VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS ZOOLOGIJOS KATEDRA

TATJANA IVANOVA

ČEPKELIŲ RAISTO IR RAUDONOSIOS BALOS PELKIŲ IR APYPELKIŲ NAKTINIAI DRUGIAI

MAGISTRO DARBAS (Zoologija)

Mokslinis vadovas doc. dr. D. Dapkus

Vilnius, 2011 TURINYS

ĮVADAS ...... 4 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...... 6 1.1. Drugių tyrimai Lietuvoje...... 6 1.2. Drugių tyrimai Lietuvos aukštapelkėse ...... 8 1.3. Drugių tyrimai Europos pelkių buveinėse...... 12 2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...... 13 3. TYRIMŲ MEDŽIAGA IR METODIKA...... 14 4. GAMTINĖ GEOGRAFINĖ TIRIAMŲ AUKŠTAPELKIŲ CHARAKTERISTIKA ...... 18 4.1. Bendra aukštapelkių charakteristika...... 18 4.2. Aukštapelkių augalija ...... 20 4.3. Čepkelių raisto charakteristika ...... 22 4.4. Čepkelių raisto augalija ...... 24 4.4.1. Gailinio pušyno šilinio viržio facijos (Ledo – Pinetum f. vulgaris) struktūra...... 25 4.4.2. Gailinio pušyno (Ledo – Pinetum typicum) struktūra...... 26 4.4.3. Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės (Oxycocco – Sphagnetea) struktūra...... 27 4.5. Raudonosios balos gamtinė geografinė charakteristika...... 28 4.5.1. Raudonosios balos gailinio pušyno kupstinio švylio facijos (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) ir vaivorinio pušyno (Vaccinio uliginosi – Pinetum) struktūra ...... 30 5. DARBO REZULTATAI ...... 34 5.1. Čepkelių raisto drugių rūšių sudėtis ...... 34 5.2. Raudonosios balos drugių rūšių sudėtis ...... 38 5.3. Drugių rūšių sudėtis skirtingose buveinėse ...... 40 5.4. Pelkių buveinių drugiai...... 42 5.4.1. Gailinio pušyno šilinio viržio facijos (Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris) drugiai...... 42 5.4.2. Gailinio pušyno (Ledo – Pinetum typicum) drugiai...... 46 5.4.3. Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės (Oxycocco – Sphagnetea) drugiai...... 48 5.4.4. Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) drugiai50 5.5. Apypelkio buveinės (Vaccinio uliginosi – Pinetum) drugiai...... 53 5.6. Drugių bendrijų palyginimas...... 56 5.6.1. Drugių bendrijų rūšių sudėties palyginimas ...... 57 5.6.2. Drugių bendrijų santykinio gausumo palyginimas...... 59 5.6.3. Skirtingų buveinių gausiausių drugių rūšių palyginimas ...... 61 5.6.4. Skirtingų buveinių pelkinių drugių rūšių palyginimas ...... 64

2 5.6.5. Pelkinių drugių rūšių prieraišumas skirtingoms buveinėms...... 68 IŠVADOS...... 71 LITERATŪRA ...... 72 SANTRAUKA ...... 76 ABSTRACT ...... 77

3 ĮVADAS

Aukštapelkės – unikalūs gamtiniai kompleksai, kuriems būdingos savitos ekologinės sąlygos, specifinių biocenozių įvairovė ir gausa, nuo ledynmečio laikų išlikusios reliktinės, stenotopinės augalų ir gyvūnų rūšys, jautrios aplinkos sąlygų pokyčiams. Aukštapelkių buveinių susiformavimą sąlygojo sukcesinių procesų specifiškumas. Čepkeliai – viena įdomiausių, seniausių ir didžiausių Lietuvos pelkių, prie kurios šliejasi mišku apaugusios žemyninės kopos, reliktiniai ežerai. 1975 metais buvo įsteigtas Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas (Balevičius, 1977). Rezervatai steigiami norint išsaugoti tipiškus arba unikalius gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei juose esančius saugomus objektus, išsaugoti floros ir faunos genofondą, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą, organizuoti nuolatinius mokslo tyrimus ir stebėjimus, propaguoti gamtos vertybes (Jakovlevas – Mateckis, 2003). Valstybinio gamtinio rezervato paskirtis – išsaugoti Čepkelių raistą – didžiausią šalies aukštapelkę su reliktiniais ežerokšniais ir salomis, žemyninių kopų likučiais bei apypelkio miškus Pietryčių (Dainavos) smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių vandenskyroje, taip pat būdingą ir retą augaliją bei gyvūniją (Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas, 2011). Ne mažiau unikalios ir nedidelės Lietuvos aukštapelkės. Viena jų – Raudonoji bala – telmologinis draustinis, įkurtas 1974 metais, siekiant išsaugoti Aukštaičių moreninėms aukštumoms būdingą Raudonąją pelkę (Kirstukas, 2004). Čepkelių raistas ir Raudonoji bala yra Natura 2000 teritorijos – Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo dalys. Šis tinklas skirtas retų bei nykstančių rūšių ir buveinių apsaugai, kurios ypatingai svarbios visos Europos biologinei įvairovei (Buveinių apsaugai svarbios teritorijos, 2007). Drugiai – aukštapelkių biologinės įvairovės dalis, vabzdžių klasės atstovai, pasižymintys įdomiais ekologiniais ir biologiniais ypatumais, didele įvairove ir rūšių gausa. Aukštapelkėms būdingos reliktinės drugių rūšys, išlikusios nuo ankstyvojo Holoceno laikotarpio. Šios rūšys gali būti vertinamos kaip geri buveinių būklės bioindikatoriai (Spitzer, 1994). Jų būvimas parodo pelkės natūralumą, savitumą, reliktinių augalų egzistavimą fitocenozėse. Veikiant įvairiems veiksniams nyksta natūralios buveinės ir vertingos augalų bendrijos, vyksta fitocenozių kaita, kuri turi neigiamos įtakos jautrioms reliktinėms drugių rūšims, nes jos yra prisitaikiusios gyventi tik esant tam tikroms ekologinėms sąlygoms, būdingoms nepažeistiems pelkių biotopams. Pelkių ekosistemos yra vertingas natūralios kraštovaizdžio aplinkos elementas, mažiausiai žmogaus suvokta, bet labiausiai niokota įvairiais istoriniais tarpsniais gyvosios ir negyvosios gamtos dalis (Mierauskas ir kt., 2005).

4 Dėkoju darbo vadovui doc. dr. D. Dapkui už suteiktą informaciją, kantrybę ir pagalbą ruošiant šį darbą, Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojui E. Anisimovui, padėjusiam įrengti šviesines gaudykles ir surinkti medžiagą Čepkelių raiste, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vyr. ekologui V. Useliui už pagalbą identifikuojant Raudonosios balos buveines.

5 1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Drugių tyrimai Lietuvoje

XX a. pradžioje pradėti gana sistemingi drugių tyrimai. O. Elederis tyrė drugius Krosnos ir Žuvinto apylinkėse. Pagrindinį dėmesį jis skyrė dieniniams drugiams, tačiau nemažai surinko ir naktinių (iš viso 382 rūšis). Klaipėdos ir Kauno apylinkėse drugius tyrė P. Speiseris. Tai buvo trumpalaikiai tyrimai nedidelėse teritorijose. 1916–1918 m. Ignalinos, Švenčionių rajonuose drugius tyrė V. Hornas. 1922 metais gimtąja kalba išleistame straipsnyje apie Lietuvos drugius, T. Ivanauskas ir L. Vailionis paminėjo 19 drugių rūšių (Kazlauskas, 1984). Pirmieji drugių tyrimai Lietuvoje apėmė drugių rūšių sąrašų sudarymą, tačiau nebuvo pateikiami išsamesni drugių morfologijos ir ekologijos aprašymai. Lietuvos drugiams pažinti svarbi A. Palionio monografija – „Įdėlis Lietuvos drugių faunai pažinti“, išleista 1932 m. Joje paskelbti duomenys apie 958 drugių rūšis. Apžvelgiama aptiktų drugių rūšių fenologija ir nurodomos buveinės, kuriose drugiai aptinkami. Veikale autorius ne tik aprašo savo tyrimų rezultatus, bet ir apibendrina kitų autorių duomenis (Palionis, 1932). A. Palionio monografijoje pateikiami V. Straševičiaus, Panevėžio apylinkėse gana intensyviai tirtų dieninių drugių, tyrimų duomenys. Rankraštis apie aptiktus drugius yra saugomas Vilniaus Universiteto zoologijos katedroje (Kazlauskas, 1984). J. Priuferis, monografijoje apie Vilniaus apylinkių drugius, išleistoje 1947 m., pateikė duomenis apie 1127 drugių rūšis. Veikale apžvelgiami drugių morfologijos ypatumai, daug dėmesio skiriama Vilniaus ir artimų kraštų drugių faunos palyginimui (Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004). Vėliau pasirodė išsamesni Lietuvos drugių rūšių sąrašai su trumpais aprašymais, kuriuose atsispindi fenologinės ir ekologinės drugių ypatybės (gyvenamoji aplinka, paplitimas, vikšrų mitybiniai augalai ir kt.) (Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 1993, 2004). Knygoje „Lietuvos drugiai“ R. Kazlauskas apžvelgia Lietuvos drugių faunos kilmę, nurodo Lietuvos drugių ekologinio faunistinio rajonavimo, drugių skraidymo dinamikos ypatumus, pažymi drugių buveinių svarbą moksliniams tyrimams (Kazlauskas, 2008). Autorius detaliai aprašo 207 drugių rūšis, nurodo jų paplitimą, mitybinius augalus, morfologijos ypatumus. Veikale pateikiamos aprašytųjų drugių iliustracijos. Lietuvos entomologų draugija leidžia leidinį „Naujos ir retos Lietuvos vabzdžių rūšys. Pranešimai ir aprašymai“, kuriame publikuojami straipsniai apie naujas ir retas Lietuvos faunos drugių rūšis. 1991–1998 metų tyrimų duomenimis aptiktos keturios naujos Lietuvos faunos sprindžių rūšys: Hydriomena ruberata, Orthonama obstipata, Peribatodes secundaria, Eupithecia ochridata

6 (Dapkus ir kt., 1999). 1993–2002 metais – šešios pelėdgalvių rūšys: Egira conspicillaris, Eucarta virgo, Mythimna albipuncta, Hyssia cavernosa, Noctua interposita ir N. interjecta (Švitra ir kt., 2003). 2003–2009 metų tyrimų duomenimis užregistruota viena pelėdgalvių rūšis – Proxenus lepigone ir viena storgalviukų – Carcharodus alceae (Paukštė, 2009). 2010 metais aptikta viena nauja Lietuvos faunos pelėdgalvių rūšis – Deltote deceptoria (Bačianskas, 2010).

7 1.2. Drugių tyrimai Lietuvos aukštapelkėse

Žinių apie Lietuvos aukštapelkių drugius galima aptikti 1932 metais išleistoje A. Palionio monografijoje. Joje minimi Žuvinto apylinkėse (Acronycta menyanthidis, Celaena haworthii, Anarta myrtilli, Jodis putata, Arichanna melanaria ir kt.), Notigalės (Orgyia ericae, Eudia pavonia, lucens ir kt.), Tyrulių aukštapelkėse surinkti drugiai (Palionis, 1932). J. Priuferio (1947) veikale taip pat paminėtos aukštapelkėse aptiktos drugių rūšys. R. Kazlauskas iliustruotame atlase „Lietuvos drugiai“ gana išsamiai aprašo pelkių buveinėse gyvenančius drugius (Kazlauskas, 1984). P. Ivinskis (1995) straipsnyje „Aukštapelkių drugiai ir jų trofiniai ryšiai“ apžvelgia Lietuvos aukštapelkėse gyvenančius drugius ir atskleidžia kai kurių drugių rūšių (pvz., Carsia sororiata, Eupithecia gelidata, microgamma ir kt.) prieraišumą aukštapelkėms. Straipsnyje paminėtos 26 drugių rūšys. Literatūros šaltiniuose pateikti dieninių ir naktinių reliktinių (tirfobiontinių ir tirfofilinių) drugių rūšių, paplitusių skirtingose Lietuvos pelkėse sąrašai, išanalizuota tirfobiontinių drugių rūšių fenologija, atskleistos jos priežastys, nurodytas kai kurių tirfobiontinių drugių rūšių (Oeneis jutta, Clossiana frigga, gilvaria) paplitimas Lietuvoje (Dapkus, 2001). Pelkės – uždaros ekosistemos, labai jautrios neigiamam antropogeniniam poveikiui. Lietuvos pelkėse aptiktos 44 reliktinės drugių rūšys, iš kurių 23 tirfofilinės (dažniausiai gyvenančios pelkėse, bet aptinkamos ir kitose buveinėse) ir 21 tirfobiontinė (glaudžiai susijusi su pelkių buveinėmis) rūšis. Reliktinės drugių rūšys – tai izoliuotų poledyninių pelkių kokybės, stabilumo ir unikalumo bioindikatoriai, todėl pabrėžiama, moksliniais tyrimais pagrįsta, reliktinių drugių rūšių išsaugojimo būtinybė (Dapkus, 2001). Norint pagrįsti aukštapelkių išsaugojimo būtinybę buvo atliekami drugių bendrijų tyrimai natūraliose ir pažeistose, išeksploatuotose aukštapelkėse. Literatūroje pateikiami duomenys rodo, kad aktyviose aukštapelkėse vyrauja specifinės pelkių rūšys, tuo tarpu išeksploatuotose – miškų ir pievų rūšys. Transformuojant aukštapelkes į durpynus išnyksta stenotopinės drugių rūšys. Durpynų drugių bendrijos yra nestabilios (Dapkus, 2000). Literatūros šaltiniuose palyginamos ne tik skirtingų pelkių naktinių drugių bendrijos (drugių rūšių kokybinis ir kiekybinis palyginimas), bet ir drugių bendrijos skirtingų sukcesinių stadijų buveinėse (Dapkus, 2004a). Lietuvos gamtos sąlygomis pelkių drugių bendrijų kaita dažniausiai susijusi su pelkių hidrologinio režimo pokyčiais. Sukcesijų sparta gali labai įvairuoti ir priklauso nuo daugybės veiksnių. Kadangi pelkės yra tarpinė forma tarp vandens ir sausumos, tai vandens lygis yra esminė sąlyga, lemianti sukcesijos procesus. Esant nesutrikdytam hidrologiniam režimui oligotrofinės pelkės (aukštapelkės) yra sąlygiškai stabilios sistemos. Paminėtina, kad tokių pelkių Lietuvoje labai mažai, o aukštapelkėse, kurių pažeistas hidrologinis režimas įsigali aktyvūs

8 sukcesijos procesai (pelkių degradacija). Susidaro palankios sąlygos augti ne pelkių augalams. Suveši medžiai, krūmai, kurie nukonkuruoja tipiškus durpojus (Stončius ir kt., 2001). Pakankamai pastovių hidrologinių sąlygų išlaikymas ar atkūrimas pelkėse stabdo augalijos sukcesiją ir padeda išsaugoti reliktines drugių rūšis, gyvenančias pelkėse. Drugių bendrijų stabilumas priklauso nuo pastovių pelkės ekologinių sąlygų, kurios gali būti nustatytos pagal vyraujančios augalijos pobūdį. Šilinio viržio (Calluna vulgaris) dominavimas fitocenozėse parodo pelkės regresiją. Tokiose pelkių buveinėse vyrauja tirfoneutralios drugių rūšys, trofiniais ryšiais susijusios su Calluna vulgaris. Aukštapelkių fitocenozės yra be galo jautrios, todėl neigiamas poveikis (pvz., hidrologinių sąlygų sutrikdymas) gali sukelti augalijos sukcesinius pokyčius, viržių (Calluna), pušų (Pinus) ir beržų (Betula) paplitimą augalų bendrijose. Augalijos kaita lemia pokyčius pelkių drugių bendrijose (Dapkus, 2004a). Nors pelkių ekosistemos yra gana uždaros ir joms būdingos savitos mikroklimatinės sąlygos, tačiau nei pelkių dydis, nei augalijos tankumas neturi įtakos iš gretimų buveinių migruojančioms, tirfoneutralioms drugių rūšims (Dapkus, 2004c). Sukcesijos paveiktose pelkių buveinėse drugių gausa ir rūšių įvairovė paprastai yra didesnė, nei natūraliose, nepažeistose aukštapelkių buveinėse, tačiau jose vyrauja tirfoneutralios drugių rūšys. Kintant fitocenozėms, biotopo mikroklimatinės sąlygos tampa nepalankios reliktinėms drugių rūšims gyvuoti (Dapkus, 2004b). Atliekant lyginamuosius pelkių ir gretimų miško buveinių naktinių drugių bendrijų tyrimus, nustatyta, kad gretimose miško buveinėse rūšių gausumas yra didesnis, nei pelkių buveinėse, nes miško ekosistemos pasižymi didesne augalų įvairove ir palankiomis tirfoneutralioms rūšims gyvuoti mikroklimatinėmis sąlygomis (Dapkus, 2004b). Entomologinių tyrimų duomenys (tirfobiontinių drugių rūšių įvairovės, dominavimo, ekologinių ryšių ir pan.) gali būti naudojami įvairių pelkių, bei skirtingų pelkių buveinių, aplinkos sąlygų stabilumo ir raidos specifiškumo palyginimui (Spitzer, Jaroš, 1993; Bezdek et al., 2006). Tiriant ir lyginant skirtingų buveinių drugių bendrijas yra nustatomas drugių rūšių prieraišumas tam tikrai buveinei. Lietuvoje, Vidurio ir Šiaurės Europoje tų pačių rūšių prieraišumas pelkių buveinėms yra skirtingas. Pvz., remiantis įvairių tyrimų duomenimis, durpyninis mažasis naktinukas ( humidalis) ir pelkinė nolija (Nola aerugula) yra dominuojančios tirfofilinės Lietuvos pelkių rūšys (Dapkus, 2004b). Vidurio Europoje aptinkamas atvirose kimininėse plynėse (Spitzer at al., 1999), tačiau Lietuvoje įprasta šios drugių rūšies buveinė – tankus gailinis pušynas (Dapkus, 2004b). Didžiosios Lietuvos aukštapelkės – unikalios ekosistemos, pasižyminčios Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių gausa (aktyvios aukštapelkės, tarpinės pelkės ir liūnai, pelkiniai miškai, vakarų taiga, melvelynai, nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės ir kt.) bei savita biologine

9 įvairove, kuriai būdingos retos vabzdžių rūšys. Lietuvos rezervatai – vieni įdomiausių objektų moksliniams tyrimams. Apie Čepkelių aukštapelkės drugių įvairovę minima knygoje „Čepkelių rezervatas“ (Balevičius, 1984). Tų metų duomenimis, rezervate rasta daugiau nei 400 drugių rūšių, priklausančių 35 šeimoms. Veikale išsamiau apžvelgiamos 8 naktinių makrodrugių šeimos ir išskiriamos tik aukštapelkėms būdingos drugių rūšys, tokios kaip Syngrapha microgamma, Hypenodes humidalis, Anarta cordigera ir kt. 1997 metais išleistoje knygoje „Lietuvos rezervatų flora ir fauna“ (Ivinskis ir kt., 1997) pateiktas palyginamasis keturių rezervatų (Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto) drugių faunos sąrašas. Čepkelių rezervate aptiktos 464 drugių rūšys, priklausančios 52 šeimoms. Literatūros šaltiniuose Čepkelių, kaip natūralios, nepažeistos buveinės, drugių bendrija lyginama su kelių išeksploatuotų aukštapelkių (Balošos, Palių) naktinių drugių bendrijomis. Drugių rūšys, stipriai ar vidutiniškai prieraišios pelkių buveinėms, yra vertingiausi aukštapelkių stabilumo ir natūralumo bioindikatoriai. Čepkelių raiste, palyginus su tirtomis, durpynais virstančiomis Balošos ir Palių aukštapelkėmis, aptikta daugiausiai pelkėms būdingų drugių rūšių: 11 tirfobiontinių ir 14 tirfofilinių, vyraujančių Čepkelių aukštapelkės naktinių drugių bendrijoje. Tuo tarpu pažeistose pelkėse vyrauja tirfoneutralios drugių rūšys. Tyrimo metu rezervate užregistruota 221 drugių rūšis (Dapkus, 2000). Čepkelių aukštapelkėje 2001–2002 metais aptiktos naujos Lietuvos faunos šeimos rūšys: Eucarta virgo ir Hyssia cavernosa (Švitra ir kt., 2003). 2005 metų duomenimis, Čepkelių rezervate užregistruota 1020 drugių rūšių, iš kurių gausiausios: pelėdgalvių (Noctuidae), sprindžių (Geometridae), lapsukių (Tortricidae) ir ugniukų (Pyralidae) šeimos. Didelę naktinių drugių įvairovę sąlygoja didelė Čepkelių raisto buveinių įvairovė, kuri charakterizuojama pelkinių drugių rūšių kompleksu (Chariaspilates formosaria, Diachrysia zosimi, Laelia coenosa) ir kserotermine augalija (Tyria jacobaeae) (Rimšaitė ir kt., 2005). Viešvilės rezervate aptikta 781 drugių rūšis priklausanti 49 šeimoms. Retos rūšys: Eriogaster lanestris, Eudia pavonia, Lampropteryx otregiata, Odontosia sieversi, Staurophora celsia, Phragmitiphila nexa, Sedina buettneri (Ivinskis ir kt., 1997). 1994–1995 metais aukštapelkėje aptiktos naujos Lietuvos faunos Geometridae šeimos rūšys: Peribatodes secundaria, Orthonama obstipata (Dapkus ir kt., 1999). 1993 metų duomenimis Žuvinto rezervate aptikta 650 drugių rūšių, priklausančių 49 šeimoms. Tokios rūšys kaip Chariaspilates formosaria, Pelosia obtusa iki to laiko buvo aptiktos tik Žuvinto rezervate. Aukštapelkei būdingos tirfobiontinės (Aspitates gilvaria, Carsia sororiata, Rheumaptera hastata, Amphipoea lucens, Acronicta menyanthidis, Celaena haworthii) ir tirfofilinės (Ematurga

10 atomaria, Idaea muricata, Jodis putata, Perconia strigillaria, Thalera fimbrialis, Macaria brunneata, Lycophotia porphyrea, Rhyparia purpurata, Coscinia cribraria) naktinių makrodrugių rūšys (Kontrimavičius ir kt., 1993; Dapkus, 2001). 1997 metų duomenimis Žuvinto rezervato drugių įvairovę sudarė 669 rūšys, priklausančios 48 šeimoms (Ivinskis ir kt., 1997). Surinkus 1945–2005 metų tyrimų duomenis rezervate užfiksuotos retos Lietuvos faunos drugių rūšys: Phragmataecia castanea, Eupithecia tripunctaria (Kazlauskas, 2006). Kamanų rezervate drugių fauna tirta epizodiškai. Aptikta 312 drugių rūšių priklausančių 28 šeimoms (Ivinskis ir kt., 1997). Naujesnių tyrimų duomenimis užregistruota 316 drugių rūšių, iš kurių 260 naktinių, priklausančių 13 šeimų (Paulavičiūtė, 2001). 2005 metų duomenimis Kamanų rezervate aptikta 559 drugių rūšys (Rimšaitė ir kt., 2005).

