VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS MENŲ FAKULTETAS MENOTYROS KATEDRA

Simona Rybakovaitė 1940-1964 METŲ LIETUVOS OFICIALIOJI TAPYBA: SOCIOPOLITINIAI IR MENINIAI ASPEKTAI Magistro baigiamasis darbas Kultūros paveldo ir turizmo studijų programa, valstybinis kodas 621V72002 Paveldo studijų kryptis

Vadovas(-ė): dr. Daiva Citvarienė ……………. …………… (Mokslinis ir pedagoginis laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta: Menų fakulteto dekanas(-ė) dr. Ina Pukelytė ……………. …………... (Mokslinis ir pedagoginis laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2011 TURINYS

1940-1964 METŲ LIETUVOS OFICIALIOJI TAPYBA: SOCIOPOLITINIAI IR MENINIAI ASPEKTAI

Santrauka / 2 Summary / 3 ĮVADAS / 4 1.SOVIETMEČIO KONTROLĖS SISTEMA LIETUVOS KULTŪROJE IR MENE / 14 1.1. Kultūros ir meno institucijos bei jų veikla 1940-1964 metais: sovietmečio cenzūros aparatas / 15 1.2. Tapytojai ir jų kontrolė / 21 1.3. Kultūros ir meno kontrolė stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais / 27 2. 1940-1964 METŲ OFICIALIOJI TAPYBA LIETUVOJE / 31 2.1. Oficialiosios tapybos sąvoka / 32 2.2. Sovietmečio meno metodas: socialistinis realizmas / 35 2.3. Tapyba stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais / 44 3.EDUKACINIŲ PROGRAMŲ GAIRĖS / 50 3.1.Edukacinė programa Moteris sovietmečio tapyboje: tarp propagandos ir tikrovės / 52 3.2.Edukacinės programos alternatyvos: Prokrusto lova: dailininkas ir meno kontrolė sovietmečiu, Kaimo ir miesto peizaţas sovietmečio tapyboje / 60 IŠVADOS / 66 BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS / 68 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS / 77 ILIUSTRACIJOS / 79 PRIEDAI 1 priedas. Konceptuali socrealizmo schema. 2 priedas. Estetikos bruoţų vertinimo stalinizmo laikotarpiu schema.

2

SANTRAUKA

XX amţiaus penktajame dešimemtyje SSRS okupavo Lietuvą ir pradėjo sovietizaciją, kurios metu siekta sukurti socialistinę visuomenę. Naujo pasaulio kūrimui buvo pasitelkti įvairūs būdai – visų gyvenimo sričių, kultūros bei meno, kartu ir tapybos, sovietizacija. Sovietmečiu oficialioji tapyba tapo propagandos būdas, kuriuo siekta „teisingai“ šviesti ir ugdyti visuomenę. SSRS, siekdama kontroliuoti visas meno sritis, kūrė valdţiai palankią kultūros politiką ir jos sistemą. Kultūros ir meno cenzūros bei kontrolės aparatą sudarė intitucinė hierarchija, kurios apačioje buvo dailininkai. Toks modelio principas buvo diegtas stalinizmo laikotarpiu. Vis dėlto, cenzūros aparato struktūra išliko panaši ir atšilimo laikotarpiu, nors dėl nuolatinės insitucijų prioritetų kaitos, ji tapo lankstesnė. 1940-1964 metų oficialioji tapyba laikyta valdţios reglamentuota ir vienintele „teisinga“ tapyba. Būtent sovietmečiu iš šios dailės srities reikalauta tikslaus kryptingumo, kurį formavo socrealizmas – meninė doktrina, turėjusi grieţtus reikalavimus – tiek kūrinio turiniui, tiek plastikai. Tačiau socrealistinė tapyba skyrėsi stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais.

3

SUMMARY

Soviet Union occupied Lithuania in 1940s and began the Sovietization which aim was to create the new socialist society. All the ways of life, culture and art became one of the ways to pursue the sovietization and create the new world. In Soviet times, the official painting became propaganda which had to develop and educate society in the „right“ way. Soviet Union wanted to control the ways of art. So it formed a favourable culture policy and its system. The machine of culture and art control, censorship composed of the institution hierarchy. The artists were the lowest link of it. This machinery had been formed in the Stalinist period. However, the structure of the censorhip and control remained similar in the Thaw period. But through the ongoing priorities changes in institutions, it became more flexible. 1940-1964 official paintings were considered to be government regulated and the only „correct“ art. During the Soviet period paintings had to be precise orientated and based on socialist realism that was the doctrine of art. Socialist realism had strict requirements – both in content and form creation. But still, art was a bit different in Stalinist and Thaw periods.

4

ĮVADAS

Temos pagrindimas. 1940-1964 metų Lietuvos oficialioji tapyba šiame darbe pasirinkta kaip muziejinė vertybė ir soviemečio kultūros objektas, turintis specifinę meninę raišką ir sulaukiantis prieštaringų visuomenės vertinimų. Penktame dešimtmetyje Sovietų Socialistinių Sąjungų Respublikai (toliau-SSRS) okupavus Lietuvą, imtas diegti ketvirtame dešimtmetyje suformuotas oficialiosios tapybos metodas, kuris rėmėsi socialistinio realizmo (toliau- socrealizmas) stilistika ir estetika. Su tyrimo tema yra susijusios ir kitos problemos: kultūros ir meno institucijų veikla sovietmečiu, dailininkų vaidmuo, kultūra ir menas stalininizmo ir atšilimo laikotarpiais, kuriais kurta tapyba yra maţai tyrinėta1. Objektai, susiję su sovietmečio kultūra ir paveldu, iki šiol yra lydimi prieštaringų nuomonių, diskusijų ir vertinimų2. Filosofė Eglė Marcinkevičiūtė-Wittig teigė, kad visuomenė nėra susitarusi dėl pačių kriterijų, kuriais remdamasi ji atmestų arba priimtų paveldo objektus3. Šio laikotarpio Lietuvos oficialioji socrealistinė tapyba dėl nesusitarimų, emocijų visuomenėje nėra objektyviai įvertinta. Būtent todėl pasirinkta darbo tema yra 1940-1964 metų Lietuvos oficialioji tapyba: sociopolitiniai ir meniniai aspektai.

Teorinė problematika. Šiuolaikinėje menotyroje didesnio tyrėjų dėmesio sulaukia sovietmečio architektūra, kinas, monumentai ir skulptūros, grafikos ţanro kūriniai, tačiau tapyba ar šio laikotarpio tapybos ikonografija, atskirų tapytojų kūryba lieka maţai tyrinėta. Menotyroje daugiau dėmesio skiriama dailininko pozicijai sovietmečio valdţios atţvilgiu įvardinti, todėl vyrauja apibendrinanti teorija, kuri skirsto to laikmečio tapytojus į konformistus, nonkonformistus, semikonformistus4. Lietuvos dailėtyrininkų tekstuose sovietmečio tapyba tyrinėjama neatsiejamai nuo istorinio konteksto, politinės prievartos. Lietuvos dailėtyroje daugiau dėmesios susilaukė neoficialusis menas – tylusis modernizmas5

1 Tapyba, kurta valdant skirtingiems SSRS vadovams, nebuvo išsamiai sugretinta ir ištirta. 2 Plačiau ţr.: Čepaitienė, Rasa. Sovietmetis Lietuvos kultūros istorijos šviesoje: projekto bandymas. In: Menotyra, 2003, Nr. 2, p. 74 – 79.; Čepaitienė, Rasa. Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos. In: Lituanistica. T. 53, 2007, p. 36–50.; Marcinkevičiūtė-Wittig, Eglė. Kultūros paveldas art autos pasirinkimas? Diskusija dėl Ţaliojo tilto skulptūrų! In: Kultūros barai, 2010, Nr. 12, p. 24-27. 3 Marcinkevičiūtė-Wittig, Eglė. Kultūros paveldas art autos pasirinkimas? Diskusija dėl Ţaliojo tilto skulptūrų! In: Kultūros barai, 2010, Nr. 12, p. 24. 4 Andriuškevičius, Alfonsas. Seminonkonformistinė lietuvių tapyba: 1956-1986. In: Lietuvių dailė: 1975-1995 / Sud. A. Andriuškevičius. Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 12-23.; Borofski, Aleksandr. Non-confomist art in Leningrad. In: Arts of the Soviets: painting, sculpture and architecture in one-party state, 1917-1992 / Ed. M. C. Brown, B. Taylor. Manchester: Manchester University Press: 1993, p. 196-204. 5 Tylusis modernizmas kaip okupuotos šalies dailės fenomenas formavosi 1962-1982. Plačiau ţr.: Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962-1982 / Sud. E. Lubytė. Vilnius: Tyto alba, 1997.; Budrytė, Kristina. Lietuvos abstrakčioji tapyba sovietmečiu: humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didţiojo universitetas, 2008. 5

– nei oficialioji tapyba, kuri daţniausiai suvokiama kaip atsilikusi dailės šaka to meto pasauliniame meno kontekste ir akcentuojama jos stagnacija6. Vis dėlto, kai kurie meno istorijos ir menotyros atstovai yra linkę socrealistinę dailę vertinti atskirai nuo politinio konteksto ir suvokti ją kaip socialistinį modernizmą7. Tačiau Vakarų autorių tekstuose objektu daţnai pasirenkama Maskvos dailė, o kitų SSRS valstybių meninis gyvenimas nėra tyrinėtas, retais atvejais tik įvardintas regionas, pvz. Baltijos šalys. Svarbus sovietmečio meno suvokimo veiksnys yra laikas, kuris nustato tam tikrą distanciją tarp sovietinių metų ir dabarties. Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo buvo iškeltas šio laikotarpio paveldo klausimas, kuriam įtaką darė nuomonės, atmetančios sovietmečio paveldo objektus8. Tačiau pastaruoju metu publikuojama daugiau studijų, kuriose siekiama uţfiksuoti, ištirti ir naujai įvertinti sovietmečio paveldą, meno ir kultūros objektus, su jais susijusias tendencijas, kūrybos aspektus9.

Laikotarpio problematika. Sovietmetis yra netolima praeitis ir dėkingas laikas tyrimams dėl išlikusios informacijos. Vis dėlto, archyvai neturi visų dokumentų, nes daugumą jų sunaikino Valstybės saugumo komitetas ( toliau – KGB)10. Todėl iškyla problemos dėl šaltinių prieinamumo ir jų skelbimo. 2011 metų geguţės mėnesį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (toliau – LGGRTC) atidarė internetinę svetainę, kurioje pradedami viešai skelbti orginalūs okupacijos laikotarpio KGB padalinių, veikusių Baltijos valstybėse, dokumentai11. Tačiau LGGRTC eksponuos tik dalį šių dokumentų. Nors sovietmečio šaltiniuose esančios informacijos stoką galėtų atsverti gyvų asmenybių prisiminimai, pasakojimai, tačiau, anot paveldo tyrinėtojos Rasos Čepaitienės, yra sunku nustatyti, kada „gyvi sovietmečio liudininkai sako, tai, ką iš tiesų mano <...>, o kada nori

6 Plačiau ţr.: Mulevičiūtė, Jolita. Atsinaujinimo sąjūdis Lietuvių tapyboje 1956-1970 m. In: Ţmogus ir aplinka XX a. Lietuvos dailėje. Vilnius: Academia, 1992, p. 128-200. Glinskis, Rimvydas. Ar Lietuvos meno istorijoje rasime vietos socrealizmui? In: Literatūra ir menas, 1995 spalio 21, p. 3. 7 Plačiau ţr.: The Landscape of Stalinism: the Art and the Ideology of Soviet Space / Ed. E. Dobrenko, E. Naiman. Seattle: University of Washington Press, 2003. 8 Trilupaitytė rašė, kad 1992 metais Ričardas Vaitiekūnas išreiškė būtinybę grieţtai atskirti lietuvių modernųjį meną nuo socrealizmo. 1995 metais Glinskis iškėlė socrealizmo vietos lietuvių meno istorijoje klausimą. 9 Sovietmečio ir su šiuo laikotarpiu susijusios problemos nagrinėjamos leidiniuose: Darbai ir dienos. T. 52. Kaunas: VDU leidykla, 2009.; Darbai ir dienos. T. 47. Kaunas: VDU leidykla, 2007.; Meno istorija ir kritika, 2007, Nr. 3.; Rubavičius, Vytautas. Neišgyvendinamas sovietmetis: atmintis, prisiminimai ir politinė galia. In: Colloquia, No. 18, 2007, p. 116-130. ir kiti. 10 Plačiau ţr.: Anušauskas, Arvydas. KGB Lietuvoje: slaptosios veiklos bruoţai. Vilnius: Asociacija "Atvaţiavo meška", 2008.; Čepaitienė, Rasa. Sovietmetis Lietuvos kultūros istorijos šviesoje: projekto bandymas. In: Menotyra, 2003, Nr. 2, p. 74 – 79. 11KGB veikla Lietuvoje [ţiūrėta 2011 m. geguţės 12 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kgbveikla.lt/ . 6 pritapti prie dabartinių viešojo kalbėjimo „taisyklių‟ “12. Todėl sunku nustatyti gyvų liudininkų pasakojimų tikrumą ir išvengti galimo subjektyvumo13. Panašiai kalba literatūrologė Solveiga Daugirdaitė: „vienas didţiausių sunkumų analizuojant okupacijos metų reiškinius yra turimų šaltinių nepatikimumas, būtinybė kritiškai juos vertinti, atskirti informaciją nuo dezinformacijos“14. Dėl dokumentų sunaikinimo trūksta duomenų meno ir dailininkų gyvenimui rekonstruoti. Taigi tyrinėti sovietmečio tapytojų gyvenimą ir atskleisti jį tokį, koks jis buvo tikrovėje, o ne kokį jį traktavo ar norėjo matyti SSRS valdţia, yra sudėtinga.

Tyrimo objektas – 1940-1964 metais sukurti Lietuvos oficialiosios tapybos kūriniai. Šiuo laikotarpiu nutapyti paveikslai yra Lietuvos muziejuose, tarp jų Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje (toliau – NČDM). Remiantis Lietuvos Respublikos Kilnojamųjų Kultūros vertybių apsaugos įstatymo II straipsnio I ir II skirsniais15, galimas 1940-1961 metų16 Lietuvos oficialiosios tapybos vertinimas: sovietmečiu nutapyti paveikslai yra svarbūs istoriniu ir meniniu poţiūriais bei apibūdina Lietuvos tautos istorijos laikotarpį – lietuvių dailininkų kūrybą okupacijos metu. Kadangi darbe tyrinėti paveikslai buvo pripaţinti sovietmečio valdţios, darbe vartojamas terminas – oficialioji tapyba.

Tyrimo tikslas – ištirti 1940-1964 metų oficialiosios tapybos kūrybos sąlygas, jos stilistiką ir estetiką, bei pateikti edukacines programas.

Tyrimo uždaviniai: 1. tirti 1940-1964 metais diegtą ir formuotą kultūros ir meno valdymo mechanizmą, jo kaitą stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais; 2. analizuoti socrealizmo metodą, jo estetiką bei oficialiosios tapybos raišką stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais Lietuvoje; 3. aptarti oficialiosios tapybos panaudojimą edukacijai.

12 Čepaitienė, Rasa. Sovietmetis Lietuvos kultūros istorijos šviesoje: projekto bandymas. In: Menotyra, 2003, Nr. 2, p. 78. 13 Interviu metodą naudojo šeimos istorikė Dalia Marcinkevičienė. Tačiau ji atsiţvelgė į šio metodo subjektyvumą, galimą tiesos nutylėjimą. Metodas naudotas autorės knygoje. Prijaukintos kasdienybės, 1945 – 1970 metai: Biografiniai Lietuvos moterų interviu / Sud. D. Marcinkevičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007. 14 Daugirdaitė, Solveiga. Tarybinė moteris kalba! In: Colloquia, 2008, Nr. 20, p. 183. 15 Kilnojamųjų Kultūros vertybių apsaugos įstatymas. In: Kultūros paveldo departamentas [ţiūrėta 2011 m. sausio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/200. 16 Dėl 50 metų amţiaus cenzo oficialiai kultūros objektu galima laikyti sovietinę tapybą sukurtą iki 1961 metų. Tačiau negalima apsiriboti tik įstatymu. Todėl šio darbo objektui priskirti darbai, suskurti iki 1964, nes būtent šiais metais oficialiai baigėsi Chruščiovo valdymo laikotarpis. 7

Tyrimo metodai. Tyrime akcentuojami menotyroje ir meno istorijoje vartoti metodai, kurie tam tikromis perspektyvomis susijungia su paveldosaugos metodika. Čepaitienės nuomone, paveldosauga daţnai skolinasi kitų humanitarinių mokslo šakų: istorijos, etnologijos, archeologijos, muzeologijos, metodikas17. Šiame darbe svarbi yra istoriografija ir faktografija. Tarpdiscipliniškumas skatina plačiau paţinti objektą. Todėl šiame darbe remiamasi kai kuriomis naujosios meno istorijos metodologinėmis nuostatomis. Šis metodas jungia politinius, socialinius, psichoanalitinius, feministinius tyrimo būdus18. Darbe svarbi psichologinė distancija tarp objekto ir subjekto. Tyrimo pobūdţiai glaudţiai siejasi su metodologine postkolonializmo perspektyva19, kuri analizuoja sovietmečio politikos, visuomeninių hierarchinių struktūrų įtaką meno kūrybai ir kultūrai. Galima būtų išskirti tris postkolonializmo poţiūrius, kuriuos akcentavo sovietologas Ericas Naimanas20. Pirmąja perspektyva siūloma į sovietmečio objektą paţiūrėti apibedrinančiu ţvilgsniu, bešališkai per distanciją, suvokiant, kad SSRS radikaliai nesiskiria nuo kitų imperijų. Panašiai yra rašęs amerikiečių lingvistas, politikos aktyvistas ir JAV mokslo akademijos narys Naomas Chomsky21, filosofas ir sociologas Zenonas Norkus22. Antrąja perspektyva siūloma oficialiąją dailę analizuoti, atsiţvelgiant į menininkų santykį su politine sistema, akcentuoti jų ideologinius nesutarimus, ir jų sąlygotas skaudţias pasekmes. Šią perspektyvą tekstuose naudojo tokie autoriai, kaip Alfonsas Andriuškevičius, Ieva Pleikienė, Irena Kostkevičiūtė, Erika Grigoravičienė, Michailas Yampolskis, Igoris Golomshtokas23. Trečioji perspektyva akcentuoja formalistinį poţiūrį į tapybą. Naimanas siūlo metodą, kuris leidţia maţiau susikoncentruoti ties ideologija ir daugiau dėmesio skirti produkcijai (S.R. pastaba-

17 Čepaitienė, Rasa. Paveldosdauga ir tarpdisciplininis kontekstas. In: Lietuvos didţiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno poţiūrio likimas: Lietuvos istorijos studijos, specialusis priedas nr. 4. / Sud. A. Bumblauskas ir kt. Vilnius: VU Istorijos fakulteto leidykla, 2006, p. 125.; Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: LII leidykla, 2005, p. 25. 18 Jonathan, Harris. The New Art History: a Critical Introduction. London and N. Y.: Routledge, 2002, p. 7. 19 Lapkus, Danas. Poteksčių ribos: uţdraustos tapatybės devintojo dešimtmečio lietuvių prozoje. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2003. Kaip pats autorius p. 195 rašo, postkolonializmas kad “akcentuoja dėmesį į tai, kaip meninėje kūryboje atsiskleidţia nelaisvo ţmogaus savivoka ir savijauta, bendras visuomenės sąmoningumo lygis”. 20 Naiman, Eric. Introduction. In: the Landscape of Stalinism: the Art and the Ideology of Soviet Space / Ed. E. Dobrenko, E. Naiman. Seattle: University of Washington Press, 2003, p. xiii. 21 Chomsky, Naom. Tikslai ir vizijos. Kaunas: Kitos knygos, 2006. 22 Norkus, Zenonas. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Postkomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos poţiūriu. Vilnius: VU leidykla, 2008, p. 15. 23 Andriuškevičius, Alfonsas. Seminonkonformistinė lietuvių tapyba: 1956-1986. In: Lietuvių dailė: 1975-1995 / Sud. A. Andriuškevičius. Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 12-23.; Wallach, Amei. Censorship in the Soviet Bloc. In: Art Journal. Vol. 50, Issue 3, 1991, p. 75-83.; Yampolski, Michail. Censorship as the Triumph of Life. In: Socialist Realism without Shores/ Ed. Th. Lahusen, E. Dobrenko. Durham and London: Duke University Press, 1997.; Pleikienė, Ieva. Between Myth and Reality: Censorship of Fine Art in Soviet Lithuania. In: Meno istorija ir kritika, 2007, Nr. 3, p. 104-110.; Grigoravičienė, Erika. Art and Politics in Lithuania from the Late 1950s to the Early 1970s. In: Meno istorija ir kritika, 2007, Nr. 3, p. 71-78.; Golomshtok, Igor; Glezer, Aleksander. Unofficial art in the Soviet Union. London: Secker and Warburg. 1977.; Kostkevičiūtė, Irena. Dailė tarp prievartos ir pasipriešinimo: istoriniai metmenys. In: Literatūra ir menas, 1992 geguţės 2 d., p. 9. 8 kūriniams)24. Tokią poziciją palaiko sovietologai, kurie tyrimų studijoms naudoja estetinę perspektyvą, atmetančią glaudų santykį tarp meno kūrinio ir politinių, socialinių pokyčių25. Estetinė perspektyva naudinga apibrėţti oficialiosios tapybos kūrinių plastinius, kompozicinius elementus, jų sąveiką. Lietuvos menotyroje nėra įprasta akcentuoti estetinį poţiūrį sovietmečio dailės tyrimuose. Tačiau Čepaitienė teigia, kad paveldo vertinimas priklauso ir nuo estetinių kriterijų, kurie nuolat kinta26. Sovietmečio paveldas daţniausiai vertinamas emocionaliai, o estetiniai kriterijai nustumiami į antrą planą. Šiame darbe remiamasi išvardintais trimis postkolonializmo poţiūriais bei naujosios meno istorijos metodologinėmis nuostatomis. Šios perspektyvos sudaro galimybę kontekstualiai ir įvairiapusiškai tirti objektą.

Darbo aktualumas ir mokslinis naujumas. Moksliniu poţiūriu sovietmetis dar nėra pakankamai tyrinėtas. Šiandien esama tik pirmų bandymų įtvirtinti šį laikotarpį visos visuomenės istorinės atminties lygmeniu. Istorikė Dalia Marcinkevičienė teigė, kad “kai sovietmečio istorija bus priimta ir įsisąmoninta pačios visuomenės, skirtumai tarp socialinių grupių atminčių veikiau paskatins gyvą diskusiją, o ne konfliktą”27. Istorikas Arūnas Streikus teigia, kad „kultūrinio gyvenimo istorinė analizė gerokai atsilieka. Iki šiol nėra jokios monografijos, kuri atskleistų nors vieną sovietmečio kultūros diskurso sritį“28. Lietuvos oficialioji tapyba yra savitas reiškinys, daţniausiai Lietuvos meno istorijos atstovų ignuoruojamas ir nėra įvertintas kaip sovietinės kultūros objektas. Oficialiosios 1940- 1964 metų tapybos situacija minima ir šiek tiek aptariama kitų disciplinų, pvz. istorijos29, tyrimuose. Vienintelė tapybai skirta nuoseklesnė analizė yra 1990 metais išleista XX amţiaus lietuvių dailės studija, sudaryta dailėtyrininkų Viktoro Liutkaus, Ingridos Korsakaitės ir

24 Šuković, Miško. Remembering the Art of Communism. Analysis of Contradiction: Approaches and Transgressions. In: Third Text. Vol. 23, Issue 1, 2009, p. 15-24.; 25 Reid, Susan. The Art Market and the History of Socialist Realism. In: Art History. Vol. 22, Issue 2, 1999, p. 310- 315.; Groys, Boris. The Art of Totality. In: the Landscape of Stalinism: the Art and the Ideology of Soviet Space / Ed. E. Dobrenko, E. Naiman. Seattle: University of Washington Press, 2003, p. 96-124.; Efimova, Alla. To touch on the raw: the aesthetic affection of social realism. In: Art Journal. Vol. 56, Issue 1, 1997, p. 72.; Bassin, Mark. „I object to rain what is cheerless‟: Landscape Art and the Stalinist Aesthetic Imagination. In: Ecumene. Vol. 7, Issue 3, 2000, p. 313-336. 26 Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: LII leidykla, 2005, p. 154. 27 Marcinkevičienė, Dalia. Pratarmė. In: Prijaukintos kasdienybės, 1945 – 1970 metai: Biografiniai Lietuvos moterų interviu / Sud. D. Marcinkevičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007, p. 13. 28 Streikus, Arūnas. Kultūrinio ir religinio gyvenimo sovietų Lietuvoje istoriniai tyrimai. In: Darbai ir dienos. T. 52. Kaunas: VDU leidykla, 2009, p. 76. 29 Truska, Liudas. Lietuva 1938-1953 metais. Kaunas: Šviesa, 1995, p. 168. Autorius išskiria tapytojų pozicijas sistemos atţvilgiu. Mini Vinco Dilkos propagandinį darbą Organizacinis kolūkio susirinkimas, Justino Vienoţinskio antisovietinę poziciją, kurią jis išreiškė pasišaipydamas iš sovietų. 9

Irenos Kostkevičiūtės30. Aktualūs yra menotyrininkių Jolitos Mulevičiūtės, Ievos Pleikienės, dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus straipsniai, nors jų tyrimų objekto laikotarpis yra atšilimas31. Svarbūs yra mokslinio ir paţintinio pobūdţio vieši renginiai, nagrinėję sovietmečio tematiką. VDU menų galerijoje „101“ 2009 – 2010 metais vykęs paskaitų ciklas Tarp mito ir tikrovės, skirtas sovietmečio kūrybai pristatyti, taip pat yra aktualus ţingsnis meno pasaulyje32. Tai ne pirmas VDU ţingsnis, skirtas atkreipti dėmesį į sovietmečio tyrimų trūkumą33. 2008 metų lapkričio 13-14 dienomis vyko mokslinė konferencija (Ne)uţvaldyti prisiminimai: sovietinio laikotarpio tyrimų problemos. Konferencijos metu buvo aptarta šio laikotarpio šaltinių problematika, socialinis diskursas, paveldo vertinimo problemos, sąvokos, modeliai, instrumentai ir muziejų vaidmuo oficialaus meno atţvilgiu. Taip pat svarbios 2010 metais vykusios parodos, pristačiusios sovietmečio tematiką. Nacionalinėje Dailės galerijoje vyko paroda Moters laikas. Skulptūra ir kinas, kurioje buvo galima pamatyti sovietmečiu (1964-1985 metų) konstruotą moters įvaizdį lietuvių skulptūroje ir kine. Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune paroda Po raudonąja ţvaigţde: Lietuvos dailė 1940–1941 m. Šioje parodoje eksponuoti dailės, daugiausia grafikos kūriniai, reprezentuojantys okupacijos ideologiją. Šiais metais NČDM taip pat ruošia sovietmečio tapybos parodą Kauno tematika. Toks parodų gausumas pastaraisias metais liudija šiuolaikinio ţmogaus domėjimąsi sovietine kultūra ir kūryba. Todėl šis tyrimas yra svarbus menotyros srityje ir kuris pagilina, paįvairina ir papildo sovietmečio objektų tyrimų gretas. Vakaruose yra daugiau tyrimų, susijusių su sovietmečio daile kaip imperialistiniu/ kolonialistiniu, propagandiniu menu ir studijų, orientuotų į propagandinio meno estetiką ir stilistiką. Taip pat buvo meninių bandymų pavaizduoti socialistinio pasaulio pasaulėjautą, visuomenės ir valdţios santykius34. Diskusijoje apie sovietmečio dailę menotyrininkė Rasa Andriušytė-Ţukienė: „Humanitarinės srities mokslininkų tyrimų šioje srityje tikrai trūksta. <…> Vakarai šią sritį tyrinėja daug aktyviau, nei mes patys“35. Lietuvos tyrimų kontekste

30 XX a. lietuvių dailės istorija: lietuvių tarybinė dailė 1940-1990. T. 3. / Red. I. Korsakaitė ir kt. Vilnius: Vaga, 1990. 31 Šie meno istorikai daugiausia dėmesio skiria dailės kūriniams, sukurtiems po 1956 m. vadinamuoju atšilimo arba postalinistiniu laikotarpiu. 32 Paskaitų ciklui Tarp mito ir tikrovės menotyrininkė Rasa Andriušytė-Ţukienė parengė pranešimą skirtą lietuvių kūrėjų padėties XX a. 5-6 deš. totalitarinėjė kultūroje aptarimui, menotyrininkė Kristina Budrytė- Genevičė skaitė paskaitą apie peizaţo ţanro kalbą sąstingio laikotarpiu, VDU menų fakulteto magistrantė Lina Baltutytė apţvelgė kičo kaip meninio reiškinio sklaidą sovietmečiu, menotyrininkė Linara Dovydaitytė pristatė feministinę sovietmečio dailės interpretaciją. 33 Menas ir politika: Rytų Europos atvejai buvo pirmoji tarptautinė mokslinė konferencija, skirta Rytų Europos sovietmečio ir postsovietinio meno tyrimams, surengta VDU 2006 m., spalio 26-27 dienomis. 34 Pagal Georgo Orwello 1949 metų novelę 1984 sukurtos dvi ekranizacijos – 1954 ir 1984 metais. 35 Sovietmečio menas – aktualus? / Parengė V. Milkova [ţiūrėta 2010 m. gruodţio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/lt/atgarsiai/daile/datgarsis513. 10 darbe siekiama tirti oficialiąją tapybą nauju poţiūriu, tačiau tokių studijų vis dar trūksta. Tyrimo mokslinis naujumas siejamas su taikytina metodika darbe: siekiama ištirti kontekstą, kūrybos sąlygas ir tapybos stilistiką, estetiką bei tendencijas, ko ir trūksta Lietuvos menotyroje.

Literatūros ir šaltinių analizė. Darbe naudoti šie šaltiniai: NČDM fonduose esantys sovietmečio tapybos darbai, paveikslų reprodukcijomis ir kūrinių albumais36, devinto dešimtmečio Kauno tapytojų bylos37, humanitarinių mokslų daktaro disertacijos38, publikuoti sovietmečio dokumentai39 ir periodika40, dokumentiniai filmai, kuriuose uţfiksuoti sovietmečiu gyvenusių ir kūrusių ţmonių prisiminimai41, išleisti dailininkų ir kitų ţmonių prisiminimai apie gyvenimą sovietmečiu42, 1996 metų Lietuvos Respublikos Kilnojamųjų Kultūros vertybių apsaugos įstatymu43, 2003 metų Lietuvos Respublikos Muziejų įstatymo pakeitimo įstatymu44.

36 Lietuvos tapyba / Sud. P. Gudynas. Vilnius: Vaga, 1979.; Tapyba 1940 – 1960: lietuvių tarybinė dailė / Red. A. Valiuškevičiūtė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961.; Marija Cvirkienė / Red. L. Patriubavičienė. Vilnius: Vaga, 1992.; Justinas Vienoţinskis: jubiliejinė kūrybos paroda 100-sioms gimimo metinėms / Sud. L. Bialopetravičienė. Vilnius: LTSR dailės muziejus, 1986.; Antanas Gudaitis: reprodukcijų albumas / Parengė E. Kunčiuvienė. Vilnius: Vaga, 1987. 37 Darbe panaudoti ankstesnių metų tyrimų duomenys, kurie įrodo sovietų valdţios vykdyta represiją prieš dailininkus iki pat dešimto dešimtmečio. Darbe panaudota apibendrinta informacija iš Kauno DS esančių Arūno Vaitkūno, Maldţiūno, Griušio ir kitų bylų, Nacionalinės dailės galerijos informacijos centre (NDGIC) esančių Vaitkūno, Audronės Petrašiūnaitės bylų. 38 Budrytė, Kristina. Lietuvos abstrakčioji tapyba sovietmečiu: humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Kaunas: VDU, 2008.; Dovydaitytė, Linara. Ekspresyvumo kategorija sovietmečiu Lietuvos tapyboje: meniniai sociopolitiniai aspektai: humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Kaunas: VDU, 2006.; Ludavičienė, Jurgita. Kičo fenomenas ir jo sklaida XX a. Lietuvos dailėje: humanitarinių mokslų daktaro disertacijos santrauka. Vilnius: VDA leidykla, 2009. 39 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990: dokumetnų rinkinys / Sud. J. R. Bagušauskas, A. Streikus. Vilnius: LGGRTC, 2005.; KGB in the Baltic States: documents and researches [ţiūrėta 2011 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: http://kgbdocuments.eu/. 40 Ţmonių sielų inţinieriai. In: Literatūra ir menas, 1952 lapkričio 2, p. 2.; Uţ giliai idėjinę ir aukšto meistriškumo literatūrą vaikams. In: Literatūra ir menas, 1952 sausio 20 d., p. 1.; Apie vaikų literatūros kritiką. In: Literatūra ir menas, 1952 vasario 3 d., p. 2.; Savickas, Augustinas. Mintys apie mūsų dailę. In: Pergalė, 1959, Nr.1, p. 158-161.; Savickas, Augustinas. Gyvenimas, paveikslas, kūrybinis metodas. In: Literatūra ir menas, 1958 lapkričio 29 d., p. 3.; Kęstutytė, Genovaitė. Kai kurie tematinio paveikslo vystymosi bruoţai. In: Literatūra ir menas, 1958 lapkričio 22 d., p. 2.; Tomskis, Nikolajus. Iš socialistinio realizmo pozicijų. In: Literatūra ir menas, 1970 spalio 3, p. 3.; 41 Keturių dalių dokumentinis filmas Damals in der DDR. 2004. Filmas sukurtas bendradarbiaujant MDR, WDR ir Look films & TV.; Meninykai. IV serija. 2009. Autoriai: Petras Savickas, Liudvika Pociūnienė. 42 Prijaukintos kasdienybės, 1945 – 1970 metai: Biografiniai Lietuvos moterų interviu / Sud. D. Marcinkevičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.; Mikheyev, Dimitry. The Great Soviet Art of Intimidation. In: National Review. Vol. 32, Issue 2, 1982 p. 101-105.; Macijauskienė, Marija. Kas jau padaryta, tai padaryta. In: XXI amţius, 2009 spalio 28 d [ţiūrėta 2011 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/10/28/atmi_01.html.; Kanopkaitė, Rūta. Neeilinės asmenybės neeilinė biografija. In: Kamanė, 2009 birţelio 17 d. [ţiūrėta 2011 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/lt/atgarsiai/daile/datgarsis370.; 43 Kilnojamųjų Kultūros vertybių apsaugos įstatymas. In: Kultūros paveldo departamentas [ţiūrėta 2011 m. sausio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/200. 44 Muziejų įstatymo pakeitimo įstatymas. In: Lietuvos muziejų asociacija [ţiūrėta 2011 m. sausio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.museums.lt/Teisiniai_aktai/Muzieju_istatymas.htm. 11

Literatūra. Lietuvių tyrinėtojų literatūros, kurioje būtų nagrinėta sovietmečio tapyba nėra daug, todėl šiame darbe svarbūs šie autoriai ir jų tyrimai – Augustino Savicko ir menotyrininkų Irenos Kostkevičiūtės, Ingridos Korsakaitės ir Viktoro Liutkaus studijas bei Alfonso Andriuškevičiaus, Jolitos Mulevičiūtės, Erikos Grigoravičienės, Giedrės Jankevičiūtės, Ievos Pleikienės ir Skaidros Trilupaitytės tekstai45. Išsisikyrė dvi pagrindinės tyrinėjimų kryptys – turinio ir konteksto. Tapybos turinį – ikonografiją, stilistiką, tematiką, estetines išraiškas nagrinėjo dailininkas Augustinas Savickas, menotyrninkai – Jolita Mulevičiūtė, bei Korsakaitė, Kostkevičiūtė, Liutkus sudarytoje dailės studijoje. Dailės ir politikos santykio klausimais savo tyrimuose domėjosi menotyrininkės Jankevičiūtė, Kostkevičiūtė ir Pleikienė. Lietuvių dailėtyroje reikėtų išskirti menotyrininkus, kurie nagrinėjo tapybos turinio bei dailės ir politikos problemas – Andriuškevičius, Grigoravičienė, Liutkus. Dailėtyrininkė Trilupaitytė tekstuose greta sovietmečio dailės tyrinėjimų vystė ir sąvokų, ir terminų, naudotinų sovietmečio menotyros tyrimuose, analizę. Darbe vartota ir uţsienio menotyrininkų – Amei Wallach, Mareko Barteliko – literatūra. Menotyrininkė Wallach papildė valdţios ir menininko santykių sovietmečiu analizes, nes jo tyrinėjimų objektu tapo cenzūra sovietmečiu46. Baterlikas atliko dešimtame dešimemtyje išleistų knygų – Socialist Realist Painting, Socialist Realism without Shores ir kt., kuriuose atlikti sovietmečio tapybos, grafikos ir kitų menų tyrinėjimai, analizes ir atliko parodų, sovietmečio tematika, apţvalgą47. Greta menotyrininkų reikėtų paminėti filosofus – sovietmečiu rašiusį Vosilijų Sezemaną bei dabar rašančius Slavojų Ţiţeką, Neriją Putinaitę, Gintarą Maţeikį, kurių tekstais remiantis analizuota oficialiosios tapybos stilistikos estetika48.

