Aukštaitiški Aukurai

Istorija

Aukštaitiški aukurai

Vykintas Vaitkevičius Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos universitetas*

Įvadas

Aukštaitijos sodybų kiemuose, gėlynuose ar mu * Nuo 2006. 1 Kuncevičius A. Archeolo ziejų skvereliuose daugelis mūsų esame pastebėję gijos paminklų sąrašą plokščių akmenų su dubenimis. Ne kartą grožėjomės tikslinant. - Muziejai ir paminklai, Vilnius, 1983, jais, karštai diskutavome apie jų kilmę, paskirtį ir ver kn. 5, p. 62. tę. Šiems akmenims prigijęs akmenų su smailiadugniais dubenimis, aukštaitiškų aukurų ar namų auku rų pavadinimas. Tiesa, galima išgirsti juos vadinant ir senovinėmis girnomis, piestomis ar panašiai. Rimtai akmenimis su smailiadugniais dubeni mis susidomėta apie 1970 m. - tuo laikotarpiu buvo „atrasta" ir daugiau pamirštų istorijos paminklų, taip pat tautosakos bei folkloro realijų. Deja, aukštaičių aukurai, taip ir neatskleidus jų paslapties, buvo gana greitai primiršti, per melioraciją dažnai užkasami ar ba išvežami į akmenų skaldyklas. [ Kultūros ir istori jos paminklų sąrašą 1977 m. buvo įrašyti 143 akme nys1. Tačiau, šį sąrašą tikslinant, 1977-1987 m. iš jo buvo išbraukti 126 akmenys su smailiadugniais du benimis, dažniausiai kaip „ne archeologijos pamin-

7 klai"2. 1996-2004 m. į naująjį Nekilnojamųjų kultū ros vertybių registrą buvo įrašyti 7 akmenys su smailiadugniais dubenimis. Dabar akmenys su smailiadugniais dubenimis yra tapę originalia seniena, dažnai - preke, kurios pardavimo ir kilnojimo atvejų iš esmės niekas nekon troliuoja ir nefiksuoja. Taip netenkame dažnai unika lių duomenų apie krašto istoriją, senąją religiją bei kultūrą. Šiuo straipsniu pirmiausia siekiama dar kartą atkreipti mokslininkų ir visuomenės dėmesį į Aukš taitijoje išlikusius unikalius baltų religijos paminklus, reikalaujančius deramos apsaugos ir nuoseklių tyri mų. Moksliniu požiūriu straipsnis originalus visų pir ma tuo, kad tyrimų dėmesys nukreipiamas nuo dube nų gaminimo technikos ir jų pavidalo į pačių akme nų formą. Šis požiūris bene pirmą kartą taip argu mentuotai leidžia pirminės daugelio dubenuotųjų ak menų vietos ieškoti senųjų sodybų pamatuose. Be to, formuluojamos naujos prielaidos, analizuojant akme nų su smailiadugniais dubenimis paplitimą.

Akmenų geografinis paplitimas ir skaičius

2 Kultūros paveldo centro Akmenys su smailiadugniais dubenimis paplitę 1992 06 26 Nr. 604 raštas iš esmės dviejuose pagrindiniuose regionuose, kurių LR Kultūros paveldo inspekcijai (su priedais). vienas apima Vidurio Lietuvą - Pietų Latviją (pietuo 3 Vaitkevičius V. Alkai: bal tų šventviečių studija, se siekia Kėdainius, o šiaurėje - Bauskę), o kitas - V., 2003, p. 108. Utenos kraštą3. Tiesa, akmenų taip pat rasta šių re gionų periferijoje (atitinkamai Kelmės, Raseinių, Šiau lių ir Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Rokiškio bei Zara sų rajonuose), be to, pavieniai akmenys su smailia dugniais dubenimis nuo didžiųjų koncentracijų yra nutolę po 20 ir daugiau kilometrų (Biržų, Kupiškio, Telšių, Skuodo ir Kaišiadorių, Širvintų, Ukmergės, Vil niaus rajonų ribose, taip pat Latvijos teritorijoje, Aiz- krauklės ir Uogrės rajonuose).

