VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS GRAFIKOS KATEDRA

Vytis Snarskis

NEBYLŪS KOMIKSAI: BETEKSTĖS MEDIJOS RAIŠKA Magistro baigiamasis teorinis darbas

Grafikos studijų programa, valstybinis kodas 621W10007

Magistrantas: Vytis Snarskis

......

(parašas)

...... (data)

Darbo vadovė: dr. Reda Šatūnienė

......

(parašas)

...... (data)

Tvirtinu, katedros vedėjas: lekt. Vaidas Naginionis

......

(parašas)

...... (data)

Kaunas, 2016

AUTENTIŠKUMO DEKLARACIJA

Aš, Vytis Snarskis, kandidatas VDA Grafikos katedros magistro laipsniui gauti, patvirtinu, kad šis baigiamasis darbas paremtas mano paties tyrimais ir jame naudotasi tik tokia papildoma informacija, kuri nurodyta nuorodose, paaiškinimuose, šaltinių, literatūros bei lentelių ir paveikslų sąrašuose. Patvirtinu, kad baigiamajame darbe nėra naudojamasi kitų darbais to nenurodant ir nė viena baigiamojo darbo dalis nepažeidžia jokių asmens ar institucijos autorinių teisių. Taip pat nė viena baigiamojo darbo dalis nebuvo pateikta jokiai kitai aukštojo mokslo institucijai, kaip akademinis atsiskaitymas ar siekiant gauti mokslo laipsnį.

Vytis Snarskis

2

TURINYS

TURINYS ...... 3 SANTRAUKA ...... 4 SUMMARY ...... 5 ĮVADAS ...... 6 1 KOMIKSO KADRAS ...... 16 1.1 Iliustracijų įrėminimas komiksuose ...... 16 1.2 Kadrų tarpusavio sąveikos kategorijos ...... 19 1.3 Laiko tėkmės suvokimas komiksuose ...... 22 2 JUDESIO VAIZDAVIMO YPATUMAI KOMIKSUOSE ...... 27 2.1 Kūno kalbos panaudojimo būdai komiksuose ...... 27 2.3 Emocijos sukūrimo per kūno kalbą būdai ...... 29 2.4 Jūdesio išraiškos būdai dvimatėje erdvėje ...... 30 3 GARSO PATEIKIMAS GRAFINIAIS ELEMENTAIS KOMIKSUOSE ...... 34 3.1 Skaitytojo garso suvokimas per vizualią mediją ...... 34 3.2 Garso išraiškos būdai dvimatėje erdvėje ...... 35 3.3 Garso perteikimas naudojantis simboliais ...... 37 4 TEKSTO VIETA KOMIKSO MEDIJOJE ...... 41 4.1 Teksto ir kitų grafinių elementų tarpusavio sąveika ...... 41 4.2 Teksto vaizdavimo ypatumai komiksuose ...... 42 4.3 Komiksas kaip medijos forma ...... 44 4.4 Teksto nebuvimo komiksuose priežastys...... 45 IŠVADOS ...... 50 BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ...... 52 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS ...... 55

3

SANTRAUKA

Komikso medija sparčiai vystosi ir populiarėja. Iš popieriaus lapo komiksas žengia į kitas sritis kaip kinas ir televizija. Jo spausdintinė vizualinė kalba perkeliama į skaitmeninę. Komiksas tampa lengviau prieinamas platesniam žmonių ratui. Lietuvoje augantis komiksų skaitytojų skaičius skatina kurtis naujoms kūrybinėms dirbtuvėms, skaitykloms. Jaunajai kartai žodis „komiksas“ nėra naujiena. Jie aktyviai seka periodinius leidinius, ieško naujų, domisi aktualijomis bei kuria patys. Tačiau Lietuvoje jis neturi gilių tradicijų. Renginių, susijusių su komiksais, didelis susidomėjimas tarp žmonių, ypač studentų ir vyresnių menininkų, demonstruoja akivaizdų komikso poreikį. O labai platus komikso medijos panaudojimo spektras, žanrų bei stilių įvairovė reikalauja gilesnių analizių, meninių tyrimų. Tai sritis, kurioje itin trūksta meninį išsilavinimą įgijusių specialistų.

Šiuo darbu siekiama ištirti nebylių komiksų, kaip betekstės medijos raišką. Nebylus komiksas – tai komiksas, kuriame nenaudojamas tekstas, o visa informacija reikalinga suprasti istorijai perteikiama tik iliustracijų pagalba. Dėstyme analizuojama komikso sandara, gilinamasi į komikso kūrimo procesus. Aprašomi kadrų vaizdavimo ypatumai, judesio ir garso perteikimas dvimatėje erdvėje, teksto ir kitų grafinių elementų tarpusavio sąveika. Tiriamas komikso betekstės medijos poveikis žmogui, komunikacija tarp kūrėjo ir skaitytojo. Lyginami tradicinio komikso ir komikso be teksto elementai. Analizuojamos teksto atsisakymo priežastys bei įtaka kitiems komikso grafiniams elementams.

Išanalizuota komikso sandara ir kūrimo proceso aspektai atsisakius teksto parodė, kad teksto pasakojimo dalis atitenka likusiems grafiniams elementams. Tekstą pakeičia ženklai, simboliai, papildomos iliustracijos. Skaitytojas priimdamas vizualią informaciją pats turi susidėlioti istoriją pasitelkdamas savo gyvenimiška patirtimi bei nuovoka. Taip jis įtraukiamas į komiksą tampa jo dalimi. Pačiai istorijai lieka daug vietos abstrakcijoms ir interpretacijoms. Komiksas virsta labiau asmeniniu tiek skaitytojui, tiek jo autoriui.

Apibendrinant teorinį darbą sudariau išvadas, kurios atsako į darbo uždavinius. Darbo išvadų sukaupta informacija bus panaudota ir pritaikyta kuriant baigiamojo darbo praktinės dalies projektą.

4

SUMMARY

The medium of comics is rapidly developing and gaining popularity. Comics are stepping out from the page into other fields such as cinema and TV. Their printed visual language is transported into the digital field. Comics are becoming more accessible to a wider range of people. The rising number of comic readers in Lithuania is facilitating the creation of new creative workshops and reading rooms. The word “comics” is nothing new to the younger generation. They are actively following periodicals, looking for new ones, taking interest in the latest trends, and creating comics themselves. However, comics has no established traditions in Lithuania. Strong interest in comics-related events among people, especially among students and older artists, demonstrates evident demand for comics. Correspondingly, the extensive range of usage that comics has as a medium and the high variety of its genres and styles demand deeper analyses and art research. It is a field which faces a severe lack of specialists with degrees in art. The aim of this paper was to research the expression of silent comics as a non-textual media. A silent comic is a comic where text is not used and all information required for the understanding of the story is expressed entirely through illustrations. The paper‘s body analyses the structure of comics and the processes of its creation. Panel depiction features, presentation of motion and sound in two-dimensional space, interaction between text and other graphical elements are described as well. The paper also examines the effect of comics as a non-textual media on a person and the communication between the author and the reader. Elements of a traditional and a non-textual comic are compared. The reasons for the abandonment of text and its influence on other graphical elements of the comic are explored.

The analyzed structure of comics and the aspects of creation after abandoning text have demonstrated that text‘s function of telling a story falls on the remaining graphical elements. Text is replaced by signs, symbols and additional illustrations. As the reader receives visual information, he himself has to piece together the story with the help of his own life experience and judgement. In this manner, he is involved in the comic and becomes a part of it. A lot of space is provided for the abstractions and interpretations of the story. The comic becomes more personal both to the reader and to its author.

Summarizing the theoretical work, conclusions responding to the paper‘s goals are formed. In accordance with the paper‘s conclusions, the collected information will be used and applied in the creation of the project for the practical section of the final thesis. 5

ĮVADAS

Tyrimo aktualumas ir naujumas. Komiksas nėra siaura sritis - tai turtinga ir unikali medija1, kuria istoriją galima papasakoti tik jai būdingais būdais. Komiksas atlieka tą pačią funkciją kaip ir bet kuri kita medija – saugoja ir perduoda informaciją2. Komikso medija sparčiai vystosi ir populiarėja. Iš popieriaus lapo komiksas žengia į kitas sritis, pavyzdžiui, kiną ir televiziją. Jo spausdintinė vizualinė kalba perkeliama į skaitmeninę. Komiksas tampa lengviau prieinamas platesniam žmonių ratui. Tai gali paaiškinti jo populiarėjimą ir Lietuvoje. Mes neturime gilių komiksų tradicijų, bet jos po truputį kuriasi, vis daugiau žmonių pamilsta šią mediją. Augantis komiksų skaitytojų ratas skatina kurtis naujoms kūrybinėms dirbtuvėms, skaitykloms. Lietuvos jaunajai kartai žodis „komiksas“ nėra naujiena. Jie aktyviai seka periodinius leidinius, ieško naujų, domisi aktualijomis bei kuria patys.

Gyvenimo tempo spartėjimas, technologijų tobulėjimas, nenumaldomas judėjimas į priekį daro didelę įtaką kiekvienos srities profesionalėjimui gilinantis į detales ir smulkmenas. Stambios dalys skirstomos į smulkesnes, o pastarosios dar į detalesnes. Tokiu būdu informacijos kiekiai tampa neaprėpiami. Savaime suprantami dalykai paprastinami į lengvai atpažįstamus. Pasaulis tampa vis globalesnis ir mąstysena supanašėja. Tai paliečia ir įtakoja komiksą. Jis virsta vis lengviau suvokiamu, vis labiau suprantamesniu ne tik komiksų žinovams, bet ir didesnei masei. Augantis pavienių komiksų kūrėjų būrys šį keitimąsi pagilina asmeniniu aspektu. Rašytojas naudodamas skaitytojo gyvenimo patyrimus su juo randa vis glaudesnį ryšį ir žadina emocijas. Globalėjimas kūrėjus skatina kūrinius daryti suprantamus didesniam kiekiui žmonių. Komiksas be teksto daugumai skaitytojui yra neįprastas reiškinys. Todėl jaučiu poreikį įsigilinti į komiksą kaip pasaulinės kalbos vaizdinę priemonę nenaudojant rašytinės kalbos, nes tai tampa vis aktualiau ir asmeniškiau tiek man, tiek kitam skaitytojui.

Problematika. Lietuvoje komiksas vis dar naujas ir retai sutinkamas reiškinys. Čia jis neturi gilių tradicijų ir tokio populiarumo kaip užsienyje. Dar sutinkama klaidinga nuomonė, jog tai tik vaikams leidžiamų leidinių žanras, nerimtas skaitinys, kuriame vaizduojami juokingi paveikslėliai. Neretam iškyla klausimas kodėl komiksas apskritai yra medija. Tokie žmonės besidominčius šia tema asmenis laiko nebrandžiais. Tačiau naujai įkuriamos komiksų

1 Dawe Ian. Comics: The medium of the 21st Century. http://sequart.org/magazine/62401/comics-the-medium-of- the-21st-century/ [žiūrėta 2016-12-16] 2 McLunhan Marshal. Kaip suprasti medijas, Žmogaus tęstiniai. Vilnius: Baltos Lankos, 2003, p. 158-170. 6 skaityklos, komiksų kūrybinių dirbtuvių praktikos, spaustuvės „Kitokia grafika“3 besiplečianti veikla, pirmą kartą Lietuvoje įvykęs tarptautinis komiksų festivalis „Komiksų dienos“4, rodo vis didesnį žmonių susidomėjimą ir supratimą apie šią mediją.

Taip pat pastebima, kad vis sparčiau auga imlių studentų ratas, kurie nori profesionaliau pagilinti komikso žinias. VDA KF Grafikos katedros studentai vis dažniau į akademiją kviečia užsienio komiksų menininkus, kurie specialiose paskaitose dalinasi savo patirtimi, veda kūrybines dirbtuves5. Tokių renginių didelis susidomėjimas tarp studentų ir vyresnių menininkų demonstruoja akivaizdų komikso poreikį. Labai platus komikso medijos panaudojimo spektras, žanrų bei stilių įvairovė reikalauja gilesnių analizių, meninių tyrimų6. Tai sritis, kurioje itin trūksta meninį išsilavinimą įgijusių specialistų.

Tyrimo laukas. Buvo pasirinkti teoriniai darbai, kurie vienu ar kitu požiūriu nagrinėja komiksą, jo sandarą ar kūrimo procesus. Taip pat nagrinėjami tradiciniai komiksai bei komiksai, kuriuose nėra teksto arba jo naudojama mažai.

Teorinio darbo tyrimo objektas – nebylus komiksas: betekstės medijos raiškos ypatumai. Komiksas gali egzistuoti be grafinio elemento - teksto. Teksto naudojimo būdų vaidmuo ir įtaka komikso skaitytojui. Skirtingi grafiniai elementai, sudarantys tradicinį komiksą. Analizuojami komikso pasikeitimo ir kūrimo procesai atsisakius teksto. Asmeninis santykis su komiksu, žvilgsnis į tekstą kaip į komikso kadro neprivalomą sudėties dalį. Emocinis ryšys, dialogas su komikso vaizdais pateikiama informacija. Tam tikrų objektų visumos supaprastinimas, virsmas simboliais.

Tyrimo tikslas - išanalizuoti komiksą kaip mediją, kuri gali egzistuoti neturėdama grafinio elemento – teksto.

3 „Kitokia grafika“ – spaustuvė gyvuojanti nuo 2011m, užsiimanti viskuo kas susiję su komiksu, jo kultūrine sklaida ir reklama Lietuvoje bei užsienyje. Jų veiklą apima komiksų kūrybinės dirbtuvės, komiksų spaustuvė, komiksų skaitykla, komiksų parduotuvė ir t.t. 4 „Komiksų dienos“ – pirmasis tarptautinis komiksų festivalis Lietuvoje, kuris įvyko 2016m balandžio 14-16 dienomis Vilniuje. Jo metu vyko įvairūs pranešimai, susitikimai su užsienio komiksų menininkais, veikė kūrybinės dirbtuvės, skirtingų komikso žanro ir tradicijų komiksų biblioteka/ekspozicija. 5 Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto (VDA KDF) grafikos katedros dėstytojai ir studentai organizuoja susitikimus ir dirbtuves kviesdami menininkus iš Lietuvos (pvz. komikso „10 Litų“ autorės Miglė Anušauskaitė, Gerda Jord) bei užsienio (pvz. komiksų kūrėjai Benjamin Courtault iš Prancūzijos, Harold Jimenez Canizales iš Ispanijos, iliustratorius ir komiksų kūrėjas Alexandre Clerisse iš Prancūzijos, konceptuali piešėja Ausma Smite iš Latvijos, lino raižinių menininkas Peeter Allik iš Estijos, menininkė iš Norvegijos Rita Marhaus ir kt.). Tarp menininkų kviečiami ir komiksų kūrėjai, kurie pasidalintų savo patirtimi su studentais skaidydami paskaitas ar pravestų kūrybines dirbtuves. 6 Rachel Marie, Crane Williams. Image, Text, and Story: Comics and Graphic Novels in the Classrom. Department of Teaching and Learning Publications, 2008. 7

Darbo uždaviniai:

 Išanalizuoti komikso sandarą, kūrimo proceso aspektus, panaikinus jame esantį tekstą arba jį pakeitus kitomis grafinėmis priemonėmis.  Aptarti komiksą kaip medijos formą.  Ištirti komikso be teksto vizualinį poveikį žmogui, asmeninį santykį su skaitytoju.  Palyginti tradicinį komiksą su komiksu be teksto.

Tyrimo metodai. Mokslinis-meninis tyrimas parašytas aprašomuoju analitiniu ir lyginamuoju metodais iš autobiografinės tiriamojo objekto perspektyvos.

Literatūros apžvalga. Rašydamas šį darbą daugiausia rėmiausi užsienio literatūra. Tokios literatūros materealiu pavidalu Lietuvoje sunku rasti, todėl dalis informacijos buvo ieškoma internetiniuose puslapiuose. Nemažai leidinių pavyko surasti skaitmeniniu pavidalu. Lietuvių kalba parašytų knygų ar straipsnių analizuojančių komikso medijos beveik nėra. Dauguma minimų komiksų įsigyti keliaujant po užsienio šalis, atvežti draugų ar užsisakyti internetu.

Analizuojant komikso mediją daugiausia rėmiausi dviem leidiniais. Vienas jų yra amerikiečio Scott McCloud knyga „Suprantant komiksą“ („Understanding Comics“) 7 . Tai turbūt iki šiol žymiausia knyga analizuojanti komiksą, kuri tapo kanoninė. Joje nagrinėjamas komikso gimimas, jo kaip medijos vystymasis, gilinamasi į komikso istoriją. Analizuojama kaip skaitytojas suvokia komiksą, nagrinėjama kadrų išdėstymo svarba, išsiaiškinama kas vyksta tarpuose tarp kadrų. Taip pat aptariami stilistikos niuansai, pateikiami jų pavyzdžiai. Šioje knygoje viskas pateikiama komikso medija, todėl ji pati yra komiksas.

Kita daugiausiai komiksą analizuojama knyga taip pat amerikiečio karikatūristo Will Eisner - „Komiksas ir sekos menas“ („Comics and Sequential art“)8. Tai viena pirmųjų knygų, kuri analizuoja komiksą. Remdamasis asmenine patirtimi ir savo kūrybos pavyzdžiais autorius aprašinėja vaizdo ir žodžio ryšį, laiko suvokimą tarp kadrų ir juose bei analizuoja pavyzdžius. .

Norėdamas labiau suprasti žmogaus kūną, analizavau ne tik komiksuose naudojamas figūras, bet ir domėjausi pačia kūno kalba knygoje „Kūno kalba“ („Body language“)9. Tai

7 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993. 8 Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985. 9 Allan and Barbara Pease. Body Language. Australia: Allan Pease, 2004. 8 padėjo labiau suprasti judesių ir pozų perduodamą informaciją bei jų pritaikymo galimybes ateityje kuriant komiksą. Nesigilinant į kūno kalbą ji vistiek suprantama pasąmoniškai. Tačiau jos supratimas suteikia pranašumą prieš skaitytoją, nes taip lengviau pateikti norimą emociją. Manau, tai labai svarbu komikso kūrėjui.

Tam, kad labiau suvokčiau kokia eiga žmogus skaito komiksą. rėmiausi straipsniu „Skaitymas be žodžių“ („Reading Without Words“)10. Joje eksperimentais analizuojamas akių judesys, tiriama žmogaus koncentracija sekant kadrus, siekiant suprasti kadrų sekos pateikimo svarbą, jų vietą lape, jų skirtingus poveikius skaitytojo suvokimui.

Darbo struktūra. Magistro teorinį darbą sudaro įvadas, penki skyriai, išvados ir priedai.

Įvade pristatomas darbo tyrimo objektas, problematika, aptariamas tikslas ir uždaviniai. Nurodomi tyrimo metodai bei darbo naujumas ir aktualumas bei apžvelgiami pagrindiniai literatūros šaltiniai. Taip pat įvadas turi antrą dalį – autobiografinę prieigą prie tiriamojo darbo. Jaučiau poreikį prieiti prie šio darbo iš asmeninės patirties pusės taip parodydamas komikso svarbą savo gyvenime ir asmenines ambicijas gilinantis į jį.

