Things, That Endure

CULTURE, PHILOSOPHY AND ARTS RESEARCH INSTITUTE

Ancient Baltic Culture

THINGS, THAT ENDURE

Edited by Dr. Elvyra Usačiovaitė

Vilnius 2009 KULTŪROS, FILOSOFIJOS IR MENO INSTITUTAS

Senovės baltų kultūra

TAI, KAS IŠLIEKA

Vilnius 2009 UDK 008(=88) Se91

Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija

Redakcinė kolegija: akademikas Algirdas GAIŽUTIS Vilniaus pedagoginis universitetas prof, habil, dr. Juris URTANAS Latvijos kultūros akademija habil, dr. Saulius AMBRAZAS Lietuvių kalbos institutas habil, dr. Nijolė LAURINKIENĖ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas akademike Janina KURSYTĖ Latvijos universitetas dr. Radvile RACĖNAITĖ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas dr. Elvyra USAČIOVAITĖ Kultūros, filosofijos ir meno institutas dr. Eugenijus SVETIKAS Lietuvos istorijos institutas

Sudarė dr. E. Usačiovaitė.

Leidinys apsvarstytas ir rekomenduotas spaudai Kultūros, filosofijos ir meno instituto tarybos

ISBN 978-609-401-027-9 Turinys

Elvyra Usačiovaitė. Įvadas...... 9 Gintaras Beresnevičius Vietos ir spalvos Lietuvos religinės geografijos bruožai XIII-XIV a...... 31 Elvyra Usačiovaitė. Kristupas Hartknochas apie prūsų religiją...... 39 Pranas Vildžiūnas. Auxtheias Vissagistis - supagonintas krikščionių Dievas...... 69 Egidijus Miltakis. Prūsų tikėjimas XVI a. Simono Grunau kronikos duomenimis...... 82 Radvile Racėnaitė. Kai kurių pagoniškų laidojimo apeigų galimi reliktai tradicinėje lietuvių kultūroje...... 101 Rolandas Kregždys. Pr. Romow pagal Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką“ ir kitos istorinės interpretacijos iki mūsų laikų (toponimo etimologinė analizė, lokalizacija). 120 Mangirdas Bumblauskas. Dėl christianizacijos proceso Žemaitijoje...... 183 Nijolė Laurinkienė. Žemės motinos kategorijos dievybė: ištakos ir raida...... 209 Juris Urtanas. Kraslavos akmuo...... 233 Priedas. Apie G. Beresnevičių ir jo veiklą: atsiminimai, apmąstymai...... 249 Edvardas Ciuldė. Gintaras Beresnevičius: gyvenimo normos ir kūrybos formos...... 250 Ignas Narbutas. G. Beresnevičiaus mitologijos projektas...... 257 Saulė Matulevičienė. Iš baltų religijos ir mitologijos tyrimų istorijos...... 265 Regimantas Tamošaitis. Gintaro Beresnevičiaus asmenybės portretas: mokslininkas ir menininkas...... 280 Laimantas Jonušys. Tai, kas išlieka, arba žaismingas absurdas Gintaro Beresnevičiaus kūryboje...... 287 Trumpai apie autorius...... 294 Asmenvardžių rodyklė...... 299 Contents

Elvyra Usačiovaitė. Introduction...... 22 Elvyra Usačiovaitė. Christoph Hartknoch on Prussian Religion...... 66 Pranas Vildžiūnas. Auxtheias Vissagistis - Paganized Christian G od ...... 81 Egidijus Miltakis. Prussian Faith in the 16th Century, Based on Simon Grunau’s Chronicle’s Data...... 99 Radvile Racėnaitė. Suppositional Relics of Certain Heathen Burial Rites in Lithuanian Traditional Culture...... 118 Rolandas Kregždys. Ethymological analysis and localization of the Prussian Romoiv according to Peter of Dusburg “Chronicon Terrae Prussiae” (The Chronicle o f the Prussian land) and other historical interpretations up to nowadays...... 182 Mangirdas Bumblauskas. On Christianization Process in Samogitia...... 207 Nijolė Laurinkienė. Mother Earth Category Deity: Germination and Evolution...... 231 Juris Urtäns. The Kräslava Stone...... 247 Edvardas Čiuldė. Gintaras Beresnevičius: Life Norms and Forms of Creation...... 236 Ignas Narbutas. Gintaras Beresnevičius’ Mythology Project...... 264 Saulė Matulevičienė. From the History of Research on Baltic Religion and Mythology...... 279 Regimantas Tamošaitis. A Portrait of the Personality: Gintaras Beresnevičius, a Scientist and an Artist...... 286 Laimantas Jonušys. Things that Endure or a Playful Absurdity in Gintaras Beresnevičius’ Body of Work...... 293 Name index...... 299 SENOVĖS BALTŲ KULTŪRA, 8. 2009

Kristupas Hartknochas apie prūsų religiją Elvyra Usačiovaitė

Abstract. Discussion concerns the research o fPrussian pagan cult lo cations by Christoph Hartknoch, the Prussian historian o fthe second h alf of the 18th century. The aim o f the article — to substantiate the Baltic tradition o f Romuva. For that purpose there was a necessity to invoke the materials o f archaic relics from the Land o f Nadruva and surrounding area ( the ancient location of the former Romuva), collected by M atas Pretorius in the second h alf of the 17th century.

Žymiausios ir originaliausios XVII a. knygos apie senovės baltus yra parašytos Kristupo Hartknocho ir Mato Pretorijaus Rytų Prūsijoje. Tačiau Hartknocho veikalai šia tema, skirtingai nei Pretorijaus, būdavo skelbiami iškart. Todėl pirmojo autoriaus šlovė ilgai užgožė antrąjį. Nes M. Pretorijaus Prūsijos istorija jam gyvam esant publikuota išvis nebuvo. Tik XIX a. išleista nedi delė jos ištraukų knyga, sudaryta Johno Williamo Piersono1. O visas daugiatomis veikalo leidimas rengiamas jau mūsų dienomis Lietuvos istorijos institute: pasirodė trys tomai2. Tad šiandien M. Pretorijui dėmesio netrūksta. Todėl mūsų straipsnį skirsime K. Hartknocho (1644-1687) knygai Senoji ir Naujoji Prūsija (Alt- und Neues Preussen oder Preussischer Historien zwey Theile. Frankfurt und Leipzig, 1684), kuri buvo tapusi ilgaamže paran kine knyga skaitytojui, besidominčiam išnykusiais prūsais. Be to Hartknochas išleido dar keletą reikšmingų darbų: atrastąją Petro Dusburgiečio Prūsijos kroniką su komentarais (Petri de Dilsburg Ordinis Teutonici sacerdotis Chronikon Prussiae, Francofurti et Lipsiae, Jena, 1679): Prūsijos bažnyčios istoriją (Preussische Kir- chen-Historia, Frankfurt am Main, 1686); Lenkijos valstybę (Res- publica Polonica, Jena, 1678, Leipzig, 1687, 1697, 1699). Turint

39 omenyje, kad autoriaus gyvenimas nebuvo ilgas: mirė 43 metų, kaip manoma, nuo tuberkuliozės, nuveikta nemažai. Istorinės sąlygos Prūsijos kunigaikštystėje X V II a. antrojoje pusėje Rytų Prūsiją alino karai ir juos lydintys sunkumai bei epide mijos (1656 m. K. Hartknocho gimtinę - Pasenhaimo apylinkes sudegino įsiveržusi lenkų kariuomenė, 1657 m. nuo maro mirė abu jo tėvai)3. Tai buvo vadinamieji „tvano“ laikai (1655-1660), kai norėda ma įsigalėti Baltijos jūroje, užimti pietinius jos uostus ir pakran tes, Švedija kovojo su Lenkijos ir Lietuvos valstybe4. Pastarosios vasale buvo Prūsijos kunigaikštystė, kurią valdė Brandenburgo kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas (1640-1688). Anuo metu Prū sijos kunigaikštystė su įvairiomis jai priklausančiomis vokiečių žemėmis buvo išsidriekusi tūkstantį kilometrų - nuo Klaipėdos į vakarus siekė Berlyną. Friedrichas Wilhelmas buvo energingas, gudrus, nepastovus kunigaikštis. Pagrindinis jo tikslas - nusi kratyti leninės Prūsijos priklausomybės nuo Lietuvos ir Lenkijos valstybės, išplėsti savo žemių ribas. Šis kunigaikštis vykdė aktyvią užsienio politiką, sudarydavo įvairias sutartis pakaitomis su viena ar su kita kariaujančia puse, tai įpareigojo įsitraukti į karą. An tai 1656 m. gruodžio 6 d. Radnoto (Vengrija) sutartimi Švedija, eidama į koaliciją su Transilvanija, Ukrainos kazokais, Bogušu Radvila, Friedrichui Wilhelmui pasiūlė suverenitetą ir dalį Di džiosios Lenkijos žemių. Pamatęs, kad tai nerealu, 1657 m. rug sėjo 9 d. - lapkričio 6 d. jis sudarė Vėluvos-Bydgoščiaus sutartį su Lenkija, kuri atsisakė teisių į Prūsiją ir pripažino jos nepriklau somybę. Galutinai tai buvo patvirtinta 1660 m. gegužės 3 d. Oli vos taikos sutartimi3. Permainingas sutartis Prūsijos kunigaikštis sudarinėjo ir su kitomis Europos valstybėmis: su Prancūzija, po kiek laiko - su jos priešininkais Nyderlandais, Ispanija ir Austrija, vėliau - su Danija ir t. t.6 Karinės kampanijos reikalavo papildo mų lėšų. Ėmęs didinti mokesčius, Friedrichas Wilhelmas sukėlė