45 Savickas, Augustinas. Peizaţas lietuvių tapyboje. Vilnius: Vaga, 1965.; XX a. lietuvių dailės istorija: lietuvių tarybinė dailė 1940-1990. T. 3. / Red. I. Korsakaitė ir kt. Vilnius: Vaga, 1990.; Andriuškevičius, Alfonsas. Seminonkonformistinė lietuvių tapyba 1956-1986. In: Lietuvos dailė: 1975-1995. Vilnius: VDA leidykla, 1997.; Mulevičiūtė, Jolita. Meninių principų pokyčiai devintojo dešimtmečio tapyboje. In: Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai. Vilnius: Kultūros ir Meno institutas, 1992, p. 34-55. Pleikienė, Ieva. Lietuvos dailininkų sąjungos jaunųjų dailininkų sekcijos veikla. In: Dailė, muzika ir teatras valstybės gyvenime 1918- 1998. Vilnius: VDA leidykla, 1998, p. 34-55.; Pleikienė, Ieva. Between Myth and Reality: Censorship of Fine Art in Soviet Lithuania. In: Meno istorija ir kritika, 2007, Nr. 3, p. 104-110.; Grigoravičienė, Erika. Art and Politics in Lithuania from the Late 1950s to the Early 1970s. In: Meno istorija ir kritika, 2007, Nr. 3, p. 71-78.; Grigoravičienė, Erika. Tema, gyvenimas, ţmogus – kūrybiškosios socrealizmo plėtros gairės. In: Menotyra. T. 40, 2005, p. 28-37.; Trilupaitytė, Skaidra. Totalitarizams ir soviemečio meno (ne)laisvė: kai kurie vertinimo klausimai. In: Darbai ir dienos. Nr. 47. Kaunas: VDU, 2007, p. 93-114.; Trilupaitytė, Skaidra. Meno rinka, rusiškas undergroundas ir sovietmečio dailės vertinimo problemos Lietuvoje. In: Kultūros barai, 2006, Nr. 11, p. 60-64.; Jankevičiūtė, Giedrė. Writing the Art History of the Vanished States: Estonia, Latvia and Lithuania in the 1940s. In: Kunstiteaduslikke Uurimusi: Studies on Art and Architecture. Vol. 19/ 3-4. Tallinn: Estonian Society of Art Historians, p. 86-104. 46 Wallach, Amei. Censorship in soviet block. In: Art Journal. Vol. 50, Issue 3, 1991, p. 75-83. 47 Bartelik, Marek. Concerning Socialist Realism: Recent Publications on Russian Art. In: Art Journal, vol. 58, Issue 4, 1999, p. 90-95. 48 Ţiţek, Slavoj. Viskas ką norėjote suţinoti apie Ţiţeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.; Sezemanas, Vosilijus. Estetika. Vilnius: Mintis, 1970.; Putinaitė, Nerija. Kas “sava” ir kas “svetima”: sovietinio lietuviškumo restitucijos bruoţai. In: Naujasis ţidinys-Aidai, 2007, Nr. 10, p.463-473.; Putinaitė, Nerija. Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. Vilnius: 12

Literatūros, kurioje tyrinėta oficialioji tapyba, trūkumas ir siekis darbe ištirti tapybą kontekstualiai, lėmė darbe naudotos literatūros įvairovę. Todėl tyrime naudota istorijos, sovietologijos, kultūrologijos, filosofijos ir feminizmo literatūra. Tyrime remtasi šių sovietologų – Susan Reid, Evgeny Dobrenko, Alla Efimova, Johnas Bowltas, Elena Kornetchuk, Victoras Bucklis, Markas Bassinas darbais49. Nors autorių tyrinėti sovietmečio objektai skirtingi, pvz. Bucklis tyrinėjo dizaino raišką namų aplinkoje staliznimo ir aštilimo laikotarpiais, Bassinas atliko peizaţo ir propagandos santykio tapyboje analizę, Kornetchuk nagrinėjo politikos ir valdţios santykį, tačiau jų tyrimai įrodė sovietmečio valdţios, visuomenės gyvenimo, kultūros ir meno santykio glaustumą. Reikėtų išskirti dvi Dobrenko sudrytas knygas, kuriose surinkti ţymių sovietologų, kaip Leonidas Helleris, straipsniai, kuriuose tyrinėtos įvairios meno sritys – nuo dailės iki kino, įvairiais poţiūriais. Istorijos literatūra daugiausia remtasi pirmajame skyriuje, nagrinėjant sovietmečio cenzūros aparatą, institucinę ir kultūrinę veiklą. Pagrindiniai autoriai – Arvydas Anušauskas, Danutė Blaţytė-Bauţienė, Rasa Čepaitienė, Liudas Truska, Arūnas Streikus50. Istorikai Anušauskas, Truska daugiau domėjosi sovietmečio istoriografija, o istorikai Blaţytė-

Aidai, 2007.; Maţeikis, Gintautas. Propaganda: metodinė medţiaga. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2006.; Maţeikis, Gintautas. Didysis propagandos subjektas: pokomunistinių autobiografijų pėdsakais. In: Literatūra, 2008, Nr. 50, p. 30-48. 49 Reid, Susan. Soviet art world in the early thaw. In: Third Text. Vol. 20, Issue 2, 2006, p. 161–175.; Socialist Realism without Shores/ Ed. E. Dobrenko, Th. Lahusen. Durham and London: Duke University Press, 1997.; The Landscape of Stalinism: the Art and the Ideology of Soviet Space / Ed. E. Dobrenko, E. Naiman. University of Washington Press, 2003.; Efimova, Alla. To touch on the raw: the aesthetic affection of social realism. In: Art Journal. Vol. 56, 1997, p. 72-80.; Bowlt, John. Some thoughts on the Condition of Soviet Art History. In: The Art Bulletin, Nr. 4, 1989, p. 543-550.; Kornetchuk, Elena. Politics of Soviet Art. In: Bulletin of the Atomic Scientists. Vol. 33, Issue 8, 1977, p. 32-37.; Buckli, Victor. Khrushchev, Modernism, and the Fight against „Petit-bourgeois“ Consciousness in the Soviet Home. In: Journal of Design History. Vol. 10, No. 2, 1997, p. 161-176.; Bassin, Mark. „I object to rain what is cheerless“: Landscape Art and the Stalinist Aestethic Imagination. In: Ecumene. Vol. 7, Issue 3, 2000, p. 313- 336. 50 Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija / Sud. A. Anušauskas ir kt. Vilnius: LGGRTC, 2005.; Blaţytė, Danutė. Juodas Ţdanovo šešėlis virš Lietuvos menininkų. In: Metai: literatūra, kritika, eseistika. 1998, rugpjūtis/ rugsėjis, Nr. 8-9, p. 118-130.; Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 131-146.; Blaţytė-Bauţienė, Danutė. 1941 m. lietuvių meno dekados sovietinis projektas tautinės kultūros naikinimo kontekste. In: Lietuvos istorijos metraštis: 2006 metai. T. 2. Vilnius: LII leidykla, 2007, p. 127-128.; Blaţytė, Danutė. Lietuvos literatūros ir meno dekada Maskvoje: sumanytojai ir rengėjai. In: Lietuvos istorijos metraštis: 1994 metai. Vilnius: LII leidykla, 1995, p.110-134.; Blaţytė, Danutė. Stalinizmas ir Lietuvos dailininkai. In: Menotyra, 1996, Nr. 1, p. 61-66.; Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: LII leidykla, 2005.; Čepaitienė, Rasa. Sovietmetis Lietuvos kultūros istorijos šviesoje: projekto bandymas. In: Menotyra, 2003, Nr. 2, p. 74 – 79.; Čepaitienė, Rasa. Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos. In: Lituanistica. T. 53, 2007, Nr. 4, p. 36–50. Čepaitienė, Rasa. Sovietinės kultūros šaltiniai: tarp futurizmo ir paseizmo. In: Darbai ir dienos. T. 52. Kaunas: VDU leidykla, 2009, p. 85-104.; Truska, Liudas. Glavlito veikla Lietuvoje 1940-1947 metais. In: Lietuvos istorijos metraštis: 1996 metai. Vilnius: Lietuvos istorijos insititutas, 1997, p. 216-240.; Streikus, Arūnas. Ideologinė literatūros ir meno cenzūra 1956-1972 metais [ţiūrėta 2011 m. sausio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lkdtc.lt/_download/kulak/2008/8.1/37.pdf.; Streikus, Arūnas. Kultūros sovietizavimo projektai ir pirmieji rezultatai. In: Sovietika: Sovietinės okupacijos studijos 1944-1990 [ţiūrėta 2011 m. sausio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.sovietika.lt/356846/straipsniai/stalinizmas/kulturos-sovietizavimo-projektai-ir-pirmieji-rezultatai. 13

Bauţienė, Streikus daugiau gilinosi į dailės, meno ir sovietmečio cenzūros santykio problematikas. Čepaitienė savo tekstuose nagrinėjo sovietmečio ir paveldo klausimus bei šio laikotarpio paveldo objektų ir atminties santykius. Atminties tematiką papildė sociologų Irenos Sabonytės-Šutinienės ir Piotro Sztompkos straipsniai51 bei kultūrologo Almanto Samalavičiaus tyrinėjimai52. Darbe naudota ir feministinė literatūra, kurioje tyrinėtas moters vaidmuo sovietmečio kultūroje. Moters ir meno santykio analizei svarbūs autoriai – Solveiga Daugirdaitė53, Karla Gruodis54, Pat Simpson55. Lietuvių autores domino daugiau socialiniai aspektai, o Simpson nagrinėjo moters vaizdavimo sovietmečio dailėje principus. Apibendrinant, šio darbo šaltiniai ir literatūra pasiţymi tarpdiscipliniškumu.

Darbo struktūra. Tyrimą sudaro įvadas, trijų dalių dėstymas, išvados, bibliografijos, iliustracijų sąrašas ir iliustracijos bei priedai. Tyrimo struktūra jungia probleminius principus. Dėstymą sudaro trys dalys, skirtos ištirti oficialiąją sovietmečiu sukurtą tapybą. Pirmoji darbo dalis skirta meno ir kultūros cenzūros aparato, formuoto sovietmečiu, analizei. Antrojoje dalyje aptarta oficialiosios tapybos sąvoka, tirti estetiniai ir stilistiniai socrealizmo metodo bruoţai, analizuota tapytos kaita stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais. Trečiojoje darbo dalyje pasiūlytos kelios edukacinės programose, kurias sudaro sovietmečio tapybos kūriniai ir juos papildantys istoriniai, meniniai bei socpolitiniai kontekstai.

51 Sabonytė, Irena. Visuomenės atmintis: nuo herojinių mitų iki sovietmečio uţmarščių. In: Šiaurės Atėnai, 2002, balandţio 27, Nr. 16, p. 10-11.; Sztompka, Piotr. Cultural Trauma: The Ohter Face of Social Change. In: European Journal of Social Theory. Vol. 3, No. 4, 2000, p. 449-466. 52 Samalavičius, Almantas. Kaita ir tęstinumas: kultūros kritikos esė. Vilnius: Kultūros barai, 2008.; Samalavičius, Almantas. Postkomunistinės visuomenės atmintis ir amnezija. In: Europos kultūros profiliai: atmintis, tapatumas, religija / Sud. A. Samalavičius. Vilnius: Kultūros barai, 2007. 53 Daugirdaitė, Solveiga. Kavolis ir feminizmas. In: Vytautas Kavolis: humanistica vs. liberalia / Sud. R. Karmalavičius. Vilnius: lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.; Daugirdaitė, Solveiga. Tarybinė moteris kalba! In: Colloquia, 2008, Nr. 20, p. 183-189. 54 Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo: antologija / Sud. K. Gruodis. Vilnius: Pradai, 1995. 55 Simpson, Pat. On the Margins of Discourse? Visions of New Socialist Women in Soviet Art 1949-1950. In: Art History. Vol. 21, No. 2, 1998, p. 247-267.

14

1. SOVIETMEČIO KONTROLĖS SISTEMA LIETUVOS KULTŪROJE IR MENE

Pirmosios sovietų valdţios okupacijos metu, Lietuvoje įvedus 1936 metų SSRS konstituciją, buvo pradėta tiek kultūros, tiek meno sovietizacija, kurią laikinai sustabdė 1942 metų nacių okupacija. SSRS reokupavus Lietuvą 1944 metais (uţimtas Vilnius) – 1945 metais (uţimta Klaipėda), kontrolės mechanizmai buvo atkuriami ir vykdomi toliau, nes dar nesibaigus karui 1944 metais gruodţio 27 dieną Lietuvos komunistų partijos (toliau – LKP) Centro komiteto (toliau – CK) IV plenumo pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus paskelbė kultūros sovietizaciją56. SSRS vyriausybė okupuotuose valstybėse, tarp jų Lietuvoje57, siekė įvykdyti sovietizaciją, pradėti tiesti kelią komunizmo link ir kurti „naują ţmogų“ – homo sovieticus. Todėl sovietų rėţimo metu Lietuvoje imta kontroliuoti ţmonių aplinka – asmeninis58 ir viešas59 gyvenimas. Kultūros bei meno sritys buvo reformuotos. Joms skirta grieţta kontrolė ir cenzūra, nes šios sritys sovietų valdţios buvo suvokiamos kaip įtaigūs ideologinės sovietų propagandos įrankiai. Be to, kaip pastebėjo literatūrologas Danas Lapkus, „sovietų valdţios ideologinės propagandos melagingumui bei jos skiepijamų vertybių dirbtinumui <...> grasino atvirai pasakytos tiesos galimybė literatūros ir meno kūriniuose“60. Be sovietinės kultūros diegimo ir nacionalinės kultūros draudimo, buvo siekiama ištrinti prieškario kultūrą ir ją menančius objektus iš ţmonių atminties61. Įgyvendintos reformos meno ir kultūros institucijose, įvesti nauji įsakymai, reglamentai buvo siunčiami tiesiai iš Maskvos. Revoliucinės ir prievartinės naujovės darė

56 Ištrauka iš LKP(b) CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus pranešimo LKP(b) CK IV plenume apie kultūros sovietizavimą. In: Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990: dokumentų rinkinys / Sud. J. R. Bagušauskas, A. Streikus. Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 43-49. 57 Čepaitienė straipsnyje Sovietinės kultūros šaltiniai: tarp futurizmo ir paseizmo p. 91, paţymėjo, kad sovietizacija Lietuvoje ir kitos Baltijos šalyse prasidėjo truputį vėliau ir kiek kitomis sociopolitinėmis aplinkybėmis nei anksčiau pajungtose respublikose. 58 Plačiau ţr.: Prijaukintos kasdienybės, 1945-1970 metai: Biografiniai Lietuvos moterų interviu / Sud. D. Marcinkevičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.; Buckli, Victor. Khrushchev, Modernism, and the Fight against „Petit-bourgeois“ Consciousness in the Soviet Home. In: Journal of Design History. Vol. 10, No. 2, 1997, p. 161-176. 59 Plačiau ţr.: Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija / Sud. A. Anušauskas ir kt. Vilnius: LGGRTC, 2005.; Antanaitis, Kastytis. Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra. Kaunas: Vytauto Didţiojo universiteto leidykla, 1998. Truska, Liudas. Glavlito veikla Lietuvoje 1940-1947 metais. In: Lietuvos istorijos metraštis: 1996 metai. Vilnius: Lietuvos istorijos insititutas, 1997, p. 216-240. 60 Lapkus, Danas. Poteksčių ribos: uţdraustos tapatybės devintojo dešimtmečio lietuvių prozoje. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2003, p. 45. 61 Bagušausko ir Streikaus sudarytą sovietinių dokumentų rinkinį sudaro sovietiniai nutarimai, raštai, paţymos, pvz. KGB paţymos, pranešimai, intitucijų aukštų vadovų, pvz. VKP (b) CK biuro pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus, LKP (b) CK sekretoriaus Kazio Preikšo, Meno reikalų valdybos direktoriaus Juozo Banaičio, kalbų ištraukos, kuriuose aiškiai nurodoma lietuvių kultūros ir meno sovietizacija. 15

įtaką Lietuvos dailei, formavo kūrybines nuotaikas, aplinką ir galimybes. Todėl šiame skyriuje atskleista sovietmečiu formuota kultūros politika, ištirtas meno ir kultūros kontrolės aparatas – struktūrų vaidmenys, insitucijų santvarka, menininkų funkcija ir jų prieţiūros būdai. Skyriuje pateikti tyrimo duomenys gali būti panaudoti edukacinės programos formavimui, tapybos konteksto suvokimui.

1.1. Kultūros ir meno institucijos bei jų veikla 1940-1964 metais: sovietmečio cenzūros aparatas

SSRS valdţia, Visasąjunginė komunistų partija (bolševikų) (toliau – VKP (b); po 1952 metų pervadinta į SSKP), siekė absoliučios kontrolės. Todėl pirminis tikslas buvo Lietuvos sovietizacija. Tačiau tik suformavus centralizuotą komunikacinį tinklą buvo įmanoma vykdyti kontrolę, stebėti ir valdyti institucijas. Lietuvoje aukščiausia valdţia priklausė LKP. 1940 metais spalio 8 dieną VKP (b) CK politinis biuras priėmė Lietuvos, Latvijos, Estijos koministų partijas62. LKP buvo priskirta įstatymų leidţiamajai valdţiai, tačiau neturėjo sprendimų galios, nes vykdė VKP (b) nurodymus ir buvo jos sudedamoji dalis, t.y. veikė kaip teritorinė VKP (b) organizacija. „VKP (b) vadovybė nustatė komunistų partijos politikos okupuotoje Lietuvoje tikslus, uţdavinius ir įgyvendinimo būdus, priėmė visus svarbesnius politinius sprendimus dėl Lietuvos socialinės politinės tikrovės pakeitimo savo interesais ir tikslais“63. Panašiai teigė knygos Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija autoriai, rašydami, kad LKP negalėjo savarankiškai spręsti jokių klausimų ir kad buvo pavaldi VKP (b) vadovybei64. Sovietizacija buvo atliekama Maskvos nurodymu per LKP CK65. Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius teigė, kad LSSR vadovybė šiek tiek rūpinosi lietuvių kultūros ir meno išlaikymu kūryboje66. Tačiau istorikė Danutė Blaţytė-Bauţienė buvo kitokios nuomonės. Ji teigė, kad nors daţnai buvo sakoma, kad Maskva stebėjo LSSR institucijų veiklą, tačiau „Lietuvos partinė atstovybė, kultūros valdymo institucijos atidţiai sekė Maskvos kultūros pokyčius ir stengėsi neklystamai pritaikyti praktiškai visas

62 Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija / Sud. A. Anušauskas ir kt. Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 89. 63 Nusikalstamos okupacinės politikos sistema – okupacinių politinių ir visuomeninių struktūrų vaidmuo ir kolaboravimas su jomis 1940 -1941 m. In: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio reţimų nuskaltimams Lietuvoje įvertinti [ţiūrėta 2011 m. sausio 29 d]. Prieiga per internetą: http://www.komisija.lt/lt/body.php?&m=1193653932. 64 Anušauskas, op. cit., p. 89.; Trilupaitytė kalbėdama apie institucijų veiklą straipsnio Totalitarizmas ir sovietmečio meno (ne)laisvė: kai kurie vertinimo klausimai p. 101 citavo dailininko Vlado Ţiliaus pasisakymus išeivijos spaudoje, kuris sovietinės kultūros institucinį modelį traktavo kaip visiškai priklausomą Maskvos institucijų. 65 Putinaitė, Nerija. Kas „sava“ ir kas „svetima“? In: Naujasis ţidinys-Aidai, 2007, Nr. 10, p. 468. 66 Andriuškevičius, Alfonsas. Seminonkonformistinė lietuvių tapyba 1956-1986. In: Lietuvos dailė: 1975-1995. Vilnius: VDA leidykla, 1997, p.13. 16 naujoves“67. Vis dėlto meno ir kultūros institucijose buvo asmenų, kurie stengėsi palaikyti lietuvišką kultūrą ir meną68 (Justinas Vienoţinskis, 1886-1960 m., Liudas Truikys, 1904-1987 m.). Lietuvoje kultūros bei meno insititucijos, kaip ir Maskvoje, buvo centralizuojamos. Jos privalėjo dalyvauti lietuvių kultūros ir meno sovietizacijos procese – kovoti su „neteisinga“ raiška, veikla, diegti bei plėtoti sovietinę kultūrą. Knygoje Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija išreikšta knygos sudarytojų mintis, kad „kultūros įstaigos – bibliotekos, muziejai ar naujai steigiamos pirkios-skaityklos ir kultūros namai privalėjo ne tiek tenkinti dvasinius poreikius, kiek skleisti sovietinę ideologiją ir propagandą bei kovoti su religija“69. Tačiau buvo steigiamos aukštesnės institucijos, kurios kontroliavo ir priţiūrėjo muziejus bei kitas kultūrines įstaigas. Kultūrą ir meną priţiūrėjo ir įtaką dailininkams darė Glavlitas70. Tai buvo anoniminė cenzorių įstaiga, kuri galiausiai nulemdavo, koks ţodis, pranešimas, kūrinys atsidurs viešojoje erdvėje. Išankstinės cenzūros tikslas – uţkirsti kelią „ideologiniams nukrypimams bei klaidoms“71. Glavlitas kontroliavo lietuvišką spaudą ir uţsienio knygų prieinamumą, leidyklas, įvairių periodinių leidinių, pvz. Tiesa, Komjaunimo tiesa, Pergalė, Jaunimo gretos, redakcijas, radijo transliacijas, bibliotekas, knygynus, teatro repertuarus, kino filmus, skaitė laiškus72. Šios nuasmenintos įstaigos cenzūros objektas taip pat buvo erdvės, susijusios su vaizduojamąja daile: parodos, dailės dirbinių parduotuvės, dailininkų dirbtuvės73. Kūrybinės produkcijos platinimui kultūros ir meno institucijos privalėjo gauti Glavlito leidimą74. Kita visuomenės gyvenimo75 ir kontrolės institucija – KGB – LSSR valstybės saugumo komitetas76. KGB funkcijos dailės gyvenime reiškėsi menininkų ir meno bei

67 Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 137. 68 VDI dėstė tarpukariu Lietuvoje ir svetur mokslus baigę menininkai: Antanas Gudaitis, Justinas Vienoţinskis. Buvo svarbi jų kūrybinė patirtis, pvz. Vienoţinskis, dėstęs iki 1947 metų, pabrėţė postimpresionizmo tradicijas, kurias taikė ir savo kūryboje. Gudaitis iki penkto dešimtmečio pabrėţė koloristinę tapybą. 69 Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija / Sud. A. Anušauskas ir kt. Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 361. 70 Vyriausioji literatūros leidyklų reikalų taryba, nuo 1953 metų pervadinta Vyriausiaja karinių ir valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba, nuo 1963 metų – Ministrų tarybos valstybinio spaudos komiteto vyriausioji valdyba. 71 Bajoraitė, Alma. Sovietinis plakatas Lietuvoje 1940–1953 metais. In: Knygotyra. Nr. 42, 2006, p. 177. 72 Truska, Liudas. Glavlito veikla Lietuvoje 1940 – 1947 metais. In: Lietuvos istorijos metraštis: 1996 metai. Vilnius: Pradai, 1997, p. 228.; 73 Truska, op. cit., p. 229.; Gudaitis, Leonas. Uţdusinti ţodţiai: Sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje [ţiūrėta 2011 m. vasario 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/component/content/article/575-2010-m-nr-5- 6-geguze-birzelis/6055-leonas-gudaitis-uzdusinti-zodziai-sovietine-cenzura-pokario-lietuvoje.html. 74 Lapkus, op. cit., p. 46. 75 Dokumentiniame 2004 metų filme Damals in der DDR (vertimas S. R. – VDR tuomet) teigta, kad šeimos, kuri padavė prašymus išvykti iš VDR į Vakarų Vokietiją, bute saugumas buvo įrengęs pasiklausimo aparatus. Moteris teigė, kad jų name gyveno saugume dirbantis ţmogus, kuris lankydavosi jų bute, kai šeimos nebūdavo namuose. Saugumas stebėjo šeimą ir rinko apie ją informaciją. 17 kultūros atstovų sekimu77, šnipinėjimu78, kontrole, persekiojimu, represijų vykdymu79. Bagušausko ir Streikaus sudarytoje sovietmečio dokumentų knygos įvade teigta, kad KGB sekė net sovietų valdţiai lojalius dailininkus80. Šiame išleistų dokumentų rinkinyje aiškiai įvardinta, kad KGB turėjo agentus Dailės institutuose, siekė uţverbuoti kai kuriuos dėstytojus ir studentus81. Be slaptų institucijų kaip Glavlitas, KGB, veikė viešas Propagandos ir agitacijos skyrius (Agitpropas), įkurtas 1940 metais liepos 9 dieną82. Šis sektorius buvo atsakingas uţ komunistinę ideologiją, jos sklaidą. Agitpropas turėjo skatinti dailininkus kovoti su buvusia santvarka83 ir jos ideologijos įtakoje sukurtais meno ir kultūros objektais, o antisovietinę santvarką propaguojantys menininkai pakliūdavo į to laikmečio institucijų akiratį84. 1940 metais spalio mėnesį buvo suformuoti struktūriniai LKP (b) CK padaliniai85. Švietimo liaudies komisariatas pirmosios sovietų okupacijos metais buvo atsakingas uţ mokslo, švietimo ir kultūros įstaigų prieţiūrą86. Kultūros priskyrimas prie švietimo veiklos, sukūrė kultūros, tuo pačiu meno, šviečiamąjį vaidmenį. Tokia pozicija liudijo SSRS poţiūrį į kultūrą kaip į ideologinį-propagandinį įrankį. Kultūra nuo švietimo atskirta tik 1953 metais, kai buvo įkurta Kultūros ministerija87. Tačiau vien šiai Ministerijai nepatikėta priţiūrėti meno reikalų.

76 Plačiau ţr.: KGB in the Baltic States: documents and researches [ţiūrėta 2011 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: http://kgbdocuments.eu/. 77 Streikus, Arūnas. Ideologinė literatūros ir meno cenzūra 1956-1972 m. [ţiūrėta 2011 m. sausio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lkdtc.lt/_download/kulak/2008/8.1/37.pdf. Autorius rašė, kad KGB nuo 1961 metų sekė priešiškai sovietinei ideologijai nusiteikusį ţurnalistą, literatūros ir meno kritiką Juozą Keliuotį. 78 LSSR KGB paţymoje LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui apie kūrybinės inteligentijos nuotaikas, uţfiksuoti jaunųjų dailininkų pasisakymai apie socialistinį realizmą, tikrąjį meną. 79 Galima paminėti kelis Maskvos atvejus. Glezeris knygos Unofficial Art in the Soviet Union straipsnyje The Struggle to Exhibit (Kova uţ ekspozicijas) p. 112 rašo, kaip aštuntame dešimtmetyje Maskvos avangardistui Jefgenijui Rukinui uţ meninę veiklą, kuri neatitiko sovietinės ideologijos principų, KGB smogikai išdauţė buto langus. Tokiu gestu menininkui buvo pareikštas priminimas, kam jis turi tarnauti ir kad negali savivaliauti. Milicija menininko ţmonai pareiškė, kad jei jos vyras nedalyvautų „neteisingoje“ veikloje, langai nebūtų buvę išdauţyti. Elena Kornetchuk straipsnio Politics of Soviet Art p. 34 rašė, kad uţ nepalankią sovietinei valdţiai veiklą Aleksandrui Gleseriui, vienam iš neoficialios parodos organizatorių Maskvoje, buvo grasinama susidorojimu, menininkas Aleksandras Pennanenas buvo uţdarytas į psichiatrinę ligoninę, o fotografas Vladimiras Sychevas buvo jėga išveţtas iš savo namų. 80 Bagušauskas; Streikus, op. cit., p. 7. 81 Ibid, p. 332-333. 82 Blaţytė, Danutė. Stalinizmas ir Lietuvos dailininkai. In: Menotyra, 1996, Nr. 1, p. 61. 83 Ibid, p. 61. 84 1946 metais LKP (b) CK sekretorius Preikštas kalbėjo, kad „yra dar nemaţai rašytojų, dailininkų, meno darbuotojų, profesorių, mokytojų, kurie mėgina piršti burţuazinę nacionalistinę ideologija, mėgina auklėti jaunimą nacionalistine dvasia“. Ištrauka iš LKP (b) CK sekretoriaus K. Preikšo kalbos LKP (b) CK XI suvaţiavime apie Lietuvos kultūrą, meno ir mokslo ideologizavimą. Bagušauskas; Streikus, op. cit., p. 70. 85 Anušauskas, op. cit, p. 92. 86 Streikus, Arūnas. Kultūros sovietizavimo projektai ir pirmieji rezultatai. In: Sovietika: Sovietinės okupacijos studijos 1944-1990 [ţiūrėta 2011 m. sausio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.sovietika.lt/356846/straipsniai/stalinizmas/kulturos-sovietizavimo-projektai-ir-pirmieji-rezultatai. Pranešimas iš konferencijos 1940 m. Baltijos šalyse: geleţinė uţdanga nusileidţia, 2010 06 16, Seimas. 87 Anušauskas, op. cit, p. 361. 18

1940 metais LKP (b) CK biuras įkūrė Meno reikalų valdybą88 (toliau – MRV). Valdybai buvo paskirta keletas funkcijų, tačiau pirmaisiais pokario metais ji svarbaus vaidmens nevaidino. Istorikė Blaţytė teigė, kad pirmosios sovietizacijos laikotarpiu MRV nebuvo aktyvi, nes per du veikimo mėnesius sugebėjo tik pertvarkyti organizaciją Daira pertvarkyti į LSSR Dailininkų sąjungą (toliau – DS). Siekiant suaktyvinti propagandinę veiklą meno srityje, MRV LSSR LKT nutarimu 1941 metais sausio 1 dieną perėjo vyriausybės ţinion. Tokiu būdu MRV pateko į SSRS meno reikalų komiteto Maskvoje tiesioginę priklausomybę89. Tačiau 1953 metų sausio 22 dienos rašte apie MRV darbą, pateikta informacija nurodo, kad įstaiga veikė neaktyviai, su trūkumais ir klaidingai, nes daugybė meno sričių, labiausiai tapyba, „atsiliko“90. Sustiprinus MRV, institucija tapo atsakinga uţ meno kontrolę. MRV vykdė šias funkcijas: dubliavo viršesnių organų įsakymus, atlikdavo papildomo kontrolieriaus ir ragintojo vaidmenis, buvo atsakinga uţ meno kolektyvų pasirengimą, uţ dailės mokymo priţiūrėjimą91, atrinkinėjo kūrinius ir autorius parodoms, įvertindavo jų tinkamumą ekspozicijoms92. Taip pat skelbė kūrinių atranką Nacionalinei meno dekadai Maskvoje (1941, 1953 metais), tvarkė kitus su dekada susijusius organizacinius reikalus93. Tačiau, kad MRV nebuvo pats svarbiausias organas ideologizavimo institucijų grandyje, įrodo tai, kad jos atrinktus kūrinius, jų autorius parodoms dar kartą perţiūrėdavo ir tikrindavo įvairūs oficialūs parodų komitetai94, neoficialios kontrolierių grupės. Ţemesnėje meno prieţiūros grandyje buvo kūrybinės organizacijos, tarp jų DS. Nors pokariu sąjunga turėjo šiek tiek savarankiškumo, tačiau jau 1945 metų sausio mėnesį DS galutinai perėmė SSRS DS įstatus „su pabrėţtu socialistinio realizmo kūrybiniu metodu, propagandinėmis dailininkų prievolėmis“95. Sąjungos kontrolė veikė ne tik „iš viršaus“, bet šalia nuolat veikė ir jos veiklą stebėjo partinės organizacijos. Tokiu būdu DS tapo priklausoma nuo SSRS politinės santvarkos.

