Lathyrus Sylvestris L.) Morfologiniams Ir

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS Aplinkos ir ekologijos institutas

Aurelija Reipaitė

NETIKROSIOS MILTLIGĖS (PERONOSPORA VICIAE (BERK) CASPARY) ĮTAKA MIŠKINIO PELĖŽIRNIO (LATHYRUS SYLVESTRIS L.) MORFOLOGINIAMS IR

SĖKLŲ PRODUKTYVUMO RODIKLIAMS

Antrosios studijų pakopos (magistro) baigiamasis darbas

Studijų sritis: Biomedicinos mokslai Studijų kryptis: Biologija Studijų šaka: Ekologija Studijų programa: Taikomoji ekologija

Akademija, 2014 Antrosios studijų pakopos (magistrantūros) Taikomosios ekologijos studijų programos baigiamųjų darbų vertinimo komisija (patvirtinta Rektoriaus 2014 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 148 PA):

Pirmininkas: Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Ekonominės botanikos laboratorijos vadovas dr. Juozas Labokas (mokslininkas);

Nariai: Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, Miško biologijos ir miškininkystės instituto docentas dr. Edmundas Bartkevičius (mokslininkas);

Aplinkos ir ekologijos instituto profesorė dr. Laima Česonienė (mokslininkė);

Aplinkos ir ekologijos instituto direktorius profesorius dr. Vitas Marozas (mokslininkas);

Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė (socialinė partnerė, praktikė).

Mokslinis vadovas: lekt. dr. Nijolė Maršalkienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Konsultantas: prof. dr. Vitas Marozas, Aleksandro Stulginskio universitetas

Instituto direktorius: profesorius dr. Vitas Marozas, Aleksandro Stulginskio universitetas

Recenzentas: dr. Žydrūnas Preikša, Aleksandro Stulginskio universitetas

Oponentas: dr. Aida Stiklienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Reipaitė A. Netikrosios miltligės (Peronospora viciae (Berk) Caspary) įtaka miškinio pelėžirnio (Lathyrus sylvestris L.) morfologiniams ir sėklų produktyvumo rodikliams. Taikomosios ekologijos studijų programos magistro darbas / Vadovė dr. N. Maršalkienė; ASU. – K., 2014. – 51 p.: 29 pav., 6 lentelės. Bibliogr.: 38 pavad.

SANTRAUKA

Baigiamajame darbe 2012–2013 m. tirta netikrosios miltligės (Peronospora viciae (Berk) Caspary) įtaka skirtingos geografinės kilmės miškinio pelėžirnio (Lathyrus sylvestris L.) cenopopuliacijų morfologiniams ir sėklų produktyvumo rodikliams. Darbo objektas – iš skirtingų Lietuvos rajonų surinktos dvylika miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų, augančių vienodos agrotechnikos sąlygomis. Darbo tikslas – įvertinti netikrosios miltligės įtaką skirtingų cenopopuliacijų miškinio pelėžirnio morfologinias ir sėklų produktyvumo rodikliams. Darbo metodai – įvertinti skirtingų miškiniopelėžirnio cenopopuliacijų stiebo aukštis, žiedynų, ankščių, sėklapradžių ankštyje skaičius, ankšties produktyvumo, vieno stiebo sėklų produktyvumas. Atsparumas netikrajai miltligei įvertintas 5 balų sistema, atsparumo įtaka ankščiau išvardintiems rodikliams įvertinta naudojantis programa STATISTIKA 8. Rezultatai. Tyrimo metų duomenimis, miškinio pelėžirnio stiebo aukščiui, žiedynų skaičiui ir ankščių produktyvumui lemiamą įtaką turėjo cenopopuliacijos genotipas ir tyrimo metų meteorologinės sąlygos. Didesnis miškinio pelėžirnio stiebo aukštis teigiamai įtakojo ankščių (r=0,7539) ir sėklų skaičių (r = 0,6223). Stabiliausias iš tirtų rodiklių tyrimo metais buvo sėklapradžių (vid. 12,4 vnt.) skaičius ankštyje (V = 4,7), labiliausi – ankščių (vid. 21,6 vnt.; V = 36,5) ir subrandintų sėklų skaičiaus (vid. 151,1 vnt., V = 39,8) rodikliai. Miškinio pelėžirnio atsparumas netikrajai miltligei įtakojo tokius rodiklius kaip ankščių skaičius, sėklaparadžių skaičius ankštyje ir ypač bendras stiebo sėklų skaičius. Nustatyta statistiškai patikima vid. stipri teigiama tiesinė priklausomybė tarp cenopopuliacijų atsparumo netikrajai miltligei balo ir ankščių skaičiaus (r=0,6967), tarp atsparumo ir sėklapradžių skaičiaus ankštyje (r=0.5956 ), bei stiebo sėklų skaičius (r=0,6285).Tirtų cenopopulajų atsparumas netikrajai miltligei neturėjo stipraus geografinio prieraišumo, tačiau vienos iš atspariausių šiai ligai ir didžiausiu sėklų produktyvumu pasižyminčių cenopopuliacijų buvo Vakarų ir Šiaurės Vakarų Lietuvos cenopopuliacijos (Akmenės r. Pavirvytė; Raseinių r. Kryžkalnis; Klaipėdos r. Klaipėda).

Raktažodžiai: miškinis pelėžirnis (Lathyrus sylvestris), netikroji miltligė (Peronospora viciae), morfologija, sėklų produktyvumas, atsparumas.

Reipaitė A. Influence of downy mildew (Peronospora viciae (Berk) Caspary) on mrphological and seed productivity parameters of flat pea (Lathyrus sylvestris L.): Master thesis of Applied Ecology study program / Supervisor dr. N. Maršalkienė; ASU. – K., 2014. – 51 p.: 29 figures., 6 table. References: 38 titles.

ABSTRACT

Influence of downy mildew (Peronospora viciae (Berk) Caspary) on morfological and seed productivity parameters of different geographical origins flat pea (Lathyrus sylvestris L.) cenopopulations have been investigated in 2012-2013. Subject of the research – 12 flat pea (Lathyrus sylvestris L.) cenopopulations from different geographical origins of Lithuania, grown on equal agrotechnic conditions. Aim of the research – estimate an influence of downy mildew on flat pea morfological and seed produktivity parameters. Methodology – to evaluate stem height, number of inflorescence, pods, ovules per pod and pod productivity, one stalk of seed productivity of different flat pea coenopopulations. Resistance to downy mildew is rated by 5-point scale, impact of resistance on above listed parameters estimated using the statistics program STATISTICA 8. Results. The research data shows, that genotype of coenopopulation and meteorological conditions had a decisive influence on flat pea stem height, number of inflorescences and pod productivity. Height of stem influenced positively pod (r = 0,7539 ) and seed number (r = 0,6223 ). The most stabile from the investigated parameters were number of ovules (mean 12,4 pcs.) per pod (V = 4,7 ), most labile – number of pods (mean 21,6 pcs., V = 36,5 ) and the number of mature seeds (mean 151,1 pcs., V = 39.8). The flat pea resistance to downy mildew influenced such parameters as the number of pods, number ovules in pod and especially stem seeds number. Statistically reliable, positively linear correlation was determined between the coenopopulations resistance to downy mildew and the number of pods (r = 0,6967 ) between the resistance and the number of ovules per pod (r = 0,5956 ), the number of seeds per stem (r = 0,6285 ). The resistance to downy mildew hadn't a strong geographical attachment, but by the bigest resistance and the highest seed productivity were characterized coenopopulations from Western part and North West of Lithuania (Akmenė distr. Pavirvytė, Raseinia distr. Kryžkalnis, Klaipeda distr. Klaipėda). Keywords: flat pea (Lathyrus sylvestris), downy mildew (Peronospora viciae), morphology, seed productivity, resistance.

TURINYS

ĮVADAS ...... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...... 8 1.1. Pupinių (Fabaceae) šeimos reikšmė ...... 8 1.2. Lathyrus gentis ...... 9 1.2.1. Lathyrus gentis pasaulyje ir Lietuvoje ...... 9 1.2.2. Kultivuojamos Lathyrus rūšys Lietuvoje ...... 10 1.2.3. Savaiminės pelėžirnių rūšys Lietuvoje ...... 11 1.3. Miškinis pelėžirnis (Lathyrus sylvestris L.)...... 14 1.3.1. Miškinio pelėžirnio paplitimas...... 14 1.3.2. Botaninė charakteristika, biologija...... 15 1.3.3. Miškinio pelėžirnio panaudojimas...... 18 1.4. Pelėžirnių ligos ...... 18 1.4.1. Plačiausiai paplitę pelėžirnių ligos...... 18 1.4.2. Netikroji miltligė...... 20 2. METODIKA ...... 22 2.1. Tyrimo objektas, vieta ir sąlygos ...... 22 2.2. Tyrimo atlikimo laikas ir metodai...... 23 2.3. Netikrosios miltligės pažeidimų įvertinimas ...... 25 2.4. Statistinis įvertinimas ...... 26 2.5. Meteorologinės sąlygos ...... 26 2.6. Fenologiniai ir netikrosios miltligės pasirodymo duomenys...... 28 3. TYRIMŲ REZULTATAI ...... 30 3.1. Miškinio pelėžirnio stiebų aukščio palyginimas ...... 30 3.2. Miškinio pelėžirnio žiedynų skaičiaus įvertinimas ...... 32 3.3. Miškinio pelėžirnio ankščių skaičiaus aptarimas ...... 33 3.4. Sėklapradžių skaičiaus ankštyje aptarimas ...... 35 3.5. Ankšties produktyvumo įvertinimas ...... 37 3.6. Miškinio pelėžirnio vieno stiebo sėklų skaičius ...... 39 IŠVADOS ...... 42 LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 43 MOKSLINIO DARBO APROBACIJA ...... 46 PRIEDAI ...... 4 7

ĮVADAS

Pasaulio augalų bioįvairovė, jos apsauga ir perspektyvos praktiniam panaudojimui XXI amžiuje tampa ypač aktualia problema. Visų pirma aktualumą lemia spartus augalų rūšių ir jų populiacijų nykimas (Crane, 2001; Raven, 2000). Nuolatinis žmonių skaičiaus didėjimas Žemėje verčia didinti maisto ir pašarų išteklius. Greta miškų kirtimo, dirbamų žemės plotų didinimo, vis gausiau naudojamos trąšos, cheminės augalų apsaugos priemonės, genetiškai modifikuotos augalų veislės. Ši žmogaus veikla taip pat neigiamai įtakoja bioįvairovės mažėjimą (Соколов, 2002). Augalų rūšių apsauga įmanoma tik žinant jų plitimo, ekologinius ypatumus, reakciją į kintančios aplinkos ir antropogeninius faktorius. Perspektyvus būdas bioįvairovės išsaugojimui yra introdukcija, kolekcijų kūrimas, augalų savybių įvairiapusiai tyrimai, perspektyvių formų atranka ir praktinis panaudojimas. Pirmaeilis darbas – rūšies bioįvairovės tyrimai ir perspektyvių ekotipų atranka (Агаев, 1999). Pupinių (Fabaceae) šeimos augalai, kaip energijos ir baltymų šaltinis, nuo senų laikų yra vieni iš pagrindinių maistinių ir pašarinių augalų. Ankštiniai maistiniu požiūriu užima antrą vietą po miglinių šeimos atstovų (Vitkus, 1998). Ankštinių augalų ligos, tokios kaip paprastoji ir netkroji miltligė, rūdys yra viena iš pagrindinių priežaščių sumažinančių šių augalų derlių visame pasaulyje (Ahmed ir kt., 2000; Sillero ir kt., 2006). Nuo 1996 m. Lietuvoje vykdoma „Lietuvos naudojamų augalų ir žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių tyrimo ir išsaugojimo (genofondas)“ programa, vėliau – „Augalų genetinių išteklių mokslinių tyrimų programa“, pagal kurią Aleksandro Stulginskio universitete buvo įrengta ūkiniu požiūriu vertingų Vicia ir Lathyrus rūšių kolekcija. Viena iš tiriamų rūšių – miškinis pelėžirnis (Lathyrus sylvestris L.). Auginant kolekcijoje miškinį pelėžirnį, pastebėta ik viena liga pažeidžianti, o kartais ir visai sunaikinanti antžeminę augalo dalį – netikroji miltligė (Peronospora viciae (Berk) Caspary). Miškinis pelėžirnis (Lathyrus sylvestris L.) pupinių (Fabaceae) šeimos, pelėžirnio (Lathyrus) genties, giliai įsišaknijantis daugiametis augalas, tolerantiškas aplinkos stresams, tokiems kaip sausra, mažas dirvos derlingumas, žema temperatūra ir žemas dirvožemio pH (Stancevičius, 1971; Shen et al., 1990). Miškinis pelėžirnis Lietuvoje apyretis, auga miškuose, pamiškėse, krūmuose, natūraliose pievose, taip pat įsikuria pažeistose augalų bendrijose. Stiebai pagulę arba kylantys iki 2 m. aukščio, sudaro kerus (Stancevičius, 1971). Dėl stipraus liemeninio šaknyno ir nereiklumo dirvai, miškinis pelėžirnis yra potenciali pašarinė, priešerozinė, fitomelioracinė rūšis šiauriniuose ir vidutinio klimato rajonuose, kur aplinkos stresai riboja kitų ankštinių augalų augimą ir produktyvumą. Soduose miškinis pelėžirnis kartais auginamas kaip dekoratyvinis ir medingas augalas, naudojamas žaliajam mulčiui (Smekalova, 2003-2009). Šiuo metu JAV yra išvesta L.

