Veprių „Kregždutė".

Sumanymas išleisti Veprių „Kregždutę" yra kilęs užperniai vasarą pačiuose Vepriuose mokytojų būrelyje. Ir štai tokia „Kregždutė" jau yra. Man šis darbas sudarė ypatingo malonumo ypač tuo atžvilgiu, kad mano mieloji motina Darata Rudokaitė yra Veprių augintinė. Būdama vargšės dvaro tarnaitės duktė, ji savo jaunu darbo prakaitu yra aplaisčiusi visus Veprių laukus ir karštomis maldomis išgarbinusi visas Veprių šventas vietas. Ji gimė 1864 metais. Turėjo brolį Adomą dvejais metais už save jaunesnį. Ji jau pas Dievulį — Didžio- jo karo sunkumai nutraukė gyvenimo siūlą, o brolis, mano dėdė, dar stiprus žmogus, gyvena Kaune. Jų tėvas Motiejus su broliu Mykolu turėjo vieno valako ūkį Barboriškių kaime. Veprių ponui užėjo noras iškelti juos į menkesnę Sla- bados kaimo žemę. Broliai nepanorėjo keltis. Už tatai abudu neteko žemės ir nuėjo į Veprių dvarą kumečiais. Motiejus netrukus mirė palikęs pačią Elžbietą Razumaitę su dviem mažais vaikais: Darata 3 metų, Adomu 11 mėnesių. Motinai, mano senelei, tada jau buvo 40 metų su viršum. Ponas našlę Motiejienę paliko dvare tarnaite. Taip ji vargdama augino ir užaugino mano motiną ir dėdę. Dėdė Veprių mokykloje pramoko rašto, motina gi liko beraštė. Iš Veprių ji ištekėjo už mano tėvo, kurs taip jau pas Dievą. Kai Veprių ponas Podbereckas bankrutavo, mano dėdė Adomas išsikėlė į Bečių dvarą, kurs buvo už Veprių pusantro kilometro, ir ten išbuvo devynerius metus. Bečius tada valdė Hornas. Gyveno išdidžiai. Į Vperių bažnyčią pusantro kilometro kelio važinėdavo šešetu arklių, o į Šventąją maudytis — keturiais ožiais. Bet paskum smarkiai nusmuko, už kokius negerus darbus (sako, deginęs savo palivarkus, kad gautų ugniapinigių) pakliuvęs į kalėjimą ir savo gyvenimą pa- baigęs Kaune ubagu. Iš Bečių dėdė Adomas kumečiavo po kitus dvarus. Mano motina yra man jaunose dienose daug papasakojusi apie Veprius ir Veprių praėjusius laikus iš senų žmonių pasakojimų. Pamirštus dalykus patikri- nau iš dėdės Adomo žodžių. Tais pasakojimais ir esu padurstęs kai kuriuos šios „Kregždutės" aprašymėlius. Žymią dalį medžiagos yra parūpinęs mokytojas Jonas Jurkūnas. Veprių kraš- to mokytojai yra prie darbo prisidėję laikraštėlio paplatinimu po valsčių. S. Tijūnaitis.

„KREGŽDUTĖ". Kaina: metams su dovanomis - 3 litai, be dovanų - 2 litai. Dar galima užsisakyti nuo l numerio. Adresas: „Kregždutė", Kėdainiai.

„Kregždutės" rugpjūčio mėnesio numeris išeis po vasaros atostogų. Redak- torius nori kiek pasilsėti.

„Kregždutės" Redakcijoje galima gauti įvairių metų „Žvaigždutės" ir 1934 m. „Kregždutės" komplektų. Taip pat „Mūsų Pasakų".

90 KREGŽDUTĖ 7 nr.

Kur gyvena Šventoji Dvasia. Mingailų Tadukas su Elyte stovėjo prie lopšio ir džiaugėsi ma- žyte sesute. — Mamyte, mūsų mažytė darosi kasdien vis gražesnė. Kaip ji meiliai žiūri. Kaip tikras angeliukas. — Taip, vaikučiai. Mūsų mažytė ir šventa, kaip angeliukas. Dar daugiau. Aną dieną ji buvo pakrikštyta. Per krikštą ji tapo Dievo kūdikiu, Šventosios Dvasios bažnyčia. — Bažnyčia? Kaip tai, mamyte? — Jūs žinote, bažnyčioje yra gražu, šventa. Bažnyčioje Die- vas gyvena. Ir mūsų mažytės Marytės širdutė yra tokia neregima mažytė bažnytėlė, kur dabar gyvena, kaip šviesi liepsnelė, Šventoji Dvasia su savo malonėmis. Toji Dvasia yra pripylusi mažytės sie- lukę meilės, kaip kokį indą brangių kvepalų. — Mamyte, ar ir aš esu tokia buvus ? — paklausė Elenytė. — Taip, meilutėle. Per krikštą ir tu tapai Šventosios Dvasios bažnyčia. Ir dabar tebesi tokia. Ir būsi tokia, ligi nepadarysi jokios nuodėmės, jokio blogo darbo. Šventoji Dvasia nuolat jums padeda, jums šneka. —Šneka mums? Bet aš niekuomet, mamyte, nesu girdėjusi,— pakratė Elenytė galvute. — Ne garsiais žodžiais, bet visai tyliai tyliai šneka mūsų vi- duje. Supraskite, vaikai, ką aš galvoju. Klausyk, Taduti. Pavyzdžiui, kai tu kada susibari su sesute, tai tuojau ateina tau mintis: ne, dau- giau aš taip nebedarysiu, nes tai gerajam Jėzui nepatinka. Taip į tave prašneka šventoji Dvasia. O kai tu esi geras ir tinkamai pa- darai duotą darbą, kai tu save suvaldai — nepyksti ir nesmaguriauji, nemeluoji ir gražiai meldiesi, tai visa yra šventosios Dvasios dar- bas: Šventoji Dvasia tyliai ragina tave taip gerai ir gražiai gyventi, daryti. — Mamyte, ir manyje taip veikia Šventoji Dvasia? — paklau- sė Elenytė. — Ir tavyje, Elenyte. Kai tu klausai, Dievą myli ir negerumu saugais, tai vis daryti padeda tau Šventoji Dvasia, kuri tavyje gyvena. — Bet pasakyk, mamyte, — sušuko Tadukas, — jeigu kuriam mokiniui nesiseka mokslas, tai ar galima Šventosios Dvasios pra- šyti, kad padėtų? 7 nr. KREGŽDUTĖ 91

Šventoji. Vai, Šventoji, Šventužėle, O, Šventoji skaidriabange, Džiaugsmo upe Ukmergės, Tu nelaisvės nežinai. Kur dar vakar vargas žėlė, Mums lemtis dar kova rengia,— Šiandien gėlės mums žydės. Būsim mes, kaip milžinai! Bėk, riedėk, Šventoji upe, Kelk kovon senus vergus! Mes, pavojuj nesuklupę, Sieksim Žvaigždžiu per vargus. P. Vaičiūnas.

