Lazdijai 2019
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
2019 09 21 Lazdijai PATRIOTINIS-SPORTINIS RENGINYS TARPTAUTINĖS SPORTINIO ĖJIMO IR BĖGIMO VARŽYBOS LIETUVOS PARTIZANAMS PAGERBTI LITHUANIAN FOREST BROTHERS REMEMBRANCE INTERNATIONAL RACE WALKING AND RUNNIG MEETING LAZDIJAI 2019 Lazdijai, 2019 09 21 RENGINIO PROGRAMA 10.00 val. Šv. Mišios, skirtos Lietuvos partizanams pagerbti (Lazdijų Šv. Onos Bažnyčia, Dainavos g. 4, Lazdijai) 10.00 val. Tarptautinės 12 km bėgimo varžybos „Adolfo Ramanausko-Vanago tėviškė- Nepriklausomybės aikštė“ 10.30 val. 3 km bėgimas „Žemaitkiemis-Nepriklausomybės aikštė“ 11.00 val. Iškilmingas patriotinio – sportinio renginio, skirto Lietuvos partizanams pagerbti, atidarymas 12.00 val. Tarptautinės sportinio ėjimo ir Lietuvos sportinio ėjimo taurės varžybos 12.00 – 1 km mergaitės (2006-2007, 2008 ir jaunesnės ) 12.10 - 1 km berniukai (2006-2007,2008 ir jaunesni) 12.20 – 3 km jaunutės ir jaunučiai (2004 – 2005), veteranės 12.40 - 5 km moterys, vyrai, jaun-lės ir jaun-liai (2000- 2001),jaunės ir jauniai(2002-2003 ) veteranai 13.00 val. Nugalėtojų apdovanojimas PROGRAMME Lithuanian Forest Brothers Remembrance 10.00 International Runnig competition 12 km 10.00 Sv. Mase 11.00 Opening of the festival, Partisan Celebration Ceremony 12.00 International Race Walking Meeting and Lithuanian Race walking Cup 12.00 – 1 km girls, (2006- 2007), (2008 and yonger ) 12.10 – 1 km boys,( 2006 -2007), (2008 and yonger) 12.20 – 3 km girls and boys (2004 – 2005), veterans (Women) 12.40 – 5 km Women,Men, Juniors W, M (2000-2001), Youths W, M (2002-2003), veterans (Men) 2 Kodėl nėra stribamsdainų Daugelį metų buvo bandoma išstumti iš mūsų atminties pokario laikotarpį. Buvo rašoma vienaip, bet žmonės kalbėjo kitaip.. Dar buvo ne laikas. Bet daugiau negalima laukti. Turime kuo daugiau gilintis į priežastis, į įvykių seką, kad pasipriešinimo idėja būtų nuplauta nuo banditizmo purvo ir apnašų. Vardan tų kurie kovojo už laisvę, gulėjo ant grindinių ir nežinia kur palaidoti ar apšaukti žudikais.. Buvo stengiamasi sunaikinti archyvus, kartu ir atmintį. Lietuva: tai banditų kraštas. Pabandykime logiškai , aritmetiškai paskaičiuoti. Per 20 tūkstančių partizanų žuvo, arti 300 tūkstančių ištremta ir įkalinta Sibire, Altajuje, Kazachstane, 70 tūkstančių pasitraukė į Vakarus. Atmeskime vaikus, paliegusius senelius. Ir ką gausime. Iš 3 mln.- kas 5-6 banditas, istoriškai lietuviai banditų tauta Pagalvoji, kaip galėjo tiek metų išgyventi partizanai miškuose, bunkeriuose, pastovioje įtampoje? Galėjo. Jei ne vietinių gyventojų parama maistu, drabužiais, suteikta informacija apie siautėjančius stribus. Vargu. O kiek sudėta dainų apie miško brolius. Daug. O dabar pagalvoji, kodėl nėra sukurta dainų, stribams - liaudies gynėjams. Ir tada viskas stoja į savas vietas Dar ir dabar yra žmonių su priešingomis nuomonėmis. Partizanus vadina banditais, ne visi nežino ir negali žinoti, suvokti visų aplinkybių, priežasčių. O specialiai buvo skleidžiami gandai, sovietiniai laikraščiai ir knygos, filmai. Taip buvo formuojama viešoji nuomonė: partizanai, tai banditai., dangstantys Lietuvos Nepriklausomybės idėja. O pati idėja buvo diegiama kaip blogio simbolis... Pasipriešinimas buvo iškreiptas