11 1.3. Drugių tyrimai Europos pelkių buveinėse

Entomologinio pobūdžio pelkių tyrimų Europoje nedaug. Straipsniuose aprašomos aukštapelkių savybės, jų formavimosi ir kitimo ypatumai skirtingose geografinėse platumose, apžvelgiamos mikroklimatinės sąlygos bei drugių bendrijų sudėtis įvairiose pelkės dalyse, įvertinamas buveinių tinkamumas įvairiems vabzdžių būriams gyvuoti, o taip pat nagrinėjami skirtingų pelkių tirfobiontinių drugių rūšių populiacijų genetinės įvairovės klausimai (Bezdek et al., 2006; Spitzer, Danks, 2006). Straipsniuose pateikiami Centrinės Europos pelkėse atliktų ilgamečių tyrimų duomenys, atskleidžiantys unikaliose izoliuotose pelkėse paplitusių drugių rūšių trofinius ryšius, paplitimo arealus, būdingas geografines sritis (Spitzer, Jaroš, 1993), reliktinių (tirfobiontinių ir tirfofilinių) ir kitų (tirfoneutralių) drugių rūšių įvairovę bei prieraišumą skirtingų pelkės sukcesinių stadijų buveinėms (Spitzer et al., 1999), trofiniais ryšiais susijusių su tam tikrais augalais (pvz., uliginosum) drugių rūšių gausumą, įvairovę bei pasiskirstymo dėsningumus skirtingose pelkės dalyse (aukštaplynėje ir apypelkyje) (Spitzer et al., 2003). Nors aukštapelkės išoriškai atrodo gana monotoniškos dėl vyraujančios kiminų dangos, tačiau jos pasižymi didele skirtingų buveinių įvairove, tinkamų ir sausumos, ir vandens vabzdžiams gyvuoti (Spitzer, Danks, 2006). Aukštapelkėms būdingos savitos mikroklimatinės sąlygos. Vegetacijos metu žemiausios temperatūros būna atvirose plynėse aukštapelkės viduryje. Pelkių pakraščiuose temperatūra paprastai būna keliais laipsniais aukštesnė, tačiau lyginant su aplinkos temperatūra ji visada būna žemesnė. Kartais aukštapelkių temperatūra gali būti net 5–8° C žemesnė nei aplinkinių teritorijų, todėl jos yra svarbios specifinėms vabzdžių rūšims (Spitzer, Danks, 2006). Unikali izoliuotų Europos pelkių buveinių struktūra susiformavo ekologinės sukcesijos metu Holoceno laikotarpiu. Reliktinės augalų ir gyvūnų rūšys, ypatingai bestuburių, gyvuoja nuo ankstyvojo Holoceno ar net vėlyvųjų ledynmečio stadijų. Tokie organizmai yra labai pažeidžiami, nes nėra prisitaikę gyventi kitokiose buveinėse. Geriausia aukštapelkių ir jų drugių bendrijų išsaugojimo strategija – „jokių veiksmų“, nes bet koks žmogaus įsikišimas, net ir norint palaikyti tinkamas hidrologines pelkių sąlygas, kurios yra vienas iš svarbiausių ekologinių veiksnių, gali būti pražūtingas kai kurioms reliktinėms augalų ar gyvūnų rūšims (Spitzer, 1994). Literatūros šaltiniuose nagrinėjami antropogeniniai veiksniai, įtakojantys kai kurių drugių rūšių mažėjimą ar visišką išnykimą, apžvelgiamos nykstančios rūšys, analizuojami nykimo dėsningumai, nagrinėjami reliktinėms drugių rūšims reikalingų pelkinių sąlygų išsaugojimo klausimai (Mikkola, 1979; Spitzer, 1994).

12 2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – ištirti naktinius drugius Čepkelių raisto ir Raudonosios balos pelkių ir apypelkių buveinėse.

Darbo uždaviniai: 1. Ištirti Čepkelių raisto ir Raudonosios balos pelkių naktinius drugius; 2. Nustatyti skirtingų buveinių drugių bendrijų struktūrą; 3. Palyginti drugių bendrijas pelkių ir apypelkių buveinėse; 4. Atskleisti pelkinių drugių rūšių prieraišumą skirtingoms buveinėms.

13 3. TYRIMŲ MEDŽIAGA IR METODIKA

Naktinių drugių tyrimai buvo atliekami dviejų aukštapelkių – Čepkelių raisto ir Raudonosios balos – pelkių ir apypelkio buveinėse (1 lentelė). Čepkelių raisto naktinių drugių tyrimai buvo atliekami 2005 metų šiltąjį laikotarpį, nuo gegužės iki spalio mėnesio, trijose skirtingose Čepkelių raisto buveinėse: gailinio pušyno šilinio viržio facijoje (Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris), gailiniame pušyne (Ledo – Pinetum typicum) ir žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje (Oxycocco – Sphagnetea) (1 pav.).

B

A C

1 pav. Tyrimų vietos Čepkelių raiste: A – gailinio pušyno šilinio viržio facija, B – gailinis pušynas, C – žolinė – kimininė oligotrofinė aukštaplynė (Lietuvos geografinis žemėlapis, 2001)

Raudonosios balos telmologiniame draustinyje tyrimai vykdyti 2010 metų šiltąjį laikotarpį, nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio. Naktiniai drugiai buvo tiriami pelkės ir apypelkio buveinėse: gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) ir vaivoriniame pušyne (Vaccinio uliginosi – Pinetum). Atstumas tarp šių buveinių – 0,17 km (2 pav.). Raudonosios balos buveinių augalijos struktūra įvertinta naudojant kvadratų metodą (Väisänen, 1992; Dapkus, 2004). Medžių rūšys ir jų aukštis nustatyti atsitiktinai pasirinktuose trijuose 5×5 m kvadratuose. Kiekviename iš jų įvertintas trijų atsitiktinai pasirinktų 0,25 × 0,25 m subkvadratų krūmokšnių ir žolių ardų augalijos projekcinis padengimas.

14 D

E

2 pav. Tyrimų vietos Raudonosios balos pelkėje: D – gailinio pušyno kupstinio švylio facija; E – vaivorinis pušynas (www.maps.lt) 1 lentelė Tiriamų buveinių koordinatės Pelkės Buveinės Koordinatės Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris 54º 1' 41.6856" N, 24º 35' 15.309" E Čepkelių Ledo – Pinetum typicum 54º 2' 10.3014" N, 24º 32' 24.856" E raistas Oxycocco – Sphagnetea 54º 1' 34.8888" N, 24º 30' 21.556" E Raudonoji Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum 54º 51' 2.6964" N, 25º 13' 14.766" E bala Vaccinio uliginosi – Pinetum 54º 50' 57.1632" N, 25º 13' 12.302" E

Tyrimų metu naudota BL – Pennsylvania tipo automatinė šviesinė gaudyklė, sudaryta iš stogelio, trijų reflektorių, piltuvo, kibirėlio ir juodos šviesos lempos (Philips ML 8W), kurios veikimui buvo naudota akumuliatoriaus (55 Ah) elektros energija (Spitzer et al., 1999; Bezdek et al., 2006) (3 pav.).

3 pav. Automatinė šviesinė gaudyklė

15 Drugiai kibirėlyje buvo marinami tetrachloretano garais. Gaudyklė buvo įjungiama kas dvi savaites ir veikdavo po tris naktis iš eilės. Temstant ir švintant gaudyklės įjungimą ir išjungimą reguliavo automatinis paros laikmatis. Drugių rūšių dominavimas bendrijose pateiktas pagal Z. Laštuvką (Laštuvka, 1999): 9 Eudominantai – gausumas didesnis nei 10% nuo visų individų bendrijoje; 9 Dominantai – 5,1–10%; 9 Subdominantai – 1–5%; 9 Recedentai – 0,1–1%; 9 Subrecedentai – mažiau nei 0,1%. Drugių bendrijų palyginimas atliktas naudojant klasterinę analizę (Lugwig, Reynolds, 1988). Klasterinė analizė – metodas, atrenkantis ir rūšiuojantis objektus į grupes pagal jų panašumą. Vertinant drugių bendrijų panašumą, naudoti Sorenseno ir procentinio panašumo koeficientai. Sorenseno koeficientas yra kokybinis panašumo koeficientas. Naudojant Sorenseno koeficientą palyginta skirtingų drugių bendrijų rūšių sudėtis, neatsižvelgiant į individų gausumą. Sorenseno koeficientas apskaičiuojamas pagal formulę: 2a Ss = , kur 2 + + cba

Ss – Sorenseno panašumo koeficientas; a – bendrų rūšių skaičius lyginamosiose bendrijose; b – rūšių, aptinkamų tik I-oje bendrijoje, skaičius; c – rūšių, aptinkamų tik II-oje bendrijoje, skaičius. Koeficiento vertė gali būti nuo 0 iki 1,0. Kuo įgyjamos reikšmės arčiau 1,0, tuo lyginamos bendrijos rūšių sudėtimi yra panašesnės (Lugwig, Reynolds, 1988). Procentinio panašumo koeficientas yra kiekybinis. Naudojant procentinio panašumo koeficientą palygintas drugių bendrijų santykinis gausumas. Procentinio panašumo koeficientas apskaičiuojamas pagal formulę:

P = Σmin (pi1, pi2), kur P – procentinio panašumo koeficientas; pi1 – rūšies i gausumas (%) I-oje bendrijoje; pi2 – rūšies i gausumas (%) II-oje bendrijoje. Procentinio panašumo koeficiento vertė gali būti nuo 0 iki 100. Kuo vertė didesnė, tuo lyginamos bendrijos yra panašesnės (Lugwig, Reynolds, 1988). Drugių rūšių prieraišumui skirtingoms buveinėms nustatyti naudojami ordinacijos metodai, kurie imčių vienetus ordinačių sistemoje išdėsto pagal jų prieraišumą prie vienos ar daugiau

16 ordinačių ašių taip, kad ryšio vieta ordinačių sistemoje suteikia daugiausiai informacijos apie imčių vienetų ekologinį panašumą (Lugwig, Reynolds, 1988). Šiame darbe drugių rūšių prieraišumui tam tikroms buveinėms nustatyti naudotas vienas iš ordinacijos metodų – atitikties analizė (correspondence analysis). Atitikties analizė remiasi vienviršūniniu modeliu, pagal kurį kiekvienos rūšies gausumas pasiekia optimumą esant tam tikroms aplinkos sąlygoms. Atliekant analizę šiuo metodu, aplinkos veiksniai yra nuspėjami sugrupuojant duomenis (buveines, rūšis) ordinacijos ašių atžvilgiu. Apskaičiuotos tikrinės reikšmės (eigenvalues) parodo veiksnių išsiskyrimo ordinacijos ašių atžvilgiu patikimumą (Lugwig, Reynolds, 1988). Klasteriai buvo sudaromi naudojant hierarchinį vidutinės jungties metodą UPGMA (unweighted pair-group method using arithmetic averages) (MVSP, 2002). Klasterinė ir atitikties analizės atliktos MVSP (Multi – Variate Statistical Package) programa (MVSP, 2002). Pelkėms prieraišių drugių rūšių klasifikacija pateikta pagal K. Spitzer ir H. V. Danks (Spitzer, Danks, 2006): 9 Tirfobiontinės drugių rūšys yra glaudžiai susijusios su pelkių buveinėmis. Jų gausumas priklauso nuo pelkėms būdingų ekologinių sąlygų, mikroklimato, dirvožemio savybių, augalijos. Kai kurios tirfobiontinės drugių rūšys minta tik pelkėms būdingais augalais, kurie kaip ir drugiai, yra prisitaikę prie vėsesnių mikroklimatinių sąlygų. 9 Tirfofilinės drugių rūšys gausesnės pelkėse nei gretimose buveinėse. Šios reliktinės drugių rūšys yra būdingos įvairaus tipo pelkėms, tačiau jos nėra glaudžiai susijusios su pelkių buveinėmis ir yra aptinkamos viržiais apaugusiose dykynėse, drėgnose rūgščiose pievose, atviruose miškų plotuose, tačiau tirfofilinių drugių rūšių tankumas visada būna didesnis pelkėse, nei aplinkinėse miško buveinėse. Dauguma tirfofilinių drugių rūšių yra svarbūs pelkių augalijos sukcesinių stadijų indikatoriai. 9 Tirfoneutralios drugių rūšys gyvena įvairiose buveinėse neteikdamos pirmenybės pelkių biotopams. Šios rūšys yra plačiai paplitusios ir yra tipiniai įvairių buveinių, įskaitant ir pelkių, entomofaunos euritopiniai komponentai. Dažniausiai tirfoneutralios drugių rūšys pasitaiko aukštapelkių pakraščiuose. Drugių rūšys nustatytos naudojant iliustruotus atlasus „Lietuvos drugiai“ (Kazlauskas, 1984), „Nordens Ugler“ (Skou, 1991), „Nordens Malere“ (Skou, 1984). Sunkiai apibūdinamos drugių rūšys buvo identifikuojamos darant jų lytinio aparato preparatus (Kazlauskas, 1984; Mironov, 2003). Lietuvos drugių sistematika ir lotyniška nomenklatūra pateikta pagal Fauna Europaea (2011) duomenis. Drugiai, priklausantys Drepanoidea, Geometroidea, Lasiocampoidea, Bombycoidea, antšeimiams, nustatyti iki rūšies ir panaudoti tyrimų rezultatų analizei.

17 4. GAMTINĖ GEOGRAFINĖ TIRIAMŲ AUKŠTAPELKIŲ CHARAKTERISTIKA

4.1. Bendra aukštapelkių charakteristika

Įvairūs tyrinėtojai skirtingai apibrėžia pelkės sąvoką. Pelkėmis priimta vadinti nuolatos įmirkusius žemės paviršiaus plotus, kuriuose auga drėgmę mėgstantys augalai ir kaupiasi durpės, kurių nenusausintos būklės sluoksnio storis sudaro daugiau kaip 0,3 m (Mierauskas ir kt., 2005). Šiuolaikiniai žinomiausi anglų botanikai pelkėtyrininkai P. D. Moore ir D. I. Bellamy pelkę vadina nesubalansuota sistema, kurioje gyvųjų organizmų produkcija didesnė už tos produkcijos mineralizaciją bei degradaciją (Kunskas, 2005). Aukštapelkės – oligotrofinės pelkės maitinamos kritulių. Joms būdingas didelis durpių klodo rūgštingumas (pH – 2,5–4,5), deguonies stoka (O2 – 3,5–4,5 mg/l), vandens perteklius, plonas veiklusis sluoksnis, didelis paviršinis garavimas (202–310 mm per metus), lėtas durpių kaupimasis (0,7–3,5 mm per metus), aukštapelkiniai durpojai, tarp kurių vyrauja krūmokšniai. Kaupiantis durpių sluoksniams, pelkės paviršius kyla, darosi išgaubtas, nelygus (4 pav.). Formuojasi aukštapelkėms būdingi paviršiaus elementai: lagas, priešlaitis, šlaitas, aukštaplynė (Grigaitė, 1993).

4 pav. Tipingos aukštapelkės skersinis pjūvis (Sinkevičius, 2001)

Lagas – tai šlapia, turtinga hidrofilinėmis augalų rūšimis, žemapelkinė pelkės riba, kuria aukštapelkė ribojasi su neužpelkėjusiais plotais: apypelkiu arba mineraline sala. Lagą maitina iš apypelkio ar salos bei nuo pelkės gūbrio atitekantys vandenys, todėl lago vandens mineralizacija yra pati didžiausia. Juosta tarp žemapelkinio lago ir aukštapelkinio šlaito vadinama priešlaičiu. Čia vyrauja tarpinėms pelkėms būdinga augalija. Šlaitas – aukštapelkiniais durpojais apaugusi aukštapelkės dalis, palaipsniui pereinanti į aukštaplynę, kurioje išryškėja savitos mikroformos – kiminais apaugę pakilimai – kimsai, tarp kurių išsidėsto šlapi įdubimai vadinami duburiais (Grigaitė, 1993).

18 Pagrindinė sąlyga pelkėms susiformuoti – drėgmės perteklius, kurį lemia teritorijos klimatas, reljefas, hidrogeologinės sąlygos, dirvožemis, augalija. Aukštapelkės susidaro teritorijose, kuriose metinis kritulių kiekis yra didesnis už garavimą ir nėra pastovaus drėgmės deficito kuriuo nors metų laiku. Geriausios tam sąlygos yra vidutinėse platumose su šaltoku ir drėgnu klimatu. Pelkės formuojasi šlapiose vietose, kur metinis augalinės produkcijos kiekis yra didesnis nei augalų liekanų išnešimas ir (arba) oksidacija. Organinės medžiagos metinis prieaugis kaupiasi šlapiuose pažemėjimuose ir formuoja užmirkusias organinių dirvožemių buveines (Mierauskas ir kt., 2005). Aukštapelkių augalų bendrijos formuojasi vykstant sukcesijai. Prietakinio bei gruntinio vandens svarba bendrijoms mažėja ir didėja kritulių vaidmuo. Dėl to į pelkes patenka labai mažai mineralinių medžiagų, ir bendrijos oligotrofizuojasi. Ežerai seklėja dėl besikaupiančių vandens augalų liekanų. Ilgainiui vandens augalus pakeičia pelkių augalai, formuojantys durpes. Susiformavęs durpių sluoksnis stabdo gruntinio vandens prietaką, ir pelkė pasidaro priklausoma nuo kritulių kiekio – virsta oligotrofine (aukštapelke). Vykstant sukcesijai eutrofines bendrijas keičia mezotrofinės, o šias – oligotrofinės. Tačiau supelkėjus miškams esantiems ant skurdaus grunto, sukcesija gali prasidėti ir mezotrofine stadija. Ten, kur nuolat drėgna ir nėra vandens nuotėkio, suveši kiminai, kurie rūgština dirvožemį, kaupia vandenį. Formuojantis kiminų dangai pelkės paviršius išsigaubia. Dėl nuolatinio vandens pertekliaus pablogėja dirvožemio aeracija, trūksta deguonies. Dėl to medžiai pradeda džiūti, įsivyrauja pelkių rūšys, formuojasi pelkė (Stončius ir kt., 2001).

