Alytaus Rajono Kraštovaizdžio Vertybių Tvarkymas Ir Apsauga

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS VANDENS ŪKIO IR ŽEMĖTVARKOS FAKULTETAS Žemėtvarkos katedra

Renata Sušinskienė

ALYTAUS RAJONO KRAŠTOVAIZDŽIO VERTYBIŲ TVARKYMAS IR APSAUGA

Magistrantūros studijų baigiamasis darbas

Studijų sritis: Technologijos mokslai Studijų kryptis: Kraštotvarka Studijų programa: Žemėtvarka

Akademija, 2009 2 Magistrantūros studijų baigiamojo darbo valstybinė kvalifikavimo komisija: (Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. 97-KB)

Pirmininkas: prof. Algimantas ZAKEVIČIUS, VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

Nariai: 1. Doc. Dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 2. Doc. Dr. Pranas ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 3. Doc. Vidmantas GURKLYS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 4. Doc. Dr. Virginija GURSKIENĖ, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Mokslinė vadovė: Doc. Dr. Virginija GURSKIENĖ, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Recenzentas: Doc. Dr. Alfonsas Darbutas, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Katedros vedėjas: Doc. Dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Oponentas: Doc. Dr. Pranas ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

3 ALYTAUS RAJONO KRAŠTOVAIZDŽIO VERTYBIŲ TVARKYMAS IR APSAUGA

Santrauka

Renata Sušinskienė

Kraštovaizdis apima visą šalies teritoriją ir erdvę – miestus ir miestelius, kaimų vietoves, miškus ir vandenis, turi įtakos visuomenės gyvenimui ir veiklai, jis yra tautinio identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Gamtinių procesų ir žmogaus ūkinės veiklos sąveikoje susikuria unikalus kraštovaizdis. Dėl žmogaus veiklos vis mažiau lieka teritorijų, kuriose natūraliai vyktų gamtiniai procesai ir gyvuotų vertingos ekologinės sistemos. Alytaus rajone yra 13 gamtos paveldo objektų bei 632 kultūros paveldo objektai: 67 archeologiniai, 395 istorijos (96 kapinėsir 246 bažnytinės knygos), 144 dailės, 23 architektūros ir 3 urbanistikos paminklai. Analizės rezultatai parodė, kad daugumos Alytaus rajono gamtos paveldo objektų būklė gera ir patenkinama. Vykstant žemės grąžinimo procesams, savavališkų statybų invazijai, dėl žmonių žemo ekologinės savimonės lygio šios teritorijos gali prarasti vertybinį funkcionavimo pagrindą, skatinti didesnę ar mažesnę natūralaus kraštovaizdžio biodegradaciją. Dabartiniu laikotarpiu pagrindinis ekologų uždavinys yra apsaugoti kraštovaizdžio išteklius, mažinant ar visai sustabdant žmonių veiklą. Tačiau, objektyviai vertinant, kultūros vertybių apsauga turėtų būti vykdoma siekiant kraštovaizdyje esančias kultūros vertybes saugoti ir naudoti pritaikant jas rekreacijai, pažintiniam turizmui ir kitai veiklai. Alytaus rajone ir apskrityje rekreacija turi būti plėtojama, nes tai sudaro sąlygas visuomenei susipažinti su Alytaus rajono unikaliomis gamtos ir kultūros vertybėmis, padeda vykdyti kultūrinę švietėjišką misiją, tenkinti Lietuvos gyventojų poreikius rekreacijai gamtoje. Pagrindiniai žodžiai: kraštovaizdis, gamtos ir kultūros paveldas. 4 MANAGEMENT AND PROTECTION OF LANDSCAPE VALUES IN ALYTUS DISTRICT

Renata Sušinskienė

Summary Landscape cover all territory and space of country – towns, small towns, country-side, forests, water, have influence to life of society and activity, he is a base of national identity and a part of life quality. In the interaction of nature and in human economical activity creates unique landscape. Because of human activity remain less territories, in which occur natural processes and exists valuable ecological systems. There are 13 objects of natural heritage and 632 objects of cultural heritage values: 67 archaeological, 395 historical (96 cemeteries and 246 ecclesiastical books), 144 object d’art, 23 architectural and 3 urbanity monuments. The results of analysis indicate, that the environmental boucle of the most natural and cultural objects are good or natural and comfortable. In the process of land privatization, building and facility creation, the intensive usage of forests, the lack of information, the loss of ecological consciousness, these territories can lose valuable functioning base, indicate biggest or smaller biodegradation of natural landscape. The principal credo of the contemporary ecologists is to protect landscape resources by means of human activity reduction and even its elimination, whereas the objective of the cultural values’ control is to protect cultural pieces in landscape by means of human effort attraction to use and handle them. Development of recreation and tourism make conditions for society to get know of natural and cultural heritage values of Alytus district help discharge cultural educative mission, help supply Lithuanian people needs in recreation outdoors. Keywords: landscape, natural and cultural heritage. 5 TURINYS

ĮVADAS ...... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...... 8 2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...... 18 3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ...... 19 4. KRAŠTOVAIZDŽIO SANDARA...... 20 4.1. Kraštovaizdžio klasifikacija ...... 20 4.2. Gamtinis karkasas...... 22 4.2.1. Alytaus rajono gamtinis karkasas...... 22 4.2.2. Alytaus rajono kraštovaizdžio tvarkymo zonos...... 25 5. ALYTAUS RAJONO GAMTOS IR KULTŪROS PAVELDO OBJEKTAI...... 29 5.1. Alytaus rajono gamtinės geografinės sąlygos ...... 29 5.2. Alytaus rajono saugomos teritorijos...... 31 5.3. Kraštovaizdžio draustiniai ...... 35 5.4. Gamtos paveldo objektai ...... 36 5.5. Kultūros paveldo objektai...... 39 5.6. Paveldo objektų, jų teritorijų apsaugos vertinimas...... 48 IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ...... 52 LITERATŪROS SĄRAŠAS...... 53 PRIEDAI ...... 58 6 ĮVADAS

Aplinkos grožis visada buvo ir bus labai svarbus tiek kaimo, tiek miesto gyventojams. Kraštovaizdis apima visą šalies teritoriją ir erdvę ― miestus ir miestelius, kaimų vietoves, miškus ir vandenis, turi įtakos visuomenės gyvenimui ir veiklai, jis yra tautinio identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Tačiau žmonių neorganizuota, savanaudiška, vartotojiška veikla labai išsiplėtojo, nuskurdino kraštovaizdį. Sovietmečiu spartūs kraštovaizdžio pertvarkymai beveik sunaikino Lietuvos kaimo šaknis, nuskurdino istoriškai susiklosčiusį kraštovaizdį. Pasekmė ― suniveliuota, standartizuota, antiekologiška, gamybos poreikius tenkinanti aplinka bei nauja bedvasė, sumaterialėjusi bastūniškos gyvensenos žemdirbių karta. Sparčios kraštovaizdžio permainos kuriant ateitį turi išsaugoti praeities vertybes. Gamtinių procesų ir žmogaus ūkinės veiklos sąveikoje susikuria unikalus kraštovaizdis. Valstybės ir visuomenės priedermė yra išplėtoti aplinkos apsaugos, naudojimo, formavimo ir planavimo būdų įvairovę siekiant, kad kraštovaizdis būtų formuojamas pagal darnaus (subalansuoto) vystymo principus, taptų kokybišku žmogaus ir gamtinės aplinkos sambūvio rezultatu, tenkinančiu gyvenamosios, darbo bei poilsio aplinkos kokybės reikalavimus. Dėl žmogaus veiklos vis mažiau lieka teritorijų, kuriose natūraliai vyktų gamtiniai procesai ir gyvuotų vertingos ekologinės sistemos. Natūralus gamtinis kraštovaizdis dažnai yra naikinamas, keičiamas, sukultūrinamas arba sukuriamas naujas kultūrinis kraštovaizdis (žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis). Esant tokiai situacijai, būtina išsaugoti teritorijas, kuriose yra mokslui ir kultūrai vertingų objektų, turinčių didžiulę ekologinę, kultūrinę, socialinę ir urbanistinę reikšmę (Šešelgis, 1991). Lietuvos kraštovaizdis tik sąlygiškai natūralus, kadangi dauguma miškų įveisti sodinant, pievos sukultūrintos, įsėtos melioruotuose plotuose, upių nuotėkis daug kur pakeistas jį reguliuojant, pastatytos užtvankos, o maži upeliai paversti melioracijos kanalais, todėl natūraliu sąlygiškai vadinamas toks kraštovaizdis, kur dominuoja natūrali augalija. Siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams, aplinkos stebėjimui, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, jų išsaugojimo idėjas šalyje įsteigta saugomų teritorijų sistema (1 priedas). Pasirinkta darbo tema ― Alytaus rajono kraštovaizdžio vertybių apsauga ir tvarkymas. Nagrinėjama saugomų teritorijų, esančių Alytaus rajone, kraštovaizdžio vertybių, gamtos ir kultūros paveldo apsaugos būdai, jų aplinkos būklę įtakojantys procesai. 7 Darbo tikslas ― atlikti Alytaus rajono kraštovaizdžio vertybių esamos būklės tyrimą ir įvertinti šių objektų apsaugos ir tvarkymo perspektyvinius darbus. Tyrimo objektas yra Alytaus rajone esantys gamtos ir kultūros paveldo objektai. Baigiamąjį darbą sudaro: įvadas ir penki skyriai, išvados ir pasiūlymai, naudotos literatūros sąrašas, priedai. Darbo apimtis ― 75 puslapiai, jame yra 3 lentelės ir 12 paveikslų. Bibliografinį aprašą sudaro 52 šaltiniai. Darbo pabaigoje pateikta 15 priedų, kurie papildo tyrimo duomenis. 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA

