„Nevėžio Baseino Upių Slėnių Apgyvendinimo Ypatumai“ ACCOMODATION PECULIARITIES of NEVĖŽIS RIVER VALLEY Magistro Darbas

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS GAMTOS, MATEMATIKOS IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS GEOGRAFIJOS IR TURIZMO KATEDRA

JUSTINA RIPINSKAITĖ

„Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimo ypatumai“ ACCOMODATION PECULIARITIES OF NEVĖŽIS RIVER VALLEY Magistro darbas

DARBO VADOVAS: DOC.DR. VIRGINIJUS GERULAITIS

Vilnius 2015 2

Turinys

Įvadas ...... 3 1. Literatūros šaltinių analizė ...... 5 2. Tyrimo metodika ...... 7 3. Nevėžio baseino morfogenetiniai ypatumai ...... 9 3.1. Nevėžio baseino hidrografinio tinklo ir paviršiaus ypatumai ...... 9 3.2. Nevėžio baseino paviršiaus genezė ir morfologija ...... 13 3.3. Nevėžio baseino upių slėnių kraštovaizdžiai ...... 18 3.4. Nevėžio baseino upių slėnių panaudojimas ...... 22 4. Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimo raida ...... 24 4.1. Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimas geležies amžiuje ...... 24 4.1.1. Senasis geležies amžius (I-IV a.) ...... 24 4.1.2. Vidurinysis geležies amžius (V-IX a.) ...... 27 4.1.3. Vėlyvasis geležies amžius (X-XII a.) ...... 28 4.2. Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimas istoriniais laikais ...... 30 4.3. Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimas dabartiniais laikais ...... 32 Išvados ...... 35 Summary ...... 37 Literatūra: ...... 39 Priedai ...... 41

Įvadas

Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje pirmosios gyvenvietės pradėjo kurtis prie upių. Žmonės jau senai suprato, kad upės turi labai didelę naudą ir reikšmę jų gyvenime. Upių slėniuose buvo patogu plėtoti ūkinę veiklą, kurti gyvenvietes, užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste. Pirmosios žmonių bendruomenės Lietuvoje aptinkamos upių ir upelių slėniuose bei pakrantėse. Upių slėniai kaip kraštovaizdžiai išsiskiria tuo, kad žmonės galėjo patenkinti daugelį savo poreikių. Šiandienos situacija yra tokia, kad upių baseinai yra labai antropogenizuoti dėl nuolatinės ir intensyvios žmogaus veiklos. Šios kraštovaizdžio modifikacijos tik įrodo, kad tarpusavyje sąveikauja gamtiniai ir visuomeniniai komponentai. Žmogaus ir gamtos sąveika Lietuvoje nagrinėjama senai, tačiau viskas žvelgiama labai siaurai, tiriamos atskiros kryptys, trūksta kompleksiškumo. Daugiausiai nagrinėjami socialiniai ir ekonominiai veiksniai, gamtiniai veiksniai turintys įtakos apgyvendinimui tiriami minimaliai. Upes ir gyventojus reikėtų tirti kaip bendrą geosistemą, nes upių slėniai yra vieni svarbiausių geosistemų struktūrinių dalių. Upių slėniai jungia vienas geosistemas su kitomis ir atlieka labai svarbų geofizinių, geocheminių procesu ir informacijos perdavimo vaidmenį. Nors gyvenviečių raida itin susijusi su upių slėnių sandaros ypatumais, tačiau kompleksiškų šių antropogeninių kraštovaizdžių komponentų tyrimų labai mažai. Nors šiuo metu upių slėniai savo vertę praranda dėl įvairių technologijų tobulėjimo, tačiau daugumas Lietuvos miestų ir miestelių yra įsikūrę upių slėniuose.

Problema: Trūksta literatūros apie Nevėžio baseino upių slėnių antrogenizaciją. Trūksta struktūrizuotų, kompleksinių (gamtinių ir socialinių) Nevėžio baseino tyrimų. Dabartiniai tyrimai susiję su Nevėžio baseinu buvo vykdomi atskiromis kryptimis, išskiriant tik kažkurią vieną socialinę – ekonominę arba geomorfologinę pusę.

Temos aktualumas: Dabartiniai tyrimai orientuojasi į socialinius – ekonominius veiksnius. Nekreipiama dėmesio į geosistemų apgyvendinimo raidą. Geosistemų pagrindą sudaro upių baseinai, kaip vientisi gamtiniai - visuomeniniai kompleksai. Vieni svarbiausių struktūrinių dalių yra upių slėniai, jungiantys vienas geosistemų dalis su kitomis. Ne mažiau svarbi dalis tenka upių slėniams, nes nuo neatmenamų laikų žmonės savo gyvenvietes kurie prie hidrografinių tinklų, todėl tyrimus reikėtų vykdyti kompleksiškai.

Temos naujumas: Trūkstant kompleksinių tyrimų apie Nevėžio baseino upių slėnius, šiuo magistriniu darbu norima papildyti esamus tyrimus ir taip prisidėti prie Nevėžio baseino upių slėnių tyrimų.

Praktinis pritaikomumas: Nevėžio baseino upių slėnių sistemos apgyvendinimo tyrimų duomenys gali būti tiesiogiai panaudota šio regiono ūkinės veiklos teritoriniame organizavime ir kraštotvarkoje, sprendžiant upių slėnių kraštovaizdžio ekologines, aplinkos apsaugos problemas, gyvenviečių teritoriniam planavimui bei turizmui.

Tyrimo objektas: Nevėžio baseino upių slėniai ir jame įsikūrusios įvairių laikotarpių gyvenvietės. Darbo tikslas: analizuojant evoliucinę Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimo raidą, įvertinti šios upės baseino apgyvendinimo lygį atskiruose raidos etapuose, nustatyti raidos priežastis. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti gamtinių sąlygų ir visuomenės raidą, įvertinti atskirų istorinių laikotarpių upių slėnių apgyvendinimo ypatumus. 2. Įvertinti upių slėnių apgyvendinimo lygį, nustatyti gyvenviečių geografinę padėtį ir jos kaitos priežastis. 3. Įvertinti Nevėžio baseino upių slėnių morfogenetinius ypatumus. 4. Analizuojant gamtinių sąlygų ir visuomenės raidą, įvertinti atskirų istorinių laikotarpių Nevėžio upės apgyvendinimo lygį.

1. Literatūros šaltinių analizė

Nevėžio baseinas nors ir yra vienas didžiausių Lietuvoje, didelio susidomėjimo mokslininkams bei tyrinėtojams nekėlė. Konkrečių upių slėnių apgyvendinimo ypatumų tyrimų nėra. Visus ankstesnius mokslinius tyrimus galima suskirstyti į dvi grupes: Nevėžio baseino upių slėnių apgyvenimas ir upių slėnių morfogenetiniai bei struktūriniai tyrimai. Taip pat nėra struktūrizuotų tyrimų apimančių visą baseiną, dažniausiai yra tiriama vienos atskiros upės slėnio sritis, apgyvendinimas arba gamtiniai aspektai. Pirmieji gana abstraktūs tyrimai buvo vykdomi archeologinių kasinėjimų metu. Nevėžio baseine gyventojai palyginus su kitų Lietuvos upių baseinų apgyvendinimu įsikūrė vėlai (maždaug III a.), todėl ir moksliniai tyrimai pradėti vykdyti taip pat vėliau nei kituose regionuose. Rašytiniai šaltiniai apie pirmųjų gyventojų kūrimąsi Nevėžio baseino upių slėniuose, kaip ir visoje Lietuvos teritorijoje yra labai skurdūs, fragmatiški ir ne tikslūs, skirtingi autoriai pateikia skirtingas nuomuonės. Bene pirmuosius archeologinių radinių bei žmonių apgyvendinimo užuomazgų aprašymus Nevėžio baseine galime rasti R. Rimantinės „Akmens amžius Lietuvoje“ bei M. Michelbergo „Senasis geležies mažius Lietuvoje“ veikaluose. Taip pat daug informacijos apie Lietuvos teritorijos apgyvendinimą I-XII a. įskaitant ir Nevėžio baseiną galima rasti R. Tučo daktaro disertacijoje „Lietuvos teritorijos apgyvendinimo raida I – XII a.“. Tai bene tiksliausias ir daugiausiai informacijos duodantis veikalas apie geležies amžiaus apgyvendinimą Nevėžio baseino upių slėniuose. Istoriniais laikais Nevėžio upė pirmą kartą minima XIV a. Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikoje, kaip tinkama laivybai, taip pat šiose kronikose minimas Kėdainių miestas (tiksli data 1372 m.). Atskirai kaip upė, juolab visas baseinas, Nevėžis nėra minimas, dažniausiai minimi miestai įsikūrę baseine. Pirmasis autorius išgarsinęs Nevėžį, o kartu visą jo baseiną istoriniais laikais yra S. Kolupaila su savo monograma „Nevėžis“ (1936 m.). Šis autorius buvo hidrologas, vykdavo į ekspedicijas upe baidare arba valtimi, bandė upes įvairiais aspektais. Rašytojas, poetas Č. Milošo okupacijos laikotarpiu parašė apsakymą „Isos slėnis“ (1955 m.), tai autobiografinis romanas apie Nevėžio slėnio dalį ties Kėdainiais, apie jo kraštovaizdžius, gyvenančius žmones ir jų papročius. Daugiausiai, sąlyginai, informacijos galima rasti informacijos apie dabartinių laikų situaciją Nevėžio baseine. Pagrindiniai autoriai kurie tyrinėjo Nevėžio slėnį: K.Šešelgis tyrė kaimus, jų tipus, apgyvendinimą, urbanizaciją. K. Kilkus tyrinėjo visus Lietuvos baseinus įskaitant ir Nevėžio iš

socialinė- ekonominės pusės, šiek tiek apžvelgdamas ir morfologinė bei litoliginę dalį. A. Basalykas tyręs visą Lietuvos teritoriją įvairias aspektais, o itin iš geomorfologinės pusės. Tikriausiai vienintelis knygos „Lietuvos vandenų geografija“ autorius K. Kilkus tyrimus apie upės slėnius, nors ir siaurai atlieka kompleksiškai, jungia socialinius ir gamtinius veiksnius į vieną visumą, žvelgia į tai kaip į vientisą komponentą. Urbanistiniu požiūriu Nevėžio baseiną tyrė A.Miškinis savo monogramfijoje „Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai“. A. Basalykas savo veikaluose: Lietuvos TSR kraštovaizdis aprašo ir išskiria esamus kaštovaizdžius Lietuvoje, Fizinė geografija I ir Fizinė geografija II išsamiai aptaria Nevėžio lygumos morfogenezę, pelkėtumą. Bendrais bruožais aptariama Nevėžio upės, kartu su savo didžiais intakais A. Basayko knygoje „Pažinkime Lietuvą. Lietuvos upės“. Nors Nevėžio baseinas mažai tirtas tiek apgyvendinimo tiek geomorfologiniu aspektu, tačiau vandens kokybė, turizmo plėtojimas, urbanizacija Nevėžio pakrantėse gana plačiai ištirta. Išleista daug tiek populiariosios literatūros tiek mokslinių straipsnių.

