1 ĮTEIKTA NACIONALINĖ JONO BASANAVIČIAUS PREMIJA

SVEIKINAME 2018 M. NACIONALINĖS H. Gudavičiaus dienoraščių, tiksliau tariant, esė JONO BASANAVIČIAUS PREMIJOS ar smulkiosios prozos knygos „Gamtameldžio LAUREATUS! sodas“ (2013), „Laiškai iš kaimo“ (2014), „Klai- džioja kažkas prie Krūčiaus“ (2018), ir dar vienas Vasario mėnesį dviem kartu kuriantiems etni- trejetas – knygos, kurių centre – Dzūkijos žmo- nės kultūros puoselėtojams – rašytojui, gam- nių pasakojimai: „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ tininkui, kraštotyrininkui Henrikui Gudavičiui (2015), „Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame ir fotomenininkui Algimantui Černiauskui – už parke“ (2015), „Tarp žemės ir dangaus“ (kartu su sukauptus lietuvių etninės kultūros šaltinius Nijole Marcinkevičiene, 2016). ir jų sklaidą, tradicinės gamtojautos raišką kū- Jos visos iliustruotos Algimanto Černiaus- ryboje ir Dainavos krašto savimonės ugdymą, ko ar brolių Černiauskų fotografijomis, kurian- įteikta 2018 metų Nacionalinė Jono Basanavi- čiomis lygiavertį vaizdinį pasakojimą, dažnai taip čiaus premija. pat papildomą išgirstomis, įsimintomis ir lako- Abu laureatai nuveikė iš tiesų daug. Nuo niškai perteiktomis fotografijų herojų istorijomis. 1997 metų H. Gudavičiaus iniciatyva buvo pra- Dar vienas nepaprastai vertingas abiejų lau- dėta leisti Dzūkijos nacionalinio parko kny- reatų kūrinys – nuo 1992-ųjų kas ketvirtį lei- gų serija apie etnografinius kaimus: ,,Mustei- džiamas Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis ka“ (1997); ,,Margionys“ (1998), ,,Mardasavas“ ,,Šalcinis“. Pasak kito J. Basanavičiaus premijos (1999), ,,Liškiava“ (2000), ,,Kapiniškiai, Rud- laureato, prof. Vykinto Vaitkevičiaus, tai reikš- nia, Dubininkas“ (2005), ,,Subartonių kraštas“ minga mokslinio, kūrybinio ir visuomeninio (2007), primenanti senųjų kaimų istorijas. Per gyvenimo versmė, auginanti ir ugdanti prigim- pastaruosius penkerius metus išleistos dar trys tosios mūsų tautos kultūros medį.

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai Algimantas Černiauskas ir Henrikas Gudavičius. 2019 m. vasario 13 d. Gretos Skaraitienės nuotrauka. 2 AUKŠTAITIS IŠ IGARKOS PRIE STANGĖS, MERKIO IR NEMUNO SANTAKOS

Su Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, fotomenininku, tradicinės gyvensenos puoselėtoju ir įamžintoju, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotoju Algimantu ČERNIAUSKU kalbasi Juozas Šorys.

Algimantai, sveikinu Jus kartu su Henriku Gudavi- čiumi valstybiniu mastu įvertintus turbūt reikšmin- giausia, gyvenimo darbus vainikuojančia Nacionaline Jono Basanavičiaus premija! Jūsų brolis Mindaugas dviejų fotomenininkų šeimyninį tandemą yra nusakęs taip: „Esame aukštaičiai iš Igarkos.“ Ką šis posakis reiškia?

Man trumpai tai paaiškinti gana sudėtinga, juo- lab kad dabar kalbu vienas... Mus su broliu sieja nepaprastai artimas ir glaudus dvasinis ryšys. Mes vienas kitą tiesiog nešiojamės širdyse... Brolis Mindaugas nuo seno gyvena Giedraičiuose, netoli Molėtų, o aš jau nemažai metų – Merkinėje. Šei- mai iš tremties nelegaliai (be leidimo) sugrįžus į Lietuvą atsidūrėme tarsi ant pliko lauko ir pakliu- vome į užburtą ratą: tėvai negalėjo įsidarbinti, nes valdžia neregistravo, ir atvirkščiai. Vijo kaip šunis atgal į Sibirą... Po ilgų vargų leido gyventi Lietuvoje, išskyrus Vilnių ir tėviškę... Tėvai įsi- kūrė netoli jos, tad Mindaugas, beveik visą gyve- nimą atidavęs aukštaičių kraštui,– neabejotinas aukštaitis. O mano atvejis kiek kitoks. Kai žmona Genutė, studijas baigusi pediatrė, gavo paskyrimą dirbti Varėnoje, apsigyvenome Dainavos krašte. Nuo 1992 m. dirbu Dzūkijos nacionaliniame par- Su mama Aldona Černiauskiene. Igarka. 1955 m. ke. Dažnai tenka bendrauti su žmonėmis iš kitų Lietuvos vietovių, iš užsienio – negaliu jiems be kalba! Ką mes žinome, gal ruošiesi mus papjauti?“ meilės pasakoti apie Dzūkijos gamtą, nepaprasto Augau gatvėje su tremtinių vaikais ir vietiniais grožio Merkinės apylinkes, unikalius kaimus, at- rusiukais, tad ir kieme kalbėdavomės tik rusiš- viraširdžius dzūkus, jų darbus, amatus. O mylin- kai... Tiesa, mano prisiminimai iš tų laikų visai čios akys – subjektyvios, todėl, kad „neapkaltin- menki, daugiau prisiminė brolis Mindaugas, ku- tų“ dzūkišku nacionalizmu, juokauju – esu aukš- ris mane globojo ir pagal galimybes visaip lepi- taitis iš Igarkos... no... Grįžau penkerių metų beveik visai nemokė- Likimas mums buvo savaip palankus, nes damas lietuviškai. visa šeima sugrįžo iš Sibiro, o kiek lietuvių liko Dabar manau, kad didžiausia skriauda mums, amžino įšalo žemėje be jokio ženklo, kiti buvo tremtinių vaikams, buvo ta, kad negalėjome aug- suluošinti ar surusėjo... Brolis yra sakęs, kad par- ti savo tėviškės žemėje, tėvai ar seneliai negalėjo važiavus į Lietuvą, vienas pirmųjų sakinių, kurį parodyti, kad anas, va, ąžuolas mena sukilimo lai- ištariau rusiškai, buvo: „Mama, žiūrėk, kiek daug kus, negalėjo perduoti iš prosenelių perimtų var- čia lietuvių!“ O taip atsitiko todėl, kad Igarko- dų ir pasakojimų... Kodėl po kojomis čiurlenantį je glaudėmės mediniame barake su lentinėmis upelį pavadino Barono vardu? Kur dieną dings- pertvaromis (net be pjuvenų), ir jei bandydavo- ta laumės ir velniai? Kur veda keliukas, kuriuo me tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, kaimynai einame, ir kodėl jis toks kreivas? Kodėl negalima rusai tuoj belsdavo į sieną ir šaukdavo: „Ivanai, skriausti žalčio, šliaužiojančio po pirkios aslą, ir [tėvo vardas buvo Jonas – A. Č.] kalbėk žmogiška kodėl senelė nuo gyvatės įkirtimo gali užkalbėti

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 3

Jono Černiausko tarnybos draugai. Tėvelio arklys – antras iš dešinės. Viena iš keleto likusių tėvelio darytų fotografijų. Albumas su fotoaparatu buvo konfiskuotas per kratas. svetimą žmogų, o savęs ne... Tie daugybė „kodėl“ jokiais restitucijų aktais nekompensuojamų prara- liko neatsakyti. Iš mūsų buvo atimta galimybė dimų. Ne vienas senesnis žmogus pasakojo: „Ne- įgyti šios dvasinės patirties. Atmintis – tarsi tuščia duok, Dieve, vieni ateina dieną, o kiti – naktį, ir vidurdienio Sacharos dykuma... visi ginkluoti, visi gąsdina, nesvarbu, kas teisūs, Tos spragos neužpildė nei mokykla, nei o kas ne...“ Žinoma, partizanai apgynė Lietuvos spauda, nes tuo metu kaip vinį mums kalė į sme- garbę, demokratinės Lietuvos idėją, krauju nuplo- genis mintį, kad stovime ant geležinkelio bėgių vė Lietuvos politikų aklumą, bet tėvai vaikams į šviesų komunistinį rytojų ir nevalia žvalgytis prisakydavo: „Apie tai, ką matei, niekam nė žo- atgal. Vis dėlto manau, kad vaikystėje nepažin- džio...“ Kas gali pasverti, palyginti sibirinukų ir to pasaulio šešėliai tebegyvena mūsų neuronų pokarinukų (ko gero, ir vėlesnių laikų sovietukų) tinkluose. Kai jau sugrįžus į Lietuvą vyresni bro- praradimus? Skirtingai žmonės pakelia kančią – liukai (brolis Vytas Rutkauskas buvo paslėptas vieni alpsta uodui įgėlus, o kiti adatas į panages pas gimines ir užaugo Lietuvoje) Gruoblyje, tarp kalant nesudrebėjo... Bėda ta, kad atgavę nepri- Želvos ir Giedraičių, vedėsi mane tėviškės takais, klausomybę ne dvasines žaizdas puolėme gydyti, sustojau ir broliams rusiškai pasakiau: „Kažkaip o turtą dalintis... man šioje vietoje maudžia širdį...“ Nors ten jau nieko nebuvo likę. Dar grįžkim prie Jūsų šeimos ir giminės istorijos. Ką Vaikų, gimusių Sibire, pasaulėjauta kitokia, žinote apie tėvų gyvenimą iki tremties 1948 metais ten mes visam gyvenimui įgijome niekad nesi- (gimėte 1953 m.)? traukiančią, giluminę, genetinę baimę... Neseniai Merkinės lankytojų centro „Šalcinio“ galerijoje Iš tikrųjų labai stipraus charakterio ir veikli buvo atidarėme tremtyje gimusios Nellės Dimavičienės mano senelio iš tėvo pusės žmona Konstancija piešinių parodą. Apie tai, kad pasaulis turi spal- Černiauskienė. Ji Želvoje turėjo parduotuvę ir su- vas, ji sužinojo parduotuvėje pamačiusi akvareli- gebėjo konkuruoti net su žydais prekybininkais. nius dažus. Teptuko neturėjo, todėl, palaižiusi Mano dukterėčia Eglė Černiauskaitė knygoje pirštuką, tepė dažus ant popieriaus lapo, atrasda- „Visos Italijos dulkės“ gražiai rašo, kad ji buvo ma spalvas, kurių tiek daug Lietuvoje. vienintelis giminės vyras... Mano tėvelis buvo Aišku, tie, kurie pokariu, karo po karo są- tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo žygyje lygomis, augo Lietuvoje, turėjo savų baimių ir iš lenkų atsiimant Vilnių. O tarpukariu tarnavo

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 4

Jonas Černiauskas prie savo darbo kryžiaus Giedraičių bažnyčios šventoriuje. 1981 m. bernu pas turtingesnius Joniškio valsčiaus ūkinin­ O man tikrą siaubą teko išgyventi, kai pa- kus, nes norėjo įgyti patirties, savarankiškumo. tvino, iš krantų ištrūko Jenisiejus. Tai ne kokia Pabernavęs nusipirko dviratį, kostiumą ir fotoa- srauni Lietuvos upelė ir ne Nemunas – ta galybė paratą: fotografuodavo daugiausia šeimos narius, viską aplinkui išnešiojo, nušlavė... bendražygius, apylinkes. Tėvus su mano broliuku Mindaugu ištrėmė O kaip pradėjote fotografuoti? per suplanuotą „liaudies priešų“ nukenksmini- mo operaciją, gražiu pavadinimu „Pavasaris“. Kai tėvai tremtyje kiek „prakuto“, broliui gimta- Formalaus preteksto baudėjai neturėjo... Kaip ir dienio proga leido pasirinkti, ko jis norėtų – naujų dauguma vyrų pokariu, tėvelis slapstėsi, nėjo į kelnių ar fotoaparato. Matyt, suveikė tėvelio ge- okupacinę kariuomenę, bet partizaniniame ju- nas – brolis neabejodamas pasirinko fotoaparatą. dėjime nedalyvavo, nors draugai kvietė jį ir į Juk tėvelis Lietuvoje net be elektros nuotraukas mišką. Manau, kad mūsų mama jo neišleido, yra daręs – pats buvo susikonstravęs primityvų nors pati buvo partizanų ryšininkė, kartu su tė- įrenginį: suko dviračio pedalus ir degė lemputė... veliu partizanus gydė ir slaugė. Kai už slapsty- Jo patirtį perėmė brolis, kuris ir mane atvedė į mąsi tėvelį suėmė, vedė jį šalia arklio traukiamo fotografiją. Jei ne jis, tikriausiai būčiau stalius: vežimo surištomis rankomis (dar į rankas buvo darė įspūdį tėvo sugebėjimas viską, ypač medžio įbrukta vėliava), o mama, mokėjusi rusiškai, sė- darbus, atlikti preciziškai ir su meile. Ar pastebė- dėjo vežime su Želvos komendantu. Jis buvo ne jote, kad prieškario ir net sovietmečio pradžios enkavedistas, o rusas frontininkas – tai didžiulis meistrų darytas įrankis išsiskiria glotnumu, leng- skirtumas... vumu, išbaigtumu? Net paprasčiausi grėbliai... Ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. O kai tėvai Manau, kad mano tėvo kūrybinga siela ge- susiruošė iš tremties nelegaliai grįžti į Lietuvą, riausiai atsiskleidė per medžio darbus: medis jo brigadininkas rusas sakė: „Ivanai, kur tu susi- rankose kalbėjo. Yra padaręs kelis koplytstulpius, ruošei? Čia tave už gerą darbą gerbiame, portretą kryžius, daug kitų dirbinių. Įsimintiniausias tėve- garbės lentoje pakabinome, o grįžęs būsi „liau- lio posakis: „Nėra darbo, kurio vyras nemokėtų dies priešas“. Taip ir buvo – laisvės „tarbų Lie- padaryti.“ Namus Giedraičiuose po tremties pasi- tuvoje“ (taip senelis vadino) buvo daug mažiau, statė iš šipuliukų, lyg kregždė snape po trupinėlį nei Sibire, kur tėvams teko bendrauti su puikiais susinešė. Namuose buvo didžiulė biblioteka, tė- tremtiniais ukrainiečiais, baltarusiais, lenkais, vai negailėjo varganų pinigėlių knygoms, spaudai, rusais... nors lėšų trūko net maistui.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 5

Brolis kreipė į fotografiją, bet turbūt turėjote ir kitų Kai Vilniaus technologijų technikume mo- gerų mokytojų? kiausi fototechnikos, turėjau neeilinį mokytoją Rimantą Dichavičių, dėsčiusį estetiką. Ir dabar, jį Rinktis fotografiją pastūmėjo brolis Mindaugas, susitikęs, visada nusiimu kepurę ir apkabinu... Vis taip pat tėvų meilė, tolerancija ir parama. Labai dėlto 2006 m. Vilniaus universitete neakivaiz- svarbūs ir sutikti mokytojai. Vieni jų augino sna- džiai baigiau ir žurnalistikos studijas... Taip tarsi pus, kiti – nagus, bet tik nedidelė dalis augino už uodegos pagavau vaikystės svajonę, prie kurios sparnus. Tokių, kuriuos ir po daugelio metų gali neleido priartėti sovietinė tikrovė. Sveikindamas pavadinti Mokytojais, nėra daug, bet iki šiol su kolega gamtininkas Eugenijus Drobelis draugiš- dėkingumu prisimenu kantriąją lietuvių kalbos ir kai juokėsi: „Jis viską padarė teisingai – pirma literatūros mokytoją Aldoną Pilkaitę, jos rūpestį išmokslino žmoną, vaikus ir tik tada pats baigė mano pasauliu. Be to, tuos, kurie augina sparnus, mokslus...“ visos valdžios kažkodėl stengiasi „apkarpyti“. Re- Su broliu esame kalbėję, kad fotografijos gis, joms (išskyrus tarpukario Lietuvos valdžią) pradmenys – iš tėvelio. Ir galbūt iš prigimtinio svarbiausia išauginti sistemos sraigtelius... Šiais noro kažką užfiksuoti... H. Gudavičius nuolat rašo laikais mes mokytoją pavadinome paslaugos teikė- dienoraštį apie gamtos kaitą ir savo gyvenimą, ir ju, bet prisiminkime, ką sakė Konfucijus: „Kai žo- mano fotografijos – tarsi vizualinis dienoraštis. džiai praranda prasmę, žmonės praranda laisvę.“ Kai sovietmečiu mokiausi Giedraičių vidu- O kaip tapote rimtais profesionalais? Ar visada dar- rinėje mokykloje, rodos, dešimtoje klasėje, ant bavotės kartu su broliu? plataus kariško diržo varinės sagties buvau prisi- virinęs penkių litų monetą su Vyčiu. Tai nebuvo Tik kartu... Tiesa, vienoje iš pirmųjų parodų, sąmoninga demonstracija, greičiau neišmanymas, rodos, 1977 m., dalyvavome atskirai, gavome po kuo tai galėjo baigtis, tačiau nė vienas mokytojas tokį pat diplomuką. O 1978 m. baigiamąjį mano neįskundė. Paskui diržas kažkur dingo. O sužino- fotografijos studijų darbą padarėme kartu su bro- ję, kad svajoju studijuoti istoriją arba žurnalistiką, liu, ir mums tai taip patiko, kad nuo tada foto- mokytojai draugiškai perspėjo: „Ne komjaunuo- grafijas darome ir jas pasirašome kartu – „Brolių liškoje statyboje gimęs...“ Černiauskų fotografijos“.

Černiauskų šeima Giedraičiuose per Šv. Baltramiejų. 1989 m. Nuotraukos iš Černiauskų šeimos archyvo.

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 6

Sovietmečiu norint dalyvauti parodose, ypač dramatišką nuotaiką.... Dabar šio amato niekam oficialiose parodinėse erdvėse, reikėjo įveikti kelis nebereikia, viskas tobula, tik dvasia kažkur tarp sietus (to meto cenzūra buvo trijų rūšių: autoriaus megapikselių pasislėpė... vidinė, kūrybinių sąjungų ir politinė). Be švelnios cenzūros neapsieidavo ir garsieji Nidos fotografi- Kaip su broliu rinkotės pagrindines fotografijų temas jos seminarai, nors laisvės ten buvo žymiai dau- ir stilistiką? Ir kodėl? giau. Svarbiausia, kad į renginį atvažiuodavo daug svečių. Dieną ten vykdavo įdomios ir neįdomios Mes nuo pat pradžių fotografavome kaimų, tik- paskaitos, oficialios darbų peržiūros, kurioms sliau, vienkiemių žmones. Sovietiniams laikams reikėdavo gauti leidimą, o vakarais susibūrę į neo- tai buvo absoliučiai svetima tema: ne narsūs kolū- ficialias kompanijas žiūrėdavome autorines darbų kiečiai, jauni komunizmo statytojai ir jo gynėjai, kolekcijas. Kartą iš Moldavijos atvykęs fotografijos o „tamsūs“ vienkiemių žmonės, kuriuos vienas žinovas Kartašovas, pamatęs mūsų darbus, pasiū- mūsų mylimas ir nuoširdžiai gerbiamas fotogra- lė surengti parodą Kišiniove. Vitalijus Butyrinas, fijų kūrėjas ir intelektualas tais laikais pavadino kuris tada, regis, jau priklausė Meno tarybai, per- keistuoliais, ir tai buvo švelniausias mūsų foto- spėjo, kad jei Vilniuje parodysime savo kolekciją, grafijų herojų apibūdinimas... Retas vienkiemių paroda Kišiniove tikrai neįvyks (tais laikais mes, žmogus džiaugėsi, kad jo gyvenimą traktorius grupelė opozicionierių, būrėmės apie V. Butyri- stalinecas, lydimas partorgo ir dūdų orkestro, tem- ną, fantastišką fotografijos novatorių, jo paveikti pia į kolūkinę gyvenvietę. Vienkiemiai buvo (ir darėme įvairius fotografijos montažus, koliažus). tebėra) paskutiniai nepriklausomos Lietuvos for- Tad tąkart mes savo darbus tiesiog atidavėme Kar- postai. tašovui, ir po 1981 m. jo surengtos parodos mums Niekada nesu galvojęs, kodėl rinkomės to- buvo suteikti Kišiniovo fotografų susivienijimo kią tematiką, ir su broliu apie tai nekalbėdavo- ARTA garbės narių vardai. me. Gal ilgėjomės kažko nepatirto, gražaus ir jau Beje, Justino Marcinkevičiaus dėka, pirmą- prarasto? Juk žvilgsnis sustoja ten, kur suvirpa ją parodą Vilniuje surengėme Rašytojų sąjungos širdis. O sudarinėdami savo fotografijos knygas, klube (vėl be Meno tarybos sutikimo). Atsakingi jau sąmoningai rinkomės jų struktūrą ir teminius Fotomenininkų draugijos žmonės tada buvo šoki- branduolius. ruoti: „Ką jūs sau galvojate, ar žinote, kokie svar- Esate ketvirtinio Dzūkijos nacionalinio parko laik- būs valdžios žmonės ten lankosi, jie gali užraukti raščio „Šalcinis“ ir „Dainavos“ žurnalo redkolegijos visą mūsų veiklą...“ Ne mus vienus to meto Lie- narys. Turbūt nė vienas šių leidinių numeris neišlei- tuvos fotografijos mokykla gesino... Nugesintas džiamas be Jūsų su broliu nuotraukų? buvo ir Vilius Naujikas, ir kiti autoriai. Bet, ačiū Dievui, kad ta mokykla buvo, ir pagarba vyrams, „Šalcinio“ branduolys, šerdis – Dzūkijos žmonės kurie ją kūrė... ir jų gyvenimo patirtys, kasdienis gyvenimas, dar- Į tuometinę LTSR fotografijos meno draugi- bai ir šventės, amatai, gamta, jos turtai. Pirmai- ją mus priėmė 1982 m., bet pirmąją parodą leido siais leidimo metais sutikome dar daug žmonių, surengti tik 1988 m. O pirmąją fotografijos kny- paveldėjusių prieškario laikų gyvenimo būdą, o gą, kurią taip ir pavadinome – „Pirmoji knyga“ dabar aiškėja, kad daug ko neužrašėme apie so- (iš viso esame išleidę tris), išleidome tik 2009 m. vietmečio žmonių jauseną, išgyvenimus – jau ir Už šios knygos pasirodymą esame dėkingi Mo- tai reikia fiksuoti. Tada gyvenimo aplinkybės ver- lėtų muziejaus direktorei Viktorijai Kazlienei ir tė vogti, meluoti, vis dėlto šeimose įskiepytos ver- tuometiniam Molėtų merui Valentinui Stundžiui, tybės daugeliui padėjo atsispirti. Nepaisant karčios kuris ir įžanginį žodį parašė. Jį perskaitęs, Juozas patirties daugelis iš mūsų, kartu su Marcelijumi Aputis skambino iš Zervynų ir klausė, kas Mo- Martinaičiu, galime pasakyti: „Mes gyvenome“ – lėtų merui tekstus rašo. Turime politikų, kurių mylėjome, tuokėmės, statėmės namus... mintys net klasikus maloniai nustebina... Dabar situacija pasikeitė – tik turėk pinigų, rėmėjų ir Tad kas svarbaus vis dėlto liko neužfiksuota? Ar išleisi, ką tik nori... dažnai, fotografuodami žmones, užsirašydavote ir jų Beje, seniau fotografijas spausdindavome istorijas? namuose. Tai buvo rimtas amatas, kurį reikėjo įvaldyti: šalindamas nereikalingas detales, jas pri- Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje svarbiausi gesindamas arba sukurdamas akliną tamsą, tą patį dalykai, galima sakyti, užfiksuoti. O sistemingai vaizdą galėjai perteikti įvairiai, sukurti lyrišką arba dirbame, kai leidžiame „Šalcinį“ ar rengiame

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 7

Atsisveikinimas su vienkiemiais. Laukiant ligonių patepimo sakramento. Murališkių k. Molėtų r. 2013 m. temines knygas, pavyzdžiui, „Merkinės istorijos įspūdingo veido žmogus vargonavo Liškiavos bruožai“ (kartu su Vykintu Vaitkevičiumi; 2001 bažnyčioje, dar sovietmečiu bandėme jį ant viš- m.), „Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame kų nufotografuoti, bet jis mus nuvijo... Po dauge- parke“ (su Dalia Blažulionyte, Virginija Puga- lio metų Henrikas pasiūlė nuvažiuoti į Aušrinės čiauskiene ir Romu Norkūnu; 2008 m.), „Tarp kaimą pas žmogų, kuris ant durų paliko raštelį, žemės ir dangaus“ (kartu su Nijole Marcinke- kad yra prie balos, kur gaudo krakes... Nulėkėme, vičiene; 2010 m.), „Nerūpėjo niekur išvažiuo- nufotografavome (šįkart leido tai daryti, pasida- ti“ (2015 m.), „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ vė), pakalbėjome su juo ir netikėtai atsirado šio (2018 m.) ir kitas. Šia proga prisiminkime ir pui- kadro istorija, kurią užrašėme ir pridėjome prie kią monografiją „Zervynos“, išleistą po Norberto nuotraukos. „Liškiavos bažnyčios vargonininkas Vėliaus surengtos 1963 m. kompleksinės ekspe- Jonas Kalpokas-Seklys. Savo rezistenciją jis prisi- dicijos, iš jos medžiagos, Danutės Krištopaitės ir minė labai konkrečiai: „Prie sienos šiaudų kūlius N. Vėliaus parengtą knygą apie Petro Zalansko paleidom. Siaubas, Perkūnas ir Dūda su rūbais kūrybą „Čiulba ulba sakalas“ (1983 m., 2008 m.), sukrito ir ilsisi. O man rūpi žinias Vanagui per- nuo mūsų tolstančiomis etnografinėmis realijo- duoti. Už terbukės ir Merkinėn druskos pirkti. mis alsuojančią Arūno Baltėno knygą „Šilų dzū- Eini pro gatvėj suguldytus ir sustoti negali, kad kai“ (kartu su Ona Drobeliene; 2009 m.) ir dau- kas neįsikerėtų. Partizanai taip liepė. Vanagui gelį kitų leidinių. Maksimonyse žinias perdaviau, tai jo vyrai tąkart Tiesą sakant, mums su broliu žmonių isto- du žuvusius iš Merkinės pavogė ir per Nemuną rijos įdomesnės nei darbai ar amatai, ypač jei jų perkėlė, Siaubo vyrams atidavė.“ technologijos daugeliui dar yra žinomos. Tiesa, Prie nuotraukų ir seniau kartais atsirasdavo dažnai jų gyvenimas lieka už kadro. Pavyzdžiui, tekstai. Apie tai, kas žmogui buvo esminga, kas fotografijos lakšte stovi žmogus, nusiėmęs ke- jam širdį vėrė ar pakylėjo. Tarp senosios kartos purę, o greta jo, prie pirkios, matyti kryželis, du žmonių nesuradome tokių, kurie juos įskaudinu- langeliai medinėje sienoje. Lyg ir dokumentinė sius ar galimai nuskriaudusius kaimynus, sodie- fotografija, bet ko jis ten stovi? Ar prieš kryžių, čius būtų keikę ir prakeikę. Tiesa, vieną autentiš- ar prieš svečius kepurę nusiėmė? Be palydimo- ką liudijimą, susijusį su prakeikimu, turime užra- jo teksto ši fotografija sunkiai suvokiama. O tas šę, bet jis apie motinos žodžio galią.

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 8

Jonas Kalpokas gaudo krakes. Aušrinės k., Varėnos r., 2005 m. Brolių Černiauskų nuotraukos.

Jūsų su broliu nuotraukose siekiama daug ką aprėp- Ar degantį laužą – tą šviesos misteriją (o kur dar ti – be portretinių nuotraukų, fiksavote ir jų įsibūtą vaiko akys, laužo liepsnose įžvelgiančios drako- aplinką, taip pat daiktus, dalyvaujančius šeimininkų nus ir slibinus, vilkus ir gaidžius). Beje, tam tikru, gyvenimo pasakojimuose. visai neįmantriu būdu suguldžius ant žemės ilgas kartis ir jas per vidurį uždegus, laužo liepsnose Išties daug kur galima įžvelgti žmonių buvimo galima pamatyti Gedimino stulpus. Pirmą kartą pėdsakus. Kad ir stovinčioje sukrypusioje sąspa- tai pamatėme su E. Drobeliu, kūrendami laužą roje, kryžiuje, gulinčiame ant žemės, languose, iš- prie Balažerio, – nepamirštamas įspūdis! luptomis akimis žvelgiančiuose į tolimą jaunystės Daugelis pavargėlių atvažiuoja tik vasarai, mišką, kuris krūmokšniais braunasi į akiduobes, o Dzūkijoje reikia gyventi. Su H. Gudavičiumi arčiau krosnies – seniai užgesusios širdies. Dingo esame išleidę knygą „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ vienkiemiai, dingsta ištisi kaimai. Nors žmonių – tokia turėtų būti ir mūsų politikų, ir aktyvesnės gyvenimo pėdsakai nunyksta, bet vaikščiodamas visuomenės dalies siekiamybė. Kad niekam ne- po tas vietas, juos jauti ir bandai užfiksuoti. rūpėtų visam laikui išvažiuoti. O dabar – viena Beje, atsiradusias tuščias erdves, ypač va- politinė linija: visi iš kaimo į miestą, ir gyvensime saromis, užpildo tie, kas Dzūkijos ūlyčių ir kaip rojuje... Kažkur jau girdėta. To žygio pada- vienkiemių sodybose ieško pirmapradės tylos. riniai puikiai matosi niūriose Rimaldo Vikšraičio Atvažiuoja, kad išsiskalbtų miestuose pervargu- nuotraukose be etnografijos elementų. sias sielas, kad išgirstų save. Juk kartais, televi- zorių garso takeliui nutilus, tarsi išsigąstame... O Jūsų fotografijos iš esmės skiriasi nuo R. Vikšraičio... juk tyloje gali išgirsti nakties krebždesių, sniego Atrodo, kad jose užfiksuota dzūkiškos gyvensenos tirpimo garsus, tolimą rytinį paukščio čiulbesį. O esmė. Dar suspėjote tai padaryti, nors viskas neišven- kam iš mūsų nepatinka žiūrėti į tekantį vandenį?! giamai keičiasi...

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 9

Sakyčiau, kad tai – gyvenimo dovana, kuri aiš- upės salą – pašlemšti žolės. Išnykus karvėms sala kius kontūrus įgavo tada, kai su šeima apsigyve- apaugo krūmokšniais. Šiais laikais norint susigrą- nome Dzūkijoje. Posovietinėje Lietuvoje bando- žinti prarastą kraštovaizdį ir kad saloje vėl galėtų ma reanimuoti kaimų bendruomenes, o Dzūkijo- perėti vandens paukščiai buvo iškirsti menkaver- je jos nuo seno buvo ir kai kur išliko. Pavyzdžiui, čiai medynai ir krūmynai, bet karvių perkėlimas į etnografinis Margionių kaimas, jame veikiantis salą ganytis priminė karinę operaciją, o ne kasdienį klojimo teatras. Juk ne veltui sakoma, kad Lietu- gyvenimą. Buvo padaryta perkėla, prie jos dirbo voje tik du režisieriai sukūrė savo teatrus – Juozas daug vyrų, birbė varikliai, o dar aplink zujan­tys Miltinis Panevėžyje ir Juozas Gaidys Margionyse. televizijų operatoriai, žurnalistai, fotografai... Bet skirtumas tarp jų esminis: J. Miltinis moks- Tad autentiškų etnografinių realijų kupinas lus baigė Paryžiuje, o J. Gaidys – savamokslis gyvenimas nuo mūsų negailestingai tolsta, nors kūrėjas. O juk šiame kaime niekada nebuvo nei R. Norkūnas dar organizuoja nuostabias medkopio bažnyčios, nei kultūros namų. Juozas Aputis yra šventes Musteikos kaime, o Marcinkonyse vyksta sakęs, kad dzūkų žemė nėra derlinga, bet ji gimdo „Subatos vakarėliai“, kurių siela – Jonas Bajoriū- laisvus ir gerus žmones, šviesias asmenybes. nas. Kita vertus, niekur nedingo dzūkiškas vaišin- Tokie pat šviesūs žmonės suprato, kad išsau- gumas, nuoširdumas. Kartą su portugalų žurnali- goti gamtines ir etninės kultūros vertybes ateities stais fotografavome Kapiniškių kraštovaizdį. Kaip kartoms galima įkūrus Dzūkijos nacionalinį par- jie nustebo, kai šalia esančios sodybos šeimininkai ką – jis buvo įsteigtas 1991 m. balandžio 23 d., pavaišino obuoliais. Tiesiog priėjo su pintinėle ir per Jurgines. Dzūkija tada buvo turtingiausias et- pavaišino – nepažįstamus, nemokamai... ninės kultūros paveldo kraštas Lietuvoje: jį ilgai padėjo išsaugoti ir savaip izoliuota, uždara dzūkų, Tuštėjant kaimams žvilgsnis vis dažniau krypsta į ypač šilinių, gyvensena. Merkinę... Tačiau dabar džiūgauti nėra ko, nes daugelis vietos darbų, amatų išliko tik atsiminimuose, nuo- Taip, ilgiausiai senosios kultūros paveldo fragme- traukose ir knygose. Tiesa, vienas kitas amatas iš- ntai, manau, išliks Merkinėje. Ne vien todėl, kad saugotas pavienių žmonių, taip pat ir parko darbuo- tai vienintelis parko miestas... Šio krašto kaimų tojų pastangomis. Ryškiausias pavyzdys – drevinė ir Merkinės gyvenimas visais laikais skyrėsi. Juk bitininkystė, E. Drobelio ir visų amatų meistro Merkinė – istorinė ir dvasinė Dainavos krašto R. Norkūno pastangomis atgaivinta Musteikos sostinė. LDK laikais joje gaudė keturių mūrinių kaime. Tradicijos buvo perimtos iš paskutinių bažnyčių varpai, stūksojo du vienuolynai, kurių bartinin­kų, kuriuos dar suradome parkui įsikūrus. celėse vienuoliai perrašinėjo šventąsias ir mokslo Amatai, darbai, etnokultūrinės tradicijos knygas. Tarpukario Lietuvos metais Merkinė gar- gyvos tada, kai perduodamos iš kartos į kartą, iš sėjo V. Krėvės aprašytais Simajudo turgumis, kurie rankų į rankas. Daug kas miestuose dabar skatina vykdavo buvusioje Rotušės (vėliau – Turgaus, Da- ir ragina gelbėti etnokultūrą, bet vienintelis būdas riaus ir Girėno) aikštėje ir kuriuose buvo prekiau- tai padaryti – tai keltis į kaimus ir patiems tęsti ir jama keramika, gyvuliais, įvairiais medžio, odos, kurti krašto kultūrą, čia auginti vaikus. Apie ko- tekstilės dirbiniais (įdomu, kad vaisiais ir daržo- kią etnokultūros ateitį galime kalbėti, jei kaimuose vėmis buvo nustatyta prekiauti netoli bažnyčios). nebeliko žmonių? Kai J. Aputis apsigyveno Zer- Senieji žmonės pasakoja, kad praėjus pusva- vynose, kaime buvo apie 200 gyventojų, o dabar landžiui po turgaus, arklių „grūšios“, karvių „bly- nė 40 nesuskaičiuosi... Kaip jautriai jis kalbėjo apie nai“, šieno ir šiaudų kupetos jau būdavo nurinkta, paskutinės karvės baubimą, o apie 2015 m. Zer- ir aikštė vėl kvepėdavo duona. Buvo tvarka ne tik vynose neliko nė arklio. Išnykstant natūraliems turgaus dienomis: antai, jei Merkinės gatvėmis žmonių ūkiams, keičiasi ir unikalus šilinių ir kitų vaikas vesdavosi karvę, tai su savimi visada nešda- dzūkų kraštovaizdis, kuris visiškai nepanašus į Su- vosi ir kibiriuką. Ne pagirdyti ar pamelžti! Sustojo valkijos lygumas ar Vidurio Lietuvos žemumas. karvė – pakišk, jei to nepadarysi, pats grindinį Seniau apie Merkinę, palei upes, karvės at- gramdysi. Ir ūkininkas, pasikinkęs arklį važiuoti į skiromis bandomis buvo ganomos ir į šiaurę, ir į Merkinę, žinojo, kad už netvarką būtų nubaustas. pietus nuo miesto, taip pat ir į rytus. Tada karvių Pavasarį policininkas išeidavo į miesto bandą ganydavo piemuo, bet jos pačios žinodavo ir aikštės vidurį ir žiūrėdavo, kieno namų kaminai lengvai surasdavo Nemuno brastą. 1994 m. pavyko nebalinti. Už tai – penki litai baudos, jei ginčy- nufotografuoti paskutinę Merkinės karvių bandą, sies – dešimt. O kaminus balindavo ne dėl to, brendančią į Nemuną atsigerti ir atsigaivinti, o į kad viršaičiui būtų gražiau, o todėl, kad Merkinė

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 10 kentėjo ne tik nuo karų, bet ir nuo nuolatinių mūsų bendra kūryba prasidėjo dar prieš susipa- gaisrų. Balintas kaminas liudijo, kad šeimininkas žįstant – jo straipsnis atsitiktinai, jei tuo tikėsime, jį patinkavo – plyšius moliu užtepė. Taip buvo buvo iliustruotas mūsų su broliu nuotrauka. Par- rūpinamasi visų miestelio žmonių gyvenimu. ko kūrimo pradžioje jis kartu su Imantu Lazdi- O kodėl Merkinė po turgaus kvepėjo duo- niu, tuometiniu Parko direktoriaus pavaduotoju, na? Merkinėje tarpukariu veikė daug kepyklų, – susirado mane Merkinėje ir pakvietė kartu dirbti. žinoma, kad tais laikais per parą buvo iškepama Esu apdovanotas, kad turiu tarsi du nuo žemės 1700 kilogramų duonos. Turbūt ne tik miesteliui, pakilti skatinančius sparnus: brolį Mindaugą ir bet ir priemiesčiams, ir kai kuriems aplinkiniams Henriką, padedančius pažinti pasaulį ir liudyti jo kaimams – ne kiekviena šeimininkė namuose tragišką grožį. duoną kepdavo (kitur iškultus javų šiaudus kaip kraiką mesdavo po gyvulių kojomis, o dzūkai to- Dar trumpai papasakokite apie savo šeimą. Ar sūnūs kios prabangos sau neleisdavo – gyvuliams klo- seka Jūsų pėdomis? davo iš miškų atsivežtas samanas). Fotografuoja visi sūnūs, betgi šiais laikais kas ne- Dar norėčiau grįžti prie jūsų fotografijų herojų. Minė- fotografuoja? Du iš keturių sūnų gyvena Merki- jote, kad skiriasi dzūkų ir kitų kraštų žmonių fotogra- nėje: dailės mokytojas Vytautas taip pat kuria kry- favimas. Dzūkai turbūt dar išsaugoję miško žmonių, žius, skulptūras, beje, su žmona lituaniste Rita jie iš esmės miškinių (taip pat ir miško brolių), jauseną? yra įkūrę jaunimo etnokultūros klubą „Kukum- Gręždamiesi į mūsų kultūrines ištakas, kartais prisi- balis“, o Mindaugas vadovauja Merkinės muzie- mename, kad visi mes esame iš miškų ir tarpumiškių jui. Kęstutis – gydytojas alergologas, gyvena Vil- erčių, iš priemiškių... niuje, o jaunylis sūnus Algimantas – dailininkas, irgi kol kas gyvena Vilniuje, bet kas jį žino, gal Antanas Baranauskas gražiai priminė: „Dažnai gimtųjų vietų ilgesys laikui bėgant sugrąžins prie lietuvis miške, ko verkia, nežino.“ Medžiai ir verkia, Nemuno ir Merkio santakos, į kurią žvelgdamas ir kalba tarpu savęs, ir žmonėms kažką sava kalba vaikystėje pasakė: santaka yra santaika... šnara arba savo stotu, povyza liudija. Vienas šilų dzūkas gražiai pasakė: „Medžiai ir miršta – sto- vėdami...“ Lyg Lietuvos partizanai. Tie, kas so- “AUKŠTAITIS FROM IGARKA”, AT THE vietmečiu kalbėjo apie lietuvius kaip priešus, pro CONFLUENCE OF STANGĖ, MERKYS suspaustas lūpas išspausdavo: „Žinom mes jus, AND NEMUNAS miško brolius...“ Tai suvokdavome kaip pagyrimą. Conversation with Algimantas Černiauskas, laureate of the Iš tiesų dzūkai daug laiko praleidžia keliau- Jonas Basanavičius National Prize, photo-artist, employee at dami mišku: juk jų ariami laukeliai tai viename, Dzūkija National Park. Born in exile, in Igarka, his family re- tai kitame miško pakraštyje išsibarstę, ganiavos turned to their homeland illegally, although eventually they kur nors palei upelius, dažnai labai nutolusios were allowed to settle in Lithuania. His father and brother nuo gyvenamųjų vietų. O eidami per mišką jie Mindaugas were photographers, and A. Černiauskas also chose photo-technical studies in Vilnius; he became a professional dainuoja – jų širdys dainuoja. photographer and his close relationship with his brother was Be to, šilinių dzūkų krašte nebuvo kolūkių, the reason for his decision to sign his photographs as “Brothers tiksliau, jie buvo sukurti, bet labai greitai sunyko, Černiauskai”. His work can be seen in exhibits in various cities todėl buvo įsteigti valstybiniai miškų ūkiai. across Lithuania and abroad, three albums of photographs by “Brothers Černiauskai” have been published. Having settled Draugaujate su H. Gudavičiumi – kartu esate išleidę with his family in Merkinė and beginning to work at Dzūkija nemažai knygų, įgyvendinę projektų. Kaip Jums se- National Park, A. Černiauskas consistently photographed the šiliniai, gruntiniai and panemunės dzūkai people, their way of kasi bendradarbiauti, juk pagal žmogiškąją ir kūrybi- life, environment, work, crafts, holidays. In the wooded region nę prigimtį esate gana skirtingi? of Dzūkija, the forestry farms that operated in the Soviet era changed little the livelihood of the local people, a subsistence Skirtumų, be abejo, yra, bet vienijančių nemato- economy survived for a long time, closely linked to the forest mų gijų – daugiau. Man tiek su broliu Mindau- and its resources (berries, mushrooms, fish, animals, beekee- gu, tiek su Henriku paprasta ir lengva bendrauti, ping). A. Černiauskas is one of the authors and founders of the dirbti, nes vienas kitą girdime ir suprantame iš quarterly newspaper “Šalcinis” (published since 1992), co-wor- ker at the almanac “Dainava”. Photographs by the “Brothers pusės žodžio, iš užuominų, nutylėjimų. Gal pa- Černiauskas” are used to illustrate publications by Dzūkija Na- našiai matome, jaučiame, išgyvename... Tiesa, ir tional Park, books about this region prepared by naturalist and į Parką dirbti atėjau per Henriką. Keista tai, kad writer Henrikas Gudavičius as well as other authors.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 11

Vitas Jakavonis-Sniegutis. Varėnos r., Kasčiūnų k., 2006 m. Gyvena ant aukšto Merkio kranto. Rašo eiles, nupiešė keletą paveikslų. Paklaustas, į ką žiūrėdamas nupiešė Vytauto Didžiojo portretą, iš knygų ar paveikslų, atsakė trumpai ir aiškiai: „Iš atminties“. Neįvardytas partizanų dainius plaka dalgį ir taip kalba: Nieko, žmogus, nepadarysi, jei rašai kažką ir nesupranti, apie ką rašai. Aš dabar va tankiai kokias daineles paklausau... Nu, Dievuliau tu mano, jokio supratimo neturi, apie kų dainuoja. Čia ir jūra, ir dangus, ir varlė... Meilė, meilė, o toj jų meilė aukščiau bambos nekyla... Reikia biškį pamintyt prieš rašant. Verkt reikia, kai rašai. Kadais rašiau: „Skubėk, Merky, / Kaip galima greičiau, / Dainų ir šūvių prisiklausęs, / Kad tėvas Nemunas / Kaip kūdikis pravirktų / Tavuoju vandeniu / Kraujuotu nusiprausęs...“ Aš taip parašiau tada, kai žuvo keturi partizanai Mardasave... Mūšyje, brendant Merkiu, ten juos nušovė, o tuo metu upe plaukė ižas, ir Juozas prie mūs kaimo ant ledo lyties rado plaukiančią maldaknygę. Kažkas parašė, kad išmetė. Negerai parašė. Šiukšlę galima išmesti, o ne maldaknygę... Gal jie tuo metu meldėsi, kai brido, gal kulka iš rankų išmušė... Ir atsiduso: O, Lietuva! <...> Ar tu galėtum didvyrių kapus / Nors vieną kartą tiksliai suskaičiuoti...

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 12

Malvina Česnulienė. Varėnos r., Mančiagirės k., 1992 m. Pasakorė ir audėja kuria kalėdinę žvaigždę. Iš šiaudų daryti tokias žvaigždes, laivus ir širšuonus, sodus pinti išmokė tėvelis. Kai 1998 m. Malvina Česnulienė mirė, spaudoje nemirgėjo jos nekrologai, Mančiagirės kaime, prie jos namo durų, nebuvo prabangių limuzinų, prie karsto nestovėjo garbės sargyba, tik degė žvakės, palubėje suposi šiaudinis paukštelis, taikydamasis nuskristi į Kalėdų žvaigždę, kurią padarė Malvinos rankos. P. S. Taip ir nespėjom išpildyti Malvinos noro gyvai nusifotografuoti karste, kad pamatytų, kaip ji ten atrodys...

Stasė Vitkauskienė. Varėnos r., Zakavolių k., 1994 m. Gimė 1930 m. Alytaus rajone, Vabalių kaime. Pati sėjo linus, pati juos mynė, šukavo, pati verpė ir audė. Dažė liną alksnių kankorėžiukais – chemijos nepripažino. Nors labai gražioje vietoje gyveno – Zakavolių kaime, ant Laujos ežero kranto, netoli Merkinės, – bet vis tiek sakydavo, kad Vabalių kaime ir linai geriau derėdavo, ir dainos skambiau aidėdavo. Audimo paslapčių išmokė dukrą Raimondą Povilėnienę. P. S. Merkinėje, Lankytojų centre, apie 1996 m. bandėme įkurti Audimo mokyklą, kurioje audimo paslapčių mokytų Stasė Vitkauskienė. Nors mokymas būtų buvęs nemokamas, užsirašė tik kelios mergaitės. Tais metais miestelyje atsirado skelbimas, kad už padorią tiems laikams sumą bus mokoma Rytų kovos meno. Užsirašė daugiau kaip šimtas...

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 13

7. Vėlinių laužas Margionių k. kapinėse. Varėnos r., 2000 m. „Didelis laužas kapinėse. Ugnis apšviečia sausą drevėtą pušį. Akmeniniai antkapiai atspindi ramią liepsną. Dešimt vakarų – nuo lapkričio pirmosios iki dešimtosios – dega laužas kapinių vidury, dešimt vakarų čia renkasi žmonės ir vakaroja. Kartais valandą, kartais pusantros. Laužo šviesa suburia visus į ratą. Ir šildo. Kokiame amžiuje tai buvo? Kokioje šalyje? Dabar, Lietuvoje. Kasmet šitaip vakaroja kapinėse prie laužo Margionių kaimo žmonės. O gal tai kaimo paslaptis? Gal nereikia apie tai nei kalbėti, nei rašyti? O gal tegu sužino žmonės apie šitokį Margionių kaimo gyvųjų ir mirusiųjų pasikalbėjimą? Tik tegu būna kantrūs, tegu neskuba šio ritualo užrašyti į tikslias etnografinių klausimynų grafas. Tegul bus čia dar vienas draustinis, niekur dar nepaskelbtas, niekieno neišmatuotas“, – taip 1993 m., atradęs Margionių kaimo Vėlines, rašė Henrikas Gudavičius. Tuo metu ši tradicija buvo jau begęstanti, bet sulaukusi dėmesio ir savotiško pripažinimo, ji plykstelėjo, lyg laužas pūstelėjus vėjui. Kasmet Vėlinių laiku per Lietuvos televiziją buvo rodomi reportažai iš šios buvusios paslaptingos misterijos, kurios prasmė jau gerokai primiršta. Laužas kapinėse – ne tik šviesa ir šiluma. Tai išnykusių ir nykstančių apeigų dalis. Garsas ir šlovė, deja, keičia ne tik žmones, bet ir nusistovėjusias kaimo tradicijas, gyvenimo teatrą. Vėliau teko matyti, kaip vardan „televizijos altoriaus“ į laužą keliavo kryžiai, kuriuos senovėje žmonės įkasdavo į žemę, taip prailgindami jų gyvastį ir tarnystę. Tačiau dar ir 2010 m., keldami kryžių į degantį laužą, Margionių kaimo vyrai sakė: „Kad dūšelei būt šilčiau.“ Moterys kalbėjo „Amžiną atilsį“ už visus mirusius šio, dar gyvo kaimo žmones.

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 14

Vytautas Jakavonis. Varėnos r., Mardasavo k., 1994 m. Gražiai Vytautas porina Henrikui Gudavičiui: Mano diedukas mokėjo užkalbėt, kad dantų nesopėt, kad kiaulė nesirgt. Ataina kas, tai diedukas užkalba, tai da besėdint nustoja sopėt, jei indeda pusę zloto. Gyvačių buvo mūs miškuose labai daug, tai diedukas visas išvarė – žinojo kaip. O mano mama labai gražiai mokėjo dainuot ir prašyt lietaus. Kai būna karšta, be lietaus, tai šitaip, va, pakelia suknelį ir klebu klebu klebu – atvarykit lietų. Nu, ir paklauso, palija kap kadu...

Agota Akstinienė. Varėnos r., Rudnelės k., 1992 m. Agota Akstinienė traukia vaikiškas rogutes pro kryžių, pastatytą toje vietoje, kur 1989 m. mirė jos vyras Vitas. Šiandien trys kaimo moterys keliaus 6 kilometrus duonos į Marcinkonis. Ateis vasara, ir Zita Mažeikaitė, gyvenanti prieš Agotos namą, rašys apie duonkepio kaitra alsuojančią vasarą Rudnelėje: „Trys kaimo našlės / Nusiprausė, / Apsitaisė baltai, / Pasimeldė – / Eis arti upės. / Plūgą / Traukia vyriausioji, / Partizano našlė, / Kitos dvi spaudžia rankenas, / Jų vyrus sugraužė / Naminė, sovietmetis, / O gal ir sąžinė./ Alma šaltiniuotas vanduo / Per suskirdusias kojas.“

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 15

Antanina Čaplikienė. Varėnos r., Subartonių k., 1995 m. Užeikit pas mani. Aš kaimo stolica, jei kas krautuvėn eina, tai ir pas mani būtinai užeina. Niekas kaime jos Antanina nevadino, tik Antosiuke, o kartais dar ir čičetunka pavadindavo, mat sodžiaus vaikams pasakas sekdavo. Artėjant vakarui troboj susirinkę kaimynų vaikai ant pečiaus suguldavo ir laukdavo jos pasakų, o ji verpdavo ir sekdavo. Mirus vyrui, vaikai kapinėse tėvo atminimui pastatė paminklą ir du vardus šalia vienas kito iškalė: Stasys ir Antosė. Atvežė ir motiną – kad paminklą pažiūrėtų, darbą įvertintų. Pažiūrėjo ji ir sako: Vaikai, betgi aš metrikuose tai Antanina, ne Antosė... Taip ir liko ant akmens – Antosė. Kai ją 2016 m. pavasarį laidojo, žmonių į kapines tiek prisirinko, kad kaimynai dzyvijos: „Jaunų laidojant tiek nebūna...“

‑‑Aukštosios Panemunės kelias. Varėnos r., 2010 m. Iš Aukštosios Panemunės kryžkelės matosi platus Nemuno slėnis. Leisdamiesi žemyn, patenkame į Broniaus Marčinsko sodybą, kuri jau yra Žemojoje Panemunėje. Kiti keliukai iš kryžkelės veda į Voveris, Krikštonis ir Kudrėnus. Labai gražiai savo daržus prižiūrėjo Bronius Marčinskas. Laisvu nuo ūkio darbų laiku tapė paveikslus, mezgė, drožė, kūrė koplytėles.

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 16

Ona Aldona Krėvaitė-Mošinskienė. Varėnos r., Subartonių k., 1990 m. Po daugelio metų tai pirmieji Onos Aldonos Krėvaitės-Mošinskienės žingsniai Subartonių sodybos takeliu. Profesorius Albertas Zalatorius, lydintis ją kelionėje ir neatsitraukiantis nė per žingsnį, išmintingai žengia į šalį ir palieka ją vieną ant tėviškės tako. Viešnia tarsi pasimeta, praradusi kelionės atramą, ir sustingsta nerimastingame laukime... Staiga visa tai, ką į Subartonių žemę pasėjo jos protėviai, visa tai, ką savo darbuose ir šventėse išdainavo šio kaimo žmonės, visa tai, ką apie šį kraštą parašė didysis dzūkas, jos tėvas Krėvė, plūstelėjo į ją, persmelkė kiekvieną jos kūno ląstelę. Jos veidas nušvito, išsilygino gausios gyvenimo raukšlės, akyse suspindėjo tolimos jaunystės aidas, rankos pakilo, tarsi priimdamos šios žemės palaiminimą, ir susijungė akimirkai bežodėje maldoje, padėkoje už galimybę pajusti...

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 17

Juozas Miškinis jaunuosius mūsų bitininkus ir atvažiavusius lenkus išmokė, kaip geinį nusipinti ir su juo į dreves kopti. Marcinkonių k., 2002 m.

Ona Kudarauskienė. Varėnos r., Makniūnų k., 2010 m. Ar ne keista, kad šita Dzūkijos darželiuose dažnai matoma gėlė yra kosmėja? O gal kartais žmogus, žiūrėdamas į žemę, galvoja ir apie dangų. Brolių Černiauskų nuotraukos.

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 18 ŽEMAITIS IŠ KALNIŠKIŲ DZŪKIŠKAME AUŠRINĖS VIENKIEMYJE PRIE KRŪČIAUS UPELIO

Su 2018 m. Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, agronomu, žurnalistu, gamtininku, kraštoty- rininku, ilgamečiu Dzūkijos nacionalinio parko darbuotoju Henriku GUDAVIČIUMI kalbasi Juozas Šorys.

Henrikas Gudavičius tarp knygų Aušrinės vienkiemyje netoli Liškiavos. Varėnos r., 2010 m.

