KINTANČIOS LIETUVOS VISUOMENĖ: struktūros, veikėjai, idėjos
L I E T U V O S I S T O R I J O S I N S T I T U T A S
KINTANČIOS LIETUVOS VISUOMENĖ: struktūros, veikėjai, idėjos
Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas prof. habil. dr. Tamaros Bairašauskaitės
65-mečio sukakčiai
Sudarytojai Olga Mastianica
Virgilijus Pugačiauskas Vilma Žaltauskaitė
VILNIUS, 2015
UDK 94(474.5)
Ki-117
Redakcinė kolegija
Dr. Olga Mastianica (Lietuvos istorijos institutas), Vilnius Prof., dr. hab. Dorota Michaluk (Mikalojaus Koperniko universitetas), Torunė Dr. Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas), Vilnius Prof., dr. Virgilijus Pugačiauskas (Lietuvos istorijos institutas,
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija), Vilnius
Dr. Vilma Žaltauskaitė (Lietuvos istorijos institutas), Vilnius
Recenzentai
Doc. dr. Remigijus Civinskas (Vytauto Didžiojo universitetas), Kaunas Doc. dr. Robertas Jurgaitis (Lietuvos edukologijos universitetas), Vilnius
ISBN 978-609-8183-02-3
© Straipsnių autoriai, 2015 © Lietuvos istorijos institutas, 2015
TURINYS
Tabula Gratulatoria
11
Tamara Bairašauskaitė. Bibliografijos rodyklė 2010–2015. Irena Tumelytė
13
ĮVADAS
19
ISTORIKAI APIE ISTORIJAS IR ŠALTINIUS
Książka dla koneserów historii Litwy XIX wieku. Reda Griškaitė
25
Szklany sufit litewskich Tatarów w XVIII stuleciu. Andrzej Zakrzewski
32
Арабографичные рукописи литовских татар в контексте культурных взаимосвязей: коллекции Казанского (Приволжского) федерального университета и национальной библиотеки Республики Татарстан. Галина Мишкинене
42
XVIII a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų surašymai: jų patikimumas ir duomenų interpretavimo
klausimai. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė
60
Karaimai 1764–1765 m. visuotiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų surašyme: šaltiniai ir jų tyrimo galimybės. Dovilė Troskovaitė
80
Stan gospodarczy włości wielkoksiążęcych w świetle
Писцовoй книги Гродненскoй экономии. Krzysztof Łożyński
96
Деятельность системы местного управления Российской империи в первой четверти XIX века глазами Осипа Пржецлавского. Светлана Луговцова
118
Vilnius University and the Beginning of the Historical Research on Lithuania in the Early 19th Century. Sayaka Kaji
138
5
TURINYS
Professor Wiktor Sukiennicki (1901–1983): Scholar and Outcast in the Shadow of
Historic Lithuania. Leszek Zasztowt
150
„Ковенские губернские ведомости” jako źródło do dziejów społeczeństwa guberni kowieńskiej w końcu XIX i na początku XX wieku. Roman Jurkowski
162 207
Городская повседневность в XIX – начале XX вв. К вопросу о нормативной
системе культуры. Юрий Гордеев
184
SOCIALINĖS STRUKTŪROS
Lietuvos bajorai ir bajoraičiai Londone XVIII a. pabaigoje. Zigmantas Kiaupa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo komisijos Tabako departamentas.
