimirkø kaip ðtai ði. Þvaigþdynai sukosi, ausyse skambëjo Wong Kar-Wai muzika, o jis gulëjo aukðtielninkas ir juto, kaip á já ið dangaus, tarsi ið didþiulio kriðtolinio piltu- vo, srûva palaima. Toji palaima, kai raumenø skaidulos atsipalaiduoja ir nebedega troðkimu eiti, já jau nualinusiu, toji palaima, kai laiko nebeket- virèiuoja nei sekundþiø, nei minuèiø, nei valandø rodykliø sukimasis ir pra- eitis, dabartis, ateitis susitelkia á maþytá gyvsidabrio rutuliukà, virð amþiny- bës bedugnës pakibusá, toji palaima, kai nebelieka ribø tarp tavæs ir tavojo kûno, ir to, kas aplink ir kas galbût yra ðiek tiek daugiau nei paprasèiausia kasdienos uþmarðtis. Lyg visà erdvæ akytø nematomø vargonø vamzdynai, girdëjo já gaubianèios tamsos tylà – be pradþios ir be galo, vienodà ir abe- jingà. Traukianèià á neþinomybæ, bet nebauginanèià, kaip nebegàsdina nie- kas, kai susitaikai su neiðvengiamybe. Ir dar þinojo, kad já ðiuo metu saugo kosmosas, rutulinës simetrijos princas. Tai kas, kad ryt, poryt jo nebeliks. Atsistojo, vël pasilenkë. Tarsi akimis bûtø ámanoma vystanèius, blun- kanèius, senstanèius daiktus susiurbt á save, staiga panûdo ásiþiûrëti á kiek- vienà ðio þiedyno aðelæ, ið jø iðsiðakojanèius smulkius skëtukus, maþiausià tø skëtukø narelá – susirinkti visas iki vienos detales ir, atminties raktu uþ- rakinus, iðsaugoti savyje, kad tuomet, kai ðis trapus darinys bus suiræs, kada panoræs galëtum já lyg ið skrynelës iðimti ir vël kaip dabar pamatyti, plað- takom nelieèiant apgaubti. Bûti kartu. Be þodþiø kalbëtis. Vienas kità su- prasti. Lygu ásiþiûrint, á kiekvienà gyvà ir negyvà daiktà akimis ásismel- kiant, susirinkti, savin susigaubti visà ðià naktá: paslapties skliaudþiamà

sodà su visais jo medþiais ir krûmais, ir gëlëmis, kiekvienà þiedelá levandø, . Eiti terasos pakraðtá brëþianèiø; vieniðà dunksantá baþnyèios varpinës bokðtà,

uolas, á vis aukðtesnius kalnus kopianèias, – kad ir po daugelio metø galë- APIEVIS tum á ðá peizaþà áþengti ir tai, kà patiri ðiuo metu, ið naujo patirti. Nuo kos- P moso akys nukrypo prie kosmosiukø, paskui nelyg dvi muzikantës, në vienos ALDAS

natos praleisti negalinèios, slydo per þolës partitûrà, stengësi uþkliudyti V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 28

28 menkiausià smilgelæ, netrukus skaièiavo figas, dideliø, nuo kaitros suvytusiø lapø lopðiuose baigianèias nokti, sliuogtelëjo veidrodiniu baseino pavirðium, atsimuðë á stinglø tujø alëjos juodumà, kilo virðun... Þvilgsnis. Staigiai atsigræþë. Buvo jau visai netoli. It stipraus vëjo gûsio pûstelta vëtrungë staigiai nusigræþë. Bëgo. Pasiramsèiuodama ramentu, klupinëdama, kone virsdama. Ramen- tas prieky, þingsnis, uþ susikûprinusios nugaros likæs ramentas ðvysteli prie- kin, ke~lis linksta, jau grius, iðsitiesia, dar vienas þingsnis, vël viskas ið naujo. Norëjosi ðûktelt, Elizabeth, atsargiai, palaukit, nebëkit, pargriûsit, taèiau tik ausyse skambëjo ir smilkiniuos aidais dauþësi, atsargiai, palaukit, nebëkit, pargriûsit, kaþkas kirdo þadà – tai nebuvo nei pyktis, nei baimë, tai buvo, ko në paskui nemokëjo þodþiais ávardyt, turbût niekada nemokës. Ranka grie- bia uþ rankenos, stumia duris, koja per slenkstá, jà vejas kita, ramentas áky- pai slysta ið paskos, tamsa.

Mënesienos sidabro blizginamas rutulinës simetrijos princas kaip stovëjo, taip tebestovëjo. Ant aukðto stiebo, aristokratiðkai ramus, aristokratiðkai iðdidus, aristokratiðkai vieniðas. Akyse raibuliavo. Juto, kaip viduje kaþkas lûþta. ...Visas ðitas graþumas prieð pabaigà.

Kaip ir vakar ilgai þiûrëjo á juodai baltà nuotraukà, á tas ano amþiaus le- vandø kirtëjas, darbe uþsimirðusias, po saulëtu dangumi valstietiðkai kant- riai violetiná Provanso auksà á prijuostes semianèias, uþsimojusias pjautu- vais ir kiekviena savo judesy amþiams sustingusias, jau iðëjusias, tik ðitoj nuotraukoj likusias, lyg anas vienui vienas akimirksnis, joms to në neáta- riant, visà jø gyvenimo esmæ bûtø sukaupæs, visas jø laimes ir nelaimes raið- kiausiai bylotø; þiûrëjo á trikampin sustumtus baltus biliardo kamuoliukus, kurie po þemai nuleistu apmûsijusios varinës skardos abaþûru su levandø kirtëjø kantrumu laukë, kol juos paþadins trinktelëjimas lazdele ir jie paþirs, iðsisklaidys po þalia gelumbe apmuðtà stalà, vieniems pergales, kitiems pra- laimëjimus skelbdami; þiûrëjo á vynuogiø kekes lubø kampuose ir apie ðvies- tuvus, ir per palubiø karnizus nuvinguriuojanèias vynuogienojø girliandas, á visus tuos gipso lipdinius, papilkëjusius, daiktais aptrupëjusius, tuo paèiu levandø kirtëjø ir biliardo kamuoliukø kantrumu vis neateinanèiø remon- tininkø veltui besiðaukianèius; þiûrëjo á laikraðèius su vakarykðtëm naujie- nom, ant karteliø stove prie tuðèiø stikliniø ant baro sukabintus, ið tolo panaðius á paukðèius, dar nepakilusius, bet jau pavargusius, sparnus nusva- rinusius. Atsiðliejæs á sienà, kaip vakar þiûrëjo á nuotraukà, á kamuoliukus, á gipso lipdinius, á laikraðèius, á tuðèias stiklines ir pamanë, jog nieko keista, kad laikrodis, prieð já kabantis, neina, jog kitaip bûti negali – èia tekantis lai- kas dildo, bet viskà toj paèioj vietoj palieka, niènieko ið pirmykðèiø lizdø nepajudina.

Do. Galëjo iðvis niekada nesutikti, bet jei jau sutiko, paþintis su ja buvo be- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 29

veik neiðvengiama – kaip sakë Anne, iðtisas dienas tûnos griuvësiuose uþ ak- 29 linø mûro sienø, neduos jokio gyvasties þenklo, tik vakarais áþiebs lempà – jos atðvaitus uþdarame kieme gali, jei atsisuki, ið virðaus pamatyt kopdamas ant uolø, kuriø papëdëj sutûpæ kaimo namukai; kiûtos tarsi vienuolë, be áþadø atskirèiai pasismerkusi, tuose savo griuvësiuose, kasmet vis labiau trupanèiuos, skeldinèiuos, nenumarinamai gajaus laukinio klevelio kibiø ðaknø vis labiau ardomuos; lyg negalëtø iðtrûkti ið paèiai sau pasispæstø spàstø, nepravers lauko durø, neiðeis në á kiemà, tris keturias dienas, visà savaitæ niekas jos neregës, bet kai iðlás, bus kaskart prakaulesnio, gelsvesnio, raukðlëtesnio, vis tragiðkesnio veido, á gatvæ þengs nelyg á scenà ir per kelis akimirksnius atsigriebs uþ dienø ir naktø nebylumà, uþ visà tà laikà, per kurá ji, matyt, bluosto nesudëdama pieðdavo ir tapydavo, nesgi tiek pripieðti ir pritapyti, kiek pripieðusi ir pritapiusi buvo ji, kaip kalbëjo saujelë liudyto- jø, kurie á jos bûstà buvo áþengæ, paprastas mirtingasis, laikà á dienas ir nak- tis skirstantis, niekaip neiðgalëtø: pieðiniais ir paveikslais nukabinëtos visos sienos nuo lubø iki grindø, bet dar daugiau jø sukrauta á stirtas lentynose, etaþerëse, ant stalø, tiesiai ant þemës, tø stirtø – galybë. Kiti porins, kad ið griuvësiø iðslinkdavo tik tuomet, kai katës, jø turëjo deðimt, gal net dvide- ðimt, nebeiðtverdamos alkio, pradëdavo vienos per kitas kniaukti, sienomis lipti, popieriaus ir drobiø stirtas draskyti, – ðtai tuomet nelyg laumë á dienos ðviesà iðnerdavo, bet iðnerdavo taip, kad visas kaimelis apie tai tuètuojau suþinodavo: rëkaliodavo, skeryèiodavosi, beveik visada skandalà sukeldavo. Tà dienà, kai jà pirmà kartà pamatë, skandalas kilo dël bagetës. Kur tai ma- tyta, kovojau, kovojau ir iðsikovojau, kad katëms maisto parduotuvëj palik- tø, visada joms atsargø laiko, bet jûs pamirðot, kad ir að ne ðventàja dvasia gyva, kad ir að pati turiu bent kartais pavalgyt, tik pamanykit, dar tik pu- siaudienis, o duonos jau nebëra?! – atsisukus á gastronomëlá, mosuodama aukðtyn iðkeltu kumðteliu ðaukë. Ko spoksai?! Tai vis per tokius kaip tu, per jus, atvaþiavëlius! Viskà kaip skëriai iððluojat! Að... Að... Ir jûsø veidai tokie idiotiðki, lyg visi bûtumët tø paèiø idiotø tëvø pagimdyti. Proðal, ar èia ap- sistojæs? Èia. Pas Anne, pasakë jos pavardæ. Pas Anne? Taip, pas Anne. Ir staiga... Staiga suknæþta, sulinksta, nutyla, apsisuka, dar negyvesnë uþ ðe- ðëlá, jai uþ nugaros ákypai krintantá, þengia, atrodo, ne eina, bet kojomis grin- dinio neliesdama slysta, vis þemiau svyra jos pintinis krepðys, kuriame – kaèiø maisto skardinës. – Madame, gal galiu jums padët? Tik po keliø dienø supras, kad ji, iðdidi ir ori, ne dël to, jog sunku bûtø neðti, sutiko. – Uþsuk kada nors, kai eisi proðal, – uþuot atsisveikinusi, tarë. Ir dingo uþ vartø. Lyg jos në bûti nebûta. Kodël pasakiau, kad pas Anne?

Kodël sugniuþo, kai iðgirdo jos vardà? . Eiti Kodël – taip apðauktas – pasisiûliau padëti?

Ir kodël kvieèia uþeiti? APIEVIS P

Anne kalbës: ALDAS

– ...bet jeigu sutikot, nesusipaþinti su ja buvo beveik neámanoma; kiûtos, V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 30

30 kiûtos tuose savo griuvësiuose, bet kai pasirodys, tai per kelis akimirksnius uþ viskà atsigriebs – sukels skandalà, prie visø kabinësis ir jai nebus nei sa- vø, nei svetimø, nei paþástamø, nei nepaþástamø. Pakeldama vyno tauræ, Anne tvirtins: – ...nei jûs pirmas, nei paskutinis. Tûnos, tûnos uþsidariusi, bet kai iðnirs á dienos ðviesà, pirmàjá pasitaikiusá aprëks, nesvarbu, ar jis bûtø vietinis, ar, pasak jos, atsibeldëlis. Siurbtelëjusi gurkðnelá, Anne atsidus: – Bet ji nepikta. Ji nelaiminga. Staiga susimàsèiusi, vos vos primerktomis akimis Anne, tarsi smalsau- jantis vaikas, klaus: – Ar jums niekad taip nebuvo, kad draugauji, bièiuliaujiesi su þmogumi, atrodo, be jo në dienos iðtvert negalëtum, ir nei ið ðio, nei ið ðio sklendë taukðt – to þmogaus në akyse matyt nebenori? Anne prisimins: – O kokios draugës mes buvom, ðeðtadieniais turguj ji sukneles, sijonus, palaidinukes man iðrinkdavo, paskui taisydavo – mano pirðtai iðsukinëti, adatà valdyti ne man, bet kà jau kà, o siûti ji moka. Dedasi menininke, kurgi tau, tokia dailininkë, bet ið tikrøjø jos paðaukimas – siûti. Gaila þmoniø, kurie su paðaukimu prasilenkia. Pro platø, iki pusës siaurø pinuèiø pridengtà langà þvelgdama á saulëly- dþio raudonio nutviekstà Liuberono kalnynà su tolydþio tamsëjanèiom me- dþiø virðûnëm papëdëse, Anne pasakos: – Nathalie, Jacques, Serge, Angelo... – buvo laikai, kai vieni be kitø mes negalëjom, dienø dienas, ypaè vasarø, leidom kartu, tai buvo communitée, susilipdþiusi tartum korys, o avilys, kuriame ji susilipdë, buvo ðitie namai. Jø durys visàlaik bûdavo atviros. Kai dabar ðtai sëdim uþ ðio mëlyno stalo ir kai jûs þvelgiat á vidury jo átaisytà ruletæ, në ásivaizduoti negalit, kiek kartø ji sukos pagal ávairiausiø þaidimø taisykles ir mûsø akis traukë. Tada mes sakëm, að ir dabar sakau sau, kad gyvenimas – tai þaidimas ir kad þaisti – tai á gyvenimo pilnatvæ panirti. Ar kada nors dar patirsim tokià pilnatvæ, kokià patirdavom, kai buvom vaikai? Þaisdami. Nors to nenumanëm. Ir netgi átarti neátarëm, kad ir þaisti ilgainiui pabosta. Á kriðtolines taures vël ápylusi vyno, tebeskverbiama it strëlë aðtraus Elizabeth þvilgsnio, á jà tiesiu taikymu sminganèio nuo pinto supamo krëslo paèiam svetainës gale, Anne tæs: – Þaisdavome mes daþniausiai po vëlyvø vakarieniø, kai, kieme nukraus- tæ didelá stalà, juk ðitiek þmoniø, gráþdavome á ðità svetainæ ir Pierre pa- skaitydavo tàvakar paraðytà eilëraðtá apie virð Caseneuve – tai tas kaimelis, kurá matot pro langà, – pakibusá debesá ar Angelo parodydavo vieliná narvelá su sode rasta iðkleipta nukirsto klevelio ðaknim, sakydamas, jog tai – Avin- jono popieþius, vienutën jo ðiandien ákalintas; kai vieni su kitais tos dienos iðmonëm pasidalijæ, tarsi po iðpaþinties priimti komunijos susësdavom ðtai uþ ðito mëlyno stalo. Ið visø gal tik að nelabai drásau vadintis artiste, visi kiti buvo artistes, poetai, dailininkai ar muzikantai. Kur tau. Net ir tas pats Ser- ge, jos vyras, mûrininkas. Argi statyti – ne kurti? – prisimenu, pusiau iro- nizuodamas, pusiau tuo patikëti norëdamas ar patvirtinimo laukdamas, kar- tais klausdavo jis, kai pirmàsyk iðgirdæs Schönbergo ar kokià kità neáprastai 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 31

skambanèià pavardæ, nejaukiai pasijusdavo mûsø draugijoj. Nors, tiesà 31 sakant, teisintis jam nebuvo dël ko – tai jinai griuvësiuos palikti já vienà bau- gëjosi, tai jinai ið pradþiø kone prievarta já èia atsitempdavo. Bet ilgainiui ási- gyveno, su mumis jam pradëjo patikti. Jauèiau. Visi mes tai jautëme. O pati tai jau nemanykit – ir dailininkë, ir skulptorë, ir architektë. Ir dar kas tik norit. – Imdavo suktis ruletë, ir mes persikeldavom á kità pasaulá, – jau truputá apsvaigus nuo vyno, kiek patylëjusi, toliau kalba Anne, regis, kuo toliau, tuo labiau já pamirðdama, o jis þvelgia á jà, tuo vieniðesnæ uþ ðito mëlyno stalo, kad prie jo, jeigu tikësi jos þodþiais, kitados susirinkdavo ðitiek þmoniø, ir su ta paèia nuostaba kaip po susitikimo su Do klausia savæs, kodël jinai jam, visiðkam praðalaièiui, visa tai pasakoja, kaip nutiko, kad jis, bëgdamas nuo þmoniø, ðitame Anne, Elizabeth, Do trikampyje sau nejuèiom atsidûrë. Galbût þmonës jauèia þmones, neturinèius savo gyvenimø? Atmintyje ðmës- teli trikampin sustumti balti kamuoliukai, laukiantys, kol juos iðjudins biliardo lazda. Taèiau jis þino, kad jo... Taip ir bus. Motina, tarsi ið slëptuvës kitame svetainës gale sëdinèios dukters þvilgsnio veriama, pasakos, o jis tik klausysis. – Imdavo suktis ruletë, ir mes persikeldavom á kità pasaulá, – pakartojusi, o gal tik jam pasirodys, kad pakartojo, tæs Anne. – Ásivaizduoti negalit, kiek þaidimø mes buvom prisigalvojæ. Jø taisykles patys sau kurdavom, kai nusi- bosdavo, perkurdavom. Ir nesvarbu, kas laimës, svarbu bûdavo þaisti. Vël prityla. Ákypai iðtásæs ðeðëlis, kurá jai uþ nugaros meta kokiø septy- niasdeðimtøjø metø torðeras su siaurëjanèiu kûginiu abaþûru, krinta ant sienos prie didelio þidinio kaip þvakës dagties pilkuma pasivertæs sielvartas, jos balsà vis labiau virpinantis. – Sakau, persikeldavom á kità pasaulá. O gal ir ne, – suabejoja. – Gerai pa- galvojus, ið tikrøjø ne persikeldavom á kità pasaulá, bet iðplaukdavom á to paties pasaulio naktinæ dimensijà, juk tie mûsø þaidimai buvo ir Pierre su- rimuotas debesis, ir Angelo ákalintas popieþius, ir Nathalie aplikacijos, ir tie patys paukðèiai – taip Jacques vadino natas, ant penklinës kiekvienà popie- tæ tupdomas. Argi kurti – ne þaisti? O þaisti – ne kurti? Kilsteli tauræ, nustebusi, kad tuðèia, paima butelá, pilasi. – Geltona, raudona, mëlyna, þalia – kai dabar prisimenu anas bemieges naktis, akyse vilkeliu ima suktis kaleidoskopas, lyg tie þaidimai á spalvas ilgainiui ásikûnijæ bûtø, naujas þaidimas – nauja spalva. Ir vis greièiau ir greièiau sukasi. Keistas pojûtis – kaþkas sprûsta pro ðalá, mes kasnakt me- tam atsitiktinumø tinklus ir niekaip to kaþko sugauti negalim, vël metam, ir vël tinklas tuðèias. Bet apie tai niekada nekalbëdavom. Lyg bûtume rezgæ sàmokslà, apie kurá vienas kitam prisipaþinti nebûtume drásæ. Toji neámanomo ryðkio raudona suknelë. Bet ne tik ji. Tik dabar supran-

ta, dël ko dar tokia keista pasirodë, kai pirmà kartà pamatë kavinëj. Torðero . Eiti metamas ðeðëlis ant sienos prie þidinio. Ðukuosena. Tø paèiø septyniasde-

ðimtøjø metø mada. APIEVIS – Ásipilkit, – pasiûlo pastebëjusi, kad ir jo taurë tuðèia. Ir klausia, bet ið P tiesø tvirtina: – O ir tos mûsø ðventës, kurias vasarà vos ne kiekvienà ðeð- ALDAS

tadiená èia rengdavom, argi tai nebuvo þaidimas, tas pats noras laikà iðsemt V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 32

32 iki dugno, saujoj suspaust, kas pro tarpupirðèius byra, tarsi tauræ vyno vienu ypu iðgert esmæ, nors kas ta esmë, turbût në vienas nebûtume mokëjæs ávardyt. Arba ávardijæ bûtume kiekvienas savaip. Ir tas vardas nieko nebûtø sakæs. Kadangi vos tik ávardiji... Dël Dievo meilës, nesivarþykit. Darsyk paragintas ima butelá, kaip kà tik jinai, pats sau ásipila. Elizabeth sëdi nekrustelëdama. Motinos pripildyta taurë greta jos ant maþo staliuko stovi nepaliesta. – Tie visi fakelai, girliandos, kaspinai, kaukës, kostiumai, vaidinimai, ci- garetës ir vynas be saiko... Pati stebiuosi, ko mes neprasimanydavom. Skry- bëliø balius. Mistralio balius. Ðviesø ir garsø balius. Ir kiek sveèiø prisikvies- davom... Palenkia galvà, þvilgteli á grindis, vël pakelia, kresteli atgal plaukus. – Paskui mirtis. – Maman... – Likau viena... – Maman... – Bandëme tæsti, bandëme nustumti á ðalá, bandëme nepalûþti ir ne- pralaimëti, nesgi visi mûsø þaidimai ir ðventës buvo iðankstinis pasiprieðini- mas tam, kas nutiko. Bet nieko nebebuvo, kaip buvo anksèiau. Patylëjusi sako: – Nors ir þinojome, kad Pierre bûtø norëjæs, kad tæstume. Ilgai þvilgsniu tyrinëja rankas, lyg ið jø, pirðtais tarsi praeitis ir ateitis sunertø, gyvenimo másliø áminimus atburti galëtum. Á jà þvelgiant atrodo: atgniauþtø rankas ir visos paslaptys jai atsiskleistø. Taèiau ji tik dar labiau jas suspaudþia. – Viskas buvo taip pat ir viskas buvo kitaip. Blunkanèios spalvos, paskui skeldintis daþas, dryskanti drobë... – Maman. – Moteris prie fontano... Ta keista moteris... Prisimenat, klausiau, ar jums kartais nebûna, kad draugauji, bièiuliaujiesi su þmogum, o paskui sklendë taukðt, ir to þmogaus në akyse matyt nebenori... Ko gero, ið prigimties pavy- duolë, ko gero, dël to ir bijojo já vienà griuvësiuos palikti. Në neþinau, ið kur radosi tie átarimai, nei per daug artimi jautëmës, nei labai dideli draugai bu- vom, bet tai, ko nëra, juk kartais daugiau sveria ir lemia, nei tai, kas yra. Ið pradþiø uþuominos, paskui priekaiðtai, ilgainiui... Në ásivaizduoti negalite, kokius skandalus... – Maman! – O Elizabeth... – Maman!!! Në krûptelt nespëja. Paskui atmintyje suksis kaip sulëtintam filme: ramentas lanku skrieja ir trenkias á sienà prie þidinio, kitos rankos blokðta taurë krinta ir ðukëmis þyra, vynas ant grindø liejas. Tyla.

Anne kalbës, tvirtins, klaus, prisimins, pasakos, kai jis prasitars: – Aikðtëj prie fontano sutikau keistà moterá. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 33

– Do. Jos vardas Do, – Anne pasakys ir kalbës, tvirtins, klaus, prisimins, 33 pasakos, daugiau ðito vardo nepaminëdama. Nei tà vakarà, nei visà laikà, kiek dar pas jas bus.

Biliardas. Nuotrauka. Neinantis laikrodis. Tuðèia roþinio taurë. Atsisveikindamas linkteli. Barmenas atsakydamas kilsteli rankà. Grindinys, paskui vël – ðalikeliø þvirgþdas. Ðventojo Juliano tiltas paþemiui atkartoja danguje iðkilusiø kalnø linká, upelë iðdþiûvusi tiek, kad vanduo, regis, jos vaga niekada netekëjo ir nieka- da netekës, ir tiltas èia atrodo toks pat nereikalingas kaip þidinys Anne sve- tainëj karðtà vasaros dienà, sako sau: ðá tiltà ne þmoniø rankos dviem kran- tams sujungti pastatë, bet jis pats èia atklydo ir tarsi maldininkas, apkerë- tas ðio kraðto groþio, suklupo, iðsitiesë ir jau treèià tûkstantá metø ið vietos nepajuda. Popietë, saulë á aukðèiausià dangaus taðkà ákopusi, o jis, kniûps- èias ant þemës be jokio ðeðëlio, ið tolo stebi tà tiltà nelyg pareigingas sargy- binis, anais laikais paliktas laukti, kada tiltu Romos imperijos legiono kariai vël ims þygiuoti. Galëtø ásivaizduoti, kaip jie, gaubiami paèiø sukeltø dulkiø, pasirodo ties akiraèio linija, kaip artëja, virð ilgos kolonos ant stiebø plaiks- tosi vëliavos, pamaþu ryðkëja þmoniø siluetai, paskui ir veidai – ádegæ, nu- gairinti vëjø, bejausmiai, nes ilgas kelias, ta pati saulë ir tie patys vëjai ið- degino ir iðgairino visus jausmus, juo geriau – kareivis turi pamirðti jausmus ir paklusti ásakymams; galëtø ásivaizduoti, kaip jie artëja, tiek priartëja, kad jø uniformø raudonis ir mëlis, ðarvø varis pradeda taip kibirkðèiuot, kad tinklainës siûlelius, atrodo, sutraukys, ir vokai instinktyviai prisimerkia, o nuo horizonto atslydusi dulkiø juosta bloðkias kaip ðuoras, kurio smûgá vos atlaikai; galëtø ásivaizduot, kaip subilda, sudunda, sutrinksi tiltas, þirgø kanopø ir pëstininkø auliniø kulnø kirèiuojamas, kaip nuo jo atðokstantys ataidai ima varpyt dangø ir kaip vyrai, iðsekæ tiek, kad nuovargio në nebe- junta, þygiuoja, þygiuoja, þygiuoja, ir regis, ðitai jø procesijai niekada nebus galo. Dar galëtø ásivaizduoti, kaip – paskutinëms gretoms nuo tilto nuþengus – kolona ðiuo Domicijaus keliu, per Galijà ið Narbonës link Turino vedanèiu, tolsta, palaipsniui ið audros ðuoro siaurëjanèia dulkiø juosta atvirsta, it plunksna uþ horizonto nuslysta. Ir kaip atrodo, kad, triukðmui nutilus, ausø bûgneliai tuoj plyð – spenglos, po ðitokio dundesio verianèios, nebeatlaikæ. Galëtø, taèiau neásivaizduoja. Gal dël kaitros, gal ið nuovargio jo galvoje tuðèia kaip vëjø iðpustytoj aguonø dëþutëj, saulës iki baltumo iðtrintoj atminty tik keli vietovardþiai ðmësteli. Taèiau jie pasirodo tokie keisti ir netikri – miestai, kuriuose jis nebuvo ir kuriø nepaþásta, jam tokie pat toli-

mi kaip laikai, kuriais negyveno: kad tai buvo arba yra, tikëk, netikëk. . Eiti Tik þiûrëti dar gali. Kiek tolëliau yra kitas tiltas, visai neseniai pastaty-

tas naðtai nuo senojo, labai jau pavargusio, perimti. Mato, kaip prie to naujo APIEVIS P tilto privaþiuoja maðinos, kaip ið jø lipa þmonës, kaip jie eina prie senojo, vieni kitiems kaþkà pasakoja, dairosi, rodo... Kaip, uþsikniaubæ ant geleþiniø ALDAS

turëklø, ilgai þvelgia á iðdþiûvusià upæ, á slëná, á tolumoj dunksanèius kalnus, V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 34

34 galbût màstydami apie tai, kad, palyginus su ðiuo skulptûriðku gamtos stinglumu, du tûkstanèiai metø, prabëgusiø nuo tada, kai buvo pastatytas ðis tiltas, – tiktai vienas akimirksnis, o gal prieðingai – apmàstydami savo gyvenimus, trumpus kaip brûkðnelis, þodá ið vienos eilutës kiton keliantis, lygu jø gyvenimai giminæ ið vienø deðimtmeèiø á kitus perkels, kaip tik taria- si jauèià amþinybæ, nuo ðio romënø tilto akmenø atsigaubianèià. Viskas priklauso nuo atskaitos taško. O gal negalvodami nieko. Gal tik þiûri, ir tiek. Dar mato. Mato, kaip paskui leidþiasi kriauðiu, kaip iðdþiûvusios upës vagoj stovë- dami akimis tyrinëja polius, tris arkas iðrietusius, vidurinë – aukðèiausia, kitos dvi – nelyg jos seserys dvynës ðiek tiek maþëlesnës, kaip fotografuojasi – vieni ið kitø perimdami aparatus, kad uþ laiko kadro në vienas neliktø. Ir kaip paskui gráþta prie naujo tilto, kaip lipa á maðinas, kaip apsisuka arba neapsisukæ tiesiai vaþiuoja, kitam krante tolsta, kaip atvaþiuoja kiti. Kas man yra? Kodël að negaliu taip, kaip jie? Apþiûrëti, nusifotografuoti, dþiaugdamasis áspûdþiais kartu su draugais vaþiuoti toliau, praverti langà, mostelt ranka ir sakyti, paþiûrëkit, kaip èia graþu, ar balsu svarstyti, kur ðiandien vakarieniausime. Kur vakarieniauti, svarbu. Kodël visa tai, kà matau, man atrodo tiktai paveikslas, netikrumo rëmø árëmintas, kuriame tie þmonës yra nelyg degtukai, dar vos vos rusenantys, bet netrukus uþgesiantys, á bedugnæ, tokià pat juodà kaip uþgesusiø degtukø galvutës, nukrisiantys? O gal ne jie, bet aš pats?.. Ne netrukus, o jau. Ir staiga – vël. Vël tas pasiutiðkas noras eiti – ir eiti – ir eiti – tarsi kiekvienos kûno làstelës branduolys bûtø þaizdras, kurá iki treðkesio kaitri saulë ûmai ið naujo bûtø áplieskusi. Jos spinduliai krinta pro mikroskopà, o tu esi pamokos neiðmokæs ir nieko nesuprantantis vaikas, per to mikroskopo vamzdelá save tyrinëjantis. Nors esi tûkstanèius kartø iðdidintas, viskà matai ir nematai nieko. ...Mindamas siaurà vingiuotà keliukà palei vynuogienojus, regës, kaip tolydþio artëja ir kaip artëdamas vis statesniu kampu dangun lipa kalnas ir já vainikuojanti markizo de Sado pilis, kaip pamaþu ryðkëja tos pilies kuorai. Ant paèios virðûnës iðkilæ, apgriuvæ ir apleisti, jie kuo arèiau, tuo nykesniu didingumu smelks. To nykaus didingumo áspûdis dar labiau sustiprës, kai pro maþus kiemelius, sodelius ir vijokliniø gëliø þieduose skæstanèius akme- ninius namukus, pro paslaptingas duris á rûsius, pro krautuvëles ir kiðe- nines dailës galerijas, pro kalinëtos geleþies tvoreles, pro laiptelius, apaèion leistis siûlanèius, ðeðëlyje atokvëpá þadanèius, ir pro arkas, prieðingai, ragi- nanèias lengvai pagundai nepasiduoti ir kvieèianèias per jas, vienas ið kitø iðsigaubianèias, toliau aukðtyn kopti neátikëtinai skardþia ir siaura gatvele, pamaþël pavirsianèia á balkðvø klinèiø takà, galiausiai uþlips ant plokðèia- kalnio. Ten erdvë bus sustingusi nelyg iðgaubtas stiklas, ten niekas në krustelt nekrustels, bet slënyje ramø, tegul gildanèia ðviesa tvilkiusá didingà nykumà ir kûnu pajus nelyg stepiø vëjo pûtimà – tokio sauso ir ðvitraus vëjo, 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 35

kad, iki paèiø kaulø èiulpø prasismelkæs, jis tuos èiulpus iðdþiovins ir tuð- 35 èiais kaulø vamzdeliais – tarsi á begalybæ nutásusiom molinëm ðvilpynëm – ims nenumaldomà ilgesá ûkti. Ákaitæs smëlis ir dulkës, balkðva pilkuma, pa- rudavus þolë. Smilgos, nuo kriauðio á gynybiná griová nulinkusios. Geleþinës sijos, laikanèios aiþinèias sienas – lyg ramentai, bandantys atgal pasukt ar bent sustabdyt laikà. Nereikia. Pavojinga, bus uþraðyta, krintantys akmenys, bet vis tiek pralás pro skylæ vielinëj tvoroj ir, vos vos juntamam nerimui kûno plaukelius virpinant, palei paèius pamatus slinks. Kur èia gali vykti koncertai, kuriø skelbimus virðun lipdamas matë, – aikðtëj prieð pilá, paèioje pilyje? Pamanys, pasaulyje yra turtingø þmoniø, kurie gali nusipirkti pilis ir dar jose muzikos festivalius rengti. Kur toji pilis, kurià að ápirkèiau ir kaip ðioji de Sadà, ið Paryþiaus pabëgusá, priglaudë, mane nuo begalinio ëjimo iðgelbët galëtø? Paskui pamatys sulysusià katæ, po aplûþusiu, neþinia kam èia reikalingu, suoliuku snaudþianèià. Iðgirdusi gurgþdanèius, byranèius akmenukus, kils- tels galvà. Neiðsigàs. Gal vidurdienio saulës nualinta, iðsigàsti jëgø neturës. Gal iðsigàsti paprasèiausiai patings. O gal prie tokiø kaip jisai jau pripratusi bus. Nors pavojinga, jis tikrai ne pirmasis. Èiagi net takas iðmintas. O ir skylë vielinëj tvoroj. Pilis, kuri iðgelbët galëtø... Gerai bûtø, jei save ir tikrovæ metaforom iðgydyt galëtum, – gal pats sau mintyse, gal balsu pasakys palinkdamas ir paglostydamas. Katë atsuks gal- và. Ið akiø pasirodys, suprato. Iðskaitë mintis. Neuþtruks. – Lik sveika, turiu eiti, – darsyk ranka perbraukæs kailá, ðiurkðtø, bet anø laikø, kai dar nebuvo benamë, ðvelnumu tebedvelkiantá, jau tikrai pasakys ir prisimins, jog ðiandien dar në þodþio niekam nebuvo iðtaræs. Nustebs, kad toks liûdnas jo balsas. Negi toks pat liûdnas ir tada bûna, kai ðnekuosi su Anne? Nereikia. Uþvers galvà, kelis þingsnius þengs ir pasirodys, kad ne pats eina, o pilis... Kad ne saulës metamas ðeðëlis apie jà, o ji apie savo aðá, ðeðëliui toj paèioj vietoj stingsint, pamaþu sukas. Atsipeikëjæs susigriebs, kaip yra iðtroðkæs. Panors kuo greièiau atsidurti ûksmëj. Eiti apaèion bus lengviau, bet kojø nuzulintas grindinys bus dar slidesnis – vietomis net sienø prisilaikyti reikës. Kaimelis atrodys paþástamas ir ne- paþástamas – kopiant ir leidþiantis jis bus tas pats ir kitoks. Trumpam iðklys ið tiesaus kelio – susidomëjæs, kur veda visai siaura ðalutinë gatvelë. Ja nuslys iki parapeto, nuo kurio tarsi per staiga atsilapojusias langines atsi- vers vaizdas á kalnus su visai netoliese ant uolø stûksanèiu kitu miesteliu, pamatys link jo vinguriuojantá kelià, kuriuo vaþiuojanèios maðinos lenks vienos kitas ir vienos su kitomis prasilenks. Jø bus nedaug ir ið aukðtai jos

atrodys labai maþytës. Kiek pastovëjæs, gráð á pagrindinæ gatvelæ, paeis dar . Eiti keletà þingsniø ir uþ jos linkio sustos.

Furgonëlis, vaþiavæs ið kiemo ir uþskersavæs visà gatvelæ. Vairuotojas tur- APIEVIS P bût sekundæ pavëlavo pasukt vairà ir dabar – nei pirmyn, nei atgal. – Quels imbéciles, quels imbéciles, – plûsis barmenas, jam pavymui nuli- ALDAS

pæs á rûsá. – Èia trankytis su tokiu furgonu! O dar prisiðniaukæ... V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 36

36 – Un verre de rosé, – paprašys. Kilstels tauræ, beveik palies lûpom, staiga atitrauks, vël prieð save pasta- tys – pajutæs artëjantá malonumà, panûs pratæst laikà, kol já ið tikrøjø patirs. Juk dabar nebe taip, kaip ten, dykvietëj aplink pilá, dabar troðkimas gali iðsipildyt, kai tik uþsigeisi. Gi taip nedaþnai ir taip maþai kas nuo mûsø valios priklauso. Neatsispyræs smalsumui, barmenas vël á laukà iðeis. ...Vienui vienas likæs, þiûri á aprasojusià tauræ, iki kraðtø sklidinà vyno ir taip gundomai spindinèià ant stalo vidury ákypai tástanèio trapecinio ðviesos staèiakampio, kurá pro atdarø durø staktà ástriþai krintantys saulës spindu- liai meta. Tarsi baugintøsi, kad menkiausias judesys galëtø sutrupinti ðá duþø paveikslà, kurá laikà nekrusteli. Galiausiai neiðtveria. Ima, priglaudþia prie lûpø, gurkðteli. Darsyk gurkðteli. Dar – kad ði po visà kûnà kriðtoliniu aidu pradëjusi sklist roþinë gaivuma pasiektø atokiausius kapiliarus. Paskui stato, vël á jà þvelgia. Kol galiausiai vokai patys savaime ima merktis. Lyg su- siglaustø nusiskraidþiusio drugelio sparnai. Neinantis laikrodis, maðinos, ûktelinèios ir nuvaþiuojanèios, Šventojo Ju- liano tiltas, kiek uþmatai nusidriekiantys vynuogienojø laukai, markizo de Sado pilis... Bet – jokiø jausmø, në áspûdþiø jokiø. Jeigu kirbteli kas, tai ið karto uþgæsta. Lyg iðvis neitø, o ðis kraðtas prieð já skleistøs tartum albumas, kurio puslapiai verèiasi, jam jø në nepalietus. Ir vos atsiverèia, iðkart uþ- siverèia. Kodël að einu? Liga, nuo kurios pasveikti kartais panûstu, bet nuo kurios pasveikti ið tikrøjø nenoriu? Bent kol kas? Neþinau. Nieko apie save að neþinau. – Imbéciles, quels imbéciles, – pakartos gráþæs barmenas. – Neásivaizduo- ju, kaip iðsikrapðtys. Ir susimanyk gi tu man... Atsiðliedamas á atkaltæ, ant staliuko pastatys tuðèià tauræ. Jaus, kaip palaipsniui gæsta kriðtolinis ataidas ir kaip po trumpalaikiø paliaubø vël ima kilt ir kûnà semt nuovargis, kuris apgaulinga atoslûgio banga buvo lai- kinai pasitraukæs. Bet vis tiek klaus, mostelëdamas ranka á tà pusæ, kur, jo manymu, turëtø bût parapetas, nuo kurio atsiveria kalnø vaizdas: – Le village, là-bas, comment il s'appelle? – Bonnieux. – C'est loin? – Cinq, dix minutes. Prisimins Anne nuostabà, kai pasakë, kad nemoka vairuot. Vadinasi, valanda, pusantros. O gal dvi. Pajus, kaip iðgàstingai susitraukia raumenø skaidulos. Bet nieko su savim padaryt negalës. Prie furgonëlio bus prisirinkæ þmoniø, daugelá jø atpaþins – juos ið tolo bus matæs ant plokðèiakalnio prie pilies. Kai kurie, atsivertæ kelioniø vadovus, tyrinës kaimelio planus, kiti ginèysis ar kaþkà aiðkinsis su vyrais mëlynais kombinezonais, ðie ið tiesø atrodys, kaip sakë barmenas, ákauðæ, jauna moteris, vilkinti marðkinëliais, ant kuriø uþraðyta „L'Europe unie“, 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 37

isteriðkai reikalaus, kad jai leistø á kità pusæ per kabinà pralásti, taèiau 37 vairuotojas uþsispyrëliðkai jos nepraleis. Atvaþiuos vilkikas, dar didesnis sà- myðis kils, veþimëlyje pravirks vaikas, supras, kad niekas èia greit nesibaigs. Apsigræð. Juk negali bût taip, kad ðios vingrios kaimelio gatvelës susipin- tø á labirintà, ið kurio vienas iðëjimas tëra. Tik gyvenime kartais kito pa- sirinkimo nebûna. Nuojautos vedamas, kils á virðø, leisis þemyn, suks vienon, kiton pusën, galiausiai á plentà iðeis. Diena links vakarop, iki saulës laidos bus dar toli, bet akinamai ryðki jos ðviesa vos vos gesti pradës ir kalnus, uolas, medþius ir laukus ims tvieksti vis ðvelnesnis geltonis. Ðis dienos metas, kai popietë baigiasi, bet dar nepa- sibaigusi, o vakaras artëja, bet dar neprasidëjæs, já visada vos juntama gëla uþlieja – lyg lauktum to, kas niekada neateis, arba su kuo nors visiems lai- kams atsisveikintum. Jis nieko nelaukë, o ir neturëjo su kuo atsisveikint, taèiau liûdesys vis tiek gildë – tarsi ðis vakaris geltonis bûtø ðilkas, per sielà vilnijantis. Ir kuo toliau, tuo labiau rodysis, kad ðio ðilko gijø á akis sugaub- tas gamtovaizdis – ne tik apèiuopiamai tikras paveikslas, bet ir tuo ðilku bëgantis ornamentas, kurio simbolinæ prasmæ taip norëtøs atskleisti, taèiau kurios, þinai, niekada neatskleisi. Kelias, ið virðaus nuo pradþios iki galo matytas, einant þvilgsnio sieksniais versis. Pamanys, kad gal kas nors, kaip kà tik jis, dabar nuo parapeto þiûri á ðià geltonos ðviesos tirpdomà juostà, dvi viduramþiø gyvenvietes jungianèià, ir regi taðkelá, maðinø tai ið vienos, tai ið kitos pusës kartais pralenkiamà. Net ir jos, ið toli þvelgiant, atrodo, nelabai greitai vaþiuoja, o tas taðkelis tai iðvis nejuda. Reikia ásiþiûrëti ir ilgai kantriai stebëti, kad pamatytum, jog plento posûkiais lëtai slysta – tartum akutë gulsèiuko, labai labai pamaþu èia keliamo, èia nuleidþiamo, labai labai pamaþu ið kairës á deðinæ ar ið deðinës á kairæ sukamo. Bet tikriausiai nuo parapeto niekas neþiûri, o jeigu þiûri, tai jo nemato. Kaipgi ið taip aukðtai ir ið taip toli galëtø áþvelgti, jeigu kartais atro- do, kad nepastebi visiðkai ið arti, ið prie pat? Lyg jo në nebûtø. Kelio galas bus ilgiausias – atrodys, jau atëjai, bet dar teks þingsniuot ir þingsniuot. Vynuogienojai, pavienës sodybos, tiltelis, vyðnynas su sudþiûvu- siom nenuskintom vyðniom tarp dideliø suvytusiø lapø, vël posûkis... Gal prie ðio kraðto gamtovaizdþio nepripratusi akis nemoka skaièiuoti atstumø, o gal kaip visada ir visur – kilometrai trumpëja ar tásta, nelygu nuovargis ir dar nuotaika: bûna, net nustembi, kad jau atëjai, o kartais, regis, èia pat, o eini eini ir niekaip prieit negali. Bet kuo labiau artës prie miestelio, tuo la- biau nekantra prieit virs malonumu neprieit – lyg bûtø pavargæs tiek, kad nuovargis á kûnà bûtø áaugæs ir tapæs jo dalimi, jau nebejauèiama, kaip ne- jauti to, kas neskauda; keliaus girdëdamas, kaip vis didesne tuðtuma þings- niai ið ausø bûgneliø smilkiniuos atsidauþia. Ði tuðtuma – tai ëjimas be tiks- lo, ði tuðtuma – tai eiti, kad eitum, ði tuðtuma – tai vieniðiaus ëjimas ten, kur tavæs niekas nelaukia, bet tau ir nereikia, kad tavæs kas nors lauktø. San-

tarvës su pasibaigusia diena ir artëjanèia naktimi tuðtuma. Ji liesis ið po . Eiti besileidþianèios saulës labai lëtai sukamo vakaro kupolo, tartum milþiniðkos

baþnyèios skliautai tave pilnatvës palaima uþliejanèio. Kaip ið tuðtumos gali APIEVIS P iðsiskleisti pilnatvë? Apie tai nesusimàstys, iðvis negalvos apie niekà. Norë- sis tik eiti ir eiti. Ir niekada neprieiti. ALDAS

Ëjimas – tai mano namai. Jie tikresni uþ namus, turinèius pamatus, stogà V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 38

38 ir sienas. Namai, turintys pamatus, stogà ir sienas yra tariami. Tereikia su- stot, ásikurt ir prarasi namus. Namuose galima bûti, bet negalima juose ásikurt. Jie – tik laikinas prieglobstis, tikrieji tavo namai – eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo. Á ðiuos tavo namus niekas nepasikësins, jø niekas sugriauti, në sudegint negali. Ir tu juose nepasiekiamas. Tu juose kaip ant akiraèio linijos tupintis paukðtis – nutolstantis tiek, kiek taikiklis prie jo priartëja. Þingsniai tarsi vinis plaktuku galvoje kals. Ir kelyje, o ir paskui, kai áþengs á miestelá, kai, aikðtæ praëjæs, vingiuotom gatvelëm ims suktis, kai pa- matys, kad, uþuot sukæs vingiais, staèiais laiptais gali tiesiai uþlipt, kai jais lips, kai uþlipæs virðun, nestabtelëdamas praeis pro baþnyèià, kai slinks palei panoraminá vaizdà verianèià akmenø tvorà ir kai – lygu nuo parapeto regëjo ðità miestukà – iðvys dabar jau toli toli dunksantá markizo de Sado kaimelá, staèia uolø ástriþaine link pilies kopiantá, ir plentà, kuriuo atëjo ið ten... Kol, pamatæs neátikëtinai plaèiai iðsiðakojusá kedrà, po juo atsisës. Ir ið vakaro palaimos iðsilies neiðsipildymo gëla. Prieð já atsivers tokios neaprëpiamos, milþiniðko kedro ðakø gaubiamos platumos, jog akimirksná net galva svaigtels ir pasidingos, kad jos, palaima ir neiðsipildymo gëla, lie- jasi viena ið kitos ir viena á kità, tarsi bûtø begalybës sûpyniø sûpuojamos: kaip kà tik ið palaimos iðsiliejo neiðsipildymo gëla, taip ið neiðsipildymo gëlos liejas palaima, neiðsipildymo gëla liejas palaimon, o palaima – neiðsi- pildymo gëlon. Jos neigs viena kità ir tuo pat sykiu, viena kità papildydamos, skleisis kita ið kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijanèiais pilnaties raibu- liais, ið paskos ilgus nuoliûdos takus tiesianèiais. Bet tai bus ir ðirdá dilgan- tis, ir dþiugus liûdesys – tos retos akimirkos, kai pasaulá laiminanti ranka viskà sugaubia á viena ir tave kaip erdves, prieð akis iðsiliejusias, tos paèios dangiðkos sûpynës ima sûpuoti. Iðsities ant medinio suoliuko, ðvininio nuo- vargio apsunkintu kûnu pajaus jo ðiurkðtø kietumà, girdës balsus þmoniø, já ið tolo aplenkianèiø. Ðimtameèio kedro ðakos, plaèiai plaèiai iðsikerojusios. Pro jas atsiveriantys tamsëjanèio dangaus lopinëliai. Juos pradedanèios akyti pirmosios þvaigþdës. Kasnakt dygsniuojamas dangaus siuvinys. Visà laikà tas pats ir visà laikà kitoks. Išbluksiantis priešaušrio šviesoje. Vakare ið naujo pradësimas. Ir taip – iki laikø pabaigos. Nièniekas nepasikeis. Ir kol èia dar esi.... Ir kai nebebûsi... O dabar patylëk. Ir uþsimerk. Ásiklausyk. Á tylà. Á...

Á tylà... Ir niekà. Dabar tik klausykis. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 39

Cypteli stabdþiai, pralëkusi maðina kelkraðèio þvyru atgal èiûþteli, pro 39 pravirà langà: – Ou` allez-vous? Nulipæs laipteliais ir nusileidæs gatve, paplatëjusia ir vingiuotu plentu virtusia, þingsniuoja, tebejausdamas kedro ðakas, tokias plaèias, kad atrodo, jos virð galvos nelyg pasaulio stogo gegnës kryþiuojasi ir, akyse tebesisklei- dþiant tokiems neaprëpiamiems toliams, kad atrodo, juos matai ið sklandy- tuvo, danguje virð ðio kraðto pakibusio. Vakaro saulës geltonis þieþirbuoja ir besimerkianèias erdves raudonumu tvieskia, prieblanda tolydþio tirðtëja – jau vëlu, taèiau dël to në kiek nesijaudina. Ausyse tebeskambant Wong Kar- Way filmo muzikai, pasigirdusiai, kai nuo suoliuko pakilo ir tarë sau, jog me- tas gráþt, dabar vël galëtø eiti ir eiti – deðimtis kilometrø, iki paèiø paryèiø. Niekas nebesvarbu, niekas nieko pakeisti negali, ar anksèiau, ar vëliau, kaip bus, taip. Virš galvos palinkusios staèios uolos lieka uþ nugaros, atsiveria levandø laukai, kuriø mëlyje teberusenanèiø saulës atðvaitø tamsa uþgesint dar nespëjo, ir atrodo, kad atbulom á dienà þengei, bet vingis, ir vël – sodrë- janti prieblanda, vël – neiðvengiamai artëjantis pasimatymas su naktimi, tavæs pasitikt nuo kalnø besileidþianèia. ...Cypteli stabdþiai. – Ou` allez-vous? – Gráþtu, – þodis namo neiðsitaria. – Toli? Pasako kaimelá. – Betgi jums galvoj negerai, – iðsprûsta nustebusiam vairuotojui. Trûkteli dûmà, iðpuèia: – Sëskitës, – sako, – að – ton paèion pusën, nors kiek pavëþë- siu. Tai maþdaug dvideðimt penkeriø trisdeðimties metø vyrukas ákritusiais, ðáryt neskustais skruostais, vilkintis medvilniniais, iki krûtinës atlapotais baltais marðkiniais. Jo senutëlaitis, kokiø ðeðiasdeðimtøjø metø „Renault“, kokiø turbût niekur kitur, tik ðio kraðto laukuos dar gali pamatyti, kresèio- ja nuo menkiausio nelygumo kely, ir tarp lûpø suspaustos cigaretës þieþirba juduliuoja, svyruoja – regis, ne tik ðio seniai neremontuoto plento nuovargá, bet ir juo vaþiuojanèio vairuotojo nervingumà iðduodama. Kad nervinasi, aiðkiai matyti. Galbût keikia save, kad sustojo. Gal jam dar kas nors ðian- dien nutiko. O gal nervingo bûdo ið prigimties. Staiga ratai slysteli ðalikelës þvyru, vël – stabdis. – Klausykit, bet tai neámanoma, að gi negaliu jûsø palikt naktá vidury ke- lio. – Dar ne naktis. – Pasiþiûrëkit á laikrodá. Kas tokiu metu jus paims? – Pësèiom pareisiu. – Dvideðimt kilometrø?

– Man vis tiek. . Eiti – Kà jûs kalbate...

Ið sulopytø dþinsø kiðenës iðsitraukia neðiojamàjá telefonà. APIEVIS P – Tiek to... Tik áspëti turiu, kad vakarieniauti nelauktø. Ir taip jau vëluo- ju. ALDAS

Pradeda rinkt numerá, ûmai iðtrina, telefonà atgal á kiðenæ ásikiða. V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 40

40 – Bus geriau, jei uþvaþiuosime. Tik keli ðimtai metrø ið kelio. – Aèiû, nesitrukdykit, – maðinai vël trûktelëjus, nelabai ryþtingu balsu sako. – Tikrai pareisiu. – Kada jûs pareisit? ...Vingiuotas, tai aukðtyn kylantis, tai þemyn besileidþiantis plentas. Il- gas, maðina vaþiuojant dar ilgesnis, nei einant. Atrodo, jei bûtø ëjæs, jau bûtø parëjæs. Turëtø kà nors pasakyti, taèiau nesugalvoja, kà pasakyti. Ar tu supranti, kà darai? – jauèiasi kaip paikystes krëtæs vaikas, netikëtai tvirtos rankos nustvertas. Ar supranti? Galiausiai vyrukas pasuka vairà, provëþø iðduobta nuosklanda „Renault“ á siaurà vieðkelá smukteli, toliau keliukas lygesnis. Platanø alëja, vynuogy- nai, tiltelis... Sustoja. Link palubës kilsteli rankà, uþdega blausià lemputæ, nuo uþpa- kalinës sëdynës á kibirà sumeta mentæ ir pora menteliø, plaktukà, kampainá, dar keletà árankiø, vël kilsteli rankà ir uþgesina. – Palaukit, ilgai neuþtruksiu. Kurá laikà ðviesa geltonuoja tik viename tamsoje skendinèio namo lange. Netrukus uþsidega antrame. Taèiau, ir dviejuose languose ðvytinti, ji, regis, tokia silpna ir tolima, lyg bûtø nuotraukoj nufotografuota kitados pasaulá tvieskusiai ðviesai priminti. Ilgainiui pradeda rodytis, kad vaikinukas nieka- da nesugráð, kad maðina niekada ið ðitos tarpuvartës nepajudës, kad rytas niekada neiðauð ir kad sodas, ties kurio riba jie sustojo, nuo savo rachitiðko vaiduokliðkumo niekada nepasveiks. Kad Wong Kar-Way filmo muzika, at- skambanti ið patefono, kaþkuriam ðito sodo gale nublokðto ir jo atminties su- kamo, nudilusia adata per ðirdá taip skausmingai braukianèio, niekada ne- nutils – skambës ir skambës. Pasidingoja, jog visas pasaulis pradeda trauk- tis, dar kiek, ir susitrauks á kiemà ir sodà, á automobilio salonà – á ðità kalëji- mo vienutæ, kurioje já naktis visiems laikams jau rakina. Parûps dureles stumtelt, iððokt, bëgt, vël eit, kuo spartesniu þingsniu eit. Taèiau nepajëgs. Në cigaretës prisidegt ranka nepakils. Atrodys, kad viskam per vëlu. Bejëgystë. Visiðka bejëgystë. Uþsimerkia. Kurá laikà tamsa. Paskui akyse ima ðmëkðèioti kà tik matyti vaizdai: uolos, kai maðina suka, virð tavæs grësmingai palinkstanèios, ðoniniame veidrodëlyje pamaþu tolstanti, galiausiai uþsiverianti praraja, kurià kà tik aplenkëte, dar vienas vingis, ir vël neaprëpiamos platumos su laukais, ant kuriø pasisiûbuodamas leidþias pilkas vualis, vis labiau juostantis, tiesi kelio juosta, viena ið retø, staiga – nuolydis, iðkart vël virðun, dar posûkis, ir – bedugnis, beribis dan- gus, maðinai kylant á kalnà, atgal tave loðiantis. Vairas. Ir tas vairas, rau- meningø rankø èia kairën, èia deðinën sukamas, nuolat sukiojamas, dabar toks svarbus vairas, vairas, kuris staiga jo akyse tiek iðdidëja, kad ima at- rodyti, jog jis ne maðinà, bet visà pasaulá vairuoja: maðina stovi vietoj, kelias po jos ratais pats slysta, o aukðtumos, þemumos, tolumos, platumos, kuriose daug uolø, skardþiø, slëniø, kalnø, siûbuoja, svyruoja, vairo sukiniø ritmui paklusdamos. Nuo tà vairà spaudþianèiø pirðtø þvilgsnis per alkûnæ, per petá á virðø nuslysta. Nei ryþtingo, nei neryþtingo, tik ko nori þinanèio ir tuo, kà 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 41

daro, tikinèio þmogaus veidas, kiek kampuotø bruoþø, su ástriþai ant kaktos 41 krintanèia pelenø spalvos plaukø sruoga ir po surauktais antakiais á kelià ásmeigtomis akimis, já mintinai mokanèiomis, bet vis tiek ið regos lauko në akimirksná jo nepaleidþianèiomis. Nei baimë, nei sàmoningas atsargumas – tiesiog áproèiu virtæs þinojimas, jog dabar, ðiuo metu, taip reikia, ir viskas. Nors jaunas, bet þvelgiant á já regisi, kad jo valia jau uþgrûdinta patirties, ir jo paties, ir ið tëvø, seneliø paveldëtos, jis – ið tø, kurie jauèia þemës svarumà ir nuo kuriø þemiðku svarumu dvelkia. Taip, jis – ið þmoniø, kurie paèia savo esybe iðmano, kas yra ir kur glûdi prasmë, ðios dienos ir viso gyvenimo, bet jei paklausi, kas ji yra ir kur glûdi, jie sutriks dar labiau, negu tie, kurie apie prasmæ nuolatos màsto, jos ieðko ir rasti negali. Dabar jau þino, kas ten ant galinës sëdynës trinksëjo maðinai kalnø keliu sukinëjantis, dabar jau þino, kad jis – statybininkas, tinkuotojas ar mûrininkas, veikiau mûrininkas, bent jam taip norëtøsi. Kad galëtø ásivaizduoti já ant pastoliø, nuo kuriø atsiveria platus vaizdas á kalnus, kad galëtø ásivaizduoti, kaip jis pasilenkia, mente pasemia skiedinio, kaip já tepa, uþdeda plytà, mentës kotu á jà ið virðaus ir ið galo stuksena, vël lenkias, vël tepa ir deda kità, ir kaip ta siena, saulës skriestuvui pamaþu dienos pusratá brëþiant, dantyta ðumerø raðto linija kyla, ilgëja. Kad galëtø ásivaizduoti, kaip vakare, nuo pastoliø nulipæs ir per kelis þingsnius atsitraukæs, á jà þvelgia, prieð saulæ primerktomis akimis ið tolo matuodamas, kiek per dienà pastatë, o gal mintyse sau skaièiuodamas, kiek dienø dar prireiks, kol statyti pabaigs. Ir kaip á namus vaþiuodamas pro didelæ vilà, kurios kieme laksto vaikai, o jos ðeimininkai su sveèiais prie verandos po skëèiu geria vakaro aperityvà – pastisà, viská, gal martiná, abe- jingai prisimena, kad jo rankos prie tos vilos statybos irgi yra prisidëjusios. Abejingai – be savigarbos, be pasididþiavimo. Pamano, ir tiek. Tai – jo kas- dienybë, jo darbas, tam jis èia yra. Kà ðitame gyvenime?.. – Nesijaudinkit, viskas gerai, susitariau, galim vaþiuoti. Tiltelis, vynuogynai, platanø alëja, kriauðis, vël – plentas. Kurá laikà vaþiuoja tylëdami. Paskui paklausia, ið kur. Kai pasisako, pri- simena, kad pernai tekæ pavëþët dvi estukes, pakeleivingas maðinas gau- dþiusias. – Atostogaujate? Ir jo viduje gûþintis drieþas krûpteli, tarsi ant savæs grësmingai besilei- dþianèios rankos ðeðëlá bûtø pajutæs. Kitas klausimas bus, pas kà apsistojæs. Lyg jas visas tris paþinti galëtø ir lyg jam þûtbûtinai pëdas sumëtyt rei- këtø, kad jø biliardo rutuliukø trikampin vël nebûtø uþsklæstas, taria, vei- kiau nelauktai jam iðsprûsta: – Ne, dël darbo. Ir pats nustemba, iðgirdæs, kà pasakë. Maðina slysteli nuokalne, posûkis, atvirø, bet dabar jau tamsos uþmerk-

tø laukymiø platybës. . Eiti – Dël darbo? – vyrukas kiek pavëluotai irgi truputá nustemba. – Vasarà á

ðiuos kraðtus tik poilsiaut atvaþiuoja. APIEVIS P Kol nepaklausë, koks gi jo darbas, galvoje ima suktis – kà atsakyt, kai paklaus? Taèiau jis neklausia. Tyli. Pasirodo, kad laukia, kol pats pasakys. ALDAS

Atmintyje ðmësteli dûmai, nuo Anne terasos ðá rytà matyti. Gal dël to, kad V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 42

42 vaikinuko plaukai, pilki ir plonyèiai, kiekvienàkart „Renault“ krestelint, at- rodo, á smulkias smilteles subirsiantys, jam taip pelenus primena... – Redakcija atsiuntë straipsná apie Provanso miðkø gaisrus paraðyti. Að – þurnalistas, Paryþiuje Lietuvos laikraðèiui dirbu. Ir vël pasirodo, kad þodþiai mintis pralenkë. Kad jie savaime, be jo valios iðsitarë, kad tik pasakæs suvokë, kà pasakë. Þurnalistas? Paskui ir pats ste- bësis, kaip tai jam á galvà galëjo ateiti. – Kam Lietuvoje Provanso gaisrai gali rûpëti? Ne ið nepatiklumo paklausia. Matosi, kad jam tikrai keista, jog kas nors kitame Europos gale Provanso gaisrais galëtø domëtis. Kaþkodël pasirodo, kad ðiek tiek ásiþeisti turëtø: – Gal rûpi, jeigu komandiruotën pasiuntë. Komandiruotën? Þurnalistas, redakcija, komandiruotë... – ið kur ðitie þodþiai? Jie net skam- ba keistai, jie su juo nieko bendra neturi, jie jam visiðkai svetimi... Ir kaip gali bûti, kad juos, tokius keistus ir svetimus, tariant atrodo, jog jie tave laisvina, pasitikëjimà savimi sugràþina? Pajunta palengvëjimà – lyg bûtø ið kibiø tinklø iðsinëræs, lyg ið spàstø paskutinæ minutæ bûtø iðsprukæs. – Gaisrai èia daþnai bûna tyèiniai... Ir tæsia: – ....padega, kad leidimus statyt lengviau gautø... pasitaiko ir piromanø... iðdega neaprëpiami plotai, ðimtai hektarø, – girdi toliau pasakojant vaiki- nukà. Jo balsas nuotrupom ausyse trûkèioja, lyg „Renault“ kresèiojimai já karpytø. – O kai mistralis puèia, tai ugnis – nesuvaldoma. Gali siøsti de- ðimtis sraigtasparniø, gali... Kaip suvaldysi, jeigu ir be ugnies regis, kad viskas èia treðka ir skeldi, taip treðka ir skeldi, jog bijai prisiliest? Ugnis ðituose saulës iðdegtuose krað- tuose – kiekvienoj smëlio smiltelëj, kiekvienoj smilgoj, kiekvienam prie þe- mës susigûþusios puðelës spygly; kad ji ásipliekstø, pakanka butelio ðukës blyksnio. Kad kiltø gaisras, në piromaniðo liguistumo nereikia. –…daþniausiai tai nesugauna. Bet pernai vienà sugavo. Tai buvo gaisri- ninkas. Nutyla, kurá laikà vaþiuoja tylëdami. – Gaisrininkas? – pavëluotai nustemba. Vël pavëluotai. Tarsi ten, prie na- mø su rachitiðkai vaiduokliðku sodu, patirtas jausmas, kad viskam pavëla- vo, dabar luisteliais skeldëtø. – Taip, gaisrininkas. ...Visà kelià, kol gráð, apie gaisrus tekalbës. Kai per miestà vaþiuos, vy- rukas ranka mostels á gaisrinæ – ten jam esà reikia nueiti, o jis pasakys, kad jau buvo nuëjæs ir su sekretore susitarë, sapeurs – pompiers virðininkas já priims rytoj deðimtà valandà. Savo iðmone nebesistebës, stebësis veikiau tuo, kad jam ðitai sakant dingtels, jog tikrai yra susitaræs ir rytoj turi nueiti. Lyg bûtø pamirðæs, o vaikinuko paraginimas jam bûtø priminæs. Kalbësis apie gaisrus veikiausiai dël to, kad në vienas apie save ðnekët nenorës, nors abiem vienam apie kità gal ir bûtø rûpëjæ daugiau suþinot. Tikriau pasakos tik tas vyrukas, kuris á já akiø nepasuks, laiko paþvelgt á já neturës, kurio vyzdþiai nuo kelio në akimirksná neatplyð, o jis tiktai probëgðmais ásiterps – pajutæs, kad neásiterpti negali. Arba jei ko paklaus. Jo akyse plieksis liepsna – 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 43

kol ásibëgëja, raudonais maþyèiø kibirkðtëliø batukais per sausas samanas 43 nekaltai sprygsi, truputá vëliau vis didëjanèiomis skiauterëmis per krûmus, skurdþius ir aukðtesnius medelius ûþteli, galiausiai tarsi nesulaikomos bu- rës ima sklæsti. Ir kûlvirsèiais verstis, riedëti – pakriauðëmis, skardþiais, ta- kais, þemyn vinguriuojanèiais. Taip pat aukðtyn strykèiot, ðvytuot – tarsi uodegos lapiø, per uolas ðokinëjanèiø. Ir ðtai þaizdras jau ásisukæs, jo skrie- muolys, beprotiðkos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaiti- namas, vis greièiau ir greièiau skrieja, vis toliau nusidriekianèias naikos bangas skleidþia. Dabar jau viskas èia spragsi, spirga, èirðkia, ið karðèio net cypia. Ir nëra tokios galios, kuri ðá pasiutimà sustabdyti pajëgtø – vanduo, nuo þemës ir ið dangaus liejamas, stichijos ánirðá tiktai padidina. Stabdþiai, maðina aikðtëj prieðais fontanà sustoja. Uþ fontano – praban- gus vieðbutëlis, kurio restorano terasoj keli vëlyvi lankytojai vynà tebegurkð- noja. Virð jø galvø – girliandos maþyèiø lempuèiø, tarsi ávairiomis spalvomis ðvytintys jonvabaliai naktyje kyburiuojanèiø, ant staliukø – þvakidës su aukðtomis þvakëmis. Pro pravirà langà girdi, kaip èiurkðlëmis krinta ir teð- ka fontano vanduo. Visas ðitas graþumas... Nereikia. Vaikinukas prisidega cigaretæ. Trumpam plykstelëjusi þiebtuvëlio liepsna – tarsi kibirkðtëlë, nuo girliandos atðokusi. – Aèiû. – Nëra uþ kà. – Jums galvoj negerai? – ir vël jam iðsprûsta. – Tai gal galëèiau pakviesti? – Dëkui, tikrai ne. Manæs laukia... Atrodo, kad turëtø dar kà nors pasakyti, taèiau nesugalvoja, kà pasakyti. – Darsyk labai aèiû, – iðlipdamas taria. – A bientôt... – A bientôt, – išpuèia dumà. – On ne sait jamais... Et bon courage pour votre article, – vos vos šypteli. – Salut, – pamoja ranka. Ir nuvaþiuoja. Jis irgi mosteli, bet pavëluotai – kai kokiø ðeðiasdeðimøjø metø ap- dulkëjæs „Renault“ jau pasukæs uþ kampo.

Siauru, iðduobtu keliuku eina link vilos. Tamsu, nieko nemato, bet Anne paskolintos kiðeninës lempos ið kuprinës netraukia. Jei kas já ið tolo regëtø, pamanytø, jog tas þmogus labai vieniðas. Taèiau niekas jo neregi, o pats jis vienatvës nejunta. Jis jau pamirðæs, kà reiðkia su þmonëmis bûti. Þibintai prie laiptø palikti neuþgesinti. Ðviesa, ið po jø gaubtø paþemiui sklindanti, dylanèiais ratilais ið tamsos atitvieskia apsamanojusá vandens rezervuaro tinkà, sidabruojantá kosmosiukø plevenimà, per verandos langà tástanèias nuobëgas – automatinio laistymo èiaupà bus kà tik uþsukusios. Ir

dabar sëdi prie nenukraustyto stalo. Turëtø sëdët ir rûkyt, kaip kasvakar . Eiti þodþio viena kitai nepratardamos.

Atsargiai á spynà ákiða raktà, uþlipa laiptais. Ið tiesø sëdi. Prie dar ne- APIEVIS nukraustyto stalo. Rûko. Maþytës naktinës plaðtakës spieèiais skrieja á lau- P kan iðneðtos halogeninës lempos ðviesà, á tà lempà bloðkiasi, krinta. ALDAS

Atsitraukia nuo lango, aukštielninkas išsitiesia ant lovos. V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 44

44 Diena atrodo be galo ilga. Tarsi romano ar apysakos skyrius, kurá baigæs skaityti, nebeprisimeni, kuo jis prasidëjo. Në nesupranti, kam jo reikëjo. Vis- ko tiek daug ir sykiu – nieko nëra. Tuðtuma. Tokia tuðtuma, kad norisi rëkti, bet net krustelt bijai. Ir jëgø neturi.

