2019 09 21 PATRIOTINIS-SPORTINIS RENGINYS TARPTAUTINĖS SPORTINIO ĖJIMO IR BĖGIMO VARŽYBOS LIETUVOS PARTIZANAMS PAGERBTI LITHUANIAN FOREST BROTHERS REMEMBRANCE INTERNATIONAL RACE WALKING AND RUNNIG MEETING LAZDIJAI 2019

Lazdijai, 2019 09 21 RENGINIOPROGRAMA

10.00 val. Šv. Mišios, skirtos Lietuvos partizanams pagerbti (Lazdijų Šv. Onos Bažnyčia, Dainavos g. 4, Lazdijai) 10.00 val. Tarptautinės 12 km bėgimo varžybos „Adolfo Ramanausko-Vanago tėviškė- Nepriklausomybės aikštė“ 10.30 val. 3 km bėgimas „Žemaitkiemis-Nepriklausomybės aikštė“ 11.00 val. Iškilmingas patriotinio – sportinio renginio, skirto Lietuvos partizanams pagerbti, atidarymas 12.00 val. Tarptautinės sportinio ėjimo ir Lietuvos sportinio ėjimo taurės varžybos 12.00 – 1 km mergaitės (2006-2007, 2008 ir jaunesnės ) 12.10 - 1 km berniukai (2006-2007,2008 ir jaunesni) 12.20 – 3 km jaunutės ir jaunučiai (2004 – 2005), veteranės 12.40 - 5 km moterys, vyrai, jaun-lės ir jaun-liai (2000- 2001),jaunės ir jauniai(2002-2003 ) veteranai 13.00 val. Nugalėtojų apdovanojimas

PROGRAMME Lithuanian Forest Brothers Remembrance

10.00 International Runnig competition 12 km 10.00 Sv. Mase 11.00 Opening of the festival, Partisan Celebration Ceremony 12.00 International Race Walking Meeting and Lithuanian Race walking Cup 12.00 – 1 km girls, (2006- 2007), (2008 and yonger ) 12.10 – 1 km boys,( 2006 -2007), (2008 and yonger) 12.20 – 3 km girls and boys (2004 – 2005), veterans (Women) 12.40 – 5 km Women,Men, Juniors W, M (2000-2001), Youths W, M (2002-2003), veterans (Men)

2 Kodėlnėra stribams dainų

Daugelį metų buvo bandoma išstumti iš mūsų atminties pokario laikotarpį. Buvo rašoma vienaip, bet žmonės kalbėjo kitaip.. Dar buvo ne laikas. Bet daugiau negalima laukti. Turime kuo daugiau gilintis į priežastis, į įvykių seką, kad pasipriešinimo idėja būtų nuplauta nuo banditizmo purvo ir apnašų. Vardan tų kurie kovojo už laisvę, gulėjo ant grindinių ir nežinia kur palaidoti ar apšaukti