Trijų Regionų Sankirta: Jurbarko Rajono Kultūros Centrai Po 2010 M. Reformos
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
82 TRADICIJA IR DABARTIS Arvydas Griškus TRIJŲ REGIONŲ SANKIRTA: JURBARKO RAJONO KULTŪROS CENTRAI PO 2010 M. REFORMOS ĮVADINIS ŽODIS Šiuo straipsniu siekiama pažvelgti, ar (ir kaip) Jurbarko rajono Jurbarko rajonas Lietuvos istoriniame, kultūriniame, administra- savivaldybės kultūrinės veiklos politikoje išnaudojama regioninė ciniame, socialiniame, turizmo gyvenime nėra išskirtinis. Kartais kultūra. tenka susidurti su respublikos gyventojais, kurie nežino, kur yra Kultūros centrų reforma pristatoma kitų savivaldybės biudže- šis miestas ir kokiam etnografiniam regionui priklauso rajono tinių įstaigų veiklos kontekste. Pasinaudojus turima informacija savivaldybė. Tik jurbarkiečiai galvoja kitaip. Rajonas įdomus aptariama jos dabartis, reikšmė, galimos ateities vizijos. Šiame savo istorija, kultūra, gamta. Čia driekiasi istorinė kovų linija tarp darbe autorius remiasi savo surinktais duomenimis dirbant ra- Lietuvos ir Kryžiuočių ordino ir tai primenantys piliakalniai. Stovi jono kultūros sistemoje. Straipsnyje naudojamos nuotraukos iš Jurbarko, Eržvilko, Veliuonos, Klausučių, Mažosios Lietuvos kul- XVI a. ir XVII a. statytos Raudonės ir Panemunės pilys. Jurbarko tūros centrų archyvų, etninės kultūros globos tarybos informaci- miestas, 2014 m. atšventęs savo 755 metų jubiliejų, yra vienas ja, dokumentai. seniausių Lietuvoje. Jo istorija paženklinta žydiškos ir rusiškos kultūros. Rajono pietinį pakraštį riboja Nemunas, o vakarinėje jos REGIONAS IR REGIONINĖ POLITIKA LIETUVOJE dalyje stūkso vienas didžiausių miškų masyvų šalyje – Karšuvos Pastaraisiais metais itin daug dėmesio skiriama Lietuvos etnogra- giria. Vis dėlto yra dar vienas išskirtinumas, kuriuo palyginti ma- finiams regionams: 2013-ieji paskelbti Tarmių metais, 2014-aisiais žai naudojamasi formuojant rajono įvaizdį ir gyventojų kultūrinio Lietuvių kalbos komisija pakoregavo šalies vietovardžių sąrašą – tapatumo suvokimą. Įvairios administracinės reformos lėmė, kad Suvalkijos regiono pavadinimą papildė Sūduvos vietovardžiu, o savivaldybės teritorijoje susikerta trijų etnografinių regionų: Že- Mažąją Lietuvą įrašė kaip istorinę sritį, teritoriją tarp Priegliaus ir maitijos, Aukštaitijos, Mažosios Lietuvos žemės (1 pav.). Būtent Nemuno žemupių, Lietuvos etnografinį regioną. Dėl pastarojo pa- šis faktas, autoriaus nuomone, labai reikšmingas Jurbarko rajo- vadinimo ligą laiką vyko karšta diskusija tarp kalbininkų, istorikų, no ekonominei, socialinei, kultūrinei, turizmo plėtrai. etnologų ir kultūros darbuotojų. Kalbininkai ir istorikai, remdamiesi Vartotojų visuomenėje vykstant globalizacijos procesams, istoriniais faktais ir kalbotyros duomenimis, laikėsi nuomonės, kad kultūrinei migracijai, regioninio tapatumo išsaugojimo ir forma- ši teritorija turi vadintis Klaipėdos kraštu. Etnologai ir kultūros dar- vimo procese svarbiausiais veikėjais tampa kultūros centrai. buotojai palaikė per pastaruosius 100 metų prigijusį Mažosios Lie- 2010 m. vietoj vieno Jurbarko kultūros centro su filialais buvo tuvos pavadinimą. Šis, pristatant dabartinės teritorijos gyvenseną sukurti 4 nauji centrai: Veliuonos, Klausučių, Eržvilko ir Mažosios ir