Sveikinu – Jūsų gamtosauginių ir etnokultūrinių dar- žinomos dėl Povilo Višinskio, Šatrijos Raganos ir bų rezultatai 2018 m. rudenį buvo įvertinti garbinga Žemaitės pėdsakų, kiek tolėliau ir Pavandenė – Nacionaline Jono Basanavičiaus premija! Esate že- literatūrologės Viktorijos Daujotytės gimtinė. maitis, kilęs iš tikrosios, arba istorinės, Žemaitijos, Pokario metais jauni vyrukai veržėsi pabėgti iš Kelmės rajono, Kalniškių kaimo, tad pagal Simono kaimų, nes matė, kad kolūkiai – amžinas vargas ir Daukanto sistemą galite būti įvardytas žemaičiu kal- jokios prošvaistės. Ir tėvai skatino tai daryti, nes nėnu, bet antroje gyvenimo pusėje atsidūrėte Dzūkijo- nenorėjo, kad jų vargas ir kančios būtų kartojami. je ir dabar gyvenate Aušrinės vienkiemyje, Liškiavoje. Poetas Albinas Bernotas į panašų klausimą atsakė Po daugybės darbo metų Dzūkijos nacionaliniame taip: „Išbėgau iš savo žemės, nes nenorėjau būti parke šiuo metu jame savanoriaujate... Sugretinau užartas.“ Anuo metu prie baisių vikšrinių trakto- tuos faktus, bet ką tai Jums reiškia? rių prikabindavo kokius penkis plūgus, o prie jų ant sėdynės įsitaisęs bernaitis juos vairu valdyda- Dažniausiai iškyla konkrečios priežastys, kodėl vo, jokių hidraulikų tada nebuvo, tai dažnai girti reikia bėgti iš savojo krašto. Tėvai po sovietmečio traktorininkai net nepasižiūrėdavo, ar tas vaikiu- atsiėmė turėtus keturiolika hektarų žemės, name- kas dar tebesėdi, ar jau nugriuvęs ir užartas... O lis – griūvantis, pro jį iš abiejų šonų pratemptos kai jau išbėgi iš kaimo, tada susikuri ir pasiteisi- dažnai staugiančios aukštõs įtampos elektros li- nimus, o aš vis tvirtinu, kad antroji tėviškė galėtų nijos... Priklausomai nuo įtampos aukštumo, tam būti ir ten, kur žmogus išlieja daugiausia prakaito. tikru atstumu nuo tokių elektros linijų gyvenan­ Dzūkijoje gyvenu dvidešimt aštuonerius metus, tiems žmonėms tai – mirties zona. Tos linijos o savo jėgomis užveistame retųjų augalų „ūky- bjauriai darko kalnelių kraštovaizdį, o seniau nuo je“ prie Krūčiaus upelio esu jau dvidešimt dvejus tų kalnelių atsiverdavo Ventos aukštupio slėnis. metus. Ten, netoli nuo Liškiavos, kasdien ir lie- Nuo Kalniškių artimiausias miestelis – Šaukė- ju prakaitą... Prisimenu Kostromos krašto rašy- nai, ir Užventis netoli. Tos vietovės daugiausia tojo Vasilijaus Vikulovo knygelę „Mano jaunystės

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 19 upelė“, jos pavadinimą dabar perfrazuoju į ,,mano valdžios nusavintas ir turbūt niekad iki tol ne- senatvės upelį“... Prisijaukinau tą upelį – juk van- genėtas... Buvo medaus, vaško, obuolių planai, – denyno neprisikalbinsi... kolūkiai pokaryje laikėsi kaip savotiški natūriniai ūkiai. Ir prie namų tėvas turėjo savo sodą, ku- O savo gimtajame kaime ar turėjote vaikystės upelę? ris užėmė visą tuomet leistą šešiasdešimties arų Kuo tie Kalniškiai buvo ypatingi – juk ankstyvieji sodybinį sklypą. Prisimenu, obelis tada auginome aplinkos, gamtos, namų prisiminimai lyg matrica įsi- senųjų veislių – antaninių, grafštainų, grietininių, spaudžia atminties vingiuose... Pasaulį ir matuojame černogūzų, Baumano renetų, Lanzbergio renetų, – per tėviškę? kai kurios iš jų jau išnykusios. Aplinkui dunksojo Taip ir darau, taip matuoju. Tik atkreipsiu dėmesį, miškai – Cedroniškės eglynas, Skaisgirio pušynas kad esu gimęs 1943 m., per patį karą, o kai mirė prie Ventos. Jos aukštupys nėra labai išraiškingas, Josifas Stalinas, man jau buvo dešimt metų, tada nors nuo Šaukėnų prasideda Šilkalnio kalvos, ten jau gebėjau vertinti aplinką: kai paauglys išeida- yra vieta, nuo kurios saulėtą dieną puikiai matyti vau žvejoti prie Ventos upės, viską apmąstydamas Šatrijos kupra... Jei į Luokę važiuosi per Šaukė- perkošdavau per savo supratimo sietelį. Pas mus nus, Slabadą, Vidsodį, susidarys kokie dvidešimt dar užeidavo paskutinis apylinkių partizanas, ku- penki kilometrai. Toks artimas mums buvo sena- rio slapyvardis buvo Albertas (rašiau apie jį dzūkų sis kraštovaizdis... Ten dar, anot Česlovo Kuda- kultūros žurnale „Dainava“, publikacija vadinosi bos, kalvotoji Žemaitija, o į kitą pusę, link Nevė- „Tie niūrūs vaikystės pavasariai“). Tada ,,Ventos“ žio, kalvų jau nelieka. Juk, pasak Liudviko Juce- kolūkyje vyravo niūruma, buvo daug baimės, vičiaus, pati Žemaitija – iki Nevėžio. Beje, mūsų nepasitikėjimo. Kartą, būdamas ketvirtokas, su kaime kažkada buvo įrengtas Biržės piliakalnis. draugais vieškeliu ėjau iš Žygaičių septynmetės Turbūt tokių, pasak Maironio, prityrimų paveiktas, mokyklos ir pastebėjau atvažiuojantį sunkvežimį, rinkotės agronomijos mokslus tuometinėje Žemės kuriame stovėjo mergaitė rudu palteliu. Jos tądien ūkio akademijoje Kaune? nebuvo mokykloje, o dabar ji stovėjo tarp ryšu- lių ir kažkokių baldų... Jos šeimą vežė į Pavenčių Na taip, bet iš tiesų nežinau... Vyriausias brolis geležinkelio stotį, o iš ten – į Sibirą. Mano tė- Aloyzas buvo labiau akademiškas – pasirinko fi- vas tą naktį nenakvojo namie... Buvo baisu, kad lologiją, o mes su jaunesniu broliu Ipolitu (vėliau neišvežtų. Apie tai kalbėtis tarpusavyje negalėjo- jis žuvo autoavarijoje) labiau linkome prie žemės: me. O tas paskutinis partizanas kartą prapuolė iš jis nuėjo į Gruzdžių agrozootechnikumą, o aš – į mūsų krašto. Vieną naktį iš lauko virtuvės dingo Žemės ūkio akademiją... Tarsi vengėme nežinios, nauji tėvo kailiniai, kumpis ir mamos pienui nau- netikrumo, kuriuos tada įkūnijo miestai. Pavojų dotas bidonas. O tėvas apsidžiaugė, nes tai reiškė, buvo daug, o brendimas tarsi sulėtintas, tad ir ži- kad tas liūdnas vyras daugiau pas mus nebeateis... nojimo, ko norime, turėjome mažiau nei mies- Kaimo žmonės jį, nepatikėjusį amnestija, ir šel- tų vaikai. (Net keista, ketverius metus mokiausi pė, ir globojo, bet visi bijojo. Kartą, grįždamas iš Šaukėnų vidurinėje mokykloje, o nežinojau, kad Šaukėnų mokyklos, pamačiau jį su tais kailiniais už penkių kilometrų yra Šilo Pavėžupis, Lietuvos ir su tuo mamos bidonu stovintį prie parduotuvės šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio-Putvinskio ir laukiantį autobuso. Apėmė tokia baimė, kad dvaras... Apie buvusius dvarus mokytojai nedrįso septynis kilometrus iki namų dviračiu parlėkiau pasakoti). Darė įtaką tebekultivuojamas natūri- be dvasios... nis ūkis, gamtos, gyvulių artumas, dabar kartais man sako, kad tai tik senovės ir vaikystės supoe- Vis dėlto ne socialinių skriaudų išgyvenimai pakrei- tinimas, bet, pavyzdžiui, tokių geltonų, didelių, pė Jūsų gyvenimo kelią, o turbūt prigimtinis poreikis minkštų ropių, kokias tada užaugindavo mama, remtis gamta, žeme... vėliau niekur nemačiau... Senieji žmonės žinojo, Matyt, patyriau tiesioginę savo tėvo Jono Guda- kad tai – ypatingų sąlygų norinti šiaurietiška dar- vičiaus įtaką. Jis buvo ,,Ventos“ kolūkio sodinin- žovė, kurią reikia tręšti pelenais, saugoti nuo kait- kas-bitininkas šešiasdešimties hektarų sode ir bi- ros. O tėvas tuomet pirmasis plačioje apylinkėje tyne su penkiasdešimčia avilių, kurie buvo gana augino pomidorus – ėmėsi kaip reikiant, o kaimy- toli nuo mūsų namų, už kokių penkių kilometrų, nai apie tokią daržovę dar nieko nebuvo girdėję. Paplėštakių kaime. Kai jis pradėjo ten dirbti, vis- Mes juos iš vakaro supakuodavome ir veždavome kas buvo apleista, trūko paprastų dalykų. Sodas į Kuršėnų turgų. Be to, gyvendami kolūkio pa- (kaip ir arkliai, daržinės, tvartai) buvo naujosios kraštyje, tarp dviejų miškų (ir tarp dviejų rajonų),

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 20

Nors Dzūkijos kaimuose mažėja tikrųjų kaimo gyventojų, dar yra sodybų, kuriose žydi tradicinės, anot H. Gudavičiaus, „senovinės gėlės, atėjusios kartu su šeimos prisiminimais ir gražiomis istorijomis“. Dažname darželyje yra ir vaistažolių. Kartu su Ona Volungevičiene apžiūri jos darželio gėles Trasninko kaime. 2005 m. perpus su kaimynu laikėme arklį. Gyvenome Viekšnelių, Telšių r.) nedažnai pas mus atvažiuo- vienkiemyje, galima sakyti, viensėdyje, o mūsų davo, bet atsimenu jį labai gerai... Tarpukario su- sodyba buvo laikoma pavyzdine, į ją viršininkai pratimu, jis buvo tikras žemvaldys, nes, grįžęs iš atveždavo pasižvalgyti aukštesnio rango svečius, Amerikos, pirko daug prastos žemės su pelkynais, o kartais mamai iš fermos atveždavo kiaulę ir už karklynais, akmenimis. Kaimiečiai stebėjosi, kad kelis darbadienius liepdavo paruošti vaišes. Elzė turėdamas daug pinigų, nusipirko tokią apleistą Gudavičienė buvo gera šeimininkė. Mūsų sody- žemę. Sakėsi, bemat ją sukultūrinsiąs. Panašiai ba buvo ne paveldėta, o sukurta tėvų rankomis. ir nutiko, nes senelis buvo nepaprastai darbštus. Nors tėvas nebuvo savanoris, bet, kaip bežemis, Ir vėliau, senatvėje, kai nebeturėjo arklio, bulves 1927 m., kai mūsų krašte parceliavo Spakainas- pavasarį sodindavo su kastuvu ir nė kiek neat- tės dvarą, pagal tuometinio žemės ūkio ministro silikdavo nuo kaimynų. Dar iki karo sakydavo, Mykolo Krupavičiaus parengtą žemės reformą kad ,,arkliai pavargsta, o aš ne“. Beje, avėda- gavo keturiolika hektarų žemės. Pasistatė to kra- vo naginėm – patogiu žemaičių apavu. Jos kojų što viensėdžiams būdingus trobesius, vėliau juos nevargindavo, buvo lengvos, kaip dzūkų vyžos. dar praplėtė. Vienkiemis dar turi sąsajų su kaimu, (Vėliau išryškėjo įdomios paralelės: ir dzūkai ži- tik nuo jo atskilęs, o mūsų viensėdis tarp miškų nojo, kas yra naginės, tik mažai kas jas turėdavo. gyvavo, galima sakyti, autonomiškai. Buvo klumpiniai dzūkai ir vyžiniai. Aišku, klum- pės – labiau žemaitiškas apavas, bet ir dzūkai jas Manau, kad gebėjimas sumaniai tvarkytis puikiai avėjo. Žemaičiai su klumpėmis įprastai vaikš- įrengtoje sodyboje buvo ne tik Jūsų tėvų, bet ir senelių čiodavo purvinais sodybos keliukais, bet paskui įdirbis. arklį, per dieną vagodamas bulves, arba paskui Senelis iš mamos pusės Antanas Lukauskas akėčias su klumpėmis nepaeisi, tik su naginėmis). (mamos tėviškė buvo Dumblynės kaime netoli Senelis buvo įsitikinęs, kad pirkdamas žemę,

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 21 saugiai įdėjo Amerikoj uždirbtas lėšas, nes gra- didelėse miesto tipo gyvenvietėse, iš kurių juos žūs pastatai gali sudegti, valdžios gali keistis, o vežiotų į darbą. Sukilome prieš šį sumanymą, o žemė visada bus, atlaikys visas pervartas. Ir kaip mūsų atrama ir vėliavnešys buvo profesorius Pet- apsigavo! Pirmiausia po karo jis žemės ir neteko, ras Vasinauskas, teigęs, kad žmonės turi gyventi sovietų valdžia ją atėmė, tik iki kolūkių pradžios ten, kur dirba. Palaikėme senojo kaimo vertybes. senelis ją tebedirbo. Gal iš mamos tėvo ir man P. Vasinauskas tikėjo, kad Lietuvoje gali būti ma- potraukis prie dirvos persidavė – iš apleistumos žas, polifunkcinis kolūkis – ne didesnis nei dviejų susikurti prijaukintą ir prižiūrimą žemės sklypą. kaimų. Šaipėmės iš A. Būdvyčio vizijų, kad, pa- Senelis iš tėvo pusės mirė apie keturiasde- vyzdžiui, rugiuose neturi augti rugiagėlių: šaukė- šimties metų. Nesu jo matęs. Anot tėvo, jis valdęs me, kad jų gali ir turi ten būti, bent jau palaukė- dvarus, dirbęs ūkvedžiu ar ūkvedžio padėjėju, se... kitaip sakant, organizuodavęs ūkio darbus, todėl Bet vis labiau krypote ir į aplinkosaugos ir gamtosau- su šeima dažnai keldavosi iš dvaro į dvarą. Tėvas gos (gamtojautos) sritį... prisiminė, kad keliantis į naują vietą jis, vaikas, turėdavęs maiše saugoti katiną, kad nepabėgtų, Ketvirtadieniais leidome puslapį ,,Gamta ir aš“, nes katinas – ne šuo, iš paskos neatseks. Tėvo kuriame gamtininkai galėjo pasisakyti aktualiais brolis Juozas prieškariu buvo Kėdainių koopera- gyvenamosios aplinkos tausojimo klausimais. Po tyvo pirmininkas. Jis 1944 m., vėl užėjus rusams, Atgimimo „Lietuvos ryto“ vyr. redaktoriumi ta- pasitraukė į Ameriką – turėjo greitai apsispręsti, pęs Gedvydas Vainauskas man pasakė, kad gam- o jo šeima, deja, liko Lietuvoje. tos puslapių dienraštyje neliks, o ši tematika bus po truputį išskaidyta į visus publikuojamus teks- Sovietmečiu dešimt metų dirbote vadinamojoje „Kom- tus... tiesoje“, kurios pavadinimą tuometinis studijuojantis jaunimas išversdavome savaip: „Kam jaunimui tokia Panašiai dabar yra su etninės kultūros dėstymu mo- tiesa?“, be to, esate rašęs, kad Jūsų darbo knygelėje kyklose: savaitinės pamokos nėra, o etnokultūros ži- buvo apie šešiasdešimt įrašų. Kaip iš diplomuoto ag- nios turėtų būti integruotos į kitų dėstomųjų dalykų ronomo tapote tokiu visų galų meistru? programas, bet retam mokytojui dalykininkui tai gali rūpėti... Nors studijas baigiau su pagyrimu ir gavau pasky- rimą į kolūkį Molėtų rajone, bet iškart supratau, Prieštaravau tada naujam vyr. redaktoriui, kad kad agronomu nedirbsiu, erzino tos žemės darbų taip bus išdraskytas mūsų dešimties metų įdirbis, technikos, organizacijos, specializacijos... Visa, kad daug kas leidinį perka tik dėl Gamtos pus- kas tolino nuo natūrinio ūkio, darėsi nebeįdomu. lapio, bet man buvo atsakyta, kad tokie esą nū- Tada Žemės ūkio akademijos, kurioje studijavau, dienos reikalavimai. Apsisprendžiau, kad šitokiu Filosofijos katedra pasiūlė man metus dėstyti atveju man ne pakeliui. dialektinį materializmą ir vokiečių kalbą, o po to Dirbote ir darbininku sengirėse, ir ekspedicijose su buvau pašauktas į armiją – tarnavau Įsrutyje, Ka- geologais, dar nekasdienės, įdomiõs patirties įgijote raliaučiaus krašte... O apie „Komtiesos“ redakto- Baškirijoje, Altajuje... rių Vilhelmą Chadzevičių galiu pasakyti, kad tai buvo mėgstantis rizikuoti žmogus, gal todėl, kad Pirmiausia buvau atsidūręs Biržų girioje. Dabar iš turėjo partinį užnugarį. Kartais rašydami žinoda- jos didingų plotų beveik nieko nebelikę, o tada ji vome, kad straipsnis bus per „karštas“, bet redak- buvo įspūdinga – neiškasta, nemelioruota, lauki- torius sulaukdavo tinkamo momento ir išdrįsdavo nė. Tai pavyzdys, kaip galima sugadinti istorinės jį publikuoti. Vis dėlto, kaip sakydavo Stasys Ka- reikšmės miško masyvą, tikrą sengirę. Išvarė joje šauskas, vertingiausi dalykai likdavo žurnalistų tiesius kelius, iškasė, išsprogdino dolomitų grun- užrašų knygutėse. Nors būdavo ir išimčių. Tada tą, nusausino girią, kad išaugtų medienos prie- pradėjome „Kaimo seklyčių“ vajų, o aš tvarkiau augis, ir jis laikinai padidėjo, bet paskui greitai dviejų puslapių rubriką „Mano gimtinės klevai“ vėl sumažėjo... Natūralaus miško darkymas nuo – juk žmogus išauga tėviškėje, o ne kolūkyje ar sovietmečio buvo teisinamas būtinybe jį sausin- kokioje sovietinėje organizacijoje. Dar mes pra- ti. O juk dar 1992 metais Rio de Žaneire buvo dėjome karą prieš aukštą oficiozą – tuometinį priimta tarptautinė konvencija, uždraudusi šitaip Žemdirbystės instituto vadovą Antaną Būdvy- keisti miškų struktūrą, nes buvo konstatuota, tį, kuris norėjo, kad būtų kuriami dvidešimties kad vertingiausias yra natūralus miškas, gali- tūkstančių hektarų kolūkiai, o žmonės gyventų mos tik minimalios techninės invazijos. Nors tą

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 22 dokumentą mūsų Seimas patvirtino, bet ar kas tai Antai, buvo parašyta, kad senuosiuose baški- ima galvon? Ir dabar tas pats – Labanore ošia na- rų kaimuose bičių šeima per metus prineša tris tūralus pušynas, bet sumanyta jį nušnioti plynais šimtus (!) kilogramų medaus. Ir kurgi neprineš – kirtimais. Tiesa, visuomenei spaudžiant, neseniai Uralo priekalnės prie Juriuzanės upės beveik vien padaryta kosmetinių išlygų. liepomis apaugusios, tiesa, yra ir putinų, vėlyvų- Vienas iš įdomiausių darbų man buvo pa- jų ievų, kurių uogos ten labai vertinamos, apy- plušėti medkirčiu Šešuolių sengirės (tarp Uk- linkėse, aišku, nestinga meškų. Beje, grįžęs iš mergės ir Širvintų) masyve – tada jis taip pat Baškirijos, aprašiau savo įspūdžius, parašiau mini dar buvo natūralus, o dabar jau ir ten išvaryti novelių, kurias spausdino „Nemunas“. Ta proga tiesūs sausinimo grioviai, ir medynai daugeliu pora nuoširdžių ir padrąsinančių laiškų, linkėda- požiūrių suprastėję. Dirbau miško darbininku, mas „rašyti toliau“, atsiuntė redaktorius Robertas drebulines malkas vežėme arkliukų tempiamais Keturakis. vežimais. Jeigu kas su nostalgija prisimena, kaip Rusų rašytojas Piotras Proskurinas, para- seniau kvepėdavo Vilniaus malkų turgus, ga- šęs įsimintiną romaną „Karčios žolės“, yra sa- liu pridurti, kad žymiai sodriau kvepia pavasarį kęs, kad kai jis pradėjo rašyti apie žvejybą, me- miške paprastais pjūklais malkoms supjaustytos džioklę ir kitus dalykus, jo paties požiūris pradė- drebulės. jo keistis. Radosi pagarba dalykams, apie kuriuos Dabartinė padėtis – labai bloga. Ypač skau- bandė rašyti. Panašiai yra teigęs ir gamtininkas džiai tai junta dzūkai: į miškus suvažiuoja galingi Jonas Tauginas. Per anksti miręs stipraus cha- skandinaviški miško kirtimo monstrai su vadi- rakterio zoologas rašė, kaip kišenėje turėdamas namąja teleskopine įranga, ir paprasto žmogaus licenciją nušauti šerną, gerą medžioklinį šautu- darbo rankų niekam nebereikia. O plyni kirti- vą ir šovinių, įlipo nakčia į medžioklės bokštelį mai apskritai yra revoliucija miškuose, po kurių prie avižų lauko, bet ryte išvažiavo be šerno – jie sunkiai atsigauna, – sunaikinamas pomiškis ir nors girdėjo, matė šerną, bet į jį nešovė, nes pa- natūrali paklotė, beveik neatsistato miškų prieau- galvojo: „Ką ir kaip parašysiu dienoraštyje apie gis. Mūsų miškininkai tarsi nebežino, kad buvo šios nakties šūvį?“ Beje, aš trejus metus dirbau sukurta pažangi Dauervaldo (iš vok. k. – miškų eiguliu Širvintų miškų ūkyje ir kartą užsisėdė- tęstinumo) miškininkystės sistema, kuri užtik- jau miškapievės kaštone, bežiūrėdamas į šerno rina, kad medienos paėmimai gali būti beveik jauniklius: gal medžiotojai jiems buvo pribėrę nejaučiami. Tai tausojanti sistema, numatanti at- avižų, tai puotavo šerniukai, vartaliojosi, dūko, vejinius kirtimus ir atsisakanti mišką žalojančių nė nesiruošė trauktis... Kad šokau ant jų – išgąs- plynų kirtimų. Dauervaldo sistema gerai veikė, dinau ir pats išsigandau, bet tik taip galėjau laiku kai Lietuvos miškų ūkiui vadovavo Algirdas Ma- pareiti namo. tulionis. Tai prisimindamas iš dalies atsakėte ir į kitą mano O kodėl ir kaip susidraugavote su geologais? klausimą – kas po ilgamečio žurnalistinio rašymo dienraščiams paskatino imtis publicistikos, esė, no- Apie tą bendravimą išliko puikūs prisiminimai. velių? Tiesą sakant, ir dabar su jais draugauju, susira- šinėju su Valentinu Baltrūnu, nuolat prisimenu Tai susiję su tam tikru pakartojimu, pratęsimu, Gediminą Motuzą, taip pat geologą ir katama- lėtesniu apmąstymu to, kas iki tol buvo veikta. ranų konstruktorių Rimgaudą Malskaitį. Geo- Su gilesniu išgyvenimu, su praeities paralelėmis. logai – daugiausia šviesūs žmonės. Pirmiausia su Keliaujant ir stebint aplinką žvilgsnis darosi įdė- geologais dirbau prie trijų šimtų metrų gilumo mesnis, norisi pažinti mažiau žinomus dalykus. Nočios gręžinio netoli Dubičių. Dirbome per di- Kodėl botanika domiuosi labiau nei kitomis delius šalčius, bet būdavau visas šlapias, nes tek- gamtos sritimis? Kartą Biržų girioje buvau prisiš- davo iškelti sunkius, plieninius ir bjauriai molio liejęs prie botanikų ekspedicijos, nes pamaniau, skiediniu besitaškančius grąžtų strypus, reikė- kad būtina geriau pažinti savojo krašto augalus. davo juos stabilizuoti, išimti kernus. Siaubingai Kartais žmonės stebisi, kad ornitologai pažįsta sunkus fizinis darbas, bet įdomus. Vėliau paaukš- visus paukščius, bet juk tokia jų duona, o spar- tino – dirbau techniku, dešifruotoju. nuočių Lietuvoje – tik apie tris šimtus rūšių! Bo- O Baškirija, Altajus – iš jaunystės roman­ tanikams čia sunkiau – turi pažinti apie tūkstantį tinių polėkių laikotarpio, ten dirbau su miško keturis šimtus laukinių augalų ir dar visus mūsų darbininkais baškirais, truputį žvejojau, keliavau. daržuose bei soduose augančius...

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 23

Pavasaris. Kapiniškių kaime H. Gudavičius kalbina Gabrielę Svirnelienę. 2010 m.

Plačiajai visuomenei Jūs esate žinomas kaip gamtinin­ šiliniai, gyvena mišku. O žemaitis net kolūki- kas, kraštotyrininkas ir kitokių tekstų rašytojas, nors niais laikais, kai žemės turėdavo nedaug, ją itin ryškių ribų tarp šių veiklų nėra. Jūsų stilistika taip pat gerai įdirbdavo, puoselėdavo. O jei dar ji prie daugialypė – tarp dokumentikos ir beletristinės kūry- miško ir upelio... Jauti buvimą savo vietoje, pro- bos. Nelygu, kur pakrypstate... tėvių žemę ir tai, ką ji padeda išauginti – tai pa- matinės vertybės. Gyvenu ir dirbu Dzūkijos nacionaliniame parke, Mes su Algimantu Černiausku į šį kraštą, tad rašau apie savo aplinką – svarbu ir darkomą į Dzūkiją, panašiai žvelgiame ir panašiai jį jau- kraštovaizdį apginti, ir etninės kultūros reiškinius čiame. Antai, kodėl jis gali devynis kartus apeiti užfiksuoti. Galiu pasiremti Norberto Vėliaus aiš- sugriuvusią daržinę? Eina ne dėl daržinės, o to- kinimu, kas yra etnokultūra. Anot jo, tai į save, į dėl, kad mato, jog ten vyko žmonių gyvenimas. mūsų protėvius, į mūsų gyvenamąjį žemės lopi- Mato šeimynos išmintus takus... Prie Grūdos, nėlį sutelkta sistema, tad etninių vertybių saugo- tarp Kašėtų ir Puvočių, yra toks apleistas Blin- tojams būtina nuolatos įsiklausyti, įsižiūrėti į tai, dinės viensėdis. Atrodo, kad ten nieko nebėra, ką ir kaip daro tėvai, seneliai. Miestuose sparčiai bet pasivaikščiok ir atrasi įspūdingus pamatus, o įsigalinti kosmopolitinė kultūra atrodo savaip pa- netoli upės tavo žingsnius sustabdys nujautimas, krikusi, nesibodinti puikuotis, visaip draikytis. kad ten galėjo būti linmarka... Šeimininkas au- Etninei kultūrai tai nebūdinga – kaimuose dar gino linus ar kanapes, kurias reikėdavo mirkyti. gyvi papročiai ir tradicijos su savomis taisyk- Kadangi kaimo arti nebuvo, pats viską turėjo pa- lėmis. Pabūk kokioje tradicinėje kaimo šventėje, sidaryti. Pabandai atkurti buvusį vaizdą ir dar ir visa tai patirsi. nufotografuoti jo likučius. Mes su Algimantu jau Bet gilusis paveldo sluoksnis nuolatos susiduria su dvidešimt penkerius metus dirbame kartu, tad dabarties realijomis. mūsų darbas vis tiek yra bendras. Prisimenu, kaip su tuometiniu parko vadovu Imantu Lazdiniu Viskas susiję. Kultūros naujovės susijungia su ėjome pas Algimantą kviesti dirbti sykiu – jau- senuoju natūriniu ūkiu, kuriame visa, kas yra čiau, kad nesunkiai jį prikalbinsime. Taip ir buvo. tavo, gali matyti nuo savo trobos slenksčio... Manau, kad brandžiausias mano, kaip gamtinin- Dzūkai mažai teturi ariamos žemės, jie, ypač ko, gyvenimo etapas buvo ir yra darbas Dzūkijos

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 24 nacionaliniame parke (šiuo metu jame savano- iki pat Krikštonių. Pasilengvindami gyvenimą riauju). Dėl to juk į Dzūkiją ir atvažiavau – kaip kartais važiuodavome mašina... kažkada atvyko ir gamtininkai Eugenijus Drobe- lis, Mindaugas Lapelė. Neįsivaizduoju Jūsų gamtoje sėdinčio mašinoje... Mažai joje ir sėdėdavome, dažniau stumdavome, O kaip žemaitis, dirbdamas gamtosaugos srityje, jau- nes parke tada buvo tik viena volga, kuri nuolat čiasi tarp dzūkų? gesdavo... Jei būtume važinėję pavieniui, nebūtu- Galiu pradėti iš kitos pusės – kai nuvažiavau į Pla- me nė pastūmę. Tada buvome arčiau žemės, ar- telius, buvęs Žemaitijos nacionalinio parko direk- čiau žmonių. torius Vidmantas Bezaras sakė esąs įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau atsidursiu šioje srityje. Sakė, Maždaug tada, 1992-aisiais, ėmėte leisti unikalų par- ko tu lauki, eik dirbti pas mus, yra dar neįrengtas ko leidinį „Šalcinis“. gyventi mūriukas. Bet tada jo dar nepaklausiaũ... Puikiai atsimenu, kaip rengėme pirmuosius jo Vis dėlto tenka pripažinti, kad daugiau gražių ir numerius. Išleidę tuojau pat nuveždavome juos į gerų dalykų išliko ne Žemaitijoje, o Dzūkijoje. kaimus bobutėms, kurios mums buvo pasakoju- Čia galima sutikti pagal tradicijas tebegyvenančių sios tai, ką skelbėme. Vėliau ir jos, ir jų kaimy- žmonių, išvysti senovę užkonservavusį viensėdį, nai, ir kitų kaimų žmonės, mus susitikę, sakyda- Dzūkijoje matai išlikusį senovinį kraštovaizdį. vo, kad „Šalcinį“ perskaito nuo pirmos raidės iki Čepkelių aukštapelkė kelis šimtus metų buvo de- paskutinės. Štai koks buvo stimulas! Tuos žmo- vynių tūkstančių hektarų didumo, taip ir išliko. nes, kurių žodžius užrašydavome, ir vėliau steng- Tik gaisrai ar žmonės su kirviais kiek patvarkė, davomės aplankyti, buvo abipusis ryšys. O vėliau bet čia nuolat vyksta natūralūs gamtiniai proce- parke pradėti leisti reklaminiai leidiniai ir kiti sai, nėra žmonių invazijos... Čepkeliai yra tikra „viliokai“, užsukta infrastruktūra, kad svečiai, senovinės gamtos gūžta. Ir žvėrys žino, kad ten ypač iš užsienio, Nacionalinio parko lankstinukus gali pasislėpti. Žuvinto draustinio padėtis žymiai matytų iš tolo. Toks dabar parodomasis metas... blogesnė, nes jį supa suvalkiečių dirbami laukai. Todėl Žuvinto biosferos rezervate vyksta dideli Praeitais metais išleidote šimtąjį „Šalcinio“ numerį, o atkuriamieji darbai. dabar rankose laikau jau 108-ąjį... Įstrigo Jūsų mintys apie prasmingą, kasdien gamtinin­ „Šalcinio“ bendradarbiai ir bendraminčiai kartais ko ir ekologo minamą ratą ar taką: juk parke Jums susėdę pasikalbam, kad tai – daug, nes visi dirba- seniau tekdavo dviračiu ar pėsčiomis įveikti ir kone me kaip visuomenininkai ar savanoriai, turime ir šešiasdešimties kilometrų maršrutą... kitus darbus, už kuriuos mokama. Esu gavęs laiš- ką iš tuometinio Lietuvių literatūros ir tautosakos Dabar esu linkęs į trumpesnes keliones. Net į instituto bibliotekos vedėjo Prano Vasiliausko, gana netolimus Lenkijos Vygrius su unikaliais kuriame buvo tiesiai parašyta: aukštaičiai turi lai- ežerais ir vaizdais nesu nuvažiavęs, nors mūsų kraštį „Ladakalnis“, o kuo dzūkai blogesni? Pir- parkai draugauja. Pasiteisinimas paprastas – jei mąjį numerį bandėme sudaryti kartu su fotografu būsiu ten, nebūsiu prie Krūčiaus... Nes savo vien- Juliumi Vaicekausku iš Perlojos. Jis atvažiavo pas sėdyje kai ką esu sukūręs, užauginęs, ir nesinori mane į Marcinkonis, porą dienų pasivažinėjome viso to atiduoti šernams ar kokiems Sosnovskio po aplinkinius kaimus ir taip sulipdėme leidinio barščiams. Negaliu palikti be priežiūros. Pats įsi- pirmavaizdį. Vėliau į pagalbą atėjo Algimantas taisiau tą rūpestį, o be to, tolimos išvykos nebe- Černiauskas, ir supratome, kad laikraštį gali- domina. Dar prieš dvidešimt metų su bendradar- me išleisti savo jėgomis. Ir iškart pajutome ato- biais žavėjomės kaimais prie Skroblaus, Grūdos, veiksmį – žmonėms reikėjo pasikalbėti, pamaty- Merkio – Kapiniškėmis, Margionimis, Darželiais ti išspausdintus savo pasakojimus ir nuotraukas. ir kitais – visa tai išlieka brangu, tačiau kaimai Būdavo, nueini pas vieno ar kito kaimo žmones keičiasi. O mažo žemės plotelio pokyčius galiu ir, dar nespėjęs pasisveikinti, pagiri šeimininkės kontroliuoti rankomis, dalgiu ir kitais įrankiais. prižiūrimą darželį, o jai nieko daugiau ir nereikė- Seniau mūsų – gamtininkų, ekologų, tyrinė- davo... Vėliau jau rengėm gražiausios parko sody- tojų – darbas nebuvo griežtai reglamentuotas. O bos, darželio konkursus, po kaimus važinėjo rim- prižiūrima parko teritorija tęsėsi apie penkiasde- ta komisija, atsirado daugiau skubos, o anksčiau šimt penkis kilometrus nuo Peklos, įtekančios į tik paprasčiausiai, būdavo, aplankai senolius ir su Lynupį prie Lynežerio, iki Pakrykštės arba beveik jais pasikalbi...

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 25

Paskutinieji mažosios Rudnelės kaimo gyventojai sulaukė pirmųjų „Šalcinio“ numerių. 1992 m.

Manau, kad „Šalcinio“ leidyba ir Jūsų pomėgis pa- Matydavosi, kad jie buvo sudurstyti, nes laikraš- sikalbėti su kaimų ir miestelių žmonėmis – miškų ži- čiui reikėdavo koncentruotų ir esmingų minčių... novais, amatininkais, žemdirbiais, gerais pasakotojais Žmonės apie daug ką pasakoja, vėliau galima at- ir dainininkais, gražiai susiejo Jūsų etnografinės, kra- sirinkti... štotyrinės bei gamtosauginės veiklos gijas. Domėtis Kildavo klausimų, kaip teisingai užrašyti gamta be žmonių juk būtų nedovanotina arogancija. dzūkišką tarmę, – ne specialistui tai labai su- Iš to ir Jūsų knygos radosi? dėtinga. Šifruoji ir nežinai, kaip užrašyti, įraše Be abejo, gamta be žmonių, be kultūrinio krašto- garsas girdisi tai vienoks, tai kitoks, be to, žmo- vaizdžio būtų visai kitokia. Gal mano interesus gus ir pasako čia vienaip, čia kitaip, o nesinori lėmė apskritai kompleksinis požiūris į supančią paskelbti su klaidomis... Kalbininkai reikalauja aplinką. Manydavau, kad kai žmogus pasako- laikytis tarmės, bet „Šalcinis“ šiuo požiūriu ne be ja, nereikia jo stabdyti, reikia leisti išsipasakoti. nuodėmių – nors ir labai stengiamės... Beje, tiks- O kai vėliau perklausai diktofono įrašą, pamatai, liausiai tarminius pasakojimus, kurie jau laikytini apie kokius svarbius ir neretai ypatingus dalykus dzūkiška tautosaka, mūsų ,,Šalcinyje“ perteikia jis kalbėjo. Be abejo, teko išklausyti ir pasakoji- DNP drevinės bitininkystės atgaivintojas Romas mus apie skaudžius partizaninio karo išgyveni- Norkūnas iš Musteikos. Tiesą sakant, kai pradedi mus. Tai daugeliui skausminga patirtis, kurios kalbotyriškiau į vieną ar kitą tarmę gilintis, gali ir užmiršti jie nė už ką negalėjo. be galvos likti... Kiek mūsų tarmėse įsišaknijusių slavizmų, germanizmų! Beje, kartą N. Vėliui, ku- Kaip žmones klausinėdavote? Ar tikslingai pasirink- ris buvo mano tarmės žemaitis, uždaviau esminį davote temą, ar pasiduodavote pokalbio tėkmei? klausimą: kuo dzūkas skiriasi nuo žemaičio? Į to- Apie tai esame kalbėję ir su tautosakininke kius žemiškus klausimus jis atsakinėjo paprastai Bronislava Kerbelyte. Ji sakė, kad mano įrašyti ir aiškiai, pavyzdžiui, kad supykusi dzūkė moteris pasakojimai įdomūs ir turintys vertę, bet ir klau- niekada savo vyrui nežiebs atgal, o žemaitė – bū- sė, kodėl aš iš dviejų pasakojimų padarau vieną... tinai, jei tik bus rimtas reikalas...

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 26

Daugybės Jūsų kalbintų dzūkų pasakojimai paskelbti iš už puskilometrio. Vėliau pamačiau tris dangu- „Šalcinyje“ ir knygose, bet tikriausiai liko ir neskelb- je sklandančius ereliukus. Kai visa tai aprašiau, tų, ir neiššifruotų... O kas iš jų paliko ryškiausius leidyklos redaktorė Danutė Venslovaitė iš karto įspaudus Jūsų sąmonėje ir širdyje? pasiūlė dėti šį tekstą į spaudai jau ruošiamą kny- gelę, Vėliau ta atradimo laime pasidalinau su ži- Tarp tokių – Malvina Česnulienė iš Mančiagi- nomu gamtininku, ornitologu dr. Broniumi Šab- rės, ją ir aš, ir Vladas Braziūnas, ir kiti „atrado“. levičiumi. Nuo Rytų Aukštaitijos miestelio X iki Kaip N. Vėlius sakė, jei užeini šaltinį, būtinai iš lizdo reikėjo eiti devynis kilometrus be ryškesnių jo atsigersi, ir nesvarbu, kad jau dešimt kartų ten orien­tyrų. Kartą jam parodžiau, o kitą kartą pats buvai. Įspūdį yra padarę ne tik pasakoriai, bet ir surado. Broniaus Šablevičiaus publikacija „Litera- gyvenimo darbais iškilūs žmonės. Pavyzdžiui, tūroje ir mene“ tada buvo pavadinta ,,Erelio diena Margionių šviesuolis, klojimo teatro įkūrėjas lizde H“... Nuoseklus praktinis stebėjimas vėliau, Juozas Gaidys. Mačiau jį dar senuosiuose Mar- kai jį aprašai, virsta kiek kitokiu pavidalu. Dabar cinkonių kultūros namuose – jau senas žmogus, aiškiai skiriu dvi rašančiųjų grupes: vieni rašan­ su išblizgintais auliniais geros odos batais, užko- tieji turi vaizduotę, o kiti neturi. Skaitytojams gal pė laiptais ir pasakė: „Mums nesutrukdė vaidinti įdomesnis tas rašytojas, kuris turi vaizduotę, o aš nei vokiečiai, nei lenkai, nei rusai, mes ir dabar jos neturiu, man jos, galbūt, ir nereikia. Nesu ir vaidinam!“ Pats pjeses rašė, pats režisavo, pats ir vaidino. Vis sakydavo, mokydavo: ne taip įėjai, Rašytojų sąjungos narys, net nežinau, ar būtina ne taip pažiūrėjai, ne taip pakalbėjai, – iš naujo į ją prašytis. Rašydamas apie gamtą noriu žmo- viską, iš naujo! Svarbiausia jo nuostata buvo ta, nėms atskleisti svarbias vertybes: paaiškinti, ko- kad kiekvienas, atėjęs į jo teatrą, gali vaidinti. O dėl reikia saugoti retus lizdus, kodėl svarbu, kad Vaclovas Balevičius iš Margionių! Dieve mano, erelis žuvininkas kitąmet grįžtų į tą patį lizdą. tai buvo mokytojas rezistentas: jo pirkioje kabo- Jei grįžo, vadinasi, jam dar nepakenkėme. Nors jo šventieji paveikslai, o kai iš Varėnos švietimo traktoriai ūžė už penkiolikos kilometrų, žmo- skyriaus atvažiavę ideologai gėdindavo, kad mo- nės arčiau nebuvo priėję – kelius užstojo raistas. kytojui taip nedera, jis atsakydavo, kad motina Knyga „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ su unikalio- prieš tuos paveikslus melsdavosi ir jis jų nenu- mis brolių Černiauskų nuotraukomis – kraštoty- kabins. Anuometinė valdžia jį persekiojo, kilo- rinio, etnografinio pobūdžio, joje yra ciklas apie jo iš mokyklos į mokyklą. Jis paliko, rodos, ke- vietinių dzūkų amatus ir verslus: duonos kepi- turiasdešimt tomų vertingų užrašų, kuriuos sūnus mą, žvejojimą, bitininkavimą, – ta senovė tebė- Kęstutis įrišo. Leisdamas „Šalcinį“ gaudavau jais ra gyva. O knygoje „Gamtmeldžio sodas“, kurią pasinaudoti. Tada gyvenau Darželiuose, iš ten 2013 m. išleido Rašytojų sąjungos leidykla, yra ir iki Margionių buvo penki kilometrai. Mokytojo publicistikos, ir nemažai mikronovelių, paremtų pirkioje stovėjo užrakinamas kuparas su tais už- pirminiais įspūdžiais, kai žiemą vasarą žiūriu į rašais. Kai perskaitytą tomą grąžindavau, pasi- Nemuną prie Liškiavos. Tuo ir skiriasi Dzūkijos imdavau kitą. Jų ištraukas skelbėme ir Aldonos ateiviai... Žemaitytės leistame „Dienovidyje“. Viena iš jo Vietiniai juos vadina užeiviais... dukrų šiuos užrašus jau yra perrašiusi kompiute- riu, bet iki šiol nepavyko gauti pinigų išleidimui. Yra užeivių, bet yra ir tie, kurie kaimuose iš- būna per žiemą. Beje, Margionių bendruome- Išleidote daugybę ir storų, ir plonesnių knygų, ir nė neseniai nusprendė, kad nepriims nė vieno, vienas pats, ir su bendrakeleiviais, dažniausiai su Al- kuris nusipirks namą, bet kaime negyvens per gimantu ir Mindaugu Černiauskais, su Nijole Mar- žiemą. Sako, kad jiems nereikia vasarotojų. O cinkevičiene, kilusia iš Puvočių. Kokie Jūsų rašymo mano atvejis buvo laimingas todėl, kad šeima pa- įpročiai, apie ką, kaip ir kodėl rašote? sitikėjo manimi – sutiko, kad vienas gyvenčiau Pirmąją beletrizuotą knygelę „Raistelio šviesa“ kaime. Dar kai sovietmečiu gyvenau Vilniuje, išleido „Vaga“ jau gana seniai – 1985 m. Treč- išvažiuodavau kelioms dienoms, pavyzdžiui, į dalį to leidinio sudarė skyrius „Atradimo laimė“, Buivydžius prie Neries, ir žvejodavau baltarusiš- kuriame rašiau apie erelio žuvininko lizdo sura- koje jos pakrantėje, kur nebegaliojo vilnietiškos dimą, tuo metu – ketvirtojo lizdo Lietuvoje. Tai žūklės taisyklės. Ir atsimenu, kaip vienam žve- buvo paslaptis, ir dabar nesakysiu, kur jis yra. jui įrodžiau savo lojalumą šeimai – juk parvežu Stebėdavau jį pasislėpęs iš raisto pakraščio keturias lydekas ir kuprinę obuolių, baltarusiškų arba iš ne per tolimos eglės viršūnės, maždaug grafštainų. Buvau ten radęs ir nuostabų Senasalį,

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 27

H. Gudavičius, Eugenijus Drobelis ir Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Eimutis Gudelevičius. Musteikos km., 2008 m. Brolių Černiauskų nuotraukos. ir kitas ypatingas vietas – kaipgi tuo nepasidalin- Šiliniai dzūkai daugiausiai susitelkę apie Marcin­ ti su kitais, neparašyti?! Pernakvoti galėdavau ir konis, o Merkinė, kur dabar kalbamės, yra pa- apleistoje daržinėje ant šieno, be to, būnant savo minėtų grupių susitikimo vieta. Į rytus nuo Mer- stichijoje tiek to miego ir tereikėdavo. Atsimenu, kinės gyvena šiliniai, prie Nemuno – panemu- išvažiuodavau ketvirtą valandą ryto ir per miestą niečiai, o kaimuose link Subartonių yra įsikūrę sėlindavau kaip vagis, kad tik kas nesutrukdytų gruntiniai dzūkai. Jie labai skiriasi – pirmiausia slaptõs kelionės, nes pabūti gamtoje dvi dienas turtingumu. Kai, tarkim, šilų dzūkai iš Musteikos buvo didžiulė laimė. važiuodavo į Merkinės turgų nusipirkti grūdų, tai sakydavo, kad tuoj atvažiuos tokie keisti (grun- Kai kurios Jūsų knygos, regis, atsirado iš nuolat rašo- tiniai) dzūkai iš Lazdijų krašto su dviem arkliais mų dienoraščių? traukiamais vežimais. Negalėdavo atsistebėti, kaip galima važiuoti su dviem į vežimą įkinkytais Rašant dienoraštine forma iškyla kartojimosi pa- arkliais. Bet, sakydavo, kai tik tie klumpiniai pa- vojus – juk tai dokumentika. Šiaip tai yra lengvas mato, kad mes, vyžoti šiliniai, jau atvykę, tai su- žanras – ką dabar matau, tą dainuoju, na, kartais sišnibždėdavo pakelti grūdų kainas... O Antanas dvi dienas sujungiu į vieną. Po „Laiškų iš kaimo“ Averka tikino, kad mes, šiliniai, jiems daugiau (Vilnius: Bernardinai.lt, 2014) neseniai išleidau užmokėdavome, nes pinigų turėdavome iš uogų, tarsi tų laiškų tęsinį „Klaidžioja kažkas prie Krū- grybų, žvėrių kailių. Tegu kelia tas kainas, bet čiaus. Laiškai iš kaimo“ (Vilnius: Aštuntoji diena, jie vis tiek liks klumpiniai... Sakė, prisikrauna- 2018). Manau, kad leisime ir trečiąją tos serijos me javo, o sulos ir žvėrienos juk visada turėsime. knygą... Kiek galėdamas vengiu kartojimosi, nes Tiesa, javo reikėdavo, nes jų tarp šilų neužsiau- jie pateisinami tik gilios senatvės sulaukusių žmo- ginsi, tik kažkiek bulvių gali pribedžioti tarpu- nių memuaruose... miškėse. Pagal pasaulėjautą šiliniai dzūkai arčiau saulės, miško. Kodėl jų kryžiai aukšti? Todėl, kad Kuo, Jūsų manymu, skiriasi šilinių, gruntinių ir pane- jų pušys aukštos. O turtingesni gruntiniai dzū- munių dzūkų gyvenimo būdas? kai labiau pasitiki savo sodybomis, žeme, o ne

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 28 miškais. Panemunių dzūkai seniau buvo žvejai, rūšis iš Baltarusijos raudonosios knygos. Kai ku- sielininkai, vertęsi tuo pelningu ir labai savitu rios anksčiau įveistos vaistažolės labai plinta, užsiėmimu, tik dabar jų palikuonys yra stipriai dalgiu galima šienauti raudonėlius, šalavijus, pe- nutolę nuo protėvių gyvensenos. Česlovas Kuda- letrūnus. Metams bėgant stebiu įdomų reiškinį: ba ir kiti autoriai apie juos yra įsimenamai parašę. jeigu atspėjai, ko augalui reikia, jis plinta jau ir Buvome ir mes apie panemunių žvejus bei sieli- be tavo globos. Tiesa, yra augalų, kurie geriausiai ninkus parengę leidinį „Nuo Žiogelių iki Krikš- jaučiasi prie takų. Kaip miškui būtinai reikalinga tonių“, tik negavome finansavimo, tad medžiaga maža miškapievė, taip pievoje turi būti takas. Prie tebeguli... Savimone jie, vis dėlto, arčiau grun- tako – ir skruzdė, ir vabalas, jiems čia geriau... tinių, nei šilinių, nes kai kur palei Nemuną žemės Iš pačių rečiausių – laipiojančios gebenės (Lie- yra gana derlingos. Tarkim, Žeimių kaimas tarsi tuvos raudonosios knygos rūšis), įkopusios į juo- prie Nemuno, bet savo gyvensena žeimiškiai la- dalksnius iki dvylikos metrų. Įdomu, kad jos gali bai nutolę nuo upės. Kai kurie iš jų sako, kad tik būti auginamos ir kaip kambarinės gėlės. Auginu keletą kartų per vasarą, atitrūkę nuo žemės darbų, vienuolikos rūšių laukinių česnakų, visi jie valgo- pažvejoja. Kadangi jų žemės geros, tai ir elgiasi mi, dekoratyvūs ir globotini. O didžiausia bran- kaip gruntiniai. Pagrindinis požymis yra toks – genybė sode prie Krūčiaus, žinoma, yra lietuvi- ar žmogus, statydamasis pirkią, ją langais atgrę- nė naktižiedė. Tai vienintelė rūšis mūsų krašte, žia į Nemuną, ar ne? Ar jam labiau rūpi laukai ir kurios lotyniškas vardas – Silene lithuanica – taip dirvos, ar upė? Tiktai Kranciuko sodybos langai aiškiai išreiškia Lietuvą. Išleistõs 50 litų monetos Žeimiuose žvelgia į Nemuną. reverse buvo Silene lithuanica vaizdas. Savo užra- Pasakojo, kad Žemojoje Panemunėje dzū- šuose tą ypatingai mano puoselėjamą dviejų hek- kams panemuniečiams į venterius priėjo daugybė tarų plotą vadinu sodu prie Krūčiaus, o Daina- žuvies, tai moteriškė ant pečių į Merkinę atnešė vos krašto turistiniuose žemėlapiuose jis pažy- žydams parduoti du pilniausius krepšius, o už tai mėtas kaip Dzūkijos nacionalinio parko retųjų ir pirko karvės galvą. Atrodytų, prasti mainai. Aiš- vaistinių augalų kolekcija. Žinoma, labiausiai rūpi ku, kažkiek pinigų jai liko, tad paklausiau, kodėl Pietų Lietuvos retosios rūšys, jų įkurdinimas bū- taip pigiai pardavusi. Palaukit, sakė ji, mūsų kros- tent čia, prie Krūčiaus upelio. nis didelė, prišutini kopūstų, įdedi tą karvės gal- vą, ir visa vienuolikos žmonių šeimyna pavalgo. SAMOGITIAN FROM THE KALNIŠKIAI O iš žuvų kas? Tegu žydai jas valgo. DZŪKIJA AUŠRINĖS HOMESTEAD BY Koks yra Jūsų gyvenimas Aušrinės vienkiemyje ir prie KRŪČIAUS RIVER Krūčiaus upelio? Kokius retuosius ir vaistinius auga- Conversation with Henrikas Gudavičius, laureate of the Jo- lus auginate ir puoselėjate? nas Basanavičius National Prize, writer, journalist, naturalist, employee at Dzūkija National Park. Hailing from Žemaitija Pirmiausia tokią dabartinę mano veiklą diktuoja (Kelmė d.), he studied to become an agronomist. H. Gudavi- tos vietovės unikalumas. Tokiõs ilgai su draugais čius travelled a lot, worked at forest farms, geological expedi- ieškojome. Ir Stangės aukštupyje, už ežerėlių, prie tions, as a journalist at the Soviet daily newspaper “Komjauni- Merkinės, buvome kažką panašaus radę – buvo ir mo tiesa”, where he was responsible for the rubrics “Mano gim- sodybos liekanų, ir miškų, ir pievų, – sakytum, tinės klevai” and “Gamta ir aš”. However, he found his true calling in 1992 when he began working at the newly estab- tinkama vieta. Kai šiek tiek ten keliese pabuvo- lished Dzūkija National Park as a naturalist-ecologist. Here, me, viskas lyg ir atrodė neblogai, bet ėmiau kažką together with his colleagues, he began to issue the periodical įtarti – ogi Vilniaus plentas ūžė! Draugai nieko publication “Šalcinis” (in more than 100 volumes), where aut- negirdėjo, bet aš pajutau ir išgirdau. O prie Krū- hentic stories from local people were published, about their čiaus niekas neūžia. Kokia prie to upelio gamtinė work, crafts, businesses, customs, and holidays. In preparing this publication, he found and recorded many talented people, mozaika, koks reljefas, kokios erozinės raguvos su described famous individuals of this region. Having settled šaltiniais, juodalksnynai, pušynai! Mažoje terito- in the Aušrinė homestead not far from Liškiava, he founded rijoje viskas, kas mane domina, yra susitelkę! Bi- an orchard where rare and medicinal plants flourished. His jojau už aštuonių kilometrų esančių Druskinin­ entire life he wrote publicist articles, short prose and essays. kų įtakos, bet pasijaučia tik to miesto pašvaistė, In 1958, he published the book “Raistelio šviesa”, and over the kai nėra Mėnulio. Ką retesnio auginu? Sunku ir last decade other books appeared: “Gamtmeldžio sodai” (2013), collections of stories from Dzūkija “Niekam nerūpėjo išvažiuo- išvardinti. Kuriasi nedidelis arboretumas, senųjų ti” (2015), collection of diary essays “Laiškai iš kaimo” (2014) obelų veislių kolekcija, vaistinių rūšių ekspozicija. and “Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus” (2018). The books are il- Turiu ir auksinę šaknį iš Altajaus, ir kai kurias lustrated with photographs by the Brothers Černiauskas.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 29 ĮKURTI IR SUTVERTI SOCIALINIO LYGMENS KOSMOGONIJA

Dainius RAZAUSKAS

Kai kurie mūsų iškilūs kalbininkai veiksmažodžio (su)tvérti kosmogoninę reikšmę laikė esant svetima, per- imta iš slavų, todėl neteiktina. Anksčiau jau buvo mėginta ją apginti ir pagrįsti reikšme ‘daryti tirštą, tvirtą’, pasitelkiant tam baltų ir lyginamąją daugelio kitų tradicijų medžiagą. Dabar parodoma, kad ir pati buitiš- kiausia ir bene todėl „teiktiniausia“ šio veiksmažodžio reikšmė ‘tverti tvorą’ tradicijoje nesunkiai įgauna kosmogoninių sąsajų, todėl gali būti laikoma kosmogoninės reikšmės šaltiniu bei pagrindu. Tam pasitelkiami daugelio tradicijų, tarp jų baltų, duomenys apie pilių, piliakalnių, šventyklų kosmologinę simboliką. Reikšminiai žodžiai: pasaulio sutvėrimas, mitinė kosmogonija, pilis, piliakalnis, šventykla.