19 4.2. Aukštapelkių augalija

Aukštapelkės yra nepastovios šlapios aplinkos buveinių visuma, kurioje augalai nuolat kenčia maisto medžiagų nepriteklių. Čia ypač stokojama maisto medžiagų – azoto ir fosforo, kurių kiekis aplinkoje riboja daugelio žiedinių augalų rūšių paplitimą (Mierauskas ir kt., 2005). Pelkių augalai, vadinami durpojais, skiriasi nuo kitose augavietėse augančių augalų, nes prisitaikę prie specifinių sąlygų. Durpojai auga durpėse – substrate, kuriame yra daug vandens, bet mažai deguonies. Todėl durpojai dažnai neturi pagrindinės šaknies, o pridėtinės šaknys auga horizontaliai, kartais net aukštyn. Durpinis substratas – blogas šilumos laidininkas, todėl pavasarį pelkė įšyla vėliau, ir augalų vegetacija vėluoja. Pelkių vandenyje yra nemažai kenksmingų junginių (humininių rūgščių), todėl augalai jo siurbia labai mažai, gyvuoja tarsi sausros sąlygomis ir savo sandara primena sausų vietų augalus – turi siaurus plaukuotus lapus, kai kurie yra visžaliai. Vasarą pelkių augalus neigiamai veikia dideli temperatūros skirtumai paviršiuje ir gilesniuose durpių sluoksniuose. Dėl visų nepalankių sąlygų augalai auga labai lėtai (Pelkių augalija, 2005). Aukštapelkėms būdingos stenobiontinės augalų rūšys, labai jautrios įvairių aplinkos veiksnių (hidrologinės būklės, prieinamų maisto medžiagų kiekio, jų kaitos ir kt.) pokyčiams ir per šimtmečius įgijusios prieraišumą tik pelkių ekosistemoms (Mierauskas ir kt., 2005). Oligotrofines aukštapelkes maitina tik krituliai, mineralinių medžiagų yra labai mažai. Auga krūmokšniai: siauralapė balžuva (), šilinis viržis (Calluna vulgaris), juodoji varnauogė (), avietė tekšė (), pelkinis gailis (Ledum palustre), durpyninis bereinis ( calyculata), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris), žoliniai augalai – kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum), kupstinė kūlingė (Trichophorum caespitosum), baltoji saidra (Rhynchospora alba), kiminai (Sphagnum magellanicum, S. rubellum, S. fuscum, S. balticum, S. angustifolium). Aukštapelkių centre, dažniausiai ant kiminų kimsų, auga nykštukinė pušaitė (Pinus sylvestris f. pumila), visai neturinti kamieno, o jos šakos driekiasi pažeme. Panašiose augavietėse auga ir 1–3 m aukščio siekianti pušaitė (P. sylvestris f. wilkomii). Jos apatinės besidriekiančios šakos kartais būna ilgesnės už ją pačią. Aukštapelkėse labiausiai paplitusios 1–6 m aukščio pušaitės (P. sylvestris f. litwinowii), kurių šakų vainikas užima tik trečdalį stiebo. Į sausumos pušis labiau panašios 8–15 m aukščio pušys (P. sylvestris f. uliginosa), augančios pelkių pakraščiuose (Pelkių augalija, 2005). Pagal Vakarų Europos augalijos floristinę klasifikaciją (A. Braun – Blanquet) Lietuvos aukštapelkių augalų bendrijos priklauso trims klasėms: Žolinės – kimininės oligotrofinių aukštaplynių bendrijos (Oxycocco – Sphagnetea Br. – Bl. Et Tx.43) paplitusios aukštapelkių aukštaplynėse. Tai – labai rūgščios (pH~3,5) aplinkos biotopai, kuriuose durpių sluoksniai klostosi iš kelių kiminų rūšių. Mažarūšes bendrijas sudaro tik rūgščią

20 aplinką pakenčiančios rūšys – įvairios kiminų (Sphagnum spp.) rūšys, kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum), kupstinė kūlingė (Trichophorum cespitosum), retažiedė viksva ( pauciflora), pelkinis gailis (Ledum palustre), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris), siauralapė balžuva (Andromeda polifolia), apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia) bei įvairios samanų rūšys. Nepažeistose ar mažai pažeistose aukštapelkėse formuojasi išgaubtos aukštaplynės. Tai bemiškės plynės, kuriose pavieniui auga įvairios paprastosios pušies ekologinės aukštapelkinės formos ir plaukuotieji beržai (Betula pubescens). Tarp jų pasiskirsto negausūs krūmokšniai ir puskrūmiai. Čia vyrauja kimininių, erikinių, viksvinių augalų šeimų atstovai (Mierauskas ir kt., 2005). Aukštapelkių ir tarpinių pelkių raistų bei plynraisčių bendrijos (Vaccinietea uliginosi Lohm. Et Tx.55) vyrauja išgaubtųjų aukštapelkių šlaituose, ežerų ir ežerokšnių pakrantėse, plokščiose aukštapelkėse apima visą pelkę. Klasei priklauso aukštapelkiniai raistai su gausia, ištisine kiminų ir krūmokšnių danga. Charakteringos rūšys: pelkinis gailis (Ledum palustre), paprastoji pušis (Pinus sylvestris f. litwinowii). Vykstant eutrofikacijos procesams, bendrijose gausėja krūmokšnių: Calluna vulgaris, Empetrum nigrum. Jie, sudarydami tankius sąžalynus, užgožia ir neleidžia augti kiminams. Bendrijose, taip pat dėl eutrofikacijos, gausiai ir pastoviai auga jauni, žemi (1–2 m) berželiai: Betula pubescens, Betula pendula. Klasės bendrijose vyrauja erikinių (Ericaceae), viksvuolinių (Cyperaceae), kimininių (Sphagnaceae), dvyndantinių (Dicranaceae) šeimų rūšys (Grigaitė, 1993). Mezooligotrofinės smulkiųjų viksvynų bendrijos (Scheuchzerio – Caricetea nigrae /Nordh.36/ Tx.37) paplitusios duburiuose, praplaišose, laguose, ežerokšnių pakrantėse. Klasės bendrijoms priklauso mezotrofinių ir oligotrofinių pelkių bendrijos, kuriose vyrauja viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos augalų rūšys ir Briophyta klasės samanos, retai auga Oxycocco – Sphagnetea bendrijoms būdingi erikinių (Ericaceae) šeimos krūmokšniai. Bendrijų ekologinė amplitudė labai plati: nuo ekstremalių oligotrofinių iki mezotrofinių, nuo rūgščių iki šarminių augaviečių (Grigaitė, 1993).

21 4.3. Čepkelių raisto charakteristika

Čepkelių raistas – vertingas natūralus gamtinis kompleksas, kuriam būdinga didelė miško ir pelkių buveinių įvairovė (Balevičius, 1984) (5 pav.). 82% raisto sudaro aukštapelkė, 6% – tarpinė pelkė, 16% – žemapelkė (Mierauskas ir kt., 2005). Čepkelių raistas plyti Pietryčių (Dainavos) smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių takoskyroje, 129–134 m aukštyje virš jūros lygio. Smulkaus smėlio su aleurito intarpais danga (apie 20–25 m storio) dengia ploną paskutinio ledyno dugninę moreną. Šiaurinėje ir vakarinėje raisto dalyje smėlis supustytas į žemynines kopas (Švažas ir kt., 2000).

5 pav. Čepkelių raistas

Čepkelių pelkė ėmė formuotis baigiantis apledėjimui, maždaug prieš 11 tūkst. metų. Raistas plyti senovinių marių guolyje. Prieš 9 tūkst. metų sauso klimato sąlygomis vėjas supustė prieledyninių marių pakrančių smėlynus į žemynines kopas, kurios atitvėrė žemesnę prieledyninių marių lygumą. Pakilęs gruntinio vandens lygis bei vėlesnis drėgno klimato laikotarpis paskatino pelkėjimo procesus (Čepkelių valstybinis rezervatas, 2006). Čepkelių raistas yra pailgos netaisyklingos formos, iš šiaurryčių į pietvakarius nutįsęs masyvas. Tačiau ilgiausia pelkė (14 km) yra vakarų – rytų kryptimi. Pelkės pakraščiai labai vingiuoti, bendras jų ilgis apie 83 km. Vakarinis ir šiaurvakarinis pakraščiai, kur pelkė šliejasi prie aukštų kopų, lygesni. Šiaurinėje dalyje yra trys dideli kyšuliai (1,0–2,5 km ilgio ir 0,2–0,5 km pločio), atskirti sausumos ruožų. Šiaurrytiniai ir rytiniai pelkės pakraščiai labai vingiuoti, su daugybe nedidelių įlinkių ir kyšulių. Pietrytinis ir pietinis pakraščiai tiesūs. Tik pačiame pietvakariniame kampe į pelkės masyvą giliai, apie 2 km, įsiterpia sausuma, o greta yra panašaus dydžio pelkės įlinkis (Balevičius, 1984).

22 Vidurinėje pelkės masyvo dalyje ir visame pietiniame jo pakraštyje gausu įvairaus didumo salų (grendų). Tai kontinentinių kopų likučiai. Daugelis jų yra pailgos formos, kelis metrus iškilusios virš pelkės paviršiaus. Pavienės ir grupėmis ovališkos grendos pūpso visame šiauriniame pelkės pakraštyje (Balevičius, 1984). Čepkelių raistas – sudėtingas ir įvairiarūšis pelkinis masyvas. Po kimsais, apaugusiais gailiais ir viržiais, aptinkami storoki aukštapelkinių ir plonesni žemapelkinių durpių klodai. Raisto durpių sluoksnyną sudaro plonas ežerinių nuosėdų sluoksnis ir įvairios durpių rūšys. Didžioji klodo dalis yra nevienodai susiskaidžiusios aukštapelkės, o mažoji – labai susiskaidžiusios plynraistinės žemapelkės durpės. Storiausi ir sudėtingiausi durpių klodai aptinkami rytinėje pelkės dalyje, daugiausia buvusių ežerų vietose. Jų storis neretai yra 5–6 m. Šie klodai daugiausia aptinkami supelkėjusios sausumos plotuose. Tokių sluoksnių nedaug, vyrauja plonesni, labiau susiskaidžiusių apie 2 m storio durpių sluoksniai. Pietvakarinėje pelkės dalyje aptinkami vidutiniškai susiskaidžiusių, maždaug 3 m storio žemapelkių durpių sluoksniai (Balevičius, 1984). Raisto aukštapelkės mineralinė mityba priklauso tik nuo atmosferos kritulių mineralizacijos. Biologinėje aukštapelkės medžiagų apytakoje dalyvauja labai nedaug cheminių medžiagų. Durpių mineralizacija aukštapelkėje lėta, todėl daug cheminių medžiagų negali patekti į vandenį. Nelabai mineralizuoti atmosferos krituliai (15–23 mg/l) praturtina pelkę mineralinėmis medžiagomis. Pagrindinių cheminių medžiagų atsargų augalija negali paimti, nes jos kaupiasi durpių storymėje. Taigi aukštapelkėje, trūkstant augalijai cheminių medžiagų, biomasės prieaugis yra nedidelis (kimininės samanos per vegetaciją užauga apie 25 mm) (Balevičius, 1984). Čepkelių raiste vyrauja pelkiniai aukštutinio tipo dirvožemiai. Pakraščiuose nedideli plotai pelkinių tarpinio tipo, durpinių jaurinių glėjinių, puveningų, jaurinių glėjinių ir velėninių jaurinių glėjinių dirvožemių. Aukštesnėse smėlėtos lygumos vietose bei šiaurvakarinį pelkės pakraštį juosiančiame žemyninių kopų ruože išsivystę jauriniai šilaininiai dirvožemiai (Balevičius, 1984). Čepkelių raisto ežerai koncentruojasi masyvo rytinės dalies viduryje. Pagal kilmę jie skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai ežerai – didelių prieledyninių marių likučiai, susitelkę gilesniuose dugno pažemėjimuose dar prieš prasidedant pelkėdarai. Pelkėdaros veikiami jie gerokai sumažėjo. Antriniai ežerai susidarė daug vėliau, dėl pelkėdaros poveikio. Daugiau kaip pusė visų ežerų telkiasi iškiliausioje pelkės dalyje. Visų didesnių pirminės ir antrinės kilmės ežerų krantai daug kur abraduojami, labai vingiuoti. Mažesni raisto pirminiai ežerai turi tvirtus neabraduojamus krantus. Dabar raiste yra 10 pirminės ir 11 antrinės kilmės ežerų. Didžiausi iš jų: Ešerinis – 14,5 ha, Žaliasis – 6,6 ha, Ešerinukas – 5,6 ha, Ančių – 3,8 ha (Balevičius, 1984).

23 4.4. Čepkelių raisto augalija

Čepkelių raisto paviršius – šiek tiek išgaubta, kiek pasvirusi pelkinė lyguma. Pelkėje paplitusios oligotrofinės, mezotrofinės ir eutrofinės augalų bendrijos. Didžiausią plotą užima aukštapelkinės bendrijos. Pietiniu pakiliu pakraščiu į aukštapelkės plotus įsiterpia maždaug 0,5–1,0 km pločio mezotrofinės augalijos juosta, vadinama Dirvoniškės Pieva. Tai savitos floros ir hidrologinio režimo klampi pelkės juosta, kurioje susimaišę klesti oligotrofiniai ir eutrofiniai augalai, sudarydami plynių – plynraisčių plotus. Mažiausią plotą Čepkelių raiste užima eutrofinė augalija, kuri sudaro žemapelkinių raistų, plynraisčių arba viksvynų bendrijas. Ši augalija Čepkelių raiste išplitusi pietvakariniame, pietiniame ir šiaurrytiniame pakraščiuose (Balevičius, 1984). Čepkelių raistui būdingos Sphagnetum magellanici, Ledo – Pinetum, Caricetum limosae augalų bendrijos. Sphagnetum magellanici bendrijoms būdingos augalų rūšys: apskritalapė saulašarė (Andromeda polifolia), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris), kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum), magelaninis kiminas (Sphagnum magellanicum). Ledo – pinetum bendrijose vyraujančios rūšys – pelkinis gailis (Ledum palustre), paprastoji pušis (Pinus sylvestris f. litwinowii). Caricetum limosae bendrijose vyrauja pelkinė liūnsargė (Scheuchzeria palustris), snapuotoji viksva (Carex rostrata), svyruoklinė viksva (C. limosa). Mineralinėse salose paplitusios Molinio – Pinetum, Vaccinio vitis-idaea – Pinetum, pusiasaliuose – Vaccinio myrtilli – Pinetum augalų bendrijos. Dėl daugkartinių gaisrų rytinėje ir šiaurinėje pelkės dalyse įsikūrė pakaitinės viržynų bendrijos (Grigaitė, 1993). Pelkėje ir apypelkyje aptikta net 611 aukštesniųjų induočių augalų rūšių. Tarp jų – 34 rūšys yra retos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Be to, aptiktos 87 lapuotųjų samanų rūšys, 26 rūšių kerpsamanės ir 35 rūšių dumbliai. Pelkėje auga ledynmečio reliktai – laplandinis karklas (Salix lapponum), mėlynialapis karklas (S. myrtilloides). Apypelkio miškuose ir salose augančiuose meldynuose, pelkėse randama daug retų rūšių augalų: šakotasis varpenis (Botrychium matricariifolium), virgininis varpenis (Botrychium virginianum), svogūninė dantažolė (Dentaria bulbifera), plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus), raudonasis garbenis (Cephalanthera rubra), kalninė arnika (Arnica montana), vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens), penkialapis dobilas (Trifolium lupinaster), sibirinis vilkdalgis (Iris sibirica), statusis atgiris (Huperzia selago), belapė antbarzdė (Epipogium aphyllum), pelkinė šindra (Peplis portula), pelkinė lanksva (Hammarbya paludosa), patvankinis pataisiukas (Lepidotis inundata) ir kt. (Švažas ir kt., 2000). Čepkelių raistui būdingi floristinės sudėties pokyčiai dėl antropogeninio poveikio. Šie pokyčiai reiškiasi pelkei nebūdingų augalų įsikūrimu fitocenozėse. Intensyviai lankomoje Čepkelių aukštapelkės dalyje užregistruotos net 29 užneštinės augalų rūšys. Dėl to keičiasi fitocenozių floristinė sudėtis ir struktūra (Grigaitė, 1993).

24 4.4.1. Gailinio pušyno šilinio viržio facijos (Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris) struktūra

Gailinio pušyno šilinio viržio facijoje auga paprastoji pušis (Pinus sylvestris f. uliginosa, P. sylvestris f. litwinowii), žolių – puskrūmių aukšte dominuoja šilinis viržis (Calluna vulgaris), pelkinis gailis (Ledum palustre). Žoliniai augalai – kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris). Samanų danga neištisinė, vyrauja magelaninis kiminas (Sphagnum magellanicum). Dėl daugkartinių gaisrų tai – pakaitinė viržyno bendrija (Grigaitė, 1993) (6 pav.).

6 pav. Gaudyklė gailinio pušyno šilinio viržio facijoje (Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris)

25 4.4.2. Gailinio pušyno (Ledo – Pinetum typicum) struktūra

Gailiniame pušyne dominuoja Pinus sylvestris f. litwinowii, tarp kurių auga P. sylvestris f. uliginosa. Gausiai auga pelkinis gailis (Ledum palustre), kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris), vaivoras (), šilinis viržis (Calluna vulgaris), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum), magelaninis kiminas (Sphagnum magellanicum) (7 pav.).

7 pav. Gaudyklė Čepkelių raisto gailiniame pušyne (Ledo – Pinetum typicum)

26 4.4.3. Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės (Oxycocco – Sphagnetea) struktūra

Charakteringos augalų rūšys žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje: siauralapė balžuva (Andromeda polifolia), pelkinė tranšė (Aulacomnium palustre), apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia), kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum), avietė tekšė (Rubus chamaemorus), magelaninis kiminas (Sphagnum magellanicum), raudonasis kiminas (Sphagnum rubellum). Retą ir žemą (iki 3 m) medyną sudaro Pinus sylvestris f.wilkommii, tačiau ji auga ne visada. Bendrijos susiformavusios iš viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos žolių (Eriophorum vaginatum, Baeothryon caespitosum ir kt.), retai auga žemi (20–30 cm aukščio) erikinių (Ericaceae) šeimos krūmokšniai (Andromeda polifolia, Calluna vulgaris). Samanų paklotėje vyrauja kiminų (Sphagnum) genties samanos (8 pav.). Vanduo vegetacijos laikotarpiu slūgso vidutiniškai 0,1–0,15 m gylyje, vandens rūgštingumas (pH) – 3,0–4,5 (iki 5,0), mityba tik atmosferos krituliais, mineralizacija mažiau nei 5% (Grigaitė, 1993).

8 pav. Gaudyklė žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje (Oxycocco – Sphagnetea)

27 4.5. Raudonosios balos gamtinė geografinė charakteristika

Raudonoji bala – plynraistinė aukštapelkė, esanti Vilniaus rajone, Vilniaus miškų urėdijos, Paežerio girininkijos teritorijoje, 10 km į pietryčius nuo Maišiagalos, 6 km į šiaurę nuo Riešės (9 pav.). Aukštapelkė plyti Aukštaičių aukštumos Dūkštos ir Žalesos upių (Neries dešiniųjų intakų) vandenskyroje. Aukštaičių aukštuma aprėpia Baltijos aukštumų lanko šiaurinę dalį, esančią takoskyroje tarp Dauguvos, Šventosios, Neries ir Žeimenos upių. Rajono reljefas – vidutiniškai ir stipriai kalvotas, daubotas, susidaręs ledyno plaštakų ir liežuvių pakraštyje iš galinių morenų. Gausiose daubose ir rinose telkiasi daugybė ežerų (Basalykas, 1965). Raudonoji bala yra Aukštaičių aukštumos Sudervės – Sužionių mikrorajone, kuriam priskiriamas jaunesnis Aukštaičių aukštumos moreninis ruožas, susidedąs iš eilės moreninių grandinių su daubotais tarpugūbriais. Jam būdingas lėkštai ir apystačiai smulkiai kalvotasis daubotasis reljefas. Baigiantis vėlyvajam ledynmečiui, Aukštaičių aukštumos reljefo pokyčius įtakojo termokarstiniai procesai, suformavę neigiamas reljefo formas, kuriose susidarė daugybė smulkių ežerų. Atšilus klimatui ir pradėjus augti vešlesnei augalijai, seklesnės vietos ėmė pelkėti. Užsimezgę pelkėjimo procesai daubose, įlomėse, paversmiuose toliau progresavo nevienodu greičiu, priklausančiu nuo aplinkos maistingumo, ryšio su upių tinklu ir kt. Smėliu pripildytose dubumose pelkėjimas įžengė į aukštapelkinę stadiją gana greitai, baigiantis borealiui, tuo tarpu priemolingose vietose ši stadija dar nepasiekta – vyrauja žemapelkės (Basalykas, 1965). Raudonoji bala užima 134,9 ha plotą. Didžiausias durpių klodo storis – 7 m, vidutinis – 3 m, durpių ištekliai – 2,7 mln m3. Vyrauja kimininės durpės. Vidutinis durpių susiskaidymas – 20%, vidutinis drėgnumas – 93%. Po durpėmis yra 1,1 m storio sapropelio sluoksnis. Dugne – smėlis, molis (Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987). Raudonoji bala yra pailgos, netaisyklingos formos, iš šiaurės rytų į pietvakarius nutįsusi aukštapelkė (9 pav.). Vakarų rytų kryptimi pelkės ilgis siekia 2,1 km, pietų – šiaurės – 0,6 km. Pelkės pakraščiai gana vingiuoti, su nedideliais įlinkiais ir kyšuliais. Rytiniame pakraštyje į pelkę negiliai įsiterpia sausuma, o greta yra panašaus dydžio pelkės įlinkis. Aukštapelkėje yra nemažai nedidelių mineralinių salų, kurių bendras plotas – 4 ha (Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987). 1974 metais, siekiant išsaugoti Aukštaičių moreninėms aukštumoms būdingą Raudonosios balos pelkę, įkurtas valstybinis gamtinis telmologinis draustinis. Telmologiniai draustiniai kuriami tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams išsaugoti (Kirstukas, 2004). 2004 metais Raudonoji bala įtraukta į Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų tinklą kaip buveinių apsaugai svarbi teritorija. Šios saugomos teritorijos priskyrimo Natura 2000 tinklui tikslas – natūralios buveinės: aktyvios aukštapelkės ir pelkiniai miškai (Raudonoji bala, 2009).

28

9 pav. Raudonosios balos ortofoto nuotrauka (www.maps.lt)

Raudonosios balos pelkėje vyrauja aukštapelkių ir tarpinių pelkių raistų bei plynraisčių klasės augalų bendrijos (Vaccinietea uliginosi Lohm. Et Tx.55), kurių medyną sudaro Pinus sylvestris f. litwinowii, o ištisinę krūmokšnių dangą Ericaceae šeimos krūmokšniai: pelkinis gailis (Ledum palustre), šilinis viržis (Calluna vulgaris), vaivoras (Vaccinium uliginosum). Gausiai auga siauralapė balžuva (Andromeda polifolia), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum).

