Veprių „Kregždutė". Sumanymas išleisti Veprių „Kregždutę" yra kilęs užperniai vasarą pačiuose Vepriuose mokytojų būrelyje. Ir štai tokia „Kregždutė" jau yra. Man šis darbas sudarė ypatingo malonumo ypač tuo atžvilgiu, kad mano mieloji motina Darata Rudokaitė yra Veprių augintinė. Būdama vargšės dvaro tarnaitės duktė, ji savo jaunu darbo prakaitu yra aplaisčiusi visus Veprių laukus ir karštomis maldomis išgarbinusi visas Veprių šventas vietas. Ji gimė 1864 metais. Turėjo brolį Adomą dvejais metais už save jaunesnį. Ji jau pas Dievulį — Didžio- jo karo sunkumai nutraukė gyvenimo siūlą, o brolis, mano dėdė, dar stiprus žmogus, gyvena Kaune. Jų tėvas Motiejus su broliu Mykolu turėjo vieno valako ūkį Barboriškių kaime. Veprių ponui užėjo noras iškelti juos į menkesnę Sla- bados kaimo žemę. Broliai nepanorėjo keltis. Už tatai abudu neteko žemės ir nuėjo į Veprių dvarą kumečiais. Motiejus netrukus mirė palikęs pačią Elžbietą Razumaitę su dviem mažais vaikais: Darata 3 metų, Adomu 11 mėnesių. Motinai, mano senelei, tada jau buvo 40 metų su viršum. Ponas našlę Motiejienę paliko dvare tarnaite. Taip ji vargdama augino ir užaugino mano motiną ir dėdę. Dėdė Veprių mokykloje pramoko rašto, motina gi liko beraštė. Iš Veprių ji ištekėjo už mano tėvo, kurs taip jau pas Dievą. Kai Veprių ponas Podbereckas bankrutavo, mano dėdė Adomas išsikėlė į Bečių dvarą, kurs buvo už Veprių pusantro kilometro, ir ten išbuvo devynerius metus. Bečius tada valdė Hornas. Gyveno išdidžiai. Į Vperių bažnyčią pusantro kilometro kelio važinėdavo šešetu arklių, o į Šventąją maudytis — keturiais ožiais. Bet paskum smarkiai nusmuko, už kokius negerus darbus (sako, deginęs savo palivarkus, kad gautų ugniapinigių) pakliuvęs į kalėjimą ir savo gyvenimą pa- baigęs Kaune ubagu. Iš Bečių dėdė Adomas kumečiavo po kitus dvarus. Mano motina yra man jaunose dienose daug papasakojusi apie Veprius ir Veprių praėjusius laikus iš senų žmonių pasakojimų. Pamirštus dalykus patikri- nau iš dėdės Adomo žodžių. Tais pasakojimais ir esu padurstęs kai kuriuos šios „Kregždutės" aprašymėlius. Žymią dalį medžiagos yra parūpinęs mokytojas Jonas Jurkūnas. Veprių kraš- to mokytojai yra prie darbo prisidėję laikraštėlio paplatinimu po valsčių. S. Tijūnaitis. „KREGŽDUTĖ". Kaina: metams su dovanomis - 3 litai, be dovanų - 2 litai. Dar galima užsisakyti nuo l numerio. Adresas: „Kregždutė", Kėdainiai. „Kregždutės" rugpjūčio mėnesio numeris išeis po vasaros atostogų. Redak- torius nori kiek pasilsėti. „Kregždutės" Redakcijoje galima gauti įvairių metų „Žvaigždutės" ir 1934 m. „Kregždutės" komplektų. Taip pat „Mūsų Pasakų". 90 KREGŽDUTĖ 7 nr. Kur gyvena Šventoji Dvasia. Mingailų Tadukas su Elyte stovėjo prie lopšio ir džiaugėsi ma- žyte sesute. — Mamyte, mūsų mažytė darosi kasdien vis gražesnė. Kaip ji meiliai žiūri. Kaip tikras angeliukas. — Taip, vaikučiai. Mūsų mažytė ir šventa, kaip angeliukas. Dar daugiau. Aną dieną ji buvo pakrikštyta. Per krikštą ji tapo Dievo kūdikiu, Šventosios Dvasios bažnyčia. — Bažnyčia? Kaip tai, mamyte? — Jūs žinote, bažnyčioje yra gražu, šventa. Bažnyčioje Die- vas gyvena. Ir mūsų mažytės Marytės širdutė yra tokia neregima mažytė bažnytėlė, kur dabar gyvena, kaip šviesi liepsnelė, Šventoji