Kraštovaizdis ― tai žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvūnų organizmų) ir/ar antrapogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys. Jis yra tautinio identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių valstybės tikslų. Kraštovaizdis kaip gamtos ir žmonių tarpusavio veiklos rezultatas analizuojamas daugeliu požiūrių, o jo kokybei turi įtaką tiek gamtinė, tiek įvairiapusė žmogaus veikla. Kraštovaizdžio pažinimas yra būtina sąlyga kraštovaizdžio politikos krypčių formavimui ir įgyvendinimui. Žmogaus ūkinė veikla keičia gamtinį kraštovaizdį pagal visuomenės poreikius ― žmogaus sukurti elementai, jų kompleksai ir sistemos sudaro antropogeninę kraštovaizdžio dalį. Atskirų istorijos laikotarpių gamtonaudos, žemės tvarkymo, inžineriniai, etniniai ir meniniai veiksniai suformavo kultūrines Lietuvos regionų kraštovaizdžio ypatybes. Darbe buvo panaudota literatūra ir šią dieną aktualūs teisės aktai, susiję su saugomų teritorijų tvarkymu ir naudojimu: apie valstybinius (regioninius ir nacionalinius) parkus, saugomus kraštovaizdžio gamtos ir kultūros paminklus, aplinkos apsaugą, taip pat naudoti šaltiniai, reglamentuojantys ir nagrinėjantys kraštovaizdžio formavimą, tvarkymą ir naudojimą. Darbe apžvelgti pagrindiniai norminiai dokumentai. Europos kraštovaizdžio konvencijoje (Europos..., 2002) pripažįstama, kad kraštovaizdis yra svarbi gyvenimo kokybės dalis žmonėms visur: miesto ir kaimo vietovėse, sunykusiose ir gerai sutvarkytose vietovėse, pripažintose nepaprasto grožio vietovėse ir įprastinėse vietovėse, kad kraštovaizdis yra vienas iš svarbiausių individualios ir socialinės gerovės elementų ir kad dėl jo apsaugos, tvarkymo ir planavimo kiekvienam atsiranda teisės ir pareigos. Europos kraštovaizdžio konvencija yra taikoma visai šalių narių teritorijai ir apima natūralios gamtos, kaimo, miesto ir miesto apylinkių vietoves. Ji aprėpia žemę, vidaus vandenis ir jūrų vietoves. Ji taikoma kraštovaizdžiams, kurie galėtų būti laikomi nuostabiais, ir įprastiniams ar sunykusiems kraštovaizdžiams. Šios Konvencijos tikslai ― skatinti 9 kraštovaizdžių apsaugą, tvarkymą bei planavimą ir organizuoti Europos bendradarbiavimą kraštovaizdžio klausimais. Šia konvencija kiekviena šalis įsipareigoja: įteisinti kraštovaizdį kaip svarbią žmones supančios aplinkos sudedamąją dalį, jų bendro kultūros ir gamtos paveldo apraišką bei jų savasties pagrindą; nustatyti ir įgyvendinti kraštovaizdžio politiką, kuria siekiama saugoti, tvarkyti ir planuoti kraštovaizdį imantis 6 straipsnyje nustatytų konkrečių priemonių; nustatyti plačiosios visuomenės, vietos ir regionų valdžios institucijų bei kitų dalyvių, suinteresuotų b punkte paminėtos kraštovaizdžio politikos apibrėžimu ir įgyvendinimu, dalyvavimo tvarką; integruoti kraštovaizdį kaip reiškinį į savo teritorijų ir miestų planavimo politiką bei savo kultūros, aplinkos, žemės ūkio, socialinę ir ekonominę politiką, taip pat į kiekvieną kitą politikos sritį, galinčią turėti poveikio kraštovaizdžiui. Kraštovaizdis ― tai žmonių suvokiama vietovė, kurios pobūdį nulėmė gamtos ir (arba) žmonijos faktorių veikimas ir sąveika. Europos kraštovaizdžio konvencijoje numatomi kraštovaizdžių apsaugos veiksmai, tvarkymas ir planavimas, kuriais siekiama išsaugoti ir palaikyti kraštovaizdžiui svarbias arba būdingas ypatybes. Šios konvencijos nuostatos neatmeta kraštovaizdžių apsaugos, tvarkymo ir planavimo nuostatų, nustatytų kituose esamuose ar būsimuose privalomuose nacionalinės ar tarptautinės teisės dokumentuose. Vienas iš pagrindinių norminių dokumentų, kuris charakterizuoja kraštovaizdžio formavimą ir apsaugą, yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo patvirtinimo“. Šiame nutarime yra pateiktos pagrindinės sąvokos, kraštovaizdžio samprata, jo formavimosi bruožai ir tipai. Kraštovaizdis yra gamtos ir žmonių tarpusavio veiklos rezultatas, analizuojamas daugeliu požiūrių, o jo kokybei turi įtaką tiek gamtinė, tiek įvairiapusė žmogaus veikla. Kraštovaizdžio pažinimas yra būtina sąlyga kraštovaizdžio politikos krypčių formavimui ir įgyvendinimui. Šiame dokumente numatyta, kad kraštovaizdis turi būti formuojamas pagal moksliškai pagrįstus ir siektinus kraštovaizdžio etalonus, suskirstytus pagal funkcinio naudojimo prioritetus. Yra išskiriami šie kraštovaizdžio tipai: • gamtinis (natūralus arba subnatūralus) kraštovaizdis – gamtinių procesų įtakoje atsiradęs ir tebesiformuojantis kraštovaizdis, kurio raidai gamtiniai procesai daro esminę, o žmogaus veikla ― minimalią įtaką (išlikę sąlygiškai natūralūs miškai, pelkės, vandens telkiniai); 10 • kaimiškasis (antropogenizuotas, agrarinis) kraštovaizdis ― dėl gamtinių procesų ir žmonių veiklos sąveikos susiformavęs ir svarbiausius gamtinės struktūros bruožus išsaugojęs kraštovaizdis (žemės ūkio naudmenos, ekstensyviai užstatyti kaimai); • miestiškasis (antropogeninis, urbanizuotas) kraštovaizdis (miestovaizdis) ― žmogaus labai pakeistas, jo veiklos veikiamas, palaikomas ir vystomas kraštovaizdis (miestai, miesteliai, kompaktiškai užstatytų kaimų ir didelių techninių inžinerinių kompleksų teritorijos); • kultūrinis kraštovaizdis (tiek kaimiškasis, tiek miestiškasis) ― žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis; • funkcinis kraštovaizdis ― tam tikros socialinės-ekonominės paskirties (funkcijos) prioritetą ir jam atitinkančią morfostruktūrą turintis kraštovaizdžio tipas. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Lietuvos, 2001 a) reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis. Įstatymo objektas ― sausumos ir vandens plotai, bei kraštovaizdžio objektai, dėl savo vertės turintys specialų valstybės nustatytą aplinkos apsaugos ir naudojimo režimą. Šio įstatymo pagrindinė funkcija ― apibrėžti saugomų teritorijų terminą, steigimo, apsaugos, tvarkymo bei kontrolės teisinius pagrindus. Tik 2001 m. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme atsirado terminas „paveldo objektai“. Šiuo terminu pavadinti „atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai ― kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas“. Vertingiausi paveldo objektai skelbiami gamtos arba kultūros paminklais. Gamtos ir kultūros paminklais juos skelbia Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu. Vietovės saugomoms teritorijoms steigti gali būti rezervuojamos, paveldo objektų sąrašai sudaromi pagal parengtus teritorijų planavimo dokumentus, taip pat remiantis mokslinių tyrimų nustatytais gamtinių ir kultūrinių kompleksų bei objektų (vertybių) vertės požymiais Vyriausybės nustatyta tvarka atlikus ekonominį vertinimą. Laikinais reglamentais jose gali būti apribojama arba uždraudžiama veikla, galinti sumenkinti nustatytus vertės požymius, kol bus išspręstas saugomų teritorijų įsteigimo ar paveldo objektų paskelbimo klausimas. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (Lietuvos, 2005 a) reguliuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, nustato pagrindines juridinių bei fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje. 11 Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Lietuvos, 2004 a) reglamentuoja nekilnojamųjų kultūros vertybių, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje bei teritoriniuose vandenyse ir nuosavybės teise priklausančių valstybei, savivaldybėms, religinėms organizacijoms bei kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, apsaugą ir apsaugos valstybinį valdymą. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos tikslas ― išsaugoti šias vertybes, kaip autentiškas Lietuvos ir jos regionų istorijos liudytojas ar meno kūrinius. Be to, šis įstatymas numato žemės savininkų, naudotojų bei valdytojų teises ir pareigas saugomose teritorijose, kaip bus atlyginta padaryta žala bei atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus. Nekilnojamasis kultūros paveldas yra sudėtinė kultūrinio kraštovaizdžio dalis, kurios vertingųjų savybių pobūdis taip pat gali būti pripažintas reikšmingu. Kultūros paveldas ― karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Nekilnojamasis kultūros paveldas pagal sandarą yra: 1) pavienis objektas, 2) kompleksinis objektas, 3) vietovė. O pagal jo reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį jis gali būti: archeologinis, povandeninis, mitologinis, etnokultūrinis, architektūrinis, urbanistinis, želdynai, inžinerinis, istorinis, memorialinis, dailės, sakralinės, kultūrinės raiškos. Kultūros paveldo objekto teritorija ― kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai. Kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su žemės sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Kultūros paveldo vietovių teritorijos nustatomos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka. Konservacinė (saugojimo) paskirtis nustatoma saugomo objekto teritorijoje esantiems sklypams ar jų dalims, kurie yra daiktinės teisės objektai. Teritorijų planavimo įstatymas (Lietuvos, 2004 b) reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese. Teritorijų planavimas ― nustatyta procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti. Visų valstybinių parkų teritorijos pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir panaudojimo galimybes yra suskirstytos į funkcines zonas ― konservacines (rezervatai, draustiniai), apsaugines, rekreacines ir ūkines. Kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimai nustatomi saugomų teritorijų tvarkymo 12 planuose (planavimo schemose), kurie yra svarbiausi saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą reglamentuojantys dokumentai, galimų negatyvių procesų ribojimo garantas. Be patvirtintos kraštovaizdžio tvarkymo strategijos esančiuose regioniniuose parkuose yra daug sudėtingiau užtikrinti reikiamą vertybių apsaugą. Miškų įstatymas (Lietuvos, 2001 b) nustato visų Lietuvos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų teises ir pareigas naudojant, atkuriant, auginant ir saugant miškus, derina miško savininkų ir visuomenės interesus, nustato pagrindinius miškų tvarkymo principus. Žemės įstatymas (Lietuvos, 2004 c) reglamentuoja žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Želdynų įstatymas (Lietuvos, 2007) nustato Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, siekiant užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas. Želdynus ir želdinius būtina išsaugoti kaip estetiškai, ekologiškai, istoriškai ir kultūrai svarbius kraštovaizdžio elementus. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (Lietuvos, 2005 b) ― tai norminis dokumentas, nustatantis specialiąsias žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygas. Baigiamajame darbe taip pat buvo panaudota straipsniai bei knygos, kurios labiausiai atitiko temos turinį. J. Bučas (Bučas, 2006) daugiausiai dėmesio skiria tiems menų sintezės ir kraštovaizdžio architektūros objektams, kuriuos žmogus amžių amžiais kūrė, naudodamas ne dirbtinę, bet gyvą ir žaliuojančią gamtinę (medį, krūmą, žolę ir kitus augalus) medžiagą, siūlo kaip vertinti šį paveldą kultūros paveldo apsaugos ir gamtos apsaugos požiūriais ir kokia jų vieta kraštovaizdžio vertybių apskaitos ir apsaugos sistemoje. J. Kamičaitytė-Virbašienė savo straipsnyje (Kamičaitytė-Virbašienė, 2004) didžiausią dėmesį skiria kraštovaizdžio pagrindinių vertybių ― savasties ir įvairovės ― praradimui ir kaitai. Siekiant išsaugoti Lietuvos kraštovaizdžio kultūros ir gamtos vertybes, sukurta saugomų teritorijų sistema. Pagrindinis tikslas ― ekologiškai ir estetiškai vertingiausių teritorijų tinkamas naudojimas. F. Kavoliūtė (Kavoliūtė, 2002) gvildena visuomenės poveikį aplinkai, kuris trunka ne vieną šimtmetį, todėl šiuolaikiniame kraštovaizdyje atsispindi ne tiek teritorijų gamtinis savitumas, kiek daugiaamžio poveikio gamtai rezultatai. J. Jurevičienė (Jurevičienė, 2004) nagrinėja tradicinės kaimo gyvenvietės kaip kertinės Lietuvos kultūros paveldo dalies problemas. J. Jurevičienė pažymi, kad daugelis senųjų medinių tradicinės architektūros pastatų ir teritorinių darinių pastaraisiais metais prarado 13 pagrindinius kultūrinės vertės požymius. Šį procesą lemia ne tik socialiniai ir ūkio pokyčiai, bet ir neefektyvi etnokultūros vertybių apsauga. J. Jurevičienė ir S. Žvaliauskienė (Jurevičienė..., 2005) didelį dėmesį skiria Lietuvos sakralinių vietų kultūrinei vertei, jų tvarkymui ir naudojimui. Senųjų šventviečių būklė atspindi tautos kultūrinio tapatumo sampratą ir valstybės gebėjimą apsaugoti esmines kultūros paveldo vertybes. V. Kūris straipsnyje (Kūris, 2005) nagrinėja žmogaus veiklos įtaką kaimo kraštovaizdžių kaitai ir pabrėžia, kad žmogus turėtų prisitaikyti prie gamtinių sąlygų, pertvarkomas kraštovaizdis turėtų būti tinkamai suformuotas, žemės naudmenos ir kiti kraštovaizdžio elementai turi harmoningai įsilieti į gamtinę aplinką, nekenkti jai ir kartu palaikyti ekologinį stabilumą. M. Janušonienės straipsnyje (Janušonienė, 2006) didelis dėmesys skiriamas visuomenės susidomėjimui kultūros paveldo apsaugos problemomis. Labai svarbu pažinti ir žinoti savo krašto paveldą, jo įvairovę, vertes, susipažinti su jo išsaugojimo ir panaudos galimybėmis. P. Grecevičius, R. Marčius straipsnyje (Grecevičius, 2006) aptaria, kokias priemones būtina taikyti siekiant išsaugoti Lietuvos kraštovaizdžių savitumą ir kurios padėtų sukurti gamtinių ir kultūrinių komponentų junginį, garantuojantį aukštą kraštovaizdžio kokybę ne tik dabartyje, bet ir tolimoje ateityje. I. Gražulevičiūtė-Vileniškė ir V. Karvelytė-Balbierienė straipsnyje (Gražulevičiūtė- Vileniškė..., 2007) pažymi, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga, priežiūra bei naudojimas turi teigiamos įtakos darniam kaimo gyvenamųjų vietovių vystymuisi. Šiame straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad kaimo gyvenamųjų vietovių socialinis ir ekonominis gyvybingumas kultūros paveldui išsaugoti yra toks pat svarbus, kaip ir kultūros paveldas šių gyvenamųjų vietovių gyvybingumo palaikymui. Autorės atkreipia dėmesį kurie neigiami socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai procesai labiausiai žaloja ir kelia sunykimo grėsmę jautriausiems ir kultūriniu požiūriu vertingiausiems šalies kaimo gyvenamųjų vietovių sistemos elementams. K. Jakovlevas-Mateckis, L. Dringelis, D. Dimindavičiūtė (Jakovlevas-Mateckis, 2007) straipsnyje pateikia trumpą Lietuvos želdynų normų apžvalgą ir želdynų normavimo pasiūlymus, jų klasifikaciją, esminius želdynų normavimo ir skirstymo principus bei normavimo pasiūlymus. J. Bučas straipsnyje (Bučas, 2007) nagrinėja kaip žmogus su didžiule ekologine išmintimi panaudodamas pačios gamtos jėgą (vėją) ir medžiagą (augalus), per XIX a. supustyto jūros smėlio kopose sukūrė kraštovaizdį, kuris UNESCO Generalinės konferencijos 14 buvo įvardytas pasaulio reikšmės nekilnojamojo kultūros paveldo vertybe ir įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą kaip universalios reikšmės kultūrinis kraštovaizdis, iliustruojantis gamtos ir žmogaus dramatiško sambūvio istoriją. J. Bučas, R. Čepaitienė, I. Gražulevičiūtė-Vileniškė, A. Mlinkauskienė straipsnyje (Bučas..., 2007a) aptaria tą praeities palikimo dalį, kuri sukuriama statybos procese bei pateikia paveldosaugos tikslus ir priemones statybų vizijos kontekste. M. Janušonienė straipsnyje (Janušonienė, 2007) supažindina Dzūkijos krašto žmones su Europos paveldo dienų renginiu, koks jis, kokie jo tikslai bei prasmė ir, kokia nauda dalyvaujantiems šiame renginyje. V. Kolesnikovas ir M. Janušonienė (Kolesnikovas, 2008) straipsnyje atkreipia dėmesį, koks svarbus paveldo apsaugos srityje žmogiškasis veiksnys, taip pat supažindina Alytaus krašto žmones, kas atsakingas už kultūros paveldo išsaugojimą, kokius darbus atlieka teritorinių padalinių darbuotojai ir pabrėžia, kad paveldosaugos situacija labiausiai priklauso nuo valdžios pozicijos, o valdžiai ir verslo plėtrai paveldas daugeliu atvejų yra erzinantis kliuvinys saviems „užmanymams“ realizuoti. A. Musteikaitė (Musteikaitė, 2008) įvardina, su kokiomis problemomis susidūrė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba bei Geologijos ir geografijos instituto specialistai dėl Daugų regioninio parko įkūrimo. Rolf Haugaard Nielsen (Nielsen, 2008) straipsnyje pristato, kaip lazeriniai skeneriai ir šiandieninės technologijos leidžia tyrinėti kultūros paveldą, o atliktų tyrimų medžiagą panaudoti šių vertybių restauravimui, sukurti trimačius nykstančių kultūros vertybių modelius, kurti virtualius kraštovaizdžius. J. Bučas vadovėlyje „Kraštotvarkos pagrindai“ didžiausią dėmesį skiria kraštovaizdžiui. Kurti ekologiškai tvarų, gerą gyventi, patogų dirbti, sveiką ilsėtis kultūrinį kraštovaizdį yra pasaulinė problema. Saugomos teritorijos užima didelius plotus, todėl be gamtinių elementų, jose būna ir kultūros tvarinių. Tokios teritorijos reprezentuoja sukultūrintą kraštovaizdį, padeda išsaugoti ne tik gamtos, bet ir kultūros vertybes. Kultūros ir gamtos paveldas, susiklostęs Lietuvos gamtinėmis sąlygomis ir istorinėmis tautos gyvenimo aplinkybėmis, yra krašto ir tautos kultūros savitumo indikatorius bei ištekliai. Nekilnojamasis kultūros paveldas ― visa iš praeities paveldėta dirbtinė žmogaus aplinka, sudaranti medžiaginius kultūros išteklius kraštovaizdyje (1 pav.). 15

KULTŪRA GAMTA (visuomenės veikla) (gamtiniai reiškiniai)