– Vis dega?.. – Dienø, iðtisø parø prireikia, kol uþgesina. Ant stalo – termosas, krepðelis skrudintos duonos, sviestinë, indelis abri- kosø uogienës. Virð kalnø kitame slënio gale – debesiukas, stingliame ore dû- mai beveik nesisklaido. Rytas kaip visada ramus ir tylus, devynias valandas iðmuðusio baþnyèios varpo aidai dangaus mëlin jau susigëræ. – Vis kà nors uþmirðtu, – apgailestaujamu balsu sako. – Palaukit, tuoj cukraus atneðiu. Neþinau, kaip jums, bet man kava be cukraus – ne kava. Nors yra þmoniø, kurie nesisaldo. Ir vidun eina, o jis regi jà, ant Ðventojo Juliano tilto stovinèià, abiem ran- kom á jo geleþinius turëklus ið visø jëgø ásitvërusià. Në vienos nei atvaþiuo- janèios, nei nuvaþiuojanèios maðinos, në vieno þmogaus, në vieno paukðèio, në drieþo, uþ saulës ákaitinto akmens pasislëpusio. Ji ðiose sapno platybëse – vienui viena, jai vienai skleidþias visas pasaulis, dabar ji – jo ðeimininkë, dabar ji – jo karalienë. Tai kodël ji neatgniauþia pirðtø nuo ðito tilto turëklø, kodël ji dar labiau á juos ásikimba, kieno ranka baugulius jos veide raðo? Da- bar, kai að jà sapnuoju, kai ji bet kà gali, kai tereikia vos vos atsispirt ir iðtrûktum ið visko, prie ko tave þemës trauka laiko. Saulës spinduliai erdves lydo, karðtis toks kaip to kalnø gaisro þaizdre, pasaulio karuselë vis lëtë- janèiu pagreièiu sukasi, o ji ðauksmo iðkreiptu veidu stingsi nelyg paveiksle, kuris Oslo muziejuje kabo. Kodël nedrásta atgniauþt pirðtø, kodël bijo atsi- duot skrydþiui, kas gi jà varþo? Dabar, kai að jà sapnuoju. Net kai antràkart jà sapnuoju. Ðásyk – atmerktomis akimis. Ir kai taip trumpai jai dar viskas ámanoma. Treèio karto nebus. – Kiekvienais metais – tas pats, – sako statydama ant stalo cukrinæ. – Tokia sausra... Kartais ir tyèia padeginëja. Nepatikësite. Pernai susekë vie- nà. Tai buvo gaisrininkas. Laukia, kol jis nustebs. Jis nenustemba. Bet ir ji nenustemba, kad jis nenustebo. Abejingumas, terasos þolæ iki rudumo nuðiurinæs, figmedþio lapus nusva- rinæs, visame ðios dar neprasidëjusios, bet jau pavargusios dienos sàstingy tvyrantis, toks alpus, kad nustebti tiesiog negali, kûnas instinktyviai jëgas taupo. Diena – vaiski, á bekrantæ begalybæ iðskydusi ir kartu taip sunkiai pra- sidedanti – lyg kûdikis, motinos ásèiø palikti nenorintis. Ir ðitie pusryèiai... tokie ilgi pusryèiai... pusryèiai, kurie, atrodo, niekada nesibaigs. Nors taip norëtøs kuo greièiau pakilti nuo stalo. Ir sykiu kaþkas tave laiko, atsistoti neleidþia. – Gal dar vienà puodukà? Linkteli galvà. Ji paima termosà, pila. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 45

...Galbût þinojimas, kad tai – tik dar vienas puslapis knygos, kurià skaityt 45 pavargai, kurià norëtum laikinai atstumti, bet kurios tik laikinai atstumt negali?

Iš anatomijos pamokø jis prisimena, kad akyje yra stiklakûnis, ir nors neprisimena, nei kam jo reikia, nei koks jis yra, þvelgdamas á vandená, per þoles ir akmenis bëgantá, sako sau, kad jis grynesnis ir uþ akies stiklakûná, tokio gryno vandens dar nëra matæs. Ið ðaltinio po milþiniðka uola trykðtan- tis, pasaulio nuodëmiø dar nespëtas uþterðt, jis liejas kriðtoline tëkme, srû- vios lopðinës liûliuojamø þoliø smaragdu daþoma. Tos þolës vieni kitus paly- dinèiais sieksniais nutásusios, vanduo toksai tyras, kad atrodo, ne tik já patá, bet ir jo dildomus akmenis permatai, net neátikëtina, kad po alpulio, viskà prie þemës priplojusio, tokia gaivuma – tarsi visi ðio kraðto langai staiga bûtø atsilapojæ, atlapodami ir tavo krûtinæ, kurios làstà karðtis á lankà buvo surietæs. Ir tuojau pajunti, kaip nuo to iðsitiesianèio lanko átemptos stygos strëlë staiga ðauna ir skrieja – prakirsdama pilkà nuovargio stinglà, visas akiraèiø linijas, dangaus skliautà ir atverdama tokias erdviø ir laiko pla- tybes, kad net þadà uþkanda. Tada jau malda: tai – pirmapradis pasaulio krikðto vanduo, ið kurio iðsilies visi kiti vandenys – upeliai, eþerai, upës, del- tos, jûros ir vandenynai, tai – visø gyvenimo sakramentø vanduo, laiminan- tis ir atëjimà, ir iðëjimà, tai – vanduo, savo iki skambesio iðgrynintu tyrumu nelyg varpas pasaulio lopðá sûpuojantis. ...Tik labai pamaþu gráð á tikrovæ. Tarsi nirtø ið sapno, ið kurio á dienà iðnirti nenori. Ið pradþiø iðgirs tik balsus, paskui pamatys ir tolimus silue- tus. Ðyptels – kai balsai priartës tiek, kad á þodþius subyrës, o siluetai kûnais ir veidais pavirs. Jø bus daug, tø þmoniø – lengvais vasariniais drabuþiais vilkinèiø, ávairiomis kalbomis ðnekanèiø, jaunø, vyresniø ir senø, tarp jø taip pat daug vaikø bus, berniukø, mergaièiø. Jie staèia pakriauðe leisis prie kranto, á upæ þiûrës, ant jos srovës skalaujamø plokðèiø akmenø lips, fotogra- fuosis. Kiti, á vandená pirðtus kyðtelëjæ, aikèios – vaje, koks jis ðaltas! Tëvai tramdys vaikus, uþ rankø laikys, kai jie kaip suaugæ prie vandens lenksis. Ðyptels ironiðkai – lyg prieð kaþkà kità savo staiga plûstelëjusá romantiná jausmingumà reikëtø sumenkint. Uþbëgant uþ akiø pasiðaipyt paèiam ið savæs, kol kitas ið tavæs pasiðaipyti nespëjo. Nors kito taigi nëra. Paðaipa pats nuo savæs ginasi. Taèiau nors ironiðkai ðypteli, kurá laikà vis tiek dar nelabai susigaudo, kas aplink dedasi – mato ir girdi, visa kasdieniðkai paprasta, taip kasdie- niðkai paprasta, kad nieko suprast negali. Ir visa taip tikra, taip geliamai tikra, jog nuo to tikrumo atrodo truputá ir nebetikra – lyg nepaisant upelës vësos, pleventø ir raibuliuotø saulës ákaitintam ore. ...Perdëtam jausmingumui pasiduoti negalima, perdëtas jausmingumas yra pavojingas.

Provanso Venecija. . Eiti Išgirsta sakant Provanso Venecija.

Venecija – jo neiðsipildþius svajonë, Venecija – miestas, á kurá jis neva- APIEVIS P þiuoja ið baimës, kad neiðsipildys svajonë. Nepaisydamas, jog gali pasirodyt keistokas, gal ir juokingas, duris prave- ALDAS

ria, prie baro prieina. V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 46

46 Labai didelis, didesnis, nei ið lauko atrodë, restoranas jau tuðèias. Tik prie vieno staliuko vyras ir moteris sëdi. Bet ir jie tuoj iðeis – jau kavà geria. Ir iki vakaro èia viskas sustings. – Atsipraðau, gal galëèiau pasiteirauti, kur yra Provanso Venecija? Barmenas balta prijuoste pakelia galvà nuo sàskaitø, truputá nustemba. – Sophie, – ðûkteli padavëjai, kraustanèiai stalà, – èia klausia, kur yra Provanso Venecija. Gal tu þinai? – Taigi... – pasako miestelio vardà. – Jie visi já ðitaip vadina. Sutrinka. Paèiam rodosi, kad su visais nieko bendra neturi. – Na, þinoma, qu'est – que je suis con, – barmenas ant savæs pykteli. – C'est loin? – Cinq, dix minutes. Vadinasi, pusantros, dvi valandos kelio. O gal daugiau. Jau patyrë, kad ðio kraðto þmonës nemoka savo kraðto atstumø matuoti – viskas jiems èia ar- èiau. O gal visø kraðtø þmonëms viskas jø kraðtuose atrodo arèiau? Ne tik atrodo – ið tiesø yra arèiau nei svetimiems? ...Kaip uþvakar, vakar, jo dienos marðrutà brëþia ne þemëlapis, á kalëjimo pinuèius suliniuotas, irgi paskolintas Anne ir kuprinës kiðenëj uþsegtas, bet atsitiktinai iðvystamos keliø rodyklës, miesteliø ar kaimø vardai, kuriuos irgi ið netyèiø iðgirsta. Ar ne vis tiek jam, kur eit? Jis gi eina, kad eitø, jis gi eina dël to, kad sustoti negali. Ir dar rytoj, poryt ðio svetimo kraðto keliais ðitaip eis – be tikslo, be plano, neþinodamas, nei kur nueis, nei kaip parsi- gaus. Jam ádomu, kà pamato, bet jam visai nesvarbu, kà pamato – kad ir kà pamatytø, gráþus vis tiek atsivers ta pati tuðtuma. Kartais iðgirsta stabdþius, já pasivijusios pakeleivingos maðinos slysteli per ðalikelës þvirgþdà – gali bûti, kad vairuotojams jo pagailsta, kaip pagailo tam vyrukui peleniniais plaukais, vakar já parveþusiam, gali bûti, kad sustoja ið nuostabos, suprast negalëdami, kaip ðis þmogus èia atsirado – vidury ilgo plento, kuriuo ið vie- nos gyvenvietës á kità ir mašina nuvaþiuot reikia laiko, kiti gal ið nuobodulio, tik dël to, kad pasiðnekët nori. Bet sustoja palyginti retai. Kai sustoja, jis suabejoja, lipt ar nelipt, nors þino – álips. Tiek apkeliaut, kiek perdien apke- liauja, pësèiom negalëtum. Tiesà sakant, kiekvienàkart, kai uþ nugaros iðgirsta maðinos burzgimà, ðirdis ðiek tiek virpteli, kai já pralenkia ir keliu tolsta, ðirdá ðiek tiek sugnybia. Sykiais ir pats nejuèia ranka mosteli, nors kad mostelëjo, iðkart stengias pamirðti. Jis turi eiti. Ir eina. Kai kuriuose kaimeliuose kas nors atsitinka. Kaip tame markizo de Sado, kur furgonëlis gatvæ uþtvërë. Bet daþniausiai nieko neatsitinka. Jis ateina, apþiûri, uþlipa ant kalno, ið kur atsiveria panoraminis vaizdas – dauguma kaimeliø èia ant uolø iðsistatæ, atgal leidþiasi, kartais iðgeria tauræ roþinio vyno, eina toliau. Visi jie vienas á kità panaðûs, ðitie Provanso kaimeliai. Ir në vienas nëra toks kaip kiti. Matë ochros raudonio kaimelá, ið kurio veda takai á apleistus kar- jerus, juose, sako, vëjas, saulë ir lietûs antgamtinius peizaþus sukûrë. Matë toká, á kurá visi alyvø aliejaus pirkti vaþiuoja, jo alyvø malûnas, atstatytas turistams, neveikia, bet miestelis alyvø aliejum tebegarsëja. Matë... Taèiau kokie jie, nieko nereiðkia. Suprantama, kol eina, jam ðiek tiek smalsu, kà pamatys. Taèiau kai pamato, atrodo, kad jau regëta. Lyg ir nauja, skirtinga, lyg ir kitaip, bet ið esmës viskas tas pat. Taèiau kuo èia stebëtis? Juk viskas yra begalinis kartojimasis. Akiø ir klausos áspûdþiai jausmà, kad jau patir- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 47

ta, stengias iðdildyt, kartais ástengia. Trumpam. Bet daþniausiai neástengia. 47 Ðitie kaimeliai, á kuriuos ateina ir kuriuos palieka, neþinodamas, ar visiems laikams, ar dar ne, greièiausiai visiems – tai viso labo balti Jonuko ir Gry- tutës pasakos akmenëliai, tik iðdrykusio marðruto taðkai, be kuriø jis, nuo- latos eidamas ir eidamas, iðvis pasiklystø.

Tai jau taip. Argi já kitaip pavadinti galëtum? Ið po milþiniðkos uolos iðtryðkusi upë sruvena aplinkui senamiestá, ið kurio bet kuria gatvele gráþdamas neiðvengiamai save jos vandeny sutinki – lyg ðitas miestelis bûtø sala, jos apskliausta ið visø pusiø. Ið tikrøjø jis – ne sala, ne saloj, pro já upë tiktai pusratá apsuka, bet ðiose vietose, saulës nusvi- lintose, ramus vandens bëgsmas toks netikëtas, kad rodos: miestelis – ne tik ðiaip sala, bet ir viso ðio kraðto gyvybës sala, jo plauèiai, nuolatos pulsuo- janèiom gaivos dumplëm jam nualpti neleidþiantys. Paskui suþinos, kad vi- same Provanse tëra du – ðis ir anas, ið kurio atëjo, – miesteliai, per kuriuos bëganti upë vasarà neiðdþiûsta. Visuose kituose, per kuriuos upës teka, jø vandenys ðiuo metø laiku – saulës iðgarinti, o vagos – á lopus supleiðëjusios. Kiek jø, tø vagø, tysanèiø nelyg saulës iðèiulptos gyvaèiø iðnaros, dar pa- matys, visos já nutvilkys tokia pat skaudþia nykuma, kokia nutvilkë anà vakarà ið aukðai pamatytas þuvies kaulas su uodega ir galva – tarsi natiur- mortas padëklo, mënesienos ðviesoj sidabruojanèio, árëmintas. Su citrinos skiltelëm ðalia. Gal nueiti roþinio tauræ iðgerti? Bet ir toliau nuo tiltelio þiûri á apdumblëjusá ratà – malûno nebër, likæs tik ratas – ir nuo to rato akiø atitraukti negali. Jis sukas labai lëtai, jei ne menèiø uþkabinto vandens laðai, tarsi stiklo karoliukai nuo nutásusiø þoliø byrantys, gal iðvis nesuprastum, kad sukas. Ðtai èia ir padarë klaidà. Kad sustojo. Kad ásijautë. Kad per ilgai þiûrëjo á stiklo karoliukus. Ir kad nepajuto, kaip monotoniðkas jø byrëjimas já vis la- biau uþburia. Tada mintis, nuo kurios bëgo, já ir pavijo. Tada jau turëjo pripaþinti, kà nuojauta smelkë, bet su kuo sutikt nenorëjo – dabar jau eina ne vien dël to, kad eitø, ne vien todël, kad sustoti negali, ne vien todël, kad savo pamiðimo eiti nuslopint neástengia. Ir paskui jau – kad tik greièiau.

(Bus daugiau) . Eiti APIEVIS P ALDAS V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 48

48 RAMUNË BRUNDZAITË

Regimanto Tamoðaièio nuotr.

tikra vieno pavasario istorija

– nieko tokio, sakau, nieko tokio ðá pavasará taip beprotiðkai þalia, taip þydi, tad ir mano ásèios suþelia piktþolëm ir iðsprogsta su medþiais

tokios ryðkios operacinës þvaigþdës ir tik vienas noras krentant á klampià sàmonës tuðtumà – – –

kai staiga vël ákvepiu oro paskutinis vaizdas prieð atmerkiant akis – þydintis mûsø sodo migdolas

– kaip jauèiatës? – sapnavau pavasará, – atsakau dar supainiota siûlø narkozës,

Ramunë Brundzaitë gimë Vilniuje 1988 m., baigë „Ðaltinëlio" vidurinæ mokyklà. Pirmoji eilëraðèiø publikacija pasirodë 2005 m. Dalyvavo Raðytojø sàjungos „Vasaros akademijos" kûry- binëse dirbtuvëse. Ðiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuviø filologijà ir italø kalbà. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 49

apvyta drenø vijokliais, ið laðinës 49 kapsint sielai atgal á kûnà

– nieko tokio, sakau, nieko tokio tik suraiþytas ásèias dar gelia tik aðtriau skleidþias gyvybë uþ lango ir garsiau laikrodþiai tiksi

rudeninis

visi nepabaigti mano eilëraðèiai brazda lyg pelës rudenëja ir jos sulenda á kambarius sapnus ðaltus patalus grauþia knygø kampus grauþia sûrius latakus lietui nubëgti rudenëja tai ir lyja ið dangaus debesø po blakstienom iðtinæ vokai adresato nepasiekia kiaurai permirkæ gráþta atgal ir tik pelës velnioniðkai brazda

fototu

Visi tie, kur dar kabo ant mano sienø, jau seniai seniai sapnuos teprabyla.

Nuotraukose ðvytinèios akys

tampa ðaltais objektyvais, . Eilëraðèiai kitus negailestingai sugaunanèiais, ávertinanèiais ir be nuosprendþio nuteisianèiais,

celofaninëm albumo grotom ákalinanèiais. RUNDZAITË B Tu – tik daþai ant fotopopieriaus. Tik dailus paveikslëlis tapetø dëmei pridengti. AMUNË

Vinukai, varþtukai, klijai – iðtraukti, atsukioti, nukrapðtyti. R 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 50

50 Dabar tik aðtrus mano pyktis prie sienos tave prismeigæs laiko. Tu tik taikinys mano vyzdþiø dartams, mano riksmø kalavijams. Tik juodulys kambario sienoje, nagu vis raiþomas, bet nenutrinamas. Ir tik kartais noris galvà prie sienos priglausti ir kamputá tavo atvaizdo lyþtelt.

slëpynës

Ðis miestas per maþas slëptis èia vis tiek susitiksi visus tuos kuriuos labiausiai norëtum – – – kuriø visai nenorëtum sutikti Daþniausiai prekybos centruose jø daug, jie dideli, anonimiðki bet kaip tik ten tenka slëptis uþ skalbimo milteliø subtili nuoroda á sielos iðskaistinimà Sako, geriausiai slëptis matomiausioje vietoje tai ir iðsidëstau ðalia sudaiktëjusiø þodþiø ir suþodëjusiø þmoniø ten kur lengviausiai galite mane rasti kur turiu vardà pavardæ paþymëjimo numerá ðioká toká svorá dailiø skaièiukø lentelëje plastikiná kavos puodelá ir kelias cigaretes kurias dalijamës su vienatvës broliais siøsdami ratu lyg suktinæ Ðis miestas per maþas slëptis ir per didelis bûti surastai

dialogas su asmeniniu zigmundu

Nusispjauti, kiek laiko rodyklës ábrëþia rëþiø á naktá. Ðákart pati palaikysiu kompanijà nemigai. Ir dilgsintis ðonas, skausmo nervø strëlytës, tik akupunktûra mano sielai. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 51

– seilës, ne siela èia, – ðnibþda ið po lovos lendantis baubas. 51 Vaikystëj bijotas, dabar – asmeninis kritiðkas cinikas, pagalvæ retkarèiais prikemðantis koðmarø. – ne koðmarø – tik pasàmonës iðkrovø, – pataiso, Zigmundo ûsus iðriesdamas. – ðiànakt Valpurgija, skrendam, Zigmundai, kà?.. – gana èia skaityti pasakø visokiø prieð miegà. nei „ilgai ir laimingai“, nei peleniø ir kitø holivudiniø happy endø, sakiau jau, nebûna. – o man ir nereikia, man tik vienos nakties ðëlsmo tokiø kaip að apsupty. – tavo raganos jau seniai lygina, skalbia, vaikø vystyklus dþiausto, dulkiø siurblá naudoja. o tu? gana jau neuroziø, alkoholio, isterijø ir prastø eilëraðèiø, – gyvatiðkai ðnypðteli. Prasiveria dar vienas rytas. Iðauðta ir uþauðta.

Trys broliai nemiegantys

1 nemigos girgþdantys krumpliaraèiai sustoja èia prasideda buvimas tarp atvirø ir uþmerktø akiø buvimas tarp þiopèiojanèiø þuvø iðsprogusiomis akimis sako, ið jø kaulø galima sudëlioti visà kryþiaus kelio istorijà sukryþiuoju pirðtus kas þino gal ðiànakt tu irgi tapeni knygø puslapiais ðnarini pieðtuku gal ðiànakt mes abu

árëminti skirtinguose languose . Eilëraðèiai vieniðai ðvieèianèiuose daugiabuèiams sutemus

dûsaujam tekstais ir á tekstus RUNDZAITË B mezgam mazgus kuriais kada nors AMUNË

susiriðim R 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 52

52 2 uþ lango silpsta maðinø gaudesys mechaniniai vabalëliai nervingai trûkèioja gatvëm pamaþu gæsta daugiaaukðèiø jonvabaliai saldþia miego pluta pasidengia miestas tik keli uodai dar zvimbia prie savo eilëraðèiø siurbia kraujà ið nutilusio miesto arterijø kreða raudonos jø raðalinës varva raidëmis balti lapai mëto nuraudusius lapus pro nemieganèius langus uodai o ryte juos suðluoja skruzdëlytës oranþinëmis liemenëmis spardo batø padais á darbà skubantys ir kuþdasi: anksti ðiemet prasidëjo ruduo

3 ðitos penktos ryto kvepianèios balto ðvarumo paklodëm ásikniaubus á jas ðvelniai liûliuojant nemigà – jaukinantis miðko þvëriukà ðitos penktos ryto man primena rugpjûèio naktis pas moèiutæ prisagstytas þvaigþdþiø pabarstanèiø pilkà takelá á lauko iðvietæ ðone brëkðta ðulinys jame skæsta mënulis atsitiesia pëdø nuguldyta þolë ràþosi lysvës þiovauja medþiø kamienai ðnara mano naktiniø marðkiniø rankogaliai naktá kertantys traukiniai nurëþia horizontà bumbsi obuoliai tolumoje ûþia autostrada pralëkus sunkiasvoriui ekipaþui sudreba sekcijos stiklai ðitos penktos ryto pilnos nemieganèios nemigdanèios nakties pripildë mane iki padø 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 53

VIDAS MORKÛNAS 53

Du apsakymai

Mirtis

Vieðkelio þvyras smagiai gurgþdëjo po ákaitusia sportbaèiø guma. Pro re- tus mûsø miðkelio medþius – èia nei grybo, nei peteliðkës, nei kokio þvëries – jau maèiau pirmuosius trobesius, kai staiga ji iðpuolë á kelià ir – lyg kieno vejama – áðoko tiesiai man á glëbá. Taip ir parsineðiau jà namo. Tëvas ið neobliuotø lentø paskubomis sukalë dëþæ, gerai pritvirtino ant- voþà, ir ji apsigyveno pas mus, tiksliau, didþiuliame mûrinyje, kur buvo daug vietos, kaimynai laikë triuðius, ðienà, ávairius rakandus, kvepëjo sena geleþi- mi ir voratinkliais, be to, èia stovëdavo ir viso namo gyventojø dviraèiai. Po stogu nebylûs, vos atsidûræ lauke jie imdavo dþergþti, kleksëti ir cypauti – kiekvienas vis kitokiu, savitu balsu. Að atpaþindavau visus. Pro tyèia paliktà skylæ mëginome jà ðerti kopûstlapiais, morkomis, rûgð- tynëmis... Nieko neëdë, tûnojo dëþëje tylutë, greièiausiai susigûþusi, ásispraudusi á kurá nors kampà – pro tà vienintelæ, visai nedidelæ angà negalëjome jos matyti. Nors toká laimiká ketinau nuslëpti, jau patá pirmà vakarà aplink dëþæ su- sigrûdo visi mûsø namo vaikai. Spausdamiesi prie nelygiø, ðeberkðèiuotø lentø, kits per kità jie pro skylæ smalsiai þvilgèiojo á tamsà, bet taip nieko ir nepamatë. Dygios atðaiþos ákyriai smigo á delnus ir skruostus, mûrinyje dvelkë drëgme ir bulviø daigais, visi nepatenkinti ðaipësi ið dëþës ir vieni ið kitø. Namuose laukë gardi vakarienë, mamos trankiai atidarinëjo langus ir ðûkavo vardus. Pamaþu prie dëþës visi taip priprato, kad beveik niekam ji ir neberûpëjo. Tik kaimynës retkarèiais dar atneðdavo koká skanëstà – naminës deðros galà ar laðinukø, ar sûrio, bet ji atkakliai nieko neëdë, taigi aplinkiniø dëmesio nustojo visai. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 54

54 Palëpëje, maþyèiame tvarkingame kambarëlyje, gyveno vieniðas senukas, kurá visas namas mylëjo uþ ramø, smagø bûdà. Senolis niekada niekuo nesi- skøsdavo, nebambëdavo, nebuvo ákyrus ar suzmekæs. Jis netgi laikë avá. Tiksliau, þinojome, kad gyvulys – senuko, bet ið tikrøjø avá mielai paglobo- davo kaimynai, mat toji gyveno mûrinyje, o pats ðeimininkas ið palëpës be- veik niekada nenusileisdavo ir savo augintinës kadø kada nebebuvo në matæs. Ta avis buvo graþios pilkos vilnos, juodos nosies ir skvarbiø, dievaþi protingø akiø. Jaukiai gulëjau gilioje patalo pusnyje ir klausiausi átûþusio vëjo, kuris, ástrigæs lango rëme lyg spàstuose, mëgindamas iðtrûkti blaðkësi ir ðiaip, ir taip. Po didþiulá mûsø namà ðliauþiojo, o gal kokiam plyðy jau merdëjo karðinèius skersvëjis. Jis taip pat girdëjo ðëlstant nartø jaunà vëjà ir pagieþingai ðlerpðtë: kada nors ir tu iðgveræs klibikðèiuosi palei pat trûnijanèias grindis, suodinas, apgailëtinas virkausi kamine, lyg iðmaldà rankiosi dulkelytes, o iðsivadëjæs paskutiná kvapà iðleisi ant slenksèio, negailestingai pritrëkðtas durimis... Naktá kaþkas iðpjovë kaimyno triuðius – visus ðeðis. Jis, þinoma, pir- miausia pagalvojo apie dëþæ ir atëjo niurnëti. Rietenø iðvengti pavyko, bet kalta liko ji. Tapo aiðku, jog kai kurie kaimynai nuo ðiol á mus baltakiuos. Kruopðèiai apþiûrëjome jos bûstà – prieð þiemà tëvo apkaltà storu vel- tiniu, – bet neradome në þymelës, kad bûtø iðsmukusi. – Ei, ar esi ten?! – Nelaimëliø triuðiø savininkas spyrë dëþei á ðonkaulius. Ir pats nustëro, aptvilkytas savo áþûlumo. Mûrinyje taip nutyko, kad aki- mirkà man pasidingojo – girdþiu, kaip kvepia ðiurkðti mediena ir glotnûs sienø akmenys. O kità rytà… Buvo vos praauðæ. Ant aðtraus mûsø kiemo gruodo, ir dar prieðais visø langus, tàsësi þiauriai suþalota, maþne pusiau perplëðta viðta. Bëdulë, krau- piai kvarkdama jau nebe savo, o kaþkokios kitos gyvasties balsu, blaðkësi á visas puses, tai bandydama bëgti, tai ðliauþdama, o bjauriausiai atrodë ánir- tingos, deja, naivios pastangos pakilti á orà. Pradëjo snyguriuoti. Viðta kie- mui dosniai aukojo garuojantá kraujà, bet ðis á þemæ nesusigërë, mat jà dengë plonytë, spindinti ledinë skraistë. Visos kitos viðtos kûpsojo jau priðalusios prie gruodo, neþiemiðkai gaivus vëjelis silpnais pûkðniais tarðë baltas ir tamsrudes plunksnas. Viðtos buvo paèios paprasèiausios, joms niekada ne- kildavo minèiø, pavyzdþiui, apie tai, kad kur nors, gal visai netoli, gal kitoje gatvëje, o gal tiesiog anapus ðio mûrinio gyvena lygiai tokios pat viðtos. Jos niekada nieko neapgavo, nepuoselëjo jokiø ypatingø norø, netroðko kerðto – o ir nebuvo uþ kà kerðyti... Joms net nebuvo ko bijoti. Juk ið tiesø... Ar við- tos – arba nekalti triuðiai – bent pagalvoja apie tikimybæ kristi arðiose, þût- bûtinëse kautynëse. Be menkiausio siaubo, uþtat pavydëtinai ramiai ir su begaliniu pasitikëjimu vienà graþø rytmetá jos – ar jie – þvelgia á kirvukà ðei- mininkës rankoje... Abejingas vëjas vis dar kedeno negyvas plunksnas, ir tik viena viðta, pri- sispaudusi prie mûrinio sienos, atkakliai, lyg kokià pasiprieðinimo vëliavà, këlë kruvinà sparnà, o bàlanèià aká kreipë á nepasiekiamà dangø. Niekas ne- iðtarë në þodþio. Visà þiemà niekas su mumis nekalbëjo ir nepriekaiðtavo, net nepaþvelgë á mûsø pusæ. Miestelis skendëjo tyloje ir sniege, kuris buvo kaip niekad 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 55

tikras – nepanaðus nei á miltus, nei á putà ant barzdaskuèio ðepetëlio, nei á 55 cukraus pudrà – tiesiog paprasèiausias sniegas. Jis jaukiai gurgþdëjo po ðil- tais griozdþiais batais, puikiausiai kibo á gniûþtes, buvo kaip dera ðvarus ir ðaltas. Tik ðitai nëmaþ nedþiugino, nes prieð mus nusiteikë visas namas – pustreèio aukðto ir ðalinamiai, ir palëpë, ir dar vienas priestatas, ðiaip ûki- nis, bet jau seniai gyvenamas, taigi – visi kaimynai. Kai kurie jø dar turëjo savø kaimynø – mums tolimesniø, gyvenanèiø kitoje gatvës pusëje, o tie tu- rëjo kaimynø kitoje gatvëje. O miestelyje gatviø buvo ir daugiau... Lyg to bû- tø negana, mûsø kaimynø kaimynai kituose miesteliuose turëjo giminaièiø, ðie – ir kaimynø, ir tolimesniø giminiø, kuriø paþástami bei gentys gyveno miestuose ir turëjo ne tik kaimynø, bet ir tetø bièiuliø pusbroliø uþsieniuose. O blogiausia, kad šioje minioje – tarp giminiø, draugø, menkai paþástamø þmoniø, sutinkamø, tarkime, tik pirtyje – galëjo pasitaikyti, pakaktø, kad pasitaikytø vienas vienintelis asmuo, susiraðinëjantis su kosmonautu… Bet ið tikrøjø mudu su tëvu apie kosmosà retai kada pagalvodavome. Naktinis speigas storai, tarsi lydytais taukais, aptepdavo langø stiklus ledu, o að praurbindavau akelæ ir þvelgdavau á mûriná – kaþin kaip ten ji? Kiemas sulig pirmo aukðto langais buvo uþverstas dangaus patalø plunks- nomis, atrodë, kad visas mûsø namas giliai nugrimzdæs á þiemos miegà – tar- pais niekas nekrustelëdavo iðtisas paras, nebent sucypdavo apsisapnavusi pelë, sugergþdavo durø vyriai ar sausas kosulys prasmukdavo á kaminà. Bet mudu su tëvu siautë atskira, vien mums lemta tyla, nuo kurios krûtinæ spaudë sunkumas lyg nuo sprangiø þieminiø kriauðiø. Buvome pasiryþæ gintis ið paskutiniøjø, bet apðaðæ, nuolat sloguojantys kaimynø vaikai pro atviras mûrinio duris vis dëlto ne kartà apmëtë dëþæ gniûþtëmis. Arèiau prieiti nesiryþdavo. Þinojau, kad naktimis ji rymo prie skylës ir liûdna akimi þvelgia á uþ- pustytà kiemà, á ryðkias sidabro þvaigþdes, tarsi priðalusias prie juodo dan- gaus aksomo, þvelgia á mûsø buto ir kaimynø langus. Ar ji nutuokë, kas yra kvapai ir spalvos? Ar jautë ðaltá? Ar svarstë, kam reikalingi metø laikai? Ar paþino meilæ? O miegà, sapnus, kraujo skoná? Pavasariop visur sugurgëjo upeliukai, o að klausydavausi, kaip tæþta paskutinio sniego likuèiai, kaip á atðylanèios þemës gelmæ smelkiasi þiemos ámygis ir visos nuoskaudos, kaip visur treðka ir skimbèioja besiràþanti gyvy- bë. Upeliukai liejosi á didesnius upelius, ðie – pro kitus kiemus, pro kitus miestelius – sruvo á upes, ðios – dar toliau – á niekada man neregëtas jûras… Ðtai tada mes ryþomës iðleisti jà pasilakstyti. Tëvas kirviu atsargiai nuplëðë dëþës dangtá. Nuo malkø rietuvës á tà buveinæ krito ðeðëlis, bet joje ir ðiaip tvyrojo prieblanda. Dëþës ertmë atrodë gerokai didesnë, nei ið tikrøjø galëjo bûti. Nejuèia þingtelëjome atatupsti. Taip pat nejuèia apsigræþëme ir kiemo purvynais nukëblinome namo. Pro langà mus – o gal dëþæ – stebëjo kaimynë. Ji nuolat skøsdavosi nemiga, bet

ðiaip buvo geros ðirdies moteriðkë. . Du apsakymai Namie kaþkà skaitinëjau ar snaudþiau, dabar jau nebeprisimenu, o tëvas gulëjo ant sofos ir nusistvëræs laikraðtá galvojo visai apie kà kitkà. Kaip ir að. ORKÛNAS

O ji tuo tarpu mankðtino per þiemà surambëjusià sandarà: ðëliojo, vartësi M paþliugusioje pievoje, keberiojosi á medþius, þaismingai vaikësi þvirblius. Ilga IDAS

ir puiki buvo diena. V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 56

56 Vakare tëvas vël uþkalë antvoþà. Pavasaris vis labiau ásiðëlo, naktys traukësi, seko, ant sienø, ant pradþiû- vusios þemës palikdamos sparèiai blunkanèias ðeðëliø nuosëdas. Aplink me- tø metais uþsigulëjusius apleistus daiktus, o ir pasieniais, patvoriais stiebësi þolë, langø stiklus drebino duslûs ir visai nebaisûs griaustiniai. Syká paryèiais, dar dorai nepraauðus, mus iðbudino paðëlæs, net netikro- viðkas avies bliovimas. Subruzdo visas namas. Tuojau sudundëjo ir mûsø du- rys – belsta ið peties. Kaþkas tiesiog iðliejo átûþá ir pasiðalino. Kaimynai, susi- spietæ bûreliais, lûkuriavo koridoriuose, virtuvëse. Vaikai malësi po laiptais. At- rodë, ðnibþdasi ir kikena nuzulintos pakopos. Niekas nesiryþo iðeiti á kiemà. Ten apie laukujes duris blaðkësi avis – blaðkësi ir bliovë lyg pamiðëlë. Auðo. Gy- vuliui nieko nebuvo nutikæ. Taèiau virðuje mirë senukas – avies ðeimininkas. Nutaikiau progà ir nepastebëtas uþkopiau á palëpæ. Ant stalelio lyg niekur nieko tiksëjo þadintuvas. Ið ketaus krosnelës bergþ- dþiai plûdo kaitra. Velionis gulëjo lovoje po ðiltu apklotu, ðiek tiek pasukæs galvà. Stebëjo mane sustiklëjusios akies kraðteliu. Senukas atrodë visai áprastai. Jokia grimasa neiðkreipë gelsvoko jo veido, kuris ir gyvo niekad ne- buvo atgrasus. Panaðu, kad prieð pabaigà ðio kûno nekamavo konvulsijos, o sielos – slogios nuodëmës. Ásmukæs skersvëjis ðiek tiek iðvëtë kambary su- sitelkusià tvankà ir ániko þaisti visiðkai þilø velionio plaukø sruoga. Pro lan- gà maèiau balto debesies kraðtelá. Ið apaèios vis dar sklido slopus jau iðvar- gusios avies bliovimas. Gyvulys neþinojo, kad ðeimininkas nepajuto nei skausmo, nei siaubo – paprasèiausiai atsigulë ir iðëjo. Kaimynai buvo nepalenkiami. Mudviem su tëvu jie tiesiog uþdraudë kuo nors prisidëti prie laidotuviø. Nutrûko bet kokie mûsø ryðiai su namo gyven- tojais. Net neþinojau, ar verta dþiaugtis bent tuo, kad nepasiûlë iðsineðdinti á kità miestelá. Dëþæ aptikome su antvoþe iðkirsta skyle ir akivaizdþiomis kaþkokio stipraus chemikalo þymëmis. Savaime suprantama, ji buvo dingusi. Iki pat rudens, iki antrøjø ðalnø dar bandþiau ieðkoti. Kartà nugirdau, jog ásitai- siusi ant slidþiø akmenø mûsø upelyje graibo aukðles. Nulëkiau ten, bet spë- jau pastebëti tik balkðvus keliø srovës neðamø þuvyèiø pilvelius. Nuo tada nieko apie jà nebegirdëjome. Juk nepaskelbsi laikraðtyje: dingo... Pamaþu atlyþo ir kaimynai. Mûsø santykiai vël ðilti, nuoðirdûs. Kieme nenutyla naminiø paukðèiø lalesys, o mûrinyje kvepia sausomis malkomis ir raugintais kopûstais. Dienos ir vël traukiasi, senka, ant sienø, ant stogø, ant debesø palikdamos skaidrios ðviesos rëþius. Viskas bûtø gerai, jei ne tas apmaudas: jau niekada nesuþinosiu, kaip ji atrodo.

Angelas nulûþusiu pimpaliuku

Ásibrovæs tarp retø puðø rudomis pleiskanomis nuëjusia þieve, tiesiog ið snieguoto ðlaito kyðo aprûdijæs vamzdis, o ið ðio þiobtø it lieþuvis karo mil- þiniðkas varveklis. Kartais – nelygu kuris paros metas, nelygu kokie orai – jis þaiþaruoja, tviska purpuru ar smaragdu, kartais spindi lyg sidabrinis ar 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 57

ðvieèia melsvai, o kartais, aptrauktas balzgana migla, vos boluoja. Bûna ir 57 atgrasiai drumzlus. Jei per patá áþiemá pasitaikytø po tuo gurvuoliu vaþiuoti (mat kybo jis maþne virð kelio), nepraleiskite progos pasigroþëti. Ypaè áspû- dingai varveklis atrodo mënesëtà naktá.

Tolimajame tvenkinio krante, kur, sumerkæs ðakas á þalius glitësius, rymo paliegëlis gluosnis, këpso sukrypæs suoliukas. Ant aptreðusiø iðilginiø dar matyti ábrëþos vinimi ar stiklo ðuke: trumputë meilës istorija, ginekologijos ir aritmetikos pradmenys. Þalësiuose po reta gluosnio ðakø stogine vandens ir oro entomofauna spieèiasi apie iðpampusá kaþin kada nuskandinto katino pilvà.

Anapus tvoros, apleistame buvusio vienuolyno sode, tarp sukumpusiø ka- mienø klydinëja skvarbus vëjelis, paþemiais tartum baltvyksles draiko snie- go sûkuriukus, ðiugþdena kur ne kur uþsilikusias styrios þolës gabanas. Ûmios speigø ir polaidþiø kaitos ne kartà sukiotos, narintos obelø ðakos, rû- pestingø vienuoliø kadaise paramstytos nuþievintomis ðatromis – dabar ðios primena iðsiklaipiusius ramentus – spindi ðerkðno sidabru. Bet ið tikrøjø tai tik melchioras. Tik melchioras – ilgainiui vis tiek paþaliuos. Gûdþioje tyloje protarpiais sutrakði iðtisais kauðais nuo kamienø atsi- knojanti þievë, ant gruodo pupteli suvytæs obuoliûkðtis. Á kûnà smelkiasi ðaltis.

Graþiausiai jos padaro dëþutes ausims ir plaðtakoms. Á kalkintà vienaukðtá priestatëlá miðko pusëje susirenka apie deðimtà ir darbuojasi iki pietø. Ap- sëdusios senais laikraðèiais uþtiestus ilgus stalus, guviai lanksto, karpo, kli- juoja, raito ornamentus, spaudþia inicialus. Naujokëms – kol águs – patikëtos prasèiausios rusvo kartono dëþës be jokios puoðybos. Á tokias deda ðonkaulius.

Á kraujuojanèias tëvo lûpas, nusëtas melsvomis pigmentinëmis dëme- lëmis, áspraudþiu triskiemená þodá. Tëvas lyþèioja já it ðokoladiná ir èepsi. Ið bedantës burnos kyðteli sukruvinta priesaga. Þodis – neperkandamas, nesu- èiulpiamas, já galima nebent praryti staèià. Bet mano tëvas þodþiø neryja. Tik pasimëgaudamas vobaluoja bûdvardþius, laiþo jungtukus, lûpomis min- ko keiksmaþodþius. Sykiais, lyg kokio vaisiaus kauliukà, iðspjauna þodá ant delno, prisikiðæs prie pat akiø apþiûri; kartais ima ir nusiðypso, o kartais atrodo – ámanytø iðbarti. Arba paima, bûna, nuo savo ar mano delno koká veiksmaþodá ar tarptautiná ir net uþsimerkia, kad geriau patirtø skoná. Jeigu veiksmaþodis pasitaiko kartus lyg pelynas, tëvas iðraiðkingai susiraukia, bet þodþio ið lûpø nepaleidþia. Smakru maþyte srovele nusiurena su krauju sumi- ðusios seilës. Paskubomis ábruku dar ir daiktavardá. Tëvas ilgai, kantriai tyrinëja tø dviejø þodþiø deriná. . Du apsakymai Palubëje, ðeðëlyje uþ sparo, pûpso ið seiliø, susmulkintos medienos ir dþiovos mikobakterijø sulipdytas ðirðiø lizdas. Grindis storai kloja dulkës, jose skendi subyrëjæ muliaþiniai griauèiai, vienas kitas negyvas batas. Pro ORKÛNAS M kledarà lango rëmà ásmukæs vëjelis ðiauðia balandþio plunksnas. Rûdija á IDAS

sienà atremti lovûgaliai. V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 58

58 Su vyr. seserimi iðeiname á koridoriø. Ant kadø kadai daþytos jo sienos tási riebi drûþë. Matyt, kas nors, eidamas palei sienà, rëmësi á jà delnu ir paliko infekcijos þymæ: ligos molekulës, odos skaidulos, prakaito atomai á mûrà ásigavo amþiams. Niðoje, kur kadaise bûta durø, kone sulig kulkðnimis brydodama virusø ir bacilø substancijoje, tûno raukðlëta lyg dþiovintas grybas – ir uþ toká ne kaþin kiek didesnë – senutë. Nuo tos drëkstanèios sienos jos nebeatplëðtø niekas. Nereikia senuèiukei nei maisto, nei vandens, nereikia lankytojø anei medikamentø. Kvapø ir uþkratø pritvinkusio oro dar yra, ir gerai. Kad tik tos durys pagaliau atsivertø.

Þvarbø þiemos rytà prie tvoros linksmai klega buvusiø ligoniø vëlës, susirinkusios panarðyti ið neobliuotø lentø sukaltose dëþëse, kur paliekami labdariniai drabuþiai. Sugeltusi mergaitë ið urologinio maþne visa sulenda á dukslø vilnoná megztiná. Jis tik ðiek tiek dvelkia jaukiais namais, krosnies dûmais, ðvieþiai sukapotomis malkomis, daugiau – ringeriu. Mergaièiukë lyg beformë dëmë èiûþteli kûdros ledu ir iðnyksta.

Paryèiais tëvui amputuoja ir kità rankà – sulig petimi. Nurëþia ir kaþkur iðneða. Ant raukðlëto linoleumo man po kojomis nutyðka keli ðlakai kraujo ir tirpalo. Spëju pastebëti emaliuotame inksto formos inde sulenktà deðinæ, plûduriuojanèià þalzganame skystyje. Maþytëje savo kamaraitëje koridoriaus gale kuièiasi slaugë. Pro praviras duris girdëti, kaip suirzusi kaþin kà marma. Kai kità dienà áeinu á palatà, prie tëvo priskretæs skiedra berniûkðtis ið ner- vø – visiems seniai ágrisæs akilanda – monotoniðkai bubena vienà savo másliø: – Be rankø be kojø tupi ir kakoja kas be rankø be kojø tupi ir kakoja kas be rankø be kojø tupi ir kakoja kas... Tëvas atlaidþiai ðypsosi. Tulþies jame nëra.

Kieme tikras þliûgas. Prie apavo priskretusios pliurës nei nusipurtysi, nei nusibrûþinsi á sudilusius dembliø ðerius. Eidamas vidun kassyk áneði þemës, pesticidø, paiðø, eidamas laukan iðneði balaþin kokiø uþkratø. Paðiûrëje riogso trinka. Sniegas aplink jà sumiðæs su krauju.

Atplëðæs langà, ûmus ðiaurës vëjas ábloðkia svilësiø kvapà. Viename kie- mø miestelio pakraðtyje ant lentos guli paskersta kiaulë – guli plaèiai ið- þargdinta, perrëþta iðilgai. Kûnui nebepriklausanti galva pûpso dubenyje ið- dauþyta emale. Ðnipas pajuodæs, dantys praþiodytame snukyje iðlûþinëjæ, ant stingaus lieþuvio leidþiasi snaigiø kristalai. Apstojusios gentainæ, á palai- kus tuðèiomis akimis spokso melzganos kiauliø vëlës. Ore tvyro susvilusio ðerio smarvë, sniegulës ant dar karštos odos beregint tirpsta. Pro langà matau gluosná prie kûdros. Ásivëlusi tarp geibiø ðakø, kabalio- ja ðiaurio uþneðta gonorëja. Vaiskioje besniegio gruodþio apypietës saulëje jà lesioja pasiðiauðusios varnos. Tëvas kaþkaip aðtriai, lyg paskutiná kartà, atsidûsta. Mudu su vyr. seseri- mi stovime susiglaudæ peèiais ir gûþiamës – kaip vaikystëje. Perkreipta vir- ðutinë jos lûpa, þinau, vos vos tirta. Akimirkos kvapas jau beveik iðvësæs. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 59

Virð ankstyvø sutemø gobiamo kiemo, virð sandëliukø, prigrûstø visokio 59 nebereikalingo gero – prastai iðskalautø basonø, sudëvëtø ramentø, griauèiø surûdijusiomis vielomis, kur trûksta kaulø, – virð pakrypusiø stoginiø, virð kiauraðoniø dëþiø stirtø, virð lavoninës dëmëtomis, lyg politinis ano pasaulio þemëlapis, sienomis be garso sklendþia tamsmëlynë, akla ir kurèia pelëdos vëlë. Pelës uþkaboriuose iðsyk nuðèiûva.

Tëvas po cistektomijos jau atsigauna. Bet jo odos spalva man visai ne- patinka. Palatoje drëksta sienos. Jos prisisunkusios deðimtmeèiais èia ðnypðèianèiø atodûsiø, palubëje, ypaè kampuose, telkiasi tuðèio optimizmo molekulës, palei grindis skersvëjai neðioja mutavusias aimanø làsteles, nevilties pûkai pagalvëse aðtrûs tarytum metalo droþlës, bet tëvas kantriai ðypsosi ir merkia man aká. Patvoriais jau stiepiasi þelmenys. Po sodà straksi skaisèiai raudona ðu- niuko vëlë. Dar vienà þiemà iðtvërusios obelys, net ir suriestos vëþio, veikiai ið paskutiniøjø kraus pumpurus.

Kartais iðeinu nakèia paklaidþioti begaliniais pilkðvai daþytais korido- riais. Palatose knarkia ir nevalingai bezda ligoniai, girgþda spyruoklës, stik- linëse postø spintose dzingsi buteliukai. Trenkia vaistais, dvokia prakaitu ir sapnais, aplinkui, virðuje, apaèioje plaka ðimtai ðirdþiø – ak, ðtai dar viena sustojo, – siûruoja daugybë plauèiø, oras, kuriame ir ðiaip maiðosi miriadai atomø-svetimkûniø, pertvinkæs smegenø iðskiriamos drumstos substancijos. Paprastai jà vadiname mintimis. Sunku net ásivaizduoti, kiek prisikvëpuo- jame svetimø minèiø apie saulëkaità, paûksmæ, kirminus þemëje, apie ne- nuskintas vyðnias (o jeigu nules varnënai?!), apie pamirðtas uþrakinti duris, apie pleiskanas, utëles, apie save, apie aðtuoniuke besisukantá dviraèio ratà, apie vaivorykðtës spalvø skaièiø. O kur dar mintys apie kerðtà ar apie vie- natvæ... Uþtat plauèiai ir rûdija. Treèiame aukðte sutinku liesutá – lyg iðlankstytà ið vielos – þmogystà áelektrintais plaukais. Ir dar ðlapiu tarpkoju. Pabaltakiavæs á mane ir kaþin kà priekaiðtingai suburblenæs, þmogënas nukëbrina sau. Ádomu, ið kurio jis skyriaus?

Menkà, seniai ravëtà ligoninës gëlynà gaivià vasaros naktá aplanko si- dabrinës bièiø vëlës. Sakytum, pinigëliai jos skimbèioja tarp balandø, notre- liø ir naðlaièiø, o sodne uþ tvoros træðta persenusiø obelø kamienai, ið lapø garuoja gyvybë, knojasi ir byra þievë, dar kiek ir iðgirsime pjûklø dþirþgesá, medgaliø trinksëjimà á purvais nutaðkyto karuèio lová. Bet kol kas buvusio vienuolyno sode tylu, dar netraðka ugnyje obelø kauleliai, pro visus krosnies plyðius dar nesismelkia aitrûs dûmai.

Naktá pulmonologinio laboratorijoje per miegus surinka jaunutë slaugë.

Dar beveik ðvarus jos balsas be aido susigeria á sienas, apkabinëtas juodomis . Du apsakymai rentgeno nuotraukomis, kuriose boluoja seniai mirusiø þmoniø plauèiai. ORKÛNAS

Uþeina kasdienës dulksnos. Papilkëjusios vëlës vis daþniau susiburia M malkinëje: rûko, loðia kortomis, ðlerpðèia labdarinæ arbatà. Kartais matau, IDAS

kaip per tvorà keberiojasi á sodà – pasirankioti susususiø obuoliukø. V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 60

60 Vyr. sesuo tëvà plaèiai praþiodo, að lengvai spûsteliu gruoblëtà jo krûtinæ, ir mudviem vis dëlto pavyksta iðkrapðtyti kankintojà kosulá. Deja, ðis pra- sprûsta pro pirðtus ir áðëlsta blaðkytis po palatà: straksi grindimis, trankosi á sienas, iððokæs iki palubës lyg tyèia ásmunka po gaubtu ir sukulia lemputæ. Visur, kur kosulio pataikyta, lieka kaiðte nenukaiðiamos gelzganai þalios dëmës. Ið pradþiø dar mëginame já suèiupti, ir vyr. seseriai beveik pasiseka, bet aðtri briauna perrëþia jai plaðtakà. Tëvas apstulbæs stebi gaudynes. Sku- binai atlapoju langà, ir skersvëjis kaipmat iðguja kosulá laukan. Valandëlæ dar girdime já dauþantis á stogelius, kliuvinëjant uþ plikø ðakø, bet galiausiai raiþus garsas numalðta tolumoje.

Varnø vëlës ðámet drumzlinai gelsvos. Vadinasi, ruduo bus darganotas, o þiema ðalta.

Tarplangyje – ðûsnis nugaiðusiø musiø: uþpernykðèiø, pernykðèiø ir ðiø- meèiø.

Tolimajame pakraðtyje, kur geras tarpas tvoros iðgriuvæs, ir sodas susi- eina su plynu lauku, sakytum, plaikstosi liepsnos. Bet ið tikrøjø ugnies ant sniego niekas neuþkûrë. Aptikusios avietës krûmà, paskanauti kaþkokiu ste- buklu iðsilaikiusiø ðerkðno cukrumi pabarstytø uogø visu bûriu sulëkë snie- genos. Paukðèiukai straksi tarp avietojø, sparneliais plaka, dël stambesnës uogos maþne kimba kits kitam á plunksnas – ðtai tas melsvai raudonas mir- gesys ið tolo ir atrodo kaip lauþas. Baltutëliø pusnø, per kurias niekieno dar neklampota, neðliuoþta, nei þvëries bëgta, nugultas laukas driekiasi iki pat tolimo puðyno, ðis ðlaitu lei- dþiasi iki kelio. Bet ten – jau kitas gyvenimas. O èia snieguotà lygmæ ir sodà pamaþu gobia tamsiai mëlyna mantija su papurusia debesø apykakle, uþ kurios veidà slepia mënuo – amþinasis melancholikas. Soèiai prisilesusios sniegenos jau snûduriuoja ðiltoje uþuoglaudoje. Pagaliau pratrûkusi mënesiena ðvarut ðvariausiame sniege iðsyk atspaudþia ámantrø obelø ðakø raizginá. Retkarèiais tai ðen, tai ten nuo ðakos nubyra lengvutis bal- tas pûpsnis. Tylu. Pamanytum, visatoje dar nesutvertas joks garsas.

Nejuèia ir að ið smalsumo stabteliu gretimos palatos tarpduryje. Nuo pa- stirusiø velionio kojø jo duktë ar dukraitë numauna senas vilnones kojines. Jos prisisunkusios prakaito, pribyrëjusios negyvos odos miltø ir nuo ðiol veikiausiai bus vienintelis tame jau ágeltusiame kûne blësavusios gyvybës atminimas. Á langus teðkia ûmus lietaus ðuoras. Gæsta dar viena rudens diena.

Naktimis spaudþia toks speigas, kad laukujës durys priðàla prie staktos ir be kirvio jø neatplëði. Þali pavasario putësiai dar negreit pabirs ant ájuodusios stogo skardos, apkibs vijokliø virkðèias, ið paskutiniøjø ásitvërusias aiþëjanèiø sienø. Pa- vasaris iðbudins paukðèius, grauþikus, nariuotakojus, uþleis slogà, ðaðus ir hormonø vëtras; atkutusios ligoniø vëlës – senbuvës ir naujokës – dalysis áspûdþiais ir prisiminimais, dauþys uþsilikëlius varveklius. Virð kûdros pa- kils per þiemà uþsikonservavæs ðutas, o pakraðèiais sunoks kurkulai. Nu- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 61

karusiomis gluosnio ðakomis riedës pirmojo lietaus laðai. Kakðlë mama ligo- 61 ninës virtuvëje savo vaikuèius mokys orumo ir iðgyvenimo meno. Bet argi šitaip dar kada nors bus?..

Nelygûs, skretenomis aptukæ metaliniai virykliø pavirðiai jau seniai nebe- spindi. Bet ugnis kaip visada kaitri. Puode kunkuliuoja kvapnus, gvazdikëliais, cinamono þieve, lauro lapais pagardintas skystimas. Á viralà sumerkæs abi ran- kas, prie puodo akivaizdþiai nuobodþiaudamas stovi gunktelëjæs aplëpausis þmogelis. Kitas, viena ausimi klausydamasis radijo, dengia stalà, uþklotà kli- juote su pablukusiais ðachmatø rikiais. Murzina ankstyvo pavasario saulë, áspindusi tarp uþuolaidø su iðblukusiais mënuliais, apðvieèia vienodas abiejø þmogystø raukðles, vienodus kraujagysliø siûlus smilkiniuose, vienodai traiš- kanotas akis.

Ákyruolis ið nervø stovi koridoriuje prie lango ir þiûrëdamas á kiemà murma: – Gyvena be kûno kalba be lieþuvio kas gyvena be kûno kalba be lieþuvio kas gyvena be kûno kalba be lieþuvio kas...

Vienà rytà imu tëvà ant rankø ir mudu einame pasiþmonëti. Neðu já tam- siai þaliai iðdaþytais koridoriais, pro mus zuja personalas, palatose ðûkèioja kortuotojai, ðnabþdasi lankytojai. Ant langø ðvelniai siûruoja ágeltusios uþuo- laidëlës. Tëvas dairosi ið jaudulio net apsiaðarojæs, o kûnelis toks lengvas – tiek jo ir telikæ, – rodos, neðioèiau ir neðioèiau... Pastumiu dvivëres duris pri- silietimø nusvidintais rankenø bumbulais ir mudu atsiduriame ant laiptø. Nesakau, kad mediniai jø turëklai tikriausiai prisigëræ sifilio ar dþiovos, gal ir kokios pasiutligës uþkrato. Nesakau, kad maþytëje, vos aðtuoniø vietø – bet pajëgianèiøjø iki jos ateiti nesusirenka në tiek, – valgyklëlëje atsiduoda chloru, pelësiais ir pridegusiais taukais. Tëvui nesakau, kas tas sparèiu þings- niu mus aplenkæs ákûnus vyriðkis. Jis visada plumpsi pustekinis, sukaitæs, akiniai itin storais stiklais visada nusmukæ ant nosies galo, riebaluoti plaukai apsukti aplink plikæ ir áþvalgiai prie ðios priklijuoti. Jo portfelis prikimðtas brëþiniø, testamentø, diagramø su fotometriniais duomenimis, o chalato kiðenës – atvëpusios, mat pilnos laikrodþiø, akiniø, pypkiø, degtukø dëþuèiø, susicukravusiø saldainiukø ir dar neþinia ko. Sielø pribuvëjas – taip girdëjau já vadinant – á mudu në nedirstelëjæs iðnyksta uþ kardiologinio durø. Iš infekcinio apleistais laiptais, þinau, galima uþlipti á palëpæ, ið ðios – uþ- siropðti ant stogo. Taigi vengdamas daþais aptaðkytø, vinëtø lentgaliø, treðkin- damas stiklo ðukes ir suakmenëjusias iðmatas, tarsi á kopà lipu dulkëse sken- dinèiais laiptais. Tëvas, trûksmingai alsuodamas, glaudþiasi man prie krûtinës. Kai iðsikeberiojame laukan, mus, lyg tykojæs pasaloje, iðkart uþklumpa gai- vus vëjelis. Ið netikëtumo, jaudulio, o gal ið palaimos tëvas akimirkà pristinga

kvapo. Apie bûsimàjà abipusæ enukleacijà, kitaip tariant, akiø obuoliø paðalini- . Du apsakymai mo operacijà jis dar nieko neþino, uþtat noriu parodyti þydroje padangëje èi- renantá vyturiukà, þalias karûnas iðkëlusá puðynà, kalvas vakarø pusëje. Bet ORKÛNAS

tëvas þiûri visai kitur. Þemyn. Á dviratá kieme. Atsirëmæs á sandëliuko sienà, jau M gerokai parûdijæs, tuðèiomis padangomis, nukarusia grandine jis metø metus lyg IDAS

iðtikimas ðuo laukia pro ligoninës duris iðeinanèio ðeimininko. V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 62

62 Orams áðilus gurvuolis atsileidþia, sutæþta, tada tiesiai ant kelio pliûpteli murkðlinas, dvokiantis aðarø, limfos, blogo kraujo, kondensuoto skausmo ir kitokiø atliekø srautas. Jos pamaþu sunkiasi á dirvoþemá, smelkiasi á rûdø klodus, liejasi á gruntinius vandenis, iðsiskaidþiusios á monadas apkermëja miesteliø kiemuose apgaulingai baltuojanèius skalbinius, naktimis suspásta danguje, suþimba ðarmos inkrustacijose, aplimpa voratinklius sandëliø ir rûsiø kertëse, nugula su palëpiø dulkëmis...

Antradieniais tëvà neðu á pirtá. Atsargiø atsargiausiai mazgoju skersai iðilgai susiuvinëtà kûnelá, mui- luotas vanduo sunkiasi á já pro vienas siûles, iðteka pro kitas. Tëvas – aklas, kurèias, beþadis – ir raukosi, ir ðypsosi, todël ástriþai persiûtà jo veidà kraipo keisèiausios grimasos. Putotos muilenos pro groteles grindyse sliaukia á þemës ásèias, neða dau- gybës maudomø kûnø nuoplovas.

Kieme telkiasi migla. Ant sukrypusio suoliuko po gluosniu këpso vieniða vëlë. Atrodo tarsi sudarkyta. Gal todël visada laikosi atokiau nuo kitø.

Atgavusi savo turtà, lova spygteli. Áslydæs skersvëjis nuo grindø lyg nematomas dulkes pakelia bakterijø spieèiø. Gretimoje palatoje á sienas grauþiasi kiauras paras netylanti dejonë. Iðeidamas tarpduryje atsigræþiu. Tëvo skruostu rieda stambi aðara. Kai pagalvoji – kas ta aðara? Paprasèiausias skaidrus, silpnos ðarminës reakci- jos skystis, beveik grynas vanduo – tik su ðlakeliu natrio chlorido. Tad kodël taip gëlu jà matyti?

Neregëtai veðlià – kone sulig ðakomis – sodnelio þolæ ðlamðèia neþinia ið kur priklydusi oþka. Obelys aptûptos smailiasnapiø varnënø. Saulëje sutvis- ka ant ðakelës pakibusi ðviesiø plaukø gabana. Matyt, vëjas bus atneðæs ið ligoninës kirpyklëlës. Vasara pursloja ir ošia.

Kartais, kai visai surieèia neviltis, nusileidþiu á patá apatiná rûsio aukðtà. Èia, drëgnoje, bet ðiltoje, blausiai apðviestoje patalpoje, – tik vamzdþiai. Nors daþai aptrupëjæ, iðblukæ, spalvas dar ámanoma atpaþinti: mëlynas ateina ið nervø skyriaus, rudas – ið urologinio, raudonas – ið traumatologinio, pilkas – ið onkologinio... Vidur patalpos jie visi sulydyti á vienà – gelzganà, didelio skersmens, smingantá po þeme. Atsisëdu tiesiog ant pliko betono, nugara prisiðlieju prie storojo vamzdþio – ðis kaista ir vësta, tvinksi ir virpa – ir ilgai klausausi nepaliaujamo daugia- balsio ðvokðtimo.

Neseniai atëjusiøjø þvalumas beregint blësta, gera nuotaika bjûra. Viena kita bemiegë naktis, ir jie, jau suirzæ, taip pat nervingai skersakiuos á kà tik atëjusiuosius. Pasieniais iðrikiuotø minkðtasuoliø visiems nepakanka, todël negavusieji atsisësti nekantriai mindþikuoja prie masyviø dvivëriø durø, rams- to sienas ar slampinëja po menkai apðviestà koridoriø. Ilgø karèiø su kabliais 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 63

abiejuose galuose visiems taip pat neuþtenka, tad jø negavusieji apsiginklavæ 63 vaisiø raðkytuvais, ilgakoèiais tinkleliais, netgi grëbliais ar þeberklais. BE ÁRANKIO NEÁLEIDÞIAME! – paraðyta lentelëje ant raukðlinta skar- da apkaltø durø. Protarpiais jos cypdamos atsiveria – apatinë briauna tri- nasi á nudrengtà linoleumà – ir vienas kitas laimingasis áleidþiamas anapus. Didþiuliame apskritame baseine – þalsvame tirpale – visaip vartosi ir makaluojasi (turbût dugne sukasi koks nors sraigtas) ðiurpi daugybë kojø, rankø, plauèiø, pilvø, raktikauliø, plastikiniø indeliø su akiø obuoliais, ausi- mis, dantimis... Organai, kûno dalys su prikabintomis kortelëmis grûdasi, keièiasi vietomis ir atrodo, kad tirpale gimsta nematytas neregëtas milþinas. Staiga, trumpam iðkilæs á pavirðiø, vidur baseino ðmësteli visas þmogaus kû- nas su treningu. Turbût niekas net nepastebëjo, kaip ákrito nelaimëlis, grei- èiausiai paslydæs ant ðlapiø plyteliø ar aitraus kvapo apalpintas. Aplink baseinà lëtai vaikðtinëja vyrai ir moterys ir susikaupæ stebi judë- jimà tirpale. Tas, kam pavyksta kartimi, skintuvu, þeberklu ar dar kuo nors uþkabinti ir iðsikelti reikiamà galûnæ, kaulà ar organà, pro siauras, þalz- ganai daþytas duris eina á registratûrà, kur gauna dëþutæ laimikiui ir lanks- tinukà su apraðyta buvusio savininko biografija.

Sninga be pertrûkio, net vëliø kieme nebeáþiûrësi. Jei ne gurgþdëjimas, pamanytum, kad ðá prieglobstá jos jau apleido. Ji sunkiai pûðkuoja per sniegà – takas toká ankstyvà rytà dar neiðmintas. Batai ðiek tiek spaudþia. Kaip matyt, bus vël suputusios kojos, o ir kailis auluose jau visai susitrynæs. Kopdama á savo aukðtà, ji nei ið ðio, nei ið to pasigenda dvyliktosios pako- pos. Pirmoji trijose vietose iðtrupëjusi, treèioji – keturiose, septintosios krað- tas per visà ilgá nuskeltas, o dvyliktosios – su amþiams ásispaudusiu kamð- teliu – lyg ir nebëra. Kaip matyt, bus apsiskaièiavusi. Skyriuje jau justi vangus rytinis bruzdesys. Kai tik ji atrakina savo kambarëlio duris, netikëtai tvoskia prieð daugelá metø apmiræs prisiminimas. Kadaise ðitoje pat kamarëlëje, kur laiko ðepe- èius, kibirus, chemijà, kur persirengia, o kartais ir uþkandþiauja, taigi ðtai èia vienas ligonis ið nervø – toks sielvartais paplûdæs ðakalys, bet labai graþiø akiø – mëgino jà pabuèiuoti. Ak, naivuolë, tada manë, kad tà ðiltà kartëlá prisimins visà gyvenimà. O iðvëso ir iðvëso. Nebeliko nieko. „Kaþi kaip tas ið kampinës? – galvoja eidama per palatas. – Supjaustë vi- sà, subuvo, tik subinelë ir likusi.“ Kol prieina kampinæ palatà, neðvariø skalbiniø maiðas jau beveik ir pil- nas. Iðvydusi, kad kûnelio guolyje prie lango nebëra, ji pagarbiai lukteli, kol atauð sujaukta paklodë, kol ore iðsivadës paskutinis atodûsis. Tada, marmë- dama „kad ðiaip tai vis pynësi po kojø, o kad þmogui ið tikro reikëjo, në akiø neparodë“, nuvilktas patalienas sugrûda á maiðà.

Uþëjusi á postà, nuspaudþia suzulintà mygtukà pastalëje. Koridoriais . Du apsakymai nuvilnija rûsyje, pribuvëjo kabinete, dþerþgianèio skambuèio aidas. ORKÛNAS M IDAS V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 64

64 ALGIMANTAS LYVA

Laiko nuoðliauþos

Tamsa

krenta sniegas kiauri batai ryja purvà be varliø choro dûsta bala varnos dauþo samanotas èerpes duobëtus debesis lopo stogai tuðèià dienà uþvertë supuvusi tvora praradau kvalifikacijà gyventi pabudæs tamsioje gatvëje negaliu atsitiesti nuo sapno paþadinti nakties

Mënesiena

atvëriau langà á kambará ákrito mënulis ar tikrai gyvas dangus lûþta pirðtai ásitvëræ debesø negaliu apèiuopti laimës miraþo sunkià tamsà velka þvakë atplëðusi tik pusæ stalo kraðto

Meditacija

prailgo saugi belangë patogi radiatoriø ðiluma 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 65

ant sienos vorai pieðia langus 65 tuðèiame kambaryje lûþta kojos ákvepiu rûgðtø dulkiø lietø á tinkà merkiu nuvytusias akis tolstu nuo proto griuvësiø

Esu

esu ne namie ið varnø paveldëjau kiaurà stogà èerpiø batus dangus neriboja alkano þvilgsnio aklavietëje regiu baltus debesis

Asfaltas

aplenkdami prarastà dienà á parkà ðliauþia atðipæ troleibusai balos ryja asfalto duobes ganosi palaidi automobiliai ástiklinti dantys grauþia debesis ðaligatviu rieda ðukë aðtri vëjo akis

Daina

tyras dangus gerklë pilna purvo blizga gitaros stygos gatvëje dainuoja aklas draugas akytu asfaltu rieda nepaþástamos monetos kurèioje gatvëje renku naujus akordus kvëpuoju skylëta praeitim tolstu prie savo dainos

Namo

skersoje tarpuvartëje svyruoja ðaligatvio plytelës mirksi pamuðta þibinto akis

ant aludës stogo ðoka nuogos èerpës . Laiko nuoðliauþos

neonu ðvyti senamiesèio dangus YVA L ðlapias mënulis spardo debesis ðaltà lietø geria girta bala baugus vakaras iðdûrë skëtá LGIMANTAS

veþu ðlubuojantá batà namo A 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 66

66 Naktis

aðtrios lubos uþdegë þvakes dþiûsta atverstos knygos á langus beldþia lietus lyja ðvieþiais daþais blunka nakèiai paskolintas veidas

Galerija

cigaretë dvokia krematoriumo dûmais ákvepiu paskutinius plauèius á alaus bokalà atsitrenkë plaðtakë ant grindø nukrito iðkulti langai ðiukðlinoje drobëje uþgeso ugnis iðbluko nupieðtos spalvos kvatoja juoda galerija praþûtis kabo ant sienø namai ne èia kitur

Svajoju

stiklinëje tirpsta maþas debesëlis suðukuotas prieð plaukà senka diena ant stalo dþiûsta duona kavà geria vanduo

Daþai

baloje dreifuoja supuvusi tvora svyruoja kaviniø durys á miglà nutáso aukðti þibintai alksta sienos su vaiduokliais geriu saldø vynà pieðiu þvairus debesis ðaligatviø langus varnø ausis pavargo languotais marðkiniais suriðtos rankos atðipo daþai ir pirðtai palðas rûkas lopo þlibà rudens spalvà ariu ðaligatviø dirvonus gaudau pirmàsias snaiges 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 67

THÉOPHILE GAUTIER 67

Karalius Kandaulas

Ið prancûzø k. vertë VILIUS LITVINAVIÈIUS

Treèias skyrius

Kità dienà Kandaulas, pasivedëjæs Gigà á ðalá, tæsë tà paèià kalbà, kurià vakar prie Heraklidø portiko buvo pradëjæs. Jau nesivarþydamas patikëtiniui atvërë ðirdá ir net Nisija, jei tai bûtø iðgirdusi, veikiausiai nebûtø supykusi uþ neprideramà santuokinio gyvenimo smulkmenø atskleidimà – kaltæ bûtø iðpirkusios aistringos karaliaus liaupsës, aukðtinanèios jos groþá. Gigas man- dagiai ir santûriai klausësi tø ditirambø, juk neþinojo, ar paðnekovas nuo- ðirdþiai, taip entuziastingai skatino já kuo greièiau apsispræsti. Galiausiai Kandaulas nusivylusiu tonu ëmë kalbëti: „Að matau, Gigai, tu manimi netiki. Galvoji, kad að giriuosi arba mane, kaip koká kvailà artojà, apmulkino stora kaimietë, ant kurios skruostø Higëja60 pritraiðkë ryðkiø sveikatingumo spalvø, ne, prisiekiu visais dievais! Juk að susirankiojau, kaip gyvà puokðtæ, paèias graþiausias Azijos ir Graikijos gëles; esu susipaþinæs su viskuo, kà tik sukûrë skulptûros ir dailës menas nuo pat Dedalo laikø, kai jo statulos kalbëjo ir vaikðèiojo, Linas61, Orfëjas ir Homeras iðmokë mane harmonijos ir ritmo, dël to meilë raiðèiu neuþriða mano akiø. Viskà ávertinu ðaltakraujiðkai. Jaunystës ákarðtis nedaro átakos mano susiþavëjimui, net kai bûsiu sukumpæs sukrio- ðëlis, iðvagotas raukðliø, kaip Titonas62 vystykluose, mano poþiûris në kiek

60 Medicinos dievo Asklepijo (lot. – Eskulapas) ir Epionës duktë, geros sveikatos ir ðvaros, taigi ir higienos deivë. 61 Mitologinis personaþas Linas laikomas muzikos ir poezijos iðradëju, jo mokiniais – Orfëjas ir Heraklis. Legenda skelbia, kad Linas kartà sudavë Herakliui kaip labai prastam mokiniui. Herojus, paëmæs lyrà, trenkë mokytojui per galvà ir já uþmuðë. 62 Nepaprasto groþio jaunuolis, kurá ásimylëjo auðros deivë Eos ir papraðë Dzeuso, kad suteiktø jam nemirtingumà. Tik pamirðo papraðyti jaunystës. Kai Titonas senatvëj jau nebega- lëjo vaikðèioti, vël atsidûrë kûdikio vystykluose.