2. Tyrimo metodika

Tyrimas buvos suskirstytas į du etapus. Kiekviename iš jų naudoti atskiri tyrimo metodai. Pirmajame tyrimų etape buvo atlikta baseino morfogenezės ir sandaros analizė. Analizės tikslas buvo nustatyti Nevėžio baseino litologinę ir morfologinę sudėtį bei struktūrinius ypatumus. Buvo sukurta terasų santykinio aukščio matavimo sistema (remiantis V.Gerulaičiu, V. Dvarecku). Remiantis šių autorių terasų išskyrimo metodika buvo išskirtos 4 terasos ( 1 Lentelė). Terasų santykiniai aukščiai buvo gauti naudojantis Lietuvos topografiniais žemėlapiais (M 1:10 000 ir M 1: 25 000), interaktyviais Geoportal. lt ir Argis online žemėlapiais (1 pav.), bei google Earth programa.

1. Pav. Vienas iš terasų aukščio matavimo būdų. 6,2 m. II Terasa.

1 Lentelė. Nevėžio baseino upių slėnių santykiniai terasų aukščiai.

Terasų santykiniai aukščiai

I II III IV

3 - 6 m. 6 – 12 m. 12 – 18 m. 18 – 24 m.

Antrasis etapas buvo susijęs su Nevėžio upių slėnių apgyvendinimu. Kartografiniai - istoriniai metodai buvo naudoti, surinkti dabartinių gyvenviečių istorinius duomenis. Statistiniai – grupavimo metodai panaudoti norint suskirstyti bei atrinkti vienetą pagal kurį buvo matuojama gyvenvietės dydis. Mažiausiu vienetu buvo pasirinkta – sodyba. Analizuojant įvairių amžių literatūrą buvo išskirti 2 apgyvendinimo periodai: Pirmasis visi duomenys kurie buvo iki rašytinių šaltinių, t.y. įvairių archeologinių radinių, piliakalnių, kapaviečių, pilkapių, pilių paplitimas Nevėžio baseine. Antrasis periodas prasideda pradėjus datuoti gyvenvietes, atsiradus rašytiniams šaltiniams. Istorinis metodas buvo panaudotas renkant istorinius faktus apie gyvenvietes, vietovardžius, geografinės padėties nustatymą. Panaudojus šį metodą, surinktą informaciją buvo susiskirstyta į tris apgyvendinimo raidos etapus (2 lentelė).

2 Lentelė. Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimo raidos etapai.

Nr. Laikotarpis Trukmė 1. Geležies amžius I – XII a. 2. Istoriniai laikai XII a. - 1960 m. 3. Dabartinės gyvenvietės nuo 1960 m. iki 2015 m.

Remiantis archeologine, istorine medžiaga (monografijomis, straipsniais, atskaitomis) buvo nustatyta seniausio Nevėžio baseino apgyvendinimo raida. Tinkamiausi literatūros šaltiniai kuriuos buvo galima panaudoti priešistorinio laikotarpio apgyvendinimo raidos įvertinimui buvo R. Rimantienės, R. Tučo, P. Kulikausko. Tyrimui tiko tik tie objektai kurie turėjo, bet abstraktų datavimą ir tikslią dislokacijos vietą. Dabartinių gyvenviečių tyrimams surikti naudoti kartografiniai tyrimo metodais, bei sudarytas žemėlapis parodantis esančia situaciją Nevėžio baseinų upių slėnių apgyvendinime. (1 priedas). Naudojant statistinius metodus nustatytas gyvenviečių kiekis bei išsidėstymas atskiruose Nevėžio baseino upių slėniuose.

3. Nevėžio baseino morfogenetiniai ypatumai

3.1. Nevėžio baseino hidrografinio tinklo ir paviršiaus ypatumai

Nevėžio upės baseinas yra priskiriamas Vidurio Lietuvos hidrologinei sričiai, kuri pasižymi lygiu reljefu, nedideliu paviršiaus nuolydžiu. Nevėžis – svarbiausia Vidurio Lietuvos upė (ilgis 208,6 km, baseino plotas 6140,5 km2 ), kuri prasideda šlapiuose miškuose apie 6 km į pietryčius nuo Troškūnų miestelio. Nevėžis teka į šiaurės vakarus pro Raguvą, per Panevėžį, po to pasuka į pietus, ir vingiuoja link Kėdainių Nevėžis priskiriamas prie Nemuno baseino ir įteka į Nemuną 199 km nuo jo žiočių ties Raudondvariu. Nevėžis teka pačiu Vidurio žemumos viduriu ir todėl turi gana simetrišką baseiną (3 pav.), 43 % baseino ploto dešinėje ir 57 % – kairėje pusėje (Gailiušis ir kt. 2001). Daugiau kaip 50 % savo ploto į Nevėžio baseiną patenka keturios savivaldybės – Kėdainių (98,3 %), Panevėžio miesto (90,9 %), Panevėžio rajono (73,9 %) ir Radviliškio (71,0 %) rajonų. Be to, į baseiną patenka dalis Anykščių rajono – (18,6 % ploto), Jonavos (38,7 %), Kauno m. (9,3 %), Kauno rajono (40,3 %), Kelmės rajono (4,7 %), Raseinių rajono (4,9 %), Šiaulių m. (15,8 %), Šiaulių rajono (tik 0,5 %) ir Ukmergės rajono (13,2 % ploto) savivaldybių.(10 priedas) (Kilkus 1998) Didžiausią plotą Nevėžio baseine užima Kėdainių ir Panevėžio rajonai. Mažiausia – Šiaulių, Kelmės bei Raseinių rajonai (2 pav.).

2 pav. Nevėžio baseino ploto priklausomybė savivaldybėms.

3 pav. Nevėžio baseino upių slėniai. (Upių baseinų valdymo skyrius) Lygiašonio trikampio formos Nevėžio baseiną, su visais savo intakais išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumoje, tik didžiausio jo intako – Šušvės aukštupys yra Žemaičių aukštumos rytiniame šlaite. Baseino reljefas nelygus. Aukščiausias jo taškas siekia 184 m virš jūros lygio, o žemiausias (žiotyse) – 20 m. Nevėžio baseino didžioji dalis plyti lygumoje, kurią suformavo Nevėžio dvilypė ledyninė plaštaka (Kilkus 1998). Nevėžio baseinas vakaruose ribojasi su Dubysos, šiaurėje su Mūšos,

rytuose su Šventosios ir Neries baseinais. Nevėžio upės vagos vidutinis nuolydis yra tik 0,035 % (žemupyje – 0,007 %), upė nėra vandeninga. Ji maitinama tik kritulių ir sniego tirpsmo vandens, todėl apie 80 % metinio jos nuotėkio susidaro per pavasario potvynius. Vidurio Lietuvos srityje pelkėdarą slopina karbonatingi dirvožemiai, todėl pelkėtumas menkas, vos 1 %. Daugiausia tai nedidelės (iki 20 - 30 ha) žemąpelkės. Baseino pelkėtumas iki Panevėžio – apie 6 %. Pelkės dažniausiai slūgso upių slėniuose ir nenutekamose daubose. Pirmosios būna seklios (0,5 – 1,5 m) jose randami rastiniai bei plynrastiniai žemąpelkių klodai. Antrosios dažniausiai gilios ( 6- 8 m.). Pastarosiose po durpių klodu, dažniausia rastiniu – blyniniu slūgso stori sapropelių, jų tarpe ir karbonatinių, sluoksniai. Nenutekamose daubose, ypač negiliuose tarpulaukių pažemėjimuose, pasitaiko sekiaklodžių pelkių. Visose šiose pelkėse vyrauja eurotrofiškiausios durpių rūšys. Durpės čia labai susiskaidžiusios, turi daugiau pelenų negu kituose rajonuose. Aukštapelkėse dažniausiai randami mediuminiai bei mišrieji klodai. (A. Basalykas 1959). Nevėžio baseine miškų išlikę nedaug, jiems tenka apie 17 % baseino ploto (aukštupyje – apie 21 %). Aukštupyje vyrauja šilągirės (Lėno, Taujėnų, Siesikų), o buvusius eglynus daug kur pakeitė smulkelapiai medynai. Vidurupyje kai kur (apie Krekenavą) nemažai pušynų. Apie Šėtą, Kėdainius, Vandžiogalą, Babtus - ąžuolynų (Kilkus 1998). Teritoriniu požiūriu baseine labiausiai paplitę žemės ūkio naudmenų plotai. Daugiau nei dvigubai mažesnę baseino ploto dalį užima miškai. Mažiausią plotą sudaro urbanizuota teritorija. Nevėžio baseine telkšo 89 ežerai, didesni kaip 0,5 ha, tačiau jų suminis plotas yra tik 5,28 km2 (baseino ežeringumas 0,09 %), t. y. vyrauja maži ežerėliai (mažesni kaip 5 ha). Didžiausi ežerai yra Lėnas (2,08 km2 ), Juodis (0,44 km2 ), Juostinas (0,38 km2 ), Enčias (0,30 km2 ) ir Lieležeris (0,26 km2 ); jiems tenka 65 % suminio ežerų ploto. Giliausias yra Juostinas (25 m), kiti – gerokai seklesni, pavyzdžiui, didžiausias gylis Lėno ežere siekia tik 3,2 m (Kilkus 1998). Nevėžio baseine iš viso yra 76 tvenkiniai (suminis plotas 18,4 km2 ), daugiausia žemupyje (žemiau Kėdainių – 38 tvenkiniai) ir vidurupyje (tarp Panevėžio ir Kėdainių – 34 tvenkiniai). Skaičiumi vyrauja maži (mažesni kaip 5 ha) ir vidutinio didumo (nuo 10 iki 50 ha) tvenkiniai, jiems tenka atitinkamai 35 % ir 24 % viso tvenkinių skaičiaus. Tvenkinių, didesnių kaip 1 km2 , yra tik 4 (Angirių tv. prie Šušvės, 2,6 km2 ; Bublių tv. prie Obelies, 1,6 km2 ; Vaitiekūnų tv. prie Šušvės, 1,4 km2 ; Sičionių tv. prie Barupės, 1,1 km2 ), tačiau juose sukaupta apie 53 % visuose tvenkiniuose esančio vandens (32,9 iš 62,5 mln. m3 ) (Kilkus 1998). Nevėžio baseine iš viso yra 2122 upės, iš jų 89 ilgesnės kaip 10 km, bet tik 5 jų, įskaitant ir Nevėžį, yra ilgesnės kaip 50 km. Ilgiausi Nevėžio intakai yra šie: Šušvė (dešinysis, ilgis 135 km,

baseino plotas 1165 km2 ), Dotnuvėlė (dešinysis, 61 km, 193 km2 ), Obelis (kairysis, 53 km, 674 km2 ), Juosta (dešinysis, 51 km, 273 km2 ). 3 ir 4 prieduose pateikiami Nevėžio upės intakų ilgiai ir žiočių vieta. Nevėžio baseino paviršiuje vyrauja sunkesnės mechaninės sudėties karbonatingos uolienos (smėlingiems plotams tenka apie 10 %). Dirvožemiai mažai nujaurėję, jų iliuvinis sunkesnės mechaninės sudėties horizontas slūgso negiliai, ir dirvožemis virš šios santykinės 23 vandensparos dažnai yra pašlapusios. Kiek giliau dirvožemiai išplauti Nevėžio aukštupyje (Kilkus 1998). Baseino rytinėje dalyje vyrauja priesmėliai ir priemoliai, centrinėje bei pietvakrinėje – priemolis, žemapelkinės durpės ant priesmėlio (4 pav.).