— Taip, mano sūneli. Galima prašyti, reikia prašyti Šventosios Dvasios pagelbos, nes ji yra išminties dvasia, proto dvasia, mokslo dvasia. Tadukas mirktelėjo į mamytę ir tarė pusbalsiai: — Mamyte... kad mano širdukė yra graži Šventosios Dvasios bažnyčia, tai aš nedarysiu nieko blogo. S. T.

Vepriai. Vepriai — tai senas dvaras, miestelis su mūro bažnyčia, ežeras tvenkinys ir Kryžiaus Keliai, arba Kalvarijos. Visi vienu vardu — Vepriai, visi buvusioje Veprių dvaro žemėje. Miestelyje yra keliolika namų, valsčiaus savivaldybė, pradžios mokykla, kooperatyvas, paštas. Dvare — žemės ūkio mokykla. Tarp dvaro ir miestelio bėga Riešės upelis, kurs čia pat įeina į ežerą tven- kinį. Dešiniame upelio krante prie kelio stūkso aukštas šlaitas — tai piliakalnis su buvusios pilies žymėmis. Pietuose nuo bažnyčios ir ežero tvenkinio ošia kalnuoti šileliai, buvusių Veprių girių liekanos. Po tuos kalnelius eina Kryžiaus Keliai, arba Kalvarijos. Už Kryžiaus Kelių Šventoji pliuškena varydama savo vandenis į Nerį. Vepriai yra pusiaukelyje tarp Ukmergės ir Jonavos. Iš Page- lažių keturi kilometrai vingiuoto kelio. Važiuojant plentu pro Page- lažius gražiai matyti pietų šone aukšta Veprių bažnyčia, už jos — mėlini šilai. 92 KREGŽDUTĖ 7 nr.

Veprių laukai nudėti kalnelių kalneliais, lyg jie būtų kadais suaušę iš banguojančios žemės. Žemė lengva, bet derlinga. Tiktai arti Šventosios tiek smėlinga ir žvyringa, kad sausomis vasaromis va- sarojai nežydėję nunoksta, tai yra neužaugę nudžiūsta. Naujakuriai gražiai tvarkosi savo sodybose buvusiuose dvaro laukuose: yra gražių, pavyzdingų ūkių, triobų. Veprių kraštas buvo gerokai aplenkintas. Ir kai kūrėsi mūsų valstybė, tai tautiškai susipratę gyventojai ėjo Lietuvos ginti, o su- lenkėjusieji, išsižadėję savųjų, išėjo priešams tarnauti.

Veprių dvaras. Vepriai — sena gyvenama vieta. Senuose raštuose yra žinių, kad Vytauto Didžiojo laikais Vepriuose yra buvusi pilis aukštame Rie- šės upelio krante paežerėje. Taip, kai 1384 metais, kovoda- mas su Jėgaila del savo teisių, buvo pasiuntęs prieš savo priešą vieną būrį patikimų vyrų su vadu Nartoniu, tai tas būrys buvo už- sukęs į Veprius ir rado pilį su 400 vyrų. Nartonis pilį paėmęs ir su grobiu nužygiavęs kur reikėjo. Iš senovės Veprių valdytojų minimas narsus kunigaikštis Gel- vonis, gyvenęs tais laikais, kai Lietuvą valdęs Utenis. Gelvoniui iš Veprių daug kartų tekę kariauti su vokiečių riteriais kryžiuočiais ir kardininkais. Iš vėlesnių laikų Veprių valdytojų yra minimas kuni- gaikštis Gežgaila arba Kežgaila. Paskiau Veprius valdė jau lenkiški ponai: Oginskiai, Šemetos, Tyzenhauzenai, Kasakauskiai, Senkleriai (Saint Clair), Podbereskiai 1) (dvarą jie nupirko 1855 metais) ir Plioteriai (Broel Plater). Plioteriai yra buvę paskutiniai Veprių ponai. 1923 metais Veprių dvaras pabaigė savo dienas: jo žemė išda- linta žmonėms. Dvaro centre 1924 metais rudenį valdžia įkūrė že- mesnę ūkio mokyklą. Plioteriui palikta 3 hektarai 27 arai žemės (nuo centro atsisakė) ir spirito varykla, pradžios mokyklai paskirta 3 hektarai 38 arai, be to, duota žemės bažnyčiai ir miesteliui praplėsti. Veprių dvaras yra kadais senovėje turėjęs ar tris tūkstančius hektarų žemės. Dvaro laukuose javai taip gerai derėdavo, kad, pavyz- džiui, iš hektaro pripjaudavo arti šimto kapų rugių. O girios buvo

1) Žmonės juos vadina Podbereckais. 7 nr. KREGŽDUTĖ 93 tokios didelės ir gražios, kad kai Podbereskis bankrutuodamas 1) jas pardavė, tai pirkėjai dirbę ar 25 metus ligi iškirtę. Medžius vežę po 30 metrų ilgumo. Vepriu piliakalnyje dar tebėra buvusių rūmų žymių — duobių, rūsių liekanų. Prieš kelias dešimtis metų dar buvo tiek sienų mūro, kad Podbereskis, statydamas naują dvaro klojimą, plytas šulams mūryti ėmęs iš pilies rūmų liekanų. Kaip sugriuvę Veprių pilies rūmai, žmonės taip nupasakoja. Vieni ponai, kurie tada Vepriuose gyveno, kažin ką labai nedora pa- darę. Už tai ištikusi juos tokia nelaimė, kad naktį rūmai tiek įslūg- davę, kad nebebūdavę galima durų atidaryti. Reikėdavę durys at- kasti. Ir kiek dieną žmonės atkasdavę, tiek rūmai per naktį įslūg- davę į žemę. Kai rūmai įslūgę beveik ligi pusės langų, ponai supratę nieko gera nebebūsią, todėl išsikraustę iš kalno rūmų ir apsigyvenę žemiau, arčiau į ežerą, kur dabar yra dvaras. Taip rūmai kalne įslū- gę ligi pusės ir apleisti sugriuvę. Veprių žmonės piliakalnį vadina Majoku. Mat, kadais kalne prie griuvėsių stovėjo švyturys, tai yra aukštas stulpas su žibintu (nelietuviškai: majak) tam, kad nakties metu važiuoti žmonės, ypač paštas pataikytų gerai pravažiuoti tuo daiktu, kurs anais laikais tam- sumoje būdavo gana klaikus (iš vieno šono kalnas su griuvėsiais ir upelis su alksnynu, iš kito — didžiulis akmuo ir artimas ežeras). Riešės upelis ateina nuo Beteniškių kaimo (buvusio dvarelio). Veprių laukuose į Riešę įteka Gelažos upelis nuo Pagelažių kaimo. Riešės duburys paliai piliakalnį vadinasi Velembrožas. Tas dubu- rys pirmiau buvo užaugęs tankiu alksnynu (ir dabar yra krūmų). Pavasarį būdavo labai gražu Velembrože: dienomis jis baltuodavo žy- dinčiomis jievomis, naktimis skambėdavo gausiais lakštingalų bal- siais. Mėnesienomis Velembrožas su lakštingalų balsais, varlių kur- kimu ir Riešės čiurlenimu gyvendavo pasakų gyvenimu. Riešė Velem- brože knibždėte knibždėdavo žuvimis ir vėžiais. Žmonės ir žuvau- davo ir vėžiaudavo — ir tos dovanos niekuomet nesibaigdavo.