Pirmame skyriuje didelį dėmesį skiriu paveiksliukui komikse. Skirtinguose poskyriuose išsamiai analizuoju atskiras komiksinio paveiksliuko dalis. Apžvelgiu nuo kadro rėmo detalių iki visų kadrų esančių puslapyje poveikį skaitytojui. Paaiškinu laiko supratimą komikse, skirtumus tarp laiko suvokimo kadruose ir tarp jų. Taip pat laiko valdymo subtilybes kadrų forma, dydžiu ir dažnumu puslapyje.

Antrame skyriuje pereinu prie komikse naudojamų judesių. Dalimis pereinu nuo raidės išraiškos virtimo kūno linijomis iki žmogaus silueto judėjimo. Aprašau kaip judėjimas vaizduojamas dvimatėje erdvėje, išanalizuoju pagalbines priemones šiems judesiams perteikti.

Trečiame skyriuje pereinama prie garso, kur susiduriama su garso tekstine išraiška. Komiksas be teksto palyginamas su nebyliuoju kinu. Tiriama kaip tekstas vaizduojamas dvimatėje erdvėje ir kaip jį suvokia skaitytojas. Aptariami garso išraiškos būdai grafiniais elementais perteikiant garso stiprumą vaizdu.

Ketvirtas skyrius skiriamas teksto ir vaizdo tarpusavio sąveikos tyrimui, lyginamos kategorijos. Atkreipiamas dėmesys į teksto panaudojimo būdus tradiciniuose komiksuose, jie

10 Tom Foulsham, Dean Wybrow, Neil Cohn. Reading Without Words: Eye Movements in the Comprehension of Comic Strip. Applied Cognitive Psychology, Appl. Cognit. Psychol., 2016 balandžio 15d., p. 566-579.

9 analizuojami. Lyginami tradiciniai komiksai su tektu ir komiksai be tekso. Peržvelgiami tam tikri komiksai esantys be teksto. Aiškinamasi kas autorius skatina kurti tokius komiksus kur teksto naudojima minimaliai arba visiai jo atsisakoma. Taip pat aptariamas komiksas kaip medijos forma.

Autobiografinė prieiga prie tiriamojo objekto

Aš esu Betmenas11. Vienišas, tylus žmogiukas, užsidaręs savo pasaulyje, nuobodus pašnekovas, nemėgstantis draugijos vienišius. Nuožmus nuotykių ieškotojas, bebaimis kovotojas, nežinomas didvyris bandantis apsaugoti savo aplinką nuo blogio, smogiantis neteisybei meistriškais judesiais, viską žinantis, garbės neieškantis superherojus 12 . Su blonknotu ir pieštuku rankose.

Viskas prasidėjo nuo chaotiško braukymo pieštuku per lapą. Rezultatas nebūdavo svarbus, svarbi masė ir lapo užpildymas. Nuo krašto iki krašto, be jokių taisyklių ar kito žingsnio apmąstymo. Gal tik ritmika buvo galima rasti tame rutulių ir „aštuonetų" chaose. Pamažu atsirado formos. Grakštumo jose nebuvo, bet šioks toks tobulėjimas matėsi. Vieni pirmieji žmogeliukai kuriuos aiškiai prisimenu ant popieriaus lapo yra mano šeima, kurią turėjau nupiešti į savo sveikatos istorijos knygelę. Ten buvo tėtis (didelis apskritimas ir kvadratas vietoj galvos), mama (stačiakampis ir trikampio formos galva) bei aš pats (sudarytas iš visų šių figurų pridedant pagaliukus rankų ir kojų vietose). Veidų piešimą įtakojo mamos žaidimas: „taškas, taškas, pagaliukas, šypsenėlė, burbuliukas...štai išėjo žmogeliukas".

Šeima nuo mažų dienų pastebėjo mano santykį su popierium, pieštuku, tušinuku, markeriu. Bet kokie dažai, kreidelės ar kitos priemonės kuriomis gali išsitepti, buvo ne man. Ir ne todėl, kad ištepliosiu stalą, užuolaidas ar namo sieną (pastarasis visgi įvyko), bet todėl, kad aš pats nebuvau linkęs tepliotis rankų (purvinų rankų fobija). Mamos žaidimai, tėčio veidai iš skaičių skatino mano susidomėjimą, vertė galvot apie savo braukomas linijas ir galutinį rezultatą. Pamažu priartėjau prie kito kraštutinumo - balto lapo baltumo.

Naujai atverstas lapas, atsiradusios naujos mintys, susigalvotos taisyklės, įspraudė mane į rėmus. Atsirado estetinė problema su tuščiu lapu prieš akis. Galėdavau ilgai į jį spoksoti jo

11 Bill Finger. Detective Comics. New York: Detective Comics, 1940, nr. 38. 12 Brooker Will. Batman unmasked Analysisng a cultural icon. U.S.: Continium International Publishing Group, 2000.

10 nesupurvindamas. Tik retkarčiais ekstremaliai priartėdamas rašymo\piešimo priemone per plauko storį prie balto paviršiaus. „Pradėsiu nuo čia...ne, nuo čia. O jei nepavyks? Geriau kitoj vietoj. Baimė padaryt klaidą būdavo didžiulė. Atsakomybė prieš tyrą stačiakampį nepamatuojama. Svarba viską padaryti tobulai, be klaidų. Atrodė tas įrėmintas stačiakampis, turėdamas aiškias piešimo ribas, savyje turi per didelių galimybių erdvę, kurioje aš pasiklysdavau. O kai turiu rankoje pieštuką, mano galia yra didžiulė, aš esu atsakingas už šį baltą, stačiakampį pasaulį. „Su didele galia, ateina didelė atsakomybė“13( with great power there must also come - great responsibility) – tokios pačios išvados priėjo vienas garsiausių komiksų personažas Peter Parker.

Didele atsakomybe taip pat laikiau patarnauti Raudondvario parapijos kunigui. Ne todėl, kad tikėjau Dievu, ar kunigas būdavo svarbus asmuo, tiesiog nuo manęs priklausydavo visų mišių eiga. Viskas turėjo vykti sklandžiai: menkiausia klaida ir viskas sugrius. Buvau klapčiukas. Balta mantija suteikdavo man galios, padarydavo nematomu. Niekas negalėjo manęs atpažinti. Nauja tapatybė padėjo lengviau atlikti pareigas. Atnešti taurę su eliksyru kunigui, jis jam suteikdavo antžmogiškos galios. Laikyti dėklą su paslaptingais, baltais, apvalios formos, valgomais paplotėliais, kurie apsaugodavo piliečius nuo blogio. Skambinti varpais, kurie savo skambiu garsu atbaidydavo blogį ir įspėdavo nesiartinti, nes šią vietą saugau aš. Buvau nepaprastas klapčiukas ir to niekas nežinojo. Po vienų tokių mišių, už mano nepriekaištingą darbą, ir už nuopelnus savo kaimui, buvau apdovanotas. Ceremonija vyko tik tarp manęs ir kunigo, nes nevalia atskleisti superherojaus tikrąjį vardą, o ir aš nenorėjau garbės. Mano rankose atsidūrė pirmasis mano matytas komiksas apie Šv. Jono Pauliaus antrojo gyvenimą.14

Nieko panašaus nesu iki šiol matęs. Ši knygelė kiekvieną vakarą buvo vartoma ir analizuojama. Nebuvau regėjęs tiek daug paveikslėlių vienoje knygoje, viename puslapyje. Nereikėjo net skaityti, viskas buvo ir taip aišku. Su kiekvienu puslapio atvertimu vis labiau artinau pagrindinį veikėją su savimi. Jonas buvo geras vaikas – mandagus, visada pasiruošęs padėti. Mėgdavo spardyt kamuolį, buvo atsidavęs savo veiklai. Pats toks jaučiausi, o futbolas lig šiol yra neatsiejama dalis manęs. Jonas Paulius buvo mano didvyris, kol neatsirado kieme surastas naujas draugas Audrius.

Audrius buvo keliais metais vyresnis, todėl labiau patyręs ir daugiau žinojo. Jo vasaros

13 Stan Lee. Spider-Man. New York: Marvel, 1962, nr. 1. 14 Steven Grant. The Life of Pope John Paul II. New York: Marvel, 1982. 11 vakarais pasakojamos fantastinės istorijos mane žavėjo. Jos patvirtindavo, antrindavo ir praplėsdavo mano susigalvotą pasaulį. Pasaulis sprogimu dar labiau išsiplėtė, kai Audrius atnešė iš tolimos šalies atvežtą komiksą „Betmenas’’. Taip, didvyrį Joną pakeitė ne Audrius, o kitas komikso herojus panašus į šikšnosparnį. Jis turėjo viską ko trūko pirmąjam komiksui: paslaptingumą, super kostiumą, galią, blogio ir gėrio kovą. Komiksas buvo pieštas nauja, dar nematyta stilistika, buvo daug spalvingesnis, įvairesnis paveiksliukais. Nors ‘’Betmeną’’ pasiskolinau tik dienai, spėjau beveik visą jį nukopijuoti per kalkę. Audrius buvo labai nepatenkintas (pasirodo kopijavimas per kalkę palieka įkalčių). Mano noras ir pačiam turėti tokį patį komiksą privertė stipriau spaust tušinuką (jau tada buvau sumanus, todėl naudojau pasibaigusią tušinuko širdelę, bet taip nesimato ar pakankamai stipriai pervedei liniją). Išėjimas į platesnius vandenis vaizduotėje ir naujos pažintys darželyje, praplėtė akiratį.

Darželis - laikotarpis, kai mano pomėgis piešti buvo pastebėtas už šeimos sienos ribų. Pažintis su paaugliais mutantais nindzėm vėžliukais15, kuriuos turėjau nupiešti kiekvienam klasės draugui. Donatelas - violetinio raiščio savininkas, su paprasta, bet jo rankose tampančia nepaprasta lazda- proto bokštas, technologijų meistras. Rafaelis - raudono lyg kraujas raiščio nešiotojas, su dviejų trijų smailių galų šakėmis smogiama raumenų kalno jėga prakirsdavo visus kietus paviršius. Mikelandželas - protestuojančio paauglio veikėjas, oranžinės spalvos raiščio savininkas, picos mėgėjas, pramuštgalvis nunčiakų16 virtuozas. Ir gaujos lyderis, Leonardas - vadovaujanti asmenybė, atsakomybės jausmą nešantis kovos kardo meistras, besislepiantis už mėlynos spalvos raiščio. Nors visuose keturiuose personažuose rasdavau sau tinkančių bruožų, iškart turėjau savo favoritą - Donatelą. Ne dėl jo proto, bet dėl ginklo - pagalio. Tai buvo paprastas ginklas, kurį galėjau rasti kieme, ar išsilaužt iš medžio. Paprastumas man labiausiai tiko.

Tai tiko ir vienai darželio auklėtojai. Ji pastebėjo mano talentą piešti. Kai visi vaikai eidavo popiečio miego ir jau giliai įmigdavo, aš vietoj to, paskatintas auklėtojos, eidavau piešti. Piešdavau popierines lėles, joms drabužius, o auklėtoja karpydavo jų siluetus. Vėliau žaisdavome karą. Karą, kuris tilpdavo į popieriaus lapą. Pradžioje atsirasdavo vienas kareivis vienoje lapo pusėje, tada nupiešdavau priešininką, kuris šūviu, dūriu ar kitu būdų nukaudavo pirmąjį. Taip ir prasidėdavo šūviai, sprogimai, tankai, monstrai, pabaisos, undinėlės, povandeniniai laivai, žemės kirminai, dziausas, betmenas, paukštis su metaliniais sparnais,

15 Kevin Eastman, Peter Laird. Teenage Mutant Ninja Turtles. Dover: Mirage studios, 1984. 16 Nunčiakas – dvisekcė lazda, tradicinis Kinijos ir Okinavos ginklas. Jis sudarytas iš dviejų trumpų lazdų, sujungtų junge iš virvės ar grandinės.

12 kosmosas...kol nelikdavo baltos vietos lape. Žaidimui pasiekus kulminaciją auklėtoja pasikviesdavo savo kolegę, ir abi stebėdavo mano režisuojąmą karą, užduodamos temų, pasiūlydamos naujų kliūčių ar veikėjų. Šie kūrybiniai žaidimai paskatino labiau įsitraukti į istorijų kūrimą, išbandyti naujų pišimo stilistikų, jas maišyti, praplėsti ribas. Ikimokyklinis laikotarpis popietinio „miego" metu leido patirti dar niekada nematytų nuotykių.

Turbūt kaip ir daugelio mokinių, mano sąsiuvinių paraštės neišvengdavo papaišymų. Tik mano paraštės dažnai išsiplėsdavo iki viso puslapio, atvarto, ar net kelių lapų. Kai netingėdavau buvau stropus mokinys, tad per matematikos pamokas mokytojas leisdavo tiesiog paišyti. Tačiau nepamenu nei vieno semestro, kad iš dailės pamokos gaučiau aukščiausią įvertinimą. Nežinau ar taip buvo, nes mokytojos lūkesčiai mano atžvilgiu buvo itin dideli, ar ji taip stengėsi skatinti mane labiau tobulėti ir siekti aukščiausio balo. O gal mokytoja žinojo, kad aš visiems savo klasiokams berniukams piešdavau dailės užduotis, o sau tik papeckiodavau kaire ranka? Mano knygų ir sąsiuvinių kraštai kitų pamokų metu virsdavo mini komiksais. Palikdavau po paveiklėlį kiekviename puslapyje, kad mokinys jaunesnėje klasėje gautų daug įdomesnę, patobulintą knygos versiją. Tobulinimas neišnyko iki pat dvyliktos klasės, kai reikėjo rinktis tolimesnį gyvenimo etapą.

Nors piešimas mane lydėdavo kiekviename žingsnyje, su menu savęs nenorėjau sieti, nes pasak mano tėvų: iš meno nepragyvensi. Todėl sekdamas didvyrio keliu, ėjau tarnauti savo Tėvynei. Karo akademija buvo prioritetas, bet nepavykus įstoti rašiau prašymą privalomajai karo tarnybai, kad priimtų anksčiau laiko. Tarnybos laikotarpis nepraėjo be piešimo. Po pratybų miškuose įamžindavau įvykius, taktinius manevrus, šaržuodavau negailestingus vadus. Kiekvienam kareiviui savo kuopoje teko nupiešti po atviruką su mylimosios atvaizdu, jo portretu, šiaip ką nors šmaikštaus, ar tiesiog gėlių puokštę. Visi mane žinojo kaip mokantį pieštį svajotoją. Nors žaisti karą man patiko, nusprendžiau geriau statyti, o ne griauti. Pasukau kitu, mokslo keliu.

Mokslams reikėjo pinigų. Niekad nemėgau prašytį tėvų, todėl išvykau į Airiją užsidirbti pats. Darbas truko devynis mėnesius, nuo rugsėjo iki gegužės (vasara man visada buvo šventas metas, kuomet reikia ilsėtis). Devyni mėnesiai darbo naktinėj pamainoj ir piešimo tobulinimosi. Netoliese buvo biblioteka, kurioje susipažinau su daugiau komiksų, jų istorija bei stiliais. Parsinešęs studijuodavau, kopijuodavau stilistikas. Per tą laikotarpį prikaupiau gausybę piešinių, iš kurių didžioji dalis atminimui atiteko ten susirastiems draugams. Metas keliaut namo.

Namie vis dar galvoj skambėjo „iš meno nepragyvensi", todėl rinkausi tarpinę profesiją

13

- medienos gaminių dizainas ir technologija. Dizainas - menas, technologija - praktiška, atrodė puikus sprendimas. Įstojau į nemokamas studijas, tad sukaupti pinigai buvo leidžiami piešimo priemonėms ir naujiems komiksams. Deja, studijos nebuvo įdomios. Sąsiuvinių turinys nesikeitė nuo mokyklos laikų, tos pačios plačios paraštės su pripaišytom istorijom. Mėgiamiausios paskaitos piešimas ir spalvotyra. Likus mėnesiui iki antro kurso baigimo susipažinau su dizaino dėstytoja Brakauskaite. Ji pastebėjo mano eskizus ir kai į klausimą ar man patinka čia studijuoti kukliai atsakiau „nelabai" ji įsakmiai patarė „eik iš čia". Tai buvo stebuklingi žodžiai, už kuriuos šiam žmogui liksiu dėkingas turbūt visą savo gyvenimą. Ištryniau iš savo galvos frazę „iš meno nepragyvensi" ir nusprendžiau rizikuoti bei daryti tai nuo ko nuolat bėgau, nuo to kas man ištikrųjų visada patiko. Domėjausi architektūra – tačiau ten pasirodė pernelyg daug taisyklingų formų, tiesių linijų ir taisyklių. Domėjausi multimedija, kur rodėsi tarsi viskas įdomu, bet per mažai piešimo. Atsiradau laiku ir vietoje -Dailės akademijos peržiūrose. Tai man padėjo apsispresti ką noriu studijuoti. Apėjęs visas auditorijas išsirinkau labiausiai patikusius darbus. Iš visų kursų ir disciplinų visi išsirinkti darbai buvo grafikų. Nusprendžiau, kad būtent grafika ir yra tai, ko man reikia. Taip žingsnis po žingsnio nuo pat vaikystės prisijaukinęs prie savęs komikso žanrą ir vis labiau toldamas nuo tiksliųjų mokslų priėjau prie grafikos bakalaurinio darbo - komikso „Eglė žalčių karalienė". Komikso temos nusprendžiau neatsisakyti ir magsitriniui darbui, juk komiksais gyvenau visą savo gyvenimą! Tik galvoje netilpo klausimai… Kokią temą, istoriją rinktis? Gal tęsti lietuviškų pasakų tematiką? O galbūt kurti savo? Kad pasirinkimas būtų lengvesnis, pasinėriau į savianalizę.

Prisimenu savo pirmuosius komiksus, jų kompozicijas, langelių išdėstymą, stilistiką, personažus. Galėčiau kai kuriuos langelius perpiešti net dabar. Bet tekstas...Niekaip negaliu jo prisiminti... Galvoj skamba žodžiai, bet ne tie kurie buvo parašyti. Skamba mano interpretacijos, mano pasakojimai, paremti paveiksliukais, mano sumanyti išvedžiojimai, istorijų tąsos. Matytuose komiksuose puikiai prisimenu teksto kompozicines vietas, jų įvairias formas: balionėlius, stačiakampius...Bet jų turinio neprisimenu. Galima būtų dėl to apkaltinti, kad tuomet dar nemokėjau gerai skaityti arba, kad svetima kalba (anglų) buvo dar nepažįstama. Bet ir dabar niekas nepakitę. Ir dabar mano prisimenami komiksai neturi teksto. Jis yra, bet ne mano galvoj.

