Apie Migraciją Ir Kiną Iš Arčiau Robert Więckiewicz Marius Ivaškevičius Festivaliai Roterdamas Berlynas

2012/1 (317)

kino teatras Dar vieneri metai \ Išsiskyrimas \ Mylimieji \ Atenbergas \ Purvini žaidimai namų kinas Ratai 2 \ Viena diena \ Prancūziška apgaulė \ Užkratas lietuvių filmoteka Miegančių drugelių tvirtovė \ Česlovo Milošo amžius \ Kūrybos mįslė

tema Apie migraciją ir kiną iš arčiau Robert Więckiewicz Marius Ivaškevičius festivaliai Roterdamas Berlynas

kinas_2012/1 (317) 3 2012/1 (317)

34 44

37 48

12 38 49

netrukus tema kino teatras 7 Kino pavasaris 24 Apie Europos Vakarus, Rytus, 34 Dar vieneri metai 8 Kino kritikai rekomenduoja: migraciją ir kiną 37 Išsiskyrimas „Kivirčas“, „Jelena“, „Gėda“, teorijos eskizai 38 Mylimieji „Tamsoje“ 30 Apie karą be pralaimėtojų 39 Atenbergas iš arčiau ir nugalėtojų, arba Sveikas, 40 Purvini žaidimai 12 Robert Więckiewicz: kine, sveika, sinefilija namų kinas „Pirmiausia ieškau personažo knygos 41 Ratai 2 nulinės būsenos“ 54 Prasmės paieškos kine su 41 Viena diena 50 Marius Ivaškevičius: Michailu Jampolskiu 42 Prancūziška apgaulė „Save laikau režisuojančiu 42 Užkratas atmintis rašytoju“ 56 Šiemet Andrejui Tarkovskiui lietuvių filmoteka festivaliai sukaktų 80 metų 44 Miegančių drugelių tvirtovė 18 41-asis tarptautinis 48 Česlovo Milošo amžius svečiai Roterdamo kino festivalis 49 Kūrybos mįslė 60 Prancūzų kino kritikas ir 20 Kino ateitis Berlinalėje režisierius Thierry Jousse’as feljetonas 64 Du susitikimai

4 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 1 www.zurnalaskinas.lt 2012/1 (317) ISSN 0206-3840 © VšĮ „Meno dienos“ Tiražas 1200 egz.

Ir vėl „Kino pavasaris“. Šiemet, regis, dar pavasariškiau Redaktorė nusiteikęs, parengęs žiūrovams net vienuolika programų, išplėtęs Vi- Þivilë Pipinytë durio Europos jaunojo kino konkursą „Nauja Europa – nauji vardai“, pristatantis daug pasaulyje pagarsėjusių filmų. Į keletą iš jų rubrikoje Bendradarbiai „Kino kritikai rekomenduoja“ atkreipiame dėmesį ir mes. Nijolė Andrijauskienė Rubrikoje „Iš arčiau“ supažindiname su puikiu lenkų kino aktoriumi Aneta Anra Robertu Więckiewicziumi, fenomenaliai suvaidinusiu pagrindinius vaid- Lukas Brašiškis menis dviejuose „Kino pavasaryje“ rodomuose filmuose – Agnieszkos Narius Kairys Holland „Tamsoje“ ir Grego Zglińskio „Drąsa“. Neringa Kažukauskaitė Festivalių festivalio formulė leidžia „Kino pavasariui“ sudaryti rink- Izolda Keidošiūtė tinę programą, kuri kartais būna turiningesnė nei pripažintų festivalių, Viršelyje – kadras iš Lynne Laima Kreivytė kuriuose dominuoja konkursas. Šiemetinėje Berlinalėje Živilei Pipinytei Ramsay filmo „Pasikalbėkime Gediminas Kukta pristigo sukrėtimų, o geriausias vaistas nuo vaikiškų šių dienų kino apie Keviną“, kurį matysite Santa Lingevičiūtė ligų buvo kino klasika. Roterdamo kino festivalis taip pat vadovaujasi „Kino pavasaryje“. Pagrindinį Ramūnas Pronckus festivalių festivalio principu, tačiau pilkame šiuolaikinio autorinio kino vaidmenį atlieka Tilda Swinton. Renata Šukaitytė sraute Linas Vildžiūnas įžvelgė vos vieną filmą, kurio tema ir originali Plačiau apie festivalį ir Linas Vildžiūnas traktuotė inspiruotos aktualaus socialinio diskurso – lenkų menininkų kino kritikų rekomendacijas Sonata Žalneravičiūtė Ankos ir Wilhelmo Sasnalių „Iš tolo vaizdas gražus“. Rekomenduojame skaitykite 7–11 p. Kalbos redaktorë jį ateinančiam „Kino pavasariui“. Rita Markulienë Numerio temoje Renata Šukaitytė nagrinėja kintantį emigrantų iš Vidurio ir Rytų Europos įvaizdį pastarojo dvidešimtmečio Europos Dailininkas kine. Nuo savęs pridursime, kad be šio regiono istorinės ir emocinės Gedas Èiuþelis patirties, be jo menininkų indėlio šiuolaikinės Europos kinas atrodytų Vadybininkë seklus ir prėskas. Roterdamas šiemet ignoravo buvusio socialistinio Galina Kim lagerio šalių kiną, – juo palankiau „Kino pavasariui“, kurio konkursas pretenduoja užpildyti šią nišą. Leidëjas Balandžio 4-ąją Andrejui Tarkovskiui sukaktų 80 metų. Jo nekom- VšĮ „Meno dienos“ promisinės kūrybos fenomeną ir archetipiniais tapusius jos motyvus Maironio g. 6 aptaria Narius Kairys. LT-01124 Vilnius Sinefilijos arba „aistringos meilės kinui“ apibrėžimo takumą ir trans- Tel.: 8~5 261 3039, 8~5 261 1926 formacijas „kino mirties“ laikais teoriniame ekspromte nagrinėja Lukas El. paðtas [email protected] Brašiškis. www.7md.lt Algimanto Puipos dilogijos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos motyvais antrąjį filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“ entuziastingai aptaria Spausdino Aneta Anra. Su Mariumi Ivaškevičiumi apie jo būsimą pilno metražo UAB agentūra „Jungtinės vaidybinį filmą „Santa“, kuriamą koprodukcijoje su suomiais, kalbasi spaudos paslaugos“ Gediminas Kukta. www.ajsp.lt Pasitikdami pavasarį tvirtai pažadame skaitytojams šiemet išleisti 4 žurnalo numerius.

Iki pasimatymo! Kinas

Þurnalà remia LR kultûros ministerija Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

2 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 3 trumpai

Lucy Lawless Jane Campion televizijos seriale

Filme „Ksena“ išgarsėjusi Lucy Lawless vaidins Jane Campion septynių serijų televizijos seriale „Top of the Lake“. Šio gimtojo- je Naujojoje Zelandijoje kuriamo serialo fi lmavimo aikštelėje reži- sierė po ilgos pertraukos susitiks ir su Holly Hunter, suvaidinusia pagrindinį vaidmenį Campion fi l- me „Fortepijonas“. Serialo hero- jė yra detektyvė Robin (Elisabeth Moss iš „Reklamos vilkų“), tirianti tragiška menininkės istorija dvylikametės nėščios mergaitės dingimo bylą. Būsimas serialas Naujausią prancūzų režisieriaus Bruno Dumont’o fi lmą „Be šėtono“ sausį rodė„Žiemos jau vadinamas intymiu ir dra- ekranai“. Dabar jis rengiasi perkelti į ekraną skulptorės Camille Claudel (1864–1943) matišku, tyrinėjančiu žmogaus sielos gelmes. gyvenimą. Menininkė turėjo didelės įtakos ne tik savo meilužiui Auguste’ui Rodinui, bet ir visai XX a. meno raidai, tačiau buvo prisiminta tik praėjus daugeliui metų po naujas Ryano goslingo mirties, kai Claudel likimu ir kūryba susidomėjo feministės. Garsaus poeto Paulio vaidmuo Claudelio sesuo sirgo depresija ir atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, kur praleido tris Gusas Van Santas užleido savo dešimtis gyvenimo metų. Ją sunaikino vaistai ir artimųjų abejingumas – į gydytojų vietą Gasparui Noé. Pastarasis ir pranešimus, kad skulptorė gali grįžti namo, šeima nereagavo, o brolis pasiekė, kurs fi lmą „Auksinės savižudybės“ kad ji būtų paskelbta nepakaltinama. 1988 m. tragišką istoriją apie Camille Claudel („The Golden Suicides“), prie ku- papasakojo Bruno Nuyttenas, pagrindinius vaidmenis jo fi lme sukūrė Isabelle Adjani rio scenarijaus ne vienus metus dirbo amerikiečių rašytojas Bre- ir Gerard’as Depardieu. Dumont’o fi lme Camille vaidinsJuliette Binoche. tas Eastonas Ellis („Amerikos psi- chopatas“). Scenarijų įkvėpė tikri įvykiai, kai 2007 m., neištvėrę Tarp Kinijos ir Taivano Scientologų bažnyčios persekioji- Johnas Woo rengiasi naujam fi lmui. mo, nusižudė menininkai Jeremy Tai bus „Love and Let Love“, pasa- Blake’as ir Theresa Duncan. Bla- kojantis apie laivą, kuris plaukio- ke’ą vaidins Ryanas Goslingas, jo tarp Kinijos ir Taivano dramatiš- kuriam praėję metai buvo itin kais 1949-aisiais. Pagrindinius sėkmingi, o vaidmenys fi lmuose vaidmenis kurs Zhang Ziyi „Važiuok“ ir „Nešvarūs žaidimai“ ir Chang Chen, juos kartu atnešė tarptautinį pripažinimą ir „Auksinė juosta“ vaidinančius jau matėme „Oskaro“ nominaciją. Ango Lee fi lme „Sėlinantis Lenkų kino kritikai nuo 1985 m. kas- tigras, tykantis drakonas“ ir met apdovanoja geriausius Lenkijos Dar vienas tęsinys Wang Kar-wai „2046“. kino teatruose rodytus fi lmus savo prizu „Auksinė juosta“. Sausį pa- „Warner“ studija pagaliau įkalbėjo skelbti 2011 metų nugalėtojai. Geriau- Timą Burtoną kurti fi lmo „Vabalų siu lenkų fi lmu pripažintas Mareko sultys“ tęsinį. Praėjus 24 metams Lechki’o „erratum“, užsienio – iranie- po fi lmo premjeros, režisieriui čio Asghaaro Farhadi „Išsiskyrimas“. teks prisiminti savo karjeros di- Tarp pažymėtų fi lmų – Woody Alleno džiajame kine pradžią. Kol kas jis „Vidurnaktis Paryžiuje“ ir Larso von fi lmuoja vaikų mėgstamos knygos Triero „Melancholija“. „Pinokis“ ekranizaciją.

4 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 5 trumpai netrukus

Konkursinėje programoje dar neišspręstos rezonansinės Žemę ir kitus joje gyvenančius Vėl „Kerė“ Kino pavasaris „Trumpas konkursas“ bus prista- „pedofi lijos“ bylos. Garenqo fi l- žmones. O namų arešto bausmę Po Hilary Swank išgarsinusio fi l- 2012.03.1 5 – 29 tyta septyniolika Europos fi lmų, mas remiasi liūdnai pagarsėjusia atliekantis Irano režisierius Jafa- mo „Vaikinai neverkia“ (1999) VILnIUS, KAUnAS, PAneVėŽyS, tarp jų ir keturi Lietuvos režisie- skandalinga istorija – vadinamąja ras Panahi fi lme „Tai ne fi lmas“ režisierė Kimberly Peirce tik kar- ŠIAULIAI, KLAIPėDA rių: Giedrės Beinoriūtės, Vytauto Outreau byla, krėtusią Prancūzi- bandys atsakyti į klausimą, ar tą – 2008-aisiais grįžo į fi lmavimo Dambrausko, Tado Vidmanto ir ją 2001 metais. Tada aštuoniolika įmanoma sukurti fi lmą jo nefi l- aikštelę. Dabar ji rengiasi kurti Ričardo Marcinkaus. Geriausią asmenų buvo melagingai apkal- muojant. naują fi lmą. Tai bus prieš trisdešimt trumpo metražo fi lmą rinks tarp- tinti pedofi lija, žinant, kad šios Šiais metais prie „Kino pava- penkerius metus pasirodžiusios Jau septynioliktas „Kino pavasaris“ tautinis žiuri. etiketės daug sunkiau atsikratyti sario“ prijungta „Viasat“ kome- Briano De Palmos „Kerės“ perdir- šįmet pristatys net vienuolika pro- nei žmogžudžio. dijų festivalio programa, kurioje binys, tiksliau, nauja garsiojo Ste- gramų. Dvi jų – konkursinės. Šalia „Kino pavasario“ Tarp „Kino pavasario“ naujie- kiekvienas ras fi lmų pagal savo pheno Kingo romano ekranizacija. konkursinės programos „Nauja naujienos nų – ne tik fi lmai, bet ir programos. skonį. Tačiau festivalio organiza- Europa – nauji vardai“ atsiras ir Šįmet pagrindinėje festivalio Šįmet pirmąkart festivalyje – trijų toriai siūlo nepraleisti airių juodo- trumpametražių fi lmų programa programoje „Horizontai“ bus dvi- kritikų sudaryta programa „Kriti- jo humoro komedijos „Sergėtojas“. nuolat kino ekranuose „Trumpas konkursas“. dešimt šeši fi lmai, sulaukę pripa- kų pasirinkimas“. Vienas jų – šve- Jos režisierius – Johnas Michaelas Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ do- žinimo kituose tarptautiniuose das Janas Lumholdtas, FIPRESCI McDonaghas, Martino McDona- Filosofė ir banalus blogis mina kino kūrėjus nuo pat kino at- festivaliuose ir išsiskiriantys kon- viceprezidentas, išleidęs knygą gho („Reikalai Briugėje“) brolis. siradimo. Pagrindinę romano hero- Konkursinės programos ceptualumu bei naujų kino formų „Larsas von Trieras: interviu“. Į Filme „Sergėtojas“ netrūks ir Aki Praėjus 36 metams po fi losofėsHannah Arendt mirties, vokiečių režisierė Konkursinėje programoje ieškojimu. Tokia yra Aleksandro kritikų programą pateko Steve’o Kaurismäki humoro, ir Davido Margarethe von Trotta kuria fi lmą apie vienos svarbiausių jos knygų parašymo „Nauja Europa – nauji vardai“ – Rastorgujevo ir Pavelo Kostoma- McQueeno „Gėda“, Ann Hui „Pa- Lyncho siurrealizmo, ir Quentino vienuolika fi lmų iš Bulgarijos, rovo juosta „Aš tave myliu“. Kartu prastas gyvenimas“, Lynne Ram- Tarantino stiliaus. aplinkybes. „Hannah Arendt“ nebus biografi nis fi lmas, jis apims maždaug ke- Lenkijos, Rumunijos, Serbijos, su režisieriais fi lmą kūrė nepro- say „Pasikalbėkime apie Keviną“, „Kino pavasaryje“ šįmet bus ir tverius (1960–1964) fi losofės gyvenimo metus, susijusius su nacių nusikaltėlio Slovėnijos, Slovakijos, Vengrijos. fesionalūs aktoriai, prieš kamerą Andrea Arnold „Vėtrų kalnas“, dvi specialiosios programos. Viena Adolfo Eichmanno teismo procesu. Filme panaudota ir amerikiečių dokumen- Apmaudu, kad programoje vėl pasakojantys savo džiaugsmus bei Marjane Satrapi kartu su Vin- skirta Amerikos nepriklausomam tininko Leo Hurwitzo procese nufi lmuota archyvinė medžiaga. Filosofę vaidina neatsirado nė vieno lietuviško skausmus. Toks yra ir fi lipiniečio cent’u Paronnaud kurta „Vištiena kinui ir Sandanso nepriklausomo fi lmo, tačiau galime bent pasi- Marlono Riveros šmaikštus „fi l- su slyvomis“ ir kt. kino festivalio favoritams, tarp Barbara Sukowa, jos vyrą – Alexas Milbergas, sekretorę – Julia Jentsch. Filmas džiaugti, kad bus parodytas estų mas fi lme“ „Dama srutų duobė- „Kino pavasaris“ ir šįmet su- kurių ir Jeffo Nicholso „Slėptuvė“. kuriamas Izraelyje – Jeruzalėje ir Tel Avivo apylinkėse, kur buvo atkurta teismo ję kine įkūnijo Greta Garbo, Vivien režisieriaus Rainerio Sarneto je“, mokantis, kaip sukurti šedevrą, grąžino programą „Meistrai“. Antra programa skirta femme fatale spaudos konferencijų salė, ir Vokietijoje, Liuksemburge bei JAV. Šio Vokietijos, Leigh, Tatjana Samoilova, Sophie „Idiotas“ – Fiodoro Dostojevskio kuris būtų atrinktas į Kanų kino Žiūrovai galės pamatyti naujus Europos kine, tad žiūrovai turės Izraelio ir Prancūzijos bendros gamybos fi lmo operatorė Caroline Champetier. Marceau... Naują ekranizaciją kuria romano ekranizacija. Naujausias festivalį. Mike’o Leigh, Chantal Ackerman, progą pamatyti kino divas – Mar- Joe Wright („Hanna“). Ana Karenina konkursinės programos fi lmas – Ekonominei krizei krečiant visą Mohammado Rasoulofo, Jano Hre- lene Dietrich, Michèle Morgan, Ar- Filmas turėtų pasirodyti spalį. bus Keira Knightley, taip pat fi lme serbės Majos Miloš „Klipas“, šių pasaulį ir ypač Graikiją, šios šalies bejko, Davido Cronenbergo, Gianni letty, Clarą Calamai, Sophie Loren, vaidina Jude’as Law, Aaronas John- metų Tarptautiniame Roterda- kinas įgyja kitokį veidą. Graikų Amelio, Agnieszkos Holland, Mi- Catherine Deneuve, Hanną Schy- sonas, Emily Watson ir Ruth Wilson. mo kino festivalyje apdovanotas fi lmuose juntamas nusivylimas, chaelo Winterbottomo, Nuri Bilge gullą ar Grażyną Szapołowską. Nauja „Mirtis Venecijoje“ „Tigru“ geriausiam debiutiniam sutrikimas ir visuotinė depresi- Ceylano fi lmus. Tarp jų – garsių Tiems, kurie nemiega naktį, Peteris greenaway’us kurs filmą pagal thomo Manno novelę „Mirtis Venecijoje“. fi lmui ir Olandijos kino kritikų ja. Puikus tokio kino ir nuotaikų kūrinių ekranizacijos ir garseny- „Kino pavasaris“ pasiūlys vidur- tikri ir kino skandalai 1971 m. ją ekranizavo Luchino Visconti, pagrindinį vaidmenį kūrė Dirkas Bogarde’as. premija. Tai šokiruojantis pasa- pavyzdys – režisieriaus Filippo- bių kino biografi jos. nakčio seansus. Vickonti filmas laikomas viena geriausių kino istorijoje literatūros ekranizacijų. Kol kas Prancūzų režisierė Catherine Breil- kojimas apie šiuolaikinį jaunimą, so Tsitos juodojo humoro drama Dokumentinių fi lmų progra- Bet svarbu nepamiršti ir lietu- žinoma, kad greenaway’us filmuos Venecijoje, o jo filmas vadinsis „Meilės maistas“ lat („Romanas“, „Seksas yra ko- gyvenantį virtualioje erdvėje, įni- „Nesąžiningas pasaulis“. Šio fi lmo moje taip pat netrūks garsių viško kinematografo, kurio kas- („Food For Love“). medija“) ekranizuoja savo pačios kusį į savo mobiliuosius telefonus. personažas – policininkas, atsi- vardų. Bus parodytas Martino met „Kino pavasaris“ stengiasi knygą „Piktnaudžiavimas silpny- Jame trinamos ribos tarp sekso sakantis tarnauti valstybei ir gi- Scorsese fi lmas apie vieną „The parodyti kuo daugiau. Šįmet žiū- Dar vienas perdirbinys be“ („Abus de faiblesse“), kurioje ir prisirišimo, paprastų malonu- nantis vargšus žmones, kurių nu- Beatles“ narį – George’ą Harri- rovų laukia dvylika nacionalinio Spike’as Lee kurs Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko fi lmo „Senis“ (2004) per- papasakojo, kaip garsus sukčius mų ir tikros meilės, žiaurumo ir sikaltimai labai menki, palyginti soną. Werneris Herzogas šįkart kino premjerų. dirbinį. Pagrindiniams vaidmenims jis pakvietė Jamesą Broliną („Šioje šalyje nėra vietos Christophe’as Rocancourt’as iš jos švelnumo. su valstybiniais. Tačiau panašių analizuos dostojevskišką nusi- Iki susitikimo „Kino pavasarį“. senukams“) ir Mią Wasikowską, kuri taip pat vaidina ir pirmajame Holivude kuriamame išviliojo visą turtą. Pagrindiniuo- Beveik visų šios programos fi l- nuotaikų nepristigs ir kitų šalių kaltimo ir bausmės temą fi lme Park Chan-wooko fi lme „Stoker“. se vaidmenyse Isabelle Huppert ir mų personažai, kaip ir daugelis fi lmuose. Režisieriaus Alejandro „Gilyn į prarają“. Taip pat šis re- Daugiau informacijos garsus debiutantas – reperis Koolas žmonių, gyvenančių šiandieniame Landeso fi lmo „Porfi rio“ pagrindi- žisierius prisidėjo kuriant Dmi- www.kinopavasaris.lt. Trileris operoje Shenas. Isabelle Huppert vaidins pasaulyje, – kamuojami vienatvės, nis herojus – realus asmuo, kuris, trijaus Vasiukovo fi lmą „Laimingi Pavelas Lunginas („taksi bliuzas“, „Sala“) rengiasi kurti rusų ir britų bendros gamybos ir naujoje Denis Diderot romano kaltės jausmo, susvetimėjimo, dėl sėdėdamas invalido vežimėly- žmonės: metai taigoje“. Garsus „KInO PAVASARIO“ InF. fi lmą „Pikų dama“, kurio biudžetas 12–15 milijonų dolerių. Dabar režisierius šlifuoja pro- „Vienuolė“ ekranizacijoje. 1966 m. kitoniškumo ar parodyto jautru- je, bandė užgrobti lėktuvą. Dėl amerikiečių dokumentininkas jektą kartu su Davidu Seidleriu – „Karaliaus kalbos“ scenaristu. Kartu jie siekia pritaikyti Jacques’o Rivette’o ekranizacija, mo tampantys pajuokos objektais. valstybės kaltės tapęs invalidu, Fredericas Wisemanas fi ksavo scenarijų anglakalbiams žiūrovams. „Pikų dama“ turės mažai ką bendra su rusų literatūros kurioje pagrindinį vaidmenį su- Ir jei nebesugeba patirti, kas yra šis vyras iš jos paramos taip ir Paryžiaus klubo „Crazy Horse“ klasiko Aleksandro Puškino kūriniu. Pasak režisieriaus, tai – šiuolaikinis psichologinis trileris, kūrė Jeano-Luco Godard’o mūza tikra, o kas ne, jie išbando net ir nesulaukė. Vincento Garenqo užkulisius. Viktoras Kosakovskis vykstantis statant operą „Pikų dama“. Anna Karina, sukėlė skandalą. ekstremaliausius dalykus, kad pa- fi lmas „(Ne)kaltas“ bus aktualus fi lmu „Tegyvuoja antipodai“ gal jaustų, jog gyvena. ne vienam lietuviui dėl šalyje vis privers kitaip pažvelgti į mūsų

6 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 7 netrukus netrukus Kino kritikai rekomenduoja

Naujo Romano Polanskio filmo dievas“ (tiesa, autorė padėjo ir ra- Jelena šeimą. Vladimiras gal ir nėra toks nuolat zvimbiantis televizorius. Šiuolaikiniai vargšai dauginasi, Kino pavasaris „Kivirčas“ („Carnage“, Prancūzi- šyti scenarijų), puikiai atskleidžia Režisierius Andrejus Zviagincevas šykštus, kaip atrodo, jis tik nori, Lietuvių žiūrovams šis fonas, jau, gamina į save panašius tinginius, 2012.03.1 5 – 29 ja, Ispanija, Lenkija, Vokietija, amerikietišką tėvų, kurie augina Rusija, 2011 kad Jelenos sūnus užsidirbtų pats. matyt, nebeatpažįstamas, bet jį kupinus priekaištų pasauliui ir Vilnius, Kaunas, Panevėžys, 2011) veiksmo laikas – šių dienų vaikus šiltnamio sąlygomis, mode- Kai ekrane pasirodo Vladimiro puikiai galėtų pakeisti lietuviški pirmiausia – turtingiesiems. Jie Šiauliai, Klaipėda Niujorkas, vieta – ankštas butas. lį bei buržuazinį apsimestinį po- duktė (Jelena Liadova) – liberalių pokalbių šou apie intymų gyve- nenori dirbti ir mąstyti, bet nori Veikėjai – dvi sutuoktinių poros. litkorektiškumą, kuris palaipsniui „Jelena“ išsiskiria net iš pačių pe- pažiūrų bohemiška mergina, pir- nimą ar televizijos studijoje vyks- turėti viską ir leisti laiką atsipa- Penelopės (Jodie Foster) ir Maiklo vis tirpsta. Iš pradžių Penelopė ir simistiškiausių paskutinių metų mąkart aiškiai supranti Zviagin- tančios piršlybos. Dabar visagalė laidavę priešais televizorių, iš (John C. Reilly) sūnų nuskriaudė Maiklas pavaišina Nensę su Alanu filmų. Regis, režisierius (jis yra cevo sumanymą. Tai – ne psicho- yra masinė kultūra, ji formuoja kurio girdi tik padrąsinimus. Tų Kivirčas (Carnage) Nensės (Kate Winslet) ir Alano kava bei tortu. Jie bando susitar- ir scenarijaus autorius) pasakoja loginė drama (nors ir pavydėtinai plebso vertybes. žmonių gyvenimas redukuotas iki Režisierius Romanas Polanskis (Christoph Waltz) sūnus. Antrieji ti dėl vaikų mandagiai ir gražiai, paprastą istoriją, kuri gali įvykti tiksliai psichologiškai suvaidinta), Režisierius rodo Jelenos, jos primityvių poreikių. Bet būtent Prancūzija, Ispanija, Lenkija, Vokietija, 2011 ateina pas pirmuosius susitaikyti tačiau, Nensei sunegalavus nuo bet kur, bet šįkart svarbu, kad o bandymas suprasti, kaip per sūnaus, Vladimiro ir jo dukters jiems ir priklauso ateitis. Todėl ir atsiprašyti už nepadorų vaiko torto ir apvėmus Penelopės meno tai vis dar besitransformuojanti kelis pastaruosius dešimtmečius pasaulius. Čia viskas priešinga. Jelenos vyro duktė atsisako turėti Knygos apie Romaną Polanskį elgesį. Tačiau svečiai iki filmo pa- katalogą, tampa aišku, kad kelio pokomunistinė erdvė. Pagrindi- pasikeitė Rusijos visuomenė, jos Sūnaus namuose Jelena pagaliau vaikų. Ji netiki, kad šiame pasau- autorė Ewa Mazierska režisierių baigos iš buto taip ir neišeis, nors atgal nėra, o įtampa tik augs. Taip nės filmo herojės – turtingo vyro moralė. nusimeta žmonos „atributus“ ir lyje jiems dar atsiras vietos. Nors vadina kultūriniu keliautoju, nei- visą laiką bandys, bet toliausiai ir prasideda tikras žodžių mūšis, žmonos Jelenos (Nadežda Marki- Režisierius pirmiausia yra nuoširdžiai bendrauja su anū- greičiausiai mįslingai nuo balkono giančiu lenkiškojo romantizmo lai- pavyks nukeliauti iki lifto. Ala- kai visi keturi nuolat persirikiuoja na) padėtis gana dviprasmiška: ji stebėtojas. Tačiau filmo turinį ir kais. Pigių daiktų prigriozdintas spjaudančių į praeivius Jelenos kų nacionalizmą ir kritiškai žvel- nas ir Nensė šioje situacijoje – tie naujoms puolimo atakoms. gyvena steriliai tvarkinguose na- išvadą galiausiai formuluoja kie- butas – ankštas, klampus ir ne- sūnaus ir anūko vietą ateityje giančiu į nacionalinę kolektyvinę pašaliniai, kurie jaučiasi ne savo Turbūt retas režisierius suge- muose, niekur nedirba, tik sukasi kvienas pasakojimo lygmuo (taip, tvarkingas, o sūnus su vyresniuo- užims imigrantai, už kurių ryškių tapatybę. Tokie buvo ir Witoldas vietoje. Taip, nes jie iš aukštes- ba taip subtiliai apnuoginti mūsų kasdienybės rutinoje – pusryčiai, beje, buvo ir debiutiniame Zvia- ju anūku nuolat įnikę į žaidimus liemenių vis lyg netyčia užkliūva Gombrowiczius, režisierius An- nio luomo, o Maiklo ir Penelopės laukinius instinktus. Šį filmą ga- seksas, pirkiniai, namų ruoša. gincevo „Sugrįžime“, Venecijoje ar televizorių. Motinos ir sūnaus Michailo Kričmano kameros drzejus Munkas. butas jiems bjaurus. Tačiau visi lima lyginti su Luiso Buñuelio Ji lyg ir šio uždaro pasaulėlio pelniusiame „Auksinį liūtą“). Pa- santykius apibrėžia tik pinigai. žvilgsnis. Be abejo, mano „Jele- Tačiau tai nereiškia, kad neigda- personažai ne auksiniai: Penelopė „Angelu naikintoju“ ar Mike’o šeimininkė, bet labiau primena sitelkęs dramaturgiją, personažus, Jelenos vyras su dukra nuolat nos“ interpretacija – viena iš kelių mas savo kultūrines šaknis Polans- maniakiškai renka meno kūrinius Nicholso „Kas bijo Virdžinijos tarnaitę. Bendravimas su Vladi- vizualinį filmo sprendimą, spalvas, ginčijasi apie gyvenimo prasmę ar keliolikos galimų. Zviagincevas Vulf?“. Polanskio personažai, rodos, taip pat užspeisti į kam- pą, jiems trūksta oro, tad vizuali atmosfera, kaip ir pokalbiai, kupina įtampos. Filmo erdve reži- sierius puikiai atskleidžia socia- linį žmonių įkalinimą. Toks pat susvetimėjimas vaizduojamas ir ankstesniuose jo filmuose „Pa- sibjaurėjimas“ (1965) ar „Nuo- mininkas“ (1976). Operatorius Paweùas Edelmanas puikiai la- viruoja kamera ir fiksuoja vis kintantį keturių žmonių persigru- pavimą žodžių kare: sutuoktiniai kovoja prieš sutuoktinius, moterys susivienija prieš vyrus. Kivir- kis puola į kitų kultūrų, kuriose jis ir katalogus, nuo alkoholio ji da- čas taip ir liks neišspręstas, nors miru (Andrejus Smirnovas) ir su leksiką, kostiumus, Zviagincevas ir jo vertybes, bet menkiausias palieka daug erdvės ir užuominų gyveno ar dirbo, glėbį. Režisierių rosi tokia agresyvi ir įsitempusi, apnuogintos bene didžiausios ir pasauliu – minimalus. Sutuokti- visą filmą rodo nuosekliai suprie- abiejų gestas išduoda meilę ir savarankiškai interpretuoti filmą. galima pavadinti vujeristu, bet jog, rodos, girdi ją griežiant danti- universalios problemos: žmonių niai miega atskiruose kambariuo- šintus šiuos naujųjų turtingųjų ir prisirišimą. Jie labai nepanašūs, Ir tai, ko gero, vienas didžiausių jo vujerizmas ne perversiškas ir mis. Maiklas šalia žmonos atrodo agresija, santuokinė krizė, egzis- se, kur skleidžia garsus nuolat naujųjų skurdžių pasaulius, bet bet artimi. Jelena to nesuvokia, jo privalumų. stiprus, o bejėgis, kylantis iš do- kaip nerangus meškinas. Vėliau tencinė vienatvė. įjungti televizoriai. jo išvada visai ne tokia, kokios esi bet ji nemėgsta vyro dukters, mėjimosi kitomis kultūromis. Tad paaiškėja, kad jis – užkietėjęs Filmas apie įvykius viename Netrukus režisierius atsklei- pratęs tikėtis. laikančios ją tik turtingų vyrų Živilė Pipinytė šiam kultūrų keliautojui ir jo fil- mizantropas. Arogantiškas ir su- Bruklino bute nebūtų toks ironiš- džia pagrindinį konfliktą. Jis kyla Filmo pradžioje dar gali pa- medžiotoja. muose svarbus kelionės motyvas. sirūpinęs tik savo išvaizda Alanas kas, jei nežinotume, kad Polans- iš ankstesnio Jelenos gyvenimo, sirodyti, kad Zviagincevas seka Kai Jelena bus priversta apsi- Polanskis nekuria kelio filmų, bet nuolat plepa telefonu, rodydamas kiui draudžiama įkelti koją į JAV. kai ji buvo tik slaugė ir gyveno rusų literatūros ir mąstytojų spręsti: pasielgti dorai ar išgelbėti jo personažai nuolat juda: vyksta visišką nepagarbą šeimininkams. Turbūt tai savotiškas režisieriaus su sūnumi viename iš Maskvos tradicija, kur pažeminti ir nu- savo anūką nuo armijos, Zviagin- į komandiruotę, keičia vietą kad Jo žmona Nensė, iš pradžių atli- flirtas su Amerikos moralinėmis miegamųjų rajonų. Tas ankstesnis skriaustieji visada moraliai tei- cevas bus negailestingas. Motinos ir ankštame bute. Tiesa, jie gali kusi taikytojos vaidmenį, vėliau nuostatomis ir teisėsauga. gyvenimas vis primena apie save, sūs, o kilnios, dosnios ir geros pasiaukojimas filme pasisuks kita, likti ir toje pačioje vietoje, tačiau virsta kerštinga harpija. nes Jelenos sūnui bedarbiui reikia rusų motinos pasirengusios au- netikėta briauna. „Jelenos“ pa- nuolat jausis pašaliniai, ne savo Filmo scenarijus parašytas pa- pinigų. Motina išlaiko ir nedirban- kotis. Apibendrinimus suformu- saulyje nebeliko kilnių neturtingų- vėžėse. gal Yasminos Reza pjesę „Karo Santa Lingevičiūtė tį sūnų, ir jo nuolat gausėjančią luoti jam padės visą filmą fone jų, pažemintųjų ir nuskriaustųjų.