Pabaiga. Pradþia 2009 m., Nr. 12 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 68

68 nepasikeis, bet að tau vis tiek atleidþiu uþ nepasitikëjimà manimi ir menkà entuziazmà. Kad mane suprastum, turi pamatyti Nisijà, spindinèià nuostabiu groþiu, be ákyraus ðydo ðeðëlio, be pavydþiø drabuþiø, tokià, kokià jà gamta sukûrë ypatingo ákvëpimo akimirkà – to daugiau niekada nebebus. Ðá vakarà að tave paslëpsiu vedybinës menës kampelyje... tu jà pamatysi! – Valdove, ko jûs ið manæs reikalaujate? – jaunasis karys mandagiai, bet ga- na ðaltai paklausë. – Kaip að, gyvenantis dulkëse, nebûties bedugnëje, ið- drásèiau atmerkti akis prieð tobulybës saulæ? Juk iðkiltø pavojus apakti, arba nieko nebeáþvelgti prieblandoje, tik þërinèius ratilus. Bûkite gailestingas savo kukliajam tarnui, neverskite jo daryti dalykø, kurie prieðtarauja dorovinëms vertybëms; juk negali pirmas pasitaikæs vyras þiûrëti á tai, kas jam nepriklau- so. Nemirtingieji visada nubaudþia begëdþius ir áþûliuosius, kurie uþklumpa juos dieviðkai apsinuoginusius. Að jumis tikiu, Nisija yra graþiausia ið visø moterø, o jûs esate laimingiausias ið vyrø, netgi Heraklis, jûsø protëvis, per daugelá karo þygiø nesutiko moters, kuri bent ðiek tiek prilygtø karalienei. Jeigu jus, valdove, garsiausi pasaulio menininkai laiko geriausiu groþio vertin- toju ir klausia jûsø patarimo, tai kodël jums parûpo mano, tamsuolio kareivos, poþiûris? Taigi atsisakykite fantazijø, kurios tikrai nepridera jûsø karaliðkajai didenybei ir dël kuriø pradëtumët gailëtis, kai tik fantazijas ávykdytumët. – Paklausyk, Gigai, – atsakë Kandaulas, – tau atrodo, kad noriu tave ið- bandyti, bet prisiekiu mano protëvio lauþo pelenais, kurie padarë já dievu, að kalbu nuoðirdþiai ir be jokiø slaptø këslø! – O Kandaulai! Në kiek neabejoju jûsø gera valia, jûsø uþsidegimas tikrai nuoðirdus. Bet kai að jums paklusiu, jûs galbût pajusite gilø pasidygëjimà manimi, pradësite manæs neapkæsti kaip tik dël to, kad að jums pernelyg maþai prieðgyniavau. Ir jûs panorësite atsiimti ið mano per prievartà nekuk- liø akiø atvaizdà, á kurá proto sumaiðties akimirkà leidote joms paþvelgti, ir kas þino, ar nepasmerksite jø amþinajai kapo nakèiai uþ tai, kad jos þiûrëjo tuo metu, kai privalëjo bûti uþsimerkusios. – Nieko nebijok, duodu karaliaus þodá, tau nieko bloga nenutiks. – Atleiskite savo vergui, kad jis dar drásta ir po tokiø nuoðirdþiø garanti- jø ðiek tiek paprieðtarauti. Ar pagalvojote, kad tai, kà siûlote, yra santuokos ðventumo iðniekinimas, neiðtikimybë þvilgsniu ir mintimis? Labai daþnai moteris mano, jog kartu su drabuþiais nusimeta ir savo skaistumà, ir vienà kartà þvilgsniu suterðta, nors ið tikrøjø liko dorybinga, gali pagalvoti, kad jau neteko savo tyrumo vainiko. Tikiu, jûs manæs nenubausite, tik kas mane apsaugos nuo Nisijos rûstybës? Karalienë tokia santûri, tyra, baikðèiai drovi ir tokia nekalta, kad sakoma, jog nedaug teiðmano apie Himenëjo paslaptis. Jei ji suþinos apie ðventvagystæ, kas atsitiks? Kokià bausmæ ji man, tegul tik ið pagarbos valdovui nusidëjusiam, paskirs, kad iðpirkèiau savo kaltæ? Kur nuo jos kerðto ir átûþio pasislëpsiu? – Tikrai nenumaniau, kad esi toks iðmintingas ir atsargus, – ðiek tiek ironiðkai ðyptelëjæs, pasakë Kandaulas. – Bet visus pavojus tu tik ásivaiz- duoji. Að tave taip paslëpsiu, kad Nisija niekada nesuþinos, jog jà dar kas nors, be karaliðkojo sutuoktinio, matë. Gigas, negalëdamas ilgiau prieðgyniauti, sutiko karaliaus malonei atsi- duoti. Jis prieðinosi, kiek sugebëjo, jo sàþinë dël to, kas galëjo nutikti, turëjo bûti rami. Taèiau Gigas slapèia dar ir baiminosi, kad ilgiau atsisakinëdamas 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 69

palaikyti Kandaulo ákarðtá, nestotø skersai kelio likimui, kuris, atrodë, tie- 69 siog geidë suartinti já su Nisija dël kaþkokiø aukðtesniø tikslø, kuriø pras- mës jam nebuvo leista suvokti. Gigas në menkiausiai nenujautë, kokia galëtø bûti jo ir Kandaulo uþ- maèiø atomazga, mintyse regëjo tûkstanèius padrikø ir neaiðkiø vaizdiniø. Jo slapta meilë, tûnojusi ant paties þemiausio sielos laiptelio, vedama blan- kaus vilties spindulëlio, palypëjo kelias pakopas aukðtyn; neámanomybë nebe taip sunkiai slëgë ðirdá, dingojosi, kad jam padeda dievai. Iðties, kas ga- lëtø pamanyti, jog legenda tapusios Megabazo dukters moteriðkos groþybës jam, kaþkokiam Gigui, daugiau nebebus jokia paslaptis! – Eime, Gigai, – imdamas já uþ rankos pasakë Kandaulas, – kaip tik lai- kas gera proga pasinaudoti. Dabar Nisija ir tarnaitës vaikðtinëja po sodà, ei- me, apþiûrësime vietà ir parengsime ðiam vakarui kariniø gudrybiø planà. Karalius nusivedë patikëtiná painiais koridoriais, kuriø atðakos tiesësi vedybinio kambario link. Miegamojo durys, padarytos ið kedriniø lentø, buvo taip gerai suleistos, kad tarpeliø visai nesimatë. Vergai lentas buvo átrynæ lininio audeklo gabalu, pamirkytu aliejuje, medis blizgëjo lyg marmuras, o þvaigþduèiø pavidalo daugiabriaunës variniø viniø galvutës þërëjo kaip gry- niausias auksas. Durims varstyti buvo sukurta itin sudëtinga odiniø dirþø ir þiedø sistema, suprantama, mazgus atnarplioti mokëjo tik Kandaulas ir jo þmona, pridurkime, kad anais laikais ðaltkalvystë tebebuvo primityvi. Kandaulas atraizgë mazgus, paleido þiedus, kad jie nuslystø dirþais, ran- kena, kurià ákiðo á lizdà, pakëlë velkæ, ja durys buvo uþdarytos ið vidaus, ir, pastatæs Gigà prie sienos, nuleido vienà sàvarø taip, kad ji visiðkai Gigà uþdengë; tik dabar durys jau nebe taip tiksliai águlë á àþuolines sijø staktas, rûpestingai nusvidintas ir sumanaus meistro pagal virvelæ suleistas, – jau- nasis karys nebûtø galëjæs në per tarpelá, paliktà vyriams sukiotis, aiðkiai áþiûrëti, kas kambaryje dedasi. Tiesiai prieðais duris stovëjo karaliðkoji lova, uþkelta ant pakylos su dau- geliu laipteliø, apklota purpuriniu uþtiesalu; kalinëto sidabro kolonos laikë baldakimo stogelá, papuoðtà reljefine lapija, kur amûrai su delfinais þaidë; tankios auksu papuoðtos uþuolaidos lyg palapinës apsiautalai gaubë ðá pra- bangø guolá. Ant þidinio, dievø globëjø aukuro, stovëjo vazos, nulietos ið brangiøjø me- talø, gëlëtos emaliuotos vazelës, taurës su dviem rankenomis – visi indai, kuriø reikia nuliejimo aukai. Sienas, dailiai apkaltas kedrinëmis lentelëmis, ramstë vienodais tarpais sustatytos juodojo bazalto statulos, sustingusios nenatûraliomis pozomis, tokios bûdingos egiptietiðkai skulptûrai, rankose jos laikë bronzinius deglus, á kuriuos buvo ástatytos dervuoto medþio balanos. Onikso lempa kybojo ant sidabro grandinës, pritvirtintos prie lubø sijos,

kurià buvo áprasta vadinti „juodàja“, nes tarp kitø ji viena bûdavo nuolatos Karalius Kandaulas . apsmilkusi. Vergas kiekvienà vakarà privalëdavo á tà þibintà ápilti kvapnaus

aliejaus. AUTIER Ant nedidelio stulpelio prie lovos galvûgalio buvo sukabinti trofëjiniai G ginklai: ðalmas su antveidþiu, dvigubas keturiø jauèio odø skydas, padabin- tas alavu ir variu, dviaðmenis kalavijas, kelios uosinës þalvariniais antga- HÉOPHILE

liais svaidomosios ietys. T 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 70

70 Ant mediniø strypeliø kabojo Kandaulo tunikos ir apsiaustai, buvo pa- prastø ir dvigubø, vienas – triskart mirkytas purpuriniuose daþuose ir ap- nertas raðtais, vaizduojanèiais medþioklæ: dideli Lakonijos molosø veislës ðunys persekiojo ir draskë elnius; vienos tunikos audinys buvo toks plonas ir ðvelnus lyg svogûno luobelë, atrodë, kad ji ðvieèia iðaustø sauliø spinduliais. Tiesiai prieðais karo trofëjø rinkiná stovëjo dramblio kaulu ir sidabru ap- kaltas krëslas, kurio sëdynæ dengë leopardo kailis, iðmargintas tartum milþi- no Argo63 oda, daugeliu juodø akiø, ðalia krëslo – iðilgai perpjautos kopëtëlës, ant jø Nisija pasikabindavo savo drabuþius. – Paprastai að pirmas einu miegoti, – pasakë Gigui Kandaulas, – ir pa- lieku duris praviras, kaip dabar. Nisija daþniausiai dar nori pabaigti kokià nors audþiamo kilimo gëlæ, duoti nurodymus tarnaitëms, todël gulti ateina vëliau. Na, pagaliau jos sulaukiu. Ji lëtai, ilgai, tarsi sunkiai dirbtø, po vienà dëlioja ant krëslo savo drapanas ir tunikas, mat rytais ji, lyg gyva mumija, drabuþius susiraiðioja raiðèiais. Ið slëptuvës galësi stebëti jos grakðèius jude- sius, gërëtis jos neprilygstamais veido bruoþais ir nuspræsti, ar Kandaulas yra tik jaunas beprotis, kuris tuðèiai giriasi, ar jam ið tiesø priklauso nuosta- biausio groþio perlas, koks dar nëra puoðæs në vienos karûnos! – O karaliau, að jumis tikiu ir be ðito iðbandymo, – atsakë Gigas, iðei- damas ið slëptuvës. – Kai ji nusirengia, – tæsë Kandaulas, lyg neiðgirdæs, kà sako jo patikëti- nis, – neskubëdama atsigula ðalia manæs. Kaip tik tà akimirkà, kai ji, eidama nuo krëslo iki lovos, atsuka á duris nugarà, tu privalai pasprukti. Suimk save á rankas taip, lyg turëtum eiti per javus, jau brandinanèius varpas, sergëkis, kad në smiltelë negirgþtelëtø po tavo sandalu, sulaikyk alsavimà ir kuo tyliau pasitrauk ið slëptuvës. Prieðkambaris skendi prieblandoje, blanki vienintelës deganèios lempos ðviesa nesiekia slenksèio. Dël to neabejoju, jog Nisija tavæs nepastebës, bet jau rytoj bus dar vienas pasaulyje þmogus, kuris supras mano susiþavëjimà ir nebesistebës mano entuziazmo protrûkiais. Na ðtai pagaliau ir diena blësta, saulë tuoj varys savo ristûnus atsigerti Hesperijos64 vandenø, paèiame pasaulio pakraðtyje, uþ stulpø, kuriuos kadaise pastatë mano pro- tëvis; taigi gráþk á slëptuvæ, Gigai; nors laukimo valandos ir prailgs, bet prisie- kiu auksinëmis Eroto strëlëmis: tu nesigailësi, kad tuðèiai praleidai laikà! Tai pasakæs, Kandaulas paliko Gigà kiûtoti uþ durø. Jaunojo karaliaus patikëtinis, priverstas laukti vëlyvo vakaro, leido mintims laisvai skrajoti. Suprantama, Gigo padëtis buvo labai keista. Jis mylëjo Nisijà kaip tolimà þvaigþdæ, be vilties sulaukti atsako; átikëjæs, jog bet kokie bandymai bûtø beprasmiðki, jis nedëjo në menkiausiø pastangø, kad bent kiek suartëtø su Nisija. Ir vis dëlto, nelauktai susiklosèius netikëtoms aplinkybëms, jam lyg ið dangaus nukrito lobiai, skirti vien tik meiluþiams ir sutuoktiniams; iki ðiol Gigas ir Nisija nei þodeliu, nei þvilgsniu nebuvo persimetæ, karalienë në ne- numanë, kur jis dabar yra, nors jau greitai jos groþybës Gigui nebebus pa- slaptis. Tai bent padëtis! Tu slapta myli moterá, kuri visiðkai tavæs nepaþás- ta, ir jos vyras, drakonas, kuris turëtø budriai saugoti prieigas, tave iki vedy-

63 Anot legendos, ðimtaakis milþinas Argas turëjo akis visame kûne. 64 Atlanto vandenynas uþ Gibraltaro sàsiaurio; manyta, kad ten, pasaulio pakraðty, yra nimfø Hesperidþiø stebuklingasis sodas. Mitas skelbë, kad sàsiauris, pavadintas Heraklio stul- pais, atsirado, kai ðis garsus herojus praskyrë uolas. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 71

binio miegamojo durø palydi – tai ar èia nëra kuo stebëtis ir dël ko jausti 71 dëkingumà likimui? Jis tebebuvo ásigilinæs á ðiuos apmàstymus, kai iðgirdo grindø plokðtëmis ataidint þingsnius. Bet dar tik vergai atëjo á lempà ápilti aliejaus, ámesti á smilkykles kvepalø ir þarijø, dailiai ant karaliðkøjø patalø iðdëlioti purpu- rinius ir ðafraninius ëriukø kailius. Lemtingoji valanda artëjo, ir Gigas jautë, kaip daþnëja jo ðirdies dûþiai ir kraujas gyslose vis smarkiau tvinkèioja. Jis buvo linkæs ið slëptuvës pasi- traukti, kol dar neatëjo karalienë, vëliau Kandaului pasakytø, jog Nisijà matë, jos groþá visaip liaupsintø, galbût karaliø átikintø, kad ið tiesø slëptuvëje lindëjo. Tegu Gigas ir pasiþymëjo laisvo elgesio pomëgiu, bet nestokojo ir takto, taigi jam buvo ðlykðtu vogti malonumà, dël kurio, jei ðis bûtø pasiekiamas laisvu susitarimu, ir gyvenimà paaukotø. Vyro bendrininkavimas tokià vagys- tæ darë dar niekingesnæ, ir Gigas svajojo apie laimæ visai kitokiomis aplinky- bëmis pamatyti tà Azijos groþio stebuklà. Suprantama, ir pavojaus baimë, pri- paþinkime tai kaip tikri istorikai, turëjo átakos jo moralinëms abejonëms. Ðiaip jau Gigas nestokojo dràsos: jis, apsiginklavæs strëline ir lanku, ásilipæs á karo veþimà iðdrástø mesti iððûká narsiausiems kovotojams, o medþioklëje në ne- mirktelëjæs pultø Kalidono ðernà ar Nemëjos liûtà, bet dabar jo neryþtingumà paaiðkino meilë graþiai moteriai, vien mintis apie dirstelëjimà á jà pro durø plyðelá këlë drebulá. Kas gi galëtø pasipuikuoti visomis dràsos atmainomis? Juk Gigas suvokë, kad neliktø nenubaustas, jei Nisija já, bejëgá, uþkluptø. Kita vertus, ðis nuotykis galëjo lemtingai pakeisti visà jo gyvenimà – jeigu tik akimirkà jos veidà matæs prarado dvasinæ ramybæ, tai kas atsitiks, kai pamatys ðá tà daugiau? Ar apskritai bebus ámanoma gyventi, jeigu jo svajones papildys vaizdiniai nuostabaus kûno, atrodo, sutverto tik nemirtingiesiems buèiuoti? Kuo jis taps, jei nebepajëgs paslapèia sutramdyti savo aistros, kaip iki ðiol jam tai pavykdavo? Ar jis nesurengs prieð visà Lydijos karaliaus dvarà pajuokos verto savo beprotiðkos meilës spektaklio, ar pavyks jam ið karalienës iðmelsti nors laðà kad ir paniekinamo gailesèio? Tokios pasekmës jam atrodë labiausiai tikëtinos, nes ir Kandaulo, teisëto Nisijos vyro, ðaltas protas nesugebëjo at- sispirti to antþmogiðko groþio sukeltam svaiguliui – taip, apsvaigo protas to paties nerûpestingo jauno karaliaus, kuris iki ðiol ið meilës tik ðaipydavosi, juk jam uþ viskà svarbesni buvo paveikslai ir skulptûros. Ðie Gigo apmàstymai buvo labai iðmintingi, bet visiðkai nenaudingi, nes kaip tik tuo metu Kandaulas áëjo á kambará ir, perþengdamas slenkstá, vos girdimai, bet aiðkiai sukuþdëjo: „Kantrybës, mano vargðe Gigai, Nisija tuoj ateis!“ Kai Gigas ásitikino, kad trauktis jau per vëlu, ankstesnës jo mintys bemat iðgaravo, juk jis buvo karðtas jaunuolis ir jau nekantriai troðko pamatyti tà groþio spektaklá, kurá jam surengë Kandaulas. Bet ið dvideðimt penkeriø me- tø gvardijos kapitono, lyg ið praþilusio filosofo, dar negalima reikalauti kokio

nors vidinio grieþtumo. Karalius Kandaulas . Pagaliau ðvelnus drabuþiø klosèiø ðlamëjimas, pasigirdæs ásivieðpatavu-

sioj kapø tyloj, praneðë, kad karalienë jau ateina. Ji, tarytum skambant ið- AUTIER kilmingai odei, ðokio þingsniu lengvai perþengë talamo slenkstá, virpantis G nuo jos plevësuojanèiø ðydo klosèiø oras dvelktelëjo Gigui á skruostà, net silpna pasidarë, tad Gigas turëjo atsiremti á sienà, kad stiprus jausmø ant- HÉOPHILE

plûdis nepakirstø kojø. Taèiau jam pavyko suimti save á rankas, prisiartinti T 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 72

72 prie plyðelio duryse ir ásitaisyti taip, kad jo þvilgsnis nepraleistø niènieko, kas vyks scenoje. Nisija priëjo prie dramblio kaulo suolelio ir, imdama uþ bumbuliukø, pra- dëjo ið plaukø traukioti smeiges, laikanèias jos ðydà; Gigas ið tamsios slëptu- vës, kurioje tûnojo susigûþæs, galëjo kuo ádëmiausiai apþiûrëti tà graþø ir kupinà didingumo veidà, kurá anksèiau tik probëgðmais matë: iðlakus kaklas, plonas ir stangrus, kuriame Afroditë maþuoju pirðteliu ábrëþë tris vos paste- bimas raukðleles, jas mes dar ir ðiandien vadiname Veneros karoliais; ant pakauðio, balto kaip alebastras, raitosi ðelmiðkos ir nepaklusnios garbanëlës; lyg pasidabrinti peèiai kyla ið chlamidos iðkirptës kaip mënuliai, iðnyrantys ið tirðto debesies. Kandaulas, ant pagalvëliø prigulæs ir dþiaugsmingai á savo þmonà þiûrëjæs, vos garsiai neprasitarë: „Gigas, kuris atrodë toks abejingas, atsainus ir uþsispyræs, dabar turëtø bûti mano tiesa bent perpus átikintas.“ Karalienë, atidariusi skrynelæ, padëtà ant staliuko, stovinèio ant vienos naguotos liûto kojos, pradëjo nusiiminëti sunkias apyrankes ir brangakme- niø vërinius, ir kai tuos lobius á skrynelæ dëliojo, Gigui pasimatë jos nuogos rankos, tokios baltos ir grakðèios, tarsi Heros, Olimpo karaliaus Dzeuso þmo- nos ir sesers. Kad ir kokie brangûs atrodë papuoðalai, jie në ið tolo nebuvo verti þavumo tø vietø, kurias dengë, ir jei Nisija bûtø koketë, pagalvotum, jog papuoðalus uþsideda tik tam, kad meiluþiai maldautø juos nusiimti. Þiedai ir kaltiniai papuoðalai paliko ant jos gleþnos ir ðvelnios lyg lelijos odos vos matomus roþinius áspaudus, kuriuos karalienë smulkutës rankos plonyèiø pirðtø apvalutëmis pagalvëlëmis ëmë masaþuoti, kad kuo greièiau iðnyktø. Paskui ji grakðèiu judesiu paskleidë plaukus, lyg balandis savo plunksnas sniege papurtë, ir jie, smeigtukø jau neprilaikomi, nuslydo per jos nugarà ir krûtinæ ámantriomis spiralëmis, kaip hiacintø gëlynas praþydo; ji dar kelias akimirkas iðsidraikiusias sruogas glaustë, kad sudarytø plaukø visetà. Ne- galëjai atsiþavëti, kai auksiniø plaukø ðaltinëliai sruvo tarp jos sidabriniø pirðtø, o paskui rankos gracingai, it gerviø kaklai, suko plaukus á kuodà. Jeigu jums bent kartà pasitaikë matyti tas nuostabias etruskø juodàsias vazas, iðmargintas raudonais pieðiniais, vaizduojanèiais vadinamojo graikø tualeto scenas, tai galësite apytikriai ásivaizduoti, kokia grakðti tuo metu bu- vo Nisijos poza, ji ir mûsø dienø dailininkams ir skulptoriams suteiktø entuziastingo kûrybinio polëkio. Karalienë, susitvarkiusi plaukus, atsisëdo ant dramblio kaulo suoliuko ir pradëjo atriðinëti koturno65 mazgelius. Nors mes, avëdami tuos siaubingus savo batus, ir esame ásitikinæ, kad dëvime puikø apavà, bet ið tiesø tà absur- dà pralenkia tik kiniðki pusbaèiai, o mes jau net pamirðome, kaip atrodo þmo- gaus pëda. Nisijos pëda buvo kaip reta grakðti, net jeigu jà vertintume pagal grieþèiausius senovës Graikijos ir Azijos groþio kriterijus. Didysis pirðtas, lyg paukðèio nykðtys, ðiek tiek atðlijæs, kiti pirðtai uþ já ilgesni, sudaro darnià simetrijà; nagai apvalûs ir blizga kaip agatai, kulkðnys plonos ir kuplios, kul- nas – truputá roþinio atspalvio, vargu ar toje pëdoje surastum koká nors trû- kumà. Blauzda buvo glotniai apvali, nuo jos lempos ðviesa atsispindëjo tartum nuo poliruoto marmuro – niekur negalëjai áþvelgti duobuèiø ðeðëliø. Gigas, visiðkai pasinëræs á stebëjimà ir jau suprasdamas, kas ið tiesø ga-

65 Graikø antikos laikø atviri sandalai, kuriø puoðnûs raiðèiai buvo vyniojami beveik iki keliø. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 73

lëjo ávaryti Kandaulà kone á beprotybæ, pagalvojo: jei jau dievai jam patikëjo 73 toká lobá, tai karalius privalëtø ir þinoti, kaip já pridera saugoti. – Nagi! Nisija, ar dar neateinate ðalia manæs atsigulti? – paklausë Kan- daulas; karalienë neskubëjo, o jis norëjo sutrumpinti Gigo budëjimo laikà. – Taip, mano brangusis valdove, að tuoj baigsiu, – atsakë Nisija. Ji atsegë kamëjà, kuri ant peties prilaikë jos virðutiná apdarà, – beliko tik tunikà nusimesti. Gigas, tûnodamas uþ durø, juto, kaip smilkiniuose tvink- èioja kraujas, o ðirdis dauþosi taip stipriai, jog atrodë, kad jà gali iðgirsti þmo- nës kambaryje; kapitonas, norëdamas uþslopinti tà dunksëjimà, prispaudë prie krûtinës delnà, ir kai Nisija grakðèiu nerûpestingu judesiu atsegë tu- nikos dirþà, Gigui pasidingojo, kad susijaudinimas kojas jam pakirs. Nisija, gal instinktyvia nuojauta, gal jautria oda, dar niekada nepaliesta svetimo þvilgsnio, átarusi ar gal net pajutusi, kad yra susiþavëjusiø akiø nu- þiûrima, staiga suabejojo, ar nusimesti tunikà, paskutinæ drovumo apsaugà. Jos peèiai, krûtys ir nuogos rankos du ar tris kartus nervingai virptelëjo, lyg prie jos kûno bûtø sparneliu ðvelnutëliai glustelëjusi naktinë plaðtakë ar kaþkieno áþûlios lûpos bûtø ið prieblandos artëjusios. Pagaliau ji, atrodo, pasijuto saugi ir nusimetë tunikà: baltoji jos kûno poema akimirksniu nutvilkë stebëtojo ðirdá ir protà visu puikumu, tarsi nutraukus uþ- dangalà nuo deivës statulos per ðventyklos atidarymà. Ðviesa, net virpuliuoda- ma ið malonumo, uþliejo dailø moters kûnà; spinduliai, uþmirðæ graþinti auk- sines urnas, sages su brangakmeniais ir þalvarinius trikojus, apðvietë tik Nisijà, visa kita paliko prieblandoje. Jeigu bûtume Periklio laikø graikai, galëtume pasimëgaudami liaupsinti tas vingrias gyvatiðkas linijas, elegantiðkus álinkius, lyg nusvidintus ðonus, tas krûtis, kurios Hebei66 galëtø bûti formomis taurëms lieti, bet ðiø laikø dorovës nuostatai neleidþia tokiø dalykø apraðinëti; tai tik plunksnai neatleidþiama to, kas nedraudþiama skulptoriaus kaltui, be to, pri- paþinkime, yra dalykø, kuriuos gerai apraðyti ámanoma tik marmure. Kandaulas ðypsojosi iðdidaus pasitenkinimo ðypsena. Nisija, susikryþia- vusi rankas ant krûtinës, skubiu þingsniu, lyg gëdydamasi, kad gimë tokia graþi, nors buvo tik mirtingo vyro ir moters duktë, nuskubëjo link lovos; prieð atsiguldama á patalus ðalia savo karaliðkojo vyro, staiga gráþtelëjo atgal ir pro durø plyðelá pamatë þëruojanèià, lyg Rytø legendø karbunkulas, aká. Supran- tama, kalbos apie jos dvigubais vyzdþiais akis ir gandai apie stebuklingà ak- mená, iðimtà ið drakono galvos, buvo netiesa, taèiau negalime abejoti, kad ji tarsi þalsvai ðvytinèiu katës ar tigro þvilgsniu gebëjo skvarbyti sutemas. Ir jos balsas, beveik kaip stirnos, kuriai á ðonà sminga strëlë þaliuose tan- kumynuose, jau ëmë sprûsti ið gerklës, taèiau Nisijai uþteko valios susitvar- dyti ir ji atsigulë ðalia Kandaulo ðalta kaip gyvatë mirties atspalvio þibuok- lëmis patamsintais skruostais ir lûpomis; joks raumenëlis, jokia veido gyslelë në nevirptelëjo, galiausiai lengvas ir vienodas alsavimas turëjo vyrà

átikinti, kad Morfëjas lipnios aguonø sunkos jai ant akiø vokø uþlaðino. Karalius Kandaulas . Ji viskà atspëjo ir suprato. AUTIER G

66 Dzeuso ir Heros duktë, jaunystës deivë, Heraklio dangiðkoji þmona. Jos pareigos Olimpe – HÉOPHILE

paduoti dievams amþinosios jaunystës nektaro ið taurës, padarytos pagal Afroditës krûties formà. T 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 74

74 Ketvirtas skyrius

Nors Gigà smarkus drebulys krëtë ir jis jautësi lyg pakvaiðæs, bet ið slëp- tuvës miegamajame traukësi tiksliai prisilaikydamas Kandaulo nurodymø, ir jei Nisija, jau uþkëlusi kojà ant lovos kraðto, nebûtø lemtingai pasukusi galvos ir pastebëjusi, kaip kapitonas bëga, tai karalienë niekada nebûtø suþinojusi, kad jos teisëtas vyras labiau aistringas, nei garbingas, þmonos moteriðkas groþybes su purvais sumaiðë. Jaunasis karys, gerai þinojæs visus rûmø uþkaborius, nesunkiai rado ið- ëjimà. Paklaidþiojæs po visà miestà neþinia kur vedanèiu þingsniu, lyg bepro- tis, atsibastæs ið Antikiro67 pusiasalio, bet atpaþinæs budintá prie miesto var- tø sargybiná, papraðë, kad já iðleistø, ir iðëjo pasivaikðèioti po laukus. Galva ûþë, skruostai liepsnojo lyg nuo karðtinës, jis sunkiai alsavo, pagaliau iðsi- tiesë ant drëgnos nuo nakties aðarø þolës, kad ðiek tiek atsivësintø, bet pro tankias þoles ir pipirnes iðgirdæs ið paunksnës atsklindant sidabriná naja- dës68 niûniavimà, jis atsikëlë ir nuþingsniavo á balso pusæ, atrado ðaltiná, pa- nardino iki peèiø rankas á kriðtolinæ jo versmæ, apsiprausë veidà ir iðgërë kelis gurkðnius ðalto vandens, kad bent kiek numaldytø tà svilinantá vidiná karðtá. Jei kas nors toje blankioje þvaigþdþiø ðviesoje bûtø já pamatæs, tai veikiausiai bûtø supainiojæs su Narcizu, besigainiojanèiu savo atvaizdà, de- ja, Gigas, ne save buvo taip ásimylëjæs. Jis niekaip negalëjo galutinai atsipeikëti. Anàsyk netikëtai pamatyta Ni- sija já apsvaigino lyg á tarpuaká smogusi raityta þaibo strëlë, kaip ðviesos sûkurys pro já pralëkë, ir jau tada Gigas suprato, kad visà gyvenimà nebe- sugebës uþmirðti to vaizdinio. Dabar meilë suþydëjo taip staiga, kaip tos gë- lës, kurios akimirksniu iðsiskleidþia. Kaip nors tramdyti aistrà nuo ðiol pasi- darë neámanomas dalykas. Argi priversi purpuru nusidaþiusias bangas, ku- rias Poseidonas savo tridanèiu iðkedeno, nesidauþyti putotomis keteromis á pakrantës uolynus, bet ramiai vartytis baltuose smëlio pataluose. Gigas jau nebebuvo savo jausmø ðeimininkas, jis iðgyveno tà stingdanèià neviltá, kurià patiri, kai skrieji karo veþimu ir matai, kad tavo ristûnai, pasibaidæ ir pasi- daræ visiðkai nevaldomi, lekia beprotiðkais ðuoliais link prarajos, kurios dug- nas nusëtas uolomis. Ðimtai tûkstanèiø minèiø pakrikais spieèiais galvoje sukosi: tai jis kaltino likimà ir keikë motinà, kam leido iðvysti dienos ðviesà, tai priekaiðtavo dievams, kad gimë ne sosto paveldëtoju, tuomet jam bûtø atsivërusi reali galimybë vesti satrapo dukterá. Aitrus kartëlis ëdë jam ðirdá – Gigas pavyduliavo karaliui. Tà akimirkà, kai tunika, lyg po skrydþio ant þolës tupiantis baltas balandis, nusklendë Nisijai po kojø, Gigui pasidingojo, kad ji priklauso jam, bet Kandaulas jà at- ëmë ið jo. Iki to laiko Gigas savo meilës svajonëse nesuteikdavo itin reikð- mingo vaidmens Nisijos sutuoktiniui, karalienë jo mintyse gyveno kaip gry- niausia abstrakcija, atvirai dar neparodþiusi intymiø dalykø, kuriø nesi- varþoma tik santuokoje, todël ðie kartûs ir skausmingi tiems, kurie pamils- ta moterá, priklausanèià kitam vyrui... ir ið jo akiø jau nesitraukë vaizdas,

67 Antikiro pusiasalyje, prie Fokidës, antikos laikais augintos iðtisos èëro (Helleborus olympi- cus) plantacijos, manyta, kad ðis nuodingas augalas gydo nuo beprotybës. 68 Ðaltinio dievybë. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 75

kaip ðviesiaplaukë Nisijos galva, it trapi gëlë, svyra prie plataus rudagalvio 75 Kandaulo peties, ir tai audrino jo ánirðá. Tik kokiai minutei sugráþdavæs blaivus protas jau negalëjo priversti susitaikyti su padëtimi, kuri kitaip ir negalëjo susiklostyti, ir Gigas jautë, kaip sieloje gimsta niekuo nepateisina- ma neapykanta valdovui. Dabar Kandaulo sprendimas leisti Gigui dalyvau- ti karalienës nusirengimo rituale atrodë kaip þeminanti patyèia, ðlykðti iki rafinuoto þiaurumo, nes kapitonas visai pamirðo, kad karalius niènieko negalëjo þinoti apie jo meilæ karalienei ir ieðkojo tik patikëtinio, kurá vertino kaip moterø groþio þinovà, pagarsëjusá, beje, ir lengvabûdiðku elgesiu. Tai, kà bûtø galima laikyti dideliu pasitikëjimu ir malone, pavirto á mirtinà áþei- dimà, kuris jau kurstë mintis apie kerðtà. Juk scena, kurios nebyliu liudyto- ju Gigas pabuvo, rytoj neiðvengiamai turës pasikartoti, ir vos apie tai jis pagalvojo, lieþuvis pridþiûvo prie gomurio, kaktà iðpylë ðaltas prakaitas, o ranka konvulsyviai ásikibo á dviaðmenio kalavijo rankenà. Vis dëlto nakties vësa, pati geriausia patarëja, já ðiek tiek nuramino, Gi- gas sugráþo á Sardus anksèiau, negu iðauðæs rytas bûtø galëjæs já iðduoti, pa- rodyti retiems praeiviams ir vergams, atsikëlusiems ûkio darbø dirbti, jo vei- do blyðkumà ir netvarkingà aprangà. Gigas kankinama ðirdimi nuëjo á sar- gybos postà, uþ kurá rûmuose buvo atsakingas. Beveik neabejojo, jog Kan- daulas netrukus ir vël já pasiðauks; kad ir kokie kerðtingi jausmai já tuo me- tu draskë, Gigas nesijautë uþtektinai galingas, kad iðdrástø parodyti savo pyktá karaliui, ir jeigu ðis vël bûtø liepæs pabûti patikëtiniu, kurio vaidmuo dabar jam këlë tik siaubà, Gigas niekaip nebûtø galëjæs atsisakyti. Atëjæs á rûmus, jis susirado vietà ant laiptø vestibiulyje, apkaltame kiparisu, atsisë- do, atsirëmë á kolonà ir, teisindamasis, kad pavargo nuo ilgo budëjimo, uþsi- traukë ant galvos apsiaustà ir ruoðësi neva snûstelëti, nes norëjo iðvengti pokalbiø su kitais sargybiniais. Kad ir kaip baisiai naktis praëjo Gigui, në kiek ne maloniau jà praleido ir Nisija, jai në akimirkai nekilo abejoniø, kad stebëtojà miegamajame paslëpë pats Kandaulas. Karaliaus atkaklumas, kai jis praðydavo, kad þmona taip aklinai nesidangstytø veido, dievø tam ir sukurto, jog þmonës juo þavëtøsi, apmaudas, susikaupæs dël grieþtø atsisakinëjimø pasirodyti apsirengus grai- kiðka maniera per visuotinius aukojimus ir vieðas iðkilmes, paðaipos, kuriø jis niekada neðykðtëdavo vadindamas jos elgesá laukiniu ir barbariðku, kara- lienei daugiau negu átikinamai liudijo, kad jaunasis Heraklidas, kuriam do- rovingumas rûpëjo ne daugiau nei pirmam pasitaikiusiam Atënø ar Korinto skulptoriui, kaþkam suteikë leidimà susipaþinti su paslaptimis, kuriø ap- skritai niekas neturi teisës þinoti. Jei pats karalius nepamalonintø, niekam neuþtektø dràsos ryþtis tokiam dalykui, nes uþ slaptà stebëjimà mirties bausmë bûtø neiðvengiama. Kaip lëtai jai slinko tos niûrios valandos! Kaip nerimastingai ji laukë, kol

rytmetys ámaiðys savo pilkðvø atspalviø á gæstanèios lempos ðviesos atðvai- Karalius Kandaulas . tus! Jai atrodë, kad Apolonas daugiau nebeálips á savo veþimà ir kad kaþkie-

no nematoma ranka sustabdë saulës laikrodþio smilèiø byrëjimà. Ir ði nak- AUTIER tis, trumpa kaip ir visos kitos, jai, pasirodë, tæsësi lyg poliarinës Kimerijos G tamsumos gerà pusmetá. Šitaip ji laukë ryto – sugniuþdyta, sustingusi kaip akmuo nedráso në krus- HÉOPHILE

telëti ðalia Kandaulo, baimindamasi, kad tik jis prie jos neprisiliestø. Iki ðiol T 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 76

76 ji ir nejautë ypatingai karðtos meilës Mirso sûnui, bet, kaip pridera garbin- gai þmonai santykiuose su vyru, puoselëjo ðiam tikrà pagarbà ir giedrà ðvel- numà, nors karaliaus pernelyg laisvos paþiûros, bûdingos graikams, á paproèius labai daþnai jà piktindavo, o jo supratimas apie drovumà kaip die- na nuo nakties skyrësi nuo jos ásitikinimø, ir ðtai dabar karalienë, taip giliai áskaudinta, vyrui bejuto vien ledinæ neapykantà ir gaiþià paniekà, net mintis apie jo glamones atrodë baisesnë uþ mirtá. Tokio paþeminimo negalima atleisti, nes barbarø tautø, ypaè persø ir baktrø, þmogui yra didelë gëda, jei já – nesvarbu, moterá ar vyrà, – praðalaitis nuogà pamato. Pagaliau Kandaulas atsikëlë, ir Nisija, taip pat pakirdusi ið apsimestinio miego, skubiai iðëjo ið to, jos akimis þiûrint, iðniekinto miegamojo, lyg jame naktá bûtø vykusios bakchanèiø ar kurtizaniø orgijos. Ji tiesiog troðko dau- giau nebekvëpuoti tuo uþterðtu oru ir, kad galëtø netrukdoma pasinerti á sielvartà, bëgte nubëgo á savo pagrindinius apartamentus moteriðkoje rûmø pusëje; pliaukðtelëjusi delnais susikvietë verges, liepë jai ant rankø, peèiø, krûtinës bei viso kûno iðpilti begalæ àsoèiø vandens, lyg tas apvalantysis ri- tualas galëtø nuplauti purvus, kuriais jos kûnà suterðë Gigo akys. Paëmusi ið tarnaièiø pûkuotà rankðluostá, sugërusá paskutinius maudynës laðus, ji ðluostësi kûnà taip energingai, jog atrodë, kad nutrintomis vietomis slenka švelnaus atspalvio purpurinis debesis. „Tuðèiai piltum ant manæs visø upiø ir ðaltiniø vandenis, Okeanà iki paskutinio jo laðo, – numetusi drëgnus rankðluosèius ir iðsiuntusi tarnaites, ji leidosi á apmàstymus, – nuo to tikrai nepasidaryèiau ðvaresnë. Toks pur- vas nuplaunamas tik krauju. Ak! Tas þvilgsnis, tas þvilgsnis ásirëþë man á atmintá, jis mane tebeglosto, slegia ir degina lyg Neso69 tunika, iðmirkyta pûlingame kraujyje. Að po drabuþiais jauèiu lyg nuodais iðteptà audeklà, kurio neámanoma atplëðti nuo kûno. Veltui apsivilkèiau daugiau drabuþiø, vienus ant kitø, rinkèiausi dar maþiau permatomus audinius, dar tankes- nius ið paèiø tankiausiø apsiaustø, vis vien ant mano nuogo kûno liktø ðitas gëdos drabuþis, nuaustas ið svetimavimo ir begëdiðkumo þvilgsniø. Nuo pat tos valandos, kai ið garbingø mano motinos ásèiø atëjau á ðá pasaulá, perniek mane auklëjo taip grieþtai, apgaubæ, tarsi egiptieèiø deivæ Izidæ, aklinu ðydu, kurio nieks negalëjo në kraðtelio kilstelëti, uþ toká áþûlumà nesumokëjæs gyvybe; perniek mane augino kuo toliau nuo bet kokios nepadorios aistros, bet kokios neðvankios minties, tuðèiai likau në akyse neregëjusi jokio vyro, tyra kaip sniegas, kuriame net erelio nagas negali palikti áspaudo, nes kal- nas, juo apsnigtas, pernelyg aukðtai yra iðkëlæs savo virðûnæ – uþteko kaþ- kokio pusiau graiko, pusiau lydo iðkrypëliðkos uþgaidos, kad be menkiausios savo kaltës akimirksniu prarasèiau metø metus brandintà kuklumà ir ty- rumà. Nekalta ir iðniekinta, paslëpta nuo þmoniø akiø ir vis dëlto iðstatyta visuotinei apþiûrai... ðtai kokià nedalià uþtraukë man Kandaulas! Kas gali pasakyti, ar Gigas ir kareiviai, kur nors susëdæ ant rûmø slenksèio, jau da-

69 Pagal vienà mito versijà, kentauras Nesas padëjo Herakliui ir jo þmonai Dejanirai per- sikelti per Eveno upæ. Pirmas perplaukæs á kità krantà, bandë iðprievartauti Dejanirà. Iðgirdæs ðauksmus, Heraklis paleido strëlæ, iðmirkytà hidros kraujyje. Prieð mirtá Nesas nusprendë at- kerðyti ir pasakë Dejanirai, kad jo krauju permirkusi tunika turi stebuklingø savybiø, gali visiems laikams pririðti vyro ðirdá. Kai Heraklis tà tunikà apsivilko, ji prilipo prie kûno. He- rojus, kankinamas baisiø skausmø, gyvas uþðoko ant laidojimo lauþo. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 77

bar nesiruoðia aptarinëti mano groþybiø? Kokia gëda! Kokia negarbë! Du 77 vyrai tuo paèiu metu matë mane nuogà ir abu tebesidþiaugia vaiskiàja saulës ðviesa! Kuo gi dabar Nisija skiriasi nuo paèios begëdiðkiausios he- teros, nuo paèios ðlykðèiausios kurtizanës? Ðis kûnas, kurá puoselëjau tik tam, kad bûtø vertas tapti tyros ir kilnios sielos buveine, pasidarë paskalø tema, jis aptarinëjamas kaip koks paleistuvystës stabas, atbogintas ið Si- kiono ar Korinto, jis tai pagiriamas, tai iðpeikiamas: koks puikus petys, kokia daili ranka, tik truputá per liesa, kaip tau atrodo, bièiuli? Vien nuo tokios minties mano ðirdies kraujas ið gëdos suplûsta á skruostus. O groþi, pra- þûtingoji dievø dovana! Kodël nesu kokio nors skurdþiaus, kalnø oþkaganio þmona? Tokio vyro, kuris laikosi naiviø ir paprastø paproèiø! Jis niekada, net tokio pat piemens kaip jis, nepaslëptø po savo lûðnos slenksèiu, nesuterðtø kuklaus þmogaus garbës! Mano perkaræs kûnas, uþleista ðukuosena, nuvytæs nuo saulës ádegio veidas bûtø apsaugoti nuo pajuokos ir mano gëdingas bjau- rumas neverstø manæs raudonuoti. Kaip dabar, po praëjusios nakties, að iðdrásiu tiesi ir iðdidi praeiti pro ðiuos vyrus, kai po tunika jau nëra nieko, kas nebûtø þinoma ir vienam, ir kitam? Krisèiau negyva ið gëdos tiesiai ant grindinio! Kandaulai, Kandaulai, vis dëlto turëjau tavo akyse uþsitarnauti daugiau pagarbos, juk nepadariau nieko, uþ kà galëtum mane taip paþe- minti. Ar esu viena tokiø þmonø, kuriø rankos gebenëmis apvynioja vyro kaklà ir kurios labiau primena verges, ásigytas uþ pinigus, kad teiktø ðei- mininkui malonumà, negu padorias ir aukðtos kilmës moteris? Ar að kada nors laikiau rankoje lyrà, po vakarienës giedojau meilës himnus, ar drëg- nomis nuo vyno lûpomis, nuogais peèiais ir galva, vainikuota roþëmis, ar kokiu nors neðvankiu poelgiu kada nors suteikiau progà traktuoti mane kaip meiluþæ, kuri po puotos rodoma girtuoklysèiø bendrams?“ Kai Nisija ðitaip sielvartavo, stambios aðaros upeliais ið akiø sruvo, kaip lietaus vanduo ið melsvos lotoso þiedo taurës po smarkios liûties, ir, nutekë- jusios jos blyðkiais skruostais, laðëjo tiesiai ant jos dailiøjø bejëgiðkai nu- leistø ir apmirusiø rankø, tiðko á delnus, primenanèius apskabytas ir nulei- pusias roþes; nevilties paralyþiuotas protas nesiuntë në menkiausio nervinio impulso, liepianèio bent maþajam pirðteliui krustelëti. Netgi Niobë, stebë- jusi, kaip jos keturiasdeðimtasis ir paskutinis vaikas, pervertas Apolono ir Dianos strëliø, sukniumba, neatrodë tokia nusiminusi ir bet kokià viltá pra- radusi. Bet netrukus ji, vaduodamasi ið ðio neviltingo sàstingio, ëmë raièio- tis ant grindø, persiplëðë drabuþius, apsibarstë pelenais savo graþiuosius, bet jau sutarðytus plaukus, trûksmingai kukèiodama susidraskë nagais krû- tinæ bei skruostus ir atsidavë visiems tiems rytietiðkiems skausmo raiðkos siautuliams, o apmaudas, gëda, áþeistas iðdidumas ir kiti nemalonûs iðgyve- nimai, taip áaudrinæ jos sielà, ragino karalienæ smurtauti. Jos didþiavimasis visu savo gyvenimu buvo sutryptas, sumaiðytas su þemëmis, bet mintis, kad

jai ið tiesø nëra ko sau paèiai prikiðti, në per trupinëlá neguodë. Kaip pasakë Karalius Kandaulas . vienas poetas, tik nekaltasis jauèia sàþinës priekaiðtus. Ji atgailavo uþ

nusikaltimà, kurá ávykdë kitas þmogus. AUTIER Pagaliau didþiausiomis pastangomis ji ðiek tiek susitvardë, liepë atneðti G pintines, pilnas visokiø spalvø lino, verpstes su pakulomis ir, kaip buvo ápra- tusi, paskirstë moterims darbus. Tik jai atrodë, kad vergës á jà jau visai ki- HÉOPHILE

taip þiûri ir nebejauèia jai tokios baimingos pagarbos kaip anksèiau. Kara- T 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 78

78 lienës balsas jau nebeskambëjo taip pasitikinèiai, jos eigastis pasidarë kaþ- kokia minkðta ir baiminga, tarsi sëlinanti – Nisijos dvasia buvo galutinai sugniuþdyta. Be abejonës, jos nuogàstavimai buvo perdëti ir jos dorovingumas dël áþû- laus Kandaulo akibrokðto nepatyrë jokios regimos þalos, bet idëjø, gautø dar su motinos pienu, imperija yra nenugalima, o Rytø tautos kûno tyrumui suteikia beveik neásivaizduojamà reikðmæ, ko Vakarø þmonës beveik negali suprasti. Jeigu Baktrijoje, Megabazo pilyje, koks nors vyras norëtø uþkal- binti Nisijà, tai jis turëtø prieiti nudelbæs akis á þemæ, ðalia stovëtø du eu- nuchai, pasirengæ durklais persmeigti vyrui ðirdá, jei jis áþûliai pakeltø galvà ir pasiþiûrëtø á princesæ, net jei jos veidas bûtø uþdengtas. Taigi jûs dabar nesunkiai suprasite, kad ðitaip iðauklëtai moteriai Kandaulo poelgis turëjo bûti mirtinas paþeminimas, nors èiabuviø jis bûtø traktuojamas tik kaip ne itin padorus lengvabûdiðkumas. Taip Nisija tuètuojau pasiryþo atkerðyti, ir bûtent tai jai suteikë stiprybës susitvardyti ir sulaikyti staiga iðniekinto drovumo ir gëdos riksmà, kuris jau verþësi ið lûpø, kai ji atsisukusi pamatë tamsoje blizgantá Gigo akies vyzdá. Ir jai nepritrûko narsos, kaip ir pasislë- pusiam pasaloje kariui, kurá netikëtai suþeidþia svaidomoji ietis, be jis, kad ir iðsigandæs, në menkiausia dejone neiðsiduoda, jog slepiasi tankioje lapijo- je ar melduose, ir nepraèiaupdamas lûpø stebi, kaip raudonos kraujo sro- velës teka jo kûnu. Jeigu Nisija nebûtø sulaikiusi to besiverþianèio riksmo, Kandaulas bûtø sunerimæs, pasidaræs atsargesnis ir jam daug sunkiau bûtø buvæ ávykdyti savo planus, gal karalius ir visai nebebûtø jø vykdæs. Ji dar gerai neapgalvojo veiklos plano, tik nusprendë, kad uþ jos paþe- mintà garbæ karaliui teks labai brangiai uþmokëti. Ið pradþiø sumetë, jog pati, paëmusi kalavijà, kuris kabo ant sienos prie lovos, savo rankomis uþ- muð Kandaulà, kai jis uþmigs. Bet jai buvo koktu susitepti rankas krauju, be to, ji baiminosi, kad mirtinam kirèiui pritrûks jëgos; nors ir buvo labai ápy- kusi, ji vis dëlto suabejojo tokiais kraðtutiniais ir moteriai netinkamais veiksmais. Staiga á galvà ðovë kita mintis ir karalienë pasiðaukë Statirà, vienà tø tarnaièiø, kurias atsiveþë ið Baktrø, tad ja labai pasitikëjo. Kambaryje nieko nebuvo, bet ji paðnibþdomis, net lûpas prie ausies prikiðusi, tarsi baimin- damasi, kad gali iðgirsti sienos, porà minuèiø patikëtinei kaþkà kalbëjo. Statira þemai nusilenkë ir tuètuojau iðëjo. Kandaulas, kaip ir visi þmonës, kuriems gresia didelis pavojus, jautësi visiðkai saugus. Jis buvo tikras, kad Gigas pabëgo niekieno nepastebëtas, ir norëjo kuo greièiau apie su niekuo nepalyginamas savo þmonos groþybes su juo pasikalbëti. Karalius tuètuojau já pasiðaukë ir nusivedë á Heraklidø kiemà. – Nagi, Gigai! – tarë linksmai. – Ar að tave apgavau? Ar dabar gailiesi, patûnojæs kelias valandas uþ tø palaimintø durø? Ar að neteisus buvau? Ar paþásti graþesnæ moterá uþ karalienæ? Jei paþásti, tai perduok jai nuo manæs ðá perlø vëriná kaip karaliðkos valdþios simbolá. – Valdove, – virpanèiu ið susijaudinimo balsu praðneko Gigas, – jokia þmogiðka esybë nëra verta, kad jà lygintum su Nisija, ir tas karalienëms skirtas perlø vërinys jai visai netinka, ji gali uþsidëti tik nemirtingøjø dievø þvaigþdþiø karûnà. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 79

– Að þinojau, kad tavo jausmø ledus iðtirpdys ðios saulës karðtis! Ar dabar 79 supranti, ið kur kyla ta mano aistra, tie kliedesiai, beprotiðki potraukiai? Juk þmogaus ðirdis nëra tokia stipri, kad iðtvertø ðitokià meilæ. Ar ne, Gigai? Meilei tiesiog reikia leisti per kraðtus iðsilieti. Skaistus raudonis uþliejo Gigui skruostus, nes jis dabar net pernelyg ge- rai suprato Kandaulo polëkius. Karalius tai pastebëjo ir pusiau juokais, pusiau rimtai pasakë: – Mano vargðas drauge, tik nebûk beprotis ir neásimylëk Nisijos, nes tai bûtø vien tuðèios pastangos. Ji – ne moteris, tik statula, kurià pamatyti pro- gà tau suteikiau. Að tau leidau perskaityti tik kelias eilutes ið tos nuostabios poemos, kurios rankraðtá saugau. Norëjau þinoti apie jà tavo nuomonæ, ir tiek. – Nëra jokio reikalo, pone, kalbëti apie mano niekingumà. Bet kartais ir patá menkiausià vergà sapnuose aplanko spindulinga ir nuostabi vizija to- buliausiø kûno formø pavidalu, ambrozija kvepianèiomis garbanomis. O að... Að tik sapnuoju atmerktomis akimis, o jûs esate tas dievas, atsiuntæs ðá sapnà. – Patylëk, – nutraukë já karalius. – Jei neuþsiantspauduosi lûpø, tai savo kailiu patirsi, kad Nisijos gerumas toli graþu neprilygsta jos groþiui. Karalius atsisveikindamas mostelëjo ranka ir skubiai nuëjo, nes dar tu- rëjo apþiûrëti antikinæ lovà, kurià padarë garsus meistras Ikmalijas ir dabar siûlë pirkti. Kai Kandaulas iðnyko ið akiø klaidþiuose rûmø koridoriuose, kaþkokia moteris, apsigobusi ilgu apsiaustu, akys vos matësi, iðëjo ið kolonos ðeðëlio, kur pasislëpusi klausësi vyrø pokalbio, ir iðkart prisiartino prie Gigo – vienà rankà uþdëjo jam ant peties, antros gestu pakvietë já kartu eiti.

Penktas skyrius

Statira atvedë Gigà prie maþø dureliø, paëmusi uþ sidabrinio þiedo, pririðto prie odinës juostos, atitraukë velkæ, ir jie pradëjo kopti iðkirstais sienoje sta- èiais laipteliais. Virðuje buvo kitos durys, moteris jas atrakino vario ir dramb- lio kaulo raktu. Kai Gigas áëjo, ji kaþkur dingo net nepaaiðkinusi, ko ið jo norëjo. Nors Gigui buvo smalsu, bet já ëmë ir nerimas; ne kaþkà jis besuprato, kà galëtø reikðti tokie paslaptingi dalykai. Jam tik pasirodë, jog ta tylioji Iridë buvo viena Nisijos tarnaièiø, o kelias, kuriuo já èia atlydëjo, vedë á karalienës apartamentus. Gigui siaubà sukëlë mintis, kad já slëptuvëje kas nors paste- bëjo ar Kandaulas iðdavë, taigi abi prielaidos atrodë visiðkai galimos. Vien nuo minties, jog Nisija viskà þino, jo veidà pylë tai karðtis, tai ledi-

nis prakaitas, bet Statira jau uþtrenkë jam uþ nugaros duris, ir kelias pasi- Karalius Kandaulas . traukti buvo atkirstas. Taigi jis áþengë á kambará, kurá temdë tankios pur-

purinës uþuolaidos, ir ðtai – akis á aká su Nisija susitiko. Jam pasivaideno, AUTIER kad prieðais pasirodë statula, tokia ji atrodë iðbalusi. Skaistumas jos veide G buvo uþgesæs, tik vos matomas roþinis atðeðëlis dar gaivino lûpas; pamëlu- sius smilkinius ðiek tiek ðvelnino keletas susipynusiø gysleliø, nuo aðarø HÉOPHILE

akiø vokai pasidarë lyg negyvi ir skruostuose ásirëþë grioveliai, o chrizopra- T 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 80

80 zo atspalvio vyzdþiai neteko raiðkumo. Bet ðitokia ji atrodë dar graþesnë ir dar labiau jaudinanti. Sielvartas jos marmuriná groþá suðildë þmogiðka siela. Karalienës drabuþiai buvo atsagstyti, tunika vos laikësi ant peties, ir Gi- go þvilgsniui atsivërë jos nuogos rankos, krûtinë bei mirtinas kaklo baltu- mas. Jos tyrumas, lyg karys, nugalëtas jau pirmoje kovoje, nuleido ginklus. Kam dar reikalingi drabuþiai, slepiantys kûno formas, tos klostëtos tunikos? Ko Gigas dar nematë? Kam saugoti tai, kas jau prarasta? Ji þengë prie Gigo ir, ásmeigusi á já valdingà þvilgsná, kupinà ir savotiðkos ðviesos, ir rûstumo, aðtriu, trûkèiojamu tonu praðneko: – Nemeluok ir tuðèiai neiðsisukinëk; kad ir nusikaltæs esi, iðsaugok bent tru- putá orumo ir neprarask dràsos – að juk viskà þinau, að maèiau tave! Neat- sipraðinëk, nesiklausysiu. Kandaulas tave paslëpë uþ durø. Ar ne taip buvo? Ir tau, be abejonës, atrodo, kad tuo viskas jau baigësi? Tavo nelaimë – að ne kokia nors graikø moteris, lengvai prieinama menininkams ir iðtvirkëliams. Nisija niekam nebus þaisliukas. Dabar yra du vyrai þemëje, vienu per daug, reikia, kad antras iðnyktø! Jei jis nemirs, að negalësiu gyventi. Tu, arba Kandaulas. Bet kaip tik tau að leidþiu likimà pasirinkti. Uþmuðk já, atkerðyk uþ mane – laimësi ir mano rankà, ir Lydijos sostà; antraip per bailø pataikûniðkumà savo valdovui uþsitrauksi staigià mirtá ir jau nieko niekada nebegalësi matyti, nes pasiþiûrëjai á moterá, á kurià neturëjai teisës þiûrëti. Bet tas, kuris ásakë, daug kaltesnis uþ tà, kuris turëjo jam paklusti. Taigi, jei tapsi mano vyru, manæs nebegalës matyti nie- kas kitas, tik tu. Todël nedelsdamas apsispræsk, nes dvejos ið keturiø mane ap- þiûrinëjusiø akiø turi uþgesti dar ðá vakarà. Jos keistas pasiûlymas apsispræsti, siaubà keliantis ðaltakraujiðkumas ir pasiryþimas veikti taip apstulbino Gigà, laukusá priekaiðtø, grasinimø ar tik audringo jausmø iðlydþio, kad jis kelioms minutëms sustingo negalëdamas praverti lûpø, mirtinai iðbalæs, tarsi ðeðëlis, parimæs prie juodosios pragaro upës kranto. – Man? Susitepti rankas valdovo krauju! Nejaugi jûs, o karaliene, rei- kalaujate, kad imèiausi tokios piktadarybës?! Að puikiai suprantu jûsø pasi- piktinimà, jis visiðkai teisëtas, bet ne nuo manæs priklausë, kad ði ðvent- vagystë ávyktø, jûs gi þinote, kokie galingi yra karaliai, jie kilæ ið dievø. Mû- sø likimai padëti po jø didingø kojø ir ne mums, paprastiems mirtin- giesiems, abejoti valdovø ásakymais. Vien jø valia, it audringas srautas uþ- tvankà, sugriauna mûsø nepaklusnumà. Maldauju, bûkite mielaðirdinga! Uþmirðkite paþeminimà, apie kurá niekas neþino ir kuris per amþius liks tamsos ir tylos kape palaidotas! Kandaulas jus brangina, jis jus tiesiog gar- bina ir ðià klaidà padarë tik ið pernelyg didelës meilës. – Jei tu sausringuose Egipto smëlynuose kalbëtum granitiniam sfinksui, turëtum kur kas daugiau vilties bûti iðklausytas. Net jei tie sparnuoti þo- dþiai nepertraukiamai skristø ið tavo lûpø iðtisà olimpiadà, vis vien negalë- tum pakeisti mano apsisprendimo. Þalvarinë ðirdis dauþosi mano marmu- rinëje krûtinëje... Mirk, arba uþmuðk! Kai saulës spindulys, kuris jau skver- biasi pro uþuolaidas, nukris prie ðito staliuko kojos, tu privalësi bûti jau apsisprendæs... Taigi að laukiu. Ir Nisija susikryþiavo rankas ant krûtinës, visa jos laikysena skleidë niaurø didingumà. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 81

Jei dar ir kas nors kitas matytø jà taip stovinèià, sustingusià ir iðblyð- 81 kusià, surauktais antakiais, sutarðytais plaukais, lyg áaugusià kojomis á grindis, pagalvotø, jog tai pati Nemezidë nusileido ant savo grifo ir dabar laukia patogios akimirkos, kad smogtø nusikaltëliui. – Niekas á tamsiàsias Hado gelmes nenusileidþia ieðkodamas malonumø, – atsakë Gigas. – Net herojai, kurie gyvena Laimingøjø salose, mielai gráþtø, jei galëtø, á savo tëvynæ dþiaugtis skaisèia dienos ðviesa. Taigi viskam, kas gyva, bûdingas savisaugos instinktas ir, jei jau turi bûti pralietas kraujas, tebûnie jis kito, bet ne mano. Be ðiø jausmø, iðsakytø su tikru antikiniu nuoðirdumu, reikëtø paminëti ir keletà kilnesniø, apie kuriuos Gigas dabar dar vengë kalbëti – jis buvo iki galvos netekimo ásimylëjæs Nisijà ir pavyduliavo Kandaului. Taigi já ne vien mirties baimë privertë imtis to kruvino darbo. Mintis, kad Nisija ir nuo ðiol priklausytø Kandaului, jam jau savaime atrodë nepakeliama, be to, ryþto Gigui ákvëpë ir tie lemtingai besirutuliojantys ávykiai. Daug ávairiø, net ðiurpiø, aplinkybiø, atrodë, klojo jam kelià, lyg galinga banga neðë já link svajoniø iðsi- pildymo, net pati Nisija tiesë rankà, kad padëtø jam uþkopti ant karaliðkos pakylos; tai Gigà privertë tiesiog negalvoti, jog Kandaulas yra jo valdovas ir ge- radarys, juk niekas negali pabëgti nuo savo lemties, kai bûtinybë viena ranka ant kelio smaigsto dyglius, o kita – sudroþia botagu, kad jus priverstø judëti. – Gerai, – tarë Nisija, – ðtai bausmës árankis. – Ir iðtraukë ið uþanèio bakt- riðkà durklà nefrito rankena, papuoðtà baltojo aukso þiedais. – Ðio durklo aðmenys padaryti ne ið þalvario, bet ið plieno, kurá labai sunku apdoroti, jie grûdinti ugnyje ir vandenyje, ir net Hefaistas nesugebëtø nukalti smailesnio ir aðtresnio ginklo. Jis metalinius ðarvus ir skydus, apmuðtus drakono oda, skrodþia kaip plonà popieriø. – Ta lemtinga akimirka, – tæsë ji vis taip sting- domai šaltakraujiškai, – išmuš, kai jis miegos. Uþmigs – ir tegu nebeatsikelia! Gigas, visai nustëræs, klausësi savo suokalbininkës, negalëjo patikëti, kad tokiam apsisprendimui ryþtøsi moteris, kuri në ðydo pasikelti neiðdrásta. – Pasala bus árengta toje paèioje vietoje, kur tas ðventvagis tave paslëpë, ir ið kur að tau buvau matoma. Artëjant nakèiai, atstumsiu durø sklendæ, paskui að nusirengsiu, atsigulsiu ir... vos tik jis uþmigs, duosiu þenklà... Ir jo- kiø abejoniø, jokio silpnadvasiðkumo! Kai pagaliau ateis tinkama akimirka, tegul nesudreba tavo ranka! Suprantu, tu dar gali persigalvoti, bandyti pabëgti, áspëti savo ðeimininkà, bet apie tai në negalvok! Nisija ypatingu bûdu ðvilptelëjo ir tuètuojau pakilo gëlëmis raðtuotas persiðkas kilimas, ið properðos iðniro keturi tamsiaveidþiai siaubûnai, apsi- rengæ ástriþai juostuotais drabuþiais, nuogos tø vyrø rankos buvo tokios rau- meningos, kad priminë gumbuotas àþuolo ðakas; storos, iðsipûtusios lûpos, aukso þiedai ðnervëse, smaili lyg vilkø dantys ir veidø buko vergiðkumo iðraiðka teikë jø iðvaizdai dar daugiau kraujà stingdanèio kraupumo.

