Trijų Regionų Sankirta: Jurbarko Rajono Kultūros Centrai Po 2010 M. Reformos

82 TRADICIJA IR DABARTIS

Arvydas Griškus

TRIJŲ REGIONŲ SANKIRTA: JURBARKO RAJONO KULTŪROS CENTRAI PO 2010 M. REFORMOS

ĮVADINIS ŽODIS Šiuo straipsniu siekiama pažvelgti, ar (ir kaip) Jurbarko rajono Jurbarko rajonas Lietuvos istoriniame, kultūriniame, administra- savivaldybės kultūrinės veiklos politikoje išnaudojama regioninė ciniame, socialiniame, turizmo gyvenime nėra išskirtinis. Kartais kultūra. tenka susidurti su respublikos gyventojais, kurie nežino, kur yra Kultūros centrų reforma pristatoma kitų savivaldybės biudže- šis miestas ir kokiam etnografiniam regionui priklauso rajono tinių įstaigų veiklos kontekste. Pasinaudojus turima informacija savivaldybė. Tik jurbarkiečiai galvoja kitaip. Rajonas įdomus aptariama jos dabartis, reikšmė, galimos ateities vizijos. Šiame savo istorija, kultūra, gamta. Čia driekiasi istorinė kovų linija tarp darbe autorius remiasi savo surinktais duomenimis dirbant ra- Lietuvos ir Kryžiuočių ordino ir tai primenantys piliakalniai. Stovi jono kultūros sistemoje. Straipsnyje naudojamos nuotraukos iš Jurbarko, Eržvilko, Veliuonos, Klausučių, Mažosios Lietuvos kul- XVI a. ir XVII a. statytos Raudonės ir Panemunės pilys. Jurbarko tūros centrų archyvų, etninės kultūros globos tarybos informaci- miestas, 2014 m. atšventęs savo 755 metų jubiliejų, yra vienas ja, dokumentai. seniausių Lietuvoje. Jo istorija paženklinta žydiškos ir rusiškos kultūros. Rajono pietinį pakraštį riboja Nemunas, o vakarinėje jos REGIONAS IR REGIONINĖ POLITIKA LIETUVOJE dalyje stūkso vienas didžiausių miškų masyvų šalyje – Karšuvos Pastaraisiais metais itin daug dėmesio skiriama Lietuvos etnogra- giria. Vis dėlto yra dar vienas išskirtinumas, kuriuo palyginti ma- finiams regionams: 2013-ieji paskelbti Tarmių metais, 2014-aisiais žai naudojamasi formuojant rajono įvaizdį ir gyventojų kultūrinio Lietuvių kalbos komisija pakoregavo šalies vietovardžių sąrašą – tapatumo suvokimą. Įvairios administracinės reformos lėmė, kad Suvalkijos regiono pavadinimą papildė Sūduvos vietovardžiu, o savivaldybės teritorijoje susikerta trijų etnografinių regionų: Že- Mažąją Lietuvą įrašė kaip istorinę sritį, teritoriją tarp Priegliaus ir maitijos, Aukštaitijos, Mažosios Lietuvos žemės (1 pav.). Būtent Nemuno žemupių, Lietuvos etnografinį regioną. Dėl pastarojo pa- šis faktas, autoriaus nuomone, labai reikšmingas Jurbarko rajo- vadinimo ligą laiką vyko karšta diskusija tarp kalbininkų, istorikų, no ekonominei, socialinei, kultūrinei, turizmo plėtrai. etnologų ir kultūros darbuotojų. Kalbininkai ir istorikai, remdamiesi Vartotojų visuomenėje vykstant globalizacijos procesams, istoriniais faktais ir kalbotyros duomenimis, laikėsi nuomonės, kad kultūrinei migracijai, regioninio tapatumo išsaugojimo ir forma- ši teritorija turi vadintis Klaipėdos kraštu. Etnologai ir kultūros dar- vimo procese svarbiausiais veikėjais tampa kultūros centrai. buotojai palaikė per pastaruosius 100 metų prigijusį Mažosios Lie- 2010 m. vietoj vieno Jurbarko kultūros centro su filialais buvo tuvos pavadinimą. Šis, pristatant dabartinės teritorijos gyvenseną sukurti 4 nauji centrai: Veliuonos, Klausučių, Eržvilko ir Mažosios ir istoriją, leidžia neužmiršti ir visos lietuvninkų kultūros palikimo. Lietuvos Jurbarko krašto. Šiuo pertvarkymu buvo siekiama: To- Ypač reikšmingi Lietuvai tampa 2015-ieji, kuriuos LR Seimas, bulinti Jurbarko rajono savivaldybės kultūros įstaigų tinklą teri- Etninės kultūros globos tarybos siūlymu, patvirtino Regionų me- toriniu pagrindu; sudaryti administracines, finansines sąlygas tais. Jų globėja sutiko būti Respublikos Prezidentė Dalia Grybaus- aktyvinti kultūros plėtrą Jurbarko rajono savivaldybėje, siekiant kaitė. 2015 m. puoselėjant šalies etnografinius regionus siekiama tolygiai plėtoti ir stiprinti kultūros vaidmenį savivaldybės socia- išryškinti regioniškumą per tautinius rūbus, kulinarinį paveldą, liniame gyvenime, gerinti kultūrinės veiklos sąlygas kaimuose, etnoarchitektūrą, papročius, tarmes ir patarmes, tautosaką, muzi- puoselėti seniūnijų kultūros paveldo savitumą, sudaryti galimy- kinį folklorą, tautodailę, liaudies kūrybą, etnografinių regionų isto- 1 bes modernizuoti kultūros įstaigų materialinę bazę . Pagrindinis rinę raidą. Tai pat pažvelgti į dabartinę jos būklę ir plėtros galimy- reformos stimulas buvo kultūros centrų veiklą vykdyti ne pagal bes. Todėl pristatant Jurbarko rajono kultūros centrų reformą norisi bendruosius, bet pagal regioninius principus. Todėl centrai ir atkreipti dėmesį į keletą reikšmingų aspektų, formuojančių mūsų buvo išskirstyti atsižvelgiant į trijų etnografinių regionų savitumą. šalies regioninę kultūros politiką ir parodančių jos problemas. Norint geriau suprasti, kokie tikslai keliami šioms įstaigoms, bū- Lietuvos valstybė įsipareigojimą išsaugoti savo etnografinių tina pažvelgti į Kultūros centrų įstatymą, kuriame nubrėžiamos regionų savitumą įtvirtino Etninės kultūros valstybinės globos pa- pagrindinės veiklos gairės: plėtoti kultūrinę, švietėjišką (eduka- grindų įstatymu. Jame etnografinio regiono sąvoka apibrėžiama cinę) ir informacinę veiklą, atsižvelgiant į vietos bendruomenės kaip istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita visų amžiaus grupių laisvalaikio užimtumo poreikius, inicijuoti, tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas3. rengti ir įgyvendinti kultūrinius, meninius, edukacinius projektus Pagrindiniuose regioninę politiką ir regioninę kultūros plėtrą bei programas, išlaikyti ir tęsti krašto tradicijas, puoselėti etno- reglamentuojančiuose Lietuvos tesės aktuose apie etnografinius kultūrą ir mėgėjų meną, organizuoti profesionalaus meno sklai- regionus beveik neužsimenama – akcentuojamos vien apskritys, dą. Kultūros centras yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis kurios buvo sudarytos neatsižvelgiant į etnografinius regionus. To- juridinis asmuo, įgyvendinantis savivaldybės funkcijas gyventojų dėl galima teigti, kad taip iš regioninės kultūros politikos eliminuo- bendrosios kultūros ugdymo ir etnokultūros puoselėjimo srityje2. jama tiek etninė kultūra, tiek kultūros paveldas ir mėgėjų menas. 83 TRADICIJA IR DABARTIS