6 sylvestris veislė „Lathco“, skirta eroduotų ir rekultivuotinų dirvų apželdinimui (Slayback, Dronen, 1974). Tikslas – įvertinti netikrosios miltligės įtaką skirtingų cenopopuliacijų miškinio pelėžirnio morfologinims ir sėklų produktyvumo rodikliams.

Uždaviniai 1. Įvertinti netikrosios miltligės įtaką miškinio pelėžirnio morfologiniams rodiklius. 2. Ištirti netikrosios miltligės įtaką miškinio pelėžirnio sėklų produktyvumo rodiklius. 3. Įvertinti skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų atsparumo netikrajai miltligei geografinį prieraišumą.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pupinių (Fabaceae) šeimos reikšmė

Pupinių (Fabaceae) šeima yra magnolijūnų (gaubtasėklių) – Magnoliophyta (Angiospermae) skyriaus, magnolijainių (dviskilčių) – Magnoliopsida (Dycotyledones) klasės, pupiečių (Fabales) eilės atstovas. Pupinių (Fabaceae) šeima yra trečia pagal dydį gaubtasėklių šeima (Judd et al., 1999; Regan, 2011).

Pupinių (Fabaceae) šeimos augalai, kaip energijos ir baltymų šaltinis, nuo senų laikų yra vieni iš pagrindinių maistinių ir pašarinių augalų. Ankštiniai maistiniu požiūriu užima antrą vietą po miglinių šeimos atstovų (Vitkus, 1998). Pasaulyje yra apie 650 pupinių genčių ir virš 18 000 rūšių. Pasaulyje maistui ir pašarui naudojama apie 160 vien tik Vicia genties rūšių. Lietuvoje auga 39 pupinių šeimos gentys ir apie 115 rūšių iš jų 13 vikių ir 9 pelėžirnių savaiminės rūšys (Grigas, 1971).

Pupinių šeimos javams (Fabaceae L.) Lietuvoje atstovauja vienmečiai, žoliniai augalai. Pagal gyvybinę formą jie gali būti lianos (žirniai, pupelės, vikiai) arba su stačiais žoliniais stiebais (lubinai, pupos, sojos). Pupiniai augalai – dviskilčiai. Pagal vegetacijos trukmę pupiniai augalai skirstomi į dvi grupes: trumpo vegetacijos laikotarpio (žirniai, vikiai) ir ilgesnio (pašarinės pupos, lubinai, pupelės, sojos) (Pupinių šeimos...).

Pagrindinis pupinių augalų biologijos ypatumas – gebėjimas gyventi simbiozėje su atmosferos azotą fiksuojančiomis bakterijomis Rhizobium, dėl to pupiniai augalai visada ir visuose organuose sintetina ir kaupia daugiau baltyminių medžiagų nei kitų šeimų augalai (Pupinių šeimos...).

Pupinių augalų šaknų sistema liemeninė, skirtingų rūšių ji gali skverbtis į dirvožemio gylį iki 1–2 metrų. Žirnių šaknys prasiskverbia iki 1 m ir giliau. Šoninės šaknys pasiskirsto 20–40 cm dirvožemio sluoksnyje. Stiebai – palaipos, silpni, tuščiaviduriai, visada išgula, jų ilgis siekia iki 2 m. Lapai sudėtiniai, poriniai, plunksniški, pasibaigiantys besišakojančiais ūseliais, kuriais užsikabina už šalia augančių augalų. Žiedynas – kekė. Vaisius – ankštis su 3–10 sėklų (Pupinių šeimos...).

Plačiausiai Lietuvoje auginami žirniai – valgomieji (Pisum sativum L.) ir pašariniai (Pisum arvense L.). Labai produktyvus ir baltymingas augalas – pašarinės pupos (Vicia faba L.). Vienas iš geriausių augalų lengvose dirvožemiuose – lubinai (Lupinus L.). Nedideliuose plotuose auginamas vertingiausias pupinis augalas – sojos (Glycine L.) (Pupinių šeimos...).

1.2. Lathyrus gentis

1.2.1. Lathyrus gentis pasaulyje ir Lietuvoje

Lathyrus gentis yra didelė su 187 rūšimis ir pripažintais porūšiais (Allkin et al., 1983; Campbel, 1997). Graikiškai Lathyros – kažkurio ankštinio augalo vaisiai, minimi dar Teofrasto raštuose IV a. pr. Kr. Pelėžirniai yra vienmečiai arba daugiamečiai žoliniai augalai, paprastai laipiojančiais, rečiau stačiais, dažnai sparnuotais stiebais. Lapai poromis plunksniški (kartais lapeliai redukuoti – jų nėra), baigiasi šereliu arba šakotu ar paprastu ūseliu. Prielapiai žoliniais, smulkūs ar gana stambūs, lancetiški, strėliški, pusiau strėliški, rečiau trikampiškai kiaušiniški. Žiedai vienšoninėmis kekelėmis, susitelkę pažastinių žiedynkočių viršūnėse, rečiau paskiri. Taurelė varpiška, trumpa, įžambiai nukirstu vamzdeliu ir beveik vienodais arba nevienodo ilgio dangteliais. Vainikėlis dažniausiai didelis, įvairių spalvų; burė paprastai atvirkščiai kiaušiniška ar pailga. Kuokeliai diadelfiniai, rečiau visi suaugę; jų kotelių vamzdelis stačiai nukirstas. Mezginė kotuota arba beveik bekotė, dažniausiai su daugeliu sėklapradžių; liemenėlis lenktas ir neretai persuktas, jo išorinė pusė suplota, vidinė – plaukuota; purka maža, galviška. Ankštys suplotos ar beveik apvalios, dažniausiai daugiasėklės. Sėklos apvalios, kartais kampuotos, rečiau iš šonų šiek tiek suplotos. Apdulkinami kryžmiškai bičių; apsidulkina ir savidulkos būdu. Gentyje įvairių autorių nurodoma nuo 100 iki 180 rūšių. Jos paplitusios visoje šiaurinėje Žemės rutulio dalyje (išskyrus arktinius ir tropiškus rajonus) ir netropikinėje Pietų Amerikoje (Čilėje, Argentinoje). Lietuvoje – 13. (Rumbaught, Grifin, 1992) Ankščiausiai pelėžirniai buvo pradėti auginti Balkanų pusiasalyje, prieš 8 tūkstančius metų, Neolite. Plačiausiai maistui naudojamas sėjamasis pelėžirnis (L. sativus). Pelėžirnių rūšys, tokios kaip L. cisera, L.hirsutus, L. latifolius, L. sylvestris, L. sativus taip pat naudojamos dirvų apsaugai ir atstatymui (Rumbaught, Grifin, 1992). Genties atstovų tarpe yra maistinių, pašarinių, medingų ir dekoratyvinių augalų (Aleknavičiūtė ir kt., 1971). Šiuo metu didėja susidomėjimus augaliniais polifenoliais, kurie sumažina širdies, kraujagyslių ligų ir vėžio riziką. Teigiamas sojų polifenolių poveikis jau ankščiau buvo plačiai tiriamas (Xiao, 2008; Pastor-Cavada, 2009). Tyrimais nustatyta, kad polifenolių ekstraktų iš įvairių Lathyrus rūšių antioksidacinis aktyvumas yra didesnis nei avinžirnių, lubinų ir sojų (Deshpande, 1992; Pastor- Cavada, 2009). Lathyrus gentis yra potencialus naujas natūralių antioksidantų šaltinis, be to sudėtyje yra aukštos kokybės baltymų, žmonių ir gyvūnų mitybai (Shahidi, 2001; Pastor-Cavada, 2009).

Lietuvoje auga 13 pelėžirnių rūšių:

 Geltonžiedis pelėžirnis (Lathyrus laevigatus), įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą;  Plačialapis pelėžirnis (L. latifolius);  Pajūrinis pelėžirnis (L. maritimus);  Kalninis pelėžirnis (L. montanus);  Saldžiašaknis pelėžirnis (L. niger);  Kvapusis pelėžirnis (L. odoratus);  Pelkinis pelėžirnis (L. palustris);  Žirnialapis pelėžirnis (L. pisiformis), įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą;  Pievinis pelėžirnis (L. pratensis)  Sėjamasis pelėžirnis (L. sativus)  Miškinis pelėžirnis (L. sylvestris)  Gumbinis pelėžirnis (L. tuberosus)  Pavasarinis pelėžirnis (L. vernus) (Grigas, 1971).

1.2.2. Kultivuojamos Lathyrus rūšys Lietuvoje

Sėjamasis pelėžirnis (L. sativus L.), tai vienmetis, 25–50 cm aukščio augalas su plona šakota liemenine šaknimi ir keletu stiebų. Žydi birželio-liepos mėnesiais. Terofitas. Priklauso ilgos dienos augalų grupei. Kryžmadulkis, bet gali apsidulkinti ir savomis žiedadulkėmis. Augalas atsparus sausroms ir šalnoms. Drėgmės pertekliaus sąlygomis labai nukenčia nuo ligų. Geriausiai auga nerūgščiose priesmėlio, žvyro ir lengvo priemolio dirvose, bet gali augti ir smėlynuose, jei jie nėra per sausi. Lietuvoje anksčiau buvo šiek tiek auginamas rytiniuose ir pietvakariniuose rajonuose (Daugų, Vilniaus apyl.). Dabar sėjamojo pelėžirnio pasėlių respublikoje nėra. Kaip piktžolė kartais pasitaiko vasarinių javų pasėliuose ar bergždynuose. Bendras laukinis paplitimas nežinomas. Kilęs iš pietvakarių Azijos. Auginamas Viduržemio pajūrio srityje, Vidurio Europoje, Rusijos europinės dalies vidurio ir pietų rajonuose, Kaukaze, Vakarų Sibire, Vidurinėje Azijoje, Mažojoje Azijoje, Irane, Indijoje, Abisinijoje, Eritrėjoje. Priklauso Vakarų Azijos floros elementui. Augalas medingas. Sėklos naudojamos maistui ir pašarui, žolė – žaliam pašarui, šienui ir žaliai trąšai. Pagal baltyminių medžiagų kiekį (25-27%) užima vieną iš pirmųjų vietų ankštinių augalų tarpe. Sėklose yra nuodingų medžiagų – latirino, sukeliančio tam tikrą paralyžiaus formą – latyrizmą. Mažiausiai latirino turi baltasėklės sėjamojo pelėžirnio formos (Aleknavičiūtė ir kt., 1971). Sėjamasis pelėžirnis yra naudojamas kaip maistas per badmetį, ypač, Indijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijos dalyse, nes augalai yra labai atsparūs ir sėklos turi daug baltymų (Pratap Rudra et al., 2004). Tačiau nuolatinis sėklų vartojimas dideliais kiekiais gali sukelti neurolatyrizmą, osteolatyrizmą ar angiolatyrizmą. Manoma, kad latyrizma yra viena iš seniausių nervinių ligų ir

10 buvo gerai aprašyta Indijoje prieš 2000 metų ir dar kartą Prancūzijoje 1829 metais. Dėl vartojimo ji paplito visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir kai kuriose Azijos dalyse. Šiandien latyrizma aptinkama daugiausiai Indijoje, Bangladeše ir Etiopijoje, visų pirma, per bado krizes ir sausras (Getahun et al., 2002). Kvapusis pelėžirnis (L. odoratus L.). Vienmetis, 50–150 (200) cm aukščio augalas su liemenine šaknimi ir pavieniu stiebu. Žydi birželio – rugsėjo mėnesiais. Terofitas. Auga darželiuose, soduose. Mėgsta humusingus, lengvesnės mechaninės sudėties dirvožemius. Labai paplitęs Lietuvoje (dekoratyvinis augalas). Laukinis auga Sicilijos ir Kanarų salose, Apeninų pusiasalio pietinėje dalyje. Auginamas visoje vidutinio klimato juostoje. Priklauso mediteraniniam floros elementui. Vienas labiausiai mėgstamų dekoratyvinių augalų (Aleknavičiūtė ir kt., 1971).

Plačialapis pelėžirnis (L. latifolius L.). Daugiametis, 50–200 (250) cm aukščio augalas. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Auga kalkinguose dirvožemiuose. Laukinis ar sulaukėjęs pasitaiko pamiškėse, krūmuose, pakelėse, palaukėse. Lietuvoje gana retai auginamas soduose kaip dekoratyvinis augalas. Paplitęs Pietų ir Vidurio Europoje, Kryme. Priklauso europiniam floros elementui. Auginamas dekoratyviniams tikslams. Dažnai randamas sulaukėjęs (Aleknavičiūtė ir kt., 1971).