Karalienë iðtarë keletà þodþiø Gigui nesuprantama kalba, be abejonës, Karalius Kandaulas . baktrø, ir keturi vergai pripuolë prie jaunuolio, já pakëlë ir nusineðë taip

lengvai, lyg auklë þinduklá kûdiká drabuþio sterblëje. AUTIER O kà Nisija tuo metu ið tiesø galvojo? Ar jai apie jaunàjá kapitonà, sutik- G tà prie Baktrø, atokiausioje sielos kertelëje, kurioje net paèios padoriausios moterys visada randa kà slëpti, iðliko ðioks toks prisiminimas? Gal jos troð- HÉOPHILE

kimà atkerðyti uþ suterðtà garbæ pakurstë kitas neiðsakytas troðkimas, ir jei T 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 82

82 Gigas nebûtø graþiausias Azijos jaunuolis, ar ji su tokiu pat ákarðèiu bûtø puolusi bausti Kandaulà uþ santuokos ðventumo iðniekinimà? Á tokius klausimus nëra taip lengva atsakyti, – nuo ano laiko praslinko beveik trys tûkstanèiai metø, ir kad ir kiek mes narðëme Herodoto, Efestiono, Platono, Dozitëjo, Archilocho ið Paroso, Hesichijaus ið Mileto, Ptolemëjo, Euforiono ir kitø antikos autoriø kûrinius, kuriuose bent po porà þodþiø buvo pasakyta apie Nisijà, Kandaulà ir Gigà, mums taip ir nepavyko atrasti aiðkaus atsa- kymo. Praëjo daug amþiø, þlugo daug imperijø, ir iðnykusiø tautø, jau pavir- tusiø á dulkes, paliktuose raðtuose labai sunku, gal ir neámanoma apie toká probëgðmà istorijos niuansà kà nors nauja atrasti. Galime neabejoti tik tuo, kad Nisija priëmë neatðaukiamà sprendimà, nes kruvinas kerðtas jai atrodë kaip ðventos pareigos ávykdymas. Barbarø tautø kiekvienas vyriðkis, uþklupæs nuogà moterá, besàlygiðkai pasmerkia- mas mirti. Karalienë buvo visiðkai ásitikinusi savo teisumu, tik dabar, kai apie paþeminimà joks praðalaitis neþinojo, ji galëjo ávykdyti teisingumà taip, kaip norëjo. Bausmës ðaukësi pats nusikaltimas, bet karalienës valia Kan- daulo ðventvagiðko sumanymo nuolankus vykdytojas tapo sumanytojo budeliu. Ranka baudë galvà. Tamsiaodþiai siaubûnai uþdarë Gigà tamsiausiame rûmø kampelyje, ið kur buvo neámanoma pabëgti, o ðauksmø niekas negirdëtø. Dienà jis praleido apimtas baisaus nerimo, kaltino laikà, kad jis lyg ap- ðlubæs tai vos velkasi, tai, atrodë, vël strimgalviais lekia. Nusikaltimas, kurá turëjo ávykdyti, nors ir galëjo jam padëti, Gigo galvoje tvieskësi paèiomis tamsiausiomis spalvomis. Rankà prieð valdovà pakelti jis sutiko tik negalë- damas atsispirti neáveikiamai galiai. Bet kur jis dëtøsi, jei dël kokiø nors nenumatytø aplinkybiø smûgiui pritrûktø jëgos ar tikslumo, jei Sardø pi- lieèiai, norëdami atkerðyti uþ savo karaliø, sukiltø? Nors Gigo apmàsty- muose galëjo bûti ir daug tiesos, tai jo neguodë – nenumaldomai artëjo lai- kas, kai já nuves á tà vietà, ið kurios Gigas, tik smogæs savo valdovui, galës pasitraukti, tad niûrios mintys jam ir beliko. Pagaliau naktis iðskleidë danguje savo þvaigþdëtà apsiaustà ir sutemos ap- gaubë miestà bei rûmus. Pasigirdo þingsniai – uþsidengusi veidà ðydu moteris áëjo á kamarëlæ, paëmë Gigà uþ rankos ir nuvedë tamsiais karaliðkøjø rûmø koridoriais taip pasitikëdama, lyg jai kelià vergas þibintu ar deglu ðviestø. Moters ranka, kuri laikë já uþ rieðo, buvo ðalta, ðvelni ir smulki, taèiau jos plonyèiai pirðtai bet kurià akimirkà galëjo susigniauþti kaip þalvariniai sta- tulos gniauþtai, jeigu jie per stebuklà atgytø; tik nepalauþiama valia galëjo teikti tai moteriai jëgos, kurios nesusilpnintø nei ðirdies, nei proto abejonë. Gigas, áveiktas, nuolankus, sugniuþdytas, visiðkai pakluso ðiai valdingai jë- gai, tarsi visagalë paèios lemties ranka já bûtø vedusi. Deja! Gigas ásivaizdavo visai kitoká pirmàjá prisilietimà prie karalienës, vedusios á þmogþudystës vietà ir dabar padavusios jam durklà, rankos; taip, tai buvo Nisija, ji pati atëjo, kad palydëtø Gigà á pasalà. Siaubingoji pora pakeliui á miegamàjá në þodeliu nepersimetë. Karalienë atmazgë dirþus, pakëlë velkæ ir, kaip vakar Kandaulas, paliko Gigà uþ durø sàvaros. Tø paèiø veiksmø kartojimas, tik jau visai kitokiais ketinimais, dabar atrodë niûriai lemtingas. Kerðtas sekë ðventvagystës pëd- sakais, nusikaltimas ir bausmë þengë tuo paèiu keliu. Vakar juo ëjo Kan- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 83

daulas, ðiandien – Nisija, o Gigas, ðventvagio bendrininkas, ir baudëjos plane 83 atliko tà patá vaidmená. Vakar patarnavo karaliui, kad nuplëðtø karalienës garbæ, ðiandien patarnavo karalienei, kad nuþudytø karaliø, buvo tolygiai átaikus tiek vieno ydoms, tiek kito dorybëms. Megabazo duktë, eidama tais paèiais keliais kaip ir lydø karalius, atrodë, iðgyvena tikrà laukiná dþiaugsmà, kaþkoká plëðrø malonumà – ji atsargumo priemones, kuriomis bandë apsisaugoti geidulinga valdovo vaizduotë, pa- keitë mirties nuosprendþiu. – Ðá vakarà dar pamatysi mane nusimetant tuos nelemtus drabuþius, ku- riø taip negalëjo pakæsti Kandaulas. Tas spektaklis jau turëtø tau nusibosti, – kai jie perþengë miegamojo slenkstá, karalienë karèiai ironiðkai praðneko, – ir ims atrodyti, kad esu bjauri. – Sardoniškas, dirbtinis juokas kokiam aki- mirksniui prasiverþë pro jos blyðkias lûpas, paskui jos veidas atgavo bejaus- mæ ir rûsèià iðraiðkà. – Tik negalvok, kad ðá kartà tau pavyks, kaip vakar, pasprukti, prisimink, kaip tave susekiau skvarbiu þvilgsniu. Menkiausias átartinas judesys, ir að paþadinsiu Kandaulà, suprask, ne taip paprasta bus pasiaiðkinti, kà tu, pasislëpæs uþ durø ir laikydamas rankoje durklà, veiki karaliðkuosiuose apartamentuose. Beje, mano vergai baktrai, tos nebylios varinës statulos, laikiusios tave uþrakintà, saugo visus iðëjimus ið rûmø ir, jei pabandysi iðeiti, jiems nurodyta tave ið karto nudëti. Tai pasakau, kad bereikalingi iðtikimybës valdovui skrupulai tavæs nesustabdytø. Tik pagal- vok: að padarysiu tave Sardø karaliumi ir... mylësiu tave, jei uþ mane at- kerðysi. Kandaulo kraujas taps tavo karaliðkuoju purpuru, jo mirtis suteiks tau vietà ðioje lovoje. Kaip jau buvo áprasta, atëjo vergai, pakeitë þarijas trikojuose, ápylë á lem- pas alyvos, uþtiesë karaliðkus patalus kilimais ir paklojo þvëriø kailius. Nisija, pasiklausiusi, kaip nutolo, nutilo vergø þingsniai, skubiai áëjo á miegamàjá. Netrukus pasirodë ir Kandaulas, labai linksmai nusiteikæs, mat jis ið Ik- malijo nusipirko lovà ir ketino ja pakeisti tà rytietiðko stiliaus senàjà, kuri, kaip valdovas daþnai sakydavo, jam niekada nepatiko. Karalius atrodë labai patenkintas, kad Nisija ðiuokart á vedybiná kambará anksèiau uþ já atëjo. – Ar nërëjos rankdarbiai, verpstës ir adatos ðiandien tavæs jau nebeþavi taip, kaip anksèiau? Ið tikrøjø labai nyku nuolatos raizgyti gijas, visada ste- bëjausi, kad tai tau teikia malonumo. Tiesà sakant, að bijau, kad vienà graþià dienà Atënë Paladë, matydama, kokia esi águdusi, ið pavydo ir nevil- ties perskels ðaudykle tau galvà, kaip jau nutiko vargðei Arachnei. – Valdove, ðá vakarà pasijutau truputá pavargusi, todël ir atëjau ið savo apartamentø anksèiau negu visada. Ar nepageidautumëte prieð miegà iðger- ti tauræ tamsaus Samo vyno, pagardinto Himeto70 medumi? Ir ji ið auksinio àsoèio pripylë tokio pat metalo tauræ tamsios spalvos gëri- mo, á kurá buvo iðsunkusi migdanèiø nepenèio71 sulèiø.

Kandaulas, paëmæs tauræ uþ abiejø àseliø, iðgërë vynà iki paskutinio laðo, Karalius Kandaulas . bet jaunasis Heraklidas turëjo stiprià galvà, todël, pasirëmæs alkûnëmis á pa- AUTIER

70 Himeto kalno apylinkës Atikoje garsëjo aukðèiausios kokybës medumi. G 71 Ðiltøjø kraðtø augalas nepentis (pasauly auga apie septyniasdeðimt jo rûðiø) dar nuo Homero laikø garsëjo kvaiðinanèiomis savybëmis. Kai kurie ðaltiniai mini, kad kariai prieð mûðá gerdavo já, nes jos sukelia euforijà, priverèia pamirðti baimæ. Maþesniais kiekiais vartojamos HÉOPHILE

migdo, malðina skausmà. T 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 84

84 galvëles, dar kurá laikà þiûrëjo, kaip Nisija nusirenginëja, nors jam jau din- gojosi, kad á akis pribarstyta smilèiø, taip lenkë miegas. Nisija, kaip visada, paleido plaukus, kad jie auksinëmis bangomis praðmat- niai ant peèiø kristø. Pasislëpusiam Gigui atrodë, jog mato, kaip jos plaukai ágauna gyvo kûno atspalvá, blyksi liepsnos bei kraujo atðvaitais, ir garbanos iðsidraiko susiraitydamos á gyvaèiø kamuolius, tarsi gorgoniø ir medûzø kuodus. Paprasti ir grakðtûs judesiai Gigà ðiek tiek ðiurpino tik dël to, kad ne- trukus turëjo prasidëti siaubingi ir negráþtamai lemtingi dalykai, ir pasi- slëpæs þudikas drebëjo laukdamas karalienës þenklo veikti. Paskui Nisija nusiëmë apyrankes, bet jos rankos, nervinës átampos sting- damos, ne itin grabiai tai darë – nutraukë vienos apyrankës gijà, didþiuliai, aptaisyti auksu, gintariniai bumbulai triukðmingai grindimis nubarðkëjo. Kandaulas, nors jau beveik snaudë, iðkart pramerkë akis. Tie bumbulai ákrito Gigui tiesiai á ðirdá, tarsi iðlydyto ðvino laðai á vandená. Karalienë, atsiriðusi koturnas, pirmàjà tunikà numetë ant dramblio kaulo krëslo atkaltës. Drabuþis krito taip, jog Gigui pasivaideno, kad jis susilankstë tomis siaubà kelianèiomis ákapiø klostëmis, kurias matai, kai numirëlá gabena sudeginti ant lauþo. Kambaryje viskas, kas anksèiau þavëjo þaismingumu ir praðmatnumu, dabar atrodë niauriai, grësmingai, mirtimi alsavo. Bazalto sta- tulos mirksëjo akimis ir ðiurpulingai vaipësi. Lempa traðkëjo, jos liepsna mir- gëjo kraujo raudonumo atðvaitais, lyg kometos karèiai plasnotø; blogai ap- ðviestuose kampuose tamsa telkësi á baisius ðmëklø ir piktøjø dvasiø pavi- dalus. Apsiaustai, pakabinti ant vàðø, metë ant sienø beveik þmoniø vaiduok- liðkus ðeðëlius, ir kai Nisija, nusimetusi paskutiná drabuþá, nuoga ir balta kaip lavonas þengë link lovos, atrodë, jog tai pati Mirtis, nutraukusi deimanto grandines, kuriomis Heraklis, kai atëjo iðlaisvinti Alcesto, buvo jà prie pragaro vartø prikaustæs, dabar sëlina, kad pasiimtø Kandaulà. Karalius, kurá jau áveikë nepenèio sulèiø galia, uþmigo. Nisija gestu pa- liepë Gigui iðeiti ið slëptuvës ir, padëjusi pirðtà aukai ant krûtinës, apdo- vanojo bendrininkà tokiu ðiltu, ðviesiu, kupinu bejëgiðkumo ir viliojanèiø paþadø þvilgsniu, kad Gigas, sutrikæs ir apþavëtas, lyg tigras nuo uolos vir- ðûnës, kur aukos tykojo, vienu ðuoliu atsidûrë po baldakimu ir iki pat kriau- nø ásmeigë baktriðkà durklà á Heraklio palikuonio ðirdá. Uþ Nisijos iðnie- kinimà buvo atkerðyta, Gigo svajonë iðsipildë. Ðitaip baigësi penkis ðimtus metø trukæs Heraklidø dinastijos valdymas, ir nuo to laiko, kai Gigas, Daskilo sûnus, karûnavosi, Lydijos sostas atiteko Mermnadams. Sardieèiai, pasipiktinæ Kandaulo nuþudymu, lyg ir bandë suk- ilti, taèiau Delfø orakulas uþtarë Gigà, nes ðis jam nusiuntë daugybæ si- dabriniø vazø ir ðeðis trisdeðimties talentø svorio gryno aukso kraterus, ði- taip naujasis karalius ásitvirtino Lydijos soste ir valdë ðalá daugelá metø, gyveno laimingas ir, gerai þinodamas ðventvagystës kainà, niekam kitam nerodë savo þmonos.

Versta iš: Théophile Gautier. CONTES ET RÉCITS FANTASTIQUES. Paris: Librairie Générale Française, 1990 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 85

HANS MAGNUS ENZENSBERGER 85

Ið vokieèiø k. vertë RIMANTAS KMITA

Graþus sekmadienis

Senas vyriðkis su þandenomis, trapiø kaulø, kaip jis ten sëdi ant suolelio prieð bunkerá, prieð savo nuosavà bunkerá.

Kaip jis sëdi prieð rytmeèio saulæ ir mezga, ir murma. Kà jis pasakë? Kà jis pasakë? Graþus ðiandien sekmadienis. Graþus ðiandien sekmadienis.

Kaip jis virbalus nuleidþia, kaip jis uodþia, kaip jis klausosi, kaip jis stebi, ar nepasirodo kas ið uþ kampo jo uþmuðti.

Kaip jis mezga toliau, kaip niûniuoja jis sau: Nieko nëra. Nieko nëra. Graþus ðiandien sekmadienis.

Hansas Magnus Enzensbergeris (g. 1929 m. Kaufbeurene, Vokietijoje) debiutavo 1957 m. eilëraðèiø rinkiniu „Vilkø gynyba“ („Verteidigung der wölfe“), kuris buvo sutiktas kaip „átûþusio jauno þmogaus“ balsas. Jau 1963 m. pelnë bene svarbiausià Vokietijos literatûrinæ Georgo Büchnerio premijà. Dalyvavo „Grupës 47“ veikloje, nuo 1965 m. iki 1975 m. redagavo neparlamentinës opozicijos þurnalà „Kurscbuch“. Poliglotas, moderniosios poezijos vertëjas ir antologijos „Moderniosios poezijos muziejus“ („Museum der modernen Poesie“, 1960) sudary- tojas. Iki ðiø dienø lieka aktyvus ir átakingas visuomenës kritikas, ironiðkas komentatorius, pro- duktyvus raðytojas. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 86

86 Darbuotojas

Jis niekada nieko nenuþudë. Ne, jis butelius apverèia netyèia. Jis norëtø, jis prakaituoja, jis pameta mëgstamiausià raktà. Jis nuolat perðàla. Jis þino, kad privalo. Jis dràsina savo dràsà, jis þiovauja, savo ðirdgëlà jis taðkuoja ant glaisto. Jis galvoja, geriau jau ne. Áspraustas á batø porà, iðblyðkæs jis tikina prieðingai. Taip, jis uþsiregistruoja ir iðsiregistruoja. Jis sako prieðingai, negu norëjo sakyti. Tiesà sakant, jis sako, tiesà sakant, ne. Kostiumas jam per ankðtas, per laisvas. Jo vieta skauda. Ne, savo paties raðysenos jis jau seniai nebegali perskaityti. Jis iðsiskyrë, veltui. Niekas jam neskambina. Visur jam nieþti. Jo tuðinukas tepa, kad ir geriausiø norø turëdamas. Jis bûna daugkart, kiekviename kambaryje po syká, visuomet vienas. Jis ásipjauna skusdamasis. Taip, juk jis yra visuomet atidus, kitaip jis negali miegoti. Jis miega. Visi bamba, reikia pasakyti, visi juokiasi ið jo. Jis nemato, kas dedasi. Tai jis mato. Jo galvos skausmas nëra politinis. Jis apsimeta, vël mikèioja, uþspringsta. Kà norëjo kà tik sakyti, jis kà tik uþmirðo. Uþmirðo nusiþudyti. Kad ir geriausiø norø turëdamas. Slaptai jis gyvena. Ne, jis neturi teisës, bet jis privalëtø. Jis neturi vëþio, bet to jis neþino. Jo skrybëlë prakaituoja. Jam dar niekada taip nesisekë, kaip dabar. Tiesà sakant, jis nenorëtø, bet jis privalo. Jis verkia pas kirpëjà. Taip, jis turi galvà, jis atsipraðinëja. Taip, jis raðo, taip, jis kasosi, taip, jis privalëtø, bet neturi teisës, ne, jo dejonës niekas nepastebëjo. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 87

Trisdeðimt trejø 87

Ji ásivaizdavo tai visiðkai kitaip. Amþinai tie surûdijæ volkswagenai. Kartà ji vos neiðtekëjo uþ kepëjo. Ið pradþiø ji skaitë Hessæ, paskui Handkæ. Dabar ji daþniau sprendþia kryþiaþodþius lovoje. Vyrams ji parodo jø vietà. Ilgus metus buvo Trockio pasekëja, bet savotiðka. Ji niekada nelaikë rankoje duonos talonø. Pagalvojus apie Kambodþà jai darosi bloga. Jos paskutinis draugas, profesorius, vis norëjo bûti muðamas. Þalsva batikos suknelë, kuri jai per ilga. Amarai ant afrikinës sparmanijos. Tiesà sakant, ji norëjo tapyti, arba iðkeliauti. Jos disertacija Klasiø kova Ulme 1500 – 1512 metais ir jos pëdsakai liaudies dainose: stipendijos, áþangos ir pilnas lagaminas uþraðø. Kartais moèiutë jai atsiunèia pinigø. Nedràsûs ðokiai vonioje, neþymios grimasos, valandø valandas agurkø pienas prieð veidrodá. Ji sako: að tai jau ið bado nemirsiu. Kai ji verkia, atrodo tarsi devyniolikos.

Skyrybos

Pradþioje buvo tik nepastebimas odos virpèiojimas – „Kaip sau nori“, – ten, kur kûnas tamsiausias. „Kas tau yra?“ – Nieko. Balkðvi sapnai apie apsikabinimus, bet kità rytà kitas atrodo kitaip, keistai kaulëtas. Nesusipratimai it peilio aðmenys. „Tada Romoje“ – To að niekada nesakiau. Pauzë. Smarkus ðirdies plakimas, tokia neapykanta, savotiðka. „Ne apie tai kalba.“

Pasikartojimai. Ryðkiai spinduliuojantys kaip tikrumas: . Eilëraðèiai Nuo dabar viskas bus neteisingai. Bekvapis ir ryðkus kaip paso nuotrauka, ðis nepaþástamasis su arbatos puodeliu prie stalo, sustingusiu þvilgsniu.

Tai neturi jokios prasmës jokios prasmës jokios prasmës: NZENSBERGER E litanija galvoje, pykinimo priepuolis. Baigiasi priekaiðtai. Pamaþu visas AGNUS

kambarys iki pat lubø prisipildo kaltës. M Dejuojantis balsas yra svetimas, tik batai, ANS

jie bildëdami krinta ant þemës, ne batai. H 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 88

88 Kità kartà, tuðèiame restorane, Viskas sulëtintai, duonos trupiniai, kalba apie pinigus, juokiantis. Desertas metalo skonio. Du nepasiekiami. Aðtrus protas. „Ðiaip pusë bëdos.“ Bet naktimis kerðto troðkimas, nebyli kova, anoniminë, kaip du kaulëti advokatai, du didþiuliai vëþiai vandenyje. Tada nuovargis. Pamaþu nutrupa ðaðas. Nauja tabako krautuvëlë, naujas adresas. Parijai, baisus palengvëjimas. Nykstantys ðeðëliai. Ðtai dokumentai. Ðtai raktø ryðulys. Ðtai randas.

Didþioji Deivë

Ji lopo ir lopo, palinkusi virð savo suduþusio lopomo kiauðinio, siûlo galas tarp lûpø. Dienà naktá ji lopo. Vis naujos iðbëgusios akys, naujos skylës.

Kartais ji uþsnûsta, tik akimirkà, vienà ðimtmetá. Staiga kniosteli ji ið miego ir lopo ir lopo.

Kokia ji tapo maþa, maþa, akla ir raukðlëta! Su savo antpirðèiu grabinëja pasaulio skyles ir lopo ir lopo. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 89

LITERATÛROS MOKSLAS IR KRITIKA [RTF page header: 89

VIKTORIJA DAUJOTYTË

Romaninis màstymas humanistikoje

Poliparadigminë viduramþiø kultûriniø konf- liktø studija – tokia yra naujos Algimanto Buèio knygos apie Mindaugo epochà paantraðtë. Aiðki nuoroda á moksà. Ne á romanà. Ir visgi romanas ðioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje, laisvai kom- ponuojamoje struktûroje, ir susitelkimu á iðskir- tinius likimus, ir provokatyviais siûlymais atgræþti þvilgsná á pritemdytas istorijos puses. Romano ekspansyvumas – ádomi problema. Tra- dicinës romano formos atrodo silpstanèios. Bet romaninës prigimties dalykai netikëtai iðnyra ki- tose struktûrose. Laisvesnis màstymas siuþetizuo- jasi. Siuþetinis pasakojimas romanizuojasi. Sukur- ta itin ádomiø meninio ir analitinio prado dariniø. Uþtenka prisiminti garsøjá serbø raðytojà Miloradà Pavièiø, „Chazarø þodyno“ (1984) ir daugelio kitø knygø autoriø, nelinijinës literatûros kûrëjà. Romaninio ir mokslinio màstymo linijos jo tekstuose veikia kontrapunktiðkai, pasikeisdamos ir viena kità papildy- damos; „Chazarø þodyno“ impulsas ið Kirilo ir Mefodijaus misijø chazarø kraðte. Garsiojo Umberto Eco mokslinë humanistika yra ir kûrybiðka – ið tø paèiø ðak- nø kaip ir meninë kûryba. Á artimà kelià buvo áþengæs Gintaras Beresnevièius – romane „Paruzija“ (2005) jis neatsisakë to, kà buvo pasiekæs savitoje religijoty- roje, paþenklintoje konfliktiniø màstymo átampø ir ið jø atsirandanèio siu- þetiðkumo, ásukanèio ir gailestá dël sunykusios civilizacijos, palikusios apie tris tûkstanèius pilkapiø. Lietuva gretinama su kadaise iðnykusia karalyste prie Ni- lo. Ðio talentingo þmogaus prarastis neuþpildoma. Daugelis giliøjø mûsø kultû- ros dalykø liks nebeprakalbinami. „Kà daryti su praeitimi?“ – yra klausæs M. Pa- vièius. Mums, lietuviams, ðis klausimas yra sunkesnis, nei daugeliui tautø. Per 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 90

90 daug uþ mûsø tø pilkapiø, nebeatsakomø klausimø, nebesusigràþinamø daiktø ir tekstø. Netikëta, labai netikëta, kad á seniausià Lietuvos istorijà, skendinèià miti- niuose ûkuose, nevengdamas ir romano teikiamø pasakojimo apie istorijà gali- mybiø, áþengë Algimantas Buèys, pabandæs praverti duris á Mindaugo epochà1. Pirmesnis þingsnis – knygoje „Barbarai vice versa klasikai“ (2008), kurioje plë- tojama ir ávairiais bûdais iðþvalgoma centro – periferijos aðis; ir kaip metaforos, ir kaip galios santykiø áforminimas. Senosios istorijos dalyje, karaliaus Min- daugo sûnaus Vaiðvilko strategijà aptarus kaip Dievo ieðkojimà Þemëje, paskelb- tas ið autentiðkø gabalëliø sudëliotas XIII a. tekstas apie Dievo Iðrinktàjá Vaið- vilkà; ðis tekstas vadinamas lietuviø literatûros kûriniu. Ðis bandymas sukëlë ðioká toká ðurmulá, bet daugiau tik þurnalistiná. Rimtesniø reakcijø nebuvo. Naujà savo knygà A. Buèys pristato kaip studijà, metodologiná kelià sukonk- retindamas: poliparadigminë kultûriniø konfliktø studija. Suvokia jà kaip netra- dicinæ. Pirmasis „Pratarmës sakinys“: „Kai paraðai netradicinæ knygà, kurioje daug kas neáprasta ir nauja, ið anksto gali numatyti tradicinæ ne vieno Skaitytojo ar Skaitytojos reakcijà: negali bûti! Kodël anksèiau apie tai neþinojau?“. Visai neþinomø istoriniø faktø studijoje kaip ir nëra. Bet pateikiamas naujas poþiûris á juos – literatûros þmogaus, o ne istoriko, daþnai nekreipianèio dëmesio á tai, kas kaip tik ádomu raðtijos, tekstø tyrinëtojui. Mindaugo epocha yra vienas labiausiai iðtirtø Lietuvos istorijos laikotarpiø. Tamsiau nuo Gedimino iki Mindaugo, tamsiau ir po Mindaugo. Be abejonës, tai yra istorijos mazgas, kuriuo suverþta daug pamatiniø problemø, valstybës liki- mo, tikëjimo, taip pat ir kalbos (kalbø) bei literatûros. Tai, apie kà savo didelës apimties knygoje kalba A. Buèys, vienu ar kitu bûdu figûruoja istorijoje ir jos svarstymuose. Vienas pagrindiniø knygos veikëjø – Vaiðvilkas, karaliaus Min- daugo sûnus, yra ir istorijos dramos herojus. Kartais virstantis Vaiðelga (gali bûti, kad tai niekinamosios prasmës vardas), arba ir pramanu, kurio negalëjo bûti; argi átikinama, kad kunigaikðtis, karaliaus sûnus, atkerðijæs tëvo ir ma- þameèiø broliø þudikams, atsisakë sosto ir vël sugráþo á vienuolynà? Neátikima, kol nepalieèiamos þmogaus dvasinës problemos, pasirinkimai, kurie gali bûti ir nelinijiniai. A. Buèys savo knygomis atsigræþia á tuos senosios lietuviø kultûros kodus, kurie susijæ su Rytø baþnyèios tradicija, su staèiatikybe. Dël ávairiø prie- þasèiø tai yra komplikuota, atsigaivina dabartis, jos skriaudos, susipina Rytø ir Vakarø krikðèionybës interesai. Lyg ir á þinomà istorijos laukà, á jo sakralinius tekstus, esanèius taip, kad lyg ir nesanèius, A. Buèys siekia paþvelgti nauju rakursu. XIII ðimtmeèio sakrali- niuose tekstuose, priklausanèiuose krikðèionims staèiatikiams, ieðkoma seniau- sios lietuviø literatûros pradþios, galimybiø jai bûti. Pagrindinio klausimo këli- mas (ar turime seniausiàjà lietuviø literatûrà, datuojamà XIII amþiumi), tekstø vertimai (ið senosios slavø kalbos), tekstø rekonstrukcijos ir interpretacijos, nuo- rodos á senosios lietuviø raðtijos tyrinëtojus (daugiausia á Jurgá Lebedá ir Albinà Jovaiðà), taip pat ir á slavistikà, sudaro studijos filologiná pamatà, turintá ne vie- nà bendrà akmená su kitomis humanistikos sritimis (su istorija, religijotyra, mentaliteto istorija). Màstymo intencijos susijusios su moksline problema – kur galima áþvelgti seniausios lietuviø literatûros (tiksliau – raðtijos) pradþià? Ra- ðymo-pasakojimo sklaida labiau romaninë, negu akademinë, mokslinë. Tirian-

1 Buèys A. Seniausioji lietuviø literatûra. Mindaugo epocha. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, 2009. – 399 p. Literatûros mokslas ir kritika 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 91

tysis asmuo, kuris mokslinëje tradicijoje turi bûti atsargus, dalykiðkas, kiek áma- 91 noma maþiau rizikuojantis, siekiantis objektyvumo, pasitikintis faktais ir dës- niais, knygoje pasirodo kaip laisvasis pasakotojas, kaip aš, nepaprastai susi- domëjæs istorijos intrigomis, ne tik Lietuvos, bet ir Europos nuotaikomis (kad ir Europos, laukianèios pasaulio pabaigos paèioje tûkstantmeèio pradþioje, kai Lietuva ir savo vardu iðnyra ið istorijos ûkanø), drástantis pasikliauti savimi, savo áþvalgomis, nuojautomis ir, kaip ne kartà prasitariama, – intuicija; kartais pasakantis, kad data nëra tokia svarbi kaip to, kas ávyko, prasmë. Nuolat klau- siantis ir klausimais teigiantis, gal net spaudþiantis atsakyti teigiamai, nukelti lietuviø raðtijos pradþià. Klausimas „Ar priimsime XIII a. lietuviø kilmës ðven- tuosius á lietuviø tautos istorinës atminties panteonà?“ reiðkia ir tyrinëtojo pozi- cijà – priimti neabejotinai. Bet abejonë gali ir turi likti. Abejojimai, svarstymai, bandymai atsakyti yra kultûros veiksmai, jie negali bûti greitinami. Kultûros kaip ir istorijos procesai turi savo logikà, nepriklauso nuo mûsø noro kà nors pri- imti ar nepriimti. Svarbiausia, kad tai, kas turi bûti þinoma, tyrinëjimais bûtø atveriama, gráþtama, kai tik pasirodo gráþimo galimybë. Kad istorijos, kultûros tyrimai aktualintø mintá, teiktø alternatyvø, pasirinkimø. Ðiuo poþiûriu tarsi atgimusi A. Buèio tyrinëjimo aistra, màstymo naujumas ir polemiðkumas yra áspûdingi, atitinkantys ir viena po kitos iðëjusiø knygø dideles apimtis. Bet ten- ka pasakyti, kad dël gausybës ðalutiniø linijø pagrindines mintis sunku suvesti á viená. Uþsimodamas spræsti filologinius ar metafilologinius uþdavinius, A. Buèys gal ir nejauèia, kad, leidþiantis á istorijà, á Mindaugo laikus, jo sàmonæ kreipia ir vaizduote pasitikinèio romanisto ambicija, apie kurià kaip konkreèià ar abstrak- tesnæ galimybæ ir uþsimenama: „Jei kada sësèiau raðyti dar vienà romanà, ðá kar- tà istoriná, jo autentiðkoji intriga bûtø unikali pasauliniu mastu“ (p. 16); gal „pri- tyrusios rankos surikiuotos Vaiðvilko, Vasilko ir Ðvarno mirtys pasitarnaus ko- kiam raðytojui kraupaus siuþeto viduramþiø siaubo romanui sukurti“ (p. 139). Svarbi studijos intriga – kunigaikðtis Vaiðvilkas, ir kalba apie já studijoje pra- dedama romaniðkai – jau skyriaus pavadinimu „Visø uþmirðtas vienuolynas ant Nemuno kranto“. Taip, unikalus likimas; lietuviø karaliaus Mindaugo sûnus, vienintelis likæs gyvas, bet nepanorëjæs uþimti sosto, staèiatikiø vienuolis, vie- nuolyno steigëjas, dël to nusipelnæs hagiografinio áamþinimo – teksto senàja baþnytine slavø kalba, kurá A. Buèys siûlo laikyti seniausios lietuviø literatûros tekstu. Nuþudytas ið pavydo, svarbiam viduramþiø veikëjui – velniui sukursèius. Savita prielaida, kad kaip tik Vaiðvilko vienuolyne buvusiame scriptoriume, perraðinëjant tekstà apie pasaulio istorijà, buvo áraðytas vienas autentiðkiausiø mitiniø baltø tekstø – Sovijaus mitas. Átikinama versija: metraðtininkas, arba raštininkas (gal ir pirmasis lietuviø raðytojas). Tikëtina, kad lietuvis – pagal svarbià ir motyvuotà baltisto Iljos Lemeðkino mintá, kad sakmës (mito) tekstas raðytas baþnytine slavø kalba, bet su ryðkiomis baltø kalbø ypatybëmis. Roma- ninis ávaizdinimo sakinys: „Pasëdëjo tylëdamas ir èia pat áraðë savo tëvo jam pasakotà istorijà, kurià tëvui pasakojo jo tëvas, o anam dar jo tëvas ar senelis, . Romaninis màstymas humanistikoje neatmenu... Taigi áraðë dar keistesnæ, nei senovës graikø knygose, istorijà“ (p. 30). Istorijà, prasidedanèià paprastai: „Sovijus buvo þmogus.“ Sovijaus mitas ne syká inter- pretuotas – daug dëmesio jam skyrë Algirdas Julius Greimas; átraukë á paskaitø ciklà, pirmà kartà skaitydamas jas Vilniaus universitete, dar gerokai iki nepri- klausomybës. A. Buèys dëmesá sutelkia ne á mitiná tekstà (jis daug sykiø anali- IKTORIJA DAUJOTYTË

zuotas), o á tekstà neigiamai vertinanèià vienuolio raðtininko reakcijà: „O didis V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 92

92 ðëtoniðkas paklydime, kuris buvai ávestas á lietuviø giminæ ir jotvingiø, ir prûsø, ir jemø, ir lyviø, ir daugelio kitø, kuriuos sovika (A. Buèys, man atrodo, pagrástai siûlo versti Sovija ir raðyti didþiàja raide) vadinamos ir kurios mano, kad jø sielø vedlys á pragarà esàs Sovijus, gyvenæs Abimelecho laikais, ir kurios po ðiai die- nai savo mirusiøjø kûnus degina lauþuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti grai- kai...“ (p. 31). Tikëtina, kad raðtininkas tikrai buvo lietuvis, nes pirmiausia savàjà gentá mini, þino jos senøjø dievø vardus: Andajá, Perkûnà, Þvorûnà, Teliavelá. Ið principo galima sutikti, kad prieraðas prie perpasakoto mito priklauso seniausiai lietuviø raðtijai; turime senø tekstø ne tik lotynø, lenkø, bet ir senàja (baþny- tine) slavø kalba. Seniausiajai raštijai, ne literatûrai, gal net raðtijos prieðisto- rei; pakartoèiau tuos paèius argumentus, kuriuos A. Buèys taiko Albinui Jovai- ðui, siaurindamas ir jo norus kiek nukelti lietuviø raðtijos pradþià á Mindaugo „raðytinës diplomatijos laikus“. A. Buèys iðsako nuomonæ, kad A. Jovaiðo hipote- zë dël galimybës Mindaugo donaciniais raðtais pradëti lietuviø literatûros istori- jà negalëtø atlaikyti rimtesnës kritikos (p. 108). Geraþodis A. Jovaiðui nesi- baigianèioje seniausios mûsø kultûros byloje neabejotinai priklauso, ir A. Buèys tinkamu momentu já iðtaria. Neiðvengiamai patenkame á susilieèianèiø ir iðsi- skirianèiø sàvokø raizginá: lietuviø raðtija, lietuviø literatûra, Lietuvos literatû- ra. Kaip ir Lietuvos tauta, taip ir Lietuvos literatûra gali bûti suvokta kaip darbinio, laiko tendencijas atitinkanèio projekto sàvoka. Literatûra neiðvengia- mai susijusi su etnosu, jei dar ir ne su tauta; net jei ir ne su jos pamatine kalba, jei màstysime, kad kalba nepadengia visos sàmonës, kad prasminis (ideologinis, filosofinis) pradas gali bûti reiðkiamas ir kita, kultûrinæ tradicijà ágijusia, kalba. Kuo seno, sakralinio viduramþiø teksto priskyrimà lietuviø raðtijai argu- mentuoja A. Buèys? Etnine priklausomybe, bent galimybe jà svarstyti, árodinëti. Ir nebûtinai gyvenusiø tik Lietuvos kunigaikðèiø valdytoje teritorijoje. Be et- ninës priklausomybës, svarbiais laikomi ir genèiai ar valstybei aktualûs klausi- mai, kylantys ið kokiø nors aplinkybiø. Pagal ðiuos kriterijus prieraðas prie Sovijaus mito kyla ið labai svarbiø dalykø – ið anksèiausiai liudijamos Sovijos (arba pagonijos) susidûrimo su krikðèionybe savoje ar savøjø sàmonëje (galimai lietuvio vienuolio, perraðinëtojo). Dël pirminio dvilypumo perraðo ir pasmerkia. Smerkia, bet visgi perraðo. Mintis kiek á ðalá – dël pagoniø, pagonybës. Manau, kad teisus buvo Vydûnas, vartojæs lietuviø tikybos sàvokà („Lietuviø tikybos prasmë senovëje“), vengdamas niekinamojo pagonybës atspalvio. Pagonybë yra pirminë transcendentiniø vaiz- diniø versmë; jà iðgyvena visi etnosai. Senoji lietuviø tikyba ið bendrosios pago- niðkos vaizdinijos kilo á aukðtesná lygmená. Norint rimèiau ir argumentuoèiau senàjá lietuviø (baltø) tikëjimà ájungti á viduramþiø kultûriniø konfliktø para- digmas, reikëtø atsisakyti pagonybës sàvokos. Mano nuomone, ðiuo keliu toli pa- þengta A. J. Greimo, M. Gimbutienës, N. Vëliaus, ypaè – G. Beresnevièiaus. Ban- dant spræsti tokius pamatinius klausimus, reikia remtis visu màstymo pamatu, kuris jau yra padëtas. Sisteminëje, didelës apimties studijoje „Lietuviø religija ir mitologija“ (2004) G. Beresnevièius kalba apie senàjà lietuviø religijà. „Tai religi- ja, patyrusi stiprià, mirtinà traumà, kuri kai kuriø individø – „nekrikðtø pago- niø“ asmenyje dar gali „turëti savimonæ“, t. y. ji nebeveikia socialiai, taèiau iðlie- ka individø sàmonëje ir jø atliekamuose individualiuose veiksmuose“2. Ið citatos aiðkus santykis: yra senoji religija ir yra „nekrikðtai pagonys“. Toks poþiûris, ma- no supratimu, yra teisingas, jis turëtø ásitvirtinti.

2 Beresnevièius G. Lietuviø religija ir mitologija, Vilnius: Tyto alba, 2008. – P. 29. Literatûros mokslas ir kritika 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 93

Bet gráþkime prie pagrindinës A. Buèio problemos – seniausios lietuviø raðti- 93 jos lauko iðplëtimo. Gedimino laiðkai (1323–1324) rodo Lietuvos valstybës val- dovo paþiûras, orientacines gaires, atvirumà pasauliui, dialogo su kitais siekimà, kartu ir savumo, savojo þodþio tvirtumo gynimà. Laiðkai priklauso aukðtajam valstybingumo, aukðtøjø prasmiø klodui. Jie tad neabejotinai priskirtini lietuviø raðtijai ar ir seniausiajai literatûrai, nes kaip tekstai jau gali bûti aiðkinami, interpretuojami (tai ir daryta, pavyzdþiui, Kæstuèio Nastopkos). Mindaugo raðtai (uþraðë þemiø pirmajam Lietuvos vyskupui, atsilygino Livonijos ordinui uþ tar- pininkavimà tariantis su popieþium dël krikðto), kuriuos A. Buèys taip pat siûlo átraukti á ankstyvàjá lietuviø tekstynà, yra tik kanceliariniai, juose nematyti prasmës linijø. Tai – istorijos tekstai, raðtijos prieðistorë. Tik jai skirtinas ir hagiografinis Vaiðvilko tekstas. „Ðventøjø gyvenimai“ yra þanrinë nuoroda. Ne- þinomas Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimo autorius laikosi kanono – juk kalba- ma apie ðventàjá. Bet, kaip sako A. Buèys, „kabinetinio akademizmo gerbëjams tenka atsisveikinti su svajone rasti ir paskelbti vienintelá autentiðkà Vaiðvilko hagiografijos tekstà. Jo nëra ir negali bûti po 700 metø metraðtiniø metamor- foziø. Taèiau turime galimybæ ir teisæ restauruoti, ir að pabandþiau paskelbti savo restauruotà Dievo Iðrinktojo Vaiðvilko gyvenimà“ (p. 115–116). Taip, tokia galimybë yra, bet vis dëlto labiau romaninio màstymo, persmelkusio studijà, erd- vëje. Kad ir kaip skeptiðkai þvelgtume á kabinetiná akademizmà, kad ir kaip aštriai keltume klausimà, kas þino, kas yra autentiðka, teksto tikrumo ribos yra svarbios, ir tik jos tekstà patikimai ájungia á kuriuo nors atþvilgiu suvokiamà tekstynà: ðiuo atveju seniausiàjà lietuviø raðtijà ar seniausiàjà literatûrà. Net suvokiant, kiek tai ámanoma, viduramþiø literatûros nepanaðumà á tai, kas ðian- dien vadinama literatûra. Bet juk yra ir panaðiø – kad ir dar ankstesnis, kaþkaip á mûsø sàmonæ ir savimonæ ásiterpæs Omaras Chajamas – ketureilio tradicija tebëra neiðnykusi. Arba Giovanni Boccaccio. Bet tikra, prie mûsø akiø pritrauk- ta tiesa, kad islandø sagos, svarbios ir mums kaip Ðiaurës Europos kultûriniam regionui, yra visai kitokia literatûra (p. 160). Bet juk èia kalbama apie epà. Apie spragà, þiojinèià mûsø kultûroje. Nepaisant ávairiø tyrinëtojo argumentø, Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimas lieka tik istorijos ir kultûros istorijos faktas, ádomus, vertingas. Minëtinas seno- sios raðtijos istorijoje, jos paribiuose ar uþribiuose. Ir tikrai svarbu, kad A. Buèio ðis tekstas yra suaktualintas, kaip archeologinës ðukës sulipdytas á atpaþástamà indà. Patikimas tvirtinimas, kad restauruotas Vaiðvilko gyvenimo tekstas sudarytas ið XIII a. raðtø be vëlesniø intarpø (p. 121). Suaktualinti ir galimo Vaiðvilko teksto kontekstai – gana plaèios digresijos apie metø skaièiavimà, rusø metraðèiø raðymo tradicijas ir kita. Tai, beje, irgi romaninio màstymo ir romani- nës patirties ypatybës: kiekviena uþuomina yra prasidëjusi ið kitos, ankstesnës ar vienalaikës uþuominos, ta ið kitos, ir t. t. Kodël apie jas nepapasakojus? Kodël nesugráþus ir prie neseniai pasirodþiusios savo knygos ir kai ko nepakartojus, juk gal neperskaitëme, be to, atsiranda ir naujø minèiø? Kodël nepapasakojus, jei pasakojasi? Kodël, jei jau reikia màstyti apie sakraliniø tekstø savitumà, . Romaninis màstymas humanistikoje atpaþinimo sunkumus, nepapasakojus ir apie ateizmà, apie Lenino pozicijas, neprisiminus savo paties laikyto ateizmo egzamino ar Lietuviø katalikø mokslo akademijos svarbos? Romaninis pasakojimas ne tik ðakojasi, bet ir darosi laik- raðtinis (kai laikraðtis ir pacituojamas ar pasiremiama „Tarptautiniu þodþiø þo- dynu“). Bet pagrindinë pasakojimo linija reikalauja ne tik mokëjimo kurti màs- tymo siuþetà (juk skaityti ádomu, knygos intriga gyva), bet ir nemaþai tikro aka- IKTORIJA DAUJOTYTË

deminio darbo – skaitymo, faktø gretinimo, tikrinimo, siekimo gráþti ad fontes. V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 94

94 Taip, kai Edmundas Husserlis iðtarë zu den Sachen selbst (prie paèiø daiktø), jis puikiai þinojo, kad renesansinë pastanga ad fontes (prie ðaltiniø) þmonijos sàmonëje jau yra gyvavusi. Visa, kas yra buvæ, nenustoja bûti. Ir nenustoja kelti klausimø, skatinanèiø ne tik eiti á prieká, bet ir gráþti. Èia atsiranda itin svarbi A. Buèio knygos intriga: konfliktai kilo ir kyla dël to, kad pasaulis nuo viduramþiø, o ir dar anksèiau, nesusikalbëjo ir nesusikalba dël skirtingø prieigø, dël vienos tiesos siekimo. Studijos autoriaus pozicija, tikrinta ir svarstyta, atrodo priimtina: „tikrasis sakralinis pamatas nëra monoparadig- minës prigimties“; sakralinë prigimtis glûdi giliau, nei siekia monoparadigminë dogma (p. 155). Bet stipriøjø pozicijos slopina kitas pozicijas, kitas paradigmas. Ne vienas metraðèiø tekstas liudija ásitikinimà, kad tai, kas yra uþ krikðèio- niðkos tikybos ribø, yra klaidatikiø pasaulis (p. 156). Palankiai pristatoma Vla- dimiro Paðutos studija „Lietuvos valstybës susidarymas“ (1959); ir ji, moksliðkai argumentuota, leidþianti matyti, kiek neteisybës pasakyta apie Lietuvos valsty- bingumo pradþià. Primenamas Edwardo Saido „Orientalizmas“ (1978); galima tikëtis ir veikalo, kuris, anot A. Buèio, nuodugniai atskleis ilgà neigiamo Baltijos kraðtø pagonijos ir senovës Lietuvos ávaizdþio kûrimo istorijà (p. 147). Ten, kur teisinga laikoma viena paradigma, pasaulis iki jos ir susiaurinamas. A. Buèio principinë nuostata: þmogaus pasaulis (pasauliai) yra poliparadigmiðkas; toks jis yra ðiandien, toks buvo ir viduramþiais. Komparatyvistika, kaip humanistinë strategija, turi tyrinëti ne panaðumus, o ir skirtumus, kylanèius ið to paties pa- mato. Kadangi paminëtas orientalizmas, tai yra galimybë prisiminti ir Konfucijø: jo mokyme ryðki pastanga ieðkoti bendrybiø, o jos glûdi paèiuose pamatuose – vieno ar kito tikëjimo ðventraðèiuose. Gal prieðtaravimo èia nëra, jei suvoksime, kad skirtumø apeiti negalime, bet ir skirtumuose turime ieðkoti bendrybiø. Bendrybës padeda susikalbëti. Kito kelio nëra – tik remtis tuo, kas mums, skir- tingiausiø patirèiø þmonëms, yra bendra, bendrumà branginti ir puoselëti. Poliparadigmiðkumà, arba skirtingø paradigmø buvimà–veikimà, þmogui liudija ir kalba. Asmenuotës, linksniuotës, kirèiuotës yra skirtingos kalbos para- digmos: viena gausesnë, kita teturinti keliolika ar ir kelis pavyzdþius. Bet në vie- na nëra nei geresnë, nei tobulesnë uþ kità. Elgesio taisykles, net toli siekianèias, kaip uþuomazgas þmogus turëtø ar bent galëtø gauti ið pirminës patirties. A. Buèio dëmesys sutelktas á senosios Rusios metraðèius, seniausieji XIII– XIV a. nuoraðai archajiðki; adekvataus jø suvokimo problema iðkyla nuolat. Ir dël to taip pat kyla nesusikalbëjimø. Sakraliniai tekstai gali bûti skaitomi tik kaip sakraliniai. Taip reikia þiûrëti ir á Vaiðvilko tekstà, á restauruotà tekstà. Restauracija atlikta savo paties rizika, iðmanymu, intuicija. „Ryþausi restauruoti kuo pilnes- ná, kiek ámanoma iðsamesná Vaiðvilko gyvenimo apraðà“ (p. 177). Mokslinëje, filologinëje, apyvartoje teksto restauracijos sàvoka bent jau problemiðka. Ar ji galima? Tai lieka klausimø lauke, jei kalbame apie literatûrologijà, kad ir ne itin grieþtà. Restauracija ádomi, siuþetiðkai patraukli, jei neuþmirðtame romaninio prado átakos humanistikai. Rizikuojanèiai, neáprastø þingsniø neatsisakanèiai humanistikai ið seniausiø iðlikusiø Naugardo metraðèiø restauruotas Dievo Iš- rinktojo Vaišvilko gyvenimas – ádomus skaitinys. Vaiðvilko paveikslas – drama- tiðkas, vienuolystæ, kad tëvui karaliui ir nepritariant, jis pasirinko pats. Priëmë krikðtà pagal Rytø krikðèioniø Baþnyèià, pagal graikø apeigas, kai jo tëvas krikðtijosi pagal Vakarø krikðèioniø, lotynø priesakus. Kerðijo tëvo ir broliø þudikams, bet tie, kuriems kerðijo, juk buvo jo kraujo broliai... Vaiðvilko paveiks-

Literatûros mokslas ir kritika las visai kitas, negu áprasta lietuviø istoriografijoje, kur jis pieðiamas tamsiomis 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 95

spalvomis. Turime nepasitikëti Simonu Daukantu, nepasitikëjusiu Vaiðvilku. 95 Nepasitikëti galime, juk viskà turime tikrinti, abejoti, kuo galime abejoti. Poli- paradigminis metodas leistø áteisinti ir skirtingus Vaiðvilko gyvenimo vaizdi- nius. Bet tik vaizdinius – istorinius pasakojimus. Kuo toliau A. Buèys leidþiasi á savo màstymo kelionæ, tuo labiau negali iðvengti istoriko þingsniø – ir remda- masis istorijos tyrimais, ir su jais polemizuodamas. Tikëtina, kad istorikai at- silieps, kad atkreips dëmesá á tikslintinus dalykus. Ið dabarties istorikø A. Buèiui artimiausios yra novatoriðkomis vadinamos Stepheno C. Rowello pozicijos („Ið viduramþiø ûkø kylanti Lietuva“, lietuviø kalba – 2001); ðis tyrinëtojas perþen- gia monoparadigmines europocentristinës istoriografijos ribas ir á lietuviø su- kurtos valstybës tyrinëjimus plaèiai ájungia ir Rytø ortodoksijos – Bizantijos ir viduramþiø Rusios – paradigmà (p. 201). Tad kelias lyg ir praskintas. A. Buèio studijoje ið keliø kartø gráþtama prie senovinës Baltijos kraðtø tiky- bos; poþiûris á jà iðkraipytas viduramþiø prieðiðkumo jai ir „tamsybëse skendin- tiems barbarams“. Klausimas, platesnis ir gilesnis nei vienos studijos galimybës, bet kaip tik ðios studijos ið naujo suaktualintas: „Ar ámanoma tradiciniais „tink- lais“, nupintais ið „ðventos lietuviðkos tradicijos“, ið „viduramþiðkø prietarø“, ið modernizuoto ðiuolaikinio europocentrizmo gijø, pagauti unikalias etninës istori- jos apraiðkas?“ (p. 202). Bandydamas bent ið dalies atsakyti teigiamai, A. Buèys siûlo á pagoniðkus laikus þvelgti kitaip, be religinës schizmos „tamsiø akiniø“ (p. 203). Tos tamsos, þiûrint ðiandienos akimis, yra daug. Karaliaus Jogailos rað- tais teikiamos privilegijos katalikø tikybos iðpaþinëjams ir „kitatikiø“ spaudi- mas nekelia dþiaugsmo. Bet praeitis negali bûti vertinama tik ið nûdienos. Visgi metaistorinio dësnio priminimas, kad religinë (ir kitokia) tolerancija padeda iðsi- laikyti daugianacionaliniams valstybiniams dariniams, ir jo pailiustravimas di- dþiojo Lietuvos kunigaikðèio Vytauto pozicijomis yra aktualus ir nûdienai. Me- taistorijos dësniai, jei pasiseka uþèiuopti jø veikimà, atpaþástami visoje istorijoje. A. Buèio nuomone, lietuviams pagonybës ir krikðèionybës akistata iðliko svar- bi iki ðiandien. Taip, tà liudija daugelis faktø ið literatûros, kultûros, ið atskirø þmoniø gyvenimø. Bet ar nëra taip, kad ta patirtimi, kuri ateina kad ir ið Vinco Krëvës kûriniø, bandoma dramatizuoti ir istoriná Vaiðvilko asmená? Kad drama- tizavimo modelis þinomas ir perkeliamas á praeitá. Bet praeitis juk niekur nesu- stoja, ji tebeeina á ateitá. Visgi ádomi ir savita mintis, kad Vaiðvilkas galëjo bûti iðtiktas (pakerëtas) ne tik Dievo ieðkojimo, bet ir bizantiðkosios kultûros, atsi- vërusios jam Rytø baþnyèiose, knygose, verstose ið graikø kalbos á jo pramoktà senàjà slavø kalbà. Kad, be valstybës ir politikos rûpesèiø, kuriuos pirmiausia akcentuoja metraðèiai bei tradiciniai jø tyrinëtojai, Vaiðvilkas galëjo jausti kitoká þmogiðkà paðaukimà, konfliktà, kaip kultûros alternatyvà. Restauruotas Vaið- vilko tekstas egzistenciniams aiðkinimams ir hermeneutinëms interpretacijoms, á kurias leidþiasi tyrinëtojas, deja, neteikia daug galimybiø. Kontekstai galimy- bes iðpleèia, bet ir nutolina nuo pradþiø. Pradiniai ðaltiniai perauga á legendas, perpasakojimus. Literatûrologiniai A. Buèio pasakojimai taip pat yra linkæ tolti nuo ðaltiniø. Greièiausiai tai yra neiðvengiama ir, praëjus kiek laiko, turi ið nau- . Romaninis màstymas humanistikoje jo pasigirsti raginimas – ad fontes, arba prie paèiø daiktø. Ar yra taip, kad kartais A. Buèio knygoje imama jausti daugiau simpatijø Rytø krikðèionybei negu katalikybei? Kad jis teisina Vaiðvilkà, þygiui á Lietuvà kerðyti uþ tëvà ir brolius pasinaudojusá rusø kariauna? Neáþvelgiu èia kokiø ten- dencijø. Tiesiog atidþiai þvalgoma kita, iki ðiol labiau uþtamsinta senosios Lie- tuvos likimo pusë. IKTORIJA DAUJOTYTË

Ar galima iðvengti poþiûrio á senàjá lietuviø tikëjimà gynybiðkumo? A. Buèys V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 96

96 tam deda daug intelektualiniø pastangø. Poliparadigminis principas leidþia skir- tingas tikybines sistemas matyti kaip paraleliai egzistuojanèias. Bet tai, kas jau nebeegzistuoja, negali nesukelti gailesèio. Naujas atvartas aptariamoje studijoje – emigracijos sàvokos ir jos anks- tyviausio laiko suaktualinimas, pirmøjø lietuviø kilmës ðventøjø pasirodymas. Mindaugo epochoje vyko pirmasis lietuviø karas su lietuviais, tai lëmë pirmàjà masinæ emigracijà ið savojo kraðto (p. 225). Suprantama, kilmingøjø, galingøjø. Daumantas, nuþudæs Mindaugà, nuo jo sûnaus Vaiðvilko kerðto su artimaisiais pabëgo á Pskovà. Ið pradþiø bëgliu tapo ir Vaiðvilkas, tad siuþetinës linijos ir èia yra susijusios. Daumantas bëgo nuo kraujo kerðto. Pskove greit ásigalëjo, gavo krikðto vardà – Timotiejaus, – buvo iðrinktas kariuomenës vadu, o po mirties (XIV a. pradþioje) paskelbtas ðventuoju, tiesa, tik vietinës reikðmës, nekanoni- zuotas Maskvos. Seniausieji Pskovo metraðèiø nuoraðai prasideda Pasakojimu apie kunigaikðtá Daumantà. Svarbiausia – Daumanto hagiografija, kurios du, tyrinëtojo nuomone, patys tikriausi tekstai, iðversti ið senosios slavø kalbos, kny- goje ir pateikiami. Skamba gana átaigiai: „Ðventasis kunigaikðtis Daumantas buvo lietuvis, garbino stabus tëvø paproèiu, ir buvo priverstas ið kaþin kokio reikalo palikti tëvynæ savo, ir atëjo á miestà Pskovà su gimine savo, ir priëmë krikðtà, ir buvo duotas jam ðvento krikðto vardas Timotiejus.“ Pateikiamas ir troparionas Daumantui Timotiejui. Ádomu, kad, gavæs ðventà krikðto vardà, Daumantas neatsisako savo lietuviðko vardo, kuris vienas pats yra lietuviø kul- tûros nuotrupa. Senieji dvikamieniai vardai, labiau iðplitæ Þemaitijoje, pagal ádo- mià kalbininko Skirmanto Valento hipotezæ, tikëtina, buvæ ðventi. Bëgliø linijos studijoje iðkelia ir moteriðkàjá likimà – pirmàjà lietuviø vienuolæ ir vienintelæ lietuvæ ðventàjà – Charitinà, mirusià 1281-aisiais. Jos krikðto vardà iðsaugojo senieji rusø baþnytiniai áraðai. Deja, neiðliko jos pirminis lietuviðkas var- das; tikriausiai buvo jo atsisakiusi ar bent nevartojo. Autentiðkø senøjø lietuviø moterø vardø apskritai maþai teiðlikæ. Minima, kad Charitina kilusi ið lietuviø kunigaikðèiø ðeimos, Lietuvos nesantaikos laikais pasitraukusi á Naugardà, ástojusi á vienuolynà, iðrinkta vienuolyno virðininke, kitur vadinama „lietuvaite princese ið Naugardo vienuolyno“. Kaip ðventoji minima ávairiose Rytø ortodoksijos baþnyèiose bei vienuolynuose. Bet visai neþinoma Lietuvoje, nuo gimtojo kraðto atskirta ne tik septyniø ðimtø metø, bet ir religinës schizmos sienos. Nevengdamas romaniniø intervencijø, A. Buèys mielai cituoja ávairias ðventosios gyvenimo internetines ver- sijas, tuo parodydamas jos populiarumà, bet nutoldamas nuo lietuviø seniausios raðtijos tyrimo. Klausimas: „Kas dabar pasakys ar árodys, kaip ten ið tikrøjø yra buvæ?“ – detektyvinës humanistikos klausimas. Jis daug kur vedþioja A. Buèio ta- lentingà plunksnà. Ir motyvuoja ekumeninius siekius – nenusigræþkime nuo ðven- tosios Charitinos, nors ji ir priklauso Rytø baþnyèiai. (Neradau, arba nepastebëjau, ið kur Charitina Lietuvaitë, nuo kada, kur ji taip vadinama, nors sakoma, kad kilusi iš Lietuvos, ið kunigaikðèiø giminës.) Argumentas sieti ðventàjà Charitinà su se- niausiàja lietuviø raðtija, kad yra iðlikæ trys baþnytinës viduramþiø literatûros þanrø tekstai – trumpas liturginis himnas (troparionas), trumpa giesmë (konda- kionas) ir malda á ðv. Charitinà Lietuvaitæ. Taip, ádomûs dvasiniai tekstai, minëtini kalbant apie viduramþiø sakralinæ, proginæ raðtijà, apie jos adresatus, kuriuo nors poþiûriu susijusius su Lietuva. Bet maþa galimybiø tiesiogiai átraukti á seniausiàjà lietuviø raðtijà kad ir ðá kondakionà:

Palikus savus ir Tëvynæ savo, Didþiajame Naugarde atkeliavus bûni, Vienuolyno ramybës bûste daugiadarbá vienuolës þygdarbá Literatûros mokslas ir kritika 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 97

vykdydama bûni, 97 Angelu pagyvenusi ant þemës, daugiui moterø rusiø kelià išganymu rodei. Ir mes visos tavæsp artëdamos kvieèiam: Dþiûgauki, ðventoji mûsø motina Charitina.

Kad buvo tokia moteris ið lietuviø, aukðtos kilmës, kilni vienuolë, tapusi dva- sine vedle ir rusø moterims, be abejonës, svarbu ir ádomu. Jos reikðmæ ir átakà liudija ir jai sukurti þanrai. Prisiminsime Hildegaardà ið Bingeno, vienuolæ, mistikæ, kompozitoræ, filosofæ ið XII ðimtmeèio – gal ir vaizdiniu, sukurtu Juditos Vaièiûnaitës:

Ið viduramþiø balsas vidurnakèio skliautø aukðtybëse – gieda vienuolë skaisti Hildegaarda...

Artimi sàskambiai, bet nëra nieko, kà Charitina Lietuvaitë bûtø paraðiusi (ar bent pasakiusi) pati. Svarbi A. Buèio prielaida (ar ir ásitikinimas), kad minëti þanrai buvo sukurti netrukus po Charitinos mirties Naugardo vienuolyne ir sukurti juos galëjo tik jos likimo seserys lietuvës, kurioms svarbu buvo nurodyti ðventosios kilmæ, paminëti tëvynæ. Atskirai lietuviø moterø istorijai, kuri vis dar rûpi kultûriniam feminizmui, suaktualinusiam ir Hildegaardà ið Bingeno, tai vertinga parama, jei tik ir prielaidø lygmens. Ðventøjø bylose, o Lietuva kol kas teturi tik ðventàjá Kazimierà, nors ir jis daþnai paminimas kaip Lenkijos karaliaus sûnus, neuþmirðtinas A. Buèio ið- keltas ir kruopðèiai argumentuotas faktas, kad jau XIII ðimtmetyje turëjome ðv. Charitinà Lietuvaitæ ir ðv. Daumantà Timotiejø. Deja, niekas në vienu þodþiu jø nemini Lietuvos baþnyèiose. Vëlgi intriga – lygiai svarbi ir romaninei, ir litera- tûrologinei intrigai: kodël nemini? Daugelis atsakytume paprastai: o kodël turëtume minëti? Kà davë Lietuvai? Juk rinkosi kità kelià, tarnavo kitiems, ið kitø susilaukë ir pagarbos, ir pripa- þinimo. Ta pati argumentacija, kuri kartais komplikuoja ir poþiûrá á pirmàjà Jurgio Baltruðaièio gyvenimo ir kûrybos pusæ. Geriau traukti á savo pusæ, negu atmesti. Humanistikoje argumentai ne tik turimi; jie ir sukuriami. Kam atmesti, jei pleèiamas poþiûris á senovës Lietuvà. Pagoniðkos Lietuvos máslë – „esminë visai Lietuvos valstybës ir lietuviø tautos istorijai“, ir bandyti jai áminti nepakanka eurocentristiniø katalikiðkos valstybës standartø (p. 290). Studijoje pabrëþiama, kad atidaus þvilgsnio reikalauja ne tik geopolitinë Lie- tuvos padëtis; reikia kompleksiðkai nagrinëti trijø religiniø paradigmø (pago- niðkos, katalikiðkos ir ortodoksinës) sankirtà Mindaugo laikais. Nors ir many- tume, kad kalbama apie pagonybæ ir dvi krikðèionybës ðakas, visgi reikia sutik- ti su autorium, kad skilusi krikðèioniø Baþnyèia viduramþiø Lietuvoje këlë ne- maþø átampø. Pomindauginës pagoniðkos Lietuvos ðimtmetis yra jos teritorinio . Romaninis màstymas humanistikoje iðsiplëtimo ir sustiprëjimo laikas. Lietuva po krikðto ir ypaè po unijø su katali- kiðka Lenkija vis labiau silpsta. Ið naujo perþvelgiama istorija, komentuojami istoriniai ir groþiniai kûriniai. Per didelis medþiagos krûvis prislopina mintá, uþ- goþia pastangas ieðkoti viduramþiø Lietuvos ir jos tikybos savitumo. Lietuvos istorinio likimo retrospektyva neteikia didesniø iliuzijø: Lietuva tarsi tolo pati nuo savæs. Juk taip atrodë ir Vydûnui. Matoma ir paralelë su dabartimi: „<...> IKTORIJA DAUJOTYTË

nesunku suprasti politizuotø nûdienos istoriografijos atstovø norà „moksliðkai“ V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 98

98 pagrásti dar ir katalikiðkais argumentais dabartiná Lietuvos ástojimà á Europos Sàjungà kaip tradiciná amþinà „barbariðkos ir atsilikusios“ Lietuvos tikslà ási- jungti á civilizuotà krikðèioniðkø Europos tautø bendrijà“ (p. 314). Bet Europos Sàjunga savo pagrindiniais dokumentais europietiðkøjø vertybiø nebetapatina su krikðèionybe ar katalikybe. Tai, anot studijos autoriaus, leidþia ir netgi ápa- reigoja kiek kitaip paþvelgti ir á senàjá tikybiná paveldà. Dabartinëje Europoje ir „klaidatikiai“ galëtø rasti savo vietà. Bet ar tik dël to? Ar argumentai svarstyti savo praeities problemas kyla tik ið kintanèiø aplinkybiø? Ar ne per daug reikðmës teikiama Þeèpospolitos kritikui Stanislovui Staðicui, dar XVIII a. pabaigoje lietuvius vadinusiam pagonimis? Ypaè, kad pagonybës turinys darosi vis sunkiau uþpildomas. Ar ðiandien beáma- noma atsakyti á retoriná klausimà: „Kodël katalikiðkas Lietuvos krikðtas neat- neðë lietuviø kultûrai ir literatûrai jokios apèiuopiamesnës naudos, kà jau kal- bëti apie palaimà...“ (p. 320). Ar pats klausimas istorijai yra korektiðkas? Is- torikas Zigmantas Kiaupa (str. „Lietuvos valstybës kelias nuo Mindaugo iki Eu- ropos Sàjungos“) yra teisingai apibendrinæs, kad Lietuvos valstybë „radosi, gyva- vo ir gyvuoja apsuptyje kitø valstybiø, anksèiau arba vëliau atsiradusiø, stipres- niø arba silpnesniø, o daþniausiai besikeièianèio pajëgumo, turinèiø savø inte- resø, kurie kartais derëjo su Lietuvos valstybës interesais, bet daþniausiai – nederëjo“3. Taip, daþniausiai nederëjo, ir todël negalëjome pasiekti „palaimos“. Gal ir negalësime. Bet ar daug tokiø „palaimà“ istorijoje pasiekusiø tautø. A. Buèys pagrástai kvestionuoja Lietuvos istoriografijoje ásigalëjusià tradicijà analizuoti viduramþiø pagonybës ir krikðèionybës prieðprieðà monoparadigmið- kai, laikantis iðankstinio neigiamo poþiûrio á pagonybæ ir nenurodant dviejø ke- liø á anuometiná krikðèionijos pasaulá. Gyvasis istorinës savimonës pulsas, tvink- sintis literatûroje, iðankstinio neigiamo poþiûrio á pagonybæ tikrai nerodo – uþ- tektø prisiminti Vilniaus romantikus, Vydûnà, Krëvæ. Ádëmesni istorikai taip pat yra paþymëjæ, kad Mindaugo ir jo ápëdiniø epochoje susidûrë Lietuvos pagonybë, Europos katalikybë ir Rusijos staèiatikybë: skirtingi pasaulio suvokimo bûdai, poþiûriai á valstybingumà. To, kas vienu ar kitu bûdu atskleista, galbût ir su tam tikromis tendencijomis, kritika reikalauja tikslingumo. Kitaip ji lieka gana bend- ra – retorinë; „klausimai lyg ir be atsakymø“, kaip prisipaþásta ir pats autorius (p. 333), netikëtai pasitelkdamas autobiografinio romano situacijà – Paryþiaus gatvës kavinukëje su þmona ir dukra jauniems amerikieèiams tenka aiðkinti, kad tada, kai JAV nebuvo jokiame þemëlapyje, o Notre Dame katedra tik baigia- ma statyti (XIII–XIV amþiuje), kaip tik tuo metu Lietuva buvo didþiausia valsty- bë visoje Europoje... Faktas, kurio negalima paneigti. Faktas, kuris turëtø daug kà paaiðkinti, bet savaime nepaaiðkina. Arba paaiðkina tik kavinëje draugiðkai besikalbanèiø, tad susikalbanèiø lygmeniu. Atkreipdamas dëmesá á greta religiniø vykusius ir kalbinius viduramþiø konf- liktus, A. Buèys stabteli prie Umberto Eco; pateikia ir romaniðkai intriguojantá jo vardo ir pavardës aiðkinimà, ir studijos „Tobulos kalbos paieðkos Europos kultûroje“ (1993) aiðkinimà. Praradus tobulà kalbà, reikia ieðkoti jos pakaitalo – lyg ratas uþsidarytø. Aiðku, kad ðio filosofo-raðytojo U. Eco aðtriai paradoksalus màstymas A. Buèiui yra artimas, kad svarbi mintis, jog apie Europà dabartiniu supratimu galima kalbëti tik þlugus Romos imperijai ir susikûrus barbarø ka- ralystëms. (G. Beresnevièiaus barbarai greièiausiai radosi panaðiu màstymo ke- liu.) U. Eco mintis, kad Europa pirmiausia iðkyla kaip naujø kalbø Babelis, o tik

3 Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose. – Vilnius, 2008. – P. 16. Literatûros mokslas ir kritika 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 99

paskui kaip tautø mozaika, A. Buèiui yra svarbi, bet ir diskutuotina dël savo 99 monoparadigmiðkumo. Ankstyvoji krikðèioniø schizma gilëjo ir ið kalbinio konflikto, ið kalbinio grai- kø krikðèioniø ir lotynø krikðèioniø nutolimo. Pereidamas painià, sudëtingà krikðèionybës kalbø istorijà, A. Buèys teisingai stabteli prie Dante’s – kaip tik jis pirmasis iðkëlë tautiniø kalbø teises, jø prigimtiná natûralumà, tarsi nubrëþë Europos kelià. Gráþtant prie Lietuvos problemø, perþvelgiamos tragiðkos situaci- jos nuo XVIII a. pabaigos, kai Baltijos kraðtuose iðkilo rusifikacijos grësmë, klau- siama: „Argi ðitokiø tragiðkø patirèiø slegiamam ámanoma blaiviai kalbëti apie vaisingà baþnytinës slavø raðtijos átakà Baltijos kraðtø kultûrai ir literatûrai?“ (p. 353). Bet ar apie vaisingumà klausimas? Ar vël apie „palaimà“ ar nepalaimà? Istorija vystësi taip, kaip ji vystësi, buvo tokia, kokia buvo, pagal galiø ir gali- mybiø logikà. Didelë seniausiø su Lietuva susijusiø tekstø dalis paraðyta senà- ja slavø kalba, ir niekam neateina á galvà dël to abejoti jø reikðmingumu. Taip, tautiniu poþiûriu bûtume tvirtesni, jei turëtume metraðèiø lietuviø kalba. Ar Statutà lietuviðkai. Bûtume turèiai. Bet taip nebuvo. Nebebus. Neabejotinai po- pieþiaus Jono Pauliaus II sprendimas paskelbti slavø ðventuosius Kirilà ir Me- todijø dangiðkaisiais visos Europos globëjais yra ekumeninës valios þenklas. Bet ar jis gali tarnauti argumentu iðkeliant vaisingà baþnytinës slavø raðtijos átakà Baltijos kraðtø kultûrai? Ir ar neuþmirðtama pradinë studijos mintis, kad tuose kraðtuose kultûra yra buvusi kaip vietoje atsiradæs, susiformavæs savæs ir kito suvokimas, kaip pirminës prasmiø transcendencijos á tai, kas yra laikoma ðven- tu? Bet A. Buèys màsto kontrapunktiðkai, formuoja versijø ir kontroversijø bran- duolius, nesistengia tæsti ankstesnës minties ar iðsikelto klausimo. Paskutinë studijos dalis – „Viduramþiø sutemos ðiø dienø Rytuose ir Vaka- ruose“. Bet kodël „Viduramþiø sutemos“? Ar negráþtama á monoparadigminá màs- tymà, á humanistikoje vis dar pasirodantá viduramþiø, kaip tamsaus laiko (rene- sansas – prieðingai – ðviesus), supratimà? Dar kartà suabejojama, ar krikðtas bûtø savaime uþtikrinæs senovës Lietuvos þengimà á Vakarø „civilizuotàjá pa- saulá“. Bet nemàstoma apie tai, kad civilizacija, miestø, universitetø kultûra Eu- ropoje buvo tai, ko negalima nematyti. Daroma platesnë prielaida, kad vidur- amþiais ugdytas prieðiðkumas kitatikiui ilgainiui tapo kone pirminiu kiekvieno þmogaus instinktu, perspëjanèiu saugotis „kito“, „kitokio“. Neabejotina, kad kita- tikio baimë buvo veiksminga, bet buvo ir kitø veiksniø. Visgi pamatinis politinis ir ideologinis dualizmas iðlieka iki ðiø dienø. Ypaè „centro“ ir „periferijos“. Vie- nintelë paguoda, kad nei „centras“, nei „periferija“ nëra pastovûs. Pradëjæs Mindaugu ir jo epocha, A. Buèys baigia sociokultûrine dabarties interpretacija. Ji neguodþianti. Þmonija neina á prieká, o sukasi ratu. „Kartais atrodo, kad mûsø dienomis vyksta tie patys dalykai kaip viduramþiais. Ir ne tik vyksta, bet ir ávairiomis retorikomis yra áteisinami ávairiuose kraðtuose. Kaip kitados, taip dabar monoparadigminë pasaulëjauta skatina milþiniðkà propa- gandinæ literatûrà (politinæ, teologinæ ir istoriografinæ), kuri ið esmës teisina ir

aukðtina ðimtmeèiais trukusias kitatikiø, klaidatikiø ir pagoniø þudynes, jø . Romaninis màstymas humanistikoje gimtøjø kraðtø grobuoniðkus nukariavimus, kolonizacijà ir nutautinimà, reto- riðkai þeminant tautinæ nukariautos ðalies tikybà, paveldëtas teises, etninæ kul- tûrà, dvasines tradicijas ir þmogiðkàjá orumà“ (p. 360). Pritarèiau pagrindinei minèiai – tai, kas galios bûdu sugeba uþimti dominuojanèià padëtá, kitiems dik- tuoja savo taisykles. Taèiau retorika yra pasikeitusi, tiesiogiai kalbama apie tole- rancijà, ekumenizmà, pagarbà kitam ir kitokiam. Ir tai daro pasaulá itin komp- IKTORIJA DAUJOTYTË

likuotà, ne poliparadigminá, o labiau dvilypá ir kelialypá. Sugráþimas prie aukð- V 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 100

100 èiausiø tiesø – tai A. Buèiui rodosi kaip iðeitis – yra didþiø sunkumø kelias. Þmonija tebëra jo pradþioje. Ir neturi sëkmës garantijø. Baltijos kraðtø pagoniø þudynës XIII a. kryþiaus karuose vis dar ðaukiasi krikðèioniø ir Romos Katalikø Baþnyèios atgailos, – mano A. Buèys (p. 362). Sun- ku to tikëtis, laiko ûkanos per tirðtos, istorinës paradigmos pernelyg komplikuotos, ateinanèios iki nûdienos, kurioje netrûksta „demonstratyvaus nesusikalbëjimo“. Ir „Post scriptum“, kurioje studijos „Seniausioji lietuviø literatûra. Mindaugo epocha“ autorius iðtaria: nesu istorikas, nesu teologas, nesu mokslininkas. Esu raðantis þmogus. Raðantis ir màstantis þmogus, lietuvis, gráþæs á XIII amþiø, á viduramþiø Lietuvà, á kruvinus konfliktus, á dramatiðkus þmoniø likimus. Ið naujo priminæs, kokia pavojinga þmonijai yra viena tiesa, vienas teisingas balsas; tai, kas autoriaus vadinama monoparadigma. Kaip metodologiná principà A. Bu- èys iðkëlë poliparadigminá màstymà, bet tikriausiai ir pats pajuto, kaip sunku nuosekliai jo laikytis; þmogaus sàmonë linkusi uþsiimti savo teritorijà, jà ginti ir neásileisti kito. Tyrinëtojas priminë tris lietuviø kilmës ðventuosius ið Rytø krikðèioniø baþnyèios, su jais susijusius sakralinius tekstus, kuriuos siûlo átrauk- ti á lietuviø literatûros paveldà. Priminimas, siûlymas perþiûrëti, praplësti, rasti kitø argumentacijos bûdø kultûros procesui yra savaime svarbus. Ádëmaus þvilgsnio XXI amþiaus Jurgis Lebedys ar Albinas Jovaiðas, kalbëdamas apie seniausiàjà lietuviø raðtijà ir gráþdamas prie galimybës jà pradëti nuo Mindaugo kanceliarijos raðtø, pasirems ir A. Buèio màstymais, siûlymais, rekonstrukci- jomis. Spragø yra. Turime atidþiai skaityti ne tik tekstus senàja slavø kalba, bet vis dar ir lotynø, lenkø kalbomis, átraukdami juos á màstymo apytakà. Uþpil- dydamas ankstyvojo valstybinio màstymo formas vidiniais, moraliniais, argu- mentais, iðsakytais uþmirðtuose tekstuose lenkø kalba, vaisingai triûsia Darius Kuolys. XIX a. lietuviø literatûros vaizdà pakeis Brigitos Speièytës rengiama tekstø lenkø kalba antologija. Kaip supratau, seniausiøjø tekstø antologijà ren- gia ir A. Buèys. Neturëtume nustoti màstyti ir apie tautinio epo likimà – kur ir kaip galëjo prasitæsti Sovijaus problemos, juk jos negalëjo bûti uþmirðtos. Ið visø A. Buèio áþvalgø átikinamiausias yra vienuolio prieraðo prie Sovijaus áraðo aið- kinimas. Jo tikrai negalima apeiti. Prie knygoje apie Mindaugo laikus teikiamø hipoteziø turëtø suklusti senosios lietuviø raðtijos tyrëjai. Mano kompetencijos teleido á jas paþvelgti bendru þvilgsniu. Baigdama gráþtu prie pradinës minties apie romaninio màstymo áþengimà ir á lietuviø humanitarinæ paradigmà. A. Buèio studijos pabaigoje, tarsi atsiden- giant giliosioms intencijoms, itin intensyviai ieðkoma efektyvios romaninës pa- baigos. Ir ji randama – ið „Post scriptum“ mintis persikelia á antràjá virðelá, pri- siglaudþia prie graþios ðeimyninës nuotraukos: galime uþdegti þvakelæ uþ pa- slaptingus mûsø protëvius pagonis, kelis ðimtus metø kardu gynusius ir apgy- nusius savo tëvø tikybà, þmogiðkàjá orumà, Tëvynæ; uþ misionierius ðv.Adalbertà Vaitiekø ir ðv. Brunonà Kverfurtietá; uþ pirmàjá lietuviø vienuolá Vaiðvilkà, uþ ðv. Jelisiejø, kunigaikðèio Treniotos sûnø; uþ pirmuosius lietuvius ðventuosius – ðv. Charitinà Lietuvaitæ ir ðv. Daumantà Timotiejø... Tik intelektualinis pasakojimas, suartëjantis su romano galimybëmis, di- dþiøjø istoriniø ir metaistoriniø konfliktø sprendimus gali patikëti mûsø at- minèiai, sàþinei, sutaikomiesiems sàmonës veiksmams, jø simbolikai. Literatûros mokslas ir kritika 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 101

„METØ“ ANKETA 101

Poþiûriai

1. Jau ásibëgëjo ir XXI amþius – baigias pirmasis jo deðimtmetis. Ar pajutote naujo amþiaus laiko dvasià literatûroje, kultûroje, gy- venime? Kokios permainos nudþiugino, kurios kelia nerimà ar net baugina?