40 įtampą šalies viduje, nes suteikdamas privilegijų aristokratijai, mokesčių naštą užkėlė ant miestiečių ir valstiečių pečių. Valstie čiams tai reiškė lažo ir baudžiavos padidėjimą, ūkių praradimą. Didžiulė suma - iki 7 milijonų talerių - buvo išreikalauta karo metu iš Prūsijos, miestiečius apdedant 59 %, diduomenę 41 % mokesčiais. Tai iššaukė karinį Prūsijos pasipriešinimą, kuriam vadovavo Karaliaučiaus posėdininkas Hieronymas Rothas. Jis į pagalbą pasikvietė Lenkijos kariuomenę. 1662 m. spalio 28 d. Friedrichas Wilhelmas pasipriešinimą numalšino patrankų ugni mi, vadą įkalino . Akivaizdu, kad kurfiurstas buvo karys, daug laiko praleisda vo karo stovyklose. Neapsiribojo vien tik Europa, jo flotilė vyko kolonizuoti net Vakarų Afrikos, bet nesėkmingai. Taikos metu, panašiai kaip ir kiti Europos valdovai, statė barokinius rūmus, kasė kanalus ir pan. Istorikų nuomone, Friedricho Wilhelmo laikotarpis buvo žymiai sėkmingesnis nei jo tėvo, tačiau reziduo damas Berlyne, jis mažai tesirūpino Rytų Prūsija. Šalies mokslas, kaip žinia, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip jį supranta valdžia. Brandenburgo kurfiurstas, kaip ir jo pirmtakai, į šią sritį žvelgė lenvabūdiškai: mokslą vertino vien utilitariniu aspektu (tad ne nuostabu, jog tomis aplinkybėmis Prūsijoje galėjo atsirasti tik du prūsų kultūros tyrinėtojai K. Hartknochas ir M. Pretorijus). Taip pat atsainiai Prūsijos valdovas vertino Karaliaučiaus universitetą. Negaudami deramos finansinės paramos akademijos profesoriai turėjo užsiimti pašaliniais darbais8. Tai pasakytina ir apie neturtin gus studentus. Įstojęs 1662 m. į Karaliaučiaus akademiją K. Hart knochas ilgai netapo jos absolventu. Dėl materialinių sunkumų jis turėjo nutraukti studijas, verstis namų mokytojo darbu Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje. Be to pusantrų metų dėstė Vilniaus evan- gelikų-reformatų mokykloje, buvo jos rektorius; tuo pat metu pa dėdavo kunigui sakydamas reformatų bendruomenėje pamokslus, per savaitę mažiausiai penkis9: tris vokiečių ir du lenkų kalbomis10. 1672 m., praėjus maždaug 10 metų nuo įstojimo, sugrįžo į Kara liaučiaus universitetą ir tapo filosofijos magistru.

41 Istoriografija Mus dominančioje K. Hartknocho knygoje Senoji ir naujoji Prūsijau, nagrinėjamos įvairios temos, jos paminėtos tituliniame lape prie pavadinimo. Pirmojoje dalyje, kaip nurodyta, rašoma apie Prūsijos gyventojus iki Vokiečių ordino atsikraustymo, jų savitumą, kalbą, religiją, papročius - vestuves, laidotuves, namų ūkį, ginkluotę, santvarką. Antrojoje - nagrinėjama vokiečių Or dino kilmė, karai, prūsų žemių okupavimas, įsitvirtinimas jose, miestų steigimas, aprašomi jų gyventojai, tikėjimas, teisės, pini gai, valdymas. Tad knygoje pateikta istorija dviejų skirtingų sub jektų, kurie veikė prūsų bei vakarinių lietuvių žemėse ne vienu metu, t. y. prieš ir po Vokiečių ordino nukariavimo, o etnonimu prūsai buvo vadinami senieji vietiniai baltai, agresoriai vokiečiai, vėliau čia atkelti kolonistai ir XVI a. įkurtos Prūsijos kunigaikš tystės gyventojai. Pastarajai priklausė Hartknocho seneliai, tėvai (kelios kartos - vietiniai evangelikų dvasininkai) ir pats autorius, gimęs Jablonkoje, netoli Pasenhaimo, mokęsis teologijos Kara liaučiuje - pagal tautybę būdamas vokietis, geografine prasme save laikė prūsu. Tai jis pabrėždavo dar prieš aptariamos knygos pasirodymą lotynų kalba publikuodamas atskirus tekstus, vėliau tapusius šios knygos dalimis, prie savo pavardės rašydamas žodį „prūsas“: M. Christophoro Hartknoch Prusso'2. M raidė čia reiškia magistro santrumpą. Grįžtant prie svarbiausio K. Hartknocho darbo Senoji ir Nau joji Prūsija pasakytina, kad analizuojamos problematikos įvairu mas, turtinga informacija, surinkta iš daugybės rašytinių šaltinių ir gausios literatūros (per 400 pozicijų), daro Hartknocho knygą istorine sinteze. XIX a. pirmojoje pusėje juo remdamasis apie senovės prūsus studijoje Lietuvių mitologijos aiškinimas^, rašė Simonas Stanevi čius, kuris tvirtino, jog sujungęs visus rašytinius šaltinius, Hart- knochas vienas juos ir atstoja14. Tiesa, S. Stanevičius naudojosi ne vokiečių kalba parašyta Senąja ir Naująja Prūsija, bet ankstesniu, 1679 m. išleistu lotynišku šios knygos variantu. Iš ten perteikia-

42 mą medžiagą apie senovės prūsų religiją S. Stanevičius papildė savo filologinio pobūdžio pastabomis. K. Hartknocho veikale Senoji ir Naujoji Prūsija yra duomenų ne tik apie prūsus, bet ir apie kitus baltus (lietuvius, sūduvius), nuo seno gyvenusius prūsų kaimynystėje. Apie juos autorius rašo kaip liudininkas. Į jo pateiktą nors ir negausią lietuvišką medžiagą dėmesį jau yra atkreipę XX a. antrosios pusės mūsų tyrinėtojai. Ambraziejus Jonynas bendro pobūdžio darbe, supažindindamas skaitytoją su pagrindiniu Hartknocho veikalu, pažymi, kad jame yra užfiksuo ti prūsų ir lietuvių gyvenimo vaizdai, kai kurių lietuviškų malde lių fragmentai, kaip antai, kreipimosi į dievą Pergrubrijų pradžia: „O Weszpocie Dewe Pergubrios...“; taip pat - lietuviška patarlė: „Diewas dawe dantis, dos ir duonos“15. Angelė Vyšniauskaitė aptardama lietuviškus papročius paste bėjo, kad autorius juos perpasakojo iš ankstesnių šaltinių, tačiau savo veikalą iliustravo originalia ikonografine medžiaga.Ten pa vaizduoti Mažosios Lietuvos XVII a. valstiečiai, jų apranga, apa vas, darbo įrankiai, važnyčiojimo būdas, trobesiai ir pan16. Norbertas Vėlius citatas iš Hartknocho knygos lotynų kalba įtraukė į Baltų religijos ir mitologijos šaltinių sąvadą. Tai paties autoriaus liudijimai - vos kelios pastabos apie senovės baltų reli gijos liekanas XVII a. Hartknochas prisimena, kad jo gyvenamu metu Prūsijoje vaikams būdavo pasakojama apie barstukus po šeivamedžio krūmu, gąsdinama Pikuliu (savotiška prūsų dievo Patulo atmaina); kad dar XVII a. Prūsijoje ir Lietuvoje buvo ger biami žalčiai, tikėta, jog globojamo žalčio mirtis gali užtraukti nelaimę ūkyje (kris galvijai, banda); kad vestuvinės raudos, pana šios į užfiksuotas Sūduvių knygelėje (XVI a.) pastebimos Didžio joje Lietuvoje XVII a., o pagoniškų palaidojimų aptikta įvairiose prūsų žemėse. Netoli Torunės, taip pat Spirdingo ežero saloje, ir prie Priegliaus upės rasti degintiniai kapai - atkastos urnos su pelenais, apdegusiais kaulais. Tuo tarpu Semboje griautiniuose kapuose pastebėtos įkapių liekanos - alaus buteliai mirusiojo gal vūgalyje17. 43 N. Vėlius šaltinių sąvade pristatydamas K. Hartknochą išvar dina XIV-XVII a. rašytinius šaltinius, kuriais rėmėsi istorikas: Petro Dusburgiečio, Simono Grunau, Jono Maleckio-Sandec- kio, Casparo Schiitzo, Casparo Hennenbergerio, Matthaeuso Waisselius‘o, Jono Lasickio, Mato Pretorijaus darbais, Sūduvių knygele ir daugeliu kitų - sunku rasti baltų religijos šaltinį, kuriuo jis nebūtų rėmęsis. Taip pat N. Vėlius prideda tyrinėtojų, citavusių K. Hartknochą, sąrašą18. Visa tai papildo ten įdėta išsami Ingės Lukšaitės K. Hartknocho biografinė apžvalga, jo kaip istorijos šal tinio vertinimas19. Pabrėžiama, kad jis pasižymėjo pirminių šal tinių rinkimu, jų kritika, įvairių perskaitytų autorių nuomonių derinimu, siekiant vieningo prūsų praeities vaizdo. Svarstomas 10 metų trukusio bendradarbiavimo, pasibaigusio K. Hartknocho konfliktu su M. Pretorijumi klausimas. Pastarasis buvo nepaten kintas, kad Hartknochas neatsiklausęs jo tekstus su pastabomis apie baltus įtraukė į savo veikalą20. Reikia sutikti su I. Lukšaite, kad šių istorikų vienodų temų pasirinkimą, darbų panašumą lėmė ilgalaikė draugystė, keitimasis informacija. Neatmestina mintis, kad reikšmės turėjo ir K. Hartknocho požiūris į savo bičiulį, kaip į padėjėją, o ne kaip į savarankišką tyrinėtoją21. Todėl M. Pretorijui pareiškus ketinimą publikuoti savąją Prūsijos istoriją, K. Hartkno chas ne tik tam nepritarė ir nepadėjo, bet tvirtino, esą M. Preto rijus savo darbo VI dalyje apie senąją prūsų religiją nieko naujo nepasakė, tik nusirašė Hartknocho lotynų kalba publikuotą XIV disertaciją, ją sutrumpinęs, netiksliai išsivertęs į vokiečių kalbą. Verta patikslinti disertacijos terminą, kuris seniau vartotas kita prasme nei šiandien. Tik nuo XVIII a. pabaigos įsigalėjo diser tacija kaip darbas, pateikiamas komisijai mokslo laipsniui įgyti; anksčiau šio žodžio reikšmė buvo abstraktesnė - pagal klasiki nę lotyniškąją tradiciją jis reiškė” svarstymus, apmąstymus. Tad vadinamosios Kristupo Hartknocho disertacijos yra nedideli jo paties parašyti straipsniai Prūsijos ir Lenkijos praeities tematika. Jie atsirado Karaliaučiuje autoriui ruošiantis studentiškiems dis putams, populiariai mokymo formai Europos lotyniškoje tradici

