Apie Dainos Namus
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
1 APIE DAINOS NAMUS Antanui Juškai – 200 Muziejus – atminties vieta, šiandienos žmogui pasakojanti apie praeitį. Šie pasakojimai būna įvairūs – aka- demiški, prisotinti istorinių datų, faktų, pilni gražių daiktų stiklo vitrinose ar kompiuterių-terminalų ekra- nuose, kuriuos greitai perbėgi akimis ir, deja, dažnai taip pat greitai užmiršti. Būna ir kitokie – įtraukiantys ir ilgam nebepaleidžiantys, tarsi užpildantys dabarties gyvenimo įtrūkius. Kaskart savaip primenantys tai, kas brangu kiekvienai kartai, tarkim, namų šilumą ir jaukumą, teigiantys, kad pasaulis iš esmės laikosi ant pasišventėlių idealistų pečių, kurie savo gyvenimus aukoja bendram labui, ir nors neretai nesulaukia savųjų pripažinimo, ilgainiui pelno šlovę. Džiaugiamės, turėdami muziejų, skirtą broliams Antanui ir Jonui Juškoms, pasak dailininkės Albinos Žiupsnytės, Juškų Namus, o etnomuzikologo Evaldo Vyčino žodžiais tariant, muziejų Dainai. Šio muziejaus istorija – nepaprasta, jis radosi iš esmės vieno žmogaus pastangomis ir daugeliui tapo ypatingos traukos vieta. Muziejus skirtas abiejų brolių atminimui, bet mūsų kultūros lauke ryškesnį pėdsaką paliko Antanas Juška, porą metų (1862–1864) gyvenęs iki mūsų dienų išlikusioje, muziejumi tapusioje Vilkijos miestelio klebonijoje. Šiais metais minime A. Juškos 200-ąsias gimimo metines, o muziejus kitais metais minės savo trisdešimtmetį. Vis dėlto netrūksta nerimastingų žinių: ar bus išsaugota tai, kas ilgus metus kantriai ir su meile buvo kuriama? Kalbamės su muziejaus kūrėju, ilgamečiu direktoriumi Arūnu SNIEČKUMI. Kaip nutiko, kad tapote „Antano ir Jono Juškų etni- vyresnis). O rudenį, spalio mėnesį, jis man skam- nės kultūros muziejaus“ kūrėju? bina: „Arūnai, ar nenori būti kažkokio memo- rialinio Juškos muziejaus direktoriumi? Nugirdau Kartą vaikystėje iš muziejaus buvau išvarytas viename posėdyje, kad tokio ieško.“ Pasiteiravau, už tai, kad ranka paliečiau kalaviją, tad turėjau kas gi tas Juška? Sako, lyg lietuvių dainas rinko... svajonę sukurti muziejų, kuriame vaikai galė- O mano dievai tuo metu buvo „Black Sabbath“, tų viską liesti rankomis... O istorija buvo tokia: „Jetro Tall“, „Led Zeppelin“... Tiesa, „Atgajoj“ gyvenau labai uždarą gyvenimo būdą, bet vis jau kažką užčiuopiau: vykdavo vakaronės, tarp norėjosi kažkur save realizuoti. 1987 m. skaitau mūsų buvo ir folkloristų. Kadangi kažkiek mo- „Kauno tiesoje“, kad Rūta Staliliūnaitė kviečia kiausi kovos menų, tai merginos pasikviesdavo į gelbėti Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčią, kreipiasi į ekspedicijas, kad joms būtų saugiau, ir jau kelis visuomenę pagalbos. Dar sužinau, kad kažkurio- kartus ekspedicijose buvau matęs mažų stebuklų: je mokykloje jau įvyko visuomenės susibūrimas senukai, pradėję ką nors dainuoti ar pasakoti, šiuo klausimu ir jame gelbėti Gertrūdėlę nutarė akyse atjaunėdavo. Bet iš tiesų tada man rūpėjo kažkoks paminklosaugos klubas „Atgaja“. Radau tik ekologija, tik kova, valymo įrenginiai... skelbimą, kad jie renkasi prie Maironio muzie- Vis dėlto Arvydas įkalbėjo mane kreiptis į jaus, ir nuėjau. Taip tapau „Atgajos“ nariu. Tuo Kauno r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir spo- metu vyko įvairiausios akcijos – važiuodavome į rto skyrių, tad ten nuėjęs prisistačiau: „Esu Arū- Vilniaus Žemutinės pilies kasinėjimus, tvarkėme nas Sniečkus ir sutinku vadovauti muziejui!