Regioninio istorinio kultūrinio savitumo išsaugojimas yra Etnografinių regionų pakraščiai dažniausiai atsiduria skirtin- viena iš svarbiausių Europos Sąjungos regioninės politikos guose administraciniuose-teritoriniuose dariniuose. Bėgant laikui krypčių. Tai ypač pabrėžia ekonomiškai labiau išsivysčiusios greičiau susilieja skirtingi etnografiniai ypatumai. Tai priklauso ir šalys, tokios kaip Vokietija, Austrija, Jungtinė karalystė, Šve- nuo to, kurios etnografinės srities teritorija vyrauja. Pvz., senųjų dija, Suomija, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, Danija, Por- administracinių teritorinių darinių palikimas: Žemaičių seniūnija tugalija, Ispanija, Italija. Nuo šių šalių neatsilieka ir kitos ES LDK apėmė ir didelę Aukštaitijos dalį, Mažoji Lietuva Klaipėdos šalys, išsaugojusios savo istorinius regionus: Vengrija, Airija, krašte įtraukė ir dalį Žemaitijos. Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Bulgarija, Rumunija, Lat Analizuodami šių dienų situaciją pastebime, kad Lietuvoje vija. O mums broliška Latvija savo etnografinius regionus yra suskirstymas rajonais neatitinka etnografinių regionų ribų. Devy- įtvirtinusi net šalies Konstitucijoje. niuose šalies rajonuose susikerta po du, o Jurbarko ir Prienų r. Kasdienybėje regiono sąvoka yra pakankamai neaiški ir savivaldybėse – trys etnografiniai regionai4. Todėl natūraliai kyla daugiaprasmė, nenusistovėjęs jos apibrėžimo pagrindas. Daž- klausimas: ar tai galime laikyti Lietuvos kultūriniu savitumu, ar nai reiškiamos įvairios, neretai priešingos nuomonės. Žinomi problema, trukdančia spręsti kultūrines, demografines, sociali- istoriniai, etnografiniai, kultūriniai, geografiniai, klimatiniai, po- nes ir ekonomines problemas? litiniai regionai. Neretai skirtingai apibrėžti regionai nesutampa. Autoriaus apklausos duomenimis, žmonės neretai tiksliai Dažniausiai skiriasi tų pačių plotų etnografiniai, istoriniai, kultū- nežino, kuriame regione gyvena. Jiems nėra svarbu regioninė riniai ir politiniai regionai, pvz., Baltijos šalių padėtis: tai Šiaurės tapatybė. Pasitaiko ir oficialios informacijos, kad Lietuvoje tik Europos geografinis, klimato regionas, Vidurio Europos istori- keturi etnografiniai regionai – Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, nis, kultūrinis regionas, Rytų Europos politinis regionas, Baltijos Dzūkija. Net ir mokslinėje literatūroje Mažoji Lietuva kartais ne- etnografinis regionas. Jie susiklostę etniniu, dažniausiai senųjų minima arba suvokiama kiek kitaip. Šiuo metu aktyvios Mažo- genčių, tarmių arba administraciniu pagrindu, etniniu ir tarmių sios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos, regiono kultūros pagrindu atspindi senųjų genčių kultūrą, administraciniu pa- įstaigų ir mokslininkų veiklos dėka šis kraštas tampa matomas grindu – teritorinius ypatumus. šalies kultūros kontekste. Šių dienų geopolitinė situacija verčia Lietuvoje Žemaitijos etnografinis regionas susiformavo etni- atidžiau pažvelgti ir į Vilnijos kraštą kaip savitą šalies kultūrinį niu, tarmių ir administraciniu pagrindu. Jis pristato senąją kultūrą darinį5. Būtina akcentuoti šios vietovės daugiakultūriškumą – ir teritorinius ypatumus. Panaši situacija susidarė Suvalkijos–Sū- dažniau pristatyti čia gyvenančių lenkų, karaimų, totorių, rusų, duvos etnografiniame regione, kuris susidarė administraciniu ir lietuvių tradicijas, papročius, istoriją, neleidžiant jų problemo- tarmių pagrindu. Dzūkijos ir Aukštaitijos atsiradimą nulėmė tar- mis manipuliuoti politikams. mės. Kiek kitokios aplinkybės sudėliojo Mažosios Lietuvos, kuri Kalbant apie gaivinamą regionų kultūrą ir jos reprezentavi- susiformavo administraciniu ir konfesiniu pagrindu, savitumą. Tai mą, kaip atskira kultūrinė erdvė ir teritorija reikšmingas miestas. atspindi teritoriniai, konfesiniai ir kultūros ypatumai. Miestuose pristatomos ne tik tos etnografinės srities, bet ir visos

1 pav. Lietuvos etnografiniai regionai ir jų ribos. 1 – Aukštaitija, 2 – Dzūkija (Dainava), 3 – Mažoji Lietuva, 4 – Suvalkija ( Sūduva), 5 – Žemaitija 84 TRADICIJA IR DABARTIS

jus į dešimt apskričių, Jurbarko rajono savivaldybė priklauso Tauragės apskričiai (Pagėgių, Šilalės, Jurbarko ir Tauragės savivaldybės). Jurbarko rajono savivaldybė suskirstyta į dvyli- ka seniūnijų, tai – Eržvilko, Girdžių, Jurbarkų, Jurbarko miesto, Juodaičių, Raudonės, Seredžiaus, Skirsnemunės, Smalininkų, Šimkaičių, Veliuonos, Viešvilės. Savivaldybėje yra du mies- tai – Jurbarkas, Smalininkai, septyni miesteliai – Eržvilkas, Raudonė, Seredžius, Šimkaičiai, Vadžgirys, Veliuona, Viešvilė ir 355 kaimai6. Taigi per gana trumpą laiką rajonas patyrė daug administracinių reformų, kurios tikrai neskatino vietos gyven- tojų ir rajono kultūros regioniškumo formavimosi. Nors šiuo metu apskritys kaip administracinis darinys panaikintos, vis 2 pav. Jurbarko rajono seniūnijų lokalizacija dėlto realiai jos egzistuoja. Savivaldybių, kurios suskirstytos apskričių pagrindu, merai dalyvauja Regiono plėtros taryboje Lietuvos tradicijos. Dažnai buvusiuose ir dabartiniuose mies- (Jurbarko atveju – Tauragės). Tuo pačiu principu į regioninius teliuose gaivinama etnografinės srities lietuvių etninė kultūra. posėdžius renkasi Lietuvos kultūros centrų asociacijos atsto- Būtina prisiminti, kad miestuose iki XX a. 3–4 deš., o mieste- vai. Tai paryškina regiono sąvokos vartojimo problematiką. liuose iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos lietuviai sudarė Kita problema pristatant Jurbarko rajono kultūrinį savitumą – gyventojų mažumą. Jurbarke gyveno apie 80 proc. žydų tauty- nevienareikšmis etnografinių regionų vaizdavimas žemėlapiuose bės žmonių. Lietuviai į Jurbarką atsikėlė tik po karo. Pastebėta, ir mokslininkų tyrimuose. Pvz., žemėlapyje, naudojamame kaip kad miestietiška kultūra laikoma svetima ir mažai gaivinama, reprezentuojančiame respublikos regionus, didžioji dalis Jurbar- vietoj jos pristatoma tik valstietiška lietuvių etninė kultūra, todėl ko rajono priskiriama prie Žemaitijos ir tik vakarų kraštas oficia- nueina užmarštin vertingas istorinis kultūros paveldas. Šį po- liai laikomas Mažąja Lietuva. O kalbininkė Elena Grinaveckienė žiūrį remia valstybės ir savivaldybių institucijos. Mišriose savi- jurbarkiškių šnektą laiko vakarų aukštaičių pratarmės dalimi. Tai valdybėse dažniausiai pristatoma didesnės etnografinės srities praktiškai yra pereiginė šnekta tarp žemaičių dūnininkų ir veliuo- dalies arba bendra šalies kultūra. Taip sudaromas neišsamus niškių, kuri vartojama Jurbarkų, Girdžių, Vertimų, Vadžgirio, Šim- savivaldybės