Kultūros Paveldo Objektai Radviliškio Rajone

Kultūros paveldo objektai Radviliškio rajone

2-OJI PAPILDYTA LAIDA

2019 Knyga sudaryta ir iliustruota remiantis savaitraštyje „Radviliškio naujienos“ 2015–2016 m. spausdintu Aušros Mikšienės ir Vytauto Simelio paruoštu straipsnių ciklu „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, taip pat Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus bei Radviliškio viešosios bibliotekos archyvų medžiaga.

Išleido Radviliškio viešoji biblioteka. Tai – jos 2017 m. įgyvendinto projekto „Kultūros paveldas Radviliškio rajone“ rezultatas. Šio projekto partneris – Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyrius.

Knygos leidyba paremta pagal patvirtintą Grožinės literatūros ir kitų Radviliškio rajono savivaldybei reikšmingų leidinių leidybos projektų dalinio ﬁnansavimo Radviliškio rajono savivaldybės biudžeto lėšomis tvarką ir 2017 m. Paveldosaugos darbų programą. Vykdant 2019 m. Paveldosaugos darbų programą, buvo papildyta knyga, kurios leidybą ﬁnansavo Radviliškio rajono savivaldybė.

Leidinio bibliograﬁnė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliograﬁjos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-609-455-454-4

C Radviliškio viešoji biblioteka, 2017 „Tai, kas atrodė esą nuo mūsų nutolę, išnykę, mirę, prisikelia atmintyje ir gyvena toliau.“ Antanas Maceina

Vertybės, kurias turime išsaugoti

Laikas – nesibaigianti virtinė įvykių, reiškinių, vardų, pokyčių. Vieni pamažėl tolsta užmarštin, kiti užima jų vietą. Amžina ir nesustabdoma tėkmė. Tačiau atmintis pajėgi per ją tiesti tiltus ir jais susigrąžinti vertingiausius praeities ženklus, kad juos išsaugotų dabarčiai ir ateičiai. Tų iškalbingų ženklų slenkantys šimtmečiai Radviliškio rajonui nepašykštėjo: išliko piliakalnių, pilkapynų, dvarų, malūnų, istorinių vietų ir su jomis susijusių reikšmingų įvykių, iškilių asmenybių atminimas. Svari viso to dalis įtraukta į Kultūros vertybių registrą, yra saugoma valstybės. Šia knyga ir norėta skaitytoją koncentruotai supažindinti su tuo neįkainojamu praeities turtu, kad galėtų įsitikinti, pagrįstai didžiuotis, kokių neįkainojamų vertybių turime, ką privalome išsaugoti savo palikuonims. Projektas iš projekto – taip atsirado šios knygos idėja. Viskas prasidėjo nuo savaitraščio „Radviliškio naujienos“ įgyvendinto 2015–2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projekto „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, kurį dalinai finansavo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. To leidinio korespondentė Aušra Mikšienė kartu su Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėju Vytautu Simeliu aplankė kone visus į Kultūros paveldo departamento registrą įtrauktus rajono objektus – senąsias kaimų kapines, koplyčias, koplytstulpius, dvarus, mauzoliejus, bažnyčias ir kita. Savaitraštyje spausdintas ciklas išsamių, iliustruotų publikacijų apie tai, sulaukęs susidomėjimo ir įvertinimų. Jau tada, pasak Aušros Mikšienės ir Vytauto Simelio, pagalvota: o jei medžiagą, sukauptą to projekto metu, suglausti į krūvą ir, atitinkamai pritaikius, išleisti knygos pavidalu? Ketinimas neblėso ir ilgainiui rado bendraminčių. Radviliškio viešajai bibliotekai kraštotyrinė, kultūrinė-šviečiamoji veikla yra viena iš svarbiausių. Be to, čia jau turima sėkmingos leidybinės veiklos patirties. Tad mintis apie artimos sferos naują knygą atrodė patraukli, įgyvendinama, svarbiausia – reikalinga skaitytojams, nes tomis temomis bibliotekoje jie domisi, pageidauja tokios literatūros, duomenų. Taigi Viešoji biblioteka 2017 metais parengė knygos apie rajono kultūros paveldo objektus leidybos projektą ir sulaukė paramos pagal patvirtintą Grožinės literatūros ir kitų Radviliškio rajono savivaldybei reikšmingų leidinių leidybos projektų dalinio finansavimo Radviliškio rajono savivaldybės biudžeto lėšomis tvarką. Projekto partneriu tapo Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyrius. „Radviliškio naujienų“ ankstesniame projekte sukaupta medžiaga, nuotraukos, paties Savivaldybės skyriaus fondai dabar buvo geranoriškai atverti naujajai knygai parengti, už tai esame nuoširdžiausiai dėkingi. Taigi šios knygos tekstai parengti, remiantis 2015–2016 m. savaitraštyje „Radviliškio naujienos“ publikuotu korespondentės Aušros Mikšienės straipsnių ciklu apie rajono kultūros paveldo objektus, pritaikant tas publikacijas knygos specifikai – sutrumpinant, labiau koncentruojant esmę, papildant ir panašiai. Taip pat naudotasi Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus, Viešosios bibliotekos turima medžiaga, spaudos leidiniais. Rajone išleista vienkartinis žurnalas, nemažai lankstinukų, bukletų, plakatų, yra daug virtualios medžiagos apie čionykštes lankytinas vietas, vertingus paminklus. Šių objektų visumą apimančios knygos dar neturėjome – ją dabar ir išlydime pas Jus. Tai anaiptol nėra rajono kultūros paveldo studija, gili analizė ar profesionalus objektų įvertinimas. Gal mūsų pirmasis bandymas kitus paskatins kokybiškesnei knygai – toks tęstinis darbas būtų ir prasmingas, ir naudingas mūsų kraštui. O kol kas į šio pirmojo leidinio puslapius įdedame savo viltį, kad skaitytojai bus atlaidūs, jei ne viskas aprėpta ir ne viskas pasakyta, jei pasitaikytų netikslumų, neatitikimų, berengiant knygą, spėjusių kiek pasikeisti duomenų. Kaip ir minėta, šįkart labiau siekta pristatyti visus tuos objektus vienoje vietoje, kad skaitytojams būtų patogiau, lengviau ir greičiau apie juos sužinoti, kitiems – tuo susidomėti, o visiems – labiau pajusti mūsų kultūros paveldo savitumą, reikšmę, gerą pasididžiavimą juo ir pareigą tai išsaugoti laiko tėkmėje.

Kadangi knyga „Iškalbingi praeities ženklai. Kultūros paveldo objektai Radviliškio rajone“ buvo labai populiari, 2019 metais nutarta ją papildyti ir išleisti pakartotinai.

Knygos leidėjai Values Which We Have to Save

There are many valuable cultural objects of history in Radviliškis district - mounds, barrows, manors, mills, ancient burial grounds, monuments and others. Many of them, which are recorded in the register of the Department of Cultural Heritage under the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania, are protected by the state. To preserve these past values, pass them on for the future is all human duty. The weekly "Radviliškio naujienos", with the help of the Radviliškis district municipality Monument and Tourism department, implemented the project "Importance and Meaning of Cultural Heritage in Radviliškis District" in 2015-2016, partly funded by the National Press, Radio and Television Support Foundation. The weekly printed the cycle of publications by Aušra Mikšiene on most of the cultural heritage objects of the district. This book is based on these publications, as well as the archive of the municipality Heritage and Tourism department and the funds of the Radviliskis public library. The book "Expressive signs of the past" is an informative acquaintance with the oldest legacy of Radviliškis region residents – mounds, barrows, mythological objects. It also contains materials about the Jews' and other old cemeteries. It is described the Burbiškis manor and park, which has become the pride of today, the Kleboniškiai countryside farmstead, the manors of Baisogala, Raudondvaris, Grinkiškis, Maldžiūnai, Radviloniai, Pakiršinys which have interesting histories in Radviliškis district, and the only urban area is the town of Šeduva. A separate place is for churches, bell towers, chapel - mausoleums, chapels and chapel chairs. Among the described objects it is the Šeduva wool-combing workshop, the Grinkiškis and Šaukotas creamery, the Kleboniškiai, Radviliškis windmills, the ice-houses of the manors, the greenhouses of flowers, distilleries, the Baisogala and Radviliškis railway station buildings. The pages of the history of the country are evidenced by the reflections of the homesteads of Lithuanian partisan signalmen Mikniai and Sajai, places of mass murder of Jews, monuments and statues. The Šiaulės region is gaining more and more interest because of the abundance and attraction of the sightseeing places. The emblem of Emilija Brajinskienė's cultural heritage, which has become the symbol of Šeduva, has been described, as well as the annual cycling trips organized in the area to the objects of the region's cultural heritage, reflecting the memories of Aušra Mikšienė and Vytautas Simelis about trips to the area's attractions. The book captures and preserves, restores, present objects, and those who are already vanishing or left alone in photographs and memories, about which little knowledge is found. This was the purpose of this publication - to commemorate all the most valuable signs of the culture of the past, to boost the pride of these values and preserve them for future generations. At the same time, the publication makes it easier for the reader to find concentrated material in one place and make it more convenient to use it. The book - the result of the 2017 project "Radviliškis District Cultural Heritage Objects" by the Radviliškis district municipality public library. The project partner is the Department of Monuments and Tourism of the municipality of the district. The publication is based on an approved procedure according to which partial financing of publications of fiction and other publishing projects important for the Radviliškis district municipality from Radviliskis district municipality budget is possible.

TURINYS

Values which we have to save...... 9

ARCHEOLOGIJOS PAVELDO OBJEKTAI Piliakalniai...... 13 Pilkapynai...... 23 Šeduvos žydų senosios kapinės...... 26 Žydų senosios kapinės...... 31 Senosios kapinės...... 34

MITOLOGIJOS PAVELDO OBJEKTAI Mitologiniai akmenys, šaltiniai...... 41

STATINIŲ KOMPLEKSAI Kleboniškių kaimo sodyba...... 47 Baisogalos dvaras...... 52 Burbiškio dvaras...... 57 Grinkiškio dvaras...... 63 Maldžiūnų dvaras...... 67 Radvilonių dvaras...... 71 Raudondvario dvaras...... 76 Pakiršinio dvaras...... 81 Dvarų parkai...... 85 Nykstantys dvarai...... 91 Baisogalos geležinkelio stoties kompleksas...... 97 Radviliškio geležinkelio stoties statinių kompleksas...... 102

STATINIAI Dvarų ledainės...... 109 Dvarų oranžerijos...... 113 Šeduvos vilnų karšykla...... 117 Bažnyčios...... 121 Varpinės...... 128 Koplyčios-mauzoliejai...... 134 Koplytstulpiai...... 141 Koplytėlės...... 145 Pieninės...... 148 Spirito varyklos...... 151 Vėjo malūnai...... 154

ĮVYKIŲ VIETOS Lietuvos partizanų ryšininkų Miknių sodyba...... 161 Lietuvos partizanų ryšininkų Sajų sodyba...... 166 Žydų masinių žudynių vietos ir kapai...... 170

URBANISTIKOS PAVELDO OBJEKTAI Šeduvos miestas...... 177

MONUMENTAI, PAMINKLAI Kultūros vertybių registre įrašyti paminklai...... 183 Partizanų kapas...... 189 Šiaulės kraštas...... 192 Šeduvos baba apie kultūros paveldą...... 197 Dviračių žygiai į rajono kultūros paveldo objektus...... 201 Paminklai Vytautui Didžiajam ...... 203 Radviliškio rajono vietos, susijusios su partizaniniu judėjimu 1945–1954 metais...... 208 Senosios Radviliškio rajono kaimų kapinės...... 209 Pažinties su rajono kultūros paveldu prisiminimai...... 210 Naudoti šaltiniai...... 212 Nuotraukų autoriai...... 213 Paaiškinimai...... 214

Piliakalniai

Žinynai nurodo, kad piliakalnis – tai kalva, kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, kad tai – pilies kalnas. Piliakalniais suprantami ir ankstyvieji, kurie panašūs į paprastas kal- vas, ir vėlyvieji, kurie, kaip gynybiniai dariniai, sutvirtinti grioviais bei pylimais. Pavadinimas paprastai kildinamas nuo žodžio „pilti“ (kita versija – nuo žodžio „pilis“). Dažnai šalia pilies būdavo senovės gyvenvietė, kartais dar ir įtvirtintas priešpilis. Piliakalniai atsirado apie 1000 m. pr. m. e., Lietuvoje – žalvario amžiuje, ypač paplito geležies amžiuje. Oﬁcialiais duomenimis, Lietuvos teritorijoje tyrinėta tik apie dešimtadalį piliakalnių, kurių iš viso priskaičiuojama apie 950. Specialistai nurodo: kad kalva ar aukštuma būtų pripažinta piliakalniu, turi būti matomi gynybiniai įtvirtinimai (pylimai, grioviai, terasos, padaryti statesni šlaitai, pilies kiemas ir kt.), svarbus ir kultūrinis sluoksnis (namų apyvokos ir prabangesni daiktai, žmonių gyvenimo likučiai), paliudijimai. Tolimą praeitį menančius piliakalnius gaubia įvairiausios legendos, padavimai, todėl tos vietovės visada ypač domino ir traukė žmones. Kad užtikrinus apsaugą, Lietuvoje draudžiama kasinėti piliakalnius ir senkapius 50 m spinduliu aplink juos. Radviliškio krašte piliakalniai – seniausias išlikęs čionykščių gyventojų palikimas. Šių labai svarbių, reikšmingų ir įdomių istorijos, kultūros paveldo objektų amžius siekia I–II tūkstantmečius prieš mūsų erą. Tai buvo natūralios kalvos, kurių viršūnėse gyveno nedidelės žmonių bendruomenės. Vėlesniais laikotarpiais ten pradėti statyti gynybiniai įtvirtinimai – medinės pilys, jų papėdėse kūrėsi gyvenvietės – papiliai. Ilgainiui piliakalnių pilys neteko savo reikšmės, buvo apleistos, ėmė nykti. Radviliškio rajone yra septyni į Kultūros vertybių registrą įrašyti piliakalniai. Jų statusas: šeši – saugomi valstybės, vienas – registrinio lygio. Kiekvieno istorija – savita ir iškalbinga.

Nuo automobilių sustojimo aikštelės iki Diauderių (Baisogalos) piliakalnio įrengta atrakcijų – buomų, suolelių, stalelių

13 Diauderių (Baisogalos) piliakalnis yra Baisogalos seniūnijoje, Diauderių kaime, Serbentynės (Kiršino) upelio kairiajame krante dunksančioje aukštumoje. Datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia. Jo aikštelė yra trapecijos formos, pailga, šiauriniame krašte supiltas 2 m aukščio, 15 m pločio pylimas, kurio šlaitas nusileidžia į 8 m pločio griovį. Pietiniame ir vakariniame šonuose pylimas kiek mažesnis. Šlaitai statūs, 10 m aukščio. Piliakalnis apaugęs pušimis ir pavieniais lapuočiais. Turimais duomenimis, piliakalnio aikštelė buvo didesnė, pietiniame jos krašte driekėsi pylimas, bet jis, kasant žvyrą, sunaikintas dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1903 m. šią vietą tyrinėjo Lenkijos pedagogas, sociologas, etnologas, antropologas, archeologas Liudvikas Kšivickis (Ludvik Krzywicki), o 1962 m. žvalgomuosius tyrimus atliko Lietuvos istorijos institutas.

Į Kudinų (Kalnų) piliakalnį, arba Šiaulės kalną, įrengti patogūs laiptai Kudinų (Kalnų) piliakalnis, arba Šiaulės kalnas, yra Šiaulėnų seniūnijoje, Kudinų kaime, neseniai pastatyto apylinkių apžvalgos bokšto kaimynystėje. Tai – iš I tūkstantmečio–II tūkstanmečio pradžios išlikęs piliakalnis, įrengtas atskiroje kalvoje. Netoli jo dunkso Varpinės ir Kartuvių kalnai. Dirvonuojančio piliakalnio aikštelė apvali, 25 m skersmens, jos centre stovi kryžius, pakraštyje supiltas 10 m pločio pylimas, vienoje pusėje yra 6 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 12–18 m aukščio, juose auga pavieniai medžiai. Papėdėje buvo įkurta gyvenvietė, kuri taip pat yra Kultūros vertybių registre. Piliakalnį 1903 m. tyrinėjo jau minėtas archeologas Liudvikas Kšivickis, 1967 m. – Lietuvos istorijos institutas. Anot sakytinių ar įvairiuose šaltiniuose išlikusių užrašytų pasakojimų, senovėje čia stovėjusi garsi pilis, kuri turėjusi ir savo miestą, bažnyčią, varpinę, bet vėjas smėliu viską užnešęs. Esą ir dabar kartais ten galima išgirsti iš po žemių ataidinčius varpus.

14 Dvarininkas Jonas Šemeta neva pasamdęs darbininkus ir liepęs bažnyčią atkasti, darbas jau buvęs kone įpusėtas, pro bažnyčios durų rakto skylutę jau ir kunigas, žmonėms sakantis pamokslą, matęsis, bet Šemetą į krūvą ėmęs traukti mėšlungis, tad paliepęs nebekasti... Viena iš garsiojo Saulės mūšio vietos versijų siejama taip pat su šiuo piliakalniu. Legenda byloja, kad būtent čia netikėlių atėjūnų kariuomenė prasmegusi prasivėrusioje žemėje. Panašiai porinama ir iš Kudinų kaimo kilusios žinomos knygnešės, daraktorės Marcelės Jurgauskaitės užrašytame padavime apie Šiaulės kalną. Yra duomenų, kad kryžius ant šio kalno pastatytas dvarininko Jono Šemetos įsakymu 1858 m., kai buvo ruošiamasi čia sutikti vyskupą Motiejų Valančių. Tokio iškilaus dvasininko parodytą dėmesį šiai vietovei bandoma sieti su nuomone, kad ant piliakalnio vykdavo pagoniško Saulės kulto ritualai. Iš tenykščių vietų (Sidarių kaimo) kilusio žymaus kraštiečio, garsaus kraštotyrininko Balio Buračo užrašytuose žmonių pasakojimuose minima, kad apsilankęs vyskupas susirinkusiesiems rodęs ugnies ir alkų vietas.

Pakalniškių (Kleboniškių) piliakalnis, arba Kleboniškių kalnas

Pakalniškių (Kleboniškių) piliakalnis, arba Kleboniškių kalnas, yra Pakalniškių seniūnijoje, Kleboniškių kaime. Šis kultūros paveldo objektas dunkso atskiroje kalvoje ir datuojamas I tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Jo aikštelė netaisyklingo trikampio formos, 25 m ilgio, 15 m pločio. Apaugęs pušimis. Šlaitai statūs, 6–8 m. aukščio. Aikštelę tyrinėjo archeologas Bronius Dakanis. 1986 m. ištirtas bendras 0,3 kv. m plotas kraštuose, rasta akmenų grindinių, degėsių bei lipdyta šukė. 1996 m. žvalgomuosius archeologinius tyrimus čia atliko Bronius Dakanis, Zenonas Baubonis, biolokacinius – Egidijus Prascevičius. Rasta pastatų liekanų. Manoma, kad

15 ant piliakalnio stovėjo įtvirtinta senovės lietuvių šventykla. Piliakalnyje ištirtas bendras 5 kv. m plotas, aptikta akmenų grindinių. Tyrinėta ir piliakalnio papėdė, nustatyta, kad ten buvo 0,2 ha ploto gyvenvietė. Rasta 30 cm storio kultūrinis sluoksnis, lygios keramikos, molio tinko. Kaip ir kiti, šis archeologijos objektas apgaubtas įvairiais pasakojimais. Pasak jų, ant piliakalnio ar šalia jo nutikdavo keisčiausių dalykų. Pavyzdžiui, vienas žmogus vėlai važiavęs namo. Kai privažiavęs prie Kleboniškių kalno, tarsi būtų įstrigęs: važiavęs, važiavęs, bet vis namų nepasiekęs. Išaušus pamatęs, kad ne priekin judėjęs, o vien ratu sukęs ir sukęs su savo vežimu. Kas kitas, jei ne nelabasis, taip vedžiojęs ir klaidinęs?..

Pašakarnio piliakalnio, arba Pilės, artimiausiu laiku laukia tvarkymo darbai

Pašakarnio piliakalnis, arba Pilė, stūkso Šaukoto seniūnijoje, Pašakarnio kaime, prie to paties pavadinimo dvarvietės. Pastaroji įeina į Tytuvėnų regioninį parką. Pašakarnio dvaras buvo žinomas jau XVI a. Paskutinis jos gyventojas ir buvęs savininkas Jonas Norvilas mirė 1997 m. Norvilai Pašakarnio dvarą pirko XX a. pradžioje. Dabar jų palikuonys gyvena Lietuvoje, JAV, Ukrainoje. Dvarvietė garsėjo apie 1860 m. pastatytu dideliu mediniu pastatu, bet po Jono Norvilo mirties jis nebeišliko. Prie dvarvietės esantis piliakalnis buvo vadinamas ir Pile: viena versija – dėl to, kad ten kažkada stovėjusi pilis, kita – kad taip pavadintas dėl tenykščiame dvare buvusio minėto didelio pastato, kuris aplinkiniams įsiminė XIX a. Piliakalnio statusas dabar – registrinis.

16 Raginėnų piliakalnis, arba Raganų kalnas, išliko toks, koks buvo gilioje senovėje

Raginėnų piliakalnis, arba Raganų kalnas. Jis išlikęs Pakalniškių seniūnijoje, Raginėnų kaime, Daugyvenės upės kairiajame krante, ir laikomas vienu įspūdingiausių šiaurės vidurio Lietuvoje. Datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia. Piliakalnio šlaitai statūs, 9 m aukščio, aikštelė keturkampė, pailga, 200 kv. m. Papėdėje buvo senovės gyvenvietė. Tyrinėjant ją 1996 m. (archeologas Bronius Dakanis), aptiktas 20 cm storio kultūrinis sluoksnis su grublėtos, lygios ir žiestos keramikos, kitais radiniais. Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio, kurio teritorijoje ir yra Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas, direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus nuomone, objektas traukia savo paslaptingumu. Kaip jis sakė savaitraščiui „Radviliškio naujienos“, piliakalnis įdomus ne vien dėl to, kad jo gelmėse glūdi dar neatrasti praeities ženklai, bet ir kad tebėra gyvos su juo susijusios legendos, padavimai: „Nemažai jų žinojo vyresnio amžiaus vietiniai gyventojai, prieš keliasdešimt metų daug jų pasakojimų užrašė kraštotyrininkai. Kai kurios užrašytos legendos saugomos Valstybinės archeologijos komisijos archyve.“ Porinama, kad sykį viena moteriškė atėjusi į gretimus laukus dirbti, kartu atsinešusi savo vaikelį. Paguldžiusi jį pakalnėje, visą dieną plušėjusi ir taip pavargusi, kad vakare net savo kūdikėlį pamiršusi, viena namo grįžusi. Atsiminusi tuoj atgal lėkusi ir radusi savo mažylį ramiai miegantį, gražiausiais, brangiausiais rūbais aprengtą, papuošalais išdabintą. Neiškentusi ir paskui apie visa tai kaimynei išpasakojusi. O tą pavydas apėmęs – sulaukusi vakaro, ir ji savo vaikelį prie kalno nunešusi, palikusi, kad būtų ne mažiau apdovanotas. Kai rytą atėjusi pasiimti, neradusi nei dovanų, nei gyvo vaikelio – tas vargšelis buvęs uždusintas. Mat kaime laumės raganos gyvenusios, kurios pačios spręsdavusios, ką apdovanoti, ir šiukštu būdavę bandyti jas apgauti ar jų negerbti...

17 Išlikę ir padavimų, vietinių gyventojų pasakojimų apie tai, kad esą šiame kalne prasmegęs dvaras, kurį mėginta atkasti, bet nesėkmingai, kad kalnas prakeiktas, dar ir dabar ne vienas galįs ten išgirsti įvairiausių paslaptingų garsų. Pasakojama, kad tose vietose esą užkastas aukso altorius, kitokie turtai, bet niekas jų negalįs rasti. Raganų kalnu piliakalnis pavadintas dėl to, kad čia į puotas susirinkdavusios viso krašto raganos... Liudvikas Kšivickis rašė, kad piliakalnyje gyvenusios deivės ir giedodavusios. Kai žmonės susiruošę kalną kasti, jos ėmusios graudžiai raudoti ir verkdamos pasitraukusios į netolimą girelę. O viena, vyriausioji, prakeikusi kasėjus ir šie apakę. Esą todėl ir medžiai ten neaugantys, nes kalnas užkeiktas... Žinomas kraštotyrininkas, etnografas, fotografas Balys Buračas 1935 m. yra užrašęs tokį pasakojimą: „Kai prie Raginėnų piliakalnio kasė smėlį, Venclovas ant „makaulės“ rado lenciūgiuką... Jis gyveno šalia pušyno, savo žemėje rasdavo labai daug akmeninių kirvukų.“ Aplinkai išskirtinumo suteikia ir tai, kad netoli šio piliakalnio yra Raginėnų pilkapynai. Pilkapiai datuojami II–V a. Jie tyrinėti 1829, 1909–1910 m. (archeologai Frederikas Diubua de Montperė (Frederic Dubois de Montpereux), Ivanas Abramovas (Ivan Abramov), dr. Jonas Basanavičius), su tuo siejamas ir buvęs paplitęs „Raginėnų kultūros“ terminas. Laikui bėgant, daug kas neatpažįstamai pasikeičia, bet Raginėnų piliakalniui tai nėra pernelyg būdinga. Anot „Radviliškio naujienų“ korespondentės sukauptos medžiagos, gal tik pavadinimas tėra didesnis skirtumas. Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio vadovas E. Prascevičius prisimena: „Raginėnai buvo vadinti Gabogala. Prie Daugyvenės esantis kaimas Gimbogala taip vadinamas iki šiol, o Pakalniškiai jau kelis šimtmečius turi naują vardą – seniau jie buvo vadinami Pravogala. Pavadinimai kito, nes nyko tokio tipo galūnės.“ Vaitiekūnų piliakalnis, vadinamas Pilimi, Grinkiškio seniūnijoje, Vaitiekūnų kaime, Šušvės dešiniajame krante, santakoje su Vingrio upeliu, datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.

Grinkiškio seniūnijos ir Vaitiekūnų kaimo bendruomenės iniciatyva ant Vaitiekūnų piliakalnio, vadinamo Pilimi, buvo atstatytas kryžius

18 Jo aikštelė trikampė, 36 m ilgio, 17 m pločio. Pylimo aukštis – 4,5 m. plotis – 25 m, jo išorinis šlaitas leidžiasi į griovį. Piliakalnio šlaitai statūs, 11 m aukščio. Archeologas Algimantas Merkevičius 1977–1978 m. tyrinėjo šio piliakalnio aikštelę. Buvo aptiktas minėto istorinio laikotarpio dviejų horizontų kultūrinis sluoksnis, kurio storis – iki 2,4 m. Rasta lygios keramikos, gyvulių kaulų, stulpaviečių, medinių pastatų liekanų, geležinių peilių, žalvarinė segė, kita. Nustatyta, kad pylimas piltas mažiausiai du kartus. Kaip patvirtina Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus medžiaga, netoli nuo piliakalnio, gyventojų vadinamame Raudonkalnyje, atsitiktinai nuo seno būdavo aptinkama ankstyvųjų amžių radinių – per laiką apardyto senkapio įrodymų. 1940 m. Vaitiekūnų kapinyną tyrinėjo Kauno karo muziejaus archeologas Pranas Baleniūnas, 1978 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas. Nustatyta, kad ten buvo laidojama I–V a., kad jau tada Pilies gyventojai palaikė ryšius net su Romos imperija, plėtė ir stiprino savo gyvenvietę. Išliko legendų, kad čia stovėjusi pilis, ją užpuolę gausūs priešai. Jėgos buvusios nelygios, pilis sugriauta, daug gynėjų žuvę. Likę gyvieji juos laidoję ir supylę didelį kapą. Taip atsiradęs piliakalnis, kuris dėl žmonių stebėjimosi – vai-tiek-kūnų!– davė pradžią ir Vaitiekūnų pavadinimui. Gyvavo ir kita versija: esą tai švedų kareivių kepurėmis supiltas kapas; darbavęsi tiek daug kūnų, kad žmonės labai stebėjęsi ir vietovę ėmę vadinti Vaitiekūnais (vai-tiek-kūnų!). Velžių piliakalnis su priešpiliu iškilęs Šeduvos seniūnijoje, Velžių kaime, Arimaičių ežero pietiniame krante. Datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.

Velžių piliakalnyje su priešpiliu tyrinėjant aptikta lipdytos ir ankstyvosios žiestos keramikos, kitų radinių, pačioje aikštelėje – pastatų vietų, priešpilyje – židinio liekanų

19 Piliakalnio aikštelė apvali, jos skersmuo – 25 m. Šiauriniame ir rytiniame kraštuose driekiasi 15 m pločio pylimas. Rytinis 4¬5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 20 m pločio griovį. Piliakalnio šlaitai statūs, 8 m aukščio. Piliakalnio aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę retomis pušimis. Priešpilio vieta taip pat apaugusi retomis pušimis. Jo pylimas centrinėje dalyje nukastas, griovys užpiltas, darant kelią, einantį į įrengtą pliažą bei dviaukštį „Žirnelio“ pastatą. Pasakojimai, kurie būdavo perduodami iš kartos į kartą, mini, kad čia gyvenę milžinai arba kad čia buvusi pilis, bažnyčia, kuri prasmegusi žemėn, bet ji kartais ir dabar dar girdima atskambančiais varpais. Neva ne kartą bandyta kasti piliakalnį, ieškant ten turtų, tačiau veltui. Vienas toks kasėjas įsitikinęs nelabųjų veikimu: kiek kasęs, tiek viskas atgal vis užgriuvę, todėl baisiausiai persigandęs ir viską metęs... Padavimų, bylojimų apie šį piliakalnį yra užrašęs, vietovės grožį, jos senovę užﬁksavęs ir etnografas, fotografas Balys Buračas. 1969 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus ištyrė piliakalnio aikštelę. Kai buvo padarytas pylimo pjūvis, paaiškėjo, kad piliakalnis supiltas per 3 kartus. Pylimo sluoksnių storis siekė 2,8 m. Pylimo papėdėje buvo 12 m pločio, 1,6 m gylio griovys. Tai, kad piliakalnis turėjo priešpilį, patvirtina jo unikalumą. Tyrinėjant taip pat buvo aptikta lipdytos ir ankstyvosios žiestos keramikos, kitų radinių, pačioje aikštelėje – pastatų vietų, priešpilyje – židinio liekanų. Nustatyta, kad aikštelės pakraščiuose buvo medinė siena, iš jos išliko akmenų juosta su apdegusio molio tinko gabalais.

Dabar Ramulėnų piliakalnio, arba Ramylos, vietoje – vandens pilna žvyrduobė

Ramulėnų piliakalnis, arba Ramyla, yra Radviliškio seniūnijoje, Vantainių kaime. Tiksliau – buvo. Šis atskiroje kalvoje įrengtas, I tūkstantmečiu datuojamas praeities objektas sunaikintas XX a. septintajame dešimtmetyje. Dabar čia likusi žvyrduobė, kurios vandenyje vasarą maudomasi, prie kurios atvykstama pailsėti, pasibūti gamtoje.

20 Anksčiau piliakalnį dalinai juosė pelkė, dalinai – sausesni laukai. Jo aikštelė buvo 60–70 m ilgio, 20–25 m pločio. Statūs šlaitai siekė daugiau kaip 8 m aukštį. Kažkada, pasak istorikų, čia stovėjusios medinės pilys. 1968 m. žvalgomuosius tyrimus piliakalnyje atliko Lietuvos istorijos institutas. 1994 m. archeologas Romas Jarockis tyrinėjo 90 kv. m šlaito. Rado lipdytos keramikos, žalvarinės apyrankės dalį, trintuvą. Akivaizdu, kad vieta neabejotinai reikšminga kultūros istorijai ir neatsitiktinai buvo įtraukta į Nekilnojamųjų vertybių sąrašą. Paveldosaugininkų tvirtinimu, tai, kad piliakalnis sunaikintas – tiesiog nusikaltimas ne tik krašto, bet ir visai Lietuvos istorijai, deja, kaltininkai nebeatsekami. Tai – akivaizdus pavyzdys, kuo gali baigtis trumparegiškas, abejingas, nenuovokus požiūris į paveldą ir į pareigą jį išsaugoti ateičiai. Nuo 2017 metų piliakalniui panaikinta teisinė apsauga. Piliakalniams, kaip ir kitiems reikšmingiems kultūros paveldo objektams, Radviliškio rajone skiriama nemažai dėmesio. Jį stiprino ir 2017-ieji, kurie Lietuvos Respublikos Seimo buvo paskelbti Piliakalnių metais. Šias vietas stengiamasi tinkamai paženklinti, jose įrengti lankytojams patogų priėjimą ir privažiavimą, automobilių stovėjimo vietas, rūpinamasi informacijos apie juos sklaida.

Įrengti kelio ženklai parodo kelią iki piliakalnių. Prie visų rajono piliakalnių stovi juos įamžinę akmenys su informaciniais įrašais

Prie piliakalnių pastatyti nauji ženklai Įrengti kelio ženklai parodo kelią iki piliakalnių, prie visų tų objektų stovi juos įamžinę akmenys su informaciniais įrašais. Prieš porą metų tvarkymo darbų sulaukė Diauderių piliakalnis. Ten padaryta kelio į jį rodyklė. Kadangi nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki šio objekto žmonėms tenka pėsčiomis eiti apie pusantro kilometro, nutarta jų žygį paįvairinti, įrengiant atrakcijų – buomų, suolelių, stalelių. Taip Radviliškio rajono savivaldybės ir Baisogalos seniūnijos pastangomis ši kelionė lankytojams tapo kur kas patrauklesnė, ypač vaikams, jaunimui.

21 Sutvarkytas gana vaizdingose apylinkėse esantis Kudinų piliakalnis. Dabar nuo apžvalgos bokšto į jį apie 800 m vingiuoja gražus takelis. Nupjovus storus, apnykusius medžius, nebepuošusius piliakalnio, iš tos medienos padaryti laiptai, turėklai, tad užkopti į viršų dabar ir patogu, ir saugu, be to, lipant nebeardomi kalno šlaitai. Lankytojų dėmesiui čia įrengtas informacinis stendas. Nei žiemą, nei vasarą susidomėjimo nestokoja Raginėnų piliakalnis, kiti šio archeologijos komplekso objektai. Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis šią unikalią vietą prižiūri, tvarko, gražina ir populiarina kaip išskirtinę krašto vertybę. Netgi sunaikinto Ramulėnų piliakalnio vieta nėra pamiršta: ji pažymėta lauko rieduliu su piliakalnio pavadinimo užrašu, kad čia apsilankę žmonės žinotų buvusį piliakalnį, kurio viršūnėje stovėjusios medinės pilys, kur gyvenę ar nuo priešų gynęsi anuometiniai žmonės. Iš kitų rajone esančių piliakalnių sudėtingiausia situacija yra Pašakarnio. Jis kol kas tebėra apaugęs krūmais, medžiais, yra nuošaliau nuo pagrindinių kelių, nedaug ir informacijos apie tos vietovės praeitį. Nors šiame veiklos bare, jo sklaidoje nuveikta nemažai, dar daug ir sumanymų. „Žinome, kad mūsų rajone – septyni piliakalniai. Tačiau niekas negalėtų šiandien garantuoti, kad tėra tiek. Amžiams slenkant, pasimiršo daugelio tokių vietų kilmė, net pavadinimai, kai kurios įgavo naujus vardus. Ir atvirkščiai – atsirado vietovių, išoriškai panašių į piliakalnius, bet netyrinėtų, todėl neturinčių tokio patvirtinimo. Taigi visai įmanoma, kad ir mūsų krašte dar yra neatrastų piliakalnių, pilkapių ar kitų įdomių, svarbių archeologinių objektų, laukiančių akylaus dėmesio. Štai todėl, skatinami paskelbtų Piliakalnių metų, sumanėme rajone ilgalaikę akciją „Atrask piliakalnį“. Kviečiame mokyklas, kaimų ir kitas bendruomenes įsijungti į piliakalnių paieškas. Taip sukauptume vertingos informacijos, kuri įgalintų pagrįstai įtarti, kad pas mus yra tyrimo vertų vietovių. Mūsų skyrius tada kreiptųsi pagalbos į archeologus. Su kai kuriais jų jau esame aptarę galimą bendradarbiavimą šia linkme ir gavę patikinimą, kad tokiais atvejais jie imtųsi tyrinėjimų. Kas žino, gal mūsų visų dar laukia labai įdomūs atradimai, svarbūs ir nūdienai, ir ateičiai?“ – pasakoja Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis.

2017 m. minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną ant Raginėnų piliakalnio susiburta giedoti „Tautišką giesmę“

22 Pilkapynai

Iššifruoti žodį „pilkapis“ nesunku: tai – „pilkas kapas“. „Tai yra toks laidojimo būdas, kuris Lietuvoje buvo populiaresnis II–IV amžiuose, dar ir šiek tiek vėliau. Tuomet kūnas būdavo padedamas ant žemės paviršiaus ir virš jo supilamas kapas. Jeigu tų piltų kapų yra ne vienas, o keli ar keliasdešimt, ta vieta vadinama pilkapynu. Jų būna labai įvairaus dydžio – iki šešių ar dešimt metrų, o teritorija būdavo apjuosiama akmenų žiedu. Tai – šventa vieta. Tiesa, per daugelį metų kai kurių pilkapynų neliko – apaugę medžiais, neprieinami. Savininkai, ūkininkai, kurie aplink turi dirbamų žemių, tų vietų neliečia, todėl viskas apžėlė“, – apie unikalius paveldo objektus savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentei Aušrai Mikšienei aiškino Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis. Kultūros paveldo registro duomenimis, saugomų pilkapynų rajone yra devyni. Iš visų jų ypač išsiskiria Raginėnų pilkapynas, kuriame priskaičiuojama 80–90 pilkapių vienoje vietoje. Visgi pradėkime ne nuo jo, o nuo tų pilkapynų, apie kuriuos beatsekama visai mažai duomenų. Vienas iš tokių – valstybės saugomas Lenartuvos pilkapynas, esantis Lenartuvos kaime, Šaukoto seniūnijoje. Ir „Radviliškio naujienų“ korespondentei Aušrai Mikšienei apie jį pavyko tik tiek sužinoti, kiek nurodoma kultūros vertybių registre: „10 žemių sampilų, nuo 10–12 metrų iki 14–15 metrų skersmens ir nuo 0,2–0,3 metro iki 0,4–0,6 metro aukščio. Pilkapyne išsiskiria 2 pilkapių grupės. Pirmąją sudaro 6, antrąją – 4 pilkapiai. Šias pilkapių grupes skiria iki 30 centimetrų aukščio pakiluma, apaugusi medžiais. Be to, antrojoje pilkapių grupėje pilkapiai tarpusavyje jungiasi.“ Taip pat yra ﬁksuojami Augmėnų pilkapynas (Augmėnų kaime, Baisogalos seniūnijoje), Mažuolių pilkapynas, vadinamas Milžinkapiu (Mažuolių kaime, Šiaulėnų seniūnijoje), Kleboniškių-Pakalniškių pilkapynas. (Pakalniškių seniūnijoje), kur priskaičiuojama vienuolika II–III m. e. a. pilkapių, Liaudiškių pilkapynas (Liaudiškių kaime, Baisogalos seniūnijoje) bei Šiaulaičių pilkapynas, vadinamas Kapmilžiais (Šiaulaičių kaime, Šiaulėnų seniūnijoje). Kalbant apie pilkapius ir pilkapynus, Radviliškio rajonas plačiai garsėja jau paminėtu unikaliuoju Raginėnų archeologijos kompleksu. Jį sudaro piliakalniai, mitologiniai akmenys, gyvenvietės, senkapiai ir pilkapynai.

Radviliškio rajone yra išskirtinis Raginėnų Pilkapynai būdavo apjuosiami pilkapynas, kuriame – apie 90 pilkapių akmenų tvorele vienoje vietoje 23 Istorikas Petras Juknevičius rašė: „Didžiausia pilkapių grupė yra pušyne, netoli Daugyvenės ir Dubulio (pasak padavimo, šiame upelyje laumės kasas velėdavusios) santakos – vienas didžiausių Lietuvoje pilkapynų: būta apie 90 pilkapių. Jais 1829 metais susidomėjo prancūzų keliautojas, archeologas, etnografas Frederikas Diubua de Montperė, tuo metu apsistojęs Pakruojo dvare ir mokęs barono Roppo vaikus. Jis kasinėjo 4 pilkapius su degintais ir griautiniais kapais. Rastą nesudegusią kaukolę tyrinėtojas pasiuntė Milano muziejui. Vėliau F. Diubua de Montperė tapo Neušatelio universiteto profesoriumi. Būtent jo dėka Raginėnų vardas tapo žinomas Europoje.“ Kaip rašo P. Juknevičius, tai neliko be atgarsio Rusijoje. 1909–1910 metais rusų archeologas Ivanas Abramovas Raginėnų pušyne tyrinėjo 33 pilkapius: „Radiniai pateko į Valstybinį Ermitažą Sankt Peterburge. 1910 metais keturis pilkapius kasinėjo mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius.“ Apibendrindamas tyrimų rezultatus, istorikas nurodo, kad Raginėnų pušyne esančiame pilkapyne aptikta žmonių griaučių ir IV–VII amžių radinių. „Šiaurės Lietuvoje pilkapių kultūra buvo išplitusi I–V a., VIII–IX a. ji būdinga Rytų Lietuvai. Raginėnai – lyg savotiška sala. Tyrinėjimų medžiaga davė pagrindą rusų archeologui Aleksandrui Spycinui paleisti į mokslinę apyvartą „Raginėnų kultūros“ vardą. Didelis šios kultūros šalininkas buvo ir žymusis mūsų archeologas Petras Tarasenka“, – teigia Petras Juknevičius. Istoriniai faktai patvirtina, kad „Raginėnų kultūros“ terminas, kurį minėtas autorius pristatė savo darbe, archeologijos moksle vyravo iki XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos. Vėliau jo buvo atsisakyta motyvuojant tuo, kad tai nėra išskirtinė kultūra. Visgi istorikas P. Juknevičius drįsta abejoti, ar nepaskubėta: „Dabar pušyne yra apie 80 pilkapių, kurių sampilų skersmuo 6–10 metrų, o aukštis – iki 1,5 metro.“ Itin įdomi ir antroji pilkapių grupė, buvusi į pietus nuo Raginėnų piliakalnio, pietinėje Rinkakalnio dalyje. Kaip nurodo minėtas istorikas, 1829 metais tyrinėtojas F. Diubua de Montperė čia kasinėjo du, o 1909 metais I. Abramovas – tris pilkapius. „J. Basanavičius teigė 1910 metais perkasęs visus pilkapius. Šie pilkapiai datuojami II–IV a. Išlikę tik jų fragmentai. Kadangi pilkapių sampilai sunaikinti, išlikę 6–8 metrų skersmens, iš didelių akmenų sukrauti vainikai. Manoma, kad dėl pilkapių akmenų vainikų (rinkių) galėjo kilti šios kalvos pavadinimas. Nors patikimesnė versija, kad Rinkakalnis kilęs iš žodžio „rinktis“, – aiškina P. Juknevičius. Daugelis pilkapynų šiandien išlikę tik žemėlapiuose

Už šių medžių stūkso Šiaulaičių pilkapynas, vadinamas Kapmilžiais

24 Jis aptaria ir Kapupio upelio dešiniajame krante, prie Raginėnų ir Pakalniškių kaimo ribos, likusius tris pilkapių fragmentus. Teigiama, kad, vieną iš jų 1996 metais tyrė archeologai Zenonas Baubonis ir Bronius Dakanis: „Pilkapiai yra priešais buvusią Urbaičių sodybą. Todėl neatmestina tikimybė, kad juos kasinėjo ir J. Basanavičius, nes minėjo, kad jam yra talkinę gimnazistai Urbaičiai. Raginėnų kaimas į vienkiemius skirstėsi 1910 m. Tuo laiku Kapupio kairiajame krante įsikūrė Urbaičiai. Upelio pavadinimas irgi sietinas su čia buvusiais laidojimo paminklais. Tiesa, dabar labiau siejamas su kairiajame krante, prie santakos su Daugyvene, esančiomis senosiomis kaimo kapinėmis.“ Pasak istoriko, tai, kad tokiame mažame plote tiek daug archeologinių paminklų, rodo – Raginėnų apylinkės buvo tankiai apgyvendintos. Kaip savo straipsniuose rašo Aušra Mikšienė, piliakalniai, pilkapiai, šventi kalnai, akmenys, medžiai ir šaltiniai visada traukė žmonių dėmesį. Apie juos buvo ir išliko įvairiausių pasakojimų, legendų, padavimų, sakmių, kuriuose susipina istorinė tiesa, pateikėjo laikų realijos ir aplinkos vertinimai, mitologiniai vaizdiniai bei fantazija. „Puikus tokios daugiasluoksnės žodinės tradicijos pavyzdys yra apie daugelį pilkapių – priešistorinių laidojimo vietų – sekami padavimai. Paprastai juose išsaugoma atmintis apie pilkapius kaip senovės laikų kapus, bet jie siejami su XVII–XIX a. įvykiais – kovomis su švedais arba prancūzais. Be to, pasakojimai dažnai papildomi fantastiniais, tačiau seną mitologinį pagrindą turinčiais užkeiktų turtų, auksinės karietos ir kitais vaizdiniais. Padavimai laikytini ne vien tautosakos kūriniais, bet ir reikšmingu archeologinių paminklų pažinimo šaltiniu. Archeologijai žodinė tradicija yra nepaprastai svarbi, deja, Lietuvoje tyrimai šioje srityje tebėra retenybė. Didelės reikšmės tokio pobūdžio tyrimams turi XVIII a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje užrašyti padavimai bei sakmės apie archeologijos paminklus. Ne mažiau vertingi per XX a. archeologines ekspedicijas archeologų girdėti pasakojimai – tai, ką pateikėjai pasakojo išvydę patį kasinėjimų procesą ir archeologinius radinius“, – teigia Lietuvos istorijos instituto atstovas Laurynas Kurila ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto atstovas Vykintas Vaitkevičius. Amžių tėkmėje laidojimo būdai, vietos, su tuo susijusios apeigos, papročiai ir kita visur smarkiai kito, tačiau ir šiandien nebyliai liudija labai nutolusią ir vis tebetolstančią krašto praeitį.

Augmėnų pilkapyno vieta

Lenartuvos pilkapyno vieta

25 Šeduvos žydų senosios kapinės

Žydų kapinės, esančios Šeduvos mieste – reikšmingas kultūros paveldo objektas, nuolat primenantis tos tautybės žmonių paliktą indėlį krašto istorijoje. Juk XIX a. daugiau nei pusė Šeduvos gyventojų buvo žydai. Jie dominavo pagrindinėse ūkio veiklos srityse. Šeduvos miestelis, įsikūręs Lietuvos centrinėje dalyje, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XV a. Manoma, kad tuo pačiu laiku čia apsigyveno ir pirmosios žydų šeimos. 1449 m. Šeduvoje gimė ir tris dešimtmečius gyveno garsus rabinas Mošė HaGolė. Su Šeduva glaudžius ryšius palaikančio Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovai apie savo bendrapiliečių gyvenimo Šeduvoje pradžią turi kiek kitokią nuomonę. „Visgi Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti XVIII amžiaus pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi miesto statusą, Magdeburgo teises ir savivaldą, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste stabiliai augo. 1880 metų surašymo duomenimis, Šeduvoje gyveno 2386 žydai ir sudarė apie 63 procentus visų miesto gyventojų. Pragyvenimui žydai užsidirbdavo iš įvairių amatų, smulkios prekybos bei žemdirbystės, visuomeninis gyvenimas tuo laiku sukosi apie sinagogą, bendruomenės dvasinius vadovus bei XIX amžiaus pabaigoje rabino Josifo Leibos Blocho įkurtą ješyvą“, – teigė šio fondo direktorius Jonas H. Dovydaitis, bendravęs su savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondente Aušra Mikšiene.

Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius Jonas H. Dovydaitis džiaugiasi, kad Šeduva skiria daug dėmesio čia gyvenusiems žydams

Pasak jo, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Šeduvą nusiaubė gaisras, dar labiau apsunkinęs karo užkluptų gyventojų padėtį: „Žydų skaičius, ryškiai sumažėjęs dėl carinės Rusijos imperijos valdžios politikos bei karo padarinių, niekada negrįžo į prieškarinį lygį. 1920 metais išrinkta Šeduvos žydų bendruomenės taryba ėmėsi gaivinti žydų socialinį ir ekonominį gyvenimą bei iki savo galių netekimo 1925 metais, pasikeitus šalies įstatymams, stengėsi kuruoti visas miestelio žydų gyvenimo sritis.“

26 Tarpukaryje Šeduvos žydų ūkinis gyvenimas koncentravosi prekybos, amatų, lengvosios pramonės bei žemdirbystės sferose. Žydų gydytojai, dantistė, vaistininkė, fotografai, kirpėjai, duonkepiai bei kiti savo srities profesionalai teikė paslaugas visai miestelio visuomenei, o žydų liaudies banko durys buvo atviros visiems klientams, nepaisant jų tautybės. Miestelio žydų jaunimas būrėsi į jų pasaulėžiūrai artimiausias draugijas bei organizacijas, todėl miestelyje veikė daugelio žydiškų švietimo, kultūrinių, religinių bei sporto organizacijų padaliniai, pradedant „Tarbut“ švietimo draugija ir baigiant „Makabi“ sporto klubu. Kultūrinį gyvenimą paįvairindavo gastroliuojančių trupių spektakliai ar atvežamų kino ﬁlmų peržiūros. Šeduvos žydų memorialinio fondo surinktais istoriniais duomenimis, ekonominė krizė Lietuvoje bei augančios lituanizacijos tendencijos paskatino gausesnę žydų emigraciją iš šalies provincijos. Nemažai Šeduvos žydų ketvirtajame dešimtmetyje iškeliavo iš savo gimtojo štetlo ir patraukė JAV, Pietų Afrikos bei Palestinos kryptimis. Gyvenimo kokybė, anot Jono H. Dovydaičio, radikaliai pablogėjo po pirmosios sovietų okupacijos 1940 metų vasarą, kai naujos valdžios įsakymu buvo uždarytos žydiškos organizacijos bei mokyklos, nacionalizuotas verslas ir turtas: „Vokiečiai užėmė Šeduvą 1941 metų birželio 25 dieną. Jau liepos pradžioje miestelio gyventojai žydai buvo prievarta iškeldinti iš savo namų ir išvaryti į gretimą Pavartyčių kaimą, getu tapusius sovietinius barakus, aptvertus spygliuotos vielos tvora ir saugomus vietinių nacių kolaborantų. 1941 metų rugpjūčio 25 dieną buvo brutaliai nutraukta kelis šimtmečius trukusi Šeduvos žydų istorija, sušaudant 664 šeduvių kaimynus žydus Liaudiškių miške.“ Šeduvos žydų memorialinis fondas įsteigtas išsaugoti čionykščių žydų atminimą, tai jis nuosekliai ir daro. Fondo steigėjas – Sergejus Kanovičius. „Kodėl būtent Šeduvos žydų? Šeduvos, nes sponsoriaus tėvai yra taip vadinami litvakai ir yra gimę Šeduvoje. Sponsorius nenori viešintis ir pageidauja gerus darbus daryti kaip ir pridera kukliam žmogui – tyliai“, – savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentei aiškino Jonas H. Dovydaitis.

Taip atrodė senosios žydų kapinės, dar tik planuojant jas sutvarkyti

27 Jau visiškai atstatytos ir sutvarkytos Šeduvos žydų senosios kapinės O darbų nuveikta jau nemažai: galutinai atstatytos ir sutvarkytos Šeduvos žydų senosios kapinės – išpjauti ten augę medžiai bei brūzgynai, sutvarkyta kapinių velėna, užsėta nauja žolė, kurią dabar galima be vargo pjauti ir deramai prižiūrėti. Atlikta kapinių inventorizacija – visas 1,3 hektaro plotas suskirstytas 25 kvadratinių metrų kvadratais, kiekvienas juose esantis objektas nufotografuotas ir identiﬁkuotas. Fondo pastangomis išleista 600 puslapių inventorizacinė knyga, sukurta unikali kompiuterinė programa, galinti pagal vardą ar kitą raktinį žodį lietuvių, anglų, jidiš kalbomis rasti antkapio vietą kapinėse ir parodyti jo nuotrauką. Sutvarkyti antkapiai – jie sutvirtinti ir nuplauti, atstatyti sugriuvę sarkofagai. Parengtas ir projektas, kuriame pažymėtas kiekvienas antkapis – gulėję antkapiai atstatyti 90 laipsnių kampu, kiti, pasvirę, palikti tokioje pozicijoje, tik papildomai sutvirtinti. „Kai atvykome pirmąkart apžiūrėti kapinių, jos buvo tokios apleistos, kad matėsi vien pavieniai pasvirę antkapiai, kurių kultūros pavelde buvo užregistruota tik 650 vienetų. Po kapinių sutvarkymo radome apie 1350 antkapių ir akmeninių objektų, iš kurių apie 1000 buvo galima nustatyti kaip antkapius. Deja, perskaityti ant antkapių užrašytus mirusių žmonių duomenis galėjome tik ant 400 antkapių. Sutvarkėme kapinių tvorą, kur galėjome, palikome ir restauravome senąją, kur buvo neišlikusi, pastatėme naują. Meistrai, statydami tvorą, dirbo rankiniu būdu, senąja technologija, kokią naudojo jų seneliai ir proseneliai. Ją statę meistrai mus užtikrino – tvora stovės dar šimtą metų. Nustatėme įdomų faktą – dabartinių katalikiškų Šeduvos kapinių tvora yra pastatyta lygiai tokiu pačiu principu ir lygiai iš tokių pat akmenų kaip ir žydų – gali būti, kad ją kažkada statė tie patys meistrai“, – pasakojo Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius. Fondo istorikai nuolat atlieka istorinę Šeduvos žydų studiją. Randama įvairių su Šeduvos istorija susijusių faktų bei eksponatų, kurie turi išliekamąją vertę. Jonas H. Dovydaitis teigia, kad fondo istorikai, atlikdami šią studiją ir ieškodami informacijos

28 kuriamai ekspozicijai, tyrinėjo Lietuvos bei užsienio archyvus, bibliotekų fondus, muziejuose saugomus eksponatus: Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Lietuvos ypatingąjį archyvą, valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejaus eksponatus. „Užsienyje didžiausi informacijos saugotojai yra YIVO institutas ir Jungtinių Valstijų holokausto memorialinis muziejus JAV, Izraelyje – Yad Vashem, Lietuvos žydų Izraelyje asociacija, Geto kovotojų muziejus. Šiuose archyvuose ir muziejuose saugomi įvairaus pobūdžio dokumentai, pasakojantys apie kultūrinę, politinę, švietimo, religinę Šeduvos žydų bendruomenės veiklą XIX–XX amžiuose. Kita grupė radinių – tai nuotraukos, jų turime nemažą kolekciją: daugiausiai šeimos nuotraukos, kuriomis su istorikais pasidalijo visame pasaulyje išsibarstę žmonės, savo kilmę siejantys su Šeduva – kurių tėvai, seneliai ar net proseneliai gyveno Šeduvoje, tačiau išvyko iš jos dėl ekonominių, socialinių ar politinių priežasčių“, – vertingus radinius apibūdino Jonas H. Dovydaitis. Anot jo, saugant Šeduvoje žydų atminimą, siekiama puoselėti ne vien senąsias žydų kapines: „Šeduvos žydai yra palaidoti ne tik kapinėse, bet ir guli išžudyti trijose skirtingose vietose Šeduvos apylinkėse, tad buvo priimtas sprendimas įamžinti ir jų atminimą, juolab kad sovietinių laikų paminklai atrodė apgailėtinai.“

Šeduvoje, tvarkant kapines, ne kartą lankėsi žydai, neabejingi šios vietovės puoselėjimui

Šioje vietoje iškils Šeduvos žydų muziejus

Fondas nedelsė: buvo sudaryta komisija, paskelbtas konkursas naujiems memorialams, kurie įamžintų žudynių vietas. Konkursą laimėjo garsus skulptorius Romualdas Kvintas. Jo trys monumentalūs darbai ir prasmingi jų pavadinimai jau žymi šias tragiškas vietas: Liaudiškių, Pakutenių miškuose –„Durys“, „Spindulys- Žvaigždė“ bei „Šviesos Žvaigždės Buveinė“. Kaip aiškina fondo vadovas, per

29 Liaudiškių mišką sutvarkytas kelias, padarytos sustojimo bei apsisukimo vietos ties memorialais, o prie Pakutenių memorialo naujai įrengta lengvųjų automobilių bei autobusų sustojimo aikštelė. Romualdas Kvintas, pateikdamas komisijai savo darbus, pateikė keturis variantus, iš kurių vienas – nedidelės liūdnos mergaitės skulptūra. Kadangi, pasak Jono H. Dovydaičio, ji netiko pastatyti žudynių vietose, o visiems padarė didelį įspūdį savo meniškumu ir įtaigumu, buvo nutarta skulptūrą pastatyti Šeduvos mieste: „Ilgai buvo ieškota vietos, kurioje ji galėtų tikti ir, bendradarbiaujant su Šeduvos seniūnu Justinu Praniu bei buvusiu Radviliškio rajono meru Dariumi Braziu, tokia vieta atrasta – prie bendruomenės namų. Atitinkamai buvo sutvarkytas bendruomenės namų fasadas bei skverelis prie jo, kur stovinti „Mergaitė“ dabar atrodo tarsi čia stovėtų nuo pat žydų įsikūrimo Šeduvoje dienos.“ Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovai šiame krašte numatę ir toliau nestabdyti savo veiklos. Numatoma čia įkurti Žydų muziejų. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos politikai pritarė, kad minėtas fondas savo lėšomis pastatytų Šeduvos žydų muziejaus pastatą ir jam skyrė 47 arų sklypą šalia žydų kapinių. „Tvarkant kapines ir žudynių vietas vis galvojome, ką dar galėtume padaryti, įamžinant čia gyvenusių žydų atminimą ir duodant naudos dabar gyvenantiems vietiniams žmonėms. Ir kilo mintis pastatyti muziejų. Ir pastatyti jį čia, ne kur nors Vilniuje, bet būtent Šeduvoje, autentiškoje aplinkoje, kurioje kažkada gyveno mūsų bendrapiliečiai žydai. Darbinis muziejaus pavadinimas – „Prarasto štetlo muziejus“. Štetlas – tai mažas žydų miestelis su savo gyventojais ir gyvensena, su savo tvarka ir šventėmis. Ir per tokį štetlo įvaizdį parodyti pražuvusį gyvenimą, kuris buvo praktiškai toks pat visoje Lietuvoje – ir Užpaliuose Aukštaitijoje, ir Seirijuose Dzūkijoje“, – apie sumanytąjį muziejų pasakoja fondo direktorius. Anot jo, muziejaus architektūrą bei dizainą kuria tarptautinės architektūros firmos iš Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų, tačiau darbo nestokos ir Lietuvos specialistai: „Mūsų planai ambicingi – pastatyti vieną moderniausių muziejų Lietuvoje, kad ekskursijos važiuotų ne tik iš Lietuvos ir Šeduvą garsintų ne vien Šeduvos malūnas. Siekiame, kad turistai, apžiūrėję unikalų ne tik Lietuvos, bet visos Europos mastu muziejų ir visas naujai sutvarkytas skaudžios praeities vietas, savo įspūdžius aptartų malūne, prie pietų stalo, kur mūsų ir malūno savininkų bendromis pastangomis galėtų paragauti seniai užmirštų litvakiškų žydiškų patiekalų iš atskiro istorinio meniu. Turistų srautai – tai ir galimybės vietiniams meistrams parodyti savo meistrystę.“ Fondo vadovas sako, kad nuolat galvojama apie visus dabar Šeduvoje gyvenančius žmones: „Ką galima jiems būtų padovanoti, kad dovana visiems būtų naudinga ir reikalinga? Ir vieną pavasario rytą kilo mintis Šeduvos miestui padovanoti greitosios pagalbos automobilį bei medicininiams tyrimams reikalingos įrangos. Galime pasigirti, jog tokios komplektacijos greitosios pagalbos automobilio su gyvybės palaikymo įranga vienu kartu dar niekas Lietuvoje nėra įsigijęs.“ Fondas taip pat finansuoja Sauliaus Beržinio režisuojamą ir filmuojamą dokumentinį filmą apie praeitį „Suakmenėjęs laikas“. Kaip atvirauja Jonas H. Dovydaitis, „investuota daugiau nei trys milijonai eurų. Ir tai dar ne pabaiga“.