29 4.5.1. Raudonosios balos gailinio pušyno kupstinio švylio facijos (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) ir vaivorinio pušyno (Vaccinio uliginosi – Pinetum) struktūra

Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinėje auga Ericaceae šeimos krūmokšniai: pelkiniai gailiai (Ledum palustre) (projekcinis padengimas – 35%), paprastosios spanguolės (Oxycoccus palustris) (16,7%), vaivorai (Vaccinium uliginosum) (6,1%), šiliniai viržiai (Calluna vulgaris) (8,9%). Gausiai auga Empetraceae šeimai priklausančios juodosios varnauogės (Empetrum nigrum) (21,1%). Žolių aukšte vyrauja kupstiniai švyliai (Eriophorum vaginatum) (17,8%). Ištisinę samanų paklotę sudaro kiminų (Sphagnum spp.) rūšys. Medyną formuoja 4–6 m aukščio Pinus sylvestris f. litwinowii, tarp kurių įsiterpia pavieniai beržai (Betula sp.) (10, 11 pav.).

7

6 SN

± 5

ius 4 č Pinus sylvestris 3

skai Betula sp.

ų 2 1

Medži 0 ‐1 1234567 Aukščio klasės

10 pav. Vidutinis medžių skaičius ir jų aukštis 5 × 5 m kvadratuose (N = 3) Raudonosios balos pelkės buveinėje (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum). Aukščio klasės: 1 – < 1 m, 2 – < 2 m, 3 – < 3 m, 4 – < 5 m, 5 – < 10 m, 6 – < 15 m, 7 – > 15 m.

30

11 pav. Gaudyklė Raudonosios balos gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum)

Raudonosios balos apypelkio buveinėje – vaivoriniame pušyne (13 pav.), gausiai auga krūmokšniai: bruknės (Vaccinium vitis-idaea) (31,1%), mėlynės () (21,1%). Labai nedidelę krūmokšnių dalį sudaro pelkiniai gailiai (Ledum palustre) (3,9%). Žolių aukšte dominuoja kupstiniai švyliai (6,7%). Samanų paklotę sudaro šilsamanės (Pleurozium schreberi) (42,2%), kiminai (Sphagnum spp.) (38,9%), gegužlinio (Polytrichium spp.) rūšys (20%). Medžių ardą formuoja Pinus sylvestris, Betula sp., (12 pav.). Pasitaiko pavienių šermukšnių (), nedidelių (iki 1 m) ąžuolų (Quercus robur). Krūmų aukšte auga paprastieji šaltekšniai (Frangula alnus).

7

6 SN

±

5

ius 4 č 3 Pinus sylvestris skai Betula sp.

ų 2 1 Picea abies

Medži 0 ‐1 1234567 Aukščio klasės

12 pav. Vidutinis medžių skaičius ir jų aukštis 5 × 5 m kvadratuose (N = 3) Raudonosios balos apypelkio buveinėje (Vaccinio uliginosi – Pinetum). Aukščio klasės: 1 – < 1 m, 2 – < 2 m, 3 – < 3 m, 4 – < 5 m, 5 – < 10 m, 6 – < 15 m, 7 – > 15 m.

31

13 pav. Gaudyklė Raudonosios balos apypelkio buveinėje – vaivoriniame pušyne (Vaccinio uliginosi – Pinetum)

Kai kurios krūmokšnių rūšys (Eriophorum vaginatum, Ledum palustre) yra bendros abiejų buveinių augalų bendrijoms, tačiau skiriasi šių rūšių projekcinis padengimas (14 pav.). Calluna vulgaris, Empetrum nigrum, Oxycoccus palustris, Vaccinium uliginosum būdingi tik gailinio pušyno kupstinio švylio facijai, o Vaccinium myrtillus ir V. vitis-idaea – tik vaivoriniam pušynui (14 pav.).

Calluna vulgaris Empetrum nigrum Eriophorum spp. Ledum palustre šis ū

R Oxycoccus palustris Vaccinium myrtillus Vaccinium uliginosum Vaccinium vitis­idaea

0 1020304050 Vidutinis santykinis gausumas, proc. Ledo ­ Pinetum f. Eriophorum vaginatum Vaccinio uliginosi ­ Pinetum

14 pav. Projekcinis trako augalų padengimas (%) 0,25 × 0,25 m kvadratuose (N = 9) Raudonosios balos pelkės (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) ir apypelkio (Vaccinio uliginosi – Pinetum) buveinėse.

32 3.02 OXYCpalu 2.41

1.81

1.21 VACCmyrt Pelkė 0.60 Apypelkis CALLvulg VACCviti EMPEnigr LEDUpalu Ašis 2 ‐1.21 ‐0.60ERIOvagi 0.60 1.21 1.81 2.41 3.02 VACCulig ‐0.60

‐1.21 Ašis 1

15 pav. Pelkinių augalų rūšių prieraišumas pelkės (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) ir apypelkio (Vaccinio uliginosi – Pinetum) buveinėms. Augalų rūšių pavadinimai sutrumpinti, paliekant keturias pirmąsias genties ir keturias pirmąsias rūšies pavadinimo raides.

Pelkės (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) buveinei prieraišios augalų rūšys: Calluna vulgaris, Empetrum nigrum, Ledum palustre, Vaccinium uliginosum. Apypelkio (Vaccinio uliginosi – Pinetum) buveinei prieraišios – Vaccinium myrtillus, V. vitis-idaea (15 pav.).

33 5. DARBO REZULTATAI

5.1. Čepkelių raisto drugių rūšių sudėtis

Tyrimų metu trijose aukštapelkės buveinėse užregistruotos 42 naktinių drugių rūšys, kurioms priklauso 628 aptikti individai. Drugiai priskiriami penkiems antšeimiams: Drepanoidea, Geometroidea, Lasiocampoidea, Bombycoidea, Noctuoidea (2 lentelė). 2 lentelė Čepkelių raiste užregistruotos drugių rūšys 2005 metais Eil. Individų Drugių antšeimiai, šeimos, rūšys Pošeimiai Nr. skaičius, vnt. Antšeimis BOMBYCOIDEA Šeima Sphingidae 1. Sphinx pinastri (Linnaeus, 1758) Sphinginae 32 Antšeimis DREPANOIDEA Šeima Drepanidae 2. Drepana falcataria (Linnaeus, 1758) Drepaninae 5 3. Ochropacha duplaris (Linnaeus, 1761) Thyatirinae 1 Antšeimis GEOMETROIDEA Šeima Geometridae 4. Arichanna melanaria (Linnaeus, 1758) 11 5. Ematurga atomaria (Linnaeus, 1758) Ennominae 1 6. Geometra papilionaria (Linnaeus, 1758) Geometrinae 2 7. Carsia sororiata (Hübner, 1813) Larentiinae 1 8. Epirrhoe tristata (Linnaeus, 1758) Larentiinae 1 9. Eupithecia absinthiata (Clerck, 1759) Larentiinae 3 10. Eupithecia indigata (Hübner, 1813) Larentiinae 1 11. Eupithecia nanata (Hübner, 1813) Larentiinae 2 12. Thera obeliscata (Hübner, 1787) Larentiinae 1 13. Timandra comae (Schmidt, 1931) Sterrhinae 2 Antšeimis LASIOCAMPOIDEA Šeima Lasiocampidae 14. Dendrolimus pini (Linnaeus, 1758) Pinarinae 5 15. Euthrix potatoria (Linnaeus, 1758) Pinarinae 25 Antšeimis NOCTUOIDEA Šeima 16. Arctia caja (Linnaeus, 1758) 2 17. Eilema complana (Linnaeus, 1758) Arctiinae 72 18. Eilema griseola (Hübner, 1803) Arctiinae 3 19. Eilema lutarella (Linnaeus, 1758) Arctiinae 32 20. Pelosia muscerda (Hufnagel, 1766) Arctiinae 1 21. Phragmatobia fuliginosa (Linnaeus, 1758) Arctiinae 12 22. Rhyparia purpurata (Linnaeus, 1758) Arctiinae 1 23. senex (Hübner, 1808) Arctiinae 90 24. Lymantria monacha (Linnaeus, 1758) 2 25. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) 201

34 2 lentelės tęsinys Eil. Individų Drugių antšeimiai, šeimos, rūšys Pošeimiai Nr. skaičius, vnt. Šeima Noctuidae 26. Acronicta menyanthidis (Esper, 1789) 2 27. Acronicta rumicis (Linnaeus, 1758) Acronictinae 1 28. Simyra albovenosa (Goeze, 1781) Acronictinae 3 29. Amphipyra tragopoginis (Clerck, 1759) Amphipyrinae 1 30. Anarta myrtilli (Linnaeus, 1761) 2 31. (Freyer, 1830) Noctuinae 1 32. Amphipoea lucens (Freyer, 1845) Noctuinae 8 33. Celaena haworthii (Curtis, 1829) Noctuinae 1 34. lamda (Fabricius, 1787) Noctuinae 1 35. Lycophotia porphyrea (Denis & Schiffermüller, 1775) Noctuinae 43 36. Polia bombycina (Hufnagel, 1766) Noctuinae 4 37. sobrina (Duponchel, 1843) Noctuinae 1 38. Plusia festucae (Linnaeus, 1758) 2 Šeima Nolidae 39. Nola aerugula (Hübner, 1793) Nolinae 44 Šeima Notodontidae 40. Notodonta dromedarius (Linnaeus, 1767) Notodontinae 1 41. Pheosia gnoma (Fabricius, 1776) Notodontinae 1 42. Clostera curtula (Linnaeus, 1758) Pygaerinae 3 Iš viso individų: 628

2005 metais Čepkelių raiste užregistruotos aštuonioms šeimoms priskiriamos naktinių drugių rūšys. Daugiausia rūšių priklauso pelėdgalvių (Noctuidae) (30,9%), sprindžių (Geometridae) (23,8%) ir Erebidae (23,8%) šeimoms. Kitos šeimos pasižymi mažesniu rūšių skaičiumi: 7,1% rūšių priklauso kuoduočių (Notodontidae) šeimai, po 4,8% rūšių – lenktasparnių (Drepanidae) ir verpikų (Lasiocampidae) šeimoms. Sfinksų (Sphingidae) ir nolijų (Nolidae) šeimoms priklauso po 2,4% aptiktų drugių rūšių (16 pav.).

7,1% 2,4% 4,8% Drepanidae 2,4% 23,8% Erebidae Geometridae Lasiocampidae Noctuidae Nolidae 30,9% Notodontidae 23,8% Sphingidae 4,8%

16 pav. Čepkelių raisto naktinių drugių rūšių skaičius šeimose

35 Rezultatai palyginti su literatūroje pateiktais Čepkelių raisto tyrimų duomenimis (Ivinskis ir kt., 1997; Paulavičiūtė, 2000; Ramelytė, 2002) (3 lentelė). 3 lentelė Čepkelių raisto naktinių drugių ištirtumo palyginimas Rūšių skaičius, Rūšių skaičius Rūšių skaičius Eil. Rūšių skaičius Šeima vnt. (Ivinskis ir (Paulavičiūtė, (Ramelytė, Nr. (Ivanova, 2006) kt., 1997) 2000) 2002) 1. Drepanidae 3 6 7 2 2. Erebidae 17 25 49 10 3. Geometridae 67 80 150 10 4. Lasiocampidae 6 6 9 2 5. Noctuidae 55 88 123 13 6. Nolidae 0 2 5 1 7. Notodontidae 11 7 19 3 8. Sphingidae 6 5 7 1 Iš viso: 165 219 369 42

Tyrimo metu aptiktos 2 lenktasparnių (Drepanidae) šeimos rūšys: Drepaninae pošeimiui priklausanti Drepana falcataria ir Thyatirinae pošeimiui priklausanti Ochropacha duplaris. Drapana falcataria gausiai paplitusi Baltijos šalyse, drugiai dažnai aptinkami drėgnose vietovėse, pelkių pakraščiuose (Kazlauskas, 1984). Ochropacha duplaris – viena iš aštuonių, Lietuvoje aptinkamų, Thyatirinae pošeimio drugių rūšių. Drugiai paplitę įvairių tipų miškuose (Kazlauskas, 2008). P. Ivinskio duomenimis Čepkelių raiste aptiktos trys Drepanidae šeimos rūšys: Drepana falcataria, Falcaria lacertinaria, Thyatira batis (Ivinskis ir kt., 1997). 2000 metais atliktų tyrimų metu užregistruotos šešios Drepanidae šeimos rūšys (Paulavičiūtė, 2000), o 2002 metais – septynios (Ramelytė, 2002) (3 lentelė). Aptikta dešimt Erebidae šeimai priklausančių drugių rūšių. Aštuonios rūšys priskiriamos Arctiinae pošeimiui. Aštuonios šio pošeimio rūšys užregistruotos ir 1997 metais: Arctia caja, Callimorpha dominula, Diacrisia sannio, Phragmatobia fuliginosa, Rhyparia purpurata, Spilosoma lubricipeda, S. lutea, S. urticae (Ivinskis ir kt., 1997). B. Paulavičiūtės duomenimis, užregistruota penkiolika šio pošeimio drugių rūšių (Paulavičiūtė, 2000). Tyrimų metu aptikta viena Erebidae šeimos Lymantiinae pošeimio rūšis – Lymantria monacha. Šie drugiai paplitę spygliuočių miškuose (Kazlauskas, 1984). Ankstesnių tyrimų duomenimis aptiktos keturios Lymantriinae pošeimio drugių rūšys: abietis, Calliteara pudibunda, Euproctis chrysorrhoea ir Lymantria monacha (Ivinskis ir kt., 1997). Viena rūšis priklauso Hypenodinae pošeimiui – Hypenodes humidalis.

36 P. Ivinskio (1997) duomenimis Čepkelių raiste gausiausia rūšimis yra sprindžių (Geometridae) šeima, aptiktos 67 drugių rūšys. 2000 metais atliktų tyrimų metu užregistruota 80 šios šeimos drugių rūšių (Paulavičiūtė, 2000). J. Ramelytės (2002) duomenimis užregistruota net 150 Geometridae šeimai priklausančių rūšių. 2005 metais atliktų tyrimų metu surinkta tik 10 šios šeimos drugių rūšių, priklausančių Ennominae, Geometrinae, Larentiinae ir Sterrhinae pošeimiams. 2005 metais aptiktos dvi verpikų (Lasiocampidae) šeimos Pinarinae pošeimio drugių rūšys: Dendrolimus pini ir Euthrix potatoria. P. Ivinskio (1997), bei B. Paulavičiūtės (2000) duomenimis aptiktos šešios šiai šeimai priklausančios drugių rūšys, J. Ramelytės (2002) duomenimis – devynios. Gausiausia rūšimis – pelėdgalvių (Noctuidae) šeima. Surinkta 13 šios šeimos drugių rūšių, kurios priklauso Acronictinae, Amphipyrinae, Noctuinae ir Plusiinae pošeimiams. Ankstesnių tyrimų duomenimis aptiktos 55 rūšys (Ivinskis ir kt., 1997), o 2000 metų tyrimų metu užregistruotos 88 Noctuidae šeimai priklausančios drugių rūšys (Paulavičiūtė, 2000). Aptikta viena nolijų (Nolidae) šeimai priskiriama rūšis – Nola aerugula. Pelkinė nolija dažnai aptinkama aukštapelkėse. Manoma, kad tai labiausiai paplitusi nolijų rūšis Lietuvoje (Kazlauskas, 2008). B. Paulavičiūtės duomenimis užregistruotos dvi rūšys – Nola aerugula ir Pseudoips prasinanus (Paulavičiūtė, 2000), o 2002 metais aptiktos penkios rūšys: Earias clorana, Meganola strigula, Nola aerugula, N. cucullatella, Pseudoips prasinanus (Ramelytė, 2002). Čepkelių raiste užregistruotos trys drugių rūšys priklausančios kuoduočių (Notodontidae) šeimai: Notodontinae pošeimio Notodonta dromedarius ir Pheosia gnoma bei Pygaerinae pošeimiui priskiriama Clostera curtula. P. Ivinskio (1997) duomenimis rasta vienuolika šios šeimos drugių rūšių. Iš 18 Lietuvoje aptinkamų sfinksų (Sphingidae) rūšių, tyrimo metu užregistruota tik viena – Sphinx pinastri. Tai gausiausia sfinksų rūšis Baltijos šalyse. Ji ypač gausi Pietryčių Lietuvoje. Įprastos šios rūšies buveinės – pajūrio miškai, spygliuočių ir mišrieji miškai, pamiškės, aukštapelkės (Kazlauskas, 1984, 2008). 1997 metų duomenimis Čepkelių raiste užregistruotos šešios Sphingidae šeimos rūšys (Ivinskis ir kt., 1997), o 2000 metų duomenimis – penkios: Deilephila elpenor, D. porcellus, Hyles gallii, Mimas tiliae, Sphinx ligustri (Paulavičiūtė, 2000). Tyrimo metu Čepkelių raisto buveinėse aptiktos 5 tirfobiontinės (Acronicta menyanthidis, Amphipoea lucens, Carsia sororiata, Celaena haworthii, Lithophane lamda) ir 8 tirfofilinės (Anarta myrtilli, Arichanna melanaria, Ematurga atomaria, Hypenodes humidalis, Lycophotia porphyrea, Nola aerugula, Rhyparia purpurata, Protolampra sobrina) drugių rūšys. Nepalankios oro sąlygos (vėsios ir lietingos naktys) tiriamuoju laikotarpiu ir tyrimo metodikos ypatumai lėmė nedidelę surinktų drugių rūšių įvairovę bei gausą, lyginant su ankstesnių tyrimų duomenimis.

37 5.2. Raudonosios balos drugių rūšių sudėtis

Raudonosios balos pelkėje 2010 metais atliktų tyrimų metu užregistruotos 179 naktinių drugių rūšys, kurioms priklauso 814 aptiktų individų. Drugiai priskiriami devynioms šeimoms (17 pav.). Daugiausia drugių rūšių priklauso Geometridae (40,2%), Noctuidae (25,1%) ir Erebidae šeimoms (15,6%). Kitos šeimos pasižymi mažesniu rūšių skaičiumi. Notodontidae šeimos drugiai sudaro 8,9%, Drepanidae – 5,0%. Mažiausiai rūšių priklauso Sphingidae (2,2%), Lasiocampidae (1,2%), Nolidae (1,2%) ir Endromidae (0,6%) šeimoms (17 pav.).

5,0% 8,9% Drepanidae 2,2% 0,6% Endromidae 1,2% 15,6% Erebidae Geometridae Lasiocampidae Noctuidae 25,1% Nolidae Notodontidae 1,2% 40,2% Sphingidae

17 pav. Raudonosios balos naktinių drugių rūšių skaičius šeimose

Tyrimo metu Raudonosios balos pelkėje aptiktos 9 Drepanidae šeimos rūšys. Trys rūšys priklauso Drepaninae pošeimiui (Drepana curvatula, D. falcataria, Sabra harpagula), šešios – Thyatirinae (Achlya flavicornis, Habrosyne pyritoides, Ochropacha duplaris, Tethea or, Tetheella fluctuosa, Thyatira batis). Užregistruota viena Endromidae šeimos rūšis – keršasparnis verpikas (Endromis versicolora). Tai plačiai Lietuvoje paplitęs drugys, gyvenantis lapuočių, mišriųjų miškų ir jų pamiškių, aukštapelkių, paupių ir paežerių buveinėse (Kazlauskas, 2008). Erebidae šeimai priskiriamos 28 aptiktos drugių rūšys. 14 rūšių priklauso Arctiinae pošeimiui, keturios rūšys – Lymantriinae (Calliteara abietis, C. pudibunda, Euproctis similis, Lymantria monacha), trys – Herminiinae (Herminia tarsicrinalis, H. tarsipennalis, H. grisealis), dvi – Hypeninae (Hypena crassalis, H. proboscidalis) pošeimiams. Po vieną Erebidae šeimos rūšį priklauso Rivulinae (Rivula sericealis), Phytometrinae (Colobochyla salicalis), Hypenodinae (Hypenodes humidalis), Erebinae (Catocala fraxini) ir Aventiinae (Laspeyria flexula) pošeimiams. Gausiausia rūšimis – Geometridae šeima. Šio tyrimo metu aptiktos 72 rūšys, priklausančios keturiems pošeimiams: Ennominae, Larentiinae, Sterrhinae ir Geometrinae. Užregistruotos 32

38 Ennominae pošeimio rūšys, 30 – Larentiinae, aštuonios sprindžių rūšys priklauso Sterrhinae pošeimiui, dvi – Geometrinae (Geometra papilionaria, Jodis putata). Aptiktos dvi Lasiocampidae šeimos, Pinarinae pošeimio rūšys: pušinis verpikas (Dendrolimus pini) ir pievinis verpikas (Euthrix potatoria). Noctuidae šeimai priskiriamos 45 aptiktų drugių rūšys. Tyrimo metu aptikta 30 Noctuinae pošeimio rūšių, penkios – Acronictinae, po tris rūšis priklauso Eustrotiinae (Protodeltote pygarga, Deltote bankiana, D. uncula) ir Plusiinae (Autographa pulchrina, A. jota, Syngrapha mocrogamma), po dvi – Pantheinae (Colocasia coryli, Panthea coenobita) ir Amphipyrinae (Amphipyra perflua, A. pyramidea) pošeimiams. Užregistruotos dvi Nolidae šeimos rūšys: Nolinae pošeimiui priskiriama pelkinė nolija (Nola aerugula) ir Chloephorinae pošeimiui priklausantis gluosninis žalsviukas (Earias clorana). Pastarasis aptinkamas įvairiose buveinėse: lapuočių miškuose ir pamiškėse, aukštapelkėse, paupiuose ir paežerėse, krūmynuose (Kazlauskas, 2008). Tyrimų metu aptikta 16 Notodontidae šeimos rūšių. Notodontinae pošeimiui priskiriama 11 aptiktų rūšių, Pygaerinae – trys rūšys (Clostera anachoreta, C. curtula, C. pigra), po vieną kuoduočių rūšį priklauso Phalerinae (Phalera bucephala) ir Heterocampinae (Stauropus fagi) pošeimiams. Raudonosios balos pelkėje aptiktos keturios Sphingidae šeimos rūšys: Sphinx pinastri priklausantis Sphinginae pošeimiui ir trys Smerinthinae pošeimio sfinksų rūšys: Smerinthus ocellata, Laothoe amurensis, L. populi. Raudonosios balos pelkės ir apypelkio buveinėse aptiktos septynios tirfobiontinės (Acronicta menyanthidis, Carsia sororiata, Celaena haworthii, Coenophila subrosea, infuscata, solidaginis, Syngrapha microgamma) ir aštuonios tirfofilinės (Arichanna melanaria, Ematurga atomaria, Hypenodes humidalis, Hyppa rectilinea, Jodis putata, Lycophotia porphyrea, Macaria brunneata, Nola aerugula) drugių rūšys.