4 pav. Nuogulų išsidėstymas Nevėžio baseine: 1 – priesmėlis ant priemolio; 2 – priemolis; 3 – priesmėlis ant smėlio; 4 – priesmėlis; 5 – smėlis; 6 – priemolis ant molio; 7 – priesmėlis ant molio; 8 – puvena ant smėlio; 9 – puvena ant smėlio; 10 – žemapelkinė durpė ant smėlio; 11 – žemapelkinė durpė ant priesmėlio; 12 – puvena ant priemolio; 13 – žemapelkinė durpė ant priemolio; 14 – aukštapelkinė durpė ant priemolio (Baubiniėnė ir kt. 2002)

3.2. Nevėžio baseino paviršiaus genezė ir morfologija

Nevėžio baseino didžioji dalis plyti lygumoje, kurią suformavo Nevėžio dvilypė ledyninė plaštaka. Plaštakų sąlytį ženklina nuo Raguvos per Lėną į pietus Siesikų link nusitęsiantis Panoterių moreninis masyvas. Tirpstant ledyno plaštakai, paviršių ėmė veikti prieledyninių baseinų vandenys. Yra žymių, kad prieledyninis baseinas, telkšojęs 80 m BS, išsilaikė ilgokai ir išskalavo platų atabradą Žeimių–Šėtos šoninės morenos gūbryje. Šiam prieledyniniam baseinui nuslūgus iki 60-65 m BS, apsemta buvo tik žemiausia žemumos dalis, kuria dabar teka Nevėžis, dalis, taip pat recesiniai Lančiūnavos, Truskavos, Ramygalos – Uliūnų kraštiniai gūbriai. Nevėžio slėnio pietinė atkarpa užsimezgė, kai prieledyninio baseino vandenys prasiveržė į Nemuną, kurio žiotys tuo metu buvo ties Jurbarku. Nuslūgus Nemuno žemupyje buvusiam prieledyniniam baseinui iki 16-20 m BS, pradėjo formuotis Nevėžio atkarpa tarp Sanžilės žiočių ir Babtų. Šiltesniame biolinge (prieš 12500-11500 metų) Nevėžis atsiskyrė nuo Šventosios baseino, o maždaug prieš 9 tūkst. metų atkariavo savo aukštupius iš Lėvens. Kylant Vidurio Lietuvos žemumai, Nevėžis savo krypties nebekeitė, tik gilino vagą ir tapo atvirkštine, tekančia priešinga pagrindiniam reljefo nuolydžiui kryptimi, upe. Vėliau atsiradusiems mažiesiems intakams teko taikytis prie šeimininkės ir savo žemupius pasukti link jos, todėl kryptis dažnai visiškai nedera su vidurupių ar juolab aukštupių kryptimi. Pačiam Nevėžiui didelį poveikį darė Nemuno erozijos bazės – Baltijos jūros vandens lygio svyravimas. Kai prieš 8 tūkst. metų Atlantyje pradėjo smarkiai grimzti Nemuno delta ir žemupys, akumuliacija Nemuno slėnyje vyko intensyviau nei Nevėžyje (jo baseinas spėjo apaugti miškais), todėl pastarojo žemupys buvo patvenktas. S. Kolupaila mini, kad dar prieškario metais vandens gylis Nevėžyje ties Raudondvariu per nuosėkį siekdavęs 7-8 m, o per potvynius – net 13 m. Nevėžio baseinui priklauso ir dalis Žemaičių aukštumos pašlaičių, kurias drenuoja Šušvė – jo didžiausias intakas, todėl reljefo aukščių skirtumas yra gana didelis – nuo 184 iki 20 m BS. Nevėžis teka trejopo lygio lygumomis ir ledyno tirpsmo vandenų nuosrūvos latakais, senslėniais. Aukštupys, kertantis 80-90 m BS aukščio lygumą, yra ištiesintas (47 km atkarpa iki Miežiškių), ir vanduo srūva 3-4 m pločio kanalu, vietomis pristabdomas specialių 0,5 m aukščio slenksčių. Kanalas driekiasi senslėniu, kuriuo prieledyninio baseino vandenys tekėjo Šventosios link, o vėliau, pasikeitus nuolydžiui, pasuko į Lėvenį. Iš rytų į vakarus orientuota slėnio atkarpa ties Panevėžiu yra palyginti jauna (siauresnė ir

seklesnė), ja prieš 9 000 metų pradėjo plūsti iš Lėvens atkariauto aukštupio vandenys į anksčiau suformuotą tikrąjį, pietų krypties Nevėžio senslėnį – Nemuno link. Senslėnis skrodžia apatinio lygio lygumą (iki 65 m BS), šiaurinėje dalyje į jį atsiveria seklesni Šuojos, Vešetos, Upytės senslėniai. Nevėžio senslėnis yra apie 1 km pločio, turi plačias salpas, terasas, į kurias leisdamiesi intakai supylė išnašų kūgius. Ant vieno jų įsikūrė Kėdainiai. Slėnio gylis yra 15-20 m, o pačiame žemupyje iki 50 m (Basalykas, 1965). Dabartinis hidrografinis Nevėžio baseino tinklas į vieną geosistemą apjungia skirtingo amžiaus, litologinių ir genetinių bruožų, struktūros paviršiaus plotus (5 pav.).

5 pav. Geomorfologinis žemėlapis. (Lietuvos nacionalinis atlasas I t. 2015 m.)

Pagal A. Basalyką (1965) Nevėžio lygumos fizinis geografinis rajonas susideda iš priekinių morenų kalvagūbrio ir iš ledyno plaštakinės dubumos. Į rajono ribas įjungiama tik ta nedidelė moreninio kalvagūbrio atkarpa, palei kurią teka Nemunas žemiau santakos su Nevėžiu ir Dubysos žemupys. Visa ši atkarpa sudaryta vėlesnio Nevėžio ledyninės plaštakos pasistūmėjimo metu. Kita kalvagūbrio dalis, nusitęsianti nuo Nevėžio žiočių palei Neries žemupį net iki Čičinų, priskiriama kaimyniniam Nemuno vidurupio ir Neries žemupio plynaukštiniam rajonui. Jam atiduotas ir ankstesnio plaštakos poslinkio pakraštinis moreninių darinių ruožas į šiaurę nuo Šventosios žemupio, susidedąs iš dviem kryptimis nusitęsiančių atkarpų.

Rajono ribose esanti kalvagūbrio atkarpa susideda iš trijų dalių, apimančių gana ryškius lankus, suformuotus nedidelių, nuo plaštakos atsišakojusių ledyninių liežuvių. Rajono pietvakariniame pakraštyje yra labai mažai išlenktas Leščių moreninis lankas, susidedąs iš daugybės lėkštų gubrių bei gubriškų bangų, turinčių meridianinę kryptį. Į rytus nuo Čekiškės šis lankas pereina į smarkiai išlenktą Vilkijos lanką, nusitęsiantį nuo Lebedžių per Dokius, Daugėliškius, Gaižuvą iki Padauguvos. Čia kalvagūbris irgi labai aplygintas, lėkštai kalvotas, paviršiuje sudėtas iš perklostyto moreninio priemolio, vietomis net iš limnoglacialinio molio, kai kur labai įraižytas raguvų, nusileidžiančių į prieledyninio baseino krantą. Ties Padauguvą moreninis kalvagūbris staiga pakeičia kryptį, ir prasideda Tirkšlių lankas, kurio išorinėje papėdėje įsikūrusi Kulautuva. Šis lankas turi taip pat lėkštai kalvotą arba tik stambiai banguotą reljefą, o vidine sandara nesiskiria nuo aukščiau minėtų. Vilkijos ir Tirkšlių lankai apjuosia labai ryškias, nors ir nedideliais, liežuvines dubumas, kurių paviršius, paveiktas susitvenkusių prieledyninių vandenų, pavirto plokščiomis lygumomis, dabar užimtos Padauguvos ir Žėbiškių-Biliūnų miškų. Iš priekio moreninio kalvagūbrio lankus kai kur juosia nedideli žvirgždingi zandriniai kūgiai. Ties Nevėžio slėniu moreniniame kalvagubryje yra susidariusi plati spraga, pro kurią iš Nevėžio plaštakinės dubumos limnoglacialiniai vandenys plūdo į pietus. Kalvagūbrio tęsinys kairėje Nevėžio pusėje matomas jau nuo Romainių. Čia prasideda tiesi, per IX fortą ir Lapes nueinanti, atkarpa. Jos reljefas gyvesnis, apystačiai kalvotas, tačiau kalvotumas žymia dalimi yra antrinės, erozinės kilmės. Ties Andriuškoniais ši atkarpa nutrūksta. Maždaug dviejų kilometrų ilgyje ties Žinėnais kalnagubrį nuardė Neries upė, besistumdama į dešinę. (A.Basalykas 1965) Pagrindinę rajono teritorijos dalį sudaro paštakinės dubumos lygumos, plytinčios trijuose lygiuose. Viršutinio lygio lyguma yra rajono rytuose maždaug 80 – 90 metrų absoliutiniame aukštyje. Ji sudaro šoninės ledyno plaštakos dubumą, atskirtą nuo likusios Nevėžio lygumos Siesikų - Lėno tarp plaštakinių moreninių darinių. Šią Traupio lygumą iš pietų juosia Ratautų – Pagelažių moreninis lankas. Šiaurėje ji maždaug ties Subačiumi pereina į Mūšos – Nemunėlio lygumos teritoriją, pasižyminčią didesniu banguotumu. Traupio dugninės morenos lygumą raižo gausūs senslėniai. Daugumas jų atsirado dėl fliuvioglacialinių tėkmių erozijos, ypač ištekant prieledyninių baseinų vandenims, Šventosios link. Nuslūgus prieledyninių baseinų lygiui Šiaurės Lietuvoje, senslėniai pailgėjo ir gavo naują nuolydį

šiaurės link. Todėl vidurinės atkarpos atsidūrusios Šventosios ir Nevėžio takoskyroje, užpelkėjo, kai kur ištisai prisipildė durpių. Šalia vėlyvojo ledynmečio erozijos sudarytų senslėnių, Traupio lygumoje aptikta termokarstiniu būdu atsikūrusių slėnių, neturinčių dugne tekančio vandens nuosėdų (6 pav.). Vienos jų aptiktos pripildytos durpių, kitomis naudojasi dabartiniai upeliai. Viršutinio lygio lyguma mažiau už kitas rajono dalis paveikta prieledyninių baseinų, nors to veiksmo žymės ir aiškios. Dugninės morenos priemolis daugelyje vietų perklostytas ir net apklotas smulkiais smėliais.