PAVELDAS

Kultūros paveldas Gamtos paveldas

1.1 pav. Paveldo samprata (Bučas, 2001) J. Bučas pateikia šiuos kraštovaizdį formuojančius veiksnius: žemdirbystės technologija, melioracija ir žemių kultūrinimas, žemės ūkio gamybos kryptis ir specializacija, žemės ūkio koncentracija ir industrializacija, rekreacija, agrarinės reformos, gamtinės sąlygos, liaudies ir profesionalioji architektūra, teritorijos administracinė priklausomybė, kraštotvarkinės tradicijos. Jis teigia, kad pažinti ir suvokti sukultūrintą kraštovaizdį kaip kultūrinio kraštovaizdžio informavimo išteklius yra pirminė kraštotvarkos veiksmų procedūra (Bučas, 2001). J. Bučas knygoje „Lietuvos kaimo kraštovaizdžio raida ir istorinės vertybės“ (Bučas, 1988) pateikia Lietuvos kaimo kraštovaizdžio sampratos ir formavimo klausimus, kraštovaizdžio istorines raidos ypatybes bei istorines vertybes. Lietuvos kaimo kraštovaizdis yra susiformavęs istoriškai, t.y. daugelio veiksnių ilgaamžės sąveikos rezultatas. Šio kraštovaizdžio savitumą visų pirma nulemia etnoso materialinės kultūros įnašas ir gamtos sąlygos, kuriomis tauta pasiekė didžiausią saviraišką. Gamybiniai veiksmai lėmė kraštovaizdžio struktūros permainas ir savitumą visais istoriniais laikotarpiais, gamtinės sąlygos ― teritorinę įvairovę, ilgas formavimosi procesas (laikas) ir perimamumas ― kompozicinį brandumą. Kraštovaizdžio pertvarkymas taip pat yra istorinės reikšmės procesas, liečiantis ne tik gamtą, bet ir tautos kultūrą. Kraštovaizdžio apsaugos negalima atsieti nuo jo tvarkymo. Istorinių vertybių integracija yra sudėtinė kompleksinė kraštotvarkos dalis ir turėtų būti pirmaprade grandimi formuojant naują aplinką Knygoje „Lietuvos saugomos teritorijos“ (Baškytė, 2006) pateikta visapusiška profesionali informacija apie Lietuvos saugomų teritorijų sistemą, jos raidą, saugomų teritorijų kategorijas ir rūšis, apie šių teritorijų teikiamą naudą, pristatytos svarbiausios Lietuvos saugomų teritorijų vertybės, atskleista jų svarba Europos ir pasaulio paveldo 16 išsaugojimui. Šioje knygoje galima rasti išsamią informaciją apie visus mūsų šalies rezervatus, draustinius, nacionalinius ir regioninius parkus, biosferos stebėsenos poligonus. Mokomojoje knygoje „Saugomų teritorijų tvarkymas“ (Gurskienė, 2008) aprašyta saugomų teritorijų sistema, Natura 2000 teritorijos, jų steigimas ir tvarkymas, Lietuvos paveldo objektai bei šių objektų apsaugos ir tvarkymo teisinis reglamentavimas. I. O. Bogovaja, L. M. Fursova knygoje „Kraštovaizdžių menas“ (Bogovaja, 1988) nagrinėja parkų kompozicijos formavimo būdus ir kraštovaizdžio formavimo meno teoriją, teritorijos erdvių planavimo ir objektų apželdinimo klausimus. Analizuoja želdinių formavimo, rekonstravimo ir istorinių parkų restauravimo metodus. V. M. Čiupachin, M. B. Andrišin knygoje „Kraštovaizdžiai ir žemėtvarka“ (Čiupachin, 1989) nagrinėja gamtinį kraštovaizdį ir žemės ūkio gamybą kaip vientisą sistemą, kurioje sąveikauja gamtiniai ir antropogeniniai komponentai. Analizuoja agrarinių (kaimiškų) gamtovaizdžių formavimosi sąlygas, struktūrą ir klasifikaciją. Skiria didelį dėmesį kraštovaizdžių įvairovei, žemės fondo naudojimui, žemėnaudoms ir sėjomainoms, ir taip analizuoja drėkinamosios žemdirbystės įtaką kraštovaizdžių planavimui. P. Aleknavičiaus mokymo priemonėje „Žemės teisė“ (Aleknavičius, 2005) pateiktos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios žemės nuosavybės teisę, žemės naudojimą, žemės sandorius, teritorijų planavimą, su žemės ir kitų gamtos išteklių naudojimu susijusią veiklą. Joje aprašytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kurias savo sprendimu nustato apskričių viršininkai, vadovaudamiesi žemės reformos žemėtvarkos projektais, kitais parengtais dokumentais. P. Aleknavičius vadovėlyje „Aplinkos politika ir valdymas“ (sudarytojas ― Lazdinis, 2008) teigia, kad visas šalies kraštovaizdis priskiriamas prie gamtos išteklių. Labai svarbu išsaugoti natūralų kraštovaizdį, taip pat optimizuoti kaimiškąjį ir miestiškąjį kraštovaizdį, o šiuo tikslu formuojamas gamtinis karkasas kaip priemonė kraštovaizdžio ekologiniam stabilumui ir natūralumui didinti. Mariachiara Pozzana (Pozzana, 2001) knygoje-vadove „Gardens of Florence and Tuscany“) aprašo Florencijos ir Toskanos parkus. Šiame gide pristatomi parkai atrinkti pagal keletą savybių tokių kaip pasiekiamumas, istorijos, kultūros ir gamtos vertybės, grožis, galimybė išsaugoti. Kiekvienas parkas aprašytas pateikiant naudingą informaciją apie parko architektą, želdinių projektuotoją, meistrą ar savininką, kurie juos kūrė. M. Kirstukas knygoje „Lietuvos gamta“ (Kirstukas, 2004) pateikia informaciją apie Lietuvoje esančius valstybės ir savivaldybių saugomus draustinius, gamtos paminklus bei gamtos paveldo objektus, rezervatus, nacionalinius ir regioninius parkus. Trumpai aprašo 17 rajonų ir savivaldybių geografinius ir gamtinius ypatumus, vertingiausias nesaugomas teritorijas. R. Barauskas knygoje „Alytaus gamta“ (Barauskas, 2001) aprašo Alytaus rajono gamtinius ir geografinius ypatumus, draustinius, gamtos paminklus ir gamtos paveldo objektus, rezervatus, nacionalinius parkus. Leidinyje „Pažink Alytaus kraštą“ trumpai apžvelgiami (Pažink, 2006) Alytaus rajono kultūros paveldo objektai bei kultūriniai renginiai. Alytaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas (Alytaus, 2009) sudarytas siekiant įgyvendinti darnaus vystymosi politiką, užtikrinančią sveiką aplinką, tinkamą gamtos ir kultūros bei kitų išteklių naudojimą, stabilų ekonomikos augimą, visuomenės gerovę, patikimas socialines garantijas. Tai ypač svarbu planuojant ateitį, priimant sprendimus, kurie turės reikšmingos įtakos ateityje vyksiantiems reiškiniams ir procesams. Priimtų sprendimų rezultatai turi ilgalaikį efektą. Tai, kad dabartinis mokslo ir technologijų išsivystymas leidžia įvertinti priimamų (arba nepriimamų) sprendimų pasekmes ir joms pasirengti, yra ypatingai svarbu visuomenei, politikams ir valdžios institucijoms. Akivaizdu, kad priimant reikšmingą sprendimą, turi būti įvertinti jo poveikio kitiems ateities procesams aspektai. Išanalizavus baigiamojo darbo tema surinktą literatūrą, norminius dokumentus, aprašytos pagrindinės saugomų teritorijų, gamtos ir kultūros paveldo objektų naudojimą, apsaugą bei tvarkymą apibūdinančios nuostatos bei sąlygos. Gamtos ir kultūros paveldo objektų naudojimą, apsaugą analizavo daugelis autorių, tačiau detalių duomenų apie visų objektų tvarkymą nėra surinkta ir apibendrinta. Baigiamajame darbe analizuojami Alytaus rajono gamtos ir kultūros paveldo objektai, jų teritorijos, šių objektų apsaugos ir tvarkymo ypatumai. Kadangi Alytaus rajonas pasižymi vaizdingu kraštovaizdžiu,vertingų gamtos ir kultūros paveldo objektų gausa, švaria aplinka, yra mėgstamas mūsų šalies ir užsienio poilsiautojų ir turistų, aktualu, kad turime rūpintis turimų vertybių išsaugojimu ir puoselėjimu. Vietovėje vyraujančios nenašios žemės yra nepalankios žemės ūkio gamybos plėtrai, todėl rekreacijos ir turizmo plėtojimas gana svarbus gyventojų pajamų šaltinis. Todėl pasirinktoji tema yra aktuali. 18 2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – atlikti Alytaus rajono kraštovaizdžio vertybių esamos būklės tyrimą ir įvertinti šių objektų apsaugos ir tvarkymo perspektyvinius darbus. Pagrindiniai uždaviniai: 1. Išanalizuoti Alytaus rajono kraštovaizdžio vertybes, jų būklę. 2. Išanalizuoti ir įvertinti kraštovaizdžio vertybių apsaugą ir tvarkymą. 19 3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Magistrantūros baigiamojo darbo tyrimo objektas yra Alytaus rajono žemės fondas, gamtos ir kultūros paveldo objektai. Tyrimui atlikti buvo naudota šalies įstatyminė bazė, norminiai ir normatyviniai dokumentai, fundamentaliosios ir mokslinės literatūros šaltiniai analizuojamais klausimais, statistinė analizė ir palyginimai, anketinė apklausa, kartografinė medžiaga, planavimo dokumentai. Tyrimai atlikti literatūros šaltinių analizės, statistiniu, kartografiniu, ekspertiniu (tiesiogiai apklausiant Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento, Kultūros paveldo departamento, Alytaus kraštotyros muziejaus, Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojus) bei bei anketinės apklausos metodais. Anketa išplatinta (2 priedas) Alytaus miesto bei Alytaus rajono savivaldybėse gyvenantiems asmenims. Atliekant anketines apklausas buvo tiriama: darbuotojų ir piliečių nuomonė apie saugomų teritorijų rūšis, gamtos ir kultūros paveldo objektų gausą, kraštovaizdžio vertybių apsaugos būdus, aplinkos būklę įtakojančius procesus, informacijos svarbą išsaugant kraštovaizdžio vertybes nuo išnykimo. Alytaus rajonas yra Alytaus apskrityje. Ji apima didžiąją Dzūkijos etnografinio regiono dalį – Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonų, Alytaus miesto ir Druskininkų savivaldybių teritorijas. Alytaus apskrityje 2006 m. sausio 1 d. duomenimis buvo 1183 kultūros paveldo objektai. Iš jų Alytaus rajone buvo 632 kultūros paveldo objektai ir tai sudaro 53% visų Alytaus apskrityje esančių objektų. 20 4. KRAŠTOVAIZDŽIO SANDARA

4.1. Kraštovaizdžių klasifikacija

Vienas svarbiausių kraštovaizdžio bruožų, lemiančių jo identitetą, yra gamtinių procesų ir žmogaus ūkinės veiklos sąveikoje atsirandanti unikali kraštovaizdžio tipų teritorinė erdvinė mozaika. Todėl valstybės ir visuomenės priedermė yra išplėtoti kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo, formavimo ir planavimo būdų įvairovę siekiant, kad visų tipų kraštovaizdis būtų formuojamas pagal darnaus (subalansuoto) vystymo principus, taptų kokybišku žmogaus ir gamtinės aplinkos sambūvio rezultatu, tenkinančiu gyvenamosios, darbo bei poilsio aplinkos kokybės reikalavimus. Sėkmingam visų šių tikslų realizavimui yra būtina pažinti patį kraštovaizdį, jo formavimosi bei vidinės struktūros ypatumus, išsiaiškinti visą egzistuojančią jo įvairovę. Pažymėtina, kad kraštovaizdis nėra paprastas homogeniškas reiškinys ar objektas, o neabejotinai pats sudėtingiausiais iš žmogaus bandomų pažinti žemiškųjų darinių, kurio esmei ir sampratai reikia daugelio įvairių mokslinių ir net meninių disciplinų patirties ir metodų. Lietuvos gamtinis kraštovaizdis (Žemėtvarka, 2004) geologiniu atžvilgiu yra jaunas. Šalies medžiaginis pagrindas susidarė tik prieš 14000-12000 m. Dar jaunesni yra kraštovaizdį formuojantieji komponentai ― vandenys, dirvožemiai, augalija ir gyvūnija. Maždaug prieš dešimt tūkstančių metų į kraštovaizdžio formavimo procesus įsijungė žmogus. Akmeninių kirvių radimviečių, pilkapių, senkapių, piliakalnių, senovės gyvenviečių bei kitų archeologijos paminklų paplitimas fiziniuose geografiniuose rajonuose gerai iliustruoja žmonių apgyvendintų vietovių paplitimą bei įvairių kraštovaizdžio tipų įsavinimo raidą. Kraštovaizdis ― žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais, energiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys. Tai žmonių suvokiama vietovė (teritorija), kurios pobūdį nulėmė gamtiniai ir (ar) antropogeniniai veiksniai ir jų sąveika. Nukreipiant žmonių veiklą kultūrinio kraštovaizdžio formavimo linkme, bei geriau suprantant žmonių veiklos poveikio pobūdį, jos pasekmes kraštovaizdžiui, buvo siūloma kraštovaizdį skirstyti pagal antropogeninio poveikio laipsnį. Pagal antropogeninio poveikio laipsnį kraštovaizdis skirstomas į du tipus: natūralus ir sukultūrintas (Bučas, 2001). Sukultūrintas kraštovaizdis dar skirstomas į antropogenizuotą ir antropogeninį. 21 Natūraliam kraštovaizdžiui priskiriamas žmogaus ūkine veikla nepaliestas arba mažai paliestas gamtinis kraštovaizdis. Natūralus kraštovaizdis sudaro žmogaus ūkinės veiklos išteklius ir kraštovaizdžio natūralųjį pagrindą. Tokio kraštovaizdžio, išskyrus rezervatus, Lietuvoje nebėra (Bučas, 2001), kuriuose ekosistemos turi nusistovėjusią dinaminę pusiausvyrą, sugeba atsistatyti po gyvosios gamtos bendrijų pažeidimų arba vienkartinio žmogaus veiklos neigiamo poveikio. Sukultūrintam kraštovaizdžiui priskiriami ne natūraliai vykstantys gamtiniai procesai, o žmogaus veiklos padariniai. Tai naujai sukurtas kraštovaizdis, artimas pramoniniam kraštovaizdžiui (Milius, 2002). Kultūrinis kraštovaizdis – kraštovaizdis, kurį yra paveikusi žmogaus veikla ir kuris rodo, kaip žmogus sugyvena su aplinka. Kultūrinis kraštovaizdis gali būti įvairios estetinės kokybės, nevienodo ekologinio tvarumo. Todėl kultūrinis kraštovaizdis suprantamas dvejopai: pagal tradicinę ir moderniąją sampratą. Pagal antropogeninio poveikio pobūdį kraštovaizdis skirstomas į du tipus: kultūrinį ir akultūrinį. Kultūrinis kraštovaizdis dar skirstomas į: organiškai susiklosčiusį, tikslingai suplanuotą ir antropogeninį. Organiškai susiklostę kraštovaizdžiai sudaro didžiausią kultūrinių kraštovaizdžių dalį ir iš esmės yra kaimo kraštovaizdžiai. Jų kultūrinė, estetinė, ekologinė ir ergonominė kokybė ― ilgos brandos ir įvairių ūkinių veiksnių poveikio, žmogaus tolerancijos gamtinei ir pagarbos istorinei aplinkai pasekmė. Lietuvos kaimo kraštovaizdžio raidoje susiformavo keturi savitos struktūros ir vaizdo istoriniai tipai: ikivalakinis, valakinis, vienkieminis ir kolūkinis. Organiškai susiklostę kraštovaizdžiai pagal funkcionavimo pobūdį skirstomi į dvi grupes: • archaiški kraštovaizdžiai, kurių evoliucija pasibaigė, tačiau jie reikšmingi būdingaisiais medžiagine forma išlikusiais bruožais; • funkcionuojantys kraštovaizdžiai, kurie glaudžiai susiję su tradicine gyvensena, atlieka aktyvų socialinį vaidmenį visuomenės gyvenime ir tolydžio kinta eksponuodami permainų istoriją. Tikslingai suplanuoti kraštovaizdžiai yra aiškiau suvokiami ir lengviau identifikuojami. Jie tikslingai formuoti atsižvelgiant į estetinius, ekologinius ir ergonominius reikalavimus. Šiai kategorijai dažniausiai priskiriami kultūrinės paskirties parkai ar parkiniai kraštovaizdžiai. Mūsų šalyje šiai kraštovaizdžių kategorijai priskiriami poilsio parkai, buvusių dvarų sodybos, dirbtinės vandens saugyklos ir kiti pagal išankstinį kraštotvarkos projektą tikslingai suformuoti estetiški, ergonomiški, ekologiški kraštovaizdžiai. Viena sudėtingiausių ir sunkiausiai identifikuojamų kultūrinio kraštovaizdžio kategorijų ― asociatyvieji kraštovaizdžiai. Išskirtinę vertę jiems suteikia jų sąsaja su 22 religiniais, meniniais ir kitais dvasiniais kultūros reiškiniais. Tai savaime susiklostę arba tikslingai suformuoti, turintys iškirtinę mitologinę, sakralinę ar kitokią psichofiziologiškai juntamą fenomenalią aurą kultūriniai kraštovaizdžiai. Kraštovaizdžio ekologinio stabilizavimo pagrindas yra gamtinis karkasas ― erdvinė sistema, užtikrinanti ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų ir yra realizuojama teritorijų planavimo dokumentais.

4.2. Gamtinis karkasas

Gamtinis karkasas jungia visas gamtinio pobūdžio saugomas teritorijas ir kitas ekologiškai svarbias bei pakankamai natūralias teritorijas, garantuojančias bendrąjį kraštovaizdžio stabilumą, į bendrą kraštotvarkos ekologinio kompensavimo sistemą. Gamtinio karkaso sistema sudaryta iš šių dalių: • geoekloginių takoskyrų ― teritorijos juostų, kurios atskiria stambias geosistemas ir atlieka ekologinį kompensavimą tarp sistemų; • geosistemų stabilizavimo židinių ― teritorijos, kurios atlieka ekologinį kompensavimą geosistemose; • migracijos korodorių ― tai slėniai ir dubakloniai, kuriuose vyksta intensyvi geodinaminė bei bioinformacinė apykaita. Pagal geosistemų, kurios atlieka ekokompensacines funkcijas, dydį ir svarbą gamtinio karkaso struktūrinės dalys skirstomos į europinės, nacionalinės, regioninės ir vietinės reikšmės. Pagal natūralumo laipsnį ir gebėjimą atlikti ekologinio kompensavimo funkcijas, teritorijų planavimo dokumentuose išskiriamos patikimo, riboto ir silpno geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos.

