Vilniaus Dailės Akademijos Kauno Fakultetas Grafikos Katedra

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS GRAFIKOS KATEDRA

Ugnės Krasauskaitės

ORNAMENTO METAMORFOZĖS:

AUGALINIŲ MOTYVŲ GRAFIKA Magistro baigiamasis teorinis darbas

Taikomosios grafikos studijų programa, valstybinis kodas 621W10007

Magistrantė: Ugnė Krasauskaitė

...... (parašas)

...... (data)

Darbo vadovė: doc. dr. Odeta Žukauskienė

...... (parašas)

...... (data)

Tvirtinu, katedros vedėjas: doc. Vaidas Naginionis

...... (parašas)

...... (data)

Kaunas, 2017

AUTENTIŠKUMO DEKLARACIJA

Aš, Ugnė Krasauskaitė, kandidatas (-ė) VDA Grafikos katedros magistro laipsniui gauti, patvirtinu, kad šis baigiamasis darbas paremtas mano paties (-čios) tyrimais ir jame naudotasi tik tokia papildoma informacija, kuri nurodyta nuorodose, paaiškinimuose, šaltinių, literatūros bei lentelių ir paveikslų sąrašuose. Patvirtinu, kad baigiamajame darbe nėra naudojamasi kitų darbais to nenurodant ir nė viena baigiamojo darbo dalis nepažeidžia jokių asmens ar institucijos autorinių teisių. Taip pat nė viena baigiamojo darbo dalis nebuvo pateikta jokiai kitai aukštojo mokslo institucijai, kaip akademinis atsiskaitymas ar siekiant gauti mokslo laipsnį.

Ugnė Krasauskaitė

Turinys

SANTRAUKA ...... 4 SUMMARY ...... 5 ĮVADAS ...... 6

I ORNAMENTAS TAIKOMOSIOS DAILĖS IR ESTETIKOS AKIRATYJE 1.1 Dekoratyvumo sklaida industrializacijos raidoje ...... 10 1.2 Ornamento estetika ...... 12 1.3 Augalinių ornamentų sklaida ...... 14 II GAMTOS FORMŲ STILIZACIJA 2.1 Meno ir amatų sąjūdis ...... 17 2.2 Augaliniai ornamentai W. Morriso kūryboje ...... 19 2.3 Meno ir amatų sąjūdžio aplinkoje ...... 24 III ORNAMENTO SUKLESTĖJIMAS SECESIJOJE 3.1 Secesijos stilius ir ornamento dvasia ...... 28 3.2 Ornamento raštai G. Klimto kūryboje ...... 32 IV ORNAMENTO TRANSFORMACIJOS 4.1 Ornamentalumas šiuolaikiniame dizaine ...... 37 4.2 Ornamento adaptacijos vizualinėje kultūroje ...... 39 4.3 Ornamento interpretacijos šiuolaikiniame mene ...... 41 4.4 Kūrybinio darbo gairės ...... 43

IŠVADOS ...... 45 BIBLIOGRAFINĖS NUORODOS ...... 47 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS ...... 50 ILIUSTRACIJOS ...... 53

SANTRAUKA

Ugnė Krasauskaitė Ornamento metamorfozės: augalinių motyvų grafika: grafikos programos studijų magistro baigiamasis teorinis darbas / vadovė doc. dr. Odeta Žukauskienė; Vilniaus dailės akademija, Aukštųjų studijų fakultetas, Kauno fakulteto Grafikos katedra. Kaunas. 2017.

Šiame tiriamajame magistro darbe tyrinėjama ornamento raida XIX a. pab. – XX a. pr. taikomojoje dailėje ir mene, taip pat XXI a. vizualinėje kultūroje ir šiuolaikinio meno akiratyje. Darbe siekiama atskleisti ornamentinių motyvų ir augalinių raštų transformacijas, grafinės raiškos ir interpretacijų galimybes. Pirmoje dalyje aptariami pramoninės revoliucijos pokyčiai, nulėmę dėmesį ornamentikai ir dekoratyvumui. Atskiruose skyriuose nagrinėjama ornamento estetika ir augalinių motyvų raštų sklaida taikomojoje dailėje, architektūros interjeruose ir eksterjeruose. Nagrinėjami meno teoretikų publikuoti leidiniai, skirti ornamentų istorijai. Aptariama augalinio ornamento raiška ir sklaida grafinio dizaino srityje. Antroje dalyje nagrinėjami meno ir amatų sąjūdžio kūrėjų darbai, ieškoję formos ir ornamento vienovės. Didesnis dėmesys skiriamas šio sąjūdžio pradininko Williamo Morriso kūrybai, analizuojant jo kūrybinius impulsus, augalinio ornamento stilistiką, raštų išraiškingumą ir savitumą. Trečioje dalyje nagrinėjamas art nouveau stiliui būdingas ornamentavimo būdas, augalinių raštų ir vaizdinių elementų sąryšis taikomoje dailėje ir mene. Šiame kontekste išskiriama Gustavo Klimto kūryba, kurioje daug dėmesio buvo skirta augalinei ornamentikai ir jos simbolikai. Ketvirtoje dalyje siekiama atskleisti ornamento formų ir augalinių raštų sklaidą XX– XXI a. sandūroje. Aptariamos naujos ornamento suvokimo ir interpretacijos galimybės, neįprastos raiškos formos vizualinėje kultūroje ir šiuolaikiniame mene. Tokiu būdu darbe apžvelgiamos ornamento ir augalinių raštų transformacijos, apimančios formalios išraiškos, prasminius ir kontekstinius lygmenis.

SUMMARY

Ugnė Krasauskaitė Metamorphoses of Ornamentation: Graphics of Plant Motifs: program of graphic studies final theoretical work / tutor doc. dr. Odeta Žukauskienė; Vilnius Academy of Fine Arts, Kaunas faculty of Graduate Studies, Faculty of Graphics. Kaunas. 2017

This master theory work is dedicated to analyse the development of the ornament in applied art and fine art between the end of the 19th century and the beginning of the 20th century, as well as the 21st century visual culture and contemporary art. The aim of the work is to reveal the transformations of ornamental motifs and floral patterns, possibilities of graphic expressions and interpretations. The first part of the work discusses the changes in the industrial revolution, focusing on ornamentation and decoration. Separate chapters analyse the aesthetics of the ornament and dissemination of plant motifs in applied arts, architectural interiors and exteriors. This part analyses the publications of artistic theorists for ornamental history too. It also discusses the expression and dissemination of floral ornament in the field of graphic design. The second part of the work deals with the work of the creators of the arts and crafts movement, looking for uniform and ornament unity. More attention is paid to the work of William Morris, the pioneer of this movement, by analysing his creative impulses, the style of the floral ornament and its sharpness and peculiarity. The third part of the work examines the style of ornamentation typical of art nouveau, the relationship between floral patterns and figurative elements in applied art and fine art. In this context, Gustav Klimt’s work is highlighted, with a focus on floral ornaments and symbolism. The fourth part of the work aims to reveal the spread of ornament forms and floral patterns between the 20th century and the 21st century. This part discusses the possibilities of new perception and interpretation of ornamentation, forms of unusual expression in visual culture and contemporary art. In this way, the work reviews the transformations of the ornament and floral patterns, which include formal expressions, conceptual and contextual levels.

ĮVADAS

Temos pagrindimas. Nuo XVIII a. ornamentas siejamas su dekoratyviuoju arba taikomuoju menu. Suvešėjęs XIX–XX a. sandūroje, XX a. viduryje dekoratyvumas susilaukė kritikos ir buvo ilgam išstumtas iš meno gyvenimo į kultūros paribius. Ir tik XX a. pabaigoje jis vėl sulaukė didesnio menininkų susidomėjimo, naujų interpretacijų, vizualizavimo būdų. Plačiau žvelgiant, ornamentika glūdi visame gyvenime: įvairiausios gyvenimo formos pasižymi tam tikru ornamentalumu. Net į miestovaizdį galima pažvelgti kaip į savitą ornamentą, sudarytą iš namų, fasadų, aikščių, skverų, praeivių žaismo. Bet kokie raštai, motyvai, objektai, kūnai gali sudaryti ornamentą, kuris pasižymi universalumu. Neatsitiktinai Platonas žvaigždes vadino kosmoso ornamentais. Iš tiesų ornamentas yra viena iš gyvenimo pagrąžinimo formų, puošimo, pagražinimo elementas, suteikianti žavesio, patrauklumo. Kaip rodo meno ir civilizacijos istorija, ornamentai išlieka kaip iškalbingas ir svarbus kultūros atspaudas, turintis ne tik savitą formalią išraišką, bet ir prasmines gelmes. Įvairiais kultūros raidos etapais ornamentas atliko apsaugines, sakralines, magines, meditatyvines funkcijas. Tad tai yra vienas iš fundamentalių, abstrakčių ir mįslingų žmonijos istorijos fenomenų. Taip pat galima pastebėti, kad ornamentas ilgą laiką gyvavo etnologijos prieglobstyje, tyrinėtas analizuojant taip vadinamą pirmykščių kultūrų meną ir liaudies meno formas. Tačiau ornamento sklaida prigimtinėje kultūroje nėra tyrinėjame šiame darbe, pastebint, kad pastaruoju metu jo sąvoka labai išsiplėtė. Galima pastebėti augantį dėmesį ornamentui platesniame kultūros ir meno kontekste. Tad šiame darbe siekiama apžvelgti ornamento raidą XIX–XX a. taikomojo meno ir dailės istorijoje, giliau tyrinėjant grafines augalinių motyvų variacijas, jų formas ir sklaidą. Dėmesys sutelkiamas į ornamento raidą lėmusius kontekstus, estetines ir menines paieškas. Iš gausios istorinės ir teorinės medžiagos sąmoningai išskiriami du kūrėjai – meno ir amatų sąjūdį atstovavęs Williamas Morrisas ir secesinį stilių reprezentuojantis Gustavas Klimtas, kurių kūryba padeda giliau pažvelgti į augalinio ornamento metamorfozes, jų vidinę sandarą ir kultūrinę reikšmę. Šio darbo savitumą lemia mėginimas ne tik išryškinti skirtingas augalinių ornamentų stilistines ypatybes, tam tikras menines ir estetines potekstes, tačiau ir siekis atsekti šių ornamentų metamorfozes ir ornamentalumo raišką šiuolaikinėje kultūroje.

Tyrimo objektas – ornamentinių raštų, augalinių motyvų raida XIX a. pab. – XX a pr. ir ornamento formų transformacijos XX–XXI a. sandūros kultūroje.

Tikslas. Šio darbo tikslas yra ištirti XIX a. pab. – XX a. pr. augalinio ornamento formų ir augalinių motyvų variacijas, savitumą bei raišką šiuolaikinės vizualinės kultūros ir meno akiratyje.

Uždaviniai:  Aptarti ornamento ir dekoratyvumo estetiką;  Analizuoti augalinio ornamento sklaidą XIX–XX a. taikomoje dailėje ir mene;  Tyrinėti meno ir amatų sąjūdyje bei Williamo Morriso kūryboje puoselėtus augalinio ornamento motyvus;  Tyrinėti secesijos stiliui būdingus augalinius ornamentus;  Atskleisti ištirtų ornamento, dekoravimo ir stilizacijos principų tolesnę sklaidą;  Aptarti ornamentų raišką dabarties vizualinėje kultūroje ir meninėje kūryboje.

Tyrimo metodai: Magistro darbe naudojami šie tyrimo metodai:  istorinis;  kontekstinis;  analitinis.

Temos aktualumas ir naujumas. Galima sakyti, kad ornamentas ir ornamentalumas atgimė XX a. pabaigoje popmeno ir postmodernistinių meno krypčių akiratyje. Apskritai jo poreikis sustiprėjo estetiškumą sureikšminusioje vartotojų visuomenėje, dizaino aplinkoje ir vizualinėje kultūroje. Tad ornamentalumo tyrimas atliepia laiko dvasią. Postmodernioji hibridizacijos, montažo, grotesko, kartotės estetika primena ornamento principus, todėl ornamentalumas įgyja pozityvumo, padeda vaikščioti neapčiuopiama abstraktumo ir figūratyvumo, iliuzijos ir tikrovės, paviršiaus ir gilesnės prasmės riba. Darbo naujumą lemia siekis tyrinėjant tiek istorines, tiek dabarties ornamento metamorfozes XIX-XX a., išryškinant augalinių motyvų vidines struktūras, kompozicinę įvairovę, stilistinius ypatumus ir simbolines potekstes bei atviras prasmių dimensijas. Šis tyrimas savitas tuo, kad tyrinėja ornamentikos grafinę sklaidą tiek daiktų aplinkoje, platesniame vizualinės kultūros kontekste, tiek meninėje kūryboje, ieškančioje ornamento struktūrose gilesnių prasmių rašto. Taip pat mėgina išryškinti augalinių ornamentinių motyvų, paplitusių XIX-XX a. pr. tęstinumą, atsikartojimą, naujas interpretacijas XX-XXI a. sandūroje.

Literatūros apžvalga. Ornamentalumas tiek istoriniu tiek kultūriniu požiūriu pradėtas intensyviau tyrinėti XIX–XX a. sandūroje. Tuo metu išleistos knygos atskleidė ornamentinių formų raidą ir raišką įvairiose epochose, ieškojo galimybių ornamentą integruoti į pramoninės revoliucijos paliestą kultūrą, praradusią harmonijos ir darnos pojūtį. Vieni iš tokių leidinių, su kuriais teko susipažinti, rašant šį darbą: Augustus W. N. Pugino Floriated Ornament („Gėlių ornamentas“, 1849), Johno Ruskino The Stones of Venice („Venecijos akmenys“, 1851-1853), Oweno Joneso The grammar of ornament („Ornamento gramatika“, 1856), Aloiso Rieglio Kunstwollen Stilfragen: Grundlegen zu einer Geschichte der Ornamentik („Stiliaus problema: ornamento istorijos pagrindai“, 1893). Susipažinti su dizaino raida XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje padėjo Laimutės Cieškaitės-Brėdikienės knyga „Dizaino raida nuo Morriso iki Morrisono“ (2008). Meno ir amatų sąjūdžio, taip pat art nouveau stiliaus bei ornamentų pavyzdžiai aptariami Judith Miller knygoje The Style Sourcebook: The Definitive Illustrated Directory of Fabrics („Stiliaus knyga: galutinis audinių katalogas“, 2003), kuri tapo vienu iš atraminių veikalų. Daugiau su pastarosios krypties kūriniais susipažinti, juos analizuoti ir lyginti padėjo Victoria and Albert muziejaus internetinė kolekcija. Tyrinėti meno ir amatų sąjūdžio bei art nouveau stiliaus atstovų kūrybą taip pat padėjo Francoise Teynac, Pierre Nolot, Jean-Denis Vivien knyga Wallpaper: A History („Sienų apmušlai: istorija“, 1982), N. M. Wellso knyga William Morris („Williamas Morrisas“, 1996), Gottfried Fliedl veikalas Klimt („Klimtas“, 2006). Iš lietuviškosios literatūros derėtų išskirti Aleksandros Aleksandravičiūtės sudarytą knygą „Ornamentas: XVI – XX a. I pusės paveldo tyrimai“ (2014), kuri padėjo integruoti į šį tyrimą lietuvišką kontekstą. XX a. pab. – XXI a. ornamento transformacijų ir augalinių raštų pavyzdžių teko ieškoti tekstilei skirtose knygose (pvz., Kaffe Fassetto, Glorious Needlepoint („Nuostabusis siuvinėjimas“), 1987; Melanie Bowles, Ceri Isaaco, Digital Textile Design („Skaitmeninis tekstilės dizainas“), 2012; Amanda Briggs-Goode, Printed Textile Design („Spausdintas tekstilės dizainas“), 2013), taip pat kultūrinėje spaudoje bei internetiniuose kūrėjų puslapiuose.

Darbo struktūra. Tiriamąjį magistro darbą sudaro: įvadas, keturios dėstymo dalys, išvados, literatūros ir iliustracijų sąrašas, priedai. Pirmame skyriuje apžvelgiama XVIII a. antroje pusėje prasidėjusi pramoninė revoliucija, jos pasekmės, atnešti pokyčiai technikos, dizaino ir meno srityse. Tyrinėjama ornamento estetika ir jos sklaida, analizuojami tų laikų teoretikų darbai, bandomas suprasti to

8 laikmečio požiūris į augalinius motyvus, kultūrinė, ekonominė, meno padėtis. Tyrinėjamos augalinio rašto metamorfozės, pokyčiai, elementų ir motyvų kaita iki šių dienų. Antrame skyriuje analizuojamas ornamentų kūryba pasižymintis meno ir amatų sąjūdis. Aptariami pagrindiniai jo bruožai, skelbiamos vertybės, idėjos. Gilinamasi į šio judėjimo svarbą istoriniame, kultūriniame ir meniniame kontekste. Pristatomi keli pagrindiniai judėjimo atstovai (išskiriamas menininkas Williamas Morrisas), analizuojami kūrėjų darbai, augaliniai motyvai, jų struktūra ir potekstės. Trečiajame skyriuje aptariamas Art nouveau stilius, jo susiformavimo aplinkybės, pagrindiniai bruožai ir ornamentikos bruožai. Atkreipiant dėmesį į secesinių augalinį raštų savitumą, apžvelgiamas Lietuvos kontekstas. Išskiriama ir analizuojama Gustavo Klimto kūrybą ir darbai, kurie yra plačiai reprodukuojami šiomis dienomis. Ketvirtas skyrius skirtas XXI a. ornamentikai, tyrinėjami skirtingose kontekstuose naudojami raštai: dizaine, kino pasaulyje, šiuolaikiniame mene. Nagrinėjamos ne tik kompozicijos, stiliaus bruožai, bet ir naujos raikos bei sklaidos galimybės. Taip pat nusakomos teorinio ir kūrybinio darbo sąsajos.