žudikais.. Buvo stengiamasi sunaikinti archyvus, kartu ir atmintį. Lietuva: tai banditų kraštas. Pabandykime logiškai , aritmetiškai paskaičiuoti. Per 20 tūkstančių partizanų žuvo, arti 300 tūkstančių ištremta ir įkalinta Sibire, Altajuje, Kazachstane, 70 tūkstančių pasitraukė į Vakarus. Atmeskime vaikus, paliegusius senelius. Ir ką gausime. Iš 3 mln.- kas 5-6 banditas, istoriškai lietuviai banditų tauta Pagalvoji, kaip galėjo tiek metų išgyventi partizanai miškuose, bunkeriuose, pastovioje įtampoje? Galėjo. Jei ne vietinių gyventojų parama maistu, drabužiais, suteikta informacija apie siautėjančius stribus. Vargu. O kiek sudėta dainų apie miško brolius. Daug. O dabar pagalvoji, kodėl nėra sukurta dainų, stribams - liaudies gynėjams. Ir tada viskas stoja į savas vietas Dar ir dabar yra žmonių su priešingomis nuomonėmis. Partizanus vadina banditais, ne visi nežino ir negali žinoti, suvokti visų aplinkybių, priežasčių. O specialiai buvo skleidžiami gandai, sovietiniai laikraščiai ir knygos, filmai. Taip buvo formuojama viešoji nuomonė: partizanai, tai banditai., dangstantys Lietuvos Nepriklausomybės idėja. O pati idėja buvo diegiama kaip blogio simbolis... Pasipriešinimas buvo iškreiptas represinių struktūrų melu ir teroru.. Daugelis smurtinių įvykių buvo pateikiama tokiu pavidalu, kurie įsitvirtindavo žmogaus sąmonėje ir kokio norėjo okupantai. Jam nekildavo mintis, kad tai surežisuota NKVD. Buvo kuriami melagingi partizanų būriai, taikė įvairias provokacija, klastą, represijas. Žudė šeimas, daugiausia iš neturtingųjų ir su mažais vaikais. Ir kad visi matytų ypatingą žiaurumą., kad gandai eitų per visą kraštą - partizanai žudo moteris ir vaikus. Įrodymai būdavo naikinami. Kitas veiksmingas metodas - melagingų gandų skleidimas. KGB uždavinys paskleisti ir įtvirtinti –žmonių sąmonėje mintis, kad žudė partizanai, o ne užverbuoti agentai,. Stribus rodyti kaip žmonių gelbėtojus O būdavo taip. Stribai perrengti partizanais, kartu jau