39 5.3. Drugių rūšių sudėtis skirtingose buveinėse

2005 ir 2010 metais naktiniai drugiai tirti keturiose pelkių (Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris, Ledo – Pinetum typicum, Oxycocco – Sphagnetea, Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) ir vienoje apypelkio (Vaccinio uliginosi – Pinetum) buveinėje (4 lentelė). 4 lentelė Drugių rūšių skaičius skirtingose buveinėse Drugių rūšių skaičius, vnt. Ledo – Ledo Eil. Ledo – Vaccinio Šeima Pinetum f. Oxycocco – Pinetum f. Nr. Pinetum uliginosi – Calluna Sphagnetea Eriophorum typicum Pinetum vulgaris vaginatum 1. Drepanidae 1 1 1 4 8 2. Endromidae 0 0 0 1 0 3. Erebidae 7 7 6 13 23 4. Geometridae 4 3 5 22 70 5. Lasiocampidae 2 2 1 2 2 6. Noctuidae 8 4 4 23 32 7. Nolidae 1 1 1 2 1 8. Notodontidae 1 3 0 2 16 9. Sphingidae 1 1 1 2 4 Iš viso: 25 22 19 71 156

Gailinio pušyno šilinio viržio facijos (Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris) buveinėje užregistruotos aštuonioms šeimoms priklausančios drugių rūšys (4 lentelė, 18 pav.). Gausiausia rūšimis pelėdgalvių (Noctuidae) šeima. Aptiktos aštuonios šios šeimos rūšys. Užregistruotos septynios Erebidae šeimos rūšys, keturios sprindžių (Geometridae), dvi verpikų (Lasiocampidae) ir po vieną – nolijų (Nolidae), kuoduočių (Notodontidae), sfinksų (Sphingidae) ir lenktasparnių (Drepanidae) šeimų rūšį. Gailinio pušyno (Ledo – Pinetum typicum) buveinėje užregistruotos aštuonioms šeimoms priklausančios drugių rūšys (4 lentelė, 18 pav.). Aptiktos septynios Erebidae, keturios – Noctuidae šeimų rūšys. Po tris rūšis priklauso Geometridae ir Notodontidae šeimoms, dvi rūšys – Lasiocampidae ir po vieną rūšį priklauso Drepanidae, Nolidae ir Sphingidae šeimoms. Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės (Oxycocco – Sphagnetea) drugių bendriją sudaro septynioms šeimoms priklausančios rūšys. Užregistruotos šešios Erebidae, penkios – Geometridae, keturios – Noctuidae šeimoms priskiriamos drugių rūšys. Aptikta po vieną Drepanidae, Nolidae, Sphingidae, Lasiocampidae šeimų rūšį (4 lentelė, 18 pav.). Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) buveinėje aptiktos devynioms šeimoms priklausančios drugių rūšys. Gausiausios rūšimis Noctuidae

40 ir Geometridae šeimos. Užregistruotos 23 pelėdgalvių ir 22 sprindžių rūšys. Erebidae šeimai priklauso 13, Drepanidae – keturios rūšys. Po dvi rūšis prskiriama Lasiocampidae, Nolidae, Notodontidae ir Sphingidae šeimoms. Šioje buveinėje aptikta viena keršasparnių verpikų (Endromidae) šeimos rūšis (4 lentelė, 18 pav.). Vaivoriniame pušyne (Vaccinio uliginosi – Pinetum) užregistruotos aštuonioms šeimoms priklausančios drugių rūšys. Šioje buveinėje didžiausia Geometridae šeimos rūšių įvairovė – 70. Aptiktos 32 Noctuidae, 23 – Erebidae šeimų rūšys. Šiek tiek mažiau – 16 rūšių priklauso Notodontidae šeimai. Užregistruotos aštuonios Drepanidae, keturios – Sphingidae, dvi – Lasiocampidae šeimų rūšys. Vaivoriniame pušyne aptikta viena rūšis priklausanti Nolidae šeimai (4 lentelė, 18 pav.).

75 70 65 60 55 vnt 50 45 ius,

č 40 35 skai 30 ų

ši 25 ū 20 R 15 Noctuidae Endromidae Erebidae Geometridae Notodontidae 10 Drepanidae Lasiocampidae Nolidae Sphingidae 5 0 Šeima Ledo ­ Pinetum f. Calluna vulgaris Ledo ­ Pinetum typicum Oxycocco ­ Sphagnetea Ledo ­ Pinetum f. Eriophorum vaginatum Vaccinio uliginosi ­ Pinetum

18 pav. Drugių rūšių skaičius skirtingose buveinėse

Didžiausia rūšių įvairove pasižymi vaivorinis pušynas (Vaccinio uliginosi – Pinetum) Tai – Raudonosios balos apypelkio buveinė. Joje užregistruota daugiausiai Geometridae, Noctuidae, Erebidae, Notodontidae ir kitų, tyrimo metu aptiktų, drugių šeimų rūšių (18 pav.). Lyginant su pelkių buveinėmis, vaivoriniam pušynui būdinga didesnė augalų įvairovė ir tinkamos mikroklimatinės sąlygos tirfoneutralioms drugių rūšims gyvuoti. Lyginant pelkių buveines, daugiausia rūšių užregistruota Raudonosios balos gailinio pušyno kupstinio švylio facijos (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) buveinėje. Kadangi Raudonoji bala palyginti su Čepkelių raistu yra nedidelė aukštapelkė, todėl jos didesnę drugių rūšių įvairovę sąlygoja iš aplinkinių (pelkės pakraščio, miško, pievų) buveinių atskrendančios drugių rūšys, o taip pat šiai buveinei būdinga didesnė pelkinių augalų įvairovė, nei kitose tirtose pelkių buveinėse.

41 5.4. Pelkių buveinių drugiai

5.4.1. Gailinio pušyno šilinio viržio facijos (Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris) drugiai

Gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinėje aptiktos 25 naktinių drugių rūšys (5 lentelė). Iš viso užregistruoti 269 individai. Gausiausios rūšys (eudominantinės): Eilema complana, Hypenodes humidalis, Lycophotia porphyrea, Thumatha senex, Eilema lutarella. 5 lentelė Gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijos sudėtis

Eil. Individų Drugių rūšis Gausumas, % Nr. skaičius, vnt. 1. Eilema complana (Linnaeus, 1758) 52 19,3 2. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) 41 15,2 3. Lycophotia porphyrea (Denis & Schiffermüller, 1775) 38 14,1 4. Thumatha senex (Hübner, 1808) 37 13,8 5. Eilema lutarella (Linnaeus, 1758) 29 10,8 6. Nola aerugula (Hübner, 1793) 25 9,3 7. Amphipoea lucens (Freyer, 1845) 7 2,6 8. Euthrix potatoria (Linnaeus, 1758) 6 2,2 9. Sphinx pinastri (Linnaeus, 1758) 4 1,5 10. Polia bombycina (Hufnagel, 1766) 4 1,5 11. Dendrolimus pini (Linnaeus, 1758) 3 1,1 12. Eupithecia absinthiata (Clerck, 1759) 3 1,1 13. Phragmatobia fuliginosa (Linnaeus, 1758) 3 1,1 14. Anarta myrtilli (Linnaeus, 1761) 2 0,7 15. Arctia caja (Linnaeus, 1758) 2 0,7 16. Clostera curtula (Linnaeus, 1758) 2 0,7 17. Eupithecia nanata (Hübner, 1813) 2 0,7 18. Plusia festucae (Linnaeus, 1758) 2 0,7 19. Amphipoea fucosa (Freyer, 1830) 1 0,4 20. Amphipyra tragopoginis (Clerck, 1759) 1 0,4 21. Celaena haworthii (Curtis, 1829) 1 0,4 22. Ematurga atomaria (Linnaeus, 1758) 1 0,4 23. Ochropacha duplaris (Linnaeus, 1761) 1 0,4 24. Rhyparia purpurata (Linnaeus, 1758) 1 0,4 25. Timandra comae (Schmidt, 1931) 1 0,4 Iš viso individų: 269 100

Gausiausia rūšis gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijoje – geltondryžė kerpytė (Eilema complana). Drugiai paplitę įvairiose buveinėse: pajūrio miškuose, spygliuočių, lapuočių, mišriuose miškuose ir jų pamiškėse, aukštapelkėse, viržynuose, paupiuose. Vikšrai minta kerpėmis, kiaulpienėmis (Taraxacum), gysločiais (Plantago), kitais žoliniais augalais ir nukritusiais lapuočių

42 lapais (Kazlauskas, 1984, 2008). Šioje buveinėje surinkti 52 individai (santykinis gausumas – 19,3%). Tokią individų gausą įtakoja kerpės, augančios termofiliniuose kerpšiliuose. Durpyninis mažasis naktinukas (Hypenodes humidalis) paplitęs durpingose pievose, durpynuose, aukštapelkių pakraščiuose, kur auga gluosnių krūmeliai (Kazlauskas, 1984). Durpyninio mažojo naktinuko vikšrai – polifagai. Įvairūs autoriai mini šiuos mitybinius augalus: , Carex, Calluna vulgaris, Erica tetralix, palustris, (Spitzer, Jaroš 1993; Jonko, 2010). Tyrimo metu surinktas 41 individas. Tai sudaro 15,2% nuo visų individų bendrijoje. Šioje buveinėje aptikti 37 viržinio dirvinuko (Lycophotia porphyrea) individai. Tai sudaro 14,1% nuo visų individų bendrijoje. Drugiai gausiai paplitę viržynuose, sausuose smėlėtuose pušynų kirtimuose, pamiškėse, aukštapelkėse. Nuo rudens iki gegužės mėnesio vikšrus galima aptikti ant viržių (Calluna vulgaris) (Kazlauskas, 1984). Mitybiniai ryšiai su Calluna vulgaris paaiškina šios drugių rūšies individų gausą gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinėje. Trumpasparnė kerpytė (Thumatha senex) gyvena aukštapelkėse, drėgnų lapuočių miškų pakraščiuose. Drugiai kartais aptinkami ir visai sausose vietose, gyvenvietėse. Vikšrai gyvena ant kerpių, augančių ant medžių (Kazlauskas, 1984). Tyrimo metu gailinio pušyno šilinio viržio facijoje surinkti 37 individai. Tai sudaro 13,8% nuo visų individų bendrijoje. Dėl tinkamų ekologinių sąlygų ši rūšis eudominantinė gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijoje. Geltonoji kerpytė (Eilema lutarella) paplitusi įvairiose buveinėse: pušynuose ir jų pamiškėse, aukštapelkėse, viržynuose, paupiuose ir paežerėse. Ši rūšis gausesnė pušynuose, nusausintose aukštapelkėse. Vikšrai minta ant žemės augančiomis kerpėmis (Kazlauskas, 1984, 2008). Tyrimo metu surinkti 29 individai. Santykinis šios drugių rūšies individų gausumas – 10,8%. Gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijos eudominantines rūšis sudaro dvi tirfofilinės (Hypenodes humidalis, Lycophotia porphyrea) ir trys tirfoneutralios (Eilema complana, E. lutarella, Thumatha senex) rūšys. Visų pastarųjų trijų tirfoneutralių drugių rūšių vikšrai minta kerpėmis. Šioje buveinėje yra tik viena dominantinė rūšis – pelkinė nolija (Nola aerugula). Tyrimo metu surinkti 25 individai (santykinis gausumas – 9,3%). R. Kazlausko (1984) duomenimis, Lietuvoje šios rūšies drugiai dažnai aptinkami aukštapelkėse. Pelkinė nolija gyvena ir sausesnėse vietose, kartais net toli nuo miškų. Aptinkama soduose, parkuose, gyvenvietėse. Vikšrai gyvena ant įvairių augalų: aviečių (Rubus ideus), gervuogių (Rubus caesius), žemuogių (Fragaria), sidabražolių (Potentilla), dobilų (Trifolium), beržų (Betula). Gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijoje – 7 subdominantinės rūšys (santykinis individų gausumas – 1–5%): Amphipoea lucens, Euthrix potatoria, Sphinx pinastri, Polia

43 bombycina, Eupithecia absinthiata, Dendrolimus pini, Phragmatobia fuliginosa, iš kurių viena tirfobiontinė – gelsvasis stiebinukas (Amphipoea lucens), o kitos – tirfoneutralios. Bendriją sudaro 12 recedentinių drugių rūšių (surinkta po vieną ar du individus (0,1–1%)). Tarp jų – viena tirfobiontinė – juosvasis pelkinukas (Celaena haworthii) ir trys tirfofilinės (Ematurga atomaria, Rhyparia purpurata, Anarta myrtilli) rūšys. 6 lentelė Pelkėms prieraišios drugių rūšys gailinio pušyno šilinio viržio facijoje. TB – tirfobiontinė, TF – tirfofilinė rūšis Eil. Drugių rūšys TB TF Nr. 1. Amphipoea lucens (Freyer, 1845) + 2. Anarta myrtilli (Linnaeus, 1761) + 3. Celaena haworthii (Curtis, 1829) + 4. Ematurga atomaria (Linnaeus, 1758) + 5. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) + 6. Lycophotia porphyrea (Denis & Schiffermüller, 1775) + 7. Nola aerugula (Hübner, 1793) + 8. Rhyparia purpurata (Linnaeus, 1758) +

Gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijoje užregistruotos dvi tirfobiontinės (Amphipoea lucens, Celaena haworthii) ir šešios tirfofilinės (Anarta myrtilli, Lycophotia porphyrea, Hypenodes humidalis, Nola aerugula, Rhyparia purpurata, Ematurga atomaria) drugių rūšys (6 lentelė). Buveinėje aptikta 17 tirfoneutralių drugių rūšių. Tirfobiontinės rūšys sudaro 8%, tirfofilinės – 24%, tirfoneutralios – 68% visų bendrijos rūšių (19 pav.). Visos reliktinės tirfobiontinės drugių rūšys labai glaudžiai susijusios su mitybiniais augalais, kurie dominuoja pelkių fitocenozėse (Spitzer, Jaroš, 1993).

24% 68%

8%

Tirfobiontinės Tirfofilinės Tirfoneutralios

19 pav. Stenotopinių drugių rūšių santykis gailinio pušyno šilinio viržio facijoje

44 Tirfobiontinių drugių rūšių individų skaičius sudaro tik nedidelę dalį nuo visų gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinėje užregistruotų individų skaičiaus: aptikti septyni Amphipoea lucens individai (2,6%) ir tik vienas Celaena haworthii individas (0,4%). Tirfofilinės drugių rūšys yra žymiai gausesnės: Hypenodes humidalis sudaro 15,2%, Lycophotia porphyrea – 14,1%, Nola aerugula – 9,3% nuo visų bendrijos individų. Kitų trijų tirfofilinių drugių rūšių (Anarta myrtilli, Ematurga atomaria, Rhyparia purpurata) individų santykinis gausumas mažesnis nei po 1% (5 lentelė).

45 5.4.2. Gailinio pušyno (Ledo – Pinetum typicum) drugiai

Gailiniame pušyne užregistruoti 283 individai, priklausantys 22 naktinių drugių rūšims (7 lentelė). Šioje buveinėje pasitaikė tik viena eudominantinė rūšis – tirfofilinė Hypenodes humidalis. Tyrimo metu surinkti 158 šios rūšies individai. Tai sudaro 55,8% nuo visų individų bendrijoje. Keturios gailinio pušyno rūšys – dominantinės. Užregistruoti 26 Thumatha senex individai (santykinis gausumas – 9,2%), 22 – Sphinx pinastri (7,8%), aptikta 16 Euthrix potatoria (5,7%) ir tiek pat Eilema complana (5,7%) individų. Šios rūšys nėra prieraišios pelkėms. 7 lentelė Gailinio pušyno drugių bendrijos sudėtis Eil. Individų Drugių rūšis Gausumas, % Nr. skaičius,vnt. 1. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) 158 55,8 2. Thumatha senex (Hübner, 1808) 26 9,2 3. Sphinx pinastri (Linnaeus, 1758) 22 7,8 4. Eilema complana (Linnaeus, 1758) 16 5,7 5. Euthrix potatoria (Linnaeus, 1758) 16 5,7 6. Arichanna melanaria (Linnaeus, 1758) 11 3,9 7. Nola aerugula (Hübner, 1793) 9 3,2 8. Drepana falcataria (Linnaeus, 1758) 3 1,1 9. Eilema griseola (Hübner, 1803) 3 1,1 10. Eilema lutarella (Linnaeus, 1758) 3 1,1 11. Lycophotia porphyrea (Denis & Schiffermüller, 1775) 3 1,1 12. Dendrolimus pini (Linnaeus, 1758) 2 0,7 13. Phragmatobia fuliginosa (Linnaeus, 1758) 2 0,7 14. Acronicta rumicis (Linnaeus, 1758) 1 0,4 15. Amphipoea lucens (Freyer, 1845) 1 0,4 16. Clostera curtula (Linnaeus, 1758) 1 0,4 17. Eupithecia indigata (Hübner, 1813) 1 0,4 18. Geometra papilionaria (Linnaeus, 1758) 1 0,4 19. Lithophane lamda (Fabricius, 1787) 1 0,4 20. Lymantria monacha (Linnaeus, 1758) 1 0,4 21. Notodonta dromedarius (Linnaeus, 1767) 1 0,4 22. Pheosia gnoma (Fabricius, 1776) 1 0,4 Iš viso individų: 283 100

Šešios gailinio pušyno drugių bendrijos rūšys – subdominantinės. Trys iš jų – tirfofilinės: Arichanna melanaria (santykinis gausumas – 3,9%), Nola aerugula (3,2%) ir Lycophotia porphyrea (1,1%), o kitos trys tirfoneutralios: Drepana falcataria, Eilema griseola, E. lutarella. Gailinio pušyno drugių bendrijoje – 11 recedentinių drugių rūšių, tarp kurių dvi tirfobiontinės: Amphipoea lucens ir Lithophane lamda (8 lentelė). Šių rūšių aptikta tik po vieną individą (santykinis gausumas – 0,4%).

46 8 lentelė Pelkėms prieraišios drugių rūšys gailiniame pušyne. TB – tirfobiontinė, TF – tirfofilinė rūšis Eil. Drugių rūšys TB TF Nr. 1. Amphipoea lucens (Freyer, 1845) + 2. Arichanna melanaria (Linnaeus, 1758) + 3. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) + 4. Lithomphane lamda ( Fabricius, 1787) + 5. Lycophotia porphyrea (Denis & Schiffermüller, 1775) + 6. Nola aerugula (Hübner, 1793) +

Didžiąją gailinio pušyno drugių bendrijos dalį sudaro tirfoneutralios rūšys. Tirfobiontinės drugių rūšys sudaro 9%, tirfofilinės – 18%, tirfoneutralios – 73% visų bendrijos rūšių (20 pav.).