4.2.1. Alytaus rajono gamtinis karkasas

Gamtinis karkasas yra itin svarbi teritorinė daugiafunkcijinė sistema, užtikrinanti bendrą teritorijos kraštovaizdžio stabilumą, gyvybingumą bei jame vykstančių migracinių ryšių nepertraukiamumą (Alytaus, 2009). Alytaus rajono teritorijos gamtinis karkasas (3 priedas) yra neatsiejama bendro Lietuvos teritorijos gamtinio karkaso dalis. Alytaus rajone yra tarptautinės svarbos geoekloginė takoskyra ― tai Dzūkų aukštumų moreninių masyvų virtinė, nusidriekianti lanku per visą rajono teritoriją iš šiaurės rytų į vakarus ir kertanti Nemuno slėnį, kuri apjungia visas Baltiškąsias aukštumas. Geoekologinės 23 takoskyros užima 32% Alytaus rajono ploto. Geoekologinių takoskyrų užimtoje Alytaus rajono teritorijoje numatytos šios kraštovaizdžio formavimo kryptys: • išlaikomas ir saugomas natūralus kraštovaizdis ― 7% geoekologinių takoskyrų užimtos teritorijos; • palaikomas ir stiprinamas esamas kraštovaizdžio natūralumas ― 67% šių teritorijų dalyje; • pageidautinas kraštovaizdžio natūralumą atkuriančių elemenetų grąžinimas ir gausinimas ― likusiuose 26% šių teritorijų. Alytaus rajono vidinio stabilizavimo arealai apima 16% teritorijos, formuodami dviejų skirtingų tvarkymo krypčių arealus. Pirmieji užima 48% ir aprėpia Žuvinto pelkę ir apypelkį, Daugų ežeryno periferinę zoną bei kitus mažesnius arealus. Šie plotai reikalauja minimalaus įsikišimo, t.y. natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio saugojimo ir išlaikymo. Antrosios tvarkymo krypties arealai, užimantys 52% vidinio stabilizavimo arealų ploto, apima Daugų, Simno, bei Luksnėnų grupės ežerų ir apyežerių teritorijas, kurioms būtinas esamo kraštovaizdžio natūralumo palaikymas ir stiprinimas. Migraciniams koridoriams priskirtos teritorijos užima 23% Alytaus rajono ploto. Daugiau kaip du trečdalius jų apimamo ploto sudaro rajoną pusiau dalinantis nacionalinės svarbos migracijos koridorius — Nemuno slėnis. Likusią dalį Nemuno baseino upių: Peršėkės, Barbenos, Varėnės ir kitų smulkių upelių slėniai. Alytaus rajone lokalizuotų migracijos koridorių teritorijos pagal tvarkymo pobūdį skaidomos į tris kraštovaizdžio formavimo kryptis: • 40% migracijos koridoriams priskirtų teritorijų būtinas minimalus įsikišimas — natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio saugojimas ir išlaikymas (Nemuno slėnio dalys: ties Punios kilpa ir tarp Alytaus bei Nemunaičio); • Antrai kraštovaizdžio formavimo krypčiai, kur būtinas esamo kraštovaizdžio stabilumo palaikymas ir stiprinimas, priskiriama 26% teritorijos (Nemuno slėnio dalys tarp Punios kilpos ir Alytaus bei atkarpa, esanti Dzūkijos nacionalinio parko sudėtyje); • Likusi 34% dalis priskiriama migraciniams koridoriams, kurių teritorijose būtinas kraštovaizdžio natūralumą atkuriančių elementų grąžinimas ir gausinimas (Nemuno slėnio atkarpa nuo Nemunaičio iki Dzūkijos nacionalinio parko bei visų kitų smulkių aukščiau paminėtų upių bei upelių slėniai). Alytaus rajono teritorijoje nustatyti gamtinio kraštovaizdžio apsaugos, formavimo bei ūkinio naudojimo pobūdį nusakantys gamtinio karkaso teritorijų tvarkymo tipai (4.1 lentelė).

24 4.1 lentelė Gamtinio karkaso teritorijų tvarkymo tipai (sudaryta autorės pagal Alytaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą) (Alytaus, 2009) Kraštovaizdž Pritaikymas Rekomenduojamas teritorijos ūkinio io formavimo naudojimo pobūdis tipas Išlaikomas ir Ištisiniais miško masyvais Pagrindinė naudojimo kryptis yra saugomas apaugusiose gamtinio karkaso tausojantis miškų ūkis, vykdant esamas teritorijose, išsaugojusiose sanitarinius kirtimus ir netaikant plynų natūralus natūralų kraštovaizdžio pobūdį kirtimų, taip pat veikla, susijusi su karštovaizdžio bei ekologinio kompensavimo racionaliu šalutinių miško išteklių pobūdis potencialą. Perspektyvos, panaudojimu, poilsinis turizmas bei kitų susijusios su racionalaus pasyvesnių rekreacijos krypčių vystymas, subalansuoto miškų ūkio derinant naudojimą su konkrečios tvarkymu, miškų regeneracinio teritorijos naudojimo reglamentu. Mišku potencialo išsaugojimu, neapaugusiose teritorijos dalyse rekreacinio naudojimo rekomenduojama skatinti ekologinio ir reguliavimu bei nustatyto tausojančio žemės dirbimo sistemas, režimo užtikrinimu šiose zonose plėtoti smulkiasklypę daržininkystę, įsteigtoms ypač saugomoms sodininkystę bei alternatyvius verslus, teritorijoms. būdingus atskiriems etnografiniams regionams. Palaikomas ir Mišrios žemės naudmenų Svarbiausia naudojimo kryptis yra didinamas mozaikos teritorijose, kuriose smulkus ūkis su ganyklinės žemdirbystės esamas kaitaliojasi miškų ir žemės ūkio (pieno ūkiai ir galvijų bei avių karštovaizdžio naudmenos, taip pat smarkiai auginimas), daržininkystės, sodininkystės natūralumas pakeistos arba pažeistos specializacijomis. Esami ūkiai gamtinės struktūros miškuose. palaipsniui turėtų būti orientuojami į Šių teritorijų tvarkymas yra kur ekologinius ar pereinamojo tipo (tvaraus kas sudėtingesnis, nes ūkininkavimo) ūkius. Dalis dirbamų reikalingas tiek esamų funkcijų žemių laipsniškai verčiamos į pievas ir suderinimas, tiek atkuriamosios ganyklas. Pageidautinas miškingumo priemonės gamtinės struktūros didinimas mažai našių, nedirbamų žemių galioms stiprinti. sąskaita, apželdinant ir savaiminės renatūralizacijos keliu. Grąžinami ir Žmogaus veiklos, pirmiausia Tikslingas laipsniškas perėjimas prie gausinami agrarinės, gerokai pakeistose tausojamojo ūkininkavimo. Skatintinas kraštovaizdžio gamtinio karkaso teritorijose ekologinių ūkių kūrimas. Šiose natūralumą intensyvaus ūkininkavimo teritorijose būtinas žemėnaudos atkuriantys rezultatas. Tokie plotai sudaro sąskaidos didinimas, sukuriant laukų ir elementai 40 – 50% visų gamtiniam vandens apsauginius želdinius, taip pat karkasui priskiriamų teritorijų, mažesnio našumo žemių pavertimas į kurių didžioji dalis lokalizuojasi pievas ir ganyklas. Būtų racionalus labiau agrariniu požiūriu teritorijos miškingumo didinimas, įsavintoje vakarinėje rajono dirbtinai apželdinant ir savaiminės dalyje. Šiose zonose gamtinio renatūralizacijos keliu žemės ūkiui kraštovaizdžio formavimas netinkamus plotus. susijęs su natūralios gamtinės aplinkos atkūrimu, formuojant kultūrinį kraštovaizdį, ir nauju ekologizuotu požiūriu į žemės naudojimą.

25 Gamtinės aplinkos stabilumumo užtikrinimas palaikant, formuojant ar gausinant gamtinio karkaso elementų kokybę teritorijoje garantuoja didesnį teritorijos ūkinį potencialą bei geresnę gyvenamosios aplinkos kokybę. Visos gamtinio karkaso dalys, esančios Alytaus rajono teritorijoje, sudaro 71% visos rajono teritorijos ploto.

4.2.2. Alytaus rajono kraštovaizdžio tvarkymo zonos

Lietuvos kraštovaizdžio teritorinis objektas pagal vyraujantį žemėnaudos pobūdį ir antropogeninio poveikio pasekmes skaidomas į kelias zonas: • Vandentvarka; • Konservacinė kraštotvarka (paveldosauga); • Rekreacinė kraštotvarka (urbokraštotvarka, kaimo kraštotavarka, miškotvarka); • Kraštovaizdžio architektūra. Alytaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjame plane numatytos šios kraštovaizdžio tvarkymo zonos: 1. Konservacinio kraštovaizdžio; 2. Miškų ir žemės ūkio kraštovaizdžio; 3. Rekreacinio kraštovaizdžio; 4. Gyvenviečių kraštovaizdžio; 5. Technogeninio kraštovaizdžio. Alytaus rajone konservacinio kraštovaizdžio zonoje saugomi šie konservacinio kraštovaizdžio tipai (4.1 pav.): • A1a (ypač saugomas gamtinis konservacinis kraštovaizdis) ― tai rezervatiniai miškai, pievos, pelkės smėlynai, kurie yra ypatingos vertės natūralūs gamtiniai kompleksai bei rezervatiniai vandenys, esantys gamtiniuose rezervatuose; • A2a (saugomas gamtinis konservacinis kraštovaizdis) ― tai telmologinių, pedologinių, botaninių-zoologinių, zoologinių ir botaninių draustinių, taip pat kraštovaizdžio, geomorfologinių ir hidrografinių draustinių ir ekologinės apsaugos zonų (ekosistemų apsaugos) miškai su vertingomis biocenozėmis, retomis augalų, gyvūnų ir grybų rūšimis, taip pat atkuriamųjų sklypų miškai. • A2b (saugomas gamtinis-kultūrinis konservacinis kraštovaizdis) ― tai gamtinio A2a ir A2c konservacinio kraštovaizdžio derinys; • A2c (saugomas kultūrinis konservacinis kraštovaizdis) ― tai miestų, miestelių ir kaimų užstatytos teritorijos, kuriose siekiama išsaugoti susiformavusio kultūrinio 26 kraštovaizdžio, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų vertės požymius, tradicines architektūrines formas ir mastelį. Alytaus rajone esančios konservacinio kraštovaizdžio zonos sutampa su ypač saugomomis Alytaus rajono teritorijomis. Miškų ir žemės ūkio kraštovaizdžio zonoje saugomi šie kraštovaizdžio tipai: • B1a (tausojamai naudojamas miškų ūkio kraštovaizdis) ― tai ekologinės apsaugos zonų, geologinių, geomorfologinių, hidrografinių ir kultūrinių draustinių, kraštovaizdžio draustinių miškai, kuriuose nėra biologinių vertybių, kitos gamtinio karkaso teritorijos; • B1b (intensyviai naudojamas miškų ūkio kraštovaizdis) ― tai ūkinių miškų teritorija; • B2a (tausojamai naudojamas žemės ir miškų ūkio kraštovaizdis) ― tai mišrus didelės erdvinės sąskaidos kraštovaizdis, sudarytas iš apsauginėse draustinių zonose esančių agrarinių žemių ir ekologinės apsaugos zonų, geologinių, geomorfologinių, hidrografinių ir kultūrinių draustinių, kraštovaizdžio draustinių miškų, kuriuose nėra biologinių vertybių bei kitų gamtinio karkaso teritorijų; • B2b (intensyviai naudojamas žemės ir miškų ūkio kraštovaizdis) ― tai mišrus didelės erdvinės sąskaidos kraštovaizdis, sudarytas iš nepasižyminčių gamtinėmis vertybėmis ar svarbiomis apsauginėmis funkcijomis agrarinių teritorijų ir ūkinių miškų; • B3a (tausojamai naudojamas žemės ūkio kraštovaizdis) ― tai apsauginėse draustinių zonose esančios agrarinės žemės; • B3b (intensyviai naudojamas žemės ūkio kraštovaizdis) ― tai nepasižyminčios gamtinėmis vertybėmis ar svarbiomis apsauginėmis funkcijomis agrarinės teritorijos. Miškų ir žemės ūkio kraštovaizdžio zonos užima didžiausią Alytaus rajono teritorijos dalį. Tausojamai ir intensyviai naudojamo žemės ūkio kraštovaizdis paplitęs vakarinėje rajono dalyje, tausojamai ir intensyviai naudojamas miškų kraštovaizdis paplitęs pietinėje ir pietrytinėje rajono dalyje, tausojamai ir intensyviai naudojamas miškų ir žemės ūkio kraštovaizdis rytinėje, pietryinėje bei šiaurinėje ir pietvakarinėje rajono dalyje. 27

4.1 pav. Alytaus rajono kraštovaiozdžio tvarkymo zonos (Alytaus, 2009)

28 Rekreacinio kraštovaizdžio zonoje saugomi šie kraštovaizdžio tipai: • C1a (ekstensyviai naudojamas miškingos aplinkos rekreacinis kraštovaizdis) ― tai rekreaciniai miškai, kurių svarbiausia funkcija yra žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimas ir poilsiavimo sąlygų sudarymas; • C1b (intensyviai naudojamas miškingos aplinkos rekreacinis kraštovaizdis) ― tai rekreaciniai miškai, kurių svarbiausia funkcija yra žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimas ir poilsiavimo sąlygų sudarymas. Šie miškai priskiriami intensyvaus pritaikymo (poilsio parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonai; • C2a (ekstensyviai naudojamas agrarinės aplinkos rekreacinis kraštovaizdis) ― tai rekreacinės agrarinės teritorijos, agrarinės funkcijos nepraradusių sodų bendrijų teritorijos, vaizdingos agrarinių paežerių ir paupių teritorijos (agroparkai), intensyviai naudojamos poilsiui, dažniausiai apsistojus pas vietos gyventojus. Ekstensyvaus pritaikymo kraštovaizdžio zona; • C2b (intensyviai naudojamas agrarinės aplinkos rekreacinis kraštovaizdis) ― tai rekreacinės agrarinės teritorijos, agrarinės funkcijos nepraradusių sodų bendrijų teritorijos, vaizdingos agrarinių paežerių ir paupių teritorijos (agroparkai), intensyviai naudojamos poilsiui, dažniausiai apsistojus pas vietos gyventojus. Intensyvaus pritaikymo kraštovaizdžio tvarkymo zona ― specializuotos rekreacinės agrarinės teritorijos ― agrorekreaciniai gamybiniai kompleksai; • C3a (ekstensyviai naudojamas urbanizuotos aplinkos rekreacinis kraštovaizdis) ― tai rekreaciniai miestai, miesteliai, kaimai ar jų dalys, kuriose rekreacinės aplinkos kokybės užtikrinimas yra svarbiausias jų kraštovaizdžio formavimo uždavinys. Ekstensyvaus (palaikomojo) tvarkymo kraštovaizdžio zona. Rekreacinis kraštovaizdis Alytaus rajone yra trijų tipų: miškingos, agrarinės ir urbanizuotos aplinkos. Miškingos aplinkos rekreacinis kraštovaizdis aptinkamas mažais ploteliais rajono pietinėje ir rytinėje dalyje, agrarinės aplinkos rekreacinis kraštovaizdis taip pat aptinkamais nedideliais ploteliais vakarinėje rajono dalyje, urbanizuotos aplinkos rekreacinis kraštovaizdis aptinkamas centrinėje rajono dalyje. Gyvenviečių kraštovaizdžio zonose išskiriai šie kraštovaizdžio tipai: • D1a (ekstensyvaus užstatymo gyvenviečių kraštovaizdis) ― tai ekstensyvaus kraštovaizdžio tvarkymo zona, išskiriama miestuose, miesteliuose, kaimuose ar jų dalyse, kur palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra; • D1b (vyraujančio ekstensyvaus užstatymo gyvenviečių kraštovaizdis) ― tai tarpinio tipo kraštovaizdžio tvarkymo zona, kuri išskiriama miestuose, miesteliuose, kaimuose 29 ar jų dalyse, kuriose dominuoja ekstensyvaus tvarkymo zonos lyginant su didesnį plėtros potencialą turinčiomis dalimis, kuriose gali būti keičiama urbanistinė aplinka; • D2a (vyraujančio intensyvaus užstatymo gyvenviečių kraštovaizdis) ― tai tarpinio tipo kraštovaizdžio tvarkymo zona, kuri išskiriama miestuose, miesteliuose, kaimuose ar jų dalyse, kuriose dominuoja ekstensyvaus tvarkymo zonos lyginant su didesnį plėtros potencialą turinčiomis dalimis, kur palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra; • D2b (intensyvaus užstatymo gyvenviečių kraštovaizdis) ― tai intensyvaus kraštovaizdžio tvarkymo zona, nustatoma didesnį plėtros potencialą turinčiose ūkinėse gyvenvietėse, kuriose gali būti keičiama urbanistinė aplinka. Gyvenviečių kraštovaizdis Alytaus rajono teritorijoje sutampa su didesnėmis gyvenamosiomis rajono teritorijomis ir labiausiai paplitęs centrinėje rajono dalyje. Technogeninio kraštovaizdžio zonoje išskiriamas vienas kraštovaizdžio tipas — E1 (technogenizuotas pramoninių kompleksų kraštovaizdis) ― tai energetikos, pramonės, komunalinės infrastruktūros objektų teritorijos, kurios tvarkomos pagal atliekamų funkcijų, technologijų ir reikiamos infrastruktūros kūrimo reikalavimus. Šio tipo kraštovaizdis Alytaus rajone užima mažiausią plotą ir sutampa su energetikos bei pramonės objektų teritorijomis. 30 5. ALYTAUS RAJONO GAMTOS IR KULTŪROS PAVELDO OBJEKTAI

5.1. Alytaus rajono gamtinės geografinės sąlygos

Alytaus rajono teritorija driekiasi Dzūkijos žemės šiauriniu pakraščiu: nuo Dainavos lygumų per kalvotas Dzūkijos aukštumas iki Nemuno kilpų ir ribojasi su Prienų, Trakų, Marijampolės, Lazdijų ir Varėnos rajonais. Alytaus rajonas įkurtas 1950 m. iš buvusios Alytaus apskrities apylinkių ir iki 1953 m. priklausė Kauno sričiai. 1959 m. prijungta dalis Simno bei Daugų rajonų, taip pat Simnas ir Daugai, 1962 m. ― dalis Jiezno rajono. 1968 m. dalis gyvenviečių prijungta prie Prienų ir Trakų rajonų, 1969-1973 metais ― prie Varėnos rajono. Alytaus rajonas plyti Pietų Lietuvos aukštumoje, kurią Nemunas skiria į dvi dalis. Alytaus rajono teritorija ― 1411 km2. Nustatytas rajono žemės fondo pasiskirstymas pagal žemės naudmenas (5.1 pav.).