88Anušauskas, op. cit., p. 95. 89 Blaţytė-Bauţienė, Danutė. 1941 m. lietuvių meno dekados sovietinis projektas tautinės kultūros naikinimo kontekste. In: Lietuvos istorijos metraštis: 2006 metai. T. 2. Vilnius: LII leidykla, 2007, p. 127-128. 90 Paaiškinamasis raštas LKP CK sekretoriui V. Niunkai dėl meno politizavimo. Vilnius. 1953 m. sausio 22 d. Bagušauskas, op. cit., p. 180-188. 91 Pleikienė, Ieva. Tarp mito ir tikrovės: Dailės cenzūra sovietinėje Lietuvoje. In: Naujasis ţidinys-Aidai, 2007, Nr. 4, p. 192. 92 Blaţytė, Danutė. Stalinizmas ir Lietuvos dailininkai. In: Menotyra, 1996, Nr. 1, p. 61-62.; Pleikienė, op. cit., p. 191. 93 Plačiau ţr.: Blaţytė-Bauţienė, Danutė. 1941 m. lietuvių meno dekados sovietinis projektas tautinės kultūros naikinimo kontekste. In: Lietuvos istorijos metraštis: 2006 metai. T. 2. Vilnius: LII leidykla, 2007, p. 113-135. Blaţytė, Danutė. Lietuvos literatūros ir meno dekada Maskvoje: sumanytojai ir rengėjai. In: Lietuvos istorijos metraštis: 1994 metai. Vilnius: LII leidykla, 1995, p.110-134. 94 Ruošiantis 1941 metų LSSR meno dekadai Maskvoje, MRV turėjo sudaryti sąrašą dalyvių, tačiau juos dar kartą perţiūrėti privalėjo valstybinė komisija. Bagušauskas, op. cit., p. 41. 95 Blaţytė, Danutė. Stalinizmas ir Lietuvos dailininkai. In: Menotyra, 1996, Nr. 1, p. 62. 19

Sovietologas Igoris Golomshtokas įvardija keturias DS funkcijas: ideologinę, juridinę, ekonominę, kontrolės96. Autorius DS traktuoja kaip instituciją, turinčią šiek tiek sprendimų laisvės, tačiau vykdţiusią Maskvos uţsakymus: „LSSR DS vadovai nebuvo jokių represinių priemonių iniciatoriai. Lietuviška visų lygių administracija taip pat neturėjo sprendţiamojo balso“97. Todėl Golomštoko įvardintas funkcijas DS vykdė iš dalies, nes ją pačią priţiūrėjo uţ ideologines, juridines funkcijas ir kontrolę atsakingos institucijos. Viena iš ideologinių DS funkcijų buvo paveikslų atrinkimas parodoms98. LKP (b) CK buvo svarbus kūrinių ideologizavimas, todėl atranką vykdė ne tik MRV, valstybinės komisijos, bet ir kūrybinės sąjungos. 1949 metais DS, atsiţvelgdama į Maskvos nurodymus, įkūrė komisiją, skirtą dirbti su jaunaisiais dailininkais99. Nuo 1949 metų tokios komisijos veikė Kaune ir Vilniuje. Tokiu būdu sovietmečio valdţia plėtė bendradarbiavimą tarp dailininkų: sekcijos turėjo priversti dailininkus lankyti vieni kitų dirbtuves, diskutuoti apie tuometinį meną, socialistinio realizmo metodą. Tačiau uţ to slypėjo ir kiti tikslai. Vienas iš jų – kontroliuoti jaunųjų dailininkų idėjinę orientaciją. Lankydami vieni kitų dirbtuves dailininkai turėjo „įvertinti ir kontroliuoti kuriamų darbų „idėjinį lygį“, kūrybines sąlygas“100. Pradedančiųjų dailininkų sekcijos nebuvo pagrindinės menininkų šviečiamosios institucijos. Jaunų ţmonių ideologinis auklėjimas prasidėdavo aukštosiose mokyklose ir institutose. Sovietmečiu buvo reorganizuotos švietimo insitutcijos, tarp jų dailės mokymo įstaigos. Po karo, 1944 metais atkurtas Vilniaus valstybinis dailės institutas (toliau – VDI), kuriame sudarytos tapybos, skulptūros, grafikos, vėliau architektūros programos. Taikomųjų menų specialistus ruošė Kauno valstybinis taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas. 1951 metais LSSR ministų tarybos nutarimu aukštosios meno švietimo institucijos sujungtos į vieną LSSR valstybinį dailės institutą Vilniuje, o Kaune tik 1959 metais atidarytas vakarinis skyrius101. Sovietmečiu valdţia centralizavo švietimo programas, kad galėtų lengviau kontroliuoti dailininkus102. Oficialiai dėstomose disciplinose trūko eksperimentavimo, plastinės ir idėjinės įvairovės. Daugiausia dėmesio buvo skiriama natūrai: portretinių ir figūrinių kompozicijų

96 Golomshtok, Igor, Glezer, Aleksander. Unofficial art in the Soviet Union. London: Secker and Warburg. 1977, p. 91. 97 Blaţytė, Danutė. Stalinizmas ir Lietuvos dailininkai. In: Menotyra, 1996, Nr. 1, p. 65. 98 Ibid, p. 62. 99 Pleikienė, Ieva. Lietuvos dailininkų sąjungos jaunųjų dailininkų sekcijos veikla. In: Dailė, muzika ir teatras valstybės gyvenime 1918-1998: mokslinės konferencijos pranešimai. Vilnius: VDA leidykla, 1998, p. 35. 100Ibid, p. 35. 101 Sovietmečiu Kaunas buvo engiamas sistemos. Ketinama padaryti tarsi pramoninį miestą. Buvo uţdarytas ir vėl atidarytas LTSR Kauno LDS skyrius, engiami intelektualai, siekiama eliminuoti humanitarinius mokslus ir švietimo programų. 102 Blaţytė, op. cit, p. 64 teigė, kad po insituttų sujungimo valstybinių egzaminų komisijai narius imta skirti iš SSRS dailės akademijos profesorių, kurie itin gireţtai vertino diplominių darbų idėjinį lygį ir tik jie nulemdavo jų įvertinimą. 20 studijavimui. Toks mokymo metodas sustabarėjo, buvo nukrypstama į akademizmą, susmulkėjimą, vyko individualybių niveliacija, kūryba supanašėdavo103. Be švietimo programų suvienodinimo sovietų valdţia ėmėsi ir kitų ideologijos diegimo veiksmų. Nors dailininkas Eduardas Bragovskis, 1946 metais pradėjęs studijuoti VDI, teigė kad lietuviškame institute atmosfera buvo laisvesnė nei Rusijos dailės akademijose104, tačiau istorikė Danutė Blaţytė-Bauţienė teigė, kad VDI buvo „vykdomas platus menininkų puolimas“105. Diplomai, egzaminų paţymiai nebuvo pripaţinti dailininkams, kurie baigė studijas hitlerinės okupacijos metu106. Šalia meninių disciplinų buvo dėstomas marksizmas- leninizmas, marksistinė estetika107. Marksizmo-leninizmo katedros ne tik buvo skirtos diegti studentams ideologiją, bet jos taip pat tikrino, aptarinėjo kūrybinius darbus, kontroliavo kursinių ir diplominių darbų temas108. VDI švietimo programos turėjo formuoti ne tik dailininkų meninę išraišką ir meno suvokimą, bet ir „teisinga“ linkme pasukti menininkų mąstymą bei suformuoti jų pasaulėţiūrą. Nuo 1940 metų buvo kuriamas sovietinis institucijų tinklas – cenzūros aparatas. Nors insitucijų veikla atrodo buvo persipynusi, nes vienos priţiūrėjo kitas, tačiau galima išskirti institucinę hierarchiją – piramidinį principą. Menotyrininkė Irena Kostkevičiūtė tokį aparatą įvardino kaip piramidinę hierarchinio paklusnumo ir potvarkių vykdymo mechanizmą109. Aukščiausia valdţia priklausė LKP (b) CK sekretoriui, ţemesnei pakopai galima priskirti ministrų tarybą ir įvairias valdybas, tarp jų MRV. Dar ţemesniam cenzūros aparato sektoriui būtų galima priskirti kūrybinės sąjungas – DS. Visas šias pakopas, jų veiklą, aktyvumą, idėjiškumą priţiūrėjo Glavlitas ir KGB. Ţemiausiam cenzūros lygmeniui priskiriamas menininkas. Toks buvo ideologijos funkcionavimo būdas sovietinės valstybės aparate, kuris veikė kaip mechanizmas isišaknijęs kultūros ir meno sistemoje.

103 XX a. lietuvių dailės istorija: lietuvių tarybinė dailė 1940-1990. T. 3. / Sud. I. Korsakaitė ir kt. Vilnius: LMAKMI, 1990, p. 131. 104 Kostkevičiūtė, Irena. Dailė tarp prievartos ir pasipirešinimo: istoriniai metmenys. In: Literatūra ir menas, 1992 geguţės 16, p. 10. 105 Blaţytė, Danutė. Juodas Ţdanovo šešėlis virš Lietuvos menininkų. In: Metai: literatūra, kritika, eseistika. 1998, rugpjūtis/ rugsėjis, Nr. 8-9, p. 129. 106 Blaţytė, Danutė. Stalinizmas ir Lietuvos dailininkai. In: Menotyra, 1996, Nr. 1, p. 63. 107 Korsakaitė, op. cit, p. 131.; Blaţytė staripsnio Juodas Ţdanovo šešėlis virš Lietuvos menininkų p. 129 mini Kauno dailės instituto marksizmo-lenininizmo katedros vedėją Trofimą Denisovą kaip tamsiausią figūrą tarp atsiųstų ţmonių iš Maskvos. Straipsnio autorė mini, kad vyresnio amţiaus dailininkai buvo minėję, kad Denisovas buvo nuţudęs ţmogų ir pasisavinęs jo pavardę. 108 Blaţytė, Danutė. Juodas Ţdanovo šešėlis virš Lietuvos menininkų. In: Metai: literatūra, kritika, eseistika. 1998, rugpjūtis/ rugsėjis, Nr. 8-9, p. 130. 109 Kostkevičiūtė, Irena. Dailė tarp prievartos ir pasipriešinimo: istoriniai metmenys. In: Literatūra ir menas, 1992 geguţės 2 d., p. 9. 21

1.2. Tapytojai ir jų kontrolė

Tapytojų, kaip ir kitų menininkų, padėtis sovietmečiu buvo panaši – jie visi privalėjo tarnauti SSRS valdţios nustatytoms dogmoms ir jas perteikti kūryboje. Penkto, šešto ir septinto dešimtmečių sovietinė ideologija Lietuvoje reikalavo kiekvieno menininko paklusnumo ir varţė dailininko kūrybinę laisvę. Kūrėjas turėjo būti sovietinės doktrinos vertybių propaguotojas, kuris privalėjo kurti pasitelkdamas SSRS propaguotą ideologiją. Dailininkai darbais turėjo pakeisti visuomenės sąmonę, mokyti naują sovietinį ţmogų gyventi „teisingai“. SSRS valdţia pripaţino menininkus kaip „išskirtinį“, parankų profesinį sluoksnį. Kūryba sieta su politika ir traktuota kaip vienas iš svarbiausių komunizmo ideologijos propagandos pavyzdţių. Dailininkas tapo įrankiu, kurio darbais sovietmečio valdţia diegė visuomenei „tiesas“. Išryškėjo futuristinis dailininko – kaip „ţmonių sielų inţinieriaus“110 kūrėjo – vaidmuo. Iš tapytojų SSRS valdţia bei Lietuvoje sukurtas cenzūros aparatas reikalavo „tvarkyti“ parodas lankančių asmenų sielas, o pats aparatas kontroliavo visą šią „sielų gamybą“. Bet kokios specialybės ţmogus negalėjo tapyti. Asmenims, įgijusiems kitas specialybes, tapyti nebuvo galima. Tapytojas Eugenijus Cukermanas teigė, kad „baigusiems kitas aukštąsias mokyklas t.y. neturintiems dailininko diplomo durys į parodų sales buvo uţdarytos“111. Tapytojai negalėjo dalyvauti kitoje kūrybinėje veikloje112, pvz. lipdyti skulptūras, projektuoti namus. Sovietinė valdţia iš dailininkų reikalavo tikslios ir aiškios technikos išmanymo ir išlavintos rankos. Tapybos darbas tapo vizualine propagandine priemone, gebančia veikti ţmogaus sąmonę. Politiškumas pasireiškė ne tik ideologinių tiesų skleidimu, bet ir „(savi)prieţiūra, (savi)kontrole, (savi)sankcijomis, apibrėţiančiomis, kiek meninė veikla atitinka simbolinio pasaulio reikalavimus, gebėjimą formuluoti ir gyvinti jo ideologiją ir įtikti kitiems vartotojams, kolonizuoti juos, paversti savojo pasaulio avatarais.“113 Sovietmečiu nepolitizuotas menas negalėjo neegzistuoti. Ţodyne nėra paţymėta, koks, tačiau

110 Ţmonių sielų inţinieriai. In: Literatūra ir menas, 1952 lapkričio 2, p.2.; Wallach, Amei. Censorship in soviet block. In: Art Journal. Vol. 50, Issue 3, 1991, p. 76. Cituojama Andrėjaus Ţdanovo kalba, kurioje jis teigė, kad menininkai turėjo būti sielų inţinieriais.; Dempsey, Amy. Stiliai, judėjimai ir kryptys: enciklopedinis moderniojo meno vadovas. Vilnius: Presvika, 2004, p. 168. Manoma, kad toks dailininko apibūdinimas buvo suformuotas Stalino, o 1934 m. sovietmečio rašytojų suvaţiavime buvo nubrėţti pagrindiniai kūrėjo veikimo principai. 111 Budrytė, Kristina. Lietuvos abstrakčioji tapyba sovietmečiu: humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Kaunas: VDU, 2008, p. 51. 112 Ištrauka iš LSSR kultūros ministro informacijos LKP CK sekretoriui V. Niunkai apie Lietuvos dailininkų darbų ideologizavimą. Vilnius, 1956 metų, gruodţio 31 d. „Tapybai augti trukdo <...>, kad eilė dailininkų, kaip A. Motiejūnas, B. Mingėlaitė, B. Uogintas, V. Kosciuška, V. Norkus, F. Ivanauskas, J. Banaitis, A. Dovydaitis, L. Tamulis ir kt., savo kūryibę veiklą nukreipia į knygų iliustracijų, įvairių etikečių projektų bei kopijų gaminimą, visiškai apleisdami kūrybinį tapytojo darbą“. Bagušauskas; Streikus, op. cit, p. 239. 113 Maţeikis, Gintautas. Didysis propagandos subjektas: pokomunistinių autobiografijų pėdsakais. In: Literatūra, 2008, Nr. 50, p. 45. 22 to meto dailininkas teigė, kad jei impresionizmas reiškė tapyti tai, ką matai, ekspresionizmas reiškė tapyti tai, ką jauti, o socialistinis realizmas reiškė tapyti tai, ką girdi114. Šiame pasakyme yra akcentuota kontrolė, nes dailininkas turėjo perduoti tai, kas jam buvo sakoma. Kūrėjui buvo „suteikta“ ţmonių švietimo, ideologijos skleidėjo vaidmuo, o jų profesija buvo išaukštinta115. Tačiau tokia dailininkų pozicija buvo paradoksali, nes tuo pačiu metu jie buvo laikomi ir „sielų inţinieriais“, ir kontroliuojami kaip nusikaltėliai. Nors dailininkas pats priklausė cenzūros aparatui, tačiau jį „iš aukščiau“ kontroliavo ir priţiūrėjo įvairaus rango meno ir kultūros institucijos. Sovietmečiu dailininkas privalėjo priklausyti DS, nes SSRS valdţia turėjo ţinoti, ką dailininkas kuria, kaip gyvena, kokios jo antraeilės veiklos. Tačiau įstoti į kūrybinę sąjungą nebuvo lengva – dailininkui reikėjo daugiau nei tik kurti ideologizuotus darbus. Naujų narių priėmimas vykdavo Vilniuje. Dailininkai privalėjo pateikti ataskaitas – anketas ir jose nurodyti, koks yra politinis išsilavinimas, dalyvavimas parodose, individualių parodų ruošimas, dalyvavimas profesiniuose susirinkimuose. Taip pat turėjo atsakyti į klausimus apie tėvų socialinę kilmę, uţsienyje gyvenančius giminaičius116. Atsiţvelgdama į šią informaciją, valdyba spęsdavo, kuriuos iš dailininkų priimti nariais, kuriuos palikti kandidatais117. Asmens bylų vienas egzempliorius buvo saugomas Maskvoje ir kasmet būdavo papildomas118. Valdţia suformavo ir ekonominę dailininko priklausomybę nuo DS. Apie šią priklausomybę ir jos pasekmes yra rašę sovietologas Igoris Golomshtokas119 ir literatūrologas Danas Lapkus120. Golomshtokas, kalbėdamas apie SSRS Maskvos kultūros institucijų veiklos modelį, teigė, kad DS ir Kultūros ministerija buvo vienintelės, kurios oficialiai pateikdavo dailininkams uţsakymus ir globojo dailininkus materialiai121. Privatūs kūrinių uţsakymai buvo laikomi nelegaliais. Literatūrologas Dapkus pastebėjo, kad tik sąjungų nariai turėjo teisę dalyvauti parodose, įsigyti daţų, popieriaus, drobės, teptukų ir kitų kūrybai reikalingų priemonių ir tai tik vienintelėje specialioje parduotuvėje Vilniuje122.

114 A Dictionary of Art and Artists / Ed. Peter Murrray. Baltimore: Penguin books, 1959, p. 301. 115 Lapkus p. 47 teigė, kad meninių profesijų statusas sovietinėje Lietuvoje buvo ypač aukštas. 116 Blaţytė, Danutė. Stalinizmas ir Lietuvos dailininkai. In: Menotyra, 1996, Nr. 1, p. 62.; Institucijų domėjimasis dailininkų šeimos politiškumu, socialine padėtimi išliko iki devinto dešimtmečio. Šeimos duomenų rinkimą parodo DS esančios vėlesnių sovietinių metų tapytojų, pvz. Arūno Vaitkūno, Eglės Velaniškytės, Prano Griušio, Audronės Petrašiūnaitės, bylos. 117 Bajoraitė, op. cit., p. 173. 118 Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 140-141. 119 Golomshtok, op. cit., p. 91. 120 Lapkus, op. cit., p. 46-51. 121 Golomshtok, op. cit., p. 91. 122 Lapkus, op. cit., p. 46. 23

DS dailininką iš sajungos galėdavo išmesti uţ iš šalies atrodančius smulkius nusiţengimus – „neteisingų“ darbų kūrimą, ar netinkamą kūrinį123. Pirmiausia grėsdavo įspėjimas, o jam nepaklusus iš dailininko būdavo atimamas jo statusas. Nestoti, neįstoti arba būti išmestam iš DS menininkui sovietiniais metais reiškė būti išstumtam iš kūrybinio gyvenimo124. Jis negavo valstybės uţsakymų, buvo nepriimamas į parodų erdvę, neteko dirbtuvių, negalėjo įsigyti kūrybai reikalingų medţiagų: popieriaus, drobės, teptukų, daţų. DS tapo vieninteliu uţsakymų, atlyginimo, ir parodų – taip pat gyvenamosios vietos, daţų, drobės, spausdinimo presų, liejyklų šaltiniu125. Dėl nusiteikimo prieš sovietinę ideologiją, t.y. dėl nonkonformistinės pozicijos, ir „teisingų“ pareigų nevykdymą, grėsdavo ir pašalinimas iš darbo. Dauguma tapytojų greta kūrybos privalėjo dirbti valdišką darbą. Dauguma jų dirbo VDI, Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1950 metais MRV direktoriaus Juozo Banaičio įsakymu iš pareigų buvo atleisti dailininkai Mykolas Labuckas, Liudvikas Strolis, Petras Tarabilda. Šeštame dešimtmetyje formalizmu apkaltinti ir iš dėstytojų pareigų pašalinti dailininkai Mečislovas Bulaka, Liudas Truikys126. Kartais net nereikėjo būti nepaklusniam sovietmečio valdţiai. Pirmosios okupacijos metu dauguma dailininkų buvo ištremti dėl giminystės ryšių ar priešingos sovietinei ideologijai politinės veiklos127. 1941 metais į Sibirą buvo ištremti šie dailininkai: Adomas Brakas, Jonas Juozas Burba, Vytautas Pranas Bičiūnas, Eugenija Macytė-Mikšienė- Jurkūnienė, Petras Stauskas128, Petras Krivickas, Adomas Smetona, Vytautas Mačiuika, Antanas Šukys. Dailininkus įkurdindavo Gulaguose, darbo stovyklose, siekiant juos palauţti, perauklėti129.

123 „Maskviškė DS vadovybė skubino dailininkus „persiauklėti“. 1949 metais „jubiliejinės“ parodos pretekstu, o iš tikrųjų sąjungos narių perregistravimo reiklau Vilniuje ir Kaune pabuvojo Dailės akademijos vadovo A. Gerasimovo vadovaujama brigada, kuri lankėsi dailininkų dirbtuvėse, apţiūrinėjo ir nesivarţydama kritikavo jų kūrinius. Po šio vizito sąjungos narių skaičius sumaţėjo beveik perpus“. In: Blaţytė, Danutė. Juodas Ţdanovo šešėlis virš Lietuvos menininkų. In: Metai: literatūra, kritika, eseistika. 1998, rugpjūtis/ rugsėjis, Nr. 8-9, p. 129. 124 Ilgą laiką tokie dailininkai kaip Kazimiera Zimblytė-Kazė, Eugenijus Cukermanas nebuvo priimami į DS. Iš DS buvo išbraukti Justinas Vienoţinskis, Liudas Triukys. 125 Wallach, Amei. Censorship in soviet block. In: Art Journal. Vol. 50, Issue 3, 1991, p 75. 126 Kostkevičiūtė, Irena. Dailė tarp prievartos ir pasipriešinimo: istoriniai metmenys. In: Literatūra ir menas, 1992 geguţės 9, p. 12. 127 Blaţytė, Danutė. Stalinizmas ir Lietuvos dailininkai. In: Menotyra, 1996, Nr. 1, p. 62. 128 Plačiau ţr.: apie Petro Stausko atsiminimus iš tremties. Macijauskienė, Marija. Kas jau padaryta, tai padaryta. In: XXI amţius, 2009 spalio 28 d [ţiūrėta 2011 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/10/28/atmi_01.html.; Kanopkaitė, Rūta. Neeilinės asmenybės neeilinė biografija. In: Kamanė, 2009, birţelio 17 d [ţiūrėta 2011 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/lt/atgarsiai/daile/datgarsis370. 129 Plačiau ţr.: Mikheyev, Dimitry. The Great Soviet Art of Intimidation. In: National Review, Vol. 32, Issue 2, 1982, p. 101-105. Buvusio politinio kalinio esė apie patirtas kančias darbo stovykloje. Straipsnio p. 103 jis teigė, kad yra matęs lietuvių, estų, latvių, ukrainiečių, ţydų bei kaukaziečių bendruomenes perauklėjimo ir darbo stovyklose. 1979 metais Mikheyevas emigravo į JAV ir dirbo Voise of America ţurnalistu. 24

DS priklausantys dailininkai, o ypač pripaţinti ir propaguojantys sovietinę ideologiją kūriniuose, uţsitarnaudavo gerą gyvenimą. Dailininkams konformistams buvo priskiriami Liuda Vaineikytė, Irena Trečiokaitė-Ţebenkienė, Vytautas Mackevičius, Vincas Dilka, Bronė Jacevičiūtė, Antanas Ţmuidzinavičius ir kt., nors daţnai ir jie susilaukdavo kritikos130. Literatūrologas Danas Lapkus teigė, kad tik kūrybinių sąjungų nariai būdavo aprūpinami nemokamais butais, nemokamomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, galimybe įsigyti automobilį, kelionėmis į uţsienį, poilsio namus, kūrybinius simpoziumus ir išskirtine galimybe nedirbti valdiško darbo131. Tačiau nepaisant sovietinės valdţios paţadų dailininkams, priklausymas DS ne visada reiškė materialinę ir dvasinę gyvenimo pilnatvę. Sovietologė Susan Reid pateikė Maskvos DS pavyzdį, ji teigė, kad 1955 metais Maskvos regioninei dailininkų sąjungai priklausė 2093 nariai, iš kurių 59 neturėjo gyvenamosios vietos, 194 nariai gyveno maţesniuose nei trys kvadratiniai metrai kambariuose. Dauguma dailininkų neturėjo dirbtuvių. 1954 metais tik 297 dailininkų iš 1900 narių turėjo studijas, iš jų tik 15 jaunųjų dailininkų, kurių amţius neviršijo 35132. Dėmesio spaudoje, meno kritikų įvertinimų, apdovanojimų susilaukdavo tik keli išskirtiniai, sovietmečio valdţiai palankūs dailininkai. Dauguma to meto jaunųjų dailininkų likdavo be uţmokesčio ir atlyginimo. Uţ kūrybines komandiruotes dailininkai turėjo atiduoti duoklę meno institucijoms, valdţiai – atsilyginti „teisingais“ darbais. O ir išvykos ar plenerai ne visada būdavo malonūs – kolūkiuose, pramonės ar statybos objektuose 133. Dailininkas buvo kontroliuojamas ir viešojoje parodinėje veikloje. Taip pat įtaką darė parodų atsiliepimai, meno ir dailės kritikų pasisakymai spaudoje. Ruošiantis 1953 metų lietuvių parodai Maskvoje, buvo organizuojamos perţiūros, kuriose kontroliuojamas ir koreguojamas kūrybinis procesas. Sovietinė valdţia menininkui smulkmeniškai nurodinėjo, ką kurti134. Pvz., Jono Vaičiaus paveiksle Mičiurininkas menininkas privalėjo pakeisti dangaus foną šiltesniu, gėles, kaip ir mergaitės bei berniuko akis, turėjo pertapyti ryškiau.135 Augustino Savicko darbas Leninas Vilniuje tuometinių dailės kritikų itin peiktas: “Darbininko piešinys yra nenatūralus. Lenino eisena yra neįtikinama. Reikia patikrinti formas realybėje. Darbininko veidas ryškesnis nei Lenino ir todėl jis pirmiau prikausto dėmesį. Paveiksle nėra

130 Plačiau ţr.: Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990: dokumetnų rinkinys / Sud. J. R. Bagušauskas, A. Streikus. Vilnius: LGGRTC, 2005. 131 Lapkus, op. cit, p. 46. 132 Reid, Susan. Soviet art world in the early thaw. In: Third Text, vol. 20, 2006, p. 164. 133 Grigoravičienė, Erika. Tema, gyvenimas, ţmogus – kūrybiškosios socrealizmo plėtros gairės. In: Menotyra. T. 40, 2005, nr.3, p. 32. 134 Antanaitis, Kastytis. Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra. Kaunas: VDU leidykla, 1998, p. 71. 135 Pleikienė, Ieva. Between Myth and Reality: Censorship of Fine Art in Soviet Lithuania. In: Meno istorija ir kritika, Nr. 3, 2007, p.106. 25 jokio revoliucinio momento, dominuoja architektūra, jokios įtampos. Architektūra slegianti, nes darbininkas ir Leninas nupiešti nepakankamai detaliai. Peizaţas turi būti turtingesnis, kad taptų šiltesnis. Reikia atrasti formas. Reiškia daugiau šviesos, Lenino veidas turi būti atitrauktas į pirmą planą“136. Tapytojai kritikos, pastabų, pasisakymų susilaukdavo iš uţ dailininkų „teisingo“ kūrybinio kelio prieţiūrą atsakingų asmenų137. MRV viršininkas Juozas Banaitis kalboje apie meno sovietizavimą teigė, kad tapytojo Antano Gudaičio teminiame darbe Ţemės dalijimas „nepakankamai suvoktas realistinės tapybos būdas neatitinka jo pasirinktos rimtos temos“.138 LKP CK narys V. Lukoševičius, išreikšdamas pastabas apie meno kūrinių estetiką, išskyrė Vincento Gečo drobę Bulviakasis, kurioje pavaizduotos bulvių kasėjos atrodė kaip „egoistiškos kolūkio turto grobstytojos ar uţguitos baudţiavos laikų baudţiauninkės, atliekančios prievolę dvarininko lauke“139. Apibendrindamas 1962 metų tapybos kūrinius, LKP CK narys, teigė, kad kai kurių tapytojų „kūriniai nedaug skiriasi nuo paveikslų uţsienyje nutapytų asilo uodega ar beţdţionės teptuku“140. Ideologiniai priţiūrėtojai iki smulkmenų nurodydavo kūrinių „klaidas“ ir išreikšdavo absurdiškas, logikos neturinčias pastabas. Sovietmečio institucijų nemalonės susilaukdavo Justinas Vienoţinskis dėl antisovietinės pozicijos141, Vytautas Kairiūkštis dėl kubistinės manieros, Liudas Truikys142 dėl formalizmo kūryboje, Vladas Eidukevičius, arsininkas Antanas Samuolis. Stasio Ušinsko ir Adomo Galdiko kūryba taip pat daţnai susilaukdavo kritikos143. Eugenijus Cukermanas pasakojo, kad dailininkas Ušinskas „uţdaras ir prislėgtas dėl valdţios nepalankaus vertinimo, nuolatinio jo auklėjimo“144. Tapytojas Antanas Gudaitis po kaltinimų formalizmu nuolat jautė

136 Pleikienė, op. cit., p.106. 137 Pagal Blaţytę-Bauţienę tokias valdţios pastangas galima būtų įvardinti kaip politinių nuostatų formulavimą kultūroje, t.y teorinį lygmenį, kuris reiškėsi SSKP CK reikalavimais, aparato rengti vadovų pranešimai, pasisakymai, susitikimai su menininkais, sveikinimai kūrybinių sąjungų ir draugijų suvaţiavimuose, specialiuose susirinkimuose. Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 137. 138 LSSR LKT meno reikalų valdybos viršininko J. Banaičio kalba LKP (b) CK XV plenume apie meno sovietizavimą. In: Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990: dokumetnų rinkinys / Sud. J. R. Bagušauskas, A. Streikus. Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 92. 139 LKP CK nario V. Lukoševičiaus pastabos apie ideologinius ir estetinius trūkumus meno ir literatūros kūriniuose. Bagušauskas; Streikus, op. cit., p. 306. 140 Ibid, p. 306. 141 Ištrauka iš LKP (b) CK sekretoriaus K. Preikšo kalbos LKP (b) CK XI plenume apie Lietuvos kultūros ir meno ir mokslo ideologizavimą. Bagušauskas; Streikus op. cit., p.70. Vienoţinskis dėl kūrinio Raudonoji gurguolė kalboje kaltintas pasityčiojimu iš valstiečių, kurie sąţiningai dirba su sovietais ir ketininimu kai kuriuos sumušti. 142 LKP (b) CK sekretoriaus V. Niunkos raštas VKP (b)CK groţinės literatūros ir meno skyriaus vedėjui V. Kruţkovui dėl dailininko L. Truikio formalistinių paţiūrų. Bagušauskas; Streikus op. cit., p. 160-161. 143 Kostkevičiūtė, Irena. Dailė tarp prievartos ir pasipriešinimo: istoriniai metmenys. In: Literatūra ir menas, 1992, geguţės 9 d., p. 12. 144 Budrytė, op. cit, p. 46. 26 susidorojimo grėsmę145. Dailininkai jautriai reagavo į tuometinę tikrovę. Dokumentinio filmo Meninykai cikle nuskambėjo Gudaičio frazė: „norėčiau, kad istorikai ištrintų šį laikotarpį iš dailės istorijos“146. O štai dailininkė Adasa Skliutkauskaitė teigė, kad ją kankino vienatvė147. Tokios emocijos buvo nesvetimos daugumai dailininkų. Ypatingai buvo saugomos ir priţiūrimos parodos uţsienyje, nes kūriniai kaip ir tapytojai privalėjo palikti itin teigiamą įspūdį Vakaruose apie SSRS meno ir kultūros klestėjimą bei aukštą lygį. Todėl institucijos kruopščiai atrinkinėjo išveţamų parodų kandidatus ir dalyvius. „DS vadovybė Maskvoje organizuodavo specialias grupes, kurios lydėdavo uţsienyje rengiamas parodas ir į jas pagal rekomendacijas įtraukdavo sąjunginių respublikų menininkus. Kiekvienai vietai dar buvo numatomas atsarginis asmuo. SSRS valstybės saugumas turėjo patvirtinti išvykstančiojo charakteristiką“148. Sovietmečiu vyravus stipriai dailininko kontrolei, nuolatinei prieţiūrai, daugelis menininkų išvystė savikontrolę. Po sovietinės ideologijos reikalavimų suvokimo, ilgus metus būnant institucijų prieţiūroje, menininkas surado ribas tarp to „kas galima“ ir „ kas negalima“ kūryboje. „Menininkas ţinojo ką kurti, ką mąstyti, ką viešai rodyti, ką į stalčių dėti“149. Lapkus tokią dailininko būseną įvardino kaip savicenzūrą150. 1988 metais interviu su Kostkevičiūte metu dailininkas Petras Aleksandravičius teigė, kad po tapytojo Jefanovo pamokymų kaip piešti grupinį akademinį portretą atsirado vidinis cenzorius151. Dailininkui egzistuoti tokioje cenzūros institucinėje hierarchijoje buvo sudėtinga. Sovietinė valdţia į rankas perėmė visą tapytojo kūrybinį kelią, procesą, nuo švietimo, kūrybos sąlygų sudarymo iki kūrinio platinimo, eksponavimo, vertinimo ir piniginio atlyginimo. Sovietiniais metais dailininkai tapo marionetėmis, nes jie buvo priversti laikytis ideologinio ritualo, bukindavo save kartodami beprasmius gestus, veikdami tarsi tikėtų152 sovietine siekiamybe, o valdţia tikėjosi, kad laikui bėgant meno ţmonės patikės tuo, ką daro. Šio laikotarpio tapybą yra sunku vertinti, nes, kaip teigia Wallach, sovietų valdţia mene ir kultūroje pasiekė savo didįjį triumfą: nepaisant to, ar dailininkas įsijungdavo į oficialiąją

145 Blaţytė, Danutė. Stalinizmas ir Lietuvos dailininkai. In: Menotyra, 1996, Nr. 1, p. 63. 146 Meninykai. IV serija. 2009. Autoriai: Petras Savickas, Liudvika Pociūnienė. 147 Prijaukintos kasdienybės, 1945 – 1970 metai: Biografiniai Lietuvos moterų interviu / Sud. D. Marcinkevičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007,p. 155-165. 148 Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 142. 149 Meninykai. IV serija. 2009. Autoriai: Petras Savickas, Liudvika Pociūnienė. 150 Lapkus, op. cit, p. 52. 151 Kostkevičiūtė, Irena. Dailė tarp prievartos ir pasipriešinimo: istoriniai metmenys. In: Literatūra ir menas, 1992 geguţės 2 d., p. 9. 152 Ţiţek, Slavoj. Ideologija ir jos šmėklos. In: Viskas ką norėjote suţinoti apie Ţiţeką, bet nedrįsote paklausti Lacano / Sud. A. Ţukauskaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 49. 27 veiklą, ar eidavo prieš ją, jis vis tiek jautė kaltę, gėdą ar baimę153. Nesvarbu, ar dailininkas tapė oficialųjį kūrinį, ar pasirinko nonkonformistinę poziciją, jis nebuvo laisvas. Nepaisant to, kad tapytojas kūrė oficialius darbus, jį vis tiek lydėdavo sovietmečio valdţios šešėlis.