1) Podbereskį parbaigęs jo sūnus. Mat, sūnus Kaune turėjęs ratų fabriką, kur dirbęs ratus rusų kariuomenei. Su suktybėmis sūnus įklimpęs tokion dide- lėn bėdon, kad tėvas turėjo parduoti pirma girias, paskum visą dvarą ir atly- ginti valdžiai padarytus nuostolius. 94 KREGŽDUTĖ 7 nr

Veprių ežeras.

Tai kartu ežeras ir tvenkinys. Jo didumas — gal koks puskapis hektarų. Kiek pailguotas. Į ežerą įbėga Riešės upelis žiemių šone, iš ežero išbėga rytų šone. Toje vietoje, kur Riešė išeina iš ežero, stovi muro malūnas. Riešė, išėjusi iš ežero, tarnauja Cedronu Kalvarijoms. Iš rytų, pietų ir vakarų Veprių ežerą supa miškai. Tuose pa- kraščiuose yra tankių krūmų ir liūnų. Žiemių šone stovi Veprių dva- ras ir miestelis. Viduryje ežero yra sala, pilna medžių. Saloje Veprių ponai mėgdavo vakarieniauti gražiais vasaros vakarais. Ežeras žuvingas. Yra karpių, miglių, juodų ir geltonų leščių, žiežulių, ešerių, lydžių, juodų ir geltonų lynų. Yra ir vėžių. Ežero liūnuose ir saloje peri vandeniniai paukščiai, o pakraščių krūmuose — smulkūs paukščiai. Pietuose už ežero tuojau prasideda platus Šventosios upės du- burys. Iš duburio ligi ežero vandenio paviršiaus yra kokia dešimtis metrų aukščio, tai iš žemai išrodo, kad ežeras telkšo aukštai kaip kokiame dubenyje. Seni žmonės pasakoja, kaip ežeras kartą norėjo ta vieta išbėgti į Šventąją. Tai buvo senais baudžiavos laikais. Eže- ras kažin kaip praplėšė krantą, per kurį buvo trumpiausias kelias į šventosios duburį, ir dideliu smarkumu ėmė bėgti į upę su visu savo turtu — žuvimis, dumblu. Pakeliui vanduo sugadino Slabados kaimo žemės plotą vardu Juodbalį — dirvas ir pievas. Daug darbo buvo padėta, ligi buvo išgriautas krantas užtaisytas ir vanduo su- laikytas. Reikėję arklio galva nugramzdinti plyšyje, tik tada pavykę plyšys užtaisyti. Kaip pasaka seka, Veprių ežere esanti užkeikta Veprių kuni- gaikštytė Geldutė. Kartą jos tėvui kunigaikščiui Gelvoniui reikėję išvykti iš Veprių toli kur į karą. Nenorėdamas savo mylimosios vienturtės duktės palikti vienos pilyje, kunigaikštis sudėjęs jos krai- tį į skrynią, išgabenęs ją iš pilies į saugią vietą kitoje pusėje ežero miške ir palikęs gyventi laimių globoje. Bet laimiu priešininkės piktosios laumės iš pavydo, kad kunigaikštis ne joms paliko duk- terį globoti, ėmusios ir sugadinusios kunigaikštytės gražų laiminga gyvenimą. Taip laumės pridabojusios, kai Geldutė miegojusi be lai- mių sargybos, užkeikusios mergaitę, nugabenusios ją į ežero dugną 7nr. KREGŽDUTĖ 95

ir tenai apgyvendinusios. Laumės nebeleisdavusios Geldutei dienos šviesos matyti, tik retkarčiais vidurnaktį leisdavusios jai iškilti į ežero paviršių ant savo skrynios ir kanklėmis pakankliuoti. Ir žmo- nėms tekdavę išgirsti griaudžius kanklių balsus iš ežero, o šviesio- mis naktimis — pamatyti ir pačią kunigaikštytę, pludarojančią po vandenį ant skrynios su kanklėmis rankose. Daug narsių jaunuolių norėję išgelbėti nelaimingąją Geldutę, tik nei vienam nenusisekę: kurs tiktai kada mėginęs, vis galą gavęs ežero dugne. Mirė Veprių kunigaikštis Gelvonis, išnyko visa jo giminė, praėjo keli šimtai metų, visai pasikeitė krašto gyvenimas, bet kunigaikštytė Geldutė vis tebevargstanti ežero dugne užkeiktu gyvenimu tebegyvendama. Ir dabar kai kada naktį apylinkės gyventojai išgirsta iš Veprių ežero keistų, lyg skambančių kanklių garsų, o laimingesnieji — iš- vysta ir pačią nelaimingąją, išnirusią ant skrynios iš vandenio gel- mių. Įdomus Veprių ežeras su savo miškais, krūmais ir liūnais. Nak- ties metu jis keistas, paslaptingai pasakiškas, net baisus. Apylinkės gyventojai žino pasakiškas ežero paslaptis, todėl vengia naktį būti prie jo: vos tiktai diena pasibaigia ir pradeda temti, kiekvienas žmogus skubinasi išeiti iš paežerio miškų bijodamas, kad kas negera jam neatsitiktų. 96 KREGŽDUTĖ 7 nr.

Veprių bažnyčia.

Kada Vepriuose buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, tikslių žinių nėra. Tik tiek tėra žinoma, kad 1516 metais Vepriuose jau yra buvu- si medinė bažnytėlė ar koplyčia, o 1616 metais — stovėjusi šešiakam- pė mūro koplyčia. Kiek vėliau prie tos koplyčios buvo pristatyta medinė šopa (priestatas) ir Veprių bažnytėlė buvo pavadinta Up- ninkų 1) parapijos filija (dalim). 1810 metais Milašiūnų domininkonų vienuolyno 2) rūpesčiu buvo pristatyta prie koplyčios medinė baž- nyčia ir tada šventadieniais vienas vienuolis kunigas nuvažiuodavo į Veprius pamaldų laikyti. Iš kito bažnyčios šono buvo pristatyta zakristija. Taip bažnyčia pasidarė netaisyklingo kryžiaus pavidalo. Tokia bažnyčia Vepriuose išbuvo ligi 1910 metų — ligi naujosios mūro bažnyčios. Bažnyčios vieta — kalnelis prie ežero tvenkinio Kai Upninkų bažnyčia ėmė iš senumo dubti, tai rusai delsė duoti leidimą jai taisyti, norėdami, kad bažnyčia taip sugriūtų ir išnyktų. Upninkų bažnyčia teko uždaryti ir visi jos daiktai perkraus- tyti į Veprius. Taip pasidarė dvilypė Upninkų Veprių parapija. Tokia dvilypė parapija išbuvo ligi buvo pataisyta ir atidaryta Up- ninkų bažnyčia. Veprių bažnyčioje buvo keturi altoriai: didysis — Dievo Moti- nos Rožančiaus ir Šv. Onos, šoniniai — Šv. Jono, Šv. Agotos, Šv. Jurgio ir Šv. Jackaus. Koplyčios altoriuje buvo stebuklingas Marijos paveikslas. Viršu- je stovėjo Kristaus statula. Parapijoje yra pasakojama apie du iš- gijimus prie to Marijos paveikslo. Pažuvinčio vienkiemyje gyvenęs Baguckų šeimynos prosenelis audėjas. Jis buvo visai apakęs. Senis nuvykęs į Veprius, koplyčioje apėjęs keliais aplink altorių su Ma- rijos paveikslu ir praregėjęs. Jis gerai matęs ir dirbęs ligi savo gy- venimo galo. Mirė sulaukęs 120 metų. Jo anūkė Jurkūnienė, mirusi 1926 metais, pasakojo, kad jai jaunystėje buvo taip suskaudusios ko- jos, jog nebegalėjusi vaikščioti. Taip ji su tvirtu tikėjimu Šv. Jono dieną nuvažiavo į Veprius pasimelsti prie paveikslo koplyčioje. Jur-