6 pav. Nevėžio slėnio išilginis profilis. A. Basalykas Didesnį plotą rajone užima ankstesnės Nevėžio ledyninės plaštakos dubumoje tūnanti vidurio lyguma. Ji ryškiausia kairėje Nevėžio baseino pusėje, kuri tęsiasi nuo Šėtos gūbrio iki Siesikų - Lėno tarp plaštakinių darinių ruožo. Visą šį ruožą sudaro plokščia, prieledyninių vandenų išlyginta dugninės morenos, kitaip Pagirių, lyguma. Joje matyti retas, labai negiliai įsirėžusių senslėnių tinklas, kuris skaido ir gretimą tarpplaštakinių moreninių darinių ruožą. Žymiai siauresniu ruožu vidurinis lygis tęsiasi dešinėje Nevėžio pusėje, palei Baisiogalos - Šeduvos pakraštinių moreninių darinių ruožą. Tai stambi banguota moreninė lyguma su silpnu meridianinės krypties gubriuotumu. (A. Basalykas 1965) Didžiausią plotą rajono ribose užima apatinio lygio lyguma. Tai abipus Nevėžio slėnio nusitęsianti teritorija, buvusi ilgiausiai apsemta prieledyninio baseino. Dugninė morena joje nuguldyta vėlesnės Nevėžio ledyninės plaštakos, ne tik visai išlyginta, bet ir daug kur apklota smėlių, dulkiškų priesmėlių ir kitų nuosėdų. Lygimą, labai pakeičia meridianinės krypties gūbriškos bangos arba gūbriai – mažėjančios ledyninės plaštakos šoniniai moreniniai dariniai. Kairėje Nevėžio pusėje išskiriami Ramygalos, Šilgalių, Lenčiūnavos, Truskavos gūbriai. Dešinėje baseino pusėje plaštakos šoniniai

gūbriai beveik visai išardyti, iš jų teliko nežymios bangos arba riedulingi ruožai. Juos kirsdamos, Liaudies, Smilgos, Alonos upės daro staigius posūkius. Apatinio lygio lygumą, ypač šiaurinėje dalyje, irgi įvairina negilūs Šuojos, Nešetos, Upytės slėniai, atsiveriantys į patį svarbiausią, Nevėžio, senslėnį. Būdinga, kad Nevėžio senslėnis, kertąs apatinio lygio lygumą nuo Berčiūnų iki Babtų, yra susidaręs ne išilgai žemiausios ašies, bet truputį persistūmęs į vakarus nuo jos. Aukštupyje, tekėdamas viršutinio lygio lyguma, Nevėžis naudojasi giliais senslėniais, kuriais ankščiau plūdo vandenys Šventosios link. Pereidamas iš vieno senslėnio į kitą, jis čia kelis kartus keičia kryptį. Nevėžis skrodžia visų trijų lygių lygumas. Pereinant iš vieno lygio į kitą, keičiasi jo kryptis ir slėnio sandara. (A. Basalykas 1965)

3.3. Nevėžio baseino upių slėnių kraštovaizdžiai

Kraštovaizdžio klasifikacija perengta remiantis pagal A. Basalyko (1965) Lietuvos kraštovaizdžių klasifikacija (7 pav.). Nevėžio lygumos vietovaizdžiai (

7 pav. Nevėžio lygumos mikrorajonai. A. Basalykas (1965)

Troškūnų – Taujėnų mikrorajonui priskiriama viršutinio lygio lyguma, esanti Nevėžio ir Šventosios upynų takoskyroje.

Šiaurinėje mikrorajono dalyje tarp Subačiaus ir Troškūnų, dugninės morenos lygumą, mažai paveiktą prieledyninių baseino vandenų, įvairina bangos, įlomės bei termokarstiniu būdu atsikūrę kloniai, neretai pelkėti. Toks paviršius sudaro stambiai banguotosios, priemolingusios lygumos kraštovaizdį (BDMI), ištisai paverstą žemės ūkio reikmėms.

Raguvos, Raguvėlės, Traupio apylinkėse dugninės morenos paviršius labiau paveiktas ledyninių baseinų daug kur apklotas smėliais. Jis irgi išvagotas klonių, o, be to, nuklotas gūbriškų bangų, kalvučių ir kitokių pakraštinių moreninių darinių. Čia vienas greta kito aptinkami stambiai banguotosios įlomėtosios priemėlingosios lygumos vietovaizdis (BDSI) ir lėkštai bei smulkiai kalvotasis daubotasis priemolingasis vietovaizdis (kdM). Abu jie palankūs žemės ūkiui.

Tačiau didžiausius plotus mikrorajone užima nenuotakios perklostyto moreninio priemolio lygumos, daug kur užklotos smėliais. Tai nMI ir nSI vietovaizdžiai, kuriuose išliko didžiausi miškų sklypai.

Miežiškių – Pagirio mikrorajonui priskiriama vidurinio lygio lyguma kairėje Nevėžio baseino pusėje. Pietuose, palaipsniui siaurėdama, ji baigiasi siauru kyliu, įsprastu tarp Skrebinų - Kulvos kalvagūbrio ir Rogožių - Bukonių pakraštinių moreninių darinių ruožo. Mikrorajone vyrauja nMI vietovaizdis su didokais miškų sklypais. Limnoglacialinės kilmės smėliais apklotose lygumos dalyse skiriamas nSIvietovaizdis. Palei Nevėžį, kuris kerta lygumą labai negiliame slėnyje, ir kitus didesnius upelius išskiriams negiliai slėniuotosios priemolingosios lygumos vietovaizdis (RMI). Jis geriau drenuojamas todėl labiau gyvenamas ir naudojamas žemdirbystėje. Taip pat pasitaiko ir BDMI vietovaizdžio intarpų aptinkamo Pagirio bei Miežiškių apylinkėse. Jo bangos kaitaliojasi su negiliomis pelkėtomis įlomėmis arba kloniais.

Ramygalos – Šėtos mikrorajonas užima tą apatinio lygio lygumos dalį, kurioje išliko daug šoninių moreninių gubrių, įskaitant ir kalvagūbrį, atskiriantį ją nuo vidurinio lygio lygumos. Mikrorajonas susideda iš vietovaizdžių, pasiskirsčiusių meriadianiniais ruožais. Tarp gubrių plyti daugiausia nMI, rečiau nSI vietovaizdžiai, užimti miškų bei pelkėtų pievų. Aplygintuose ir praplatintuose šoninių morenų gūbriuose vyrauja stambiai banguotasis priesmėlingasis vietovaizdis BS.

Palankus žemės ūkiui ir tankiai gyvenamas. Jo ribose įsikūrusios visos gyvenvietės, įskaitant Šėtą ir Ramygalą.

Į pietus nuo Šėtos išlinkio limnoglacialinio baseino nenulyginta gūbrio ketera, kurioje išskiriamas smulkiai ir lėkštai kalvotasis daubotasis smėlingasis vietovaizdis kdS.

Naujamiesčio – Krekenavos mikrorajonas apima apatinio lygio lygumos šiaurinę dalį, perskrostą Nevėžio vidurupio. Lyguma čia labai paveikta limnoglacialinių vandenų, kai kur apklota smulkiagrūdžiais smėliais ir vėliau išraižyta erozijos. Būdingas čia negiliai slėniuotosios priesmėlingosios lygumos vietovaizdis (RSI), palankus žemės ūkiui ir tankiai gyvenamas. Platus Nevėžio slėnis sudaro atskirą salpinio terasinio slėnio vietovaizdį atR. Be to, didelius plotus mikrorajone užima nMI ir nSI vietovaizdžiai apgaugę mišku.

Kėdainių – Vandžiogalos mikrorajonui priskiriama apatinio lygio lygumos pietinė dalis, kuri irgi labai paveikta prieledyninio baseino vandenų, kur daug apklota smėliais arba net žvirgždais, o paskui suraižyta upių slėnių. Palei Nevėžio, Gynės, Šušvės ir kitų upių slėnius čia plyti RSI vietovaizdis, kuriam reikia priskirti žvirgždingasias lygumas tarp Dotnuvos ir Kėdainių. Aptinkamas ir atR bei miškingas nMI vietovaizdis. Be to rytiniame mikrorajono pakraštyje nemažą plotą užima stambiai banguotosios priesmėlingosios lygumos vietovaizdis BSI apimąs prieledyninio baseino pakarantės smulkių smėlių ruožą tarp Slikių ir Vandžiogalos.

Didžiųjų Ibėnų mikrorajonas apima vidurinio lygio lygumą kairiosios Nevėžio baseino pusės pietuose. Jį sudaro du vietovaizdžiai. Dominuoja nMI vietovaizdis, labai miškingas. Palei Nevėžio slėnį išsiskiria giliai lėniuotosios priemolingos lygumos vietovaizdis RMI, kuris apima paslėnį, išraižytą gilių griovių ir slėniukų. Šis vietovaizdis tankiai gyvenamas, turi geresnes nuotakumo sąlygas.

Babtų mikrorajonui tenka Nevėžio žemupio slėnis. Jis išsiskiria didesniu gyliu, mažiausiu upės nuolydžiu, didžiausiu vagos gyliu ir kitomis slėnio bei upės vagos savybėmis. Tėra vienas salpinio gilaus slėnio vietovaizdis aSR su geromis apsemiamomis lankomis.

Pelutavos – Ramonų mikrorajonui priskiriama vidutinio lygio lyguma dešinės Nevėžio baseino pusės pietuose. Ją sudaro nedidelių ledyno liežuvių dubumos, kurių paviršius visai išlygintas. Vyrauja nMI ir nSI vietovaizdžiai, užimti didelių miško sklypų. Be to būdingas smulkiai banguotosios

priemolingosios lygumos vietovaizdis bMI, sudarąs platesnį arba siauresnį ruožą palei kaimyninį moreninį kalvagubrį. Jis paverstas žemės ūkio naudmenom.

Vilkijos – Paprūdžių mikrorajonas apima Nevėžio ledyninės plaštakos priekyje suformuotą kalvagūbrį, susidedantį iš trijų lankų, turinčių truputį skirtingus vietovaizdžius. Lėščių lankui būdingas smulkiai banguotasis gūbriuotasis priemolingasis vietovaizdisbgM, kuriame mažas gūbriškas bangas skiria pašlapę lobiai. Vilkijos lanke vyrauja stambiai ir apystačiai kalvotasis raguvotasis priemolingasis vietovaizdis KrM apimąs limnoglacialinių vandenų išlygintą kalvagūbrį, vėliau išraižytą raguvų, kurios nusileidžia į žemesnius prieledyninio baseino lygius.

