Reiškinys–Dirbinys–Paminklas
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA VILNIUS ACADEMY OF ARTS JURGITA PAČKAUSKIENĖ METALINIAI ANTKAPINIAI KRYŽIAI: REIŠKINYS–DIRBINYS–PAMINKLAS METAL TOMB CROSSES: A PHENOMENON – AN ARTICLE – A MONUMENT Daktaro disertacijos santrauka Summary of doctoral dissertation Humanitariniai mokslai, menotyra (03 H) Meno istorija (H 310) Humanities, Art Criticism (03 H) Art History (H 310) Vilnius, 2016 1 Disertacijos problema, aktualumas. Lietuvoje nėra nė vienos fundamentalios analizės metalinių antkapinių kryžių tema. Dauguma ligšiolinių tyrimų – lokalinio pobūdžio etnologiniai tyrinėjimai, koncentruoti į kryžių tipologiją pagal juose naudojamus ornamentus ir simbolius. Įprastai publikacijose neieškoma sąsajų su Europos amatininkystės ir pramoninės gamybos raida, sepulkraline tradicija. Tokio konteksto trūkumas, romantizuotas požiūris į tautinį paveldą ir nuo sovietmečio gajus pagoniškų ženklų „atpažinimas“ kai kuriuos tyrinėtojus nuvedė link klaidingų apibendrinimų (pvz., kaltiniai kryžiai laikyti pagoniškosios kultūros apraiška). Nuodugnių tyrimų stoka ypač išryškėjo, kai 2001 m. tradicinė Lietuvos kryždirbystė ir jos simbolika buvo įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą. Gavus pasaulinį pripažinimą, Lietuvos kryždirbystei imta priskirti kone visų rūšių memorialinius paminklus: ne tik tradicinius medinius, bet ir akmeninius, mūrinius, metalinius (ir iš ketaus lietus) kryžius, ir net betoninius objektus. Problema yra tai, kad iki šiol nenustatyti kriterijai, leidžiantys metalinius kapinių kryžius priskirti tradicinei Lietuvos kryždirbystei arba eliminuoti. Kita vertus, yra aktualus paveldosaugos aspektas. Būtina fiksuoti, tyrinėti ir išsaugoti disertacijos objektą, nes metaliniai kryžiai, skirtingai nei vienalaikiai mediniai, dar tebestovi kapinėse, tačiau jie ir jų aplinka negrįžtamai nyksta. Dažnai metalinis kryžius yra vienintelis autentiškas kapo žymuo, nes visi kiti kapavietės elementai: tvorelės, varteliai, suoliukai yra arba jau sunykę, arba pakeisti naujesniais. Disertacijos objektas yra XIX a. – XX a. pradžios Lietuvos metaliniai antkapiniai kryžiai ir jų sociokultūrinis kontekstas. Kryžius yra būdingiausia Lietuvos antkapinių paminklų forma, o metaliniai, t. y. geležies ir ketaus kryžiai – mažai ištirta, paplitusi memorialinių paminklų rūšis. Metalinis kryžius – krikščioniškosios kultūros ir žmogaus atminimo žymuo – yra ne tik amatininkų ir menininkų kūrinys, bet ir pramoninės dailės objektas, metalo pramonės pažangos reliktas, svarbus sepulkralinio paveldo segmentas ir daiktinis modernėjančios Lietuvos šaltinis, atspindintis visuomenės religinius, estetinius, reprezentacinius poreikius ir materialines galimybes. Dėl plataus prieigų spektro tiriamasis objektas siaurinamas. Atsiribojama nuo kitų sepulkralinių statinių (kapinių vartų, koplyčių, stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių ir medinių kryžių) metalinių viršūnių-kryžių, nes jie nėra savarankiški paminklai, o tik kitų paminklų dalys – užbaigos. Tyrimo objekto chronologinė ir geografinė apibrėžtis. Objekto chronologija – nuo XIX a. pradžios iki XX a. pradžios – yra sąlyginė. XIX a. pr. visoje Europoje kūrėsi metalinius antkapius gaminusios liejyklos, kapinėse