1. ĮŽANGA tą, tvirtą’4. Dabar pamėginsime parodyti, kad ir reikšmė ‘(pa)daryti, (pa)statyti tvorą’, iš pažiūros Dalis mūsų iškiliausių kalbininkų veiksmažodžio tokia buitiška, savaime gali virsti kosmogonine, tvérti kosmogoninę reikšmę laikė esant svetima ypač kai turimas omenyje ne fizinis, o socialinis, (perimta iš slavų) ir todėl neteiktina, taip, supranta- socialinio lygmens pasaulis. ma, atmesdami ir visus šios reikšmės vedinius. Taip manė Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, Aldonas Pupkis, ne taip griežtai – lyg ir Kazys Linkevičius1. 2. Į(SI)KŪRIMAS – PASAULĖKŪRA Pavyzdžiui, J. Jablonskis, kritikuodamas S. Tautvilos tikybos vadovėlį, rašė: „Autorius visur Kaip žinoma, Mirčios Eliadės žodžiais tariant, kalba apie žmogaus sutvėrimą, apie pasaulio su- „kosmogonija yra visokios kūrybos, visokios da- tvėrimą, apie Sutvėrėją <…>. Gal būt, geriau tiktų rybos modelis“5. O viena iš kūrimo atmainų yra sakyti dabar vadovėlyje, kad Dievas yra leidęs (pa- įsikūrimas naujoje vietoje, naujo šeimos židinio, daręs) žmogų, įkūręs pasaulį, kalbėti su vaikais apie aukuro įkūrimas, šventyklos, gyvenamojo būsto, pasaulio Įkūrėją.“2 Šių atsargių, nuosaikių patarimų sodybos, pilies, miesto statyba. Savo ruožtu: „Pa- mes iki šiol beatodairiškai klusniai laikomės. saulio sukūrimas – tai bet kokios statybos provaiz- Pačia patikimiausia, tikrai neabejotina ir dis. Kiekvienas naujas miestas, kiekvienas naujas teiktina (su)tvérti reikšmė paprastai nurodoma statomas namas gyvai imituoja ir iš esmės pakar- ‘(pa)daryti, (pa)statyti tvorą’. toja pasaulio sukūrimą“, taigi „naujo miesto įkū- Kita vertus, veiksmažodžio tvérti kosmo- rimas kartoja pasaulio sukūrimą“6. Karlas Kerenjis goninės ir netgi apskritai kreatyvinės reikšmės mus irgi patikina: „Miestai, gyvos mitologijos lai- teisėtumu neabejojo Juozas Balčikonis, Pranas kais statyti taip, kad būtų lyg kosmoso atvaizdai, Skardžius, Ernstas Frenkelis, Vytautas Mažiulis. yra įkurti pagal tas pačias kosmogonines mitologe- Pastarasis šią reikšmę nustatė esant pirminę netgi mas, kurios grindžia pasaulį“, tad „jie yra pagrįsti baltų ir baltų-slavų prokalbės lygmeniu, tuo pri- tuo pačiu dieviškuoju pagrindu kaip ir pasaulis.“7 pažindamas jos istorinį pagrįstumą3. Ir Viačeslavo Ivanovo pritarimu, „miestas buvo Taigi kalbininkų nuostata šiuo klausimu suvokiamas kaip visatos erdvės modelis. O jo san- anaiptol nėra vieningai neigiama, vis dėlto veiks- dara atspindi viso pasaulio struktūrą“8. mažodžio tvérti kosmogoninė reikšmė iš bendri- Vienas iš ryškiausių pavyzdžių Vakaruose – nės kalbos buvo išguita. Romos miesto įkūrimas. Pasak M. Eliadės, „Ro- Jau nesyk mėginta atkreipti dėmesį į tai, kad mulas iškasė gilią duobę (fossa), pripildė ją vai- veiksmažodžio tvérti kosmogoninės reikšmės šal- sių, vėl užvertė žeme ir, pastatęs virš jos aukurą tinis bei pagrindas gali būti jo reikšmė ‘daryti tirš- (ara), aplinkui plūgu išvertė apskritą vagą (desig-

4 Razauskas 2000: 8–13; 2019. 1 BūgaR II: 131–132; JablonskisR IV: 222, 223, 226; JablonskisRR II: 229, 230, 233; KPP: 320; 5 Eliade 1997, 57, plg. 58; taip pat Eliade 1996: 80; Eliade Linkevičius 1993: 26–27. 1974: 410–411; Eliade 1968: 152 ir kt. 2 JablonskisR II: 238. 6 Eliade 1974: 379 ir 374. 3 BalčikonisR I: 149; SkardžiusRR I: 464; FrLEW: 1152; 7 Kerényi 1973: 10. MžPKEŽ: 441–442. 8 Иванов 1986: 9.

moksliniai tyrimai 30 nat moenia sulco Ovidijus, Fasti IV, 821–825). Ši kaip mikrokosminis Pasaulėkūros akto atkartoji- vaga buvo pavadinta mundus, taigi, kaip pažymi mas“15. Kitaip tariant, „vediškojo aukuro staty- Plutarchas, ‘šią vagą jie pavadino pasauliu, lyg ji mas kartojo pasaulio sukūrimą, ir pats aukuras būtų buvusi pati visata’.“9 Kitaip tariant, „romė- atstojo mikrokosmą, imago mundi“16. Vedų tra- nų mundus buvo apskritas griovys, padalintas į dicijoje aukuras tiesiog simbolizavo žemę, visą keturias dalis; kartu jis buvo ir kosmoso atvaiz- žemę17. Kaip, beje, ir Kazio Bradūno eilėraštyje das, ir gyvenamosios žmogaus vietos pavyzdinis „Kaitra“: Ko nutilote? Ko klausote? Kam smilksta modelis. <…> Mundus aiškiai buvo tapatinamas / Žemė tartum aukuras gražus?18 Taip pat Jurgio su omphalos, su žemės bamba: miestas (urbs) sto- Baltrušaičio „Viršūnėse“ (vertė Linas Broga): vėjo orbis terrarum [visos žemės, pasaulio] vidury. Kur aukuru liepsnoja žemės plotis / Po žydrumos Buvo įrodyta, kad panašiomis idėjomis paaiškina- žvaigždėtuoju skliautu19. ma germanų kaimų ir miestų struktūra. Pačiuose Turėkime omenyje, jog kùrti reiškia tiek įvairiausiuose kultūriniuose kontekstuose randa- ‘daryti, kad kūrentųsi, degti’, tiek ‘daryti, kad kas me vis tą pačią kosmologinę schemą ir tą patį ri- atsirastų, taptų’, tiek ir ‘statyti, rengti’ (Ei kūriau, tualinį scenarijų: įsikūrimas kokioje nors terito- kūriau margą dvarelį ant aštuonių kampelių Viliaus rijoje prilygsta pasaulėkūrai.“10 Kalvaičio „Prūsijos lietuvių dainos“; Paskui pradėjo „Kiekvienas naujas miestas reiškia naujo kurtis daugiau namų Alvitas, Vilkavišio r.; Pradės pasaulio pradžią“, antai „Indijoje tiek miestas, kurtis miestelis Antanas Vienuolis), ir ‘apsigyventi’ tiek šventykla statoma kaip visatos atvaizdas. Įkū- (Aš kuriuos į trobą, t. y. kraustaus į naują gyvatą… rimo ritualai reiškia kosmogonijos pakartojimą.“11 Antano Juškos žodynas); juolab į-kùrti – tiek ‘įdeg- Šventykla, kaip gyvenvietės, miesto branduolys, ti, įkūrenti’, tiek ir ‘pastatyti, įrengti’ (Per trumpą juolab telkia savyje šią kosmogonijos prasmę. Tat- laiką troba buvo įkurta Simonas Daukantas), ir ‘ap- jana Civjan šiuo klausimu pasisako visai griežtai: gyvendinti, įtaisyti’, sangrąžinis įsi-kurti – ‘apsi- „Ko gero, nedaug ką statant sutvėrimo aktas at- gyventi, įsitaisyti’20. S. Daukanto žodžiais, Lietuvo- kartojamas taip tiesiogiai ir paraidžiui kaip šven- je įkurtuvėmis, arba įkurėmis vadinos, kad į naujai tyklą, šitą sakralią makrokosmo repliką.“12 pastrūnytą trobesį pirmąjį kartą ugnį su didžia goda Pasak M. Eliadės, apskritai „neįmanoma įnešę asloj sukūrė; žodis įkurės paeina nuo žodžio įsikurti pasaulyje neprisiimant atsakomybės jį kurti21. Iš tikrųjų, dar dėl XIX a. II pusės–XX a. sukurti“, užtat „norint gyventi savame pasau- pradžios tradicinių įkurtuvių Vytis Čiubrinskas pa- lyje, neišvengiamai reikia jį sukurti“13. Todėl tikina: „Pirmosios ugnies įkūrimas naujoje krosny- „atminkime viena: kiekviena teritorija, užim- je bei pirmasis susėdimas už stalo naujame name – ta siekiant joje apsigyventi ar ją naudoti kaip tradiciškai neabejotinai buvo vienos pagrindinių gyvybinę erdvę, pirmiau iš chaoso paverčiama trobesio apgyvendinimo ciklo apeigų.“22 kosmosu“14. Tad „įsikūrimas naujoje, nežino- moje ir negyvenamoje šalyje tolygus kūrybos aktui“, ir „žemės užkariavimas būna tikras tik 3. PILIS, PILIAKALNIS IR ŠVENTYKLA atlikus (tiksliau, per) užvaldymo ritualą, ku- ris yra tik pirmapradžio Pasaulėkūros akto pa- Kaip šeimos įsikūrimas naujame name prasideda mėgdžiojimas. Vedų Indijoje žemė buvo teisėtai židinio įkūrimu, taip bendruomenės įsikūrimas užvaldoma tik pastačius aukurą dievui Agniui. naujoje gyvenvietėje prasideda aukuro įkūrimu ar ‘Sakoma, kad įsikurta, kai pastatomas aukuras, kokiu kitu atitinkamu šventu veiksmu, žyminčiu ir visi stačiusieji aukurą yra įsikūrę’, – skelbia pasaulėkūros pradžią. Pasaulis prasideda iš šventy- ‘Šatapatha Brahmana’ (VII.1.1.1–4). Bet auku- bės, tad vienokia ar kitokia šventybė – kiekvieno ro, skirto Agniui, pastatymas yra ne kas kita, žmonių pasaulio branduolys. Taip ir pirmykštį

15 Ten pat. 9 Eliade 1974: 373–374; žr. 1976: 22–23; 1996: 19; Kerényi 1973: 11–12; Hocart 1970: 230; Guénon 1995: 16 Eliade 1968: 52; čia nurodoma „Šatapatha brahmana“ 73; Топоров 1983: 123–124; Jacobi 1968: 269–273; I.9.2.29; VI.5.1; plg. Eliade 1974: 372. Burianas, Mouchova 1983: 101 ir kt. 17 Кёйпер 1986: 185 (išn. 21), žr. 158. 10 Eliade 1997: 33–34. 18 Bradūnas 1990: 15. 11 Eliade 1976: 22, 23, žr. ištisai 18–31, visą skyrių, 19 Baltrušaitis 2013: 258. pavadintą „Pasaulis, miestas, namas“. 20 LKŽ VI: 974–976. Dėl kùrti reikšmių tarpusavio santykio 12 Цивьян 1999: 124. su klausimo literatūra žr. Razauskas 2016: 278–280. 13 Eliade 1992: 120–121. 21 DkR I: 548. 14 Eliade 1996: 14, 15. 22 Čiubrinskas 1990: 37.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 31 miestą steigia šventybė – anaiptol ne kokie nors Šiaip ar taip, tokia pati padėtis ir Lietuvo- pasaulietiniai reikalai, ne karyba ir ne prekyba. je. Štai Pauliaus Galaunės tyrimų išvada: „Daug Todėl pirmykščio miesto užuomazga yra šventyk- architektūrinių mūsų bažnyčių ir varpinių formų la. Jau XX a. pradžioje tai yra pabrėžęs kultūrinės yra atkeliavusios iš svetur, iš Ukrainos, Lenkijos. antropologijos klasikas Arturas Morisas Hokartas: Ten, Ukrainoje ir Lenkijoje, kai kurios varpinių „Žmonės pirmiausia telkiasi apie ritualinį centrą, formos yra tiesiog perkeltos iš medinių gynimosi ne apie prekyvietę. Anglijos vakaruose sakoma pilių bokštų. Šiandieną ten tas dalykas yra laiko- ‘bažnyt-kaimis’ (church-town) – ne ‘prekyb-kai- mas tikru istorijos faktu, kurį vienodai ir rimtai mis’ (shop-town), nors bažnytkaimiai drauge buvo įrodinėja lenkų, ukrainiečių ir rusų meno isto- ir prekybos centrai. Nes bažnyčia yra pirminė. rikai. K. Moklovskis apie varpines, kaip gynimosi Ritualas apskritai yra daug senesnis už prekybą, bokštus, sako: ‘Dar iki XVIII amžiaus galo viena karalius – irgi“23. Pridurkime, kad ir Lietuvoje tokia medinė varpinė prie Zaporožo cerkvių tuo žmonės telkėsi apie bažnyt-kaimius, ne turga-kai- pat metu buvo ir gynimosi bokštu’. <…> Prof. mius, ir mugės miestelio aikštėje prie bažnyčios G. Pavluckis sako, kad Ukrainoje varpinės iš seno- rengiamos po pamaldų, ne atvirkščiai. vės, o ypač iš totorių užpuldinėjimo metų, be savo Užtat nuo seniausių laikų miestas ar pilis ir tiesioginio tikslo, dar turėjo ir kitą, būtent: buvo šventykla neretai buvo panašūs savo struktūra ir sargybos bokštai. <…> Todėl, mūsų nuomone, tiesiog tapatinami. Antai Senovės Šumere ir Babi- ir reikia Lietuvos varpinių architektūroje ieško- lone šventykla, kaip „dievo rūmai“, savo įtvirtini- ti medinių pilių elementų“28. Rimvydo Laužiko mais ir visa sandara prilygo karaliaus rūmams24. manymu, ir XVI–XVII a. Lietuvoje pasirodžiu- Algis Uždavinys apie Senovės Egiptą pažymi: sių „centrinio plano bažnyčių prototipas galėjo „Senovės egiptiečiams miestas buvo tapatus ant būti gynybinė architektūra. Pilių bokštai yra bene pirmapradės kalvos kauburio pastatytai šventyk- seniausi rotondiniai pastatai Lietuvoje“29. lai.“25 Pasak Patriko Atertono, ir graikų „klasiki- Tik ši sakralinės ir gynybinės architektū- nio periodo polis, arba miestas, buvo ne mažiau ros sąsaja Lietuvoje nėra vien atneštinė, vėly- religinis steiginys nei civilinis: ne mažiau ‘mies- va – baltų kraštams ji būdinga nuo seno, nuo tas-šventykla’ nei ‘miestas-valstybė’. Civiliniai neatmenamų laikų. Marija Gimbutienė pabrėžė, polio požymiai – politų, arba piliečių, teisė daly- kad nuo senų senovės „kai kurie įtvirtinti pilia- vauti valdyme, laikyti vienas kitą lygiais ir reika- kalniai buvo ne gyvenamosios vietos ar tvirtovės, lauti, kad polis būtų laisvas, t. y. pats nustatytų o šventovės“30. Drauge su Vytautu Daugudžiu savo gyvenimą ir įstatymus, – remiasi bendruo- „pažymėtina, kad kai kurie tyrinėtojai pagoniško- menę globojančio dievo išskirtine prigimtimi“, o sioms apeiginėms vietoms priskiria ir dalį Balta- tokio „dieviškojo bendruomenės globėjo deramas rusijoje, ypač pelkėse, esančių baltų gentims pri- garbinimas sudarė esminį visuomeninio gyveni- klausiusių piliakalnių, kurių beveik apskritose ir mo dėmenį, kuris ir apibrėžė miestą“, ir „ligi pat pylimais apsaugotose aikštelėse nerasta ryškesnių antikinio pasaulio pabaigos žmonių miestas išliko kultūrinio sluoksnio pėdsakų“, „be to, žinomas bendruomene tik dėl santykio su dievais“26. mūsų archeologas P[etras] Tarasenka kai kuriuose Šventyklos ir pilies pirmykštę tapatybę iki ankstesniuose savo darbuose dalį Lietuvos pilia- šiol tebemena lenkų žodis kościoł ‘bažnyčia’, čekų kalnių irgi laikė apeiginiais“31. Panašiai rytų baltų kostel ‘bažnyčia, šventykla’, abu kilę, tarpini- senienas tyrinėjusio rusų archeologo Valentino nkaujant sen. vok. aukšt. kástel ‘tvirtovė, pilis’, iš Sedovo patyrimu, „kai kurie įtvirtinti piliakalniai pirminio lotynų castellum ‘tvirtovė, pilis, supil- kartu buvo ir šventyklos. Tokia antai yra Tušem- ti įtvirtinimai’ (iš jo ir ang. castle); pagal Makso lios piliavietė Sožo aukštupyje“32. M. Gusakovas Fasmerio paaiškinimą, „todėl, kad viduramžiais net apgailestauja, kad „archeologine prasme mies- bažnyčios būdavo įtvirtinamos kaip pilys“27. Nors tas suprantamas kaip įtvirtinta piliavietė. Deja, į tikrosios priežastys, kaip galime numanyti, daug sakralinę pilies paskirtį archeologai iki šiol kreipė senesnės ir gilesnės. mažai dėmesio; šiaip jau vyrauja nuomonė, kad piliavietė – tai pirmykštis miestas, pirmykštė pi- lis, t. y. tvirtovė, visiškai neatsižvelgiant į ją kaip 23 Hocart 1970: 251; plačiau apie tai žr. Rodnio Nydhemo įvadą tame pat leidinyje, p. xxix–xxx. 24 Оппенхейм 1990: 92, 104–105, 262. 28 Galaunė 1930: 92. 25 Uždavinys 2006: 161. 29 Laužikas 2001: 39. 26 Atherton 1986: 314, 320, 335. 30 Gimbutienė 1985: 171. 27 ФсЭСРЯ II: 347; žr. Boryś 2005: 253; Brückner 1927: 31 Daugudis 1992: 71. 260; Klein 2003: 117 ir kt. 32 Седов 1981: 46.

moksliniai tyrimai 32

į religinio ritualinio veiksmo vietą. Tačiau jau Kad ir kokiõs būta pirminės šio piliakalnio surinkta­ naujų duomenų apie pilies, kaip pago- paskirties, „būrėjas“ ant jo atlieka apeigą. niškojo kulto vietos, paskirtį“33. Tik, pasak Vy- Religinę, ritualinę kai kurių piliakalnių kinto Vaitkevičiaus, „nėra duomenų, kurie leistų reikšmę mena ir tautosaka. Antai padavime apie plačiau aptarti lietuviškuosius piliakalnius-šve- Padievaičio piliakalnį (Kvėdarnos apyl.) sakoma, ntyklas (tiksliau – įtvirtintuose kalnuose įreng- esą kitados čia ant tos pilies aukurą kūreno38. O tai, tas šventyklas). Nežinomi vizualiniai – išoriniai kad lietuvių tradicinės šventės iki šiol, kai tik yra požymiai, kurie, plačiau piliakalnio netyrinėjant, galimybė, mielai švenčiamos ant piliakalnių, šią leistų spręsti apie jo pritaikymą ikikrikščioniškojo praamžę jų reikšmę tik patvirtina. kulto reikmėms. Vien konstatuojama, kad apskri- Į tai jau yra atkreipęs dėmesį Gintaras Be- to plano kulto pastatai įtvirtintuose kalnuose, I resnevičius: „Pats piliakalnis, kaip artefaktas, toli tūkstm. pr. Kr.–I tūkstm. po Kr., matyt, buvę bū- gražu iki galo neatsiskleidžia padavimuose ar dingi daugeliui rytų baltų genčių“34. „Naujausių pan. – jis ne tik topografiškai išsiskiria vietovėje, tyrinėjimų duomenimis, gausiai Žemaitijoje bet ir struktūrina aplinką, ją įcentrina. Šventės aptinkamose Pilalėse arba Pilikėse, neturinčio- iki dabartinių laikų švenčiamos ant piliakalnių, o se ryškesnių įtvirtinimų žymių, tačiau esančiose anksčiau jų reikšmė buvo nepalyginti didesnė.“39 nuošaliose vietose, kovų su kryžiuočiais laikotar- „Kaip pažymi M. Gimbutienė, piliakalniai, ku- piu XIII–XV a. slėpdavosi nedidelės kaimo ben- riuose gyvendavo sričių valdovai, paprastai bū- druomenės. Slėptuvių ir kulto vietų ryšį, atrodo, davo palyginti netoli vienas nuo kito, maždaug fiksuoja ir rašytiniai šaltiniai. Antai 1400 m. žygio per 5 km, ir nuo vieno viršūnės būdavo galima prieš sukilusius žemaičius aprašyme sakoma, kad įžiūrėti bent vieną ar du kaimyninius piliakal- žemaičiai atsitraukė pabėgdami į Šventąją girią nius. Tad Lietuva tam tikra prasme buvo pilia- (Saint Boix), kur stovėjo jų pilis ir joks krikščionis kalnių grandinė. Čia gal ne visiškai tiksli, bet ten nebuvo buvęs (plg. atvejį Prūsijoje, kuomet įdomi analogija būtų senosios Irano arijų religi- aplink piliakalnį plytėjo šventasis miškas).“35 jos šventyklos, kurios būdavo įrengiamos aukš- Nadruvių piliakalnį, vardu Pilukštis (priesa- tumose, ant kalnų viršūnių; jose nuolat degin- gos -ukštis vedinys iš lie. pilis), Narkyčiuose ties ta šventoji ugnis ir, kaip sakoma, naktimis visas Įsručiu36, kaip religinių apeigų vietą, dar XVII a. Iranas, nuo Persijos įlankos iki Indijos pakraščių, pabaigoje pamini Matas Pretorijus, pasakodamas būdavo nužymėtas ugnies atšvaitais. Nežinia, ar apie vieną būrėją („Prūsijos įdomybės“ IV.15.26): Lietuvoje kažkoks panašus paprotys ar praktika buvo, bet įsidėmėtina, kad piliakalniai sukū- Derselbe hatt es also gemacht: Er hatt sich des rė tam tikrą erdvės sistemą, topografinį lauką. Morgens frühe weiß, und reinlich angetahn, eine Be to, lietuviai šventąją ugnį žinojo, ir bent jau geheiligte Krywule, d.i. einen krummen stab in svarbiausių religinių švenčių metu tokios ugnys die Hand genommen, auff einem Pillukztis, d.i. turėdavo būti deginamos. Iki dabar Joninių, arba einem auffgeworffenen Hügel gangen, sich mit Rasos, švenčių metu kai kas panašaus daroma.“40 dem Gesicht gegen Osten, mit der rechten gegen „Archeologijos duomenys rodo, kad piliakalniai Mittag, mit der Lincken gegen Mitternacht, mit būdavo kariniai ir politiniai tam tikros terito- dem Rücken gegen Abend gewendet, und ein gutte rijos centrai – ir ta aplinkybė labai svarbi. Juk weil gebethet. šventieji zikuratai Šumere ar Babilonijoje taip Tas darė štai kaip: anksti rytą apsitaisė baltai pat būdavo politiniai centrai, miesto ar valsty- ir švariai, į ranką pasiėmė pašventintą krivūlę, bės ‘ašys’. Jei tam tikri gentiniai, gimininiai ar t. y. kreivą lazdą, nuėjo ant pillukztis, t. y. ant teritoriniai vienetai baltiškose žemėse telkdavosi supiltos kalvos, veidu atsisuko į rytus, dešiniu apie piliakalnius, tai darsyk parodo, kad tie pi- šonu – į pietus, kairiuoju – į šiaurę, nugara – į liakalniai galėjo turėti ir sakralią reikšmę. Indi- vakarus ir ilgokai meldėsi.37 jos arijai, įsikurdami naujoje vietoje, aukštumoje įrengdavo altorių ugnies dievui Agniui, sudėdavo ten auką, ir nuo to laiko naujosios žemės tap- 33 Гусаков 1998: 279. davo pašventintos, šventos – teisėta tos genties 34 Vaitkevičius 2003: 48, smulkiau apie Bačkininkėlių, nuosavybe“; užtat „piliakalniai, šitaip žvelgiant, Kurmaičių, Kerelių bei kt. piliakalniuose aptiktų įrengimų interpretaciją žr. 48–50. vertintini kaip daugiareikšmiai ‘religiniai kalnai’ 35 Ten pat, 183. 36 Pėteraitis 1997: 304. 38 KrbŽA: 87. 37 PrtP III: 432, 433; vertė Jonas Kilius; plg. BRMŠ III: 172, 39 Beresnevičius 2004: 208; plg. Beresnevičius 1998: 15. 280. 40 Beresnevičius 2004: 204; plg. Beresnevičius 1998: 13.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 33 plačiąja prasme, atitinkantys senųjų civilizacijų kad pagonių šventyklų, senovės aukų ir mirusiųjų ‘kosminius kalnus’ – šventyklas.“41 kūnų deginimo motyvai XX a. pirmojoje pusė- Kosminis kalnas, arba Pasaulio kalnas, je–viduryje buvo dažnai siejami su Kaišiadorių beje, – žinomas mitinis pasaulio vaizdinys, tad pi- krašto piliakalniais: Buivydonių, Būtkiemio, Mai- liakalnio supylimas bei įrengimas ir šiuo atžvilgiu siejūnų I, Mūro Strėvininkų, Paparčių, Pridotkų. reikštų kosmogoniją, pasaulio sukūrimą. Antanas Medžionyse apie senovės lietuvių aukas ant pi- Gudelis taikliai pažymėjo: „Ir tai, kad piliakalniai liakalnio, o Aukštojoje apie deginamus mirusiųjų dažniausiai aptinkami prie vandens telkinių (upių, kūnus dar buvo pasakojama ir praėjus šimtmečiui, ežerų) ar net jų apsupti, viena vertus, atitinka pir- tai yra 1993–1994 m. Taip pat išraiškingas Pote- mapradę Pasaulio kalno padėtį vidur kosmogoni- ronių piliakalnio (Alytaus r.) pavyzdys – liaudiš- nių vandenų, o antra vertus, – piliakalnio gynybi- ka etimologija kaimo pavadinimo kilmę sieja su nę paskirtį. Tokį patį kompleksą – tiek mitinį, tiek senovės lietuvių religija (poteriais), o apie pilia- gynybinį – nesunkiai galima atpažinti Vilniuje, kalnį XX a. pirmojoje pusėje buvo pasakojama, kai Gedimino pilį iš visų pusių juosė Neris, Vilnia esą ten lietuviai turėję pastatę šventovę, kūrendavo ir prakastas Vilnios pratakas (dabartinė jos vaga šventąją ugnį ir melsdavosi“; savo ruožtu: „Vieto- prieš įtekant į Nerį). Pilis ant kalno vidur vande- vės, kuriose senovės lietuvių kūrenamos švento- nų – tas pats kosmogoninis pirmavaizdis.“42 sios ugnies arba deginamų aukų motyvas XIX a. G. Beresnevičiaus įžvalgas apie piliakalnių pab.–XX a. buvo siejamas su piliakalniais, žino- sakralumą visiškai patvirtina naujausi tyrinėjimai, mos ir kitur Lietuvoje, pavyzdžiui, apie Uteną; atlikti Lauryno Kurilos ir Vykinto Vaitkevičiaus. ten šie padavimai išimtinai siejami su brūkšniuo- Jų surinktais duomenimis, jau Eduardas Volte- tosios keramikos kultūros piliakalniais. Daugiau ar ris 1888 m. apie kai kuriuos Lietuvos piliakal- mažiau išplėtotas senovės lietuvių apeigų moty- nius, juos vadindamas Piltiekomis (Пильтѣка), vas taip pat žinomas Akvieriškėje (Švenčionių r.), yra pažymėjęs: „Kiti pasakoja, kad šios Piltiekos Mažulonyse (Ignalinos r.), Luponyse (Šiaulių r.) kadaise buvo altoriai“; toliau E. Volteris perpa- ir kitose vietovėse.“ Išvada: „Piliakalnis, kurio sakoja, ką girdėjęs iš aplinkinių žmonių: „Šioje įrengimas ir išlaikymas reikalauja didelės jėgų su- šalyje tada gyveno pagonys. Kiekviena jų šei- telkties, turi tenkinti kiekvieno kolektyvo nario ma turėjo savo ypatingą atskirą Piltieką. Ant tos poreikius. Saugumas, nesvarbu, ar užtikrinamas Piltiekos šeimos vyriausiasis taikydavo ir teisda- veikiant visiems sutartinai, ar vien elito dėka, tėra vo besivaržančius ir nuo jos skelbdavo savo nu- vienas iš jų. Kitiems poreikiams – viešojo gyveni- tarimą, kurio jau neatšaukdavo. Kai kas nors iš mo administravimui, teisingumo priežiūrai, kulto jo šeimos numirdavo, uždegdavo ant Piliakalnio apeigoms ir kt. – piliakalnis taip pat buvo tinkama viršūnės laužą ir jo kūną sudegindavo“; ir ga- erdvė. Šios menamos funkcijos nepaneigia gyny- liausiai priduria: „Tas pats senis, man atkakliai binės piliakalnio paskirties, veikiau priešingai – klausinėjant, pasakė: ‘Kiti pasakoja, jog ant šios išplečia ją iki tam tikro socialinio centro – vie- Piltiekos kadaise buvo altoriai; ant jų atnašaudavo tos, kuri bendruomenės pasaulėvaizdyje yra visų stabams dievams (bałvonams) aukas ir netgi žmo- svarbiausia. Kitaip tariant, piliakalnis galėjo būti nes degindavo, bet ar tai tiesa, ar ne, nežinoma’.“ ne tik priemonė gintis, bet ir vieta, kurią pačią 1893 m. Fiodoras Pokrovskis rusiškai persakė būtina ginti“; be to, „Migonių padavimo ištakos vieną iš liaudies padavimų apie Migonių piliakal- nebūtinai glūdi piliakalnio naudojimo laikotar- nį, pasak kurio, jo žodžiais, „kalną supylę lietu- pyje. Pasakojimas galėjo atsirasti ir vėliau, netgi viai, kurie čia pagonybės laikais atlikdavę religines praėjus šimtams metų po to, kai mediniai įtvir- apeigas“. Pasak L. Kurilos ir V. Vaitkevičiaus, iš tinimai sunyko. Piliakalniai, tik jau be pilių, ga- Vilniaus gubernijos archeologinio žemėlapio pa- lėjo įgyti naujų socialinių reikšmių ir tada (galbūt aiškėja, jog „buvusiame Jiezno valsčiuje XIX a. net pakartotinai) tapti bendruomenės susirinkimų pabaigoje senovės lietuvių kulto vietomis buvo ir švenčių vietomis. Migonių padavime sakoma, laikomi dar mažiausiai penki piliakalniai, ir minė- kad ant piliakalnio šeimos vyriausiasis taikydavo to Pokrovskio liudijimu, „pasak padavimo, ant ir teisdavo besivaržančius, bet dar XIX a. antrojo- visų šių piliakalnių senovės lietuviai aukojo aukas je pusėje žmonės ant Migonių piliakalnio šventė dievams“; o iš pastaraisiais metais paskelbto Kai- šventes. Peršasi mintis, kad praeityje susirinkimai šiadorių rajono archeologijos sąvado tampa aišku, ant piliakalnių buvo diferencijuotos, skirtingus tikslus [turinčios] ir skirtingas socialines grupes 41 Beresnevičius 2004: 209; plg. Beresnevičius 1998: 16; suburiančios sueigos, kurios XIX–XX a. pirmojoje Gudelis 2017: 21. pusėje tapo sinkretinio pobūdžio religines apeigas, 42 Gudelis 2017: 21. tradicinius bendruomeninius papročius ir pramo-

moksliniai tyrimai 34 gas supynusiomis šventėmis. Antai įspūdingomis mas tarp miesto ir kaimo grindžiamas tuo, kad sueigomis Sekminių antrąją dieną garsėjo Girgž- miestas apsuptas mūrų, o kaimas atviras, tai yra ne- dūtės piliakalnis (Telšių r.), Devintinių išvakarėse į turi mūrų (žr. 1 Sam 6.18; Est 9.19; Ez 38.11)“49. Rytelių šventę ant Kerelių piliakalnio (Kupiškio r.) Senovės islandų „Egilio sagoje“ tasai su kariauna rinkosi aplinkinių kaimų piemenys, rengė vaišes ketina užpulti ir apiplėšti Lundą, bet „miestą juosė ir senoviniu papročiu – jaučių badynes. Per Sek- medinė siena“50. Anglų kalboje miestą reiškiantis mines ir Švč. Trejybę žmonės būriais traukė ant žodis town savaime mena aptvarą, nes yra kilęs iš Moškėnų piliakalnio (Rokiškio r.)“ ir t. t.43 senosios anglų kalbos žodžio tūn ‘tvora, aptvaras’, Taigi piliakalniai Lietuvoje yra buvę ne vien o šis – iš germanų *tūnaz ‘tvora, aptvaras’, kaip gynybiniai, pilių, bet ir šventi, šventyklų kalnai. ir vokiečių Zaun ‘tvora, aptvaras’ bei kt.; tos pat šaknies yra galų sudurtinių vietovardžių dėmuo 51 4. APTVARAS -dūnum ir sen. airių dūn ‘tvirtovė’ . Senas sko- linys iš germanų yra slavų *tynъ ‘statìnių tvora, Naujame name įkurti židinį, naujos ar tik būsi- stačiatvorė’: rusų тын, lenkų tyn, miesto pavadi- mos gyvenvietės viduryje pastatyti ir įkurti auku- nimas Tyniec ir kt.52 Pačioje slavų prokalbėje pa- rą reiškia įsikurti – ligi tol svetimą, negyvenamą, našiai atsirado žodis *gordъ (ru. город, le. gród ir nepažįstamą, tamsų „chaosą“ nušviesti šventosios kt.) ‘miestas’ < ‘aptvaras’53. ugnies šviesa ir paversti pažįstama, sava, gyvena- Nuo seniausių laikų aptverti, žinoma, buvo ma žeme, „kosmosu“. Bet to negana: namų židinį ir Lietuvos piliakalniai. Pasak Rimutės Riman­ iš visų pusių supa pastato sienos. Tai ne mažiau tienės, žalvario ir geležies amžiaus pradžios svarbi įsikūrimo sąlyga ir požymis, nes plyname „ankstyvuosius [piliakalnius] rengė neaukštose lauke ugnis – tai dar ne namų židinys, nebent kalvelėse, prie mažų upelių, ypač jų santakose, laikinas keleivio laužas. Ir aukuras tik aptver- prie ežerų. Pakraščius tvirtino statmenų kuolų tas tampa šventykla, o didesniu ratu aptvertas – aptvarais. Paprastai išlieka tik stulpaviečių eilės. gyvenviete, pirmykščiu miestu, žmonių gyvena- Labai ryškiai dvi stulpaviečių eilės buvo matyti mu pasauliu, kurio struktūrą schemiškai išreiškia archeologės R. Kulikauskienės tyrinėtame Nar- aptartasis romėnų mundus arba indiškoji mandala: kūnų piliakalnyje. Tarpai turėjo būti išpinti ša- apskritimas su įbrėžtu kvadratu ir tašku viduryje, komis. Apačioje toks aptvaras sutvirtintas molio kur šis žymi šventą ugnį ar kitą šventybę ant ke- pylimėliu ir apdėtas akmenimis. Panašus buvo ir turkampio aukuro (žemės), o apskritimas – aptva- archeologės E. Grigalavičienės tyrinėto Nevieriš- rą (žemę gaubiantį dangaus skliautą)44. kės piliakalnio aptvaras. Kiek vėlesnio jos tyrinėto Mirčios Eliadės žodžiais: „Naujo miesto Sokiškių piliakalnio aptvarai dar sudėtingesni – įkūrimas kartoja pasaulio sukūrimą. Kai tik vie- su grioviais ir pylimais, ant kurių stovėjo tvoros. ta pašventinama ritualu, ji a p t v e r i a m a ke- Matyti, kad tuos aptvarus ir pylimus gyventojai turkampiu arba apskritu a p t v a r u su keturiais taisė ir stiprino. Tokių aptvarų bei pylimų rasta vartais, atitinkančiais pasaulio šalis.“45 ir seniau archeologų L. Kšivickio (Krzywicki) ir Tokio „kosminio aptvaro“ pavyzdys gali P. Tarasenkos tyrinėtuose Moškėnų, Petrešiūnų, būti Kambodžos sostinė Angkoras: „Šis miestas Velikuškių, Vosgėlių ir kt. ankstyvuosiuose pi- su savo sienomis ir gynybiniais grioviais išreiškia liakalniuose.“54 Vytauto Daugudžio duomenimis, Pasaulį, apsuptą kalnų grandinių ir mitinių van- „užtvaros dažniausiai būdavo iš statmenai maž- denų.“46 Aptvarą, aptvaro vidų pažodžiui reiškia daug kas 1 m. vienoje eilėje išilgai pylimėlio į majų miesto vardas Ičpa47. Babiloniečių epe senoji žemę įkaltų 10–20 cm storio medinių stulpų, į šumerų sostinė Urukas visuomet minimas tik su kurių tarpus horizontaliai vienas ant kito būdavo epitetu „aptvertas Urukas“48. Ir Biblijoje „skirtu- priklojama panašaus storio rąstų. Kartais tokios užtvaros darytos iš kelių viena prie kitos pastatytų 43 Kurila, Vaitkevičius 2011: 112, 114–115, 116–117, 118, 121–122, 123–124. 44 Šios archetipinės struktūros simbolines projekcijas 49 Chrostowski 1991: 13. įvairiose tikrovės plotmėse ir sąsajas su Gediminaičių 50 ES: 123. stulpų pavidalo figūra žr. Razauskas 2018a: 178–189, 51 Buck 1949: 1309, Nr. 19.15.4; Klein 2003: 774; 193–196, 198–226 (apie mandalą kaip šventyklos Kluge 1999: 904; OEE: 500; Pfeifer 2004: 1593; žr. horizontalią projekciją papildomai žr. Eliade 1961: 53). Watkins 1985: 15; SmSEJL: 458. 45 Eliade 1974: 374. 52 ФсЭСРЯ IV: 132. 46 Eliade 1976: 23–24. 53 Žr. Boryś 2005: 181, 385; ФсЭСРЯ I: 443 ir daug kur 47 СПМ: 261. kitur. 48 SRP: 140–141, 163–164. 54 Rimantienė 1995: 29–30.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 35 sienų, sujungtų taip, kad susidarė tarsi vienguba Kad žemė apibūdinta kaip „auganti“, gal apie 1–1,5 m pločio užtvara. Pavyzdžiui, tokio reiškia ne vien palinkėjimą jai būti vaisingai, bet tipo užtvaros liekanų, datuojamų II–I [tūkstm.] ir ją esant iškilusią šventyklos vietoje ar net pa- pr. m. e., aptikta Aukštadvario piliakalnyje. <…> aukštintą, supiltą? Šiaip ar taip, senovės iranėnų Kiek vėlyvesniuose, jau I tūkstantmečio pr. m. e. šventyklą pradžioje sudarė kaip tik aptvertas au- antros pusės, Vakarų Lietuvos piliakalnių (Imba- kuras ant supiltos, paaukštintos kalvos59, taigi ant rės, Sauginių) sluoksniuose aptikta jau kiek pla- savotiško „piliakalnio“. Kaip ir senovės šumerų: tesnių, maždaug per 1–2 m viena nuo kitos nuto- „Tarp toli toli, net iki pat horizonto nusidrieku- lusių, medinių gynybinių dvigubų sienų liekanų. sių pievų, laukų ir plantacijų, tarsi aukšta kalva, <…> Ankstyvųjų piliakalnių gynybinės užtvaros dunkso šumerų miestas. Jį būtinai vainikuoja dažnai dar papildomai būdavo sutvirtinamos ak- šventykla, pastatyta ant natūralios arba supiltos menimis, kuriuos dėdavo iš vienos užtvaros pu- pakilumos“60, taigi – ant piliakalnio. sės (Sauginiai), kitais atvejais – iš abiejų (Aukšta­ Tokios piliakalniuose įrengtos, aptvertos dvaris), o dar kitais – dvigubos užtvaros vidury- ir netgi pylimais apsuptos, taigi įtvirtintas pilis je (Imbarė). Panašių gynybinių užtvarų pėdsakų primenančios šventyklos nuo atmenamų laikų ži- aptinkama ir daugelyje kitų Rytų Europos miškų nomos ir Europoje. Marija Gimbutienė pažymi, juostos ankstyvųjų piliakalnių.“55 jog iš Senosios Europos laikų mus pasiekę „tvirti Ir šiuo būdingu požymiu pirmykštis miestas, akmenų sampilai ir milžiniški hendžai (apeiginės pilis nesiskiria nuo pirmykštės šventyklos. Pasak vietos, apjuostos koncentriniais grioviais ir sta- Vladimiro Toporovo, pirmykštis „miestas organi- tinių tvora) didingai tebestovi“. „Hendžai, kuriuos zuojamas (ir atitinkamai suprantamas mitopoetinė- juosia nuo dviejų iki šešių koncentrinių griovių ir je tradicijoje) kaip ritualinis centras, kaip šventyk- medinių stulpų tvora, būdingi ne vien tik Anglijai la, aukojimo vieta, aukuras. Visų šių struktūrų izo- ir Airijai. Jų aptikta ir Juostinės keramikos kultū- morfizmas archajinės mitopoetinės minties buvo roje Vidurio Europoje, Lengjelio kultūroje Rytų aiškiai suvokiamas, ir paliudijimų šioje srityje labai Austrijoje, Čekijoje, Moravijoje ir Slovakijoje bei gausu“; bet mums dabar ypač svarbu tai, kad tarp piltuvėlinės keramikos kultūroje Vokietijoje. Ga- visų šio panašumo požymių „[v]ienas svarbiausių – limas daiktas, hendžų bus rasta ir kitose Senosios a p t v e r t u m a s. Semantinė miesto pavadini- Europos kultūros grupėse. Štai visai neseniai El- mo motyvacija pagal principą ‘aptvertas’ (kaip ru. bės vidurupio, Zalės (Saale) regione Vokietijoje, гóрод) gerai žinoma ir plačiai paplitusi. Mažiau Kvinstede buvo atkastas hendžas, kurį juosė penki žinoma, kad ir aukuras kartais pavadinamas kaip apskriti grioviai ir aštriatvorės. Kvinstedo hendžas tai, kas ‘aptverta’ (aptverta vieta).“56 panašus į Pietų Anglijos Vudhendžo, kurį juosė Antai vedų laikų Indijoje, Tatjanos Jelizaren­ šeši stulpų žiedai. Vudhendžas ir daug kitų An- kovos patikinimu, „aukojimo ugnį buvo priimta glijos hendžų priklauso III tūkstantmečio pr. Kr. aptverti“57. Toks aptvertas aukuras, taigi pirmykš- pradžiai. Lengjelio kultūros hendžai datuojami V tė šventykla, minimas jau „Rigvedoje“ (pavyz- tūkstantmečiu pr. Kr. Taigi matyti, kad šių mo- džiui, II.34.4). O „Atharvavedoje“ net yra posmas numentų tradicija Senojoje Europoje gyvavo bent (XII.1.13), skirtas balsiai tarti aukurą tveriant: keletą tūkstančių metų. Jie nebuvo, kaip anksčiau manyta, skirti žmonėms ir jų turtui apsaugoti. yasyāṁ vediṁ parigr̥hṇanti bhūmyāṁ yasyāṁ Hendžai buvo centrai, kur vykdavo susirinkimai yajnaṁ tanvate viśvakarmāṇaḥ ir didelės kalendorinės šventės. Vudhendžo ir yasyāṁ mīyante svaravaḥ pr̥thivyām ūrdhvāḥ Duringtono Volso viduje buvo medinių pastatų, śukrā āhutyāḥ purastāt statytų iš koncentriškai įkastų medinių stulpų, sā no bhūmir vardhayad vardhamānā kurie laikė kūgio formos stogą.“61 Ant kurios aukurą tveria, toji žemė, ant kurios Iš tiesų, M. Eliadės patikinimu, „šventvie- auką tęsia visakūriai [= žyniai], tę supantis aptvaras, siena ar akmenų ratas – tai Į kurią mietus mieja, plačioji, stačius, blizgius, vienas iš seniausių žinomų žmogaus įrengtos 62 prieš auką liedami, – šventyklos pavidalų“ . Pavyzdžiui, pirmykštės Ši žemė augančioji mus tegu augina!58 ndembu genties Afrikoje vienas ir tas pats žodis čipangiu (chipang’u) žymi tiek apskritai aptvarą, 55 Daugudis 1982: 16–18, žr. 71. 56 Топоров 1987: 129, 131, išretinta V. T. 59 Бойс 2003: 98–99. 57 Ригведа 1989: 634. 60 Belickis 1972: 267. 58 Atharvaveda 2009; plg. Атхарваведа 2007: 169–170 (žr. 61 Gimbutienė 1996: 245, 246. 271); Eliade 1977: 39, Nr. 26; Atharvaveda 1996: 663. 62 Eliade 1974: 370.

moksliniai tyrimai 36 tiek aptvertą vado ar žynio būstą (pagal paskirtį Senovės baltų ir vėliau senovės latvių bei lie- atitinkantį įtvirtintą valdovo būstinę piliakalnyje, tuvių šventyklos taip pat paprastai būdavo aptver- pilį), tiek aptvertą ritualų vietą (šventyklą)63. Čiu- tos ar bent simboliškai apjuostos stulpų tvora – tai vašų žodis kiremet ar keremet ‘šventykla’ tiesiog rodo tiek archeologija68, tiek rašytiniai šaltiniai. Iš remiasi veiksmažodžiu kerem ‘aptverti’ ir pažo- pastarųjų, pavyzdžiui, dar 1570 m. „Sėlpilio ir džiui reiškia būtent ‘aptvarą’, nes, šventą vietą Daugpilio sričių vizitacijos“ ataskaitoje apie užsi- išskiriant iš profaniškos aplinkos, ji pirmiausia likusių senojo tikėjimo šventyklų naikinimą rašo- būdavo aptveriama64. Pasak XX a. pradžios an- ma: Gottselige Leute erfahren, welche ohn alle Furcht glų antropologo, mitologo Liuiso Spenso, Seno- in solche abgöttische Gehäge gegangen, und sie ver- vės Egipto „seniausios šventyklos išsirutuliojo iš hawen hassen, haben dennoch aber keinen schaden aptvaro, suręsto aplink vardinę stelą, kuris vėliau oder verletzung an ihrer Gesundheit befunden oder buvo uždengtas stogu. Iškilus Naujajai Imperijai, bekommen „Dievobaimingi žmonės, kurie be jo- šventyklų statyba pasidarė sudėtingesnė, tačiau kios baimės vykdavo į tokius stabmeldiškus a p - nuo ankstyviausio ligi pat vėlyviausio laikotarpio t v a r u s ir juos įsakydavo iškirsti, nepatyrė dėl pamatinis planas iš esmės liko nepakitęs. Papras- to jokių nuostolių ir nepajuto žalos sveikatai“69. čiausią pavidalą sudarė aplinkui supanti siena, pi- Paulius Einhornas 1627 m.: Also haben sie einen lonas, arba įėjimas su dviem bokštais abipus, prie- besondern Gott gehabt des Donners vnd des Vn- šais kuriuos paprastai būdavo pastatytos dvi mil- gewitters, der Hellen vnd Ewigen finsternissen, der žiniškos karaliaus statulos bei du obeliskai, ir pati heiligen Gehäge vnd Wälder, der Kranckheiten vnd šventenybė viduryje“; „Tokia šventykla stovėdavo Gebrächligkeiten, der Herrschafften „Taigi jie turėjo vidur gausiai apgyvento miesto, nuo kurio siaurų atskirą griaustinio ir vėtrų, šviesos ir amžinosios gatvelių triukšmo ir bruzdesio ją iš visų pusių už- tamsos, š v e n t ų j ų a p t v a r ų ir miškų, ligų stojo aukšta siena“65. Tas pat senovės graikų bei ir negalavimų, kiekvienos vietovės dievą“70. 1636 romėnų pasaulyje: „Dauguma antikinių šventyklų m. vėl, esą girių dievams latviai besondere Wäl- turėjo kiemą, aptvertą gynybine siena.“66 Aptvaro der oder Gehege dediciret vnd zugeeignet, dieselben palikimu laikytina ir klasikinės antikinės šventyk- auch so heilig gehalten, das niemand ohn sie, vnd los kolonada: aptvaro stulpus uždengus stogu, jie die jhrer Abgötterey vnnd Heydnischen Glaubens savaime virto kolonomis. gewesen, hinein gehen dürffen „buvo paskyrę atski- Lietuvoje R. Rimantienei šiuo atžvilgiu pa- rus miškus arba a p t v a r u s, kuriuos laikė to- sirodė „įdomūs akmens amžiaus statiniai – ap- kiais š v e n t a i s, kad čia niekam, išskyrus juos tvarai, juosę žemės sklypus lyg kokia tvirtovės pačius ir tuos, kurie buvo to paties stabmeldiško siena. Vienas toks buvo Šventosios 1A vietovėje, ir pagoniško tikėjimo, nevalia buvo įeiti“71. Toliau antrasis – prie Kretuono ežero Žemaitiškės gyven- dar: Alß vorhin die Vnteutschen hie im Lande jhre vietėje. Šventosios aptvaras buvo gana tvirtas, iš Abgötterey getrieben, vnd Heydnische Gottesdienste dvigubų statmenų kuolų eilių, sujungtų gulsčio- begangen, sonderlich in den Wäldern oder Gehägen, mis kartimis. Žemaitiškės tvora silpnesnė – kuo- da hat man erfahren, das wann die so jhres Glaube- liukai ploni, vos per plaštaką įkalti į žemę, bet tarp ns nicht gewesen, vnd jhrer Heydnischen Abgötterey dviejų tvorų eilių buvo dar grioveliai. Už abiejų angehangen, sich in solche heilige Gehäge, wie sie die tvorų beveik nieko neaptikta. Šventojoje visos genandt, begeben, alßbald an jhrer Gesunheit ver- šiukšlės sumestos į krūvą išorėje, tuoj už vartų. letzet worden „Jau tais senais laikais, kai vietiniai Matyt, ne nuo priešų ginti turėjo šie aptvarai, nes žmonės šiame krašte garbino stabus ir atlikinėjo jie ir apginti nieko negalėtų. Be to, įrengti tik iš pagoniškas a p e i g a s, ypač miškuose arba a p - vienos pusės, ir vienas galas ėjo prie ežero. Ar tik t v a r u o s e, buvo žinoma, kad jeigu tie, kurie nejuosė jie bent iš vienos pusės kokių apeiginių susirinkimų vietų? Panašus aptvaras žinomas Šve- 68 Žr. Daugudis 1999: 16–24; Daugudis 1992: 64–70; dijoje Alvastros vietovėje, kur rasta ir daug apei- Gimbutienė 1985: 171; Седов 1981: 47; taip pat ginių radinių. Čia nuolat gyventi buvo neįmano- Laurinkienė 1996: 84. ma, tad spėjama, kad tai turėjusi būti susirinkimų 69 BRMŠ II: 669; vertė Dominykas Urbas. 67 ir slaptų apeigų vieta“ . 70 BRMŠ III: 580, 590; vertė Alfonsas Tekorius. Nors Gehäge šiaip jau galima būtų suprasti ir kaip šventų gi- 63 Turner 1979: 28. raičių „draustinius“ ar „rezervatus“ (tokią sampratą lyg ir paremtų jų iškirtimas), vis dėlto pagrečiui minimi Gehäge 64 Салмин 1989: 40. ir Wälder ‘miškai’ savaime pabrėžia skirtumą. Tiesa, čia 65 Spence 1998: 59–60. nepasakyta, kas buvo aptverta – gal dalis paties miško, 66 AŽ: 488. taip jame išskiriant šventą giraitę? 67 Rimantienė 1995: 27–28. 71 BRMŠ III: 602, 612; vertė Alfonsas Tekorius.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 37 nebuvo jų tikėjimo ir nepripažino jų stabmeldys- sūkurimas šiuo atžvilgiu simboliškai gali būti ta- tės, patekdavo į tokius š v e n t u s a p t v a r u s, patinamas su apsitvėrimu, su būsimos gyvenvietės, kaip jie juos vadino, tai nė vienas iš pirmykščio miesto, šventyklos aptvėrimu. jų neištrūkdavo nesužalotas“; taigi: Ob man denn O jei taip, tai šia prasme pasaulis – žmo- auch solche Abgöttische örter sonderlich die abgöt- nių įkurtas bei gyvenamas, savas pasaulis – yra tischen vnd bezauberten Wälder oder Gehäge, da der sutvertas, remiantis veiksmažodžio tvérti reikšme Satan zuvor seine Wohnung vnd Grewel gehabt, si- ‘daryti, statyti (tvorą)’, ‘tvora riboti, supti, juos- cherlich bewohnen, vnd sich daselben ohne Schaden ti’, ‘aptveriant statyti’ (pavyzdžiui, tverti aptvarą) vnd Gefahr auffhalten könne? „Ar galima saugiai arba priešdėlinio su-tvérti reikšme ‘padaryti, pa- apsigyventi ir be jokios rizikos bei pavojaus būti statyti (tvorą)’, ‘tvora apriboti, apsupti, apjuosti’, tokiose vietose kaip u ž b u r t i e j i stabmeldžių ‘tveriant padaryti, pastatyti’, ‘aptvaru atskirti, ap- miškai ir a p t v a r a i, kur iki tol buvo įsikūręs tvare uždaryti, užtverti’ ar pan.77 ir savo piktadarybes išdarinėjo šėtonas?“72 Mums Juolab kad pasaulis išties kartais įsivaiz- šiuo atveju svarbiausia tai, kad šventvietės buvo duojamas esąs aptvertas, sutvertas ištisu aptvaru. aptvertos ir, kaip pasakyta, tiesiog vadinamos Tokio aptverto pasaulio-miesto, pasaulio-pilies „šventais aptvarais“. Ir dargi 1723 m. Jėzuitų ata­ įvaizdis iškyla kai kuriuose rusų užkalbėjimuose, skaitoje apie veiklą Lietuvai tuomet priklausiu- dėl to išskirtuose Vladimiro Toporovo: Стань ты, sioje Livonijos dalyje pasakojama apie išverstą железень тын, круг меня, раба Божия (имярек) šventą ąžuolą ir išgriautą šventyklą, kuri atrodė в вышету от земли до неба, а в широту от taip: Circa radices huius quercus erat pavimentum востоку до западу во все четыре стороны „Stok lapidibus stratum, in circum vero bacillis vallatum tu, geležine stačiatvore, aplink mane, Dievo ver- „Aplinkui šio ąžuolo šaknis buvo paklotas akme- gą (vardas), į aukštį nuo žemės ligi dangaus, o į nų grindinys, apsuptas lazdų a p t v a r u“73. Vi- plotį nuo rytų ligi vakarų į visas keturias puses“; sai tokios pat struktūros, beje, anot Simono Grū- …обставте круг меня раба Божия (имярек) тын navo, buvo senoji Romuvos šventykla su ąžuolu железный, верьи булатны на 120 верст, оком не viduryje: und umb und umb woren hubsche tuchir окинуть, глазом не увидеть „apsupkite aplink vorgezogen ein schrit aber 3 von der eichen wol 7 elen mane, Dievo vergą (vardas), geležinę stačiatvorę, hoch „O aplinkui iš visų pusių buvo iškabinėtos plieninius virbus 120 varstų, akimi neapmeta- gražios uždangos, per vieną ar per tris žingsnius mą, žvilgsniu neužmatomą“; Как станет около nuo ąžuolo, kokių septynių uolekčių aukščio“74. меня… тын железный и забор каменный от юга Aptvaro medžiaga – antraeilis dalykas, nes šven- до севера, от земли до небеси „Kaip stos aplink tykloje pagrindinė jo paskirtis simbolinė. Ispanų mane… geležinė stačiatvorė nuo pietų ligi šiaurės, filosofo Euchenijaus Trijo apibrėžimu, „švento- nuo žemės ligi dangaus“ ir pan.78 vė yra šventybės vieta, kuri a t s i s k i r i a nuo O viena rusų kosmogoninė sakmė prasi- gamtos (dykynės arba miško)“75. Kaip „kosmo“ deda: Во время оно, когда не было ни неба, ни sala nuo aplinkinio „chaoso“. Nes, pasak Gintaro земли, стоял один только тын, вкруг тына Beresnevičiaus, išties ir lietuvių „pasaulio sukū- плетень „Anuo metu, kai nebuvo nei dangaus, rimo mitika tam tikra dalimi apsprendžia kulto nei žemės, stovėjo tik viena stačiatvorė, aplink vietų sąrangą“76. stačiatvorę – žiogrių tvora“79. Taigi pasaulis nuo pat pradžių suvokiamas kaip aptvaras, vadinasi – kaip sutvertas. 5. IŠVADA Iš tolimesnių pavyzdžių galima prisiminti, jog senovės iranėnų Ormazdas pirmiausia sutvėrė Taigi, viena vertus, įsikūrimas, gyvenvietės, pir- pasaulį kaip kiaušinį, apsuptą kieto kiauto – dan- mykščio miesto, šventyklos įkūrimas simboliš- gaus skliauto, o paskui „visa kūrinija buvo su- kai kartoja ir išreiškia pasaulėkūrą; antra vertus, kurta dangaus viduje, tarsi pily arba tvirtovėje“80. gyvenvietė, pirmykštis miestas, šventykla būdingai Taigi pasaulis prilygsta piliai, tvirtovei, kurios ap- aptveriami aptvaru ir taip išskiriami iš aplinkinio tvaras – dangaus skliautas. „chaoso“ bei atskiriami nuo jo. Vadinasi, pasaulio Ir senovės indų „Rigvedoje“ (VII.99.3) sa- koma: vy àstabhna ródasī viṣṇav eté dādhártha pr̥t- 72 Ten pat, 610–611, 620. 73 BRMR: 310, 312, vertė Vytautas Ališauskas. 77 LKŽ XVII: 256, 263. 74 BRMŠ II: 66, 104, vertė Dominykas Urbas. 78 Топоров 2004: 72–73. 75 Trías 2000: 119. 79 РЭСЛ: 40, Nr. 15. 76 ME II: 256. 80 Zaehner 2003: 258; žr. Razauskas 2018b: 15.

moksliniai tyrimai 38 hivī́m abhíto mayū́khaiḥ „Surėmei tarpusavy dvi LITERATŪRA pasaulio puses (dangų ir žemę), Višnau, aptvėrei žemę (plačiąją) aplinkui mietais“. AnIT = Latviešu tautas teikas: Izcelšanās teikas: Izlase. Sa- stādītāja Alma Ancelāne. Rīga: Zinātne, 1991. Ir mūsų kaimynų bei giminaičių latvių etio- Atharvaveda 1996 = Atharva-veda-saṁhitā. Translated into loginėje sakmėje pasakojama: Senos laikos visap- English with Critical and Exegetical Commentary by kārt pasaulei bijusi aptaisīta augsta sēta „Senais William Dwight Whitney, revised and edited by Char- laikais aplink visą pasaulį buvusi aptverta aukšta les Rockwell Lanman, I–II. Delhi: Motilal Banarsidass, 81 1996 ( 1905). (Puslapių numeravimas ištisinis). tvora“ . Pažymėtina, kad la. sēta ‘tvora, aptvaras’, 1 Atharvaveda 2009 = Atharvaveda-Saṁhitā, Śaunaka rece- be to, kad savaime gali reikšti kiemą ar sodybą, nsion. Unaccented PDF edition based on: Gli inni dell‘ antruoju dėmeniu įeina į sudurtinį latvių žodį pil- Atharvaveda (Śaunaka), trasliterazione a cura di Chatia sēta ‘miestas’, iš *pils-sēta ‘pilies aptvaras’82. Šis Orlandi, Pisa, 1991; revised by Arlo Griffiths, August savo ruožtu primena latvių pirmykštį miestą irgi 2009. buvus aptvertą. Panašiai sudarytas, beje, yra Klai- Atherton 1986 = Patrick Atherton. The City in ancient Reli- gious Experience. // Classical Mediterranean Spirituali- pėdos srities kuršių kilmės pavadinimas Pilsotas ty: Egyptian, Greek, Roman. Edited by A. H. Armstrong. 83 (plg. la. tarm. pilsāts) . London: Routledge & Kegan Paul, 1986. Ir vienoje lietuvių kosmogoninėje sakmėje AŽ = Antikos žodynas. [Sudarė Hans Lamer, papildė Paul pasakojama: O kada Dievas norėjo viską surėdyti Kroh.] Vilnius: Alma littera, 1998. BalčikonisR I = Juozas Balčikonis. Rinktiniai raštai, I. Vilnius: ir s u t v e r t i, nu, tei paukščius, žvėrius, žuvis, žo- Mokslas, 1978. les, tei ant tos vietos daržas, rojus vadinos. Ir Dievas Balys 2002 = Jonas Balys. Raštai, III. Vilnius: Lietuvių litera- u ž t v ė r ė tą daržą aplinkui, kad Liucinas neįeitų, tūros ir tautosakos institutas, 2002. anam viską berėdant ir b e t v e r i a n t, Dievui84. Baltrušaitis 2013 = Jurgis Baltrušaitis. Dulkės ir žvaigždės. Vil- Čia tiesiai šviesiai pasakyta, jog Dievas pirminį, nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. Belickis 1972 = Marianas Belickis. Užmirštas šumerų pasaulis. rojui prilygstantį pasaulį su visais jo tvariniais bū- Vilnius: Vaga, 1972. tent sutvėrė, užtverdamas jį aplinkui aptvaru, t. y. Beresnevičius 1998 = Gintaras Beresnevičius. Kosmosas aptverdamas tvora. ir šventvietės lietuvių ir prūsų religijose. // Darbai ir Vadinasi, pasaulis išties gali būti ne tik įkur- dienos, t. 6 (15). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto tas ar sukurtas, bet ir sutvertas. leidykla 1998. Beresnevičius 2004 = Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius: Tyto alba, 2004. Boryś 2005 = Wiesław Boryś. Słownik etymologiczny języka NELIETUVIŠKI ASMENVARDŽIAI polskiego. Kraków: Wydawnictwo literackie, 2005. Bradūnas 1990 = Kazys Bradūnas. Prie vieno stalo. Vilnius: Atertonas, Patrikas = Patrick Atherton Vaga, 1990. Civjan, Tatjana = Татьяна Владимировна Цивьян BRMR = Baltų religijos ir mitologijos reliktai Lietuvos Didžiojoje Su- Eliadė, Mirčia = Mircea Eliade Kunigaikštystėje (XIV–XVIII a.): Šaltinių rinkinys. darė ir parengė Vytautas Ališauskas. Vilnius: Lietuvos Fasmeris, Maksas = Max Vasmer katalikų mokslo akademija, 2016. Frenkelis, Ernstas = Ernst Fraenkel BRMŠ II = Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II: XVI amžius. Grūnavas, arba Grunau, Simonas = Simon Grunau Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklope- Gusakovas, M. = М. Гусаков dijų leidybos institutas, 2001. Hokartas, Árturas Morisas = Arthur Maurice Hocart BRMŠ III = Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, III: XVII am- Ivanovas, Viačeslavas = Вячеслав Всеволодович Иванов žius. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir en- Jelizarenkova, Tatjana = Татьяна Яковлевна Елизаренкова ciklopedijų leidybos institutas, 2003. Kerenjis, Karlas = ang. Carl Kerényi Brückner 1927 = Aleksander Brückner. Słownik etymologiczny Moklovskis, K. = K. Mokłowski języka polskiego. Warszawa: Wiedza Powszechna, 1998 Nydhemas, Rodnis = Rodney Needham (1Kraków, 1927). Buck 1949 = Carl Darling Buck. Pokrovskis, Fiodoras = Фёдор В. Покровскiй A Dictionary of Selected Syno- nyms in the Principal Indo-European Languages. Chicago: Sedovas, Valentinas = Валентин Васильевич Седов The University of Chicago Press, 1949. Spensas, Džeimsas Liuisas Tomas Čalmersas = James Lewis BūgaR II = Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai. Sudarė Z. Zin- Thomas Chalmers Spence kevičius, II. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės Toporovas, Vladimiras = Владимир Николаевич Топоров literatūros leidykla, 1959. Trijas, Euchenijus = Eugenìo Trías Burianas, Mouchova 1983 = Janas Burianas, Bohumila Mou- chova. Paslaptingieji etruskai. Vilnius: Mokslas, 1983. Chrostowski 1991 = Waldemar Chrostowski. Biblinė miesto vizija. // Miestelėnai: „Tauros“ almanachas. Redakto- rius-sudarytojas Eugenijus Ališanka, I. Vilnius: Taura, 81 AnIT: 386; TPD: 60. 1991. 82 LaLKŽ: 661; KrLEV II: 50–51; žr. Buck 1949: 1309. Čiubrinskas 1990 = Vytis Čiubrinskas. Lietuvių valstiečių tro- 83 LtvŽ: 475; KrLEV II: 50–51. besių statybos apeigų struktūra ir funkcijos (XIX a. II p.–XX a. pr.). // Lituanistica, 1990, Nr. 4. 84 DvPSO: 328, Nr. 104; plg. Balys 2002: 281, Nr. 34.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 39

