Sodžių Poringė Apie
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
VYTAUTAS ČESNULIS sodžių Poringė apie sodžių Poringė apie Poringė VYTAUTAS ČESNULIS Poringė apie sodžių VILNIUS 2011 1 UDK 947.45 Če441 Knygą išleisti padėjo mergežeriškis Algis Kašėta ISBN 978-9955-880-82-0 © Vytautas Česnulis, 2011 2 Ir nurimsime tik tėviškės papėdėj, Ten, kur dulkėse tėvų tėvai... Kazys Bradūnas 3 Martynas Vainilaitis MERgežeris Irklai visą dieną girgždės. Nutils prie antelių meldyno. Esi tu lašelis žvaigždės Iš melsvo Mergelių žvaigždyno. Prie valties balta lelija Pražydo ir pasaką saugo... Todėl, kad maurų pilyje, Undinių daržely išaugo. Pakrantės paskendę ūkuos. Pakrantėse mažos pirkaitės. Palauksiu, tegu padzūkuos, Tegu padainuos man dzūkaitės. O mielas dainų skambesy Prie tų vandenų auksavilnių! Tu ašara mano esi, – Širdim parsinešiu į Vilnių Ir dainą, ir ežerą tą... Leliją – te pasaką saugo. Leliją, kuri pasėta Undinių daržely išaugo. 4 Pratarmė ra toks senų žmonių padavimas. ...Nuo senovės buvusios didžiulės Varėnos girininkijos bevardžiame ežere ežerėlyje, tarp tamsių miškų telkšojusiame, nežinia kuriais ten metais suma- Ynė išsimaudyti karštą vasaros dieną iš kažin kur ėjusi mergina. Iš krašto ežeras lyg ir negilus buvo, tačiau merga per toli nubrido ir, menkai plaukti mokėdama, į krantą jau neišlipo – prigėrė, pas žuveles nuskendo. Nuo tol tą ežerą imta vadinti Merge- žeriu, o paskui šis vardas prigijo ir prie ežero įsikūrusiam sodžiui, vietos žmonių tarmiškai Mergažeriu vadinamam. Mergežeris! Tokį vardą Lietuvoje turi tik vienas kaimas, mūsiškis. Tuo tarpu Mergežerių – ežerų – yra daugiau. Net du Mergežeriai tyvuliuoja Ignalinos rajo- ne – prie Dūkšto ir Mielagėnų; Mergežeris plyti netoli Šaukėnų Kelmės rajone; 2 ha dydžio Mergežeris yra prie Aukštadvario Trakų rajone; prie Dūkšto dar yra Merge- žeraitis, o Salako apylinkėje Zarasų rajone – Mergežeriukas. Beje, Moliadugnių ir Girežerių Lietuvoje taip pat daugiau nėra. Mergežerio kaimas kūrėsi, atrodo, Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės – Abiejų tautų respublikos (Žečpospolitos) – saulėlydyje, apie I jos padalinimą (1772 m.). Sodžius priklausė plotu Lietuvoje didžiausiam (daugiau kaip 72 tūkst. hektarų arba maždaug 720 kvadratinių kilometrų) didikų Bžostovskių valdomam Varėnos dvarui. Mergežeris su Girežeriu ir Moliadugniu sudarė vieną kaimo bend- ruomenę. Baudžiavinis kaimas XVIII a. pabaigoje pagal to meto administracinį pa- dalinimą buvo Varėnos seniūnijos Varėnos vaitijos sudėtyje (seniūnijoje dar buvo Mirabelio, Margionių ir Strielčiškių vaitijos). Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės III padalinimo (1795 m.) rusų valdžiai Varė- nos dvarą iš Bžostovskių atėmus ir 1805 m. atidavus admirolui P. Čičagovui, o vėliau suvalstybinus, Mergežerio kaimo bendruomenė priklausė Trakų apskrities Varėnos valsčiui (XVIII a. pab.