I ORNAMENTAS TAIKOMOSIOS DAILĖS IR ESTETIKOS AKIRATYJE

1.1 Dekoratyvumo sklaida industrializacijos raidoje

XVIII a. antroje pusėje prasidėjusi pramoninė revoliucija atnešė didelius pokyčius visame pasaulyje. Rankų darbo ekonomiką keitė industrializacija. Įsigalinčiame technikos ir masinės kultūros amžiuje dekoratyvumas pakliuvo į taikomojo meno glėbį. Techninių pokyčių ir naujų estetinių paieškų laikmetyje ornamentas ir ornamentalumas tapo svarbia kūrybos sritimi, gyvenamosios aplinkos dekoravimo, daiktų pagrąžinimo, jų dailumo išryškinimo priemone. Žvelgiant šiandienos akimis, galima sakyti, jog tai buvo nepaprastai ištobulinta grafinio dizaino sritis. Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė knygoje „Dizaino raida nuo Morriso iki Morrisono“ (2008) apžvelgia esminius to meto pokyčius, stiprėjančius amatų ir meno sąryšius. Štai pavyzdžiui, autorė pažymi, kad Josiah Wedgwoodas buvo vienas iš Britanijos industrinės revoliucijos lyderių, padėjusių pagrindus masinės produkcijos rinkai susiformuoti.1 Jo šeima turėjo gilias puodininkystės tradicijas, tad 1759 m. Bursleme jis sukūrė nuosavą keramikos verslą. Wedgwoodas puikiai mokėjo prisitaikyti prie rinkos poreikių, tad pastebėjęs susidomėjimą antikos raštais, pradėjo gaminti antikinių indų prototipus. 1773 m. kartu su verslininku Thomu Bentley’umi įkūrė fabriką „Etruria”, kur pakvietė dirbti nemažai dailininkų. Galima pateikti daug panašių pavyzdžių, kurie rodo, kaip formavosi dekoratyviojo, taikomojo meno kelias, atvėręs plačius grafinio dizaino raidos horizontus. Kita garsi asmenybė, prisidėjusi prie smulkaus metalo dirbinių (sagų, prieskonių indelių, sagčių ir t. t.) gamybos ir sklaidos buvo anglas Matthew Boultonas. Organizavęs dekoratyvių gaminių prekybą ir gamybą, jis bendradarbiavo su britų inžinieriumi Jamesu Wattu, garu varomą technologiją įdiegdamas Wedgwoodo porceliano fabrike.2 Šioje industrializacijos plėtroje reikšmingą pėdsaką paliko anglų architektas, interjero ir baldų dizaineris Robertas Adamsas, kuris tapo vienu įtakingiausiu neoklasicizmo atstovu. Taikomosios dailės istorijoje jis žinomas kaip eklektiško dekoro stiliaus (kuriame prancūzų rokoko, klasicizmo bruožai susipynė su anglų tradiciniu anglišku dekoru ir Azijos puošyba)

1 Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė, Dizaino raida nuo Morriso iki Morrisono (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008) p. 25. 2 Ann Ferebee, A History of Design from the Victorian Era to the present (Van Nostrand Reinhold Company, 1970).

10 kūrėjas. To meto domėjimasis Rytų menu ir rytietiška ornamentika buvo glaudžiai susijęs su naujais prekybiniais keliais. L. Cieškaitė-Brėdikienė teigia, kad industrializacija ir urbanizacija (dvi reikšmingos jėgos) lėmė esminius pokyčius tiek taikomojo meno srityje, tiek žmonių aplinkoje. Labai sparčiai augo miesto gyventojų skaičius, formavosi pramoniniai rajonai, kilo paklausa įvairių smulkmenų, buities daiktų gamyboje. Tačiau taikomajame mene ir dizaino srityje vyravo perdėta puošyba. Tai ryškiai atsispindėjo Pirmoje pasaulinėje pramoninių gaminių mugėje Londone 1851 metais. Ši mugė (Great exhibition of the Industry of All Nation), veikusi Krištolo rūmuose Londone, buvo tarsi atkirtis Prancūzijai, kuri dominavo Europoje filosofijos, kultūros, meno, literatūros srityse. Pirmoji pasaulinė gaminių paroda buvo surengta po prancūzų pramonės parodos (1849 m.). Tačiau nepaisant didelių pasiekimų pramonėje, jautėsi profesionalumo, išmanymo trūkumai gamyboje ir dekoro srityje. Parodoje daiktai buvo išmarginti įvairių istorinių laikotarpių ornamentais. Pavyzdžiui, traukinio lokomotyvas su geležinių gėlių girliandomis, šaukštai – vynuogienojų motyvais, valcų volai – gėlių puokštėmis, didžiuliai kilimai – įvairiausiais augalinių motyvų raštais. Taip XIX a. vyko pramonės ir meno sandūra. Puošnumas buvo svarbiau už naujos formos sukūrimą: mašinos diegė masinę produkciją, kuriai reikėjo suteikti puošnumo ir dekoratyvumo. Susidomėjimas dekoratyviniais menais, ypač ornamento panaudojimu, skatino kurtis mokyklas. Tuo laiku pasirodė nemažai ornamentui skirtų veikalų: W. N. Pugino knyga Floriated Ornament („Gėlių ornamentas“, 1849), Owen Jones leidinys Grammer of Ornament („Ornamento gramatika“, 1856) apie augalinius, antikinius ornamentus, jų pritaikymą tekstilėje, interjere, balduose3. Taip pat Josepho Redoute’o (1759–1840) graviūrų serijos (Les roses ir Choix des quarante plus belles fleurs tir(e)es du grand ouvrage des liliacees) buvo dažnai perspausdinamos ir naudojamos kaip medžiaga XIX a. dailėje ir taikomajame mene. Apibendrintai galima teigti, kad spartėjant techninei raidai, augo dekoratyvumo poreikis, kūrėjai grožio ir estetinio patyrimo ieškojo ne tik praeities stiliuose, bet ir gamtos formose. Toks estetinis posūkis, harmonijos ieškant stilizuotose gamtos formose, gotikiniuose ornamentuose ir romantiškuose gamtos raštuose, ilgainiui tapo savotiška priešprieša industrializacijai, komercializacijai ir racionalizacijai.

3 Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė, Dizaino raida nuo Morriso iki Morrisono (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008) p. 33. 11

1.2 Ornamento estetika

Ornamentai ne tik atliepia laiko dvasią, atspindi sociokultūrinį skonį, atlieka socialines ir simbolines funkcijas, bet ir išreiškia estetinę patirtį, provokuoja estetines reakcijas. XIX a. ornamento stilistinėmis ypatybėmis susidomėjo meno istorikai ir menininkai. Svarstyta apie ornamentų sklaidą, proporcijų ir kompozicijų darną, ritmiką, pirminę grožio raišką, estetinį pasigėrėjimą ir pajautą. Šiame kontekste paminėtini keli žymūs teoretikai, atkreipę dėmesį į ornamento reikšmę: Johnas Ruskinas, Augustus W. N. Puginas, Owenas Jonesas. Viktorijos laikų anglų meno ir architektūros kritikas Johnas Ruskinas (1819-1900) skatino atsigręžti į gamtą, mokytis iš jos, nes ji – tai harmonijos, grožio, estetikos ir darnos visuma. „Pasinerkite į Gamtą visa širdimi... be jokių papildomų minčių pasistenkite įsismelkti į jo prasmę, atmenant jos esminę reikalavimą: jokių atmetimų, jokio selektyvumo, jokio vertinimo“4 – teigė Ruskinas. Tik tiesiogiai patiriantis gamtos galią žmogus gali paveikiai atkurti jos motyvus, panaudodamas jos elementus kūryboje. Kritikuodamas industrinės revoliucijos pasekmes, jis buvo priešiškai nusiteikęs dekoratyvumo protrūkiu kasdieniame gyvenime. Jis kritiškai vertino viduramžių architektūros dekoratyvumą, pabrėždamas klasicistinių ornamentų ir augalinių motyvų darną. Jam buvo nesuprantamas viduramžių ornamentų, sukurtų dekoruoti šventyklas ar karalių rūmus, savitas atgijimas ir naudojimas mažuose vietinių verslininkų parduotuvėse. Jo požiūriu, to meto aplinkoje tvyrojo stilių chaosas – pynėsi įvairiausių laikotarpių ornamentai (raštais dekoruotos kolonos, rožių žiedais ornamentuoti net koplyčių stoguose įrengti ventiliatoriai). Vis dėlto Ruskinas pripažino, kad viduramžių menininkų betarpiškas sąlytis su gamta, leido išreikšti vitališkas gamtos jėgas ir sukurti nepaprato grožio augalinius motyvus.5 Trijų tomų veikale The Stones of Venice („Venecijos akmenys“, 1851-1853), jis didelį dėmesį kreipė į renesanso ornamentų meninę išraišką, kuri iki tol nebuvo plačiau analizuojama. Taip sužadino domėjimąsi ornamentų raštais ir augalinių motyvų gamtiniais komponentais bei jų stilizacijomis. Saikingumas ir stiliaus vienybė – vieni pagrindinių principų, kuriuos siekė įdiegti architektas, menininkas, dizaineris Augustas Puginas (1812-1852) knygoje Floriated Ornament („Floralinis ornamentas“, 1849). Kitaip nei Ruskinas, jis ne tik analizavo

4 Nicholas Shrimpton, ”John Ruskin“ in Encyclopedia Britannica, 2017. https://www.britannica.com/biography/John-Ruskin [žiūrėta 2017-10-20] 5 Frances S. Connelly, ”John Ruskin and the Savage Gothic“ in Journal of Art Historiography (Nr. 12, 2015), p. 5.

12 ornamentus, bet ir taikė juos praktikoje. Knygoje jis aptarė stilizuotų augalinių ornamentų kompozicijas, kurias naudojo kaip dizaino elementus. Jis kūrė baldus, kruopštai laikydamasis vieningos stilistikos, pritaikydamas reikalingą ornamentą. Studijuodamas ornamentus ir kopijuodamas architektūrinio dekoro elementus, susižavėjo gotikos palikimu. Puginas analizavo bažnyčių, vienuolynų architektūros skulptūros dekorą, išryškindamas augalinių ornamentų grožį minėtoje knygoje. Didelį dėmesį jis teikė gamtos formų (gėlių) stilizacijai, kurios rafinuotas formos sutinkamos ne tik viduramžių mene, bet ir Islamo bei Kinijos meninėje kultūroje. Ryšį su gamta, jos įtaką ornamentų kūrime pabrėžė britų architektas Owenas Jonesas iliustruotoje knygoje The Grammar of Ornament („Ornamento gramatika“, 1856), kurioje žavėjosi taip vadinamų „primityviųjų kultūrų“ (ypač Polinezijos) ornamentų raštais. Jis teigė, kad ornamentai atskleidžia „natūralų instinktą“, kuris palaipsniui degraduoja civilizuotoje kultūroje.6 Tyrinėdamas įvairias kultūras, nuo gentinių bendruomenių, kuriose raštais buvo marginami kūnai, teoretikas perėjo prie įvairiose civilizacijose išpuoselėtų geometrinių raštų. Analizuodamas senovės palikimą, jis kartu kėlė klausimą: Argi negalima kaip nors naujai interpretuoti paveldėtą ornamentiką? Galbūt galima naujai pritaikyti akanto lapų ir kitus augalinius ar geometrinius motyvus? Jonesas patarė menininkams nesistengti sukurti naujų ornamentų, raštų, o tyrinėti ir naudoti jau esamus, tinkamai juos pritaikant. Jo požiūriu, gamta yra neišsemiama, tačiau nekintanti, todėl atrasti joje ką nors naujo tolygu įgyvendinti utopinę idėją. Paminėtina ir žymaus austrų meno istoriko Aloiso Rieglio (1858–1905) knyga „Stiliaus problema: ornamento istorijos pagrindai“ (Kunstwollen Stilfragen: Grundlegen zu einer Geschichte der Ornamentik, 1893). Apibrėždamas meninę valią (kunstwollen), jis tyrinėjo „dekoratyvinio“ meno istoriją ir ornamentinių motyvų raidą. Taip vienas pirmųjų parašė ornamento istoriją. Jis teigė, kad ornamentai ir jų geometrinės struktūros atskleidžia epochos estetinį pojūtį ir žmogaus santykį su pasauliu. Meno istorikas mėgino įrodyti, kad istorijoje vienus motyvus keičia kiti, vieni transformuojami į kitus, neatsižvelgiant į gamtos pažinimą: taip parodė, kad akanto lapų ornamentas tolydžio pakeičia anksčiau daugybę amžių gyvavusį lotoso motyvą. Taip Rieglis suformulavo savarankišką ornamento istoriją, pagrįsta taikomojo meno kūrybiniais principais. Teoretikai ir menininkai analizavo ne tik ornamentikos dizaino ypatybes, bet ir nagrinėjo motyvų istorinę raidą ir kultūrinius kontekstus. Kaip ir kodėl kuriamas ir naudojamas augalinis raštas ir ornamentas? Koks jo ryšys su gamta, aplinkos patyrimu, o

6 Owen Jones, The Grammar of Ornament (London: Studio Editions, 1986), p. 16. https://archive.org/details/grammarornament00Jone [žiūrėta 2017-10-20]

13 kokios kompozicijos kyla iš formalių struktūrų meninės raidos? Tai buvo vieni pagrindinių klausimų, kurie buvo keliami tuo metu, kai ornamentika buvo plačiai taikoma taikomojo meno srityje, kasdieninėje aplinkoje, kai daug diskutuota apie stilistikos klausimus, eklektikos įsigalėjimą. Žymiausi XIX a.–XX a. pradžios teoretikai ir kūrėjai ne tik gvildeno šias problemas, bet ir patys siekė savo kūryba įnešti harmonijos ir darnos į to meto dailę ir dizaino sritį. Tyrinėdami ornamento formas, vieni teoretikai pabrėžė klasicistinių augalinių motyvų darną, kiti žavėjosi viduramžių vitališkais raštais, treti – primityviųjų visuomenių ornamentų augaliniais ir geometriniai motyvais. Tačiau visi telkė dėmesį į visose epochose gyvavusias augalinių motyvų kompozicijas, jų santykį su gamta, istorine, kultūrine aplinka ir menine tradicija. Trečioje šio darbo dalyje mėginsiu parodyti, kad susidomėjimas ornamentu išaugo ir XX a. pab. – XXI a. pr. Daugybė dailininkų, dizainerių, iliustratorių, tarpdisciplininio šiuolaikinio meno kūrėjų vėl sutelkia dėmesį ornamentą, augalų motyvus, jų optines, figūrines, abstrakčias kompozicijas, formalias struktūras ir pan. Dabarties kūrėjai semiasi įkvėpimo ir gamtoje, ieškodami naujų raiškos formų. Tačiau filosofas Friedrichas Nietzsche teigia, „bet koks bandymas kopijuoti gamtą būtinai reikalauja vaizduoti begalybę“.7 Iš tiesų ornamento raštai ne tik apima natūros ir kultūros santykius, bet ir tam tikrą figūratyvo ir abstracijos, begalybės ir baigtinumo sandūrą meninėje struktūroje.

1.3 Augalinių ornamentų sklaida

Susidomėjimas augaliniu ornamentu išaugo XIX a. antroje pusėje po industrinės revoliucijos, kai ypač stiprėjo dėmesys viduramžių menui ir jam būdingam dekoratyvumui. Šiuo laikotarpiu taip pat pradėta daugiau gilintis į botanikos mokslą, publikuota nemažai knygų, albumų, leidžiančių menininkams nagrinėti augalo struktūrą. XIX a. II pusėje pagrindiniai dekoratyvumo elementai buvo gėlių motyvai. Jie skleidėsi kasdienio gyvenimo aplinkoje: baldai dekoruoti gėlių puokštėmis, sienos puoštos rožių ir bijūnų vijoklių motyvais, girliandų vainikais. Pastarieji populiarūs ir to meto tapetų dizaine. Pavyzdžiui, dailininko ir dizainerio Eduardo Mullerio sienų apmušalo Armida’s garden („Armidos sodas“, 1854) antrame plane vaizduojama moters statula, o pirmame plane – įvairių augalų girliandos, didelė margų gėlių kompozicija.