represinių struktūrų melu ir teroru.. Daugelis smurtinių įvykių buvo pateikiama tokiu pavidalu, kurie įsitvirtindavo žmogaus sąmonėje ir kokio norėjo okupantai. Jam nekildavo mintis, kad tai surežisuota NKVD. Buvo kuriami melagingi partizanų būriai, taikė įvairias provokacija, klastą, represijas. Žudė šeimas, daugiausia iš neturtingųjų ir su mažais vaikais. Ir kad visi matytų ypatingą žiaurumą., kad gandai eitų per visą kraštą - partizanai žudo moteris ir vaikus. Įrodymai būdavo naikinami. Kitas veiksmingas metodas - melagingų gandų skleidimas. KGB uždavinys paskleisti ir įtvirtinti –žmonių sąmonėje mintis, kad žudė partizanai, o ne užverbuoti agentai,. Stribus rodyti kaip žmonių gelbėtojus O būdavo taip. Stribai perrengti partizanais, kartu jau 3 susitepusiais partizanų krauju agentais, išžudo partizanų rėmėjų šeimas, moteris ir vaikus, bet paleidžia kelis liudininkais,: -matė kad jų pažįstami partizanai vykdė šias žudynes. Suplanuotos NKVD žudynės stipriai paveikdavo vietinius gyventojus, kad matytų „ partizanų „ žiaurumus- galutinai pasmerkdavo partizanus. kurių artimuosius išžudė NKVD agentai. Vis dar nesusimąstoma, kodėl buvo išžudyti patriotiškiausi ir partizaniniui judėjimui nusipelnę žmonės? Visa tai tolsta nuo mūsų – kankinimai ir žudynės, tremtys ir lageriai. Vieni pergyvena, kiti abejingi. O ką apie tai žino užsieniečiai ?... Kastytis Pavilonis , renginio organizatorius 4 Partizanų kovos Dzūkijoje 1944 m. viduryje frontas per Dzūkiją persirito į Vakarus. Rugpjūčio mėnesį Dzūkijoje dar buvo pilna Raudonosios armijos dalių. Tuo metu sovietų valdžia kūrėsi tik miesteliuose ir ieškojo talkininkų. Pirmiausia okupacinė valdžia paskelbė mobilizaciją. Nuo rugpjūčio 1 d. pradėjo šaukti į Raudonąją armiją 19-35 m. vyrus. Dainavos krašto vyrai į mobilizacinius punktus nėjo, slapstėsi arba išsirūpino dokumentą, atlei- džiantį nuo tarnybos. Vis dažniau besislapstančius vyrus pasiekdavo žinios, kaip žiauriai NKVD kariuomenė elgiasi su beginkliais žmonėmis – juos žudo ir kankina. Vyrai pradėjo organizuotis į būrius, pradėjo gink- luotis. Pirmieji partizanų būriai susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netoli esančiame miške, ir dažnas jų pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. Būrių pavadinimai atitikdavo vietovių pavadi- nimus: Nemunaičio, Nedzingės ir pan. Kiek vėliau, šiems būriams tarpu- savyje jungiantis ir sudarant didesnius kovinius vienetus, būrį pradėdavo vadinti vado slapyvardžiu – Rugio, Žaibo būrys ir t.t. 1944 m. rudenį didesni ar mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkijos apskričių valsčiuose. Jiems vadovauti ėmėsi bent kiek daugiau karinio mokslo gavę vyrai: puskarininkiai, viršilos, buvę policininkai, mokytojai. Partiza- nai dažnai lankydavosi savo namuose ir susirinkdavo numatytose vietose, miškuose. Po didelių priešo kariuomenės siautėjimų, o ypač žuvus vadams, tokie junginiai vėl iširdavo į mažus būrelius. Lazdijų apskrityje 1944 m. rudenį partizanų būriai nebuvo dideli, tačiau žiemos metu kovotojų gretos sparčiai didėjo. 