Daugudis 1982 = Vytautas Daugudis. Senoji medinė statyba Lie- Jung, Carl Kerényi. Essays on a Science of Mythology: tuvoje. Vilnius: Mokslas, 1982. The Myth of the Divine Child and the Mysteries of Eleusis. Daugudis 1992 = Vytautas Daugudis. Pagoniškųjų šventyklų Princeton: Princeton University Press, 1973. Lietuvoje klausimu. // Senovės baltų kultūra, II: Ikikrikš- Klein 2003 = Ernest Klein. A Comprehensive Etymological Dic- čioniškos Lietuvos kultūra, istoriniai ir teoriniai aspektai. tionary of the English Language. Amsterdam etc.: Else- Vilnius: Academia, 1992. vier, 2003. Daugudis 1999 = Vytautas Daugudis. Lietuvos žymesniųjų Kluge 1999 = Friedrich Kluge. Etymologisches Wörterbuch der senovės kulto vietų trumpa apžvalga. // Liaudies kul- deutschen Sprache. 23., erweiterte Auflage bearbeited tūra, 1999, Nr. 5. von Elmar Seebold. Berlin–New York, 1999. DkR I = Simonas Daukantas. Raštai, I. Vilnius: Vaga, 1976. KPP = Kalbos praktikos patarimai. II pataisytas ir papildytas DvPSO = Pasakos, sakmės, oracijos. Surinko Mečislovas Da- leidimas. Sudarė Aldonas Pupkis. Vilnius: Mokslas, vainis-Silvestraitis. Vilnius: Vaga, 1973. 1985. Eliade 1961 = Mircea Eliade. Images and Symbols: Studies in KrbŽA = Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai. Parengė Religious Symbolism. London: Harvill Press, 1961. Bronislava Kerbelytė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir Eliade 1968 = Mircea Eliade. Myths, Dreams, and Mysteries: tautosakos institutas, 1999. The Encounter between Contemporary Faiths and Archaic KrLEV II = Konstantīns Karulis. Latviešu etimoloģijas vārd- Reality. London and Glasgow: Collins, 1968. nīca, II. Rīga: Avots, 1992. Eliade 1974 = Mircea Eliade. Patterns in Comparative Reli- Kurila, Vaitkevičius 2011 = Laurynas Kurila, Vykintas Vait- gion. New York–Scaraborough: New American Library, kevičius. Mirusiųjų deginimo papročio refleksijos: pa- 1974. davimas apie Migonių piliakalnį. // Tautosakos darbai, Eliade 1976 = Mircea Eliade. Occultism, Witchcraft, and Cul- XLI. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institu- tural Fashions: Essays in Comparative Religions. Chicago tas, 2011. and London: The University or Chicago Press, 1976. LaLKŽ = Latvių–lietuvių kalbų žodynas. Sudarė Alvydas But- Eliade 1977 = Mircea Eliade. From Primitives to Zen: A Thema- kus. Kaunas: Aesti, 2003. tic Sourcebook of the History of Religions. San Francisco– Laurinkienė 1996 = Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas New York–etc.: Harper & Row, 1977. Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vil- Eliade 1992 = Mircea Eliade. Symbolism, the Sacred, and the nius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. Arts. New York: Continuum, 1992. Laužikas 2001 = Rimvydas Laužikas. Lietuvos XV–XVI a. Eliade 1996 = Mircea Eliade. Amžinojo sugrįžimo mitas: Ar- medinių bažnyčių architektūros bruožai. // Liaudies chetipai ir kartotė. Vilnius: Mintis, 1996. kultūra, 2001, Nr. 2. Eliade 1997 = Mircea Eliade. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vil- Linkevičius 1993 = Kazys Linkevičius. Žodžių reikšmių klai- nius: Mintis, 1997. dos laikraščių kalboje. // Kalbos kultūra, t. 64. Vilnius: ES = Egilio saga. Iš islandų kalbos vertė Svetlana Steponavi- Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. čienė. Vilnius: Vaga, 1975. LKŽ VI = Lietuvių kalbos žodynas, VI: klausyti–kvunkinti. Vil- FrLEW = Ernst Fraenkel. Litauisches etymologisches Wörter- nius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros lei- buch, I–II. Heidelberg: Carl Winter Universitätsver- dykla, 1962. lag–Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1962–1965. LKŽ XVII = Lietuvių kalbos žodynas, XVII: tūlė–valgus. Vil- (Puslapių numeravimas ištisinis.) nius: Mokslo ir enciklopedių leidykla, 1996. Galaunė 1930 = Paulius Galaunė. Lietuvių liaudies menas, jo LtvŽ = Lietuvininkų žodis. Parengė Kazys Grigas, Zita Kelmic- meninių formų plėtojimosi pagrindai. Vilnius: Mokslas, kaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius, redak-

1988 (1Kaunas, 1930). torių komisijos pirmininkas Norbertas Vėlius. Kaunas: Gimbutienė 1985 = Marija Gimbutienė. Baltai priešistoriniais Litterae universitatis, 1995. laikais: Etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija. Vil- ME II = Mitologijos enciklopedija, II. Vilnius: Vaga, 1999. nius: Mokslas, 1985. MžPKEŽ = Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologijos žody- Gimbutienė 1996 = Marija Gimbutienė. Senoji Europa. Vil- nas. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013. Gudelis 2017 = Antanas Gudelis. Kosmogonija ir kalnas. // OEE = The Concise Oxford Dictionary of English Etymology. Edi- Liaudies kultūra, 2017, Nr. 2. ted by T. F. Hoad. Oxford: Oxford University Press, 2003. Guénon 1995 = René Guénon. Fundamental Symbols: The Uni- Pėteraitis 1997 = Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvanks- versal Language of Sacred Science. Oxford–Northamp- tos vietovardžiai: Jų kilmė ir reikšmė. Vilnius: Mokslo ir ton: Quinta Essentia, 1995. enciklopedijų leidybos institutas, 1997. Hocart 1970 = Arthur Maurice Hocart. Kings and Councilors: Pfeifer 2004 = Etymologisches Wörterbuch des Deutschen. Erar- An Essay in the Comparative Anatomy of Human Society. beitet unter der Leitung von Wolfgang Pfeifer. Mün- Edited and with an Introduction by Rodney Needham, chen: Deutscher Taschenbuch Verlag, 2004. Foreword by E. E. Evans-Pritchard. Chicago–London, PrtP III = Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos

1970 (11936). regykla. Parengė Ingė Lukšaitė, vertė Jonas Kilius, III. JablonskisR II, IV = Jablonskio raštai. Redagavo J. Balčikonis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006. II, IV. Kaunas, 1933, 1935. Razauskas 2000 = Dainius Razauskas. Sutvėrimas: „kūrybi- JablonskisRR II = Jonas Jablonskis. Rinktiniai raštai. Sudarė nės“ žodžio reikšmės motyvacija. // Liaudies kultūra, J. Palionis, II. Vilnius, 1959. 2000, Nr. 2. Jacobi 1968 = Jolande Jacobi. Symbols in an Individual Ana- Razauskas 2016 = Dainius Razauskas-Daukintas. Mitiniai lysis. // Man and His Symbols. Carl G. Jung (editor) and vaizdiniai Donelaičio „Metuose“. Vilnius: Lietuvių lite- M.-L. von Franz, Joseph L. Henderson, Jolande Jacobi, ratūros ir tautosakos institutas, 2016. Aniela Jaffé. USA, Canada: Dell Publishing, 1968. Razauskas 2018a = Dainius Razauskas. Vytis ir Gediminaičių Kerényi 1973 = Carl Kerényi. The Primordial Child in stulpai simbolikos požiūriu. Vilnius: Lietuvių litaratūros Primordial Times. // Jung, Kerényi 1973 = Carl Gustav ir tautosakos institutas, 2018.

moksliniai tyrimai 40

Razauskas 2018b = Dainius Razauskas. Daukanto Perūnas. // Седов 1981 = Валентин Васильевич Седов. Начальный Liaudies kultūra, 2018, Nr. 5. этап славянского расселения в области днепров- Razauskas 2019 = Dainius Razauskas. Daukanto kosmogonija: ских балтов. // Балто-славянские исследования sutvėrimas. Atiduota spaudai. 1980. Москва: Наука, 1981. Rimantienė 1995 = Rimutė Rimantienė. Lietuva iki Kristaus. СПМ = Священные письмена майя: Пополь-Вух; Рабиналь- Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1995. ачи. Составитель Илья Стогов. Санкт-Петербург: SkardžiusRR I = Pranas Skardžius. Rinktiniai raštai, I: Lietuvių Амфора, 2000. kalbos žodžių daryba. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų Топоров 1983 = Владимир Николаевич Топоров. К семан- leidybos institutas, 1996. тике четверичности (анатолийское *meu̯- и др.). // SmSEJL = Wojciech Smoczyński. Słownik etymologyczny języ- Этимология 1981. Москва: Наука, 1983. ka litevskiego. Wilno: Universytet Wileński, 2007. Топоров 1987 = Владимир Николаевич Топоров. Замет- Spence 1998 = Lewis Spence. Myths and Legends of Egypt. ки по реконструкции текстов. // Исследования по

London: Senate, 1998 (11915). структуре текста. Москва: Наука, 1987. SRP = Pasaulinės literatūros biblioteka: Senovės Rytų poezija. Топоров 2004 = Владимир Николаевич Топоров. О поня- Vilnius: Vaga, 1991. тии места, его внутренних связях, его контексте TPD = Teikas par Dievu: Izlase. Rīga: Latviešu folkloras krātu- (значение, смысл, этимология). // Язык культу- ves izdevums, 1929. ры: Семантика и грамматика. К 80-летию со дня Trías 2000 = Eugenìo Trías. Mąstyti religiją (Simbolis ir рождения академика Никиты Ильича Толстого šventybė). // Religija: Seminaras, vykęs Kaprio saloje, va- (1923–1996). Москва: Индрик, 2004. dovaujant Jacques’ui Derrida ir Gianni Vattimo. Vilnius: ФсЭСРЯ I–IV = Макс Фасмер. Этимологический словарь Baltos lankos, 2000. русского языка. Перевод с немецкого и дополнения Turner 1970 = Victor Turner. The Forest of Symbols: Aspects О. Н. Трубачева, I–IV. Санкт-Петербург: Азбука, of Ndembu Ritual. Ithaca–London: Cornell University 1996. Press, 1970. Цивьян 1999 = Татьяна Владимировна Цивьян. Движение Uždavinys 2006 = Algis Uždavinys. Simbolių ir atvaizdų inter- и путь в балканской модели мира: Исследования по pretacijos problema senovės civilizacijose. Vilnius: Sophia, структуре текста. Москва: Индрик, 1999. 2006. Vaitkevičius 2003 = Vykintas Vaitkevičius. Alkai: baltų švent- viečių studija. Vilnius: Diemedis, 2003. COSMOGONY ON THE SOCIAL LEVEL Watkins 1985 = The American Heritage Dictionary of Indo-Eu- ropean Roots. Revised and edited by Calvert Watkins. LITH. ĮKURTI ‘FOUND’ AND SUTVERTI Boston: Houghton Mifflin Company, 1985. ‘FENCE (IN, OFF), PALE’ > ‘FOUND’ Zaehner 2003 = Robert Charles Zaehner. The Dawn and Twilight of Zoroastrianism. London–New York: Phoenix, 2003. Dainius RAZAUSKAS Атхарваведа 2007 = Атхарваведа (Шаунака). Перевод с ве- дийского языка, вступительная статья, комментарй Some outstanding Lithuanian linguists had rejected the cos- и приложения Т. Я. Елизаренковой, II: Книги VIII– mogonic meaning for the verb (su)tverti and eliminated it from XII. Москва: Восточная литература, 2007. usage, apparently hastily and untenably. It has already been Бойс 2003 = Мэри Бойс. Зороастрийцы: верования и об- shown previously that the cosmogonic meaning derives smoo- ычаи. Санкт-Петербург: Азбука-классика–Петер- thly from the meaning “coagulate, consolidate, harden” of the бургское Востоковедение, 2003. same verb. This time, the aim is to demonstrate the liability Гусаков 1998 = М. Г. Гусаков. Об одном фрагменте сооб- of the meaning ‘fence (in, off), pale’, the main and most eve- щения Вульфстана «О похоронах древних пруссов» ryday one of (su)tverti, to acquire the cosmogonic sense. On (Некоторые заметки по поводу статьи В. Н. Топо- the one hand, as Mircea Eliade has put it: “The founding of a рова). // Балто-славянские исследования 1997. Мо- new town repeats the creation of the world”, and on the other, сква: Индрик, 1998. “once the spot has been confirmed by ritual, a square or cir- Иванов 1986 = Вячеслав Всеволодович Иванов. К семио- cular enclosure is put round it with four gates corresponding тическому изучению культурной истории большо- to the four points of the compass” [Eliade 1974: 374, see also го города. // Труды по знаковым системам, XIX: Се- 379 etc.]. Thus, fencing in the town amounts to the creation миотика пространства и пространство семиотики. of the new social world, i.e. the cosmogony on the social level. Тарту: Тартуский государственный университет, 1986. We are to keep in mind, certainly, the usual denomination of Кёйпер 1986 = Францискус Бернардус Якобус Кёйпер. Тру- the town by “fence, enclosure”, as in English town (cf. German ды по ведийской мифологии. Москва: Наука, 1986. Zaun “fence”), Russian gorod, grad “town, citadel, city” (cf. o- Оппенхейм 1990 = А. Лео Оппенхейм. Древняя Месопо- grada “enclosure”) etc. Respective Baltic linguistic, folklore, тамия: Портрет погибшей цивилизации. Москва: and archaeological data are presented in the article to prove Наука, 1990. the thesis of legitimacy of the cosmogonic meaning for the Ригведа 1989 = Ригведа: Мандалы I–IV. Издание подгото- verb (su)tverti on the grounds of “fence (in, off), pale”. вила Т. Я. Елизаренкова. Москва: Наука, 1989. РЭСЛ = У истоков мира: Русские этиологические сказки и Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, легенды. Составление и комментарии . В. Беловой, Antakalnio g. 6, LT-10308, Vilnius, Г. И. Кабаковой. Москва: Форум–Неолит, 2014. E. paštas: [email protected] Салмин 1989 = Антон Кириллович Салмин. Сказка, об- ряд, действительность: Историко-типологическое Gauta 2018-12-05, įteikta spaudai 2019-02-25 изучение чувашского текста. Чебоксары: Чувашское книжное издательство, 1989.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 41

Paskutinieji švento ąžuolyno (Ąžuolynės) ąžuolai Getautų kaimo laukuose. Pakruojo r. 2018 m.

Prie Šilalės kaimo (Skuodo r.) esančios šventos giraitės šventvietės akmuo. 2010 m.

Iš šventviečių tyrimų 42

Dūčių kaimo šventasis ąžuolas pakelėje į Linkuvą. 2018 m.

Stabinės miško (prie Romės Lauko, Tauragės r.) šventvietės akmuo. 2017 m. Vykinto Vaitkevičiaus nuotraukos.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 43 TIRTI PATIRIANT NAUJA ŠVENTVIEČIŲ TYRIMO PRIEIGA

Andrius KANIAVA

Straipsnyje keliamas Lietuvos šventviečių tyrimų metodologijos klausimas. Norima parodyti, kaip keičiantis šventvietės suvokimui gali atsirasti naujos metodologinės kryptys joms tyrinėti. Pirmą kartą reiškiamas kitoks požiūris į šventvietes: atsisakius istorinės perspektyvos, chronologija ir datavimas netenka prasmės, o šventvie- čių tyrimo būdai siūlomi ne archeologiniai ar istoriniai, bet paremti religijotyros ir filosofijos metodologijomis. Siūlomoji nauja prieiga remiasi dviejų skirtingų metodologijų – fenomenologijos ir religijos sociologijos – jung- timi. Jos esmė – fenomenologinis pažinimas per patirtis. Taip šventvietė atsiskleidžia nebe vien kaip senosios religijos objektas, bet ir kaip lietuviškos prigimtinės kultūros reiškinys. Reikšminiai žodžiai: šventvietės, metodologija, religijotyra, fenomenologija.

Senojo tikėjimo šventvietės lietuvių istoriogra- 1. ISTORIJA fijoje iki šiol tyrinėtos iš archeologijos, istorijos bei etnologijos perspektyvų. Į religijotyros akiratį 1.1. LIETUVOS ŠVENTVIEČIŲ TYRIMO šie objektai jei ir bus patekę, tai tik epizodiškai. ISTORIJA Taip greičiausiai nutiko dėl to, kad su šventvie- Apžvelgiant Lietuvos šventviečių istorio­ tėmis susijusio religinio turinio yra išlikę labai grafiją, bus telkiamasi į šventvietės sampratą. Tai nedaug. Baltų religijos funkcionavimo laikotarpis padės pajudinti bei iškelti esmines šventviečių ty- jau seniai baigėsi, to meto tikėjimai ir papročiai rimo problemas. daugiausia rekonstruojami iš tautosakos, etnogra- Pirmuoju tokių šventviečių tyrinėtoju lai- fijos ir rašytinių šaltinių. kytinas Petras Tarasenka. 1923 m., rašydamas Senosios šventvietės yra išskirtinis lietu- apie Trakų apylinkių mitologinius akmenis, jis vių kultūros paminklas. Tai priešistoriniais lai- atkreipia dėmesį į kulto vietų ištyrimo problemą kais įprasminti gamtos objektai, nepraradę savo bei menkai tam naudojamą folklorinę medžia- svarbos iki pat šiandienos. Simbolinės reikšmės gą1. P. Tarasenka šventvietes vadina alkvietėmis buvo suteiktos kalvoms, akmenims, girioms, ir apibūdina kaip vietas, „kurios senovėje buvo medžiams, upėms, šaltiniams, ežerams, netgi gerbiamos santykyje su senovės kultu“2. Nuo pat pievoms bei laukams. Vėliau jos perėjo į tauto- savo tyrimų pradžios P. Tarasenka jautė pareigą saką – dar šiandien apie senąsias šventvietes ži- susieti šventvietes su pagoniškais ritualais, nes, nomi gausūs padavimai. Tačiau daugelio tokių jo teigimu, „dauguma mokslininkų tvirtina, kad šventviečių tiksliai datuoti negalime, kai kurios lietuviai senovėje visai neturėję šventovių, kai- patikimiau priskiriamos senosios religijos gyvavi- po vietų, pašvęstų religiniam kultui, ir kad tos mo laikams, kitos buvo įkurtos ar veikė palyginti ar kitos kulto apeigos buvusios atliekamos visur, neseniai. kur to reikalavęs gyvenimas ar kitos aplinkybės“3. Pirmojoje straipsnio dalyje glaustai apžvel- 1928 m. pasirodžiusioje „Lietuvos archeo- giama šventviečių tyrimų istorija ir iš istoriog- logijos medžiagoje“ P. Tarasenka alkvietes aptaria rafijos kylančios problemos, kurios atveria kelią kaip atskirą objektų grupę, įvardydamas jas kaip tolesniems ieškojimams. Antrojoje dalyje nuo „senovinių šventovių vietas“4. Įdomu, kad akme- istoriografijos pereinama prie metodologijos. Re- nys išskiriami kaip atskira paminklų grupė. Esą miantis fenomenologijos bei religijos sociologijos tai ne šventvietės (alkvietės), bet akmenys, turin- paradigmomis, siūloma nauja šventviečių tyrimo tys archeologiškai vertingos informacijos. Akme- prieiga. nis su pėdomis ir dubenimis P. Tarasenka priski- ria akmens amžiui, teigdamas jau ankstesniuose savo straipsniuose iškeltą idėją, esą šie ženklai ant

1 Tarasenka 1923: 25–34. 2 Ten pat, 25. 3 Tarasenka 1926: 706. 4 Tarasenka 1928: 81.

moksliniai tyrimai 44 akmenų atsiradę gludinant akmeninius kirvelius. dažniausiai vien pateikdamas sausus rezultatus: Autoriaus teigimu, akmenys su pėdomis ir dube- šurfų, perkasų dydžius, radinius bei galimą jų nimis šias ypatybes įgavo dėl „kirvelių gludini- datavimą. 1992 m. straipsnyje apie pagonybę ir mo“ ir religinės paskirties neturėjo, tačiau vėles- jos reliktus autorius daugiausia telkiasi į palaikų niais laikais žmonės pamiršo tikrąją šių akmenų deginimo paprotį bei jo reikšmę. Anksčiau tir- paskirtį ir aptiktas juose duobutes ar dubenis su- tos šventvietės (pavyzdžiui, akmenys su įvairiais siejo su religiniu kultu. dubenimis, Vilniaus šventyklos klausimas) palie- Vienintelėje savo knygoje, skirtoje būtent čiamos, bet apskritai šventvietėms skirta nedaug šventvietėms (tiksliau – akmenims) ir pavadintoje dėmesio8. „Pėdos akmenyje“, P. Tarasenka kirvelių gludini- 1992 m. Vytautas Daugudis archeologi- mo versijos jau atsisako. Akmenyse matomas „pė- jos paminklams irgi priskyrė alkakalnius bei das“ jis vis dar priskiria akmens amžiui, bet da- mitologinius akmenis (įskaitant tuos, kuriuose bar jau teigia jas buvus iškaltas religiniais tikslais, iškalti ženklai). Toks sprendimas nebuvo tvirčiau nors vėlesniais laikais jos vis tiek garbintos ne- pagrįstas, o aptarti, kaip archeologams neretai besuvokiant pirminės jų paskirties. Šioje knygoje būdinga, tik anksčiau archeologiškai tyrinėti ob- P. Tarasenka aiškiai stengėsi suteikti šventiems jektai. Juos V. Daugudis suskirstė į dvi grupes – akmenims kokią nors chronologiją: toteminiai mitologinius akmenis ir medinius bei akmens akmenys ir jau minėti akmenys su pėdomis pri- statinius. Pirmuosius jis susiejo su aukojimais, skiriami akmens amžiui, o akmenys-aukurai lai- atlikinėtais jau po valstybinio krikščionybės įve- komi jau geležies amžiaus reliktais5. dimo. Medinius bei akmens statinius autorius 1943 m. Marija Gimbutienė, aprašydama susiejo su tais piliakalniais bei kitais archeologi- baltų laidojimo papročius, irgi nemažai dėmesio jos paminklais, kuriuose buvo aptiktos neaiškios skyrė šventvietėms, daugiausia alkos vardu va- paskirties stulpavietės, akmenų grindiniai9. Rem- dinamiems objektams (alkvietėms). Lyginant su damasis užsienio pavyzdžiais, V. Daugudis Lietu- P. Tarasenka, M. Gimbutienė iškėlė kelis naujus vos piliakalniuose irgi ieškojo apvalios ar ovalios požiūrio taškus. Visų pirma, lanksčiau pažvelgta formos statinių, tačiau jo tyrimų rezultatai buvo į objektų tipologiją: autorė daro išvadą, kad alkos įvertinti prieštaringai. kalnas ne visuomet turi būti kalnas, kartais tai Didžiausią postūmį šventviečių tyrimams su- visai nežymi pakiluma ar net visai lygi vieta pie- teikė Vykinto Vaitkevičiaus darbai. Pirmuosiuose voje. Galima sakyti, kad pirmąsyk paliesta švent- jo straipsniuose, paskelbtuose 1994–1997 m., apie viečių klasifikavimo problema, kai tie patys ob- šventviečių sampratą kalbama mažai. Šventvietės jektai skirstomi pagal pavadinimus, pagal su jais pristatomos kaip savaime suprantami su senuoju susijusią mitologiją arba pagal fizines ypatybes, ir baltų tikėjimu susiję objektai. Kalbant apie akme- gaunami skirtingi rezultatai. Kaip ir P. Tarasenka, nis, neretai vartojami P. Tarasenkos suformuluo- M. Gimbutienė šventvietes sieja su pagoniškomis ti jų tipai, tačiau tyrinėjimai akivaizdžiai skiriasi apeigomis. M. Gimbutienei alka – tai „vieta, ku- nuo ankstesnių: daug dėmesio skiriama folklori- rioje senovėje žmonės degindavę aukas“, ir „svar- nei medžiagai, remiamasi padavimais bei sakmė- biausia tų vietų paskirtis yra buvusi ta, kad jose mis. Šventviečių paplitimą bandoma susieti su buvo aukojama“6. atitinkamų archeologinių kultūrų paplitimu (pa- Vytautas Urbanavičius, kasinėjęs mitologi- vyzdžiui, „suakmenėjusių mergų“, „akmenų-ves- nių akmenų aplinką XX a. 8-ajame dešimtmety- tuvininkų“ paplitimą – su I tūkst. vidurio pilkapių je, pirmasis nuodugniau panagrinėjo konkrečius paplitimu10). Nuo pat ankstyvųjų V. Vaitkevičiaus atvejus. Remdamasis tyrimų metu mitologinių straipsnių justi labai svarbi nuostata, kad visos akmenų aplinkoje aptiktais židiniais, puodų šukė- šventvietės (tiek ikikrikščioniškų laikų, tiek nau- mis ir kitais smulkiais radiniais, autorius pabandė jesnės) yra svarbios. Toks požiūris lietuvių isto- nustatyti tų akmenų naudojimo istoriją ir būdus: riografijoje ėmė formuotis tik su V. Urbanavičiaus kada šventvietės veikė, kaip buvo viena su kita tyrimais. Iki tol buvo kalbama vien apie ikikriš- susijusios, kas jose buvo daroma7. Tiesa, vėliau čioniškųjų laikų šventvietes. V. Urbanavičius savo tyrimus pristatinėjo lakoniš- 1998 m. išleistame Žemaitijos šventviečių kiau, susilaikydamas nuo platesnių interpretacijų, kataloge V. Vaitkevičius išskiria dvi šventviečių

5 Tarasenka 1958: 5–48. 8 Urbanavičius 1994: 1–7. 6 Gimbutienė 1943: 69. 9 Daugudis 1992: 50–77. 7 Urbanavičius 1972: 77–83. 10 Vaitkevičius 1995: 24–29.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 45 grupes. Pirmoji – tai senosios šventvietės, ku- dalyje aptariamos šventviečių grupės, išsakomas rios yra archeologinių objektų aplinkoje arba labai svarbus naujas požiūris į šių objektų klasifi- dėl kitų priežasčių gali būti laikomos ikikrikš- kavimą: pirma pagal jų fizines ypatybes, o paskui čioniškomis, antroji – tradicinės senojo tikėjimo – pagal mitologinius siužetus. Antroji knygos da- šventvietės (t. y. gyvavusios po oficialaus krikš- lis skirta istorinėms, mitologinėms, geografinėms čionybės įvedimo)11. Atsižvelgiant į šventviečių šventviečių interpretacijoms18. datavimo problemas ir ilgai užtrukusią bei sudė- 2006 m. Aukštaitijos šventviečių katalo- tingą christianizaciją, toks šventviečių skirstymas ge autorius pradeda formuoti naują šventviečių kelia klausimų. Kita vertus, praėjus daugiau nei sampratą, reiškia idėjas, kurios ankstesniuose 70 metų po pirmųjų Petro Tarasenkos tyrimų, darbuose kartais šmėstelėdavo nebent tarp eilu- vis dar tebereikėjo įteisinti šventvietes kaip visa- čių. Teigiama, kad dauguma šventviečių iš tiesų verčius archeologijos objektus. Todėl suprantama priklauso kur kas platesniam „mitologinių vietų“ pastanga rasti kriterijus joms skirstyti į senąsias ir ratui. Senąsias šventvietes bei mitologines vietas ne tokias senas. autorius suskirsto į tris grupes: 1) neabejotinos Tai, žinoma, ne argumentas už ar prieš šiuos senovės kulto vietos; 2) mitologinės vietos, turin- kriterijus, o tik istorinė aplinkybė, paaiškinanti čios šventvietės požymių; 3) vietos, šventvietėmis jų poreikį. Iš esmės apie tokios prieigos ribotumą laikomos nepagrįstai. Pirmajai grupei priskiria- bus kalbama kitame skyrelyje. mos visos žymiausios ir mažiau žymios švent- Žemaitijos šventviečių katalogo įvade sako- vietės, įskaitant šventus kalnus, miškus, akmenis ma, kad „netgi šventvietę apleidus ar sugriovus, ir t. t.; antrajai – gojais vadinamos vietos bei jas tam tikra prasme ji tebegyvavo, jeigu tik dvasi- menantys kaimai, balos ir t. t., taip pat vietos, ku- niame žmonių gyvenime ji neprarado savo reikš- rių pavadinimai sudaryti su žodžiais „koplyčia“, mės, jei išliko su ja siejami tikėjimai ir draudi- „merga“, „boba“, „velnias“; trečiajai – akmenys su mai, jų buvo paisoma“12. Taip pabrėžiamas švent- ženklais ir pan.19 viečių tęstinumas, labai svarbus kalbant apie jų Skirstymo į mitologines vietas ir priešisto- sampratą. rinių laikų (arba senąsias) šventvietes V. Vaitke- Išleidęs Žemaitijos šventviečių katalogą, vičius laikosi ir vėlesniuose savo darbuose20. Kaip V. Vaitkevičius savo straipsniuose vis dažniau ir ankstesni tyrinėtojai, autorius laikosi nuostatos, atsigręžia į tai, kas, pasak jo, yra „sunkiausias kad svarbiausia yra išaiškinti, kurios šventvietės uždavinys – pasiūlyti sprendimus, kaip surasti buvo naudojamos priešistoriniais laikais, nes to- šių šventviečių vietą istoriniame kontekste“13. kiu atveju jos turėsiančios daugiau sąsajų su anuo- Akmenys su plokščiadugniais dubenimis susie- met tebegyvavusia senąja religija. Tokia nuostata, jami su kuršių gentimi bei jos migracijomis14, iš dalies kylanti iš poreikio „įteisinti“ šventvietes Šventaragiais vadinamos šventvietės – su seno- kaip visaverčius archeologijos objektus, turi la- sios Lietuvos valstybine religija15, šventvietės prie bai neigiamą pusę, kuri bus aptarta tolesniuose Dubysos – su riba tarp aukštaičių ir žemaičių16, straipsnio skyriuose. o Kiškio bažnyčiomis bei Vilkpėdėmis vadina- Nors pagrindinės kraštovaizdžio archeo- mos šventvietės – su Žvėrūnos-Medeinos kultu17. logijos (sakralinio kraštovaizdžio, kognityvinio Tokios istorinės rekonstrukcijos išties yra labai kraštovaizdžio, kraštovaizdžio fenomenologijos) svarbios, siekiant suprasti, ką reiškė šventvietės idėjos atsispindėjo V. Vaitkevičiaus darbuose vi- skirtingais laikotarpiais, ir taip susidaryti patiki- sada, konkrečiai apie kraštovaizdį autorius ėmė mesnę jų sampratą. kalbėti tik pastarąjį dešimtmetį. Atkreiptas dė- Prie minėtuose straipsniuose išsakytų idėjų, mesys į kraštovaizdžio kompleksiškumą, į kul- kartu su naujomis jų interpretacijomis, autorius tūrinius jo aspektus, kurie, kartu su gamtinėmis grįžta šventvietėms skirtoje monografijoje „Al- ypatybėmis, ir sudaro kraštovaizdį kaip tokį21. Tai kai: Baltų šventviečių studija“. Pirmoje knygos ne vien pačios vietos, bet ir jų vardai, ir jas supan­ ti mitologija, ir tose vietose gyvenantys žmonės. 11 Vaitkevičius 1998: 8. Kompleksinis požiūris į kraštovaizdį be galo svar- 12 Ten pat. bus ir tiriant šventvietes. 13 Vaitkevičius 1999: 237. 14 Ten pat, 227–242. 18 Vaitkevičius 2003b: 181–222. 15 Vaitkevičius, Vaitkevičienė 2001: 311–334. 19 Vaitkevičius 2006: 10. 16 Ten pat, 20–27. 20 Vaitkevičius 2011: 132–141. 17 Vaitkevičius 2003a: 17–32. 21 Vaitkevičius 2012: 50–61.

moksliniai tyrimai 46

Viename iš naujausių savo straipsnių paminklai galų gale buvo pripažinti ir įtraukti į V. Vaitkevičius imasi ir fenomenologinės per- Lietuvos archeologijos lauką. Bet jų tyrinėtojas spektyvos – aiškinasi, kas grindžia šventviečių iki šiol vienas – V. Vaitkevičius. Nors šventvie- šventumą. Iškeliama emocinė vietos reikšmė ap- tės tapo Lietuvos archeologijos paveldo dalimi, linkiniams gyventojams bei kiti subjektyvūs dė- liko daugybė problemų ir neišspręstų klausimų: menys, lemiantys jos išskirtinumą, sakralumą22. kaip vertinti po krikščionybės įvedimo veikusias 2016 m. išleistas trečiasis Lietuvos švent- šventvietes? Kodėl pieva, vardu Alka, vien dėl to viečių katalogas, šįkart skirtas mažesniam regio- jau laikytina šventviete? Ar piliakalnis gali būti nui – Joniškio rajonui. Šventvietės skirstomos į šventviete, jei pagal pirminę paskirtį tai – gyny- tas pačias dvi grupes: baltų genčių bei senosios binis įtvirtinimas? Kokį vaidmenį šventvietės at- Lietuvos valstybės laikotarpio šventvietės (iki­ liko senojoje baltų religijoje? Kas konkrečiai buvo krikščioniškos) ir šventvietės po krikščionybės daroma šventvietėse? Ir t. t. Tai tik keli klausi- įvedimo23. Aptariami atskiri atvejai, iliustruoja- mai iš daugybės, kurie kyla, gilinantis į šią temą. ntys Joniškio rajono šventviečių ypatumus. Pa- Bėda ta, kad, kaip matyti iš istoriografijos apžval- žymėtina, kad antrajame (Aukštaitijos) kataloge gos, iki šiol niekas nesiėmė iš esmės suformuluoti autorius jau buvo peržengęs chronologinį švent- šventvietės sampratos. viečių skirstymą į ikikrikščioniškas ir vėlesnes, Kaip šiandien suvoktina šventvietė? Kaip vartojo mitologinių vietų sąvoką, o Joniškio rajo- senovės religinių apeigų, aukojimų vieta, prieš- no kataloge vėl prie jo grįžo. istorinė kulto vieta? Ar su senąja religija vos kaip nors tesusijęs kraštovaizdžio elementas? Tai dvi 1.2. ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS galimos kraštutinės sampratos, nė viena neati- Apžvelgus istoriografiją, į akis krinta šventviečių tinkanti tikrovės. Visuomet galima aptikti tokią tyrinėtojų pastangos įtraukti šventvietes į visa- šventvietę, kuri neatitiks išankstinio apibrėžimo. verčių archeologijos paminklų gretas, jas įteisinti. Vienas iš pagrindinių šio straipsnio teiginių Jau beveik 100 metų tai veikia pačią šventviečių yra tas, kad didžiausia šventviečių tyrimo proble- sampratą. Ilgą laiką, pradedant dar tarpukariu ma yra jų datavimas. Problema ne tai, kad datuoti publikuotais P. Tarasenkos straipsniais, šventvie- šventvietes mūsų turimais metodais dažnai yra tes buvo bandoma tiesiogiai susieti su ikikrikš- labai keblu. Problema tai, kad laikomasi įsitikini- čioniškąja religija – ritualais, aukojimais. Net ir mo, jog datavimas yra būtinas ir lemiamas švent- vėlesnių tyrinėtojų darbuose jaučiamas noras iš- vietės vertei nustatyti. skirti tas šventvietes, kurios siekia ikikrikščioniš- Tačiau šventvietės nuo daugumos kitų ar- kuosius laikus: visuose kataloguose, jų įvadinėse cheologijos objektų skiriasi kaip tik tuo, kad yra ne- dalyse šventvietės suskirstomos vis į tas pačias dvi pavaldžios įprastiems datavimo principams. Istori- grupes – ikikrikščioniškųjų laikų šventvietes ir niuose šaltiniuose paminėtų šventviečių, kurias šventvietes, veikusias po krikščionybės įvedimo. galime lokalizuoti, – vos viena kita. Šventvietėse Lietuvių archeologijoje (o šventvietės pir- paprastai nėra radinių, kultūrinio sluoksnio (nebe- miausia patenka į archeologijos tyrimų lauką) nt degėsiai, kaip prie kai kurių mitologinių akme- vyraujantį požiūrį gerai iliustruoja V. Daugudžio nų), labai sunku nustatyti jų kultūrinę priklauso- straipsnis apie senojo tikėjimo šventyklas. Vienu mybę, kebli net jų tipologija. Ko verta tokiu atveju sakiniu jame konstatuojama, kad pagonybės lai- pastanga kiekvieną šventvietę priskirti vienai iš kais šventvietėmis buvo miškai, upės, ežerai bei dviejų iš anksto apsibrėžtų kategorijų – ikikrikš- kiti gamtos paminklai, tačiau toliau aptarinėjami čioniškoms ar vėlesnėms? Ar tai netampa dings- visiškai kitokio tipo paminklai – archeologinių timi tiek tyrinėtojams, tiek visuomenei numoti tyrimų metu aptiktos duobės, stulpavietės ar pa- ranka į šventvietes, įsteigtas ar veikusias oficialiai statų liekanos, kurių daugumos priskyrimas kulto jau įvedus krikščonybę? Iki­krikščioniškosioms vietoms yra abejotinas24. noromis nenoromis suteikiama aukštesnė vertė, Šiandien nei viešojoje, nei mokslinėje erd- jos laikomos „tikresnėmis“ – nes buvo naudoja- vėje jokios polemikos šventviečių klausimu nėra. mos „tikro“ senojo tikėjimo laikais. Nuo tada, kai V. Vaitkevičiaus disertacija ir pir- Praeities įvykių chronologija paprastai mieji šventviečių katalogai pralaužė ledus, šie nustatoma remiantis objektyviu, išmatuojamu ast- ronominiu laiku25. Tačiau esama ir socialinio laiko, 22 Vaitkevičius 2016a: 33–43. kuris nesutampa su astronominiu, su objektyvia 23 Vaitkevičius 2016b: 17–34. 24 Daugudis 1992: 50–77. 25 Ingold 1993: 157–158.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 47

įvykių chronologija. Socialiniame laike procesai bet ir prasminė aplinka, kurią fizinėje aplinkoje at- gali užtrukti ilgiau arba trumpiau, nei nustato pažįsta joje gyvenantys žmonės26. Toks požiūris į istorinės datos, o tam tikri įvykiai ar veiksmai, kraštovaizdį kilo iš suvokimo, kad erdvė nėra vien kitados liovęsi, gali vėl atsikartoti. Be to, prigim- tik „talpa“, kurioje kas nors vyksta. Aplinkoje at- tinėse pasaulėžiūrose vyrauja ciklinis laiko suvo- liekamas veiksmas palieka joje pėdsaką. Net ir kimas. Esminiai, sakralūs įvykiai čia nuolat atsi- gamtinė aplinka neišvengiamai patenka į žmonių kartoja. Cikliniam laikui negalioja chronologija, kultūrinį, socialinį lauką ir jame yra įprasmina- datavimas. Pavyzdžiui, pernykštė žiemos saulė- ma, priklausomai nuo žmogaus ar žmonių grupės, grįža nėra „senesnė“ už šiuometinę. Tai ta pati kurie ją patiria ir joje veikia27. Britų antropologas šventė, tas pats sakralus įvykis, atsikartojantis Timas Ingoldas (Tim Ingold) kraštovaizdį mato kasmet. Atitinkamai šventvietė gali būti vis iš kaip erdvę, kurioje yra pasilikę vienokie ar kito- naujo įprasminama. Tai tiesiog sakrali erdvė, vis kie praeities gyventojų pėdsakai28. Kraštovaizdis iš naujo, apsisukus laiko ratui, sutelkianti prigim- yra toks, kokį jį suvokia jame gyvenantys žmo- tinės kultūros žmones. Kai tik žmonėms ji vėl nės. Toks kraštovaizdis nėra galutinis, veikiau tai tampa svarbi, kai tik žmonės vėl ją sureikšmina, gyvas procesas, nuolat formuojamas žmonių ir ji vėl yra šventvietė. tuo pat metu žmones formuojantis29. Trumpai tariant, esminė šventviečių tyrimo Rumunų religijotyrininkas Mirčia Eliadė problema yra istorinis požiūris į jas, nepagrįstai (Mircea Eliade) pabrėžė skirtumą tarp sakralios ir susiaurinantis akiratį ir neleidžiantis aprėpti visų profaniškos erdvės. Vietos šventumą, pasak Elia- įmanomų šventybės pasireiškimų, steigiančių dės, steigia hierofanija, t. y. šventybės pasireiški- šventvietę. Todėl būtina atsitraukti nuo įprastos mas30. Hierofanija „pašventina“ profaniškojo pa- istorinės analizės ir imtis metodologijos. Toliau saulio elementus, suteikia jiems šventumą (drauge straipsnyje siūloma alternatyvi prieiga, paremta ir išskirtinumą), tad šventvietė iš esmės ir yra to- dviejų skirtingų religijotyros metodologijų – fe- kia hierofanijos pašventinta vieta, net jeigu ją su- nomenologijos ir religijos sociologijos – sinteze. daro vien gamtos objektai. Tokiu būdu tie gamtos objektai – asmenims ar bendruomenėms, kurie pripažįsta konkrečią hierofaniją, – tampa išskir- 2. METODOLOGIJA ti iš profaniškos gamtinės aplinkos ir šventi, nors savo fizinio pavidalo galbūt visai nė nepakeičia. 2.1. ŠVENTVIETĖS SAMPRATA: Pasikeičia prasmė, o ji viską ir lemia. KRAŠTOVAIZDIS, ŠVENTYBĖ IR Kalbant apie šventvietes, svarbu skirti erdvę SAKRALI ERDVĖ ir vietą. M. Eliadė daugiau kalba apie sakralią ir Pabandykime reziumuoti aptartas istoriografines profanišką erdves: kaip hierofanijos paveikta pro- problemas: 1) šventviečių skirstymas į ikikrikščio- faniška erdvė tampa šventa, kaip skirtingo masto niškas ir krikščioniškų laikų įveda kokybinę skirtį, erdvės (pastatas, sodyba, gyvenvietė ir t. t.) virs- kurioje priešistorinių laikų šventvietėms teikia- ta kosmosu, šventu, prasmingu pasauliu. O britų ma pirmenybė; 2) tiksliai datuoti šventvietes bei archeologas Kristoferis Tilis (Christopher Tilley) argumentuotai priskirti jas ikikrikščioniškiems pažymi kraštovaizdyje skirtumą tarp erdvės ir arba krikščioniškiems laikams yra labai keblu ir vietos: prasmė erdvei suteikiama per konkrečias pavyksta retai; 3) krikščioniškais laikais įpras­ vietas. Konkrečios vietos – tai žmogaus pasau- mintos šventvietės irgi gali suteikti daug žinių lėvaizdžio prasmių ašys erdvėje. Žmogus pažįs- apie senąją lietuvių religiją ir kultūrą, tačiau daž- ta, patiria ir įprasmina būtent vietas, o štai erdvė nai paliekamos nuošalyje; 4) ką turėtume vadinti yra abstraktesnė, suteikianti vietoms kontekstą. šventviete, kaip šį terminą būtų galima griežčiau Žmogus suvokia kraštovaizdį pirmiausia per vie- apibrėžti? tas, nes jos yra išgyvenamos asmeniškai. Erdvė Norėdami atsakyti į visus šiuos klausimus, tampa vietas jungiančiu lauku, kuris savo ruožtu pirmiausia turime aptarti, kas apskritai yra sakra- lemia vietų suvokimą. Erdvę sudaro santykių tarp linis kraštovaizdis, sakralinė erdvė ar vieta. Dažnai pamirštama, kad senosios šventvie- 26 Mulk, Bayliss-Smith 2005: 369–370. tės priklauso sakraliniam, kognityviniam krašto- 27 Tilley 1994: 10. vaizdžiui. Tai XX a. antroje pusėje suformuluotos 28 Ingold 1993: 152. sąvokos, kurios reiškia, kad kraštovaizdis yra ne 29 Ten pat, 162. vien fizinė aplinka (miškai, kalvos, pastatai ir kt.), 30 Eliade 1957: 11.

moksliniai tyrimai 48 skirtingų vietų visuma31. Vietos samprata tyrinėta Kaip jau sakyta, šventvietė yra ilgalaikis fe- ir lietuvių prigimtinėje kultūroje: žmonės prisiri- nomenas: ta pati vieta skirtingais laikotarpiais ga- ša prie vietų, vietos tampa savos ir sujungia jose lėjo būti savaip, skirtingai įprasminta. Todėl pir- susikertančias erdves32. masis dalykas, kuris turi būti suskliaustas, – tai Trumpai tariant, šventvietės priklauso ne tik išankstinė nuostata dėl šventviečių chronologijos, fiziniam kraštovaizdžiui, kuriame archeologiškai šventvietės „senumo“ reikalavimas. Anaiptol ne- galima ieškoti praeities religinio elgesio pėdsakų, turime atsisakyti šventvietės suvokimo istorinia- bet ir šiuolaikinio žmogaus dvasiniam kraštovaiz- me laike. Priešingai, labai svarbu suprasti, kad džiui, susijusiam su pasaulėjauta ir įprasmintam istoriškai šventvietė – tai „tas pats“ fizinis objek- pasaulėžiūros. tas, matomas bei išgyvenamas tiek šiandien, tiek Apskritai šventų vietų steigiamos sakralinės prieš 300 ar 800 metų (jei tik tuomet jau egzis­ erdvės kaip tik ir sudaro tokį sakralinį kraštovaiz- tavo). Svarbu suskliausti nuostatą, neva senesnė dį, kuris priklauso nuo jį išgyvenančio žmogaus šventvietė mokslui yra vertingesnė nei vėlesnė. pasaulėvaizdžio. Todėl jo tyrimams būtina pasi- Pabrėšiu: ne atmesti, o tik suskliausti, kol atlieka- telkti fenomenologinę prieigą. mas fenomenologinis tyrimas. Antrasis dalykas, kurį reikėtų suskliausti at- 2.2. PAŽINIMAS PER PATIRTIS: liekant fenomenologinę analizę, susijęs su feno- FILOSOFINĖ FENOMENOLOGIJA meno raiškos sąmonėje formomis, arba žmonių Būtina atkreipti dėmesį į dvi pagrindines religijos patirties liudijimais. Juos skirstyčiau į dvi pagrin- fenomenologijos šakas: vieną, kylančią iš filosofi- dines grupes: folklorinius ir nefolklorinius. Folk- nės fenomenologijos, ir kitą, susiformavusią iš reli- lorines raiškos formas įgauna senosios religijos gijotyros, arba religijų istorijos mokslo33. Būtent liekanos, mitai, apeigų atbalsiai. Pasak Algirdo pirmąją fenomenologiją, besiremiančią Edmundo Juliaus Greimo, pasakos yra degradavę mitai, o Huserlio (Edmund Husserl, 1859–1938) darbais, papročiai – degradavę ritualai35. Todėl folkloras verta pasitelkti baltų šventviečių tyrimams. Nes – pasakos, sakmės, padavimai apie šventvietę, su E. Huserlio fenomenologija teigia, jog objektas ja siejami tikėjimai – gali padėti mums suvokti, iš tikrųjų tėra toks, koks jis reiškiasi sąmonei. kaip šventvietė reiškėsi (ir tebesireiškia) žmogaus Žvelgdami iš fenomenologinės perspektyvos mes sąmonėje. Atliekant fenomenologinę redukciją, iš tikrųjų matome ne objektus, bet fenomenus, čia reikėtų suskliausti bet kokius nuogąstavimus reiškinius. Tad ir tirti juos turime pasitelkdami dėl tikėjimų bei padavimų nepatikimumo, taip ne vien „objektyvius“ empirinius duomenis, bet pat vadinamųjų prietarų išankstinį nuvertinimą. ir žmogiškas patirtis. Folklorinė medžiaga turi būti suvokiama tarsi Esminis E. Huserlio siūlomas metodologi- medija, daranti mums prieinamą praeities žmo- nis instrumentas yra fenomenologinis epochė (iš gaus pasaulėvaizdį ir leidžianti ieškoti jame švent- gr. epochē „su(si)laikymas, sustabdymas“) – bet vietės fenomeno. Per mitologijos tyrimus galima kokių savo išankstinių prielaidų apie objektą užčiuopti, kaip pasireiškia šventvietės šventybė. O suskliautimas, siekiant kuo tiksliau atskleisti jo tai reikalauja atsargumo ir pagrįstų interpretacijų. raišką kito žmogaus sąmonėje34. Fenomenologi- Nefolklorinei šventviečių fenomeno raiškai nio epochė taikymas yra itin svarbus atsižvelgiant priklausytų istoriniai šaltiniai. Tik jiems reikia į jau aptartas šventviečių tyrimo problemas. Ty- priskirti ne kronikų, kaip Petro Dusburgiečio ar rėjas įgauna pagrindą atsisakyti kai kurių įprastų Malalos, žinias, o istorinius duomenis apskritai. išankstinių prielaidų, trukdančių pažinti reiškinį Pavyzdžiui, tai, kad nuo 2017 m. rugsėjo 12 d., tokį, koks jis savaime yra. po Adolfo Gedvilo36 mirties, ant Šatrijos kalno Tačiau iškart kyla klausimas, kokios prie- negęsta šventoji ugnis, irgi jau yra istorinis faktas. laidos turi būti suskliaučiamos tiriant šventvie- Tai faktas, bylojantis mums apie Šatrijos kalno iš- tes. Atsakyti į jį galima pirma išsiaiškinus, kokie skirtinumą šiuolaikinių žmonių sąmonėje. Šioje yra šventvietės, kaip religinio, kultūrinio feno- vietoje svarbiausia suskliausti nepasitikėjimą tokių meno, pasireiškimai. Tai yra kaip žmogus patiria šventvietę. 35 Greimas 2005: 41. 31 Tilley 1994: 14–17. 36 Adolfas Gedvilas (1935–2017) – tautodailininkas, senojo tikėjimo puoselėtojas. Jo iniciatyva 1994 m. liepos 17 d. 32 Vaitkevičienė 2012: 30–49. Šatrijos kalne buvo uždegta Amžinoji ugnis, kuri vėliau 33 Capps 1995: 108–110. pargabenta į jo sodybą, vadintą Ringaudo dvaru, ir 34 Mickūnas, Stewart 1994: 45–47. židinyje kūrenta ištisus metus.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 49 duomenų turiniu ir aiškintis esmines jų teikia- 2.3. RELIGIJOS SOCIOLOGIJA – mas žinutes, atsisakius išankstinių prielaidų apie ATSVARA FENOMENOLOGIJAI pasaulėžiūrines ar net politines įtakas. Nefolklo- XX a. pradžioje religijotyroje susiformavo funk- rinei raiškai priskirtini ir asmeniniai šaltiniai – cionalistų, arba funkcionistų, kryptis, ir tyrėjų žmonių, gyvenusių šventviečių aplinkoje, patir- požiūris ėmė keistis. Į religiją pradėta žiūrėti kaip tys, atsiminimai, vertinimai, kurie irgi turi būti į sistemą, o tie patys religiniai fenomenai imti ty- nagrinėjami atsisakius išankstinių nuostatų apie rinėti per jų funkcionavimą socialiniame gyve- jų autorius. nime. Religijos sociologija ėmėsi religiją „nuleisti Savaime suprantama, kad abiem atvejais E. ant žemės“, susitelkė į tai, kaip ji veikia žmonių Huserlio epochė perkeliama į skirtingą aplinką gyvenime ir atvirkščiai – kaip socialinė aplinka ir pritaikoma skirtingai, bet mums svarbiausias veikia religinius įvaizdžius. Funkcionistų požiūrį pats atspirties taškas – atsiribojimas nuo išanks- puikiai iliustruoja pagarsėjusi Emilio Durkheimo tinių nuostatų bei prielaidų. Tai pabrėžė ne vien frazė, kad „religija pirmiausia yra socialinis reiš- fenomenologijos pradininkas E. Huserlis, bet ir kinys“, kuri rodo siekį nusigręžti nuo metafizikos funkcionalistas Maksas Vėberis (Max Weber) bei ir pažvelgti į religijos praktikas bei veikimo for- daugelis kitų religijotyrininkų37. mas socialiniame gyvenime38. Čia reikia atsižvelgti į labai svarbų, jau E. Kanadiečių religijotyrininkas Raselas T. Huserlio užsimintą, vis dėlto neretai pamiršta- Makačinas (Russell T. McCutcheon), daug dė- mą fenomenologijos aspektą – tai „išskliautimą“. mesio paskyręs kitų religijotyros krypčių kritikai, Atlikus epochė ir išanalizavus fenomeno raišką remiasi netgi kraštutine nuostata: religija, ritualai žmogaus sąmonėje, būtina nesustoti ir paban- bei tikėjimai gali būti suvokti ir paaiškinti vien dyti vėl „išskliausti“ tyrimo objektą: grąžinti jį tik per žmogaus veiklą, visai atsisakant metafizi- į tą kontekstą, kuris pradžioje buvo suskliaustas, nio lygmens39. Autorius į religijotyrą žiūri griež- ir pažvelgti į jį naujomis akimis. Kitaip tariant, tai, nebijo pasakyti, kad atėjo laikas pergalvoti ir išankstinės prielaidos, pradžioje suskliaustos ir at- iš pamatų keisti visą religijos tyrimų sampratą. idėtos į šalį, turi būti grąžintos ir įvertintos nauju R. T. Makačino požiūris nėra sudėtingas: religiją žvilgsniu. Atliekant fenomenologinį epochė ir su- turime vertinti kur kas paprasčiau, ir mums bus skliaučiant tam tikrus fenomeną pažinti trukdan- lengviau ją suprasti. Religijotyrininkai, anot auto- čius veiksnius, objektas yra ištraukiamas iš isto- riaus, pernelyg bijo atsisakyti metafizinio, trans- rinio, socialinio, psichologinio konteksto. Taip cendentinio, maginio religijos dėmens, bijo, kad neretai pasielgia iš religijotyros kilusi religijos fe- tuomet religija pasidarys „pernelyg paprasta“40. nomenologija, bet pati problema iš esmės būdinga Esminis pasiūlymas – žvelgti į religiją kaip į vieną bet kokiai fenomenologijai. Platesnio konteksto iš daugelio socialinių veiklų. Toks požiūris turi nepaisymas ir yra vienas esminių fenomenologi- stiprių pusių. Gilinantis į religijotyros istoriją, ne- jos trūkumų, prikišamas jai šios prieigos kritikų. retai kyla įspūdis, kad dauguma metodologinių Kadangi šio straipsnio tikslas – pateikti iš prieigų bando rasti atsakymus į klausimus, kurie fenomenologijos kylantį šventviečių tyrimų me- iš esmės nėra atsakomi. Kritiškai žiūrint, pavyz- todologijos variantą, akivaizdu, kad „plikos“ E. džiui, Rudolfo Oto (Rudolph Otto) šventybė jau Huserlio fenomenologijos negana. Fenomenologi- pagal patį jos apibrėžimą yra nepaaiškinama, bet nis požiūris mums tampa atspirties tašku, tačiau religijos tyrinėtojai vis tiek kalba apie ją kaip apie galutiniam sprendimui reikia kai ko daugiau. esminį religijos elementą. Kyla klausimas, ar ne- Epochė trūkumas išryškėja suvokus, kad objekto būtų tikslingiau religiją mėginti suvokti per tai, kontekstas, suskliaustas analizės metu, kai buvo kas apčiuopiama – per pačius žmones bei jų kas- telkiamasi į fenomeno raišką žmogaus sąmonei, dienę veiklą. taip ir liko nuošalyje. Taigi fenomenologinį po- Anot R. T. Makačino, mitai, ritualai kyla žiūrį turi papildyti kitos, net ir kardinaliai skir- ne iš pačios religijos, tarsi kažkokios išankstinės tingos prieigos. Todėl dabar į akiratį įtraukime duotybės, kaip ir ne iš pačios transcendencijos. religijos sociologiją. Mitus, ritualus, religijas žmonės sukuria patys, tik gal veikiau nesąmoningai nei sąmoningai. Religija tuo pat metu ir pati kyla iš visuomenės,