Dotnuvos –Sidabravos mikrorajonui prisikriama vidurinio lygio lyguma dešinės Nevėžio baseino pusės šiaurėje. Čia buvę šoniniai moreniniai dariniai beveik visai nulyginti arba išliko priemolingų, kai kur riedulinių bangų pavidalu. Vyrauja stambiai banguotosios gūbriskosios priemolingusiosios lygumos vietovaizdis BGMI susidedąs iš meridianinių gūbriškų bangų, lėkštų lobų ir įlomių, lygių aikštelių. Jis labai palankus įvairioms žemės ūkio naudmenoms sudaryti, tankiai gyvenamas. Palei šušvę, Dotnuvėlę išskiriamas negiliai slėniuotosios priesmėlingosios lygumos vietovaizdis taip pat labai tinkamas žemės ūkiui. Tik vakariniu mikrorajono pakraščiu tęsiasi nMI vietovaizdis, iki šiol užimtas šlapokų miškų. A. Basalyko (1965)

3.4. Nevėžio baseino upių slėnių panaudojimas

Ežerų stygių Nevėžio baseine kompensuoja tvenkiniai. Iš viso jų yra 76 (suminis plotas 18,4 km2 ), daugiausia žemupyje (žemiau Kėdainių – 38 tvenkiniai) ir vidurupyje (tarp Panevėžio ir Kėdainių – 34 tvenkiniai). Pagal skaičių vyrauja maži (mažesni kaip 5 ha) ir vidutinio didumo (nuo 15 iki 50 ha) tvenkiniai, jiems tenka atitinkamai 35 % ir 24 % viso tvenkinių skaičiaus. Tvenkinių, didesnių kaip 1 km2 , yra tik 4 (Angirių tv. prie Šušvės, 2,6 km2 ), Bublių tv. prie Obelies, 1,6 km2, Vaitiekūnų tv. prie Šušvės, 1,4 km2, Sičionių tv. prie Barupės, 1,1 km2 ), tačiau juose sukaupta apie 53 % visuose tvenkiniuose esančio vandens. Seniausi yra vandens malūnų tvenkiniai, kurių Nevėžyje galėjo būti jau XV a. pradžioje. Apie tai byloja Vytauto Didžiojo laiškas kryžiuočių ordino magistrui, leidžiantis tvenkti Nevėžį malimui bei kitiems tikslams (Kolupaila, 1936). Vėliau tvenkti Nevėžį žemiau Kėdainių buvo uždrausta. Daugiausia vandens malūnų pastatyta XIX a. ir XX a. pradžioje. S. Kolupaila savo monografijoje mini, kad prieš karą Nevėžio baseine veikė 46 vandens malūnai, 17 jų prie paties Nevėžio. Nevėžio vagos vidutinis nuolydis yra tik 0,035 % (žemupyje – 0,007 %), o ir upė nelabai vandeninga, tačiau praeityje būta sumanymų statyti hidroelektrinių. Planuota statyti buvo Kruostos HE: 1954 m. patvenkus Nevėžį aukščiau Kėdainių, išsiliejo 0,42 km2 ploto ir 1,47 mln. m3 tūrio tvenkinys, maitinęs 270 kW galios HE. Elektrinė buvo neefektyvi, todėl dirbo neilgai, ir jos tvenkinio vanduo panaudotas laukams drėkinti. Panaši ir Nevėžio laivybos istorija. Yra išlikusių rašytinių žinių, kad Nevėžiu laivai plaukioję dar XIV a. Gardino seimo nutarimai (XVI a.) taip pat patvirtino, kad Nevėžis tinkamas laivams plaukioti iki Kėdainių, todėl uždraudė jį pertverti malūnų užtvankomis. Tačiau niekur neminima, kokio didumo laivai plaukioję upe, todėl laivybos Nevėžyje mastas įvairių autorių buvo interpretuojamas labai laisvai, pavyzdžiui, M. Biržiška rašė, kad XVIII a. laivai kilę aukštyn iki pat Panevėžio (Kolupaila, 1936). XVIII a. pab. – XIX a. pr. tirtos galimybės sujungti Nevėžį su Lėveniu. Rusų kariškiai išniveliavo būsimo kanalo trasą, matavo Lėvens bei Nevėžio debitus ir galop nusprendė, kad projektas sunkiai realizuojamas dėl vandens stokos abiejose upėse. Bet 1907 m. latvių inžinierius K. Jansons pateikė naują šio projekto variantą, kuris atrodė įmanomas įgyvendinti, tačiau jį realizuoti sukliudė 1914 m. prasidėjęs karas. Nevėžis vėl prisimenamas nepriklausomoje Lietuvoje. Nevėžiu iki Kėdainių būtų galėję plaukioti 200 t

talpos, 40 m ilgio ir 1,6 m grimzlės laivai. Projektui realizuoti reikėję 1,85 mln. litų – dėl per didelių investicijų jo buvo atsisakyta. Nevėžio baseino upių slėniai yra itin antropogenizuotas. Šiose teritorijoje gyvena apie 280 tūkst. gyventojų, daugiau kaip pusė jų – ant Nevėžio krantų išaugusiuose Panevėžyje ir Kėdainiuose. Šiuose miestuose yra nemažai pramonės įmonių, kurių gamybos procesams reikia daug vandens, o šis dažniausia imamas iš Nevėžio. Žemiau didžiųjų miestų Nevėžio vandenyje gerokai padaugėja organinių medžiagų ir ypač neorganinių cheminių elementų. Į Nevėžį suplaukia teršalai ir iš žemės ūkio naudmenų, kurioms tenka apie 45 % baseino ploto. Apie 90 % visų žemės ūkio naudmenų yra nusausinta. Melioravimo darbų apimtys buvo labai didelės dar tarpukaryje. Iki 1936 m. Nevėžio baseine buvo nusausinta 61 097 ha pašlapusių žemių ir sudaryti projektai dar 45 867 ha. Ypač intensyviai sausinti šių upelių baseinai: Juodos (11 000 ha), Obelies (9 489 ha), Šušvės (9 072 ha), Upytės (5 097 ha). Po karo, ypač 7-tą ir 8-tą dešimtmečiais, Nevėžio baseino sausinimo darbų apimtys dar padidėjo, todėl labai pasikeitė hidrografinio tinklo struktūra. S. Kolupaila prognozavo, kad, realizavus visus melioracijos projektus, upių tinklo tankis Nevėžio baseine keisis nuo 0,35 iki 0,91 km/km2 , bet 1973 m. šis rodiklis jau buvo 1,18 km/km2 . Žinia, upių tinklo tankio skaičiavimą lemia kartografinės medžiagos detalumas, todėl į pateiktus skaičius reikėtų žvelgti kritiškai, tačiau net ir su šia išlyga melioravimo poveikis hidrografiniam tinklui yra akivaizdus.

4. Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimo raida

4.1. Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimas geležies amžiuje

Pirmieji gyventojai Nevėžio baseine pasirodė vėlai, tik senajame geležies amžiuje, III mūsų eros metais. Iš viso yra išskiriami 3 etapai geležies amžiaus apgyvendinimo: 1. Senasis amžius (I-IV a.), 2. Vidurinysis amžius (V-IX a.), 3. Vėlyvasis amžius (X-XII a.). Pastarąjį dalis tyrinėtojų laiko jau ne Lietuvos priešistorės, o istorinio laikotarpio dalimi, todėl iškyla priešpriešų dėl domenų tikslumo. Naudojantis archeologiniais, istoriniais šaltiniais, atlasais nustatyta, kad Nevėžio baseino upių slėniuose visame priešistorės laikotarpyje rasta 100 įvairaus tipo geležies amžiaus apgyvendinimo objektų.

4.1.1. Senasis geležies amžius (I-IV a.)

Manoma, kad pirmieji gyventojai dėl nepalankių pelkėtų dirvožemių ir tankių miškų pradėjo kurtis Nevėžio slėnyje, ties žiotimis į Nemuną, Šušvės ir Upytės upių slėniuose. Pirmieji archeologiniai radiniai, kapinynai, stovyklos bei piliakalniai randami Plinkaigalyje, Upytėje datuojami nuo III a. Tolimesnė gyvenviečių sklaida retai apgyvendinta Nevėžio moreninę lygumą ir Rytų Žemaičių morenine plynaukštė vyko šiaurės rytų kryptimi. Tiriant apgyvendinimo raidą ir nustatinėjant apgyvendinimą piliakalnius tapatinama su gyvenviete. Jie buvo arba gyvenami nuolat arba gyvenvietė buvo įsikūrus šalimais ir piliakalnis tarnavo kaip apsauginė zona nuo priešų. Piliakalniai geležies amžiuje buvo kuriami šalimais upės, aukštesnėje terasoje norint apsisaugot nuo upės vandens svyravimų arba priešų. Ne visos rastos gyvenvietės įsikūrusios terasoje, dalis jų įsikūrusios vos keli metrai už slėnio ribų, dažniausiai ant kalvos. Tačiau dėl duomenų trūkumo tokios gyvenvietės buvo įtrauktos į tyrimą, nes vienaip ar kitaip šių gyvenviečių priklausomybė nuo upės visame geležies amžiuje buvo didžiulė. Šiuo metu visame Nevėžio upės baseine yra žinoma 16 stovyklų - piliakalnių (4 lentelė). Taip pat 7 kapinynai (2 priedas) ir 21 pilkapynas (3 priedas). Iš viso 44 apgyvendinimo objektai. Daugiausiai gyvenviečių šiuo laikotarpiu buvo įsikūrę I trasoje - 62 %. II – 38 %.

8 pav. Terasų apgyvendinimas Senojo geležies amžiuje. 4 Lentelė. Senojo geležies amžiaus (IV a.) gyvenvietės Nr. Vietovė Rajonas Upės krantas Terasa 1 Piepaliai Kauno D Nevėžis I 2 Pakritižis Panevėžio K Nevėžis II 3 Pilsupiai Kėdainių K Šušvė I 4 Plinkaigalis Kėdainių K Šušvė II 5 Stašaičiai Kėdainių D Obelis I 6 Vosbučiai Kėdainių D Šušvė I 7 Vaitiekūnai Radviliškio D Šušvė I 8 Sangailai Kėdainių D Šumera I 9 Šoveniai Anykščių D Brėškinys I 10 Augmėnai Radviliškio K Kiršinas II 11 Ambraziūnai Kėdainių K Šušvė II 12 Dauderiai Radviliškio D Kiršinas I 13 Kalnaberžė Kėdainių D Nevėžis II 14 Lokinė Ukmergės D Drungė I 15 Normainiai Jonavos D Lankesa II 16 Ažytienų Kėdainių K Ažytė I

9 Pav. Nevėžio baseino upių slėnių gyvenviečių paplitimas IV a.

Daugiausiai gyvenviečių senajame geležies amžiuje įsikūrė (9 pav.) Šušvės slėnyje – 6, Nevėžio – 3, Kiršino -2 gyvenvietės. Likusios 6 gyvenvietės įsikūrusios padrikai, mažesnių upių slėniuose. Pirmieji gyventojai pradėjo plūsti iš vakarinių bei pietvakarinių rajonų į artimiausias sritis. IV a. labiausiai buvo apgyvendinta vakarinė Nevėžio baseino dalis. 10 gyvenviečių įsikūrusios upių dešiniuosiuose krantuose, 6 – kairiuosiuose. Dislokacijos vietą galima būtų susieti geomorfologija, kadangi Šušvės kairiajame krante slūgsojo kalvagūbriai ir gūbriai, o dešiniajame fliuvoglacijalinės lygumos. Abipus Nevėžio slėnio slūgsojo salpų ir viršsalpinių terasų lygumos vietomis susijukdamos su fliovoglacialinėmis arba limnoglacialinėmis lygumomis. Taip pat atsikraustymui turėjo įtakos kryptis, kadangi dauguma atkeliavo iš vakarinės arba pietvakarinės Lietuvos dalies galėjo iškarto, nepersikeldami per upę, radę palankų reljefą plėtoti kaplinę žemdirbystę, kurtis slėniuose. Labiausiai buvo apgyvendinta I višsaplinė terasa (13 gyvenviečių), 2 buvo įsikūrusios už slėnio ribų.

Manoma, kad Plinkaigalis ( 9 pav. Nr. 7) yra viena seniausių gyvenviečių įsikūrusių Nevėžio baseino upių slėniuose, tačiau neaišku ar tai visiškai tikslu, nes likusios gyvenvietės tirtos menkai, jų archeologiniai radiniai blogai išsilaikę todėl sunku nustatyti tikslų pirmųjų žmonių apgyvendinimo laikotarpį.