44 joje. Iš pradžių pavieniai šių disputų (savotiškų paskaitų) tekstai buvo atspausdinti mažais leidinėliais Karaliaučiaus universitete. Vėliau, atradęs Petro Dusburgiečio kroniką Chronicon Prussiae, 1679 m. ją publikuodamas vietoj komentarų knygos gale pri dėjo devyniolika atrinktų šitokių disertacijų, jas pavadindamas: Selectae dissertationes historicae de varus rebus Prussicis (Rinktiniai istoriniai svarstymai apie įvairius prūsų dalykus). Sis darbas, po penkerių metų išsirutuliojęs į naują knygą, atspausdintą 1684 m. vokiečių kalba - Alt- und Neues Preussen, - žymiausias. Apie jį kaip tik ir kalbama mūsų straipsnyje. Turiniu jis panašus į ankstesnį lotynišką variantą Selectae dis sertationes.... Tiesa, knygos vokiečių kalba pratarmėje autorius rašo, kad ją papildė naujais faktais, tačiau apie prūsus iš ankstes nės knygos perkelti beveik tie patys negausūs autentiški duome nys. Prie jų pridėtas nebent vienas kitas sakinys ar žodis. Nūdie nos tyrinėtojui neabejotinai svarbus kiekvienas, tegu ir nedidelis liudijimas apie išnykusių prūsų dvasinį gyvenimą, todėl galime paminėti tas kelias detales. Kalbėdamas apie barstukus autorius priduria, kad tikėta, jog jie gyvena po šeivamedžiu, todėl nuo šio medžio buvo draudžiama laužyti šakas, jas reikėjo nupjauti. Tai Hartknochas girdėjęs netoli Prūsijos-Lenkijos sienos23. Be to dvasininkai jam pasakoję apie įvairiausiose vietose, o ypač Semboje, atkasamus prūsų pilkapius, kur įkapėms būdavo įdėta alaus butelis ar ąsotis24. Apibendrindami visas K. Hartknocho užfiksuotas senojo tikė jimo liekanas galime pasakyti, kad maldelės lietuvių kalba prūsų (sūduvių) dievui Pergrubrijui fragmentas, prūsų dievo Patulo su lietuvinta forma Pikulis, - veda prie minties, jog ne vien prūsai, bet ir jų kaimynai lietuviai, senovėje meldėsi šiems dievams; tai patvirtina pats Hartknochas25, turėdamas omenyje Prūsijos are alo lietuvius. Šis faktas rodytų baltiškų religijų bendrumą vieno kulto centro prasme. Pažymėtina, kad XVII a. Pikulis, taip pat ir barstukai seną religinę prasmę jau buvo praradę - nusmuko į že miausią, tautosakinį, sluoksnį, t. y. vaikams skirtus pasakojimus.

45 Aptarę K. Hartknocho vertinimus lietuvių mokslinėje litera tūroje, pasidomėsime, kaip j savo tautietį žvelgia vokiečių tyrinė tojai. Jie pastebi, kad Hartknochas nebepriklausė tradicinei univer saliajai istorijos rašymo krypčiai26, nes tyrinėjo savo krašto (Prūsi jos kunigaikštystės) raidą. Ir prieš jį būta autorių, rašiusių krašto istorijas - apie atskiras Prūsijos sritis, bet jiems neatrodė tokios svarbios kaip Hartknochui prūsų senovės problemos. Iki jo ši te matika laikyta antraeile ir šalutine. Knygoje tolygiai dėmesį pa- skirstęs baltiškųjų prūsų gyvenimui (Senajai Prūsijai) ir Prūsijos valstybei (Naujajai Prūsijai) šiuodu laikotarpius Hartknochas pa darė lygiaverčius. Negana to, pradėjęs savo darbą išsamiu prūsų aprašymu, autorius suteikė pirmenybę prūsų pagonybei, iškėlė jos savarankišką reikšmę. Iki tol buvo pripažįstama tik krikščioniško ji Prūsijos istorija27. Pritariant kritiškam Hartkocho požiūriui į rašytinius šaltinius, nurodomas vienas trūkumas: kaupdamas vi sas kronikas, jis nedarė atrankos, neskyrė pirminių duomenų nuo iškraipytų vėlesnių variantų28. Dirbdamas Karaliaučiaus bibliotekoje, asmeniniuose archy vuose K. Hartknochas susipažino su Elbingo miesto tarybos nario Zamehlio turimu Petro Dusburgiečio kronikos nuorašu ir jį paskelbė. Vokiečių autoriai apie publikaciją atsiliepia labai palankiai, - nepaisant teksto taisymų20, esminiu jie laiko stebėti ną Hartknocho gebėjimą teisingai vertinti šį šaltinį30. Rašytinių šaltinių kritika, jų vertinimas, kaip žinia, yra tikro mokslininko kvalifikacinis bruožas. Kitas jo, kaip mokslininko, bruožas - siekimas chronologijos, t. y. savojo Prūsijos aprašymo periodizavimas. Sekdamas Censo- rinu, jis išskyrė tris periodus. Pirmasis - tempus a6ųž.ov sive obs- curum, kai nesant rašytinių šaltinių apie kraštą nieko nežinoma. Antrasis periodas - tempus poölKOV seu fabulosum, kai jau yra rašto liudijimų, tačiau jie susimaišę su išgalvotais dalykais. Bū tent tokie yra prūsų pagoniški laikai, nusidriekę į Vokiečių ordino epochą. Trečiasis periodas - tempus latopucov, kai apie šalį yra tik

46 rų, neklaidingų žinių. Prūsijoje jis prasideda XI ar XIII a. žuvus Adalbertui (Vaitiekui) ar atėjus Vokiečių ordinui ir, Hartknocho žodžiais, pavergus vietos gyventojus. Taigi K. Hartknochas buvo XVII a. mokslininkas, tačiau šiuo laikinio istorijos mokslo reikalavimai jam nekeltini31. Kaip matome, Lietuvos tyrinėtojai Kristupo Hartknocho veikale ieškojo naujų lietuvių etnologijos, folkloro, baltų religi jos duomenų. Vokiečių mokslininkai atskleidė jo, kaip istoriko, dalykines savybes. Mūsų susidomėjimas šiuo autoriumi kyla iš būtinybės rašyti platų akademinį darbą - baltų religijos istoriją. Hartknocho veiklas Alt- und Neues Preussen yra senovės prūsų religijos sintezė, todėl jis gali būti naudingas mūsų rašomai baltų religijos istorijos sintezei. Šio straipsnio tikslas - nustatyti kai ku rių duomenų apie prūsus patikimumą. Visos medžiagos apie baltų religiją neaptarsime, nes ji labai plati, apsiribosime vienu - senovės prūsų šventviečių - klausimu. K. Hartknochas naudojosi M. Pretorijaus duomenimis, todėl siekdami aiškumo pasitelksime pastarojo autoriaus knygos Prū sijos įdomybės arba Prūsijos regykla reikiamas vietas. Apie prūsų šventvietes K. Hartknochas apibūdina prūsų kulto vietas - gamtos prie globstyje, po medžiais, ypač po ąžuolais. Pastebi, jog beveik visos tautos praeityje manė, kad dievų neįmanoma uždaryti tarp sienų, dėl to garbino juos po atviru dangumi. Būdamas teologas, kaip pavyzdį nurodo senovės žydus, kurie, pasak Šventraščio, mels davosi ant kalvų, po medžiais; sugrįžę iš Egipto, pirmiausiai jie įkūrė buveinę Sandoros skryniai, dar vėliau karalius Saliamonas pastatė šventyklą. Medžiai laikyti šventais net graikų ir romėnų laikais, antai, nimfos driadės ir hamadriadės gyvendavo medžiuo se ir mirdavo kartu su jais32. kad, akivaizdus archajinis prūsų šventviečių pobūdis. Bet apibendrindamas pateiktus faktus autorius padaro klaidingą iš vadą - esą prūsai nestatė šventyklų, nes jų tikėjimas yra kilęs iš gotų33. 47 Apie baltų ir gotų kontaktus pirmaisiais amžiais po Kristaus yra žinoma. Jų buvojimas baltų žemėse nebuvo ilgalaikis. 1 a. go tai iš Skandinavijos atsikėlė į žemutinį Pavyslį, III a. patraukė link Juodosios jūros34. Tautų kraustymosi laikotarpiu, archeologų manymu, pietinėje Baltijos pakrantėje būta įvairių migracijų35, tačiau tai negali paneigti rašytinių šaltinių paliudytos baltiškos tradicijos miškus bei medžius laikyti dievų buveinėmis. Beje, iš gotų Hartknochas išveda ne vien prūsų, bet ir kitų Europos tautų (keltų, germanų, slavų) kultūrą. Hartknocho klaida dėl prūsų šventviečių gotiškos kilmės tai sytina remiantis nūdienos religijotyros mokslu. Gintaras Beres nevičius lietuvių tradiciją aukoti po atviru dangumi siejo su senu indoeuropiečių papročiu. Taip darę skitai, alanai, keltai, slavai, hetitai, graikai, romėnai. Trys pastarosios tautos šį paprotį prara do dėl Egipto ir Artimųjų Rytų įtakos. Antai Rytų slavai dar X a. savo stabus garbino po atviru dangumi, Kijeve specialioje vietoje priešais kunigaikščio Vladimiro rūmus36. Vadinasi, prūsai lygiai kaip lietuviai nebuvo išimtis indoeuro piečių tradicijoje, o universaliame pasaulio tautų fone jų gamtinė religija - archajinė, savaiminga. Romovė Sekdamas Petru Dusburgiečiu, prijungdamas Simono Grunau duomenis, K. Elartknochas rašo apie žymiausią prūsų kulto cen trą - Romovę. Tiesa, autorius išreiškia nepasitikėjimą S. Grunau pateikta informacija, nes jos nepatvirtina joks ankstesnis žinomas rašytinis šaltinis. Bet, pasitelkdamas Grunau pasekėjus, XVI a. au torius: Casparą Hennenbergerį, Casparą Schūtzą, Thomą Clagijų ir kitus, tuos duomenis perima iš jų ir taip pripažįsta. Jis pateikia Romovės šventvietės vaizdą: čia buvusį milžinišką, šešių uolekčių storumo ąžuolą, taip plačiai ir tankiai išsišakojusį, su žiemą vasarą žaliavusia lapija, kad pro ją neprasismelkdavo nei lietus, nei sniegas. Ąžuolo kamiene buvo trys angos. Vienoje stovė jęs Pattilo (Patollos, Pickollos) stabas: senas žmogus su pilka barzda,