Koks mano pirmas susidūrimas su nauju komiksu? Pasiemęs jį į rankas nieko nelaukdamas (kantrybės stoka) visą perverčiu tam, kad susidaryčiau pirmąjį įspūdįį, susidėliočiau įvadą... Arba, kad numalšinčiau troškulį, suvaldyčiau susijaudinimą, užuosčiau

14 naujų puslapių kvapą. Užvertus komiksą, jį padedu ant stalo ir tik po kelių akimirkų, ramybės būsenoje galiu jį ir vėl pasiimti į rankas. Tuomet ramiai, besimėgaudamas išanalizuoju viršelį ir puslapis po puslapio gilinuosi į langeliuose įkomponuotas iliustracijas. Iš pradžių į kiekvieną atskirai, vėliau į puslapio visumą, galiausiai viso atvarto išdėstymą. Stebiu jaustukus parašytus vienu - trimis žodžiais. Tokius ir nenorėdamas vos žvilgtelėjęs supranti. Bet pro ilgesnius tekstus akys perbėga kaip pro grafinį elementą nesigilindama į jo turinį.

Man komiksas yra sugretintų nuosekliai einančių vienas po kito vaizdų visuma, grafiškais elementais išreikšta medija, pasakojanti istoriją. Komikse į grafiškus elementus įeina ir tekstas, tačiau aš mėginsiu jo visiškai atsisakyti. Mėginsiu komiksą pateikti taip, kad teksto netrūktų.

Viskas prasideda nuo langelio, rėmo, po kurio seka kitas langelis, tada dar kitas, ir dar kitas, ir dar...

15

1 KOMIKSO KADRAS

1.1 Iliustracijų įrėminimas komiksuose Norint kažką pasakyti be žodžių, viską galima nupiešti ant popieriaus lapo. Ar tai būtų panorama, ar aukštas medis, žmogus, metų laikas, emocija, nuotaika, laikrodžio detalė, kosmoso platybė, išgalvota būtybė, viskas nesudėtinga tereikia įgūdžių. Problema atsiranda tada, kai norima pavaizduoti laiko tėkmę. Nupasakoti veiksmą per tam tikrą laiko tarpą yra nesunku, bet kaip grafiškai parodyti jo sulėtinimą, persukti į priekį, keliauti laiku.

Pasinaudokime matematikos uždaviniu, kai turime du taškus: tašką A ir tašką B. Iš taško A mums reikia nusigauti į tašką B. Pavaizduojame save taške A - čia mūsų kelionės pradžia. Nusipaišome taške B - čia mes jau atvykome. Kad pavaizduotume pačią kelionę mums reikia save pavaizduoti taške C, kuris yra tarp taškų A ir B (nebent keliausime teleportu, tada naudosimės kitokiomis vizualinėmis priemonėmis). Viename piešinyje esame trijuose taškuose. Ar čia skirtingi žmonės skirtingose vietose? Tam, kad nepainiotume žiūrovo, reikia aiškiai pateikti informaciją. Reikia padėti skaitytojui matyti tai, ką nori pasakyti, ką nori parodyti. Čia mums padeda atskyrimo priemonės. Tai padaryti yra nesudėtinga pasinaudojus neatsiejamu komikso paveikslėlių atskyrimo elementu - rėmu. Paprastas stačiakampis išskiriantis grafinius elementus nuo aplinkinių elementų. Jis sukuria asmeninę erdvę apsistadydamas siena, arba kaip langas, už kurio slepiasi visas kitas pasaulis, bet kuris šiuo momentu, šiam pasakojimui, nėra toks svarbus. Rėmas padeda susikoncentruoti į tai, kas šią akimirką yra svarbiausia. Taip įrėmindami visus tris taškus A, B ir C, vieną piešinį paverčiame trimis atskirtais piešiniais. Skaitytojui leidžiame lengviau priimti informaciją ir perskaityti pateiktą istoriją piešiniais laiko tėkmėje. Čia rėmas kaip laiko mašina, žvilgtelime į istorijos pradžią, peršokame į kelionės vyksmą ir nusikeliame į galutinį tikslą.17

Visa kas yra rėmo viduje, galime vadinti kadru, angliškai „frame"18. Tai tarsi filmo sustabdyta akimirka, iškirptas kadras iš juostos, o vietoj viso filmo, mes parodome tik tris kadrus, pačius svarbiausius mūsų pasakojimui. Rėmo/kadro ilgis ir plotis gali būti labai įvairus, priklausomai nuo turinio, kurį norima parodyti. Jis gali priklausyti ir nuo laiko, kurio pagal autoriaus sumanymą, skaitytojas turėtų užtrukti apžiūrėdamas. Norime, kad skaitytojas tik prabėgtų kadrą akimis? Nupieškime nedidelį, siaurą rėmelį su minimaliu, bet labai greitai ir

17 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993. 18 Ibid., p. 7 - 8. 16 aiškiai suprantamu turiniu. Jei sumanymas skaitytoją pristabdyti, priverst padaryt pertraukėlę, kadrą padarome kur kas didesnį. Taip sukuriama pauzė nuo įtempto pasakojimo, arba pertraukėlė prieš kulminaciją. Gali būti ir įžanga dideliame kadre, su pavaizduota supančia aplinka, daug smulkių detalių, žemėlapių, kambario išdėstymo ir pan. Skaitytojas apžiūrinėdamas šį kadrą gilinasi į detales, studijuoja iliustraciją, taip sustabdydamas akimirką, kaip ir literatūros knygoje būdvardžiais aprašoma scena. Taigi kadro dydis priklauso nuo autoriaus sumanyto turinio, kuriuo jis gali manipuliuoti skaitytoju, taip perduodamas jam informaciją. Kad tai padarytume dar aiškiau, galime manipuliuoti ir pačiu kadro rėmu.

Komikso rėmas nebūtinai tai tik keturios vienodo storio kraštinės. Kaip ir žodį tekste, taip ir kadro rėmelį galime padaryti storesniu, taip pabrėždami jo išskirtinumą, išskirdami iš kitų, atkreipdami į jį dėmesį. Parodome skaitytojui, kad neprabėktume šito kadro, sureikšminame jį, atkreipiame dėmesį ar skiriame jam daugiau laiko. Padarydami rėmelį plonesniu nei prieš tai, sukuriame priešingą efektą. Taip pat suteikiame kadrui lengvumo, trapumo. Jei turime didelį kadrą, kuriame daug informacijos, kuri yra svarbi visa, bet tarp svarbios visada yra dar svarbesnė arba tiesiog norime atkreipti dėmesį į tam tikrą detalę, tai galime padaryti kadre įpaišydami dar vieną kadrą. Žiūrovo akiai siūlome peržiūrinėti didijį ir nepraleisti mažojo. Panaudoję kelis mažesnius kadrus didžajame, galime pavaizduoti personažo, daikto vietos keitimą, judėjimą. Pavyzdžiui, bėgimas per gatvę, lėktuvo skrydis su piruetais, kritimas nuo aukšto pastato, ar raketos kylimas. Kiekviename mažame kadre veikėjas keičia padėtį, formą, jame kas nors kinta, vyksta. O jo poslinkį laike ir vietos keitimą keičia mažųjų kadrų vieta.

Pati rėmo forma taip pat nebūtinai turi būti stačiakampė. Rėmo formos įvairove galima perteikti emociją, nuotaiką, panaudoti ją kaip nebylią komunikaciją per meninę priemonę19. Prisiminimus, sapnus ir grįžimus laiku atgal galime vaizduoti stačiakampyje užapvalintais kampais su vingiuota linija (debesėlio forma). Taip sukuriame ramybės pojūtį. Tuo tarpu aštresnius pojučius: pyktį, neapykantą, triukšmo/riksmo garsus, dūžius, vaizduojame kampuotame rėmelyje. Sukuriame sprogimo vaizdą, įtampą kadre. Veiksmui, judėjimo krypties nurodoms ir pačiam judėjimui, galime visą rėmą perkreipti link rombo formos taip sukurdami dinaminį kadrą. Laužydami rėmo liniją sukuriame emociją. Suteikdami rėmui faktūrą perteikiame nuotaiką, jei rėmą vaizduojame pabyrėjusį, situacija įgauna trapumo būseną. Jei į patį rėmą įterpsime norimus simbolius ir formas, išgausime norimą emociją. Jei kadro rėmas

19 Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 44-58. 17 sudužęs kaip šukė, mums parodoma papildoma informacija ir taip sukeliamas įspūdis, kad kadro viduje kažkas nutiko, dužo, žlugo. Norint sukurti didingumo įspūdį, pavyzdžiui, milžiniško pastato arba grėsmingo didelio sutvėrimo, norimą objektą reikia iškišti už rėmo ribų, taip objekto siluetą paverčiant rėmu. Toks metodas gali sukurtį įtampą, jėgos, didybės pojūtį. Skaitytojas išstumiamas iš įprastos stačiakampės erdvės, iš komforto zonos20. Viršutinė rėmo linija gali būti, kambario lubų su lempų kontūrais, ar debesų siluetais, džiunglių medžių šakomis. Šoninės sienos rėmas virsta medžio fragmentu, namo lataku, žmogaus siluetu, durimis. Apatinė linija tampa žolės tekstūra, minios rankų gausa, mašinos dūmų kraštu ir tt. Kadro rėmu gali virsti ir šaldytuvo durų rėmas, seifo siluetas ar dėžės kontūrai tokiu būdu sukuriant mažos erdvės pojūtį ir skaitytoją labiau įtraukiant į kadro siužetą. Vaizduojant didelę erdvę rėmo dalies galima atsisakyti.

Kadrą tyrinėjanti skaitytojo akis yra apribota rėmu, eidama per piešinį ji atsimuša nuo sienelės ir tęsia kelionę link kitos. Skaitytojas mato ribas kuriose vyksta veiksmas ir susikoncentruoja tik į ją. Panaikindami vieną iš rėmo sienelių, atidarome kadrą, nugriaudami sieną praplečiame laiko ir erdvės pojūtį. Akis nebeturi kur atsimušti ir žvilgsnis nueina toliau. Nors piešinys už nematomo rėmo nebesitęsia, skaitytojo vaizduotė sukuria vaizdą pati. Taip piešinys tampa beribis ir belaikis. Tą patį galime padaryti nustūmę kadrą už lapo kraštų21, kai matoma tik viena ar dvi sienelės, o kitos išeina iš popieriaus lapo. Viskas nematomai išsiplečia į neaprėpiamą ir belaikę erdvę. Šį metodą nebūtina naudoti tik kosmoso tematikai, jį galima pritaikyti bet kokiai scenai. Pavyzdžiui, vaikas žaidžia mažame kambaryje? Pasinaudoję šiuo metodu kambarį išplėsime taip skaitytojui sukurdami iliuziją koks kambarys yra didelis mažam vaikui. Tarakonas šaldytuve? Šaldytuvo mažą turinį paversime beribiais plotais. Ruošiamės kelionei ir tuoj kilsime su raketa? Panaikiname viršutinę liniją, sukuriame erdvę kilimui į nežinomybę. Jei reikia plačios panoramos mižiniškam miestui ar alinančiai sacharos dykumai, panaikiname šonines sieneles, taip jas nugriaudami skaitytojo akiai leidžiame nesustoti, o eiti toliau, leisti jo pasamonei susikurti beribius plotus.

Taigi rėmo įvairovė priklauso nuo autoriaus užmojų ir vaizduotės, o rėmelio forma nuo turinio, tai, ką norime pasakyti skaitytojui.

20 Ibid., p. 46. 21 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 103.

18

1.2 Kadrų tarpusavio sąveikų kategorijos Turime vieną kadrą su turiniu, pasirinktu rėmu. Bet komiksas susideda ne iš vieno, o iš kelių kadrų einančių vienas paskui kitą, ir jų visuma skaitytojui pasakoja nuoseklią istoriją22. Vėl pasinaudokime tuo pačiu matematiniu uždaviniu su taškais A ir B. Pirmame kadre sėdame ant dviračio ir ruošiamės kelionei. Esame taške A. Antrame kadre jau esame taške B ir nulipinėjame nuo dviračio. Skaitytojas supranta, kad mes ką tik apturėjome kelionę, nors pačios kelionės nevaizdavome23. Komiksuose šis skaitytojo sugebėjimas matyti atskiras dalis, bet pasinaudojus patirtį suprasti visumą turi anglišką terminą „closure"24 - uždarymas, užbaigimas.

Pats tarpas komikso lape tarp kadrų taip pat turi savo pavadinimą „Gutter" 25 26 . Lietuviškai būtų nutekamasis latakas, griovelis, arba tiesiog tarpas. Man šis tarpas yra net svarbesnis už patį kadrą. Autorius turi turėti įgūdžių pateikti informaciją kadre žiūrovui suprantamai, tačiau tarpas yra ta vieta, kur įvyksta tikrasis stebuklas. Tarpe vyksta tikrasis veiksmas, kuris yra nesustabdytas popieriaus lape ir neturi aiškaus vizualinio turinio. Jis laisvas, priklausomas nuo manęs ir mano vaizduotės. Kartais tarpe užtrunku ilgiau nei visuose atvarto kadruose sudėjus kartu. Vaizduotė pasineria į galimus variantus, įsigilina į kiekvieną iš jų atskirai, juos išgyvena. Ir tik pasimėgavus sukurta akimirka, išsirinkus tinkamiausią kelią, pasirašytą pagal savo scenarijų, grįžtu į sekantį kadrą ir tęsiu kelionę. Čia ir yra sukuriama pagrindinė komikso laiko tėkmės iliuzija.

Su šiuo skaitytojo pasamoningų istorijos supratimu autorius gali žaisti įvairiausiais būdais. Tik turi būti atsargus, kad tai nebūtų per sudėtinga ir auditorija, kuriai skirtas komiksas, jau turėtų patirties su pabaigai reikalinga informacija. Šiuo atveju žiūrovas turėtų žinoti, kad dviratis yra transporto priemonė, su kuria galima keliauti. Žinoma, kuo sudėtingesnis užbaigimas, tuo labiau reikalaujamas didesnis skaitytojo išprusimas. Pavyzdys galėtų būti kadras A - vyras ir moteris susikibę už rankos, kadras B - spermatozoidas patenka į kiaušialąstę. Užbaigimui kas įvyko tarp kadrų mažam vaikui reikėtų suaugusiųjų pagalbos tiek su veiksmu, tiek su objektų atpažinimu. Tai labai stiprus būdas žaisti su žiūrovu, leisti jam naudotis fantazija užbaigiant tarpus tarp kadrų. Ir jis naudojamas visuose komiksuose.

22 Wright G., Sherman R. Lets Create a Comc Strip. Reading Improvement. 1999,p. 66-72. 23 Tom Foulsham, Dean Wybrow, Neil Cohn. Reading Without Words: Eye Movements in the Comprehension of Comic Strip. Applied Cognitive Psychology, Appl. Cognit. Psychol., 2016 balandžio 15d., p. 566-579. 24 Randy Duncan, Matthew J. Smith. The Power of Comics - History, Form and Culture. New York: The Continuum International Publishing Group Inc, 2009, p. 316. 25 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 66. 26 Patrick Yurick. Pannel Layout: The Golden Ratio .http://www.makingcomics.com/2014/05/07/panel-layout- golden-ratio/ [žiūrėta 2016-05-19] 19

Vadinamieji užbaigimai tarp kadrų yra skirtomi į šešias kategorijas27.

1. „moment - to - moment"28 - iš momento į momentą. Šiai kategorijai užbaigti nereikia didelių žinių, dažniausiai tai trumpi veiksmai, momentai, kurie būna labai aiškūs. Pavyzdžiui, pirmame kadre skruzdelė eina akmeniu, antrame - ji jau kelis centimetrus toliau. Suprantame, kad skruzdelė lėtai juda, ji šiek tiek pajudėjo į priekį. Arba viename kadre žmogaus akis atsimerkusi, kitame užsimerkusi. Kaip matome tai smulkmenos, kurios komiksui suteikia romantikos, tai priverčia skaitytoją sustoti ir įsigilinti į detalę, mažą, lengvą judesį.

2. „action - to - action"29 - iš veiksmo į veiksmą. Užbaigimą nusako veiksmažodžiai, ėjimas nuo vieno veiksmo prie kito. Tarkim pirmame kadre kamuoliukas skrenda link žmogaus su lazda, antrame - žmogaus lazda jį atmuša. Pirmame kadre žmogus įsipila gėrimo į stiklinę, antrame jis geria, trečiame - užsprinksta. Pirmame žmogus bėga, antrame pašoka, trečiame kadre tekšteli į vandenį. Šis metodas dažniausiai naudojamas veiksmo komiksuose.

3. „subject - to - subject"30 - iš temos į temą. Ši kategorija reikalauja didesnio suvokimo, nes gali būti sudėtingesnė dėl skirtingų vaizdų sugretinimo. Tarkim pirmame kadre tigras vejasi savo auką, antrame kadre tamsus, niūrus dangus. Skaitytojas turėtų užbaigti istoriją suprasdamas, kad ivyko kažkas baisaus, matomai tigras savo auką pavijo. Arba bėgikas pirmame kadre kerta finišo liniją, kitame matome chronometrą su rodomu laiku. Skirtingi vaizdai, bet ta pati tematika.

4. „scene - to - scene"31 - iš vietos į vietą. Šis būdas naudojamas kai norima per vieną tarpą skaitytoją perkelti tolyn per laiką, ar erdvę arba vieną ir kitą. Pavyzdžiui, viename kadre matome žmogų Prancūzijoj su batonu rankose, kitame kadre žmogų Italijoj su vynuogių keke, trečiame Lietuvoj su alaus bokalu. Arba pirmame kadre krentančiame lėktuve sėdintis jaunuolis, o antrame tas pats jaunuolis, tik jau nebe jaunuolis, o ilgabarzdis vyras, sėdintis negyvenamoj saloj.

5. „aspect - to - aspect"32 - iš žvilgsnio į žvilgsnį. Tai gretimi kadrai, susiję su ta pačia vieta, mintimi, nuotaika ar emocija. Tarkim skirtingi kadrai su Kalėdine atributika: eglė, sniego senis, supakuota dovana. Gali būti saulė, dykuma, akiniai nuo saulės, vasarinė kepurė,

27 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 74.

28 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 70. 29 Ibid. 30Ibid., p. 71. 31 Ibid. 32Ibid., p. 72. 20 paplūdimys. Taip pat cigaretės, vynas, alyvuogės, dūmai ir t.t.

6. „non sequitur"33 - nesugretinami. Tai tokie kadrai, kurie iš pažiūros tarpusavyje neturi jokio aiškaus ryšio, bet vistiek yra išieškota kiekvieno pabaiga. Taip yra, nes turėdami patirties ir žinių apie pateiktus vaizdus vienaip ar kitaip juos susiesime savaip. Pavyzdžiui, kadras su sūriu, medžiu, žuvimi. Atrodo niekuo tarpusavyje nesusiję vaizdai, bet pagalvojus giliau, manau, surastume sąsajų.