Struktūra ir tarnautojai. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
219
„Wie szlachta, że się szlachtą rodzi”. Uwagi na temat tożsamości stanowej drobnej szlachty na obszarze dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego w
XIX wieku. Jolanta Sikorska-Kulesza
237
Дворянские выборы в Гродненском уезде в первой трети ХIХ века. Сергей Токть
255
Zubovų giminė ir Šiaulių miesto savivaldos reikalai XIX amžiuje (giminės integracijos į miesto visuomenę aspektas). Rimantas Miknys
273
Vilniaus miestiečių luomas XIX a. pirmojoje pusėje:
žydų integracijos atvejis. Virgilijus Pugačiauskas
282
Lietuvos valstiečių namų ūkiai (kiemai) iki 1861 metų reformos. Dalia Leinartė
294
Mokytojo tarnyba Romos katalikų dvasinėse seminarijose (po 1863-ųjų metų – XX a. pradžioje). Vilma Žaltauskaitė
310
Apie pirmąsias mokytojas. Pedagogių rengimo pradžia Lietuvoje. Olga Mastianica
320
Du juodi stačiakampiai ir tamsioji modernybės pusė. Juozapas Paškauskas
331
«Перспектива проходить курс гимназии… была мучительна тяжела…»: подлог и подделка документов об образовании в Вильне в конце ХIХ – начале ХХ века. Татьяна Воронич
344
Handel książką na Białorusi w pierwszej połowie XIX wieku (w świetle korespondencji z archiwum Zawadzkich). Lilia Kowkiel
363
6
TURINYS
Maisto produktų parduotuvės Vilniuje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Aelita Ambrulevičiūtė
377
Korpusy Litewskie nad granicą i w Prusach Wschodnich w 1831 roku. Norbert Kasparek
391
1863 metai: Lietuvos kariuomenės fenomenas. Ieva Šenavičienė
410
Księża diecezji wileńskiej, straceni podczas powstania styczniowego:
Stanisław Iszora. Aldona Prašmantaitė
426
NACIONALIZMAS
Apie „starolitvinus“, Senąją Lietuvą ir šiuolaikines tapatybes. Alfredas Bumblauskas
Dar kartą apie „Aušrą“. Česlovas Laurinavičius
445
463
Prijaukinta praeitis: istorijos reikšmė ir jos sklaidos formos puoselėjant tautinę idėją 1883–1904 metais. Aurelijus Gieda
475
Fribūro lietuvių studentų draugija „Rūta“. Algimantas Katilius
497
Sources for the Krajowość Idea at the Beginning of the 20th Century. Aliaksandr Smaliančuk
509
Uwagi Antoniego Łuckiewicza o roli języka białoruskiego w kształtowaniu postaw narodowych i obywatelskich Białorusinów – publicystyka z lat 1905–1914 . Dorota Michaluk
528
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
543
7
ALGIMANTAS KATILIUS
Lietuvos istorijos institutas
FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA „RŪTA“
Fribūro tarptautinis katalikų universitetas įkurtas 1889 m. Pirmieji studentai iš
Lietuvos į Fribūro universitetą atvyko 1895 m. Tai buvo Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai. Pirmieji studentai Fribūro universitete dažniausiai studijavo prisidengę slapyvardžiais1. Kiek Fribūro universitete studijavo studentų iš Lietuvos, sunku pasakyti. Irena Štikonaitė savo darbe pateikė duomenis apie 160 studentų, studijavusių iki 1959 m.2
Iš pradžių lietuviai studentai neturėjo savo atskiros organizacijos. Jie veikė bendrose su lenkais studentais organizacijose. Lietuvių studentų atskira draugija „Rūta“ buvo įkurta 1899 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, norint labiau atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvą, „Rūtos“ pavadinimas buvo pakeistas į „Lituania“. Tiksliai pasakyti, kada nustojo veikti draugija „Lituania“, nepakanka duomenų, bet turimoje protokolų knygoje paskutinis draugijos susirinkimo protokolas rašytas 1934 m. gegužės 27 d.3 Tad Fribūro universiteto lietuvių studentų organizuota veikla truko bent 35 metus. Fribūro universitete studijavusius ir draugijos veikloje dalyvavusius asmenis galima įvardyti kaip tam tikrą mažą visuomeninę grupę, kurią siejo bendra katalikiška pasaulėžiūra, tautinė ir kultūrinė tapatybė, socialinės aspiracijos. Geriausiai kurios nors organizacijos vertę nusako jos veikloje dalyvavusių asmenų pavardės. „Rūtos“ ir „Lituania“ draugijoje dalyvavo daug žymių Lietuvos
1
Plačiau žr.: A. Katilius, Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a. – XX a. pradžia),
Vilnius, 2009, p. 294–297.