1.2.3. Savaiminės pelėžirnių rūšys Lietuvoje

Gumbinis pelėžirnis (L. tuberosus L.). Daugiametis, 30-60 (100) cm aukščio augalas su ilgu, laibu, šakotu, rudu šakniastiebiu, apaugusiu verpstiškai arba rutuliškai sugumbėjusiomis siūliškomis šaknimis. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Hemikriptofitas. Daiginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu – šakniastiebiais ir gumbais. Auga kalkinguose, sunkios mechaninės sudėties dirvožemiuose, laukuose, dirvonuose, pievose, šlaituose, pakelėse ant geležinkelio pylimų, krūmuose. Lietuvoje retas. Iki šiol žinomas iš Joniškėlio ir Kauno apylinkių. Paplitęs beveik visoje Europoje (išskyrus pačius šiaurinius rajonus), Kaukaze, Vakarų Sibire, Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Priklauso europiniam-Vakarų Azijos floros elementui. Augalas medingas. Vidutinės pašarinės vertės augalas. Jauni lapai ir gumbai valgomi. Gumbuose yra 12,5-15,6% proteinų ir apie 17% krakmolo nuo absoliučiai sausos medžiagos. Gumbai noriai ėdami kiaulių. Vakarų Europoje tai įkyri javų piktžolė (Aleknavičiūtė ir kt., 1971). Pievinis pelėžirnis (L. pratensis L.) Daugiametis, (20) 30-70 (120) cm aukščio augalas su horizontaliu, šliaužiančiu. Labai išsišakojusiu šakniastiebiu, duodančiu ilgas ataugas. Žydi birželio- liepos mėnesiais. Hemikriptofitas. Auga vidutinio sunkumo ir sunkesnės mechaninės sudėties, turtinguose maisto medžiagų dirvožemiuose. Aptinkamas drėgnesnėse ir vidutinio drėgnumo pievose, pamiškėse, pakrūmėse, laukuose, pakelėse, ant kelių ir geležinkelių sankasų; kartais sudaro

11 sąžalynus. Lietuvoje dažnas visuose rajonuose. Gausiai pasitaiko Festucetum pratensis, Agropyreto – Alapecuretum, Caricetum caespitosae ir kitų formacijų bendrijose. Paplitęs beveik visoje Europoje, Kaukaze, Sibire, Vidurio Azijoje, Mažojoje Azijoje, Irane, Afganistane, Vakarų Himalajuose, Šiaurės Mangolijoje, Šiaurės Afrikoje, Abisinijoje, Šiaurės Amerikoje. Priklauso euraziniam floros elementui. Augalas medingas. Gera pašarinė žolė. Pasižymi ilgaamžiškumu. Pilnai išauga ne anksčiau kaip 3-4 savo gyvenimo metais. Normaliai dera 10 ir daugiau metų. Žydėjimo metu nupjautos žolės absoliučiai sausoje medžiagoje yra 17,25% riebalų, 21,7% ląstelienos, 6,32% pelenų. Dėl karčių medžiagų žalia žolė galvijų blogiau ėdama, negu kitų ankštinių augalų. Arkliai ir avys gerai ėda ir žalią žolę, ir šieną. Ganymo ir mindymo nepakelia, nušienautas palyginti blogai atželia. Tinka sėtinėms pievoms (Aleknavičiūtė ir kt., 1971).

Pelkinis pelėžirnis (L. palustris L.) Daugiametis, 30-80 (100) cm aukščio, pilkai žalias augalas su plonu, šliaužiančiu, šakotu šakniastiebiu ir pavieniu stiebu. Žydi birželio-liepos mėnesiais. Hemikriptofitas. Auga žemesnėse, apaugusiose krūmais, šlapiose paežerių pievose bei upių salpų pažemyninėje juostoje. Aptinkamas tiek durpiniuose, tiek mineraliniuose dirvožemiuose. Lietuvoje apyretis. Šiek tiek dažnesnis vakarinėje dalyje gausiai pasitaiko Carex gracilis + Calamagrostis canescens asociacijos sudėtyje. Paplitęs beveik visoje Europoje (išskyrus pačius šiaurinius ir pietinius bei Rusijos europinės dalies pietrytinius rajonus, Krymą), Šiaurės Kaukaze, Sibire, Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Vakarų Kinijoje, Šiaurės Amerikoje. Priklauso cirkumborealiniam floros elementui. Pelkėtų pievų geras pašarinis augalas. Skirtingai nuo kitų pelėžirnio rūšių neturi karčių medžiagų. Tinka šlapių natūralių pievų žolyno sudėčiai pagerinti. Sėklos nuodingos (Aleknavičiūtė ir kt., 1971).

Žirnialapis pelėžirnis (L. pisiformis L.). Daugiametis, 40-80 (100) cm aukščio augalas su ilgu šakotu šakniastiebiu ir pavieniu ar keletu stiebų. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Hemikriptofitas. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse, krūmuose. Lietuvoje labai retas. Žinomos dvi radimvietės Vilniaus apylinkėse (miškas tarp Kryžiuočių ir Gulbinių ežerų ir Valakampių miškas). Paplitęs visoje Europoje, Rusijos europinės dalies vidurio ir pietiniuose rajonuose, Prieškaukazėje, Vakarų ir Rytų Sibire (Aleknavičiūtė ir kt., 1971).

Pajūrinis pelėžirnis (L. maritimus L.) Daugiametis, 20-60 cm aukščio melsvai žalias augalas su sumedėjusiu, labai ilgu, horizontaliu, šakotu šakniastiebiu ir pavieniais, vienas nuo kito nutolusiais stiebais. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Hemikriptofitas. Auga pajūrio kopose, didelių ežerų krantuose, sudarydamas įvairaus tankumo sąžalynus. Lietuvoje neretas pajūrio kopose, tik vietomis išnaikintas. Auga kartu su Ammophila arenaria, Festuca arenaria, Festuca polesica, Hietacium embellatum, Carex arenaria ir kitais psamofitais. Paplitęs Skandinavijoje, Atlantinėje ir Vidurio Europoje, Rusijos europinės dalies arktiniuose ir šiaurės vakarų rajonuose,

Tolimuosiuose Rytuose, Kinijoje, Japonijoje, Šiaurės Amerikoje, Islandijoje, Pietų Grenlandijoje, Pietų Amerikoje (Čilėje). Priklauso cirkumpoliariniam floros elementui. Tai medingas, vidutinės vertės pašarinis augalas. Kadangi aptinkamas tik pajūrio kopose, tai pašarui beveik nepanaudojamas. Dekoratyvinis. Nykstantis augalas, todėl reikalingas globos (Aleknavičiūtė ir kt., 1971).

Pavasarinis pelėžirnis (L. vernus L.) Daugiametis, 20-50 (60) cm aukščio augalas su trumpu, storu, gumbuotu, be palaipų šakniastiebiu, gausiomis, plonomis, juosvomis šaknimis ir pavieniu stiebu arba su keletu stiebų. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais. Geofitas. Šaknyse, be bakterinių gumbelių, dar yra mikorizė. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmuose, daugiausia kalkingo priemolio dirvožemiuose, nedideliais sąžalynais ar paskirai. Lietuvoje dažnas visuose rajonuose. Daugiausiai aptinkamas garšviniuose (Querceta aegopodiosa), mėlyniniuose-plačialapiniuose ąžuolynuose (Querceta nemoroso-myrtillosa), uosniniuose-žoliniuose eglynuose (Piceata fraxineto- herbosa). Paplitęs Skandinavijoje, Vidurio ir pietryčių Europoje, Rusijos europinėje dalyje (išskyrus šiaurės rytų ir pietryčių rajonus), Kaukaze, Vakarų Sibire, Rytų Sibire (šiaurinėje dalyje). Priklauso europiniam-Vakarų Sibiro floros elementui. Augalas medingas. Noriai ėdamas galvijų. Turi šiek tiek alkaloidų (Aleknavičiūtė ir kt., 1971).

Kalninis pelėžirnis (L. montanus L.) Daugiametis, (15) 20-50 (70) cm aukščio augalas. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Geofitas. Auga sausuose lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse, sausose pievose, pakelėse, kalkių neturtinguose dirvožemiuose. Lietuvoje gana retas, paplitęs vakarinėje respublikos dalyje, rastas ir Varėnos rajone (Rudnia). Paplitęs Skandinavijoje, Britanijoje, Airijoje, Vidurio ir Pietryčių Europoje. Priklauso europiniams floros elementui. Gyvulių gerai ėdamas augalas. Gumbai kai kur naudojami maistui ir pašarui (Aleknavičiūtė ir kt., 1971).

Saldžiašaknis pelėžirnis (L. niger L.) Daugiametis, 30-60 (80) cm aukščio augalas. Žydi gegužės-liepos. Mėnesiais. Geofitas. Auga unksnėtuose lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmuose, turtinguose maisto medžiagų, humusinguose, karbonatinguose dirvožemiuose, ypač, upių slėnių šlaituose. Sudaro sąžalynus. Lietuvoje retas. Paplitęs Vidurio, Rytų Europoje, Balkanuose. Priklauso europiniam floros elementui. Pašarinė vertė prilygsta Lathyrus vernus (Aleknavičiūtė ir kt., 1971).

1.3. Miškinis pelėžirnis (Lathyrus sylvestris L.)

1.3.1. Miškinio pelėžirnio paplitimas

Miškinis pelėžirnis (L. sylvestris L.), anksčiau vadintas L. sylvester. Sylvestris reiškia miškinis (Bailey, 1963; Regan, 2011). Miškinio pelėžirnio lietuviški sinonimai: meškažirnis (Alytus, Vilnius), priemetžolė (Panevėžys), virkštelės (Tauragė) (Aleknavičiūtė ir kt., 1971). L. sylvestris priklauso europiniam floros elementui (Aleknavičiūtė ir kt., 1971). Kilęs ir plačiai paplitęs Europoje, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje (Hossaert-McKey et al., 1996; Regan, 2011). Jis sutinkamas Skandinavijoje, Vakarų Europoje, šiaurinėje Balkanų pusiasalio dalyje, Rusijos europinėje dalyje (išskyrus šiaurinius ir pietinius rajonus), Kaukaze (4. pav.). Introdukuotas visoje JAV. Randamas šiaurės vakarų, šiaurės rytų ir pietryčių regionuose. L. sylvestris taip pat pastebėtas pietinėse Kanados srityse: Britų Kolumbijoje, Ontarijuje, Niu Brunsvike ir Kvebeke (Hossaert-McKey et al., 1996; Regan, 2011).

1 pav. Natūralus miškinio pelėžirnio (Lathyrus sylvestris L.) paplitimas (www.agroatlas.ru)

Lietuvoje miškinis pelėžirnis (Lathyrus sylvestris L.) auga šviesiuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, kirtavietėse, pamiškėse, krūmynuose, natūraliose pievose, taip pat įsikuria pažeistose augalų bendrijose (Stancevičius, 1971; Malinauskas ir kt., 2000; Vilkonis, 2001). Apyretis (Stancevičius, 1971; Vilkonis, 2001). Medžiais apaugusiose ganyklose, kurios buveinių apsaugai

14 svarbių teritorijų sąraše turi 9070 numerį, miškinis pelėžirnis yra indikatorinė rūšis (Rašomavičius ir kt., 2012).

1.3.2. Botaninė charakteristika, biologija

Miškinis pelėžirnis – daugiametis, 60-120 (200) cm aukščio augalas su horizontaliu šakotu šakniastiebiu bei ovališkomis palaipomis ir pavieniais stiebais. Stiebas gulsčias, kylantis ar laipiojantis, plikas, labai išsišakojęs, briaunotas, su dviem sparnuotomis briaunomis; sparneliai 1-3 mm pločio. Lapkočių sparneliai dažnai perpus siauresni už stiebo sparnelius. Lapai pliki, poromis priešiški, iš 2 lapelių, baigiasi šakotu ūseliu ; lapeliai pailgai lancetiški, linijiškai lancetiški, rečiau pailgai elipsiški ar pailgai kiaušiniški, 5-12 (15) cm ilgio ir 0,5-2 (4) cm pločio, viršūnėje smaili, labai retai buki, su trumpu smaigalėliu, dažniausiai su 3, rečiau su 1 ar 5 ryškesnėmis išilginėmis gyslomis; prielapiai siauriai lancetiški, žymiai siauresni už sparnuotą stiebą, pagrinde pusiau strėliški (2 pav.). Žiedynkočiai šiek tiek briaunoti, 5-15 (22) cm ilgio, kartu su žiedų kekėmis truputį ilgesni už lapus arba su jais. Žiedkočiai šiek tiek pastorėję, 5-8 mm ilgio; pažiedės mažos, siaurai lancetiškos. Žiedai 1,5-2 mm ilgio, įstriži ar nulinkę, po (2) 3-9 (12) susitelkę retose kekėse. Taurelė plačiai varpiška; jos danteliai trikampiškai lancetiški, smailiaviršūniai, apatinysis gerokai ilgesnis už kitus, beveik tokio ilgio kaip taurelės vamzdelis. Vainikėlis rožinis, išorinėje pusėje žalsvo atspalvio; burė apskritai elipsiška (jos plotis didesnis už ilgį), įlenkta viršūne, pamažu siaurėdama pereina į trumpą nagelį; irklai žymiai trumpesni už burę, su siauru trumpu nageliu; laivelis su plokščiu dangteliu prie pagrindo (3 pav.). Liemenėlis tik viršutinėje dalyje šiek tiek 2 pav. Miškinio pelėžirnio eskizas suplotas, persuktas, išsilenkęs į kairę pusę ir iš tos pusės (Bilder ur Nordens Flora, 1926) viršūnėje plaukuotas (Aleknavičiūtė ir kt., 1971). Žydi liepą- rugpjūtį. (Vilkonis, 2001). Kamanės, Xylocopa genties bitės ir arkliapupinis grūdinukas (Bruchus rufimanus) minimi kaip apdulkintojai. Dauguma žiedadulkių yra pernešamos vietos diapazone (Hossaert-McKey et al., 1996; Regan, 2011).

3 pav. Miškinis pelėžirnis žydėjimo metu

(ASU bandymų stotis 2013 m.)