Dvasia su savo malonėmis. Toji Dvasia yra pripylusi mažytės sie- lukę meilės, kaip kokį indą brangių kvepalų. — Mamyte, ar ir aš esu tokia buvus ? — paklausė Elenytė. — Taip, meilutėle. Per krikštą ir tu tapai Šventosios Dvasios bažnyčia. Ir dabar tebesi tokia. Ir būsi tokia, ligi nepadarysi jokios nuodėmės, jokio blogo darbo. Šventoji Dvasia nuolat jums padeda, jums šneka. —Šneka mums? Bet aš niekuomet, mamyte, nesu girdėjusi,— pakratė Elenytė galvute. — Ne garsiais žodžiais, bet visai tyliai tyliai šneka mūsų vi- duje. Supraskite, vaikai, ką aš galvoju. Klausyk, Taduti. Pavyzdžiui, kai tu kada susibari su sesute, tai tuojau ateina tau mintis: ne, dau- giau aš taip nebedarysiu, nes tai gerajam Jėzui nepatinka. Taip į tave prašneka šventoji Dvasia. O kai tu esi geras ir tinkamai pa- darai duotą darbą, kai tu save suvaldai — nepyksti ir nesmaguriauji, nemeluoji ir gražiai meldiesi, tai visa yra šventosios Dvasios dar- bas: Šventoji Dvasia tyliai ragina tave taip gerai ir gražiai gyventi, daryti. — Mamyte, ir manyje taip veikia Šventoji Dvasia? — paklau- sė Elenytė. — Ir tavyje, Elenyte. Kai tu klausai, Dievą myli ir negerumu saugais, tai vis daryti padeda tau Šventoji Dvasia, kuri tavyje gyvena. — Bet pasakyk, mamyte, — sušuko Tadukas, — jeigu kuriam mokiniui nesiseka mokslas, tai ar galima Šventosios Dvasios pra- šyti, kad padėtų? 7 nr. KREGŽDUTĖ 91 Šventoji. Vai, Šventoji, Šventužėle, O, Šventoji skaidriabange, Džiaugsmo upe Ukmergės, Tu nelaisvės nežinai. Kur dar vakar vargas žėlė, Mums lemtis dar kova rengia,— Šiandien gėlės mums žydės. Būsim mes, kaip milžinai! Bėk, riedėk, Šventoji upe, Kelk kovon senus vergus! Mes, pavojuj nesuklupę, Sieksim Žvaigždžiu per vargus. P. Vaičiūnas. — Taip, mano sūneli. Galima prašyti, reikia prašyti Šventosios Dvasios pagelbos, nes ji yra išminties dvasia, proto dvasia, mokslo dvasia. Tadukas mirktelėjo į mamytę ir tarė pusbalsiai: — Mamyte... kad mano širdukė yra graži Šventosios Dvasios bažnyčia, tai aš nedarysiu nieko blogo. S. T. Vepriai. Vepriai — tai senas dvaras, miestelis su mūro bažnyčia, ežeras tvenkinys ir Kryžiaus Keliai, arba Kalvarijos. Visi vienu vardu — Vepriai, visi buvusioje Veprių dvaro žemėje. Miestelyje yra keliolika namų, valsčiaus savivaldybė, pradžios mokykla, kooperatyvas, paštas. Dvare — žemės ūkio mokykla. Tarp dvaro ir miestelio bėga Riešės upelis, kurs čia pat įeina į ežerą tven- kinį. Dešiniame upelio krante prie kelio stūkso aukštas šlaitas — tai piliakalnis su buvusios pilies žymėmis. Pietuose nuo bažnyčios ir ežero tvenkinio ošia kalnuoti šileliai, buvusių Veprių girių liekanos. Po tuos kalnelius eina Kryžiaus Keliai, arba Kalvarijos. Už Kryžiaus Kelių Šventoji pliuškena varydama savo vandenis į Nerį. Vepriai yra pusiaukelyje tarp Ukmergės ir Jonavos. Iš Page- lažių keturi kilometrai vingiuoto kelio. Važiuojant plentu pro Page- lažius gražiai matyti pietų šone aukšta Veprių bažnyčia, už jos — mėlini šilai. 