2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinë lietuviø literatûra? Gal, anot Marcelijaus Martinaièio, „sutramdyto raðytojo“ kûryba jau nepajëgi daryti átakos visuomenei? Ko lauktumëte ið mûsø literatûros ateity- je?

3. Laikas negailestingas kiekvienam þmogui – ne tik kûrëjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai visuomenës gyvenimo po- kyèiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mecha- nizmà, kuris mums leidþia iðbûti, iðgyventi?

DONALDAS KAJOKAS

1. Pradësiu nuo dviejø citatø. Pirmoji – ið vieno M. Yourcenar apsakymo: „Kadaise ásitikinimas, kad kiekvienà savo gyvenimo akimirkà atrasiu kà nors nauja, kas niekada nepasikartos, teikë man tauriausià slaptà pasitenkinimà; dabar að mirðtu gëdydamasis kaip iðrinktasis, vienas dalyvavæs praðmatnioje puotoje, kuri rengiama tik vienintelá kartà.“ Antroji citata – japonø poeto Okuma Kotomiti eilëraðtis „Senis“:

Ðimtametis senis, Ið jaunø þmoniø nugirdæs, Kad pasaulyje kaþkas Vëlei atsitiko, Tik juoku atsako. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 102

102 Dvi aiðkiai suformuluotos, nors ir visiðkai prieðingos idëjos: pasaulyje niè- niekas nesikartoja; pasaulis – tiktai pasikartojimø grandinë. Kur tiesa? Per vi- durá? Gal ir taip. Vis dëlto man atrodo, kad tikràjá to vidurio branduolá apèiuop- ti ámanoma tiktai paèiame gyvenime, ne kalboje, ne þmogaus þenklø siste- moje. Þvelgdamas á aplinkà ið M. Yourcenar idëjos vidaus, galiu pasakyti, kad pas- taràjá deðimtmetá mane vis dar stebina du dalykai – Nepriklausomybës atkûri- mas ir tai, kaip þmogaus sàmonæ ëmë veikti spartus ir nenumaldomas interneto technologijø tobulëjimas. Pastarasis – postmodernios visuomenës „dangaus“ ir sykiu „pragaro“ prieigos. Ne tik demokratijos kai kurios silpnosios grandys, bet ir besipleèianèios interneto galimybës iðugdë tai, kà vadinu „kitos nuomonës sin- dromu“. Naujausiø informaciniø sistemø beribiðkumas ir anonimiðkumas gana sëkmingai bando ápirðti mintá, kad pasaulyje jau nebeliko nesàmoniø, yra tiktai „kita nuomonë“. Ðtai dailës mokyklos direktorius organizuoja streikà su ðûkiais, jog reikia naikinti ne tik meno kûrinius, bet ir menininkus. Netrukus turbût sulauksime ir kunigo, kuris visiems garsiai skelbs, jog Dievas – senø laikø pra- manas, taèiau ðv. miðias jis vis dëlto aukos, nes tokia tarnyba. Tada ið pakampiø su savo „idëjomis“ ims ropoti visokio plauko patiltës razbaininkëliai, apsimetæ dorais svieto lygintojais, dostojevskiðkojo viskas leista adoruotojai, gal net vaikø þagintojai, mat jø galvose kunkuliuojanti koðë irgi privalo bûti priimta kaip dar viena nuomonë, turinti teisæ egzistuoti ðalia visø kitø. Tad jeigu priimsime idëjà, kad pasaulyje nuolat nutinka kaþkas nauja, tuo- met ði, anot M. Foucault, „gnomø revoliucija“, kai nesistengiama nors ðiek tiek pasistiebti, o ir tuos, kurie pasistiebæ, bandoma truktelëti þemyn, ligi „savo ly- gio“, kone ðventai tikint, jog bûtent jis privalo virsti visuotine norma, – panaðios slinktys iðties gali kelti nerimà. Ir ðis lygis, matyt, visais laikais vienø bus vadi- namas retrogradiðku marazmu, kitø – tauria pilietine nuostata. Þiûrint ið kitos pusës, ið ankstëliau cituoto japonø poeto pozicijø – ar ðiame pasaulyje iðvis kas nors gali esmingai keistis? Na, gal þmogaus vidus, kol bus gelmiðkai patirta, jog nuolatinis kitimas tëra, tarkim, tik sapnas, slepiantis visai visai kà kita (netgi ne amþinàjá pastovumà – tai irgi tiktai kalbos pinklës). Kadaise ir rato, ir telegrafo, ir vidaus degimo variklio ar kinematografo atsiradi- mas / atradimas këlë þmonëms didelæ nuostabà, sumiðusià kone su eschatologine baime – na, toliau jau nebëra kur eiti... Pasirodo – buvo, yra ir, vilkimës, bus. Gal po kiekvieno tokio atradimo, civilizacijos krustelëjimo ir ateina pasaulio pabaiga, tik, kaip sakë vienas mistikas, niekas to neþino. Tad ir á XXI a. technologinius „stebuklus“, „supergreitas supernaujoves“, „globalinius pokyèius“ galima atsa- kyti tik ðypsningu ðimtameèio senio juoku. Ir nesibaiminti, nesirûpinti, kad to juoko niekas nepavadins tauria pilietine nuostata. 2. Gyvybinga? Manau, taip. Paveiki? Kà ji turi paveikti? Visà visuomenæ? Vargu. Ir tai turbût ne „sutramdyto raðytojo“ bëda, tiesiog tautà ðaukianèiø trubadûrø laikai praëjo. Bent kol kas. Gal iki kitos, neduok Dieve, mus iðtik- sianèios labai rimtos negandos. Pramogø stabams, masinei kultûrai (= neðvan- kiems pralobusios prastuomenës lëbavimams – A. Ðliogeris) besimeldþianèiuo- sius – ne, literatûra irgi nepaveiks; ramiai keliaujanèius vidinæ kelionæ, bû- vanèius buvimà, gelmiðkai save klausinëjanèius ir èia pat save, tuos, kurie klau- sia, ðvelniai ironizuojanèius – va ðiuos tikrai gali paveikti. Ypaè mûsø poezija. Ir dabartinë, ir anksèiau paraðyta, ir senoji. Ðá pavasará nustebino ir kaþi kaip dþiugiai suvirpino paðirdþius Rimvydo Stan- „Metø“ anketa 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 103

kevièiaus donkichotiðka mintis: „Mano nuomone, lietuviø poezija (ypaè XX a. antro- 103 sios pusës ir ðio amþiaus pradþios) uþima iðskirtinæ vietà pasaulio poezijos konteks- te.“ Negana to, lietuviø poezijos situacijà jis gretina su garsiuoju Lotynø Amerikos magiðkojo realizmo proverþiu, pranaðauja, jog jam, Rimvydui, dar gyvam esant rim- èiausiuose pasaulio universitetuose mûsø poezija bus privaloma disciplina. Kova su vëjo malûnais? Ið pirmo þvilgsnio – taip. Taèiau kodël ir að daþnai juntu iðkiliausiø mûsø poetø fenomenalià jëgà, sykiais net pagalvodavau: jeigu tokio pat galingumo jëga slypi ir kitø ðaliø poezijoje, tuomet gal vertëtø kons- tatuoti, kad ðiuo metu pasaulis iðgyvena akivaizdø poezijos pakilimo laikotarpá? Deja, taip nëra. Ávairûs tarptautiniai poezijos festivaliai rodo veikiau prieðingà tendencijà. Taip jau susiklostë istorinës aplinkybës, kad mûsø kalba ilgai buvo izoliuota, daug kam iki ðiol tai atrodo kaip trûkumas (þemdirbiðka, nepaslanki, stokojanti miesto kultûrai bûdingo þodyno, slengo etc.), bet nedaug kas susimàsto, jog tai yra galbût net didysis mûsø kalbos privalumas. Maþiausiai pakitusi indoeu- ropieèiø kalba. Vadinasi, turinti maþiausiai deformuotø þodþiø, jø lyèiø, formø, siekianti paèià prokalbæ, motininæ kalbà, esanti gan arti garsø, kuriais buvo ið- giedotos, na kad ir vedos. O vedø laikai daugelio tyrinëtojø vadinami vieninteliu iðminèiø amþiumi. Taigi – mûsø kalba yra iðlaikiusi, uþkonservavusi ne tik to amþiaus istorinæ, bet ir dvasinæ, kone kosminës iðminties kupinà atmintá, dau- gelyje kalbø jau apslopusià ar net visiðkai prarastà mantriðkøjø garsø prigimtá. Kitaip sakant, istorijos vingiai mums padovanojo Stradivarijaus smuikà, tik ar turëjome laiko iðmokt juo groti? Manau, poezijoje jau pramokome. Todël ir stojuos kai kuriø R. Stankevièiaus teiginiø pusën, nors ne vienas raðytojas ar literatûrologas ið jø gali tik pasiðai- pyti. Dël dëstymo uþsienio universitetuose – èia jau kita ðneka. Na, kaip tu iðver- si studentams, net ir pramokusiems vienà kità lietuviðkà þodá, Donelaièio kalbos rupumà, jo bûriðkø ratø girgþdesá, kaip tu iðversi S. Nëries keliø skaidriausiø eilëraðèiø voratinkliðkà kalbos mirgëjimà, intuityviai pagautà balsiø ir priebal- siø mantriðkumo stebuklà, kur, regis, nieko nepasakyta, nes pasakyta iðsyk kone viskas; kaip galø gale iðversi mûsø amþininko Antano Kalanavièiaus pasiutusá, ið proto vedantá ir sykiu já harmonizuojantá veiksmaþodþiavimà, kai jau visiðkai pradedi nesuvokti, ar tas þodis atëjo ið tolimiausiø amþiø glûdumos, ar yra auto- riaus naujadaras? Net jei ir naujadaras – vis tiek ið glûdumos, ið paèios kalbos ir kalbai suteiktos malonës kurti tokius naujadarus, siekianèius, rodos, prieðba- belinius laikus... Ko laukèiau ið mûsø literatûros? Kad ji ágytø idëjø dràsos, aukso proporcijø pojûtá, kuo platesnæ amplitudæ, sugebëtø elementariu smuikeliu sugrieþti tran- kià, tegu kiek ir neðvankià melodijà tiems, kurie tik vakar pralobæ prasèiokiðkai lëbauja, taèiau nepamirðtø, jog ji vien todël ir yra literatûra, idant grotø ir tiems, kurie nepuola akis iðdegæ prie spigiø, jau rytoj iðsikvëpsianèiø „naujoviø“, kurie ramiai klausia ir moka atidþiai klausytis. Ir ne bet ko – kaþkodël vien ðiam Þe- mës uþkampëliui padovanoto Stradivarijaus. 3. Apie vienà kità visuomenës ir technologijos pokytá jau uþsiminiau, apie kai kuriuos „savigynos mechanizmus“ – taip pat: ðypsotis kaip ðimtametis senis arba bûti pilietiðkai aktyviam. (Nors tasai pilietinis aktyvumas gali ágyti ir tokià for- mà: neskubrus maþai kam reikalingø savo darbeliø dirbimas. Kai kuriais istori- jos tarpsniais toks „pasyvus“ aktyvumas gali bûti pats produktyviausias.)

Dabar apie klausime minimà laiko negailestingumà... Ði mintis ásigrauþë á Poþiûriai 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 104

104 mûsø sàmonæ, tapo nekvestionuojama – kad nuo to „negailestingumo“ apsi- saugotume, neva privalome imtis savigynos, suteikianèios ðansà iðbûti, iðgyven- ti, sulaukti orios senatvës... Prisiminiau W. Szymborskos eilutes: „Senatvë – tik- tai moralas / nusikaltëlio gyvenimui.“ Stipriai pasakyta, nors gal pernelyg kate- goriðkai. Suprantama, tai vienas ankstyvøjø lenkø poetës eilëraðèiø, todël ir ka- tegoriðkas. Kita vertus, senatvë ið tiesø yra moralas bet kokiam þmogaus gyve- nimui, arba – tamsiajai mûsø gyvenimo pusei, kuri, nori nenori, vis tiek egzis- tuoja, net jeigu manai esàs ir „visai arti ðventumo“. Matyt, teisus ir Sent Justas – neámanoma bûti doram nekaltai. Vienokio ar kitokio moralo vis tiek teks sulauk- ti – negaliø, proto blausos, ligos, atskirties ar kitais pavidalais. Nes þmogus yra laikina bûtybë. Po mirties tave prisimins tavo vaikai, geriausiu atveju – anûkai, o toliau – visiðka uþmarðtis! Kiek þmoniø mirðta kiekvienà minutæ, jiems tai – apokalipsë, o pasauliui, buvimui? Niekiø niekis. Atrodo, toks svarbus dydis – gyvenimas, o paprasèiausia karvë, kai nuo jos nuskrenda uodas, ðá tà tikriausiai pajunta kur kas stipriau, nei pasaulis, kai nuo jo „nuskrenda“ þmogaus gyvybë. Po keliø generacijø jo neprisimins net jo ðeimos atðakos tæsëjai. O jei kas nors ir prisimins, tarkim, dël jo darbø (kaip mikelandþelus, aleksandrus, ðekspyrus, einðteinus, èiurlionius etc.), tai tiktai kaip tuðèiaviduræ mumijà, pramanais apli- pusias nuogirdas, civilizacijos simbolá, þmonijos kelio þenklà. Tataigi – ne þmogø, bet þenklà. Toks atsiminimas jau negyvas, beasmenis, lyg ir neteisingas, pri- menantis atminties parodijà: vertingas ne pats þmogus, vien jo darbai, veiklos rezultatai... O ir tie – jeigu atitinka vyraujanèià civilizacijos vystymosi link- mæ. Ið pradþiø ðitai atrodo kaip baisus baigtinio gyvenimo nuvertinimas, never- tinimas, neávertinimas, totali iðdavystë. Taèiau ramiau pagalvojus, toji uþmarð- tis, tasai tobulas „iðnykimas“ slepia kaþkokià ðiurpià didybæ, begalinæ skaidrà ir labai paprastà tiesà, kone þmogaus dieviðkumà, nes ir Dievas visà laikà sugeba bûti taip, tarsi jo nëra ir niekada nebûtø buvæ... Efemeriðkai – kaip nepasiekia- mas dykumos miraþas. Ir nepajudinamai – tarsi visà bûtá ir nebûtá uþpildþiusi ir sykiu abi jas laikanti uola. Ar nebus taip, kad ið pradþiø ðiurpà kelianti atskiro þmogaus gyvenimo uþmarðtis ið tiesø yra dovana, kurios nesugebame nei suvokti, nei ávertinti. Todël ir vadiname ne malone (lyg ir skaudoka – tavæs nebus, o pasaulis-karvutë ir to- liau ganysis þvaigþdynø atoluose kaip niekur nieko!), bet neteisybe, skriauda, ne- gailestingumu... Gal ðis nenumaldomai artëjantis visiðko iðnykimo stebuklas ir yra gelmiðkasis savigynos mechanizmas? Tikras ir absoliuèiai patikimas, nelei- dþiantis mirties akivaizdoje pakartoti ið dalies gal ir teisingus, dvelkianèius nu- siþeminimo dorybe, bet podraug ir truputukà narciziðkai paikus minëto M. Your- senar apsakymo herojaus þodþius: „Mirðtu gëdydamasis kaip iðrinktasis...“ Ðiandien jau nesu tikras, kad laikas negailestingas. Veikiau prieðingai – gal net labai ir labai gailestingas. Mat padovanoja þmogui kaip asmeniui tobulà gin- ties mechanizmà – didþià paguodà ir laisvæ – visiðkà iðnykimà. Bent jau ið ainiø atminties. „Metø“ anketa 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 105

VIDMANTË JASUKAITYTË 105

1. Ðio ir praëjusio amþiaus sandûra lemtinga didelei pasaulio daliai, o ypaè – Azijai ir Europai. Politiniai virsmai sudrebino ne vienà savimonæ, atsirado di- desnë erdvë laisvam þodþiui, saviraiðkai, mes galime atvirai identifikuoti savo idëjinæ, moralinæ tapatybæ, persekiojamø nuostatø raiðka prarado prasmæ, taigi maþiau ir baimës, kuri daugelio þmoniø asmeniná gyvenimà kadaise darë nele- galø, arba pusiau legalø. Anot Sauliaus Tomo Kondroto, þmogø vertë ropliu. Nors kritikë Jûratë Sprindytë, raðydama apie mano romanà „Kai mes buvome vilkai“, teigia, kad nebuvo prisitaikymo problemos mûsø kartos gyvenime, drástu kate- goriðkai su tuo nesutikti. Naujojo amþiaus, naujojo laiko dvasià, nors ir neatsie- jamà nuo ávairiausiø deformacijø, kurios visada lydi politinius virsmus, að pri- imu kaip istorijos padovanotà savo ir kitø asmeninio autentiðkumo legalizavimo galimybæ. Bûti tuo, kuo esi (kûryboje) – didelë laimë man, uþaugusiai labai kûry- bingoje ir visiðkai kolchozinës realybës paniekintoje ðeimoje. Treèiasis tûkstant- metis prasidëjo jau laisvoje Europoje, taèiau senasis laikas tebegyvena mumyse, darydamas átakà per apgenëtà, snaudþianèià minties patamsiuose ar tiesiog ne- iðlaisvëjusià sàmonæ. Iðsivaduoti politiðkai, fiziðkai, pasirodo, lengviau, nei drà- siai atverti sàmonæ. Laisvë atneðë kraujo ir skausmo upes tautoms, kurios anksèiau vadinosi Jugoslavija. Beje, ir Lietuvos vidinis klimatas, depresija rodo, kad nemokame pasinaudoti suteiktomis galimybëmis taip, kad jos atriðtø spar- nus paþangai, pirmiausia – sàmonës progresui. Bûtent jos pokyèiai turi atitikti treèiojo tûkstantmeèio pradþios raidà. Kad naujausios technologijos, jokios etikos neribojami genetiniai eksperimentai, besaikis vartojimo skatinimas neprieðta- rautø ne tik þmogaus, bet ir planetos prigimèiai. Mûsø inertiðkumo sukelta krizë milijonams þmoniø atima galimybæ dirbti ir uþsidirbti, graso didþiulio màsto so- cialinëmis katastrofomis. Juk þinoma, kai bedarbystë pasiekia atitinkamà pro- centà, padëtis tampa socialiai nebevaldoma. Deja, pasaulyje tebeklesti ir já valdo militarizuota sàmonë, daug kur (ir pas mus) vyrauja prievartos mentalitetas, politikos raidà tebelemia Erodo Didþiojo laikø màstymas bei priemonës. Tre- èiasis tûkstantmetis turëtø pateikti naujus politiniø santykiø reguliavimo áran- kius. Svarbiausias – dialogas, kuris uþtikrina amþinøjø, bendraþmogiðkøjø, bûti- nø ir saugotinø vertybiø paieðkas. Tarp jø – pagarba pasauliui, kiekvienam savo broliui þmogui, motinai Þemei, kuri yra gyvas organizmas ir kurios balsà kate- goriðkai atsisakome iðgirsti. Juodþiausià darbà, mano nuomone, yra padaræs ateiz- mas, kuris nuëmë tabu nuo sakraliausias paslaptis sauganèiø sferø ir atvërë duris paèiam grubiausiam, brutaliausiam kiðimuisi á dar nesuvoktus dësnius, kuriø mokslas kol kas nëra iðaiðkinæs, nes tapo materijos belaisviu. Taèiau sàmonë bunda. Kinta „atmosfera“. Ðiandien mes skaitome knygas ir laisvai þiûrime televizijos laidas, kokiø negalëjome ásivaizduoti prieð trisdeðimt metø. Kvantø teorija atrado stygius (angl. „strings“), kuriø nebegali paaiðkinti fizikos mokslas, tam bûtina filosofija. O tikriausiai teks patikslinti kitu þodþiu – religija. Jei þmogaus protui reikia patvirtinimo, kad Dievas egzistuoja – ðie áro- dymai turbût atsiras. Treèiàjá tûkstantmetá, manau, kiekvienas atsakys sau á klausimà, kas yra Tai, kà mes vadiname Dievu, ir koks mûsø visø santykis su Juo. Ðis, svarbiausias þmonijos raidoje, virsmas jau pastebimas. Tai liudija ir literatû- ra, kuri visada buvo ir bus þmogaus sàmonës lygmens liudytoja. Prasidëjæs am- þius – bûsimo virsmo þmoguje pradþia. Kad ir kiek aukø bûtø sudëta, humaniz-

mas vis tiek triumfuos, nes yra uþprogramuotas paèioje evoliucijoje. Lietuviø li- Poþiûriai 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 106

106 teratûrai, kuri yra gana nebloga, sunku pirmauti ðioje srityje, nes ateizmas ne- paprastai susiaurino pasaulio suvokimà, atëmë amþinybës ir begalybës pojûtá, uþdraudë egzistencinio dþiaugsmo patirtá ir katarsá, kurá sukelia pasididþiavi- mas dieviðkos þmogaus kilmës prigimtimi. Kol kas mûsø literatûra gerokai „pri- þemina“ þmogø, á pirmà vietà iðkeldama sàmonës nereglamentuotus pojûèius. Kol kas mûsø raðytojai beveik nekelia didþiøjø ir amþinøjø klausimø, bûdingø dvasiðkai tobulëjanèiam þmogui, – kas að esu, ið kur ir dël ko atëjau, kur iðeisiu, – ir neieðko atsakymø. Taèiau amþinybës ir begalybës ilgesys ðvyti knygø herojø gyvenime, kaip ir gërio troðkimas. Tai nulemia dieviðkumo kibirkðtëles talento prigimtyje ir brandina autoriaus dvasià. Tikiu, kad po ðimto metø ne konfliktas bus meno kûrinio variklis, o darnos ieðkojimas ir siekimas, kûriniu modeliuojant realybæ bei ateitá (o juk kiekvienas menininkas tà ir daro). Leiskite pasikartoti, – mano nuomone, kûrëjas mene neturi teisës persikûnyti á blogá jokiais atvejais, iðskyrus vienà: kai persikûnija á blogá taip tobulai, kad padaro já atpaþástamà visiems laikams ir ðia forma blogis nebegali egzistuoti. Atsiminkime, jog didysis F. Ðaliapinas, sudainavæs Mefistofelio partijà, tris dienas „pastilsia ir molilsia“. Tokios atsakomybës laukiu ið savo kolegø raðytojø jau pirmuose ðio amþiaus de- ðimtmeèiuose. Mûsø profesija labai atsakinga. 2. Gal ir atrodo, kad raðytojas yra sutramdytas, iðskyrus, þinoma, vienà kità jaunesnæ personà, kuri þodþio laisvës svarbos dar negali ávertinti dël nepakan- kamos patirties ar tiesiog neiðprusimo. Gilinantis á ðià temà, pirmiausia bûtina ávardyti svarbiausià dalykà – kas sutramdë ir tebetramdo raðytojà. Apibend- rindama drástu teigti, kad kûrëjà tebevarþo jame gyvenanti praeitis. Kaip koks reliktinis roplys ji ðliauþioja po raðytojo vidø, tûno jo þmogiðkosios erdvës kerte- lëse, braðka prieðtvaninëmis kaulëtomis buvusios ideologijos ar pasaulëþiûros ataugomis. Kûrëjas nebeteko dràsos bûti tuo, kuo yra (turëtø bûti) – skelbëju ir liudytoju, jis bijo. Kodël? Atsakymas paprastas – tektø skelbti labai skaudþius dalykus. Diagnozuoti reiðkinius, vadinasi, kritikuoti. Sovietmeèiu tai buvo pavo- jinga, taèiau raðytojai sugebëjo pasitelkti uþuominas ir tauta juos suprato, jautë savo skaitytojø palaikymà. Dabar kritika – aðtrus savos, „laisvos“ tvarkos ir gyvenimo vertinimas. Iki ðiol tai daryti buvo rizikinga, nes ið karto galëjai bûti apðauktas „komunistu“, sovietø kolaborantu, laisvës permainø prieðininku. Ðiø eiluèiø autorë patyrë ðiuos kirèius savo kailiu. Taèiau raðytojø tylëjimas, nemàstymas, visiðkas atsiribojimas nuo to, kas darosi Lietuvoje, nuo „politikos“, atvërë kelià korumpuotai, finansiniø grupuoèiø valdomai spaudai. Per dvideðimt laikraðtinio mulkinimo bei „þydrojo“ ekrano hipnozës metø þmonës ne tik neágijo jokio politinio pradþiamokslio, bet atprato gilintis á nûdienos reiðkiniø esmæ. Pilieèiø sàmonë priprato prie lëkðto ðaipymosi ið savæs lyg prie narkotikø. O juk Lietuva – tai visø pirma þmonës, ne partijos, kurios be jokio stabdþio, be visuomenës pasiprieðinimo sukûrë deformacijø sis- temas, simuliakrinæ tikrovæ. Dabar visi kritikuoja viskà, o pirmiausia valdþios institucijas, pamirðdami, kad ten dirba þmonës, kuriuos iðrinko pati tauta. Kodël tylëjo raðytojai, bijodami pasakyti tiesà? Nes suvokë savo partinæ praeitá kaip kaltæ, nesijautë esà be dëmës. Suklestëjus tremtiniø, laisvës kovotojø, disidentø kultui (galima taip pasakyti), raðytojo (ekspartinio) kritiðkumas buvo suvarþy- tas, nes grësë apkaltinimas kolaboravimu su okupantais. Be to, man atrodo, ra- ðytojai per daug ið arti matë, kaip vienas skundikas sugadino gyvenimà keliems plunksnos broliams, galvodamas, kad niekada savo apðmeiþtøjø nebepamatys. Praëjo laikas ir skriaudëjas su nuskriaustuoju toje paèioje Raðytojø sàjungos „Metø“ anketa 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 107

kavinëje gërë kavà, nors ir prie skirtingø staleliø. Taèiau visi þinojo, visi jautë – 107 teisybë gráþta, bet kaþkieno gyvenimas suluoðintas, sveikata sunaikinta. O ðtai sëdi kaltininkas, kuriam visa tai në motais, ir dël jo nepatogu visiems. Atsimenu tà jausmà, nors negalëjau, þinoma, prisiminti, kaip politiniø skundø sukeltos eg- zekucijos vyko realybëje. Raðytojai, visa tai matæ savo akimis, nusprendë nebe- sikiðti á politikà. Jø tylëjimà galima pavadinti „juodu“ darbu. Ðios situacijos grei- tai nepakeisi. Nepadës ir pasiraðymas po kokia nors pakiðta peticija, visai nesu- vokiant tikrøjø jos tikslø. Raðytojas liko kraðto gyvenimo nuoðalëje. Tautos sà- monæ valdo minia ir laikraðtienà uþsakantys klanai. Taèiau nereikia bijoti bûti savimi, – tiesa svarbiau. Ji eina ið visus dësnius kurianèios ðerdies (ar Ðirdies). Teisinga evoliucija be tiesos neámanoma, be jos vyksta tik revoliucijos. Iðtarda- mas tiesos þodá, raðytojas negriauna „savo“ naujos, iðsilaisvinusios tvarkos. Tas „savo“ yra ne mûsø, ne ið mûsø, ne mums, jei prieðtarauja visø darnos, tvarkos, paprastos þmogiðkos laimës siekiui. Tie, kurie kaltins raðytojà uþ kritikà, – jie irgi NE MÛSØ. Þodis yra didelis ginklas, okultiniame pasaulyje turintis magið- kumo galiø. Mûsø okultizmas – paprastas kaip þemë – Tiesa. Mes nieko netu- rime bijoti dël tiesos. Nesvarbu, kad dauguma raðytojø buvo komunistai, ne- svarbu, kad neiðvaþiavo patys á Sibirà, protestuodami prieð santvarkà, nesvarbu, kad nenuðovë keliø „prieðø“ ir dabar negauna valstybiniø apdovanojimø. Raðy- tojai iðsaugojo mûsø originalø màstymà, þodá, iðmokë plaèiàjà visuomenæ klau- sytis, suvokti ir priimti poezijà, iðlaikyti savimonæ, iðsisakyti per poeto sukurtas metaforas. Raðytojas buvo autoritetas. O dabar tarsi prarado tautos visumos pojûtá. Daugelis mûsø kolegø, kiek patyriau, jau màsto partijø kategorijomis. O tai daþniausiai irgi simuliakrinis màstymas. Raðytojas nuo turëto partinio bi- lieto slepiasi prieðingoje barikadø pusëje, nesuvokdamas, kad ten subëgo visi, turëjæ bilietus, ir ne tik… Bûèiau laiminga, jei já iðvysèiau – vël kaip aktyvø tie- sos ir darnos autoritetà, kaip deformacijø atskleidëjà, negailestingà visuotinio tautos mulkinimo teisëjà. Raðytojas neturi bijoti savæs. Nereikia kompleksuoti, jei ðiandieninis vertinimas neatitinka lûkesèiø. Kiekvienas ðiame gyvenime gali ir suklupti, ir paklaidþioti, taèiau krikðèioniðka kultûra iðvaduoja nuo amþinos kaltës jausmo Sauliaus virtimo Pauliumi metamorfoze. Didþiausias patikinimas, kad raðytojas neturi tylëti – jo talentas. Tam, kas neturi kalbëti, jis neduodamas. 3. Perëjau, man atrodo, visas savigynos kûrimo stadijas ir dabar tuo neuþsi- imu. Ir pamaèiau, kad daugeliui tampu geriausia tokia, kokia esu. Buvau pamirð- ta kaip raðytoja, iðkupiûruota, iðbraukta, slepiama nuo auganèios kartos, kurià labai myliu, dedu á jà dideles viltis, nors jauèiuosi neatidavusi ðiai kartai to, kà galëèiau. Taèiau padëjo ir visas duris atgal á visuomenæ atvërë mano þodis, kurá tariu, kai manau esanti reikalinga. Daug raðau, nes kai nepakeliamai beprotiðkø aplinkybiø, kuriø apstu ðiandieniniame Lietuvos gyvenime, negali valdyti, lieka tik pasinerti á virtualià tikrovæ ir ten kurti modelius, kurie gaivina sielà. Esu vi- siðkai ásitikinusi, kad kuriu ateièiai, tikra, kad kûryba kaþkà keièia „eteryje“. Pir- miausia sukuriame idëjas, po to jos transformuojasi á realybæ. Mes kuriame tik- rovës modelius, juos perima tø „brëþiniø“ iðsiilgæ mûrininkai. Mano herojai, veik- dami realaus siuþeto rëmuose, gyvena begalybëje ir amþinybëje. Jie jas jauèia ir ten verþiasi. Mano herojai visada teigs amþinàsias vertybes, nors to teigimo iðraiðka ir bûtø vien þmogiðka kanèia. Jauèiuosi kûrëja, ypaè pavaizdavusi Sená, kuris, baigiant degti doro ir sàþiningo gyvenimo þvakelei, iðdrásta raðyti laiðkus Antikristui ir sugeba iðlikti nepalauþiamas. Gyvenu kurdama, màstydama, ger-

dama vaistus nuo sunkios ligos, kuri stabilizavosi ir kol kas nebepuola manæs. Ir Poþiûriai 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 108

108 esu ne viena – dar daug knygø gyvena mano galvoje, ðirdyje, prote, pareigoje. Profesiðkai jauèiuosi labai tvirtai, neturiu jokiø provincialumo kompleksø. Þinau, kad mano realybëje nëra jokio nenugalimo blogio. Jà modeliuoju að pati ir save iðreiðkiu maksimaliai. Mene, turbût nesuklysiu, yra svarbûs du dalykai – „dël ko tai daroma“ ir „kaip daroma“. Mano motyvacija labai stipri, tiesiog galinga. O tà „kaip“ mes tobuliname visà gyvenimà, að – ne iðimtis. Tiesa, raðau per daug, kad visiems patikèiau, bet man svetimos sëkmës nemigos nesukelia… Linkiu visiems atsikratyti pavydo, kasdienëse kautynëse uþgrûdinti savo ego ir pasiekti ðvelnø, gerà, ðviesø ir nepakartojamà kiekvienam Dievo skirtà individualumà. Jis mus padaro nepakartojamus ir vienintelius. Tada bûsime laimingesni – labiau mylë- sime vieni kitus, gerbsime ir dþiaugsimës kolegø kûriniais. Juk niekas kitas ne- sugebës paraðyti to, kà mums lëmë Dievas. Ir – atvirkðèiai. Raðytojo darbas labai individualus, beveik viskas priklauso nuo mûsø paèiø. Jokie globaliniai procesai neatsiranda anksèiau uþ mintá. Mûsø tikslas juos kurti mentaliðkai – þmogiðkus, skaidrius, taikius, nepavojingus nei gyvenimui, nei visuotinei darnai. O mûri- ninkø tikrai atsiras. Tiesa, yra dar viena problema. Kai kurie leidëjai ið Kultûros ministerijos uþ maþos knygelës iðleidimà uþsipraðo beveik 30 tûkst. litø „paramos“. Á tai reikia þiûrëti kaip á lëðø, kurias mums skiria valstybë, grobstymà, vagystæ ið kolegos, nes tokia „paðalpa“ vienam autoriui neleidþia iðsileisti knygos kitam, arba net keliems plunksnos broliams. Bûtina apie tai kalbëti. Mûsø vieðo balso blogis bijo, jis ið karto slepiasi. „Metø“ anketa 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 109

APIE KÛRYBÀ IR SAVE [RTF page footer: 109

Didþiosios paslaptys – per ðimtus myliø

Poetas, leidëjas Tomas S. BUTKUS atsako á Romo DAUGIRDO klausimus

– Menininkø sluoksniuose esi labiau þinomas Slombo pravarde. Kaip atsirado ði pravardë, ar turi kaþkokià (man neþinomà) prasmæ? – Pirmas klausimas ir ið karto dûris á saulës rezginá... Kà gi, jei jau esu þino- mas kaip Slombas, tai imsiu ir pasakysiu viskà, kà pats apie tai þinau. Mano pirmieji kûrybiniai-raðytiniai bandymai prasidëjo ûmai ir neatðaukia- mai – 1992 m. balandþio 19 d. Raðiau eilëraðèius vakare, nuo tëvø ir visuomenës pasislëpæs devynaukðèio namo rûsyje ásirengtose dirbtuvëse. Per vakarà paraðy- davau iki deðimties eilëraðèiø – „pasàmonës trydos“, kaip juos taikliai apibûdi- no mano sesuo, M. Ðidlausko (tuomet dar Jonaièio) Klaipëdos universiteto litera- tø bûrelá tuo metu lankiusi „literatûros ekspertë“. Eilëraðèiø pavadinimams nau- dojau visokius naujadarus – „Alteruprerija“, „Subpreforca“, „Iðores bredi“ ir pan. Taip atsirado ir þodis Slombas – kartu su eilëraðèiu, kurio pirmas eilutes èia drá- siu pacituoti (prisiminiau mintinai – eilëraðtis vadinasi „Kiaulë Slombas baltas pranaðas“): ant kalno / virð saulës / klastotës / apgaulës / su neþinia / esanèios / menantá / neðanèios... Truputá vëliau (rudená) pasirodë pirmosios samizdato kny- gelës, o dar po metø – studijos universitete. Ðtai ten viskas ir prasidëjo... Buvo liepa, stojamieji. Viename „Niujorko“ barakø laukëm rezultatø. Nusipirkom mai- ðà alaus (já nuo Antakalnio „mazgo“, sumestà sterblëse, padarytose ið marðkiniø, kartu su kelio þenklu atvilko bûsimi kursiokai). Ëjom þiûrëti rezultatø pasiðvies- dami lauþais ketinëse ðiukðliadëþëse. Paskui visà naktá ant ðeðiolikaaukðèio stogo lengvai girtuokliavom, rûkëm ir laukëm saulëtekio. Tokiø „tusovkiø“ pir- maisiais studentavimo metais suorganizuodavom dvi tris per savaitæ. Jø metu á akiratá patekdavo gyvas biesas þmoniø, todël natûralu, kad vyko nuolatinis vaid- menø pasidalijimas. Kodël sau pasirinkau ðià, o ne kità pravardæ – turbût ne- ámanoma atsakyti. Kitas klausimas – kodël ji prigijo? Praëjus penkiolikai metø, vidury nakties, vis dar gaunu sms-ø, sveikinanèiø su Slombinëmis (jos kiekvieno mënesio 13 d.). Kà ði pravardë reiðkia? Smalsumas ne yda. Bëda ta, kad neþinau. Yra tokia „The Beatles“ dainelë „Golden Slumber“ – angliðka Slumber reikðmë man priimtina. Snûduriavimo bûsenoje geriausiai jauèiu save, savo pasaulá, klampioje miego bûsenoje matau tai, kas turëtø atsitikti ateityje (visi ðie 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 110

110 dalykai, tiesà pasakius, jau yra ávykæ). Taèiau dabar, kaip suprantu, visai ne apie tai... – Internete esi pristatomas kaip poetas, eseistas, architektas, leidë- jas. Remdamasis asmenine patirtimi, pridurèiau – knygø dizaineris, mokslininkas. Liaudies iðmintis byloja: devyni amatai, deðimtas – ba- das. Ar nebijai iðsibarstyti? Juk ne vienam kûrëjui nesugebëjimas su- telkti savo gabumus prioritetinei krypèiai yra tik pakenkæs. Kas tau svarbiausia, kuo save suvoki visø pirma? – Internetas klaidina. Ðiais laikais þmonës áprato neðiotis savo specializaci- jà tartum iðkabà. Tai tapo socialumo, ðiuolaikiðkumo galø gale net padorumo norma. Ir su liaudimi bëda – kartais pamanau, kad beveik visi iðmintingi þmonës jau iðmirë (tiesa, þinia(s)klaida paguodþia – sako, iðvaþiavo á uþsiená). Nëra su kuo pasidalyti ta iðmintimi. O knyginë nëra tokia vertinga, nes mes jà kaþkaip keistai suprantam – lyg ir þinome, lyg ir bandome vadovautis. Taèiau kaip toli ðis þinojimas nuo tikro ásisàmoninimo, visà mûsø gyvenimo horizontalæ (ðiurpas nukrato, kai suvokiu, kad daugelio mûsø gyvenimai tëra tik bekryptis punk- tyras) paverèiantis niekada nesibaigianèia spirale. Bet èia ir vël jau kitas klausi- mas... Bandysiu atsakyti nuo klausimo pabaigos. Nors tai be galo apgaulinga. Kaip televizijos eteryje: þurnalistas paklausia þymaus veikëjo ir ið karto tas klausimas uþkloja kitus, paprastai þymiai aðtresnius klausimus. Sureikðmintas atsakovas ásijautæs atsakinëja: taip ir taip, þurnalistas linksi ausim: taip ir taip, auditori- jos burnoj teliûskuoja dumbliai: taip ir taip. O svarbiausi dalykai nugrimzta á dugnà. Gal pakalbam apie tai, kas mes ið tikrøjø esame? Nuasmeninti, institu- cionalizuoti, korporatyviniai triuðiai, uoliai tarnaujantys neþinia kam – kaþko- kiai skystalø filosofijai, euroblizgesiø sistemai; þmogiðkieji iðtekliai, puldinëjan- tys nuo vieno jovalo kibiro prie kito, – lyginant ðiuos viraþus su musiø zigzagais ore, pastarieji atrodo kaip nekalti nekalto lakûno pasiskraidymai (kalta aplin- ka); belytë technogenizuota valstybës nuosavybë, suskaitmeninta ir sudëta á duo- menø bazes, prieinamas iðrinktiesiems, vapaliojantiems apie pasirinkimo gali- mybæ ir laisvæ... Galima bûtø tæsti. Taèiau tai niekam nerûpi. Man irgi. Ir þinot kodël? Todël, kad mano asmeninis gyvenimas ir mano asmeninis pasaulis (mano, nes að já susikûriau pats, sau, ir man visai neádomu, kà apie tai jûs visi manote) yra þymiai svarbesni uþ fikcijos gyvenimà, kurá uoliai bando gyventi laisvas indi- vidas, moderni visuomenë, nacionalinë valstybë. Koks dabar skirtumas, kà mes darome. Pasauliui rûpi tik tai, kad tu neaugintum kanapiø (nes tai daro dëdës, o jas priþiûri kiti dëdës, kurie stato karines bazes), nesodrintum urano (daro tie patys dëdës), nedarytum atominës bombos (tetø èia taip pat nëra). Taèiau jam (pasauliui) visai neádomu, jei tu darai kaþkà geresnio. Tam nëra detonatoriø, nëra sekimo priemoniø, joks KGB ir CÞV to nepajëgûs suuosti. Kaþkoks eteris, sklandantis nepagaunamø bangø siøstuvais. O tu sëdi sumerkæs kojas á vande- ná... Kas gali bûti geriau? Ir kaip tai galima bûtø pavadinti? Pamiðimas... Galbût, taèiau kaip ávardyti tai, kà kiekvienà rytà milijonai þmoniø daro su tokiu ánirðiu ir ásitikinimu. Ak, taip, jie valosi dantis... Man svarbiausia yra ne tai, kà darau, bet kaip. Dël patogumo galite tai vadin- ti idëjø menu. Tiek pastatas, tiek eilëraðtis ar muzikos kûrinys turi identiðkus pirminës sàrangos elementus: idëjà, struktûrà, medþiagiðkumà. Be jokios abe- jonës, kiekviena sritis turi specifiniø bruoþø, reikalauja iðskirtiniø gebëjimø, ádirbio. Taèiau tam nëra jokios prasmës melstis. Ir að nesu toks kvailas, kad Apie kûrybà ir save 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 111

teigèiau, jog esu pirmasis vyrukas planetoje, ávaldæs visas sumauto meno formas. 111 Netgi atvirkðèiai. Esu laisvas miesto pigmëjas. Todël galiu teigti, jog nelabai kà iðmanau apie tai, kas iðvardyta ðio klausimo pradþioje. Man tiesiog patinka kur- ti idëjas, tirti struktûras ir patirti medþiaginá pasaulá. Tai mano asmeninë jung- tis prie Centrinio Serverio (suprask – Dievo). – Tavo bibliografijoje septynios pozicijos. Pelnei dvi gana reikðmin- gas literatûros premijas – „Poetinio Druskininkø rudens“, Lietuviø lite- ratûros ir tautosakos instituto. Apdovanoti buvo du rinkiniai: „Mylintis organizmas“ (2000) ir „Generuotos kalbos mutacija“ (2003). Nors dar tik ápusëjai ketvirtà deðimtá. Kurias savo knygas pavadintum etapinëmis, átvirtinant ar keièiant kûrybiná braiþà? Kas padarë didþiausià átakà, formuojantis Tavo stilistikai? Gal pamëgintum jà apibûdinti, þvelgda- mas tarsi ið ðalies. – Neblogai... Bandau pats suskaièiuoti ir nelabai pavyksta... Bet gal mieliems „Metø“ skaitytojams reikëtø ðá bei tà patikslinti. Oficialiai (su ISBN) iðleidau tik vienà poezijos knygà „Generuotos kalbos mutacija“ (Klaipëdos menininkø namai / vario burnos, 2003). Tai kol kas vienintelë pilnos apimties (40 tekstø) knyga. Dar kelios knygelës turi ISBN‘us, taèiau jos priskirtinos kitam leidiniø þanrui (dau- gelá jø sudaro vos keli eilëraðèiai) – „èiabukai“: minëtas „Mylintis organizmas“ (beje, ISBN‘as negalioja, nes buvo iðduotas JAV) (Pine Press / vario burnos, 2000); „Kas bus paraðyta kaip ðiandien“ (Klaipëdos menininkø namai / vario burnos, 2002). Likusios knygelës – „samizdato“ grynuoliai: „Generuotos kalbos mutacija“ (vario burnos, 1996), „Eþeroþemë“ (vario burnos, 1997), „Sock of a dog“ („Ðuns ko- jinë“; vario burnos, 2000) ir „Snow mining“ („Sniego kasimas“; Iowa University / vario burnos). Etapinëmis galima pavadinti abi „Generuotos kalbos mutacijos“ knygas. Pir- masis leidinys (1996) sutapo su spontaniðku savirealizacijos protrûkiu, pirmàja vario burnø „samizdato“ banga. Antrasis (2003) tarsi apibendrino deðimties me- tø kûrybinius bandymus su kalba ir raiðkos priemonëmis. Tam tikru átvirtinimu galima laikyti ir kontrapunktø poemà „Mylintis organizmas“. Tai dedikacija ma- no seneliui ir sodybai Lypkiø kaime prie Klaipëdos. Premijos? Kad ir kà poetai apie jas sakytø, jiems ðios premijos patinka. Be- laukiant apdovanojimø tirta kojos, drëksta paþastys. Kai gauni – nejuèia susi- reikðmini. Mëgini apsimetinëti – sakai, „ai, èia nieko tokio, nesvarbu...“ Todël yra tik dvi iðeitys (beje, në viena ið jø ðios problemos visiðkai neiðsprendþia). Pirma: raðyti visiðkas nesàmones, tada premijà matysi kaip savo ausis, o gyvenimo gale suvoksi, kad galbût ir ne taip reikëjo viskà daryti. Antra: sëdëti ir nieko nedary- ti, suvokti, kad aplink nieko reikðminga nevyksta. Visada prisimenu G. Grassà, kuris, iðgirdæs, kad gavo Nobelio premijà, nuëjo skustis barzdos. Beje, visos pre- mijos yra taip pat dviejø rûðiø: pusë jø skiriamos ne tiems þmonëms ir ne uþ tai; kita pusë skiriama tiems, kurie jø ið tikrøjø verti – bet pavëluotai. Átakos? Galiu pasakyti tik tai, kas patinka. Lietuviø autoriai: Algimantas Mackus, Alfonsas Nyka-Niliûnas, Vytautas Rubavièius (ankstyvasis). Uþsienio meno kryptys: vokieèiø konkreèioji poezija, amerikieèiø vizualioji poezija, ðiuo- laikinë garsinë poezija. Apskritai ðioje panoramoje vyrauja anglosaksø poetai. Stilistika? Sunku pasakyti. Kaþkada Jaunøjø filologø konkurse su Mindaugu Valiuku prisipaþinom Valdemarui Kukului: vengiam skaityti, kad pabëgtume nuo galimø átakø. Ið vienos pusës, tai gana vaikiðka mintis (jei jau lemta – nuo

nieko nepabëgsi). Antra vertus, tas pasakymas turi racijos. Jokia knyga negali Didþiosios paslaptys – per ðimtus myliø 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 112

112 perkoduoti vidinës bûsenos, kuri formuoja eilëraðèio erdvæ, diktuoja tempà, at- renka þodþius, dëlioja prasmes. Be jokios abejonës, skaitymas ugdo ir lavina patá skoná, gilina supratimà, bet kartu ir tolina nuo vidinio balso, kitaip sakant, daro já „panaðø“ (á kitus autorius). Todël visada átariai þiûrëjau á tuos poetus, kurie teigë, kad jiems átakà padarë vienas ar kitas poetas. Þvilgsnis ið ðalies? Nelabai pasitikiu tuo, kas bûna paraðyta iki pirmo ato- kvëpio. Todël susidaro toks áspûdis, jog dauguma Tomo S. Butkaus poetiniø kû- riniø yra paraðyta „kaþkieno kito“. Ðio poeto tekstai neturi originalo. Tiksliau – jø originalas visada yra vienas ir tas pats tekstas, mutavæs iki neatpaþástamu- mo tiek formos, tiek turinio atþvilgiu. Ðis slombiðkas nesusipratimas persekioja ir technologijø perkurtà bei tariamai þmogaus gerovei pritaikytà daiktø pasaulá: iðvalytos urbanistinës erdvës, atsispindintys taisyklingi kûnø pavirðiai, spora- diniø organizmø architektonika. Ðio pasaulio þodyje vietoj reikðmës ádëtas jos generatorius, keièiantis ir þodþio, ir reikðmës funkcijà. – 1992 m. Tavo ákurtos „vario burnø“ idëjø dirbtuvës laikomos vienu ið aðtuoniø geriausiø pasaulio jaunøjø leidëjø projektø. Kas, tavo nuo- mone, nulëmë „vario burnø“ sëkmæ? Kokia ðio projekto veiklos koncep- cija? – „Geriausios pasaulyje“, þinoma, skamba pretenzingai. Taèiau, kà darysi. Sa- vigyra – naujøjø kapitalistø bruoþas, o kuklumas nepuoðia. Nors, antra vertus... Gal tik patikslinsiu. 2004 m. teko garbë dalyvauti Britø Tarybos organizuotame tarptautiniame jaunøjø leidëjø konkurse Londone. Dabar ðis sambûris jau jun- gia per penkiasdeðimt leidëjø ið daugiau nei dvideðimties ðaliø. Nors pagrindinio prizo negavau (laimëjo klasikinës leidybos tradicijas puoselëjantis kolega Eduar- do Rabasa ið Meksikos), visko maèiusiems britams „èiabukai“ padarë áspûdá. Ádo- miausia tai, kad „vario burnø“ koncepcija remiasi nekomercinio plano schema – savotiðkà kultûrinio kolonializmo politikà puoselëjantiems Jungtinës Karalystës verslo narvalams tai atrodë nelabai priimtina. Taigi, sëkme savo pripþinimo nepavadinèiau. Kà dar bûtø galima pasakyti apie „vario burnø“ projekto kon- cepcijà? „Vario burnos“ vis dar yra nejuridinis vienetas, funkcionuojantis, rodos, aðtuonioliktus metus kaip mobilios idëjø dirbtuvës. Tai jau savotiðkas „brandas“, taèiau, prieðingai nei koks nors Vau&AuèTM, – nëra sàmoningai nukreiptas á kapitalo kaupimà ir pelnà (o gaila, galëèiau ákurti Tomo S. Butkaus universitetà, Slombo vardo mauzoliejø ir „vario burnø“ blaivyklà). Kitaip sakant, pagrindinë idëjø dirbtuviø veikla orientuota ne á tai, kà gali parduoti, o á tai, kas tau teikia malonumà. Man asmeniðkai malonumà teikia galimybë leisti daryti sau tai, kà noriu. Ðtai ir visa „koncepcija“. – Buvai vienas literatûros leidinio „Atolas“ (1996–1999) ákûrëjø ir au- toriø. Nieko apie ðá leidiná negirdëjau (manau, ne tik að). Gal galëtum trumpai papasakoti, kas paskatino já ákurti, kodël numirë dar kûdikys- tëj? – Taip, „Atolas“ – menkai þinomas projektas. Ðio leidinio idëja buvo paprasta – sugriauti lietuviø literatûrà. O jei rimtai – buvom studentai, neturëjome jokio noro „daryti taip, kaip Jurgelis (suprask: tradicionalistai, „maironieèiai“) daro“, o kitø galimybiø tuo metu tiesiog nebuvo. Nors projekto branduolá sudarë trys þmonës (a. a. M. Gimþauskas, Tomas S. Butkus, M. Starkauskas (Katkus), ne- maþai talkino V. Dekðnys, M. Burokas, A. Jakuèiûnas), leidinio gyvavimas buvo itin stichiðkas. 1996 m. iðleidom du numerius (spalis–gruodis; rodos 30 egz. Apie kûrybà ir save 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 113

tiraþu), treèias pasirodë 1997 m. balandþio mënesá (98 egz.), o paskutinis – tik 113 1998 m. sausá (98 egz.). Po to grynai mano iniciatyva dar buvo parengti du ap- þvalginiai numeriai (1998 m. ir 1999 m. rudená; 20 egz.). Kà mes spausdinom? Savo kûrybà, vertimus (Kalimacho, Mao Dze Duno, Tristano Tzaros, Nikolajaus Gumiliovo, J. R. R. Tolkieno), kritikos straipsnius, esë, recenzijas ir t. t. Regis, su ðia medþiaga galima susipaþinti internete (www.tekstai.lt). Buvo nervingas, ta- èiau linksmas literatûriniø atradimø bei praradimø laikas. Tiesa, dar 1999 m. vasarà (mitologinës kelionës á Pakistanà metu, Lahore, sumanëme regeneruoti ðá projektà – apimti lengvos karðtinës, vonios kambaryje dëliojome dviejø naujø numeriø apmatus). Taèiau kadangi neturëjome jokios vienijanèios ideologinës li- nijos ir bendro stimulo, gana greitai iðsisklaidëme savais keliais. – Ne kartà spaudoje pabrëþta, kad dirbi ávairiose tarpdisciplininëse srityse. Kokius tai suteikia pranaðumus (kozirius)? Gal papasakotum bent apie vienà kità sëkmingà tarpdisciplininá projektà, kurio realiza- vime Tu dalyvavai. – Beveik visas menas dabar tarpdisciplininis. Po visu ðiuo nelabai aiðkiu nau- jadaru telpa kas tiktai nori – meninë simuliacija, neraðtingumas ir elementarus pinigø plovimas. Taèiau jei nesigilinsime á ekonomines ir socialines ðio reiðkinio atsiradimo sàlygas, pastebësime, kad tarpdiscipliniðkumas apima tik labai siau- rà – buvimo „tarp“ sritá. Kadaise raðiau, kad nenorëèiau bûti nei iðorëje, nei vidu- je, norëèiau gyventi sienoje – universalioje „tarp“ jungtyje. Ið principo tai nusako dabartinæ mobilaus þmogaus pasaulëjautos bûsenà, kai atsisakoma ir vidaus, ir iðorës, o gyvenama dirbtinëje aplinkoje – automobilyje, supermarkete, kitaip sa- kant – kaitovaizdyje. Pranaðumo èia nëra jokio, dirbi su tuo, kas pakliûva po akimi ar ranka, kam nereikia áspûdingø sàmatø. Gal tik iliuzinis, fasadinis, kad „gali daryti tai, kà nori“, ir niekas nesupras tiksliai, „kas tai“ ir „ar gerai tai, ar blogai“. Bet šiame meninia- me kaitovaizdyje, bent man taip atrodo, prasimuða kaþkoks prieðtvaninis, beveik prarastas, giluminis bendruomeninio meno – sulydanèio savyje visas ámanomas sri- tis bei formas – pavidalas, skirtas grynai socialinei-ritualinei funkcijai. Vienas tokiø projektø – audiopoetinio spengsmo grupë „Betoniniai triuðiai“ (daugiau informacijos: http://triusiai.varioburnos.com). Su bièiuliais Antanu Dombrovskij bei Vadimu Korotajevu dirbame eksperimentinio garso bei poezijos srityje jau ketveri metai. 2008 m. iðleidome pirmàjà ir vienintelæ kompaktinæ plokðtelæ be pavadinimo. Per tà laikà gerokai pakito mano supratimas apie gar- sà, muzikà, gal net paèià poezijà. Nesilaikome „ðvaraus“ ir „iðieðkoto“ garso kon- cepcijos: pirmenybæ teikiame atsitiktiniam, taèiau suvaldytam ir „áterpintam“ garso bangø ðaltiniui, nesvarbu, ar tai sintetinis kompiuterio „lûpas“, ar sulûþu- sios dûdelës dvigarsis. Ið esmës nëra në vieno vienodo pasirodymo. Neturime ir áprastø „gabalø“ – yra keli partitûrø takeliai, kurie kiekvienà kartà atliekami vis kitaip. Partitûras sukuria aplinka ir nuotaika, kiekvienas garsas ateina ne kaip savarankiðkas garsas, bet iðauga ið kito garso, visas ðis spengsmas supo- nuoja tinkamà terpæ balsui ir tekstui, kuris neretai kuriamas vietoje. Dabar jau prisikaupë didelis kiekis medþiagos, galvojame apie naujà albumà. Nors kom- paktinës plokðtelës formatas moraliai jau yra atgyvena. Tad gal reikës sugalvoti kà nors geriau... – Per „vario burnø“ projektø parodos atidarymà „Arkos“ galerijoje deklaravai savo idëjø esmæ: „Menas yra taip, kad galëtø jo ir nebûti.“

Pamëgink plaèiau iðskleisti ðià frazæ. Didþiosios paslaptys – per ðimtus myliø 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 114

114 – Taip, taip, èia „vario burnø“ korporatyvinis ðûkis, atsiradæs traukinyje Hel- sinkis–Juvaskiulë, rengiantis deðimties metø kûrybinës veiklos apibendrinimui skirtai parodai... Mintis paprasta – menas privalëtø iðlaikyti skirtá nuo komer- cijos, verslo, biznio ir panaðiø prioritetiniø ðiuolaikinës visuomenës veikø, todël turëtø bûti „tik tarp kitko“. Þmonës, kaip minëjau, dabar beatodairiðkai siekia tapti kaþkuo kitu – aplink tiek daug Verslininkø, Pensininkø, Menininkø, Sta- tybininkø, Ereliø. Nors ðis teatras savaip þavus (aiðku, jei jis pakyla iki teatro lygio, o nëra tik lapais pridengta merkantilybë), daþniausiai pasiilgstu elemen- taraus þmogiðkumo. – Maþdaug prieð metus apsigynei menotyros (ir humanitariniø moks- lø) daktaro disertacijà. Jos tema: „Kultûriniø funkcijø raiðka miesto erdvinëje struktûroje“. Kas paskatino imtis ðio darbo? Gal galëtum kon- centruotai iðsakyti kelias tezes, aktualias mûsø miestø raidai. – Idëjà griebtis ðito darbo turëjau jau seniai. Maþdaug nuo 1997 m. domëjausi urbanistinëmis struktûromis, kultûros procesais mieste. Pasitaikë proga (pasiûlë buvæs magistro darbo vadovas Algis Vyðniûnas) ir, ilgai negalvojæs, tapau dok- torantu. Ið pavadinimo gal ir ne visai aiðku, apie kà disertacijoje kalbama, kokias problemas ji gvildena. Pagrindinë tema – kultûra ir urbanistika, o problema – kultûros planavimas urbanistinëje struktûroje postmodernaus kapitalizmo sàly- gomis. Pagrindinë darbe formuluojama mintis truputá atsieta nuo temos. Ji skamba taip (pacituosiu): „Informacijos amþiuje, paslaugø ekonomikà keièiant ekonomikai, kuri remiasi kûrybiðkumu ir kuri sutampa su naujomis sociali- nëmis visuomenës transformacijomis (ðeimos instituto, valstybës ir patriarcha- lizmo krize), miestà imame suvokti ne tiek kaip formà, kiek kaip ávyká. Ðiø trans- formacijø aðis – kultûra ir kûrybiðkumas – darbe ávardytos kaip kultûrinës funkcijos, o jø sklaidos laukas – urbanistinë struktûra.“ Þodþiu, pristatoma kul- tûriniø funkcijø samprata, kalbama apie kultûriná miesto potencialà (kultûros paveldà, rekreacinius iðteklius, kûrybines industrijas, vieðàsias erdves), anali- zuojamos kultûriniø funkcijø raiðkos formos, siûlomi jø vystymosi modeliai. Kas galëtø bûti aktualu? Ðiuo metu Lietuvos miestø kultûrai aktualiausi yra daugiamilijoniniai statybos projektai. Todël, deja, reikia konstatuoti, kad nacio- naliniu mastu nëra nei realios kultûros, nei realios miesto plëtros politikos. Pa- rengti strateginiai plëtros projektai arba þiûri á miestà tik kaip á atsitiktiniø fragmentø kratiná ir siûlo atskirø segmentø atgaivinimo darbus (daugiausia in- frastruktûros), arba tai tiesiog niekiniai „ataskaitiniai“, parodomieji „mes dir- bam“ popierëliai. Þvelgdamas á ateitá, visgi nesu pesimistas. Nes kaþkada þmones „uþknis“ oficiozinë institucinë kultûra ir valstybë bei miestai turës galvoti, kà daryti, kad situacija pasikeistø. Galø gale ir visuomenë nëra geleþinë. Kiek gali- ma ryti? Kada nors turëtø prasidëti atmetimo reakcija. Jau dabar Vilniuje daug privaèiø iniciatyvø, nesusijusiø nei su fiasko patyrusiu Europos kultûros sos- tinës projektu, nei su korporatyvinëmis tipinëmis „pirk dramblá“ akcijomis. Yra ir kita disertacijos pamoka: suvokiau, kad jokia valdþia nëra pajëgi (ji ir nepri- valo to daryti!) vykdyti kultûros politikos. Vienintelë jos funkcija: suteikti vieno- das galimybes á ðá procesà ásijungti visiems miestieèiams. Be to, turëtø bûti puoselëjamas ne tik senamiestis, kiekviena miesto dalis ar rajonas privalo turëti vieðàjà dominijà (public domain) – vieðøjø erdviø salà, iðvalytà nuo automobiliø, su turgumi, bendruomenës namais, kitomis visuomeninëmis ástaigomis. Tam ir turëtø bûti skiriamas visas kultûrinio miesto planavimo dëmesys. Ðiuo metu, kai

Apie kûrybà ir save stumiamas Gugenheimo projektas, nebaigti Valdovø rûmai, projektuojami Tau- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 115

tos namai etc., kyla klausimas – kà mes ten VEIKSIME? Jau pakanka ir preky- 115 bos centrø, ir nacionaliniø kultûros centrø. Geriau bûtø iki galo sutvarkyti dvi- raèiø bei pësèiøjø takø infrastruktûrà. Reikalinga þeldynø restruktûrizacija, vieðøjø erdviø plëtojimas galëtø bûti labiau koordinuojamas ir t. t., ir panašiai. – Priklausai naujajai bangai sutuoktiniø vyrø, kurie, nepaisydami dar neiðblësusiø visuomenës prietarø, iðeina dekretiniø atostogø vai- kui auginti. Kà Tau, kaip asmenybei, davë ðis patyrimas – visomis pras- mëmis? – Tai turbût geriausias klausimas. Ir sunkiausia á já bus atsakyti. Neiðeis iðsisukinëti... Reikëtø pradëti gal nuo to, kad dekretinës atostogos su tëvyste neturi daug ko bendra. Tu arba dirbi ir augini vaikà, arba nedirbi ir augini vaikà. Vakarø ðalyse siekiama, kad tëvai kuo greièiau gráþtø á darbà. Jau sukasi ideo- logijos maðina, gal tikimasi darbingumu pralenkti Kinijà? Tai – klaida. Bet èia jau kita tema... Tëvystë yra maloniausias siurprizas mano gyvenime. Vaiko, juo labiau pir- mojo, auginimas yra neákainojamas patyrimas. Ir nemenkas iðbandymas. Pir- miausia savajam ego tenka ieðkotis antraplanio vaidmens (kaip þinote, jis ne taip gerai apmokamas). Be to, jei nenori bûti tëveliu-lepðiu, visus savo kûrybi- nius sugebëjimus turi iðmokti pritaikyti ir vaiko poreikiams. O jie nenuspëjami. Kartais tà paèià sekundæ turi priversti dviratá skraidyti, o kità – virti manø koðæ viena ranka. Kasdieniam atradimo dþiaugsmui geriausiai tinka paprasti da- lykai, sukurti vietoje ið kasdienës apyvokos daiktø, popieriukø. Pradedi suprasti, kokia bûtø visuomenë, jei kiekvienas vaikas augtø normalioje ðeimoje, su abiem tëvais, kurie galëtø vaikui skirti tiek dëmesio, kiek jie dabar skiria savo myli- miems daiktams ir naminiams gyvûnëliams. Taèiau didþiausia paslaptis – vaiko atëjimas á ðá pasaulá. Tiek baþnyèia, tiek mokslas bando jà áminti. Deja, jie yra per ðimtus myliø... Didþiosios paslaptys – per ðimtus myliø 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 116

116 TAUTOSAKA. MITOLOGIJA [RTF page header:

NIJOLË LAURINKIENË

Poþemio ir mirusiøjø karalystës deivë

Skiriu brolio Sauliaus atminimui

Senovës baltai ásivaizdavo kosmosà turint tris sferas – dangiðkàjà, antþeminæ ir poþeminæ, su pastaràja siejo mirusiøjø karalystæ. Kadainykðèio þmogaus tikë- ta, kad sielos, atsiskyrusios nuo þemëje laidojamø kûnø, susitelkdavusios poþe- mio kloduose, kuriø valdovë, kaip liudija dar XVII a. bei vëlyvesni baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai, buvo moteriðka esybë, þemës deivë. Tai – prûsø palikuo- niø bei lietuviø garbinta Þemyna ir latviø Þemës motë (Zemes māte)1. Apie glaudþià Þemynos sàsajà su poþemiu ir ten lokalizuota mirusiøjø buveine sprendþiama ið jai skirtø maldø per laidotuviø apeigas, apraðytas XVII a. antro- joje pusëje Maþosios Lietuvos istoriko, etnokultûros tyrëjo Mato Pretorijaus. Latviø mitologijoje aukðèiausioji poþemio valdovë, kaip tvirtina tautosa- kininkas ir kalbininkas Pëteris Ðmitas, yra Zemes māte. Jos prieþiûroje, arba „globoje“, esanti mirusiojo þmogaus siela (Ðmitas 2004, p. 92)*. Þemës motæ, kaip poþemio valdytojà, liudija leksikografo Jakobo Langës þodyno pastabos: semmes mahte, diese herschet unter der Erde, daher fordern sie von ihr, wann sie etwas verloren („Þemës motë, ji valdo po þeme, todël ið jos reikalaujama, jei kas nors yra dingæ; BRMÐ 4, p. 170). in der Erde war die Semmes Mahte, von dieser fragen sie jezzo noch, im Scherz, wenn etwas in die Erde versunken oder verloren ist („o þemëje [vieðpatavo – N. L.] Semmes Mahte ‘Þemës motë‘, jos dar ir ðiandien juokais klausiama, jei kas yra þemën prasmegæ ar pamesta; BRMÐ 4, p. 184). Analogiðka Þemës motës samprata fiksuojama ir latviø kalbininko Gothardo

1 Mirusiøjø po þemëmis karalystë priklausë ir Þemeliuko (Zemeluks) patronavimo srièiai. Pasak M. Pretorijaus, Þemeliukas prûsams, þemaièiams ir lietuviams „dar tebereiðkia tà patá kaip þemës vieðpats ar dievas, ir ne tik þemës, bet ir tø, kas þemëje uþkasti“ (BRMÐ 3, p. 107, 228). Vienoje savo veikalo vietoje M. Pretorijus Þemeliukà bemaþ tapatina su Þemëpaèiu (BRMÐ 3, p. 147, 260). * Literatûros sàraðas pateikiamas straipsnio pabaigoje. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 117

Fridricho Stenderio: „Semmes mahte Erdgöttin, die in der Erde herschte, und von 117 welcher man alles verlorne forderte“ („Zemes māte – þemës deivë; jos vieðpatija buvo pati þemë, poþemis, todël ið jos bûdavo reikalaujama visø pamestø daiktø“; BRMÐ 4, p. 200, 208). Tad baltams þemës deivës – tiek lietuviø Þemyna, tiek latviø Þemës motë – buvo ne vien gyvøjø, kaip áprasta galvoti, bet sykiu ir mirusiøjø globëjos. Kitaip tariant, ðiø deiviø valdos neapsiribojo antþeminiu augmenijos ir þmogaus pasauliu, bet apëmë ir poþeminá su èionai, kaip tikëta, esanèiomis vëlëmis. Toks baltø þemës deivës dvilypis vieðpatavimas (ant þemës ir po þeme) suponuoja ir skirtingas funkcijas, aprëpianèias prieðingus savo prigimtimi reiðkinius: viena vertus, tai, kas siejosi su gyvybe, jos uþmezgimu bei kûrimu, kita vertus, tai, kas priklausë mirties srièiai. Mirusiøjø karalystëje þemës deivës priedermës buvu- sios nemaþiau svarbios, nei ðiame pasaulyje.