1.3. Kultūros ir meno kontrolė stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais

Sovietmetis gali būti suvokiamas kaip vientisas okupacijos laikotarpis, tačiau valdant skirtingiems SSRS vadovams, skyrėsi ir jų diegama kultūros politika bei meno institucijų padėtis. 1940-1964 metų laikotarpiu išskiriami du etapai: Josifo Stalino valdymas (1940- 1953) ir Nikitos Chruščiovo valdymas (1953-1964). Tačiau šiame darbe etapai išskiriami remiantis 1956 metų politiniu įvykiu – XX SSKP suvaţiavimu, kuriame partijos vadovas Chruščiovas pasmerkė Stalino kultą. Menotyrininkė Linara Dovydaitytė savo disertacijoje būtent 1956 metus pasirenka kaip simbolinį ideologinių permainų riboţenklį154. Autorė taip pat teigė, kad „XXI suvaţiavimas tapo naujo mito – apie SSRS perėjimą į komunizmą – gimimo liudininku. Socializmo statyba paskelbta baigta ir nuo šiol imta kalbėti tik apie komunistinės visuomenės šalyje sukūrimą“155. Istorikė Danutė Blaţytė-Bauţienė šiuos laikotarpius suskirstė į totalinę sanklodą (stalinizmą) ir autoritarinį rėţimą (atšilimo)156. Panašiai teigė ir menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė, kad totalitarizmo kategorija negali būti vartojama aprašant sovietines realijas ir stalinizmo, ir vėlesniais laikais.157 Sovietmetis Lietuvoje reiškė besitęsiančią okupaciją, tačiau jo pobūdis šiek tiek skyrėsi valdant skirtingiems SSRS vadovams. Stalinizmo laikotarpiu vyravo grubi ir tiesmuka dvasinės kultūros reiškinių samprata158, kuri rėmėsi monopoliškumu. Pradėta vykdyti Lietuvos kultūros paveldo trynimą iš visuomenės atminties159, pvz. 1950 metais pasmerkta dailininko Mikalojaus Konstantino

153 Wallach, op. cit, p. 78. 154 Dovydaitytė, Linara. Ekspresyvumo kategorija sovietmečiu Lietuvos tapyboje: meniniai sociopolitiniai aspektai: humanitarinių moklsų daktaro disertacija. Kaunas: VDU, 2006, p. 17. 155 Ibid, p. 18. 156 Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 131. 157 Trilupaitytė, Skaidra. Totalitarizams ir soviemečio meno (ne)laisvė: kai kurie vertinimo klausimai. In: Darbai ir dienos. Nr. 47. Kaunas: VDU, 2007, p. 97-98. 158 Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 136. 159 Aktyviai buvo naikinami lietuviškos kultūros ir tradicijos objektai, veikiama viešoji erdvė, pvz. keičiami gatvių pavadinimai. 1941 metų geguţės 21 dienos LKP (b) CK biuro nutarimu iš Kauno karo muziejaus sodelio siekta pašalinti generolo Ţuko-Ţukausko, šaulių vado Putvio-Putvinskio, karinininko Juozapavičiaus, kareivio Lukšio paminkliniai biustai, vietoj kurių ketinta pastatyti rašytojų Ţemaitės ir Juliaus Janonio biustus. 1950 metais buvo susprogdinta Laisvės statula, Neţinomojo kareivio kapas ir kitos skulptūros Karo muziejaus sodelyje Kaune, nuimtos šventųjų skulptūros nuo Vilniaus arkikatedros. Taip pat buvo naikinami nepriklausomybės laikotapriu pastatyti paminklai. Tų pačių metų geguţės 30 dieną susprogdintas architekto ir 28

Čiurlionio kūryba160. Sovietmečio valdţiai nebuvo gana lietuviškos paveldo ir meno objektų naikinimo ir naujų objektų formavimo – prasidėjo sovietinės kultūros ir jos simbolių ir ţenklų kūrimas bei diegimas. LKP (b) Kauno miesto komiteto sekretorius K. Gabdanskas 1946 metais spalio 17 dieną išsiuntė raštą LKP (b) CK sekretoriui Sniečkui, kuriame iš sovietinės ideologijos pozicijų buvo įvertinti paminklai, skulptūros, kryţiai, juos buvo pasiūlyta „apvalyti“, o paminklinį ansamblį siūlyta papildyti SSRS didvyrės Marijos Melninkaitės skulptūra, ir paskatinti kuo greičiau pradėti Kapsuko-Mickevičiaus paminklo statymo darbus. Menotyrininkė Jankevičiūtė, kalbėdama apie Baltijos šalių meninį ir kultūrinį gyvenimą penktajame dešimtmetyje, teigė, kad šių šalių nacionaliniai ir valstybiniai simboliai buvo naikinami ne tik iš viešų, bet ir privačių erdvių. Valstybingumo ţenklai buvo pakeisti naujais simboliais, kurie reprezentavo SSRS161. Šiame laikotarpyje ne tik buvo naikinami kultūros ir meno objektai, tačiau kaip teigė Čepaitienė, prasidėjo agresyvus ir intensyvus sovietinės kultūros importavimo procesas162. Šiame laikotarpyje kontrolė rėmėsi naikinimu, represijomis, nes karo metais menininkams buvo skiriama maţiau dėmesio, todėl po karo dailininkams reikėjo priminti sovietų ideologiją163. Dėl sovietinės priespaudos gimtinę buvo priversti palikti ir emigruoti į Vakarus daugybė dailininkų: Vytautas Ignas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Jonas Mekas ir kt. Tarp XX a. totalitarinių sistemų stalinizmo rėţimas išsiskyrė ideologinio spaudimo visuotinumu, prievartos metodų įvairove ir brutalumu164 ir šis laikotarpis lietuvių kultūros paveldui atnešė daugiausia nuostolių165. Postalininiu laikotarpiu dailės procesai po truputį laisvėjo. Šis laikotarpis istorijoje, dailėtyroje ir kitose šakose vadinamas atšilimu. Sovietologė Susan Reid šį terminą kildina nuo 1954 metais išleistos sovietmečio rašytojo Ilya Ehrenburo novelės The Thaw (atšilimas).166 Istorikė Blaţytė postalininį laikotarpį įvardijo atlydţio terminu.167 Darbui pasirinktas daugiau dailėtyroje naudojamas terminas – atšilimas.

skulptoriaus Antano Vivulskio paminklas Trys Kryţiai. 1957 metais nugriauta Vilniaus elektrinę puošusi Boleslovo Balzukevičiaus skulptūra Elektra. 160 Bagušauskas; Streikus, op. cit., p. 15. 161 Jankevičiūtė, Giedrė. Writing the Art History of the Vanished States: Estonia, Latvia and Lithuania in the 1940s. In: Kunstiteaduslikke Uurimusi: Studies on Art and Architecture. Vol. 19/3-4. Tallinn: Estonian Society of Art Historians, p. 95. 162 Čepaitienė, Rasa. Sovietinės kultūros šaltiniai: tarp futurizmo ir paseizmo. In: Darbai ir dienos. Nr. 52. Kaunas: VDU, 2009, p. 99. 163 Bagušauskas, op. cit., p. 14. 164 Blaţytė, Danutė. Juodas Ţdanovo šešėlis virš Lietuvos menininkų. In: Metai: literatūra, kritika, eseistika. 1998, rugpjūtis/ rugsėjis, Nr. 8-9, p. 118. 165 Čepaitienė, op. cit, p. 100. 166 Reid, op. cit, p. 161. 167 Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 137. 29

Nors buvo įvardintas Stalino kultas, tačiau, kaip teigė Golomshtokas, niekur nebuvo paskelbti nusikaltimai padaryti kultūros ir meno sferai stalinizmo laikotarpiu168. Atšilimą būtų galima pavadinti nepastoviu, valdţios neapsisprendimų, įstatymiškai kintančiu laikotarpiu kultūros ir meno atţvilgiu169. Atšilimo laikotarpiu kultūros reikalai likdavo nuošalyje, bet po poros metų grįţdavo rėţimas. Trilupaitytė170 ir Wallach171 teigė, kad tai, kas buvo leidţiama vienais metais, kitais jau buvo draudţiama arba tai, kas buvo leidţiama tapyboje, buvo draudţiama literatūroje ir atvirkščiai. Nepastovią valdţios padėtį paaiškino Blaţytė-Bauţienė: „tarp partiečių išryškėjo dvi grupės – dogmatikai ir nedogmatikai, kurių konkurencija nulemdavo ideologinės priespaudos pokyčius“172. Vadinasi, nesutarimai ir konkurencija tarp partiečių nulemdavo tai, kas vienais ar kitais metais buvo leistina ir kas drauţiama. Prieţiūros institucijų hierarchija, jų autoritetai taip pat nuolat kito. Maskva maţiau nurodinėjo tiesiogiai, perleisdama prieţiūrą LSSR institucijoms. Pavyzdţiui, „nuo 1958 LSSR Glavlitas pradėjo tikrinti paštu iš/ į uţsienį gaunamą/ siunčiamą literatūrą. Anksčiau tai darė Maskva“173. Nuolatinė institucinė, reglamentų kaita sudarė sąlygas meno įvairovei, individualybei reikštis. Šeštajame dešimtmetyje atsiradus net ir menkiausioms menininkų pasirinkimo galimybėms kultūra pradėjo aiţėti174. 1945 – 1960 metais kito kūrybinės sąlygos, taikyti skirtingi kontrolės būdai. Dailininkas Konstantinas Bogdanas, prisimindamas 1957 metais Maskvoje vykusį I sąjunginį dailininkų suvaţiavimą, teigė, kad „nors stalinizmas jau buvo pasmerktas, tačiau viskas buvo tikrinama – dalyviai, jų kalbos, mintys, nuotaikos, pasaulėţiūra“175. Tačiau, nepaisant oficialaus atšilimo, įtaka kūrybai ir tapytojo statusui buvo vykdoma visą okupacijos laikotarpį.

Sovietmečiu buvo siekiama absoliutaus Lietuvos meno ir kultūros valdymo. Pirmosios SSRS okupacijos metu pradėtas formuoti cenzūros ir kontrolės aparatas, skirtas kultūros ir meno kūrimui ir prieţiūrai. Hierarchinei aparato struktūrai sudaryti buvo performuojamos ir naujai kuriamos institucijos. Šis aparatas veikė kaip mašinerija, kuri turėjo

168 Golomshtok, op. cit., p. 85. 169 Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 140-141. Autorė rašė, kad vienais metais sugrieţtindavo institucijų veiklą, kitais sušvelnindavo. 170 Trilupaitytė, Skaidra. Totalitarizams ir soviemečio meno (ne)laisvė: kai kurie vertinimo klausimai. In: Darbai ir dienos. Nr. 47. Kaunas: VDU, 2007, p. 93. 171 Wallach, op. cit., p.76. 172 Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 136. 173 Budrytė, op. cit., p. 58. 174 Trilupaitytė, op. cit, p. 93. 175 Dailininkų sąjungos veiklos baruose: Konstantinas Bogdanas / Parengė I. Petraitienė. In: Dailė. 2005, Nr. 2 [ţiūrėta 2011 m. kovo 17 d.]. Prieiga per internetą: http://test.svs.lt/?Daile;Number%2898%29;Article%281910%29. 30 sukurti visuomenės švietėją – dailininką. Dailininko „pagaminimui“ ir dresūrai pritaikė visuotinę švietimo programą, kontroliavo kūrybinę informaciją, metodus ir veiklą. Be švietimo institucijų veikė slapti organanai, kurie priţiūrėjo dailininko kūrybinį kelią ir taikė įvairius kontrolės būdus – nuo papeikimo iki ištrėmimo į Šiaurę. Įstaigoms pavyko įbauginti menininkus ir sukurti nepasitikėjimo vienas kitu, slogią atmosferą. Dauguma kontrolės mechanizmų buvo legalizuoti, reglamentuoti įstatymais. Okupacijos metais, pasitelkus kultūrą ir meną kaip propagandines priemones, siekta suformuoti sovietinę visuomenę ir homo sovieticus.

31

2. 1940-1964 METŲ OFICIALIOJI TAPYBA LIETUVOJE

Sovietmečiu oficialusis menas buvo specifinė sritis, nes buvo laikomas vieninteliu „teisingu“ menu ir tapo politikos bei propagandos įrankiu. SSRS kultūros politikos modelis darė įtaką dailės šakoms, tarp jų – tapybai. Lietuvoje formuota savita tapybos vaizdinė forma, kurią sąlygojo ne tik politinė, kūrybinė nelaisvė, bet ir iki okupacijos tapyboje pradėtos formuoti įvairios tendencijos – impresionizmo (Petras Kalpokas, 1880-1945 m., Kajetonas Sklėrius, 1876-1932 m.), simbolizmo (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, 1875-1911 m., Kazimieras Stabrauskas, 1869-1929 m.), ekspresionizmo (arsininkai – Antanas Gudaitis, 1904-1989 m., Adomas Galdikas, 1893-1969 m., Antanas Samuolis, 1899-1942 m., Viktoras Vizgirda, 1904-1993 m.), postimpresionizmo (Adomas Varnas, 1879-1979 m., Justinas Vienoţinskis, 1886-1960 m.), moderno (Kazys Šimonis, 1887-1978 m., Stasys Ušinskas, 1905-1974 m.), kubizmo (Vytautas Kairiūkštis, 1890-1961m., Vladas Drėma, 1910-1995 m.) apraiškos176. Sovietmečio oficialiojoje Lietuvos tapyboje išryškėjo politiškai ir socialiai angaţuota ideologija, kuria SSRS valdţia siekė „perauklėti“ ir „teisingai“ ugdyti visuomenę. Išryškėjo meno kaip ideologinio ginklo vaidmuo. Oficialioji tapyba tapo kolonialistiniu menu, kurio dirbtinumas lietuvių visuomenėje sukūrė konfliktą tarp „svetimos“ ir „savos“ kultūros, meno ir tradicijų. Sudėtingas sovietmečio paveldo suvokimas sąlygojo nevienareikšmį oficialiosios tapybos sąvokos supratimą. Menotyros tekstuose ši propagandinė dailės šaka įvardinta skirtingai – konformistinė ar oficialioji tapyba, o lietuviškuose ar uţsienio dailės ir meno ţodynuose pateikta tik tapybos stilistika – socrealizmas177. Darbe pasirinktas terminas – oficialioji tapyba. Šiame skyriuje atlikta oficialiosios tapybos rekonstrukcija – analizuota oficialiosios tapybos sąvoka, pateikta įvairių menotyrininkų polemika oficialios tapybos sąvokos klausimu, tirtas socrealizmas, jo ikonografinė, estetinė ir stilistinė raiška sovietmečio paveiksluose, tapybos kaita stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais.

176 Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė teigė, kad Lietuva neturėjo nei gerai išvystytos socrealizmo mokyklos, nei aktyvios disidentiškos kultūros. Jurėnaitė, Raminta. Between Compromise and Innovation. In: Personal time: Art of Estonia, Latvia and Lithuania 1945-1996 [ţiūrėta 2011 m. vasario 24 d.]. Preiga per internetą: http://www.c3.hu/ican.artnet.org/ican/text840a.html?id_text=63. 177 A Visual Dictionary of Art: an International Guide to Artists, Painting, Sculpture, Styles, Techniques / Ed. A. Hill. N.Y.: Graphic society LTD, 1974.; The Hutchinson Dictionary of Arts: movements, terms, people from Ancient Art to World Music. Oxford: Helicon, 1994.; A Dictionary or Arts and Artists. Baltimore, Maryland: Penguin books, 1959.; Dailės ţodynas. Vilnius: VDA leidykla, 1999.; Universalus meno ţodynas: nuo seniausiųjų laikų iki dabarties. Kaunas: Šviesa, 1998.; The Thames and Hudson Dictionary of Art Terms / Ed. E. Lucie-Smith. N. Y.: Thames and Hudson, 1990. 32

2.1. Oficialiosios tapybos sąvoka

1940-1964 metų tapybą galima įvardinti įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos tyrinėjimų perspektyvos, nuo to, kaip tyrinėtojas apsibrėţia terminą. Dailėtyroje naudojamos aiškios sąvokos, tačiau jos sietinos su avangardine tapyba, pvz. septintajame dešimtmetyje naujai besiformuojančiu tyliuoju modernizmu Lietuvoje178 ir socart„u Rusijoje179. Tačiau vieningos sąvokos, kuria būtų galima įvardinti 1940-1964 metų valdţios diegtą tapybos stilių Lietuvoje, nėra. XX amţiaus dailėtyros tekstuose sovietmečio dailė daţnai įvardinta, remiantis meno ir soviemečio valdţios santykiu. Sąvokų semantikoje išryškėjo dailės ne/ prisitaikymo prie sovietinės ideologijos prasmė. XX amţiaus dailėtyroje radikaliausias valdţios propaguotą dailę įvardijantis terminas yra konformistinė dailė. Konformistinės tapybos sąvoka yra vertinys iš anglų kalbos (conformist angl. Asmuo, kuris prisitaiko, paklūsta įsigalėjusiai socialinei santvarkai ir t.t., vertimas – S. R.180). Ši sąvoka buvo paplitusi XX amţiaus antros pusės dailėtyros tekstuose, vėlesniuose lietuvių ir kitų Baltijos šalių straipsniuose, studijose ir tarptautinėse konferencijose181. Meno kritikas Alexandras Glezeris aštunto dešimtmečio tekste, kalbėdamas apie Maskvos avangardo judėjimą, vartojo nonkonformizmo terminą (antonimas konformizmui)182. Tekste akcentuojama pogrindţio judėjimui priskirtų tapytojų, pavyzdţiui ţymių dailininkų – Oscaro Rabino, Anatolijaus Zverevo, Vladimiro Nemukhino, pasipriešinimas, slaptų parodų organizavimas, nuolatinis valdţios vykdomas dailininkų sekimas, puolimas spaudoje, parodų uţdarinėjmas, kūrinių naikinimas183. Nonkonformizmo terminą vartojo ir meno kritikas Aleksandras Borofskis184. Dešimto dešimtečio straipsnyje Non-confomist art in Leningrad (Leningrado Nonkonformistinis menas) jis nagrinėjo Peterburgo (tuometinio Leningrado) avangardo judėjimus. Borofskis analizavo senesniosios dailininkų kartos, kuri pasak autoriaus, pergyveno Rusijos avangardo aukso amţių, prisitaikymą prie oficialiosios tapybos

178 Plačiau ţr.: Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962-1982 / Sud. E. Lubytė. Vilnius: Tyto alba, 1997. 179 Danto, Arthur Coleman. After the End of Art: Contemporary Art and the Pale of History. Princeton University Press: 1997, p. 126. 180 Oxford advanced learner„s dictionary of current English / Ed. J. Crowther. Oxford University Press: 1995, p. 241. 181 1996 metais Estijoje buvo surengtas siumpoziumas, skirtas nonkonformistinio meno problematikai. 1998 metais lapkričio 5-6 dienomis Vilniuje vyko tarptautinė dailėtyrininkų konferencija Tarp konformizmo ir nonkonformizmo: vakar ir šiandien. 182 Glezer, Alexander. The Struggle to Exhibit. In: Unofficial art in the Soviet Union / Ed. I. Golomshtok, A. Glezer. London: Secker and Warburg, 1977, p. 107-109. 183 Ibid, p. 107-109. 184 Borofski, Aleksandr. Non-confomist art in Leningrad. In: Arts of the Soviets: painting, sculpture and architecture in one-party state, 1917-1992 / Ed. M. C. Brown, B. Taylor. Manchester University Press: 1993, p. 196-204. 33 sovietmečiu185. Tačiau abiejų meno istorijos kritikų tekstuose nėra analizuojami stilistiniai ar kiti meniniai tapybos bruoţai. Vėlesni sovietologai atsisakė radikalaus dailininkų skirstymo ir perėjo prie meninių, estetinių kūrybos analizių186. Alternatyvus nonkonformizui terminas – konformizmas – nurodo prisitaikymą, paklusnumą valdţiai, tačiau neakcentuoja meninės tapybos raiškos. Tiek konformizmo, tiek nonkonformizmo terminus taikė Estijos, Latvijos bei Lietuvos dailėtyrininkai: Helme Sirje, Markas Ellenas Svede, Alfonsas Andriuškevičius187. Lietuvių dailėtyrininkas pasiūlė naują, tačiau prieštaringai vertinamą188 seminonkonformizmo sąvoką189, kuri reiškė „maţiau sovietinę, pusiau oficialią tapybą“. Andriuškevičius tekstuose šiek tiek atsiribojo nuo dailininko ne/ prisitaikymo ir akcentavo tapybos meninę analizę: aptariamas seminon/ non/ konformistinės tapybos siuţetas, forma, simboliai, temos, aprašomas stilių – abstrakcionizmo ir fotorealizmo, bei koliaţo ir asambliaţų technikų naudojimas. Tačiau seminonkonformizmo terminas yra per lankstus, nekonkretus, neapibrėţtas, ir juo vadinti sovietmečiu nutapytus paveikslus yra sudėtinga. Radikalų schematinį tapybos skirstymą, remiantis non/ konformizmo sąvokomis, sąlygojo „savo“ ir „svetimo“ meno suvokimas, bei siekis juos atskirti. Nepriklausomybės metais iškilo būtinybė nubrėţti ribą tarp „savo“ ir „svetimo“190 – tarp savos ir svetimos kultūros bei meno. Tačiau surasti ribą, kuri išskirtų „savą“ ir „svetimą“ meną yra sudėtinga. Kaip pastebi filosofė Nerija Putinaitė, per prisitaikymo praktikas sovietinis „svetimas“ tapo tam tikra prasme „savu“191. Panašų dualizmą visuomenėje ir jos elgesyje pastebėjo ir istorikas bei filosofas Juozas Algimantas Krikštopaitis, kurio tekstas išspausdintas 1995 metų birţelio 27-29 dienomis Vilniuje vykusiosios konferencijos Priklausomybės metų 1940-1990 lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir/ ar prisitaikymas sudarytame kataloge. Pranešime autorius

185 Borofski, op. cit., p. 197. 186 Plačiau ţr.: Socialist Realism without Shores/ Ed. E. Dobrenko, Th. Lahusen, Durham and London: Duke University Press, 1997.; The Landscape of Stalinism: the Art and the Ideology of Soviet Space / Ed. E. Dobrenko, E. Naiman. University of Washington Press, 2003. 187 Visų autorių tekstai yra išleisti Dodge sudarytame leidinyje. Art of the Baltics: the struggle for freedom of the artistic expression under the Soviets 1945-1991 / Ed. A. Rosenfeld, N. T. Dodge. Jane Voorhees Zimmerli Museum and Rutgers University Press, 2002. 188 Trilupaitytė, Skaidra. Meno rinka, rusiškas undergroundas ir sovietmečio dailės vertinimo problemos Lietuvoje. In: Kultūros barai, 2006, Nr. 12, p. 70. 189 Andriuškevičius, Alfonsas. Seminonkonformistinė lietuvių tapyba 1956-1986. In: Lietuvos dailė: 1975-1995. Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 12-23.; Andriuškevičius, Alfonsas. The Phenomenon Nonconformist Art. In: Art of the Baltics: the struggle for freedom of the artistic expression under the Soviets 1945-1991 / Ed. A. Rosenfeld, N. T. Dodge. Jane Voorhees Zimmerli Museum and Rutgers University Press, 2002, p. 25-29. 190 Putinaitė, Nerija. Kas “sava” ir kas “svetima”: sovietinio lietuviškumo restitucijos bruoţai. In: Naujasis ţidinys-Aidai, 2007, Nr. 10, p. 463. 191 Ibid, p. 463. 34 akcentavo dualizmo įtampą tarp „savo“ ir „svetimo“ – tarp savosios tradicijos ir svetimųjų primestos192. Konformizmo sąvoka darbe nėra vartojama dėl neaiškios ribos tarp non/ konformizmo semantinių reikšmių. Šia sąvoka yra ignoruojamas tapytojų dvigubas elgesys – menininkas kūryboje išreiškė save taip, kaip norėjo, tačiau greta vykdydavo ir valdţios uţsakymus193. Dailininko pozicija valdţios atţvilgiu ne visada sutapdavo su kūrybine raiška, pvz. dailėtyrininkas Markas Ellenas Svede abejojo Maskvos dailininko Oskaro Rabino nonkonformizmu dėl aiškaus jo vizualinio konformizmo194. Taigi, analizuoti sovietmečio kūrybą, remiantis konformizmo kategorija, nėra tikslu. Konformizmo sąvoka yra plati semantine prasme, ji tinka įvardinti menui, nepriklausomai nuo vyraujančio valdymo – kapitalistinio ar socialistinio. Vienu atveju, prisitaikymas prie valdţios, kitu – prie vyraujančios mados, komercijos tendencijų, menas praranda autonomiškumą, tampa pragyvenimo ir lėšų šaltiniu, o ne menininko išraiška. Oficialiosios tapybos sąvoka yra daţnai sutinkama uţsienio tekstuose, kurie nagrinėjo sovietmečiu sukurtą meną195. Golomshtokas tapybą analizavo remdamasis oficialaus ir neoficialaus meno santykiu196. Autorius priešingai, nei jo kolega Glezeris, dėmesį skyrė ne tik valdţios ir tapytojo santykio aptarimui, bet ir tyrinėjo oficialiosios dailės stilistiką, neoficialiąjai tapybai priskirtą siurrealizmo, abstrakcionizmo, konstruktyvizmo ir kinetinio meno stilistiką SSRS197. Oficialiosios tapybos sąvoka įvardijamas ir analizuojamas ne tik tapytojo ir valdţios santykis, bet ir dailės meninė raiška. Ši sąvoka yra neutralesnė nei konformistinės tapybos sąvoka ir daugiau dėmesio skiria meninių sprendimų ir jų išpildymų analizei. Dailėtyrininkas Markas Ellenas Svede kritikavo oficialiosios dailės sąvoką, teigdamas, kad ši yra beprasmiška, nes oficialiąją tapybą kuriantys dailininkai, studijose atlikdavo avangardiškus eksperimentus ir kartais ekperimentavo daugiau nei „maţiau

192 Krikštopaitis, Juozas Algimantas. Dvilypumo briauna sovietmečio visuomenės elgsenoje. In: Priklausomybės metų (1940-1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir/ ar prisitaikymas. T. 1. / Red. A. Zalatorius. Vilnius: Pasaulio lietuvių bendrija, 1996, p. 37-42. 193 Andriuškevičius, Alfonsas. Seminonkonformistinė lietuvių tapyba 1956-1986. In: Lietuvos dailė: 1975-1995. Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 12. 194 Parafrazuota iš: Trilupaitytė, Skaidra. Meno rinka, rusiškas undergroundas ir sovietmečio dailės vertinimo problemos Lietuvoje. In: Kultūros barai, 2006, Nr. 12, p. 69. 195 Golomshtok, Igor. Unofficial Art in the Soviet Union. In: In: Unofficial art in the Soviet Union / Ed. I. Golomshtok, A. Glezer. London: Secker and Warburg, 1977, p. 81-106.; Liutkus, Viktoras. Breaking the Barriers: Art under the Pressure of Soviet Ideology from World War II to Glasnost. In: Art of the Baltics: the struggle for freedom of the artistic expression under the Soviets 1945-1991 / Ed. A. Rosenfeld, N. T. Dodge. Jane Voorhees Zimmerli Museum and Rutgers University Press, 2002, p. 303-353.; Trilupaitytė, Skaidra. Totalitarizams ir soviemečio meno (ne)laisvė: kai kurie vertinimo klausimai. In: Darbai ir dienos. Nr. 47. Kaunas: VDU, 2007, p. 93-114. 196 Golomshtok, op. cit., p. 81-106. 197 Ibid, p. 85-104. 35 oficialūs“ dailininkai198. Tačiau dailininkai studijose eksperimentavo nepriklausomai nuo jų pozicijų ar epochos. Todėl eksperimentavimą laikyti SSRS būdingu išskirtiniu bruoţu būtų neteisinga. Tarpautinių ţodţių ţodyne sąvoka „oficialus“ įvardijamas kaip vyriausybinis, tarnybinis, dalykinis, formalus, pabrėţtinai santūrus199. Oficialioji tapyba reiškia vyriausybės propaguojamą, formalų, palaikomą, diegiamą propagandinį meną200. Nors oficialiosios tapybos terminas yra platus semantine prasme, nes jis įvardina bet kokio totalitarinio rėţimo meną (oficialus menas vyravo įvairiuose totalitariniuose rėţimuose – tiek nacių, tiek sovietų rėţimo metu, taip pat Kinijoje). Oficialiosios tapybos sąvoka įvardintas menas šiame darbe suvokiamas kaip valdţios reglamentuotas ir pripaţintas vieninteliu „teisingu“ menu.

2.2. Sovietmečio meno metodas: socialistinis realizmas

Jau trečiajame dešimtmetyje sovietų valdţia ėmėsi propagandinių programų sklaidos visose srityse, taip pat ir tapyboje. Oficialiojoje tapyboje prioritetai teikti paveikslo temos iliustratyvumui, figūrinėms kompozicijoms, bet neigiamai vertintas modernizmas ir srovės judėjimai bei įtakos201. Vietoj to išaukštinta XIX amţiaus Rusijos realistų mokykla ir atmestas formalizmas kaip meninė raiška202. Iš pradţių socrealizmo principai buvo taikomi literatūros sričiai. 1934 metų I visasąjunginiame sovietmečio rašytojų suvaţiavime ideologas Andrejus Ţdanovas sakė: „Socialistinis realizmas yra pagrindinis sovietinės meninės literatūros ir kritikos metodas“203. Vėliau socialistinis realizmas buvo įteisintas ir paskelbtas vieninteliu oficialiu SSRS meno raiškos stiliumi, kurį siekta taikyti ne tik literatūroje, bet visose meno srityse, tarp jų ir

198 Parafrazuota iš: Trilupaitytė, Skaidra. Meno rinka, rusiškas undergroundas ir sovietmečio dailės vertinimo problemos Lietuvoje. In: Kultūros barai, 2006, Nr. 12, p. 69. 199 Tarptautinių ţodţių ţodynas / Sud. A. Bendorienė ir kt. Vilnius: Alma Littera, 2008, p. 523. 200 Oficialiojo stiliaus sąvoką tekstuose naudojo menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, nagrinėdama tarpukario dailę, kuri turėjo skleisti ir įtvirtinti tautinę ideologiją. Plačiau ţr.: Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė kaip politikos kalba. Lietuva 1918-1940. In: Menotyra, 2002, Nr. 2, p. 46-55. Taip pat autorė oficialų stilių išskyrė ir knygoje Dailė ir valstybė. Šioje knygoje aiškiau įvardintas oficialus stilius, kuris reiškė „kūrinius, tenkinančius propagandos ir reprezentacijos tiklsus“ (p. 23), menininkų laisvės varţymą (p. 37). Būtent „dailininko tipą ir dailės tendencijas pirmiausia formavo oficialios valstybės ir jos institutcijų atstovaujamos reikmės” (p. 37). Oficialiosios tapybos sąvoką panaudojo ir dailėtyrininkė Grigoravičienė. Grigoravičienė, Erika. Tema, gyvenimas, ţmogus – kūrybiškosios socrealizmo plėtros gairės. In: Menotyra. T. 40, 2005, p. 29. 201 Tomskis, Nikolajus. Iš socialistinio realizmo pozicijų. In: Literatūra ir menas, 1970 spalio 3, p. 3. SSRS menų akademijos direktorius teigė, kad formalizmas buvo kupinas „pesimizmo ir šlykštumo kulto“, būtent modernizmas su visomis jo formomis skatino „ţmogaus paţeminimą, atsisakymą nuo asmenybės socialinės atsakomybės, idėjinį meno nusigiklavimą“. 202 Reid, Susan. Soviet art world in the early thaw. In: Third Text. Vol. 20, Issue 2, 2006, p. 163. 203 Bowlt, John. Some thoughts on the Condition of Soviet Art History. In: The Art Bulletin. Nr. 4, 1989, p. 546.; Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: LII leidykla, 2005, p. 155. 36 tapyboje. Politikai darė didelę įtaką menui ir jo raiškai204, todėl tapyba tapo sovietinės ideologijos ir propagandos priemone. Tačiau, nepaisant aiškios ideologinės socrealizmo paskirties, vis dėlto stilius šiuolaikinėjė dailėtyroje susilaukė diskusijų. Literatūrologė Katerina Clark straipsnyje Socialist Realism and the Sacralizing of Space (Socrealizmas ir erdvės sakralizacija) įvade mini, kad kai kurie meno kritikai ir dailės istorikai bei sovietologai kėlė klausimus: ar socrealizmas kiekviename meno ţanre turėjo skirtingą išraišką, nepaisant panašių šiam stiliui reikalautų principų205. Kai kurie kritikai socrealizmą yra linkę laikyti ţodiniu fenomenu, nes pirmiausia šio stiliaus principai buvo taikomi literatūrai206. Kiti tyrinėtojai, pavyzdţiui meno kritikas Borisas Groysas, nagrinėjo socrealizmo ir modernizmo santykį207. Tačiau socrealizmo kūriniai daţniausiai aiškinami kaip politiniai įrankiai, kuriais SSRS valdţia „liaudţiai“ diegė ideologiją – suvokimą apie naują socialistinį pasaulį ir siekė formuoti homo sovieticus visuomenę. Sovietmečiu nuo 1920 metų įsivyravo proletariato ideologija, kuri buvo nauja marksizmo interpretacija ir kuri buvo sukurta tam, kad paskatintų darbininkų klasę įgyvendinti savo istorinę misiją208 – kurti komunistinį pasaulį. Šią ideologiją imta diegti ir Lietuvoje, kai SSRS okupavo šalį. Socrealizmo stilistika – realizmas – tinkamiausiai galėjo realizuoti sovietmečio valdţios tikslus – lengviau nei formalizmas perteikti ideologiją piliečiui, eiliniam darbininkų klasės atstovui209. Būtent realizmas – stilius, kuris tikrovę atspindėjo „liaudţiai“ suprantamomis formomis ir reikalavo maţiau ţiūrovo pastangų suprasti perteiktas idėjas. Realizmas turėjo veikti visuomenę, nes „socialistinis realizmas neveiktų be kolektyvinio suvokimo“210. Buvo svarbus kūrinio ir visuomenės ryšys, per kurį turėjo ryškėti tapytojo, kaip tuometinės sovietmečio valdţios formuotos pasaulėţiūros perdavėjo, vaidmuo. Menotyrininkė Erika Grigoravičienė teigė, kad nuo šešto dešimtmečio pabaigos „įkyriai kartotas meno ir

204 Bartelik, Marek. Concerning Socialist Realism: Recent Publications on Russian Art. In: Art Journal. Vol. 58, Issue 4, 1999, p. 90. 205 Clark, Katerina. Socialist Realism ant the Sacralizing of Space. In: the Landscape of Stalinism: the Art and the Ideology of Soviet Space / Ed. E. Dobrenko, E. Naiman. University of Washington Press, 2003, p.3. 206 Naiman, Eric. Introduction. In: the Landscape of Stalinism: the Art and the Ideology of Soviet Space / Ed. E. Dobrenko, E. Naiman. University of Washington Press, 2003, p. xii. 207 Groys, Boris. A Style and A Half. In: Socialist Realism without Shores/ Ed. E. Dobrenko, Th. Lahusen. Durham and London: Duke University Press, 1997, p. 76-90. 208 Ţiţek, op. cit., p. 78-79. 209 Tačiau socrealizmo šaknys siejamos su nepolitinėmis ideologijomis. Dauguma meno istorikų teigia, kad socialistinio realizmo šaknys siekia XIX a. vid. Carinėje Rusijoje tuo metu vyravo peredvizhniki judėjimas (Ilya Repin), kuris rėmėsi realistiniu vaizdavimu. 210 Buck-Morss, Susan. In conversation: Victor Tupitsyn. In: Third Text. Vol. 21, Issue 1, 2007, p. 55 37 gyvenimo suartinimo šūkis“211. Tapyba ne tik realistine maniera vaizdavo pasaulį, bet privalėjo emociškai priartėti prie gyvenimo. Kūryboje buvo svarbus realistinis įtaigumas. Tačiau tikrovė ir pasaulis, vaizduotas tapyboje, skyrėsi. Pirmiausia buvo siekta įtikinti ţiūrovą, kad realybė, vaizduota paveiksluose, buvo tokia pati kaip ir tikrovėje. Socrealizmo paveikslai išsiskyrė tuo, kad juose buvo siekiama perteikti meno ir tikrovės tapatumo santykį ir apgauti ţiūrovą, priversti jį patikėti paveikslo turinio tikrumu ir artumu gyvenimui. „Sovietmečio pasaulėţiūroje buvo ištrintos ribos tarp priešybių: melo ir tiesos, sakymo ir nesakymo“212. Meno kūriniuose išryškėjo melo arba mito ir tikrovės santykis. Pavyzdţiui tapyboje buvo vaizduojamas ekonominis kilimas, nes menas turėjo reprezentuoti individo kasdienybę įtakojusias socialines sąlygas – ekonominį augimą ir paţangą, pvz. Silvestro Dţiaukšto Rajoninė ţemės ūkio paroda, 1957 m., Vinco Dilkos Traktoriai kolūkiams, 1960 m., Aldonos Griciūnaitės Derlius, 1962 m., Prano Gudyno ir Algirdo Petrulio Traktorininkai/ kolūkiečiai, 1962-1964 m. (il.1.), Jono Vaičio Pirmoji pavasario vaga, 1963 m. (il.2.), urbanizaciją, miestų objektų statybas (Jono Buračo Girstupis prie Pergalės, 1946 m. (il.3.), Vinco Dilkos Kolūkio gyvenvietės statyba, 1955 m., Vaclovo Graţėno Geleţinkelio remontas, 1957 m., Česlovo Kontrimo Kauno HES statyba, 1959 m., Kazio Šimonio Vakaras prie Kauno HES, 1959 m., Rimto Kalpoko Kauno HES statybos panorama iš Zuikinės, 1959 m., Sergejaus Gračiovo Kelio tiesimas, 1959 m., Česlovo Znamerovskio Klaipėdos uostas, 1959 m., Rimto Kalpoko Statyba ankstyvą Kauno pavasario rytą, 1960 m. (il.4.), Bronislavos Jacevičiūtės Subačiaus gatvė Vilniuje, 1961 m.). Išryškėjo siekis kūriniuose perteikti teigiamą, graţų sovietmečio pasaulio vaizdą ir atspindėti nuolatinį socialinių bei ekonominių sąlygų gerėjimą. SSRS ilgą laiką vyravo ekonominis nuosmūkis, kuris buvo slepiamas nuo visuomenės213. Melu, pateiktu visuomenei, siekta atitolinti ją nuo tikrovės supratimo, kad komunistinis pasaulis yra utopija. Paveiksluose kurtas hiperrealus ir iliuzinis pasaulis, kuriame tikrovė patraukliai nuslėpta. Kūriniuose Stalinas vaizduojamas kaip mylintis vaikus dėdė (Boriso Vladimirskio Gėlės Stalinui, 1949 m.), nors realybėje Stalino įsakymu tremtos, ţudytos šeimos kartu su vaikais; Vytauto Mackevičiaus kūrinys Partizanai, 1946 m. (il.5.), romantine maniera pavaizduoti bolševikų partizanai pateikiami kaip didvyriai,