5.1 pav. Alytaus rajono žemės fondo sudėtis 2008 m. sausio 1 d. (Nacionalinė..., 2009)

Žemės ūkio naudmenos užima didžiausią rajono teritorijos ploto dalį ― 58,33 %, 24,67 % ― miškai, 5,28 % ― vandenys. Alytaus rajone 2005 m. sausio 1 d. gyveno 32 116 gyventojų, 46,5 % ― vyrų, 53,5 % — moterų, 98 % ― lietuvių, 1 % ― lenkų, 1 % ― kitų tautybių gyentojų. 12,5 % gyventojų gyvena miestuose, 87,5 % ― kaimuose. Alytaus rajono teritorija (4.2 pav.) suskirstyta į 11 seniūnijų (skliausteliuose ― seniūnų būstinės): Alytaus (Alytus), Alovės (Alovė), Butrimonių (Butrimonys), Daugų (Daugai), Krokialaukio (Krokialaukis), Miroslavo (Miroslavas), Nemunaičio (Nemunaitis), Pivašiūnų (Pivašiūnai), Punios (Punia), Raitininkų (Makniūnai), Simno (Simnas) (Alytaus, 2007 a). 31

5.2 pav. Alytaus rajono savivaldybės seniūnijos (Alytaus, 2007 a)

Rajono reljefas labai įvairus, pereinantis nuo lyguminio iki kalvotai daubuoto. Gamtinės sąlygos ― reljefo kilmės ypatumai susiję su tam tikrais apledėjimo eigoje vykusiais procesais. Aukščiausia yra rajono rytinė dalis, žemiausia ― vakarinė ir Nemuno upės baseinas. Į vakarus nuo Nemuno iškyla Sūduvos aukštumų kalvos, Miroslavo moreniniame masyve prie Obelių kaimo pasiekiančios 19 m aukščio virš jūros lygio. Į rytus nuo Nemuno slėnio tęsiasi dzūkų aukštuma. Daugų moreniniame masyve prie Žemaitėlių kaimo yra aukščiausias šio krašto taškas ― 201 m virš jūros lygio. Šiaurvakarinė dalis priskiriama Nemuno vidupio ir Neries žemupio plynaukštei. Čia, Nemuno slėnyje, yra žemiausia vieta ― 51 m virš jūros lygio (Alytaus, 2007 b). Alytaus rajone vyrauja išplautžemių (38,6 %), balkžemių (5,9 %), prisotintų šlynžemių (7,4 %), kalkžemių (4,7 %), vidutinių eroduotų rudžemių (9,8 %) ir kitų dirvožemių tipai. Vidutinis rajono žemės naudmenų našumas — 36,9 balo (šalies vidurkis ― 39,1). Pagal agroklimatinių rajonų žemėlapį Alytaus rajonas priklauso Lietuvos vidurio klimatinei zonai. Čia vidutiniškai drėgna, žiema pastovi, vidutiniškai ir mažai snieginga. Vidutinė temperatūra yra +6,4° C, vidutinė žemiausia -22° C. Per metus iškrinta vidutiniškai 600 – 700 mm kritulių, daugiausia šaltuoju metų laiku. Sniegas tirpsta 10 – 15 dienų anksčiau, palyginti su kitų šalies klimatinių zonų rajonais. Alytaus rajono savivaldybės teritorija yra Nemuno vidurupio baseino pietinėje dalyje. Nemunas savivaldybės teritoriją kerta beveik per vidurį. Svarbesni Nemuno intakai, formuojantys rajono savivaldybės upių tinklą yra Peršekė, Tverkta, Alovė, Tolupė, Obelis, Punelė bei Varėnės aukštupys. Vandens ištekliais turtingiausia – Alytaus rajono centrinė dalis. Joje upėtumas atitinkamai siekia 1 – 1,25 km / km2 ir daugiau nei 1,25 km / km2 upių vagų. Alytaus rajonas vienas ežeringiausių Lietuvoje tiek pagal vandenų procentinę dalį nuo bendro rajono ploto, tiek pagal vandens telkinių skaičių. Alytaus rajono teritorijoje ežerai išsidėstę dvejose glacigeninėse srityse: Verknės – Peršekės limnoglacialinėje lygumoje ir Baltijos aukštumose. Todėl čia esantys ežerai skiriasi savo dydžiu, krantų konfigūracija, gyliu 32 ir panašiai. Čia tyvuliuoja daugiau kaip 70 įvairaus dydžio ežerų, keturi tvenkiniai. Didžiausi ir tinkamiausi rekreaciniam naudojimui yra šie: Žuvinto (1030 ha), Didžiulis (Daugų) (907 ha), Obelija (570 ha), Giluitis (245 ha), Simnas, Suvingis, Luksnėnų, Gudelių, Pluvijos, Duselninkų, Pivašiūnų ir kiti ežerai. Alytaus apskrities miškingumas yra didžiausias Lietuvoje ― 47,8%. Tačiau apskrities teritorijoje jis yra pasiskirstęs netolygiai. Alytaus rajone miškų užimama teritorija yra žymiai mažesnė (24,67%) nei Lietuvos vidurkis. Valstybinės reikšmės miškai (4 priedas) sudaro 65,42%, privatūs miškai užima 34,58% visų rajono miškų. Alytaus rajono teritorijoje vyrauja spygliuočiai. Jiems tenka 66,78% visų Alytaus urėdijoje augančių miškų. Tarp spygliuočių vyrauja pušys. Jos sudaro 63% visų spygliuočių miškų. Tarp lapuočių labiausiai yra paplitę kietalapiai – beržai ir juodalksniai. Jie atitinkamai sudaro 16,19% ir 19,24% visų Alytaus urėdijų miškų. Ąžuolų, lyginant su kitomis Alytaus apskrities teritorijoje esančiomis urėdijomis, nemažai auga tik Alytaus urėdijoje (8,3%) (Alytaus, 2005). Bendrai apžvelgiant Alytaus urėdijos miškų rūšinę sudėtį galima teigti, jog joje paplitę mišrūs pušų ir eglių medynai. Alytaus urėdijoje miškams yra būdinga labai nevienalyčiai medynai. Tokią miškų sudėtį čia lemia įvairiapusės Dzūkų aukštumų geoekologinės sąlygos. Alytaus rajonas gamtos požiūriu pats gražiausias regionas Lietuvoje, pasižymintis gamtos savitumu, ekologine pusiausvyra, kultūros ir liaudies meno tradicijomis.

5.2. Alytaus rajono saugomos teritorijos

Alytaus apskrityje (Alytaus, 2005) yra išskirta 10 funkcinių prioritetų rajonų, kurie pasižymi gamtinių, urbanistinių ir ūkinių sąlygų panašumu ir būdingais funkcinių prioritetų kompleksais. LR teritorijos bendrasis planas Alytaus rajono teritorijos pietinėje ir rytinėje dalyse, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje bei Nemuno paslėnio zonoje numato gamtinio karkaso formavimo rėmimą. Nustatyta, kad rekreacinis potencialas yra didžiausias Nemuno zonoje, mažas – šiaurės vakarų dalyje, vidutinis – pietvakarių ir rytinėje dalyse. Nemuno slėnio ir paslėnio zonoje nustatytas intensyvios rekreacijos ir instituciškai organizuotos konservacijos funkcinis prioritetas bei foninė tausojančio miškų ūkio ir dispersiškos urbanizacijos funkcija. Joje planuojamos investicijos vertingam kultūros paveldui ir vertingai gamtinei aplinkai paruošti. Kitoje rajono teritorijos dalyje, išskyrus šiaurės rytų dalį, numatyta instituciškai organizuota konservacija ir intensyvi rekreacija bei foninė tausojančio žemės ūkio funkcija. Šiaurės rytų dalyje nustatyta intensyvaus žemės ūkio, tausojančio miškų ūkio ir ekstensyvios rekreacijos funkcija. 33 Alytaus rajonas iš kitų šalies rajonų išsiskiria saugomų teritorijų tipų gausa. Alytaus rajone ypač saugomas teritorijas atstovauja: Žuvinto biosferos stebėsenos rezervatas, įsteigtas 2002 m. Žuvinto valstybinio rezervato, Žaltyčio botaninio – zoologinio bei Amalvo botaninio – zoologinio draustinio pagrindu; Dzūkijos nacionalinis parkas, kurio tik nedidelė dalis (2,15 tūkst. ha) patenka į Alytaus rajono teritoriją, bei dviejų regioninių parkų dalys (Nemuno kilpų (2,5 tūkst. ha.), Metelių (2,13 tūkst. ha); 6 valstybinių draustinių (5.2 lentelė) ir 13 gamtos paveldo objektų. 5.2 lentelė. Alytaus rajono valstybiniai draustiniai (Kirstukas, 2004) Eil. Pavadinimas Plotas ha Įsteigimo metai Draustinyje saugomi kompleksai ir Nr. objektai 1. Pivašiūnų 447 1992 Raiškus tarpduburinės dislokacijos geomorfologinis moreninis masyvas Dzūkų aukštumoje 2. Sudvajų 302 1992 Nemuno upės paslėnio erozinis geomorfologinis kalvynas 3. Sabališkės 130 1988 Rytų Lietuvos aukštumų vakarinių pedologinis atšlaičių velėniniai glėjiniai priemolio ir molio dirvožemiai 4. Varčios 99 1988 Pietų Lietuvos aukštumų šiaurinių pedologinis atšlaičių velėniniai jauriniai glėjiniai priemolio dirvožemiai 5. Balkasodžio 240 1992 Nemuno slėnio termofilinių pušynų botaninis augalų bendrijos su retų rūšių augalų augavietėmis 6. Vidzgirio 387 1960 Pietų Lietuvos miškų kompleksas botaninis Nemuno slėnyje su retų rūšių augalų augavietėmis

Alytaus rajono saugomų teritorijų sistemoje didžiausią plotą užima geomorfologiniai draustiniai, o mažiausią – pedologiniai (5.3 pav.).

39,10% 46,70% Geomorfologiniai Pedologiniai Botaniniai

14,20%

5.3 pav. Alytaus rajono draustinių pasiskirstymas pagal tipus procentais nuo bendro draustinių ploto (Alytaus, 2005) 34 Valstybiniai draustiniai Alytaus rajono saugomų teritorijų tarpe užima ne itin svarbią padėtį. Jie pagal ploto dalį apima tik 5,7% bendro saugomų teritorijų sistemos ploto. Alytaus rajone didžiausią dalį (5.4 pav.) pagal plotą (69%) bendroje saugomų teritorijų sistemoje užima Žuvinto biosferos stebėsenos rezervatas.

Žuvinto biosferos 5,90% stebėsenos rezervatas 17,20% Nacionaliniai parkai

Regioniniai parkai 7,90% 69% Draustiniai

5.4 pav. Alytaus rajono saugomų teritorijų pasiskirstymas pagal tipus procentais nuo bendro saugomų teritorijų ploto (Alytaus bendrasis, 2005) Toliau pagal užimamą ploto dalį rajono saugomų teritorijų sistemoje seka regioniniai parkai – 17,2% (Metelių ir Nemuno kilpų RP dalys) ir nacionaliniai parkai – 7,9%. Alytaus rajone saugomos teritorijos užima 19,1% bendro rajono ploto, tai beveik 1,2 karto viršija bendrą šalies saugomų teritorijų dalį (15,3% bendro Lietuvos ploto). Jei skaičiuosime panašų rodiklį atskiriems saugomų teritorijų tipams pastebėsime, kad biosferos stebėsenos rezervatas sudaro 13,2%, o regioniniai parkai – 3,3% bendro rajono ploto. Neskaitant jau įsteigtų valstybinių ypač saugomų teritorijų tinklo, Alytaus rajono teritorija padengta “Natūra 2000” teritorijomis, jungiančiomis trapiausias ir vertingiausias natūralias buveines bei rūšis, kurios ypatingai svarbios visos Europos biologinei įvairovei. Šio tinklo idėja kilo siekiant apsaugoti buveines ir rūšis nuo išnykimo intensyvėjant žemės naudojimui. Pastarasis ekologinis tinklas padengia didžiąją Alytaus rajono saugomų teritorijų dalį. Šiuo metu Alytaus rajone yra septynias rūšis ir rūšių grupes saugančios teritorijos, kurios iš viso užima 17029 ha, iš jų – 2301 ha naujose (ne dabartinėse saugomose) teritorijose, bei 9 buveinių apsaugos teritorijos, užimančios 8275 ha, iš jų – 1073 ha jau egzistuojančiose saugomose teritorijose. Jei ateinančių kelių metų bėgyje esamų saugomų teritorijų nedubliuojančios „Natūra 2000“ teritorijos įgytų specialiųjų saugomų teritorijų statusą, tuomet Alytaus rajone saugomų teritorijų tinklas išsiplėstų nuo esamų 19,1% ir padidėtų iki 21,55%. Aplinkos būklę Alytaus apskrities saugomose teritorijose dabar labiausiai įtakoja šie procesai: 35 1) žemės privatizavimas, 2) rekreacinių statybų ir infrastruktūros kūrimo poreikis, 3) miško naudojimo intensyvumas, 4) administracinės tvarkos ir atsakomybės silpnėjimas, 5) informacijos nepakankamumas, 6) ekologinio sąmoningumo praradimas. Visa tai sudaro grėsmę daugumos saugomų teritorijų vertybėms, nes skatina didesnę ar mažesnę natūralaus kraštovaizdžio, tame tarpe ir biotos degradaciją. Bendrą aplinkos būklę Alytaus rajono saugomose teritorijose galima būtų vertinti kaip santykinai patenkinamą. Optimizuojant saugomų teritorijų tvarkymą, reikėtų nustatyti kompensacijų bei lengvatų teikimo saugomose teritorijose gyvenantiems gyventojams tvarką, skatinimo sistemą už apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi ir skirti konkretų finansavimą saugomiems gamtos ir kultūros objektams prižiūrėti bei tvarkyti.