2
I. Štikonaitė, Lietuvos kultūriniai ir akademiniai ryšiai su Šveicarija XVI–XX amžiuje, Archivum
Lithuanicum, t. 6, Wiesbaden, 2004, p. 223–236.
3
Akademinės Friburgo lietuvių studentų draugijos „Lituania“ susirinkimų protokolai, Lietuvos
istorijos instituto bibliotekos rankraštynas (toliau – LIIR), f. 72–8, l. 115v–116.
497
NACIONALIZMAS
asmenybių: tai palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, vyskupas Pranciš- kus Petras Būčys, prof. Jonas Totoraitis MIC, prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, prof. Stasys Šalkauskis, vysk. Vincentas Borisevičius, poetas Motiejus Gustaitis, Antanas Civinskas, Kazimieras Matulaitis, Antanas Staniukynas, Antanas Milukas, Adolfas Sabaliauskas, Jurgis Narjauskas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Aleksandras Grigaitis, prof. Blažiejus Česnys, prof. Pranciškus Augustaitis, prof. Kazimieras Pakštas, politikas Leonas Bistras, Juozas Purickis, Antanas Steponaitis, istorikė Marija Andziulytė-Ruginienė, Ona Petrauskaitė, Ona Vosyliūtė, Uršulė Urniežiūtė, Izidorius Tamošaitis, diplomatas Eduardas Turauskas, vyskupas Juozapas MatulaitisLabukas, ekonomistas Juozas Leimonas, vyskupas Vincentas Padolskis, Kazimieras Ambrozaitis, filosofas Antanas Maceina.
Istorinėje literatūroje jau rašyta apie draugijos „Rūta“ ir „Lituania“ istoriją. Pirmasis, plačiau aprašęs draugijos istoriją, buvo draugijos pirmininkas Petras Radzevičius4. Savo straipsnyje P. Radzevičius nurodo, kad nuo draugijos įsikūrimo iki 1924 m. „Rūtai“ su „Lituania“ priklausė 120 narių. Kai kurie nariai (V. Borisevičius, L. Bistras) išvardyti po du kartus, nes jie du kartus studijavo Fribūro universitete. Taip pat suregistruoti draugijos narių skaityti referatai, kurių iš viso iki 1924 m. buvo 111. Įdomių faktų savo atsiminimuose pateikė kun. dr. Motiejus Gustaitis5 ir kun. Antanas Steponaitis6. Straipsnis apie „Rūtos“ draugiją paskelbtas „Lietuvių enciklopedijoje“7. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje veikusių draugijų kontekste „Rūtą“ pristatė Vincentas Liulevičius8. Apie lietuvių draugijas Šveicarijoje rašė Irena Štikonaitė9. Kęstutis Skrupskelis į „Rūtą“ dėmesį atkreipė ateitininkų organizavimosi kontekste10. Vieną iš draugijos „Lituania“ veiklos aspektų aptarė ir straipsnio autorius11.
Palyginti neblogai yra išlikę pagrindiniai šios draugijos archyviniai dokumentai. Pirmiausia reikia paminėti pačių draugijos narių rašytą „Rūtos“ draugijos 1899– 1907 m. kroniką12. Tačiau nėra išlikusių šio laikotarpio draugijos susirinkimų pro-
4
P. R. [P. Radzevičius], Trumpa „Lithuanijos“ – „Rūtos“ 25 metų gyvavimo apžvalga, Ateitis, 1924,
Nr. 5–6, p. 276−286.
5
M. Gustaitis, Šis tas iš pirmųjų Fribourgo „Rūtos“ metų, Ateitis, 1924, Nr. 5–6, p. 287–288. Fribourgo akademinė draugija „Lituanija“ ir Didysis karas, Ateitis, 1924, Nr. 5–6, p. 288–289. A. Mž. [A. Mažiulis], Rūta, Lietuvių enciklopedija, t. 26, Bostonas, 1961, p. 221–222.
V. Liulevičius, Kai „Rūtos“ žaliavo ir dygo „Tulpės“: mokslus einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo
67
8
organizacijos XIX–XX amžių sandūroje ir ateitininkų sąjūdžio pradžia, Aidai, 1989, Nr. 3, p. 202−204.