211 Grigoravičienė, Erika. Tema, gyvenimas, ţmogus – kūrybiškosios socrealizmo plėtros gairės. In: Menotyra. T. 40, 2005, p. 31. 212 Putinaitė, Nerija. Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. Vilnius: Aidai, 2007, p. 49. 213 Dokumentiniame 2004 metų filme Damals in der DDR (vertimas S. R. – VDR tuomet) teigta, kad sovietmečiu VDR buvo sudaromos komisijos, kurios buvo atsakingos uţ propagandos turinį. Vyras, kuris priklausė tai komsijai, pasakojo, kaip kartą jiems reikėjo sugalvoti informaciją visuomenei, kodėl šalyje trūko mėsos. Oficialiai skelbti tokie absurdiški komisijos sukurti paaiškinimai, kaip „kiaulių maras“, „nenumatytas mėsos eksportas, kuris pakels šalies ekonomiką“ ir t.t. Ţiţekas knygos p. 60 teigė, kad „ideologija tampa sėkminga tuomet, kai net faktai, kurie iš pirmo ţvilgsnio jai prieštarauja, ima funkcionuoti kaip argumentas jos labui“. 38 herojai, bet ignoruojamas smurtas, prievarta, ţudynės, apgaudinėjimas, išdavystės ir t.t. Dailininko Petro Sergijevičiaus paveiksle Partizanų kalvėje (1944 m.) taip pat romantine maniera pavaizduotas bolševikų darbas kalvėje. Kontrastingomis tamsiomis spalvomis, juoda- raudona, vaizduojant ryţtingus veidus siekta perteikti ţiūrovui sovietinių partizanų didybę, karingą jų nusiteikimą. Fantasmagoriniame sovietiniame pasaulyje turėjo egzistuoti tuomet naujai formuotas sovietinis ţmogus – homo sovieticus. Tai turėjo būti teigiamas herojus, kuriantis komunizmą ir padedantis kitiems kurti naują sovietinį pasaulį. Šiai ideologijai būdingas atsitiktinumo simbolizavimas, jo pripildymas prasmėmis214. Daţnai remiantis vienu atsitiktiniu įvykiu, kurtos įvairios legendos, mitai, simboliai, kurie turėjo pateisinti ideologijos egzistavimą, pvz. Stereotipas – stachanovietis – tapo mitu apie darbštų darbininką215 (Jono Juknonio Stachanovininkas Serţikas, 1950 m., il.6.). Stachanoviečio stereotipas šeštame dešimtmetyje dar labiau heroizuotas (Aldona Molnikaitė Socialistinio darbo didvyrio F. Kareivos portretas, 1960 m., Petro Stausko Socialistinio darbo didvyrio J. Černiaus portretas, 1960 m., Valerija Zalensienė Socialistinio darbo didvyrio Naujokaičio portretas, 1961 m., Bronio Dambrausko “Pergalės” fabriko pirmūno J. Baţmakovo portretas, 1961 m., Bronio Dambrausko Socialistinio darbo didvyrio V. Kuzmino portretas, 1962 m., Jono Janulio Socialistinio darbo didvyrio portretas, 1964 m.). Sovietmečiu daug dėmesio skirta darbininko ir jo veiklos, perdėto darbštumo ikonografijai. Visuomenei siekta įdiegti suvokimą apie darbo estetiką, groţį, jo teikiamą malonumą (Zigmo Petravičiaus Rugiapjūtė, 1949 m., Petro Sergijevičiaus Laukų valymas, 1957 m., Algirdo Šiekštelės Po darbo 1957 m., Vinco Dilkos Rytas kolūkio laukuose 1957 m., Jono Vaičio Šienas išgelbėtas, 1957 m., Jacevičiūtės Linelius roviau ne viena, 1959 m., Leopoldo Surgailio Arklių fermoje, 1960 m.). Kaip pastebėjo menotyrininkė Erika Grigoravičienė, ypatingai stengtąsi, kad paveiksle būtų atskleista „darbo ţmogaus didybė ir poezija, jo mintys ir godos“216. Tapybos kūriniai, kaip ir visas sovietmečio menas, tapo „tiesioginis socialistinio lenktyniavimo ideologijos, kaip naujos darbininkų darbo efektyvumo didinimo priemonės, atspindys“217. Sovietmečiu didţiausiais herojais buvo laikomi SSRS diktatoriai ir sovietmečio valdţiai palankūs bei nusipelnę asmenys (Irenos Trečiokaitės-Ţebenkienės Danutės Stanelienės portretas 1948 m. (il.7.), Jono Janulio Motinos didvyrės A. Ţalalienės portretas

214 Ţiţek, op. cit., p. 71. 215 1935 metais Stachanovas, dirbęs šachtos kirtėju, per pamainą iškasė daugybę tonų anglių. Toks darbininko poelgis buvo heroizuotas ir sovietų valdţia jį stengėsi diegti kaip pavyzdį kitiems darbininkams. Stachanovininkų sąjūdis siejamas su Aleksejaus Stachanovo vardu. 216 Grigoravičienė, Erika. Tema, gyvenimas, ţmogus – kūrybiškosios socrealizmo plėtros gairės. In: Menotyra. T. 40, 2005, p. 34. 217 Maţeikis, Gintautas. Propaganda: metodinė medţiaga. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 61. 39

1949 m., Augustino Savicko Leninas Vilniuje 1895 metais, 1953 m., Augustino Savicko Revoliucinis Vilnius 1918-1919 m., 1957 m., Vytauto Mackevičiaus 1919 metai Lietuvoje, 1957 m.) Dailininkui, turėjusiam nutapyti herojiškos tematikos kūrinį, reikėjo laikytis grieţtų tapatumo principų. Kompozicijose buvo vaizduojami SSRS svarbūs istoriniai įvykiai ar jų fone dominuojantys herojai (Vinco Dilkos Kolūkio steigiamasis susirinkimas, 1950 m., Bronės Jacevičiūtės Rašytojai pas lietuviškosios divizijos karius, 1953 m., Antano Gudaičio Ţemės dalijimas, 1955 m., Augustino Savicko 1926-ųjų metų gruodţio 27-osios rytas, 1957 m.). Dailininkas negalėjo pasirinkti jam priimtinos plastinės raiškos. Jis privalėjo remtis nustatytais vaizdavimo principais, kurie grieţtai apribojo meninę raišką piešinio, spalvų modeliuotės, figūrų sustatymo, veido ekspresijos, gestų vaizdavimo atţvilgiu218. Socrealistiniuose paveiksluose buvo vaizduojami ir kultūros veikėjai, kurie palaikė sovietmečio ideologiją arba aktyviai reiškėsi meninėje ir kultūrinėje veikloje (Justino Vienoţinskio Dirigentas M. Bukša, 1948 m., Justino Vienoţinskio Rašytojas A. Venclova, 1949 m., Irenos Trečiokaitės- Ţebenkienės Rašytojas J. Baltušis, 1949 m., Levo Mergašilskio Aktorės K. Kymantaitės portretas, 1949-1950 m. (il.8.), Jono Šileikos Dailininko Z. Petravičiaus portretas, 1950 m., Justino Vienoţinskio Kompozitorius Tallat-Kelpša, 1950 m., Jono Šileikos Archeologas Petras Tarasenka, 1951 m., Leopoldo Surgailio Petras Cvirka ir Janka Kupala, 1952 m., Vlado Karatajaus Profesoriaus Juozo Mikėno portretas, 1953 m., Vlado Karatajaus Baletmeisterio B. Kelbausko portretas, 1953 m., Justino Vienoţinskio Sofija Čiurlionienė, 1956 m., Petro Stausko Rašytoja Lazdynų Pelėda, 1957 m., Leonardo Kazoko Reţisierius Juozo Miltinis, 1958 m., Irenos Trečiokaitės-Ţebenkienės Balerina Genovaitė Sabaliauskaitė, 1959 m., Jono Švaţo Chirurgo Burbos portretas, 1959 m., Stepo Varašiaus Skulptorius Vincas Grybas, 1960 m., Mečislovo Ostrausko Skulptorius Petras Rimšas, 1960 m., Vytauto Povilaičio Skulptoriaus Vlado Ţuklio portretas, 1961 m., Eugenijaus Survilo Rašytojo Grušo portretas, 1962 m., Marijos Cvirkienės Poetė V. Palčinskaitė, 1962 m., Vlado Karatajaus Menotyrininkai Veronika ir Stasys Budriai, 1964- 1965 m.). Personaţo herojizacija imta perteikti ir per vaiko, daţnai berniuko figūrą, pvz. Bronės Jacevičiūtės Nemuno šalies pasakos jaunam Petrui Cvirkai, 1957 m., Vinco Dilkos Gimnazistai ruošiasi egzaminams 1948 m., Leonardo Kazoko Berniukas, 1950 m. (il.9.). Filosofas Gintautas Maţeikis yra rašęs apie tai, kad kai kurias ideologijas, pvz. sovietmečio ideologiją, įkūnydavo ne tik suaugę herojai, SSRS vadovai, bet ir personaţas Berniukas

218 Harrington, Austin. Art and Social Theory. Cambridge: Polity Press, 2004, p. 60-61. Vienas iš klasikinio marksizmo mąstymo apie meną minusų yra marksizmo nejautrumas meno estetikai, jos normoms ir stiliams. Meno kūriniai nekopijavo socialinių santykių. Meno kūriniuose buvo koduojami socialiniai santykiai tarp sudedamųjų kūrinio dalių – ţenklų, linijų, formų, spalvų. 40

Kibaldţiukas219. Vaiko personaţas mene sukūrė ir uţtikrino ideologijos tikrumą („vaikai nemeluoja“). O ir pats vaikas sovietmečiu tapo ideologijos taikiniu ir privalėjo būti apsuptas sovietiniais įvaizdţiais, pvz. kosmoso motyvais (SSRS pasiekimai), sovietmečio herojais, didvyriais220. Iš visų amţiaus grupių vaikus lengviausia buvo paveikti ideologiškai, nes jie buvo dar paţeidţiami, lengviausiai perimdavo elgesio modelius, sekdavo herojais, autoritetais, neturėjo suformuoto būdo221. Vaikai daţnai tampa ideologų taikiniu, tai matome, pvz. nacistinėje Vokietijoje222, Kinijoje223, Palestinoje224.

Socrealizmo estetika

Nepaisant oficialiosios tapybos propagandinio turinio, siuţetų ir ikonografijos, svarbi yra ir jos estetika. Socrealizmo estetikai vieni iš pirmųjų dėmesį skyrė prancūzų tyrinėtojai. Devintajame dešimtmetyje ja domėjosi istorikė Régine Robin ir literatūrologas Jean Pérus225. Vėliau buvo parašyta ir kitų tekstų socrealizmo estetikos tema. Dar sovietmečiu marksizmo estetiką nagrinėjo filosofas Vosilijus Sezemanas226. Aštuntame dešimtmetyje filosofas teigė, kad socialinis turinio reikšmingumas (paţangumas) mene didino ir estetinę kūrinio vertę227. Sovietmečiu paveiksle vaizduoto turinio groţis buvo tapatinamas su socialine paţanga. Kuo didesni pasiekimai buvo vaizduojami, tuo kūrinio estetinė vertė buvo didesnė. Sovietologė Alla Efimova teigė, kad nors sovietmečio meno estetika buvo siejama su didaktika, propaganda, tačiau socrealistinis paveikslas iš tiesų turėjo ne auklėti, bet stipriai ţavėti ir vilioti228. Tik ţavėjimu ir stipriu teigiamu emociniu poveikiu menas galėjo paveikti

219 Maţeikis, op. cit., p. 65-68. 220 Buckli, Victor. Khrushchev, Modernism, and the Fight against „Petit-bourgeois“ Consciousness in the Soviet Home. In: Journal of Design History. Vol. 10, No. 2, 1997, p. 166. Autorius rašė apie vaikų kampelį (detskii ugolok, ugolok diadi Lenina), kuriame vaikas turėjo būti nuolat veikiamas komunistinės ideologijos įvaizdţių. 221 Plačiau ţr.: Bandura, Albert. Social Learning through Imitation. Lincoln: University of Nebraska Press, 1962.; Bandura, Albert. Principles of behavior modification. New York: Holt, Rinehart and Winston, 1969. 222The Nizkor Project: Propaganda and Children during the Hitlers Year [ţiūrėta 2011 m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą: http://www.nizkor.org/hweb/people/m/mills-mary/mills-00.html. Nacistinėje Vokietijoje mokyklose buvo reglamentuota mokinių programą, kurios metu buvo diegiama antisemintinė ideologija, pvz. per knygas Trau keinem Fuchs auf grüner Heid und keinem Jud bei seinem Eid ( S. R. vertimas – Nepasitikėk lape ţalioje pievoje arba ţydo ţodţiu). 223 Plačiau ţr.: Shanghai propaganda poster art center official website [ţiūrėta 2011 m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą: http://www.shanghaipropagandaart.com/. 224 Rytdienos pionieriai yra laida, kurią rodo per Hamas reguliuojamą televiziją, vaikams transliuojama nuo 2007 metų. 225 Robin, Régine. Socialist Realism: An Impossible Aesthetic. Stanford: Stanford University Press, 1992. (orginalo kalba knyga Le Réalisme socialiste: Une esthétique impossible išleista 1987 metais). Pérus, Jean. A la recherche d'une esthétique socialiste. Paris: Cnrs, 1986. 226 Reikia atsiţvelgti, kad Sezemanas savo tekstus rašė gyvendamas socialistinėje Lietuvoje ir jo tekstai galėjo būti cenzūruoti. Tačiau autorius buvo nusistatęs prieš tuometinę SSRS santvarką. 227 Sezemanas, Vosilijus. Estetika. Vilnius: Mintis, 1970, p. 278-279. 228 Efimova, Alla. To touch on the raw: the aesthetic affection of social realism. In: Art Journal. Vol. 56, 1997, p. 72. 41 asmenį – apgauti. Panašiai teigė ir Putinaitė, anot jos, pirmiausia kūriniai turėjo būti „patrauklūs, sukeliantys teigiamas emocijas kalbant apie dalykus, kurie vertybiškai galėjo atrodyti nepriimtini“229. Kuriant propagandinį meną, įtaigumui didinti, buvo pasitelkiami psichologiniai principai. Paveiksluose buvo perteikiamas atraktyvumas, didybė, neribotas optimizmas, dţiaugsmas, pvz. Boriso Vladimirskio Gėlės Stalinui, 1949 m., Johanseno (Joganseno – tikslus autorius nėra ţinomas) Stalinas pas Gorkį, (metai nėra ţinomi, il.10.), Vytauto Mackevičiaus Lietuvių delegacija Kremliuje, 1948 m. (il.11.), Vinco Dilkos Steigiamasis kolūkio susirinkimas, 1950 m.230. Tyrinėtojų veikaluose išryškėjo vienas iš keleto socrealizmui būdingų estetikos bruoţų – bekonfliktiškumas. Bekonfliktiškumo teoriją pradėjo formuoti literatūros kritikas Vladimiras Ermilovas penkto dešimtmečio pabaigoje231. Sovietmečio mene vyravusi bekonfliktiškumo teorija reikalavo, kad paveiksluose nebūtų perteikiamos neigiamos emocijos, antagonizmas. Tačiau darbo tematikos darbuose konfliktas buvo galimas. Šis konfliktas buvo grįstas lenktyniavimu tarp kelių teigiamų herojų. Buvo leidţiama vaizduoti konfliktą tarp „gero“ ir „geresnio“, pvz. kuri melţėja pamelţė daugiau karvių, kuris statybininkas pastatė daugiau namų. Spartuolių darbininkų sąjūdis įkūnijo darbo herojizaciją ir turėjo skatinti darbo našumą. Toks vaizdavimas turėjo sukelti kolektyvinį pasiaukojimą ir „liaudies“ dalyvavimą darbuose. Kita vertus, kaip pastebėjo Putinaitė, „pati visuomenė traktuota kaip darbinė medţiaga graţiems tikslams siekti“232. Socrealistinė estetika sieta su ekonomine paţanga, o tai – ekonomikos mokslo sąvoka. Helleris pastebėjo kad, socrealizmas skolinosi estetikos kriterijus iš ideologijos. Sovietologas teigė, kad tokios kategorijos kaip partiškumas, idėjiškumas, pilietiškumas, sureikšmintos tuometinėje dailėje buvo daugiau ideologijos kategorijos nei estetikos233. Estetikos bruoţai buvo perimti iš ideologijos kategorijų. Helleris pateikė sudarytą socrealizmo diagramą (priedas. 1. Konceptuali socrealizmo schema), kurioje aiškiai išskirtos šios kategorijos – partiškumas, idėjiškumas, pilietiškumas. Pasak Hellerio, partiškumas buvo pagrindinė socrealizmo estetikos kategorija, kuria remiantis kurtos kitos socrealizmo estetikos kategorijos234. 1970 metais SSRS Menų akademijos prezidentas Nikolajus Tomskis yra viešai teigęs, kad „socrealizmo siela yra jo

229 Putinaitė, Nerija. Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. Vilnius: Aidai, 2007, p. 20. 230 Bassin, Mark. „I object to rain what is cheerless“: Landscape Art and the Stalinist Aestethic Imagination. In: Ecumene. Vol. 7, Issue 3, 2000, p. 318. 231 Heller, Leonid. A World of Prettiness: Socialist Realism and Its Aesthetic Categories. In: Socialist Realism without Shores/ Ed. E. Dobrenko, Th. Lahusen. Durham and London: Duke University Press, 1997, p. 57-58. 232 Putinaitė, op. cit., p. 19. 233 Heller, op. cit., p. 51. 234 Heller, op. cit., p. 54. 42 komunistinis partiškumas“235. Schemoje matyti, kad partiškumas tapo visų kitų kategorijų pagrindas, ir kurį su kitomis dviem estetinėmis vertybėmis – pilietiškumu ir idėjiškumu – jungė realizmo ir romantizmo bei turinio ir formos vieningumas, taip pat kategorijos – tiesa, aktyvumas, optimizmas, humanizmas. Visi šie estetikos bruoţai turėjo atsispindėti kūryboje. Helleris sudarė ir kitą diagramą – Estetikos bruoţų vertinimas stalinizmo laikotarpiu (priedas. 2.), kurioje jis išskyrė dvidešimt keturias vertybines kategorijas, jas sugrupavo antonimų principu. Pagrindinės keturios opozicinės kategorijos: graţus/ bjaurus, didingas/ niekingas, naivus/ sąmoningas, vaizdingas, aiškus/ keistas, mįslingas. Menininkai savo kūryboje turėjo vadovautis teigiamomis vertybėmis ir darbuose nepaliesti neigiamų dalykų, kurie buvo laikomi neestetiškais. „Teisingas“ groţis buvo laikytas infantiliu, banaliu, dirbtiniu, „nusaldintu“, tačiau ne erotišku236. Taip pat jis turėjo būti nejuokingas, neironiškas, nes, kaip filosofas Salvojus Ţiţekas pastebėjo, „totalitarizmo šaltinis yra dogmatinis prisirišimas prie oficialaus ţodţio: tai juoko, ironiško atsiribojimo stoka“237. Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius teigė, kad ironiškas poţiūris laikytas tyčiojimusi iš ţmogaus, jo orumo ţeminimu238. Naivus groţio suvokimas socrealizmo mene priartino jį prie kičo239.

Kičo apraiškos socrealizmo estetikoje

Monografijos apie kičo ir subjektyvių išgyvenimų santykį autorius, Ludwigas Gieszas, teigė, kad pagrindinis kičo siekis yra „antidemonizuoti“ gyvenimą ir vizualiai paneigti mirtį, vulgarumą, karą, kaltę, vargą, gimimą, dievą240. Gyvenimo kraštutinumus kičas transformavo į ramią idilę. Kūrinyje sukurta idilė suteikė ţiūrovui sentimentalumo jausmą – „Kaip graţu! Kaip miela!“, pvz. Boriso Vladimirskio Gėlės Stalinui, 1949 m., Vytauto Mackevičiaus Pirmieji iš Rytų, 1948 m. (il.12.), Jono Jukonio Stachanovininkas Serţickas, 1950 m., Jono Vaičio Talkininkai atvyko, 1961 m. (il.13.). Tačiau kai kuriuose kūriniuose nėra kičui būdingo atsiribojimo nuo neigiamo pasaulio. Tokiuose kūriniuose pasaulis vaizduotas manipuliuojant ţiūrovo emocijomis. Vlado Norkaus-Norkevičiaus 1948 metų paveiksle Tarybiniai partizanai vaizduoti bolševikų partizanai, besislepiantys miške. Purvinos

235 Tomskis, op. cit., p. 3. 236 Groţio suvokimas priešingas kapitalistinių šalių groţio suvokimui, kuris siejamas su infantilia erotika (JAV, Japonija). Sovietmečiu lytiškumas, seksualumas nebuvo ankcentuojamas. 237 Ţiţek, op. cit., p. 33. 238 Andriuškevičius, Alfonsas. Seminonkonformistinė lietuvių tapyba: 1956-1986. In: Lietuvių dailė: 1975-1995 / Sud. A. Andriuškevičius. Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 19. 239 Šiame darbe naudojama modernistinė kičo samprata, susiformavusi tarpukariu: kičas – masinės kultūros sričiai priskiriamas fenomenas, kuriam būdingas nenatūralumas, banalumas, dirbtinumas, nesaikingumas ir neskoningumas. Ludavičienė, Jurgita. Kičo fenomenas ir jo sklaida XX a. Lietuvos dailėje: humanitarinių mokslų daktaro disertacijos santrauka. Vilnius: VDA leidykla, 2009, p. 34. 240 Giesz, Ludwig. Phänomenologie des Kitsches. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 1994, S. 49. 43 spalvos, formos ir potėpių ekspresija, tačiau ramūs veidai sukūrė romantinę paveikslo nuotaiką, nes tiesiogiai nebuvo vaizduotas istorinis konfliktas. Kūriniu siekta sukelti ţiūrovui gailestį, pasididţiavimą sovietmečio istoriniais įvykiais ir t.t. Paveiksle Tarybiniai partizanai, atsiribojant nuo tikrovės, t.y. nevaizduojant kovų, smurto, ţudynių, tikrovėje įvykusių istorinių įvykių, kas būtų sukėlę ţiūrovui aštrias, dviprasmiškas emocijas, akcentuotos kitos emocijos – pasididţiavimas sovietiniais didvyriais, uţuojauta sovietmečio valdţios partizanams ir t.t. Pagal Hellerio schemą (priedas. 2.), paveiksle vietoj dramatiškumo sukurtas peotiškumas. Pasitelkiant menines priemones, perteikta romantizmo estetika. Tačiau sovietmečiu neišvengta ir kūrinių, kuriuose dominuoja stipri įtaigi didaktika, kuri galėjo ţiūrovui sukelti nerimą (Aloyzas Stasiulevičiaus Burţuazinio teismo nuosprendţio belaukiant, 1956 m., Sofijos Veiverytės Lietuvos emigrantai uţsienyje, 1957 m.). Tačiau sovietmečio tapyboje svarbiausios buvo jubiliejinės tematikos, per kurias išreikštas partiškumas, pilietiškumas, idėjiškumas. „Visi jubiliejai, sukaktuvės, istorinės datos ar šventės – svarbiosios progos – susijusios su didţiosiomis vertybėmis. Kičas šias aukštąsias vertybes suplokština ir nusaldina, jas hipertrofuotai išryškina, palikdamas tik patetišką, lėkštą arba nuotaikingą vienos ar kitos progos atributą“241. Perdėtai graţiai, dirbtinai vaizduotos įvairios progos darbuose: Vytauto Mackevičiaus Lietuvių delegacija Kremliuje, 1948 m., Vytauto Banaičio Pirmosios geguţės I-oji demonstracija Vilniuje 1898 metais, 1951 m. (il.14.), Vytauto Mackevičiaus Komjaunimo vestuvės, metai neţinomi (il.15.), Sergėjaus Gračiovo 1945 metų Klaipėdos išvadavimas, 1954 m. Dar vienas oficialiąją dailę prie kičo artinantis bruoţas yra socrealizmo siuţetų kasdieniškumas. Ideologinė konstrukcija visuomet apsiriboja kasdienine patirtimi242. Kasdieniškumas buvo artimas didţiajai daliai visuomenės. Jis neįpareigojo mąstyti ir nekėlė egzistencinių klausimų. Dailės kritikė Jurgita Ludavičienė teigė, kad „kičo objektai kaip prisiminimų talpyklos (S. R. Pastaba – istorininės tematikos tapyba), tradicijų nešėjai (S. R. Pastaba – kūriniai, kuriuose dominavo folkloro motyvai: Vlado Karatajaus Festivalio dalyviai, 1957 m., Ţmuidzinavičiaus Ţvejai, 1945 m., Sofija Veiverytė, Liaudies šokis, 1958 m., Valerijos Ostrauskienės Aukštaitė, 1960 m. (il.16.), nesugebantys kelti grėsmės ar nejaukios akistatos su trancendencija formuoja saugumą palaikančius įpročius <...> emocinį komfortą“243. Socrealistinis menas turėjo atspindėti daugumos kasdienybę244. Oficialiosios

241 Grainytė, Vaiva. Nianhua: kičo ir siurrealizmo santuoka. In: Meno duobė, 2011 m. vasario 22 d [ţiūrėta 2011 m. balandţio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://menoduobe.com/2011/02/22/nianhua-kico-ir-siurrealizmo- santuoka/. 242 Ţiţek, op. cit., p. 59. 243 Ludavičienė, Jurgita. Kičo fenomenas ir jo sklaida XX a. Lietuvos dailėje: humanitarinių mokslų daktaro disertacijos santrauka. Vilnius: VDA leidykla, 2009, p. 35. 244 Lapkus, op. cit., p. 48. 44 tapybos kūriniuose įamţinta sovietmečio ţmogaus kasdienybė – darbas. Tai atsispindi šiuose paveiksluose: Antano Ţmuidzinavičiaus Ţvejai, 1945 m., Zigmo Petravičiaus Rugiapjūtė, 1949 m., Eugenijos Jurkunienės Traktorininkai, 1951 m., Rimto Kalpoko Rugiapjūtė Nevėţio slėnyje, 1955 m., Algirdo Šiekštelės Po darbo, 1957 m., Zigmo Petravičiaus Eina uogauti, 1957 m., Bonės Jacevičiūtės Linelius roviau ne viena, 1959 m., Vaclovo Graţėno Langų valymas, 1959 m., Vincento Gečo Kolūkiniame turguje, 1959 m., Silvestro Dţiaukšto Prekių stotyje, 1961 m. (il.17.). Kasdieniškumas priartino oficialiąją tapybą prie masinės kultūros. Socrealizmą tam tikra masinio kičo versija laikė ir meno kritikas Clementas Greenbergas bei filosofas Theodoras Adorno245. Ketvirtame dešimtmetyje Greenbergas suskirstė meną į avangardą ir kičą. Greenbergui kičas buvo mechaninis reiškinys, kuris veikė per formules246. Būtent oficialioji sovietmečio tapyba turėjo grieţtą metodą – socrealizmą. Tapybos darbai daţnai supanašėdavo ir primindavo masinės gamybos kūrinius. Socrealizmo stilistinis principas rėmėsi akademizmu, kurį rumunų literatūros kritikas Matei Călinescu priskyrė kičo stilistikai247. Tapyba buvo skirta viduriniajam sluoksniui, vadinasi sovietmečio oficialioji tapyba buvo masinės kultūros reiškinys. Sovietmečiu kičas buvo tapatinamas su „formalizmu, masine kultūra, neskoningumu, vulgarumu“248. Kičas atsirado ir paplito tarp viduriniosios klasės ţmonių, dėl laisvalaikio. Jam susiformuoti įtakos turėjo darbininkams sumaţintas darbo valandų skaičius. Taigi marksistinis poţiūris, kad kičas daugiau ar maţiau sąmoningai buvo kildinamas iš aukštesniosios klasės (burţua) poreikio, siekiant atitraukti darbo liaudį, nuo ėjimo revoliucijos link, iš esmės yra neteisingas249.

2.3. Tapyba stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais

Skirtinga buvo stalinizmo ir atšilimo laikotarpių charakteristika, kultūros politikos gairės, dailė. Taip pat skyrėsi šių laikotarpių tapyba bei išryškėjo stilistikos kaita. Kai kurie istorikai – Čepaitienė, Golomshtokas – 1946-1953 metų periodą laikė labiausiai išbaigtu ir produktyviausiu bei klasikiniu sovietinio totalitarinio meno

245 Greenbergo ir Adrono kičo sampratas nagrinėjo Groysas. Groys, Boris. A Style and A Half. In: Socialist Realism without Shores/ Ed. E. Dobrenko, Th. Lahusen. Durham and London: Duke University Press, 1997, p. 79. 246 The sociology of art: ways of seeing / Ed. D. Inglis, J. Hughson. Palgrave Macmillan, 2005, p. 13. 247 Călinescu, Matei. Five Faces of Modernity: Modernism, Avat-Garde, Decadence, Kitsch, Postmodernism. Durham: Duke University Press, 1987, p. 229. 248 Ludavičienė, op. cit., p. 51.; Nepaisant paradakso tarp oficialaus meno ir kičo sąvokos tapatumo sovietmečiu, teiginyje, kad avangardas daţnai naudojo kičo išraiškos priemones, yra dalis tiesos. Plačiau ţr.: Călinescu, Matei. Five Faces of Modernity: Modernism, Avat-Garde, Decadence, Kitsch, Postmodernism. Durham: Duke University Press, 1987. 249 Călinescu, op. cit., p. 247. 45 laikotarpiu250. Tačiau meno istorikas Viktoras Liutkus teigė, kad pokario tapyboje dar buvo galima įţvelgti emocionalius, koloristinius bandymus peizaţuose, ekspresionistinių motyvų interpretacijas251. Autorius, remdamasis dailės raidos savitumais, suskirstė stalinizmo laikotarpio meną į 1945-1948 metų ir 1949-1955 metų etapus. Nors socrealizmas gryniausią išraišką pasiekė ketvirtame-šeštame dešimtmečiuose, tačiau pokario laikotarpiu dar buvo galima surasti individualesnę stilistiką išlaikiusių darbų (Irenos Trečiokaitės-Ţebenkienės Jaunimo sodas Vilniuje, 1946 m., Vytauto Mackevičiaus Pirmas sniegas, 1946 m., Marijos Cvirkienės Nėris, 1945 m.). Sovietmečiu kūrė keletas tapytojų kartų: lietuviškų parodų dalyviai, tarpukario dailininkai ir sovietmečiu VDI baigę studentai. Tapytojai sąmonėje ir atmintyje dar buvo išlaikę tarpukariu subrandintą meninę raišką, kurią pirmaisias pokario metais minimaliai galėjo plėtoti savo darbuose. Tačiau, sunku išskirti aiškią ribą tarp socrealizmo stilistikos įsigalėjimo ir lietuvių nacionalinės tapybos mokyklos, kuri taip pat kaip ir socrealizmas rėmėsi realizmo stilistiniais principais. Antano Ţmuidzinavičiaus Nėris ties Vilniumi 1916 m., Palangos smiltynuose 1921m., Nakvynė tyrlaukiuose 1924 m., Linų kūlimo talka 1926 m., Kalnų eţerėlis 1923 m. ir dailininko kūrinys Ţvejai, 1945 m., nutapytas sovietmečiu. Visi šie kūriniai buvo sukurti remiantis realistine stilistika, tačiau tarpukario darbuose šiek tiek tapyta postimpresionizmo maniera252. Tačiau penkto ir šešto dešimtmečių sandūroje Lietuvoje įsigalėjo grieţtas socrealizmas. Buvo stipriai susiaurinta tapybos meninė raiška, nes „teisingiausias“ paveikslo ţanras laikytas teminis paveikslas – didelio formato daugiafigūrė kompozicija – kuriame turėjo būti pavaizduotos tokios tematikos, kaip Didysis Tėvynės karas, pergalė, taip pat svarbūs liaudies kovotojų motyvai253 (Vytauto Mackevičiaus Partizanai, 1946 m., Vytauto Mackevičiaus Pirmieji iš Rytų, 1948 m., Vytauto Mackevičiaus Lietuvių delegacija Kremliuje, 1948 m., Vlado Norkaus-Norkevičiaus Tarybiniai partizanai, 1948 m. (il.18.), Vinco Dilkos Kolūkio steigiamasis susirinkimas, 1950 m., Bronės Jacevičiūtės Rašytojai pas lietuviškosios divizijos karius, 1953 m.). Šiuose kūriniuose dominavo pompastika, herojiškumas, nesaikingumas254. 1950-1951 metais groţio sąvoka siejosi su kategorijomis:

250 Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: LII leidykla, 2005, p. 155. 251 XX a. lietuvių dailės istorija: lietuvių tarybinė dailė 1940-1990. T. 3. / Red. I. Korsakaitė ir kt. Vilnius: Vaga, 1990, p. 156. 252 Dar trečiame dešimtmetyje arsinininkai (Antanas Gudaitis) nustojo tapyti fovistines, ekspresionistines kompozicijas, art deco ikonografiją ir pasirinko neotradicionalistinį stilių, kuris artimas socrealizmo stilistikai. Sovietmečiu dailininkai neotradicionalistai didelių perversmų savo kūryboje nepatyrė. Plačiau ţr.: Jankevičiūtė, Giedrė. Facing the New Myths: on Lithuania Art in 1940-1941. In: Meno istorija ir kritika, 2007, Nr. 3, p. 26-36. 253 Korsakaitė, op. cit., p. 134. 254 Buckli, op. cit., p. 161-176. Straipsnyje, nagrinėjant dizainą, sovietmečio pasaulėjautą, autorius pateikė socialistinei ideologijai prieštaraujančią išvadą, kad stalinizmo laikotarpiu kūryba buvo artima burţua stiliui: vyravo turtingumas, detalių gausumas, ornamentika, puošnumas, didybė, nesaikingumas. Visa tai atsisipindėjo 46 tvirtas/ ryškus, grandiozinis, herojiškas, poetiškas, taurus/ didingas255. Stalinizmo laikotarpiu vyravo ţanrų hierarchija – sureikšmintas teminis ir paradinis paveikslai, maţiau vertintas portretas. Neigiamai vertintas peizaţas, natiurmortas, nes jie rodė tapytojo politinį neaktyvumą ir neutralumą256. Todėl net šiems neutraliems ţanrams buvo stengiamasi suteikti politinius ir socialinius atspalvius. Peizaţo motyvus buvo stengiamasi sieti su ekonominiais, urbanistiniais, ūkio, technikos pokyčiais Lietuvoje257. Didelė reikšmė skirta tiksliam piešiniui. Tačiau piešinio specifika suvokta siaurai akademiškai, o piešinio privalumais laikyta tiksli perspektyva, vaizdo, detalių, figūrų uţbaigimas258. Tačiau sąmoningai ar ne, lietuvių darbai susilaukdavo kritikos, nes buvo ne tokie įtaigūs kaip Maskvos tapytojų kūriniai (Borisas Vladimirskis Gėlės Stalinui, 1949 m., Jurijus Kugačas Šlovė didţiajam Stalinui, 1950 m., Johanseno (Joganseno – tikslus autorius nėra ţinomas) Stalinas pas Gorkį, metai nėra ţinomi). Nors oficialioji tapyba stalinizmo laikotarpiu nors ir buvo laikoma klasikiniu socrealizmo menu, tačiau menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė teigė, kad tai buvo „atneštinis ir gana trumpalaikis reiškinys“259. Po Stalino mirties ir jo kulto pasmerkimo, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, anot sovietologės Reid, teminio paveikslo ţanras silpo260, tapyboje maţėjo pompastikos, nesaikingumo, detalumo. Pamaţu keitėsi estetikos kategorijų tarpusavio santykis261. Nors šeštajame dešimtmetyje dar vyravo grieţtesnės socrealizmo kompozicijos (Sergėjaus Gračiovo 1945 metų Klaipėdos išvadavimas, 1954 m., Antano Gudaičio Ţemės dalijimas, 1955 m., Augustino Savicko 1926-ųjų metų gruodţio 27-osios rytas, 1957 m., Vinco Gečo Grįţo iš jūros, 1957 m., Petro Sergijevičiaus Kalinauskas ir Vrublevskis apţiūri sukilėlių karius, 1959 m.), tačiau nuo šešto ir septinto dešimtmečių sandūros po truputį ėmė ryškėti naujo etapo poţymiai262 – saikingesnės, neapkrautos detalių kompozicijos, ekspresionistinis

tapyboje tematinėse kompozicijose. Bucklis teigė, kad socialistinės idėjos ryškiausiai atsispindėjo Chruščiovo laikotarpio dizaine (panaši situacija tapyboje). 255 Heller, op. cit., p. 68. 256 Plačiau ţr.: Bagušauskas, op. cit. Šiame publikuotame dokumentų rinkinyje, yra meno institucijos vadovų parašytų parodų vertinimų, pvz. Sniečkui, kuriuose išsakoma neigiama nuomonė apie šių tapybos ţanrų antiideologiškumą kaip neigiamą ir nepageidautiną savybę.; Liutkus, Viktoras. Breaking the barries: Art under Pressure of Soviet ideology from World War II to Glasnost. In: Art of the Baltics: the struggle for freedom of the artistic expression under the Soviets 1945-1991 / Ed. A. Rosenfeld, N. T. Dodge. Jane Voorhees Zimmerli Museum and Rutgers University Press, 2002, p. 305. 257 Lietuvių dailės istorija / Red. I. Korsakaitė ir kt. Vilnius: Vaga, 1990, p. 158. 258 Ibid, p. 157. 259 Trilupaitytė, Skaidra. Totalitarizams ir soviemečio meno (ne)laisvė: kai kurie vertinimo klausimai. In: Darbai ir dienos. Nr. 47. Kaunas: VDU, 2007, p. 110.; Dailės ţodyne p. 393 išskirti trys socrealizmo etapai, o 1956 metais pasibaigė paskutinio socrealizmo etapo gyvavimas. 260 Reid, Susan. Soviet art world in the early thaw. In: Third Text. Vol. 20, Issue 2, 2006, p. 173. Autorė teigia, kad 1953-1955 respublikinėse parodose tik 121 paveikslas iš 657 buvo tematiniai. 261 Heller, op. cit., p. 64-65. 262 Mulevičiūtė, Jolita. Meninių principų pokyčiai devintojo dešimtmečio tapyboje. In: Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai. Vilnius: Kultūros ir Meno institutas, 1992, p. 37. 47 potėpis, impresionistinės263, ekspresionistinės tapymo manieros264, atsirado abstrahuotų formų (Marijos Cvirkienės Autoportretas, 1956 m., Jono Šileikos Malkų pjovėjai, 1957 m. (il.19.), Bronės Mingėlaitės-Uogintienės Moksleivės portretas, 1957 m., Leopoldo Surgailio Mergaitės portretas, 1957 m., Vlado Karatajaus Festivalio dalyviai, 1957 m., Jono Švaţo Darbininkas, 1958 m., Antano Gudaičio Kolūkietė Laučienė, 1958 m., Sofijos Veiverytės Liaudies šokis, 1958 m., Augustino Savicko Moteris praţilusiais plaukais, 1959 m., Algirdo Petrulio Vilnius ţiemą, 1959 m., Marijos Cvirkienės Vasaros diena, 1959 m., Vytauto Povilaičio Kaunas iš Aleksoto, 1959 m., Antanas Gudaičio Vidudienį, 1959 m., Elenos Jakutytės Merginos portretas, 1959 m., Vaclovo Graţėno Langų valymas, 1959 m., Galinos Petrovos Sportininkai vandens stovykloje, 1959 m., Prano Paškevičiaus Darbininkas, 1960 m., Valerijos Ostrauskienės Aukštaitė, 1960 m., Silvestro Dţiaukšto Prekių stotyje, 1961 m., Valerijos Zalensienės Vytautas Naujokaitis, 1961 m., Elenos Jakutytės Geleţinkelietis, 1961 m.). Dailininkai vis daţniau tapydavo remdamiesi tarpukariu pradėtomis formuoti modernizmo tradicijomis. Svarbūs tapo liaudies motyvai, kuriais buvo ieškomos ir išreiškiamos lietuvių nacionalinės vertybės265. Šiuo sovietmečio laikotarpiu buvo galima vystyti tokias temas kaip piliečių darbas, visuomenės kasdienybė, motinystė (tapatinta su SSRS „motinos ţemės„ įvaizdţiu), siuţetus buvo galima įvairiau interpretuoti. Dailėtyrininkai šio periodo paveiksluose išvydo novacijas266. Liutkus teigė, kad atšilimo laikotarpiu dailėje išryškėjo oficialaus ir neoficialaus meno (modernizmo raiška tapyboje) santykis267, kurio nebuvo stalinizmo laikotarpiu. Atšilimo laikotarpiu, silpstant ţanrų hierarchijai, paplito šeimos portretai (Vlado Jankausko Daiva, 1958 m., Augustino Savicko Dukters portretas, 1959 m., Augustino Savicko Ramutis 1959 m.), meniniai reportaţai (Vincento Gečo Kolūkiniame turguje, 1959 m., Vincento Gečo Grįţo iš jūros, 1957 m., Vincento Gečo Avarija, 1964 m.). Lietuvos tapyboje išrykėjo kameriškesnės, lyriškesnės formos. Tokių apraiškų būta dailininkų Silvestro Dţiaukšto, Vincento Gečo, Sofijos Veiverytės, Marijos Cvirkienės, Elenos Jakutytės tapyboje. Tapyboje siekta išryškinti temų gyvumą, tačiau jį ribojo tematikos ideologizavimas

263 Mulevičiūtė, op. cit., p. 172. 264 Liutkus, Viktoras. Breaking the barries: Art under Pressure of Soviet ideology from World War II to Glasnost. In: Art of the Baltics: the struggle for freedom of the artistic expression under the Soviets 1945-1991 / Ed. A. Rosenfeld, N. T. Dodge. Jane Voorhees Zimmerli Museum and Rutgers University Press, 2002, p. 307. Kultūros erdvėje viešai minimi tokie autoriai kaip Valentinas Serovas, Michailas Vrubelis, Piotras Končialovskis, Henri Matisse„as, Pierre„as Auguste„as Renoir„as. Lietuvių dailininkai uţmezgė kontaktus su Vakarų menininkais, lietuvių bendruomenėmis. Ţinios apie meno ir kultūros reiškinius iš Vakarų ateidavo per Lenkijos spaudą, radiją, TV. 265 Navikaitė, Dalia. Tradicijos problema šiandien: dabartinė Lietuvos dailės situacija istoriniame tradicijos kontekste. In: Dailė: modernumas ir tradicija XX amţiaus Lietuvos tapyboje. T. 15. Vilnius: VDA leidykla, 1998, p. 106. 266 Mulevičiūtė, op. cit., p. 128-129. 267 Liutkus, op. cit., p. 307-308. 48 ir glaustumas. Atšilimo laikotarpiu akcentuota kasdienybė ir meno bei gyvenimo santykis268. To meto spaudoje pasirodţiusiame dailininko Augustino Savicko straipsnyje buvo rašoma, kad dailė turėjo būti gyvenimas, o kūrybos šaltinis – kolūkiečiai, kaimas, jaunimas269. Menotyrininkė Genovaitė Kęstutytė teigė, kad buitinis ţanras atitiko tuometinį gyvenimą, kad gyvenimo kasdienybėje išryškėjo moralinis sovietmečio ţmogaus charakteris270. Nors po truputį atšilimo laikotarpiu įsivyravo ţanrinė įvairovė, vis dėlto dailėtyroje išryškėjo nesutarimas dėl šio laikotarpio meninės laisvės. 1961 metų 12 dienos leidinyje Tarybinis mokytojas teigta, kad „[paroda] patvirtino ypatingą socrealizmo vaisingumą, pademonstravo galingą socialistinių šalių meno suklestėjimą, jo gilų tikroviškumą, glaudų ryšį su liaudies gyvenimu ir jos gyvybiškais interesais“271. Vadinasi, oficialiai meno vertinime vyravo grieţtas socrealizmas. Priešingai, menotyrininkas Viktoras Liutkus teigė, kad 1959 metais vykusi Baltijos šalių paroda įrodė, kad nuo 1950 metų pasikeitė dailė272. Nors sovietmečio valdţia tikėjo socrealizmo stiprumu ir gajumu, tačiau tikrovėje jo vertė silpo. Nepaisant tapybos tematikos ir formos pokyčių, iš dailininkų įkyriai reikalauta socrealizmo metodo paisymo kūryboje. Kūrybinės laisvės varţymas akcentuotas viešose SSRS ir LSSR vadovų pasisakymuose: „ I-asis visąsajunginis dailininkų suvaţiavimas davė drąsą ţengti pirmyn“273. O štai LKP CK III dailininkų suvaţiavimo sveikinime buvo aiškiai įvardintas siekis neapleisti socrealizmo reikalavimų: „giliai ir visapusiškai atspindėti mūsų dienų gyvenimą, socialistinę tikrovę, tarybinės liaudies ţygius, remiantis socialistinio realizmo principais toliau vystyti dailės nacionalinius bruoţus, meninių formų ir ţanrų įvairumą”274. 1970 metais paradoksaliai nuskambėjo ir SSRS Menų akademijos prezidento Nikolajaus Tomskio pasisakymas, kad „komunistinio partiškumo principas neprieštarauja meninės kūrybos laisvei“275. Taigi, atšilimo laikotarpiu vyravo kūrybinės raiškos varţymas.

1940-1964 metų oficialioji tapyba – sovietmečio propagandinio meno pavyzdys. SSRS valdţia tapyboje siekė perteikti ideologiją, todėl šią Lietuvos tapybą galima įvardinti politiškai ir socialiai angaţuotu menu, kuriame turėjo būti vaizduojamas tuo metu kurtas

268 Idėjinis gyvenimo ir meno santykio akcentavimas priartino socrealizmą prie modernizmo. Tokios nuomonės priėjo Groysas, tačiau lietuvių menotyrininkė Grigoravičienė tam prieštaravo. Groys, Boris. A Style and A Half. In: Socialist Realism without Shores/ Ed. E. Dobrenko, Th. Lahusen. Durham and London: Duke University Press, 1997, p. 76-90.; Grigoravičienė, Erika. Tema, gyvenimas, ţmogus – kūrybiškosios socrealizmo plėtros gairės. In: Menotyra. T. 40, 2005, p. 28-37. 269 Savickas, op. cit., p. 159. 270 Kęstutytė, Genovaitė. Kai kurie tematinio paveikslo vystymosi bruoţai. In: Literatūra ir menas, 1958 lapkričio 22 d., p. 2. 271 Cituota iš: Budrytė, op. cit., p. 38-39. 272 Liutkus, op. cit., p. 307. 273 Savickas, Augustinas. Mintys apie mūsų dailę. In: Pergalė, 1959, Nr.1, p. 158. 274 LKP CK sveikinimas III dailininkų suvaţiavimui. In: Literatūra ir menas, 1958 gruodţio 5 d., p. 1. 275 Tomskis, op. cit., p. 3. 49 sovietinis pasaulis ir su juo susiję istoriniai įvykiai, herojai, liaudis, ekonominiai, socialiniai ir techniniai pasiekimai. Kūrybiniai rėmai vyravo ne tik tematikoje, bet ir estetikoje, kurioje išryškėjo grieţti reikalavimai – teigiamų emocijų, „nusaldinto“ groţio, darbo kulto, antiseksualumo kultivavimas. Turinio ir estetikos reikalavimai buvo įforminti „teisingame“ to meto metode – socrealizme, kurio išraiška kito. Tyrimo metu išryškėjo oficialiosios tapybos skirtumas stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais, kuris reiškėsi klasikinio socrealizmo nykimu, individualesnių stilistinių formų atsiradimu, ţanrine ir tematine įvairove.

50

3. EDUKACINIŲ PROGRAMŲ GAIRĖS

Oficialioji 1940-1964 metų tapyba yra specifinis sovietmečio paveldo objektas, nes tai yra okupacijos metu kurtas menas. Analizuojant sovietmečio tapybą, negalima ignoruoti visuomenės vertinimų. Praeities suvokimas daro įtaką darbartinei tautos pasaulėţiūrai ir problematiškam šio laikotarpio paveldo ir visuomenės santykiui. Su okupacijos laikotarpio paveldu „susiję prieštaravimai, ginčai, konfliktai, „paveldo emocijos“ rodo visuomenės santykių su praeitimi ir dabartimi pobūdį“276. Sovietmečio paveldo vertinimas išsiskiria gana radikaliomis ir įvairialypėmis nuomonėmis277. Lietuvos paveldosaugoje sovietmečio paveldas yra tas objektas, kurį analizuoti ir tirti yra sunku dėl socialinių, dvasinių visuomenės emocijų ir nuomonių278. Siekiant išvengti nesusikalbėjimo visuomenėje, yra būtinas objektyvus sovietmečio kultūros ir meno objektų, šiuo atveju tapybos, paţinimas279 – edukacija. Sovietmečiu vyravo daug mitų – pradedant ţmogumi, jo padėtimi, laisve, saviraiška, baigiant visuomene ir sovietiniu pasauliu. Edukacinės programos skirtos atskleisti sovietmečiu vyravusią kontrolę, propagandos principus formuojant ţmogų, visuomenę ir tuo pačiu kultūrą bei meną. Remiantis fraze „karalius yra nuogas“, parodos ir jų metu vykdomos edukacinės programos padėtų ţiūrovui atlikti ideologijos demaskavimo procesą – atskirti kūrinio stilistiką nuo ideologijos ir postideologiniu ţvilgsniu suvokti sovietmečio paveldą. Istorinių faktų, sovietmečio meno ir kultūros nusiţengimų, iš kurių išaugo kultūrinė trauma280, paţinimas ir tyrinėjimas leidţia objektyviai suvokti sovietmečio šaltinius – kūrinius. 2010

276 Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: LII leidykla, 2005, p. 25. 277 Nepriklausomybės metais okupacijos trauma buvo suvokta ir įvyko depersonalizacija – buvo stengiamasi atmesti tai, kas visuomenę represavo. Tai sąlygojo radikalų sovietmečio kultūros ir meno naikinimą, pvz. Grūto parko įsteigimo istorija, Ţaliojo tilto skulptūrų istorija. Plačiau apie Ţaliojo tilto skulptūrų diskusiją ţr.: Marcinkevičiūtė-Wittig, Eglė. Kultūros paveldas art autos pasirinkimas? Diskusija dėl Ţaliojo tilto skulptūrų! In: Kultūros barai, 2010, Nr. 12, p. 24-27. Viešajame diskurse buvo atmetami ir pasmerkiami objektai, susiję su sovietmečio kultūra, nes ši sietina su trauma, mirtimi, gedulu. 2011 metų kovo 26 dienos laidoje Alchemija. XIV. Visaginas. Antrasis miestas sociologė Rasa Baločkaitė sovietmečio kultūros ir meno objektus įvardina disonansiniu – prieštaringai vertinamu paveldu. Laidoje buvo išreiškta mintis, kad Stalino ir Lenino paminklus, kaip ir kilnojamąjį paveldą, galima išveţti, tačiau įdomus santykis lieka tarp kitų objektų, kurių neįmanoma išveţti – architektūros, urbanistinkos objektų – parkai, darţeliai, parduotuvės, mokyklos ir t.t. Parodos Po raudonąja ţvaigţde: Lietuvos dailė 1940–1941 m. Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje organizatorės per 2010 metų gruodţio 2 dieną vykusį susitikimą teigė, kad jas nuolat lydėjo baimė rengti parodą dėl sovietmečio meno objektų vertinimo problematikos ir daţnai vyraujančio šio laikotarpio paveldo atmetimo. 278 Plačiau ţr.: Čepaitienė, Rasa. Sovietmetis Lietuvos kultūros istorijos šviesoje: projekto bandymas. In: Menotyra, 2003, Nr. 2, p. 74 – 79. 279 Čepaitienė, Rasa. Sovietmetis Lietuvos kultūros istorijos šviesoje: projekto bandymas. In: Menotyra, 2003, Nr. 2, p. 78. Autorė teigė, kad „sovietmečio paţinimas turėtų tapti tam tikra klioterapijos („gydymo istorijos“) forma. Tik paţinę, kokia buvo sovietinė visuomenė, suprasime, kokie esame dabar, įveiksime kolektyvines traumas, paslėptą gedulą, išgyvensime atgailą. Taip pat plačiau ţr.: Sabonytė, Irena. Visuomenės atmintis: nuo herojinių mitų iki sovietmečio uţmarščių. In: Šiaurės Atėnai, 2002, balandţio 27, Nr. 16, p. 10-11. 280 Plačiau ţr.: Sztompka, Piotr. Cultural Trauma: The Ohter Face of Social Change. In: European Journal of Social Theory. Vol. 3, No. 4, 2000, p. 449-466. 51 metų lapkričio 22 dienos laidoje Pasivaikščiojimai ţurnalistas Andrius Uţkalnis, kalbėdamas apie lietuvių mentalitetą, sovietmečiu išugdytą baimę kalbėti ir demistifikuoti mitus, kuriuose lietuvis vis dar gyvena, teigė, kad jei „sudegė namas, tai atstatymo darbas ir gyvenimo normalizavimas prasideda nuo to, kad ţmogus pripaţįsta, kad sudegė namas. Sėdėti prie sudegusio namo ir aiškintis, kas sudegino, kodėl padegė, kodėl ugniagesiai laiku neatvaţiavo, ką galima apkaltinti ir iš ko galima gauti kompensaciją, yra neproduktyvus veiksmas“281. Sovietmečio meno ir kultūros objektai, faktai ar išgyvenimai yra daugiau mitologizuoti ir maţiau tyrinėti282. Baimė kalbėti apie praeitį yra traumos ar gedulo forma, kurią reikia įveikti. Lietuvoje vyrauja apibendrinantis naratyvas – traumuotos tautos istorijos versija – būdinga daugumai postkolonialistinių šalių283. Tokią situaciją lėmė keletas prieţasčių. Daţniausiai dėl to, kad yra gėdijamasi turėti kitokią nuomonę, nei vyraujanti. Dauguma gyvenimo sferų, tarp jų ir meno, kurios susiję su sovietmečiu, visuomenės yra laikoma gėda. Lietuvos istorijos reprezentacijų populiarumo tyrimo Lietuvos gyventojų kolektyvinės atminties kaitos tendecijos ir veiksniai duomenimis, didţioji dauguma apklaustų piliečių labiausiai gėdijosi praeities, susijusios su sovietmečio valdţios kolaboravimu, išdavystėmis ir prisitaikymu284. Kūryba be dailininko ir kontrolės santykių negalėjo egzistuoti, sovietmečio menas laikomas gėdingu ir yra neigiamai traktuojamas kolektyvinės atminties. Būtent dėl trauminės kolektyvinės atminties paveldo objektai „tampa socialinės „praeities dabartyje“ raiškos formomis“285. XX amţiaus pradţios prancūzų filosofas ir socialogas Maurice„as Halbwachs„as įrodė, kad atmintis yra stipriai veikiama visuomenės ir yra atrenkama pagal tuo meto visuomenėje vyraujančias vertybes286. Taigi, kolektyvinę atmintį apsprendţia atskirų pasakojimų stiprumas, šiuo atveju – tautos, kaip aukos, suvokimas. Kolektyvinė atmintis yra subjektyvi, nes yra atmetamos kitos tikrovės ir pasakojimai, kurių nenorima išgirsti, suvokti, suprasti bei įvertinti. Lietuvos tapatumo paieškos nutrūksta ties Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. „Atmetus sovietmetį kaip „prarastą laiką“, bandyta atkurti tęstinumą, „grįţti“ į laiką iki 1940”287. Visa tai daroma potrauminėje ir gėdos būsenoje, suvokiant sovietmečio laikotarpį kaip vientisą, svetimą ir primestą pasaulį, nepaisant, kad tautiniu poţiūriu Lietuvoje gyveno,

281 Tv1 kultūros laida Pasivaikščiojimai. Autorius Rytis Zemkauskas. 2010 m., lapkričio 22 d. 282 Sabonytė, Irena. Visuomenės atmintis: nuo herojinių mitų iki sovietmečio uţmarščių. In: Šiaurės Atėnai, 2002, balandţio 27, Nr. 16, p. 10-11. 283 Sztompka, op. cit., p. 449-466. 284 Putinaitė, Nerija. Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. Vilnius: Aidai, 2007, p. 7. 285 Sabonytė, op. cit., p. 10. 286 Ibid, p. 10. 287 Sabonytė, op. cit., p. 11. 52 kūrė, aukštus postus įvairiose institucijose uţėmė ir karjeros siekė, lietuviai. Visuomenės ir artimų ţmonių „atmintyje norime išlikti kitokie: ne kolaborantai, ne skundikai, ne prisitaikėliai ar bailiai, bet orios, taurios, atsakingos ir Lietuvai pasitarnavusios asmenybės“288. Sovietmečio atmintis ignoruojama ir todėl, kad ši „gąsdina, kartais tampa šmėklomis ar tolimomis ir grasinančiomis figūromis“289. Atmintis tampa per didelė trauminė našta, kad taptų pasakojimu290. Tačiau, būtent pasakojimas ir edukacija padės nustatyti sovietmečio kultūros ir meno vertinimo kriterijus, suvokti ir įvertinti šio laikotarpio objektus. Šiame skyriuje siūlomos edukacinių programų gairės, skirtos sudaryti adaptuotas programas moksleiviams ir studentams, kurie domisi sovietmečio kultūra ir dailės istorija. Tokio pobūdţio programa ţiūrovui suteiks galimybę išmokti ir vertinti sovietmečio tapybą – suvokti jos ideologiją, atskirti propagandos naudotus principus. Edukacinių programų turinį sudarys parodos, surinktos iš NČDM fonduose esančių tapybos darbų ir gido pasakojimas. Parodą galima eksponuoti NČDM Mykolo Ţilinsko dailės galerijos pirmojo aukšto šiuolaikinių ekspozicijų erdvėje arba kitame muziejaus filiale – Kauno paveikslų galerijoje esančioje pirmojo aukšto keičiamų ekspozicijų salėje. Pristatoma edukacinė programa Moteris sovietmečio tapyboje: tarp propagandos ir tikrovės ir dvi jos alternatyvos: 1) Prokrusto lova: dailininkas ir meno kontrolė sovietmečiu; 2) Kaimo ir miesto peizaţas sovietmečio tapyboje.

3.1. Edukacinė programa Moteris sovietmečio tapyboje: tarp propagandos ir tikrovės

Sovietmečiu moters įvaizdis tapo propagandos įrankiu ir buvo naudojamas ideologiniams tikslams įgyvendinti. Moters lygiateisiškumas vyrui, jos teisę rinktis gyvenimo kelią tapo mitu. Tačiau, iš tiesų iš jos buvo atimtas seksualumas (femme fatale įvaizdis), kontroliuota ir formuota šeimyninė būtis ir buitis. Sovietmečio moters mitų demistifikavimas yra sudėtingas procesas, nes istorija apie moteris, lyčių studijos291 yra vis dar apleista tyrimų

288 Samalavičius, Almantas. Kaita ir tęstinumas: kultūros kritikos esė. Vilnius: Kultūros barai, 2008, p. 71. 289 Šuković, Miško. Remembering the Art of Communism. Analysis of Contradiction: Approaches and Transgressions. In: Third Text. Vol. 23, Issue 1, 2009, p. 15. 290 Samalavičius, Almantas. Postkomunistinės visuomenės atmintis ir amnezija. In: Europos kultūros profiliai: atmintis, tapatumas, religija / Sud. A. Samalavičius. Vilnius: Kultūros barai, 2007. Samalavičius straipsnio p. 56 išdėsto istoriją, kai autorius sovietmečiu vaţiavo traukiniu iš Bucharos į Maskvą. Traukinyje jis stebėjo dvi bendraujančias senutes. Viena jų ant rankos turėjo taturuotę. Kita senutė tai pastėbėjo ir pasiteravo apie tą taturuotę. Paaiškėjo, kad senutė su taturuote per Antrąjį pasaulinį karą keletą metų praleido Osvecime. Toliau senutės vaţiavo tylėdamos. Matyt yra dalykų, kuriuos per daug skaudu atsiminti. 291 Pamąstymai lyties klausimais yra seni, siekiantys antikos laikus, ikisokratikų filosofiją. Apie tai rašo Karla Gruodis p. 11. Tačiau pasaulinis susidomėjimas įvyksta XIX a. – XX a. pr., kai prasideda pirmoji feminizmo banga. 53 sritis. Nors feminizmas Lietuvoje turi seną tradiciją292, tačiau sovietmečiu moterį kaip subjektą analizuojančios studijos, teorijos buvo slopinamos. Aktualumą feminizmas Lietuvoje atgavo XX a. 8 dešimtmečio pradţioje293. Tyrimus atlieka daţniausiai literatūrologai, o sovietmečio dailės istorijoje panašių tekstų trūksta. SSRS moterų patirtis vis labiau domina Vakarų istorikus, bet vos vienas kitas darbas pasirodo rusų ar kita sovietų sąjungai priklausiusios šalies kalba294. Be studijų yra svarbūs išsaugoti ir sukaupti meno kūriniai, kuriuos galima panaudoti tyrimams. Lyčių studijų centro (toliau – LSC) videotekoje yra sudarytas sovietmečiu Lietuvos kino studijoje ir Mosfilmo kino studijoje sukurtų filmų, kuriuose atsiskleidţia moters gyvenimas295, archyvas. Sovietmečiu išleistuose moterų tapytojų kataloguose296, kuriuose esama 5-6 dešimtmečiais tapytų darbų, atsispindi moteriška tematika. Tačiau išsamių, apibendrinančių tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjamas šio laikmečio moters protretas, jos įvaizdis, vaidmuo socialinėje aplinkoje, nėra. Taip pat išsamiai moters įvaizdţio analizei trūksta šaltinių. Dėl dokumentų sunaikinimo trūksta duomenų moters gyvenimui, koks jis buvo sovietmečiu, kokiu jį siekė suformuoti. Kaip teigė literatūrologė Solveiga Daugirdaitė, „sovietmečio teismų bylos, susijusios su prostitucija, spekuliacija, kriminaliniais abortais ir pan., iš kurių galėtume rekonstruoti dalį moterų gyvenimo realijų, kaip nereikšmingos, menkavertės buvo sunaikintos nepriklausomybės pradţioje“297. Šios edukacinės programos tikslas – pristatyti sovietmečio moters įvaizdţio tapyboje sąsajas su istoriniu ir socialiniu kontekstais, demistifikuoti moters įvaidţius ir mitus, paplitusius sovietmečiu. Lietuvoje iki sovietų okupacijos feminizmas nebuvo naujas socialinis reiškinys. Feministiniai judėjimai kaip ir Vakarų pasaulyje Lietuvoje prasidėjo XIX amţiaus II-ojoje pusėje ir tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo298. 1940 metais birţelio mėnesį šalį okupavus

292 Gruodis, Karla. Įvadas. In: Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo: antologija / Sud. K. Gruodis. Vilnius: Pradai, 1995, p. 41. 293 Daugirdaitė, Solveiga. Kavolis ir feminizmas. In: Vytautas Kavolis: humanistica vs. liberalia / Sud. R. Karmalavičius. Vilnius: lietuvių literatūros ir tautoskaos institutas, 2005, p. 112. 294 Daugirdaitė, Solveiga. Tarybinė moteris kalba! In: Colloquia, 2008, Nr. 20, p. 184. 295 Plačiau ţr.: VU LCS oficiali internetinė svetainės videoteka [ţiūrėta 2010 m. gruodţio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.moterys.lt/index.php?id=252. Marytė (1947 m.), Ignotas grįţta namo (1957 m.), Tiltas (1956 m.), Kol nevėlu (1957 m.), Kalakutai (1957 m.), Julius Janonis (1959 m.), Adomas nori būti ţmogumi (1959 m.), Gyveiji didvyriai (1960 m.), Kai susilieja upės (1960 m.).; Lytis ir kinas. In: Lygių galimybių plėtros centras [ţiūrėta 2010 m. gruodţio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.gap.lt/main.php/id/568/lang/1. 296 Bronė Jacevičiūtė / Sud. J. Urbonas. Vilnius: 1979.; Marija Cvirkienė: reprodukcijos / Įv. str. L. Katinas. Vilnius: Vaga, 1971.; Sofija Veiverytė / Įv. str. autorė N. Tumėnienė. Vilnius: Vaga, 1986. 297 Daugirdaitė, Solveiga. Tarybinė moteris kalba! In: Colloquia, 2008, Nr. 20, p., p. 183. 298 XIX – XX amţių sandūroje feminizmą literatūroje pradėjo Ona Pleirytė-Puidienė (Vaidilutė), Šatrijos Ragana, Ţemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Salomėja Nėris. XX amţiuje Lietuvoje prasidėjo įvairūs moterų judėjimai, suvaţiavimai. Plačiau ţr.: Jurėnienė, Virginija. I-asis ir II-asis moterų suvaţiavimai: Lietuvos moterų judėjimo siekiai ir išdavos. In: Kauno istorijos metraštis. T. V. Kaunas VDU leidykla, 2004, p. 113-135.; Karčiauskaitė Indrė. Kitiems ir sau: moterų draugijų veikla Kaune. In: Kauno istorijos metraštis. T. V. Kaunas VDU leidykla, 2004, p. 137-148.; Lietuvaitė: Lietuvos moterų judėjimai 54

SSRS, moterų judėjimai, kaip ir visas socialinis, kultūrinis, ekonominis Lietuvos gyvenimas, tapo priklausomi nuo sovietų valdţios. Prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai 1944 metais, viešas gyvenimas tapo dar labiau sovietų valdţios kontroliuojamas. Moterų susibūrimai sovietmečiu tapo viena iš vietų propagandai skleisti: „1946 metais įvyko pirmasis renginys, skirtas moterų problemoms – Moterų kolūkiečių ir valstiečių kongresas Kaune moterys buvo agituojamos kurti kaimo „ateitį šviesią“, stoti į kolchozus <...> Nuo 1960 metų rajonuose, įmonėse, įstaigose, kaimuose pradėtos kurti moterų tarybos“299. Propaganda buvo siekiama parodyti moters visuomeninį aktyvumą, pseudolygiavertiškumą kitai lyčiai, todėl sovietmečiu buvo sudarytas lygių teisių įvaizdis, kuriuo tikima ir šiuolaikinėje visuomenėje. Lyčių studijų centro internetinėje svetainėje yra teigiama, kad tam tikra visuomenės dalis vis dar tiki, kad sovietmečiu lygybės turėjome per akis300. 1995-ųjų moterų konferencijos medţiagoje yra rašoma, kad sovietmečiu moteris turėjo teises, nors ir skurdţias301. Tyrimas, parodė, kad šiame teiginyje yra šiek tiek tiesos, tačiau išryškėjo, kad sovietmečiu moters pasaulis ir feminizmas menkai siejosi. 1936 metų sovietų konstitucijoje buvo įteisinta vyro ir moters lygiavertiškumas, tačiau iš moters buvo atimta teisė darytis abortus302. Sovietmečiu, nors viešai buvo skelbiama lyčių lygybė, tikrovėje jos nebuvo: vykdoma „sovietinė prievartinės lygybės politika“303, kuri sąlygojo pseudolygybės atsiradimą. Pagrindinė ir „teisinga“ sovietmečio moters tapatybė buvo darbininkė. Tokia politika turėjo garantuoti moters uţimtumą darbo rinkoje. Pseudolygiateisiškumas reiškėsi tuo, kad moteris galėjo dirbti fiziškai sunkius darbus. Vis dėlto moteriai uţimti aukštesnę padėti nebuvo lengva304. Feminizmo ekskursų autorė Karla Gruodis teigė, kad sovietmečiu moteris, tokia kaip pvz. prancūzų rašytoja Simone de nuo seniausių laikų iki šiol: konferencijos medţiaga, 1994 m. lapkričio 5 d. / Red. O. Voverienė. Vilnius: Mokslo aidai, 1995.; Tarpukario laikotarpiu feminizmo judėjimai pasidarė aktyvūs ir gausūs. Pradėti leisti įvairūs leidiniai, pvz. Ţibutė, Moterų dirva, Moteris, Naujoji Vaidilutė, Lietuvaitė, Moteris ir pasaulis, kuriuose nagrinėjamos moters pasaulį liečiančios temos ir problemos, moteriški klausimai. 299 Voverienė, Ona. Iš Lietuvos moterų judėjimų istorijos. In: Lietuvaitė: Lietuvos moterų judėjimai nuo seniausių laikų iki šiol: konferencijos medţiaga, 1994 m. lapkričio 5 d. / Red. O. Voverienė. Vilnius: Mokslo aidai, 1995, p. 12. 300 Lytis ir kinas. In: Lygių galimybių plėtros centras [ţiūrėta 2010 m. gruodţio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.gap.lt/main.php/id/693/lang/1. 301 Lietuvaitė: Lietuvos moterų judėjimai nuo seniausių laikų iki šiol: konferencijos medţiaga, 1994 m. lapkričio 5 d. / Red. O. Voverienė. Vilnius: Mokslo aidai, 1995, p. 5. 302 Simpson, Pat. On the Margins of Discourse? Visions of New Socialist Women in Soviet Art 1949-1950. In: Art History. Vol. 21, No. 2, 1998, p. 258.; Tyrinėti moters asmeninį gyvenimą yra sudėtinga, nes literatūrologė Solveiga Daugirdaitė teigė, kad: „sovietmečio teismų bylos, susijusios su prostitucija, spekuliacija, kriminaliniais abortais ir pan., iš kurių galėtume rekonstruoti dalį moterų gyvenimo realijų, kaip nereikšmingos, menkavertės buvo sunaikintos nepriklausomybės pradţioje“. Daugirdaitė, Solveiga. Tarybinė moteris kalba! In: Colloquia, 2008, Nr. 20, p. 183. 303 Gruodis, Karla. Įvadas. In: Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo: antologija / Sud. K. Gruodis. Vilnius: Pradai, 1995, p. 8. 304 Gruodis, op. cit., p. 9.; Leokadija Dirţinskaitė vienintelė moteris, kuri uţėmė aukštas pareigas sovietmečio politikoje. Kitos moterys aukštas pareigas uţimdavo tik būdamos politikų ţmonos, pvz. LSSR vyriausybės nario ţmona Aušra Dilienė vadovavo Maskvos prekybų rūmų Vilniaus filiale. 55

