VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS MENŲ FAKULTETAS MENOTYROS KATEDRA Simona Rybakovaitė 1940-1964 METŲ LIETUVOS OFICIALIOJI TAPYBA: SOCIOPOLITINIAI IR MENINIAI ASPEKTAI Magistro baigiamasis darbas Kultūros paveldo ir turizmo studijų programa, valstybinis kodas 621V72002 Paveldo studijų kryptis Vadovas(-ė): dr. Daiva Citvarienė ……………. …………… (Mokslinis ir pedagoginis laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data) Apginta: Menų fakulteto dekanas(-ė) dr. Ina Pukelytė ……………. …………... (Mokslinis ir pedagoginis laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data) Kaunas, 2011 TURINYS 1940-1964 METŲ LIETUVOS OFICIALIOJI TAPYBA: SOCIOPOLITINIAI IR MENINIAI ASPEKTAI Santrauka / 2 Summary / 3 ĮVADAS / 4 1.SOVIETMEČIO KONTROLĖS SISTEMA LIETUVOS KULTŪROJE IR MENE / 14 1.1. Kultūros ir meno institucijos bei jų veikla 1940-1964 metais: sovietmečio cenzūros aparatas / 15 1.2. Tapytojai ir jų kontrolė / 21 1.3. Kultūros ir meno kontrolė stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais / 27 2. 1940-1964 METŲ OFICIALIOJI TAPYBA LIETUVOJE / 31 2.1. Oficialiosios tapybos sąvoka / 32 2.2. Sovietmečio meno metodas: socialistinis realizmas / 35 2.3. Tapyba stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais / 44 3.EDUKACINIŲ PROGRAMŲ GAIRĖS / 50 3.1.Edukacinė programa Moteris sovietmečio tapyboje: tarp propagandos ir tikrovės / 52 3.2.Edukacinės programos alternatyvos: Prokrusto lova: dailininkas ir meno kontrolė sovietmečiu, Kaimo ir miesto peizaţas sovietmečio tapyboje / 60 IŠVADOS / 66 BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS / 68 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS / 77 ILIUSTRACIJOS / 79 PRIEDAI 1 priedas. Konceptuali socrealizmo schema. 2 priedas. Estetikos bruoţų vertinimo stalinizmo laikotarpiu schema. 2 SANTRAUKA XX amţiaus penktajame dešimemtyje SSRS okupavo Lietuvą ir pradėjo sovietizaciją, kurios metu siekta sukurti socialistinę visuomenę. Naujo pasaulio kūrimui buvo pasitelkti įvairūs būdai – visų gyvenimo sričių, kultūros bei meno, kartu ir tapybos, sovietizacija. Sovietmečiu oficialioji tapyba tapo propagandos būdas, kuriuo siekta „teisingai“ šviesti ir ugdyti visuomenę. SSRS, siekdama kontroliuoti visas meno sritis, kūrė valdţiai palankią kultūros politiką ir jos sistemą. Kultūros ir meno cenzūros bei kontrolės aparatą sudarė intitucinė hierarchija, kurios apačioje buvo dailininkai. Toks modelio principas buvo diegtas stalinizmo laikotarpiu. Vis dėlto, cenzūros aparato struktūra išliko panaši ir atšilimo laikotarpiu, nors dėl nuolatinės insitucijų prioritetų kaitos, ji tapo lankstesnė. 1940-1964 metų oficialioji tapyba laikyta valdţios reglamentuota ir vienintele „teisinga“ tapyba. Būtent sovietmečiu iš šios dailės srities reikalauta tikslaus kryptingumo, kurį formavo socrealizmas – meninė doktrina, turėjusi grieţtus reikalavimus – tiek kūrinio turiniui, tiek plastikai. Tačiau socrealistinė tapyba skyrėsi stalinizmo ir atšilimo laikotarpiais. 