8 1 pav. Akmenų su smailiadugniais dubenimis paplitimo žemėlapis. Didieji telkiniai: a) Baisogala, Rozalimas, Sidabravas, Šeduva; b) Linkuva, Pašvitinys, Žeimelis; c) Dot nuva, Surviliškis; d) Joniškėlis, Daujėnai, Pasvalys, Pumpėnai; e) Daugailiai, Kuktiškės, Leliūnai, Saldutiškis, Sudeikiai, Tauragnai, Utena, Užpaliai, Vyžuonos. Apskritimai žymi vietoves, kuriose taip pat užfiksuota akmenų su smailiadugniais dubenimis. Braižė V. Vaitkevičius, 2004

Reikia pažymėti, kad ir šiuose regionuose akme ' Kuncevičius A. Ten pat, nys su smailiadugniais dubenimis pasiskirsto neto p. 62; Matulis R. Istori niai akmenys, V., 1990, lygiai. Ypač tai pasakytina apie pirmąjį regioną. Ja žemėl. me didžiausi akmenų su smailiadugniais dubenimis telkiniai yra užfiksuoti: a) apie Baisogalą, Rozalimą, Sidabravą, Šeduvą; b) Linkuvą, Pašvitinį, Žeimelį; c) Dotnuvą, Surviliškį; d) Joniškėlį, Daujėnus, Pasva lį, Pumpėnus (1 pav.). Aštuntajame dešimtmetyje kraštotyrininkų dar buose, publikacijose bei žvalgomųjų ekspedicijų ata skaitose buvo aprašyta apie 250 akmenų4 (žinoma, paminėtų, bet neaprašytų akmenų buvo daugiau). Ta čiau šis skaičius aštuntajame ir devintajame dešimt mečiais smarkiai kito dėl naikinamų ir randamų pa-

9 minklų. Be to, dažnai akmenų identifikaciją sunkin davo besikeičiantys sodybų, kuriose buvo rasti akme nys, šeimininkai. Dėl melioracijos akmenys su dube nimis jų šeimininkų neretai būdavo pervežami į nau jas vietas, dažniausiai didesnes gyvenvietes. 2005-12-24 duomenimis Lietuvos teritorijoje už fiksuota 640 akmenų su smailiadugniais dubenimis.

Akmenų tipologija

Viena iš svarbiausių naujų tezių yra ta, jog šio straipsnio autorius siūlo akmenų su smailiadugniais dubenimis skirstymo j tipus pagrindu laikyti jų pa čių, bet ne (arba ne vien) dubenų formą. Rengiant straipsnį išanalizavus duomenis apie 142 akmenis (kurių geografinė aprėptis jau buvo nu rodyta) paaiškėjo, jog visur būdami labai panašaus dydžio, šie akmenys iš tiesų tarpusavyje skiriasi tuo: 1) ar akmens, pasirinkto dubens gamybai, kraštai bu vo apdirbami, ar ne; 2) kokią formą įgijo akmuo jį ap dirbus. Didesnių sunkumų, klasifikuojant minėtus 142 akmenis, sukėlė tik palyginti dažnas natūralių ir ne taisyklingai apdirbtų akmenų vizualinis panašumas (iš viso vienų ir kitų rasta 43). Septyni akmenys buvo įmūryti pastatų ar tvorų sienose (matomi tik iš dalies arba mūrijant buvo apskaldyti), o septynių išlikusios tik skeveldros. Kitų 85 akmenų forma buvo artima ge ometrinei: 21 akmuo buvo keturkampis (stačiakam pis arba artimos kvadratui formos), 38 - trikampiai (su tiesia arba išlenkta įžambine), 14 - pusapvalės ir 12 - apskritimo formos. Stačiakampių, kvadratui ir apskritimui artimos formos akmenų dubenys be iš imčių yra akmens centre (2 pnv.), trikampio formos akmenų - dažnai atitraukti įžambinės link (3 pav.). Pusapvalės formos akmenų dubenys taip pat neretai atitraukti tiesiosios kraštinės link (4 pnv.). 2 pav. Stačiakampio formos akmuo su smai- liadugniu dubeniu. Pe- leniškiai (Pakruojo r.). Autoriaus nuotrauka, 2004

-ill ' • ^

3 pav. Trikampio formos akmuo su smailiadug- niu dubeniu. Kleboniš kių kaimo buities eks pozicija (Radviliškio г.). Autoriaus nuotrauka, 2004

4 pav. Pusiau apvalus akmuo su smailiadug- niu dubeniu. A. Stapu- lionio rinkinys Pasvaly je Autoriaus nuotrauka, 2004

