Lietuvos Kultūra DZŪKIJOS IR SUVALKIJOS PAPROČIAI
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS Rasa Paukštytė-Šaknienė Vida Savoniakaitė Žilvytis Šaknys Irma Sidiškienė Lietuvos kultūra DZŪKIJOS IR SUVALKIJOS PAPROČIAI Sudarytojas ŽILVYTIS ŠAKNYS VILNIUS 2009 UDK 392(474.5) Li239 Tyrimus rėmė LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA Knygos leidybąrėmė aO • LITUANISTIKOS TRADICIJŲ IR PAVELDO ĮPRASMINIMO KOMISIJA LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA Recenzentai dr. Petras Kalnius prof. habil. dr. Dalia Marcinkevičienė prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė doc. dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė ISBN 978-9955-847-17-5 © Lietuvos istorijos institutas, 2009 €> Straipsnių autoriai, 2009 TURINYS ĮVADAS (Žilvytis Šaknys) 9 Foreword (Žilvytis Šaknys) 15 Rasa Paukštytė-Šaknienė VAIKO GIMTIES SOCIALINIO ĮTEISINIMO PAPROČIAI 17 Tyrimų metodika 18 Krikšto motyvacija 20 Krikšto laikas 21 Krikštatėvių parinkimas 23 Krikšto marškinėlių išvaizda ir apeiginė jų prasmė 26 Krikšto marškinėlių forma 26 Apeiginė krikšto marškinėlių reikšmė 27 Krikšto marškinėlių saugojimo laikas 28 Krikštynų apeigos 29 Apeigos iki krikšto 29 Krikštas bažnyčioje 30 Apeigos po krikšto: iki vaišių 30 Apeigos po krikšto: per vaišes 31 Apeigos po krikšto: krikštynų užbaigimas 32 Krikštynų vaišės ir jų mastas 33 Krikštavaikių ir krikštatėvių tarpusavio santykiai 34 Dzūkų ir suvalkiečių papročių savitumai 36 Išvados 37 Šaltiniai ir literatūra 38 Customs of Social Legitimisation of the Child's Birth (Summary) 40 5 Žilvytis Šaknys INICIACINIAI IR KALENDORINIAI JAUNIMO PAPROČIAI 63 Tyrimų metodika 64 Tradicinių kalendorinių švenčių populiarinimas ir tyrimai sovietmiečiu 66 Iniciaciniai papročiai 67 Tradicinių iniciacinių apeigų raiška. Merginų apeigos 68 Įrašymas į bernus, kompaniją. Naujokų „krikštynos" 68 Pirmasis pasas 69 Pirmasis atlyginimas 69 Advento ir gavėnios sambūriai 70 Kalendorinių Švenčių vakarėliai 71 Kalėdų vakarėliai 71 Naujųjų metų vakarėliai 72 Užgavėnių vakarėliai 72 Velykų vakarėliai 72 Sekminių vakarėliai 72 Joninių vakarėliai 73 Jaunimo vaikštynės 73 Tarpušvenčio persirengėliai 74 Užgavėnių persirengėliai 75 Verbos 76 Velykų vaikštynės 76 Margučiai 76 Laistymasis 77 Supimasis 77 Apeiginės ugnys 77 Laužai 77 Fejerverkai 77 Vedybų spėjimai. Priviliojimai 78 Vedybiniai spėjimai 78 Priviliojimai 79 6 Dzūkų ir suvalkiečių tradicijų kalendorinių švenčių savitumai 79 Išvados 81 Šaltiniai ir literatūra 81 Youth Initiation and Calendar Customs (Summary) 84 Irma Šidiškienė KULTŪRINIO TAPATUMO GAIRĖS. SIMBOLINIAI VEIKSMAI VESTUVĖSE 111 Tyrimų metodika 112 Vedybų būtis: siekiai ir sprendimai 113 Sutartuvės 113 Vestuvių apeigų pasirinkimas ir vertinimas 114 Santuokos pasirinkimas ir vertinimas 116 Vestuvių puotos vieta 117 Vestuvių apeigos: kontaktiniai simboliniai veiksmai 119 Vestuvių išvakarės 119 Jaunikio sutikimas 119 Tėvai išleidžia jaunuosius 120 Vykimas namo po santuokos 120 Kelio tvėrimas 120 Jauninu pasirengimo gyventi savarankiškai patikrinimas (išbandymai) 121 Tėvai pasitinka jaunuosius 121 Stalo išpirkimas 122 Šokiai grįžus po santuokos 122 Dovanojimas 122 Vestuvių pabaiga 123 Vestuvių apeigos: statusiniai simboliniai veiksmai 