18% 73%

9%

Tirfobiontinės Tirfofilinės Tirfoneutralios

20 pav. Stenotopinių drugių rūšių santykis gailiniame pušyne

47 5.4.3. Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės (Oxycocco – Sphagnetea) drugiai

Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės buveinėje užregistruoti 76 individai. Šią naktinių drugių bendriją sudaro 19 drugių rūšių (9 lentelė). 9 lentelė Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės drugių bendrijos sudėtis Eil. Individų Gausumas, Drugių rūšis Nr. skaičius, vnt. % 1. Thumatha senex (Hübner, 1808) 27 35,5 2. Nola aerugula (Hübner, 1793) 10 13,2 3. Phragmatobia fuliginosa (Linnaeus, 1758) 7 9,2 4. Sphinx pinastri (Linnaeus, 1758) 6 7,9 5. Eilema complana (Linnaeus, 1758) 4 5,3 6. Euthrix potatoria (Linnaeus, 1758) 3 3,9 7. Simyra albovenosa (Goeze, 1781) 3 3,9 8. Acronicta menyanthidis (Esper, 1789) 2 2,6 9. Drepana falcataria (Linnaeus, 1758) 2 2,6 10. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) 2 2,6 11. Lycophotia porphyrea (Denis & Schiffermüller, 1775) 2 2,6 12. Carsia sororiata (Hübner, 1826) 1 1,3 13. Epirrhoe tristata (Linnaeus, 1758) 1 1,3 14. Geometra papilionaria (Linnaeus, 1758) 1 1,3 15. Lymantria monacha (Linnaeus, 1758) 1 1,3 16. Pelosia muscerda (Hufnagel, 1766) 1 1,3 17. Protolampra sobrina (Duponchel, 1843) 1 1,3 18. Thera obeliscata (Hübner, 1787) 1 1,3 19. Timandra comae (Schmidt, 1931) 1 1,3 Iš viso individų: 76 100

Dvi iš jų gausiausios – eudominantinės – tirfoneutrali trumpasparnė kerpytė (Thumatha senex) (sudaro 35,5% visų bendrijos individų) ir tirfofilinė pelkinė nolija (Nola aerugula) (13,2%). Trys rūšys dominantinės: rudoji meškutė (Phragmatobia fuliginosa) (9,2%), pušinis sfinksas (Sphinx pinastri) (7,9%) ir geltondryžė kerpytė (Eilema complana) (5,3%). Dominantinės rūšys neprieraišios pelkėms. Phragmatobia fuliginosa Lietuvoje aptinkama pamiškėse, pakrūmėse, gyvenvietėse, sausose pievose. Šio drugio vikšrai yra polifagai, minta įvairiais augalais (Salix, Rumex, Potentilla, Rubus, Trifolium, Taraxacum, Calluna, Vaccinium) (Kazlauskas, 1984). Dėl vikšrų trofinių ryšių su Vaccinium genties augalais paaiškinamas šios drugių rūšies individų gausumas žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės buveinėje. Šią drugių bendriją sudaro 14 subdominantinių rūšių. Dvi iš jų tirfobiontinės (Acronicta menyanthidis, Carsia sororiata), trys – tirfofilinės (Hypenodes humidalis, Lycophotia porphyrea, Protolampra sobrina), o kitos – tirfoneutralios (9 lentelė).

48 10 lentelė Pelkėms prieraišios drugių rūšys žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje. TB – tirfobiontinė, TF – tirfofilinė rūšis Eil. Drugių rūšys TB TF Nr. 1. Acronicta menyanthidis (Esper, 1789) + 2. Carsia sororiata (Hübner, 1826) + 3. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) + 4. Lycophotia porphyrea (Denis & Schiffermüller, 1775) + 5. Nola aerugula (Hübner, 1793) + 6. Protolampra sobrina (Duponchel, 1843) +

Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės buveinėje aptiktos dvi tirfobiontinės drugių rūšys: pušyninis strėlinukas (Acronicta menyanthidis) ir pelkinis pilkasprindis (Carsia sororiata) (10 lentelė). Reliktinių drugių rūšių individų skaičius sudaro labai nedidelę visų bendrijos narių dalį. Aptikti du Acronicta menyanthidis individai (santykinis gausumas – 2,6%) ir vienas individas Carsia sororiata (1,3%). Užregistruotos keturios tirfofilinės drugių rūšys: pilkrudis dirvinukas (Protolampra sobrina), viržinis dirvinukas (Lycophotia porphyrea), durpyninis mažasis naktinukas (Hypenodes humidalis) ir pelkinė nolija (Nola aerugula) (10 lentelė). Tirfobiontinės drugių rūšys sudaro 11%, tirfofilinės – 21%, o tirfoneutralios – 68% visų bendrijos rūšių (21 pav.).

21% 68%

11%

Tirfobiontinės Tirfofilinės Tirfoneutralios

21 pav. Stenotopinių drugių rūšių santykis žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje

49 5.4.4. Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) drugiai

Raudonosios balos gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje užregistruota 71 naktinių drugių rūšis. Surinkta 200 individų. Eudominatinių rūšių, kurių gausumas didesnis nei 10%, šioje pelkės buveinėje nepasitaikė. Dvi rūšys dominantinės, 31 – subdominantinė (11 lentelė). 11 lentelė Gausiausios drugių rūšys gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje Eil. Individų Gausumas, Drugių rūšis Nr. skaičius, vnt. % 1. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) 16 8 2. Euthrix potatoria (Linnaeus, 1758) 12 6 3. Eilema griseola (Hübner, 1803 10 5 4. Protodeltote pygarga (Hufnagel, 1766) 10 5 5. Coenophila subrosea (Stephens, 1829) 10 5 6. Arichanna melanaria (Linnaeus, 1758) 8 4 7. Eulithis testata (Linnaeus, 1761) 7 3,5 8. Pelosia muscerda (Hufnagel, 1766) 7 3,5 9. Conistra vaccinii (Linnaeus, 1761) 7 3,5 10. Macaria brunneata (Thunberg, 1784) 5 2,5 11. Sphinx pinastri (Linnaeus, 1758) 5 2,5 12. Thumatha senex (Hübner, 1808) 5 2,5 13. Acronicta menyanthidis (Esper, 1789) 5 2,5 14. Ipimorpha subtusa (Denis & Schiffermüller, 1775) 5 2,5 15. Lycophotia porphyrea (Denis & Schiffermüller, 1775) 5 2,5 16. Eilema lutarella (Linnaeus, 1758) 4 2 17. Celaena haworthii (Curtis, 1829) 4 2 18. Lithomoia solidaginis (Hübner, 1803) 4 2 19. Eilema depressa (Esper, 1787) 3 1,5 20. Deltote bankiana (Fabricius, 1775) 3 1,5 21. Nola aerugula (Hübner, 1793) 3 1,5 22. Jodis putata (Linnaeus, 1758) 2 1 23. Timandra comae (Schmidt, 1931) 2 1 24. Idaea biselata (Hufnagel, 1767) 2 1 25. Perizoma alchemillata (Linnaeus, 1758) 2 1 26. Carsia sororiata (Hübner, 1826) 2 1 27. Macaria signaria (Hübner, 1809) 2 1 28. Chiasmia clathrata (Linnaeus, 1758) 2 1 29. Bupalus piniaria (Linnaeus, 1758) 2 1 30. Laothoe amurensis (Staudinger, 1892) 2 1 31. Phragmatobia fuliginosa (Linnaeus, 1758) 2 1 32. Rivula sericealis (Scopoli, 1763) 2 1 33. Elaphria venustula (Hübner, 1790) 2 1 Iš viso: 162 81

50 Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos drugių bendriją sudaro 38 recedentinės rūšys. Kiekvienos iš jų santykinis gausumas – 0,5%. Dominantinės rūšys – durpyninis mažasis naktinukas (Hypenodes humidalis) ir pievinis verpikas (Euthrix potatoria). Aptikta 16 Hypenodes humidalis individų (tai sudaro 8% nuo visų individų bendrijoje) ir šiek tiek mažiau – 12 individų Euthrix potatoria (6%) (11 lentelė). Pievinis verpikas – tirfoneutrali rūšis, gyvenanti lapuočių ir mišriųjų miškų buveinėse, pamiškėse, aukštapelkėse, šlapiose ir vidutinio drėgnumo pievose ir pan. Vikšrai minta įvairiomis viksvų rūšimis ir varpiniais žoliniais augalais (Kazlauskas, 2008). Gausesnės subdominantinės rūšys – pilkoji kerpytė (Eilema griseola), juodbaltis pelėdgalviukas (Protodeltote pygarga) ir pelkinis dirvinukas (Coenophila subrosea). Surinkta po 10 šių drugių rūšių individų. Kiekvienos iš jų santykinis gausumas – 5%. Eilema griseola nėra prieraiši pelkėms, gyvena įvairiose buveinėse: lapuočių ir mišriuose miškuose bei pamiškėse, krūmynuose, aukštapelkėse, paupiuose ir paežerėse, gyvenvietėse. Vikšrai minta kerpėmis augančiomis ant lapuočių medžių (Kazlauskas, 2008). Protodeltote pygarga – tirfoneutrali rūšis paplitusi miškuose, pamiškėse, krūmynuose, parkuose. Vikšrai minta įvairiais žoliniais augalais (Kazlauskas, 1984). Coenophila subrosea – pelkinė rūšis, dažniausiai aptinkama aukštapelkėse ir šalia jų. Vikšrai gyvena ant įvairių pelkinių augalų: vaivorų (Vaccinium uliginosum), viržių (Calluna vulgaris), gailių (Ledum palustre), gluosnių (Salix) (Kazlauskas, 1984). 12 lentelė Pelkėms prieraišios drugių rūšys gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje. TB – tirfobiontinė, TF – tirfofilinė rūšis Eil. Drugių rūšys TB TF Nr. 1. Acronicta menyanthidis (Esper, 1789) + 2. Arichanna melanaria (Linnaeus,1758) + 3. Carsia sororiata (Hübner, 1826) + 4. Celaena haworthii (Curtis, 1829) + 5. Coenophila subrosea (Stephens, 1829) + 6. Ematurga atomaria (Linnaeus, 1758) + 7. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) + 8. Jodis putata (Linnaeus, 1758) + 9. Lithomoia solidaginis (Hübner, 1803) + 10. Lycophotia porphyrea (Denis & Schiffermüller, 1775) + 11. Macaria brunneata (Thunberg, 1784) + 12. Nola aerugula (Hübner, 1793) + 13. Syngrapha microgamma (Hübner, 1823) +

Raudonosios balos gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinėje aptiktos šešios tirfobiontinės drugių rūšys: penkios subdominantinės – Acronicta menyanthidis (sudaro 2,5% visų

51 bendrijos individų), Carsia sororiata (1%), Celaena haworthii (2%), Coenophila subrosea (5%), Lithomoia solidaginis (2%) ir viena recedentinė – Syngrapha microgamma (0,5%). Užregistruotos septynios tirfofilinės drugių rūšys: viena dominantinė – Hypenodes humidalis (santykinis gausumas – 8%), penkios subdominantinės – Arichanna melanaria (4%), Jodis putata (1%), Lycophotia porphyrea (2,5%), Macaria brunneata (2,5%), Nola aerugula (1,5%) ir viena recedentinė – Ematurga atomaria (0,5%) (12 lentelė). Tirfobiontinės rūšys sudaro 8,5%, tirfofilinės – 9,8%, tirfoneutralios – 81,7% visų bendrijos rūšių (22 pav.).

81,7%

9,8% 8,5%

Tirfobiontinės Tirfofilinės Tirfoneutralios

22 pav. Stenotopinių drugių rūšių santykis gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje

52 5.5. Apypelkio buveinės (Vaccinio uliginosi – Pinetum) drugiai

Tyrimo metu Raudonosios balos apypelkio buveinėje – vaivoriniame pušyne – užregistruotos 156 drugių rūšys, kurioms priklauso 614 aptiktų individų. Šioje buveinėje nepasitaikė eudominantinių drugių rūšių (13 lentelė). 13 lentelė Gausiausios naktinių drugių rūšys vaivorinio pušyno buveinėje Eil. Individų Gausumas, Drugių rūšis Nr. skaičius, vnt. % 1. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) 33 5,37 2. Protodeltote pygarga (Hufnagel, 1766) 33 5,37 3. Diarsia mendica (Fabricius, 1775) 26 4,23 4. Eulithis populata (Linnaeus, 1758) 19 3,09 5. Spilosoma lutea (Hufnagel, 1766) 17 2,77 6. Ectropis crepuscularia (Denis & Schiffermüller, 1775) 15 2,44 7. Euthrix potatoria (Linnaeus, 1758) 15 2,44 8. Macaria brunneata (Thunberg, 1784) 14 2,28 9. Cabera pusaria (Linnaeus, 1758) 14 2,28 10. Angerona prunaria (Linnaeus, 1758) 12 1,95 11. Selenia tetralunaria (Hufnagel, 1767) 11 1,79 12. Macaria signaria (Hübner, 1809) 10 1,63 13. Spilosoma lubricipeda (Linnaeus, 1758) 10 1,63 14. Dysstroma citrata (Linnaeus, 1761) 9 1,47 15. Macaria liturata (Clerck, 1759) 9 1,47 16. Leucodonta bicoloria (Denis & Schiffermüller, 1775) 9 1,47 17. Subacronicta megacephala (Denis & Schiffermüller, 1775) 9 1,47 18. Stauropus fagi (Linnaeus, 1758) 8 1,30 19. Diarsia brunnea (Denis & Schiffermüller, 1775) 8 1,30 20. Sphinx pinastri (Linnaeus, 1758) 7 1,14 21. Pheosia gnoma (Fabricius, 1776) 7 1,14 22. Ptilodon capucina (Linnaeus, 1758) 7 1,14 Iš viso: 302 49,17

Hypenodes humidalis ir Protodeltote pygarga – dominantinės bendrijos rūšys. Abiejų drugių rūšių surinkta po 33 individus. Tai sudaro po 5,37% nuo visų individų bendrijoje . Dvidešimt šios bendrijos rūšių – subdominantinės. Gausiausios iš jų: girinis dirvinukas (Diarsia mendica), drebulinis juostasprindis (Eulithis populata), taškuotoji meškutė (Spilosoma lutea). Diarsia mendica gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, jų kirtimuose, aikštelėse, kur auga viržiai. Kiek rečiau drugys pastebimas aukštapelkėse. Vikšrai minta raktažolėmis (Primula), avietėmis (Rubus), mėlynėmis (Vaccinium myrtillus), viržiais (Calluna vulgaris) ir kt. (Kazlauskas, 1984). Vaivoriniame pušyne aptikti 26 šios rūšies individai (santykinis gausumas – 4,23%).

53 Šiek tiek mažiau surinkta Eulithis populata – 19 individų (3,09%). R. Kazlausko (1984) duomenimis šie drugiai gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse. Vikšrai aptinkami ant mėlynių (Vaccinium myrtillus), gluosnių (Salix), drebulių (Populus). 2,77% visų vaivorinio pušyno individų sudaro, Spilosoma lutea, kuri gyvena labai įvairiose buveinėse (spygliuočių, lapuočių, mišriuose miškuose, aukštapelkėse, įvairaus drėgnumo pievose, gyvenvietėse ir pan.) (Kazlauskas, 2008). Gana gausios šios apypelkio buveinės rūšys – mėlyninis žievėsprindis (Ectropis crepuscularia) ir pievinis verpikas (Euthrix potatoria). Surinkta po 15 individų (tai sudaro po 2,44% visų aptiktų drugių). Ectropis crepuscularia Lietuvoje randamas įvairiuose miškuose, vikšrai gyvena ant lapuočių ir spygliuočių medžių (Kazlauskas, 1984, 2008). Tarp subdominantinių vaivorinio pušyno drugių rūšių yra viena tirfofilinė – rudasis mėlyninis sprindžius (Macaria brunneata). Aptikta 14 individų (2,28%). Drugys gausus drėgnuose mėlyniniuose pušynuose, aukštapelkėse. Kitose buveinėse retas. Vikšrai gyvena ant mėlynių (Vaccinium myrtillus) ir vaivorų (Vaccinium uliginosum) (Kazlauskas, 1984). Didžiąją surinktų drugių dalį sudaro recedentinės rūšys, kurių gausumas mažesnis nei 1%. Raudonosios balos apypelkio buveinėje užregistruotos 134 recedentinės drugių rūšys. Šioje apypelkio buveinėje aptiktos trys tirfobiontinės drugių rūšys (Celaena haworthii, Coenophila subrosea, Dysstroma infuscata) (14 lentelė), tačiau jų gausumas yra labai mažas. Kiekvienos rūšies aptikta tik po vieną individą (šių rūšių individų santykinis gausumas – 0,16% ). Tai – recedentinės bendrijos rūšys. 14 lentelė Pelkėms prieraišios drugių rūšys vaivoriniame pušyne. TB – tirfobiontinė, TF – tirfofilinė rūšis Eil. Drugių rūšys TB TF Nr. 1. Arichanna melanaria (Linnaeus,1758) + 2. Celaena haworthii (Curtis, 1829) + 3. Coenophila subrosea (Stephens, 1829) + 4. Dysstroma infuscata (Tengstrom, 1869) + 5. Ematurga atomaria (Linnaeus, 1758) + 6. Hyppa rectilinea (Esper, 1788) + 7. Hypenodes humidalis (Doubleday, 1850) + 8. Macaria brunneata (Thunberg, 1784) + 9. Nola aerugula (Hübner, 1793) +

Užregistruotos šešios tirfofilinės rūšys. Gausiausios iš jų – dominantinė Hypenodes humidalis ir subdominantinė Macaria brunneata. Keturios tirfofilinės rūšys – recedentinės. Arichanna

54 melanaria, Hyppa rectilinea, Nola aerugula surinkta po keturis individus (0,65%) ir užregistruotas tik vienas Ematurga atomaria individas (0,16%). Didžiąją vaivorinio pušyno drugių bendrijos dalį sudaro tirfoneutralios rūšys – 94,2%, tuo tarpu stenotopinių drugių rūšių dalis yra labai nedidelė: 3,9% rūšių yra tirfofilinės, 1,9% – tirfobiontinės (23 pav.).

94,2%

3,9% 1,9%

Tirfobiontinės Tirfofilinės Tirfoneutralios

23 pav. Stenotopinių drugių rūšių santykis vaivoriniame pušyne

55 5.6. Drugių bendrijų palyginimas

Pelkių ir apypelkio buveinių drugių bendrijos skiriasi rūšių sudėtimi, užregistruotų individų skaičiumi, eudominantinėmis, dominantinėmis bei subdominantinėmis rūšimis, specifinėmis pelkinėmis rūšimis. Tačiau tarp bendrijų yra nemažai panašumų. Lyginant pelkių buveinių drugių bendrijas – gailinio pušyno šilinio viržio ir gailinio pušyno buveinėse užregistruotas panašus individų skaičius (atitinkamai 269 ir 283). Šiek tiek mažiau (200) surinkta gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinėje. Mažiausiai individų (76) aptikta žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje. Rūšių įvairovė didžiausia gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje (aptikta 71 rūšis). Gailinio pušyno šilinio viržio facijoje, gailiniame pušyne ir žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje užregistruotas panašus drugių rūšių skaičius (atitinkamai 25, 22 ir 19). Apypelkio buveinė – vaivorinis pušynas – išsiskiria ir drugių rūšių ir individų gausa. Šioje buveinėje užregistruotos 156 drugių rūšys (614 individų).

56 5.6.1. Drugių bendrijų rūšių sudėties palyginimas

Drugių rūšių sudėtimi panašiausios – gailinio pušyno ir žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės drugių bendrijos. Sorenseno koeficiento vertė – 0,537 (15 lentelė, 24 pav.). Užregistruota 11 bendrų abiejoms buveinėms drugių rūšių. 8 rūšys aptiktos tik žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje (neužregistruotos gailiniame pušyne) ir 11 rūšių būdingos tik gailinio pušyno buveinei (neaptiktos žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje). Lyginant su dviem pastarosiomis bendrijomis, gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrija rūšių sudėtimi išsiskiria labiau, panašumo koeficiento vertė – 0,460 (24 pav.). E D C B A

0,04 0,2 0,36 0,52 0,68 0,84 1 Sorenseno koeficientas

24 pav. Skirtingų drugių bendrijų rūšių sudėties palyginimas. Buveinės: A – Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris; B – Ledo – Pinetum typicum; C – Oxycocco – Sphagnetea; D – Ledo – Pinetum; E - Vaccinio uliginosi – Pinetum.

Mažiau panašios – gailinio pušyno ir gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijos (koeficiento vertė – 0,511) (15 lentelė). Bendrų abiejoms buveinėms drugių rūšių – 12, tačiau didesnis drugių rūšių, būdingų tik vienai iš šių dviejų buveinių, skaičius. Užregistruota 10 drugių rūšių būdingų tik gailiniam pušynui (nerastos gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinėje) ir 13 rūšių būdingų tik gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijai (neaptiktos gailiniame pušyne). Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės ir gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijų panašumo koeficiento vertė – 0,409 (15 lentelė). Tyrimo metu užregistruotos 9 abiejoms buveinėms būdingos drugių rūšys. Aptikta 10 drugių rūšių būdingų tik žolinei – kimininei oligotrofinei aukštaplynei (nerastos gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinėje) ir 16 drugių

57 rūšių būdingų tik gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijai (neaptiktos žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje). 15 lentelė Drugių bendrijų palyginimas, naudojant Sorenseno koeficientą. Buveinės: A – Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris; B – Ledo – Pinetum typicum; C – Oxycocco – Sphagnetea; D – Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum; E – Vaccinio uliginosi – Pinetum Buveinės A B C D E A 0,511 0,409 0,292 0,133 B – 0,537 0,301 0,157 C – – 0,289 0,114 D – – – 0,423 E – – – –

Aštuonios drugių rūšys pasitaikė visose trijose Čepkelių raisto buveinėse: Euthrix potatoria, Sphinx pinastri, Thumatha senex, Eilema complana, Phragmatobia fuliginosa, Hypenodes humidalis, Nola aerugula, Lycophotia porphyrea. Tokį naktinių drugių rūšių pasiskirstymą tirtose Čepkelių raisto buveinėse lemia skirtingos mikroklimatinės, hidrogeologinės sąlygos, skirtingas šviesos intensyvumas, augalija, dirvožemiai. Dėl daugkartinių gaisrų gailinio pušyno šilinio viržio facijos fitocenozė yra pakaitinė, dirvožemiui būdingas mažesnis rūgštingumas ir didesnis organinių bei mineralinių medžiagų kiekis, todėl augalija yra gausesnė, o tai lemia didesnę drugių rūšių įvairovę. Raudonosios balos gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinės ir vaivorinio pušyno drugių bendrijų panašumo koeficientas – 0,423 (24 pav.) Iš 179 abiejose buveinėse aptiktų drugių rūšių – 23 būdingos tik gailinio pušyno kupstinio švylio facijai, 108 – tik vaivoriniam pušynui. 48 drugių rūšys bendros abiejoms buveinėms. Čepkelių raisto ir Raudonosios balos buveinių drugių bendrijų rūšių sudėties panašumas yra labai mažas. Sorenseno koeficiento vertė – 0,214 (24 pav.). Drugių bendrijų skirtumus įtakoja aukštapelkių dydis, geografinė padėtis, mikroklimatinės sąlygos, skirtingos pelkių ir apypelkių augalų bendrijos.