Kuriuos būdus naudoti komikse, pasirenka pats autorius, priklausomai nuo jo norų ir turinio. Skirtingose kultūrose matomas skirtingas kiekis naudojamų perėjimų. Pavyzdžiui, tradiciniuose amerikiečių komiksuose matomas populiarus antrojo būdo naudojimas ‘’iš veiksmo į veiksmą’’34. Tai galėtų nusakyti super didvyrių komiksų populiarumas, kur vyrauja veiksmas ir dinamika. Taip pat naudojamas trečias ‘’iš temos į temą’’ ir ketvirtas ‘’iš vietos į vietą’’ metodai, bet jie netokie dažni kaip antrasis. Panašus naudojimas yra ir tradiciniuose europietiškuose komiksuose35. Japonų komiksuose nėra tokio didelio skirtumo tarp naudojamų metodų. Pas juos paletėje naudojami visi pirmieji penki būdai. Tai įtakoja japonų kultūra ir tradicijos. Nors naudojant penktąjį būdą ‘’iš žvilgsnio į žvilgsnį’’ komikse nėra jokio veiksmo, jis yra japonų mėgstamas ir jų komiksuose dažnai sutinkamas. Šis būdas labai retas europietiškuose komiksuose. Tai galėjo įtakoti ir jų komiksų apimtis, nes japonų komiksai ilgi palyginus su amerikietiškais tradiciniais veiksmo komiksais. Yra ir eksperimentinių komiksų, kurie naudoja ir kitokius perėjimo prioritetus. Pavyzdžiui komikse „MAUS" daugiausiai naudojamas ketvirtas būdas ‘’iš vietos į vietą’’36. Kiekvienas būdas sukuria tam tikras nuotaikas ir atmosferą skaitytojui. Priverčia sustoti akimirkoj, įsigilinti į detales, leidžia skaitytojui pačiam surasti sąsajas ir daryti išvadas.

Asmeniškai man patinkantys komikso kadrų užbaigimo būdai yra kuo toliau nutolę nuo tradiciškai naudojamų amerikietiškų superherojų komiksų. Žinoma domiuosi ir šio žanro komiksais, bet labiausiai mane žavinčios vietos yra būtent priešingos tradiciškai naudojamiems būdams. Dažniausiai renkuosi romantiško skonio juntamus, melancholijos prieskonių pabarstytus, apatijos apimtus, šiek tiek depresijos turinčius komiksus. Juose mažiau naudojamas būdas iš ‘’veiksmo į veiksmą’’, kadangi jis daugiau veiksmo, ko nereikia siekiant ramybės atmosferos. Dažniausiai mano sutinkami užbaigos būdai yra pirmasis ‘’iš momento į

33 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 72. 34 Ibid., p. 75. 35 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 74 - 76. 36 Art Spiegelman. Maus. A Penguin Book, 1986. 21 momentą’’ ir ketvirtas ‘’iš vietos į vietą’’. Tačiau mieliausi ir labiausiai akį glostantyss būdai yra penktasis ir šeštasis. Penktajame ‘’iš žvilgsnio į žvilgsnį’’ metode yra sugretintos panašios detalės, kurios tiksliai nusako nuotaiką, perteikia emociją. Tai leidžia lėtai stebėti aplinką. Man tai kaip sustabdyta akimirka, sustojęs laikas, kai gali vaikščioti po sceną ir niekieno netrukdomas apžiūrinėti dekoracijas, įsigilinti į personažus ar daiktus. Leisti pasibūti su savimi, patyrinėti savo išgyvenimus, pasivaikščioti savais prisiminimų keliais. Šeštasis būdas ‘’nesugretinami kadrai’’ yra mistiškiausias. Rodos niekuo nesusiję vaizdai sukuria magišką būseną37. Priverčia gilintis už kadro slypinčiom nuorodom, rasti sąsajas. Turbūt daugiausiai asmeninės patirties reikalaujantis būdas. Ir nuo patirties ir nuo žinių gausos priklauso perduodamos žinutės bei supratimo tikslumas.

1.3 Laiko tėkmės suvokimas komiksuose Pasigilinome į kadrą. Apie perėjimą iš kadro į kadrą ir į vėl kitą kadrą. Tokia išdėliotų kadrų linija mums pasakoja istoriją. Tai istorijos laiko linija, jos tėkmė, kuria skaitytojas keliauja savo užsiduotu greičiu. Kadrų visumoje, skaitytojas dabartį priima tame kadre, kuriame tuo metu yra38. Visi kadrai prieš tai yra praeitis, o visi būsimi kadrai - ateitis39,40. Bet tą kelionę mes galime šiek tiek koreguoti. Tai įmanoma ne tik turiniu (apie tai vėliau), bet ir kadrų išdėstymo dažnumu bei jų forma.

Morzės abėcėlė ar natomis užrašyta muzika galima palyginti su komikso kadrų naudojimu kalbant apie laiko valdymą41. Vienodų kadrų išsidėstymas, nusako monotoniją. Toks išdėstymas sukuria vienodo ritmo, greičio kadrų peržiūrėjimą. Šiam įspūdžiui sustiprinti galima naudoti kvadratinius rėmus. Ramus akies perėjimas nuo kadro prie kadro, vienodu ritmu, kaip laikrodžio rodyklės tiksėjimas. Pakeisdami rėmo formą ar dydį sutrikdome ritmą, o nuo naujo rėmo formos užduodame vėl naują vienetą. Didesnis rėmas mus pristabdys, privers jam skirti daugiau laiko. Laikas pristos. Toliau grįžę prie buvusių rėmų gražinsime į ritmą. O jei kadrus tęsime naujuoju rėmo dydžiu, skaitytojas juos ir seks naujuoju ritmu. Taip įsivažiavęs naujasis ritmas, taps nauja monotonija. Horizontaliai praplatėjęs kadras ištempia laiką. Jei ritmingai

37 Wilson B. Of diegrams and rhizomes: Visual culture, contemporary art, and the impossibility of mapping the content or art education. Studies In Art Education: A Journal of Issues and Research, 2003, p. 214-229. 38 Neil Cohn. Comics, Linguistics, and Visual Language: The Past and Future of a Field. New York: Palgrave MacMillan, 2012. 39 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 104 - 107. 40 Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 28 - 37. 41 Ibid., p. 28. 22

ėjusius kadrus muzikoje vadintume šešioliktinėmis natomis, tai naujasis ištemptas kadras bus aštuntinė, o gal net ketvirtinė nata, priklausomai nuo laiko, kurį norime skirti šiam kadrui. Toks ištemptas kadras gali pasitarnauti ir kaip pauzė. Duoti šiek tiek atsikvėpti skaitytojui. Ar ištempti sukeltos įtampos momentą. Tarsi suvaldę ritmu jo kvėpavimą, privertę kvėpuoti kadras į kadrą vienu ritmu, šiuo prailgintu kadru priverstume jį tą kvapą sulaikyti, sustingti akimirkoj.

Atvirkščią jausmą sukurtume siauru, aukštu rėmu. Toks kadras įspraudžia skaitytoją į nepatogią, sausakimšą ardvę42. Siaurų kadrų virtinė užduoda greitą tempą. Akys lekia nuo vieno kadro prie kito, kartais peršokdamos kas antrą kadrą (priklausomai nuo turinio), kad kuo greičiau pasiektų finišą. Tai lenktynės su komikso laiku, bandome spėti skaityti, bijodami, kad nespėsime, nes tuoj versime kitą puslapį. Kadras po kadro siaurindami rėmelį rizikuojame susirkdinti klaustrofobijos baime. Didiname greitį keldami įtampą žiūrovui. Tereikia pabaigos, finalinio kadro, kuriuo baigtume skaitytojo kančias, pamalonintume smalsumą, sustabdytume bėgikės akis, leistume kirsti finišo tiesiąją. Koks bus finalas priklauso nuo istorijos. Gal tai didelis vienas kadras su bendru scenos vaizdu, kuris sukurtų ramybės, laimingos pabaigos įspūdį. Gal tai išeinantis už rėmų personažas, kaip išsilaisvinimas, išėjimas iš už komikso ribų į platų pasaulį. Gal tai tik dar viena ilgesnio kadro pertraukėlė, po kurio seka tolimesnė kadrų ritmika. O gal tai ir yra pabaiga, privertusi mus įsibėgėti iki negalėjimo, besitikint pasiekti euforiją, viso ko prasmę, tačiau paleidusi likimo valiai...

Taigi keitinėdami kadruočių rėmų dydį bei formą, mes trikdome skaitytojo ritmą, taip reguliuodami jo skaitymo greitį ir istorijos laiką. Turime komikso istorijos laiko tėkmę, jos greitį ir turime skaitytojo skaitymo greitį - perėjimą nuo kadro iki kadro. Manipuliuodami šiais dviem greičiais galime išgauti puikių kinematografinių efektų nuotaikai perteikti.

Visi gyvenime esame matę kokį nors filmą. Filmo vaizdą mes matome tam tikru vienodu greičiu keisdami paveikslėlius vieną po kito43. Tokiu būdu mes matome judančio vaizdo efektą, nors ištikrųjų jis yra plokščias ir statiškas. Taip yra, nes žmogaus smegenys nesugeba suprasti tokiu greičiu kintančios informacijos kaip atskirų paveiksliukų, o viską sujungia į vieną bendrą judantį vaizdą. Ką mes matome yra iliuzija, kurią sukuria mūsų lėtos smegenys, todėl galime joms padėkoti už šį nuostabų reginį, padėkoti, kad jos sugeba pamatyti tik 24 kadrus per sekundę.

Komikso kadrai yra tie patys filmo, ar animacijos kadrai. Tik komiksuose neužkemšame

42 Ibid., p. 33. 43 Maria Fernanda Canal. Materials and Techniques. Spain: Paramon, 2001, p. 101. 23 puslapių su visais 24 per sekundę esančiais paveikslėliais, bet parodome tik svarbiausius istorijos perteikimui. Teoriškai paėmę kino juostą, ją sukarpę ir išsirinkę reikiamus kadrus, mes galime sudėlioti šio filmo komiksą 44 . Taigi mums nereikia tokios gausos kino kadrų, o pasakodami istoriją laiku galime šokinėti kadruose esančio turinio informacija.

Vėl pasinaudokime matematiniu uždaviniu su taškais A ir B. Pirmame kadre pavaizduojame vėžlį taške A. Paskutiniame kadre vėžlys jau taške B. Čia pasinaudojome iš vietos į vietą perėjimu. Ivyko laiko šuolis, bet nežinome jo apimties. Mums svarbu nusakyti laiką, per kurį vėžlys nukeliavo šį atstumą, tad mes galime tai parodyti pavaizduodami papildomą informaciją. Pavyzdžiui, jei pirmame kadre ant vėžlio uždėtume degančią žvakę, antrame kadre sudegusios žvakės kiekis mums nusakytų laiko tarpą kurį vėžlys ėjo. Jei jis ėjo dideliu greičiu, tai parodyti galėtume uždėję ant jo laikrodį, o informaciją mums suteiktų laikrodžio rodyklė. Tą patį gautume kadruose panaudoję krentantį vandens lašą, kur pirmame kadre jis tik pradeda kristi, o antram kadre tekšteli ant žemės ar į vėžlio kiautą. Šiuo atveju mūsų personažas labai greitas ir iš taško į tašką persikėlė labai greitai. Galime suteikti šiek tiek dramos visai šiai istorijai pasinaudojus iš ‘’momento į momentą’’ kadro perėjimą. Tas pats vėžlys, tie patys du A ir B taškai, tik tarp šių dviejų kadrų iterpkime tarpinius vėžlio judėjimo momentus. Tarkime iterpiame tris kadrus. Per visus penkis kadrus lašas lėtai krenta žemyn, tuo tarpu vėžlys akimirka po akimirkos juda link jo, link savo tikslo - taško B. Laikas per kurį lašas nukrenta ant žemės 1, gal 2 sekundės. Šį laiko tarpą mes ištempiame iki 5 - 6 sekundžių, priklausomai nuo kiek skaitytojas užtruks kadrų peržiūrai. Kadrus paišykime siaurus, nusakydami greitą ritmą. Taigi, nors ritmas greitas, tačiau istorijoje laikas pristabdytas. Panašus efektas yra kinematografijoje filmuojant didesniu nei 24 kadrai per sekundę greičiu. Vėliau rodant kino juostą, vaizdas ekrane yra lėtesnis nei realybėje. Šis efektas vadinamas „slow motion" (lėtas judesys, sulėtintai).

Sulėtinimą galime naudoti ir ‘’veiksmas į veiksmą’’ kadro perėjime. Nors ‘’veiksmas į veiksmą’’ perėjimas sukuria greitą laiko peršokimą į priekį, tarp veiksmų įterpę kelis kadrus pasinaudoję iš ‘’momento į momentą’’ perėjimu, gauname veiksmo sulėtinimą. Tokiu būdų kovos scenoje galime parodyti labai svarbų minimalų rankos judesį, akių mirktelėjimą, ar krentantį prakaito lašą. Gal tas prakaito lašas įkrito priešininkui į akį, ir lašo sūrumas privertė jį užsimerkti, o ši akimirka buvo lemiama pralaimėjimui. Sukūrėme dramą iš smulkmenos, kurią pastebėti galima tik sulėtinus laiko tėkmę.

44 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 8, 68, 108 - 110. 24

Kitas laiko suvokimo pavyzdys iš komikso istorijos „FOUL PLAY"45. Žmogus nušoka nuo namo. Tuo momentu kadras po kadro, rodomas kitas žmogus užsiimantis savo reikalais, pasišvilpaudamas einantis gatve. Paskutiniame kadre pirmasis žmogus nukrenta šalia švilpautojo. Mes gauname informaciją apie laiko tarpą viso kritimo metu. Taip pat sukuriamas šoko elementas, staigmena skaitytojui, šiek tiek humoro.

Sukurti laiko tėkmės nuovoką mums padeda ir paprasti objektai bei sąveika tarp jų. Saulė ir mėnulis, kurie nusako paros laiką. Taip pat jį gali pasufleruoti ant stalo padėtas laikrodis, ant sienos pakabintas kalendorius, užtrauktos užuolaidos. Metų laiką nusakys sniegas, šalikas su pirštinėm ir kepure, papuošta eglė, tradiciniai Kalėdų atributai kaip kojinės ant krosnies, Kalėdų senelis, elnias su raudona nosim. Vasarą gali išduoti šortai, marškinėliai trumpomis rankovėmis, akiniai nuo saulės ir t.t. Rudi medžių lapai, balos kelyje, gausus lietus išduos rudenį. Kasdieniai veiksmai kaip dantų valymasis, maisto gaminimas, apsirengimas, nagų karpymas mums asocijuojasi su tam tikru laiko tarpu ir trukme.

Pavaizduokime viename kadre patekančią saulę ir vidutinio amžiaus vyruką. Antrame kadre tas pats vyrukas, tik saulė nebekyla, o leidžiasi. Suvokiame, kad laiko tarpas yra diena, o stovintis vyrukas dėl kažkokios priežasties liko nepakitęs. Gal jam nuobodu, gal jam depresija, ar įbetonuotos kojos ir jis tiesiog negali pajudėti. Jei antrame kadre vyrukui nupieštume apžėlusią barzdą, tai ji dar labiau pastiprintų nuotaiką. Šį kartą laiko tarpas yra daug ilgesnis, matomai praėjo ne diena, o keleri metai, kol užaugo ta barzda. Tuo pačiu sukuriame mažą staigmenos efektą, kuris ivyksta, nes žmogus pastebėjęs skirtumą pats suveda galus ir padaro išvadą. Maža detalė, o rezultatas didelis. Vos dviem kadrais galime peršokti per kokį tik norime laiko tarpą.

Vyrukas laukia kol mergina apsipirks. Žinome kaip sunku laukti kai neturi kuo užsiimti. Toks, ar panašus laukimas gali labai prailgti. Vyrukas kadrų gausoj gali nuveikti labai daug: suskaičiuot paukščius ant medžio, išspręsti kryžiažodį, išnarplioti kišenėje susipynusius ausinuko laidus. Tuo tarpu antrame plane esantis laikrodis, arba pirmame ir paskutiniame kadre pasirodantis mobilusis telefonas su laiku, parodytų, jog praėjo vos kelios minutės. Logiškai visiems šiems veiksmams sudėjus reikėtų ilgo laiko tarpo, bet kadangi praėjo vos kelios minutės, tai mums pasufleruoja, jog buvo tikrai labai nuobodu. Tai dar vienas laiko prailginimo pavyzdys, kai per gausybę kadrų realiai praeina daug mažesnis laiko tarpas.

Visos smulkios detalės mums suteikia tam tikrą informaciją, tereikia vienam mokėt ją

45 Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 30. 25 perduot, o kitam ją perskaityti ir suvokt.

Viskas gerai kai kadrai išdėstyti vienoje linijoje, bet puslapis yra stačiakampis ir dažniausiai naudojamas išilgai vertikaliai, todėl kadrai neina horizontaliai vienas paskui kitą, o yra išmėtyti po visą puslapio plotį. Per komiksų gyvavimo laikotarpį nusistovėjo tam tikros kadrų išdėstymo, tuo pačiu ir skaitymo eiliškumo taisyklės. Visame pasaulyje jos yra vienodos, išskyrus japoniškus komiksus. Pastariesiems taisyklės taikomos iš kitos pusės.

Taigi komiksas, kaip ir paprasta literatūrinė knyga, skaitomas kadrais iš kairės į dešinę, o priėjus lapo kraštą pereinama į naują eilutę. Viskas skamba nesudėtingai. Taip ir yra, jei turime vienodo dydžio ir tvarkingai išsidėsčiusius kadrus. Bet sunkumai kyla kai kadrai yra nevienodi ir skiriasi ne tik dydžiu, bet ir forma. Kai kurie kadrai neturi rėmų, ar veikėjai išlenda iš jų. Visas lapo chaosas gali sumaišyti skaitytoją, ir jis gali nuklysti nuo teisingo kadrų eiliškumo. Todėl autoriaus užduotis yra labai aiškiai viską pateikti, kad nekiltų jokių klausimų.

Apie kompoziciją kadro viduje nerašysiu. Tai kiekvieno asmeninis išraiškos būdas, ir kompozicijos žinių naudojimas išreiškiant savo įdėjas skaitytojui. Manau, svarbu paminėti, kad komikse, nepakanka išlaikyti tik vieno kadro, kaip atskiro piešinio, o svarbu, kad skaitytoją veiktų visų kadrų esančių puslapyje bendra kompozicijos visuma. O tai jau tampa iššūkiu visa tai suvaldyti, kad visuma atrodytų gerai, būtų aiškiai perteikta istorija46 ir jos emocija bei nepaklaidintų skaitytojo atvarte. Sakydamas nepaklaidintų, turiu galvoje, kad skaitantysis pasąmoniškai suprastų kur jam reikia žiūrėti, kad kompozicija ir kadrų išdėliojimas jo nesupainiotų, kuris kadras yra kitas, ir neliktų nepastebėtos svarbios istorijai detalės.