8 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 9 netrukus netrukus

gėda (Shame) Neaišku, kokie jų santykiai. Apie tamsoje (W ciemnoúci) Režisierius Steve McQueen tai fi lme visiškai nediskutuojama, Režisierė Agnieszka Holland D. Britanija, 2011 tik vienąkart užsimenama Sisės Lenkija, Vokietija, 2011 lūpomis: „Mes ne blogi žmonės, tiesiog kilę iš blogos vietos.“ Ši Steve’as McQueenas iš Airijos frazė kelia dar daugiau klausimų, Beveik neabejojau, kad šiemetinį persikėlė į JAV – Niujorką. Tačiau į kuriuos žiūrovai turės rasti atsa- „Oskarą“ gaus Agnieszkos Holland režisierius susieja savo debiuti- kymus patys. fi lmas „Tamsoje“ („W ciemnoúci“). nį fi lmą „Alkis“ su antruoju, nes Brendono bandymas užmegzti Ne tik todėl, kad tai fi lmas apie Ho- pagrindinis jo personažas Bren- artimesnius ryšius su bendradarbe lokaustą, o ši tema Amerikai seniai donas (Michael Fassbender) kilęs baigiasi nenusisekusiu seksu vieš- tapo prioritetine, – bet pirmiausiai iš Airijos. Vyras gyvena bute Man- bučio lovoje, nes vyriškis nesugeba todėl, kad tai sukrečiantis meno hatane, yra priklausomas nuo neį- mylėtis su kažkuo, kas jam tikrai kūrinys, kokių šiandienos kine pareigojančio sekso ir dažniausiai patinka. Tai viena iš šykščiai da- ypač reta. Žmogaus prigimties mylisi su prostitutėmis arba ten- lijamų McQueeno užuominų, kad prieštaringumas ekstremaliomis kina save žiūrėdamas pornogra- gyvename emocinės izoliacijos aplinkybėmis jame atskleidžiamas fi nius fi lmus bei žurnalus. Tai – jo kultūroje. Apskritai Brendonas su tokia neregėta menine jėga, kad rutina, kurią sugriauna vieną die- primena Patriko Batemano per- neįmanoma to nepastebėti ir neį- ną pasirodžiusi sesuo Sisė (Carey sonažą iš „Amerikos psichopato“. vertinti. Ką gi, apsirikau. Mulligan). Tik McQueeno fi lme psichinės Bandau prisiminti, kada pasku- „Gėdoje“ kameros ir personažų patologijos ženklai lieka ne ant tinįkart patyriau kine tokį jausmą, žvilgsniai tokie pat šalti kaip ir „Al- išniekinto lavono, o Brendono kai vos ne fi ziškai juntama emoci- kyje“. Tačiau Niujorkas, kur vyksta kietajame diske. nė įtampa pastveria tave nuo pat Pavadinimo žodžio „gėda“ pras- pirmųjų kadrų ir nebepaleidžia mė fi lme prarado savo reikšmę. iki fi lmo pabaigos. Nebent prieš Vaidybinių fi lmų apie Holokaustą „Lvovo kanaluose“ („In the Sewers stebėtojų problema, kurios dėl to fi lmas, šį jo patosą fenomena- Brendonas dažniau jaučia pa- 35 metus, kai žiūrėjau Larisos per pastaruosius dvidešimt metų, of Lvov“) apie keliolikos žydų iš- paties tamsumo nematome iki šiol liai perteikia aktorius Robertas sišlykštėjimą ir savęs gailisi, nei Šepitko „Pakilimą“, sukurtą Va- pradedant Steveno Spielbergo „Šin- gyvenimą miesto kloakoje. 2008 arba apsimetame nematantys. Więckiewiczius (apie jį šiame kažko gėdijasi. Gėdos jausmą taip silio Bykavo partizaniškos apysa- dlerio sąrašu“, pastatyta daug. Gal m. Lenkijoje pasirodė dar viena Išlikti tamsioje, priešiškai nu- „Kino“ numeryje skaitykite pla- užgožia abejingumas, kad fi lmas kos „Sotnikovas“ motyvais. Nors net pernelyg daug, paverčiant šia knyga – visa tai patyrusios Krysty- siteikusioje aplinkoje buvo beveik čiau), suvaidinęs Leopoldą Sochą. gali būti ir apie depresiją, ir apie savo ištarme tai labai skirtingi pamatinę šiuolaikinės civilizacijos nos Chigier atsiminimai „Mergaitė neįmanoma. Konkrečiame istori- Pradžioje jis – smulkus niekšelis, priklausomybę nuo sekso. Tačiau fi lmai. Tragedinė „Pakilimo“ ko- problemą tam tikros konjunktūros žaliu megztuku“ („Dziewczynka niame fi lmo kontekste – žydų ne- kietas vyrukas, žydų likimas jam turbūt gėdos jausmas slypi kažkur lizija – mirtis ar išlikimas išdavytės ir spekuliacijos objektu. Savaip tei- w zielonym sweterku“). Mergai- kenčiantys vokiečių kolaborantai nė motais, tai tik gera proga pa- veiksmas, atrodo beveidis erdvėje, giliau nei pirminės vyro emocijos. kaina – buvo grindžiama griežto- sus prancūzų intelektualas Clau- tei tuomet buvo aštuoneri, jos ukrainiečių policininkai, buitinis sipelnyti. Tačiau palaipsniui šis kur nėra laiko. Tik čia viskas su- Filmą galima pavadinti potraumi- mis opozicijomis ir nepripažino de’as Lanzmannas, kategoriškai megztukas dabar eksponuojamas katalikų lenkų antisemitizmas, šiurkštus žmogus keičiasi, jame skirstyta į tranzitines zonas: metro, niu ne todėl, kad McQueenas ana- niuansų. „Tamsoje“ apnuogina tvirtindamas, kad Holokausto neį- Vašingtono Holokausto muziejuje. žmonių savanaudiškumas ir go- atbunda užuojauta ir empatijos prekybos centrai, oro uostai. Tai – lizuoja traumos įtaką gyvenimui, o pačias įvairiausias žmoniškosios manoma ir neleistina inscenizuoti, Likvidavus Lvovo getą, jos šeimą dumas. Kanalai, kuriuose trūksta jausmas. Kai baigiasi pinigai, jis vietos, kurios dominuoja šiuolai- todėl, kad traumos nebeužtenka esybės briaunas. Režisierė sako, nes tai neatskleidžia jo baisumo ir ir dar keletą asmenų požemiuose oro, – vienintelė išsigelbėjimo vieta. nemeta „savo“ žydų, slepia juos kinėje kultūroje. Sunku atskirti personažo elgesiui ir psichologijai kad svarbiausia pradinė nuostata iškreipia Katastrofos mastą. 14 mėnesių slėpė ir aprūpindavo Anaiptol nesaugi, nes vokiečiai juos ir maitina, nors kasdien rizikuoja Brendono butą nuo viešbučio kam- paaiškinti. Brendonas ir jo sesuo jai ir visai fi lmavimo grupei buvo Agnieszka Holland „Tamsoje“ maistu kanalų prižiūrėtojas Leo- retkarčiais „šukuoja“, o slėptuvę savo, žmonos ir dukters gyvybe. bario, nelabai aišku, kur jis dirba gyvena apimti neaiškios baimės kurti fi lmą ne apie idėjas, o apie įrodo, kad Holokausto siaubą poldas Socha. Darė tai ne gera netyčia aptikęs svetimas santech- Ši žydų gelbėjimo istorija bai- ar lankosi. Pasitelkdamas ilgus ka- priklausomybės ir pažeminimo žmones, apie giliai žmoguje sly- įmanoma perteikti ir vaidybinė- valia, o už pinigus. nikas gali kaip nuo maro išbėgti gėsi laimingai, tačiau fi lmo fi nalas drus ir stambius planus režisierius pasaulyje. pinčius skirtingus pradus, apie tai, mis priemonėmis, viskas priklau- Filmo pavadinimą „Tamsoje“ į gatvę visa gerkle šaukdamas: anaiptol nėra optimistinis. Žydų istoriją pasakoja ne per dialogus, Viena vertus, galima manyti, kas jame geriausia ir blogiausia. so nuo kūrėjo talento ir atsakomy- galima suvokti tiesiogiai, tačiau tai „Žmonės, ten lindi žydai!“ Socha gelbėtojai ir po karo buvo „baltos o fi ksuodamas menkiausius jude- jog fi lmas „Gėda“ sufl eruoja, kad Analogija tarp šių dviejų fi lmų bės. Ši tema režisierei nėra nauja. kur kas platesnis apibendrinimas. priverstas kaitalioti buvimo vietas. varnos“ ir dažniausiai slėpė savo sius ir veido išraišką. Menininkas dėl suaugusio Brendono priklau- peršasi dar ir todėl, kad abu su- 1992 m. ji sukūrė fi lmą „Europa, Jis lakoniškai nusako tą socialinį Kai sykį nelaimingieji atsiduria po poelgį, nes visuomenė jo nesupra- McQueenas perkelia šiuolaikinio somybių kalta jo vaikystė. Kita kurti netausojant savęs pačiomis Europa“ (buvo ir scenarijaus klimatą, dėl kurio Holokaustas tapo bažnyčia, iš kurios atsklinda prislo- to ar net smerkė. Pacituosiu vie- meno konceptualumą ir į didįjį vertus, nieko neatskleisdamas sunkiausiomis fi lmavimo sąlygo- autorė) apie socialinę mimikri- taip nesunkiai įmanomas. Žinoma, pinta giesmės melodija, bene ryš- ną fi lmo „Tamsoje“ fi nalinį titrą: ekraną. Visą fi lmą neapleidžia apie tikrąjį vyro gyvenimą, iš tiesų mis. Kaustantis žiemos speigas ją – išsižadėtą žydišką tapatybę, naciai įvedė žiaurų terorą, už žydų kiausiai pajunti nesusisiekiančių „Leopoldas Socha žuvo po pusės dviprasmybės jausmas, keliantis fi lmas šį tą pasako apie tą „nieką“, „Pakilime“ ir kanalizacijos labi- 1990 m. parašė scenarijų vienam gelbėjimą – mirtis visai šeimai, už pasaulių kontrastą. Egzistencijos metų, gelbėdamas savo dukterį daugiau klausimų, nei suteikian- tuštumą, apie bevietes vietas ir rinto tamsa, dvokas, klaustrofo- iš stipriausių fi lmų apie Holokaus- nužudytą vokiečių kareivį – kartu- vertikalę į dvi dalis dalija grindi- iš po sovietų karinio sunkvežimio tis atsakymų. Ypač apie brolio ir belaikį laiką, kuriame mes gyve- bija „Tamsoje“ – visa tai taip pat tą – Andrzejaus Wajdos „Korcza- vės penkiasdešimčiai įkaitų. Tačiau nio perspektyva, iš kurios, pakėlęs ratų. Žmonės kalbėjo, jog tai Die- sesers santykius. Pastarieji viename. juntama kone fi ziškai ir sustiprina kui“. Šį kartą Holland realizavo gelbėtojų buvo vienetai ne tik dėl kanalizacijos liuką, Socha parodo vo bausmė už tai, kad jis gelbėjo nas kitą dažnai aptinka nuogus: dalyvavimo jausmą. Toks kūrybos ne savo, o Davido F. Shamoono baimės. Absoliuti visuomenės dau- mažajai Krysiai dienos šviesą. žydus.“ Brendonas – besimaudančią Sisę, bekompromisiškumas įmanomas scenarijų, parašytą pagal Roberto guma geriausiu atveju liko abejingi Tačiau tai sykiu ir nesunai- sesuo – besimasturbuojantį brolį. SAntA LIngeVIČIūtė nebent stiprios dvasios moterims. Marshallo dokumentinę apysaką žydų naikinimui. Tai vadinamoji kinamą žmoniškumą teigiantis LInAS VILDŽIūnAS

10 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 11 iš arčiau

Pirmiausia ieškau personažo nulinės būsenos Robert Więckiewicz

Šiemetinis „Kino pavasaris“, savo programoje rodantis du puikius lenkų fi lmus – Agnieszkos Holland „Tamsoje“ ir Grego Zgliñskio „Drąsą“, – supažindina su talentingiausiu mūsų kaimynų aktoriumi.

i Z O L da k e i d O Š i ū t ė

is iš tų aktorių, kurių pačiam, kelias į aktorių mokyklą kad šis ištrūktų iš miestelio, todėl nepastebėsi net tarp buvo gana vingiuotas. išsiuntė mokytis į internatinę sta- J kino festivalio svečių. Kalnakasių mieste Nova Rudo- tybos mokyklą. Robertas anksti pa- Kartą, vos išėjusi iš je šachtininko šeimoje gimęs ber- liko gimtuosius namus, kad pajustų fi lmo, kuriame jis vaidino, tiesiog niukas augo tipiškame blokiniame tikrą gyvenimą, anot aktoriaus, gal praėjau pro šalį, pagalvojusi: vy- name šalia šachtos. Beveik visi šei- net gautų nuo jo spyrį į pasturgalį. ras kažkur matytas. Idealus Die- mos vyrai, artimi ir tolimi giminės, Mokykloje Robertas įgijo parketo ir vo pateptas aktorius, kuris gali visi pažįstami kasė anglį. Viena- keraminių plytelių klojėjo specia- suvaidinti bet ką. Aktorius cha- me interviu aktorius kalbėjo: „Ži- lybę. Tačiau besimokydamas ber- meleonas, vos viename epizode nau, kaip sunku gyventi mažuose niukas daugiau dėmesio skyrė ne beveik be žodžių galintis išreikšti miesteliuose. Manajame stūksojo mokslams, o savo didžiajai aistrai – prieštaringiausius jausmus. Ekra- šachta, ir visiems buvo lemta dvi- sportui. Dar Nova Rudoje jis buvo ne jis buvo mergišius, gangsteris, dešimt penkerius metus dirbti po trečiosios lygos futbolo komandos alkoholikas, žudikas, vampyras, žeme. Mano tėtis buvo kalnakasys vidurio puolėju. Ir apskritai Więc- sukčius, saugumietis, išdavikas, ir visi ženklai danguje ir žemėje kiewiczius neslepia, kad vaikystėje bailys ir drąsuolis, išgelbėjęs kitų rodė, kad ir aš juo būsiu. Mūsų buvo didelis plevėsa. Anksti para- gyvybes. Jam pavaldūs visi kino šeima nebuvo pasiturinti. Gyve- gavo degtinės, nepraleido nė vie- žanrai nuo komedijos iki trage- nom kukliai, neužtekdavo pinigų nų muštynių net iki pilnametystės, dijos. Šis aktorius vadintas lenkų iki mėnesio pabaigos. Dažnai gir- paskui kažkaip ataušo. Aktorius Robertu De Niro, bet šiandien jau dėdavau tėvus sakant, kad kažko prisipažįsta, kad paleidęs į darbą baigėsi laikas, kai jį reikia su kuo negalime įpirkti ir, būdamas vai- kumščius pasijusdavo stipresnis nors lyginti. Šiandien kone kiek- kas, nelabai suprasdavau kodėl. ir saugesnis. Nesaugojo balso per vienas lenkų režisierius tiesiog Juk abu tėvai dirbo. Visa tai pali- mutaciją, dėl to jis toks žemas ir svajoja savo fi lmo titruose matyti ko manyje pėdsaką – labai gerbiu prikimęs – „dėl dažnų peršalimų Roberto Więckiewicziaus pavardę. žmones, kurie sunkiai dirba, kad ir didokais kiekiais vartojant visai „Vinčis“, Šiemet birželį savo 45-metį švę- išlaikytų šeimą. Šiandien Nova netinkamus paaugliui gėrimus“. rež. Juliusz Machulski, 2004 siančio Roberto Więckiewicziaus Rudoje šachtą uždarė, matau, Tuos laikus primena ir randas ant „Viskas bus gerai“, biografi joje nerasime jokių ženklų, kaip sunku ten gyventi. Mintys kaktos. Smalsaujantiems žurnalis- rež. tomasz Wiszniewski, 2007 pranašaujančių, kad jis taps kino apie tai padeda man jausti saiką.“ tams aktorius atsako, kad jį kliudė „Pagrindinis liudininkas“, žvaigžde, žinoma jau ir už Atlanto. Tačiau tėvas nepanoro, kad meteoritas. Po to įvykio dvi savaites rež. Jarosùaw Sypniewski, Jacek Aktoriumi jis tapo netikėtai net sau sūnus sektų jo pėdomis. Norėjo, praleido ligoninėje. Filipiak, 2007

12 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 13 iš arčiau iš arčiau

kio kultiniame trileryje „Šunys 2: („Wszystko będzie dobrze“). Tarsi 2007-ieji tapo aktoriaus triumfo gal tikrus įvykius sukurta drama paskutinis kraujas“ („Psy 2. Osta- atsiprašydamas jis vėliau suvaidi- metais. Iš pradžių jo suvaidintas apie mafi jos pasaulį „Pagrindinis tnia krew“), buvo tarp streikuo- no meilužį populiarioje Koneckio Leonas kartu su kito populiaraus liudininkas“ („Świadek koronny“) jančių darbininkų Filipo Bajono ir Saramonowicziaus komedijoje aktoriaus Maciejaus Stuhro per- vėl atskleidė naujas Więckiewi- politinėje dramoje „Poznanė’56“ „Lejdis“ . sonažu Piktžole vieno trenkto cziaus talento briaunas. Filmas su- („Poznañ’56“), gangsterio apsau- Svarbus Roberto Więckiewi- verslininko paliepimu bando ras- kurtas kaip atgailaujančio gangste- gininku Natalijos Koryñckos-Gruz cziaus karjerai buvo susitikimas ti pavogtą prabangų jo automobilį rio, kuris iš meilės moteriai paliko trileryje „Amokas“. Po antrapla- su įtakingu populiarių komedijų Roberto Wichrowskio komedijoje nusikaltėlių pasaulį, išpažintis. Nuo nių vaidmenų fi lmuose „Karšių meistru režisieriumi ir prodiu- „Prancūziškas numeris“ („Francus- savo bendrų jis bando pasislėp- sezonas“ („Sezon na leszcza“) ir seriu Juliuszu Machulskiu. Šis ki numer“). Tačiau tikrasis pripa- ti kaip įslaptintas liudytojas. Pas „Švento Mikalojaus naktis“ („Noc atkreipė dėmesį į Więckiewiczių žinimas prasidėjo, kai ekranuose fi lmo herojų atvyksta televizijos świętego Mikołaja“), 2001 m. jis Gdynės festivalyje rodytame fi l- pasirodė Tomaszo Wiszniewskio žurnalistas Marcinas, kuriam šis suvaidino ypač šlykštų tipą, ma- me „Pusiau rimtai“ ir pakvietė „Viskas bus gerai“, kur jis jautriai susitikimas – galimybė baigti asme- fi jos vadeivos patikėtinį ir žudiką suvaidinti nedidelį, bet įspūdingą suvaidino su alkoholizmu kovojan- ninį tyrimą... Už vaidmenis šiuose Dziubinskį Wojciecho Wójciko se- kaminkrėčio vaidmenį komedijoje tį mokytoją, lydintį našlaitį Pavelą fi lmuose Robertas Więckiewiczius riale „Gauja“ („Sfora“) ir jo kino „Pinigai – tai viskas“ („Pieniądze piligriminiame bėgime. Berniuko pelnė pirmąjį apdovanojimą Gdynės versijoje – trileryje „Be gailesčio“ to wszystko“). Nuo tada aktorius mamai vėžys, bet jis tiki, kad nu- lenkų fi lmų festivalyje, be to, Andže- („Bez litości“). Tais laikais aktorius pasirodo visuose Machulskio fi l- bėgęs iš pajūrio į Čenstakavą ir jaus vaidmuo 2008 m. atnešė jam nevengdavo pasirodyti ir „muilo muose. 2002 m. satyroje apie kino pasimeldęs stebukladarei Dievo lenkų kino apdovanojimą „Erelį“. operose“ – „M kaip meilė“ („M jak pasaulį „Superprodukcija“ jis vėl motinai ją išgydys. Po „Pagrindinio liudininko“ ak- miłość“), „Gėriui ir blogiui“ („Na vaidino gangsterių boso pakali- Šis vaidmuo Więckiewicziui teko torius juokavo, kad jau gerai per- dobre i na złe“), „Tik gyvenimas“ ką. Vagies Cumos vaidmuo fi lme kiek neįprastai. Kartą Machulskis prato triukšmingus vaidmenis, tad „Kūnas“, rež. tomasz Konecki, Andrzej Saramonowicz, 2003 („Samo Życie“). „Vinčis“ („Vinci“, 2004) jau buvo pasakė jam perskaitęs scenarijų, neprieštarautų, jei jo personažas Pirmą didelį vaidmenį Robertas specialiai parašytas Więckiewic- kuriame vaidmuo kaip tik Rober- neištartų nė žodžio. Naujausi fi l- Baigęs statybininko mokslus, Bet Robertas Więckiewiczius pęs į Himalajus, bet greit suprato, Więckiewiczius suvaidino Tomaszo ziui. Vos išėjęs iš kalėjimo, Cuma tui. Aktorius jau buvo spėjęs apie mai įtikino, kad Więckiewiczius Więckiewiczius išvyko į praktiką – sakosi visą gyvenimą esąs opti- kad reikia eiti toliau, todėl ryžosi Koneckio ir Andrzejaus Saramono- gauna užduotį pavogti Leonardo tai pamiršti, kai po dviejų metų moka atskleisti personažą ir pačio- ligoninės Legnicos apylinkėse sta- mistas ir visą laiką tikėjęs, kad keltis į Varšuvą, kur buvo niekam wicziaus fi lme „Pusiau rimtai“ („Pół da Vinci šedevrą „Dama su šer- režisierius Wiszniewskis pakvietė mis santūriausiomis priemonėmis. tyti. Iki galo taip ir neaišku, kaip kažkas pasikeis, nutiks kažkas nežinomas provincijos aktorius. serio“). Šioje komedijoje apie kino muonėliu“ iš Krokuvos muziejaus. į bandymus. Suvaidino kelias sce- Daug ginčų sukėlusioje, alkoho- būdamas dvidešimt dvejų jis pateko nepaprasta. „Kai nuvykau laikyti Gavęs aktoriaus vietą Varšuvos pasaulį jis – scenaristas, kuriam, Į padėjėjus patyręs recidyvistas nas ir paprašė paskaityti scenari- lio, brutalumo ir juodojo humoro į Vroclavo teatro mokyklą. Aktorius egzamino, supratau, kad tai – gera „Rozmaitości“ teatre, čia jis sukūrė kaip ir režisieriui bei operatoriui, pasikviečia jaunuolį Julianą, ku- jų. Vos perskaitęs iš karto suprato, prisodrintoje Wojciecho Sma- šitaip kalba apie savo pasirinkimą: vieta. Kad tai būtent mano vieta.“ kelis įspūdingus vaidmenis, dve- nuolat trukdo prodiuserio prie- ris slapčia daro viską, kad vagystė kad tai jo vaidmuo, ir pasielgė taip, rzowskio kriminalinėje dramoje „Tais laikais aštuoniolikos sulaukęs Kartais neturėjo ko valgyti, tačiau jus metus vaidino ir vilniečiams kabės. Koneckio ir Saramonowic- neįvyktų. Pasirodė Więckiewiczius kaip niekad iki tol nebuvo daręs, – „Blogi namai“ („Dom zły“, 2009) vyras turėjo alternatyvą – studijos gyvenimas jį užgrūdino ir dabar pažįstamo garsaus lenkų teatro ziaus duetas svarbus Więckiewic- ir Machulskio novelėje „Sušis“ fi l- paskambino režisieriui ir paprašė jis suvaidino nedidelį nuolat girto arba kariuomenė. Į kariuomenę eiti tai, jo nuomone, padeda ramiai režisieriaus Grzegorzo Jarzynos zaus karjeroje. 2003 m. juodojoje me „Solidarumas, Solidarumas...“ Andžejaus vaidmens. Filmo pra- prokuroro Tomalos vaidmenį. Ty- nenorėjau. O aktoriaus profesiją išgyventi sėkmes ir nesėkmes. spektakliuose. Dabar į teatrą komedijoje „Kūnas“ („Cialo“) jis („Solidarność, solidarność...“), džioje šis herojus – egoistas, iš rimo grupė kartu su pagrindiniu įsivaizdavau taip pat, kaip dauge- Daugelis Roberto bendrakursių Więckiewiczius grįžta tik labai suvaidino kapinių darbuotoją, su kurį kūrė garsiausi lenkų re- asmeninių paskatų sutikęs lydėti įtariamuoju fi lme bando aiškintis lis vaikštančių į kiną: vyrukas patvirtina, kad jaunystėje šis garsėjo susidomėjęs kokiu nors konkrečiu draugu patenkantį į netikėčiausias žisieriai. Filme „Pietūs–Šiaurė“ berniuką. Jis nori atsikratyti po- prieš ketverius metus nuošalioje sirodo prieš kamerą arba scenoje, savo romanais ir laisvu gyvenimo vaidmeniu. Neseniai viename in- aplinkybes. Roberto personažas Ju- („Południe-północ“) jis įkūnijo mėgio, kuris vis labiau traukia jį į sodyboje įvykdyto šiurpaus nusi- kažką pasako, ir visas darbas. Tik būdu. Studijų draugas Józefas Mar- terviu sakė, kad jau šešerius metus lekas dažniausiai laikosi taisyklės net penkis personažus. Daug juo- gyvenimo dugną. Kelionė su naš- kaltimo aplinkybes. pradėjęs ruoštis stojamiesiems su- kockis atsimena: „Iš tikrųjų nė vie- nebuvo scenoje ir vis labiau bijo „pirma padaryk, paskui pagalvok“. ko kėlė Więckiewiczaus suvaidin- laičiu ir vaiko tikėjimas paverčia Aktorius pradėjo kruopščiai pratau, kad tai nėra lengva. Lenkų na moteris negalėjo jam atsispirti. ten sugrįžti. Po kelerių metų jis vėl susitiko su tas neištikimas vyras komedijoje mokytoją kitu žmogumi. Kelionėje rinktis vaidmenis ir teigia, kad kalbos mokytoja padėjo pasirinkti Buvo kupinas vidinio žavesio.“ Kine Więckiewiczius debiu- šiais režisieriais spektaklyje „Tes- „Kiek sveria Trojos arklys?“ („Ile abu suartėja ir daug ko išmoksta. svarbiausia jam – scenarijus, tekstus, o visa kita turėjau padaryti 1993 m. pelnęs apdovanojimą tavo dar studijuodamas teatro tosteronas“, kuris net kelis sezo- waży koń trojański?“), – 2009 m. Więckiewicziaus vaidyba išgelbėjo jame papasakota istorija. Ir visai pats. Visi kalbėjo: „Ką sau galvoji? studentų diplominių spektaklių mokykloje. Šmėstelėjo nelabai nus buvo vaidinamas su anšlagais. Więckiewiczius pelnė už jį lenkų fi lmą nuo sentimentalumo. nesvarbu, ar tai pagrindinis vai- Ten aktorių vaikai, pažįstami pa- peržiūroje Lodzėje, Więckiewi- vykusiame garsaus lenkų režisie- Šiame spektaklyje ir populiariuose kino prizą „Erelis“ kaip geriausias Aktorius juokavo, kad šiam dmuo, ar tik epizodinis. tenka.“ Aš irgi abejojau. Svarsčiau, czius pradėjo dirbti Poznanės Len- riaus Jerzy Skolimowskio fi lme fi lmuose Więckiewiczių įsidėmėjo antraplanio vaidmens atlikėjas. vaidmeniui ruošėsi visą gyveni- 2010 m. Robertas Więckiewi- ar su tokiu veidu galiu būti aktorius. kų teatre. Debiutavo dvigubu Džor- „Ferdydurkė“. 1993 m. suvaidino žiūrovai, o netrukus jie įsiminė ir O pernykščiame „Kino pavasa- mą, – buvo laikas, kai alkoholis czius nusifi lmavo net septyniuose Maniau, reikia gražuolių, o gražus džo Gibso ir Valio Vebo vaidmeniu epizodinį vaidmenį režisieriaus „įdomaus veido bei intriguojančio ryje“ matėme aktorių stilingoje vos nesužlugdė jam karjeros. Be- fi lmuose. Jis nebijo rizikuoti ir aš, regis, buvau tik iki septynerių Thorntono Wilderio pjesėje „Mūsų Felikso Falko fi lme „Savivališkas „Roželė“, balso aktoriaus“ pavardę. Tačiau Machulskio komedijoje „Lopšinė“ sifi lmuodamas aktorius lankė ano- mielai sutinka pasirodyti debiu- metų. Tėvai manęs nestabdė ir miestelis“, kadaise statytoje ir pasišalinimas“ („Samowołka“), pa- rež. Jan Kidawa-Bùoński, 2010 kai Koneckis ir Saramonowiczius („Kołysanka“) apie šiuolaikinių niminių alkoholikų susitikimus ir tantų fi lmuose. Pavyzdžiui, įkūnija sakė: „Daryk, kaip nori“, tačiau Kauno dramos teatre. 1996 m. sakojančiame apie žiaurų karei- „Zero“, nusprendė „Testosteroną“ perkelti vampyrų šeimynėlę, kuri iš pro- vėliau kalbėjo, kad ten susirenkan- įtakingą verslininką mozaikos prin- nelabai tikėjo, kad pasiseks. Ak- jis buvo apdovanotas Poznanės vinių gyvenimą. Paskui jis ilgokai rež. Paweù Borowski, 2010 į ekraną, Robertas Więckiewiczius vincijos Mozūruose nori persikelti čiųjų pasakojimai galėtų tapti ne cipu sukurtame Paweło Borowskio toriaus profesija jiems buvo tokia teatralų prizu „Rožė“ geriausiam tenkinosi epizodiniais neigiamų „Piršlybos“, pasirinko alkoholiko sporto mo- į sostinę. Więckiewiczius žaismin- vieno fi lmo scenarijumi. fi lme „Zero“ ar saugumietį Andže- pat abstrakcija kaip ir branduolinė metų aktoriui. Baigęs studijas, tipažų vaidmenimis: vogė auto- rež. Filip Bajon, 2010 kytojo vaidmenį Tomaszo Wisz- gai, su humoru įkūnijo šios Maka- Netrukus pasirodžiusi Jarosławo jų Tadeuszo Królio „Užverbuotoje fi zika.“ Więckiewiczius jautėsi lyg užko- mobilius Władysławo Pasikows- niewskio fi lme „Viskas bus gerai“ rievičių šeimos galvą. Sypniewskio ir Jaceko Filipiako pa- meilėje“ („Zwerbowana miłośc“).

14 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 15 iš arčiau iš arčiau

priešingos lyties atstovių atakas. scena galutinai sužlugdo taip ilgai cialiai fi lmui aktorius mokėsi lvo- inteligentas parodo savo jausmus. Vyrukai įrodinėja, kad moterys kurtą mačo įvaizdį. Nors įrašas viečių lenkų tarmės, kuria kalbėjo Jis nesuvokia, kodėl elgiasi vie- apriboja „tikrų vyrų laisvę“. Jie pažemino, jis randa jėgų ieškoti jo personažas, nes režisierė siekė naip ar kitaip, kodėl daro tai, ką negali gyventi su moterimis, bet nusikaltėlių. Ar galima dar ką maksimalaus tikroviškumo. Jį do- daro. Tiesiog kovoja pats su savi- ir be jų nėra gerai. Vyrukus fi lme nors pakeisti? Alfredas pradeda mino personažo psichika ir poelgių mi. Tai man atrodė įdomu ir jau- labai įtikinamai suvaidino Robertas savo tyrimą, tačiau tai – pavėluo- motyvai, – visi Sochos sprendimai dinama, nes leido prisiliesti prie Więckiewiczius ir Adamas Worono- ta drąsa, bandymas nusiplauti neatsirado po ilgų apmąstymų. Jis žmogiškos prigimties paslapčių. wiczius. Apie šį fi lmą Więckiewic- kaltę, nugalėti panieką, su kuria reagavo į tikrovę, kurioje gyveno. Jame įžvelgi gėrio, kurio virusas zius sako: „Paversti vyrus, save, ab- į jį žiūrėjo nepilnametis nusikal- Jis nebuvo didvyris. slypi žmoguje, paslaptis. Nors visą soliučiais kvailiais ir idiotais nėra tėlis. Alfredas lieka vienas, tėvai, Režisierė prisipažįsta, kad dėl fi lmą iš esmės nežinome, kaip jis malonu. Nes „Bobos kažkokios ki- draugai, žmona – nusisuka nuo jo. daugelio priežasčių nenorėjo kurti pasielgs, ir turime daug priežas- tokios“ – fi lmas ne apie moteris, jis Bėgantis pats nuo savęs, artimųjų šio fi lmo, bet susidūrė su labiau- čių jo nemėgti.“ apie mus. Spjaučiau sau į barzdą, atstumtas vyras pamažu sunkiai siai užsispyrusiais gyvenime sutik- Pats aktorius viename interviu jei jame nesuvaidinčiau.“ grįžta atgal. Kai ateina į ligoninę tais prodiuseriais, tarp kurių buvo teigė: „Prašau neklausti manęs, ką Vienas paskutiniųjų Krzyszto- slaugyti komos ištikto brolio, – jis ir Juliuszas Machulskis. po tokių vaidmenų suvokiau. Ne- fo Kieúlowskio mokinių Gregas jau kitas žmogus. Vaidindamas Filmas sukurtas taip, kad žiūro- pasakysiu nieko naujo – tiesiog vi- Zglińskis filme „Drąsa“ („Wy- Alfredą, Więckiewiczius tiesiog vui kyla įspūdis, jog jis pats lindi suomet žinau, kad nėra taip, kaip myk“) papasakojo dar vieną is- juo tampa ir pasiekia neįtikėtino tuose kanaluose, jaučia šalia šmi- mums atrodo, ir kai kurios nuosta- toriją iš lenkų provincijos. Siu- autentiškumo. Jo beveik nejudrus rinėjant žiurkes, užuodžia nuotekų tos apie save gali būti neteisingos. žetas iš pirmo žvilgsnio banalus: veidas slepia daug jausmų, kartais smarvę. Teoriškai galiu būti kažkuo tikras, kietuolis Alfredas, mokantis jau- raumens krustelėjimas atskleidžia Į žurnalisto klausimą, kas buvo tačiau tam tikromis aplinkybėmis nesnį brolį, kaip reikia gyventi, daugiau nei ilgiausias monologas. sunkiausia, aktorius atsakė: „Vis- yra visiškai kitaip.“ „Bobos kažkokios kitokios“, rež. Marek Koterski, 2011 kraštutinėje situacijoje pasielgė Filmo pabaigoje stambus herojaus kas buvo sunku, bet sunkiausia, Aktorius sakosi po naujausių kaip bailys. Alfredo vaidmuo pa- planas sukelia žiūrovams įvairiau- manau, buvo du dalykai: pirma, savo vaidmenų buvęs labai išse- Nedidelį Sieradzkio vaidmenį atliko do, kur buvo anksčiau? Kodėl jis čiantis, pasiaukojantis Robertas rašytas specialiai Więckiewicziui: sių jausmų. Kaip mes būtume sąlygos, kuriose turėjome dirbti: kęs: „Jei man kažkas pasiūlytų tik ir režisieriaus Jano Hryniako veiks- būtent toks? Kaip iš pirmo žvilgs- Więckiewiczius įtikino nepaprasta „Robertas susidomėjo vaidmeniu ir pasielgę jo vietoje? Ar tik ekstre- kanalai, žiema, tamsa, drėgmė, ir vieną fi lmavimo dieną, kad praei- mo komedijoje „Triukas“ („Trick“). nio šaltas cinikas tampa bejėgiu, talento galia. „Mėgstu akimirkas, savo jautrumu idealiai jam tiko, – malioje situacijoje suvoki, kas iš istorija, su kuria turėjome galynė- čiau šypsodamasis per paplūdimį, Tačiau iš jų reikšmingiausiu silpnu žmogumi? Anot aktoriaus, kai pasiekiu nulinę būseną. Kai sako režisierius. – Tai ypatingas tikro esi? tis, kuri vyko iš tikrųjų.“ nebesugebėčiau to padaryti. Bu- Więckiewicziui tapo saugumie- jam ypač įdomu vaidinti palūžu- esu namie vienas, žinau, kad nie- impulsas, kai rašant scenarijų Lenkų spauda Leopoldo Sochos Režisierė pabrėžia, kad svar- vau išgręžtas kaip kempinė, visom tis Romanas Januszo Kidawos- sias asmenybes. Atsidūrę ypatin- kas manęs nemato, negalvoju apie personažas turi konkretų atlikė- vaidmenį Agnieszkos Holland fi l- biausias fi lmo motyvas – tai So- prasmėm – emociškai, protiškai. Bùońskio dramoje „Roželė“ gose aplinkybėse, jie atskleidžia tai, kaip atrodau, tiesiog tinginiau- ją. Vėliau, kai pradėjome fi lmuo- me „Tamsoje“ sukūrusį aktorių chos charakterio daugiareikšmiš- Reikėjo pauzės, kad skaityčiau („Różyczka“). Romanas – tipiškas giliai paslėptas savo savybes. Tas, ju ar mąstau. Visada, kai bandau ti, Robertas leido man dar geriau vadina genialiu. Kai fi lmas buvo kumas, jo vidinis pasikeitimas. Iš knygas, laisvai kvėpuočiau, apsi- Liaudies Lenkijos produktas, mo- kurios kartais nustebina net juos suprasti personažą, kurį vaidinsiu, suprasti Alfredą.“ nominuotas „Oskarui“, kritikai pradžių Socha – paprastas buitinis žvalgyčiau aplink. Ir, kaip aš tai raliai degradavusi ir savaip tra- pačius. Būtent tokie vaidmenys – pirmiausia ieškau jo nulinės bū- Alfredas – tipiškas personažas: prabilo apie Robertui Więckie- antisemitas, kuris gali koneveikti vadinu, – grįžčiau į Robertą. Tu- giška asmenybė. Jis įkalba savo Więckiewiczaus stiprybė. „Roželė“ senos. Tai – pirmapradė, tikroji keturiasdešimtmetis vyras, tu- wicziui atvertas Holivudo duris. žydus, bet gali ir išlenkti su jais po rėjau grįžti į save. Ir grįžau. Ir esu meilužę, sekretore universitete atnešė aktoriui dar vieną apdova- būsena.“ Šie žodžiai leidžia ma- rintis puikią žmoną, klestinčią Aktoriumi žavisi „The New York burnelę. Tai tradicinis antisemitas pasiruošęs visą save atiduoti.“ dirbančią Kamilę, šnipinėti pro- nojimą už geriausią vyro vaidmenį žumėlę priartėti prie neįtikėtinų fi rmą, brangiai kainuojantį hobį – Times“, jam plojo aštuoni šimtai katalikas, kuris nežino, kad Jėzus Liaupsės aktoriui pakėlė kar- fesorių, žinomą rašytoją Adamą. Gdynės lenkų fi lmų festivalyje aktoriaus personažo pokyčių. Kaip jis kolekcionuoja šaunamuosius tarptautinio Toronto kino festiva- irgi buvo žydas. Jautrus ir storžie- telę taip aukštai, kad aukščiau Tapusi agente „Rožele“, Kamilė Pernykščių metų vaidmenis kri- jis tai daro? Aktorius atsako, kad ir ginklus. Norėdamas lyg sau, lyg lio svečių. „Žinojau, kad jis tikrai viškas, bailys ir drąsuolis, atradęs nebeįmanoma. Tačiau Więckie- išteka už Adamo, bet ir toliau rašo tikai vertina kaip stipriausius Ro- pats to nežino: „Nesu aktorius, ku- broliui kažką įrodyti, adrenalino gali tai suvaidinti. Visi jo vaidme- didžiulius savo žmogiškumo klo- wiczius juokauja: „Esu optimis- ataskaitas saugumui. Tačiau ne- berto Więckiewicziaus karjeroje. ris mėnesius gilinasi į vaidmenį ir jis ieško visur. Pavyzdžiui, auto- nys labai geri, bet „Tamsoje“ jis dus, kai atsiduria žydų tragedijos tas. Bandysiu šokti aukščiau, – ir tikėtai ir sau pačiai, ir Romanui Trys fi lmai, trys skirtingi vaidme- mokosi ką nors atmintinai. Kai ką mobiliu lenktyniauja su traukiniu. tiesiog pranoko pats save“, – sako akivaizdoje. Socha suprato, kad priduria: – Sėkmė, žinoma, rei- Kamilė pamilsta savo vyrą. Tai nys: Socha Agnieszkos Holland sugriebiu tiesiog iš oro ir tai mane Tai jėgos demonstravimas ir dar Agnieszka Holland. tai didžiausias jo gyvenimo iššūkis, kalinga, bet svarbiausia – reikia sukelia Romanui pavydą. Situaciją fi lme „Tamsoje“ („W ciemnoúci“), kažkaip pakeičia. Arba atsiranda vaikystėje užgimęs noras nušluos- Filmas sukurtas pagal tikrus čia nėra vidurio: arba gyvenimas, labai norėti ir su meile dirbti dar labiau paaštrina 1968 m. an- Pucis Mareko Koterskio ironiško- tam tikra nuoroda, arba ne. Paimu tyti jaunėliui Ježiui nosį. Tačiau iš įvykius. Paprastas Lvovo kanaliza- arba mirtis, nieko kito. savo darbą. Kiekvieną vaidmenį tisemitinė kampanija, kurios auka je komedijoje „Bobos kažkokios tik jos dalį, nes turiu palikti sau ir tikrųjų Alfredas kupinas įvairiau- cijos kanalų prižiūrėtojas Leopol- Robertas Więckiewiczius fi lme turi suvaidinti šimtu dvidešimt taps ir Romanas, ilgai slėpęs savo kitokios“ („Baby są jakieś inne“) natūralumo. Jei išmokčiau šimtu sių baimių, o jo kietumas – tik das Socha nacių okupacijos metais neįprastai griežtas, vaidina be pa- procentų, ir visai nesvarbu, koks žydišką kilmę. ir Alfredas sukrečiančioje reži- procentu, pradėčiau atkūrinėti, o vaikiški žaidimai. Kai traukinyje iš pradžių už pinigus, o vėliau iš toso, nebando nustebinti efektingu fi lmo žanras.“ Aktorius dažnai sako, kad ypač sieriaus Grego Zglińskio dramoje ne kurti.“ „Lopšinė“, Ježis stoja ginti merginos nuo chu- vidinių paskatų išgelbėjo iš geto pasikeitimu, dvasios permainomis. Neseniai atėjo žinia, kad Ro- mėgsta vaidinti dviprasmius per- „Drąsa“ („Wymyk“). Kartais vieno Komedija „Bobos kažkokios ki- rež. Juliusz Machulski, 2010 liganų, Alfredas išsigąsta. Sumuštą keliolika žydų. Keturiolika mėne- Tik veido mimika, kalbos maniera bertas Więckiewiczius nutraukė sonažus. Jį domina tai, ką žmo- panašaus vaidmens aktoriai laukia tokios“ – Mareko Koterskio juodojo „tamsoje“, brolį paaugliai išmeta iš traukinio, sių tie žmonės gyveno kanaluose, leidžia nujausti vykstant kažkokią atostogas ir sutiko vaidinti „Soli- gus slepia. Jis mėgsta diskutuoti visą gyvenimą. Užpildęs visus per- humoro ir kartėlio kupina nūdienos rež. Agnieszka Holland, 2011 ir tada prasideda tikrasis vyres- kiekvienas garsas galėjo reikšti gilią vidinę permainą, kai jame galų darumo“ vadą, Nobelio premijos su režisieriais ir pats sau bando sonažus savo teigiama ir neigiama visuomenės satyra. Du „tikri“ vyrai, „Drąsa“, niojo košmaras. Akimirksniu pa- pavojų ir mirtį... gale laimi gėris ir žmoniškumas. laureatą, Lenkijos prezidentą Le- atsakyti į klausimus: kas iš tikrųjų charizma, sugebėdamas būti kartu kuriuos suvienijo žvalus nakties rež. greg Zgliński, 2011 sikeičia visas Alfredo gyvenimas. Aktorius neslepia, kad vaidmuo Anot Holland, Socha – tai „pa- chą Walęsą naujame lenkų kino yra jo personažas? Iš kur atsira- ir žiaurus, ir įtūžęs, neramus, ken- žygis, drąsiai atremia klastingas Videokamera užfi ksuota muštynių „Tamsoje“ tapo jam iššūkiu. Spe- prastas žmogus, kuris labiau nei meistro Andrzejaus Wajdos fi lme.