125 Jaunieji 125 Gnubtuvės 127 Pamergės ir pabroliai 128 Piršliai, svotai 128 Prietarai 129 Išvados 130 Šaltiniai ir literatūra 131 The Landmarks of Cultural Identity. Symbolic Actions at a Wedding (Summary) 132 7 Vida Savoniakaitė ŠIUOLAIKINAI DZŪKAI IR SUVALKIEČIAI 153 Apie etnografinio tyrimo metodologiją 154 Pateikėjai 155 Regioninė tapatybė 157 „Vietiniai" 160 Žiniasklaida 161 Turizmas 162 Kasdieninė būtis 162 Amatai ir pomėgiai 164 Papročiai ir tradicijos 165 Išvados 166 Šaltiniai ir literatūra 168 Dzūkians and Suvalkians in Present-Day (Summary) 169 ŽEMĖLAPIŲ RODYKLĖ / INDEX OF MAPS 189 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 191 8 ĮVADAS Istorikas Ericas Hobsbawmas XX a. pavadino trumpuoju ir chronologines jo ribas apibrėžė nuo Pirmojo pa saulinio karo pradžios iki SSSR žlugimo (1914-1991 m.) (Hobsbawm 2000). Lietuvai šis laikotarpis buvo ypač svarbus: ji patyrė du pasaulinius karus, sovietines ir hitlerinę okupacijas, kartu daugiau kaip du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius, įvyko Sąjūdis - antrasis tautinis atgimimas - iššūkis prisiminti senąsias etnines tradi cijas. XXI a. - neįprastas metas kultūrą tiriantiems etnologams bei kitų humanitarinių ir socialinių disciplinų specialistams. Šį amžių antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas apibūdino sąvoka akimirkos tironija (Eriksen 2004: 19). Jį ir nagrinėja šios monografijos autoriai. Jie kelia kelis klausimus: Ar verta kartografuoti moderniza cijos ir globalizacijos valdomą šių dienų kultūrą? Juk, sociologų duomenimis, jau ir moksleiviai gyvenamosios vietos dažniausiai nesuvokia kaip pagrindinės kultūrinio tapatinimosi charakteristikos (Krukauskienė, Trinkūnienė, Žilinskaitė 2003: 15). Ar nevertėjo, atskleidžiant etnografinius Dzūkijos ir Suvalkijos savitumus, atlikti po kelis ilgalaikius kelių tipiškų šių regionų vietovių bendruomenių tyrimus, užuot apsiribojus trumpalaikiais, apklausiant vos po kelis ar net vieną atsitiktinai sutiktą žmogų? Juk, pasak Victoro de Muncko, kultūros esmė yra tai, kad bendruomenė gali ją perimti, ja dalytis, jos mokytis. Kiekvienu atveju ji yra holistinis vienetas, t. y. visuma, bet netolygi jos elementų sumai (Munck 2006: 103-116). Atsakymų į šiuos klausimus gali būti daug ir įvairių, pavyzdžiui, kultūros kartografavimo ir išsamaus aprašo (thick description) metodų taikomas galimybes nagrinėjęs Norvegijos antropologas Bachas Torsteinas teigia, kad, dėmesį skiriant vien kultūriniams žemėlapiams, gali nukentėti socialinis aspektas ir kultūros reiškinių tyrimas. Nepaisant socialinio aspekto aprašai būna paviršutiniški ir atrodo tarytum vien daugiasluoksnio kultūros „pyrago" papuošimas (Bach 2006: 153). Lietuvos etnologai lauko tyrimus paprastai atlieka dviejų rūšių ekspedicijose: stacionariose ir maršrutinėse. Pirmieji vykdomi vieną dvi savaites vienoje vietoje, antrųjų trukmė tapati, tačiau per vieną dieną tiriama viena ar kelios keliolika ar keliasdešimt kilometrų viena nuo kitos nutolusios vietovės. Kaip teigia Irena Regina Merkienė, vietiniai paskirų vietovių tyrinėjimai iš esmės apima tas pačias temas, problemas ir metodikas, taikomas dideliems regionams tyrinėti. Nedidelė tiriamoji teritorija įgalina nuosekliau atskleisti vietinius