Dažniausiai pagal žiedus miškinis pelėžirnis yra painiojamas su Coronilla, Vicia ir Viola genčių augalais, taip pat kitų rūšių pelėžirniais, ypač Lathyrus latifolius (plačialapiu pelėžirniu). L. sylvestris turi mažesnius žiedus, pumpurus ir vaisius su ilgesniais ir platesnais lapais kaip L. latifolius (plačialapio pelėžirnio) (Robocker, Kerr, 1964; Regan, 2011). Lathyrus skiriasi nuo Vicia, nes Vicia genties lapai visada yra sudaryti iš daugiau negu dviejų lapelių, o Lathyrus rūšys turi tik du lapelius kaip ir L. sylvestris. Vicia turi ilgesnę plaukelių juostelę rūšies viršuje, iškart po stigma. Viola turi 2 viršutinius lapelius ir nesutelktus žiedlapius, o Lathyrus turi tik vieną viršutinį žiedlapį ir du susijungusius apatinius žiedlapius (Voss, 1985; Regan, 2011). Viola lapai paprastai yra nelancetiški ir stiebai yra nesparnuoti. Coronilla spp. yra 10-12 lapelių lape, o Lathyrus sylvestris turi tik du, nors abiejų genčių rūšys turi rausvus žiedus (Holmgren, 1998; Regan, 2011).

Ankštys įstrižos ar gulsčios, 5-6 (7) cm ilgio ir 0,7-1 cm pločio, pailgai linijiškos, su trumpu tiesiu snapeliu, plokščios, pailgai tinkliškai gyslotos, gelsvai rudos, turi 3 neryškias, paprastai šiurkščias briaunas ant dorsalinės siūlės, su 8-14 sėklų. Sėklos apvalios ar šiek tiek pailgos, tamsiai rudos, beveik juodos, nežymiai karpotos; saitavietė šviesi, jos ilgis sudaro ½ sėklos apskritimo ilgio (Aleknavičiūtė ir kt., 1971) (4 pav.). Vaisiai subręsta rudenį. Tada atsidaro ankštys ir sėklos balistiškai disperguoja, staigiai pasklinda ir išbyra ant žemės (Hossaert-McKey et al., 1996; Regan, 2011). Plitimas įvyksta per trumpą intervalą. Sėklos tada gali nuriedėti ir įsikurti netoliese (Hossaert, Valero, 1988; Hossaert-McKey et al., 1996; Regan, 2011).

(ASU bandymų stotis 2013 m.) http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Lathyr us_ sylvestris_lasy_003_php.jpg

4 pav. Miškinio pelėžirnio ankštis ir sėklos

Lietuvoje rastos miškinio pelėžirnio (Lathyrus sylvestris L.) formos: sylvestris (var. typicus Beck p. p., var. oblongus Ser.), angustifolius (Med.) Rothm ir platypphyllos (Retz.) Vollm. Subsp. sylvestris (var. typicus Beck p. p., var. oblongus Ser.).– Lapeliai lancetiški ar linijiškai lancetiški, 0,5-1,8 (2,0) cm pločio, apybukėmis ar smailiomis viršūnėmis, paprastai su 3 (5) ryškesnėmis gyslomis. Lapkočių sparneliai perpus siauresni už stiebo sparnelius. Dažniausiai aptinkamas porūšis. Subsp. angustifolius (Med.) Rothm.– Lapeliai siaurai ar linijiškai lancetiški, viršūniniai beveik linijiški, 0,1-0,5 cm pločio, pailgai nusmailėjusiomis viršūnėmis, paprastai su 1 (3) ryškesne gysla. Lapkočių sparneliai maždaug 1,5 mm pločio. Druskininkai, Inkarklai (Varėnos raj), Juodkarntė. Kačerginė (Kauno raj.), Kaltinėnai (Šilalės raj.), Karsakiškės (Panevėžio raj.), Kurmaičiai (Kretingos raj.), Marcinkonys (Varėnos raj.), Mauručiai (Vilniaus apyl.), Šumskas (Vilniaus raj.), Vievis (Trakų raj.), Zarasai ir kt. Subsp. platypphyllos (Retz.) Vollm. (L. platypphyllos Rets., L. branchyphyllus Schur., var. Platyphyllus Retx.) Achers.). lapeliai pailgai elipsiški, lancetiški, 1,5-4 cm pločio, bukaviršūniai, dažniausiai su (3) 5 ryškesnėmis gyslomis. Lapkočoų sparneliai tik nežymiai siauresni už steibo sparnelius. Ši forma skiriasi nuo Lathyrus latifolius L. trumpesniais žiedynkočiais ir siauresniais bei mažiau gyslotais prielapiais. Gargždai (Klaipėdos raj.), Karmėlava (Kauno raj.), Saugos (Šilutės raj.), Šalčininkėliai (Eišiškių raj.), Šėta (Kėdainių raj.), Užtrakių miškas (Trakų raj.) (Aleknavičiūtė ir kt., 1971).

1.3.3. Miškinio pelėžirnio panaudojimas

L. sylvestris – giliai įsišaknijantis daugiametis augalas, tolerantiškas aplinkos stresams, tokiems kaip sausra, mažas dirvos derlingumas, žema temperatūra ir žemas dirvožemio pH (Stancevičius, 1971; Shen et al., 1990). Dėl stipraus liemeninio šaknyno ir nereiklumo dirvai, miškinis pelėžirnis yra potenciali pašarinė, priešerozinė, fitomelioracinė rūšis šiauriniuose ir vidutinio klimato rajonuose, kur aplinkos stresai riboja kitų ankštinių augalų augimą ir produktyvumą. Soduose miškinis pelėžirnis kartais auginamas kaip dekoratyvinis ir medingas augalas, naudojamas žaliajam mulčiui (Smekalova, 2003-2009). Miškinis pelėžirnis nėra prisitaikęs augti drėgnose vietose, bet gana gerai auga prasčiau nusausintuose dirvožemiuose. Rūšis toleruoja dalinį pavėsį ir kelias dienas trunkantį užsėmimą. Taip pat gerai auga ant įvairaus statumo šlaitų (Darby, 1974). Miškinis pelėžirnis yra eroziją kontroliuojantis augalas, kuris sudaro storą augalinės dangos paklotą, fiksuoja azotą dirvožemyje, ir gali augti esant minimaliai priežiūrai. Tinkamas apželdinti pakelėms, užtvankoms, žvyro karjerams, paviršinio mineralinio dirvožemio ir gamybinių atliekų plotams. Užtikrina gerą dangą gyvūnijai, pavyzdžiui, elniams ir smulkioms medžiojamoms rūšims. Yra žinoma, kad miškinio pelėžirnio sėklas gerai lesa karveliai, jerubės, kalakutai (Darby, 1974). Šiuo metu JAV yra išvesta L. sylvestris veislė „Lathco“, skirta eroduotų ir rekultivuotinų dirvų apželdinimui (Slayback, Dronen, 1974).

1.4. Pelėžirnių ligos

1.4.1. Plačiausiai paplitę pelėžirnių ligos

Pelėžirnių genties atstovai serga visa eilė ankštiniams augalams būdingų ligų: Diegavirtė (sukėlėjai Pythium, Rhizoctonia ir kt.). Pūva pelėžirnių daigų šaknies kaklelis. Jauni augaliukai sukrinta ir žūva. Drėgnu oru pažeistos augalo dalys gali apsitraukti pelėsiu. Apsauga. Prieš sėją beicuoti sėklas. Jaunus augalus palaistyti 0,2% cinebo suspensija (Dekoratyvinių augalų ligos ir kenkėjai 1978). Fuzariozė (sukėlėjas Fusarium sp.). Pažeisti augalai vysta. Jų stiebas prie pagrindo parunda. Drėgnu oru ant jo asiranda baltas pelėsis ir rožinės spalvos smulkūs sporų telkiniai. Kai kada pūva šaknys. Apsauga. Nesėti pelėžirnių į sunkias ir šlapias dirvas. Ligotus augalus sunaikinti. Dirvą palaistyti 0,1% fundazolu (Dekoratyvinių augalų ligos ir kenkėjai 1978).

Kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea Fr.). Pradeda pūti jaunų augalų stiebas, ypač prie jų pagrindo. Šiltnamiuose ant vainiklapių taip pat atsiranda dėmių (Dekoratyvinių augalų ligos ir kenkėjai 1978). Tikroji miltligė (sukėlėjas Erysiphe polygoni DC.). Lapai apsitraukia miltiškomis apnašomis. Liga pirmiausia pažeidžia jaunus lapus ir atžalas, o vėliau ir senesnius lapus. Po kurio laiko apnašose atsiranda juodi, maži, vos įžiūrimi taškeliai – ligos sukėlėjo vaisiakūniai. Pažeisti lapai gelsta ir džiūsta. Apsauga. Jeigu pelėžirniai auginami šiltnamiuose, juos gerai vėdinti. Augalus purkšti 0,1% fundazolu. Kenkia jiems temperatūros svyravimai ir drėgmės perteklius (Dekoratyvinių augalų ligos ir kenkėjai 1978). Askochitozė (sukėlėjas Ascochyta lathyri Trail. var. lathyri odorati Bub. et Kab.). Pelėžirnių lapus išmargina didelės, rudos, ryškiais kontūrais dėmės. Jų būna ir ant stiebų bei ankščių. Kartais liga smarkiai pažeidžia apatinę stiebo dalį, ir susidaro įspūdis, kad augalas serga juodąja kojele. Dėmese atsiranda juodi, maži taškeliai – piknidžiai su bespalvėmis dviląstėmis sporomis. Liga plinta su sėkla. Apsauga. Laikytis sėjomainos. Vegetacijos metu augalus purkšti 0,4% cinebu arba 0,3-0,5% kaptanu. Sėklas rinkti tik sveikų augalų. Rudenį naikinti augalų atliekas (Dekoratyvinių augalų ligos ir kenkėjai 1978). Ramulariozė (sukėlėjas Ramularia deusta (Fuck.) Bark.). Ant lapų atsiranda šviesios, net rudos, netaisyklingos, neryškiais kontūrais dėmės, o jose – balzganas pelėsis. Liga dažnai painiojama su miltlige. Sergančių augalų lapai vysta ir nukrinta, stiebai apmiršta, ir visas augalas žūva. Drėgnesniu ir šiltesniu oru liga labiau plinta. Kovos būdai tokie patys, kaip ir su askochitoze. Be to, per vegetaciją augalus galima purkšti ir 0,1% fundazolu (Dekoratyvinių augalų ligos ir kenkėjai 1978). Bakterinė gumbaligė (sukėlėjas Corynebacterium fascians (Fipl.) Dows) (Dekoratyvinių augalų ligos ir kenkėjai 1978). Bakterinis stiebų dryžuotumas (sukėlėjas Erwinia lathyri Manus et Taub Holl.). Augalams pradėjus žydėti, ant stiebų atsiranda šviesiai rausvai rudos, net tamsiai rudos arba purpurinės spalvos išilgai besidriekiantys dryžiai arba dėmės, kurių audinys dažnai būna giliai suardytas. Vėliau panašių dėmių gali pasirodyti ir ant lapų, žiedkočių, vainiklapių. Kartais daug dėmių susilieja ir apima visą lapalakštį. Tokiu atveju lapai sudžiūsta. Drėgnu ir šiltu oru liga labiau plinta. Ši liga dar pažeidžia žirnius, pupas, lubinus, pomidorus, bulves ir kt. Apsauga. Sėklas rinkti tik sveikų augalų ir prieš sėją jas beicuoti. Laikytis sėjomainos. Augančius augalus purkšti vario grupės preparatais. Mozaika (sukėlėjai Pisum virus 1 ir 2. Trifolium virus 1 ir kt.). Sergančių augalų lapai išmarginti gelsvai žaliomis, neryškiais kontūrais, kiek pagilėjusiomis dėmėmis arba dryžiais, kurie iš dalies tęsiasi išilgai lapų gyslų ir kai kada netaisyklingai padalija lapalakštį. Dėl to jų paviršius

19 atrodo garbanotas. Lapų apatinėje pusėje kartais atsiranda mažos, smailios išaugos. Augalai dažnai skursta, žiedus išmargina dėmės arba pasikeičia jų spalva. Šia liga dar serga žirniai, dobilai ir daugelis kitų ankštinių augalų. Apsauga. Nesėti žirnelių arti kitų ankštinių augalų (Dekoratyvinių augalų ligos ir kenkėjai 1978). Žiedinių pumpurų kritimas. Tai neinfekcinė liga. Ji pasireiškia tuo, kad jauni žiediniai pumpurai dar ankstyvoje vystymosi stadijoje pagelsta ir nukrinta. Taip dažniausiai atsitinka, kai dirvoje trūksta trąšų, augalai pertręšiami azoto trąšomis, ilgesnį laiką būna per aukšta temperatūra arba staiga ji nukrinta, kai dirvoje trūksta drėgmės arba jos per daug, kai per didelę oro drėgmė (jei nevėdinami šiltnamiai) ir trūksta šviesos. Apsauga. Sudaryti palankias žirneliams augti sąlygas (Dekoratyvinių augalų ligos ir kenkėjai 1978). Netikroji miltligė (sukėlėjas Peronospora viciae (Berk) de By.). Viršutinėje lapų pusėje atsiranda blyškios dėmės, o apatinėje pusėje dėmių vietos apsitraukia švelniu, pilkai baltu pelėsiu. Pažeisti lapai nugelsta ir sudžiūsta. Liga gali pažeisti ir stiebus. Jie taip pat apipelija. Apsauga. Augalus purkšti 0,4% cinebu. Stengtis apipurkšti apatinę lapų pusę. (Dekoratyvinių augalų ligos ir kenkėjai 1978).