16 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 17 festivaliai festivaliai Iš arčiau vaizdas keičiasi

Tautinei savimeilei dalyvavi- bus suprantamas, bet jį galima dininkai, dalyvauja visas kaimas, bendruomenę lyg niekur nieko Tarptautinis Roterdamo kino festivalis šiemet atrodė gerokai kuklesnis. mas Holokauste – labai nemaloni skaityti ir kitaip: žmogaus prigim- ir visas kaimas po karo išsaugo susirinkusią sekmadieninių mišių Ekonominė krizė verčia mažinti renginių ir rodomų filmų skaičių, nors jų tema, tačiau Lenkijoje ji aktyviai tis yra tokia, kad taip gali atsitikti šiuos įvykius kolektyvinėje atmin- į bažnyčią. Bendro nusikaltimo diskutuojama jau daugiau kaip bet kur, – į nūdieną perkelta isto- tyje ir pasąmonėje. Ši anoniminė susaistyta anoniminė minia yra vis vien buvo gana daug. Tačiau nebuvo įvairovės. dešimtmetį, nuo tada, kai istori- rija yra universalesnė.“ minia yra nepaprastai svarbus dievobaiminga, nors ir nepaiso kas Janas Tomaszas Grossas savo Žvėrišką žmogaus prigimtį dar analizuojamo reiškinio veiksnys. Dievo įsakymų. „Manau, kad L i na s V i l d ž i ū na s knyga „Kaimynai“ aktualizavo Je- prieš karą, užbėgdamas įvykiams Jis išplauna atsakomybę už žy- Bažnyčia Lenkijai yra kažkas dvabnės miestelio žydų žudynių už akių, konstatavo Witoldas dams padarytus nusikaltimus ir panašaus į Smolensko katastro- iandienis autorinis atgrasią, natūralistiškai sutirštintą kai nebelieka ką išnešti, prasideda istoriją ir priminė lenkams, kad Gombrowiczius. Prisiminkime šu- tam tikra prasme juos nebyliai fą, – sako Wilhelmas Sasnalis. – kinas yra stebėtinai tikrovę, kas turėtų reikšti kritišką pastatų naikinimas, tvartų degini- dėl Holokausto atsakingi ne vien nimis lojantį kaimą jo groteskiška- pateisina.“ Įtvirtina visuomenei skriaudos Š neindividualus. Jis autorinį požiūrį. Šiuo atveju – tai mas, gal iš aklo įniršio ant savęs tiktai naciai. Šis diskursas nėra me romane „Ferdydurkė“: „Pirmą Bet grįžkime prie filmo. Pave- jausmą, – kad skriauda ateina beveidis, beskonis, gilus Lenkijos užkampis, kuriame ar iš neįveikiamo gėdos jausmo. lengvas, – Lenkijoje taip pat ne- kartą mačiau žmonių bendruo- las kaip netikėtai prapuolė, taip iš svetur, kad mes visuomet bekvapis, neatspindi autoriaus aist- žmogaus egzistencija tolygi biolo- Tuomet prisimeni kiek anksčiau stokojama radikalaus, bukojo na- menę, kuri, išsigandusi pernelyg netikėtai ir atsiranda. Grįžta į tą esame aukos. Mane erzina, kad rų bei įsitikinimų, nieko neteigia ir ginių poreikių tenkinimui ir mažai nuskambėjusią šalutinę filmo repli- cionalizmo, – tačiau jis plečiasi ir intensyviai taikomo nužmoginimo pačią vietą prie kelto, iš kur išė- Bažnyčia kišasi ten, kur jai nerei- nedeklaruoja, yra konformistinis, kuo skiriasi nuo gyvulio. Gyventojai ką, kai berniukas klausė senelio, ar pastebimai keičia visuomenę. Pasi- ir pasinaudojusi mimikrijos teise, jo. Tuo metu kitame upės krante – kia. Viešas klerikalizmas stumia jame seniai išnyko kontestacijos verčiasi iš antrinių žaliavų perdir- jų upėje yra skenduolių, o šis atsa- rodė dar kelios J. T. Grosso knygos, greitai persikeitė į šunis. Nuo jų tik pramogaujantys paaugliai. Jų žmones į mąstysenos užkampį. dvasia. Kinas susilieja į vientisą bimo, išrenka ir pjausto automobi- kė: „Per karą moterys skandinosi ir visuomet sukeliančios nuomonių apsiginti buvo neįmanoma, juk reakcija, švelniai tariant, keista: Kiekvienas atstovaujame tokiai pilką ir nesibaigiantį srautą, ir lius, ėda kaip kiaulės, geria degtinę savo vaikus skandino, bet tai buvo audrą, antisemitizmo problemą žinome, kaip gintis atskirai nuo sušoka į mašiną ir skubiai pasiša- tautai ir tokiai šaliai, kokią susi- jame beveik nesitiki išvysti kažką maudykloje prie upės, pasidulkina, ne lenkės.“ Iš staiga supranti, kad nuolat gvildena publicistika, ne- šuns ir nuo kaimiečio, bet visiškai lina. Pavelas persikelia per upę ir kuriame. Praeitis kuria dabartį, nauja ir netikėta, pajusti autoriaus šniunka nešvariuose savo migiuo- neįtikėtinai drąsi parabolė apie lieka nuošaly ir menas, – užtenka nežinome, ką daryti su kaimie- traukia vasariškais laukais, ma- aš negalėčiau atskirti istorijos aistrą, skaityti mintį. se ir šnairai žiūri vienas į kitą. Ne, tamsiąją žmogaus prigimtį asocia- paminėti Krzysztofo Warlikowskio čiais, kurie urzgia, staugia, amsi tyt, namo. Eina tiesiai į kamerą ir nuo nūdienos, tai nepraėjo, tai Tokiu filmu šiemetiniame Ro- galvoju sau, prisižiūrėjau aš viso tyviai veda į praeitį, į karo metus, spektaklį „(A)pollonia“, Tadeuszo ir nori įkąsti.“ kelio posūkyje dingsta už kadro. tęsiasi. Ir reikalas čia ne tas, kad terdamo kino festivalyje man tapo šito kad ir Wojciecho Smarzowskio kai buvo grobstomas žydų turtas. Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“ Vokiečių okupacija atpalaida- Ta pačia kryptimi dideliu greičiu lenkai turi jausti kažkokį kaltės lig tol negirdėtų lenkų menininkų „Bloguose namuose“ ir kam man to ar Agnieszkos Holland filmą „Tam- vo slopinamus žvėriškus instink- atlekia automobilis ir taip pat jausmą, bet jie turi žinoti, kad Ankos ir Wilhelmo Sasnalių „Iš reikia. soje“. Tad lenkams Sasnalių para- tus ir nukreipė juos prieš žydus. dingsta už kadro. Atsklinda tik buvo taip, kad visa tai vyko čia, tolo vaizdas gražus“ („Z daleka Tačiau kažkurią akimirką filmas bolė tikrai nebus nesuprantama. Knygoje „Baimė“ J. T. Grossas, duslus smūgio garsas. kad aukos slegia ir mūsų sąži- widok jest piękny“). Šiemetiniai daro netikėtą posūkį į sąlygiškumo Štai kaip filmo sumanymą, pra- remdamasis gausia faktografine Atsiradęs išgrobstyto turto sa- nę. Bet ką gi reiškia tas „mes“? festivalio įspūdžiai ir apsiribos erdvę. Gal tuomet, kai pagrindinis dedant pavadinimu, komentuoja medžiaga, akivaizdžiai parodo, vininkas bendruomenei yra ne- Jei kas nors taip susitapatina su vienu filmu. personažas Pavelas palieka pau- pats Wilhelmas Sasnalis: „Mus kad vienintelis sąlyčio taškas, pageidautinas, ir šis numanomas tauta, tai tegu prisiima ir atsa- Jau po jo peržiūros sužinojau, pyje sugėrovų kompaniją, išeina į visuomet žavėjo peizažas su išsi- suartinęs lenkų visuomenę (bent teiginys vėl grąžina į J. T. Grosso komybę.“ kad Wilhelmas Sasnalis – vienas mišką ir nebegrįžta. Kodėl – auto- mėčiusiais namukais tarp gimtojo jau žemesnius jos sluoksnius) su istorinės polemikos kontekstą. Vasario mėnesį Sasnalių filmas žinomiausių šiuolaikinių lenkų riai nepaaiškina, ir man tai priminė Tarnavo ir Krokuvos, kurioje gy- nekenčiamais okupantais, buvo Knygoje „Baimė“ autorius susi- pradėtas rodyti Lenkijos kino menininkų, jo tapybos darbų yra dar sovietų laikais kurtų Vadimo vename. Kartą išsukome iš plento vadinamasis „žydų klausimas“. telkia į lenkiškąjį antisemitizmą ekranuose. Akivaizdu, kad jis įsigiję daugelis garsių muziejų, Abdrašitovo realistinių filmų-pa- ir pamatėme chaosą bei žmones, Kitaip nei Vakarų Europoje, žydų jau pasibaigus karui ir ieško at- sukels visiškai priešingas reakci- pavyzdžiui, Londono „Tate Mo- rabolių stilių. Žmogus tiesiog pra- kurie prie jo puikiai prisitaikę. naikinimas Lenkijoje (kaip ir Lie- sakymo į klausimą, kodėl Holo- jas, kurios visuomet lydi diskursą dern“ galerija, Paryžiaus Pompi- puolė, palikęs savo moterį ir na- Gyvena vartodami atliekas. Pri- tuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje) kausto aukos patyrė neapykantą lenkų ir žydų santykių tema. „Iš dou centras, Niujorko Modernaus mus. Po kiek laiko Pavelo draugę bloškė tai, kad jie taip įsirausę į buvo atviras, vyko visų kitų gy- ir prievartą. Į savo namus iš kon- tolo vaizdas gražus“ atstovauja meno muziejus, taip pat Varšuvos parsiveža pas save jos tėvas, pri- žemę, jog atrodo kaip neatskiria- ventojų akyse, padarė juos (daž- centracijos stovyklų, slėptuvių ar nepriklausomam kinui ir išreiš- „Zachęta“ ir šiuolaikinio meno mu- griebdamas dar ir triušius iš gar- ma gamtos dalis. Nusprendėme nai pritariančiais) stebėtojais ar iš SSRS sugrįžę žydai susidūrė su kia tik jo autorių nuostatas, ką ziejus. Jau keletą metų Sasnalis fil- do. Kieme pririšto šuns grandinę sukurti filmą ir parodyti tokį gyve- net vykdytojais. Miestelių getų visuotiniu priešiškumu kaip buvę Wilhelmas Sasnalis kategoriš- muoja, bet kino, o ne videokamera. raiša kaimynė apvynioja apie ša- Statistiniam lietuvių visuome- „Iš tolo vaizdas gražus“, nimo būdą, bet jo nevertinti. Pats likvidavimas dalyvaujant miniai, savininkai, įvykdytų nusikaltimų kai pabrėžia. Filmas sukurtas Pirmas filmas buvo „Kiauliaganis“ lia besivoliojantį automobilio rato nės atstovui ši metafora gali būti rež. Anka ir Wilhelm Sasnal, nežinau, ar tai blogis, ar tiesiog besislapstančių žydų įskundimas, liudininkai ar agresiją stimuliuo- už nuosavas lėšas, prisidėjo tik („Úwiniopas“, 2009). Naujausiąjį diską, – kad greičiau nusibaigtų. net neįskaitoma. Juk žiniasklai- 2011 tokie esame. (...) O stebėdami tą turto plėšimas, kaitinamas mito jantis sąžinės priekaištas. Minios Sasnalio kūrybą Jungtinėse Vals- jis sukūrė drauge su žmona Anka. Kasnakt ji atkrypuoja į paliktus da, išreiškianti būtent statistinio pasaulį prisiminėme plėšimus, kai apie „žydų auksą“, nebaudžiamas antisemitizmas reiškėsi žmogžu- tijose pristatanti dailės galerija, Prisipažinsiu, kad šio filmo vos namus ir ką nors pasiima. Pra- lietuvio pasaulėžiūrą, labai ilgai buvo užpildoma po kaimynų žū- jų žudymas tapo vos ne kasdieny- dystėmis daugelyje šalies regionų, sutuoktiniai buvo ir prodiuseriai, nepražiopsojau net ir atėjęs į per- džioje viena, paskui su savo die- formavo nuomonę, kad žydų tur- ties atsiradusi tuštuma. Norėjome, bės norma ir paliko visuomenėje o kulminaciją pasiekė masiniame ir scenarijaus autoriai, ir režisie- žiūrą. Keletą kartų kilo noras išeiti du, o toliau seka didžioji plėšimo to grąžinimas – tai dar vienas kad šis filmas būtų susijęs su Len- gilius destruktyvius pėdsakus. pogrome Kielcuose 1946 m. ir pri- riai, o Wilhelmas – dar ir kino iš salės. Suprantu, kad pretenduo- scena. Plėšia drauge visas kaimas, pasaulinės žydijos sąmokslas kijos istorija. Ta istorija, kurios Iš daugelio J. T. Grosso pasi- vertė daugelį grįžusiųjų skubiai operatorius. „Tai mūsų filmas, jant į vertintojo vaidmenį tai labai bet kažkodėl naktį, nes taip, ma- prieš Lietuvą, įžūlus bandymas ilgai nežinojome. Mokykloje mane telktų šaltinių ir istorinių studijų emigruoti. Komunistinė valdžia jame nėra svetimų sprendimų, – netinka daryti, tačiau ne visuomet tyt, drąsiau, naktis leidžia viską ir ją apiplėšti, ignoruodama mo- mokė, kad priklausau visuomenei, čia tiktų pacituoti vieną Alinos žiūrėjo pro pirštus į šiuos nusi- sako jis. – Sukūrėme jį sau. Mums gali atsispirti pagundai verčiau pa- paslepia žvilgsnius. Išneša baldus, ralinį problemos aspektą, net kuri visada buvo auka. Pasirodo, Skibińskos ir Jakubo Petelewi- kaltimus, taip įteisindama turto atrodė, kad blogis turi būti įvar- kvėpuoti grynu oru. televizorių, patalus, padargus, iš neužsimindama apie tai, jog ne visai taip. (...) Tikėjomės, kad cziaus tyrimo, atlikto pokarinių pasisavinimą, o tai dar labiau dintas.“ Galima tik pavydėti tokio „Iš tolo vaizdas gražus“ prasideda tvarto išsivaro automobilį – taip tai svetimas, vienokiu ar kito- žiūrovui, kuris seka, pavyzdžiui, teismų medžiagos pagrindu, iš- demoralizavo visuomenę. kino. Arba šalies, kurios visuo- kaip daugelis „srauto“ filmų – pa- pat išardymui, – iškelia duris, uni- kiu būdu pasisavintas nužudytų Grosso knygų provokuojamą dis- vadą: „Tam tikra prasme nusi- Vienas paskutiniųjų Sasnalių meninis klimatas išprovokuoja radokumentine maniera vaizduoja tazą, nulupa keramines plyteles, o žmonių turtas. kusiją, istorinis filmo pranešimas kaltime, kaip jo vykdytojai ar liu- filmo epizodų rodo šią kaimo tokius meno kūrinius.

18 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 19 festivaliai festivaliai Kino ateitis Berlinalėje

filmų kūrėjai mielai naudoja para- kiu“ apdovanota vokiečio Christia- banti suprasti Barbaros vienatvę. „Barbara“ išsiskiria iš daugybės 62-ajame tarptautiniame Berlyno kino festivalyje buvo daug žvaigždžių dokumentinį stilių. Gal todėl tokių no Petzoldo „Barbara“ (Vokietija, Dar labiau juos suartins pacien- paskutiniais metais sukurtų filmų ir spindesio, daug filmų, gvildenančių viena už kitą aktualesnes temas, buvo filmų priešingybė (stiliaus, naraci- 2012) ir Panoramos programoje tai – į komą patekęs vaikinas ir iš apie VDR, kuriuose netolima pra- jos, personažo dramaturgijos po- atsidūręs Aleksejaus Mizgiriovo griežto režimo paauglių kolonijos eitis ir jos personažai pateikiami kaip reta iškilus žiuri, vadovaujamas Mike’o Leigh, bet tik ne sukrėtimų. žiūriu) – atvirai klasikinio Holivudo „Konvojus“ (Rusija, 2012). ne pirmą kartą pabėgusi Stela. Ji karikatūriškai, iki absurdo sutirš- taisyklėmis sekantis žymiojo kinų Christiano Petzoldo vardą įsidė- sunkiai serga ir dar yra nėščia. tinus spalvas, o autentiški laiko- režisieriaus Zhang Yimou filmas mėjau po 2000-aisiais pasirodžiu- Barbara pajunta užuojautą mer- tarpio daiktai – madingų 7-ojo ar „Karo gėlės“ („Jin ling shi san chai“, sio „Vidinio saugumo“ („Die Innere ginai. Pokalbiai su Stela ir Andrė, 8-ojo dešimtmečio retro suvenyrų ūtų nesunku keliais rengti kalinių spektaklius pradėjo nužudyti tėvus, tik tada ji tampa „The Flowers of War“, 2011), nors Siecherheit“), kurio herojai – ne- jo pasakojimas, kaip buvo užver- katalogu. Tokių filmų dabar -ku žodžiais apibūdinti vilnietis, visagalis ČK vadas Felik- kareive. Pagrindinę heroję suvai- ir pasakojantis tikrą istoriją, at- legaliai tėvynėn sugrįžę 7-ojo buotas saugumo ir atsidūrė šioje riama visur, ši mada atsirito ir iki B ką tik pasibaigusio sas Dzeržinskis. dinusi Rachel Mwanza buvo apdo- rodė konvencionalus ir pernelyg dešimtmečio vokiečių teroristai. ligoninėje, veikia Barbarą. Trumpi mūsų. Tarptautinio Berlyno Šių dienų pasaulis – pavojinga vanota „Sidabriniu lokiu“ geriau- sentimentalus. „Jela“ („Yella“, 2006) dar kartą susitikimai su Jorgu Barbarai ne Aleksejaus Mizgiriovo „Konvo- kino festivalio pagrindinių progra- vieta. Isabelle Huppert heroję siai aktorei. Man regis, šis prizas Filmo veiksmas nukelia į Kiniją, įrodė, kad šis režisierius sugeba tik skausmingi – jai grįžus į sau- jus“ („Konvoi“, 2012) rodo šiuolai- mų (ir ypač konkurso) filmų temą, Terezę – savanorę iš Prancūzijos, dar labiau paryškina vis labiau į 1937-ųjų Nankiną, kur japonai kalbėti apie sudėtingas savo he- gumiečių akiratį, seka žeminanti kinę Rusiją ir, kaip po filmo įvyku- nes dauguma jų rodo sudėtingą globojančią Filipinų neįgaliuo- nusitrinančią ribą tarp tikrovės surengė bene pirmas XX a. tokio rojų psichologines būsenas, vienu krata ir ginekologės apžiūra. Jie siame susitikime pagrindinę temą šių dienų pasaulį, kuriame žmo- sius, Brillante’s Mendozos filme ir meno, kaip tik tai akcentavo ir masto masines civilinių gyventojų pagrindinių filmų personažu pa- priverčia moterį susimąstyti, kas suformulavo jo prodiuseris, garsus gui gyventi vis nejaukiau, o geru- „Įkaitė“ („Captive“, Prancūzija, Taviani filmas. žudynes. Karo veiksmų apimtame versdamas intensyviai jų išgyvena- jos laukia Vakaruose. Petzoldas režisierius Pavelas Lunginas, ją iš- mo vis mažiau. Kad tas pasaulis Filipinai, Vokietija, D. Britanija, Bet nereikia Filipinų ar Afrikos, mieste atsiduria amerikietis avan- mą laiką. „Barbaroje“ jis taip pat nieko nesako ir nerodo tiesiai, bet tikusią „sielos koroziją“. nelabai pasikeitė nuo Julijaus 2011) pagrobia teroristai musul- kad atsidurtum pragare. Didžiuoju tiūristas Džonas Mileris (Christian originaliai ir tiksliai materializuoja epizodas viešbutyje, kai kambary- Dezertyravo du kariai, juos Cezario laikų, priminė „Auksiniu monai, kovojantys už savo salos žiuri prizu „Sidabriniu lokiu“ ap- Bale). Aplinkybėms susiklosčius, filme rodomą laiką. je, kur Barbara susitinka su Jorgu, sugauti ir sugrąžinti į dalinį siun- lokiu“ apdovanotas brolių Paolo nepriklausomybę. Nufilmuotas dovanotame Bence Fliegaufo fil- jis randa prieglobstį bažnyčioje, Filmo herojė gydytoja Barbara staiga atsiduria mergina, kuriai čiamas kapitonas Ignatas (Olegas ir Vittorio Taviani filmas „Cezaris kaip reportažas iš daugiau nei me „Tai tik vėjas“ („Csak a szel“, kur prisiglaudė katalikų misijos (Nina Hoss) 1980 metais pareiš- gyvenimas Vakaruose – pirmiau- Vasilkovas). Iš tikrųjų dezertyrai turi mirti“ („Cesare deve morire“, metus trukusio pragaro, filmas „Just the Wind“, Vengrija, Vokietija, mokinės. Apsimetęs kunigu, Mi- kia norą emigruoti į Vakarus ir iš sia galimybė turėti visas „Quelle“ ne tokie svarbūs kaip pinigai, ku- Prancūzija, 2011) prisimenamos leris nori išgelbėti mergaites nuo Rytų Berlyno ištremiama į VDR katalogo gėrybes, priverčia Bar- riuos jie pagrobė iš dalinio kasos. prieš kelerius metus Vengrijoje masiškai moteris mieste prie- provinciją kažkur prie Baltijos jū- barą susimąstyti. Juolab kad ir Suma niekinga – 5 tūkstančiai rub- vykusios čigonų šeimų žudynės. vartaujančių japonų okupantų. ros. Pirmuosiuose filmo kadruose – santykiai su Andrė, regis, priartėjo lių, bet už juos reikia atsiskaityti. Filmo herojai – viena tokių šeimų. Japonai pareikalauja, kad mer- miestelio ligoninėje jos jau laukia prie tos ribos, kai du profesionalai Sugrąžinti dezertyrus reikia tyliai, Filmo veiksmas apimą paskutinę gaitės dalyvautų koncerte, bet ir saugumo karininkas. Barbara staiga ima suprasti, kad juos sieja kad apie tai nesužinotų spauda ar jų gyvenimo dieną nuo anksty- jie išsiveš ne jas, o mokinėmis įsitikinusi, kad tremtis neužtruks – šis tas daugiau nei tik mėgstamas teisėsaugininkai, nes viešumas vo ryto, kai motina išsirengia į persirengusias prostitutes, ku- Vakaruose gyvenantis būsimas darbas. armijai nereikalingas. Bet „Kon- darbą, iki nakties, kai suskamba rios taip pat glaudėsi bažnyčios vyras Jorgas rengia pabėgimą. Iš Ko gero, „Barbara“ vis dėlto – vojus“ – ne filmas apie armiją. Ši šūviai. Režisierius stebi savo vei- rūsiuose. Zhang Yimou šlovina pradžių ji su neslepiamu siaubu pirmiausia filmas ne apie slogią komandiruotė kapitonui Ignatui – kėjų kasdienybę: darbas, mokykla, prostitučių pasiaukojimą, iške- ir pasidygėjimu apžiūrinėja savo politinę santvarką, slopinančią šansas reabilituotis valdžios akyse vaikų žaidimai ir pan., bet nuolat lia istorinių aplinkybių sūkuryje naują butą, kaimynus ir bendra- bet kokį žmogiškumą ir natūra- po to, kai jis, užkluptas staigaus į įprastus garsus įsiklausantys, atsidūrusio Bale’o personažo ap- darbius. Petzoldui pavyko sukurti lumą, bet apie meilę, apie tai, kaip migrenos priepuolio, žiauriai su- saugią distanciją su aplinkiniais sisprendimą gelbėti mergaites, tikslų vizualinį vaizduojamo laiko atsiranda trauka, kai abu prade- mušė kelis iš jo pasišaipiusius jau- bandantys išsaugoti personažai bet daro tai pasitelkdamas, deja, atitikmenį, menkiausi daiktai, kos- da suvokti, kad juos riša kur kas nuolius. Kontūzytas Ignatas visai bei „dogmiška“ kamera, fiksuojan- visus Holivudo stereotipus. Nors tiumai, spalvos ir net garsai kuria daugiau nei vienatvė, tremtinio nejaučia skausmo, tai – psichologi- ti jų žvilgsnius, sukuria įtampos Zhang Yimou filmams įprasto vi- netikėtai tikslią ir iškalbingą filmo būsena ar neapykanta santvar- nė reakcija į nuolat juntamą kaltę: „Cezaris turi mirti“, rež. Paolo ir Vittorio Taviani, 2011 ir grėsmės nuojautos prisodrintą zualinio grožio ar tik jam būdingų atmosferą. Ji prisodrinta prievar- kai. Neišsakyta meilė keičia abu. kapitonas nesuprato, kad dukrai atmosferą. Žmonių gerumu ar pa- spalvų dramaturgijos „Karo gė- tos ir nevilties. Jau seniai nema- Petzoldas kruopščiai rengia ir apendicito priepuolis, o ne gripas, Italija, 2011). Jo herojai – griež- atsisako rodyti panašiuose siu- siaukojimu netiki ir vaidybiniame lėse“ taip pat su kaupu, ko verti čiau filmo, kur pasakojimui būtų heroję, ir žiūrovus apsisprendi- ir ji mirė. to režimo Romos kalėjimo „Re- žetuose įprastą žmonių solida- kine debiutavęs garsus dokumen- kad ir prostitučių kostiumai, o svarbi menkiausia detalė, kadro mui vietoj savęs į Jorgo atsiųstą Kaip ir pirmuosiuose filmuose bibia“ kaliniai – stato Williamo rumą. Kiekvienas įkaitas kovoja tininkas Jamesas Marchas. Filme pirmiausia, žinoma, įspūdinga kompozicija ar pajūrio vėjo garsas, guminę valtį audringoje jūroje pa- „Titnagas“ bei „Būgnas, būgnelis“, Shakespeare’o tragediją. Žudikai, už savo išlikimą ir laukia, kada „Šešėlio šokėjas“ („Shadow Dan- jas vaidinančių jaunų aktorių kurį girdi dviračiu nuo saugumie- sodinti Stelą. Barbara lieka, nors Mizgiriovas, kuris yra ir scena- vagys, narkotikų platintojai, ma- giminaičiai jį išpirks iš teroristų. cer“, D. Britanija, Airija, 2012) jis plastika ir grožis. Tačiau „Karo čių sugebanti atitrūkti Barbara, ar pati filmo pradžioje ir sakė, kad rijaus autorius, ima prieštarin- fiozai, regis, visiškai susitapatina Tik Tereza laikui bėgant susidrau- rodo airių šeimą, kur visi vienaip gėlių“ suformuluota tema man filmo personažus nuolat gaubianti šioje šalyje neįmanoma gyventi. gą, akivaizdžiai su problemomis su personažais. Meno galia, pri- gauja su savo sargybiniu – dvy- ar kitaip susiję su IRA teroristais. pasirodė festivalyje svarbiausia. ir tiesiog fiziškai juntama tuštuma. Herojės pasirinkimą lėmė ne tik nesusidorojantį personažą, ir verčianti net užkietėjusius nu- likamečiu berniuku su automa- Šeima atsiduria britų saugumo „Barbara“, Apie tai, kaip net sunkiausiomis Petzoldas sukūrė erdvę, kurioje meilė (ko gero, Petzoldui būtų per panardina jį į ekstremalias si- sikaltėlius įsižiūrėti į save, man tu. Kimo Nguyeno filmo „Karo tarnybų voratinklyje. Tarnybos rež. Christian Petzold, 2012 ar tragiškiausiomis aplinkybėmis reikia milžiniškos drąsos ir vidi- banalu susieti meilę ir politinę tuacijas. Tarsi atliktų mokslinį pasirodė viena svarbiausių filme, ragana“ („Rebelle“, War Witch“, turi savo žiaurias taisykles, dažnai, „Įkaitė“, pavyksta išsaugoti žmogiškumą, nės laisvės, kad išliktum žmogumi. prievartą), bet ir suvokimas, kad tyrimą, kurio tikslas – nubraižyti kurį sukūrė į devintą dešimtį įko- Kanada, 2012) herojė – paauglė, kaip ir pagrindiniam personažui, rež. Brillante Mendoza, 2011 rodė, mano galva, stipriausi, bet Barbaros dėmesį patraukia vy- tik taip ji galės būti savimi, gyven- žmogiškumo ribas. Kartu su suk- pę kino klasikai. Skirtumas gal tik kurią įtraukia pilietinių Afrikos kurį suvaidino Clive’as Owenas, „Karo gėlės“, diametraliai priešingo stiliaus riausiasis gydytojas Andrė (Ronald ti savo gyvenimą. Filmo pabaiga tu jefreiteriu (Dmitrijus Kuličko- vienas – anksčiau nesirūpinta kali- karų audros. Jos kaimą užpuolę tenka aukoti vieną informatorių, rež. Zhang Yimou, 2011 filmai – konkurse parodyta ir už Zehrfeld). Jis – tikras profesiona- gana atvira, kad akcentuotų vieną vas) Ignatas (jie abu ir yra filmo nių edukacija, pirmasis lageriuose kariai pirmiausia liepia mergaitei kad būtų išgelbėtas kitas. Panašių geriausią režisūrą „Sidabriniu lo- las ir kartu – giminiška siela, suge- kurią pasirinkimo priežastį. konvojus) vyksta į Maskvą, kur

20 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 21 festivaliai Jau greitai:

greičiausiai slapstosi dezertyrai. Tai padaryti ir pasiūlo Ignatui daug žvaigždžių ir spindesio, daug Vienas jų – žudikas ir psichopa- gatvėje šalia stabtelėjęs statybų filmų, gvildenančių viena už kitą tas – žūsta filmo pradžioje, antrą- verslininkas. Viena aštri situacija aktualesnes temas, buvo kaip jį – geraširdį Artiomą (Azamatas seka kitą, kiekvieną kartą – tai reta iškilus žiuri, vadovaujamas Nigmanovas) Ignatas nusprendžia Ignato išbandymas, nes jis turi Mike’o Leigh, bet tik ne sukrėtimų. parvežti į dalinį ir išgelbėti nuo grįžti į dalinį su pinigais, kuriuos Todėl kiekvienas gelbėjosi, kaip kalėjimo. Ignatas jį rado tėvų na- dezertyrai paprasčiausiai pra- sugeba. Su didžiausiu malonumu muose, pamatęs ant grindų rau- valgė. Mizgiriovas rodo begalinę vakarais rinkausi retrospektyvą doną klouno nosį. Artiomas elgiasi prievartą, kuri Rusijoje tapo kas- „Raudonasis sapnų fabrikas“, skir- kaip kvailelis, jis nuolat pasakoja dienybe. Bet susidūręs su ja ir pa- tą 3-iajame ir 4-ajame XX a. de- kvailus anekdotus ir dalijasi su sijutęs bejėgis, Ignatas, kurio tik- šimtmečiais filmus gaminusiai ir kapitonu iš mamos išmokta iš- rai nepavadinsi teigiamu ar sim- platinusiai bendrai sovietų ir vo- mintimi: sudėtingose situacijose patišku žmogumi, pajunta pareigą kiečių kino įmonei. „Mežrabpom- reikia kranksėti kaip varnui, būsi ginti Artiomą. Mizgiriovui svarbu film“ studijoje filmus kūrė Vsevo- juokingas ir tavęs pasigailės. parodyti, kad Ignatas nepasiren- lodas Pudovkinas, Dziga Vertovas, Trečias svarbus filmo persona- gęs prisitaikyti ir susitaikyti su ne- Fiodoras Ocepas, Erwinas Pisca- žas yra Maskva. Nežinodama Ru- teisybe, kad jo vertybių sistemoje toras, Levas Kulešovas, Borisas sijos realijų, ko gero, pagalvočiau, dar išliko poelgio sąvoka. Filmo Barnetas... kad Mizgiriovas kuria „černuchą“ pabaigoje, sumuštas, pažemintas, Kino klasika – geriausias vais- ir sąmoningai tirština spalvas. Fil- patyręs dar vieną pralaimėjimą, tas nuo vaikiškų šių dienų kino me rodoma nešvari, pajuodusio Ignatas užsidės raudoną klouno ligų. Neatsitiktinai vienas origi- sniego, chaotiškų statybų, nuskur- nosį. „Konvojus“ – tikras kelio fil- naliausių konkurso filmų – Migu- dusių ir beteisių žmonių Maskva. mas, kai kelionės pabaigoje per- elio Gomeso „Tabu“ (Portugalija, Vokietija, Brazilija, Prancūzija, 2012) – vadinasi taip pat, kaip ir paskutinis klasiko W.F. Mur- nau filmas ir, ko gero, jau post- postmodernistiškai polemizuoja su prarastojo kolonijinio rojaus tema. Antroje savo „Tabu“ daly- je Gomesas grįžta prie nebylaus, siauroje juostoje nufilmuoto mė- gėjiško kino stiliaus. Pasakojimas apie dar kolonijinėje Afrikoje atsi- tikusią beprotišką meilės istoriją, kurios pagrindinė herojė miršta šių dienų Portugalijoje, ištikta Alzheimerio ligos, ne tik pilnas nuorodų į kino istoriją, bet ir sa- „Tabu“, rež. Miguel Gomes, 2012 vaip simboliškas. Nespalvotam, pamirštą kino kalbą prisime- Pagrindiniams filmo personažams sonažas nebeprimena žmogaus, nančiam ir imituojančiam „Tabu“ miestas tampa pragaru, nors jie kurį matėme jos pradžioje. atiteko Berlinalės įkūrėjo Alfredo susiduria tik su jo dugno, kurį Viename interviu, kurį per- Bauerio prizas, kuris skiriamas valdo korumpuoti ir už bet kokių skaičiau jau grįžusi iš Berlyno, ypač novatoriškam kūriniui. Jis teisingumo ribų funkcionuojantys Mizgiriovas taip apibūdino šiuo- tarsi patvirtina paradoksą, kurį milicininkai, gyvenimu. Žmogaus laikinį kiną: „Filmai – kaip Rubiko geriausiai nusako perfrazuota gyvybė čia neturi jokios vertės. kubas. Visur vien tik aktualijos: dažnai per rusų „Laisvės“ radiją Vertę turi tik pinigai. Už juos ga- pabėgėliai, našlaičiai, svetimšaliai girdima frazė – tikroji kino ateitis „Tai tik vėjas“, lima nusipirkti nelegalių atvykė- darbininkai. Bet... jie nejaudina. yra jo praeitis. rež. Bence Fliegauf, 2011 lių iš Centrinės Azijos, kurie taps Tada kalbama apie ypač svarbią „Šešėlio šokėjas“, tikrais savo šeimininko vergais, temą. Bet kaip žiūrovas aš noriu, rež. James March, 2012 ar pamokyti neklusnią meilužę – kad filmas mane sukrėstų.“ Man „Konvojus“, subjauroti jai veidą taip, kad gra- regis, jis įvardijo tai, ko Berlyne Živilė Pipinytė rež. Aleksejus Mizgiriovas, 2012

žuolė taptų niekam nereikalinga. šiemet pristigo labiausiai. Buvo Berlynas–Vilnius Gasiūnaitės filmas Dovilės gali svaiginti NARCIZAS

22 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 23 tema

Apie Europos Vakarus, Rytus, migraciją ir kiną

Kinematografinis diskursas apie emigrantus iš buvusio sovietų bloko valstybių ir migracijos procesus šiame regione itin sustiprėjo pastarąjį dvidešimtmetį, kai Vidurio ir Rytų Europos gyventojai tapo matomi ir girdimi Vakaruose.