Beauvoir, galėjo siekti intelektualinių ar meninių aukštumų, bet tai būdavo tik reta išimtis305. Daugiau buvo paplitęs moters darbininkės, o ne intelektualės, mokslininkės, valdţios atstovės įvaizdis. Nors teisiškai moterys buvo lygiavertės vyrams, pvz. švietimo, profesinėje, įsidarbinimo, socialinėje ar politinėje veikloje, tačiau realybėje apie lyčių lygiavertiškumą buvo daugiau kalbama, nei jis egzistavo iš tiesų306. 1995-ųjų metų konferencijos dalyvė Zita Ambrazavičienė ironizavo, kad sovietmečio „didvyrė buvo alyva išteptu kombinezonu apsirengusi, kaliošais apsiavusi traktorininkė, kuri dieną viršijo darbo normas (S. R. Pastaba: tikriausiai kalbama apie stachanovininkų idėją), vakarais sėdėjo partinės kuopelės susirinkime arba repetavo dainą apie Leniną“307. Tačiau nėra aišku, kurį sovietmečio laikotarpį konferencijos dalyvė šarţavo. Nes stalinizmo (1944-1953 m.) ir atšilimo (1953-1964 m.) laikotarpyje propaganda veikė skirtingai vis kitokias ţmogaus gyvenimo sritis. Stalinizmo laikotarpiu buvo vykdomas lietuvių tautos teroras, kriminaliniai nusikaltimai: nepaklusnios sovietmečio valdţiai moterys buvo nukankintos, išniekintos, numestos miestelių aikštėse, uţkastos ţvyrduobėse, pamiškėse ir palaukėse, šalčiu ir badu numarintos gulaguose308, tačiau stalinizmo laikotarpio propaganda nebuvo nukreipta tiesiogiai į socialines sritis – į moterį ir jos pasaulėjautą. Istorikė Dalia Marcinkevičienė teigė, kad būtent atšilimo metais moterys ir šeima patyrė didţiausią propagandinį spaudimą ir kad propaganda buvo nukreipta į privataus gyvenimo disciplinavimą, racionalizavimą ir kontrolę309. Panašiai teigė sovietologas Victoras Buchlis, kuris akcentavo, kad 1956-1962 metais įvairios valdţios institucijos skyrė ypatingą ir nuolatinį dėmesį kasdieninio šeimos gyvenimo socialistiniam racionalizavimui310. Valdţiai diegiant darbininkės įvaizdį iš moters buvo atimta galimybė rinktis socialinę tapatybę. Šeima, vaikai tapo daugiau asmeninis moters reikalas, nors daţnai aptariamas viešumoje, nes šeima ir vaikai buvo pretekstas skatinti moters darbo našumą311. Taip pat vaikų uţimtumo ir prieţiūros įstaigų steigimo bumas sietinas ne su pagalba moteriai, o su siekiu moterį po gimdymo kuo greičiau grąţinti į darbą. Tai parodė pasisakymai spaudoje, pvz. „moteriai-motinai vaikų darţelis leidţia dalyvauti ūkiniame, valstybiniame, kultūriniame gyvenime“ arba „įsteigus

305 Gruodis, op. cit., p. 24. 306 Feminism and contemporary art: the revolutionary power of women‟s laughter / Ed. J. A. Isaak. London, N. Y.: Routledge, 1996, p. 227. 307 Ambrazevičienė, Zita. Sovietmečio moteris. In: Lietuvaitė: Lietuvos moterų judėjimai nuo seniausių laikų iki šiol: konferencijos medţiaga, 1994 m. lapkričio 5 d. / Red. O. Voverienė. Vilnius: Mokslo aidai, 1995, p. 16. 308 Voverienė, Ona. Iš Lietuvos moterų judėjimų istorijos. In: Lietuvaitė: Lietuvos moterų judėjimai nuo seniausių laikų iki šiol: konferencijos medţiaga, 1994 m. lapkričio 5 d. / Red. O. Voverienė. Vilnius: Mokslo aidai, 1995, p. 11-12. 309 Prijaukintos kasdienybės, 1945 – 1970 metai: Biografiniai Lietuvos moterų interviu / Sud. D. Marcinkevičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007, p. 9-10. 310 Buckli, op. cit, p. 163-164. 311 Marcinkevičienė savo knygoje Prijaukintos kasdienybės p. 31 išskyrė sovietų valdţios 1944 metų įsaką, kuris tarsi turėjo palengvinti gyvenimą motinoms, tačiau ištiesų tai buvo pretekstas skleisti sovietų ideologiją, nes tuo pačiu įsakymu nustatytas Motinos didvyrės vardas, įsteigti Motinos šlovės ordinas ir Motinystės medalis. 56 sezoninių vaikų lopšelius, kiek rajono kolūkiai gautų darbo rankelių“312. Moters troškimas tapti namų šeimininke sovietmečiu buvo nesuvokiamas, tai buvo laikoma kapitalistine, burţuazine pozicija. Moteriai buvo uţkrauta daug atsakomybės darbe ir šeimoje. Moters padėtį ironiškai apibūdina posakis, atėjęs iš sovietmečio: vienoje rankoje „tašė“, kitoje – vaikas, priekyje – penkmečio planas, uţ nugaros – girtas Ivanas313. Nors moteriai šeimoje daţnai tekdavo stratego vaidmuo, nes ji buvo atsakinga uţ vaikų auklėjimą, senų tėvų prieţiūrą, nepakankamus finansinius išteklius, prekių deficitą ir pakenčiamo materialinio pagrindo sukūrimą, tačiau apie moters lyderės vaidmenį uţ šeimos ribų buvo nutylima, nes jis netilpo į sovietmečio propagandos rėmus. Moters lyderės pozicija nebuvo pripaţįstama visuomenėje. Sovietmečiu valdţia formavo ne tik viešą moters gyvenimą, bet ir šeimos erdvę. „Moterų sampratos apie lyčių vaidmenis, draugystę, meilę, darbo ir pareigų šeimai derinimą, estetiką ir groţį, vaikų auklėjimo principus neretai atitinka oficialias moralės ir elgesio normas, skleistas 1945–1970 metais sovietinės Lietuvos laikraščiuose ir ţurnaluose“314. Tačiau, tarp tokio pobūdţio ţurnalų būta ir tokių, iš kurių buvo galima pasisemti idėjų novatoriškumui namuose, aprangoje. Iš Vakarų nelegaliai atkeliaudavo tokie ţurnalai, kaip In Vogue, Femine, Amerika, Anglija, Kobieta i zycie, Pliotki o panach i paniach315. Ţurnalistinė propaganda nemaţai dėmesio skyrė piliečių tarpusavio santykiams. Buvo neigiamai vertinamas moters polinkis į intymumą, romantiką bei romantiškų santykių troškimą. Meilė ir draugystė buvo suvokiama ne intymumo lygmenyje, o kaip priemonės sovietiniams tikslams pasiekti ir ideologijos propagavimui. Romantinė meilė buvo pristatoma kaip viena iš pagrindinių kliūčių darbinei karjerai, visuomeninei veiklai, asmenybės tobulėjimui, komunistinio gyvenimo statybai. Seksualinis piliečių švietimas sovietmečiu buvo ignoruojamas316. Apibendrinant, sovietmečiu moters tapatybė buvo formuojama pasitelkiant propagandą, uţimtumą. Moteris turėjo tapti darbingu, bedvasiu, aseksualiu kūnu. Darbas turėjo tapti ne norma, bet moters saviraiška. Tokiu būdu siekta nuasmeninti jos tapatybę.

312 Marcinkevičienė, op. cit., p. 32. 313 „В одной руке сетка, в другой – Светка, впереди – пятилетний план , а позади – пьяный Иван“. Šį posakį interviu Eglės Digrytės straipsniui Pensinio amţiaus ilginimas atidedamas iki rudens pasakė politikas Vytenis Andriukaitis [ţiūrėta 2010 m. gruodţio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/pensinio-amziaus-ilginimas-atidedamas-iki-rudens.d?id=34009307. 314 Marcinkevičienė, op. cit., p. 196.; taip pat ţr.: Buckli, op. cit., p. 164. 315 Šiuos ţurnalus akcentavo Marcinkevičienė savo knygos skilties apie sovietmečio groţio ir estetikos normas p. 48-50. 316 Marcinkevičienė, Dalia. Romantinė meilė kaip (sovietinė) socialinė politika. In: Colloquia, 2008, Nr. 21, p. 105. Marcinkevičienė sudarytos knygos Prijaukintos kasdienybės p.158-159 rėmėsi seksologo Levo Shcheglovo tyrinėjimu, kuriame jis analizavo sekso ir Rusijos visuomenės santykį sovietmečiu. „Shcheglovas teigė, kad iki pat aštunto dešimtmečio SSRS Sveikatos Ministerija apskritai neigė merginų seksualumą. Taip pat diegta mintis, kad jaunos moterys nesidomėjo seksu, nebent jų smalsumas skatintas dirbtinai ir nenatūraliai“. 57

Tačiau, kaip teigė istorikė Marcinkevičienė, „nors dauguma Lietuvos moterų perėmė propagandos joms skirtus vaidmenis, emociškai jos veikiau išliko socialistinio gyvenimo stebėtojos, o ne aktyvios dalyvės“317.

Ekspozicijai siūlomi paveikslai:

1. Lietuvių delegacija Kremliuje. Vytautas Mackevičius. 1940 m. NČDM. Mt-1943. 2. Komjaunimo vestuvės. Vytautas Mackevičius. Metai neţinomi. NČDM. Kodas neţinomas, Kauno paveikslų galerijos antro aukšto fondas. 3. Pirmieji iš rytų. Vytautas Mackevičius. 1948 m. NČDM. Mt-1826. 4. Danutės Stanelienės portretas. Irena Trečiokaitė- Ţebenkienė. 1948 m. NČDM. Mt-1955. Mt-1955. 5. Dailininkės J. Portretas. Vincas Dilka. 1949 m. NČDM. Mt-7043. 6. Aktorės K. Kymantaitės portretas. Levas Mergašilskis. 1949-1950 m. NČDM. Mt-1941. 7. Mokytojos Mikulinos portretas. Sergėjus Gračiovas. 1952 m. NČDM. Mt-1938. 8. Rašytojai pas lietuviškosios divizijos karius. Bronė Jacevičiūtė. 1956 m. NČDM. Mt-1999. 9. Mergaitės portretas. Leopoldas Surgailis. 1957 m. NČDM. Mt-2372. 10. Mokytojos R. Stančikienės portretas. Aleksandras Vitulskis. 1958 m. NČDM. Mt-3585. 11. Merginos portretas. Elena Jakutytė. 1959 m. NČDM. Mt-6498. 12. Moteris praţilusiais plaukais. Augustinas Savickas. 1959 m. NČDM. Mt-4538. 13. Mokytojos Jadvygos Opulskienės portretas. Mečislovas Ostrauskas. 1959 m. NČDM. Mt-7257. 14. Šimkonytės portretas. Boleslovas Adomas Motūza-Matuzevičius. 1960 m. NČDM. Mt-2163. 15. Ievos Aleksienės portretas. Vytautas Povilaitis. 1960 m. NČDM. Mt-3908. 16. Aukštaitė. Valerija Ostrauskienė. 1960 m. NČDM. Mt-2174. 17. Moters portretas. Elena Jakutytė. 1960 m. NČDM. Mt-6499. 18. Talkininkai atvyko. Jonas Vaitys. 1961 m. NČDM. Mt-2222. 19. Rūta ilsisi. Antanas Gudaitis. 1962-1964 m. NČDM. Mt-2349.

317 Prijaukintos kasdienybės, 1945 – 1970 metai: Biografiniai Lietuvos moterų interviu / Sud. D. Marcinkevičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007, p. 9. 58

Sovietmečiu daug dėmesio skirta moters fizinio muskuliniškumo, „vyriškumo“ akcentavimui. Tokį moters paveikslą matome kūriniuose: Talkininkai atvyko (Jonas Vaitys, 1961 m.), Pirmieji iš rytų (Vytautas Mackevičius, 1948 m.), Danutės Stanelienės portretas (Irena Trečiokaitė- Ţebenkienė, 1948 m.). Moterys vaizduotos tvirtos, stiprios, raumeningos, gerai sudėtos. Įtvirtintas moters kanonas vertė ją vaizduoti su dideliais klubais, krūtine, taip sureikšminant moters darbininkės, gimdytojos (Motinos Ţemės) įvaizdį318. Moteris daţnai tapdavo liaudies tradicijų simboliais, pvz. Lietuvių delegacija Kremliuje (Mackevičius, 1940 m.) ir Komjaunimo vestuvės (Mackevičius, metai neţinomi). Šiuose kūriniuose moterys vaizduotos su tradiciniais rūbais, gintariniais karoliais. Tačiau paveiksle Lietuvių delegacija Kremliuje (Mackevičius, 1940 m.) vaizduoti du moterų tipai – net tik lietuvaitės su liaudies kostiumu, karoliais, bet ir moters lygiavertiškumo vyrui mitas. Šiame darbe moteris vaizduota apsirengusi dalykiniu kostiumu, tapatinta su vyru valdţioje. Paveiksle, siekiant perteikti optimizmą, moterys vaizduotos stiprios, pasitikinčios savimi. Tokiu būdu iš jos atimtas „moteriškumas“, paveiksle ji tapo vyru. Tokį filologinį niuansą pakomentavo sovietologė Simpson. Ji teigė, kad sovietmečio moters reprezentavimas ryškiausiai atsispindėjo literatūriniame kontekste, tačiau buvo paslėptas po patriarchaline kalba, chelovek reiškė ţmogų t.y. tiek vyrą, tiek moterį. Šis ţodis neutralizavo lytį. Moters įvaizdis buvo artinamas prie vyriškumo, t.y. muzhestvo319. Prancūzų profesorė Hélène Cixous, kalbėdama apie literatūrą (S. R. Pastaba: tai gali būti ir kitokia kūrybinė išraiška, šiuo atveju – tapyba), teigė, kad rašymas tam tikra prasme yra libido objektas arba aktas320. Remiantis šia psichoanalitiko Zigmundo Freudo sublimaciją papildančia mintimi, išryškėja, kad tapyba yra aktas, o paveiksle pavaizduoti objektai yra laikomi patrauklūs. Sovietmečio paveiksle moteris vaizduojama tokia, kokią norima matyti. Moters fizinis stiprumas, prilygstantis vyro fiziniams duomenims, iš vienos pusės, moterį sulygina su vyru, bandant ištrinti regimąjį skirtumą, sugretina juos kaip lygiavertiškas lytis. Tačiau, moters išorinis prilyginimas vyrui, o ne atvirkščiai, akcentuoja moteriškumo neigimą. Pasak Freudo, moters skirtingumas suprantamas kaip vyro normos nebuvimas arba neigimas321. Belgų feminizmo teoretikė Luce Irigaray teigė, kad „moteriška turėjo būti iššifruojama kaip uţdrausta“, tokiu būdu siekiama panaikinti vyro ir moters lyties skirtumus, nuvedant santykius iki Freudo ikiedipinės stadijos, kai nėra lyčių skirtumo322. Stipri moteris – darbininkė vaizduota ne tik kaimo vaizduose: Talkininkai atvyko (Jonas Vaitys, 1961 m.), Pirmieji iš rytų (Vytautas Mackevičius, 1948 m.) ar kameriniuose

318 Simpson, Pat. On the Margins of Discourse? Visions of New Socialist Women in Soviet Art 1949-1950. In: Art History. Vol. 21, No. 2, 1998, p. 258. 319 Simpson, op. cit., p. 251. 320 Moi, Toril. Lyties/ teksto politika: feministinė literatūros teorija. Vilnius: Charibdė, 2001, p. 112. 321 Moi, op. cit., p. 112-113. 322 Ibid, p. 118. 59 portretuose, pvz. Ievos Aleksienės portretas (Povilaitis, 1960 m.), bet ir reprezentaciniuose portretuose, kuriuose nutapytos mokytojos – Mokytojos Mikulinos portretas (Gračiovas, 1952 m., il.20.), Mokytojos R. Stančikienės portretas (Vitulskis, 1958 m.), Mokytojos Jadvygos portretas (Ostrauskas, 1959 m.,), Mokytojos Jadvygos Opulskienės portretas, (Ostrauskas, 1959 m.), ar kultūros veikėjos Dailininkės J. Portretas (Dilka, 1949 m., il.21.), Aktorės K. Kymantaitės portretas (Mergašilskis, 1949-1950 m.). Edukacinėje programoje pateikti reprezentatyvumu išsiskiriantys darbai – Danutės Stanelienės portretas323 (Trečiokaitė-Ţebenkienė, 1948 m.), Mokytojos Mikulinos portretas (Gračiovas, 1952 m.). Darbuose vyravo neutralus fonas, atributai, pvz. knyga – reprezentuojanti mokytoją, karinė uniforma – socialinę padėtį. Tačiau, toks portretų schematiškumas darė neigiamą įtaką kūrybiškumui. „Vienpusiškos teigiamų herojų savybės, reikalavimas charakterizuoti portretuojamąjį socialiniu poţiūriu ir vaizduoti jį konkrečioje aplinkoje ne tik teikė portretams natūralistiško buitiškumo ar šabloniškos pompastikos, bet iš emės išstūmė iš dailės ţmogaus – atskiro individo, ţmogaus – asmenybės paveikslą“324. Reprezentaciniams portretams artimi kiti darbai: Aktorės K. Kymantaitės325 portretas (Mergašilskis, 1949-1950 m.), Mokytojos Jadvygos portretas (Ostrauskas, 1959 m.). Greta mokytojos profesijos, kultūros veikėjų, sovietmečiu svarbi figūra buvo rašytoja Salomėja Nėris, kuri pavaizduota paveiksle Rašytojai pas lietuviškosios divizijos karius (Jacevičiūtė, 1956 m.). Atmetus figūros ideologizavimą, Nėris svarbi kaip moteris, palikusi tekstų, kuriuose buvo išreikštos moters mintys. Kavolis apie Nėrį yra rašęs, kad ji yra “lietuvių poetė, atvirai pasakiusi, ką jaučia suvedţiota mergina, kai meiluţis <…> praneša, kad jo ţmona ką tik pagimdţiusi dukterį”326. Poetė plėtė lietuvės moters vaidmenis, parodydama dvejopus moralės standartus taikytus moteriai ir vyrui327. Tarp siūlomų portretų galima išskirti portretų su polichrominiu fonu grupę: Mergaitės portretas (Surgailis, 1957 m.), Merginos portretas (Jakutytė, 1959 m.), A. Šimkonytės portretas (Motūza-Motuzevičius, 1960 m., il.22.), Ievos Aleksienės portretas (Povilaitis, 1960 m.), Mokytojos R. Stančikienės portretas (Vitulskis, 1958 m.), Moters portretas (Jakutytė, 1960 m.). Keliuose iš jų vyrauja neţymus toninis spalvinis perėjimas,

323 Danutė Stanelienė (1922-1994 m.) - viena ţinomiausių Raudonosios Armijos kulkosvaidininkų, Šlovės ordino kavalierė (pirmoji taip apdovanota moteris Raudonojoje Armijoje). 1945 metais dirbo LSSR valdţios referente. 1985 metais Linas Lazėnas (1941-1986 m.) sukūrė filmą Močiutė ir kulkosvaidis, kurio herojė yra Danutė Stanelienė. 324 XX a. lietuvių dailės istorija: lietuvių tarybinė dailė 1940-1990. T. 3. / Red. I. Korsakaitė ir kt. Vilnius: Vaga, 1990, p. 180. 325 Kazimiera Kymantaitė-Gregorauskienė, Banaitienė (1909 – 1999 m.) – lietuvių aktorė ir reţisierė. 326 Vytautas Kavolis: humanistic vs. liberalia / Sud. R. Karmalavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 118. 327 Ibid, p. 118. 60 kituose – sąveikauja skirtingų spalvų, pvz. paveiksle Mokytojos R. Stančikienės portretas (Vitulskis, 1958 m.) yra raudonos, purpurinės, ochros potėpiai ir štrichai. Portreto grupėje primityvizmu išsiskiria darbas Aukštaitė (Ostrauskienė, 1960 m.). Pirmame plane esanti moters figūra pasiţymi monumentalumu, geru sudėjimu. Ši figūra išsiskiria nebūdingu kaimo moteriai makiaţu. Antrajame plane pro pseudoetnografinio namelio langelį ţiūri senolė. Įstriţa figūratyvine kompozicija ryškinamas matrilinijiškumas. Viename paveiksle susiduria ankstesnės kartos ir tuometinių sovietmečio formuojamų paţiūrų moterys su savo buitimi ir būtimi. Gudaičio kūrinys Rūta ilsisi (1962-1964 m., il.23.) reprezentavo naujo moters tipo pasirodymą tapyboje. Vaizduota nebedirbanti, besimėgaujanti poilsiu, apsirengusi modernia apranga, kuri dengia nebe muskulinišką, o smulkų (french type) kūną. Apibendrinant, šios edukacinės programos siūlomuose paveiksluose reprezentuoti įvairūs moterų tipai – kaimo moteris, moteris politikė, mokytoja, aktorė, bei įvairaus amţiaus moterys – nuo jaunos merginos iki senolės.

3.2. Edukacinės programos alternatyvos Prokrusto lova: dailininkas ir meno kontrolė sovietmečiu, Kaimo ir miesto peizažas sovietmečio tapyboje

Šiame skyriuje yra pristatomos dvi edukacinės programos alternatyvos, kuriuose kaip ir edukacinėje programoje Moteris sovietmečio tapyboje: tarp propagandos ir tikrovės demistifikuojami sovietmečiu gajūs mitai. Šiose programose siūloma nagrinėti dailininko profesijos išaukštinimo mitą ir peizaţo kaip antraeilio ir antiideologinio ţanro mitą.

Prokrusto lova: dailininkas ir meno kontrolė sovietmečiu

Šioje edukacinėje programoje siūloma panaudoti pirmojo ir antrojo skyrių tyrimo medţiagą. Parodos tikslas – ekskursijos dalyvius supaţindinti su sovietmečio meno ir kultūros kontrole – cenzūros aparatu, dailininkų padėtimi šiuo laikotarpiu, jų kūrybinės raiškos galimybėmis. Pasitelkus kultūros ir meno propagandą siekta sukurti socialistinę visuomenę, todėl sovietmečiu vyravo grieţtas kontrolės ir cenzūros mechanizmas, kuriuo buvo vykdoma kultūros ir meno sovietizacija. Dailininkas taip pat priklausė šiam aparatui, nes buvo priţiūrima ir kontroliuojama jo kūrybinė veikla bei siekta, kad menininkas atliktų pareigą sovietmečio valdţiai – tapytų 61

„teisingus“ paveikslus. Iš vienos pusės, dailininko profesija buvo išaukštinta ir itin gerbiama. Menininkai vadinti „sielų inţinieriais“ – visuomenės švietėjais. Tačiau, tuo pačiu, SSRS valdţios įsakymu dailininkus nuolat stebėjo kultūros, meno ir prieţiūros institucijos, tokios kaip MVR, DS ar KGB. Todėl dailininkas buvo ne tiek „inţinierius“, kiek propagandos įrankis. Menininkui nuklydus nuo „teisingo“ kelio buvo vykdomos represijos, taikomos ekonominės ir socialinės sankcijos. Taip pat programoje siūloma supaţindinti ţiūrovus su dailininkų švietimu sovietmečiu. Menininkas, norėdamas tapyti, privalėjo baigti dailės institutą ir tik tapybos kursą. Institute atmosfera ne visada būdavo maloni – privalomos marksizmo-leninizmo paskaitos, politinis aktyvumas, priklausomumas partijai, nepasitikėjimas vieni kitais. Būtent aukštosiose mokyklose dailininkas būdavo supaţindinamas su socrealizmo metodu, jo stilistiniais, ikonografijos ir estetiniais ypatumais, kuriuos jis privalėjo plėtoti savo kūryboje. Todėl pasakojimą turėtų atspindėti ekspozicija, kurią sudarytų sovietmečiu „gerais“ laikyti tapybos darbai – tematiniai paveikslai, atspindintys istorines ar kitas pilietiškumą ir partiškumą skatinančias kompozicijas. Parodą turėtų papildyti reprezentaciniai portretai, kuriuose perteikta sovietmečio ideologija. Ši edukacinė programa skirta sovietmečio valdţios ir dailininko santykiams pristatyti ir drąsiai kalbėti apie dailininkų funkcijas sovietmečiu, ne/ prisitaikymą, menininkų patirtus išgyvenimus. Todėl programos pavadinimas – Prokrusto lova: dailininkas ir meno kontrolė sovietmečiu – siūlomas, remiantis graikų mitologijos mitu apie Prokrustą328. Posakis Prokusto lova reiškia nemalonią padėtį, į kurią ţmogus per prievartą yra atsidūręs, dirbtinus rėmus, į kuriuos ţmogus yra įspraustas329. Sovietmečiu dailininkas buvo įspraustas į dirbtinus kūrybinius rėmus. Menininkas savo kūryboje turėjo taikyti socrealizmo metodą. Taip pat jis finansiškai priklausė nuo valstybės, jo kūrybinį kelią nuolat kontroliavo cenzūros aparatas. Edukacinė programa Prokrusto lova: dailininkas ir meno kontrolė sovietmečiu suteiktų galimybę paţinti sovietmečio dailininko padėtį ir suvokti jo kūrybą.

Ekspozicijai siūlomi paveikslai:

1. Lietuvių delegacija Kremliuje. Vytautas Mackevičius. 1940 m. NČDM. Mt-1943.

328 Prokrustas (gr. ištempėjas, dar ţinomas Damasto ir Polipemono vardais) buvo plėšikas, puldavęs keliautojus prie kelio iš Megarų į Atėnus. Jis turėjo dvi lovas – didelę ir maţą. Į didţiąją guldydavo nedidelio ūgio keleivius ir kad ištemtpų jų kūnus, mušdavo juos kūju. Į maţą lovą guldydavo aukštaūgius keleivius ir nupjaudavo jiems į lovą netelpančias kūno dalis. Prokustą uţmušė Tesėjas įvesdamas Atėnuose tvarką ir valydamas miestą nuo antigonistiškų būtybių ir plėšikų. Iš čia kilo posakis Prokrusto lova – reiškiantis dirbtinus rėmus. Plačiau apie mitą ţr.: Trenčeni-Valdapfelis, Imrė. Mitologija. Vilnius: Mintis, 1972, p. 184.; Mitologijos enciklopedija: pasaulio tautų mitologinės būtybės ir vaizdiniai. T. 1. / Red. A. Butkus. Vilnius: Vaga, 1997, p. 269.; Veličkienė, Aleksandra. Antikos mitologijos ţinynas. Kaunas: Šviesa, 1996, p. 249. 329 Tarptautinių ţodţių ţodynas / Sud. A. Bendorienė ir kt. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 605. 62

2. Komjaunimo vestuvės. Vytautas Mackevičius. Metai neţinomi. NČDM. Kodas neţinomas, Kauno paveikslų galerijos antro aukšto fondas. 3. Tarybiniai partizanai. Valdas Norkus-Norkevičius. 1948 m. NČDM. Mt-607. 4. Pirmieji iš rytų. Vytautas Mackevičius. 1948 m. NČDM. Mt-1826. 5. Berniukas. Leonardas Kazokas. 1950 m. NČDM. Mt- 1956. 6. Stachanovininkas Serţikas. Jonas Jukonis. 1950 m. NČDM. Mt-1825. 7. Pirmosios geguţės I-oji demontracija Vilniuje 1898 metais. Vytautas Banaitis. 1951 m. NČDM. Mt-519. 8. Rašytojai pas lietuviškosios divizijos karius. Bronė Jacevičiūtė. 1956 m. NČDM. Mt-1999. 9. Malkų pjovėjai. Jonas Šileika. 1957 m. NČDM. Mt-2607. 10. Eina uogauti. Zigmas Petravičius. 1957 m. NČDM. Mt-1975. 11. Pogrindininko J. Banionio portretas. Mečislovas Ostrauskas. 1958 m. NČDM. Mt- 2055. 12. Darbininkas. Pranas Paškevičius. 1960 m. NČDM. Mt-2187. 13. Skulptorius Petras Rimša. Mečislovas Ostrauskas. 1960 m. NČDM. Mt-2210. 14. Prekių stotyje. Silvestras Dţiaukštas. 1961 m. NČDM. Mt-2218. 15. Talkininkai atvyko. Jonas Vaitys. 1961 m. NČDM. Mt-2222. 16. Socialistinio darbo didvyrio Vytauto Naujokaičio portretas. Valerija Zalensienė. 1961 m. NČDM. Mt- 2224. 17. Darţininkas Ragauskas. Stepas Varašius. 1962 m. NČDM. Mt-2295. 18. Kolūkiečiai/ traktorininkai. Pranas Gudynas ir Algirdas Petrulis. 1962-1964 m. NČDM. Mt-516.

Kaimo ir miesto peizažas sovietmečio tapyboje

Nors sovietmečiu peizaţas buvo laikomas antraeiliu ţanru, vis dėlto jis tapo galimybe ideologijai perteikti. Tačiau dėmesys peizaţo ţanrui buvo ir yra menkas. Galima paminėti tik kelis šios srities tyrinėtojus: sovietologas Markas Bassinas330, dailininkas Augustinas Savickas331, dailėtyrininkė Laima Laučkaitė332, menotyrininkai Liutkus,

330 Bassin, op. cit., p. 313-336. 331 Savickas, Augustinas. Peizaţas lietuvių tapyboje. Vilnius: Vaga, 1965. 332 Laučkaitė, Laima. Peizaţas: kraštovaizdis ar dvasinė situacija? In: Pergalė, Nr. 12, 1986, p. 145-149. 63

Korsakaitė ir Kostkevičiūtė333. Edukacinės programos tikslas – supaţindinti ekskursijos dalyvius su sovietmečio kaimo ir miesto peizaţais, juose uţkoduota ideologija. Sovietmečiu vyravo kitoks nei iki tol buvo paplitęs XIX amţiaus romantinis gamtos suvokimas, pvz. Vakarų menininkų Johno Constable„io, Casparo Davido Friedricho, Lietuvos – Vincento Dmachausko, Mykolo Kuliešos, Kanuto Rusecko, Vincento Smakausko, Rusijos – Isako Levitano, Ivano Šiškino, Ivano Aivazovskio peizaţai, kuriems būdingas subjektyvus gamtos reiškinių išgyvenimas, nacionalinių bruoţų, gamtos ypatybių akcentavimas, dramatiškas gamtos ir ţmogaus santykio vaizdavimas. Sovietmečiu gamta suvokta per XIX amţiaus romantizmo prizmę334. Markas Bassinas teigė, kad šio laikotarpio peizaţe stikhiinost arba gamtos pasaulio elementalizmas – „elementinė galia“, kosmologija, stichijos išaukštinimas – buvo laikomas teigiama raiškos savybe. Elementalizmas nurodė, kad gamtos pasaulis buvo charakterizuojamas, remiantis organine harmonija, pastovumu, nekintančiu ritmu – savybėmis, kurias sovietmečio visuomenė ypač plėtojo ketvirtame, penktame dešimtmečiuose335. Kūryboje dailininkas privalėjo perteikti Motinos ţemės didybę, tokiu būdu skatinti ir aktyvinti meilę tėvynei. Be gamtos išaukštinimo, peizaţe siekta perteikti sovietmečio ideologiją, todėl kūryboje plėtoti socrealizmo principai. Gamta ideologizuota, atsiţvelgiant į to meto politiką, kuri nustatė kultūros ir visuomenės standartus – racionalizavimą, modernizavimą, idustrializaciją. Peizaţe turėjo atsispindėti socialistinės nuotaikos: neribotas optimizmas, dţiaugsmas, kūrybinė energija. Galima išskirti du pagrindinius sovietmečio peizaţo subţanrus: kaimo ir urbanistinis peizaţai. Kaimo peizaţe, kurį Savickas įvardino gamtos ir kolūkiniu peizaţu336, vyravo suklestėjusio kolūkio vaizdai: ariami laukai, kolūkiams naudota tiems laikams moderni technika, nauji traktoriai ir t.t. (pvz. Jono Vaičio, Vinco Dilkos, Bronės Jacevičiūtės, Ievos Naginskaitės, Stasio Jusionio, Algirdo Šiekštelės kūryba). Bassinas savo tyrinėjimuose citavo sovietmečio kritikų pasisakymus peizaţo tematika. Autorius mini meno kritiką Borisą Iogansoną, kuris pasisakė prieš pesimizmą bei niūrumą ir uţ teigiamas emocijas peizaţe337: Jono Buračao Nemunas prie Panemunės vasarvietės, 1953-1954 m. (il.24.). Antrasis ryškus sovietmečio peizaţo subţanras – urbanistinis peizaţas, greta kurio Savickas išskyrė ir pramoninį peizaţą338. Urbanistinio peizaţo kūrinių galima rasti Aloyzo

333 XX a. lietuvių dailės istorija: lietuvių tarybinė dailė 1940-1990. T. 3. / Red. I. Korsakaitė ir kt. Vilnius: Vaga, 1990. 334 Bassin, op. cit., p. 316. 335 Ibid, p. 316. 336 Savickas, op. cit., p. 198. 337 Bassin, op. cit., p. 322. 338 Savickas, op. cit., p. 224. 64

Stasiulevičiaus, Petro Stausko, Jono Čeponio, Sergėjaus Gračiovo, Eugenijaus Survilos, Jono Švaţo, Vincento Gečo, Vytauto Povilaičio ir kitų dailininkų kūryboje. Šių menininkų darbuose įamţinti įvairūs Lietuvos miestų – Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Kėdainių, Šventosios – vaizdai, gatvių sankirtos senamiesčiai, panoramos, įvairūs miestų objektai – fabrikai, tiltai, gamyklos: Vlado Jankausko Vaisių gatvė, 1951 m. (il.25.), Vytauto Povilaičio Vilijampolės peizaţas, 1959 m. ir Kaunas ties Aleksotu, 1959 m., Janinos Mačiokaitės- Pleškūnienės Kaunas, 1959 m., Bonislavos Jacevičiūtės Subačiaus gatvė Vilniuje, 1961 m., Rimto Kalpoko Vilijampolės tiltas, 1963 m. (il.26.). Peizaţistai turėjo vaizduoti scenas, kuriose būtų matomos sovietmečio visuomenės pastangas modernizuoti aplinką, keisti gamtą ir jos santykį su ţmogumi. Tačiau Bassinas pastebėjo, kad gamtos ir visuomenės santykių reprezentacijose buvo būdinga organiška harmonija339. Industrializacija buvo vaizduota kaip teigiamas dalykas ne tik ţmogui, bet ir gamtai. Hidroelektrinių uţtvankų statybų scenos nevaizdavo kaip dramatiškos kovos su įsisiautėjusiomis upėmis, upės vaizduotos švelnios, ramios, nesipriešinančios sovietmečio inţinieriams340. Peizaţe gamta daţniausiai vaizduota rami, retai vaizduota ţmogaus kova su gamtos jėgos apraiškomis. Taip buvo siekiama pateisinti ideologiją, kuriai neprieštaravo net gamta. Ekspozicijai siūlomi paveikslai:

1. Girstupis prie Pergalės. Jonas Buračas. 1946. NČDM, Mt-3488. 2. Mechanizuotas sėjimas (arimas). Zigmas Petravičius. 1950 m. NČDM, Mt-616. 3. Vaisių gatvė. Vladas Jankauskas. 1951. NČDM, Mt-4480. 4. Nemunas prie Panemunės vasarvietės. Jonas Buračas. 1953-1954 m. NČDM, Mt- 2037. 5. Ţaliakalnis ţiemą. Jonas Buračas. 1954 m. NČDM, Mt-3130. 6. Kolūkio gyvenvietės statyba. Vincas Dilka. 1955 m. Drobė, aliejus. 134x215. NČDM, Mt-2014. 7. Kolūkio laukuose. Vincas Dilka. 1956 m. Kartonas, aliejus. 22,3x32,8. NČDM, Mt-7052. 8. Kolūkio bitynas. Ieva Naginskaitė. 1958 m. Drobė, aliejus. 140x180. NČDM, Mt- 2039. 9. Vidudienį. Kolūkio banda. Antanas Gudaitis. 1959 m. NČDM, Mt-2364. 10. Vilijampolės peizaţas. Vytautas Povilaitis. 1959 m. NČDM, Mt-3302.

339 Bassin, op. cit., p. 323. 340 Ibid, p. 323. 65

11. Kaunas ties Aleksotu. Vytautas Povilaitis. 1959 m. NČDM, Mt-2227. 12. Kaunas. Janina Mačiokaitė-Pleškūnienė. 1959 m. NČDM, Mt-2173. 13. Kaunas pavasarį. Petras Stauskas. 1960 m. NČDM, Mt-2665. 14. Statyba ankstyvą Kauno pavasario rytą. Rimtas Kalpokas. 1960 m. NČDM, Mt- 2212. 15. Po lietaus. Leopoldas Surgailis. 1962 m. NČDM, Mt-2336. 16. Pirmoji pavasario vaga. Jonas Vaitys. 1963 m. NČDM, Mt-2332. 17. Vilijampolės tiltas. Rimtas Kalpokas. 1963 m. NČDM, Mt-4409. 18. Seni medţiai. Antanas Gudaitis. 1964 m. NČDM, Mt-2344.