30 Žydų senosios kapinės

Be Šeduvos žydų kapinių, kaip labiausiai puoselėjamo tokio pobūdžio objekto rajone, į Kultūros vertybių registrą dar yra įtraukta ir nemažai kitų, esančių šiame krašte. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis mini tokias vietas rajone: „Šeduvos miesto seniūnijoje (Pakutenių miške) yra saugomi Šeduvos žydų žudynių vieta ir kapas, Šeduvos žydų senosios kapinės, Baisogalos seniūnijoje – dvi Šeduvos žydų žudynių vietos ir kapai, taip pat yra Baisogalos žydų senosios kapinės, Radviliškio miesto seniūnijoje – Radviliškio žydų senosios kapinės, žydų žudynių vieta ir kapas, Grinkiškio seniūnijoje – Grinkiškio žydų senosios kapinės, Šiaulėnuose – Šiaulėnų žydų senosios kapinės. Kai kurios prižiūrimos labiau ir yra tiesiog pavyzdinės, o apie kitų vietą byloja tik pakrypę antkapiai.“ Pastebėtina, kad visos žydų amžinojo poilsio vietos yra aukščiausio statuso – saugomos valstybės.

Baisogalos žydų senosios kapinės

Akivaizdu, kad šiandien tarp labiausiai dėmesio reikalaujančių kapinių – Baisogalos žydų kapinės. Pasak V. Simelio, darant Baisogalos miestelio užtvanką, buvo apsemta žemesnioji tenykščių žydų kapinių dalis. Dabar dalis kapinių yra po vandeniu, o kita dalis – saloje: „Tai – neįprasta situacija, parodanti, kad 1977 metais, įrengiant Kiršino tvenkinį, ne apie viską pagalvota.“ Oﬁcialiais duomenimis, Baisogalos žydų kapinėse yra vos dvidešimt lauko akmenų, betoninių antkapinių paminklų su įrašais hebrajų rašmenimis. Didžioji jų dalis nugriuvę ar susmegę į žemę. Dar ir šiandien šios kapinės neaptvertos, o kapinių dalis saloje netyrinėta. Grinkiškio žydų senosios kapinės yra Grinkiškio miestelio (Grinkiškio seniūnija) šiaurinėje dalyje, ant kairiojo Šušvės upės kranto, 250 metrų į vakarus nuo

31 kelio Raseiniai–Baisogala. Užimamas šių kapinių plotas siekia 0,39 hektaro. Manoma, kad kapinės buvo kur kas didesnės – pokario metais iš tos teritorijos buvo kasamas žvyras statyboms ir dalis kapinių sunaikinta. Kitoje kapinių pusėje žvyrduobės buvo apsodintos pušaitėmis. Kaip minima istoriniuose šaltiniuose, Lietuvoje per nacių okupaciją 1941 metais valdžios nurodymu sušaudyta 200 Grinkiškio miestelio žydų. „Daugiausia žydų namų Grinkiškio miestelyje buvo Tilto gatvėje. Miestelyje, netoli Šušvės upės, stovėjo žydų maldos namai – škala. Į žydų kapines vedė siaura gatvelė netoli upės. Šis kelelis nuo miestelio buvo atitvertas aukšta lentų tvora. 1944 metais sudegė žydų sinagoga, kaip ir beveik visas Grinkiškio miestelis“, – pasakojo seniūnijos seniūnė Giedrė Bložienė minėto kultūros, šviečiamosios veiklos projekto įgyvendintojams.

Grinkiškio žydų senosios kapinės aptvertos nauja tvora

Kaip aiškinama, kapinėse stovi 121 antkapis, yra paminklinė lenta. Kultūros paveldo departamento duomenimis, visi Grinkiškio žydų kapinių antkapiai yra iškalti iš granito – priekinėje pusėje užrašai hebrajų kalba, priešinga dalis kai kurių visai neapdorota. Paminklų storis svyruoja nuo 6 iki 21 centimetro, aukštis – nuo 75 centimetrų iki 1 metro. Šiose kapinėse nebelaidojama nuo 1942 metų. Iki 2015 metų šios kapinės buvo aptvertos vielos su betoniniais stulpeliais tvora. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus iniciatyva, Radviliškio rajono tarybos sprendimu 2015 metais buvo skirta lėšų naujai Grinkiškio žydų kapinių tvorai įsigyti ir sumontuoti, tad šiandien šią žydų poilsio vietą juosia nauja, tvarkinga tvora. Radviliškio žydų kapinės yra Radviliškio mieste, Dariaus ir Girėno gatvėje. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis tikina, kad dėl jų būta nemažai problemų. Didžiausia ta, kad žydų kapinių teritorijoje stovėjo gyvenamasis namas ir patekti į kapines buvo galima tik pro vartus, kurie buvo privačioje žemėje: „Ir mums patiems, ir atvykusiesiems aplankyti žydų kapinių buvo keblumų į jas patekti. Savininkai negyveno nuolat, lakstė palaidas šuo, o vartai būdavo

32 užrakinti. Todėl prieš metus kapinių teritoriją nuspręsta atskirti nuo privačios žemės. Užtvėrėme metalo tinklo tvorą, kad riba būtų aiški. Padarėme atskirus vartus ir šiandien yra galimybė niekieno netrukdomiems aplankyti žydų kapines Radviliškyje.

Radviliškio žydų senosios kapinės Radviliškio žydų kapinėse nėra daug išlikusių antkapių, tačiau, kai kuriais duomenimis, čia buvo laidojami net Šiaulių žydai. Kultūros paveldo departamento medžiaga liudija, kad šiose kapinėse yra išlikę įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos – 72 rausvo ir pilko granito, lauko akmens, betoniniai antkapiniai paminklai su įrašais hebrajų rašmenimis. Yra ir nugriuvusių ar susmegusių į žemę antkapinių paminklų. Šiaulėnų žydų kapinės atokiau nuo paties Šiaulėnų miestelio užima nemažą teritoriją, tačiau jų būklė kelia nerimą, kaip ir esančios Baisogaloje. Jose tesuskaičiuojama keturiasdešimt apgriuvusių paminklų, kapinės neaptvertos, nesutvarkytos. Abejas minimas kapines, kaip ir visas kitas, prižiūri seniūnijos – dukart per metus nušienauja, surenka šiukšles. V. Simelis pabrėžia, kad Šeduvos žydų kapinės yra pavyzdys, kaip reikėtų tvarkyti tokias vietas. Anot jo, dėl galimybės sutvarkyti ir kitas senąsias žydų kapines rajone bandyta kalbėti su Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovais.

Šiaulėnų žydų senosios kapinės reikalauja priežiūros

33 Senosios kapinės

Saviti nekilnojamojo turto objektai rajone – senosios kapinės, kurias prižiūri čionykštės seniūnijos. Dar 2007 metais buvo suskaičiuota, kad rajone – 110 neveikiančių kapinių. Kiek vėliau, 2013-aisiais, Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyrius pradėjo ieškoti senųjų nebeveikiančių kapinių ir jas žymėti. Kartu su seniūnijų darbuotojais buvo patikslinti jų sąrašai, bendrauta su vietos gyventojais, kurie padėjo išsiaiškinti tas laidojimo vietas, surastosios pradėtos tvarkyti. Pagaminti ir pastatyti 104 informaciniai stendai, kuriuose įrašyti kapinių pavadinimai, nurodyti statusas, elgesio kapinėse taisyklės, prižiūrinčių asmenų kontaktai. 2015 metais užregistruota jau 116 neveikiančių kapinių ir dar 8 riboto laidojimo. Kapinės savivaldybės teritorijoje pasiskirsčiusios labai nevienodai: vienose seniūnijose jų yra vos vienerios ar dvejos, kitose – dešimtys. Skirtingi ir kapinių dydžiai. Yra tokių, kur jų vietą žymi tik krūmais apaugęs žemės lopinėlis ar palinkęs medis, o aplink driekiasi dirbama žemė. Kelerias kapines galima rasti vien dokumentuose – jose nėra nei paminklėlio, nei jokios kitos žymės, o toje vietoje, kur planuose pažymėtos kapinės, iš tikrųjų plyti vien laukas ar arimas.

Ne visas kapines žymi kryžiai. Kai kur likęs tik plynas laukas Atlikti darbai, kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, yra tik pradžia ateities veiklos ir pastangų išsaugoti dvasinį bei materialųjį kultūros paveldą – neveikiančias kapines. Juolab kad tam ragina ir laikas: nyksta kaimai, keičiasi sąlygos, dyla prisiminimai, žmonių palikti pėdsakai, senąsias kapines vis labiau užkloja užmarštis. „Kapinės yra daugiau negu specialios paskirties žemės sklypas. Jos suvokiamos kaip su kitu pasauliu susijusi erdvė, jos turi sakralų matmenį, yra dvasinės kultūros paveldo dalis. Kapinių elementai – antkapiai, kryžiai, koplyčios, tvorelės ir kita – yra materialusis kultūros paveldas“, – akcentuoja V. Simelis. Didžiąją Lietuvos senųjų kapinių dalį sudaro katalikų kapinės, bet yra išlikusių ir valstybės saugomų kitų religijų kapinių: žydų, evangelikų-liuteronų, evangelikų-

34 reformatų, stačiatikių, sentikių, musulmonų, totorių, karaimų. Įvairovės nestinga ir Radviliškio rajone – čia užregistruotos ketverios Antrojo pasaulinio karo karių kapinės, penkerios – žydų, po vienerias – liuteronų ir Pirmojo pasaulinio karo karių kapines. Visos likusios – katalikų kapinaitės. Tik 11 iš 124 senųjų kapinių yra įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Anot V. Simelio, kapinėms suteikiamas neveikiančių, riboto laidojimo arba veikiančių kapinių statusas. Neveikiančioms kapinėms priskiriamos tos, kuriose negali būti naujų palaidojimų dėl to, kad jos neatitinka nustatytų visuomenės sveikatos saugos, kultūros paveldo apsaugos ar aplinkosaugos reikalavimų. Bendras senųjų kapinių ir žinomų ar tyrimais nustatytų laidojimo vietų skaičius gerokai didesnis negu rodo statistika. Tarp išskirtinių senųjų kapinių yra Nirtaičių kapinaitės, kurias dar ir šiandien puošia vertingi paminklai bei kryžiai. Pasakojama, kad XIX amžiaus pabaigoje žemes čia karučiu suvežė ir supylė valstietis Juozas Gedminas – savamokslis liaudies menininkas, antkapinius paminklus dirbinęs nuo 1836 iki 1885 metų.

Vienas iš išlikusių Nirtaičių kapinių paminklų skirtas liaudies menininko, kapinių įkūrėjo Juozo Gedmino tėvams

Juozas Gedminas buvo vienas iš originaliausių ano šimtmečio lietuvių liaudies akmeninių memorialinių paminklų meistrų. Jis gimė dabartiniame Radviliškio rajone, Šiaulėnų apylinkėje, Nirtaičių kaime, valstiečių šeimoje. Užsidirbdavo statydamas trobas, paskui atsidavė kalimui iš akmens. Kadangi savo kūriniams rinkdavosi akmenis, savo forma primenančius kokį gyvį ar daiktą, riedulius parsinešdavo net iš gana tolimų vietovių. J. Gedminas savo dirbiniuose labiausiai mėgo vaizduoti aguonas ir grybus, kurie jam asocijavosi su amžinuoju gyvybės virsmu. Tyrinėtojų nuomone, tai, kad šis gražiadarbis pasirinko kurti ne pavienius paminklus, o jų ansamblį, taip pat naudoti gausūs puošybos elementai rodo baroko meno įtaką jam. Tačiau meistro kūryba – liaudiška, paprasta, nors kartu labai originali. Ją vertino Lietuvos dailės draugija, darbais grožėjosi tai išmanantys aplinkiniai žmonės.

35 Nirtaičių kapinaitės – didžiausias šio liaudies menininko palikimas. Memorialinis ansamblis yra elipsės formos, stovi ant nedidelio dirbtinio paaukštinimo. Ant akmeninių vartelių pritvirtintas metalinis kryžius, o varteliuose iškaltas užrašas „SZWENTA BROMA AMŽINA TĖWINEI MŪSŲ“. Šiose kapinaitėse Juozui Gedminui buvo svarbiausi trys paminklai: vienas, skirtas jo tėvams, kitas – 1890 m. datai pažymėti, kuri, matyt, buvo labai svarbi skulptoriui, o dar kitą jis pasistatė sau. Menotyrininkai teigia, kad iki Pirmojo pasaulinio karo tose kapinaitėse buvo tokia tvarka, kokią paliko šis kūrėjas, ten priskaičiuota per 100 įvairaus dydžio dirbinių. Dabar iš jų, ypač iš smulkių, beliko maža dalis, o ir visos kapinaitės jau netekusios pirminio vaizdo. Kai kurie šio unikalaus skulptoriaus darbai saugomi Lietuvos muziejuose. Savitos ir vadinamos Piepalių kaimo kapinės greta kelio Šeduva–Baisogala, visai netoli pastarojo miestelio. Čia amžinojo poilsio atgulę Pirmojo pasaulinio karo kariai, kovoję šiose apylinkėse. Pasak V. Simelio, toks ir yra išskirtinis šių kapinių bruožas, kad jose išreikšta vienoda pagarba visiems, nepriklausomai nuo tautybės – ir rusams, ir vokiečiams kariams.

Piepalių kaimo kapinėse, prie kelio Šeduva–Baisogala, atgulė ir rusų, ir vokiečių kariai Daugeliui gyventojui gerai žinomos Radviliškio katalikų parapijos kapinės, paprastai vadinamos Radviliškio senosiomis kapinėmis. Jos yra Maironio gatvėje, netoli miesto centro, ir turtingos iškilių radviliškiečių senbuvių kapų, senų paminklų, vertingų įrašų juose. Prie vartų kapinėse pasitinka 1930 metais iš lauko riedulių sumūrytas didingas paminklas Lietuvos kariams savanoriams, 1919 metais ties Radviliškiu kovose su bermontininkais žuvusiems jauniems kraštiečiams didvyriams Gracijonui Sakalauskui ir Jonui Jaraminui. Tarp daugybės kauburėlių kapinėse yra kitų laisvės kovotojų, Radviliškyje dirbusių kunigų, žymių visuomenės veikėjų kapų. Surinkęs įvairios medžiagos, pačiu seniausiu paminklu šiose kapinėse kraštotyrininkas Evaldas Tamulionis įvardija skirtąjį kunigaikščiui Dominykui Giedraičiui – jam jau net 200 metų! Atitinkamomis progomis organizuojamos eisenos

36 į šias kapines, nuskardena salvės, pagerbiamas šviesus išėjusiųjų atminimas. Tose kapinėse nebelaidojama (veikia naujosios kapinės), tačiau jos prižiūrimos ir tebėra tarsi sustojusio laiko oazė aplink šurmuliuojančio miesto kasdienybėje.

Radviliškio miesto senųjų kapinių pagrindiniai vartai

Senosiose rusų kapinėse Radviliškyje galima aptikti ne tik daugelį rusiškų, bet ir lenkų ar lietuvių pavardžių, iškaltų antkapiuose. Spėjama, kad rusų tautybės žmonės čia atvyko dar tiesiant geležinkelį, nes tuo metu buvo kviesta itin daug šios srities specialistų. V. Simelio teigimu, seniau beveik kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites. Taip buvo ir Radviliškio rajone. Šiandien iš jų išlikę nedaugelis, o ir likimas jų skirtingas. Kiek įmanoma, jos tvarkomos, pažymimos, išpjaunami krūmai, menkaverčiai medžiai. Tokia gyvųjų pareiga.

Beinoravos senosiose kapinėse palaidoti, kaip spėjama, vietos dvaro palikuonys

37 Valstybės saugomos Radviliškio rajono senosios kapinės:

Mankiškių kapinyno ir senųjų kapinių komplekso senosios kapinės (Mankiškių k., Radviliškio sen., Radviliškio r. sav.); Paežerių kaimo senosios kapinės (Paežerių k., Šeduvos miesto sen., Radviliškio r. sav.); Radviliškio miesto žydų senosios kapinės (Dariaus ir Girėno g., Radviliškis, Radviliškio miesto sen., Radviliškio r. sav.); Šeduvos žydų senosios kapinės (Šeduvos sen., Pakalniškių sen., Radviliškio r. sav.); Baisogalos žydų senosios kapinės (Baisogala, Baisogalos sen., Radviliškio r. sav.); Grinkiškio žydų senosios kapinės (Grinkiškis, Grinkiškio sen., Radviliškio r. sav.); Šiaulėnų žydų senosios kapinės (Šiaulėnai, Šiaulėnų sen., Radviliškio r. sav.); Kapinės (Kėdainių g., Šeduva, Šeduvos miesto sen., Radviliškio r. sav.); Kapinės (Radviliškis, Radviliškio miesto sen., Radviliškio r. sav.); Kapinės (Baisogala, Baisogalos sen., Radviliškio r. sav.); Kapinės (Šiaulėnai, Šiaulėnų sen., Radviliškio r. sav.).

Senosios kapinės nepamirštos ir šiandien – lapkričio 1-ąją čia visuomet uždegamos žvakelės

38 39

Mitologiniai akmenys, šaltiniai

Tyrinėtojai nurodo, kad mitologija yra bendruomeninės kultūros išraiška, savotiškas kultūrinis tekstas, neatsiejamas nuo mitų. Tam tikrų jos apraiškų yra ir Radviliškio rajone. Paprastai šie objektai nestokoja lankytojų dėmesio, traukia savo paslaptimis, kurių laikas taip ir neištrina. Sakoma, kad Prūdytės šaltinis atsirado iš ašarų nuskriaustos kaimo mergaitės, vėliau virtusios akmeniu, kuris buvo pavadintas jos vardu

Velnio akmenyje vieni įžvelgia didelį kanopos įspaudą, o kiti – ir dar vieną, mažesnį Prūdytės šaltinis ir Prūdytės bei Velnio akmenys. Šie kultūros paveldo objektai yra Verdulių kaime, Radviliškio seniūnijoje. Šaltinis ir akmenys 1999 metų sausio mėnesį buvo įtraukti į Kultūros vertybių registrą, saugomi valstybės. Kaip pripažįsta ir paminklosaugininkai, šie rajono paveldo objektai, veikiami laiko ir gamtos, dabar atrodo gerokai apnykę. Išlikusios informacijos apie juos nėra daug. Gyva tik su tuo susijusi legenda. Pasakojama, kad šaltinis – tai ašaros kaimo mergaitės, kurią nuskriaudę ponaičiai ir kuri paskui iš to sielvarto pavirtusi akmeniu. Rasti šaltinį ir akmenį nėra visai paprasta. Reikia už pamiškėje rymančios sodybos eiti takeliu gilyn į mišką. Ten, kaip patvirtina ir savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentė Aušra Mikšienė, kartu su Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėju Vytautu Simeliu ieškojusi šių objektų, atsiveria reginys, kažin ar nors kiek panašus į vaizduotės iš anksto suklostomą tokio slėpiningo objekto viziją: samanomis apaugęs nedidukas akmuo, šiaudais ir lapais užterštas vandens plotelis, labiau primenantis balą... Nenuostabu, kad šie objektai gyventojų jau gerokai primiršti. Tačiau tame pačiame kaime alma dar vienas šaltinis, kurį žino ne tik tenykščiai, bet ir radviliškiečiai ar kitų aplinkinių vietovių žmonės. Tai – Verdenė, viliojanti iš žemės trykštančiu skaidriu vandeniu, kvepiančia gaiva. Nuo to šaltinio pavadinimo kildinamas ir kaimo pavadinimas – Verduliai. Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis pasakoja iš gyventojų girdėjęs, kad šaltiniu naudojamasi taip seniai, jog niekas nebežino, kas

41 iškirto takelį žemyn, kas pagilino, akmenimis apdėjo srovės praplatėjimo vietą: „Iš šių šaltinių pasisemti vandens atskuba ir gretimų vietovių gyventojai. Anksčiau prie Verdenės net eilės nusidriekdavo.“

Prie Verdenės galima ir atsikvėpti, atsigaivinti

Nuo seno šaltiniai būdavo gerbiami, prie jų įrengdavo šventvietes, jiems priskirdavo visokių savybių, galių. Ne išimtis ir Verdenė. Net ir dabar daugelis jo vandenį laiko ypatingu. Kai kas mano, kad šis vanduo kur kas geresnis ir skanesnis nei šulinio, nuo jo indai neapsineša kalkėmis, nenusistovi drumzlės. Vietiniai gyventojai tvirtina, kad Verdenė ne sykį gelbėjo nuo sausros ar nusekus šuliniams, kad iš šio vandens ir arbata, ir kava daug skanesnės, kad apskritai tas vanduo sveikesnis negu bėgantis iš čiaupo, jis esą netgi gydo. Projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ įgyvendinusio savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentė Aušra Mikšienė išryškino dar vieną įdomią detalę: Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio darbuotojai patikino radę paliudijimų, jog praėjusio amžiaus pradžioje Verdulių dvare buvo alaus bravoras, kuriam vandenį naudodavo tik iš šaltinių. Verduliuose žinoma 11 šaltinių. Pasak minėto muziejaus-draustinio direktoriaus E. Prascevičiaus, čionykščiame dvare visi jie jungėsi į vieną sistemą. Suvedimo vietoje buvo tvenkinys, prie jo – vandens malūnas, kurio pamatai, kaip ir paties dvaro, išliko iki šiol. Lietuvos gamtininko Almanto Kulbio aiškinimu, senovėje manyta, jog šaltiniai trykšta todėl, kad po žeme teka upės, vandenynų ir jūrų tęsiniai, o visa žemė plaukioja

42 ant giliai pasislėpusio vandenyno, vietomis ištrykštančio į paviršių. Tik vėliau sužinota, kad požeminis vandens sluoksnis iš tiesų yra, bet ne lietus ir jūros jį sukūrė, o šaltinių aptikta net jūrų ir vandenynų dugne. Kaip apibrėžia Vytautas Juodkazis, pirmojo lietuviško enciklopedinio hidrogeologijos terminų žodyno autorius, šaltinis – tai požeminio vandens sutelkta savaiminė ištaka į žemės paviršių arba po vandeniu. Įdomūs praeities objektai yra ir mitologiniai akmenys.

Valatkonių akmuo, vadinamas Angelo akmeniu, ir tame pačiame kaime esantis Velnio akmuo apipinti legendomis Kultūros vertybių registre, be minėto Prūdytės ir Velnio akmenų, esančių Verdulių kaime, įrašyti dar keturi mitologiniai akmenys. Valatkonių miške lankomi Angelo ir Velnio akmenys. Daukonių kaimo laukuose galima apžiūrėti akmenį, vadinamą Ramytės aukuru. Vertingas Kleboniškių akmuo su dubenėliais, gulintis tenykščiuose laukuose. Pasak Raginėnų vietovę tyrinėjusio gamtos mokslų daktaro Liberto Klimkos, akmenyje iškaltos duobutės buvo skirtos aukoti ir siejamos su senovės baltų laumių kultu.

Valatkonių miške pastatytos rodyklės, nurodančios, kur yra Angelo ir Velnio akmenys

43 Kai kurie iš tų akmenų, kaip ir Prūdytės, apipinti padavimais ir legendomis. Aušra Mikšienė „Radviliškio naujienose“ priminė, kad, pavyzdžiui, apie Valatkonių Velnio akmenį padavimų yra užrašiusi Bronislava Kerbelytė: „Pasak senų žmonių, kažkada velnias žeme vilko didžiulį akmenį ir juo norėjo užversti Baisogalos bažnyčios duris, bet nespėjo įgyvendinti savo piktų kėslų, nes pragydo gaidys. Iki šiol nuo to vilkimo išlikęs gilus griovys, pats akmuo skilo pusiau nuo nelabojo pritvirtintos grandinės, o ant riedulio paviršiaus atsirado įdubimų, esą velnio kojų įspaustų.“ Apie Velnio akmenį taip porinama: ponas tiek turėjęs nuodėmių, kad, jam mirus, nelabasis net nebegalėjęs nuo žemės atsiplėšti su tokia sunkia numirėlio dvasia. Pasispyręs nuo pasitaikiusio akmens ir palikęs jame savo pėdą. Ją primenanti ir dabar akmenyje išlikusi įduba. Tokie akmenys su įdubimais, panašiais į žmogaus ar gyvūnų pėdsakus, žinomi beveik visuose žemynuose – Europoje ir Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje. Akmens tyrinėtojų duomenimis, paprastai tų pėdsakų gylis – keli centimetrai. Kartais jų kontūrai atrodo neryškūs, o kartais tokie aiškūs, kad net matyti menkiausios pėdos įdubos. Dažniausiai akmenyje randamas vienas pėdsakas, bet yra tokių riedulių, kurie paženklinti dviem ar net trimis kojos ar letenos atspaudais.

Daukonių kaimo laukuose galima apžiūrėti akmenį, vadinamą Ramytės aukuru

Vertingas Kleboniškių akmuo su dubenėliais

44 45

Kleboniškių kaimo sodyba

Kleboniškių kaimo sodyba yra netoli Burbiškio, Pakalniškių seniūnijoje. Šiam statinių kompleksui Kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė regioninį reikšmingumo lygmenį. Sodyba – Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus- draustinio dalis, jo skyrius. Tai – unikalus Šiaurės Lietuvos kultūros paveldo objektas. Į jį jau daugelį metų traukia norintieji atsidurti senajame kaime, pajausti anuometinę jo žmonių gyvenseną, pasigrožėti kraštovaizdžiu, dalyvauti savituose renginiuose. Čia atvyksta pavieniai turistai ir jų grupės, įsiamžinti fotosesijose atvažiuoja vestuves ar krikštynas švenčiančios šeimos. Per metus Kleboniškių kaimo sodyboje apsilanko apie 18 tūkstančių žmonių. Kleboniškių kaime – saviti senieji statiniai

Turistus pasitinka vėjo malūnas – puikus kelrodis tiems, kurie muziejuje lankosi pirmą kartą Sodyboje gausu įvairiausių įdomybių. Kleboniškiuose gali pamatyti senųjų pastatų, retų eksponatų – apie 1870 m. pagamintą anglišką garo variklį ar 1926 m. amerikietišką traktorių, kitų nesuskaičiuojamų buities daiktų, darbo įrankių, senosios dailės grožybių, kolekcijų. Lankytojus iš tolo pasitinka išlikęs vėjo malūnas – dar vienas praeities liudytojas. Į šį unikalų muziejų po atviru dangumi yra perkelti XIX–XX a. pradžios kaimų pastatai: gryčios, klėtys, pirtys, klojimai, daržinės. Šalia išlikusių dar gyvenamų pastatų atkuriamos buvusios kaimo sodybos. Išsaugota vidaus ir aplinkos autentika sukuria ypatingą aurą, kuri ilgam nepasimiršta ir traukia sugrįžti dar ne kartą.

47 Į Kultūros vertybių registrą įtraukta sodyba turi savo netrumpą istoriją. Sodyba priklausė ūkininkų Vyčų šeimai. Išskirsčius Kleboniškių kaimą, dalis sodybų išsikėlė į vienkiemius, todėl likusiai senojoje vietoje Vyčų sodybai rėžių ribos nebevaržė išdėstyti pastatus. Buvo pakeistos tvarto, klėties ir daržinės vietos. Kleboniškių kaimas pradėtas kurti XVI a. viduryje, po 1554–1555 m. Šeduvos krašte įvykdytos Valakų reformos. Tuo metu Šeduvos klebonui buvo atmatuotas 25 valakų dydžio žemės sklypas Daugyvenės upės dešiniajame krante. Klebono žemėje vėliau ir ėmė kurtis kaimas, kuris, manoma, todėl ir buvo pavadintas Kleboniškiais. Klebono nuosavybe kaimas išbuvo iki XIX a. vidurio. 1820 m. šią valdą sudarė Kleboniškių, Veliakiemių bei Vaižgų kaimai, iš viso 56 žemės valakai (apie 1193 ha). Po 1831 m. sukilimo žemė iš klebono buvo atimta, kaimo gyventojai priskirti valstybinių valstiečių kategorijai. 1861 m. panaikinus baudžiavą, kaimo gyventojų ūkiai sustiprėjo, iškilo daug naujų pastatų sodybose. XX a. pradžioje Kleboniškiuose buvo 14 sodybų. 1926 m. kaimas pradėtas skirstyti į vienkiemius. Išskirsčius kaimą, senoje kaimavietėje liko trys sodybos, o bendras tenykščių žemių plotas sudarė 338 ha. XIX a. pradžioje kaimo žemėje, prie kelio į Šeduvą, buvo pastatyta akmenų mūro karčema su didele ir erdvia stadala, kuri priklausė Raudondvario dvarui. 1875–1891 m. dokumentuose minima dar viena Kleboniškių karčema, stovėjusi pačiame kaime, prie Panevėžio kelio. Ji buvo medinė ir priklausė Vaižgų valstybiniam dvarui. 1884 m. kaime pastatytas vėjo malūnas. Greta išaugo ir dvi sodybėlės – malūnininko bei kampininko. Taip susiformavusi atskira kaimo dalis buvo pavadinta Šilais. 1921 m. senoje Kleboniškių karčemoje buvo įkurta Pakalniškių pradžios mokykla. 1929 m. kaimas priskirtas naujai sudarytai Dambavos parapijai. Kaime buvo du mediniai koplytstulpiai – vienas kelių sankryžoje, prie malūno, kitas – Grigaliūno sodyboje, prie kaimo gatvės. 1933 m. pastatytas naujas Daugyvenės tiltas. Pušyne esančioje kalvelėje yra senosios kaimo kapinės. Kaime gimė kunigai Antanas Grigaliūnas, Mykolas Grigaliūnas, Feliksas Zenkevičius, malūnininkas Pranciškus Zenkevičius.

Kleboniškių kaimo sodyboje sukaupta daug buities ir technikos eksponatų

48 1989 m. rajono paveldosaugininko Egidijaus Prascevičiaus iniciatyva kaime pradėta kurti kaimo buities ekspozicija. Kaip prisimena Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, „nieko nelaukiant buvo imtasi darbų. Stengtasi atkurti pastatus būtent tose vietose, kuriose jie stovėjo, kai kaimas egzistavo. Kaimo buities muziejaus pastatai, kuriuose įrengtos įvairios ekspozicijos, padeda lankytojams sugrįžti į praeitį, į tėvų, senelių ir prosenelių kaimą. Čia rodomi senieji kaimo rakandai, baldai, namų apyvokos reikmenys, žemės ūkio padargai bei technika. Eksponuojamos muštokių, oblių, bezmėnų, svarstyklių, važelių, motorų bei linų šukų kolekcijos“. Dabar kaime-muziejuje yra 28 pastatai. Trys sodybos su dešimčia pastatų – privati kaimo gyventojų nuosavybė, kiti 18 pastatų priklauso muziejui. Kuriant ekspozicijas, šešis senuosius kaimo pastatus muziejus suremontavo, 11 atkėlė iš aplinkinių ir tolimesnių vietų. Atkeltieji iškilo buvusiųjų vietoje, siekiant atkurti ankstesnįjį gatvinį kaimą, užstatymo struktūrą bei apželdinimą. Kaime dabar taip pat yra koplytėlė, du koplytstulpiai, du kryžiai, šeši šuliniai. Sodybos aptvertos įvairiomis tvoromis. Išskirtinė vertybė – vėjo malūnas. Jis sutvarkytas, turi visą malimo įrangą, kurios veikimas gali būti pademonstruotas lankytojams.

Restauruoto Kleboniškių kaimo sodybos gyvenamojo namo viename gale yra ekspozicija, o kitame – darbo patalpos Kaimas-muziejus toks – vienintelis šalyje. Viskas jame grįsta autentika. Pavyzdžiui, stogai dengti nendrėmis, nes tokių aukštų kviečių, kokius seniau augindavo ūkininkai, nebėra. Anot Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo V. Simelio, „Latvijoje žiemą pjovėme nendres ir klojome stogus. Ir visur čia darbo įdėta labai daug. Užtat turime ypatingą kompleksą – natūralų, originalų XVI amžiaus pradžios kaimą, o ne dirbtinę oazę. Po vieną sodybą yra visur pribarstyta, o čia – visas kaimas! Tai išskirtinis objektas Lietuvoje“. Kleboniškių kaimas – puikus viešosios turizmo infrastruktūros plėtros bei vietinio ir atvykstančiojo turizmo augimo Radviliškio rajone pavyzdys. Šios sodybos įtraukimas į Kultūros vertybių registrą, apibrėžtos teritorijos ribos bei suteikta teisinė apsauga išlaiko nepakitusią privačioje nuosavybėje esančių sodybų užstatymo struktūrą, statinių architektūrą, o kartu ir bendrą senojo kaimo vaizdą. Lankytojų

49 atsiliepimai patvirtina, kad čia jie pasijaučia lyg būtų šimtmečiu sugrįžę į praeitį. Juolab kai unikalioje sodyboje taip jaukiai viskas sutvarkyta, patraukliai ir įdomiai pateikta. Tam, kad istorija čia išliktų byloti ir save priminti, kad būtų sukurtos tinkamos sąlygos lankytojams ir darbuotojams, investuotas ne vienas milijonas Europos Sąjungos struktūrinių fondų, šalies ir rajono lėšų. Jų sukaupti įgalino parodyta iniciatyva, žmonių ir atitinkamų institucijų paveldo reikšmės suvokimas. Gražiai pasidarbuota ir paskleidžiant žinią apie tokius krašto kultūros istorijos objektus, kad žmonės žinotų, susidomėtų, juos pamatytų. Prie to prisidėjo ir minėtas savaitraščio „Radviliškio naujienos“ parengtas bei Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriui padedant įgyvendintas projektas. Šiandieninė Kleboniškių kaimo sodyba – lyg atpildas už visų triūsą ir pastangas ją tokią turėti. Kleboniškių kaimo buities ekspozicija: senasis Daugyvenės tiltas. Statytas 1933 m.; Žemųjų Levikainių kaimo koplytėlė. Pastatyta apie 1930 m. Perdirbta 1968 m. meistro J. Mickaus. Perkelta į muziejų 1994 m. Yra trys autentiškos skulptūros; Šileikonių kaimo klėtis. Statyta 1885 m. Viena patalpa su aruodais ir įrengta pastoge. Perkelta ir restauruota 1991–1992 m. Eksponuojamos muštokių, pundulių, siekų kolekcijos ir kiti buities rakandai; Šileikonių kaimo gryčia. Statyta apie 1880–1890 m. Aštuonios patalpos: gonkelis, priesienis, gryčia, seklyčia, kambarėlis, kamara, kamarėlė ir kaminas. Perkelta ir restauruota 1991–1992 m. Eksponuojami XIX a. pabaigos–XX a. pradžios ūkininkų buities daiktai: baldai ir kiti namų apyvokos reikmenys; Šileikonių kaimo koplytstulpis. Statytas XIX a. antrojoje pusėje. Restauruotas ir perkeltas į muziejų 1994–1995 m. Yra dvi autentiškos skulptūros; Žilaičių kaimo kalvė. Statyta apie 1918 m. Dvi patalpos: kalvė ir dirbtuvėlė. Perkelta ir restauruota 1991–1992 m. Eksponuojami kalvės įrengimai ir įrankiai, oblių kolekcija ir medžio apdirbimo įrankiai; Medikonių kaimo klėtis. Statyta XIX a. pirmojoje pusėje. Viena patalpa su aruodais. 1993–1994 m. restauruota. Eksponuojama bezmėnų kolekcija; Arimaičių kaimo gryčia. Statyta 1885 m. Penkios patalpos: priesienis, kamara, gryčia, seklyčia ir kambarėlis (bakava). Perkelta ir restauruota 2002–2004 m. Eksponuojami ūkininkų buities daiktai ir baldai; Voronių kaimo klėtis. Statyta 1885 m. Dvi patalpos: grūdinė ir kraitinė. Perkelta ir restauruota 2002–2004 m.; Kubiliūnų kaimo klėtis. Statyta XIX a. antrojoje pusėje. Viena patalpa. 1990–1991 m. perkelta ir restauruota. Eksponuojami baldai, ąsočių kolekcija; Stačiūnų kaimo gryčia, dūminė. Statyta XIX a. viduryje. Trys patalpos: priesienis, gryčia, seklyčia. Įrengta XIX a. pabaigos ūkininkų buities ekspozicija. 1994–1996 m. perkelta ir restauruota. Kaime yra kryžius, perkeltas iš Stačiūnų kaimo kartu su gryčia; Kleboniškių kaimo gryčia. Statyta XIX a. antrojoje pusėje. Septynios patalpos: gonkelis, priesienis, gryčia, seklyčia, kambarėlis, kamara ir kaminas. Suremontuota 1998 m. Įrengtos muziejaus darbuotojų tarnybinės patalpos ir buities ekspozicija. Kieme yra kryžius, pastatytas 1886 m.;

50 Pyplių kaimo klėtis. Statyta 1860 m. Viena patalpa. Perkelta ir restauruota 1997 m. Eksponuojami įvairūs buities rakandai; Kleboniškių kaimo rūsys. Statytas apie 1939 m. Suremontuotas 1993 m.; Kleboniškių kaimo daržinė. Statyta apie 1939 m. Viena patalpa. Suremontuota 1992 m. Eksponuojamos svarstyklių, važelių kolekcijos bei įvairus kitas ūkio inventorius, 1926 m. pagamintas traktorius „Deering“; Kleboniškių kaimo klojimas. Statytas XIX a. pradžioje. Perstatytas apie 1930 m. Buvo trys patalpos: prieklojimis, klojimas ir jauja. Jauja ir prieklojimis nugriauti apie 1950 m. Klojimas suremontuotas 1993–1996 m. Eksponuojama vidaus degimo variklių (motorų) kolekcija bei įvairi žemės ūkio technika; Toleikiškių kaimo klojimas. Statytas XIX a. pabaigoje. Keturios patalpos: klojimas, jauja, peludė, ratinė. Perkeltas ir restauruotas 1994–1997 m. Rodomi klojimo teatrų spektakliai. Mankiškių kaimo pirtis. Statyta apie 1920 m. Dvi patalpos: priepirtis ir pirtis. Perkelta ir restauruota 1990–1992 m.; Kleboniškių kaimo kapinaitės. Palaidoti kaimo gyventojai: malūnininkas Pranciškus Zenkevičius, ūkininkas Jonas Montvila ir kiti. Gražiai sutvarkytos; Kleboniškių piliakalnis. 1996 m. žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko B. Dakanis, Z. Baubonis, biolokacinius – E. Prascevičius. Rasta pastatų liekanų. Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo įtvirtinta senovės lietuvių šventykla; Kleboniškių-Pakalniškių pilkapynas. Priskaičiuojama vienuolika II–III m. e. a. pilkapių. Kleboniškių kaimo vėjo malūnas. Statytas 1884 m. Trijų aukštų, kepurinis. Vienas iš ilgiausiai veikusių vėjo malūnų.

2015 m. Kleboniškių kaimas pripažintas vietove, geriausiai atspindinčia Aukštaitijos kraštovaizdžio savitumą

51 Baisogalos dvaras

Tai – vienas iš žymiausių architektūros paminklų Lietuvoje. Yra to paties pavadinimo miestelyje, Baisogalos seniūnijoje. Jis statytas XVIII–XIX a. Turi klasicizmo bei istorizmo architektūros stilių atspindžių. Iki šių dienų yra išlikę 19 dvaro sodybą formuojančių elementų, įdomiausi tarp jų – centriniai dvaro rūmai, arklidės, ratinė, virtuvė ir sandėlis.

Vos tik įžengus į Baisogalos dvaro teritoriją, pasitinka didingi rūmai Rūmus supa 12 hektarų parkas, įkurtas XIX a. Jame – nemažai egzotinių veislių medžių, išlikusios senų liepų ir kaštonų alėjos, vienos iš jų gale – dekoratyvūs dvaro vartai. Parke yra tvenkinių. Dvaro kompleksas, iš kurio technikos istorijai svarbūs išlikę architektūriniai pastatai – vėjo malūnas, spirito varykla ir kalvė, 1997 metais įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Aušra Mikšienė nurodo, kad malūnas vertingas kaip praeities speciﬁnės gamybinės paskirties objektas, be to, tai vienas iš gražiausių mūrinių vėjo malūnų Lietuvoje. Spirito varyklos pastatas reikšmingas savo tūriu ir vieta sodybos ūkinės gamybinės zonos kompozicijoje, o kalvėje ir šiandien būtų galima atkurti, demonstruoti kalvystės meną. Tiesa, malūnas, kalvė ir spirito varykla pagal pirminę savo paskirtį nenaudojami. Šiuo metu malūnas neeksploatuojamas, o buvusi spirito varykla bei kalvė naudojami kaip sandėliai. Nepaisant to, dvaras bei jo teritorija traukia vietinius gyventojus ir svečius. Čia susitinka įsimylėjėliai, čia, poilsio valandėlę renkasi motinos su vaikais, laiką ramiai leidžia garbaus amžiaus baisogaliečiai, čia vyksta šventės, festivaliai, kiti įvairūs renginiai, tarp kurių – ir respublikiniai ar net tarptautiniai. Kaip teigia baisogaliečiai, dvaras įaugęs į jų širdis – džiugina čionykštis grožis, jaukumas, norisi pasivaikščioti tilteliais, pasėdėti prieš didingą dvaro pastatą, pabūti vienumoje ar su draugais, pažįstamais.

52 Senajame Baisogalos dvare

Baisogalos dvaras formavosi trimis etapais. Pirmasis aprėpia 1796–1830 m. Tuomet buvo suformuota centrinė sodybos dalis (rūmai, arklidė su ratine, svirnas su virtuve, pagrindinis kelių tinklas). Antrasis etapas – 1830–1896 m. Tada sodybos teritorija išplėsta, užveistas parkas, praplėsti rūmai, pastatyta ledainė, kumetynas, vėjo malūnas, formuotas ūkinis gamybinis sektorius. Trečiajame etape 1896–1912 m. toliau plėsta gyvenamoji reprezentacinė zona. Baisogalos dvaras buvo vienas iš didžiausių vidurio Lietuvoje. 1830 m. jį įsigijo Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras. 1820–1840 m. vyko didieji rūmų pertvarkymai. Tam reikiamas statybines medžiagas tiekė viename iš netoliese esančių Komarų dvarų įrengta plytinė ir kalkinė. Rūmai, parkas, kiti statiniai ir vėliau buvo nuolat tobulinami. Mirus Juozapui Komarui, dvaras atiteko sūnui Vladislovui. Kitaip nei tėvas, jis apsigyveno dvare ir netrukus ūkis tapo vienu iš didžiausių pavyzdinių ūkių Vidurio Lietuvoje. Buvo sutvarkyti dirbami laukai, įvestas drenažas, įrengtas kumetynas, pastatyta ledainė, vėjo malūnas, akį traukė parkas. Po Vladislovo mirties 1896 m. dvaro valdymą perėmė jo sūnus, taip pat Vladislovas. Įgijęs išsilavinimą Vokietijoje, jis įvedė daug modernių ūkininkavimo naujovių, ūkis buvo pavyzdinis, jame lankydavosi ekskursijos. Šio savininko valdymo metu įrengta ir spirito varykla, kuri tarpukariu buvo tarp pačių didžiausių Lietuvoje. Kaip Aušrai Mikšienei pasakojo Baisogalos istorinio-kultūrinio paveldo kaupimo ir išsaugojimo iniciatyvinės grupės narė, kraštotyrininkė Regina Vaitkevičienė, V. Komaras savo miškų eksploatacijai nuo geležinkelio stoties į Kauno pusę buvo pasistatęs gerą lentpjūvę: „Už jos buvo Komaro miškų girininkijos pasoda ir sodyba. Kai 1918 metais buvo įkurta valdiška Baisogalos girininkija, Komaro įkurta pasoda tapo jos būstine, o 1931 metais įsteigus miškų urėdiją – jos būstine.“ 1922 m. vykdant Lietuvos žemės reformą, Baisogalos dvarui, kaip ir daugumai kitų Lietuvoje, palikta tik 80 hektarų žemės. Tačiau, atsižvelgus į pažangų Komaro ūkininkavimą, taikyta išimtis. Kaip pavyzdiniam dvarui buvo prijungtos apylinkių žemės ir dvaras su 1010,39 ha žemės tapo vienu iš didžiausių Lietuvoje.

53 1940-aisiais atėjus sovietų valdžiai, dvaras nacionalizuotas, jame įkurdintas tarybinis ūkis. Vladislovą Komarą ištrėmė į Sibirą – Karlagą Karagandos srityje. Ten jis 1941 m. mirė. Per Antrąjį pasaulinį karą Baisogalos dvaro rūmų patalpose veikė karo ligoninė. Karui pasibaigus – Baisogalos mokykla. 1948 m. ten įkurta Gyvulininkystės bandymų stotis ir eksperimentinis ūkis, vėliau – iš Vilniaus atkeltas Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Ratinėje-žirgyne įrengtas vaikų darželis, paskui – instituto bibliotekos knygų saugykla. Rūmai tokie, kokie yra dabar, tapo tik po restauracijos. Trejus metus trukusiam šio kultūros paveldo objekto restauravimui Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos skyrė beveik 870 tūkstančių eurų. Restauravimo metu atlikti stogo dangos darbai, sutvarkyti jo medinių konstrukcijų elementai, pastato lietaus vandens nuvedimo sistema, įrengta aktyvinė žaibosauga ir lietvamzdžių šildymo sistema. Nuo kaminų, karnizų, kupolo posparnių ir fasado pašalintas suiręs, atšokęs ir pažeistas tinkas. Restauruotas mūras, atstatant autentiškus proﬁlius, tinką, sutvirtinant plyšius skiediniais. Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis pasakoja, kad pagal išlikusius autentiškus fragmentus renovacijos metu taip pat restauruoti sunykę fasadų dekoro elementai – piliastrai, sandrikai, modiljonai. Langai ir durys buvo gaminamos bei restauruojamos taip pat pagal išlikusius autentiškus fragmentus, išsaugant jų stilių, medžiagos tipą, langų padalijimą. Sutvarkyti ir šoniniai lauko laiptai, atstatytos laiptų pakopos, sienučių ir stulpelių proﬁliai, restauruotos balkono, terasos ketaus tvorelės. Remiantis Vilniaus apskrities archyvo projektine dokumentacija, nudažyti fasadai.

Baisogalos dvaro ansamblis yra vienas iš žymiausių architektūros paminklų Lietuvoje

Baisogalos dvaro ansamblis – vienas iš geriausiai išsilaikiusių dvarų Lietuvoje. Jau daugelį metų juo rūpinasi 1952 m. čia įkurtas Lietuvos gyvulininkystės institutas, pratęsdamas dvaro paskutinio savininko Vladislovo Komaro ūkininkavimo tradicijas

54 bei pavyzdinio ūkio statusą. Čia atliekami ilgalaikiai moksliniai tyrimai, susiję su gyvulių veislių gerinimu, selekcijos ir veisimo metodų tobulinimu, senųjų veislių genofondo išsaugojimu, gyvūnų mitybos, šėrimo bei pašarų gamybos ir paruošimo problemomis. Mokslinė veikla puikiai dera su kūrybine ir menine-kultūrine. Dvaro rūmuose rengiamos konferencijos, poezijos šventės, parodos, koncertai, vyksta Pažaislio ir Tytuvėnų muzikos festivalių renginiai, kita.

Baisogalos dvaro rūmuose mokslinė veikla derinama su kultūrine „Aš manau, kad Baisogalos gyvulininkystės instituto dvaras turi didelę reikšmę ne tik kaip rajono kultūros paveldo objektas. Jo išliekamoji vertė šiandien labai prasminga ir visos šalies mastu, nes tokių dvarų, kurie būtų pritaikyti ne tik turistų vizitams, bet ir mokslinei tiriamajai bei administracinei veiklai, nėra daug“, – sako Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis.

1952 m. dvare įkurtas ir iki šiol veikia Lietuvos gyvulininkystės institutas

55 Žinoma, nesustabdomai skubantis laikas ir iš šio dvaro pasiėmė tam tikrą duoklę. Visgi daug kas išliko arba atkurta. Kaip rašo Aušra Mikšienė, istorijos šaltiniai mena, kad iki Pirmojo pasaulinio karo ant dvaro rūmų rotondos kupolo stovėjo garsiojo Mikelandželo skulptūros kopija. Dabar stogą puošia tik žibintas. Rūmų vidus puikavosi prabangiu savitumu ir turtingais interjerais. Vertingiausia dalis – dekoratyvinė medžio drožyba – tebėra ir dabar. Tai gėlių ornamentu drožinėti platūs laiptai su puošnia arka, antrojo aukšto sienų ąžuoliniai paneliai, įvairiais raštais puošti kambarių parketai. Be to, išliko nemažai freskų, gipsatūrų, glazūruotų koklinių krosnių, marmuro palangių. Visas kilnojamasis turtas 1915 m. buvo išgabentas į Smolenską. Šiuo metu dvaro rūmai gerai prižiūrimi, nuolat remontuojami. Po truputį tvarkomi ir kiti dvaro statiniai. Baisogaliečiai didžiuojasi, kad pavyzdiniu buvęs Baisogalos dvaras toks yra ir dabar.

Parko vartai – vienas iš dvaro sodybą formuojančių elementų

Išskirtinis dvaro teritorijoje esantis pastatas – šulinys su antstatu

Baisogalos dvaro kompleksas – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas

56 Burbiškio dvaras

Burbiškio dvaras yra to paties pavadinimo kaime, Pakalniškių seniūnijoje. Tai išskirtinė vieta, kurią, kaip savotišką šio krašto vizitinę kortelę, jau įsidėmėję ne vien Lietuvos gyventojai, bet ir užsienio turistai, kiti svečiai. Čia išsaugotas senasis parkas su originaliais paminklais, tilteliais, salelėmis, atstatyti autentiški pastatai, užveistas didžiulis tulpynas, gėlynai. Viskas sukuria įspūdingą, istorija dvelkiančia erdvę ir palieka nepamirštamų įspūdžių.

Burbiškio dvaras – vienas iš reikšmingiausių Radviliškio rajono kultūros paveldo objektų

Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Burbiškio dvarą siekia XVII amžių – tada jis atiteko Andrejui Drobišui. 1692 m. iš pastarojo dvarą nupirko Konstantas Drobišas. Tuo metu Burbiškio dvaras buvo smulki bajoriškos žemės valda. XVIII a. dvarą valdė dvarininkai Tovianskiai. Dvaro sodybą sudarė mediniai pastatai: rūmas, oﬁcina, arklidė, tvartas, svirnai bei klojimai. XVIII a. viduryje dvarą įsigijo dvarininkai Straševičiai. Jie suremontavo ir išplėtė gyvenamąjį rūmą, pastatė naujų pastatų, pradėjo kasti tvenkinius. 1819 m. Burbiškio dvaras tapo Baženskių nuosavybe. Šiai šeimai valdant, dvaras išaugo: buvo išplėsta visa sodyba, pastatyti neogotikiniai dvaro rūmai, kiti nauji pastatai, pradėtas formuoti dvaro parkas. 1903 m. po tėvo Ignoto Baženskio mirties dvarą paveldėjo Mykolas Baženskis. Naujasis valdytojas jaunystėje mokėsi Rygoje, studijavo agronomiją Leipcige. Dar mokydamasis M. Baženskis svajojo papuošti Burbiškio dvaro parką gražiais meno kūriniais. Baigęs mokslus Vokietijoje, sugrįžo į Burbiškį ir pats ėmėsi tvarkyti ūkį. Jo valdymo laikais dvaras ypač išaugo. Mykolas Baženskis įkūrė didelį parką, iškasė tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė tilteliais, išpuošė garsaus tuometinio

57 skulptoriaus Kazimiero Ulianskio sukurtais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklais, taip pat Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kurie Burbiškyje stebėtinai išsilaikė per visas laiko permainas iki pat mūsų dienų. Baženskių dvare burdavosi tuometinė šviesuomenė, lankėsi P. Vileišis, J. Basanavičius, Maironis, čia vykdavo literatūriniai, muzikiniai, kiti renginiai, turėta didelė, vertinga biblioteka. 1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, grėsmė iškilo ir Baženskiams, tad jie iš dvaro buvo priversti pasitraukti į Vakarus ir apsistojo Lenkijoje. Dalį dvare buvusių vertybių šeima išvežė pas pažįstamus, likusios rūmuose karo metu išgrobstytos. Dvaras ir parkas buvo niokojami, pasmerkti pražūčiai.

Sovietmečiu kiaulide paverstos patalpos šiandien restauruotos ir to meto jų paskirtį primena tik kiaulės galvos imitacija virš durų Pokario metais ten buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Ilgainiui parkas užžėlė krūmais, menkaverčiais medžiais. Be priežiūros palikti želdiniai sulaukėjo, sunyko neprižiūrimi takai. Rūmų salių koklinės krosnys išgriautos, salės performuotos į butus. Nugriauta dalis dvaro sodybos pastatų: pirtis, svečių korpusas, keturių aukštų bokštas, karietinė, gulbių namelis, oranžerija, guvernantės namas, sunaikinti Fauno ir Nimfos skulptūros, Liūtų tiltas. Gyvenamajame sodybos sektoriuje išliko tik centrinė buvusių rūmų dalis, vaikų namas, ledainė, virtuvė. Ūkiniame sektoriuje – du akmenų mūro tvartai ir akmenų mūro svirnas, sodininko namas, mūrinė oranžerijos dalis, balandinė.