38 Capps 1995: 159–162. 39 McCutcheon 2001: xi. 37 Capps 1995: 163. 40 Ten pat, 14.

moksliniai tyrimai 50 ir tą visuomenę formuoja. Tuo remdamasis R. T. 2.4. DVIEJŲ UPIŲ SANTAKA: Makačinas religiją vadina tiesiog socialine forma- FENOMENOLOGINIO IR cija (social formation). Kiekviena religija yra savita SOCIOLOGINIO POŽIŪRIŲ SINTEZĖ socialinė formacija, tuo ji nesiskiria nuo kitų so- Ieškodami tinkamos metodologijos šventvietėms cialinių formacijų ir neturi nieko ypač religiško ar tirti, apsistojome ties dviem iš pažiūros kardina- mistiško. Pastaruosius du veiksnius atmetę, religi- liai skirtingomis prieigomis – fenomenologija ir nes bendruomenes, religinius reiškinius išvysime religijos sociologija. Pirmoji padeda pažinti ob- kaip socialines veiklas, o pačias religijas – kaip jektą be jokių išankstinių iškraipymų ar bent jau socialines formacijas. Tokios formacijos neatsi- siekia juos pašalinti (kaip šventviečių datavimas randa iš niekur – jos kyla viena iš kitos ir tolydžio ir aptartos su juo susijusios problemos), o antroji modifikuojasi kartu su visuomene41. tyrėją „nuleidžia ant žemės“ ir į tyrimą sugrąžina R. T. Makačinas daug kritikos skiria religi- socialinį-istorinį religinių reiškinių matmenį. jos fenomenologijai ir lyginamajai religijotyrai. Jis Kalbant apie teorijas, mokyklas ir metodo- išryškina neretai pernelyg siaurą šių metodologijų logijas, sintezė apskritai yra be galo svarbus, per- požiūrį, kai didžiulė dalis žmogiškojo konteksto – nelyg retai žengiamas žingsnis. Dauguma naujų psichologija, socialiniai veiksniai, ekonomika, teorinių prieigų įvairiausiose mokslo srityse atsi- politika, istorinės aplinkybės ir t. t. – paliekama randa iš įsigalėjusių pažiūrų kritikos. Jas kritikuo- nuošalyje, o tyrinėjami, aprašomi, palyginami tik jant iš skirtingų pusių, gali rastis net kardinaliai gryni religiniai fenomenai. Kaip vieną iš pavyz- priešingos prieigos, todėl labai svarbu nepamirš- džių autorius pateikia Džozefo Kempbelo (Joseph ti reiškinio visumos ir imtis jų sintezės. Ir šiame Campbell) darbus, sulaukusius didelio populiaru- darbe aptartos dvi metodologijos yra labai toli mo visame pasaulyje. Juose mitai bei legendos at- viena nuo kitos, vis dėlto būtina pamėginti jas sietos nuo savo kontekstų ir įkeliamos į iš anksto sujungti ir suformuluoti visapusišką šventviečių nubrėžtus rėmus42. Šis R. T. Makačino kritikos tyrimo modelį. Šiai jungčiai atlikti pasitelksime aspektas mums ypač svarbus. Jouko Blekerio (Jouco C. Bleeker, 1898–1983) Metodologijos šventviečių tyrimams ieško- mintis. ti pradėjome nuo fenomenologijos, tačiau turime J. Blekeris – olandų egiptologas bei reli- atsižvelgti ir į jos silpnąsias puses. R. T. Maka- gijotyrininkas, siekęs religijos fenomenologijai, činas tikrai nėra pirmasis jas pastebėjęs autorius. kaip mokslui, suteikti daugiau skaidrumo ir dis- Daugelis funkcionistų stengėsi pakeisti religijot- ciplinos. Jam nepatiko statiška, galimybes riboja- yroje susidariusį įprotį, virtusį kone pomėgiu, iš­ nti aprašomoji fenomenologija. J. Blekerio teigi- traukti faktus iš konteksto. mu, esama trijų esminių fenomenologijos pakopų: Grįžtant prie baltų šventviečių, akivaizdu, pirmoji – tai būtent aprašomoji fenomenologija, ji kad socialinis bei istorinis kontekstas yra be galo tiesiog klasifikuoja duomenis apie religinius feno- svarbus ir negali būti paliktas nuošalyje. XIII– menus; antroji šiuos duomenis dar ir tipologizuo- XIV a. politinė situacija, XV–XVIII a. socialinė ir ja; o trečioji, fenomenologijos duomenimis rem- net psichologinė visuomenės būklė įvedant krikš- damasi, ieško atsakymų į bendresnius klausimus. čionybę, nuo valdovų dvaro sostinėje iki nuoša- Šie trys fenomenologinio tyrimo etapai apibrėžia- liausios dūminės pirkios, XIX a. romantizmas, mi kaip 1) theoria – medžiagos rinkimas bei rū- tarpukario tautiškumas, sovietmečio ateizmas šiavimas; 2) logos – religinių fenomenų struktūrų ir šiandieninis „postmodernizmas“ – kiekviena analizė; ir 3) entelecheia – religinių fenomenų vys- ideologinė aplinka sukelia gausybę įvairiausių tymosi bei raidos įžvalgos. Olandų mokslininko veiksnių, dariusių ir tebedarančių įtaką šventvie- teigimu, visi trys skirtingi fenomenologijos etapai tėms kaip religiniam fenomenui – jų raiškai žmo- turėtų sudaryti vieną sistemą, kuri ir būtų feno- nių sąmonėje. Pažvelgus į senąją lietuvių religiją menologinio tyrimo metodologinis pagrindas43. kaip į socialinę struktūrą, t. y. R. T. Makačino Panagrinėkime šiuos tris tyrimo etapus atidžiau, pasiūlytu žvilgsniu, atsiranda galimybė įvertinti J. Blekerio schemą išplėsdami ir pritaikydami šios socialinės formacijos padėtį tarp kitų ir są- mūsų aptartoms teorinėms prieigoms ir konkre- veiką su kitomis socialinėmis formacijomis bei čiai – Lietuvos šventviečių tyrimams. socialiniais reiškiniais apskritai. Theoria – tai medžiagos rinkimas ir rū- šiavimas, būtinas kiekvieno mokslinio tyrimo etapas. Deja, kai kurie religijos fenomenologai 41 Ten pat, 25–27. 42 Ten pat, 43–45. 43 Capps 1995: 133.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 51

šiame etape sustojo, ir jų darbai vertingi vien 2.5. NE RELIGIJA, O PASAULĖŽIŪRA pateikiamais religinių fenomenų aprašymais bei S. N. Balagangadhara teigia, kad Rytų religijų, bandymais juos klasifikuoti. Mums theoria reikš- visų pirma hinduizmo, vaizdinys šiuolaikinėje tų žmonių patirčių rinkimą. Tik ji būtų su hu- religijotyroje yra paremtas vakarietišku mąs- serlišku prieskoniu. Jau aptarta būtinybė Lietuvos tymo modeliu. Tyrinėtojas kvestionuoja Vaka- šventviečių tyrimuose taikyti fenomenologinį ruose gimusį požiūrį, jog religija yra neatsieja- epochė. Mūsiškė theoria tad apimtų duomenis apie ma nuo socialinio gyvenimo. Autoriaus teigi- tai, kaip šventviečių fenomenas reiškiasi žmonių mu, toks požiūris atspindi ne bendražmogiškąją sąmonėje. tikrovę, o tik vakarietiškąją kultūrą46. Šį teiginį Logos – antrasis tyrimo etapas, kurio metu verta panagrinėti detaliau, nes jis, nors iš pirmo gilinamasi į patį religinį reiškinį, jo vietą religijo- žvilgsnio taip gal ir neatrodo, tiesiogiai liečia ir je. Išties, logos priartina mus prie funkcionalistų – senąją lietuvių religiją. Juk ieškodami senosios turime išsiaiškinti, kaip nagrinėjamas religinis lietuvių religijos panašumų su kitomis pasaulio reiškinys funkcionuoja visuomenėje. Pagal Mak- religijomis pirmiausia, matyt, kreiptume žvilgs- są Vėberį, žmogaus turima dievybė, anapusybės, nį ne į judėjiškąsias monoteistines religijas (ju- mitinio pasaulio samprata sąlygoja ir lemia jo daizmą, krikščionybę ir islamą), kurių pagrin- veiksmus, elgesį, socialinius ir net ekonominius du susiformavo vakarietiškoji religijotyra, bet santykius44. Kaip sakyta, kai kurie funkcionistai toliau į Rytus. Gintaras Beresnevičius manė, kad religijos sociologai išvis nepripažįsta šventybės jei senoji lietuvių religija būtų išlikusi iki dabar, ir apskritai metafizinio lygmens, manydami, kad turėtume kažką panašaus į šiandieninį šintoizmą religijos esmę sudaro vien socialiniai reiškiniai. Japonijoje47. Betgi viena kitam netrukdo. Pirmajame etape Svarbu tai, kad vakarietiškas, krikščiony- (theoria) surinkus duomenis apie tai, kaip švent- bės pagrindu susiformavęs požiūris į kitas pasau- vietė reiškiasi žmonių sąmonėje, antrasis etapas lio religijas nėra vienintelis įmanomas. O pasak (logos) tik pridurs kitą, laikinai atidėtą to paties S. N. Balagangadharos, tai, ką religijotyrininkai, fenomeno pusę – jo reikšmę socialiniame gyve- antropologai, etnologai ir kiti, tyrinėdami jiems nime. Ir jeigu pirmajame etape turėsime reikalų svetimas kultūras, priskiria religijai, dažnai reli- su antgamtiniais, numinoziniais potyriais, tai dar gijai visai nepriklauso48. nereiškia, kad negalima antrajame etape įtraukti Galiausiai prieiname prie itin intriguojančio jų į socialinį kontekstą. S. N. Balagangadharos teiginio. Autorius siūlo Entelecheia – trečiasis, paskutinis J. Bleke- apskritai atsisakyti termino „religija“ arba palik- rio sistemos etapas, vainikuojantis pirmus du. Jo ti jį tik judėjiškoms religijoms įvardyti. Pats fak- metu tyrimas peržengia tiek fenomenologijos, tiek tas, kad budizmas, hinduizmas ar šintoizmas yra religijos sociologijos ribas. Čia kalbama apie reli- statomi į vieną religijų kategoriją su judaizmu, ginio reiškinio vystymąsi, raidą. Entelecheia įveda krikščionybe ir islamu iškart kelia klausimą, kas istorijos veiksnį ir tokiu būdu pašalina didžiausią iš tikrųjų yra religija49. Drauge su Rytų „religi- fenomenologijos trūkumą – įtraukia reiškinį į jomis“ tyrinėtojas pamini ir senovės graikus, ir istorinį kontekstą, nuo kurio pradžioje buvo atsiri- Amerikos indėnus bei daugelį kitų pavyzdžių, bota. J. Blekeris, pasiremdamas kino juostos, kaip kurie aiškiai neatitinka vakarietiško religijos ter- „judančių paveikslėlių“ (moving pictures), prigimti- mino apibrėžimo. S. N. Balagangadhara užima mi, aprašomosios fenomenologijos rezultatus pa- gana agresyvią poziciją. Kitus jo pasisakymus va- lygino su „sustabdytais paveikslėliais“, pavieniais karietiškos religijotyros ir apskritai Vakarų civi- kadrais iš filmo. Kad vėl išvystume gyvą, „juda- lizacijos atžvilgiu derėtų vertinti nuosaikiai. Vis ntį“ vaizdą, reikalinga entelecheia45. Čia turi būti dėlto kai kurios įžvalgos intriguoja. S. N. Bala- atsižvelgiama į bet kokias reiškinio metamorfozes, gangadharos supratimu, nėra būtina religijas tyri- taip pat ir į regresą ar net išnykimą. Šiame tre- nėti iš „religinės“ perspektyvos. Tai galima daryti čiajame tyrimo etape būtina iš naujo permąstyti net išvis atsisakius religijos sąvokos ir pakeitus ją senąsias šventvietes platesniame kontekste. pasaulėžiūra50. Dėl to trumpam nukrypkime į šalį ir susi- pažinkime su indų kilmės religijotyrininko S. N. 46 Balagangadhara 1994: 179. Balagangadharos mintimis. 47 Beresnevičius 2003: 364–379. 48 Balagangadhara 1994: 11. 44 Ten pat, 162–168. 49 Ten pat, 11–27. 45 Ten pat, 133–134. 50 Ten pat, 336–338.

moksliniai tyrimai 52

S. N. Balagangadhara daugiausia kalba apie 3. VIETOJE IŠVADŲ: NAUJA Rytų religijas (arba pasaulėžiūras), tačiau pats ŠVENTVIEČIŲ TYRIMO PRIEIGA principas tinka bet kokiems nejudėjiškos kilmės tikėjimams, tarp jų ir senovės lietuvių. Kiekviena Ilgą laiką Lietuvos šventviečių tyrimai rėmė- religija neišvengiamai yra ir pasaulėžiūra, nes pa- si istorine prieiga. Kuo senesnė šventvietė, tuo staroji sąvoka yra tiesiog platesnė ir apima religi- ji buvo laikoma vertingesne, telktasi į senosios nes pažiūras bei įsitikinimus. Tai, ką mes vadina- lietuvių ar net baltų religijos laikotarpį. Tačiau me religija, tėra viena iš pasaulėžiūros apraiškų51. šventvietė yra sakrali vieta, sakralinio krašto- Nesiekiame perimti kraštutinės S. N. Bala- vaizdžio dalis nepriklausomai nuo jos amžiaus. gangadharos pozicijos. Senosios Lietuvos švent- Šventvietės neprarado savo reikšmės su krikš- vietės tam tikru laikotarpiu, be abejonės, buvo čionybės Lietuvoje įvedimu. Siūloma fenomeno- religinis objektas. Neketiname to neigti. Tačiau loginė prieiga atveria kelią pripažinti ir pažinti šventvietės, kaip ir pati religija, turi dar ir pasau- šventvietę ne vien kaip senosios religijos objek- lėžiūrinį matmenį. Į jį ir norime atkreipti dėmesį. tą, bet ir kaip lietuviškosios pasaulėžiūros, pri- Dėl šio papildomo matmens buvęs plokščias po- gimtinės kultūros reiškinį. žiūris į šventvietes nėra paneigiamas, bet įgauna Lietuvoje yra tūkstančiai objektų, vadina- tūrį, virsta erdviniu. mų šventvietėmis – nuo alkakalnių ir šventvietės Šiuo atžvilgiu verta kalbėti apie šventvietes požymių turinčių piliakalnių iki pievų, šaltinių ne tik kaip apie senosios religijos objektus, bet ir bei šventų akmenų. Būtina išskirti atskirus objek- kaip apie lietuvių prigimtinės kultūros reiškinį. tus, apie kuriuos gausu įvairių rūšių informacijos: Viktorijos Daujotytės žodžiais, „prigimtinė kul- rašytinių šaltinių duomenų, archeologinių radi- tūra nėra koks atradimas. Ji buvo ir tebėra – kaip nių, tautosakos padavimų, dainų, pastarųjų laikų mūsų buvimo pamatas, padas. <…> Prigimtinių istorinių faktų bei asmeninių žmonių patirčių. dalykų laukas plačiausias, bendriausias. Tradicija Pirmiausia (epochė) reikia surinkti apie paminklą įtvirtina tai, kas išlieka, išsilaiko, kas gyvybinga, kuo daugiau informacijos, atsiribojus nuo išanks- kas perduodama, pernešama kaip reikalinga“52. tinių nuostatų apie konkrečios vietos „senumą“, Prigimtinė kultūra nėra tik viena iš visu- šaltinių patikimumą ir pan. Atsižvelgtina į visus minės kultūros sričių, kaip etninė ar liaudies kul- įmanomus duomenis apie tai, kaip šventvietė pa- tūra. Ji sunkiai apibrėžiama ir smelkia visą mūsų sireiškia žmonių sąmonėje. Antruoju žingsniu būtį, tiek sąmoningą, tiek nesąmoningą, supa iš (logos) įvertintina, kaip šventvietė veikia socia- visų pusių – pradedant nevalinga kūno kalba ir liniame kontekste, kaip ji veikia bendruomenės baigiant aukščiausiais dailės, literatūros, kino pažiūras ir atvirkščiai – kaip bendruomenė veikia pasiekimais. Užtat, vėl V. Daujotytės žodžiais šventvietės sampratą. Ir tik tada objektas turi būti tariant, ją dera ne šiaip tirti, bet tirti patiriant53. sugrąžintas į savo istorinį kontekstą (entelecheia). Tam negana atsidėjimo, kruopštumo ir proto – Šiuo trečiuoju žingsniu peržengiamos švent- dar reikia gyvo įsijautimo ir pajautos. „Prigim- vietės, kaip religinio fenomeno, ribos. Įvertinus vi- tinės kultūros tyrėjas turi daug praeities, daug to, sas įvykusias istorines bei kultūrines metamorfo- kas sukaupta, surinkta, užrašyta, ką reikia nau- zes, šventvietė atsiskleidžia kaip prigimtinės kultū- jai pamatyti, išgirsti, pajusti dabarties šviesoje. ros fenomenas. Šitokia prieiga leidžia šventvietėse Neišvengiamai – dabarties, nes visa, kas gyva ir įžvelgti šį tą daugiau nei vien senųjų pagoniškų gyvybinga, yra dabartiška ir dabar.“54 Lietuviškoji aukojimų vietą, vien senovės lietuvių „bažnyčią“. prigimtinė kultūra ypač atsiskleidžia per santykį su gamta, ir viena iš labiausiai apčiuopiamų šio santykio išraiškų yra šventvietės. LITERATŪRA

Balagangadhara 1994 = S. N. Balagangadhara. The Heathen in His Blindness... Asia, the West and the Dynamic of Reli- gion. Netherlands, 1994. Beresnevičius 2003 = Gintaras Beresnevičius. Japonų šintoiz- mas ir baltų religijos. Iš: Kultūrologija, t. 10: Kultūriniai tapatumai ir pokyčiai. Vilnius, 2003, p. 364–379. 51 Ten pat, 340–353. Capps 1995 = Walter H. Capps. Religious studies: The making of 52 Daujotytė 2017: 14. a Discipline. Minneapolis, 1995. 53 Ten pat, 303. Daugudis 1992 = Vytautas Daugudis. Pagoniškųjų šventyk- 54 Ten pat, 13. lų Lietuvoje klausimu. Iš: Ikikrikščioniškosios Lietuvos

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 53

kultūra: Istoriniai ir teoriniai aspektai. Vilnius, 1992, Vaitkevičius 2003b = Vykintas Vaitkevičius. Alkai: Baltų p. 50–77. šventviečių studija. Vilnius, 2003. Daujotytė 2017 = Viktorija Daujotytė. Prigimtinės kultūros ra- Vaitkevičius 2006 = Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos tilai. Vilnius, 2017. šventvietės: Aukštaitija. Vilnius, 2006. Eliade 1957 = Mircea Eliade. The Sacred and the Profane: The Vaitkevičius 2011 = Vykintas Vaitkevičius. Mythological, Nature of Religion. New York, 1957. Holy or Cult places? Iš: Kultūras krustpunkti, t. 5. Rīga, Gimbutienė 1943 = Marija Gimbutienė. Pagoniškosios laidoji- 2011, p. 132–141. mo apeigos Lietuvoje. Iš: Gimtasai kraštas, Nr. 31. Šiau- Vaitkevičius 2012 = Vykintas Vaitkevičius. Kraštovaizdžio liai, 1943, p. 53–80. skaitymas su patirties žodynu. Iš: Liaudies kultūra, Greimas 2005 = Algirdas Julius Greimas. Lietuvių mitologijos 2012, Nr. 4, p. 50–61. studijos. Sudarė K. Nastopka. Vilnius, 2005. Vaitkevičius 2016a = Vykintas Vaitkevičius. Baltų šventviečių Ingold 1993 = Tim Ingold. The Temporality of the Landscape. atodangos. Iš: Liaudies kultūra, 2016, Nr. 4, p. 33–43. Iš: World Archaeology, vol. 25, No. 2: Conceptions of Vaitkevičius 2016b = Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos Time and Ancient Society, 1993, p. 152–174. šventvietės: Joniškio rajonas. Šiauliai, 2016. McCutcheon 2001 = Russel T. McCutcheon. Critics Not Ca- Vaitkevičius, Vaitkevičienė 2001 = Vykintas Vaitkevičius, retakers: Redescribing the Public Study of Religion. New Daiva Vaitkevičienė. XIII a. Lietuvos valstybinės York, 2001. religijos bruožai. Iš: Lietuvos archeologija, 2001, t. 21, Mickūnas, Stewart 1994 = Algis Mickūnas, David Stewart. p. 311–334. Fenomenologinė filosofija. Vilnius, 1994. Mulk, Bayliss-Smith 2005 = Inga-Maria Mulk, Tim Baylis- Smith. The representation of Sámi cultural identity in the cultural landscapes of northern Sweden: the use TO STUDY THROUGH EXPERIENCE. and misuse of archaeological knowledge. Iš: The Ar- NEW ACCESS TO THE STUDY OF SACRED chaeology and Antrophology of Landscape: Shaping your PLACES Landscape. Ed. by. P. J. Ucko and R. Layton. London and New York, 2005, p. 359–397. Andrius KANIAVA Otto 1936 = Rudolf Otto. The Idea of the Holy: An Inquiry into the Non-Rational Factor in the Idea of the Divine and Its In this article author proposes a new theoretical perspective Relation to the Rational. London, 1936. for studying ancient sacred places. Instead of focusing mainly Tarasenka 1923 = Petras Tarasenka. Alko akmenys Trakų ap- on historical and archaeological data, we could try to adapt skrityje. Iš: Kultūra, 1923, Nr. 1, p. 25–34. ways of philosophy and religious studies. The author picks Tarasenka 1926 = Petras Tarasenka. Senovės lietuvių švento- phenomenology as the main methodological instrument to vės. Iš: Švietimo darbas, 1926, Nr. 6, p. 706–715. study sacred places and combine it with sociology of religion. Tarasenka 1928 = Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos me- This merging of two completely different schools of religious džiaga. Kaunas, 1928. studies unfolds in the works of J. C. Bleeker (1898–1983). He Tarasenka 1958 = Petras Tarasenka. Pėdos akmenyje: Lietuvos proposed a phenomenological approach of three steps: 1) The- istoriniai akmenys. Vilnius, 1958. oria – a phenomenological inquiry of human experience; 2) Tilley 1994 = Christopher Tilley. A Phenomenology of Landscape: logos – an effort to take religious phenomena to the social Places, Paths, and Monuments. USA, 1994. perspective; and 3) entelecheia – the same phenomena put back Urbanavičius 1972 = Vytautas Urbanavičius. Mitologinių in historical context. In this case we can encompass a wide akmenų tyrinėjimai 1970–1971 m. Iš: Archeologiniai ir range of information about sacred places. Suddenly, the scho- etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais. Vil- lar is not limited to pre-historic times. The main source of nius, 1972, p. 77–83. data becomes human experience through folklore, stories and Urbanavičius 1994 = Vytautas Urbanavičius. Lietuvių pago- memories. nybė ir jos reliktai XIII–XVII a. Iš: Liaudies kultūra, This approach shows how sacred places in Lithuania are 1994, Nr. 3, p. 1–7. something more than simply a religious object. Following the Vaitkevičienė 2012 = Daiva Vaitkevičienė. Apie savas vie- works of S. N. Balagangadhara, the term religion itself origi- tas lietuvių prigimtinėje kultūroje. Iš: Liaudies kultūra, nated in western tradition and is more suitable to describe 2012, Nr. 4, p. 30–49. monotheistic religions (Judaism, Christianity and Islam). He Vaitkevičius 1995 = Vykintas Vaitkevičius. Žmonės, pavirtę suggests that we should use a word worldview instead, while akmenimis. Iš: Liaudies kultūra, 1995, Nr. 6, p. 24–29. talking about so-called indigenous religions (like the ancient Vaitkevičius 1998 = Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos Baltic religion) or the East (Hinduism, Buddhism, etc.). In this šventvietės: Žemaitija. Vilnius, 1998. article the author proposes to view sacred place as a part of Vaitkevičius 1999 = Vykintas Vaitkevičius. Akmenys su indigenous Lithuanian culture (which includes worldview), better plokščiadugniais dubenimis Lietuvoje ir Latvijoje. Iš: than a cult object of ancient religion. Lietuvos archeologija, 1999, t. 18, p. 227–242. Vaitkevičius 2001 = Vykintas Vaitkevičius. Senosios švent- Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, vietės prie Dubysos (kontekstų beieškant). Iš: Liaudies Antakalnio g. 6, LT-10308, Vilnius, kultūra, 2001, Nr. 2, p. 20–27. E. paštas: [email protected] Vaitkevičius 2003a = Vykintas Vaitkevičius. Nauja Žvėrūnos- Medeinos perspektyva. Iš: Lietuvos archeologija, 2003, Gauta 2018-09-14, įteikta spaudai 2019-02-25 t. 24, p. 17–32.

moksliniai tyrimai 54

Jonas Mekas su mama, švenčiančia devyniasdešimtmetį, tėviškėje – Semeniškėse. 1977 m. Algimanto Kunčiaus nuotrauka. Saugoma Lietuvos dailės muziejuje.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 55

Poeto, eseisto, avangardinio kino kūrėjo Jono Meko (1922–2019) atminimui AŠ GIRDĖJAU DAINUOJANT... Jonas MEKAS

Aš girdėjau dainuojant. Vieną vakarą, vieną galvą, traukia, – ak, argi tai svarbu? Mes sau, šviesų, neišpasakytai žvaigždelėm mirgantį va- sau dainavome, kad kitaip negalėjome: ar ga- karą, pačiame vidurvasary. Po darbo, kai visos lima tokį vakarą nedainuoti, ar galima tokiais svirtys, visos tvartų durys nutyla, kai tik kurkle- vakarais užmigti? lių ūžesys, kai tik šikšnosparniai... Stovėjom po O, mes dainuodavom niekam – mes tiktai mėlynais alyvų krūmais ir dainavom. sau, rateliu, pasiklausydami ir pasikalbėdami, Daina, tu dainelė! Tokia graudžiai ilge- ir tyliai nusijuokdami kartais, tyliai, kad nesu- singa, tokia užsisvajojusi. Tarsi gintarėliai tie drumst tos ramumos, tos šventos nuotaikos. Ty- žodeliai, tarsi karolėliai suvarstyti. Tai tik ant liai, tyliai naktim plaukė mūsų dainelės į kitas Baltijos kranto, tai tik į pušų kalnelius užsižiū- kaimo puses, tolyn į naktį, ir mums buvo taip rėję, į beržinėlius, tai tik tie lėti žemdirbiai, tos neapsakomai gera, taip neišpasakytai! grėbėjėlės, tie lietuviški berneliai tokias dainas O, buvo ir kitos dienos, ir kitos dainelės: sudėti galėjo. Ar jūs girdėjot kada kur kitur taip dainelės, kurios skambėdavo per mūsų vestuves dainuojant, kaip ten? Taip graudžiai ir taip il- dukreles tolyn išleidžiant, ir linarūčių dainelės, gesingai? Ar girdėjot, kaip laukuose, iš darbo tos švelnios švelnios, ir kūlimo; ir tos, kurias grįžtant, ar vasarų vakarais? Ak, tai prisime- audėjos seklyčiose prie staklių liūdnai dainuo- na vis tie vasarų vakarai, šviesūs, neapsakomai davo; ar mergelė, į rūteles užsižiūrėjusi, apie žvaigždelių pilni. Sėdėdavome po tirštomis bernelį besvajodama; ir tos, kurias po juodalks- liepomis ant medinio suoliuko, diemedžiams niais sugulę arkliaganiai niūniuodavo, ar pie- kvepiant šiltame kieme, ir dainavome. Ak, Die- menėliai, po alksnių krūmus karves varinėda- vulėliau, ką gi aš žinau, apie ką dainelės kalbėjo: mi, ak, vis tai dainelės, vis tokios gražios, tokios prasti jų žodeliai. Mes dainavome apie darželį, vis gražios – iš pačios lietuvio širdies išriedėję, apie rūtelių kvepėjimą, apie bernelio, apie mer- kaip rasos lašeliukai, kaip gintarėliai. gelės ilgesį, apie žirgelius; ir apie pūdymą, apie O, kur benueitum, kur benuklystum, – ar linų laukus mes dainavome, ir apie motules, – tai galėtum be tų dainų, jeigu jos tavy kaip rū- ak, maži, nepuošnūs tai buvo žodžiai, šimtus tos įaugusios? Kaip be tų dainų, be dainelių? kartų mūsų dainuoti, ak, ir melodija! Bet mes Daug laiko jau nuo to praėjo. Bet ieško- dainavome, ir tai buvo neapsakomai ilgesingas jau, visur ieškojau to, visose koncertų salėse – susidūmojimas. Mes dainavom, ir mūsų akys ir niekur neberadau, niekur. O, kur tai salėse žiūrėjo tolyn, į žvaigždelių šviesumą, mes žiū- įtarpint gyvenimą! Juk tai buvo sidabriniai va- rėjom į vakaran įsigėrusius medžius, į namus, ir karėliai, juk tai buvo aukso žvaigždelės, juk tai į vienas kito akis, ir mes nieko, nieko daugiau buvo pačiam mano lietuviško kaimo vidury. nenorėjom, tik dainuoti, tik dainuoti. Ir mums Nesugrąžint jų. rodės, kad niekad gražiau negalima dainuoti, niekad. O kai mes pabaigę nutildavome, ir, bijo- Iš J. Meko esė „Laiškai Simanui Daukantui“. Skelbta „Metme- nyse“ (1970, Nr. 20, p. 8–24). Dėkojame Aušrai Kaziliūnaitei už dami ardyti tą nuotaiką ir tylą, klausydavomės, pasidalinimą šiuo tekstu ir Sebastijonui Mekui – už pritarimą mes girdėdavome tas pačias dainas dainuojant jo paskelbimui. toli, kitame kaime, tolimose sodybose. Ir ten, kiemuose susirinkę ar vaikščiodami tamsėjan- čiom sodžių gatvėm ar laukų takeliais, daina- I HEARD SINGING... vo sodžių merginos ir bernai, tokie pat, kaip Jonas MEKAS mes, dainavo iš tokio pat nežinomo ilgesio, to- kio pat susidūmojimo pagauti, vakarėlin užsi- Impressionistic essay by poet, writer, creator of avant-garde žiūrėję. Ak, kaip gražios tos dainelės, ta nuo- theatre, Jonas Mekas (1922–2019), who was born in the vil- lage of Semeliškiai (Biržų d.). The essay is dedicated to his taika, tie sidabriniai vasarų vakarai. Ir balsai, homeland and Lithuanian folk songs – their unique sound on ir balsai atrodė tokie gražūs, o nesvarbu, kad a warm, starlit summer night. Songs where the singers are in- tai kiek ir nesiderina, o grubokas kitas, kad tai terconnected. A past that he can no longer return to. Written kiek kuris ir prasišoka, visa burna taip, atmetęs in around 1970.

atmintis 56 KONCERTUOTI AR DAINUOTI? Vladas MOTIEJŪNAS

Bijau, kad būsiu nepopuliarus: aš prieš sceną. traukiantį „Žygiuoja kareiviai per smėlį“. Giedam Na, nėra taip, kad jau visiškai jos nepripažinčiau, tep, kad lempa gįstų, – sakydavo. Beje, vėliau žur- tačiau tarsi girdžiu liaudies dainos skundą, savo- nalisto keliai mane suvedė su kitais, gimusiais tišką nuoskaudą, kad ji beveik uždaryta scenos ke- 1937-aisiais, po Žuvų ženklu, kurių tėvus taip turkampyje. Scena toli gražu ne visada jai padeda, pat prarijo raudonasis slibinas – Rimantu Dicha- o dažnai dargi riboja, varžo. O dainos prigimtis – vičiumi, Raimondu Vabalu, Romu Batūra. Ži- laisvė, erdvė. Pabandysiu jai paadvokatauti. noma, Zodiako ženklas čia niekuo dėtas – lėmė Psichologijos profesorius Albinas Bagdonas žiauri okupacija. Atsikvėpti nuo jos galėjai tik su kartais mane juokais paerzina: „tau scenofobija“. Vi- „Palin­ko liepa šalia kelio“, su protesto daina. sai ne. Tiktai aiškiai skiriu koncertavimą ir dainavi- Bet šoktelkime arčiau mūsų dienų. Apie mą. Ne salei, ne publikai, iš reikalo, o taip sau, savo 1970-uosius kilo kraštotyrininkų sąjūdis. Daina- malonumui. Raiška tada visai kita. Man trūksta pa- vome visur, kur tik įmanoma, nors į sceną mūsų prastų pasidainavimų kaip kaime, nors gyvenu sos- neįsileido, vadino sektantais. Visgi tą laikotarpį tinėje. Visus folkloristus ansamblinant, tai gerokai laikau mažąja dainuojančia revoliucija. Didžio- apnyko. Kas imsis savotiškos ekologijos – atgaivinti ji bus po dviejų dešimtmečių. Įdomus tolesnis dainą aikštėse, institucijose, butuose? ramuviečių kelias. Jono Trinkūno kompanija pa- Kas nors sakys: taigi gali pašūkauti per suko į pagonybę – su aukurais, grūdų barstymu į „Skamba kanklių“ renginius, pritarti „Vilnelei“ ugnį ir pan. Mano aplinkos žmonės šalia senoviš- Seimo prieangyje ar Evaldo Vyčino ansambliui kų dainų atrado ir katalikiškus giedojimus. Todėl prie laužų Sausio 13-osios išvakarėse, „Ūlai“ po nenuostabu, kad 1991 metais ant Kryžių kalnelio Signatarų langais Vasario 16-ąją. O po to – pus- prie gorbačiovininkų užgrobtų Televizijos rūmų mečio pertraukos?! Mažoka. Tiesa, jau keliolika skambėjo ir gegužinių pamaldų giesmės. Prieš- metų turime progų kas pora savaičių Mokytojų statos tarp šių abiejų srovių neturėtų būti. namuose padainuoti su Veronika Povilioniene ir Gera visa tai prisiminti. Tačiau kodėl atsidū- jos svečiais (ačiū jai už tai, ačiū!), Visa bėda, kad stu? Pamažu išlaidojau beveik visus Nepriklauso- kai nesi savarankiškas, seki kažkam iš paskos, tai mybės aikštės dainininkus: Augustą Kubilių, Ju- primena karaokę. Stinga šiais laikais taip akcen­ lių Šalkauską, Petrą Šilių, Algirdą Vidžiūną, Vy- tuojamo interaktyvumo. tautą Pranciškų Būdą, Aleksą Junevičių. Dėl to Mano fantazija – kažkoks niekam nepri- labai pasigendu panašių susibūrimų. klausantis dainuotojų centras (klubas?). Be priva- Visą laiką sekiau „Ratilio“ raidą. Iš pradžių lomo lankymo, be alinančių repeticijų. Durys būtų ir jie buvo nustumti. Bet kompartija palengva juos atdaros vos ne kasdien. Auditorija keistųsi – ir tai prisipratino, ėmė pateikti užsienio svečiams kaip neturėtų baidyti. Kiekvienas ateis su savom dai- tautinės kultūros vitriną. Įsileido televizija. Atsi- nom, mokytų kitus ir pats dainuodamas mokytų- darė durys kelionėms už geležinės uždangos. To- si. Kiek senų, retokai girdimų dainų atgytų! Man kie saldainiukai ansamblius gerokai apgadino – į prieštaraus: netikrinus muzikinės klausos, išeitų juos plūstelėjo ne tik liaudies meno mėgėjai. jovalas. O juk kaime niekas taip neegzaminuoda- Grįžtu prie ansamblių standarto temos. Ma- vo – tiesiog žinodavo, šalia ko dainuoti patogiau, čiau ar ne penkių jubiliejinius koncertus. Maža ko privengti. Vis tiek nusvers balsingesni. kuo skiriasi nuo pirmesniųjų: kadrilis, sutartinė, Dabar, kai jau esu tik senas Brisius, gulin- vakaronės imitacija ir t. t. Tik tiek? Mano teori- tis ant spalių krūvos (metaforą skolinuosi iš Bi- ja: ansamblis turi būti kaip nedidelis institutas – liūno), mintys nuklysta vis giliau į praeitį. Koks kažką tyrinėja, kažką atranda, iškelia. Antraip – dainingas buvo mano Ežerėlių sodžiaus pokaris! stagnuos. Beje, dėl sutartinių. Iš programų at- Mergos – tarp jų ir mano vyresnės seserys Albi- rodytų, kad Lietuva dainavo ir dainuoja beveik na ir Marytė – bėgdavo viena pas kitą dzienavoc vien jas. Dėl vertės nesiginčiju. Tačiau daugeliui su žinia: atsirado nauja partizanų daina! Vakarop jos per sudėtingos, sunkiai įkandamos. Veronika suskambėdavo bernų balsai. Naiviai, vengdami citavo vieną dzūkę: „Nu kas ca zo giesmė – viena dzūkuoti, užvesdavo: „Tit neverk, mergele...“ Ne- gieda, kita milina!“ skatinami jokių konkursų ar apžiūrų, dar negun- Jau sakiau: pasigendu stichiškų dainuojan- domi ar neklaidinami televizijos šou. čiųjų susibūrimų. Artėju prie to, dėl ko panūdau Atsimenu ir tėtę Mykolą Motiejūną, stali- parašyti šį straipsnį. Viltis atgijo 2018-ųjų liepą. ninių kalėjimų auką, užstalėje su vyrais galingai Išgirdau: Sapiegų parke – „Vyrų dainų ratas“.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 57

Rasos šventėje Kernavėje. Marija Razmukaitė, Irena Veteikytė, Vladas Motiejūnas ir kiti. 1971 m. Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka.

Tikėjausi sidabro, radau auksą. Vytenis Jankaus- nesitraukiau nuo Mindaugo paminklo, kur būrėsi kas iš „Ugniavijo“ šešeto šauniai vairavo karo, rezistencijos meloso gerbėjai. Keistoka atrodė ma- istorines, partizanų dainas. Pasisekė jam ir kitas tant, kai kolektyvai – ir iš periferijos – publikai renginys Katedros aikštėje – „Dainuojanti Lietu- atlieka savo „koncertinį numerį“ ir nueina, nesi- va“. Susirinko keli šimtai dainos aistruolių. domėdami, ką dainuos kiti. Tik tokia „plėtra“? Gaila, kad ties tuo ir stabtelta. Ketinau Vy- Dar kartą pabrėžiu: ansamblių neneigiu, teniui net laišką rašyti. Vietoj laiško tebūnie šis neignoruoju. Bet stoju ginti „laukinių“, neorga- rašinys. Juk verta kam nors tokiam reikalui paau- nizuotų padainavimų. Pažįstami buvo nusitempę koti valandą kitą. Entuziastų atsirastų. Tai rodo į kelis kolektyvus. Kam man ta muštra, zulinimas ir trečiosios „Ugniavijo“ plokštelės pristatymas. po skiemenį? Dainuoti lietuvis visada mokėsi tik Salė tiesiog lūžo. Kiek gražaus jaunimo prigužėjo, dainuodamas. O čia liepia: „Per dvi eilutes ne- ypač vaikinų, dainavo kartu. atsikvėpti!“ Kodėl? „Neskiriate e nuo ia!“ Tikrai Čia turėčiau paliesti vyrų padėtį folkloristi- neskiriame, nes garsas tas pats. koje. Nuo seno įsivyravo moterų hegemonija. O Prastoki reikalai, jei ansamblis tik iliustruoja vyrukams pabosta gan vienodi „rūtelių sėjimai“. Ir dainą, nepajutęs jos dvasios, jei dainininkai ban- šit – padangėje švystelėjo „Ugniavijas“, atkasęs net do pasipuikuoti: kaip meistriškai tai atlieku! Svar- Kosciuškos ir Chodkevičiaus-Katkaus laikų kovos bu ne pasididžiavimas savo balsu, o raiška. Na, dainas! Tarsi pradėjo savotišką vyrijos emancipaciją. liaukis priekaištavęs, autoriau, – sakysite. Betgi Esama ir daugiau vyrų ansamblių. Deja, pabosta būti pasyviu klausovu! Ką čia, priešgina, „Ratilai“ eina paviršėliais, gero ūpo senvage. tampai tiesiaeigius į šoną, ardai darnią ansamblių Tai liudija pirmiausia jų konferansas. Rimanto sistemą! Netampau, neardau. Tik paadvokatavau Klimo dainuojantys vyrai dar bręsta. O Antano kiek kitokiam dainavimui. Manau, kad čia išsa- Foko „Sutaro“ klausytis kantrybės neužtenka. kiau ne vien savo nuomonę. Peržengia visas vulgarumo ribas. Tyčia pacituosiu jų „perliuką“: „Viena merga ant nakties, kita ant rytojaus“. Ar tai jie vežioja po užsienius – nuo TO PERFORM OR TO SING? Uzbekijos iki Argentinos? Vladas MOTIEJŪNAS Man labiausiai rūpi partizanų dainos. Ban- džiau jas diegti pulkeliui penkiasdešimtmečių. Thoughts on the difference between singing for one’s own Dainuoja noriai, bet vėliau jas užmeta. Dedu viltis pleasure, together with like-minded people, from performing į tą patį „Ugniaviją“. Dainų šventės folkloro dieną songs at concerts on stage.

svarstymai 58 TRIJŲ KARTŲ PATIRTIS: „KUPIŠKĖNŲ VESTUVĖS“

Su Kupiškio krašto tautinės kultūros žinove, „Kupiškėnų vestuvių“ gaivintoja, folkloro ansamblio „Kupkėmis“ vadove Alma PUSTOVAITIENE, taip pat su ansamblio nariais Ina MUDURIENE ir Gintautu VAITONIU kalbasi Juozas Šorys.

Spektaklio „Kupiškėnų sanobinas vesėlios“ dalyviai. 4 deš. Nuotraukos autorius nežinomas.

2017 m. gruodžio mėnesį „Kupiškėnų vestuvės“ buvo žmonės. Iš pradžių O. Glemžienė burdavo moteris patvirtintos Lietuvos nematerialaus kultūros pavel- kartu padainuoti kupiškėnų liaudies dainų, prisi- do vertybe. Tuo pasakoma, kad mūsų šaliai jos yra minti, kaip užsirišti nuometą, pasikalbėti apie ves- reikšmingos ir svarbios. O ką šis vaidinimas reiškia tuvinius ir kitokius papročius. Vėliau iš aplinkinių patiems kupiškėnams? Plundakų, Pyragių, netgi iš Laukminiškių, Virba- ALMA PUSTOVAITIENĖ. Manau, kad kupiškė- liškių kaimų jie ėmė kviestis ir muzikantus (pir- nams tai yra svarbiausia išsaugota tradicija, tikra masis „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ piršlys An- vertybė. O ir visoje Lietuvoje, jei paklaustume tanas Barzdžiukas gyveno kaip tik Virbališkiuose). žmonių, ką žino apie Kupiškį, tai pirmiausia, be O. Glemžienė į šiuos sambūrius įtraukė ir abejo, paminėtų būtent „Kupiškėnų vestuves“, o dukras Mikaliną, Elvyrą ir Stefaniją. Seserys antras dalykas turbūt būtų šis įsimintas sakinys: Glemžaitės su motina ir jų pakviestos moterys „Kupiškėnai – geri žmonas, tiesūs jų kelaliai.“ (J. Mikalauskienė, D. Šlapelienė, Petrylienė ir Manoma, kad nuo „Kupiškėnų vestuvių“ ir prasi- kitos) susibūrė į Senovės mylėtojų būrelį, kuriam dėjo etnografinis judėjimas Lietuvoje. Jei pažvelg- vadovavo J. Šivienė. Pyragių kaimo beržytėje tume į ištakas, tai scenoje rodomoms „Kupiškėnų (beržynėlyje) minėtasis būrelis ėmė rengti gegu- vestuvėms“ jau greitai sueis šimtas metų. žines. Vienoje iš jų buvo sutarta parodyti senovi- nes vestuves. Tuometinės vestuvės vyko nebe vi- Daug šimtų metų kupiškėnai šventė vestuves kaimų siškai taip, kaip O. Glemžienės jaunystės laikais, ir miestelių bendruomenėse, kol kilo sumanymas jas tad jau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje norėta suvaidinti – perkelti į sceną. Kodėl to imtasi? Kokios parodyti žmonėms, kaip kupiškėnai vestuves tai- išliko pirmosios žinios apie šį vaidinimą? sė seniau. Pirmieji paminėjimai – iš 1922 ir 1923 m., kai Pirmasis spektaklis „Kupiškėnų sanobinas Kupiškyje į Onos Simanavičiūtės-Glemžienės vesėlios“ 1933 m. buvo suvaidintas Pyragių kai- ir Jono Glemžos namus rinkdavo įvairių kaimų me. Kaip tik tuo metu pasižiūrėti, kaip Kupiškio

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 59 chorai pasirengę būsimai Dainų šventei, iš Kauno kavinės „Upės kepyklėlė“, ją miestiečiai vadino buvo atvažiavusi dainininkė, muzikos mokytoja, Apšegos sale (vėliau ten rodydavo kino filmus). chorų dirigentė Adelė Nezabitauskaitė-Galau- nienė. Ji apsilankė tame vaidinime ir beveik ne- Prieš kokius dešimt metų buvau susitikęs su bibliote- teko žado. Iš karto suprato, kad tai unikalus reiš- kininke Jone Žebryte, kilusia iš Kupiškio r., Puponių kinys, tad vaidintojus pakvietė į Kauną. 1934 m. kaimo, kuri tuo metu bendradarbiavo su „Kupiškėnų „Kupiškėnų vestuvės“ buvo suvaidintos tuome- enciklopedijos“ sudarytoju Vidmantu Jankausku. Ji tinėje laikinojoje sostinėje Lietuvos moterų katali- papasakojo, kad prie „Kupiškėnų vestuvių“ atsira- kių kongreso dalyvėms. Vaidinimo dalyviai buvo dimo prisidėjo ir mieste įsikūrusios vienuolės, rodos, gražiai pasipuošę: moterys – nuometuotos, kvies- tretininkės, kurios esą apie tai rinko medžiagą. Ką liai – su aukštomis šiaudinėmis kepurėmis (jų jau apie tai girdėjote? neturime, kvieslių ir kraitvežių kepurės išliko iš V. Jankauskas ir man sakė, kad Kupiškio vienuo- vėlesnių – režisieriaus Povilo Zulono laikų), bet lės padėjo rengti „Kupiškėnų vestuves“ maždaug svarbiausia, muzikantai dar apsiėjo be armonikų ir nuo 1921 m. iki viešo suvaidinimo. Su jomis kitų dumplinių muzikos instrumentų (tais laikais bendravo O. Glemžienė, tad jų pokalbiuose, ma- kaimuose jau buvo armonikų, tik jomis mažai kas tyt, ir kilo idėja surengti tokį vaidinimą. Bet di- grodavo). Per pasirodymą Kaune lumzdeliais ir džiausi – Glemžų šeimos nuopelnai. Jie buvo tikri skudučiais grojo vėliau garsūs Pyragių muzikantai šviesuoliai: Jonas Glemža dirbo vokiečių kilmės (Aleksandro Kriūkos dėdė ir kiti). vaistininko Peterio Kenigšteterio padėjėju, buvo Tais laikais dauguma Kupiškio krašto žmo- jo dešinioji ranka, matyt, neatsitiktinai ir jų duk- nių tebegrojo tradiciniais liaudiškais pučiamaisiais ra Stefanija pasirinko akušerės specialybę. Kupiš- instrumentais, daugiausia lumzdeliais (kupiškėnai kėnai tą vaistinę vadino „Baltoji vaistina“, ji yra juos vadino lumzdėliais). Kaimuose dar buvo pu- išlikusi dabartiniame „Dailistos“ name (gatvėje čiami ir ragai. Tad pirmosiose „Kupiškėnų vestu- už miesto aikštės). Žmonai Onai rūpėjo senovės vėse“ dar skambėjo senovinė muzika, o moterys palikimas, papročiai, atėję iš praeities, ir šios ver- atliko šokamąją sutartinę „Čiutyta rūtala“. tybės buvo įskiepytos dukterims. Mikalina ypač Nežinome, kiek iki karo buvo parodyta vai- domėjosi tautiniais drabužiais, liaudiška tekstile, dinimų, tik žinome, kuriose vietovėse vaidinta. iškart po vaidinimo Kaune ji savo lėšomis išleido Pavyzdžiui, Rudilių kaime, Palėvenėje, ne kar- rinkinį „Kupiškėnų vestuvininkai“, kuriame buvo tą – Pyragiuose, lyg ir Viešintose (Anykščių r.), pristatyti vestuvininkų rūbai (jų nuotraukos su aišku, ir Kupiškyje. „Kupiškėnų vestuvės“ vyko aprašais). Iš leidinio žinome, kuo buvo apsirengę Petro Apšegos namuose, dešinėje Kupos pusėje – piršlys (A. Barzdžiukas), jaunoji (Ona Matulio- yra išlikęs pastatas su įrengta sale, prie dabartinės nienė), jaunikis (Bronius Tubelis), močia (Petronė

Kupiškėnų vestuvininkai per gegužinę Pyragių kaimo beržytėje. 1938 m. Autorius nežinomas.

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas 60

Kupiškėnų vestuvininkai. Viršutinėje eilėje trečias iš dešinės – piršlys Antanas Barzdžiukas.1934 m. Autorius nežinomas.

Poškienė), tėvas (Antanas Jokantas), pamergės. ruginių šiaudų: jų viršus buvo supintas kaip kasa, Beje, jame užfiksuotas kalpokas – vienintelis toks papuoštos žibuliais – blizgančiais popierėliais ar pamergės galvos apdangalas Lietuvoje, padary- kt.), buvo susijuosę šiaudiniais diržais, kurie buvo tas iš dirbtinių gėlyčių, įvairių kietų medžiagų ir perjuosti ir per petį (vadinamosios perpetės), pir- smulkių vielyčių. Kalpokus kupiškėnės pamergės šlys buvo su ilgais drobiniais trinyčiais, juos susi- nešiodavo su kasnykais (kaspinais). Vėliau Elvy- juosdavo pintine juosta ir kažkodėl dažnai būda- ra Glemžaitė-Dulaitienė vestuvių ir kitokius pa- vo įsikandęs pypkę – gal kad atrodytų mundriau... pročius aprašė iki šiol nepakeičiamoje knygoje Kviesliai eidavo pasiremdami lazdomis, papuoš- „Kupiškėnų senovė“ (1958). O Mikalina, be kita tomis spalvotais kaspinais ir rūtomis. Jaunikis – ko, etnografija ir papročiais paskatino domėtis su rūtų šakele prie atlapo, o jaunoji – ne balta fotografą ir etnografą Balį Buračą, kvietėsi jį į suknele, o taip pat su tautiniais drabužiais. Tik Kupiškį, kad užrašytų pasakojimų apie vestuves, vėliau, jau P. Zulono rengtose „Vestuvėse“, kaž- kaimo šventes ir kitos kraštotyrinės medžiagos. Ir kodėl jų buvo atsisakyta – jaunoji jau buvo balta jis dvi vasaras, globojamas seserų Glemžaičių, uo- suknia ir su rūtų vainiku. Matyt, ir tada siekta liai darbavosi Šimonyse, Kupiškyje ir kitur. 1935 šiuolaikiškumo... m. kupiškėnų senovinius vestuvinius papročius jis paskelbė pirmajame „Tautosakos darbų“ tome. Jo Kaip apibūdintumėte tarpukario „Kupiškėnų vestu- užrašyti pasakojimai padėjo Povilui Zulonui 1966 vių“ vaidinimus? Ar juose daug buvo autentiškų de- m. scenoje atkurti antrąsias „Kupiškėnų vestuves“. talių, tikroviškumo? Nemažai medžiagos apie kupiškėnų vestuves buvo Buvo du veiksmai, kitaip sakant, du paveikslai: paskelbta ir Pelikso Bugailiškio redaguotame kra- piršlybos ir jaunųjų išlydėjimas į šliūbą (tuoktu- štotyros almanache „Gimtasai kraštas“. ves) bei jų sutikimas – parodyti svarbiausi papro- Kuo buvo įsidėmėtinas pirmųjų „Vestuvių“ vaidintojų tiniai dalykai. Neišliko nei vaidinimo scenarijaus, apsirengimas? nei kokie filmuoti siužetai, turime tik kelias tų spektaklių nuotraukas, kurių autorius nežinomas. Moterys vilkėjo išeiginius šventadieninius dra- A. Galaunienė rašė, kad ji pamatė unikalų reiš- bužius, kuriuos tuo metu vadindavo tautiniais kinį, vaidinimas padarė jai didžiulį įspūdį, nors rūbais: įprastus ilgus languotus sijonus, kuriuos būta ir elementarių riktų: vaidintojai užmiršdavo kupiškėnai ir dabar vadina morginam (marginė- žodžius, kartais naudojosi lapeliais, neretai girdė- mis), baltus marškinius. Vyrai nešiojo kraičve- davosi iš už scenos pasakinėjantis sufleris... Prieš žių ir kvieslių šiaudines kepures (tarsi karūnas iš važiuodami į Kauną vaidintojai daugelį trūkumų

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 61 ištaisė. Ypač svarbu, kad vaidinime skambėjo tar- Karvojus, arba vestuvinis pyragas, „dalyvauda- miška kupiškėniška šnekta – nebuvo pasakyta nė vo“ daugelyje vestuvių apeigų. Jis būtinai turi vieno žodžio bendrine kalba. Todėl vaidintojai, jei būti apvalus, apjuostas pyne, o karvojaus vidury- ko nors tiksliai neprisimindavo, lengvai galėdavo je – visas jo turtas: paukščiukai, žvėreliai, žalčiai. improvizuoti (žinau iš savo patirties, o suklydus Sakydavo, kad karvojus kepamas iš valcinių (val- tarmės nemokančiam vaidintojui būtų galas...). cuotų) kvietinių miltų, o papuošalus darydavo iš paprastesnės tešlos, miltų ir vandens, kitaip jie Kokie buvo svarbiausi prasminiai tuometinių vestuvių neišlaiko formos. elementai? Dar vestuvėse svarbus bromas, arba vartai, Svarbus buvo vestuvių sodas. Jis dažniausiai bū- tarp šiapus ir anapus. Atvažiavus iš vienos šalies davo šiaudinis, o kartais iš karklų vytelių padary- į kitą pirmiausia pasitinka gėlėmis ir žalumynais tas, bet būtinai rombo formos. Jis „veikė“ per visas papuošti vartai. Juos privaloma išpirkti, ir tai turi vestuvių dalis. Tiesa, yra išlikę žinių, kad pirmieji padaryti anos šalies žmonės – vedžiai, jaunosios sodai buvo daromi iš eglės šakos arba jos viršū- pabroliai, vadinamieji svotai. Beje, sodą taip pat nės – tai, be abejo, pasaulio medžio atkartojimas. reikėdavo išpirkti iš stalą užsėdusių vestuvinin­ Jie buvo puošiami įvairiais spalvotais blizgučiais, kų – jis kabėdavo virš jaunųjų stalo. Yra daug tuos prikabinami daržovių, vaisių. Sunku pasakyti, ko- apeiginius veiksmus lydinčių dainų. Pavyzdžiui, dėl vėliau buvo pereita prie šiaudinių sodų. Sodo prie vartų, viena pusė klausia, o kita turi dainuo- viduje būdavo „apgyvendinamas“ Sodininkas, va- dama atsakyti: iš kur jūs, iš kokio sodžiaus, kokie dinamasis agradnykas, neretai su šautuvu. Sodas jūsų čebotai, iš ko jūsų surdutas pasiūtas, kokios auginamas ir ginamas, ir šeimą, kaip sodą, jaunieji jūsų kepuras. Ir atsako, kad kepurės kiauninas, o patys turi užsiauginti ir apginti. surdutai, tarkim, miliniai, čebatai – juchtiniai, Sakoma, kad po vestuvių jaunamartės pa- Rygoj pirkti, ne bet kur, reiškia, iš geros odos... sikabindavo sodą kur pašelmenyje ir dažnai lėk- Vestuvėse turėjai žinoti, kaip elgtis. Sako- davo pasižiūrėti, ar jis sukasi: jei sukasi – gerai, ma, kad jei nemoki apseit, neraikia nei vesėlion ait. gyvenimas teka gera vaga! Sako, kai kurios ir pa- Turi mokėti dainas, o jei reikia – sugebėti de- čios pūsdavo, kad tik suktųsi... ramai, juokingai ir pašaipiai, atsikirsti. Piršliu ir svotais ne bet kas galėdavo būti, reikėdavo Be sodų, vestuvėse svarbus ir karvojus... ir išmanymo, ir sąmojo, ir gero liežuvio. Anais

Kupiškėnų vestuvių dalyvės šoka „Čiutyta rūtala“. Už Pyragių lumzdelininkų stovi piršlys A. Barzdžiukas. Kaunas.1934 m. Balio Buračo nuotrauka.

