VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS ZOOLOGIJOS KATEDRA TATJANA IVANOVA ČEPKELIŲ RAISTO IR RAUDONOSIOS BALOS PELKIŲ IR APYPELKIŲ NAKTINIAI DRUGIAI MAGISTRO DARBAS (Zoologija) Mokslinis vadovas doc. dr. D. Dapkus Vilnius, 2011 TURINYS ĮVADAS ...............................................................................................................................................4 1. LITERATŪROS APŽVALGA ........................................................................................................6 1.1. Drugių tyrimai Lietuvoje...............................................................................................................6 1.2. Drugių tyrimai Lietuvos aukštapelkėse .........................................................................................8 1.3. Drugių tyrimai Europos pelkių buveinėse...................................................................................12 2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...........................................................................................13 3. TYRIMŲ MEDŽIAGA IR METODIKA.......................................................................................14 4. GAMTINĖ GEOGRAFINĖ TIRIAMŲ AUKŠTAPELKIŲ CHARAKTERISTIKA ...................18 4.1. Bendra aukštapelkių charakteristika............................................................................................18 4.2. Aukštapelkių augalija ..................................................................................................................20 4.3. Čepkelių raisto charakteristika ....................................................................................................22 4.4. Čepkelių raisto augalija ...............................................................................................................24 4.4.1. Gailinio pušyno šilinio viržio facijos (Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris) struktūra............25 4.4.2. Gailinio pušyno (Ledo – Pinetum typicum) struktūra...............................................................26 4.4.3. Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės (Oxycocco – Sphagnetea) struktūra..............27 4.5. Raudonosios balos gamtinė geografinė charakteristika...............................................................28 4.5.1. Raudonosios balos gailinio pušyno kupstinio švylio facijos (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) ir vaivorinio pušyno (Vaccinio uliginosi – Pinetum) struktūra .......................................30 5. DARBO REZULTATAI ................................................................................................................34 5.1. Čepkelių raisto drugių rūšių sudėtis ............................................................................................34 5.2. Raudonosios balos drugių rūšių sudėtis ......................................................................................38 5.3. Drugių rūšių sudėtis skirtingose buveinėse .................................................................................40 5.4. Pelkių buveinių drugiai................................................................................................................42 5.4.1. Gailinio pušyno šilinio viržio facijos (Ledo – Pinetum f. Calluna vulgaris) drugiai...............42 5.4.2. Gailinio pušyno (Ledo – Pinetum typicum) drugiai..................................................................46 5.4.3. Žolinės – kimininės oligotrofinės aukštaplynės (Oxycocco – Sphagnetea) drugiai.................48 5.4.4. Gailinio pušyno kupstinio švylio facijos (Ledo – Pinetum f. Eriophorum vaginatum) drugiai50 5.5. Apypelkio buveinės (Vaccinio uliginosi – Pinetum) drugiai.......................................................53 5.6. Drugių bendrijų palyginimas.......................................................................................................56 5.6.1. Drugių bendrijų rūšių sudėties palyginimas .............................................................................57 5.6.2. Drugių bendrijų santykinio gausumo palyginimas...................................................................59 5.6.3. Skirtingų buveinių gausiausių drugių rūšių palyginimas .........................................................61 5.6.4. Skirtingų buveinių pelkinių drugių rūšių palyginimas .............................................................64 2 5.6.5. Pelkinių drugių rūšių prieraišumas skirtingoms buveinėms.....................................................68 IŠVADOS...........................................................................................................................................71 LITERATŪRA ...................................................................................................................................72 SANTRAUKA ...................................................................................................................................76 ABSTRACT .......................................................................................................................................77 3 ĮVADAS Aukštapelkės – unikalūs gamtiniai kompleksai, kuriems būdingos savitos ekologinės sąlygos, specifinių biocenozių įvairovė ir gausa, nuo ledynmečio laikų išlikusios reliktinės, stenotopinės augalų ir gyvūnų rūšys, jautrios aplinkos sąlygų pokyčiams. Aukštapelkių buveinių susiformavimą sąlygojo sukcesinių procesų specifiškumas. Čepkeliai – viena įdomiausių, seniausių ir didžiausių Lietuvos pelkių, prie kurios šliejasi mišku apaugusios žemyninės kopos, reliktiniai ežerai. 1975 metais buvo įsteigtas Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas (Balevičius, 1977). Rezervatai steigiami norint išsaugoti tipiškus arba unikalius gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei juose esančius saugomus objektus, išsaugoti floros ir faunos genofondą, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą, organizuoti nuolatinius mokslo tyrimus ir stebėjimus, propaguoti gamtos vertybes (Jakovlevas – Mateckis, 2003). Valstybinio gamtinio rezervato paskirtis – išsaugoti Čepkelių raistą – didžiausią šalies aukštapelkę su reliktiniais ežerokšniais ir salomis, žemyninių kopų likučiais bei apypelkio miškus Pietryčių (Dainavos) smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių vandenskyroje, taip pat būdingą ir retą augaliją bei gyvūniją (Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas, 2011). Ne mažiau unikalios ir nedidelės Lietuvos aukštapelkės. Viena jų – Raudonoji bala – telmologinis draustinis, įkurtas 1974 metais, siekiant išsaugoti Aukštaičių moreninėms aukštumoms būdingą Raudonąją pelkę (Kirstukas, 2004). Čepkelių raistas ir Raudonoji bala yra Natura 2000 teritorijos – Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo dalys. Šis tinklas skirtas retų bei nykstančių rūšių ir buveinių apsaugai, kurios ypatingai svarbios visos Europos biologinei įvairovei (Buveinių apsaugai svarbios teritorijos, 2007). Drugiai – aukštapelkių biologinės įvairovės dalis, vabzdžių klasės atstovai, pasižymintys įdomiais ekologiniais ir biologiniais ypatumais, didele įvairove ir rūšių gausa. Aukštapelkėms būdingos reliktinės drugių rūšys, išlikusios nuo ankstyvojo Holoceno laikotarpio. Šios rūšys gali būti vertinamos kaip geri buveinių būklės bioindikatoriai (Spitzer, 1994). Jų būvimas parodo pelkės natūralumą, savitumą, reliktinių augalų egzistavimą fitocenozėse. Veikiant įvairiems veiksniams nyksta natūralios buveinės ir vertingos augalų bendrijos, vyksta fitocenozių kaita, kuri turi neigiamos įtakos jautrioms reliktinėms drugių rūšims, nes jos yra prisitaikiusios gyventi tik esant tam tikroms ekologinėms sąlygoms, būdingoms nepažeistiems pelkių biotopams. Pelkių ekosistemos yra vertingas natūralios kraštovaizdžio aplinkos elementas, mažiausiai žmogaus suvokta, bet labiausiai niokota įvairiais istoriniais tarpsniais gyvosios ir negyvosios gamtos dalis (Mierauskas ir kt., 2005). 4 Dėkoju darbo vadovui doc. dr. D. Dapkui už suteiktą informaciją, kantrybę ir pagalbą ruošiant šį darbą, Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojui E. Anisimovui, padėjusiam įrengti šviesines gaudykles ir surinkti medžiagą Čepkelių raiste, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vyr. ekologui V. Useliui už pagalbą identifikuojant Raudonosios balos buveines. 5 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Drugių tyrimai Lietuvoje XX a. pradžioje pradėti gana sistemingi drugių tyrimai. O. Elederis tyrė drugius Krosnos ir Žuvinto apylinkėse. Pagrindinį dėmesį jis skyrė dieniniams drugiams, tačiau nemažai surinko ir naktinių (iš viso 382 rūšis). Klaipėdos ir Kauno apylinkėse drugius tyrė P. Speiseris. Tai buvo trumpalaikiai tyrimai nedidelėse teritorijose. 1916–1918 m. Ignalinos, Švenčionių rajonuose drugius tyrė V. Hornas. 1922 metais gimtąja kalba išleistame straipsnyje apie Lietuvos drugius, T. Ivanauskas ir L. Vailionis paminėjo 19 drugių rūšių (Kazlauskas, 1984). Pirmieji drugių tyrimai Lietuvoje apėmė drugių rūšių sąrašų sudarymą, tačiau nebuvo pateikiami išsamesni drugių morfologijos ir ekologijos aprašymai. Lietuvos drugiams pažinti svarbi A. Palionio monografija – „Įdėlis Lietuvos drugių faunai pažinti“, išleista 1932 m. Joje paskelbti duomenys apie 958 drugių rūšis. Apžvelgiama aptiktų drugių rūšių fenologija ir nurodomos buveinės, kuriose drugiai aptinkami. Veikale autorius ne tik aprašo savo tyrimų rezultatus, bet ir apibendrina kitų autorių duomenis (Palionis, 1932). A. Palionio monografijoje pateikiami V. Straševičiaus, Panevėžio apylinkėse gana intensyviai tirtų dieninių drugių, tyrimų duomenys. Rankraštis apie aptiktus drugius yra saugomas Vilniaus Universiteto zoologijos katedroje (Kazlauskas, 1984). J. Priuferis,