46 Eisner Will. Graphic Storytelling. Florida: Poorhouse Press, 1996, p. 127. 26

2 JUDESIO VAIZDAVIMO YPATUMAI KOMIKSUOSE

2.1 Kūno kalbos panaudojimo būdai komiksuose Forma, kuri dažniausiai naudojama ne tik komiksuose, bet apskritai mene yra žmogus47. Šis objektas lengviausiai atpažįstamas ir daugiausiai išstudijuotas menininkų. Tai akivaizdu, nes šis objektas yra apie mus, tai esame mes. O kas svarbiau ir įdomiau jei ne mes patys sau. Todėl žmogaus kūnas, jo formos išraiškos stilizavimas, siluetas, pozos, kūno kalba, visi šie vaizdai ir su jais gaunama informacija yra užkoduota mūsų smegenyse48. Žmogaus atvaizdus randame urvuose, seniausiuose rastuose žmonių piešiniuose 49 . Piešiniai „stilizuoti", bet aiškiai suprantami. Jais žmogus užrašydavo savo patyrimus, palikdamas žinias ateinančioms kartoms. Tai pirmoji rašytinė komunikacija naudojant atpažįstamus ir visų suprantamus paveikliukus. Piešiniai primena pasakojimą, dabartinį komiksą tik be rėmelių. Egiptiečiai taip pat užrašydavo savo patyrimus ir istorijas piešiniais. Iš pradžių tai buvo žmogaus forma, vėliau jį buvo vis labiau stilizuojama, kol galų gale virto į raidę, o raidės sakiniais. Viskas labai puiku- evoliucija, tobulėjimas ir panašiai, bet mano, nebylaus komikso atveju iškyla problema. Visas šis žmogaus formų, visiems suprantamų piešinių virtimas simboliais ir raidėmis, tai virtimas į užkoduotas žinutes. Sakau užkoduotas, nes tik tam tikra žmonių grupė, kuri dalyvavo užkodavime arba įgijo žinių kaip ją iškoduoti, supranta kas yra parašyta. Norėdami perskaityti kitos kalbos parašytą informaciją, visų pirma turime išmokti kalbą. Tai didelių keblumų nesukelia kai yra kas pamoko ar yra iš kur išmokti. Bet senųjų raštų, kaip Egipto papirusų, hieroglifų ant sienos mūsų niekas neišmokins. Mes tik galime mėginti iššifruoti, spėlioti ir daryti galimas prielaidas. Čia galime daryti išvadas, kad informacija perduota visiems suprantamais vaizdais yra labiau bendra. Tai lyg tarptautinė kalba, kuriai išmokti nereikia specialių pastangų, jos išmokstama su gyvenimiška patirtimi 50 . Todėl nebylūs komiksai, komiksai kuriuose nėra teksto, yra visų, bent jau daugumos suprantami be papildomų žodinių paaiškinimų. Žinomas Japonijos karikatūristas, manga kūrėjas, animatorius ir prodiuseris, sukūręs kultinius „Astro Boy", „Kimba the White Lion", Black Jack", „Metropolis", yra pasakęs: „Komiksai yra tarptautinė kalba. Jie gali kirsti ribas ir kartas. Komiksai yra tiltas tarp

47 Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 100. 48 Ibid. 49 Bertrand David, Jean Jacques Lefrere. The Oldest Enigma of Humanity. New York: Arcade Publishing, 2014. 50 Judith Elkins, Briony Train, Debbie Denham. Reading and Reader Development: The Plesure of Reading. London: Facet Publishing, 2004.

27 kultūrų" („Comics are an international languege. They can cross boundaries and generations. Comics are a bridge between culture“)51. Todėl sustabdome žmogaus formos virtimą į raides ir grįžtame prie tarptautiškai atpažįstamų formų. Nors kartais sunku tiksliai įvardinti, ką mums sako viena ar kita žmogaus poza: rankos gestas, veido mimika, tačiau pasąmoniškai jie mums suteikia tam tikrus jausmus, potyrius, emocijas. Šios vizualios komunikacijos išraiškos priklauso nuo šalies, kultūros, kuriose įsisenėjęs savitas šių išraiškų supratimas ir gali skirtis. Bet dauguma yra tos pačios ar bent jau panašios tiek galutiniu vaizdu, tiek reikšme52. Šioje dalyje paanalizuosime kaip kūno kalbą galime panaudoti komikso piešiniuose. Piešinyje pavaizduota ranka. Priklausomai nuo rankos padėties, mes priimame skirtingą informaciją. Jei ji delnu į mus, tai reiškia labiau teigiamą emociją, galbūt kažką ima, gal duoda ar prašo. Delno vidinė dalis yra jautresnė todėl jos atvaizdą mes priimame palankiau. Panašiai elgiasi gyvūnai. Vidinė jų kųno dalis yra minkštesnė, todėl lengviau pažeidžiama. Gyvūnas ją stengiasi labiau saugoti todėl kai naminis gyvūnas leidžia jums pakasyti jo papilvę, tai rodo jo nuolankumą ir pasitikėjimą. Priešingai išorinė rankos dalis yra tvirtesnės odos ir netokia svarbi kaip vidinė. Juk patogiau įsipjauti i delno išorę, o ne vidų. Taigi, jei delnas piešinyje yra išore į mus, tai mums sukelia savisaugos jausmą, kažko slėpimą53. Koreguodami šią mažą detalę savo komikso veikėjui galime sukurti palankesnę, arba priešiškenę nuotaiką skaitytojui. Kitas iš pavyzdžių būtų visiems gerai atpažįstama maldos poza. Per daug amžių ji nelabai kuo pasikeitė ir visi supranta ką galėtų reikšti kai žmogus atsiklaupia ant kelių, suglaudžia delnus ir laiko juos prieš savo veidą. Senieji egiptiečiai naudojo tokios pozos simbolį savo raštuose. Tą pati forma, tik labiau abstrakti, yra naudojama kiniečių. Taigi nupiešus veikėją tokioje pozoje, nereikia papildomo paaiškinimo skaitytojui apie esamą situaciją. Su papildomais elementais įmanoma lengvai nusakyti maldos nuotaiką. Šypsena veide, saulė fone, drugelis ir panašūs teigiami elementai nusakys gražią maldą, ar prašymą. Tuo tarpu tamsus fonas, krentantis šešėlis, žaibai - nesuteiks mums gerų emocijų54. Išmanydami ir naudodami kūno kalbą galime pasąmoniškai perduoti informaciją, o su papildomais simboliais galime susikurti kokią tik norime nuotaiką, ir tiksliai perduoti mintį skaitytojui nenaudojant papildomo grafinio elemento - žodžių. Kad dar labiau palengvintume kūno kalbos perskaitymą, komiksuose kūną „perspaudžiame".

51 Anne M. Cooper-chen. Cartoon Cultures. New York: Perer Lang, 2010. 52 How to draw manga. Japan: Graphic-sha, 1999. 53 Allan and Barbara Pease. Body Language. Australia: Allan Pease, 2004. 54 Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 13 - 16. 28

2.3 Emocijos sukūrimo per kūno kalbą būdai Norėdami palengvinti komunikaciją tarp komikso ir žiūrovo, paprastus gestus galime labiau pabrėžti perspausdami ekspresiją55. Panašiai kaip senuose nebyliuose filmuose aktoriai perspausdavo tiek emociją veiduose, tiek judesius, kad žiūrovui būtų tikrai aiškiai suprantama ką norima pasakyti. Taip ir piešinyje verta paaštrinti bent vieną kitą detalę. Nors kartais tai gali pasirodyti dirbtina ar komiška (kas gali netikti mūsų kuriamam komiksui dėl istorijos nuotaikos), bet tai darydami su saiku ir žinojimu ką darome, galime pasiekti gerų rezultatų.

Paprasti žmogaus gestai, pozos turi įtakos vidiniams žmogaus jausmams. Jie padeda vizualiai komunikuoti parodydami nuolankumą, simpatiją, antipatiją, atstumimą ar kitokią žinią56. Knygoje „Comics and Sequential Art" parodyta kaip per žmogaus kūno gestikuliaciją galime išreikšti pyktį, baimę, džiaugsmą, nuostabą, grąsinimą ir jėgos, valdžios demonstravimą:

1 il. Kūno gestikuliacija, Will Eisner, 1985

Kiekviena būsena turi ne vieną kūno išraiškos formą. Viena jų išreiškia nestiprią nuotaiką

55 Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 102 - 108. 56 Ibid. 29

(pyktelėjimą, šypsnį), kita gali parodyti didesnį proveržį (isteriją, džiūgavimą). Ir šių nuotaikų išraikų nėra dvi ar trys, jų yra visa plati nepamatuojama skalė. Viskas priklauso nuo mūsų norų, žinių ir sugebėjimų skaityti kūno išraiškas bei jas pavaizduoti. Komiksui pasirenkame vieną pozą, kuri yra tam tikro veiksmo sustabdyta akimirka ir tinkamiausiai apibūdina istorijos momentą tame kadre. Tą pozą mes pakoreguojame, suteikiame jai daugiau išraiškos, įpaišome daugiau informacijos, kad ji kuo daugiau pasakytų apie save, papasakotų ir atskleistų kas vyko, vyksta ir vyks. Suteikiame jai svorio ar lengvumo. Pavyzdžiui, jei sustabdytoj akimirkoj personažas sunkiai kelia akmenį, mes tą kėlimą pasunkiname suteikdami akmeniui dar didesnį svorį: ištempiame personažo rankas, išriečiame nugaros raumenis, veide parodome įsitempimą ir persikreipusią burną, kuri išduoda kaip veikėjui yra sunku. Viską perspaudžiame: ištempiame, patraukiame, suspaudžiame, persukame, perkreipiame vardan didesnio įspūdžio skaitytojui.

2.4 Jūdesio išraiškos būdai dvimatėje erdvėje Kadangi popieriuje pavaizduotas sustabdytas judesys, mes galime tik daryti prielaidą, kad tai judesys. Tai gali būti tiesiog tiesioj pozoj sustingęs personažas. Komiksuose tokiais atvejais pagyvinti, suteikti judesio pojūtį naudojamos pagalbinės linijos.

2 il. Žmogaus judesys 3 il. Žmogaus judesys 2

Keli tapytojai tyrinėjo šią įdėją, kad judesį galima perteikti per vieną piešinį drobėje. Futuristai Italijoj ir Ducham'pas Prancūzijoj ("Nude Descending a Staircase" - nuogas nusileidimas laiptais) pradėjo šiuos tyrinėjimus savo tapybos darbuose. Judesio darbus tęsė komiksų kūrėjai. Judesio linijos yra kaip vektoriai, matematiškai apskaičiuotos judesio kreivės. Abstrakčios kreivės esančios už, ant arba šalia judančio objekto, parodančios objekto judėjimo

30 kryptį. Šių linijų pagalba dvimačiame lape pavaizduotą statišką objektą suprantame kaip judantį laike. Naujų linijų buvo ieškoma ir jos tobulinamos pasitelkiant kinematografijos ir fotografijos efektus naudojant ilgą išlaikymą, sekant judantį objektą, fokusuojant skirtingus atstumus ir panašiai57.

Paprastai tariant, jei objektas juda, tai mes linijos pagalba parodome jo judėjimo liniją. Linijos pradžia tai taškas, kuriame objektas buvo, iš kurio pajudėjo. Linijos pabaiga tai taškas, kuriame jis yra šiuo metu. Judėti gali ne visas objektas, o tik jo kuri nors dalis. Pirmoje nuotraukoje (žr. 2 il.) matome fotoaparatų užfiksuotą žmogaus judėjimą. Ir be pagalbinių linijų aišku kas ir kuria kryptimi juda. Antrą nuotrauką (žr. 3 il.) gautume panaudoję greitą išlaikymą, todėl jokių judesio požymių mes nematome. Žmogus atrodo sustingęs ir nejudantis. Bet pasitelkę paprasčiausią liniją ir ją panaudoję brėždami nuo rankų judesio pradžios iki pabaigos išgauname judesio kreivę. Žmogus matydamas galutinį variantą supranta, kas judėjo ir kas tai per judesys. Personažas nuotraukoje nors ir nejuda, bet mes suvokiame, jog jis judėjo.

Judesį išreikšti galime ne tik viena linija. Kaip jau minėjau, komiksų kūrėjai jų ieškojo daugiau ir jas tobulino. Štai bėgančio žmogaus pavyzdys (žr. 4 il.). Pirmame langelyje matome judesio vektorius. Kadangi judantis objektas didelis, viena linija būtų nepakankama parodyti, jog jis juda, todėl jų panaudota daugiau. Paveikslėlyje žemiau prie judesio linijų pridėti žmogaus siluetai. Šie siluetai parodo žmogaus pozas bei vietą prieš kelias akimirkas. Tai praeitis, buvusių pozicijų pėdsakai. Dešiniame viršutiniame šie siluetai gauna savo judesio linijas. Parodoma, jog judėta taip greitai, kad net jų aiškiai nesimato. Paskutiniame piešinėlyje visas fonas nusėtas judesio linijomis. Jaučiamas didelis greitis, o efektas išgaunamas stebint bėgiką, sekant jį akimis. Jis taip greitai bėga, kad visa aplinka susilieja. Visuose keturiuose pavyzdžiuose parodytas bėgantis žmogus, bet aiškiai juntamas skirtumas tarp bėgimo greičių. Nuotraukoje su riedlente (žr. 6, 7 il.) matome ne tik horizontalų judėjimą, bet ir šuolį bei rankų judesį. Visi šie judesiai taip pat veikia su linijų pagalba, nesvarbu kuria kryptimi ar kiek tų krypčių būtų, mes visą tai suvokiame nesunkiai. Nuotraukoje matome žmogų (žr. 5 il.), sukantį objektą aplink savo ašį. Sudėtingumas yra ne tik judėjime ratu, bet ir paties judesio perspektyvoje. Judesio vektorius yra pavaizduotas spirale, o perspektyvos pojūčiui parodyti sužaista su linijos storiu. Kuo judantis objektas labiau priartėja arčiau mūsų, tuo linija storesnė, o tolimiausiame nuo žiūrovo akies taške ji suplonėja, vietomis gali išnykti visai. Tose vietose kur judėdamas objektas užstoja žmogų, vektorius jį uždengia taip pat, o ten kur objektas

57 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 108 - 117. 31 pasislepia už žmogaus, iliustracijoje pasislepia ir objekto vektorius.

4 il. Judesio pavyzdys, Will Eisner, 1985 5 il. Judesio linijos pavyzdys

6 il. Judesio pavyzdys su riedlentininku 7 il. Judesio pavyzdys su riedlentininku 2

Šiame pavyzdyje (žr. 8 il.) linijomis sukuriamas ne objekto, o kameros judesys link jo. Linijomis einančiomis iš kraštų link centro (kaip saulės spinduliai) parodomas staigaus priartinimo efektas. Iliustracijoje jis padeda akims susikoncentruoti į pagrindinį objektą, sukurdamas traukos pojūtį. Jei matome šių linijų išorinius kraštus ir jie yra pasibarstę (žr. 9 il.), tai jau ne kameros judesys, o sprogimo vaizdavimas. Šiuo atveju atrodo, jog sprogusio objekto detalės laksto į šalis. Tai dar aiškiau matome ir suprantame kitoje iliustracijoje pridėję atsiskyrusias detales (žr. 10 il.). Trūkinėjančios linijos nusako dar didesnį greitį, lyg oro dulkės palikinėtų savo pėdsaką, o kamera nuskristų taip greit ir taip toli, jog galo net nesimatytų (žr. 11 il.). Kitoje liustracijoje (žr. 12 il.) šios linijos sukuria spyralę imituodamos ne tik artėjimą ar tolėjimą, bet ir sukimąsi. Tai sukelia dvigubą pojūtį ir suteikia daugiau dinamikos kadrui. Šitame piešinyje mes judame kartu su traukiniu todėl traukinį matome aiškiai, o aplinka mums susilieja į judesio vektorius (žr. 13 il.).

32

8 il. Judesio linijos 9 il. Judesio linijos 2 10 il. Judesio linijos 3

11 il. Judesio linijos 4 12 il. Judesio linijos 5 13 il. Judesio linijos 6

Linijų pagalba žiūrovas gali judėti vienas, judėti kartu su personažu, arba būti judėjimo stebėtoju. Tokia žiūrėjimo taško įvairovė leidžia vaizdžiau papasakoti istoriją ir neleisti skaitytojo akims nuobodžiauti.

Judesio linijos - tai kelionė laiku paliekant pėdsaką. Realiu laiku jo nelieka, nes akis jį užfiksuoja tik trumpam. Jei judama labai greitai jo net nepamatome. Matome tik pradinį ir galutinį veiksmo vaizdą. Komikso kadre jis yra užfiksuojamas. Gabus autorius jį perteiks taip vaizdžiai, kaip jis ir įvyko. Nesvarbu ar tai vėžlio greičiu riedantis kamuoliukas ar žaibo blyksniu praskriejęs popierinis lėktuvėlis. Komikso kadre visa tai bus pavaizduota greičio linijomis. Tuo jis mane ir žavi. Žavi, kaip vienas žvilgsnis į mažą stačiakampį gali padėti suprasti tiek daug dalykų, kuriems nupasakoti prireiktų ne vieno žodžio ir net ne vieno sakinio. Akimi pamatyta informacija apdorojama akimirksiu ir tuomet jau galima pereiti prie kito kadro.

33

3 GARSO PATEIKIMAS GRAFINIAIS ELEMENTAIS KOMIKSUOSE

3.1 Skaitytojo garso suvokimas per vizualią mediją Charlie Chaplin puikus pavyzdys kalbant apie nebylųjį kiną kinematografijoje. Išraiškinga kūno kalba, veido grimasos, scenografija- visas šis gėrybių maišas linksmina žiūrovą vaizdais. Nėra jokių filmavimo metu buvusių tikrų garsų: balsų, daiktų dūžių, jų judėjimo, gatvės šurmulio ar vaiko juoko- tik pianinas skambantis kino teatre. Užtildykime pianiną ir turime tylą. Bet žmogaus sąmonė girdi garsus. Žmogus mato vaizdą, o jo smegenys sukuria tų vaizdų skleidžiamą garsą58. Vaizdinę informaciją žmogus papildo kitais pojūčiais, suriša juos tarpusavyje. Šis gebėjimas dar vadinamas sinestezija59, kuris tobulinamas su metais. Jis priklauso nuo žmogaus patirties. Pavyzdžiui, jei žmogus prieš tai buvo niekada nematęs traukinio tai jis natūraliai nežino, koks garsas sklinda traukiniui riedant bėgiais, kaip švilpia garso rankenėlė, ją patraukus mašinistui, kaip girgžda ratai. Todėl ir matydamas nebylųjį kiną, jis negirdės šių garsų. Bet, jei žmogus visgi visus šiuos garsus puikiai pažįsta tuomet gali tik mėgautis vaizdu. Panašų efektą turi ir komiksas.

Skaitydami komiksą visus daiktus susiejame su savo asmenine gyvenimiška patirtimi. Mes jiems suteikiame tūrį, istoriją, kvapą, skonį ir garsą. Matydami laikrodį, girdime kaip judėdama rodyklė skleidžia tiksėjimo garsą. Jei kadre važiuoja mašina, girdime motoro burzgimą. Jei tai traktorius, tai šis burzgimas kitoks. Nupieštas telefonas neskleidžia jokio garso. Tačiau jei jo ragelis juda, o judesio linijos rodo ne tik ragelio judėjimą, bet ir tranksėjimą į patį telefoną, mūsų smegenys sukuria ir patį skambėjimą ir bumsėjimą (ragelio į telefoną). Visus vaizdus, kuriuos pavaizduoja menininkas, mes galime matyti garsais. O tam garsui pabrėžti ar jį sustiprinti jis pasinaudoja linija, jų kiekiu bei variacijom.