48 mirtinai blyškaus veido, balta drobe apmuturiuota galva. Jo garbei skirdavo mirusio žmogaus ir gyvulio kaukolę, per šventes degin davo puoduose lajų. Tikėjo Patulą esant labai žiaurų mirusiųjų dievą, todėl jam privalėjo ypač daug aukoti mirties atveju. Pritrū kęs aukų dievas, neva, ateidavęs naktį ir gąsdindavęs žmones. Jei iš eilės ateidavęs tris kartus, tai buvo ženklas, kad reikalaująs kru vinos aukos. Tokias apeigas atlikdavo žynys įsipjaudamas į ranką. Tuomet ąžuole pasigirsdavęs murmesys, reiškęs dievo pritarimą. Kitoje angoje stovėjęs griausmo dievo Perkūno stabas: pikto vyro veidu su juoda barzda, karūnuotas liepsnomis. Jam buvo pašvęsta amžinoji ugnis, kūrenama ąžuolinėmis malkomis. Ugniai užgesus, ją blogai prižiūrėjęs žynys turėjęs mirti. Trečioje angoje stovėjęs Patrimpo stabas: jaunas linksmas vyras be barzdos, su javų varpų vainiku ant galvos. Jo garbei dideliame puode, uždengtame javų pėdais, buvo laikoma gyvatė, be to - tirpinamas vaškas, smilkoma. Patrimpui taip pat būdavo skiriamos kruvinos aukos: mažų vaikų gyvybė. Norėdamas jam aukoti žynys turėjo pasiruošti - tris die nas nieko nevalgyti, miegoti ant plikos žemės. Nuo ąžuolo trijų žingsnių atstumu kabėjo septynių uolekčių ilgio audeklai, kaip užuolaida dengę stabus. Arčiau prieiti tega lėjo krivis ir aukštieji žyniai. Žmogui, atnešusiam auką, jei jis norėdavęs pažvelgti į dievus, audeklas būdavo praskleidžiamas. Jį atitraukdavo ir švenčių dienomis. Salia ąžuolo gyveno žyniai, čia stovėjo jų būstai. Netoliese, autoriaus manymu, buvęs šaltinis aukoms nuplauti. Kaip K. Hartknochui būdinga, Romovę jis kildina iš gotų - Adomo Bremeniečio aprašytos Upsalos šventyklos, prūsų dievus tapatina su ten garbintais dievais: Patulą su Odinu, Perkūną su Toru, Patrimpą su Frėju. Skirtumas tas, kad Upsaloje dievams melstasi pastatytoje šventykloje, o Romovėje jie garbinti atviroje gamtoje. N. Vėlius nurodo daugiau jų savitumo požymių3 . Be to pažymėtinas chronologinis neatitikimas tarp gotų, atvykusių į žemutinį Pavyslį 1 a., ir Upsalos šventyklos, aprašytos Adomo Bremeniečio XI a. antrojoje pusėje.

49 K. Hartknochas pabrėžia Romovės svarbą, tai buvusi tarsi prūsų sostinė, kelis kartus naikinta priešų. Pateikiamos dvi versi jos. Viena iš jų, už kurią pasisako dauguma XVI a. autorių, kad Romovę su trimis dievais sugriovė 1014 m. šalį užpuolusi lenkų kariuomenė, kuriai vadovavo Boleslovas Narsusis (967-1025) ar Boleslovas Kreivaburnis (~1085-1138). Kita, Tomo Trete- rio (XVI a.) versija, kad Romovė buvusi atgaivinta ir dar Odino metu stovėjęs jos ąžuolas, prie kurio prūsai slapčia melsdavosi, kol Varmės vyskupo prašymu jį liepęs nukirsdinti Ordino didy sis magistras Vinrichas von Kniprodė (1351-1382). Hartknocho manymu, tai apie 1014 m. padaręs Boleslovas Narsusis. Sudegi nus šventovę Prūsijoje, ji, Petro Dusburgiečio liudijimu, buvo perkelta j Lietuvą. Po Romovės kita svarbi senovės prūsų šventvietė buvo skirta maisto dievui Kurkai. Ji įrengta taip pat prie didžiulio ąžuolo, kuris stovėjo Varmės žemėje Heiligenbeil — Sventapilės — vietovė je. Kaip ir Romovė, šis ąžuolas pasižymėjo tuo, kad žiemą vasarą žaliavo, prie jo degė amžinoji ugnis. Kurkai aukodavo pirmuo sius derliaus vaisius, pirmąsias sužvejotas žuvis. Aukas dėdavę ant didelio akmens. Šventvietę sugriovė Varmės vyskupas Anzelmas (dokumentuose minimas iki 1277 m., manoma, gyvenęs ilgiau). Jei Kurkos garbinimo vieta Hartknochui buvo aiški, tai Romo vę jis siekė lokalizuoti pagal tam tikrus XVII a. požymius, žvilgs nį kreipė į Švč. Trejybės vienuolyną, jo laikais stovėjusį Notangos žemėje. Autoriaus manymu, vienuolyno paskirtis — Švenčiausiajai Trejybei — rodo, kad toje vietoje anksčiau buvo pagonių šventvietė su trimis stabais. Jo įsitikinimą dar sustiprino pastebėti netoli vie nuolyno esantys du kaimai pavadinimais Romsdorf ir Ryckgarben; juose esą galima įžvelgti Romovės ir Rikojoto vardus. Petro Dusburgiečio teigimu, Romovė buvo ne Notangos bet Nadruvos teritorijoje, todėl prie pastarosios K. Hartknochui ten ka prijungti savąją Romovės lokalizuotą vietovę ir taip Nadruvos žemės ribas kiek praplėsti į pietus nuo Priegliaus upės. Motyvuoja tuo, kad Petro Dusburgiečio laikais žemių ribos nebuvo visiškai

50 aiškios, be to ir pats Ordino kronikininkas išskirdamas 11 prūsų žemių galėjo apsirikti. Tam nepritarė žymus lenkų XIX a. tyrinėtojas Antonis Mierz- yńskis38. Pagyręs K. Hartknochą už kritišką požiūrį į rašytinius šaltinius, jis peikė nenuoseklumą, kadangi šis, pasikliovęs C. Hen- nenbergeriu, pakeitė Nadruvos žemės ribą; be to aprašė Romovę su dievų stabais, kurių, A. Mierzyńskio nuomone, nėra buvę, juos išgalvojęs S. Grunau. Vienas pagrindinių argumentų prieš dievus: istoriniais laikais Lietuvoje neaptikta jų pėdsakų - statulėlių. Ta čiau nuo tada, kai rašė A. Mierzyńskis, praėjo daugiau nei 100 metų, Lietuvos archeologai yra radę antropomorfinių atvaizdų, kuriuos interpretuoja kaip dievus. Todėl reikia pritarti N. Vėliui, jog kai kurie A. Mierzyńskio teiginiai šiandien gerokai senstelė jo39. Rašytinių šaltinių specialistai jau kitaip žiūri ir į Simoną Gru nau, konstatuoja, kad apie prūsų religiją taip detaliai jis sufan- tazuoti negalėjo. Nežiūrint to, jog pirmojo prūsų vyskupo Kris tijono kronikos, kuria nurodo rėmęsis Grunau, iki šiol nerasta, tyrinėtojai pastebėjo galimus kitus jo panaudotus šaltinius. Vie nas iš jų - Elbingo kronika, šiuo metu esanti sudėtinė Dancigo kronikos dalis. Ją kaip tik bus skaitęs Grunau40. A. Mierzyńskj bei kitus to meto tyrinėtojus klaidino netei singas tam tikrų Petro Dusburgiečio kronikos vietų supratimas. Antai rašydamas apie prūsų stabmeldystę Petras Dusburgietis tvirtina, kad prūsai, nemokėdami nei skaityti, nei rašyti, Dievo nepažino. Dėl to garbino visokius tvarinius: saulę, mėnulį, žvaigž des, griaustinį, sparnuočius, keturkojus, net rupūžes41. Kitur esame įrodę42, kad Petras Dusburgietis apie prūsų ti kėjimą kalba tendencingai, iš kryžiuočių dvasininko pozicijų. Jo žodžius apie Dievo nepažinimą reikia suprasti labai siaurai - jie reiškia tik tai, kad prūsai neturėjo Biblijos, todėl negalėjo sužinoti apie tikrąjį (krikščionių) Dievą, o garbino Jo tvarinius - šviesu lius, gyvūnus. Tuo būdu prūsų religija, prieš kurią Vokiečių or dinas oficialiai kovojo, yra paneigiama ją suprimityvinant. Petras