3 SUMMARY Soviet Union occupied Lithuania in 1940s and began the Sovietization which aim was to create the new socialist society. All the ways of life, culture and art became one of the ways to pursue the sovietization and create the new world. In Soviet times, the official painting became propaganda which had to develop and educate society in the „right“ way. Soviet Union wanted to control the ways of art. So it formed a favourable culture policy and its system. The machine of culture and art control, censorship composed of the institution hierarchy. The artists were the lowest link of it. This machinery had been formed in the Stalinist period. However, the structure of the censorhip and control remained similar in the Thaw period. But through the ongoing priorities changes in institutions, it became more flexible. 1940-1964 official paintings were considered to be government regulated and the only „correct“ art. During the Soviet period paintings had to be precise orientated and based on socialist realism that was the doctrine of art. Socialist realism had strict requirements – both in content and form creation. But still, art was a bit different in Stalinist and Thaw periods. 4 ĮVADAS Temos pagrindimas. 1940-1964 metų Lietuvos oficialioji tapyba šiame darbe pasirinkta kaip muziejinė vertybė ir soviemečio kultūros objektas, turintis specifinę meninę raišką ir sulaukiantis prieštaringų visuomenės vertinimų. Penktame dešimtmetyje Sovietų Socialistinių Sąjungų Respublikai (toliau-SSRS) okupavus Lietuvą, imtas diegti ketvirtame dešimtmetyje suformuotas oficialiosios tapybos metodas, kuris rėmėsi socialistinio realizmo (toliau- socrealizmas) stilistika ir estetika. Su tyrimo tema yra susijusios ir kitos problemos: kultūros ir meno institucijų veikla sovietmečiu, dailininkų vaidmuo, kultūra ir menas stalininizmo ir atšilimo laikotarpiais, kuriais kurta tapyba yra maţai tyrinėta1. Objektai, susiję su sovietmečio kultūra ir paveldu, iki šiol yra lydimi prieštaringų nuomonių, diskusijų ir vertinimų2. Filosofė Eglė Marcinkevičiūtė-Wittig teigė, kad visuomenė nėra susitarusi dėl pačių kriterijų, kuriais remdamasi ji atmestų arba priimtų paveldo objektus3. Šio laikotarpio Lietuvos oficialioji socrealistinė tapyba dėl nesusitarimų, emocijų visuomenėje nėra objektyviai įvertinta. Būtent todėl pasirinkta darbo tema yra 1940-1964 metų Lietuvos oficialioji tapyba: sociopolitiniai ir meniniai aspektai. Teorinė problematika. Šiuolaikinėje menotyroje didesnio tyrėjų dėmesio sulaukia sovietmečio architektūra, kinas, monumentai ir skulptūros, grafikos ţanro kūriniai, tačiau tapyba ar šio laikotarpio tapybos ikonografija, atskirų tapytojų kūryba lieka maţai tyrinėta. Menotyroje daugiau dėmesio skiriama dailininko pozicijai sovietmečio valdţios atţvilgiu įvardinti, todėl vyrauja apibendrinanti teorija, kuri skirsto to laikmečio tapytojus į konformistus, nonkonformistus, semikonformistus4. Lietuvos dailėtyrininkų tekstuose sovietmečio tapyba tyrinėjama neatsiejamai nuo istorinio konteksto, politinės prievartos. Lietuvos dailėtyroje daugiau dėmesios susilaukė neoficialusis menas – tylusis modernizmas5 1 Tapyba, kurta valdant skirtingiems SSRS vadovams, nebuvo išsamiai sugretinta ir ištirta. 2 Plačiau ţr.: Čepaitienė, Rasa. Sovietmetis Lietuvos kultūros istorijos šviesoje: projekto bandymas. In: Menotyra, 2003, Nr. 2, p. 74 – 79.; Čepaitienė, Rasa. Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos. In: Lituanistica. T. 53, 2007, p. 36–50.; Marcinkevičiūtė-Wittig, Eglė. Kultūros paveldas art autos pasirinkimas? Diskusija dėl Ţaliojo tilto skulptūrų! In: Kultūros barai, 2010, Nr. 12, p. 24-27. 