pradėti statyti iš ketaus lieti antkapiniai paminklai ir XIX a. II p. – iš geležies kaldinti kryžiai. XIX a. pab. – XX a. pr. metaliniai kryžiai Lietuvos kapinėse buvo statomi beveik masiškai ir tapo populiariu antkapiniu paminklu. Tyrinėjamo laikotarpio riba – I pasaulinio karo pradžia. Taip pasirinkta dėl destruktyvių karo padarinių socialinei, ekonominei sferai ir politinių 2 pokyčių. I pasaulinis karas nutraukė intensyviai plėtotą kryžių gamybą, metalo įmonės buvo pajungtos karo pramonei, o po jo daugelis jau nebeatsikūrė. Per karą ir pirmaisiais pokario metais dėl suirutės Lietuvoje statyti pigesni, dažniausiai mediniai, antkapiniai paminklai, o ir vėliau metaliniai kryžiai statyti retai. Tyrimo laiko ribos keletu atvejų praplečiamos. Ekskurso į ankstesnius amžius prireikė nušviečiant metalinių kryžių ištakas kapinėse, aptariant juos kaip amatininkų dirbinius. Šie aspektai, istorinis kontekstas reikalingi tiriamojo objekto raidai atskleisti Lietuvos istoriografijoje dar nebuvo nagrinėti. Analizuojant pramoninei dailei atstovaujančius ketaus kryžius ir jų įtaką tradicinei Lietuvos kryždirbystei teko peržengti tiriamojo laikotarpio galinę ribą, nes nemažai memorialinių objektų – ketaus kryžių sekinių buvo pastatyti tarpukariu, sovietmečio pradžioje ir net XXI amžiuje. Tiriamuoju laikotarpiu Lietuva buvo valdoma Rusijos imperijos, tad kaip valstybė neegzistavo. Disertacijoje Lietuvos teritorija atitinka XIX a. pab. etninės Lietuvos sampratą: apima Kauno guberniją, didumą Vilniaus gubernijos ir dalį Gardino bei Suvalkų gubernijų, Kurliandijos gubernijai priklausiusias Palangos bei Šventosios apylinkes. Klaipėdos kraštas disertacijoje aptariamas kaip Rytprūsių dalis. Tikslas: atskleisti metalinius antkapinius kryžius kaip XIX a. pr. – XX a. pr. Lietuvos sociokultūrinį reiškinį. Uždaviniai 1. išanalizuoti metalinių kryžių medžiagines savybes ir gamybos technologiją ir konstrukciją; 2. aptarti metalinių antkapinių kryžių gamybos tradiciją Vakarų Europoje, nurodyti veiksnius, lėmusius metalininkystės suklestėjimą bei metalinių antkapių plitimą; 3. patikslinti Lietuvos metalinių antkapinių kryžių chronologiją; 4. nustatyti svarbiausius Lietuvos metalinių kryžių gamintojus, apibūdinti kryžių platinimo tinklą; 5. įvardinti pagrindinius metalinių antkapių užsakovus; 6. nustatyti, ar skyrėsi kryžiai, statyti skirtingų luomų ir skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovams; 7. aptarti Lietuvos metalinių antkapinių kryžių puošybą; 8. nustatyti, ar pagrįstai kaltiniai kapų kryžiai priskiriami lietuvių liaudies menui; 9. įvardyti metalinių antkapinių kryžių ir lietuviškos kryždirbystės sąsajas. Metodai. Analizuojant metalinius antkapinius kryžius ir jų sociokultūrinį kontekstą, buvo pasirinkta daugiabriaunė prieiga: kiekvienam aspektui atskleisti naudojamas jam tinkantis metodas. Aptariant metalinių kryžių technologiją ir terminiją – aprašomasis analitinis metodas, apibūdinant tiriamojo objekto ir jo aplinkos raidą – istorijos mokslo metodai, tiriant memorialinę ir religinę 3 funkcijas – ikonografinis ir ikonoteologinis metodai, nustatant kūrinio autorystę – šaltinių analizė bei lyginamasis metodas. Plačiai naudotas ikonologinis metodas padėjo atskleisti kryžiaus prasminius akcentus bei jo sąsajas