9
I. Štikonaitė, Lietuvos kultūriniai..., p. 213–217.
K. Skrupskelis, Ateities draugai: ateitininkų istorija (iki 1940 m.), Vilnius, 2010, p. 100–102.
A. Katilius, Fribūro universiteto draugijos „Lituania“ šalpos fondas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos
10
11
metraštis, t. 36, Vilnius, 2012, p. 91–117.
12
Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse „Philaretia“ ir „Rūta“ 1895−1907 m.,
Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau – KAKA), b. 373.
498
Algimantas Katilius. FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA „RŪTA“
tokolų. Nuo 1907 iki 1909 m. nėra išlikusių nei kronikos, nei draugijos susirinkimų protokolų. „Rūtos“ draugijos yra išlikusi viena protokolų knyga – tai 1909 m. spalio 24 d. – 1915 m. lapkričio 10 d. posėdžių protokolai13. „Lituania“ draugijos yra išlikusios dvi protokolų knygos14.
Šiame straipsnyje apžvelgsime ne visą „Rūtos“ ir „Lituania“ draugijos veiklą, bet apsiribosime jos pradiniu, t. y. kronikiniu, 1899–1907 m. veiklos laikotarpiu, kuris įdomus tuo, kad studentai, veikdami draugijoje ir vengdami carinės valdžios persekiojimo, laikėsi konspiracijos. Taip pat šiuo laikotarpiu, be draugijos vidaus gyvenimo klausimų, daug vietos buvo skiriama Lietuvos visuomeninio gyvenimo problemoms. Kaip tik aptariamojo laikotarpio visuomeninei „Rūtos“ veiklai nedaug dėmesio skirta prieš tai rašiusių autorių darbuose.
Pirmieji Fribūro universiteto studentai buvo kunigai. Iš jų daugiausia buvo Seinų kunigų seminarijos auklėtinių. Pirmasis iš jų buvo kun. Juozapas Stankevičius (Montvidas). Dvasininkus vykti studijuoti į Fribūrą viliojo ta aplinkybė, kad jie galė- jo studijuoti prisidengę slapyvardžiais. Tačiau buvo ir studijavusiųjų, kurie nurodė tikrąsias pavardes. Iš kronikos slapyvardžiais žinomi kunigai Jurgis Matulaitis (Jurgis Narbutas), Pranciškus Būčys (Pranciškus Bernys), Jonas Totoraitis (Jonas Norus), Gustaitis Motiejus (Motiejus Balandis) disertacijas gynėsi savo pavardėmis15.
Iš pradžių lietuviai studentai dalyvavo bendrose organizacijose su lenkais. Iš tokių organizacijų minėtinos „Kółko Polskie“, o vėliau – „Philaretia“. Jau 1895 m. studentai Stankevičius, Bürgeris (greičiausiai Seinų kunigų seminarijos auklėtinis Adomas Lastaukas) buvo „Kółko Polskie“ nariai. Vėlesniais, 1896 ir 1898 m., atvykę studentai kunigas Kazimieras Jurgis Daugirda (Kazimieras Jurgis Matulaitis), kunigas Rauda (nenustatyta asmenybė), kunigas Norvidas (Jonas Naujokas) ir kunigas Antanas Modro (nenustatyta asmenybė) taip pat įstojo į lenkišką draugiją. 1897 m. kovo 29 d. vykusio susirinkimo metu Stankevičius pasitraukė iš draugijos16.
Lietuviškos tapatybės klausimas iškilo Lastauskui (Bürgeriui). Jis susirinkimuose pareikalavo, kad į „Kółko Polskie“ įstatus būtų įrašyta, kad draugiją sudaro lenkai ir lietuviai. Ir draugija po kelių susirinkimų Lastausko projektą priėmė17. 1896 m. gruodžio 15 d. ir 1897 m. sausio 24 d. susirinkimuose Lastaukas skaitė paskaitą apie JAV
13
Fribūro universiteto „Rūtos“ draugijos 1909–1915 m. protokolai, KAKA, b. 365.