5.3. Kraštovaizdžio draustiniai

Kraštovaizdžio draustiniai – gausiausia ir reikšmingiausia draustinių grupė šalyje, skirta unikaliems bei tipiškiems gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams saugoti. Ši grupė, laikui bėgant, ko gero, pakito labiausiai. Pradžioje vienas šių draustinių steigimo tikslų buvo išsaugoti teritorijas, turinčias estetinę, turistinę ar poilsinę reikšmę. Todėl pirmieji 1960 m. ir 1974 m. paskelbti kraštovaizdžio draustiniai tuo metu apėmė dabartinių valstybinių parkų užimamą vietą (Baškytė, 2006). Kraštovaizdžio draustiniai, esantys valstybinių parkų teritorijose: 1. Dzūkijos nacionalinis parkas (Glyno, Kapiniškių, Liškiavos, Lizdų, Lynežerio, Merkio, Nemuno, Ūlos); 2. Metelių regioninis parkas (Barčių, Kalniškės, Metelių, Teizų); 3. Nemuno kilpų regioninis parkas (Prienų šilo, Punios, Verknės Kalvių, Naravų kaimo, Siponių kaimo). Dzūkijos nacionaliniame parke kraštovaizdžio įvairovę lemia keturiuose morfologiniuose kraštovaizdžio rajonuose esantys plačių terasinių ir gilių stačiašlaičių miškingų mažai urbanizuotų ir natūralių slėnių, erozinių miškingų slėniukų bei raguvų, miškingų kontinentinių kopų bei aukštapelkių, smulkių miškingų arba agrarinių dubaklonių ežerėlių kompleksų ir plačių smėlingų terasinių paslėnių kraštovaizdžio tipai. Ypač reprezentatyvus slėnių kraštovaizdis – nuo paprasčiausių šaltiniuotų griovų iki didžiausios 36 šalies upės Nemuno slėnio. Didžiausią kraštovaizdinę vertę turi Nemuno-Merkio ir Merkio- Ūlos santakų kompleksai. Metelių regioniniame parke kraštovaizdžio įvairovę lemia vienam morfologiniam kraštovaizdžio rajonui priskiriami mažai sukultūrintų stambių stačiašlaičių ir terasinių ežerų komplekso, miškingų bei sukultūrintų moreninių kalvynų ir mažai urbanizuotos tarpežerio pakilumos kraštovaizdžio tipai. Nemuno kilpų regioniniame parke kraštovaizdžio įvairovę lemia trims morfologiniams kraštovaizdžio rajonams priskiriami plataus miškingo ir sukultūrinto, urbanizuoto stačiašlaičio bei terasinio slėnio, miškingos smėlingos kauburiuotos zandrinės lygumos, sukultūrintų molingų prieledyninių lygumų ir miškingų bei sukultūrintų smulkių erozinių slėnių kraštovaizdžio tipai. Nors Alytaus rajonas pasižymi įspūdingu kraštovaizdžiu ir saugomų teritoijų gausa, patys kraštovaizdžio draustiniai, kurie įeina į ypač saugomų teritorijų užimamus plotus, į Alytaus rajono savivaldybės teritoriją nepatenka, išskyrus Punios kraštovaizdžio draustinį. Šio kraštovaizdžio draustinio plotas yra 181 ha. Nemuno kilpų regioniniame parke esančio Punios kraštovaizdžio draustinio tikslas ― išsaugoti išraiškingą stačių miškingų Nemuno ir Punelės šlaitų kraštovaizdį su vienu žymiausių Lietuvoje Punios piliakalniu bei Punios bažnyčios architektūriniu kompleksu.

5.4. Gamtos paveldo objektai

Saugomi gamtos paveldo objektai – pavieniai arba kompaktiškas grupes sudarantys elementai, kuriems dėl mokslinės, istorinės, meninės bei pažintinės vertės yra taikomas specialus apsaugos režimas. Alytaus rajone yra 13 gamtos paveldo objektų: Alovės atodanga, Nemunaičio atodangos, Didysis Dzūkijos akmuo, Dūdiškių akmuo, Raudonasis akmuo, Galvinio gūbrys, Panemuninkėlių skardis, Druskelės šaltinis, Nemunaičio mineralinė versmė, Aukščiausia Lietuvos eglė, Aukščiausia Lietuvos pušis, Senoji guoba, Storasis ąžuolas. Rajono gamtos paveldo objektai: 1. Alovės atodanga (5 priedas), esanti Alytaus miškų urėdijos Sudvajų girininkijos 20- ajame kvartale, dešiniajame Alovės krante, netoli Kaniūkų kaimo. Ji yra 20 m ilgio ir 15 m aukščio, neapaugusi medžiais. Tai labai įdomi atodanga, susidariusi tarpledynmečiu ant viduriniojo pleistoceno morenos, labai gerai išlikęs dūlėjimo žievės pjūvis. 1987 m atodanga paskelbta gamtos paminklu. Alovės atodangos būklė yra natūrali, pakankamai išvaizdi, atodanga lankytojams gerai prieinama, tačiau šį objektą pilnai eksponuoti reikalingi paruošiamieji darbai. 37 2. Nemunaičio klintinio tufo atodangos (6 priedas) – Alytaus miškų urėdijos Sudvajų girininkijos 39-ajame kvartale, dešiniajame Nemuno krante, Nemunaičio kaime. Atodangos yra išsidėsčiusios 900 m ilgio ir 20-30 m pločio ruože. Atodangoje matyti klintiniai tufai, susidarę nusėdant gruntiniame vandenyje ištirpusiam kalcio karbonatui. Tufų sluoksniai yra 10-15 m storio, šviesiai pilkos, gelsvos spalvos, korėti. Tai viena iš vaizdingiausių Lietuvos atodangų. 1987 m atodanga paskelbta gamtos paminklu. Nemunaičio atodangų būklė yra natūrali, pakankamai išvaizdi, atodanga lankytojams prieinama, tačiau taką reikia aiškiai pažymėti bei pastatyti rodyklę. 3. Didysis Dzūkijos akmuo (7 priedas) – Nemunaityje, Vangelonių kaime. Akmens matmenys – 7,1×3,82×4,58. Riedulį sudaranti uoliena – biotitinis plagiogneisas su granatu, rusvai ir juosvai pilkas, itin smulkiagrūdis; tekstūra masyvi. Geologiniu paminklu akmuo paskelbtas 1964 m. Didžiojo Dzūkijos akmens būklė gana gera, reikia sutvarkyti aplinką, įrengti informacinį stendą apie riedulį bei kitus lankytinus objektus. 4. Dūdiškių akmuo (8 priedas) – Butrimonyse, Dūdiškių kaimo laukuose. Akmens matmenys – 2,03×4,14×3,77. Riedulį sudaranti uoliena — amfibolinis-biotitinis granito gneisas, tekstūra – gneisiška. Pietiniame riedulio šone yra įduba – vadinamoji Jaučio pėda. Geologiniu paminklu akmuo paskelbtas 1964 m. Šio riedulio būklė gera, reikia įrengti informacines rodykles, atnaujinti informacinį stendą. 5. Raudonasis akmuo (9 priedas) – Alytaus miškų urėdijos Sudvajų girininkijos Baltaodžio pušyno 44-ajame kvartale, Norūnų miške. Akmens matmenys – 2,45×3,23×3,11. Riedulį sudaranti uoliena — amfibolinis-biotitinis granitas, dar vadinamas rapakiviu, rusvai rudas su pilkais ir juodais intarpais, porfyriškas, įvairiagrūdis; tekstūra masyvi. Ypatingai sunkiai atrandamas. Raudonasis akmuo geologiniu paminklu paskelbtas 1964 m. Riedulio būklė bloga, lankytojams sunkiai prieinamas, reikėtų įrengti informacinį stendą. 6. Galvinio gūbrys – Alytaus rajono savivaldybės Raitininkų seniūnijos Druskininkų miškų urėdijos Kybiškių girininkijos 779, 780, 783 kvartalų teritorijose Dzūkijos nacionalinio parko Lizdų kraštovaizdžio draustinyje. Šis gūbrys yra tarp Galvinio ir Bedugnio ežerų. 7. Panemuninkų skardis – Alytaus miškų urėdijos Punios girininkijos 32, 37, 38, 43 kvartalų teritorijose Nemuno kilpų regioniniame parke Punios šilo botaniniame-zoologiniame draustinyje. 8. Druskelės šaltinis yra Miroslavo seniūnijoje, Balkasodžio kaime, kairiajame Nemuno krante. Šaltiniuota Nemuno pakrantė driekiasi 80 m, čiurlena penki maži šaltinėliai. Šaltinio vanduo bespalvis, skaidrus ir sūroko skonio, primenančio Birštono mineralinius vandenis, jo temperatūra siekia apie +7,5ºC. Šaltinio plotis – 0,5 m, gylis – 0,2 m, iš po žemių 38 kas sekundę išsiveržia apie 1 l vandens. Senieji vietos gyventojai šį šaltinį vadina Balandėlės šaltiniu. Šaltinis 1985 m. paskelbtas hidrologiniu gamtos paminklu. 9. Nemunaičio mineralinė versmė (10 priedas) – trykšta Lankų kaime, Nemunaičio seniūnijoje, Nemuno upės slėnio dešiniajame krante. Nesunkiai surandamos versmės vanduo šiek tiek melsvas, bekvapis ir beskonis. Ši versmė neužšąla net ir žiemą. Vanduo skanus, druskų koncentracija – 6g/l. Jame yra natrio hidrokarbonato, kalcio, chloro. Vidutinė temperatūra siekia +8°C. XIX a. antroje pusėje ne vienas Nemuno tyrinėtojas ar keliautojas yra aprašęs šias versmes. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu. Šaltinio būklė prasta, reikia sutvarkyti aplinką, įrengti informacinį stendą apie šaltinį, kitus lankytinus objektus, nurodyti trasą, kad lankytojams būtų galima lengviau rasti šį šaltinį. 10. Aukščiausia Lietuvos eglė (11 priedas) yra Alytaus miškų urėdijos Dzirmiškės miške. Medžio aukštis – 42 m, kamieno apimtis – 205 cm. Nors eglės aukštis įspūdingas, tačiau ji aukščiu nedaug išsiskiria iš miške augančių savo gentainių. Medis pasiekė gamtinę brandą ir yra eksploracijos fazėje. 1968 m. paskelbta gamtos paminklu. 11. Aukščiausia Lietuvos pušis (12 priedas) yra Alytaus miškų urėdijos Punios šile. Medžio aukštis – 43 m, kamieno apimtis — 210 cm. Medis nepasiekė gamtinės brandos ir yra stagnacijos fazėje. 1971 m. paskelbta gamtos paminklu. 12. Senoji guoba (13 priedas), kuriai yra maždaug 250 metų, auga Nemunaičio seniūnijos Geisčiūnų kaimo palaukėje, netoli kelio Alytus-Nemunaitis. Kalninės guobos aukštis – 24 m, kamieno apimtis – 550 cm. 1960 medis paskelbtas gamtos paminklu. 13. Storasis ąžuolas (14 priedas) auga Alytaus miškų urėdijos Punios šile (Nemuno kilpų regioniniame parke). Medžio aukštis – 34 m, kamieno apimtis — 550 cm, lajos aukštis – 24 m. Medis nepasiekė gamtinės brandos ir yra rezignacijos fazėje. Daugumos Alytaus rajono gamtos paveldo objektų būklė gera ir patenkinama, tam kad jų būklė neblogėtų, reikia atlikti sezoninius priežiūros darbus: pavasarį detaliai apžiūrėti ir pastebėtas deformacijas ar konstrukcijų pažeidimus nedelsiant pašalinti, atnaujinti informacines priemones, perdažyti nublukusius paviršius, suremontuoti, o prireikus, pakeisti naujais miško baldus, surinkti ir išvežti nulaužtas šakas, išverstus medžius, sausuolius, užlyginti duobes, pastatyti įspėjamuosius ženklus. Labai trūksta informacijos apie turistines trasas, kuriomis keliaujant būtų galima aplankyti Alytaus rajono gamtos paveldo objektus arba tokios trasos visai neįrengtos.

39 5.5. Kultūros paveldo objektai

Alytaus rajono savivaldybės teritorija pasižymi nekilnojamojo kultūros paveldo objektų gausa ir jo įvairove. Kultūros paveldo departamento Alytaus teritorinio padalinio duomenimis Alytaus apskrityje 2006-01-01 buvo 1183 kultūros paveldo objektai (Dainava, 2006). Iš jų: archeologinių vietų – 229, urbanizuotų vietovių – 26, statinių kompleksų ir statinių – 69, o dailės paveldas – 252 objektai – dar nėra išskirstytas į kilnojamąsias kultūros vertybes ir statinių puošybos ir įrangos (priklausinių) sąrašus. Alytaus rajone yra 632 kultūros paveldo objektai (5.5 pav.).

23 3 67 144 archeologiniai istorijos dailės architektūros urbanistikos 395

5.5 pav. Alytaus rajono kultūros paveldo objektai (Dainava, 2006)

19 piliakalnių su senovės gyvenvietėmis užima svarbiausią vietą paminklų sąraše. Dailės kūrinių daugiausia sukaupta bažnyčiose: paveikslai, skulptūrėlės ir kiti kūriniai. Simno, Daugų, Butrimonių miestelių pagrindinės aikštės, išsaugojusios senųjų urbanistinių struktūrų bruožus, paskelbtos urbanistikos paminklais. Architektūrinį paveldą sudaro bažnyčios, koplytėlės, iki 1940 m. pastatyti gyvenamieji namai, ir kaimo sodybose išlikę kluonai (Pažink, 2006). Vertingiausias paveldas: Rumbonių bažnyčios ansamblis, Simno bažnyčia, Punios piliakalnis, dailininko A. Žmuidzinavičiaus memorialinė sodyba, dailės kūriniai, koplytstulpiai. Reikšmingiausi Alytaus rajono kultūros paveldo objektai rajono seniūnijose pasiskirstę taip (5.3 lentelė). 40 5.3 lentelė Reikšmingiausi Alytaus rajono kultūros paveldo objektai Reikšmingiausi Vieta, Susisiekimo Būklė Šalia jo esantys kiti kultūros paveldo atstumas km galimybės gamtos ir kultūros objektai paveldo objektai 1 2 3 4 5 Alytaus seniūnija Rumbonių 8 km nuo Pasiekiamas iš Piliakalnis Švč. Trejybės piliakalnis dar Alytaus Alytaus- pradėtas bažnyčia pastatyta vadinamas miesto, kiek į Panemuninkų tvarkyti: nuo 1795 m., kaimo Švedkapiu; R nuo plento ties didžiosios jo kapinaitėse yra balto Praniūnų, Praniūnais dalies marmuro mergaitės kairiajame pasukus į dešinę, nukirsti skulptūra, dailės Nemuno už 800 m. krūmai, V paminklas, krante pusėje įrengti pastatytas 1908 m. laiptai grafaitei Juzefai Korevaitei Radžiūnų 5 km į Iki piliakalnio piliakalnis pietvakarius veda įrengtas nuo Alytaus pėsčiųjų miesto ekologinis kairiajame mokomasis takas Nemuno krante, prie Kirmijos upelio šlaitų, pačiame Vidzgirio botanikos draustinyje Aniškio Pasiekiamas Piliakalnio piliakalnis dar Luksnėnų-Ūdrijos šlaitai į upelį minimas Arminų keliu prieš erodavę, vardu Gudelių ežerą statūs, 15 m pasukus į kairę aukščio, keliu link apaugęs Varduvos ir už lapuočiais 450 m paėjus į medžiais. mišką 400 m į PR Margaravos 5 km į šiaurę Pasiekiamas Piliakalnis piliakalnis nuo važiuojant apaugęs (Raudonkalnis) Praniūnų, Panemuninkų- lapuočiais Nemuno Margaravos keliu, medžiais ir kairiajame pasukus į dešinę, krūmais. krante, pro sodybas aukštumos pavažiavus 300 m kyšulyje prie lauko keliu link Dubenėlio Nemuno, keliui žiočių. leidžiantis į Nemuno slėnį paėjus per lauką 30 m į kairę. 41 1 2 3 4 5 Alovės seniūnija Alovės Švč. 10 km nuo Keli kilometrai į Bažnyčia Medinė varpinė, Trejybės bažnyčia Alytaus pietryčius nuo stačiakampio Alovės atodanga pastatyta 1802 m. miesto kelių Alytus– plano, su Kaniūkų kaime Daugai ir trisiene apside, Jieznas– 4 kolonų Druskininkai portiku, sankryžos trikampiu frontonu ir kryžiumi Poteronių Alovės Pasiekiamas iš Šlaitai statūs, piliakalnis dešiniojo Alytaus-Daugų 10-14 m (Milžinų kalnas) kranto plento ties aukščio. kyšulyje Poteronimis Piliakalnis pasukus į dešinę dirvonuoja. link Alovės, už 550 m į dešinę lauko keliuku 150 m . Butrimonių seniūnija Butrimonių 21 km nuo Šalia Punios- Susformavusi Miestelio miestelio Alytaus Onuškio plento senojoje panoramoje pagrindinė aikštė miesto, miestelio dominuoja Švč. (trikampė) abipus dalyje XVII a. Išganytojo bažnyčia, Plasaupės aikštė apstatyta pastatyta 1906 m. upelio XX a. pr. Pirklių ir amatininkų namais Gerulių Pasiekiamas Piliakalnis piliakalnis Butrimonių- pradėtas (Zaukus) Stakliškių tvarkyti: žvyrkeliu. nukirsti medžiai, pastatyta medinė paminklo lenta, rytiniame šlaite įrengti laiptai. Daugų seniūnija Dievo apvaizdos 20 km į rytus Būdingi Medinė varpinė; mūrinė bažnyčia nuo Alytaus modifikuotos Daugai urbanistios 1858-1862 m. ir tiek pat į gotikos, paminklas, Mergos šiaurės klasicizmo ir akmuo, Daugų vakarus nuo baroko stiliaus piliakalnis (Salos Varėnos bruožai, joje kalnas), Didžiulio yra daug meno ežeras ir jo kūrinių. pietiniame krante Bažnyčia esanti Bukauciškių bebokštė koplyčia