teritorijos tradicijų įvaizdis. Iškyla teisinių proble- kaičių kaimuose. Ji atskiria šiaurinę žemaitišką Eržvilko krašto mų: ne iki galo vykdomos ES direktyvos dėl regionų kultūros. dalį ir aukštaičių kalbinių savitumų ir kultūros turinčią Veliuonos, Seredžiaus seniūnijų teritorijas7. JURBARKO RAJONAS: KODĖL TRIJŲ ETNOGRAFINIŲ Šiuo metu kultūros centrų reformos dėka rajonas jau prade- REGIONŲ SANKIRTA? damas suvokti kaip trijų regionų sankirta. Tą iliustruoja ir 2014 m. Jurbarko rajono teritorija (2 pav.) per pastaruosius 200 metų išleistame leidinyje „Jurbarkas – turizmo kraštas“ įdėtas žemė- nebuvo vienalytė, ir jos administracinis priklausymas nuolat lapis, kuriame pateikiami visi 3 etnografiniai regionai. Vis dėlto kito. Dabartinės Smalininkų ir Viešvilės seniūnijos iki 1920 m. ši informacija minimali ir, deja, regioninio rajono savitumo ne- priklausė vokiškiems valstybiniams dariniams. Jos skirtingu atskleidžia. Todėl, pasinaudodamas kultūros centrų reforma ir laiku priklausė Pagėgių, Tilžės–Ragainės apskritims. 1920– 2015 m. numatytomis vykdyti programomis, rajonas galėtų dar 1923 m. teritorija buvo valdoma Prancūzijos kariuomenės ir labiau išryškinti savo savitumą respublikos ir Europos mastu. administracijos, nuo 1923 m. iki 1939 m. priklausė Lietuvai kaip autonominio Klaipėdos krašto teritorija, 1939–1944 m. – NAUJI KULTŪROS CENTRAI IR JŲ VEIKLA Hitlerio valdomai Vokietijai. O likusi Jurbarko teritorija iki Prieš reformą Jurbarko rajono kultūros įstaigų administravimas 1918 m. buvo Carinės Rusijos valdžioje, o Pirmojo pasaulinio išimtinai buvo sutelktas tik Jurbarko mieste. Čia veikė Jurbar- karo metu buvo okupuota Vokietijos. Nuo 1918 m. iki 1940 m. ko kultūros centras, dar turėdamas 18 skyrių, Jurbarko rajo- rajoną administravo Nepriklausomos Lietuvos valdžia, no savivaldybės viešoji biblioteka ir 25 filialai, Jurbarko krašto 1941–1944-aisiais – Hitlerinė Vokietija. 1940–1941 ir 1944– muziejus (2 padaliniai kaime, 1 mieste), kuriuos administravo 1991 m. vietos veiklas reglamentavo Sovietų Sąjungos įstaty- Jurbarko rajono savivaldybės skyrius. Iš viso mieste veikė 4 mai ir tvarkos. Šią situaciją detalizuoja Jurbarko rajono savi- įstaigos, iš jų vienas muziejaus padalinys. Kaime – 45 skyriai valdybės puslapyje pateikiama informacija. Iki XVIII amžiaus (filialai, padaliniai). pabaigos Jurbarkas buvo dvaras, carinės Rusijos metais, iki Jurbarko rajono savivaldybėje kultūros centrų veikla buvo 1918 metų, – valsčiaus centras, priklausęs Kauno gubernijai, pertvarkyta 2010 m. liepos 1 d. Jurbarko rajono savivaldybės iki 1947 metų valsčius priklausė Raseinių apskričiai. 1947 m. tarybos sprendimu. Vietoj Jurbarko kultūros centrui priklausiusių pabaigoje, prijungus Smalininkų, Viešvilės, Raudonės apylin- 13 filialų susikūrė 4 naujos savarankiškos įstaigos: Eržvilko kul- kes, Jurbarko valsčius tapo apskritimi. 1950 m. apskritis re- tūros centras ir 3 jo filialai, Veliuonos kultūros centras ir 3 filialai, organizuota į Jurbarko rajoną, kurio teritorija pamažu plėtėsi: Mažosios Lietuvos Jurbarko karšto kultūros centras su 1 filialu 1962 m. pabaigoje buvo prijungtos Veliuonos, Seredžiaus, o ir Klausučių kultūros centras su 2 filialais8. Pastarasis kultūros 1963 m. pradžioje – Juodaičių, Šimkaičių, Eržvilko apylinkės. centras nebuvo planuojamas reformos pradžioje, bet miestelio 1990 m. pavasarį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tapo bendruomenė pareiškė norą turėti savarankišką kultūros įstaigą, Jurbarko rajono savivaldybe, o nuo 1995 m., Lietuvą padali- todėl buvo priimtas politinis sprendimas, ir reformos plane atsi- 85 TRADICIJA IR DABARTIS rado dar viena kultūros įstaiga. Vietoj vieno centro mieste ir 18 Antroji Veliuonos kultūros centro veiklos kryptis siejama su filialų kaimiškose vietovėse atsirado 4 nauji centrai. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos ir kultūros paveldu. Jurbarko rajono kultūros skyriaus vadovybės nuomone, rajo- Veliuonoje susikūręs istorinio šokio kolektyvas dėvi viduramžių no kultūriniame gyvenime, ypač kaime, tuo metu buvo susidariusi stilizuotus rūbus. Veliuoniečiai yra paruošę netgi animacinę kritinė padėtis, kurią būtinai reikėjo taisyti. Kai kuriuose kultūros stilizuotą LDK laikų programą. Tarp svarbiausių tokių istorinio įstaigų filialuose veikla buvo netgi fiktyvi, o viso Jurbarko rajono paveldo gaivinimo švenčių minėtina Senosios kultūros šventė, renginiai dažnai buvo vienodo pobūdžio. Be to, kultūros įstaigų vykstanti kasmet Vytauto karūnavimo dieną. Dauguma Veliuonos veikloje menkai buvo atspindėtas ir etnografinis savitumas, regi- renginių siejasi su istoriniu paveldu – šventės dažniausiais pra- onų kultūros skirtumai. Problemų kėlė ir tai, kad kaimo kultūros dedamos prie Vytauto Didžiojo paminklo, o vėliau persikelia ant įstaigose kultūrinį darbą dirbo daug šio išsilavinimo neturinčių Ramybės piliakalnio. Veliuonos kultūros centras plėtoja ir šiuolai- darbuotojų, daugelis jų darbavosi keliose darbovietėse. Be to, kinę kultūrą. Centre taip pat veikia vokalinė instrumentinė studija, kultūrinio darbo ir jo veiklos pagal projektus finansavimą trukdė sportinių šokių studija, jaunimo muzikos grupė, lėlių ir suaugu- ir ta aplinkybė, kad Kultūros rėmimo fondui nuo kiekvienos įs- siųjų dramos teatrai, vaikų dramos būrelis. taigos buvo galima teikti tik po vieną projektą. Atsižvelgiant į tai Kita nauja įstaiga aukštaitiškoje teritorijoje – Klausučių kul- atrodė racionalu kaimo kultūrinę veiklą, iki tol sutelktą viename tūros centras. Jis įsikūręs 1962 m. statytoje tuometinio Mičiu- stambiame kultūros centre, kiek įmanoma išskaidyti. Po reformos rino tarybinio sodininkystės ūkio gyvenvietėje. Šios įstaigos rajono kultūros administravimas buvo paskirstytas po kaimišką 2 filialai veikia Juodaičių kaime ir savo istorija garsiame Se- rajono teritoriją, taip sutvirtinant ir sudarant geresnes galimybes redžiaus miestelyje. Klausučių kultūros centre 2013–2014 m. socialinei-kultūrinei etnografinių regionų plėtrai. kolektyvai atliko modernią programą, nes čia veikė šiuolaiki- Aukštaitijos teritorija driekiasi Jurbarko rajono rytuose, nių šokių, gitaros būreliai, vokaliniai ansambliai. Teatro spek- užima bemaž pusę viso savivaldybės ploto ir yra didžiausia takliuose daugiausiai vaizduojamas XX a. 7–8 deš. (4 pav.). įstaigų skaičiumi. Iš viso čia šiandien veikia 27 įstaigos, iš jų Kultūros