58 5.6.2. Drugių bendrijų santykinio gausumo palyginimas

Pagal drugių rūšių santykinį gausumą visų tirtų buveinių drugių bendrijos yra gana skirtingos (16 lentelė). Panašesnės yra gailinio pušyno šilinio viržio facijos ir gailinio pušyno bendrijos (16 lentelė, 25 pav.). Šių dviejų bendrijų procentinio panašumo koeficiento vertė – 41,304. Tai reiškia, kad tam tikrų drugių rūšių individų santykinis gausumas šiose buveinėse buvo panašus.

E D C B A

4 20 36 52 68 84 100

Procentinio panašumo koeficientas

25 pav. Skirtingų drugių bendrijų rūšių gausumo palyginimas. Buveinės: A – Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris; B – Ledo – Pinetum typicum; C – Oxycocco – Sphagnetea; D – Ledo – Pinetum; E – Vaccinio uliginosi – Pinetum.

Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės drugių bendrija labiau išsiskiria rūšių santykiniu gausumu lyginant su dviem pastarosiomis bendrijomis: procentinio panašumo koeficientas – 32,388. Dėl specifinių žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės ekologinių sąlygų (palyginti nemažos paros temperatūrų svyravimo amplitudės, atšiaurių mikroklimatinių sąlygų, didelės drėgmės, augalijos skurdumo ir pan.) rečiau atklysta pelkėms neprieraišios (tirfoneutralios) drugių rūšys. Aštuonių drugių rūšių (iš 19) aptikta tik po vieną individą. Gailinio pušyno kupstinio švylio ir vaivorinio pušyno buveinių drugių bendrijų santykinio gausumo panašumas yra nedidelis. Procentinio panašumo koeficiento vertė – 27,027 (16 lentelė, 25 pav.). Daugelio abiejoms drugių bendrijoms bendrų drugių rūšių gausumas yra didesnis apypelkio buveinėje (Vaccinio uliginosi – Pinetum), nes šios buveinės augalijos pobūdis, mikroklimatinės sąlygos ir kiti gyvosios bei negyvosios aplinkos veiksniai yra labiau tinkami tirfoneutralioms rūšims gyvuoti.

59 16 lentelė Drugių bendrijų palyginimas, naudojant procentinio panašumo koeficientą. Buveinės: A – Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris; B – Ledo – Pinetum typicum; C – Oxycocco – Sphagnetea; D – Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum; E – Vaccinio uliginosi – Pinetum Buveinės A B C D E A 41,30 4 324,46 218,74 12,911 B – 32,312 26,501 16,499 C – – 21,014 6,377 D – – – 27,027 E – – – –

Keičiantis pelkių hidrologiniam režimui vyksta augalų bendrijų kaita, kuri sąlygoja drugių įvairovės bei jų gausumo pokyčius. Esant nesutrikdytam hidrologiniam režimui aukštapelkių buveinės yra sąlygiškai stabilios sistemos, pasižyminčios savitomis drugių bendrijomis. Žolinė – kimininė oligotrofinė aukštaplynė yra nepažeista, natūrali pelkės buveinė. Vykstant sukcesijai tokias buveines keičia gailiniai pušynai, kuriuose drėgmės kiekis yra žymiai mažesnis, bet didesnė dirvožemio mineralizacija. Vaivorinis pušynas – dar vėlesnė pelkių augalų bendrijų sukcesijos stadija, kuri įtakoja buveinės mikroklimatinius pokyčius ir sausesnėse augavietėse augančių augalų įsikūrimą fitocenozėse. Tokioms buveinėms būdinga didelė tirfoneutralių drugių rūšių įvairovė. Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės ir vaivorinio pušyno procentinio panašumo koeficiento vertė – 6,377 (16 lentelė). Tai rodo, kad šioms buveinėms būdingos visiškai skirtingos naktinių drugių bendrijos ir šių skirtumų priežastis – augalų bendrijų sukcesija. Nepažeistų pelkių buveinių išsaugojimas padėtų išlikti savitoms drugių bendrijoms, kuriose vyrauja reliktinės, stenotopinės drugių rūšys.

60 5.6.3. Skirtingų buveinių gausiausių drugių rūšių palyginimas

Drugių bendrijų branduolį sudaro ir jas apibūdina eudominantinės, dominantinės ir subdominantinės rūšys, tuo tarpu recedentinės ir subrecedentinės rūšys (kurių gausumas mažesnis nei 1%) dažniausiai yra atsitiktinai atklydusios iš aplinkinių buveinių (Dapkus, 2004). Gausiausios tyrimų metu pelkės ir apypelkio buveinėse aptiktos rūšys: Thumatha senex, Eilema complana, E. lutarella, Hypenodes humidalis, Nola aerugula, Lycophotia porphyrea, Euthrix potatoria, Protodeltote pygarga, Sphinx pinastri, Phragmatobia fuliginosa (17 lentelė). Pagal ekologinių sąlygų poreikius, šios drugių rūšys yra prieraišios tam tikroms buveinėms (26 pav.). 17 lentelė Gausiausios drugių rūšys skirtingose buveinėse Rūšių dominavimas Eudominantinės rūšys Dominantinės rūšys Buveinės Thumatha senex Gailinio pušyno šilinio viržio facija Eilema lutarella (Ledo – Pinetum f. Calluna Eilema complana Nola aerugula vulgaris) Hypenodes humidalis Lycophotia porphyrea Euthrix potatoria Gailinis pušynas Sphinx pinastri Hypenodes humidalis (Ledo – Pinetum typicum) Eilema complana Thumatha senex

Žolinė – kimininė oligotrofinė Phragmatobia fuliginosa Thumatha senex aukštaplynė Sphinx pinastri Nola aerugula (Oxycocco – Sphagnetea) Eilema complana

Gailinio pušyno kupstinio švylio facija Hypenodes humidalis Nėra (Ledo – Pinetum f. Eriophoro Euthrix potatoria vaginatum)

Vaivorinis pušynas Hypenodes humidalis Nėra (Vaccinio uliginosi – Pinetum) Protodeltote pygarga

Gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinei prieraišios drugių rūšys: Eilema complana, Eilema lutarella, Lycophotia porphyrea. Dvi tirfoneutralios rūšys Eilema lutarella ir E. complana yra glaudžiai susijusios su gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveine. Šių drugių rūšių vikšrai

61 minta kerpėmis. Tirfofilinė Lycophotia porphyrea labai prieraiši šiai buveinei, nes mitybiniais ryšiais susijusi su šiliniu viržiu (Calluna vulgaris) (26 pav.).

2.6 PROTpyga 2.0

1.5 E LYCOporp 1.0 D PHRAfuli EILEluta A EUTHpota NOLAaeru 0.5 C EILEcomp THUMsene Ašis 2 ‐1.5 ‐1.0 ‐0.5 0.5 1.0 1.5 2.0 2.6 ‐0.5 SPHIpina

‐1.0 B HYPEhumi ‐1.5 Ašis 1

26 pav. Gausiausių drugių rūšių prieraišumas skirtingoms buveinėms: A – Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris, B – Ledo – Pinetum typicum, C – Oxycocco – Sphagnetea, D – Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum. Drugių rūšių pavadinimai sutrumpinti, paliekant keturias pirmąsias genties ir keturias pirmąsias rūšies pavadinimo raides.

Gailinio pušyno buveinės ekologinės sąlygos tinkamiausios tirfofilinei Hypenodes humidalis ir tirfoneutraliai Sphinx pinastri; žolinei – kimininei oligotrofinei aukštaplynei prieraišios tirfoneutralios Phragmatobia fuliginosa, Thumatha senex ir tirfofilinė Nola aerugula. Pastarosios dvi pakankamai gausios visose Čepkelių raisto buveinėse: gailinio pušyno šilinio viržio facijoje, gailiniame pušyne ir žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje. Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinei prieraiši tirfoneutrali Euthrix potatoria. Nors Protodeltote pygarga nėra labai glaudžiai susijusi su vaivoriniu pušynu, tačiau iš visų tirtų buveinių, šios apypelkio buveinės ekologinės sąlygos yra tinkamiausios šiai rūšiai gyvuoti (26 pav.). Thumatha senex – gausiausia rūšis žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje (35,5%), gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinėje šios drugių rūšies individai sudaro 13,8%. Abiejose buveinėse tai eudominantinė rūšis. Gailiniame pušyne Thumatha senex yra dominantinė (9,2%). Gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje šios rūšies santykinis gausumas – 2,5%, o vaivoriniame

62 pušyne – tik 0,16%. Thumatha senex prieraiši žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės buveinei (26 pav.). Eilema complana – gausiausia rūšis gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinėje (individai sudaro 19,3%). Tai eudominantinė šios drugių bendrijos rūšis. Eilema complana yra dominantinė gailiniame pušyne (5,7%) ir žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje – 5,3%. Nors aptinkama ir kitose buveinėse, tačiau Eilema complana yra prieraiši gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinei (26 pav.). Hypenodes humidalis gana gausi visose tirtose pelkių ir apypelkio buveinėse išskyrus žolinę – kimininę oligotrofinę aukštaplynę, kurioje šios rūšies individų gausumas sudaro tik 2,6%. Hypenodes humidalis yra prieraiši gailinio pušyno buveinei (26 pav.). Nors ji aptinkama ir kitose buveinėse, tačiau šioje yra gausiausia (55,8%). Gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinėje ši rūšis yra eudominantinė (15,2%). Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos drugių bendrijoje ir apypelkio buveinėje – vaivoriniame pušyne Hypenodes humidalis – dominantinė rūšis (gausumas atitinkamai 8% ir 5,4%). Nola aerugula – eudominantinė rūšis žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės buveinėje (13,2%). Gailinio pušyno šilinio viržio facijos drugių bendrijoje – dominantinė (9,3%). Gailiniame pušyne šios drugių rūšies individų santykinis gausumas – 3,2%, gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje – 1,5%, o vaivoriniame pušyne pelkinės nolijos gausumas – 0,65%. Ji prieraiši žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės buveinei, kurioje auga pavieniai berželiai (Betula) – vieni iš mitybinių, šios drugių rūšies vikšrų, augalų (26 pav.). Euthrix potatoria aptikta visose tirtose buveinėse. Ši rūšis dominuoja gailinio pušyno (gausumas – 5,7%) ir gailinio pušyno kupstinio švylio facijos (6%) drugių bendrijose. Pastarajai buveinei ji yra prieraiši (26 pav.). Kitose pelkių ir apypelkio buveinių drugių bendrijose Euthrix potatoria yra subdominantinė. Kai kurios rūšys yra gausios tik vienoje iš tirtų buveinių (pvz., Lycophotia porphyrea, Eilema lutarella – gailinio pušyno šilinio viržio facijoje, Phragmatobia fuliginosa – žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje, Protodeltote pygarga – vaivoriniame pušyne) (17 lentelė).

63 5.6.4. Skirtingų buveinių pelkinių drugių rūšių palyginimas

Tyrimų metu aptiktos devynios tirfobiontinės drugių rūšys. Šešios užregistruotos gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje (Acronicta menyanthidis, Carsia sororiata, Celaena haworthii, Coenophila subrosea, Lithomoia solidaginis, Syngrapha microgamma), trys rūšys – vaivoriniame pušyne (Celaena haworthii, Coenophila subrosea, Dysstroma infuscata) ir po dvi rūšis aptikta gailinio pušyno šilinio viržio facijoje (Amphipoea lucens, Celaena haworthii), gailiniame pušyne (Amphipoea lucens, Lithophane lamda) ir žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje (Acronicta menyanthidis, Carsia sororiata) (27 pav.).

6

5,5 5

lamda lucens

4,5

4 proc. haworthii

3,5 sororiata Acronicta 3 menyanthidis Lithomoia

2,5 solidaginis subrosea Syngrapha

2 infuscata Coenophila Dysstroma Carsia microgamma Amphipoea Lithophane Celaena

Gausumas, 1,5 1 0,5 0 Rūšis Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris Ledo – Pinetum typicum Oxycocco – Sphagnetea Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum Vaccinio uliginosi – Pinetum 27 pav. Tirfobiontinių drugių rūšių santykinis gausumas skirtingose buveinėse

Acronicta menyanthidis (28 pav.) aptikta žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje (santykinis gausumas – 2,6%) ir gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje (2,5%). Lietuvoje šios rūšies drugiai aptinkami viržynuose: tiek sausose smėlėtose vietovėse, tiek aukštapelkėse. Acronicta menyanthidis trofiniais ryšiais susijusi su Calluna, Vaccinium genčių augalais (Kazlauskas, 1984). Taip pat nurodomi ir kiti mitybiniai augalai: Menyanthes trifoliata, , Salix sp., Betula sp. (Jonko, 2010).

28 pav. Acronicta menyanthidis (Mellor, 2010)

64 Amphipoea lucens (29 pav.) aptikta dviejose pelkių buveinėse: gailinio pušyno šilinio viržio facijoje (santykinis gausumas – 2,6%) ir gailiniame pušyne (0,4%). R. Kazlausko (1984) duomenimis gelsvojo stiebinuko paplitimas neaiškus, tačiau manoma, kad šios rūšies drugiai gyvena aukštapelkėse. Vikšrai minta įvairiais žoliniais augalais, tačiau trofiniais ryšiais labiausiai susiję su švylių (Eriophorum) genties ir miglinių (Poaceae) šeimos augalais (Spitzer, Jaroš, 1993).

29 pav. Amphipoea lucens (Woods, 2011)

Carsia sororiata (30 pav.) aptikta žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje (1,3%) ir gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje (1%). Abiejose pelkių buveinėse šios drugių rūšies santykinis gausumas yra panašus. Europoje drugiai aptinkami drėgnuose viržynuose, pelkėse, aukštapelkėse. Lietuvoje paplitę tik aukštapelkėse. Šios rūšies mitybiniai augalai – paprastosios spanguolės (Oxycoccus palustris) ir vaivorai (Vaccinium uliginosum) (Kazlauskas, 1984).

30 pav. Carsia sororiata (Klemm, 2008)

Celaena haworthii užregistruota gailinio pušyno šilinio viržio facijoje (0,4%), gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje (2%) ir apypelkio buveinėje – vaivoriniame pušyne (0,16%). Lietuvoje drugiai gyvena aukštapelkėse ir kitose pelkėse, kur auga švyliai. Vikšrai vasarą minta švyliais (Eriophorum), vikšriais (Juncus), viksvameldžiais (Scirpus) (Kazlauskas, 1984). Mitybiniai ryšiai su Eriophorum vaginatum paaiškina didesnį, nei kitose buveinėse, šios rūšies individų gausumą gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje.

65 Coenophila subrosea yra gausiausia tirfobiontinė rūšis gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje (5%). Juosvasis pelkinukas aptiktas ir vaivoriniame pušyne (0,16%). Drugiai dažniausiai aptinkami aukštapelkėse ar šalia jų. Nuo rudens iki birželio mėnesio vikšrai gyvena ant įvairių pelkinių augalų: vaivorų (Vaccinium uliginosum), gailių (Ledum palustre), viržių (Calluna vulgaris), gluosnių (Salix), drebulių (Populus) (Kazlauskas, 1984). Keturios tirfobiontinės drugių rūšys užregistruotos tik vienoje iš tirtų buveinių: Dysstroma infuscata – vaivoriniame pušyne, Lithomoia solidaginis ir Syngrapha microgamma – gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje, Lithophane lamda – gailiniame pušyne. Dysstroma infuscata aptikta tik apypelkio buveinėje – vaivoriniame pušyne (individų santykinis gausumas – 0,16%). Šios rūšies mitybiniai augalai – Vaccinium uliginosum, V. myrtillus, Ledum palustre (Jonko, 2010). Trofiniai ryšiai su Vaccinium myrtillus paaiškina gailinės cidarijos sutinkamumą šioje apypelkio buveinėje. Lithomoia solidaginis (31 pav.) užregistruota gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinėje (2%). Šios rūšies drugiai aptinkami aukštapelkių pakraščiuose, pamiškėse. Vikšrai aptinkami ant gailių (Ledum palustre), spanguolių (Oxycoccus palustris), mėlynių (Vaccinium myrtillus), bruknių (Vaccinium vitis-idaea) lapų (Kazlauskas, 1984).

31 pav. Lithomoia solidaginis (Kimber, 2011)

Lithophane lamda aptikta tik gailinio pušyno buveinėje (0,4%). Lietuvoje gausiau aptinkami Čepkelių raiste, kitur randami tik pavieniai drugiai. Gyvena aukštapelkėse, mišriuose ir lapuočių miškuose. Vikšrai vasarą aptinkami ant spanguolių (Oxycoccus) ir įvairių lapuočių medžių, augančių pelkėse (pvz., Salix, Betula) (Kazlauskas, 1984). Kitų autorių duomenimis, vikšrų mitybiniai augalai yra vaivorai (Vaccinium uliginosum) (Spitzer, Jaroš, 1993). Syngrapha microgamma aptikta tik gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinėje, tačiau individų santykinis gausumas yra labai nedidelis – 0,5%. Lietuvoje ši rūšis paplitusi tik aukštapelkėse. Vikšrai pavasarį aptinkami ant gailių (Ledum palustre) ir vaivorų (Vaccinium uliginosum) (Kazlauskas, 1984).

66 Tirtose buveinėse užregistruota 11 tirfofilinių drugių rūšių. Daugiausia (septynios) aptikta gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje. Po šešias užregistruota gailinio pušyno šilinio viržio facijos ir vaivorinio pušyno buveinėse. Po keturias – gailiniame pušyne ir žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje (18 lentelė). 18 lentelė Tirfofilinių drugių rūšių gausumas (%) pelkių ir apypelkio buveinėse Ledo – Ledo – Buveinės Ledo – Vaccinio Pinetum f. Oxycocco – Pinetum f. Pinetum uliginosi – Calluna Sphagnetea Eriophorum Drugių rūšys typicum Pinetum vulgaris vaginatum Anarta myrtilli 0,7 Arichanna melanaria 3,9 4,0 0,65 Ematurga atomaria 0,4 0,5 0,16 Hyppa rectilinea 0,65 Hypenodes humidalis 15,2 55,8 2,6 8,0 5,37 Jodis putata 1,0 Lycophotia porphyrea 14,1 1,1 2,6 2,5 Macaria brunneata 2,5 2,28 Nola aerugula 9,3 3,2 13,2 1,5 0,65 Rhyparia purpurata 0,4 Protolampra sobrina 1,3

Dvi tirfofilinės rūšys aptik to s visose tirtose pelkių ir apypelkio bu veinėse: Hypenodes humidalis ir Nola aerugula. Lycophotia porphyrea aptikta pelkių buveinėse ir nepasitaikė vaivoriniame pušyne. Ematurga atomaria užregistruota gailinio pušyno šilinio viržio facijoje, gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje ir vaivoriniame pušyne. Visose buveinėse šios drugių rūšies individų santykinis gausumas yra labai mažas. Macaria brunneata aptikta gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje ir vaivoriniame pušyne. Abiejose buveinėse šios drugių rūšies santykinis gausumas yra panašus (18 lentelė). Penkios tirfofilinės drugių rūšys aptiktos tik vienoje iš tirtų buveinių: Anarta myrtilli ir Rhyparia purpurata – gailinio pušyno šilinio viržio facijoje, Hyppa rectilinea – vaivoriniame pušyne, Jodis putata – gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje, Protolampra sobrina – žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje. Kaip ir tirfobiontinių, taip ir tirfofilinių drugių rūšių santykinis gausumas apypelkio buveinėje yra mažesnis nei pelkių buveinėse (18 lentelė, 27 pav.).

67 5.6.5. Pelkinių drugių rūšių prieraišumas skirtingoms buveinėms

Pelkinių drugių rūšių gausumas tam tikrose buveinėse paaiškinamas ekologinių sąlygų tinkamumu. Tirfoneutralios drugių rūšys dažniausiai yra polifagai, tuo tarpu dauguma pelkinių – monofagai arba oligofagai, glaudžiai susiję su pelkių augalais – dominuojančiais augalų bendrijose vaivorais (Vaccinium uliginosum), gailiais (Ledum palustre), spanguolėmis (Oxycoccus palustris) (Spitzer, Jaroš, 1993). Gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinei prieraišios rūšys: viržinis dirvinukas (Lycophotia porphyrea), gelsvasis stiebinukas (Amphipoea lucens), purpurinė meškutė (Rhyparia purpurata), raudonasis viržinukas (Anarta myrtilli). Su šia buveine glaudžiai susijusios Lycophotia porphyrea ir Anarta myrtilli minta šiliniais viržiais (Calluna vulgaris), kurie vyrauja gailinio pušyno šilinio viržio facijoje. Amphipoea lucens trofiniais ryšiais susijusi su Eriophorum vaginatum, kurie kaip ir Calluna vulgaris vyrauja šios buveinės augalų bendrijoje. Gailinio pušyno buveinei prieraišios – mažasis durpyninis naktinukas (Hypenodes humidalis) ir pilkasis ilgasparniukas (Lithophane lamda) (32 pav.), kuris minta vaivorais (Vaccinium uliginosum), pelkiniais gailiais (Ledum palustre), spanguolėmis (Oxycoccus palustris).