4.1.2. Vidurinysis geležies amžius (V-IX a.)

Laikotarpio pradžioje įvyko daug radikalių pokyčių: atsirado itin galingi piliakalnių įtvirtinimai, išsiplėtė gyvenvietės jų papėdėse, pradedami žiesti puodai, tobulėjo darbo įrankiai, atsiranda vietiniai pinigai - sidabriniai lydiniai (ilgieji). Dėl patobulėjusių darbo įrankių pradedama plėtoti žemdirbystė – auginami rugiai. Šiuo metu visame Nevėžio upės baseine yra žinoma 15 stovyklų - piliakalnių (5 lentelė). Taip pat 10 kapinynų. ( 6 priedas), pilkapynų neaptikta. Iš viso 25 apgyvendinimo objektai.

5 Lentelė. Vidurinysis geležies amžius (VIII a.) gyvenvietės Nr. Vietovė Rajonas Upės krantas Terasa 1 Vaitiekūnai Radviliškio D Šušvė I 2 Lenčiai Kėdainių D Šušvė I 3 Plinkaigalis Kėdainių K Šušvė II 4 Vosbučiai Kėdainių D Šušvė I 5 Tytuvėnai Kelmės K Šušvė I 6 Lokinė Ukmergės D Drungė I 7 Šinkūnai Ukmergės K Kuršelė I 8 Vaidatoniai Kėdainių D Nevėžis II 9 Kalnaberžė Kėdainių D Nevėžis II 10 Papušiai Panevėžio D Nevėžis I 11 Levaniškiai Anykščių D Nevėžis II 12 Upytė Panevėžio K Grąžalas I 13 Stašaičiai Kėdainių D Obelis I 14 Sangailiai Kėdainių K Šumera I 15 Normainiai Jonavos D Lankesa II

Dėl patobulėjusių įrankių ir gyventojų populiacijos augimo, smėlingos, mažai kalvotos Nevėžio baseino upių slėnių lygumo ima traukti naujus gyventojus. Naujos gyvenvietės kuriamos šiaurės rytų kryptimi, iš lėto pasiskirstoma po visą Nevėžio baseiną. Pradedama kurtis ir mažesnių upių slėniuose.

Daugiausiai kuriami slėnių dešinėse pusėse (10 gyvenviečių). Nevėžio ir Šušvės slėniuose įsikūrę po 5 gyvenvietes, mažesnių upių baseinai tai pat 5 gyvenvietės.

10 Pav. Nevėžio baseino upių slėnių gyvenviečių paplitimas (VIII a.)

4.1.3. Vėlyvasis geležies amžius (X-XII a.)

Šiame laikotarpyje prasideda tautų kraustymasis, tačiau gyvenviečių ne daugėja, jos persirikiuoja: vienos vienur apleidžiamos, bet kuriamos naujos kitoje vietoje. Rasta 2 pilkapynai (8 priedas), 13 kapinynų (7 priedas) bei 16 gyvenviečių (6 lentelė). Gyvenviečių pasiskirstymas: 5 – Nevėžio, 5- Šušvės, 6 – mažesnių upių slėniuose (6 pav.). Dauguma gyvenviečių vis tiek išlieka Nevėžio ir Šušvės slėniuose. Pasiskirstymas upių krantuose vienodas: 8 gyvenvietės – kairiajame, 8 – dešiniajame.

Gyventojai iš lėto pradedama migruoti, upių slėniai netampa pats pagrindinis kriterijus norint įkurti gyvenvietę. Vis labiau įsigalint lydiminei, o vėliau ir miškinei žemdirbystei, kai pradėjo trūkti dirbamos žemės žmonės ėmė plisti po visą baseiną. Keičiantis visuomeniniams santykiams, iškilus karų ir nesantaikos grėsmei pradedami statyti tvirtų įtvirtinimų gyvenvietes. Mažai kalvotose, smėlingose lygumose prie pat upės, slėnyje, buvo sunku rasti saugią vietą, todėl traukiamasi nuo upių. Tačiau upės praradusios vieną svarbą, gauna kita – svarbią ekonominę reikšmę, susisiekimą.

6 Lentelė. Vidurinysis geležies amžius (X-XII a. I pusė) gyvenvietės

Nr. Vietovė Rajonas Krantas Terasa 1 Piepaliai Kauno D Nevėžis I 2 Vikūnai Kauno D Nevėžis II 3 Vaidatoniai Kėdainių D Nevėžis II 4 Kalnaberžė Kėdainių D Nevėžis II 5 Papušiai Panevėžio D Nevėžis I 6 Pilioniai Kėdainių K Dotnuvėlė I 7 Baimainiai Panevėžio D Liaudė II 8 Sangailiai Kėdainių K Šumera I 9 Stašaičiai Kėdainių D Obelis I 10 Šinkūnai Ukmergės K Kuršelė I 11 Žeimiai Jonavos K Storė I 12 Vosbučiai Kėdainių D Šušvė I 13 Pilsupiai Kėdainių K Šušvė I 14 Plinkaigalis Kėdainių K Šušvė II 15 Ambraziūnai Kėdainių K Šušvė II 16 Vaitiekūnai Radviliškio D Šušvė I

11 Pav. Nevėžio baseino upių slėnių gyvenviečių paplitimas (X-XII a. I pusė)

Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimas istoriniais laikais

Nevėžio upių slėnių apgyvendinimo raida istoriniais laikais yra glaudžiai susijusi su bendra visos Lietuvos sistemos raidos dėsningumais. Šis tyrimo etapas buvo apsunkintas dėl skurdžių rašytinių ir istorinių šaltinių būtent Nevėžio baseino upių slėniuose. Vidurio Lietuva sparčiai apgyvendinama tik įsikūrus Lietuvos valstybei. Pradėta sparčiai kirsti miškus, iškirstuose plotuose dėl (XV – XVI a.) intensyvios kolonizacijos kuriamos gyvenvietės. Gyventojai ima sklisti po visą Nevėžio baseiną, kuriasi derlinguose upių slėniuose. Tačiau objektyviai

įvertinti ankstųjį Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimo lygį trūksta tikslių istorinių ir geografinių duomenų. Vėlesniais istoriniais laikais gyvenviečių kūrimasis ir žmonių migracija labai priklausė nuo tuometinės paskelbtos žemės reformos. XIII – XIV a. žemdirbystė buvo pagrindinis žmonių verslas. XV a. Atsirado baudžiava, vėlia XVI a. Įvedama valakų reforma ir gyvenvietės pradedamos skirstyti į vienkiemius, taip pat valakų reformos metu, susiformavo gatviniai rėžiniai kaimai. Juose sodybos išdėstytos abipus gatvės ir visi trobesiai galais atgręžti į ją. Arčiausiai gatvės stovi gyvenamasis namas, o už jo – tvartas. Antroje linijoje priešais gyvenamąjį namą stovi klėtis, toliau – rūsys. Toliausiai nuo gatvės, sodybos gale stovi kluonas. Šiuo laikotarpi atsiranda daugiau didikų dvarų. Visi dvarai įsikūrę Nevėžio baseino upių slėniuose gyveno iš žemdirbystės, daug kur dominavo tradicinė trilaukė sėjomaina. XIX a. Baudžiavos panaikinimas – pradedama leisti valstiečiams išsipirkti savo dirbamas žemes, tuo sustiprindama esamą vienkiemių sistemą. Po pirmojo pasaulinio karo buvo pradėtas nacionalizuoti turtas, tačiau pasitraukus bolševikams iš Lietuvos teritorijos ši reforma sustojo. II pasaulinio karu metu, nacionalizuota žemė gražinta savininkams, tačiau 1944 m. Lietuvą vėl okupuoja Rusija, padedama vykdyti kolektyvizacija, privačios žemės nebelieka. Šie bruožai būdingi ne tik Nevėžio baseino upių slėniams, jie būdingi visai Lietuvai. ` Nagrinėtų gyvenviečių įsikūrimo laikotarpiai labai nevienodi, jie šiek tiek sutampa su geležies amžiaus apgyvendinimo stovyklomis. Šiame istoriniame laikotarpyje dėl nuolatinių karinių perversmų, visos Lietuvos gyvenviečių raidos, rastos 45 gyvenvietės visuose Nevėžio baseino upių slėniuose. Nors slėniuose buvo rasta daugiau gyvenviečių, tačiau tinkamos buvo ne visos. Nemaža dalis gyvenviečių buvo įsikūrusios ne upės baseino viršsalpinėje terasoje, o salpoje. Į tyrimą buvo įtrauktos tik tos gyvenvietės kurios turėjo bent menamą įsikūrimo datą ir atitiko tyrimo kriterijus. Gyvenviečių kūrimąsi salpose galima sutapatinti su melioracija, upelių vagų pakeitimu. Apgyvendinimas turėjo du centrus: Kėdainius ir Panevėžį, tai buvo apskričių administraciniai centrai, todėl natūralu, kad gyvenvietės kūrėsi upių slėniuose netoliese didžiųjų to meto miestų. Nagrinėjamame laikotarpyje jau buvo įtvirtintos visos esamo terasos Nevėžio baseino upių slėniuose (1 lentelė). Gyvenviečių paplitimas slėnio struktūriniuose elementuose dažniausiai atspinti terasų apgyvendinimo pobūdį atskiruose slėnio dalyse. Tuose slėnio atkarpose kur yra viena – dvi platesnės terasos, gyvenvietės dažniausiai išsidėsčiusios ant I-II terasų išilgai slėnio, tai būdingiausia kaimo tipo gyvenvietėms. Ši struktūrinė situacija atitinka gyventojų ūkinius poreikius esamame

laikotarpyje, nes plačios apatinės terasos labai gerai tinka gyvulių auginimui ir žemdirbystei. Miestai ir miesteliai dažniausiai užima aukštesnes terasas II – III, taip pat miestelių dalys išsitęsę į salpą, kas nėra būdinga, nes salpose dažni potvyniai ir poplūdžiai vanduo gali pakilti net iki 5, 5 m. Šiuo laikotarpiu dažniausiai gyvenvietėms kurti pasirenkama I ir II viršsalpinės terasos. Per ilgą egzistavimo laikotarpį, mokslo ir technikos raidos pagalbą, žmonės išmoko prisitaikyti prie reljefo sąlygų, todėl buvo apgyvendinti net miškingi, statūs terasų šlaitai. .

Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimas dabartiniais laikais

Dabartinio Nevėžio baseino upių slėnių gyvenviečių tinklas susiformavo per gana ilgą laikotarpį, kuris prasidėjo pirmiesiems gyventojams atkeliavus gyventi į slėnius. Einant laikui, vystantis ir kintant visuomenei, ūkiui, socialiniai santvarkai visame Nevėžio baseine formavosi įvairaus tipo ir struktūros gyvenvietės. Pirmieji gyventojai kėlėsi nežinodami apie šių slėnių derlingumą, jiems tiesiog reikėjo naujo gyvenamo ploto, tačiau dabartiniais laikais Nevėžio baseino upių slėniai yra itin antropogenizuoti, upės sukultūrintos, ištiesintos upių vagos, naudojamos pramonei, žemdirbystei. Socialiniu požiūriu, tarsi dabartiniams gyventojam nereikia kurtis prie upės, kad galėtų prasimaitinti ir išgyventi, bet ūkine ir ekonomine prasme vidurio Lietuvos regionas yra labai priklausomas nuo upių slėnių.