11 Akmenų paskirties interpretavimas

5 Urbanavičius V. Šliaužio Ligšiolinės akmenų su smailiadugniais dubeni janti dievybė. - Moks mis ritualinės paskirties interpretacijos remiasi gana las ir gyvenimas, 1985, Nr. 7, p. 13-14. panašiomis prielaidomis ir iš esmės tarpusavyje yra 'Neatmetant galimybės, kad vieno kito akmens suderinamos. Sutariama, kad aukštaičių aukurai lai forma pagal poreikį ga kytini sodybų (šeimų) apeiginiais akmenimis, susiju lėjo būti pakeista ir vė liau, vėlesnio poveikio siais su namų dievų (visų pirma istoriniuose šalti dubens formai galimy niuose minimų dievų Pagimių ar Deivių) kultu. Taip bė yra dar didesnė. Tai rodo ir sudėtinga pat rekonstruojamas ryšys tarp akmenų su dubeni

dubens formų bei jų mo 5 difikacijų įvairovė, kuri mis ir kitados namuose laikytų žalčių . dažnai kaip tik gali būti 142 akmenų analizė ir visų pirma minėtas sąry vėlesnio - praktinio - akmenų panaudojimo šis tarp akmens formos ir dubens komponavimo juo rezultatas (plg. dubenis se (stačiakampių, kvadratinių bei apskritų akmenų su vėlesnio pagilinimo žymėmis. Be nurodytų dubenys yra centre; trikampių - atitraukti įžambinės, R. Matulio (p. 35), pa minėtinas Peleniškių o pusapvalių - tiesiosios kraštinės link) perša išva akmuo (Pakruojo r.), dą, kad tam tikra geometrinė arba netaisyklinga for esantis prie Žeimelio pa grindinės mokyklos, ma akmenims yra suteikta prieš kalant arba kalant akmuo be metrikos, dubenis6. esantis kolekcininko K. Sakalausko rinkinyje Taigi galima manyti, kad jau gaminant akmenis (Piniava, Panevėžio r.) su dubenimis buvo numatyta juos dėti į statomo pa ir kt. 'Plg.: Urbanavičius V. Ten stato pamatų kampą. Pamatinio (kitaip - apatinio ar pat, p. 14. 8 „Po kerčia padėdavo po ba pirmojo) vainiko, besiremiančio į du akmens plokš akmenuką, o pamatus tumos pakraščius, sąspara dubenį (arba vietą dube žemėmis užpildavo <...>. Klojimams, darži niui) palikdavo vidinėje, o ne išorinėje pastato pusė nėms ir klėtims dar ir je7. Šį teiginį iliustruoja trikampės ir pusapvalės for šiandien retai daromi pamatai, bet tenkinama mos akmenys su įžambinės arba tiesiosios kraštinės si keleto akmenų paki link atitrauktais dubenimis. Tačiau iš esmės taip ga šimu, kad trobesys bū tų nuo žemės kiek pa lėjo būti naudojamas kiekvienas akmuo, jeigu bent keltas ir negalėtų pa smukus kampiniams šo vienoje jo viršutinės plokštumos pusėje atstumas nuo nan nusvirti", žr. Ma dubens iki plokštumos krašto buvo pakankamas są žiulis Л. Dusetų krašto statyba ir jos papročiai. sparai padėti (t. y. bent 16-18 cm pločio). -Gimtasai kraštas, 1937, Nr. 1(13), p. 12; taip pat Akmeniniai arba mūro pamatai po mediniais pa plg.: Gimbutas J. [Pama statais, kuriuos turime galimybę matyti XIX a. pabai- tas Lietuvos kaimo sta tyboje]. - Lietuvos encik gos-XX a. kaimuose, nėra senas reiškinys. Ankstes lopedija, Boston, Mass., niu laikotarpiu buvo įprasta medinius pastatus sta 1960, t. 21, p. 448. tyti be pamatų, tik pastato kampuose dėti ir šiek tiek įgilinti kertinius plokščius akmenis8.