Mirusiojo kontaktas su þeme

Velionis, baigæs savo kaip þemiðkos esybës ðiapusinæ bûtá, neatsiskirdavæs nuo þemës. Jo „kelionë“ á amþinybæ, kaip rodo ir ðiø laikø laidojimo ritualai, buvo susieta su þeme. Senuosiuose laidojimo paproèiuose mirusiojo sàlytis su þeme bû- davo pabrëþiamas dar raiðkiau ir inscenizuojamas konkreèiais religiniø apeigø veiksmais. Vokieèiø kraðtotyrininkas Johannas Arnoldas Brandas, XVII a. antrojoje pu- sëje rinkæs þinias apie gyventojø paproèius Maþojoje Lietuvoje ir kitose lietuviø bei latviø apgyventose teritorijose (palei Baltijos jûrà), uþraðë faktà apie mirusio þmogaus, paguldyto á karstà ir iðneðto á laukà, padëjimà tiesiog ant þemës prie- ðais namus:

Eben auff orth, da der abgelebte Baur gestorben ist, legen sie denselben in seinem gewön- lichen habit <...> in einer auß vier brettern bestehenden todten kist. <...> wan der Todte außget- ragen wird, setzen sie die leiche vor dem hauß nieder <...> Mirusá senà ûkininkà jie guldo toje pat vietoje, kur jis mirë, aprengtà áprastiniais drabuþiais <...> á ið keturiø lentø sukaltà karstà. <...> Iðneðtà mirusájá padeda prieðais namus ant þemës (1673–1674 m., BRMÐ 3, p. 67, 69).

Taigi èia uþfiksuotas mirusiojo guldymo ant þemës paprotys, kurá þino ir kitos Europos tautos. Ávairiose Vokietijos þemëse (Luþicoje, Aukðtutiniame Pfalce, Silezijoje, Saksonijos kaimuose ir kt.) buvo áprasta sergantájá, artëjant mirèiai, pakelti ið lovos ir paguldyti ant þemës (Dietrich 1967: 26–27). Taip tarytum siek- ta sujungti mirðtantájá su þeme, kad palengvintø sielos kelionæ á poþeminæ miru- siøjø karalystæ (Dietrich 1967, p. 27). J. A. Brandas uþfiksavo ir kità iki dabar mums þinomà bei tebekartojamà veiksmà – keliø þemës saujø uþbërimà ant laidojamojo:

ehe sie aber noch weg gehen, werffen sie dem Todten drey hände voll erd nach (als wolten sie . Poþemio ir mirusiøjø karalystës deivë sagen: Nun mustu zur erden werden) welches imgleichen auch die Mutter thut <...> prieð iðsiskirstydami jie meta mirusiajam po tris saujas þemiø (lyg norëdami sakyti: dabar tau reiks þeme pavirsti); tà patá daro ir motina <…> (BRMÐ 3, p. 68–69). AURINKIENË Panaðø, tik kiek kitaip atliekamà paprotá, stebëtà tarp Maþosios Lietuvos L lietuviø, paliudija ir Teodoras Lepneris, pasak jo, þemiø bûdavo uþdedama ant IJOLË

mirusiojo, gulinèio karste duobëje, kiekvieno peties: N 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 118

118 einer von den nechsten Freunden, als der Vater oder Bruder steiget in das Grab, leget den Leichnam zu rechte, im Fall er nicht gerade liegt, küsset ihn, leget etwas Geld unter das Haupt des Todten und zwei Stückgen Erde auf jedwedes Schulter <...> vienas ið artimøjø, antai tëvas arba brolis, nulipa á duobæ, padeda lavonà kaip reikiant, jei guli netiesiai, pabuèiuoja, pakiða po galva kiek pinigø ir uþdeda po dvi saujas þemiø ant kiekvieno peties (1744 m., BRMÐ 3, p. 351, 366).

Po to bûdavo tæsiamos laidojimo apeigos. J. A. Brando pateikta frazë apie ve- lionio virtimà þeme, t. y. apie mirusiojo transformacijà á þemæ, tokiu bûdu susilie- jant su ðia chtonine materija, á jà sugráþtant, iðreiðkianti liaudies ar jo paties, XVII a. asmens, mintá, atskleidþia bene archetipinæ sampratà apie þmogaus, þemiðkos bûtybës, gilø santyká su þeme, jødviejø ryðá – substanciniu poþiûriu.

Þemyna – vëliø globëja

Religingam þmogui jo bûtis neapsiribojo gyvenimu ðiame pasaulyje. Po mir- ties jo laukdavusi kitokia egzistencija, arba postexistentia, – naujoje aplinkoje, taèiau taip pat þemiðkoje, ar tiksliau, kaip iliustruoja èia analizuojamas vaizdy- nas, – poþeminëje, valdomoje chtoniniø dieviðkøjø galiø. Toje postegzistencijoje mirusioji esybë nelikdavusi beglobe praðalaite þemës tamsybiø glûdumoje. Kaip atspindi baltø mitologinë tradicija, ji tapdavusi to anapusinio pasaulio dievybës, t. y. prûsø palikuoniø, lietuviø Þemynos arba latviø Þemës motës globotine. Vaizdþiausiai tai iliustruoja, kaip minëta, M. Pretorijaus uþregistruota medþia- ga apie Maþosios Lietuvos gyventojø religines idëjas ir ritualus. Istorikas raðo, kad esà mirus þmogui bûdavo atliekamos apeigos Þemynai, kad ðioji pagelbëtø mirusiojo sielai anapus:

Stirbet // jemand, wird die Zemynele bedienet, ja ihr vertrauet das, waß / sie der verstorbe- nen Seelen wünschen u gönnen. Sie wirdt / fleissiger bedienet zu der Zeit alß bey andern Feyern, / weil der Verstorbene der Zemynele in der Erden benöthiget / ist, gleichsam, so die Zemynele auff dem Verstorbenen zürnen / solte, würde es dem Verstorbenen nicht wol ergehen, drumb bedie-/nen sie Sie nicht allein der Zeit, wenn der Mensch gestorben / oder begraben wird, sondern auch viele Jahre hernach umb die Zeit, / da der Verstorbene in der Erde verscharret worden. Jei kas nors // mirðta, vëlgi Þemynëlei patarnaujama, jai patikima tai, ko linkima ir pagei- daujama mirusiai sielai. Tokiu metu jai tarnaujama uoliau negu per kitas iðkilmes, nes mirusia- jam bûtinai reikalinga Þemynëlë þemëje, tarsi manoma, kad jeigu Þemynëlë ant mirusiojo supyktø, tai mirusiajam bûtø blogai, todël jai tarnaujama ne tik tuo metu, kai þmogus mirðta ar kai jis laidojamas, bet ir daugelá metø po to tuo paèiu laiku, kai mirusysis buvo uþkastas á þemæ (PrDP 3, p. 546, 547; þr. ir BRMŠ 3, p. 197, 300).

Iðeinanèiøjø á pomirtiná pasaulá pareiga buvusi ne tik atsiduoti Þemës deivei, bet ir patiems jai tarnauti:

da Sie da vor halten, ob / müssen die jenigen, so da sterben, die Zamoluksei, d. i. Erd-Göttin, dienen <...> ir jie [paprasti þmoneliai Þemaitijoje, Nadruvoje, Skalvoje, Lietuvoje – N. L.] mano, jog tie, kurie numirðta, tarnauja Zamoluksei, t. y. þemës deivei <...> ( PrDP 2, p. 168, 169; þr. ir BRMÐ 3, p. 107, 228).

Ásivaizdavimà mirusiøjø sielas buvus Þemynos dispozicijoje atspindi ir jai skirta malda, sakyta, anot M. Pretorijaus, prûsø palikuoniø prie mirusiojo, já nu-

Tautosaka. Mitologija mazgojus, apvilkus geriausiais rûbais ir pasodinus krësle (PrDP 3, p. 684, 685; 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 119

BRMÐ 3, p. 225, 322). Kas nors ið artimøjø su kauðeliu rankoje pasimelsdavæs uþ 119 mirusiojo vëlæ, po maldos sugiedodavæs giesmæ, tada ðiek tiek nuliedavæs Þe- mynëlei praðydamas: Zemynele, buk linksma ir priimk sze duszele, ir gerrai ka- wok! <...> ( PrDP 3, p. 684, 685; þr. ir BRMÐ 3, p. 225, 322).

Ið Þemynos tikëtasi, kad ji, kaip ir pati þemë, kuriai atiduodamas mirusysis, priglausianti jos þiniai perduodamà sielà. Þemës funkcija sergëti á jos vieðpatijà atkeliaujanèias vëles konstatuojama ir Vilniaus kolegijos jëzuitø, atlikinëjusiø savo misijas Þemaitijoje, 1600 m. ataskaitoje: Alij in terra cibos defodiunt, quo terra placata fidelius animas detineat („Kiti valgius uþkasa á þemæ, kad permal- dauta þemë patikimiau priglaustø vëles“; BRMÐ 2, p. 620, 628). Be abejo, èia tu- rëta omenyje Þemyna.

Vëliø ir Þemynos átaka vaisingumui

Religinëje sistemoje, kurioje vëlës buvo pavaldþios Þemynai ir lokalizuotos jai priklausanèiose valdose, suvokiamos kaip tam tikra po þemëmis glûdinti galybë, veikianti antþeminës augmenijos vegetacijà bei vaisingumà. Tad tokiu gebëjimu pasiþymëjusi ne tik þemës deivë, bet ir jos kuruojamos mirusiøjø sielos. Cituotoje Vilniaus kolegijos jëzuitø 1600 m. ataskaitoje apie mirusiøjø atmi- nimo dienà, kurios metu sukviestos vëlës bûdavo vaiðinamos namuose, kà nors nuo stalo joms ant þemës numetant ar sukvieèiant tiesiog prie joms padengto stalo, nurodomas motyvas, dël ko taip svarbu pamaloninti vëles:

Vnus autem in medio animas orat, vt edant, vt alacriter sese appositis oblectent, neve cam- pis, domibus, hortis ac omnis generis fructibus officiant. O vienas, [stovëdamas] viduryje [kambario], praðo vëles valgyti, noriai mëgautis prieðais padëtais valgiais ir nekenkti laukams, namams, darþams ir visokios rûðies derliui (BRMÐ 2, p. 620–621, 628).

Jëzuito Janio Stribinio 1606 m. ataskaitoje apie latviø Vëliniø paproèius taip pat aiðkinama, kodël ðià dienà vaiðinamos vëlës, tikima, kad jø prievolë – sergëti naminius gyvulius, javus ir apskritai laukus:

vocant animas suorum defunctorum, quemlibet nomine suo, et incipiunt expostulare et accu- sare animas eo, quod non seruauerint et defenderint illas Equos et pecora a lupis et infirmatibus, cum tamen illis quotannis debita sua obtulerint, In hunc sensum: Vos permittitis mori nostra pe- cora, mures deuorant nobis frumenta nostra, fulgur in campis desaeuit etc. ima skøstis arba kaltinti jas [vëles – N. L.], kam nesaugojo ir negynë jø arkliø ir galvijø nuo vilkø bei nelaimiø, nors kiekvienais metais davë joms privalomà duoklæ. Kalba ðitaip postrin- gaudami: „Jûs leidþiate kristi mûsø galvijams, pelës sugrauþia mûsø javus, laukuose griaudëja perkûnija ir t. t.“ (BRMÐ 3, p. 552, 556).

Po to vëlës kvieèiamos valgyti ir gerti. Alaus bûdavo nupilama ant þemës arba á ugná, o duonos kepalas ámetamas á ugná. . Poþemio ir mirusiøjø karalystës deivë Istorikas Paulius Einhornas, remdamasis latviø paproèiais rengti mirusie- siems spalio mënesá troboje ritualines puotas, akcentavo, kaip ir anksèiau minëti

autoriai, idëjà apie glaudø vëliø saità su þemës derlingumu: AURINKIENË L

Wann er nu gemeynet, daß sie wol gegessen, hat er den Pergel, wie es hie im Lande heisset, IJOLË

damit er dasFewr gehalten, auf der Thür=Schwellen mit einem Beil zerhawen, und den Seelen N 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 120

120 geboten, daß sie jhres Weges gehen solte, sie hätten nu gegessen und getruncken, solten sich der- wegen wieder an jhren Ort finden, aber auff der Strassen und auff dem Wege gehen, nicht aber auff die Rocken=Saat [52] treten, damit sie nicht die Wurtzel zertreten, und im künfftigen Jahr einen Mißwachs verursachen möchten. Denn wenn im nehest folgenden Jahre ein solcher Mi- ßwachs eingefallen, haben sie es den Seelen beygemessen, dieselben weren nich wol gespeiset wor- den, worüber sie entürnet, die Rocken=Saat zutreten, und solchen Mißwachs eingeführet. Na, o kai manydavo [ðeimininkas – N. L.], kad jos [vëlës] gerai pavalgë, tada, pasidëjæs ant durø slenksèio, kirviu sukapodavo balanà, kaip ji ðiame kraðte vadinama, su kuria jis kurstë ugná, ir liepdavo vëlëms eiti savais keliais: jos dabar esanèios pavalgiusios ir atsigërusios, todël vël turinèios gráþti á savo vietà, bet privalanèios eiti keliais ir vieðkeliais, nemindþioti rugiø pasëliø [52], kad nenutryptø ðaknø ir nesukeltø ateinanèiais metais nederliaus. Nes jeigu kitais metais bûdavo nederlius, to prieþastimi laikydavo vëles: jos nebuvusios gerai primaitintos, dël to supykusios, iðtrypusios pasëlius ir sukëlusios nederliø (1649 m., BRMÐ 3, p. 629–630, 637).

Pasak kitø latviø tikëjimø, mirusiøjø dvasios spalio mënesá praneðdavusios kapuose, kada pradëti sëjà:

Oktobŗa mēneða lietainās naktīs jāejot uz kapsētu un jāejot uz kapsētu un jāklausoties pie kapiem; tad miruðie gari stāstot, kur un kad sējama pirmā labība. Spalio mënesio lietingomis naktimis reikia eiti á kapines ir klausytis prie kapø, tada mi- rusiøjø dvasios pasakoja, kur ir kada sëti pirmà derliø (Palsmane, LTT 4, 32562; þr. ir Ûsaitytë 1998, p. 112).

Taigi, tarp vëliø ir þemës derlingumo, vëliø ir apskritai agrokultûros bei ið dalies ir gyvuliø ûkio, kaip tikëta lietuviø ir latviø, buvæs tiesioginis ryðys. Vëlës priklausiusios toms chtoninëms jëgoms, kurios darydavusios átakà kultivuojamø kultûrø derliui, taip pat neva „þinodavusios“ bei nustatydavusios pirmojo der- liaus tinkamiausià sëjos metà.

Þemyna ir Veliona

Be Þemynos, vëliø deive laikyta Veliona (Vielona), paminëta apie 1582 m. Jono Lasickio, kuris jà pristatë kaip vëliø dievà: Vielona Deus animarum (BRMŠ 2, p. 582, 595). Šis „dievas“ istoriko siejamas su mirusiøjø maitinimo paproèiu: <...> Vielona Deus animarum cui tum oblatio offertur, cum mortui pascuntur. dari autem illi solent frixae placentulae, quatuor locis sibi oppositis, paullulum discis- sae, eae Sikies Vielonia pemixlos nominantur („Veliona – vëliø dievas (Vielona), kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji. Jiems paprastai duodama kepintø paplotëliø, patrupinus keturiose vietose, prieðprieðais. Tie paplotëliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos“; BRMŠ 2, p. 582, 595). Artimà Vielonos ir mi- rusiøjø santyká atspindi jau pats jos vardas, kuris maþai tesiskiria nuo bendrinio þodþio velionis, velionë. Taigi Vielona (autentiðka forma galëjo bûti Veliona, arba Veliuona) yra velioniø priþiûrëtoja, o pastarieji esà jos valdiniai. Kitoje veikalo vietoje J. Lasickis Vielonà bemaþ tapatina su dievu Eþiaguliu (Ezagulis), kurio bûdavo ðaukiamasi per Skerstuves: „Skierstuvves festum est farciminum, ad quod deum Ezagulis ita vocant: „Vielona velos atteik musmup vnd stala.“ Veni, inquit, cum mortuis, farmicina nobiscum manducaturus“ („Skerstuvës (Skiers- tuvves) yra deðrø kimðimo ðventë. Á jà dievà Eþiagulá (Ezagulis) ðitaip kvieèia: „Vielona velos atteik musmup vnd stala.“ – Ateik, sako, – su mirusiais pavalgyti drauge su mumis deðrø“; BRMŠ 2, p. 584, 597). Matyt, Ezagulis – Velionos eu- femizmas arba epitetas. Panaðiai yra samprotavæs Algirdas Julius Greimas: „Ezagulis, ið tiesø lengvai gali bûti perraðomas á lietuviø moderniàjà kalbà kaip Tautosaka. Mitologija 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 121

eþia-gulys, prisimenant, kad eþia kaip tik atþymi apdirbamø laukø ribà, kad joje 121 uþkasami velykinio kumpio kaulai, norint laukus apsaugoti nuo ledø ir perkûni- jos.“ A. J. Greimo manymu, eþiagulys gali bûti aiðkinamas kaip Velionos epitetas, nurodantis jos áprastinæ gyvenvietæ (Greimas 1990, p. 64; þr. ir Gimbutienë 2002, p. 71). Primintina ir Teodoro Narbuto nuomonë, kad Eþagulis lietuviø kalba reið- kiàs „antkapá arba pilkapá, kauburá“ (Narbutas 1992, p. 298). Istoriko teigimu, „iki ðiol ypaè garbinami pilkapiai, supilti ant þymiø þmoniø pelenø“2. Pirmasis teonimo sandas eþia turi dvi reikšmes: „rëþio ar lauko riba, siena“, „lysvë“ (LKÞe: eþia). Antkapis, arba pilkapis (T. Narbuto nurodytoji eþagulio reikðmë), kaip þemës kauburys asocijuojasi su lysve, kuri taip pat yra sukastas þemës plotas, paprastai kiek iðkilæs tarsi kaupas. Veikiau èia mitologizuota ne riba, kaip mano A. J. Greimas, o eþia kaip þemës kaupas su po ja slypinèiu uþkastu objektu, jei iðties eþagulis galëjo reikðti „antkapá arba pilkapá, kauburá“. Pastaroji realija sietøsi su mirties ir vëliø sritimi. Juk tokioje eþioje-pilkapyje ir gulëdavæ miru- siojo palaikai, arba, remiantis archajine pasaulëvoka, – vëlë. Galëtume tarti, kad toji vëlë yra „eþioje gulinèioji“. Tiesa, èia kalbama apie Ezagulá, kuris pristatytas kaip dievas (deus Ezagulis). Galbût ðis dievas esàs paèiø vëliø ar bent jø univer- sumo reprezentantas. Skerstuvës kadaise lietuviams galëjo bûti viena aukojimo ritualø formø, at- liekamos ávairiomis intencijomis ir adresuojamos ávairiems dievams, todël ir ne- stebina mirusiøjø bei vëliø dievybës kvietimasis per J. Lasickio apraðomas skers- tuves. Ðernas, t. y. laukinë kiaulë, siejamas su laidotuvëmis ir pasakojime apie mitiná veikëjà Sovijø (Jono Malalos kronikos intarpas, 1261 m.), kuriame kalba- ma apie ðerno (laukinës kiaulës) sumedþiojimà, paskerdimà ir jo kûno daliø (de- vyniø bluþniø) paruoðimà vaiðëms, kitaip tariant – aukojimui, prieð jam nusilei- dþiant á „pragarà“ (BRMÐ 1, p. 266–267). Deivës Velionos egzistavimo galimybæ paremia tai, kad latviai turëjæ Veļu māte (Vëliø motæ), kurios suverenumo sfera bemaþ sutapo su Þemës motës (Ze- mes māte) viena vieðpatavimo srièiø. Abi jos galëjusios patekti á mirusiøjø pa- saulá: „Kapo raktus“ turëdavusi ir Þemës motë, ir Vëliø motë (LTD 10, 4156; Ðmi- tas 2004, p. 92). Vëliø motë, kaip teigiama latviø tautosakoje, palaikiusi tiesioginá ryðá su mirusiaisiais: laukdama velionio sielos, paruoðdavusi jai vietà, iðkepda- vusi paplotëlá, iðvelëdavusi staltiesæ. Ði motë galëdavusi pati ir atimti þmogui gyvybæ, kuris po to jau keliaudavæs á jos valdas. P. Ðmito pastebima, kad Vëliø motë kai kuriais atþvilgiais prilygsta Þemës motei (Ðmitas 2004, p. 92– 93). Keltina ir dar viena prielaida – galbût Veliona yra vienas þemës deivës vardø, kuriuo pastaroji taip galëjo bûti pavadinta pagal funkcionavimo sferà – kaip vëliø patronë. Paþymëtina, kad þemës deivei (tellure dea) kaip tik bûdavo auko- jama kiaulë, taigi jos ryðys su ðio gyvulio skerdimu akivaizdus („Mat ið pradþiø ðis prietaras buvo susijæs su rudená garbinama þemës deive (tellure dea), kuriai vienos moterys aukodavo ilgai penëtà kiaulæ ir paèios jà, tinkamai paruoðusios ir pasikvietusios þiniuonæ, suvalgydavo <...>“; Jokûbas Lavinskis, 1583 m., BRMÐ 2, p. 605–606, 608). M. Pretorijaus apraðytoji prûsø palikuoniø rengiama Skerstuviø ðventë sie- . Poþemio ir mirusiøjø karalystës deivë jama su Þemynai skirtomis apeigomis, mat ji senovës prûsø palikuoniø bûdavo ðvenèiama su palabinimais ir þemynëliavimais („Kaulai sudeginami, pelenai ste-

2 AURINKIENË

Lietuviø kalbos þodyne nurodoma tokia þodþio eþiagulys reikšmë: „gargþdenis (Lotus): L Gargþdenis eþiagulys (L. corniculatus) auga pievose, pakelëse“ (LKÞe, eþiagulys). Tai – pupiniø šeimos daugiametis augalas, þydintis geltonais þiedais, naudojamas pašarui. Latviai šá augalà IJOLË

vadina – Ragainais vanagnadziņš. N 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 122

122 bimi, kai nepanaudojami, tai uþkasami <...>“; PrDP 3, p. 532, 533; þr. ir BRMÐ 3, p. 298–299). Taigi per Skerstuves galëjo bûti aukojama Þemynai (nors kitø dievø ryðys su skerstuvëmis taip pat ámanomas).

Alaus nuliejimas vëlëms ir Þemynai

Nuo senø laikø per lietuviø ir prûsø ðermenis vykdavusios apeiginës alaus gërynës. Gërimo ðiek tiek nuliejant ant þemës aukota vëlei, taip pat dievybei, á kurios mitiná pasaulá, kaip ásivaizduota, persikeldavæs mirusysis.Tad alus, javø produktas, atnaðautas ne tik þemës bei javø deivei, bet ir jos vieðpatijoje buvo- janèioms vëlëms, valdanèioms, kaip kad ir Þemyna, þemës ir jos augmenijos vai- singumà. Pats alus gali bûti laikomas javø, tam tikru bûdu apdorotø, repre- zentacija. Dël to jis ir aukotas su javais susijusioms mitinëms esybëms. Alaus gërimas per laidotuves minimas jau „Sûduviø knygelëje“ (apie 1520– 1530). Sembos sûduviai, numazgojæ mirusájá ðiltoje pirtyje arba tvarte, apvilktà baltais marðkiniais pasodindavæ ant këdës. Tuomet ir prasidëdavusios alaus gë- rimo uþ velioná apeigos:

Darnach zappen sie eine tonne biers an bis auff die helfften, giessen das In ein gefesse, nemen eine Schalen. Ein itzlicher trincket dem todten zu vnd spricht: kayls naussen gingethe, ich trincke dir zu, unser freund; warumb bist du gestorben? hastu doch liebes weib, dein vich, deine kuhe? reimens alles herfür. Zum letzten trincken sie Ime gute nacht zu vnd bitten Inen, das`er In Jener welt Ire veter Bruder freunde wolte fleissig grussen vnd sich mit Inen auch wollgehaben <...> Paskui iðleidþia pusæ statinës alaus, supila á koká nors indà, ima kauðelá. Kiekvienas geria á mirusájá ir kalba: Kayls naussen gingethe – að geriu uþ tave, mano drauge, kodël numirei? Turëjai mylimà þmonà, gyvuliø, karviø – viskà rimuodami. Paskiausiai gerdami linki geros nak- ties ir praðo já, kad jis aname pasaulyje nuoðirdþiai pasveikintø jø tëvus, brolius, draugus ir su jais sugyventø <...> (BRMÐ 2, p. 138, 152).

„Sûduviø knygelëje“ taip pat teigiama, kad jei ðvenèiamos mirusiojo metinës, prie vaiðiø stalo „kiekvienas, kà skiria mirusiajam, numeta po stalu ir uþpila kauðeliu alaus“ (BRMÐ 2, p. 139, 153). Daugelis autoriø, liudijusiø senuosius baltø laidojimo paproèius, uþsiminda- vo apie alaus, kartais – midaus ar konkreèiau neávardyto gërimo nuliejimà miru- siojo vëlei. Erazmas Stella savo veikale „De Borussiae antiquitatibus“ („Apie Prû- sijos senovæ“, 1518) raðë apie midaus per laidotuves aukojimà:

Quo more usque nunc sepeliuntur, addito etiam potu melleo, aut ex frumentis facto in testa- ceis uasis. In funebri epulo partem obsonij potusque uita defuncti manibus libarunt, hodieque libant, pudendo illic Christianorum praesulum dedecore. Ðitaip tebelaidoja ir iki ðiø dienø, pridëdami dar midaus arba maisto moliniuose induose. Laidotuviø puotoje dalá gërimo ir maisto aukodavo mirusiojo vëlei, ir ðiandien tebeaukoja, tuo uþtraukdami gëdingà neðlovæ krikðèioniø kunigams (BRMÐ 2, p. 17, 22).

Jonas Maleckis-Sandeckis veikale „De sacrificiis et idolatria veterum Bo- russorum, Livonum, aliarumque vicinarum gentium“ („Apie senovës prûsø, livo- nieèiø ir kitø kaimyniniø genèiø religijà ir aukojimus“, 1551) kartoja anksèiau minëtà pasakojimà apie tai, kaip, pasodinæ aprengtà mirusiojo kûnà, artimieji geria alø ir linksminasi, raudodami tam skirtais þodþiais (BRMŠ 2, p. 206, 210– 211). Treèià, ðeðtà, devintà ir keturiasdeðimtà dienà po laidotuviø bûdavo kvie- èiamasi mirusiojo vëlë. Ji maitinama po stalu numetant maisto ir nuliejant gëri- Tautosaka. Mitologija 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 123

mo („Kiekvienas atskirai ið kiekvieno patiekalo kà nors numeta po stalu, kur tiki 123 vëlæ maitinantis; jai taip pat nulieja gërimo. O jeigu kas nors atsitiktinai nukrin- ta nuo stalo ant þemës, to nepakelia, bet palieka suvalgyti apleistoms (kaip jie patys sako) vëlëms, kurios neturi gyvø nei giminiø, nei draugø, galinèiø jas pa- kviesti á puotà“; BRMÐ 2, p. 206, 211). Aleksandras Guagninis raðo, kad kurðiai ir prûsai per mirusiøjø atminus spalio mënesá mesdavæ po stalu maisto ir pildavæ alaus mirusiajam („Kurðiai bei prûsai <...> mirusiajam, kas tik gera linki, gabalà kiekvieno valgio pastalën me- ta bei alaus kauðà pila“; 1611 m., BRMÐ 2, p. 484, 495). A. Guagninis uþsimena apie lietuviø paprotá rengti apeigines vaiðes su alumi bei kitais gërimais tiesiog ant mirusiøjø kapø („Ant artimøjø kapø suneðdavo pieno, midaus, alaus, ðokda- vo, trimituodavo trimitais ir muðdavo bûgnus. Ðio paproèio dar ir ðiandien kai ku- riose Þemaitijos dalyse, gretimose su Kurðu, valstieèiai laikosi“; 1578 m., BRMÐ 2, p. 469, 473; plg. BRMÐ 2, p. 620, 628; BRMÐ 4, p. 140, 144). Apie apeigines puotas per Ilges (kità dienà po Visø ðventøjø), per kurias ger- tas alus, kalba ir Motiejus Strijkovskis. Jis teigia, kad þemaièiuose tà dienà „ir neturtingiausias þmogus privalo turëti namuose alaus, ir taip jie geria kelias savaites, vis minëdami mirusiuosius“ (1582 m., BRMÐ 2, p. 518, 551). Be to, isto- rikas uþsimena apie Kurðe, Sembos kraðte ir Prûsuose per mirusiøjø atminus daromà sudëtiná alø ir konstatuoja: „Kiekvienas ko nors linki mirusiajam gimi- naièiui, kiekvieno patiekalo gabalëlá po stalu meta ir alaus nulieja“ (ten pat)3. Alaus gërimo paprotá per laidotuves ir gërimo nuliejimà vëlei per atminus mini ir J. Lasickis veikale apie þemaièiø dievus, remdamasis ankstesniais raðy- tiniais ðaltiniais: „O iðgëræ alaus, pradeda rutënø kalba laidotuviø raudà <...>. Kiekvienas puotos dalyvis [tam tikromis dienomis po laidotuviø – N. L.] ið kiek- vieno valgio ðá tà numeta po stalu, nes tiki, kad vëlë ten valganti, taip pat nulie- ja jai ir gërimo“ (BRMÐ 2, p. 589, 602). J. Lasickis taip pat raðo apie per Ilges pa- sikvieèiamus á pirtá „numirëlius“, kurie vaiðinami prie stalo, apkrauto valgiais ir gërimais (BRMÐ 2, p. 583–584, 596). Alus galëjo bûti pilamas ant paties numirëlio, nors, matyt, buvo skirtas jo vëlei. Apie tai praneða Johanas Davidas Wundereris, XVI a. antrojoje pusëje lan- kæsis Þemaitijoje ir Latvijoje. Apie latvius jis raðo: „Kai ruoðiasi laidoti numirëlá, tai jo kûnà paguldo po stalu, pila ant jo visas alaus nuosëdas ar mieliø tirðtimus, laikomus specialiame inde, sakydami, jog tai priklausà jam“; 1589 m., BRMÐ 2, p. 638, 639). Anot jëzuito J. Lavinskio, lietuviai, mirusiojo metiniø dienà viskà iðdëstæ ant stalo liedavo po juo ne alø, o vandená (aquam sub mensa effundebant), ir tada þynys kreipdavæsis á „mirusájá brolá“, tardamas: „Valgyk ir gerk, bet saugokis, kad nepaliestum ko nors ið mûsø galvijø ar þmoniø“ (BRMÐ 2, p. 606, 609). Vilniaus kolegijos jëzuitø 1600 m. ataskaitoje pasakojama, kad mirusiøjø at- minimo dienà, be kitø apeigø, bûdavo nuliejama po stalu alaus, numetama duo-

3 M. Strijkovskis uþfiksuoja dar vienà ádomià, su chtonine mitologija susijusià þinià: „Lie- . Poþemio ir mirusiøjø karalystës deivë tuvoje ir Þemaièiuose prastieji þmonës irgi draugø atminus rengia dideliais iðtekliais, o vyriau- sias ðeimininkas, kai visi jau turi pradëti valgyti, paima samtá visokiø grûdø, druskos ir kitko, be to, smilkalø ir uþsmilkæs sako: „A za wissumos priatelos musu!“ (BRMÐ 2, p. 551). Ði apeiga sietina su uþfiksuota „Sûduviø knygelëje“, kur kalbama apie tam tikrø kultûrø sudeginimà, AURINKIENË

palaidojus mirusájá kapuose: „Kai jie gráþta á namus, jei mirë moteris, paima vikiø, linø, grikiø, L ir tai, ko jie jai paskiria, sudegina, taip pat daroma ir vyrui mirus“ (BRMÐ 2, p. 138–139, 153). Grûdø smilkymas per atminus ar vikiø, linø, grikiø deginimas po laidotuviø – be abejo, IJOLË

religinë apeiga. N 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 124

124 nos ir kitø valgiø („Tada nuo stalo paima pilnà bokalà, kurá, po stalu truputá nuliejæ, pakelia á kaimyno sveikatà ir èia pat iðgeria iki dugno. Tà patá daro ir visi kiti. Paskui duonos, ir visø kitø valgiø truputá numeta po stalu <...>“; BRMÐ 2, p. 621, 628–629). Detaliau alaus gërimo apeigas per „prûsø, nadruviø ir skalviø“ laidotuves apraðo M. Pretorijus, nurodo konkretø adresatà. Numazgotà ir apvilktà geriau- siais rûbais mirusájá pasodinus krësle, netrukus prasidëdavusios apeiginës gë- rynës, kreiptasi á tuo metu jiems aktualià dievybæ:

von den nechsten Freunden tritt / einer auff, die Kauszel in der Hand haltend, wird sein Gebeth / vor die Seele des Verstorbenen thun. Nach dem Gebeth singet / er ein Liedt, darauff er der Zemynelen <...> Drauff trincket er pa-/labindams, darnach ihm denn die Kauszel wieder gefüllet wird, // trincket er den Todten zu <...> vienas ið artimiausiø gentainiø iðeina á prieká, rankoje laikydamas kauðelá, ir kalba savo maldà uþ mirusiojo vëlæ. Po maldos jis gieda giesmæ, tada ðiek tiek nulieja Þemenëlei <...> Po to iðgeria palabindams, o kai kauðelis vël jam pripilamas, // uþgeria mirusájá <...> (PrDP 3, p. 684, 685, þr. ir BRMÐ 3, p. 225, 322).

Alaus iðgëræs gentainis duodavæs kitam, kuris irgi gerdavæs þemynëliau- damas ir palabindamas, ir taip kauðelis eidavo ratu, ir visi turëdavæ tai daryti (ten pat). Þemynëlei ant þemës ðiek tiek bûdavo nuliejama ir tuomet, kai miru- siojo sûnus ar ðiaip koks gentainis leisdavæs alø ið statinës. Neðant alø link stalo, ið àsoèio irgi bûdavo nuliejama (ten pat). Anot M. Pretorijaus, po pakasynø sugráþæ artimieji tæsdavæ aukojimo þemës deivei apeigas. Nors ant stalo bûdavo padëta valgyti ir gerti, taèiau valgiai kol kas nekliudomi, nes labai svarbu per ðermenis alaus tinkamai nulieti Þemynai. Kaip aiðkina M. Pretorijus, jie tiek reikðmës per ðermenis teikia gërimui, ypaè pirmajam, jog net valgyti nepradeda, kol kiekvienas dalyvis, net netyèia uþëjæs menkiausias elgeta, nebus iðgëræs (PrDP 3, p. 688, 689; þr. ir BRMÐ 3, p. 226, 323). Prieð meldþiantis, pilant alaus á kauðelá, pirma turëjo bûti atliekami áprasti Þemynëlës pagarbstymai:

Hie aber wirdt observirt, daß wenn er in seine Kauszel / etwas giessen wil (solches geschiehet vor dem Bethen), daß er erst / der Zemynelen etwas giesset (Zemelaudams), und ehe er nach dem / Gebeth auß der Kauszel trincket <...> Bet èia þiûrima, kad jis, prieð pildamas kà nors á kauðelá (tas daroma prieð meldþiantis), pir- ma truputá nulietø Þemynëlei (Zemynelaudams); prieð gerdamas ið kauðelio pasimeldæs, jis irgi nulies <...> (PrDP 3, p. 688, 689).

Prûsø palikuonys buvo ásitikinæ, „kad mirusiojo vëlë patiria palengvëjimà, jei kiekvienas ðiek tiek nulieja Þemynëlei ir jai paveda mirusiojo vëlæ, be to, pala- bindamas palinki mirusiajam kuo geriausios kloties“ (ten pat; þr. ir BRMÐ 3, p. 226, 323). Paminëjus mirusájá ir papraðius Dievo valgiø palaiminimo, prasidëdavusios vaiðës, kuomet vël aukota Þemynëlei:

Die Gäste beim Trauer-/mahl thun aber das gar gewiß, daß sie vom Brodt drey bissen, / so viel auch vom Fleisch, auch so viel Löffel voll auff die Erde / giessen und werffen, mit dem An- wunsch bey jedem, daß die // Zemynele dem Verstorbenen in der andern Welt (einige sagen im / Himmel) wolle gnädig seyn und die Seele wol bewahren und / ihrer pflegen etc. etc. Taèiau sveèiai per ðermenø vaiðes labai sàþiningai laikosi tvarkos ant þemës numesti tris kàsnius duonos, tiek pat kàsniø mësos ir nulieti tiek pat pilnø ðaukðtø – su kiekvieno linkëji- Tautosaka. Mitologija 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 125

mais, kad // Þemynëlë mirusiajam kitame pasaulyje (kai kurie sako – danguje) bûtø maloninga, 125 vëlæ gerai saugotø ir jà globotø ir t. t. (PrDP 3, p. 688, 689; þr. ir BRMÐ 3, p. 227, 323).

Ðis aukojimas Þemynai skiriasi nuo kitø ðio autoriaus apraðytø aukojimø tuo, kad èia kalbama ne apie alaus nuliejimà, o apie maisto – duonos ir mësos – numetimà, taip pat kaþkokio viralo nupylimà ant þemës. Taigi alaus libacijos vëlëms ir jø maitinimas baltø gyvenamoje teritorijoje bu- vo plaèiai paplitæs paprotys, fiksuojamas XVI a. ir vëlyvesniø raðytiniø ðaltiniø. Kaip rodo M. Pretorijaus pateikiamos þinios, bendravimas su vëlëmis ir jø vai- ðinimas per laidotuves koreliavo su kita ypatingos svarbos apeiga – aukojimu Þe- mynai, vëliø patronei, kad ðioji sergëtø mirusiojo sielà. Remiantis uþregistruota medþiaga galima tvirtinti, kad apeiginës vaiðës vëlei teiktos ne tik siekiant palengvinti jos anapusinæ egzistencijà, bet ir ið baimës prieð jà. Manyta, kad vëlë turi numinozinës galios, kuri gali pakenkti kultivuojamø laukø derliui, taip pat naminiams gyvuliams, o pagaliau – ir paèiam þmogui.

Alus ir duona ákapëse

Reikia paþymëti, kad laidojant mirusájá á karstà bûdavo ádedamas indas alaus, kartais – ir kepalas duonos, – tai liudija XVI–XVII a. baltø religijos ir mitologi- jos ðaltiniai. M. Pretorijus alaus ákapiø tradicijà sieja su mirusiøjø laidojimo þemëje paproèiu: „Kadangi gërimo nerandama su sudegintø mirusiøjø pelenais, vadinasi, gërimas dëtas tada, kai mirusiøjø kûnai laidoti nedeginti“ (PrDP 3, p. 674, 675). Taigi alaus dëjimas á karstà – vienas laidojimo þemëje paproèiø. Ádo- mu, kokia liaudiðkoji tokio aukojimo motyvacija. Apþvelgsime, kaip ðá paprotá pateikia kiti minëto laikotarpio ðaltiniai. Anot Simono Grunau, prûsai, laidodami þemos kilmës þmones, vadinamuosius supa- nen, „prie galvos dar pastatydavo didþiulá indà su midumi ir taip uþkasdavo“ (im ein grossen topp mit methe zu heupten satzen und so beschurren; BRMŠ 2, p. 79, 115). J. Maleckis-Sandeckis, kalbëdamas apie senovës prûsus ir kaimynines gen- tis, paþymi, jog jie „padeda duonos ir nuleidþia á kapà mirusiojo galvûgalyje pilnà àsotá alaus, kad vëlë netrokðtø ir nealktø“ (Collocant quoque panem, et lagenam cereusiae plenam ad caput cadaueris in sepulchrum illati, ne anima uel sitiat uel esuriat; BRMÐ 2, p. 206, 211). J. D. Wundereris liudija latvius dëjus prie numi- rëlio, uþkasto artimiausiame miðke, „kirvá, du skatikus arba variná pfenigà, ga- balà duonos ir mediná indà alaus“ (Dann vergraben sie in dem nechsten waldt, legen zu ihm ein Axt, 2 scharf (Scherflein) oderkupffern Pfennig, ein stücks brodt vnd hultzen gefäss voll weisbier; BRMŠ 2, p. 638, 639). Lukas Davidas, pateikdamas þiniø apie prûsø ákapes, paþymi, kad uþkastas alus gerai iðsilaikydavæs:

auf den Kirföffen, so man hat Greber gemacht, die vorstorbnen zu begraben, <...> bei den

Knochen, die fast am meisten vorweset gewesen, funden hat grosse erdene Loßkannen mit . Poþemio ir mirusiøjø karalystës deivë Sturzen woll zugedeckt vnd vorvormacht, da dann wann die Sturzen dauon gethan wurden, vber dem Biere eine dicke Haut vnd wenn die hin gethan ein gut woll scheckendes Bier gefunden wor- den, das dann Jr viel so datzu kommen mit Lust vnd vorwundern haben helffen austrincken,

gesagt, daß Jre tage nicht so gutt Bier getruncken hetten. AURINKIENË L kapinëse, kasant duobes laidoti mirusiesiems <...> ðalia sudûlëjusiø kaulø bûdavo randama dideliø moliniø indø su sandariai uþdarytais dangèiais. Kai dangèius atidarydavo, ant alaus ras- IJOLË

davo uþsidëjusià storà plëvelæ, o jà nuëmæ aptikdavo tokio gero pilstomo alaus, kad daugelis N 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 126

126 susirinkusiøjø, mielai ir su pasigardþiavimu padëjusiø já iðgerti, sakydavo, jog savo gyvenime tokio gero alaus neragavæ (BRMÐ 2, p. 268, 297).

J. Lasickis, rëmæsis J. Maleckiu-Sandeckiu, praneða, kad þemaièiai „laido- dami meta á kapà pinigø bûsimajai mirusiojo kelionei, taip pat palaidoto numi- rëlio galvûgalyje padeda duonos ir pastato pilnà àsotá alaus, kad vëlë nejaustø nei troðkulio, nei alkio“ (Qui funus mortuo faciunt, nummos proijciunt in sepul- chrum, futurum mortui viaticum, panem quoque et lagenam ceruisiae plenam, ad caput cadaueris in sepulchrum illati, ne anima vel sitiat vel esuriat, collocant; BRMŠ 2, p. 589, 602). Apibûdindamas lietuviø laidojimo apeigas apie tai buvo uþsiminæs ir J. A. Brandas: „Artimieji vël kaip pirma ámeta [á karstà – N. L.] slap- èiomis du kepaliukus duonos ir pinigø, beje, prie mirusiojo kûno á þemæ stato ir didelius alavinius indus alaus <…>“ (BRMÐ 3, p. 68, 70); Christophoras Hart- knochas taip pat teigë, jog „á kapà prie velionio galvos laidojantieji dëdavo duo- nos kepalà ir pilnà alaus butelá“ (BRMÐ 3, p. 85–86, 89). M. Pretorijus, jo teigimu, irgi buvo stebëjæs ðá paprotá Þemaitijoje ir „Prûsijoje palei Þemaitijà“:

Zu unserer Vätter Zeitten hat man erfahren, daß man den / Todten noch vor dem Bier, so uff das Trauerbegängnis gebra-/uet gewesen, in den Sarck hinein gethan habe. Denn ich / mich noch erinnern kan, daß ich einsmahls eine solche Kanne / mit Bier gesehen, da das Bier eine ziemliche dicke Haut ge-/setzet, das Bier auch so klar gewesen, trotz dem schönsten Metthe, / auch sol sel- biges, wie mir berichtet worden, von andern gekostet / und von herrlichem Geschmack gewesen seyn. Man hälts davor / daß noch in und an Zamaiten in Preussen solche Dinge sollen / vorgehen. Mûsø tëvø laikais patirta, kad mirusiesiems á karstà buvo ádedama ðermenims daryto alaus. Að dar prisimenu, kad kadaise maèiau toká indà su alumi ir nors alus buvo pasidengæs gana stora pluta, jis buvo toks skaidrus kaip graþiausias midus; kaip man buvo pasakyta, kiti jo ragavæ ir jis buvæs puikaus skonio. Manoma, kad Þemaitijoje ir Prûsijoje palei Þemaitijà tokiø dalykø dar nutinka (PrDP 3, p. 684, 685, 686, 687; þr. ir BRMÐ 3, p. 225, 322).

Ðis faktas primena L. Davido pasakojimà apie ákapëse aptinkamà alø Prû- sijoje. Èia dar paminima ir Þemaitija, kur laikytasi tokio paproèio. M. Pretorijus, pateikdamas Jono Bretkûno aiðkinimà, kodël krikðèionys ákapëse dëdavæ alaus, raðo, esà alaus dedama ne dël to, kad mirusysis atsigertø, o kad pamatæs ðità gërimà prisimintø, „kaip smarkiai pasilikusieji bièiuliai troðko jo uþtarimo prieð Dievà“ (wie wol / ihme die hinterlassene gewolt, damit er bey Gott alßdenn / mit vor seine hinterlassene Freude bitten möchte; PrDP 3, p. 676, 677). Rygos kolegijos jëzuito Jano Stribinio pasakojama, kad „á deðinæ rankà miru- siajam ádeda kepalà duonos atkiðti Cerberiui, kad ðis, pririðtas prieðais dangaus vartus, leistø sveikam praeiti“ (in dextera manu dant illi alterum panem, ut det Cerbero, qui ante paradisum ligatus, permittat illaesos ire; Rygos jëzuitø kolegi- jos ataskaita, 1606, BRMÐ 3, p. 552, 556; plg. Livonijos baþnyèiø vizitacija, 1613, BRMÐ 3, p. 560–562). Èia apþvelgti tikëjimai leidþia daryti iðvadà, kad alaus, kartais ir duonos, bû- davo ádedama á ákapes, valstieèiø (o ið dalies ir mitografø) supratimu, keliais su- metimais – pagirdyti ir pamaitinti vëlæ, arba bièiuliø troðkimà uþtarti mirusájá prieð Dievà, galbût – ir „atkiðti Cerberiui“, kad ðis leistø praeiti pro jo saugomus dangaus vartus. Pirmasis aiðkinimas, aptinkamas ankstyvesniuose (XVI a.) ðalti- niuose, atspindi liaudiðkàjá suvokimà. Sàsaja su dangaus vartø sargu Cerberiu – tai jau tikriausiai paèiø krikðèionybës skleidëjø, savo misijas atlikusiø XVII a. pir- mojoje pusëje, iðmonë. Primintina, kad Cerberis graikø mitologijoje – trigalvis Tautosaka. Mitologija 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 127

Hado ðuo, saugojæs ne dangaus, o poþeminës Hado ir Persefonës karalystës var- 127 tus (Hes. Teog. 769–776).

Apibendrindami galime konstatuoti, jog religinës sistemos, kuri lokalizavo mirusiøjø karalystæ poþemyje, centrinë figûra buvo deivë Þemyna, ðio mitinio universumo valdovë. Artimas deivës ryðys su mirusiaisiais atspindi jos ne tik kaip þemiðkos prigimties gyvybës teikëjos, bet ir iðeinanèiøjø á anapus patronës funkcijà. Funkciniu ir suverenumo poþiûriu Þemynai artima Veliona galëtø bûti traktuojama kaip autonomiðka deivë, dubliuojanti vienà svarbiausiø þemës deivës funkcijø, arba kaip pastarosios viena manifestacijø, ágijusi kità, specifinës veiklos sferà atspindintá, vardà. Pateiktieji duomenys álieja ðviesos taip pat á vëliø mitopoetinæ sampratà. Vëlës – ne tik Þemynos globotinës, bet ir jos pavaldinës, ið dalies, kompanionës. Jos, kaip ir deivë, sulig tikëjimais, dariusios átakà agrokultûrai, tai yra dirbamiems lau- kams, kultivuojamai augmenijai, o tiksliau – tam, kas siejosi su sëja, pirmiausia javø, ir derliumi. Tad þemdirbystë, homo religiosus ásivaizdavimu, buvo þemëje, jos kloduose glûdinèiø mistiniø sakraliøjø galiø þinioje ir valioje. Glaudø vëliø ir Þemynos santyká atspindi dar ir tai, jog joms, kaip ir þemës deivei, aukoti tie patys maisto produktai – daþniausiai alus bei duona. Alaus libacijos, duonos atnaða- vimas Þemynai bei vëlëms per ðermenis ar mirusiøjø atminus liudija su ðia deive su- sijusios religinës sistemos aktualumà ne tik pagonybës laikais, bet dar ir XVII a., kai krikðèionybë jau skverbësi á kaimo þmoniø sàmonæ.

Literatûra

BRMŠ – Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai / Sudarë Norbertas Vëlius. – T. 1: Nuo seniausiø laikø iki XV amþiaus pabaigos. – Vilnius, 1996; t. 2: XVI amþius. – Vilnius, 2001; t. 3: XVII amþius. – Vilnius, 2003; t. 4: XVIII amþius. – Vilnius, 2005. Dietrich 1967 – Dietrich A. Mutter Erde. – Stuttgart. Greimas 1990 – Greimas A. J. Tautos atminties beieðkant. Apie dievus ir þmones. – Vilnius–Chicago. Gimbutienë 2002 – Gimbutienë M. Senovës lietuviø dievai ir deivës. – Vilnius. Hes.Teog.– Hesiodas. Teogonija / Ið senosios graikø k. vertë, paaiðkini- mus paraðë bei vardø rodyklæ sudarë Audronë Kudulytë-Kairienë, baigiamàjá straipsná paraðë Naglis Kardelis. – Vilnius, 2002. LKÞe – Lietuviø kalbos þodynas: Elektroninis variantas [t. I–XX, 1941–2002], prieiga per internetà: , cituojant nurodomas antraštinis þodis. LTD – Latvju Tautas daiòas / Red. prof. J. Endzelîns, sakârt. R. Klaustiòš. – T. 1 – 12. – Rîgâ, 1928–1932. LTT – Latviešu tautas ticçjumi. – Sçj. 4 / Sakrâjis un sakârtojis prof. P. Ðmits. – Rîgâ, 1941. Narbutas T. Lietuviø tautos istorija. – T. 1. – Vilnius, 1992.

PrDP – Pretorijus M. Prûsijos ádomybës, arba Prûsijos regykla = Deliciae . Poþemio ir mirusiøjø karalystës deivë Prussicae, oder Preussische Schaubühne / Sudarë Ingë Lukðaitë. – T. 2 – Vilnius, 2004. – T. 3. – Vilnius, 2006. Šmitas 2004 – Šmitas P. Latviø mitologija / Ið latviø k. vertë Dainius Ra- AURINKIENË zauskas. – Vilnius, 2004. L Ûsaitytë 1998 – Ûsaitytë J. Þemës-kapo atvërimo motyvas: tekstas ir ap- IJOLË

eiga / Tautosakos darbai, [t.] 8 (15). – Vilnius. – P. 100–121. N 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 128

128 AKIRATIS [RTF page footer:

LAIMONAS BRIEDIS

Vilnius, klajûnø miestas

Ðvietimo epochos ðeðëliai

Ið anglø k. LAIMANTAS JONUÐYS

Kur bastos nuo kalno nuþengusios ordos barbarø skitø, Iðauð dar negreitai tiesos, laisvës, gailesèio rytas… O, koks þiaurus Laiko kalvio paveikslas nukaltas, Sarmatija þlugo, neapraudota ir nenusikaltus. Thomas Campbell. „Lenkija“

Garsus keliautojas ir gamtininkas Johannas Georgas Adamas Forsteris, ási- kûræs Lietuvos sostinëje 1784 m., rado smunkantá baroko miestà. „Vilnius [Wil- na] dar prieð ðimtà metø turëjo 80 000 gyventojø, – raðë Forsteris savo geriau- siam draugui Vokietijoje, – dabar, priskaièiuojant 12 000 þydø, – vos 20 000“1.Ði statistinë Forsterio pastaba buvo ne koks nors atsainus beaistrio mokslininko komentaras. Tai buvo rauda, sielvartingas þmogaus dalios ávertinimas. Forsteris

1 Georgas Forsteris – Samueliui Thomui Sömmerringui, 1784 m. gruodþio 12–13 d. // Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus / Sudarë ir vertë Jonas Kilius. – Vilnius: Mokslas, 1988. – P. 77. Vo- kieèiø fiziologas ir anatomas Sömmerringas (1755–1830) buvo vienas artimiausiø Forsterio draugø.

2008 m. pasirodþiusià Kanados mokslininko Laimono Briedþio knygà „Vilnius, City of Stran- gers“ leidykla „Baltos lankos“ netrukus iðleis lietuviðkai. Knygoje Vilniaus istorijos atspindþiai perteikiami daugiausia ávairiø svetimðaliø akimis. Siûlome iðtraukà iš knygos. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 129

manë, kad Vilnius yra þmonijos paþangos prieðingybë, provincialus uþkampis, 129 nevertas net miesto vardo, juolab Europos ðalies sostinës. Forsteriui Vilnius ge- riausiu atveju atrodë tinkamas kaip tremties vieta – skaistykla mokslingoje Ðvietimo epochoje, – kur nelaimingos, neiðprususios europieèiø sielos uþdarytos tamsiuosiuose prietarø ir barbarizmo amþiuose. Tai nebebuvo nesukultûrinto Europos pakraðèio miestas – tai buvo ðiurkðtus paribys, kur miesto civilizacija gráþta á laukinæ bûklæ. Forsterio pasibjaurëjimà svarbiausiu Lietuvos (vis dar didelës, nors ir nu- skurdusios ðalies) miestu lëmë jo kosmopolitinis auklëjimas, gyvenimà transfor- muojanti patirtis, neáprasta net ir tai akademinio internacionalizmo bei dideliø kelioniø po Europà epochai. Forsteris nesileido á ðvieèiamàjà kelionæ po senàsias Europos ðalis – aðtuonioliktame amþiuje toks socialinis þygis tapo nepaprastai populiarus tarp jaunø aristokratø ir intelektualø, – uþtat jis apkeliavo þemës rutulá. Á Vilniø Forsterá atvedë kelionë aplink pasaulá. 1772-aisiais, bûdamas sep- tyniolikos metø, jis kartu su tëvu, taip pat mokslininku, prisidëjo prie kapitono Cooko antrosios ekspedicijos (laivu „Resolution“) á pietinæ Ramiojo vandenyno dalá. Tuo metu, kai Europa sunkiai ásivaizdavo tolimesniàjà pasaulio pusæ, jau- nasis Forsteris tyrinëjo, apraðinëjo, kalbino Taièio, Naujosios Zelandijos ir rûsèio- sios Ugnies Þemës gyventojus. Vëliau Forsteris iðleido knygà „Kelionë aplink pasaulá“, kurioje iðdëstë ðio þygio mokslinius atradimus ir asmeninius áspûdþius. Dviejø tomø, 1200 puslapiø rankraðtis, jaunojo autoriaus þodþiais, sumanytas kaip „filosofinë kelionës istorija“, buvo iðleistas angliðkai ir vokiðkai2. Forsteris buvo revoliucingos menininko sielos mokslininkas; pasak amþinin- kø, jis „demonstravo savo universalø imlumà ir iðsilavinimà, sujungdamas pran- cûziðkà elegancijà su populiariomis perteikimo formomis ir angliðkà praktið- kumà su vokiðka jausmo ir dvasios gelme“3. Toji profesionaliai iliustruota knyga – viena ið Forsterio uþduoèiø ekspedicijoje buvo nupieðti ávairius atradimus – tapo apsiðvietusiø Europos salonø pokalbiø tema. Ir nors grieþtesni akademikai peikë autoriaus subjektyvumà, knygos tonas puikiai atitiko kylanèià romantizmo dva- sià, sieká sujungti racionalizmà bei vaizduotæ. Po keliø deðimtmeèiø Alexanderis von Humboldtas, vienas áþymiausiø Naujøjø laikø geografø ir estetø, dëkojo Fors- teriui uþ tai, kad mokslà praturtino „stebëtojo apraðomosiomis galiomis, poþiûriø ávairove ir pagyvino gamtos apraðymø praktikà“4. Šia knyga prasidëjo Forsterio, kaip mokslininko „ið prigimties“, profesionali karjera, jis buvo paskirtas dëstyti Heseno miesto Kaselio Carolineum kolegijoje. Ambicingas gamtininkas buvo labai nepatenkintas tokia menka akademine vie- ta ir tikëjosi pasiekti toká pat moksliná statusà kaip jo tëvas, tapæs profesoriumi prestiþiniame Halës universitete, proteguojamame apsiðvietusio monarcho, Prû- sijos karaliaus Frydricho Didþiojo. 1783 m. rudená Forsteris gavo Vilniaus uni- versiteto pasiûlymà ir, Vokietijoje nematydamas perspektyvø, nusprendë per- sikelti á Lietuvà. Vilnius yra maþdaug uþ 1100 kilometrø á ðiaurës rytus nuo Kaselio. Aðtuo- niolikto amþiaus pabaigoje, esant geroms oro sàlygoms, ðá atstumà buvo galima

neskubant áveikti per kelias savaites. Forsterio kelionë á Vilniø truko beveik ðeðis . Vilnius, klajûnø miestas

2 Forster G. A Voyage Round the World. – T. 1. – Honolulu: University of Hawai’i Press, RIEDIS

2000. – P. 6. B 3 Schlegel F. Kritische Schriften. Cit. ið: Saine T. F. Georg Forster. – New York: Twayne Publishers, 1972. – P. 13. 4 Humboldt A. von. Kosmos. Cit. ið: Forster G. A Voyage Round the World. – T. 1. – AIMONAS

P. xl. L 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 130

130 mënesius. Kad pagerintø savo profesinius ryðius ir ágytø vertingø akademiniø þiniø, jis norëjo pamatyti daugiau Vokietijos þemiø. Keliaudamas mëgavosi socia- liniais savo literatûrinës ðlovës malonumais. Saksonijoje, ðachtininkø mieste Freiburge, gamtininkas susipaþino su kunigaikðèiu Stanislovu Poniatovskiu (jau- nuoju), Lenkijos karaliaus sûnënu ir Didþiosios Kunigaikðtystës iþdininku, kuris, pasak Forsterio, „lietuvius man nupieðë labai palankiai“5. Jaunasis Ponia- tovskis, nors ir pripaþindamas, kad ðalies socialinës ir ûkinës problemos kyla ið to, jog yra „daug galvø, daug nuomoniø“, vis dëlto dràsinamai kalbëjo apie „Ðvie- timà [Aufklärung] Lenkijoje“. Kunigaikðtis perspëjo Forsterá, kad paþangios idëjos á Lietuvà skverbiasi lëtai, bet sakë, kad „Vilnius esanti maloniausia vieta Lenkijoje, o tenykðtis universitetas esàs daug geresnis negu Krokuvos“6. Trumpai pavieðëjæs Saksonijoje, Forsteris nuvyko á Vienà, kur uþtruko kelis mënesius, mëgaudamasis kviestinëmis vakarienëmis, sambûriais salonuose ir aristokratiðkais vakarëliais. Vienos visuomenë gardþiavosi pikantiðkais Fors- terio pasakojimais apie Ramiojo vandenyno salø gyventojø paproèius ir áproèius (taip pat ir seksualinius). O Forsteriui atrodë, kad Viena yra rojus, ir jam nesi- norëjo në galvoti apie neiðvengiamà iðvykimà. Jis raðë, kad, atëjus kelionës die- nai, „visi mano draugai ir [kunigaikðtis] Kaunitzas ragino mane po Lenkijos vël èia sugráþti. Net imperatorius man pasakë: „Manau, kad jus vël greitai pama- tysime Vienoje, nes tarp lenkø ilgai neiðbûsite““7. Be to, imperatorius skeptiðkai pasisakë apie galimybes Lietuvoje skleisti Ðvietimo idëjas: jis negalëjo patikëti, kad Vilniuje yra universitetas, o ir perspektyva mokyti tenykðèius þmones gam- tos mokslo jam neatrodë prasminga. Imperatorius mestelëjo pastabà, kad, prieð domëdamiesi mokslu, lenkai turëtø iðmokti abëcëlæ. Aðtuoniolikto amþiaus pa- baigoje Vilniaus universitetas gyveno permainø laikotarpá. Senoji jëzuitø akade- mija, ásteigta 1579 m. siekiant skleisti katalikiðkà kontrreformacijà, buvo mate- rialinis ir daugeliu atþvilgiø intelektinis universiteto pamatas. 1773 m. popieþiui panaikinus Jëzuitø ordinà, akademijà savo globon perëmë Lietuvos valstybë. 1781 m. akademija tapo Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës vyriausiàja mokyk- la, priþiûrima kà tik ákurtos Edukacinës komisijos, siekianèios sukurti pirmà Europoje integruotà pedagoginæ sistemà. Nors tai buvo paþangus màstymas, fi- nansiniai iðtekliai ir politinë valia ðiam sumanymui ágyvendinti – riboti. Daugu- ma universiteto dëstytojø – ankstesnieji profesoriai, sekuliarizuoti buvæ jëzuitø kunigai bei vienuoliai, o naujoji dëstymo programa maþai kuo skyrësi nuo seno- sios, kurià nulëmë dogmatiðka institucija. Lietuvos edukacinë komisija, vado- vaujama Plocko vyskupo (Lenkijos karaliaus brolio), aktyviai siekë privilioti á Vilniø ávairiø Europos akademinës sferos garsenybiø. Universiteto gamtos moks- lø katedros vedëjo vieta pirmiausia buvo pasiûlyta Forsterio tëvui, turëjusiam daug didesnæ akademinæ reputacijà. Atsisakydamas ðio pasiûlymo, jis gudriai pasiûlë savo sûnø. Komisija sutiko ádarbinti jaunesnájá Forsterá, ir buvo susitar- ta, kad per metus nuo atvykimo á Vilniø jis gaus daktaro laipsná. Be didelio dës- tymo krûvio, jam buvo taip pat numatyta ásteigti Lietuvos floros botanikos sodà, sukurti agronomijos programà ir tirti galimybes panaudoti vietinius gamtos ið- teklius pramonës bei kalnakasybos tikslams. Deja, jaunasis Forsteris buvo men- kai pasirengæs tokiems darbams. Nors Halës universitete buvo gavæs daktaro

5 Forsteris – Sömmerringui, 1784 m. liepos 3 d. // Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. – P. 46. 6 Ten pat. 7 Cit. ið: Saine T. F. Georg Forster. – P. 163. Akiratis 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 131

laipsná, nekà teþinojo apie Lietuvos gamtà, to meto þemdirbystës praktikà arba 131 pramoninius ûkio plëtros metodus. Savo darbà Vilniuje Forsteris traktavo kaip profesiná þingsná, sprendþiantá asmenines problemas. Jis buvo nepatenkintas viengungio gyvenimu Kaselyje, kur lengvabûdiðkai tapo masonu, gana daug ûþavo ir prisidarë skolø. Norëda- mas tolimajame Vilniuje gyventi jaukiau ir produktyviau, jis ëmë ieðkotis þmo- nos. Prieð pat iðvykdamas á Lietuvà, Forsteris pasipirðo Theresei Heynei – duk- teriai savo draugo ir kolegos Christiano Gottlobo Heynës, Getingeno universite- to klasikinës filologijos profesoriaus. Nepanaðu, kad suþadëtinius bûtø siejusi karðta meilë. Forsteris nebuvo labai iðvaizdus vyras, o jo sveikata pagal amþiø buvo prasta. Per trejus jûroje praleistus metus jis neteko daug dantø dël skor- buto, já kamavo ávairios virðkinimo problemos, pasikartojanèios infekcijos ir reu- matas. Theresæ – deðimèia metø jaunesnæ, graþià ir iðskirtinai iðsilavinusià mo- terá – patraukë jo geraðirdiðkumas, intelektinë reputacija ir akademinës kar- jeros perspektyvos. Susitarus tuoktis, vestuvës buvo atidëtos metams, kol Fors- teris gerai ásikurs Vilniuje. Tuo tarpu juodu ëmë uoliai susiraðinëti – kas savaitæ paklodavo vienas kitam po ilgà detalø laiðkà (deja, ne meilës). Pirmieji Forsterio áspûdþiai uþfiksuoti jo asmeniðkuose laiðkuose Theresei ir artimiausiems draugams bei ðeimai. Lenkijos ir Lietuvos Respublika Forsteriui nebuvo svetima þemë – jis gimë 1754 m. Nassenhuben gyvenvietëje Vyslos deltos regione, kur buvo susimaiðiusios lenkø ir vokieèiø kalbos. Bûsimasis moksli- ninkas uþaugo vokiðkai kalbanèioje protestantø ðeimoje, nors Forsteriø giminë turëjo protëviø, XVII a. penktame deðimtmetyje atsikëlusiø á Lenkijà ið Ðkotijos ir Anglijos. Bet kadangi jo gimtinës teritorija iki 1793 m. priklausë Lenkijai, nominaliai Forsteris buvo Lenkijos valdinys. Taèiau á Lenkijos ir Lietuvos valsty- bæ jis þiûrëjo kaip grynas svetimðalis. Apskritai vokieèiai á ðià ðalá þiûrëjo ið aukðto. Ji buvo laikoma politiniu anachronizmu, nieko neduodanèiu Ðvietimo kultûrai. Goethe, 1790 m. leidæsis á savaitës kelionæ ið Veimaro á Krokuvà, lako- niðkai reziumavo vokieèiø poþiûrá á Lenkijà: „Per tas aðtuonias dienas man daug kas padarë áspûdá, nors daþniausiai tas áspûdis bûdavo neigiamas“8. Kiti europieèiai á ðià ðalá þvelgë dramatiðkiau. Forsteris keliavo á Vilniø rudens vidury iðvaþinëtu keliu per Varðuvà, Balstogæ ir Gardinà. Mënesiu ar dviem vëliau lygiai tuo paèiu keliu vyko grafas Louis-Phillipe’as de Séguras, Liudviko XVI ne- paprastasis pasiuntinys Rusijos imperatoriaus dvare Sankt Peterburge. Séguras apraðë nejaukø tremties jausmà, uþplûdusá kirtus sienà ið Prûsijos á Lenkijà:

Vaþiuojant per Prûsijos karaliaus rytines þemes, atrodo, kad palieki teatrà, kuriame vieð- patauja gamta, pagraþinta meno ir tobulos civilizacijos pastangomis. Aká jau liûdina sausi smë- lynai, didþiuliai miðkai. Bet patekus á Lenkijà atrodo, kad visai iðvykai ið Europos, ir þvilgsná stulbina naujas reginys: didþiulë ðalis, beveik visa apaugusi eglëmis, visada þaliuojanèiomis, bet visada liûdnomis, tik kur ne kur ásiterpusios dirbamos lygumos, lyg vandenyne iðsibarsèiusios salos; skurdûs gyventojai, vergovës prispausti purvini kaimai; trobos nekà geresnës uþ laukiniø lûðnas; viskas perða mintá, kad esi nuklydæs á praeitá uþ deðimties ðimtmeèiø ir atsidûræs tarp hunø, skitø, venetø, slavø ir sarmatø ordø9. . Vilnius, klajûnø miestas Séguras buvo Forsterio vienmetis, be to, taip pat uþsigrûdinæs keliautojas RIEDIS B 8 Goethe, cit. ið: Wo l f f L . Inventing Eastern Europe: The Map of Civilization on the Mind of the Enlightenment. – Stanford: Stanford University Press, 1994. – P. 333. 9 Ségur L.-P. de. Mémoires, souvenirs, et anecdotes, par le comte de Ségur. – T. 1. Cit. AIMONAS

ið: Wo l f f L . Inventing Eastern Europe... – P. 19. L 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 132

132 (pagyvenæs Ðiaurës Amerikoje). Taèiau grafas buvo vienos turtingiausiø ðeimø Prancûzijoje palikuonis ir kitaip negu mokslininkas galëjo mëgautis visais ke- lionës patogumais. Þiemà jis per Respublikà vaþiavo rogëmis ir, nors pradþia atrodë niûri, ði kelionë priminë smagø pasivaþinëjimà „per neásivaizduojamà samplaikà – senøjø amþiø ir dabartiniø amþiø, monarchistinës dvasios ir res- publikinës dvasios, feodalinës puikybës ir lygybës, skurdo ir prabangos“10.Vis dëlto kaþkur tarp Balstogës ir Rygos grafui atsitiko nelaimë – dël smarkios pûgos teko palikti bagaþà. Savo daiktø diplomatas taip ir nebeatgavo – po kele- to mënesiø á oficialius pasiteiravimus gautas keistas vietinës valdþios paaiðkini- mas, esà viskas, kà jis turëjo, þuvo per gaisrà ðalèio sukaustytos Lietuvos vidury- je. Williamas Coxe’as (1747–1828), iðmoningas anglas, 1778 m. vyko per Lietuvà á Rusijà lydëdamas jaunà anglø aristokratà ðvieèiamojoje kelionëje po Europà. Coxe’as raðo apie kelio monotonijà ir vienodumà, primenantá nuobodþià kelionæ jûra: „Niekada nemaèiau tokio neádomaus, nevaizdingo kelio kaip ið Krokuvos á Varðuvà. Visame ruoþe nëra në vieno reginio, kuris bent akimirkà patrauktø net smalsiausio keliautojo dëmesá“11. Tad vaþiuoti per Lenkijà buvo nuobodu, bet ðtai kelionë per Lietuvà buvo uþsitæsæs nuotykis su iðraiðkinga pabaiga. „Keliai ðia- me kraðte labai apleisti, – teigia Coxe’as, – nekà geresni uþ ðunkelius, vingiuoja per tankø miðkà be maþiausio dirbtinio nukreipimo – daþnai tokie siauri, kad karieta vos pralenda; iðtisai kyðo kelmai ir medþiø ðaknys, o daug kur nepa- prastai smëlingi, tad aðtuoni arkliukai mus vos patempë“12. Išvargusiam keliau- tojui traukiant giliau á miðkus, vaizdai darësi netgi kurioziðki: „Miestai ir kaimai ilgi, iðsidriekæ, visi namai mediniai, net ir baþnyèios, kur tik sustodavom, mûsø karietà apsupdavo elgetø bûriai, á akis nuolat lásdavo þydai“13. Lietuvoje, kitaip negu daugumoje Europos kraðtø ir Rusijoje, kasdieniame bendravime su praslenkanèiu vietiniu pasauliu tarpininkavo þydai – jie tvarkë didþiàjà dalá ðalies prekybos ir keliautojø poreikiø. „Jeigu papraðai vertëjo, atve- da þydà; jeigu apsistoji uþeigos namuose, savininkas – þydas; jeigu reikia paðto arkliø, jø parûpina þydas, ir þydas vadelioja; jeigu nori kà nors nusipirkti, tavo tarpininkas – þydas; ir tai vienintelë ðalis Europoje, kur þydai dirba þemæ: va- þiuodami per Lietuvà daþnai matëme, kaip jie sëja, doroja derliø, ðienauja ir dirba kitus þemës ûkio darbus“14. Þydai ne tik palengvindavo kelionæ – jø „ne- áprasta iðvaizda“ gaivindavo priblësusià keliautojo sàmonæ:

Atsidûrëme didelio klojimo ar darþinës viduryje, o tolimesniame kampe pamatëme dvi dide- les puðis, su visomis ðakomis liepsnojanèias þidinyje be kamino; aplinkui keletas þmogystø plaèiais juodais apsiaustais ir ilgomis barzdomis maiðë virð ugnies kabantá katilà. Tikëdamas raganavimu arba bûdamas kiek prietaringas, ðá sambûrá, matyt, apibûdintum kaip bûrelá bur- tininkø, atliekanèiø kaþkokias mistines apeigas; taèiau priëjæ arèiau atpaþinome savo draugus þydus, sau ir mums ruoðianèius vakaro valgá15.