7 Ernst Hans Gombrich, Dailė ir iliuzija (Vilnius: ALK / Alma litera, 2000), p. 182. 14

Augaliniai ornamentai buvo gausiai naudojami sienų apmušalų raštams, drabužių bei aksesuarų dizaine. Augaliniai motyvai puošė ne tik sukneles, batus, kojines, bet ir kepuraites, gėlių žiedais buvo papuošiami plaukai. Virginija Idzelytė knygoje „Kostiumo istorija“ (2009) teigia, kad XIX a. pabaigoje išradus naujas technologijas, pradėta kurti sudėtingesnius audinius, įvairesnius raštus. Vienas iš pavyzdžių – iškirpto aksomo ornamentas, naudotas suknelėms. Atsirado nauja konstrukcijos rūšis - turniūras, dabinamas gausiais puošybos elementais. Neretai suknelė komponuota jungiant kelis skirtingus audinius, puoštus augaliniais raštais, suteikiančiais prabangos ir estetikos įspūdį. „Šį stilių populiarino anglų menininkai, tapytojai – prerafaelitai, kurie savo drobėse reklamavo naują moterišką grožį. Williamas Morrisas – šio stiliaus autorius. Jis pasiūlė ne tik naują siluetą, bet ir naujus audinius. Audiniai buvo lengvesni, demokratiškesni.“8 Šis menininkas, kurio kūrybą aptarsiu išsamiau, ne tik sukūrė įspūdingus ornamentus, bet ir kovojo už moteriško drabužio laisvumą ir linijų paprastumą. Morriso raštais buvo marginamos medžiagos, skirtos moteriškoms suknelėms (pastaruoju metu šie raštai atgimsta mados industrijoje ir naudojami tiek moterų, tiek vyrų drabužiams). XIX a. pabaigoje išskirtiniu simboliu tapo lelijos žiedas, gausiai naudotas ornamentikoje. Šis ir kiti gėlių bei lapijos daugiau ar mažiau stilizuoti motyvai buvo populiarūs audinių ir sienų apmušalų raštuose. Augalų elementų gausa pasižymėjo sienų apmušalų raštai. XIX a. paplitę motyvai neturėjo aiškios kompozicijos: rožių girliandomis, laukinių gėlių puokštėmis, aguonų, alyvų žiedais buvo laisvai dekoruojami sienoms puošti skirti audiniai. Bijūnų ir erškėčių žiedų kompozicijos paprastai formuotos žalumos fone, taip narcizų, ryškių vilkdagių ornamentai gyvino niūroką to meto interjerą. Toks augalinių, gėlėtų ornamentų periodas prasidėjo XIX amžiaus antroje pusėje ir tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo, padėdamas pagrindus anglų tekstilės dizainerio Williamo Morriso kūrybai bei jo pasekėjams. Vėliau art nouveau stiliuje suvešėjusį augalinį ornamentą išstūmė fukcionalizmą įtvirtinęs Bauhauso stiliaus. Williamo sukurtas ornamentinis stilius vėl atgimė XX a. pabaigoje, ne tik kaip dekoratyvi priemonė (audinių ir tapetų raštai), bet ir kaip priemonė naujoms meninėms koncepcijoms išreikšti. XX a. pabaigoje ornamentų raštai, ypač paplitę tekstilėje, atsirandant naujos sudėties dažams, darėsi vis ryškesnių, vaiskesnių spalvų. Nuo pilkų ir pilkšvų tonų pereita prie ryškesnių, grynesnių spalvų naudojimo interjere, aprangoje. Pamažu plėtėsi spalvų ir atspalvių diapazonas, didėjo kontrastas naudojamoje spalvų paletėje. Tolydžio augalų raštai darėsi įvairesni, vis daugiau įpinant vaisių, daržovių, uogų motyvų. Kopūstų, kriaušių, pomidorų elementai paįvairino užtiesalų bei kitus namų apyvokos daiktų dekoratyvinius

8 Virginija Idzelytė, Kostiumo istorija (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009), p. 309. 15 paviršius. Tai galime matyti amerikiečių menininko ir dizainerio Kaffe Fassetto darbuose, kuriuose pastebima Morriso įtaka. 1987 m. išleistos knygos Glorious needlepoint („Nuostabusis siuvinėjimas“, 1987) viršelyje regime dizainerio sukurtą krėstą ir pagalvę, puoštą raištais, kuriuose vaizduojamos ne tik gėlės, bet ir žiedinis kopūstas, slyvos, obuoliai. Atsiradus skaitmeninei spaudai, spartesni kūrimo, gamybos būdai leido atsirasti ir naujo tipo raštams, pavyzdžiui, koliažiniams, sudarytiems iš fotografinių vaizdų. Tačiau kūrėjams, kaip rašo Carol Joyce knygoje Textile design („Tekstilinis dizainas“, 1993) vis tiek reikėjo atsižvelgti į ornamentų kūrimo principus, kuriuos puoselėjo senieji meistrai: kompozicijos, spalvos ir ritmo struktūras. Kintančios technologijos jauniesiems kūrėjams atvėrė naują erdvę kūrybos eksperimentams, skaitmeninio tipo ornamentikos plėtotei. Ornamentikos paklausa išaugo, ji užėmė svarbią vietą mados pasaulyje, kur karaliauja iki šiol. Skaitmeninė spauda leido perkelti ant audinio įvairių sričių atvaizdus: tapybos, akvarelės, pastelės ir kitus. Nuo subtiliai smulkių iki stambių, palengva išnykstančių, be galo margų ir ryškių, tačiau tai vis tiek reikalauja tam tikros meninės koncepcijos, kuri neretai turi sąsajų su tradicija. Greitis, galimybė atspausti sudėtingus ir daugybę atspalvių turinčius darbus bei jų išdidinimas – tai skaitmeninės spaudos privalumai. Pavyzdžiui, visą sienos plotą gali puošti didžiulis pienės pūko vaizdas, o mezginio raštas gali būti nuaustas tarsi banguojantis vandens paviršius, kuriame plaukioja japoniški karpiai. Tai, kas prieš šimtą metų būtų reikalavę begalinių laiko sąnaudų, dabar gali būti atlikta greitai ir kokybiškai. Visa tai leido nepaprastai išplėsti ornamentines paieškas, kurios buvo nepaprastai intensyvios XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje.

II GAMTOS FORMŲ STILIZACIJA

2.1 Meno ir amatų sąjūdis

Prasidėjus spartiems technologiniams pokyčiams pramonės srityje, susiformavus taikomajam menui ir dizainui, išsiskyrė du požiūriai. Vieni pasisakė už masinę gamybą, eklektišką gaminių ornamentavimą, puošybos elementų reprodukavimą, o kiti – už grįžimą prie amatų, rankų darbo, medžiagų ir stiliaus išmanymą, jų meistrišką atlikimą. Taip apie 1880 m. susiformavo meno ir amatų sąjūdis. Prasidėjęs Didžiojoje Britanijoje, vėliau išplitęs visoje Europoje, pasiekęs Ameriką, sąjūdis siekė atsigręžti į viduramžių krikščioniškąsias vertybes. Menininkai rėmėsi to laikotarpio kūriniais, naudojo to meto motyvus ir elementus, panašiai komponavo ornamentus bei spalvas. Tačiau kūrėjai ne aklai kopijavo ankstesnių menininkų darbus, bet pritaikydavo juos savo laiko dvasiai, taip norėdami sukurti vientisą stilistiką, galinčią įveikti vyravusią eklektiką. Judith Miller rašo, kad meno ir amatų sąjūdžio stilius buvo daugiau paremtas ornamento ir spalvos žaismu nei architektūrinėmis struktūromis ir su jomis susijusiais kompozicijų tyrimais. Šio judėjimo menininkus įkvėpė viduramžių idėjos ir stilius, bet kartu kūrėjai norėjo atnešti lengvumo į gyventojų namų interjerą, sumažinti „griozdiškus“ Viktorijos laikų baldus.9 Interjerą puošė ornamentuotais paneliais, margu audiniu aptrauktais baldais. Krosnies ir kitų objektų apdaila puošta gyvūnų ir augalų ornamentais. Vienur ryškesnis, kitur prislopintas, bet visur vyravo tamsios medienos ir ornamentinio rašto deriniai – toks buvo interjero stilius. Nors spalvų paletė pasiskolinta iš Viktorijos laikų, bet koloritas šviesesnis. Burgundijos raudona, geltona, hiacinto mėlyna būdinga sienų dekorui, žalia – tai viena pagrindinių šio stiliaus spalvų. Raštai ir ornamentai akcentuojami daugiau negu daiktų formos. Baldai, kambario apdaila - pilna gyvybės, tarytum judančio, gyvo dekoro. Motyvai ir komponavimo būdai nusižiūrėti nuo viduramžių architektūros ir miniatiūrų, tačiau savaip interpretuojami. Ornamentuose dažnai stilizuojamos aguonos, sausmedis, gvazdikai, plukės, medetkos, saulutės, bet viena labiausiai mėgstamų gėlių – rožė. Dažnai kartojamas stilizuotas karpytų akanto lapų motyvas. Tapetai, vitražai, audiniai, knygų iliustracijos – mažiau ar daugiau dekoruoti stilizuotais akanto motyvais. Šį populiarumą iliustruoja vienas žinomiausių Williamo Morriso ornamentinių raštų, kuris pavadintas Acanthus (1875). Vieno motyvo pasikartojimas ir ramus bangavimas sukuria darnumo įspūdį, kuris skirtas įveikti eklektiškos stilių interjeruose.

9 Judith Miller, The Style Sourcebook: The Definitive Illustrated Directory of Fabrics (Wallpapers, Paints, Flooring, Tiles, Octopus Publishing Group, 2003), p. 43. 17

Kaip buvo minėta, besaikė puošyba, bandymas sujungti daugybę stilių ir ornamentų į vieną, atnešė chaosą į dizaino sritį. Mėginant jį išsklaidyti, buvo siekiama atkartoti aristokratiškojo stiliaus manierą, klasikinius ir viduramžių raštus, tačiau rezultatai buvo priešingi. Tai supratęs Augustuas Puginas bandė suformuoti ir išgryninti estetiką, paremtą viduramžių meno principais. Labiausiai žavėjęsis gotikos laikų stiliumi, akcentavęs, kad jis labiausiai atspindi tvarką, dvasinę harmoniją, estetinį supratimą, savo kūryboje naudojo būtent to meto ornamentines detales. „Jis buvo vienas iš pagrindinių gotikos architektūros atgimimo žadintojų, padėjęs teorinius pagrindus neogotikos atgimimui ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir Europoje.”10 Puginas buvo kūrėjas ir meno teoretikas, kuris pradėjo formuoti kitokį požiūrį ne tik architektūroje, bet dizaine bei grafikoje apskritai. Vienas iš jo pasekėjų buvo Williamas Morrisas – žymus anglų menininkas, poetas, dizaineris, menų ir amatų judėjimo pradininkas, tipografas, visuomenininkas, kuris aktyviai priešinosi tuo metu dizaine ir architektūroje vyraujančiai eklektikai, jam buvo nepriimtinas toks chaosas, pasimetimas dėl atsiveriančių naujų galimybių. Morrisas buvo vienas iš amatų prikėlimo iniciatorių, todėl artimai bendravo su prerafaelitais. Morrisas nepritarė įdėjai atskirti mažuosius menus nuo didžiųjų: „kai amatai arba mažieji menai, kurie apima drabužių ir indų, apmušalų, vartų, tvorų ir laivų kūrybą, tampa atskirti nuo didžiųjų menų, tai tie daiktai virsta neprasmingais priedais (...) arba išradingais žaislais kuopelei turtingųjų”11. Todėl statydamas savo garsųjį namą pavadinimu Red house („Raudonasis namas“, 1860-1862) Morrisas viską, padedant nuo eksterjero iki buityje naudojamų indų, gamino pats ar padedamas kitų dailininkų. Viskas buvo paremta viduramžiais klestėjusia stiliaus samprata: viskas turi būti darnoje su žmogumi ir gamta, viską turi sieti grožio ir estetikos pajautimas. Šios nuostatos atsispindėjo judėjimo atstovų kurtuose ornamentinų raštuose. Estetiški, dekoratyvūs, elegantiški, tačiau sodrūs, nes dažniausiai piešiami ant tamsaus fono, šie raštai tarsi imituoja gamtoje augančius augalus, ryškiai apšviestus saulės šviesos. Augalai savo forma primena gamtoje regimus lapus ir žiedus. Tik vos stilizuoti, kad įgytų meninę formą. Kompozicijos tvarkingu ir darniu ritmu nugula visame plokštumos paviršiuje, kuriame pasikartojimas sunkiai įžiūrimas. Tokiu principu kūrė ir ryškiausias šio sąjūdžio atstovas - Williamas Morrisas. Jo sukurtų ornamentų raštai darė begalybės bei darnos įspūdį, kokį galima matyti ir pačioje gamtoje. Kaip ir pastarojo menininko, taip ir kitų kūrėjų darbuose nėra palikta daug erdvės tarp elementų, taip tarsi norint užpildyti kiekvieną tuščią erdvės

10 Ibid., p. 35. 11 Ibid., p. 48. 18 plotą. Visi elementai persipina tarpusavyje, sukurdami nenutrūkstamą tarpusavio ryšį. Taip visi plokštumos plotai panaudojami gyvybei sukurti. Tai matoma ir Johno Henry Dearle’o (sukurtas 1895) kūrinyje Owl (1895). Šiame ornamento rašte dominuoja akanto lapų vingri kompozicija, kurią supančią plokštumą užpildo įvairių augalų, lapų ir žiedų margumynas, kuriame dar galima įžiūrėti paukščius. Panašūs ir kiti šio dizainerio raštai – atrodytų laisvi ir pilni gyvybės. Kaip ir kitų šios krypties dizainerių sukurtuose raštuose, augaliniai motyvai nenutrūkstamai atsikartoja, sukurdami vieningą išraišką. Meno ir amatų sąjūdis buvo protestas prieš pramoninės revoliucijos rezultatus. Naujos technologijos sumažino gamybos kaštus, leido iš il. 1 ”Owl“, John Henry Dearle, 1895 pigesnių medžiagų sukurti tokius produktus, kurie anksčiau pareikalaudavo didelės meistrystės ir daugybės darbo valandų. Tada tarytum tereikėjo pasirinkti laikotarpį, kurio motyvus galima integruoti: Mesopotamijos, Egipto, viduramžių ar renesanso. Viskas buvo prieinama. Pasekmės – visur tvyranti eklektika, kur tik įmanoma naudojamas ornamentas, ar tai būtų kolona esanti mažoje vietinio verslininko krautuvėlėje, ar gatvės žibintas. Visa tai erzino šio judėjimo menininkus. Skleisdami viduramžių epochos idėjas apie darną ir estetiką kasdieninėje aplinkoje, jie patys rėmėsi šiomis vertybėmis, jas įkūnydami dailėje ir kasdienėje aplinkoje. Viskas turėjo derėti tarpusavyje, būti vienos stilistikos. Ir nepaprastai svarbu buvo atkurti ryšį su gamta. Vienas iš pagrindinių tokių vertybių skleidėjų buvo Williamas Morrisas, visą savo gyvenimą paskyręs grožio ir darnos kūrimui kasdienėje aplinkoje.

2.2 Augaliniai ornamentai W. Morriso kūryboje

William Morrisas (1834-1896) – anglų dizaineris, menininkas, vienas iš pagrindinių meno ir amatų sąjūdžio įkūrėjų. Jis buvo aktyvus daugelyje kūrybos sričių, bet jo meninis potencialas ryškiausiai atsiskleidė ornamentų dizaine.12 Jis kūrė ne tik plokščius, bet ir trimačius ornamentų raštus, kurie kaip tikri meno kūriniai turėjo savo pavadinimus.