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas 62

„Senovinės kupiškėnų vestuvės“. Jaunoji Konstancija Jugulienė atsisveikina su tėvais – motuta Viktorija Puronaite ir tėveliuku Mykolu Ragausku. 1970 m. Angelės Vyšniauskaitės nuotrauka. laikais tokių dalykų negalėjai pasiskaityti, turė- piršliu. E. Glemžaitė-Dulaitienė knygoje „Kupiškė- jai savyje arba ne. Antai, pirmosiose suvaidintose nų senovė“ minėjo, kad jis pirmosiose „Kupiškėnų „Kupiškėnų vestuvėse“ buvo šmaikščiai ir kan- vestuvėse“ buvo vienas iš svarbiausių atlikėjų. džiai apdainuojama svočia – anos šalės svočia, jy nieko neturi, jy nieko neturi, pastalalan žiūri. O kai Kaip po karo klostėsi „Kupiškėnų vestuvių“ likimas? ji paduoda karvojų, dainuojama, kokia ji bago- Pokaris buvo sunkus, neramus, vyko kovos, tad ne ta, paauksuota ir pasidabruota... Žinoma, peikė laikas buvo vaidinti vestuves. Bet 1966 m. dviejų ir jaunosios kraičius, ypač kol jų nematė, paskui šviesuolių mokytojų – kupiškėnės Petronėlės Zu- čiupinėjo, priekabiai žiūrinėjo: prostos skrynios ir lonienės ir buvusios biržietės, tapusios kupiškėne, tos dykos... Ar prasta marti, tingina, ne darbinin­ Onos Paulauskienės – iniciatyva ėmė burtis žmo- kė... Tų papročių buvo laikomasi – su liaudišku nės, pasiryžę jas atkurti. Tada senieji Kupiškio šmaikštumu, traukimu per dantį, atsikirtimais. kultūros namai veikė žydų sinagogoje, kur dabar Iš to ir liaudiškųjų apeigų gyvybė... įsikūrusi biblioteka. Mokytojos parašė naują sce- narijų. Galbūt jos rėmėsi pirmosiose vestuvėse Piršlys, atvažiavęs išsivežti jaunųjų į kitą šalį ar vaidinusios Elenos Jonušienės išsaugotu senuoju važiuoti šliūban, sakydavo oracijas. Antai sveiki- scenarijumi arba prisiminimais. Nes jos dukra, nasi: Sveika gyva, ošvala, ydabro, ar duosi dukralį, Aldona Janušytė-Zinkevičienė, buvo chorvedžio ydabro, ar skirsi dalalį, ydabro? Sunku dabar pasa- Vlado Zinkevičiaus, kuris tapo tarsi antrojo vai- kyti, ką reiškė tas ydabro... Žodines oracijas saky- dinimo meno vadovu, žmona. Klausantis tada davo ir kviesliai. Jos fragmentas yra išlikęs B. Bu- dainuotų dainų įrašų jo ranka jaučiama: buvo račo aprašyme. sudėti prasminiai akcentai, neliko įprastų melo- Jau pirmosiose „Kupiškėnų vestuvėse“ buvo dijos pratęsimų po kiekvieno posmo... Gal pusę sukurtas piršlio testamentas, kuris iki šiol išliko ne- metų vyko repeticijos, bet jiems trūko piršlio. daug papildytas. Jame daug jau nevartojamų žodžių Tada Petronėlė pasiūlė – o gal mano vyras tiktų? ar svetimybių, pavyzdžiui, atramantas, kuris reiškia Kupiškėnams buvo žinomas toks lyg ir iškalbin- vaistus, apiera – auka ir kiti. Manoma, kad kartu gas mokytojas lituanistas Povilas Zulonas. Ir pa- su seserimis Glemžaitėmis jį kūrė pirmųjų „Ves- aiškėjo, kad jam vestuvių piršlio vaidmuo labai tuvių“ piršlys A. Barzdžiukas, iškalbingas ir labai tiko, greitai jis ėmėsi ir visai grupei vadovauti, orus žmogus, matyt, ir tikrose vestuvėse buvęs kitaip sakant, užsiimti vaidinimo režisūra.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 63

Pirmasis spektaklis buvo suvaidintas 1966 m. rugsėjo 10 d. pilnutėlėje minėtų senųjų kultūros namų salėje. Vaidinimą sudarė šeši pa- veikslai, arba veiksmai,: „Piršlybos“, „Mergva- karis“, arba „Žilvitvakaris“, „Atvykimas“, arba „Užgėrų rytas – mėžliava“ (kai abi pusės meta pi- nigus – kas daugiau, vieni, jaunikio pusė, sako – mūsų marti, jaunosios pusė – mūsų saso, o tada jaunikis uždeda didžiausią pinigą – mono pati), „Piršlio korimas“, „Sodo pirkimas“, „Vesėlios jaunosios pusėje“ (paskutinio veiksmo, kaip atski- ro, P. Zulonas nebuvo išskyręs). Atrodo, P. Zulo- no pakviestas, į premjerą buvo atvykęs rašytojas Juozas Baltušis (jie ir iki tol pabendraudavo). Jis gimęs Rygoje, bet kilęs iš Puponių k., kur pralei- do vaikystę. Manau, ir dėl jo tuometinės įtakos šio neeilinio reiškinio šlovės ratilai nusirito iki pat Vilniaus. Po pirmųjų vaidinimų, kai jau buvo įvertinti, vaidintojai pasivadino etnografiniu teat- ru „Senovinės kupiškėnų vestuvės“. Žinia apie šį savitą reiškinį ėmė sklisti, pra- dėta plačiai važinėti po Lietuvą ir svetur – iš viso Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje įvyko 672 pasi- rodymai, 1970 m. apie spektaklį buvo sukurtas filmas, 1971 m. išleista vinilinė plokštelė Vil- niuje, 1972 m. – Rygoje, vėliau ji buvo perleista ir Toronte (Kanada). 1980 m. išleista P. Zulono knyga „Kupiškėnai pasakoja“. Visa tai išgarsino „Senovinės kupiškėnų vestuvės“. Jaunojo svočia Stefanija Kupiškį ir jo žmones ne tik Lietuvoje, bet ir pa- Ribokaitė su karvojumi. 1970 m. A. Vyšniauskaitės nuotrauka. saulyje. Paskutinis spektaklis buvo suvaidintas Lukonyse 1992 m. Dovydaitė-Jugulienė, mano močiutės pusseserė, Turbūt mano gimtajame Skuode, nuošaliausiame dėvėjo tautinį kostiumą. mieste, „Kupiškėnų vestuvės“ nebuvo rodomos... Kai močiutė mane dar mažą pas ją nusives- davo, atsimenu, su kokiu užsidegimu pasakodavo Buvo! Nes tada Kupiškio vykdomojo komiteto apie tas vestuves, ir man būdavo keista, kodėl tuo pirmininku dirbo skuodiškis Julius Ulba ir tik- reikia taip didžiuotis. Gal ne didžiuotis, o džiaug- rai buvo nuvežęs šį kupiškėnišką vaidinimą į savo tis, kad tai daro. Ji sakydavo: Tė mokslinykai at- gimtinę. Atsimenu, kai atėjau dirbti į Kupiškio važiuoja, ir kaip jiem tos vesėlios įdomios, o mas nei kultūros namus, mano darbo vieta buvo antrame kažkokius stabūklus dorom, nei kų? Dorom tėp, kėp aukšte, beveik po tuometinio direktoriaus Algi- mūsų senėliai ir tavai dorā. Beje, ji labai natūraliai manto Jasaičio kabinetu. Pas jį dažnai ateidavo P. ir subtiliai sugebėdavo raudoti vestuvių raudas. Zulonas, ir jie šaukdavo vienas ant kito: „Nėra pi- Visos jos yra žinomos ir užrašytos: Tėvėli tatušėli, nigų, niekur nevažiuosit!“, o P. Zulonas: „Būtinai ir kom gi tu atvārai vartelius, / Kom gi tu įlaidai šitos reikia mums išvažiuoti, privalot duoti transpor­ neprašytus svetelius, / Ko gi jė čia atvažiovo, / Ar tą!“ Smarkiai susibardavo, ir vis tiek vaidintojai ugnalas jimtų, ar kelalio klaustų? // Brolaliai, dobi- išvažiuodavo... laliai, uždarykit, užkilokit vartelius, vykit neprašytus Kuo antrosios „Kupiškėnų vestuvės“ skyrėsi nuo pir- svetelius, / Atvaduokit mani, jaunolalį... mųjų? Antrųjų „Vestuvių“ vaidintojai buvo pa- gyvenę žmonės, jauniausiam iš jų buvo 54 metai, Pirmiausia, išsiplėtė jų apimtis – padaugėjo dalių o vyriausiam – daugiau nei aštuoniasdešimt. Jie ir apeigų, nors jie tebesilaikė senųjų žmonių pasa- dar buvo kaimuose matę etnografines vestuves. kojimų ir pirmojo scenarijaus prasminių atramų. Kita vertus, vaidindami jie labiau laikėsi scena- Išlaikė ir panašią aprangą, išskyrus minėtąją jau- rijaus, mažiau improvizuodavo nei pirmųjų „Ves- nosios suknelę, nors iš pradžių ir ji, Konstancija tuvių“ dalyviai. Vaidinimai vykdavo tarmiškai,

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas 64 tik pora vestuvininkų buvo atvykę iš kitur, ir tai savo dainų kasetę). Ir muzikantai jau buvo kito- buvo jaučiama jų kalboje ir elgsenoje. Buvo išlai- kie. A. Kriūka grojo bandonija (ja grojo ir Alfon- kyta ir šokamoji sutartinė „Čiūtyta rūtala“, bet ji sas Mockevičius, Feliksas Gasparonis, o pradini- buvo atliekama ne kaip sutartinė, o kaip daina ar nkas – bandonininkas rokiškėnas Leonas Jurevi- šokamas ratelis – iš pradžių rato viduryje dainuo- čius). Antrosiose „Vestuvėse“ buvo ir vadinamųjų davo jaunoji arba svočia, po to jai atsakydavo pa- kastan­tinkų, patarburgskų armonikų, dar būgnas, mergės. Daugiau sutartinių vaidinime nebuvo gal smuikas, birbynė. Drabužiai buvo išlikę iš tarpu- todėl, kad jų moterys jau nebegiedojo. 1910 m. kario, bet buvo ir naujai išaustų – tada dar moterys suomių tyrinėtojas Augustas Robertas Niemis audė, žinau tai, nes ir mano mama dar audė. daug jų užrašė apie Antašavą, Alizavą, Salamies- Vienai antrųjų vestuvių dalyvei – Birutei tį, vėliau jos ėmė nykti, kaip ir visame sutartinių areale. Gal žmonėms senosios sutartinės pasidarė Audickienei (ji – ne kupiškėnė, bet gyveno Kupiš- nebegražios? Nors pirmosiose „Vestuvėse“ ir Py- kyje) P. Zulonas pasakė, kad jei nori dalyvauti, ragių skudutininkai grojo sutartines... turi įsigyti tautinius rūbus. Niekas nesirūpino – Kai B. Buračas įrašinėjo žymios liaudies turėk savo. Jie buvo paprastesni, ne iš tų gerų- dainininkės Albinos Katelytės-Žiūkienės iš Mi- jų medžiagų, iš kurių dabar tautinius kostiumus liūnų kaimo dainas, ji iš pradžių dainavo visai ne siūdinasi folkloro ansambliai. Prikyšta, arba pri- mūsų krašto dainas, – keista, bet dainininkei jos juostė, su raudonais žičkais, languoti sijonai (gal buvo gražios. Tik paskui ji ėmė dainuoti ir tik- vienas kitas ir išilgadryžis), balti drobiniai marš- rąsias, senąsias kupiškėniškas dainas. Antrosiose kiniai. Svotai buvo su čebotais, vadinamaisiais „Kupiškėnų vestuvėse“ daugiausia buvo senųjų kirzavais (kerziniais batais), buvo ir tokios pūstos šimoniškų dainų, gal todėl, kad V. Zinkevičius kelnės – bričkelnės. Kiti – kas su vyžomis, kas su tada dirbo Šimonių kultūros namuose, kur buvo noginam, kai kurios moterys jau avėjo batelius. įsikūręs Šimonių etnografinis ansamblis, be to, da- lyvavo Puponių dainininkai, kurie buvo suburti į Kada ir kodėl baigėsi antrasis „Kupiškėnų vestuvių“ tėviškę atvažiuodavusios J. Žebrytės (jie yra išleidę etapas?

„Senovinės kupiškėnų vestuvės“. Kupiškio etnografinio liaudies teatro kolektyvas po 500-ojo spektaklio.1982 m. rugsėjis.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 65

„Senovinės kupiškėnų vestuvės“. Sodų pynėja Veronika Baltrūnienė su kraičvežiais. Iš kairės: Antanas Jasinskas, Kazimieras Striūka, Povilas Makštelė ir kvieslys Juozas Gaidukas.1970 m. A.Vyšniauskaitės nuotrauka. Nuotraukos saugomos Kupiškio etnografijos muziejuje.

Baigėsi 1992 m., nes jose dalyvavę žmonės su- jas gaivinti, o Vandutė sakė – reikia! Kadangi esu laukė garbaus amžiaus. Jų „Vestuvės“ paliko gra- bjauri ir užsispyrusi, tai su ja ir nutarėme, kad žius atsiminimus – kaip Kupiškio legenda. reikia. Vandutė ėmėsi rašyti naują scenarijų. Kar- 1987 m. dalis grupės dar parengė programą tą ji pakvietė mane į Svidenių kaimą, kur tada „Šienpjovių daina“ apie šienapjūtės papročius su gyveno, nuklampojau pas ją per pusnis, o ji šast vasaros dainomis. 1996 m. šventėme „Senovi- ant stalo – va tau „Vesėlios anoj šaly“! Vestuvės nių kupiškėnų vestuvių“ trisdešimtmetį. Tada jau jaunikio pusėje. buvo susikūręs folkloro ansamblis „Kupkėmis“, Tada su popierių pluoštu rankose nubridau ir mes apdainavome vestuvininkus, jaunąją, svo- pas mamą, kuri gyveno Paketurių kaime, ir pasa- čias, piršlį. Tada jaunoji jau buvo kita – Eugenija kiau, kad atsinešiau lobį. Ir su ansambliu ėmėme Ivanauskienė, nebe K. Jugulienė, kuri vaidino, kurti naująsias, trečiąsias „Kupiškėnų vestuves“. kol sulaukė 85 metų. Tai nebuvo ankstesnių vestuvių tęsinys, o visiškai naujas variantas, anksčiau neįvykdytas sumany- Po 1992 m. – vėl tuščias laikas be „Kupiškėnų ves- mas – parodyti, kokios vestuvės buvo jaunojo pu- tuvių“... sėje. Rašant scenarijų trečiosioms „Vestuvėms“, Ne toks jau ir ilgas tas tuščias laikas – gal kokie remtasi B. Buračo, M. Valančiaus, seserų Glem- dveji metai. Kartą sėdėjome su kupiškėne, gimusia žaičių surinkta, užrašyta medžiaga, ansambliečių, Rygoje (kaip ir J. Baltušis), Vanda Rastenyte-Bal- senųjų vaidinimo dalyvių prisiminimais, o ves- siene (tada ji dirbo kultūros namų dailininke) ir tuvių dainų, žaidimų ir dalį instrumentinės mu- užsimezgė kalba, kad reikia kurti tikrą ir gerą zikos pati užrašiau Kupiškio krašte. Vaizdavome folkloro kolektyvą. Ėmėme ieškoti gabių žmo- maždaug XVIII a., kai dar moterys giedojo daug nių, ir 1995 m. susikūrė „Kupkėmis“. O kai 1996 sutartinių, buvo žymiai gyvesni senieji tikėjimai, metais miesto aikštėje buvo atidengtos Henriko kai tikėta pirminių ugnies ir vandens elementų Orakausko medžio (su variu) skulptūrų kompozi- galiomis. Norėjosi atskleisti senųjų apeigų ir pa- cija „Kupiškėnų vestuvės“, man ėmė kirbėti min- pročių prasmę. tis – kas bus su „Kupiškėnų vestuvėmis“? Daug Pirmąkart naująją „Kupiškėnų vestu- kas iš aplinkinių kultūros srities vadovų sakė, kad vių“ viziją Kupiškio kultūros namuose parodė- jau nebereikia tų „Vestuvių“, esą dar per anksti me 1999 m. lapkričio 27 d., beje, mano mamos

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas 66

Trėjos kupiškėnų vesėlios. Svočios nuleidėjos oracija. Iš kairės – svočia nuleidėja Liudvika Razgevičienė, jaunikis Donatas Vilkas, jaunoji Ina Mudurienė, svočia gaubėja Rasa Krikščiūnienė. Ansamblis „Kupkėmis“. 2012 m. Dariaus Suvaizdžio nuotrauka. gimimo dieną (pastebėjome, kad „Kupiškėnų ves- 2004 m. „Vesėlios anoj šaly“ buvo nufilmuotos tuvės“ vis atsinaujina kas 33 metai). Bet prieš tai Adomo Petrausko muziejuje Uoginių kaime ir dar reikėjo susirinkti kraitį – su B. Audickiene Veronikos Šleivytės muziejuje Viktariškių kaime, važiuodavome į Panevėžį pirkti drobių, stuome- o 2012 m. Lietuvos televizija nufilmavo sceninį nų, staltiesių, nes mūsų tautiniai kostiumai tada vaidinimą ir sukūrė DVD filmą. dar buvo paženklinti vargo... Kaip sakoma, iš bė- dos tiko, nors autentiškumo jiems trūko. Neturė- Gintautai, esate naujasis „Kupiškėnų vestuvių“ pir- jome gerų nuometų, tad rengėme ekspedicijas į šlys. Kaip įsitraukėte į „Kupkėmį“? Ir kokias prisime- Kupiškio muziejų. Visokių cirkų būdavo – buvęs nate kaimuose vykusias vestuves? direktorius neįleisdavo į fondus: „Negalima, nėra GINTAUTAS VAITONIS. Esu dalyvavęs vestuvė- ko landžioti, jei kiekvienas užsinorėjęs ten pa- se, kuriose dar buvo išlikę senobinių papročių. Ir tektų, tai kas būtų...“ Bet Vandutė buvo dirbusi kai aš ženijausi, dar daug jų naudojome. Kai ku- muziejuje, jos draugė buvo fondų saugotoja, tad rie jų buvo rodomi ir išgarsėjusiose „Senovinėse slapta, kai nebūdavo direktoriaus, pasižiūrėdavo- kupiškėnų vestuvėse“, tik daugiau improvizuoti, me, kaip atrodė tikros kupiškėniškos prijuostės, nebe tokie, kaip iš tikrųjų priklauso... Tikrose kalpokai, nuometai. vestuvėse būtinai vykdavo sodo pirkimas, svotai Trečiosiomis „Kupiškėnų vestuvėmis“ jūsų kolekty- jį pirkdavo iš už stalo susėdusių kaimynų ir gi- vas neapsiribojo? minių. Kiek prisimenu vesėlių, kai pradėjau eiti pabroliu, tai kiekvienose taip būdavo. Kvieslius Šiuo metu turime sukūrę naują „Kupiškėnų ves- ir piršlio korimą mačiau vienos giminaitės ves- tuvių“ variantą, kurį sudaro trys buvusių vaidi- tuvėse, kai dar mažas buvau. Iš jų labiausiai at- nimų paveikslai. Nežinojome, kaip tiksliai vyko simenu, kaip jaunąją po vesėlių vežė anon šalin, pirmosios „Vestuvės“, bet pabandėme atkurti bet vežimą jau tempė ne arklys, o žmonės. Jau mergvakarį, arba didvakarį (seniau, tiesą sakant, tada ir tikrose vestuvėse buvo toks vaidinimas. kupiškėnai dažniau jį vadino ne mergvakariu, o Svočias vestuvių pabaigoj geldoj išveždavo skan- didžiasai vokaras, o pandėliečiai – žilvitvakariu). dinti. Geldon ją įsodindavo tie patys svečiai, ves- Iš antrųjų „Vestuvių“ paėmėme piršlio korimą ir tuvininkai, ir tempdavo kur į šoną už sodybos. dar vieną „Vesėlios anoj šaly“ fragmentą. Sudarė- Dar atsimenu, kad kai po vesėlių jaunąją vežda- me tokį vestuvinių etnografinių vaidinimų ciklą. vo anon šalin pas jaunąjį, tai kas ką galėdavo,

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 67

„Vesėlios anoj šaly“. Dieverio Karolio Razgevičiaus karūnavojimas. Ansamblis „Kupkėmis“. 2012 m. D. Suvaizdžio nuotrauka.

ką pagaudavo – vogdavo ir kraudavo į vežimą. Žinoma, ne kožnas tai gali, ir dar už dyka... Dabar Tai pavalkus, tai kiaušinių iš gurbo išneša ir vis tose naujose trijų dalių „Vesėliose“ tapau ir pir- krauna jaunajai. Kaip kokį kraitį. Kad išvažiuotų šliu. Pirmojoje dalyje aš – kaimo bernas, antrojo- ir pradėtų gyvenimą, kažką turėdama. Nors tada je dalyje, per piršlio korimą – pagrindinis veikėjas man tai nebuvo įdomu, tik kaip vaikui gražu pa- piršlys, o trečiojoje – vėl mitulys. sižiūrėt, ką žmonės daro. Seniau, kai kardavo pir- šlį, jį išgelbėdavo motina, o vėliau, sovietmečiu, Vis dėlto jaučiate savyje piršlio gyslelę? jau jaunoji atnešdavo degtinės butelį su abrūsu Nelabai mėgstu girtis. Tiesiog juo būti interesna. (nors jai priklausydavo atnešti tik abrūsą, bet vė- Anksčiau vestuvėse piršliu nebuvau buvęs, tik per liau jau nešdavo ir butelį). ansamblio sukurtas Užgavėnes. Važiuojam su bū- Iki „Kupkėmio“ jokiuose kolektyvuose ne- simu jaunikiu Lašininiu pirštis pas jaunąją. Daug buvau dalyvavęs. Susipažinau su dabartine žmo- kalbėt reikia, oracijas sakyti. „Lašininis gudras, na, ir nuėjom su ja į beržynėlį prie Kupiškio pi- nebajaunas, netoli pinkiosdėšimtės matų, ale užtai la- liakalnio per Jonines šoktų. Atsimenu, kad tada bai gabus, vienu aki neprimoto, vienu ausi neprigirdi, Alma joms vadovavo, o kas grojo, neatsimenu. labai gudras ir gėrų uoslį turi, kur koks buteliukas su Kažkas, gal ir Alma, pasakė: „Šokit, muzikantai gradusais padātas – toj prisistoto...“ gros, kol šoks bent viena pora!“ Ir mes sakom – pabandom, kažin, ar jie ištemps. Likom vieninte- Puikiai kalbat kupiškėniška tarme – iki šiol tik kelias lė šokanti pora, ir jie grojo tol, kol mes šokome. moteris taip gerai kalbant buvau girdėjęs. Po tų Joninių Alma paskambino ir pakvietė ateiti Taip namuose visad kalbėdavom. O jei, būdavo, „Kupkėmin“. Ir atėjome. tarmiškai sukalbi mokykloje, tai viskas – Mano pirmas vaidmuo ansamblio „Vestuvė- muži- , iš kaimo. Prasta kalba seniau tai buvo, tik da- se“ buvo tėvo, vėliau buvau mitulys – vyriausia- kas bar kai kam patinka. Kalbu, kaip moku, ko man sis jaunojo pusės pabrolys. Kai pakariamas piršlys, stengtis išvertinėti kailį? mitulys lieka vestuvių tvarkdarys arba vadovas. Kai kur jį vadina maršalka, o pas mus – mitu- A. P. Pas mus per Užgavėnes būdavo užsigavėji- lys. Nežinau, ar tai man tinka pagal charakterį, mo vakaronės, arba robaksai, su kaukėm niekas neturiu tos gyslelės, neturiu ir išsilavinimo, esu nevaikščiodavo. Tik Gavaną vežiodavo Pelenų paprastas darbininkas, tiesiog vaidinu jį, „dirbu“. dienoj..

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas 68

Apie Gintautą galiu pasakyti, kad jis yra A. P. Labai džiaugiuosi Inos jaunosios vaidmeniu. gūdnas kupiškėnas, vadinasi, tikras. Jo charakte- Kažkaip pastebėjau šalia esančią jauną gilią mo- ris, manieros ir vaidmenys irgi labai tikri. Gin- terį. Mano viltys išsipildė. Inutė yra labai kilni tautas – pagrindinis ansamblio ramstis, padėjėjas, ir ori moteris, labai dėmesinga ir puiki kulinarė, visų galų meistras. Jis yra ir kalvis, ir šiaip visuose nuostabu, kad pati jaunoji ir karvojus kepa! Kaip darbuose gabus. Nuostabus šokėjas. ansamblietė, yra viena iš mano dešiniųjų rankų. Ina, kaip Jūs tapote „Kupiškėnų vestuvių“ vaidintoja? Ar galėtumėte nusakyti tikrų senųjų ir dabartinių ves- tuvių sąsajas? INA MUDURIENĖ. Kai buvau vaikas, žinojau, kas yra kupiškėnų vestuvės. Aišku, žinojau ir apie Senosios kupiškėnų vestuvės vykdavo tėvulio vaidinimą „Senovinės kupiškėnų vestuvės“, be dvare. Nors vesdavo kaimynų vaikai, kurių na- to, didelį įspūdį padarė H. Orakausko joms skirta mai būdavo visai greta, vis tiek jaunikio sodybą vesėlininkų skulptūra. Kai su tėvukais iš Šimonių vadindavo ana šalimi. Beje, tėvai į šliūbą bažny- atvažiuodavome į Kupiškį, būtinai nueidavo- čion seniau niekada nevažiuodavo, niekas jaunų- me pasižiūrėti. O ansamblio vestuvių vaidinime jų nepilstė ryžiais, kurie pas mus ir neauga, o tik pirmiausia buvau kaimo mergiotė. Pasitikdavo- rugių, kviečių grūdais – kartu su palinkėjimais, me jaunąją, apipindavome vainikais, apdainuo- niekas neleido į dangų balandžių, jaunikiai nuo- davome ir apšokdavome... Vėliau tapau jaunąja. takų netampė per upių tiltus, tėvai dukrų nieka- Pokalbis apie tai buvo rimtas, dalyvavo Alma da nevedė prie altoriaus, nemėtė jauniesiems iš- ir tuometinė jaunoji Aušra Šukytė-Uldukienė. ėjus gėlių ar puokščių (jų tiesiog nesiveždavo)... Aušra prašėsi atleidžiama nuo to vaidmens, tada Džiugina tai, kad atsiranda jaunimo, ku- Almutė atsisukė į mane: „Ina, pamėgink!“ Ir Auš- ris nori susituokti pagal tradicinius kupiškėniš- ra pasakė: „Tau turėtų pavykti!“ Kaip jaučiausi? kus vestuvių papročius. Patys to prašo. Folkloro Jautriai. Nebuvo paprasta. Buvau mačiusi Auš- ansamblio „Kupkėmis“ žmonės supažindina po- ros vaidinamą jaunąją, netgi pagalvodavau, kaip ras su vestuvių papročiais ir padeda juos atlikti. ji jaučiasi. Jei nori jaustis savimi ir kalbėti savo Su ansambliečiais jau esame sutuokę aštuonias žodžiais, reikia susitapatinti su vaidmeniu. Man poras. Pavyzdžiui, taip tuokėsi pandėliečių Za- kitaip neišeina. vackų šeima, muzikanto Jurgio Stankevičiaus Man nesvetima ir kupiškėniška tarmė: nors vaikaitė, mano dukra Karolina su Vytautu Čiog- šeimoje tarmiškai nekalbėdavome, kaime mane liu, kupiškėnai Dainius Baikauskas su Aukse prižiūrėjo babytė, kuri tik taip ir tešnekėdavo. Smičiute ir kiti. Dar buvome kaimynai su Šimonių etnografinio ansamblio vadovu Vladu Ruplėnu, kuris kartais ir mane pakviesdavo ateiti pasižiūrėti, ir aš, vaikas, THREE-FOLD EXPERIENCE: kaip pašvęsta sėdėdavau tarp tarmiškai dainuo- “KUPIŠKĖNAI WEDDINGS” jančių ir besikalbančių močiučių. Man būdavo gražu. Nelabai suprasdavau, ką jos ten daro, dai- The UNESCO List of Intangible Cultural Heritage in 2018 nos nebūdavo nei smagios, nei linksmos, bet man included the “Kupiškėnai Weddings”. This is a play, based on nebuvo svetimos. the customs of this region, performed by singers and musi- cians from Kupiškis region, people who still remembered what Su kokiais iššūkiais tenka galynėtis vaidinant jaunąją? songs and dances were performed at real village weddings. It was performed for the first time in 1933, immediately earning Jaunosios vaidmuo man pačiai atskleidė, kad acclaim from experts. A performance was also held in Kaunas, turiu dar nepažinto vidinio gylio. Niekas kitas to which at the time was Lithuania’s capital. 33 years later, in sluoksnio manyje nebuvo pajudinęs, o jis „užka- 1966 this performance was updated and Petras Zulonas beca- me the director. The “Kupiškėnai Wedding” that he directed bino“. Man vaidinime jautriausia, beveik šventa in Lithuania and neighbouring countries was performed more vieta yra oracija „Lenkiuosi slenksčiui“: „Dėkoju than 700 times, a film was made, and a book published. It was praeičiai, kalbu su dabartimi ir su viltimi į ateitį.“ reborn for the third time in 1999, under the efforts of Alma O žmones, girdėjau, labiausiai paveikia nusilenki- Pustovaitienė and Vanda Rastenytė-Balsienė, heads of the mas žemelei: Žemala motinala, negailāk mon skaid- “Kupkėmis” folklore ensamble. Currently a three-part play rių savo ašarėlių, tyro undenėlio širdalai nuramintėn, is performed, representing all three stages of the “Kupiškėnai ištroškusiai atsigaivintėn, ašarālam nupraustėn, kojė- Wedding”. A. Pustovaitienė and participants of the play are interviewed by Juozas Šorys. lam numazgotėn. Būk mon ramintojėla, kėp motinala. Po to vaidinimo būna, kad nebenoriu su niekuo bendrauti. Tik iš lėto sugrįžti į save...

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 69 KULTŪROS ANTROPOLOGAS SIBIRE. AKISTATA SU VIETINIAIS IR SAVIMI

Kultūros antropologija yra mokslas, padedantis geriau pažinti įvairių bendruomenių gyvenimą. Tačiau retas suprantame, ką patiria tyrėjas, kad šias žinias įgytų. 2018 m. „Liaudies kultūros“ 5-ajame ir 6-ajame nume- riuose skelbėme doktoranto Aivaro JEFANOVO straipsnį „Tuvos elnių augintojų ir medžiotojų socioekono- minės praktikos bei strategijos posovietinėje aplinkoje“. Iš kelių užuominų buvo galima suprasti, kad ekspedi- cijoje būta iššūkių ir išbandymų. Šiame pokalbyje šiek tiek atveriama lauko tyrimų kasdienybė ir asmeniniai išgyvenimai. Rizikingos patirtys Tuvoje lėmė mokslininko apsisprendimą pakeisti tyrimų vietą ir darbą tęsti Jakutijoje. Todėl pokalbyje dalijamasi įspūdžiais iš ekspedicijų abiejuose kraštuose. Susitikus pokalbiui Aivaras pirmiausia pradėjo pasakoti apie įvykį Tuvoje, nutikusį sunkvežimiu ke- liantis per Chamsaros upės brastą, kai jiedu su vairuotoju įstrigo upės viduryje. Todėl pradžiai – ištrauka iš Aivaro lauko tyrimų dienoraščio, kuriame šis įvykis buvo aprašytas tą pačią dieną. Šis tekstas pasakoja apie Sibire atsidūrusio mokslininko laukiančius netikėtumus. O pokalbyje atsiskleidžia tyrimų kasdienybė ir patirtys, padedančios kultūros antropologams geriau suprasti ne tik tolimų kraštų kultūras, bet ir etnografinių tyrimų metodikos subtilumus. Kalbino Lina Leparskienė.

Už sutartą atlygį į elnių augintojų stovyklą mane Sustojame prie ypatingos vietos – čia, prie veža Salduzas. Važiuojame senu sunkvežimiu medžio kamieno, pakeleiviai palieka aukas sėk- „ZIL“ <…>. Norint patekti į stovyklą, reikia įveik- mei, medžių šakose plazda saulėje ir vėjyje nu- ti apie 200 km taigos, persikelti per Chamsaros blukusios medžiagų skiautės, pribarstyta mone- upę ir kirsti kelias kalnų grandines <...>. Kelias tų, yra pavėsinė. Aplinkui primėtyta degtinės nuo kaimo iš pradžių atrodo neblogas, vėliau ge- butelių, senų drabužių, plastmasės, sulūžusių rokai suprastėja: gilios provėžos, telkšo balos, kai automobilių detalių ir kt. Sustojame, ir aš palie- kuriose vietose suabejoju, ar jas „apsižergsime“, ku monetą, kad kelionė būtų sėkminga. Atva- pelkėta <...>. Klausiu vairuotojo, ar tai pravažiuo- žiuojame iki brastos per upę. Salduzas atsidaro jamas kelias sunkvežimiams? Salduzas sako, kad sunkvežimio dangtį ir maišeliais apraišioja filt- čia pravažiuoja ir automobiliu „UAZ“ <...>. Pa- rą bei kitas dalis, kad nesušlaptų. Išgirstu ūžiant stebiu, kad pakeliui mėtosi įvairios sunkvežimių motorinės valties variklį ir rėkaujančius neblai- ir automobilių dalys <...>. vius vietinius <…>. Pamatę mus, jie apsigręžia

Vieta, kur paliekamos aukos šios vietovės dvasioms.

pažintys 70

Prieš kertant brastą per Chamsaros upę. ir priplaukia, svyruodami išlipa, prieina vyresnis Pasiruošiu atkabinti šunį, kuris, virvute pririš- žmogus ir paprašo alkoholio, atsakau, kad ne- tas kėbule, dreba iš baimės. Salduzas pabrėžia, turiu <…>. Salduzas su jais pasikalba tuviškai, aš kad būtinai jį paleisčiau, jei kas atsitiktų. Jis dar nesuprantu, apie ką šis pokalbis, stengiuosi likti bando sukti mašinos starterį ir pajudėti iki salos, mašinoje. Pasiruošimą paskubomis baigiame ir esančios upės viduryje. Sunkvežimis tik dar la- sėdame į „ZIL‘ą“, skubame važiuoti. Jaučiu, kad biau pasisuka statmenai srovei <...>. kyla šiokia tokia įtampa <...>. Salduzas duoda man savo sušlapusį me- Pravažiavus upės vidurį variklis stai- džiotojo pažymėjimą, jį įsidedu į neperšlampamą ga užgęsta, pirma Salduzo frazė: Всё, встали1. maišelį, kurį pasikabinau ant kaklo po rūbais. Klausiu, ką darom? Salduz atsako, kad taip jam Jame svarbiausi mano dokumentai ir pinigai. Ne- dar nebuvo nutikę, jis ne kartą ir kitus per upę trukus priplaukia išgėrę vietiniai, mūsų nesėkmę „buksyravo“. Vanduo plūsta į kabiną, pamanęs, stebėję nuo kranto. Jų medinė siaura ir ilga val- kad skęstame ir reikia gelbėtis, atsidarau duris. tis su motoriniu varikliu. Paprašo pinigų, už ku- Salduzas šūkteli, kad uždaryčiau. Įtempęs vi- riuos iškviestų kitą sunkvežimį „Ural“, kuris ga- sas jėgas, vos uždarau, nes srovė jas kone plė- lėtų mus ištempti. Duodu 1000 rublių. Jie prašo šia, palieptas vairuotojo, praveriu langus. Greitai daugiau, nes reikės užpilti benzino, neužteks. sušokame iš kabinos į kėbulą, vėliau išsitraukiu Duodu dar 1000 rublių. Jie pasiūlo plaukti kartu. daiktus. Vanduo apsėmė du trečdalius durelių Atsisakau. Paskėsčioję rankomis ir dar kartą pa- aukščio, užpylė variklio žvakes. Visa laimė, kad raginę plaukti kartu, jie išplaukia. Pasidaro bau- srovė sunkios mašinos nenustumia toliau. Kėbu- gu. Pagalvoju, kodėl nepaprašėme, kad išlaipintų le perpakuoju daiktus, prisipučiu neperšlampa- mus į krantą – matyt, jų bijojau labiau, nei bėdos. mą maišą tam atvejui, jei reikės šokti laukan. Vis Sėdime kėbule, laukiame, apima baimė nuskęsti. dairausi, kur srovė mažesnė, kuris krantas arti- Ant kranto likę gal kokie trys ar keturi vyres- mesnis. Atrodo, kad plaukti tektų toli, o srovė nio amžiaus vyrai kūrena laužą. Klausiu Salduzo, gana galinga. Pagalvoju, kaip reiktų išlipti į gana ar tie įkaušę vietiniai tikrai mums padės, ar tik statų krantą, pakrantėse daug nusvirusių medžių. pasiėmė pinigus. Jis sako, kad nors ir išgėrę, jie dabar už mus atsakingi. Jei jie paliks mus bėdoje, 1 Viskas, įstrigome (rus.) tai kaime negalės pažiūrėti vyrams (мужикам) į

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 71 akis. Salduzas sako, kad jau visas kaimas aukštyn gudrumą ar agresiją. Paaiškinu, kad nenorėjau ir žemyn upe žino apie mūsų įstrigimą. Po kiek Salduzo palikti vieno. Jis vis kartoja: „Ech, Aivar, laiko iš viršaus atplaukia dar viena motorinė val- Aivar...“ Beje, mano vardas turi tuvišką atitikme- tis su vietiniais, jie mus perkelia į krantą, dalis jų nį. Gal tai sukelia įtarimą – gal galvoja, kad mė- girti, bet keli – blaivūs. ginu apgauti, „prisiblatinti“ <…>. Prasideda alaus Išlipę visi prisėdame prie laužo, kurį kūre- gėrimas, Salduzas jį pila į stiklinę, iš kurios visi na čia pasilikę keturi vietiniai, išplaukusiųjų ben- ratu išgeriame, tik Salduzas negeria. Pradedu ne dražygiai. Vienas iš neblaivių vietinių padovanoja juokais nerimauti, nes kompanija vis girtėja, tvy- man muskusinės kabargos iltis, o aš jam – ne- ro įtampa. Prisimenu įspėjimus, pasakojimus apie peršlampamą maišelį. Ištraukiu lietuvišką dešrą, girtus vietinius ir nusikalstamumą. Sunerimstu visiems papjaustau, jie pavaišina ant laužo virta kaip reikiant <…>. Vadeiva nori apie mane išsi- sriuba su jautienos gabalu. Salduzas sako, kad aiškinti viską: „Tu dabar sėdi su mumis prie lau- kai kuriuos iš čia esančių žmonių jis pažįsta nuo žo, todėl papasakosi viską.“ Pasakyta agresyvokai. vaikystės. Atsinešu prie laužo dambrelį, pagro- Atskleidžiu, kad važiuoju pas elnių augintojus ir ju. Vienas senesnis žmogus sakosi esąs šamanas, bendradarbiauju su tuve, kuri vadovauja elnių au- mongolas. Jis pasiūlo paburti man iš delno <...>. gintojų asociacijai. Paklausiu, ar ją pažįsta. Jis tar- Vienas iš blaiviųjų vietinių pasiveda mane si susinervina: „Aš čia gyvenu, o tu manęs klausi, į šalį ir paprašo 1000 rublių: Брат, помоги aa?, ar aš pažįstu tuos žmones?“ <…> Jie žino elnių дай 1000 рублей aa?. Все пьяные, бензина нет, augintojus, pas kuriuos važiuoju, bei kur jie gano надо ехать будет2. Duodu pinigus, sakau: „Aš elnius. Vienas sako kurį laiką pas juos gyvenęs, tau padedu, bet ir tu man padėk, jei bėda ištiks.“ lyg ir dirbo su jais. <…> Kai po kažkurios rep- Prisėdęs paklausiu, kiek jam metų. Atsakė, rodos, likos nusijuokiu, vadeiva susinervina: „Ko tu vis kad 26. Tačiau jo išvaizda – kaip gerokai vyresnio juokiesi, tau juokinga?“ Nutylu <…>. žmogaus. Atkreipiu dėmesį, kad daugelis neturi Nutaikęs momentą, Salduzas staiga pakyla dalies dantų <...>. Vis dar jaučiu euforiją po išsi- nuo laužo ir greitai nueina prie daiktų. Pasikalba gelbėjimo, bet nežinau, kas bus toliau. su vienu iš vietinių, ir, sumetę daiktus į valtį, nu- Ilgai laukiame „Uralo“. Sutemo. Dalis vie- plaukiame į salą prie mašinos. Salduzas sako, kad tinių užmiega prie laužo, vartosi, pasišildydami miegosime čia, atskirai. Susinešame daiktus. Mus tai vieną, tai kitą šoną. Tarp jų yra vienas senas parplukdęs išgėręs aukštesnio ūgio tuvis, panešęs žmogus, jis negeria, prižiūri laužą, aš jam padedu, mano maišą su maistu, reikalauja įpilti alkoholio. vis užverdame arbatos. Pasigirsta ūžesys ir pasi- Sakau, kad nesivežu nė lašo <…>. Salduzas jam į rodo šviesos kitame upės krante – tai sunkvežimis bakelį iš sunkvežimio perpila nemažai benzino, „Ural“. Salduzas sako, čia geras rusas (молодец vėliau vietinis paprašo Salduzo, kad leistų apžiū- мужик) atvažiavo. Geriau geras rusas, nei blogas rėti šautuvą, paprašo šovinio, įsideda, nusitaiko į tuvis. Sako, jis pats tą „Uralą“ ir susirinko. Vyksta tamsą ir iššauna. Aš stoviu už mašinos, žiūriu į be judėjimas, valtimi stengiamasi nuo sunkvežimio galo žvaigždėtą ir giedrą dangų, ir galvoju, kada ištempti trosą ir kitą jo galą prikabinti prie „Ura- gi jie paliks mus ramybėje. Prasideda ginčas tarp lo“, bet jis vis nutrūksta, mašina nejuda iš vietos, mus parplukdžiusio tuvio ir Salduzo <...>. Saldu- o aš su senukais laukiu krante. Atplaukia valtis ir zas vis aršiau ir garsiau ginčijasi tuvių kalba, po to pasiima mane, sako, reikia daugiau žmonių <...>. prieina prie manęs ir sako: „Duok tą mano atlygį Galų gale mūsų „ZIL'ą“ išvelka ant salos. Visi (5000 rublių), atiduosiu viską, nes jie neleis išva- džiaugiamės, duodu kai kuriems „penkis“. Rusas, žiuoti. Grįšiu tuščias.“ Galiausiai mus parplukdęs „Uralo“ vairuotojas, ilgai su mumis nebendrauja vietinis pasiima pinigus ir išplaukia. <…> Saldu- (jis atvažiavo su keliais vietiniais), duoda Saldu- zas sako, kad jie norėjo mane pamokyti, kažką zui patarimų, kaip užvesti mašiną, ir išvažiuoja. padaryti. Iš pradžių aš jiems lyg ir patikau, bet po Staiga pastebiu, kad grįžusi ir ta pirmoji val- to situacija pasikeitė <…>. Bet, sako, „jie mūsų tis, kuri plaukė ieškoti „Uralo“. Joje jaunimas ir nelies, nes bijos mano brolių keršto“. vadeiva, lyg ir tas, kuriam jau daviau 2000 rublių. Po kurio laiko kitame krante pasigirsta šū- Šamanas sakė, kad tai jo sūnus. Būtent jis artinasi vis. Nutariame tvarkytis mašiną ir nedelsdami prie manęs ir aktyviai, provokuojamai kaman- išvažiuoti. Dangus giedras ir žvaigždėtas, šaltoka tinėja. Jam viską reikia žinoti: iš kur aš, kas aš, ką <…>. Staiga pasigirsta valties variklio gausmas, veiksiu, kodėl neplaukiau su jais. Juntu slepiamą galvoju – bus blogai. Tačiau valtis nuplaukia pa- sroviui. Skubame tvarkytis. Salduzas rūpinasi 2 Brolau, padėk, aa? Duok 1000 rublių, aa? Visi girti, nėra savo kalyte, pakloja jai kailį, kad ant akmenų ne- benzino, reikės važiuoti (rus.). sušaltų, aš jam padedu <…>. Mašina paruošta, po

pažintys 72

Sunkvežimio vairuotojas Salduzas (dešinėje) elnių augintojų būste (čiume). kelių bandymų ji užvedama, pasigirsta variklio aukštesnio statuso ir tokiu būdu atsiribodavo nuo ūžesys, susirenkame daiktus ir keliamės per li- tiriamųjų. Tuvoje vietiniai nemėgsta rusų moks- kusią upės dalį į kitą krantą. Langai užrasoję, vos lininkų, nes šie juos laiko necivilizuotais, moko, matosi, kur važiuoti, baiminuosi, kad vėl mūsų kaip gyventi. Tokia taktika galbūt apsaugo moks­ neužsemtų, bet Salduzas nuramina: „Čia sek- lininką ir padeda siekti mokslo „objektyvumo“. liau“. Prašokame tą atkarpą be problemų. Toliau Bet jei būsi per daug nutolęs, tau vietiniai žmonės važiuojame mišku, kelias veda per kemsynus ir neatsiskleis. Suartėjimas su tiriamaisiais taip pat balas. Šuo guli ant sėdynės tarp mūsų, kad ne- duoda mokslui daug naudos. Kita vertus, reikia sušaltų. Jau švinta, pasiūlau pamiegoti, gal net išmokti save apsaugoti. Paprastai padeda tikėji- palapinėje, jis pasiūlo pavažiuoti iki giminaičių mas, jis neleidžia į tave skverbtis kitam pasauliui. fermos ir ten snūstelėti.“ Bet jei esi ieškantis žmogus, atsidūręs tarp dviejų 2017-08-10, Tuva. kultūrų (pavyzdžiui, kaip prūsų Herkus Mantas), tada nesi apsaugotas. Taip buvo ir mano atveju. Šis autentiškas liudijimas apie kėlimąsi per Chamsa- ros upę Tuvoje liudija, kad susidūrimas su to krašto vietiniais gyventojais gali tapti rimtu iššūkiu. Bet jis iš Kas tave labiausiai paveikė lauko tyrimuose? esmės neišvengiamas, jei atlieki kultūros antropologi- jos tyrimus, kurių metodika reikalauja kurį laiką Jakutijoje kita laiko juosta (7 val. skirtumas), vasa- gyventi drauge su tiriamaisiais. rą – baltosios naktys. Taip pat namų ilgesys... Tu- voje – visų pirma, tas vietinių gėrimas. Jakutijoje Aš atlikau lauko tyrimus Tuvoje ir Jakutijoje. Po vietiniai problemų dėl alkoholizmo turi mažiau, tų patirčių nebesu toks, kaip anksčiau. Grįžęs bet jos išlieka. Išgėrę tiek vieni, tiek kiti tampa jaučiausi tiek fiziškai, tiek dvasiškai išsekęs. Ilgą įkyrūs ir priekabūs. Apskritai, tų kraštų žmonės laiką būdamas svetimoje aplinkoje ir trokšdamas kitokie nei mes. Aš mėgstu turėti savo erdvę, o ją suprasti, norom nenorom pradedi perimti la- jie nuolat veržiasi į ją. Po truputį skverbiasi ir tas bai daug dalykų. Toks gyvenimas labai veikia jų dvasių pasaulis, pavyzdžiui, tam tikri draudi- tyrėjo sąmonę. Reikia turėti tvirtą stuburą, kad mai, ką galimą daryti, o ko ne, kad lydėtų sėkmė, nepalūžtum, arba turi išmokti atsiriboti. Pir- kad dvasios būtų patenkintos... Jakutijoje, elnių mieji kolonijinių laikų antropologai sakydavo, augintojų stovykloje, taigoje, žiemą gyvenau rąs- kad važiuoja tirti „laukinių“. Jie jautėsi esantys tiniame namuke, kuriame anksčiau gyveno mane

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 73 priėmusio elnių augintojo brolis. Kitą dieną po Dar sugrįžkime į pradžią. Įdomu, kodėl pasirinkai mano atvykimo per radijo stotelę sužinojome tirti būtent Sibirą? Ar kultūros antropologai dažnai apie jo mirtį kaime. Nežinau, tai susiję ar ne, bet renkasi būtent šią pasaulio dalį? miegodamas toje trobelėje dažnai sapnuodavau blogus sapnus, tarsi mirusiųjų pasaulį. Grįžęs pats Mano senelis iš Krymo, tačiau sovietmečiu jis il- sau kėliau daug klausimų. Kaip pastebėjo vienas gai dirbo Sibire statybų inžinieriumi – tada už pažįstamas, manyje susidūrė dvi kultūros ir viena darbą šiaurėje mokėjo trigubus atlyginimus. Jiems išsigandusi kitos. Grįžęs bandžiau atrasti darną, su močiute gyvenant Sibiro šiaurėje, Salechardo nepasiduoti melancholijai. Galiausiai nustojau miestelyje, ten atvyko gyventi ir mano tėvai, ir blaškytis, pradėjau rašyti, dirbti su tyrimų me- aš gimiau Salecharde. Vėliau tėvai nusprendė su- džiaga ir pamažu atsigavau. Iš lauko tyrimų sugrį- grįžti į motinos gimtinę – Lietuvą. O mane visą žę antropologai susiduria su tam tikromis emo- laiką traukė Sibiras, ypač jo gamta. Buvo toks cinėmis „pagiriomis“. Psichologiškai tas grįžimas vandens keliautojų klubas „Vikingai“. Jie su bai- užtrunka ilgiau. darėmis keliaudavo po Sibiro upes, Sajanų, Al- tajaus kalnus, Užbaikalę. Kartu su jais dar iki Gal tyrėjui atlaikyti tą kitokį – autochtonų – pasaulį doktorantūros jau buvau gerokai Sibirą išmaišęs, gali padėti ir lauko tyrimų dienoraščio rašymas? pakeliaudavau ir kitur po Aziją: Kirgiziją, Mon- Išties svarbu neapleisti rašymo. Ne tik todėl, kad goliją. Kartą, kai prieš kelionę į Mongoliją ieško- tai yra vienas svarbiausių kultūros antropologų jau informacijos, pažįstamas patarė kreiptis į kul- lauko tyrimų metodų. Rašymas priverčia laikytis tūros antropologą Donatą Brandišauską – taip su- tyrimų rėmų, tam tikros disciplinos, ir padeda sipažinau su savo būsimu doktorantūros vadovu. „nesulaukėti“. Dienoraštį rašydavau kas vaka- Sužinojęs, kad Vilniaus universitete studijavau rą. Dalį tų tekstų sudaro asmeninių potyrių ap- ekologiją ir tyrinėjau plėšrūnų ir žmonių sąveiką, rašymas, vadinamoji savirefleksija. Tai taip pat jis man pasiūlė stoti į etnologijos doktorantūrą ir vertinga tyrimų dalis, tik nėra lengva ją perteik- tęsti žmonių ir plėšrūnų santykių tyrimus kultū- ti moksliniame tekste. Dienoraščio rašymas yra rinės antropologijos metodais. Taip ir prasidėjo tarsi būdas perteikti patirtį, kuri nebetelpa vidu- mano patirtys Tuvoje ir Jakutijoje. Pastaroji mano je. Būna momentų, kai aiškiai supranti, kad vie- tyrimų žemėlapyje atsirado tada, kai dėl per dide- tiniai mąsto kitaip. To kitoniškumo fiksavimas lės rizikos ir nepalankios tyrimo aplinkos atsisa- labai svarbus. kiau Tuvos. Nepaisant visų sunkumų, tyrimas, kai da- Sibiras kultūros antropologams labai svar- lyvauji vietinių žmonių gyvenime, turi didelę bus. Ten dirba daug rusų tyrėjų, taip pat nemažai prasmę. Jei imčiau tik interviu, likčiau tarsi už- mokslininkų iš Skandinavijos, Estijos, Kanados. rištomis akimis. Neįvertinčiau, kaip pasakojimai Prancūzai atvažiuoja jau išmokę vietinių kalbas. dera su gyvenimu. Pavyzdžiui, Jakutijoje man Ir aš lankiau jakutų kalbos kursus Jakutijos uni- sakė, kad jie niekada nemedžioja erelių, nes turi versitete, bet nespėjau tų žinių panaudoti, nes tam tikrų tabu, susijusių su totemizmu. Tačiau daugiausia bendravau rusų kalba... Nors tuviai gyvendamas kartu mačiau nušautų erelių. Dėl nemėgsta rusų, tačiau mieste, kasdieniame gyve- vieno man paaiškino, esą jis pats kaltas: jam skir- nime kalba ir rusiškai. Atokiau gyvenantys kaimo ta mirties bausmė už tai, kad grobė elnių jaunik- ir taigos žmonės, žinoma, daugiausiai šneka tuvių lius. Taigi, interviu suteikia vieną informaciją, o dialektais. patirtis atskleidžia kultūros reliatyvumą. Kaip patekai į Tuvą? Kokia kelionės pradžia? Apskritai etnografiniai tyrimai dažniausiai remiasi indukciniu principu. Tai reiškia, kad prieš Gal pusę metų mezgiau ryšius su vietiniais. Susi- tyrimą hipotezė nėra keliama, ji suformuluoja- siekiau su Tuvoje daug metų dirbusiu antropolo- ma jau kaupiantis tyrimo medžiagai ir patirčiai, gu, mokslininku iš Jungtinių Valstijų, kuris iki analizuojant lauko užrašus. Aš laikausi nuostatos, šiol palaiko ryšius su Sibiro vietiniais. Jis man kad atsakymai turi išplaukti iš tyrėjo vidaus. Kai davė tuvės, kuri atstovauja Sibiro mažumoms sukaupi pakankamai patirties, ir jau turi ką pasa- Tuvoje federaliniu lygiu, kontaktus. Ji ir elninin­ kyti, tada sėdi ir rašai, vystai teorijas. Šiuo atveju kystę kuruoja, vadovauja elnių augintojų susi- labai svarbi vadinamoji fenomenologinė priei- vienijimui. Galiausiai nuvažiavau į taigą atlikti ga – mokslui reikšmingos idėjos kyla iš patirčių tyrimo pas jos brolius elnių augintojus. Ši moteris aprašymo. Man rūpi skleisti žinią apie tolimą kul- man davė savo pažįstamos iš Tora Chemo kaime- tūrą, kitokių žmonių gyvenseną. Čia matau di- lio (Todžos rajonas) kontaktus, kuri mane nuo- džiausią savo darbo prasmę. širdžiai priėmė, pamaitino. Ji vis klausė, kodėl aš

pažintys 74

Diena elnių augintojų stovykloje. toks liesas ir neaukštas: „Juk jūs, lietuviai, aukšti, paveikusi ir jų kalbėjimo manierą (ji primena ka- kaip Sabonis, Chomičius.“ lėjimo terpę). Tai gali pajusti, bendraudamas su Kitą dieną nuvykome į kaimelyje įsikūrusią jaunesniais žmonėmis. Įdomu tai, kad ten sėdė- „Azas“ draustinio administraciją. Ten susitariau jimas kalėjime suvokiamas kaip garbės reikalas, su buhalterės vyru Salduzu (jų kalba šis vardas vyriškumo įrodymas. Jei nesėdėjai, vadinasi, nesi reiškia žvaigždę), kad nuveš mane į taigą pas el- kietas. Šiaip visas Sibiras turi panašių problemų. nių augintojus. Gerai, kad vežė būtent jis, kitu Ten laukiniai Rytai. Gulagai, nusikaltėlių zonos, atveju man, ko gero, būtų pasibaigę liūdnai. Tai- tremties vietos paliko savo pėdsakus. Kai tik at- goje, netoli nuo elnių augintojų stovyklos, buvo skridau į sostinę Kyzylą, viešbutyje mane įspėjo, rusų geologų bazė „AK-SUG“. Gyvendamas pas kad naktį niekur nevaikščiočiau vienas, nes gali ir elnių augintojus kartais ten nuvykdavau palydo- užmušti. Pagėrusios kompanijos gali prisikabinti viniu telefonu susisiekti su artimaisiais, vėliau be priežasties. Tora Chemo kaime vienas žmogus geologų transportu ir sugrįžau į Kyzylą. Jie visą patarė saugotis, perspėjo, kad didesnių vagių už sistemą sugalvoję, kaip keltis per Chamsaros upę. vietinius tuvius pasaulyje nėra. Po ekspedicijos Kartą per mėnesį privažiuoja du sunkvežimiai – vėl kurį laiką gyvenau Kyzyle. Nuolat jausdavau iš vienos ir iš kitos upės pusės. O žmonės per- ten tvyrančią agresiją. Per televiziją vis praneš- keliami motorinėmis valtimis. Na, bet rusai yra davo, kad kažkur įvyko žudynės, gatvėse mačiau rusai, vieną sunkvežimį jie vis dėlto išdrįso „per- ieškomų nusikaltėlių nuotraukas. Norėjosi iš ten plukdyti“ per upę, esą jį reikėjo vežti į miestą dingti. Kita vertus, žmonės, kurie mane priėmė remontuoti. Reginys buvo nepaprastas – mašina ir manimi rūpinosi mieste, kaime ar taigoje, sten- paniro tiek, kad tik stogas matėsi, bet ji sėkmingai gėsi būti svetingi. Ten daug nuoširdžių žmonių, „nuropojo“ upės dugnu į krantą. kurie gali ir galvą už tave padėti, kaip minėtasis Salduzas. Geologų stovykloje sutikau ir garbin- Iš tavo straipsnio daug sužinojome apie tuvių santykį gų rusų, kurie man nuoširdžiai padėjo įvairiais su gyvūnais, tačiau apie vietinius gyventojus daugiau logistikos klausimais. Mieste vietinis mokslinin- sužinome iš dienoraštyje užfiksuoto liudijimo. Ką dar galėtum papasakoti apie tuvius? kas priregistravo mane savo bute, nes Rusijoje už- sieniečiams privaloma registracija. Kartais atrodė, Tuvoje, be alkoholizmo, stipriai įsigalėjęs ir kad žmonės tave vos pažįsta, bet iškart pasitiki, nusikalstamumas. Kriminalinė „kultūra“ yra padeda. Ne viskas tik juoda arba balta.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 75