12 Kertinių akmenų (vieno ar visų keturių) tradicija laikytina sena ir svarbia ne vien konstrukcine, bet ir simboline prasme. Tradicija iškilmingai padėti ir net šventinti kertinį visuomeninių arba religinių pastatų akmenį išliko iki šių dienų. Ji gerai žinoma ir tradici nėje lietuvių kultūroje, plg.: „Pradedant budavoti ko kį nors trobesį pirmiausia iškasdavo duobę kertiniam akmeniui įleisti. Įleidus į duobę tą akmenį reikėdavo jį aplaistyt. Išgerdavo visi darbininkai, meistras ir šei mininkas butelį degtinės, užkąsdavo ir tik tada im davosi tolimesnių darbų. Pasakojama, kad senovėje tai po gyvenamojo namo kertiniu akmeniu dėdavę ir užkasdavę pinigų, bet mano atminime jau to nedary davo"9 ir pan. Kertiniai (pamatiniai) akmenys, manau, buvo ir 9 Seredžius, Jurbarko r. - Lietuvos istorijos institu straipsnyje aptarti akmenys su dubenimis. Lieka at to Etnologijos skyriaus sakyti į klausimus, po kuriuo pastatu (gyvenamuoju rankraštynas, byla 118, 1.139. Už nuorodą dėko ar ūkiniu), po kuriuo kampu tai buvo daroma ir kokia ju dr. Daivai Vaitkevi čienei. buvo viduje, kampe kyšančiame akmenyje iškalto du 10 Urbanavičius V. Ten pat, bens paskirtis. Norėdami rasti atsakymus, esame pri p. 13-14. versti ieškoti dubenuotųjų akmenų mitologinių ir re liginių reikšmių. Jau V. Urbanavičiaus hipotezė liudija menamą ryšį tarp istoriniuose XVII-XVIII a. šaltiniuose apra šytų pagoniškų namų dievų garbinimo ir akmenų su smailiadugniais dubenimis10. Šiame straipsnyje pri eita išvada, jog dubenuotųjų akmenų forma leidžia teigti juos buvus kertiniais pastatų akmenimis, tą hi potezę patvirtina. Dar daugiau, toji išvada koreliuoja su Algirdo Juliaus Greimo tyrinėjimais lietuvių mito logijos srityje. Iš A. J. Greimo tyrimų aiškėja, kad valstiečių na mų kampe, po girnomis, buvo įrengiamas savotiškas šeimyninis altorius (ar vienas iš jų), skirtas dviejų die vų - Žemynos ir Pagirio - garbinimui. Ryškiausia altoriaus forma, anot A. J. Greimo, - tai molinis puo das arba medinis indas, pripildytas žemės, kurioje

13 įsirausęs gyvena Deivis Pagimis. „Kartais jis atpažįs tamas pagal tos žemės paviršiuje susidariusias rato formos figūras, o kartais net matomas, kai jis išlenda iš savo altoriaus gyvatės (t. y. žalčio - aut.) pavida lu"11. 11 Greimas A. J. Tautos at Žemynos kulto pobūdis yra gana aiškus. Iš mi minties beieškant, Vil nius-Chicago, 1990, nėtų XVII-XVIII a. šaltinių matyti, kad tuose namuo p. 427-436. se, kuriuose yra įrengtas altorėlis, visa žemė (t. y. visi ^ 12 Ten pat, p. 435-436. "Ten pat, p. 431. laukai) vadinama Žeme Meldžiama, kitaip sakant, lai 14 Ten pat, p. 433. komi patikėti Žemynos globai. Ji pagerbiama ir na 15 Plg. Urbanavičius V. Ten pat, p. 14. muose vykstančiose šventėse, ir laukuose, pavyzdžiui, 16 Plg.: „Seimininkai ak 12 menį saugo, sakosi, per sėjos iškilmes . jiems gražu, kad paukš Pagirnis jėzuitų aprašymuose tris kartus per me teliai atskrenda atsiger ti, ir kaip prisiminimą, tus rengiamose iškilmėse iškyla, anot A. J. Greimo, likusį jų kieme dar iš čia kaip didžiųjų dievų pasiuntinys ir tarpininkas. Jis gyvenusių senelių lai kų" (Stipinai, Pasvalio r. vaidina svarbų vaidmenį įvedant į namus marčią - - Stapulionis A. Dubenė- ti akmenys Pasvalio ra būsimąją naują namų šeimininkę, kuri pirmiausia Pa- jone. - Pasvalys, 1974, girniui turinti paaukoti duonos kepalą ir rankšluos p. 29 (Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, tį13. Tačiau „Pagirnis, kaip namų dievas, nepasitenki f.l, nr. 507)). na jam priderančio kulto išreikalavimu"14. V. Urbanavičiaus hipotezėje ryšys tarp akmenų su smailiadugniais dubenimis ir dievų Pagirnių (žal čių) kulto buvo grindžiamas jėzuitų aprašymų duo menimis (deja, juose kalbant apie šventus akmenis nenurodoma, kad jie yra dubenuotieji) bei vizualiniu akmenų su dubenimis panašumu į girnas15. Šiandien, priėjus išvadą, kad akmenys su smailiadugniais du benimis yra kertiniai, menamas ryšys tarp jų ir Pagir nių, kurių altorius būdavęs po girnomis, stovinčio mis namo kampe, dar labiau tvirtėja. Papildomų ar gumentų teikia padavimai bei pasakojimai. Paprastai apie kaimavietėse ar sodybose saugo mus akmenis su smailiadugniais dubenimis žmonės nieko negali papasakoti, bet dažnai sieja juos su savo tėvų, senelių ar prosenelių gyvenimo laikotarpiu ir todėl brangina16. Akmenis jie tiesiog laiko „senovi niais" arba paskirtį apibūdina kaip „senovės malū-