12 Nicholas M. Wells, William Morris (The United Kingdom: Brockhampton Press, 1996), p. 45. 19

Pavyzdžiui, Leicester (1955) ornamente pirmajame plane regime stambių akanto lapų ir gėlių žiedų pynes, o antrame – smulkesnių lapelių raštus. Bet sykiu pastarasis planas nėra atskirtas nuo pirmojo. Dvi plotmės koreliuoja, sudaro daugiaplanį raštą. Todėl sakoma, kad Morriso kūriniuose gamtos linijos banguoja, teka tarsi Temzės upė, kuri buvo viena iš jo įkvėpimo šaltinių. Sienų apmušalams taikyti ornamentiniai raštai, kaip paprastai tais laikais, buvo spaudžiami naudojant medžio raižinius. Kiekvienai spalvai, formai, lapo šešėliui – atskiras il. 2 ”Leicester“, William Morris, medžio blokas. Pavyzdžiui, raštui Acanthus (1875) sukurti 1955 reikėjo panaudoti 30 skirtingų klišių bei 15 skirtingų spalvų. Tai daug kantrybės reikalaujantis darbas. Kiekviena forma turi būti nuspalvinama griežtai laikantis Morriso sukurtos paletės, kiekviena klišė atidžiai spausdinama iš anksto nustatytoje vietoje. Ir taip pamažu visas tapeto paviršius padengiamas akanto lapų ar vešlios augmenijos motyvais. Kai kuriems medžio raižiniai tebenaudojami šiandien, laikantis griežtų menininko nustatytų taisyklių. Šis kruopštus darbas nesustabdė Morriso kurti: jo augalinių ornamentų raštai nebuvo skirti tiktai puošybai ir il. 3 ”Acanthus“, William Morris, 1875 dekoravimui. Tai buvo tarsi protesto išraiška, priešprieša įsigalinčiam mechaniškam, masiniam dizainui, eklektiškam ir vulgariam taikomajam menui. „Gero meno pagrindas yra gamta”, - teigė menininkas. Gamtos stebėjimas, medžiagų supratimas yra kelias profesionalaus dizaino ir ornamento link. Jo požiūriu, geras kūrėjas stebi gamtą, kuri yra pamatinis kūrybos šaltinis. Studijuoti ankstesnių laikotarpių kultūras taip pat buvo privaloma, tačiau ne jas kopijuoti, bet kurti savitą stilių. Dizaineris dažnai lankydavosi Pietų Kensingtono muziejuje (vėliau pervadintu Victoria & Albert Museum), atidžiai studijavo prancūzų grafikos ir itališkų tekstilės raštus. Šitos studijos praturtino Morriso ornementus, jie tapo gilesni ir turtingesni. Jis ne tik kurdavo vizualiai turtingus raštus, bet tyrinėjo medžiagas, audimą, siūlų dažymą. To reikalavo ir iš kitų menininkų, taip pasirenkant geriausią būdą išreikšti savo idėjas.13

13 Ibid., p. 48. 20

Morrisas pasisakė prieš betikslį dekoravimą. „Bet koks dekoras yra bereikšmis... jei jis tau nieko nereiškia“14, - teigė dizaineris. Visus savo kūrinius jis savitai pritaikydavo prie aplinkos. Buvo išleistas ne vienas albumas su Morriso darbų pavyzdžiais ir patarimais, kaip kurį ornamentų motyvus, kaip ornamentinius raštus priderinti prie konkrečios vietos ar objekto. Visi darbai buvo kuriami laikantis vientisos stilistikos, komponavimo sistemos. Menininko raštai nebuvo abstraktūs ir stipriai stilizuoti: juose aiškūs lapų ar žiedų elementai. Tai galima matyti Willow Bough (XIX a. pab.) pavyzdyje. Raštų motyvai buvo pasirenkami stebint ir analizuojant gamtą. Pastarajam darbui pasirinkti gluosnio elementai, kurie naudojami ne viename vėlesniame darbe. Pvz., tai yra viena iš sudedamųjų dalių Lily (1873), Powdered (1874) raštuose.15 Mėgdavęs paslaptingumą, žaidimą su šviesa, vienas garsiausių to meto menininkų nenorėjo, kad vos il. 4 ”Willow Bough“, William tik pasižiūrėjęs į darbą būtų aišku, iš ko jis susideda, kur Morris, XIX a. pab. prasideda ir baigiasi kompozicijos elementai. Jis norėjo sukurti tam tikro mįslingumo įspūdį, magišką linijų žaismę. Nes juk ir pačioje gamtoje jaučiamas begalinis vientisumas ir persipynimas: medžių, lapų, gėlių begalinė sąveika ir sąjunga.16 Pvz., Acanthus (1875) rašte naudojamas vienintelis vingiuojančio akanto lapų motyvas, tačiau tai nesutrukdo sukurti paslapties atmosferos. Morriso kūrybinio kelio pradžią ženklina kūrinys, pavadintas Trellis (1862). Jį sukurti įkvėpė Williamo namų sode il. 5 ”Trellis“, William Morris, 1862 augančios rožės, kurias dažnai naudojo grafinėje ornamentų kūryboje. Vienoje kompozicijoje vaizduojamos vertikaliai ir horizontaliai susikertančios medinės lentelės, apipintos dieviškumo simboliu laikytomis gėlėmis, kurias praturtina paukštelių motyvas. Pirmuose Morriso raštuose buvo daugiau tuštumos, kompozicijos buvo paprastesnės, aiškesnis ritmiškumas. Vienas iš tokių – Daisy (1864). Aiškus pasikartojimas, pirmas ir antras planai, šiek tiek naivokas raštas, iliustruojantis pievų gėles. Jį sukurti įkvėpė XV a. sienų dekoras, bet galima rasti panašumų ir su vėlyvųjų viduramžių motyvu mille-fleurs („tūkstantis

14 ”William Morris & Wallpaper Design“ in Victoria and Albert Museum. http://www.vam.ac.uk/content/articles/ w/william-morris-and-wallpaper-design/ [žiūrėta 2017-10-21] 15 “Willow Bough“ in Victoria and Albert Museum. http://collections.vam.ac.uk/item/O78227/willow-bough- wallpaper-morris-william/ [žiūrėta 2017-10-22] 16 Nicholas M. Wells, William Morris (Didžioji Britanija: Brockhampton Press, 1996), p. 48. 21

žiedų“) ar grafiniais augalų atspaudais17. Toks pat tvarkingas išdėstymas būdingas Pomegranate (1866) raštui, kur mėlyname tarsi dangaus fone saulės link stiebiasi vaismedžio šakelės. Morriso raštai palengva sudėtingėjo. Įgaunant daugiau patirties, kompozicijos įgydavo daugiau brandžios elegancijos, grakštumo. Vis mažiau plokštumoje buvo paliekama properšų, gilėjo motyvų sluoksniškumas. 1876 m. sienų tapetams skirtame rašte Wreath (dar kitaip vadinamas

Poppy) kiekvienas elementas pagarbiai užkloja vienas kitą, il. 6 ”Daisy“, William Morris, 1864 taip sukuriant neperskiriamą daugiasluoksnę kompoziciją. Tais pačiais metais sukurtas Pimpernel raštas turi aiškią simetriją ir primena psichoanalitiko Hermann Rorschach dėmių testus, kuriame galima įžvelgti didžiulio vabalo siluetą. Kai kuriuose kūriniuose yra veidrodiniu principu sukurtų kompozicijų. Dirbęs ne vienoje srityje, Morrisas pasižymėjo knygų dizaine. Didelį įspūdį dizaineriui paliko Bodleiano bibliotekos kolekcija (Twielfth Century English Book of Hours knygos). 1890 m. jis įkūrė spaustuvę Kelmscott Press. il. 7 ”Pimpernel“, William Morris, 1876 Čia buvo leidžiamos knygos, kaip ir visoje jo kūryboje, atsižvelgiant į viduramžių senųjų meistrų techniką, tos epochos knygų apipavidalinimą, jų įrišimo būdą. Čia buvo naudojamas popierius, pagamintas naudojant XV a. Italijoje sukurtą techniką, nenaudojant jokių cheminių balinimo skysčių. Skirtingo dydžio popieriui buvo naudojami skirtingi vandens ženklai su gėlių, ešerio, obuolio motyvais.18 Gausus dekoras buvo būdingas šioje spaustuvėje išleistoms knygoms. Pavyzdžiui, Alfredo Lordo knygos Maud: a monodrama („Apklotas: monodrama“, 1893) titulinis puslapis buvo dekoruotas vijoklinių augalų motyvais. Netgi rėmelis, kuriame įkomponuotas pavadinimas, užpildytas panašiu, šiek tiek smulkesniu raštu. Tokia stilistika vyrauja visose knygose. Vienas įspūdingiausių darbų Kelmscott Chaucer (1896), sukurtų bendradarbiaujant su Edwardu Burne-Jonesu. Iš tikrųjų baigta knyga primena mažytę katedrą. Morrisas šiai

17 ”William Morris & Wallpaper Design“ in Victoria and Albert Museum. http://www.vam.ac.uk/content/articles/ w/william-morris-and-wallpaper-design/ [žiūrėta 2017-10-22] 18 ”The Kelmscott Press“ in University of Maryland Libraries. http://www.lib.umd.edu/williammorris/kelmscott- press/the-kelmscott-press [žiūrėta 2017-10-24] 22 knygai išleisti skyrė keturis metus, nors atspausdintos buvo tik dvi kopijos, kurias gavo jo bičiuliai.19 Knygoje gausu iliustracijų, kurių fonas užpildytas smulkiu augaliniu raštu. Morrisas taip pat domėjosi tipografija. Jis sukūrė ne vieną šriftą savo leistoms knygoms: Golden, Troy panaudojo knygoje The Recuyell of the Historyes of Troy („Trojos istorijų atgarsis“, teksto autorius Raoul Lefèvre), šioje spaustuvėje atspausdinta 1894) paprastesnį Troy šrifto variantą – Chaucer šriftą. Kiekvieną pirmąją raidę, inicialus, išryškindavo, skirdavo jiems didesnį dėmesį, kaip tai darydavo viduramžių meistrai. Raides subtiliai dekoruodavo augalų motyvais, gėlių, girliandų lapų, il. 8 ”Maud: a monodrama“, titulinis puslapis, William Morris, 1893 vijoklių motyvais. Menininkas visą gyvenimą ne tik vertė kitų autorių kūrinius, kaip pavyzdžiui islandų sagas, bet ir pats parašė ne vieną kūrinį. Tad savo idėjas skleidė tiek dizaino srityje, tiek literatūroje. Eilėraščiuose jis išreiškė ir dizaine brangintas vertybes. Arthuras Cluttonas-Brockas knygoje William Morris (2007) liudija, kad Morrisas buvo nuostabus istorijų pasakotojas, žinomas kaip alegorinių romanų kūrėjas, kūręs ir poeziją20. Poezijos posmus Morrisas panaudodavo tapybos ir tekstilės darbuose. Pavyzdžiui, The Woodpecker (1885) darbe yra gotišku šriftu išaustas šis ketureilis: I once a king and chief / now am the tree bark’s thief / ever ‘twixt trunk and leaf /chasing the prey.21 Kitas ketureilis The Lion, išaustas gobelene The Forest il. 9 ”The Woodpecker“, Tapestry (1887, il. 36, iliustracijų priedas): The Beasts that be / gobelenas, William Morris, 1885 In wood and waste / Now sit and see / Nor ride nor haste.22

19 ”The Kelmscott Chaucer“ in University of Maryland Libraries. https://www.lib.umd.edu/williammorris/ kelmscott-press/the-kelmscott-chaucer [žiūrėta 2017-10-24] 20 Arthur Clutton-Brock, William Morris (New York: Parkstone Press, 2007), p. 23. 21 Carol Rumens, ”Poem of the week: a selection from Verses for Pictures by William Morris“ in The Guardian, 2015. https://www.theguardian.com/books/2015/feb/02/verses-for-pictures-william-morris-poem-of-the-week [žiūrėta 2017-11-15] Kartą buvau karalius ir vadas / Dabar aš esu medžio žievės vagis / Kada nors tarp kamieno ir lapo / Persekiojantis grobį 22 Ibid. Žvėrys kurie būna / Miške ir eikvoja / Dabar sėdi ir žiūri / Nereikia nei važiuoti nei skubėti 23

Poetė Carol Rumens teigia, kad liūtas pateikiamas kaip idealizuotas galios įvaizdis.23 Jos požiūriu, Morrisas simboliais kalba apie idealią visuomenę, kur kiekvienas jos narys išsilaisvina iš nuobodaus ir bereikšmio darbo bei suranda savo tikrąjį vaidmenį ir vietą visuomenėje. Šie pavyzdžiai nėra vieninteliai, kai kupini alegorinių vaizdinių eilėraščiai darniai įpinami į vaizduojamų augalinių raštų pynes, sukuriant bendrą kontempliacijos atmosferą. Kaip poetas, jis buvo romantikas, nors jo vėlyvoji poezija jau buvo kupina ne romantiškos nostalgijos ir liūdesio, o paslaptingumo ir mįslingumo. Nors šis britų dizaineris norėjo, kad meno kūriniai būtų prieinami visiems, kad kiekvienas galėtų gyventi gražioje aplinkoje, tačiau jo darbai, reikalavę kruopštaus darbo ir daug studijų, negalėjo konkuruoti kaina su pramoninės gamybos produktais. Naudojamos medžiagos, laikas praleistas prie kūrinio ir kitos sąnaudos neleido plėsti vartotojų rato, įtraukiant mažesnes pajamas gaunančius gyventojus. XIX a. pab. atsirado dizainerių, kurie kurdavo labai panašios stilistikos, bet pigesnę produkciją. Pavyzdžiui, Silver Studio (Londonas, 1880-1963), pasiūlė panašius, tačiau daug pigesnius sienų tapetus nei kūrė meno ir amatų sąjūdžio atstovai. 24 Cieškaitė-Brėdikienė teigia, kad Morriso mintys apie kūrybą įkvėpė rusų dailininkus ir kitų sričių atstovus. Daugelį menininkų jis paskatino atgaivinti liaudies amatus, verslus, ornamentiką. Architektai neretai į pastatų dekorą įpindavo liaudies raštų motyvus. Apskritai, Morriso ornamento raštų palikimas neapsiriboja XIX a., jis sulaukė įvairių atgarsių, keliaudamas per įvairias medijas: daugybė sienų tapetams skirtų raštų persikėlė į audinius, gobelenus, apmušalus, užuolaidas. Morriso kurtais raštais puoštų objektų galima įsigyti ir šiandien. Populiarūs vonios reikmenys, muilų, kremų pakuotės, rankšluoščiai, pagalvės, lovų užtiesalai, skėčiai išmarginti Williamo pieštais ornamentais. Taip pat galima įsigyti ir jo kurtų sienų tapetų, kurie atspausti naudojant autentiškus medžio raižinių blokus.

2.3 Meno ir amatų sąjūdžio aplinkoje

Meno ir amatų sąjūdžio vertybės buvo artimos ne vienam to laikmečio kūrėjui. Vienas ryškiausių dizainerių buvo Walteris Crane’as (1845-1915), kurio vėlyvojo laikotarpio darbams būdinga art nouveau stilistika. Šio anglų menininko grafiško stiliaus darbai pasižymi žmonių, augalų ir gėlių motyvais, iškilmingumo, pompastiškumo elementais. Crane‘as pritaria Morrisui: rašto elementai turi lengvai, be didelių komplikacijų susijungti tarpusavyje į

23 Ibid. 24 ”William Morris & Wallpaper Design“ in Victoria and Albert Museum. http://www.vam.ac.uk/content/articles/ w/william-morris-and-wallpaper-design/ [žiūrėta 2017-11-29] 24 harmoningą visumą. Vienas pirmųjų jo medžio raižinių (naudotų audiniams marginti) La Margarete (1876) buvo gerai įvertintas Filadelfijos šimtmečio mugėje 1876 m. Šiame kūrinyje matoma aiški Morriso rašto Daisy įtaka. Augalų paprastumas, subtilumas nugula ant ochros spalvos paviršiaus, kuris papildomas paprastu žolės stiebelių raštu. Si douce est la Margarete kūrinys taikytas trims sritims: frizo, sienų bei lubų tapetams (pastarajame atsiranda paukščio motyvas). Šio darbo kelios skirtingos serijos sukurtos paskutiniame XIX a. ketvirtyje Jeffrey and Co firmai ir apdovanotos 1873 m. Albert Hall vaizduojamojo meno mugėje. Nors joje buvo eksponuojama daugybė pramoninės gamybos darbų, ne mažesnio dėmesio susilaukė ir grafikos būdu spausti tapetai, skirti vaikų kambariui. Crane’o darbai dinamiškesni, augaliniai motyvai labiau stilizuoti nei jo draugo Morriso kūryboje.25 Pavyzdžiui, Brussels (1895) kilimo ornamente matomi geltoni narcizų žiedai, apgaubti didelių melsvų lapų, kurie dar patys išmarginti įvairiais žiedais. Tapetams skirtas raštas Rosamund (1908) savo kompozicija ir lengvumu primena La Margarete ornamentą. Aiški, tačiau žaisminga ir lengva kompozicija įgauna paprastumo vienspalviame fone. Kitas raštas, skirtas frizui (1875-1910), turi mažiau erdvės plotų, tačiau savo koloritu ir augaliniu motyvu panašus į minėtus darbus. Tapetams skirtas raštas Francesca (1902) atspaustas ant tamsaus fono, bet turi il. 10 raštas ”Brussels“ kilimui, Walter tokio paties gaivumo ir lengvumo. Šviesūs žiedai ir Crane, 1895 raudonos uogos apsuptos žalių lapų, išdėliotos simetriška kompozicija. Antrame plane matomas panašus ornamentas kaip ir La Margarete kūrinyje. Dabar galima įsigyti šių kūrinių reprodukcijų (ne tik pieštų iliustracijų bet ir pačių raštų, pvz., Francesca ar La Margarete) internetinėse parduotuvėse. Architektas ir dizaineris Bruce’as Jamesas Talbertas (1838-1881), laimėjęs auksinį medalį tarptautinėje Paryžiaus mugėje 1878 m. už saulėgrąžų raštu margintą popierių, taip pat žinomas Morriso il. 11 ”Elstree“, Bruce James Talbert, 1875