3 susitepusiais partizanų krauju agentais, išžudo partizanų rėmėjų šeimas, moteris ir vaikus, bet paleidžia kelis liudininkais,: -matė kad jų pažįstami partizanai vykdė šias žudynes. Suplanuotos NKVD žudynės stipriai paveikdavo vietinius gyventojus, kad matytų „ partizanų „ žiaurumus- galutinai pasmerkdavo partizanus. kurių artimuosius išžudė NKVD agentai. Vis dar nesusimąstoma, kodėl buvo išžudyti patriotiškiausi ir partizaniniui judėjimui nusipelnę žmonės? Visa tai tolsta nuo mūsų – kankinimai ir žudynės, tremtys ir lageriai. Vieni pergyvena, kiti abejingi. O ką apie tai žino užsieniečiai ?...

Kastytis Pavilonis, renginio organizatorius

4 Partizanų kovos Dzūkijoje

1944 m. viduryje frontas per Dzūkiją persirito į Vakarus. Rugpjūčio mėnesį Dzūkijoje dar buvo pilna Raudonosios armijos dalių. Tuo metu sovietų valdžia kūrėsi tik miesteliuose ir ieškojo talkininkų. Pirmiausia okupacinė valdžia paskelbė mobilizaciją. Nuo rugpjūčio 1 d. pradėjo šaukti į Raudonąją armiją 19-35 m. vyrus. Dainavos krašto vyrai į mobilizacinius punktus nėjo, slapstėsi arba išsirūpino dokumentą, atlei- džiantį nuo tarnybos. Vis dažniau besislapstančius vyrus pasiekdavo žinios, kaip žiauriai NKVD kariuomenė elgiasi su beginkliais žmonėmis – juos žudo ir kankina. Vyrai pradėjo organizuotis į būrius, pradėjo gink- luotis. Pirmieji partizanų būriai susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netoli esančiame miške, ir dažnas jų pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. Būrių pavadinimai atitikdavo vietovių pavadi- nimus: Nemunaičio, Nedzingės ir pan. Kiek vėliau, šiems būriams tarpu- savyje jungiantis ir sudarant didesnius kovinius vienetus, būrį pradėdavo vadinti vado slapyvardžiu – Rugio, Žaibo būrys ir t.t. 1944 m. rudenį didesni ar mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkijos apskričių valsčiuose. Jiems vadovauti ėmėsi bent kiek daugiau karinio mokslo gavę vyrai: puskarininkiai, viršilos, buvę policininkai, mokytojai. Partiza- nai dažnai lankydavosi savo namuose ir susirinkdavo numatytose vietose, miškuose. Po didelių priešo kariuomenės siautėjimų, o ypač žuvus vadams, tokie junginiai vėl iširdavo į mažus būrelius. Lazdijų apskrityje 1944 m. rudenį partizanų būriai nebuvo dideli, tačiau žiemos metu kovotojų gretos sparčiai didėjo. 1945 m. pavasarį Pietų Lietuvoje pradėjo veikti du visiškai savarankiški partizanams vadovaujantys centrai. Alytaus apskrities Marcinkonių valsčiaus ribose buvo įkurtas Dzūkų grupės partizanų štabas, vadovaujamas pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio. 1945 m. vasarą štabas apjungė atskirus partizanų būrius bei jų junginius į Dzūkų grupės organizacines struktūras – rinktines, batalionus, būrius. Į Dzūkų grupės

Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas su bendražygiu 1947 m. 5 partizanų veikimo erdvę įėjo Alytaus apskrities Druskininkų, Marcin- konių, Merkinės, Alovės, Varėnos, Rudnios valsčiai bei Trakų apskrities Valkininkų ir dalis Eišiškių-Onuškio valsčių, taip pat Lazdijų apskrities Seirijų, Leipalingio, Kapčiamiesčio bei Veisiejų valsčiai. 1945 m. lap- kričio mėnesį Dzūkų grupė pakeitė pavadinimą – tapo A apygarda. Kitas organizacinis vienetas su savomis struktūromis buvo įkurtas 1945 m. gegužės mėnesį ir apėmė Alytaus apskrities Butrimonių, Daugų, Jiezno, Lazdijų, Simno valsčius, Prienų apskrities Balbieriškio valsčių bei Marijampolės apskrityje dalį Gudelių ir Krosnos valsčių. Rinktinės struktūrą sudarė grupės ir būriai. Rinktinės vadu tapo kapitonas Domininkas Jėčys-Ąžuolis. Vadavietė – Punios šilas. 1946 m. pavasarį abu organizaciniai vienetai susijungė ir minėtų teritorijų ribose buvo įkurta Dainavos apygarda. Dainavos apygardos vadu tapo Domininkas Jėčys-Ąžuo- lis. Juozas Vitkus-Kazimieraitis pradėjo eiti Pietų Lietuvos srities, įkurtos tuo pat metu, vado pareigas. Dainavos apygardai jos gyvavimo laikotarpiu vadovavo 7 vadai: Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Domininkas Jėčys-Ąžuolis, - Vanagas, laikinai ėjo pareigas Benediktas Labėnas-Kariūnas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Juozas Gegužis-Diemedis ir Vincas Daunoras-Ungu- rys. 1952 m. rugpjūčio mėnesį apygardos štabas buvo sunaikintas. 1946 m. pasikeitė okupantų taktika ir partizanų veikimo gairės. Komunistams pasisekė tarp ūkininkų pasėti baimę, nerimą ir nepasiti- kėjimą, taip bandyta partizanus išstumti iš kaimo giliau į mišką. Partizanų vadai ypatingą dėmesį skyrė kovotojų branduolio išlaikymui, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Partizanai nutarė pakeisti savo taktiką ir neieškoti susirėmimų su gausiomis priešo pajėgomis. Partizanai savo spaudos dėka išlaikė gyvą Lietuvos nepriklausomybės siekį, skatino gyventojus nepulti į neviltį. Nors laisvės kovotojai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laiko- tarpis nuo 1946 m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Per šį laikotarpį okupantai suorganizavo du masinius trėmimus, suėmė tūkstančius žmonių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Partizanai įspėdavo per daug uolius valdžios pareigūnus ir įtariamuosius informatorius, kad šie nutrauktų savo veiklą, o nepaklususius – šaudė. 1949 m. partizanų aktyvumas sumažėjo, bet jie išlaikė kovinį pajėgumą ir karinę drausmę. Partizanų vadai stiprino tarpusavio komunikaciją. 1949 m. įsteigė bendrą vadovybę, palaikė, nors ir nelabai tvirtus, ryšius su užsieniu. Nuo 1949 m. pirmojo ketvirčio ne tik pagrindinių partizanų dalinių, bet ir mažesnių būrių vadai pradėjo keisti savo veikimo pobūdį. Jei pirmame kovų tarpsnyje partizanai mėgino reikštis kaip karinė jėga, drįstanti stoti į atvirą kovą su okupantų pajėgomis, tai antrame – gana nuosekliai stabdė okupantų brukamus pertvarkymus ir įsakmiai reikalavo, kad gyventojai paklustų jų nurodymams. Paskutiniame kovos etape jie taip atkakliai nesipriešino ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus. 1951 m. miškuose tebebuvo apie tūkstantis partizanų. Ši kova tęsėsi dar porą metų – iki 1953 m. pavasario. Tų metų gegužę sovietams pavyko suimti besislapstantį LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą. Tai reiškė partizaninio karo pabaigą, nors pavieniai laisvės kovotojų būreliai dar kurį laiką sugebėjo išlikti Lietuvos miškuose. Pagrindinio tikslo partizanams pasiekti nepavyko – Lietuvos valstybės nepriklausomybė nebuvo atkurta. Tačiau pripažįstama, kad kone dešimtmetį trukusi kova buvo reikšmingiausias įrodymas visam pasauliui, kad lietuvių tauta nesusitaikė su laisvės praradimu ir sovietų okupacija. 6 Partisan Fighting in Dzūkija