“ Pa- Kauno senamiestį, vyko pirmosios talkos Siesikų sirodo, vyko konkursas, buvo gal 9 pretendentai! pilyje – vykdavom visur, kur tik reikėjo mūsų Jei būčiau žinojęs, nebūčiau net ėjęs: aš gimęs, pajėgų. Vėliau rengėme ekologinį protesto žygį, užaugęs Šančiuose, tarnavęs desantininku, visi po to – Taikos žygį. Žmonės būrėsi, susirinkdavo draugai buvo rusiukai, o čia – kalbininkas, tauto- labai daug jaunimo. sakininkas. Be to, tuo metu buvau susižavėjęs Mūsų vadas buvo Saulius Gricius, o bran- senojo tikėjimo žmonėmis, nežinau, ar tas sena- duolį sudarė žygeiviai. Buvau paskirtas to klu- sis tikėjimas manyje rado vietą, bet man atrodė, bo metraštininku ir ūkvedžiu, po to išrinktas ir kad tais žmonėmis galiu pasikliauti. O čia – ku- į klubo Tarybą. Man buvo be galo gera talkinti nigas! Tuomet jo dar nepažinojau, tik vėliau su- žmonėms, kurie juodu darbu siekė gražių tiks- pratau, kad tai unikalios dvasios ir ypatingos šir- lų. Beje, eidavome ir į kalnus. 1989 m. Kauka- dies žmogus. Bet aš tikėjau ir kažkokiais keistais ze kažkaip prisiminiau tą vaikystės svajonę apie ženklais, o mano močiutė, kaimo moteris, man vaikams skirtą muziejų ir prasitariau apie ją Ar- vis sakydavo: „Nespjauk į šaltinėlį, kad netektų vydui Rukšėnui (jis buvo gal 10 metų už mane atsigert iš jo vandenėlio...“ Tad bibliotekoje kažko 2 vienas iš vadovaujančių žmonių pareiškė, kad jokių lėšų neskirs. Sugrįžęs į Kauną, „Atgajos“ tarybą, suabejojau: „Gal man trauktis?“ Tada Saulius Gricius sako: „Kurti muziejų buvo tavo idėja?“ „Mano.“ O jis: „Tai kas, jei ne tu?“ Tada pamaniau: mirsiu, bet nepasiduosiu. Po trijų mėnesių nuotaika vėl subjuro, kur benueičiau – visur tas pats atsakymas. Supratau, kad turėsiu būti savotišku XX amžiaus ubagu: teks vaikščioti kaimuose pas žmones ir už dyką prašyti muziejui daiktų... Pasiteiravau Vilkijos kunigo, gal jis galėtų po pamokslo kreiptis į pa- rapiją – pagalvojau, miestelyje gyvena trys su puse tūkstančio gyventojų, t. y. apie 800 šeimų, tad jei iš kiekvienos šeimos gaučiau po daiktą muziejui, būtų pradžia.... Tuo metu jau žinojau, kokį muziejų noriu sukurti: nedarysiu stendų, tiesiog bandysiu at- spindėti žmogų, jo dvasią. Pažintis su tėvu Sta- nislovu ir Viliumi Orvydu – tarsi kito pasau- lio žmonėmis – man padėjo suprasti, kad noriu matyti muziejų kaip vietą, turinčią savo dvasią. Tiesa, tuomet aš Antano Juškos dar nepažino- jau, bet taip gavau didelę dovaną – po truputį jį pažinti, suprasti, koks ypatingas žmogus jis buvo. Arūnas Sniečkus. 2019 m. Tad pasinėriau į eksponatų paieškas ir greitai gavau dar vieną gražų ženklą: Babtuose pasiskaičiau, pašnekėjau ir po poros savaičių suži- susipažinau su Marija Makauskiene, mokytoja, nojau, kad pasirinko mane! įkūrusia Kraštotyros muziejų, kuris tuo metu Atvažiavau į Vilkiją 1990 m. sausio 7 dieną, buvo vienas populiariausių Lietuvoje. Paaiški- ir patyriau labai panašų jausmą, kaip persiritęs per nau jai, kas aš toks ir ko ieškau, o ji, pasižiūrė- užšalusį griovį į Viliaus Orvydo sodybą. Tarsi už- jusi man tiesiai į akis, sako: „Vaikeli, einam, aš sidarė ano pasaulio durys, ir aš patekau į visiškai Tau kai ką padovanosiu.