Fribūro universiteto „Lituania“ draugijos 1915–1919 m. protokolai, ibidem, b. 366; Akademinės
14
Friburgo lietuvių sudentų draugijos Lituanios susirinkimų protokolai, LIIR, f. 72–8.
15
I. Štikonaitė, Lietuvos kultūriniai…, p. 224–225.
Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse „Philaretia“ ir „Rūta“ 1895−1907 m.,
16
KAKA, b. 373, l. 6.
17
Ibidem, l. 7.
499
NACIONALIZMAS
1896 m. išleistą grafo Lelivos veikalą „Lietuvių tautos padėtis rusų valstybėje. Sociologinė apybraiža“ (Положениe литовского народа в Русском государсве. Социо- логический очерк)18. Ši paskaita padarė didelį įspūdį lenkams, todėl po diskusijos jie pasiūlė lietuviams užsisakyti nors vieną lietuvišką laikraštį. Lastauskas net buvo išrinktas draugijos knygininku. 1898 m. vasarą Lastauskas išvyko iš Fribūro. Ir kiti lietuviai studentai aktyviai reiškėsi draugijų „Kółko Polskie“ ir „Philaretia“ veikloje. Rauda net kritikavo draugijos veiklą. Jam pasitraukus iš draugijos „Philaretia“, liko lietuviai K. Matulaitis, Naujokas ir Modro. Anot kronikos: Lietuviai jautė, kad jiems
sunku susidėt; apie tai pasišnekėdavo terp savęs, ale lenkams to sakyt nedrįso19. Kaip tik tuo
metu draugijoje prasidėjo svarstymai, kokios spalvos turėtų būti draugijos vėliava. Čia išsiskyrė lietuvių ir lenkų nuomonės. Paaiškinimo buvo kreiptasi į Krokuvos universitetą. Į kreipimąsi atsakė prof. Franciszekas Ksawery‘as Piekosińskis, kad lietuvių ir lenkų spalvos yra vienodos: balta ir raudona. Tačiau lietuviai nepasidavė. Visi trys lietuviai iš draugijos pasitraukė 1899 m. vasario 12 d. susirinkime. Nors lenkai ir žadėjo dar tartis dėl spalvų, bet lietuviai į draugiją negrįžo.
Kronika pažymi: Neturėdami draugystės lietuviai retai kada terp savęs sueidavo, o su- ėję neapseidavo be alaus ar kitokių gėrymų. Lietuvių draugijos įkūrimui akstiną davė iš
Ciuricho atvykęs studentas ne kunigas Juozas Petrulis. Jo pasiūlymui pritarė studentai fribūriečiai ir 1899 m. gegužės 7 d. įkūrė draugiją. Steigiamojo susirinkimo protokole teigiama, kad susirinkę pas Montvidą Fribūro universiteto studentai Daugirdas, Montvidas, Norvidas, Modro, Griauža ir Petrulis aprokavo apie reikalingumą
sutvėrimo lietuviškos draugystės. Vienbalsiai sutiko tokią sutverti. Tada Daugirdas su
Petruliu pasakė, ar nevertėtų šiai draugijai susivienyti su Ciuriche buvusia „Draugyste lietuviškos jaunuomenės“, kurios įstatus Daugirdas perskaitė. Šie įstatai buvo priimti. Fribūro „Draugystės lietuviškos jaunuomenės“ pirmininku buvo išrinktas Daugirda (K. Matulaitis), sekretoriumi – Petrulis. Pirmininkas taip pat tapo iždininku, o sekretorius – dar ir knygininku. Montvido iškeltas klausimas dėl draugijos vardo ir antspaudo nukeltas kitam susirinkimui20. Kaip matome, įkūrimo metu
18
Граф Лелива [A. Tyszkiewicz], Положение литовского народа в Русском государстве. Социологический
очерк, [Шамокин]: „Литовское литературное общество“ в Соединенных Штатах Северной Америки,
состоящего при „Союзе американских литовцев“, 1896. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo
bibliotekoje saugomas egzempliorius su Fribūro draugijos „Rūta“ spaudu. Tais pačiais 1896 m. ši knyga kun. Antano Kaupo išversta į lietuvių kalbą ir kunigo Antano Miluko lėšomis išleista. Žr.: Grafas Leliva
[A. Tiškevičius], Padejimas lietuviu tautos Rusu vieszpatysteje. Socijoliogiszkas paiszinys, vertė kun. A. Kaupas,
Shenandoah Pa, 1896.