Garsai ant popieriaus lapo yra užrašomi sutartiniais ženklais: raidėmis arba natomis. Tradicinio komikso medijoje šie būdai plačiai naudojami. Daugelis garsų yra išreikšti raidėmis ir žodžiais, o šių žodžių vizuali forma, dydis ir išraiška atspindi esamo garso būseną. Šie garsai gali priminti mažo vaiko girdimų garsų mėgdžiojimą. Jei tai važiuojanti mašina, tai šalia jos

58 Madonna f. Merced. Altered states of consciousness– developing psychic abilities. New york: iuniverse, 2005, p. 16 – 20. 59 Sinestèzija [gr. synaisthēsis – vienalaikis pojūtis, jungtinis jutimas], dviejų arba daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš jų jutimo organą. Tarptautinių žodžių žodynas. Žodžiai.lt

34 galima užrašyt „brrr”, „hooon”, „bruuum”. Jei daiktas nukrito ant žemės, jis gali skleisti „dunkst”, „barkšt”, „trinkt” garsus. Mistinis paslaptingas siaubūnas sugeba skleisti plačią garsų įvairovę, kuri priklauso tik nuo kūrėjo. Piešėjas gali žaisti skleidžiamais garsais bei juos kurti pats laužydamas skaitytojo liežuvį, mėginant išskleisti užkoduotą garsą. Nebyliame komikse išreikšdami garsus onomatopėjos60 atsisakysime, tik pasiliksime likusius be raidžių grafinius elementus.

3.2 Garso išraiškos būdai dvimatėje erdvėje Garso vaizdinė išraiška yra artima judesio vaizdinei išraiškai. Naudojamos tokios pačios arba panašios kreivės, tik šiuo atveju juda nematomas objektas. Garso vizualiai išreikštos sklidimo bangos, jų judėjimo vektoriai mums išduoda garsą. O pati išraiškos forma, jos intensyvumas nusako garso stiprumą ir pobūdį. Komikso kadre tai gali būti labai svarbus elementas pasakojimui.

Pradėkime nuo kokio mažo garso. Paimkime pirštų spragtelėjimą. Iliustracijoje matome keturias rankos kadruotes (žr. 14 il.). Pirmoje niekas nevyksta, pavaizduota ranka ir besiliečiantis nykštys bei vidurinysis pirštas. Iš patirties šią vizualiai matomą informaciją iškart galime priskirti pirštų spragtelėjimui. Su garsu tai surišame, bet pačioje iliustracijoje to nematome. Antram kadre atsiradiusios papildomos linijos yra judesio linijos. Jos vizualiai drebina ranką ir pirštus taip parodydamos įtampą, galimą jėgos buvimą tarp jau minėtų pirštų. Trečiame kadre ranka jau rami, judesio linijos išnykusios, tačiau matome pavaizduotas tris naujas linijas. Jos niekuo nesiskiria nuo tradiciškų judesio linijų, bet paveikslėlyje tarsi niekas nejuda. Tai garsas. Jei žmogus yra atlikęs ar bent matęs šį veiksmą, jo pasąmonė susieja šią vizualizaciją su garsu. Iš pirštų sąlyčio taško einantys trys brukšneliai indikuoja iš jų susikirtimo pasklidusį garsą. Ketvirtas kadras panašus į trečią, tik čia garsas vaizduojamas linijų forma, panašia į žvaigždę su suapvalintais vidiniais kampais. Toks vaizdavimo būdas suteikia daugiau energijos. Garsas vizualiai išsiveržia iš po pirštų, o mūsų smegenys suteikia tam asociaciją.

60 Onomatopėja [gr. onomatopoiia — žodžių kūrimas], garsų pamėgdžiojimas; žodis arba žodžiai, skambesiu (instrumentuote, ritmika) pamėgdžiojantys jais nusakomo tikrovės reiškinio (gyvosios ar negyvosios gamtos, žmonių veiklos) garsus, pvz., „mekenti"; „tuk-tuk". Tarptautinių žodžių žodynas. Žodžiai.lt 35

14 il. Pavyzdys su ranka

15 il. Pavyzdys su ranka 2

Priešingai įvykusiam pirštų spragtelėjimui kitame pavyzdyje matome duslų, netokį pavykusį (žr. 15 il.). Linijos rodo savotišką sukilusį dulkių kamuoliuką, kurios nusako duslumą. Kitame paveikslėlyje ratu besisukančios linijos imituoja aukšto dažnio keliamą garsą, kažką panašaus į vibraciją. Kituose dviejuose kadruose naudojamas žaibo simbolis. Viename nepertraukiamas staigus garsas nueinantis tolyn, kitame šaižus, išsiskiriantis į šalis. Šis pavyzdys rodo kokia yra skirtingų garsų įvairovė ir kaip skirtingai ją galime išreikšti į pagalbą pasitelkę linijas.

36

3.3 Garso perteikimas naudojantis simboliais Jau minėjau, kad autoriui svarbu gerai išmanyti kaip atsargiai naudoti komikso uždarymo tarp kadrų būdus, nes jie reikalauja tam tikrų skaitytojo žinių, gyvenimo patirties ir supratimo61. Ši taisyklė taikoma ne tik tokiom situacijom. Ji galioja ir kitiems grafiniams elementams, pavyzdžiui, simboliams. Naudodami simbolius, tam tikras žmogaus pozas, vizualiai žinomus objektus, tokius kaip, kryžius, strėlės, širdelės, vėliavos, architektūros detalės, kostiumai, veido mimikos, mes galime perduoti tam tikrą emocinę žinutę62. Šiais ženklais mes komunikuojame su skaitytoju. Komunikacija pavyksta jei skaitytojas juos teisingai supranta, o kad suprastų jis turi juos teisingai interpretuoti pasinaudodamas gyvenimo patirtimi. Naudodami ženklus turime nepamiršti savo tikslingos auditorijos, kuriai ženklai skirti ir daryti prielaidą, kad auditorija bus pakankamai išprususi ir patyrusi juos suprasti. Sakiniai sudaromi iš žodžių, o žodis iš raidžių. Raidė yra simbolis, kuris gimė iš vizualaus pavyzdžio, atpažįstamos formos, objekto, pozos ar kt. Laikui bėgant, kai simbolis yra daugiau savaime suprantamas ir aiškus, jis virsta vis paprastesniu, labiau abstrakčiu63. Gal pirma pradėkime nuo simbolio, kaip abstrakčios formos. Žmogaus akis pirmiausia mato dėmę64. Tik vėliau ji pastebi dėmės siluetą. Tai pirmoji gauta akies informacija į smegenis. Piešdami kadrą turime apie tai nepamiršti. Kuo aiškesnis siluetas, tuo lengviau ir greičiau suprantą ir gauna informaciją žiūrovas. Tarkim jei personažas rodo pirštu į objektą, tai ranką piešiame už pačio personažo silueto taip, kad pati ranka būtų silueto dalis. Tokiu būdu žiūrovas iškart priima informaciją ir jo akis seka personažo ranka rodoma kryptimi. Nebent mes tą rodymą norime nuslėpti, ar tai yra papildoma, nebūtina informacija (priklausomai nuo sumanymo). Žmogaus smegenys turi būtinybę gautą informaciją apdoroti ir užbaigti neužbaigtus ar neparodytus tarpus. Matydamas siluetą žmogus pats užbaigia jo turinį. Nubrėžkime vertikalią liniją. Tai galėtų būti stulpas, virvė arba sienos linija. Esamoj linijoj pridėkime vinies siluetą. Vaizdas jau aiškesnis, atkrenta virvės versija. Taip pridedami po detalę mes žiūrovui numetame po užuominą, o informaciją esančią viduje jis pabaigia pats. Šiuo smegenų požymiu, komikso kūrėjas gali pasinaudoti apgaudamas žiūrovą. Viename kadre siluetu jis leidžia suprasti vieną, o kitame kadre atskleisti klastą ir nustebinti skaitytoją. Paprastas pavyzdys su krentančiu šešėliu. Vaizduojame didelį grėsmingą šešėlį, o pasirodo tai

61 Heer J., Worcester K. A Comics Studies Reader. University Press of Mississippi, 2008. 62 Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 13 - 16. 63 Ibid., p. 14. 64 Juozas Adomonis. Nuo Taško Iki Sintezės. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1994, p. 28 - 40. 37 mažas mielas padarėlis. Panašiai su masteliu. Kadre vaizduojame didelį, baisų monstrą, vos telpantį į rėmus, o kitame kadre tas pats monstras stovi šalia žmogaus, ūgiu vos siekdamas jo kelius. Taigi siluetu reikėtų parodyti kaip įmanoma daugiau informacijos. Tam tikri dažnai naudojamų garsų dvimačiai vaizdai, kurie lengvai suprantami daugumai yra virtę į simbolius. Jau paminėtas žaibas turi ne tik vizualinių sąsajų (elektra, žaižaravimas, žaibavimas, šviesos pliūpsnis), bet ir garsinių (trenksmo garsas, griaustinis, elektros burzgesys). Garsiakalbis asocijuojasi su garsiu kalbėjimu, triukšmu, signalu, muzika. Taip pat bangos einančios iš pastarojo simbolio indikuoja garso buvimą/nebuvimą. Paprasčiausias turbūt būtų nata. Su ja mes surišame gražų garsą koks jis priklauso nuo šalia esančio vaizdo. Ar tai smuiko skambėjimas, ar paukščio giesmė, ar vaiko juokas, švilpavimas, ar gražus burzgimo garsas. Prie paprastai nemalonų garsą skleidžiančio vaizdo pridėję natą ar kelias, parodytume, kad šį kartą tai visai ne nemalonus triukšmas ausims, o skambi melodija. O jei norime iš radijos sklindančią muziką paversti traškesiu ar sunkiuoju metalu, natų tradicinę formą sulaužome arba perlaužiame natas, ties lūžiais pridedame garso linijų, visa tai pagardiname žaibais ir taip galutiniame rezultate turime triukšmą. Simbolis vizualiam garsui gali suteikti nuotaiką ir emociją. Tai priklauso nuo paties simbolio supratimo ir keliamų gyvenimo patirties prisiminimų.

16 il. Pavyzdys su ranka 3

Matome tą patį pirštų spraktelėjimą papildytą simboliais. Su simboliais besisiejanti informacija mums sukelia tam tikrus jausmus. Pirštų trynimas galbūt ir nesukelia jokių jausmų, bet papildomai pripiešiant žvaigždes iškyla asociacija su šaižumu, kas nėra labai malonu a usiai (žr. 16 il.). Nemalonus drebulio garsas sklinda kai šalia matome kaukoles. Spragtelėjimas virsta meiliu atsiradus širdelėms, mat jos pačios asocijuojasi su teigiamomis emocijomis. O paskutinis

38 pavykęs spragtelėjimas nebekelia sėkmės džiugesio, nes jo garsas tampa mirtinas su kaukolėm ir vietoj akiduobių matomais kryželiais.

Bill Watterson yra vienas mano mėgstamiausių iliustratorių, o jo komiksai „Kalvinas ir Hobsas” (Calvin and Hobbes) – vieni mylimiausių. Mane žavi jo gebėjimas vaizdžiai perteikti ne tik personažų savybes, jų nuotaikas ir emocijas, bet ir judesio ir jo sukelto garso vaizdavimo pasirenkami būdai. Pavyzdyje matome šių dviejų personažų veiksmą kadruose (žr. 17 il.). Žiūrint į juos girdime begalę garsų: dūžių, trenksmų, šniokštimo, urzgimo ir panašiai. Watsonas puikiai visa tai iliustruoja pasinaudodamas linijomis ir simboliais. Matome meistrišką žaibų vaizdavimą, kurie gerai atspindi ne tik minėtus garsus, bet ir matomus muštynių keliamus triukšmus. Žvaigždės indikuoja dūžius, o jų įvairovė skirtingą jų jėgą. Papildomos linijos ir dulkių debesėliai vizualizuoja ne tik judesius, bet ir garsų sklidimo kreives, jų kryptis. Kadre kur vaizduojama kažkas panašaus į sūkurį, pastarasis elementas esančiame kadre asocijuojasi su garsų ir veiksmų didele gausa, kurios realiu laiku žmogus nesugebėtų suvokti. Tai į chaosą virtusi veiksmų ir garsų visuma. Tokios ir panašios priemonės šiam komiksų kūrėjui nesunkiai padeda skaitytojui vizualiai matyti garsų įvairovę.

17 il. Calvin and Hobbes, Bill Watterson, 1987

39

Mūsų kūno kalba turi sugebėjimą „skleisti” garsus. Jau minėjau Charlie Chaplin sugebėjimus vizualiai perteikti emocijas, judesių perspaudimą ir garsų perteikimą daiktais. Galime pasinaudoti šio garsaus žmogaus bei kitų mimų pantomimikos65 sugebėjimais vaidinant be žodžių, plastiniais judesiais, gestais, kūno išraiška ir veido raumenų judesiais atskleisti vidinius išgyvenimus, jausmus, būsenas, išreikšti nematomus tūrius ir garsus.

Nesvarbu ar tai būtų žmogus, ar gyvūnas, ar tolimos planetos gyventojas, jei tas personažas turi burną ir ji yra išžiota, priklausomai nuo jos vaizdavimo, mes galime tai suprasti kaip riksmą. Papildomi elementai, tokie kaip raumenų, akių išplėtimas, ar užmerktų akių įtampa bei jau aptartos garso linijos pasako to garso skleidimo stiprumą. Tas pats „žiovulys” tik ranka arba abi pridėtos šalia burnos taip sukuriant koridorių būsimam garsui, išduoda riksmą į tolį, kas indikuoja garsumą. Ausis jau kaip simbolis, asocijuojamas su garso girdėjimu, taigi jo akivaizdus demonstravimas: žmogaus palinkimas, ausies nukreipimas link kažko, išduoda galimo garso klausymąsį. Panašiai ir rankomis uždengtos ausys parodo nenorą girdėti, o jei personažo rankos įtemptos, kūnas susirietęs ir dar veido mimika nepatenkinta, tai greičiausiai kadre sklindantis garsas yra labai nepakenčiamas. Taip pat galime stebėti operos solistus ir jų plačią gestikuliaciją vizualiai papildant dainuojamą istoriją rankų mostais, veido išraiška. Tokie garsų šaltinių stebėjimai vėliau paįvairins vaizdus popieriaus lape.

Aptarta garsų vizuali išraiška yra naudinga ne tik komiksams be tekstų, bet ir tradiciniams komiksams su tekstu. Jie ypač pravartūs kai istorijos personažai yra nebylūs, o noras juos arba pačią istoriją pavaizduoti realistiškenę priverčia atsisakyti kalbos vizualaus vaizdavimo (nekalbant apie komikse esančius istorijos pasakotojo žodžius). Tai gali būti pasakojimas apie povandeninį pasaulį kur pagrindinis personažas yra žuvis ir jo kelionė po tylias vandenyno gelmes. Tai gali būti dviejų skirtingų būtybių susidūrimas, kurių kilmė nėra planeta Žemė ir mes nesuprantame jų kalbos, todėl ir teksto nereikia. Arba dinozaurų pasaulis komikse „Reptilijų amžius” (Age of reptiles)66 kur apstu vaizdų, judesių bei garsų netekstinių išraiškų.

65 Pantomima (gr. pantomimos 'viską mėgdžiojantis') – vaidinimas be žodžių, pagrįstas plastiniais judesiais, gestais, kūno išraiškos (pantomimika) ir veido raumenų judesiais (mimika). Šiomis priemonėmis atskleidžiami vidiniai išgyvenimai, jausmai, būsenos, vidinis personažo gyvenimas. Tarptautinių žodžių žodynas. 66 Ricardo Delgado. Age of Reptiles: Ancient Egyptians. Milwaukie, Dark Horse Books, 2015. 40

4 TEKSTO VIETA KOMIKSO MEDIJOJE

4.1 Teksto ir kitų grafinių elementų tarpusavio sąveika Žmonijai išmokus spausdinti knygas, rašytinio žodžio vartojimas smarkiai paženkė į priekį. Iliustracijų naudojimas kartu su rašytiniu žodžiu buvo retas. Tais atvejais kai šios dvi medijos buvo naudojamos kartu piešinys ir sakiniai buvo spausdinami atskirai. Kiekvienas jų turėjo savo atskirą bloką dėl skirtingų išgavimo procesų. Kol raidės abstraktėjo ir vykdė savo kaligrafinį kelią, piešiniai ėjo skirtingu keliu67. Komikso medija juos labai sugretino.

Atsivertę komiksą greičiausiai rasime iliustracijų ir tekstų mišinį. Tai tradicinio komikso sandara. Sąveika tarp iliustracijų ir teksto skirstoma į kategorijas68:

1. “word specific”69 (dominuojantis žodis) – kai iliustracija be jokių papildydamų tik atvaizduoja pilnai parašytą tekstą.

2. “picture specific”70 (dominuojantis vaizdas) – šiuo atveju dominuoja vaizdas, o tekstu pasinaudojama tik užrašant garsą arba niekuo iliustracijos nepapildančiais, labai minimalios apimties žodžiais.

3. “duo-specific”71 (dvigubas dominavimas) – abu grafiniai elementai turi vienodos galios. Tiek iliustracija, tiek tekstinis turinys yra lygiaverčiai ir perduoda tą pačią mintį.

4. “additive”72 (pridėtinis) – tai kombinacija, kai iliustracija išplečia arba detalizuoja parašytą tekstą (arba atvirkščiai tekstas iliustraciją).

5. “parallel”73 (lygiagretus) – tekstas ir iliustracija eina lygiagrečiai su kiekviena savo isorijos linija nesusikirstyti tarpusavyje. Čia tekstas pasakoja vieną istoriją, o tuo pat metu iliustracijoje matome visai nesusijusį vaizdą. Ir tik žinodami bendrą kontekstą mes abu grafinius elementus galime susieti į bendrą vaizdą, vieną, trečią, istoriją.

6. “montage” 74 (montažas) – tekstas ir vaizdas yra bendras vaizdas. Tekstas

67 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 142 – 150. 68 Ibid., p. 153 – 156. 69 Ibid., p. 153. 70 Ibid., p. 153. 71 Ibid. 72 Ibid., p. 154. 73 Ibid. 74 Ibid. 41

integruotas į iliustraciją yra iliustracijos būtina dalis.

7. “interdependent”75 (tarpusavyje susiję) – turbūt dažniausiai komiksuose sutinkama kategorija, kai tekstas ir vaizdas „dirba” kartu. Jos yra lygiavertės ir vieną kitą papildančios. Šioje kategorijoje vien vaizdas ar vien tekstas būtų skaitytojui nesuprantamas, jie privalo būti kartu. Čia viskas gali lengvai pasikeisti vos padauginus ar sumažinus teksto, todėl šioje kategorijoje komikso istoriją sunkiau išlaikyti.