centrui priklausantis etnografinis ansamblis ir vaikų 2 centrai ir 5 filialai, 3 skyriai, 2 krašto muziejaus padaliniai, folkloro grupės savo repertuare perteikia bendrosios, mišrio- 15 Jurbarko viešosios bibliotekos filialų. Po reformos Girdžiuo- sios aukštaitiškos ir žemaitiškos kaimo kultūros fragmentus. se, Skirsnemunėje ir Žindaičiuose liko Jurbarko kultūros centro Aukštaitiškos regiono kultūros neatspindi ir minėtų kolektyvų skyriai, kurie administruojami iš Jurbarko. Pastebėta, kad, per- apranga. Klausučiuose dažnai vyksta komerciniai koncertai, į skirsčius kultūros įstaigų veiklą, Aukštaitijos pavadinimas šio kuriuos atvyksta populiarūs šalies atlikėjai ir kolektyvai. Tarp krašto kultūros įstaigų veikloje ir net žmonių kasdieniame gyve- populiariausių šio centro renginių – Vasaros palydos, Kalėdinis nime kaip nebuvo, taip ir nėra vartojamas. Aukštaitiškoje dalyje kaukių balius – karnavalas. Modernūs ir populiarūs renginiai gyvenantys rajono gyventojai aukštaičiais save įsivardinti ne- leidžia pastebėti, kad buvusios tarybinio ūkio gyvenvietės, ku- linkę. Todėl reikia tikėtis, kad po 2010 m. reformos šioje dalyje rioje nuo sovietmečio puoselėta bendroji tautos ir pramoginė savarankiškai veikiančios kultūros įstaigos vis labiau prisidės ir kultūra, aplinka tebėra išlikusi. Seredžiaus ir Juodaičių skyriai, prie gyventojų aukštaitiško tapatumo įtvirtinimo. Šioje etnografinėje rajono dalyje veikia Veliuonos ir Klau- 3 pav. Veliuonos kadrilis ant Ramybės piliakalnio. Atlieka „Veliuoniečio“ sučių kultūros centrai. Veliuonos kultūros centras įsikūręs Ve- liaudies šokių kolektyvas. 2014. A.Griškaus nuotrauka liuonos miestelyje. Įstaigos filialai veikia Stakių, Baltraitiškės kaimiško tipo gyvenvietėse ir Raudonės mietelyje. Pastarasis garsėjo legendiniu Gedimino ąžuolu (jau sunykusiu), pilimi (da- bar čia įsikūrusi pagrindinė mokykla), kurioje kiekvieną pavasa- rį viešoji įstaiga „Panemunių žiedai“ organizuoja dvaro kultūrą perteikiančią tokio pat pavadinimo šventę. Šventėje taip pat dalyvauja ir Veliuonos kultūros centro meno kolektyvai. Apžvel- giant Veliuonos kultūros centro kolektyvų repertuarą ir dėvimus drabužius, ryškėja dvi veiklos kryptys. Pirmoji – orientuota į kai- miškos kultūros pristatymą. Ją labiausiai plėtoja liaudiškų šokių kolektyvas „Veliuonietis“, atliekantis įprastus visoje Lietuvoje šokius, nors ir dėvi sąlyginai aukštaitiškus rūbus (3 pav.). Liau- dies muzikavimo tradicijas puoselėja Raudonės kapela ir „Ve- liuoniečio“ vokalinė grupė, tačiau šių dviejų kolektyvų drabužiai aukštaitiško regiono tradicijų, deja, neatspindi. Veliuonos kultūros centras savo bendruose renginiuose puo- selėja vietines tradicijas. Iš tokių renginių paminėtina Sekminių šventė Pupkaimio kaime. Nuo 1999 m. vykstantis suaugusiųjų šokių festivalis „Veliuonos kadrilis“, kurį 2014 m. vainikavo tradi- cinio ir modernaus folkloro kolektyvų pasirodymas. Vis plačiau renginiuose skamba atgaivintos Antano ir Jono Juškų Veliuonos apylinkėse surinktos dainos. 86 TRADICIJA IR DABARTIS

4 pav. Vaidina Klausučių kultūros centro teatro aktoriai. 2012. Nuotrauka 5 pav. Eržvilko bandonijos muzikantai po jubiliejinio koncerto. Eržvilkas. iš Klausučių kultūros centro archyvo 2013. Nuotrauka iš Eržvilko kultūros centro archyvo organizuodami renginius, orientuojasi į vietines kaimiškas tra- kaimiškų tradicijų, pristatoma ir katalikiška etninė muzika. Va- dicijas, renka medžiagą apie savo krašto žmones. džgiryje veikia ir sakralinės muzikos ansamblis. Eržvilke vyksta Jurbarko rajono aukštaitiškoje teritorijoje veikia ir 3 Jurbarko visų jurbarkiečių mėgstama šventė Škapliernos atlaidai. kultūros centro skyriai, administruojami iš Jurbarko. Jie įsikūrę Eržvilko kultūros centras ir jo visi filialai vis dažniau gaivina Girdžiuose, Skirsnemunėje ir Žindaičiuose. Renginiai aukštaitiš- žemaičių kaimišką kultūrą. „Eržvilko bandonijų“ muzikantai dėvi kos kultūros neatspindi. Vyksta šių miestelių šventės, pavyzdžiui, žemaitiškus rūbus, puoselėja vietinę muzikavimo tradiciją, „Še- 2013 m. surengtas Skirsnemunės jubiliejaus renginys ir šv. Onos bukų“ pavadinimas paimtas iš vietinės tarmės. Eržvilke 2013 m. atlaidai Girdžiuose, Bulvės šventė Pavidaujyje. surengtame liaudiškos muzikos festivalyje „Antanų polka“ žiū- Jurbarko rajono bibliotekos filialų veikloje puoselėjama ben- rovams buvo pristatytas žemaitiškas tautinis kostiumas, o rug- droji kultūra minint iš šio krašto kilusius žymius žmones ir pri- pjūčio 30 d. Jurbarke vykusioje Miestelėnų šventėje virš Eržvilko simenant vietines tradicijas. Veliuonos krašto istorijos muziejus seniūnijos palapinės buvo iškabinta Žemaitijos vėliava. Kad tai daug dėmesio skiria Veliuonos krašto istorijai, Klangiuose įreng- kitoks regionas, atskleidžia publikacija 2014 m. Jurbarko rajono ta P. Cvirkos memorialinė sodyba. laikraštyje „Šviesa“ apie Eržvilko seniūniją „Vartai į kalvotąją Že- Žemaitiškoji teritorija – šiaurinė Jurbarko rajono dalis, į maitiją – Eržvilko apylinkių kaimai“ . kurią įeina Eržvilko ir Vadžgirio mieteliai bei Kartupių kaimas. Šalia kultūros centrų žemaitiškame regione veikia ir 8 Jurbar- Eržvilko kraštas daugelio jurbarkiečių pagrįstai laikomas že- ko rajono bibliotekos filialai, puoselėjantys bendrąją lietuvišką maitišku dėl skirtingos gyventojų tarmės. Beje, įdomu paste- kultūrą, žymių žmonių atminimą, vietines tradicijas. bėti, kad Lietuvos istorijos instituto etnologų leidinyje „Lietuvos Mažoji Lietuva – tai vakarinės Jurbarko savivaldybės Sma- kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai“ (2012) Že- lininkų ir Viešvilės seniūnijos. Ši teritorija nuo 1422 m. iki 1923 m. maitijai priskiriamas tik Vadžgirys, o apie Eržvilką ir Kartupius priklausė Rytų Prūsijai, tačiau gyventojų daugumą sudarė lietu- žinių nėra. Regioniniu požiūriu daugiau žemaitiška laikytina viškai kalbantys lietuvininkai. Smalininkai ir Viešvilė – istoriniai Eržvilko seniūnija. Todėl nenuostabu, kad, nenusistovėjus regi- Mažosios Lietuvos miesteliai, išsaugoję nuo kitų Lietuvos regioninei apibrėžčiai, nesusitarus dėl sąlyginių ribų, atsiranda ne- onų ryškiai besiskiriančią prūsišką architektūrą. Regionas prie mažai problemų pristatant ir gaivinant etnografinių regionų kul- Lietuvos Respublikos prijungtas tik 1923 m., tačiau gyventojų tūrą rajone. Po reformos nuo 2010 m. vietinę kultūrą kaip sava- sudėtis po 1945 m. pakito, nes bemaž visi senieji