kultūros reiškinius, jų formas ir funkcionavimo aplinkybes (Merkienė 2007: 54-59). Tačiau ar išsamus vienos vietovės aprašymas socialiniu aspektu gali tiksliai atskleisti to regiono ypatumus? Sprendžiant „tipiško lietuviškumo" ar siauresnes tipiško dzūkiškumo, suvalkietiškumo problemas, toks aprašymas gali užgožti vietinius savitumus, o būtent jų paieška, mūsų nuomone, gali rengti dirvą nuodugnaus aprašymo tyri mams. Kita vertus, mūsų tyrimas, atliekamas pagal iš anksto sudarytus iš maždaug šimto klausimų susidedančius klausimynus, tam tikru požiūriu ir yra išsamus regiono kultūros aprašymas, padedantis suvokti kultūrines tam tikros teritorijos reikšmes. 9 {VADAS Knygos pavadinime minimi du etnografiniai regionai niekada nebuvo susiję su administracinėmis ribomis ar valstybių sienomis. Istorinės aplinkybės nebuvo lemiamas šių regionų susiformavimo veiksnys. Suvalkiją ir va karinę Dzūkiją apėmusi Užnemunė 1795-1807 m. priklausė Prūsijos Karalystei, vėliau iki 1815 m. - Varšuvos Kunigaikštystei, o 1815-1915 m. Lenkijos Karalystei Rusijos imperijos sudėtyje (1867 m. suformuota Suvalkų gubernija). Joje anksčiau negu kitur Lietuvoje (išskyrus Mažąją Lietuvą) buvo panaikinta baudžiava (1807 m.), gyvavo Grigaliaus kalendorius (kitur Lietuvoje 1800-1915 m. jis buvo panaikintas ir grįžta prie Julijaus kalendo riaus1) ir netgi tarpukariu galiojo Napoleono kodeksas. Kita vertus, 1920-1939 m. dalis Dzūkijos priklausė Lenkijai. Tai sulėtino šios regiono dalies vystymąsi tarpukariu. Mėginimas suskirstyti Lietuvą į etnografinius regionus, ypač nurodant tikslias jų ribas, yra labai keblus, trečiojo tūkstantmečio pradžioje sukėlė plačias diskusijas, vykstančias iki šių dienų. 1999 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas nurodo, kad etnografinis regionas yra istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas (Teisės aktai 2001: 5). Jis leidžia įvairiai nustatyti etnografinių regi onų ribas. Kiek kitaip negu Žemaitijos, Dzūkijos ar Suvalkijos sampratos pradėjo formuotis tik XIX a. pabaigoje (plg.: Kalnius 2006: 41-47; Blažiulionytė 2007: 2-10). Dar 1935 m. muziejininkas Peliksas Bugailiškis apklaustųjų medžiagą skirsto į Žemaičių, Aukštaičių, Dzūkų (nurodyti Varėna ir Žiežmariai), Sudavijos (Suvalkų - priskiriami Lazdijai ir Marijampolė) kraštus bei Šiaulių apskritį (Bugailiškis 1935: 226), o 1939 m. Antanas Tamošaitis nagrinėdamas tautinius moterų drabužius (ir pa teikdamas pirmąjį etnografinių sričių žemėlapį) išskiria tik etnografinę Suvalkijos sritį, kuriai priklauso zanavykai, kapsai, dzūkai, taip pat nurodomas ir Vilniaus kraštas (Tamošaitis 1939: 45). Panašūs moterų drabužių arealai2 nurodomi Pabaltijo istoriniame-etnografiniame atlase (Istoriko-etnograficheskii atlas Pribahiki 1986: karta I), o istorinės-kultūrinės sritys jau pirmajame, žemdirbystei skirtame, atlase nurodomos keturios - Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija ir Suvalkija {Istoriko-etnograficheskii atlas Pribaltiki 1985: karta II)3. Tiesa, ribos nebuvo nurodytos tiksliai, o išskiriami platūs paribio arealai. Panašias etnografinių regionų ribas remdamiesi šiuo žemėlapiu ir Etninės kultūros globos tarybos atliktomis ekspertizėmis parengė Danielius Pivoriūnas ir Žilvytis Šaknys (Pivoriūnas,