1945 m. pavasarį Pietų Lietuvoje pradėjo veikti du visiškai savarankiški partizanams vadovaujantys centrai. Alytaus apskrities Marcinkonių valsčiaus ribose buvo įkurtas Dzūkų grupės partizanų štabas, vadovaujamas pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio. 1945 m. vasarą štabas apjungė atskirus partizanų būrius bei jų junginius į Dzūkų grupės organizacines struktūras – rinktines, batalionus, būrius. Į Dzūkų grupės Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas su bendražygiu 1947 m. 5 partizanų veikimo erdvę įėjo Alytaus apskrities Druskininkų, Marcin- konių, Merkinės, Alovės, Varėnos, Rudnios valsčiai bei Trakų apskrities Valkininkų ir dalis Eišiškių-Onuškio valsčių, taip pat Lazdijų apskrities Seirijų, Leipalingio, Kapčiamiesčio bei Veisiejų valsčiai. 1945 m. lap- kričio mėnesį Dzūkų grupė pakeitė pavadinimą – tapo A apygarda. Kitas organizacinis vienetas su savomis struktūromis buvo įkurtas 1945 m. gegužės mėnesį ir apėmė Alytaus apskrities Butrimonių, Daugų, Jiezno, Lazdijų, Simno valsčius, Prienų apskrities Balbieriškio valsčių bei Marijampolės apskrityje dalį Gudelių ir Krosnos valsčių. Rinktinės struktūrą sudarė grupės ir būriai. Rinktinės vadu tapo kapitonas Domininkas Jėčys-Ąžuolis. Vadavietė – Punios šilas. 1946 m. pavasarį abu organizaciniai vienetai susijungė ir minėtų teritorijų ribose buvo įkurta Dainavos apygarda. Dainavos apygardos vadu tapo Domininkas Jėčys-Ąžuo- lis. Juozas Vitkus-Kazimieraitis pradėjo eiti Pietų Lietuvos srities, įkurtos tuo pat metu, vado pareigas. Dainavos apygardai jos gyvavimo laikotarpiu vadovavo 7 vadai: Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Domininkas Jėčys-Ąžuolis, Adolfas Ramanauskas- Vanagas, laikinai ėjo pareigas Benediktas Labėnas-Kariūnas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Juozas Gegužis-Diemedis ir Vincas Daunoras-Ungu- rys. 1952 m. rugpjūčio mėnesį apygardos štabas buvo sunaikintas. 1946 m. pasikeitė okupantų taktika ir partizanų veikimo gairės. Komunistams pasisekė tarp ūkininkų pasėti baimę, nerimą ir nepasiti- kėjimą, taip bandyta partizanus išstumti iš kaimo giliau į mišką. Partizanų vadai ypatingą dėmesį skyrė kovotojų branduolio išlaikymui, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Partizanai nutarė pakeisti savo taktiką ir neieškoti susirėmimų su gausiomis priešo pajėgomis. Partizanai savo spaudos dėka išlaikė gyvą Lietuvos nepriklausomybės siekį, skatino gyventojus nepulti į neviltį. Nors laisvės kovotojai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laiko- tarpis nuo 1946 m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Per šį laikotarpį okupantai suorganizavo du masinius trėmimus, suėmė tūkstančius žmonių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Partizanai įspėdavo per daug uolius valdžios pareigūnus ir įtariamuosius informatorius, kad šie nutrauktų savo veiklą, o nepaklususius – šaudė. 1949 m. partizanų aktyvumas sumažėjo, bet jie išlaikė kovinį pajėgumą ir karinę drausmę. Partizanų vadai stiprino tarpusavio komunikaciją. 1949 m. įsteigė bendrą vadovybę, palaikė, nors ir nelabai tvirtus, ryšius su užsieniu. Nuo 1949 m. pirmojo ketvirčio ne tik pagrindinių partizanų dalinių, bet ir mažesnių būrių vadai pradėjo keisti savo veikimo pobūdį. Jei pirmame kovų tarpsnyje partizanai mėgino reikštis kaip karinė jėga, drįstanti stoti į atvirą kovą su okupantų pajėgomis, tai antrame – gana nuosekliai stabdė okupantų brukamus pertvarkymus