25 Francoise Teynac, Pierre Nolot and Jean-Denis Vivien, Wallpaper: A History (Londonas: Thames and Hudson, 1982), p. 148. 25 pasekėjas, kurio darbai kopijuoti ir imituoti26 Elstree (1875) raštas tapetams buvo panašios stilistikos: tarp vaizduojamų elementų mažiau erdvės, kompozicijoje - daugiau chaoso. Iki 1878 m. daugumoje Talberto kūrinių jaučiamas šis požymis: augaliniai elementai tvarkingai išdėstyti tarpusavyje, matomas aiškus pasikartojimas, išryškinta ritmika. Vienas iš tokių kūrinių – Stafford ornamentas (1875). Juodame fone sukomponuoti augaliniai motyvai: kelių dydžių raudonų gėlių žiedai su suderinti su lapijos motyvais. Britų menininkas ir dizaineris Harry Napperis (1860-1930), dirbęs The Silver Studio tekstilės dizaino firmoje, taip pat sukūrė nemažai augalinių ornamentų, kurie pripažinimo sulaukė Prancūzijoje.27 Vienas iš tokių – Thistle raštas, sukurtas baldų audiniui marginti (1900). Akantų lapais apsupti stilizuoti žiedai. Rašte Kingsbury (1900) naudojami augalų motyvai, kurie savo forma primena tulpes, tačiau spygliuotas stiebas panašesnis į rožes ar erškėtrožes. Šitame kūrinyje persipina kelių augalų rūšių lapai į darnią simetrišką kompoziciją. Dar vienas pavyzdys – Waterlillies (1900, il. 37, iliustracijų priedas) raštas, kuriame vandens lelijų žiedai ir lapai jau komponuojami statiškesnėje kompozicijoje. Pamažu meno ir amatų sąjūdžio idėjas papildė secesinio stiliaus elementai. Kai kurie menininkai, kurie atstovavo sąjūdį, tapo art nouveau pradininkais. Palengva viena stilistika keitėsi, užleisdama vietą kitai. Vieni tokių pavyzdžių galėtų būti architekto ir dizainerio Arthuro Heygate‘o Mackmurdo (1851-1942) darbai. Nepaisant daugybės kelionių su Ruskinu po Italija, klasikinis menas šiam menininkui nesužadino vaizduotės ir noro kurti. Įkvėpimą jis rado Morriso bei Rytų ornamentikoje. Nuo 1882 m. jis kurė baldus, raštus audiniams bei tapetams. Kūriniuose persipindavę gamtos motyvai su abstrakčiomis ir vingiuotomis, lanksčiomis linijomis labiau primena japonų kaligrafiją nei klasikinius viduramžių kūrinius.28 Vėlesni Mackmurdo darbai jau artimesni art nouveau stilistikai, kadangi šio judėjimo nariai buvo vieni iš sececijos ar moderno il. 12 ”Wren‘s City Church“ titulinis puslapis, Arthur Heygate pradininkų. Mackmurdo, 1883 Mackmurdo viso kūrybinio laikotarpio raštuose galima matyti perėjimą nuo vienos stilistikos prie kitos. Tai jaučiama žurnalo The Hobby Horse (1884-1892) apipavidalinime. Augalinių ornamentų gausa, paukščių motyvų įpynimas dar artimas meno ir amatų sąjūdžio

26 Francoise Teynac, Pierre Nolot and Jean-Denis Vivien, Wallpaper: A History (London: Thames and Hudson, 1982), p. 146. 27 ”Thistle“ in Victoria and Albert Museum. https://collections.vam.ac.uk/item/O87422/thistle-furnishing-fabric- napper-harry/ [žiūrėta 2017-10-10] 28 Francoise Teynac, Pierre Nolot and Jean-Denis Vivien, Wallpaper: A History (London: Thames and Hudson, 1982), p. 151. 26 stilistikai, tačiau vingiuojančios linijos, atsirandantys tušti plokštumos plotai tarsi jau pranašauja naujos krypties pradžią. Wren’s City Church (1883) knygos titulinis puslapis su juodai balta medžio raižinio iliustracija tapo vienas pirmųjų Art nouveau stiliaus pavyzdžių. Čia tulpių stiebai padalina puslapį į dvi dalis: viršutinėje žiedai persipina su knygos pavadinimo žodžiais, apatinėje vingiuoja augalo lapai ir koteliai. Šis raižinys jau yra artimesnis tuo metu vis didesnio dėmesio susilaukiančiai japonų kaligrafijai.29 Persipinančios stilistikos darbų galima rasti ir amerikietės Alice Cordelia Morse (1863- 1961) kūriniuose – tai viena žymių knygų viršelių kūrėjų30. Menininkė studijavo vitražą, vėliau dirbo Louis Comfort Tiffany firmoje, kūryboje gausiai naudojo augalų lapų motyvus. 1887 m. gavo pirmąjį užsakymą sukurti knygos viršelį, ir taip jos kelias pasuko šia dizaino kryptimi. Morse buvo gerai žinoma dėl savo gebėjimų istorinius ornamentus derinti su moderniais. Savo karjeros pradžioje naudojo klasikinius romėniškus ir renesansinius motyvus, vėliau juos papildė keltiškais ir arabiškais ornamentais. Morse, kaip kiti meno ir amatų sąjūdžio šalininkai, studijavo knygų įrišimo technikas, jas taikydama savo darbuose, tačiau kaip art nouveau stiliaus nariai jau nebuvo nusistačiusi prieš pramoninę revoliuciją. Ji savo darbus lengvai pritaikydavo klientų poreikiams. Iki atsirandant pigesnėms spausdinimo mašinoms, Morse savo kūriniuose dažnai naudojo auksavimo techniką, kurios po il. 13 ”Common Sense in the Household“ viršelis, Alice Cordelia Morse, 1896 pramoninės revoliucijos teko atsisakyti. Tačiau tai nepakenkė dizainerės darbų kokybei. Stilistika išliko sunkiai apibrėžiama. Dėl stipraus augalinių elementų stilizavimo, jos sukurti A Doctor of the Old School („Senos mokyklos daktaras“, Ian Maclaren, 1895), Common Sense in the Household („Bendras šeimyninis jausmas“, Marion Harland, 1896), A Knight of the Nets („Tinklų riteriai“, 1896) knygų viršeliai menine stilistika artimesni art nouveau kūriniams. Daugelis meno ir amatų judėjimo narių buvo įkvėpti Williamo Morriso kūrybos ir ne vienas tapo jo bendražygiu, skleidžiančiu panašias menines idėjas ir vertybes. XX a. pradžioje daugelio kūryba pamažu keitėsi, įsiliedama į naują meno kryptį – Art nouveau meninį stilių, kuriame ornamentalumas neprarado savo kūrybinių galių.

29 Ibid., p. 148. 30 Mindell Dubansky, ”Alice Cordelia Morse (1863–1961)“ in Thomas J. Watson Library, The Metropolitan Museum of Art, 2009. http://www.metmuseum.org/toah/hd/mors/hd_mors.htm [žiūrėta 2017-10-14] 27

III ORNAMENTO SUKLESTĖJIMAS SECESIJOJE

3.1 Secesijos stilius ir ornamento dvasia

Secesijos kūrėjai pasuko į misticizmo, iliuzijų pasaulį, nebeieškodami logikos ir natūralizmo mene. Meno paskirtis – džiuginti sielą, akį, todėl ornamentas šiuo laikotarpiu buvo dekoratyvi priemonė puošti aplinką. Viena iš Oskaro Vaildo pasakytų frazių ne menas turi būti panašus į gyvenimą, bet gyvenimas turi būti panašus į meną, puikiai apibūdina to laiko kūrybą bei nuostatas vyravusias žmonių gyvenime.31 Daugelis menininkų savo kūryboje siekė ornamentinės estetikos: paveikslams būdingos plastiškos, grakščios linijos, ornamentiniai raštai, kuriuose gausu simbolikos. Art nouveau (pranc. „naujasis menas“) krypties menininkai siekė sukurti naują stilių. Susan A. Sternau savo knygoje „Art nouveau“ (1996) teigia, kad didelę įtaką šiam stiliui padarė meno ir amatų sąjūdis (ypač Williamo Morriso kūryba), Rytų kultūra ir menas, prancūziškajai krypčiai – neogotika ir neorokoko. Išplitęs po daugelį šalių ir pasiekęs Amerika, šis meno stilius pavadintas tarptautiniu Art nouveau vardu: Sececija (Austrijoje), modernas (Rusijoje), Stile Floreale (Italijoje).32 XIX a. pabaigoje susiformavęs Art nouveau stilius sustiprino ornamento įtaką ne tik daiktų dizaine, bet ir interjere, eksterjere. Cieškaitė-Brėdikienė rašo, kad nors architektas Adolfas Loosas nepritarė ornamento naudojimui architektūroje, Salvadoras Dali apgynė šio laikotarpio poziciją. Jam imponavo Secesijos stiliaus atkreiptas dėmesys į fantazijų ir sapnų pasaulį, susidomėjimas psichologija, dvasiniu žmogaus pasauliu. Šiuo laikotarpiu augo susidomėjimas botanika, iškelti gyvybės atsiradimo klausimai, gilinami į gyvūnijos ir augalijos pasaulį, ieškoma jo ryšių su žmogaus pasauliu, kūryba. Gamtos reiškiniais domisi ne tik mokslininkai, bet ir il. 14 ”La plante et ses applications įvairių sričių atstovai. Išleistas ne vienas albumas ir knyga, ornementales“ knygos puslapis, Eugene Grasset, 1896 skirta augalams tyrinėti. Kūryboje dominuoja augalai,

31 Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė, op. cit., p. 59. 32 Amy Dempsey, Stiliai, judėjimai ir kryptys. Enciklopedinis moderniojo meno vadovas (Vilnius: Presvika, 2004), p. 33. 28 neturintys simetrijos – irisai, aguonos, sinavadai, orchidėjos, daugiažiedės margutės, Rytų kraštuose mėgstami motyvai (bambukai, chrizantemos, vilkdagiai), įvairūs vandens augalai, pavyzdžiui, jūros dumbliai33. To meto buityje naudojami daiktai (puodeliai, stalo įrankiai) taip pat buvo puošiami žiedų ir augalų motyvais. Tai galima pamatyti Alfonso Muchos sukurtuose stalo įrankiuose – pastarojo menininko šakučių, šaukštų kotelių forma yra išlaikyta, stabili, vėliau Dali šias dalis modifikavo, išlankstė, galus suraitė į spirales (1957). Muchos įrankiai il. 15 stalo įrankiai, Salvador Dali, 1957 dekoruoti augaliniais ornamentais, o Ispanijos dailininko – patys tampa ornamentu. Dekoratyvumas jau pakeičia ir pačią forma, kaip tai galime pamatyti ir Riabušinskio namų interjere (dizainas – Fyodor Shekhtel, Maskva 1900- 1903). Pagrindinių laiptų masyvūs turėklai įgauna minkštas, tarsi medūzos čiuptuvai, formas. Augalai langų vitražuose, ant lubų – stiuko pavidalo motyvai, įrėminę lapų piešinį. Namo eksterjeras taip pat dekoruotas žiedų rašto mozaika. Pasak Susan A. Sternau, buvo ginčijamasi dėl daiktų praktiškumo, nes visi namų apyvokos daiktai, juvelyrika, pastatai, interjerai buvo dekoruojami augaliniais ornamentais, tarpusavyje susipynusiomis, vingiuojančiomis linijomis (jos labiau dominavo Prancūzijoje ir Belgijoje, o tiesesnės – Škotijoje ir Austrijoje). Didžiąją dalį daiktų dengė įvairūs dekoro elementai, augalų ar moterų figūros. Gausiai dekoruoti baldai šiam stiliui būdingais motyvais. Indaujos, spintos ar krosnys – viskas apipinta laisvai plaukiančiomis linijomis, tarsi medis (iš kurio pagaminti daiktai), būtų virtęs minkšta medžiaga. Kaip jau minėta, Rytų kultūra ir menas padarė didelę įtaką art nouveau stiliaus susiformavimui. Tai il. 16 ”Bamboo“, Edward William Godwin, matoma britų architekto, rašytojo ir dizainerio Edwardo 1872 Williamo Godwino (1833-1886) ornamentiniame rašte, kuris pavadintas Bamboo („Bambukas“, 1872). Jame pavaizduoti bambuko lapai, o koloritas artimas japonų raižiniam būdingai spalvų paletei34.

33 M. Eugene Grasset, La plante et ses applications ornementales (Paris: Librairie Centrale des Beaux-Arts, 1896). 29

Vis daugiau buvo atidaroma parduotuvių, kuriose pirkėjai galėjo rasti rytietiškų dailės dirbinių, šilkų, kilimų, keramikos dirbinių bei įvairių smulkmenų. „Iš pradžių atsiranda pasiūla stilizuotų, „sueuropintų“ Rytų ornamentų, vėliau vis drąsiau naudojama rytietiška ornamentika. <...> Egzotiškas japonų drabužis pritaikomas europietiškai rinkai.“35 Rytų krašto motyvai, spalvos, elementai įsiliejo į interjerus. Vienas iš pavyzdžių The Peacock Room („Povų kambarys“, 1877) F. Leylando namuose Londone. Šio il. 17 ”Peacock Room“ James McNeill Whistler, kambario sienos išpuoštos povų figūromis 1877 uodegų plunksnų raštais. Šis kambarys buvo suprojektuotas kinų porceliano kolekcijai laikyti. Rytų meno įtaka atsispindėjo ir tapyboje: kompozicijose, vaizduojamų drabužių raštuose, netgi šukuosenose, primenančiose japonų raižinius. Kaip galima matyti Džeimso McNeill Whistlerio paveiksle „Rožė ir sidabras: princesė iš porcelianinio krašto“ (1863- 1865): moteris juodais plaukais vilki kimono, nusėtu japonams būdingais raštais, už jos stovi širma su gėlių ir paukščių motyvais. Naudojamas koloritas tik dar labiau sustiprina Rytų stiliaus įtaką: kreminės spalvos kimono, mėlyna kilimo spalva – aliuzija į tos kultūros porceliano gaminius. Art nouveau rašto pavyzdžių galima buvo rasti XIX a. pab. – XX a. pr. albumuose, periodiniuose leidyniuose, sąsiuviniuose (Die Kunst, Dekorative Kunst, Innendekoration, Tygodnik illustrowany, ir kiti)36. Vienas žymesnių – Art et decoration. Revue mensuelle d‘art moderne (redaktorius Fr. Tedesco). Antonas Jn N. Sederis (1850-1916) išleido albumą Natūralistinė dekoratyvinė dailė, kuriame dekoratoriai, interjero dizaineriai galėjo rasti tipiškus ornamentų pavyzdžius.37 Decorative Vorbilder siūlė trafaretinės ornamentikos katalogus, Album de la decoration sąsiuviniai (Dekoro albumas, 1900) atspindėjo žinomus „to meto taikomosios dailės atstovų siūlomus ornamentus, skirtus sienų tapybai, apmušalams, <...> ir pan.“38

34 ”Design“ in Victoria and Albert Museum. http://collections.vam.ac.uk/item/O78224/design-godwin-edward- william/ [žiūrėta 2017-10-02] 35 Virginija Idzelytė, Kostiumo istorija (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009), p. 319. 36 Dalia Klajumienė, „Moderno ornamentinis dekoras Vilniaus gyvenamųjų namų interjeruose: idėjų sklaida ir ornamentų pavyzdžiai“ in Ornamentas: XVI – XX a. I pusės paveldo tyrimai. Sud. A. Aleksandravičiūtė. (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014) p. 325. 37 Ibid., p. 328. 38 Ibid., p. 327. 30

Secesijos stilius paliko savo pėdsaką ir Lietuvoje. Namų dekoravimo stilius neatsiliko nuo pasaulinių madų. Kaip rašo Dalia Klajumienė knygoje „Ornamentas: XVI – XX a. I pusės paveldo tyrimai“, Vilniuje tapetai nebuvo gaminami, todėl jie buvo gabenami iš kitų kraštų. Paklausa ir pasiūla buvo didelė, tai to meto populiari dekoro priemonė derinama su sienų tapyba. Jie buvo gabenami iš Prancūzijos, Rusijos, Varšuvos, Rygos, Anglijos, Amerikos fabrikų. Užmiesčio viloje (šiuo metu čia yra Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus) yra išlikusių ir restauruotų popierinių, ir medžiaginių apmušalų sluoksnių. Jie leido tyrinėti, sužinoti daugiau apie to meto madas, kurtus interjerus. Kaip galima matyti iš nuotraukų, populiariausi buvo geometriniai raštai su stipriai stilizuotais augalų elementais. Sienų tapyba buvo derinama su sienų apmušalais, juos papildydama, kuriami specialūs tapetai abiems plokštumoms. Tačiau jos taip pat liko nedaug, nes pasak restauruotojų, ji nebuvo vertinga išsaugoti, „ypatingai mažai vertės buvo įžvelgiama trafareto ar volelio pagalba išmargintose sienų raštuose, kurie imitavo apmušalų ornamentus“.39 Dėl trafaretų taikymo, sienų tapyba tapo populiari priemonė dekoravimui tarp įvairių socialinių sluoksnių. Pramonės revoliucija taip pat prisidėjo prie paklausos: tiražavimas, greitai atliekamas darbas sumažino kainas. Vieni iš sienų tapybos pavyzdžių galėtų būti dvieji namai Pilies gatvėje, Vilniuje. Kelių spalvų, centruotoje kompozicijoje vaizduojami žali augalų stiebai su į išorę išsiskleidusiais rausvais žiedais. Daugiausia ornamentinės įvairovės juntama frize. Joje taip pat vyrauja stipriai stilizuoti augaliniai elementai, nuo sudėtingų iki visai paprastų kompozicijų. Frizo piešinys taip pat derintas su sienų ir lubų dekoru. Lipdinių ornamentika – dar vienas iš populiarių dekoravimo būdų to meto Vilniuje, šio laikotarpio kūriniais buvo dekoruojami privatesnės patalpos: miegamieji, vaikų kambariai ir panašiai.40 Iš nuotraukų galima matyti, kad juos sudarydavo vingiuotos linijos, apimančios žiedus, lapus. Karnizuose, rozetėse, lubų kampų lipdiniuose – visur vyravo skirtingų šių elementų kompozicijos. Vilniuje paklausą turėjo ir ornamentuotos koklinės krosnys bei židiniai. Koklių dizainas nebuvo kuriamas Lietuvoje. Didžioji dalis buvo dekoruota istoriniu dekoru, bet galima rasti ir su moderno stilistika. Kaštonų lapais dekoruota krosnies sienelė stovi Pilies gatvėje 30 name, vienos krosnies karūna dabar yra saugoma Lietuvos nacionalinis muziejus, Archeologijos skyrius. Pasak Klajumienės, XIX a. pab. – XX a. pradžioje ypač išpopuliarėjo keramikinių ir betono plytelės, teraco grindis bei linoleumas. Jų paklausumas lėmė naujas ornamento tendencijas. Didesnio dydžio plytelės turėjo gausesnę ornamentika nei mažesnio dydžio.