1.4.2. Netikroji miltligė (Peronospora viciae (Berk.) Caspary)

Netikroji miltligė, kurią sukelia Peronospora viciae (Berk.) Caspary, yra pelėžirnių liga, mėgstanti vėsias ir drėgnas oro sąlygas. P. viciae yra obligatinis parazitas, kurio gyvavimui reikalingas tinkamas šeimininkas. Jis gali užkrėsti visas antžemines pelėžirnių augalų dalis (5 pav.). Esant palankioms sąlygoms lgai pisti, visas augalas tampa padengtas pilku grybienos sluoksniu (Mence, Pegg, 1971; Liu et al., 2013). Netikrosios miltligės simptomai yra krūminis augimas, augalų organų iškraipymas ir ankstyva augalų žūtis. Tai policiklinė liga. Sporos atlieka pirminį užkratą ir gali išlikti gyvybingos dirvoje 10-15 metų (Dixon, 1981; Liu et al., 2013). Konidijų sukeltos antrinės infekcijos gali išplist aplinkoje dėl lietaus ar stiprių oro srovių. P. viciae reprodukciją gali lemti sporų (lytinis) arba konidijų (nelytinis) formavimasis. Sporos dažniausiai susiformuoja pelėžirnių ankštyse, kai aplinkos sąlygos nebėra palankios patogenų augimui (Kraft, Pfleger, 2001; Liu et al., 2013). P. viciae konidijų daigumas reikalauja didelio santykinio oro drėgnumo (60-100 %) (Taylor et al., 1989; Liu et al., 2013) ir 1-24 0C oro temperatūros (Pegg, Mence, 1970; Liu et al., 2013).

5 pav. Netikrosios miltligės P. viciae pažeisti miškinio pelėžirnio L. sylvestris lapai (ASU bandymų stotis 2013 m.)

Netikroji miltligė viena iš plačiausiai paplitusių ir didžiausią žalą augalui padarančių ankštinių ligų. Įvairių šalių mokslininkai tiria šios ligos štamus ir siekia išvesti atsparias selekcines linijas, panaudodami natūraliai išsivysčiusius, ligai atsparius genotipus (Ahmed ir kt., 2000; Davidson ir kt., 2004; Davidson ir kt., 2011).

2. METODIKA

2.1. Tyrimo objektas, vieta ir sąlygos

Tyrimo objektas. Miškinio pelėžirnio 12 radimviečių sėklų pavyzdžiai buvo surinkti skirtinguose Lietuvos rajonuose, ekspedicijų metu, natūraliose augavietėse: pievose, pakėlėse, polderių ir upių šlaituose 2001-2002 m. (6 pav., 1 lentelė).

1 lentelė. Miškinio pelėžirnio (L. sylvestris) radaviečių apibūdinimas Eil. Radavietė Augavietė Dirvožemio Nr. granuliometrinė sudėtis

1 Akmenės r. Pavirvytė Upės šlaitas, pieva Žvyras

Pakelė, šlaitas, nešienaujama 2 Raseinių r. Kryžkalnis 1 Priesmėlis pieva

Pakelė, šlaitas, nešienaujama 3 Raseinių r. Kryžkalnis 2 Priesmėlis pieva

4 Klaipėdos r. Klaipėda Pakelė, pieva Lengvas priemolis

5 Šilutės r. Šyšos polderis 1 Polderio šlaitas, pieva Žvyras

6 Šilalės r. Šiauduva Pieva Smėlis

7 Šilutės r. Pakalnės polderis Polderio šlaitas, pieva Priesmėlis

8 Šilutės r. Šyšos polderis 2 Polderio šlaitas, pieva Lengvas priemolis

9 Vilniaus r. Žemaitėliai Pakelė, pieva Priesmėlis

10 Trakų r. Lazdena Pakelė, pieva Priesmėlis

11 Anykščių r. Miegučiai Upelio šlaitas, pieva Priesmėlis

Pakelė, krūmais apaugus 12 Raseinių r. Nemakščiai Smėlis pieva

Tyrimo vieta ir sąlygos. Tam kad įvertinti surinktų cenopopuliacijų skirtumus vienodos agrotechnikos sąlygomis sėklų pavyzdžiai pasėti Lietuvos žemės ūkio universiteto (vėliau ASU) Bandymų stotyje 2004 m., gegužės 13 d. Dirvožemis – karbonatingas sekliai glėjiškas išplautžemis (IDg8-k), humusingo horizonto storis 23–27 cm. Dirvožemio pH – 6,7; suminio azoto – 1,59 g kg1, –1 –1 –1 humuso – 17,4 g kg , judriojo P2O5 – 0,235 g kg , judriojo K2O – 0,189 g kg .

Laukelių dydis – 2 m2, apsauginės juostos tarp laukelių – 1 m. Sėklos prieš sėją stratifikuotos švitriniu popierium. Apskaitiniuose laukeliuose pelėžirniai pasėti su pievinės miglės (Poa pratensis L.), tikrojo eraičino (Festuca pratensis Huds.) ir pašarinio motiejuko (Phleum pratense L.) mišiniu. Apsauginėse juostose pasėta pievinės miglės, raudonojo eraičino (Festuka rubra L.) ir daugiametės svidrės (Lolium perenne L.) mišinys.

6 pav. L. sylvestris sėklų pavyzdžių rinkimo vietos: 1 – Akmenės r. Pavirvytė; 2 – 3 Raseinių r. Kryžkalnis; 4 – Klaipėdos r. Klaipėda, 5 – Šilutės r. Šyšos polderis 1; 6 – Šilalės r. Šiauduva, 7 – Šilutės r. Pakalnės polderis; 8 - Šilutės r. Šyšos polderis 2; 9 - Vilniaus r. Žemaitėliai; 10 – Trakų r. Lazdena; 11 – Anykščių r. Mieguičiai; 12 – Raseinių r. Kryžkalnis 2

2.2. Tyrimo atlikimo laikas ir metodai

Miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų morfologiniai ir sėklų produktyvumo parametrai buvo tirti 2012–2013 m, aštuntais – devintais miškinio pelėžirnio augimo bandymų stotyje metais (8 pav.). Buvo vizualiai fiksuoti augalų fenologiniai tarpsniai. Derlius nuimtas augalų brandos stadijoje: Buvo išanalizuoti skirtingų cenopopuliacijų vieno stiebo biometriniai rodikliai:

 stiebo aukštis,  žiedynų skaičius,  ankščių skaičius,  sėklapradžių skaičius ankštyje,

 pilnai išsivysčiusių sėklų skaičius ankštyje,  ankšties produktyvumas (išsivysčiusių sėklų ankštyje ir sėklapradžių santykio procentinė išraiška)  bendras sėklų skaičius.

Fenologiniai tarpsniai ir netikrosios miltligės pažeidimai vertinti augalų vegetacijos metu kas 10 dienų. Žiedynų skaičius skaičiuotas masinio žydėjimo (liepos mėn.) metu, ankščių sunokimas, stiebo, žiedynų, ankščių, parametrai buvo vertinami ankščių brendimo tarpsnyje (rugpjūčio mėn.), sėklaparadžių ir pilnai išsivysčiusių sėklų skaičius – miškinio pelėžirnio vegetacijos pabaigoje.

7 pav. Miškinis pelėžirnis žydėjimo-ankščių brendimo metu devintaisiais augimo metais bandymų stotyje (2013 m.)

Matavimams imta iš kiekvieno cenopopuliacijos laukelio po 10 produktyvių stiebų iš 5 skirtingų laukelio vietų: 4 kampų ir vidurio. Vieno stiebo aukščio matavimai buvo atlikti klasikiniu būdu (su liniuote). 1000 sėklų masė buvo išmatuota sveriant svarstyklėmis 0,01 tikslumu.

Atsišakojimų nuo stiebo skaičius, žiedynų skaičius, ankščių skaičius, sėklapradžių ir sunokusių sėklų skaičius ankštyje, sveikų ir pažeistų augalo sėklų skaičius buvo nustatytas skaičiuojant.

8 pav. Darbo autorė Aplinkos ir ekologijos instituto, Klimato kaitos poveikio miško ekosistemoms laboratorijoje (2013 m.)

2.3. Netikrosios miltligės pažeidimų įvertinimas

Miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų atsparumui įvertinti naudoti tyrimo metų ir N. Maršalkienės 2008–2011 m. (nepublikuota) netikrosios miltligės pažeidimų stebėjimo duomenys. Netikrosios miltligės (Perinospora viciae) pažeidimų intensyvumas buvo įvertintas pagal Šurkaus, Gaurilčikienės metodika (2002). Pagal netikrosios miltligės pažeidimų pasikartojimą ir intensyvumą miškinio pelėžirnio atsparumas sąlyginai įvertintas 5 balų sistema (2 lentelė).

2 lentelė. Miškinio pelėžirnio (L. sylvestris) atsparumo netikrajai miltligei apibūdinimas (2008- 2013 m.) Eil. Cenopopuliacija Atsparumas Apibūdinimas Nr. balais Atspari netikrajai miltligei cenopopuliacija, 1 Akmenės r. Pavirvytė 5 pažeidimų nenustatyta Atspari netikrajai miltligei cenopopuliacija, 2 Raseinių r. Kryžkalnis 1 5 pažeidimų nenustatyta Atspari netikrajai miltligei cenopopuliacija, 3 Raseinių r. Kryžkalnis 2 5 pažeidimų nenustatyta Atspari netikrajai miltligei cenopopuliacija, 4 Klaipėdos r. Klaipėda 5 pažeidimų nenustatyta.

Atskirais metais (2009, 2011, 2012), pažeista 5 Šilutės r. Šyšos polderis 1 4 iki 5-10 proc. lapų Beveik visais metais (2008, 2009, 2011, 2012, 6 Šilalės r. Šiauduva 2 2013) pažeista nuo 50 iki 100 proc. lapų Atskirais metais ( 2008,2009, 2011,2012; 7 Šilutės r. Pakalnės polderi 3 2013) pažeista nuo 30 iki 90 proc. lapų Atskirais metais ( 2008,2009, 2011,2012; 8 Šilutės r. Šyšos polderis 2 3 2013) pažeista nuo 30 iki 90 proc. lapų Atskirais metais ( 2008,2009, 2011,2012; 9 Vilniaus r. Žemaitėliai 3 2013) pažeista nuo 30 iki 90 proc. lapų Beveik visais metais (2008, 2009, 2011, 2012, 10 Trakų r. Lazdena 2 2013) pažeista nuo 50 iki 100 proc. lapų Beveik visais metais (2008, 2009, 2011, 2012, 11 Anykščių r. Miegučiai 2 2013) pažeista nuo 50 iki 100 proc. lapų Kiekvienais metais pažeista nuo 70 iki 100 12 Raseinių r. Nemakščiai 1 proc. lapų

2.4. Statistinis įvertinimas

Statistinis duomenų apdorojimas atliktas naudojantis programa Microsoft Excell, statistinis duomenų įvertinimas – naudojant paketą STATISTICA 10. Dydžiams palyginti naudoti 95 % pasikliautinieji intervalai. Nustatytas rodiklių atskirų metų ir bendras vidurkis, variacijos koeficientas, koreliacijos tarp požymių porų koeficientas ir jo patikimumas, ankšties produktyvumas, įvertintas cenopopuliacijų požymių skirtumo esmingumas. Rezultatai laikomi statistiškai patikimi, jei paklaidų tikimybė p<0,05.

2.5. Meteorologinės sąlygos

Aleksandro Stulgnskio universiteto Bandymų stotis, pagal klimatinį rajonavimą yra Lietuvos Vidurio Žemumos rajono dalis (vidutinė metinė oro temperatūra + 6,7 °C, metinis kritulių kiekis 500-750 mm) (Bukantis, 1994). Tyrimo metų meteorologinėms sąlygoms apibūdinti skaičiuota vidutinė mėnesio oro temperatūra ir kritulių kiekis, bei Selianinovo hidroterminis koeficientas (HTK). Meteorologiniai duomenys 2012–2013 m. imti iš Kauno meteorologijos stoties. 2012 m. balandžio – spalio temperatūra buvo artima daugiamečiui vidurkiui (9 pav.), tačiau kritulių kiekis, išskyrus gegužę ir rugpjūtį, kur kas didesnis (10 pav.). 2013 m., lyginant su 2012 m. ir daugiamečiu vidurkiu, buvo kur kas šiltesni (išskyrus balandžio mėn.). Gegužės mėn. temperatūra buvo 3,8 laipsniais, birželio – 2,9, liepos ir rugpjūčio atitinkamai 1 ir 1,5 laipsnio didesnė, nei daugiametis vidurkis. 2013 m. kritulių kiekis buvo didesnis nei daugiametis vidurkis, išskyrus birželio mėn., kai

26 iškrito 16,7 mm mažiau kritulių, nei daugiametis vidurkis, o HTK siekė – 0,8 (nepakankamas drėgnumas).

OC 25

-5

-10

-15

2012 2013 Daugiametis vidurkis*

9 pav. Vidutinė tyrimo metų mėnesių temperatūra

mm 120 100 80 60 40 20

Liepa

Spalis

Kovas

Sausis

Birželis

Vasaris

Gegužė

Gruodis

Rugsėjis

Balandis

Lapkritis Rugpjūtis Krituliai 2012 2013 Daugiametis vidurkis*

10 pav. Tyrimo metų skirtingų mėnesių kritulių kiekis

Hidroterminis koeficientas – santykis kritulių kiekio su temperatūrų suma per tam tikrą laikotarpį, kai oro temperatūra aukštesnė negu 10 ºC.

R 10 HTK   t

27 kur HTK – koeficientas, R – kritulių suma, T – temperatūrų suma, aukštesnė kaip 100 ºC (Bukantis, 1998).

Pagal hidroterminį koeficientą periodai skirstomi:

HTK ≥1,6 – perteklinio drėkinimo;

HTK = 1 … 1.5 – optimalaus drėkinimo;

HTK = 0,9 … 0,8 – silpnos sausros;

HTK = 0,7 … 0,6 – vidutinės sausros;

HTK = 0,5 … 0,4 – stiprios sausros;

HTK < 0,4 – labai stiprios sausros.