51 Dusburgietis laikomas rimtu istoriniu šaltiniu - nepaisant įvykių interpretacijos, daug laktų pateikė tiksliai, - todėl tyrinėtojai šių kronikininko žodžių nekvestionavo. Kitaip tariant, kai kurie au toriai informaciją suprato kaip teiginį, esą prūsai išvis jokio dievo nepažino, t. y. neturėjo. Kylant kolizijai tarp Petro Dusburgiečio ir vėlesnių šaltinių, skelbusių priešingus duomenis (prūsų dievų sąrašus), šie tyrinėto jai rėmėsi Petru Dusburgiečiu todėl vėlyvąsias kronikas ignoravo ar neigė. Tai pasakytina ne tik apie A. Mierzynskį, bet ir apie kitus lenkų autorius, pavyzdžiui Henryką Łowmiańskj. Su derama pa garba jo istoriniams darbams tenka pastebėti, kad nesigilindamas į vėlyvąsias kronikas, jų duomenis laikydamas išgalvotais dėl Re nesanso epochos, juos atmetė, metodologiniu principu pasirinko baltų lyginimą su pirmykštėmis (žvejų ir medžiotojų) bendruo menėmis, tad gautas vaizdas buvo iškreiptas, anot jo, - ne religija, bet kažkokie jos pradmenys43. Tačiau tai neatitinka tikrovės, nes prūsų religija, amžiams bėgant, nebuvo sustingusi, ji vystėsi. Ir krikšto priėmimo metu (XIII-XIV a.) prūsai, toli pažengę nuo pirmykštės formacijos, jau sudarė genčių konfederaciją, negyveno vien iš medžioklės ir žvejybos, vertėsi taip pat žemės ūkiu, ama tais, tad turėjo savo laikmetį atitinkantį dievų panteoną. Baltų religijų primityvinimą, atliktą lenkų autorių, savo metu kritikavo G. Beresnevičius44. Pažymėtinas nemažas poveikis, kurį A. Mierzyńskim padarė K. Hartknocho veikalas Alt- und Neues Preussen. Manytume, kad perskaitęs būtent jį, lenkų tyrinėtojas suformulavo likusius argu mentus, nukreiptus prieš Simoną Grunau, - tam skirta kone visa jo studija apie Romovę. Mes jau minėjome Hartknocho pateiktas prūsų ir senosios žydų, prūsų ir skandinavų religijų paraleles - jos leido A. Mierzyńskim teigti, kad vaizduodamas Rikojotą S. Gru nau apie audeklus, dengusius prūsų stabus, sugalvojo sekdamas šv. Rašto minimą Saliamono šventyklos užuolaidą, o kitką Ro- movės aprašyme nukopijavo iš Upsalos šventyklos pagal Adomą Bremenietį45.

52 Negana to, pasak kritiko, skandinavų Upsalos šventyklą Ado mas Bremenietis taip pat išgalvojo sekdamas Edos Igdrasilo uosio motyvu. Išeitų, kad Simonas Grunau be viso to, jog pats fantaza vo, dar rėmėsi ir Adomo Bremeniečio fantazija. Pagrindinis dalykas, vertęs A. Mierzyńskj suabejoti Upsalos šventyklos tikrumu, yra Adomo Bremeniečio nurodyta amžinai žaliuojančio ąžuolo savybė. Kaip matėme, tuo pasižymėjo ne tik Romovės, bet ir Kurkai skirtos šventvietės ąžuolas Prūsijoje. Tačiau pastarojo Mierzyńskis nepastebi, nes ignoruoja Simono Grunau informaciją, perpasakotą Hartknocho. Igdrasilo uosis priklauso Islandijos mitams, pagal kuriuos jis yra pasaulio me džio įvaizdis, atspindintis pirmykščius laikus. Tad Upsalos šven tyklos ąžuolas yra galimas vėlyvesnis pasaulio medžio variantas46 ir archajiniam savo prototipui prieštarauti negalėtų. Žvelgiant toliau. Iš nūdienos mokslo pozicijų pripažįstant, jog pasaulio me dis - universali, visoms tautoms būdinga idėja, įvairiais pavidalais atsispindinti kultūrose47, prūsų Romovė su amžinai žaliuojančiu ąžuolu čia įsikomponuotų48. Juolab, kad esminis pasaulio medžio požymis yra amžinybė: jis niekad nevysta, žiemą vasarą žaliuoja ir pan. Tačiau šiame kontekste Upsalos ir Romovės ąžuolų šventu mo genezė būtų nebe regioninio, bet universalaus pobūdžio. Tačiau, kaip minėta, S. Grunau nurodė, o K. Hartknochas pakartojo, kad žiemą vasarą žaliavęs Romovės ąžuolas nebuvo vienintelis, tuo pačiu pasižymėjo Kurkos šventvietės ąžuolas. Va dinasi, Prūsijos teritorijoje vienu metu egzistavę net du pasaulio medžiai. Tai prieštarauja teorijai apie tokio medžio išskirtinumą. Reikia nepamiršti ir to, jog tautas vienijanti pasaulio medžio mitologema yra hipotetinė. Nors daugelio tyrinėtojų priimta ji įsigalėjo, atsiranda mokslininkų įrodinėjančių priešingai: pasau lio medis esąs abstrakti sąvoka perdėm svetima archajiniam mąs tymui, kurio pagrindinis bruožas - konkretumas44. Šiaip ar taip, teiginys, kad prūsų Romovės ąžuolas reiškė pasaulio medį, mums nedaug ką pasako, nes yra universalus. Ieškotini konkretesni duo menys Romovės šventovės autentiškumui pagrįsti.

53 Ypatingi medžiai Prūsijoje Traukia dėmesį K. Hartknocho aprašyta impozantiška Prūsi jos ąžuolų išvaizda, jų tvirtumas, daręs įspūdį tiek vietiniams bal tams, tiek atėjūnams kryžiuočiams. Sekant Petru Dusburgiečiu pasakojama, kaip prūsų karo pradžioje su Vokiečių ordinu, kry žiuočiai 1231 m. drauge su kunigaikščio Konrado būriais iš Ma- zūrijos per Vyslą persikėlę į Kulmą išvydo milžinišką ąžuolą, jame įrengė gynybinį bokštą - įtaisė kuorą, apsupo užtvaromis. Šitaip prūsų žemėje įkurta pilis buvo nukreipta, suprantama, prieš prū sus. Ją pavadino Thorn - Torune - aplink pradėjo statyti mies tą, kurį dėl nuolatinių potvynių vėliau perkėlė į patogesnę vietą. Toliau K. Hartknochas pažymi, kad Enėjus Silvijus Piccolomini, Johanas Aubanus Boemus šį ąžuolą sieja su garsiąja kryžiuočių pilimi Marienburgu, pastatytu prie Nogato upės Pamedės Alemo žemėje. Jis pastebi, kad anoniminėje Prūsijos kronikoje (olandų kalba) šventasis prūsų ąžuolas su trimis stabais taip pat lokalizuo tas netoli Marienburgo. K. Hartknochas šių faktų patikimumu abejoja, laikosi Petro Dusburgiečio pozicijos. Šios žinios įdomios, nes pateikia žinių apie galingus ąžuolus, augusius pietvakariniame prūsų žemių pakraštyje. Toliau mūsų autorius rašo, kad nepaprasto dydžio ąžuolas XVI a. stovėjęs Vakarinėje Prūsijos dalyje netoli Vėluvos tik de šiniajame Prėgliaus krante prie Karaliaučiaus - Ragainės kelio buvusiame Oppes - Upės (?) kaime. K. Hartknocho cituojamas C. Hennenbergeris pasakoja, jog medis buvo tuščiaviduris ir toks erdvus, kad ant arklio įjojęs žmogus čia galėjęs pasisukinėti, pa simankštinti. Ąžuolo apimtis prie žemės buvo 27 uolektys. Duo menų prie jo buvusią seną kulto vietą nėra. Prūsijos miškuose ir laukuose stovėję mažesni ąžuolai, dėl se numo tapę tuščiaviduriais arba su dreve, padaryta žmogaus ran kų. Juose būta prijaukintų gyvačių, kurioms moterys atnešdavu- sios pieno. Ypatingais laikyti ne tik ąžuolai, bet ir kiti medžiai. Antai XVI a. pradžioje Šakūnų kaime augo didelė liepa, kaip manyta,