58 Gyvenamajame dvaro sodybos sektoriuje išliko centrinė buvusių rūmų dalis, vaikų namas, ledainė, virtuvė

Pradėjus atkurti dvarą, išvalyti visi teritorijoje buvę tvenkiniai

Tačiau po 40 metų, 1981-aisiais, Burbiškis vėl pradėjo keltis. Iniciatyvos atkurti dvarą ir parką ėmęsis rajono paminklosaugininkas Egidijus Prascevičius sulaukė kitų pritarimo, pagalbos. Buvo rengiamos savanoriškos talkos, ieškota rėmėjų, lėšų. Nuo 1990 metų dvaras buvo tvarkomas tik iš Radviliškio rajono biudžeto. Vietoje rodomam entuziazmui, pastangoms neliko abejingos ir šalies institucijos, pavieniai jų atsakingi atstovai, kurių pagalbos vis prašyta. Taip palaipsniui dvare įsibėgėjo darbai: nyko keroję brūzgynai, išvalyti tvenkiniai, sutvarkyti takai, tilteliai, rasta galimybių atstatyti dvaro pastatus. 1991 m. įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras tapo vienu jo skyriumi. Dvare imtasi dar didesnių darbų. Užmegzti ryšiai su Mykolo Baženskio sūnumi Adomu Baženskiu, gyvenusiu Lenkijoje, Gniezne. Jis padėjo išsaugotomis senojo dvaro nuotraukomis, kita medžiaga, savo prisiminimais, konsultacijomis, atvykimais į Burbiškį ir gyvu domėjimusi jam didžiulį pasitenkinimą kėlusiais dvaro atkūrimo darbais. Šis dabar jau šviesaus atminimo Burbiškio dvaro paveldėtojas jį 1992 m. padovanojo Radviliškio rajono savivaldybei, kad dvaro ansamblis būtų naudojamas kultūros poreikiams. „Pats vienas viską čia sutvarkyti neturėjau galimybių, todėl pasiryžau man tėvo paliktą dvarą padovanoti Radviliškio

59 rajonui. Gaila nebuvo, svarbiausia atrodė, kad jis nenunyktų, kad žmonės juo galėtų džiaugtis ir naudotis“, – tada sakė jis.

Dvaro pastatai atkurti, išanalizavus senąsias dvaro fotograﬁjas

Kol tik leido sveikata, jėgos, geradaris lankydavosi dvare su šeima, dalyvaudavo renginiuose ir vis nepaliaudamas džiaugėsi naujam gyvenimui prisikėlusia savo gimtine. „Padalijau save perpus: gyvenu Gniezne, o vis ilgiuosi Burbiškio“, – pasakodavo čia lankydamasis. Netgi jo priešmirtinė valia buvo amžinojo poilsio atgulti gimtinėje. Urna su Adomo Baženskio palaikais 2008-aisiais nuleista į kapą šalia Burbiškio esančios Dambavos bažnyčios šventoriuje, kur XIX a. viduryje palaidoti A. Baženskio proproseneliai. Baigus svarbius Burbiškio dvaro renovavimo darbus, kurių sėkmę svariai įgalino Europos Sąjungos lėšomis įgyvendintas projektas, Burbiškio dvaras pasikeitė neatpažįstamai: atnaujintas buvęs svirnas, balandinė, sodininko namas ir ūkinis

60 pastatas. Rekonstruotos centrinių rūmų mansardos, bokštas, tvartas, arklidės, oranžerija ir kita. Atkurtas autentiškas dvaro parkas: želdiniai, parko tilteliai bei lieptai, keliai, mažosios architektūros elementai, vartai, aptverta, sutvarkyta teritorija.

Atkurto Burbiškio dvaro vidiniame kieme

61 Kaip „Radviliškio naujienų“ publikacijose rašo Aušra Mikšienė, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius tikina, kad Burbiškio dvaras tapo tikru žmonių traukos centru, kad jis dabar pritaikytas turizmo reikmėms, kultūros renginiams. Dvare nuo 2000 metų rengiama jau tarptautine tapusi Tulpių žydėjimo šventė, sutraukianti dešimtis tūkstančių dalyvių iš įvairiausių vietovių, čia vyksta mokslinės konferencijos bei seminarai, muzikos, literatūros, kiti renginiai. Kaupiamos įvairių gėlių kolekcijos, tarp kurių yra daugiau kaip 400 rūšių tulpių. Iš Dambavos kaimo kilusi šiaulietė Laima Savickienė minėtų straipsnių ciklo autorei pasakojo mėgstanti vis sugrįžti į Burbiškį: „Šiandien matant, kaip pasikeitė dvaras, džiaugiasi širdis. Čia mus visuomet pasitinka nepriekaištinga švara, idealiai sutvarkyta aplinka. Kaip galima nenorėti sugrįžti? Čia kasmet ne tik grožiuosi besikeičiančia aplinka, nuveiktais darbais, bet ir mėgaujuosi neapsakoma ramybe. Tik čia galima pajusti tikrąją anuometinę dvasią, o ir nuobodžiauti čia netenka – kol išvaikščioju visus takelius, lieptelius, apžiūriu salas, skulptūras ir ekspoziciją dvare, laikas išties neprailgsta.“ Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo Vytauto Simelio apibūdinimu, Burbiškio dvaras – paveldo vertybė, kuri atspindi architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, kartu ir dvarų kultūros tradicijas. Atkurtas ir rūpestingai puoselėjamas ateities kartoms, dvaras malonina kiekvieno lankytojo širdį ir yra šio krašto pasididžiavimas.

Lankytojai dvare gali pajusti tikrąją istorijos dvasią

62 Grinkiškio dvaras

Grinkiškio dvaras yra to paties pavadinimo miestelio centre, Grinkiškio seniūnijoje. Teigiama, kad jis iš Radviliškio rajono savivaldybei priklausančių dvarų šiandien yra problematiškiausias. „Labiausiai tvarkos ir remonto prašosi Grinkiškio dvaro rūmai, kurie yra jau pavojingos būklės. Jei kas ten bandytų patekti, gali ištikti net nelaimė. Visgi turime vilties, kad šį pastatą pavyks sutvarkyti, juolab kad jis yra įtraukas į 36 Lietuvos dvaro rūmų, turinčių prioritetą būti atstatyti, sąrašą“, – tikina Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras taip pat pripažįsta, kad Grinkiškio dvaras smarkiai apleistas, griūvantis. Tokią situaciją greitino ir kai kurie lankytojai, nevengę čia laužą susikurti, šiukšlių primėtyti. Grinkiškio dvaras statytas XVIII a., vėliau daug kartų perstatytas ir keistas

Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis su Grinkiškio seniūne Giedre Bložiene aptaria dvaro atstatymo galimybes Šie pastatai statyti XVIII amžiuje, XIX ir XX amžiuose perstatyti bei keisti. Rūmai – masyvaus stačiakampio formos, pietinėje pusėje turėję keletą priestatų. Deja, šiandien juose viskas papuvę, išbyrėję... Visgi dar išlikę įdomių detalių (sienų apdailos, išorės apkalimo kalvio darbo vinimis, perdangų bei stogo konstrukcijų), bylojančių apie gana seną dvaro rūmų praeitį. Grinkiškio dvare ilgainiui įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka, netgi sovietinės represinės struktūros, toje teritorijoje palaidotas ne vienas partizanas, kovojęs už šalies laisvę. Tarybiniais metais čia sandėliuota tai, kas buvo nereikalinga ūkiui. Grinkiškis senuosiuose raštuose minimas nuo XV a., o Grinkiškio dvaras ir miestelis pirmą kartą paminėti 1554 m. Kaip pagal istorinę medžiagą rašo tenykščiai kraštotyrininkai Eugenija Mockaitienė, Justina Armonaitė, pedagogai Audra ir

63 Klemas Indrėkai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais miestelis priklausė Žemaičių vyskupystei. Bemaž penkis šimtmečius jis buvo Mondvid-Bialozorų giminės nuosavybė. Geograﬁniame 1882 m. žinyne teigiama, kad 1554 m. Mikalojus Loveika įsūnijo giminaitį Joną Bialozorą ir užrašė Sarvų (dabartinį Grinkiškio) dvarą. Po metų šią nuosavybę patvirtino karalius Zigmantas Augustas. 1613 m. Grinkiškio miestelis pažymėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje – „Grijnkisloi“. Kai dvaro valda perėjo Bialozorų giminei, bene labiausiai pasižymėjo jos atstovas Kristupas Bialozoras. Pasakojama, kad XVII a. pradžioje jis iškovojęs ne vieną pergalę prieš Lietuvą puolusius švedus, daug jų paėmęs į nelaisvę ir net atgabenęs į savo gimtąjį Grinkiškį. K. Bialozoras kaip padėkos Dievui ženklą Grinkiškyje pastatė bažnyčią, kuri vėlesniais laikais buvo perstatyta. Grinkiškio dvaras, paskutinei Bialozorų atžalai Aleksandrai ištekėjus už Jono Ramanausko-Rimvydo, atiteko lietuviui. Dvare prasidėjo ekonominiai, kultūriniai pokyčiai. Dvarui priklausė gana daug žemių, tačiau rūmai buvo kuklūs, mediniai. Link jų ir dabar veda klevų alėja. Prie baigiančių griūti rūmų tebeošia mišriojo stiliaus dvaro parkas, įkurtas XIX a. viduryje. 1940 m. nacionalizuojant dvarą, atlikta dvaro pastatų inventorizacija. Dokumentuose nurodyta, kad tuo metu buvo 15 pastatų.

Šiame dvaro pastate sovietmečiu netilo riksmai ir aimanos – čia buvo kankinami ir žudomi partizanai Dvarininko name 1944–1953 m. veikė NKVD-MVD-MGB Grinkiškio valsčiaus poskyris, o svirno pusrūsyje buvo įrengta poskyrio areštinė. Grinkiškio apylinkėse žuvusių partizanų, tardymo metu dvaro pastatuose nužudytų suimtųjų palaikai buvo niekinami šalia šių pastatų, o vėliau užkasami dvaro teritorijoje, už tvenkinių, arba įmetami į pačius tvenkinius. Tai paliudija vietinių gyventojų prisiminimai. Vėliau dvarininko name įsikūrė kolūkio kontora, kultūros namų salė, gyveno žmonės. Šiuo metu pastatai nenaudojami.

64 Aušra Mikšienė „Radviliškio naujienose“ atkreipia dėmesį ir į Grinkiškio dvaro sodybos fragmentų Lietuvos partizanų kapus, kurie yra įtraukti į Kultūros paveldo objektų sąrašą. Spėjama, kad tarp daugiau kaip dvidešimties palaidotų partizanų yra Prano Arbašausko, Petro Banio, Vacio Butkaus-Šnabo, Kurmio, Jeronimo Čepo, Stasio Čiupkausko, Alfonso Gudaičio, Boleslovo Gudaičio, Broniaus Gudaičio, Petro Gudaičio, Antano Kairio, Povilo Litvino ir Jono Maziliausko palaikai. Tikėtina, kad buvo atpažinti Aleksandro Mingilo-Kęstučio, Juozo Mingilo-Vilko, Aukštuolio palaikai. Gali būti, kad čia buvo palaidoti ir Elena Petrauskienė, Anupras Petrauskas, Stanislovas (Stasys) Petrauskas, Bronius Petrėtis, Jonas Petrėtis, Vladas Petrėtis, Edvardas Pilipauskas, Pranas Staliorius, Monika Mingilaitė. Žudikai savo aukų – partizanų – palaikus sudegindavo, žiemą sumesdavo į tvenkinių eketes, užkasdavo už tvenkinio.

Sakoma, kad šiame tvenkinyje aptikta daug partizanų palaikų

Skausmo, arba Raudų, kalnelyje pagerbiamas sušaudytųjų atminimas 1960–1965 m., valant dvaro tvenkinius, surasta daug partizanų kūnų kaulų, daugiausia – antrajame tvenkinyje. Tais pačiais metais (kitais duomenimis – 1980- aisiais), valant dvaro svirno pusrūsį, surasti dviejų partizanų kūnai: anot atsiminimų, – brolių Aleksandro Mingilo-Kęstučio ir Juozo Mingilo-Vilko, Aukštuolio, o valant buvusią dvaro kiaulidę, – matyt, partizanės Monikos Mingilaitės-Gražinos, Tavutės, palaikai. Visus tuos palaikus gyventojai paslapčia palaidodavo kalnelyje, vėliau Sąjūdžio dalyvių grinkiškiečių pavadintame Skausmo kalneliu.

65 Kapinaitėse atgulė ir partizanai, ir jų šeimų nariai

Dvaro teritorijoje esančios kapinaitės visuomet primins skaudžią krašto istoriją

Remiantis liudytojų teiginiais, Grinkiškio dvaro sodyboje iš viso gali būti per 80 partizanų, rezistentų palaikų. Dvaro sodybos fragmentų teritorijos ribų plane šiandien yra pažymėtos dar kelios daugiau kaip 60 partizanų palaikų vietos. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dėl Grinkiškio krašto partizanų atlieka specialiuosius istorinius, archyvinius tyrimus, todėl duomenys, be abejo, dar bus papildomi ir tikslinami. Oﬁcialiame šio centro dokumente „Dėl žinybinės Grinkiškio dvaro komplekso priklausomybės ir sovietų represinių struktūrų Grinkiškio mst. 1944–1953 m.“ nurodoma, kad ten, kitų dar vadinamame Rimvydo dvare, liaudies gynėjų ir valsčiaus milicininkų būstinė buvo 1949 m. kovo mėn.: „Tai, jog dvaro pastatuose buvo stribų būstinė, atsiminimuose mini Rudžių kaimo gyventojas J. G. Jis pasakojo, kad tris dienas buvo kalinamas dvare: buvusiame bulvių rūsyje po svirnu. Toje pačioje publikacijoje „Raudonoji šmėkla“ yra buvusio Grinkiškio miestelio gyventojo V. Č. pasakojimas apie jo suėmimą ir kalinimą Bialozaro dvaro rūsyje. Tuo metu ten buvo įsikūręs „garnizonas“ (sovietų kariuomenės įgula). Jam savaitę nedavė maisto ir kankino įvairiais būdais.“ Archyvinių duomenų apie tai, kada dvaro kompleksas iš represinių struktūrų žinios perėjo kitoms žinyboms, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nerado. Nustatyta, kad iki 1989 m. dvaro pastatai ir sodybos teritorija naudota ūkinėms reikmėms: čia veikė tarybinio ūkio kontora, pastatytas vaikų darželis, vandens bokštas ir kiti pastatai.

66 Maldžiūnų dvaras

Radviliškio rajono Pakalniškių seniūnijoje esanti Maldžiūnų dvaro sodyba – valstybės saugomas paveldo objektas. Čia išlikę ne tik rūmai, kumetynas, svirnas, bet ir tvartas, kalvė, namas bei parkas. Pastarasis, kaip ir dvaras, įkurtas XIX amžiuje. Jis – mišriojo stiliaus, užima kiek daugiau nei du hektarus. Parką puošia liepų alėja, rytinėje jo dalyje tyvuliuoja nemažas tvenkinys. Parke ir šiandien tebežaliuoja daug senų, plačiai išsikerojusių ąžuolų. Išlikęs įdomaus architektūrinio sprendimo Maldžiūnų dvaro svirnas

Dvaro parkas – mišriojo stiliaus, užimantis kiek daugiau nei du hektarus

Šis dvaras priklausė fon Roppų (Ropp) giminei. Kaip rašoma knygoje „Alksniupių kraštas. Istorijos fragmentai. 1554–2008 m.“ (Kaunas, 2009), pagal Valakų reformos dokumentus XVI a. viduryje teritorija, kurioje dabar stovi Maldžiūnų dvaras, buvo Žybartų vaitijoje gyvenusių bajorų Andrejaus ir Stanislovo Markutavičių nuosavybė. Taip pat nurodoma, kad pagal pirmąjį surastą šaltinį tuo metu šis dvaras, turintis 347 dešimtines žemės, priklausė Konstantinui Danilovui Kučinui: „Inventoriuje rašoma, kad 107 dešimtinės žemės tiesiogiai priklauso dvarui, o 240 dešimtinių skirta aštuonių valstiečių kiemų naudojimui, kad dvaro pavaldume yra 75 baudžiauninkai, 4 dvaro tarnai ir 15 laisvų žmonių.“ Yra duomenų, kad 1860 m. balandį Maldžiūnų dvarą iš minėto K. Kučino nupirko Pakruojo dvaro savininkas baronas Teodoras Roppas ir prijungė jį prie sūnaus Vilhelmo valdomo Radvilonių dvaro žemių, taip sudarydamas 3527 dešimtines žemės turintį ūkinį vienetą.

67 1901 m. mirus V. Fridrichui Karlui Roppui, tų pačių metų gruodį palikuonys Friedrichas, Johannas ir Anna dalijosi palikimą. Būtent tuo pagrindu Vilhelmo sūnus Karlas Friedrichas Teodoras Aleksandras Roppas gavo Radvilonių dvarą, Amalijos, Kreivakiškio ir besikūrusį Karoliniškio palivarkus, Johannas Leo Ferdinandas Roppas – Maldžiūnų dvarą su kaimu ir Miškadvario palivarku, o Anna Amalija Ropp – žemės sklypą ir mūrinius namus Mintaujoje, Latvijoje. Įdomios ir Maldžiūnų dvaro remonto aplinkybės – po Annos Amalijos Ropp nusižudymo 1910 m., dalijantis jos palikimą, Birjagalos dvare gyvenęs Johannas Roppas gavo nemažą pinigų sumą, kurią panaudojo tam, kad senų, prastų Maldžiūnų dvaro rūmų vietoje imtųsi naujų statybos. 1978 m. balandį, kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, Maldžiūnų dvaras – vienas iš Radvilonių tarybinio ūkio skyrių – buvo perduotas Darbo Raudonosios Vėliavos ordino „Draugo“ kolektyviniam ūkiui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pasikeitus žemės nuosavybės bei ūkio valdymo principams, iš viso to nekilnojamojo turto, kuris buvo išlikęs Maldžiūnų dvaro komplekse, žemės ūkio bendrovės „Draugas“ nuosavybe liko tik ūkiniai pastatai ir rūmai. Ilgainiui vieni iš jų susidėvėjo, kiti, tarp jų ir rūmai, tapo nebereikalingi. Jų priežiūra ir apsauga tuometiniam ūkiui pasidarė nuostolinga. Būtent dėl šios priežasties nuspręsta juos parduoti. Pagrindinius rūmus 2004 m. įsigijęs ir juos dukrai perleidęs savininkas puoselėja viltį, kad ateityje ši vieta bus sutvarkyta ir traukianti lankytojus. Kitų pastatų situacija miglota ir neraminanti. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis apgailestauja: „Gaila, kad aštuoni dvaro vienetai priklauso skirtingiems savininkams. Kai kurie iš tų objektų prastos būklės. Juose laikomi padargai ir kita. Jeigu būtų viskas vienose rankose, dvarą atkurti būtų paprasčiau.“

Maldžiūnų dvaro rūmus tikimasi prikelti naujam gyvenimui

68 Pagal oﬁcialią pirkimo-pardavimo sutartį buvusius dvaro rūmus (gyvenamąjį namą, kurio bendras plotas 903,95 kv. m) įsigijęs radviliškietis savininkas sakosi jau seniai svajojęs apie kaimo turizmą ir galimybę atkurti šį protėvių turtą. O pastarasis yra ypatingas: nedaug rajone tokių dvarų, kurių pagrindiniai rūmai pasižymi originaliu architektūriniu sprendimu. Anot Aušros Mikšienės, pravėrus rūmų duris, nustebina išlikusios autentiškos detalės: židiniai, senos medinės grindys, durų staktos, lubų apdaila, įspūdingos erdvės, įdomios pakylos su siauromis durelėmis ir milžiniška palėpė, kurioje – apvalūs langai su vaizdu į nuostabų parką, lenkti kaminai, susiglaudžiantys į vieną didžiulį kaminą. Kvapą gniaužia ir autentiškas rūsys – jo palubėse vis dar styro nuo senų laikų likę kabliai. Savininko nuomone, jie įtaisyti tikriausiai ne baudžiauninkams kankinti, o lempoms, vadinamoms liktarnoms, kabinti. Apsilankius tokiame rūsyje, lengva įsivaizduoti jame sukrautas vyno statines. „Tokią viziją ir aš turiu“, – sako rūmus prikelti ketinantis savininkas. Pasak jo, kiek neįprasta, kad rūmuose, juos įsigijus, buvo daug tualetų. Kolūkio laikais pastate buvo apgyvendinami studentai, atvykę darbuotis laukuose. Matyt, čia jais taip buvo pasirūpinta. Šiandien visa tai jau panaikinta, sutvarkyta.

Autentiškas kablys, kaip spėjama, skirtas senovinėms lempoms rūsyje pakabinti

Iš senų laikų išlikusi detalė

Rūmų aplinka dvelkia istorija

69 Gana problematiškos būklės rūmus įsigijęs naujasis šeimininkas juos ne tik išvalė, bet ir pasirūpino stogu, kad pastatas būtų užkonservuotas. Darbus laikinai pristabdė problemos dėl žemės sklypo. Įveikus tas problemas, iškilo naujos: savininkui buvo suteikta tik 50 arų parko teritorijos. „Kai visa žemė aplink laisva ir parką reikia prižiūrėti, mums „atkirpo“ tik tiek. Su tokiu plotu ir vėl negalime vykdyti projektų europinėms lėšoms gauti. Apmaudu, kad valstybė nesugeba duoti išsinuomoti ar išsipirkti esamas laisvas žemes, supančias rūmus“, – aiškino šeimininkas. Pagaliau po ilgų derybų sutarta dėl visos aplink rūmus esančios žemės nuomos: iš savo lėšų bus nuomojama apie 6–7 ha (parkas, miškas, pakraščiai). Kai pagaliau pavyko to pasiekti, drąsiau dėliojami ateities planai: „Čia turėtų būti kažkas panašaus, kaip Radviliškio rajono Burbiškio dvaras, kuriame atgimsta istorija ir kultūra. Gal kažkas sugalvos kokių kultūros renginių ciklą, etnograﬁnių ar edukacinių pamokų. Juk vyksta ir kaimo šventės. Kodėl jų negalėtų būti čia? Planuose – ir vestuvių puotų priėmimas, daug kas“, – mintija pastato savininkas.

Niokotojai dvare padarė nemažai žalos, pavyzdžiui, buvo išdaužytas autentiškas židinys

Užsandarinti langai ir durys nebeleidžia bet kam patekti į pastato vidų

Džiaugiamasi, kad į pastatą nebepatenka visokie niokotojai. Pasak savininko, po jų apsilankymų tekdavo daug tvarkytis – jie ir aplinką, ir pastatą niokodavo. Dabar, kai durys ir langai sandarūs, į vidų patekti jiems nebepavyksta. Gaila tik, kad padaryta ir didesnės žalos – vadinamųjų lobių ieškotojai išdaužė autentišką židinį rūmų salėje... „Matydamas pagrindinių dvaro rūmų savininko entuziazmą, tikiu, kad Maldžiūnų dvaras kelsis ir mus visus dar daug kuo nudžiugins“, – tikisi V. Simelis.

70 Radvilonių dvaras

Radvilonių dvarą Pakalniškių seniūnijoje atrasti nesunku. Iš Alksniupių Radvilonių gatve tereikia pasukti į to paties pavadinimo kaimą, kuriame ir stovi šis dvaras, iki 1939-ųjų priklausęs garsiajai fon Roppų giminei. Kalbama, kad didikų Roppų sielos dvare klaidžiojančios ir šiandien. Taip tikina pati Radvilonių dvaro šeimininkė Irena Jačionienė, paslaptingų nutikimų noriai papasakojanti ir gausiems dvaro lankytojams: „Mane aplanko ankstesnieji dvaro savininkai – fon Roppų giminės atstovai. Kartais jaučiuosi lyg sapne – jie man pasakoja dvaro istoriją, gyvenimo čia užkulisius. Netgi žinau vietą, kurioje paskutines savo gyvenimo dienas leido šios giminės senolis...“

Kalbama, kad didikų Roppų sielos dvare klaidžioja ir šiandien Anot Aušros Mikšienės, ar viskas – tiesa, žino tik pati pasakotoja, tačiau tai dvarui suteikia išskirtinumo. Daugelis, išgirdę apie vaiduoklius, neįprastus tos moters psichologinius sugebėjimus, veržiasi ten apsilankyti. Radvilonių dvaro sodyba – valstybės saugoma paveldo vertybė. Sodybai 1989 m. spalio 18 d. aktu nustatytos architektūros ansamblio teritorijos ir saugomo gamtinio landšafto zonos ribos, dar po kelerių metų suteiktas kultūros paminklo statusas.

71 Radvilonių dvaro istorija, kiek siekia rašytinės žinios, nuo 1789 m. susijusi su vokiečių kilmės baronų fon Roppų gimine. Šio dvaro žemės dabartinėje Alksniupių apylinkėje buvo Šeduvos seniūnijos, o vėliau – Šeduvos grafystės valdose. Roppų giminė iki pat XIX a. vidurio šiame regione valdė daugelį dvarų. 1822 m. Kauno gubernijos žemvaldžių abėcėliniame sąraše yra įrašas, kad Teodoro Roppo sūnus Vilhelmas Roppas Radvilonių dvarą, kurio valdos apėmė 2344 dešimtines miško, 1387 dešimtines dirbamos ir 42 dešimtines nenaudingos žemės, įsigijo pagal pirkimo sutartį 1861 m. ir 1882 m. dvare jau gyveno. Nors tame sąraše nenurodoma, iš ko Vilhelmas Roppas tą dvarą pirko, bet yra žinoma, jog jį įsigijo iš brolio Ottono Roppo, Raudondvario (Šeduvos) dvaro savininko. „1901 metais Vilhelmui Friedrichui Karlui Roppui mirus, tų pačių metų gruodžio 1 dieną įvyko oﬁcialus jo palikimo pasidalijimas tarp palikuonių Friedricho, Johano ir Annos. To pasidalijimo sutarties pagrindu Vilhelmo sūnus Karl Friedrich Theodor Alexander Ropp gavo Radvilonių dvarą, Amalijos, Kreivakiškio ir besikuriantį Karoliniškio palivarkus, kurių užimamų žemių plotas tada sudarė apie 3000 dešimtinių (apie 3450 ha)“, – rašoma knygoje „Alksniupių kraštas. Istorijos fragmentai. 1554–2008 m.“ (Kaunas, 2009). Duomenys liudija, kad 1904 m. paveldėtojas mirė, o dvarą neilgam perėmė jo sūnus Alfredas Heinrichas Vilhelmas Emilius Roppas. Tačiau ir jis 1919 m. pasimirė. Po kelerių metų dvaras teismo nutarimu atiteko pastarojo sūnui Ventui Achimui Maksui Friedrichui Roppui. Dvaro ekonomikai ir ūkiniams darbams po Alfredo Roppo mirties kaip ir seniau vadovavo jo samdomas ūkvedys. Žemę dirbdavo ir kitus ūkinius darbus atlikdavo dvare gyvenę kumečiai bei samdomi darbininkai.

Medinė ažūrinė veranda vis dar laukia restauracijos

Radvilonių dvaro klasicistiniai rūmai galėjo būti pastatyti XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje

72 Savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentės Aušros Mikšienės tekstuose apibūdinami šio dvaro statiniai. Jų ansamblį seniau sudarė rūmai ir daugiau kaip 15 sodybos pastatų. Išlikę klasikiniai rūmai, statyti XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, oﬁcina, gyvenamasis namas, arklidė, ledainė, tvartas, daržinė, klojimas, koplytėlė bei apžvalgos kalva. Dabar geriausiai atrodo rūmų pastatas, kiti yra apgailėtinos būklės. Sodyboje yra ir ne dvaro gyvavimo laikais iškilusių pastatų – pieninė, tvartas, ūkinis pastatas, vandentiekio bokštas.

Dvaro oﬁcinos likučiai

Sunyko tenykštės kapinės. Anot Radvilonių kaimo gyventojos Valerijos Vaišvilaitės-Vaicekauskienės prisiminimų, praeityje nuo rūmų iki kapinių driekėsi platus, alyvomis apsodintas takas, kapinėse stovėjo gotiško stiliaus, iš raudonų plytų ir skaldytų lauko akmenų sumūryta koplyčia. Dabar kapinaitės apleistos ir nuniokotos. Tvoros nelikę, matomos vos septynios kapavietės, nors vietiniai gyventojai yra tvirtinę, kad jų buvo daugiau. Istorinių dokumentų duomenimis, Radvilonių dvaro kapinėse palaidoti buvusios Roppų giminės nariai.

73 Dvaras ir vėlesniais laikais ne kartą keitė šeimininkus. Po Antrojo pasaulinio karo jame įsikūrė „Draugo“ kolūkis. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, niekas iš Vento Roppo palikuonių į nuniokotą Radvilonių dvarą grįžti nepanoro, teisių į žemes nepareiškė, tad visa jiems priklausiusi žemė buvo paimta į valstybinį žemės fondą, vėliau dvaro sodybos pastatai ir jų grupės išparduoti skirtingiems savininkams. Tarp jų yra pagrindinį dvaro pastatą su oﬁcina įsigijusi minėta savininkė, kuri čia pati apsigyveno ir ėmėsi rūmų pastato restauravimo, aplinkos tvarkymo darbų. Bet ne visų Radvilonių dvare išlikusių objektų likimas vienodas. Štai savivaldybei priklausantis gyvenamasis namas stovi užkaltais langais bei durimis. Kaip sako Savivaldybės atstovai, šį savo turtą ji ketina parduoti. Kitų pastatų savininkai skirtingi. Rūmų ir greta esančios oﬁcinos savininkė I. Jačionienė tai sau padovanojo asmeninio jubiliejaus proga. Rajone ne vienas dvarą įsigijęs savininkas kartais pamiršta juo rūpintis, bet šis atvejis – kitoks, savininkė pati čia apsigyveno. Tad jau ir tuo Radvilonių dvaro rūmai – išskirtiniai.

Radvilonių dvaro gyvenamasis namas

Anot Aušros Mikšienės, rūmuose dėmesį patraukia išlikusios autentiškos detalės: židiniai, senos medinės grindys, durų staktos, lubų apdaila. Įdomu apžiūrėti įspūdingas erdves, nišas, milžinišką palėpę su apvaliais langais į parką, trimis milžiniškais kaminais. Antrajame rūmų aukšte – didžiulė salė. Čia darbai vyksta ir šiandien. Kitose patalpose nestinga įvairiausių daiktų: knygų, indų, senovinių baldų. Pastate iš viso – 26 kambariai. Iš jų jau įrengta svetainė, virtuvė ir vonios kambarys su atidengta raudonų plytų asla, keli gyvenamieji bei svečių kambariai.

74 „Kai pirmą kartą pamatėme dvarą, viskas buvo aplūžę, apgriuvę, dvare ir aplinkui – šiukšlių kalnai. Visko buvo – ir baimės, ir ašarų, tačiau atsiraitojome rankoves ir kibome į darbą... Ir pervargdavau, ir viską mesti norėjosi, bet atvažiuodavo žmonės, pasidžiaugdavo, kaip čia gražu, ir vėl tarsi sustabdydavo“, – korespondentei pasakojo šeimininkė. Naujoji dvaro šeimininkė dvaro atstatymą pradėjo nuo langų ir stogo sutvarkymo

Pagrindinio pastato pirmojo aukšto virtuvėje atidengtos originalios grindys

Dvaras privačiomis pastangomis prikeliamas naujam gyvenimui. Kada rajone kur kas dažnesnė kalba apie tai, kaip nusipirkę tokį paveldo objektą savininkai neretai pamiršta juo tinkamai pasirūpinti, Radvilonių atvejis – graži išimtis. Ant rūmų svetainės sienos – dvaro šeimininkės dukters tapyta freska

Dvaro aprašymuose minima, kad jį supo gražus parkas, o ant kalvelės stovėjo pavėsinė

75 Raudondvario dvaras

Kaip rašo korespondentė Aušra Mikšienė, turtingą istoriją turi Raudondvario dvaro sodyba, tačiau kalba apie šį rajono kultūros paveldo objektą visai ne optimistinė. Raudondvario dvaras yra to paties pavadinimo jaukioje gyvenvietėje, netoli Šeduvos, prie Panevėžio ir Šiaulių kelio, Pakalniškių seniūnijoje. Tai – architektūros ansamblis, vertingas romantizmo epochos paminklas. Tačiau, kaip bebūtų gaila, jis šiandien griūva. Išdaužyti langai, nuterliotos sienos, vidun bevirstąs stogas, šiukšlynas viduje – toks vaizdas atsiveria smalsuoliams, panorusiems aplankyti pagrindinį šio dvaro rūmų pastatą. Visą dvaro kompleksą, į kurį įeina ne tik apgriuvę rūmai, bet ir oﬁcina, arklidė, svirnas, vandens malūnas, tvartas bei parkas, vietos valdžios atstovai bei rajono gyventojai vadina skauduliu. Nenuostabu – kai tūkstančiai lankytojų traukia apžiūrėti bemaž pašonėje esantį Burbiškio dvarą ar ištaigingus Baisogalos dvaro rūmus, Raudondvario dvaras iškyla gan liūdnu kontrastu. Dėl jo apmaudžiai pečiais trūkčioja ir seniūnijos, ir rajono vadovai: išeities čia kol kas nematyti, apmaudu, kad toks vertingas paveldo objektas, įtrauktas į valstybės saugomų sąrašą, paliktas likimo valiai. Griūvantis pagrindinis Raudondvario dvaro pastatas

Pažvelgus pro išdaužtą rūmų langą, viduje galima išvysti tokį vaizdą

76 Problemų priežastimi įvardijama tai, kad dvaro pastatai pateko į privačias rankas. Dvarą, įtrauktą į Kultūros vertybių registrą, tiksliau – pagrindinius dvaro rūmus, nusipirko šiaulietis verslininkas. Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo V. Simelio teigimu, naujasis savininkas netesėjo pažadų tvarkyti ir prižiūrėti dvarą, todėl priminti tenka teismuose: „Jau kurį laiką neužveriamos teismo durys. Verslininkas nevykdo nurodymų sandarinti langus ir duris, kad į vidų nepatektų įvairūs asmenys, ir uždengti nors laikiną stogą, kad lietus ir sniegas neardytų sienų bei konstrukcijų.“ Panašiai dėl dabartinio savininko mintija Pakalniškių seniūnas Kęstutis Ulinskas: „Negaliu su juo susisiekti ir nebeturiu jokių kontaktų. Apmaudžiausia, kad nors mes ir tvarkome dvaro parką, puikiai prižiūrime gyvenvietės aplinką, niekada negalėsime triumfuoti gražiausiai tvarkomų gyvenviečių konkurse. Šis dvaro kompleksas, bauginantis daugelį atvykstančiųjų ir pačius vietinius gyventojus, niekada neleis to padaryti.“ Teismuose savininkas tikina neturintis pinigų prižiūrėti dvarą, todėl šis pamažu virsta griuvėsiais. Seniūnas pasirūpino, kad į rūmų vidų, kur seniau vykdavo šokiai, nebepatektų lėbaujantis jaunimėlis – durys užkaltos, tačiau išdaužyti langai vis dar atviri, o už jų – pats tikriausias šiukšlynas. Nors paminklosaugininkai dvaro pastatų būklę buvo įvertinę patenkinamai, dabar labiau panašu, kad Raudondvario dvaras yra jau kritinės būklės ir toliau merdi. Reikiamo savininkų dėmesio nesulaukia nė vienas iš pastatų. Itin graudžiai atrodo svirnas. Jo viduje – šiukšlynas, o stogas, dar prieš penkerius metus atrodęs neprastai, dabar jau visai griūva į vidų.

Svirno stogas giūva vidun Visi dvaro pastatai priklauso skirtingiems savininkams, tačiau kiekvienam problematiška deramai pasirūpinti nuosavybe. Štai vandens malūnas, kurį būtų galima renovuoti ir įsteigti viešbutį ar kavinę, kol kas neliečiamas, nes greta prišlietas dar

77 sovietmečiu statytas priestatas, o registre tai užﬁksuota kaip vienas kultūros paveldo objekto pastatas. Taigi atrodo, kad dvaro išlikimui trukdo ne tik savininkų neveiklumas, bet ir įstatymų spragos...

Šiame pastate seniau buvo dvaro vandens malūnas O kad geriau suprastume, ką prarandame, žvilgterėkime į istoriją. Raudondvario gyvenvietės, dvaro praeitis neatsiejama nuo šalia esančio Šeduvos miesto. Kaip rašoma oﬁcialiuose šaltiniuose, Šeduva buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, vėliau tapęs privačia valda. 1792 m. paskutinis Šeduvos seniūnijos valdytojas Stanislovas Poniatovskis su Šeduvos miestiečiais pasirašė sutartį, pagal kurią miestiečiai mokėjo dvarui 3579 auksinų činšo mokestį. 1798 m. iš S. Poniatovskio dvarą ir žemes nupirko baronas Teodoras fon Roppas. Jis nepripažino Šeduvos miesto gyventojų teisės ir pareikalavo, kad miesto gyventojai dvare eitų lažą. Miestiečiai nusprendė ginti savo teises teisme. Po ilgo bylinėjimosi Upytės pavieto žemės teisme ir Vyriausiajame teisme byla pateko į Rusijos valstybės senatą. 1812 m. buvo priimtas sprendimas pripažinti anksčiau Šeduvos miestui suteiktas privilegijas. Pralošęs bylą baronas T. fon Roppas, negalėdamas pakęsti miesto kaimynystės, Šeduvoje buvusio kunigaikščių dvaro pastatus nugriovė. Naująjį dvarą jis pastatė maždaug už poros kilometrų nuo miestelio, prie Daugyvenės upės, ir pavadino Raudondvariu. Dvaras dar kurį laiką buvo vadinamas Šeduvos dvaru, o 1837 m., valdant Aleksandrui Roppui, jau pramintas Raudondvariu. Tiesa, kelis dešimtmečius jis buvo vadinamas dviem vardais: „Šadov“ ir „Červonyj dvor“. Dar 1934 m. tuometis dvaro savininkas Julius Roppas, prašydamas Vidaus reikalų

78 ministerijos dvarą vadinti ne Raudondvariu, o Šeduva, nes jis painiojamas su Kauno apskrityje esančiu Raudondvariu, nurodė, kad taip dvarą pavadinę lenkai apie 1862 m., o tas vardas buvęs išverstas į lietuvių kalbą. Gavusi prašymą, Vidaus reikalų ministerija dvarą pavadino Šeduvėlės kaimu, o Raudondvario vardą panaikino. Tačiau naujasis vardas neprigijo, žmonės ir toliau dvarą vadino Raudondvariu ar Šeduvos dvaru.

Raudondvario dvarą įkūrė baronas Teodoras fon Roppas Kaip liudija istorijos šaltiniai, 1859 m. dvare buvo spirito varykla ir malūnas. 1882 m. dvarui priklausė 1329 dešimtinės dirbamos ir 145 dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 3035 dešimtinės miško. 1923-aisiais Raudondvaryje buvo 20 ūkinių kiemų ir 140 gyventojų. Tačiau jau 1937 m. dvaro savininkas Aleksandras Roppas Raudondvario dvare panaikino keturis kaimus, nugriovė namus ir ūkio pastatus, o pačius gyventojus pavertė samdiniais. Tikėtina, kad pastariesiems apgyvendinti tuo metu buvo pastatyti nauji kumetynai. 1926 m. vykdant dvarų parceliaciją, Raudondvario savininkui Bruno Roppui buvo palikta 80 ha žemės, 5 ha malūno tvenkinio ir 100 ha miško. Tačiau 1940-aisiais, nacionalizuojant dvarus, Juliui ir Adelheidai Roppams priklausė 299,78 ha žemės. Pasak Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriaus E. Prascevičiaus, į Raudondvario dvarą iš taip pat Roppams priklausiusio Pakruojo dvaro apie 1859-uosius metus buvo perkelta reta ir labai vertinga dailės kūrinių kolekcija: „Meno kūriniai buvo kaupiami nuo pat 1801-ųjų. Teodoras fon Roppas buvo surinkęs labai vertingų tapybos, graﬁkos, skulptūros darbų, tarp jų – net garsiojo Renesanso laikų italų tapytojo Ticiano darbų. Šiame dvare taip pat buvo kaupiamas ir saugomas šeimos archyvas. Per Antrąjį pasaulinį karą dvaras buvo nacionalizuotas, o meno vertybes sunaikino sovietų armija.“ 1959 m. dvaro pastatai buvo perduoti mokslo reikmėms, įkurtas žemės ūkio technikumas, vėliau perorganizuotas į Šeduvos tarybinį ūkį-technikumą, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia įsikūrė aukštesnioji žemės ūkio mokykla. Dvaro pastatuose atsirado vietos kultūros centrui ir bibliotekai, žirgynui, nedideliam viešbučiui bei restoranui. Dabar ten veikia Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centro Šeduvos technologijų ir verslo mokymo skyrius.

79 Buvęs Raudondvario dvaro tvartas

Oﬁcinoje buvo įsikūrusi vietos parduotuvėlė

Arklidė – vienas iš šiandien geriausiai atrodančių dvaro pastatų

80 Pakiršinio dvaras

Baisogalos seniūnijoje, Pakiršinio kaime, kairiajame Kiršino upės krante, rymo Pakiršinio dvaras. Jis išsaugotas ir puoselėjamas pakiršiniečių pastangomis – čia veikia Radviliškio rajono savivaldybės Etninės kultūros ir amatų centras.

Nuo 2011 m., rekonstravus pastatą, čia įsikūrė Etninės kultūros ir amatų centras Anot Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, iš europinių lėšų įgyvendinus rekonstrukcijos projektą, sutvarkyta rūmų pastato išorė, rekonstruotos šildymo ir vėdinimo sistemos, atnaujintas vandentiekis, nuotekų sistema, elektros instaliacija, atlikti vidaus apdailos darbai. Pasikeitė ir buvusio dvaro aplinka: nutiesti pėsčiųjų takai, įrengta mažosios architektūros elementų, sutvarkyta šalia dvaro pastato esančio tvenkinio pakrantė, pastatytas tiltas. Įrengtas pėsčiųjų takų bei kultūros namų pastato apšvietimas, automobilių stovėjimo aikštelė, atnaujintas privažiuojamasis kelias prie pastato.

Naujam gyvenimui prikeltas Pakiršinio dvaras – jau pamėgtas rajono kampelis 81 Kaip surinkta istorine medžiaga tvirtina radviliškietis kraštotyrininkas Evaldas Tamulionis, Pakiršinio dvaro ansamblis kurtas XVIII a. viduryje–XX a. pradžioje ir yra susijęs su garsia Kerbedžių gimine. Išsami dvaro istorija žinoma nuo XIX a. pradžios. Aišku, kad Danieliaus Kerbedžio duktė Kazimiera 1817 m. ištekėjo už Juozapo Ososkos, atvykusio iš Gudijos. Pastarasis kurį laiką šeimininkavo šiame dvare. 1860-aisiais Pakiršinį paveldėjo Antano Kerbedžio brolio Valerijono sūnus, garsus inžinierius Stanislovas Kerbedis. Pastarojo darbai ir gabumai buvo labai vertinami ano meto Rusijoje. Jis buvo daugelio mokslo įstaigų bei draugijų narys, caro vyriausybė jį apdovanojo 7 ordinais, jo garbei nukalti 2 medaliai. Pasak E. Tamulionio, 1889 m. išleistame Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše ﬁksuota, kad jis čia 1882 m. valdė 172 dešimtines dirbamos, 17 dešimtinių nedirbamos žemės ir 146 dešimtines miško. Tas pats šaltinis patikslina, kad dvaro savininkas gyvena Sankt Peterburge, o Pakiršinyje yra valdytojas (juo buvo giminaitis Maksimiljonas Kerbedis). Po Stanislovo Kerbedžio mirties Pakiršinio dvaras perėjo į jo sūnaus Mykolo rankas. Istoriniai faktai liudija, kad 1905 m. Pakiršinyje vyko darbininkų streikai. 1923 m. dvare buvo 1 ūkinis kiemas su 114 gyventojų. Dvaras išparceliuotas, kumetyne įsikūrė pradžios mokykla. Savininkams buvo palikta tik nustatyta žemės norma, Kerbedžiai savo dalį pardavė. Dvaro centrą su statiniais nupirko Stefanija ir Tadas Radvilavičiai. Jie, 1940 m. vykdant nacionalizaciją, minimi kaip paskutiniai Pakiršinio dvaro savininkai, turėję 82,55 ha žemės. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Melioracijos statybos valdyba, šalia išaugo melioratorių gyvenvietė. 1959 m. Pakiršinyje gyveno 156, 1970 m. – 513, 1986 m. – 964 gyventojai. Dabar iš buvusio dvaro sodybos likę 10 pastatų ar jų fragmentų. Vertingiausiais laikomi rūmai, arklidės, kumetynas. Dvaro rūmai – moderno architektūros stiliaus, pastatyti XX a. pradžioje. Originalus tūrinis sprendimas, dekoras, architektūra – visa tai rodo, kad pastatą projektavo gabus, naujoves taikęs architektas. Rekonstruojant rūmus, išlaikytas pirminis tūris ir fasadai. Kadangi pastatas pritaikytas naujoms reikmėms, jame atsirado pakitimų – naujos pertvaros, scena ir kita. Į rūmų architektūrą panašūs ir kai kurie arklidės bei kumetyno bruožai; gali būti, kad tai to paties projektuotojo darbas. Dabar tik fragmentai likę ir iš dvaro parko. Pakiršinio dvaras po rekonstrukcijos atvėrė duris ir pakvietė lankytojus į čia veikti pradėjusį Radviliškio rajono savivaldybės Etninės kultūros ir amatų centrą. Ten sėkmingai plėtojama edukacinė-kultūrinė veikla. Šis centras yra užsibrėžęs tikslą išsaugoti ir atgaivinti krašto tradicijas, papročius, senuosius amatus. Centras į savo veiklą įtraukia įvairaus amžiaus rajono gyventojus ir skatina imtis įvairių amatų, kurie įprasmina kasdienybę, skatina verslumą ne vien Pakiršinyje, aplinkiniuose kaimuose ar miesteliuose, bet ir visame rajone. Pasak centro atstovų, dvaras ilgai buvo apleistas. Vėliau jame gyveno žmonės, veikė kultūros namai. Įsteigus Etninės kultūros ir amatų centrą, čia įsikūrė medžio drožybos, keramikos, rankdarbių būreliai, vyksta jų pamokos, organizuojamos darbų parodos, vykdomos edukacinės programos, kviečia įvairios šventės, plenerai, kiti renginiai, užsiėmimai. Visa tai paremta lietuvių kultūros tradicijomis, savitumu, siekiu atspindėti Radviliškio krašto tautodailės raidą, kolekcionuoti tautodailininkų kūrinius, rūpintis senųjų kaimo tradicijų sklaida ir populiarinimu, ugdyti bendrąją visuomenės kultūrą. Taip stengiamasi užtikrinti galimybę visiems visuomenės

82 nariams giliau pažinti savąją kultūrą, jos reiškinių įvairovę, garantuoti etninės kultūros paveldo išsaugojimą.

Dvare įsikūrusiame Etninės kultūros ir amatų centre veikia įvairūs būreliai, organizuojama daug parodų, renginių

Pakiršinio dvaro rūmų salėje Kaip rašo Aušra Mikšienė, dabar senajame dvare siekiama visapusiškai supažindinti su senąja mūsų tautos kultūra ir papročiais kuo daugiau Radviliškio krašto bei apskrities žmonių, ypač vaikų bei jaunimo. Dažnai į čionykščius užsiėmimus atvyksta Baisogalos vidurinės mokyklos bei Šeduvos gimnazijos pradinių klasių moksleiviai. Centrą aplankė daug kitų rajono gyventojų, turistai iš įvairių šalies vietovių, iš Latvijos, Švedijos, Australijos. Atvykusieji į Pakiršinio Etninės kultūros ir amatų centrą supažindinami ne tik su tradicijomis, bet ir su dvaro istorija, čia išlikusiomis senosios architektūros detalėmis ir legenda apie vaiduoklį. Juokaujama, kad ne vienas su tuo vaiduokliu ir susidraugauja. Išvažiuojantieji teigia, jog tik tenykščio vaiduoklio dėka jiems pavyksta pagaminti keramikos ar kitų nuostabių kūrinių... Lietuvos dvarų duomenų bazėje nurodoma, kad Pakiršinio dvarui priklauso ne tik dvaro laikų pastatai (oﬁcina, gyvenamieji namai, kumetyno kiaulidė, arklidės, klojimas, kumetynas ir kiti), bet ir kitokių laikotarpių statiniai – gyvenamieji namai, vaikų darželis, sporto salė, administracinis pastatas bei dirbtuvės. Daugelis pastatų turi privačius šeimininkus ir yra neraminančios būklės. Artimiausiu metu ketinama rekonstruoti netoli pagrindinių rūmų esantį pastatą. Tikimasi, kad vėliau savo eilės sulauks ir kiti dvaro pastatai. Gera pradžia grindžia, sutvirtina tokią viltį.

83 Artimiausiu metu ketinama rekonstruoti netoli pagrindinių Pakiršinio dvaro rūmų esantį pastatą

Daugelis dvaro pastatų – privačiose rankose

84 Dvarų parkai

Paveldosaugininkų teigimu, dvarai neatsiejami nuo parkų: pastaruosius savininkai stengėsi įkurti, išplėsti, tvarkyti kuo gražiau ir originaliau. Vieni tai darė savo jėgomis, kiti – kviesdamiesi specialistus. Nenuostabu, kad kai kurie parkai tapo savotiškais kūriniais, turėjo ir sodus. Dvarų parkams būdingos įvažiavimo alėjos, kurios tęsėsi iki pagrindinių dvaro rūmų. „Visuomet buvo apgalvojama takų schema, o kai kuriuose – ir kanalai. Jei nebuvo natūralaus upelio ar tvenkinio, dvaro gyventojai valtimis plaukiodavo dirbtinai sukurtais vandens telkiniais“, – žiniomis dalijasi Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis. Anot jo, dabartinis išlikusių parkų vaizdas pasikeitęs, tačiau šie objektai nepraradę savo vertės bei reikšmingumo. Į Kultūros vertybių registrą įtraukti Beinoravos, Burbiškio, Diktariškių, Maldžiūnų, Raudondvario dvarų parkai bei paminklo statusą turintis Baisogalos dvaro parkas.

Baisogalos dvaro parke įrengti jaukūs suoleliai

Baisogalos parkas išsiskiria iš visų rajono parkų, įtrauktų į kultūros paveldo objektų sąrašą – jis turi paminklo statusą. Kaip nurodo Lietuvos kraštovaizdžio architektas, parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, tai – vėlyvojo klasicizmo dvaro ansamblio parkas, sukurtas prieš pusantro šimto metų Komarų giminės iniciatyva. Kompleksiniu vertinimu tai – vienas didžiausių ir žymiausių parkų. Jis yra mišraus planavimo, čia išlaikyta tradicija – takai, vanduo, klombos ir augalų įvairovė. Už rūmų pasitinka peizažinis vaizdas, kur suformuoti didysis ir mažasis pasivaikščiojimo lankai, tačiau takų tinklas detaliai dar netyrinėtas.

85 Parke vertingas ne tik kraštovaizdis, bet ir retas želdynas. Vyrauja paprastieji uosiai, kelių rūšių klevai, eglės, mažalapės liepos, taip pat yra trapiųjų gluosnių, kalninių guobų, paprastųjų ąžuolų, vakarinių tujų. Tarp retesnių medžių – kedrinės pušys, europiniai maumedžiai, galingos lajos ąžuolas, kiti. 1972 metais čia buvo suskaičiuotos net 57 medžių ir 48 krūmų rūšys, tačiau tvarkant parką didelė dalis šių augalų išnyko. Parką, padedant Baisogalos seniūnijai, prižiūri tenykštis Gyvulininkystės institutas. Parkas gyvas – jame vyksta įvairiausi vietos, rajono, šalies, net tarptautiniai renginiai, mėgsta lankytis patys baisogaliečiai, taip pat atvykstantys pavieniai turistai bei ekskursijos. Juolab kai ten pat – gražūs, puoselėjami dvaro rūmai, įdomia istorija traukiantys kiti šio komplekso statiniai. Beinoravos dvaro parkas yra Beinoravos kaime (Sidabravo seniūnija). Anot parkotyrininko K. Labanausko, jis yra dvilypis: pirmoji plano dalis – Čapskių, vėliau Mamerto Malinskio nupirkto ir jo palikuonių dvaro, bei naujoji, XX a. antrojoje pusėje išplėtota kraštovaizdžio architekto Antano Tauro. Abi jas jungia 70 m ilgio liepų alėja. Vėliau, privatizuojant, parkas buvo suskaidytas, struktūros ypatumų nepaisyta.

Beinoravos dvaro parko ateitis – neaiški Parkas yra geometrinio kompozicinio tipo, susideda iš kelių dalių: parterio, centrinės dalies, periferinės dalies palei tvenkinį, periferinės dalies į vakarus, abipus rūmų ir už jų. Registre, vardijant vertingąsias parko savybes, nurodoma, kad parteris užima vakarinę centrinio parko dalį, esančią priešais rūmų pastatą. Jis iš visų pusių apribotas perimetru apsodintų medžių eilėmis. Centrinė parterio dalis apželdinta plokštuminiais želdiniais: gazonais, gėlynais, klombomis, išsidėsčiusiais išilgai centrinės ašies. Parterio gilumoje išsiskiria pavieniai stambūs medžiai: klevai, liepos, kaštonai.

86 Kraštovaizdžio architektas Antanas Taura, XX a. antrojoje pusėje išplėtojęs naująją šio parko dalį, jį labai vertino. Deja, 2010 m. šis objektas kritikų viešai jau buvo priskiriamas prie tokių, kurie nebeturi erdvinės struktūros ir darosi panašus į nekaip prižiūrimą mišką. Burbiškio dvaro parkas to paties pavadinimo kaime (Pakalniškių seniūnija) žinomas ne tik rajone, bet ir už jo. Parkas tūkstančius žmonių kasmet sukviečia į tradicinę Tulpių žydėjimo šventę-festivalį. Apie parką rašiusios Aušros Mikšienės pastebėjimu, čia neretai atvažiuoja ir vestuvių svitos, ir krikštynas ar kitas asmenines progas švenčiančios šeimos. Visus lankytojus senasis parkas visada sutinka nepriekaištingai išpuoselėtas.