1) yra kitoje pusėje Šventosios upės. 2) Milašiūnai yra dabar rusų gyvenamas kaimas. Kad ten kadais būta katalikų vienuolyno ir bažnyčios, dabar nebėra jokių žymių. 7 nr. KREGŽDUTĖ 97 kūnienė pasimeldusi, keliais tris kartus apėjusi aplink altorių ir pa- sveikusi. Ji visą gyvenimą buvo pamaldi tam paveikslui. Klebono Vasiliausko rūpesčiu 1910 metais Vepriai susilaukė gražios mūro bažnyčios. Visą medžiagą bažnyčiai statyti yra davęs Veprių dvarininkas grafas Plioteris. Stebuklingasis Marijos paveikslas dabar yra šoniniame alto- riuje prie šulo. Vepriuose yra iškilmingai švenčiamos šitos šventės: Šv. Jurgis, Sekminės, Šv. Jonas, Šv. Ona, Šv. Jackus, Rožančinė ir kiekvieno mėnesio pirmas sekmadienis.

Veprių Kalvarijos. Kristus kentėjo ir mirė žydų žemėje Jeruzalės mieste. Jį ve- džiojo po miestą pas teisėjus, plakė, kalėjime laikė, erškėčiais vaini- kavo, paskum išvedė už miesto ant Kalvarijos kalno ir nukryžiavo su žmogžudžiais. Šitie keliai, kuriais buvo Kristus vedžiojamas ir kankinamas, vadinasi Kryžiaus Keliai, arba trumpai Stacijos, Kal- varijos. Krikščionys, aplankydami Jeruzalę, apeina visas Kristaus kentėjimų vietas ir apmąsto Jo didelę kančią ir baisią mirtį. Bet sunku aplankyti Jeruzalė, nes labai toli. Tai krikščionys katalikai savo bažnyčiose yra įsitaisę Kryžiaus Kelius — Stacijas: eidami tas stacijas apmąsto Kristaus kentėjimus. Bet kai kur katalikai įtaiso Kryžiaue Kelius taip, kaip jie Kristaus buvo išvaikščioti Jeruzalėje. Lietuvoje yra trys tokios vietos su Kryžiaus Kelių įtaisymais — tai , Žemaičių Kalvarija ir Vepriai. Vepriuose Kalvarijos yra įtaisytos prieš 70 metų. Jos įtaisy- tos po kalnuotą šilą taip, kaip Vilniuje. Kad ir nelabai seniai įsteig- tos Veprių Kalvarijos, tai betgi žinios apie jų pradžią gerokai išdilo iš žmonių atminimo, dėlto kad niekas tų žinių neužrašė. Tiek teži- noma, kad tuo laiku Veprių klebonu buvo kunigas Vitkevičius. Dau- giausia darbo padėjęs maldingas Veprių zakristijonas Sinickas. Jis buvęs aplankęs žydų žemėje Kristaus kentėjimų vietas ir parvežęs žemių. Buvo išvesti keliai po dvaro šilą, pastatytos koplytėlės, ke- liai išbarstyti žemėmis iš Jeruzalės ir pašventinti. Medžiagą koply- tėlėms davė Veprių ponas Podbereckas (Podbereskis). Taip ir atsi- rado Veprių Kalvarijos. 1860 metais jos yra jau buvusios. 98 KREGŽDUTĖ 7 nr.

Veprių Kryžiaus Keliai išvesti labai gražiomis vietomis — kal- nuotu šilu. Kelio yra daugiau kaip keturi kilometrai. Einant su gies- mėmis apmąstymais ir maldomis tenka praversti 4—6 valandas laiko. Pradžioje koplytėlės buvo medinės, sukaltos iš lentų. Tokios jos, retkarčiais pataisomos, išstovėjo 20 metų. 1882—1900 metais kle- bonaujant kunigui Janulevičiui koplytėlės buvo pradėta keisti mū- rinėmis. Rusai kliudė taisyti koplytėles. Daug privargo kunigas Ja- nulevičius bevaišindamas degtine rusų policiją ligi sužinojo, kaip parašyti valdžiai prašymas — būtent: prašyti ne naujas statyti, bet senas taisyti. Leidimas buvo gautas ir koplytėlės pradėtos taisyti: susenusių vietoje imta statyti naujas mūrines. Klebonas Teofilius Vasiliauskas 1902—1908 metais ko ne pabaigė statydinti mūro koply- tėles: tik penkios liko medinės. Karo metu bolševikai buvo apgadinę Kalvarijų koplytėles — daug paveikslų buvo sušaudę. Klebonas Mirskis 1923 metais sugadin- tus paveikslus pakeitė naujais. Kai ateina Sekminių šventės, į Veprius suplaukia tūkstančiai žmonių. Juos ten sutraukia Kalvarijos. Jau iš vakaro žmonėmis pa- tvinsta Vepriai su visomis apylinkėmis. Jau šeštadienį suskamba griaudžios giesmės apie Kristaus kančią po Kryžiaus Kelius ir jos skamba per visas šventes nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro. Skamba giesmių garsai po laukus, po šilus. Jų aidas eina kalnais kalneliais, miškais, tvenkiniu. O pavasario paukšteliai čiulbėjimu, vabzdžiai dūzgimu lyg pritarti mėgina. Ir taip susilieja įvairūs bal- sai, širdį veriančios meliodijos susipina su jauna, vos dirbti pradėju- sia pavasario gamta, tai Vepriai pasidaro nebepaprasti: tiek čia ta- da atsiveria akims gražių vaizdų, tiek susitelkia ausims meliodingų garsų, o širdžiai sukyla tiek kilnių jausmų, kad nebeištūri — pagau- na tave maldingos minios ir veda, veda tais pavaizduotais keliais lyg tikromis Jeruzalės gatvėmis, brendi per Riešės upelį kaip per ti- krą Cedroną, maldingai žingsniuoji tarp aukštų pušų, lyg tarp Pa- lestinos palmių. Išvaikščiojęs išprakaitavęs kelias valandas, pro vė- sų tvenkinį sugrįžti prie bažnyčios ir paskutinėje Kryžiaus atradi- mo vietoje pabaigi Kryžiaus Kelius. Ir nuslenka nuo širdies daug sunkumo, sieloje pasidaro šviesiau — pasijunti atlikęs didelį gerą darbą. Kada buvo laisvas kelias į Vilnių, tada daug rytų Lietuvos 7 nr. KREGŽDUTĖ 99

žmonių būriais eidavo į Gedimino miestą pagar- binti Dievo Motinos Aušros Vartuose ir apei- ti Kryžiaus Kelius arba Kalvarijas Verkų šile paneryje. Bet šiandien mes verkiam Vilnių prisimi- nę: svetimi ten įsibro- vę — jie yra mums ke- lius pastoję lankyti te- nai mūsų šventoves. Tai šiandien lietu- vis Vepriuose, rodos, dvigubai karščiau pasi- meldžia per Sekminių šventes: čia jam mažu- tės Kalvarijos primena didelius daiktus, dide- lės pareigas. Ir jis atsi- dusęs pagalvoja: ne tiek Dievas yra davęs, kiek dar žada duoti.