42 1 2 3 4 5 Krokialaukio seniūnija Krokialaukio 21 km nuo 6 km į šiaurę Dvibokštė Atsimainymo Alytaus nuo kelio bažnyčia su bažnyčia 1872 m. miesto Alytus-Simnas žemesne stačiakampe apside, 3 altoriais Miroslavo seniūnija Miroslavo Šv. 13 km nuo 2 km į vakarus Miroslavo miestelio Trejybės bažnyčia Alytaus nuo kelio trikampio formos pastatyta 1763 m. Alytus–Seirijai turgaus aikštė bei reprezentuoja klebonijos pastatas, XIX a. vid. kuriame iki 1864 m. Lietuvos veikė vienas iš architektūrą seniausių Lietuvoje marijonų vienuolynas, įkurtas 1763 m., Olakalnio piliakalnis yra šalia Miroslavo, Bendrių kaime. Balkūnų kaime yra žymaus Lietuvos dailininko A.Žmuidzinavičiaus (1876-1966) tėviškė-memorialinė sodyba. Dirmiškių Bevardžio Pasiekiamas iš Pylimas gerai piliakalnis upelio Tonkūnų- išlikęs, jam (Strumpakalnis) kairiajame Balkasodžio tvirtinti naudoti krante keliu pasukus į akmenys. esančioje Dirmiškes, jose Šlaitai statūs, aukštesnėje pasukus į kairę, iki 6 m vietoje už 1,1 km, aukščio, pasukus į dešinę apaugę lauko keliuku lapuočiais pro fermas ir medžiais. pavažiavus 1,5 km. Kaukų (Obelytės) Pagrindinis Pasiekiamas Šlaitai statūs, Į vakarus nuo piliakalnis piliakalnis važiuojant 8-9 m aukščio. piliakalnio, Peršėkės įrengtas Kumečių- Piliakalnis dešiniajame krante, Peršėkės Parėčėnų keliu, dirvonuoja, iš aukštumos kampe kairiojo prieš Parėčėnus pietų pusės įrengtas Obelytės kranto pasukus lauko įrengti laiptai. piliakalnis. vingyje keliuku į kairę. esančioje aukštumoje.

43 1 2 3 4 5 Žilvios piliakalnis Žilvios Pasiekiamas iš Piliakalnis dar minimas kairiajame Miroslavo- apardytas Pupasodžio bei krante. Balkasodžio arimų, ŠR Tolkūnų vardais. keliu pro šlaite, apaugęs Tonkūnus, už medžiais ir jų, prieš Žilvios krūmais. upelį pasukus į Piliakalnis dešinę, lauko pradėtas keliuku paėjus tvarkyti: 350 m. nukirsta dalis medžių, PR įrengti laiptai. Pietinėje papėdėje stovi 2 cementiniai kryžiai. Obelijos Obelijos Pasiekiamas iš Šlaitai statūs, piliakalnis ežero Alytaus-Seirijų 9-16 m (Zaramkalnis) rytiniame plento ties aukščio. minimas Obelytės krante Seiliūnais Aikštelės vardu. esančios pasukus į vidurys kalvos dešinę, keliu apardytas, šiauriniame pavažiavus link didelės duobės. gale. Zaramciškių 3 Piliakalnis km, po to paėjus apaugęs Obelytės ežero lapuočiais rytiniu krantu į medžiais, yra šiaurę 1 km. dendrologinia me draustinyje Papėčių Atskiroje, Pasiekiamas Šlaitai piliakalnis kalvoje į Buckūnų- vidutinio šiaurę nuo Papėčių keliu statumo, 7-10 Metelių Papėčiuose m aukščio. ežero. pasukus į dešinę Piliakalnis ilgai link Obelninkų, buvo ariamas, už 800 m šiuo metu dirvonuoja. Zaramciškių Pasiekiamas iš Šlaitai piliakalnis Alytaus-Seirijų vidutinio (Zamkakalnis) dar plento ties statumo, 8 m minimas ir Seiliūnais aukščio. Galiertiškės pasukus į dešinę, Piliakalnis vardu. pavažiavus link apardytas Zaramciškių 3 arimų, dabar km iki sodybos, dirvonuoja, keliuku pro šią vakarinio šlaito sodybą ir apačia laukais paėjus į apsodinta dešinę apie 500 eglaitėmis. m.

44 1 2 3 4 5 Nemunaičio seniūnija Nemunaičio Nemuno Pasiekiamas iš Jį beveik visą piliakalnis dešiniojo Užupių- nuplovė kranto Nemunaičio Nemunas, aukštumoje. plento miške išliko tik PR prieš Nemunaitį, kraštas. Šlaitai už dešinėje nuo Nemuno esančios statūs, erodavę, sodybos iki 50 m pasukus į dešinę aukščio. keliuku į mišką Piliakalnis ir ir paėjus juo papilys 300 m. apaugęs pušimis ir krūmais. Piliakalnyje stovėjo Nemunaičio pilis, minima 1384 ir 1387 m. Pivašiūnų seniūnija Pivašiūnų Pasiekiamas Šlaitai piliakalnis Pivašiūnų- vidutinio Butrimonių statumo, iki 20 keliu (yra į m aukščio, dešinę nuo viršuje, 5-6 m kelio, miško aukštyje pakraštyje pastatinti. pravažiavus Apaugęs kairėje į Alytų pušimis ir vedantį plentą, beržais, iškart už aikštelė miestelio). dirvonuoja. Pivašiūnai 23 km nuo Garsi Pivašiūnų Alytaus bažnyčia, pastatyta 1648 m. Vidaus interjeras yra Klasicizmo stiliaus, bažnyčios didžiajame altoriuje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, puoštas sidabru, kurį 1988 m. vainikavo popiežius Jonas Paulius II.

45 1 2 3 4 5 Einoronių Pasiekiamas Šlaitai gana piliakalnis (Pilies Pivašiūnų– statūs, apie 20 Kalnas) Dusmenų keliu m aukščio. Sudarviškėse Piliakalnis pasukus į dešinę apardytas link Einorinių, arimų, šiaurinė už 1,8 km ant aikštelės dalyje kalno pasukus į stovėjusio dešinę, trianguliacijos pavažiavus bokšto. lauko keliuku Dirvonuoja, 1,3 km. rytiniame šlaite auga paskiri krūmeliai. Punios seniūnija Punios piliakalnis 13 km nuo Pasiekiamas Šlaitai statūs, Prie jo pastatytas (Margio Kalnas) Alytaus, pagrindine 36-44 m akmuo su iškaltomis Nemuno ir Punios gatve aukščio. Į Maironio eilėmis Punelės paėjus 200 m į Nemuną ir apie legendinį dešiniajame vakarus nuo Punelę kunigaikštį Margirį. krante, jų bažnyčios. griūvantys Šv. apaštalo Jokūbo santakos Punios piliakalnio bažnyčia pastatyta suformuotam piliakalnis yra šlaitai buvo 1857 m. Jos e kyšulyje tvarkomas pagal tvarkomi 1972, architektūra yra projektą (2-5 1991-1997 ir Baroko ir priedai). 2000 m. Klasicizmo jungtis. Pašalinta dalis Pirmoji bažnyčia želdinių, Punioje buvo įrengtas takas, pastatyta 1425 m. apžvalgos Manoma, kad dabar aikštelė, jos vietoje stovi pastatytas mūrinė koplytėlė. Ji paminklinis pastatyta 1831 m. akmuo. sukilėliams atminti. Kružiūnų Punelės Pasiekiamas iš Šlaitai statūs, piliakalnis dešiniajame Alytaus-Jiezno 5-12 m krante plento pasukus į aukščio. esančiame Kružiūnus, Aikštelė aukštumos juose dirvonuoja, kyšulyje. pervažiavus šlaitai apaugę Punelę, 100 m lapuočiais už alksnyno medžiais ir pasukus į dešinę krūmais. lauko keliuku, pavažiavus 700 m iki sodybos, nuo jos paėjus 300 m laukais dešiniau.

46 1 2 3 4 5 Raitininkų seniūnija Piliakalnio Pasiekiamas Piliakalnis piliakalnis Makniūnų- labai sužalotas Vabalių keliu ariant ir (yra kelio aikštelėje kairėje pusėje, įrengiant priešais dešinėje trianguliacijos kelio pusėje ženklą. Dabar esančią sodybą). jis dirvonuoja. Simno seniūnija Bambininkų Bambenos Pasiekiamas Aikštelės piliakalnis kairiajame nuo Simno pakraščius (Ąžuolų ragas, krante. įvažiavus į juosia iki 3 m Dambavaragis) Ąžuolinius, yra aukščio, 25 m gyvenvietės pločio pylimas, centre, 100 m į kurio išorinis dešinę nuo šlaitas – iki 5 kelio, 50 m į m aukščio. rytus nuo Piliakalnio mokyklos šiauriniai ir pastato. rytiniai šlaitai į Bambeną statūs, 6-7 m aukščio. Giluičių Kriaušio Šlaitai statūs, Pasiekiamas iš piliakalnis. upelio 10 m aukščio. Simno-Kalvarijos kairiajame Apaugęs plento Gilučių krante krūmais, sankryžoje pasukus į esančios rytiniame šlaite kairę link Šarkiškių, aukštumos auga kelios už 950 m – į kairę, kyšulyje eglės. 250 m link sodybos. Simnas. 1626 .m Yra išlikęs iki Simno bažnyčia yra miesteliui XIX a. XVI a. pirmos pusės suteiktos susiformavęs Renesanso Magdeburgo savaimingas laikotarpio statinys, teisės. raidos kultūros paminklas. radialinis Viduje yra meniniu planas, kartu požiūriu vertingas susiklosčiusi XVIII a. medinis tūrinė erdvinė altorius. kompozicija. Raižiai 7 km į Šis kaimas tarp Raižiuose yra totorių pietryčius Alytaus ir mečetė yra kultūros nuo Punios ir Butrimonių yra paminklas. 5 km į Lietuvos pietvakarius totorių sostinė. Butrimonių.

Daugeliui Alytaus rajono (Alytaus, 2005) kultūros paveldo objektų (15 priedas) būdingas glaudus sąryšis su gamtiniu kraštovaizdžiu. Svarbiausieji objektai yra įtraukti į LR 47 Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros paveldo objektų sąrašus) ir saugomi pagal LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą. Didžiausia estetine ir istorine kultūrine verte pasižymintys arealai yra saugomi pagal LR Saugomų teritorijų įstatymą. Vertingiausi kraštovaizdžiai yra išlikę saugomose kompleksinėse ir kultūrinėse teritorijose: Dzūkijos nacionaliniame parke, Metelių ir Nemuno kilpų regioniniuose parkuose, Alytaus istoriniame draustinyje. Gamtos sąlygų įvairovė ir ilgalaikė istorinė raida atsispindi kultūros paveldo objektų tipologijoje ir sklaidoje. Alytaus kraštas, kaip ir kiti Pietų Lietuvos regionai, yra viena seniausių gyvenamųjų teritorijų šalyje: joje rastos vienų ankstyviausių, kiek žinoma, Lietuvoje akmens amžiaus gyvenviečių ir laidojimo vietų liekanos, manoma, kad Alytaus apylinkės galėjo būti toliausiai į šiaurę nutolusios jotvingių gyventos teritorijos. Rajono archeologijos paveldo objektams būdingas kompleksiškumas. Istorinio kraštovaizdžio erdvių struktūroje dominuojantis vaidmuo tenka piliakalniams. Dalis piliakalnių sudaro bendrus teritorinius darinius su senovės gyvenviečių arba su laidojimo vietų liekanomis. Išskirtinės vertės archeologijos objektais rajono teritorijoje yra Kaukų piliakalnis, turėjęs didelę įtvirtintą gyvenvietę, Rumbonių ir Obelytės piliakalniai bei Živulčiškių senovės gyvenvietė, svarbi regioniniu tipiškumu (būdinga Dzūkijai). Tačiau daugelio archeologijos objektų fizinė būklė neatitinka jų vertės: nesutvirtinti piliakalnių šlaitai, dėl grobikiškų kasinėjimų ir dirvos erozijos nyksta pilkapiai. Alytaus rajono piliakalniai lyginant su vidutine Lietuvos piliakalnių fizine būkle pasižymi problemiškumu, dalies jų būklė yra bloga. Lietuvos teritorijos bendrajame plane nustatyta, kad didžioji Alytaus rajono teritorijos dalis priklauso archeologijos vertybių prioriteto ir dalinio statinių prioriteto arealui. Pietrytinė rajono teritorijos dalis skirta etnografinių kaimo gyvenviečių, archeologijos objektų ir statinių vyravimo zonai. Nustatyta, kad rajono teritorijos šiaurės vakarų dalyje paveldo objektų tankis mažesnis, saugomų objektų tarpe vyrauja archeologinės vietos ir statiniai (dalinis jų prioritetas). Tačiau kraštovaizdžio ir kultūros paveldo objektų pokyčiai, įvykę pastarųjų dešimties metų laikotarpyje, sumenkino jų autentiškumą ir kultūrinės vertės raišką. Sparti gyventojų migracija į miestus ir užsienį kelia pavojų kaimų gyvybingumui ir kaimiškųjų vietovių paveldo išlikimui.

Nekilnojamojo kultūros paveldo sklaida rajono teritorijoje yra netolygi. Autentiškiausi istorinio kraštovaizdžio dariniai yra išlikę upių slėniuose ir kalvotose bei miškingose, intensyviai žemdirbystei menkai tinkamose zonose. Pagrindinė archeologijos vertybių sankaupa yra susiklosčiusi Nemuno slėnyje. Ji reprezentuoja panemunėje XIV a. 48 kryžiuočiams stabdyti buvusią įrengtą gynybinių pilių sistemą, netekusią reikšmės ir pradėjusią irti po Žalgirio mūšio. Panemunių regionas su Alytaus, Punios ir kitomis pilimis sudaro vieną iš penkių istorijos paveldo dominavimo regionų, pagal saugomų kultūros paveldo objektų vertės ir teritorinės koncentracijos požymius išskirtų LR teritorijos bendrajame plane. Šio regiono teritorijoje vyraujantis nekilnojamųjų kultūros vertybių tipas yra archeologinės vietos. 1995 m. rengiant LR teritorijos bendrojo plano tikrosios būklės analizę, naudojantis tuometiniais Kultūros paveldo centro turimais apskaitos duomenimis, buvo nustatyta, kad rajono teritorijoje yra vidutinis (lyginant su kitais Lietuvos rajonais) kultūros, tame tarpe ir dailės, vertybių tankis. Buvo nustatyta, kad visa rajono savivaldybės teritorija priklauso vienkieminio kraštovaizdžio struktūros fragmentų su pavieniais ikivalakinio ir valakinio kaimo elementais vyravimo zonai, areale aplink Alytų bei pietinėje rajono dalyje (į pietus nuo Daugų – Simno kelio, taip pat zonoje abipus Kauno – Druskininkų plento) vyrauja architektūros ir dailės vertybės. Kompleksinės sankaupos arealai nustatyti zonoje aplink Daugus, tarp Simno ir Miroslavo bei Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Vakarinė rajono teritorijos dalis buvo apibūdinta kaip XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiklosčiusio smulkiaelemenčio linijinės struktūros planinio tipo teritorija, kurioje vyrauja eilėmis išsidėsčiusios buvusių vienkieminių kaimų sodybos, o teritorija į rytus nuo Nemuno slėnio XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavusio smulkiaelemenčio padriko tipo zona, kurioje vyrauja padrikai išsibarsčiusios buvusių vienkieminių kaimų sodybos.