R e nata Š u k a i t y t ė

„Somerso miestas“, rež. Shane Meadows, 2008

24 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 25 tema tema

ernai gruodį Belgijo- miestas“ („Somers Town“, 2008) kine, skatino lyginti migrantų vaiz- je, Leveno katalikiš- ar Šarūno Barto „Eurazijos abo- dinius jų senosios ir naujosios re- P kajame universitete rigenas“ (2010). zidavimo šalies kine, gilintis, kaip (Katholicke Univer- Kinematografinis diskursas apie šie vaizdiniai kito nuo Šaltojo karo sitait Leuven), vyko tarptautinė emigrantus iš buvusio sovietų blo- laikų ar 1989-ųjų iki mūsų dienų. konferencija „[Trans]nacionaliniai ko valstybių ir migracijos procesus Kitos diskusijos temos – rytų euro- subjektai. Migracija po 1989-ųjų šiame regione itin sustiprėjo pas- piečių diasporos indėlis keičiant ir Europos ekranuose“ („[Trans] tarąjį dvidešimtmetį, kai Vidurio permąstant vakariečių suvokiamą National Subjects. Framing Post- ir Rytų Europos gyventojai tapo europietišką tapatybę, atspindimą 1989 Migration on the European matomi ir girdimi Vakaruose, ypač Europos nacionalinių kinemato- Screen“), į kurią susirinko apie 30 prasidėjus intensyviam darbo ieš- grafijų; XX a. pabaigos išeivių iš mokslininkų iš Europos, Šiaurės kančių piliečių (bei nusikalstamų Rytų bloko vaizdavimas šiuolaiki- Amerikos ir Australijos pasidalinti grupuočių) judėjimui į ekonomi- niame Europos ir Šiaurės Ameri- įžvalgomis apie vieną įdomiausių nės gerovės šalis – D. Britaniją, kos kine; ekonominė migracija ir ir ryškiausių pastarųjų dešimtme- Airiją, Vokietiją, Skandinaviją. Ši neoliberalizmo, globalizacijos ir čių Europos kino fenomenų – fil- nauja socialinė grupė, būdama vartotojiškumo kritika Europoje. mus apie migraciją ir ekonominius ekonomiškai naudinga, „balta“ ir Konferencijos temos mokslinia- bei politinius migrantus Vakarų ir kelianti mažiau kultūrinių įtampų me diskurse nėra labai naujos ar Rytų Europoje. Konferencijoje itin bei reikalavimų (bent jau kol kas) netikėtos, tačiau dauguma pra- gausiai dalyvavo iš Rytų kilę moks- nei imigrantai iš Azijos ir Afrikos, nešimuose aptartų filmų (ypač lininkai (tik trys iš vienuolikos tapo savaip patraukli politikams sukurtų Rytų Europoje) ir juose pranešėjų dabar dirba Rytų Eu- ir darbdaviams, kurių dalis post- reflektuojamų migracijos aspektų ropoje). Jie akivaizdžiai patvirtino nacionalinę ir daugiakultūrinę (pvz., grįžusių emigrantų recepci- „Paskutinė vasarvietė“, rež. Paweł Pawlikowski, 2000 nuo 1989 m. nuosekliai augančius (multikonfesinę) Europą suvokia ja gimtinėje ar rytų europiečių – ekonominės emigracijos mastus iš kaip grėsmę senojo žemyno stabi- tradicinių europietiškų vertybių gers: Migration and Diaspora in čiau šiame glaustame tekste pami- sios pavadinimo dalies negalima („Illégal“, 1994). Bet XXI a. fil- buvusių komunistinių teritorijų į lumui ir tapatybei. Gausėja ir filmų gaivintojų – vaidmuo Vakaruose) Contemporary European Cinema“, nėsiu tik originaliausias mokslines tiksliai išversti į lietuvių kalbą, muose, ypač Keno Loacho „Lais- kapitalistinius Vakarus bei kin- personažų – rytų europiečių. Jau dar nėra plačiai aprašyti reikšmin- 2010) analizuojama, kaip pasikei- įžvalgas, nes, pavyzdžiui, net keli nes verčiant žodį „polish“ nelieka vas pasaulis“ („It is a Free World“, tantį emigranto iš Rytų įvaizdį. vien tai, kad sukurta maždaug 40 giausiuose veikaluose apie žmonių tė politinė retorika nelegalių mi- pranešėjai gilinosi į gerai žinomus dviejų prasmių žaismės: „(ne)prie- 2007), Henry Meyerio „Keturios Pastarasis jau nebe tik darbštus filmų, kurių veikėjai yra imigran- ir tapatybių migraciją Europos ir grantų atžvilgiu po Prancūzijos ir plačiai aptartus filmus – Davido kaištingi namai – (ne)polonizuoti birželio savaitės“ („Four Weeks in ir patikimas paslaugų sektoriaus tai iš Lenkijos, rodo norą pažinti pasaulio kine. Pavyzdžiui, Wil- didmiesčių priemiesčiuose kilusių Cronenbergo „Rytietiškus pažadus“ namai“. Bet „(Un)Polish(ed) Hou- June“, 2004), Shane’o Meadowso darbininkas (namų tvarkytoja, naujuosius Vakarų Europos gy- liamo Browno, Dinos Iordanovos riaušių ir Londono metro sprogi- („Eastern Promises“, 2007) ir Ulri- ses“ sukuria intrigą: nurodoma į „Somerso miestas“ („Somers Town“, auklė, santechnikas ar fabriko ventojus ir atspindi augantį kino ir Leshu Torchino kolektyvinėje mų, kalbama apie aktyvų Europos cho Seidelio „Importas, eksportas“ namų erdvę, kuri pamažu „poloni- 2008), jau matome savimi pasiti- darbuotojas), bet ir geba konku- gamintojų pragmatiškumą. Dalis monografijoje „Migruojantys žmo- įsitraukimą į antiteroristines ko- (2007), atskleidžiančius kintantį zuojama“, įsileidžiant imigrantus kinčius lenkus, puikiai dirbančius ruoti dėl įtakingesnių ir solidesnių kinematografininkų filmų apie nės, migruojantys vaizdai: kinas ir vas ir šių procesų atspindžius se- „rytiečių“ moterų vaizdavimą, ro- į „namus“. Analizuodamas XX a. ir gebančius spręsti ne tik savo, bet visuomeninių ar bendruomeninių migraciją (ypač prekybą žmonė- kontrabanda naujojoje Europoje“ nojo žemyno kine (pvz., Bernardo dantį augantį jų savarankiškumą 10-ojo ir XXI a. 1-ojo dešimt- ir vietinių gyventojų problemas. Fil- pozicijų. Šios ir kitos emigranto iš mis) personažus taip pat renkasi („Moving People, Moving Images: Bertolucci filme „Apgultyje“ („Be- sprendžiant problemas ir vaduo- mečių filmus ir lenkų imigrantų muose atskleidžiama palaipsniui Rytų transformacijos (žyminčios apgalvotai, siekdami didesnės žiū- Cinema and Trafficking in the sieged“, 1998), Stepheno Frearso jantis iš aukos vaidmens. Beje, šie įvaizdžius mokslininkas pasitelkia įvykusi hierarchinė ir „evoliucinė“ kelią iš pasyvaus, priklausomo, rovų empatijos ir geresnio „par- New Europe“, 2010) išskiriama „Purvini gražūs dalykai“ („Dirty moterų reprezentacijos politikos metaforinį, alegorinį namų erdvės imigrantų iš „naujosios Europos“ pažeidžiamo subjekto iki aktyvaus, duodamumo“ (pavyzdžiui, Vakarų viena itin opi šiuolaikinei Euro- Pretty Things“, 2002), Michaelo atspindžiai pastebimi ir naujau- skaitymą, kuris atskleidžia, kad, slinktis Vakarų imigrantų siste- galinčio pasirūpinti savimi ir kitais, europiečiui lengviau įsijausti į vieš- pai problema – nelegalus žmonių Winterbottomo „Šiame pasaulyje“ siame Algimanto Puipos filme iki Lenkijai tampant ES nare ir moje – jie tampa naudingi ir pati- net lyderiauti), puikiai atsispindi namiui parduotos ar priverstinai judėjimas ir prekyba žmonėmis, ir „Nelegalus“, („In This World“, 2002) ir kt.). „Miegančių drugelių tvirtovė“, kur prisijungiant prie atviros Šengeno kimi „namo gyventojai“, gebantys šiuolaikiniuose Europos filmuose, deportuojamos rusės, ukrainietės svarstoma, kaip kinematografinės rež. Olivier Masset-Depasse, 2010 Konferencijos tema buvo gvil- filmo herojės – iš Vakarų depor- erdvės, lenkų darbininkams buvo koordinuoti kitų, ypač likusių už tokiuose kaip Małgorzatos Szu- nei vietnamietės ar kongietės situ- šio reiškinio reprezentacijos kore- „Eurazijos aborigenas“, denama šešiose plenarinėse sesi- tuotos prostitutės – atsisako joms itin sunku „patekti“ į vakariečių namo sienų, darbą. Tai itin atsi- mowskos „33 scenos iš gyvenimo“ aciją). Be to, augant europinių kino liuoja arba konfrontuoja su ofici- rež. Šarūnas Bartas, 2010 jose: „Kinas ir Europos migracijos skirto aukos vaidmens ir gailesčio, „namų vidų“ (savotišką Europos spindi lenkų, kaip organizuojančių („33 sceny z życia“, 2008) Krzysz- finansavimo šaltinių svarbai ir in- aliuoju politiniu diskursu. Veikale politika“, „Nacionalinio kino po bando savarankiškai arba šiek tiek Bendrijos atitikmenį): jie darbuo- naujųjų imigrantų darbą ar jiems tofo Kieślowskio „Trys spalvos. tensyvėjant bendrai filmų gamybai, taip pat gilinamasi į tai, kaip kinta 1989-ųjų permąstymas“, „Trans- padedamos filmo herojės Monos jasi kieme ir tik pamažu (namų „padedančių“ įsikurti „pažadėtoje Balta“ („Blanc“, 1994), Paweło migracija ir kitos su šiuo reiškiniu Vakarų Europos, jos gyventojų ir nacionaliniai susidūrimai: abipu- gyventi savo gyvenimą ir daryti tai, gyventojui prisireikus pagalbos ar žemėje“, personažų amplua. Pawlikowskio „Paskutinė vasar- susijusios temos tapo itin aktualios nelegalių atvykėlių (ypač iš Azijos siai žvilgsniai“, „Ilgesys ir sugrį- ką geriausiai sugeba. pan.) įsileidžiami į naują (švarią ir Joanna Rydzewska taip pat vietė“ („Last Resort“, 2000), Oli- ir kinematografiškos. ir Afrikos) rodymas Europos kine žimas: namai ir transnacionalinė Itin originalią prieigą migraci- gražiai apstatytą) erdvę. Iš pradžių gilinosi į panašius klausimus, tik vier Masset-Depasse’o „Nelegalus“ Konferencijos sumanytojai ir dėl socialinių, politinių, ekonomi- tapatybė“, „(Trans)nacionalinių jos naratyvams ir kintančiam imi- lenkų darbininkui, nepaisant dide- pasirinko kitą aspektą – stereoti- („Illégal“, 2010), Hanso-Christiano organizatoriai Krisas van Heucke- nių veiksnių bei kinematografinės tapatybių vizualizacija ir tekstua- granto lenko įvaizdžiui kine tirti lių pastangų, ne itin sekasi užsitar- pizuotus ir dviprasmius „lenkiš- Schmido „Tolimos šviesos“ („Lich- lomas ir Leen Engelen pasiūlė gi- diasporos įtakos. Yosefos Loshitzky lizacija“, „Pervadintas vyriškumas pasirinko Krisas Van Heuckelomas, nauti deramą vakariečių reakciją, kumo“ vaizdinius naujajame britų ter“, 2003), Steveno Sheilo „Mama lintis į naujas europietiškos tapaty- knygoje „Rodant svetimus: migra- ir moteriškumas“ ir dviejose kvies- jo pranešimo „(Un)Polish(ed) Hou- pavyzdžiui, Krzysztofo Kieślows- kine. Pranešime „Dviprasmybės ir ir tėtis“ („Mum and Dad“, 2008), bės reprezentacijos ir artikuliavi- cija ir diaspora šiuolaikiniame tinių pranešėjų – Ewos Mazierskos ses. European Migration Cinema kio filme „Trys spalvos. Balta“ ar pokyčiai: transnacionaliniai susi- Shane’o Meadowso „Somerso mo formas šiuolaikiniame Europos Europos kine“ („Screening Stran- ir Dominique’o Arelio sesijose, ta- and the Domestic Space“ pirmo- Jeano-Louis Bertucelli „Nelegalu“ dūrimai su lenkiškumu šiuolaiki-

26 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 27 tema tema

(išgyvenančio žmonos netektį ir suose Šarūno Barto filmuose, ypač kus prarastų namų atkūrimo ir „Žmogus – ne paukštis“ („Covek nije vienišo tėvo naštą) glėbį slysteli paskutiniuose – „Septyni nemato- išsaugojimo motyvas, taip pat to, tica“, 1965); Agnieszkos Holland jauna lenkaitė Jolanda. Pranešėjai mi žmonės“ (2007) ir „Eurazijos kas „savita“ (latviška), ir to, kas „Vieniša moteris“ („Kobieta samo- svarstė, ar šis „jaunas gaivalas“ iš aborigenas“ (2010). „svetima“ (vakarietiška arba ru- tna“, 1981) ir kt.) siužeto elemen- Rytų Europos padės „kretančiam“ Lenkų imigrantai matomi siška), supriešinimas: filmų per- tais. Mazierska nuosekliai aptarė ir išgyvenančiam sunkius laikus vakariečių filmuose, rumunų – sonažai jaučiasi laimingi ir patiria sąsajas tarp reikšmingų politinių Italijos kinui sutvirtėti, kaip tūks- Naujosios rumunų bangos ir vy- harmoniją tik Latvijos provincijo- ir ekonominių įvykių (pvz., drama- tančiai ukrainiečių slaugių padeda resniosios kartos kūrėjų filmuo- je, ypač gamtoje, o vakarietiška tiškų įvykių Budapešte ir Prahoje, atsistoti ant kojų senyvo amžiaus se, o čekų beveik nerodomi nei miesto kultūra ir turistai juos „perestroikos“ ir sovietų ekonomi- Italijos kino žiūrovams. užsienio, nei vietos kūrėjų, ir tai slegia. Kaip ir čekų personažai, kos sąstingio, Berlyno sienos griū- Rumunų emigracijos atspin- nėra atsitiktinumas. Pasak Petros jie mieliau renkasi „namus“ nei ties, įsijungimo į europinę erdvę) ir džius kine analizavę mokslininkai Hanákovos, čekai gana uždara ir viliojančius kvietimus vykti svetur filmų stiliaus (minimalus veiksmas, Doru Popas pranešime „Buvimas giliai įsišaknijusi savo teritorijoje (pvz., Jurio Poškaus „Monotonija“, niekieno erdvių ir sustingusio laiko užsieniečiais ir užsieniečių maty- ir kultūroje tauta, ne itin atvirai 2007), nors migracijos tarnybų su- dominavimas, antiherojai ir pan.). mas šiuolaikiniame rumunų kine“ bendraujanti su „kitais“ ir neno- vestinės byloja visai ką kita. Ir anų laikų, ir dabartiniai rytų („Beeing and Seeing Foreigners riai paliekanti „namus“. Praneši- Kviestinė pranešėja – Ewa europiečiai siekia patekti į įsivaiz- in Contemporary Romanian Cine- me „Nėra nieko geriau už namus: Mazierska (Centrinio Lankašyro duojamo gėrio, laisvės, saugumo ir ma“) ir Ana Carolina Bento Ribeiro pokomunistinis čekų kinas ir ne- universitetas, D. Britanija) pra- gerovės teritoriją. pranešime „Grįžimas: grįžtančiųjų noras būti transnacionaliniam“ nešimu „Darbas, mobilumas ir Konferencijoje aptartos migra- migrantų vaizdiniai šiuolaikinia- („There is No Place Like Home: Rytų Europos kinas (1960–2000)“ cijos istorijos ir migrantai bei jų me rumunų kine“ („The Way Back: Czech Postcommunist Cinema and („Work, Mobility and Eastern Eu- judėjimo trajektorijos tarsi suku- Images of Returning Migrants in the Refusal to be Transnational“) ropean Cinema (1960s–2000s)“) ria „alternatyvią“ kino geografiją – „Švelnus chaosas“, rež. Antonello Grimaldi, 2008 Contemporary Romanian Cine- Hanáková gilinosi į šio fenomeno nutiesė jungtis tarp Rytų Europos anonimiškos, nežinomos Rumuni- ma“) atkreipė dėmesį, kad rumunų kultūrines (vyraujančias tautinės niame britų kine“ („Ambiguity and gali pateikti staigmenų. Beje, su stereotipinis Rytų europietės – au- emigrantų vaizdiniai dažnesni ru- tapatybės sampratas) ir politines Change: Transnational Encounters kaimynais lenkais panašiu kine- kos prostitutės ar pasyvios gražuo- munų nei užsieniečių filmuose, ir (uždarumą ir sovietmečiu sufor- with Polishness in Contemporary matografiniu įvaizdžiu netrukus lės įvaizdis. Filmuose jas vaidina išskyrė itin dažną motyvą – traumi- muotą nepasitikėjimą „užsieniu“ British Cinema“) mokslininkė teks dalintis ir mums. 2012 m. jaunos aktorės arba manekenės nes emigracijos pasekmes: patirtą ir „užsieniečiais“) priežastis, nu- aptarė du filmus: Meadowso „So- kino ekranus turėtų išvysti Joe iš Rytų, ypač Čekijos (Barbara smurtą ir pažeminimą svetur bei brėžė tiesiogines paraleles tarp merso miestą“ ir Steveno Sheilo Chreiberio romano „Iki pasima- Babulova, Teresa Zaijičkova) ir tėvynainių atstūmimą ir sudėtingą migrantų ir migracijos naratyvų siaubo trilerį, turintį juodosios tymo, pasiutusi europiete“ („Au Lenkijos (Kasia Smutniak). Filmai, grįžimą namo. Šie motyvai būdingi nebuvimo čekų kine ir naciona- komedijos bruožų, „Mama ir tė- Revoir, Crazy European Chick“) kuriuose vaidina minėtos aktorės, ir jaunosios, ir vyresnės kartos kū- linio kino nenoro kirsti naciona- tis“ („Mum and Dad“, 2008), kur holivudinė ekranizacija, kurios nepasižymi sudėtingomis naratyvi- rėjų darbams, pavyzdžiui, Mircea lines sienas. Vienas išsamiausiai susiduriame su itin kontroversiš- pagrindinė personažė Gobija nėmis struktūromis ar įmantriais Daneliuco „Marilena“ (2009), Me- pranešime aptartų filmų – Jano kais lenkų personažų įvaizdžiais. Zaksauskas – primityvoka moks- žanriniais žaidimais – tai masinei lissos de Raaf ir Razvano Radules- Svêráko filmas „Kelionė“ („Jízda“, Meadowso filme – su „tikro“ vyro, liukė iš Lietuvos – patirs panašią auditorijai skirtos romantinės ir cu „Visų pirma, Felicija“ („Felicia, 1994) – tipiškas čekiškas „kelio“ raumeningo darbininko ir pui- transformaciją kaip ir „Mamos ir kriminalinės dramos (pvz., „Kitas înainte de toate“, 2009) ir Florino filmas, kurio personažams blo- kaus tėvo, kuris supriešinamas tėčio“ lenkaitė. Taigi, migrantų gyvenimas“ („Un’altra vita“, rež. Serbano „Jei noriu švilpti, švilpiu“ gai pasibaigusi kelionė tampa su „nesančiu“ arba „nykstančiu“ iš Rytų Europos reprezentacijos Carlo Mazzacurati, 1992, „Vesna („Eu cand vreau sa fluier, fluier“, savotišku įspėjimu žiūrovui ver- tradiciniu britų darbininkų klasės dar sunkiai vaduojasi iš vakarie- važiuoja greičiau“ („Vesna va 2010) ar Catalino Mitulescu filme čiau pasilikti „namuose“. Beje, vyriškumu, Sheilo filme – jaunos tiškų stereotipų ir juos gaubiančio veloce“, rež. Carlo Mazzacurati, „Jei noriu švilpti, švilpiu“, „Sąvadautojas“ („Loverboy“, 2011). panaši tema plėtojama ir latvių sovietinio (7–9-ojo dešimtmečių) ir jos, Bulgarijos, Lenkijos, Latvijos, lenkės namų tvarkytojos, kuri ne- primityvumo, nenuspėjamumo ir 1996), „Švelnus chaosas“ („Caos rež. Florin Serban, 2010 Filmų herojės dažniausiai moterys, filmuose „Vogelfrei“ (rež. Janis šiuolaikinio neoliberalistinio (pas- Ukrainos ir kt. vietovės staiga pasiduoda „tradicinės“ britų šei- laukinio seksualumo šydo. Calmo“, rež. Antonello Grimaldi, „Vogelfrei“, jos išgyvena emigracijos dilemas ir Kalejis, Janis Putninis, Gatis tarųjų dvidešimties metų) kino, tampa esminiais maršruto (deja, mos nuožmiam (net sadistiškam) Kitokius Rytų europiečių moterų 2008), „Komisaras Montalbanas“ rež. Janis Kalejis, Janis Putninis, traumas: nesijaučia savos svetur, Smits, Anna Viduleja, 2007) ir aptariančio Vakarus, rytiečių ir dažnai lydimo nusivylimo ir tik auklėjimui ir panaudoja tuos pa- įvaizdžius rodo italų kinas (ypač („Il commissario Montalbano“, rež. Gatis Smits, Anna Viduleja, 2007 bet ir nėra laukiamos sugrįžusios. „Juodasis elnias“ („Tumsie brie- vakariečių santykius bei migra- retkarčiais džiaugsmo) taškais ir čius metodus prieš savo darbda- TV serialai), kuriuos žaismingo Alberto Sironi, 1999–2011) ir kt.), > Turbūt panašių emigracijos nara- zi“, rež. Viesturs Kairišs, 2006), cijos procesus. Pasak Mazierskos, vyksmo vieta. Tai svarbus politinis vius ir „gerų manierų“ mokytojus. pavadinimo pranešime „Vesna kur vyriškos lyties protagonistus „Purvini gražūs dalykai“ tyvų mūsų kine neteks ilgai laukti, kuriuos pranešime „Ignoravimas, migracijos tyrimuose ekonominiai lūžis kine, susijęs su hierarchiniais Taigi į sparčiai didėjančią lenkų važiuoja greičiau. Rytų europietės likimas „apdovanoja“ atlygiu už rež. Stephen Frears, 2002 nes neigiami emigrantų vertinimai troškimas, nusivylimas: tie, kurie ir politiniai veiksniai itin reikšmin- Rytų ir Vakarų Europos tam tikrų bendruomenę D. Britanijoje (ten aktorės ir šiuolaikinis italų kinas“ gerą darbą ir kilniaširdiškumą itin būdingi mūsų žiniasklaidai. lieka užribyje“ („Defiance, Desire, gi, tad darbas, industrializacijos ir teritorijų reprezentacijos pokyčiais gyvena per 500 tūkst. po 1989 m. („Vesna Goes Faster. Eastern-Eu- juos suvesdamas su jaunomis O buvimas tarpinėje teritorijoje Despair: Those Who Are Left Be- urbanizacijos procesai bei darbo ir naujų subjektyvumų – aktyvių, atvykusių lenkų) žvelgiama gana ropean Actresses and Contem- gražuolėmis iš Rytų Europos. Tai tarp Rytų ir Vakarų bei svetimu- hind“) analizavo Klara Bruveris, migrantai tampa svarbiais filmų darbščių, nenuspėjamų, seksua- dviprasmiškai: kaip į galimą tra- porary Italian Cinema“) aptarė iliustruoja vienas finalinių „Švel- mo jausmas, lydintis ir prievarta latvių išeivių šeimoje gimusi Aust- (pvz., Milošo Formano „Blondinės lių Rytų europiečių – atsiradimu dicinių krikščioniškų vertybių at- italų kino tyrinėtojai Massimo ir naus chaoso“ kadrų, kai netikė- „internacionalizuotų“ teritorijų ralijos mokslininkė. Ji pastebėjo, meilė“ („Lásky jedné plavovlásky“, ir įsitvirtinimu geokultūriniame naujintoją ir kaip į nenuspėjamą, Francesco Pitassio. Jie konstatavo, tai, vaikydamasi nuo pavadėlio gyventojus, ir jų kolonizatorius, kad šiuose filmuose ir apskritai 1965); Jerzy Skolimowskio „Wal- Europos žemėlapyje. impulsyvią grupę, kuri ateityje kad Italijos kine vis dar dominuoja nutrūkusį šunį, į italo verslininko ryškiai reflektuojamas beveik vi- šiuolaikiniame latvių kine ryš- kover“, 1965, Dušano Makavejevo

28 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 29 teorijos eskizai teorijos eskizai Apie karą be pralaimėtojų ir nugalėtojų, arba Sveikas, kine, sveika, sinefilija

Sinefilijos lopšys yra Prancūzija, būtent šioje šalyje susiformavo pirmoji sinefilijos kultūros fazę, norėta aptarti, kaip šimtmečiai, kai prie Paryžiaus suvokimo skirtumus (pvz., kinas Sinefilija nepriklauso skaitmeniniame amžiuje besikei- kino teatrų durų eilinio filmo Amerikoje suvokiamas kitaip nei institucijoms banga. Tai buvo 5-asis ir 6-asis XX a. dešimtmečiai, kai prie Paryžiaus kino teatrų čianti kino situacija keičia žiūrovo seanso laukdavo begalinės ais- Prancūzijoje, kurioje kinas, kaip Kalbėdamas apie pirmąją sine- filmo seanso laukdavo begalinės aistros ekrano vaizdiniams apimti žmonės. santykį su kinu. tros ekrano vaizdiniams apimti menas, laikomas daug svarbesniu). filijos bangą Ranciere’as akcen- Tiesą sakant, pabuvęs Jacqu- žmonės. Noras įvykdyti tai, kas Tačiau meilės kinui prigimtis nesi- tuoja tai, kad Paryžiaus sinefilai es’o Ranciere’o seminare bei susi- neįmanoma, – detaliai atsiminti skiria abipus Atlanto. Pasak ame- kino išsilavinimo neturėjo (kino L u k a s B r a š i š k i s pažinęs su kitų dviejų pranešimų visas filmų scenas – anų laikų rikiečių kritiko, tai tik patvirtina studijų programų tiesiog nebuvo), bei diskusijų medžiaga, susida- sinefilus vedė iš proto. Kelios iš sinefilijos sąvokos etimologija – ais- todėl kalbėti apie kiną jie pradė- usidariau įspūdį, kad iš filmų kolekcionavimą feisbuke kad bendrinis žodis „sinefilija“ ne- renginių cikle provokuojančiu riau įspūdį, kad nė vienas iš trijų eilės to paties filmo peržiūros tros vedini žiūrovai meilės objektą jo be tai daryti padedančių inst- pastaraisiais metais ar mėgstamų aktorių stiliaus bei egzistuoja, kalbėti galima tik apie pavadinimu: „Sudie, kine. Sveika, Belgijos sostinėje organizuoto ci- nesumažindavo už kino teat- atranda nepaisydami juos supančių rumentų. Pabandę įsivaizduoti S sąvoka „sinefilija“ filmų scenų mėgdžiojimą) pasireiš- skirtingais laikotarpiais gyvavu- sinefilija“. Paskaitas skaitė ir semi- klo renginių pagrindiniu akcentu ro vykstančių ginčų apie tai, kas kultūrinių ir socialinių sąlygų. Nors pirmuosius sinefilus, pamaty- tarp Lietuvos kino kiąs kinematografinės atminties sias skirtingas meilės kinui formas. narus vedė trys autoritetingi kino netapo. Galima prisiminti, kad pavaizduota vienoje ar kitoje filmo kino, kaip meno, suvokimas JAV tume po darbų ar studijų kino žiūrovų ir jo kūrėjų girdima vis materializavimas. Akademiniame Kodėl verta kalbėti apie aktyvų tyrinėtojai: prancūzų filosofas Ja- nors ir pasmerktas kolektyvinio scenoje ir ką tai galėtų reikšti. Pa- niekad nebuvo visiškai įteisintas, teatre susirinkusius vidurinės dažniau. Kasdienėje kalboje var- lygmenyje sinefilijos, arba „aistrin- kinui rodomą eilinio žiūrovo susi- cques’as Ranciere’as, amerikiečių patyrimo funkcijos neišpildymui, sak Ranciere’o, tuometinės kino aistringos meilės kinui (nebūtinai ir žemesnių klasių miestiečius, tojama sinefilijos sąvoka aprėpia gos meilės kinui“ (gr. cine-philia), domėjimą, užuot pasilikus kinoty- kino kritikas Jonathanas Rosen- teoriškai kino menas įmanomas žiūrovų diskusijos neturėjo api- tik amerikiečių) apraiškos už Atlan- kurie su vienodu susidomėjimu platų postmodernistinio būvio vei- sąvokos interpretacijų taip pat neros ar kino teorijos tyrimų lauke? baumas bei Monasho universiteto ir nesant žiūrovų (prisiminkime brėžtų ribų, nes jas lėmė ne teo- to nenusileido europietiškosioms, o laukdavo tiek Vincente’o Minnelli kiamą reikšmių lauką. Šiuo termi- trūksta. Amsterdamo universiteto Kaip šiuolaikinių kino vartojimo Melburne kino studijų programos niekam savo darbų nerodžiusius rinė (racionali) mintis apie kiną, skaitmeninių technologijų amžiuje miuziklų, tiek ankstyvųjų Luiso nu apibūdinamos gana skirtingos kino studijų programos vadovas formų gausoje apibrėžti šių dienų vadovas Adrianas Martinas. Pasak kino režisierius Nathanielį Dorskį o estetinis (jutiminis) kino patyri- tik išaugo. Todėl sinefilija negali Buñuelio filmų. Tai buvo kino aktyvaus lietuvių domėjimosi kinu Thomas Elsaesseris sinefiliją api- sinefilijai būdingus bruožus? Šie ciklo kuratoriaus Stoffelio Debuy- ar Gregory Markopoulosą), tačiau mas. Nors 7-ajame dešimtmetyje būti suprantama kaip vienos kul- stebuklu susižavėję, bet „teisin- formos: nuolatinis filmų žiūrėji- būdina kaip begalinį kino žiūrovo klausimai buvo keliami spalio ir sere’o, pastaraisiais metais medijų aistringa meilė kinui be subjek- populiarų teiginį, kad kino kriti- tūros produktas, ji yra universali – gų“ kalbėjimo apie jį būdų dar mas, fenomenalus kino istorijos norą sugrįžti ten, kur jis/ji nieka- lapkričio mėnesiais Briuselio meno teorijos ir filosofijos diskursuose to (žiūrovo) nėra galima. Gal ir ka tolygi filmo perkūrimui, esame jutiminė ir biologinė išskirtinės nežinantys žiūrovai. Anot Ran- išmanymas ar tiesiog įvairiomis da nebuvo. Niujorko universiteto centre „Bozar“ Gento universiteto vis dažniau girdint kalbas apie todėl visų trijų diskusijų vedėjai linkę priskirti vienam Naujosios kino magijos – šviesos ir šešėlių ciere’o, sinefilai vis dar yra linkę formomis (įskaitant stop kadrų profesorė Annette Michelson rašė, iniciatyva surengtame diskusinių pokinematografinę vizualinės svarbiausią dėmesį pranešimuo- bangos vėliavnešių, kino kūrėjui žaismo nulemta aistra vaizdiniui. metaforizuoti aistros objektą ir se skyrė ekrane „užrašytą judesį“ ir kritikui Jeanui-Lucui Godard’ui, (gr. cinemato-graphy) stebinčio pasak Ranciere’o, autorystė pri- bei vėliau jį reflektuojančio ei- klauso ne jam, o visiems anksty- linio žiūrovo situacijai aptarti, viesiems Paryžiaus sinefilams. Kai klausdami, kokias sinefilijos for- apie filmų reprodukciją laikmeno- mas matome dabar, kai techninės se (VHS kasetėse ar, vėliau, DVD kino formos po truputį mutuoja, diskuose, ar internete) nebuvo plečiasi ir evoliucionuoja. net svajojama, kino teatre ma- Trijuose skirtinguose renginiuo- tytas filmas būdavo pasmerktas se išsakytas mąstytojų nuomones nuolatiniam perkūrimui, kaskart jungdamas, kai kada pranešėjų iš naujo vykstančiam diskusijose tarpusavio sutarimą akcentuoda- apie jį. Teorinių konvencijų ne- mas arba jų išsakytas nuomones ribojamos, kūrybiškomis filmų sąmoningai supriešindamas šiame interpretacijomis besirėmusios tekste kuriu diskusiją, kurios ne- ankstyvosios sinefilijos bangos buvo. Savo nuožiūra komponuo- įtaka kino kultūrai buvo daug damas dalyvių įžvalgas nesiekiu svarbesnė už vėliau institucionali- „Laukinis vaikas“, rež. François Trufaut, 1970 pateikti universalaus sinefilijos zuotos kino kritikos poveikį. Pasak apibrėžimo, greičiau atvirkščiai, filosofo, šios prancūzų sinefilijos Adrianas Martinas savo prane- taip suteikti jam naujų, mitinių bandau įžvelgti šių dienų aistrin- bangos pasekmė buvo galutinis šime teigė, kad sinefilijos istorijos savybių, todėl rašymas apie kiną gos meilės kinui priežastis ir po- kino meno pripažinimas. apibendrinti neįmanoma. Tai, kad yra būtina sinefilijos egzistavimo tencialias jos pasekmes. Jonathanas Rosenbaumas mano, 5-ajame dešimtmetyje aistringa sąlyga. Rosenbaumas retoriškai kad, kitaip nei kinas, sinefilija vi- meilė kinui pasireiškė Prancūzi- klausia: kaip šiandien atrodytų Sinefilijos reiškinys negali sada įveikia geografinius, kultū- joje, pasak jo, dar nereiškia, jog kinui rašomas meilės laiškas? būti priskirtas tik vienai rinius ar socialinius apribojimus, ji galėjo įsižiebti tik ten: kiekvie- Ir kokio atsakymo į jį galėtų kinematografinei kultūrai nes meilė kinui, kaip ir visos kitos na šalis, kurioje bent kartą buvo tikėtis sinefilas? Ar šis atsaky- Pasak Ranciere’o, sinefilijos meilės formos, linkusi įveikti kliū- parodytas filmas, jau turi savą mas skirtųsi nuo dabar viešoje lopšys yra Prancūzija, būtent šioje tis, kurių kontekste ji ir pasireiškia. sinefilijos istoriją, gal tęstinę, gal erdvėje paplitusių populiariųjų šalyje ir jos kultūrinėje situacijo- Pasak Rosenbaumo, norint supras- fragmentišką, gal dar gyvuojančią, filmus pristatančių viešųjų ryšių je susiformavo pirmoji sinefilijos ti, kas yra kinas, būtina pabrėžti gal pasibaigusią, bet galinčią nau- žinučių, kuriose akcentuojama banga. Ranciere’o nuomone, tai skirtingose šalyse vyraujančius jai pasikartoti su kiekviena nauja tik lūkesčiai, net nebandant įsi- „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“, rež. Steven Spielberg, 2008 buvo 5-asis ir 6-asis XX a. de- kultūrinius ir socialinius medijų kino peržiūra. klausyti į paties žiūrovo jausmus?