Burbiškio dvaro parke atkurta altana

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius vaizdžiai aiškina apie šio parko savitumą: „Tai yra tikras meno kūrinys... Čia žmonės siekdavo pailsėti. Burbiškio parkas yra vienas iš tokių pavyzdžių, koks turi būti parkas. Galima gėrėtis tvenkinių sistema. Čia yra net penkiolika salų. Netrūksta įlankų, pusiasalių, atkurtos altanos. Tai – peizažinio parko elementai. Bendras takų ir kelių ilgis parke siekia net penkis kilometrus. Norint viską išvaikščioti, būtent tiek reikėtų nukeliauti.“

87 Parkas, pasak jo, išsiskiria ir mažąja architektūra: „Čia stovi Vytauto didžiojo paminklas, poeto Adomo Mickevičiaus, Švč. Mergelės Marijos, Liūtų tilto ﬁgūros. Jų buvo ir daugiau, jos dar neatstatytos, tačiau jau parengti projektai.“ Burbiškio parke buvo sodinamos įvairiausios iš užsienio atkeliavusių krūmų, medžių, gėlių, gyvatvorių rūšys. Dvaro savininkas Mykolas Baženskis labai mėgo paukščius, ypač namines pelėdas, lakštingalas. „Jei kas norėdavo įsidarbinti dvare metams ar ilgesniam laikui, o dvaro savininkas sužinodavo, kad darbininkas augina katę, toks žmogus darbo negaudavo“, – pasakoja E. Prascevičius. Jo teigimu, dvaro savininkas kačių tiesiog negalėjo pakęsti, nes šios skriaudė taip jo mylimus paukščius. Lakštingalų giesmės rytais buvo vieni iš maloniausių garsų šeimininko ausiai. Kaip ryškėja iš čia sukauptos dvaro istorinės medžiagos, M. Baženskis, kurdamas dvaro parką, samdė geriausius specialistus. Nuo XVII a. parkas jau minimas dokumentuose, tačiau archeologai mano, kad jis gali būti kurtas jau XV–XVI a. XIX a. parkas buvo nedidelis, su vienu tvenkiniu, klasicizmo stiliaus, forma priminė taisyklingus stačiakampius. Ši dalis prie vartų išlikusi ir šiandien. Dvarą paveldėjęs M. Baženskis, būdamas dar labai jaunas, pradėjo kurti ir pertvarkyti dvaro centrą. Būtent jis, anot E. Prascevičiaus, pasistengė, kad dvaro parkas virstų tokiu, kokį mato lankytojai šiomis dienomis: „Jis sukūrė romantizmo dvasią. Iškasė tvenkinius, pastatė tiltelius, altanas. Labai mėgo alyvas, tad tokių krūmų netrūko. Juos užsakydavo Odesoje, Rotės medelyne.“ Parkas dabar nestokoja lankytojų: vaikštinėja, apžiūri skulptūras, prisėda įspūdingoje, neseniai atkurtoje altanoje, grožisi tvenkinių ramybe, ilsisi salelėse. Pasak dažno, čia pasisemia tiek grožio ir atgaivos, kad paskui ilgam užtenka. Diktariškių dvaro parkas yra to paties pavadinimo kaime, Šaukoto seniūnijoje. Specialistų teigimu, jis laikomas tipingu klasikiniu, mažai deformuotu buvusių didikų Šemetų XIX a. rūmų ansamblio peizažiniu parku. Tačiau laikas čia viską smarkiai

Diktariškių dvaro parkas reikalauja priežiūros 88 aptrynė, likusi vien karkasinė struktūra – ąžuolų ir europinių maumedžių senmedžiai į šiaurę nuo rūmų, centrinė eglių alėja bei įvairių lapuočių alėjų atkarpos. Kai paskutinis valdęs Juozas Šemeta už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas į Rusiją, dvaras buvo konﬁskuotas. Nuo tada dvaro sodybos, kartu ir parko šeimininkai keitė vienas kitą, o vertingas objektas susilaukdavo tik laikinos, palaikomosios priežiūros. Dabar, kaip jau rašyta šioje knygoje, tas saugomas objektas yra privatizuotas. Lankytojus pasitinka vis dar įspūdinga senų medžių alėja, besitęsianti net kilometrą, krūmokšniais ir žolėmis apaugusi aplinka, liūdnoko vaizdo rūmai. Visgi neatmetama, kad šį dvarą bei jo parką ateityje pavyks atkurti. Maldžiūnų dvaro parkas (Maldžiūnų kaimas, Pakalniškių seniūnija), kaip ir tenykštis dvaras, įkurtas XIX a. Parkas yra mišriojo stiliaus, užima kiek daugiau negu du hektarus. Pažymėtina, kad atskiruose šaltiniuose akivaizdūs to ploto nuorodų svyravimai: nuo 2,1 ha iki 3,5 ha, o tarpžinybinės parkų inventorinimo komisijos ﬁksuota net 11,6 ha su Roppams priklausiusiais 7 statiniais.

Maldžiūnų dvaro parkas rudenį

Kai kurie parkotyrininkai yra ypač išryškinę šio parko paprastuosius, daugiau kaip 200 metų senumo, per vieno metro skersmens ąžuolus, taip pat pietiniu parko pakraščiu besidriekusią 200 m ilgio liepų alėją. Ji išlikusi ir šiandien, taip pat keroja daug plačiašakių ąžuolų, o rytinėje dalyje tyvuliuoja nemažas tvenkinys.

89 Raudondvario dvaro parko pagrindinė aikštė Raudondvario dvaro parkas yra Pakalniškių seniūnijos Raudondvario seniūnijos centre. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis pasakoja, kad seniau ši vieta atrodė kitaip nei šiandien: parko centrinės dalies schema pakeista ir pritaikyta kitoms reikmėms. Tačiau ir dabar čia mėgsta pasivaikščioti, poilsio valandėlę praleisti įvairaus amžiaus vietos gyventojai bei atvykstantieji. Nors dvaras nyksta, parką rūpestingai prižiūri Pakalniškių seniūnija ir vietos mokykla. Čia buvo išpjauti seni, grėsmę kėlę medžiai, o jų vietoje pasodinti nauji. 1997 m. į Kultūros vertybių registrą įtrauktas Raudondvario parkas turi nemažai vertingų savybių. Jis išsidėstęs kompaktiškame plote ir užima rytų bei šiaurės rytų sodybos teritorijos dalį. Rytinę parko dalį nuo šiaurės rytų pusės skiria įvažiavimo alėja bei dvaro pastatų grupės. Pietinėje dvaro teritorijos dalyje esanti tvenkinio sala Salikalnis su joje esančiais želdynais – taip pat neatsiejama parko struktūros dalis, žemės pylimu sujungta su sausumoje esančiomis želdynų struktūromis. Priešais centrinių rūmų šiaurės vakarų pusės fasadą yra atvira parterio erdvė, tačiau autentiška jos planinė struktūra ir želdynai neišlikę. Raudondvario dvaro sodybos parkas yra peizažinio parko kompozicijos tipo, turintis kai kurių geometrinio planavimo bruožų. Šiaurės rytų parko teritorijos dalyje esanti kalva apaugusi aukštų lapuočių medžių tankme, iš dviejų pusių juosiama Daugyvenės upelio ir jo intako. Parko kalvos papėdėje esančioje pievoje ir dauboje pavieniai medžiai, jų grupės išsidėstę gerokai rečiau, laisviau. Rytinė parko riba baigiasi ties pakabinamu „beždžionių“ tiltu per Daugyvenės upelį. Centrinėje-parterinėje ir rytinėje parko dalyse sutelkti seniausi bei vertingiausi parko medžiai, krūmokšniai. Želdiniai išsidėstę nedidelėmis, plastiškomis grupėmis ir pavieniui. Tankiau apželdintos tvenkinio pakrantės, Salikalnio salos pakraščiai. Visą šią teritoriją dengia veja, išraižyta sudėtingų vingiuotų takų tinklu. Knygoje jau rašyta apie šio dvaro statinių apgailėtiną šiandieninę būklę. Nerimu spaudoje dalijosi A. Taura: „Jeigu jau dėl pastatų problematiška, juoba netolygus dėmesys parko vertybėms, kurios čia labai savitos, reikalauja kruopštaus ištyrimo.“

90 Nykstantys dvarai

Iš viso Radviliškio rajone yra 23 dvarai ir sodybos, įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Daugelyje jų išlikę įvairiausi mediniai ar mūriniai pastatai. Kai kurie, kaip jau minėti Burbiškio ar Baisogalos dvarai, ir šiandien išpuoselėti, juose verda gyvenimas, žydi gėlės, atvyksta lankytojai. Kelios dvarų sodybos sulaukė atkuriamųjų darbų pradžios arba bent iniciatyvos ir vilties jas prikelti. Tačiau nemažai tokių, kuriuos jau nugula laiko dulkės: jie nuniokoti, neprižiūrimi, griūvantys arba jau sulyginti su žeme.

Buvęs Beinoravos dvaro ponų namas – liaudiškojo klasicizmo stiliaus statinys Radviliškio rajono pakraštyje, Sidabravo seniūnijoje, į šiaurės vakarus nuo Beinoravos kaimo, dunkso Beinoravos dvaro sodyba. Jos pagrindinis pastatas – romantinio stiliaus rūmai, pastatyti 1845 m. Sodyba – tai mediniai rūmai su 3 ha parku, ledaine, oﬁcina, svirnu, arklide, keliais tvartais ir kumetynu. Rūmai – dviejų aukštų su ornamentika, mediniais balkonais priekiniame bei galiniame fasaduose ir mūrytais kaminais. Pasak rajono dvarus neseniai apkeliavusios ir spaudoje aprašiusios Aušros Mikšienės, dabar lankytojui ši sodyba atsiveria apleista aplinka, krūmokšniais, aukšta žole. Dvaro teritorijoje ir šiandien gyvena šeimos. Pokariu šio dvaro ansamblis buvo grubiai pritaikytas tarybinio ūkio poreikiams, statyti nauji pastatai, ignoruojant senuosius statinius ir želdinius. Šiandien šie gremėzdiški pastatai visiškai užgožę dvaro dvasią – išdaužyti langai, kalnai šiukšlių ir įvairiausių senų rakandų... Istorija byloja, kad seniau Beinoravos dvaras buvo visai kitoks. Dvaro sodyba pradėjo formuotis XVIII a. pabaigoje, kai šios žemės atiteko grafams Čapskiams.

91 Tuomet suformuotas parkas, iškilo ūkiniai ir gyvenamieji pastatai. 1855 m. Čapskis dvarą su 86 baudžiauninkų šeimomis pardavė Mamertui Malinskiui. Kelios tos šeimos dvarą valdė iki pat nacionalizacijos 1940 m. Po Antrojo pasaulinio karo dvare, kaip minėta, įsikūrė tarybinis ūkis. Tuo metu buvusioje dvarvietėje suformuotas antras – naujas – parkas, kurio projektą parengė architektas A. Tauras. Buvęs ponų namas – medinis, statytas gal dar Čapskių, ne kartą Malinskių remontuotas. Jis yra liaudiškojo klasicizmo stiliaus. Centrinės durys, langai papuošti drožiniais. Pietiniame fasade – dengta veranda su drožinėta vadinamąja baliustrada. Interjerai, deja, iš dvaro laikų neišliko, gal tik keli elementai – laiptinės turėklai, keraminiais lipdiniais papuošta krosnis. Beinoravos dvaro malūnai, rūkyklos, ledainės, bravorai, kalvės ir spirito varyklos buvo mūrijami iš lauko riedulių, apdailinami plytų mūru ir tinkuotais apvadais, taip pat dekoratyviniais įvairių stilių elementais, artimais tuometinei dvarų architektūrai, liaudiškojo romantizmo stilistikai. Beinoravos parkas, kaip teigia dvarų tyrinėtojai, – vienas iš turtingiausių šalyje savo retų egzotinių medžių kolekcija, nes čia, nedideliame 3 hektarų plote, auga apie pusšimtis tokių rūšių, kaip sibirinis kėnis, kedrinė pušis, Menzieso pocūgės, taškuotoji gudobelė, mandžiūriniai riešutmedžiai, vakarinės tujos, raudonlapis platanalapis klevas, karpytalapis karpotasis beržas, margalapė baltoji sedula. Deja, ši kolekcija apleista ir, atrodo, palikta likimo valiai. Specialistai neabejoja, kad Beinoravos parką būtina kuo skubiau sutvarkyti ir paskelbti respublikinės reikšmės gamtos paminklu. Kitaip kai kuriems vietiniams gyventojams šis turtingas parkas ir toliau bus tik paprastas „miškelis“, kuriame sąžinė leidžia ir šiukšlę, ir nuorūką abejingai numesti... Diktariškių dvaro rūmus, esančius Šaukoto seniūnijoje, daug kas laiko gražiausiu tokiu objektu rajone. Masyvios kolonos, įspūdingas mūrinis pastatas. Tačiau ir šie rūmai, kurie yra privatizuoti, palaipsniui nyksta, vis belaukdami didesnio dėmesio.

Diktariškių dvaro centriniai rūmai 92 Užsukus į atokiame kampelyje dunksantį dvarą, pasitinka ilga, net kilometrą besitęsianti senų medžių alėja, kurią sutvarkė Šaukoto seniūnija. Buvo pašalinti seni, supuvę medžiai, savaime priaugę krūmai. Toliau, kaip rašo Aušra Mikšienė, vaizdas nelabai malonus akiai: aplinka apleista, apaugusi krūmokšniais, aukšta žole. Apskritai dvaras dar neatrodo apgailėtinai, paveldosaugininkai tebesitiki, kad jis bus prikeltas. Bet kol kas, anot Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, nerimas pagrįstas, nes dabartinė jo savininkė gyvena Kaune ir šiai savo nuosavybei beveik neskiria dėmesio. Nors bandyta apsaugoti rūmus nuo piktadarių, įėjimas į rūsį jau išlaužtas, pro išgriautas duris galima lengvai patekti į vidų anaiptol ne vien gerais tikslais... Kaip teigia istoriniai šaltiniai, šį dvarą kelis šimtmečius valdė Šemetos, o išlikę dvaro rūmai priskiriami Pranciškaus sūnui Tadeušui Šemetai, kuris kartu su Anele Koščicaite-Šemetiene susilaukė šešių sūnų. 1820 m., kai Tadeušas buvo paskirtas Šiaulių pavieto bajorų maršalka, dvaro rūmai tapo kultūros centru. Sukilimui pralaimėjus, dvaras turėjo būti konﬁskuotas, tačiau liko Šemetoms. Mirus Tadeušui, o sūnui Pranciškui emigravus į Prancūziją, dvarą valdė kitas sūnus Juozapas Šemeta, paskutinis Šiaulių pavieto bajorų maršalka. Naujasis savininkas pavyzdingai tvarkė ūkį, išplėtė parką. Po 1863 m. sukilimo Juozapas buvo ištremtas į Ufą, o dvaras konﬁskuotas. Nors vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, tačiau dvaro nebeatgavo. Po 1865 m. dvaro šeimininkai dažnai keitėsi. Fiksuota, kad apie 1881 m. dvaras priklausė Neiroudui, o prieš Antrąjį pasaulinį karą – Šiaulių savivaldybei. Taigi istorija ir pačių rūmų grožis verti būti atkurti. Visiškas liūdnas Palonų dvaro, stūksojusio Radviliškio rajono Baisogalos seniūnijoje, likimas. Dvaro sodybą ilgą laiką sudarė vienaaukštis medinis ponų namas, medinis kumetynas, svirnas ir keturkampė ledainė.

Palonų dvaras, pripažintas avarinės būklės objektu, jau sulygintas su žeme

93 Teigiama, kad Palonų vardas žinotas jau XIV a., o tenykštis dvaras pirmą kartą paminėtas 1582 m. To meto dokumentuose užﬁksuota, kad Lietuvos-Lenkijos karalius Žygimantas Senasis dalijo tėvoniją žymiems asmenims, kartu – ir Palonus. Palonietės kraštotyrininkės Ona Gedžienė, Vitalija Kaupienė, kaupiančios medžiagą apie savąjį kaimą, primena: daugiau žinių apie Palonus išliko iš XVIII a. Tuo metu juos valdė Rinšelevskių giminė, po to – Jonas Velička. Paskui šis dvaras buvo „perskeltas“: iš rytinės dalies sudarytas Dišlių dvaras ir Beržytės vienkiemis. Dvaro savininkai keitėsi. Baigiantis XVIII a., atsikėlė Piskorskiai, čia gyvenę iki Antrojo pasaulinio karo. Sovietmečiu pastatas atiteko Palonų pagrindinei mokyklai, paskui jame įkurti socialiniai būstai, tačiau, išsikėlus gyventojams, dvaras buvo apleistas. Ilgą laiką jis rūpėjo vien vagišiams – panašu, kad jie pastatų detalėmis šildėsi namus. Ilgą laiką čia dar buvo išlikusių menkų autentiškų detalių fragmentų: salės lubų, sienų ir langų apdailos elementų. Ne mažiau įdomios ir vertingos atrodė namo konstrukcijos bei statybos technologija. Vidinės namo sienos buvo sumūrytos iš nedegto molio plytų, dailiai suleisti rąstai. Palonų dvaras dar 2010-ųjų rugpjūtį buvo pripažintas avarinės būklės, o prieš kelerius metus panaikinus teisinę apsaugą, padarius architektūrinius fotogrametrinius apmatavimus, nuverstas. Šiaulėnų seniūnijoje yra Šiaulėnų dvaras. Deja, pagrindinis jo pastatas griūva. Šį liūdną vaizdą dar labiau sustiprina kaimynystėje įsikūręs danų kapitalo kiaulininkystės kompleksas, kiek toliau – medienos perdirbimo cechas.

Šiaulėnų dvaro griuvėsiai Anot Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, šiam dvarui apsauga nėra paskelbta nei valstybiniu, nei regioniniu lygiais, nors į Nekilnojamųjų vertybių registrą jis įrašytas. Keliolika pastarųjų metų dvaras priklauso privatiems asmenims: 90 procentų valdo Kultūrinių iniciatyvų centras, likusius 10 – privatus asmuo.

94 Dvaras pirmą kartą buvo paminėtas 1492 m., kai priklausė Žemaitijos seniūnams Kęsgailoms. XV–XVI a. sandūroje dvarą paveldėjo Butrimaičiai, iš jų valda perėjo Šemetoms, kuriems priklausė ir jau minėtas Diktariškių dvaras. Pasak istorijos šaltinių, 1619 m. Žemaitijos vėliavininkas Jurgis Šemeta Šiaulėnus perleido tuo metu Upytės seniūnui Jeronimui Valavičiui, vėliau tapusiam Žemaitijos seniūnu. Po J. Valavičiaus mirties 1636 m. tas dvaras vėl grįžo Šemetoms. Nėra žinoma, kuris iš Šemetų pastatė originalius dvaro rūmus, arkadine galerija sujungtus su oﬁcina. Manoma, kad toje galerijoje buvo oranžerija. Be rūmų oranžerijos-oﬁcinos junginio, dar yra išlikę svirnas, koplytstulpis, kalvės griuvenos. Manoma, kad rūmus galėjo projektuoti iš Prūsijos atvykęs architektas Voleris. Kaip rašoma istoriniuose dokumentuose, tikėtina, kad dvaro rūmai pastatyti XIX a. viduryje. Gali būti, kad Šiaulėnų dvarą statė ir jį valdė Jonas Šemeta, apie kurį žmonėse iki šiol sklinda įvairūs pasakojimai. Jis neva turėjo apie 2200 baudžiauninkų. Jeigu kuris prasikalsdavo, ponas tuoj liepdavo nuplakti. Tačiau vos baudžiauninkas po pirmųjų smūgių imdavo rėkti, ponas bausmę tuoj sustabdydavo. Pasakojama, kad baudžiauninkai tuo naudodavosi, o savo poną jie vadindavo geruoju seneliu. Tokių objektų, taigi ir Šiaulėnų dvaro, istorija besidomintis kraštotyrininkas Evaldas Tamulionis tikina: „Įvairiais laikotarpiais rūmų pastatas buvo atstatomas, restauruojamas arba rekonstruojamas ir, matyt, visą laiką stovėjo toje pačioje vietoje – Mediniuose Šiaulėnuose, prie Šušvės upės, arba tvenkinio.“ Minima, kad nuo XX a. pradžios Šiaulėnų dvaro rūmuose gyveno Jonas ir Janina Landsbergiai. Be statinių, dvare buvo sodas, priešais rūmus turėta graži gėlių klomba su skulptūra. Kiemas buvo grįstas akmenimis. Dvaro sodybos grindinio, kaip ir daug ko jame, neišliko... Ar ir visa šio objekto istorija pamažėl dings laike kartu su rūmų griuvėsiais?.. Savivaldybei priklauso Vileikių dvaras Sidabravo seniūnijoje. „Tačiau medinis ponų namas su medžio drožiniais papuoštu fasadu, ledainės ir klojimo griuvėsiais mums neprieinamas. Mat aplink esanti žemė buvo atiduota šeimininkui, todėl prieiti prie šio dvaro labai sunku“, – aiškina Savivaldybės atstovai.

Vileikių dvaro rūmų veranda 95 Kol kas dauguma rajone esančių dvarų sodybų tyliai liudija savo įdomią, vertingą istoriją, po truputį nykdamos ir laiko nešamos užmarštin. Tačiau viltis, kad reikalai bent kai kur keisis, gyva. Ją drąsina nors dar nedažni, bet akivaizdūs naujam gyvenimui prikeliamų rajono dvarų pavyzdžiai.

Radviliškio rajono savivaldybėje registruoti dvarai: Amalijos dvaras, Pakalniškių seniūnija; Baisogalos dvaras, Baisogalos seniūnija; Beinoravos dvaras, Sidabravo seniūnija; Birželių dvaras, Sidabravo seniūnija; Burbiškio dvaras, Pakalniškių seniūnija; Dauboraičių palivarko sodybos fragmentai, Sidabravo seniūnija; Diktariškių dvaras, Šaukoto seniūnija; Gražionių dvaras, Aukštelkų seniūnija; Grinkiškio dvaras, Grinkiškio seniūnija; Kurklių dvaras, Šeduvos seniūnija; Maldžiūnų dvaras, Pakalniškių seniūnija; Pakiršinio dvaras, Baisogalos seniūnija; Palonų dvaras (sulygintas su žeme), Baisogalos seniūnija; Pašakarnėlio dvaras, Šaukoto seniūnija; Pašušvio dvaras, Šiaulėnų seniūnija; Polekėlės dvaras, Tyrulių seniūnija; Radvilonių dvaras, Pakalniškių seniūnija; Ramulėnų dvaras, Radviliškio seniūnija; Raudondvario dvaras, Pakalniškių seniūnija; Šaukoto dvaras, Šaukoto seniūnija; Šiaulėnų dvaras, Šiaulėnų seniūnija; Viktorinės dvaras, Grinkiškio seniūnija; Vileikių dvaras, Sidabravo seniūnija.

Amalijos dvaras šaukiasi gerų meistro rankų

Viktorinės dvaras – tai statinių liekanos, kurias supa ne dvaro laikotarpio statiniai

96 Baisogalos geležinkelio stoties kompleksas

Baisogalos geležinkelio stoties statinių kompleksą sudaro geležinkelio stotis, vandentiekio bokštas ir rampa. Kompleksas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytas 2006-aisiais – metais vėliau negu vieno iš stambiausių ir seniausių Lietuvoje Radviliškio geležinkelio mazgo. Istorijos šaltiniai nurodo, kad 1871 m. rugsėjo 4 d. atidarius Kauno–Liepojos geležinkelio liniją, šiame krašte buvo pastatyta stotis, kuri gavo pavadinimą nuo Baisogalos bažnytkaimio, buvusio už kelių kilometrų. Visai netrukus netoli stoties susikūrė naujas miestelis, tarsi antroji Baisogala, dabar vadinama Baisogalos priestočiu.

Baisogalos geležinkelio stotis

Kaip „Radviliškio naujienoms“ yra sakiusi Baisogalos istorinio-kultūrinio paveldo kaupimo ir išsaugojimo iniciatyvinės grupės narė Regina Vaitkevičienė, jei gimei ir užaugai Baisogalos priestotyje, savo gyvenimo jau niekada neįsivaizduosi be lokomotyvų gaudesio, be saulės užlietų geležinkelio bėgių ir rampos prie dviaukštės geležinkelio stoties. „Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse čia, priestotyje, jau buvo apie trisdešimt namų, kelios krautuvės, lentpjūvė. Antroji Baisogala nuo savo vyresniosios sesės – pirmosios Baisogalos – yra įsikūrusi visai netoli – tiesia jai ranką pro buvusį nedidelį Fermos kaimutį, kuriame Nepriklausomos Lietuvos laikais gyveno apie dvidešimt šeimų. Sovietmečiu šioje vietoje buvo įkurta valstybinė veislininkystės stotis“, – pasakojo kraštotyrininkė. „Dar metai kiti ir dvi seserys baisogalės: vyresnė su jaunesne, galės viena kitai ranką paduoti. Tada baisogaliai nuties gražų kelią, jį lygiu asfaltu išklos, o puošnūs troleibusai juos supdami į stotį ir atgal važiuos“, – taip 1952–1954 metais parašytoje rankraštinėje knygoje „Baisogalos parapijos istorija“ savo svajones nusakė šviesaus atminimo kanauninkas Bronislovas Vaišnora.

97 Deja, pasak R. Vaitkevičienės, tos viltys taip ir neišsipildė – iki šių dienų abi Baisogalas tebeskiria tas pats slėnelis, tik, nutiesus asfaltą, jis tapo nebegilus: „Žiemą čia nuvalomas sniegas, todėl priestočio gyventojams nebetenka skęsti sniego pusnyse, įveikiant atstumą iki miestelio. Bet nei puošnūs troleibusai, nei autobusai priestotiškių nevežioja.“

Stoties vandens bokštas vandenį pumpavo iš Kiršino upelio

Anot kraštotyrininkės, bėgant metams, antroji Baisogala jau kitokia – baigia išmirti senoji karta, o ją keičia iš svetur atvykstantys žmonės, kuriems priestotis – tik gyvenamoji vieta: „Naujakuriai – be praeities, be sielon įaugusios istorijos. Tik tie, kurie čia gimė ir augo, saugo ir puoselėja brangius prisiminimus.“ R. Vaitkevičienė – viena iš tokių. Kaip ji pati teigia, yra trečios kartos baisogalietė, tad apie kiekvieną šio krašto kampelį gali pasakoti valandų valandas. Aktyvi moteris neslepia apmaudo, kad Baisogalos geležinkelio stotis dabar prarado savo svarbą ir gyvybę: „Manau, stotis tam ir reikalinga, kad važiuotų keleiviniai, prekiniai traukiniai, tačiau keleivių vežimas šiandien yra absoliučiai katastroﬁškos būklės. Dukart per savaitę važiuoja tik vienas traukinys Kaunas–Šiauliai. O blogiausia, kad jis vyksta itin nepatogiu laiku. Žodžiu, nuvykęs kitur, nieko nebegali suspėti nuveikti, tuomet jau reikia ieškoti nakvynės.“

98 Apžvelgdama tuščią stoties laukiamąjį, R. Vaitkevičienė su nostalgija pasakoja, kad seniau čia būdavo sausakimša. Studentų prisirinkdavo tiek, kad traukinyje tekdavo stovėti ir ant vienos kojos. Kraštotyrininkę atlydėjęs jos vyras, bendruomenės „Imantai“ pirmininkas Rimantas Vaitkevičius prisimena: kartais tarpduryje tekdavo įsprausti degtukų dėžutę, jog dėl daugybės keleivių netrūktų šviežio oro: „Mašinistas tuomet įpykęs per garsiakalbį reikalaudavo uždaryti duris...“ Daugiau nei pusšimtį metų antrajame geležinkelio stoties aukšte gyvena Valerija Bespalovienė. Bespalovų šeima į Baisogalą gyventi ir dirbti atvyko dar 1956 metais, nuo tada ir pasiliko pačiame stoties pastate. Moteris dar prisimena anuomet priestotį buvus nykų ir purviną. Tuomet Baisogaloje, net ir geležinkelyje, dar nebuvo elektros (elektrifikuotas tik 1957–1958 m.). Valerijos vyras iš pradžių stotyje dirbo budėtoju. Viršininku tuo laiku buvo Aleksas Čepas, vėliau – Vilius Miežinis, tada atėjo eilė ir G. Bespalovui. Ten apsilankiusi ir įspūdžiais pasidalijusi Aušra Mikšienė teigė, kad tam, jog patektum į svečius pas šią senbuvę, tereikia įeiti pro šonines geležinkelio stoties duris ir palypėti išskirtiniais ornamentais puoštais geležiniais laiptais. V. Bespalovienė, atvėrusi neįprastoje vietoje įrengto buto duris, kviečia užeiti vidun ir pasakoja, kad šiandien traukinių nebegirdi – tik pro šalį važiuojančių mašinų keliamą triukšmą: „Istorija, kaip čia atsidūriau, – labai paprasta. Vyras dirbo geležinkelio stoties viršininku, jam priklausė tarnybinis butas, o ir aš čia daugiau nei dvidešimt metų dirbau geležinkelio parduotuvėje iki pat jos uždarymo. Vyras pasimirė, o aš likau. Pripratau prie šios vietos...“ Ilgus metus gyvybės stotyje netrūko. Geležinkelininkams stotyje buvo įrengti vienas didelis darbininkų, tuomet vadintas kazarme, du kelio sargo ir vienas pagerintas namai. Šiuos namus šildė trylika krosnių, tarnautojai naudojosi ir pirtimi, prie gyvenamųjų namų stovėjusiais dviem mediniais tvarteliais. Viršininkų čia būta ne vieno. Lietuvos geležinkelių istoriją tyrinėjęs žurnalistas, redaktorius Liubomiras Viktoras Žeimantas, domėjęsis ir Baisogalos geležinkelio stoties 1871–1940 metų istorija, yra surinkęs duomenų apie buvusius jos vadovus: „1913 m. stotyje dirbo viršininkas, 3 jo padėjėjai, 5 iešmininkai ir 1 sargas. Stoties viršininkai: nuo 1886 m. – Vladislavas Zaremba, nuo 1891 m. – Alberftas Bitneras, nuo 1893 m. – Sergejus Solovjovas, nuo 1894 m. – Semionas Liakmundas, nuo 1898 m. – Antanas Stankevičius, nuo 1901 m. – Aleksandras Jemeljanovas, nuo 1902 m. – Konstantinas Jesanlovas, nuo 1906 m. – Zenonas Savickis, nuo 1907 m. – Josifas Žvinklevičius, nuo 1911 m. – Ivanas Čebotaris. Iš žandarų komentarų žinome, kad 1913 m. birželio 19 d. stočiai vadovavo Aleksandras Pozdnejevas. Iš Kauno gubernijos metinės knygos aiškėja, kad nuo 1914 m. iki kaizerinės okupacijos stočiai vadovavo Jakovas Zankovičius. Stotyje dirbo viršininko padėjėjas, keli iešmininkai, sargai.“ Baisogalos stoties pirmojo lietuviško viršininko, o ir kitų L. V. Žeimantui nustatyti nepavyko. Žinoma tik tai, kad 1922 metų gegužę jai vadovavo Jokūbas Sprindis, sulaukęs 46,67 auksino nuobaudos už laiku nepateiktą mėnesio ataskaitą. 1926 metų pradžioje stočiai vadovavo vieną papeikimą, keturis perspėjimus ir septynis „patėmijimus“ turėjęs Jonas Ilgūnas. Vėliau stoties viršininkais dar buvo Vincas Grabauskas, Vosylius Pimenovas, Vladas Skmokas ir Viktoras Majauskas. 1915 m., kai Baisogalą užėmė kaizerinės Vokietijos kariuomenė, rusai, pasitraukdami iš stoties, susprogdino nemažai tiltų ir į vidines Rusijos gubernijas deportavo geležinkelių personalą. 99 „Vokiečių kariškiai vietiniais geležinkelininkais per daug nesidomėjo, geležinkeliuose tvarkėsi jų specialūs geležinkelininkų kariniai daliniai, bet ir šie specialūs daliniai Rusijoje eksploatuoti riedmenų negalėjo, nes tinkamų plačiajai vėžei riedmenų mažai teturėjo, todėl kurį laiką Baisogalos stotis stovėjo apmirusi. Atgijo ji, kai kariškiai 1916 metų vasario 25 dieną sutvarkė išgriautus Kaišiadorių–Šiaulių kelio tiltus, susiaurino kelio vėžę. Pertvarkius kelią iki Kaišiadorių, įrengus papildomas pralankas, Šiaulių–Kėdainių vienvėžis kelias galėjo praleisti per parą iki 24 traukinių porų. Karinės vadovybės šitas paskaičiuotas traukinių kiekis netenkino, todėl armijos karo geležinkelių viršininkas dar 1915 metų gruodžio 29 dieną įsako linijoje Šiauliai–Kaišiadorys pakloti antrus bėgius. 1917 metų gruodžio 15 dieną antrojo kelio tiesimas buvo baigtas, ir nuo tada kelio paros traukinių pralaidumas pakilo iki 72 traukinių porų“, – rašo L. V. Žeimantas. 1919-ųjų liepą Lietuvos geležinkeliai iš vokiečių kariuomenės perėmė Baisogalos geležinkelio stotį. Pasitikti pirmąjį lietuvišką traukinį susirinko galybė apylinkių gyventojų. Tiesa, jiems teko nusivilti, nes traukiniu atvykę oficialūs besikuriančios Lietuvos geležinkelių administracijos atstovai nemokėjo valstybinės lietuvių kalbos. Lietuvių perimta stotis buvo stipriai nuniokota, neveikė vandentiekis, todėl geležinkelininkams teko gerokai paplušėti. Tik 1924 m. baigtas kapitalinis stoties keleivių namo remontas. Dar po trejų metų laikraštyje „Sąsieka“ rašant apie Baisogalos stotį, įvertinimas nebuvo pats geriausias: „Prie pačios stoties yra apie 30 namų su 8 krautuvėmis ir lentpjūve, kuri silpnai veikia. Stoties namas pastatytas 30 m. atgal, dviejų aukštų. Pirmame aukšte yra stoties patalpos, antrame aukšte gyvena stoties viršininkas ir traukinių kontrolierius. Kiti stoties tarnautojai (1 stoties viršininko padėjėjas ir 4 iešmininkai) gyvena flygeliuose kartu su keliais kelių tarnybos tarnautojais. Stoties budėtojo patalpos labai ankštos. Stotyje yra bufetas, kuris labai menką apyvartą turi. Baisogalos stotis yra IV klasės ir komerciniu atžvilgiu veikia gerai. 1926 m. metinė apyvarta buvo 124 357 Lt, o šiais 1927 m. per 7 mėnesius apyvarta pasiekė 94 088 Lt. Tokiu būdu galima laukti, kad šiais metais apyvarta, palyginti su 1926 m., padidės iki 50 %. Stoties vagonų apyvartą daugiausia sudaro miško medžiaga (apie 1500 vagonų per metus). Be to, dar iš stoties išsiunčiama apie 50 vagonų javų (daugiausia iš Komaro ir Jagmino dvarų) ir kasdien 25 bidonai pieno (Kaunan ir į Kėdainius). Į stotį daugiausiai ateina vagonai su trąšomis (per metus apie 40 vagonų). Keleivių iš Baisogalos stoties važiuoja nedaug, nes stoties rajone yra daugiausia dideli miškai. Šiaip vieta prie stoties būtų gera ir sveika vasarotojams, bet, deja, Baisogalos stotis yra per toli nuo didžiųjų miestų.“ Komercinės žinios iš 1919–1935 m. geležinkelių darbuotės apyskaitų ir 1936–1937 m. metraščių pateikia tikslius to meto veiklos skaičius, pavyzdžiui, atvykstančių ir išvykstančių keleivių nuosmukio: 1921–1933 m. šie skaičiai siekė daugiau nei 10 tūkstančių, o 1934 m. atvykusiųjų buvo tik 8 927, išvykusiųjų – 9 964. Panaši situacija tęsėsi ir kitais metais, kai į Baisogalos stotį per metus atvyko tik 9 868, o išvyko – 9 837 žmonės. Tiesa, vėliau situacija kiek pagerėjo: 1936–1937 m. šie rodikliai ir vėl perkopė 10 tūkstančių keleivių ribą. Bendros stoties pajamos tais metais siekė šimtatūkstantines sumas (1934 m. – 144 255,60 Lt, 1935 m. – 126 953,00 Lt). R. Vaitkevičienė, aktyviai renkanti Baisogalos krašto istoriją, pasakoja, kad dvarininkas Vladislovas Komaras, gyvenęs Baisogalos dvare, taip pat naudojosi geležinkelio teikiamais patogumais. Taip iš jo ūkio nuolat būdavo išvežami javai, taip atkeliaudavo prekės specialiai jo reikmėms: „Jo vairuotojas kasryt atvažiuodavo į

100 geležinkelio stotį pasiimti traukiniu iš Kauno atsiunčiamų 100 gramų sviesto. O ponia Komarienė su dukterimis traukiniu vykdavo į Kauną, kur apsistodavo savo prabangiame bute ir dalyvaudavo kultūriniame miesto gyvenime. Dvarininkaitės automobiliu arba karieta parveždavo į dvarą traukiniais atvykdavusius svečius ir juos vėl išlydėdavo į stotį.“ Pasak Reginos ir Rimanto Vaitkevičių, istorinę reikšmę turi ir čia tebestovinti nuožulni rampa, dar vadinama pakhauzu. Nepriklausomos Lietuvos laikais antrojoje Baisogaloje veikė paštas, viešoji skaitykla, vilnų karšykla, dvi krautuvės, užkandinė su gėrimais, gana didelis žemės ūkio gaminių paruošų punktas. „Paskui čia dažnai atvažiuodavo kolūkinės gurguolės: vasarą – su pašarais, rudenį – su grūdais, cukriniais runkeliais ir panašiai. Traukiniais visa tai išveždavo, o pargabendavo žemės ūkiui trąšų, mašinų, cukrinių runkelių išspaudų ir kitko. Geležinkeliais atvežamas prekes sukraudavo būtent ant šios, šiandien dar tebestovinčios rampos“, – pasakojo Vaitkevičiai. Deja, šiandien saugomo Baisogalos stoties statinių komplekso aktyvus, šurmulingas gyvenimas – jau praeitis, užsilikusi tik dokumentuose ir senbuvių prisiminimuose.

Išlikusi Baisogalos geležinkelio stoties rampa

101 Radviliškio geležinkelio stoties statinių kompleksas

Radviliškis neatsiejamas nuo geležinkelio. Šio miesto geležinkelio mazgas po Vilniaus yra didžiausias Lietuvoje, iš čia kontroliuojamas tranzitinis judėjimas visoje Šiaurės Lietuvoje.

Radviliškio geležinkelio stotis per savo metus matė daug ir džiaugsmo, ir skausmo ašarų Vaizdingame posakyje, kad geležinkelis sukūrė šį miestą, yra nemažai tiesos. Radviliškio ekonominio ir kultūrinio gyvenimo formavimuisi didelės įtakos turėjo XIX a. pro jį nutiestas geležinkelis, čia įsteigtas geležinkelio mazgas. Nuo tada vietovė pradėjo smarkiai augti, garsėti. Daug žmonių, šeimų dinastijų dirbo geležinkelyje. Tai buvo laikoma ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir tam tikra garbe, pasididžiavimu. Juokaujama, kad Radviliškyje tiek geležinkelininkų, kiek jame gyventojų. Mat tie, kurie nors jame ir nedirbo, vis tiek vienaip ar kitaip su juo siejosi. Ir šiais laikais, įvertinant čionykščio geležinkelio istoriją, svarbą, reikšmę, miestas neretai pagarbiai vadinamas šalies geležinkelininkų sostine. Faktai liudija, kad beveik pusantro šimto metų stūksanti Radviliškio geležinkelio stotis tūkstančiams šio krašto žmonių visais laikais buvo didžiojo kelio pradžia, o tragiškaisiais tremties metais – atsisveikinimo su Tėvyne vieta.

Radviliškio geležinkelio mazgas yra vienas iš stambiausių ir seniausių Lietuvoje 102 Radviliškio geležinkelio mazgo raida atspindi ilgą ir sudėtingą visos Lietuvos geležinkelio istoriją. Štai keli jos faktai. Rusijos imperijos vyriausybė 1869 m. įsteigė Liepojos geležinkelio bendrovę bei patvirtino Liepojos geležinkelio projektą. Statybos darbai pradėti 1870 m. Geležinkelis buvo tiesiamas nuo Kaišiadorių per Jonavą, Kėdainius, Radviliškį, Šiaulius, Kuršėnus, Mažeikius, Priekulę iki Liepojos. Jis reguliariai pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 11 d. 1872 m. pradėta tiesti trečioji geležinkelio linija 1874 m. sujungė Lentvarį su Romnais (Ukraina). 1876 m. birželio 1 d. abu geležinkeliai sujungti ir sukurtas jungtinis Liepojos–Romnų geležinkelis. 1873 m. nutiestas Daugpilio–Radviliškio geležinkelis. Radviliškio geležinkelio stotis pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. Statinio autorius nežinomas (Šiaulių–Radviliškio ruožo statybos vadovas buvo inžinierius V. Kriukovskis). 1870 m. pastatytas Radviliškio lokomotyvų depas. Taip palaipsniui geležinkelis tapo neatsiejama Radviliškio miesto įvaizdžio dalis. Ir šiandien Radviliškyje yra vieni iš svarbiausių bei didžiausių bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ objektų – Radviliškio lokomotyvų depas ir Radviliškio prekinių vagonų depas. Čionykštė geležinkelio stotis ir jos statiniai išlaikė per beveik pusantro šimto metų susiklosčiusį autentišką išplanavimą, funkcijas, įvairių laikotarpių techniką bei įrangą, tad nenuostabu, kad stoties kompleksas, kurį sudaro geležinkelio stotis, ūkinis pastatas, lokomotyvų depas ir vandentiekio bokštas, 2005 metais įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Profesionalus gidas Albertas Vitartas besidomintiesiems pasakoja, kad viso to šiandien galėjome ir nematyti: „1944 metais atsitraukdama vokiečių kariuomenė užminavo stotį, depą, vandens bokštą ir kitus statinius, patį geležinkelį. Tik mašinisto Romualdo Petkevičiaus drąsa ir pasiaukojimas išgelbėjo Radviliškį. Jis, rizikuodamas gyvybe, išsuko sprogdiklius, nukirpo laidus, taip išgelbėdamas nuo žūties visa tai, ką dabar galima išvysti.“ Geležinkelio stotis pastatyta 1870-aisiais. Jos paskirtis buvo reguliuoti traukinių eismą, aptarnauti keleivius. Čia įsikūrė įvairios geležinkelio tarnybos, buvo butai viršininkui ir keliems kitiems tarnautojams. Įrengtos trys keleivių salės skirtingų klasių keleiviams. „Šiandien turime tik vieną laukiamąją salę, tad tikriausiai visi esame aukščiausios klasės keleiviai“, – juokauja minėtas radviliškietis gidas A. Vitartas. Stotis – tai ne tik šis pastatas, bet ir visas kompleksas kitų, taip pat kelių, inžinerinių įrenginių. Stotis per parą gali praleisti 163 traukinius, jos ilgis – apie 9 kilometrus. 2009 m. Radviliškio stotis reorganizuota į Radviliškio regiono stočių skyrių, kuriam šiandien priklauso 25 stotys. Savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentė A. Mikšienė akcentuoja, kad dabar stoties laukiamajame pasitinka visą sieną puošianti freska. Išskirtinė ne tik savo dydžiu, bet ir tuo, kad joje, kaip teigiama, visi gali pamatyti save: jauną, pagyvenusį, atvykstantį ir išvykstantį keleivį, sutinkantį ar išlydintį mielą žmogų. Freską 1988 m. nutapė radviliškietis menininkas A. Vaicekauskas, o 2008 m. ji buvo nuﬁlmuota amerikiečių režisieriaus Brado Andersono vaidybiniame ﬁlme „Transsibiro ekspresas“, arba „Transsiberija“, kuriame vaidino ir lietuvių aktoriai Larisa Kalpokaitė bei Radviliškio kraštiečiu pripažįstamas Mindaugas Capas. Kultūros paveldo objektų registre nurodyta, kad vertingi geležinkelio stoties elementai ir dalys – tūrinė erdvinė kompozicija, stogo forma bei konstrukcija, dangos

103 medžiagos tipas, stogo elementai, aukštų išplanavimas, konstrukcijos bei fasadų architektūrinis sprendimas. Vertė – istorinė, techninė, architektūrinė ir kraštovaizdinė. Dar vienas šio komplekso pastatas – jau paminėtas Radviliškio garvežių (lokomotyvų) depas. Pasak istorinių duomenų, kai jis kūrėsi, Radviliškis buvo mažas miestelis su 485 gyventojais. Jame buvo medinė bažnyčia, dviejų lovų ligoninė, pašto stotis, nedidelė liaudies mokykla, valsčiaus valdyba. Ilgainiui depas augo ir dabar yra vienas didžiausių šiame geležinkelyje. Kartu plėtėsi ir miestas.

Išliko akmenų ir raudonų plytų mūro kapitalinės Radviliškio lokomotyvų depo sienos

Paveldosaugininkų aiškinimu, pirmasis Radviliškio lokomotyvų depo pastatas – mūrinis, raudonų plytų, jo pamatai akmeniniai, stogas sutvirtintas medžio sijomis. Matomos autentiškos išlikusios akmenų ir raudonų plytų mūro kapitalinės sienos. Depas rekonstruotas 1960 ir 1965 m., pristatant priestatus. Pastatas paaukštintas, pakeliant stogą ir įrengiant antrą eilę langų. Medinės stogo konstrukcijos pakeistos geležinėmis, priestatuose yra gelžbetoninės santvaros. Pirmieji šeši prekiniai garvežiai, pagaminti Paryžiuje, į Radviliškį atgabenti 1870- ųjų liepą. Per dvidešimt metų Radviliškio garvežių parkas išsiplėtė – jį jau sudarė 10 keleivinių ir daugiau kaip 40 prekinių garvežių. Radviliškio garvežių depas tapo didžiausiu visame tuometiniame Liepojos geležinkelyje. Iki 1913 m. jis jau turėjo 67 garvežius. Gyvėjant geležinkelio magistralei, plečiantis garvežių depui ir stočiai, gausėjo ir geležinkelininkų, bet pastarųjų gyvenimas negerėjo. Garvežių depe bei geležinkelio stotyje darbo diena trukdavo nuo 12 iki 17 valandų, uždarbis buvo labai mažas. Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad tarpukario Lietuvos geležinkeliai atitiko tada buvusius Europos standartus. Plieno keliais iš Radviliškio važiavo 36 keleiviniai, 107 prekiniai ir 15 manevrinių garvežių, daugiau negu 4 tūkstančiai vagonų. Nuo 1990-ųjų sumažėjo per Radviliškį važiuojančių traukinių. Pirmieji šalies nepriklausomų geležinkelių darbo metai nelengvi buvo ir Radviliškio lokomotyvų depui, tačiau, laikui bėgant, reikalai keitėsi. Labai geri depui buvo 2005-ieji: vežtas

104 rekordinis kiekis krovinių, ryškiai pagerinti visi depo kokybiniai ir kiekybiniai geležinkelių transporto rodikliai. Kompleksui priklauso ir plytų mūro vandentiekio bokštas, pastatytas pagal tipinį projektą 1933 metais. Pasakojama, kad jis suręstas ant medinių pamatų – ąžuolinių. „Tai – vienas iš nedaugelio išlikusių tarpukario laikotarpio statybos vandentiekio bokštų Lietuvoje. Jo reikšmė tuo metu buvo itin didelė, nes garvežiai buvo varomi garais, tad kiekvienam reikėjo prisileisti vandens, o šio bokšto paskirtis buvo būtent tokia“, – statinio svarbą apibūdina Paminklosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis. Vandentiekio bokštas – apskrito plano, dviejų aukštų. Antrojo aukšto dalis praplatinta. Į jį veda metalinių konstrukcijų su medinėmis pakopomis laiptai, antrojo aukšto praplatintoje patalpoje įmontuotas metalinis vandens rezervuaras, aplinkui – apėjimas.

Vandentiekio bokštas pastatytas ant medinių pamatų

105 Dar vienas komplekso objektas – ūkinis pastatas arba vandens užvirinimo patalpa. XX a. pradžioje geležinkelio mazguose buvo statomi pastatėliai, kuriuose virintas ir laikytas vanduo keleiviams. Tokį galima pamatyti ir Radviliškio geležinkelio stotyje. Tai – vienas iš nedaugelio išlikusių tos paskirties statinių Lietuvos geležinkeliuose. Kultūros vertybių registre nurodoma, kad vertingi šio pastatėlio interjeras, konstrukcijos (pamatai, perdangos, mūro sienos), fasadų architektūrinis sprendimas, jų kompozicija, tūrinės detalės ir skritulio formos langų angos. Statinys renovuotas 2003–2004 metais ir kartu su visu statinių kompleksu puošia ne tik geležinkelio stotį, bet ir visą Radviliškio miestą.

Ūkinis pastatas – vienas iš nedaugelio išlikusių tokios paskirties statinių Lietuvos geležinkeliuose

106 STATINIAI

107

Dvarų ledainės

Tai statiniai, seniau turėję gana didelės reikšmės dvaruose. Rajone išlikę trys tokie objektai, o jų būklė, anot Aušros Mikšienės, labai skirtinga: viename net renginiai vyksta, kitame sukrautos malkos, ant dar vieno durų kabo spyna. Kokia apskritai buvo ledainių paskirtis? Kaip rašoma įvairiuose viešuose šaltiniuose, Lietuvoje turtingų miestiečių namuose ir kai kuriuose dvaruose buvusios ledainės, kaip atskiri pastatai maisto produktams laikyti, istoriniuose šaltiniuose minimos jau nuo XVIII amžiaus vidurio, o gal buvo ir dar seniau. XIX šimtmetyje jų turėjo daugelis dvarų sodybų, vienuolynų. Dažniausiai ledaines statydavo iš akmenų arba plytų, kartais – medines, vieno aukšto, kartais – dviaukštes, su rūsiu. Storo mūro, kai kada dvigubo medinio rentinio ledainės rūsys vedė į žemę, lubos buvo gerai izoliuojamos spaliais, samanomis, eglišakėmis. Kai kurias ledaines įrengdavo gyvenamųjų namų rūsiuose, po svirnais ar kitais pastatais. Galbūt todėl tokių atskirų pastatų, kokie yra išlikę Radviliškio rajono Baisogalos, Beinoravos ir Burbiškio dvarų kompleksuose, yra nedaug. Mūryti atskirus pastatus galėjo tik turtingi dvarininkai. Valstiečių ledainės būdavo kaupo pavidalo arba įrengtos pavėsingose vietose tam tikslui iškastose duobėse. Jų dugnas išklotas žagarais, šiaudais arba su plyšėtomis grindimis, su grįstais grioveliais tirpstančio ledo vandeniui nutekėti, dengtos lentomis, užklotos šiaudais, eglišakėmis, durpėmis, velėna.

Ledainė Baisogalos dvare Vienas iš savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentės aprašytų objektų – Baisogalos ledainė klasicizmo ir istorizmo architektūros stilių atspindžių turinčiame Baisogalos dvaro ansamblyje. Šios ledainės pastatas pagal pirminę savo paskirtį nenaudojamas. Net ir patekti vidun nėra kaip – ant durų kabo spyna.

109 Nacionalinio reikšmingumo romantinio stiliaus pastatas Baisogaloje pagal Kultūros vertybių registro duomenis yra kvadrato plano, vieno aukšto su pastoge ir rūsiu. XX amžiaus pabaigoje, pritaikant pastatą ūkio reikmėms, buvo sunaikintas rūsio cilindrinis skliautas, užmūrytos ledų padavimo į rūsį angos, smailiaarkėse nišose įrengti papildomi langai, įrengtos vidaus pertvaros.

Baisogalos dvaro ledainė turėjo ir rūsį

Šiuo metu dvaro rūmai prižiūrėti, remontuojami. Po truputį tvarkomi ir kiti dvaro statiniai. Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis didžiuojasi, kad pavyzdiniu buvęs Baisogalos dvaras toks yra ir dabar. Taigi tikimasi, kad ateityje bus prikelta ir čionykštė ledainė.

Seniausia Radviliškio rajono ledainė yra Beinoravos dvaro teritorijoje

Beinoravos dvaro sodybos ledainė Sidabravo seniūnijoje, Beinoravos kaime, – seniausia rajone. Jos aplinka šiandien nekelia susižavėjimo: krūmokšniai, tarybinio ūkio laikais dvare iškilę pastatai išdaužytais langais, primėtyta šiukšlių, įvairių senų rakandų, tačiau teritorijoje gyvena šeimos.

110 Vienas iš dvaro dabartinių gyventojų Artūras Pupelis apsilankiusiai korespondentei Aušrai Mikšienei pasakojo nedaug težinąs apie čia buvusį dvarą, o apie ledainę visai negirdėjęs. Jis dabar būtent tuo statiniu naudojasi kaip garažu, ten laiko ir malkas, ūkio padargus. Valstybės saugomas šios ledainės pastatas Kultūros vertybių registre apibūdinamas taip: „Pastatas vieno aukšto, stačiakampio plano. Pastato struktūra – bazilikinė, koncentruota, su aiškiai išreikšta paties tūrio dalimi. Stogas – keturšlaitis, piramidės formos. Planinės struktūros tipas – salinis, pastato planą sudaro vienalytė patalpa su tiesioginiu įėjimu į ją.“ Patraukliausiai iš tokių kultūros paveldo objektų rajone dabar atrodo senojo Burbiškio dvaro ledainė. Šiandien tai – išpuoselėtas kampelis, kaip ir visas šis dvaras, jo parkas. Ledainėje galima surengti netgi šventę ar kitokį renginį, priimti svečius. „Kai dvare sovietmečiu buvo įsikūręs valstybinis ūkis, ledainė pavirto tvartu. Kiaulių fermos darbininkai čia laikė vištas, kiaules ir kitus naminius gyvulius, paukščius. Kai gyventojai buvo iškelti, 1996 metais mes ledainę restauravome. Pakeitėme ištrupėjusias plytas, sumūrijome tai, kas buvo nugriauta, – dalį mūro atkūrėme, bokštelius atstatėme. Taip pat pakeista stogo konstrukcija, jo danga, lubų perdengimo sijos, įvesta elektra. Šiandien ledainė yra naudojama kaip renginių salė.

Nors Burbiškio dvaro ledainė iš pirmo žvilgsnio primena koplyčią, su ja šis pastatas neturi jokių sąsajų 111 Čia kiekvienas panorėjęs gali surengti asmeninę šventę, kitus susibūrimus“, – savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ yra sakęs Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio, kuriam priklauso Burbiškio dvaras, direktorius Egidijus Prascevičius. Ne vienas Burbiškio dvaro lankytojas, kurių čia nestokojama jokiu metų laiku, sako, kad dėmesį patraukianti tenykštė ledainė iš tolo primena koplytėlę. E. Prascevičius tokias asociacijas išsklaido: „Tai – būdingas neogotikos stilius. Ledainė pastatyta apie 1909 metus. Išlaikytas stilius, ir tiek. Koplytėlės dvarui nereikėjo, nes vos už kilometro buvo ir šiandien tebėra Dambavos bažnyčia. Įdomu, kad tuo metu, kai statė ledainę, prie bažnyčios Dambavoje buvo pastatyta ir zakristija, o ponas Baženskis parėmė jos statybą.“ Burbiškio ledainės architektūra gana patraukli. Statinys yra iš akmenų ir raudono molio plytų. E. Prascevičius pasakoja, jog tais laikais, kai ledainė dar atliko tikrąją savo paskirtį, dvaro darbininkai žiemą tvenkinyje išpjaudavo ledo blokų ir jais išklodavo ledainės grindis: „Kai lauke būdavo labai šalta, ledainės duris atverdavo, o ledus užpildavo vandeniu. Plyšiuose vanduo sušaldavo ir taip susidarydavo ištisa ledo danga. Tuomet laukdavo kitas darbas – privežti pjuvenų arba durpių ir užkloti tam tikro storio sluoksnį. To reikėdavo, kad ledas neištirptų. Nors šiandien ir atrodo keista, jis ir laikydavosi ne tik žiemą, bet ir visus metus iki kito šaltojo sezono. Čia būdavo laikomi dvaro maisto produktai – mėsa, pienas, daržovės ir panašiai.“

Burbiškio ledainės architektūra – labai patraukli

Kai kurie šaltiniai nurodo, kad ledaines turėjo ir Šiaulėnų dvaras (išliko griuvėsiai). Remdamasis turima medžiaga, kraštotyrininkas E. Tamulionis teigia, kad ji stovėjo prie Šušvės upės šlaito, už jos buvo dvaro kiaulių tvartas. Tačiau daugiau ir išsamesnių duomenų apie ją, kaip ir apie Diktariškių ar kitų rajono dvarų ledaines, jų vertę, neaptikta.

112 Dvarų oranžerijos

Šis rajone esantis nekilnojamasis kultūros paveldas išsiskiria savo... kvapais ir spalvomis. Kalba sukasi apie oranžerijas – pastatus gėlėms ar kitiems augalams auginti. Į Kultūros paveldo objektų registrą įtrauktos rajone esančios Burbiškio, Baisogalos, Šiaulėnų dvarų oranžerijos. Deja, šiandien jų būklė skirtinga.

Baisogalos dvaro oranžerija jau seniai prarado savo paskirtį

Baisogalos dvaro oranžerija. Apie šį objektą rašiusi Aušra Mikšienė tikina: apsilankius Baisogalos dvare, neįmanoma nepastebėti nuošaliau stovinčio įspūdingo pastato. Seniau jame buvo auginamos gėlės, o šiandien ten sukrauti įvairiausi rakandai. Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis neslepia apmaudo, kad toks gražus pastatas, dar senesnis nei Burbiškio oranžerija, paverstas sandėliu: „Yra planų gauti fondų paramos ir ją atstatyti, tačiau ar tai pavyks – dar nežinia.“ Baisogalos dvaro oranžerijos vėlyvojo klasicizmo pastatas yra nacionalinio reikšmingumo lygio. Jo vertingosios savybės Kultūros vertybių registre taip apibūdinamos: „Tūris – kompaktinis, stačiakampio plano su dviaukšte centrine dalimi. Stogo forma – pagrindinio tūrio ir centrinės dalies valminė. Dangos medžiaga ar jos tipas – lygios skardos lakštų dangos tipas. Kiti stogo elementai – tinkuoto plytų mūro keturkampio skerspjūvio stulpelių, dekoruotų metalinėmis agavų vazomis tipas. Šiaurės vakarų ir pietryčių galų betoninių baliustradų, centrinėje dalyje – metalinės tvorelės tarp stogo stulpelių tipas. Elementai atkurti 1985 metais. Būklė – bloga ar patenkinama. Centrinės dalies metalinės ornamentuotos tvorelės su vėjarode ir įrašu „1909“ tipas. Fasadų architektūrinio sprendimo visumos būklė patenkinama.“

113 Burbiškio dvaro oranžerija šiandien atrodo lygiai taip, kaip ir prieš daugelį metų

Burbiškio dvaro oranžerija. Įsivaizduoti Burbiškio dvaro grožį ir romantiką be žiedų tiesiog neįmanoma. Visa tai ilgaamžėje istorijoje užveisė, plėtė, įvairino tenykščiai savininkai, o dabar rūpestingai ir nuosekliai puoselėja Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis, vadovaujamas E. Prascevičiaus. Kasmet daugybę lankytojų čia sutraukia pražystantys nuostabiausi gėlynai. Užtenka vien paminėti plačiai išpopuliarėjusią tradicinę Tulpių žydėjimo šventę – unikalų renginį unikalioje tulpių jūroje. Bet ir kitais metų laikais čia akis džiugina nemažai žiedų – šaltuoju periodu jie pasitinka dvaro rūmų verandoje, kitose patalpose. Pasak E. Prascevičiaus, kitaip ir negali būti: Burbiškio dvaro parkas – savotiškas meno kūrinys, kuriame būtina ir augalija, ir gyvūnija.