Veprių kryžius. Arti miestelio lauke prie Deltuvos vieškelio stovi įdomus dide- lis baltas mūro kryžius kampu į kelią. Kryžius kadais turėjo labai gražaus darbo kančią su pakeltomis į viršų akimis. Ant stogo buvo mažas bokštelis, kurs netaisomas nugriuvo. Klebonas Janulevičius kryžių pataisė. Bet darbas buvo nestiprus, tai pataisymai greitai nubirėjo ir kryžius stovėjo apšiupėjęs. 1925 metais kryžių atnaujino klebonas Mirskis. Bet netrukus griaustinis sudaužė gražią kančią. Po metu klebonas Mirskis kryžių vėl pataisė, pakabino kitą, per pu- sę mažesnę kančią ir įtaisė perkūnsargį. 100 K R E G Ž D U T Ė 7 nr.

Veprių kryžių pastatė vienas Veprių dvarininkas. Bet kuris dvarininkas ir kada jį pastatė, jau nebežinoma. Tiek težinoma, kad kryžiaus amžius — jau daugiau kaip šimtas metų. Kai prieš kelias dešimtis metų buvo keliami kapai iš bažnyčios šventoriaus, tai Veprių dvarininkas Podbereskis buvo norėjęs duoti kapams žemės paliai šitą kryžių. Bet tai nepadaryta del klebono patarimo kapams skirti menkesnės žemės: kapai buvo įkurti paliai šilą rytuose nuo bažnyčios. Tokie mūro kryžiai, panašūs į Veprių kryžių, yra pastatyti laukuose prie Šėtos ir Žeimių miestelio. Pasakojama, kad visi tie trys kryžiai esą dvarininkų pastatyti, darytiems lenkų prieš rusus sukilimams paminėti.

Veprių pradžios mokykla. Veprių pradžios mokykla yra įsteigta, rodos, 1862 metais. Mo- kykla buvo dabartiniuose valsčiaus namuose — turėjo užėmusi visą galą. Buvo viena klasė su dviem langais ir prie klasės butas mokyto- jui. Dirbdavo vienas mokytojas. Mokydavosi kokios keturios dešim- tys vaikų. Bet kad vaikai vėlai rudenį susirinkdavo ir anksti pavasarį išsiskirstydavo, tai prie egzaminų maža kas prisiruošdavo. Valsčiaus namų atšlaime (kieme) buvo antras namas, kur vie- name gale gyveno uredninkas (kaip dabar vyresnysis policininkas). o kitame buvo mokyklos bendrabutis su sargu. Mat, tada visame valsčiuje buvo tik viena mokykla, tai tolimesnių vietų vaikai, ku- rie norėjo mokytis, turėjo gyventi bendrabutyje. Išilgai sienos sto- vėjo narai, ant kurių mokiniai, pasitiesę čiužinėlius (šienikėlius), miegodavo. Gulti eidavo 8—9 valandą, keldavo 5 valandą, kai skam- bindavo bažnyčioje poteriams. Anksti keldavo todėl, kad patys turė- davo išsivirti valgyti. Sargienė pakurdavo pečių, o mokiniai pasi- statydavo savo puodelius kas su kruopomis, kas su bulvėmis, kas su barščiais. Veprių pradžios mokykloje mokėsi rašytojas Petras Vaičiū- nas, Mykolas ir Petras Galaunės (vienas dailininkas), kunigas S. Razumas, Antanas ir Jonas Steikūnai, mokytojas Jonas Jurkūnas iš Knizlaukio. 7 nr. KREGŽDUTĖ 101

Dabar Veprių pradžios mokykla yra įrengta buvusios vienos karčiamos namuose. Dirba du mokytojai. Valsčiuje yra dar dvi pradžios mokyklos — Pagelažiuose ir Sli- žiuose, kuriose dirba penki mokytojai.

Veprių akmenys milžinai. Prie Riešės upelio paliai Veprių piliakalnį yra buvęs didžiu- lis akmuo vardu Vepris. Vaikai gana sunkiai ant jo užsilipdavo — toks jis buvo didelis. Ir nepaprastas buvo tas akmuo: velnio neš- tas ir pamestas. Velnias jį naktį nešęs pilies rūmams užversti. Tik nesuskubęs: gaidys sugiedojęs, akmuo iškritęs nelabajam iš ranku prie pačios kalno briaunos ir, meitėlio balsu žviegdamas, nutrin- kėjęs žemyn, sustojęs prie upelio. Ir gulėdamas akmuo žviegęs be sustojimo kelias dienas ir naktis. O nemalonaus balso aidas ėjęs per ežerą ir girias darydamas gyventojams didelio nerimasčio. Nie- kas negalėję suprasti, ko akmuo taip žviegiąs, ką reiškiąs tas jo žviegimas, ir negalėję sumanyti kaip jis nutildyti. Tuo laiku pro šalį keliavęs koks bajoras iš slavų žemės ir, stabtelėjęs prie žvie- giančio akmenio, taręs: „Kvičit jak vepr" („Žviegia kaip šernas"). Ir akmuo sulig tuo pasakymu nustojo žviegęs. Tai buvęs toks jo vardas — Vepris (lietuviškai būtų: Šernas, Meitelys). Nuo tada ir vieta imta vadinti Vepriais. Veprių akmenio milžino jau nebėra. Kai buvo statomi nauji dvaro tvartai, akmuo buvo suskaldytas ir suvartotas statybai. Sukinių kaimo laukuose 4 kilometrai nuo Veprių, kitoje pu- sėje Šventosios, yra didžiulis akmuo su sūnum vardu Mokas. Ak- muo yra 7 metrų ilgumo, 5 platumo ir 3 metrų aukštumo 1). Ukmergės apskrityje nuo senų laikų žmonės priežodžiu mini Pagelažių akmenį. Seni žmonės supykę siunčia vienas kitą ant Pa- gelažių akmenio: „Eik ant Pagelažių akmenio". Bet Pagelažiuose jokio didelio akmenio nėra. Tai gal kadais tenai būta tokio akmenio, kad žmonės jį net į priežodį įsidėjo.