Beje, Coxe’as buvo vienas ið nedaugelio uþsienieèiø, mëginusiø nustatyti plica

10 Ten pat. – P. 19–20. 11 C o xe W. Travels in Poland, Russia, Sweden and Denmark. – London: J. Nicholas, 1784. – P. 148. 12 Ten pat. – P. 226. 13 Ten pat. – P. 211. 14 Ten pat. – P. 226. 15 Ten pat. – P. 230–231. Akiratis 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 133

Polonica („lenkiðkojo kaltûno“) patogenezæ. Jis ávardijo tris pagrindines ligos 133 prieþastis: kintanti ir kenksminga „Lenkijos oro prigimtis, nesveikas vietinis vanduo ir baisus èiabuviø nevalyvumas“16. Ðá slogø, arba fantasmagoriðkà, Lietuvos vaizdà ginèijo kiti keliautojai, ku- riems jis atrodë ámantriai perdëtas. Tiesiogiai reaguodamas á Coxe’o pasakojimà, Friedrichas Schulzas, neþymus vokieèiø raðytojas, pateikë ataskaità su patai- somis. „Vykstantieji á <...> Rusijà turës man uþ tai padëkoti, jeigu prisimins arba suþinos, koks nuobodus ir monotoniðkas yra kelias á Berlynà <...>, ðis kelias [per Lietuvà] nekà ilgesnis uþ Berlyno, taèiau kelionë juo atsieina pigiau, greitesnë, kraðtas mielas, daugiausia derlingas, o þmonës mandagûs. Nereikia tikëti kal- bomis, kad èia keliauti pavojinga. Að pats tris kartus vaþiavau tuo keliu, daug mano paþástamø taip pat vaþiavo, ir niekas ið mûsø nei dienà, nei naktá nepaste- bëjome ko nors átartino“17. Schulzo ataskaita nebuvo vien sausi faktai – jis taip pat, siekdamas pagauti kasdienybës vaizdø jausmà ir spalvà, rëmësi menininko iðmanymu. Kartà þydiðkoje uþeigoje jis iki gilios nakties bendravo „neapsako- moje draugijoje, kartu su rusø kareiviais, pusnuogiais lietuviais, pusgirèiais len- kais ir gausia izraelitø ðeima. Kai kurie ðitos karèemos lankytojø buvo verti Fil- dingo ir Hogarto teptuko. Að taip persisotinau jais, jog vargu ar dar kartà ieð- koèiau panaðios draugijos“18. Forsteris buvo niûresnis keliautojas. Ið pradþiø já giliai þeidë vietiniø gyven- tojø skurdas bei kenèiama priespauda, á jø vargus jis reagavo nusiþeminæs. „<...> smukimas, apsileidimas moraliniu ir fiziniu atþvilgiu, tautos puslaukiniðkumas [Halbwildheit] ir puskultûrë [Halbkultur], smëlingo, tamsiø miðkø visur dengia- mo kraðto vaizdas virðijo viskà, kà galëjau ásivaizduoti. Vieniðumo minutæ ver- kiau – dël savæs, o paskui, kai pamaþële atsigavau, – dël taip giliai nusmukusios tautos“19. Vëliau jo jausmai pasikeitë. „Tai buvo dar viena kvailystë, – raðë Fors- teris davo draugui Friedrichui Heinrichui Jacobiui, vokieèiø filosofui sensualis- tui, – bet að jau pasitaisiau, taigi jau galiu jà pripaþinti“20. Kiekviena kelionës diena Forsterá vis labiau pripratino prie Lietuvos. The- resei jis nusiunèia sociologinæ ataskaità ið Gardino, kur Seimo susirinkime susi- bûræ visi lenkø ir lietuviø didikai. „Pamaþu pradedu pratintis ir prie ðios origi- nalios tautos paproèiø; pirmoji nuostaba praëjo, að jau galiu nesipiktindamas þiûrëti <...> ir, nepaisant kai kuriø trûkumø labai jau negrieþtoje karalystës kons- titucijoje, vis dëlto ið ðirdies dþiaugiuosi ta laisve, kurià turi kiekvienas kilmin- gas lenkas“21. Kitiems savo adresatams Forsteris praneða, kad vietiniai gyvento- jai þavisi viskuo, kas prancûziðka, ir niekina viskà, kas vokiðka. Forsterio nuo- mone, tai turi neigiamà kultûriná poveiká: „Visoje Lenkijoje vokietis – skaudþiau- sias keiksmaþodis, aukðèiausiosios bajorijos auklëjimà savo rankose laiko iðvi- sëliai Prancûzijos barzdaskuèiai ir modistës“22. Ir lenkø „didikai iki ðiol laikosi prancûzø dvasios, tai yra á viskà þiûri paviršutiniškai ir enciklopediškai“23.

16 Ten pat. – P. 234. 17 Schulz F. / Vertë Jûratë Kiaupienë // Sudarë Juozas Jurginis ir Algirdas Šidlauskas. – Kraštas ir þmonës. – Vilnius: Mokslas, 1983. – P. 106. 18

Ten pat. – P. 97. . Vilnius, klajûnø miestas 19 Georgas Forsteris – Friedrichui Heinrichui Jacobiui, 1784 m. gruodþio 17 d. // Georgo Fors- terio laiškai iš Vilniaus. – P. 94. RIEDIS 20 Ten pat. – P. 94–95. B 21 Georgas Forsteris – Theresei Heynei, 1784 m. lapkrièio 12 d. // Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. – P. 50–51. 22 Georgas Forsteris – Joachimui Heinrichui Campei, 1786 m. liepos 9 d. // Ten pat. – P. 266. AIMONAS 23 Forsteris – Jacobiui, 1784 m. gruodþio 17 d. // Ten pat. – P. 95. L 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 134

134 Po keliø dienø pakeliui á Vilniø Forsteris dalyvavo visai kitokiame sambûry- je. Vienoje kuklioje smuklëje jis prisidëjo prie pobûvio, kuriame linksmas kata- likø kunigas gërë degtinæ su senu þydu paðto virðininku. Ðie bièiuliai pra- linksmino mokslininkà savo paðëlusiu paðnekesiu, kuriame buvo nuvainikuoti visø srièiø autoritetai. Juodu keikë visus ið eilës – nuo Ðventosios Romos impera- toriaus ir Lenkijos karaliaus iki Vilniaus vyskupo ir vietinio abato. Po dienos ar dviejø vos atsitokëjæs Forsteris pasiekë galutiná savo kelionës tikslà ir ðià ke- lionës apybraiþà uþbaigë prie Vilniaus vartø:

Ketvirtadienis, [1784 m.] lapkrièio 18 d. Iðvaþiuoju 5 val. ið skurdþiø þydo uþeigos namø ir rytà 9 val. (4 mylios) atvykstu á Ðventininkus (Gostki arba Swiætik) pas kità paðto virðininkà þydà, ten ðiek tiek persirengiau ir tæsiau kelionæ á Vilniø (3 mylios), kur atvykau pirmà valandà. Likus myliai iki Vilniaus, vietovë prie Neries (Wilia) iðgraþëjo smëlio kalvomis ir klinèiø kalnais, kurie iðkyla visur aplinkui ir puikuojasi miðkø karûnomis. Vilniaus padëtis netikëtai nustebina, kai atsiduri arti jo, ðlaite slënio, kuriame tarsi iðsiliejæs visas didelis miestas su savo graþiais dar iðlikusiais bokðtais, – miestas tikrai atrodo didingai ir puikiai. Jo viduje – siauros purvinos gatvës ir daugybë griuvësiø, taèiau tarp jø vis dëlto pasitaiko vienas kitas ir puikus statinys. Finis viaeque chartaeque24.

Ðià baigiamàjà pastabà – „kelio ir raðto pabaiga“ (satyrinë Horacijaus frazë, suponuojanti ádomumo stokojantá pasakojimà) – gamtininkas pavertë bloga nuo- jauta. Jis tuoj pat nusiuntë perspëjimà savo suþadëtinei dël jødviejø ateities ðiame mieste perspektyvø. Nelabai turëjo kuo padràsinti: Vilniuje ji iðvysianti „kadaise gausiai gyvenamà, dabar smukusá miestà su daugybe iðtuðtëjusiø na- mø ir ðiukðliø krûvø, èia ji regës þmones tuo beviltiðkesnëje padëtyje, kuo ma- þiau jie patys suvokia tokioje padëtyje esà, èia ji pamatys pragaiðtá sukultûrintø tautø, suporuotø su puslaukiniø ydomis!“25 Jis daug nesismulkino, bet pabrëþë, jog „iðtisø lapø nepakaktø, kad bûtø galima jums duoti supratimà apie tai, kas Vokietijos pasienio srityse vaizdingai vadinama lenkiška tvarka [polnische Wirt- schaft]“26. Jaunàjá profesoriø, nors ir vokieèiø kilmës, miesto socialinis elitas maloniai priëmë. Jis mëgavosi vietiniu svetingumu, bet jame áþvelgë kultûrinës atþangos þenklø. „Vaiðingumas èia, kaip ir visose nekultûringose ðalyse, – aukðto lygio; visas bendravimas be maþiausio gêne [varþymosi], net ir apranga þmonës daug maþiau delikatûs negu kitur. Tolerancija – visiðka!“27 Skrupulingam mokslinin- kui ëmë darytis neramu. „Lenkai elgiasi taip, kad man nelieka në maþiausios abe- jonës labai kûniðka mano egzistencija tarp jø – o taip, èia að jauèiu, kad tebesu ðiame niekingame pasaulyje, – kraðte, pasiðiauðusiame liûdnais miðkais, apsup- tas storþieviø, pusiau civilizuotø, pusiau laukiniø <...>! Tokioje ðalyje, kaip ði, tenka atsisveikinti su bet kokia iliuzija <...>“28. Labiausiai já erzino socialinis (ir seksualinis) Vilniaus elito familiarumas. Koketiðkas juslingumas Forsterá varë ið proto, nes vietiniø paproèiø akivaizdoje jis jautësi bejëgis ir beþadis. „Niekur þmonës nëra tokie juslingi, kaip èia, nes nieko kito ir nedaroma, tik uþiminëjami pojûèiai. Vienintelë pramoga, kurià èia galiu turëti, – juslinë; að turiu moterims

24 Forsterio dienoraštis // Ten pat. – P. 410. 25 Forsteris – T. Heynei, 1784 m. gruodþio 13 d. // Ten pat. – P. 88. 26 Forsteris – T. Heynei, 1785 m. sausio 24 d. // Ten pat. – P. 115. 27 Forsteris – T. Heynei, 1785 m. sausio 24 d. // Ten pat. – P. 117. 28 Georgas Forsteris – Mariai Wilhelminai von Thun, 1784 m. lapkrièio 24 d. // Ten pat. – P. 61. Akiratis 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 135

meilikauti ir tuðèiomis leisti laikà, jei noriu su jomis visur bendrauti; kartais 135 tiesiog glamþuotis, nes, nors kraštutinis atvejis su èionykðtëmis moterimis esà nedaþnai pasitaikàs, jos vis dëlto nori bûti glamonëjamos gana jusliðkai ir ap- èiuopiamai, kaip ápratusios savo tautoje. Mergaitæ galima pabuèiuoti á krûtinæ, nesukeliant skandalo!“29 Forsteris nesutiko taikytis prie vietiniø paproèiø ir neil- gai pabuvusá já uþvaldë mintis pabëgti. „Vilnius – ne tokia vieta, kurioj galëèiau manyti pasiliksiàs amþinai; tai jau aiðku“30, – pareiškë á neviltá puolæs gamti- ninkas savo geriausiam draugui Vokietijoje. Pagautas impulso, jis nusprendë pa- likti savo vietà universitete ir slapèia sprukti á egzotiðkesná bei ðiltesná Kons- tantinopolá. Tik prasta sveikata ir lëðø stygius, o ne dëstytojo ásipareigojimai ir profesinë logika, iðgujo klajokliðkà Forsterio polëká. Tiesa, Vilnius nebeatrodë tokia baisi vieta, ypaè atvykus Theresei. Pasak Forsterio, nors miestas atrodo „nepaprastai apgailëtinai <...>, vis dëlto, meo judi- cio [mano nuomone], geriau uþ Krokuvà ir kur kas geriau uþ Gardinà“31.O po vasaros atostogø Vokietijoje profesorius prisipaþino, kad Vilnius – daug puikes- nis miestas uþ daugumà Vokietijos provincijos miesteliø. Miesto intelektinæ izo- liacijà jis priëmë kaip profesiná iððûká. „Ir vis dëlto, – raðë Forsteris savo uoðviui á Getingenà, – Vilnius yra galbût tinkamiausia vieta pasaulyje, kur að geriausiai, tylomis galiu nuodugniai mokytis kai kuriø dalykø, ir tai mane lengvai sutaiko su mano padëtimi“32. O laiðke, iðsiøstame á Veimarà Johannui Gottfriedui Her- deriui, kalbëjo apie savo, kaip vieniðo Ðvietimo misionieriaus, vaidmená Vilniuje: „Vis dëlto að èia padariau daugiau, negu galëèiau padaryti kur nors kitur; man atrodo, lyg sëèiau viltá“33. Taèiau Forsterio vilties sëklos derliaus nedavë. Ið dalies taip buvo todël, kad jis nusprendë, jog, nors ir kokie geri jo ketinimai, Vilnius nevertas jo talento:

Èia, kur mokslus dengia nakties tyla, kur pastangos kurioje nors mokslo srityje neatlygi- namos net lengva ðlovës moneta, kur paprasèiausiai ið lûpø á lûpas eina tik tas vardas, kuris siejamas su tokiomis sàvokomis, kaip didþiausias baudþiauninkø skaièius, arba didþiausias faraono bankas, – èia uþsienietis dël savo bendrapilieèiø abejingumo pamaþu ima galvoti esàs uþmirðtas geresniosios publikos <...>. Vilkinimas, atidëliojimas, abejingumas bet kokiam gëriui, esminiø blogybiø dangstymas ir susitaikymas su jomis, nors, jø nepaðalinus, në þingsnio negali- ma þengti á ðviesà, atkaklus prieraiðumas prie paveldëtø pedantiðkø nesàmoniø, visiðkas naujø auklëjimo institucijø neþinojimas, kartais net niekinimas – visa tai, o kartu paliegusi, jokio patriotizmo neturinti valstybës santvarka ir konstitucija, prancûziðka prabanga, áskiepyta á sar- matiðkà gyvuliðkumà, – ðtai su kuo èia susiduri, ir reikia surambëti, pasidaryti nejautriam, nuo viso to nukreipti akis, kad vis dëlto iðliktum veiklus <...>. Vilniuje nëra në vieno knygininko; Varðuvoje – tik vienas kitas subankrutavæs, prekiaujàs nepadoriais romanais34.

Po Forsterio mirties Therese iðreiðkë labiau subalansuotà padëties vertinimà:

[Vilniuje] jie nesilaikë þodþio, bet dabar, praëjus daugiau kaip keturiasdeðimèiai metø, að manau, kad ið dalies Forsteris irgi nesilaikë þodþio, ir man keista, kad tuo metu Heyne [jos

29

Forsteris – Sömmerringui, 1785 m. vasario 3 d. // Ten pat. – P. 119. . Vilnius, klajûnø miestas 30 Ten pat. – P. 121. 31 Forsteris – Sömmerringui, 1784 m. gruodþio 12 d. // Ten pat. – P. 77. RIEDIS 32 Georgas Forsteris – Christianui Gottlobui Heynei, 1786 m. rugpjûèio 10 d. // Ten pat. – B P. 276. 33 Georgas Forsteris – Johannui Gottfriedui Herderiui, 1786 m. liepos 21 d. // Ten pat. – P. 273. 34 AIMONAS Forsteris – Campei, 1786 m. liepos 9 d. // Ten pat. – P. 265–266. L 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 136

136 tëvas] nepatarë jam, o að juk neturëjau nei patirties, nei nuovokos. Forsteris laukë, kada bus iðpildyti jam teikti paþadai, kad galëtø nuveikti didelius darbus, taèiau bûtø smarkiai pagerinæs savo padëtá, jeigu bûtø atlikæs tà maþumà, kuri buvo ámanoma turimomis priemonëmis, ir tuo pat metu bûtø reikalavæs paþadø vykdymo35.

Nesugebëjus iðmokti lenkø kalbos, bendravimo galimybës Forsteriui buvo ri- botos. Nors jis turëjo skaityti paskaitas lenkiðkai, universitete ir toliau dëstë lotynø kalba, kurios nei jis pats, nei studentai gerai nemokëjo. Netrukus gam- tininko kalbiniai nusivylimai virto neapykanta viskam, kas lenkiðka. Jis nu- sprendë neleisti, kad jo duktë, gimusi tuoj po to, kai Therese atvyko á Vilniø, apskritai girdëtø tà kalbà. „Lenkø kalba, tikiuosi, mano vaikui nebus reikalinga, nebent èia likèiau po septyneriø liesøjø metø. Kad lieþuvis darosi judresnis – tai juk tikrai per maþa nauda, palyginti su ta þala, kurià vaikas gali patirti, len- kiðkai kalbëdamas su vietiniais ir ilgaskverniais ar kvailiais“36. Dar maþiau Forsteris domëjosi (didesniàja) þydiðka miesto puse. Jis daþnai neigiamai suliedavo abu pasaulius, ypaè kalbëdamas apie vietinæ prekybà, kurià jis apibûdino kaip dominuojamà „þydiðko bûdo krikðèioniø“37 – jie uþsipraðo „taip nekrikðèioniðkai (daug) [unchristlich]“38, nes „plëðia dar beveik pikèiau negu hebrajai“39. Vis dëlto vienas ið nedaugelio Forsterio gerbiamø vilnieèiø buvo gydytojas þydas – jiems abiem didelis atradimas buvo Vokietijos þydø filosofas Moses Mendelssohnas40. Vokieèiø profesorius ásitraukë á maþà filosofiná salonà, kurio nariai rinkdavosi gydytojo namuose. Ðviesià, intelektualià salono aplinkà jis laikë ðeimininkës – gydytojo þmonos – nuopelnu. Nors ir puoselëdami ðiltus jausmus, Forsteriai taip ir netapo gerais ðios þydø poros draugais. Apskritai Forsteriui Lietuvà buvo sunku apibûdinti – ne todël, kad „ðioje ne- laimingoje ðalyje visu baisumu vieðpatauja anarchija“, bet jo paties þodþiais, „rei- këtø visai kitø spalvø, norint pavaizduoti“ jos esmæ41. Dël ðios prieþasties Fors- teris nuolat ieðkojo idealaus apibûdinimo, taiklaus ðûvio, kuris chaotiðkà Lietu- vos reginá stebuklingai paverstø tvarkingu vaizdu. Galiausiai jis nusprendë, kad Lietuva ástrigusi tarp dviejø prieðingø kultûrinës raidos poliø:

Ðiame sarmatø ar beveik naujazelandieèiø ðiurkðtumo ir prancûziðko rafinuotumo miðiny- je <...> Jûs rastumëte gausios medþiagos savo juokui; – arba gal ir ne, nes juk juokiamasi tik ið þmoniø, kurie patys kalti, kad yra juokingi, o ne ið tokiø, kuriuos valdymo bûdas, nupenëjimas (ðitaip èia turëtø vadintis auklëjimas), pavyzdys, juodaskverniai, galingø kaimynø despotizmas ir prancûzø perëjûnø bei italø nenaudëliø armija sugadino jau ið pat jaunystës ir kurie prieð akis nebeturi perspektyvos ateityje pasitaisyti. Tikroji tauta, að turiu omenyje tuos milijonus darbiniø gyvuliø þmogaus pavidalu, kuriems èia paprasèiausiai atimtos visos þmogaus teisës <...>, toji tauta dabar tikrai dël seniai trunkanèios vergovës nusmukusi á tokià gyvuliðkumo ir

35 Forster T. Johann Georg Forster’s Briefwechsel. Cit. ið: Saine T. F. Georg Forster. – P. 43. 36 Forsteris – Sömmerringui, 1786 m. spalio 8 d. // Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. – P. 304. 37 Georgas Forsteris – Johannui Karlui Phillipui Speneriui, 1787 m. birþelio 17 d. // Ten pat. – P. 390. 38 Forsteris – T. Heynei, 1785 m. vasario 16 d. // Ten pat. – P. 131. 39 Forsteris – Sömmerringui, 1784 m. gruodþio 12–13 d. // Ten pat. – P. 82. 40 Tas gydytojas tikriausiai buvo Judah ben Mordechai ha-Levi Hurwitz, nors laiðkuose Fors- teris jo pavardës niekur nemini. 41 Georgas Forsteris – Petrui Camperiui, 1787 m. geguþës 7 d. // Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. – P. 375, 378. Akiratis 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 137

bejausmiðkumo, neapraðomo tingumo ir kvailiø kvailiausio neþinojimo pakopà, ið kokios ji gal 137 ir per šimtà metø nepakils iki kitø Europos kraðtø prastuomenës lygio42.

Forsteris, manydamas esàs þmonijos rasiø þinovas, neparodë susidomëjimo Lietuvos kultûros balansavimu tarp civilizacijos ir barbarizmo. Uþuot dairæsis aplinkui ir radæs kà nors nauja arba ádomaus Lietuvos gamtoje (kaip ið jo tikëjosi kolegos), jis uþsisklendë savyje ir susitelkë á savo vidinio pasaulio raidà. Gyveni- mà Vilniuje apraðinëdamas gamtininko terminais, teigë esàs vikðras, pasiruoðæs iðlásti ið kokono ir iðskleisti sparnus43. Griebæsis antikinio apibûdinimo, jis Vilniø pavadino Ulubris Sarmaticis44. Ulubris buvæs tolimas miestas, kuriame, sakoma, pirmasis Romos imperatorius Augustas (Oktavijus Cezaris) praleidæs savo pa- auglystës metus, dar neásûnytas savo didþiojo dëdës Julijaus Cezario. Tai buvusi tremties, bet kartu ir viltingo laukimo vieta, ir Forsteris tikëjosi, kad já iðgelbës karaliaus uþduotis. Kaip visada, jo þmona buvo pragmatiðkesnë. „Mûsø klimatas ðiurkðtus, – raðë Therese, – vietovë ðiurkðti ir nevaisinga, maisto produktai dau- giausia pigûs, taèiau niekas neturi pastovios kainos. Gyventojai be jokiø þmogið- kø bruoþø, nacija sulaukëjusi. Na, bet gana apie tai; man jø gaila, ir að verèiau noriu bûti Rusijos ar Austrijos, ar Prûsijos lojali valdinë, kai vël prasidës padali- jimas“45. 1787 m. vasarà á Forsterá su pasiûlymu kreipësi Rusijos ambasadorius. Rusi- jos admiralitetas planavo kelionæ aplink pasaulá ketindamas gerai moksliðkai patyrinëti Ramiojo vandenyno Azijos ir Ðiaurës Amerikos kranto linijà. Fors- teriui siûlomas ekspedicijos vyriausiojo mokslininko postas, þadant neribotà ty- rimø laisvæ ir solidø piniginá atlygá. Já sujaudino galimybës nukakti „uþ Japo- nijos ir Kamèiatkos“ ir bemat praneðë Herderiui apie numatomà iðsigelbëjimà ið Sarmatijos: „Mano neapsakomai gerbiamas ir mylimas drauge! <...> Juk jûs jau þinote, kad Deus ex machina mane iðlaisvino ið Vilniaus Ponto [Wilnaschen Pontus] ir að kaip Rusijos valdinys vykstu á naujà kelionæ á Pietø jûrà?“46 Taèiau Forsterio planui kilo viena didelë kliûtis – universiteto senatas nenorëjo atleisti jo nuo septyneriø metø sutarties. Èia ásikiðo Rusijos imperatorë Jekaterina II – per savo buvusá meiluþá, Lenkijos karaliø Stanislovà Poniatovská, ji iðpirko Fors- terio sutartá su universitetu. 1787 metø vasaros pabaigoje Forsteriai iðvaþiavo ið Vilniaus. Gamtininkas nuvyko á Londonà, o jo þmona – á tëvø namus Vokietijoje. Tuo metu kilo Rusijos karas su Turkija ir ekspedicija buvo atidëta neapibrëþtam laikui. Londone Fors- terio praðë sugráþti dëstytojauti á Vilniø, bet, nusikratæs finansiniø ásipareigo- jimø naðtos, ðis atsisakë gráþti á „tremtá“. Vis dëlto ta mintis, kad tame Sarma- tijos uþkampyje jis dar reikalingas, já svaigino:

Mano dþiaugsmà didina krûva laiðkø ið Lenkijos. Kadangi ekspedicija aplink pasaulá ne- vyksta, norima mane gràþinti á Vilniø. Tenykðèiame universitete visi vienu balsu tam pritaria ir praðo manæs nurodyti sàlygas. Prisipaþástu, ðis praðymas – nemaþa paguoda, beveik norëèiau pasakyti, – tai mano triumfas, vienintelis, kuris gali dþiuginti dorà þmogø, ásitikinusá savo siekimø teisingumu. Buvo piktinamasi, kad iðvykstu; dabar mano uolumui suteikiama visiðka . Vilnius, klajûnø miestas

42 Georgas Forsteris – Georgui Christophui Lichtenbergui, 1786 m. birþelio 18 d. // Ten pat. – RIEDIS

P. 255. B 43 Forsteris – Sömmerringui, 1785 m. vasario 3 d. // Ten pat. – P. 119. 44 Forsteris – Herderiui, 1786 m. liepos 21 d. // Ten pat. – P. 273. 45 Therese Forster – Speneriui, 1786 m. vasario 19 d. // Ten pat. – P. 419. 46 AIMONAS Forsteris – Herderiui, 1787 m. rugsëjo 1 d. // Ten pat. – P. 401. L 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 138

138 satisfakcija, pagarbiausiu bûdu mane kvieèiant atgal. Dvigubai malonu, kadangi, laimë, man visiðkai nëra jokios bûtinybës nors kiek pasinaudoti ðiuo pasiûlymu. Vienàkart gali bûti ir Vilnius, taèiau, ðiukðtu, ne antràkart. Savo tenykðtes pareigas að, ko gero, atlikinëjau gerai, kad manimi buvo galima bûti patenkintiems; taèiau man paèiam juk to nepakako. Turëjau bûti patenkintas ir að <...>. Vyras, be ðeimos, galëtø ir iðvykti, bet vedæs turi rûpintis savo þmonos laime ir vaiko lavinimu. Taèiau dþiugina ðirdá tai, kad manoma, jog nëra nieko kito, tinkames- nio uþ mane, uþimti ankstesnæ vietà47.

Metams slenkant Forsterio viltys atgaivinti kelionæ á Ramøjá vandenynà blë- so, savo aspiracijas jis nukreipë á Prancûzijos revoliucijos þadamà þmonijos ið- laisvinimà. Per revoliucinës euforijos ákarðtá nuvyko á Paryþiø kaip Nacionalinio konvento deputatas, atstovaujantis Prancûzijos uþimtoms vokieèiø þemëms. Ta- èiau sàjûdyje, kuriame net ant prancûziðko kraujo revoliucionieriø lengvai kris- davo átarimø ðeðëlis, Forsterio miðri vokiðka kilmë pavojingai nustûmë já á revo- liucijos paribá. 1794 m. sausio 10 d., þiauriausiu Teroro laikotarpiu, Forsteris mirë Paryþiuje nuo plauèiø uþdegimo, bûdamas trisdeðimt devyneriø. Beveik ne- abejotina, kad ði liga ir ankstyva mirtis iðgelbëjo já nuo giljotinos. Mirë vieniðas. Paliktas nutolusios þmonos ir savo tëvo, atstumtas daugelio tëvynainiø vokieèiø ir gerokai primirðtas draugø revoliucionieriø prancûzø, Forsteris atsisveikino su gyvenimu apimtas nevilties, savo „saugiame rezignacijos uoste“48. Net humanis- tas Goethe, prieð kelerius metus susidraugavæs su Forsteriu ir labai vertinæs jo smalsø protà, pareiðkë tik rezervuotà uþuojautà dël jo mirties Paryþiuje. „Vis dëlto vargðas Forsteris uþ savo klaidas turëjo sumokëti gyvybe, – apgailestavo garsus raðytojas, – nors ir iðvengë smurtinës mirties! Man nuoðirdþiai jo gaila“49. Forsterio mirtis Paryþiuje sutapo su politiniu Sarmatijos suskaldymu. 1793 m. Rusija su Prûsija, sukurstytos 1791 m. priimtos liberalios Respublikos konstitu- cijos, ëmësi antrojo Lenkijos ir Lietuvos padalijimo. 1792 m. Rusijai ásiverþus á ðià valstybæ, carinë kariuomenë okupavo Lietuvos sostinæ. 1794 m. balandþio 24 d. vietiniai sukilëliai iðvadavo Vilniø ir ásteigë Lietuvos revoliuciná komitetà. Ru- sijos kariuomenë apgulë miestà ir maþdaug po keturiø mënesiø sukilëliai pasi- davë. Sukilimui pralaimëjus, 1795 m. Respublika buvo galutinai padalyta ir Vil- nius tapo Rusijos provincijos miestu.

47 Georgas Forsteris – Johannui Georgui von Zimmermannui, 1788 m. geguþës 4 d. // Ten pat. – P. 403–404. 48 Forster, cit. ið: Saine T. F. Georg Forster. – P. 147. 49 Goethe – Sömmerringui, 1794 m. vasario 17 d. Cit. ið Saine T. F. Georg Forster.– P. 155. Akiratis 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 139

RECENZIJOS, ANOTACIJOS 139

RENATA ÐERELYTË Lietuva“, kurioje vaizduojamas papras- tas, eilinis, vadinamasis „maþasis“ þmo- Debesis – lietus – gus, atspindi tai, kas svarbu, lemtinga ir neretai skausminga kiekvienai tautai þemë (tëvynës ir namø tema, atskiro þmogaus ir visos tautos likimas). Tai pakylëja „Lietuviø literatûros enciklopedijoje“ kûriná á toká lygmená, kai jau galima (2001) Algis Kalëda, apibûdindamas Gri- daryti universalius apibendrinimus. gorijaus Kanovièiaus kûrybà, raðo, jog Ðie universalûs apibendrinimai (pa- ðio autoriaus kûriniuose „þydø bend- vyzdþiui, kad ir bendras þmogiðkas ruomenës buitis neretai pakylëta á me- skausmas dël netekèiø ir praradimø) tafizikos lygmená“, o „kai kuriuose vë- nëra nei lengvai atskleidþiami, nei pa- lesniuose romanuose ryðkëja mitogra- prastai atspindimi. Sakoma, kad, jei finë intencija bei kûrybinë maniera, arti- nori þinoti, kà reiðkia tikras dþiaugs- ma magiðkajam realizmui“. Be abejonës, mas, turi patirti ir tikro skausmo gelmæ, ðioms mitografinëms intencijoms atsi- o neapykanta nëra vien tik meilës rasti ir magiðkajam realizmui kaip sa- prieðininkë, kartais ji bûna ir sàjun- votiðkam pasakojimo bûdui susiformuoti gininkë. Taigi gal ir nëra netikëta, kad didelæ átakà turëjo ne tik turtingas þydø autorius, prieð sugrodamas rekviem kultûros paveldas, bet ir nerami, per- prapuolusiam prieðkario þydø pasau- maininga þydø tautos istorija, savaip at- liui, pradeda nuo tylaus ir jausmingo liepianti visos þmonijos kelià ir likimà. meilës prisipaþinimo miestui, vadina- Manyèiau, kad ir naujoji G. Kanovi- mam „dingusia Jeruzale“ („Sapnas apie èiaus apsakymø knyga „Debesis, vardu dingusià Jeruzalæ“). Svajoniø miestas, kurá savaip sapnuose ásivaizduoja sen- mergë teta Chava, rabinu Vilniuje trokðtantis bûti dëdë Leizeris, kepëjas Rachmielis. Tai ne tik visø troðkimø ásikûnijimø miestas (Vilniuje kepëjo bandeliø rytais uþeina paragauti pats Vieðpats Dievas), taèiau ir „þydø sala“, sapno linija atskirta nuo nedraugiðko pasaulio. Sapnas–svajonë èia ákûnija magiðkà – mitografinæ – linijà, kuria pasakoje atskiriamas gëris ir blogis kaip dvi antinomijos. Pasakos herojus stebuklinga kreida apsibrëþia ratà, ku- rio negali perþengti prieðiðkos jëgos. Taèiau G. Kanovièiaus vaizduojamame pasaulyje þydai, kaip amþini klajûnai, tarsi ir neturi vietos, kur toji „ðviesa“ ir „tamsa“, tos antinomijos bûtø atskirtos, Grigorijus Kanovièius. DEBESIS, VARDU LIETUVA. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjun- toji vieta paprastai jau apgyventa, gos leidykla, 2009. – 351 p. persmelkta kitos tautos paproèiø ir dva- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 140

140 sios. Taigi þydø „salos“ atskyrimo nuo átakos turëjo ne tik legendos, gandai ir prieðiðkø jëgø funkcijà knygoje atlieka mitai, bet ir to meto politinës, socialinës svajonë–sapnas. O kaipgi kitaip, jei visuomeninio gyvenimo sàlygos. Galima tauta neturi þemës, kurià bûtø galima suprasti ir þydø, turinèiø tûkstantmetæ laikyti pasakos „karalyste“?.. Pieðda- kultûros ir raðto istorijà, poþiûrá á „chto- mas nedidelio provincijos miestelio þydø ninæ“ lietuviø tautà, kurios nacionalinio likimus, autorius suteikia savo veikë- identiteto formavimasis irgi neapsiëjo jams ne þemiðkosios, o kitos mito- be ávairiø iðbandymø ir paradoksø. grafinës linijos galimybæ: apgyvendina Ir jeigu bandytume þvelgti á þydø ir mirusá batsiuvá danguje, kur jis toliau lietuviø kultûrø paraleles metafizinës kala puspadþius angelams ir serafi- „buities“ aspektu, galima bûtø teigti, mams, nors vargu ar angelams reikia kad vieniems Lietuva – þemë, o ki- batø, taèiau to reikia Ðimonui Dudakui, tiems – debesis. Plotmë, susijusi su nes jo pasaulis yra „kojø pasaulis“ oru, vandeniu, garais, sapnu, iliuzija, („Genys Ðimonas Dudakas“); Aizikui nei su sunkia, pasveriama ir iðmatuo- kaip iðsigelbëjimà nuo þiaurios kasdie- jama materija, kurioje mirusiø deiviø nybës suteikia beprotybæ („Geriausia ir dievø kauleliø galbût daugiau, negu apsauga nuo blogio – beprotybë“, p. 78, sëjai iðberiamø grûdø. Ðiuo poþiûriu „Kvëða Aizikas“), veþikà Pinchasà pa- itin iðkalbingas G. Kanovièiaus apsa- verèia arkliu, saulëlydyje þvanginanèiu kymas „Debesis, vardu Lietuva“: Jose- kamanas („Kamanø þvangesys saulëly- lë, perbëgëlis ið Lenkijos, ir Rafaelis ið dyje“). Ðita „magiðkuoju realizmu“ pa- Lietuvos ásivaizduoja Lenkijà ir Lietu- vadinta autoriaus kûrybinë maniera ne và kaip du debesis, ant kuriø gyvena tik iðkalbinga ir kûrybinga, teikianti jø tauta, o þydus skriaudþiantys vo- peno vaizduotei, taèiau ir savaip liûdna, kieèiai lieka ant þemës. Ðioji þemë tragiðka, nesuteikianti pasirinkimo, ávardijama kaip þydus „atstumianti“ liudijanti „beþemës“ tautos klajoniø erdvë. Tai galbût ir natûralu, jei pri- tûkstantmeèius (ne veltui knygoje ap- siminsime anksèiau sakytus þodþius tinkame tokias frazes, kaip „Egipto apie þemës, kaip „savos“ erdvës, ap- vergijà pranoko sovietinë“, p. 19, „Sap- gyvendinimà. Galbût dël to autorius nas apie dingusià Jeruzalæ“ ar „bëgimas (bene intuityviai) stengiasi savo tau- nuo faraono“, p. 95, „Kamanø þvangesys tieèius „kilstelëti“ nuo nesvetingosios saulëlydyje“). Tai savaip atveria ir þydø materijos: vaizduoja juos medþiuose su poþiûrá á kitatauèius, jø paproèius, paukðèiais („Kvëða Aizikas“), tapusiais kalbà, kultûrà, tikëjimà. Pavyzdþiui, á paukðèiais („Paukðèiø gaudytojas Lei- lietuvius, kuriuos sunku bûtø ásivaiz- zeris Dovydas“), skriejanèius ant de- duoti be þemës, be gilios þemdirbiðko- besø ristûnø („Menachemas Èigonas“) sios tradicijos, su þeme kaip su sak- ar apskritai pavirtusius debesimis... O raliniu objektu susijusiø apeigø, pa- kadangi þydø kultûrai nepaprastai proèiø, ritualø. Pagaliau netgi krikð- svarbus Paþadëtosios þemës motyvas, èionybë lietuviø kultûroje giliai per- tai imi ir susimàstai, gal ðita þemë ið smelkta chtoniðkos, archajiðkos þemës tiesø ne ið molio ir smëlio, ne ið ðlako dvasios ir þemiðko sëslumo, prisiriðimo ir pelenø, o „debesiðka“, „dangiðka“, jausmo. XIX a.–XX a. pr. lietuviø prozo- kur nereikia brëþti blogá ir gërá ski- je neretai atsispindi þemdirbiðkosios rianèios linijos, nes visa toji neaprëpia- Lietuvos sodieèiø poþiûris á „beþemá“, ma debesø „þemë“ yra sava... þemës nedirbantá ir jai „nesimeldþiantá“ Antra vertus, G. Kanovièiaus apsa- þydà kaip á keistà, nesuprantamà, sve- kymø knygoje randama ir kita, ne „þe- timà, neretai netgi su baimës ar pa- miðka“ debesies kategorija: debesiu api-

Recenzijos, anotacijos niekos atspalviu, kuriam susiformuoti bûdinama naðlaitystës sàvoka („Kur ákë- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 141

lë kojà þydas – ten jo naðlaitystë. <...> Ji Èia omenyje turimas ne toks kasdie- 141 sëlina paskui mus, slenka kaip tas be- niðkas, antrarûðis laikas, kuris uþkon- svoris, bebaimis debesëlis“, p. 200, servuotas vos dûsuoja po slegianèiais „Neblëstanèio liûdesio ðviesa“). Tai kartu laikrodþiø ciferblatais. Netrukdomas, ir sielos metafora (debesëliu pavirsta pro plakamas siaurø metalo rodykliø, jis Maidaneko krematoriumo kaminà iðlë- skelbia mûsø dienos ritmà. Greièiausiai kusi Menachemo esybë ir suðaudytieji tai ir ne visø trijø – praeities, dabarties „debesø ðalies gyventojai“ Joselë ir ir ateities – sudëtingas konstruktas, Rafaelis). Galbût tai ir vienatvës bei ne- kurá savo „Iðpaþinimuose“ aistringai më- tekties bûsena, kuriai artimas uþsisklen- gino iðardyti ir vël surinkti Ðv. Augus- dusio, iðsilyti nepajëgianèio debesies tinas. Poezija ir jà iðauginanti kalba yra metafora („Ir nepasakysi jai: sustok, ypaè pajëgios praplësti, skleisti laiko iðtirpk, iðsiliek lietumi...“, p. 200). suvokimà, kurio patirtis gali bûti ávai- Taigi debesis ðiuo atþvilgiu turi ir riai interpretuojama. Daþnam kûrëjui ledo negailestingumo, kietumo, atðiau- ne itin iðtikimai tarnauja vien áprastas rumo, uþdarumo, kurá áveikti galëtø ðio matavimo supratimas, tad ðis in- nebent bendraþmogiðka atjauta, pagal- tuityviai ir kûrybiðkai papildomas nau- ba, savitarpio supratimas, ne tik kalèiø, jomis, kartais netikëtomis idëjomis bet ir kilnumo árodymas. To ðioje kny- (pirmi mintyse suaidi kad ir bûtieji kar- goje esama („Karmen ið treèio aukðto“: tiniai, o ðiuolaikinëje lietuviø poezijoje du þydø vaikus ið geto iðgelbëjusi lietu- galima aptikti ir kitø variacijø). viø ðeima). Ir turbût nesvarbu, kaip Ðiandien poetas Donatas Petroðius, atrodo Dievas (ar jis „nematomas“, ar neiðvengiamos praeinamybës tolintas panaðus á „apðepusá“ þmogø, ar á niekà nuo pirmosios eilëraðèiø knygos „Ið nepanaðus), kokius reikalus jis turëtø tvermës D“ (2004), sugráþta ir pristato spræsti visø pirma, ar turi gailëtis, naujà poezijos rinkiná „Aoristas“. Su sukûræs vienà ar kità tautà. Dekalogo aoristu, kai kuriø kalbø sistemose dar ðviesa skirta visoms tautoms. Tautoms iðlikusia specifine laiko kategorija, sie- tos þemës, ið kurios molio mes esame jasi neapibrëþtumo, beribiðkumo reikð- nulipdyti, ir to efemeriðko debesies, mës. Edvardo Rimkaus tapybos darbu kurá Dievas ápûtë kaip savo sielà. O þemæ ir dangø sujungia lietus...

NERIJUS CIBULSKAS Apie naivøjá argonautà

Poetai, o ir jø raðoma poezija, ási- Donatas Petroðius. AORISTAS. – Vilnius: terpia ir egzistuoja þymiai arèiau ne- Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, 2009. – uþtvenkiamai srûvanèios laiko tëkmës. 136 p. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 142

142 (panaðiu á paskubomis, máslingai su- kam“, p. 52). Brëþiami lyrinio subjekto rangytà, rytietiðkà hieroglifà) papuoð- vaikystës nutikimø punktyrai, ber- tas „Aoristas“ autoriaus þodþiais bylo- niukiðkø þygiø epizodai gula á stam- ja, kad „visa, kas bent kartà buvo ar biaformes odisëjas, kuriose skrupulin- nutiko, yra visada“, nes „bûtø neteisin- gai atskleidþiama pirmøjø þiaurumo ga, jei viskas – lyg niekur nieko – imtø pamokø patirtis („Darvino koðmaras“, ir prapultø á neþinià“, todël reziumuo- p. 117). Ðmësteli kasdieniðkø darbø jama, kad „nieko nëra, ko nebûtø“ (pir- epizodai, kiek primenantys parulskið- mojo virðelio prieðlapis). Tokio skaid- ko lyrinio subjekto apeigas darþo, lau- raus, programiðko teiginio uþtenka kø erdvëse („su tëvu / tiesia eile sodi- suvokti, kad nauja poeto knyga turëtø nam ðaltalankius / palei kelià á kiemà“ pasiþymëti bent jau minimaliai smulk- („Ðaknys“, p. 19). Apie ritualà D. Petro- meniðku vientisumu, visuomet perga- ðiaus poezijoje dar kalbësime. Pabrëþ- linèiu daþno poezijos rinkinio padrikas tina, kad poetui svarbu visa, kas iðly- struktûras. Nuoseklø rinkiná skaityti doma ið vertingos poezijos rûdos: kas daug maloniau, netgi prasmingiau, – nepakartojama, gali bûti ið naujo per- toks jis bûna gyvybingesnis, natûraliau kuriama ilgø, srauniø eilëraðèiø raðy- „alsuoja“. D. Petroðiaus „Aoristas“ suri- mu. Taip sustiprinamas áspûdis, kad kiuotas ið aðtuoniø skyriø, tik jø pava- praeinamumà pavyko uþfiksuoti savo- dinimai atrodo kiek „chimeriðki“, kal- tiðkoje momentinëje nuotraukoje – rað- biðkai suþaisti. Tikri „pasiþodinëji- to pavidalu, skelbianèiu nors maþà lai- mai“, truputá pereinantys á „nusireikð- mëjimà prieð balto staèiakampio tuð- minimus“, „nuplaukimus“. Bet tai irgi tumà („Klaidinantys judesiai“, p. 33). árodymas, kad viskas pasaulyje reið- „Aoristo“ puslapiuose, vienoje amþinai kiasi, iðsklinda vienokiais ar kitokiais tebesitæsianèioje akimirkoje blaðkosi sàskambiais. Ið jø, anot poeto, ir mez- atkaklus, „naivusis begalinio teksto gasi pati poezija, kurios „neiðversi á mariø argonautas“ (p. 53), kuriam niekà“ (p. 97). Tokio atsakingo vertimo dabartis yra ávairiausiø praeities de- praktikos turi ir D. Petroðius, savava- taliø suma. Ji regima ir suskaièiuoja- liðkai pasiryþæs susikurti savo aoristà ma þvelgiant ið paèiø ávairiausiø laiko bei siûlantis kità, individualià, poezi- pozicijø: „neþinau kiek jau metø pra- jos, jos laiko sampratà. bëgo nes neþinau / nuo kada pradëti Vienà po kito skaitant rinkinio ei- skaièiuoti“ („Gruodþio konkurso nuga- lëraðèius ima atrodyti, kad þodingø tan- lëtojai“, p. 93). Daugelyje D. Petroðiaus kumynø kupiname D. Petroðiaus poe- eilëraðèiø erdvës matmuo lyg ir nor- zijos þemyne pamaþu atrandi gausø malus. To nepasakytume apie laiko skaièiø tiesiog nebeiðnaudojamø, arba matmená, kuris gerokai komplikuotes- taip ir nepasikartosianèiø, galimybiø nis. Kartais atrodo, kad pradþios ir sugráþti. Visø pirma neámanoma kryp- pabaigos taðkø neturinti jo linija, sklis- timi – atgal. Seneka pasakytø, kad dalá dama poezijos kûrinio erdvëje, iðda- laiko ið mûsø vagia, dalá – atima, o liku- rinëja ámantriausius piruetus, lanksto- tis nepastebimai ir netausojamai tie- si keisèiausiomis figûromis. Po tokios siog nuslysta ðalin. Su ðia situacija su- akrobatikos skaitanèiajam leidþiama sitaikoma: juk neatsiras galimybë nu- atsitokëti. Staigus atsitokëjimas ir po keliauti ten, kur jau „nepaslëpsi po per- jo kylanti nuostaba tampa iðsiva- nykðèiu ðienu akmeniu pamuðto þvirb- davimu ið, rodos, visà gyvenimà truku- lio / nutûpusio tavo vaikystëj („Blogiau sios vizijos („Apsiþiûrëjimas“, p. 32). nebus“, p. 35), kur ánoringai ir perdëm Aoristas padeda gana lengvai prasi- faustiðkai, „minties galia / Galëtum su- lenkti su áprastais logikos dësniais ir

Recenzijos, anotacijos stabdyt akimirkà þavingà“ („Paslaptis savitai spekuliuoti laiku. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 143

Vieno pokalbio metu D. Petroðius áprastai lyrinio subjekto dienai yra 143 pamini, kad paradoksø poezijoje nëra gyvybiðkai bûtinos. Malkø skaldymas, daugiau nei gyvenime. Taèiau pripa- garsus muzikos klausymas, pusryèia- þásta ðiø dviejø srièiø paradoksalumo vimas, lûkuriavimas autobusø stotelë- skirtumus. Gyvenimas retsykiais mes- je, vaikðtinëjimai gatvëmis – net bana- teli ðansø pasimëgauti paradoksais ir liausi dalykai daromi tarsi klausiant: jie ne visada pasitaiko tokie linksmi, „ar tai viskas – ar tai jau eilëraðtis“ daþniau – gluminantys, iðsviedþiantys („Vasaros vëlavimai“, p. 28). D. Petro- ið kasdienybës rato. Tikrovës pagrin- ðiaus poezija prasideda netikëtai, pra- das þmogaus rutinoje egzistuoja lyg sibraudama pro gausybæ smulkmenø. garantas, uþtikrinantis pastovumo Eilëraðtis apie dienos rûpesèius bei seklumà. Poezijoje tokius stabilizuo- paþástamas situacijas, tiesiog „virtuvi- janèius pagrindus kurianèioji sàmonë nis hegzametras“, staiga savo skambe- atmeta. Ðiuo poþiûriu keisèiausias, siu, ilgø eiluèiø iðvinguriavimu ir ma- netgi šventas nesusipratimas raðant niera ið tikrøjø tampa panaðus á K. Do- eilëraðtá yra jo pabaigos eilutë, iki ku- nelaièio „Metø“ fragmentà („Diena ið rios kelias, kad ir kiek kryptingas, vi- dienos, rytas – ið nakties“, p. 11). Kas- sada lieka neþinomas, neuþèiuopia- dienybë atsiveria kaip ritualas, o ruti- mas. Tai poetinio teksto, galbût net nos kartotës pasirodo ne tokios ir be- paèios kalbos áveikimo iliuzija. Pasku- prasmës: „ðtai susikûrei dar vienà pro- tinë eilutë, anot Josifo Brodskio, vi- gà / ðtai turi dar vienà eilëraðtá“ (p. 34). suomet nuklaidina poeto mintá toliau, Tereikia padaryti teisingà taktinæ nei ðis tikëjosi. Todël kûrëjas visuomet klaidà, „tobulai persistengti“ (p. 43) ir pats lieka nugalëtuoju. Kalba tik iðlie- banalybës, nuobodulio reversas persi- ja savo miraþus, kuriais tikima, seka- maino á poezijos aversà. ma. Daþnas D. Petroðiaus eilëraðtis Ádomus taktinis þingsnis, reikalau- leidþia ásitikinti, kad autoriui tos pas- jantis skaitytojo pastabumo, yra ir kai kutinës eilutës pasiraðo gana sëkmin- kuriø poezijos eiluèiø varijavimas. gai, kûrybiðkai. Neretai kyla átarimas, Anksèiau minëtame pokalbyje D. Pet- tarsi nuo jø ir pradedamas raðyti poe- roðius iðdëstë savo kûrybinës virtuvës zijos kûrinys („ðtai ir mano eilës paslaptis. Ið pradþiø poetas raðo savo- baigiasi pamaþu / prasideda poezija“; tiðkus eskizus (vadina juos apmatais, „Be nieko“, p. 10). Dþiugu, jei D. Petro- planu), kuriuos vëliau papildo ir uþ- ðiui visa tai pavyksta. Tuomet panaðu, baigia kaip eilëraðèius. Ásidëmëjau kad poetas paneigia „paskutinës eilu- keletà rinkinio „Aoristas“ poezijos teks- tës teorijà“, bet retsykiais nuo eilë- tø, paraðytø greièiausiai naudojantis raðèio pabaigos nukeliauja á ne tokias vieno plano duomenimis. Pavyzdþiui, sëkmingas pradþias. Esama tikëjimo, kûrinio „Pusëtini prasidëjimai“ (p. 53) kad pirmàjà eilutæ paraðo kaþkas ið antro eilëraðèio eilutë „Jei vynas ne- aukðèiau. Bet ðiuo atveju, matyt, ne svaigina – þenklas – jûs abu subrendæ taip ir ádëmiai klausoma tø aukðtes- lygiai“ panaðiai atsikartoja ketvirtame niø nurodymø. Paradoksai taip ir „Aoristo“ (p. 59) fragmente. O „logos iðlieka paradoksais, net ir ten, kur kalëjimo“ ávaizdis du kartus pasirodo susitinka poezija ir gyvenimas. kûrinyje „Paslaptis kam“ (p. 52) ir Poezijos blyksnio ir gyvenimo ruti- minëtame – „Aoristas“. Tokie suseki- nos susibëgimas draugën D. Petro- mai kelia pasitikëjimà poeto þodþiu, ðiaus poetiniuose tekstuose – daþnas taip pat patvirtina prielaidà, kad auto- dalykas. Buities proza neiðmazgomai rius tikrumà iðlaiko tiek eilëraðèiuose, susiriðusi su poezijos gijomis, kurios tiek interviu. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 144

144 Paskutiniame rinkinio skyriuje ARNOLDAS PIROÈKINAS „Nuoþiûros“ yra pluoðtas „juodai / bal- tà spalvingà tikrovæ“ (p. 106) prime- Trilogija apie nanèiø eilëraðèiø. Ðie tekstai, anot D. Petroðiaus, „radosi ið besaikio pikt- tragiðkiausià naudþiavimo namø kinu“ (antrojo vir- Lietuvos laikotarpá ðelio prieðlapis). Visai neblogai, kad tas piktnaudþiavimas mestelëjo gali- Greitai minësime dviejø deðimèiø mybæ atsirasti keletui poezijos kû- metø sukaktá, kai Lietuva po pusæ am- riniø. Perþiûrëtø kino filmø (arba þiaus trukusio despotiðko svetimøjø val- „nuoþiûrø“) áspûdþiai vykusiai susilie- dymo atkûrë nepriklausomybæ. Tai buvo ja su rašoma poezija. Èia D. Petroðius tragiðkumu iðskirtinis Lietuvos ir jos nevengia aiðkiø kinematografijos nuo- þmoniø istorijos tarpsnis, kuris vis dar rodø, paratekstø. Skaitytojas, perþvel- nëra pakankamai apmàstytas ir áver- gæs eilëraðèiø pavadinimus, prisimins tintas. Pasinaudojæs ðio neiðsemiamo ne vienà þinomà kino filmà (Davido ðiurpiø kolizijø ir likimø aruodo medþia- Lyncho „Malholando kelias“, Jimo ga, jaunosios kartos istorikas ir diplo- Jarmuscho „Negyvëlis“, „Kava ir ciga- matas Alfonsas Eidintas (g. 1952 m.) retës“ bei daugelá kitø). Poetas impro- ryþosi atskleisti prarastos nepriklau- vizuoja dëliodamas savo eilëraðèiø somybës tragizmà groþinës literatûros kadrus, laisvai þaidþia filmø pavadini- priemonëmis: per kelerius metus mûsø mais ar motyvais: nerûpestingai ir visuomenei pateikë istoriniø romanø iðtæstai per puslapius driekiasi keistos trilogijà. Taigi istorikas metë labai svarø siurrealistinës kelionës epizodai („Mul- iððûká mûsø vyresniesiems ir jaunes- holland Dr.“, p. 100). „Ið arti“ stebima, niesiems prozininkams. Kaip jam pavy- kaip kiti gyvena (ar imituoja) bohe- ko ðis uþsimojimas? miðkà gyvenimà, tarsi feliniðkà „La Apie pirmàjá trilogijos romanà „Ieð- Dolce Vita“ variantà („Dolce vita“, p. kok Maskvos sfinkso“ (2006) raðiau 124). Tai, kas regima kino pasaulyje, laikraðtyje „Mokslo Lietuva“. Apie ant- yra modifikuotas realybës atspindys. rà trilogijos romanà „Erelio sparnø Taèiau poezijos judesá ámanoma áþvelg- ti ir prasmingame filme, kitapus ekra- no. D. Petroðiaus eilëraðèiø rinkinio puslapiuose nesunku iðgirsti tyliai besikartojantá, bet vis átaigesná aoristo skimbèiojimà: „esi laimingas / nes nëra prasmës nebûti“ („Pergalingas ëji- mas“, p. 68). Laimingas su visais aplinkui iðtinkanèiais paradoksais ir sau uþduodamomis máslëmis. Norisi manyti, kad ið tikrøjø viskas yra, nors atmintis ir kaþkà nesugràþinamai nusineðë sau. Tikëtina, kad laikas poezijoje egzistuoja vientisas bei ne- suardomas, o D. Petroðiaus „Aoristas“ kaip tik ir siekia ðio árodymo. Pripa- þinti tai – greièiausiai ir reiðkia apsi- Alfonsas Eidintas. AUKÐTAI ÐALTOS spræsti tam vieninteliam, pergalingam ÞVAIGÞDËS. – Vilnius: Versus aureus, 2009. –

Recenzijos, anotacijos ëjimui. 536 p. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 145

dvelksmas“ (2008) neteko raðyti, bet priverèia matyti ir vaizdà, ir veikëjà, 145 dël to kaltas ne autorius A. Eidintas. ryþtuos pateikti vienà iðtraukà. Ji ilgo- Romane yra áspûdingø puslapiø ir ka (matau, kaip dël to raukosi gerbia- skyriø. Pvz., skyriø „Liepos pradþia masis redaktorius), bet verta dëmesio. VII forte“ galëtume pavadinti deðim- Ið jos akivaizdþiai ásitikiname, kaip tuoju pragaro ratu: ðiurpumu jis len- autorius sugeba þodþiais tapyti uþ- kia Dantës „Pragaro“ devintàjá ratà. speistø partizanø dvasinæ bûsenà: Raðyti apie ðá romanà nekilo ranka, nes pasidarë pernelyg koktu kalbëti O dar prieð metus, – nei ið ðio, nei ið to apie jame vaizduojamus apgailëtinus pradeda taukðti ðiaip jau gana tylus vyras lietuviø politikus Kazá Ðkirpà, Augus- Ðirðë, – kaip kartais mes gerai maitinomës, tinà Voldemarà ir gausybæ maþesnio ypaè kai buvau ðviesaus atminimo Rapolo kalibro buvusiø Lietuvos kariuomenës bûryje. Pasaka tai buvo, o ne miðko brolio gyvenimas… Negailëdavo ûkininkai mums bei policijos pareigûnø, po 1941 m. nieko, nes ir patys turëjo visko uþtektinai. birþelio 22 d. pavirtusiø Kazio Borutos Uþeiname, bûdavo, kad ir pas toká geraðirdá, pinèiukais, nuolankiai puèianèiais á darbðtø, todël ir tvirtà, pasiturintá ûkininkà Hitlerio kruvino malûno sparnus. Kilo Labutá <…>. Jo vaikai netoliese gano sau pasiðlykðtëjimas raðyti apie tokius karves <…>. Mes po àþuolais sukrentame ir mizerijas, kurie skelbësi kovojà dël ilsimës be jokios baimës, juk jeigu kas – Lietuvos laisvës. vaikai mus kaipmat paþadins. Saulë tik kyla, Abiejose trilogijos knygose autorius tik spinduliai ðvysteli tarp ðakø – ðeimininkë neuþsiminë apie treèià jos dalá. Taèiau þiû ir atlinguoja ilgais sijonais mûsø, tarp 2009-aisiais iðeina romanas „Aukðtai àþuolø iðsidrëbusiø, link – ir atneða pusrytá, ðaltos þvaigþdës“. Kaip ir pirmieji du, kaip saviðkiams darbininkams kokiems per jis iliustruotas paties autoriaus pie- ðienapjûtæ… Uþkramtome, juk mes jau alka- ni, juk visà laikà vis gryname ore, taigi miðke ðiniais, iðryðkinanèiais dar vienà isto- praalksti greitai… Dþiovinamës batus ir au- riko ir raðytojo talentà. tus saulutëje, kiti skutasi, treti ginklus valosi Skaitytojas, iðgirdæs, kad romano iðsiardæ, o taip besikrapðtant, besisiûnant, autorius – istorikas ir diplomatas, bet besilopant pradrëkstus rûbus – jau ir pietø ne profesionalus beletristas, ko gero, laikas dangumi beatsiritàs… Vël atlinguoja suabejos dël kûrinio meninës vertës. ðeimininkë, jau nebe viena eina, o su vyriau- Kad iðsklaidytume tokià iðankstinæ siu peèiuitu sûnumi, abu su di-i-i-ideliais nuostatà, pamëginkime apþvelgti kai krepðiais rankose, o krepðiuose puèiasi kati- kurias treèio romano pirmiausia á akis lai, o tuose katiluose, tik paklausykite – rie- krintanèias ypatybes. bûs, rutuliukai net stumdosi pavirðiuje, barð- Pats pirmasis groþinës literatûros èiukai <…> ir seilë mums tada tik tásta tásta, kûrinio elementas, su kuriuo susidu- o kitame puode þvilgt – ëgi dar visai karðtos, kà tik nukaistos bulvës, ir dar jos krapukais riame ir kuris daþnai lemia mûsø nu- apibarstytos, o virti laðiniai kyðt kyðt á siteikimà já toliau skaityti, yra kalba, pavirðiø – baltuoja tarp raudonø barðèiukø, o kitaip sakant, autoriaus sugebëjimas laðinukø viduryje pirðto storio raumenëlis kurti vaizdà. Anemiðka kalba ið karto ruduoja, neplonas toks raumenëlis… Ið pra- paskatina kûriná vertinti neigiamai: jo dþiø sukerti barðèiukø lëkðtæ, miltinga bul- neiðgelbsti nei kilnios idëjos, nei kom- vele uþsikàsdamas, ir po bryzo laðinukø dar pozicija, nei kiti ámantrûs elementai. sriubos samtelá netausodamas ásipili – vi- Tuo atþvilgiu dël romano „Aukðtai ðal- siems uþtektinai priruoðta… (p. 382–383). tos þvaigþdës“ baimintis nereikëtø: jo kalba deramai vaizdinga, ávairi ir tiks- Toliau Ðirðë pasigardþiuodamas li. Ji sukuria reikiamà áspûdá. kalba apie atneðtus partizanams pa- Nesiimdamas nagrinëti vaizdingos vakarius: „…ëgi kas ten? Ogi geruèiai kalbos priemoniø, kuriomis autorius tokie pavakariukai ramiai pievele á 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 146