Remiantis hidroterminiu koeficientu palankesni augalų vegetacijai buvo 2012 m. vasara. Pakankamas drėgmės kiekis sudarė palankias sąlygas augalams vystytis ir bręsti. Kur kas mažiau palankūs buvo 2013 m. Sausiausias mėnuo buvo 2013 m. liepa (HTK- 0,83), taip pat 2012 m. spalis (HTK-0,6), tačiau šiuo metu augalų miškinis pelėžirnis jau buvo subrandinęs sėklas. 2012 ir 2013 m. balandis buvo drėgnesnis ir šiltesnis, lyginant su daugiamečiu vidurkiu.

3,50

3,00

2,50

2,00

1,50

1,00

0,50

0,00 Balandis Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis Rugsėjis Spalis

2012 2013 Daugiametis vidurkis*

11 pav. Tyrimo metų vegetacijos mėnesių hidroterminis koeficientas (HTK)

2.6. Fenologiniai ir netikrosios miltligės pasirodymo duomenys

Analizuojant 2012 m. miškinio pelėžirnio butonizatcijos pradžia prasidėjo ankščiau (18 dienų), palyginti su 2013 m. (3 lentelė). Tam teigiamą įtaką turėjo šiltesnis ir drėgnesnis, lyginant su 2013 m. balandžio mėnuo. Tačiau 2013 m. gegužė ir vidutine paros temperatūra ir kritulių kiekiu

28 lenkė 2012 m. Todėl žydėjimo pradžia ir masinio žydėjimo tarpsnio pradžia 2013 m., lyginant su 2012 m. skyrėsi kur kas mažiau, atitinkamai 4 ir 3 dienom.

3 lentelė. Miškinio pelėžirnio L. sylvestris fenologinių tarpsnių ir netikrosios miltligės pažeidimų pasirodymo datos. ASU Bandymų stotis 2012–2013 m. Vegetacijos tarpsniai/ ligos Tyrimo metai pasirodymo data 2012 2013 Butonizatcijos pradžia Gegužės 11d. Gegužės 29 d. – Birželio 07d. Žydėjimo pradžia Birželio 21d. – Liepos 09 d. Birželio 25 d. Masinis žydėjimas Birželio 24 d. – Rugpjūčio 21d. Birželio 27 d. – Liepos 22 d. Netikrosios miltligės Gegužės 11 d. – Birželio 20 d. Birželis 6 – 25 d. – Liepos 19 pasirodymas – požymių ant lapų išnykimas Žyd. pabaiga - ankščių Rugpjūčio12 d. – Rugsėjo 10 d. Liepos 01 d. – Liepos 22 d. brendimas

Dėl palankesnių meteorologinių sąlygų, 2012 m. miškinio pelėžirnio žydėjimo ir ankščių brendimo tarpsnis buvo ilgesnis, lyginant su 2013 m. Trumpesnį ir ankstyvesnį žydėjimo ir ankščių brendimo tarpsnį 2013 m. galėjo nulemti liepos mėnesio sausra. Šiltesnis 2012 m. balandis (lyginant su 2013 m. vidutinė mėnesio temperatūra buvo 2,2 oC aukštesnė) galimai nulėmė ir ankstesnį netikrosios miltligės pasirodymą. Kitų ligų pažeidimų tyrimo metais nustatyta nebuvo. Netikroji miltligė pažeidė nuo 66,6 (4 cenopopuliacjos, 2012 m.) iki 50 proc. (6 cenopopuliacijos, 2013 m.) tirtų cenopopuliacijų. Pažeidimai apėmė nuo 5 iki 50 proc. augalo paviršiaus. Keturių cenopopuliacijų, augalai buvo visiškai nepažeisti, jų atsparumas buvo įvertintas 5 balais.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. Miškinio pelėžirnio stiebų aukščio palyginimas

Išanalizavus skirtingų tyrimo metų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų augalų stiebų aukštį, nustatyta, kad aukštesni augalai užaugo 2013 m. (12 pav.). Tokiam stiebų aukščio skirtumui teigiamą įtaką galimai turėjo aukštesnė, lyginat su 2012 m., 2013 m. gegužės-birželio mėnesių vidutinė paros temperatūra ir palyginti pakankamas kritulių kiekis. Tyrimo metais aukščiausius stiebus išaugino Nr. 3 (Raseinių r., Kryžkalnis 2) cenopopuliacijos pelėžirniai. Žemiausi stiebai tyrimo metais buvo Nr. 12 (Raseinių r., Nemakščiai) cenopopuliacijos, kurios atsparumas netikrajai miltligei taip pat buvo įvertintas mažiausiu balu (1 balas) (13 pav.). Mažiausiai stiebo aukštis tarp tyrimo metų skyrėsi Nr. 2 (Raseinių r., Kryžkalnis 1) ir Nr. 5 (Šilutės r., Šyšos pold. 1) cenopopuliacijų. Didžiausi stiebo aukščio skirtumai tarp metų buvo nustatyti Nr. 7 (Šilutės r., Pakalnės pold.) ir Nr.10 (Trakų r., Lazdena) cenopopuliacijų. Tyrimo metais miškinio pelėžirnio stiebo aukštis buvo vienas iš mažiausiai varijuojančių rodiklių – V-14,7 (variacija vidutinė) (žr. 4 priedas).

180 160 140

120

100 , , cm 80 60 40 20 0 Stiebo aukšits 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 Cenopopuliacijos Nr.

2012 2013 Bendras

12 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų stiebo aukštis

Lyginant skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų 2012-2013 m. stiebų aukščio vidurkį ir ryšį su atsparumu netikrajai miltligei, ryški tendencija nepastebėta (13 pav.). Tačiau, suskirsčius cenopopuliacijas pagal atsparumo netikrajai miltligei balą į tris grupes (žr. 1 priedas), nustatyta, kad didžiausias bendras stiebų aukščio vidurkis (119,0 cm) buvo cenopopuliacijų, kurių atsparumo

30 netikrajai miltligei vidutinis balas – 5 (13 pav.). Antrosios grupės cenopopuliacijų (atsparumas 3 balai) stiebo aukščio vidurkis buvo atitinkamai 11,7 proc. arba mažesnis 14,2 cm mažesnis, už pirmosios grupės. Žemiausi stiebai (vidurkis – 95,1 cm) buvo mažiausią vidutinį atsparumo balą (atsparumas 2,3 balai) turinčios miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų grupės, lyginant su pirmosios ir antrosios cenopopuliacijų grupės stiebų aukščiu, buvo atitinkamai 21,8 proc. arba 26,6 cm ir 11,8 proc. arba 12,8 cm žemesni.

160 140 6 140 5 5 5 5 5 119 116 118

120 112 108 108 108

96 4 95 4 100 91

3 3 3 80 72 3 60 2 2 2 2 balais 40 1 1

20 Stiebo aukštis, cm Stieboaukštis, 0 0

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 miltligei, Atsparumas netikrajai 5 balai 3 balai 2,3 balo Cenopopuliacijos Nr. Stiebo aukštis, cm Atsparumas miltligei

13 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų stiebo aukščiai ir atsparumas netikrajai miltligei

Atlikus tiesinės priklausomybės tarp tirtų cenopopuliacijų stiebo aukščio ir jų atsparumo netikrajai miltligei balo analizę, nustatyta silpna teigiama (r=0,3857), bet statistiškai nepatikima (p=0.296) priklausomybė tarp šių rodiklių.

14 pav. Miškinio pelėžirnio stiebų aukščio priklausomybė nuo atsparumo netikrajai miltligei

3.2. Miškinio pelėžirnio žiedynų skaičiaus įvertinimas

Palyginus skirtingų tyrimo metų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų vieno stiebo žiedynų skaičiaus duomenis, nustatyta, kad visų cenopopuliacijų augalų žiedynų skaičius didesnis buvo 2013 m. (15 pav.). Tyrimo metais daugiausiai žiedynų išaugino Nr. 1 (Akmenės r., Pavirvytė) cenopopuliacijos pelėžirniai, tačiau šios cenopopuliacijos žiedynų skaičiaus skirtumai tarp tyrimo metų taip pat didžiausi. Mažiausiai žiedynų išaugino Nr. 12 (Raseinių r. Nemakščiai) cenopopuliacija, įvertinta, kaip turinti mažiausią atsparumą netikrajai miltligei. Mažiausiai žiedynų skaičius tarp dvejų tyrimo metų svyravo Nr. 4 (Klaipėdos r., Klaipėda), Nr. 8 (Šilutės r., Šyšos pold. 2) ir Nr. 9 (Vilniaus r., Žemaitėliai) cenopopuliacijų. Dideli žiedynų skaičiaus skirtumai tarp dvejų tyrimo metų buvo Nr. 5 (Šilutės r., Šyšos pold. 1) ir Nr. 7 (Šilutės r., Pakalnės pold.) cenopopuliacijų.

0 Žiedynų skaičius, vnt 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 Cenopopuliacijos Nr.

2012 2013 Bendras

15 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų stiebo žiedynų skaičius

Tokius žiedynų skaičiaus skirtumus tarp metų galėjo nulemti ypač palankios 2013 m. gegužės-birželio mėn. augalų vegetacijos sąlygos, tačiau kritulių trūkumas 2012 m. gegužės mėnesį galimai buvo limituojantis veiksnys miškinio pelėžirnio žiedynų skaičiui. Tyrimo metais miškinio pelėžirnio žiedynų skaičiaus variacija buvo didelė (V-25,6) (žr. 4 priedas).

18 6 16 16 15 5 14 13

14 5 5 125 5

. 12 4 10 10 4 10 10 9 9 8 3 8 3 3 3 7 6 2 4 2 2 2 1 2 1

0 0 Žiedynų skaičius, vnt

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 balais miltligei, Atsparumas netikrajai

5 balai 3 balai 2,3 balo Cenopopuliacijos Nr. Žiedynų skaičius, vnt. Atsparumas miltligei

16 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų augalų žiedynų skaičius ir atsparumas netikrajai miltligei

Atlikus tiesinės priklausomybės statistinę analizę tarp žiedynų skaičiaus ir kitų matuotų rodiklių, bei atsparumo netikrajai miltligei, koreliacija nenustatyta.

3.3. Miškinio pelėžirnio ankščių skaičiaus aptarimas

Palyginus skirtingų tyrimo metų miškinio pelėžirnio vieno stiebo ankščių skaičių nustatyta, kad beveik visų cenopopuliacijų augalų vidutinis vieno stiebo ankščių skaičius 2013 m. buvo didesnis nei 2012 m. (17 pav.). Didžiausias skirtumas tarp tyrimo metų ankščių skaičiaus viename stiebe nustatytas Nr. 1 (Anykščių r., Pavirvytė) cenopopuliacijos, kur 2013 m., lyginant su 2012 m. vieno stiebo ankščių skaičius buvo 3,4 karto arba 38,3 vnt. ankščių didesnis. Tyrimo metais daugiausiai ankščių subrandino Nr.1 – vid. 34,8 vnt., Nr.3 – vid. 33,8 vnt. (Raseinių r., Kryžkalnis 2), Nr.4 – vid. 29,5 vnt. (Klaipėdos r. Klasipėdos) cenoppuliacijos. Mažiausi stiebo ankščių skaičiaus svyravimai tarp skirtingų augimo metų nustatyti Nr.8 (Šilutės r., Šyšos pold. 2) ir Nr. 9 (Vilniaus r., Žemaitėliai) cenopopuliacijų. Nežiūrint skirtingų tyrimo metų meteorologinių sąlygų, šios cenopopuliacijos užmezgė panašų skaičių ankščių. Mažiausiu stiebo ankščių skaičiumi pasižymėjo Nr. 12 (Raseinių r., Nemakščiai) cenopopuliacijos pelėžirnių stiebai.

. 40

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 Anksčių skaičius, vnt Cenopopuliacijos Nr.

2012 2013 Bendras

17 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų vieno stiebo ankščių skaičius

Tyrimo metais didžiausią vieno stiebo ankščių skaičių išaugino didžiausią atsparumą netikrajai miltligei (vid. 5 balai) turinčios cenopopuliacijos – 31,0 ankščių (18 pav., 1 priedas). Cenopopuliacijos, kurių atsparumas vid. 3 balai, lyginant su atspariausiųjų grupe, išaugino vidutiniškai 27,5 proc. arba 11,5 vieneto ankščių mažiau, o trečios grupės cenopopuliacijos (atsparumo netikrajai miltligei vidurkis – 2,3 balo), išaugino 2,3 karto arba 17,6 vieneto ankščių mažiau, lyginant su pirmąja, atspariausių cenopopuliacijų grupe ir 41 proc. arba 9,1 vieneto ankščių mažiau, lyginat su antrąja pagal atsparumą cenopopuliacijų grupe.

40 6 35 34 35 5 5 5 5 30 5

. 26 25 26 25 4 4 25

20 3 20 3 3 20 16 16 3 15 2 2 2 9 2 balais 10 1 1 5 0 0

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 miltligei, Atsparumas netikrajai

Anksčių skaičius, vnt 5 balai 3 balai 2,3 balo Cenopopuliacijos Nr. Ankščių skaičius, vnt. Atsparumas miltligei

18 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų augalų anksčių skaičius ir atsparumas netikrajai miltligei

Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad miškinio pelėžirnio stiebo aukštis stipriai (r = 0,7539), o žiedynų skaičiaus vidutiniškai stipriai (r=0,5374) darė įtaką stiebo ankščių skaičiui (19 A; B pav.). Taip pat vidutiniškai stipri tiesinė priklausomybė rasta tarp vieno stiebo ankščių skaičiaus ir atsparumo netikrajai miltligei (r = 0,6966) (20 pav.).