gyventojai, rankiška įstaiga pristato Eržvilko kultūros centras (5 pav.), kurio Reicho piliečiai, pasitraukė į Vokietiją, buvo ištremti į Sibirą arba 3 skyriai įsikūrę Vadžgirio ir Šimkaičių miesteliuose ir Kartupių žuvo karo metu. Čia atsikėlė nauji, kitų Lietuvos vietovių gyvento- kaime. Eržvilką ir žemaičių kultūrą XX a. antroje pusėje garsino jai. Jie stengiasi puoselėti ir perimti vietines tradicijas, todėl Ma- „Eržvilko bandonininkai“, kurių grojimo tradicijų išsaugojimas žosios Lietuvos kultūra ir jos gaivinimas yra ne tik čia veikiančio ir perdavimas yra vienas iš kultūros centro tikslų. Analizuojant kultūros centro, bet ir vietos gyventojų bendras rūpestis. čia veikiančių ir kitų kolektyvų repertuarą, dėvimus koncerti- Nuo 2010 m. veikia Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultū- nius drabužius, taip pat ir centro renginius, pastebėtina, kad ros centras. Nors pagrindinė būstinė įsikūrusi Viešvilėje, o filialas kultūros centras ir jo filialai daugiausiai puoselėja kaimiškas Smalininkuose, įstaigos kultūros vizijoje laikomasi nuostatos, kad tradicijas. Jas gaivina žinomi kolektyvai: „Eržvilko bandonijos“ tai lygiaverčiai kultūriniai objektai, reprezentuojantys vietines ir (5 pav.), vaikų folkloro ansambliai „Šebukai“ (Vadžgirys), „Šal- regionines tradicijas. Ši įstaiga savo veikloje naudoja kraštui bū- tuonėlė“ (Eržvilkas), folkroko grupė „Kreizas“ (Vadžgirys). Be dingą simboliką, istorijos duomenis, taip pat siekia perteikti Ma- 87 TRADICIJA IR DABARTIS

6 pav. Minint Klaipėdos sukilimo 90 metų jubiliejų keliama Mažosios Lietuvos vėliava prie Jurbarko r. savivaldybės. 2013. Algimanto Petraičio nuotrauka

žosios Lietuvos regiono kultūrą moderniai, o savo misija laiko čia įstaigos: Jurbarko kultūros centras, Jurbarko rajono savivaldy- gyvenančių žmonių regioninio tapatumo suvokimą ir jo stiprinimą. bės viešoji biblioteka, Jurbarko krašto muziejus ir jo padalinys – Aptariant kolektyvų repertuarą, aprangą ir renginius, galima Vinco Grybo memorialinis muziejus. pastebėti, kad didelis dėmesys skiriamas šio regiono istorijai Jurbarkas nuo seno buvo vienas iš pagrindinių lietuvių kovų ir kultūrinio paveldo gaivinimui. Kultūros centras kasmet mini su kryžiuočiais centrų. Mieste stūkso Bišpilio piliakalnis, ant ku- 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės akto pasirašymą ir 1923 m. sausio rio stovėjo lietuvių pilis. Prie Nemuno, ant Bišpiliukų (Kalnėnų) 15 d. Klaipėdos sukilimą. Šiam įvykiui paminėti 2013 m. buvo piliakalnio, kryžiuočiai buvo pastatę Georgenburgo pilį. Miesto skirtas renginių ciklas, kurį vainikavo birželio 1 d. vykusi šventė istorija susijusi su nuo 1845 m. Jurbarką valdžiusiais kunigaikš- „Lietuvninkais mes esam gimę...“. Per šventes greta mūsų ša- čiais Vasilčikovais. Čia veikė carinės Rusijos imperijos muitinė. lies valstybinės, visuomet iškeliama ir Mažosios Lietuvos vėliava Jurbarko mieste iki 1940 m. 80 proc. gyventojų sudarė žydai. (6 pav.). Tautinių šokių kolektyvas „Skalva“ šiai šventei netgi pa- Po Antrojo pasaulinio karo miestą apgyvendino daugiausia iš sisiuvo Mažosios Lietuvos rūbus, o kultūros centras įsigijo Klai- aplinkinių kaimų atsikėlę gyventojai. pėdos sukilėlių uniformas su raiščiais. Jurbarko kultūros centras organizuoja pagrindinius miesto Kultūros centras siekia plėtoti ir vietinę, ir atsikėlusių gy- renginius, dažnai vyksta profesionalių atlikėjų pasirodymai. Cen- ventojų kasdienybės kultūrą. Rengiama turistinė-edukacinė tre veikia tautinių šokių, folkloro kolektyvai, teatrai. Kolektyvai dėvi animacija apie knygnešius „Pasienis“, nuo 2014 m. vyksta žemaitiškus, aukštaitiškus, suvalkietiškus, miestietiškus ir šiuolai- Žvejų ir medžiotojų šventė Smalininkuose. Reprezentuojant šį kinius rūbus. Atspindima visų Lietuvos regionų ir miestietiška kul- kraštą, nevengiama pristatyti ir iki tol vyravusios vokiškos kul- tūra. Kultūros centras organizuoja kalendorines šventes – Užga- tūros. Renginiuose perteikiami ne tik „lietuvininkų“ kaimo, bet vėnes, Trijų Karalių šventę, rengiamos miesto jubiliejaus šventės, ir „vokiečių“ miesto kultūros elementai, o minėto šokių kolekty- Lietuvos kolektyvų koncertai. Vyksta ir festivaliai: tautinių šokių, vo „Skalva“ vyriški švarkai pasiūti pagal šiame krašte buvusių teatro, vokalinių ansamblių, orkestrų ir folkloro šventės. vokiečių administracijos pareigūnų rūbų pavyzdžius. Plėtojama Jurbarko krašto nauja muziejaus ekspozicija mena LDK ne tik Mažosios Lietuvos regiono, bet ir bendroji lietuvių etni- laikus, čia galima išsinuomoti XIX a. dvariškių rūbų, muziejuje nė kultūra. Kapela „Smalinė“, pavyzdžiui, vilki įvairių Lietuvos veikia rusų kunigaikščių Vasilčikovų buities daiktų ir jų giminių kraštų kaimiškas sermėgas, atlieka įvairių regionų liaudies dai- fotografijų paroda. 2013 m. rudenį ir 2014 m. vasarą vyko miesto nas. Populiarios ir kaimo bendruomenės šventės – Užgavėnės šventės (pastaroji – Jurbarko 755 metų jubiliejaus proga), įvar- ir Joninės Viešvilėje, susiformavusios sovietiniu laikotarpiu dijamos kaip dvaro šventės. Jose dalyvavo visos rajono kultūros švęstų Žiemos šventės ir Jaunimo dienų pagrindu. įstaigos. Po miestą ir šventę vaikščiojo kunigaikštis Vasilčikovas Greta kultūros centro Mažosios Lietuvos regione dar veikia su šeima ir t. t. (7 pav.). Nors tai pirmieji žingsniai, dar nesukūrę ir 2 Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialai ir naujos tradicijos, vis dėlto po truputį prisimenama ir į miesto isto- VšĮ Smalininkų senovinės technikos muziejus. Smalininkų biblio riją įpinama dvaro ir miesto kultūra. teka – Jurbarko bibliotekos filialas – kaupia medžiagą ir apie Ma- Buvusioje pravoslavų Jurbarko cerkvėje vyksta įvairios paro- žosios Lietuvos regioną, ir apie miestelį. dos, koncertai, muziejus siekia puoselėti ir žydų kultūrą. Sugiha- Jurbarko miestas. Lyginant kaimišką ir miestietišką kultūrą ros fondas už žydų kultūros puoselėjimą 2012 m. dvi muziejaus ir analizuojant regioninius savitumus, svarbi ir Jurbarko miesto darbuotojas nominavo Metų tolerancijos apdovanojimui gauti. kultūros įstaigų veikla. Šiuo metu čia susitelkusios 4 pagrindinės Šio muziejaus padalinyje – Vinco Grybo memorialiniame muzie- 88 TRADICIJA IR DABARTIS juje – įžymaus skulptoriaus darbai ir gyvenimo istorija. Čia veikia mo priespaudos laikais kaimas tapo pasipriešinimo nutautini- moterų dailės studija, vyksta šiuolaikinio profesionalaus meno ir