su epochos kultūrinėmis vertybėmis, socialiniais reiškiniais. Formalioji analizė pasitelkta analizuojant kryžiaus – taikomosios dailės kūrinio meninę raišką, o hermeneutinis metodas – interpretuojant pavienių paminklų ar paminklinių ansamblių prasmę. Nustatant metalinio paminklo užsakovą pravertė statistinis metodas. Šaltinių apžvalga. Tyrime naudotasi rašytiniais ir ikonografiniais šaltiniais, esančiais Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Rusijos (Karaliaučiaus srities) valstybių bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, kitų Europos šalių virtualiose dokumentų saugyklose. Rašytinių šaltinių bazė nėra didelė, be to, jie tiriamai temai teikė mažiau informacijos nei vizualioji medžiaga. Galima išskirti du svarbesnius rašytinių šaltinių blokus: rankraštiniai arba spausdinti antkapinių paminklų aprašymai ir carinės Rusijos laikotarpio statistinio bei informacinio pobūdžio dokumentai. Ankstyviausieji ikonografiniai šaltiniai, kuriuose publikuoti Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje buvę antkapiniai paminklai su ketaus elementais – tai Kazimierzo Wójcickio sudarytas tritomis vadovas po seniausias ATR Povonzkų kapines Varšuvoje (Cmentarz Powązkowski pod Warszawą, 1855–1858) ir Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu išleistas Tiškevičių giminės antkapinių paminklų albumas (Groby rodiny Tyszkiewiczów, 1873). Pirmieji vaizdai su Lietuvos antkapiniais metaliniais kryžiais siekia XX a. pradžią, tuomet lietuvių memorialinius paminklus piešiniais ir nuotraukomis pradėjo fiksuoti dailininkai, architektai, etnografai-kultūrologai: Adomas Varnas, Antanas Jaroševičius, Kazys Šimonis, Mykolas Brenšteinas (Michał Brensztejn), Franciszekas Krzywda- Polkowskis. Tarpukariu kaltinius kapų kryžius fotografavo Balys Buračas, Ignas Končius, Kauno meno mokyklos studentai, piešė Česlovas Kontrimas. Sovietmečiu metalinius, daugiausiai kaltinius, kryžius fotografavo kraštotyrininkas Juozas Petrulis, fotografas Mečislovas Sakalauskas ir kiti. Kaltinius kryžius XX a. 6–9 deš. piešė Vilniaus dailės instituto studentai ir Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo nariai. Atgavus Nepriklausomybę kai kurie svarbūs ikonografiniai šaltiniai buvo publikuoti albumais (Č.Kontrimas, Lietuvos geležiniai kryžiai (1991), Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra, kn. 3 (1992); Kryždirbystė Lietuvoje (1998)), muziejai taip pat pradėjo leisti savo geležinių kryžių rinkinių katalogus. Vis dėlto visų minėtų šaltinių nebūtų pakakę šiam tyrimui atlikti. Svarbiausia priežastis – neišsamūs duomenys: tiek fotografai, tiek dailininkai ne nuosekliai, o selektyviai fiksavo atsitiktinius metalinius kryžius, be to, dažniausiai ekspedicijų dalyviai neregistravo iš kokios medžiagos pagaminti paminklai ar jų detalės, nefiksavo paminkluose esančių gamintojų signatūrų, nenurašinėjo epitafijų; 4 apskritai, nemažai ikonografinės medžiagos yra be metrikų. Muziejuose saugomų antkapinių kryžių rinkiniai nėra gausūs, ne visi kryžiai turi tikslias metrikas, o svarbiausia, muziejuose esantys kryžiai yra netekę savo įprastinės aplinkos – kapinių, kapavietės, postamento. Todėl daugiausiai teko naudotis pačios disertantės, draugų ir kolegų tikslingai darytomis paminklų nuotraukomis ir