Šiame skyriuje pristatyta pagrindinė edukacinė programa – Moteris sovietmečio tapyboje: tarp propagandos ir tikrovės ir dvi jos alternatyvos: Prokrusto lova: dailininkas ir meno kontrolė sovietmečiu ir Kaimo ir miesto peizaţas sovietmečio tapyboje. Pasiūlytų programų gairių tikslas – supaţindinti studentus ir moksleivius su sovietmečio kultūra, demistifikuoti mitus, suformuotus sovietmečiu – moters lygiateisiškumo vyrui, dailininko profesijos prestiţo mitas, antiideologinis peizaţų mitas. Programa Moteris sovietmečio tapyboje: tarp propagandos ir tikrovės skirta moters studijai – kaip moteris suvokta sovietmečiu, kaip ji vaizduota tapyboje. Programa moko, kad vis dėlto moteris nebuvo lygiateisė asmenybė vyrui ir kad tapyboje vyravo stiprios moters tipas, kuris tik atšilimo laikotarpiu ėmė kisti. Programa Prokrusto lova: dailininkas ir meno kontrolė sovietmečiu moko, kad sovietmečiu dailininko profesija buvo išaukštinta, tačiau realybėje dailininkas gyveno kūrybiniuose, ekonominiuose ir socialiniuose valdţios rėmuose. Programa Kaimo ir miesto peizaţas sovietmečio tapyboje skirta parodyti, kad sovietmečiu ideologija perteikta ne tik teminiuose paveiksluose, portretuose ar kituose figūrinėse kompozicijose, tačiau peizaţai taip pat tapo propagandos įrankiu.

66

IŠVADOS

1. Pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940 metų birţelio mėnesį Lietuvoje sovietų valdţia ėmėsi kultūros ir meno sovietizacijos, kuri tęsta ir antrosios okupacijos metu (1944-1990 m.). Pradėtas naikinti buvusios Nepriklausomos Lietuvos paveldas, o siekiant kontroliuoti bei formuoti naujus meno ir kultūros procesus, sukurtas šių sričių cenzūros aparatas. Cenzūros mechanizmą sudarė kultūros ir meno institucijos, kurios buvo tiesiogiai pavaldţios SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui arba priţiūrėjo vienos kitas. Cenzūros struktūrą sudarė: LKP (b) CK ir komiteto sekretorius, Glavlitas, KGB, Agitpropas, Kultūros ministerija, Meno reikalų valdyba, Dailininkų sąjunga. Į stiprią kontrolės aparato prieţiūrą papuolė ir dailininkai, kurių kūrybinis kelias pradėtas formuoti Vilniaus valstybiniame dailės institute. Priklausomybė nuo insitucijų, jų prieţiūra ir kontrolė vertė dailininką tapti sovietinės doktrinos vertybių propaguotoju. Tačiau, valdant skirtingiems SSRS vadovams, stalinizmo bei atšilimo laikotarpiais skyrėsi cenzūros mechanizmo veikla, nes kito kultūros ir meno politika. Stalinizmo laikotarpiu vyravo nuolatinė ir grieţta cenzūros aparato veikla, meno ir kultūros reiškinių ir kūrybos kontrolė, lietuviškų objektų naikinimas, dailininkų trėmimas. Atšilimo laikotarpiu atvirkščiai išryškėjo kultūros ir meno institucijų pozicijų ir įstatymų skirtumai, naujų objektų kūryba ir statyba.

2. 1940-1964 metais oficialioji socrealistinė tapyba SSRS laikyta vienintele „teisinga“ šios dailės šaka. Oficialioji tapyba buvo propagandinis menas, nes kūryboje išryškėjo politiškai ir socialiai angaţuota ideologija. Šios SSRS pripaţintos tapybos kūrybinis metodas – socrealizmas – rėmėsi visuomenei suprantama plastika – realizmo principais. Tokia tapyba turėjo išaukštinti sovietinį pasaulį ir su juo susijusius istorinius įvykius, darbo kultą ir darbo ţmogų, bei naująjį kultūros elitą. Stiliaus estetikoje išryškėjo bekonfliktiškumo teorija – dţiaugsmo, laimės, begalinio gėrio, perdėto optimizmo, „nusaldinto“ groţio išraiška. Dėl sustiprintų teigiamų emocijų, daţnai perteiktų per sovietmečio ţmogaus kasdienybės vaizdavimą, socrealizmo estetikoje išryškėjo kičo apraiškos.

3. Socrealizmo stilius nebuvo vientisas 1940-1964 metų laikotarpyje. Stilių galima suskirstyti į du raidos periodus: stalinizmo ir atšilimo laikotarpius. Stalinizmo laikotarpiu vyravo klasikinis socrealizmas, grieţta ţanrinė hierarchija, daugiafigūrės didelio formato kompozicijos, SSRS pergalių ir vadovų portretai. Atšilimo laikotarpiu 67

– vystėsi modernistinių manierų raiška, nusilpo ţanrinė hierarchija, paplito kameriškesnės kompozicijos, vaizduotos scenos iš kasdieninio gyvenimo, eilinis pilietis.

4. Šiame darbe pasiūlytos kelios edukacinės programos ir jų gairės: 1) Moteris sovietmečio tapyboje: tarp propagandos ir tikrovės ir dvi jos alternatyvos, 2) Prokrusto lova: dailininkas ir meno kontrolė sovietmečiu, 3) Kaimo ir miesto peizaţas sovietmečio tapyboje. Tikiuosi, kad šios programos demistifikuos moters lygiateisiškumo vyrui mitą, formuotą sovietmečiu ir gajų šiandien bei prestiţinės dailininko profesijos mitą. Taip pat jos parodys, kad okupacijos laikotarpiu propaganda buvo perteikta ne tik per figūrines kompozicijas, bet jos raiška aiški ir peizaţo ţanre.

68

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS

Šaltiniai: 1. Alchemija. XIV. Visaginas. Antrasis miestas. In: Alchemija laidų archyvas [ţiūrėta 2011 m. balandţio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://www.alchemija.tv/?m=201104. 2. Antanas Gudaitis: reprodukcijų albumas / Parengė E. Kunčiuvienė. Vilnius: Vaga, 1987. 3. Apie vaikų literatūros kritiką. In: Literatūra ir menas, 1952 vasario 3 d., p. 2. 4. Bronė Jacevičiūtė / Sud. J. Urbonas. Vilnius: 1979. 5. Budrytė, Kristina. Lietuvos abstrakčioji tapyba sovietmečiu: humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Kaunas: VDU, 2008. 6. Damals in der DDR. 2004. Autoriai: MDR, WDR ir Look films & TV . 7. Dovydaitytė, Linara. Ekspresyvumo kategorija sovietmečiu Lietuvos tapyboje: meniniai sociopolitiniai aspektai: humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Kaunas: VDU, 2006. 8. Justinas Vienoţinskis: jubiliejinė kūrybos paroda 100-sioms gimimo metinėms / Sud. L. Bialopetravičienė. Vilnius: LTSR dailės muziejus, 1986. 9. Kanopkaitė, Rūta. Neeilinės asmenybės neeilinė biografija. In: Kamanė, 2009 birţelio 17 d. [ţiūrėta 2011 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/lt/atgarsiai/daile/datgarsis370. 10. KGB in the Baltic States: documents and researches [ţiūrėta 2011 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: http://kgbdocuments.eu/. 11. Kęstutytė, Genovaitė. Kai kurie tematinio paveikslo vystymosi bruoţai. In: Literatūra ir menas, 1958 lapkričio 22 d., p. 2. 12. Kilnojamųjų Kultūros vertybių apsaugos įstatymas. In: Kultūros paveldo departamentas [ţiūrėta 2011 m. sausio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/200. 13. Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990: dokumentų rinkinys / Sud. J. R. Bagušauskas, A. Streikus. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005. 14. LKP CK sveikinimas III dailininkų suvaţiavimui. In: Literatūra ir menas, 1958, gruodţio 5 d., p. 1. 15. Lietuvos tapyba / Sud. P. Gudynas. Vilnius: Vaga, 1979.

69

16. Ludavičienė, Jurgita. Kičo fenomenas ir jo sklaida XX a. Lietuvos dailėje: humanitarinių mokslų daktaro disertacijos santrauka. Vilnius: VDA leidykla, 2009. 17. Macijauskienė, Marija. Kas jau padaryta, tai padaryta. In: XXI amţius, 2009 spalio 28 d [ţiūrėta 2011 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/10/28/atmi_01.html. 18. Marija Cvirkienė: reprodukcijos / teksto autorius L. Katinas. Vilnius: Vaga, 1971. 19. Meninykai. IV serija. 2009. Autoriai: Petras Savickas, Liudvika Pociūnienė [ţiūrėta 2011 m. balandţio 3 d.]. 20. Mikheyev, Dimitry. The Great Soviet Art of Intimidation. In: National Review. Vol. 32, Issue 2, 1982, p. 101-105. 21. Muziejų įstatymo pakeitimo įstatymas. In: Lietuvos muziejų asociacija [ţiūrėta 2011 m. sausio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.museums.lt/Teisiniai_aktai/Muzieju_istatymas.htm. 22. Nusikalstamos okupacinės politikos sistema – okupacinių politinių ir visuomeninių struktūrų vaidmuo ir kolaboravimas su jomis 1940 -1941 m. In: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio reţimų nuskaltimams Lietuvoje įvertinti [ţiūrėta 2011 m. sausio 29 d]. Prieiga per internetą: http://www.komisija.lt/lt/body.php?&m=1193653932. 23. Pasivaikščiojimai su Andriumi Uţkalniu. In: Alchemija laidų archyvas [ţiūrėta 2011 m. balandţio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://www.alchemija.tv/?m=201011. 24. Prijaukintos kasdienybės, 1945-1970 metai: Biografiniai Lietuvos moterų interviu / Sud. D. Marcinkevičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007. 25. Savickas, Augustinas. Gyvenimas, paveikslas, kūrybinis metodas. In: Literatūra ir menas, 1958 lapkričio 29 d., p. 3. 26. Savickas, Augustinas. Mintys apie mūsų dailę. In: Pergalė, 1959, Nr.1, p. 158. 27. Savickas, Augustinas. Peizaţas lietuvių tapyboje. Vilnius: Vaga, 1965. 28. Sofija Veiverytė / Sud. ir įţ. str. autorė N. Tumėnienė. Vilnius: Vaga, 1986. 29. Tapyba 1940 – 1960: lietuvių tarybinė dailė / Red. A. Valiuškevičiūtė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. 30. Tomskis, Nikolajus. Iš socialistinio realizmo pozicijų. In: Literatūra ir menas, 1970 spalio 3, p. 3. 31. Uţ giliai idėjinę ir aukšto meistriškumo literatūrą vaikams. In: Literatūra ir menas, 1952 sausio 20 d., p. 1. 32. Ţmonių sielų inţinieriai. In: Literatūra ir menas, 1952 lapkričio 2, p. 2.

70

Literatūra: 1. A Dictionary of Arts and Artists. Baltimore, Maryland: Penguin books, 1959. 2. Andriuškevičius, Alfonsas. Seminonkonformistinė lietuvių tapyba 1956-1986. In: Lietuvos dailė: 1975-1995. Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 12-23. 3. Anušauskas, Arvydas. KGB Lietuvoje: slaptosios veiklos bruoţai. Vilnius: Asociacija "Atvaţiavo meška", 2008. 4. Antanaitis, Kastytis. Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra. Kaunas: Vytauto Didţiojo universiteto leidykla, 1998. 5. Art of the Baltics: the struggle for freedom of the artistic expression under the Soviets 1945-1991 / Ed. A. Rosenfeld, N. T. Dodge. Jane Voorhees Zimmerli Museum and Rutgers University Press, 2002. 6. A Visual Dictionary of Art: an International Guide to Artists, Painting, Sculpture, Styles, Techniques / Ed. An Hill. N.Y.: Graphic society LTD, 1974. 7. Bajoraitė, Alma. Sovietinis plakatas Lietuvoje 1940–1953 metais. In: Knygotyra, Nr. 42, 2006, p. 171-185. 8. Bandura, Albert. Social Learning through Imitation. Lincoln: University of Nebraska Press, 1962. 9. Bandura, Albert. Principles of behavior modification. New York: Holt, Rinehart and Winston, 1969. 10. Bartelik, Marek. Concerning Socialist Realism: Recent Publications on Russian Art. In: Art Journal. Vol. 58, Issue 4, 1999, p. 90-95. 11. Bassin, Mark. „I object to rain what is cheerless“: Landscape Art and the Stalinist Aestethic Imagination. In: Ecumene. Vol. 7, Issue 3, 2000, p. 313- 336. 12. Blaţytė, Danutė. Juodas Ţdanovo šešėlis virš Lietuvos menininkų. In: Metai: literatūra, kritika, eseistika. 1998, rugpjūtis/ rugsėjis, Nr. 8-9, p. 118-130. 13. Blaţytė-Bauţienė, Danutė. Kultūrinė autonomija sovietinėje Lietuvoje: realybė ar regimybė? In: Metai: literatūra, kritika, eseistika, 2002, Nr. 8-9, p. 131-146. 14. Blaţytė-Bauţienė, Danutė. 1941 m. lietuvių meno dekados sovietinis projektas tautinės kultūros naikinimo kontekste. In: Lietuvos istorijos metraštis: 2006 metai. T. 2. Vilnius: LII leidykla, 2007, p. 127-128. 15. Blaţytė, Danutė. Lietuvos literatūros ir meno dekada Maskvoje: sumanytojai ir rengėjai. In: Lietuvos istorijos metraštis: 1994. Vilnius: LII leidykla, 1995, p.110-134. 16. Blaţytė, Danutė. Stalinizmas ir Lietuvos dailininkai. In: Menotyra, 1996, Nr. 1, p. 61- 66.

71

17. Borofski, Aleksandr. Non-confomist art in Leningrad. In: Arts of the Soviets: painting, sculpture and architecture in one-party state, 1917-1992 / Ed. M. C. Brown, B. Taylor. Manchester University Press: 1993, p. 196-204. 18. Bowlt, John. Some thoughts on the Condition of Soviet Art History. In: The Art Bulletin. Nr. 4, 1989, p. 543-550. 19. Buck-Morss, Susan. In conversation: Victor Tupitsyn. In: Third Text. Vol. 21, Issue 1, 2007, p. 55-64. 20. Buckli, Victor. Khrushchev, Modernism, and the Fight against „Petit-bourgeois“ Consciousness in the Soviet Home. In: Journal of Design History. Vol. 10, No. 2, 1997, p. 161-176. 21. Călinescu, Matei. Five Faces of Modernity: Modernism, Avat-Garde, Decadence, Kitsch, Postmodernism. Durham: Duke University Press, 1987. 22. Chomsky, Naom. Tikslai ir vizijos. Kaunas: Kitos knygos, 2006. 23. Čepaitienė, Rasa. Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: LII leidykla, 2005. 24. Čepaitienė, Rasa. Paveldosdauga ir tarpdisciplininis kontekstas. In: Lietuvos didţiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno poţiūrio likimas: Lietuvos istorijos studijos, specialusis priedas nr. 4. / Sud. A. Bumblauskas ir kt. Vilnius: VU Istorijos fakulteto leidykla, 2006, p. 125. 25. Čepaitienė, Rasa. Sovietmetis Lietuvos kultūros istorijos šviesoje: projekto bandymas. In: Menotyra, 2003, Nr. 2, p. 74 – 79. 26. Čepaitienė, Rasa. Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos. In: Lituanistica. T. 53, 2007, Nr. 4, p. 36–50. 27. Čepaitienė, Rasa. Sovietinės kultūros šaltiniai: tarp futurizmo ir paseizmo. In: Darbai ir dienos. T. 52. Kaunas: VDU leidykla, 2009, p. 85-104. 28. Dailės ţodynas. Vilnius: VDA leidykla, 1999. 29. Danto, Arthur Coleman. After the End of Art: Contemporary Art and the Pale of History. Princeton University Press: 1997. 30. Dailininkų sąjungos veiklos baruose: Konstantinas Bogdanas / Parengė I. Petraitienė. In: Dailė. 2005, Nr. 2 [ţiūrėta 2011 m. kovo 17 d.]. Prieiga per internetą: http://test.svs.lt/?Daile;Number%2898%29;Article%281910%29. 31. Daugirdaitė, Solveiga. Kavolis ir feminizmas. In: Vytautas Kavolis: humanistica vs. liberalia / Sud. R. Karmalavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.

72

32. Daugirdaitė, Solveiga. Tarybinė moteris kalba! In: Colloquia, 2008, Nr. 20, p. 183- 189. 33. Efimova, Alla. To touch on the raw: the aesthetic affection of social realism. In: Art Journal. Vol. 56, Issue 1, 1997, p. 72-80. 34. Feminism and contemporary art: the revolutionary power of women‟s laughter / Ed. Jo Anna Isaak. London, N. Y.: Routledge, 1996. 35. Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo: antologija / Sud. K. Gruodis. Vilnius: Pradai, 1995. 36. Giesz, Ludwig. Phänomenologie des Kitsches. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 1994. 37. Glinskis, Rimvydas. Ar Lietuvos meno istorijoje rasime vietos socrealizmui? In: Literatūra ir menas, 1995 spalio 21, p. 3. 38. Golomshtok, Igor; Glezer, Aleksander. Unofficial art in the Soviet Union. London: Secker and Warburg. 1977. 39. Grainytė, Vaiva. Nianhua: kičo ir siurrealizmo santuoka. In: Meno duobė, 2011 m. vasario 22 d [ţiūrėta 2011 m. balandţio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://menoduobe.com/2011/02/22/nianhua-kico-ir-siurrealizmo-santuoka/. 40. Grigoravičienė, Erika. Art and Politics in Lithuania from the Late 1950s to the Early 1970s. In: Meno istorija ir kritika, 2007, Nr. 3, p. 71-78. 41. Grigoravičienė, Erika. Tema, gyvenimas, ţmogus – kūrybiškosios socrealizmo plėtros gairės. In: Menotyra. T. 40, 2005, Nr.3, p. 28-37. 42. Gudaitis, Leonas. Uţdusinti ţodţiai: Sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje [ţiūrėta 2011 m. vasario 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/component/content/article/575-2010-m-nr-5-6-geguze- birzelis/6055-leonas-gudaitis-uzdusinti-zodziai-sovietine-cenzura-pokario- lietuvoje.html. 43. Harrington, Austin. Art and Social Theory. Cambridge: Polity Press, 2004. 44. Jankevičiūtė, Giedrė. Writing the Art History of the Vanished States: Estonia, Latvia and Lithuania in the 1940s. In: Kunstiteaduslikke Uurimusi: Studies on Art and Architecture, vol. 19/3-4. Tallinn: Estonian Society of Art Historians, p. 86-104. 45. Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė kaip politikos kalba. Lietuva 1918-1940. In: Menotyra, 2002, Nr. 2, p. 46-55. 46. Jonathan, Harris. The New Art History: a Critical Introduction. London and N. Y.: Routledge, 2002.

73

47. Jurėnaitė, Raminta. Between Compromise and Innovation. In: Personal time: Art of Estonia, Latvia and Lithuania 1945-1996 [ţiūrėta 2011 m. vasario 24 d.]. Preiga per internetą: http://www.c3.hu/ican.artnet.org/ican/text840a.html?id_text=63. 48. Jurėnienė, Virginija. I-asis ir II-asis moterų suvaţiavimai: Lietuvos moterų judėjimo siekiai ir išdavos. In: Kauno istorijos metraštis. T. V. Kaunas VDU leidykla, 2004, p. 113-135. 49. XX a. lietuvių dailės istorija: lietuvių tarybinė dailė 1940-1990. T. 3. / Sud. I. Korsakaitė ir kt. Vilnius: LMAKMI, 1990. 50. Karčiauskaitė Indrė. Kitiems ir sau: moterų draugijų veikla Kaune. In: Kauno istorijos metraštis. T. V. Kaunas VDU leidykla, 2004, p. 137-148. 51. KGB veikla Lietuvoje [ţiūrėta 2011 m. geguţės 12 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kgbveikla.lt/ . 52. Kostkevičiūtė, Irena. Dailė tarp prievartos ir pasipriešinimo: istoriniai metmenys. In: Literatūra ir menas, 1992 geguţės 2, 9, 16 d. 53. Krikštopaitis, Juozas Algimantas. Dvilypumo briauna sovietmečio visuomenės elgsenoje. T. 1. In: Priklausomybės metų (1940-1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir/ ar prisitaikymas / Red. A. Zalatorius. Vilnius: Pasaulio lietuvių bendrija, 1996, p. 37-42. 54. Lapkus, Danas. Poteksčių ribos: uţdraustos tapatybės devintojo dešimtmečio lietuvių prozoje. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2003. 55. Lietuvaitė: Lietuvos moterų judėjimai nuo seniausių laikų iki šiol: konferencijos medţiaga, 1994 m. lapkričio 5 d. / Red. O. Voverienė. Vilnius: Mokslo aidai, 1995. 56. Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija / Sud. A. Anušauskas ir kt. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005. 57. Marcinkevičiūtė-Wittig, Eglė. Kultūros paveldas art autos pasirinkimas? Diskusija dėl Ţaliojo tilto skulptūrų! In: Kultūros barai, 2010, Nr. 12, p. 24-27. 58. Maţeikis, Gintautas. Didysis propagandos subjektas: pokomunistinių autobiografijų pėdsakais. In: Literatūra, 2008, Nr. 50, p. 30-48. 59. Maţeikis, Gintautas. Propaganda: metodinė medţiaga. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2006. 60. Mitologijos enciklopedija: pasaulio tautų mitologinės būtybės ir vaizdiniai. T. 1. / Red. A. Butkus. Vilnius: Vaga, 1997. 61. Moi, Toril. Lyties/ teksto politika: feministinė literatūros teorija. Vilnius: Charibdė, 2001.

74

62. Mulevičiūtė, Jolita. Atsinaujinimo sąjūdis Lietuvių tapyboje 1956-1970 m. In: Ţmogus ir aplinka XX a. Lietuvos dailėje. Vilnius: Academia, 1992, p. 128-200. 63. Mulevičiūtė, Jolita. Meninių principų pokyčiai devintojo dešimtmečio tapyboje. In: Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai. Vilnius: Kultūros ir Meno institutas, 1992, p. 34-55. 64. Navikaitė, Dalia. Tradicijos problema šiandien: dabartinė Lietuvos dailės situacija istoriniame tradicijos kontekste. In: Dailė: modernumas ir tradicija XX amţiaus Lietuvos tapyboje. T. 15. Vilnius: VDA leidykla, 1998, p. 101-112. 65. Norkus, Zenonas. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Postkomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos poţiūriu. Vilnius: VU leidykla, 2008. 66. Oxford advanced learner„s dictionary of current English / Ed. J. Crowther. Oxford University Press: 1995. 67. Pérus, Jean. A la recherche d'une esthétique socialiste. Paris: Cnrs, 1986. 68. Pleikienė, Ieva. Lietuvos dailininkų sąjungos jaunųjų dailininkų sekcijos veikla. In: Dailė, muzika ir teatras valstybės gyvenime 1918- 1998. Vilnius: VDA leidykla, 1998, p. 34-55. 69. Pleikienė, Ieva. Between Myth and Reality: Censorship of Fine Art in Soviet Lithuania. In: Meno istorija ir kritika, 2007, Nr. 3, p. 104-110. 70. Putinaitė, Nerija. Kas “sava” ir kas “svetima”: sovietinio lietuviškumo restitucijos bruoţai. In: Naujasis ţidinys-Aidai, 2007, Nr. 10, p.463-473. 71. Putinaitė, Nerija. Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. Vilnius: Aidai, 2007. 72. Reid, Susan. Soviet art world in the early thaw. In: Third Text. Vol. 20, Issue 2, 2006, p. 161–175. 73. Robin, Régine. Socialist Realism: An Impossible Aesthetic. Stanford: Stanford University Press, 1992. 74. Rubavičius, Vytautas. Neišgyvendinamas sovietmetis: atmintis, prisiminimai ir politinė galia. In: Colloquia, No. 18, 2007, p. 116-130. 75. Sabonytė, Irena. Visuomenės atmintis: nuo herojinių mitų iki sovietmečio uţmarščių. In: Šiaurės Atėnai, 2002, balandţio 27, Nr. 16, p. 10-11. 76. Samalavičius, Almantas. Kaita ir tęstinumas: kultūros kritikos esė. Vilnius: Kultūros barai, 2008.

75

77. Samalavičius, Almantas. Postkomunistinės visuomenės atmintis ir amnezija. In: Europos kultūros profiliai: atmintis, tapatumas, religija / Sud. A. Samalavičius. Vilnius: Kultūros barai, 2007. 78. Sezemanas, Vosilijus. Estetika. Vilnius: Mintis, 1970. 79. Shanghai propaganda poster art center official website [ţiūrėta 2011 m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą: http://www.shanghaipropagandaart.com/. 80. Socialist Realism without Shores/ Ed. E. Dobrenko, Th. Lahusen, Durham and London: Duke University Press, 1997. 81. Sovietmečio menas – aktualus? / Parengė V. Milkova [ţiūrėta 2010 m. gruodţio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/lt/atgarsiai/daile/datgarsis513. 82. Simpson, Pat. On the Margins of Discourse? Visions of New Socialist Women in Soviet Art 1949-1950. In: Art History. Vol. 21, No. 2, 1998, p. 247-267. 83. Streikus, Arūnas. Ideologinė literatūros ir meno cenzūra 1956-1972 metais [ţiūrėta 2011 m. sausio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lkdtc.lt/_download/kulak/2008/8.1/37.pdf. 84. Streikus, Arūnas. Kultūros sovietizavimo projektai ir pirmieji rezultatai. In: Sovietika: Sovietinės okupacijos studijos 1944-1990 [ţiūrėta 2011 m. sausio 29 d.]. Prieiga per internetą:http://www.sovietika.lt/356846/straipsniai/stalinizmas/kulturos- sovietizavimo-projektai-ir-pirmieji-rezultatai. 85. Streikus, Arūnas. Kultūrinio ir religinio gyvenimo sovietų Lietuvoje istoriniai tyrimai. In: Darbai ir dienos. T. 52. Kaunas: VDU leidykla, 2009, p. 75-83. 86. Sztompka, Piotr. Cultural Trauma: The Ohter Face of Social Change. In: European Journal of Social Theory. Vol. 3, No. 4, 2000, p. 449-466. 87. Šuković, Miško. Remembering the Art of Communism. Analysis of Contradiction: Approaches and Transgressions. In: Third Text. Vol. 23, Issue 1, 2009, p. 15-24. 88. Tarptautinių ţodţių ţodynas / Sud. A. Bendorienė ir kt. Vilnius: Alma Littera, 2008. 89. Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962-1982 / Sud. E. Lubytė. Vilnius: Tyto alba, 1997. 90. Trenčeni-Valdapfelis, Imrė. Mitologija. Vilnius: Mintis, 1972. 91. Trilupaitytė, Skaidra. Totalitarizams ir soviemečio meno (ne)laisvė: kai kurie vertinimo klausimai. In: Darbai ir dienos. Nr. 47. Kaunas: VDU, 2007, p. 93-114. 92. Trilupaitytė, Skaidra. Meno rinka, rusiškas undergroundas ir sovietmečio dailės vertinimo problemos Lietuvoje. In: Kultūros barai, Nr. 11, 2006, p. 60-64. 93. Truska, Liudas. Glavlito veikla Lietuvoje 1940-1947 metais. In: Lietuvos istorijos metraštis: 1996 metai. Vilnius: Lietuvos istorijos insititutas, 1997, p. 216-240. 94. Truska, Liudas. Lietuva 1938-1953 metais. Kaunas: Šviesa, 1995. 76

95. The Hutchinson Dictionary of Arts: movements, terms, people from Ancient Art to World Music. Oxford: Helicon, 1994. 96. The Landscape of Stalinism: the Art and the Ideology of Soviet Space / Ed. E. Dobrenko, E. Naiman. University of Washington Press, 2003. 97. The Nizkor Project: Propaganda and Children during the Hitlers Year [ţiūrėta 2011 m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą: http://www.nizkor.org/hweb/people/m/mills- mary/mills-00.html. 98. The Thames and Hudson Dictionary of Art Terms / Ed. E. Lucie-Smith. N. Y.: Thames and Hudson, 1990. 99. The sociology of art: ways of seeing / Ed. D. Inglis and J. Hughson. Palgrave Macmillan, 2005. 100. Universalus meno ţodynas: nuo seniausiųjų laikų iki dabarties. Kaunas: Šviesa, 1998. 101. Veličkienė, Aleksandra. Antikos mitologijos ţinynas. Kaunas: Šviesa, 1996. 102. Wallach, Amei. Censorship in soviet block. In: Art Journal. Vol. 50, Issue 3, 1991, p. 75-83. Ţiţek, Slavoj. Viskas ką norėjote suţinoti apie Ţiţeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 103. Digrytė, Eglė. Pensinio amţiaus ilginimas atidedamas iki rudens [ţiūrėta 2010 m. gruodţio 14 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/pensinio-amziaus-ilginimas-atidedamas-iki- rudens.d?id=34009307 >.

77

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

1. Pranas Gudynas ir Algirdas Petrulis. Kolūkiečiai/ traktorininkai. 1962-1964. Drobė, aliejus. 129x182,5. NČDM, Mt-516. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 2. Jonas Vaitys. Pirmoji pavasario vaga. 1963. Drobė, aliejus. 120x170. NČDM, Mt- 2332. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 3. Jonas Buračas. Girstupis prie Pergalės. 1946. Drobė, aliejus. 47x62. NČDM, Mt- 3488. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 4. Rimtas Kalpokas. Statyba ankstyvą Kauno pavasario rytą. 1960. Drobė, aliejus. 93x118. NČDM, Mt-2212. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 5. Vytauto Mackevičiaus kūrinys Partizanai. 1946. Drobė, aliejus. 111x156. LDM. In: Lietuvos tapyba / Sud. P. Gudynas. Vilnius: Vaga, 1979, il. 158. 6. Jonas Jukonis. Stachanovininkas Serţikas. 1950. Drobė, aliejus. 100x140. NČDM, Mt- 1825. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 7. Irena Trečiokaitė- Ţebenkienė. Danutės Stanelienės portretas. 1948. Drobė, aliejus. 99x79. NČDM, Mt-1955. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2010. 8. Levas Mergašilskis. Aktorės K. Kymantaitės portretas. 1949-1950. Drobė, aliejus. 100x81. NČDM, Mt-1941. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2010. 9. Leonardas Kazokas. Berniukas. 1950. Drobė, aliejus. 61x47. NČDM, Mt- 1956. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 10. Johansenas (Jogansenas – tikslus autorius nėra ţinomas). Stalinas pas Gorkį. Metai nėra ţinomi. Drobė, aliejus. 136x172. NČDM, Mt-1729. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 11. Vytautas Mackevičius. Lietuvių delegacija Kremliuje. 1940. Drobė, aliejus. 300x224. NČDM, Mt-1943. Fotografija: R. Kisielis, 2011. 12. Vytautas Mackevičius. Pirmieji iš rytų. 1948. Drobė, aliejus. 150x202. NČDM, Mt- 1826. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 13. Jonas Vaitys. Talkininkai atvyko. 1961. Drobė, aliejus. 138x120. NČDM, Mt-2222. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 14. Vytautas Banaitis. Pirmosios geguţės I-oji demontracija Vilniuje 1898 metais. 1951. Drobė, aliejus. 130x195. NČDM, Mt-519. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 15. Vytautas Mackevičius. Komjaunimo vestuvės. Metai neţinomi. Metmenys neţinomi. NČDM, Inventoriaus numeris neţinomas. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011.

78

16. Valerija Ostrauskienė. Aukštaitė. 1960. Drobė, aliejus. 61x84,78. NČDM, Mt-2174. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2010. 17. Silvestras Dţiaukštas. Prekių stotyje. 1961. Drobė, aliejus. 169x190. NČDM, Mt- 2218. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 18. Valdas Norkus-Norkevičius. Tarybiniai partizanai. 1948. Drobė, aliejus. 201x146. NČDM, Mt-607. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 19. Jonas Šileika. Malkų pjovėjai. 1957. Kartonas, aliejus. 25,5x35. NČDM, Mt-2607. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 20. Sergėjus Gračiovas. Mokytojos Mikulinos portretas. 1952. Drobė, aliejus. 91,5x106. NČDM, Mt-1938. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2010. 21. Vincas Dilka. Dailininkės J. Portretas. 1949. Drobė, kartonas, aliejus. 47x38. NČDM, Mt-7043. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2010. 22. Boleslovas Adomas Motūza-Matuzevičius. A. Šimkonytės portretas. 1960. Drobė, aliejus. 100x75. NČDM, Mt-2163. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2010. 23. Antanas Gudaitis. Rūta ilsisi. 1962. Drobė, aliejus. 115x89. NČDM, Mt-2349. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 24. Jonas Buračas. Nemunas prie Panemunės vasarvietės. 1953-1954. Drobė, aliejus. 76x104. NČDM, Mt-2037. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 25. Vladas Jankauskas. Vaisių gatvė. 1951. Drobė, aliejus. 40,5x71,3. NČDM, Mt-4480. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011. 26. Rimtas Kalpokas. Vilijampolės tiltas. 1963. Drobė, aliejus. 62x85. NČDM, Mt-4409. Fotografija: S. Rybakovaitė, 2011.

79

ILIUSTRACIJOS

il.1. Pranas Gudynas ir Algirdas Petrulis. Kolūkiečiai/ traktorininkai. 1962-1964 m.

il.2. Jonas Vaitys. Pirmoji pavasario vaga. 1963 m.

80

il.3. Jonas Buračas. Girstupis prie Pergalės. 1946 m.

il.4. Rimtas Kalpokas. Statyba ankstyvą Kauno pavasario rytą. 1960 m.

81

il.5. Vytauto Mackevičiaus kūrinys Partizanai. 1946 m.

il.6. Jonas Jukonis. Stachanovininkas Serţikas. 1950 m.

82

il.7. Irena Trečiokaitė- Ţebenkienė. Danutės Stanelienės portretas. 1948 m.

il.8. Levas Mergašilskis. Aktorės K. Kymantaitės portretas. 1949-1950 m.

83

il.9, Leonardas Kazokas. Berniukas. 1950 m.

il.10. Johansenas (Jogansenas – tikslus autorius nėra ţinomas). Stalinas pas Gorkį. Metai nėra ţinomi).

84

il.11. Vytautas Mackevičius. Lietuvių delegacija Kremliuje. 1940 m.

il.12. Vytautas Mackevičius. Pirmieji iš rytų. 1948 m.

85

il.13. Jonas Vaitys. Talkininkai atvyko. 1961 m.

il.14. Vytautas Banaitis. Pirmosios geguţės I-oji demontracija Vilniuje 1898 metais. 1951 m.

86

il.15. Vytautas Mackevičius. Komjaunimo vestuvės. Metai neţinomi.

il.16. Valerija Ostrauskienė. Aukštaitė. 1960 m.

87

il.17. Silvestras Dţiaukštas. Prekių stotyje. 1961 m.

il.18. Valdas Norkus-Norkevičius. Tarybiniai partizanai. 1948 m.

88

il.19. Jonas Šileika. Malkų pjovėjai. 1957 m.

il.20. Sergėjus Gračiovas. Mokytojos Mikulinos portretas. 1952 m.

89

il.21. Vincas Dilka. Dailininkės J. Portretas. 1949 m.

il.22. Boleslovas Adomas Motūza-Matuzevičius. A. Šimkonytės portretas. 1960 m.

90

il.23. Antanas Gudaitis. Rūta ilsisi. 1962 m.

il.24. Jonas Buračas. Nemunas prie Panemunės vasarvietės. 1953-1954 m.

91

il.25. Vladas Jankauskas. Vaisių gatvė. 1951 m.

il.26. Rimtas Kalpokas. Vilijampolės tiltas. 1963 m.

92

PRIEDAI

priedas. 1. Konceptuali socrealizmo schema

priedas. 2. Estetikos bruoţų vertinimo stalinizmo laikotarpiu schema

93