54 šventa. Prie jos rinkdavosi ligoti žmonės tikėdamiesi pasveikti. K. Hartknochas atpasakoja samprotavimus Mato Pretorijaus, kuris jo gyvenamu metu XVII a. antrojoje pusėje Nadruvoje, buvusioje Romovės žemėje ir jos apylinkėse surinko duomenų iš vietos gyventojų. Ta medžiaga leido jam teigti, kad ano meto na druviai ir skalviai gerbė amalais apaugusius ąžuolus. Be to dėme sį kreipė ne tik į medžio dydį, storį, bet ir šakų suaugimą. Ypač vertinti medžiai, kurių viena šaka priauga prie kitos ar išsišakojus medžio kamienui viršuje, šakos vėl suauga, sudarydamos centre savotišką nišą. Tokie medžiai vadinti rombotais. Nuo prūsiško žodžio rombothi, reiškiančio suaugti (vertėjas Dominykas Urbas žodį rombota lietuviškai transkribuoja rumbota)50. Nybudžių pa rapijos apylinkėse garsėjo didžiulė eglė, žmonių vadinta rombota, 1664 m. perskelta perkūno. Prie eglės atvykdavę žmonės ne tik iš Nadruvos, Skalvos, bet ir Žemaitijos, Lietuvos. Čia palikda vo simbolišką auką - audeklo skiautę, keliaraiščius, drabužių ar pinigų. Sergantys trūkiu lįsdavo pro angą tarp šakų tikėdamiesi pasveikti. Netoli Ragainės augęs šventu laikytas ąžuolas, pro ku rio šakos sudarytą skylę taip pat šliauždavo siekdami atsikratyti trūkio. Kartą M. Pretorijus savo sode prie rombotos kriaušės pa matė klūpantį seną žmogų. Šis papasakojo atkeliavęs iš Žemai tijos tenykščio žynio patartas ieškoti Prūsuose medžio, suaugu siomis šakomis, kad išmelstų savo anūkui, dėl trūkio tapusiam luošu, sveikatos (netrukus M. Pretorijus priaugusią kriaušės šaką nukirto). Remdamasis šia medžiaga M. Pretorijus suformuluoja dvi įdo mias prielaidas: Romovės ąžuolas su dievų stabais buvęs rombotas, t. y. su nuo kamieno išsiskyrusiomis trimis vienodo dydžio šakomis, kurios viršuje buvo suaugusios. Prie tų šakų turėjo būti pritvirtinti dievų Patulo, Perkūno ir Patrimpo stabai"1. Žmonės eidami prie ankščiau minėtos šventa laikytos eglės sa kydavę: „Eikim Rombhovvą“, o tariant greitai išeidavo: „Eikim Rommovvą“, todėl Romovės etimologiją M. Pretorijus išveda iš prūsiško žodžio rombhotf’2.

55 Na o mes remdamiesi M. Pretorijaus pavyzdžiais apie ypatin gus medžius Prūsijoje galime konstatuoti. Dar XVII a. juos gerbė, jų ieškojo ne tik vietiniai, bet ir tolimesnių — Žemaitijos, Lietuvos vietų gyventojai. Tuo garsi buvo Prūsija. Neatmestina galimybė, kad rombotais — suaugusiomis šakomis medžiais — ji garsėjo nuo seno. Juolab tokių medžių lankymas iš Lietuvos ir kitų vietų tu rėjo egzistuoti pagonybės laikais, kai Romovės šventovės garsas ir trauka buvo didžiuliai. Tą XIV a. paliudijo Petras Dusburgietis, tiesa, su jam būdinga tendencinga interpretacija, neva Romovės vardas kilęs iš katalikų Romos, o čia gyvenusį žynį lygino su po piežiumi dėl krivio autoriteto ir įtakos, kuri neapsiribojo vieti niais prūsais, siekė lietuvius ir baltus, gyvenusius Livonijoje. Jei su krivio ženklu - lazda - jis pats ar pasiuntinys pasirodydavo minėtose baltų žemėse, jį gerbė ir kilmingi, ir paprasti žmonės53. Vadinasi, Romovė - ne tik prūsų, bet ir kitų baltų sakralusis centras. Petro Dusburgiečio mintis aiški: prūsai religinę tvarką te galėję nusižiūrėti nuo krikščionių, nes būdami „netikėliai“ patys to sugalvoti nepajėgę. Dėl to Romovę jis kildina iš Romos, o krivį lygina su popiežiumi. įvairiais amžiais Prūsijos vokiečių autoriai stengėsi nustatyti pagonių Romovės vietą. Iš pradžių ji painiota su Kurkos šven tviete Varmėje. Vėliau buvo siejama su miškais, vietos gyvento jų laikytais šventais. Tačiau jų būta kiekviename Prūsijos krašte. Bandyta atsekti pagal toponimus su šaknimi rom-, jų taip pat nemažai54. Kaip matėme, mūsų autorius K. Hartknochas, rem damasis Romdorf h Ryckgarben kaimų pavadinimais bei šv. Tre jybės vienuolyno vieta, spėjo Romovę buvus Notangoje. XIX a. istorikas Johannes Voigt ją lokalizuoja Sembos Vakaruose, nes ten buvo kaimas Rummove, Romayn ar Romennen, šventas miškas, laukas, be to - gaisravietė55. Turint omenyje šventų miškų ir turinčių rom- šaknį toponimų daugybę, galima sutikti su A. Mierzyńskim teigusiu, jog romovė laikytina bendriniu žodžiu. Tuomet darome prielaidą, kad ramo vių Prūsijoje buvo ne viena kaip ir rombotų medžių. Tačiau Petro

56 Dusburgiečio tvirtinimu, centrinė, vadinasi, svarbiausioji buvo Nadruvoje. Lietuvos istorikas Romas Batūra Petro Dusburgiečio kronikos lietuvių kalba komentaruose apibendrinęs iš dokumentų surinktą medžiagą, Nadruvoje išskyrė ypač didelę vietovardžių ir vanden vardžių koncentraciją su svent- ir rom- šaknimis, taip pat teonimų kilmės vietovių pavadinimus (Perkūnlaukiai, Patrimpo kalnas), aptiko Krivučių / Kreivučių kaimą; šventoje kalvoje prie Katina- vos lokalizavo Auktuolyčių pilį ir čia identifikavo Romovę. Baltų kulto vietos būdavo sustiprinamos pilimis56, todėl prie šio regi ono galėtume prijungti Vėluvos pilį, kaip gynybinį įtvirtinimą, taip pat prisiminti netoli Vėluvos Hartknocho paminėtą ąžuolą. Visa tai rodytų didžiulę Nadruvos žemę buvus sakralia terito rija - plačiai išsidriekusiu Romovės kulto kompleksu su šventais gojais, laukais, vandenimis, žynių gyvenviete, centriniu ąžuolu, fortifikacijomis. Mazgo simbolika lietuvių tradicijoje Įdomių minčių sukelia XIX-XX a. pirmosios pusės lietuvių liaudies menas ir papročiai5 . Tirdami kraitinių skrynių puošybą, esame atkreipę dėmesį į mazgų ornamentus, kurie būna išreikšti abstrakčiai - rombo ir x kryžiaus ženklu - arba konkrečiai - py nutėmis ir kilpomis, apkaišytomis augalų šakelėmis. Tarp jų pasi taikė saviti augalo vazoje motyvai, kai stiebo vietoje, susikryžiavus dviems šakoms, atsiranda pailga kilpa, sudaryta iš kelių mažesnių (1-2 pav.). Lyginant šiuos motyvus su liaudies papročiais, išryškė jo gilus mazgo simbolizmas, apimantis įvairias prasmes: pradžios, gyvybės, tvirtumo, žinojimo, užrakto58. Pateiksime keletą pavyz džių. Mazgas atsispindi dar ir šiandieninėje kalboje. Kiekvieno proceso pradžią vadiname užuomazga, o jo pabaigą atomazga. Lietuvos kaime XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje išliko daug pa pročių, rodančių, kad paprastam virvutėje ar juostoje užmegztam mazgui būdavo suteikiama maginė gyvybės mazgo reikšmė. Žemę akėdavo pririšę prie akėčių sumegztą virvę, prieš sodinant daržo

57 ves (agurkus), šeimininkė sumazgydavo pančius, skaras. Tikėta, jog panašiai kaip mezgasi vaisiai, mezgasi ir žmogaus gyvybė. To dėl, norėdama susilaukti vaikų, moteris eidama pro duris turė davo peržengti po slenksčiu padėtą sumazgytą juostelę (mazgų būdavo tiek, kiek pageidauta vaikų). Dažni ir svarbūs mazgymo burtai būdavo per vestuves: rankšluostį ant arklio kaklo surišda vo kuo tvirčiau, kad neatsirištų, nes kitaip nesiseks šeimyninis gyvenimas. Į vyro namus nuotaką veždavo apgaubtą drobe. Ten nuvykus jaunoji apeiginiu būdu turėjo susirišti su nauja šeima ir bendruomene: atsivežtinėmis juostomis apdovanodavo vyro gi mines, net kaimo vaikus, tuo tarpu svarbiausius asmenis pagerb davo apjuosdama rankšluosčiais, stuomenimis (drobės gabalais). Tad mazgo reikšmė neatsiejama nuo dengimo simbolikos. Yra daug papročių, rodančių, jog apgaubtas ritualo metu žmogus tar si patenka į maginį ratą, blogam poveikiui neprieinamą vietą. Atrišimo veiksmas lydėjo lietuvių liaudies gimimo ir mirties apeigas: jei sunkiai gimdydavo visos moterys namuose turėjo iš- sipinti kasas (savotišką mazgą); būdavo plėšiami gimdyvės marš kiniai. Taip pat drobę plėšdavo mirties atveju. Sunkiai mirdavo burtininkas, neperdavęs savo paslapties, kuri jį laikydavo lyg pririštą prie gyvenimo (šiuo požiūriu, mazgas reiškia žinojimą, paslaptį). Tokia archajinė mazgo simbolika išsilaikė dėl konservatyvios valstiečių buities, kai ūkyje ilgai gaminti įvairūs daiktai (baldai,