1) Apie Moką yra daugiau parašyta 1935 metų 16-toje „Kregždutėje". Ten yra ir atvaizdas. Netoli Moko yra aukštas kalniokas vardu Pilaitė. 102 KREGŽDUTĖ 7 nr.

Už duoną kasdieninę. Vokiečiai, užėmę Lietuvą, labai vargino mūsų žmones. Jie ėmė iš gyventojų visa, kas tik jiems tiko. Net pačius žmones ėmė prie įvairių darbų. Pagaliau jie sumanė atimti iš lietuvių ir duoną. Taip vokiečiai 1917 metais vasarą išleido tokį įsakymą: ūkininkai nupjovę rugius turi vežti ne į savo kluonus, bet į tam tikras vietas laukuose prie kuliamųjų mašinų; ūkininkai turi tomis mašinomis iškulti savo rugius; kiekvienam ūkininkui turi būti palikta grūdų kiek reikalinga sėklai ir po 200 gramų dienai kiekvienai šeimynos galvai pragyveni- mui ; visi kiti grūdai turi būti vokiečių paimti ir ūkininkams atly- ginta valdžios nustatyta kaina. Nusigando ūkininkai. Ag, įvykdžius tą įsakymą, reiktų žmonėms bado susilaukti. Iš gresiančios nelaimės visą mūsų kraštą išgelbėjo keli Veprių valsčiaus ūkininkai. Šventosios upės pakraščiais žemė yra prie smėlio, tai tokiuose laukuose javai nunoksta anksčiau. Kai tiktai rugiai čia buvo nupjau- ti, tuojau vokiečiai Samantonių kaimo lauke pastatė garinę kuliamą- ją mašiną iš Sližių dvaro 1). Ūkininkai turėjo vežti savo rugius prie tos mašinos ir kulti. Užvirė ūkininkams kraujas gyslose. Jie nusprendė neduoti vo- kiečiams rugių kulti. Taip ūkininkai liepos mėnesio 27 dieną susi- rinkę kuliamąją mašiną savim nuvežė atgal į Sližių dvaro lauką. Vo- kiečių buvo nedaug, tai jie nedrįso ką žmonėms daryti. Ūkininkai išsiskirstė. Bet, praėjus kelioms valandoms, atvyko daugiau vokiečių. Ėmė rinktis žmonės iš visų artimų kaimų — vyrai, moterys, mergos. Pirmutinis ėjo Adomas Žilinskas ir keli kiti ūkininkai iš Knizlaukio kaimo. Vokiečiai pasislėpė už rugių vežimų. Jų buvo koks šimtas. Kai žmonės prisiartino, vokiečiai iššoko iš užu vežimų ir atstatė durtuvus. Žilinskas davė vienam vokiečiui lazda per durtuvą ir ver- žėsi pirmyn. Vokietys atšoko atgal ir šovė. Supyškėjo ir daugiau šūvių. Įvyko nelygi kova. Sudejavo beginkliai lietuviai ūkininkai, pasriuvo jie šiltu savo krauju ir pasviro į žemę maitintoją tiesūs jų liemenys. Vietoje krito negyvi trys Knizlaukio ūkininkai: Adomas

1) Kita tokia mašina buvo pastatyta Rizgonių kaimo lauke. 7 nr. KREGŽDUTĖ 103

Žilinskas, Kazys Sakalauskas ir Juozas Žilinskas 1). Sunkiai sužeisti buvo Ylaras Sakalauskas, Jonas Sakalauskas 2), Ona Čyžienė, Jurgis Jasionis, Veronika Naujokaitė (Navikaitė), Utkaitė. Ūkininkai laz- domis apdaužė ar 20 vokiečių. Vokiečiai užmuštus ir sužeistus su- vertė į vieną vežimą ir nugabeno į Ukmerge. Mirė nuo žaizdų Ylaras Sakalauskas, Jurgis Jasionis, Veronika Naujokaitė ir Utkaitė. Rytojaus dieną vokiečiai suėmė beveik visus apylinkės vyrus, nuvarė juos į Veprius, o iš Veprių aštuoniais automobiliais nuvežė į Ukmergę ir uždarė arklidėje. Ukmergėje juos išlaikė savaitę laiko. Kelis kartus klausinėjo, ragino prisipažinti, kad mušę vokiečius. Ūki- ninkai tvirtai laikės: jokio nereikalingo žodžio vokiečiai iš jų neišga- vo. Vokiečiai turėjo juos paleisti. Išgabeno į Vilnių kalėti tik penkis žmones: Rinkevičių iš Sližių dvaro, Binkį iš Sližių kaimo ir tris Naujokus iš Samantonių kaimo. Juos kalėjime išlaikė vienerius me- tus su viršum. Kalėjime mirė vienas Naujokas — Pranas.

1) Juozo Žilinsko turėjo būti vestuvės po dviejų dienų. 2) Jonas Sakalauskas suskubo pasprukti nuo vokiečių. 104 KREGŽDUTĖ 7nr.

Po to atsitikimo vokiečių valdžia išleido įsakymą, kad javai nuo lauku iš Lietuvos gyventojų nebebūtų imami. Taip Veprių valsčiaus ūkininkai išgelbėjo Lietuvą nuo bado nelaimės. 1928 metais kautynių lauko apylinkės gyventojai, mokytojo An- tano Maldučio rūpesčiu, Sližių kapuose pastatė paminklą — akmeni- nį kryžių žuvusiems pagerbti. J. J.

Lietuvybės žadintojai.

Lietuvybė Veprių krašte buvo apmigdyta. Kaimuose žmonės šnekėjo lietuviškai. Dvarų darbininkai turėjo mokėti ir šnekėti len- kiškai, dėlto kad taip norėjo ponai. Bažnyčia stovėjo lenkiško dvaro žemėje ir buvo to dvaro laikoma, tai pridedamos pamaldos ir pa- mokslai buvo lenkų kalba. O jeigu Dievo namuose Dievas buvo garbinamas lenkiškai, tai ir kaimų žmonės turėjo rūpintis melstis pramokti lenkiškai. Ir taip lenkystė buvo išplitusi po parapiją. Pirmas žmogus, kurs išdrįso Veprių bažnyčioje prabilti lietu- viškai, tai buvo kunigas Antanas Šarka, veprietis, iš Barboriškių kaimo. Jis, atlaikęs mišparus, vis užgiedodavo lietuviškai „Laba- nakt, o Jėzau". Tatai žmones privertė pagalvoti: o gal taip reikėtų daryti ir visuomet. Tai buvo trumpą laiką prieš kokias keturias de- šimtis metų. Antras žadintojas buvo Veprių vikaras Domininkas Mikšys. Kai klebonas Janulevičius buvo iškeltas į kitą parapiją, Mikšys ko- kius metus ėjo klebono pareigas. Jis lenkiškus giedojimus pakeitė lietuviškais. Po Mikšio lietuvišką darbą tęsė vikaras Motiejus Vilutis. Ketvirtas buvo Teofilius Vasiliauskas. Tiesa, jis buvo lenkiš- ko galvojimo žmogus, bet lietuviškumo neslopino. Kai buvo atgauta spauda, jis pirkdavo ir dalydavo lietuviškų knygelių. Kun. Vasi- liauskas mirė Vepriuose karo metu. Lietuvių sąmonę čia kėlė ir vargoninkas Lukoševičius, išgy- venęs prie Veprių bažnyčios ar tris dešimtis metų. Kad jo tėvai namie šnekėdavo lenkiškai, tai jo žodis sulenkėjusiems būdavo sva- rus daiktas. J. J. 7 nr. KREGŽDUTĖ 105

Veprių žemės ūkio mokykla.