30 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 31 teorijos eskizai teorijos eskizai

Ranciere’ui, mano manymu, Ro- Tarytum papildydamas Rancie- valių ar meno galerijų lankytojų nebėra vienintelis. Kai dauguma kinui pasiekti kiekvienus namus, žinti praeitį neatsiejamas nuo da- karo mašina. Priklausomai nuo pakartota sinefilijos apibrėžimo senbaumo klausimai neatrodytų re’o nuomonę, Martinas Arnoldas sluoksnyje. Todėl į diskusijas bei filmų žiūrimi namie, išsinuomavus Rosenbaumas pastebi politinę bartinės praeities interpretacijos. besikeičiančio konteksto ir nuo- takumą ir neaiškumą apibū- verti dėmesio, galima spėti, kad rėžia dar drąsiau: „Sinefilijos gy- raštišką filmų perkūrimą įsikūni- DVD ar (ne)legaliai parsisiuntus šiuolaikinės sinefilijos potenciją. Prisimenant Ranciere’o apibrėžtą lat migruojančio priešo, ši ma- dinanti mintis. Pasak Martino, jis teigtų, jog kiekviename kinui vavimui institucijos nereikalingos, janti meilė kinui eiliniam žiūro- filmą internetu, kino teatro patir- Kinui tapus prieinamesniam, fil- filmų perkūrimo aspektą, galima šina gali turėti daugybę galimų trumpoje kino istorijoje sinefili- skirtame meilės laiške adresatas reikia tik filmo, projektoriaus, vui nebūdinga, ji tampa tik riboto tis tapo žiūrovo pasirinkimu, o ne mų rodymui nebekyla ekonominių teigti, jog kino sugrąžintą praeitį aktualizacijų. Nors dar nė viena ją bandyta priskirti melancholikų, jau yra idealizuojamas ir metafo- ekrano ir kritiško žiūrovo mąs- visuomenės sluoksnio privilegija. būtinybe kaip anksčiau. ir funkcinių problemų, todėl da- šių dienų žiūrovas supranta taip, iš sinefilijos varomų taikių karo krikščionių, vienišių, siurrealistų, riškai perkuriamas, nesvarbu, apie tymo.“ Problemiškas kino kūrinio statu- Viena vertus, kai filmas ne- bar nauji formatai lengviau pasie- kaip jo tėvai ar seneliai niekad mašinų nepakeitė didžiosios is- kairiųjų (o kartais ir dešiniųjų) kurį filmą (ar jo viešųjų ryšių kam- sas (pasireiškiantis skirtimi tarp bežiūrimas iš dideliame ekrane kia privačius kino klubus, mažus nebūtų supratę. Praeities nostal- torijos (prisiminkime nuo kino politinių pažiūrų žmonių veiklai... paniją) kalbama. Ranciere’as mano, Sinefilija nemiršta už masinės ir intelektualiosios kino projektuojamos 35 mm juostos, kino teatrus ir kitas neinstitucines gijos inkorporavimas į dabartį bū- žiūrėjimo ir diskutavimo apie jį Ne kartą buvo bandyta api- kad kiekvienas sinefilas, kalbėda- kino teatro ribų estetikų) šiuolaikinės sinefilijos jo patyrimas (spalvos, ryškumas, erdves, atsiranda galimybių pir- dingas postmodernistinėms prak- neatsiejamą 1968 m. prancūzų brėžti „sinefiliškus“ filmus. mas apie matytus filmus, sukuria Konstatuoti, kad su šiuolaikinių situacijoje nebėra svarbiausias. ekrano gylis ir kt.), žiūrovui daž- mą kartą sužinoti apie praeities tikoms, jos kuria naujos ateities studentų revoliuciją), nors sine- Nestigo ir bandymų nurodyti naujus emocinius pasaulius, kinui technologijų plėtra kinas mirė (ir Daug svarbesniu klausimu tam- nai to net nesuvokiant, keičiasi kino kūrėjus, kurių filmai tapo scenarijus, kurie galėtų būti viena filijos istorija gali būti pavadin- metodus, kuriais pasinaudoję sugrąžindamas mitologizuotą aurą žiūrovas prarado aistros objek- pa sinefilijos uždarumas. Naujų iš esmės. Kita vertus, amerikie- prieinami tik technologizuotoje potencialių šiuolaikinės sinefilijos ta pralaimėtų revoliucijų istorija, sinefilai žiūri, kalba, rašo apie ir taip tarytum apversdamas Wal- tą), psichologiškai lengviau, negu kino sklaidos formų įsigalėjimą čių kritikas nesiūlo pulti į neviltį, dabartyje. Nors, palyginti su su- pasekmių. Martino nuomone, didysis taikus kiną. Tačiau nė vienas iš jų ne- terio Benjamino esė „Meno kūrinys įžvelgti kino mutacijos pasekmes matydamas kaip sinefilijos plėt- greičiau atvirkščiai, jo manymu, kūrimo laiku, dabartinis konteks- karas turi potenciją vykti nuo- buvo, nėra ir nebus teisingas, mechaninės reprodukcijos amžiuje“ ir jos nulemtas naujas sinefilijos ros perspektyvas, Rosenbaumas nors aistros objekto patyrimo tas ir erdvė, kurioje filmai žiūri- Sinefilija nėra tik lat: nepriklausomo kinui skirto nes esminė aistros sąlyga yra įvardintą kino, kaip aurą praradu- formas bei potencialiai teigiamą siūlo aiškų sprendimą Ranciere’o būdai keičiasi, aistra tikrai nenu- mi, radikaliai pasikeitė, aistra ir žaidimas leidinio puslapyje, diskusijose jos neišsipildymas, siekiamybės sios medijos, sampratą. Būtent to- jų poveikį visuomenei. Ranciere’o suformuluotai problemai. Kalbė- slūgsta. Prieš atsakant į klausimą, pasigėrėjimas kinu nesumažėjo. Martinas akcentuoja, kad si- kino teatre ar prie kompiuterio galimybė ir neaiškumas. Kalbant dėl „neišmanėliai žiūrovai“, o ne nuomone, sinefilija dabar išgy- damas apie šiuolaikinės sinefilijos kokia šiuolaikinės sinefilijos situa- Rosenbaumas neįžvelgia sinefili- nefilijai apibūdinti neužtenka ekrano montuojant naują filmą. apie sinefiliją, tai nuolat kintanti mokslininkai, kritikai, kūrėjai ir vena antrąjį etapą. Nuo pirmojo formas amerikiečių kritikas nenei- cija, Rosenbaumas siūlo paklausti jos krizės, atvirkščiai, akcentuoja nesibaigiančio filmų citavimo Pasak Martino, galima nepritarti kinematografinė praeitis ir į ne- prodiuseriai, aistringai kalbėda- jis skiriasi tuo, kad dabar sinefi- gia fakto, kad autentišku laikytas „kieno yra kinas?“ ir „kur jis rodo- naujus jos bruožus ir kitas raiškas, internete ar tam tikrais ritu- filmo interpretacijai, tačiau nuo- aiškią ateitį nukreiptas žiūrovo mi apie kiną, jam užtikrino meno liškas požiūris į kiną įmanomas patyrimas – filmų peržiūros tam- mas?“ Skaitmeninių technologijų dėl kurių kinas sugrįžta žmonėms. alais pasižyminčios besaikės širdūs argumentai „už“ ar „prieš“ žvilgsnis. Ranciere’as, Rosen- statusą. tik siaurame elitinių kino festi- sioje kino teatro salėje – jau seniai amžiuje atsivėrusioje galimybėje Apibendrindamas kritikas teigia, filmų žiūrėjimo manijos. Aistra tampa paskata reikšti mintis, už baumas, Martinas sutaria, kad kad kinas, nors ir pasikeitęs, iš- kinui (ji netapatinama su sine- liks aistros objektu tol, kol žiūro- faginiu kino vartojimu ar filmų vas jį suvoks kaip galimai pasie- vizualumo kuriamu bereikšmiu kiamą. Nors jis ir nebepatiriamas pastišu) neišvengiamai veda prie originaliu formatu, naujųjų tech- idėjų, nuomonių ir veiksmų for- nologijų amžiuje aistra kinui turi mulavimo. Nauja filmo scenos potenciją augti. interpretacija žurnale, iš matytų filmų kadrų sukurtas asamblia- Sinefilija nėra praeitis žas, filmų programos sudary- (nors gali būti į ją mas ar net naujų filmų kūrimas orientuota) (prisiminkime Naująją prancūzų Naujųjų medijų teorijoje susi- kino bangą!), bet kuri iš sinefilų duriama su požiūriu, kad domė- kultivuojamų kino veiklų, pasak jimasis kinu yra pasenusi, laiko Martino, reikalauja kritiško fil- neatitinkanti, skaitmeninėje eroje mo ir savo veiksmo vertinimo. aktualumą esą praradusi veikla. Esant kritiškumo dimensijai, Remdamasis Elsaesserio mintimis, sinefiliškos praktikos formuoja „Turino arklys“, rež. Béla Tarr, 2011 Martinas sutinka, jog sinefilija naujas bendruomenes: sinefilų gali būti orientuota į praeitį, tary- draugų ratą ir kartu leidžiamo kurias kovojama šiame kare be sinefilija neišsitenka nė viename tum aistros tam, ko nebėra, išraiš- kinui skirto leidinio redakciją, nugalėtojų ir pralaimėtojų. Lieka pateiktame apibrėžime. Aistrin- ka. Martino cituojamas Elsaesse- studentų auditoriją ir galerijos prisiminti Daney žodžius: „Aistra ga meilė kinui linkusi neatitikti ris rašo, jog sinefilija visada yra lankytojus, kino teatre sutiktą kinui yra karas už tai, kas turi daugelio jai priskiriamų apibrėži- susijusi su sustabdytu laiku arba nepažįstamųjų grupę ir internete būti pamatyta, už tai, kas privalo mų, ir būtent šis neatitikimas pa- distancija tarp praeities ir ateities. rašomo tinklaraščio bendradar- būti pamatyta, ir, svarbiausia, tai tvirtina sinefilijos buvimą nuolat Kitaip tariant, tai meilė kinui, ku- bius. Sinefilija motyvuoja, įkve- karas už tai, ką galime pasakyti kintančiame pasaulyje. Kol kinas ris rodo kažką, ko dabar nėra, kas pia, mobilizuoja. Sinefilija visada apie tai, ką matėme.“ žiūrimas, sinefilija turi galimybių prarasta, egzotiška, egzistuoja ne susijusi su mintimi ir kritiškumu, įgauti naujų formų, atverti nau- čia. Martinas mano, kad sinefili- ji visad palieka erdvės atsirasti Sinefilija nesileidžia būti jas kino perkūrimo ir kritiško jo ją, pavyzdžiui, gali sukelti noras naujai kino teorijai ir istorijai. apibrėžiama interpretavimo erdves. Į dabartį sugrąžinti kine vaizduojamą tėvų Perfrazuodamas prancūzų kino Gana simptomiška, kad visus netelpančios aistros neapibrėž- ir senelių gyvenimo laikotarpį, ta- kritiko Serge’o Daney mintį, Mar- tris Briuselio pranešimus jungia tumas – jos egzistavimo sąlyga. „Generolas“, rež. Buster Keaton, 1927 čiau jis pabrėžia, jog noras sugrą- tinas sinefiliją pavadina kultūrine ta pati, tik skirtingais teiginiais Taip banalu ir nepaprasta.

32 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 33 kino teatras

34 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 35 kino teatras kino teatras

Dar vieneri metai (Another Year) Režisierius ir scenarijaus autorius Mike Leigh | Operatorius Dick Pope | Vaidina Jim Broadbent, Lesley Manville, Ruth Sheen, Oliver Maltman, Imelda Staunton Išsiskyrimas (Jodaeiye Nader az Simin) 2010, Didžioji Britanija, 125 min. Platintojas Lietuvoje Planetos filmai Režisierius ir scenarijaus autorius Asghar Farhadi Operatorius Mahmood Kalari Vaidina Leila Hatami, Peyman Moadi, Shahab Hosseini, Sareh Bavat, Sarina Farhadi, Babak Karimi, Ali-Asghar Shahbazi 2011, Iranas, 123 min.

Ateis ir kiti Leigh kuriantis filmus operatorius sėdi tik dviese. Į svečius dažnai (ir nekviesta) Sunku pasakyti dėsto norinti skirtis, nes vyras tinį pasaulį. Tačiau kiekvienas kadras, kiekviena Praėjo dar vieneri metai. Pana- Dickas Pope’as. Stambūs išraiš- užklysta sena draugė, vienišė Merė. Lyg koks vėjo Kai kažkas (matyt, žurnalis- nesutinka emigruoti į kitą šalį, o scena tiesiog persunkta painaus realizmo. Vis šūs į ankstesniuosius, virstančius kingų aktorių (ir vyrų) portretai sūkurys ji įsiveržia be perstojo tauškėdama apie tas) amerikiečių poeto Thomaso dabartinės „aplinkybės“ netinka- dėlto juodos raidės nepajėgia ant balto popieriaus balzgana praeitimi. Lyg ir niekas kartais primena pokarines Vytau- svarbiausias savo gyvenimo problemas. Neat- Stearnso Elioto paklausė: „Ką jūs mos dukteriai augti Irane. Vyras atpasakoti tų įvykių sekos. Ne todėl, kad siužeto neįvyko, o tai, kas įvyko, netapo to Stanionio fotografijas pasams sisako pasisvečiuoti ir hipiavimo laikų draugas norėjote pasakyti ta poema?“, jis aiškina negalįs keliauti į kitą šalį, naratyvas būtų sudėtingas, o todėl, kad užrašius reikšminga, verta prisiminimo. „Dvigubi portretai“. Kenas, kuris sendamas pralenkė savo laiką ir atsakė: „Tą ir norėjau pasakyti, ką nes namuose – Alzheimerio liga jį popieriuje išnyktų visa filmo esmė. Tai būtų tas Tačiau atėjus naujiems metams, „Dar vieneri metai“ prasideda tapo vangus vienišius, pykstantis ant visur ma- pasakiau. Jei būčiau galėjęs tai pa- sergantis tėvas, kurį reikia prižiū- pats, kas išalkusiam rodyti įvairių patiekalų nuo- su palengvėjimu atsidūstama – prologu, kuriame koncentruotai tomos jaunystės. Tačiau Tomo ir Džeri išmintis, sakyti kitaip, būčiau ir pasakęs.“ rėti. Teisėjas galų gale nuspren- traukas tikintis, kad jis pasijaus sotus. Tai būtų tik „pra-ėjo“. pasakoma viso filmo esmė. Re- mokėjimas jautriai, bet ir su šypsena priimti Taip pat į šį visiškai suprantamą džia, kad nėra priežasčių šeimos siužeto iliuzija. Panašiai būtų galima įsivaiz- žisierius (daktarės lūpomis) mė- sėdinčius jų užstalėj, yra šilčiausios gyvenimo klausimą galėtų atsakyti ir pernykš- skyryboms. Į moters klausimą: Juo labiau kad „Išsiskyrime“ gausu įvykių, kurių duoti filmą, perskaičius jo pava- gina išsiaiškinti priežastį, kodėl akimirkos visiems nelaimėliams. tės Berlinalės bei šių metų „Oscaro“ „Ką man daryti“, teisėjas turi aiškų žiūrovas nemato. Už pasakojimo pasislėpę istorijos dinimą „Dar vieneri metai“. Ta- moterį kamuoja nemiga. Pacientė Filme prabylama apie skirtingai senstančius geriausiam užsienio filmui laure- atsakymą: gyventi savo gyvenimą. posūkiai, veiksmui einant tarsi iš naujo išplukdo- čiau tie, kurie matė bent vieną nenori nieko aiškintis, tik gauti žmones, jų gebėjimą ir nesusitaikymą su pra- atas, „Išsiskyrimo“ režisierius As- Pirmąją filmo sceną žiūrovas mi ir iš naujo priverčia abejoti mūsų visažinyste. režisieriaus Mike’o Leigh filmą migdomųjų, kad bent naktį galėtų einančiais metais. Vienas kitą turintys Tomas gharas Farhadi. Tai, ką jis „pasakė“, įsitaiso ten, kur visuomet pratęs Įvykius, kurių nematome, protas akimirksniu už- („Paslaptys ir melagystės“, „Kar- pabėgti iš šio pasaulio. Kiekvie- ir Džeri gali mylėti gyvenimą ir juos supančius galėjo būti „pasakyta“ tik taip. Ne sėdėti žiūrėdamas filmą, – teisė- pildo prielaidomis, kurias diktuoja įprasta minčių jeristės“, „Vėjavaikė“), nepatikės, nas jos veido raumuo, nudelbtos žmones, o ateities iliuzijomis gyvenanti Merė, tekstu, ne žodžiais, o situacijomis, jo kėdėje. Užėmę šią poziciją, be- vaga. Tačiau kaskart vis nustembi, kaip žmogus, kad režisierius savo filmuose dū- akys, suspaustos lūpos rodo vos užstrigusi savo rausvaspalvio garderobo dvide- kurios nuosekliai ir virtuoziškai veik be pastangų ir akimirksniu kuris, įprastoje vietoje neradęs šviesos jungiklio, sautų, juolab leistų filmo hero- tvardomą vidinį skausmą. Iš kur šimtmetyje, nesugebėjo pamilti net savęs. išdėliotos 123 minučių intervale. leidžiame sau spręsti apie susida- akimirką sunerimsta ir šviesos greičiu permąsto jams gaišti tam laiką. Jie veržiasi jis kyla, – jai pačiai neįdomu. Ta- Aktorės Lesley Manville sukurtas Merės vai- Žiūrovas taip pat vargu ar gali iš- riusią situaciją. Netrukus išsiren- viso savo pasaulio sandarą, kad prisimintų naująją gyventi. Jei negyvena, kaip norė- čiau tai rūpi Mike’ui Leigh. Tiesio- dmuo kai kuriuose festivaliuose įvertintas kaip versti filmo „tekstą“ į pilnaverčius kame savo favoritus, nejučia juos jungiklio vietą. tųsi, bando kažką keisti, o jei ne- giai su filmo istorija tarsi nesusi- geriausias antraplanis, tačiau jos charakteris sakinius, kurie paklustų leksikos palaikome, apsimetinėdami, kad Po operacijos režisierius užsiuva visus savo in- pavyksta pakeisti savo, įsipainioja jusi įžanga emociškai susijungia filme ryškiausias ir labiausiai kinta, tad romus ir sintaksės dėsniams. Adekvačiau bandome suprasti visumą, įsiti- tervencijos pėdsakus ir grąžina mus į pradinį tašką. į kitų gyvenimus. Nors Leigh filmų su finalu, kai kitos filmo herojės poros gyvenimas lieka tarsi fonas, nors Tomas būtų mosuoti rankomis, kažką ne- kinę, kad mes apie tuos žmones Filmo pabaigoje grįžtame į tą pačią teismo salę. Tą herojų kasdienybė dramatiška, jų aiškaus burbėti, baksnoti į stalą galime ką nors pasakyti. charakteriams netrūksta žaismin- pirštu ar netgi visu delnu. Tik vėliau paaiškėja, kad ši go naivumo, kuris suteikia filmui Po peržiūros mintys primena kėdė – būtent ta vieta, kurioje komiškumo. gyvsidabrio rutuliukus, kurie laks- mūsų ir laukė režisierius. Iš lėto, Pagrindinės naujo režisieriaus to neturėdami jokios krypties, ir kruopščiai ir beveik metodiškai jis filmo (kaip dažniausiai ir anks- neaišku, kada ir ar išvis susilies ima pulti patogią mūsų poziciją. tesnių) herojės – moterys. Ne- į vieną bendrą lydinį. Įžvalgų ir Į ją nori atsisėsti tai vienas, tai pažintus, nesuprastus moterų impulsų apmąstymams lavina per kitas personažas. Rodos, visi jie pasaulius jau įpratome matyti daug galinga, kad joje atsilaikytų isteriškai tampo mus už skverno, gausioje moterų režisierių kūry- pastebėjimas, iš kurio galų gale prašydami priimti ant kelių. Vie- boje (neskaitant literatūros). Ta- kiltų asmeninė išvada. ną akimirką norisi apkabinti vie- čiau dažnai moterų filmai apie Regis, tokia būsena kyla ne iš ną, bet per petį jau žiūri į kitą ir moteris tampa jų savianalizės dvasinių žmogaus išteklių, bet supranti, kad tas, kurį apkabinai, projekcijomis, spekuliavimu savo yra sąmoningas ir apgalvotas re- nevertas tavo dėmesio. atvirumu. Leigh į moteris taip pat žisieriaus konstruktas iš esmės Gali pasirodyti, kad režisierius sugeba pasižiūrėti moters žvilgs- nuspėjamoje mūsų įprastinio mus veda į nelogišką, siurrealis- niu ir tai jam suteikia didesnes mąstymo sekoje. Rutininiu tapu- galimybes atskleisti moteris be Merės akys primins pacientę iš ir Džeri tokie svarbūs visoms priklystančioms siame minties vingyje Asgharas pačią teisėjo kėdę. Prieš mus – besiskiriančių tėvų melo grimo. prologo. sieloms. Farhadi nutiesia kryžkelę, kurią dukra. Laukiame iš jos tik vieno žodžio. Bet ji nieko Režisierius filmų herojėmis Režisierius filmą „Dar vieneri Leigh filme „Dar vieneri metai“ paliečia vieną įveikti prireiktų daugiau pastan- nesako. Nes yra tik vienas iš dviejų žodžių, kurį ji renkasi paprastas, visiems pažįs- metai“ dėlioja pagal metų lai- svarbiausių temų – žmogaus baimę pažinti save. gų nei paprastai. Kyla natūralus gali ištarti. Ji nenori ištarti nė vieno. Gal tuomet tamas ir atpažįstamas moteris. kus. Tai paryškina pagrindinių Kai praeina ne vieneri metai, kada pagaliau prare- noras šiame kelių išsišakojime geriau nesakyti nieko. Gal jos tyla ir yra tai, ką ji Dažniausiai ne itin gražias, ne- filmo herojų – Tomo ir Džeri gima, prisireikia dar kitų – kad mokėtum priimti stabtelti ir neapsispręsti. Nepa- norėjo pasakyti. Jei būtų galėjusi tai pasakyti kitaip, labai simpatiškas, neurotiškas – poros – gyvenimo stabilumą. Jie save tokį, koks esi. Tačiau kartais užtenka poros sakyti nieko. būtų ir pasakiusi. visiškas priešingybes tobuloms neignoruoja laiko pokyčių – tai Leigh filmo valandų, kad pamatytume save. Metodas, kodėl režisieriui pa- grožio kaukėms. Jo filmų moterys kiša daigelį į žemę, tai raško po- vyksta ši operacija, nėra 25-as Ramūnas Pronckus itin moteriškos, o jų portretai – iš- midorus, natūraliai priima tuos Sonata Žalneravičiūtė kadras ar paprasčiausia magija. kalbingesni už žodžius. Tai šiuo- ciklus. Jie kažkada buvo hipiai, Tai pats filmas. laikiniai simboliai. Juos kuria tai- nors ir pražilę, tačiau jaunatviški, Stebime vidutinio amžiaus ira- kliai režisieriaus parinktos aktorės, bendrauja su įvairiais žmonėmis. niečių porą. Jie garsiai vienas per kurių talentui atsiskleisti pade- Jie seniai tapo tvirtu neperskiria- kitą kalba į kamerą, už kurios, – da ne vienerius metus kartu su mu vieniu, todėl prie stalo retai nematomas teisėjas. Moteris

36 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 37 kino teatras kino teatras

Mylimieji (Les Bien-aimés) Atenbergas (Attenberg) Režisierius ir scenarijaus autorius Christophe Honoré | Operatorius Rémy Chevrin Režisierė ir scenarijaus autorė Athina Rachel Tsangari | Operatorius Thimos Bakatatakis Vaidina Chiara Mastroianni, Catherine Deneuve, Ludivine Sagnier, Louis Garrel, Miloš Forman, Paul Schneider, Rasha Bukvic, Vaidina Ariane Labed, Vangelis Mourikis, Evangelia Randou, Giorgios Lanthimos Michel Delpech, Omar Ben Sellen, Dustin Segura-Suarez 2010, Graikija, 95 min. Platintojas Lietuvoje Tarptautinis Kauno kino festivalis 2011, Prancūzija, 139 min. Platintojas Lietuvoje Kino pasaka

Nepaleidžiantieji Veiksmas prasideda 1964 me- pirmuose filmo kadruose Madlena ir palieka Vienišo gyvenimo apeigas – be didelio džiaugsmo, pasakys Marina. Nutraukdama jai nemalonų Naują Christophe’o Honoré tais Paryžiuje. Kaukšėdama Ro- tuščioje gatvėje filmo pabaigoje. Kiek daug nu- apeigos pažadų ar perspektyvų. Tėtis pokalbį, Marina ima dūkti lovoje su tėčiu imi- filmą apsupo mylimieji. Mylimi ger Vivier aukštakulniais (tiesa, žingsniuota link mylimo žmogaus, link trokš- Nedideliame pajūrio miestelyje, miršta, jo pelenus, kartu ir nu- tuodama džiunglių beždžiones ir mėgdžiodama režisieriaus aktoriai Chiara Mas- pavogtais iš parduotuvės, kurioje tamo meilės išsipildymo. Viskas taip greitai. Ir tarp gyvybės ir mirties – žmogaus gyvento drauge laiko švelnumą paukščių balsus. Lyjant lietui, skambant liūdnai troianni, Ludivine Sagnier ir Louis dirba) jauna gražuolė Madlena viskas taip ilgai. Ir tiek daug visko: nusivylimų, viešnagę žemėje įrėminančių nusineša jūra. Prieš mirtį jis sakė: prancūziškai dainai, merginos žingsniuoja pro Garrelis, kurie keliauja iš vieno jo traukia vyrų dėmesį. Ji prisipa- netekčių, skausmo, aistros, palaimos, baimės, polių, savo dienas leidžia jau- „Nekenčiu XX amžiaus, norėčiau pulką abejingų jaunuolių, lyg būtų trumpam įkri- filmo į kitą. Šį kartą jų kompaniją žįsta, kad „neetatinis“ prostitu- abejonių. na, simpatiška mergina Marina. išsinešti jį su savim. Esu vienišas tusios į miuziklą apie tuščias meilės pastangas. papildė Catherine Deneuve, čekų tės darbas išgelbėjo nuo vagilės Ir kaip kitaip tai, kas susikaupę ir neduoda Vieninteliai jos draugai – mirti- bedievis, modernizmo ir vėlyvojo Tai jungiama su į filmą įterptais Attenborough režisierius Milošas Formanas, lemties. Madlena paversdavo šį ramybės – mintis ir jausmus, išsakyti, jei ne nai sergantis tėtis ir gyvenimo švietimo atlieka. Palieku tave vie- dokumentikos vaizdais bei santūria vaidyba kompozitorius, dainų atlikėjas uždarbį naujais aukštakulniais. sudainuoti prieš kamerą? Dainos – lyg vidinis pagundų bei gėrybių žiniuonė ną XXI amžiuje, neišmokęs jame (jokių pakylėtų išgyvenimų, aistrų, o mimika ar Michelis Delpechas ir meistriškai Vieną dieną prie jos namų durų herojų monologas, išsiliejantis skambiomis me- draugė Bela. Marina kiek užtru- gyventi.“ grimasos imituoja gyvūnus) ir sukuria trapaus, sudėtingą personažą suvaidinęs lūkuriuos žavus tamsiaplaukis lodijomis. Tą prancūzų režisierių pamėgtą mu- ko pakeliui į moterystę (jai dvide- Jautrus ir savitas, tarp realiz- švelnaus pasaulio paveikslą. Pasaulio, kur žmogui jaunas amerikiečių aktorius Paulas Jaromilas – čekas gydytojas. Jų zikinių filmų metodą, kai dainuojama ne kaip šimt treji) ir tai jai kelia nerimą. mo ir išmonės bei žaidimo ba- reikalingas kitas ir kuriame jis galbūt nėra jau Schneideris. Melodingas filmo dai- istorija prasideda Paryžiuje ir nu- miuzikle, papildant sceną ar paaiškinant siužetą, Vyrai jos netraukia, moterys – lansuojančia kino kalba papa- toks visažinis valdovas. „Jei galėčiau pasirink- nas parašė nuolatinis Honoré filmų veda į Prahą. Po Prahos pavasario bet herojams išliejant savo jausmus, pažįstame žavi, bet nekelia geismo. Visas sakotas Athinos Rachel Tsangari ti kitą – ne žmogaus egzistavimą, pasirinkčiau kompozitorius Alexas Beaupainas, dar nuo „Šerburo lietsargių“ laikų. „Mylimieji“ intymias paslaptis (tarkim, apie „Atenbergas“ – tikras delikatesas gorilas. Nieko nesieja stipresnis tarpusavio ry- nufilmavo taip pat ne kartą kartu tarsi lenkiasi šiam Jacques’o Demy filmui apie vyrišką pimpaliuką) Marina ap- kino gurmanams. „Man patinka šys nei jų“, – sako išmintingas užkadrinis sero dirbęs operatorius Remy Chevrinas. meilę, taip grakščiai suderinusiam aukštąją ir taria su tėčiu, bučinius treniruoja ši rami monotonija“, – sako Ma- Davido balsas. Atrodo, kad filmas būtent šiai populiariąją kultūras. su drauge. Su tėčiu ji žiūri Davido rina, stebėdama vangios jūros Filme beveik nėra atvirų emocijų – skurdi aša- draugijai ir kurtas, nusprendus Ir tai, kad Madlenos vaidmuo padalintas dviem Attenborough filmus apie gamtą. bangų sūpuoklėse snaudžiantį ra nurieda Marinos veidu jūrai priimant pelenais kartu su ja (apie ją) papasakoti iš- aktorėms – Sagnier ir Deneuve, ir jų susitikimas Abu lovoje žaidžia džiunglių gy- miestelį. Tačiau išoriškai neju- virtusius tėčio palaikus. Tai tokia graikiškai hero- galvotą istoriją, pasidalinti svarbiu paskutinėje filmo scenoje – taip pat užuomina vūnus, su tėvu Marina jaučiasi drią filmo buitį kartais keičia dotiška replika – viskas teka, visa kinta. Ilgas pa- patyrimu ar įžvalga arba tiesiog į „Šerburo lietsargius“. Tai – Deneuve pasima- kaip namie ir todėl liūdnai filoso- netikėti ir vaizduotę skatinan- baigos kadras – bruzdanti darbo sūkuryje kasykla. nusilenkti Honoré dievinamam re- žisieriui Jacques’ui Demy. Aktoriai įvykių keliai vėl atveda į Prancū- sugebėjo taip natūraliai „apsigy- ziją, tačiau Madlena jau grįžta su venti“ šiame filme, kad net toks dukrele Vera ir čia išteka už kariš- pavojingas pasirinkimas – tikros kio. Tačiau Jaromilas nė nemano mama ir dukra (Catherine Deneu- paleisti savo buvusios žmonos. Jie ve ir Chiara Mastroianni) vaidina vėl susitinka ir skiriasi. Jie negali filmo mamą ir dukrą, – atrodo, nei gyventi kartu, nei išsiskirti. Ir pasiteisino ir perteikė tai, ko ne- taip iki paskutinio atodūsio tikrąja suvaidinsi. Jųdviejų ryšį. to žodžio prasme. „Nebijokite kine įvairumo“, – Veros meilės žingsniai bus dar skelbė vienas iš Naujosios bangos klaidesni nei mamos. Londonas, postulatų, kurį taip brangina šių Paryžius, Niujorkas, Monrealis. dienų prancūzų kino numylėti- Londone Vera įsimyli amerikietį nis Honoré. Filme „Mylimieji“ to muzikantą, kuris, deja, negali ar įvairumo, kaip ir meilės, „penki nedrįsta atsakyti į jos meilę. Ša- pūdai“. Tai ir šeimos saga, ir ko- lia kankinasi ją mylintis jaunas medija, ir drama, ir net tragedi- rašytojas Klemanas. Veros isto- tymas su savo jaunyste, su filmu, atnešusiu jai fuoja. Tėčiui toks jos prisirišimas tys atradimai. Emocijoms, rodos, Ir iškeliavusio Anapilin tėvo pastebėjimas: „Nusi- ja. Ir dar muzikinis filmas. Tokia rija tragiškai nutrūks Rugsėjo milžinišką populiarumą. nepatinka – jam laikas iškeliauti pasiekus kritinį tašką, po kurio leido piemenys iš savo ganyklų, persėdo nuo arklių nelengvai režisieriaus suvaldoma 11-osios įvykių fone. Viena gra- Bet gal visos „Mylimųjų“ meilės istorijos – tik ir jis norėtų, kad Marina daugiau turėtų sekti panašioms istori- ant buldozerių, iškasė kasyklas, ir ėmė vaizduotis įvairovė apsunkina filmą ir kar- žiausių filmo scenų, išperkančių fonas svarbiausiai, kupinai išgyvenimų, siekiant bendrautų su žmonėmis. Draugė joms būdingos klišės – melo- miesčioniais.“ XXI amžius, Europa. tais suteikia siužetui dirbtinumo. visus jo „nelygumus“ – viešbučio kito žmogaus artumo, motinos ir dukters dramai. taip pat susirūpinusi: „Tau reikia draminiai raudojimai ar saldūs Tačiau vis dėlto filme išliko ver- baro kampe asmeninę Rugsėjo Laikui bėgant keičiasi jų poelgių motyvai, keičiasi vyro.“ Ji pasakoja savo sapnus pseudomonologai, ekrane staiga Aneta Anra tingiausi ir svarbiausi šio kūrėjo 11-ąją išgyvenanti Vera, kai visų pasaulis (Prahos pavasaris, Rugsėjo 11-oji, AIDS apie peniais apkibusius medžius, atsiranda savita, gyvūnų plastika bruožai – stiliaus lengvumas bei akys nukreiptos į televizijos ekra- ir t. t.), bet jų, matyt, vienintelės ir tikros meilės Marinos akivaizdoje demonstra- paremta dviejų merginų choreo- grakštumas, ypatingas, nepakar- ne griūvančių dangoraižių vaizdus. istorija tęsiasi. Paskutinis naktinis Veros skam- tyviai bučiuojasi su meilužiu, grafija – lyg iš kokio performansi- tojamas prancūziškas melan- Jie stebėjo tūkstančius, žūstančius butis buvo mamai. Paskutinis Madlenos noras – flirtuoja su jos tėčiu. Slaugydama nio vaidinimo ar hepeningo. Jau cholijos ir impulsyvumo derinys. ekrane, bet nematė šalia mirštan- sugrįžti ten, kur buvo pradėta Vera. tėtį Marina pernelyg arti mirties, pirmoji merginų bučinio scena Matyt, todėl „Mylimieji“ ir buvo čios jaunos moters. Laikas eina kartu su jausmais. Jausmus patik- bet gyventi reikia. Gyvenimas pasibaigia nelauktu dviejų kačių pasirinkti svarbiausio kino pa- Kiek daug žingsnių nueita tais rina laikas. Yra žmonių, kurie mūsų nepaleidžia. pametėja atvykėlį inžinierių, su kautynes ar žaidimą imituojan- saulio įvykio Prancūzijoje – Kanų raudonais dailučiais aukštakul- kuriuo Marina pagaliau atlieka čiu šokiu. „Tu – plėšrūnė“, – savo festivalio – uždarymo filmu. niais bateliais, kuriuos apsiauna Neringa Kažukauskaitė moteriai privalomas iniciacijos labiau patyrusiai draugei vėliau

38 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 39 kino teatras namų kinas Purvini žaidimai (Ides of March) Režisierius George Clooney | Scenarijaus autorė Diane H. Newman (pagal Beau Willimono knygą) | Operatorius Phedon Papamichael Vaidina Ryan Gosling, George Clooney, Philip Seymour Hoffman, Paul Giamatti, Marisa Tomei, Evan Rachel Wood, Max Minghella, Jeffrey Wright 2011, JAV, 95 min. Platintojas Lietuvoje Acmefilm

Kaip prisiminti filmą Jis įsitikinęs, jog kandidatas į išprotautas pasirinkimas. Ir lygiai kaip negalime gausybės rago, lenktynės ir gaudy- kaip ant siūlo suveriami geriau- Kiekviena kelionė mums su- prezidentus – doras žmogus, ku- ko nors pasakyti apie žmogaus kūno judėjimą nės niekad nesibaigia, prie jų pri- sių draugų gyvenimas, mintys ir kuria tik vieną prisiminimą. Grį- ris „iš tiesų nori kažką pakeis- žemėje, nagrinėdami jį vakuume, taip negalime sideda dar sprogimai ir šnipų ais- jausmai, nusivylimai ir klystkeliai. žę retai kada permąstome ją visą. ti“. Tačiau netikėtai jis pasielgia pasakyti ir apie sąžinę tų, kurie nėra žmonės. tros, susijusios su naftos pramone, Ema ketino tapti rašytoja, o tapo Chronologiškai. Veikiau atmintyje neatsargiai ir karjera pakimba Todėl gali apimti jausmas, lyg visą seansą nevisavertiškumo kompleksu bei meksikietiško restoranėlio pada- kartkartėmis iškyla vienas epi- ant plauko. Pasirodo mergina. žiūrėjome mums nežinomų žmonių nuotraukas, elementariu pavydu. vėja su sūrio kvapu persismelku- zodas, akimirka, kuri susumuoja Užsimezga kažkas panašaus į kurios įdomios tik dėl to, kas pavaizduota, o ne Žaibas Makvynas savo psicho- siais plaukais. Deksteris įsisuko į visą įspūdį. Toje akimirkoje ran- romaną. Tačiau tai nėra pagrin- todėl, kad kartu su personažais džiaugiamės ar loginius ir kinetinius išteklius iš- šou verslą ir tapo naktinės progra- dame visą katarsio, džiugesio ar dinė merginos pasirodymo kadre liūdime. Šiame albume neįmanoma užčiuopti Ratai 2 (Cars 2) sėmė pirmame filme, todėl dabar Viena diena (One Day) mos vedėju, aplink kurį vyniojosi nuostabos esenciją. Pažvelgę ati- priežastis. Išaiškėja labai keistų tos akimirkos, kuri susumuotų įspūdį, nors šiek Režisieriai John Lasseter, Brad Lewis autoriai paleidžia jį lakstyti viso- Režisierė Lone Scherfig kukliais auksu žėrinčiais drabužė- džiau suvokiame, jog visa kelionė dalykų (kurių nevalia nemačiu- tiek primintų mus pačius. Tai filmas, kuris mūsų Originalą įgarsino Owen Wilson, kiomis pasaulio trasomis ir tik Scenarijaus autorius David Nicholls liais apsitempusios blondinės. Už Larry the Cable Guy, Michael Caine, Vaidina Anne Hathaway, Jim Stur- ir buvo ėjimas tos akimirkos link, siems atskleisti). Veikėjų motyvai mąstymui nesuteikia jokio palyginimo, išnašos Emily Mortimer, John Turturro, retsykiais grįžti pas ekscentriškus gess, Rafe Spall, Tom Mison, Patricia studijos ribų procesas sėkmingai ir viskas, kas buvo po to, tėra ai- ima strigti lyg plokštelė, ir mes idėjai ar pastebėjimui. Bonnie Hunt, Franco Nero ir mažumėlę techniškai pasenu- Clarkson, Ken Stott, Romola Garai, tęsėsi, jėgas Deksteris atgaudavo das, įtvirtinantis tai, ką girdėjome bandome išgirsti ir nuspėti (ne Gal todėl „Purvini žaidimai“ yra tekstas be JAV, 2011, 106 min. sius Radiatoriškių draugus. Žaibas Georgia King piktnaudžiaudamas miltukais ir JAV, D. Britanija, 2011, 107 min. būtent tą akimirką. suprasti), kodėl jie taip elgiasi. paraščių, režisierius apmąsto šią problemą taip, pasimaudo šlovės spinduliuose, alkoholiu, bet buvo visai gerai, kol Juostoje „Purvini žaidimai“ nėra Tuomet prasideda tai, ką gali- tarsi neturėtų atminties – be jokio išankstinio Animacinis filmas. Per ketvirtį pasilinksmina su geriausiu savo Drama. Labai romantinė, gana gili vieną dieną pasijuto esąs paskuti- tos akimirkos, įspūdis, taip ir ma pavadinti žaidimu. Pagrindinis nusistatymo. Taip Clooney tik dar kartą įrodo, amžiaus „Pixar“ studija sukūrė draugu ir vėl išpirpia į trasą. Į pir- ir subtili, saikingai sentimentali, nė kiaulė. Ema bandė susikurti gy- neįgavęs jokios formos, nepra- veikėjas atsiduria situacijoje, ku- kad net sudėtingų ir painių įvykių akivaizdoje jis daugybę unikalių, originalių, ne- mąjį planą autoriai ištraukia seną nukreipianti į filosofinių apmąs- venimą tarp tų liepos 15-ųjų. Abu sibrauna iki atminties kertelių rioje turi rinktis – elgtis sąžiningai lieka velniškai objektyvus kaip ir ankstesniame pakartojamų, juokingų ir graudžių geriausią draugą rūdžių pagraužtu tymų bei nuosavų prisiminimų keitėsi ir brendo, ieškojo meilės ir vegetuoja kažkur nutolęs nuo ar elgtis taip, kad būtų sąžininga. filme „Labanakt ir sėkmės“. „Purvinų žaidimų“ pasaulių. Jie nesensta. Įgiję viso- intelektu, bet geros ir doros širdies. lankas. Filosofuoti apie tai, kad ir sėkmės, laimės ir nors kokios apmastymų. Žiūrint filmą gali Taip, kaip jam tai atrodo. Veriasi kūrybinė grupė vykdo eksperimentą, kurio sąly- kių skaitmeninių formų, filmai Ir ne tik ištraukia, bet įmeta tiesiai viskas keičiasi, išskyrus meilę, gyvenimo prasmės. Susitikę kūrė pasirodyti, kad štai, jau artėja- politikos bjaurastis, iliustruojanti gos – politinio žaidimo taisyklės, o objektas – po- guli milijonų gerbėjų videotekose į slaptųjų tarnybų bei pasaulinių miela ir malonu. Filmas sukurtas bendravimo taisykles ir giliai slė- me prie centro, kuris visą įspūdį posakį „Tikslas pateisina priemo- litikos arenos žaidėjai. Ir žmogiškumas čia – tik ir priverčia juos patikėti mažais pinklių verpetą. Brolis – toks vals- pagal populiarią knygą, kurią pats pė žiną, kad vienas be kito negali. pagaliau sujungs į vieną ir neda- ir spalvotais animacinės visatos tietis nuo žagrės, todėl didžiojo lomą išgyvenimą, bet tada esa- stebuklais. Iš po šuoliuojančios pasaulio subtilybės neužkimba už me grąžinami atgal. Tarsi į buitį. lempukės spindulio atsirado ir kojo kablio. Iš čia – visi gegai, pikan- Visą emocinių ir intelektualinių rozijos pagraužtas robotukas, ku- tiškos situacijos ir nemalonumai. pagavų aromatą permuša aitrus, ris mirusioje Žemėje žiūri senus Veiksmas vyksta keliose šalyse, nepriderintas prieskonis, kuris Holivudo miuziklus ir mokosi my- tai prisideda ir kultūrų skirtumai, akimirksniu it kečupas panaiki- lėti, į dangų su spalvotų balionų kuriuos autoriai išsemia iki pana tikrą skonį. puokšte pakilo gyventi pavargęs skutinio lašelio, pavyzdžiui, kad Kyla įspūdis, kad esame pri- seneliukas, atgijo pamiršti žaislai, ir epizodas su vasabi vartojimo versti skaityti knygą troleibuse. o plikauodegis žiurkinas užkaria- pasekmėmis. autorius pavertė scenarijumi, tai Filme – aktorių Anne Hathaway Niekaip nepavyksta įsijausti, įsi- vo Paryžiaus gurmanų skrandžius. Šį kartą filme baisiai daug kalba- kai kurias replikas galima įsiminti ir Jimo Strugesso duetas. Subtiliai vaizduojame, kad supratome sa- Pirmieji „Ratai“ taip pat buvo be- ma. Iškalbingas toks kinas, tik dialo- ir naudoti kasdieniame gyvenime. ir lengvai jie vaidina tą cheminę kinį ir jo reikšmę, bet netyčiom veik tobuli – vientisas ir velniškai gai komplimentų nenusipelno. Bet Jos skambės protingai, šmaikščiai reakciją, kuri visada atsiranda žvilgtelime į bendrakeleivį, o aki- patrauklus filmas su metaliniais mažiesiems tai visai netrukdo. Už- ir net išmintingai. Bet pati istorija tarp vyro ir moters, reikalingų mis grįžę prie knygos ir neradę, personažais, tapusiais asmenybė- tat savo skiriamąjį bruožą – dėme- ne tik apie meilę, ji apie žmonių vienas kitam. Ir kartu išlaiko dis- kur nutrūko mūsų santykis su is- mis. Siužetu, kuriam nebereikia sį detalėms, pustoniams, subti- ir jausmų brendimą bei nemalo- tanciją, reikalingą geriausių drau- torija, sutelkiame dėmesį į pirmą jokių tęsinių bei papildinių, nes liems potėpiams ir humorui – auto- nią tiesą, kad jaunystė praeina, o gų statusui. Dialogai, žvilgsniai, pasitaikiusią pastraipą ir manome nes“. Kitaip tariant, rodoma sąži- šalutinis poveikis, kurį tirti nėra eksperimento viskas, ką norėta, buvo ir pasakyta. riai išsaugojo: užtenka automobili- kompleksai – beveik ne. juokeliai ir skaudūs žodžiai su- nieko nepraleidę. nė su išlygomis, lyg būtų galima tikslas. Todėl truputį keista matyti tęsinį nės Anglijos karalienės bei kadro gi- Herojai susitiko atsitiktinai vaidinti meistriškai ir įtikinamai. Toks jausmas apima filmui skelbti bado streiką su pietų per- Tad šis filmas prisiminimuose iškyla be jokio ir spėlioti, ar kūrėjai banaliai no- lumoje šmėkštelėjusio autopopie- akmenimis grįstame universiteto Dramatizmas tikras, humoras įpusėjus. Žiūrovas gali pamany- traukomis. aiškaus vaizdinio, primena knygą su daug išplėš- rėjo pasinaudoti buvusia (ir esa- žiaus. Linksma, žavu, triukšminga ir kieme. Deksteris, gurkšnodamas elegantiškas ir šmaikštus, susiti- ti, kad iki šiol buvo tik statomos Tačiau Ryano Goslingo veide ne- tų puslapių. Bet, matyt, tokia yra politika, tokia ma) filmo šlove, ar ir „Pixar“ ištiko truputį apmaudu. Užtat prie namų išleistuvių šampaną tiesiai iš bu- kimų atmosfera kupina švelnaus figūros, žaidimas dar neprasidė- matome dvejonės, tarsi jis būtų ir sąžinė. Ji savo archyve palieka tik tas istorijas, idėjų krizė, nuo kurios jie iki šiol kino ekrano su mažiais galės sėdė- telio, paaiškina Džiulei, kad sulau- liūdesio ir laukimo. jo, viskas, kas vyko, – istorijos ne žmogus, o racionali būtybė. Jis, kurios palankios tik norimam priimti sprendimui. sėkmingai pasprukdavo. Krizės ti tėčiai – ne sezono metu filmas kęs keturiasdešimties jis bus vel- Filmas tinka lietingam vakarui, avangardas, o armija tik dabar kaip ir visi kiti veikėjai, – nužmo- žvygauja visur ir su tuo reikia su- jiems padovanos „Formulės“ garsus niškai garsus ir turtingas. Ji, kuri kai atrodo, kad niekas tavęs nemy- pradėjo judėti mūsų širdžių ginti, paversti tam tikro žaidimo Ramūnas Pronckus sitaikyti bei pamėginti traktuoti ir aistras. Ir dar pademonstruos gi- ne Džiulė, o Ema su garbanomis, li ir gyvenimas sumautas. Visoms ar proto link. Suvokiame, kad figūromis, kurios gali eiti tik taip, pozityviai, nes filmas techniškai lią pagarbą Džeimsui Bondui ir jo akiniais ir liūdna šypsenėle, tuo moteriškos giminės žiūrovėms pagrindinis veikėjas, politinės kaip nustatyta taisyklėse. Sąžinė, idealus, animatorių fantazija – ne- žaisliukams. Apie juos tėčiai galės abejoti nedrįsta. 1989 m. liepos 15 sušildys širdį, atgaivins jausmus kampanijos štabo darbuotojas neturėdama nieko bendra su ra- išsemiama, o tai, kad scenarijus šį išdidžiai pranešti vaikeliams ir taip dieną jie pabunda vienoje lovoje ir ir įkals į galvą frazę „kad ir kas Stivenas Majersas yra idealistas, cionaliu elgesiu, apmąstoma ne kartą plokščias kaip lėkštė, ma- parodyti savo erudiciją. nutaria visą gyvenimą būti drau- nutiktų rytoj, yra ši diena“. Kartoti kuris nepardavinėdamas sielos kaip moralinis postulatas, žmo- žiesiems žiūrovams visai neįdomu. gais. Siužetas sudėliotas iš daugy- rekomenduojama kasdien. dirba senatoriui Maikui Morisui. gaus etikos ir elgesio pagrindas, o Nuotykiai ir įvykiai pilasi kaip iš Nijolė Andrijauskienė bės liepos 15-ųjų. Ant šios datos N. A.