3 Marcinkevičiūtė-Wittig, Eglė. Kultūros paveldas art autos pasirinkimas? Diskusija dėl Ţaliojo tilto skulptūrų! In: Kultūros barai, 2010, Nr. 12, p. 24. 4 Andriuškevičius, Alfonsas. Seminonkonformistinė lietuvių tapyba: 1956-1986. In: Lietuvių dailė: 1975-1995 / Sud. A. Andriuškevičius. Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 12-23.; Borofski, Aleksandr. Non-confomist art in Leningrad. In: Arts of the Soviets: painting, sculpture and architecture in one-party state, 1917-1992 / Ed. M. C. Brown, B. Taylor. Manchester: Manchester University Press: 1993, p. 196-204. 5 Tylusis modernizmas kaip okupuotos šalies dailės fenomenas formavosi 1962-1982. Plačiau ţr.: Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962-1982 / Sud. E. Lubytė. Vilnius: Tyto alba, 1997.; Budrytė, Kristina. Lietuvos abstrakčioji tapyba sovietmečiu: humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didţiojo universitetas, 2008. 5 – nei oficialioji tapyba, kuri daţniausiai suvokiama kaip atsilikusi dailės šaka to meto pasauliniame meno kontekste ir akcentuojama jos stagnacija6. Vis dėlto, kai kurie meno istorijos ir menotyros atstovai yra linkę socrealistinę dailę vertinti atskirai nuo politinio konteksto ir suvokti ją kaip socialistinį modernizmą7. Tačiau Vakarų autorių tekstuose objektu daţnai pasirenkama Maskvos dailė, o kitų SSRS valstybių meninis gyvenimas nėra tyrinėtas, retais atvejais tik įvardintas regionas, pvz. Baltijos šalys. Svarbus sovietmečio meno suvokimo veiksnys yra laikas, kuris nustato tam tikrą distanciją tarp sovietinių metų ir dabarties. Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo buvo iškeltas šio laikotarpio paveldo klausimas, kuriam įtaką darė nuomonės, atmetančios sovietmečio paveldo objektus8. Tačiau pastaruoju metu publikuojama daugiau studijų, kuriose siekiama uţfiksuoti, ištirti ir naujai įvertinti sovietmečio paveldą, meno ir kultūros objektus, su jais susijusias tendencijas, kūrybos aspektus9. Laikotarpio problematika. Sovietmetis yra netolima praeitis ir dėkingas laikas tyrimams dėl išlikusios informacijos. Vis dėlto, archyvai neturi visų dokumentų, nes daugumą jų sunaikino Valstybės saugumo komitetas ( toliau – KGB)10. Todėl iškyla problemos dėl šaltinių prieinamumo ir jų skelbimo. 2011 metų geguţės mėnesį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (toliau – LGGRTC) atidarė internetinę svetainę, kurioje pradedami viešai skelbti orginalūs okupacijos laikotarpio KGB padalinių, veikusių Baltijos valstybėse, dokumentai11. Tačiau LGGRTC eksponuos tik dalį šių dokumentų. Nors sovietmečio šaltiniuose esančios informacijos stoką galėtų atsverti gyvų asmenybių prisiminimai, pasakojimai, tačiau, anot paveldo tyrinėtojos Rasos Čepaitienės, yra sunku nustatyti, kada „gyvi sovietmečio liudininkai sako, tai, ką iš tiesų mano <...>, o kada nori 6 Plačiau ţr.: Mulevičiūtė, Jolita. Atsinaujinimo sąjūdis Lietuvių tapyboje 1956-1970 m. In: Ţmogus ir aplinka XX a. Lietuvos dailėje. Vilnius: Academia, 1992, p. 128-200. Glinskis, Rimvydas. Ar Lietuvos meno istorijoje rasime vietos socrealizmui? In: Literatūra ir menas, 1995 spalio 21, p. 3. 7 Plačiau ţr.: The Landscape of Stalinism: the Art and the Ideology of Soviet Space