Visose kategorijose tarp teksto ir vaizdo vyksta harmonija. Kuo daugiau teksto, tuo mažiau vizualios informacijos ir atvirkščiai. Jei komikse prigrūsime labai daug teksto, jis virs iliustruota knyga, jei panaikinsime iliustracijas, virs literatūros knyga. O jei tekstą panaikinsime? Iliustracijų knyga? Manau, kad komiksas liktų komiksu, jei pasitelktume visas grafines priemones, o teksto visai atsisakytume. Naudodami dominuojančio vaizdo kategoriją, iliustraciją pakoreguosime išplėsdami vaizdą taip išstumdami tekstą iš kadro ir neprarasdami prieš tai buvusios kadro informacijos. Jei teksto labai trūksta kaip grafinio elemento, galima jį naudoti atsisakant raidžių. Taip pat raides panaudot galima kaip simbolius perduodančius tam tikrą informaciją (zzz – miego simbolis, @!#!*!@ - keiksmažodžiai, wc – tuoleto ženklas, H – malūnsparnio nusileidimo aikštelės žymėjimas ir t.t. ir pan.). Bet jų perduodamą informaciją taip pat galima nesunkiai perduoti pasitelkiant ar paredaguojant kitus grafinius elementus.

4.2 Teksto vaizdavimo ypatumai komiksuose Paties komikso teksto ir jo išraiškų neanalizuosiu, nes to šiai temai nereikia. Tik paminėsiu, jog tekstu kaip ir kitais elementais galima lengvai manipuliuoti, suteikti jam išraiškos, kuri perteiktų istorijos reikiamą emociją. Išsamiau pažvelgsiu į tekstui skirtą vietą, jo erdvę kadre, reikšmę ir išraiškos būdus.

Kaip ir iliustracija, taip ir tekstas komiksuose turi savo „rėmus“. Ar tai būtų sakinių blokas ar vienas žodis, jis turi tam skirtą erdvę apribotą linijomis, tonu ar kitokiu grafiniu elementu. Per daugelio metų praktiką teksto rėmai įvairėjo, o jų forma įgavo tam tikrą suprantamą reikšmę. Dažniausiai sutinkami ir naudojami yra du teksto rėmų tipai: stačiakampis ir vadinamas „balionėlis“.

Stačiakampyje esanti erdvė dažniausiai skirta istorijos pasakotojui, kuris tuo pačiu

75 McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p. 155. 42

žvelgia į istoriją kartu su skaitytoju. Šis tekstas gali būt monologas, asmeniškas pamąstymas, dialogas su skaitytoju. Skaitydamas stačiakampyje esantį tekstą, žiūrovas labiau susigretina su komiksu, tai tampa labiau asmeniškas pokalbis. Kartais tai būna skaitytojo nedoras žvilgtelėjimas į pagrindinio veikėjo (tuo pačiu pasakotojo) „dienoraštį“, jo asmeniškas mintis, kurių daugiau niekas komikse negirdi. Liekame tik mes ir jis. Taip suartėję susiliejame su personažu ir komikso istorijos vingiais keliaujame kartu, o kartais įsijautę, susitapatiname su veikėju, juo tampame patys ir tai tampa jau nebe jo, o mūsų istorija. Kadangi tokio stačiakampio supratimas tarp komikso mylėtojų jau susiformavęs, komikse be teksto toks stačiakampis taip pat gali pasitarnauti kaip šalutinė informacija. Veiktų kaip grafinis elementas, plėmas, o joje vaizduojamas pasakotojo „žodis“ išreikštais vaizdais kaip pasakojimas.

Populiariausias elementas komiksuose - „balionėlis“, naudojamas menamui dialogo vyksmui nusakyti, ar garsiai sakomiems žodžiams 76 . Skirtingai nuo teksto esančio stačiakampyje (jis skaitomas asmeniškai ir girdimas tik skaitytojo), balionėlio tekstas yra viešas ir neskirtas tiesiogiai skaitytojui. Jis jį stebi iš šalies kaip žiūrovas, nedalyvaudamas vienpusiame dialoge. Balionėlio pavadinimas tokiam įrėmintam tekstui duotas dėl rėmo formos, kuri yra ovalo formos. Iš balionėlio kyšančio snapo formos smaigalys nurodo kuris personažas kadre šneka (kurio asmens tekstas yra tame balionėlyje). Rėmo dydis ir forma priklauso nuo teksto apimties, o forma keičiasi tik norint parodyti šnekėjimo tembrą. Jei jis turi daug smaigalių (panaši forma į saulės spindulius), tai gali būt garsiai išreikšta kalba. Tą dar labiau paryškina snapo kampuotumas (panašėjimas į žaibą). Jei balionas yra kampuotas, bet neturi snapo, tai girdimas garsas, kuris sklinda iš objekto šiuo metu nesančio kadre (pvz. iš telefono ragelio). Naudojant šiuos balionėlius be teksto skaitytojas vistiek supras jų reikšmę kadre. Jis gali būti naudojamas kaip grafinis elementas vaizduojant pokalbį, kai to pokalbio turinys nėra svarbus. Taip bus suprantama jog vyksta dialogas, bet visas dėmesys liks iliustruotoje dalyje, o balionėlis veiks kaip plėmas, kompozicinis elementas.

Žodžiai, kaip ir kadro rėmai, gali būt vaizduojami debesėlio formos. Tai reikš veikėjo mintis, apmąstymus, kuriuos galime perskaityti tik mes. Kurio tai veikėjo mintys nurodoma piešiant vis mažėjančius debesėlius, einančius link to veikėjo. Jau minėtus teksto panaudojimo būdus komiksui, be teksto, galima panaudoti ir šiuo atveju. Tuščias debesėlis gali reikšti minties nebuvimą arba tiesiog galvojimą, kurio turinys nėra svarbus, svarbiausias pats veiksmas. Taip pat jame pavaizdavus daiktus, simbolius, ar kitus piešinius, bus suprantama, jog asmuo, kuriam

76 Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 151 – 153. 43 priklauso debesėlis, apie juos galvoja.

Supaprastinus tradicinius teksto pateikimo komiksuose būdus, panaikinus patį tekstą, palikus tik jo atpažįstamus likusius elementus, jie skaitytojui bus nesunkiai suprantami ir suvokiami kai tekstas. Tik šiuo atveju jo nereikės skaityti, nes viskas kas būtina yra perteikta vaizdiniais. Taip šie išraiškos būdai virsta į visiems suprantamus elementus – simbolius.

4.3 Komiksas kaip medijos forma Dar ir dabar yra žmonių kurie mano, jog komiksas tėra žanras, kad tai yra nerimtas skaitinys, kvailų istorijų pasakojimas, pilnas išgalvotų antgamtinių galių turinčių superherojų su kvailais kostiumais. Neretai manoma, kad komiksas tai tik paveiksliukų ir žodžių kratinys skirtas prajuokinti, o jo tikslinga auditorija yra vaikai. Komikso kūrėjai ilgą laiką kovojo įrodinėdami, kad komiksas nėra tik ryškiaspalvis nerimtas žurnaliukas, kad tai yra unikali medija neturinti analogų. Will Eisner sako, kad komiksas yra sekos menas 77 sudarytas iš paveiksliukų žodžių, kuris leidžia ekspresyviai papasakoti istoriją. Jis siūlo komiksą suprasti plačiau nei tik kaip spausdintą formą. Tai nėra tik laikraštyje ar žurnale išspausdintas trumpas pasakojimas, žurnalas ar knyga.

Per paskutinius kelioliką metų komiksai yra sėkmingai perkeliami į televizijos ir kino ekranus („Batman“, „Captain America“, „Iron Man“ ir kiti ). Jų sėkmę ir populiarumą įrodo tokios praktikos tęstinumas. Sukuriama ne tik jau pasisekusių filmų tęsinių („Batman and Robin“, „Batman: The Movie“, „Batman Returns“, „Batman Forever“, Iron Man 2“, „Iron Man 3“ ir t.t.), bet perkeliama vis daugiau naujų istorijų. Taip žiūrovai supažindinami ne tik su superherojais, naujomis istorijomis, o ir su pačiu komiksu. Vyksta ir atvirkštinis procesas kai populiarus kino filmas ar serialas perkeliamas į komiksą („Blade“, „Road to Perdition“, „RED“)78. Tas pats atsitinka ir su kompiuterinių žaidimų industrija kur sukurta daug žaidimų, paremtų komiksais („Alien vs. Predator“, „Batman“, „Captain America“, „Spider man“ ir kiti).

Tokiu būdu prie skaitytojų būrio pritraukiama daugiau žmonių. Jie susipažįsta su komiksu ir susiduria su jų didele pasiūla ir įvairove. Platus žanrų spektras bei grafiška jų pateikimo įvairovė, leidžia kiekvienam surasti knygą pagal savo skonį ir norą. Sau tinkamą

77 Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 5. 78 Gryan Stephen. Comics are a Medium not a Genre. https://stephen-aryan.com/2014/05/01/comics-are-a- medium-not-a-genre/ [žiūrėta 2016-10-16]

44 kūrinį susiras ne tik dar skaityti nemokantis vaikas, bet ir siaubo mėgėjai, meilės istorijų ir dramos ieškantys romantikai, mistikos ir įtemto siužeto mylėtojai. Galima rasti linksmų, humoristinių pasakojimų, rimtų, širdį spaudžiančių istorijų, neretai paremtų tikrais faktais. Pavyzdžiui, Art Spiegelman įamžino savo tėvo, lenkų kilmės žydo, gyvenimo istoriją Aušvice holokausto metu. Tai viena iš labiausiai sukrečiančių istorijų , kuri 1992m laimėjo specialią Pulicerio premiją79, kuri skiriama už geriausią žiniasklaidos ir literatūros kūrinį. Tai buvo pirmasis komiksas laimėjęs tokį apdovanojimą ir gavęs pripažinimą.

Taigi komiksas nėra siaura sritis, o kaip tik turtinga ir unikali medija80, kuria istoriją galima papasakoti tik jai būdingais būdais. Ji atlieka tas pačias funkcijas kaip ir bet kuri kita medija – saugoja ir perduoda informaciją81. Rašytojas ir menininkas gali valdyti skaitytojo žvilgsnį, kontroliuoti istoriją. Grafiniais elementais jie nurodo žvilgsnio kryptį, perduoda laikmečio pojūtį, pasakojimo emocijas, įamžina, išsaugoja, ir perduoda tai kitoms kartoms.

4.4 Teksto nebuvimo komiksuose priežastys Daugumoje komiksų apstu teksto, kurį galima būtų praleisti ir jį prisiminti tik tada, kai žiūrint į kitus grafinius elementus istorija tampa nebeaiški. Bet visgi įmanoma jų rasti tokių, kuriuose dominuoja iliustracija, o pasikapsčius giliau, jų ne tiek jau mažai kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Nebylus komiksas prasidėjo kartu su tokiais menininkų darbais, kaip Frans Masereel, kur vaizduojamos iliustracijomis pasakojančios istorijos bei Milt Gross sukurtas parodijinis komiksas, kuriame atsispindėjo medžio raižinių ir nebylaus kino įtaka („He Done Her Wrong“). Taip pat su knygų vaikams autoriaus Don Freeman nupiešta ir paties išleista betekste istorija, kur vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas tarp buvimo apgailėtinu buhalteriu ir laimingu piešėju („Skitzy: The Story of Floyd W. Skitzafoid“). Visuose darbuose nenaudojamas tekstas, arba jo naudojama labai mažai. Pačių autorių bei kritikų jie aprašomi kaip „tyli medžio raižinių novelė“ („silent woodcut novel“), „betekstė istorija“ („wordless story“), „betekstė

79 Pulicerio premija (The Pulitzer Prizes) – Jungtinėse Amerikos Valstijose skiriama premija už geriausius žurnalistikos, literatūros arba muzikos kūrinius. Įsteigė Amerikos laikraščių leidėjasDžozefas Puliceris. http://www.pulitzer.org/prize-winners-by-year/1992 [žiūrėta 2016-11-20] 80 Dawe Ian. Comics: The medium of the 21st Century. http://sequart.org/magazine/62401/comics-the-medium-of- the-21st-century/ [žiūrėta 2016-12-16] 81 McLunhan Marshal. Kaip suprasti medijas, Žmogaus tęstiniai. Vilnius: Baltos Lankos, 2003, p. 158-170.

45 knyga“(„wordless book“), „tylus komiksas“ („silent comics“) 82 ir t.t. ir pan. Visais šiais apibūdinimais norima pabrėžti, kad pasakojime nenaudojamas tekstas, o visa istorija perteikiama tik iliustracijomis. Tai tylus pasakojimas kai skaitytojas net mintimis netaria žodžių. Nebyli komunikacija, dialogas tarp komikso ir skaitytojo. Visada būdavo vienas kitas komiksų kūrėjas, kuris sukurdavo tokį komiksą, bet tai niekada nebuvo dominuojantis komikso žanras83, tačiau jis smarkiai populiarėja. Nebylus komiksas išreiškia pirminę jo reikšmę – komunikuoti su skaitytoju pasakojant istorijas vaizdais, t.y. komikso kadrai yra kaip žodžiai, o jų visuma – sakiniai84. Daugiausia tokių komiksų išleidžiama norint eksperimentuoti su šia medija, jie kartais vadinami alternatyvūs komiksai, kitokie nei tradiciniai. Todėl nenuostabu, kad dauguma jų išleidžiami mažesnių leidyklų arba pačių autorių iniciatyva. Tačiau yra ir kolektyvinių nebylių komiksų. To paskatina tokių leidinių populiarumą, vieni pirmųjų parodė prancūzai 1990m išleisdami „Comix 2000“85. Knygoje yra 2000 puslapių, kuriuose iš skirtingų šalių surinkti 324 menininkai pasakoja istorijas naudodami betekstes iliustracijas. Buvo surinkti tik komiksai be teksto, kad leidinį galėtų skaityti bet kokios šalies gyventojas, taip išvengiant vertimo į daug kalbų.

Nebylūs komiksai neretai savo pavadinimuose atskleidžia, kad juose nenaudojamas tekstas. Pavyzdžiui „Veiksmas kalba“ („Action speak“), „Garsiau nei žodžiai“(„Louder Than Words“), „Tyli baladė“ („A Silent Ballad“), kurių pavadinimuose yra užuominų į betekstį pasakojimą. Kai kurie, pavyzdžiui „Vėžlį, laikyk tai stabiliai“ („Turtle, Keep It Steady“), „Galloway“, atsisako dialogų tekstų, tačiau naudoja tekstą išreiškiant garsams. Kartais naudojami dialogo balionai, tačiau juose ne tekstas, o simboliai, ženklai ar kiti grafiniai elementai, imituojantys tekstą. Ypač ryškiom spalvom nuspalvintas Jon Vermily komiksas „Fata Morgana“, kuriame mažas berniukas keliauja per surealų košmarų kupiną pasaulį.

Apžvelkime populiariųjų superherojų komiksus86. Viena populiariausių ir labiausiai žinomų leidyklų yra 1939 metai Martin Goodman Niujorke įkurta „Marvel Comics“87. Šios kompanijos didžiausio populiarumo sulaukę komiksai „Fantastiškasis ketvertas“ (Fantastic Four), „Nuostabusis žmogus – voras“ (The Amaizing Spider-Man), „Geležinis žmogus“ (Iron

82 Bramlett Frank, Cook T Roy, Meskin Aaron. The Routledge Companion to Comics. New York: Routledge, 2016. 83 Ibid., p. 204. 84 Inge M. Thomas. Form and Function in Metacomics: Self-Reflexivity in the Comics Strips. Popular Culture Association in the South, 1991. 85 Comix 2000. France: L’Asosiatinio, 1999 86 Daniels L. Comics: a History of Comic Books in America. Graphics by Mad Peck Studios. New York, 1971. 87 Marvel Comics History and Marvel Comics Bacground. Prieiga per internetą: http://www.worldcollectorsnet.com/features/comics/marvel-comics/ [žiūrėta 2016-10-05] 46

Man), „Neįtikėtinas Halkas“ (The Incredible Hulk), „Drąsiaširdis“ (Daredevil), „Žmonės X“ (X-Men) ir kiti populiarina Marvel ženklą ne tik komiksuose, televizoriaus ekranuose, bet ir kino teatruose. 1984 metais komikso „G.I.Joe: tikras Amerikos didvyris“ (G.I.J.: A Real American Hero) 21 numeryje88 pasirodė naujas personažas – nindzė KOBRA. Šis personažas įtakojo, kad komikse buvo naudojama labai mažai teksto, todėl leidinys buvo pavadintas „tyliuoju epizodu“ (Silent Inerlude). Komiksas sulaukė didelio pasisekimo ir populiarumo. Šį leidinį tarp tokio tipo leidinių skaitytojai vadina klasika. Tokį patį tylųjį leidimą Marvel pakartojo 1985 metais su 85 numeriu. Kadangi vėl buvo sulaukta populiarumo, tokie leidimai kartojosi. 2001 metais tuometinis Marvel prezidentas Joe Quesada pranešė, kad visi gruodžio mėnesio leidiniai nuo šiol bus be teksto. Ši komiksų serija ir serijos išleistos vėliau pradėtos žymėti lipduku „pakankamai pasakyta“ (Nuff Said). Po tragedijos Amerikoje rugsėjo 11d. šia tema buvo išleistas memorialinis leidinys. Leidinyje pagerbiant žuvusiuosius tekstas buvo nenaudojamas. Komiksas buvo „tylus“. Tokie leidiniai išleidžiami ir šiandien bei pastebimas jų susidomėjimas didesnis nei įprastai .

Iš išskirtiniausių periodinių leidinių paminėsiu „Vanago akis“ (Hawkeye)89. Šio leidinio 11-tas numeris išleistas su minimaliu teksto kiekiu, kurį įtakojo naujas personažas šuo Lucky ir jo minimalus suprantamų žodžių (komandų) kiekis. Lucky taip pat įtakojo komikso spalvų paletę. Menininkas pasirinko šunų matomas spalvas. Komiksas žavi savo minimalistišku menu, o pati istorija įtraukia pasakojimų vaizdiniais. Jei patinka kraujas, kovos scenos ir zombiai bei norime mėgautis komikso istorija be teksto, „Šaolino kaubojus“ (Shaolin Cowboy)90 pirmi keturi leidiniai yra puikus pavyzdys kaip visa tai turėtų atrodyti. Šio komikso tylą taip pat įtakojo pagrindinis personažas. Pirmuose leidiniuose pagrinde iliustruojamos kovos scenos, kuriose kaubojus rytų kovos menais, pasinaudodamas lazda ir elektriniu pjūklu žudo šimtus zombių. Kadras po kadro vyksta kovos scenos kur kadruotės diktuoja skaitymo greitį ir širdies plakimo ritmą ir nebelieka nei vietos, nei laiko skaityti tekstą (jei jis toks ir būtų).