mui, etninio ir kultūrinio tapatumo tvirtinimo židiniu. Iš spaudos, modernios kultūros renginiai. draudimo metais rengtų slaptų lietuviškų vakarų išaugo ne tik Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka didelį dėmesį Dainų šventės, folkloro gaivinimo judėjimas, kitos etninės kultū- skiria rajono literatams. Rengiami įvairūs susitikimai, jubiliejai, ra- ros plėtros formos, bet ir kaimo kultūros įstaigos. Jų skaičius jau šytojų ir poetų leidinių ekspozicijos. Bibliotekos veikla pagerėjo artimas aukštos kultūros Vakarų šalių kultūros įstaigų skaičiui, 2013 m. šiai įstaigai persikėlus į naujas patalpas. tačiau kultūrinės veiklos organizavimas ir jos valdymas, deja, dar artimas buvusiam sovietiniam komandiniam modeliui. Šiuo REFORMA KULTŪROS PROBLEMŲ KONTEKSTE: metu jaučiamas sumenkęs požiūris ir į kultūros darbuotojus. BŪTI AR NEBŪTI REGIONINEI KULTŪRAI RAJONE? Jurbarko rajone 2/3 (apie 31 000) gyvena kaimiškose vietovė- Apie kultūrą kalbama ir rašoma kaip apie labai svarbią sritį, for- se ir tik 1/3 (apie 11 000) Jurbarko mieste. Būtina atkreipti dėme- muojančią mūsų šalies įvaizdį ir auklėjančią jaunąją kartą. Viešo- sį, kad ir pats miestas savo mentalitetu yra artimas kaimiškam. joje erdvėje apie tai kalbama itin dažnai. Jurbarko rajonas – ne Daugelis vyresnios kartos miestelėnų kilę iš kaimiškų vietovių, išimtis. Renginių metu apie kultūrą su pagarba mėgsta kalbėti dažnas turi daržą ir sodą, pasitaiko ir turinčių gyvulių. Nema- politikai. Pastebėta, kad ir rajono laikraščiai taip pat daug dėme- žos dalies jaunimo seneliai dar tebegyvena kaimiškose vietovės. sio skiria šiai sričiai. Pristatomi įvairūs renginiai, kultūrinė aplinka, Šiek tiek prasigyvenę mieto gyventojai statosi namus priemies- kultūros žmonės. Rajono laikraštis „Šviesa“ keletą metų inicija- tyje, kur dažname sklype galima rasti šiltnamį ar daržą. Miestie- vo ir kartu su savivaldybe vykdė Metų kultūros žmogaus rinki- tiško rajono nedaro Smalininkai, nors ir turintys miesto statusą. mus. Kitas laikraštis „Mūsų laikas“ ypatingą dėmesį skiria krašto Šiuo metu tai tik apie tūkstantį gyventojų turintis miestelis. Kaip istorijai, kultūrai. Balticum Jurbarko televizija – dažnas renginių ir daugelyje mažesnių rajonų centrų, pagrindinės kultūrinės įstai- svečias, nušviečiantis rajono kultūros aktualijas. Jurbarkiškio ingos yra biudžetinės, skirtingai nuo didmiesčių, komercine veikla ternetinė svetainė suteikia galimybes patiems pristatyti ir viešinti užsiimančių kultūros objektų yra vienetai. Seniūnijose susibūrę informaciją. Socialiniai tinklapiai – puiki priemonė kultūros įstaigų bendruomenių centrai vaidina nemenką vaidmenį kaimiškos vie- veiklai pristatyti, organizuojamų švenčių reklamai. Pastebėta, kad tovės gyvenime ir yra artimesni senajai kaimo bendruomenei, šventėje sudalyvavę žmonės mielai ieško savęs nuotraukose, no- turėjusiai didelę įtaką tradicijoms, papročiams ir pilietiškumui riai prisimena praėjusį renginį, šią informaciją platina tarp draugų formuoti. Jų veiklos pobūdis yra kitoks nei miestuose susikūrusių internete. Informacijos apie kultūrą pateikimas išvardintose prie- bendruomenių. Galima teigti, kad kultūros įstaigos jau daugelį monėse savo kiekiu nenusileidžia įvairiomis rajono problemomis, metų yra neatsiejama kaimo gyvensenos dalis, turinti didelę įta- politikų sprendimams, skandalams. Todėl, žinant materialinę kul- ką vietovės išlikimui. Todėl Jurbarko kultūros centrų reforma yra tūros situaciją, tai atrodo kaip paradoksas. itin reikšminga kaimiškos socialinės-kultūrinės plėtros klausimu. Kultūrinė veikla visuomet buvo kaimo žmonių bendravimo, tradicijų, papročių ir gyvensenos pamatas. Rūsčiausiais cariz- DABARTINĖS PROBLEMOS Kultūros srityje problemų Lietuvoje yra nemažai. Miestuose ir 7 pav. Miestelėnų šventė. Grafas Ilarionas Vasilčikovas su šeima ir kaimuose veikia šimtai mėgėjų meno kolektyvų, per metus su- aukle. 2013. Sauliaus Šmuilaičio nuotrauka organizuojama tūkstančiai įvairiausių renginių, Dainų šventės įtrauktos į UNESCO nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą, bet kultūros darbuotojai gauna menkus atlyginimus, materialinė bazė, ypač kaimo kultūros įstaigų, skurdi, trūksta jaunų speci- alistų. 2013 m. LR kultūros ministerijos duomenimis, periferijos kultūros centrų darbuotojų amžiaus vidurkis yra 53 metai, biblio- tekų darbuotojų – 49,3 metai. Kultūros vadybos srityje pasigendama modernaus požiūrio į etninės kultūros gaivinimą ir jos reprezentaciją. Vyrauja požiūris, kad etninė kultūra – dar vis ta pati XIX a. pab. ir XX a. pr. kai- miškoji kultūra, nors dabartiniame visuomenės gyvenime etninės kultūros raiška aprėpia daugelį sričių. Taip pat akivaizdu, kad į etninės kultūros sąvoką beveik neįeina ne lietuvių, o ir kitų etninių grupių, gyvenančių Lietuvoje keletą šimtmečių, kultūra. Nors kultūrinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir teisės aktų apstu, tačiau vieningo šios veiklos modelio Lietuvos kaime, pra- ėjus jau bemaž 23 metams po nepriklausomybės atkūrimo, nėra. O šitoks modelis, kaip rodo dabartinė kaimo kultūros įstaigų pa- dėtis, būtinas. Jis palengvintų ne tik kultūros įstaigų darbo orga- nizavimą, bet ir pačių įstaigų veiklą ir prisidėtų prie kaimo plėtros bei tolesnės raidos. Išvardintos bendro pobūdžio problemos būdingos ir Jur- barkui. Žinant vietos specifiką, rajone dažnai pasigendama 89 TRADICIJA IR DABARTIS komunikavimo tarp kultūros, švietimo, sporto ir turizmo or- rajono seniūnijų lenktyniavimas, kas gražiau sutvarkys aplinką, ganizacijų, verslo, įvairių asociacijų. Egzistuoja stereotipinis padarys puikesnį renginį, parašys geresnį projektą. Toks po- požiūris, kad kultūros srityje gali dirbti bet kokio išsilavinimo žiūris formuoja ir palaiko kaimiškose vietovėse įsikūrusias kul- žmonės, kad kultūrą išmano visi. Todėl kai kurie, nors ir gau- tūros įstaigas. Galima teigti, kad nemaža dalimi tai susiję su siai finansuojami ir žiūrovų lankomi, renginiai neturi savitumo, tinkamai pasirinkta rajono kultūros strategija, kuri vykdoma nuo dirbtinai palaikomas tradicijos kūrimas. Administracinis su- nepriklausomybės atkūrimo, su aktyviomis bendruomenėmis, skirstymas neatitinka regioninio. Tai sudaro nemenkų proble- seniūnijomis, naujais kultūros centrais, kad ir menkais resursais mų vieningai rajono plėtrai ir jos stiprumui. Palyginti su kitais formuojančiais rajono veidą. rajonais, privačiomis kultūrinėmis