39 Ibid., p. 345. 40 Ibid., p. 355-356. 31

Vyrauja geometriniai raštai, bet pavyzdžiui „Baltojo Štralio“ cukrainės grindis buvo išklotos smulkiažiedžių gėlių ornamentu dekoruotomis plytelėmis. Tik neaišku ar po restauracijos jos išliko (po to kai pastatas atiteko Lietuvos nacionaliniam muziejui sienų tapyba buvo sunaikinta). Linoleumas būdavo dekoruojamas gausesnę ornamentika, čia irgi didžioji dalis dėmesio tekdavo geometriniams elementams, bet galima rasti ir gėlėmis nusėtų paviršių. To laikmečio grindų piešinius galima pamatyti menininkės Eglės Ridikaitės tapybos darbuose „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (2016). Aerozoliniais dažais, kruopščiai, naudojant trafaretus menininkė fiksuoja Vilniaus namų laiptinių, paradinių įėjimų plyteles. Darbai, vaizduojantis natūralaus dydžio grindis, tarsi istorinis dokumentas suteikia informaciją apie ornamentiką ir kartu jį paverčia nauja kūrybos medžiaga. Ornamentinis raštas art nouveau laikotarpiu buvo priemonė aplinkai, buičiai dekoruoti, nors jo elementai ir turėjo gilesnių reikšmių. Skirtingai nuo meno ir amatų sąjūdžio menininkų sukurtų augalinių raštų, dabar jis ne tik margina plokštumas, bet ir formuoja interjero detales, įvairiausius buities daiktus. Lapų, žiedų formos pasirenkamos tokios, kad tiktų tam tikrai nuotaikai sukurti: laiptų turėklai tarsi išauginami iš vijoklius primenančių linijų, lubos, sienos nuklojamos raštuotais tapetais, dekoruojamos rizais, rozetėmis, mozaikomis, vitražais. Tarsi pati gamta būtų apsigyvenusi žmogaus rankų sukurtame pastate. Toks jausmas kyla „vaikštinėjant“ po Riabušinskio namus. Kur tik pasisuksi, secesinio stiliaus pastate visur matysi žmogaus norą išsaugoti artimą ryšį su gamta, tarsi gyventum apsuptas jos kūrinių. Secesijos stilistika ir augalinių motyvų gausa apjungia ir suvienija visas meno šakas: Casa Batllo interjeras Ispanijoje atkartoja gėlės žiedą, arba La Pedrera (dar vadinami Casa Mila) namų stogas – augalo stiebo skerspjūvį. Gėlėti ir augaliniai ornamentai, savitai stilizuoti, išplinta grafikoje ir tapyboje. Gustavo Klimto tapybos kūriniuose jie įgyja ypatingų simbolinių ir mistinių galių.

3.2 Ornamento raštai G. Klimto kūryboje

Gustavo Klimtas (1862-1890) - vienas ryškiausių sececijos krypties atstovų, kurio tapyboje gausu stilizuotų gamtos ornamentų ir augalų motyvų. Kaip ir daugelis menininkų, savo kūrybinį kelią jis pradėjo kaip grafikas, kūręs klasikinio žanro portretus. Vėliau tapyboje jis figūras tarytum suliejo su ornamentiniais raštais. Jo paveiksluose įvairiausiais stilizuotais augaliniais motyvais nusėtos moterų suknelės ir visa figūras gaubianti erdvė – taip visas paveikslas virsta tarytum plaukiančiu ornamentu. Pvz., smulkiais, paveiksle Water Serpents II 32

(„Vandens gyvatės II“, 1904) atvaizduotų merginų plaukai nusėti supaprastintų formų gėlių žiedais, kūrinyje The Dancer („Šokėja“, 1916-1918) merginos rūbai ir fonas dekoruoti įvairiaspalviais ornamentais. Gustavas Klimtas žinomas kaip il. 18 ”Water Serpents II“, Gustav Klimt, 1904 dekoratyvinio tapybos stiliaus kūrėjas, tuo pačiu metu moters aktų ir figūrų meistras.41 Dėl atvirai vaizduojamų intymių scenų, nuogų kūnų, kuriuos vos dengia arba ne drabužiai ir keisti ornamentiniai raštai menininko darbai nebuvo priimtini to meto visuomenei. Paveiksluose Hope („Viltis“, 1903) ir Hope II („Viltis II“, 1907-1908) subtilus ornamentas naudojamas kaip fonas išryškinti šviesios odos besilaukiančios moters figūrą, arba išilgintas kūnas tarytum apauginamas stilizuotų žiedų raštu. Panarinusi galvą motina paveikslo erdvėje apgaubiama ornamentuotu audiniu, kurio apačioje išryškėja trijų moterų portretai. Auksinės spalvos motyvai raudoname fone išaukština pagrindinio personažo figūrą, o kompozicija apjungia gyvybės ir mirties simbolius, tarsi primindama apie amžiną gyvenimo ratą. Panašus ir vėlyvas Klimto paveikslas „Mirtis ir gyvenimas“ (1910), kuriame ryškūs dviejų tipų raštai, iliustruojantys gyvenimo ir mirties simbolius. Laikanti kuoka mirtis ornamentuota kryžiaus simboliais, o žmonių figūrų kompozicija išmarginta šviesiu, pievas ir laukus primenančiu raštu. il. 19 ”Hope II“, Gustav Klimt, 1907-1908 Jis tik dar labiau sustiprina laimės, gyvybės ir vilties atmosferą, nepaisant atidaus ir grėsmingo mirties žvilgsnio. Alegorinių vaizdinių gausu Klimto paveiksluose, kuriuose vaizduojamos deivės ir mitinės būtybės, darančios aliuzijas į graikų mitologiją, tarytum apipinamos stilizuotų augalų raštais. Trapūs vandens augalų stiebeliai vingiuoja palei kūnus, atkartoja auksinių plaukų bangavimą kūrinyje „Vandens gyvatės I“ (1904-1907). Margas auksinių žiedų fonas padeda išreikšti tris skirtingus moters gyvenimo etapus drobėje Three Ages of Woman („Trijų

41 ”Gustav Klimt“ in The Art Story. http://www.theartstory.org/artist-klimt-gustav.htm [žiūrėta 2017-10-06] 33 laikotarpių moterys“, 1905). Margaspalvis raštas, kuris gaubia jaunos moters laikančios ant rankų mergaitę figūrą, tarsi daro aliuziją į svajonių ir vilčių pasaulį. Užmerktos akys, ramios veido išraiškios ir švelniai prigludęs skruostas prie rudų mergaitės plaukų šį įspūdį sustiprina. Priešingai, trečios figūros profilis vaizduojamas auksiniame žiedų fone. Tamsios ir raudonų spalvų dėmės išreiškia brandaus gyvenimo etapą. Augalų simbolika, pasirinkta spalvų paletė šitame ir kituose paveiksluose padeda atskleisti paslaptingas alegorinių vaizdų reikšmes. Mistinė ir simbolinė aura gaubia ir Klimto nutapytus Vienos moterų portretus. Juose tik veidai, rankų dilbiai ir plaštakos nėra išpuoštos ornamentais. Vienas geriausiai žinomų, menininko auksinio periodo paveikslų „Adele Bloch-Bauer portretas I“ (1907) gausus dekoratyvinių elementų: geometrinių formų motyvai pinasi su stilizuotais bangų verpetais ar vynuogių ūglius primenančiais raštais. Pirmame ir antrame plane karaliaujančios ornamentuotos plokštumos beveik paslepia moters figūrą. Tiktai il. 20 ”Bildnis der Adele Bloch-Bauer I“, juodų plaukų šukuosena tarsi akcentas padeda Gustav Klimt, 1907 atkreipti dėmesį į veidą. Tokių pavyzdžių, kai figūra beveik panardinama į raštų sūkurį, galima rasti ir daugiau: Portrait of Eugenia Primavesi („Eugenijos Primavesi portretas“, 1913-1914), Portrait of a Lady („Damos portretas“, 1917-1918). Mįslingų raštų pasauliuose išryškėja savimi pasitikinčios moters veidas. Ornamentikos ir kontrastingų spalvų derinių gausu ir Klimto peizažuose. Paveiksle „Bukmedžių giraitė I“ (1902) regime bukmedžio kamienus, kurie il. 21 ”Beech Forest I“, Gustav Klimt, 1902 būdami antrame plane, dėmesį nukreipia į auksiniais lapais nuklotą žemę. Paveikslas Beech Forest I („Bukmedžių giraitė“, 1902) – tai vienas ankstyvųjų Klimto tapybos darbų, kuris dvelkia ramybe, kurią perteikia stilizuoti motyvai. Menininkui peizažinė tapyba buvo tarsi meditacija, atsipalaidavimas, atitrūkimas nuo tuo metu vyravusių aršių konfliktų meno srityje.42 Nuo 1900 m. ilgas vasaras praleisdamas su šeima prie Atero ežero, jis tapė to ežero apylinkes. Aukšta horizonto linija atveria didesnius plotus tolygiam ir smulkiam raštui.

42 Gottfried Fliedl, Klimt (Taschen, 2006), p. 175. 34

Landscape Garden (Meadow in Flower) („Sodo kraštovaizdis (gėlių pieva)“, 1906) darbe matome iš margų plokštumų sukurtą kompoziciją. Minėti darbai abstraktūs tiek savo objektais, tiek rašto elementais. Pavyzdžiui, paveiksle „Sodo takas su vištomis“ (1916) aiškiau galime įžvelgti dvi tamsias vištų figūras, kurios vaikštinėja ant tako, praskirdamas aukštyn augančią ir į šalis besiveržiančią augalų ir lapų kompoziciją. Visokiausių spalvų žiedai, kurių kontūras paryškintas tamsia linija, kontrastuoja su šviesiais potėpiais nutapytu keleliui. Kamienai, namai ir jų langai – viskas Klimto darbuose tampa savotišku ornamentų raštu. Klimto paveikslai nesulaukė tiek dėmesio savo aplinkoje, kaip dabar. Kiekviename knygyne ar prekybos centre galime įsigyti muzikos dėžučių, knygų skirtukų, servetėlių, veidrodėlių, drabužių ir namams skirtų aksesuarų, puoštų Klimto kūriniais. Drabužių linijos dedikuotos šio menininko kūrybai, juvelyrikos dirbiniai puošiami Klimto raštais, net tatuiruotės dekoruoja žmogaus kūną. Dėl savo ornamentalumo menininko kūriniai ne tik naudojami daiktų apipavidalinimui, bet ir domina šiuolaikinius kūrėjus. Apie garsaus dailininko gyvenimą ir kūrybą sukurtas kino filmas „Klimtas“ ( 2006). Ypatinga aukso spalva, suteikianti prabangos įspūdį, įspūdingi ornamentai skatina reprodukuoti Klimto kūrinius gaminant masinio vartojimo prekes. Ypatingai daug dėmesio sulaukė jo paveikslas Bučinys, nutapytas auksiniu periodu (1907-1908). Paprasta, bet įtaigi kompozicija, dvelkianti ramybe ir harmonija, tapo itin populiari šiomis dienomis. Nė vieno kito menininko, tarp jų Dali, Beuyso, Picasso ar Warholo, darbai nėra taip naudojami masinėje gamyboje, kaip Klimto kūriniai. Tik keletas kūrėjų gali varžytis populiarumu, teigia Gottfriedas Fliedisl. Jo darbai net skirti reklamuoti vieno banko finansinį patikimumą, taip pat naudojami knygų viršeliuose, siekiant atkreipti skaitytojų dėmesį. Vienas pagrindinių Klimto populiarumo priežasčių, vis dėlto yra nuogo kūno vaizdavimas, teigia Fliedlis: „Klimto darbų erotiškumas ir rafinuotumas yra neišsemiamas šaltinis reklamų kūrėjams“.43 Ornamentiką jis pasitelkė išreikšti Eroso galią, todėl neretai vadinamas geriausiu to meto moters erotinio kūniškumo tapytoju. Art nouveau stiliuje, kurissusiformavusio po meno ir amatų judėjimo, ornamentas nebuvo vien dekoratyvi priemonė. Ornamentas buvo pripildytas simbolinėmis reikšmėmis, kurios pynėsi su figuratyviniais vaizdiniais. Gustavo Klimto paveikslai pilni margaspalvių raštų, kurie pasitelkiami tiek uždengti kūrinio personažų paslaptis, tiek išreikšti neregimus objektus. Žmogaus figūra jo paveiksluose susilieja su ornamentika. Elegancijos ir grakštumo, erotikos prisotinti kūriniai sunkiai buvo suvokiame to meto visuomenės, o šiais laikais karaliauja tiek masinio vartojimo produktų dekoravime, tiek prabangos prekių

43 Ibid., p. 7. 35 apipavidalinime. Auksavimo technika perimta iš senųjų civilizacijų, figūrų komponavimas ir ornamentų raštai, primenantys Rytų ir graikų kultūrines tradicijas – visa tai jam leido sukurti savitą stilių.

IV ORNAMENTO TRANSFORMACIJOS

4.1 Ornamentalumas šiuolaikiniame dizaine

XX a. pab. atgimęs dėmesys augaliniam raštui suvešėjo įvairiausiais pavidalais ir formomis. Žiedų ir lapų variacijos šiandieninėje kultūroje yra daug įvairesnės ir sudėtingesnės, savyje talpindamos viso pasaulio kultūras, istorinius laikotarpius, nesibaigiančius gamtos motyvus. Svarbią įtaką ornamentikos plėtojimui ir kūrimui padarė nauji gamybos ir spaudos būdai, mokslo atradimai. XXI a. ne vieno menininko kūryba tampriai susieta su fizikos, chemijos, inžinerijos pasiekimais. Kūrėjai eksperimentuoja, testuoja įvairias medijas ir medžiagas, jas tarpusavyje jungia, nebijodami prarasti darbuose grakštumo, elegancijos ir estetikos įspūdžio, kurį taip vertino senieji meistrai. Nebijoma nagrinėti grožio ir bjaurumo sąvokų, taip ieškant unikalaus, originalaus koncepto išpildymo. Ornamentika šiandien nebėra kritiškai vertinama dizaino ir meno pasaulyje. Dabar augaliniai motyvai, rašto bei ornamento formos pasirenkamos kaip vienas iš meno ir dizaino raiškos būdų. Aplinkos puošimui, estetinimui, dekoravimui dažnai naudojami būtent augaliniai ornamentai (žiedų ir lapų elementai). Paprastai atsižvelgiama į gamtos motyvų simboliką, nors pastebimi atvejai, kai svarbesnė tampa pati formos ir mastelio kombinacija nei elemento reikšmė kultūriniu požiūriu. Ornamentas gali ir dažniausiai reprezentuoja, pasakoja ir turi simbolinę prasmę, bet visų svarbiausias yra vizualinis malonumas. Jeigu formos, plokštumos raštas reikalauja daugiau informacijos ir negalime juo savaime, be papildomo pasakojimo mėgautis – greičiausiai tai nėra ornamentas.44 Augalinis raštas naudojamas tada, kai norima plokštumą atgaivinti, suteikti jai pradžios ir pabaigos nebuvimo įspūdį. Gamta yra begalinė, jos elementai, lapai, žiedai, stiebai, kamienai nuolat pasikartoja, susipina tarpusavyje. Toks įspūdis sukuriamas menininkės Paula McGloin Manaus

(„Manausas“, XXI a. pr.) rašte, skirtame il. 22 ”Manaus“, Paula McGloin audiniams marginti. Plokšti elementai, šešėlių nebuvimas, ryškus kontrastas tarp elementų ir fono tik dar labiau traukia dėmesį. Džiunglių motyvai pasirenkami chaoso ir triukšmo pojūčiui sukurti. Panašus jausmas apima žiūrint į The Wild Garden Sleeps („Laukinis sodas

44 James Trilling, Ornament – A Modern Perspective (University of Washington Press, 2003), p. 23. 37 miega“, XXI a. pr.) darbą. Įvairiausių formų, spalvų, ritmiškumo variacijos – tokie yra šios škotų kilmės iliustratorės ir raštų kūrėjos darbai. Ne vienas XXI a. menininkas šalia iliustracijų kuria ir raštus, skirtus audiniams, atvirukams ar kitiems objektams. Šiandien ornamentika ryški kaip dar viena dizaino ir meno formų. Vienas iš paminėtinų pavyzdžių būtų Anna Emilia Laitinen kūryba (pvz., In Meadow („Pievose“, 2011) raštas il. 23 ”In Meadow“, Anna Emilia Laitinen, 2011 naudojamas tiek audiniams, tiek knygoms. Lengvais teptuko potėpiais piešiami darbai, kaip teigia pati menininkė, jai padeda keliauti ir būti su tais, kurie galbūt nėra jos kasdieniniame gyvenime: taip kuriami nauji pasauliai, atspindintys jos bei kitų gyvenimus. Šių dienų iliustratoriai ir raštų kūrėjai nevengia grubumo, nebijo prarasti savo kuriamų rašto motyvų sąsajų su gamtoje esančiais elementais. Mouni Feddag raštuose grafito, kreidelės štrichais baltame fone vaizduojamos gėlės ir lapai, tarsi persidengia tarpusavyje

(Flowers („Gėlės“, 2015). Linijų laisvumas ir grubumas il. 24 ”Flowers“, Mouni Feddag, 2015 priešingas Williamo Morriso ar kitų senųjų meistrų darbams. Neevengiama ryškios stilizacijos, kai vos viena linija ar plokščia forma pavaizduojami gėlių žiedai ir lapai. Ornamentų raštai sulaukia vis didesnio dėmesio ir paklausos. Pvz., Martinique („Martinika“ Don Loper, 1942) raštas, kurtas Beverly Hills viešbučio tapetams (bananų lapų kompozicija) dabar lačiai naudojamas dekoruoti mobiliųjų telefonų dėklus, kilimus, drabužius, jų aksesuarus bei kitus paviršius. Šį bananų lapų raštą galima pamatyti Friends („Draugai“, 1994-2004) seriale, taip pat filme The Aviator („Aviatorius“, 2004). Galima pastebėti, kad tiek vienur, tiek kitur ornamento raštas pasitelkiamas nurodo pagrindinių veikėjų paslaptingumą, paslaptis. Pastarajame filme raštuotos sienos Leonardo DiCaprio įkūnytam personažui tarsi sugrąžina įkyrias mintis. Prieš 75 metus sukurtas il. 25 ”Martinique“ Don ornamentinis raštas taip pat naudojamas madų žurnalų viršeliuose, Loper“, 1942 fotosesijose, taip pat inspiruoja kurti panašios stilistikos raštus.