istoriją, leidžia neužmiršti ir visos lietuvninkų kultūros palikimo. Lietuvos Jurbarko krašto. Šiuo pertvarkymu buvo siekiama: To- Ypač reikšmingi Lietuvai tampa 2015-ieji, kuriuos LR Seimas, bulinti Jurbarko rajono savivaldybės kultūros įstaigų tinklą teri- Etninės kultūros globos tarybos siūlymu, patvirtino Regionų me- toriniu pagrindu; sudaryti administracines, finansines sąlygas tais. Jų globėja sutiko būti Respublikos Prezidentė Dalia Grybaus- aktyvinti kultūros plėtrą Jurbarko rajono savivaldybėje, siekiant kaitė. 2015 m. puoselėjant šalies etnografinius regionus siekiama tolygiai plėtoti ir stiprinti kultūros vaidmenį savivaldybės socia- išryškinti regioniškumą per tautinius rūbus, kulinarinį paveldą, liniame gyvenime, gerinti kultūrinės veiklos sąlygas kaimuose, etnoarchitektūrą, papročius, tarmes ir patarmes, tautosaką, muzi- puoselėti seniūnijų kultūros paveldo savitumą, sudaryti galimy- kinį folklorą, tautodailę, liaudies kūrybą, etnografinių regionų isto- 1 bes modernizuoti kultūros įstaigų materialinę bazę . Pagrindinis rinę raidą. Tai pat pažvelgti į dabartinę jos būklę ir plėtros galimy- reformos stimulas buvo kultūros centrų veiklą vykdyti ne pagal bes. Todėl pristatant Jurbarko rajono kultūros centrų reformą norisi bendruosius, bet pagal regioninius principus. Todėl centrai ir atkreipti dėmesį į keletą reikšmingų aspektų, formuojančių mūsų buvo išskirstyti atsižvelgiant į trijų etnografinių regionų savitumą. šalies regioninę kultūros politiką ir parodančių jos problemas. Norint geriau suprasti, kokie tikslai keliami šioms įstaigoms, bū- Lietuvos valstybė įsipareigojimą išsaugoti savo etnografinių tina pažvelgti į Kultūros centrų įstatymą, kuriame nubrėžiamos regionų savitumą įtvirtino Etninės kultūros valstybinės globos pa- pagrindinės veiklos gairės: plėtoti kultūrinę, švietėjišką (eduka- grindų įstatymu. Jame etnografinio regiono sąvoka apibrėžiama cinę) ir informacinę veiklą, atsižvelgiant į vietos bendruomenės kaip istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita visų amžiaus grupių laisvalaikio užimtumo poreikius, inicijuoti, tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas3. rengti ir įgyvendinti kultūrinius, meninius, edukacinius projektus Pagrindiniuose regioninę politiką ir regioninę kultūros plėtrą bei programas, išlaikyti ir tęsti krašto tradicijas, puoselėti etno- reglamentuojančiuose Lietuvos tesės aktuose apie etnografinius kultūrą ir mėgėjų meną, organizuoti profesionalaus meno sklai- regionus beveik neužsimenama – akcentuojamos vien apskritys, dą. Kultūros centras yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis kurios buvo sudarytos neatsižvelgiant į etnografinius regionus. To- juridinis asmuo, įgyvendinantis savivaldybės funkcijas gyventojų dėl galima teigti, kad taip iš regioninės kultūros politikos eliminuo- bendrosios kultūros ugdymo ir etnokultūros puoselėjimo srityje2. jama tiek etninė kultūra, tiek kultūros paveldas ir mėgėjų menas. 