Dar vienas pavyzdys kaip komikso veikėjai įtakoja teksto atsisakymą, tai jau minėtas „Reptilijų amžius“91. Visuose leidinio numeriuose nerasime jokio dialogo, nes visi veikėjai yra dinozaurai, bet tai netrukdo sekti ir mėgautis pateiktomis istorijomis, kurias menininkas Ricardo Delgado pateikia iškalbiomis iliustracijomis. Kitame komikse Japonų komiksų autorius Masaaki Nakayama savo darbu parodo, kad išgąsdinti žodžių nereikia, pakanka

88 Larry Hamma, Herb Trimple. G.I.J.: A Real American Hero. New York: Marvel, 1984. 89 Matt Fraction, David Aja. Hawkeye. New York: Marvel, 2012, nr. 11. 90 Geof Darrow. The Shaolin Cowboy. Burlyman Entertainment: 2008, nr. 1;2;3;4. 91 Ricardo Delgado. Age of Reptiles: Ancient Egyptians. Milwaukie, Dark Horse Books, 2015. 47 netikėtumo faktoriaus, garso arba šiuo atveju vaizdo. Tai puikiai pateikta kraupiose siaubo istorijų serijose92. Kiekviena „Nerimo“ (Fuan No Tane) serijos istorija yra trijų – keturių puslapių ilgumo, kurių pakanka išgąsdinti skaitytoją. Kai kuriose istorijose yra teksto, bet jo kiekis labai minimalus. Iškalbiom iliustracijom autorius pasakoja baisias istorijas apie paslaptingas, keistas būtybes, šešėlius už kampo ir dar nežinomas baimes, kurias kiekviename iš skaitytojų pažadina. Tai labai trumpos, minimalistinės, bet itin bauginančios istorijos, kurias visas galima pamatyti komikse.

1975 metais pasirodęs komiksas „Arzach“ 93 pilnas grafiškų elementų keturių dalių komiksas, neturintis teksto. Autoriaus ir menininko sukurtas personažas, keliaujantis tylusis karys, kuris keliauja ant gyvio, panašaus į priešistorinį skraidantį dinozaurą. Kelionės vyksta keistame pasaulyje, didelėje erdvėje. Sureali aplinka įtraukia į antžemiškus nuotykius, o detalūs piešiniai įtraukia į ilgas analizes sustabdydami komikso istorijos laiką. Šis prancūziškas komiksas iki šiol turi įtakos prancūzų komiksų industrijai savo istorija. Šis komiksas autoriaus Jean Giraud yra jo populiariausias darbas, o apie patį menininką kiti (Stan Lee - „Spiderman“ kūrėjas, Jim Lee - „X – men“ iliustratorius,) atsiliepia kaip apie genijų, nepakartojamą komiksų kūrėją su savitu, išskirtiniu stiliumi. Kitaip surealus nebylaus komikso pavyzdys būtų Nicolas de Crecy „Prosopopus“. Jame nėra dialogų, kas yra gerai, nes komiksas išleistas Belgijoje ir nėra perleista angliškai kalbančiose šalyse. Nors nėra teksto, vistiek galima lengvai suprasti istorijos eigą.

Dar vienas komiksas kuris traukia akį dėl savo iliustracijų realistiškumo, detalių gausos, kartais nustebinančio pilno puslapio iliustracijom, tai leidinys „Atvykimas“ (The Arrival)94. Tai 128 puslapių komiksas, vaizdais pasakojantis istoriją apie imigranto gyvenimą išgalvotame pasaulyje. Autorius fotorealistinėmis iliustracijomis suteikia istorijos fantastiniams vaizdams, o nublukintos spalvos – apgaubia paslaptingumo skraiste. Jis naudojo daug pasąmoniškai suvokiamų dalykų ir pasitikėjo skaitytojo patirtimi ir vaizduote juos suprasti. Iškalbingiems vaizdams, pasak autoriaus, teksto nereikia, nes jie daug daugiau pasako kiekvienam skaitytoui individualiai95.

Internetinėje erdvėje yra daugiau pavyzdžių komiksų be teksto. Bet norėčiau paminėti tik vieną. Tai rumunų kilmės iliustratorė Ileana Surducan, kuri tyrinėja vizualių

92 Masaaki Nakayama. Fuan No Tane. Japan: Akita Shonen, 2004. 93 Jean Giraud. Arzach. France: Les Humanoides Associes, 1975. 94 Shaun Tan. The Arrival. Australia: Hodder Childrens Books, 2006. 95 Shaun Tan. Autoriaus asmeninis puslapis. http://www.shauntan.net/books/the-arrival.html [žiūrėta 2016-10-25]

48 komikso paveikslų naratyvą be teksto pagalbos. Autorė paveikslėliais ir netikėtais istorijos posūkiais bando nustebinti žiūrovą. Žaisdama vizualiais kodais, keisdama jų prasmę padeda skaitytojui įžengti į nepaprastą karalystę96. Jos komiksai pilni spalvotos romantikos, gilaus jausminio turinio. Trumpos istorijos pasakojančios apie meilę ir gyvybės trapumą, kurios nepastebimas kasdienybės smulkmenas puošia švelniom iliustracijom, kuriom visai netrūksta jokios tekstinės informacijos.

Vienas iš populiarių šio meto periodinių leidinių - komiksas „vaikštantys numirėliai“ (the walking dead)97. Šiuo metu jau išleista apie 160 šio komikso numerių bei remiantis jais sukurtas televizijos serialas tokiu pačiu pavadinimu, kuris sulaukė tikrai nemažesnio populiarumo ir smarkiai praplėtė savo auditoriją. Todėl jo skaitomumu abejoti nereikia. Jis nėra komiksas be teksto, tačiau mano dėmesio šioje temoje vistiek susilaukė. Jų oficialiame puslapyje 2016 metų sausio 11 dieną, jubiliejinio 150-to numerio proga, buvo paskelbta 12 labiausiai šokiruojančių momentų iki šol išleistuose numeriuose98. Peržiūrėjus šių momentų pagrindines kadruotes padariau tokią išvadą: keturiuose kadruose teksto buvo mažai, viename tuščias balionėlis, penkiuose kadrai turėjo garsą imituojančius užrašus, kurie nedominavo iliustracijoje ir dviejuose teksto visai nebuvo. Taigi apibendrintai vaizdas dominuoja prieš tekstą. Žinoma tai yra tik labai maža dalis kadrų, bet jie iliustruoja svarbiausius momentus iš 150-ties komiksų serijos. Vaizdas šiuo atveju emociją skaitytojui perteikia iškalbingiau.

Pasirinkimą kurti betekstį komiksą menininkus paskatina skirtingi dalykai, bet visi jų darbai įkūnija vizualią komunikaciją su skaitytoju. Ši komunikacija supa mus kasdienėje aplinkoje ir yra mums artima. Dėl savo nebylumo, ji tampa lengviau prieinama didesniam ir įvairiasniam žmonių ratui. O didėjant nebylių komiksų populiarumui, didėja ir jų apimtis, kas skatina istorijos pasakojimo paveiklėliais tobulėjimą ir vystymąsi.

96 Silent Comics Need No Words To Shine. 2013 spalio 3d. Prieiga per internetą: http://www.creativebloq.com/comics/silent-comics-need-no-words-shine-10134740 [žiūrėta 2016-09-21] 97 Robert Kirkman. The Walking Dead. Kalifornija, Image Comics, mėnesinis leidinys, 2003. 98 Johnny O‘Dell. The Top 12 Shocking Moments From TWD Comics. 2016 sausio 11d. Prieiga per internetą: http://www.thewalkingdead.com/the-top-12-most-shocking-moments-from-twd-comics/ [žiūrėta 2016-09-19] 49

IŠVADOS

 Pagrindinės dalys, sudarančios komiksą, yra: kadras, tarpas tarp kadrų, iliustracija, tekstas (kalbos balionėliai, minčių debesėliai, pasakotojo žodžiai), garso efektai (tekstiniai ir iliustraciniai), judesio efektai.  Pakeitus tekstą kitomis grafinėmis priemonėmis, jo vietą užima ženklai, simboliai, papildomos iliustracijos. Kartais tiesiog paliekamas tuščias teksto langas, nurodantis teksto nesvarbą, arbą jo nebuvimą apskritai (pvz. nežinoma ką pasakyti, neturima minčių).  Visai atsisakius rašytinio teksto, komikse jo pasakojimo dalį pasidalina kiti grafiniai elementai. Šiuo atveju istorija pasakojama tik vaizdais, kurią skaitytojas turi pats susidėlioti priimant vizualią informaciją ir remiantis savo gyvenimiška patirtimi bei nuovoka.  Daugumoje tradicinių komiksų tekstas kaip komikso grafinis elementas naudojamas plačiai. Tai ypač pastebima kai prie komikso kūrimo prisideda daugiau negu vienas žmogus.  Dirbant keliese prie vieno komikso, pasiskirsčius kūrybinius darbus tarp kūrėjų, gali atsirasti tarpusavio komunikacijos spraga, kuri neretai patį procesą paverčia sudėtingesniu. Atsiranda rizika vienas kito nesuprasti, nesutarti. Tai gali įvykti dėl skirtingų gyvenimo patirčių, skirtingo meno suvokimo bei jo skonio. Tas įtakoja kūrimo procesą bei rezultatą.  Dauguma nebilių komiksų sukuriami vieno autoriaus.  Komiksai kurti vieno autoriaus pasižymi aiškesne vizija. Kūrinys tampa asmeniškesniu, kas sunkiai įgyvendinama dirbant keliese.  Nebylus komiksas skaitytoją veikia platesniu asmeninio santykio spektru. Skaitytojas matydamas paveiksliukus turi pats sudėlioti istoriją, kurią jis kuria iš savo žiūrimo taško. Jis įtraukiamas į istoriją, priverčiamas pats prisidėti prie jos kūrimo. Taip paliekama daugiau vietos abstrakcijoms ir interpretacijoms, kas komiksą praplečia ir padaro labiau suasmenintu.  Leisdami paveiklėliams kalbėti už save - leidžiam žmogui pačiam komunikuoti su vaizdu ir rasti bendrą kalbą.

 Egzistuoja ir tam tikras tarpas tarp medijų. Komiksas, atsisakęs teksto, paleidžia skaitytoją nuo reikiamybės sekti teksto raides, jis nepertraukia iliustracijų tyrinėjimo. 50

Dėl vienodesnio vizualinio turinio, perėjimas nuo kadro prie kadro tampa paprastesniu. Tuo tarpu akies šokinėjimas tarp teksto ir paveiksliuko sukuria minimaliai pastebimą, bet vistiek jaučiamą tarpelį istorijos sekime. Tokia išvada kyla palyginus gyvai matomus vaizdus (daiktus, gamtą, simbolius) su komikse esančiu vaizdo ir teksto mišiniu.  Daugumą nebylių komiksų išleidžia pavieniai autoriai arba mažos, nepriklausomos leidyklos.  Nebylus komiksas išreiškia pirminę komikso paskirtį – komunikuoti su skaitytoju pasakojant istorijas vaizdais.  Komiksas sudarytas tik iš paveikliukų tampa lengviau suprantamas platesnei žmonių masei kalbant globaliai. Tekstas įpareigoja mokėti kalbą, o paveikslėliui suprasti tereikia gyvenimiškos patirties.  Materialiai pigiau leisti nebylų komiksą, nes nereikia jo versti kitomis kalbomis.  Gyvenimo spartėjantis tempas skatina sudėtingų detalių kombinacijų paprastinimą, jų abstraktinimą ir virsmą į simbolius, kurie visiems savaime suprantami - visa tai tik palengvina ir pagreitina komunikaciją, kas yra nebylių komikso dalis.

51

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS

1. Adomonis, Juozas. Nuo taško iki sintezės. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1994.

2. Bertrand David, Jean Jacques Lefrere. The Oldest Enigma of Humanity. New York: Arcade Publishing, 2014.

3. Bramlett Frank, Cook T Roy, Meskin Aaron. The Routledge Companion to Comics. New York: Routledge, 2016.

4. Brisbane Arthur. Originali frazė: „Use a picture. It’s worth a thousand words”. Speakers Give Sound Advice. Syracuse Post Standard, 1911.

5. Brooker Will. Batman unmasked Analyzing a cultural icon. U.S.: Continium International Publishing Group, 2000.

6. Canal Maria Fernanda. Materials and Techniques. Spain: Paramon, 2001, p. 101.

7. Cohn Neil. Comics, Linguistics, and Visual Language: The Past and Future of a Field. New York: Palgrave MacMillan, 2012.

8. Comix 2000. France: L’Asosiatinio, 1999.

9. Daniels L. Comics: A History of Comic Books in America. Graphics by Mad Peck Studios. New York, 1971.

10. Darrow Geof. The Shaolin Cowboy. Burlyman Entertainment: 2008, nr. 1;2;3;4.

11. Dawe Ian. Comics: The medium of the 21st Century. http://sequart.org/magazine/62401/comics-the-medium-of-the-21st-century/ [žiūrėta 2016- 12-16]

12. Delgado Ricardo. Age of Reptiles: Ancient Egyptians. Milwaukie, Dark Horse Books, 2015.

13. Duncan Randy, Smith J. Matthew. The Power of Comics - History, Form and Culture. New York: The Continuum International Publishing Group Inc, 2009.

14. Eastman Kevin, Laird Peter. Teenage Mutant Ninja Turtles. Dover: Mirage studios, 1984.

15. Eisner Will. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 100.

16. Eisner, Will. Graphic Storytelling. Florida: Poorhouse Press, 1996. 52

17. Finger Bill. Detective Comics. New York: Detective Comics, 1940, nr. 38.

18. Foulsham Tom, Wybrow Dean, Cohn Neil. Reading Without Words: Eye Movements in the Comprehension of Comic Strip. Applied Cognitive Psychology, Appl. Cognit. Psychol., 2016 balandžio 15d., p. 566-579.

19. Fraction Matt, Aja David. Hawkeye. New York: Marvel, 2012, nr. 11.

20. Giraud Jean. Arzach. France: Les Humanoides Associes, 1975.

21. Grant Steven. The Life of Pope John Paul II. New York: Marvel, 1982.

22. Gryan Stephen. Comics are a Medium not a Genre. https://stephen- aryan.com/2014/05/01/comics-are-a-medium-not-a-genre/ [žiūrėta 2016-10-16]

23. Hamma Larry, Trimple Herb. G.I.J.: A Real American Hero. New York: Marvel, 1984.

24. Heer J., Worcester K. A Comics Studies Reader. University Press of Mississippi, 2008.

25. How to draw manga. Japan: Graphic-sha, 1999.

26. Inge M. Thomas. Form and Function in Metacomics: Self-Reflexivity in the Comics Strips. Popular Culture Association in the South, 1991.

27. Judith Elkins, Briony Train, Debbie Denham. Reading and Reader Development: The Plesure of Reading. London: Facet Publishing 2004.

28. Kirkman Robert. The Walking Dead. California: Image Comics, mėnesinis leidinys, 2003.

29. Lee Stan. Spider-Man. New York: Marvel, 1962, nr. 1.

30. M. Cooper-Chen Anne. Cartoon Cultures. New York: Perer Lang, 2010.

31. Madonna f. Merced. Altered states of consciousness– developing psychic abilities. New York: iUniverse, 2005, p. 16 – 20.

32. Marie Rachel, Williams Crane. Image, Text, and Story: Comics and Graphic Novels in the Classroom. Department of Teaching and Learning Publications, 2008.

33. Marvel Comics History and Marvel Comics Background. Prieiga per internetą: http://www.worldcollectorsnet.com/features/comics/marvel-comics/ [žiūrėta 2016-10-05]

34. McCloud, Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993.

53

35. McLunhan Marshal. Kaip suprasti medijas, Žmogaus tęstiniai. Vilnius: Baltos Lankos, 2003, p. 158-170.

36. Nakayama Masaaki. Fuan No Tane. Japan: Akita Shonen, 2004.

37. O ‘Dell Johnny. The Top 12 Shocking Moments from TWD Comics. 2016 sausio 11d. Prieiga per internetą: http://www.thewalkingdead.com/the-top-12-most-shocking- moments-from-twd-comics/ [žiūrėta 2016-09-19]

38. Pease Allan and Barbara. Body Language. Australia: Allan Pease, 2004.

39. Silent Comics Need No Words to Shine. 2013 spalio 3d. Prieiga per internetą: http://www.creativebloq.com/comics/silent-comics-need-no-words-shine-10134740 [žiūrėta 2016-09-21]

40. Spiegelman Art. Maus. A Penguin Book, 1986.

41. Tan Shaun. Autoriaus asmeninis puslapis. http://www.shauntan.net/books/the-arrival.html [žiūrėta 2016-10-25]

42. Tan Shaun. The Arrival. Australia: Hodder Childrens Books, 2006.

43. Varum Robin, Gibbons T. Christina. The Language of Comics, Word and Image. University Press of Mississippi, 2002.

44. Wilson B. Of diagrams and rhizomes: Visual culture, contemporary art, and the impossibility of mapping the content or art education. Studies in Art Education: A Journal of Issues and Research, 2003, p. 214-229.

45. Wright G., Sherman R. Let’s Create a Comc Strip. Reading Improvement. 1999, p. 66-72.

46. Yurick Patrick. Panels Layout: The Golden Ratio. http://www.makingcomics.com/panel- layout-golden-ratio/ [žiūrėta 2016-09-19]

54

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

1. Kūno gestikuliacija, Will Eisner. Comics and Sequential Art. Florida: Poorhouse press, 1985, p. 102. 2. Žmogaus judesys, http://homes.cs.washington.edu/~aseem/videoVis/motion.html

3. Žmogaus judesys 2, http://homes.cs.washington.edu/~aseem/videoVis/motion.html

4. Judesio pavyzdys, McCloud Scott. Understanding Comics. New York: Kitchen Sink Press, 1993, p.114.

5. Judesio linijos pavyzdys, http://homes.cs.washington.edu/~aseem/videoVis/motion.html

6. Judesio pavyzdys su riedlentininku, http://homes.cs.washington.edu/~aseem/videoVis/motion.html

7. Judesio pavyzdys su riedlentininku 2, http://homes.cs.washington.edu/~aseem/videoVis/motion.html

8. Judesio linijos, https://www.wikiwand.com/de/Seinen

9. Judesio linijos 2, https://thumb1.shutterstock.com/display_pic_with_logo/1215578/394635604/stock- vector-comic-radial-speed-lines-graphic-explosion-with-speed-lines-comic-book- design-element-vector-394635604.jpg

10. Judesio linijos 3, http://www.clipartkid.com/images/717/explosion-clipart-eWUEyf- clipart.jpg

11. Judesio linijos 4, https://thumb7.shutterstock.com/display_pic_with_logo/2598280/290988971/stock- vector-illustration-vector-abstract-speed-motion-black-lines-star-burst-background- 290988971.jpg

12. Judesio linijos 5,https://thumbs.dreamstime.com/z/illustration-vector-abstract-speed- motion-black-illusionary-spir-spiral-lines-star-burst-background-57639097.jpg

55

13. Judesio linijos 6, https://thumb1.shutterstock.com/display_pic_with_logo/1230401/191407100/stock- vector-train-in-motion-locomotive-vector-lines-design-191407100.jpg

14. Pavyzdys su ranka, asmeninis archyvas, 2016.

15. Pavyzdys su ranka 2, asmeninis archyvas, 2016.

16. Pavyzdys su ranka 3, asmeninis archyvas, 2016.

17. Calvin and Hobbes, Bill Watterson. Kansas City: A Universal Press Syndicate Company, 1987.

56