14 17 nų", „senovinių girnų"17, plg.: „Vietos gyventojai to Stapulionis A. Ten pat, p. 1. kius akmenis dažniausiai apibūdina kaip akmenis 18 Daunys S. Dubenuotieji

18 akmenys. - Švyturys, „duonai grūsti", kaip „senovės girnas" . 1970, Nr. 9, p. 30. Plg.: Tai, kad akmenys su smailiadugniais dubeni „Dubenėliuose maldavo kruopas" (Trcškcvičius ]. mis buvo senovinės girnos, laikytina mitinių vaizdi Dubenuoti akmenys (I nių iliustracija ir iki mūsų dienų išlikusiomis sakmių dalis), Pakruojis, 1979, p. 7 (Lietuvos istorijos ins ar tikėjimų nuotrupomis. Smailiadugnis dubuo ski tituto Rankraštynas, f.l, riasi nuo senųjų trinamųjų girnų akmenų ir yra visiš Nr. 117). 19 Историко-этнографи- kai nepritaikytas grūdams malti: jame telpa labai ne ческий атлас При балтики. Земледелие, didelis medžiagos kiekis, o miltams nėra kur byrėti. Вильнюс, 1985, с. 101. Be to, ten, kur randama akmenų su smailiadugniais Žinoma, neigti, kad ant rinė ar dar vėlesnė ak dubenimis, tikras sukamąsias girnas valstiečiai turė menų su smailiadug jo ir savo namuose naudojo iki XIX-XX a. sandūros niais dubenimis paskir tis galėjo būti trynimas ar net vėliau19. ar grūdimas, nėra reika lo. Kai kuriuose pasako Žinant, jog akmenys su smailiadugniais dube jimuose iš tiesų minimas nimis dar XX a. buvo laikomi mitinėmis girnomis, jų tabako lapų, kanapių, ochros akmenų ar stiklo ryšys su namų altoriumi, įrengtu namo kampe po tik grūdimas - smulkinimas rosiomis girnomis ir skirtu Žemynos bei Pagirnio gar savo reikmėms ir pan. 20 „Į pastatų kampus įdė binimui, neatrodo dirbtinis. Tai liudija vienas kitas tus dubenuotuosius ak Lietuvoje užrašytas pasakojimas apie menamą ryšį menis Vaidulionių kai mo gyventojai sieja su tarp dubenuotųjų akmenų ir žalčių20, o ypač - Latvi žalčių garbinimu: į duo butes esą žmonės įpilda joje užfiksuota sakmė apie Barbelės akmenį su smai- vę pieno, o naktį žalčiai liadugniu dubeniu (Bauskės r.): „Burtininko namo atslinkdavę gerti" [Dau nys S. Ten pat, p. 30) ar gale yra buvęs didelis akmuo su kiauryme (ar cauru- ba: „Į šitų akmenų du mu vidū). Kiaurymėj miegodavęs to burtininko pūkis. benis pildavę pieną žal čiams lakinti ir vadinda Kuomet burtininko dienos jau ėjo į pabaigą, minėta vo žalčių bliūdais, žal čių bliūdcliais" (Stačiū me akmenyje apsigyveno velnias ir laukė burtininko nai, Pakruojo r. - Trcškc mirties, - kad galėtų jo sielą nunešti į pragarą"21.' vičius j. Ten pat, p. 33). 21 Urtiins J. Latvijas kultak- Sakmėje minimas latvių pūkis nukreipia dėmesį meni ar konisku dobu- į lietuvių aitvarą - populiarų sakmių apie namuose mu. - Arheologija un et nografija, Riga, 1994, t. veikiančias mitines būtybes personažą22 ir patvirtina 17, p. 109. Beje, gana panašioje si mums itin svarbų faktą, jog aitvaras nepaprastai glau tuacijoje viena lietuvių džiai susijęs su malimu, taigi ir girnomis23. Be to, iš A. pasaka namo kertėje (!) stovėjusioje „akmino J. Greimo tyrinėjimų aiškėja, kad laikotarpiu po krikš piestoje" (dubenuotame čionybės įvedimo Aitvaras, matyt, sujungė dviejų akmenyje) taip pat loka lizuoja mitinę būtybę, mums jau pažįstamų dievų - Žemynos ir Pagirnio - pagal prigimtį panašią į funkcijas2'. kauką: „Kitą kartą du se-