In the middle of the year 1944 the front crossed through Dzūkija to the West. In August numerous units of the Red Army were still present in Dzūkija. At that time the Soviet government was settling only in towns and was looking for helpers. First of all the occupation government announced mobilization. On August 1st recruitment of men aged 19-35 to the Red Army began. Men from region did not go to the mobilization points, they used to hide or secure dismissal from service. Increasing information about cruelty of the NKVD army towards unarmed people – killing and torture – reached hiding men. The men began to organize themselves in the squad, began to arm. The first partisan squads were formed of men from one or more neighboring villages and stayed in the nearby woods, many of partisans come home to farm. Names of the units corresponded to the names of the locations: , Nedzingė and so on. Later, when these squads merged and formed larger combat units, the formations began to be called by the pseudonym of the commander – Rugys, Žaibas squad, etc. In the autumn of 1944, larger or smaller groups of partisans already acted all over Dzūkija. They were led by men who had received at least some more military training: sergeants, officers, former police officers and teachers. Partisans often visited their homes and gathered in specific places of the forests. Such compounds used to break up to small teams following large raids by enemy troops and, especially, the deaths of the commanders. In the autumn of 1944 the partisan squads were not large in Lazdijai district, but during the winter the ranks of the combatants grew rapidly. In the spring of 1945 two completely independent partisans leading centers began operating in southern . Within the limits of the rural municipality of district the headquarters of Dzūkai group partisans under the command of Colonel Juozas Vitkus- Kazimieraitis was established. In the summer of 1945 the headquarters united individual partisan units and their compounds into the orga- nizational structures of Dzūkai group - teams, battalions and squads. The area of Dzūkai group partisan activity covered , Marcinkonys, Merkinė, Alovė, Varėna and rural municipalities of Alytus district as well as and some of Eišiškės-Onuškis rural municipalities of Trakai district and Seiriai, , Kapčiamiestis and rural municipalities of Lazdijai district. In November, 1945 Dzūkai group changed its name - it became the A County. 7 Another organizational unit with its own structures was founded in May, 1945 and covered , , Jieznas, Lazdijai and rural municipalities of Alytus district, Balbieriškis rural municipality of Prienai district, part of and rural municipalities of Marijampolė district. The team structure consisted of groups and squads. Captain Domininkas Jėčys-Ąžuolis became the commander of the team, Punia pinewood - Headquarters of team Commander. In the spring of 1946 both organizational units merged and the Dainava County was established within the boundaries of the abovementioned territories. Domininkas Jėčys- Ąžuolis became the commander of the Dainava County. Juozas Vitkus- Kazimieraitis took the position of commander of the Southern region of Lithuania, founded at the same time. During the period of its existence, Dainava County was headed by 7 commanders: Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Domininkas Jėčys-Ąžuolis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Benediktas Labėnas-Kariūnas, Lionginas Ba- liukevičius-Dzūkas, Juozas Gegužis-Diemedis and Vincas Daunoras-Ungurys. In August, 1952 the headquarters of the County was destroyed. In 1946 the tactics of the occupants and partisans operation guidelines changed. Communists succeeded in sowing fear, anxiety and distrust among farmers, thus trying to push partisans out of village deeper into forest. Partisan leaders paid special attention to the maintenance of core fighters, which meant the avoidance of unnecessary victims. Partisans decided to change their tactics and not to look for clashes with the numerous enemy forces. Through their press partisans kept alive the aspiration of Lithuania's independence, encouraged the people not to despair. Although freedom fighters acted carefully and avoided clashes with larger enemy units, the period from 1946 until 1948 was the bloodiest one in the post-war years. During this period, the occupants organized two mass deportations, arrested thousands of people. Government spies increasingly invaded partisan ranks, betrayed fighters, signalers and supporters. The partisans warned overzealous government officials and suspect informers to stop their activities, while the defiant ones were fusilladed. In 1949 partisan activity decreased, but they maintained fighting power and military discipline. The partisan commanders strengthened mutual communication. In 1949 a joint management was established, albeit not very strong external relations were supported. In the first quarter of 1949, commanders of the main partisan units as well as those of smaller squads began to change their mode of action. While in the first stage of the struggle partisans tried to express themselves as a military force and dared to enter the open battle with the occupying forces, in the second stage – they impeded the occupant's reforms quite consistently and insistently demanded the people to obey their orders. In the last stage of the struggle partisans did not resist persistantly and minimized the fighting. In 1951 the number of partisans in the forests was still about one thousand. This fight lasted another couple of years - until the spring of 1953. In May of that year the Soviets succeeded in arresting the hiding chairman of the Presidium of the LLKS Council Jonas Žemaitis-Vytautas. This meant the end of the partisan war, although individual groups of freedom fighters managed to survive Lithuanian forests for some time. Partisans did not succeed in achieving the main goal - Lithuanian state independence was not restored. However, a nearly decade-long struggle was recognized the most significant proof to the world that the Lithuanian nation did not conform to the loss of freedom and the Soviet occupation. 8 Kalniškėsmūšis