Pasak E. Prascevičiaus, Burbiškio dvaro parkas – savotiškas meno kūrinys

114 Kai ilgą laiką merdėjusį Burbiškio dvarą ir parką ėmė kardinaliai keisti Europos Sąjungos lėšomis įgyvendintas objekto atkūrimo projektas, vienas iš atstatomų pastatų buvo oranžerija. „Buvo likęs tik priekinis jos fasadas. Burbiškio oranžerija pastatyta XX amžiaus pradžioje, kai Mykolas Baženskis, iš tėvo paveldėjęs dvarą, ėmėsi jį pertvarkyti. Ši oranžerija ypatinga tuo, kad yra vėlyvojo istorizmo stiliaus su neogotikos elementais“, – „Radviliškio naujienų“ korespondentei Aušrai Mikšienei aiškino E. Prascevičius. Dvaro savininkai, žinodami, kad yra pirmieji planuojamųjų ištremti į Sibirą sąrašuose, pasitraukė pas gimines į Lenkiją, likus vos keliems mėnesiams iki karo. Vėliau Burbiškio dvare buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje tarybinis ūkis, tad pastatai neteko savo paskirties. Kaip pasakoja E. Prascevičius, sunyko ir oranžerija, kurioje iki tol savininkai puoselėjo augalus: „Žmonės čia laikė malkas, įvairius rakandus, o vėliau ji visiškai sugriuvo, buvo užpilta šiukšlėmis ir žemėmis. Laimė, europinės lėšos leido atkurti dvaro pastatus, o kartu – ir oranžeriją. Likučiai buvo konservuoti, atstatyta stiklinė dalis, tad šiandien oranžerija atrodo lygiai taip, kaip ir seniau.“ Burbiškio dvaras garsėja savo tulpynu: čia dabar auginama apie 400 įvairiausių rūšių tulpių. Muziejaus draustinio vadovas pasakoja, kad ir M. Baženskio valdymo laikais šioje oranžerijoje augintos ankstyvosios tulpės: „Buvo stengiamasi, kad jos kuo anksčiau pražystų, o vėliau jas pernešdavo į dvaro rūmus, puošdavo jomis stalus. Kitu laiku čia netrūkdavo kambarinių gėlių, o pavasarį būdavo daiginamos daržovės.“ Kaip ir seniau, Burbiškio dvaro oranžerija puikiai atlieka savo paskirtį – lankytojai vasarą gali grožėtis įvairiausiais augalais, kurie žiemą, kaip jau minėta, perkeliami į rūmų pastatus. Dvaro metais tuo užsiimdavo visa brigada, kuriai vadovavo pagal etatinę struktūrą samdytas sodininkas. Visai greta oranžerijos buvo jo gyvenamasis namas, kuriame šiandien taip pat įkurtas poilsio kampelis darbininkams.

Šiame name gyveno sodininkas, puoselėjęs Burbiškio dvaro parko ir oranžerijos augalus

115 „Darbininkų netrūko. Buvo ūkvedys ar agronomas, kambarinė, virėja, mechanikas, vyriausiasis arklininkas. Sodininkas įprastai vadovavo visiems darbams, augino gėles, prižiūrėjo parką, gėlių klombas. Mano žiniomis, paskutinis sodininkas, darbavęsis Burbiškio dvare, buvo Korizna“, – pasakoja E. Prascevičius. Jau anksčiau knygoje rašyta, kad Burbiškio dvaro parkas labiausiai išpuoselėtas Mykolo Baženskio pastangomis. Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius šypsodamasis dėsto: išleisti didžiuliai pinigai tam, kad būtų galima pasipuikuoti. „Carinės Rusijos valiuta čia išleisti tūkstančiai... Parkas, gėlės ir išpuoselėta aplinka pristatė patį dvarą, tad visi stengėsi kuo gražiau tvarkytis, konkuruoti tarpusavyje,“ – teigia jis. Įvairiausiems fondams padedant, atkuriamame dvare jau nuveikta tikrai daug, tačiau apibendrindamas E. Prascevičius sako, kad liko ir nepadarytų darbų: „Parengti projektai, todėl tikimės, kad vieną dieną dvaras atrodys visiškai toks, kokį matė jo gyventojai ir svečiai dvaro gyvavimo laikais.“ Šiaulėnų dvaro oranžerija gerokai skiriasi nuo abiejų aptartųjų. „Burbiškyje ar Baisogaloje oranžerijos – atskiri pastatai, o Šiaulėnų dvare ji – lanko formos, jungianti du korpusus“, – skirtumus aiškina paveldosaugininkas Vytautas Simelis.

Šiaulėnų dvaro oranžerija šiandien yra kiaurai perpučiama vėjo Anot jo, apmaudu dabar žiūrėti į griūvantį Šiaulėnų dvaro pastatą ir apverktinos būklės oranžeriją. Pastaroji, prieš daugelį metų puoselėta ir dvaro gyventojų akis džiuginusi, pro savo langus atverianti nuostabų vaizdą į Šiaulėnų bažnyčią ir gyvenvietę, šiandien kiaurai vėjo perpučiama. Sienos – apgriuvusios, o viduje prikrauta padangų, priversta šiukšlių. Radviliškietis kraštotyrininkas E. Tamulionis yra aptikęs įdomių duomenų: „Oranžerijoje, arba galerijoje, augintos gražios didelės gėlės. Joje buvo venecijietiški stikliniai langai (dabar užkalti lentomis).“ Ši oranžerija, kaip spėjama, yra projektuota to paties architekto, kuris sukūrė ir nuostabiąją Kauno Raudondvario dvaro oranžeriją. Tačiau Šiaulėnų oranžerijos situacija yra apgailėtina. „Objektas – privačiose rankose, nėra informacijos apie tai, kad būtų rengiamasi kažko imtis. Įtakos turi ir greta esanti lentpjūvė bei nemalonius kvapus skleidžianti kiaulidė. Tad įsivaizduoti, kad čia bus įkurtas motelis, senelių namai ar pokylių salė, begalinai sunku“, – atvirauja Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vadėjas Vytautas Simelis.

116 Šeduvos vilnų karšykla

Šeduvos vilnų karšykla – ypatingas Radviliškio krašto kultūros paveldo objektas. Ji veikė dar prezidento Antano Smetonos laikais. Iš įvairių šaltinių apie pirmąjį Šeduvos karšyklos-verpyklos savininką žinoma tik tiek, kad jis buvo žydas. Manoma, kad būtent jis prieš daugiau nei šimtą metų iš Anglijos parsigabeno vilnų karšimo ir verpimo mašinas.

Šeduvos vilnų karšyklos pastatas yra saugomas valstybės

Sovietmečiu nacionalizavus šią įmonę, joje dirbdavo vos keturi ar penki žmonės, kurie per mėnesį pagamindavo iki 400 kilogramų milo. Iš jo Radviliškio, Šiaulių ir Panevėžio rajonų gyventojai siūdavosi drabužius. Iš suvelto milo paprastai būdavo siuvami šilti viršutiniai drabužiai: apsiaustai, kostiumai, kostiumėliai, paltai ir švarkai, o iš nevelto milo galėjai pasiūti nebent kokį apsiaustėlį piemeniui. Šis audinys buvo itin populiarus karo bei pokario metais, kada kaimo žmonės sunkiai galėdavo įsigyti pirktinių medžiagų, todėl vilnų karšykla Šeduvai atrodė tikras turtas. Aušra Mikšienė apie tai rašė: „Dar 2008 metais vilnų karšyklos siūlų lenkėja dirbusi šeduvė Valerija Grybauskienė pasakojo, kad darbas buvo nelengvas, o užmokestis siekė vos keliolika rublių per mėnesį. Jos prisiminimu, darbas eidavosi sparčiai – reikėdavo tik spėti suktis, kai mašinos veikė dideliu greičiu.“ Taigi dirbti karšykloje sugebėdavo ne kiekvienas. 1960 metais, kai senąjį statinį Šeduvoje, kitapus Panevėžio gatvės, suniokojo gaisras, karšykla perkelta į buvusius teismo rūmus. Čia ji veikė iki 1997-ųjų.

117 Šeduvos atstovai tikina, kad šį verslą šiandien labai norima atgaivinti, nes prie miesto puoselėjama avininkystė, o ir tokių įrenginių Lietuvoje jau beveik neišlikę. Buvęs ilgametis Šeduvos miesto seniūnas Kostas Dočkus yra pasakojęs, kad buvusios karšyklos mašinos – veikiančios, dabar tiesiog atjungtos: „Jas truputį patvarkius, renovavus pastatą, visa tai būtų galima demonstruoti, galbūt įrengti muziejų.“ Nors tuometinio seniūno idėją tikėtasi įgyvendinti iki 2010 metų, to padaryti nepavyko. Pirminiais skaičiavimais, muziejinės karšyklos atgaivinimas šiandien siektų kone 300 tūkstančius eurų. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis įsitikinęs, kad čia būtų galima organizuoti įvairias edukacines programas: „Viena karšykla yra Pasvalio rajone, tačiau ten naudojama vandens energija. Mūsų karšyklos principas kitoks – naudojama elektra. Tai suteiktų daug pažintinių žinių tiek jaunajai, tiek ir vyresniajai kartoms. Buvo pateikta paraiška Kultūros paveldo departamentui. Skirta lėšų tvarkybos darbų projektui.“ Svarbu ne tik prikelti karšyklos įrenginius, bet ir tinkamai sutvarkyti pastatą. Šiandien Lietuvoje išlikę vilnų karšėjai teigia, kad tam, jog siūlai būtų kokybiški, vilną karšti, knatuoti ir verpti reikia tik tuomet, kai patalpos oro temperatūra siekia ne mažiau kaip 18 laipsnių šilumos. Vadinasi, norint prikelti karšyklą, reikia galvoti ir apie tinkamą pastato apšildymą.

Pusrūsis po karšykla Nenaudojami, apleisti pastatai neretai tampa ilgapirščių ir niekdarių traukos centru. Panašus likimas ištiko ir Šeduvos vilnų karšyklą. Prieš kelerius metus ji buvo apvogta. Vos tik sužinoję nemalonią naujieną, atsakingi asmenys apžiūrėjo technologinę įrangą ir nustatė, kad nuo trijų karšimo mašinų pagrobta keturiolika metalinių karšimo volų, vienas elektros variklis bei aštuoniasdešimt siūlų prispaudimo cilindrėlių. Padaryta daugiau kaip 3700 eurų žalos. Šeduvos miesto seniūnija dėl vagystės kreipėsi į Radviliškio rajono policijos komisariatą, kuris pradėjo ikiteisminį tyrimą. Deja, vis dar nenustatyti asmenys, nuniokoję valstybės saugomą kultūros paveldo objektą. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis Šeduvos vilnų karšyklą vadina vienu iš unikalesnių tenykščių objektų. Mat Šeduvos miesto centras yra urbanistinė teritorija, turinti ir kitų į Kultūros vertybių registrą įrašytų objektų. Karšykla su savo technologine įranga – irgi toks. Jis vertingas, nes retas, be to, įrengimai yra veikiantys, todėl jų darbo procesas gali būti atkurtas.

118 Ilgą laiką karšykla buvo tik Radviliškio rajono savivaldybės rankose, tačiau vėliau jos taryba nusprendė karšyklos pastatą patikėjimo teise perleisti Šeduvos kultūros ir amatų centrui. Kartu su 1940 metų statybos beveik 250 kvadratinių metrų karšyklos pastatu šiam centrui perduotas ir tų pačių metų statybos 74 kvadratinių metrų sandėlis bei įrenginiai: dvi mašinos vilnai karšti, mašina knatams bei dar vienas įrenginys verpti. Pastatas šiuo metu minimaliai aptvarkytas.

Taip šiandien atrodo karšimo patalpa

Erdvi, tačiau neatidėliotino remonto reikalaujanti verpimo patalpa Kalbėdama apie Šeduvos vilnų karšyklos-verpyklos pastatą, Šeduvos kultūros ir amatų centro direktorė Natalija Borgerdt savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentei Aušrai Mikšienei sakė, kad šiame pastate galvojama įkurti edukacinę zoną, kurioje būtų pristatomi senoviniai amatai, tarp jų – ir vilnos verpimas bei karšimas. Deja, tam trūksta lėšų: „Pastato mechanizmus jau apžiūrėjo specialistai, jų teigimu, dingę ar išardyti prietaisai gali būti atstatyti, tačiau brangiausiai kainuotų dar veikiančių mechanizmų detalės, kurios yra susidėvėjusios. Šiuo metu mes pastatą prižiūrime, bet jame jokios veiklos neorganizuojame. Tam reikia pinigų. Nors ir galima dalyvauti projektuose, tačiau prisidėti prie jų Šeduvos kultūros ir amatų centras neturi lėšų.“ Netoli Šeduvos, Pavartyčiuose, plėtojama avininkystė. Gal tai ateityje susisies su šio miesto senąja vilnų karšykla, su atgimsiančia tradicija. Juk virtuali erdvė pilna specialistų patarimų, pamokymų ir tiesų, kiek daug privalumų, vertingų savybių turi vilna ir jos gaminiai.

119 Vilnos kedenimo įrenginys

Šiomis svarstyklėmis būdavo sveriama vilna

120 Bažnyčios

Radviliškio rajone yra 18 bažnyčių: 15 – katalikų, dvi – sentikių, 1 – evangelikų liuteronų. Šie sakraliniai architektūros paminklai yra labai įvairūs: mūriniai, mediniai, didesni ir mažesni. Kai kurie itin gražūs, pavyzdžiui, Šeduvos, Grinkiškio, Baisogalos bažnyčios. Jaukios ir mažesnės bažnytėlės – Dambavos, Kurų, kitos. Į Kultūros vertybių registrą įtrauktos Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo, Pašušvio Visų Šventųjų, Šaukoto Švč. Trejybės, Dambavos Dievo Apvaizdos ir tokį pat titulą turinti Dapšionių bažnyčios.

Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčia

Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčia yra Dambavos kaime, Pakalniškių seniūnijoje. Pirmąją ją čia 1804 m. pastatė dvarininkai Goštautai, tačiau 1822-aisiais maldos namai sudegė. Tie patys dvarininkai 1825 m. pastatė dabartinę. Skirtingos nuomonės, kas buvo pirmasis Dambavos parapijos kunigas. Vienuose šaltiniuose nurodyta, kad Michailas (Mikalojus) Goštautas, kituose – kanauninkas Martynas Straševičius. Panevėžio vyskupijos duomenimis, 1804 m. vyskupo Giedraičio vizitacijos metu Dambavoje buvo koplyčia, prie kurios gyveno senas kanauninkas Martynas Straševičius. Ten pat nurodoma, kad kunigas J. Godliakas (kitur – Godliauskas) 1808 m. Dambavoje pastatė špitolę. Pagal kitus šaltinius tai padaręs kunigas Mikalojus Goštautas.

121 Pasak Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, tai – nedidelis, jaukus, kaimo žmonių lankomas sakralinis statinys: „Ypač sužavėjo vienos moters pastangos išsaugoti savo kaimo atminimą ir šio krašto gyventojų darbus, prisiminimus. Ji kruopščiai rinko visą medžiagą ir sudėjo į mažą muziejų šventoriuje. Tad kiekvienas, aplankęs bažnyčią ar greta esančias kapinaites, mielai užsuka ir į muziejų.“ Vedėjo nuomone, reikėtų išsaugoti šį muziejų ir skirti jam dalį klebonijos pastato, kad toks sukauptas kultūros turtas nenyktų ir nesunyktų. Dambavos bažnyčios šventoriuje, be kitų, palaidoti netoliese esančio Burbiškio dvaro paveldėtojo Adomo Baženskio, kuris šį dvarą padovanojo krašto kultūrai, palaikai. Dapšionių Dievo Apvaizdos bažnyčia yra to paties pavadinimo kaime, Sidabravo seniūnijoje. 1829 m. dvarininkas Vincas Pereščakas pastatė dabartinę akmenų mūro bažnyčią.

Dapšionių Dievo Apvaizdos bažnyčia

Teigiama, kad nuo 1905-ųjų kunigai atvykdavo pamaldų laikyti kas antrą ar trečią sekmadienį, o jau 1934-aisiais buvo paskirtas nuolatinis kunigas Martynas Venclova. Jis suremontavo bažnyčią, pastatė parapijos salę, sutvarkė ūkinius trobesius, vargonus. Bažnyčia – klasicistinė, stačiakampio plano su bokšteliu ant stogo, penkiasiene apside. Turi tris medinius altorius.

122 Bažnyčioje vyksta kasmetiniai Dievo Apvaizdos atlaidai, čia į šv. Mišias renkasi aplinkiniai gyventojai. Prieš kelerius metus ją remontuojant sulaukta geranoriškų talkų, tarp kitų – ir jaunimo. Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia yra Grinkiškio seniūnijos Pašušvio miestelyje, kuris rašytiniuose šaltiniuose pradėtas minėti jau XIV a. antrojoje pusėje. Sakoma, kad tai – viena iš seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Tyrinėtojai pastebi, kad jos įsikūrimą legenda sieja su pilimi, kurios didvyriška gynyba nuo kryžiuočių, panaudojant gamtines sąlygas, davusi gyvenvietei ir Pašušvio vardą.

Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia

123 „1553 metais Pašušvyje pastatyta pirmoji bažnyčia ir įsteigta parapija. Bažnyčią pastatė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valdovo maršalka Mikalojus Šimkevičius. Tai buvo nedidelė šventovė, dabartinė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies koplyčia bažnyčios dešinėje pusėje“, – „Radviliškio naujienų“ projekto vykdytojams pasakojo Grinkiškio ir Pašušvio parapijų klebonas Juozapas Vaicekauskas, kuris yra iš Šiaulių, o šiame krašte klebonauja jau keturias dešimtis metų. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad 1589 m. bažnyčia ir jos turtas atiteko evangelikams reformatams, kuriuos globojo Soﬁja Vnučkienė. Ji 1584-aisiais mokyklai ir pamokslininkui išlaikyti paskyrė 17 valakų žemės. Bažnyčią po bylinėjimųsi pavyko atgauti tik 1665 m. Mokslo istorikas Libertas Klimka teigia, kad dabartinė mūrinė Visų Šventųjų bažnyčia statyta 1793–1798 m. Įsteigta viena, o vėliau ir antroji altarijos. Bažnyčia turi liaudiškai traktuotų baroko ir neoklasicizmo stiliaus bruožų, o jų darna suteikia didingumo ir emocionalumo. „Būtent tuo, taip pat interjero ypatybėmis Pašušvio bažnyčia yra vienas įdomiausių Žemaitijos sakralinių statinių. Neabejotinai tai sietina su tuo, kad bažnyčia radosi kaip turtingų didikų fundacija“, – aiškina L. Klimka. Kaip korespondentei A. Mikšienei pasakojo klebonas J. Vaicekauskas, Pašušvio bažnyčia vertinga ir krašto istorijos, ir architektūros požiūriais: „Iki šių dienų išsaugotas senosios bažnyčios fasadas, išlikusios centrinės ir šoninės durų angos. Virš prieangio buvo įtaisyta vieta vargonams, o už altoriaus, rūsyje, įrengta zakristija. Altoriaus kairėje pusėje buvo aikštelė pamokslui sakyti, į kurią vedė siauri laipteliai. Po pirmąja bažnyčia esančiuose rūsiuose, kaip spėjama, buvo palaidoti žymesni žmonės, tarp kurių – ir pats bažnyčios statytojas. 1821 metais dabartinė koplyčia dar turėjo duris, skiriančias ją nuo didžiosios navos, ir geležines grotas šoniniuose įėjimuose. Vėliau visa tai buvo panaikinta.“ Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis teigia: „1971 metais Pašušvio bažnyčia buvo įtraukta į saugomų vertybių sąrašą. Ji yra netgi priskiriama prie Lietuvos krikšto 600 metų liudininkių. Bažnyčia, kaip ir minėjo klebonas, buvo pristatyta, perstatyta, tačiau bendras vaizdas sudaro kryžiaus formą. Tai nėra išskirtinumas, tačiau įdomus faktas. Fasado nepuošia ornamentai, bet dėmesį verta atkreipti į medines duris, tris langus ir dvi nišas su statulėlėmis. Taip pat čia yra vertingų dailės kūrinių, saugomi kryžiai, kurie nukelti nuo bažnyčios stogo. Toks objektas rajone yra neabejotinai reikšmingas. Kasmet rengiame dviračių žygius, aplankant kultūros paveldo objektus, tad nebus aplenktos ir bažnyčios.“ Klebono J. Vaicekausko nuomone, šiandien Pašušvio bažnyčia, palyginus su senąja, atrodo lyg suvargusi, neturtinga našlaitė: „Atkūrus šalies nepriklausomybę, pasidarė šviesiau, tačiau parapijoje nemažai žmonių girtauja, neturi darbo. Sugrąžintą kleboniją patys pašušviečiai išardė ir išvogė. Nuolat Pašušvyje gyvenančio kunigo parapija šiandien nebeišlaikytų...“ Visgi Pašušvio bažnyčia tebestovi, o sekmadieniais matant vaikus, giedančius bažnyčioje, besimeldžiančias jaunas šeimas ir pagyvenusius parapijiečius, anot klebono, šviečia viltis. Bažnyčios šventoriuje stovi paminklas kunigui, klebonui Matui Miežiniui už nuopelnus čionykštei parapijai ir visam mūsų tautiniam atgimimui bei kultūrai. Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčia stovi Šaukoto miestelyje, prie Sikivos–Grinkiškio kelio. Ji, pastatyta iki 1863 m., 1863 m. buvo perstatyta. Būtent tada kunigas Simonas Jakavičius už tai, kad perskaitė sukilėlių atsišaukimą, ištremtas

124 Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčia iš tolo pastebima ir neįprasta žydra spalva septyneriems metams į Tobolską, o iš jo atimtas dvasininko titulas. Prie bažnyčios buvo prieglauda, iki 1863 m. veikė parapinė mokykla, o apie 1922-uosius įsteigta parapija. Bažnyčia iš tolo šviečia neįprasta spalva. „Šios žydros spalvos labai nemėgsta parapijiečiai. Bet tokios buvo spalvos, gal žmonių skonis dabar kitoks“, – apie šį valstybės saugomą objektą sakė klebonas Jonas Bagdonas. Pasak jo, parapijiečių per šv. Mišias čia nestinga, ypač per šventes. „Problema ta, kad žiemą čia šalta. Pro plyšį įskrenda ir paukščiukas, signalizacija ima veikti. Taip ir vyksta mūsų remontai. Kadangi pastatas įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, mes patys net vinies negalime įkalti“, – pasakojo klebonas. Kaip rašyta „Radviliškio naujienose“, bažnyčia vis dar restauruojama ir remontuojama. Prieš kelerius metus baigti cokolio, fasado, stogo, langų, durų ir išorės sienų restauravimo bei kiti darbai, apsaugoti maldos namus nuo tolesnio irimo dabar siekiama ir viduje, juolab kad to neatidėliotinai šaukėsi interjero dekoras. Klebonas J. Bagdonas dirba Šiaulėnų ir Šaukoto parapijose. Jis juokauja, kad vis atsiunčiamas į tas parapijas, kuriose reikia restauruoti Dievo namus: „Perėmiau statybos darbus iš buvusio klebono. Viskas vyksta lėtai. Deja, paskubinti nieko negalime, nes restauratoriai dirba taip, kaip jiems priklauso. Iš viso darbai čia vyksta jau šeštus metus...“ Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčioje prireikė restauruoti dviejų laikotarpių sieninę

125 tapybą. Vieni siužetai sukurti XX a. pradžioje ir nutapyti aliejiniais dažais ant drobinių juostų. Dekorą kūrė vietiniai meistrai, veikiami liaudies meno tradicijų, tačiau jaučiama ir didelė barokinės stilistikos įtaka. Po šiais drobiniais apmušalais presbiterijoje ir ant šoninių bažnyčios sienų atidengtas senasis polichrominis dekoras, siekiantis XIX a. vidurį ar antrąją jo pusę. Jis yra kelių spalvų, istorizmo stilistikos. Restauratorių tikslas – maksimaliai išsaugoti ir atskleisti sienų tapybos autentiškumą. Jie tvirtina autentiškos tapybos dažų sluoksnį, valo nuo jo dulkes ir nešvarumus, šalina pelėsį, atstatomos ir tinko netektys. Retušuojama sunykusi autorinė tapyba, apsauginės medžiagos, kuriomis padengiamos sienos, padės išsaugoti dekorą. Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčia, esanti Šeduvos mieste – renesansinio stiliaus, turinčio baroko bruožų, statinys. Vertinga ir visa jos sakralinė architektūra bei vargonai.

Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje atliekami tvarkybos darbai Paveldo objektų apibūdinimuose nurodoma, kad ši bažnyčia yra kryžminio plano, su pusapskrite apside, žemomis zakristijomis, dviem bokštais. Jie aukšti, su kampuotais šalmais ir bokšteliais. Pagrindinio fasado portalas – su suplota arka, trikampiu frontonu, balkonėliu. Langai padaryti daugiausia pusapskrite arka, su apvadais. Vidus – halinis, trijų navų. Bažnyčioje yra penki barokiniai ir neobarokiniai mūriniai altoriai. Kaskart per šv. Mišias nuostabiais garsais tikinčiųjų širdis paliečiantys vargonai restauruoti 2008 m. Viršutinė jų dalis – su dviem aukštais bokšteliais šonuose, kampuotai išlenktu priekiu ir žemesniu viduriu, aštriu priekiu. Laukeliai – su lenktais karnizais. Sparnai yra akanto lapų voliutiniai drožiniai. Bokštelių atramas puošia drožtos angelų galvutės ir lauro lapų girliandos. Ant šoninių bokštelių įkomponuotos angelų išskleistais sparnais skulptūros. Manoma, kad Šeduvoje pirmoji medinė bažnyčia pastatyta ir parapija įkurta 1512 m.: „1529 metais bažnyčiai dovanoti trys nenaudojami žemės sklypai, vėliau

126 fundacija padidinta. Matyt, tais metais pastatyta antroji bažnyčia, įsteigta parapinė mokykla. O dabartinę mūrinę bažnyčią 1640–1649 metais pastatė Upytės vaivada Jeronimas Valavičius – tas pats, kuris statė ir Šiaulių katedrą.“ Istoriniai faktai liudija, kad bažnyčia degė net du kartus. Klebono Povilo Šlučkos pastangomis ji 1905 m. buvo padidinta – iš šonų pristatytos dvi navos. Ši bažnyčia – vienas seniausių ir vertingiausių sakralinės architektūros kūrinių Lietuvoje. Nenuostabu, kad ji apipinta mitais, legendomis. Aušra Mikšienė rašo, kad prieš kelerius metus šioje parapijoje pradėjęs dirbti klebonas Virginijus Kazaitis yra girdėjęs, kad po bažnyčia driekiasi labirintai, leidę žmonėms tiesiai iš jos patekti į kapines, tačiau iš tiesų jokių požeminių perėjų ar slaptų kelių ten nėra: „Po altoriumi yra penkių kvadratinių metrų ertmė, nežinia, kam skirta. Gal susidėti vyną, skirtą Mišioms. Visa kita – žmonių pasakojimai, kuriuos tikrai galima vadinti mitais“, – klebono išvados. Tokių intriguojančių legendų miesto svečiams papasakoja ir gidė N. Borgerdt. Pavyzdžiui, apie tai, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šeduvoje gyvenęs kalvis, kuris iškalęs visas metalines bažnyčios puošmenas. Iš jų svarbiausi buvę du trijų metrų aukščio kryžiai: „Juos kalvis kėlęs ant bokštelių, o užkėlęs bei pritvirtinęs paslydęs ir ėmęs sliuogti nuo stogo. Užsikabinti nebuvę už ko, bet staiga jo ilgas milo paltas užkliuvęs už kažkokio strypo ir kalvis pakibęs tarp žemės ir dangaus.“ Pasak gidės, kalviui „apmirusios visos blusos“ ir jis jau ėmęs skaičiuoti, kiek gyvenime yra padaręs nuodėmių, bet iš langelio išlindęs zakristijonas; pamatęs, kokioje padėtyje atsidūręs kalvis, puolęs gelbėti ir įtraukęs nelaimėlį į vidų. Kalvis vėliau neva gyvenęs Šeduvoje ir sulaukęs 103-ejų metų. „Ir dar pasakojama, – tęsia gidė, – kad, būdamas jau šimto metų, išsipuošęs ir jojęs ant arklio pirštis į kitą kaimą. Tad žmonės kalba, kad kalvį tikrai globojęs Dievas, jis anąkart niekaip negalėjęs nukristi nuo bažnyčios stogo arba labai jau atgailavęs, kabėdamas ant kablio. Kad ir koks pašėlęs buvęs, bet už gražius kalvio darbus Dievas jį globojęs...“ Šeduvos bažnyčioje dirbo kunigas, arkivyskupas, tikėjimo gynėjas ir kankinys, politinis kalinys Teofilius Matulionis, kuris 2017 metais paskelbtas Palaimintuoju. Jis mirė Šeduvoje, sulaukęs 89-erių. Šis iškilus žmogus visą savo gyvenimą gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, aktyviai dalyvavo pasipriešinimo SSRS okupaciniam režimui veikloje, raštu protestavo prieš kunigų areštus, reikalavo leisti dėstyti tikybą mokyklose, buvo griežtas kunigų drausmės klausimais. Klebonas V. Kazaitis įsitikinęs, kad būtent dėl šios garsios pavardės į Šeduvą užsuka ir daug piligrimų. Pasak jo, atvykstančių maldininkų nestokota jau tada, kai buvo ruošiama T. Matulionio beatifikacijos byla, kuria rūpinosi Kaišiadorių vyskupija su ordinaru priešakyje, nes Teofilius Matulionis ten palaidotas. Dabar, kai Palaimintuoju jis jau yra, Šeduvos bažnyčia, anot klebono, matyt, bus dar garsiau žinoma: juk Teofilius Matulionis čia dirbo, gyveno, čia ir mirė. Bažnyčios durys vis būna plačiai atvertos. 2014 metų birželio 18-ąją Šeduvos parapijoje dirbti pradėjęs klebonas V. Kazaitis tikina, kad sulaukiama ir pasimelsti norinčių ar sielos ramybės ieškančių rajono gyventojų, ir turistų, kuriuos didūs bažnyčios bokštai vilioja iš tolo. Važiuojant ir nuo Kauno, ir nuo Panevėžio, bažnyčia yra puikiai matoma, tad koks autobusas, pilnas žmonių, jau ir besukąs jos link. Klebonas tikino, kad, pradėjęs čia dirbti, rado liūdnoką situaciją, tačiau imtasi remonto darbų, parapijiečiai paaukojo lėšų, kurių prireikė nemažai, ir šiandien visi gali grožėtis rezultatu – gražiai sutvarkytais šiais maldos namais.

127 Varpinės

Skambinimas varpais – sena tradicija. Varpai – tai pranašo balsas, kviečiantis klausytis Aukščiausiojo žinios, kiekvieną pasitinkantis ir palydintis. Dar gilioje senovėje varpai kviesdavo maldai, palydėdavo iškeliaujančiuosius anapilin, jų skambesys įspėdavo apie pavojų, svarbų įvykį, šaukdavo susiburti. Mokslo istorikas, gamtos mokslų daktaras, profesorius Libertas Klimka teigia: „Viduramžiais liaudyje plito tikėjimai, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, sustabdo epidemijų plitimą, nukreipia audras ir kitas gamtos stichijas. Apie tai byloja ir įrašai kai kuriuose varpuose.“ Anot jo, apskritai, varpo ir skambinimo juo sampratą visais laikais formavo istorinio meto pasaulėžiūra. „Prūsijoje drausta varpais skambinti audros metu. Istoriograﬁniai šaltiniai mini net apie priesaikos sutvirtinimą, atliekamą po varpais. Tautosakos kūriniuose, legendose ir padavimuose varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną. Taip sureikšminus bažnytinius varpus, jie būdavo gaminami kaip meno kūriniai: ornamentuojami, puošiami dvasingais lotyniškais posakiais, citatomis iš Šv. Rašto, šventųjų globėjų atvaizdais... Tad varpai, sukaupę savyje technologijos, meno ir istorijos verčių aspektus, yra vertingi kultūros paveldo objektai“, – teigia profesorius. Priklausomai nuo to, kiek ir kokių varpų būdavo bažnyčiose, atitinkamai žiniai skambėdavo skirtingi varpai, skirtingos jų melodijos ar ritmai. Nors dabar naudojamasi tobulesnėmis susižinojimo priemonėmis, tačiau varpai tradiciškai tebeaidi įvairiausiomis progomis, tarsi pakylėja virš kasdienybės pilkumos.

Radviliškio varpinės senasis varpas

128 „Turbūt nėra nė vienos bažnyčios, kurioje nebūtų varpo. Pradžioje tie varpai būdavo nedideli, pakabinti virš pagrindinio įėjimo durų. Vėliau jie kito, tad iškilo būtinybė apsaugoti juos nuo gamtinių sąlygų. Taip atsirado pastogės, pastatėliai, skirti varpams kabinti. Varpinių, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą, rajone yra keturios. Tačiau manau, kad ir daugiau varpinių turėtų būtų saugomos“, – aiškina Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis. Jis, apžvelgdamas krašto varpinių istoriją, primena, kad senovėje tai būdavo paprastas stogelis, iškeltas ant stulpo. Tik vėliau, varpams didėjant ir stengiantis juos apsaugoti, pradėti statyti tam skirti statiniai. Varpinė ir bažnyčia – ne vienas objektas. Varpinės dažniausiai būdavo statomos truputį nuošaliau nuo bažnyčių. Net ir perstatant bažnyčias, jos išlikdavo savo vietoje.

Dapšionių Dievo Apvaizdos bažnyčios varpinė

Dapšionių varpinė – tarp keturių valstybės saugomų rajono varpinių išsiskiriantis kultūros paveldo objektas, kuris yra to paties pavadinimo kaime. Paprastai varpinė – atskiras objektas, o čia įėjimas į bažnyčios teritoriją yra kartu ir praėjimas pro varpinę. Ši varpinė įrengta virš įėjimo. Tai netradicinis tokios paskirties pastato statybos sprendimas. Kita šios varpinės ypatybė – ji yra mūrinė. Kaip žinoma, daugelis tokių statinių – mediniai. Yra ir kai kurių kitų jos vertę sudarančių detalių, aspektų.

129 Liaudies architektūros formų medinė Radviliškio varpinė

Radviliškio miesto centre, šalia Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios, stovi architektūrinis paminklas – Radviliškio varpinė. Ji – medinė, liaudies architektūros formų, penkių tarpsnių, aukšta, statyta 1876 metais. Apatinis varpinės bokštas yra mūrinis, žemesnis už kitus, su durimis, langais ir piliastrais. Viršutinieji tarpsniai turi po langą su trikampėmis arkomis kiekvienoje sienelėje. Varpinės penktasis aukštas yra be sienų, lyg galerija su ornamentuotais stulpais ir baliustrada. Senasis čionykštis varpas per buvusį gaisrą liko smarkiai apgadintas. Visgi jis išsaugotas ir tolimą praeitį praeiviams primena prie įėjimo į bažnyčią. Nuo 2014 metų parapijiečius džiugina naujų net trijų varpų skambesys. Jie įrengti bokšte virš įėjimo į bažnyčią. Ne varpinėje todėl, kad jos konstrukcijos, kaip nustatė specialistai, tokio didelio svorio nebūtų išlaikiusios, o esminiai pakeitimai joje, kaip kultūros paveldo

130 objekte, nebuvo galimi. Varpai iš vario, alavo ir bronzos lydinio pagaminti Lenkijoje, brolių Kruševskių varpų liejykloje, tiesiai iš ten ir atgabenti. Bendras jų svoris – 950 kg. Didžiausias, 500 kg sveriantis varpas pavadintas Švč. Mergelės Marijos Gimimo vardu. Gailestingumo popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II titulas suteiktas varpui, sveriančiam 300 kg, o 150 kg varpui – Lietuvos jaunimo globėjo Šv. Kazimiero. Šis parapijos išlauktas naujų varpų projektas Radviliškyje sutelktomis visų geradarių pastangomis įgyvendintas, klebonaujant kunigui Gintui Sakavičiui. O senoji varpinė tebestovi prie bažnyčios ir pirmoji pasitinka kiekvieną, įžengusį į šventorių. Jos istorija glaudžiai siejasi su ilgaamže bažnyčios praeitimi. Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia skaičiuoja šimtmečius. 1596-aisiais pirmą kartą paminėta kartu su parapine mokykla, po keliasdešimties metų atnaujinta. Tuomet įkūrus parapiją, joje kunigavęs K. Ausėnas gavo sklypą mokyklai ir klebonijai statyti bei prieglaudai kurti. 1769 m. pastatyta medinė bažnyčia buvo konsekruota po dvidešimt metų. 1868 m. bažnyčia sudegė, o 1870 m. klebono Juozapo Bortkevičiaus rūpesčiu atstatyta. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčią ištiko dar viena nelaimė – ji vėl sudegė, 1945-aisiais nuspręsta ją įrengti mūriniame vokiečių belaisvių statytame pastate. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, monsinjoro Lionginio Vaičiuliono pastangomis Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia rekonstruota, tačiau tikinčiuosius į pamaldas kvietęs varpas per varpinės gaisrą sudužo. Žmonės atliko kone žygdarbį, surinkdami aukų šimtametei varpinei atstatyti. Tiesa, dėl senosios varpinės gaisro yra įvairių versijų. Kai kas kalba, kad į ją ne žaibas trenkęs, o ji esą padegta tyčia, nes sovietmečiu ši varpinė neva trukdžiusi kultūros namų statybai. „Susižinojęs, kad Radviliškio vykdomasis komitetas nori statyti kultūros rūmus šalia bažnyčios, ant senosios sudegusios bažnyčios pamatų, parašiau protestą, kad negalima šalia bažnyčios statyti kultūros rūmų. Buvo atsakyta, kad tik planuojama, o ne statoma, ir be klebono sutikimo bei parašo nebus statoma. Tačiau praėjus dviem savaitėms pradėjo pjauti šimtametes liepas ir ruoštis statybai“, – prieš dešimtį metų prisiminimais dalijosi buvęs klebonas monsinjoras Lionginas Vaičiulionis. Jo teigimu, 1984 metų vasara įsiminė ilgam: „Praėjus savaitei funkcionieriai sudegino Radviliškio bažnyčios varpinę, kuriai tais metais sukako 100 metų. Buvo paskleistos kalbos, kad žaibas sudegino, tačiau išsiaiškinom, jog lietus ir žaibai buvo saulėlydžio metu, o varpinė užsidegė antrą valandą nakties, kada nebuvo nei debesų, nei žaibų“, – rašo buvęs klebonas. Anot jo prisiminimų, paprašius leidimo varpinei atstatyti, buvo pareikšta: „Jeigu pasirašote, kad neprieštaraujate kultūros rūmų statybai, tai leisime atstatyti, nors varpinė ir priklauso Kultūros ministerijai, nes yra architektūrinis paminklas.“ Tada klebonui teko sutikti su kultūros rūmų statyba, nes, kaip jis pats teigė, buvo prestižas atstatyti šimtametę varpinę. Taip sovietmečiu buvo gautas leidimas varpinei atstatyti. Vėliau, kai kažkas iš kunigų kardinolui pasakė, kad klebonas Lionginas, pastatęs vieną bažnyčią Radviliškyje, gali pastatyti dar vieną Kaune, jis sulaukė paskyrimo į Kauno miestą. Dar ir dabar parapijiečiai tebesijaučia dėkingi L. Vaičiulioniui ir pagarbiai mini jo nuopelnus Radviliškio bažnyčiai bei parapijai. Pašušvio varpinė yra Pašušvio miestelyje, šalia tenykštės bažnyčios. Kaip savo atitinkamose studijose nurodo mokslo istorikas L. Klimka, jau 1748 m. prie medinės

131 Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčios varpinė

Pašušvio bažnyčios buvo atskira medinė varpinė su varpu. 1792 m. bažnyčios dokumentuose minimi du dideli vardiniai varpai ir šeši maži varpeliai. 1802 m. Žemaitijos vyskupijos vizitacijos akte aprašyta naujai pastatyta Pašušvio bažnyčia ir trijų aukštų mūrinė varpinė šventoriuje su keturiais varpais antrajame aukšte ir laikrodžiu – trečiajame. „Labai retas dalykas, jog nedideliame bažnytkaimyje būtų bokšto laikrodis!“ – pastebi profesorius. Vėlesniuose bažnytiniuose dokumentuose yra žinių, kad varpinė statyta klebono Dionizo Straševičiaus rūpesčiu. Jo lėšomis įrengtas ir laikrodis. Varpinėje tada buvo trys varpai. Pašušvio varpinė turi dar vieną įdomybę – tarškynę. Ji naudota skelbti šv. Mišių pradžią tuo laikotarpiu, kai neskambėdavo varpai. Gaila, bet įspūdingų matmenų jos balana jau nulūžusi. Pašušvio bažnyčioje iš užﬁksuotųjų istoriniuose aktuose varpų likęs tik vienas. Kitus pakeitė du plieniniai ir vienas bronzinis su ornamento juosta ir lotynišku įrašu. Pastarajame gerai matyti išliejimo data – „1690“. Varpas pritvirtintas prie medinio buomo. Archyviniuose dokumentuose, kaip nurodo profesorius L. Klimka, šis varpas neminimas, tad gali būti, kad jis gautas kaip kompensacija už tuos, kurie buvo prarasti karų metu. Plieninių Pašušvio varpinės varpų vertė – jų įrašai. Pavyzdžiui, didžiuosiuose, kaip akcentuoja L. Klimka, tie įrašai primena brolių kunigo Mato ir Baltramiejaus Miežinių nuopelnus parapijai, savaip byloja apie kovą už lietuvišką raštiją. Didesnysis bronzinis varpas pasižymi įspūdinga senumu jo liejybos data, barokiniu ornamentu. Apskritai tai – dailės, istorijos ir technologijos paminklai.

132 Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčios pastatų komplekso varpinės būklė apverktina Šaukoto varpinė stovi Šaukoto miestelyje ir yra sudedamoji tenykštės Švč. Trejybės bažnyčios pastatų komplekso dalis. Jos būklė yra gerokai prastesnė negu Radviliškio varpinės. Jau ir virš įėjimo į šį valstybės saugomą regioninės reikšmės objektą atsivėrusi kiaurymė. Anot klebono Jono Bagdono, statinys griūva. „Kadangi kultūros paveldo objektas, negalime taip paprastai imti ir suremontuoti“, – „Radviliškio naujienų“ korespondentei Aušrai Mikšienei bėdojo kunigas. Varpinės viduje vaizdas dar niūresnis – netvarka, šiukšlės. Tik varpas tebeskamba. Kaip rašė A. Mikšienė, akivaizdu, kad varpinei būtinas skubus remontas, sutvarkymas, jog neprarastume vertingųjų jos savybių. O pastarąsias Kultūros paveldo departamentas nurodo tokias: „Tūris – vientisas, nuožulniai siaurėjantis į viršų, 2 a. su pastoge; stogo forma – keturšlaitės piramidės; stogo danga – gontų dangos tipas; kiti stogo elementai – medinės proﬁliuotos smailės tipas. Aukštų išplanavimas – vienos kvadratinės patalpos su įėjimu iš vakarų pusės. Fasadų apdaila ir puošyba – fasadų vertikalaus apkalimo medinėmis lentomis su lentų antdėklais tipas (XX a. II p. varpinės apatinė dalis buvo apkalta skardos lakštais, viršutinė dalis – medinių lentelių ažūriniu apkalu; būklė bloga); pastatą perimetru juosiančio medinio pastogės karnizo tipas; metalinis ornamentuotas kryžius restauruotas apie 1978 m., būklė bloga. Konstrukcijos – pamatas su lauko akmenų mūro cokoliu; medinė karkasinė sienų konstrukcija; medinė gegninė stogo konstrukcija; medinės perdangos tipas; varpų pakabinimo medinės konstrukcijos. Funkcinė įranga – medinių laiptų-kopėčių, vedančių į II a. tipas; stalių ir kitų medžiagų gaminiai – medinių vienvėrių vertikaliai sukaltų lentų akustinių angų langinių su metaliniais apkaustais tipas; medinių vienvėrių dvisluoksnių lauko durų V fasade su išoriniu dekoratyviniu sluoksniu, sukaltu „eglute“, su metaliniais apkaustais tipas.“

133 Koplyčios-mauzoliejai

Šių objektų visur nėra išlikę daug, jie gan savotiški, dažniausiai memorialiniai, bylojantys apie istoriją, jos ryškesnes asmenybes, šeimas bei gimines. Kartu šie kultūros paminklai skatina susimąstyti apie būties trapumą, laikinumą, prasmę. Radviliškio rajone tėra trys tokio pobūdžio, bet šiandienine savo būkle visiškai skirtingi objektai: Baisogalos mauzoliejus, Šiaulėnų miestelio kapinių Šemetų koplyčia bei Polekėlės Daujotų koplyčia. Koplyčios-mauzoliejai, anot paveldosaugininkų, – išskirtiniai pastatai, kuriuose įrengta ir laidojimo vieta. Ten yra rūsiai su kriptomis, kuriose anksčiau stovėjo karstai.

Baisogalos bažnyčios Komarų šeimos laidojimo rūsio antkapinės lentos, skirtos bažnyčios fundatoriui ir jo žmonoms Baisogalos mauzoliejus yra Baisogaloje, po tenykštės Švč. Trejybės bažnyčia. Patys baisogaliečiai ilgai nė nenumanė, kad tokį turi, kad ten amžinojo poilsio atgulę gana žinomos, turtingos bet niekada titulo neturėjusios giminės palikuonys. Paveldosaugininkai tvirtina, kad toks objektas rajone – vienintelis. Jį iš koplyčių mauzoliejų išskiria tai, kad po šia bažnyčia įrengtas rūsys atrodo visiškai kitaip nei kitur. Šios bažnyčios galinėje pusėje esančios durys veda į Komarų šeimos laidojimo rūsį ir dabar yra visiems plačiai atvertos. „Seniau niekas nežinojome, kad toks mauzoliejus išvis egzistuoja. Tik apie 1980 metus išgirdau tai iš vieno klebono. Seniau čia buvo laikomi keli rakandai. Nors patalpa ir nebuvo paversta visišku sandėliu, čia šventos auros tikrai nebuvo“, – savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ pasakojo baisogalietė pedagogė, kraštotyrininkė Regina Vaitkevičienė. Ji džiaugėsi, kad Baisogalos parapijos klebonas Tomas Janavičius tokią situaciją pakeitė. Klebono iniciatyva prieš Vladislovo Komaro gimimo jubiliejinę šventę

134 mauzoliejus buvo prikeltas: perklotos plytelės, įrengta vandens kanalizacija. Šiandien ten nuolat dega žvakės, pamerkiamos gėlės, žmonės, kada tik panorėję, gali pagerbti Komarų giminės atminimą. O išsaugoti jų atminimą, pagarbą jiems yra už ką. Komarai Baisogalos ir visos Lietuvos praeityje paliko ryškų istorinį, ekonominį, kultūrinį pėdsaką. Dvaro sodybos ansamblis, pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia tai akivaizdžiai liudija kartu su kitais nepamirštamais faktais. Pavyzdingas ūkininkas ir gabus agronomas V. Komaras, naudodamas pažangius agronomijos mokslo metodus, diegdamas naujoves, savo dvarą Baisogaloje pavertė reprezentaciniu ūkiu. Jo iniciatyva buvo įkurtas Kauno gubernijos Žemės ūkio tyrimų skyrius su tyrimų stotimi ir pavyzdiniu ūkiu. Iki Pirmojo pasaulinio karo Baisogalos bandymų stotis buvo pagrindinis Lietuvos žemės ūkio bandymų planavimo, kontrolės ir koordinavimo centras. Čia 1911 m. pradėtas augalų selekcijos darbas. Stotyje ir penkiuose jos bandymų punktuose buvo atliekami žemės ūkio augalų veislių palyginimo, tręšimo ir naujų augalų auginimo bandymai. Veikė net dvi laboratorijos: ﬁtopatologijos ir chemijos. Komaro dvaras svariai padėdavo krašto poreikiams. Pagal sutartį su Lietuvos žemės ūkio akademija V. Komaras sudarė sąlygas studentams atlikti gamybinę mokymo praktiką jo valdomame ūkyje, ten lankydavosi ekskursijos. V. Komaras mokėsi Vokietijoje ekonomikos ir agronomijos, todėl naujovės jam nebuvo svetimos. Jis, vienas iš pirmųjų Lietuvoje, pradėjo laukus tręšti gyvulių kaulų trąšomis, net buvo įsirengęs kaulų deginimo fabrikėlį. Komaro dvare veikusi spirito varykla buvo viena iš didžiausių Lietuvoje. Pirmosios Respublikos (1918–1940 m.) laikotarpiu jis ūkyje augino bulves ir iš jų gamino spiritą valstybės monopoliui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą nudrenavo dvaro laukus ir pagerino pievas. Baisogalos dvaro šeimininkui rūpėjo ir žmonių švietimas: jis paskyrė patalpas parapijos mokyklai, jas atnaujino ir mokėjo mokytojui atlyginimą. Sovietų Sąjungai 1940 m. aneksavus Lietuvą, V. Komaras nepasitraukė į užsienį. Jis tikėjosi toliau tęsti agronomo veiklą ir teprašė nedidelių patalpų šeimai, tačiau buvo areštuotas, kurį laiką kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau ištremtas į Pietų Sibirą, kuriame 1941 m. mirė. Apie Komarų giminės tris kartas, gyvenusias Baisogaloje, miestelio istorinio- kultūrinio paveldo kaupimo ir išsaugojimo iniciatyvinės grupės narė R. Vaitkevičienė jau daugelį metų renka medžiagą. Anot jos, jau seniai rūpėjo grąžinti moralinę skolą Komarams, su kuriais siejama miestelio antrojo ekonominio pakilimo banga. Sumanyta tai padaryti renginiu, tik reikėjo tam rasti tinkamą progą – svarbią tos giminės datos sukaktį. Kadangi, pasak R. Vaitkevičienės, šaltiniuose nurodomi skirtingi paskutiniojo dvaro savininko Vladislovo Komaro gimimo metai, rūpėjo išsiaiškinti tikslią šią datą, nes 2014-ieji galėjo būti jubiliejiniai metai. Leidus Baisogalos parapijos klebonui Tomui Janavičiui, entuziastė kartu su bendraminte Ina Stuoge ne vieną valandą praleido bažnyčios zakristijoje, ieškodamos XIX a. foliantuose V. Komaro gimimo ir krikšto datų. Taip išsiaiškinta, kad V. Komaras gimęs 1879 m. spalio 26 d., tad buvo nuspręsta Baisogaloje surengti jubiliejinę šventę 2014-ųjų spalio 25-ąją, V. Komaro 135-osios gimimo dienos išvakarėse. Toji šventė buvo įsimintina: Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio aukotos šv. Mišios už visą Komarų dinastiją, į bažnyčią vieno iš Komaro palikuonių iškilmingai įnešta šios giminės vėliava su herbu, šventoriuje pašventintas koplytstulpis

135 Vladislovui. Jį išdrožė ir priešais Komarų giminės mauzoliejų pastatė baisogalietis medžio drožėjas Edvardas Bielokopitovas. Koplytstulpyje išdrožti žodžiai: „Komarams dėkingi baisogaliai“. Dabar Baisogalos bažnyčios presbiterijos dešinėje pusėje, ant sienos, yra patraukli neorenesansinių-neoklasicistinių formų balto marmuro paminklinė lenta. Ji skirta šventėje pagerbtam bažnyčios fundatoriui Vladislovui Komarui. Presbiterijos kairėje – gražių, elegantiškų neobarokinių-neogotikinių formų Komarų šeimos ložė. Virš jos – giminės herbas „Komar“ bei pažymėti bažnyčios pastatymo metai. Spėjama, kad ložė tikriausiai sukurta dar esant gyvam Vladislovui Komarui, o paminklinę lentą užsakė fundatoriaus sūnus taip pat Vladislovas. Mūrinė dabartinė Švč. Trejybės Baisogalos bažnyčia pastatyta 1882 m., nugriovus senąją medinę, statytą 1782 m. Žinoma, kad vidaus reikalų ministras 1877 m. leido Baisogalos dvaro savininkui Vladislovui Komarui statyti naują, 28 653 rublių sąmatinės vertės bažnyčią. Kaip nurodo tyrinėtojai, paminklinė ir antkapinė lentos bei šeimos ložė sudaro gražią, įdomią ir darnią visumą, kokia retai kur sutinkama. Mauzoliejus po dabartinės bažnyčios presbiterija ilgam palieka įspūdžių. Ant balto marmuro plokščių esantys aukso spalvos lenkiški užrašai žymi Komarų šeimos mirusiuosius. Laidojimo rūsio viduryje – paties fundatoriaus Vladislovo Komaro antkapinė lenta. Nuo jos į dešinę – pirmajai žmonai Kotrynai Zajačkovskytei skirta lenta. Jos palaikai iš šventoriaus į naujosios bažnyčios mauzoliejinį rūsį perkelti 1885 m., prabėgus dvylikai metų nuo jos mirties. „Su pirmąja žmona jis susilaukė dviejų vaikų. Deja, vienas iš jų, Zigmantas, nesulaukęs nė metukų, mirė 1846 metais. Jis buvo palaidotas senosios Baisogalos bažnyčios šventoriuje. Dabar tai – vieta priešais kleboniją. Dar ir šiandien yra išlikęs jam skirtas paminklas. Kodėl berniuko palaikų niekas neperkėlė, nežinia. Dukra Jadvyga užaugo, ištekėjo už grafo Henriko Zabielos ir išsikėlė į Kėdainių rajoną, kuriame ir palaidota“, – tai vis iš R. Vaitkevičienės pasakojimo. Mirus Kotrynai Komarienei, 1875 m. Vladislovas Komaras vedė antrą kartą. Su Ona Končaite, kuriai skirtą antkapinę lentą galima šiandien pamatyti į kairę nuo fundatoriaus Vladislovo Komaro antkapinės lentos, susilaukė trijų dukterų ir trijų sūnų. „Vienos merginos žūtis labai sukrėtė tėvą. Ji, čiaužydama rogutėmis ant vieno iš tvenkinių, susitrenkė inkstus. Merginą vežiojo po visą Europą, tačiau niekas negalėjo išgydyti. Tėvas buvo pareiškęs, kad jei įvyks stebuklas ir dukra pasveiks, jis pastatys auksinę jos skulptūrą. Deja, mergina, sulaukusi dvidešimties, mirė. Ji atgulė taip pat mauzoliejuje po Baisogalos bažnyčia“, – istoriją toliau aiškino Regina Vaitkevičienė. Pasak jos, kitų vaikų likimas – ne toks skaudus. Sūnus Merardas Krokuvoje susituokė su Marija ir Gelgaudiškio dvare sukūrė šeimą. Duktė Marija ištekėjo už Guršno dvaro savininko Kazimiero Lipskio Vakarų Prūsijoje. Duktė Kotryna šeimą sukūrė su Konstantinu iš Raguvėlės dvaro. Apie sūnų Juozapą žinoma tai, kad jis gimė 1884 m., tačiau mirties data dar neišaiškinta. Po tėvo mirties 1896 m. Baisogalą paveldėjo vyresnysis sūnus Vladislovas, gimęs 1879 m., nors antkapinėje lentoje nurodyti 1885-ieji. Vėliau vedė Lenkijos kunigaikštytę Rožę Voronieckytę. Jis mirė 1941 m. Sibiro lageryje, o žmona – 1962- aisiais, pasitraukusi į Lenkiją. Jų antkapinė lenta šiandien tai primena. Anot R. Vaitkevičienės, šis kapas – tik menamas, nes palaikai taip ir nebuvo perkelti. Tiesa, čia

136 atgulė jų dukra Jagula, Pirmojo pasaulinio karo metais gimusi Kaukaze ir dėl nežinomos priežasties mirusi vos šešerių metų.