40 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 41 namų kinas

de Beržerako nurodyta linkme. Bet turi įgimtą imunitetą, todėl filme scenarijus daro posūkį, istorija jam teks melodramos linija. Visi įgauna kitą pagrindą ir tampa si- kiti patenka į gamybinę dramą – tuacijų komedija su moralu – ma- mokslininkų bei gydytojų kovos nipuliuoti žmonėmis negalima. su nežinomybe žanrą. Šiai dramai Net turint pačių geriausių keti- vadovauja daktaras Čyveris, ku- nimų. Jais, žinia, nuklotas kelias riam filmo autoriai dar prideda į labai nemalonią vietelę. Filme ir gana netikėtą humanizmo bei Prancūziška apgaulė atsiranda dar viena jautri siela – Užkratas (Contagion) asmeninio pasiaukojimo funkci- (De vrais mensonges) Emilės motina Medi, ją vaidina Režisierius Steven Soderbergh ją. Visuotinėje sumaištyje puikiai Režisierius Pierre Salvadori puiki aktorė Nathalie Baye. Medi Vaidina Matt Damon, Kate Winslet, jaučiasi interneto vilkas Alanas – Jude Law, Gwyneth Paltrow, Vaidina Audrey Tautou, kankinasi, nes ją paliko mylimas niekšelis ir gudrus apgavikas. Nathalie Baye, Sami Bouajila, Laurence Fishburne, John Hawkes, Stephanie Lagarode, Judith Chemla, vyras. Moteris kankinasi jau ke- Marion Cotillard, Jennifer Ehle Šiuos personažo bruožus Jude’as Daniel Duval tverius metus ir tai jai patinka. JAV, Jungtiniai Arabų Emyratai, 2011, 106 min. Law puikiai transliuoja net per Prancūzija, 2010, 105 min. Patinka kentėti ir gailėtis savęs, plastikinį skafandrą. Be jokio slankioti po namus su naktiniais ir skafandro po veiksmą bėgioja Romantinė komedija. Veiksmas drybsoti pavėnėje, iš kurios maty- Drama. Dar viena pasaulio pa- dalykiška ir susirūpinusi Kate vyksta grožio salone ir aplinkui. ti baisuokliška skulptūra, sukurta baigos repeticija, kurioje daly- Winslet gydytoja epidemiologė Pirmieji filmo kadrai, kur Emilė brangaus vyro. Vyrui pozavo Medi, vauja būrys labai garsių aktorių, Mirs, kuri bus palaidota masi- negailestingai kerpa klientės ir apskritai ji buvo mūza, o tapo sąžiningai bandančių įsijausti į niame kape. Dar viena gydytoja, kirpčius, nenoromis primena galai žino kuo. Dukrai nepatinka apokaliptinę kasdienybę. Viskas kurią vaidina Marion Cotillard, į aktorės karjeros pradžią – „Ve- žiūrėti į mažumėlę kuoktelėjusią prasideda nuo antrosios dienos – siužetą tikriausiai pakliuvo todėl, neros grožio“ saloną, po kurio mamytę, ji nutaria pritaikyti pa- režisierius dramą supakuoja į to- kad aktorė graži ir populiari, o ne kią dokumentiškai chronologišką todėl, kad jos herojės labai reikia formą, kur veiksmų ir geografi- pasakojimui. Greičiau atvirkščiai. nių vietovių kaitą lydi konkretūs Filme visko labai daug, veiksmas skaičiai, nurodantys datą, miestą plėtojasi didžiuliu greičiu, veikė- bei jo gyventojų skaičių. Pirmą- jai šmėkšteli ir išnyksta, linijos ją dieną jis palieka finalui, juo pinasi ir painiojasi, atmintyje išreiškiama mintis, kad tropikų išlieka ne personažų vardai ir jų miškų kirsti nevalia, nes neaiš- istorijos, o žvaigždės bei jų filmo- ku, kas ir su kuo ten gali susi- grafija. Nėra laiko gilintis į emo- jauna mergaičiukė Audrey Tau- čios išrastą dvasinės reabilitacijos kryžminti ir kas iš to išeis. Šiuo cijas ir konfliktus, reikia suspėti tou buvo pavadinta Prancūzijos programą. Ir iš viso to išeina dau- atveju – galinga ir paslaptinga sekti kaleidoskopą, kuris tuos kino viltimi. Viltys išsipildė – su gybė nesusipratimų, pikantiškų epidemija, su kuria kovoja kino jausmus ir veiksmus susuka į kai kuriomis išimtimis. Į ją visada situacijų, ašarų akyse ir šiek tiek žvaigždės. Kai kurios nugali, kai vientisą detalių, skaičių, pavadi- malonu žiūrėti ir mąstyti, kaip ji sąžinės graužimo. kurios pralaimi. Komunikabili nimų bei žodžių masę. Kaleidos- sugeba šypsotis, kad žvilgsnyje Situacijos sugalvotos išradin- ir žavi blondinė Betė, tarnybos kopas sukasi iš inercijos, nes fil- liktų toks paslaptingas liūdesys gai, dialogai paprasti, lengvi ir reikalais pabuvojusi džiunglėse mui akivaizdžiai stinga įtampos ir ir laukimas. Visur ir visada. Ir ga- sąmojingi, atmosfera lengvutė ir bei Honkonge, grįžta namo į JAV. net jausmų. Autoriai pabrėžtinai lai žino, gerai tai ar blogai. Emilė kupina prancūzų komedijoms bū- Pakeliui ji dar susitinka su senu šaltai ir steriliai preparuoja situ- vadovauja grožio salonui, jos sko- dingo pikantiškumo. Ir natūralaus draugu, kuris įvertina susitikimo aciją, lyg rašytų mokslinį darbą, nis kartais nesutampa su klienčių, meilės troškimo, kuris priverčia rezultatus telefonu. Na, o namie kuriam visai nesvarbūs gyvi žmo- santykiai su bendradarbėmis taip Medi basomis bėgti per grindinį, ji suserga ir negražiai numiršta, nės ir jų likimai. Todėl gal vienin- pat kartais keisti. Įnikusi į savo šokti tik pagal jai vienai girdimą sukeldama didžiulį galvos skaus- telis gyvas dalykas šioje istorijoje rūpesčius mergina nepastebi, kad melodiją ir pagaliau susišukuoti. Į mą epidemiologams, biurokra- yra vaistų laboratorijos beždžio- ją nuolat stebi pagalbinis darbuo- kutulingiausią padėtį pastatomas tams, gydytojams bei mylimam nėlės akys, žvelgiančios pro nar- tojas Žanas, kurio funkcijos yra Žanas – jis nesupranta, kas vyksta, vyrui. Taip prasideda epidemija, vo grotas. Na, o šiaip filmas tinka taisyti, dažyti ir kalti. Kartą savo kodėl vyksta, kas dėl to kaltas ir apėmusi visą pasaulį. Apie tai są- žiūrėti segant gripu – žinia, kad jausmus jis sudeda į ranka rašytą ką daryti. Finalas lyg ir nelimpa žiningai ir kruopščiai informuoja siaučiant epidemijai reikia riboti laišką ir išsiunčia jį savo jausmų prie visos istorijos. Bet romanti- titrai, vaizdeliai su kukliai kos- socialinius kontaktus ir dažniau objektui. Be parašo. nė komedija turi baigtis laimingai. čiojančiais ir svirduliuojančiais plauti rankas, tikrai pasiliks sme- Visa ši istorija papasakojama Todėl ir baigiasi. visokių rasių piliečiais, kuriems genyse. Ir ši informacija atitolins greitai ir konkrečiai; atrodo, kad lemta tapti statistika. Matto Da- pasaulio pabaigą. viskas plėtosis būtent dar Sirano N. A. mono vaidinamas Betės vyras N. A.

42 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 43 lietuvių filmoteka

Miegančių drugelių tvirtovė Režisierius ir scenarijaus autorius Algimantas Puipa (Jurgos Ivanauskaitės romano „Miegančių drugelių tvirtovė“ motyvais) Operatorius Viktoras Radzevičius | Dailininkas Algirdas Garbačiauskas | Kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė | Kompozitorius Kipras Mašanauskas Montažo režisierius Ričardas Matačius | Prodiuseriai Kristijonas Puipa, Uljana Kim Vaidina Janina Lapinskaitė, Miglė Polikevičiūtė, Elzė Gudavičiūtė, Giedrė Giedraitytė, Genovaitė Ciplinskaitė, Linas Balsys, Joana Čižauskaitė 2012, 120 min, Studija Uljana Kim, Platintojas Lietuvoje Meed Films

44 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 45 lietuvių filmoteka lietuvių filmoteka

Monika sirgo vienatve viai bei jų šiurpios istorijos, staiga rurgo vietą užėmė minkštakūnis advokatas, į (ir su vyru, ir su partrenkta prosti- ginamai, troškimas susijaudinti, vienatvę. Gitana iškeliaus atgal į Vokietiją rūpintis atsiveriantis bauginantis pasaulio kurį žiūrint sunku suprasti, ką tokia graži ir iš tute Larisa, ir su socialine darbuo- panirti į svetimą kančią, nes sa- savo neįgaliaisiais, Eglė, tikėkimės, ras užuojautą Kartais ūmai prasiveržusio savo artumas, mano supratimu, ir yra pažiūros tvirta moteris veikė su juo dvidešimt toja) Monikos dėmesys krypsta voji – per maža, pernelyg buitiška, tėvų širdyje, o Kristina baigs savo gyvenimiškąją siaubo ir sopulio dingstimis pagrindinės „Miegančių drugelių penkerius metus, nes būtų užtekę ir dvidešimt gilyn, į nuosavų minčių pasaulį. nyki ir netenkina mano slapto po- kelionę tyrlaukiuose. Tik Mona tyliai krentant snie- įvardijame visai ne tuos dalykus, tvirtovės“ temos. penkių minučių. Stipresnis (todėl ir žiaures- „Larisa sirgo šizofrenija“, – sako reikio kankintis.“ Ji neria į svetimų gui lieka viena beribio pasaulio platybėse: „Aš noriu kurie gyvenimą lašas po lašo Pats rašęs ir filmo scenarijų, nis) vyras neabejotinai būtų kilstelėjęs besi- socialinė darbuotoja. „Aš visad kančių kosmosą – metai, praleisti nusisukti nuo viso pasaulio, kad niekas nematytų paverčia nebepakenčiamu. režisierius Algimantas Puipa mezgančios dramos toną. Gal dėl pastarosios bijojau, kad kai numirsiu, mano su nevėkšla vyru pakeliui į sielos kančios ir siaubo perkreipto mano veido. Nusisukti Jurga Ivanauskaitė, Jurgos Ivanauskaitės romaną metamorfozės ir susivelia herojų santykiai, o kojinės bus suplyšusios“, – tie- dykumas, subrandino protingos ir ir neatsigręžti, net jei angelai mane šauktų, o vel- „Miegančių drugelių tvirtovė“ interpretuoja laisvai – jis iškelia filmas „užsikuria“ vangokai. siai jai atsako Monika. Detalėse gražios moters širdyje poreikį būti nias tampytų už skvernų.“ („Miegančių drugelių „už skliaustelių“ romane „kartais Turtingo vyro žmona Monika, besikapstanti slypi tiesa – filmo pabaigoje, kai reikalingai, jos dvarelis tampa lai- tvirtovė“) Besikartojantis kadras – greitai lekiančio Vienoje filmo scenų skamba maž- padauginamą alkoholį, preciziš- verslininkų, norinčių atrasti savo giminės sąsa- mirtinai sužeistą Monikos kūną kina merginų užuovėja nuo buko automobilio „graužiamas“ kelias – sustoja automo- daug toks dialogas: „Vyras, už ku- kai dozuojamą prozaką“, apsi- jas su bajorais, genealogijoje, įvykius stebi pro sanitarai kelia į reanimacijos pasaulio realizmo. biliui nulėkus į griovį. Pasak Ivanauskaitės aprašy- rio išteki, yra tarsi tėvynė, o gyve- lankymus pas psichoterapeutą, jausminį šydą – abejingas žvilgsnis vyrui, gla- automobilį, jos kojinė lemtingai Atvykėlių istorijos viena už kitą tų Tibeto išminčių, „mirdami mes grįžtame tarsi į nimo meilė – tolima šalis, kurioje depresiją, nuolatinę mirties fo- monėjančiam ją iš nugaros, šaltas, parodomasis suplyšusi... siaubingesnės, „gyvulių ūkio“ (čia pradinį būvį. Visi trys nuodai – pyktis, troškimas ir apsilankius nevalia pasilikti, nors biją. Užtat palieka tai, kas svar- mandagumas pasitikus oro uoste, lengvas šuolis Istorija ima kvėpuoti, kai į apie vyrus) funkcionavimo deta- nežinojimas – išnyksta, ir tada stoja tarpas. Būtent taip norisi“, – sako filmo herojė biausia, – „dvasinę mergystę“ ir nuo naujos vyro pasijos skaitomos knygos link kasdienybės cunamių nusiaubtą lės tokios klaikios, kad medžiagos dabar baigiasi kažkas, po ko jau niekas nebeprasi- Monika. „Jeigu tave vyras paliko, „menkiausio bendrumo su kitais žieminių batų ir taip niekada nevilkėto dovanoto Monos gyvenimą iš dangaus (tie- užtektų kelioms „černuchoms“ iš deda.“ Monos vėlė seka automobiliu vežamą savo tu nebeturi tėvynės. Vadinasi, esi žmonėmis pojūčio“ būtinybę. megztuko. Iki dykumos ankštame automobilyje: siogine prasme, nes lėktuvu de- karto, vėliau filmus pakrikštijant kūną, kalbėdama vyrui žodžius, kurių gyva būda- nelegalė“, – naują Monikos rea- Palikdamas Moniką bevaikę (ro- „Kai tu visiškai susidėvėsi, galėsi grįžti pas mane.“ portuotos iš Vokietijos) nusileidžia dabar madingu „socialinio“ kino ma niekada nepasakytų. Iliuzijos dūžta, pasaulis lybę cementuoja jos globojama mane ji turi dukrą) režisierius Nors ir nesusargdinę herojės depresija, režisie- trys žavingos „mūzos“ Kristina, vardu. Laimė, pasitikėdamas negailestingai veriasi mirčiai. Kristina. Būtent šis egzistencinis sustiprina jos vienišumą. Manau, rius ir, žinoma, ją vaidinanti Janina Lapinskaitė Gitana ir Eglė (Miglė Polikevičiū- jaunųjų aktorių kūrybingumu ir Puipa yra sakęs, kad galbūt filmu „Nuodėmės nelegalumas, nežinomybės baimė, be reikalo pakeista vyro profe- išsaugo svarbią, dvasinę krizę išgyvenantiems tė, Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavi- žaisme, Puipa kuria dekadansinio užkalbėjimas“ prasidės kitas jo kūrybos etapas, nauji ir keisti gyvenimo pakelei- siją – sarkastiško plastikos chi- žmonėms būdingą elgesio detalę – kalbantis čiūtė), atstovaujančios seniausiai dvaro, rafinuotų suknelių, Monos kuriame dominuos moterų istorijos. Naujasis re-

žemėje profesijai. Jų patirtis ben- inteligentiškumo ir keistai su žisieriaus filmas patvirtina tokių intencijų tikrumą. draujant su vyrais driekiasi kur merginų pasauliu kontrastuojantį Monika ir trys jos sodrios, daugiaprasmės drama- kas toliau nei sapalionės apie Van vulgaraus, bet žmogiško sielvarto tiškos akistatos su realybe liudininkės pratęsia ir Gogho mylimas gebenes. Užbėg- ir kruvinos egzistencinės patirties papildo, pasak Ivanauskaitės, „ant aukščiausio dama įvykiams už akių, noriu pri- persmelktą pasaulį. Jame pažadin- skausmo slenksčio“ atsidūrusių moterų portretų durti, kad taip pat sėkmingai jos ti trapūs mergaičių virpesiai nu- galeriją. nusileidžia ir į lietuviško kinema- skaidrina ir liūdnas bei abejingas tografo padangę, nes tokio žaiža- Monos akis. Ta, deja, trumpa iliu- Aneta Anra ruojančio jaunų aktorių fejerverko zinė abipusė harmonija (su sma- mūsų kine seniai neteko matyti. giais pirmosios pažinties netikė- Staiga atsigauna ir Monika, tarsi tumais) truks neilgai – abejingas patvirtindama romane užkoduotą pasaulis kiekvienam paskyrė savo tokio pasirinkimo svarbą: „O gal laiką ir kelią. Netikėtai rudenį pra- pojūčiai, kuriuos taip nevykusiai bilusi gegutė keturioms peizaže aprašinėju, yra tik noras būti dir- sustingusioms moterims kukuoja

46 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 47 lietuvių filmoteka lietuvių filmoteka

Česlovo Milošo amžius Kūrybos mįslė Režisierius ir scenarijaus autorius Juozas Javaitis | Scenarijaus autorius Pranas Morkus | Operatorius Donatas Buklys | Prodiuserė Teresė Zibolienė Idėjos autorė Birutė Karosienė | Režisierius ir operatorius Algirdas Tarvydas 2011, dokumentinis, 104 min. Studija Ketvirta versija Dokumentinis, 54 min., 2012, Algirdo Tarvydo studija

Žemyno ribos rybą, prisiminimus įgarsinančiu nuoja. Nenuklystama ir į politikavimą, nors Kūrybos įtampos skulptorė pasakoja apie liaudies Filmas vadinasi „Kūrybos mįslė“, ir nors per Filmo pabaigoje Czesławo Miło- pirmojo asmens. Taip išvengia- tolerancijos, lietuvių ir lenkų sutarimo tema Algirdo Tarvydo dokumentinis meno įtaką ir stumbrų eskizus pristatymą Nacionalinėje galerijoje skulptorė sakė, szo kūrybos leidėjas ir bičiulis ma panašiems filmams dažnai netiesiogiai paliečiama. Pačiam Miłoszui šis filmas apie skulptorę Dalią Ma- Kauno zoologijos sode, prisimena kad „pačiam kūrėjui yra mįslė, kaip tą energiją, Jerzy Illgas visą jo palikimą pa- būdingo vieno komentuojančio tautų ryšio klausimas buvo tas atviras nervas. tulaitę „Kūrybos mįslė“ pristato skulptūros statymo peripetijas. Me- įvestą į kūrinį, pagauna kitas“, ir kad šios mįslės ne- vadina „Miłoszo žemynu“. Toks balso ir sukuriamas artimesnis Jo žodžiai apie Vilnių – vietą, kurioje žmogaus vi- herojiškų užmojų menininkę ir nininkė norėjo, kad „Stumbras“ sto- įmanoma įminti, tačiau ir menininkė, ir režisierius apibūdinimas žada sudėtingą santykis su pačia asmenybe. In- suomet nepatikliai klausiama, kas tu esi, kokios jos darbus, kuriuos daugelis yra vėtų mieste – pramoninėje aplin- deda daug pastangų, kad žiūrovas prie jos priartėtų. kelią žmonėms, norintiems tą tymesnį požiūrį atveria ir filmo tautybės, kur nuolat sureikšminama tautinė (ir matę, bet gal ne visi žino autorę. koje skulptūra „neštų kitą krūvį“, Pasakojimus apie paminklus (Ievai Simonaitytei – žemyną bei jo „šeimininką“ iš- autorių kalbinamų pašnekovų – ne tik) diferenciacija, nuskamba aktualiai. Kaune stovi menininkės sukurtas tačiau keturis kartus keitėsi nu- „Šventvakario Ėvė“, Lazdynų Pelėdai – „Seserys“) žvalgyti, nubrėžti konkretesnius poeto asmeninės asistentės Ag- Kaip minėjau, filme galimų pasakojimo ke- „Stumbras“, Klaipėdoje – „Neringa“, matyta vieta. Vis dėlto Vladislovui keičia vaizdai iš menininkės dirbtuvės, jos piešinių jo kontūrus ir išvengti, matyt, nieszkos Kosiñskos, amerikiečių lių ir temų daug. Apsiribojama chronologiš- Vilniuje – paminklas Lazdynų Pe- Mikučianiui pavyko apginti kūrinį peržiūros, epizodas iš „Baltų meno“ parodos Rygoje didžiausio pavojaus: kad visa tai poeto ir vertėjo Roberto Hasso, ku žvilgsniu, svarbiausiais Czesławo Miłoszo lėdai ir „Gražina“ prie Seimo. Pa- nuo „partinių davatkų“. atidarymo, skulptūros montavimo scenos. Skulpto- neprislėgtų savo dydžiu. Kūrybinė poeto sūnaus Antonio, literatūro- gyvenimo tarpsniais. Tačiau pavadinime mi- minėjau tik kelias miestų aikštė- Toliau filme keliaujama ne tik rė atskleidžia, kad „piešiant galima pamatyti, kaip grupė ryžosi nelengvai užduočiai, logo Mindaugo Kvietkausko, po- nimas žodis „amžius“ skleidžia ir kitą filmo se stovinčias skulptūras. Jų yra erdvėje, bet ir laike, laikantis chro- kinta įtampos“, kad statiškos ir dinamiškos formos ir žinant, per kokį trumpą laiką – eto Tomo Venclovos, amerikiečių lygmenį – kalbama ne tik apie poeto asmeninę daugiau ir ne tik didžiuosiuose nologinio principo – nuo ankstes- suderinimas bei suvaldymas – vienas iš svarbiau- pusmetį – buvo sukurtas „Česlovo žurnalisto Marko Dannerio ir kt. – istoriją, bet ir apie nuo jos neatskiriamą Miło- miestuose, todėl kūrybinė filmo niųjų darbų judant prie vėlesniųjų. sių jos kūrybos principų: priėjusi prie skulptūros Milošo amžius“, ji verta pagyrimo. liudijimai. Jų pastabos, prisimi- szo gyventą laiką. Neatsitiktinai režisierius grupė – idėjos autorė Birutė Ka- Tačiau filmo laikas nėra istorinis – Matulaitė rodo, kaip viršutinės kūno dalies stati- Tiesa, gruodžio pabaigoje Nacio- nimai gyvina vietomis dalykišką visą filmą kartoja laikrodžio krumpliaračių rosienė, režisierius ir operatorius veikiau mitologinis, ne brėžiantis ką keičia įstrižai pakreiptų kojų dinamika. Vidinės nalinėje dailės galerijoje žiūro- pasakojimą. Matyt, dalykiškumo kadrą. Laiko metafora tampa visą medžiagą Algirdas Tarvydas ir skulptorė Da- perspektyvą, bet kas kartą įtvir- darbo struktūros aiškinimas kartojasi prie kiekvie- vams pristatyta filmo versija – dar išvengti gana sunku. Juolab kad laikančiu „stuburu“, neleidžia medžiagai iš- lia Matulaitė – išsiruošia į kelionę tinantis archetipines reikšmes. no kūrinio – atrodo, kad kamera turėtų stebėti ne tik darbinė. Apie ją toliau ir bus neslepiama – filmo tikslas yra sisklaidyti, išdrikti. Apmąstomas ir prabėgęs po Lietuvą. Matulaitės menas skirtas amži- menininkės gestus, o skulptūros masių judėjimą. kalbama. Todėl neminėsiu grynai edukacinis. Todėl beveik po ly- šimtmetis, ir juntamas susirūpinimas šia die- Kelionėje dažniausiai išryškė- nybei, jis kalba mitų, pasakų ir Režisierius seka skulptorės plėtojamą mo- techninių trūkumų – pavyzdžiui, giai atseikėta ir biografinių fak- na. Vienas įrodymų – finaliniai juodame kadre ja veikėjų charakteriai, įvyksta legendų kalba. Nors filmuojama numento logiką ir kartu su ja įtvirtina atmintį kad nėra pašnekovus pristatančių tų, ir balsu skaitomų eilėraščių pasirodantys Miłoszo žodžiai apie televizijos, lemtingi likimo posūkiai, bet fil- dabartyje, šiandienos atspindžiai ženklinančias vertybines vertikales. Keliaujant titrų. Autoriai vis dar montuoja ištraukų, ir labai asmeniškų mo kūrėjus labiau domina ne gy- nėra svarbūs, nes skulptorė bando medžiagą ir galutiniame variante menininko gyvenimo detalių, ir venimas, o kūryba. Todėl tai, kas rasti universalų kūrinius jungiantį netruks ne tik minėtų elementų, atvirkščiai, to, kas buvo matyti, būtų svarbu kelio filme, tampa principą, atskleisti tėvynės temą bet keisis ir trukmė – filmas bus apie ką buvo kalbama, aptarinė- nereikšminga brėžiant skulptūrų „per ugnį ir vandenį“. kur kas ilgesnis. Tačiau režisie- jama viešojoje erdvėje. žemėlapį. Būtent skulptūros – nuo Geras pavyzdys – Klaipėdoje riaus koncepcija matyti jau dabar. Pernelyg akcentuota ir sutirš- idėjos užuomazgos, formų paieš- stovinti „Neringos“ skulptūra, su- Nei dvi, trys ar daugiau valan- tinta man pasirodė dviejų pasau- kos, vietos parinkimo ir pastaty- kurta 1972 metais. (Pokalbyje me- dų juostos negali perteikti visos lių – vaikystės Lietuvos ir Vaka- mo – yra pagrindinės filmo herojės, nininkė minėjo, kad tais metais menininko biografijos. Ne vieną rų – opozicija. Idiliški arkadiškos o skulptorė tampa skirtingas isto- susidegino Romas Kalanta ir tai ją rodomą jo gyvenimo epizodą Lietuvos peizažai su šimtame- rines epochas ir kūrinius komen- labai paveikė.) Milžinė Neringa su būtų galima išauginti iki atskiro čiais medžiais, pilnomis gėlių pie- tuojančia pasakotoja. žvejų laivais ant pečių stovi kaip pilnametražio filmo. Iškyla na- vomis montuojami su JAV miestų Būti savo kūrybos gidu nėra nepalaužiamos Tėvynės meilės tūralus atrankos bei pasakojimo stikliniais dangoraižiais, šiukšli- lengva užduotis. Viena vertus, kas alegorija – galinga, monumentali, būdo klausimas. Viename inter- nomis gatvėmis ir beprotybės ribą geriau už autorių žino skulptūros rūsti. Ir tik vienas šonu pakreiptas viu režisierius prasitarė, jog kur- pasiekusiais jų keistuoliais. Šiuos kelią iš dirbtuvės į viešąją erdvę, burlaivis suardo simetriją ir įneša damas susidūrė su iššūkiu: kas kadrus lydi ekspresyvi ir šiek tiek kartais trunkantį metų metus. dramatizmo. turėtų pasakoti šią istoriją, ko- iliustratyvų įspūdį kurianti mu- Kita vertus, skulptūra nėra žo- kią naratyvo strategiją pasirinkti. zika. Toks pasirinkimas gali būti kompiuterių ir kino galią, apie poetinio žodžio džio menas, ir kiekvienas vertė- nuo paminklo prie paminklo išryškėja svarbūs Sprendimas akivaizdus – filme pateisinamas – masinių beproty- likimą jų akivaizdoje. jas – menininkas, menotyrininkas, menininkės kūrybos ir asmenybės bruožai: pa- derinama objektyvi ir subjek- bių ir nusikaltimų amžius pasie- Norėtųsi tikėti optimistiniu likimu. Svarbiausia, žiūrovas – anksčiau ar vėliau susi- garba savo šaknims, kultūrai (ypač ikikrikščio- tyvi intonacija. Biografijos atra- kė apogėjų. Autoriai akivaizdžiai kad istorinė, kultūrinė (poetinė) atmintis pakliūtų duria su formos neišverčiamumu. niškai), Lietuvos istorijos ir mitologijos herojų mos – gimimas, kelionė į Sibirą pasidavė ar, tiksliau, „įvaizdino“ į profesionalų rankas. Kaip šį kartą. „Skulptūra – tylioji formų muzika išaukštinimas, kuriančių ir kovojančių moterų vaikystėje, pirmoji meilė Jadwi- pesimistines paties Czesławo erdvėj“, – filme teigia menininkė. monumentali ramybė ir drąsa. Dalia Matulaitė gai, pažintis su Oskaru Milašiu- Miłoszo mintis apie prabėgusį ir Gediminas Kukta Kaip rasti jai adekvačią žodinę ir pati yra herojiškų moterų genties atstovė, kurios mi, pasitraukimas į Prancūziją, mūsų dabar gyvenamą dvasinės kinematografinę išraišką? braižas atpažįstamas kiekviename kūrinyje. Nors vėliau – JAV, ryšių su komunis- krizės amžių. Galima tik svarstyti, Ekskursija prasideda Kaune, pagrindinės filmo herojės yra skulptūros, meni- tiniu režimu nutraukimas, dės- ar nebuvo kiek per sentimentalu, Ąžuolyne, kur stovi Matulaitės di- ninkė tarsi iš naujo režisuoja jų istoriją ir inter- tytojavimas Berklyje, grįžimas į kai kontrastą tarp dviejų laiko po- plominis darbas „Stumbras“. Tuo- pretaciją. Kartu su režisieriumi Algirdu Tarvydu Lenkiją – pakaitomis nužymimi lių įžangoje ir filmo finale „stebi“ metinį Dailės institutą menininkė Dalia Matulaitė pastatė dar vieną paminklą. dviem balsais: užkadriniu fakti- „pakelės arklio“ akis. Kalbėjimo baigė 1969 m., o skulptūra pastatyta nius įvykius pasakojančiu tre- stipriais vizualiniais pranešimais tik po dešimtmečio. Po milžiniško Laima Kreivytė čiojo asmens ir paties poeto kū- filme yra, bet jie, laimė, nedomi- bronzinio stumbro galva stovinti

48 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 49 iš arčiau „Save laikau režisuojančiu rašytoju“ Pokalbis su Mariumi Ivaškevičiumi