Tai žemesnioji žemės ūkio mokykla. Įkurta Veprių dvaro rū- muose 1924 metais. Mokykla turi 95 hektarus žemės ir visą dvaro centrą su triobomis. Mokykloje mokosi bernaičiai ir mergaitės. Susirenka kokios pen- kios dešimtys mokinių. Mokslas eina dvejus metus. Mokosi žemės dir- bimo, gyvulių auginimo, bitininkystės, zoologijos (gyvulių mokslo), chemijos (daiktų sudėties mokslo), higijenos (sveikatos), botanikos (augalų mokslo), fizikos (mokslo gamtos daiktų pažinimo), istori- jos, skaičiavimo, lietuvių kalbos, matavimo, dainavimo, žemės ūkio teisės, žemės ūkio sąskaitybos, pievų laikymo, pienininkystės, koopera- cijos. Mergaitės dar mokosi siūti, austi, skalbti, virti, kepti, kon- servuoti, namus tvarkyti. Baigę mokyklą bernaičiai gali būti. ūkio vedėjais, mergaitės — šeimininkėmis. Be to, šitokio mokslo jaunuoliai ir jaunuolės gali stoti į aukštesnes žemės ūkio mokyklas. 106 K R E G Ž D U T Ė 7 nr.

Veprių savanoriai kūrėjai. Garbingą savanorio kūrėjo vardą kilniais darbais yra įsigiję šitie mūsų valsčiaus vyrai: Dominas Barauskas iš Bernotiškio, Sta- sys Dilys iš Barboriškių, Jonas Jaskulis iš Bernotiškio, Vladas Ja- nuškevičius iš Bernotiškio, Jonas Noreika ir Aleksandras Noreika iš Pakalnių, Juozas Pačepavičius iš Pučionių, Jonas Plančiūnas iš Mankūnų, Viktas Paulavičius iš Veprių, Stasys Sakalauskas ir Fa- lis Sakalauskas iš Knizlaukio, Falis Šveila iš Mankūnų, Silvas Utka iš Veprių, Jonas Vytas iš Veprių ir Stasys Žukauskas iš Martiniš- kių. Jie beveik visi yra apdovanoti medaliais. S. Lukoševičius.

Sližiai. Sližiai — kaimas ir buvęs dvaras keturi kilometrai nuo Veprių netoli Širvintos upės. Sližių kaime gyvena kokie du šimtai žmonių. Sližių dvaras turėjo šimtą gyventojų. Dvaro ūkis buvo pavyz- dingai sutvarkytas. Dvaras išdalintas prieš dešimtį metų. Dvaro vie- toje įsikūrė naujas kaimas su pradžios mokykla. Mokyklai naujas namas pastatytas iš Knizlaukio dvarelio svirno. Antras mokyklos komplektas yra Knizlaukyje, trečias Kunigiškiuose už Širvintos. Naujas kaimas įsakyta vadinti Kultuvėnais. Bet žmonės jį vadina senu Sližių vardu. Mokykla yra Sližių vardu. Per dvarvietę teka Semenies upelis. Sližių mokyklos steigimo sunkumus išvargo mokytojas Jan- čius. Jis Sližiuose paliko labai gražų atminimą. Mirė atleistas iš tarnybos džiova, palaidotas Gelvonų kapuose 1930 metais. Prie pat dvarvietės kapai. Ant kapų buvo medinė koplytėlė. Sližių ponas Bielinskis ją atidavęs Veprių Kalvarijoms Kristaus kalėjimo stočiai, o ant kapų pastatė naują mūro koplyčią, didesnę. Į Sližių koplyčią pamaldų laikyti atvažiuoja Veprių kunigai trečią dieną Velykų, Sekminių ir Kalėdų. Dabar įvestos dvi šventės: Marijos aplankymo ir Marijos globos. Netoli Sližių yra piliakalnis. Žmonės tame piliakalnyje dary- davę teismus ir vykdydavę bausmes nusikaltėliams. J. J. 7 nr. KREGŽDUTĖ 107

Pagelažiai.

Pagelažiai — kaimas prie Ukmergės Kauno plento. Iš Page- lažių į Ukmergę ir Jonavą po 17 kilometrų. Pro kaimą bėga Gelažos upelis. Nuo upelio vardo ir kaimas pramintas Pagelažiais. Pagelažiuose yra pradžios mokykla, įsteigta 1924 metais rudenį. Pirmas mokytojas buvo Morkūnas, vėliau — Jončys, Misiūnas. Mo- kykla yra tuose namuose, kur rusų laikais buvo policija. Rusai Pagelažiuose buvo pastatę kalėjimą, kurs sudegė karo metu. Iš Pagelažių eina vieškelis į Veprius ir Panoterių bažnytkaimį. J. J.

BROLIO BATUKAI. — Žiūrėk, Jurguti, kokie purvini tavo batukai. Nebūk apsileidėlis — rei- kia nuvalyti. — Tai kad tie batukai ne mano, bet mano brolio. 108 KREGŽDUTĖ 7 nr.

Laiškas Redaktoriui. Negalėdami kitaip išreikšti Tamstai, gerasis Redaktoriau, pa- dėkos už taip gražią ir įdomią „Kregždutę", mes prašome nors šitą laišką priimti kaip nuoširdų ačiū. Dėkojame Tamstai taip pat ir už dovanas — 2 „Mūsų Pasakų" knygas, kurias pasidalijome burtų būdu. Viena knyga teko III sky- riaus mokiniui J. Kasparavičiui, o antra irgi III skyriaus mokinei J. Jankauskaitei. Iki šių metų mes nepažinojome „Kregždutės", todėl niekas mūsų mokykloje jos ir neskaitė. Bet šiemet naujai atvažiavusi mūsų mo- kytoja paragino mus užsiprenumeruoti. Mes esame dėkingi savo mo- kytojai, nes „Kregždutė" mums labai patinka. Dabar mes pradedame taupyti centus kitiems metams „Kregždutei". O Tamstai už tokią įdomią „Kregždutę" dėkojame ir linkime geros sveikatos. Laplėgių pr. mokykla Kražių valsčiuje. Skaitytojai: V. Alasaus- kaitė, J. Kasparavičius, E. Norkus, Z. Rielskis, O. Norkutė, P. Mankaitė, S. Gerčaitė, Z. Lazauskaitė ir Damkutė.

Vienas kitą pamokė.