4.2 Ornamento adaptacijos vizualinėje kultūroje

Kino pasaulyje galima rasti ne vieną pavyzdį, kuriame augalinis raštas pasitelkiamas sustiprinti kuriamą nuotaiką, atmosferą. Ornamentas paryškina interjerus ir net personažus. Ornamentika pasitelkiama kuriant tiek jaukią ir šiltą aplinką, tiek paslaptingumo persmelktą atmosferą. Vienas iš tokią il. 26 ”Holy Motors“, Leos Carax, 2012 nuotaiką kuriančių pavyzdžių yra mistiškasis Leoso Caraxo filmas Holy Motors (Šventieji motorai, 2012). Jame yra viena scena, kurioje pagrindinis veikėjas savo pirštu-raktu atrakina paslėptas nuo smalsių žvilgsniu duris ir taip patenka į kitą erdvę. Siena, kurioje ir yra įrengtos durys, yra tapetuota baltų medžių tamsiame fone raštu, taikliai iliustruojančiu juo toliau į mišką, juo daugiau medžių patarlę. Šie žodžiai puikiai apibūdina ir Dereko Simonds’o serialą The Sinner (“Nusidėjėlė“, 2017). Tamsus augalinis raštas čia tampa tarsi sąmonėje vis iškylančios užuominos vaizdinys. Vis pasikartojanti seriale dolerio simbolį primenanti kompozicija pamažu veda pagrindinę veikėją link jau praeityje atsitikusių įvykių. Raštas kino pasaulyje pasitelkiamas ir visiškai priešingai nuotaikai sukurti. Raštas ramina - teigia austrų architektas ir dizaineris Josefas Frankas. Kai aplink tvyro slogi, bauginanti atmosfera, augalinis raštas tampa apsauginiu skydu saugančiu pagrindinius veikėjus. Savo kūryboje jį il. 27 ”Spirited Away“, Hayao Miyazaki, 2001 naudoja ir animacinių filmų režisierius japonas Hayao Miyazaki. Šio kūrėjo darbuose paprastai vyrauja karo, pavojaus, nerimo nuotaika, todėl kontrastui sukurti filme Spirited Away („Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“, 2001) vaizduojamame kambaryje jaukią atmosferą sukuria raštai. Didžiuliame viešbutyje, į kurį atvyksta pailsėti ir atsigauti viso pasaulio dvasios ir demonai, gyvena šios įstaigos šeimininkė. Jos vaikas, apsuptas begalinės, tačiau perdėtos meilės ir rūpesčio, gyvena raštuotų pagalvių, kilimų ir baldų aplinkoje. Taip yra sukuriama jauki ir šilta atmosfera, iš kurios nesinori išeiti.

Žiedų ir lapų motyvų apsuptyje išlaisvinamos kino filmų veikėjų kūrybinės galios. Joe Wright filme Atonement („Atpirkimas“, 2007) trylikos metų mergaitė ir jos vyresnė sesuo gyvena name, kuriame kai kurie kambariai gausiai dekoruoti augaliniais, pastelinių spalvų raštais. Tose il. 28 ”The Grand Budapest Hotel“, Wes Anderson, 2014 patalpose, kuriose vyksta veiksmas, išlaisvinamos emocijos, galima kalbėti ir daryti tai, kas norima, o galbūt ir tai, kas neleistina. Wes Anderson filme The Grand Budapest Hotel („Viešbutis „Didysis Budapeštas“, 2014) išreiškiam panaši atmosfera. Vienos kepyklos darbuotoja Agatha kambaryje, kuris dekoruotas smulkiu augaliniu ornamentu, gali atvirai kalbėti su savo vaikinu. Čia tiktai lempos apšviestoje patalpoje kuriami visą gyvenimą nulemsiantys sprendimai. Jaukumui sukurti augalinė ornamentika naudojama ir masinės gamybos produkcijoje: nuo virtuvinių indų iki pagalvių, nuo dokumentams skirtų segtuvų iki dovanų maišelių. Paprastai tai nėra sudėtingas raštas, dažnai stilizuota, paprastų formų ir ritmo ornamentika. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti Unikko („Aguona“, il. 29 ”Unikko“ raštu dekoruotas viešojo transporto Maija Isola, 1965) raštas, kurtas Marimekko interjeras, Maija Isola, 1965 (Suomija) dizaino namams, vis dar plačiai naudojamas iki šių dienų mados industrijoje. Tokia klasika tapusi ornamentika išsiskiria savo paprastumu ir spalvų palete. Galima pastebėti, kad ornamentų kūrybai inspiracijų ieškoma įvairių istorinių laikotarpių ir kultūrų ornamentikoje. Ornamentikos braižas mados industrijoje naudojamas daugiau dekoravimo tikslais, bet ne kaip priemonė formuoti naujas struktūras. Masinė gamyba leidžia rinktis įvairios stilistikos ornamentus, nors galima pastebėti jų naudojimo tendencijas, tam tikro stiliaus, ritmiškumo, kompozicijos pritaikymus skirtingose aplinkose, situacijose. Pavyzdžiui, puodelių paviršius dažnai padengiamas tarsi rankomis paišytu, šiek tiek grubesniu, il. 30 suknelės fragmentas iš ryškesnio kontrasto raštu, dėžutės įvairioms smulkmenoms Dolce & Gabbana rudens kolekcijos, 2017 40 susidėti – realistiškesniu piešiniu: augalų ir žiedų elementai artimesni gamtoms motyvams. Raštas dažniausiai tebesiejamas su moteriškumu ir trapumu. Paprastai mados pasaulyje augaline ornamentika marginami moterų drabužiai. Šiandien vėl nebijoma naudoti įvairiausių raštų, supinant skirtingų stilių, laikotarpių, kultūrų, formų ornamentiką. Visa tai vėliau nebijoma reprezentuoti dar ir kitų raštų fone. Eklektika, įvairių kultūrų mišinys, kelių tipų raštai – ne vieną panašumą galimą būtų rasti su XIX a. vyravusiomis tendencijomis. Tik visa tai šiomis dienomis tarsi dar labiau paaštrintos formos.

4.3 Ornamento interpretacijos šiuolaikiniame mene

Poezijos knygoje Ornamentas vietoj laivo (1990) Auris Radzevičius rašo: Ornamentas po mūsų kojomis. Regėdamas jį, aš pamirštu, kad tu stovi šalia. Kažkas gailiai klykteli virš galvos. Tereikia pakelti akis nuo ornamento. Tai tu. Šiomis dienomis raštas nebėra skirtas tiktai dizaino dekorui ir aplinkos estetinimui. Jis tampa svarbia menine priemone atskleisti įvairias koncepcijas. Augalai padeda išreikšti prasminius sumanymus, diskursyvinius turinius. Neretai į meninius klausimus bandoma atsakyti netiesiogiai, tiktai užuominomis: gėlių ir žiedų formų, kompozicijų variacijomis, neapibrėžtomis ornamentinėmis prasmėmis. Tarptautiniu mastu kuriantis menininkas Zadokas Ben- Davidas savo instaliacijoje botaniškai pieštus augalus tarsi pakelia nuo plokštumos ir kaip miniatiūrinius kareivėlius sustato ant smėliu padengtų grindų (Blackfield, 2006-2009). il. 31 ”Blackfield“, Zadok Ben-David, 2006-2009 „Ši kvapą gniaužianti instaliacija vaizduoja grafiškai stulbinamą Edeno sodų ir pelenų kontrastą“ (Leah Ollman, Los Angeles Times, 2009).45

45 Leah Ollman, ”Critics’ Choices“ in Los Angeles Times, 2009. http://zadokbendavid.com/portfolio/ item/blackfield/ [žiūrėta 2017-11-17] 41

Raštas yra nuolatinis tekstilės kūrybos šaltinis. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė siuvinėja kryželiu net įvairius pasaulio armijos šalmus (Kill for Peace). Našlaičių, neužmirštuolių motyvai skiriami žuvusiųjų atsiminimui, ir kartu verčia susimąstyti apie karo pasekmes ir jo kainą. Ant aprūdijusio ir jau sunkiai panaudojamo kastuvo „užauginamos“ baltos gėlės (Lazda turi du galus, 2010), ant lygintuvo dugno perkeliami močiutės nėrinių žiedai, aplamdytos mašinos „apauginamos“ rožėmis („Rožėm klotas kelias“, 2007-2008). Šios menininkės gėlėmis siuvinėti kibirai tampa lempų gobtuvais, o laistytuvai naudojami kaip il. 32 ”Kil for Peace“, Severija Inčirauskaitė- pagrindas gėlėms užauginti. Kriaunevičienė Panašiu augaliniu ornamentu, tik jau ažūriniu, primenančiu nėrinius, menininkė Cal Lane išmargino įvairius namų apyvokos objektus, mašinų dalis. Car Bombing („Automobilio bombardavimas“, 2007, il. 38, iliustracijų priedas) instaliacijoje automobilių dalys sudėliotos ant smėlio, kuriame paliktos jų ornamento žymės, kitos pakabintos ant sienos, taip sukuriama ką tik įvykusio sprogimo iliuzija. Ornamentika paliečia viską aplinkui: čia nebelieka lygiaus ir nepažeisto metalinio paviršiaus. Ornamentų raštas tai tarsi begalybė, o gamtoje viskas sukasi amžinu gyvybės ir mirties ratu. Tai puikiai iliustruoja studijos Minale-Maeda apvalios formos sofa Zoetrope bench („Zoetropinis il. 33 ”Zoetrope bench“, Minale-Maeda dizaino suolas“, 2012), daranti aliuziją į begalinį studija, 2012 žemuogės gyvenimo ciklą, priklausantį nuo sezono kaitos. Augalinė ornamentika dažnai apgaubta paslapties, sapno, svajonių auros. Lapų ir žiedų elementų ritmas meditatyviai veikia žiūrovą, sužadina vaizduotę ir užuominomis atgamina prisiminimus. Ornamentika būdinga ir šiuolaikinei tapybai. Monica Rohan darbuose figūros vaizduojamos tarsi nardytų gamtos elementuose. Kaip teigė menininkė, spalvų ir raštų kombinacija iliustruoja vidines emocijas, asmeninius išgyvenimus, suteikia psichologinio gylio. Jos darbuose aiški tikrovės ir iliuzijos sankirta, Il. 34 ”Tangled In The Corner“, begalinis gamtos elementų dauginimas. Monica Rohan, 2017

Surrealistiniais vaizdais pasižyminčioje Shawna Gilmore kūryboje pagrindinių veikėjų nykstančios figūros taip pat apraizgomos augaliniais raštais. Paveikslų serijoje Chameleon („Chameleonas“, 2016-2017) žmonių kūnai suliejami su sienų tapetų ornamentika ir taip tampa begalinio ornamento dalimi. Keistai tykia aura apgaubti Stefano Kürteno kūriniai iliustruoja aplinką, kurioje nėra žmonių figūrų ar jų šešėlių, belikę tiktai jų veiklos pėdsakai. Darbe Galaxy („Galaktika“, 2012) tamsiu augaliniu ornamentu užpildomas dangaus plotas, taip sutapatinamas su visatos elementais. Panašia atmosfera dvelkia ir kitas S. Kurteno kūrinys Perfect World (Gold) („Tobulas pasaulis (Auksas)“, 2016) – tarytum tos visatos il. 35 ”Perfect World (Gold)“, Stefan Kürten, 2016 begalybės tąsa. Idealizuoto pasaulio vizijų, surrealistinių vaizdų pilni darbai sužadina žiūrovų vaizduotę ir paskatina kurti savo ramybės oazes. Gamtos elementų naudojimas, jų stilizavimas ir piešimas dažnai menininkams prilygsta meditacijai. „Raštas taip raminamai veikia, kad pasidaro liūdna, kai jį užbaigiu. Tai ženklas, kad turiu pradėti kurti naują darbą“, - teigia tapytoja Monica Rohan46. Dažnai šiuolaikinėje kūryboje svarbiau tampa ne augalo forma ar simbolika, o paties ornamento neapibrėžtumas. XXI a. ornamentiką savo kūryboje menininkai pasirenka kaip priemonę išreikšti konceptualias mintis. Begalinis raštas, tai ne tik begalinis gamtos ciklas, bet ir begalinė tėkmę, abstrakcijos transformacija, kurioje formuojasi figūros ir formos.

4.4 Kūrybinio darbo gairės

Praktinėje magistrinio darbo dalyje taip pat gilinsiuosi į ornamento raštų pasaulį. Sugrįšiu prie tyrinėtų istorinių pavyzdžių, kitų menininkų ir savo pastebėjimų: kas yra ornamentinis raštas, kokios augalų ir žiedų formos gali virsti išraiškingomis meninėmis ir vizualinėmis priemonėmis. Kurdama savitus augalinius raštus, atkreipsiu dėmesį į spalvų ornamentinę struktūrą, paletę, ritmiškumą. ieškosiu paveikios stilistikos, motyvų stilizacijos.

46 Lucy Stranger, “Monica Rohan“ in Artist Profile, 2016. http://www.artistprofile.com.au/monica-rohan/ [žiūrėta 2017-11-20] 43

Pirmasis mano kūrybinis susidūrimas su ornamentu įvyko, kuriant lietuvių mitologija paremtą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atributiką, skirtą pristatyti ir reklamuoti šią instituciją. Koncepcijos tikslas – pristatyti produktą, kartu supažindinant su lietuvių mitologija. Naudojant lietuvių mitologijos simbolius, tokius kaip žirgelius, saules, žalčius bei kitus, buvo sukurti šeši dievų ir deivių ženklai, bei vienas pailgo formato ornamentas. Pirmame magistrinių studijų semestre augalinis raštas dar nebuvo įtrauktas į mano teorinio ir kūrybinio darbo akiratį. Tik vėliau suvokiau, kad ši tema atveria įdomų kūrybos lauką. Pradėjau kurti iliustracijas, kurių pagrindas – augalinis raštas, gėlių ir lapų elementai. Įvairios tekstūros, spalvų ir formų variacijos tapo eksperimentų paskata. Augalinis raštas – vienas iš pagrindinių kūrybos elementų. Šiuo metu mane taip pat domina augalinės ornamentikos pritaikymas grafinio dizaino srityje: kaip grafinės raiškos priemonėmis išpildyti pasirinktą konceptą. Ieškoti galimų prieigos taškų, kurie dizaino darbus savo vizualine raiška ir struktūra suartina su taikomosios grafikos kūriniais. Taip mėginti pritaikyti augalinį raštą įvairioms medijoms. Augalinis raštas mane visada žavėjo kaip gamtos mistiškumą ir paslaptingumą iliustruojanti forma. Jis suteikia darbams šilumos, gyvumo įspūdį, kuris yra svarbus mano darbuose. Sluoksniškumo, estetiškumo, žaidimo su šviesa, formaliu elementų persipynimu – to sieksiu, kurdama darbus, kurie ieško dizaino ir meno saitų.

