Įteikta Nacionalinė Jono Basanavičiaus Premija
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
1 ĮTEIKTA NACIONALINĖ JONO BASANAVIČIAUS PREMIJA SVEIKINAME 2018 M. NACIONALINĖS H. Gudavičiaus dienoraščių, tiksliau tariant, esė JONO BASANAVIČIAUS PREMIJOS ar smulkiosios prozos knygos „Gamtameldžio LAUREATUS! sodas“ (2013), „Laiškai iš kaimo“ (2014), „Klai- džioja kažkas prie Krūčiaus“ (2018), ir dar vienas Vasario mėnesį dviem kartu kuriantiems etni- trejetas – knygos, kurių centre – Dzūkijos žmo- nės kultūros puoselėtojams – rašytojui, gam- nių pasakojimai: „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ tininkui, kraštotyrininkui Henrikui Gudavičiui (2015), „Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame ir fotomenininkui Algimantui Černiauskui – už parke“ (2015), „Tarp žemės ir dangaus“ (kartu su sukauptus lietuvių etninės kultūros šaltinius Nijole Marcinkevičiene, 2016). ir jų sklaidą, tradicinės gamtojautos raišką kū- Jos visos iliustruotos Algimanto Černiaus- ryboje ir Dainavos krašto savimonės ugdymą, ko ar brolių Černiauskų fotografijomis, kurian- įteikta 2018 metų Nacionalinė Jono Basanavi- čiomis lygiavertį vaizdinį pasakojimą, dažnai taip čiaus premija. pat papildomą išgirstomis, įsimintomis ir lako- Abu laureatai nuveikė iš tiesų daug. Nuo niškai perteiktomis fotografijų herojų istorijomis. 1997 metų H. Gudavičiaus iniciatyva buvo pra- Dar vienas nepaprastai vertingas abiejų lau- dėta leisti Dzūkijos nacionalinio parko kny- reatų kūrinys – nuo 1992-ųjų kas ketvirtį lei- gų serija apie etnografinius kaimus: ,,Mustei- džiamas Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis ka“ (1997); ,,Margionys“ (1998), ,,Mardasavas“ ,,Šalcinis“. Pasak kito J. Basanavičiaus premijos (1999), ,,Liškiava“ (2000), ,,Kapiniškiai, Rud- laureato, prof. Vykinto Vaitkevičiaus, tai reikš- nia, Dubininkas“ (2005), ,,Subartonių kraštas“ minga mokslinio, kūrybinio ir visuomeninio (2007), primenanti senųjų kaimų istorijas. Per gyvenimo versmė, auginanti ir ugdanti prigim- pastaruosius penkerius metus išleistos dar trys tosios mūsų tautos kultūros medį. Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai Algimantas Černiauskas ir Henrikas Gudavičius. 2019 m. vasario 13 d. Gretos Skaraitienės nuotrauka. 2 AUKŠTAITIS IŠ IGARKOS PRIE STANGĖS, MERKIO IR NEMUNO SANTAKOS Su Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, fotomenininku, tradicinės gyvensenos puoselėtoju ir įamžintoju, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotoju Algimantu ČERNIAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Algimantai, sveikinu Jus kartu su Henriku Gudavi- čiumi valstybiniu mastu įvertintus turbūt reikšmin- giausia, gyvenimo darbus vainikuojančia Nacionaline Jono Basanavičiaus premija! Jūsų brolis Mindaugas dviejų fotomenininkų šeimyninį tandemą yra nusakęs taip: „Esame aukštaičiai iš Igarkos.