1945 m. pradžioje Kalniškės miške ir jo apylinkėse susibūrė apie 100 ginkluotų kovotojų. Jiems vadovavo Jonas Neifalta-Lakūnas, buvęs Alytaus ulonų pulko puskarininkis. Į partizanus Jonas Neifalta-Lakūnas pasitraukė vengdamas sovietų represijų, kartu su juo partizanauti išėjo ir žmona Albina Griškonytė-Neifaltienė-Pušelė. 1945 m. balandžio 18 d. Simno NKVD skyrius gavo iš informatoriaus Polevojaus pranešimą, kad Kalniškės miške yra 70 partizanų būrys, kuriam vadovauja vokiečių armijos kapitonas Neifalta, slapyvardis Liotčik. Gegužės 13 d. tuos pačius duomenis patvirtino agentas Sviderskis. 1945 m. gegužės 16 d. išvakarėse Kalniškės mišką, kuriame buvo įsikūrę partizanai, apsupo NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-asis pulkas. Jam vadovavo majoras Jacenka ir štabo viršininkas majoras Buiničius. Supratę priešo kėslus, partizanai nusprendė kautis. Gegužės 16 d. prasidėjo mūšis. Puolančius enkavėdistus partizanai pasitiko ugnimi. Su trumpomis pertraukomis mūšis tęsėsi visą dieną. Kai kurie partizanai šaudė įlipę į medžius. Viena tokių buvusi ir partizanų vado žmona Pušelė. Iš pulko vado Jacenkos raporto: „...gauja, be kulkosvaidžių ir šautuvų atkakliai gynėsi granatomis, kurias nuo aukštų stačių šlaitų numesdavo 60-70 m. Matydamas, kad dėl tokio priešininkų gynimosi atakuojantieji daliniai turės didelių nuostolių, įsakiau trims sunkiesiems kulkosvaidžiams, išdėstytiems įvairiose aukštumos pusėse, sunaikinti pa- grindinius priešininko ugnies taškus – rankinius ir sunkiuosius kulkosvaidžius, kurie ypač trukdė dalinių judėjimui, ugnimi „prašukuoti“ medžių viršūnes, kuriose buvo įsitaisiusios „gegutės“. Siekdamas palaužti besipriešinančių moralinę dvasią, įsakiau iš visų turimų ginklų atidengti į aukštumą ugnį salvėmis. Po tokios intensyvios ugnies, kuri truko vieną valandą, priešininko pasipriešinimas pastebimai susilpnėjo...“ Vienas po kito krito priešo ugnies pakirsti partizanai. Pranašesniam priešui slenkant iš visų pusių, teko trauktis. Mūšio lauke žuvo 44 partizanai. Enkavėdistai patyrė kur kas didesnių nuostolių. Gyvi likę partizanai pralaužė apsupties žiedą ir pasitraukė Metelių link. Tuo tarpu okupantas nuostolius pateikia taip: „Buvo nukauta, - rašo NKVD, - 62 banditai ir paimti 4 sunkieji ir 6 lengvieji kulkosvaidžiai, minosvaidis ir t.t. Iš mūsų pusės žuvo 4 ir 7 sužeisti. Dauguma nukautų banditų buvo atvežti į Simno miestelį atpažinti...“ Žuvusių partizanų kūnai iš pradžių buvo sumesti paplentėje, vėliau išniekinti Simne, galop užkasti Simno ežero pakraštyje. Partizanų būrio vadas Jonas Neifalta-Lakūnas liko gyvas. Jis su kitais kovos draugais grįžo į Kalniškės mišką, tačiau partizanavo neilgai. 1945 m. lapkričio mėnesį buvo priešo nukautas. 1989 m. birželio 23 d. 44 žuvusieji Kalniškėje buvo perlaidoti Simno kapinėse. 1990 m. pager- biant partizanų atminimą, pastatytas paminklas. 1990 m. gegužės 13 d. Kalniškės miške, mūšio vietoje, buvo atidengtas marijampoliečio Jurgio Nevulio pastatytas paminklas žuvusiems par- tizanams. Naktį iš gegužės 21 į 22 d. paminklas buvo išsprogdintas, išliko sveika tik atminimo lenta. Labai greitai, gegužės 29 d., paminklas buvo atstatytas.