92 KREGŽDUTĖ 7 nr. Veprių laukai nudėti kalnelių kalneliais, lyg jie būtų kadais suaušę iš banguojančios žemės. Žemė lengva, bet derlinga. Tiktai arti Šventosios tiek smėlinga ir žvyringa, kad sausomis vasaromis va- sarojai nežydėję nunoksta, tai yra neužaugę nudžiūsta. Naujakuriai gražiai tvarkosi savo sodybose buvusiuose dvaro laukuose: yra gražių, pavyzdingų ūkių, triobų. Veprių kraštas buvo gerokai aplenkintas. Ir kai kūrėsi mūsų valstybė, tai tautiškai susipratę gyventojai ėjo Lietuvos ginti, o su- lenkėjusieji, išsižadėję savųjų, išėjo priešams tarnauti. Veprių dvaras. Vepriai — sena gyvenama vieta. Senuose raštuose yra žinių, kad Vytauto Didžiojo laikais Vepriuose yra buvusi pilis aukštame Rie- šės upelio krante paežerėje. Taip, kai Vytautas 1384 metais, kovoda- mas su Jėgaila del savo teisių, buvo pasiuntęs prieš savo priešą vieną būrį patikimų vyrų su vadu Nartoniu, tai tas būrys buvo už- sukęs į Veprius ir rado pilį su 400 vyrų. Nartonis pilį paėmęs ir su grobiu nužygiavęs kur reikėjo. Iš senovės Veprių valdytojų minimas narsus kunigaikštis Gel- vonis, gyvenęs tais laikais, kai Lietuvą valdęs Utenis. Gelvoniui iš Veprių daug kartų tekę kariauti su vokiečių riteriais kryžiuočiais ir kardininkais. Iš vėlesnių laikų Veprių valdytojų yra minimas kuni- gaikštis Gežgaila arba Kežgaila. Paskiau Veprius valdė jau lenkiški ponai: Oginskiai, Šemetos, Tyzenhauzenai, Kasakauskiai, Senkleriai (Saint Clair), Podbereskiai 1) (dvarą jie nupirko 1855 metais) ir Plioteriai (Broel Plater). Plioteriai yra buvę paskutiniai Veprių ponai. 1923 metais Veprių dvaras pabaigė savo dienas: jo žemė išda- linta žmonėms. Dvaro centre 1924 metais rudenį valdžia įkūrė že- mesnę ūkio mokyklą. Plioteriui palikta 3 hektarai 27 arai žemės (nuo centro atsisakė) ir spirito varykla, pradžios mokyklai paskirta 3 hektarai 38 arai, be to, duota žemės bažnyčiai ir miesteliui praplėsti. Veprių dvaras yra kadais senovėje turėjęs ar tris tūkstančius hektarų žemės. Dvaro laukuose javai taip gerai derėdavo, kad, pavyz- džiui, iš hektaro pripjaudavo arti šimto kapų rugių. O girios buvo 1) Žmonės juos vadina Podbereckais. 7 nr. KREGŽDUTĖ 93 tokios didelės ir gražios, kad kai Podbereskis bankrutuodamas 1) jas pardavė, tai pirkėjai dirbę ar 25 metus ligi iškirtę. Medžius vežę po 30 metrų ilgumo. Vepriu piliakalnyje dar tebėra buvusių rūmų žymių — duobių, rūsių liekanų. Prieš kelias dešimtis metų dar buvo tiek sienų mūro, kad Podbereskis, statydamas naują dvaro klojimą, plytas šulams mūryti ėmęs iš pilies rūmų liekanų. Kaip sugriuvę Veprių pilies rūmai, žmonės taip nupasakoja. Vieni ponai, kurie tada Vepriuose gyveno, kažin ką labai nedora pa- darę. Už tai ištikusi juos tokia nelaimė, kad naktį rūmai tiek įslūg- davę, kad nebebūdavę galima durų atidaryti. Reikėdavę durys at- kasti. Ir kiek dieną žmonės atkasdavę, tiek rūmai per naktį įslūg- davę į žemę. Kai rūmai įslūgę beveik ligi pusės langų, ponai supratę nieko gera nebebūsią, todėl išsikraustę iš kalno rūmų ir apsigyvenę žemiau, arčiau į ežerą, kur dabar yra dvaras. Taip rūmai kalne įslū- gę ligi pusės ir apleisti sugriuvę. Veprių žmonės piliakalnį vadina Majoku. Mat, kadais kalne prie griuvėsių stovėjo švyturys, tai yra aukštas stulpas su žibintu (nelietuviškai: majak) tam, kad nakties metu važiuoti žmonės, ypač paštas pataikytų gerai pravažiuoti tuo daiktu, kurs anais laikais tam- sumoje būdavo gana klaikus (iš vieno šono kalnas su griuvėsiais ir upelis su alksnynu, iš kito — didžiulis akmuo