Rašytojas ir dramaturgas Marius darbo žavesio, jei kalbėsime apie ir kai kurių filmų stipriai „sukaltą“ Ivaškevičius kine jau ne vienus gamybą. Jei kalbėsime apie žiūro- dramaturgiją. Yra kitų režisierių metus. Jis sukūrė dokumenti- vo požiūrį, turbūt nė vienas menas filmų, kurie patinka. Iš šios kartos nius filmus „Einu“ (1999), „Puns- neleidžia patirti tiek emocijų per ar naujų filmų tikrai sužavėjo Kris- ko novelės“ (2000), „Dviese ant tokį trumpą laiką, kaip kinas. Jei tinos Buožytės „Kolekcionierė“, tilto“ (kartu su Valdu Navasaičiu, jis geras. Tuo kinas ir užburia. Per naujausias Šarūno Barto filmas 2004). 2006 m. debiutavo vaidy- dvi valandas gali labai pasikrauti „Eurazijos aborigenas“. biniame kine trumpo metražo ir išsikrauti. Literatūroje tai už- filmu „Mano tėvas“. 2010 m. pa- trunka daug ilgiau. Teatras turi Kaip vertinate šiandieninio lietu- sirodė dar vienas jo trumpame- kitų savybių. Pastaruoju metu tą viško kino situaciją? tražis filmas „Tėve mūsų“. Kurti katarsį, kurį dažnai patiriu kine, Paskutinių kelerių metų situaci- savo pirmojo pilnametražio vai- tiesą sakant, retai patiriu teatre. ja, sakyčiau, teikia vilčių. Atsiran- dybinio filmo Ivaškevičius vasarį da nauja intonacija. Man atrodo, išvyko į Suomiją. O kas Jums yra geras kinas? truputį buvom užstrigę poetiniame Vilniuje spaudžiant beveik Kokiais kriterijais vertinate? kine. Valstybė, tauta negali gamin- laplandiškam –30 °C laipsnių Nesu specifinio kino mėgėjas. ti tik vienos rūšies kino – turi būti šalčiui, o dar įnirtingiau – Ma- Esu atviras absoliučiai visoms platesnė amplitudė. Galbūt kyla ir riaus Ivaškevičiaus darbų grafi- kino formoms. Esu už tą kiną, natūralus jaunos kartos maištas kui, laimė, prie karštos arbatos kuris sukrečia, pakeičia žmogų, prieš tai, kas vadinama lietuviš- puodelio spėjame pasikalbėti kad ir kaip skambiai pasakyta, ko- ku kinu. Kad tos viltys išsipildytų, apie kino magiją, lietuviško reguoja įprastą gyvenimo tėkmę. reikia pinigų. Jeigu ateityje jų bus kino viltis ir Kalėdų Senius jo Aišku, taip būna labai retai ir daugiau nei dabar, mūsų kinas turi kuriamame filme „Santa“. dažniausiai jaunystėje, kai tikrai vilčių. supurto tave iš pamatų. Atsimenu, Debiutavote kaip prozininkas, vė- man taip buvo, kai pasižiūrėjau liau sekė dramaturgija. Kaip Jūsų „Mirusių poetų draugiją“. Jį žiū- gyvenime atsirado kinas, nuo ko rėjau būdamas labai jaunas, dvi- viskas prasidėjo? dešimties ar dvidešimt vienų. Po Netyčia atsirado. Turbūt viskas jo reikėjo eiti tiesiai į barą, gerti, prasidėjo nuo svajonių. Aišku, jos pergalvoti visą savo gyvenimą. atrodė nerealios: rašytojui svajoti Aišku, nebūtinai turi būti toks apie kiną. Bet paskui atėjo siūlymų stiprus sukrėtimas. Kartais šiek rašyti scenarijus, kurti dokumenti- tiek stebina ir erzina Europoje nius filmus. Žingsnis po žingsnio – tvyrantis priešiškumas Holivudui. iki vaidybinių trumpametražių fil- Manau, ten iš tikrųjų pagamina- mų. Ir dabar rimčiausias – pilno ma ir daug labai gerų filmų. Taip, metražo filmas. ten gaminama daug komercinio šlamšto, bet laikyti Holivudą blo- Ką turi kinas, ko neturi literatūra, go kino simboliu... Na, aš nesutin- teatras? Kas labiausiai vilioja? ku. Kino amplitudė didžiulė – nuo Sunku pasakyti. Iš tikrųjų kinas Tarkovskio iki Tarantino, ir viskas, Vieną problemą įvardinote – pini- „Santa“ labai daug perėmė iš literatūros, iš kas per vidurį. gai. Tačiau kino kritikai ir žiūrovai teatro. Tai tas pats pasakojimas, dažnai kalba ir apie kitą silpnąją tik naujomis, šiek tiek daugiau O lietuvių kine kas Jums yra nekin- lietuviško kino vietą – dramaturgi- kaip prieš šimtą metų atsiradusio- tami dydžiai, kokie režisieriai? ją, scenarijų. mis priemonėmis. Tačiau tas prie- Tiesą sakant, iš senųjų režisie- Žinot, čia taip pat pinigai, kurių, mones reikia įvaldyti. Turėdamas rių tikrai labai mėgau ir mėgstu tiesą sakant, Lietuvoje niekas nėra literatūros įgūdžių, netapsi iškart Arūno Žebriūno filmus. Taip atsi- linkęs leisti... Kol nebus supratimo, kino meistru. Ką kinas turi? Jis tiko, kad nesu tradiciškas Vytauto kad scenarijus – viena pamatinių turi daugiau netikėtumų nei lite- Žalakevičiaus gerbėjas. Man Žala- gero filmo dalių, nebus gerų sce- ratūra – rašydamas tu sėdi, meis- kevičiaus filmai dažnai pernelyg narijų. Tiesiog pas mus niekada trauji pats sau vienas. Jei kažkas patetiški, pernelyg moralizuojan- nebuvo ruošiami šitos profesijos nepavyko, perrašai. Nesuserga tys. Tai mane erzina ne tik kine, žmonės. Režisieriai ruošiami, ak- aktoriai, nekrenta sniegas iš dan- bet ir literatūroje, teatre. O Že- toriai ruošiami, garso operatoriai, gaus ir t. t. Kinas turi komandinio briūnas turi ir man artimą humorą, operatoriai ir t. t. ruošiami, o sce-

50 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 51 iš arčiau iš arčiau

naristai – ne. Natūralu, kad šita režisieriumi. Kadaise buvo sunku filme yra dvikalbis vaikas, reikėjo gal melodrama, gal drama. Reikia grandis, jei ir egzistuoja, yra labai priprasti prie žodžio „rašytojas“ – rasti angliškai ir lietuviškai kal- pasitarti su žanrų specialistais. mėgėjiško lygio. Ačiū Dievui, da- nekaip jausdavausi. Kol kas save bantį berniuką – dar vienas iššūkis. bar Muzikos ir teatro akademijoje laikau režisuojančiu rašytoju. Bus elniai, prigalvojau jiems vos Papasakokite apie aktorius: kas yra scenaristo specialybė. Tikiuosi, Paskui, kai jau viskas išsikristali- ne aktorinių scenų, jie turi vaidin- vaidina, kaip vyko jų atranka? kad tai taps tradicija – kas kele- zuos, kai žmonės pasens, juos bus ti. Pasirodo, tai vieni prasčiausiai Atranka vyko įvairiai. Berniuko, rius metus surinkti būsimus sce- galima dėlioti į lentynas ir daryti dresūrai pasiduodančių gyvūnų, pavyzdžiui, ieškojome Vilniuje po naristus, dramaturgus ir auginti. iš jų kokias nors kartas. Kol kas, jų beveik neįmanoma kontroliuo- visokias amerikiečių mokyklas. Nemanau, kad lietuviai a priori manau, dar per anksti. ti. Bet kažką reikės „išspausti“ ir Vaikas mūsų filme yra gimęs ir negabūs dramaturgijai. Reikia ieš- iš jų. Dar yra vilkai ir t. t. Žodžiu, augęs Londone. Pagrindinė herojė koti žmonių, o radus – branginti, ir Papasakokite, kaip gimė filmo gana plati paletė. išsiskyrė su vyru ir gyvena Lietu- vėl auginti. Tą galima daryti ne tik „Santa“ idėja? voje, bet vaikas dvikalbis – kalba čia, bet ir ten, kur yra mokyklos Kaip gimsta idėjos, paskui daž- Apie ką istorija? lietuviškai ir angliškai. Darėme su senomis tradicijomis. nai neatsimeni. 2004 m. gavau pa- Visą istoriją esu linkęs nutylėti. atranką net Londone tarp mūsų siūlymą pakeliauti po Skandinaviją Bet filmo pradžia lengva ir roman- emigrantų vaikų. Buvo daug Neturime ir žanrinio kino. ir grįžęs parašyti esė ciklą „Skan- tiška. Lietuvė skrenda į Rovanie- (50–60) dvikalbių vaikų, iš jų at- Na, kodėl? Atsiranda. Emilio dinavija rytų europiečio akimis“. mį, neoficialią Laplandijos sosti- rinktas berniukas iš Baptų, kuris Vėlyvio „Zero“, „Zero 2“. Manau, Jau buvau joje buvęs, bet daugiau- nę. Ten yra kelios Kalėdų Senelio augo Vokietijoje, dabar gyvena čia. kad jis labai talentingai, profesio- sia Švedijoje. Tuomet išsiruošiau rezidencijos, į jas plaukia turistai Pagrindiniam moters vaidmeniui naliai sukurtas. Gal vienintelis jo į mėnesio kelionę: pradėjau nuo iš viso pasaulio – Rusijos, Azijos, planavome Ingą Jankauskaitę. Bet trūkumas – režisierius neturi ko Helsinkio, kilau visą kelią į viršų Pietų Europos, jas britai labai taip sutapo: mes gavome pinigus, papasakoti. Bet tuštuma papasa- iki Nordkapo – šiauriausio Euro- mėgsta... Tokia šiaurės Jeruzalė, ji pagimdė dvynukus. Teko labai il- kota, sakyčiau, meistriškai. Vėl, pos taško, paskui leidausi per visą tik viskas sukasi ne aplink Kristų, gai ieškoti aktorės. Darėme didžiu- Marius Ivaškevičius ir Sandra Daukšaitė-Petrulėnė reikia gero dramaturgo, ir viskas Norvegiją žemyn iki Danijos. Mane lę atranką, kol gana netyčia sura- pataisoma. Matot, per mažai ku- Šiaurė pakerėjo. Į kelionę išvažia- dome Sandrą Daukšaitę-Petrulėnę. mano herojus. Tada jau liko su- filmai neatspindi manęs kaip „Mano tėvas“, „Tėve mūsų“... Taip, riama filmų, kad atsirastų žan- vau vasario pabaigoje, kovo pra- Ji mane nustebino. Buvau matęs ją derinti su juo filmavimų grafikus. menininko. Jie buvo labiau kino ši istorija apie tai, kaip žmogus, rai – komedija, drama, romanti- džioje ten buvo nepaprastai gra- keliuose serialuose, nepatiko, ką ji įgūdžių mokykla. Aš rašau apie neturintis vaikų, staiga netyčia pri- nė komedija, siaubo filmai. Turėtų žu. Bet nežinau, ar tai iš tikrųjų ten daro. Bet kai ji atėjo į atranką, Lengva buvo suderinti? viską – dabartį, ateitį, praeitį. siima tėvo vaidmenį. Ši tema ne būti dešimt filmų per metus. Pa- lėmė filmo sumanymą. Važiavau laimėjo beveik iškart. Dar sunkiau Ne, jis filmuojasi ir Estijoje, ir Bet kaskart pasakojama istorija svarbiausia, bet ji yra filme. Tai vyzdžiui, norvegai – mūsų dydžio ir per Rovaniemį, kur filmuosi- buvo rasti suomių aktorių. Lietu- Briuselyje, ir Kopenhagoje. Ten- reikalauja vienokio ar kitokio nereiškia jokios mano vaikystės tauta, aišku, tik su nafta ir lašiša me ir kur vyksta didžioji veiksmo voje, tarkim, žinai aktorius – kas ka koreguoti. Vasario filmavimą sprendimo. Šiame filme yra pa- traumos. Su tėvu mano santykiai nepalyginti turtingesnė, – kasmet dalis. Vėliau taip atsitiko, kad su ką gali, kas ko vertas. O čia lendi teko vėlinti: jis tiesiai atskrenda saka, kurią pagrindinis herojus geri, normalūs. Tiesiog taip susi- sukuria 25 vaidybinius filmus. Ten suomiais užsimezgė kūrybiniai į šalį, kurios konteksto nežinai. pas mus iš filmavimo Briuselyje. pradeda netyčia pasakoti berniu- klostė, kad filmų temos sukasi apie gali atsirasti visko... santykiai, daugiausia teatriniai, Pirmiausia reikėjo pasižiūrėti be- Tommi – profesionalus aktorius, o kui. Ir mes ją rodome. Ta pasaka tėvystę. ir pamažu pradėjo bręsti mintis galę suomiškų filmų, suprasti, kas kartu labai draugiškas, mielas ir pusiau konkreti, pusiau abstrak- Tiesiog natūrali stilių, idėjų kaita... apie gyvenimą tarp Suomijos ir yra kas. Dabar jau esu šioks toks atviras žmogus. Jis, man atrodo, ti: santų būrio ėjimas link priešo Tai bendros Lietuvos ir Suomijos Taip. Bet kai pas mus kuriamas Lietuvos. Kai nutariau, kad jau suomių kino specialistas, galėčiau įsimylėjęs mūsų filmą. O tai jau sienos. Nors šiaip tai yra Žiemos gamybos filmas? vienas, du filmai, jie net negali būti laikas sėsti rašyti pilnametražio konsultuoti. Paskui pasitelkėme palengvina darbą, kai pats žmogus karas, karas su SSRS, bet, antra ... ir galbūt Lenkijos. Bet pagrin- žanriniai, nes turi pateisinti visų filmo scenarijaus, buvo kelios idė- vietines aktorių agentūras, jos pra- dėl to „serga“. Taip pat pas mus vai- vertus, tai visiškai pasakiška er- diniai lietuviai. metų Lietuvos kino viltis. O kokia jos. Gerokai pasukęs galvą, nuta- dėjo ieškoti. Lyg ir atsirinkau tris dins beveik pusė Rovaniemio teat- dvė, pasakiški personažai – per nors komedija jau iš anksto bus riau, kad plėtosiu šią. Aišku, tada o apie Santą Klausą. Moteris ten „Santa“ trisdešimtmečius aktorius, gana ro. Dalį atsirinkau vasarą, kitą Šiaurę keliaujantys ginkluoti Ka- Kada numatoma filmo premjera? pasmerkta, tai žanras, kuris nėra neįvertinau projekto brangumo ir nuvažiuoja, aplanko Kalėdų Senį, garsius Suomijoje, tačiau per at- dalį net per „Skype“ – bendravau, lėdų Seniai. Bet kiekvienu atveju Buvo numatyta kitų metų sausį. pagrindinis žanrų lentelėje... sudėtingumo. Dabar tenka visa tai o vėliau, tos pačios dienos vaka- ranką nutariau, jog jie tiesiog per prašiau atlikti tam tikras užduotis. istorija pasirenka laiką ir vietą. Tačiau reikėtų klausti prodiuserių, patirti. Turbūt išbandysime viską, rą, bare susipažįsta su vyru, kaip jauni tam vaidmeniui. Vaidmuo Žinoma, atstumai pridaro sunku- Šioje istorijoje galėjau pakeisti nes, kaip supratau, kilo bėdų dėl O Jūs ar priskiriate save kuriai kas kine ekstremaliausia. Po šio vėliau pasirodo, vietiniu Rovanie- parašytas vyresniam vyrui, nei įsi- mų, bet šiais laikais viskas yra Lietuvą į kitą Rytų Europos šalį, pinigų baigiamiesiems darbams. nors lietuvių režisierių kartai, ar filmo bus labai sunku kuo nors mio aktoriumi, kuris „prisiduria“ vaizdavau. Tuomet pradėjo suktis įmanoma. bet negalėjau pakeisti Suomijos. Greičiausiai juos gausime pavė- jaučiate bendrystę – stilių, temų? nustebinti. Nufilmavome Lietu- dirbdamas Santa Klausu. Vėliau galvoje Tommi Korpelos kandida- Rovaniemis buvo duotybė. luotai. Tada premjera nusikeltų Žinot, apie tai niekada nesvars- vos žiemą, bet tai įprasta. Dabar jų istorija ima plėtotis... tūra. Iš filmų jį gana gerai žinojau, Ankstesnių dviejų Jūsų filmų dar pusmečiui. Tačiau dabar pla- tau. Dirbdamas savo darbus esu tris savaites dirbsime Laplandijos bet iš pradžių maniau, kad jis vaid- siužetų geografiją ir laiką sunku Jūsų filmų kertinė figūra – Tėvas. nuojame po metų. vienišas vilkas. Mėgstu plaukioti žiemos sąlygomis. Tai gana eks- Koks filmo žanras? meniui kiek per senas. Tada vėl apibrėžti. Kas lėmė, kad šį kartą Tai sufleruoja ir pavadinimai – vienas. Su tuo, kas dabar vyksta tremalu. Filmavimo grupė vieni Čia tas atvejis, kai filmo žanras išskridau į Suomiją jau kartu su pasirinkote dvi konkrečias vietas – „Mano tėvas“, „Tėve mūsų“. O Kalbėjosi už mane šiek tiek vyresnių ar šiek kitus konsultuoja, kiek sluoksnių keičiasi: jis prasideda kaip roman- Sandra. Pabandžiau su vienu iš tų Lietuvą ir Suomiją, ir konkretų šiame? Gediminas Kukta tiek jaunesnių režisierių darbuose, apatinių turi būti, kokios kaukės tinė komedija, baigiasi kaip drama. trijų atrinktų ir su Tommi Korpela. laiką – dabartį? Taip, net pirminis filmo suma- randu daugiau bendra nei su vy- ant veidų, kokios striukės, kremai Dar spręsime, kaip tai pavadinti. Ir supratau – tai Tommi vaidmuo. Taip, bus rodomas XXI amžius. nymas vadinosi „Mano tėvas – Ka- resniąja karta. Savęs dar nevadinu ir t. t. Vienas pagrindinių herojų Gal vadinsime romantine drama, Savo charizma ir net amžiumi jis – Žinot, tie du trumpametražiai lėdų Senis“. Norėjau toliau žaisti –

52 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 53 knygos knygos Prasmės paieškos kine su Michailu Jampolskiu

Vienos iš pirmųjų į lietuvių kalbą Perskaičius knygą, naujai kilo Pagaliau ar ypač daugiaprasmiš- tekstą verta atskirai aptarti ir kad kinas pirmiausia susideda kine gali turėti autonominį, kal- kinti, kodėl vieną ar kitą filmo išverstų kino teorijos knygų – Mi- amžini klausimai apie kino teori- kame nūdienos pasaulyje vis dar išanalizuoti. Visas išdėstytas iš regimų daiktų ir kūnų ir tik biniais principais nepaaiškinamą sceną ar kadrą jis laiko nuostabiu. chailo Jampolskio „Kalba – kū- ją. Tradicinė kino istorija objektą verta bandyti įžvelgti kino prasmę? Jampolskio mintis apibendrinti paskui yra iš ženklų sudarytas egzistavimą, jau ne kartą keltas Pasak jo, tai neapibūdinama. Kino nas – įvykis: kinas ir prasmės apsibrėžia gana lengvai, o kino Atsakymus į šiuos klausimus Jam- ar vienareikšmiškai įvertinti neį- kultūrinių kodų bei reprezenta- Gilles’io Deleuze’o filosofijos kon- teoretikas gali kalbėti apie apšvie- paieškos“ – apžvalgą galima teorija susiduria su sudėtinges- polskis pateikia ne remdamasis manoma dar ir todėl, kad knyga cijų analizei pasiduodantis teks- tekste, Jampolskis teigia, kad kino timą, kameros rakursus, montažą, pradėti kino literatūros leidybos niu uždaviniu. Kas sudaro jos grynosiomis filosofinėmis teorijo- neperteikia vientisos ar univer- tas, atėjo vėliau. Susidomėjimas laikų nesutapimai ir iš skirtingų pasakojimo konstravimą ar kultū- aktualijų aptarimu. Bendradar- ašį? Kino pasakojimo analizė? mis, bet analizuodamas konkre- salios „Jampolskio kino teorijos“, fenomenologija lėmė antro sky- laikų susidūrimo gimstanti pras- rinius kodus, tačiau tai klausimo biaujant su „Minties“ leidykla Montažo ar aktoriaus vaidybos čius filmus ir minčių pagrindi- greičiau atvirkščiai: ji žymi prieš riaus „Veidas ir kūnas“ tekstų at- mė jam yra įdomiausias ir šiuo apie kiną neišsemia. Kaip galima Natalijos Arlauskaitės inicijuotos studijos? Estetiniai ar technologi- mo ieškodamas kino materijoje. trisdešimt metų prasidėjusius, siradimą: straipsniuose autorius metu unikaliausias kino bruožas. kalbėti apie gestą ar mizansceną, serijos „Kino raštai“ atsiradimas niai sprendimai? Kino percepcija? Priešistorinio bei ankstyvojo kino bet nepasibaigusius filosofo ap- į kiną žvelgia ne iš semiotinės Paradoksalu, bet būtent toks po- kurie neatitinka kalbinių struktū- džiugina, tačiau žinant mūsų lei- Viename interviu Jampolskis yra kūrėjai, rusų kino avangardistai, Michail Jampolskij mąstymus apie kiną. Knygą ga- ar lingvistinės, bet iš fenomeno- žiūris akivaizdžiai nukrypsta nuo rų? Pasak Jampolskio, mokymas dybos specifiką – diskusijos apie sakęs, kad universali kino teorija Aleksandras Sokurovas, Aleksejus Kalba – kūnas – įvykis: kinas lima skaityti ne tik kaip išsamų loginės perspektyvos. Aktorius, dabar Vakarų akademiniame pa- apie kiną tampa kalbėjimu apie lietuviškos kinui skirtos litera- tiesiog neegzistuoja, o akademi- Germanas, Andrejus Tarkovskis, ir prasmės paieškos teorinių straipsnių rinkinį, bet ir daiktų ir paviršių montažą, Vla- saulyje vyraujančių kino teorijos aspektus, kurie nepriklauso kal- tūros trūkumą įprastai baigiasi niai bandymai sukurti vieną kino Jeanas-Lucas Godard’as – tik keli Iš rusų kalbos vertė Natalija kaip vieno garsiausių pastarųjų dislovo Starevičiaus animuotų krypčių, kurias formuoja sociali- binei sferai, todėl skirdamas už- nuobodžiais leidyklų pasiteisini- teoriją tėra bandymas atskirti kiną autoriai, kurių filmų aptarimas lei- Arlauskaitė. Vilnius: „Mintis“, metų rusų mąstytojų biografinių vabzdžių mimiką, kūniškumą bei niuose moksluose taikomi kultū- duotis savo studentams filosofas mais, esą knygos skirtos siauram nuo spontaniško žiūrovo patyrimo. džia kurti kino teoriją ir kūrybiškai 2011, 432 p. motyvų ir apmąstymų prisotintos kitus aspektus aptarinėjančiuose ros studijų, postruktūralizmo bei skatina juos atsisakyti akademiz- skaitytojų būriui, – manau, kad Antra vertus, nuolatinis siekis rasti bei savitai interpretuoti oficialiąją kelionės akademiniu labirintu straipsniuose Jampolskis akcen- psichoanalizės metodai. Savo pe- mo ir rašyti apie kiną analizuojant pirmoji serijoje pasirodžiusi filo- prasmę skatina vis naujų kino te- kino istoriją. aprašymą. Mano manymu, Jam- tuoja kino perteikiamus daiktus ir riferiškumą pripažįsta ir knygos asmeninius patyrimus. Jampols- sofo ir kino teoretiko, Niujorko orijų atsiradimą. Kodėl teoretikai Trijose Jampolskio minties ir polskio knygos aptarimas neatsie- kūnus bei jų suvokimą. Trečiame autorius, teigdamas, kad jo darbų kiui svarbiausia ne perteikti jau universiteto profesoriaus Michailo ieško kino prasmės (o kai kurie akademinių interesų etapus žy- jamas nuo kintančių kontekstų ir knygos skyriuje „Kairas“ patei- klaidos priklausys tik jam. suformuotą instrumentą ar kino Jampolskio knyga nusipelnė būti ir prasmės kine)? Ar egzistuoja minčiose knygos dalyse pateikia- juose kintančios knygos autoriaus kiami straipsniai, rodantys Jam- Užvertęs knygą, siūlyčiau pri- suvokimo schemą, bet išmoky- apžvelgta ne tik vietos kontekste. vienas arba keli išskirtinę kino mi dvidešimt trys tekstai, parašy- pozicijos. Prieš kiekvieną straips- polskio susidomėjimą kino laiku, siminti 1999 m. „Iskusstvo kino“ ti susikurti savo požiūrį į kiną, Tad pradedu iš naujo. prasmę atsekti leidžiantys būdai? ti 1982–2002 metais. Kiekvieną nį pateiktose pastabose (jos tokios istorinio ir trukminio kino laiko žurnalo redaktorei Irinai Šilovai paremtą asmeniška patirtimi. pat įdomios kaip ir originalūs skirtumais bei laiko nesutapimo tekstai) filosofas įveda skaitytoją kine fenomenu. į straipsnio kontekstą bei reflek- Knygos vertėja Natalija Arlaus- tuoja savo ankstesnes mintis iš kaitė patarimuose būsimajam dabarties perspektyvos. skaitytojui taikliai sako, jog kny- Jampolskio knygos turinį api- ga gali įtikti ir struktūralistinės būdina pavadinimas, kuriame tradicijos sekėjams, ir kino laiko apibrėžiama jos struktūra. Pra- problemomis besidomintiems tarmėje autorius teigia, kad kny- filosofams, ir postruktūralizmo ga iliustruoja sumanymą: „Nuo bei kultūros studijų lauke dirban- kalbos prie kūno, atsitiktinumo tiems kino tyrinėtojams. Reikėtų link.“ Jampolskis aptaria kiną nepamiršti, kad leidinio įžango- kaip kalbą (lingvistinis semiotinis je bei pastabose Jampolskis ne požiūris), kiną kaip kūną (fenome- kartą pabrėžia, kad apmąstymų nologinis, fiziogeninis požiūris) ir apie kiną kelias jį atvedė prie kiną kaip įvykį (temporalinis po- kino laiko klausimo, kuris dabar žiūris). Šios trys mąstymo apie jam yra svarbiausia kino suvoki- Natalija Arlauskaitė ir filosofas Nerijus Milerius kiną perspektyvos ir autoriaus mo prieiga. Iliustruodamas savo judėjimas nuo vienos prie kitos minties posūkį, knygos autorius rašytame ir žurnale paskelbtame Todėl viena Jampolskio studen- sudaro knygos ašį. Žvelgdamas teigia, kad aiškus suvokimas, jog laiške Jampolskio minimas pro- tams siūlomų užduočių yra filmo į kino elementus iš semiotikos „neturėdama filosofinių pamatų blemas, su kuriomis jis susiduria scenos aprašymas nenaudojant mokslų perspektyvos, pirmosios semiotika užtroško savo pačios dėstydamas. Pasak Jampolskio, akademinio kino žodyno. Taip jis knygos dalies „Kalba ir erdvė“ scientizmu“, lėmė jo minties rai- didžiausia mįslė jam vis dar yra skatina suvokti ne tik estetinius, tekstuose Jampolskis aptaria dą ir posūkį nuo lingvistinio kino kino prasmės klausimas, nes visi bet ir techninius bei erdvinius kiną kaip kalbinę sistemą. Tokios prasmės prie fenomenologinio ir atsakymai į klausimą, kodėl ki- filmuojant vykstančius procesus, teorinės prieigos susiformavimą laikiško modelių. nas egzistuoja, nėra galutiniai. išgyventi filmą ir susikurti savąją nulėmė autoriaus akademinės Nors klausimas, ar kinas gali Teoretikas negali suformuluoti jo prasmę. karjeros pradžioje vyravęs susi- būti struktūrinė priemonė prie- kino prasmės, todėl mokymas domėjimas semiotika ir lingvisti- šintis „amorfinei, klampiai kul- apie kiną yra disciplina, kurioje Lukas Brašiškis kos studijomis bei aktyvūs ryšiai tūrinei aplinkai“ (N. Arlauskai- kalbama apie antrinius dalykus

L. Brašiškio nuotr. Brašiškio L. su Tartu ir Maskvos semiotikos tė), taip pat kaip ir priešingas ir tylima apie pagrindinius. Jam- Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje, 2012 mokyklos atstovais. Supratimas, klausimas, ar kūnai ir daiktai polskis skundžiasi negalįs paaiš-

54 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 55 atmintis Apie varpų liejimą Šiemet Andrejui Tarkovskiui sukaktų 80 metų

N a r i u s K a i rys

„Pasaulyje mirties nėra“, – taria filmų struktūra nesiremia į aiškias regime ant dugno gulinčius įvairius vienintelė. Reikia abipusės – žiūro- balsas „Veidrodyje“. Prisimenate? binarines opozicijas. Jie polifoniški civilizacijos artefaktus – monetas, vo ir autoriaus – patirties, kad kino Sena subraižyta kino juosta. Pur- prasmės požiūriu, todėl nėra ko ti- pistoletą, kalendoriaus lapelį... vaizdinys taptų prasmingas. Todėl vu lėtai klampoja kareiviai, nešasi kėtis juose išgirsti kokią nors vieną Kino režisierius yra skulptorius, iš vienas svarbiausių Tarkovskio kino pritvirtintas prie nugaros minas. aiškiai suformuluotą mintį. Tačiau laiko masyvo pašalinantis tai, ko principų yra jo asmeniškai patirtų Mirtį suvokti gali tik tas, kuris to- svarbiausia šios savitos amnezijos jam nereikia, ir paliekantis tai, ko emocijų, įspūdžių, vizijų paver- liau gyvena. Taigi mirtis (kaip ir lai- priežastis yra laiko fenomenas. prireiks integraliam kino vaizdiniui. timas kino vaizdiniais. Žiūrovas, mė) tėra ją suvokiančiojo reikalas. Laiko fiksavimas, pasak Tarkovs- Taip sukuriamas filmas, kurio truk- pasak režisieriaus, tai jaučia, net Abstrakti sąvoka, įgyjanti tam tikrą kio, apskritai pamatinė kino idėja, mė Tarkovskiui yra estetinė katego- jei tai tik subjektyvios autoriaus emocinį pavidalą mūsų sąmonėje. todėl jis tikėjo, kad būtent laiko rija – negali nudaužti biustui nosies asociacijos. Menas ar apskritai kūryba galbūt sferoje žmogaus laukia įstabiausi ir apsimesti, kad nieko neatsitiko. Kinas Tarkovskiui – pirmiausia ir kyla iš to, jog žinai, kad vieną atradimai. Kaip pastebi Michailas Todėl norėdami prisiminti kurį nors autorinis kūrinys. Sunku apeiti au- dieną prarasi malonę suvokti save Jampolskis, laiką Tarkovskis su- jo filmą, iš tiesų turime prisiminti toritarišką režisieriaus dalyvavimą kaip gyvą tarp mirusiųjų. Todėl vokia kaip priežasčių ir pasekmių arba filme įamžintą laiką, arba kuriant filmą, siekiant skrupulingai kūriniuose palieki tarsi gyvybės kontinuumą. Laikas yra takus ir mūsų – žiūrovų patirtą laiką. įgyvendinti viziją, pajungiant jai pėdsakus, kurie kam nors kitam tolydus, todėl priežastys ir pase- Rolanas Bykovas, aktorius, su- kitų asmenų, dirbančių filmavimo parodytų tavo egzistavimo pasau- kmės lemia vienos kitą ir yra tarsi vaidinęs juokdarį „Andrejuje Ru- aikštelėje, valią. Pirmųjų Tarkovs- lyje prasmę. Jie kaip varpai, vir- sujungtos į vieną grandinę. Lai- bliove“, rašo, kad Tarkovskis buvo kio filmų operatorius Vadimas Ju- pindami tuštumą, skambėtų ir pri- ko takumas geriausiai matomas iš režisierių, kurie kino priemonė- sovas nusprendė atsisakyti „Veidro- mintų kiekvienam kažką svarbaus. reiškiniuose, kurių plėtotei reikia mis bandė išreikšti tai, ko negalima džio“, nes, kaip dienoraščiuose rašo Kartą bandžiau nuvažiuoti į rusų tam tikros trukmės, pavyzdžiui, te- suformuluoti žodžiu. Kai mąstome režisierius, jį erzino mintis, kad kapines, esančias Sent Ženevjev de kantis vanduo. Be to, laikas tarsi apie Tarkovskio kūrybinį palikimą, Tarkovskis kurs filmą apie save. Bua (Sainte-Geneviève-des-Bois). indeksuoja daiktus – įsispaudžia į t. y. septynis pilno metražo ir vieną „Veidrodyje“ Tarkovskis „nusiren- trumpametražį (studentiškų darbų ginėjo“, bet tai jis darė visuose savo neįskaičiuoju) filmus, gali pagrįs- filmuose, todėl centrinė jų ašis ir tai kilti klausimas, kaip rašyti apie yra autorius, dalyvaujantis visame tokį kiną (įsivaizduokime, kad į kūrybiniame procese: nuo idėjos klausimą „kodėl“ jau atsakėme)? užuomazgos iki scenarijaus, nuo Tikriausiai būtų beprasmiška ir ne- pirmųjų nufilmuotų kadrų iki ga- atsakinga perpasakoti Tarkovskio lutinio filmo montažo. Suprantama, filmų siužetus, perkelti juos atgal būtų klaidinga aiškinti Tarkovskio į popieriaus lapą ar, kėsinantis į filmus jo biografijos duomenimis. autoriaus fantazijos erdvę, gliau- Net ir „Veidrodyje“, kur, atrodytų, dyti jo sukurtą – tiksliau, gyvenime jų daugiausia, autorius yra labiau pamatytą ir kino vaizdiniais per- tam tikras kokybės garantas, už- teiktą simbolių sistemą, kurioje tikrinantis meno kūrinio autentiš- žirgas turėtų reikšti gyvybinę jėgą, kumą, sutelkiantis filmo komandą lietus – jungtį tarp dangaus ir že- vienam tikslui. Nenuostabu, kad mės, o laužas – dvasinį apsivalymą. Tarkovskis lengvai tapdavo mistifi- „Aukojimas“, 1985 Reikia rasti kitą būdą kalbėti apie kuotu garbinimo objektu, įkvėpda- šiuos filmus. Nikolajus Bolbyriovas vo žmones kurti įvairiausius mitus. Norėjau pabūti prie vieno žmo- juos. Šį laiko įspaudą Tarkovskis siūlo į Tarkovskio filmus žvelgti Tačiau pats Tarkovskis reikala- gaus kapo. Keista, neradau. Nuo vadina japonišku žodžiu „saba“, kaip į savotiškas kino meditaci- vo nedaryti iš jo šventojo. Tariamai tada nebejaučiu poreikio lankytis kuris reiškia „rūdis“. Durų ranke- jas. Jei sutiktume su šiuo požiūriu, mistinė aura, supusi Tarkovskį ir jo tokiose vietose. Balandžio 4-ąją An- na, nugludinta dažno lietimo, pa- neišvengiamai suskliaustume visą filmus, veikiau buvo ypatinga gy- drejui Tarkovskiui sueitų 80 metų. geltęs popierius, apkerpėjusi siena, kino sudėtingumą bei daugiapras- venimo pajauta, nulemta intuicijos Pasistenkite prisiminti kurį samanotas akmuo, išpuvęs sieno- miškumą, o į pirmą planą iškiltų ir intelekto dermės. Todėl pasirin- nors iš Tarkovskio filmų. Tarkime, jas – visa tai ir yra akivaizdžiau- filmą patiriančios sąmonės saviref- kimą kurti režisierius suvokė ne „Nostalgiją“ arba „Veidrodį“. Ką sios laiko „rūdys“, kurias galime leksija, kitaip tariant, Tarkovskio kaip saviraiškos galimybę, o kaip prisimenate? Siužetą, pagrindinę pamatyti daiktų paviršiuje. Todėl filmų prasmė aiškėtų aprašant sąmoningą sprendimą, įpareigo- mintį, protagonistą?.. Gal paskirus Tarkovskiui „kino vaizdinys iš es- savo patyrimą juos žiūrint. Nors jantį autorių atsakingai tarnystei. vaizdus, jausmus?.. O gal jūsų at- mės yra reiškinio, vykstančio laike, tokia metodologinė prieiga ir ga- Dostojevskis rašo: „Supraskite minties mechanizmas užsikerta ir stebėjimas“. Prisiminkime chresto- lima, manyčiau, net vaisinga (Tar- mane: savanoriškas, absoliučiai filmai nesugrąžinami į aktualų są- matinę „Stalkerio“ sceną: kamera kovskis sakė, kad jo filmus galima sąmoningas ir niekieno neverčia- monės akiratį? Kodėl? Tarkovskio lėtai slenka virš vandens paviršiaus, žiūrėti kaip į veidrodį), ji tikrai ne mas visiškas pasiaukojimas visų la-