Minėjai, kad gyvendamas su tuviais jutai ir jų tikėji- nieko nenutiktų. Kad išlaikytų savo šeimą, jis mų poveikį. Tuvą siejame su šamanizmu, koks jis ten? turi labai daug laiko praleisti taigoje – medžioti, rink­ti... Namo grįžta tik pasimatyti su šeima. Jis Turbūt niekur kitur nėra tiek daug šamanų, kaip negeria, o tai labai daug. Atkreipiau dėmesį, kaip Tuvoje ir kaimyniniame Altajuje. Tiesa, Tuvoje rūpestingai jis prižiūri savo kalytę laiką (geras šuo šamanizmas sumišęs su budizmu, labai išsivys- medžiotojui taigoje yra viskas). Salduzas pasako- tęs vadinamasis neošamanizmas. Elnių augintojai jo, kad kai šuo buvo susirgęs, beveik tris mėnesius man pasakojo, kad taigoje nėra šamanų, nes čia jį gydė, vežiojo į Kyzylą pas veterinarą. Salduzas nebeliko žmonių – dauguma išsikėlė gyventi į kvietė mane atvykti žiemą – jis man parodytų kaimus ir miestus. Sako, jie (šamanai) visai su- medžioklę. Jei kada ir sugrįžčiau į Tuvą, tai tik įžūlėjo, nes atlieka savo ritualus ir dienomis 3 dėl jo. Nes iš tiesų Tuvoje neradau to, ko ieškojau, (xамлятъ днем и ночью ), o juk dvasios pasirodo tik nuotrupas, palyginti su Jakutija. naktį. Kyzyle šamanai susibūrę į savotišką drau- giją „Dungur“ (išvertus – „būgnas“), įsikūrusią Ar pavyko suartėti su dviem Nikolajais ir Slava – elnių ilgame mediniame pastate, šalia kurio prikabinta augintojais, pas kuriuose gyvenai stovykloje taigoje? daug spalvotų juostelių (salama)4. Šamanai Kyzyle turi netgi savo klinikas bei Daugiausiai buvau su vienu iš Nikolajų ir senuku kabinetus ir nuolatinius klientus. Kai žmonėms Slava. Slava buvo labai ūkiškas – mėgo siūti, kep- kas nors nesiseka, jie suserga ar nori sužinoti at- ti, rūpestingiau prižiūrėjo aplinką, visuomet turė- eitį, taip pat pašventinti automobilį ir panašiai – jo su savimi maisto. O Nikolajus dažnai erzino: jis eina pas šamanus. Anksčiau šamanizmas buvo įsijungdavo „magelį“, paleisdavo visu garsu rusiš- susijęs su klanu: kiekviena giminė turėjo savo kas dainas, garsiai daužydavo krosnies dureles, šamaną. Mirus vienam šamanui giminės dvasios garsiai krenkšdavo ar kosėdavo. Ir taip kiekvieną parinkdavo įpėdinį. Kitaip tariant, šamanas ne- rytą. Man jau stogą rovė nuo tų rusiškų dainų... galėjo egzistuoti be bendruomenės. Dabartinis Iš tiesų, bendravimo lūžį, kai pasijutau priimtas, neošamanizmas kitoks: ir ritualai, ir jų tikslai pa- patyriau Jakutijoje. Ir dabar aš su tais žmonėmis sikeitę. Sakyčiau, kad jis tarsi budistinis, indivi- susirašau, jie laukia manęs. dualistinis, nukreiptas į saviugdą. Pagaliau, tai ir Kaip atrodo tavo ekspedicijos diena pas elnių augin- verslas. tojus? Įdomu, kad Chamsaros upės pavadinimas taip pat susijęs su šamanais. Išvertus jos pavadi- Pasidalinsiu atsiminimais iš Jakutijos. Iš pradžių nimas reiškia „nudžiuvęs medis“. Kiekvienas ša- gyvenau Sakyryro kaime, Jakutijos šiaurėje, apie manas turėdavo savo medį, jei jis nudžiūdavo, tai 300 km iki Laptevų jūros. Toks senukas man pa- buvo laikoma blogu ženklu šamanui ir jo giminei. pasakojo, kaip ir ką daryti, būnant pas elnių au- Galbūt neatsitiktinai ta upė siejama su nelaimėmis. gintojus. Jis sakė, kad atvažiavus į naują vietą, pirmiausia reikia paaukoti ugniai, įdėti jai maisto. Kai užstrigote upėje, labai svarbus buvo medžiotojo Dažniausiai tai būna kepti blynai – aladi. Taip pat ir vairuotojo Salduzo vaidmuo. Atrodo, kad jis tave arbata, cigaretės, sviestas, sūris... Į kitą vietą nu- nuoširdžiai saugojo, o tu juo pasitikėjai. važiavus irgi tą patį reikia daryti. Atėjo diena, kai Jis – taigos žmogus, besilaikantis garbės kodekso, iš kaimo mane išsivežė pas elnių augintojus, at- pagarbos gamtai, dvasioms. Kaip iš senų roman- vykau į taigą. Ten visi glaudėmės viename medi- tinių knygų apie Sibiro medžiotojus, kurie nieka- niame namuke. Nors buvo kovo mėnuo, naktimis da nepalieka žmogaus nelaimėje, viskuo dalijasi, termometro stulpelis nukrisdavo iki minus 40 patys tenkinasi mažais dalykais. Salduzas – naš- laipsnių, o kartais dar žemiau. Dienomis būdavo laitis, augintas vyro, pas kurį nakvojome po nuo- 20–30 laipsnių šalčio. Vėliau atvažiavo daugiau tykio Chamsaroje. Visus, su kuriais nuo mažens žmonių: tuo metu reikėjo darbo jėgos tvarkytis ten gyveno ir dirbo, jis vadina broliais. Jo žmo- su beveik 2 tūkstančiais elnių, buvau reikalingas na ir dvi dukros gyvena kaime. Tąkart Salduzas ir aš. Mane pristatė taip: „Jis nori tapti elnių au- jautėsi už mane atsakingas. Jam svarbu buvo iš- gintoju, duokite jam darbų.“ Vieną kartą pasako, saugoti garbę ir gerą vardą, vėliau jis man pasakė, parodo, o toliau – pats kapstykis. Turėjau keltis kad labiausiai jaudinosi ne dėl savęs, o kad man pats pirmas, nes iš pradžių ten gyveno tik moterys ir senyvas vyriškis, vyrai atvažiavo vėliau. Tad, 3 Ritualo įvardinimas (rus. xамлятъ) sietinas su žodžio atsikėlęs anksti rytą, kurdavau ugnį, kad kitiems „šamanas“ šaknimi -cham. būtų šilčiau keltis, be to, nešiojau ledą, kurį ištir- 4 Plačiau žr.: https://ria.ru/20160210/1372337542.html pinę, turėdavome vandens. Eidavau visur, kur tik

pažintys 76

Jakutijos elnių augintojų stovykloje. Aivaro Jefanovo nuotraukos. mane imdavo. Kartu dirbdamas su tais žmonėmis Tuvoje pirmą kartą savo kailiu pajutau, kas yra suartėjau, vakarais pasikalbėdavome. O kai visi susidūrimas su plėšrūnu ir kaip tai keičia žmo- suguldavo, aš, pasišviesdamas prožektoriumi, sės- gaus mąstymą ir elgesį. Tai labai subjektyvi pa- davau rašyti. tirtis, tačiau mano tyrimui ji buvo tikrai svarbi. Tai buvo paskutinė viešnagės pas elnių augintojus Tad kada tapai jiems savas? diena. Ruošiausi važiuoti į geologų bazę, upelyje Pasiremsiu Jakutijos pavyzdžiu: ten visi visą lai- ploviau drabužius. Išgirdau, kad Nikolajus ir Slava ką dirba, tad suartėti gali tik dirbdamas drauge. kažką šūkauja. Pakėlęs galvą, pamačiau, kad jie su Jei tik klausinėsi, tavimi nepasitikės, taip pat pik- šautuvais eina link ežero, prie kurio dažnai žve- tinsis, jei pradėsi ką nors daryti atskirai, – rei- jodavau, maudžiausi, vaikštinėjau. Pradėjo man kia turėti bendrų patirčių. Žmonės vertina, kai šaukti, kad paleisčiau šunį – laiką. Ji jau draskėsi mato, kad stengiesi, būni kartu, kai jiems sunku iš nekantrumo, nespėjus atrišti išsiplėšė su visa ar liūdna, kai jie keikiasi, barasi. Kai ribos dūžta, grandine ir nulėkė į taigą. Klausiu vyrų, kas čia nebėra ką slėpti. Jakutijoje mane pradėjo vadinti buvo. Sako, kad meška buvo į stovyklą atėjusi, tuo, „kuris pėsčiomis parvedė elnius“. Nes kar- stovėjo ten, kur aš neseniai žvejojau. Jie atkūrė tą man liepė parginti elnius, o aš dar nemokėjau: įvykius: nustatė, iš kur ta meška atėjo, atsiminė, sniego iki liemens, jojamasis elnias pabėgo (dar kad ji jau anksčiau yra buvusi kitoje stovykloje ir ir joti nebuvau įpratęs), vos išjudinu elnių bandą, ten papjovusi elniukus. Taip pat pasakė, kad dabar pradedu ją ginti, o elniai pasidalina į dvi grupes, žvėris pabėgo į kalnus, bet visą naktį vaikštinės ir apeina mane iš nugaros ir keliauja, kur jiems rei- uostinės stovyklą iš toliau. Elnių augintojai nak- kia. Ir vėl turi juos apeiti per giliausią sniegą. Ir čiai tarp elnių pririšo šunis – jie veikia kaip sig- taip teko kartoti devynis kartus. Tų sunkių išban- nalizacija. Paaiškino, kad šunų žvilgsnis visuomet dymų buvo ir daugiau, ir jie turėjo prasmę. nukreiptas ten, kur slampinėja meška. Įdomu, kad šunys visai nejaučia priešiškumo elniams, su kai Suprantu, kad Tuvoje neradai to, ko ieškojai, t. y. kuriais elniukais jie net žaisdavo. daug medžiagos žmonių ir plėšrūnų santykių tyrimui. Tada pasijutau labai keistai. Pradėjau suvok- O savo atradimus Jakutijoje dar aprašysi, tad neuž- ti, ką reiškia plėšrūno kaimynystė. Juk ir anksčiau bėgsiu už akių. Vis dėlto ar galėtum išskirti patirtį, mačiau numestus neseniai nušautų meškų kai- kuri tavo moksliniam tyrimui buvo itin svarbi? lius, girdėjau pasakojant, kad tamsios ir lietingos

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 77 naktys su rūku – tai plėšrūnų laikas, nes lengviau Tuvos Respublika yra pietinėje Rusijos dalyje, Vidurio prisėlinti prie stovyklos ir šunys ne tokie jautrūs. Azijoje. Šalies teritorija užima 170 000 km2. Visą Tuvos Plėšrūnai ateina, prisidengę tamsa, nes stengiasi perimetrą supa skirtingiems masyvams priklausančios išvengti akistatos su žmogumi, kuris turi šautuvą. kalnų grandinės. Šiaurinę bei pietinę ribas puslankiais juosia Sajanų kalnai. Tuvos kaimynės – Altajaus respub- Bet tik šią naktį visa tai pradėjo veikti mano są- lika, Mongolija ir Buriatija. monę. Kai atsirado meška, taiga staiga susvetimė- Todžos rajonas išsidėstęs šiaurrytinėje Tuvos da- jo, tarsi įgijo akis. Pasijutau stebimas, atsirado ne- lyje, užima 44 800 km2 plotą (26,2 % Tuvos teritorijos). saugumo jausmas. Priprastos vietos, kur aš rink- Kalnų apsuptis lemia Todžos rajono klimato ypatumus. davau kedro riešutus, maudydavausi, žvejodavau, Vasaros temperatūra, priklausomai nuo mėnesio, kinta tarsi atgijo ir pradėjo kelti grėsmę. Kraštovaizdis nuo +17 iki +35 °C, šalčiausiais žiemos mėnesiais tem- įgijo kitą prasmę. peratūra nukrenta iki –50 °C. Rytų Sajanų kalnai iškyla Nikolajus ir Slava pririšo šunis, pasiruošė iki 3000 m aukščio virš jūros lygio ir lemia klimatines žibintus, užtaisė ginklus. „Ji ateis naktį,“ – pa- bei ekologines sąlygas, būdingas geografiškai šiauriau esantiems tundros regionams. Rajonas išraižytas giliais sakė. Negaliu sakyti, kad mane apėmė baimė, greitos tėkmės upių slėniais, čia daug ežerų, 62% terito- veikiau vidinis aktyvumas: tarsi manyje gimtų rijos padengta mišku. medžiotojo instinktas. Lyg pabudo tai, kas visuo- Aukštikalnių miškatundrės buveinės sukuria pa- met buvo genuose. Galvojau, kaip reikės tą mešką lankias sąlygas šiauriniams elniams gyventi piečiau nuo nukauti, jeigu ji puls, iš kurios pusės ji pasirodys. jų pagrindinio paplitimo arealo. Elniai puikiai prisitai- Sykiu pradedi gamtos jėgoms jausti pagarbą. Si- kę prie ekstremalių rajono temperatūrų, dideli žiemos biriečiai dažnai kalba apie pagarbą gamtai. Nors šalčiai jiems lengvai pakeliami, o karštuoju vasaros plėšrūnus laiko kenkėjais, tačiau gerbia jų suge- metu gyvūnai pakyla aukštai į viršukalnes už miško bėjimą pergudrauti žmogų, jų intelektą ir jėgą, be zonos ribų. Be to, sunkiai pasiekiamas ir retai žmonių to, tiki, kad plėšrūnai turi sielą, kuri gali atkeršyti apgyvendintas kalnuotas taigos kraštovaizdis – tinka- ma vieta veistis plėšrūnams (vilkams, meškoms, sniegi- žmogui, jeigu elgsiesi nepagarbiai. Žmogus dėl to niams leopardams (irbiams). gali susirgti ar net numirti... Aš turėjau peilį, kurį visur nešiojuosi ekspedicijų metu. Gniaužiau jį, išimdavau ir vėl įdėdavau į dėklą, tarsi jis būtų mano atrama. Vis klausinėjau Nikolajaus ir Sla- CULTURAL ANTHROPOLOGIST IN vos, kur padėti ginklai, kaip vyks veiksmas. Prieš SIBERIA. FACE TO FACE WITH LOCALS užmiegant kalbėjomės apie meškas, vilkus. Jie pa- AND ONESELF. sakojo įvairius nutikimus. Antai kartą žmonės sė- dėjo čiume, dirbo – staiga įsiveržė meška, pradėjo Doctorate student Aivaras Jefanovas, through cultural anth- ropology methods, studies the relationship between humans blaškytis viduje. Žmonės čiupo peilius ir užbadė and predators. He performs his research in Siberia, living and ją. Sakė, kad reikia peiliu besti į širdį, kai ji atsi- working together with reindeer herders in Tuva and Yaku- stoja ant dviejų kojų ir pakelia priekines letenas tia – Jefanovas is of the opinion that only by gaining personal Geriausia slėptis jai už pažasties, kad ji nepasiektų experience can one begin to formulate conclusions. However, tavęs, ir durti į širdį. Tokiais pasakojimais jie tyčia in order to gain this experience, one must spend a lot of time mane gąsdino ir juokėsi, sakydami: „Meška gali į in a foreign cultural environment, face great challenges. The čiumą užeiti.“ conversation begins with fragments of ethnographic notes, Naktis buvo labai vėsi, vaiski ir žvaigždėta, which talk about an unsuccessful attempt to cross the Cham- be vėjo. Šalo. Kalnuose jau buvo iškritęs sniegas. sara river brook in Tuva with a truck. The truck became stuck and local hunters helped pull it out. However, they were drunk Šunys visą naktį amsėjo, o aš laukiau tos meškos. and rather aggressive, thus the experience was both stressful Krūptelėdavau savo gulte nuo kiekvieno šuns su- and frightening. During the conversation, another memora- lojimo, o vietiniai, pripratę prie tokių situacijų, ble event is remembered, about a bear that come upon the knarkė. Bet kai visi šunys pradėdavo loti vienu reindeer herder encampment at the end of the expedition. The balsu, tada ir jie sukrusdavo. Ryte paaiškino, kad realisation that all night the bear was watching the camp and meška vaikščiojo kažkur kalnuose, bet neatėjo iki could attack at any time helped the researcher better unders- stovyklos, nes buvo labai giedra naktis. tand what it means for a person to encounter a predator. This situation helped awaken the hunter instinct, and, at the same Kada planuoji vėl vykti į Sibirą? time, a great respect for the forces of nature. In the conversa- tion they also talk about the researcher’s daily life, the people Šį pavasarį grįšiu į Jakutiją. Su vietinių gyventojų he met in Tuva and Yakutia, the mission of cultural anthro- pagalba dar turiu rasti daug atsakymų. pology to spread knowledge about other cultures. Sėkmės tau.

pažintys 78 KAIP SUPRASTI JUDĖJO-KRIKŠČIONIŲ DVASINIUS SIMBOLIUS Džozefas KEMPBELAS

Krikščionybė, kaip mums žinoma, tai viena iš visiems iškiliems asmenims priskiriamos legen- trijų pasaulinių religijų. Pirmoji yra budizmas, dos. Pavyzdžiui, Abraomui Linkolnui (Abraham prasidėjęs VI a. pr. Kr. pabaigoje ar V pradžioje. Lincoln), garsėjusiam kaip nepralenkiamas anek- Priimta manyti Budą gyvenus maždaug nuo 563 dotų pasakotojas. Tepraėjus vos dviem ar trims ligi 483 m. pr. Kr. Pirmasis užrašytas mitas apie dešimtmečiams po jo mirties, kas tik žinojo kokį Budą aptinkamas Pali kanone, sudarytame apie šaunų anekdotą, priskirdavo jį Abui Linkolnui. 80 m. pr. Kr. Ceilone, taigi maždaug penki šimtai Panašiai nutiko daugybei padavimų apie Džordžo metų po ir apie penkis šimtus mylių nuo įvykių Vašingtono (George Washington) sąžiningumą. laiko ir vietos. Nepanašu, kad tai būtų labai tiks­ Pagarsėjęs jo dorumas pritraukė juos kaip mag- li biografija, bent jau ne tokia, kokia patenkintų netas geležies drožles. Išskirtines ypatybes liudi- šiuolaikinį biografą. jantys padavimai susitelkia apie iškilų žmogų kaip Su Kristumi prasidėjo antroji iš pasaulinių debesis, ir jų istorinis tikrumas visai nėra svarbus. religijų. Jo gyvenimas datuojamas maždaug tarp Žmogus, išsiskiriantis tam tikromis būdo 7 m. pr. Kr. ir 30 m. po Kr. Aš renkuosi 7 m. pr. savybėmis bei kitiems daroma įtaka, yra tarsi Kr., nes tuomet pasirodė su Jo gimimu siejama magnetas, sutraukiantis nuolatos ore sklandan- „žvaigždė“ – Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Sa- čius mitinius vaizdinius. Jam priskiriami mitiniai turnas – Izraelio „žvaigždė“, pagal kurią romėnai vaizdiniai įvairiais deriniais ima spiestis aplink jį, pavadino šeštadienį (lo. dies Saturni, iš čia angl. atitinkamai nušviesdami jo būdą ir jo mokymą. Saturday ir kt.). O Jupiteris – karališkoji „žvaigž- Tad Išgelbėtojo biografija savaime byloja apie jo dė“. Jų konjunkcija Žuvų ženkle (Pisces), ypač mokymą. Tačiau toje terpėje, kurioje skleidžia- ryški buvusi 7 m. pr. Kr. gegužės 29 d., ir bus si visi žmonijos pasakojimai, esama ir tam tikro toji „žvaigždė“, apie kurią kalbama Trijų Kara- pamatinio mito apie išgelbėtoją. Jo griebiamasi lių padavime. Vis dėlto nėra jokio pagrindo tikė- visais atitinkamais atvejais. Jį galime atpažin- ti tiksliomis datomis – nei Kristaus gimimo, nei ti tiek Budos, tiek Kristaus gyvenimuose, kurių Trijų Karalių apsilankymo, nei jokių kitų tariamai pagrindiniai motyvai stulbinamai panašūs. Indijo- istorinių įvykių. je dar žinoma kita išgelbėtojų tradicija – džainų. Trečioji pasaulinė religija yra islamas, kurio Čia esama dvidešimt keturių pasaulio išgelbėtojų pradžia siejama su hidžra (Muhamedo persikėli- (tītanka), arba tiltadarių (tīrthankara) – tilto į Aną mu iš Mekos į Mediną) 622 m. krantą darytojų. Jų biografijos irgi turi tų pačių Šias tris pasaulines religijas, palyginti su išgelbėtojo mito elementų kaip Budos ir Kristaus. kitomis, kurias galima pavadinti etninėmis religi- Tad ir panagrinėkime kai kuriuos iš šių visuotinai jomis, tarpusavyje sieja tai, kad visos jos yra išpa- atpažįstamų motyvų. žinimo, arba credo, religijos. Jos remiasi tikėjimu ir tikėjimo išpažinimu. O štai hindu, judėju ar šintoistu tampama ne išpažinus tikėjimą, o iš pri- NEKALTAS PRASIDĖJIMAS gimties. Tai dvi visiškai skirtingos religijų rūšys: pirmoji – išpažinimo religijos, antroji – etninės Pirmasis motyvas tebus Nekaltas prasidėjimas. Šis religijos. mitas iškyla ne tik didžiausiųjų, bet ir daugelio Kaip tik dėl tokio krikščionybės pobūdžio, mažiau svarbių veikėjų gyvenimuose. Graikų die- neturinčio nieko bendra su etnine kilme, Išgel- vai susilaukia sūnų su nimfomis, o kadangi abu bėtojo gimimas tapo susietas su Nekalto prasidė- tėvai tokiu atveju – dieviškos būtybės, jų vaikai jimo motyvu. Tai anaiptol nereiškia, kad Jėzaus išties yra nekaltai pradėti. Legendose kartais vai- gimimą iš nekaltos mergelės reikia suprasti pažo- kas stebuklingai gimsta tėvui mirus. Keltų tra- džiui, kaip ir Jo vaikščiojimą vandens paviršiumi dicijoje esama daugybės pasakojimų apie karį ar ar skraidymą oru. Mitinio išgelbėtojo biografijos herojų, kuris prieš išeidamas į mūšį pradeda sūnų. vaizdiniais perteikiama mokymo esmė. Herojaus Herojus žūsta, tad sūnus gimsta be tėvo, ir dėl išgelbėjojo asmeniui ji priskiriama taip pat, kaip to taip pat laikomas nekaltai pradėtu. Amerikos

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 79 indėnams būdingi pasakojimai apie merginą, pa- dorai atlikti visa, ko prašo giminaičiai, sutiko. Bū- stojusią nuo saulės spindulių. Paaugęs berniukas nant tarp žydinčių medžių, apsuptam nepaprasto klausia: „Kas yra mano tėvas? Kur yra mano tė- grožio gamtos, Vasui šovė į galvą erotiška mintis, vas?“ O motina sako: „Nežinau, tu jo nerasi. Tai ir jis patyrė orgazmą, šiaip ne taip spėjęs sugriebti Saulė.“ Vis dėlto berniukas išsirengia ieškoti savo jį lapu. Tą lapą jis įdavė paukščiui, kad parneštų tėvo. Šis nežinomo tėvo ieškojimas, arba tėvoieš- jo žmonai ir ji nuo jo pastotų, tačiau paukštį pake- kos motyvas, yra labai glaudžiai susijęs su Nekaltu liui užpuolė vanagas, ir nelygstamoji brangenybė prasidėjimu. nukrito į upę Gangą, kur ją prarijo žuvis (patelė) Džeimsas Džoisas (James Joyce) labai įdo- ir nedelsiant pastojo. Žuvį pagavo žvejas, o kai iš- miai prisilietė prie šios temos „Ulise“. Stefanas skrodė, viduje rado mergaitę. Dedalas (Stephen Dedalus) ieško savo dvasinio Ji užaugo labai graži mergina, tik gerokai tėvo. Savo žemiškąjį tėvą jis žino – jam reika rasti trenkė žuvimi, todėl tapo praminta Žuviakvape. dvasinį tėvą. Iš ko jis paveldėjo savo būdą? Kas Ją pagavęs žvejas įdarbino Žuviakvapę keltinin- yra tasai būties pagrindas ar šaltinis, į kurį galėtų ke, kiloti žmones per upę. Visas šis pasakojimas, atsiremti jo sąmoningasis „aš“? Toks dvasinis tė- žinoma, simboliškas. Taigi mergelė Žuviakvapė vas anaiptol nebūtinai turi sutapti su kūniškuoju. kilojo žmones pirmyn ir atgal per upę. Kartą Esama ištisos mitologinės tradicijos apie vieną didį jogą, įsėdusį valtin, užvaldė geismas, dvasinį tėvą ir jo ieškantį sūnų. Nebūtinai turimas ir vidury Gangos tasai pasiūlė jai pasimylėti. Ji omenyje Nekaltas prasidėjimas kūniška prasme. droviai atsisakė: „Žmonės nuo kranto stebi mus.“ Budos gimimas, griežtai kalbant, nėra nekaltas, Tačiau jogas neatlyžo: „Nieko tokio, aš užleisiu nors karalienė Maja dažnai pavadinama nekalta. miglą.“ Juos apsupo migla, bet mergina nepasi- Be to, Buda esą gimęs iš motinos šono, o tai vėlgi davė: „Be to, aš esu nekalta – bus negerai. Mano nuoroda ne į kūnišką, o į dvasinį gimimą. Nekal- tėvui tai labai nepatiks.“ O tasai atkirto: „Nagi, aš tas gimimas, kaip aš dažnai pabrėžiu, – tai dvasi- esu jogas, aš galiu sugrąžinti prarastą nekaltybę. nis, vidinis gimimas, gimimas širdyje. Jaunuoliai Tai nesunku.“ šitaip gimdavo brandos ritualuose: mirdavo ber- Jiedu pasimylėjo, ir ji tęsė savo darbą. Atėjus niukai, ir atgimdavo jauni vyrai. Mūsų tradicijoje laikui gimdyti, ji nusiyrė į vieną iš upės salelių esama tendencijos viską konkretizuoti, tad ir Ne- ir ten pagimdė berniuką – būsimą šventąjį Vjasą. kaltas prasidėjimas yra tapęs problema daugeliu Vos gimęs, kūdikis tarė: „Kai tau manęs prireiks, atžvilgių, tarp jų – biologiniu. Ar nekalta merge- mama, tik pagalvok apie mane, ir aš atsirasiu.“ Ir lė gali pagimdyti vaiką? O jeigu negali, tai Jėzus, nužingsniavo į mišką. vadinasi, nebuvo pagimdytas nekaltos mergelės. Toliau pasakojamos visokios ištikusios ne- Katalikų bažnyčia pabrėžia istorinį, fizinį Nekal- gandos, iš kurių ją kaskart išgelbsti lemiamą aki- tojo prasidėjimo pobūdį ir teigia, netgi pavertė tai mirką pasirodęs Vjasa. Betgi svarbiausia, kad pati tikėjimo dogma, esą ir pagimdžiusi Jėzų Marija tema – gimimas iš nekaltos mergelės, stebuklingu vėl atgavo nekaltybę. būdu apvaisintos jogo ar kokio šventojo, – sena ir O Indijoje apie tokius dalykus pasakoja dau- gerai pažįstama. Ji itin ryški ir Kristaus legendoje. gybė padavimų. Antai sakoma, kad nekaltos mer- Tai mitas apie iškilaus dvasinio veikėjo gimimą, gelės buvęs pagimdytas didis šventasis Vjasa, va- neturintis nieko bendra su biologija. Ir tai niekaip dinamas šio krašto Homeru, nors išties vertas kur nesumenkina jo religinės reikšmės, o ją tik pabrė- kas daugiau. Tik tai būta ne šiaip sau mergelės – ji žia. Tai tikroji metaforos konotacija. Priešingai: pati, pasak padavimo, nepaprastomis aplinkybė- kaip tik apribota denotatu ji kelia daugiau klausi- mis buvo gimusi iš žuvies. (Pažymėtina, kad ne- mų nei religinės pagarbos. kaltos mergelės pagimdytasis Kristus irgi siejamas su žuvies vaizdiniu.) Atvejis perdėm indiškas. Kai Vjasos sene- OLA lis Vasus vedė, kai kurie iš atvykusių į vestuves giminaičių pakvietė jį vestuvių naktį pamedžioti. Gimimo oloje motyvas irgi labai senas. Pir- Indijoje vestuvių naktį nesusieiti su žmona, jeigu miausia jis syja su žiemos saulėgrįža, kai saulė tąsyk ji pasiruošusi pastoti, – nuodėmė. Jie per yra nukeliavusi toliausiai į šalį nuo pasvirusios klaidą pamanė, kad jai vos baigėsi mėnesinės. žemės ir atsidūrusi žemiausiame bedugnės taške. Šiaip ar taip, tą naktį, kai jam labiausiai derėjo Tai šviesos dievo Mitros gimtadienis. Jis gimė – būti su savo žmona, giminaičiai pakvietė jį pame- nepamirškime, kad jo motina yra Žemė, – ran- džioti, ir jis, laikydamas savo pareiga, savo dharma koje laikydamas išskeltą iš uolos akmeninį ginklą.

skaitymai 80

Pirmuosius tris amžius po Kristaus Mitra buvo Egipte aptiktas to paties laikotarpio nukry- pagrindinis krikščionybės varžovas. Kristaus gi- žiuoto Seto atvaizdas. Setas nužudė Osirį, ir Osi- mimo diena gruodžio dvidešimt penktąją, anuo- rio sūnus Horas stojo į nuožmią kovą prieš Setą. metę saulėgrįžos dieną, nustatyta kaip tik siekiant Setas čia pavaizduotas ne visai nukryžiuotas, bet nurungti šviesos viešpatį Mitrą. Kada iš tikrųjų veikiau supančiotomis už nugaros rankomis priri- gimė Kristus, nėra žinoma. Gruodžio dvidešimt štas prie vergų stulpo, suklupęs ir subadytas pei- penktoji buvo pasirinkta mitologiniais, ne istori- liais. O priešais stovi Horas drauge su savo ke- niais, sumetimais. turiais sūnumis, jį kaip tik ir subadęs. Setui už Ola visuomet buvo iniciacijos – naujos nugaros veidu į Horą stovi Osiris, o už Osirio – šviesos gimimo vieta. Iš čia ir toks vaizdinys jautis. Setas pavaizduotas asilo galva. Čia vėlgi kaip širdies ola – tamsus širdies nuošalis, kuria- matome to paties laikotarpio asilą ir jautį, susie- me pirmiausia sušvinta dieviškoji šviesa. Pirmasis tus su Setu ir Osiriu. Negana to, žydų tradicijoje šviesos pasirodymas pasaulio pradžioje, pirmykš- vienas iš gyvūnų, sietų su Jahve, irgi buvo asilas. čio chaoso bedugnėje – tas pats vaizdinys. Tad jis Jis taip pat siejamas su Saturnu – Izraelio planeta. žadina gilias sąsajas. Nukryžiavimo paveikslėlis ir jo dėmenys – asilas Kristaus gimimo sceną paprastai gaubia bei jautis – seka tą patį pasakojimą. švelnūs jausmai. Pirmieji šios scenos raižiniai ap- tinkami ant II ir III amžiaus sarkofagų. Viename iš ankstyviausiųjų pavaizduotas kūdikis prakartė- KŪDIKĖLIS lėje, apsuptas asilo, jaučio ir Trijų Karalių. Pra- džioje Kristaus gimimas ir Trijų Karalių apsila- Taigi turime pasakojimą apie nepaprasto vaiko nkymas sutapo. Tuomet Trys Karaliai vaizduoti su gimimą, pavaizduotą iškalbingoje aplinkoje. Pa- kepurėmis, iš dalies primenančiomis Prancūzijos nagrinėkime jį ir kitais atžvilgiais. Kad užeigos Didžiosios revoliucijos metu dėvėtas raudonas ke- namuose neatsirado laisvo kambario – irgi sena puraites, – nes tokia buvo Mitros kepurė. Jie dar istorija. Kūdikis tremtyje reiškia, kad naujasis pa- vadinami Trimis Išminčiais arba Magais – nes tai saulis prasideda už senojo ribų. buvo viešpaties Mitros žyniai. Asilas tuomet sim- Dar vienas svarbus išgelbėtojo gimimą ly- bolizavo Setą, o jautis – Osirį. Prisiminkime Egip- dintis motyvas – kūdikių žudynės. Bene ryš- to dievų Seto ir Osirio tarpusavio nesantaiką, at- kiausia paralelė aptinkama pasakojime apie Kri- vedusią prie to, kad Setas nužudė savo brolį Osirį. šnos gimimą. Pasaulį užvaldė galingas, žiaurus Čia kaip tik matome Seto ir Osirio gyvū- tironas – karalius Kansa. Jis turėjo dukterėčią ir nus, sutaikytus kūdikėlio Kristaus. Šios dvi galios, vienąsyk išgirdo pranašystę būsiąs nužudytas savo šviesa ir tamsa, jame suvienytos. Jos kvėpia į jį dukterėčios sūnaus. Tad prie jos rūmų jis pastatė savo dvasią, kaip andai savo dvasią kvėpė Die- sargybą ir ją su vyru įkalino. Sutuoktiniai susi- vas. Tuo būdu senieji herojai perduoda savo galią laukė daug vaikų, bet visus juos vos gimusius nu- jaunėliui, ir aplink naująjį Karalių spiečiasi Mitrai žudė Kansa. Galiausiai gimė Krišna, ir Vasudeva, atstovaujantys magai – Trys Karaliai. Šis Kalėdų jo tėvas, nakčia slapta išnešė jį, pernešė per upę paveikslėlis teigia senuosius išgelbėtojus – Osirį ir padėjo į guolį moteriai, kuri ką tik buvo pag- su broliu Setu ir Mitrą – pripažįstant Kristų tuo, imdžiusi mergaitę. O mergaitę jis vogčia parnešė kas Jis yra. namo ir įdavė žmonai. Vos pasigirdus mergaitės Šiame atvaizde, viename iš ankstyviausių, verksmui, įsiveržė tironas, pagriebė ją ir tėškė į jau matyti katalikiškoji nuostata, esą senieji mitai uolą. Tačiau užuot ištiškusi, ji staiga pakilo į orą ir išpranašavo ir parengė naująjį. II bei III amžiuje išaugo į milžinišką pavidalą – aštuoniarankę deivę dėl šios scenelės niekas nebūtų suklydęs, ji nega- Mahamają, kuri nusikvatojo iš Kansos ir ištirpo lėjo reikšti nieko kita. ore. O tasai įsiuto ir išleido įsakymą, kad visi ber- Aleksandrijoje Osirio ir Seto kultas tuomet niukai iki metų ar dvejų amžiaus turi būti nužu- dar buvo pačiame žydėjime. Ankstyviausias iš ži- dyti. Štai jums kūdikių žudynės. nomų Nukryžiuotojo atvaizdų, aptiktas ant ber- Pasakojimo esmė – karalius tironas, Kaulo niukų mokyklos sienos Romoje, kaip tik II ar III Senis, baisusis Gniaužtas, palaikantis status quo. amžiaus. Jame pavaizduotas nukryžiuotas vyras Jis išreiškia įsivyravusį ego, atsisakantį nusileisti asilo galva. Prierašas skelbia: „Jonukas (ar pana- ir užleisti vietą naujam pradui, kuris ateina pa- šiai) garbina šį dievą“. Kaip matyti, mokykloje naikinti sena ir pradėti nauja. Tironas turi būti būta berniuko krikščionio, o jo draugeliai jį šitaip užmuštas. Galiausiai jį ir įveikia tremtyje užau- pašiepė bei erzino. gęs herojus. Su visais šiais dėmenimis jau buvo-

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 81 me susidūrę: tremtinys vaikas, užaugintas įtėvių dos legendoje ateina jogas ir, pamatęs ant būsimo- ir persekiojamas karalius tirono, kuris galiausiai jo Budos rankų bei kūno trisdešimt du ženklus, sugrįžta ir jį pergali, panaikina jo valdžią ir taip taria: „Tu būsi arba viso pasaulio karalius, arba atneša pasauliui naują gyvenimą. viso pasaulio mokytojas.“ Kaip ir Jėzaus atveju, Istorija apie kūdikių žudynes, priklausanti čia irgi kalbama apie karalių ir pasaulio išgelbė- vaikystės motyvams, turi visus tris dėmenis: ka- toją. Budos tėvas buvo karalius, tad nenorėjo, kad ralių tironą, pabėgimą nuo jo persekiojimo ir jį berniukas taptų mokytoju. Jis sukūrė jam saugią įveiksiantį naująjį išgelbėtoją. Mitologams ši pa- aplinką su mielomis merginomis pasismaginimui saka perdėm pažįstama. Kaip ir Kristaus atveju, ir be jokių nemalonių trikdžių. Bet kartą nepaty- ji visuomet pasakoja apie naująjį Karalių, gimusį ręs jaunuolis išvydo lavoną ir pradėjo suprasti pa- kažkur kitur, už viešpataujančios galios valdų, ku- saulio rūpesčius. Jis buvo sukrėstas ir turėjo kaž- ris galų gale ją nuvers. kaip su tuo susigyventi, susitaikyti. Apie Kristų nieko tokio nepasakojama. Po kurio laiko Buda dar sutiko jogą ir pagalvojo: „Štai žmogus, besiva- PABĖGIMAS Į EGIPTĄ duojantis iš visų rūpesčių.“ Ir paliko namus. Kaip Buda, palikęs namus, keliauja pas di- Toliau – pabėgimas į Egiptą, kuriame Marija su džiausius ano meto mokytojus, kvočia juos ir ga- Juozapu atlieką įtėvių vaidmenį. Čia ir asiliukas, liausiai juos pranoksta, taip Kristus eina pas di- kuriuo motina su Kristumi joja Egiptan. Šioje džiausią jo laikų mokytoją Joną Krikštytoją, pri- legendoje įdomiai atsikartoja žydų tautos istori- ima jo krikštą, yra jo įšventinamas ir galiausiai jį ja. Kadangi žydai yra išėję iš Egipto, tai ir Jėzus pranoksta. ketina pareiti iš Egipto. Paskui jis dar keturias- O kas gi yra Jonas Krikštytojas? Dabar iš dešimčiai dienų pasitrauks į dykumą, taip mik- Negyvosios jūros rankraščių jau žinome apie ypa- rokosmo lygmeniu vėlgi kartodamas žydų tautos tingą judaizmo istorijos laikotarpį II amžiuje pr. istoriją. Iki Pauliaus krikščionybė laikyta vien Kr., kai vyko Makabėjų sukilimas. Į sinkretizmą bandymu atnaujinti judaizmą ir visai nebuvo linkusiems graikams (jie nuolat tapatino tą dievą skirta „pagonims“. su anuo ir t. t.) pavyko suvienyti ir suderinti Arti- mųjų Rytų religijas. Įvyko Rytų ir Vakarų jungtu- vės, ir Antiochui beliko pasistengti prie graikiš- VAIKAS MOKYTOJAS kosios priderinti žydų tradiciją. Tarp žydų tame amžiuje būta tiek stipraus judėjimo už helėnizaci- Būsimieji herojai tokiose legendose paprastai dar ją, tiek visokeriopos reakcijos už senųjų tradicijų atlieka didžiuosius kūdikystės žygdarbius, an- laikymąsi. Pagrindinė reakcija kilo iš filistiniečių. tai, Heraklis tebegulėdamas lopšyje žudo gyvates. Sadukėjai kur kas labiau buvo linkę helėnizuotis, Vienas už kitą didesniais žygdarbiais, pranašaujan- kaip ir žydų valdantieji. čiais ir nužyminčiais būsimojo gyvenimo darbus, Antiochas ketino žydus helėnizuoti galu- pasižymi kiti herojai. Kadangi Kristui lemta tapti tinai. Tačiau pareigūnas, jo pasiųstas įrengti šven- pasaulio mokytoju bei dvasiniu vadovu, jo kūdi- tykloje klasikinį graikišką aukurą, su visa sargyba kystės žygdarbis atitinkamas: jis šventykloje pamo- buvo nužudytas, ir prasidėjo liaudies sukilimas. ko išminčius, kai progą tam suteikė Jeruzalėn per Istorija žinoma: valdžia ėjo iš brolio broliui, Velykas išvykę tėvai. Kiekvienas manė, kad kūdi- kol galiausiai, pažeidžiant žydų principus, atite- kėlis Jėzus su kuo nors kitu, o jis tuo metu šven- ko nebe Dovydo namų atstovui. Negana to, šis tykloje mokė išminčius. Juozapas su Marija labai prisiėmė sau dar ir žynio pareigas, taip dar kartą susirūpino: kurgi Jėzukas? Tai aiškus kūdikio-he- pažeisdamas įstatymą. Tuo metu Aleksandrijos rojaus žygdarbis. Išminčiai šventykloje pripažįsta pasaulis ėmė eižėti, rytuose kilo Persija, į sceną Jėzų Išgelbėtoju. Netrukus po to eina scenelė su įžengė Roma. Judas Makabėjas žydų bendruome- nunc dimittis: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai ža- nėje įvedė griežtą tvarką, prieš kurią kilo kruvini dėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano maištai, lydimi egzodo iš Jeruzalės. Manoma, jog akys išvydo Tavo išgelbėjimą…“ [Lk 2, 29–30]1. kaip tik tuo metu, apie 110 m. pr. Kr., Negyvo- Budos gyvenime irgi esama kūdikio žygdar- sios jūros pakrantėje ir bus įsikūrusi Kumrano bių, ir labai stipraus psichologinio užtaiso, ne me- sekta, nes datos atitinka. Šiaip ar taip, susidariusi nkesnio nei pasakojime apie Jėzaus vaikystę. Bu- padėtis buvo panaši į tokią, kokią piešė pranašys- tės apie pasaulio pabaigą: tauta kėlė reikalavimus 1 Visi intarpai laužtiniuose skliaustuose ir išnašos – vertėjo. kunigams, į kuriuos jie nepajėgė atsiliepti, kėlė

skaitymai 82 reikalavimus valdovams, į kuriuos šie irgi nepa- pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sū- jėgė atsiliepti, o aplink siautėjo karai ir suirutė, nus, kuriuo aš gėriuosi“ [Mt 3, 17]. Sulig šiuo pa- lydima bjauriausių nežmoniškumų. Sukilo stip- sakojimu, jį suprantant metaforiškai, Marija ne- rus apokaliptinis judėjimas, skelbiantis pasaulio kaltai pagimdė Išganytoją ne pažodžiui – Jėzų ji pabaigą priartėjus ir netrukus stosiant paskutinią- pagimdė normaliai, bet nuo krikšto akimirkos per ją dieną, kai pasaulis bus sunaikintas ir išliks tik jį ėmė reikštis Logosas. Šį įvykį simetriškai atitin- skaistieji ir teisieji. Tokiomis aplinkybėmis su- ka akimirka, kai Logosas jį paliko, – kai Kristus sikūrė esenų bendruomenė, kurios nariai laukė ant kryžiaus sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, ateinant Mesijo. kodėl mane apleidai?!“ [Mt 27, 46; Mk 15, 34] Tą akimirką Dievas apleido jį, ir ant kryžiaus mirė vėl paprastas žmogus Jėzus, ne Kristus. Tokios MESIJAS interpretacijos laikėsi nestoriečiai, kurie, sek- dami Konstantinopolio vyskupu Nestoru (apie Mesijo, kaip Apokalipsės šauklio, vaizdinį hebra- 428–431), teigė Kristų buvus žmogų ir abejojo jai perėmė iš persų. Senasis žydų Mesijo vaizdinys kūdikio Jėzaus dieviškumu, nes jis Mariją paver- neturi visai nieko bendra su pasaulio pabaiga – jis čiantis deive. mena karalių, turėjusį atkurti tarp tautų Izraelį. Verta dėmesio tolesnė įvykių raida. Po ap- Kai kurie Talmudo laikų rabinai manė Hezekiją silankymo pas visų didžiausią mokytoją Jėzus buvus Mesiją, kuriam jo misija nepasisekusi. Kiti vienas pasitraukia į dykumą. Atitinkamai Buda, Mesiju vadino Kyrą Didįjį, kuriam buvę lemta Iz- kurį laiką mokęsis pas kelis mokytojus iš eilės, raelį atkurti politiškai. Pagal persų pažiūras, pa- vienas pats atsidėjo savarankiškiems tyrimams. saulis buvęs sukurtas geras, bet nupuolęs, piktoji Kristus dykumoje užtrunka keturiasdešimt dienų dvasia lėmusi pirmažmogio Gajomarto pakrikimą, ir ten patiria Didįjį gundymą. o su didžiuoju mokytoju Zaratuštra prasidėjęs pa- Prisiminkime Miltono „Atgautame rojuje“ saulio sugrįžimas į gėrį. Pasaulio pabaigoje įvyk- išsakytą mintį Atpirkimą įvykus ne nukryžiavimo siąs paskutinysis karas Armagedonas, ir tuomet metu, bet kaip tik dykumoje Kristui įveikus gun- ateisiantis Mesijas, galutinai pribaigsiantis piktąją dymus. Atmetęs ir pamynęs pasaulio gundymus dvasią ir pradėsiantis naują pasaulį. Šiuos vaizdi- Kristus peržengė Erodo valdų ribas ir jo žemiškąją nius, žydų sujungtus su savo tautinio Mesijo vaiz- valdžią. Kristus atmetė gyvenimą, grindžiamą vien diniu, ir ėmė skelbti esenai bei Jonas Krikštytojas. ekonomikos dėsniais, atmetė savo politinio trium- Esenų bendruomenė buvo įsikūrusi prie fo scenarijų, atmetė pasikėlusio dvasinio „aš“, aki- Negyvosios jūros. Šiaurėje netoliese kaip tik te- nančio kitus savo galybe, perspektyvą. Į paskutinį kėjo Jordanas, kurio vandenyje Jonas ir krikštijo. Velnio gundymą Kristus atsako: „Negundyk Vieš- Krikšto vandeniu ritualas reiškia antrąjį gimimą. paties, savo Dievo“ [Mt 4, 7]. Kitaip tariant, išlik Kristus irgi yra pasakęs: „…kas negims iš van­ ant žemės, nemanyk esąs vien dvasinė būtybė ir dens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ [Jn 3, nepamiršk, kad esi ne tik dvasia, bet ir kūnas. 5]. Jonas, ir pats ar tik ne esenas, turėjo mokinių, Įveikęs visus tris gundymus, Kristus rea- kuriuos įšventindavo krikštydamas vandenyje, o lizuoja save, tai yra suvokia, kas esąs. Nors apie tai vėlgi mena žuvies įvaizdį. Kristus savo apašta- jokią pasiektą realizaciją, kaip kad Budos atveju, lus irgi pavadina žmonių žvejais. Ant popiežiaus nepasakojama. Budos gundytojas, kaip žinome, žiedo išgraviruotas žuvies atvaizdas, o ankstyvieji buvo Kama Mara (sanskritiškai pažodžiui „geis- krikščionys patys save prilygino iš vandens gimu- mas“ ir „mirtis“). Gundomas atlikti socialinę pa- sioms žuvims, žvejo ištrauktoms žuvelėms. Žino- reigą bei atsidėti politinei veiklai Buda galiausiai mas ir paties Kristaus krikšto motyvas, kuriame tik pirštų galais palietė žemę, ir pati Deivė Žemė Jis nusileidžia į vandenis ir iš jų vėl atgimsta. atsiliepusi: „Šitas yra mano mylimas sūnus, ku- Kad ir ką būtų skelbęs Jonas, jo teiginys „Po ris per daugelį gyvenimų buvo taip atsidavęs, kad manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas atidavė save visą, ir jo nebeliko. Jis turi teisę į šią nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio“ [Mk 1, 7]visai vietą.“ Taip gundytojo kerai tapo išsklaidyti, ir tą nebūtinai buvo skirtas Jėzui Kristui. Jonas turėjo pačią naktį Buda po bodhi vadinamu medžiu pa- omenyje Mesiją. Pasirodęs Jėzus tapo pripažintas tyrė Nušvitimą. krikščionių bendruomenės Mesiju. Ko jį išmo- Abiem atvejais matome būsimąjį Išgelbė- kė Jonas, nežinome. Vėliau būta sektų, tikėjusių toją, kuris pranoko iškiliausius jo meto dvasinius Jėzų tapus Išgelbėtoju, tapus Mesijumi būtent šio mokytojus, įveikė gundytoją, įkūnijantį įsiparei- krikšto metu. Kaip parašyta, atsivėrė dangus, ir gojimus bei kitas psichologines kliūtis, patyrė

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 83 nušvitimą ir tada leidosi mokyti. Kaip žinome, ma, tai ir tasai, kas tapo visiškai susidvasinęs, gali Kristus po dykumoje praleistų keturiasdešimties padaryti tą patį. Kaip tik tokią dvasinę infliaciją dienų grįžta į pasaulį ir nedelsdamas imasi burti Kristus ir įveikė, kai gundytojo buvo užneštas ant savo apaštalus, žmonių žvejus. kalno viršūnės. Kristus sąmoningai atmetė įspū- Jau ne kartą esu sakęs, kad man tai primena dingą parodomąjį išorinės galios demonstravimą, orfikus, kurių tradicijoje irgi kalbama apie sielų nes pasirinko šį tą gilesnio. žvejybą, o mūsų gyvenamasis pasaulis prilygina- Šiaip ar taip, stebuklai, kokius matome Kri- mas jūros vandenims. Vandens savybė atspindėti staus legendoje, yra tipiški. Tai nereiškia, kad apverstus dangiškojo pasaulio pavidalus atsklei- jie nėra tikri, nes jau ne kartą buvo įrodyta, kad džia mums pamatinę šio simbolio prasmę, kuri stebuklingi pagijimai tarpininkaujant itin dvasin- mus ragina susivokti gyvenant veidrodžio pasau- giems žmonėms iš tikrųjų įmanomi. Didelė dalis lyje – jame viskas atvirkščiai nei Danguje. Išgel- negalavimų ir šiaip yra psichologinės kilmės, tad bėtojas ištraukia mus iš čia į tikrosios šviesos ir nenuostabu, kad būtent dvasinis įsikišimas juos neiškreipto suvokimo karalystę. Visuose šiuose ir pagydo. Dvasiškai nušvitusių žmonių įtaka iš- pasakojimuose, – darsyk pažymėsime, – itin stip- ties galėtų pagydyti daugybę psichologinės kilmės rus yra žvejo įvaizdis, įvairiai susijęs su Kristumi. ligų. Stebuklai tad gali būti tiesiog gilaus dvasin- gumo apraiška. Tarp raštuose minimų stebuklų daugelis STEBUKLAI yra susiję su duona ir žuvimi ir, kaip sakyta, su žmonių žvejojimo motyvu. Krikštas irgi mena Dabar glaustai apžvelkime stebuklus, tokius kaip žuvies įvaizdį, tad nėra pernelyg stebėtina, kad Kristaus ėjimas vandeniu. Daugelis jų kartoja Eli- su žuvimi yra susijęs ir pats Kristus ir kad penk­ jo ir Elišos darytus stebuklus, tuo nesunku įsi- tadieniais Katalikų bažnyčia anksčiau reikalavo tikinti pervertus apie juos kalbančius Senojo Te- valgyti žuvį. Penktadienis yra buvęs Frėjos, arba stamento skyrius. Čia ir mirusiojo prikėlimas, ir Veneros, diena, žuvis – jos gyvūnas. O panagri- ligonių išgydymas, ir ėjimas vandeniu. Buda irgi nėjus tokius vaizdinius kaip žvaigždė ir kitus ne kartą vaikščiojo vandeniu. Prisimintinas čia simbolius, darosi aišku, kad pasakojimas apie indų anekdotas apie ėjimą vandeniu: Kristų nuo pačių ankstyviausių laikų yra metafo- riškas, mitologiškas. Mokinys vienąsyk apsilankė pas savo guru jau vakarėjant, ir tas papriekaištavo: – Kodėl taip vėlai atėjai? PASKUTINĖ VAKARIENĖ Mokinys atsakė: – Na, aš gyvenu kitoje pusėje upės, o upė Artėjame prie didingiausių dalykų, aukščiausiojo patvinusi, ir tiesiog negalėjau persikelti. Brasta Kristaus patyrimo – Paskutinės vakarienės ir Nu- bristi, kaip visuomet darau, buvo neįmanoma, kryžiavimo. o nei tilto, nei valties, kaip žinote, ten nėra. Svarbu pastebėti, kad ir krikščionių Velykos, – Tai kaip gi tu persikėlei? – paklausė guru. ir žydų Pascha – abi šventės nustatytos tą dieną, – Tiesiog pagalvojau: „Mano guru yra pati kai mirė ir prisikėlė Adonis, apie kovo 25-ąją. Ola apsireiškusi šviesa. Taip, tarsi kūno visai nė (ang. cave – Vert. past.), kurioje Kristus Betlieju- nebūtų, – gryna apsireiškusi šviesa. Tad medi- je esą gimęs, buvo ir Adonio gimtoji ola. tuosiu savo guru, irgi ištrinsiu save taip, kaip jis yra save ištrynęs, ir tiesiog eisiu per van- Krikščionių ir graikų religijos bei mitologi- denį.“ Taip, kartodamas „guru, guru, guru“, jos orientuotos į asmenį, žmogus jose tapatinasi ir perėjau. ir savo išsigelbėjimą sieja su herojišku asmeniu – Guru pagalvojo: „Oho, nieko sau!“ Moki- Adoniu, Kristumi ar kitu. O štai žydų tradicijo- nys jau kada iškeliavo, o jam tai vis niekaip je tokio asmens nesama. Čia pasakojama legenda nėjo iš galvos. „Reikia ir man pamėginti“, – apie žydų tautos perėjimą į Egiptą ir žydų tautos pamanė jis ir nusileido prie upės. Įsitikinęs, išėjimą iš Egipto. Palikę Egiptą, žydai turėjo per- kad niekas nemato, jis susikaupė meditacijai, eiti Raudonąją jūrą ir kirto vandenis. Kaip pa- susitelkė į vieną tašką ir, kartodamas „aš, aš, mename, ir į Egiptą jie pateko Juozapui įlindus į aš“, žengė į vandenį. Ir paskendo. šulinį. Šulinys, net jeigu išdžiūvęs, vis tiek yra šu- linys – vandens šaltinis. Taigi vėl turime įžengimą Šios poringės, šio stebuklo mintis ta, kad jei- į vandenį ir išėjimą iš vandens – tą pačią krikšto ir gu dvasia gali sau dvelkti virš vandens neskęsda- žuvies temą. Ištisas sietynas pažįstamų simbolių.

skaitymai 84

Kas išeina iš vandens? Kas į vandenį įžen- sekėjas Ananda, jo giminaitis ir šiaip žavus as- gė? Į vandenį įžengė patriarchai. Išėjo iš vandens muo, atlieka panašų vaidmenį kaip šv. Petras: jis tauta. Mozė nėra herojus – herojus yra tauta, niekuomet nesupranta dalykų teisingai ir padaro- žydų tauta. Mozė tėra tautos vedlys, kuris pats nė mas bažnyčios galva. Pažadėtosios žemės nepasiekė. Hebrajų tradicijo- Budos padavime dar yra trečias veikėjas, je visų švenčiausia, visų brangiausia pasaulyje – kalvis. Kalviai laikyti burtininkais, didelę galią šventybių šventybė! – yra žydų tauta. Tad gimti turinčiais žmonėmis, galinčiais akmenį paversti šioje tautoje, kaip jau esame užsiminę, laikoma metalu. Jis pavaišino Budą kiauliena, kurios už- didele laime. Graikų bei krikščionių tradicijo- valgęs tasai mirė. se žmogus nėra susaistytas su tauta, sielos atsi- Galima prisiminti daugybę su kiaule susiju- mainymą per vieną ar kitą konfesiją čia išgyvena sių mitų bei tabu. Adonį užmušė, užbadė šernas. asmuo. Tai psichologinis atsimainymas, aiškiai Setas nužudė Osirį medžiodamas šerną. O Kris­ pabrėžiantis asmenį. taus šoną pervėrusi ietis buvo prilyginta šerno il- Tačiau vaizdinių prasmė iš esmės ta pati: iš čiai, nes perdurti jam šoną buvo visiškai pertek- liūno išnyra kažkas naũja, naujà būtybė. Hebrajų linis veiksmas. Taigi Budą užmušė šernas, kiaulė. tradicijoje Egiptas laikytas liūnu, kūniškumo vie- Per tokius simbolius aiškiai atsiskleidžia bendri ta, o atskiros Egipto sritys – tiesiog pragarmėmis. šių tradicijų dėmenys. Tai ir kančios, bet ir išminties šaltinis, tad žydai išniro iš Egipto kaip brangakmenis iš gelmės. Taip ir Išganytojas prisikelia iš kapo. Taigi Pascha, Ve- NUKRYŽIAVIMAS lykos ir Adonio prisikėlimas simbolizuoja gimimą iš buvusios tamsybės. Kokia gi galiausiai yra Nukryžiavimo prasmė? Kodėl Kristus turėjo mirti? Viduramžiais būta dviejų pagrindinių aiškinimų. JUDAS Grigaliaus Didžiojo požiūriu, šitaip turėjo būti pergudrautas Velnias. Per nuopuolį žmo- Tiek Biblijos, tiek džainų padavimuose būtinai gus pateko teisėton Velnio valdžion, ir sukūrimo susiduriame su herojaus priešininku. Pastaruoju tąsa tapo nutraukta. Kaipgi Dievui žmogų susi- atveju pabaigoje paprastai įvyksta susitaikymas – grąžinus? Teologiniu požiūriu, Dievas mainais į priešininkas irgi tampa išgelbėtas. Krikščionių pa- žmogaus sielą pasiūlė savo Sūnų. Tai ir yra Atpir- davime Judas lieka atstumtas. kimas. Šitaip Dievas žmogų atpirkęs. Visai taip, Šiaip jau į Paskutinės vakarienės sceną gali- kaip norintis susigrąžinti lažybose praloštą užstatą ma pažvelgti visai kitaip, nei įprasta. Kai Kristus tartų: „Aš jį atpirksiu.“ Dievas atpirkęs iš Velnio paima duoną, pamirko ją į dubenį ir taria: „Mane žmogaus sielą už ją atiduodamas Kristų, tačiau išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje“ Kristaus savo valdžioje išlaikyti Velnias negalėjęs, [Mt 26, 23], – ar tai išpranašavimas, ar užduotis? nes Kristus nebuvo nusidėjęs. Šitaip tad Velnias Mano manymu, užduotis. O tai reiškia, kad tinka- buvęs apgautas. mas ją atlikti buvo brandžiausias iš visų – tas, kuris Gal jums yra tekę matyti tokį piešinuką, nu- iš tikrųjų suprato, kas vyksta. Kristaus priešininkas pieštą vienos dvyliktojo amžiaus vienuolės: Die- Judas – tai išganymo pribuvėja. Jis atidavė Kris­ vas meškerioja, jo valą sudaro virtinė Izraelio ka- tų mirčiai, o pats paskui mirė likęs šešėlyje. Tai ralių, o kabliukas – kryžius su Nukryžiuotuoju. Kristaus šešėlis. Kristaus įvaizdį nuolat lydi šešėlis, Tikslas – pagauti Didžiąją žuvį, Leviataną. Tokia pasaulio šviesos priešprieša. Šviesa be šešėlio ne- viena Atpirkimo teorija: Kristus – masalas, kry- įmanoma. Šešėlis – tai šviesos įvaizdžio atšvaitas. žius – kabliukas, pagauta žuvis – apgautas Velnias. Kristaus išrinktųjų apaštalų kompanijoje yra Kita teorija, esą Adomo ir Ievos nuodėmė dar šis tas įdomaus. Prisiminkime, ką Jis pasakė taip smarkiai įžeidusi Dievą Tėvą, kad jai atlyginti Petrui: „Petrai, tu nesupranti dvasinių dalykų, prireikę atpildo. Tačiau tokią siaubingą nuodė- aš padarysiu tave savo Bažnyčios galva.“2 Panaši mę galėjęs atlyginti tik pats Dievas – žmogus tai vieta yra padavime apie Budą. Nerangusis Budos padaryti paprasčiausiai nepajėgus. Tad Kristus ir tapęs žmogumi, kad per Jį žmogus galėtų atlygin- ti Dievui. Taigi žmogus šitaip pelnė dovaną, kuri 2 Kuo autorius remiasi, neaišku. Mato evangelijoje (16, 18) iš tikrųjų pasakyta: „Ir aš tau sakau: tu pačiam Kristui nebuvo reikalinga. Jis padovanojo esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo ją žmonijai. Ši teorija tad kalba apie atstovaujamą- Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ jį Atpirkimą, kurį žmonija pelno per Kristų.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 85