Dabartinių Nevėžio baseino upių slėnio gyvenviečių raidai labai didelę įtaką padarė II pasaulinis karas ir TSR valdžia. Per karą pagrindinių upių slėniai, gyvenvietės juose buvo sugriautos, apgadintos, daug žmonių ištremta ir t.t. Labai didelę ir neigiamą įtaką turėjo sovietmečiu vykdoma kolektyvizacija, tuomet visas gyvenviečių vystymasis vyko dirbtinai. Keletą dešimtmečių vykdomas gyventojų turto nacionalizavimas, dirbtinų gyvenviečių kūrimas, iškeldinimas iš vienkiemių, melioracija smarkiai atsiliepė gyvenvietėms tiek upėms tiek visam baseinui. Sovietmečiu buvo vykdomas intensyvus upių tiesinimas bei melioracija. Vėliau po nepriklausomybės atgavimo buvo uždrausta tiesinti upės vagą bei sausinti durpynus. Upės iš lėto pradeda atgauti savo senosios tėkmės vagas. Visi šie veiksniai turėjo labai didelę neigiamą įtaką dabartinių gyvenviečių formavimuisi.

Šiuo metu Nevėžio baseino upių slėniuose yra 203 įvairaus tipo gyvenviečių. Didžioji dalis gyvenviečių turi miesto arba miestelio statusą. Dabartiniais laikais apgyvendinti visi Nevėžio baseino

upių slėniai, tačiau ne tolygiai. Tankiausiai apgyvendintas Nevėžio slėnio atkarpa Raudondvaris – Kėdainiai (12 pav.), toliau sritys aplink Kėdainius - Dotnuva – Akademija (10 pav.) Likęs Regionas Panevėžys – Raguva. Likusiuose upių slėniuose apgyvendinimas ne tolygus ir nekoncentruotas. Daugiausia apgyvendinti Nevėžio, Šušvės, Obelies upių slėniai ( Daugiau interaktyvus žemėlapis: http://www.arcgis.com/home/webmap/viewer.html?webmap=96e06ea75929444b910c5589110e70b5 ).

12 pav. Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimas atkarpoje Raudondvaris – Kėdainiai.

13 pav. Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimas atkarpoje Kėdainiai – Dotnuva – Akademija

Išvados

1. Dabartinis Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimas yra gamtinių, socialinių – ekonominių veiksnių ilgalaikės sąveikos pasekmė. Ji buvo susijusi su šių upių slėnių gamtinių išteklių įsisavinimu įvairiais visuomenės raidos etapuose. 2. Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimo raida pasižymi vėlyvu apgyvendinimu, gyventojai atsikraustė tik III mūsų eros amžiuje. Pirmieji gyventojai taip vėlai atsikraustė dėl neprieinamų miškų ir pelkėtų upių slėnių, plačių salpų. 3. Pirmasis apgyvendinimo etapas pasižymėjo gyventojų plitimu iš vakarinės bei pietvakarinės Lietuvos dalies, pirmiausia apgyvendinami Šušvės ir Nevėžio upių slėniai I terasoje. Statomos įtvirtintos bei neįtvirtintos gyvenvietės, bei pilys piliakalniuose. Žmonės laidojami kapinynuose bei pilkapynuose. Šiame laikotarpyje gyvenviečių kitimą įtakojo slėnių gamtinių išteklių įsisavinimas bei politiniai – administraciniai veiksniai. Jų įtakoje keičiasi gyvenviečių paplitimas visame geležies amžiaus laikotarpyje. 4. Antrojo apgyvendinimo laikotarpyje Nevėžio baseino upių slėniuose didžiausią įtaką darė ūkiniai – ekonominiai veiksniai. Upių slėniuose vyravo vienkiemiai ir viensėdžiai. Gyventojai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste taip pat pradedama formuotis pramonė. Laikotarpio pabaigoje sparčiai pradeda augti rajono centras Panevėžys, dėl lengvosios pramonės plėtimosi miestas labai sparčiai didėja, kraštovaizdis tampa artimas dabartiniu. Visuose Nevėžio baseino upių slėniuose pradeda formuotis gyvenvietės artimos dabartiniu laikotarpiui. 5. Trečiojo laikotarpio slėnių apgyvendinimui didelę įtaką turėjo tarybinė kolektyvizacija. Itin stipriai vykdoma melioracija, dėl to Nevėžio baseine atsirado dar daugiau upelių, šiuo atveju dirbtinų kurie buvo skirti laukų drėkinimui. Nusausinus pelkes atsiranda dideli plotai derlingų ūkinės paskirties dirvožemių. Užtvenkiama daug tvenkinių norint dar efektyviau plėtoti žemės ūkį. Laikotarpio pradžioje Panevėžys tampa viso Nevėžio baseino pramonės centru. Įsikuria daug sunkiosios ir lengvosios pramonės įmonių: „Panevėžio ekranas“, atgimsta „Ringuva“, įvairios sunkiųjų metalų įmonės ir t.t. Upių slėnios terasos dėl mokslo ir technologijų pažangos netenka reikšmės, nes nemažai gyvenviečių plėsdamosi įsikuria salpose.

6. Visai Nevėžio baseino upių slėnių apgyvendinimo laikotarpiais apgyvendinimo objektų geografinė padėtis priklausė nuo juos supančių kraštovaizdžių, upės slėnio struktūros bei visuomenės poreikių, techninės pažangos, bei socialinių santykių su aplinkinėmis gyvenvietėmis. 7. Atsižvelgiant i Nevėžio baseino upių slėnius supančius kraštovaizdžius, gamtinius išteklius, slėnių struktūrinius ypatumus ir apgyvendinimo raidą galime išskirti skirtingais apgyvendinimo ypatumais pasižyminčius slėnių struktūrinius elementus:  Slėnių terasos kurių apgyvendinimas prasidėjo pirmame apgyvendinimo laikotarpyje pasižymi kompleksišku apgyvendinimu, mažu tankumu Nevėžio ir Šušvės upių slėniuose, I – II viršsalpinėje terasoje, likusiose, mažesnių upių slėniuose įsikūrusios pavienės gyvenvietės.  Antrojo apgyvendinimo laikotarpyje gyventojai kuriasi I – II viršsalpinėje terasoje, pirmojo raidos etapo gyvenvietės išlieka ir antrajame apgyvendinimo etape, tik pasipildo, prasiplečia, atsiranda naujų gyvenviečių.  Trečiajame raidos etape labai didelę neigiamą įtaką upių slėniams padarė melioracija, daug upelių, pelkių liko nusausinta. 8. Dabartiniais laikais visuose Nevėžio baseino upių slėniuose teritorijos urbanizuotos, dėl derlingų dirvožemių, taip pat technikos, mokslo raidos apgyvendintos net salpos, I, II terasos, rečiau III ir IV. Stengiamasi kuo efektyviau ir daugiau pasisavinti dirbamų dirvožemių plotų. 9. Panevėžys – didžiausia gyvenvietė visame Nevėžio baseine bei, dėl savo pramonės – užterščiausia. Kadangi Panevėžys įsikūręs Nevėžio (didžiausios baseino atžvilgiu upės) slėnyje, labai teršia upę, o ši maitindama vandeniu savo intakus, teršalus plukdo visoms baseino upėms. Tai opi ekologinė problema. 10. Visuose Nevėžio baseino upių slėniuose vyrauja žemos terasos minimalus aukštis 3 m., maksimalus 24 m. (tokių gyvenviečių buvo vos keletą). 90 % gyvenviečių yra įsikūrusios I - II terasoje 3 – 12 m. aukštyje. Tam turi įtakos lygus, vos kalvotas reljefas.

Summary

In Lithuania the first settlements began to settle near rivers. People have long realized that the river has a very high value and meaning in their lives. River valleys was convenient to the development of economic activity, build settlements, engage in farming and animal husbandry. First human community Lithuania found in rivers and streams in the valleys and coasts. River valleys as landscapes distinguished by the fact that people were able to meet most of your needs. Today's situation is that river basins are very urbanised for permanent and intensive human activities. These modifications of the landscape proves that interact natural and social components. Human and natural interaction Lithuania considered old, but everything looks very narrowly investigated separate directions, lack of complexity. Most dealt with the social and economic factors, natural factors affecting the accommodation minimally investigated. Rivers and the population should be studied as a single Geosistema because river valleys are some of the most important structural parts of geosystems. River valleys connects one with the other, and geosystems plays an important geophysical, geochemical processes and communication role. Although the settlements related to the evolution of high river valleys structure peculiarities, but these anthropogenic landscapes EN complex components very little research. Although at present river valleys lose their value due to a variety of technological development, but the majority of Lithuanian cities and towns are located in river valleys. The object of research: Nevėžio valley basin and it located in different periods of the village. The aim: analyzing evolutionary Nevėžis basin of river valleys accommodation developments, assess the level of the river basin apgyventinimo in different stages of development, identify the cause and development features. Objectives: 1. Analyze the natural conditions and developments in society, to evaluate the individual historical periods river valleys accommodation features. 2. Evaluate the level of the river valleys of accommodation, set the geographic position of the settlements and the reasons for the change. 3. Rate Nevėžis basin of river valleys morphogenetic characteristics.

4. The analysis of natural conditions and social development, to evaluate different historical periods Nevėžis river level accommodation. Use the methods and methodology: The study was divided into two phases. In the first stage of its investigations have been carried out Nevėžis basin of river valleys morphogenesis and structure research. This study was an attempt to identify the river valleys features. Terraces relative heights were obtained using topographic maps (1:10 000 and 1:25 000 M), interactive geoportal.lt And have online maps. The second research phase concerned Nevėžis basin of river valleys accommodation. Great importance for these studies had historical, archaeological data analysis. Based on these data, the identification of three accommodation developmental periods. Current research pool of accommodation in the smallest accommodation unit selected homestead.