19
Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse „Philaretia“ ir „Rūta“ 1895−1907 m.,
KAKA, b. 373, l. 9.
20
P. R. [P. Radzevičius], Trumpa „Lithuanijos“..., p. 276–277.
500
Algimantas Katilius. FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA „RŪTA“
draugijai „Rūtos“ vardas nebuvo suteiktas, jis suteiktas antrajame susirinkime, vykusiame 1899 m. gegužės 11 d.
Pirminių draugijos įstatų neturime. Dėl to negalime tiksliai nurodyti, kaip buvo suformuluotas jos veikimo tikslas. P. Radzevičius nurodo, kad žadinti tautišką savo
narių susipratimą ir rengtis prie platesnio tautos darbo mūsų visuomenėje buvo didžiausias
„Rūtos“ tikslas21. Jau kitomis istorinėmis aplinkybėmis priimtuose draugijos „Litua-
nia“ įstatuose apie tikslą sakoma: „Lituanios“ tikslas – spiesti jaunas lietuvių pajėgas ir ruoštis į Lietuvos darbininkus laikantis Kristaus mokslo principų22. 1918 m. priimtuose įs-
tatuose ryškiai pabrėžiamas krikščioniškas draugijos pobūdis. Bet savo veiklos pradžioje „Rūtos“ pobūdis buvo tapęs ginčų objektu. Naujokas pasisakė, kad draugija būtų katalikiška. Petrulis savęs nepripažino kataliku. Kiti nariai stojo į vieno ar kito pusę. Vėliau draugija tapo katalikiška organizacija.
Kalbėdami apie „Rūtos“ veiklą daugiau dėmesio skirsime tiems faktams, kurie atspindi „Rūtos“ visuomeninę vertę, ir plačiau nesigilinsime į draugijos vidinio gyvenimo peripetijas. Tačiau prieš pradėdami apie tai kalbėti, trumpai pažvelkime į „Rūtos“ finansines galimybes. Mums tai leidžia padaryti išlikusi 1899–1916 m. pajamų ir išlaidų registracijos knyga23.
1899 m. pirmojo pusmečio draugijos pajamas sudarė narių 5 ir 10 frankų įmokos, iš viso buvo 55 frankai 65 centai. Išlaidos sudarė 40 frankų 65 centus. Ižde liko 15 frankų. Galima paminėti ir faktą, kad 15 frankų buvo paskirta pasaulinei Paryžiaus parodai. Taip pat šiai parodai per 1900 m. Velykų atostogas draugijos narys Ber-
nys (Būčys) skubinosi išverst iš lietuviško į prancuzišką ir sistematiškai suskirstyt chrono- liogišką surašą lietuviškų knygų išėjusių užrubežyje po 1864 m.24 1899 m. antrojo pusme-
čio ir 1900 m. pirmojo pusmečio pajamos su 15 frankų likučiu sudarė 108 frankus 87 centus, tuo pat metu išlaidos – 99 frankus 64 centus. 1906 m. žiemos semestre lapkričio–vasario mėn. kasa papildyta 127 frankais. Galima pažymėti faktą, kad draugiją finansiškai parėmė buvę „Rūtos“ nariai kunigai Totoraitis, Stankevičius, K. Matulaitis. Išlaidas tuo metu sudarė: 7 frankai 90 centų vakarui, skirtam vysk. Antanui Baranauskui paminėti, 1 frankas 70 centų – knygininkui, 3 frankai 95 centai – telegramai, skirtai Lietuvių parodai Vilniuje, 37 frankai 5 centai – laikraščiams
21
Ibidem, p. 273.
22
Akademinės Friburgo Lietuvių Studentų draugijos Lituanijos nuo 7 V 1899 m. iki 7 XI 1915 m. „Rūtos“
pataisyti ir papildyti įstatai, priimti per visuotinį susirinkimą 1918 m. balandžio 21 d., LIIR, f. 72–6, l. 2.