146 mus atslenka – duonytë, sviestukas, Nr. 6. Paminëtas advokatas Simonas bidonukas kà tik pamelþto pieno, o Jofë pagal telefonø knygà (raðomas Jo- kam dar ir to negana – ðe, griebk, èia ffe) gyveno Ugniagesiø g. 19–6, bu- ðiltuèiai kà tik kietai iðvirti kiaušiniai halteris Mejeris Vazbickis (telefonø ruduèiais lukðteliais…“ Ne maþiau pa- knygoje – Vazbuckis) buvo kaimynas: traukliai alkanas partizanas Ðirðë gyveno to paties namo 7 bute. prisimena vakarienës valgius ûkinin- Romane nemaþa vietos skirta Lie- ko pirkioje: „…ðvieþi bièiø koriai ið- tuvos aviacijos dirbtuviø inþinieriui siskëtojæ lëkðtytëje, baltas sûris su- Adolfui Bliumentaliui, su sûnum Ema- raikytas – ir trupini trupini tà ska- nueliu iðgelbëtam Vytauto Kundroto ið numynà á burnytæ…“ mirties forto. Jo adresà randame tele- Ásismaginusá pasakotojà nutraukia fonø knygoje – Gardino g. 57–3. Dar netekæs kantrybës partizanas: „Tuoj daugiau realaus asmens vaizdà sustip- pat gausi á snukytá uþ tokias kalbas, rina leidinyje „Lietuvos aviacija“ („Ðvie- Erode, – nukerta piktai Ðirðæ, nesuras- sa“, 2009, p. 43) nuotrauka „Aviacijos damas savo rankoms vietos Demonas, – dirbtuviø inþinierius Adolfas Bliumen- ar tai alkaniems þmonëms tokius talis“ (uþ jos nurodymà dëkoju bièiu- dalykus pasakoti? Niekðas esi, ðtai kà liui Mindaugui Tamoðiûnui). að tau pasakysiu.“ Kiek maþiau „realiø“ veikëjø esa- Neanalizuokime toliau ðios bûse- ma treèioje knygoje. Taèiau keli bolðe- nos: matome, kad romano autorius vikiniø represiniø ástaigø darbuotojai sugeba jà lietuviø kalbos priemonëmis tikromis pavardëmis èia pavaizduoti (maþybiniai daiktavardþiai, jaustukai, gana plaèiai – Stanislavas Alekseje- iðtiktukai, dalelytës, pasakojamajai vièius Vaupðasovas (iðleidæs kelias kalbai bûdinga þodþiø tvarka ir ið jos atsiminimø knygas) ir majoras Ana- suvokiama intonacija) átikinamai at- tolijus Michailovièius Guskovas (jo skleisti skaitytojui ir kartu pavaiz- asmenybæ patvirtinanèiø duomenø duoti ryðkø personaþø charakterá. neturime). Nuoþmià sovietiniø saugu- Skaitytojas ima pasitikëti auto- mieèiø kovà su lietuviø rezistencija riaus pasakojimu ir todël, kad nemaþa tikroviðkai patvirtina tokiø klastingø trilogijos veikëjø þinomi ið ávairiø ðal- agentø kaip Juozas Markulis-Erelis ar tiniø – yra realios istorinës asmeny- Jonas Deksnys paveikslai. Jiems prieð- bës. Vieni jø vaizduojami gana plaèiai, prieðinami taip pat tikrai gyvenæ kiti paminimi tik epizodiðkai. Ypaè jø Juozas Lukða-Skirmantas, Juozas Ka- daug antroje trilogijos dalyje, romane zimieraitis-Vitkus ir kt. Ðie realius „Erelio sparnø dvelksmas“. Kas neþi- prototipus turëjæ romano veikëjai su- no, sakykim, tokiø asmenø kaip Kazys gestionuoja tikëti ir raðytojo pramany- Ðkirpa, Augustinas Voldemaras ar Pet- tais personaþais: o gal ir ðie turi tik- ras Kubiliûnas. Kiek maþiau bus á at- roviná pagrindà? mintá ástrigæ Zenonas Blynas, pulki- Þûtbûtinëje kovoje iðryðkëja abiejø ninkas Jurgis Bobelis, Adolfas Damu- pusiø veikëjø charakteriai. Reikia pri- ðis ir daugybë kitø. Romano „Erelio paþinti, kad istorikas raðytojas jiems sparnø dvelksmas“ skyriuje „Þalioji“ pavaizduoti naudojasi ne juoda ar minimos iðsipirkusiø ið VII forto pra- balta spalva: spalvø paletë gausi ir garo þydø pavardës, pasirodo, identi- gyvenimiðkai ávairi. Antai ypaè relje- fikuojamos su 1940 m. „Lietuvos tele- fingas iðëjo pulkininko Vaupðasovo- fono abonentø sàraðe“ esanèiomis pa- Vaupðo paveikslas. Ðis senas èekistas, vardëmis. Ið tikrøjø romane teisingai 1946 m. komandiruojamas ið Maskvos nurodyta, kad inþinieriaus Lazerio á Lietuvà stiprinti akcijos prieð su-

Recenzijos, anotacijos Frenkelio gyventa Kaune, Prezidento g. sitelkusius miðkuose partizanus, vago- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 147

ne majorui Guskovui, taip pat siunèia- tiðka þmona. Gradovas-Vaupðasovas 147 mam kitos þinybos tokiu paèiu tikslu, kaþkà átaria, bet galø gale, prisiminæs, pasididþiuodamas pasakoja apie savo kaip Emanuelis, tada dar vaikigalis, patirtá kovoje su tarybø valdþios prie- per mûðá su baudëjais policininkais ðais. Vienas pasakoja, o kitas dëmesin- atvilko partizanams ðoviniø dëþæ ir gai klausosi vyresniojo, ir abu pasimë- tuo juos iðgelbëjo, patiki ar apsimeta gaudami girsnoja konjakà uþkandþiau- patikëjæs ir ásako pakeisti tremiamøjø dami sumuðtiniais. Nors Vaupðasovas sàraðà – iðbraukti ið jo Dirþytës visiðkai atsidavæs komunistø partijai pavardæ. ir svajoja apie generolo antpeèius, vis Kiek vëliau iðgelbëtà nuo iðveþimo dëlto pokalbio pabaigoje, kai Guskovas Janinà Emanuelis Bliumentalis, þino- uþsisvajojæs pareiðkia, kad „bus ádomu damas, kad gimsiantis kûdikis yra Lietuvoje…“ (mat prisiminë savo bu- baþnyèioje su ja sutuokto Vytauto vimà èia 1940 m.), Vaupðasovas paðai- Kundroto (ne atsitiktinai sutampa piai pagalvoja: „Ir dar kaip ádomu, Vytauto Kundroto ir Vytauto Bliu- daug ádomiau negu tada, kai tu 1940 mentalio vardai!), oficialiai veda. Ta- metø pavasará, brolyti, Lietuvoje gyve- èiau jø santuoka lieka fiktyvi. Nors nai kaip rojuje…“ (p. 133). Ðis minties Emanuelis myli Janinà ir viliasi il- vingis, visai menkutis, vis dëlto daro gainiui su ja suartëti, ji lieka iðtikima Vaupðasovà gyvenimiðkà ir átikimà. savo tikrajam vyrui – Balø Laumuèiui. Atvykæs á Lietuvà, Vaupðasovas, Ji atsidavusi jo laukia ir tada, kai prisidengæs Gradovo slapyvardþiu, tu- Gradovui-Vaupðasovui pavyksta ið- rëtu 1941–1945 metais, kai Balta- sklaidyti jo bûrá, o jis pats dingsta be rusijoje vadovavo raudonøjø partizanø þinios ið Þaliosios apylinkiø. Suþi- bûriui, ëjo Þaliosios milicijos virðinin- nome, kad jam pasiseka per Lenkijà ko pareigas. Èia jis atpaþásta Ema- nusigauti á Ðvedijà, o ið èia vargais nuelá Bliumentalá, dirbantá dabar Þa- negalais – á Anglijà. liojoje mokytoju. Pasirodo, iðgelbëti ið Perskaièius visà knygà, paaiðkëja VII forto tëvas ir sûnus Bliumentaliai nuoseklus tolesnis ðiø trijø artimais 1941 m. galiausiai pateko á Gradovo ryðiais susijusiø þmoniø likimas. Ja- bûrá. nina Dirþytë-Bliumentalienë þûsta au- Gradovas-Vaupðasovas Þaliojoje toavarijoje (p. 493). Vytukas ásûnija- suka galvà, kaip likviduoti Balø Lau- mas Stasio Ratkaus-Ratkevièiaus, ne- muèio bûrá ir gyvà pagauti jo vadà. paprastai uþsikonspiravusio Vytauto Balø Laumutis – tai Vytautas Kund- Kundroto patikëtinio, palikusio ásû- rotas. Jis taip pat atpaþásta Emanuelá, niui pirmojo átëvio pavardæ. net linkæs átarti já dirbant saugumui. Visa paini Vytuko istorija jam (ir Tad Emanueliui Bliumentaliui gresia skaitytojui) pradeda aiðkëti tik 1996 pavojus ið abiejø pusiø. Vis dëlto Balø metais, kai po visokiø gyvenimo vingiø Laumutis ásitikina, kad jo iðgelbëtasis jis atvyksta á Londonà kaip atkurtos Emanuelis ne iðdavikas. Dràsiai lan- nepriklausomos Lietuvos konsulas ir kosi pas Janinà Dirþytæ, kuri su tëvu èia netikëtai susipaþásta su pasiligoju- gyvena tame paèiame name kaip ir siu Vytautu Kundrotu. Nepaisydamas Emanuelis. Galiausiai ðiam susidaro uþuominos, kad jis – ne Bliumentalis, galimybë net iðgelbëti Janinà nuo konsulas ir toliau tebëra ásitikinæs, jog saugumieèiø. Kai jø bûrys atvyksta Izraelyje gyvenantis Emanuelis Bliu- tremti abiejø Dirþiø per eiliná veþimà á mentalis, kuris já kvieèia atvykti, nes Sibirà, Emanuelis Gradovui-Vaupða- turás kaþkà svarbaus pasakyti, yra jo sovui ryþtingai pareiðkia, kad Janina tëvas. Vytauto Bliumentalio þydiðkà nuo jo laukiasi kûdikio, taigi yra fak- kilmæ raðytojas dar sustiprina jo do- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 148

148 mëjimusi kabala – teosofiniu judaizmo rie, kiek teko patirti su jais bendrau- mokymu: Londone ið anglø kalbos jis jant, visada pasiþymëjo aukðta dva- verèia tekstus ið pagrindinio ðio mis- sine kultûra. Jeigu jau knietëjo auto- tinio mokymo veikalo – „Zoharo“. riui atskleisti sukauptø keiksmaþo- Taigi A. Eidintas paèioje romano dþiø atsargà, tai bent galëjo parinkti pradþioje tarsi mitrus kriminaliniø tipiðkesnius asmenis ir atvejus: apie romanø autorius uþmezga intrigà, stribø keikimàsi pasitenkinta pasaky- kuri verste verèia skaitytojà ásitempus mu, kad jie keikësi rusiðkais keiksma- laukti atsakymo, kas ið tikrøjø yra tas þodþiais. Vytautas Bliumentalis. Ðis paskutinës Norint priekabiauti, bûtø galima ið trilogijos dalies bruoþas liudija auto- paskutinio romano iðraðyti deðimt riaus sugebëjimà organizuoti pasako- penkiolika sakiniø su nusiþengimais jimà taip, kad per visà romanà uþ no- kalbos kultûrai ar korektûros klai- sies vedþiojamas skaitytojas pagaliau domis. Vis dëlto jø kur kas maþiau tiesà suþino dviejuose paskutiniuose negu pirmuosiuose dviejuose roma- skyriuose – „Paskutinis Emanuelio Bliu- nuose. Èia, matyt, bûta apdairesnio ir mentalio laiðkas“ ir „Þaliosios tëvas“. knygos redaktoriaus. Taèiau nebûkime Ar lietuviø literatûroje rastume daug smulkmeniðki: pasakykime, kad ap- romanø, kur bûtø taip pinama intriga, skritai mûsø skaitytojai gavo vertingà kaip tai padaryta romane „Aukðtai panoraminá kûriná – trilogijà. Ji ver- ðaltos þvaigþdës“? tinga ir paþintiniu, ir meniniu po- Dar galëtume pridurti, kad A. Ei- þiûriu. Joje ið tikrøjø darniai jungiasi dintas yra gana modernus romanistas: istorinë faktologija ir meninë iðmonë. jis nesivarþo griebtis priemoniø, kuriø Tokia darna pasiþyminèiø stambiø veltui ieðkotume mûsø klasikø kûry- veikalø ligi ðiol lyg ir neturëjome. boje. Èia turime galvoje jo pomëgá átai- Alfonso Eidinto trilogijos pirmtaku, ko giai vaizduoti seksualines scenas. O gero, tiktø laikyti V. Krëvës romanà viename skyriuje, pasakodamas apie „Miglose“. Bet apie aptariamos trilogi- grupæ vilnieèiø studentø „draugo- jos sàsajas su lietuviø literatûros rai- vininkø“, talkinusiø Kaune milicijai dos kontekstu palikime spræsti kvali- tramdyti demonstracijas, vykusias po fikuotiems literatûrologams. Vytauto Kalantos susideginimo 1972 m. geguþës viduryje, paþërë jø vartojamø keiksmaþodþiø srautà (p. 321–324). Sekso scenoms gal ir rastume ðioká toká pateisinimà: netgi ádomu skaityti pikantiðkà vaizdà, kaip Jonas Para- gys, laukdamas, kol sodybos ðeiminin- kas ras progos pervesti já ir Vytautà Kundrotà per dar menkai saugomà sienà, su ðeimininko þmona stengiasi palikti tautai kuo daugiau lietuviukø. ANGELË JASEVIÈIENË Akcija vyksta tvarte stebint karvei ir nesigëdint ant tvarto pastogës tû- Pasiklydæ nanèio Vytauto. Kas yra skaitæs dabar gausiø sekso technikos vadovø, tø ðis Minotauro labirinte epizodas neðokiruos. Taèiau keiks- maþodþiø pateikimas kelia prieðið- Rasos Aðkinytës romanà „Rûko kumo jausmà. Ar tik neapðmeiþiami nesugadinti“ leidykla „Tyto alba“ pri- skiria knygø serijai „Nauji vardai“, á

Recenzijos, anotacijos 1972-øjø studentai, ypaè medikai, ku- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 149

kurià patenka netradiciniai, savo kû- apie struktûrà ar siuþeto originalumà. 149 rybiná kelià pradedanèiø autoriø kû- Atrodo, kad visos temos jau apraðytos, riniai. Kaip raðoma ant knygos virðe- problemos iðgvildentos, visur tik lio, „þanras èia maþai svarbu, pub- pakaitalai, simuliakrai ir kopijos, bet likuojami eksperimentiniai kûriniai. autorë randa savità poþiûrá á pasaulá. Serijos tikslas – praplësti literatûrinës Romanas „Rûko nesugadinti“ nova- raiðkos ir poþiûriø laukà“. Tokia lei- toriðkas jau vien struktûra: po kiek- dyklos pozicija gana keista, nes ro- vieno skyrelio autorë pateikia já api- mano autorë literatûros pasaulyje bendrinanèià iðvadà, palikdama vietos nëra debiutantë. Rasa Aðkinytë-De- ir skaitytojo komentarui. Átariu, kad gësienë yra paraðiusi keturias knygas tokià manierà lemia R. Aðkinytës, kaip („Filosofija vaikams“, „Filosofija vai- pedagogës, paðaukimas. Skaitytojas, kams. Mokytojo knyga“, „Etika 7–9 tarsi paklusnus studentas, perskaitæs klasëms“, knygà vaikams „Beveik var- skyriø priverstas stabtelëti, kad ap- lës“). Matyt, knygø vaikams ir mokyk- màstytø medþiagà. Taèiau, nepaisant liniø vadovëliø minëta leidykla ne- visø prielaidø, minëtos iðvados ir laiko literatûra. Romanas (pageidauti- paliktos komentarams vietos suteikia na – þurnalistinis) ar poezija (pagei- romanui originalumo. Perskaièius ið- dautina – moderni) – jau kas kita. vadas, jau nekyla abejoniø, kad autorë – Mano nuomone, ið tiesø talen- filosofijos magistrë. „Daþniausiai ha- tingam þmogui nëra didelio skirtumo, liucinacijos bûna kombinuotos, t. y. kokio þanro stvertis – jis turëtø val- þmogus mato, girdi, jauèia tai, ko nëra“ dyti ávairias þanrines formas. Þinoma, (p. 205), „Daþniausiai vyrai galvoja, vienas kuris þanras visada yra „ar- kad moterys galvoja, kad vyrai nori tik èiausiai dûðios“ ir tampa vyraujanèiu, To“ (p. 48). taèiau tai nereiðkia, kad jis uþkerta Ðie ir dar daug kitø „daþniausiai“ kelius kitokiam raðymui. Naujas R. Að- priverèia ironiðkai ðyptelëti, nes ne- kinytës, kaip romanistës, amplua ðià maþai abstrakèiø autorës minèiø galë- mintá tik patvirtina. tume pritaikyti sau. Galbût ne veltui Koks šis naujai iškeptas romanas? áþanginis romano þodis skamba taip: Puikus. Tiek kalbant apie stiliø, tiek „Ðis pasakojimas paremtas tikrais ávy- kiais. Jei skaitant atrodys, kad tai pa- sakojimas apie jus, net neabejokite – taip ir yra.“ Filosofuodama, kurdama ávairias teorijas ir þaisdama sentencijomis, autorë iðsaugo romano, kaip þanro, ribas. Veiksmo erdvë ir laikas nedeta- lizuojami, taèiau skaitytojas suvokia, kad vaizduojama ðiø dienø realybë. Ávykiai rutuliojami nuosekliai, veikëjø charakteriai taip pat aiðkiai apibrëþti. Ápusëjus romanà, skyriuje, pavadin- tame „Veikëjai ir jø charakteriai“, pasakotoja bendriausiais bruoþais pri- stato skaitytojui kiekvienà savo kny- gos personaþà: koks jis, kà labiausiai myli ir pan. „Ersi – „priplaukusi“, ne-

Rasa Aðkinytë. RÛKO NESUGADINTI. – apèiuopiama, neprognozuojama, pati Vilnius: Tyto alba, 2009. – 213 p. neþino, kà artimiausiu metu darys. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 150

150 Melancholiðka, liûdna, depresuota, bet liai netikëtai susikerta, iðsiskiria ir vël stengiasi tam prieðintis, stengiasi bûti susikerta. Jie sàmoningai renkasi ið- optimistë. Labiausiai gyvenime myli siskyrimo skausmà: palikdami artimà vaikà“ (p. 45). þmogø bando pabëgti nuo savæs, taèiau Skaitytojui nebereikia gilintis á psi- jiems nepavyksta, nes yra „rûko su- chologinius personaþø elgesio niuan- gadinti“, todël pasmerkti amþinai sus, spëlioti, kà kiekvienas ið jø jauèia. jame klaidþioti. Atrodytø, paprasta, taèiau romano „Mano laimë – gyventi be laimës“, – siuþetas sukurptas itin apgalvotai, yra pasakæs Mika Waltari. Ðiam ro- todël galiausiai skaitytojas supranta, manui sugalvoti tinkamesná moto var- kad þinoti veikëjo charakterá – smulk- gu ar ámanoma. Haris, labiau uþ viskà mena. Ávykius lemia ne tik vienokios gyvenime mylintis Ersi, jà palieka. Ir ar kitokios asmeninës individo savy- ne dël Moters, kaip tikisi skaitytojas bës, bet ir netikëti likimo posûkiai, (Moteris pranyksta rûke taip pat ne- nenumatytos aplinkybës, priverèian- tikëtai, kaip ir atsirado). Visaþinis èios sukurti save ið naujo. Tiek pa- pasakotojas romano pabaigoje prane- grindinë romano veikëja Ersi, tiek jos ða, kad po dvideðimties metø jis „ves mylimasis Haris, vaiko tëvas didysis moterá, kurios nemyli, ir bus su ja Bertoldas ar Moteris kritinëse situaci- laimingas“ (p. 207). jose elgiasi visiðkai kitaip, nei galima Pateikiama nauja laimingos pabai- spëti perskaièius jø charakteristikas. gos versija – didelë meilë neatneða lai- Nenumatyti ávykiai, ið esmës kei- mës. Partneriai, sulipæ tarsi magnetas èiantys veikëjø likimus, romane ágau- su geleþimi, negalintys gyventi vienas na rûko metaforà. „Rûkas, apgau- be kito, galiausiai „vienas kità suëda“ biantis esybæ, sustabdantis judesius, (p. 29). Ne veltui laimingiausia ðioje sulëtinantis ávykius. <...> Savas ir istorijoje lieka Moteris: ji nieko nesuþino neiðvengiamas. Ir romantiðkas, ir pa- nei apie savo tëvà, nei apie Ersi, nei apie ranojiðkas, ir ðizofreniðkas. Slepiantis Hario ir vyro meilæ jai, todël gyvenimà viskà, kas keièiasi. Rûkui iðsisklai- nugyvena linksma ir laiminga. dþius visada kas nors yra nebe taip, Romane primenama, kad þinojimas kaip buvo. Rûko nesugadinti lieka tik buvo praþûtingas visais laikais. De- tie, kuriems niekas nesvarbu, kurie dalas patiria skrydþio laimæ, taèiau, neturi ko slëpti“ (p. 106). Neatsitik- uþsiliepsnojus sparnams, sudega. Tas tinai R. Aðkinytës romane „rûko pats Dedalas sukuria labirintà, ku- nesugadinti lieka tik cigarai“ (p. 13). riame paklaidina Minotaurà. Mino- Visi veikëjai patiria didesniø ar ma- tauro labirinto vaizdinys ðmëkðteli þesniø metamorfoziø, todël romano romano veikëjø kalbose: Haris sako, pabaigoje juos matome kitokius nei kad Ersi bûtø naudinga jame paklai- pradþioje. dþioti, nes, ieðkodama iðëjimo, ji turëtø Kas gi ávyksta? Juk niekas nemirð- laiko pagalvoti. Ersi uþsimena, kad ta, neiðprotëja, nenusiþudo. Romano Minotauras iðëjimo niekada taip ir veikëjai per savo gyvenimà eina lyg nerado, todël tikriausiai nerastø ir ji. per rûkà: prasilenkdami ar netyèia uþ- Ðie þodþiai atskleidþia Ersi personaþo kliûdami vienas uþ kito. Netyèia Haris esmæ kur kas geriau, negu knygos sutinka Ersi, tapusià didþiàja jo gy- pradþioje pateikta jos charakteristika. venimo meile, taip pat netyèia pas já Bûdama veiksmo þmogus, pagrindinë uþklysta Moteris, sugadinusi metus romano veikëja negaiðta laiko pla- puoselëtà Hario ir Ersi (Harersi) mei- nams kurti, negalvoja apie savo læ. Romano veikëjus ásuka nepertrau- veiksmø pasekmes – ji nesistengia

Recenzijos, anotacijos kiama atsitiktinumø grandinë: jø ke- iðvengti komplikuotø situacijø, neban- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 151

do pabëgti ið rûko. Nutrûkus ryðiams pos, nesukuriama intriga. Nekantriam 151 su brangiais þmonëmis, ji skaudþiai skaitytojui net nereikëtø vargintis iðgyvena netektis, bet „ið savo klaidø skaityti keliø ðimtø puslapiø teksto – nepasimoko“ (p. 206). uþtenka pavartyti knygos pradþià bei Pagrindiniai romano veikëjai ðiek pabaigà ir visa istorija bus aiðki. tiek beprotiðki, meniðkos natûros. Laikyti knygà rimtu romanu ne- Tarsi savotiðkos hipiø reinkarnacijos leistø jos apimtis: iðmetus autorës ið- ðiuolaikinëje visuomenëje. Jie neap- vadas bei tolesnio veikëjø likimo ap- sunkina savo gyvenimø darbu ar raðymus, tuðèias vietas skaitytojo ko- buities rûpesèiais, didþiàjà laiko dalá mentarams, kûrinys gerokai sutrum- praleidþia màstydami ir filosofuodami. pëtø. Tiesa, netektø savo originalumo, Galbût tokiø nerealistiniø veikëjø nebepretenduotø á „Naujø vardø“ kny- vaizdavimas ir lemia leidyklos apsi- gø serijà. Bet bûkim atviri – daþniau- sprendimà priskirti romanà netradi- siai autoriai svajoja rašyti bestsele- ciniø kûriniø serijai? rius, o ne netradicinius romanus... Vis dëlto manau, kad svariausias Þinoma, jei ieðkosime priekabiø – leidyklos argumentas bûtø romano jø rasime visada ir visur. Tuo labiau, kompozicijos novatoriðkumas. Trumpi kad jaunà autoriø girti kaþkaip „ne- skyriai, iðvados, komentarai, sunu- padoru“ – juk negali raðyti gerai, kai meruoti vienas kitam uþduodami vei- toks jaunas... këjø klausimai ir atsakymai daro Ar taip reikia? Spræsti ne man, kûriná labiau panaðø á vadovëlá nei á galiu tik diskutuoti. Visgi sutikime, romanà. Skaitytojui nebereikia spë- kad vien tai, jog jaunas þmogus raðo – lioti: autorë pati pateikia visus atsaky- jau yra gerai. O jei raðo dar ir pras- mus (pradþioje pristato veikëjus, pa- mingai – manau, vertëtø labiau dþiaug- baigoje papasakoja jø likimus, prabë- tis, nei priekabiauti. Sutinku, kad to- gus dvideðimèiai metø). bulumui ribø nëra. Bet taip pat tvirtai Esminis trûkumas, kad nëra átam- tikiu, kad ne ðventieji puodus lipdo. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 152

152 TËVYNËS VARPAI

Festivaliai ir kasdienybë

Toks áspûdis, kad jau kuris laikas gyvename nuo festivalio iki festivalio – ko gero, muzikai ðitai labiausiai gali jausti. Bet ne: vienas muzikos festivalis keièia kità ir atrodo, kad jie niekada nesibaigia. Na, baigiasi nebent tuomet, kai mûsø dëmesys jau nebepajëgia jø, vienas kità sparèiai keièianèiø, nei sekti, nei aprëp- ti – ne tik pasiklausyti muzikos, kuri juose skamba, bet net ir spëti susipaþinti su koncertø programomis bei jø atlikëjais. Laimei, ne visi Lietuvoje vykstantys net ir naujajai muzikai skirti festivaliai yra vienodai ádomûs ávairioms klausyto- jø grupëms. Ðiuolaikinei muzikai festivaliø Lietuvoje nëra skirta tiek daug, didesniuose miestuose per metus jø vyksta vos keli ar tik po vienà, todël ir sekti, kas juose skamba, ir apsilankyti jø koncertuose visiðkai ámanoma. To paties pavadinimo festivaliai rengiami daþniausiai kartà per metus, todël kai kada net prailgsta laukti bûsimojo. Jau senokai nusistovëjo tradicija tokiuose festivaliuose ðalia þy- miausiø nûdienos pasaulio kompozitoriø pristatyti ir naujausius lietuviø kûrinius. Atrodytø, labai prasmingas ir geras sumanymas – iðgirsti naujausià saviðkiø kûrybà ir galëti èia pat jà palyginti su vertingiausiais dabarties uþsienio kom- pozitoriø pasiekimais. Kasmet, vos tik praûþus vienam ar kitam ðiuolaikinës muzikos festivaliui, puolama lyginti juose skambëjusiø kompozitoriø – daþnai tikrø pasauliniø þvaigþdþiø – kûriniø ir lietuviø kompozitoriø kûrybos. Natû- ralu, taip gretinant lietuviai beveik visuomet pralaimi, bet manau, kad taip ver- tinti yra didþiai neteisinga. Juk nesunku ásivaizduoti, kaip suþaistø lietuviðka nedidelio miesto krepðinio komanda su pajëgiu NBA klubu? Ir kokia bûtø tokio þaidimo prasmë? Bet ar nuo to maþëja lietuviðkø klubø þaidimo reikðmë savojo- je LKL? Ið tiesø lietuviø kompozitoriø kûryba skleidþiasi pirmiausia èia, Lietu- voje, ji daþniausiai net nesàmoningai yra orientuota á vietinius klausytojus, ir tik sëkmës atveju vienas ar kitas muzikos kûrinys bûna atliekamas ir ávertinamas svetur. Be to, yra nemaþai iðkiliø meno veikalø, kurie vargiai gali bûti adekva- èiai suvokti ir ávertinti kur nors kitur nei namuose: pernelyg jie suaugæ su specifiniais ðalies kultûros, kalbos, mentaliteto, istorijos ir kitais dalykais, kad galëtø bûti greitai ir teisingai perprasti ir ávertinti kitose ðalyse. Lietuviai, kurdami ir tobulindami savuosius naujosios muzikos festivalius, turëjo prieð akis ne vienà puikø pavyzdá, tarp jø ne vienà deðimtmetá buvusiu vienà áspûdingiausiø ir artimiausioje kaimynystëje – „Varðuvos ruduo“. Ið to ið- mokta svarbaus dalyko – festivalio atvirumo ávairiems muzikos stiliams, neuþ- sidarymo vienoje estetinëje tëkmëje. Aiðku, tai kaþkiek nulëmë ir abiejø ðaliø ankstesnës istorijos metu susiklosèiusi specifika: jose festivaliai yra globojami vietiniø kompozitoriø sàjungø, kuriø nariø kûryba pasiþymi didele stilistine ávairove, todël rengti koká nors estetiðkai grieþèiau apribotà festivalá tiesiog ne- buvo galimybës. Kompozitoriai, regis, koncentruojasi vien á savo kuriamà muzikà, bet klausy- tojø rezonansas daugumai jø vis dëlto gana svarbus. Nors vargiai Lietuvoje ga- 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 153

lime kalbëti apie koká nors apibrëþtà naujosios muzikos klausytojø sluoksná: 153 visuose naujosios muzikos festivaliuose ar kituose jai skirtuose renginiuose suki- nëjasi tas pats klausytojø ratas, kuriø absoliuti dauguma – muzikos profesiona- lai, daþnai kompozitoriaus kolegos. Smalsaujanèiø ir reguliariau besidominèiø, kas vyksta naujausioje muzikoje, ar ðiaip atsitiktinai uþklydusiø procentas paprastai nedidelis ir jokio susiformavusio klausytojø sluoksnio Lietuvoje – nors galëtø bûti kalbama vien apie Vilniø – jie tikrai nesudaro. Kas belieka kompozi- toriams? Á kà jie gali orientuotis, jei nëra nei iðimtinai naujosios muzikos srityje besispecializuojanèiø atlikëjø, nei apibrëþtos publikos, á kurià bûtø galima kreip- tis? Kartais atrodo, tarsi praneðimas neturëtø adresato. Nauji muzikos kûriniai, uþsakyti Lietuvoje vykstanèiø festivaliø, po pirmojo atlikimo neretai pamirðtami ir paliekami likimo valiai. Iðimtys tik patvirtina ðià tebedominuojanèià taisyklæ. Labai retai kartu su premjera Lietuvoje yra planuo- jamas ir kitas kûrinio atlikimas kur nors kitur – to paties ar kito kolektyvo, Lie- tuvoje ar uþsienyje. Atrodo, tikrai pernelyg didelë prabanga uþsakyti sukurti naujà, ypaè didelës apimties, muzikos kûriná, vienam vieninteliam – neretai dar labai netobulam ar nebrandþiam – atlikimui. Prabanga abiem pusëms – ir kom- pozitoriui, ir uþsakovui. Kitose ðalyse leidyklø globojamiems naujai sukurtiems kûriniams dedama nemaþai pastangø jø gyvavimo laikà ámanomai prailginti – klausimas, kiek tai pavyksta ir kas lemia kokià nors sëkmæ, bûtø jau kitas. Lie- tuvoje tos pastangos kol kas yra minimalios: informacija apie naujus kûrinius skelbiama muzikos informacijos ir leidybos centro interneto svetainëje, iðleidþia- mos kai kuriø kûriniø natos ar jø áraðai. Reguliaresniø ir nuoseklesniø pastangø ieðkant progø pakartotinai atlikti – ypaè naujose vietose ir kitø atlikëjø – nau- jus ir anksèiau sukurtus lietuviø kompozitoriø kûrinius dar labai pasigendama: faktiðkai iki ðiol Lietuvoje nesukurta tokia struktûra, kuri tuo nuosekliai rûpin- tøsi. Uþpildæ organizatoriø numatytà niðà festivalyje, po to jie tampa tarsi niekur daugiau nebepritaikomi ir keistai virsta tikrais taikomosios muzikos kûriniais, skirtais vienkartiniam naudojimui, savotiðku greitu maistu (fast food) – lengvai pagaminamu ir greitai suvartojamu. Þinant, kiek negatyvios kritikos sulaukia greitas maistas, galima paþymëti, kad panaðios kritikos neretai susilaukia ir tokiu metodu sukurti nauji muzikos kûriniai. Kad ir kiek stengtøsi kritika, var- giai kà nors èia pavyktø pakeisti, nepakeitus paèios pirminës nuostatos: kiek tai ámanoma, joks kûrinys neturëtø bûti kuriamas vienam vieninteliam atlikimui. Tuomet tiek kompozitoriaus, tiek kûrinio uþsakovo prisiimama atsakomybë ir ásipareigojimai bûtø didesni ir prasmingesni. Neretai minëtoji atsakomybë ir dabar tokia yra, kuo daþnai net netenka abejoti, todël skaudu þinoti, kad vienas ar kitas kûrinys atliekamas pirmàjá ir, ko gero, paskutiná kartà. Kompozitoriai bent retkarèiais gali pasidþiaugti savo kûriniø ávairiose pasau- lio ðalyse atlikimais, kurie vis daþniau tampa reguliaresni. Nors lietuviø kom- pozitoriø kûryba atsiduria gausioje naujosios muzikos kûriniø apsuptyje, nere- tai ji pastebima ir vertinama teigiamai. Tai reikëtø laikyti reikðmingu pasieki- mu, þinant, jog kasmet autoriø teisiø organizacijos pasaulyje uþregistruoja apie milijonà naujø muzikos kûriniø. Taèiau taip pat verta neuþmirðti, kad autoriniø atlyginimø dalis, surenkama uþ muzikà, yra didþiausia ið visø menø ir sudaro beveik 90 proc. visø pajamø. Jaunesnieji menininkai, ypaè vizualiniø menø atstovai, neretai, matyt, la- biausiai linkæ kuo greièiau sukurti savo kûrybos „prekiná þenklà“. Atrodo, jog tikslas – tik vienas: kad jis taptø kuo greièiau paklausus, kad já bûtø galima kuo 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 154

154 greièiau ir kuo brangiau pardavinëti. Jauniesiems kompozitoriams dël paèios muzikos specifiðkumo tai yra kur kas sunkiau padaryti, bet siekiai turbût daþ- nai giminingi, o juos iðpildyti gali padëti dideli ir garsius vardus turintys festi- valiai. Vis labiau besifragmentuojanèiame ðiandienos meno pasaulyje kompozitoriai nekvieèiami nei bûti pranaðais, nei tokiais jie trokðta bûti. Galbût tai niekada muzikams nebuvo labai bûdinga – raðytojai ar net dailininkai kur kas jautresni visuomenës reakcijoms ir ásiklausymui (þr. M. Martinaitis, „Raðytojo sutramdy- mas“, „Metai“, 2009, Nr. 5–6). Nors garsø menas atrodo itin efemeriðkas, istori- joje matome ne vienà atvejá, kai vienas ar kitas muzikos kûrinys tapo politinio, visuomeninio judëjimo simboliu ir net ðaukliu – tokiø turime ir lietuviðkø, ir ne vienà ávairiais istoriniais laikotarpiais. Absoliuti jø dauguma savo prasmæ ir poveiká visiðkai atskleidþia tik Lietuvoje, ir kur kas daþniau ne festivaliuose, o kasdienybëje.

MINDAUGAS URBAITIS

„AÐ TIK VILNELË“ maþesnieji. Ðiems pastebëti reikia akylesnio þvilgsnio. Profesorës nuomone, O. Miciûtës Ji visà gyvenimà buvo susijusi su Vil- poezija palyginti nëra stipri, taèiau poetë kal- nium. Èia gimë, augo, èia kûrë. Nuo poetës ir bëjo ágimtu balso tembru. Buvo tarsi didelës vertëjos Onos Miciûtës gimimo sukako 100 upës intakas. Svarbi jos atrama – Vilnius. metø. Ðiai sukakèiai paminëti Raðytojø klube Poetas Albinas Þukauskas, kitas senas vil- 2009 m. gruodþio 1 d. buvo skirtas vakaras „Að nietis, O. Miciûtæ pagarbiai vadino „eiline tik Vilnelë“. Renginio pavadinimas – eilutë ið mûzos padiene“. V. Daujotytë prisipaþino, kad ðios Vilniaus kraðto poetës eilëraðèio. jos akyse senieji vilnieèiai turi iðskirtinumo O. Miciûtës biografijà papasakojo litera- aureolæ. tûrologë Alma Lapinskienë. Poetë augo var- Apie lenkmeèio Vilniaus atmosferà kal- gingai gyvenanèio darbininko gausioje ðeimo- bëjo muzikologë Jûratë Burokaitë – Vilnieèiø je, vienu metu net buvo atiduota á prieglaudà. ainiø klubo narë. Tada mieste lietuviø inte- Troðko mokslo, pavyko patekti á lietuviðkà ligentø buvo nedaug. Á gimnazijà jie atëjo basi Vytauto Didþiojo gimnazijà. Jà baigusi, studi- ir pësèiom. Bûdami maþuma, lietuviai sten- javo polonistikà Vilniaus universitete. Daly- gësi iðlaikyti lietuvybæ. Buvo du kultûros þidi- vavo lietuviø kultûriniø organizacijø veikloje, niai – Vytauto Didþiojo gimnazija ir Ðv. Mi- raðë á lietuviðkà spaudà. Pirmasis jos poezijos kalojaus baþnyèia. O. Miciûtës pëdsakø rasi- rinkinys „Þiburiai pelkëse“ iðëjo 1938 m. Ne- me daugelyje lietuviðkø to meto Vilniaus or- maþa eiliø èia skirta gimtajam miestui. Labai ganizacijø – literatø, studentø. Su dramos brangino paþintá su Salomëja Nërim, kuri sekcija ir choru poetë vaþinëjo po pietryèiø Vilniuje lankësi 1938-øjø birþelá. Sovietmeèiu Lietuvà, apraðë tai dienoraðtyje. O. Miciûtë buvo paðalinta ið Raðytojø sàjun- Atsiminimais apie O. Miciûtæ pasidalijo gos, iðmesta ið darbo, jos kûryba ilgai igno- Valstybinës kultûros paveldo komisijos pir- ruota. Tik 1971 m. iðleista eilëraðèiø knyga mininkë Graþina Drëmaitë ir teatrologë, dra- „Slëniø paukðèiai“, po metø – autobiografinë maturgë, publicistë Graþina Mareckaitë. Poe- apysaka „Pirmoji ðakelë“. Deja, tekstai ge- të bendravo su ðiø kalbëtojø tëvais, lankësi jø rokai apgenëti cenzûros. namuose. Liko ðviesus lyrikës, romantikës pa- Ádomià koncepcijà pateikë literatûrologë veikslas. profesorë Viktorija Daujotytë: kultûrai, litera- Vakaro dalyviai galëjo apþiûrëti neseniai tûrai reikalingi ne tik didieji talentai, bet ir pasirodþiusá O. Miciûtës knygos „Þiburiai pel- Tëvynës varpai 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 155

këse“ faksimiliná leidiná. Apie ðá darbà kalbëjo Duomenø ið ankstesniø amþiø neturime, 155 leidëjas Vilius Guþauskas. taèiau mano paèios XIX a. pab.–XX a. pr. Skaitovës Irena Plauðinaitytë ir Edita Zi- tyrimai liudija, kad kaip reakcija á Kata- zaitë renginyje skaitë keletà O. Miciûtës ei- likø Baþnyèios kanonus, susidëjusiø ðeimø lëraðèiø ir iðtraukø ið autobiografinës apy- skaièius Lietuvoje nuolat augo, o aplinki- sakos. niai þmonës jas traktavo kaip oficialiai Pianistë profesorë Birutë Vainiûnaitë áteisintas. Katalikø Baþnyèios dvasinis teis- skambino Mikalojaus Konstantino Èiurlionio mas buvo priverstas nuolat spræsti vadina- ir Stasio Vainiûno kûriniø. Abu ðie kompozi- màsias „iðtvirkusio gyvenimo bûdo“ bylas, toriai – irgi dideli senojo Vilniaus ðvietalai. kuriø atsakovai buvo poros, gyvenanèios Tokia muzika taip pat buvo pagarbos þenklas neregistruotoje santuokoje penkerius, de- iðtikimajai vilnietei. ðimt ar daugiau metø ir augino vaikø. Pa- sak tarpukario teisininkës Liudos Purë- VLADAS MOTIEJÛNAS nienës, 1939 m. tokiø ðeimø, be Klaipëdos kraðto, galëjo bûti apie 30 000. Tad Lietu- voje turime gilias susidëjusiø šeimø gyva- vimo tradicijas, kuriø egzistavimas jei ir nebuvo priimtinas kaip norma, tikrai neðo- APIE BLOGUS IR GERUS LAIKUS kiravo visuomenës. ŠEIMAI LIETUVOJE Niekas neginèija, kad viena didþiausiø problemø ðiandien yra maþëjantis gimsta- Lietuvoje daugelis þmoniø ðeimà ásivaiz- mumas. Taèiau vaikø skaièius tarpukario duoja ir norëtø matyti kitokià, nei ji yra da- Lietuvos ðeimoje taip pat buvo linkæs maþëti. bar. Vieniems ji – pernelyg trumpalaikë ir Kiek didesnis jis buvo valstieèiø bei miesto nestabili („skyrybø skaièius auga“), kitiems – darbininkø ðeimose (vidutiniðkai 5,2–3,2 vai- praradusi atsakingumà („gyvenanèiø nere- ko ðeimai) ir maþesnis (2,6–3,4 vaiko ðeimai) – gistruotoje santuokoje skaièius didëja“), tre- tarnautojø ðeimose. 1944 m. sovietai priëmë tiems – sumaterialëjusi („gimdo ir augina ástatymà apie finansinæ paramà motinoms, vienà vaikà“, „vaikus palieka ir ieðko geresnio auginanèioms keturis ir daugiau vaikø, bei gyvenimo Airijoje“), ketvirtiems – nepalaikan- vieniðoms motinoms, taèiau sunkiai rasdavo ti ir nepuoselëjanti kartø ryðiø, penktiems – tiek vieniðø, tiek daugiavaikiø motinø. smurtaujanti („fiziná ir psichologiná smurtà Ar ðiandien vis maþiau padedame savo ðeimoje nuolat patiria daug moterø ir vaikø“) seniems tëvams ir nerodome jiems pagarbos, ir pan. kurià turëjo mûsø seneliai ir proseneliai? Niekas neteigia, kad problemø nëra. Ta- Taèiau ir tradicinëje lietuviø ðeimoje jos nariø èiau kada ir kokiu istoriniu laikotarpiu ðeima tarpusavio santykiai neretai buvo apibrëþia- Lietuvoje iðgyveno „aukso amþiø“, kurio da- mi sutartimi, kuria suaugæ vaikai ásipareigo- bar netekome? Atrodo, kad niekaip negalë- davo duoti tëvams iðimtinæ. 1870 m. valstieèiø tume nurodyti tokios epochos. Nes jos nebuvo. Bubeliø namø sutartyje dukra Bronislava, Tradicinë XIX a. lietuviø ðeima, taip pat ir prieð perimdama tëvø ûká, ásipareigojo pri- sovietmeèio, kûrë savas santuokinio gyvenimo þiûrëti bei remontuoti ûkio pastatus, apdirbti normas, kurios vargiai ar gali padëti spræsti laukus, iðlaikyti seserá iki jai iðtekant, o tëvus modernaus þmogaus problemas. Ieðkodami po- iki jø mirties ir kasmet mokëti jiems iðimtinæ: zityviø lietuviø ðeimyniniø santykiø pavyz- 15 pûrø kvieèiø ir aviþø, 12 pûrø mieþiø, 20 dþiø istorijoje šià kelionæ laike tikriausiai pûrø bulviø, 1 pûrà þirniø, 7 gorèius druskos, baigtume dabartyje. 4 þàsis, 1 kiaulæ, 2 avis, dviejø karviø pienà, Ðiandien vienas pagrindiniø argumentø, keturiø aviø vilnas, kasmet pasëti tëvams po skatinanèiø atsigræþti á tradicinæ XIX a. lietu- pusæ pûro linø ir duoti darþe uþaugintø dar- viø ðeimà, yra ásitikinimas, kad anuomet san- þoviø. Be to, kasmet mokëti tëvams po 10 si- tuokos buvo tvirtos ir stabilios. Tai tiesa. Ka- dabro rubliø grynais, priþiûrëti juos ir, jei talikø santuokos sudarymo normos Lietuvoje reikës, pakinkyti kelionei arklá. buvo priimtos visuotiniame baþnyèios Triden- Neatrodo, kad maþas gimstamumas, ofi- to susirinkime 1562 m. ir ið esmës nepakito cialiai neregistruotos ðeimos ir kartø nesoli- iki 1940 m., kai sovietø valdþia ávedë civilinæ darumas atsirado drauge su Lietuvos atsi- metrikacijà. Tai reiðkë, kad beveik penkis vërimu pasauliui po 1990-øjø. Ðios ir panaðios ðimtus metø katalikø santuokos Lietuvoje lietuviø ðeimos gyvenimo tradicijos skaièiuoja buvo sudaromos tik baþnyèioje ir negalëjo ne deðimtmeèius, bet ðimtmeèius. bûti iðardomos. Tad oficialiai santuokos buvo Ðiandieninëje Lietuvos ðeimoje galima stabilios. Taèiau ar jos tokios buvo ið tiesø? iðskirti bruoþø, kuriø nerastume jokiame 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 156

156 ankstesniame Lietuvos istorijos laikotarpyje Knyga iðversta ir iðleista 2007 m. Paaiðkëjo, ir kurie formavosi po Lietuvos nepriklau- kad M. Sveland romanas Ðvedijoje tapo somybës 1990-aisiais. Ið esmës tik pastarai- neeiliniu bestseleriu, jo tiraþas iðaugo iki ne- siais deðimtmeèiais klostosi santuokos ir matyto dydþio, prie kûrinio buvo pridëti partnerystës, paremtos emociniais ir psicho- „garso knygos“ variantai, net inscenizacija loginiais motyvais, o ne nulemtos ekonominiø, Upsalos teatre. Aiðku, vokieèiai nenorëjo atsi- giminës (XIX a. tradicinë ðeima) iðskaièia- likti. Juolab Vokietijos leidyklos buvo Skandi- vimø, ávairiø administraciniø ir ideologiniø navijos raðytojø kûrybos sklaidos ledlauþiai á suvarþymø (sovietinë ðeima). Ðiandien, o ne kitas pasaulio kalbas dar nuo H. Ibseno, K. ásivaizduojamame istoriniame aukso amþiuje, Hamsuno ir kitø literatûros áþymybiø laikø. vyrai noriai tampa atsakingais ne tik uþ ma- Kas gi nepatiko „Noros“ leidëjø Vokietijoje terialiná vaiko iðlaikymà, bet ir uþ kasdienæ jo palikuonims? Ogi viskas! Ir tai, kad ðvedës prieþiûrà bei auklëjimà. Ar daug atrastume romanas „akiplëðiðkas“, nepaisoma moralës sovietmeèio nuotraukø ir pasakojimø apie normomø, o svarbiausia – knygos veiksmas bendrus ðeimos laisvalaikius, savaitgalius ir rutuliojasi bûtent Ðvedijoje, kuri daþniausiai keliones? Ar daug pateiktume XIX a. liudi- laikoma „musterland“ (pavyzdine vieta) ne jimø apie vyrus, susirûpinusius „bendrauti ir tiktai moterø ir vyrø sugyvenimo atþvilgiu, palaikyti nepaprastai glaudþius ryðius su vai- bet ir vaikø apsaugos bei auklëjimo srityje. kais“ ir þinanèius, kuo gyvena jø þmonos? Ar Nepatiko „baisus“ romano pavadinimas. Bet daug istorijoje rastume moterø, suvokianèiø, pirmiausia pakeliaukime knygos puslapiais. kad vyras nëra tik priemonë ðeimai iðlaikyti, Inteligentë Sara, slegiama depresijos, ryþtasi bet gali bûti ir þmonos draugas? pabëgti (neaiðkiai apibrëþtam poilsiui). Ji Šiandieninei Lietuvos šeimai iðkyla daug skrenda ið sausio mënesá Ðvedijà uþgulusios problemø, kuriø neiðvengia ir viso pasaulio tamsos ir rûko á tolimà vulkaninæ Tenerifës mamos ir tëèiai, vyrai ir þmonos. Taèiau ieð- salà saulëtame Kanarø salyne. Nuo ko bëga kant tø problemø sprendimo neverta ilgesin- Sara? Pro akis plaukia gyvenimas jaunos mo- gai græþtis á praeitá. Iðeities taðkas yra ðian- ters, kuri svajojo apie ðeimos laimæ, bet ne- diena. Ir ðeimai ji nëra tokia bloga, kaip kar- norëjo atsisakyti ir savo (panaðiai kaip vyrai) tais atrodo. siekiø, gamtos, ar paties Dievo, á jà sudëtø gabumø. Bet viskas nuskursta, viltys nu- DALIA LEINARTË MARCINKEVIÈIENË blanksta, kai, atrodytø, ðeimos „laimës“ tik padaugëja, kai gimsta vaikas. Dabar moteris tik nuo kojø nuvaryta esybë, kuriai labai sunku derinti moters „pareigas“ su profesiniu darbu (su juo susidoroti vis sunkiau), bëgio- „NORA“ DAR GYVA jimu á krautuves, pas gydytojus ir pan. O dar pareiga bûti malonia savo „dirbanèiam“ vyrui, Metø pradþioje vokieèiø kultûrinë spauda kurio poreikiai ir pagausëjus ðeimai nemaþë- iðspausdino praneðimà apie neáprastai karðtà ja. Skaitytojas susipaþásta su Sara tada, kai ji, diskusijà leidykloje „Kiepenheuer & Witsch“ jau dvejø metukø sûnelio motina, nusivilia (tai vienas Vokietijos knygø leidybos gigantø), vyru, eiliniu egoistu, galvojanèiu vien apie sa- kuris privertë suklusti knygos bièiulius. vo karjerà. O Saros patirtis parodo, kad Ðvedi- Informacija paprasta, todël ávykis ávertintas joje tokiø atvejø daug. kaip „audra vandens stiklinëje“. Taèiau ádo- Skaitant labai nuoðirdþiai ir ðiltai pa- mu: beveik iki kraujo susipeðë redaktoriai, raðytà romanà (anot vieno recenzento, jo „ne- kai buvo aptariama naujos knygos ið Ðvedijos ámanoma nebaigti skaityti...“), maga suþinoti, leidimo galimybë. Tai Marijos Sveland ro- koks gi laðas perpildë jaunos raðytojos iðgy- manas, kurio pagrindinë veikëja Sara primi- venimø tauræ, jei ji ryþosi taip pakreipti savo në dar prieð 130 metø H. Ibseno paraðytos plunksnà. dramos „Lëliø namai“ herojæ – Norà (vëliau M. Sveland gimë 1974-aisiais. Studijavo ir pjesë leista ir rodyta „Noros“ vardu; Lietuvoje – baigë Stokholmo Kino ir televizijos institutà. nuo 1923 m.). Smalsiam dabartiniam skaity- Nuo to laiko dirbo ðalies televizijos ir radijo þur- tojui paaiðkinta, kad atverti leidyklos vartus naliste. Autorë – dviejø maþameèiø vaikø moti- groþinës literatûros kûriniui apie vis dar ne- na. Jos vyras – teatro reþisierius. Kadangi ro- lygià vyro ir moters padëtá ðeimoje ir visuo- manas buvo daug savaièiø Ðvedijoje labiausiai menëje, nepanorëjo... vokieèiai vyrai. Jø prieð- skaitomø knygø sàraðe, M. Sveland teko susi- taravimai rëmësi argumentu: „Èia sena de- tikinëti su skaitytojais ir tenkinti jø smalsumà. jonë, tik aukðtesnio lygio.“ Taèiau visagalë Taip, kartojo ji, Sara labai panaði á mane. Ir aplinka, ir net profesija (Sara taip pat radijo

Tëvynës varpai rinkos ranka ðiems vyrams uþèiaupë burnà. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 157

þurnalistë), bet – patikslina romano autorë: „Èia Lietuviðko vertimo neturime, todël drástu ap- 157 37,2 proc. mano paèios iðgyvenimø, o visa kita – raðyti pavadinimà. Jis bûtø maþdaug toks: gyvenimo kelias moters, kurià apraðau. Savo „átûþæs“ moters lyties organas. Kai kas galvo- aplinkà man buvo lengviau perduoti skaitytojui ja, kad pavadinimà inspiravo rinka ar Ðvedi- kaip tik tokiu bûdu. Mano ir Saros iðvada: jos leidykla „Norstedt“. Ðvedijoje tebedominuoja vyrija, jø interesus „Ne, tai mano paèios sumanymas! – Ham- tebegina pasenæ paproèiai.“ burge aiškino M. Sveland. – Todël, kad tai M. Sveland romanas dabar jau ne vien savaime suprantamas dalykas. Panaðiais pa- ðvedø rankose. Kai knyga pasirodë vokieèiø vadinimais uþklota nemaþa knygø rinkos da- kalba, – metaforiðkai kalbant, uþkopus ant lis. Kaip jaukas! Ir naktinës TV laidos. Kà jau Skandinavijos raðytojams paþástamo tramply- kalbëti apie panaðià industrijà. Kai kas ir no, – skaitytojø ratas þymiai iðsiplëtë. Dabar man dabar prikaiðioja. O að tik uþbëgau uþ raðytoja nevengia akistatos su skaitytojais. akiø. XXI a. mergaites ir moteris þeminanèia Remiuosi M. Sveland susitikimo su skai- maniera! Jei tai jaukas, – tegul. Bet yra po- tytojais Vokietijos uostamiestyje Hamburge tekstë. Jei, geisdamas moters, þmogus dël pa- áspûdþiais. Ir emocinga raðytojos reakcija, bend- vadinimo pradës skaityti romanà, vyras su- raujant su publika. sitiks su ja. Iki beprotybës átûþusia.“ Paklausta, kodël neásilieja á srovæ vëly- vøjø feminisèiø, kuriø ginklas – publicistika LEONAS STEPANAUSKAS (ten jos átikinamai remiasi ávairiais þmoniø teisiø gynimo aktais), autorë atsako: „Ogi todël, kad tai tapo banalybe... Stipriau uþ fe- minisèiø straipsnius veikia þurnalø virðe- liuose spausdinami moterø-þvaigþdþiø atvaiz- ATODANGOS: dai, kurie verèia uþmirðti, kad tûkstanèiai NUO S. KINGO IKI IN MEMORIAM moterø tebevelka kasdienybës naðtà. O ji dar M. PAVIÈIUI pasunkëja tapus motina. Tai ir patyrë mano Sara. Mûsø laikais kà nors ið vietos pajudina S. Kingas tæsia „Ðvytëjimà“. Amerikieèiø tik áþiebtas emocijø fakelas... Bûtinas psi- siaubo literatûros kûrëjas Stephenas Kingas chologinis lûþis protuose ir ðirdyse. Tikras (g. 1947 m.) raðo romano „Ðvytëjimas“ (1977) lûþis! Senà „tëvystës“ mità reikia griauti. Visø tæsiná. Naujoji knyga pavadinta „Gydytojas pirma atsikratyti stereotipo, kad esi geras Miegas“ („Doctor Sleep“). Raðytojas pasi- tëvas, nors esi tik laisvalaikio tëvas. Vaikø rengæs papasakoti apie keturiasdeðimtmetá auklëjimo rûpesèiais reikia teisingai pasida- Danny Torrance‘à (berniukà ið „Ðvytëjimo“, lyti. Literatûra pajëgi kai kà ásiûbuoti. Mano patyrusá koðmarà vieðbutyje „Overlook“), sa- romanas – þadintuvas. Daugiau uþ iðorinius nitarà, kurio uþduotis pagal jo turimus mis- sëkmës árodymus man pasako gausûs telefono tinius gebëjimus parengti pacientus mirèiai. skambuèiai, elektroninis paðtas. Ið ávairiø Laikraštis „The Guardian“ lapkritá prista- Ðvedijos vietø.“ të naujausià S. Kingo romanà „Po kupolu“ Kadaise ið Skandinavijos á Europos ðaliø („Under the Dome“), kurá autorius raðë dvi- scenà atëjusi Nora ið pradþiø ir Vokietijoje deðimt penkerius metus. Ðis kûrinys sudomi- buvo verèiama paklusti senajai ðeimos tradi- no kultiná kino reþisieriø S. Spielbergà, jis cijai. Pavyzdþiui, vokieèiø reþisieriai praðë rengiasi ekranizuoti prozos kûriná. H. Ibseno leisti Norai sugráþti á „lëliø namus“ Kûrybingai dirbantis raðytojas, iðgarsëjæs (pas sutuoktiná). Bent jau vël pasirodyti kaip siaubo knygø autorius, „New York Ti- duryse paskutinio veiksmo pabaigoje. Kaip mes“ prisipaþino dabar raðàs... meilës roma- elgsis á Tenerifæ iðskridusi Sara? nà, skirtà þmonai. „Jûs jos paklauskite!“ – energingai nu- 2009-øøjø premijos. JAV 60-à kartà pa- bloðkusi nuo veido uþkritusius savo ugninius skelbti Nacionalinës knygos premijos nugalë- plaukus, atsakë M. Sveland, labai panaði á save tojai. Groþinës literatûros nominacijoje lau- nuotraukoje, kurià romano pasirodymo proga reatu tapo airiø raðytojas Columas McCannas iðspausdino vienas didþiøjø vokieèiø þurnalø (g. 1965 m.) uþ romanà „Tegul sukasi nuo- „Stern“ („Þvaigþdë“). Ten raðytoja laiko ran- stabus pasaulis“ („Let the Great World Spin“). kose uþdegtà spalvotà pornografiná þurnalà. Su Tai kûrinys apie deðimties þmoniø gyvenimà pusnuogës moters atvaizdu virðelyje. Niujorke praëjusio amþiaus aðtuntàjá deðimt- Tiek Ðvedijoje, tiek Vokietijoje nemaþai metá. skaitytojø nerimsta dël, jø nuomone, skanda- C. McCannas yra daugelio prestiþiniø lite- lingo romano pavadinimo. Jo ðvediðkas va- ratûros premijø laureatas, jo kûriniai iðversti riantas „Bitterfittan“, vokiškas „Bitterfotze“. á dvideðimt ðeðias kalbas. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 158

158 Nacionalinë premija uþ dokumentinæ lite- Books“ pasiûlë iðrinkti kvailiausius leidiniø ratûrà áteikta T. J. Stilesui, paraðiusiam kny- pavadinimus. Keisèiausiø knygø anglø kalba gà apie vienà pirmøjø Amerikos verslininkø deðimtukà pradeda leidiniai „Anglai: ar jie C. Vanderbiltà. þmonës?“ („ The English: Are They Human?“), Poezijos nominacijos prizas atiteko Keit- „Kaip savitaigos pagalba iðmokti þaisti bou- hui Waldropui, vaikø literatûros – Phillipui lingà?“ („How You Can Bowl Better Using Hosse’ui. Self-Hypnosis?“), „Þydø ðachmatininkai paðto Nuo 1976 m. skiriama Miguelo de Ser- þenkluose“ („Jewish Chess Masters on vanteso premija ispanø kalba raðantiems au- Stamps“). toriams. Apdovanojimas áteikiamas pameèiui Realusis ir literatûrinis Haris Poteris. Ispanijos ir Lotynø Amerikos raðytojams. Pasirodþius J. K. Rowling romanams apie 2009 m. laureatu pripaþintas meksikieèiø Hará Poterá, neáprastai apkarto tikrojo Hario romanistas, eseistas ir poetas Jose Emilio Poterio (1989 metais gimusio Portsmute) Pacheco. gyvenimas. Pasak pastarojo Hario Poterio, 2007 m. ásteigta Azijos autoriams skirta li- niekas – nei bendraamþiai, nei suaugæ þmo- teratûrinë premija „Man Asian“. 2009-øjø ap- nës, net futbolo treneris, pas kurá jis treniruo- dovanojimas atiteko kinø raðytojui Su Tongui. jasi, – visiðkai juo netiki. Netgi policininkai, Kinø raðytojai ir Google. Kinijos naciona- tikrindami dokumentus, ðaiposi ið jo. Mat linës autoriø teisiø administracijos generali- tikrasis Haris Poteris labai panaðus á lite- nis direktorius Wang Ziqiang pareiðkë, kad ratûriná Hará – turi randà kaktoje; bûdamas Google paþeidë kinø raðytojø teises – be 570 penkiolikos metø, nesugebëjo dviraèiu apva- autoriø sutikimo jø knygø buvo perkeltos á þiuoti þibinto stulpo. skaitmeniná formatà ir paskelbtos Google „Þmoniø reakcija – nuo isteriðko juoko iki tinkle. Dvi Kinijos raðytojø grupës uþ tai pa- agresijos. Ir niekas nesupranta, kad að gimiau reikalavo kompensacijos. Ðis Google projektas anksèiau, nei buvo iðgalvotas knygos hero- taip pat papiktino JAV, Prancûzijos, Vokietijos jus“, – skundþiasi tikrasis Haris. ir kitø ðaliø raðytojus. Amerikos autoriams ir F. G. Lorca ekshumuojamas, o A. Camus leidëjams Google jau sutiko iðmokëti 125 mi- perlaidojamas. Praëjusiø metø spalio 26-àjà lijonus doleriø. ispanø archeologai pradëjo oficialiai atkasti Pasirodë „Lauros originalas“. Þymaus poeto F. G. Lorcos kapà. Laikraðtis „The Ti- rusø raðytojo V. Nabokovo (1899–1977) sûnus mes“ praneðë, kad tariami poeto palaikai bus Dmitrijus neiðpildë paskutinio tëvo noro – ekshumuoti, jø DNR palygintas su poeto gi- sudeginti sunkiai serganèio raðytojo nebaigtà minaièiø DNR ir, jei identifikacija bus sëk- prozos kûriná „Lauros originalas“. Lapkritá ðis minga, pagarbiai perlaidoti. romanas buvo iðleistas JAV, Didþiojoje Bri- F. G. Lorcos artimieji ilgà laikà prieðinosi tanijoje ir Rusijoje. „Lauros originalas“ Mask- tokiam aktui. 2007 m. Ispanijai priëmus voje iškart tapo bestseleriu. Istorinës atminties ástatymà, kitø frankistø Leidykla „Knopf“ uþ autorines teises pa- aukø, suðaudytø kartu su F. G. Lorca, ar- klojo pusantro milijono doleriø. Taèiau Dmit- timieji per teismà papraðë ekshumuoti ir rijui tai dar maþa – jis gruodá Christie auk- atpaþinti nuþudytøjø kûnus. Teismo spren- cionui pasiûlë 138 „Lauros originalo“ korteles dimui pritarë ir F. G. Lorcos artimieji. uþ 280 000 doleriø, taèiau rankraðtis nesu- Prancûzijos prezidentas N. Sarkozy pa- laukë naujo savininko. vieðino sprendimà dël Nobelio literatûros pre- Ukraina. Penktà kartà Ukrainoje buvo mijos laureato A. Camus perlaidojimo. 2010- renkama „BBC metø knyga“. Ukrainos BBC øjø sausá, minint penkiasdeðimtàsias raðytojo tarnyba geriausia pripaþino Jurijaus Izdriko þûties metines, jis amþinojo poilsio atguls knygà „Bûtent“. Drauge vyko ir skaitytojø panteone greta kitø þymiausiø Prancûzijos recenzijø apie nominuotas knygas konkursas asmenybiø. „BBC metø skaitytojas“. Mirë M. Pavièius. Praëjusiø metø lap- Ironiðkas britø apdovanojimas ir kvai- krièio 30 d. Belgrade mirë Miloradas Pavièius liausias knygos pavadinimas. Prancûzø ir (1929–2009) – serbø poetas, prozininkas, ver- amerikieèiø kilmës raðytojui Jonathanui Li- tëjas, serbø literatûros istorikas. M. Pavièiui ttelliui, 2006 m. Goncourt‘ø premijos laurea- pasaulinæ ðlovæ atneðë romanas bestseleris tui, britø literatûrinis þurnalas „Literary Re- „Chazarø þodynas“ (1984). Kritikai ðá kûriná view“ skyrë ironiðkà apdovanojimà – anti- ávertino kaip naujà nelinijinës literatûros premijà uþ blogiausià sekso apraðymà ro- tipà. Serbø raðytojo kûrybinëje bibliografijoje mane „The Kingly Ones“. reikðmingà vietà uþima „Arbata tapytas Britai ypaè mëgsta sudarinëti ávairius peizaþas“, „Þvaigþdþiø mantija“, monografijos reitingus. Internetinë knygø parduotuvë „Abe apie senàjà serbø literatûrà, simbolizmo poe- Tëvynës varpai 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 159

zijà, Europos poetø kûrybos vertimai; á lietu- sekliø grandþiø sukurtam kûriniui, o iko- 159 viø kalbà iðversti romanai „Vidinë vëjo pusë, nizuotam vaizdui, þenklui, semiotiniam sig- arba romanas apie Herà ir Leandrà“, „Ant- nalui, kurá galima perduoti akimirksniu – rasis kûnas“. M. Pavièiaus kûriniai paplito 80 XXI a. kaip tik to ir reikia. Idealiu bûtø gali- pasaulio kalbø. ma laikyti tekstà, kuris spieèiasi ir ðakojasi Raðytojas pratæsë giminës raðytojø tradi- kaip mûsø mintys ir mûsø sapnai. Ðtai kodël cijà, prasidëjusià XVIII a. Jo dëdë Nikola Pa- nusprendþiau, kad mano proza privalo turëti vièius buvo þinomas XX a. vidurio raðytojas. interaktyvià nelinijinæ struktûrà. Toká tekstà Ðis vienas ryðkiausiø XX a. kûrëjø buvo lengva skaityti internete – èia galima rasti labai ðiuolaikiðkas ir modernus. Anot M. Pa- beveik visas mano knygas, iðverstas á ávairias vièiaus, „literatûra privalo prisitaikyti prie pasaulio kalbas“. naujos elektroninës eros, kur pirmenybë teikiama ne sklandþiam, linijiniam, ið nuo- Parengë ARVYDAS VALIONIS

GAUTA PAMINËTI

Aidas Marèënas. Dievø herojus – Demeniðkiai, senas Dzûkijos kaimas taupyklë. – Vilnius: Lietu- „su gyvais ir jau iðëjusiais þmonëmis, gy- vos raðytojø sàjungos lei- vûnëliais ir paukðèiais, kalneliais ir debesi- dykla, 2009. – 248 p. mis“. Deðimtas þinomo poeto lyrikos rinkinys – ! poetinis dienoraðtis, paraðytas nuo 2008 m. iki Valentinas Sventickas. 2009 kritiko 2009 m. balandþio. pastraipos. – Vilnius: Þuvëdra, 2009. – 304 p. Þinomo literatûros kritiko penkiasdeðim- Valdas Gedgaudas. Kario ðeðëlis. – ties recenzijø ir „saujelës guriniø“ rinktinë. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, Recenzijose aprëpiami ryðkiausi pastarøjø de- 2009. – 127 p. ðimtmeèiø poezijos reiðkiniai. Treèias poeto eilëraðèiø rinkinys, pasi- ! þymintis poetinës energijos pliûpsniais, meta- Vytautas Girdzijauskas. Trylika teks- foriðko kalbëjimo ir drastiðkø vaizdø jung- tø apie vienà gyvenimà. – Vilnius: Naujoji timis. Romuva, 2009. – 272 p. Treèia prozininko eseistikos knyga – au- Aurelija Stankutë. Leiskime laikà. – torius baigia tyrinëjimø apie þmogaus bûklæ Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, ðiuolaikinëje visuomenëje ciklà: „siûloma ási- 2009. – 88 p. traukti á gretas tø, kurie nëra galutinai nu- Pirmoji autorës knyga, kurioje „eilërað- sivylæ globalaus Proto paieðkomis“. èiais skelbiamas paaugliðkumo, nebrandumo ! manifestas“. Aldona Elena Puiðytë. Eilëraðèiai. – ! Kaunas: Naujasis lankas, 2009. – 60 p. Romas Sadauskas. Gyvenimas prie Þinomos poetës eilëraðèiø rinktinë, iðleis- vieðkeliuko. – Vilnius: Þuvëdra, 2009. – 240 p. ta serijoje „Poezijos pavasario laureatø bib- Savita knyga (eseistinis romanas), kurios liotekëlë“. Sudarë autorë. 2010.1.qxd 2010.02.10 13:56 Page 160

DANIELIUS MUÐINSKAS, vyr. redaktorius

Redakcijos kolegija:

JUOZAS APUTIS ALGIMANTAS BALTAKIS VIKTORIJA DAUJOTYTË PETRAS DIRGËLA REDA GRIÐKAITË LORETA JAKONYTË ANTANAS A. JONYNAS HERKUS KUNÈIUS MINDAUGAS KVIETKAUSKAS JUSTINAS MARCINKEVIÈIUS MARCELIJUS MARTINAITIS JÛRATË SPRINDYTË RENATA ÐERELYTË

PIETRO U. DINI (Italija) VIOLETA KELERTIENË (JAV) VALDAS PETRAUSKAS (Kanada)

ROMAS DAUGIRDAS, skyriaus redaktorius REGIMANTAS TAMOÐAITIS, skyriaus redaktorius RYMUTË AKSTINAITË, stilistë-korektorë ROMA ZMITRAVIÈIENË, techninë redaktorë Kompiuteriu rinko ALDONA GRYGELIENË

Redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su þurnalo autoriø nuomone.

Redakcijos adresas: K. Sirvydo 6, 01101 Vilnius

Telefonai: vyr. redaktoriaus – 261 73 44; vyr. redaktoriaus pavaduotojo, literatûros skyriaus – 261 61 00; kritikos, meno, eseistikos skyriaus, techninës redaktorës, korektorës – 262 55 79; buhalterijos – 262 61 84. Faksas – 261 73 44, el. paðtas: [email protected]

© „Metai“, 2010. Eina nuo 1991 m.