ar šou biznio organizaci- Ypač geras ženklas – 2014 m. vyriausybės potvarkiais keliami jomis, bloga materialinė, informacinė bazė, nekonkurencingi atlyginimai kultūros darbuotojams. Nors pastarieji dažnai pasi- žmogiškieji resursai. Šiuo metu menkai turizmo sektoriuje iš- šaipo, esą pridėjo kelis litus prie pašalpos. Geras ženklas ir vis naudojamas rajono regioninis savitumas. Tą patį galima pa- dažnesnis kalbėjimas apie Žemaitijos, Aukštaitijos ir Mažosios sakyti ir apie kultūros sektorių. Reprezentuojant rajoną, mažai Lietuvos kultūrą rajone. pristatoma Mažosios Lietuvos, Žemaitijos ir Aukštaitijos kultū- Dažniausiai įvardinami reformos minusai – padidėjęs įstaigų ra kaip iš atskirų dalių sudarytas savitas junginys. finansavimas, sudėtingesnė finansinė apskaita. Bet būtina neuž- Rajono socialinės problemos atsiliepia ir kultūros centrų vei- miršti, kad kultūros sektorius ekonominę naudą duoda ne iš karto. klų kokybei ir galimybėms. Gyventojų senėjimas, jaunimo mi- Teigiami dalykai – regioninė kultūra, kultūrinis seniūnijų savaran- gracija lemia, kad uždaromos mokyklos, menkėja finansavimas, kiškumas, galimybė aukštesniu lygiu (tai leidžia oficialus direkto- nepakankamai atnaujinami žmoniškieji resursai. Nors rajonas ir riaus statusas) pateikti naujas idėjas, tolygiai sutvarkyta kultūros gražėja bendromis rajono administracijos, kultūros įstaigų, ben- centrų ir kitų kultūros įstaigų sistema sustiprina administravimo druomenių, gyventojų, verslininkų, ypač seniūnijų darbuotojų ir galimybes kaime. Svarbus ir politinis akcentas, suteikiantis de- seniūnų pastangomis, vis dėlto bendri rezultatai nenuteikia op- mokratiškesnę politinių diskusijų galimybę, žinant, kad renginiai timistiškai. Reikalingas kompleksinis požiūris. Ekonomines savi- tampa viena iš svarbiausių platformų įvairių partijų reklamai. valdybės problemas didina ir dažnas finansavimo mažinimas, Ilgalaikiame Jurbarko rajono savivaldybės 2016–2026 m. skaudžiai atsiliepiantis kultūros sričiai. strateginiame plėtros plane, parengtame 2014 m., rašoma: Autoriaus nuomone, toliau išvardinti faktai galėtų būti atramos Nuo 2010 m. Jurbarko rajone veikia 5 kultūros centrai: Jur- taškas formuojant rajono socialinį gyvenimą, pritraukiant inves- barko, Eržvilko, Klausučių, Veliuonos ir Mažosios Lietuvos ticijas, kuriant naujas darbo vietas, siekiant rajone apgyvendinti Jurbarko krašto (iki kultūros centrų pertvarkos 2010 m. rajone jaunas šeimas, naujus specialistus. veikė vienas Jurbarko kultūros centras su filialais). Kultūros Šiuo metu renovuotas Vinco Grybo muziejus ir jo aplinka centrų reforma davė teigiamų rezultatų – sumažėjęs tinklas tampa savita ir itin patrauklia erdve ne tik jurbarkiečiams, bet ir sumažinti etatai leidžia savivaldybei eikvoti mažiau lėšų ir ir turistams. Renovuotas Jurbarko krašto muziejus šiauriniame kartu nedaro neigiamos įtakos kultūros centrų veiklos kokybei. Vasilčikovų dvaro fligelyje ir puiki parodų ir koncertų salė bu- Viena iš priežasčių pertvarkai įgyvendinti buvo siekis kultūros vusioje dvaro cerkvėje. Verslo ir turizmo informavimo centras finansavimo programoms pateikti kuo daugiau projektų9. Kie- pietiniame Vasilčikovų rezidencijos fligelyje. Visas šias įstaigas kvienais metais vykstančios kultūrų centrų ataskaitos rajono ir statinius supa sutvarkytas parkas, kuris dažnai tampa pui- tarybai nesukėlė papildomų klausimų suprantant, kad šios kia vieta Jurbarko miesto šventėms. Ypač reikšmingas įvykis – veiklos vyksta teisingai, jos siejasi su teigiamais rajono poky- 2013 m. Jurbarko Viešosios bibliotekos įrengimas naujame čiais ir daugeliu aukščiau išvardytų faktų. pastate, itin suaktyvinęs gyventojų kultūrinę veiklą ir atvėręs dar vieną miesto rekreacinę zoną. APIBENDRINIMAS Remontuojami Eržvilko, Vadžgirio, Veliuonos, kultūros centrai. Jurbarko rajono savivaldybės 2010 m. regioniniu principu įvyk- Sutvarkyta Jurbarko kultūros centro išorė, Klausučių kultūros dyta kultūros įstaigų reforma sudarė galimybę ne tik geriau gai- centro pastato stogas, įrengtos Šimkaičių bendruomenės, Gir- vinti ir plėtoti šios savivaldybės etnografinių sričių tradicijas, bet džių kultūros namų patalpos. Atliekami paveldosaugos tyrimai ir kultūros įstaigoms suteikė savarankiškumą, pagerinusį ir kul- Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro Smalininkų tūrinę veiklą. pastate. Tvarkomas Seredžiaus daugiafunkcis centras. Reikš- Trijuose etnografiniuose regionuose išsidėsčiusios Jurbarko mingas įvykis ir Panemunės pilyje įsikūrusi Dailės akademija, rajono savivaldybės kultūrinės veiklos organizavimo modelis gali praturtinanti rajono gyvenimą akademine dvasia. Svarbu pami- būti tinkamas ir kitoms, aprėpiančioms daugiau nei vieną etno- nėti, kad rajone kultūrinėje veikloje dalyvauja ir kitokio pobūdžio grafinį regioną Lietuvos savivaldybėms. įstaigos: Viešoji įstaiga „Panemunių žiedai“, jaunimo centras – Per ketverius gyvavimo metus kultūros centrai formavo savo klubas „Geras“, asociacija „Smalininkų gaspadinės“ ir t.t. Tai kul- ir regiono savitumus. Pastebėta, kad Veliuonos kultūros centras tūros centrų partneriai, kurie tampa ir konkurentais, verčiančiais pristato vietos kaimišką kultūrą ir nemažą dėmesį skiria Lietuvos ieškoti naujų sprendimų ir tobulėti. didžiosios kunigaikštystės laikotarpiui. Sąlyginai (per kostiumą) Susikūrus naujiems centrams, iš kultūros darbuotojų pa- reprezentuojama aukštaitiška kultūra. rengtų projektų nupirkta įgarsinimo ir vaizdo aparatūra Mažo- Klausučių kultūros centro filialuose Juodaičiuse, Seredžiuje sios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre, Veliuonos kultū- pristatoma vietos kaimiška kultūra. Klausučiuose švenčiamos ros centre, Eržvilko kultūros centre. Reikšmingas ir nuolatinis bendrakultūrinės šventės. 90 TRADICIJA IR DABARTIS