A B 19 pav. Miškinio pelėžirnio ankščių skaičiaus priklausomybė nuo stiebo aukščio (A) ir žiedynų skaičiaus (B)

20 pav. Vieno stiebo ankščių skaičiaus priklausomybė nuo atsparumo netikrajai miltligei

3.4. Sėklapradžių skaičiaus ankštyje aptarimas

Išanalizavus skirtingų tyrimo metų miškinio pelėžirnio sėklapradžių skaičių ankštyje, nustatyta, kad sėklapradžių skaičius tyrimo metais skyrėsi nežymiai ir atskirų cenopopuliacijų svyravo nuo 11,7 iki 13,3 vienetų ankštyje (vid. 12,4 vnt.) (21 Pav., 1; 4 priedas). Didžiausią

35 sėklapradžių skaičių ankštyje išaugino Nr. 4 (Klaipėdos r. Klaipėda), Nr. 2 bei Nr. 3 (Raseinių r. Kryžkalnio 1-2) cenopopuliacijos, atitinkamai: 13,2; 13,3; 13,0 vienetus sėklapradžių ankštyje.

12 10 8 6 4 2 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

Cenopopuliacijos Nr. Sėklapradžių skaičius ankštyje, vnt. ankštyje, skaičius Sėklapradžių 2012 2013 Bendras

21 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų sėklapradžių skaičius ankštyje

Mažiausiai sėklapradžių suformavo Nr. 7 (Šilutės r., Pakalnės pold.1) ir Nr. 11 (Anykščių r. Mieguičių) cenopopuliacijų pelėžirniai. Didžiausias sėklapradžių skaičiaus ankštyje skirtumas tarp augimo metų nustatytas Nr. 12 (Raseinių r., Nemakščiai) cenopopuliacijos (22 pav.).

16 6 14 13 13 13 13 13 13 12 5 12 12 12 12 12 5 5 5 5 11 4 10 4 8 3

6 3 3 3 2

vnt. 4 2 2 2 1 2 1 0 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

5 balai 3 balai 2,3 balo Atsparumas netikrajai miltligei, balais miltligei, Atsparumas netikrajai Sėklapradžių skaičius ankštyje, Cenopopuliacijos Nr. Sėklapradžių skaičius ankštyje, vnt. Atsparumas miltligei

22 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų augalų bendras sėklapradžių skaičius ir atsparumas netikrajai miltligei

Sėklapradžių skaičius ankštyje iš visų tirtų rodiklių buvo pastoviausias, variacija – pati mažiausia (V=4.7) (4 priedas). Atlikus tiesinės priklausomybės tarp sėklapradžių skaičiaus ankštyje ir atsparumo netikrajai miltligei analizę, nustatyta vidutiniškai stipri teigiama tiesinė priklausomybė tarp šių rodiklių (r = 0,5956) (23 pav.).

23 pav. Sėklapradžių skaičiaus ankštyje priklausomybė nuo atsparumo netikrajai miltligei

3.5. Ankšties produktyvumo įvertinimas

Išanalizavus skirtingų metų vieno stiebo ankšties produktyvumo (išsivysčiusių sėklų ankštyje ir sėklapradžių santykio procentinė išraiška) rezultatus, nustatyta, kad vidutinis dvejų tyrimo metų cenopopuliacijų ankšties produktyvumas siekė 55,5 proc. (24 pav., 4 priedas). Ankšties produktyvumas atskirose cenopopuliacijose 2012 m. svyravo nuo 37,1 iki 83,8 proc., o 2013 m. – nuo 36,6 iki 70,3 proc. 2012 m. (vid. 57,8 proc.), lyginant su 2013 m. (vid. 54,8 proc.), vidutinis visų cenopopuliacijų ankšties produktyvumas buvo nežymiai, 3 proc. didesnis. Didžiausias ankšties produktyvumas tyrimo metais buvo Nr. 2 (Raseinių r. Kryžkalnis 1), Nr. 1 (Akmenės r. Pavirvytė) ir Nr. 6 (Šilalės r. Šiauduva) cenopopuliacijų. Mašiausias ankšties produktyvumas tyrimų duomenimis nustatytas Nr. 7 (Šilutės r. Pakalnės polderis) ir Nr. 11 (Anykščių r. Miegučiai) cenopoulacijų. Tyrimų metais ankšties produktyvumo rodiklio variacija nebuvo didelė – V=12,8 (1, 4 priedas).

100 %

, , 90 80 70 60 50 40 30 20 10 0

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 Ankšties produktyvumas Cenopopuliacijos Nr.

2012 2013 Bendras

24 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų vieno stiebo ankšties produktyvumas

Atlikus tiesinės priklausomybės analizę, ryšys tarp ankšties produktyvumo ir atsparumo netikrajai miltigei nenustatytas. Vieną iš didžiausių ankšties produktyvumų tyrimo metais turėjo Nr. 6 (Šilutės r. Šiauduva) cenopopuliacija, kurios atsparumas įvertintas tik 2 balais (25 pav.). Mažiausiu atsparumu netikrajai miltligei įvertinta Nr. 12 (Raseinių r. Nemakščiai) cenopopuliacija tyrimų duomenimis turėjo ne patį mažiausią ankšties produktyvumą.

80 6 69 70 68 70 64

5 . 55 57 60 5 5 5 5 54 54 4 50 46 47 4 42 40 37 3 30 3 3 3 2 20 2 2 2 1 10 1 0 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

5 balai 3 balai 2,3 balo balais miltligei, Atsparumas netikrajai Cenopopuliacijos Nr. Ankšties produktyvumas, proc Ankšties produktyvumas, proc. Atsparumas miltligei

25 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų augalų bendras ankšties produktyvumas ir atsparumas netikrajai miltligei

3.6. Miškinio pelėžirnio vieno stiebo sėklų skaičius

Palyginus skirtingų tyrimo metų miškinio pelėžirnio vieno stiebo sėklų skaičių nustatyta, kad visų tirtų cenopopuliacijų augalų vidutinis sėklų skaičius 2013 m., lyginant su 2012 m. buvo 41,0 proc. arba 36 vienetais didesnis nei 2012 m. (26 pav., 1, 4 priedas). 2012 m. atskirų cenopopuliacijų vieno stiebo sėklų skaičius skyrėsi daugiau kaip 4,8 kartus nuo 44,1 iki 213,1 vienetų, o 2013 m. skyrėsi 6,5 karto, nuo 66,6 iki 433,6 vienetų. Didžiausią vieno stiebo sėklų skaičius tyrimo metas išaugino Nr. 1 (Akmenė r. Pavirvytė) cenopopuliacija. Šios cenopopuliacijos sėklų skaičius (273,4 vnt. sėklų) buvo 1,8 karto didesnis, už visų cenopopuliacjų bendrą vidurkį (151,1 vnt. sėklų). Ypač didelį, lyginat su kitom, sėklų skaičių ši cenopopuliacija išaugino 2013 m. – 433,6 vnt. sėklų, o tai yra 2,2 karto daugiau, nei lyginant su visų tirtų 2013 m. cenopopuliacijų vidurkiu (195,8 vnt.).

500 450

400 350 300 250 200 150 100 50 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

Stiebo sėklų skaičius, vnt. Cenopopuliacijos Nr.

2012 2013 Bendras

26 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų stiebo sėklų skaičius

Mažesniu bendru dvejų tyrimo metų vieno stiebo sėklų skaičiumi pasižymėjo cenopopuliacijos, įvertintos žemesniu atsparumo netikrajai miltligei balu (27 pav.) Mažiausiu vieno stiebo sėklų skaičiumi išsiskyrė Nr. 12 (Kėdainių r., Nemakščiai) cenopopuliacijos pelėžirniai, pagal atsparumą netikrajai miltligei įvertinta žemiausiu – 1 balu. Didžiausią atsparumą netikrajai miltligei turinčių cenopopuliacijų grupė (atsparumo vid. 5 balai), turėjo didžiausią stiebo sėklų skaičių (218,6 vnt. sėklų) (27 pav., 1 priedas). Antrosios grupės (atsparumo vid. 3 balai) cenopopuliacijų sėklų skaičius buvo 26,9 proc. arba 58,4 vnt. mažesnis. Mažiausią atsparumą netikrajai miltligei turinčių cenopopuliacijų grupė (atsparumo netikrajai

39 miltligei vid. balas – 2,3) tyrimo metais išaugino mažiausią sėklų skaičių (89,8 vnt.), kuris, lyginant su pirmąja ir antrąja pagal atsparumą cenopopuliacijų grupe, buvo atitinkamai 2,4 karto arba 128,8 vnt. ir 44,0 proc. arba 70,3 vnt. mažesnis. Tyrimo metais nustatyta labai didėlė (V=39,8) tirtų miškinio pelėžirnių cenopopuliacijų vieno stiebo sėklų skaičius rodiklio variacija.

350 6 5 5 5 5 300 273 5

250 211 4 4 200 190 190 200 162 3 3 3 147 142 3 150 127 112 115 2 2 2 100 2 55 50 1 1

0 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

5 balai 3 balai 2,3 balo

Atsparumas netikrajai miltligei, balais miltligei, Atsparumas netikrajai Stiebo sėklų skaičius, vnt. Cenopopuliacijos Nr. Bendras sėklų skaičius, vnt. Atsparumas miltligei

27 pav. Skirtingų miškinio pelėžirnio cenopopuliacijų augalų bendras sėklų skaičius ir atsparumas netikrajai miltligei

Atlikus tiesinės priklausomybės tarp vieno stiebo sėklų skaičiaus ir kitų rodiklių analizę, nustatyta, kad vieno stiebo sėklų skaičius vidutiniškai stipriai koreliavo (r = 0,6523) su stiebo aukščiu (28, A pav.) ir stipriai (r = 0,9232) su vieno stiebo ankščių skaičiumi (28, B pav.). Taip pat nustatyta tiesinė teigiama vidutiniškai stipri (r = 0,5958) priklausomybė tarp stiebo sėklų skaičiaus ir sėklapradžių skaičiaus ankštyje (28, C pav.), bei vidutiniškai stipri (r = 0,6286) tarp sėklų skaičiaus ir atsparumo netikrajai miltligei (28, D pav.).

A B

C D 28 pav. Miškinio pelėžirnio vieno stiebo sėklų skaičiaus tiesinė priklausomybė nuo stiebo aukščio (A), ankščių skaičiaus (B), Sėklapradžių skaičiaus ankštyje (C) ir tsparumo netikrajai miltligei (D)

IŠVADOS

1. Tyrimo metų duomenimis, miškinio pelėžirnio stiebo aukščiui, žiedynų skaičiui ir ankščių produktyvumui lemiamą įtaką turėjo cenopopuliacijos genotipas ir tyrimo metų meteorologinės sąlygos, ypač sausra augalų žydėjimo tarpsnyje. Netikrosios miltligės įtaka minėtiems rodikliams nenustatyta. 2. Didesnis miškinio pelėžirnio stiebo aukštis teigiamai įtakojo ankščių (r=0,7539) ir sėklų skaičių (r = 0,6223). Stabiliausias iš tirtų rodiklių tyrimo metais buvo sėklapradžių (vid. 12,4 vnt.) skaičius ankštyje (V = 4,7), labiliausi – ankščių (vid. 21,6 vnt.; V = 36,5) ir subrandintų sėklų skaičiaus (vid. 151,1 vnt., V = 39,8) rodikliai. 3. Miškinio pelėžirnio atsparumas netikrajai miltligei įtakojo tokius rodiklius kaip ankščių skaičius, sėklaparadžių skaičius ankštyje ir ypač bendras stiebo sėklų skaičius. Nustatyta statistiškai patikima vid. stipri teigiama tiesinė prilausomybė tarp cenopopuliacijų atsparumo netikrajai miltligei balo ir ankščių skaičiaus (r=0,6967), tarp atsparumo ir sėklapradžių skaičiaus ankštyje (r=0.5956 ), bei stiebo sėklų skaičius (r=0,6285). 4. Tirtų cenopopulajų atsparumas netikrajai miltligei neturėjo stipraus geografinio prieraišumo, tačiau vienos iš atspariausių šiai ligai ir didžiausiu sėklų produktyvumu pasižyminčių cenopopuliacijų buvo Vakarų ir Šiaurės Vakarų Lietuvos cenopopuliacijos (Akmenės r. Pavirvytė; Raseinių r. Kryžkalnis; Klaipėdos r. Klaipėda).