-XIX a. pr. valsčius dažnai vadintas tijūnija) ir 4-tam policijos rajonui. Panaikinus baudžiavą (1861 m.), Mergežeris priklausė Varėnos kaimiškajai bend ruomenei, apėmusiai didelę dalį buvusio Varėnos dvaro teritorijos ir buv. Perlo- jos dvaro kaimus (Varėnos dvaro žemių pietinė dalis perduota Merkinės bendruome- nei, o šiaurinė – Valkininkų bendruomenei). Perlojos dvaro žemes išdalinus valstie- čiams, prie Mergežerio bendruomenės arba Mergežerio kaimo seniūnijos prijungta ligtol Perlojos dvarui priklausiusi Salovartė. Mergežerio bendruomenė buvo viena iš 10-ties Varėnos valsčiaus kaimo bendruomenių (kitos bendruomenės: Babriškių, Bartelių, Giraitės, Druckūnų, Žiūrų, Marcinkonių, Varėnos, Perlojos ir Jakėnų). Taip buvo iki 1915 m. rudens, kai rusų caro valdžios Lietuvoje neliko. 5 XX a. 3-čio dešimtmečio pradžioje Merkio upe nustačius demarkacijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių, Mergežerio seniūnija liko Lenkijos pusėje. Salo- vartę seniūnijoje daugiau kaip 20-čiai metų pakeitė Mitrauka. Kelerius metus Mer- gežerio seniūnija priklausė Vilniaus administracinės apygardos Naugarduko vai- vadijos Lydos apskrities Kaniavos valsčiui. Lenkijos vyriausybei 1925 m. gruodžio 22 d. įsteigus Vilniaus vaivadiją, Vilniaus-Trakų apskritį ir Varėnos (Varėnos II) valsčių, šis valsčius su Mergežerio seniūnija dar kelis mėnesius priklausė Lydos aps- kričiai. Tačiau Lenkijos ministrų kabineto nutarimu 1926 m. gegužės 4 d. Lydos apskr. Kaniavos ir Varėnos valsčiai perduoti Vilniaus-Trakų apskričiai (Kaniavos valsčius 1929 m. panaikintas). 1939 m. rudenį Vilniaus kraštui grįžus Lietuvai ir Vilniaus-Trakų apskritį pa- naikinus, Varėnos II valsčius priskirtas spalio 30 d. sudarytai Valkininkų apskričiai (apskrities įstaigos buvo Varėnoje, nes Valkininkuose nebuvo joms tinkamų patal- pų). Tačiau Valkininkų apskritis 1940 m. vasario 8 d. panaikinta, o Varėnos II vals- čius perduotas Alytaus apskričiai (buvo abiejų Varėnų valsčiai). Nors Valkininkų apskritis jau buvo panaikinta, tačiau Varėnos II valsčiaus gyventojams išduodamuo- se pasuose kurį laiką gyvenamoji vieta dar buvo rašoma Valkininkų apskritis. Pavyz- džiui, pasą su tokiu įrašu 1940 m. vasario 17 d. gavo mergežeriškis Petras Karlonas. Hitleriniai okupantai 1941 m. pabaigoje įsteigė Eišiškių apskritį, kuriai priklau- sė ir Varėnos II valsčius su Mergežerio seniūnija. Taip buvo ligi 1944 m. liepos, iki antrosios bolševikų okupacijos. Tuomet seniūnija pervardyta į Mergežerio apylinkę ir priklausė Alytaus apskrities Varėnos valsčiui, o nuo 1946 m. balandžio 24 d. – Va- rėnos apskrities Varėnos valsčiui; paskui Mergežerio apylinkė priskirta 1947 metais įsteigtam Perlojos valsčiui. 1950 m. birželio 20 d. įsteigtas Varėnos rajonas. Maž- daug po pusantrų metų Mergežerio apylinkės kaimai, daugelį jų gyventojų privers- tinai perkėlus kitur, buvo priskirti Varėnos apylinkei. Dabar Mergežeris priklauso Varėnos seniūnijai. Knygos autorius nepretenduoja į išsamų, išbaigtą kaimo istorijos ir buities ap- rašymą. Tai padaryti neleidžia ne tik šaltinių stoka, bet ir skirtingas kai kurių faktų aiškinimas bei suvokimas, ypač kai kalbama apie itin prieštaringą XX a. vidurio lai- kotarpį. Ši knyga – tai bandymas sugrįžti beveik pustrečio šimto metų atgal į mūsų sentėvių pasaulį ir mėginimas apžvelgti vėlesnę sodžiaus raidą įvairiais jo gyvavimo etapais, pagal galimybę pasakojimą siejant su atskirų žmonių likimais. Šaltiniuose vietomis įvairuoja pavardžių rašyba, ypač kai kurias pavardes 1940 m. žiemą pakeitus (sulietuvinus). Šen ten nurodomas skirtingas tų pačių žmo- nių amžius. Vardai dažnai rašyti nevienodomis jų formomis: Domininkas, Daminas ir Domas, Motiejus ir Mateušas, Antanina ir Antosė, Juzė ir Juzefa... Neišvengta tokio rašymo ir knygoje. Šaltinuose pasitaiko faktinių netikslumų, dokumentuose apie tą patį dalyką kartais rašoma skirtingai. Pagal galimybes netikslumus stengtasi pataisyti. Knygos tekste vienur kitur skliaustuose prirašyti klaustukai; tai reiškia, kad autoriui kelia abejonių ar įtarimų tų faktų bei teiginių pagrįstumas. Šaltiniuose 6 skirtingai rašytas Mergežeriui priklausiusios žemės plotas; knygoje tokios skirtybės pasilikusios. Datos iki 1915 m. rudens rašomos pagal ligtol galiojusį Julijaus kalendorių, va- dinamu senuoju stiliumi. Autorius nuoširdžiai dėkingas knygos rengimo talkininkams: ypač Algiui Ka- šėtai už kai kurias žinias ir patikslinimus, pirmiausia apie partizanus ir tremtinius, bei Algirdo Vainilaičio atsiminimus, kaimiečių nuotraukas ir kitas iliustracijas, už knygos išleidimo rūpesčius; Petro Karlono sūnui Jonui Karlonui už tėvo atsimini- mus ir užrašus, nuotraukas; Genės Vainilaitytės-Miliauskienės užrodytam Adolfui Lubui už atsiminimus ir kai kuriuos sodžiaus gyvenimo dalykus. Ačiū taip pat Bronislovai Karlonienei už nuotraukas ir Jonui Kašėtai, Stasio už kai kurių faktų iš gimtojo sodžiaus gyvenimo patikslinimą, nors su jais knygos autorius tiesiogiai ir nebendravęs. 7 Apylinkių žiloji senovė ergežerio sodžiaus vietoje ir apylinkėse žmonės galėjo gyventi labai se- niai. Kaip rodo archeologų tyrinėjimai, Varėnos apylinkės yra bene se- niausios visoje Lietuvoje, kuriose kūrėsi žmonės. Viena tokio reiškinio Mpriežasčių buvo tai, kad šiose vietose gana gausu titnago – pirmykščio žmogaus įrankiams ir ginklams pasigaminti reikalingo mineralo. Žmonės kūrėsi prie upių ir ežerų: jie buvo būtini ne tik šiaip gyvybei palaikyti, bet pasitarnavo ir kaip daliniai maisto – žuvų, vandens paukščių – ištekliai. Žinių apie pirmykščių žmonių stovyklavietes Mergežerio ir jo apylinkių vieto- vėse pirmasis XX a. pradžioje pateikė Nočioje gyvenęs Vandalinas Šukevičius (1852- 1912); jis sužymėjo apie 30 tokių stovyklaviečių. Daug jų buvo iš vėlyvojo paleoli- to – 10-9 tūkst. metų prieš mūsų erą. Prie Ilgio ežero rasta mezolito – viduriniojo akmens amžiaus, 8-5 tūkst. m. pr. m. e., – strėlių antgalių ir kitų smulkių dirbinių. Vėliau tas stovyklavietes tyrė Konstantinas Jablonskis (1892-1960). Jis 1955 m. rado gyvenvietę, esančią už 1,5 km į vakarus nuo Mergežerio kaimo. Lietuvos istorijos instituto darbuotojai, vadovaujami K. Jablonskio dukters Ri- mutės Rimantienės (g. 1920 m.), senąsias žmonių gyvenvietes prie Mergežerio ty- rinėjo 1965 m. ir 1985 m. Derežnos dešiniajame krante 1965 m. ištirta ankstyvojo žalvario amžiaus (XVI-XII a. pr. m. e.) gyvenvietė yra valstybinės reikšmės arche- ologijos paminklas. Smiltynuose prie Mergežerio ežero ir Derežnos upelio iš viso rasta 20 akmens ir žalvario amžių žmonių stovyklaviečių bei gyvenviečių. Derežnos dešiniajame krante, kelio į Lavysą pietų pusėje, pirmojoje viršsalpinėje Derežnos terasoje K. Jablonskio 1955 m. rasta, o R. Rimantienės 1965 m. ir 1985 m. ištirta gyvenvietė vadinama Mergežerio tryliktąja senovės gyvenviete. Ištirtas visas gyvenvietės 80 kv. metrų plotas. Rusvos spalvos kultūrinis sluoksnis yra 15-20 cm storio. Jo apatinėje