56 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 57 atmintis informacija Naujas ES finansinis instrumentas kino gamybos finansavimui

bui yra, mano manymu, didžiausio aktu. Pasak Tarkovskio, kinas – tai ma, kurią įgyja ikona. Suvokti šį visą filmo trukmės krūvį. Tarkovs- Šiandien vis dažniau girdimos dis- asmenybės išsivystymo, didžiausios būdas užrašyti realybės judėjimą. skirtumą taip pat svarbu, kaip su- kis nesiekia mūsų supažindinti su kusijos dėl nepakankamo ir netin- jos galios, didžiausios savitvardos, Rusiškas žodis „rašyti“ yra писать. vokti ikonos esmę. Būtent kūrėjas, ikonų meistro darbais. Matome tik kamo dėmesio kinui bei kino gamy- didžiausios valios laisvės požymis.“ Jis gali reikšti ir „tapyti“. Tad koks ryžęsis užrašyti ikoną pasirinktuoju ikonų fragmentus stambiu planu. bos finansavimo. Kol aiškinamasi, Menininkas tarnauja žmonėms, to- nors subjektas ar objektas gali būti būdu, atsakingas už tai, kad žiū- Įsižiūrime į ikonų detales, kurių kokios galėtų būti to priežastys, dėl jo laisvės pojūtis remiasi etika. užrašytas trimis skirtingais būdais: rintysis suvoktų šį skirtumą kaip gal nė nepastebėtume. Taip ikonos verta apžvelgti alternatyvas ir ki- Tarkovskiui kūrybos laisvė reiškė kinematografiškai, tapybiškai, žen- būtiną sąlygą. Paprastai kalbant, sušvinta naujoje – kino – šviesoje. tas galimybes, kaip šiandien rasti gebėjimą reikalauti iš savęs, o ne kliškai. Kiekvienas iš jų reikalauja kine ikoną reikia parodyti kitaip, Tas pats principas galioja, kai rašai pinigų filmo gamybai. Viena tokių iš kitų, sąmoningai aukotis dėl kitų atitinkamos technikos išmanymo, negu ji būtų matoma nuėjus į kurią apie filmus: juslinės patirtys verčia- galimybių – MEDIA gamybos ga- ir taip išreikšti meno paskirtį – ves- emocinio pasirengimo bei nuošir- nors krikščionišką šventovę, teks- mos į ženklų kalbą, tačiau kartu rantinis fondas (MEDIA Production ti link idealo, apvalyti katastrofai. daus santykio su tuo, kas aprašoma. te – kitaip, negu ją pamatytum žiū- išlaikoma filme įkūnyta esmė. Ki- Guarantee Fund), kurio teikiama Toks yra paskutinis Tarkovskio Tačiau svarbiausia, kad bet kuris iš rėdamas filmą. Originalas tampa taip tariant, filmas turi būti tarsi pagalba kol kas Lietuvoje nebuvo filmas „Aukojimas“. Prasideda šių užrašymo būdų turi atskleisti tą nebe toks svarbus, nes kiekvienu nušviestas kitoje – proto – šviesoje. pasinaudota. branduolinis karas. Stambus Alek- subjekto ar objekto tikrovės pusę, atveju ikona iš esmės sukuriama iš Vienas iš nesukurtų Tarkovskio 2010 m. įsteigtas MEDIA gamy- sanderio veido planas: jis meldžiasi kuri neprieinama kitam užrašymo naujo. Menininkas ar apskritai me- filmų turėjo būti apie Fiodorą Dosto- bos garantinis fondas filmų pro- Dievui, žadėdamas atsisakyti visko, būdui. Pavyzdžiui, ikona. Pirmiau- nas pralaimi (lieka amatininkystės, jevskį. Tai turėjo būti „poetinis tyri- diuseriams padeda gauti bankų kas riša jį su gyvenimu, kad tik Že- sia ikona asocijuojasi su tradiciniu reprodukcijų lygmenyje), jei nesu- mas“, o ne iliustratyvi rašytojo kino paskolas, suteikdamas 50 proc. mėje būtų išsaugota gyvybė. Kitą religiniu paveikslu. Ikona atsiranda geba, viena vertus, parodyti onto- biografija. Tarkovskiui atrodė, kad lėšų paskolos garantijai padengti. rytą pabudęs jis mato, kad viskas tada, kai ją kažkas nutapo. Vadi- loginio skirtumo tarp pasirinktojo kinas – artimiausias poezijai menas. Taip fondas ne tik sudaro lengva- teka senu ritmu. Aleksanderis tęsi nasi, tikra ikona yra užrašoma ir alternatyvaus užrašymo būdų. Poeziją jis suvokė kaip „pasaulio tines sąlygas prodiuseriams gauti pažadą... Vieno žmogaus poelgis, dažais. O kinas ar tekstas apie ją, Antra vertus, jei užrašant neiš- įsisąmoninimą, tam tikrą santykį paskolą, bet taip pat, padengdamas įkvėptas religinio patyrimo, pakei- besiremiant šia logika, tiesiog su- saugoma tai, kas esmiškai svarbu su realybe“. Poezija – tai lyg kelias, dalį paskolų garantijos ir prisiim- čia pasaulio judėjimo kryptį. Tar- kuria tikros ikonos reprezentaciją. pačiam subjektui ar objektui. Fil- vedantis prie transcendencijos pa- damas dalį rizikos, skatina bankus Belgų drama „Mobilūs namai“ („Mobile home“), rež. François Pirot, 2011 m. mas, kuris atskleidžia šias proble- tyrimo. Kūrėjas eina šiuo keliu, kad įsitraukti į kino pramonę ir finan- gavo beveik 300 000 eurų MEDIA garantinio fondo paramą mas, yra „Andrejus Rubliovas“. Ar įkvėptų savo kūriniams gyvybę ir in- suoti kino projektus. Šiuo atveju Tarkovskiui pavyko naujai užrašyti krustuotų į juos galimybę pajusti tai, kyla klausimas, ar vis dėlto ne chanizmas nėra sudėtingas ir gali instrumentas yra naujas, todėl Nuo 2014 m., kai pradės veikti ikonas ir neprarasti jų simbolinio ką vadiname amžinybe, absoliutu ar veiksmingiau teikti tiesiogines do- būti prieinamas kiekvienam kino užtrunka, kol bankų atstovai su- nauja ES programa „Kūrybinga pagrindo? Ikonos filme pasirodo tik idealu. Tikruoju juvelyru tampa tas, tacijas kino kūrėjams vietoj siūlymo pramonės atstovui, vystančiam vokia jo naudą ir finansinės grąžos Europa“ (Creative Europe), šis pabaigoje. Prieš tai rodomas kelias, kuris tiki savo darbo etiniu teisumu garantuoti dalį jų banko paskolų? aukštos kokybės europinį projektą. perspektyvas. fondas bus reorganizuotas. 2014– kurį turėjo nueiti ikonų tapytojas ir būtinumu, todėl Tarkovskiui, kaip Ši priemonė turi daugialypį povei- Šioje schemoje veikia dvi fondą ko- Taip pat Thierry Baujard’as pa- 2020 m. laikotarpiu fondas valdys Andrejus Rubliovas, kad suvoktų ir Dostojevskiui, grįstas tikėjimu kį – su fondu pasidalijama rizika ordinuojančios agentūros – „IFCIC“ brėžia – šioje finansavimo schemo- 200 mln. eurų ir bus prieinamas krikščioniškąją tiesą. Rubliovas kūrybinis aktas ir yra aukščiausia ir naudojant lėšas pritraukiama (Prancūzija) ir „AUDIOVISUAL je nėra jokio minimalaus biudžeto ne tik kino kūrėjams, bet ir visoms turėjo gyvenimu patikrinti idėjas, žmogaus egzistencijos išraiška. Juk dar daugiau papildomų finansinių SGR“ (Ispanija). Jos tarpininkau- normos, suteikiamos fondo garan- kūrybinių industrijų kategorijai kurios atrodė neginčytinos. Tik pa- Rubliovas nutraukia tylėjimo įžadą, išteklių kino finansavimui, o kartu ja tarp bankų ir paskolą gauti tijos nesiremia numatomomis fil- priskiriamoms įmonėms bei veik- tyręs skausmą, kančią, neišvengia- kai supranta, kad Boriska išliejo kino kūrėjai pratinami dirbti rinkos siekiančių organizacijų. Prodiu- mo pajamomis, o yra grindžiamos loms. Numatoma, kad tokiu būdu mai įrašytą į žmogaus kūną ir sielą, varpą vedamas ne išankstinio žinoji- sąlygomis ir planuoti savo komer- seris, norintis gauti paskolą filmo pasirašytomis filmo finansavimo bus pritraukta per milijardą eurų tik praradęs tikėjimą savo darbo mo ar varpo liejimo paslapties, o pa- cinę veiklą, o fondo lėšos gali būti kūrimui, dar prieš kreipdamasis sutartimis (pavyzdžiui, koproduk- kino bei kūrybinių industrijų fi- būtinumu ir svarba, jis galėjo iš tik- klusęs vidiniam balsui, kviečiančiam panaudotos dar kartą. į banką pateikia paraišką vienai cijos sutartimis, sutartimis su ki- nansavimui Europoje. rųjų suvokti, ką reiškia viltis, apie jį eiti nepažįstamu ir galbūt pavo- Tai jau galima matyti iš dabar- iš minėtų agentūrų. Ši, įvertinusi tais finansavimo šaltiniais ir t. t.), *** „Andrejus Rubliovas“, 1965 kurią jis taip karštai kalbėjo Teofa- jingu keliu. Mąstymas dekonstruoja tinio programos MEDIA gamybos prodiuserio kompanijos patikimu- todėl fondo teikiama pagalba gali nui Graikui. „Eisime dviese, tu liesi tikėjimą, pradedi juo abejoti – esi garantinio fondo, kuriame iki mą ir rizikos suteikti paskolą dydį, naudotis ir nedidelio biudžeto kino Daugiau informacijos apie MEDIA kovskiui toks poelgis ir yra tikrasis Tačiau pažvelkime iš kitos pusės. varpus, aš tapysiu ikonas, – sako įstrigęs, kaip taikliai pasakė Dani- 2011-ųjų pabaigos su fondui skir- išduoda pažymą, kad kompanija projektų kūrėjai. gamybos garantinį fondą bus ga- meno kūrinys. Rašymas apie kiną Ikona funkcionuoja kaip „langas“ Andrejus Rubliovas, ramindamas ilas Charmsas, tarp noro ir nenoro tais 2 mln. eurų pritraukta 18 mln. patikima ir gebės grąžinti paskolą. Taip pat svarstoma galimybė lima išgirsti kovo 28 d. (trečiadie- taip pat neturėtų būti išimtis. Ra- į anapusybę, kitaip tariant, ji sie- jaunąjį varpų liejiką: – Tokią šventę tikėti. „O jeigu tau taip nieko ne- eurų filmų kūrėjams skirtų pasko- Šios organizacijos yra patyrusios atverti garantinį fondą ir filmų nį) per Vilniaus tarptautinio kino šantysis turi suvokti, kad jo laukia kia parodyti dangiškąją realybę. žmonėms sukūrei, o verki.“ Skam- pavyks“, – sako Stalkeris žmonai ir lų. Svarbu pabrėžti, kad paskolų kino finansavimo sektoriuje, todėl rodytojams, taip mažinant jų pri- festivalio „Kino pavasaris“ bei savotiškas išbandymas, tapsiantis Estetinis ikonos aspektas svarbus, ba varpai. Beveik užgesęs laužas pasilieka sepijos pasaulyje: tarp ne- garantijoms skirti pinigai, sėkmin- jų projektų vertinimai tenkina to- klausomybę nuo platintojų ir kino „MEDIA Desk Lietuva“ organizuo- mažesniu ar didesniu poelgiu. nes suteikia galimybę pajusti grožį, nespalvotoje juostoje. Kitas kadras: spalvotos ir spalvotos juostos, kai jo gai pasibaigus finansuotiems pro- kios patirties neturinčių bankų studijų. jamas industrijos dienas „Meeting „Ieškoti savo tiesos yra tolygu ieš- sklindantį iš šios dangiškosios rea- beveik užgesęs sepijos spalvos lau- luoša duktė, neklausdama, kas yra jektams, grįžta atgal į fondą, gali specialistus. Siekiant sudaryti palankesnes Point – Vilnius“. Renginiai vyks koti savo kalbos“, – rašė Tarkovs- lybės. Taip meldžiantis prie ikonos žas. Tada matome Rubliovo ikonos tikėjimas, žvilgsniu judina daiktus, būti toliau naudojami ir generuoti Kalbant apie mažą Lietuvos sąlygas Europos kino bendrovėms „Crown Plaza Vilnius“ konferen- kis. Sukūręs „Ivano vaikystę“ jis sutvirtinamas tikėjimas Dievu. Tai- fragmentą: ikoną, prikeltą naujam nes tiki, kad jie gali judėti. Tai jos dar didesnę finansinę naudą kino kino rinką, pasak „Peacefulfish“ gauti finansavimą ir paremti to- cijų salėje (M.K. Čiurlionio g. 84, suprato tampąs kino režisieriumi, gi ikonos pagrindas yra simbolinis, gyvenimui, naujai patirčiai, lyg natūrali būsena, jos poezija. Meni- pramonei. įkūrėjo Thierry Baujard’o, siekiant kias jų pastangas, 2010–2013 m. iš Vilnius). t. y. menininku, atradusiu savo kal- o ne materialus, todėl ir kino prie- būtų iš tiesų naujai sukurta. Tris ninko dvasia ir atsiskleidžia tuomet, Kaip teigia kino finansavimo pasinaudoti MEDIA gamybos ga- MEDIA gamybos garantinio fondo bą. Ši kalba, kitaip nei, pavyzdžiui, monėmis, ir žodžiais pavaizduota valandas, kol žiūrėjo pasiją pagal kai jis visu kūnu ir siela pasineria konsultacijų agentūros „Peaceful- rantinio fondo parama sunkiausia bus suteikta 8 mln. eurų paskolų literatūros, suvokiama jusliškai. ikona yra tikra, jei nepraranda šios Andrejų, žiūrovas tarsi ruošėsi į kūrybinę aistrą ir kančią – pasiją, fish“ vadovas Thierry Baujard’as, gali būti rasti banką, pasirengu- garantijų, užtikrinančių daugiau nei Tačiau ir ji įgyvendinama užrašymo simbolinės vertės. Skiriasi tik for- būtent šiai akimirkai, nešančiai kurią patiri liedamas varpą. gamybos garantinio fondo me- sį suteikti paskolą. Šis finansinis 100 mln. eurų vertės banko paskolų.

58 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 59 svečiai Noras kurti filmus įveikė norą rašyti Pokalbis su prancūzų kritiku ir režisieriumi Thierry Jousse’u

Sausį Prancūzų kino festiva- skaitęs daug tekstų apie kiną, matęs Kaip prasidėjo Jūsų kino kūrėjo karje- lyje „Žiemos ekranai“ Vilniuje daugybę filmų, gerai išmaniau kino ra? Ar tai lėmė kino kritiko patirtis? apsilankė penkerius metus istoriją. Kita vertus, negaliu sakyti, Negaliu pasakyti, kad noras (1991–1996) kino žurnalą kad mano – kino kritiko – karjera kurti filmus kilo tik pradėjus ra- „Cahiers du Cinéma“ redagavęs buvo iš anksto apgalvota ir suplanuo- šyti apie kiną. Šis noras kilo daug kino ir muzikos kritikas, sce- ta. Tikrai ne. Studijų metais visa su anksčiau. Dar vaikystėje žinojau, naristas ir režisierius Thierry kinu susijusi veikla buvo tarsi šalia jog noriu kurti filmus. Kartu su Jousse’as. pagrindinių literatūros studijų. draugais jau buvau sukūręs mė- gėjišką filmuką, bet pradėjus dirbti Gal plačiau papasakotumėt apie Žvelgdami į laiką prieš penkias- žurnale tai teko atidėti į šalį. Vis savo kelią nuo kino mėgėjo iki dešimt metų, galime prisiminti dėlto vėliau noras kurti filmus vieno svarbiausių kino žurnalo „Cahiers du Cinéma“ suformavusią įveikė norą rašyti. Šį sprendimą redaktoriaus? Andre Bazino išaugintų kritikų iš dalies lėmė ir mano pažintys Studijavau literatūrą, bet visada kartą, kuri ieškojo kino savitumo bei ryšiai su kino kūrėjais, užsi- labai domėjausi kinu. Juo susidomė- jo santykiuose su literatūra. Kaip mezgę „Cahiers du Cinéma“. Kino jau dar gerokai prieš pradėdamas Jūs vertinate kino ir literatūros kritiko patirtis leido aiškiau suvok- studijuoti universitete. Galvojau apie santykius? Kaip juos apibrėžtumė- ti, kokius filmus noriu kurti, bet du kelius: rašymą apie kiną ir kino te dabar? norėdamas atsidėti kūrybai turė- kūrimą. Tokius norus turbūt lėmė ir Šeštajame dešimtmetyje „Cahi- jau palikti redakciją, nes filmams tai, kad vaikystėje žavėjausi pran- ers du Cinéma“ vis dar mąstė, kaip kurti reikėjo daugiau laiko. Tiesą cūzų Naująja banga, kurio atstovai apibūdinti kiną ir jo specifiką. Vis sakant, priešpriešos tarp kritikos natūraliai derino rašymą ir filmų dar buvo poreikis įteisinti kiną kaip ir kūrybos nematau, bet vien pa- kūrimą. Jaunystėje didžiulį įspū- savarankišką meną. Tai dažnai da- sirengimas filmavimui (finansų dį paliko François Truffaut knyga ryta aptariant europiečių ir ameri- „Mano gyvenimo filmai“. Mėgau kiečių kino santykius bei jų prieš- balsu cituoti šios knygos ištraukas, taras. Būtent tuomet buvo sukurti kol draugai pradėjo mane stabdyti, esminiai tekstai, ieškantys atsakymo sakydami: „Nesikartok, mes tai jau į klausimą, kas yra kinas. Įdomu, žinome.“ Manau, kad knygoje iš- kad visi apie tai galvoję kritikai spausdinti tekstai man nurodė kryptį, (F. Truffaut, E. Rohmeras ir kt.) lin- kuria einu iki šiol... Literatūros stu- ko į literatūrinę kūrybą, apskritai to dijas tęsiau Paryžiuje ir čia pradėjau meto prancūzų intelektualų sluoks- rašyti apie filmus. Kurį laiką rašiau nį sudarė rašytojai ir filosofai, tad sau pačiam. Turėjau gerą draugą, literatūros ir kino skirties apibrė- su kuriuo ilgai diskutuodavome apie žimas buvo aktualus. Bet kai dirbti matytus filmus. Nuolatinės diskusijos žurnale pradėjau aš, darbas jau apie filmus išmokė į kiną pažvelgti buvo padarytas. Nors, viena vertus, plačiau ir išsamiau. Tik po kelerių galima sakyti, kad kiekviena karta metų nusprendžiau susikaupusius kiną sau apibrėžia iš naujo, kita ver- tekstus nusiųsti „Cahiers du Cinéma“ tus, nepaneigsime fakto, kad daug redakcijai. Manau, man tuomet nu- kas jau atlikta. Man asmeniškai ry- paieška, scenarijaus rašymas ir „Nematomi“, sišypsojo sėkmė, nes greitai buvau šys tarp kino ir literatūros niekad pan.) reikalauja daug laiko, o re- rež. Thierry Jousse, 2005 pakviestas į susitikimą ir priimtas nebuvo ypač svarbus ir neturėjo daguodamas žurnalą jo neturi. į žurnalo autorių kolektyvą. Mano didelės įtakos. Nors prieš kelerius sėkmę nulėmė dar vienas sutapimas: metus, remdamasis nenufilmuotais Žiūrėdamas Jūsų filmą „Aš esu kaip tik tada (9-ojo dešimtmečio Luchino Visconti scenarijais, esu pa- niekieno žemė“, vis pagalvodavau pradžioje) žurnalo redakcijoje vyko rašęs tekstą apie Proustą Visconti apie tai, kaip panaudojate savo permainos, keitėsi kartos, todėl gana kine, ekranizacijos klausimas man žinias, ieškojau citatų, nuorodų ar greit pakilau į aukštesnes pareigas nėra aktualus. Manau, kad geras sąsajų su prancūzų ir ne tik kinu... ir iš eilinio darbuotojo tapau re- romanas nebūtinai bus gero filmo Ar kritiko žinios palengvina kino daktoriaus padėjėju, o netrukus ir pradžia, greičiau atvirkščiai, iš gero kūrėjo darbą, ar atvirkščiai, jį ap- vyriausiuoju žurnalo redaktoriumi. romano sunkiau sukurti gerą filmą, sunkina? Nors pradėjau rašyti gana jaunas – o pasirėmus beveik nežinomais lite- Kurdamas filmą stengiuosi vie- būdamas dvidešimt šešerių, jau tu- ratūros kūriniais, pastaruoju metu ną savo smegenų dalį priversti

rėjau didelį žinių bagažą, buvau per- dažnai sukuriami įdomūs filmai. pamiršti tai, ką žinau apie kino Ingos Aleknavičiūtės nuotr.

60 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 61 svečiai svečiai

kūrimą ir filmus, kuriuos esu ma- mąstytojus, kurie būtų ir kino lygiaverčiai kino kritiko nuomo- šiandien. Kai kritikas kalba apie Kaip jaunoji kino kūrėjų karta ver- Bet tokios mažumos kaip Bozono studijų įtaka niekad nebuvo svarbi. tęs. Būtų labai sunku visą laiką kritikos, ir teorijos, ir kūrybos au- nei. Aš manau, kad toks požiū- senus filmus, jis turi jausti, kas tina Naująją bangą, ar šis laiko- kolektyvas gali inicijuoti naujus Todėl mus vis dar domina kino es- (nuo idėjos iki montažo) būti ir toritetai, vienaip ar kitaip formuo- ris neteisingas. Tai – iliuzija, nes mums dabar gyva, aktualu, svar- tarpis vis dar idealizuojamas? Ar šiuolaikinio kino procesus. tetika. Asmeniškai nesu nusiteikęs savo filmo kūrėju, ir jo kritiku. tų kino ateitį? niekas „nesuveiks“, jei netikėsime bu. Skaitau Philippe’o Sollers’o vis dar galvojama apie kritikos ir prieš, kad psichoanalizė, politinės Kita vertus, iš pokalbių su kitais Mano atsakymas vienareikš- žinių turinčiu ir apibendrinti su- knygą apie Voltaire’ą. Pastarasis praktikos derinimo galimybes? Per- Ar manote, kad šiandien vis dar teorijos ar kitos humanitarinių režisieriais žinau, kad kurdami jie mis – dabar neturime figūrų, ku- gebančiu kritiku. Kita vertus, kino kaip istorinė asmenybė mums lyg nai Niujorko Lincolno kino centre įmanomas kino avangardas? Jei mokslų kryptys veiktų kalbėjimo negali visiškai pamiršti kitų filmų. rias būtų galima lyginti su André eksperto sąvoka, siekiant apibū- ir nebe toks aktualus, bet knygos girdėjau Serge’ą Bozoną pristatant taip, tai kuo jis skirtųsi nuo XX a. apie kiną būdus, bet nenorėčiau, Gal tai ir nuskambės paradoksa- Bazinu ar Serge’u Daney. Aišku, dinti kritiką, man nėra priimtina. autorius moka papasakoti taip, pogrindinę Naują naująją bangą, viduryje susiformavusių kino kad kinas taptų tik jų įrankiu. liai, bet dabar kurdamas filmus tai lemia ir pasikeitęs gyvenimas. Žodis „ekspertas“ labiau tinka kad jis man taptų aktualus ir kurios nariai leidžia „La lettre du avangardo krypčių? Kol kas jūsų minėti procesai la- jaučiuosi visiškai laisvas. Žinau, Išgyvename pereinamąjį laikotar- apibūdinti specifinių taikomųjų gyvas. Internete gali lengvai pa- Cinéma“, kuria filmus bei šiuolai- Šiais laikais avangardo idėją biau būdingi anglakalbėms šalims, kad šį bei tą jau esu įrodęs rašy- pį, kuriam nereikia kryptį žymin- techninių žinių ar siaurų sričių matyti senus filmus, todėl manau, kinę muziką. Jaunų prancūzų kino išlaikyti gyvą sunku. Meninės, in- Prancūzijoje dažniausiai į kiną vis damas, todėl nejaučiu jokio spau- čių vedlių, todėl kino kritikoje įsi- specialistus, o kino kritikas – žmo- kad gyvas santykis su kino istorija entuziastų iniciatyvos priminė telektualinės ir politinės ribos, me- dar žiūrima iš kritinės ir estetinės dimo dar kažką įrodinėti filmais. galėjo šioks toks chaosas. Be abejo, gus, matantis apibendrintą vaizdą dabar labai svarbus. šiuolaikiniame kontekste atgaivin- dijos mažina naujovių atsiradimo perspektyvų. Juos kuriu sau. Būna įdomu, kai ir dabar yra gerų kritikų ar apie ir galintis visų matomus vaizdus Teorija ir kritika, be abejo, su- tas Naujosios bangos idėjas... galimybes. Vakarų visuomenėje kiti kritikai atranda ryšių tarp kiną kalbančių įdomių mokslinin- matyti plačiau. Internete rasime sijusios. Naujosios bangos reži- Manau, kad Naujoji banga iki vyrauja sumaištis, todėl nėra pa- Kaip apibūdintumėt dabartinę mano ir kitų filmų. Aš jų nematau. kų, pavyzdžiui, Jacques’as Rancie- absoliučiai visko, bet tvirtų ir pa- sieriai priskiriami kritikams, jie šiol giliai įsišaknijusi visų pran- grindo kurti avangardą. Apskritai „Cahiers du Cinéma“ žurnalo situa- Kurdamas kiekvieną filmą paste- re’as, bet kad ir kokie geri jie būtų, grįstų pasisakymų – retai. Man daug mąstė apie kiną ir paliko cūzų kino kūrėjų mintyse. Prieš avangardas susijęs su progreso ciją? Ar žurnalas vis dar yra skai- biu, kad pradinė idėja procese tikrai nepalyginsi su Bazinu ar Da- nesvarbu, spausdintame ar inter- teorinių įžvalgų, tačiau, pavyz- keliolika metų jauni kino kūrėjai idėja, o dabar ji išgyvena krizę. tomas, ar jo leidyba apsimoka? keičiasi, pirminis įsivaizdavimas ney. Kalbant apie Bazino ar Daney netiniame leidinyje pasirodys kri- džiui, Deleuze’as priskiriamas susivienijo siūlydami atnaujinti Todėl labiau tikiu ne kino formų Leidybinė žurnalo situacija apie filmą visada skiriasi nuo ga- kartų kritikus, reikia pabrėžti, kad tiko tekstas, man svarbi kokybė. kino teoretikų kategorijai, nors prancūzų kiną ir parengė ma- avangardu, o paraštėse veikiančių labai banguota. Jau 8-ajame de- lutinio jo varianto, todėl manau, jie buvo ne akademinių instituci- Internetiniuose tekstuose ir ko- jis skaitė daug kino kritikos ir, nifestą, nukreiptą prieš Naująją kino mažumų veikla (ją nurodo ir šimtmetyje kartais atrodė, kad kad kritiko žinojimas skiriasi nuo jų „pagaminti“ kino specialistai, o mentaruose ji žemesnė. Manau, galima sakyti, maitino kritiniais bangą. Tad nesvarbu, pasisako- Deleuze’as). Manau, kad kino kri- žurnalo gali nelikti. 2000-aisiais praktiko žinojimo, nes filmas vi- kino savamoksliai, intelektualai, kad, nepaisant medijų formatų tekstais savo teoriją. ma už ar prieš, Naujosios bangos tikas turi būti pastabus ir gebėti jis buvo parduotas britams. Dabar sada keičiasi jį kuriant. turėję labai įvairių sričių žinių, palikimas prancūzų kūrėjams vis suvokti vieno proceso pabaigą ir situacija yra stabilesnė. „Cahiers todėl, manau, jie ir buvo tokie ypa- Per pastaruosius keletą mėnesių dar labai svarbus. Tiesą sakant, kito pradžią. du Cinéma“ neišnyko ir dėl savo Tai primena Gilles’io Deleuze’o tingi. Dabar kino pasaulyje tokių Lietuvoje pasirodė net kelios De- net keli naujausi šiemet „Žiemos stiprios praeities. Nors skaitytojų mintį apie laike besikeičiančio kū- asmenybių nematau, manau, jų ir leuze’ui skirtos knygos, jose apta- ekranų“ festivalyje pristatomi fil- XX a. antroje pusėje teorinę mintį ir mažiau nei prieš kelis dešimt- rėjo poziciją, dėl kurios galutinai nebebus. Aišku, jei iš kritiko nerei- riama ir jo kino filosofija. Dabar mai susiję su Naująja banga. Ge- apie kiną pradėta atskirti nuo min- mečius, sunku įsivaizduoti, kad kūrinį galima apibrėžti tik retros- kalausime nuspėti ateities, mažų Lietuvoje labai domimasi jo kino riausias pavyzdys – Valérie Don- čių apie kino praktiką. Kino menui žurnalas dingtų iš kino pasaulio pektyviai, jį jau sukūrus... mažiausiai jis turi gebėti suvokti filosofija, o kaip Prancūzijoje? zelli filmas „Karas paskelbtas“. analizuoti pasitelkti socialinių ir lauko, nes žmonės pasijustų prara- Tikra tiesa. Prieš pradėdamas ir mokėti paaiškinti dabar vyks- Prancūzijos kino pasaulyje De- Tai, kas buvo būdinga Naujajai humanitarinių mokslų suformuoti dę kažką svarbaus, kažką, kas jau filmuoti savo pirmąjį filmą „Neži- tančius procesus. leuze’as dabar ne toks populiarus bangai – laisvumas, jaunatvišku- metodai (pvz., semiotinė, psicho- tapo prancūzų kultūrinės savasties nomieji“, vieną sceną įsivaizdavau kaip 9-ajame dešimtmetyje. Tai ga- mas, – nuolat kartojasi. Įdomus analitinė, ideologinė kino analizė dalimi. Turint omenyje prancūzų labai „linčiškai“, bet tik ją nufilma- Kartu su pasikeitusia situacija lima paaiškinti jau įvykusia tam tik- ir charizmatiškas Bozonas galėtų ir pan.). Ką manote apie struktū- sinefilijos tradiciją, mano manymu, vęs supratau, jog ji labiau primena gana dažnai kuriami kino kritikos rų Deleuze’o pasiūlytų koncepcijų būti geriausias to pavyzdys. Jo va- ralizmo ir postruktūralizmo įtaką žurnalo išnykimas būtų neparan- ne Davido Lyncho, o Raúlio Ruizo kaitos ar net išnykimo scenari- asimiliacija. Kai kurios šio filosofo dovaujamame kolektyve susibūrę kino teorijai? kus net politikams. Kita vertus, bū- stilių. Manau, visi kino režisieriai jai. Sakoma, kad ekspertinė kino idėjos apie kiną jau suvokiamos jauni režisieriai žinojo, jog ban- Iš tiesų, po 8-ojo dešimtmečio tent tai – viena mano nusivylimo yra vagys, nes neįmanoma visiškai kritiko pozicija postmoderniame kaip duotybė, todėl kino kriti- dys ne tik rašyti apie kiną, bet ir ne kartą buvo teigta, kad kinas Nicolas Sarkozy priežasčių. Kai jis atsiriboti nuo kultūrinio palikimo. informacijos ir interneto amžiuje kams nekyla poreikio jas sieti su kurti filmus. Vienintelė jų silpny- pradėjo tarnauti kitiems, t. y. hu- tapo prezidentu, atsirado pastan- Vieni ar kiti matyti filmai, sąsajos, nebeaktuali. Ar pritariate tokiai Deleuze’u. Kasdien šiuolaikinėje bė – stinga jėgų prasimušti. Mano manitariniai mokslai tarytum jį pa- gų niveliuoti prancūzišką specifiką, tai, kas paliko įspūdį, neišvengia- nuomonei? Kokią poziciją turėtų kaitos, kino kritiko užduotis iš „Aš esu niekeno žemė“, prancūzų kino kritikoje aptinkame galva, šiai grupei reikėtų lūžio sisavino. Kita vertus, kalbant apie įnešant anglosaksiškų priemaišų. mai veikia kūrėjus. užimti šiuolaikinis kino kritikas? esmės nesikeičia, jo misija – pa- rež. Thierry Jousse, 2011 vaizdinio-judėjimo, vaizdinio-laiko filmo, po kurio jie įgytų daugiau lingvistinę semiotinę kino analizę, Tačiau prancūzai Sarkozy siūlytą Sutinku, kad dabar žmonės ne- žvelgti į kiną plačiau ir supranta- koncepciją, Deleuze’o akcentuotas galios. Tai rodo filmo „Karas pa- man regis, Prancūzijoje ji nėra ak- kultūros politiką atmetė. Nors „Ca- Minėjote, jog geras kino kritikas ar benori sekti kritikais. Nebetikima mai jį paaiškinti – išlieka. kino erdvės ir laiko konstravimo skelbtas“ pavyzdys. Nors Donzelli tuali. Sunkiai įsivaizduoju, kam vis hiers du Cinéma“ dažnai išgyvena teoretikas privalo ne tik gerai iš- kritiko sugebėjimu nurodyti ar ypatybes, jo nuomonę apie reži- filmas mažo biudžeto, jis buvo žiū- dar galėtų būti įdomus Christia- krizes, daug šansų, kad žurnalas manyti kino istoriją, bet ir sugebėti diagnozuoti kryptį. Mano nuomo- Ar galima aiškiai apibrėžti skirtį sierius. Nors dabar prancūzų kino rimas dėl ypatingo formos laisvu- nas Metzas. Nemanau, kad vis bus dar ilgai. suvokti dabartį, o svarbiausia – ne, nepasitikėjimas autoritetais tarp kino kritikos ir teorijos? kritikoje Deleuze’as tiesiogiai mimo ir gyvybingumo. Tokių filmų dar aktualus semiotinis metodas. nuspėti ateitį. Pažvelgę į prancūzų susijęs su platesniu kontekstu. Mano galva, teoretikui ir istori- nimas rečiau, jo mintys persmelkė sėkmę galima lyginti su Naujosios Nors visi skirtingi metodai kiną Kalbėjosi kino istorijos ir teorijos tradiciją, Lygiai taip pat nepasitikima val- kui skonis mažiau svarbus, paly- kasdienį kalbėjimą, ir kritikai kai bangos filmų, bet toks fenomenas, analizuoja tik kuriuo nors vienu Lukas Brašiškis galime konstatuoti, kad bent kelis džia, intelektualais ir visais kitais ginti su kino kritiku. Kino kritikui kurias jau naudoja kaip bendrines manau, jau nebepasikartos. Sun- aspektu (tai kritikavo Deleuze’as), kino „aiškiaregius“ tikrai turėjote. autoritetais. Tie, į kuriuos anks- reikalingas ne tik skonis, jis turi sąvokas. Be abejo, Deleuze’o kino ku įsivaizduoti, kad dabar galėtų manau, kiekvienas jų bando su- Visų pirma, André Baziną, vėliau – čiau buvo įsiklausoma, šiandien justi ir analizuoti tai, kas kine gyva. filosofija padarė didelę įtaką kino atsirasti globaliai kino tradiciją prasti kino esmę. Serge’ą Daney ir Gilles’į Deleuze’ą. nukarūnuojami. Dabar vadovau- Kalbu ne tik apie dabartį, kritikui kritikai ir teorijai, tačiau man as- veikianti grupė. Naujoji banga Kalbant apie prancūzų konteks- Kaip yra dabar, ar galima kalbėti jamasi požiūriu, kad bet kurio fil- svarbu mokėti sugrąžinti iš pra- meniškai didesnę įtaką padarė jo atitiko epochos kontekstą, da- tą, reikia paminėti, kad Prancūzi- apie šiuolaikinius prancūzų kino mą mačiusio asmens žodžiai yra eities tai, kas aktualu ir įdomu filosofiniai veikalai. bar pasaulyje nuotaikos kitokios. jos kino minties tradicijai kultūros

62 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 63 feljetonas Du susitikimai

artais gyvenimas pa- jutau salsvoką alkoholio kvapą. Tuos du susitikimus prisimenu siūlo vizualizuotą li- Bet pokalbio tai visai nepaveikė. dažnai, tik vis negaliu sau paaiš- K kimo sąvokos kvinte- Diskusija apie dvi nacionalinės kinti, kodėl prisiminimai apie salę senciją. Jos prasmę, kultūros ir meno tradicijos kryp- nr. 7 visada šiltesni ir gyvesni, o žinoma, suvoki vėliau. Man taip tis – patriotinę ir ironiškąją – iškart juos sukėlęs režisierius atrodo ar- atsitiko viename festivalyje. Iš su- įtraukė auditoriją. Režisierius kal- timesnis ir sukelia ne užuojautą, o sitikimo su režisieriumi, vykusio bėjo laisvai, susiedamas įvairius atvirkščiai – tik susižavėjimą. Ko salėje nr. 5, per kelias minutes pasaulinės kultūros pavyzdžius. gero, lemiamą klaidą jis padarė perbėgau į salę nr. 7, kur turėjo Jis buvo gyvas europietiškojo sąmoningai atsisakęs pasaulinės prasidėti pokalbis su kitu kūrėju. mąstymo ir milžiniškos erudici- karjeros ir pripažinimo, nes jo ego Trumpai tariant, per mažiau nei jos pavyzdys. Manau, kad jauni nesugebėjo priimti kino pramonės dvi valandas (neskaitant filmų filosofai tai suvokė aiškiai, todėl siūlomų kompromisų, kuriuos daž- trukmės) susidūriau su dviem rodytas filmas ir jo atsiradimo nas šiuolaikinis kūrėjas, pavyz- kardinaliai skirtingais požiūriais aplinkybės tapo tik platesnės džiui, kad ir Larsas von Trieras, į kiną ir gyvenimą, kuriuos įkūnijo diskusijos atspirties tašku, kad paverstų įspūdingos savireklamos tie du režisieriai. Abu – tos pačios ir apie romantizmą, kurio jėga – spektakliu. Be abejo, buvo ir kitų kartos, abu – talentingi ir jau kla- begalinis, niekad nesibaigiantis priežasčių, bet jų taip ir neper- sikai, abu sukūrė filmus, be kurių istorijos aktualizavimas. (Beje, šį skaičiau sielos ekshibicionizmu kino istorija nebūtų pilna. Beje, režisieriaus iš salės nr. 7 pasažą dažnai kaltinamo režisieriaus iš susitikimuose buvo rodyti filmai, prisiminiau rudenį, bandydama salės nr. 7 knygose. Jose tik daug pasirodę 7-ajame dešimtmetyje, – perprasti Aleksandro Sokurovo pagiežos sau ir pasauliui. ryški abiejų karjeros pradžia. „Faustą“.) Nuo romantizmo perei- Po kurio laiko atsidūriau kito Salėje nr. 5 apie filmą kalbėjęs ta prie siurrealizmo, nuo jo – prie festivalio atidarymo vakarėlyje. režisierius aiškino norėjęs ekspe- magiškojo realizmo, kuris, pasak rimentuoti su kino kalba, kuri tuo- pokalbio vedėjo filosofo, visados met kito sparčiai ir tiesiog kūrėjų yra periferijų realizmas. galvose. Filmo siužetas išoriškai Pokalbis visai nepriminė ano, paprastas, nes jis ir norėjęs paro- vykusio salėje nr. 5, – logiško, dyti tai, kas vyksta herojaus gal- įdomaus ir pagal aiškią schemą. voje tiesiogine to žodžio prasme. Salėje nr. 7 tryško idėjų fontanai. Filmas turėjo tapti esė, kuriame Akies krašteliu pasižiūrėjau į šalia režisierius siekė išsiaiškinti sie- sėdintį kino ir teatro aktorių – iš los ir kūno, materijos ir dvasios jo taip pat tryško susižavėjimas santykius. režisieriumi, kurio filmuose jis, Buvo akivaizdu, kad režisierius matyt, taip niekad ir nevaidins. rūpinasi savo siela, kūnu ir apskri- Nes salės nr. 7 režisierius jau se- tai įvaizdžiu, kuris atpažįstamas niai nebekuria filmų. Jis laikomas įvairiose pasaulio šalyse. Tiesus skandalistu, ramybės drumstėju, sklastymas nepasikeitė per ke- nevykėliu, kuris pernelyg atvirai turiasdešimt su trupučiu metų. atskleidžia savo intymaus gyveni- Principai taip pat. Įgytą pripaži- mo smulkmenas ir negražiai rašo Pamatęs režisierių iš salės nr. 5, R. Rakausko nuotrauka nimą režisierius naudoja geriems apie buvusias žmonas, o visos jos jo bendraamžis ir senas pažįsta- darbams – padeda ir jauniems buvo gražuolės kaip reta. Tačiau mas draugiškai jį apkabino pagal kūrėjams, ir kolegoms. Salės salės nr. 7 režisieriaus filmų re- vis labiau ir pas mus įsigalinčią nr. 5 režisierius laimingai vedė trospektyvos rengiamos įvairiose prancūzišką madą. Vėliau, kai vieną kartą, su juo nesiejamas šalyse ir sulaukia gyvo atgarsio. gėrėme vyną, „apkabintojas“ pri- joks skandalas, jis jau seniai tapo Jo filmai – siurrealistinės, eroti- sipažino: „Seniai norėjau suvelti ne tik profesiniu, bet ir moraliniu nės fantazijos apie žmoguje nuolat tą jo idealų sklastymą. Ar matei, autoritetu. Jo filmuose moralinė tūnantį blogį, apie tragišką nega- kaip jį išgąsdinau?“ problematika visada svarbiausia. limybę pasitenkinti meile, apie Salės nr. 7 režisierių į diskusiją egzistencijos ir istorijos siaubą, Živilė Pipinytė pakvietė jauni kairiosios krypties kuris niekad nepalieka žmogaus. filosofai, pastaraisiais metais daug Juose nėra vietos moralizavimui, rašantys apie kiną. Susidūriau su čia viskas sąlygiška, ant realybės juo prie salės durų ir iškart pa- ir istorijos mitų ribos.

kinas_2007/3(295) 64 kinas_2012/1 (317) kinas_2012/1 (317) 6567 kinas_2008/1(298)kinas_2008/1(298) 63 kinas_2008/2kinas_2008/2 (299) (299) 1563 15

kinas-2008-01_01.inddkinas-2008-01_01.indd 63 63 21.1.200821.1.2008 11:59:42 11:59:42