IŠVADOS

1. Ornamentas nėra vien paviršiaus dekoravimas, o jo formų variacijose reiškiasi abstraktumo ir figūratyvumo, paviršiaus ir gelmės, tikrovės ir iliuzijos sąryšiai. Augalinių ornamentų raiškos ir transformacijų tyrimas atskleidžia, kad įvairiuose kontekstuose jie atlieka ne vien tik puošybinę funkciją, bet ir turi savitą stilistiką, poetiką, susijusią su kultūrinėmis ir prasminėmis potekstėmis. 2. XVIII a. antroje pusėje prasidėjusi pramoninė gamyba lėmė ryškius pokyčius meno ir kasdienio gyvenimo srityje. Ieškant naujų dailės ir dizaino stilistinių tendencijų, buvo išplėtoti ornamentai ir augaliniai raštai, kurie puošė architektūros interjerus ir eksterjerus, gyvenamąją aplinką, daiktus ir kūrinius. Ornamentika tapo svarbia ne tik taikomojo meno, bet ir meninio, kultūrinio gyvenimo dalimi. 3. Dėl įsigalėjusios eklektikos XIX a. pab. meno kritikai (J. Ruskinas, A. W. N. Puginas, O. Jonesas) susidomėjo ornamento stilistinėmis ypatybėmis. Publikuoti jų leidiniai tyrinėjo ankstesnių epochų augalinius motyvus, atskleidė ornamentų stilistiką ir kompozicinę struktūrą. Tai skatino ornamentinio meno, ieškančio originalios stilistikos, raidą. 4. XIX a. pab. meno ir amatų sąjūdis tapo svarbia ornamentų kūrybos ir sklaidos terpe. Judėjimo atstovai (W. Morrisas, W. Crane’as, B. J. Talbertas ir kiti), protestuodami prieš pramoninės revoliucijos padarinius, dizaino srityje ieškojo formos ir dekoro vienovės, tobulino ornamentikos stilistiką ir plėtė jos raiškos diapazoną. 5. Meno ir amatų sąjūdžio kūrėjai ištobulino grafines augalinių motyvų variacijas, jų komponavimo būdus nusižiūrėjo nuo viduramžių architektūros ir miniatiūrų, tačiau savaip jas interpretuodavo. Viskas buvo paremta to laikotarpio klestėjusia stiliaus samprata: viskas turėjo būti darnoje su žmogumi ir gamta, viską turėjo sieti grožio ir estetikos pajautimas. Raštai ir ornamentai, kurie savo forma artimi gamtoms motyvams, buvo akcentuojami daugiau negu daiktų formos, tačiau betikslis dekoravimas nebuvo priimtinas. 6. Žymiausio meno ir amatų sąjūdžio veikėjo W. Morriso meninis potencialas ryškiausiai atsiskleidė ornamentų dizaine. Jo sukurti augaliniai raštai darė begalybės bei darnos įspūdį, kokį galima matyti ir pačioje gamtoje. Jos stebėjimas, ankstesnių laikotarpių kultūrų studijos menininkui buvo pamatinis kūrybos šaltinis. Paslaptingumo, mįslingumo įspūdis, vientisumas, augalinių elementų persipynimas, daugiasluoksnės

45 kompozicijos – tai pagrindiniai Morriso stiliaus bruožai, pastebimi ornamento, taip pat tekstilės, knygų viršelių dizaine. 7. XX a. pradžioje susiformavęs art nouveau stilius atnešė pokyčius, tačiau toliau plėtojo ornamentalumą ir augalinių raštų motyvus. Daugelis menininkų (G. Klimtas, A. H. Mackmurdo, A. C. Morse, H. Napperis) savo kūryboje naudojo plastiškas, grakščias linijas, ornamentinius raštus, kuriuose dekoratyvumas siejamas ne tik su puošyba, simbolinėmis reikšmėmis, bet ir su fantazijų, sapnų pasauliu, vidiniu ir psichologiniu žmogaus gyvenimu, kuris išreiškiamas ornamentinėse formose. 8. Art nouveau kontekste išskirtini G. Klimto tapybos kūriniai, pasižymintys dekoratyvumu, kuriuose ornamentas buvo pasitelkiamas tiek uždengti kūrinio personažų paslaptis, tiek išreikšti neregimus objektus. Žmonių figūros, apipintos augaliniais raštais, sukuria aliuziją į sapnus ir fantazijas. Elegancijos ir grakštumo, alegorinių vaizdinių, gyvybės ir mirties simbolikos, erotikos prisotinti kūriniai sunkiai buvo suvokiami to meto visuomenės, o šiais laikais karaliauja tiek masinio vartojimo produktų dekoravime, tiek prabangos prekių apipavidalinime 9. Nuslopęs modernizmo epochoje, ornamentas tapo ryškiu kultūrinių industrijų veikėju XX a. pab. Augaliniai raštai, tiek darantys aliuzijas į XIX a. ornamentiką, tiek naujos ornamentų transformacijos, skleidžiasi ne tik dizaino ir mados srityse, bet ir sulaukia netikėtų interpretacijų kine ir šiuolaikiniame mene.

BIBLIOGRAFINĖS NUORODOS

LITERATŪRA

1. Bowles, Melanie ir Ceri Isaac. Digital Textile Design. London: Laurence King Publishing, 2012. 2. Briggs-Goode, Amanda. Printed Textile Design. London: Laurence King Publishing, 2012. 3. Cieškaitė-Brėdikienė, Laimutė. Dizaino raida nuo Morriso iki Morrisono. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008. 4. Clutton-Brock, Arthur. William Morris. New York: Parkstone Press, 2007. 5. Connelly, Frances S. ”John Ruskin and the Savage Gothic“ in Journal of Art Historiography (Nr. 12, 2015), p. 5. 6. Dempsey, Amy. Stiliai, judėjimai ir kryptys. Enciklopedinis moderniojo meno vadovas. Vilnius: Presvika, 2004. 7. Fassetto, Kaffe. Glorious needlepoint. Ebury Press, 1987. 8. Ferebee, Ann A History of Design from the Victorian Era to the present. Van Nostrand Reinhold Company, 1970. 9. Fiell, Charlotte and Peter. Scandinavian design. Taschen, 2002. 10. Fliedl, Gottfried. Klimt. Taschen, 2006. 11. Gombrich, Ernst Hans. Dailė ir iliuzija. Vilnius: ALK / Alma litera, 2000. 12. Grasset, M. Eugene, La plante et ses applications ornementales. Paris: Librairie Centrale des Beaux-Arts, 1896. 13. Idzelytė, Virginija. Kostiumo istorija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. 14. Joyce, Carol. Textile design. New York: Watson-Guptill Publications, 1993. 15. Klanten, Robert ir Hendrik Hellige. Illustrators Unlimited: the essence of contemporary illustration. Berlin: Gestalten, 2011. 16. Manco, Tristian. Raw+Material=Art. Thames and Hudson, 2012. 17. Millere, Judith. The Style Sourcebook: The Definitive Illustrated Directory of Fabrics. Octopus Publishing Group, 2003. 18. Ornamentas: XVI–XX a. I pusės paveldo tyrimai. Sud. Aleksandra Aleksandravičiūtė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014. 19. Radzevičius-Radzius, Auris. Ornamentas vietoj laivo. Vilnius: Vaga, 1990.

20. Riegl, Alois. Kunstwollen Stilfragen: Grundlegen zu einer Geschichte der Ornamentik. Berlin : G. Siemens, 1893. 21. Sternau, Susan A. Art Nouveau: spirit of the Belle epoque. New York: New Line Books, 2006 22. Teynac, Francoise, Pierre Nolot and Jean-Denis Vivien. Wallpaper: A History. London: Thames and Hudson, 1982. 23. Trilling, James. Ornament – A Modern Perspective. University of Washington Press, 2003. 24. Wells, Nicholas M. William Morris. London: Brockhampton press, 1996.

ELEKTRONINIAI ŠALTINIAI

1. ”Biography of William Morris“ in Victoria and Albert Museum http://www.vam. ac.uk/content/articles/b/biography-of-william-morris/ [žiūrėta 2017-10-05] 2. ”Design“ in Victoria and Albert Museum. http://collections.vam.ac.uk/item/ O78224/design-godwin-edward-william/ [žiūrėta 2017-10-02] 3. ”Gustav Klimt“ in The Art Story. http://www.theartstory.org/artist-klimt-gustav.htm [žiūrėta 2017-10-06] 4. ”The Kelmscott Press“ in University of Maryland Libraries http://www.lib.umd.edu/ williammorris/kelmscott-press/the-kelmscott-press [žiūrėta 2017-10-24] 5. ”The Kelmscott Press“ in University of Maryland Libraries https://www.lib.umd.edu/ williammorris/kelmscott-press/the-kelmscott-press [žiūrėta 2017-10-10] 6. ”William Morris & Wallpaper Design“ in Victoria and Albert Museum http://www.vam.ac.uk/content/articles/w/william-morris-and-wallpaper-design/ [žiūrėta 2017-10-22] 7. ”William Morris“ in Victoria and Albert Museum http://www.vam.ac.uk/ page/w/william-morris/ [žiūrėta 2017-10-05] 8. Dubansky, Mindell. ”Alice Cordelia Morse (1863–1961)“ in Thomas J. Watson Library, The Metropolitan Museum of Art, 2009-05 https://www.metmuseum.org/ toah/hd/mors/hd_mors.htm [žiūrėta 2017-10-15] 9. Grasset, Eugène. La plante et ses applications ornementales. Paris: Librairie Centrale des Beaux-Arts, 1896. https://archive.org/details/planteetsesappl00Gras [žiūrėta 2017- 10-16]

10. Jones, Owen. The grammar of ornament. London: Published by Day and Son, 1856. https://archive.org/details/grammarornament00Jone [žiūrėta 2017-10-20] 11. Ollman, Leah. ”Critics’ Choices“ in Los Angeles Times, 2009 http://zadokbendavid.com/portfolio/item/blackfield/ [žiūrėta 2017-11-17] 12. Pugin, Augustus Welby Northmore. Floriated ornament. London: H. G. Bohn, 1849. https://archive.org/details/floriatedornamen00pugi_0 [žiūrėta 2017-10-17] 13. Rumens, Carol. ”Poem of the week: a selection from Verses for Pictures by William Morris“ in The Guardian, 2015-02-02 https://www.theguardian.com/books/2015/feb/ 02/verses-for-pictures-william-morris-poem-of-the-week [žiūrėta 2017-11-11] 14. Shrimpton, Nicholas. ”John Ruskin“ in Encyclopedia Britannica, 2017-15-11 https://www.britannica.com/biography/John-Ruskin [žiūrėta 2017-10-29] 15. Stranger, Lucy. “Monica Rohan“ in Artist Profile, 2016 http://www.artistprofile. com.au/ [žiūrėta 2017-11-20]

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

il. 1 ”Owl“, John Henry Dearle, 1895, Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/item/O89421/owl-wall-hanging-dearle-john-henry/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 2 ”Leicester“, William Morris, 1955, Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/item/O251387/leicester-wallpaper-morris-william/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 3 ”Acanthus“, William Morris, 1875, Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/item/O78222/acanthus-wallpaper-morris-william/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 4 ”Willow Bough“, William Morris, XIX a. pab., Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/item/O249260/willow-bough-wallpaper-morris-william/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 5 ”Trellis“, William Morris, 1862, Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/search/?listing_type=&offset=0&limit=15&narrow=&extrasearch =&q=william+morris+trellis&commit=Search&quality=0&objectnamesearch=&placesearch= &after=&before=&namesearch=&materialsearch=&mnsearch=&locationsearch [žiūrėta 2017-11-21] il. 6 ”Daisy“, William Morris, 1864, Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/item/O250920/daisy-wallpaper-morris-william/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 7 “Pimpernel“, William Morris, 1876, Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/item/O248603/pimpernel-wallpaper-morris-william/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 8 “Maud: a monodrama“, titulinis puslapis, William Morris, 1893, AbeBooks: https://www.abebooks.com/servlet/BookDetailsPL?bi=17301037696&searchurl=kn%3Dkelm scott%26tn%3Dmaud%26sortby%3D17&cm_sp=snippet-_-srp1-_-image1 [žiūrėta 2017-11-21] il. 9 ”The Woodpecker“, gobelenas, William Morris, 1885, William Morris Gallery: http://www.wmgallery.org.uk/collection/themes/highlights/object/woodpecker-tapestry-f139- 1885 [žiūrėta 2017-11-21] il. 10 raštas ”Brussels“ kilimui, Walter Crane, 1895, Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/item/O74761/design-for-a-brussels-carpet-design-crane-walter- rws/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 11 ”Elstree“, Bruce James Talbert, 1875, Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/item/O289217/elstree-furnishing-fabric-talbert-bruce-james/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 12 ”Wren's City Churches“, Arthur Heygate Mackmurdo, 1883, The Victorian Web: http://www.victorianweb.org/art/design/mackmurdo/21.html [žiūrėta 2017-11-21]

50 il. 13 ”Common Sense in the Household“ viršelis, Alice Cordelia Morse, 1896, The Metropolitan Museum: https://www.metmuseum.org/ art/collection/search/385886 [žiūrėta 2017-11-21] il. 14 ”La plante et ses applications ornementales“ knygos puslapis, Eugene Grasset, 1896, Archive: https://archive.org/stream/planteetsesappl00Gras#page/n11/ mode/2up [žiūrėta 2017-11-21] il. 15 stalo įrankiai, Salvador Dali, 1957, The Cutlery Review: http://thecutleryreview.com/ 2014/05/12/salvador-dali-menagere-cutlery-set-1957/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 16 ”Bamboo“, Edward William Godwin, 1872, Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/item/O78224/design-godwin-edward-william/ [žiūrėta 2017-11- 21] il. 17 ”Peacock Room“ James McNeill Whistler, 1877, Smithsonian: https://www.smithsonianmag.com/arts-culture/the-story-behind-the-peacock-rooms-princess- 159271229/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 18 ”Water Serpents II“, Gustav Klimt, 1904, Klimt Museum: http://www.klimt.com/en/gallery/early-works/klimt-wasserschlangen2-1904.ihtml [žiūrėta 2017-11-21] il. 19 ”Hope II“, Gustav Klimt, 1907-1908, The Museum of Modern Art: https://www.moma. org/collection/works/79792 [žiūrėta 2017-11-21] il. 20 ”Bildnis der Adele Bloch-Bauer I“, Gustav Klimt, 1907, Klimt Museum: http://www.klimt.com/en/gallery/women/klimt-bildnis-adele-bloch-bauer1-1907.ihtml [žiūrėta 2017-11-21] il. 21 ”Beech Forest I“, Gustav Klimt, 1902, Klimt Museum: http://www.klimt.com/en/ gallery/landscapes/klimt-buchenwald1-1902.ihtml [žiūrėta 2017-11-21] il. 22 ”Manaus“, Paula McGloin, autorės interneto puslapis: http://paulamcgloin.com/manaus-fabric-collection [žiūrėta 2017-11-21] il. 23 ”In Meadow“, Anna Emilia Laitinen, 2011, autorės interneto puslapis: http://www.annaemilia.com/textile/9ul7rx1heu3f1j5iwfu9gz6bxmeu52 [žiūrėta 2017-11-21] il. 24 ”Flowers“, Mouni Feddag, 2015, autorės interneto puslapis: http://www.mounifeddag.com/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 25 ”Martinique“ Don Loper“, 1942. Designer Wallcoverings: http://designerwallcoverings.com/WallpaperStore/index.php?main_page=product_info&prod ucts_id=1 [žiūrėta 2017-11-21] il. 26 ”Holy Motors“, Leos Carax, 2012, kino kritiko Jonathan Rosenbaum interneto puslapis: https://www.jonathanrosenbaum.net/2016/12/32287/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 27 ”Spirited Away“, Hayao Miyazaki, 2001, Norman N. Holland interneto puslapis: http://www.asharperfocus.com/Spirited.html [žiūrėta 2017-11-21] il. 28 ”The Grand Budapest Hotel“, Wes Anderson, 2014: https://www.youtube.com/watch?v=9D6yJ2q3NQU [žiūrėta 2017-11-21]

51 il. 29 Unikko raštu dekoruotas viešojo transporto interjeras, Maija Isola, 1965, Mid Century: http://midcenturymagazine.com/interiors/marimekko-the-spirit-of-unikko/ [žiūrėta 2017-11-30] il. 30 suknelės fragmentas iš Dolce & Gabbana rudens kolekcijos, 2017, Pinterest: https://www.pinterest.com/pin/424745808593598259/ [žiūrėta 2017-11-27] il. 31 ”Blackfield“, Zadok Ben-David, 2006-2009, autoriaus interneto puslapis: http://zadokbendavid.com/portfolio/item/blackfield/#!gallery[443]/9/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 32 ”Kil for Peace“, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, autorės interneto puslapis: http://www.severija.lt/lt/kuryba/kill-for-peace/ [žiūrėta 2017-11-21] il. 33 ”Zoetrope bench“, Minale-Maeda dizaino studija, 2012, dizaino studijos interneto puslapis: http://www.minale-maeda.com/filter/PROJECTS/ZOETROPE-BENCH-1 [žiūrėta 2017-11-21] il. 34 ”Tangled In The Corner“, Monica Rohan, 2017, Shawna Gilmore: http://www.shawnagilmore.com/chameleon.html [žiūrėta 2017-11-30] il. 35 ”Perfect World (Gold)“, Stefan Kürten, 2016, Artsy: https://www.artsy.net/artwork/stefan-kurten-perfect-world-gold [žiūrėta 2017-11-30] il. 36 ”The Forest“, William Morris, 1887, Victoria and Albert Museum: http://collections.vam.ac.uk/item/O89213/the-forest-tapestry-morris-william/# [žiūrėta 2017- 11-30] il. 37 ”Waterlillies“, Harry Napper, 1900, Victoria and Albert muziejaus internetinė kolekcija: http://collections.vam.ac.uk/item/O262204/waterlillies-furnishing-fabric-napper-harry/# [žiūrėta 2017-11-21] il. 38 ”Car Bombing“, Cal Lane, 2007, Art Mur: http://artmur.com/en/artists/cal-lane/car-bombing/ [žiūrėta 2017-11-21]

ILIUSTRACIJOS

il. 36 ”The Forest“, William Morris, 1887

il. 37 ”Waterlillies“, Harry Napper, 1900

il. 38 ”Car Bombing“, Cal Lane, 2007