Liūdnas likimas šiandien ištikęs Polekėlės Daujotų koplyčią-mauzoliejų Daujotų giminės koplyčia-mauzoliejus yra Polekėlės kaime, Tyrulių seniūnijoje. Šis vertingu laikomas ir saugomas kultūros paveldo objektas dunkso nedidelio tenykščio parko pakraštyje, prie gyvenvietės pagrindinės gatvės, netoli Polekėlės bažnyčios. Čia ekskursijos nevažiuoja, o ir žiūrėti nelabai yra į ką. 1893 m. pastatyta, 1975-aisiais iš dalies rekonstruota, 1993 m. įtraukta į Kultūros vertybių registrą koplyčia būtiniausiai šaukiasi rekonstrukcijos. Kaip teigia Aušra Mikšienė, graﬁčiu išpieštos sienos, apirę ornamentai, niūrus apleisto pastato vaizdas... Tas pats ir viduje, kur tamsu, šiukšlina. Mediniai sukti laiptai veda į rūsį, o ten, kur kriptos, atsiveria netikėtas reginys – sumūrytas židinys. Pasirodo, sovietmečiu vienas iš partinių veikėjų buvo sumanęs kaimui įrengti smuklę (kiti teigia – šašlykinę). Pasak Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo V. Simelio, 1972–1973 m. iš mauzoliejaus rūsio buvo išnešti karstai ir perlaidoti Polekėlės kapinėse. Tiksliai žinoma tik tai, kad viename iš karstų buvo dvaro savininkės Ievos Daujotaitės brolio Jono Daujoto palaikai. Kai kurie pasakotojai tikina, kad buvę ir daugiau karstų, kad ten buvę palaidoti partizanai iš Pumpučių giminės. „Pusrūsio kampe organizatorius buvo liepęs sumūryti net pagrindą barui, židinį, tačiau paveldosaugininkai tada uždraudė taip niekinti kapą. Laimė, šis nevykęs projektas ir liko neįgyvendintas. Neįsivaizduojama, kaip tokioje mažoje erdvėje ir dar tokios paskirties pastate, kur kažkada gulėjo Daujotų giminės palaikai, būtų galima įrengti užeigą. Protu nesuvokiama...“ – stebisi V. Simelis. Nors mauzoliejinė dvarininkų Daujotų giminės koplyčia šiandien ir atrodo itin liūdnai, neįmanoma nepastebėti įspūdingų ją puošiančių ornamentų. Specialistai, apibūdinantys statinio vertę, nurodo, kad jis – klasicizmo stiliaus, kompaktinis, stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge ir laidojimo rūsiu. Pastato priekyje išlikę trijų pakopų granito laiptai. Durys – metalinės dvivėrės, su kaltiniais ornamentais ir

137 kalvio darbo apkaustais. Fasado viršuje pritvirtinta marmuro lenta su įgilintų raidžių įrašu lenkų kalba – „Grób rodziny Dowiatów, virš durų angos statybos data – „1893“. Sienos – tašytų lauko akmenų, pamatas – su tašyto granito cokoliu. Stogo forma – dvišlaitė, kiti stogo elementai – kvadrato plano akroterijai pastato kampuose ir frontono viršuje. Pagrindinė patalpa – vienanavė, su įėjimu vakarų pusėje ir stačiakampe anga į laidojimo rūsį grindyse. Galinėje koplyčios sienoje yra pusapskritė niša. Rytinės sienos kampuose išmūryti ir nutinkuoti du stačiakampio skerspjūvio stulpai. Lubų, sienų apdaila – profiliuotas apvadas sienų viršuje, profiliuoti tinkuoto plytų mūro nišos apvadai su trauka. Priekiniame fasade imituojamas portikas: dvi apskrito skerspjūvio plytų mūro kolonos su kaneliūromis ir šoniniai stačiakampio skerspjūvio stulpai, remiantys antablementą su reljefiškai ornamentuotu frizu ir karnizu, užbaigtą trikampiu frontonu. Čia įtaisytas dekoruotas Daujotų giminės herbas su kartušu ir augalinio motyvo ornamentais. Ne visi papuošimai išliko. Naujosios bažnyčios šventoriuje guli keturios mūrinės ornamento dalys nuo koplyčios stogo ir laukia, kada galės vėl grįžti į ankstesniąją savo vietą. Istoriniai duomenys tvirtina, kad pirmoji bažnyčia Polekėlėje atsirado XVIII a. pabaigoje ir pastatyta būtent dvarininkų Daujotų. Tam Jurgis Daujotas 1791 m. dovanojo 10 tūkstančių auksinų ir 2 margus žemės. Daujotų giminei įamžinti statytojas bažnyčią pavadino savo dvaro – Daujotavos – vardu. 1930 m. Polekėlėje buvo įsteigta parapija. Pirmojo klebono Oželio, čia klebonavusio 35-erius metus, iniciatyva bažnyčia suremontuota, apdengta skarda, tačiau 1939 m. kovo 2 d. ji sudegė, liko tik medinė varpinė, kuri tebėra ir dabar. Pradėta statyti mūrinė bažnyčia iki Antrojo pasaulinio karo neužbaigta. Dabartinė Polekėlės Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia baigta statyti 1977 m.

Šemetų koplyčia-mauzoliejus. Pastatytas 1850 m. Diktariškių dvaro savininko Juozapo Šemetos lėšomis

Šemetų giminės koplyčia-mauzoliejus stūkso Šiaulėnų miestelio kapinaitėse. Kiekvieną pasitinkantis stendas informuoja, kad romantizmo epochos neorenesanso

138 stiliaus Šemetų koplyčia-mauzoliejus pastatytas 1850 m. Diktariškių dvaro savininko Juozapo Šemetos lėšomis. Čia amžinojo poilsio atgulė Šemetų giminės atstovai. Seniau Šemetos buvo laidojami šalia medinės bažnyčios pastatytų koplytėlių rūsiuose, tačiau, iškilus koplyčiai, palaikai perkelti į ją. Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis pasakoja, kad iš 24 nišų karstams buvo užpildytos 19, iš kurių 11 – žinomi palaidoti asmenys. Iki 2011 m. atliktos restauracijos koplyčia buvo labai prastos būklės. 2009 m. parengtas objekto sutvarkymo projektas, pagal kurį ir buvo atlikta restauracija, viduje įrengta Šiaulėnų kapinių senųjų kryžių ekspozicija. Koplyčią-mauzoliejų puošia herbas. Kaip aiškina V. Simelis, šį skiriamąjį ženklą turėjo ir Šemetos: „Jame vaizduojama gulbė heraldikoje paprastai reiškia grožį, grakštumą, šviesą ir meilę bei dažniausiai siejama su poetais, muzikantais. Liūtas simbolizuoja drąsą, stiprybę, narsą, siejamas su karyba. Mėlyna spalva – tiesą ir lojalumą“.

Herbas – valstybės, luomo, miesto ar giminės skiriamasis ženklas. Tokį turėjo ir Šemetos Koplyčios-mauzoliejaus viduje – šviesa, ypatinga ramybė, švara, šventumo pojūtis. Tokį įspūdį sudaro ir čia eksponuojami kryžiai, nušveistos senosios originalios durys su apverstų fakelų ornamentais, simbolizuojančiais anapusinę šviesą. Koplyčios centre, grindyse, – sunkios medinės durys, pro kurias būdavo leidžiami karstai. Greta jų, irgi grindyse, – dar vienerios durys, pravertos, statūs laiptai, vedantys žemyn. Galima patekti ir į rūsį, kuriame stovėjo karstai. Šiandien jų ten nebėra: po restauracijos kriptos išvalytos, išnešti buvę išdraskyti karstai, o nišos užmūrytos.

139 Kaip primena Aušra Mikšienė, nors šiandien Šemetų koplyčios vaizdas nepriekaištingas, ji yra patyrusi ir nuostolių. Antai prieš penkerius metus tame pačiame Šiaulėnų miestelyje, kur stovi ir ši koplyčia, buvo rasti prieš pusšimtį metų dingę kapinių koplyčios piliastrai – dvi altoriaus dekoratyvinės kolonos. Paaiškėjo, kad jos tiek laiko gulėjo vienoje sodyboje, pastate, kuriame buvo auginamos kiaulės. Vertingas koplyčios detales rado šiaulietis Stasys Bagdonas, gimęs bei augęs Šiaulėnuose ir po tėvų mirties dažnai su šeima aplankantis savo vaikystės namus. Per vieną tokį apsilankymą jis pakalbėjo su seniūnu ir sužinojo, kad niekaip nepavyksta atrasti restauruojamos koplyčios-mauzoliejaus dekoratyvinių kolonų, specialistų vadinamų piliastrais. Kraštietis ilgokai suko galvą dėl to, ką išgirdo. Ilgainiui prisiminė, kad vaikystės metais tėvų namuose matęs kažką, kas galėtų tilpti į koplyčios altoriaus vertikalias angas. Apieškojęs ūkinį pastatą, šiaulietis jame aptiko marmurinę koloną, kuri neabejotinai buvo viena iš ieškomųjų. Piliastras atrodė gerai išsilaikęs: neapdaužytas, nepakeitęs spalvos. Rasta ir šio dekoratyvinio architektūros elemento viršutinė dalis – kapitelis. Radinius S. Bagdonas perdavė seniūnijai, o tėvų sodyboje ėmė ieškoti antrosios kolonos. Ir tos paieškos davė vaisių: prisiminęs, kad mama sykį svarstė, ką, įrenginėjant kiaulių gardą, būtų galima panaudoti vietoj plytų, kurių tuo metu trūko, jis išardė tvarto medines grindis ir atrado antrąjį ieškinį. Koplyčios altoriaus dekoratyvinė kolona, suskaldyta į penkias dalis, buvo vietoje plytų sudėta po vandens vamzdžiais, kad juos prilaikytų. Iš visų rastųjų dalių atgimė antrasis piliastras, dabar puošiantis koplyčią.

Šiuos dekoratyvinius elementus – piliastrus – rado šiaulietis Stasys Bagdonas, gimęs bei augęs Šiaulėnuose ir po tėvų mirties dažnai su šeima aplankantis savo vaikystės namus

140 Koplytstulpiai

Ilgaamžė ir unikali Lietuvos kryždirbystė 2001 metais įtraukta į UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Viena iš mažosios sakralinės architektūros išraiškų – koplytstulpiai, priklausantys koplytėlių tipui ir dar vadinami skėtinėmis koplytėlėmis. Kaip teigia tokiais Radviliškio rajono paminklais besidomintis šeduvis istorikas Gintautas Pabilionis, šiame krašte pasitaikydavo dekoratyvūs ir saviti koplytstulpių tipai, būdingi tik Šiaurės Lietuvai. Jų konstrukciją sudarė aukštas stiebas, remiantis keturšlaitį, kryžminės formos stogelį, papuoštą profiliuota smaile ir metaliniu kryželiu. Po stogeliu būdavo atvira koplytėlė, atitverta dailaus ažūro sienelėmis arba profiliuotais skydeliais. Centrinėje dalyje kabodavo Nukryžiuotasis, o jo nišose – įvairios šventųjų figūrėlės. Kai kuriose apylinkėse pasitaikydavo ir keliapakopiai koplytstulpiai su masyviais, iš kelių koplytėlių sudarytais tūriais. Žinoma, laikas keitė šiuos žmogaus rankų kūrinius, tačiau išliko jų vertė, grožis, originalumas. Mūsų rajone esantys koplytstulpiai mena gana senus laikus. Pati jų atsiradimo idėja – gyvenvietei ar tam tikrai teritorijai kažkuo svarbi data, proga. Kultūros vertybių registre įrašytas koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu, esantis Šileikonių kaime, Pakalniškių seniūnijoje. Tame pačiame kaime yra ir dar vienas koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu bei koplytstulpis su Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Vienas koplytstulpis registruotas Mažaičių kaime, Aukštelkų seniūnijoje. Jis – su Nukryžiuotojo skulptūra. Toje pačioje seniūnijoje rymo dar ir kitas toks statinys, tik jau Aukštelkų kaime. Registre taip pat įrašyti: koplytstulpis Maironio gatvėje, Baisogaloje (Baisogalos seniūnija), du, stovintys Sidabravo seniūnijoje, Sidabrave (koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu ir su Marijos Maloningosios statula), bei koplystulpis Šiaulėnų seniūnijoje, Šiaulėnuose.

Aukštelkų seniūnijos Mažaičių kaime Pakalniškių seniūnijoje koplytstulpis pastatytas 1990 m. esantys koplytsulpiai Jame išskobtas užrašas mena šimtmečius „Dieve, padėk atgimti Lietuvai“ 141 Prie šių sakralinių kultūros paveldo objektų galima pamatyti padėtų ar pasodintų gėlių, prie jų kartais susiburia aplinkinių vietų žmonės jų bendruomenėms, kaimams reikšmingomis ar kitomis svarbiomis progomis. Tiesa, kaip pastebi Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, daugelis iš devynių nekilnojamųjų Kultūros vertybių registre užfiksuotų tokių rajono objektų yra mediniai, tad, laikui bėgant, trūnija, pamažėl nyksta. Anot specialistų, koplytstulpiai turi nemažai įvairių atmainų. Dėl formų įvairovės juos klasifikuoti yra sunku, tačiau pagal viršuje esančios koplytėlės architektūrinę formą ir elementų bruožus galima nustatyti tam tikrus šių paminklų tipus: keturšonės, tik iš priekio atviros; keturšonės, atviros iš trijų ar keturių šonų; šešiašonės ir aštuoniašonės, atviros iš priekio arba iš visų pusių; apvalios, iš vienos pusės atviros koplytėlės. Dažniausiai jos ornamentuotos kiaurapjūviais, reljefiniais, kontūrinio raižymo ornamentais. Koplytstulpis dažniausiai būna maždaug trijų–keturių metrų aukščio stiebas, kurio viršūnėje pritvirtinta keturkampė su medinėmis skulptūrėlėmis koplytėlė, užsibaigianti kryželiu

Baisogaloje esantis koplytstulpis – išskirtinis dėl mūrinio pagrindo

Patyrę koplytstulpių drožėjai sako, kad mediniai koplytstulpiai dekoratyvūs, lengvų proporcijų, o mūriniai – kur kas masyvesni, lakoniškų formų, mažai dekoruoti, kai kada turi baroko, klasicizmo, neogotikos bruožų. Medinių koplytstulpių ne tik Radviliškio rajone, bet ir visoje šalyje yra daugiau negu mūrinių – Lietuvai nuo seniausių laikų būdinga medinė architektūra; tai lėmė dideli medienos ištekliai ir senos statybos tradicijos.

142 Be koplytstulpių, kryždirbystei priskiriami kryžiai, stogastulpiai, koplytėlės, krikštai. Jie atspindi to laikotarpio ir jo kultūros savitumą, vertybes, tradicijas, įkūnija kūrybos ir gamtos darną. Kiekvienas praeities kryždirbys turėjo ir šiais kūriniais išsakė savo meninį stilių, simbolių, tradicijų suvokimą bei požiūrį į jį supantį pasaulį. Lygiai kaip ir dabar šio amato meistrai. Kaip, remdamasis įvairiais šaltiniais, nurodo istorikas G. Pabilionis, tarp žymiausių Radviliškio krašto buvusių kryždirbių,

Koplytstulpio viršūnę puošiančioje koplytėlėje – religinės statulėlės

Senovėje lietuviai nevengė statyti koplytstulpių kapinėse

143 stogastulpių meistrų minėtini šie: apie Šiaulėnus dirbęs Bernotas, šeduvis Ignas Bieliauskas, Sidarių kaime gyvenę Balys ir Jonas Buračai, šiaulėniškis Juozas Dzidaveckis, Juozapas Gedminas iš Nirtaičių kaimo, Klasa iš Daujočių kaimo, Vincas Svirskis, gyvenęs Kėdainių apskrityje, Jonas Valys iš Nemaniūnų kaimo taip pat šiandieniniai meistrai baisogalietis Edvardas Bielokopitovas, Edvardas Kurnickas iš Alksniupių kaimo, radviliškietis Stanislovas Špukas, dabar Šiaulėnuose gyvenantis tautodailininkas Eugenijus Arbušauskas ir kiti. Norintiems iš arčiau pažvelgti į įvairaus tipo koplytstulpius, patariama apsilankyti Kleboniškių kaimo sodybos muziejuje, kur sukaupta didžiulė jų kolekcija. Ją Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis vertina kaip puikią galimybę pamatyti istorijai reikšmingus objektus: „Visiems puikiai žinoma, kad puoselėta ir unikaliai kurta tradicija per savo istoriją patyrė ir carinės valdžios nemalonę, ir sovietmečio buldozerinį naikinimą, tačiau išliko gyva, giliai įaugusi žmonių atmintyje kaip tiesos ir laisvės siekis. Ir šiandien šalia namų bei pakelėse visoje Lietuvoje vis dygsta nauji kryžiai – simbolinis tautos atminties ir tikėjimo ženklas.“ Jo nuomone, tai objektai, turintys tąsą: ir tuo, kad nauji koplytstulpiai dabar gan neretai statomi įvairių švenčių, datų progomis ar vietovėms įamžinti (diskutuotina, ar tai visada tikslinga, ar verta perkopijuoti šį istorinį paveldą), ir tuo, kad dar daug ko apie šiuos kultūros objektus ir apie su jais susijusią mūsų istoriją nežinome. Tai paliudija vienas įdomus atvejis, apie kurį savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentei Aušrai Mikšienei papasakojo baisogalietė Elena Šveistienė. Nuo seniausių laikų Baisogalos miestelio gale, prie Kiršino, stovi vienišas, grakštus koplytstulpis. Net ir seniausieji baisogaliečiai nežinojo, kas, kada ir dėl ko jį čia sumūrijo. Sąjūdžio laikais šį apleistą, jau aptrupėjusį paminklą suremontavo LPS Baisogalos iniciatyvinės grupės nariai, šalia sodino ąžuoliukus. Tačiau remontuojantieji apie jo kilmę nieko nebuvo girdėję. Vieni kalbėjo, kad gal sumūrytas Kristaus garbei, kiti – kad pagerbiant 1831,1863 metų sukilimų aukas. Šio statinio kilmę nelabai seniai išaiškino dabar jau šviesaus atminimo kraštietis profesorius Vladas Žukas. Jis, remdamasis baisogaliečio knygnešio Juozo Zaukos ir kitų rašytiniais šaltiniais bei savo tyrimais, nustatė ir knygoje „Baisogala“ (Vilnius, 2009) paskelbė vienišojo koplytstulpio karališkąją kilmę. Profesorius rašė, kad koplytstulpį pastatė karalius Vladislovas II, tai yra Jogaila, krikščionybės įvedimui Lietuvoje 1414 metais atminti. V. Žukas taip pat nurodė, kad žemaičių krikštas aprašytas ir tam įvykiui skirto koplytstulpio vaizdas buvo paskelbtas lenkiškame laikraštyje „Besiada Literacka“ 1886 m. bei 1905 m. vasario mėnesio „Lietuvių laikraštyje“. Dar paminėta, kad anksčiau prie koplytstulpio buvo pritvirtinta metalinė lenta su įrašais, bet, apie 1874 m. jai nukritus, ši lenta sulaužyta ir moterys ją panaudojo krosniadangtėms. Baisogalos dvarininkas Vladislovas Komaras 1901 metais šį koplytstulpį restauravo, bet jokio įrašo apie jį nepaliko. 2013 m. tyliai praėjo šio balto, gražaus koplytstulpio 600 metų sukaktis, nes tada dar nežinota tikroji jo istorija. Atrodo, atėjo laikas nudengti koplytstulpio paslapties šydą ir atminimo lentoje paskelbti apie jo garbingą karališkąją kilmę. Koplytstulpis pergyveno nemažai laiko permainų, gamtos stichijų, bet Apvaizdos dėka tebepuošia Baisogalą ir yra visame krašte vienintelis toks gražus, senas istorinis paminklas. O kiek tokių įdomių ir iškalbingų istorijų dar laukia būti atrastos...

144 Koplytėlės

Su koplytstulpiais artimai susijusios koplytėlės: būtent jos puošia pirmųjų viršūnes. Koplytėlės – neatsiejama Radviliškio rajono peizažo dalis, nors dabar čia jų niekas nebestato. Vertingiausi šie paminklai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis koplytėles vadina atminties objektais ir primena, kad jos buvo statomos laukuose, miškuose, prie upių, kapinaitėse bei asmeninėse erdvėse. „Tai – minimalizuoti pastatėliai, kuriuose buvo talpinami šventųjų atvaizdai. Koplytėlės – nesudėtingos architektūrinės formos statiniai, kurie konstrukcijos, formos ir vietos atžvilgiais yra skirstomi į dvi pagrindines grupes: koplytėles, stovinčias ant žemės, ir koplytėles, pritvirtintas ant medžių. Džiugu, kad rajone galima rasti abiejų tipų pavyzdžių.“ Šeduvis istorikas Gintautas Pabilionis koplytėlių paskirtį apibūdina kaip išraišką vilties, kad jos užtikrins Dievo pagalbą aplinkiniams žmonėms, saugos juos nuo piktųjų jėgų, klajojančių dvasių, primins mirusiuosius, o keliautojams bus iš tolo matomi orientyrai. Tyrinėtojai teigia, kad paprotys statyti koplytėles paprastai susijęs su tam tikrais apžadais mirusio šeimos nario vėlei ar kaip padėkos išreiškimas už laukams teikiamą derlių. Mūrinėmis koplytėlėmis būdavo pažymimi jubiliejiniai metai, ryškūs istoriniai įvykiai. Daug tokių koplytėlių mūryta XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Paprastai koplytėlės būdavo įstiklinamos, jose patalpinamos šventųjų ﬁgūrėlės, o virš stogelio – ornamentuotas kryželis. Kaip liudija toks statinys netoli Bebrujų, žinomi papročiai puošti koplytėles iš medžio lapų ir žolynų nupintais vainikais. Taigi koplytėlėse jungėsi ir derėjo architektūra, skulptūra, taikomoji dailė. Šie kūriniai atspindėjo kaimo žmogaus pasaulėžiūrą, dvasinius poreikius, artimo meilę, krikščioniško gyvenimo vertybes. Dailės istorija liudija, kad koplytėlės, kabinamos ar prikalamos prie medžių, dažniausiai yra ne aukštesnės kaip pusė metro. Šių statinių rajone nėra labai daug. Iš jų tik penkios įtrauktos į Kultūros vertybių registrą.

Senovėje žmonės tikėjo, kad koplytėlė namo kieme šeimai atneš Dievo palaimą

145 Aukštelkų koplytėlė. Ant galingo ąžuolo Aukštelkų seniūnijoje, Aukštelkų kaime, kabanti koplytėlė su Nazariečio skulptūra traukia daugelio praeivių akis. Į saugomų kultūros objektų gretas ji įrašyta 1993 metų kovą ir turi registrinį statusą. Tenykščiai gyventojai teigia, kad šioje vietoje jie ne tik pasisemia ramybės, bet ir meldžia Dievo palaimos, todėl džiaugiasi, kad tokia kaime yra. Aukštelkuose yra dar viena koplytėlė, įtraukta į registrą. Ji – individualaus namo kiemo kampe, matoma ta pačia Taikos gatve pavažiavus kiek tolėliau. Ši koplytėlė, ilgą laiką čia stovėjusi ir vietinių laikyta šventu kampeliu, buvo išniekinta. Kaip aiškina rajono paminklosaugos atstovai, tai buvo ilgapirščių darbas – dar 2001 metais jie iš koplytėlės pavogė nišoje stovėjusią skulptūrą „Kristus, nešantis kryžių“, todėl dabar jos viduje tėra medinis kryžius. Teigiama, kad buvo apvogta ir dar viena koplytėlė, bet iki šiol nerandama, kas tai padarė. Kultūros paveldo departamentas nurodo, kad vertingosios šios koplytėlės savybės – tai geros formos tūris (kvadratinio plano koplytėlė ant kvadratinio plano laiptuoto dvipakopio postamento), dvišlaitė stogo forma, gili arkinė niša koplytėlės šiauriniame fasade, sienų angos, tinko tipo fasadų apdaila ir puošyba, plytų mūro sienos, stalių ir kiti gaminiai, medinio įstiklinto atidaromo langelio medžiagos.

Trys iš penkių rajone esančių koplytėlių, įtrauktų į saugomų vertybių sąrašą, pritvirtintos prie medžių

Dar trys Kultūros paveldo departamento dėmesio sulaukusios koplytėlės išsidėsčiusios skirtinguose rajono kampeliuose. Dvi iš jų kabo pritvirtintos prie medžių: koplytėlė su Nukryžiuotojo skulptūra yra Birietiškių kaime, Šiaulėnų seniūnijoje, kita su Šv. Juozapo skulptūra – Vabalių kaime, Sidabravo seniūnijoje. Bene labiausiai išsiskirianti koplytėlė su Pietos skulptūra yra Šaukoto seniūnijos Daužnagių kaime. Pastaroji, pastatyta 1934 metais, pernai buvo sutvarkyta

146 Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus iniciatyva ir dabar šviečia iš tolo rožine spalva nudažytu pagrindu bei melsvomis sienomis. Daužnagių koplytėlė su Pietos skulptūra – viena iš ryškiausių rajone

Aukštelkų seniūnijoje esanti koplytėlė išsiskiria savo grožiu. Tikimasi, kad ji bus įtraukta į Kultūros paveldo objektų sąrašą V. Simelio nuomone, per mažai rajono koplytėlių įtraukta į Nekilnojamųjų rajono kultūros paveldo objektų sąrašą: „Aš jų žinau kur kas daugiau. Manau, kad ateityje visas reikės inventorizuoti, peržiūrėti ir, tikiu, šis sąrašas kiek pailgės, bus papildytas kitomis originaliomis koplytėlėmis.“ Kartu džiaugiamasi, kad kai kuriuos tuos paveldo objektus, laiko paveiktus, pavyksta atgaivinti: kaip minėta, sutvarkyta Daužnagių koplytėlė, tokios pagalbos sulaukė ir esančioji Bebrujų kaime, kiek anksčiau – Aukštelkuose. Gera, kad šie kultūros paveldo objektai traukia ne tik vyresnės kartos vietinių gyventojų, bet ir jaunimo dėmesį.

147 Pieninės

Į Kultūros vertybių registrą įtrauktos dvi Radviliškio rajone esančios pieninės: jau nebenaudojama ir paskirtį praradusi Šaukoto pieninė bei dar „kvėpuojanti“ Grinkiškio pieninė. Savivaldybės administracijos Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis tikina, kad abu šie objektai – gana reikšmingi: „Vienokio ar kitokio dydžio pieninės tuomet buvo beveik visuose kaimuose, tačiau išlikusių iki šių dienų yra nedaug. Situacija mūsų krašte pasikeitė, bankrutavus Radviliškio sviesto gamyklai, tad dabar Šaukoto pieninę galime apžiūrėti tik iš lauko, o Grinkiškio pieninė, nors ir dirba, nebėra tokia, kokia buvo seniau.“

Grinkiškio pieninė miestelyje įsteigta 1931 m.

Grinkiškio pieninė yra to paties pavadinimo miestelyje, Grinkiškio seniūnijoje. Apie ją taip pat yra rašiusi Aušra Mikšienė, kuri ten lankėsi kartu su Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėju Vytautu Simeliu. Anot jų, šis miestelio Lauko gatvės antrasis namas vietiniams gyventojams žinomas nuo seno. Čia įkurta

148 pieninė dar tarpukariu visoje Lietuvoje buvo pavyzdinė. Ji įsteigta 1931 m. valsčiaus ūkininkų ir dvarininkų iniciatyva, kooperacijos pagrindais. Kaip rašoma knygoje „Grinkiškio kraštas“ (Radviliškis, 2011), pieninės įrengimus – pasterizatorių, separatorių, muštuvą – suko lokomobiliai: „Buvo įsigytas 1931 m. Taline pagamintas „Franz Krull“ garo katilas, kuris 1940 m. pakeistas tos pačios ﬁrmos 1939 m. pagamintu 10 atm. K-19784 garo katilu.“ Garo katilą aptarnavęs mašinistas Kostas Staniulis prisimena: „Apie 7 val. paruošus lokomobilį darbui, jo švilpukas garsiai signalizuodavo, kad jau galima vežti pieną. Lokomobilis buvo kūrenamas malkomis, o pieninei įsigijus Kubiliūnų durpyną, kurui buvo naudojamos durpės.“ Ten apsilankiusiems minėtiems rajono atstovams Jadvyga Reklienė pasakojo, kad Grinkiškio pieninėje pieną atšaldydavo žiemą paruoštu ledu, kurį Šušvės upėje pjaudavo specialiais pjūklais pusės ar net metro dydžio gabalais. Tuomet ledus surinkdavo į eketę įleistomis medinėmis kopėčiomis ir rogėmis gabendavo į pieninės kiemą: „Ledus laikydavo apipiltus spaliais ar pjuvenomis. Vasarą ledus dėdavo į vonias pienui atšaldyti, o švarus vanduo buvo tiekiamas iš pieninės kieme išgręžto 75 metrų gylio šulinio.“ Pieno surinkimo punktai tuomet buvo Pašušvyje, Auksučių kaime (pas Boleslovą Barkauską), Vaitiekūnuose (Vytauto Slinkšio namuose), kitur. Iš šių punktų grietinė būdavo vežama į Grinkiškio pieninę, kurioje vasarą gaminti ir valgomieji ledai. Lauko ir Krakių gatvių sankryžoje pastatyta Grinkiškio pieninė, kaip rašoma istorikės O. Stasiukaitienės 1995 metais užpildytame kultūros vertybių dosjė, pagrindiniu fasadu atgręžta į Lauko gatvę: „Sklypas turi nemažą nuolydį pietvakarių kryptimi. Teritorija užima 0,55 hektaro.“ Nurodyti ir toje teritorijoje esantys keturi kiti atskiri ūkiniai pastatai: garažas, du sandėliai ir rūsys. Vidus apibūdintas taip: „Pirmame aukšte yra technologinės patalpos (skirtinguose lygiuose), antrame aukšte – pagalbinės patalpos. Priėmimo kambaryje grindys išklotos ketinėmis plytelėmis. Pagrindiniame fasade, tarp pirmojo ir antrojo aukštų, yra reljefas su statybos metais – „1931“. Dosjė nurodoma ir technologinė įranga: rezervuarai, du separatoriai bei pasterizatorius. Pieninė, anot vietos gyventojos Dalios Krapikienės, ilgą laiką priklausė Radviliškio valstybinei pieninei, vėliau – bendrovei „Radviliškio pienas“. Bankrutavus Radviliškio sviesto gamyklai, Grinkiškio pieninę įsigijo verslininkai, panorę išsaugoti istorinę, technologinę ir architektūrinę jos vertę. Tačiau ir jų rankose miestelio pieninė buvo neilgai. Šiandien tai – vienos Rokiškio bendrovės pieno surinkimo punktas. D. Krapikienė – viena iš dabar likusių Grinkiškio pieninės darbuotojų. „Dirbu čia jau keturiasdešimt metų. Tačiau skaudu ir liūdna matyti tai, kas šiandien beliko. Seniau čia plušėjo 37 žmonės, per dieną surinkdavo daugiau nei 100 tonų pieno, buvo gaminami sūriai, mušamas sviestas, o dabar čia dirbame tik trys moterys: aš esu technologė, punkto vedėja Lina Jasinienė ir valytoja Julija Motečienė. Darbo laikas, priklausomai nuo pieno surinkimo, trunka nuo septintos valandos ryto iki vidurdienio“, – savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ pasakojo ji. Pasak moters, Grinkiškio pieninė lyg ir išlaikė savo paskirtį – kasdien surenka apie 18 tonų pieno, tačiau visoje šalyje įsivyravusios pieno ūkio problemos trumpina ir jos dienas, nepasikeitus situacijai, gali būti taip pat uždaryta: „Jeigu neliks karvių, kam ta pieninė bus reikalinga?“

149 Istorinę ir techninę vertę turinti Šaukoto miestelio pieninė jau senokai uždaryta

Šaukoto pieninė buvo viena iš pirmųjų Nepriklausomoje Lietuvoje. Šaukoto seniūnijoje, Šaukote, išlikęs kultūros paveldo objektas turi istorinę ir techninę vertę. 1921 m. pieninė buvo pastatyta rytinėje miestelio dalyje, į pietus nuo kelio Radviliškis–Grinkiškis. Ilgą laiką ji priklausė Radviliškio valstybinei pieninei, vėliau – Radviliškio sviesto įmonei, kuri paskui bankrutavo. Dar 1996 m. istorikė O. Stasiukaitienė kultūros vertybių dosjė nurodė, kad 1953 m. prie medinio pastato pristatytas mūrinis priestatas. Jame buvo pieno priėmimo skyrius, laboratorija, sviesto mušimo patalpa, katilinė ir sandėliai. Senoji įranga neišliko – vėliau aptikti įrenginiai buvo pastatyti jau sovietmečiu. Tiek ir tėra duomenų apie šį saugomą praeities paminklą. Čia seniau plėtotą veiklą šiandien liudija tik 0,26 ha plote likę tušti pastatai. Pieninė jau senokai uždaryta. Ji, kaip ir Grinkiškio pieninė, dabar yra privačiose rankose. Aušra Mikšienė pastebi, kad abi pieninės savo istorijoje išgyveno tuos sunkumus, problemas ir pakilimus, kurie buvo būdingi visam tuometiniam Lietuvos pieno ūkiui. Apie pienininkystę tada buvo daug kalbama, rašoma spaudoje. Šiems klausimams nušviesti leistas netgi žurnalas „Pieno ir Gyvulių ūkis“. Jo, pavyzdžiui, 1931 m. nr. 2–4 rašyta apie krizę, jos padarinius Lietuvoje. Leidinyje taip pat stengtasi išmokyti ūkininkus taisyklingai melžti karves, pienininkus – kaip išgauti kokybišką, mažiau išlaidų reikalaujantį produktą, jie skatinti būti gerais, kuo sąžiningiausiais specialistais, be to, žmonėmis, sugebančiais tinkamai reikštis bendruomenėje. Prieškario metais, kai Šaukoto ir Grinkiškio pieninės skaičiavo jau nebe pirmus darbo metus, visoje šalyje pienininkystės darbuotojų reikalai ir uždaviniai buvo panašūs.

150 Spirito varyklos

Saviti rajone kultūros paveldo objektai – išlikusios spirito varyklos. Jos jau apleistos, tačiau savo laiku tarnavo dvarininkams. Tokių saugomų praeities objektų yra Baisogalos ir Diktariškių dvarų teritorijose.

Vladislovui Komarui valdant Baisogalos dvarą, ten įrengta spirito varykla tarpukariu buvo viena iš didžiausių Lietuvoje Baisogalos dvaro spirito varykla. Jos pastatas dabar reikšmingas savo tūriu ir vieta dvaro sodybos ūkinės-gamybinės zonos kompozicijoje. Objekto istoriją atspindi visos šalies tuometinė situacija. Savaitraštis „Radviliškio naujienos“, įgyvendindamas savo projektą ir cituodamas bei pasiremdamas Lietuvos integraliąja muziejų informacine sistema, rašė, kad vidutiniame Lietuvos miestelyje tarpukariu buvo priskaičiuojama nuo keliolikos iki keliasdešimties parduotuvių: „Čia mirgėdavo iškabos su užrašais, nusakančiais pagrindinį parduotuvės proﬁlį: gėrimų, mėsos, smulkių prekių, manufaktūros, tabako ir papirosų, geležies prekių ir panašiai. Tačiau daugeliu atveju, ypač mažesniuosiuose miesteliuose, parduotuvės nebuvo labai specializuotos ir jose galėdavai įsigyti pačių įvairiausių dalykų – nuo adatos, degtukų iki silkės ar dviračio. Iškaboje, kuri būdavo virš įėjimo į prekybos įstaigą, reikėdavo nurodyti parduotuvės pavadinimą ir savininko pavardę. Prekyba buvo reglamentuojama valstybės įstatymais arba savivaldybių nutarimais.“ Po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos valdžia labai daug dėmesio skyrė ūkiui atkurti. Alkoholio gamybos ir prekybos politika tuomet turėjo garantuoti dideles ir greitas biudžeto pajamas. Tame pačiame šaltinyje primenama, kad 1923 m. Lietuvoje buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis, galiojęs iki sovietinės okupacijos 1940-aisiais: „Alkoholio prekybą griežtai reguliavo tiek centrinės valdžios leisti įstatymai, taisyklės, tiek savivaldybių tarybų leidžiami įstatymai. Mažmeninė prekyba alkoholiu buvo leidžiama trijų kategorijų prekybos įmonėse: valstybinėse alkoholinių gėrimų parduotuvėse, alinėse ir traktieriuose. Buvo skirstoma į prekybą išsinešti (išsineštinai) ir išgerti vietoje (išgertinai).“

151 Valstybinę degtinės parduotuvę žmonės tada dažniausiai vadindavo monopoliu arba monopolka. Yra duomenų, kad parduotuvėse pardavinėjo degtinę, spiritą ir denatūruotą spiritą, tačiau gerti parduotuvėse ar prie jų nebuvo galima – čia nusipirktą butelį reikėjo išsinešti. Kaip ir dabar, anuomet drausta parduoti alkoholį asmenims iki 18 metų arba išgėrusiems, taip pat skolon. „2–3 dešimtmečiuose labai skatinta antialkoholinė reklama – parduotuvėse ir traktieriuose reikalauta turėti tiek periodinių, tiek neperiodinių blaivybės draugijų leidinių, taip pat ir plakatų; parduotuvės languose ar kitose vietose drausta eksponuoti butelius, iškabose drausti alkoholinių gėrimų piešiniai ir kitokia reklama. Langai turėjo būti su užuolaidėlėmis, – skelbia Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema. – Parduodami degtinės ir spirito buteliai buvo užkemšami kamštmedžio kamščiais. Kamščius bei dalį kakliuko padengdavo raudonos arba rudos spalvos smalka ir užklijuodavo banderoles. Užklijuojamoje etiketės pusėje buvo uždedamas valstybinio monopolio sandėlio antspaudas su data. Pardavinėjama buvo etiketėse nurodyta kaina. Tuščią butelį (su nesugadinta etikete) monopolyje buvo galima priduoti atgal,“ – iš Aušros Mikšienės „Radviliškio naujienose“ pateiktų duomenų. Valstybinis degtinės monopolis konkrečiai siejasi ir su mūsų krašto dvarų istorija. Mat tuo laikotarpiu, kai Baisogalos dvarą valdė Vladislovas Komaras, čia ir buvo įrengta spirito varykla, kuri tarpukariu tapo viena didžiausių Lietuvoje. Po Vladislovo Komaro mirties 1896 m. dvaro valdymą perėmė jo sūnus, taip pat Vladislovas. Įgijęs išsilavinimą Vokietijoje, jis, kaip pavyzdingas ūkininkas ir gabus agronomas, sumaniai naudodamas pažangius mokslo metodus, savo dvarą pavertė pavyzdiniu, reprezentaciniu ūkiu visoje Kėdainių apskrityje. Jo valdymo metu ir įrengta spirito varykla. Baisogalos kraštotyrininkės Reginos Vaitkevičienės žiniomis, „Komaro ūkyje buvo dirbama traktoriais ir kita technika. Netoli dvaro stovėjo spirito varykla, kuri buvo viena iš didžiausių Lietuvoje. Kalbama, kad tarpukariu dvarą norėta išparceliuoti, bet Komarui pavyko susitarti su vyriausybe, pažadėjus auginti bulves ir iš jų varyti spiritą valstybės monopoliui.“ Genovaitė Žukauskienė, tyrinėjusi moderniosios technikos plitimą ir senuosius amatus Baisogalos valsčiuje XX a. pirmojoje pusėje, surinko duomenų, kad spirito gamybai Baisogalos dvare vadovavo Gerulevičius ar Gerulaitis. Salyklą ruošė, mieles darė Adomas Bogušas, o raugą po dvi ar tris tonas pakaitomis gamino Medartas Pranevičius ir Steponavičius. „Spiritas buvo gaminamas iš bulvių. Bulvių plovykloje dirbo Jurgis Zinkevičius. Krosnį kūreno Budrikas. Vanduo buvo atvestas iš artezinio šulinio. Buvo sumontuotas spirito varymo aparatas“, – rašoma G. Žukauskienės straipsnyje (monograﬁja „Baisogala“, Vilnius, 2014). Šios autorės teigimu, po spirito gamybos likusios „brogos“ neišmesdavo, o sušerdavo karvėms. Taip Komaras atgaivindavo ir atšerdavo karves, kurias specialiai pirkdavo kiek silpnesnes, o vėliau, kai jos jau atsigaudavo, parduodavo. Spiritą, kaip aiškina G. Žukauskienė, supilstydavo į 200 ir 300 litrų talpos nerūdijančio metalo statines ir išveždavo į Panevėžį: „Vienu metu važiuodavo po dešimt vežimų (žiemą rogių), sukinkytų po du arklius. Viename vežime veždavo po dvi statines.“ Spirito varymas iš bulvių buvo sunkus ir sudėtingas procesas. Tai patvirtina šiandieniniai spirto varytojai. Pasak jų, jau seniai atsisakyta spiritą gaminti iš bulvių,

152 nes „su jomis daug terlionės ir išeiga daug prastesnė“. Dabar tik Lenkijoje yra likusi viena gamykla, kuri tęsia spirito gamybą iš bulvių, tačiau geriausia pasaulyje etilo alkoholio gamybos žaliava šiandien laikomi rugiai. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, Baisogalos dvarą ištiko toks pat likimas kaip ir visus Lietuvos stambius ūkius: V. Komaras buvo areštuotas ir ištremtas į Pietų Sibiro Barnaulo sritį, kurioje ir mirė. Dvarininko šeima spėjo pasitraukti į Kauną, o vėliau Rožė Komarienė su dukra Marija, padedamos giminių, emigravo į Lenkiją. Vėliau buvusio dvaro rūmais ir jų žemėmis naudojosi jau kiti šeimininkai, čia buvo įsikūręs tarybinis ūkis, dar vėliau – paskirti nacių administratoriai. Kazys Bronius Strolys, tyrinėjęs savivaldą okupuotame krašte, yra rašęs, jog vokiečių okupacinės valdžios atstovų Baisogaloje nebuvo: „Tuos trejus metus čia tvarkėsi viršaitis su savo pavaldiniais. Tiesa, iš pradžių Komaro dvarui vadovavo iš fronto atsiųstas „šlubas vokietis“ Albertas, bet vėliau darbus ūkyje rikiavo vietiniai valdytojai. Gyvulių bandos buvo išlikę, čia veikė, kaip ir prieš karą, spirito gamykla, kasdien pagamindama apie 500 litrų spirito, joje dirbo 4 darbininkai. 1944 metų vasarą vokiečiams pasitraukus, kurį laiką gaminamą spiritą išsidalydavo vietiniai gyventojai ir jo buvo pripildytos visos talpyklos.“ Tai patvirtina ir J. Pilvinsko prisiminimai: jis, dirbdamas spirito varykloje, sau parsigabenęs apie pusę tonos spirito. Po karo didžiąją dvaro rūmų dalį užėmė Baisogalos progimnazija, vėliau – vidurinė mokykla, dar vėliau buvo atkeltas Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas, kuris ten tebėra ir dabar. Šiandien spirito varykla Baisogalos dvaro teritorijoje atrodo graudžiai: apgriuvusios ir aptriušusios sienos, išdaužyti ir neužkalti langai, pro kuriuos viduje matyti šiukšlynas, įvairios nuolaužos. Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis tikina norįs, kad atsirastų lėšų renovuoti tą pastatą, juolab kad visas čionykščio dvaro kompleksas tvarkomas ir vis gražėja. Duomenų apie Diktariškių dvaro spirito varyklą beveik nerasta. Žinoma tik, kad šis Šaukoto seniūnijoje esantis valstybės saugomas objektas turi aukščiausią statusą, o į Kultūros paveldo vertybių sąrašą įtrauktas 1997 m.

Iš Diktariškių dvaro teritorijoje veikusios spirito varyklos dabar likę tik tiek

153 Vėjo malūnai

Kova su vėjo malūnais – taip sakoma apie kokį nors beviltišką, sunkiai įrodomą ar apginamą reikalą, nuostatą. Kaip Migelio Servanteso Don Kichoto laikais... Iš tikrųjų vėjo malūnai istorijoje buvo vienas iš ypač svarbių žmogaus išradimų, įgalinęs jį vėjo jėga palengvinti įvairius savo darbus. Radviliškio rajono kultūros paveldui reikšmingi du tokie objektai.

Europinėmis lėšomis atnaujintas Kleboniškių kaimo vėjo malūnas

Kleboniškių kaimo vėjo malūnas su technologine įranga. Jis rymo Daugyvenės upės kairiajame krante, ant kalvelės, šalia kelio Pakalniškiai–Rozalimas. Malūnas 1971 m. įrašytas į vietinės reikšmės paminklų sąrašą, o 1997 m. – į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Malūno lankytojams papasakojama, kad jis pastatytas 1884 metais. Meistras Šiaulinskis statinį rentė olandiško tipo – medinį, aštuoniakampį, su lauko akmenų pamatais. Iki Antrojo pasaulinio karo malūno girnos malė aplinkinių kaimų ūkininkų grūdus, o nuo 1946-ųjų, kai pradėti kurti kolūkiai, valdžia malūną atėmė ir čia malė savo derlių. 1975 metais pastačius elektros variklį, malūno sparnai nustojo suktis, pastatas stovėjo apleistas. Porą kartų jį bandyta atgaivinti, tačiau akmeninės girnos vėl malti pradėjo tik 1998-aisiais ir tai darė iki 2006-ųjų.

154 Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius aiškino: praūžė viesulas, audra, nulaužė vieną sparną, paskui aplaužė kitą, ir malūnas liko be sparnų. Imtasi rekonstrukcijos, kuriai iš europinių fondų buvo skirta 300 tūkstančių eurų. Pakeistos supuvusios vidaus konstrukcijos, naujai apkalta statinio išorė, uždėta rekonstruota malūno kepurė, pagaminti sparnai. Teko remontuoti ir pačius grūdų malimo mechanizmus – keisti krumpliaračius, taisyti girnas. Po rekonstrukcijos malūno kepurė pasukama grąžulu, sparninio veleno galva išlieta iš ketaus. Trijuose malūno aukštuose išdėstyti mechanizmai: sparninis velenas su didžiuoju krumpliaračiu, statvolis su viršutiniu mažu ir apatiniu dideliu krumpliaračiais, girnapusių iškėlimo „žirklės“ ir kita. Viskas vyko taip. 1989 metais, pradėjus kurti Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, kilo sumanymas malūną įjungti į Kleboniškių kaimo buities ekspoziciją: jį suremontuoti ir eksponuoti su autentiškais veikiančiais mechanizmais. Buvusio malūnininko našlė Monika Zenkevičienė tam pritarė, pageidavo, kad malūną perimtų muziejus, toliau remontuotų, tvarkytų ir prižiūrėtų. 1996 m. Daugyvenės muziejus įsigijo du 12 m ilgio ąžuolų kamienus bei kitos reikiamos medienos ir pradėjo restauruoti malūną. Į darbą buvo pakviestas Paežerių malūno savininkas Petras Liepa, kuris noriai sutiko malūną suremontuoti, padaryti sparnus ir jį paleisti. Jis padarė naujus ąžuolinius posparnius, „brūžtikius“, pagamino sparnus, tvarkė girnas, remontavo krumpliaračius, sutrūkinėjusius krumplius keitė naujais, sutvarkė maišų pakėlimo mechanizmą ir kitus įrengimus. Sudėtingi buvo sparnų montavimo darbai, juos teko atlikti dideliame aukštyje. Meistrui talkino E. Oginskis ir S. Rakšnys. 1998 m. sausio mėnesio pabaigoje, dalyvaujant M. Zenkevičienei, meistrui P. Liepai, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio darbuotojams ir gausiam žurnalistų būriui, Kleboniškių malūnas atgijo, ėmė mojuoti sparnais. Tų pačių metų kovo pabaigoje buvo sumaltas ir pirmasis maišas grūdų. Kaip apie šį objektą rašė A. Mikšienė, užsukti į malūną tikrai įdomu, nes pasijauti it tikro malūnininko darbo vietoje. Pirmame aukšte įrengti aulai miltams į maišus suberti, volo didysis krumpliaratis, girnų ašys, pasienyje pastatytas piklius. Ant jo užrašyta data – „1884“. Antrajame malūno aukšte įrengtos dvejos girnos su kubilais ir bertuvėmis grūdams: prastiems miltams malti ir pikliavotiems. Trečiajame aukšte – maišų keltuvas ir dėžės grūdams suberti. Maišai iš pirmojo aukšto į trečiąjį pakeliami grandine, pritvirtinta prie maišų keltuvo. Malūno sparnai dideli, platūs ir ilgi, beveik siekia žemę, pritvirtinti prie ąžuolinių „brūžtikių“, kurie kryžmais perkišti per sparninio veleno galvą. Malūno kepurėje įrengtas mechanizmų stabdys. Stabdant malūną, stabdys užgula sparninio veleno krumpliaratį ir malūnas sustoja. Prieš pradedant malti, malūno kepurė pasukama prieš vėją, naudojant „ožiuką“ (specialų įrenginį su voleliu), per kurį perkišta kartis. Užkabinus „ožiuką“ ant ąžuolinio stulpelio, nuo volelio einanti grandinė kabinama prie malūno grąžulo uodegos. Sukant „ožiuko“ volelį, grandinė įsitempia, traukdama grąžulo uodegą, ir taip kepurė pasisuka. Aplink malūną į žemę įkasti aštuoni ąžuoliniai stulpeliai „ožiukui“ užkabinti. Pasukus sparnus prieš vėją, ant jų kabinamos drobinės burės, nukeliamas stabdys ir malūno sparnai pradeda suktis, išjudindami girnas. Maišai iš vežimo sukraunami pirmajame aukšte, čia ant jų užneriama grandinė. Pakėlimo mechanizmui sukantis, vyniojama grandinė, kuri ir užtraukia maišus į trečiąjį aukštą. Grūdai supilami į dėžes, iš jų patenka į bertuves virš girnų jau antrame aukšte.

155 Malūnininkas iš bertuvės pamažu, nedidele srove leidžia grūdus į girnas ir malūnas pradeda malti. Visą šį procesą, iš anksto susitarus, įmanoma pamatyti ne tik čia rengiamų edukacinių programų dalyviams, bet ir visiems malūno lankytojams – pademonstruojamas grūdų malimo procesas, atskleidžiami malūno veikimo principai. Malūnas sulaukia daugybės lankytojų, tarp kurių yra buvę šalies vadovaujančių institucijų atstovai, paveldosaugininkai, muziejininkai, svečiai iš užsienio, pavieniai turistai ir jų grupės, kiti. Veikiančio malūno muziejinė paskirtis leidžia lankytojams geriau pažinti šį unikalų technikos paminklą.

Istoriją liudijantis Radviliškio malūnas

Radviliškio vėjo malūnas. Jo likimas visiškai kitoks. Šis malūnas stovi miesto pakraštyje, tiksliau – Vaidulių kaime. Anot įvairių pasakojimų, jis žymi labai reikšmingo istorijos įvykio – Lietuvos kariuomenės lemtingųjų kautynių su bermontininkais 1919 metais – vietą. Ten neseniai buvo surengta įspūdinga šio istorinio mūšio rekonstrukcija. Tiesa, vis dar nėra įrodyta, tad nuomonės nesutampa, ar Lietuvai pergalingos kautynės iš tikrųjų įvyko būtent prie šio malūno. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis sako, kad, nežiūrint to, malūnas „tapo šio mūšio simboliu. Mūšis nevyko ribotame plote, o aplink visą Radviliškį, tad nemanau, jog blogai, kad tai įvardijama kaip kovų su bermontininkais vieta“.

156 Radviliškio vėjo malūnas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytas 1993 metais. Įrašai nurodo, kad objektas pasižymi vertingomis architektūrinėmis, inžinerinėmis, istorinėmis bei kraštovaizdžio savybėmis. Tai – aštuoniakampio plano, keturių aukštų su aštuoniakampe kupolo formos kepure statinys. Neišlikęs medinis apeigos tiltelis, tad būklė įvertinama tik patenkinamai. XIX a. pabaigoje statytas malūnas pasižymi vertingomis stačiakampėmis langelių angomis fasaduose, arkinėmis durų angomis, lauko akmenų mūro netinkuota pirmojo aukšto siena bei dar daugeliu kitų aspektų, tačiau viską negailestingai ardo laikas. Malūnas, kaip mato daugelis krašto gyventojų bei svečių, po truputį griūva. Jo durys užrakintos, pro plyšius viduje matyti netvarka. Savivaldybės atstovai tikina, kad ir stogas jau kiauras, bet, panorus praeities paminklą tvarkyti, susidurta su rimta problema. Paaiškėjo, kad malūnas šiandien turi du savininkus – vienas jau iškeliavęs anapilin, jo artimieji teisių į paveldėtą nuosavybę nepareiškę. Kitas buvo surastas, tačiau lėšų remontui jis neturi. V. Simelio aiškinimu, bandyta tartis, kad malūną padovanotų Radviliškio rajono savivaldybei, tada, vykdant įvairius projektus, būtų galima jį atstatyti, pritaisyti ir nulūžusius sparnus. Tačiau tai – dar tik pradžia ilgo kelio, kuris laukia priešakyje. Kol kas Radviliškio rajono savivaldybė, prižiūrinti rajone esančius kultūros paveldo objektus, čia jaučiasi bejėgė. „Šiandien tiesiog tegalime žiūrėti, kaip griūva ir akyse nyksta kraštui svarbus objektas“, – pripažįsta V. Simelis. Kultūros vertybių registre yra įrašyti Alksniupių, Paežerių, Giedraičių, Baltosios kaimų, Baisogalos dvaro vėjo malūnai.