Eržvilko kultūros centras nemažą dėmesį skiria kaimiškos kul- 4 Alenskaitė A., Apanavičius R., Griškus A. Kaimo kultūrinės veiklos mo- tūros gaivinimui, vietos tradicijų puoselėjimui ir vis dažniau save deliavimo principai. Kaimo kultūrinės veiklos modeliavimo principai. Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje, 2013 m. Nr. 2 (13) p. 7–26. pristato kaip Žemaitijos sudedamąją dalį. 5 Apanavičius R. Regionų apibrėžimas Lietuvoje etnomuzikologijos duo- Mažosios Lietuvos kultūros centras prioritetine veiklos sritimi menimis, Acta humanitarica universitatis Saulensis, 14, 2012, p. 16–28. laiko Mažosios Lietuvos kultūros reprezentavimą. Vietos gyven- 6 http://www.jurbarkas.lt/ (toliau žr. Apie savivaldybę)(žiūrėta 2014.08.21) tojų regioninio tapatumo suvokimo formavimą. 7 Grinaveckienė E. Jurbarkiškių šnekta, Jurbarkas. Istorijos puslapiai, Jurbarko miesto kultūros centras nemažai dėmesio skiria lie- Vilnius: paradai, 1996, p. 88–98. 8 tuviškos kaimiškos kultūros gaivinimui, jame gausu ir modernių Dokumentuose padaliniai įvardinami kaip skyriai, nors pagal veiklas tai filialai. renginių, veiklų. 9 Jurbarko savivaldybės 2016–2026 metų strateginis planas 2013 m. Vis dažniau šiuolaikinių formų įgauna ir tradiciniai kalendori- p. 23. http://www.jurbarkas.lt (toliau /veikla/ planavimo dokumentai) (žiū- niai papročiai. Jurbarko miesto įvairialypę žydišką, rusišką, dva- rėta 2014.08.21). 10 ro kultūrą pristato muziejus, verslo ir turizmo centras. Savoniakaitė V. 2006, Lietuviškosios tapatybės ženklai: etnografinis tyrimas: Punske ir Seinuose, Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir Nors bibliotekos taip pat dalyvauja reprezentuojant krašto kultūrinio tapatumo bruožai, Punskas: Aušra, 2006, p. 71. ir šalies kultūrą (dažniausiai per savo literatūrinę specifiką), vis 11 Čaplikas V. Lietuvos ir Europos Sąjungos regioninė politika, Vilnius: dėlto išryškinančių regioninę kultūrą veiklų norėtųsi daugiau. atmintis, 2006, p. 143. Galbūt 2015-aisiais, Regionų metais, ir šios įstaigos įsilies į regi- oninės kultūros puoselėjimo darbus rajone. TRADITION AND THE PRESENT TIME

VIZIJOS, GALIMYBĖS, SIŪLYMAI: Arvydas Griškus Pasaulyje nemažai pavyzdžių, kai šalys, turinčios skirtingus regionus, kurių piliečiai kalba skirtingomis kalbomis, sukuria stiprias INTERSECTION OF THREE REGIONS: CULTURAL CENTRES ekonomikas (pvz., Belgija, Šveicarija). OF JURBARKAS REGION AFTER THE REFORM OF 2010 Akcentuojant istorinį ir kultūrinį regionų palikimą, būtina su- Summary Various administrative reforms led to that in Jurbarkas District Municipality kurti kultūrinį rajono veidą. area, lands of three ethnographic regions – Žemaitija (the Lowlands), Regioniškumo principus išnaudoti turizmo, socialiniame ir kul- Aukštaitija (the Highlands), and Lithuania Minor – intersect. This fact is tūriniame gyvenime. very significant for economic, social, cultural and tourism development in Jurbarkas District. In the consumer society, in the processes of Bendradarbiaujant su turizmo sektoriumi plėsti turizmo verslą, globalization and cultural migration, cultural centers become key tai paskatintų investicijas į regioną ir jaunų gyventojų pasilikimą players of regional cultural identity preservation and shaping. This article regione, kultūros sektoriaus modernizavimą. describes the 2010 reform of the cultural centers in the district. Then instead of Jurbarkas Cultural Center with its branches there were opened Vietos bendruomenių regioninio tapatumo stiprinimas pri- 4 new centers: of Veliuona, Klausučiai, Eržvilkas and Lithuania Minor trauktų finansavimą, sutvirtintų socialinius-kultūrinius įgūdžius. Jurbarkas region. This article aims to find out whether (and how) regional Jurbarko savivaldybę pristatyti kaip Mažosios Lietuvos, Že- culture is connected with Jurbarkas District cultural activities. The reform of the cultural centers is presented in the context of activities of other maitijos ir Aukštaitijos kultūrą reprezentuojantį ir apimantį šias tris municipal budgetary institutions. Using the available information it is teritorijas rajoną. Jurbarko miestą laikyti miestietiškos kultūros described its present, significance, and the possible visions of the future. židiniu. Į šių ribų braižymą įtraukti visas kultūros organizacijas, During the four years, the cultural centers of the region shaped their and the region’s originality. Veliuona Cultural Center presents local rural turizmo įstaigas, verslo vienetus. culture and pays great attention to the Grand Duchy of Lithuania period. Keletas minčių pabaigai. Etnologė dr. Vida Savoniakai- It relatively (through regional costumes) represents lowland’s culture. tė, tyrinėdama lietuvišką Lenkijos Suvalkų ir Seinų kraštą, rašo: In Klausučiai, intercultural festivals are celebrated. In Juodaičiai and Seredžius, local rural culture is presented. Eržvilkas Cultural Center pays Ypatingu fenomenu išlieka lietuviško centro vaidmuo: jei cen- great attention to rural culture revitalization fostering local traditions and tras išnyksta, tai per 20–30 metų žmonės nutautėja10. Tai pasa- increasingly presents itself as an integral part of Žemaitija. Lithuania kytina apie kultūros įstaigas ir mokyklas. Jas uždarius regresas Minor Cultural Center’s first priority is cultural representation of Lithuania Minor culture. Jurbarkas Cultural Center pays much attention to the būna akivaizdus. Sugrąžinti žmones gyventi ir atkurti infrastruk- Lithuanian rural cultural revitalization, including modern events activities. tūrą yra labai sunku. Increasingly, traditional calendar customs take on modern forms. The Lietuvos pilietinių organizacijų forumas rezoliucijoje „Dėl vals- Museum and Business and tourism center present the diverse Jewish, Russian, and manor culture of the town. Although the libraries also take tybės regioninės politikos“ pabrėžia: Plėtojantis globalizacijai, be part in representing the culture of the region and country, however, there materialinio vartojimo, inspiruojamai unifikacijai stiprūs regionai are not many activities highlighting the regional culture. nacionalinėse valstybėse darosi ne tik būtina jų ateities garantija, bet ir pasipriešinimo nacionalinei dezintegracijai sąlyga11. Arvydas Griškus, doktorantas Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras N u o r o d o s Muitinės g. 4, LT-74111, Jurbarkas 1 „Jurbarko kultūros centro reorganizavimo sąlygų aprašas. Jurbarko rajo- Kultūrų studijų ir etnologijos katedra no savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T2-124 Vytauto Didžiojo universitetas patvirtintas „Jurbarko kultūros centro reorganizavimo sąlygų aprašas“. K. Donelaičio g. 52, LT-44248,Kaunas 2 LR Kultūros centrų įstatymas. Valstybės žinios, 2004-08-03, Nr. 120- [email protected] 4435. Gauta 2013 10 10 3 LR Etninės kulūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. (http://www3. Atiduota spausdinti 2013 10 30 lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=370909) (žiūrėta 2014.08.20).