83 TRADICIJA IR DABARTIS Regioninio istorinio kultūrinio savitumo išsaugojimas yra Etnografinių regionų pakraščiai dažniausiai atsiduria skirtin- viena iš svarbiausių Europos Sąjungos regioninės politikos guose administraciniuose-teritoriniuose dariniuose. Bėgant laikui krypčių. Tai ypač pabrėžia ekonomiškai labiau išsivysčiusios greičiau susilieja skirtingi etnografiniai ypatumai. Tai priklauso ir šalys, tokios kaip Vokietija, Austrija, Jungtinė karalystė, Šve- nuo to, kurios etnografinės srities teritorija vyrauja. Pvz., senųjų dija, Suomija, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, Danija, Por- administracinių teritorinių darinių palikimas: Žemaičių seniūnija tugalija, Ispanija, Italija. Nuo šių šalių neatsilieka ir kitos ES LDK apėmė ir didelę Aukštaitijos dalį, Mažoji Lietuva Klaipėdos šalys, išsaugojusios savo istorinius regionus: Vengrija, Airija, krašte įtraukė ir dalį Žemaitijos. Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Bulgarija, Rumunija, Lat- Analizuodami šių dienų situaciją pastebime, kad Lietuvoje vija. O mums broliška Latvija savo etnografinius regionus yra suskirstymas rajonais neatitinka etnografinių regionų ribų. Devy- įtvirtinusi net šalies Konstitucijoje. niuose šalies rajonuose susikerta po du, o Jurbarko ir Prienų r. Kasdienybėje regiono sąvoka yra pakankamai neaiški ir savivaldybėse – trys etnografiniai regionai4. Todėl natūraliai kyla daugiaprasmė, nenusistovėjęs jos apibrėžimo pagrindas. Daž- klausimas: ar tai galime laikyti Lietuvos kultūriniu savitumu, ar nai reiškiamos įvairios, neretai priešingos nuomonės. Žinomi problema, trukdančia spręsti kultūrines, demografines, sociali- istoriniai, etnografiniai, kultūriniai, geografiniai, klimatiniai, po- nes ir ekonomines problemas? litiniai regionai. Neretai skirtingai apibrėžti regionai nesutampa. Autoriaus apklausos duomenimis, žmonės neretai tiksliai Dažniausiai skiriasi tų pačių plotų etnografiniai, istoriniai, kultū- nežino, kuriame regione gyvena. Jiems nėra svarbu regioninė riniai ir politiniai regionai, pvz., Baltijos šalių padėtis: tai Šiaurės tapatybė. Pasitaiko ir oficialios informacijos, kad Lietuvoje tik Europos geografinis, klimato regionas, Vidurio Europos istori- keturi etnografiniai regionai – Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, nis, kultūrinis regionas, Rytų Europos politinis regionas, Baltijos Dzūkija. Net ir mokslinėje literatūroje Mažoji Lietuva kartais ne- etnografinis regionas. Jie susiklostę etniniu, dažniausiai senųjų minima arba suvokiama kiek kitaip. Šiuo metu aktyvios Mažo- genčių, tarmių arba administraciniu pagrindu, etniniu ir tarmių sios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos, regiono kultūros pagrindu atspindi senųjų genčių kultūrą, administraciniu pa- įstaigų ir mokslininkų veiklos dėka šis kraštas tampa matomas grindu – teritorinius ypatumus. šalies kultūros kontekste. Šių dienų geopolitinė situacija verčia Lietuvoje Žemaitijos etnografinis regionas susiformavo etni- atidžiau pažvelgti ir į Vilnijos kraštą kaip savitą šalies kultūrinį niu, tarmių ir administraciniu pagrindu. Jis pristato senąją kultūrą darinį5. Būtina akcentuoti šios vietovės daugiakultūriškumą – ir teritorinius ypatumus. Panaši situacija susidarė Suvalkijos–Sū- dažniau pristatyti čia gyvenančių lenkų, karaimų, totorių, rusų, duvos etnografiniame regione, kuris susidarė administraciniu ir lietuvių tradicijas, papročius, istoriją, neleidžiant jų problemo- tarmių pagrindu. Dzūkijos ir Aukštaitijos atsiradimą nulėmė tar- mis manipuliuoti politikams. mės. Kiek kitokios aplinkybės sudėliojo