9 Kalniškė battle

At the beginning of 1945 about 100 armed fighters gat- hered in Kalniškė forest and its surroundings. They were led by Jonas Neifalta-Lakūnas, a for- mer sergeant of Alytus Uhlan Re- giment. Jonas Neifalta-Lakūnas joined the partisans avoiding Soviet repressions, his wife Albina Griškonytė-Neifaltienė- Pušelė went along with him. On April 18th , 1945 Simnas NKVD department received the report from the informant Polevoi about 70 partisans in Kalniškė forest, headed by the German Army Captain Neifalta, nickname Liotčik. On May 13th this data was confirmed by agent Sviderskis. On the eve of May 16th , 1945 the 220 th Regiment of the 1 st Baltic Front of the NKVD Army, headed by Major Jacenka and Chief of Staff Major Buiničius, surrounded Kalniškė forest, where partisans located in. Understanding the enemy intentions, partisans decided to fight. The battle began on May 16th . The partisans met the attacking NKVD solders with fire. The battle lasted all day with short breaks. Some partisans shot from trees. One of these was partisans commander‘s wife Pušelė. From the report of regimental commander Jacenka: „...the gang, besides machine guns and rifles, was persistently defending with grenades by throwing them from steep slopes to the distance of 60-70 meters. Seeing that due to such an opponents’ defense, the attacking units would suffer great losses, I gave the command to three heavy machine guns, located on different sides of the highland, to destroy the main fire points of the enemy – manual and heavy machine guns, hindered the movement of units, to give “fire rain” to the tree tops, where “cucoos” had settled. In order to break the moral spirit of the opposing, I commanded to open the rounds of fire from all the available firearms. After such an intense fire, which lasted one hour, the resistance of the opponent was noticeably wea- kened...” One after another the partisans were killed by the enemy's fire. Pressure of stronger hostile forces made “forest brothers” to retreat. 44 partisans were killed in the battlefield. The NKVD suffered much greater losses. The remaining live partisans broke the surrounding circle and moved towards Meteliai. Meanwhile, the occupant presented losses as follows: „62 bandits were killed and the taken weapons included 4 heavy and 6 light machine guns, mortar, etc. From our side 4 were killed and 7 – injured. Most of the killed bandits were brought to Simnas town for recognition...” Bodies of killed partisans were first thrown at highway side, then despised in Simnas, and, finally, burried on the outskirts of Simnas Lake. Commander of partisan regimen Jonas Neifalta–Lakūnas survived. Together with other fighting friends he returned to Kalniškė forest, but not for a long time. In November, 1945 he was shot dead by the enemy. On June 23rd , 1989 bodies of 44 partisans killed in Kalniškė were rebu- ried to Simnas Cemetery. In 1990 a monument was built in honor of the partisans. On May 13th , 1990 in Kalniškė forest, at the battlefield a monument to the killed partisans was unveiled, author – Jurgis Nevulis from Marijam- polė. On the night of May 21 to 22 the monument was blown up, only a memo- rial plaque remained. Very soon, on May 29th, the monument was restored. 10 Kirtiliškėsmūšis

1949 m. sausio 19 d. Kirtiliškės k. prie Grėbliūnų sodybos įvyko Lietuvos partizanų kautynės su sovietiniais okupantais ir kolaborantais. Kautynėse dalyvavo 89 MGB ( liet. Valstybės saugumo ministerija) kariai (9 operatyvininkai, 30 kareivių ir 50 stribų). Šiose kautynėse, trukusiose 2 val., žuvo 8 iš 18 Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvūnijos Kalniaus būrio partizanai. Šiems Lietuvos partizanams vadovavo Šarūno rinktinės Ryšių skyriaus viršininkas, Mindaugo tėvūnijos štabo viršininkas Jonas Jančė-Kovas, gim. 1927 m.,iš Neravų k,, žuvęs šiose kautynėse. Mūšyje žuvo Jonas Janulevičius – Lašas, gim.1928 m, Pranas Kliučinskas, gim. 1928 m, .Zigmas Lisauskas Kancleris, g. 1921 m, Jonas Navickas – Šernas, g. 1923, Juozas Riškevičius – Varnėnas g. 1922m. Vladas Smalinskas – Ulonas, g .1922 m, pasitraukęs iš kautynių žuvo gretimame Nemajūnų kaime. Vienas iš aštuonių žuvusių partizanų – Antanas Maksimavičius-Mauras šiose kautynėse buvo sunkiai sužeistas ir mirė vėliau - 1949 m. kovo 25 d. Kautynių vietoje, žuvusiems atminti yra pastatytas paminklas. Jį galima pamatyti iš Lazdijų pavažiavus 5 km kairėje kelio pusėje, žuvusių ramybę saugo trys dideli ąžuolai

11 PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

RĖMĖJAI BUSO TAS

Dainora Nevulienė Juozas Megelinskas

INFORMACINIAI RĖMĖJAI