1-2 pav. Augaliniai ornamentai nuo kraitinių skrynių. E. Usačiovaitė. Lietuvių liaudies ornamentai: valstiečių baldų puošybos ir simbolikos bruožai. V., 1998, ii. 3 (7-8)

58 3 pav. Žaltiškų mazgų simbolis kraitinės skrynios puošyboje. E. Usačiovaitė. Lietuvių liaudies ornamentai, ii. 6 (1)

4 pav. Gyvūninė segė iš Rytų Prūsijos. E. Usačiovaitė. Lietuvių liaudies ornamentai, ii. 15(4)

darbo įrankiai ir kt.), kurių dalys būdavo sujungiamos įvairiais mazgais. Kai kurie senieji mazgai laikydavo stipriau nei vinys. Lietuvių liaudies mene yra ir daugiau savitų mazgo ornamen tų: dviejų susimezgusių žalčių (3 pav.), lelijos žiedo, augalo-žalčio, taip pat - paslaptingos vertikalios figūros su rombų bei kilpų eilė mis stiebe ir žaltiškais atsišakojimais, kai kurios jų - apgaubtos59. Kai jas pastebėjau, sekdama tuomet moksle įsitvirtinusia pa saulio medžio idėja, šiuos motyvus priskyriau jai. Šiandien visgi, manyčiau, tinkamiau ornamentus vadinti gyvybės mazgais, nes

59 juos kurdami kaimo žmonės apie pasaulio medį nežinojo, račiau gyva papročiuose buvo simbolinė gyvybės mazgo prasmė. Tokių mazgų prototipai įžvelgiami IX-XIII a. archeologinėse baltų se gėse (4 pav.). Vadinamosiose lankinėse ir gyvulinėse segėse įvai riausiomis konfigūracijomis į mazgą susijungia, tarsi suauga du, trys ar keturi žalčiai. Visa ši turtinga ornamentinė ir apeiginė medžiaga rodo gyvy binę mazgo simboliką ir leidžia daryti prielaidą apie šio motyvo sakralinę reikšmę praeityje. Todėl senovėje mazgo formų tradicijai reikėtų priskirti minėtus rombotus- medžius, kurių išsiskyrusios iš kamieno šakos vėl natūraliai jungdavosi gyvu mazgu augančiame medyje. Skirtingai nei M. Pretorijus manytume, kad atsišakojimų nuo kamieno galėjo būti ne trys, bet keturi; tuomet Patulo, Per kūno ir Patrimpo stabai turėjo būti ne pritvirtinti, kaip teigia Pre torijus, prie ąžuolo atšakų, bet įstatyti į susidariusias tarp tų šakų angas. Juk pirminis Simono Grunau šaltinis rašo: dievų atvaizdai Romovės ąžuole buvo lyg įstatyti į atskirus langus60. Prie viso to lieka pridurti, kad liaudies papročiuose svarbūs su mazgo simbolika susiję dengimo (gaubimo) veiksmai leistų Ro movės ąžuolo drobines užuolaidas laikyti baltišku papročiu. Išvados XVII a. antrosios pusės Prūsijos istorikas Kristupas Hartkno- chas plačiai žinomame veikale Senoji ir Naujoji Prūsija išsamiai aptarė prūsų religiją. Nūdienos tyrinėtojams jis yra įdomus, nes pateikia ikikrikščioniškos prūsų šventvietės - Romovės koncep ciją, paremtą sava rašytinių šaltinių sinteze ir autentiška kolegos istoriko Mato Pretorijaus medžiaga, surinkta Nadruvoje bei jos apylinkėse. Atsisakę jo samprotavimų apie prūsų kulto genezę iš gotų, pagrindėme baltišką Romovės tradiciją, kurią liudija, ją pa tvirtina gerai pastebimas baltiškos kilmės papročių, vaizdinių ir simbolių masyvas: 1. Ieškant atitikmens S. Grunau aprašytam Romovės/Riko- joto šventvietėje stovėjusiam milžiniškam žiemą vasarą žaliavu-

60 šiam ąžuolui, su dievų stabais, svarbūs yra senieji ąžuolų gerbimo papročiai. Įvairios baltų tautos tikėjo didžiuliame ąžuole esant dievų buveinę. Užtenka prisiminti Perkūno ryšį su ąžuolu lietu vių, latvių tautosakoje, ąžuolų globojimo tradiciją Lietuvoje (apie tai straipsnyje nekalbėta, nes yra gerai žinoma). K. Hartknochas ir M. Pretorijus nurodo Prūsijoje augusius reto dydžio, storio ir tvirtumo ąžuolus, lengvai pritaikomus pilies statybai; ąžuolus, į kurių tuščią ertmę galėjo įjoti, joje pasisukinėti raitelis; bei kai kuriuos mažesnius, stovėjusius miškuose ir laukuose, su prijau kintomis gyvatėmis drevėse; taip pat rombotus medžius. 2. XIV a. kronikininko Petro Dusburgiečio teiginys, kad Ro- movė buvęs ne vien prūsų, bet ir kitų baltų tarpregioninės reikš mės religinis centras, randa atgarsį XVII a. išlikusiame paproty je - ieškoti rombotų medžių Nadruvoje ne tik vietiniams Prūsijos, bet taip pat Žemaitijos ir Lietuvos gyventojams, siekiant prie jų pasimelsti, atlikti maginius veiksmus, simboliškai paaukoti. Ti kėdami juos turint gydomųjų galių žmonės lįsdavo pro medžio kilpas, atsiradusias tarp šakų ir kamieno. 3. Plati mazgo simbolika XIX-XX a. pradžios lietuvių liaudies papročiuose, įvairios jo prasmės, susijusios su visa ko pradžia, ve getacija, žmogaus gyvybe, ir tai, kad rišant mazgą apeigų metu, kaip tikėta, galima paveikti gyvybiškai svarbius procesus, leidžia manyti, jog archajinėje praeityje mazgo simbolis turėjo sakralinę funkciją. Vadinasi, priklausė religiniams objektams - šventiems rombotiems medžiams. Mazgas ten atsirasdavo, kai medžio ka mienas išsišakodavo, o vėliau viršuje šakos lyg surištos vėl suaug davo. M. Pretorijaus mintį, kad Romovės ąžuolas buvęs rombotas galime tęsti prielaida, jog trijų dievų - Patulo, Perkūno, Patrim po - stabai stovėjo šitaip suaugusių medžio šakų angose, t. y. tri jose mazgo kilpose. Vadinasi, gyvenimą, jo kokybę lėmusių dievų vieta buvo gy vame augančio Romovės ąžuolo mazge. Dėl šių savybių medis galėjo būti laikomas amžinu. Tuomet Romovės ąžuolo epitetas - žiemą vasarą žaliuojantis - į vokiečių rašytinius šaltinius turėjo patekti iš vietinės žodinės tradicijos.

61 Išnašos 1 Praetorius M., Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühnt, hrsg. von W. Pierson, Berlin, 1871. 2 Pretorijus M., Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 1, sudaryt. I. Lukšaitė, V. Gerulaitienė, V., 1999; t. 2, V., 2004; t. 3, V., 2006. 3Sahme G. J., Leben und Schriften Christoph Hartknochs, eines berühm ten Preussischen Geschichtschreibers, Erleutertes Preussen oder Preussischen Kirchen-Civil-und Gelehrten-Historien gehörige besondere Dinge, woraus die bisherigen Historien-Schreiber theils ergänzen, theils verbessert, auch viele unbe kannte Historische Wahrheiten ans Licht gebracht werden, Bd. 5, 1724, S. 192. 4 Kubala L., Wojna Szwecka w roku 1655—1656, Kraków..., [be datos, greičiausiai 1913 m.], s. 183-186 ir kt. 5 Dundulis B., Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą, V, 1977, p. 80, 81, 89. 6 Hohmann L., Vom Herzogtum zum Königreich 1640—1713, Preussen. Chronik eines deutschen Staates, hrsg. W. Ribbe, H. Rosenbauer, Berlin, 2000, S. 11. 7 Ten pat, p. 16. 8 Serczyk J., Universytet w Królewcu w XIX-XX wieku jako ośrodek badań historycznych, Dzieje Historiografii Prus Wschodnich i Zachodnich do 1920. Kierunki, ośrodki, najwybitniejsi przedstawiciele, Toruń, 1989, S. 8. 9 Sahme G. J., Leben und Schriften Christoph Hartknochs..., S. 194. 10 Wielka encyklopedia Powszechna iliustrowana, Warszawa, 1901, t. 27- 28, s. 436-437. 11 Alt-und Neues Preussen oder Preussischer Historien zwey Theilel In de rer erstem von dtsz Landes vorjähriger Belegenheit und Nahmen/ wie auch die Völker/so darinnen von dem Teutschen Orden gewöhnet/ Uhrankunjfi/ Lebens- Beschaffenheit/ Sprache/ Religion/ Hochzeiten/ Begräbnüssen/ Haushaltung/ Kriegsrüstung/ Republic und andere Sitten und Gewohnheiten: In den andern aber von desz Teutschen Ordens Ursprung/ desselben/ wie auch der nachfolgenden Herrschafft vonehmsten Thaten und Kriegen/ Erbauung der Städte/ der itzigen Inwohner Uhrsprung/ Religion/ Münzordnung/ Rechten und Policeywesen gehan delt wird. Aus vielen alten sowol als neuen/ einheimischen als außwertigen Scri- benten/ Privilegien und andern Documenten/ so theils gedruckt/ theils geschrieben in verschiedenen vornehmen Bibliotheken und Archiven deß Landes vorhanden sind/ mit sonderbahrem Fleißzusmmengetragen/ durch M. Christophorum Hart- knoch des Thornischen Gymnasii Professorem, Frankfurt und Leipzig..., Anno MDCLXXIV.