Alksniupių kaimo vėjo malūnas

157 Baisogalos dvaro vėjo malūnas Giedraičių vėjo malūnas

Baltosios kaimo malūnas

158 ĮVYKIŲ VIETOS

159

Lietuvos partizanų ryšininkų Miknių sodyba

Šis Kultūros paveldo objektas Grinkiškio seniūnijos Minaičių kaime kartais vadinamas antraisiais šalies Parlamento rūmais, antrąja ar istorine sostine. Kalbama apie tenykštę Miknių-Petrėčių sodybą, kur gyveno šviesaus atminimo Stanislovas ir Antanina Mikniai su dukterimis Terese, Mikalina, Julijona ir kur dabar šeimininkauja pastaroji – Julijona Mikniūtė-Petrėtienė. Radviliškio rajono Grinkiškio seniūnijos Minaičių kaimo Miknių-Petrėčių sodyba – itin reikšminga vieta šalies istorijai

Jau tradicija tapo čia kasmet rengti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimus. Sodyboje vyksta ir kitų renginių, ją lanko turistai, žygeiviai, kariai, moksleiviai, joje įsimintini susitikimai, istorijos pamokos. Sodyboje lankėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai, kiti garbūs svečiai. Partizanų ryšininkų Miknių sodyboje iškastame bunkeryje 1949 metais gyveno aštuonių Lietuvos partizanų apygardų vadai ir rašė istorinę Deklaraciją. Joje buvo išsakytas noras atkurti demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą. Šis dokumentas kartu su kitais įteisino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. Tam tikslui pasiekti dėtos didžiulės partizanų, ryšininkų pastangos, paaukota daug gyvybių. Deklaraciją 1999 m. Lietuvos Respublikos Seimas pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą. Kultūros vertybių registre taip apibūdinama šio objekto reikšmė: „1949 m. vasario 10–22 d. partizanų ryšininkų Miknių sodyboje vyko Lietuvos partizanų sričių ir apygardų atstovų suvažiavimas. Suvažiavime priimti dokumentai sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.“ Nepriklausomos Lietuvos, deja, nesulaukė nė vienas partizanas iš tų, kurie Miknių sodyboje pasirašė Deklaraciją. Tylos minute čia kasmet pagerbiami žuvusieji: Bronius Liesis-Naktis, Aleksandras Grybinas-Faustas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Leonardas Grigonis-Užpalis, Vytautas Gužas-Kardas bei suimti ir

161 sušaudyti Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Jonas Žemaitis-Vytautas. Iškilmingų minėjimų metu padėjus gėlių prie atminimo memorialo, nuaidi ir trijų šūvių salvės – Lietuvos valstybei, Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei bei signatarams. Sodybos šeimininkė Julijona Mikniūtė-Petrėtienė koresopondentei Aušrai Mikšienei pasakojo anuos įvykius menanti taip aiškiai, lyg jie būtų nutikę vakar: „Praėjo jau tiek metų, o atrodo, lyg viskas buvo neseniai. Aš jau nuo dešimties metų žinojau, kas yra enkavėdistai ir kas yra stribai, partizanai, kuriuos vadindavo miškiniais. Būdavo, ateina naktį, liepia uždaryti šunis ir šviesą prigesinti. Pasikalbėdavo su tėvais, pabendraudavo. Ir taip tęsėsi iki pat 1948 metų. O tais metais, spalio mėnesį, atėjo šeši vyrai – du vietiniai ir kiti tik iš matymo žinomi. Pradėjo prašyti, kad leistų tėvai bunkerį išsikasti, nes žiemą sunku miškuose išsilaikyti. Tėtis leido. Per tris naktis šeši vyrai ir išsikasė. Kasė naktimis, dieną miegodavo ant šieno, žemes išveždavo anksti rytą tėtis, pasikinkęs arklį. Jas išpylęs apardavo, kad raudono molio nepastebėtų kaimynai. Bunkeris buvo nedidelis, šešių kvadratinių metrų, bet tvirtai įrengtas, net 70 centimetrų storio žemių sluoksniu užpiltos lubos, kad, virbalu badant, nebūtų aptikta slaptavietė. Jie mums pasakė, kad gyvensime ir nieko neįsileisime, išeisime ir pareisime, čia mūsų reikalai bus. Taip ir gyveno per žiemą. Sausio pabaigoje jie išėjo, kaip patys sakė, su svarbiais reikalais. O vasario pradžioje grįžo su vadais. Liesis ir Grigonis buvo mums žinomi, o kiti nepažįstami, ginkluoti, uniformuoti.“

Istorinės sodybos šeimininkė Julijona Mikniūtė-Petrėtienė ir Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis

Moteris puikiai pamena tą naktį. Tėvai buvo išvykę į vestuves, o namuose likusios tik ji ir vyriausioji sesuo. Išgirdo sutartinį beldimą į sutartą vietą – triskart į langą – ir sesuo drąsiai atvėrė duris. „Sesuo labai išsigando, kai pamatė nepažįstamus vyrus. Tačiau Grigonis liepė atidaryti bunkerį, nes parsivedė svečių. Rytą, kai atsikėlė, ji jiems ir valgyt paruošė. Kai grįžo tėvai, papriekaištavo Grigoniui, kad parsivedė nepažįstamų žmonių, nors žadėjo nieko neįsileisti. Baiminomės, kad ir juos išduos, ir mūsų šeimą pražudys. Tačiau jis nuramino, kad tie vyrai – visos Lietuvos partizanų vadai ir rengs posėdį. Jie buvo susitarę rinktis Balandiškyje, tačiau ten nebuvo bunkerio. Suėmė vieną ryšininkę, o jie baiminosi, kad gali išduoti, tad atvyko pas mus, kur, kaip jiems atrodė, buvo kur kas saugiau.“ Vasario 16-ąją šalies apygardų partizanų vadai pasikvietė ir Julijonos Mikniūtės- Petrėtienės tėtį, kad dalyvautų susirinkime: „Tėvukui paskyrė apdovanojimą už

162 pasiaukojimą ir globą, nes mūsų likimas, jei kas susektų, būtų toks pat kaip jų. Jie sugiedojo himną, pasirašė Deklaraciją ir dar savaitę tvarkė dokumentus. Tie buvo surišti pundeliais ir sudėti į bidoną, kuris užkastas mūsų sodyboje. Ir išsiskirstė visi... Tais pačiais metais, rugpjūčio 13-ąją, vyko kautynės už 7 kilometrų, žuvo mums pažįstami partizanai...“ Kaip rajono spaudoje rašė grinkiškiečiai kraštotyrininkai Audra ir Klemas Indrėkai, bendravę su J. Mikniūte-Petrėtiene, suvažiavimo dokumentai su visu bidonu buvo užkasti prie šulinio svirties. Vėliau L. Grigonis-Užpalis liepė juos perdėti į kitą vietą, kad būtų sausiau. Tėvas tai padarė su kita dukterimi Terese, bet ši paskui pamiršo tikslią vietą. Dėl to dokumentai rasti tik 2004 metais, kai buvo statomas priestatas prie namo pietinio galo. Pirmiausia rado užlakuotą butelį su dokumentais, giliau – ir bidoną. Nieko šeimininkai neatidarė, o pranešė Auksutei Ramanauskaitei- Skokauskienei (partizano Vanago dukrai), kuri atvažiavo, atidarė ir dokumentus išsivežė. Paketai buvo stebėtinai gerai išsilaikę.

Šiame bidone buvo paslėpti ir sodyboje užkasti partizanų vadų suvažiavimo 1949 m. dokumentai Bunkeris išliko iki 1953 metų, bet po 1952-ųjų jame niekas nebegyveno. Teresės Mikniūtės atsiminimuose teigiama, kad paskutinis bunkerį paliko partizanas Mingilas. 1953 m. sodybos šeimininkas rado įlūžusį bunkerio kraštą. Privežęs akmenų, jį užvertė, paskui vieta buvo išlyginta. Tėvas Stanislovas Miknius buvo suimtas 1954 metų vasarį, išvežtas į Šiaulius. Ten jį tardė, bet nebemušė, tik gąsdino. Klausinėjo apie bunkerį, partizanus, dokumentus. Dėl bunkerio teko prisipažinti, o apie dokumentus nieko nepasakė. Jei Stalinas dar būtų gyvas, represijų tikrai nebūtų išvengęs – taip drąsiam minaitiškiui tada ir pasakė kvotėjai. J. Mikniūtė-Petrėtienė pasakoja, kad tik po daugelio metų suprato, kokią auką tėvai sudėjo ir į kokį pavojų įtraukė savo šeimą: „Aš dabar labai didžiuojuosi savo tėvais, kurie taip aukojosi dėl Lietuvos. Buvau paauglė, tačiau tėvai nelaikė mums paslapčių. Aš buvau namuose pagrindinė sargybinė. Reikėdavo ruošti maistą ir sergėti, kad kaimynas užėjęs nepamatytų, kam tas maistas ruošiamas. Skalbiau, o rūbus, slėpėme. Džiovinome naktį palėpėse, prie krosnies, kad kas neužeitų ir nepamatytų tiek daug vyriškų rūbų. Nors ir tuomet, būdama paauglė, suvokiau viską, tik dabar, sulaukusi tėvų metų, suprantu, kaip jiems reikėjo jaudintis. Ir dėl vaikų, ir dėl visos šeimos... Labai gera, kad nenuėjo veltui partizanų numintas takelis, kad čia – lankoma vieta ir

163 visi prisimena anų dienų prasmę. Tos dienos, naktys ir šiandien mano atmintyje siaubingos. Juk niekada nežinojome, kas gali užklupti ar užeiti. Gyvenome su nuolatine neapsakoma baime ir įtampa. Laimė, išdavystės mus aplenkė... O mūsų šeima visa tai laikė gilioje paslaptyje. Kai buvo iškastas bunkeris, prisiekėme ir mes, ir jie, kad neišduosime vieni kitų. Net giminės ir patys artimiausieji nežinojo, ką darome ir kas vyksta mūsų kieme.“ „Gera man širdyje, kad galiu visiems pasakoti šią istoriją“, – žiūrėdama į tėvų nuotrauką su ašaromis akyse Aušrai Mikšienei pasakojo Julijona Mikniūtė-Petrėtienė. Jos teigimu, tik 1995 metais buvo pripažinta, kad čia pasirašyta Deklaracija: „Pas mus dokumentai buvo dar neatrasti, tačiau surado kitus dokumentus, kuriuos vadai išsinešė ir paslėpė savo apygardose. Tuomet prie gyvenamojo namo buvo prikalta informacinė lenta, kieme pasodintas ąžuoliukas. Nuo tų metų čia pradėti rengti ir Vasario 16-osios minėjimai.“

1949 m. įvykius įamžinęs memorialas Minaičiuose, Miknių sodyboje Vėliau nuspręsta atkurti visa, kaip buvę. 2003-aisiais pastatyti paminkliniai akmenys partizanų vadams, paskui iškilo dabar stovintis didingas paminklas. 2010 metų gegužės 3-iąją darbo ėmėsi archeologai, kurie, padedant sodybos šeimininkei, netruko atkasti užpiltus bunkerio pamatus. Ūkinis pastatas buvo perkeltas į kitą vietą.

164 Dabar istorinis statinys atkurtas: kiek pakeistas buvęs svirnas, o po grindimis – bunkeris. Įėjęs čia pasijunti lyg patekęs į praeitį – erdvė kupina iš muziejaus atvežtų rūbų, indų, smulkmenų, sukuriančių autentišką dvasią. Pastate daug fotograﬁjų, padėkų sodybos šeimininkams už istorinius nuopelnus, už tai, kad leido kasti bunkerį, dokumentų, kitų eksponatų. Išskirtinai gera ir įdomu, kad visa tai aprodyti ir apie viską gyvai papasakoti gali pati tų įvykių liudininkė – toje sodyboje tebegyvenanti, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanota Julijona Mikniūtė-Petrėtienė. „Atiduok Tėvynei, ką privalai“, – taip pavadinta svirno ekspozicija

Po svirno grindimis atkurtoje bunkerio erdvėje – iš muziejaus atvežti rūbai, indai, kiti eksponatai, sukuriantys autentišką dvasią

Ekspozicijoje – ir šios istorinės vietos kasinėjimų akimirkos

165 Lietuvos partizanų ryšininkų Sajų sodyba

Kovos už laisvę – vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės istorijos ir lietuvių atminties epizodų. Su jomis susijusi partizanų rėmėjų Sajų sodyba Balandiškyje, Grinkiškio seniūnijoje. Jos istorija dažniausiai pateikiama kartu su Miknių sodybos, esančios netolimuose Minaičiuose.

Teigiama, kad Sajų sodyba – itin reikšminga ne tik šiam kraštui, bet ir visos šalies istorijai Ši nuošali ir kukli sodyba neturi oﬁcialaus adreso, tačiau žinoma kaip Sajų sodyba. Vardą ji gavo nuo šeimininkų – Sajų – pavardės. Pirmasis šeimininkas Stanislovas Sajus Balandiškyje įsikūrė 1924 metais. Toji žemė jam atiteko kaip valstybės dovana už dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose. Savo amžių čia nugyveno Stanislovas, jo žmona Elžbieta, dukra Genovaitė. Pastarajai mirus, 1994 m. sodyba buvo apleista. Jos būta neturtingos ir nedidelės: stovėjo medinis gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, šulinys, keli kiti nedideli statiniai, buvo sodas. Anot Aušros Mikšienės, šiandien likę dar mažiau – tik gyvenamojo namo griuvėsiai ir sodas. Ko gero, viskas taip ir toliau būtų dūlėję, nepastebimai išnykę kaip šimtai kitų Lietuvos kaimo sodybų. Bet vienas praeities įvykis neleido visiškai užmiršti šios sodybos. Pasak įvykių liudininko Viktoro Šniuolio-Vitvyčio prisiminimų, ką patvirtina ir kai kurie tyrimai, Sajų namų belangėje kamaraitėje buvo paruošti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įkūrimo dokumentai. LLKS tapo svarbiausia pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, apėmusi visos Lietuvos teritoriją. Tai iš esmės Lietuvos valstybingumo istorijai reiškia tą patį, ką ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimas. Tad manoma, kad Sajų sodyba mūsų atminčiai yra tiek pat svarbi, kiek ir Vilniaus sporto rūmai, kuriuose 1988 metais įvyko LPS steigiamasis suvažiavimas. Skelbiama, kad jau nuo 1946 metų laisvės kovotojai į šią sodybą užsukdavo pailsėti ir pasistiprinti. Po 1949 m. vasario mėn. partizanų ryšininkų Miknių sodyboje įvykusio partizanų

166 vadų suvažiavimo Sajų sodyboje (daržinėje įrengtame bunkeryje) veikė LLKS Visuomeninės dalies štabas, leistas LLKS periodinis leidinys – laikraštis „Prie rymančio rūpintojėlio“. Sajų sodybos bunkeryje ne kartą lankėsi, žiemojo ar sužeisti gydėsi partizanai. Ne veltui sodybos šeimininkė Elžbieta Sajienė amžininkų vadinta partizanų motina. Vadinasi, Sajų sodyba Balandiškyje galėtų būti vadinama Lietuvos savanorio sodyba, Lietuvos partizanų ryšininkų sodyba ir dar drąsiau – Lietuvos valstybingumo ir laisvės centru. Laisvės židinys Sajų sodyboje gyvavo iki 1952 metų. Tų metų rudenį buvo susektas bunkeris, o sodybos šeimininkai suimti. Tačiau šį istorinį objektą dabar gaubia ne tik skirtingi pasakojimai, bet ir aršios diskusijos. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis pasakoja: „Apie Lietuvos partizanų kovas liudija daugiau nei trys šimtai vietų ir statinių, įtrauktų į oﬁcialų šalies Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą. Vienas iš tokių objektų ir yra vieta Balandiškio kaime.“ Registro dokumentuose taip pat nurodoma, kad Sajų sodybos gyvenamosios trobos kamaraitėje, daržinėje, 1949-ųjų rudenį iškastoje slėptuvėje-bunkeryje nuo tų metų spalio iki 1950 metų sausio veikė LLKS Visuomeninė dalis (štabas) ir buvo leidžiama vyriausiosios vadovybės spauda, rengiamas ir spausdinamas jau paminėtas Prisikėlimo apygardos laikraštis „Prie rymančio rūpintojėlio“, o Sajų šeima visokeriopai rėmė, globojo jų sodyboje apsistojusius partizanus. Anot Lietuvos istorikų, Sajų sodyba ypatinga ir tuo, jog simbolizuoja pozityviąją, viltingąją laisvės kovų pusę, kai dauguma saugomų laisvės kovų vietų mena tragiškus tos epochos įvykius. Kaip minėta, šios sodybos praeitis glaudžiai siejasi su vos už keturių kilometrų, Minaičių kaime, esančia Miknių sodyba – abi jungia tas pats partizaninis judėjimas ir šalies istorijai itin reikšmingo dokumento pasirašymas. „Yra įvairių pamąstymų. Galbūt istorinė Deklaracija turėjo būti pasirašyta ne Minaičiuose, o būtent Sajų sodyboje. Manoma, kad šios minties buvo atsisakyta dėl baimės būti susektiems, todėl partizanų vadai susibūrė netoliese, Minaičiuose. Pagal kitą versiją Sajų sodyboje vyko tik dokumentų parengiamieji darbai, prieš pasirašant Deklaraciją Miknių sodyboje. Dar viena nuomonė – kad būtent Sajų sodyboje buvo susirinkę visi partizanų vadai, tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvados nurodo, kad to pagal chronologiją lyg ir negalėjo būti“, – aiškina V. Simelis. Dėl Sajų sodybos skiriasi nuomonės, netyla aršios diskusijos. Kaip savo straipsniuose primena A. Mikšienė, 2013 metų kovo mėnesį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) išplatino raštą „Dėl istorinių faktų iškraipymo“, kuriame teigiama, kad viešojoje erdvėje ne kartą buvo paskleista informacija esą Balandiškio kaimo Sajų sodyboje 1949 metų vasarį vyko visos kovojančios Lietuvos partizanų suvažiavimas bei buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. Tokia informacija įvardyta kaip „istorinių faktų iškraipymas“ ir konstatuota, kad nerasta jokių archyvinių duomenų apie galimą Sajų sodybos Balandiškio kaime vaidmenį 1949 metų LLKS suvažiavime. Vėliau LGGRTC darbuotojai ne kartą viešai pareiškė, kad šią, anot jų, klaidingą informaciją skleidžia žiniasklaida bei moksliniai akademiniai leidiniai.

167 Tuo itin pasipiktino visuomenininkai. Štai skulptoriaus Gintauto Lukošaičio rašte rašoma: „Tendencingai nutylima, kad pats LGGRTC iki 2013 metų kovo mėnesio viešojoje erdvėje palaikė ir skleidė prielaidą, kad Sajų sodyboje galėjo susirinkti būsimi LLKS signatarai; taip pat LGGRTC specialistų klaidingais nelaikyti ir nekvestionuoti buvusio partizano Viktoro Šniuolio liudijimai (dabar šie liudijimai LGGRTC staiga pradėti traktuoti kaip klaidingi, o jais besiremiantys kaip klaidingos informacijos skleidėjai).“ Rašte taip pat patikinama, kad partizanų ryšininkų Sajų sodybos Balandiškyje išsaugojimo visuomeninės iniciatyvinės grupės atstovai ir toliau kryptingai rūpinsis šios sodybos išsaugojimu bei atgaivinimu, paverčiant ją Lietuvos laisvės kovų atminties centru, kad tikimasi valdžios bei savivaldos institucijų konstruktyvaus bendradarbiavimo ir paramos, taip pat primenama, jog Sajų sodyba yra valstybės saugomas, nacionalinę reikšmę turintis kultūros paveldo objektas. Apie nesutarimus tuo klausimu liudija ir kitas dokumentas – prieš kelerius metus Radviliškyje paskelbta rezoliucija, kurioje rašoma, kad diskusijos dėl Lietuvos partizanų ryšininkų Sajų sodybos namo išsaugojimo ir pritaikymo dalyviai, atstovaujantys Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Lietuvos nacionaliniam komitetui, Valstybinei kultūros paveldo komisijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių universitetams, Panevėžio žygeivių klubui bei kitoms visuomeninėms organizacijoms, išklausė dr. Vykinto Vaitkevičiaus, Aistės Čepulytės pranešimą „Iš Balandiškio istorijos arba Sajų sodybos vertė“, dr. Salvijaus Kulevičiaus pranešimą „Lietuvos laisvės kovų atminties centras: idėja ir koncepcija“, daugelio diskusijos dalyvių pasisakymus ir bendru sutarimu nusprendė, kad reikia atlikti reikalingus, būtinus sodybos namo restauravimo projektui tyrimus, taip pat kreiptis į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos ir prašyti skirti lėšų Sajų sodybos namo restauravimo projektui parengti. Rezoliucijoje skelbiama, kad projekte būtina numatyti sodybos namo atkūrimą tradicinės medinės architektūros būdais ir priemonėmis, išsaugant kuo daugiau autentiškų namo dalių bei elementų, siekti, kad būtų atkurti visi sodybos elementai – šulinys, ūkinis pastatas, jame 1949–1952 metais veikęs Vyriausiosios vadavietės bunkeris, kurio vieta yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, bei sodas. Atsižvelgiant į sodybos, kaip nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objekto, istorinę vertę ir visuomenės rodomą susirūpinimą dėl jos išsaugojimo, rekomenduota visapusiškai remti sodyboje vykdomus tyrimus, organizuoti talkas ir pakviesti jose dalyvauti Lietuvos kultūros paveldo ekspertus, o atkuriant Kultūros vertybių registre nesančias dalis – kultūros ir istorijos žinovus, visus geros valios žmones. Išsamesniems tyrimams kelią nutiesė Radviliškio rajono savivaldybė, 2009 metais išpirkusi Sajų sodybą iš tuometinių šeimininkų. Tačiau, apsilankius tame Lietuvos istorijai reikšmingame objekte, vaizdas nedžiugina: sienos paramstytos, o langai užkalti. V. Simelis pasakoja, kad ilgą laiką dėl įvairių priežasčių Sajų sodybai nebuvo užtikrinta derama apsauga – daržinė-tvartas sugriuvo, o gyvenamasis namas palengva virto griuvėsiais. Būklė kiek pagerėjo tik 2010 metais, kai visuomenės iniciatyva už paaukotas lėšas gyvenamasis namas buvo uždengtas stogine. Bet ji buvo tokia nepatvari, kad tą patį darbą vėliau teko pakartoti ir naujajai sodybos šeimininkei – Radviliškio rajono savivaldybei. 2012 metų pavasarį priimtas sprendimas sodybą atkurti, tačiau kol kas rimtų veiksmų nesiimta. „Tiesa, galvojant, kad būtų galima

168 atkurti sodybą, vertėtų nepamiršti ir to, kas jos laukia vėliau – ar verta atkurti Sajų sodybą, investuoti savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento lėšas, kai vos už keturių kilometrų gyvuoja naujam gyvenimui prikelta Miknių sodyba, kasmet Vasario 16-ąją suburianti galybę svečių?“ – svarsto Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas. Nors panašių dvejonių nestinga, siekiant paspartinti prasidėjusį sodybos atgaivinimo procesą, jau yra įgyvendinamas projektas „Laisvės kovų atmintis: Sajų sodybos Balandiškyje aktualizavimas ir atgaivinimas“. Pagrindinė veikla – akademinio jaunimo stovykla-seminaras. Kaip rašo Aušra Mikšienė, atrodo, kad tos stovyklos dalyviams ši vieta – itin reikšminga. Štai Šarūnė Sederavičiūtė iš Vilniaus universiteto sakėsi, kad Sajų sodyba jai visada turės didelę sentimentalią vertę, susijusią su prisiminimais iš šios stovyklos: „Tačiau, nuolat galvojant apie Sajų šeimą bei rezistencinį judėjimą, išsikristalizavo ir gilesnė simbolinė prasmė – Balandiškis įsitvirtino kaip šviesiosios partizaninio laikotarpio pusės ženklas, čia buvo kuriama nepriklausomos Lietuvos vizija, o pati vieta niekada nebuvo sulaistyta miško brolių krauju.“ Vienybės simboliu sodybą pavadino ir Agnė Stanislovaitytė iš Šiaulių universiteto: „Į stovyklą susibūrė nemažai gražaus akademinio jaunimo, o tai rodo bendrumą ir siekius, jog vis dėlto tai yra svarbu. Juk jaunimas kaip tik ir yra toji grandis, kuri reikalinga paveldo puoselėjimui. Tai ir pilietiškumo, visuomeniškumo, bendrumo pavyzdys, kad Sajų sodyba yra ne tik bendruomenės, bet ir visos Lietuvos reikalas. Ir kad apskritai mūsų paveldas yra nusipelnęs, jog jį saugotų, kad būtų paliktas ateities kartoms.“ Sajų sodyba Balandiškyje sulaukia ja besidominčiųjų

Sajų sodyboje atliekami archeologiniai kasinėjimai

169 Žydų masinių žudynių vietos ir kapai

Kultūros vertybių registre yra keturios žydų masinio žudynių vietos ir kapai: Radviliškio mieste, Liaudiškių ir Pakutenių miškuose.

Žydų masinių žudynių vieta Radviliškyje 1941 metų rugpjūčio mėnesį buvo nužudyta visa Šeduvos miestelio žydų bendruomenė – beveik 700 žmonių, prieš tai dar mėnesį juos kankinus Pavartyčiuose įkurtoje stovykloje. Kaip primena Aušra Mikšienė, Šeduvos žydų tragediją analizavo Lietuvos istorikas Arūnas Bubnys. Jis išsamiai ir vaizdžiai nupasakoja tų dienų, kai buvo pradėti naikinti Šeduvos žydai, įvykius: „1941 m. liepos 22 d. į Šeduvą iš Panevėžio atvažiavo du vokiečių karininkai. Vienas iš jų kalbėjo lietuviškai. Sukviestiems policininkams ir baltaraiščiams jie pasakė griežtą antisemitinę kalbą ir įsakė miestelio žydus suimti bei uždaryti specialioje stovykloje. Tą pačią dieną miestelio ir aplinkinių kaimų žydai iš pradžių buvo sutelkti prie katalikų kapinių, o po to nuvaryti link aerodromo (apie 2 km nuo Šeduvos) Pavartyčių kaime. Čia jie buvo sugrūsti keturiuose aerodromo barakuose (kitur rašoma, kad angaruose) ir laikomi apie mėnesį. Į barakus buvo sukimšta apie 700 žmonių. Buvo įrengti dviejų aukštų gultai, tačiau visiems vietos vis tiek neužteko, dalis žmonių buvo priversti miegoti ant grindų. Barakus saugojo vietiniai pagalbiniai policininkai. Žydų stovyklos komendantu buvo Šeduvos gyventojas Kyga (pagal kitus šaltinius – Šeduvos gyventojas Stasys Senulis).“ Istoriko teigimu, stovyklą reguliariai inspektuodavo vokiečių karininkai, o žydai buvo varomi dirbti įvairius darbus: moterys – valyti miestelio gatvių, vyrai – dirbti žemės darbų pas ūkininkus.

170 Istoriniai faktai tvirtina, kad dar iki stovyklos likvidavimo buvo sušaudytos kelios mažesnės žydų grupės po 25–30 žmonių. „1941 m. rugpjūčio 3 d. dešimt žydų vyrų buvo nuvaryti Radviliškio keliu ir sušaudyti kalkių duobėse. 1941 m. rugpjūčio viduryje netoli Kauleliškių kaimo buvo nužudyti 27 žydų vyrai, tarp jų ir rabinas Modechajus Dovydas Henkinas. Čia taip pat buvo nužudyti ir 35 Raudondvario dvare dirbę žydų vyrai“, – rašo istorikas A. Bubnys. Tačiau kraupiausia diena, paženklinusi Šeduvos žydų istoriją nenuplaunamomis kraujo dėmėmis, buvo rugpjūčio 25-oji. Tada brutaliai nutraukta kelis šimtmečius trukusi Šeduvos žydų istorija, Laiudiškių miške sušaudant 664 šeduvių kaimynus žydus. Toji data nurodoma daugelyje šaltinių, nors kai kur minima ir kita – rugpjūčio 26-oji. Tą dieną Šeduvos policijos viršininkas V. Keiba, kaip teigia A. Bubnys, įsakė visiems ūkininkams, pas kuriuos dirbo žydai, pristatyti juos į lagerį. Kai žydai buvo pristatyti, jiems melagingai pranešta, jog jie bus perkelti darbams į Panevėžį. Į netrukus pasirodžiusį sunkvežimį buvo susodinta apie 30 daugiausia jaunų žydų. Į atvažiavusius vėliau – ir kitos žydų grupės, o su jais važiavo ir po keturis baltaraiščius, turėjusius saugoti į mirtį vežamus žydus, kad pastarieji nesugalvotų pasprukti. Oﬁcialiais duomenimis, rugpjūčio 25–26 dienomis iš lagerio sušaudyti buvo išvežti 664 žydai. „Laikinai buvo paliktos gyventi tik trys žydų šeimos: kojinių siuvėjo Kuperio penkių asmenų šeima, gydytojo Paturskio dviejų asmenų šeima ir keturių asmenų Sulamitos Nolienės šeima. Jos laikinai buvo paliktos gyventi Šeduvos miestelėnų prašymu. Šeduvos kunigo prelato Mykolo Karoso patarimu, minėtos žydų šeimos apsikrikštijo ir perėjo į katalikų tikėjimą. Tą dieną pasilikusias žydų šeimas vėl suėmė policija. S. Nolienei pavyko pasislėpti pas kunigą prelatą M. Karosą ir taip išsaugoti gyvybę. Jos vyras su vaikais, Kuperio ir Paturskio šeimos buvo išvežtos į Panevėžį ir ten sušaudytos“, – pažymi A. Bubnys. Kaip turimą medžiagą atpasakoja Aušra Mikšienė, Šeduvoje vėliau lankėsi vienas iš tų šeimų palikuonių – iš Izraelio atvykęs architektūros profesorius Pinkus Nolis, vaikystėje pakrikštytas Petriuku Palucku. Tąkart jis savo gyvenimo istoriją pasakojo dėkodamas šeduviškiams Liudovikai ir Stanislavui Paluckams, kurie išgelbėjo jo ir jo mamos gyvybes. Pasakojo kaip tas išgelbėtasis, kurio mama, nešiodama jį dar savo įsčiose, pasislėpė pas kunigą M. Karosą: „Mano vardas yra Pinkus Nolis, gimiau per Antrąjį pasaulinį karą Šimukonyse, kurie yra netoli Šeduvos. Žmonės mane taip pat žino kaip Petriuką Palucką. Jaunystėje mano tėvas tarnavo Lietuvos armijoje, po to jis vedė ir turėjo tris vaikus – du mano brolius, vienas gimė 1929 m., kitas – 1934 m., ir mane. Mano tėvai gyveno privačiame name Šeduvos centre, jie turėjo tekstilės parduotuvėlę ir iš tikrųjų gyveno gana pasiturinčiai. Jie turėjo gerą reputaciją ir kaip prekybininkai, ir kaip tiesiog geri žmonės. Ir turėjo daugybę draugų. Po to, kai naciai įsiveržė į Lietuvą, vietos kolaborantai pradėjo kontroliuoti miestelio gatves. Vieną dieną jie atėjo į mūsų namus ir pasakė, kad vietos žydai yra perkeliami kitur. Mano tėvas ir du mano broliai pasiliko namuose, o mano mama, kuri tuomet laukėsi manęs, gavo leidimą nueiti susirinkti tam tikrų būtiniausių daiktų. Tačiau tuo metu ji pasinaudojo proga ir nubėgo pas vietos kunigą Mykolą Karosą, kuris buvo geras šeimos draugas. Šis kunigas pakrikštijo mūsų šeimą, mes tapome krikščionimis Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kunigas Mykolas pasakė mano mamai, kad ji negali grįžti į namus, nes jos šeima bus deportuota, o ji turi pasirūpinti savo ir dar negimusio vaikelio gyvybe. Tai buvo paskutinis kartas, kai mano mama matė savo

171 vyrą ir du savo sūnus. Aš niekada neturėjau progos su jais susitikti, jie žuvo prieš tai, kai aš gimiau.“ Istorikas A. Bubnys padeda įsivaizduoti visą lemtingosios žydų dienos Šeduvoje įvykių seką. Jis aprašo, kaip mirčiai pasmerkti žydai sunkvežimiais buvo išvežti į Liaudiškių mišką, esantį apie 10 kilometrų nuo Šeduvos, ir ten sušaudyti. Yra liudijimų apie tai, kad prieš šaudymą baudėjų grupės vyresnysis Stasys Senulis vertė dviejų vokiečių karininkų nurodymus žiauriai mušti tuos žydus, kurie nenorės eiti prie duobių arba eis lėtai. Buvo griežtai įspėta apie žudynes pašaliniams neprasitarti, nes kitaip bus sušaudoma. „Už dalyvavimą žudynėse pažadėjo apdovanoti aukų daiktais. Žudynės prasidėjo apie 9 val. ryto ir truko iki sutemų. Žydai buvo atvedami prie duobių, nurengiami iki apatinių drabužių, po to suvaromi į duobę, suguldomi veidais į žemę ir sušaudomi. Lėtai nusirengiantys ir einantys prie duobių žydai buvo žiauriai mušami lazdomis ir bizūnais. Sušaudžius vieną žmonių grupę, jų lavonai buvo apkasami plonu žemių sluoksniu, po to atvedama kita pasmerktųjų grupė ir sušaudoma tokiu pat būdu. Miške aidėjo klaikūs šauksmai ir raudos“, – pasakoja A. Bubnys. Žinoma, kad į šaudymo vietą žydus atvežė ir juos žudė vietiniai baltaraiščiai, o iš viso žudynėse dalyvavo apie 30–40 Šeduvos policininkų ir baltaraiščių. Tragedijos baisumą pabrėžia ir tas faktas, kad per žudynių pertraukas jie gėrė degtinę ir dainavo dainas. Istoriniais duomenimis, Šeduvos žydai Liaudiškių miške buvo žudomi dvi dienas – pirmadienį visą dieną ir antradienį iki pietų. Pirmąją egzekucijos dieną buvo sušaudyta apie 500 žydų, antrąją dieną žydai šaudyti kitoje duobėje, kuri buvo apie 500 metrų atstumu nuo pirmosios žudynių dienos vietos. A. Bubnys nurodo, kad antrąją dieną daugiausia šaudė moteris ir vaikus. Pagal J. Jagerio raportą 1941 m. rugpjūčio 25–26 dienomis iš viso buvo nužudyti 664 žmonės: 230 vyrų, 275 moterys ir 159 vaikai. Kaip nurodoma raporte, aukų drabužius bei avalynę pasiėmė žydų budeliai ir nuvežė į Šeduvą, o keturias duobes su lavonais užkasė čia atvaryti Šeduvos miestelio gyventojai. Dalis nužudytųjų žydų turto buvo atgabenta į Šiaulių gatvėje esantį sandėlį arba Kėdainių gatvėje buvusį Bencelio Blocho sandėlį, vėliau daiktai buvo pardavinėjami Šeduvos gyventojams. Verta paminėti, kad dėl žydų turto tuomet buvo priimta įvairių valdžios įsakymų. Štai 1941 metų gruodžio 9 dieną Panevėžio apygardos komisaras visiems apskričių viršininkams ir Panevėžio miesto burmistrui išsiuntė raštą, kuriame rašoma: „Visi atitenkantieji pinigai, pav., žydų pinigai, sumos, gautos parduodant žydų daiktus, taip pat pinigai, gaunami parduodant konﬁskuotas prekes, turi būti įmokami Lietuvos Banke Panevėžy, Apygardos Komisaro sąskaiton.“ 1944 metų rugsėjo 10 dieną speciali sovietų komisija atliko tyrimą Liaudiškių miške. Oﬁcialiais duomenimis, buvo atkasta duobė, pusantro metro gylyje rasti sušaudytų ir nukankintų žmonių palaikai. Iš viso apžiūrėti apie 20 lavonų, tarp kurių buvo ir 8–10 metų vaikų palaikai. Kraupu – beveik visų vaikų galvos buvo sudaužytos. Komisija surado keturias įvairių dydžių duobes su lavonais, kuriose, pasak liudininkų pasakojimų, buvo užkasta daugiau kaip 700 Šeduvos gyventojų kūnų. Kai kurie budeliai sulaukė bausmės. Karo metu ir po jo sovietų saugumas suėmė ir nuteisė keliolika buvusių Šeduvos pagalbinės policijos būrio narių. Kaip rašo istorikas A. Bubnys, 1944 m. spalio 8 d. 5-osios gvardijos tankų armijos karo tribunolas uždarame teismo posėdyje teisė septynis Šeduvos būrio narius už dalyvavimą žydų

172 žudynėse: „Karo tribunolas Feliksą Adomaitį, Karolį Žulpą, Joną Žulpą, Antaną Pronckaitį ir Feliksą Švėgždą nuteisė mirties bausme (sušaudyti) ir turto konfiskavimu, o Joną Pališaitį ir Igną Janušauską nuteisė kalėti lageriuose po 15 ir 20 metų bei turto konfiskavimu. Buvęs Šeduvos žydų stovyklos ūkvedžio pavaduotojas Vytautas Kavardauskas (Kavarskas) Lietuvos SSR NKVD kariuomenės karo tribunolo 1945 m. gegužės 24 d. buvo nuteistas mirties bausme su turto konfiskavimu.“ Šeduvos žydų atminimas šiame krašte nuolat puoselėjamas – prižiūrimos kapinės, kaupiama medžiaga apie jų gyvenimą ir likimą. Nuspręsta įamžinti jų atminimą žudymo vietose ir šio darbo ėmėsi Šeduvos žydų memorialinis fondas. Buvo sudaryta komisija, paskelbtas konkursas naujiems memorialams žudynių vietose. Jį laimėjo skulptorius Romualdas Kvintas, kurio trys monumentalūs darbai įamžino šias tragiškas vietas: „Durys“ ir „Spindulys-Žvaigždė“ – Liaudiškių miške bei „Šviesos Žvaigždės Buveinė“ – Pakutenių miške.

Liaudiškių žudynių vietoje šiandien stovi Romualdo Kvinto paminklas „Durys“

Liaudiškių miške iškilo ir to paties autoriaus sukurtas paminklas „Spindulys-Žvaigždė“

173 Romualdo Kvinto paminklas „Šviesos Žvaigždės Buveinė“ kraupią istoriją primena Pakutenių miške

174 URBANISTIKOS PAVELDO OBJEKTAI

175

Šeduvos miestas

Šeduvos miestas išsiskiria iš kitų rajono vietovių. Į Kultūros vertybių registrą įrašyti ne tik pavieniai ten esantys objektai, bet ir valstybės saugoma urbanistinė vietovė – Šeduvos istorinis centras.

Senojo miesto vieta – patvirtintina valstybės saugoma urbanistinė teritorija, o pati Šeduva dar yra įtraukta į Kultūros paveldo objektų sąrašą vietovė, tačiau ji – jau registrinio lygio Pasak Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo V. Simelio, džiaugsmas ir pasididžiavimas rajone turėti bent vieną urbanistinę teritoriją, tačiau tai kartais sukelia ir tam tikrų nepatogumų: „Jeigu reikia kažką remontuoti, projektus būtina derinti su atitinkamomis institucijomis. Jeigu atliekami kasinėjimai, pavyzdžiui, neseniai tiestas vandentiekis, kanalizacija, greta turi stovėti archeologas. Urbanistinėje teritorijoje apstu įvairių liekanų, tad viską reikia daryti pagal taisykles.“ Šeduva nuo seno puoselėja ir skleidžia įvairias kultūros sritis bei žanrus, etninę kultūrą, mėgėjų meną, kuria menines programas, plėtoja švietėjišką, pramoginę veiklą, organizuoja profesionalaus meno sklaidą, vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų laisvalaikio užimtumą. Neatsitiktina, kad miestas 2016 metais buvo paskelbtas Lietuvos mažąja kultūros sostine. Gyventojų kultūrinius poreikius tenkina Šeduvos kultūros ir amatų centras, biblioteka ir ilgą, įdomią savo istoriją turinčios Šeduvos gimnazijos Antano Bukausko muziejus. Pastarajame, kaip pasakoja kraštotyrininkas Vidmantas Vingelis, saugoma ir pristatoma tai, kas liko, pagrindinio miesto muziejaus fondus iškėlus į Burbiškį: fotograﬁjos, kasinėjimų radiniai, kiti svarbūs miesto istorijos eksponatai.

177 Iškelti pagrindinį miesto muziejų prireikė todėl, kad jo – Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Šeduvos kraštotyros skyriaus – pastato būklė pasidarė nebetinkama eksploatuoti: nebeatitiko eksponatų apsaugos, priešgaisrinės saugos reikalavimų, nebuvo šildymo, vėdinimo sistemos, sanitarinių mazgų, vandens, apšvietimui būtinos elektros galios. Apie tokią pastato būklę 2009 metais buvo informuota Radviliškio rajono savivaldybės taryba. Tuomet priimtas sprendimas Šeduvos kraštotyros skyriaus fondus laikinai perkelti į Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio saugyklas. Taigi Šeduvos kraštotyros skyriaus rinkiniai yra prižiūrimi, saugomi, tvarkomi ir restauruojami, fondai nuolat papildomi, tačiau tiek anksčiau surinkti, tiek naujai gauti eksponatai kol kas guli saugyklose ir lankytojams uždari. Kaip akcentuoja savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentė Aušra Mikšienė, Šeduvos istorija itin turtinga. Šeduva buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, vėliau tapęs privačia valda. 1792 m. paskutinis Šeduvos seniūnijos valdytojas Stanislovas Poniatovskis su Šeduvos miestiečiais pasirašė sutartį, pagal kurią miestiečiai mokėjo dvarui 3579 auksinų činšo mokestį. Jau anksčiau minėta, kad 1798 m. iš S. Poniatovskio dvarą ir žemes nupirko baronas Teodoras fon Roppas. Jis nepripažino Šeduvos miesto gyventojų teisės mokėti mokestį ir pareikalavo, kad miesto gyventojai dvare eitų lažą. Miestiečiai nusprendė ginti savo teises teisme. Po ilgo bylinėjimosi Upytės pavieto žemės teisme ir Vyriausiajame teisme byla pateko į Rusijos valstybės senatą. 1812 m. buvo priimtas sprendimas pripažinti seniau Šeduvos miestui suteiktas privilegijas. Pralošęs bylą, baronas T. fon Roppas, negalėdamas pakęsti miesto kaimynystės, Šeduvoje buvusio kunigaikščių dvaro pastatus nugriovė. Naujojo dvaro pastatus jis pastatė maždaug už poros kilometrų nuo miestelio, prie Daugyvenės upės. Naujoje vietoje įkurtą dvarą pavadino Raudondvariu, nors rūmai dar kurį laiką buvo vadinami Šeduvos dvaru. Apie Šeduvą ir jos istoriją yra nemažai rašęs šeduvis kraštotyrininkas Antanas Bukauskas, kuriam atminti jo vardu ir pavadintas Šeduvos gimnazijos muziejus. A. Bukauskas teigė: „Pirmą kartą Šeduvos vardas (suvokietintas) užtinkamas 1378 m. Livonijos riterių žygių į Lietuvą aprašyme. Vilhelmo von Frimerskeimo žygio metu Šeduva pavadinta „Sandeniskes.“ XVI a. Šeduvą žmonės vadino Šiauduva (miestas įsikūręs prie Niauduvos upelio). M. Valančius miesto pavadinimą rašė „Szaduwa“, XIX a. pab. vadinamas „gorod Šaduva“. A. Vaičius 1905 m. „Vilniaus žiniose“ miestą vadina „Šėduva“, o P. Butkus 1908 m. – „Šeduva“. Beveik pusantro šimto metų, iki pat 1950-ųjų, išskyrus neilgus laikotarpius, Šeduva buvo valsčiaus centras. Ko Šeduvoje nebėra? Į šį klausimą dar 1992 metais bandė atsakyti A. Bukauskas savo leidinyje „Trumpa Šeduvos istorija“: „Jau devynioliktojo amžiaus pradžioje buvo nugriauti mieste buvusio Šeduvos dvaro-pilies rūmai ir po storoku žemės sluoksniu belikę tik pastato pamatai (Uržos sodyboje). Antrojo pasaulinio karo metu sudegė beveik visa Pilies gatvė, tačiau išliko Pilies gatvės, pirmojo ir antrojo Pilies Tako pavadinimai. Nebėra Šeduvos miesto centre „U“ raidės forma išsidėsčiusių namų, kartu su buvusia karčema sudarančių uždarą kiemą, kuriame buvo laikomi vežimai su prekėmis ir arkliai. Šį kiemą supančiuose nedideliuose namukuose buvo įsikūrusios smulkios parduotuvės ir dirbtuvėlės.“

178 A. Bukausko surinktais duomenimis, dabartinė Laisvės aikštė, kurioje vyksta kone kiekviena didesnė miesto šventė, seniau buvo vadinama Turgavietės aikšte, nes joje vykdavo ketvirtadienio turgūs ir metinės mugės. Jau nebėra ir aikštės pakraštyje stovėjusio paminklo bei vėliau jo vietoje pastatytos cerkvės. Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė kitame aikštės pakraštyje stovėjusi rotušė. Tame sklype 1939-aisiais pastatyti Šaulių namai, o po dar keturiasdešimties metų greta atsirado ir merijos pastatas. Taip dabartinė Laisvės aikštė atrodė 1917 m. Kairėje matomi buvusios XIX a. karčemos pastatai

Nei arklidžių, nei karčemos, nei prekeivių – tokia šiandien centrinė miesto aikštė Šeduvos istorija byloja ir apie daugiau praradimų – po Antrojo pasaulinio karo prabėgus keliems dešimtmečiams, buvo nugriautas Panevėžio gatvėje stovėjęs Kagano garinis malūnas, vėliau – Kagano karšykla-verpykla, o 1960-aisiais – ir paskutinė didžiulė žydų sinagoga. Kėdainių ir Vėriškių gatvių kampe, sename name, buvo žydo Fleišo restoranas, buvusios Gurvičiaus kepyklos vietoje pastatytas gyvenamasis namas, kuriame kelerius metus veikė kraštotyros muziejus. Nebėra ir daugiau įdomių senųjų pastatų. Kraštotyrininkas V. Vingelis pasakoja, kad pirmuoju Šeduvos gyvavimo laikotarpiu miesto kalnelis, esantis dešiniajame Niauduvos krante, garsėjo kaip miestelio centras. Apie jį nemažai rašė ir A. Bukauskas: „Čia stovėjo pirmosios medinės bažnyčios, vėliau liuteronų maldos namai, čia gyveno pirmieji miestelėnai. Cariniais laikais, miesto centrui esant kitoje vietoje, ant kalnelio buvo pastatytos kartuvės. Šioje vietoje vykdavo nusikaltusių valdžiai šeduviečių egzekucijos, kurias turėdavo stebėti žandarų suvaryti žmonės. Kalnelis ir į jį vedanti plati trumpa gatvelė buvo praminti Kotiškiu („kotavoti“ – kankinti). Ypatingos svarbos „nusikaltėlis“ kaip 1863 metų sukilimo aktyvus dalyvis Albinas Verbliugevičius, buvo pakartas ne Šeduvoje, o Šiauliuose.“ Nors Šeduvoje kalėjimo nebuvo, bet areštinės, seniau vadintos daboklėmis, buvo net kelios. „Jos buvo atskiros vyrams ir moterims, tačiau bendros kriminaliniams

179 nusikaltėliams ir viešosios tvarkos pažeidėjams. Daboklės buvo nuomojamos miesto gyventojų privačiuose namuose – Sinagogos, Kėdainių, Vytauto gatvėse“, – rašė A. Bukauskas. Nemažai žmonių Šeduva neteko 1941 metais ir vėlesnių deportavimų metu. Į Sibirą pirmieji buvo išvežti mokytojas Ipolitas Ūdras, kapitonas Antanas Petrauskas ir daug kitų. Dalis šeduviečių, kaip rašė A. Bukauskas, žuvo fronte arba rezistencinėje kovoje, kiti – pokario kovose. Ryškų puslapį į šio miesto istoriją įrašė čia gyvenę ir tragišką lemtį patyrę žydai. Talpią ir iškalbią savo praeitį saugo dabartinė Šeduva. Ji įamžinta ir 2016 metais „Versmės“ leidyklos išleistoje, kraštiečio rašytojo Jono Linkevičiaus sudarytoje apimlioje monograﬁjoje „Šeduva“. Mieste tęsiamos ir gimsta naujos prasmingos tradicijos, pagerbiami iškilūs žmonės, aktyviai darbuojamasi visose šiandieninio gyvenimo sferose. Tuo senoji, savitoji Šeduva, jos graži bendruomenė garsėja ne tik rajone, bet žinoma ir visoje šalyje.

Vietinių gyventojų pasakojimu, visa Šeduva buvo klota grindiniu, o Vytauto gatvė vietomis – medžių šakomis. Tokią dangą liudija ir 2009 m. atlikti archeologiniai tyrimai. Iki šiol grindinys, kaip viršutinė kelio danga, išlikęs tik Bažnyčios gatvėje

Magdeburgo teisių suteikimas – svarbus ir reikšmingas įvykis Šeduvos istorijoje

180 MONUMENTAI, PAMINKLAI

181181

Kultūros vertybių registre įrašyti paminklai

Kiekvienas iš rajone esančių paminklų turi savą istoriją, savą likimą. Kaip aiškina paminklosaugininkai, visi dešimt į Kultūros paveldo registrą įtraukti rajono paminklai savaip reikšmingi, svarbūs. Tarp jų – skirti Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, Lietuvos savanoriams, kovojusiems ir žuvusiems kovose prieš bermontininkus, paminklai asmenybėms, pavyzdžiui, Vytautui didžiajam, Adomui Mickevičiui, kiti. Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis pasakoja, kad visi paminklai, kurie skirti šalies nepriklausomybei ar panašiai, sovietmečiu buvo nugriauti, o atstatyti tik vėliau, juos suradus. Tokie stovi Užuožerių, Aukštelkų kaimuose, Baisogaloje. Rajono paminklus dabar prižiūri seniūnijos, kurių teritorijoje jie yra. Paprastai prie jų žydi gėlės, įvairiomis progomis uždegamos žvakės, padedama vainikų.

Paminklo Lietuvos Paminklas Lietuvos nepriklausomybės nepriklausomybės dešimtmečiui, stovinčio dešimtmečiui, stūksantis Aukštelkų kaime, Užuožerių kaime Taikos gatvėje, šiaurinio fasado fragmentas

Paminklas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui Kaulinių kaime

183 Iš Kultūros vertybių sąraše registruotų rajono paminklų du yra saugomi valstybės. Tai – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui ir poetui Adomui Mickevičiui. Abu yra lankytojų visais metų laikais mėgstamame Burbiškio dvaro parke. Kaip jau rašyta knygoje, pokario metais dvare buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Ilgainiui parkas užžėlė krūmais, menkaverčiais medžiais. Be priežiūros palikti želdiniai sulaukėjo, sunyko neprižiūrimi takai, tačiau parkas išlaikė pagrindinę planinę struktūrą, išliko nepažeista sudėtinga tvenkinių sistema, išliko ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto bei poeto Adomo Mickevičiaus paminklai.

Burbiškio dvaro sodyboje visų akis džiugina negandas atlaikęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas

Adomo Mickevičiaus paminklas Burbiškio dvaro sodyboje

Savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentės Aušros Mikšienės įgyvendinto projekto publikacijose atspindėta šių paminklų istorija. Remiantis Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriaus E. Prascevičiaus pasakojimu, rašyta, kad, gyvendamas Burbiškio dvare, Mykolas Baženskis siekė skulptūromis išpuošti savojo dvaro parką ir ieškojo tam gabaus menininko. Susipažino su jaunu ir gabiu skulptoriumi Kazimieru Ulianskiu. kuris buvo mokęsis skulptūros Lenkijoje, o baigęs mokslus, 1907 metais gyveno Panevėžyje ir kūrė įvairius kūrinius bažnyčioms. Taip jau 1911 metais Burbiškio parko centrinėje dalyje

184 buvo pastatytas, o dar po metų iškilmingai atidengtas jo sukurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Teigiama, kad tai buvo pirmasis Vytauto didžiojo paminklas Lietuvoje ir gana drąsus žingsnis, išskirtinis įvykis. „Skulptūra realistiška, atkartoja tuo metu Vilniaus katedroje buvusį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretą, – sakė muziejaus-draustinio vadovas. – Paminklo postamentas neobarokinis. Didysis kunigaikštis pavaizduotas visu ūgiu, su šarvais ant krūtinės ir kalaviju prie šono. Dešine ranka jis laiko skeptrą. Ant galvos – karūna su kryželiu. Skulptūra nulipdyta iš betono, postamentas – akmenų ir plytų mūro. Paminklas beveik nepažeistas išsilaikė nuo 1911 metų iki šių dienų. 1968 metais Kultūros ministerijos lėšomis jis buvo iš dalies restauruotas. 1990 metais rajono paminklotvarkininkų pastangomis restauruotas postamentas, o 1995 metais – ir skulptūra.“ Skulptorius K. Ulianskis sukūrė ir daugiau paminklų, skulptūrų. Tarpo jų – poeto Adomo Mickevičiaus. Kaip tikino E. Prascevičius, dvaro savininkas M. Baženskis dievino Štrauso muziką ir labai mėgo skaityti poeto A. Mickevičiaus poemas, kuriose plačiai aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Jį ši garsaus poeto kūryba skatino domėtis istorija, Lietuvos senove. Tad suprantama, kodėl toks paminklas tais pačiais metais, kaip ir jau aptartasis, atsirado šiame parke. Anot E. Prascevičiaus, „tai – pirmasis profesionalus poeto Adomo Mickevičiaus paminklas Lietuvoje, susilaukęs atgarsio to meto spaudoje, kurioje jis buvo apibūdinamas kaip talentingas ir drąsus kūrinys. Poeto skulptūra būdinga romantizmo epochai, postamentas neobarokinis. Poetas pavaizduotas visu ūgiu, apimtas poetinio įkvėpimo. Figūra dinamiška, tarsi spinduliuojanti vidinę energiją. Kuriant skulptūrą, poeto veido bruožai kopijuoti nuo dailininko Vankavičiaus darbo portretų ir atitinka Adomo Mickevičiaus laikmečio tradiciją“. Ši skulptūra iškalta iš kalkakmenio, postamentas išmūrytas iš akmenų ir plytų, nutinkuotas. Tiesa, ši skulptūra keletą kartų nukentėjo. Pirmąjį kartą – apie 1939 metus, perkeliant paminklą į kitą vietą. „Keliant skulptūra nukrito ant žemės ir suskilo. Antrojo pasaulinio karo metu, per susišaudymą, buvo sutrupinta skulptūros galva. 1968 metais skulptūra restauruota Kultūros ministerijos lėšomis, tačiau nesėkmingai – galva nebuvo panaši į originalą“, – pasakojo Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius. Jo žodžiais, 1989 metais rajono paminklotvarkininkai pradėjo paminklą restauruoti, o 1990 metais restauruotas postamentas – atstatytos ištrupėjusios detalės, pertinkuotas, išbetonuoti laiptai. 1991 metais skulptorius J. Jagėla padarė naują galvą, atitinkančią originalą, 1995–1996 metais skulptūra apdorota chemikalais, restauruota. Šalia paminklo atkurti gėlynai. Tačiau anaiptol ne visiems paminklams, įrašytiems į Kultūros paveldo vertybių sąrašą, likimas buvo palankus. Sovietmečio „buldozeriai“ siekė griauti visa, kas priminė tautos istoriją, jos laisvės siekį. Baisogalos paminklas, skirtas žuvusiesiems už Lietuvos nepriklausomybę, – akivaizdus to įrodymas. Savaitraštis „Radviliškio naujienos“, pasiremdamas baisogalietės Elenos Šveistienės prisiminimais, pateikė unikalią paminklo istoriją. Ši baisogalietė rašė, kad Baisogalos paminklą sovietmečiu siekta sunaikinti pirmiausia: „Nuo paminklo viršaus piktavalių rankomis buvo nuverstas kryžius, apgriautas pats paminklas, tačiau jo, tvirtai sumūryto, visiškai nuversti nepajėgė.“ Toks apdaužytas ir apgriautas paminklas stovėjo keliolika metų, kol 1967 metais buvo visiškai nugriautas. Anot E. Šveistienės, paminklui sunaikinti panaudota

185 Baisogalos melioracijos statybos valdybos technika. Paminklo dalių niekas nesaugojo: vienas traktorininkas išvežė, o kitas buldozeriu užkasė šalia. E. Šveistienės prisiminimai tvirtina, kad ir tada buvo bebaimių žmonių, kurie stengėsi bent ką išsaugoti: „Vietos gyventojas Vytautas Linkevičius su nerimu stebėjo, kaip barbarai naikina šį brangų paminklą. Vyras nusprendė išsaugoti sąvartynan išvežtą akmenį su iškalta gynybos emblema – kardu bei kalaviju. Vieną naktį jis su traktorininku Šarka užsirideno tą akmenį ant skardos lakšto, pritvirtino prie traktoriaus ir parsigabeno į savo kiemą. Akmenį paguldė taip, kad nesimatytų iškaltų ženklų. Apie šį įvykį abu traktorininkai tylėjo ir laukė tos valandos, kada bus vėl galima tai parodyti.“ Įdomi detalė: už kelių šimtų metrų nuo nugriautojo vietos buvo rengiamasi statyti kitą paminklą – žuvusiems tarybiniams kariams. „Naujojo paminklo – obelisko – pamatams sutvirtinti atgabeno dalį buvusiojo paminklo detalių. Tarp pastarųjų buvo ir plokštė su Vyčio kryžiumi. Statybos brigadininkui Vytautui Kraponavičiui sąžinė neleido Vytį pakišti po tarybiniu obelisku“, – rašė E. Šveistienė. Ir, anot prisiminimų autorės, vyras sugalvojo išeitį. Jis nupirko degtinės ir ja gerokai pavaišino statybininkus. Kai šie užmigo, jis plokštę paslėpė žemėje. Dar dvi plokštes paėmė tuometinis Gyvulininkystės instituto direktorius Leonas Tymukas ir paslėpė instituto archyvo patalpoje. Tačiau viena plokštė su Gediminaičių stulpais dingo. Dingo ir kryžius. Pati Elena Šveistienė vėliau tapo svarbaus įvykio liudininke – paminklo savanoriams atstatymo darbams sudarytos komisijos nare. Ji rašė: „Sąjūdžio Baisogalos grupės vieno susirinkimo metu nutarėme atstatyti, kas sovietmečiu sugriauta. O sugriauta iš išardyta buvo labai daug. Nutarta pirmiausia atstatyti paminklą savanoriams, žuvusiems kovose su bermontininkais.“ Šioje istorijoje itin svarbi ne tik minima baisogalietė, bet ir kiti, sudarę specialiąją komisiją. Paminklo atstatymo komisijos pirmininku buvo išrinktas Petras Kaščionis, pavaduotoju – Jonas Ančerys, iždininku – Vytautas Damanauskas, nariais – Elena Šveistienė ir Jonas Kutra. Komisijai, kaip byloja duomenys, darbo netrūko: teko ieškoti architekto paminklui atkurti bei paminklo nuotraukų. Čia pagalbos ranką ištiesė pulkininko Juozo Šarausko brolis kaunietis Martynas Šarauskas, pateikęs gerą paminklo fasadinės pusės nuotrauką. Pagal ją architektė Asta Meškauskienė padarė brėžinius, o paminklą sukūrė skulptorius Vytautas Čepas. Po ilgų diskusijų ir pokalbių su Baisogalos gyventojais nuspręsta paminklą statyti senojoje jo vietoje. Kadangi lėšų nebuvo, prie atstatymo prisidėjo vietos žmonės – paaukojo, kas kiek galėjo, kad tik išsipildytų visų svajonė vėl matyti nugriautą paminklą. Visų, prisidėjusių lėšomis, pavardės įamžintos – atstačius paminklo pamatus, per iškilmingą jų peršventinimą įleista kapsulė su pinigų paaukojusių žmonių sąrašo nuorašu. Užrašytos ir architekto, skulptoriaus pavardės. Tose statybose nukentėjo Elenos ir Vytauto Tarvydų sūnus Paulius – jam buvo sutraiškytas kairės rankos pirštas, kurio nei chirurginė, nei plastinė operacijos nebepajėgė visiškai atstatyti. Susirengus atstatyti paminklą Baisogaloje, pirmiausia buvo pradėtos rinkti išvežiotos senojo paminklo dalys. Pasak E. Šveistienės, sunkiau sekėsi paimti laiptus, nes šie buvo sukišti po tarybiniams kariams skirto obelisko pamatais: „Gavę karinio komisariato sutikimą, juos pasiėmėme. Dauguma laiptų detalių pasirodė esančios obelisko pakraščiuose ir nesucementuotos.“

186 1989 m. Sąjūdžio Baisogalos grupės iniciatyva bei miestelio gyventojų aukomis buvo atstatytas istorinis paminklas Kol žmonės rinko dalis, netoliese vis stoviniavo kažkoks vyriškis. E. Šveistienė ir kiti spėjo, kad tai galėjo būti saugumietis, kuris stebėjo, kas išvežama. Oﬁcialiais duomenimis, buvo išimta ir išvežta 11 senojo paminklo laiptų detalių. Teko palikti tik vieną, kuri buvo ties obelisko viduriu. Liko ir senoji įmūryta akmeninė plokštė, ant kurios anksčiau buvo iškaltas užrašas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Moteris neslepia apmaudo, kad obelisko statytojai šį užrašą sunaikino ir jo vietoje lietuvių bei rusų kalbomis įrašė: „Amžina garbė žuvusiems didvyriams“. Nelengvai sekėsi surasti V. Kraponavičiaus užkastą plokštę su Vyčio ženklu, nes pats vyriškis po daugelio metų sunkiai begalėjo prisiminti, kur tai padaręs. E. Šveistienė pasakojo, kad paminklas buvo atstatomas rudenį ir žiemą, tad prie minusinės temperatūros cementas stingo per lėtai. Kad darbas nesustotų, iš Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklos pavyko gauti skysto stiklo, kurio įpylus į cemento masę, ši sustangrėjo: „Taip net žiemos sąlygomis galima sujungti akmenis, tad statybos vyko toliau.“ Dabar Baisogalos miestelio centre stovintis paminklas – autentiškas senajam. Jis sumontuotas iš keturių kubo formos vienas ant kito sudėtų skirtingų dydžio blokų. Apatinio kubo fasadinėje pusėje iškaltas užrašas „Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės“, antroje pusėje – „Garbingiems didvyriams Tėvynės sūnums“, trečioje – „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, ketvirtoje – „Kapuose ilsisi 15 karių, žuvusių kovose su bermontininkais 1919 m.“

187 Antrojo kubo fasadinėje šoninėje pusėje iškalta gynybos emblema – kardas ir kalavijas, antroje – Baisogalos herbas ir paminklo pastatymo data, trečioje – Gediminaičių stulpai, o ketvirtoje – Vytis, ant kurio – kryžius. Paminklo atidengimo iškilmės visus Baisogalos gyventojus sukvietė 1989 metų gruodžio 30 dieną. Garbė atidengti paminklą atiteko dviem baisogaliečiams, daug prisidėjusiems prie atstatymo – Pranui Šveisčiui ir Baliui Žaliauskui. Nuo tos dienos baisogaliečiai tautinių ir religinių švenčių metu buriasi prie šio paminklo. Čia pagerbiami žuvusieji už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Be paminklų Burbiškyje ir Baisogaloje, Radviliškio krašto žmonės turi dar septynis, įtrauktus į Kultūros paveldo registrą. Tai: Palonų antkapinis paminklas su Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra, Aukštelkų, Kaulinių bei Užuožerių kaimų paminklai Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, Šiaulėnų antkapinis paminklas, Radviliškio miesto senųjų kapinių paminklas Lietuvos kariuomenės savanoriams, žuvusiems kovoje su bermontininkais, Grinkiškio paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Paminklas Radviliškio senosiose kapinėse, skirtas Lietuvos kariuomenės savanoriams, žuvusiems kovose prieš bermontininkus, atminti

Paminklas Grinkiškyje, skirtas žuvusiesiems už Lietuvos nepriklausomybę

188 Partizanų kapas

Radviliškio naujosiose kapinėse yra tragišką likimą menantis ir apie skaudžią šalies bei krašto istoriją bylojantis Lietuvos partizanų kapas. Jis 1993 metais įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir yra nacionalinio lygmens.