Literatūra:

1. Basalykas A. (1958). Lietuvos TSR Fizinė geografija. I t. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla 163-168 p. 210-226 p. 2. Basalykas A. (1965). Lietuvos TSR Fizinė geografija. II t. Vilnius: Pergalė 207 -224 p. 3. Basalykas A (1977). Lietuvos TSR kraštovaizdis. Vilnius: Mokslas 128- 142p. 4. Basalykas A (1956) Pažinkime Lietuvą. Lietuvos upės. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla 5. Butkevičius J. (1971). Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos. Vilnius: Mintis 6. Butkevičius I. (1980). Lietuvos socialistinio kaimo gyvenviečių formavimasis. Vilnius: Mokslas. 7. Bertašius M. (2002). Vidurio Lietuva VII – XII a. Kaunas: VDU 8. Gailušis B., Jablonskis J., Kovolenkienė M. (2001). Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis. Kaunas: Lietuvos energetikos institutas 9. Rupys V., Vaitekūnas J. (1980). Lietuvos kaimo gyventojai ir gyvenvietės. Vilnius: Mintis 10. Rimantienė R. (1984). Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius: Mokslas 11. Rimantienė R. (1996). Akmens amžius Lietuvoje (2-aspapildytas leidimas). Vilnius: Žiburio leidykla. 12. Tučas R. (2002) Daktaro disertacija. Lietuvos teritorijos apgyvendinimo raida I - XII a. Vilnius: VU 163-189 p. 13. Michelbertas M. (1986). Senasis geležies amžius Lietuvoje I-IV amžius. Vilnius: Mokslas 14. Šešelgis K., Baršauskas J., Čerbulėnas K., Kleinas M. (1965). Arcitektūra. Kaimo gyvenvietės ir gyvenamieji namai. I t. Vilnius: Mintis. 15. Šešelgis K., Urbelis M. (1980). Maži padriki kaimai Lietuvos TSR nacionaliniame parke. II t. Vilnius: Mokslas. 16. Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. (1961). Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 17. Kilkus K. (1992). Upės ir žmonės. Vilnius: Mokslas 18. Kilkus K., Stonevičius E. (2012). Lietuvos vandenų geografija. Vilnius: VU 14 -15 p. 111 118 p. 19. Vidurio Lietuvos turistinis žemėlapis M 1:130 000. Vilnius: Briedis

20. Miškinis A. (1991). Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius: Mintis 21. Miškinis A (2009). Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai. Lietuvos urbanistikos pavaveldas ir vertybės. Vilnius: Savastis 22. Lietuvos TSR archeologijos atlasas (1974). I t. Vilnius: Mintis 23. Lietuvos TSR archeologijos atlasas (1975). II t. Vilnius: Mintis 24. Lietuvos topografinis žemėlapis M 1: 10 0000. (1974) 25. Lietuvos topografinis žemėlapis M 1: 25 0000. (1962) 26. Mikutienė L. Geografinis metraštis (1968). IX t. „Vidurio Lietuvos žemumos pagrindinių sluoksnių reljefas ir jo ryšys su dabartiniu reljefu“ .Vilnius: Mintis 27. Kovolenkovienė M., Tomkevičienė A. Gepgrafijos metrašts (2002). 35 t. „Upių ir jų vardų reginioniniai ypatumai“. ISS 0132-3156, Vilnius 28. Macevičius J. Geografijos metraštis (1959). II t. „Lietuvos TSR upių tyrimai ir artimiausi uždaviniai“. Vilnius: Pergalė 29. http://www.panevezys.lt/lt/gyventojams/miestas-216/istorija.html ((2015-05-10) 30. http://www.kedainiai.lt/index.php?182388309 31. http://www1151.vu.lt/Data/Metodines%20priemones/Krast_SMPR_PLNV.pdf (2015-05-10) 32. http://ezerai.vilnius21.lt/neveziobaseinas-u6.html (2015-05-10) 33. http://gamta.lt/cms/index?rubricId=81ebe879-8bc7-4718-8510-be52ce72498f (2015-05-10) 34. http://files.gamta.lt/aaa/pranesimai/Nemuno_UBR_Valdymo_planas_12_27.pdf (2015-05-10) 35. https://lt.wikipedia.org/ 36. Mano pačios kurtas interaktyvus apgyvendinimo žemėlapis (dabartinių laikų). http://www.arcgis.com/home/webmap/viewer.html?webmap=96e06ea75929444b910c5589110e70b5

Priedai 1 Priedas: Interaktyvus dabartinių laikų apgyvendinimo žemėlapis: http://www.arcgis.com/home/webmap/viewer.html?webmap=96e06ea75929444b910c5589110e70b5 2 Priedas. IV a. Kapinynas Nevėžio baseine

Nr. Vietovė Rajonas Krantas 1 Čiukliškiai Kėdainių K 2 Galulaukiai Kėdainių K 3 Pašetė Kėdainių K 4 Pasiekiai Kėdainių K 5 Pilioniai Kėdainių K 6 Pernarava Kėdainių D 7 Beržai Kėdainių K

3 Priedas. IV a. Pilkapinynas Nevėžio baseine Nr. Vietovė Rajonas Krantas 1 Vaitiekūnai Radviliškio D 2 Pašiliai II Panevėžio K 3 Glaušiai Kėdainių D 4 Užubalis Panevėžio K 5 Šiaulaičiai Radviliškio D 6 Šaukotas Radviliškio D 7 Zūbiškiai Panevėžio K 8 Kėdainiai Kėdainių K 9 Lenartuva Radviliškio D 10 Mažuoliai Radviliškio D 11 Pakalniškiai Panevėžio D 12 Piktagalis Kėdainių K 13 Poviliauskai Panevėžio D 14 Preikapė Kėdainių D 15 Augmėnai Radviliškio D 16 Kelmynai Radviliškio D 17 Acokavai Radviliškio D 18 Upytė Panevėžio K 19 Augmėnai Radviliškio D 20 Kairėnėliai Radviliškio D 21 Gubulai Panevėžio D

4. Priedas. Kairieji Nevėžio baseino intakai 5. Priedas. Dešinieji Nevėžio intakai Ilgis Ilgis Upė (km) Žiočių vieta Upė (km) Žočių vieta Nevėžė 12,5 Surdaugiai Juostinėlis 4,6 Traupis Pienia 15,7 Surdaugiai Ringužis 6,2 Miežiškiai Liepeika 5 Traupis Aulamas 12,1 Vyčiai Lankstupys 4,9 Vėžiškiai Juosta 50,8 Pajuostis Enčia 10,3 Vėžiškiai Sanžilė 7,8 Smiltynė Alkupis 11,6 Miežiškiai Liekupis 6 Papušiai Opstainė 14,4 Tautkūnai Sudramala 12,4 Trikojis 3,3 Alanta 31,9 Tautkūnai Kiršinas 46,6 Povilauskai Juoda 34,7 Velžys Taurulis 4,6 Čiūrai Dembavos 3,8 Dembava Svirnupis 10,4 Ūdrai upelis Vadaktis 17,8 Vadaktai Žagienis 11,1 Panevėžys Šventupis 17,8 Žydeliai Nendrė 5,6 Panevėžys Ožupis 17,8 Lokauša 17,6 Krekenava Šermutas 11,3 Panevėžys Šienėperšis 3,8 Krekenava Molaina 21 Smiltynė Lokauša 10 Stuomeniškiai Uostrautas 5,4 Papušiai Liaudė 39,2 Bakainiai Deblonas 6,2 Mičiūnai Liepupys 7,3 Surviliškis Upytė 39,5 Grinkai Kruostas 8 Kalnaberžė Neivirupis 4,8 Kruostas 28,9 Urbeliai Linkava 36,8 Krekenava Liepupys 4,8 Kazokai Baltupis 4,8 Justinava Dotnuvėlė 60,9 Kėdainiai Brasta 5,3 Šventybrastis Smilga 32 Kėdainiai Žalesys 11,9 Apytalaukis Upytė 5,6 Vainikai Alkupis 12,3 Apytalaukis Obelis 53,3 Paobelys/Kėdainiai Šušvė 134,6 Paliepiukai Aluona 29,7 Vikūnai Šerkšnys 13,7 Paobelys/Pelėdnagiai Striūna 27,7 Panevėžiukas Ašarėna 6,4 Pelėdnagiai Asiūklys 5,6 Vosiškiai Barupė 48,2 Labūnava Alksnupis 7,4 Vosiškiai Gynia 35,8 Babtai Vejuona 19,8 Vosiškiai Kiaunupis 13,7 Babtai Naujieji Upytė 5,9 Sausinė 10,7 Sausinė Bernatoniai Naujieji Lieda 7,2 Užliedžiai Bajoriškė 3,3 Bernatoniai Plytupis 7,1 Romainiai/Kaunas Akmeninis 3,7 Raudondvaris

6 priedas. VIII a. Kapinynas Nevėžio baseine

Nr. Vietovė Rajonas 1 Pernarava Kėdainių 2 Graužiai Kėdainių 3 Skaistkalnis Panevėžio 4 Glitėnai Panevėžio 5 Pakritižis Panevėžio 6 Pamanteikiai Ukmergės 7 Augmėnai Radviliškio 8 Šaukotas Radviliškio 9 Rinkšeliai Raseinių 10 Vėžlaukis Raseinių

7 priedas. XI-XII A. I pusė. Kapinynas Nevėžio baseine Nr. Vietovė Rajonas Upės krantas 1 Bivyliai Kauno K Nevėžio 2 Vareikoniai Kauno D Nevėžio 3 Rimaisiai Panevėžio D Obelinė 4 Graužiai Kėdainių K Šušvė 5 Galulaukiai Kėdainių D Upytė 6 Medekšiai Kėdainių K Šerkšnys 7 Apytalaukis Kėdainių K Kiaulupys 8 Barinė Panevėžio K Nevėžio 9 Burveliai Panevėžio K Nevėžio 10 Bakainiai Kėdainių D Liaudė 11 Pašetė Kėdainių D Obelis 12 Pakritižis Panevėžio D Bevardis upelis 13 Tulpiakiemis Ukmergės K Obelis

8 priedas. XI-XII A. I pusė. Pilkapinynas Nevėžio baseine Nr. Vietovė Rajonas 1 Pajuostis II Panevėžio 2 Juostininkai Anykščių

9 priedas. Nevėžio baseino apgyvendinimas 1923 m. Nr. Vietovė Upės krantas Terasa

1 Akademija K Dotnuvėlė II

2 Aušra D Dotunuvėlė II

3 Ąžuolaičiai K Jaugila I

4 Beržai K Kunkulys I

5 Mantviliškis K Dotnuvėlė II

6 Ramėnai D Alkas I

7 Šlapaberžė K Kruostas I

8 Urnėžiai D Dotnuvėlė I

9 Vainotiškiai D Dotnuvėlė I

10 Alksnėnai K Kruostas I

11 Devynduoniai K Vilkupis I

12 Gudžiūnai K Srautas II

13 Jokūbaičiai D Srautas I

14 Mantviliškis K Dotnuvėlė II

15 Miegėnai K Alksnupis I

16 Vikaičiai D Nykis I 17 Šėtą K-D Obelis I-II 18 Labūnavą K Barupė I 19 Kujėnus K Švento Jono I 20 Kalnaberžę D Rudupelis II 21 Apytalaukį K Kiaulupys I 22 Babėnus K Dotnuvėlė III 23 Karūnavą D Nevėžis III 24 Pėdžiai D Barupė I 25 Kapliai K Obelis I 26 Normainius D Garanklė I 27 Aristavą D Malčius I

28 Panevėžys D - K Nevėžis I-II-III-IV

29 Krekenava D Nevėžio I - II

30 Naujamiestis D Nevėžis II

31 Raguva D Nevėžis II

32 Ramygala K Upytė II

33 Smilgiai D Kiaunė I

34 Subačiaus D Kumpanas I

35 Troškūnai D Juosta I

36 Vadokliai D Juosta I

37 Viešintos D Bevardis upelis I

38 Kėdainiai K - D Nevėžio I-III

39 Baisogala K Kiršinas II - III

40 Dotnava D Dotnuvėlė I - II

41 Gudžiūnai K Dotnuvėlės II

42 Josvainiai K Šušvė I

43 Krakės D - K Smilgaitis II

44 Pašušvys D Šušvė III

45 Pernarava D Liedas II

10 Priedas. Savivaldybių patenkančių į Nevėžio baseiną žemėlapis.

11 Priedas. Svarbesni Nevėžio lygumos vietovaizdžiai.