15 niai bezdėję bezdėję j Mitinės sąsajos tarp akmenų su dubenimis ir na akmino piestą ir subez- dėję nykštukėlį. Atsira mų dievų poros (Žemyna - Pagirnis) leidžia teigti, dęs toks didumo kaip širša ir pradėjęs šnekėt. kad akmenys su dubenimis buvo gyvenamųjų namų 1 Sakąs: - Eisiu iš čia, ei pamatuose, tame kampe (kertėje), kuriame stovėjo iš siu iš čia... Teip kiti visi žiūrį, kas čion šnek, - pradžių lovyje, o vėliau savotiškame stale sumontuo nieko nemato <...>. Pa- ti sukamųjų girnų akmenys. Etnografiniai XVIII a. pa misliję, kad apsėdo ko ki nečysta dvasia tą pies statų tyrinėjimai rodo, kad girnos stovėdavo priešin tą, kad jau balsas iš jos game gerajam namo galui (daliai) esančiose kamaro išeina. No tos piestos lau ka išnešimo nieks to ker se. Tam neprieštarauja ir XIX-XX a. atvejai, kai gir tė nebegarsinęsis <...>" (Šiaurės Lietuvos sakmės nos dar buvo statomos gyvenamajame name. Taigi ir pasakos, V., 1985, p. kalba eitų apie akmens su dubeniu vietą šiauriniame, 290). Už šią nuorodą dė koju D. Vaitkevičienei. šiaurės rytiniame ar šiaurės vakariniame namo kam 22 Apie atitikmenį tarp pū pe (kertėje). kio ir aitvaro plg.: johan- sons A. Der Schirmherr Atskleista dubenuotųjų akmenų perspektyva ne des Hofes im Volksglau- ben der Letten. Studien gali vienareikšmiškai priimti ar atmesti iki šiol išsa uber Orts-, Hof- und kytų prielaidų, kam buvo skirti patys dubenys. Kaip Hausgeister, Stockholm, 1964, p. 35-36. minėta, V. Urbanavičiaus bandymą susieti žalčius ir 23 Urbanavičius V. Ten pat, dubenuotuosius akmenis (dubenys galėję būti nau p. 13-14; Greimas A. ]. Ten pat, p. 76 („Aitva dojami žalčiams skirtam vandeniui supilti25) šiandien ras teikia miltus"). 24 Plg. Greimas A. J. Ten papildo nauji svarbūs argumentai. Jie savo ruožtu siū pat, p. 78. lo svarstyti ir kai kurias naujas interpretavimo gali 25 Urbanavičius V. Ten pat, p. 14. mybes, visų pirma tai, ar dubenys kertiniame namo akmenyje nebuvo skirti ypatingajai namų altorėlio že mei (o joje - žalčiams) laikyti.