5.6. Paveldo objektų, jų teritorijų apsaugos vertinimas

Tyrimo metu buvo apklaustas 41 respondentas. Tyrimas atliktas pagal parengtas anketas tiesiogiai apklausiant Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamento, Kultūros paveldo departamento, Alytaus kraštotyros muziejaus, Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojus bei gyventojus, gyvenančius Alytaus mieste bei Alytaus rajono savivaldybėse. Atliekant anketines apklausas buvo tiriama: darbuotojų ir piliečių nuomonė apie saugomų teritorijų rūšis, gamtos ir kultūros paveldo objektų gausą, kraštovaizdžio vertybių apsaugos būdus, aplinkos būklę įtakojančius veiksnius, informacijos svarbą išsaugant kraštovaizdžio vertybes nuo išnykimo. Apibendrinus tyrimų rezultatus respondentai buvo suskirstyti pagal amžių, išsilavinimą, gyvenamąją vietą. Didžioji dalis 41,46 % apklaustų respondentų yra priskirti amžiaus grupei nuo 20 iki 31 metų (5.6 pav.).

4,88% 9,76% 41,46% 24,39% iki 20 20-30 31-40 41-60 daugiau nei 60 19,51%

5.6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes procentais

Pagal išsilavinimą respondentai pasiskirstė taip: nebaigtą vidurinįjį — 2,44 %, vidurinįjį ir aukštesnįjį išsilavinimą turintys respondentai sudarė po 14,63 %, profesinį išsilavinimą ― 4,88 %, nebaigtą aukštąjį ― 17,07 %, aukštąjį išsilavinimą ― 46,35 %. Pagal gyvenamąją vietovę: mieste gyvenantys sudarė 70,73 %, Alytaus rajono seniūnijose ― 19,51 %, kitose gyvenamosiose vietovėse ― 9,76 %. Žinojusių apytikslį gamtos ir kultūros paveldo objektų skaičių buvo 24,39 % apklaustųjų, nežinantieji sudarė 26,83 %. Alytaus rajone didžiausią plotą užima valstybiniai ir savivaldybių draustiniai, šią informaciją žinojo 31,71 % apklaustųjų, nežinantieji sudarė 24,39 %. Daugiausiai saugomų teritorijų, esančių Alytaus rajone, įvardijo antros ir ketvirtos amžiaus grupės respondentai. Bent vieną saugomą teritoriją įvardijo 13 apklaustųjų, dvi saugomas teritorijas ― aštuoni, tris saugomas teritorijas ― 10, keturias saugomas teritorijas ― vienas apklaustasis, nežinančių nei vienos Alytaus rajono saugomos teritorijos ― penki. Nesilankančių saugomose teritorijose yra septyni apklaustieji, gyvenantys saugomose tritorijose ― du (Metelių regioniniame parke ir Žuvinto biosferos stebėsenos rezervate), vieną kartą per metus lankosi ― aštuoni, 1-4 kartus ― 15, daugiau nei 4 kartus ― devyni apklaustieji. Daugiausiai lankosi respondentai, priklausantys antrai ir ketvirtai amžiaus grupei. Respondentų manymu daugiausiai lėšų iš ES programų gaunama kaimo turizmo veiklai skatinti, mažiausiai ― „rizikos“ vandens telkinių būklei gerinti ir miškų aplinkosaugos išmokų. ES lėšomis pasinaudojo tik vienas respondentas, visai nesinaudoja ES lėšomis 40 respondentų. Visi respondentai nurodė, kad informacijos apie saugomas teritorijas ieškotų interneto svetainėse, 22 respondentai knygose, 19 savivaldybėse, du kitose informacijos vietose, nežinančių kur ieškoti informacijos nebuvo. Panašios tendencijos būtų ir suskirsčius respondentus pagal amžiaus grupes. 50 Apklaustųjų nuomone didžiausią neigiamą įtaką kraštovaizdžio elementams daro pramonės objektai, o mažiausią neigiamą įtaką — pesticidų sandėliai (5.7 pav.).

26% 25% Sąvart y nai Pesticidų sandėliai Žmogaus veikla Pramonės objektai 25% 24%

5.7 pav. Objektų neigiamo poveikio kraštovaizdžio elementams įtaka procentais

Pagal tiesioginės apklausos rezultatus saugomų teritorijų aplinkos būklę labiausiai įtakoja žemės grąžinimas ir žemas žmonių ekologinės savimonės lygis, mažiausiai ― informacijos nepakankamumas (5.8 pav.).

savavališkos statybos

26% 25% informacijos nepakankamumas

žemės grąžinimas 22% 27% žemas žmonių ekologinės savimonės lygis

5.8 pav. Procesų įtaka saugomų teritorijų aplinkos būklei procentais

Apklaustųjų nuomone daugiausiai prie saugomų teritorijų tvarkymo prisideda saugomų teritorijų direkcijos, mažiausiai prisideda ― savivaldybės, vienodai prisideda — seniūnijos ir kaimo bendruomenės (5.9 pav.). 51

miškų urėdijos

saugomų teritorijų 20% 21% direkcijos s avi valdy bė

seniūnijos

20% 22% kaimo bendruomenės 17%

5.9 pav. Pagal respondentų apklausą sudaryta institucijų prisidedančių prie saugomų teritorijų tvarkymo, struktūra procentais

Išanalizavus tiesioginės apklausos rezultatus paaiškėjo, kad efektyviausias būdas apsaugoti kraštovaizdžio vertybes yra Europos sąjungos lėšos, mažiausiai efektyvus būdas ― griežtesnė kontrolė (5.10 pav.).

finansavimas iš 24% 25% vals t y bės biudžeto ES lėšos

griežtesnė kontrolė

viet inės iniciatyvos 23% 28%

5.10 pav. Efektyviausių būdų kraštovaizdžio vertybėms apsaugoti pasiskirstymas procentais.

Apibendrinus apklausos rezultatus paaiškėjo, kad ekspertinio tyrimo metu apklausti Alytaus miesto, rajono bei kitų gyvenamųjų vietovių gyventojai mažai domisi gamtos ir kultūros paveldo objektais, jų išsaugojimu ir jų aplinkos tvarkymu. Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir tvarkymas yra ypač aktuali problema plėtojant rekreaciją ir turizmą Alytaus rajone.

52 IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

1. Alytaus rajone ypač saugomas teritorijas atstovauja: Žuvinto biosferos stebėsenos rezervatas, Dzūkijos nacionalinis parkas bei Nemuno kilpų ir Metelių regioninių parkų dalys, 6 valstybiniai draustiniai ir tai sudaro 19,1 % Alytaus rajono teritorijos. 2. Alytaus rajone yra 13 gamtos paveldo objektų ir 632 kultūros paveldo objektas ir tai sudaro 53 % visų apskrityje esančių kultūros paveldo objektų. 3. Daugumos kultūros paveldo objektų būklė yra problemiška, kai kurių teritorijos menkai prižiūrimos, neišspręstas žemės įteisinimo klausimas po dalimi kultūros paveldo objektų. 4. Apklausos rezultatai rodo, kad vis dar žemas ekologinės savimonės lygis, gyventojai mažai domisi gamtos ir kultūros paveldo objektais, jų išsaugojimu ir jų aplinkos tvarkymu. 5. Alytaus rajone ir apskrityje rekreacija turi būti plėtojama, nes tai sudaro sąlygas visuomenei susipažinti su Alytaus rajono unikaliomis gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis, padeda vykdyti kultūrinę švietėjišką misiją, padeda tenkinti Lietuvos gyventojų poreikius rekreacijai gamtoje. 6. Apie rajonų gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektus turėtų būti daugiau informacijos – tiek spausdintuose leidiniuose, tiek rajonų internetiniuose puslapiuose, kad su šiuo paveldu susipažintų kuo didesnis skaičius besidominčių asmenų. 53 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. ALEKNAVIČIUS, P. Žemės teisė. Vilnius, 2005, 384 p. 2. Alytaus apskritis. Alytaus apskritis [interaktyvus]. [žiūrėta 2007-01-25 b]. Prieiga per internetą:. 3. Alytaus rajonas. Alytaus rajono savivaldybė [interaktyvus]. [žiūrėta 2007-01-25 a]. Prieiga per internetą: http://www.arsa.lt/index.php?sid=1&lang=lt&PHPSESSID=e89f5b9ef88fcd3bd7b732d733e3 08c9. 4. Alytaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Sprendiniai. [interaktyvus]. [žiūrėta 2009-03-25]. Prieiga per internetą: http://www.vgtu.lt/upload/tpi/alytus_sprendiniai_galutine%20redakcija.pdf. 5. Alytaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Gamtinis karkasas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2009-03-25]. Prieiga per internetą: http://www.vgtu.lt/upload/tpi/alytaus_r_sprend_karkasas.jpg. 6. Alytaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Rekreacijos,turizmo, gamtos ir kultūros paveldo plėtojimo brėžinys. [interaktyvus]. [žiūrėta 2009-03-25]. Prieiga per internetą: http://www.vgtu.lt/upload/tpi/alytaus_r_sprend_rekreacija.jpg. 7. Alytaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Kraštovaizdžio tvarkymo zonos. [interaktyvus]. [žiūrėta 2009-03-25]. Prieiga per internetą: http://www.vgtu.lt/upload/tpi/alytaus_r_sprend_krastovaizd.jpg. 8. BARAUSKAS, R. Alytaus gamta. Kaunas: Lututė, 2001, 40 p. 9. BAUBONIS, Z., ZABIELA, G. Lietuvos piliakalniai. Atlasas. I tomas. Vilnius, 2005, 25- 46 p. 10. BAŠKYTĖ, R., BEZARAS, V., KAVALIAUSKAS, A., ir kt. Lietuvos saugomos teritorijos. Kaunas, 2006, 328 p. 11. BOGOVAJA, I. O., FURSOVA, L. M. Landšaftnoe iskystvo. Maskva, 1988. 12. BUČAS, J. Kraštotvarkos pagrindai. Kaunas, 2001, 193 p. 13. BUČAS, J. Lietuvos kaimo kraštovaizdžio raida ir istorinės vertybės. Kaunas, 1988. 14. BUČAS, J. Žaliojo kultūros paveldo problema. Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2006, XXX tomas, Nr. 1. 19-21 p. 15. BUČAS, J. Gamtosauginė direktyva ir kraštotvarkinės tradicijos? Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2007, XXXI tomas, Nr. 3. 54 16. BUČAS, J., ČEPAITIENĖ, R., GRAŽULEVIČIŪTĖ-VELENIŠKĖ, I., MLINKAUSKIENĖ, A. Paveldas statybų vizijos kontekste. Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2007, XXXI tomas, Nr. 4. 17. Convention concerning the protection of the world cultural and natural heritage, adopted by the General Conference at its seventeenth session, Paris, 16 November, 1972. 18. ČIUPACHIN, V. M., ANDRIŠIN, M. V. Landšafti i zemleystroistvo. Maskva, 1989. 19. DAUGALIENĖ V., BAGDONAS A., STALIŪNAS S. Žemėtvarka Lietuvoje. Nacionalinė žemės tvarkymo tarnyba prie žemės ūkio ministerijos. Vilnius, 2004. 20. Europos Kraštovaizdžio konvencija. Iš: Valstybės žinios, 2002, Nr. 104-4621. 21. Gamtos paminklai. Alytaus turizmo informacijos centras [interaktyvus]. [žiūrėta 2007-03- 27, 2009-04-25]. Prieiga per internetą: http://www.alytus-tourism.lt/lt/gamtos_paminklai. 22. GRAŽULEVIČIŪTĖ-VELENIŠKĖ, I., KARVELYTĖ-BALBIERIENĖ, V. Nekilnojamojo kultūros paveldo įtaka darniam kaimo gyvenamųjų vietovių vystymuisi. Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2007, XXXI tomas, Nr. 4. 23. GRECEVIČIUS, P., MARČIUS, R. Istorinių parkų rekreacinio potencialo plėtros uždaviniai. Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2006, XXX tomas, Nr. 3. 24. GURSKIENĖ, V. Saugomų teritorijų tvarkymas: mokomoji knyga. Kaunas,2008, 19, 52- 73 p. 25. JAKOVLEVAS-MATECKIS, K., DRINGELIS, L., DIMINDAVIČIŪTĖ, D. Lietuvos miestų želdynų urbanistinių normų sudarymo principai ir pasiūlymai. Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2007, XXXI tomas, Nr. 2. 26. JANUŠONIENĖ, M. Kultūros paveldo apsauga. Ką ir kaip saugosime? Iš: Dainava – Dzūkų kultūros žurnalas. Alytus, 2006, Nr. 1. 27 p. 27. JANUŠONIENĖ, M. Besiformuojanti tradicija — Europos paveldo dienos. Iš: Dainava – Dzūkų kultūros žurnalas. Alytus, 2007, Nr. 1. 58-63 p. 28. JUREVIČIENĖ, J. Paveldosauginis kaimo gyvenvietės vertinimas. Tradicija ir tendencijos. Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2004, XXVIII tomas, Nr. 1. 29. JUREVIČIENĖ, J., ŽVALIAUSKAITĖ, S. Sakralinių vietų Pietryčių Lietuvoje vertė ir apsauga. Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2005, XXIX tomas, Nr. 3. 30. KAMIČAITYTĖ-VIRBAŠIENĖ, J. Architektūrinis reglamentavimas valstybiniuose parkuose siekiant kraštovaizdžio vizualinės kokybės. Iš: Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2004, XXVIII tomas, Nr. 2. 31. KAVOLIŪTĖ, F. Socialiniai ir gamtiniai veiksniai Nemuno žemupio lygumos kraštovaizdžio formavime. Iš: Geografija. Vilnius, 2002, XXXVIII tomas, Nr. 1. 55 32. KIRSTUKAS, M., BARAUSKAS, R., BAŠKYTĖ, R. ir kt. Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos. Kaunas: Lututė, 2004, 392 p. 33. KOLESNIKOVAS, V., JANUŠONIENĖ, M. Paminklotvarkininkas vienas lauke — ne karys. Iš: Alytaus naujienos, 2008, Nr. 32, 8 p. 34. KŪRIS, V. Kaimo kraštovaizdžių kaita Radviliškio rajone. Iš: Žemėtvarka ir hidrotechnika, Vilnius, 2005, Nr. 1, 55-56 p. 35. LAZDINIS, I., Aplinkos politika ir valdymas: vadovėlis, Vilnius, 2008, 137-138, 245-247 p. 36. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2001 a, Nr. 108 - 3902. 37. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2001 b, Nr. 96-1872. 38. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2004 a, Nr. 153-5571. 39. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2004 b, Nr. 21 - 617. 40. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2004 c, Nr. 28 - 868. 41. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas. Iš: Valstybės žinios, 2004, Nr. 174-6443. 42. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2005 a, Nr. 47- 1558. 43. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2007, Nr. 80-3215. 44. Lietuvos Respublikos žemės fondas 2006 m. sausio 1d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Registrų centras [interaktyvus]. [žiūrėta 2009-04- 01]. Prieiga per internetą: http://www.nzt.lt/assets/files/ZemesFondas_080101.pdf 45. Lietuvos saugomų teritorijų sistema. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos [interaktyvus]. [žiūrėta 2007-02-28]. Prieiga per internetą: http://vstt.lt/wt_vstt/action/load?url=html&id=56. 46. MUSTEIKAITĖ, A. Dauguose — pasipriešinimo regioninio parko kūrimui akcija. Iš: Alytaus naujienos, 2008, Nr. 69. 47. NIELSEN, R. H. Lazeriais skenuojamas pasaulio kultūros paveldas. Iš: Iliustruotas Mokslas, 2008, Nr. 8, 50 p. 48. Pažink Alytaus kraštą. Alytaus rajono savivaldybė. Alytus, 2006, 30 p. 49. Po Metelių ir Žuvinto kraštą: turisto vadovas. VšĮ Gamtos paveldo fondas, Vilnius, 2006. 50. POZZANA, M., Gardens of florence and Tuscany. Firenze-Milano, 2001. 56 51. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Iš: Valstybės žinios, 2005 b, Nr. 35- 1140. 52. ŠEŠELGIS, K. Aplinkos apsauga: vadovėlis, Vilnius: Mokslas, 1991. 57 Darbo aprobacija

Tyrimų rezultatai, paskelbti mokslinėse konferencijose:

SUŠINSKIENĖ R., Alytaus kraštovaizdžio vertybių tvarkymas ir apsauga Iš: Jaunasis mokslininkas 2009: studentų mokslinė konferencija. — LŽŪU. Kaunas, 2009.

Tyrimų rezultatai paskelbti leidiniuose:

SUŠINSKIENĖ R., Alytaus kraštovaizdžio vertybių tvarkymas ir apsauga Iš: Kompaktinė plokštelė. 2009