23
Skaitljų Knigeles Lietuviškos Draugystes „Ruta“, ibidem, f. 72–1.
Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse „Philaretia“ ir „Rūta“ 1895−1907 m.,
24
KAKA, b. 373, l. 13.
501
NACIONALIZMAS
parsisiųsti, laiškams, kelioms knygutėms, 5 frankai 20 centų – Šatrijos Raganos ir Jokubauskio išleistuvėms25.
Iš visuomeninio gyvenimo aktualijų pirmiausia reikia paminėti santykius su lenkais ir draugijos narių nuostatas tautinės tapatybės atžvilgiu bei kultūrinę ir politinę orientaciją. Kalbėdami apie santykius su lenkais daugiau dėmesio skirsime ne grynai studentiškiems tarpusavio ryšiams, o bandymams užmegzti ryšius su lenkų politiniais veikėjais emigracijoje. Bet iš pradžių vienas faktas iš studentų vidaus gyvenimo. Seinų vyskupas gavo iš Romoje gyvenusio prelato Kazimiero Skirmunto laišką, kuriame neva slavų kalbų ir literatūros profesorius Józefas Henrychas Kallenbachas pasakė, kad Seinų vyskupijos kunigai studentai užsiima litvomanija, mokosi silpnai ir su lenkais neturi ryšių. Taip pat prašė, kad vyskupas paveiktų seiniškius studentus. Studentų paklaustas, prof. Kallenbachas paaiškino, kad jis lietuvių neskundė, bet tik viską papasakojo istoriškai. Viskas būtų tuo ir pasibaigę, bet studentai sužinojo, kad vysk. Baranauskas labai supykęs ir pažadėjęs nieko į Fribūrą neleisti. Ši aplinkybė studentus išgąsdino labiausiai, apie nesusipratimus su prof. Kallenbachu sužinojo kiti universiteto profesoriai ir dominikonų vienuolyno vyresnysis. Jie kalbėjosi su prof. Kallenbachu, o pastarasis parašė laišką vysk. Baranauskui, kad lietuviai yra gana darbštūs, kad juos rodo pavyzdžiu kitiems, kad nesutarimai su lenkais pasibaigė, kai išvažiavo lenkai, kurstę intrigas. Nežinia, ar minėtas faktas turėjo įtakos, bet po pusmečio prof. Kallenbachas apleido Fribūrą. Šie nesutarimai su prof. Kallebanchu vyko tada, kai lietuviai pasitraukė iš lenkiškos draugijos.
Bandymai užmegzti ryšius su lenkų politiniais veikėjais emigracijoje siejami su
J. Matulaičiu (Narbutu) ir Būčiu (Bermiu). Fribūro universiteto studentas Bruno Zdanowskis ateidavo pas J. Matulaitį (jis buvo „Rūtos“ pirmininkas) ir kalbėdavo, kad yra rimta lenkų partija, klausinėjo apie lietuvių judėjimą. 1901 m. vasarą Zdanowskis pranešė J. Matulaičiui, kad keli lenkų partijos vyresnybės atstovai bus Šveicarijoje ir kad lietuviai galėtų susipažinti su tais žmonėmis. J. Matulaitis pasiūlė, jog su jais susitiktų Būčys. 1901 m. rugpjūčio 5 d. Būčys gavo telegramą iš Rappersvilio, kad būtinai reikia ten atvykti. Kitą dieną Būčys traukiniu nuvyko į Rappersvilį, bet tą dieną su lenkų partijos nariais nepavyko susitikti. Rugpjūčio 7 d. anksti ryte Būčys buvo pristatytas penkiems ar šešiems lenkams, kurie buvo lenkų tautinės demokratijos judėjimo vadovai. Iš visų savo pavardes pasisakė du: Wacławas Gasztowꢀas, Zygmuntas Balickis. Jie klausinėjo apie lietuvių santykius su lenkais. Būčys pasakė, kad lietuviai, dirbantys savo tautos naudai, nėra susiorganizavę, o jis