Radviliškio naujosiose kapinėse esantis Lietuvos partizanų kapas 1993 m. įtrauktas į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kultūros vertybių sąrašą Lietuvos partizanų kapas Radviliškio naujose kapinėse – pavyzdys tos vienybės, kokia turėtų būti. Juk, pasak, rajono vadovų, tie žmonės, kurie žuvo ir buvo užkasti, kurie į šulinius sumesti surištomis rankomis, žuvo dėl vieningos, laisvos Lietuvos. Turime tai atsiminti, branginti ir saugoti.

Juodo granito plokštėse iškaltos 59 žuvusiųjų pavardės Svarbiausios Lietuvos partizanų kapo vertybės – memorialinės ir istorinės. Juodo granito plokštėse iškaltos 59 žuvusiųjų pavardės. 21 iš jų palaikai dabar ilsisi naujųjų Radviliškio kapinių centre. „Dar viename karste – tik partizano nuotrauka. Palaikų taip ir nepavyko rasti, artimieji žuvusįjį lanko čia...“ – tramdydama ašaras ir jaudulį, „Radviliškio naujienoms“ pasakojo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininkė Stasė Janušonienė. Ji labai glaudžiai susijusi ne tik su palaikų perkėlimu į miesto kapines, bet ir su skaudžia istorija. Pati buvusi tremtinė, tapusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių

189 sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininke, darbų ėmėsi, įkvėpta partizanų likimo. Moterį darbams paskatino faktas, jog Minaičių kaime įvyko garsusis partizanų vadų suvažiavimas, o tuomet Radviliškyje apie tai dar niekas nežinojo: „1949 metais vasario 2–22 dienomis Minaičių kaime buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS, kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Tuomet mane suėmė pyktis, kad Vilniuje visi žino, o mes neviešiname tokio svarbaus istorijai dalyko! Mano, kaip skyriaus pirmininkės, pirmoji veikla ir buvo pagerbti šią vietą. Taip atsirado atminimo lenta ir trys paminklai. Šiandien rajone iš viso yra dvidešimt aštuoni paminklai.“ Stovėdama prie vienos iš išniekinimo vietų, iš kurios buvo iškasti partizanų palaikai, S. Janušonienė prisiminė: „Čia buvo pelkės ir čia buvo užkasti partizanai. Juk stribai jų nelaidojo – užkasė bet kur ir nesuko sau galvos. Nebuvo nei karsto, nei jokios įkapės. Sumetė kaip gyvulius ir užkasė...“

Šiandien partizanų išniekinimo vietas mena paminkliniai akmenys

Stovėdama prie vienos iš išniekinimo vietų, iš kurios iškasti partizanų palaikai, Stasė Janušonienė sunkiai tramdė ašaras

Šiandien tose vietose stovi paminkliniai akmenys. Tiesa, Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad galbūt jie pastatyti ne visiškai tiksliose vietose, iš kurių iškasti palaikai, tačiau tai prasmės nė kiek nemenkina. S. Janušonienė žino ne vieną tragišką partizanų istoriją, teigia, kad perlaidoti nepavyko visų žinomų žuvusiųjų. Pavyzdžiui, anot jos, toje vietoje, kur buvo Mečionių sodyba, dar apstu partizanų palaikų: „Buvo duobės bulvėms, į kurias pirmiausia sumesti lavonai. Tačiau šiandien jos – po pastatais. Deja, niekas negali jų pasiekti...“

190 Radviliškio mieste ir jo prieigose partizanų palaikų paieškos prasidėjo 1990 metais. Pagal gyventojų parodymus jų buvo ieškota Kutiškių, Vingėliškio, Dargužių kaimuose, Antaniškių parke, Mečionių sodyboje, kovos su bermontininkais lauko ribose. Savivaldybės atstovai teigia, kad perkastos didžiulės teritorijos, kol rasti 22 partizanų palaikai. Paieškose dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių, Šaulių sąjungų, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nariai, padėjo ir įvairių įstaigų, organizacijų vadovai, teisėtvarkos ir medicinos pareigūnai, religinės bendruomenės atstovai. Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio archyve esantis aktas skelbia, kad 1990 metais buvo surasti aštuonių partizanų palaikai: J. Jankausko, A. Adomaičio, S. Kokštienės, F. Kokšto, A. Misiaus, L. Gilio, A. Poviliansko ir P. Stanislovaičio. Po metų atkasti dar keturiolikos partizanų kūnai: V. Šniuolio, V. Bartkaus, J. Liumpos, J. Prikockio, J. Juodeikos, J. Šereivos, P. Žiogo, V. Žiogo, S. Martišiūtės, B. Liesiaus, P. Bartkaus, L. Caporkaus, V. Brazausko ir V. Svetiko. Vertinant paieškas tuometine okupacine valiuta – rubliais, išlaidos buvo milžiniškos. Vien paieškai skirti trys tūkstančiai, dar po du tūkstančius – kasimo darbams ir transportui, perlaidojimas atsiėjo apie penkis tūkstančius rublių, medicininės išlaidos – tūkstantį, o architektūros – net tris dešimtis tūkstančių rublių. Visa tai padengti padėjo aukos. Vardan išskirtinai kilnaus reikalo jų atsirado. 1991 metų rugsėjo 29-ąją Radviliškio politinių kalinių tarybos narys Algimantas Kamantauskas, partizanas, buvęs LLKS vyriausiosios vadovybės Visuomeninės dalies viršininko adjutantas Viktoras Šniuolis-Vytenis bei parapijos klebonas monsinjoras Antanas Bitvinskas Radviliškyje pasirašė palaikų perkėlimo ir paminklo šventinimo aktą. Pasak savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentės Aušros Mikšienės, jis primena skaudžią istoriją. Akte rašoma: „1944 metais prasidėjo antroji bolševikinė okupacija, tęsiamas tautos genocidas. Visa tauta pakilo į kovą, prasidėjo partizaninis karas. 1947 metų balandžio mėnesį Žaliosios, Maironio, Kunigaikščio Žvelgaičio ir Šiaulių rinktinių vadų suvažiavime, dalyvaujant Jūros srities atstovui Petrui Bartkui- Žadgailai, įkurta Prisikėlimo apygarda. Jos vadu išrinktas Leonas Grigonis-Žvainys. 1949 metų vasario 2 dieną Prisikėlimo apygardos būstinėje vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, įkurta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vyriausioji vadovybė. Prezidiumo pirmininku išrinktas kapitonas Jonas Žemaitis- Vytautas. Už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę žuvo daug tautos dukrų ir sūnų. Partizanų kūnai buvo išniekinami, sumetami į pelkes, šulinius, durpynus. Jų pradėtą kovą tęsiame ir šiandien. Nekaltų žmonių pralietas kraujas atnešė Lietuvai laisvę.“ Aktas mini 1990 metų rugsėjo 29 dieną, kai žuvusių Radviliškio apylinkėse palaikai perkelti į Radviliškio kapines. Lygiai po metų, dalyvaujant artimiesiems, kovų draugams, kunigams bei miesto gyventojams, perlaidoti ir likę palaikai. Iškilmių metu kunigas Antanas Bitvinskas pašventino kovų bendražygių pastatytą paminklą, kurio projekto autorius – architektas Viktoras Kunickas. Lietuvos partizanų kapas – ne vienintelis Radviliškio rajone, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Tame sąraše – dar devyni Lietuvos istorijai reikšmingi kapai: Geležinkelių bataliono vyresniojo leitenanto Antano Bendoriaus, Lietuvos kario Jono Čapo, 2-ojo inžinerijos bataliono jaunesniojo puskarininkio Juozo Matuko, Lietuvos kario, Lietuvos karių, Geležinkelių bataliono karių Simo Paulausko ir Grigaliaus Remeikos, vienas registre plačiau neaprašomas kapas.

191 ŠIAULĖS KRAŠTAS

Šiaulės kraštas – lankytojų mėgstama, o vietos gyventojams savotišką pasididžiavimą kelianti vietovė. Tos Šiaulėnų seniūnijos apylinkės turi įdomią istoriją, gražų kraštovaizdį. Čia yra nemažai istorinių, kultūrinių praeities paminklų, saugomų objektų, atgaivos ir aktyvaus poilsio vietų. Į Kultūros vertybių registrą įtrauktas Šiaulės kalnas stūkso visai netoli naujojo Šaukoto apylinkėse pastatyto Šiaulės apžvalgos bokšto. Nuo jo atsiveria įspūdinga panorama: galima matyti ne tik tenykštes apylinkes, bet ir Radviliškio miestą, netgi Rėkyvą.

Naujasis Šiaulės apžvalgos bokštas

Pastatyti stendai su informacija apie Šiaulės žemę Pabuvus šiame 21 metro aukščio bokšte, greita ir patogu jaukiu takeliu, kuris vingiuoja apie 860 metrų, patekti ir prie Kudinų piliakalnio. Vieta rūpestingai sutvarkyta. Buvo nupjauti ten augi seni, praeiviams nebesaugūs ir nebeišvaizdūs medžiai, taip atidengtas viso kalno grožis, o iš tos medienos padaryti laiptai. Yra įrengti informaciniai stendai, suoleliai, aikštelė, pasirūpinta kitais lankytojų poreikiais, padarytos dviračių trasos – septynių ir trijų kilometrų.

192 Pats Šiaulės kalnas (Kudinų piliakalnis) – saugoma, iki šiol plačiau netyrinėta archeologinė vertybė. Jis dažnai minimas įvairiuose pasakojimuose, padavimuose. Kaip rašo Balys Buračas 1929 metų „Ekspedicijos užrašuose“, kartą jis lankėsi Kalnų vienkemyje pas Jurgauskaitę, žymią šios apylinkės audėją, kuri, nežiūrint į 65 metus, menkoką sveikatą, turėjo šviesią atmintį. Ji papasakojo ne tik apie piliakalnį, bet ir apie šalia esančius du istorinius kalnelius – Kartuvių bei Varpinės kalnus. Jos seneliai pasakodavę, kad prieš labai daug metų ten, kur dabar stovi vienas prie kito trys kalnai, buvęs didelis miestas ir tvirta pilis: „Tas miestas vadinosi Šiaulės miestas, kaip ir dabar vadina pilies kalną Šiaulės kalnu. Ant mažesniojo apvaliojo kalno, vadinamojo Varpnyčios kalno, stovėjusi varpnyčia. Greta esantis Kartuvių kalnas buvęs taip vadinamas dėl to, kad ant jo buvę nusikaltusieji žmonės baudžiami. Kaip senovėje buvo baudžiami, niekas nežino, bet baudžiavos vergijų laikais ant to kalno buvo sena pušis, prie jos buvę žmonės kariami. Ant to kalno bausdavę nusikaltusias raganas ir kitokius žmones, daugiausia – baudžiauninkus. Kasinėdami rasdavę žmonių kaulų. Senovėje žmonės kažkuo nusikaltę, ir tas miestas su visais žmonėmis ir ant kalno stovėjusiu miestu nugrimzdęs skradžiai žemės. Vienam geram žmogui prisisapnavę, kad jis imtųsi atkasti nugrimzdusį miestą ir bažnyčią. Tas gerasis žmogus ilgai kasęs tą kalną, bet ėmę ir pritraukę jam koją, todėl taip ir liko neatkastas užkeiktasis Šiaulės miestas.“ Kiti pasakojimai liudija, kad žemaičių vyskupas Motiejus Valančius netgi buvo atvykęs pašventinti užkeikto Šiaulės kalno ir tuomet pastatė ant piliakalnio geležinį kryžių, kuris čia stūksto ir šiandien. Sakoma, kad tuomet vyskupas ragino žmones mesti nedorus pagoniškus papročius ir liautis ant kalno kūrenus perkūno ugnis. „Nors žmonės Valančių dideliai gerbę ir jo įsakymų vis klausydavę, daugelis net degtinę metę gėrę, bet Joninėse ant kalno laužų nemetę kūrenti“, – rašė tautosakininkas Balys Buračas apie Šiaulės kalną.

Pasakojama, kad žemaičių vyskupas Motiejus Valančius buvo atvykęs pašventinti užkeikto Šiaulės kalno ir pastatė ten geležinį kryžių

193 Pasak Aušros Mikšienės, dar kiti pasakoja, kad čia nebuvę jokio miesto. Štai A. Tarvydas, rašydamas apie Šiaulės kalną, prisimena, kad jam senolis porinęs: „Seniau ant to kalno, kurį dabar vadiname Šiaulės kalnu, buvo kūrenama šventa ugnelė. Ją kurstė nekaltos mergelės. Jos buvo doros, šventos ir padariusios apžadus netekėti už vyro. Kad kuri prasikalsdavo, ją sudegindavo ar pakardavo ten ant to kalno, kuris dabar Kartuvių kalnu vadinamas. Ponai ir prasikaltusius jiems žmones ten kardavo. Dar antai ir pati pušis, ant kurios kardavo, tebestovi.“ Tuo tarpu tyrinėtojas J. Vaičjurgis savo darbe „Šiaulės kalnas“ mini, kad kažkur netoliese įvykęs ir garsusis Saulės mūšis, nes legenda byloja, kad prasivėrusi žemė prarijo netikėlių kariuomenę: „Vietos senovinis pavadinimas Šiaulė, gal net Siaulė, o ir tai, kad šioje vietoje stovėjusi stipri, plačiai turėjusi būti žinoma pilis, kartu su miestu, kur buvo gausu kalvų ir pelkių, leidžia šią vietą sieti su istoriniuose dokumentuose minimu vietos vardu – Soule, kur 1236 metais įvyko garsus Saulės mūšis: kalavijuočiai tada niekieno nekliudomi įsiveržė į Žemaitiją ir prisiplėšę, nepasiekę Saulės, pradėjo grįžti atgal, ir ten, prie upelio, pelkėtoje vietoje, juos pasitikę žemaičiai smarkiai sumušė.“ Anot tyrinėtojų, upelių ir pelkių į šiaurę nuo šio Šiaulės piliakalnio yra nemažai – Šušvė, Beržytė, Gulbinas, Šiaulupelis, Malštovė, Sulinkių pelnė ir daugelis kitų. Dar toliau šiaurės vakaruose – Tyrulių pelkės. „Vardas Šiauliai, su kuriuo iš tradicijos dabar daugiausia siejamas anas eiliuotosios Livonijos kronikos vardas Soule, yra daugiskaitinis ir istoriniuose dokumentuose jis perteikiamas su vokiečių kalbos galūne -en. Be to, ir pats Šiaulių miestas yra lygumose prie ežerų, o kronikoje apie tai nekalbama. Nuo jų į šiaurę, kur galėjo vykti mūšis, didesnės pelkės kaip ir baigiasi, vietos čia lygios, vienodai nepatogios tiek besiginantiems, tiek ir puolantiems, o Šiaulėnų apylinkėse kalvelės pelkės galėjo būti labai patogios pasaloj belaukiantiems ir gerai vietas pažįstantiems žemaičiams. Ši vietovė lemiamu momentu jiems ir galėjo būti pagrindinio pasisekimo veiksnys. Be to, ir pačiuose Šiaulėnuose tokio, tuo metu plačiau galėjusio būti žinomo piliakalnio, tarsi ir nėra. Visa tai dokumentų vardą Soule ir leistų įtikinamiau sieti ne su Šiauliais, o su Šiaulės kalno vardu prie Šiaulėnų“, – aiškina tyrinėtojas J. Vaičjurgis. Versiją, kad Saulės mūšis galėjo vykti netoli Šiaulėnų, bando pagrįsti, netgi kasinėjimus Ilguočių kaime inicijavo, ten aptiko įdomių radinių ir kraštietis istorikas Tomas Baranauskas, archeologijos istorikas Gintautas Zabiela, rajono spaudoje tokią hipotezę kėlė ir radviliškietis kraštotyrininkas, kariškis Alvydas Tamošiūnas. Kas bepaaiškėtų šiuo klausimu ateityje, Šiaulės žemė dėl viso to tampa tik dar patrauklesnė ir įdomesnė. Juolab kad čia išskiriama dešimt lankytinų objektų. Be minėtų, laukia Šiaulėnų krašto muziejus, kuriame iš apylinkių surinkta įvairių buities reikmenų, prietaisų, nuotraukų, istorinių užrašų, kitų eksponatų. Muziejus įkurtas sename, 1929–1930 metais statytame name. Jo centrinėje dalyje išlikusi autentiška virtuvė su duonkepe krosnimi bei kaminu, kuriame buvo rūkoma mėsa. Kitas įdomus objektas – Šiaulėnų Šv. Onos bažnyčia. Pirmoji medinė ji buvo pastatyta 1514 m., o dabartinė mūrinė – 1869-aisiais. Jos statybą rėmė dvarininkas Jonas Šemeta, architektas buvo Fulgentas Rimgaila. Statyba truko net devynerius metus. Minėtina ir Viliošių miško pušis su koplytėle. Pasakojama, kad pirmoji koplytėlė ten į medį įkelta XIX a. antrojoje pusėje, kai vietos gyventoja Anelė Vaicekauskienė, pagailėjusi kertamo pušyno, išpirko vieną įspūdingą medį, taip jį išgelbėdama. Nuo to

194 laiko ji, jos vaikai bei provaikiai rūpinosi pušimi, jame vis pakeisdavo sudūlėjusias koplytėles. Šiaulėnų Šv. Onos bažnyčia

Šiaulės kraštas su dešimčia ten lankomų objektų vadinamas naujuoju turistų traukos centru

Pasakojama, kad vietos gyventoja Anelė Vaicekauskienė pagailėjo kertamo pušyno, išpirko vieną įspūdingą medį, nuo tada ji ir jos vaikai, provaikiai rūpinosi šia pušimi ir koplytėle joje

195 Knygoje jau aptarta kai kurių kitų čionykščių objektų vertė: Šemetų koplyčios- mauzoliejaus, pastatyto 1850 m. Diktariškių dvaro savininko Juozapo Šemetos lėšomis, Šiaulėnų dvaro, tiesa, jau nykstančio, bet dar išlaikiusio svirną, koplytstulpį, kalvės griuvėsių, Diktariškių dvaro, kurio rūmus 1820 metais pastatė Tadeušas Šemeta ir kur, be pagrindinio pastato, dar išlikę tvartas, svirnas, spirito varyklos rąstų. Tose vietovėse įdomus Daukšių akmuo, kurio paviršiuje suskaičiuojamos 33 žmogaus rankomis iškaltos duobutės. Tokie akmenys dažniausiai siejami su senuoju lietuvių tikėjimu. Vasarą čia atgaivina tyvuliuojantis Baublės tvenkinys, šalia kurio įrengta poilsiavietė. Dviračių takai veda prie vienos gatvės seno gatvinio Stalmokų kaimo, kuriame iš dvylikos sodybų likusios vos trys, bei prie akiai neįprasto karjero, kur kasamas smėlis bei žvyras, yra kitų, kad ir mažiau reikšmingų, bet savaip įsimenančių vietų.. Ir visa tai – savo istoriją turinčiose Šiaulėnų bei Šaukoto apylinkėse, vadinamame Šiaulės krašte, kuris dabar vis labiau tampa turistų traukos centru.

Daukšių akmuo, kurio paviršiuje suskaičiuojamos 33 žmogaus rankomis iškaltos duobutės

Dviračių maršrute stabtelėjus prie lankytino objekto, – minimali informacija

Daug kur įrengtos poilsio vietos

196 Šeduvos Baba apie kultūros paveldą

Rajone būtų sunku rasti energingesnį ar šviesesnę atmintį turintį garbaus amžiaus žmogų už šeduvę Emiliją Brajinskienę, švelniai visų praminta Šeduvos Baba. Ir kur tik jos nežino, kas jos nepažįsta... Ne tik savame rajone, bet ir aplinkiniuose, net didmiesčiuose. Gimusi ir augusi Šeduvoje, ji lyg žirnius beria smulkiausias gimtinės istorijos detales, įdomiausius pasakojimus apie kultūrą, iškilius žmones, įžymias vietas, paminklus. O jau jos kalbos įdomumas apie savojo krašto tradicijas, senuosius papročius, o senųjų dainų mokėjimas ir autentiškas atlikimas! Galėtum kažin kiek klausytis, atmintin dėtis. Juolab kad viskas ir visada – tik pačios labai ryškiai išsaugota šeduvių tarme. Taigi vien džiaugsmas ir pasigėrėjimas, jei tenka su ja kalbėtis ar ją etnokultūros renginiuose matyti, iš daugelio jos įrašytų kompaktinių plokštelių, neretai iš televizijos ekrano klausytis.

Šeduvos šviesuolė Emilija Brajinskienė-Šeduvos Baba (dešinėje) ir korespondentė Aušra Mikšienė Kaip tikina kita tenykštės kultūrinės veiklos entuziastė Izolina Stanulienė, Šeduvos Baba gali ne tik apie daug ką įdomaus papasakoti, bet ir ji pati yra tikra kultūros įdomybė. E. Brajinskienė 1942 metais baigė Šeduvos gimnaziją, vėliau trejus metus mokėsi Vilniaus pedagoginio instituto Geograﬁjos fakultete, kone dvidešimt metų ieškojo tokios specialybės, kuri leistų įgyvendinti norą kasdienybės darbais

197 prisidėti prie tautos šviesesnės ateities. 1972-aisiais pakviesta dirbti Šeduvos kultūros namų direktore, ji jau turėjo darbo patirties Pakalniškių bibliotekoje. „Dvejus metus ji dirbo Šiupylių septynmetėje, ketverius metus – Šeduvos vidurinėje mokykloje mokytoja. Po to – visus aštuonerius metus kultūros namuose Karelijos autonominėje respublikoje. Grįžo į Lietuvą, kai atėjo metas leisti vaikus į lietuvišką mokyklą. Įsidarbino Pakalniškių bibliotekoje, ten gerai užsirekomendavo ir buvo pakviesta vadovauti Šeduvos kultūros namams. Tose pareigose kartu su meno vadovais Kostu Dočkumi, Joana Vasiliauskiene, Vidmantu Liukpetriu ir kitais darbavosi keturiolika metų ir per juos pasireiškė kaip talentinga, plataus, įvairiapusio profilio kultūros darbuotoja“, – pasakoja I. Stanulienė. Daugelis dar šiandien pamena, kaip, vos tik pradėjusi darbą Šeduvos kultūros namuose, E. Brajinskienė vaikščiojo po apylinkes, kur nespėjo pėsčiomis, dviratį mynė – lankėsi pas senolius, kvietė dainuoti, šokti, kaupė kraštotyrinę medžiagą. Jos užrašyti įvairios tematikos tekstai, surinkta medžiaga apie senuosius Šeduvos vietovardžius, tikrus įvykius, apie Šeduvos miestą ir aplinkines vietoves, liaudies mediciną, papročius, dainos, pasakos, porinimai paskleisti kitiems, įrašyti į kompaktines plokšteles, tų įrašų yra Lietuvos radijuje ir televizijoje. Kai Baba subūrė etnografinį ansamblį „Šeduva“ ir jam vadovavo, parengė originalias senąsias „Šeduvių vestuves“, „Šeduvių Sekmines“, kurias nufilmavo ir parodė šalies televizija. E. Brajinskienė savo laiku subūrė ir mažuosius šeduvius „Žvirbliukus“, juos taip pat mokė senųjų žaidimų, dainelių, pratino prie etnokultūros tąsos. Kultūrinė veikla, kaip sako I. Stanulienė, E. Brajinskienės vadovavimo metais Šeduvoje suklestėjo. Tie metai buvo naujų jau iš anksčiau veikusių meno kolektyvų atkūrimo ir stiprinimo, naujų meno mėgėjų kolektyvų susikūrimo laikotarpis, atvykstančių profesionalių meno kolektyvų koncertų ir spektaklių, kino filmų gausos metai. Ji net futbolą ir krepšinį Šeduvoje ėmė populiarinti, suorganizavo tenykščių kultūros namų futbolo komandą „Vienybė“ (1973), buvo jos administratorė, drąsintoja, guodėja, gynėja, tiesiog – siela. Ir išėjusi vadovauti besikuriantiems Raudondvario kultūros namams, ji tęsė Šeduvoje pradėtus darbus. O kai jau niekur nebedirbo, vis tiek pasiliko su kultūra: kaip etnografinio ansamblio „Šeduva“ vadovė, paskui – kaip telkėja mažesnio šeduvių ansamblio, kurio repeticijų vieta net savo namus pavertė. Ne tik repeticijų – tie dainininkai ten ėmė rinktis kartu pagiedoti, prisiminimais dalytis, savo šventes švęsti. E. Brajinskienė, kaip sakoma, mūru stoja už kultūrą, paveldą, teisybę. „Pasakysiu garsiai: nebus paveldo, nebus ir Lietuvos“, – drožia, kai tik kalba pasisuka apie paveldą, jo svarbą, objektų išsaugojimą. Anot jos, savo krašto istoriją privalo išmanyti kiekvienas – ir čia gimęs, ir čia atsikėlęs gyventi, ir ne tik išmanyti – bet ir puoselėti, saugoti, kad ateities žmonėms liktų, kas vertingiausia. „Štai, pažiūrėkit, mano viskas užrašyta ir kruopščiai saugoma. Kiek pas mane užrašų ir nuotraukų!“ – rodė korespondentei Aušrai Mikšienei savo pilnas spintas aplankų ir albumų – metų metais rinktą, kauptą, pačios prisimintą ir užrašytą turtą. Vardan tų reikalų, vardan teisybės, Baba dažnai ir valdžios vyrus „pakutavoti“ nesibijo. Kaip tie sako, jeigu Baba užsispiria, eina iki galo, kol pasiekia ar įrodo savo teisybę. Apie savojo miesto gatves, namus, žmones, įvykius ji žino labai daug. Antai gerai prisimena, kad Šeduvos centrinėje aikštėje seniau vykdavo turgūs: „Kiekvienas skubėdavo čia apsipirkti, pabendrauti. Įdomu tai, kad turgūs Šeduvoje vykdavo

198 ketvirtadieniais, o ypatingesnė diena – Saldaturgis. Tai – paskutinis ketvirtadienis prieš Kalėdas ir Velykas. Čia būdavo pardavinėjamas medus, džiovinti obuoliai, kriaušės, slyvos, aguonos, spanguolės, sviestas, varškė, kiaušiniai. Balaganuose – saldainiai, rūkytos žuvelės ir kitokie maisto produktai, kurie reikalingi pasiruošti šventėms. Būdavo ir Skaistaturgis arba Gličiurgis – bernų, mergų turgus pirmą ketvirtadienį po kalėdinių švenčių. Iš ūkininkų parėję samdiniai turėdavo pinigų, o ūkininkų vaikai tuo metu būdavo biednesni. Arbatinėje, kur susirinkdavo jaunimas, ūkininkaičiai turėdavo užleisti vietas samdiniams, o tą mėnesį visi vadino Žiūros- Čiupos mėnesiu, per kurį jaunimas rinkdavosi sau poras. O šiaip ketvirtadieniais būdavo paprasti turgūs. Priveždavo daug javų, bulvių, sviesto, varškės, grietinės, kiaušinių, paukščių, paruoštų kepti ar virti. Maistas buvo labai pigus. Kviečių centneris kainavo 8 litus, cukraus kilogramas – 1 litą. Daug ko nebeprisimenu, tačiau atminty liko vežimai su barankomis ir spalvoti balaganai, dar ratukai su marozinu. Dabar tokių skanių ledų – marozinų – niekas nebepagamina. Net ir senatvėje tas skonis burnoje išlikęs.“ Arba apie užvažiuojamuosius namus – buvusį pirklių prieglobstį: „Iš Kauno Hanzos pirkliai važiuodavo Kėdainių gatve į Rygą. Aš dar atsimenu, kad buvau panelė, o takelio į Baisogalą nebuvo ir važiuodavome Kėdainių gatve. Per tą gatvę visi pirkliai atvykdavo, sustodavo užvažiuojamuosiuose namuose. Darė gi kasinėjimus – rado buvusių arklidžių pamatus. Arklius pririšdavo, o patys – į namus. Ir pabaliavodavo, ir pavalgydavo, ir pernakvodavo. Vėliau – į vežimus ir į Rygą. Manau, kad tie namai turėtų būti išskirtinai pažymėti ir pagerbti. Jie turi istoriją kaip ir malūnas, karšyklos namas bei daugelis kitų objektų.“ Knygoje jau rašyta apie Šeduvoje veikusią vilnų karšyklą. E. Brajinskienė pasakojo apie dar ankstesnius tos vietos laikus: „Prisimenu, kad ten, kai mokiausi mokykloje, buvo savivaldybė, o kieme stovėjo elektrinis motoras, tiekęs elektros energiją. Langai būdavo išpuošti Smetonos ir kitų paveikslais. Būdavo skaitomos šventinės paskaitos, grodavo gaisrinės orkestras. Vėliau, kai atėjo rusai, ten įkurti teismo rūmai. Dirbau patarėja taryboje. Kai panaikino rajoną, teismo nebereikėjo, tada tuščiame pastate sugalvojo įkurti karšyklą ir dirbo ji sėkmingai, žmonėms buvo reikalinga – ir verpdavo, ir sukaršdavo vilną. Vėliau ir ją sunaikino. Liko tik istorija.“ Šeduvos Baba nenutyli dar vieno reikšmingo pastato – Šaulių namų, kuriuos padėjo statyti jos pirmasis mokytojas Ipolitas Udras: „Jis jau iškeliavęs anapilin, bet dar kalbėjomės apie juos. Jis pasakojo, kad vakarai ir švenčių minėjimai būdavo rengiami Šeduvos „Saulės“ progimnazijos namuose, tačiau salė buvo maža, todėl svajojo turėti savo Šaulių namus.“ Kaip ji prisiminė, buvo sudarytas namų statymo komitetas, kurio pirmininku išrinktas Kazimieras Petrauskas – dimisijos kapitonas, Lietuvos kariuomenės savanoris. Nutarta lėšas kaupti įvairiausiais būdais – rinktos aukos, rengtos loterijos, prašyta subsidijų iš valdžios. Rodos, 1937 metais pradėtos vežti statybinės medžiagos. Jos mokytojas, keli ūkininkai medieną veltui suvežė iš miško, o Šaulių namų projektą dykai nubraižė inžinierius Brunius, kilęs iš Šeduvos valsčiaus. Po įnirtingų darbų jau 1940 metais Šaulių namuose surengtas pirmasis vaidinimas, tačiau 1940 metų birželio 15-osios naktį pradėjo riedėti Raudonosios armijos tankų kolonos, artilerija, šarvuotos mašinos, kurios per Šeduvą važiavo net tris dienas. „Prie Raudondvario lauke pristatė įvairaus dydžio artilerijos pabūklų, o miestelyje apsigyveno karininkai ir nedidelis dalinys kareivių. Birželio mėnesio pabaigoje su

199 piešimo mokytoju užėjome į Šaulių namus. Ant sienų kabėjo dideli KPSS centro komiteto narių portretai be rėmų, piešti ruda spalva. Nors dar leido čia surengti vaidinimą 1941 metų sutikimui, vėliau namais nebesinaudojome, čia jau šeimininkavo raudonarmiečiai“, – taip dar 1993 metų gruodį Šeduvos Babai yra pasakojęs I. Udras. Vėliau šeduviai su Baba priešakyje ėjo kryžiaus kelius, kad tie namai ir vėl atitektų vietos šauliams. E. Brajinskienė sakė nerimaujanti, kad jaunimas istorija domisi menkai, o ir bendruomeniškumo ima stigti: „Seniau visi susirinkdavome. Kone šimtas moteryčių, kaip dabar pamenu, baltomis skarelėmis susiburdavome į krūvą. Jaunimas nuolat traukdavo dainas. Šiandien to nebėra, tačiau būtina kalbėti ir žinoti tai, kas leis mūsų lietuvių tautą išsaugoti, kartu – ir kultūros paveldą.“ Užtat ji gyrė ir „Radviliškio naujienų“ kartu su Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriumi įgyvendintą projektą krašto kultūros paveldo temomis, ir visų kitų pastangas, kurios įrodo, kad praeities vertybės suprantamos ir bus saugomos. Už neįkainojamus kultūros darbus, kraštotyrinę veiklą E. Brajinskienė įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, daugeliu kitų apdovanojimų, jai suteikti Radviliškio rajono Gerumo angelo, krašto Šviesuolės vardai. Etnokultūros puoselėtoja, jos vadovaujami dainininkai kviečiami į įvairius kultūrinius renginius ne tik rajone, bet ir šalyje, net užsienyje, į televizijos laidas, susitikimus su jaunimu, vaikais. Jos straipsniai publikuojami žurnaluose ir įvairiuose respublikiniuose, rajono spaudos leidiniuose. Šviesuolės etnokultūrinę veiklą, surinktas dainas, kitą vertingą medžiagą pristato išleistos knygos „Tetirvins subilda“ (Šiauliai, 2006) ir „Šeduvos miestely aušrela auša. Šeduvos krašto dainos“ su kompakatine plokštele (Vilnius, 2016). O Šeduvos Baba iki pat šiol vis užsiėmusi, skubanti, reikalų ir sumanymų pilna galva. Lyg spindintis Šeduvos kultūros simbolis.

200 Dviračių žygiai į rajono kultūros paveldo objektus

Jau šeštus metus Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos ir turizmo skyriaus bei Radviliškio miesto kultūros centro pastangomis organizuojami dviejų dienų dviračių žygiai po Radviliškio kraštą tapo gražia tradicija. Paprastai nuvažiuojama apie 150 kilometrų. Radviliškio rajono kultūros paveldas vis dar per menkai pažįstamas patiems radviliškiečiams, juolab atvykstantiems svečiams. Todėl žygis kasmet kviečia dalyvius iš visos Lietuvos aplankyti rajoną, sudaro galimybes susipažinti su garbinga lietuvių tautos istorija ir išvysti gražiausius šio krašto kampelius. Žygio globėjas ir organizatorius – Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis – supažindina su žygio taisyklėmis ir paskelbia startą. Būtent jis sudėlioja žygio maršrutą, kad būtų galima pamatyti kuo daugiau kultūros paveldo objektų. Maža to, pats mina dviračio pedalus, dalyviams pasakoja įdomių faktų apie lankomas vietas, abi dienas atsakingai rūpinasi žygeiviais. Kaip padėkos rašte rašė viena iš žygio dalyvių Sigita Damanskienė „per dvi žygio dienas žygeiviai turėjo daug pamokų: savo šalies istorijos, sveikatinimo ir sporto, vadybos (mokėmės vieningumo, komandinės darnos ir atsakomybės), saugaus eismo kelyje (negalima rungtyniauti, varžytis kelyje, būtina laikytis tvarkos ir pan.), kalbos etiketo, aplinkosaugos (palikti švarią sustojimo vietą) ir kita“. Kiekvienam žygeiviui įteikiami žygio maršruto žemėlapis su aprašymu, ženklelis, visus į kelionę originaliai išlydi ir sutinka Radviliškio miesto kultūros centro darbuotojai. VĮ „Šiaulių regioniniai keliai“ saugaus eismo vyresnysis specialistas Antanas Vaidonavičius dalyviams dovanoja ryškiaspalves liemenes, palinki, kad jie būtų matomi kelyje.

Žygeiviai prieš startą Radviliškyje

201 Žygio metu rengiamos viktorinos, kuriose yra klausimų apie Lietuvos istoriją, kultūros paveldą. Žygeivius sutinka, pavaišina sumuštiniais ir gaiviais gėrimais, pasirūpina poilsiu kaimo bendruomenės. Intensyviausiuose kelio ruožuose juos atsakingai lydi Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato ekipažas. Kiekvienas žygeivis paskatinamas – jam įteikiama padėka už tai, kad dalyvavo ir sėkmingai įveikė dviračių žygį. Dviračių žygis ﬁnansuojamas Radviliškio rajono savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo programos lėšomis. Jau įvyko šie dviračių žygiai ir parengti maršrutai: Radviliškio rajono piliakalnių kelias; Radviliškio rajono mitologinių akmenų kelias; Radviliškio rajono vėjo malūnų kelias; Radviliškio rajono dvarų kelias; Radviliškio rajono bažnyčių kelias; Istorinės atminties keliu; Atraskime kultūros paveldą Radviliškio rajone; Susipažinkime su Radviliškio rajono kultūros paveldu.

Kiekvienais metais paruošiama lankstinukų su dviračių žygio maršruto žemėlapiu, trumpu kiekvieno lankomo kultūros paveldo objekto aprašymu, ženkliukų su žygio logotipu, suvenyrų

202 Paminklai Vytautui Didžiajam

Vytautas Didysis – Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1392 m. iki mirties. 1401 m. Vilniaus–Radomo sutartimiVytautui oﬁcialiai buvo pripažintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas bei teisė valdyti LDK. Paminklas Vytautui Didžiajam Burbiškio dvare. Burbiškio dvaras yra to paties pavadinimo kaime, Pakalniškių seniūnijoje. Tai išskirtinė vieta, kurią, kaip savotišką šio krašto vizitinę kortelę, jau įsidėmėję ne vien Lietuvos gyventojai, bet ir užsienio turistai, kiti svečiai. Čia išsaugotas senasis parkas su originaliais paminklais, tilteliais, salelėmis, atstatyti autentiški pastatai, užveistas didžiulis tulpynas, gėlynai. Viskas sukuria įspūdingą, istorija dvelkiančia erdvę ir palieka nepamirštamų įspūdžių. Vytauto Didžiojo skulptūra Burbiškio dvare iškilo 1912 metais ir yra pirmasis šiam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui pastatytas paminklas. Skulptūros autorius – Kazimieras Ulianskis. Šiame dvare per visas laiko permainas iki pat mūsų dienų stebėtinai išsilaikė skulptoriaus Kazimiero Ulianskio sukurti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklai, taip pat Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Paminklas Vytautui Didžiajam Burbiškio dvare

Užrašas ant paminklo Vytautui Didžiajam Burbiškio dvare

203 Paminklas Vytautui Didžiajam Radviliškio mieste. 1930 m. iškilmingai paminėtos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės. Antrojo inžinerijos bataliono karių iniciatyva Radviliškyje, kareivinių kieme (Klaipėdos g.) pastatytas obeliskas Vytautui Didžiajam. Tai betono obeliskas ant laiptuotos pakylos. Priekyje yra skydas su Vytauto ženklu ir įrašas: „1430–1930“. Istorinės atminties naikinimo laikmetis neaplenkė ir šio paminklo. Išlikęs tik apdaužytas paminklo obeliskas „Istorinės atminties“ klubo iniciatyva 1989 m. restauruotas ir atstatytas. Pašventintas 1989 m. liepos 15 d., minint Žalgirio mūšio 579-ąsias metines. 2017 m. šis paminklas buvo restauruotas, sutvarkyta aplinka ir objektas pristatytas visuomenei.

Geležinkelininkų kareivinės ir obeliskas Vytautui Didžiajam, prie jo – fontanas ir kariai

2017 m. paminklas atnaujintas, sutvarkyta jo aplinka

204 Paminklas Vytautui Didžiajam Vadaktuose. Šalyje minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metines, Vadaktuose, šalia bažnyčios, 1930 m. spalio 27 d. iškilo akmeninis, piramidės formos monumentas. Ant jo pritvirtintoje skydo formos granito plokštėje įrašytos valstybinio himno eilutės: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybės semia. Tegul meilė LIETUVOS dega mūsų širdyse.“ Paminklas nesugriautas išliko per visą sovietmetį. Paminklo autorius ir statytojai nėra žinomi.

Paminklas Vytautui Didžiajam Vadaktuose

Užrašai ant paminklo Vytautui Didžiajam Vadaktuose

205 Paminklas Vytautui Didžiajam Genių kaime. Paminklas pastatytas, minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metines 1930 m. Ant jo – užrašas: „1930 m. Vytautas Didysis 500 m. paminėti“. Šis paminklas nesugriautas stovėjo per visą sovietmetį. Paminklo autorius ir statytojai nėra žinomi. Paminklas avarinės būklės.

Paminklas Vytautui Didžiajam Genių kaime

Užrašas ant paminklo Vytautui Didžiajam Genių kaime

206 Stogastulpis Vytautui Didžiajam. 1992 m. spalio 16 d. Radviliškio miestas minėjo savo 425 metų sukaktį. Ta proga čia kelias dienas vyko šventiniai renginiai, tarp jų – paminklo Vytautui Didžiajam prie tuometinės Radviliškio krašto apsaugos komendantūros atidarymo iškilmės. Stogastulpio autorius – E. Gaubas.

Stogastulpis Vytautui Didžiajam

Užrašas ant stogastulpio Vytautui Didžiajam

207 Radviliškio rajono vietos, susijusios su partizaniniu judėjimu 1945–1954 metais

Įgyvendinant Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus projektą „Atiduok tėvynei, ką privalai” (jam gautas dalinis ﬁnansavimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos paskelbtame istorinę atmintį puoselėjančių projektų konkurse), buvo atliktas labai didelis darbas, tiriant ir pristatant visuomenei Radviliškio rajono vietas, susijusias su partizaniniu judėjimu. 2018 m. rugsėjo–spalio mėn. vyko tyrimas, kurio tikslas – Radviliškio rajone esančių atminimo ženklais pažymėtų ar įpaveldintų partizaninio karo atminties vietų inventorizacija ir šių objektų aprašų parengimas. Radviliškio rajono savivaldybės užsakymu tyrimą atliko Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vyriausioji specialistė dr. Laura Prascevičiūtė. Iš surinktos medžiagos išleistas informacinis leidinys „Radviliškio rajono objektai, susiję su partizaniniu judėjimu 1944–1954 m.“ Taip pat išleistas informacinis lankstinukas „Atiduok tėvynei, ką privalai“. Jame sudėta visa surinkta informacija apie Radviliškio rajone esančias vietas, susijusias su partizaniniu judėjimu 1944–1954 metais. Leidinio teksto ir nuotraukų autoriai – Laura Prasevičiūtė ir Vytautas Simelis. Lankstinuke pateiktas žemėlapis su pažymėtomis partizanų bunkerių, kapų, užkasimo bei žuvusių partizanų atminimo ženklų vietomis.

Remiantis informaciniu lankstinuku „Atiduok tėvynei, ką privalai“ bei Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus informacija, Kauno kolegijos dėstytojai Valdas ir Ilona Urbanavičiai, vykdydami mokslo taikomąją konsultacinę veiklą sukūrė interaktyvią aplikaciją „Partizaninio karo atminties vietos Radviliškio rajone 1944–1954 m“.

Internetines aplikacijas ir nuorodas galima rasti Radviliškio rajono savivaldybės internetiniame puslapyje www.radviliskis.lt Kultūros paveldo skyrelyje arba paspaudus ant nuorodų žemiau. Interaktyvi nuoroda: https://kaunokolegija.maps.arcgis.com/apps/MapTour/index.html?appid=6fde9c e4a766443c9c38357bd16d9fca 208 Senosios Radviliškio rajono kaimų kapinės

Dr. Laura Prascevičiūtė ir prof. dr. Rita Regina Trimonienė 2017 m. atliko senųjų neveikiančių kaimo kapinių, esančių Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, tyrimus. Tyrimų medžiaga skelbiama 683 puslapių elektroninėje knygoje „Senosios Radviliškio rajono kaimų kapinės. Mokslinis žinynas“. Tyrimai ir el. knyga finansuota Lietuvos kultūros tarybos ir Radviliškio rajono savivaldybės lėšomis. Žinyne pateikti 145 kapinių aprašymai. Kiekvienų kapinių aprašyme pateikiama kapinių situacija ortofotografiniame žemėlapyje, preliminarios koordinatės. Tekste kapinės trumpai apibūdinamos, aprašoma jų situacija, remiantis autorių tyrimais (jei tokie atlikti), nurodomi trumpi faktai apie kaimo įkūrimo datą, žinomą jo pirmą paminėjimą šaltiniuose, pateikiami įrašai iš mirties metrikų knygų, įdomesni duomenys, kapinių įpaveldinimo raida, kiti žinomi faktai, susiję su tirtu objektu, žemėlapiai, jei yra išlikę – kaimų planai, kapinių ir juose esančių elementų fotofiksacija, antkapinių paminklų nuorašai, nuorodos į šaltinius. Žinyne pateikti ir sovietmečiu sunaikintų kapinių, kurių preliminarias vietas tyrimo metu pavyko lokalizuoti, aprašymai. Autorių nuomone, tai gali būti svarbu ateities tyrimams ar dėl išnykusių kaimų įpaveldinimo aspektų. Tokios vietos gali tapti ir čia gyvenusių bendruomenių atminties vietomis. Autorės tikisi, kad šis žinynas bus naudingas paveldo specialistams, akademinei visuomenei, vietos bendruomenėms, visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros paveldu. Tikimasi, kad žinynas aktualizuos užmirštus paveldo objektus – senąsias kapines – ir duos pradžią dar visapusiškesniems kaimo kapinių tyrimams ne tik Radviliškio rajone, bet ir kituose Lietuvos regionuose. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo Vytauto Simelio vertinimu, atliktas labai didelis darbas, aprašant senąsias rajono kaimų kapines, pateikiant įdomios informacijos apie kaimus, šalia kurių yra kapinės. Surinkta medžiaga iš seniausių archyvų, saugomų Romos katalikų bažnyčios XIX a. vidurio, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios mirties metrikų atskleidžia laidojimo tradicijas, tvarką, mirčių registro problemas. Mokslinis žinynas „Senosios Radviliškio rajono kaimų kapinės“ yra pagrindas, tikslinant kaimo kapinių sąrašą, atliekant inventorizaciją. Su el. knyga galima susipažinti Radviliškio rajono savivaldybės internetiniame puslapyje www.radviliskis.lt Kultūros paveldo skyrelyje ir Radviliškio viešojoje bibliotekoje.

209 PAŽINTIES SU RAJONO KULTŪROS PAVELDU PRISIMINIMAI

„Nors medžiagos apie kultūros paveldo objektus rinkimas tokio pobūdžio publikacijoms daugeliui ir gali pasirodyti nuobodus ar visiškai niekuo neišsiskiriantis, galiu drąsiai teigti, kad tose kelionėse po visą rajoną netrūko ir kuriozinių situacijų. Viena tokių – išvyka prie Ramylos, dar kitaip vadinamo Ramulėnų, piliakalnio. Tuos dvejus metus mane lydėjęs ir savo išmintimi dalijęsis Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis iš pradžių tik prunkštelėjo išgirdęs, kad būtinai noriu savo akimis pamatyti šį piliakalnį. Tik vėliau supratau, kodėl. Aš nė nenumaniau, kad piliakalnio vietoje šiandien aptinkama tik žvyrduobė, kurioje šiltuoju metų laiku noriai maudosi jaunimas, nes šis piliakalnis, pasirodo, buvo sunaikintas dvidešimtojo amžiaus septintajame dešimtmetyje! Tų situacijų buvo įvairiausių – kantriai ir apsamanojusio akmens bei užžėlusio upelio viduryje miško ieškota, ir per purvynus klampota. Mane pačią labiausiai žavėjo dvarų ir įvairiausių senų pastatų lankymai. Nors neretai mus pasitikdavo išdaužyti langai, nuterliotos sienos, sugriuvę stogai ir šiukšlynai, su Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėju Vytautu Simeliu nedvejodami bandydavome patekti į vidų, kuo daugiau pamatyti. Kartais tekdavo kabarotis kolegai ir ant pečių, kad tik pavyktų fotoaparatu užﬁksuoti kokį vidaus lopinėlį ar aklinoje tamsoje šviestis telefonu, kad kokiame rūsyje sprandų nenusisuktume. Šiandien, kai rankose laikote šią knygą, man be galo smagu. Smagu, kad dvejų metų darbas sugulė į šios knygos puslapius. Pati esu šiaulietė, tad neabejotinai galiu teigti, kad šis projektas padėjo Radviliškio rajoną pamatyti kitomis akimis. Pažinti jį taip, kaip greičiausiai pažįsta ne kiekvienas šiame krašte gimęs ar augęs. O domėtis būtina! Juk tai – mūsų visų istorija, kurią atras ir būsimosios kartos.“

Savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentė Aušra Mikšienė

***

210 ***

„Puikiai pamenu tą vėlyvą rudens vakarą, kai netikėtai sulaukiau korespondentės Aušros Mikšienės skambučio su pasiūlymu tapti projekto „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ konsultantu. Nors šios žurnalistės tuomet nė nepažinojau, nedvejodamas sutikau, nes iki tol plačiau apie rajono paveldosaugos objektus žiniasklaidoje būdavo sunku ir su žiburiu atrasti. Žinoma, kai pradėjome darbą, buvo visko – ir juoko, ir nerimo, ar bus apie ką kalbėti. Pamenu, buvo tokia tema „Skrydis Radviliškio vėjo malūno sparnais“, o juk tas malūnas – be sparnų! Kai projektas buvo tęsiamas antrus metus, temas rinkomės kruopščiau – analizavome, ar bus ką parašyti, ar bus įdomių pašnekovų. Jeigu kas ir pagalvojo, kad aprašyti paveldosaugos objektus – vieni niekai, tai tikrų tikriausia netiesa. Dirbome daug ir aktyviai. Kiekvienam susitikimui su korespondente tekdavo išsamiai pasirengti: surinkti informaciją, suderinti susitikimų laiką su pašnekovais, padirbėti ir vairuotoju. Nuvažiuota daugybė kilometrų, aplankyta begalė kultūros paveldo objektų rajone. Džiaugėmės, kad publikacijos savaitraštyje „Radviliškio naujienos“ sulaukdavo teigiamų atgarsių. Žmonės laukdavo, kada pasirodys naujas straipsnis, todėl labai smagu, kad Radviliškio viešoji biblioteka pasiryžo įgyvendinti projektą ir tų publikacijų pagrindu išleisti šią knygą. Neabejoju, kad čia įdomybių ras kiekvienas.“

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis

211 NAUDOTI ŠALTINIAI

Laisvosios interneto enciklopedijos (Vikipedija) pavieniai duomenys. Radviliškio kraštas, žurnalas. Radviliškis, 2005, 2006, 2007, 2008, 2011, 2013, 2016, 2017. Radviliškio naujienos, savaitraštis. Radviliškis, 2015–2016 m. Radviliškio savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus, Radviliškio viešosios bibliotekos kraštotyros fondo bei Turizmo informacijos centro medžiaga.

212 NUOTRAUKŲ AUTORIAI

AUŠRA MIKŠIENĖ

VYTAUTAS SIMELIS

GRETA SIMONAVIČIENĖ

213 PAAIŠKINIMAI

Objektai skyrių ribose pateikiami abėcėlės tvarka, nepriklausomai nuo jų vertės, dydžio, dabartinės būklės ar lankytojų domėjimosi

Skirtingą objektų aprašymų apimtį lėmė turimos medžiagos kiekis.

Sutrumpinimai:

a. – amžius; cm – centimetras; d. – diena; g. – gatvė; ha – hektaras; k. – kaimas; kv. m – kvadratinis metras; LGGRTC – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras; LLKS – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis; LPS – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis; m – metras; m. – metai; m. e. – mūsų eros; pr. m. e. – prieš mūsų erą; r. – rajonas; sen. – seniūnija; sav. – savivaldybė.

214

Tai – pirmoji rajone išleista tokio pobūdžio knyga. Joje aprašomi į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įtraukti, valstybės saugomi objektai, esantys Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje: atspindimi jų istorijos bruožai, vertė ir reikšmė, dabartinė būklė, apsaugos problemos. Pateikiama su tuo susijusių tyrinėtojų, vertintojų nuomonių, duomenų, gyventojų pasakojimų, išlikusių legendų, nuotraukų. Knyga parengta, panaudojant savaitraščio „Radviliškio naujienos“ 2015–2016 metais įgyvendinto kultūros, šviečiamosios veiklos projekto „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, kurį dalinai ﬁnansavo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, taip pat Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus bei Savivaldybės viešosios bibliotekos fondų medžiagą. Šį leidinį įgalino Radviliškio viešosios bibliotekos parengtas projektas „Kultūros paveldas Radviliškio rajone“, kurį dalinai ﬁnansavo Radviliškio rajono savivaldybė. Knyga siekta įamžinti rajono kultūros paveldo vertybes, plačiau supažindinti su jomis, vienoje vietoje koncentruoti turimą medžiagą apie jas, kad skaitytojams būtų paranku rasti ir ja naudotis. Knyga atskleidžia Radviliškio krašto savitumą, skatina pasididžiavimą gimtine ir norą prisidėti prie vertingų jos praeities ženklų išsaugojimo. Pažintinis leidinys skiriamas visiems skaitytojams, besidomintiems kultūros istorijos, paveldo temomis.

Maketavo Greta Simonavičienė

Redaktorė – Gražina Dunauskienė

Santrauką į anglų kalbą vertė Rima Tarbūnienė

Sudarė Radviliškio viešoji biblioteka

2019-07-26. Apimtis 13,5 apsk. sp.l. Užs. Nr. 1696. Tiražas 500 egz. Išleido ir spausdino UAB „Utenos Indra“ Maironio g. 12, LT-28143 Utena www.indra.lt Kaina sutartinė