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ahmed S., Akem C., Abd El A.M. 2000. Moneim Sources of resistance to downy mildew in narbon (Vicia narbonensis) and common (Vicia sativa) vetches. Genetic Resources and Crop Evolution April. Vol. 47. Issue. 2. P. 153-156. 2. Aleknavičiūtė B., Bagdonaitė A., Butkienė S. ir kt. 1971. Lietuvos TSR flora IV: monografija. Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija. 878 p. 3. Bailey H.L. 1963. How Plants Get Their Names. New York, NY: Dover Publications, Inc. 4. Bukantis A. 1994. Lietuvos klimatas: monografija. Vilnius. 7-10 p. 5. Crane P. 2001. Botanic gardens for the 21st century. Garden wise. Vol. 15. P. 4–7. 6. Darby U. 1974. Conservation Plant Sheet. Flatpea (Lathyrus sylvestris L.) Plants for Conservation in the Northeast USDA - Soil Conservation Service. Issue. 27. P. 2. [žiūrėta 2014-04-04]. Prieiga per internetą: http://www.nrcs.usda.gov/Internet/FSE_PLANTMATERIALS/publications/nypmcfs131.pdf 7. Davidson J. A., Krysinska-Kaczmarek M., Kimber R. B. E. at al. 2004. Creening field pea germplasm for resistance to downy mildew (Peronospora viciae) and powdery mildew (Erysiphepisi). Australasian Plant Pathology September. Vol. 33. Issue. 3. P 413-417. 8. Davidson J. A., Krysinska-Kaczmarek M., Leonforte A. L. at al. 2011. Esistance to downy mildew (Peronospora viciae) in Australian field pea germplasm (Pisum sativum). Australasian Plant Pathology November. Vol. 40. Issue. 6. P. 575-582. 9. Dixon G.R., 1981. Downy mildews on peas and beans. In: Spencer, D.M. (Ed.), The Downy Mildews. Academic Press, London. P. 487-514. 10. Grigas J. 1971. Flora Lithuania SSR-IV: monografija. Vilnius. 448-491 p. 11. Judd W.S., Campbell C.S., Kellogg E.A. et al. 1999. Plant Systematics: A Phylogenetic Approach. Sunderland, Massachusetts: Sinauer Associates, Inc. 12. Holmgren N.H. 1998. Illustrated Companion to Gleason and Cronquist’s Manual: Illustrations of the Vascular Plants of Northeastern United States and Adjacent Canada. Bronx, N.Y.: New York Botanical Garden. 13. Hossaert-McKey M., Valero M., Magda D. et al. 1996. The 4 evolving genetic history of a population of Lathyrus sylvestris: evidence from temporal and spatial genetic structure. Evolution. Vol. 50. Issue. 5. P. 1808-1821. 14. Hossaert M., Valero M. 1988. Effect of ovule position in the pod on patterns of seed formation in two species of Lathyrus (Leguminosae: Paplinoideae). American Journal of Botany. Vol. 75. Issue. 11. P. 1714-1731.

15. Kraft J.M., Pfleger F.L., 2001. Compendium of Pea Diseases and Pests, second ed. APS press, St. Paul, USA. 16. Liu J., Cao T., Chang K.-F. et al. 2013. Virulence and diversity of Peronospora viciae f. sp. pisi in Alberta, Canada. Crop protection. Vol. 43. P. 18-26. 17. Malinauskas V., Augustauskas J., Mikuta A. 2000. Mažeikių krašto gamta. 128 p. [žiūrėta 2014-04-01]. Prieiga per internetą: http://www.mke.lt/Mi%C5%A1kinis_pel%C4%97%C5%BEirnis 18. Mence M.J., Pegg G.F. 1971. The biology of Peronospora viciae on pea: factors affecting the susceptibility of plants to local infection and systemic colonization. Ann. Appl. Biol. Issue. 67. P. 297-308. 19. Meteorologinių sąlygų analizė atskirais žemės ūkio augalų augimo ir vystymosi tarpsniais. 2001. Metodiniai patarimai. Akademija. 20. Pegg G.F., Mence M.J., 1970. The biology of Peronospora viciae on pea: laboratory experiments on the effects of temperature, relative humidity and light on production, germination and infectivity of sporangia. Ann. Appl. Biol. Issue. 66. P. 417-428. 21. Pupinių šeimos augalų biologijos ypatumai // Sociumas [interaktyvus]. Aleksandro Stulginskio universitetas. Prieiga per internetą: http://www.asu.lt/nm/l-projektas/produktyvumas/46.html/ [žiūrėta 2014-15-11]. 22. Rašomavičius V., Čiuplys R., Uselis V. ir kt. 2012. EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovas. Buveinių aprašai, būdingos ir tipinės rūšys, jų atpažinimas. VI. Miškų buveinės: 9010, 9020, 9050, 9060, 9070, 9080, 9160, 9180, 9190, 91D0, 91E0, 91F0, 91T0. Vilnius: Gamtos tyrimų centras. 148 p. [žiūrėta 2013-12-15]. Prieiga per internetą: http://www.botanika.lt/BIGIS/VI%20Miskai%20web.pdf 23. Raven P.H. 2000. Plant conservation globally and locally. Rhodora. Vol. 102. No 911. P. 243- 245. 24. Regan E. 2011. Plant Diversity Website. Lathyrus sylvestris L. Robyn J. Burnham. 5 p. [žiūrėta 2014-04-01]. Prieiga per internetą: http://climbers.lsa.umich.edu/?p=294 25. Robocker W.C., Kerr H.D. 1964. Characteristics and herbicidal control of flat pea. Weeds. Vol. 12. Issue. 1. P. 40-42. 26. Rumbaught M.D., Grifin G.D. 1992. Resistance of Lathyrus species and accessions to the northern root-knot nematote, Meloidogyne hapla. Supplement to Journal of Nematology. Vol. 24. No. 4. P. 729–734. 27. Shen. L., Foster J. G., Orcutt D. M. 1990. Influence of nitrate and ammonium on the growth and 2,4-diaminobutyric acid composition of flatpea (Lathyrus sylvestris L.). Plant, Cell & Environment. Vol. 13. No. 8. P. 833-839.

28. Sillero J. C., Fondevilla S., Davidson J. at al. 2006. Screening techniques and sources of resistance to rusts and mildews in grain legumes. Euphytica January. Vol. 147. Issue. 1-2. P. 255-272. 29. Slayback R. D. and S. I. Dronen. 1974. ‘Lathco’ flatpea keeps “open spaces”. Northeast trial plantings. Soil Conservation. Vol. 40. No. 7. P. 26-32 30. Smekalova T.N. Interactive Agriculture Ecological Atlas of Russia and Neighboring Countries: Economic Plants and their Diseases, Pests and Weeds 2003–2009 [žiūrėta 2014-02-10]. Prieiga per internetą: http://www.agroatlas.ru/en/content/related/Lathyrus_sylvestris 31. Stancevičius A. 1971. Lietuvos TSRS flora, T. 4: monografija. Vilnius. 470–501p. 32. Šurkus J. ir Gaurilčikaitė I. 2002. Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita: monografija. sud. Liet žemd inst: 345 p. 33. Taylor P.N., Lewis B.G., Matthews P. 1989. Pathotypes of Peronospora viciae in Britain. J. Phytopathol. Issue. 127. P. 100-106. 34. Vilkonis K. K.. 2001. Lietuvos žaliasis rūbas. Atlasas. Kaunas: Lututė. 184 p. 35. Vitkus A. 1988. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. Serija C, Biologijos Mokslai. T. 2. P. 44-9. 36. Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita. 2002. Sudarytojai: J. Šurkus, I. Gaurilčikienė. Lietuvos žemdirbystės institutas. - 345 p. 37. Агаев М. 1999. Экол популяц анал корм раст естественной флоры, интродукция и использ. Матер. 9-й международ симп. по корм. pаст. Сыктивкар. 5-7c. 38. Соколов М, Марченко А. С-х биол. 2002. Сер Биол раст. 5: 3-22c.

MOKSLINIO DARBO APROBACIJA

Tyrimų rezultatai paskelbti mokslinėje konferencijoje:

Reipaitė A. Skirtingos geografinės kilmės miškinio pelėžirnio (Lathyrus sylvestris L.) sėklų produktyvumo parametrų analizė. Mokslinė konferencija ,,Jaunasis mokslininkas 2014“. ASU, 2014 balandžio 24 d .

Tyrimų rezultatai paskelbti mokslo leidinyje: Studentų mokslinės konferencijos „Jaunasis mokslininkas 2014‘‘ pranešimų rinkinys. Nr.9, p. 158-162. Mokslinio straipsnio kopija pateikta priede.

PRIEDAI

1 priedas

Skirtingos geografinės kilmės miškinio pelėžirnio (L. sylvestris) cenopopuliacijų morfologiniai ir

produktyvumo parametrai

Radimvietė

Eil. Nr. Eil. Atsparumas balais netikrajaimiltligei Stiebo aukštis, cm Žiedynų skaičius vnt. Ankščiųskaičius vnt. Sėklapradžių skaičius ankštyje vnt. Ankšties produktyvumas, proc. Bendras sėklų skaičius, vnt.

Tyrimų

metai

2013 2012 2013 2012 2013 2012 2013 2012 2013 2012 2013 2012

Radimvietė

1 Akmenės r. 5 105,8 118,0 7,2 24,0 15,7 54,0 12,7 12,6 61,6 76,9 213,1 433,6 Pavirvytė 111,9 15,6 34,8 12,6 68,5 273,4 2 Raseinių r. 5 122,5 115,4 5,2 14,4 15,3 36,4 12,6 14,0 83,8 58,5 145,6 276,9 Kryžkalnis 1 119,0 9,8 25,9 13,3 70,3 211,3 3 Raseinių r. 5 130,8 149,6 7,0 17,0 23,6 44,0 12,9 13,2 50,8 42,1 154,1 244,8 Kryžkalnis 2 140,2 12,0 33,8 13,0 46,4 199,5 4 Klaipėdos r. 5 103,4 128,4 8,6 12,0 26,6 32,4 13,3 13,0 57,2 53,6 177,4 202,8 Klaipėda 115,9 10,3 29,5 13,2 55,4 190,1 Vidurkis 5 121,7 11,9 31,0 13,0 60,2 218,6 5 Šilutės r. Šyšos 4 91,2 100,2 6,0 21,0 15,0 35,5 12,5 12,9 45,4 62,6 90,9 288,9 pold. 1 95,7 13,5 25,2 12,7 53,9 189,9 6 Šilalės r. 2 111,2 124,8 5,8 11,6 15,7 23,7 12,4 12,5 73,1 62,9 130,5 193,6 Šiauduva 118,0 8,7 19,7 12,5 67,7 162,1 7 Šilutės r. 3 85,4 131,4 6,3 19,8 13,9 37,6 11,8 10,4 37,1 47,3 64,0 229,5 Pakalnės pold. 108,4 13,0 25,7 11,1 42,3 146,8 8 Šilutės r. Šyšos 3 96,6 118,8 8,4 10,6 20,4 18,7 12,3 12,0 45,4 62,6 144,3 139,7 pold. 2 107,7 9,5 19,5 12,1 53,9 142,0 Vidurkis 3 107,5 11,2 22,5 12,1 55,7 160,2 9 Vilniaus r. 3 77,8 104,0 8,0 10,2 17,4 15,2 11,8 13,0 41,1 57,7 138 115,8 Žemaitėliai 90,9 9,1 16,3 12,4 63,9 126,9 10 Trakų r. Lazdena 2 93,0 122,8 5,8 10,0 14,4 18,0 11,4 13,0 55,9 57,5 98,9 124,2 107,9 7,9 16,2 12,2 56,7 111,6 11 Anykščių r. 2 95,0 14,6 25,3 11,7 36,5 115,2 Miegučiai 95,0 14,6 25,3 11,7 36,6 115,2 12 Raseinių r. 1 65,7 78,6 4,6 9,0 7,3 11,4 11,2 13,2 47,8 46,4 44,1 66,6 Nemakščiai 72,2 6,8 9,4 12,2 47,1 55,4 Vidurkis 2.3 95,1 9,2 13,4 12,1 51,1 89,8

2 priedas

Miškinio pelėžirnio (L. sylvestris) pagrindinių tirtų komponenčių analizė (SSA-stiebo atsišakojimų skaičius; SA- stiebo aukštis, SeS-sėklų skaičius ankštyje, AS-ankščių skaičius, ZS-žiedynų skaičius, SaS- sėklaparadžių skaičius ankštyje)

4. priedas

Miškinio pelėžirnio (L. sylvestris) morfologinių, produktyvumo ir atsparumo netikrajai miltligei parametrų komponenčių analizė

Atsparumas Stiebo Stiebo Žiedynų Ankščių Sėklapradžių Parametrai netikrajai atsišakojimų aukštis sk. sk. sk. ankštyje miltligei sk. 0,3857 Stiebo aukštis p=0.216 Atsišakojimų 0,2966 0,0201 sk. p=0.349 p=0.951 0,2665 0,2172 0,6504 Žiedynų sk. p=0.403 p=0.498 p=0.022 0,6967 0,7539 0,5282 0,5374 Ankščių sk. p=0.012 p=0.005 p=0.078 p=0.072 Sėklapradžių 0,5862 0,4228 -0,1704 -0,1455 0,467 sk. ankštyje p=0.045 p=0.171 p=0.596 p=0.652 p=0.126 0,6286 0,6523 0,5337 0,4264 0,9233 0,5786 Sėklų sk. p=0.029 p=0.021 p=0.074 p=0.167 p=0.000 p=0.049

4 priedas

Miškinio pelėžirnio (L. sylvestris) vidutiniai morfologiniai ir produktyvumo parametrai

ASU Bandymų stotis 2012–2013 m.

Tyrimų metai Tyrimų

Stieboaukštis, cm Atsišakojimų skaičius,vnt. Žiedynų skaičius,vnt. Ankščių skaičius,vnt. Sėklapraržių skaičius vnt. ankštyje, Subrendusių sėklų skaičius ankštyje ankšties Realus produktyvumas proc. Stiebosėklų skaičius Rodiklio vidurkis ( ) 2012 98,6 1,1 6,5 16,3 12,2 7,0 57,8 115,1 2013 115,9 1,1 14,1 28,2 12,7 6,9 54,8 195,8 2012-2013 107,1 1,1 10,6 21,6 12,4 6,9 55,5 151,1 Vidurkis Variacija ( V ) 2012 17,6 37,0 19,16 30,79 4,3 17,7 17,4 33,29 2013 15,0 72,4 33,29 44,0 6,7 16,8 14,3 49,04 2012-2013 14,7 47,4 25,58 36,5 4,7 17,0 12,8 39,8 Vidurkis