Algis su Vytu prietemy ėjo iš lauko. Vytas užsižiopsojo ir įkrito į duobę su vandeniu. — Ir kam čia tą duobę kas iškasė? — suniurnėjo Vytas išlipęs iš duobės. — Kad asilas įpultų, — juokais atsakė Algis. Toliau pasipainiojo ant kelio Algiui virvagalis, ir Algis par- klupo. — Ir kam čia kas virvagalių primėtė? — niurnėjo Algis atsi- keldamas nuo žemės. — Kad žioplys parkluptų, — juokais atsakė Vytas. Abiem berniukam atsitiko po nelaimę, abudu pasijuokė iš vie- nas kito nelaimės, abudu susiprato negerai padarę, todėl abudu vienas kitą atsiprašė ir prisižadėjo nebesijuokti iš draugų nelaimės. Ad. Keraitis. Veprių gyvenamos vietos. Veprių valsčiaus gyvenamosios vietos yra šitokiais vardais. Kaimai. Apaikiškiai, Barboriškiai, Bečiai Sietynai, Dubiai, Gavėnonys, , Kazlaučizna, Kryžiauka, Knizlaukis, Kunigiškiai (dveji), Labanosiai, Mankūnai, Medynos, Menderiškiai, Pagelažiai, Pakalnos, Praniai, Ratautai, Riz- gonys, Samantonys, Slabada, Sližiai, Sližiai Kultuvėnai, Sukiniai, Užušiliai, Vingriai. Dvarai (išdalinti). Bečiai (raštuose buvo vadinama ir Karolinava), Ber- notiškiai, Medynos, Pučionys, Sližiai, Upninkai, Vepriai. Palivarkai (išdalinti). Beinoriškiai, Beteniškiai, Kazlaučizna, Kavoliu- kai, Knizlaukis, Martiniškai, Plotai. Vienkiemiai. Barboriškis, Bernotiškis, Bronislavava, Evalingava, Gelaža, Jočionys, Juozapava. Kalibatas, Karčiškiai, Knizlaukis, Lazdonai, Mažlaukė (Maž- luvka), Medynos, Mykoliškiai, Lizine, Natalina, Paberžė, Paežerėliai (Padjezior- kos), Pagelažiai, Pakalnos, Pakapiai, Palaužė, Papievė, Pasiekiai, Paširvintys, Padembė, Pažuvintys, Pagulenka, Pamerančiškis, Paskarbė, Pučionys, Pustašilis, Pustoškos, Šafarnė, Šakiai, Tukaviškis, Užušiliai.

Žmonių pavardės. Veprių valsčiuje yra gyventojų tokiomis pavardėmis. Senesnieji ūkininkai. Augūnas, Atkočiūnas, Binkis, Burokas, Čes- nas, Gajauskas, Čižys, Čižiūnas, Daraškevičius, Ertmanas, Gečiauskas, Gudana- vičius, Jaskūnas, Kuliešis, Kopūstas, Kiršlys, Lukošiūnas, Lukoševičius, Mikučio- nis, Morkūnas, Naujokas, (Navikas), Noreika, Pečiulis, Palaima, Ramonas, Ru- dokas, Razumas, Rokas, Sakalauskas, Strazdas, Šarka, Šimonis, Tarutis, Tamošiū- nas, Utka, Vėgėlė, Žentelis. Senesnieji nuomininkai ir darbininkai. Dikčius, Daraganas, Deksnys, Diliūnas, Grigas, Gadliauskas, Jankauskas, Juozapavičius, Kaveckas, Lau- rinavičius, Milkevičius, Minevičius, Mikalauskas, Narbutavičius, Abakevičius (Aba- kas), Paulavičius, Sedleckas, Šatkauskas, Valkauskas, Verbickas, Zvicevičius. Sklypininkai ir tarnautojai (atvykę iš kitur). Akūnis, Armolevi- čius, Bička, Barauskas, Banionis, Brasiūnas, Bitinas, Balsys, Dūda, Daugėla, Ge- čys, Grigaliūnas, Grybas, Juozukėnas, Juzonis, Jaskutis, Jurkūnas, Kopustinskas, Kviklys, Kaladė, Kraukalis, Karalkevičius, Levickas, Legus, Maldutis, Matulis, Pa- bedinskas, Patrabavičius, Paplauskas, Paštukas, Ragulis, Suckelis, Sauliūnas, Te- rezas, Tiška, Tukanas, Urmulevičius, Žemaitis, Žibukas, Žilinskas, Zvygas.

NAUJOS KNYGOS VAIKAMS. 6. Daktaras Dolitlis grįžta iš mėnulio. Parašė H. Loftingas, lietuviškai iš- vertė Pr. Mašiotas. Dirvos Bendrovės leidinys 1936. Kaina 2 litai 30 centų. Įdomi knyga. 7. Sutemų svečias. Kaina 30 centų. 8. Prie altoriaus. Pirmosios Komunijos atminimas. Parašė J. Kuzmickis. Kaina 30 centų. Aštuoni įdomūs skaitymėliai. ĮVAIRENYBĖS. Sakų klijai. Mes dažnai vartojame pirktinius geltonus klijus — gimiara biką, sintetikoną. Tie klijai yra atvežti iš tolimo Arabijos krašto. Ten yra tokie medeliai, panašūs į mūsų akacijas. Įkirtus žievę, iš medelio sunkiasi gražus gel tonas skystimas. Skystimas suausta, sukietėja — pasidaro sakai. Tie sakai ren- kami ir pardavinėjami klijams daryti. Sakai vandenyje pasileidžia ir taip jie vartojami klijuoti. Nelietuviškai jie vadinami gumi arabica, tai yra arabų sakai. Tokių klijuojamų sakų duoda ir mūsų krašto keli medžiai — čerešnės, vyš- nios, slyvos. Ir iš šitų medžių sakų galima pasidaryti gerų klijų. Reikia sakai ištirpyti šiltame vandeny ir bus klijai.

Patarlės.

51. Aukso nagai, bet pragaro nasrai. 52. Baukšti varna kiekvieno lapo bijo. 53. Blizga auksas pelenuose, doras žmogus varguose. 54. Bloga, kai kiaušinis moko vištą. 55. Blogas kaimynas tai kaip krislas akyje. 56. Esi greitas šokti, bet darbo negali pramokti. 57. Diena — motina darbininkui, o naktis — tinginiui. 58. Gera gudriai kalbėti, bet gudriau patylėti. 59. Gardūs pyragai, kai miltai nepirkti. 60. Kai gardžiai valgysi — ir namus pravalgysi.

Juokai. KAI DANTĮ TRAUKIA. — Tėtuli, man dėdė pasakojo, kad gydytojai dantis jau traukia be skaus- mo. Ar tiesa? — Taip. — Tai kodėl gydytojas, traukdamas man dantuką, suriko, kai aš jam su- kandau pirštą? PALAUKS, LIGI UŽAUGS. Mama turėjo daug svečių. Mažoji Marytė po kambarį bėgiodama triukšmavo. — Na, ar nenustosi triukšmavusi! —tarė mama. — Taip daryti netinka ma- žai mergaitei. — Na, gerai, mamyte, — atsakė nepatenkinta Marytė. — Aš galėsiu palaukti, ligi užaugsiu.

Redaktorius leidėjas S. Tijūnaitis, Kėdainiai.

Marijonų spaustuvė Marijampolėje.