Akmenų paplitimo mįslės

Akmenų su smailiadugniais dubenimis randa ma tik kaimuose. Į bažnytkaimius, kiek šiandien ži noma, jie patekdavo daugiausiai kaip statybinė me džiaga pamatams, sienoms ar laiptams. Kartais tokie akmenys buvo naudojami ir švęstam vandeniui baž nyčiose laikyti (pvz., Dotnuvoje, Kėdainių r.; Kurmai- čiuose-Linksmėnuose, Joniškio r.). Kaimuose ar kai- mavietėse akmenų su dubenimis retai randama po vieną. Didesnių jų telkinių ribose dėsninga tai, kad dubenuotųjų akmenų kaimuose randama po du ar

16 tris. Ten, kur duomenys yra geriau surinkti arba ak menų registracija pradėta dar iki 1970 m., akmenų su dubenimis skaičius šokteli ir iki keleto. Būdinga, kad akmenų su dubenimis randama gatviniuose kaimuose, suplanuotuose bei įkurtuose XVI a. viduryje ir į vienkiemius skirstytuose XX a. pra džioje (Vidurio Lietuvoje) arba trečiajame ar ketvirta jame dešimtmetyje (vieni sodžiaus gyventojai išsikė lė, o kiti liko). Atrodo, dubenuotųjų akmenų ir yra gausiausia kaip tik tokiuose išretėjusiuose gatviniuo se kaimuose (Vidurio Lietuvoje ir Utenos krašte). Juo se rasime akmenų, naudojamų pasilypėjimui ar pa matams, ir prie sodybų, ir nukeltų sodybų vietose. Taip pat bendra yra tai, jog vienoje sodyboje yra (arba iš senų laikų buvo) tik vienas akmuo su dubeniu. Tai patvirtina jau anksčiau išsakytą nuomonę, kad šeima arba vienos sodybos gyventojai turėjo tik vieną akmenį su dubeniu. Nelengva pasakyti, ar juos turėjo be išimties visi kaimo gyventojai - antraip kaip įvertinti dubenuotųjų akmenų praradimų mastą? Kai kuriuose dideliuose kaimuose vien per XX a. jų buvo prarasta du kartus daugiau negu išlikę dabar26. Atro 26 Ten, kur registracija pra dėta iki masinio akme do, kad akmenų su dubenimis naudojimas buvo bū nų skaldymo pradžios ar dingas ne visiems (etniniu, socialiniu, religiniu po melioracijos, užfiksuota net po 5 (Mantviliškis, žiūriu) gyventojams. Kėdainių r. - Matulis R. Istoriniai akmenys, V., XVI a. viduryje į gatvinius kaimus keliami gy 1990, p. 54; Nemeikšiū- ventojai (ar dalis jų) kartu su savo trobesiais ir kitu nai, Pasvalio r. - A. Sta- pulionio rinkinyje). 27 turtu iš senų sodybviečių, matyt, perkėlė ir akmenis 27 Plg. Jurginis J. Baudžia su dubenimis, kai kuriais atvejais dar net panaudo vos įsigalėjimas Lietuvo je, V., 1962, p. 291. dami juos pagal senąją paskirtį - kertiniais akmeni 28 Plg. Urbanavičius V. Ten mis28. Žinoma, dalis dubenuotųjų akmenų galėjo likti pat, p. 14. 24 Jurginis J. Lietuvos vals gulėti ir senųjų viensėdžių vietose. Be to, Valakų re tiečių istorija (nuo se niausių laikų iki bau forma XVI a. viduryje vienu svarbiausių chronologi džiavos panaikinimo), nių taškų akmenų su dubenimis istorijoje laikytina ir V., 1978, p. 72; Duboms Л. Žemėvalda. - Lietu todėl, kad vėlesniu laikotarpiu gyventojų galimybės vos didžiosios kuni- migruoti iš vienos vietovės į kitą sumažėjo iki mini gaikštiįds kultūra. Tyri nėjimai ir vaizdai. V., mumo2'' - mįslingą dubenuotųjų akmenų paplitimą /-TTOi; " p. 791*792.