62 12 Dissertatio Historica de Originibus Prussicis gnam Confentientibus Supe- rioribus praeside M. Christophoro Hartknoch/ Prusso. Publico Eruditorum exa- mini submittit. Wolfgangus Christiphorus ä Nettelhorst. Ad diem Septembri horis locoque folids Regiomonti, Typis, Friderici Reusneri ser. elect. Brand & ACAD. TYPOGR. Anno MDCLXXIV. Ir kitos pan. knygelės. 13 Stanevičius S., Raštai, V., 1967, p. 219. 14 Ten pat. 14 Jonynas A., Lietuvių folkloristika iki XIX a., V, 1984, p. 175-176. 16 Vyšniauskaitė A., Lietuviai IX a.-XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, V, 1994, p. 79-81. i7BRM Š, t. 3, p. 83-90. 18 Ten pat, p. 82. 19 Ten pat, p. 79-81. 20 M. Christoph Hartknochs eigenhändige Nachricht von M. Mathaei Praetorii Aemulation gegen ihn und seine Schriften, Erleutertes Preußen..., 1724, Bd. 1, s. 114-125. 21 BRMŠ, t. 3, p. 80-81; Lukšaitė I. Matas Pretorijus - Prūsijos kultūros istorikas. Gyvenimas, veikla ir mokslinė kūryba, Pretorijus M., Prūsijos įdomy bės, p. 32-33. 22Deutsches Fremdwörterbuch, hrsg. von H. Schulz, Straßburg, 1913, Pho tomechanischer Nachdruck, W. de Gruyter, Berlin, New York, 1974, Bd. 1, S. 150. 23 ANP, p. 120. 24 Ten pat, p. 187. 23 Ten pat, p. 168. 26 Altpreußische Biographie, hrsg. von C. Krollmann, Marburg, Lahn, Bd. 1, 1974, S. 251. 2 Maschke E., Die ältere Geschichtsschreibung des Preussenlandes, Scrip- tores Rerum Prussicarum, Bd. 6, Frankfurt am Main, 1968, S. 20. 28 Mannhart W., Letto-Preussische Götterlehre, Riga, 1936, S. 616. 29 Lietuviškoji enciklopedija., Kaunas, t. 9, 1941, p. 1096; Lietuvių enci klopedija, Boston, t. 8, 1956, p. 141; Mažosios Lietuvos enciklopedija. V., t. 1, 2000, p. 547. 3,1 Maschke E., Die ältere..., S. 20. 31 Altpreussische Biographie, S. 251. i2ANP, S. 115-116. 33 Ten pat. 34 PDK, p. 56

63 35Žulkus V., Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, V, 2004, p. 27 ir kt. 36 Beresnevičius G..Gamta ir šventumas, SB, 2006, p. 83—84. 37 BRMŠ, t. 2, p. 40-41. 38 Mierzyński A., Remove, Poznań, 1900, s. 6. 39LM, t. l,p. 372. 40 Usačiovaitė E., Aukojimas senovės Prūsijoje, Krantai, 1991, nr. 27, p. 22. 4] BRM Š, t. 1, p. 333,344. 42 Usačiovaitė E., Augimo samprata senojoje lietuvių kultūroje, V , 2005, p. 28; Beresnevičius G. Religijotyra. Vadovėlis X I klasei, V., 2003, p. 245-249. 43Łowmiański H., Prusy - Litwa - krzyżacy, Warszawa, 1989, s. 84-85. 44 LM , t. 3, p. XVIII. 45 Mierzyński A., Romowe, s. 24. 46 The Penguin Dictionary o f Religions, ed. J. R. Hinnells, London, 1984, P. 356. 47 MHM, t. 1, p. 398—406. 48 Laurinkienė N., Ąžuolas - Perkūno medis, SB, 1999, p. 186. 49Smulkiau apie tai: Usačiovaitė E., Dėl senosios baltų religijos tyrinėjimo metodų, SB, 2006. ™BRMŠ, t. 3, p. 231. 51ANP, p. 130. 52 BRMŠ, p. 111,232. ”PDK, p. 75-76. 54 Toeppen M., Historisch-comparative Geographie von Preussen, Gotha, 1858, S. 25-26 s Voigt J. Geschichte Preussens, Bd. 1, Königsberg, 1927, S. 640—645. 56 PDK, p. 79. ^Usačiovaitė E. Vieno liaudies ornamento morfologija, SB, 1992, p. 123; Usačiovaitė E., Lietuvių liaudies ornamentai: valstiečių baldų puošybos ir simbo likos bruožai, V, 1998, p. 51-60. 58 Ten pat. 39 Ten pat. 60 BRMŠ, t. 2, p. 66, 104.

64 Santrumpos

ANP — Hartknoch Ch. Alt-und Neues Preussen oder Prussischer Historien zivey Theile..., Frankfurt und Leipzig, 1674. BRiYlŠ - Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1, sud. N. Vėlius, V , 1996; t. 2, V, 2001; t. 3, V, 2003. LM — Lietuvių mitologija, sud. N. Vėlius, t. 1, V , 1995; sud. N. Vėlius, G. Beresnevičius, t. 3, V, 2004. M HM - Мифы народов мира, т. 1, M., 1987. PDK — Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, V , 2005. SB - Senovės baltų kultūra: Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra, V., 1992; Senovės baltų kultūra: Augalų ir gyvūnų simbo liai, V., 1999; Senovės baltų kultūra: Gamta ir religija, V., 2006. Christoph Hartknoch on Prussian

Elvyra Usačiovaitė

Sum m ary

Christoph Hartknoch, a Prussian historian of the second half of the 17th century, in his widely renowned work „The Old and The New Prussia“, extensively discussed Prussian religion. He is interesting to the contemporary researchers , since he is presen ting a concept of Romowe, pre-Christian Prussian sanctuary, ba sed on his own synthesis of the written sources and the authentic material of the collegue Matas Pretorius, collected in Nadruva and the surrounding sites. Rejecting his reasoning, concerning the Goth based Prussian cult genesis, in this article we are stri ving to substantiate Baltic tradition of Romowe. This concept is validated by an obvious solidity of customs, images and symbols with a clear Baltic heritage. Searching for the acquivalent of the described by S. Grunau a giant oak tree in Romowe/Rikojotas sanctuary, which was ever green year round, in which trunk, as in window openings, were standing the idols of the three gods Patulas, Perkūnas, Patrimpas, important are also the ancient oak tree worship customs. Accord ing to attestation of the written sources, they were respected by a variety of Baltic nations, since there was an enduring belief of an existence of a deity abode in a giant oak tree. It‘s sufficient to recall the connection of Perkūnas to an oak tree in Lithuanian and Latvian folklore, the tradition of the oak tree protection in Lithuania. Based on C. Hartknoch and M. Pretorius’ material, we were able to point out specific oak trees in Prussia. Keeping in mind a rare size, thickness and strength of the oak trees that were growing in the area for a long time, their easy adaptability for the castle building; oak tress, so gigantic, that into the empty cavity

66 it was possible to ride on a horse and move around, also certain smaller ones, growing in the forests and fields, with tame snakes inhabiting the hollows; and rombotus, - with their intergrown branches, infested with black fly, all of these trees in Nadruva, concerning which in the 17th century the belief of their medicinal powers still was prevalent; - all of that points to the Baltic genesis of the oak of Romowe. Peter of Dusburg, the chronicler’s of the 14th century, proposi tion, that Romowe was not only Prussian, but other Baltic inter regional religious center, reverbates in the remnants of the 18th century custom — to search for the rombotus trees in Nadruva not only for the local Prussian, but also for Samogitians and Lithua nians, in order to pray next to them, to perform magic acts and to offer symbolic sacrifices. An extensive symbolism of a knot, in Lithuanian folk customs of 19th - beginning of the 20th C., various it’s meanings, connect ed to the eternal beginnings, vegetation, human life, knowledge, everlasting world order and the belief, that while tying a knot during ceremonies, it’s possible to protect the people, to influence vitally important processes; all of that empowers a thought that during the archaic past the symbol of a knot had a sacral func tion. Therefore, it belonged to the religious objects - sacral oaks, linden and similar rombotus trees. The knot would appear when the trunk of the tree would branch out and later on, at the top, the branches would grow entwined, as if tied together. The con cept of M. Pretorius, stating that the oak of Romowe was a rom botus, can be continued based on the assumption that the idols of the three gods - Patulas, Perkūnas, Patrimpas - were placed in the cavities of a tree, whose branches were ingrown in an afore mentioned manner, that is, in the loops of the three knots. As far as the 17'h C., Prussian, Samogitian and Lithuanian folk were squeezing through similar tree loops, in a hope of recovery from various ailments. Pronounced healing, life determining power of the knot is characteristic for the latter periods as well (19th - be

67 ginning of the 20th C.) In Lithuania, the author of this article was bestowed an honour to have a permit to call the symbol of the knot in Lithuanian folk art and customs, the knot of life. Prussian gods, determining life and its quality, were positioned in the live growing knot of the oak in Romowe. Thanks to these qualities, the tree could be considered eternal. In that case, the description of the oak of Romowe - forever green - had to find its way to the German literary sources, derived from the local verbal tradition.