“ Ką šis posakis reiškia? Man trumpai tai paaiškinti gana sudėtinga, juo- lab kad dabar kalbu vienas... Mus su broliu sieja nepaprastai artimas ir glaudus dvasinis ryšys. Mes vienas kitą tiesiog nešiojamės širdyse... Brolis Mindaugas nuo seno gyvena Giedraičiuose, netoli Molėtų, o aš jau nemažai metų – Merkinėje. Šei- mai iš tremties nelegaliai (be leidimo) sugrįžus į Lietuvą atsidūrėme tarsi ant pliko lauko ir pakliu- vome į užburtą ratą: tėvai negalėjo įsidarbinti, nes valdžia neregistravo, ir atvirkščiai. Vijo kaip šunis atgal į Sibirą... Po ilgų vargų leido gyventi Lietuvoje, išskyrus Vilnių ir tėviškę... Tėvai įsi- kūrė netoli jos, tad Mindaugas, beveik visą gyve- nimą atidavęs aukštaičių kraštui,– neabejotinas aukštaitis. O mano atvejis kiek kitoks. Kai žmona Genutė, studijas baigusi pediatrė, gavo paskyrimą dirbti Varėnoje, apsigyvenome Dainavos krašte. Nuo 1992 m. dirbu Dzūkijos nacionaliniame par- Su mama Aldona Černiauskiene. Igarka. 1955 m. ke. Dažnai tenka bendrauti su žmonėmis iš kitų Lietuvos vietovių, iš užsienio – negaliu jiems be kalba! Ką mes žinome, gal ruošiesi mus papjauti?“ meilės pasakoti apie Dzūkijos gamtą, nepaprasto Augau gatvėje su tremtinių vaikais ir vietiniais grožio Merkinės apylinkes, unikalius kaimus, at- rusiukais, tad ir kieme kalbėdavomės tik rusiš- viraširdžius dzūkus, jų darbus, amatus. O mylin- kai... Tiesa, mano prisiminimai iš tų laikų visai čios akys – subjektyvios, todėl, kad „neapkaltin- menki, daugiau prisiminė brolis Mindaugas, ku- tų“ dzūkišku nacionalizmu, juokauju – esu aukš- ris mane globojo ir pagal galimybes visaip lepi- taitis iš Igarkos... no... Grįžau penkerių metų beveik visai nemokė- Likimas mums buvo savaip palankus, nes damas lietuviškai. visa šeima sugrįžo iš Sibiro, o kiek lietuvių liko Dabar manau, kad didžiausia skriauda mums, amžino įšalo žemėje be jokio ženklo, kiti buvo tremtinių vaikams, buvo ta, kad negalėjome aug- suluošinti ar surusėjo... Brolis yra sakęs, kad par- ti savo tėviškės žemėje, tėvai ar seneliai negalėjo važiavus į Lietuvą, vienas pirmųjų sakinių, kurį parodyti, kad anas, va, ąžuolas mena sukilimo lai- ištariau rusiškai, buvo: „Mama, žiūrėk, kiek daug kus, negalėjo perduoti iš prosenelių perimtų var- čia lietuvių!“ O taip atsitiko todėl, kad Igarko- dų ir pasakojimų... Kodėl po kojomis čiurlenantį je glaudėmės mediniame barake su lentinėmis upelį pavadino Barono vardu? Kur dieną dings- pertvaromis (net be pjuvenų), ir jei bandydavo- ta laumės ir velniai? Kur veda keliukas, kuriuo me tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, kaimynai einame, ir kodėl jis toks kreivas? Kodėl negalima rusai tuoj belsdavo į sieną ir šaukdavo: „Ivanai, skriausti žalčio, šliaužiojančio po pirkios aslą, ir [tėvo vardas buvo Jonas – A. Č.] kalbėk žmogiška kodėl senelė nuo gyvatės įkirtimo gali užkalbėti LIAUDIES KULTŪRA. 2019. Nr. 1 (184) 3 Jono Černiausko tarnybos draugai. Tėvelio arklys – antras iš dešinės. Viena iš keleto likusių tėvelio darytų fotografijų. Albumas su fotoaparatu buvo konfiskuotas per kratas. svetimą žmogų, o savęs ne... Tie daugybė „kodėl“ jokiais restitucijų aktais nekompensuojamų prara- liko neatsakyti. Iš mūsų buvo atimta galimybė dimų. Ne vienas senesnis žmogus pasakojo: „Ne- įgyti šios dvasinės patirties. Atmintis – tarsi tuščia duok, Dieve, vieni ateina dieną, o kiti – naktį, ir vidurdienio Sacharos dykuma... visi ginkluoti, visi gąsdina, nesvarbu, kas teisūs, Tos spragos neužpildė nei mokykla, nei o kas ne...“ Žinoma, partizanai apgynė Lietuvos spauda, nes tuo metu kaip vinį mums kalė į sme- garbę, demokratinės Lietuvos idėją, krauju nuplo- genis mintį, kad stovime ant geležinkelio bėgių vė Lietuvos politikų aklumą, bet tėvai vaikams į šviesų komunistinį rytojų ir nevalia žvalgytis prisakydavo: „Apie tai, ką matei, niekam nė žo- atgal. Vis dėlto manau, kad vaikystėje nepažin- džio...