17 juk sunku paaiškinti kitaip kaip tik gyventojų migra vimu. f Dubenuotųjų akmenų paplitimą nepaprastai sunku paaiškinti vientisų etninių teritorinių jungi nių egzistavimu - akmenys paplitę ne visoje žiemga lių teritorijoje, o tik pietų Žiemgaloje. Jų gausu šiauri nėje Vidurio Lietuvos kapinynų srities dalyje, tačiau visiškai nėra Kauno apylinkėse. Ne mažiau sudėtin ga sugretinti akmenų paplitimą su administracinių vienetų ribomis. J. Šliavas yra taikliai pastebėjęs, kad Radviliškio rajone akmenų arealas koreliuoja su XVI a. MŠliavas J, Kokioms die Upytės pavieto vakarine riba30, tačiau nenurodė, jog vybėms vis dėlto buvo skirti dubenėtieji akme gretimame Kėdainių rajone visiškai priešingas vaiz nys? - Žiemgalių pėd das. O kur dar didelis nuo Vidurio Lietuvos regiono sakais, V., 1996, p. 174. 31 Lietuvos istorijos atlasas, nutolęs akmenų su dubenimis telkinys Utenos kraš V., 2001, p. 16-17, 18. te... Tad tyrimų duomenys yra kur kas labiau kom 32Kartu tai senoji riba tarp vakarų ir rytų Žiemga plikuoti, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. los - už šiuos neskelbtų tyrimų duomenis dėko Nepretenduojant į galutinę nuomonę apie mįs ju E. Vasiliauskui. lingą akmenų su dubenimis paplitimą, tenka konsta 33 Plg. Jarockis R. Lietu viškosios Žiemgalos da tuoti, jog Vidurio Lietuvos pietuose rytinė akmenų su lies apgyvendinimo rai smailiadugniais dubenimis riba sutampa su Nevė da XIII-XVI amžiuje. - Lietuvos archeologija, žio upe, taigi visais atvejais yra istorinės Žemaičių 2003, t. 24, p. 9-16; Du seniūnijos, bet ne XVI a. vidurio Upytės pavieto teri boms A. Žiemgalių imig rantai Lietuvoje (XIII a. torijoje31. O Vidurio Lietuvos šiaurėje atvirkščiai - va pabaiga). - Senosios Žiemgalos istorinis ir et karinė dubenuotųjų akmenų riba iš esmės sutampa nokultūrinis paveldas, su vakarine XVI a. vidurio Upytės pavieto riba32, ir V., 2004, p. 90. 51 Zabiela G. Upytės žemė Žemaitijos, t. y. Šiaulių pavieto, teritorijoje tokie ak II tūkstantmečio pirmo menys menkai paplitę. joje pusėje. - Iš Panevė žio praeities: Upytės že Dažnai pažymimas, tačiau iki šiol mažai tyrinė mei 750 metų, Panevė žys, 2004, p. 29-34. tas Lietuvos Žiemgalos teritorijos apgyvendinimo fak tas XV-XVI a.33 suponuoja prielaidą, jog dubenuotų jų akmenų telkiniai į pietus ir vakarus nuo Pasvalio, Linkuvos-Žeimelio ruože, Kupiškio apylinkėse, taip pat toliau nuo jų yra gyventojų migravimo iš Vidurio Lietuvos pietų (istorinės Upytės žemės, didele dalimi lokalizuojamos į vakarus nuo Nevėžio, su menamu centru Bakainiuose, Kėdainių r.-11) rezultatas. Nagri-

18 nėjamos teritorijos miestelių su bažnyčiomis chrono loginis sąrašas (1. 1476 m. Lygumai; 3. 1497 m. Pa svalys; 6. 1503 m. Linkuva; 8. 1511 m. Grūžiai; 15.

1540 m. Žeimelis; 16. 1542 m. Plonėnai35) rodo, kad 5 Kinupa Z. Upytės mies tietiškųjų gyvenviečių šis procesas galėjo prasidėti baigiantis karui su kry tinklo formavimasis žiuočiais arba netrukus po jo. XV a. - XVI a. pirmojoje pusėje. - Iš Panevėžio Tai, kad akmenys su smailiadugniais dubeni praeities: Upytės žemei mis netolygiai pasiskirsto XV-XVI a. naujai arba pa 750 metų, Panevėžys, 2004, p. 66. kartotinai apgyvendinamose Šiaurės Lietuvos vieto vėse (pvz., nepaplito apie Biržus, Joniškį, Panevėžį, Rokiškį), rodo, jog šiame procese dalyvavo ne vien istorinės Upytės, bet ir kitų administracinių-teritori- nių vienetų atstovai, kuriems nebuvo būdingas šia me straipsnyje nagrinėtų dubenuotųjų akmenų nau dojimas. Kaip migracinės teorijos kontekste reikėtų vertinti Utenos krašto gatviniuose kaimuose paplitu sius akmenis su smailiadugniais dubenimis, lieka ne aišku. Remiantis aukščiau išdėstytu požiūriu, gali ma manyti, kad viena iš migracijos krypčių, kurios politinės, socialinės ar ekonominės priežastys, deja, lieka nenustatytos, iš Vidurio pietų Lietuvos vedė ir į Utenos apylinkes.