PROTsobr 3.09 CARSsoro LITHsoli 2.47 JODIputa SYNGmicr ACROmeny C COENsubr 1.85 CELAhawo ANARmyrt LYCOporp D RHYPpurp 1.24 EMATatom A NOLAaeru 0.62 AMPHluce ARICmela MACAbrun Ašis 2 -2.47 -1.85 -1.24 -0.62 0.62E 1.24 1.85 2.47 3.09 -0.62HYPEhumi DYSSinfu B -1.24 HYPPrect LITHlamd -1.85 -2.47 Ašis 1

32 pav. Pelkinių drugių rūšių prieraišumas skirtingoms buveinėms (atitikties analizė). Buveinės: A – Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris; B – Ledo – Pinetum typicum; C – Oxycocco – Sphagnetea; D – Ledo – Pinetum; E – Vaccinio uliginosi – Pinetum. Drugių rūšių pavadinimai sutrumpinti, paliekant keturias pirmąsias genties ir keturias pirmąsias rūšies pavadinimo raides.

68 Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės ekologinės sąlygos, labiau nei kitų buveinių, tinkamos pelkinei nolijai (Nola aerugula) ir pilkrudžiui dirvinukui (Protolampra sobrina). Vieni iš mitybinių šių drugių rūšių augalų – Betula sp., pavieniui augantys šios buveinės augalų bendrijoje. Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinei prieraišios pelkinės drugių rūšys: juosvasis pelkinukas (Celaena haworthii), pušyninis strėlinukas (Acronicta menyanthidis), pelkinis dirvinukas (Coenophila subrosea), pelkinis pilkasprindis (Carsia sororiata), blyškusis žaliasprindis (Jodis putata), pelkinis ilgasparniukas (Lithomoia solidaginis), pelkinis žvilginas (Syngrapha microgamma) (32 pav.). Šios rūšys trofiniais ryšiais susijusios su Vaccinium, Eriophorum, Oxycoccus genčių augalais. Celaena haworthii labai glaudžiai susijusi su šia buveine, nes vieni pagrindinių juosvojo pelkinuko mitybinių augalų – kupstiniai švyliai (Eriophorum vaginatum). Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinė pasižymi nemaža pelkinių augalų įvairove, kuri sąlygoja pelkinių drugių rūšių įvairovę. Vaivoriniam pušynui prieraišios – gailinė cidarija (Dysstroma infuscata), tiesiajuostis pelėdgalvis (Hyppa rectilinea) ir rudasis mėlyninis sprindžius (Macaria brunneata) (32 pav.). Vieni iš mitybinių šių drugių rūšių augalų – mėlynės (Vaccinium myrtillus), kurios paplitusios šios apypelkio buveinės augalų bendrijoje. Pelkės ir apypelkio buveinių drugių bendrijos skiriasi drugių rūšių sudėtimi, tirfofilinių ir tirfobiontinių rūšių santykiniu gausumu. Vienas iš veiksnių – buveinių augalijos pobūdis ir struktūra, nuo kurių priklauso buveinės mikroklimatinės sąlygos. Pelkės buveinėje (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) paplitusios ir šiai buveinei prieraišios drugių rūšys (Acronicta menyanthidis, Arichanna melanaria, Celaena haworthii, Coenophila subrosea, Lycophotia porphyrea) (33 pav.) mitybiniais ryšiais susijusios su pelkių augalais: pelkiniais gailiais (Ledum palustre), vaivorais (Vaccinium uliginosum), kupstiniais švyliais (Eriophorum vaginatum), spanguolėmis (Oxycocco palustris), tuo tarpu apypelkio buveinėje (Vaccinio uliginosi – Pinetum) galima aptikti pelkinių drugių rūšių (Hyppa rectilinea, Macaria brunneata, Nola aerugula), kurių vieni iš mitybinių augalų yra mėlynės (Vaccinium myrtillus), bruknės (Vaccinium vitis-idaea), beržai (Betula sp.).

69 1.8 HYPEhumi 1.4 ACROmeny 1.1 Apypelkis Pelkė COENsubr 0.7 ARICmela CELAhawo 0.4 MACAbrun NOLAaeru LYCOporp Ašis 2 -1.8 -1.4 -0.4-0.7-1.1 0.4 0.7 1.1 1.4 1.8 -0.4

HYPPrect -0.7 -1.1 -1.4 -1.8 Ašis 1

33 pav. Pelkinių drugių rūšių (kurių gausumas 4 ir daugiau individų) prieraišumas Raudonosios balos pelkės (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) ir apypelkio (Vaccinio uliginosi – Pinetum) buveinėms. Drugių rūšių pavadinimai sutrumpinti, paliekant keturias pirmąsias genties ir keturias pirmąsias rūšies pavadinimo raides.

70 IŠVADOS

1. Čepkelių raiste užregistruoti 628 individai priklausantys 42 rūšims. Rūšių skaičiumi gausiausios Noctuidae (30,9%), Geometridae (23,8%), Erebidae (23,8%) šeimos. Raudonosios balos pelkėje aptikta 814 individų, kurie priklauso 179 rūšims. Daugiausiai rūšių priklauso Geometridae (40,2%), Noctuidae (25,1%), Erebidae (15,6%) šeimoms.

2. Dėl tinkamų tirfoneutralioms rūšims gyvuoti ekologinių sąlygų, didžiausia drugių rūšių įvairove ir gausa pasižymi apypelkio buveinė – vaivorinis pušynas (156 rūšys, 614 individų). Dėl gana atšiaurių mikroklimatinių sąlygų mažiausiai drugių rūšių ir individų aptikta žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje (19 rūšių, 76 individai). Tačiau šios buveinės, lyginant su kitomis, reliktinės drugių rūšys sudaro didžiausią dalį (32%) nuo visų bendrijos rūšių.

3. Dėl panašių gailinio pušyno šilinio viržio facijos ir gailinio pušyno ekologinių sąlygų šių buveinių drugių bendrijos yra panašiausios (P = 41,304). Lyginant su pastarosiomis, žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės drugių bendrija išsiskiria labiau (P = 32,388), nes ši buveinė yra natūralesnė ir mažiau pakitusi nei gailiniai pušynai. Dėl skirtingų žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės ir vaivorinio pušyno augalijos sukcesinių stadijų, šių buveinių drugių bendrijos skiriasi labiausiai (P = 6,377).

4. Gailinio pušyno šilinio viržio facijos buveinei prieraišios drugių rųšys: Lycophotia porphyrea, Amphipoea lucens, Rhyparia purpurata, Anarta myrtilli. Gailinio pušyno buveinei prieraišios – Hypenodes humidalis ir Lithophane lamda. Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės ekologinės sąlygos, labiau nei kitų buveinių, tinkamos pelkinių drugių rūšims: Nola aerugula ir Protolampra sobrina. Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinei prieraišios Celaena haworthii, Acronicta menyanthidis, Coenophila subrosea, Carsia sororiata, Jodis putata, Lithomoia solidaginis, Syngrapha microgamma. Vaivoriniam pušynui prieraišios Dysstroma infuscata, Macaria brunneata, Hyppa rectilinea.

71 LITERATŪRA

1. Bačianskas V., 2010: One new and eighty eight rare species for Lithuania recorded in 2010. – New and rare for Lithuania species 22: 81–90. 2. Balevičius K., 1984: Čepkelių rezervatas. – Vilnius. 3. Basalykas A., 1965: Lietuvos TSR fizinė geografija, II tomas. – Vilnius. 4. Bezdek A., Jaroš J., Spitzer K., 2006: Spatial distribution of ground beetles (Coleoptera: Carabidae) and (Lepidoptera) in the Mrtvy luh bog, Šumava Mts (Central Europe): a test of habitat island community. – Biodiversity and Conservation 15: 395–409. 5. Buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST). Iš: Natura 2000 [interaktyvus]. Vilnius: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, 2007 [žiūrėta 2011-02-20]. Prieiga per internetą: 6. Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas. Iš: Rezervatai [interaktyvus]. Vilnius: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, 2011 [žiūrėta 2011-02-20]. Prieiga per internetą: 7. Čepkelių valstybinis rezervatas. Iš: Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse [interaktyvus]. Vilnius: VšĮ „Gamtos paveldo fondas“, 2006 [žiūrėta 2006-05-14]. Prieiga per internetą: . 8. Dapkus D., Švitra G., Uselis V., 1999: Four new for the Lithuanian fauna Geometrid (Lepidoptera, Geometridae) species. – Acta Zoologica Lituanica 9 (3): 115–117. 9. Dapkus D., 2000: Comparison of Lepidoptera communities of Čepkeliai raised bog, Baloša and Palios peatlands. – Acta Zoologica Lituanica 10 (4): 85–88. 10. Dapkus D., 2001: Macrolepidoptera of Lithuanian peatbogs. – Norwegian Journal of Entomology 48: 161–166. 11. Dapkus D., 2004a: Lepidoptera associated with pine bogs of different successional stages. – Acta Zoologica Lituanica 14 (3): 26–30. 12. Dapkus D., 2004b: Lepidoptera of a raised bog and adjacent forest in Lithuania. – European Journal of Entomology 101: 63–67. 13. Dapkus D., 2004c: Macrolepidoptera in Laukėnai and Notigalė raised bogs (Lithuania). – Latv. Entomol., 41: 52–59. 14. Fauna Europaea [interaktyvus]. Fauna Europaea version 2.4, 2011 [žiūrėta 2011-02-18]. Prieiga per internetą: . 15. Grigaitė O., 1993: Lietuvos aukštapelkių augmenijos charakteristika. Disertacija gamtos mokslų kandidato laipsniui įgyti (rankraštis). – Vilnius. 16. Ivanova T., 2006: Naktinių drugių bendrijos skirtingose Čepkelių raisto buveinėse (rankraštis).

72 17. Ivinskis P., 1993: Check-list of Lithuanian Lepidoptera. Lietuvos drugių sąrašas. – Vilnius. 18. Ivinskis P., Uselis V., Dapkus D., 1997: Drugiai (Lepidoptera). – Kn.: Valstybinių rezervatų flora ir fauna: 100–133. – Vilnius. 19. Ivinskis P., 2004: Lepidoptera of Lithuania. – Vilnius. 20. Jakovlevas – Mateckis K., 2003: Rezervatai. – Kn.: Miestotvarka: 169–171. – Vilnius. 21. Jonko Ch. European butterflies and moths [interaktyvus]. Poland, 2010 [žiūrėta 2011-04-29]. Prieiga per internetą: < http://www.lepidoptera.pl/>. 22. Kazlauskas R., 1984: Lietuvos drugiai. – Vilnius. 23. Kazlauskas R., 2006: Retos Lietuvos drugių (Lepidoptera) rūšys, aptiktos 1945–2005 metais. – New and rare for Lithuania insect species 17: 28–33. 24. Kazlauskas R., 2008: Lietuvos drugiai. – Kaunas: Lututė. 25. Kimber I. Lithomoia solidaginis. In: UK moths [interaktyvus]. United Kingdom, 2011 [žiūrėta 2011-05-11]. Prieiga per internetą: < http://ukmoths.org.uk/show.php?bf=2233>. 26. Kirstukas M., 2004: Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos. – Kaunas: Lututė. 27. Klemm R., Carsia sororiata. In: Lepiforum [interaktyvus]. Germany, 2008 [žiūrėta 2011-05- 11]. Prieiga per internetą: . 28. Kontrimavičius V., Kairiūkštis L., Virbickas J., Zajančkauskas P., Prūsaitė J., 1993: Žuvinto rezervatas. – Vilnius. 29. Kunskas R., 2005: Ežerų ir pelkių ekosistemų raida. – Vilnius. 30. Laštuvka Z., 1999: Communities of Lepidoptera in floodplain forest near Lednice (Southern Moravia) after water management. – Acta Universitatis Agriculturae et Silviculturae Mendelianae Brunensis 47 (3): 17–25. 31. Lugwig J.A., Reynolds J. F., 1988: Statistical Ecology: A primer on methods and computing. – USA. 32. Mellor P. Acronicta menyanthidis. In: Wild about Britain [interaktyvus]. Great Britain, 2010 [žiūrėta 2011-05-16]. Prieiga per internetą: . 33. Mierauskas P., Pranaitis A., Sinkevičius S., Taminskas J., 2005: Pelkių ekosistemos. – Vilnius. 34. Mikkola K., 1979: Vanishing and declining species of Finnish Lepidoptera. – Notulae Entomologicae 59: 1–9. 35. Mikkola K., Spitzer K., 1983: Lepidoptera associated with peatlands in central and northern Europe: a synthesis. – Nota lepid. 6 (4): 216–229. 36. Mironov, V. 2003: The Geometrid Moths of Europe, Vol. 4. – Stenstrup. 37. MVSP. 2002. Kovach Computing Services, Anglesey, Wales. 38. Palionis A., 1932: Įdėlis Lietuvos drugių faunai pažinti. – Kaunas.

73 39. Paukštė P., 2009: Two new and 40 rare for Lithuania Lepidoptera species collected in 2003– 2009. – New and rare for Lithuania insect species 21: 104–108. 40. Paulavičiūtė B., 2000: Čepkelių aukštapelkės drugiai (rankraštis). 41. Paulavičiūtė B., 2001: Kamanų rezervato drugiai (rankraštis). 42. Pelkių augalija. Iš: Žemė, augalai, gyvūnai. Kompiuterinė Lietuvos enciklopedija [interaktyvus]. Kaunas: Šviesa, 2005 [žiūrėta 2006-05-14]. Prieiga per internetą: . 43. Ramelytė J., 2003: Čepkelių raisto naktiniai drugiai (rankraštis). 44. Raudonoji bala. Iš: Saugomų teritorijų kadastro duomenys [interaktyvus]. Vilnius: Saugomų teritorijų valstybės kadastras, 2009 [žiūrėta 2011-03-15]. Prieiga per internetą: . 45. Rimšaitė J., Jonaitis V., Ivinskis P., Višinskienė G., 2005: Some aspects on biodiversity of insect fauna in Lithuanian LTER sites. – Acta Zoologica Lituanica 15 (2): 165–168. 46. Sinkevičius S., 2001: Pelkių ekosistemos dabarties biosferoje. – Vilnius. 47. Skou P., 1984: Nordens malere. – Kobenhavn & Svendborg. 48. Skou P., 1991: Nordens ugler. – Stenstrup. 49. Spitzer K., Jaroš J., 1993: Lepidoptera associated with the Červenė Blato bog (Central Europe): Conservation implications. – European Journal of Entomology 90: 323–336. 50. Spitzer K., 1994: Biogeographical and ecological determinants of the central European peat bog Lepidoptera: The habitat island approach to conservation. – Nota lepidoptera 5: 45–49. 51. Spitzer K., Jaroš J., Bezdek A., 1999: Ecological succession of a relict Central European peat bog and variability of its insect biodiversity. – Journal of Insect Conservation 3: 97–106. 52. Spitzer K., Jaroš J., Bezdek A., 2003: Leaf – spinning moths (Lepidoptera) feeding on Vaccinium uliginosum L. along an ecological gradient of central European peat bogs. – Entomol. Fennica 14: 46–52. 53. Spitzer K., Danks H. V., 2006: Insect biodiversity of Boreal peat bogs. – Annu. Rev. Entomol. 51: 137–61. 54. Stončius D., Treinys R., Mierauskas P., 2001: Gamtotvarkos vaidmuo saugant biologinę įvairovę. – Vilnius. 55. Švažas S., Drobelis E., Balčiauskas L., Raudonikis L., 2000: Svarbios Lietuvos pelkės ir seklūs vandenys. – Vilnius. 56. Švitra G., Dapkus D., Kazlauskas R., 2003: Six Noctuid (Lepidoptera, Noctuidae) species new for the Lithuanian fauna. – Acta Zoologica Lituanica 13 (3): 290–293. 57. Väisänen R., 1992: Distribution and abundance of diurnal Lepidoptera on a raised bog in southern Finland. – Ann. Zool. Fennici 29: 75–92.

74 58. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985: Tarybų Lietuvos enciklopedija, I tomas. – Vilnius. 59. Woods R., Amphipoea lucens. In: Yorkshiere butterflies [interaktyvus]. UK: Butterfly Conservation, 2011 [žiūrėta 2011-05-11]. Prieiga per internetą: .

75 SANTRAUKA

Naktiniai drugiai tirti BL – Pennsylvania tipo šviesinėmis gaudyklėmis 2005 metų gegužės – rugsėjo mėnesiais trijose Čepkelių raisto ir 2010 metų balandžio – rugsėjo mėnesiais dviejose Raudonosios balos buveinėse. Gaudyklės buvo įrengtos gailinio pušyno šilinio viržio facijoje (Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris), gailiniame pušyne (Ledo – Pinetum typicum), žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje (Oxycocco – Sphagnetea), gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) ir vaivoriniame pušyne (Vaccinio uliginosi – pinetum). Čepkelių raisto buveinėse surinkti 628 individai, priklausantys 42 rūšims. Raudonosios balos buveinėse užregistruota 814 individų, priklausančių 179 rūšims. Daugumos registruotų drugių rūšių santykinis gausumas buvo vienas – du individai. Tai – iš aplinkinių buveinių atklydusios rūšys. Tirfoneutrali Eilema complana (19,3%) ir tirfofilinė Hypenodes humidalis (15,2%) buvo gausiausios rūšys gailinio pušyno šilinio viržio facijoje, Hypenodes humidalis (55,8%) – gailiniame pušyne, tirfoneutrali Thumata senex (35,5%) ir tirfofilinė Nola aerugula (13,2%) – žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje, Hypenodes humidalis (8%) ir tirfoneutrali Euthrix potatoria (6%) – gailinio pušyno kupstinio švylio facijoje, Hypenodes humidalis (5,37%) ir tirfoneutrali Protodeltote pygarga (5,37%) – vaivoriniame pušyne. Daugiausia tirfobiontinių drugių rūšių aptikta gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinėje – šešios, vaivoriniame pušyne – trys, po dvi rūšis aptikta Čepkelių rasto buveinėse: gailinio pušyno šilinio viržio facijoje, gailiniame pušyne, žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje. Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos buveinėje užregistruotos septynios tirfofilinės drugių rūšys, gailinio pušyno šilinio viržio facijoje ir vaivoriniame pušyne – po šešias, po keturias – gailiniame pušyne ir žolinėje – kimininėje oligotrofinėje aukštaplynėje. Apypelkio buveinėje pelkinių drugių rūšių santykinis gausumas pastebimai mažesnis nei tų rūšių gausumas pelkių buveinėse. Drugių bendrijų skirtumus ir pelkinių drugių rūšių prieraišumą tam tikroms buveinėms lemia skirtingos pelkių buveinių augalijos sukcesinės stadijos, kurioms būdinga skirtinga augalijos įvairovė ir struktūra, mikroklimatinės sąlygos, dirvožemiai.

76 ABSTRACT

Nocturnal Lepidoptera were studied in different habitats of the Čepkelių Raistas and the Raudonoji Bala bogs. The studies were carried out from May until October 2005 in the Čepkelių Raistas and from April until September 2010 in the Raudonoji Bala bog. BL – Pennsylvania type automatic light traps were used during the research in Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris, Ledo – Pinetum typicum, Oxycocco – Sphagnetea, Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum and Vaccinio uliginosi – Pinetum. Species composition and their abundances of different habitats were evaluated and compared. The habitat preferences of peat bog Lepidoptera were determined. A total of 628 specimens of Lepidoptera belonging to 42 species were recorded in the Čepkelių Raistas bog. 814 specimens belonging to 179 species were collected in Raudonoji bala bog. The abundance of near by half of registered species was one – two individuals. The majority of these species were the invaders from the surrounding habitats. Tyrphoneutral Eilema complana (19,3%) and tyrphophilous Hypenodes humidalis (15,2%) were the most abundant species in Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris, Hypenodes humidalis (55,8%) predominated in Ledo – Pinetum typicum, while tyrphoneutral Thumata senex (35,5%) and tyrphophilous Nola aerugula (13,2%) were the most abundant species of Oxycocco – Sphagnetea lepidopteran community. Hypenodes humidalis (8%) and tyrphoneutral Euthrix potatoria (6%) were the most abundant species in Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum habitat. Hypenodes humidalis (5,37%) and tyrphoneutral Protodeltote pygarga (5,37%) dominated in Vaccinio uliginosi – Pinetum habitat. Six tyrphobiontic species were collected in Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum, three – in Vaccinio uliginosi – Pinetum and two tyrphobiontic species were recorded in each studied habitat of Čepkelių raistas bog. There were registered seven tyrphophilous species in Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum, six in each of Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris and Vaccinio uliginosi – Pinetum, four – in each of Ledo – Pinetum typicum and Oxycocco – Sphagnetea habitats. The differences between communities of moths and the habitat preferences of peat bog Lepidoptera are influenced by different successional stages of habitat vegetation, characterized by different variety and structure of vegetation, microclimatic conditions and soils.

77