“ Kas gali pasverti, palyginti sibirinukų ir to pasaulio šešėliai tebegyvena mūsų neuronų pokarinukų (ko gero, ir vėlesnių laikų sovietukų) tinkluose. Kai jau sugrįžus į Lietuvą vyresni bro- praradimus? Skirtingai žmonės pakelia kančią – liukai (brolis Vytas Rutkauskas buvo paslėptas vieni alpsta uodui įgėlus, o kiti adatas į panages pas gimines ir užaugo Lietuvoje) Gruoblyje, tarp kalant nesudrebėjo... Bėda ta, kad atgavę nepri- Želvos ir Giedraičių, vedėsi mane tėviškės takais, klausomybę ne dvasines žaizdas puolėme gydyti, sustojau ir broliams rusiškai pasakiau: „Kažkaip o turtą dalintis... man šioje vietoje maudžia širdį...“ Nors ten jau nieko nebuvo likę. Dar grįžkim prie Jūsų šeimos ir giminės istorijos. Ką Vaikų, gimusių Sibire, pasaulėjauta kitokia, žinote apie tėvų gyvenimą iki tremties 1948 metais ten mes visam gyvenimui įgijome niekad nesi- (gimėte 1953 m.)? traukiančią, giluminę, genetinę baimę... Neseniai Merkinės lankytojų centro „Šalcinio“ galerijoje Iš tikrųjų labai stipraus charakterio ir veikli buvo atidarėme tremtyje gimusios Nellės Dimavičienės mano senelio iš tėvo pusės žmona Konstancija piešinių parodą. Apie tai, kad pasaulis turi spal- Černiauskienė. Ji Želvoje turėjo parduotuvę ir su- vas, ji sužinojo parduotuvėje pamačiusi akvareli- gebėjo konkuruoti net su žydais prekybininkais. nius dažus. Teptuko neturėjo, todėl, palaižiusi Mano dukterėčia Eglė Černiauskaitė knygoje pirštuką, tepė dažus ant popieriaus lapo, atrasda- „Visos Italijos dulkės“ gražiai rašo, kad ji buvo ma spalvas, kurių tiek daug Lietuvoje. vienintelis giminės vyras... Mano tėvelis buvo Aišku, tie, kurie pokariu, karo po karo są- tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo žygyje lygomis, augo Lietuvoje, turėjo savų baimių ir iš lenkų atsiimant Vilnių. O tarpukariu tarnavo Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatai 4 Jonas Černiauskas prie savo darbo kryžiaus Giedraičių bažnyčios šventoriuje. 1981 m. bernu pas turtingesnius Joniškio valsčiaus ūkinin- O man tikrą siaubą teko išgyventi, kai pa- kus, nes norėjo įgyti patirties, savarankiškumo. tvino, iš krantų ištrūko Jenisiejus. Tai ne kokia Pabernavęs nusipirko dviratį, kostiumą ir fotoa- srauni Lietuvos upelė ir ne Nemunas – ta galybė paratą: fotografuodavo daugiausia šeimos narius, viską aplinkui išnešiojo, nušlavė... bendražygius, apylinkes. Tėvus su mano broliuku Mindaugu ištrėmė O kaip pradėjote fotografuoti? per suplanuotą „liaudies priešų“ nukenksmini- mo operaciją, gražiu pavadinimu „Pavasaris“. Kai tėvai tremtyje kiek „prakuto“, broliui gimta- Formalaus preteksto baudėjai neturėjo... Kaip ir dienio proga leido pasirinkti, ko jis norėtų – naujų dauguma vyrų pokariu, tėvelis slapstėsi, nėjo į kelnių ar fotoaparato. Matyt, suveikė tėvelio ge- okupacinę kariuomenę, bet partizaniniame ju- nas – brolis neabejodamas pasirinko fotoaparatą. dėjime nedalyvavo, nors draugai kvietė jį ir į Juk tėvelis Lietuvoje net be elektros nuotraukas mišką. Manau, kad mūsų mama jo neišleido, yra daręs – pats buvo susikonstravęs primityvų nors pati buvo partizanų ryšininkė, kartu su tė- įrenginį: suko dviračio pedalus ir degė lemputė... veliu partizanus