KRYŽIUS bolizuojamus žeme šliaužiojančio žalčio ir laisvai skrajojančio paukščio. Gali kilti klausimas, kodėl būtent kryžius tapo Negana to, rašytiniai paminklai apie šį asme- Krikščionių bažnyčios ženklu? Užduokime jį kam nį mums pasakoja jį esant gimusį iš nekaltos mer- nors, kas galėtų žinoti atsakymą, – kuriam nors iš gelės, numirusį ir prisikėlusį ir tada garbintą kaip tikinčiųjų. Veikiausiai jis atsakys, kad šis ženklas savotiškas išganytojas, sugrįšiantis per Antrąjį primena istorinį įvykį – Jėzaus nukryžiavimą. Jė- atė­jimą. Šis mitas mūsiškei kryžiaus simbolio in- zus juk ir pradėjo šią religiją, kurią dabar žymi ant terpretacijai prideda dar vieną – didžiai trikdantį bažnyčių iškelti kryžiai. Tai vienas iš būdų skaityti matmenį, nes nuo šiol jis turi būti suprantamas ne simbolius – kaip nuorodas į reikšmingus istori- kaip paprasčiausia ar išskirtinė vienos tradicijos nius įvykius. nuoroda į vieną išskirtinį istorinį įvykį, bet kaip Tačiau kodėl arba kokiu būdu šie įvykiai yra simbolis, žinomas ir kitose tradicijose, kuriose jis reikšmingi? Kuo gi taip reikšmingas tas vienas irgi iškalbingai siejamas su ištisa aibe atitinkamų istorinis įvykis – vieno istorinio veikėjo, savo simbolinių temų. bendruomenės už šventvagiškas kalbas pasmerkto Su kryžiumi siejamas Plunksnuotasis žaltys myriop, prikalimas prie kryžiaus? Anomis dieno- mums iškart primena tęstinumą tarp Edeno ir mis nukryžiavimas buvo įprasta bausmė. Kuo gi Kalvarijos. Negana to, ant majų kryžiaus viršūnės šis atvejis toks ypatingas, kad jo ženklas, buvęs tupi paukštis, paukštis kecalis, o apačioje, prie gėdos ir negarbės žyme, pasidarė vertas iškelti ant pagrindo, matyti gąsdinanti kaukė, vaizduojanti bažnyčių? mirtį. O juk ištisa aibė Nukryžiuotojo atvaizdų iš Su šiuo nukryžiavimu yra susijusi iškili vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso virš mitologija – apie žmonijos atpirkimą nuo mir- jo vaizduoja Šventąją Dvasią balandžio pavidalu, tinų pasekmių, sukeltų pražūtingos nelaimės, nu- o kryžiaus papėdėje – kaukolę. Nukryžiavimo tikusios, pasak padavimo, seniai seniai, tuomet, kalva, kaip mums visiems gerai žinoma, aramė- kai dar žalčiai kalbėję. Pirmajam žmogui – pir- jiškai vadinta Golgota, o lotyniškai – Kalvarija majam Homo sapiens rūšies atstovui – jo kūrėjo (Calvaria), bet abu žodžiai reiškia kaukolę. Mes buvę uždrausta valgyti tam tikro medžio vaisius. nežinome, kaip savo mirties kaukę interpretavo Žalčio pavidalą prisiėmęs Šėtonas sugundęs jį – patys majai, tačiau pasak viduramžių krikščionių tiksliau, jo žmoną, prieš tai pagamintą iš jo šon- legendos, kaukolė – iš kurios kryžius atrodo iš- kaulio, – to uždrausto medžio vaisių paragauti. augęs lyg medis iš sėklos, – esanti Adomo. Kai Jiedu paragavę ir nuo to karto tiek jiedu, tiek visi ant jo užlašėjo nukryžiuoto Išganytojo kraujas iš jų palikuonys, visa žmonija, tapę Velnio įkaitais. žaizdų rankose ir kojose, pirmasis žmogus tapo, Taip. kad išpirkti juos per stebuklą galėjęs tik taip sakant, atgaline data pakrikštytas. O su juo – patsai Dievas per savo Amžinąjį Sūnų, antrąjį iš ir visa žmonija. Jei nebūtų buvę Nuodėmės me- Šventosios Trejybės asmenų, įsikūnijusį kaip že- džio, nebūtų buvę ir Atpirkimo medžio, arba mės žmogus Jėzus, kuris buvęs nukryžiuotas iš Šventojo stiebo, kaip Kryžius buvo vadinamas tikrųjų visai ne už šventvagystę, o kad atpirktų viduramžiais. žmoniją iš Velnio. Pagal šį aiškinimą, tikrasis tik- Taigi ieškomasis atsakymas į klausimą, kodėl slas buvęs numalšinti Kūrėjo rūstį, mirtimi atly- Jėzaus nukryžiavimas krikščionims yra toks svar- ginant aną pasibaisėtiną įžeidimą, padarytą pir- bus, atskleidžia ištisą kompleksą giluminių sąsajų, mojo žmogaus neklusnumo. kurios yra anaiptol ne istorinės, bet mitologinės. Akivaizdu, kad istorinis simbolio aiškinimas Nes istorijoje tikrai nėra buvę jokio Rojaus sodo tokiu atveju darosi šiek tiek nenormalus, jei ne su kalbančiu žalčiu nei vienatinio priešpitekan­ visai beprotiškas. Kalbantis žaltys, velnias, į veiks- tropinio „pirmojo žmogaus“, juolab iš jo šonkau- mą įsikišantis įsikūnijęs dievas – tikrai ne patiki- lio išsvajotos motulės Ievos. Mitologija – ne isto- mi istorijos veikėjai. Klausimas suvis susipainioja rija. Nepaisant to, kad kai kurie mitai, ypač mitai sužinojus ir turint omenyje tai, kad Gvatemalos apie rojų, ne kartą yra buvę klaidingai aiškinti džiunglėse, Palènkėje, yra majų šventykla su kry- istoriškai, o mitologinės interpretacijos atkakliai žiumi altoriaus vietoje, pavadinta Kryžiaus šven- priskiriamos įvykiams, kurie šiaip jau galėtų būti tykla. Tasai kryžius mitologijos irgi siejamas su ir visai realūs, kaip kad Jėzaus nukryžiavimas. išgelbėtoju, majų vadintu Kukulkanu, o actekų – Tad panagrinėkime veikiau mitinę šio sim- Kecalkoatliu. Pastarasis vardas pažodžiui reiškia bolio pusę. „plunksnuotasis žaltys“ ir mena nepaprastą asme- Kas yra bent kiek susipažinęs su germanų nį, savimi sujungusį abu priešingus pradus, sim- mitologija bei tautosaka, prisimena islandų „Poe-

skaitymai 86 tinę Edą“ (Hāvamāl, 138, 139 ir 141 posmai), ku- bantys jo lapus bei ūglius – taip keturi metų lai- rioje pasakojama, kaip „visų tėvas“ Odinas, siek- kai, sukdamiesi aplink amžinai gyvą Laiko medį, damas runų išminties, devynias dienas kabojo ant be paliovos jį nuėda, o jis vis atželia ir atželia. pasaulio medžio Iugdrasilio: Iugdrasilis nuolatos žūsta ir nepaliaudamas auga. Tai ašinis visatos medis, iš kurio imasi ketu- Žinau, kad kabėjau ant vėjų medžio rios pasaulio kryptys, besisukančios it rato stipi- devynias naktis, nai. O Kristaus kryžius irgi simboliškai sudaro pervertas ietim, paaukotas Odinui – mandalos ašis, kaip Senojo Testamento Pradžios pats sau pačiam, knygoje (2, 8–14), kur Edenas vaizduojamas „su ant medžio to, kurs ant šaknų auga, gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto kurių niekas nežino. pažinimo medžiu“ bei upe, kuri savo ruožtu pasi- dalija į keturias upes, tekančias keturiomis pasau- Nepradžiugino duona manęs nei ragu – lio kryptimis. žemyn aš žiūrėjau; pakėliau aš rūnas, pakėliau jas šaukdams, žemėn iš ten nukritau. PASAULIO PABAIGA Pradėjau aš bręsti, įgaut išminties, augt ir klestėti. Karalystė yra čia, prieš mūsų akis – štai evangeli- Burnoje man žodis vijosi žodį, nė Jėzaus žinia. Morkaus evangelijoje pasaulio pa- laukuos man darbas vijosi darbą.3 baiga skamba kaip kažkas tokio, kas dar tik ateis, kaip ateities įvykis. Jėzus yra pasakęs: „Nepraeis Niekaip čia neįmanoma išvengti sugretini- nė ši karta, kol visa tai įvyks“ [Mk 13, 30]. Ir tai mo su evangeliniu Jėzumi, ant kryžiaus išbuvusiu buvo palaikyta pranašyste apie artėjančią pasaulio tris valandas (3 x 3 = 9), ieties pervertu šonu, mi- pabaigą. rusiu ir prisikėlusiu ir taip pelniusiu Atpirkimą. O Žinoma, žmonės netruko įsitikinti, kad pa- pasakymas „paaukotas Odinui – pats sau pačiam“ saulis nesibaigė, o pasaulio pabaiga ilgainiui virto, primena krikščionybės dogmą Kristų esant viena kaip sakoma, „didžiuoju neįvykiu“. Tačiau insti- su Tėvu. tucinės bažnyčios iki šiol teigia ją įvyksiant. Vis Negana to, ant Iugdrasilio, Odino kančios dėlto neįmanoma į šią pasaulio pabaigos sampratą „Šventojo stiebo“, viršūnės tupi erelis, kaip ant žiūrėti istoriškai, kaip į kalendorinę datą. Kai iš- Palenkės kryžiaus viršūnės – paukštis kecalis. O vysi Tėvo Karalystę plytint žemėje, kitų nemato- jo šaknis graužia kirminas, arba slibinas, vardu mą, tau bus atėjusi pasaulio pabaiga. Nes pasaulis, Nydhogas, atitinkantis žaltiškąją, žemiškąją išgel- koks jis tau buvo iki tol, baigėsi. bėtojo Kecalkoatlio pusę. Dar čia yra nepaprastas Išvydęs pasaulio spindesį ir džiaugsmą, tarsi voverys, vardu Ratatoskas („Grąžtadantis“), nuo- jam „Taip!“ Nebesakysi „Ne!“ Ši gnostinė įžvalga lat lakstantis kamienu aukštyn žemyn ir praneša- veda į patyrimą, kurį jau esame aptarę, kalbėdami ntis ereliui viršuje, ką nemalonaus apie jį pasakė apie ugdančiąją mitologiją. Visur kur ji atpažįsta slibinas, o slibinui apačioje – kaip jį keikė erelis. gyvastį. Nedera prisirišti vien prie regimojo pa- Vaizdinys sąmojingai perteikia psichologinį reiš- saulio paviršiaus – reikia žvelgti į pačią jo šerdį. kinį, kurį K. G. Jungas yra pavadinęs šviesos cir- kuliavimu iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią, Versta iš: Joseph Campbell. tai yra kaip sąmonė suvokia pasąmonės požiūrį, o Thou Art That: Transforming Reli- gious Metaphor. Edited and with a foreword by Eugene Kenne- pasąmonė – sąmonės. Dar čia yra keturi elniai, be dy, Ph. D. Novato, California: New Worl Library, 2001, sk. VI: paliovos einantys ratu aplink Iugdrasilį ir nuska- “Understanding the Symbols of Judeo-Christian Spirituality”, p. 61–80, 83.

3 Lietuviškas vertimas pagal: Poetinė Eda. Iš senosios Iš anglų kalbos vertė Dainius Razauskas. islandų kalbos vertė Aurelijus Vijūnas. Vilnius: Aidai, 2009, p. 92.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 87 BENEDIKTO NAVICKO GYVENIMO APRAŠYMAS

Linkuvio Benedikto Navicko (1946–2006) iš Gudakiemio rankraštį pradėjome skelbti 2018 metų 6-ajame žurnalo numeryje1. Jame autorių ir jo 37 puslapių autobiografinį pasakojimą pristatė Dzūkijos nacionalinio parko laikraščio ,,Šalcinis“ bendradarbiai Henrikas Gudavičius bei Algimantas ir Mindaugas Černiauskai: „Ištikimas lietuvių kalbos mylėtojas, Peleniškių, Gegiedžių, Vorlaukio ir tolimesnių apylinkių laukus ir takus, paupius ir vieškelius gerai žinojęs, tarybiniais laikais Pašvitinyje zakristijonavęs ir ant seno vėjinio malūno su mokyklos draugu Algiu Levanu 1968 metų vasario 16 dieną iškėlęs Lietuvos trispalvę vėliavą, senatvėje begyvendamas Dzūkijoje parašė tautosakiškai patrauklų savo ankstyvos vaikystės prisiminimų atpasakoji- mą.“ Įsidėmėtina, kad ten pat paskelbtame laiške kalbininkui Kazimierui Garšvai B. Navickas užsimena ir apie jaunystėje pradėtą rengtą žiemgaliečių aukštaičių tarmės Linkuvos-Žeimelio-Pašvitinio patarmės žodyną, garsyną ir gramatiką. Prisiminimai taip pat rašyti tarmiškai, bet skaitytojui jie pateikiami bendrine kalba, o tarmybės ir svetimžodžiai paaiškinami skliaustuose. Baigiantis metams pasidalinome pasakojimo dalimi „Kūčios ir Kalėdos“, o dabar grįžtame į pradžią, nukeldinančią net į į XIX a. vidurį.

KILMĖ1

Maždaug apie 1860 metus Peleniškių kaime buvo kelios Kvedarų šeimos; ar jie tarpusavy giminia- vos, tas mums nežinoma. Vieni Kvedarai turėjo penkias dukteris, nė vieno sūnaus ir trisdešimt ha žemės. Tėvas buvo negaspadarnas (neūkiškas, nešeimininkiškas), vis skoloj tai pas žydą, tai pas bagotesnį (turtingesnį) kaimyną sėdėjo. Gaubių kaime buvo labai didelė Adomaičių šeima, netoli dvidešimties vaikų. Matyt, žemės irgi nemažai turėjo, kad vaikus į mokslus leisti galėjo... Katras iš eilės pagal gimimą buvo Pran- ciškus, niekas nežino. Tas Pranciškus Adomaitis buvo mokytis kunigu įstojęs, bet trečiais to mok- slo metais parvažiavo be sutanos ir dar su dide- le skola seminarijai. Tai tėvas ir sakąs: na, kad kunigu mokytis nenorėjai, ieškokis dabar tokios panos, kad jos tėvai padėtų skolą atiduoti. Susirado liežuvingą piršlį iš giminių, ir tas nuvežė „kunigėlį“ Pranciškų į Peleniškius pas tas Kvedaraites. Visos viena už kitą jaunesnės, visos gražios; pasidabojo (nusižiūrėjo) Pranciškų vy- riausia – Ulijona. Čia pat ir susišnekėjo. Piršliams išvažiuojant Kvedaras ir sakąs: ,,Na, jei tikrai mi- sliji žentu būti, kitą kartą atvažiuodamas atsivežk rugių pūrą, bo gyvuliams ir bet ko paduosi, o sau Benediktas Navickas. jau nebėr nė duonytės iš ko išsikept...“ Pranciš- kus ir mislijęs (galvojęs): merga būtų kaip tik ta, dabar valgyt neturi... Bet vis tiek dar du kartus ale kaip reiks tą skolą seminarijai atiduot, kad jau atvažiavo ir vis su geru maišu rugių. Netruko ir apsiženyt (vesti), ale dar tris metus savo Uly- 1 H. Gudavičius, A. ir M. Černiauskai. „Linkuviečio Be- tę brandino, o paskui, kai vaikai pradėjo byrėt – nedikto Navicko (1946–2006) rankraštis iš Gudakiemio“; visas keturiolika pribyrėję; dvylika užaugo, o du Benediktas Navickas. „Neišsiųstas laiškas ir nebaigtas maži mirė. Pranciškus, kaip pamokytas, nuo pat gyvenimo aprašymas“; „Benedikto Navicko gyvenimo aprašymas. Kūčios ir Kalėdos“. Iš: Liaudies kultūra. 2019. pradžios kaimo desėtniku (dešimtininku) buvo pa- Nr. 5, p. 84–93. skirtas, mokesčius surinkdavo, į sūdus (teismus),

žmonės pasakoja 88 kai reikėdavo, net į Šiaulius važinėjo, o dar buvo dar paskiau – sodininku pas kokį tai didelį poną ir kaimo maršalka (vadas, tvarkdarys) – kunigus dirbo, bet jam mieste gyvent nepatiko, vėl į Ge- kalėdojant vežiodavo, pietus kalėdotojams ištaisy- giedžius pas mamą parvažiavo. Čia jie kokį laiką davo. Turėjo ir knygų, ir vaikam mokslo neškadijo gyveno tryse, bo jau Petras buvo iš vajsko parėjęs. (negailėjo), bet tik bernam, o mergom, sakydavęs, Paskui Augustas atsiuntė Petrui šipkartę (laivo jokių mokslų nereik, lai (tegu) tik duoną iškept bilietą), ir tas irgi į Ameriką išvažiavo. Ir taip moka... Buvo balsingas, bažnyčioj žėdną nedėlią Gegiedžiuose pas Bačianską liko gyventi Navic- (kiekvieną savaitę) ant viškų giedodavo. kai – Magdelena ir jos sūnus Juozapas. Beveik tuo pačiu čėsu Žeimelio parapijos Pranciškaus Adomaičio duktė Alzbutė daug Trumpakojų kaime gyveno bagoti (turtingi) ga- kur buvo pusmerge ir merga, ne tik Pašvitinio, ale spadoriai (ūkininkai) Naunykai. Tėvai jau buvo ir Kriukų parapijoje slūžijusi (tarnavusi). Bet il- išmirę, gyveno tik vaikai: sūnus su žmona ir ne- giausia užsibuvo Gegiedžiuose pas Gaubį – ar net tekėjusi duktė Magdelena. Ta Magdelena visus penkis metus. 1907 m. Pašvitiny vienu kartu prie namų darbus broliui tik už pavalgymą padaryda- to pačio altoriaus šliūbą ėmė (susituokė) dvi Pran- vo, buvo samdinės vietoj... Sako, kartą eina Mag- ciškaus Adomaičio dukterys: Alzbieta su Juozapu delena iš Žeimelio, iš bažnyčios, ir ją pusiaukelėj Navicku, Mykolo sūnum, ir Kazimiera su „ame- prisiveja gražus važiukas, dviem arkliais kinkytas. rikonu“ Konstantu Leknicku. Gal po mėnesio, po Sustabdęs važiuotojas arklius, sakąs: ,,Sėsk, pa- šliūbo, Leknickai vėl į Ameriką išvažiavo, o Na- vešiu.“ Magdutė ir atsisėdo. Neilgai važiavę, ir vickai pasiliko Gegiedžiuose, Bačiansko grytelėje. kučeris (vežikas) klausia: ,,Na, kaip patinka mano Antrais metais buvo išėję į Linkuvos Titonius, bet važis?“ Magdutė: ,,Gražus...“ Patyli, pavažiuoja... ten Juozapo motinai Magdelenai nepatikę: ką ne- ,,O arkliai?“ ,,Ir arkliai gražūs...“ Dar pavažiavęs: sakysi, Gegiedžiuose buvo kone trisdešimt metų ,,O kučeris?“ ,,Ir kučeris gražus...“ ,,Kad taip sa- išgyventa, pažįstami visi žmonės ir visos vietos, o kai, ar eitum už manęs?“ ,,Ponas juokiasi... Kad ten – nieko savo... Tai vėl į Gegiedžius grįžo. iš teisybės – eičiau...“ ,,Aš žinau: tu Naunykai- Kai parceliavo Kompačyznos, arba Vaižgan­ čia. Va, visai nebetoli, aš tave parbaigsiu vežt ir tų, dvarą (nuo savininkų jį vadina dar Vanago su tavo broliu pasirokuosim (pasitarsim). Aš ne- arba Vėgelės dvaru), Juozapo Navicko pažįstamas seniai žmonelę pakavojau (palaidojau), trys maži Murdvario cicilikas (socialistas) Žąsinas, susitikęs vaikai... Aš poną vežioju... Man reiktų gaspadinės jį Linkuvoj pas žydą Kapulerį, sakąs: „Tu, Juoza- (šeimininkės)... Kai mes su tavo broliu šnekėsi- pai, ščyras (doras) žmogus, tai aš tau patarsiu – ra- mės, tik kitoniškai neatsakyk...“ šyk valdžiai prašėniją (prašymą), kad ir tau šmotelį Nelabai buvo kontats (patenkintas) Magdu- (gabalėlį) dvaro žemės duotų. Vaikų jau turi ne- tės brolis, kad nekainuojanti pastumdėlė išeina, mažai... Koks gyvenimas ant kampo?!“ „Tai kad bet ginčytis su pono kučeriu irgi negerai... aš nė rašyt, nė skaityt nemoku...“ „Na, gerai, aš Mykolas ir Magdutė susilaukė dar dviejų pats parašysiu, o pasirašys už tave gal koks vai- sūnų ir keturių dukterų. Kaip ten buvo, bet po- kas ar taip giminė.“ Taip ir padarė. Pasirašė po nas labai ant Mykolo supyko ir tiek jam bizūnų ta prašėnija pašvitinietis Pranciškaus Adomaičio davė (rimbu nuplakė), kad tas trečioj dienoj mirė. jauniausios sesės sūnus Valiukas. Ir taip Navic- Buvo tada jau mirusi ir duktė iš Mykolo pirmos kai (Juozapas su Elžbieta)2 gavo iš Vaižgantų dva- ženatvės (pirmųjų vedybų). Pirmos žmonos sūnus ro jiems prie Vorlaukio miško duotą siaurą, ilgą Jurgis buvo nuomarininkas, bejodamas per Berž- 9,69 ha gabalėlį žemės su senais trobesiais: ply- talį susirgo, nukrito nuo arklio ir prigėrė. Šiltine tų namu, medine klėtimi, iš molio drėbta kūte ir mirė ir trys Magdutės dukterys, o pati vyriausia jauja, prie katros buvo dar iš kliūgų (vytelių) pinta Marytė septyniolikos metų ištekėjo už kaimy- daržinė-klojimas. Namas buvęs iš senoviškų rau- no Karinausko ir išėjo į Rygą, tad Magdutė su donų plytų, bet tik vienos skersos plytos storumo vaikais jau Gegiedžiuose gyveno „ant kampo“; sienom, kad prie didesnio šalčio ir kaldros (žie- pasiliko tik iš pirmos ženatvės Augustas ir Magdu- minės antklodės) prie sienų prišaldavo, o vasarą tės sūnūs Petras ir Juozapas. Petrą paėmė į caro nuo svirplių atsigint nemožnėjo (nebuvo galima)... vajską (kariuomenę) ant penkių slūžyti (penkiems Visi bernai – Mykolas, Juzė, Antanas ir Kazimie- metams tarnauti), o Juozapą nuo tos slūžbos (tar- ras buvo gimę Gegiedžiuose, tiktai Leonas Tito- nybos) buvo atleidę, kad seną mamą prižiūrėtų, niuose. O toj mūrinėj prie Vorlaukio gimė Alena bo Augustas dar prieš Petro slūžbą išėjo į Ame- ir Kotryna Navickaitės. riką. Kelis metus ir Juozapas buvo Rygoj, pra- džioj alaus viryklėj, paskui – furmanu (vežėju), 2 Benedikto Navicko seneliai – jo mamos Kotrynos tėvai.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 89

Užrašas ant nuotraukos: „Padidinti, išlaikant foną.“ (Matyt, tai Benedikto nuoroda fotografui – red. past.)

Antanas dar visai mažas, ano karo pabaigoj, namelį, kur ir mirė 1990 metais. Paliko sūnų My- dar prie ostmarkių (1915 m. rytiniuose Vokietijos kolą ir dukterį Genutę. okupuotose kraštuose – Lietuvoje, Kurše – pradėtų Navickams dar Gegiedžiuose gyvenant, į spausdinti vietinių markių), raupais mirė, pakavo- Mikalajūnus nuo Kriukų atėjo bagoti gaspadoriai tas (palaidotas) Gegiedžiuose. Leonas apie 1933 (turtingi ūkininkai) Tuomai, Mykolas ir Vilhel- m. Škapliernoje pats nusišovė: buvo šaulys, levorve- mas. Abu jie apsiženijo su latviukėmis iš Žeimelio, lį (revolverį) turėjo, pakavotas Linkuvos kapuose, priėmė liuteronų vierą (tikėjimą) ir pavardę susilat- prie mažųjų vartelių, kur tada visus savižudžius vino – išvirto Tuominiais. Tą žemę, kur apsigyve- kavodavo (laidodavo). Mykolas išmoko pas tokį no, pirko abu, ale kažkaip nepasidalino: Mykolui Šidlauską namus iš medžio statyti. Pirmiaus pa- atiteko 60 ha, o Vilhelmui – tiktai 13 ha. Mykolas statė kaimynams Stankevičiams, paskui Petrui turėjo tris sūnus: Vilių, Valdemarą ir trečio vardo Račiui, ir taip apie 1937 metus – už dėdės Petro nežinau, tiktai žinau, kad anas pirmiausia atsisky- Navicko iš Amerikos siųstus pinigus eglių Ruopo rė nuo šeimos ir apsigyveno kažkur apie Lygumus. miške pirkęs – pastatė visiškai naują medinį namą Vilius apsiženijo su Ona Ruožyte iš Žeimelio ir pa- vietoje to byrančio mūrinio. Senoji Navickienė liko gaspadoriauti (ūkininkauti) ant tų 60 ha. Kartu Magdelena mirė 1924 metų vasario 9 dieną, pa- gyveno ir neženotas (nevedęs) dar Valdemaras. Jis kavota Linkuvoj. Jai paminklą pastatė akmentašys turėjo dampą (kuliamąją mašiną), taip kuldamas iš Žagarės už jos sūnaus Petro tuo reikalu siųs- uždarbiaudavo, tai iš brolio nereikalavo nė aro že- tus pinigus. Juozas išmoko kriaučiumi, apsiženijo mės. Vilius buvo paimtas į ruskio (į ruso) armiją ir (susituokė) su Gaižūnų Alena Zuokaičia (Elena ten žuvo. Paliko dukterį Zintą. Zuokaite). Prie Liepojos buvo kontūzytas, iš karo Vilhelmas turėjo sūnų Arnoldą ir dvi duk- ligoninės pabėgo, ilgai kita pavarde gyveno Klai- teris – viena buvo Alma, o kitos vardo nežinau. pėdos krašte, grįžęs išėjo gyventi į Panevėžį, kur Viena ištekėjo už latvio Skrauklio ir, kai kolkozai ir mirė. Paliko dvi dukteris. Mykolas apsiženijo su (kolūkiai) prasidėjo, išvažiavo į vyro gimtinę. Te- Elena Juozapaityte iš Dvariukų – dabartinio Pak- nai išvažiavo ir antroji. Tada ta buvo dar neženo- ruojo mero Jono Juozapaičio tėvo seserimi. Biš- ta, ir kaži ar ištekėjo, bo, kaip tutė (teta) sakydavo, kį (truputį) pagyvenęs Linkuvoj, žydo namelyje savo apsiėjimu buvo panaši į lesbietes, kaip pa- netoli šiulės (mokyklos), kur paskui gyveno tokie prastai apie ją sakydavo – „vištgaidis“. Vilhelmo Dzingeliai, išėjo į Panevėžį, pasistatė sau medinį pati buvo aplinkiniuose kaimuose žinoma kaip

žmonės pasakoja 90

čeraunykė (kerėtoja): ar tau gyvatė įkąs, ar rože kas škandalas (triukšmas) neišpasakytas, kai pastebėjo, susirgs, ar kokį naminį gyvulį arba paukštį koks kad Katrytė storėja, bet apie ženatvę – nė kalbos... pavydelnykas nužiūrės – kito ratonko (kitos pagal- O tuo laiku tokia Breivienė iš Plikelių bos) nėr, tiktai pas senąją Tuominienę eiti. Už gy- įskundė, kad pas Navickus miškiniai nakvoja. dymą nieko neimdavo, ale ne visus ir gydė. Kuris Mat, bele tik (gana) nuo valdžios slapstais, tai kas, buvo žinomas skūpelnykas (šykštuolis) arba sakyda- kad niekam nieko blogo nedarai – jau ir miškinis. vosi čiarais (kerais, burtais) nevierijantis (netikintis), Tai pasekė stribai (naikintojai) ir Tuominį Arnol- tokiam liepdavo pas daktarą eiti. Sako, turėjusi ir dą, ir Navicką Kazimierą klojime miegančius pa- tokias knygas, kad galėjo ir seniai mirusius iškviest ėmė, o Valdemaras Tuominis su Beliacku miške, ant pasirokavimo (į pasikalbėjimą, pasitarimą). Kai slėptuvėje, buvo. Kazimierą, kaip namiškį ir be Skraukliai išsikraustė, tai ir jinai su jais išvažiavo, ginklo, paleido, bet į Joniškio KPZ išvežė Eleną ir tas knygas išsivežė. Vilhelmas mirė pas Arnoldą, (Aliutę) ir Katrytę Navickaites. Kaip tutė Aliutė pakavotas Trėškonių latvių kapuose. atsimindavo, ne kartą matė, kaip po tardymo leis- Arnoldas apsiženijo su lietuve, katalike. Jinai gyvį Arnoldą Tuominį ir dar tokį Augustą Dzvin­ Voronėliuose pas Kutrą dirbo kaip samdinė, buvo ką iš Pamūšio parapijos Rimšonių į vyrų kamerą atklydusi iš Vilnios (Vilniaus) krašto. Sakydavusi, tiesiog vilktinai atvilkdavo, bo paeiti patys nebe- kad čia samdinėms rojus, bo gerai valgydina ir už- galėjo. Dzvinka buvęs paimtas ginkluotas, tai jau mokestis geresnis nei kad Vilnios krašte. nesitikėjęs gyvas palikti. Pas Arnoldą po šiaudais Arnoldas turėjo tris sūnus: Jānytį, Gintautą rado durklą, tai ir tas skaičiavos prie ginkluotų. ir Alfredą. Jānytis mirė gal trejų metų, pakavotas Tardė ruskis, jam atsakymus versdavo lietu- Triškonių latvių kapuose šalia savo senelio. Alf- vis. Nuo pat karo pradžios Navickų kieme stovėjo redas pasikorė. Gintautas kokį čėsą (kiek laiko) karo virtuvė, kol ruskiai kareiviai tame krašte lai- gyveno Jonišky; žmonai mirus, grįžo į Mikalajū- kėsi, tai mergaitės buvo šiek tiek ruskai (rusiškai) nus, ne po ilgam (neilgai trukus) apsiženijo su Vo- pramokusios, suprasdavo tardytojo klausimus ir ronėlių Liongino Moldario dukterimi Maryte. Iš tai, kad vertėjas išverčia ne kaip jos sako, o kaip pirmos ženatvės turi sūnų Ričardą, tas už kažką valdžia nori... Tai kai vertėjas taip, Katrytė tuoj dar prieš porą metų sėdėjo kalėjime Leningrade. ir sako, kad neprauda (netiesa). Tai tą vertėją nu- Gintautas dabar gyvena savo uošvijoj Voronė- šalino, o tas kitas sakąs: „Meluok, mergaite, bet liuose, ūkininkauja. Arnoldas buvo nusipirkęs kad būtų teisybė.“ O tardė žvėriškai. Tai viena, Mikalajūnų Jakšto gryčią, ten ir mirė. Palaidotas jau seniau KPZ sėdinti, pamokino Katrytę: „Kai Linkuvos kapuose, šalia sūnaus Alfredo ir Gin- ims mušti, tu išsirenk plikai ir klausk, ar tokią tauto uošvienės Moldarienės, parvežtos iš Kra- moterišką možna (galima) mušti...“ Tai kai taip, snojarsko krašto. Arnoldo žmona mirė Voronė- vėl naujas klausimas: „O kieno bus tas vaikas, liuose, pakavota šalia sūnaus ir vyro. ar bandito?“ „Ivano...“ „Kokio dar Ivano?“ „Tai Kai ruskiai (rusai) vijo iš Lietuvos vokiečius, pas mum daug soldotų (kareivių) valgydavo, ir tik vyrai šaukiamo į vajską amžiaus – Valdemaras ir Ivanai, Seriožos... Kad man gražus, aš jam gera... Arnoldas Tuominiai, Linkuvos žydšaudžio Be- Kam dar ta pamilija (pavardė)... Gyvas pareis – liacko brolis Motiejus ir su jais Navickas Kazi- vyras bus, o ne – vaiką viena pati užsiauginsiu...“ mieras – kavojosi (slėpėsi), kad nebūtų išvaryti į Ir vėl nėr ką tardytojui besakyt: po zakon (pagal ruskio frontą. Turėjo Rauklauky ir Vorlauky slėp- įstatymą), nuo kareivio nukentėjusi... Tardė jas tuves, o lietingom dienom ir žiemą prisilaikydavo visą mėnesį, ir paleido, būk (esą) kaltės neradę, pas Navickus. o po teisybe (iš tiesų) tai kam tokios tikę: Elena – Tuominiui Valdemarui labai patiko jau­ liesutė, smulki, sakytum, nė keturiolikos nėr, o ta niausioji Navickaitė, Katrytė3. Bet jos motina Elž- – septintam nėštumo mėnesy – tokių nė kalėjime bieta Navickienė, mano būsima nenytė, nė men- dykai (tuščiai, veltui) mitint (maitinti), nei išvež- kiausių užuominų girdėti apie piršlybas nenorėjo, tos dirbti nebus tikę... Po viso to Katrytės myli- sako: „Ot, latvis, liuteronas, bagotas, dar ir gerokai mas Valdemaras Tuominis išėjo į Latviją. Arnol- vyresnis – tegul ieškosi sau lygios, nėr ko čia prie das Tuominis ir Kazimieras Navickas legalizavosi. mano mažylės suktis... Kad bent būtų ne iš per- Beliackas gavo 10 metų kalėjimo. krikštų!“ O (1946 metų) gegužės 25 dieną apie pusę Senajai gerai pašnekėti, bet uždrausk penktos po pietų Navickų gryčioj atsirado nau- jauniem mylėtis, dar kai beveik namiškis... Kilo jas gyventojas. Tai – aš. Tiktai dokumentų tvar- kytojas užrašė ne 25, o 24, tai dabar aš galiu gim- 3 Būsimoji Benedikto Navicko mama. tadienį švęsti dvi dienas iš eilės.

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 91

Užrašas ant nuotraukos: „Apytikriai apie 1953–1954 metai. Bajelio juodalksnyne mes su mama ganome avis. Aš buvau pirmokas. Fotografavo Stankevičius Pranas.“

VAIKYSTĖS PAMOKOS niekad neverkia. O dabar senelis verkia. Supra- tau, kad tie svetimi žmonės išveža mūsų duonytę, Iš pačių pirmų dienų, katras nons (kurias nors) ir pats verkt pradėjau... Kaip jau labiau paaugu- kaip per sapną teatmenu, išliko musėt (gal) visam siam man sakydavo, tada verkė visi, pro virtuvės gyvenimui toks vaizdas: senelis stovi prie agurkų langą žiūrėdami. Man tebuvę kokie keturi, gal darželio tvoros ir verkia, o apie mūsų rugių lau- puspenk­tų metų. ką važiuoja arkliais pakinkytos tokios sparnuotos Labai mano buvo mylima karvytė Žvaigždė. mašinos, joms iš paskos – bobų pulkas. Kiti žmo- Nueina su manim nenytė milžt Žvaigždės, tai ji- nės čia pat šakėm į uores krauna rugius, bet veža nai tuoj tiesia galvą prie manęs, žino, kad duony- ne į mūsų klojimą, kaip kad dėdė darydavo, bet tės plutele pamylėsiu. Vieną rytą žiūriu, kad dėdė kažkur tolyn į lauko galą. Kad tai mūsų rugiai, jau Žvaigždę ne į ganyklą veda, o ratams iš paskos ją žinojau, bo senelis vieną kartą nusivedęs davė nuo pririšęs kažkur pamiške išvažiuoja. Klausiu neny- varpos medaus palaižyt ir sakė, kad šiemet daug tės, kur dėdė Žvaigždę išveda. ,,Žydui parduot į duonytės turėsim, o kitą kartą vėl – išaižė sau- Linkuvą...“ O iš tikrųjų išvedė karvytę į Linkuvą ją grūdų ir davė pakramtyt. Sakė, kad jau greitai už prievoles atiduoti... duonytę možnės (galima bus) pjaut. Žinojau, kad Sakydavo Mama, kad tą patį rudenį, kai dėdė parveš rugelius į klojimą, daugiau (dar) at- rugelius tiesiai nuo lauko išvežė, tai ir kviečius važiuos tokia didelė mašina, prisirinks daug žmo- nupjovė, ir runkelius nurovė, ir bulbs (bulves) nu- nių, ir bus damps (kuliamoji), kaip pernai. Senelis kasė, o linus, jau atsiklojėti suguldytus, grėbelka girnom sumals grūdus ir nenytė iškeps minkštos (arklio traukiama grėbiamąja) sugrėbė ir sude- duonytės. O kokia skani dar tebegaruojanti duo- gino: mat, per Plikelius ir Voronėlius tik mūsų nytė, o kad dar medaus užtepa – nons ir pirštus vienų sodybos į kolkozą stoti kitoniškai prišnekin- nusilaižyk. O senelis tai į sodą, tai į pirtį, tai į ti negalėję... Aš to neatsimenu, matyt, dar mažam kūtę ar į lauką nueis, kad ir labai drebėdamas, ir neįdomu buvo...

žmonės pasakoja 92

1952 metų rudenį pradėjau mokytis Rat- maišosi, vėjas neša šlapdribą tiesiog saujom, kad kūnų pradinėj mokykloj, perkeltoj į Gegiedžius. per kelis žingsnius nieko matyt negali. Furtkę teko Mat, sako, dar toli ligi karo valdžia padarė mo- viduj viela pririšti, kad būtų valioj. kyklą Ratkūnuose, Moldario gryčioj. Bet kad į Mokytoja nuo sienos nukabino Stalino pa- Ratkūnus buvo prastas kelias, žmonės prašė, kad veikslą, paguldė ant savo stalo ir sako: „Na, dabar mokyklą perkeltų į Gegiedžius, mat, ir kaimas di- parodykit, kaip prie nabašninko verkia...“ Na, ir desnis, ir vaikams ateit iš Voronėlių, iš vienkie- pradėjom ,,verkt“ vienas už kitą balsiau – taip, mių, iš Bubilų ar tų pačių Ratkūnų buvę geriau. kad Zaleckio jaujoj bulbs perrinkinėjusios kolkoz- Gegiedžiai buvo ,,bajorų kaims“, apie tai Pašvi- nikės (kolūkietės) girdėjo. Einančius iš mokyklos tinio parapijos dar 1825 metų ,,Vizėtoj“ (vizitacijų jos mus ir klausia, kas ten mokykloj per alasas knygoj) perskaičiau: ,,Okólica Gegiedzie. Mar­ buvo. ,,Argi dar nežinot? Stalinas mirė, tai ir ver- szalek K. Wójtkiewicz“. Dar mano atminimu Ge- kėm. Todėl ir iš pamokų anksčiau paleido...“ giedžiuose gyveno keletas bobučių, katros viena Šlapdribai praėjus, saulė žeme ridinėjos. kitą susitikusios sakydavo: „Bendz pachwulen Jė- Einam per Gegiedžių beržynėlį – geriausioje vie- zus Kristus...“ Nons šiaip su visais lietuviškai šne- toje niekieno nekliudomi pasiusti. O čia – pokšt, kėdavosi. Pas podino seserį, jos dūminėje gryčioje, pokšt – kažkas medį kerta. Nagi Gailiūnas Jonas! mačiau Čenstakauskos Dievo Motinos paveikslą4 ir ,,Dėde, ką žadi dirbt?“ ,,Taigi mat, kad jau nusprogo ,,gerąjį carą“ – ar (irgi) mat tos ,,ponystos“ žymė, Joškis, tai gal reiks kryžių pastatyt...“ Ir uždainavo: kas kad gryčia dūminė... Susipykę dėl ko Plikelių ,,Stalions gul daržėnė, pėnkiakampe sobėnė!“ žmonės gegiedžiečius vadindavo šunbajoriais... Toks jau buvo tas Gailiūnas: kas kur buvo ar Taigi, Gegiedžiai nuo seno buvo ,,kilmingųjų“ nebuvo, jis bemat sueiliuos ir dar viešai, visiems kaimas, tai ir mokyklai čia būti labiau pritiko... girdint padainuos. Ir kam nuo jo neteko: apdaina- Kiek laiko mokykla Gegiedžiuose buvo pas vo ir pirmininko ,,romanus“, ir brigadininko tokį Indriulį. Tas Indriulis buvo žmonių gerbia- gudrybes, ir susiedų (kaimynų) rietenas, ir gyv- mas, bo davė savo žemės Gegiedžių kapams pra- našlių meilę su senberniais, net ir kleboną – visus plėsti, apie tuos kapus dabartinę akmeninę tvorą apdainuodavo, tik jam duok faktą. Kad bent dalį išmūrijo, suorganizavo talką takams kapuose pa- tų dainuškų jo paties vaikai ar kas kitas būtų su- daryt, labai mylėdavo mokyklos vaikus, mokėjo sipratę užrašyti, turėtume neploną eiliuotos ,,Ne- gražiai su kaimo jaunimu bendraut. muno“ kolkozo istorijos tomelį. Bet tada niekas į Iš Indriulio mokykla apie 1940 metus buvo tokias balabaikas (pliauškalus) rimtai nežiūrėjo, o perkelta pas Dalmantą ir ten išbuvo, kol likvidavo- kai atsirado galimybė į diktofoną įrašyti – nebuvo si, maždaug ligi 1963 metų. O pavadinimas taip ir ten tokio žmogaus, kas tuo užsiimtų... Dar ligi paliko senasai – Ratkūnų pradinė... Čia dirbo sena šiol vieną kitą posmą iš tų dainuškų Gegiedžių pana, mokslus Šiauliuose dar apie 1939–1940 me- senbuviai atmena, bet kad ir tie baigia išmirt. Ap- tus baigusi Emilija Tumaitytė, kilimo nuo Pašvi- dainavo jis ir mano Mamą: tinio. Mokinius jinai vadindavo savo vaikais. Atmenu, vieną dieną mokytoja vis eina ir Fėrmėnioks aviu i vištu Fermininkas avių ir vištų myl’ mergaitė, myli mergaitę, eina radijos (radijo) pasiklausyti. Jinai gyveno pas kor gana paga miško; kur gano palei mišką; Gaubį, tai pereit iš kiemo į kiemą. Mokiniam Katre, pamat’s Katrė, pamačius užduoda ką rašyt, skaičiuot ar paišyt ir išeina... ateinont vyro dikto, ateinant vyrą diktą, Atėjus vieną kartą ir sako: „Vaikai, ar žinot, ką namo bėkt sionč’ namo bėgt siunčia daro, kai žmogus numiršta?“ ,,Žinom, apvelka sūno Benedikto, sūnų Benediktą, šventadienėm drapanom, kol parveža grabą, pa- ė gerė atpłėšė ilgo bučk’, ir gerai atplėšę ilgą bučkį, guldo ant stalo, paskui prisirenka žmonių vakare vaikšta ab pamėškė vaikšto abu pamiškėj ir ilgai gieda. O kiti dar ir verkia...“ „O žinot, kad po padručk’... po pad ručki... (už parankių) kartais nabašnikas (numirėlis) susibezda, o kartais ir susimyža? Dabar mes suvaidinsim pagrabą (lai- Na, ir pyk ant žmogaus: kaip jam matos, taip dotuves). O kad nesmirdėtų, atidarysiu furtkę (or- ir dainuoja... Ogi ir būdavo fermininkas (fermos laidę)...“ Bet ant oro (ore, lauke) dangus su žeme vedėjas) ganyklos kasdieninis svečias; nė nepa- matysi, iš kur atsiranda. O kai taip, tai kas gabiam Gailiūnui ir dainušką apie tai sumislyt... 4 Čenstakavos Dievo Motinos ikona (lenk. Czarna Madon- Tai va, tris (savaites) Stalinas dar ant na arba Obraz Matki Boskiej Częstochowskiej) garbinama nedėlias Čenstakavoje, Jasnaja Guros šventovėje. Čenstakava – sienos mokykloj kabėjo su juoda kokarda (kaspi- miestas ir apskritis pietų Lenkijoje, prie Vartos upės. nu), o paskiau pakavojom (paslėpėm) – užkišėm

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 93

Užrašas ant nuotraukos: „Išlaidžiamoji ketvirtoji klasė Gegiedžių kaime, Ratkūnų prad. mokykloje. Pirmoje eilėje: Česnytė Irena, Lapšytė Zita, mokytoja Tumaitytė Emilija, Karinauskaitė Zita ir Venckūnaitė Elena. Antroje eilėje: Navickas Benediktas, Kriščiūnas Antanas ir Povilionis Jonas. Fotografavo Stankevičius Pranas.“ už mokyklos spintos, ir ten beveik tris metus iš- ,,Vilnius mūsų, Kaunas mūsų, kitaip sakant – viskas buvo, kol išnešėm su visais nereikalingais daiktais rusų.“ Tuoj stribas (naikintojas) išsitraukia levorvelį į Dalmanto daržinę. O tada Staliną už spintos pa- (revolverį), nusitaiko... Pokšt! Tik kamino plytgaliai kavoję (palaidoję), visi giedojom ,,Lietuva, Tėvy- pabyrėjo, o Pupų Dėdė jau ant kito kamino: ,,Tu, ne mūsų...“, tik jau tyliai, tyliai... Lietuva, tu mano, tu Tėvyne mūsų, mylim mes visi Mokytoja istorijos pamokas paįvairindavo Tave kaip stribokas blusą!“ Ir vėl į jį šauna, ir vėl anekdotais. netropija (nepataiko). Ir taip per visą miestelį. O vai- Skuode, sako, buvo Spalio šventės. Buvo kai bėga stribui iš paskos ir rėkia: ,,Mūsų stribokėlis prisakyta, kad nons tie, kas neš vėliavas, šūkius išdurnėjo, visus kaminus nušaudys!“ ir vadų paveikslus, apsirengtų tautiškais drabu- Vilniuje buvo mokytojų suvažiavimas. Pra- žiais. Tai tie taip ir apsirengė: kanapinėm kelnėm, džioj, kol svečiai šnekėjo, kitas ir gerai nusnaudė: pakuliniais šinieliais (milinėmis), medinėm klum- apsimeta, kad klausosi, o snaudžia, bo mažai kas pėm, šiaudinėm skrybėlėm. Tą naktį prieš šven- ruskai suprato. Kai lietuviškai šnekėt pradėjo, be- tes gerai palijo, visur gatvėse balos. Patys pirmieji veik visi senesni mokytojai išėjo – kas vogčiom nešė Stalino ir Lenino paveikslus. Tai kaip ėjo – gamtiniais reikalais, kas papypkiuoti. Išėjo ir nebei­ tiesiai per balą. Klumpės plaukia, nešėjai numetė į na klausytis... Kai visos kalbos baigtos, vedantysis balą paveikslus ir tas klumpes žvejoja. Tuoj stribai ir sako: suvažiavimą baigsim himnu. Tai kaip rei- (save vadinę liaudies priešų naikintojais) pripuolė: kia, visi sustoję ir gieda ,,Lietuva, Tėvyne mūsų“, ,,Ką jūs, sabotažnikai (maištautojai), skarmaliai, tiktai vienas kitas tyli arba net atsisėda. Paskui čia dirbat, kas jus pamokė klumpėm autis?! ,,Nagi kažkas iš vyresnybės ir sako: ,,Na, ką jūs, ir dar – kad liepėt tautiškai apsivilkti, tai kas ką geresnio jaunimas, ne kokie seniai, ir tokie nesusipratėliai. turėjom, tuo ir apsivilkom. O klumpės tai mum Gi žinot, kad dabar jau nebe ana Lietuva, reikia tik į bažnyčią eit, o taip visur basikóm (basom ko- naujovišką, tarybinį himną giedot...“ ,,O koks tas jom)... O kad prilijo, negi mes kalti?!“ naujoviškas? Internacionalą tegu ruskiai gieda!“ Į Sedą atvažiavo Pupų Dėdė. Susirinko kone Mokytojos pamoka: ,,Naujovišką him- visa parapija pasiklausyti. Pupų Dėdė greit užlipo ant ną, kur dabar jūsų vadovėliuose, tiktai po šešių vieno žydelio namo, atsisėdo ant kamino ir dainuoja: metų poetas Venclova teparašė, o taip visad arba

žmonės pasakoja 94

Tarybų Sąjungos himną, arba Internacionalą senosios Vaitkevičienės visą saują červoncų (rusiš- reikėjo giedot. Ir herbo nebuvo: Vytį uždrau- kų pirmosios sovietų okupacijos pinigų)... Niekas dė, o dabartinį herbą tiktai trečiuose metuose neturėjo ir vokiško šinielio, vaidinimui paskoli- po karo išpaišė... Vėliava būtų panaši į Klaipė- no savo šinielį (sovietinės armijos milinę) atosto- dos krašto, bet kad baltõs – tiktai kasytė... Ir tą gų parvažiavęs kareiviukas... Mokytoja ir sako: keturiasdešimt šeštais leido vietoj raudonos su ,,Duok, Dieve, kad tik arčiau scenos koks stribas penkiakampe...“ nesėdėtų, apšvietimą padarysim, kad iš toliau Tokios buvo mūsų istorijos pamokos – kai nesimatytų, kokie pinigai...“ Scenoj uždegėm la- mokykloje nebuvo Voronėlių Kalinauskiukų... jaus pripiltą buroką. O vis tiek, kad ir nematė, kad Laisvė parduota už červoncus, pamatė, kad kilbasą nukabinęs nešasi tarybinis kareivėlis... Ir VAKARĖLIAI SU VAIDINIMAIS mokytoją į Linkuvą išsišaukė pasiaiškint... Į Naujų metų vakarėlį ateidavo ir buvę Naujų metų, Gegužės pirmosios ir Spalio šventėms mokiniai, einantys į Linkuvos ar Pašvitinio mo- visada darydavom vakarėlius su vaidinimais. Man kyklą. O mes visad papuošdavom didelę eglutę, labai patikdavo vaidinti, o paukščius ar žvėris pa- prikabinėdavom žaislų, obuolių, saldainių, savo mėgdžioti buvau išmokęs iš nenytės brolio Kazimie- per rankdarbių pamoką iškarpytų snaigių. Tai tie ro. Jį mūsų namuose visi vadindavo dėde Kazimie- svečiai, žiūrėk, ir nuraško saldaines nuo apatinių rioku. Tas mokėjo ir kaip papūga, ir kaip šunys, ir šakų, kiek gali pasiekt. Tai vienais metais mo- kaip katinas... Apie Adomaitį Kazimierą, Pranciš- kytoja pamokė: „Supjaustykit runkelį saldainės kaus sūnų, iš Peleniškių esu smulkiau rašęs laiške didumo šmoteliais ir gražiai įvynioję sukabinkit Pašvitinio bibliotekos vedėjai Danutei Pavilonienei. saldainių vietoj ant apatinių eglutės šakų.“ Gra- Gerai nebeatmenu, kelintais metais ir ko- žaus juoko buvo, kai svečiai tų saldainių pakarš- kioms šventėms buvo toks pačios mokytojos pa- tavoję (paragavę) ilgai spjaudėsi ir mus visus mo- rašytas vaidinimas. Pirmoj daly visiškai prasigė- nelnikais (apgavikais) keiksnojo... ręs valstietis vokiečiams parduoda Laisvę. Antroj O man čia buvo gera pamoka, ką namie daly tas pats valstietis – jau vokiečių kareivis, lipa reikės daryti. Mat, visad per Kūčias, Kalėdas jau pas kaimyną ant aukšto vogti kilbasos (dešros)... minėtas nenytės brolis Kazimieras (Kazimieriokas) Laisvę parduoti reikėjo už reismarkes (reichsmar- ateidavo, bo buvo neženotas. Jis prie savo seselės kes, vokiečių okupacinius pinigus), o nė pas vieną Veronikos Mielienės-Noreikienės dukterės Julės žmogų tokių pinigų negavom, tiktai iš Gegiedžių Ratkienės su kita neženota sesele Elena, mano pode

Užrašas ant nuotraukos: „Buv. Linkuvos raj. (dabar Pakruojo raj. Linkuvos apyl.) žemės ūkio pasiekimų paroda 1959 m. pirmoje derliaus šventėje. Geriausia „Nemuno“ kol. avių šėrikė – mano Mama.“

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 95

Užrašas ant nuotraukos: „1966 Pelaniškiai. Fotografavo vargonininkas Milašius Kazimieras. Ratkienės Julijos - Mielytės varduvių balius.“ B. Navickas – trečias iš dešinės. Nuotraukos iš atsiminimų autoriaus asmeninio albumo.

(krikštamote), savo gimtame name Peleniškiuose kožną bagotesnį gaspadorių ne tik Peleniškiuose, gyveno, o paskiau jį Ratkus į Linkaičių ubagyną bet ir Laitiešniuose, ir Gaubiuose, ir Peluodžiuose (elgetyną) atidavė. Teisybę žmonės sako: ar ma- eglutė stovėdavo, o kaip puošti, tai visi Adomai- žas, ar senas, vienokio protelio, tiktai mažam, kad čio vaikų klausdavo. neišdykautų, gali ir per subinę suduot, o senam, Kad ir prūsiška mada, vaikų zabova dėdė taigi, kas ką sakys, razumnas (protingas) būdamas. Kazimieriokas eglutę vadino, bet saldainius vog- Tai ir tas dėdė Kazimieriokas buvo prie saldainių ti buvo gabus: žiūrėk, po nakties tai du, tai trys labai smalsus; mes namie nuo Kūčių ligi Trijų ka- tušti popieriukai, gražiai užlankstyti kabo – būtų ralių irgi eglutę turėdavom pasipuošę: angeliukais, saldainė, bet kad kažkaip sudubusi. Senelis saky- snaigėm, pirktiniais žaislais, obuoliais, sausainiais, davo: „Na, kad jam ukvata (noras), ką padarysi...“ saldainėm apkabinėtą. Dėdė Kazimieriokas saky- Tai kai mes mokyklos svečius taip apmonijom davo: „Graži, tiktai kad prūsiška mada...“ (apgavom), tai aš ir namie runkelinių saldainių Mat, kai dar pati nenytė maža buvo, niekur prikabinėjau... Ir kaltas liko dėdė Kaziukas. Su- nebuvo girdėti, kad Kalėdoms eglutę puoštų, tik- pykęs Kazimieriokas apkaltino ne mane, o mano tai, kai brolis Pranciškus iš Prūsijos parėjo, ten dėdę Kaziuką: ot, sako, bezliepyčia (netikėlis), skū- kelis metus iki vajsko slūžijęs, kad pinigų mokslui pelnykas. Kur tu matęs, iš seno žmogaus taip pasi- užsidirbtų, tai Kalėdom eglutę ir papuošė, kaip šydyti?!“ Bet daugiau jau saldainių nebevogdavo... Prūsijoj buvo matęs darant. Tai tada pas Adomai- čius ne tik maži, jauni, ale ir sẽniai iš viso sodžiaus susirinko to prūsiško čiūdo (stebuklo) pažiūrėt, STORY OF THE LIFE OF o labiausia – grajijančios dėžės pasiklausyt, mat BENEDIKTAS NAVICKAS Pranciškus parsivežė gramofoną. Katrie dvaruose This autobiographical text from Benediktas Navickas (1946– buvo dirbę, tai ir tie – ne kožnas (ne kiekvienas) 2006, born and raised in Northern Lithuania, the region of buvo gramofoną matęs, o čia – gali ir prieit, ir Linkuva), is prepared from a manuscript and remembers his pačiupinėt... Per Kalendą senesni peleniškiečiai family’s history, reaching as far back as the mid-19th c., as ir kunigo klausė, ar možna taip eglutę Kalėdoms well as the author’s own childhood and youth post-war in the village. Thanks to this talented storyteller, the fates of peop- puošti, ar ne griekas (ne nuodėmė). Tai kunigas le from different generations help reveal Lithuania’s history, ir sakąs: „Nu, mada tai čia prūsiška, taip daro all of the historical oppression the country experienced. The ir Kurše, ir visur, kur prūsai ponavojo, bet – ne publication was prepared by the editorial office of “Šalcinis”, liuteroniška...“ Tai per kitas Kalėdas beveik pas newspaper of Dzūkija National Park.

žmonės pasakoja 96

TURINYS:

LIETUVOS NACIONALINIS Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai KULTŪROS CENTRAS „Aukštaitis iš Igarkos“ prie Stangės, Merkio ir PASAULIO LIETUVIŲ DAINŲ Nemuno santakos. Pokalbis su fotomenininku ŠVENČIŲ FONDAS Algimantu Černiausku | 1 Liaudies kultūra. 2019 Nr. 1 (184) Žemaitis iš Kalniškių dzūkiškame Aušrinės vienkiemyje

Žurnalas leidžiamas nuo 1988 metų, prie Krūčiaus upelio. Pokalbis su gamtininku ir kas du mėnesius rašytoju Henriku Gudavičiumi | 18

Redakcijos adresas: Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius Moksliniai tyrimai Dainius RAZAUSKAS. Įkurti ir sutverti. Socialinio lygmens kosmogonija | 29 Vyriausioji redaktorė Saulė MATULEVIČIENĖ, tel. 261 34 12 Andrius KANIAVA. Tirti patiriant. e. p. [email protected] Nauja šventviečių tyrimo prieiga | 43 Skyrių redaktoriai: Dainius RAZAUSKAS – bendrieji kultūros Atmintis klausimai, mitologija, tel. 261 31 61, e. p. [email protected] Jonas Mekas Aš girdėjau dainuojant... | 55 Juozas ŠORYS – etnologija, tautodailė, etninės veiklos realijos, tel. 261 31 61, Svarstymai e. p. [email protected] Vladas MOTIEJŪNAS. Koncertuoti ar dainuoti? | 56 Lina LEPARSKIENĖ – bendrieji kultūros klausimai, istorija, tel. 261 31 61, e. p. [email protected] Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas Maketo autorius – Rokas GELAŽIUS Trijų kartų patirtis: „Kupiškėnų vestuvės“. Pokalbis su Santraukas į anglų kalbą verčia ansamblio „Kupkėmis“ vadove Alma Pustovaitiene | 58 Gabriella ŽIČKIENĖ Kalbos redaktorė – Asta ŽŪKAITĖ Pažintys Kultūros antropologas Sibire. Akistata su vietiniais ir savimi.

Redakcinė kolegija: Pokalbis su žmonių ir plėšrūnų santykius tyrinėjančiu Prof. habil. dr. Audrius BEINORIUS, Vilniaus Aivaru Jefanovu | 69 universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas, Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius Skaitymai Prof. habil. dr. Kazimieras GARŠVA, Lietuvių kalbos institutas, P. Viliešio g. 5, LT-2055 Džozefas KEMPBELAS. Kaip suprasti žydų-krikščionių Vilnius dvasinius simbolius | 78 Doc. habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, Lietuvos istorijos institutas, Kražių g. 5, Žmonės pasakoja LT-01108 Vilnius Habil. dr. Nijolė LAURINKIENĖ, Lietuvių Benedikto Navicko gyvenimo aprašymas | 87 literatūros ir tautosakos institutas, Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius Nuotrauka viršelyje: Kalėdų senis. Žuklijai, Trakų r. 2017 m. Menotyrininkė dr. Alė POČIULPAITĖ Arūno Baltėno nuotrauka. Prof. habil. dr. Daiva RAČIŪNAITĖ- VYČINIENĖ, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Gedimino pr. 42, LT-01110 Vilnius Projektą „Tradicinės kultūros tąsa, kaita ir kartotė IV“ remia Spaudos rėmimo fondas. Doc. dr. Krescencijus STOŠKUS, Vilniaus universitetas, Didlaukio g. 27, LT-08303 Vilnius Skirta 22 000 eurų. Dr. Žilvytis ŠAKNYS, Lietuvos istorijos institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius Lietuvos kultūros taryba remia projektą „Etninės kultūros paveldas ir gyvoji tradicija: Vida ŠATKAUSKIENĖ, Lietuvos nacionalinis problemos, tyrimai, interpretacijos IV“. kultūros centras, Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius Skirta 15 000 eurų. Prof. dr. Vykintas VAITKEVIČIUS, Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobūdžio nuomonės sutaptų su redakcijos nuomone. archeologijos institutas, Tilžės g. 13, © „Liaudies kultūra“, 2019 LT-91251 Klaipėda Steigimo liudijimas Nr. 152 | Pasirašyta spaudai 2019 02 25 Dr. Marija ZAVJALOVA, Ленинский проспект Formatas 70×100/8 | Rinkta kompiuteriu. 12 sp. l.| Tiražas 1000 egz. 32-а, Институт славяноведения, Российская Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondas. Академия Наук, Москва 117334, Россия Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius | http://www.lnkc.lt Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, Vilnius

LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184)