“ Ir ji paduoda knyge- kitą erdvę. Čia dar remontas vyko, bet tarsi bū- lę – iš karto pamačiau, kad tai Smetonos laikų čiau išgirdęs vidinį balsą: „Čia tavo vieta.“ Kai leidinys, o tituliniame puslapyje įrašyta: „J. Tu- aš pirmąkart likau nakvoti, siautė rudens vėtros, mas. Broliai Juškos-Juškevičiai“1. Tai buvo pir- ir naktį kai driokstelėjo – lūžo vienas legendi- masis šio muziejaus eksponatas. Galvoju, Dieve, nės dvikamienės Juškų liepos kamienas. Galvoju, koks geras ženklas, juolab kad joje – antspaudas blogas ženklas! Bet po to buvo ir gražių dalykų. su Vyčiu, ant kurio užrašyta: „Vilkijos viešoji Kitąkart rytą guliu ir prisimenu, kad dar viena biblioteka“. Šią knygelę buvau matęs Vilniuje, Juškos liepa yra Antalių (Vilkijos apyl.) kaime, jos Martyno Mažvydo bibliotekoje, bet nesitikė- uokse jis knygas laikė, kai šiek tiek vertėsi knyg- jau ją gauti (tiesa, dabar jau turiu jų keturias). nešyste, reikia ją nufotografuoti. Pasiskolinau Tad kai manęs klausia, koks daiktas muzieju- aparatą, nufotografavau tą liepą iš visų pusių, ir je vertingiausiais, sakau, kad ši knygelė. Man ką jūs manote? Kitą rytą ji nuvirto... ji neįkainojama. Tai, žinoma, labai subjektyvu. Taigi, įsikūrėte tuščiame istoriniame pastate. Ar pra- Po kurio laiko susigriebiu, kad jau ketvirtas dėjęs darbuotis gavote kokių pasiūlymų, nurodymų ar mėnuo dirbu, bet dar nesu gavęs atlyginimo. patarimų, koks muziejus turėtų būti, kaip jį kurti? Aš jį visai pamiršau – iš santaupų gyvenau. Ir Susiklostė keista situacija: įsikūręs Vilkijoje, vėl nuvažiavau į Kauno r. Kultūros, švietimo ir 1 J. Tumas. Lietuvių literatūros paskaitos. 1–7 tomai. Kau- nas, „Vaivos“ b-vės leidinys, 1924–1925m. 918 psl.: sporto skyrių prašyti, kad jie suformuotų kokį [T. 1] Lietuvių literatūra rusų raidėmis. Broliai Juškos-Juš- biudžetą, skirtų lėšų muziejaus kūrimui, bet kevičiai. Juozas Tumas-Vaižgantas. 1924 m., 124 p. BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 3 Muziejų puošia Vidos Sniečkuvienės šiaudiniai sodai. jie mane užmiršo. Važiuoju į Švietimo skyrių, o Supratęs, kad Antano Juškos muziejų turėsiu ten sako: „Tokio etato nėra.“ Tad mane kuriam kurti savo lėšomis, tariau sau, jog visų pir- laikui įdarbino Padauguvos (Vilkijos apylinkės) ma turiu tą žmogų pamilti. Juolab kad mane Kultūros centro metodininku, bet neilgai tru- jau buvo užkabinusi ir Jono Basanavičiaus kus įsteigė ir muziejininko etatą. Beje, konkur- frazė: „Kunigas Antanas Juška užsipelno am- se buvo sąlyga: muziejų pasiryžęs kurti žmogus žinos ir nemirštančios garbės“. Nuvažiavęs turėjo jame ir gyventi, tad mane čia ir priregist- į M. Mažvydo biblioteką per porą dienų per- ravo. Tokia įdomi pradžia. sirašiau kartotekos nuorodas, kas kada apie Juškas rašyta, bet vėliau pastebėjau, kad iš Tai pirmuoju kelrodžiu ir tapo minėtoji J. Tu- viso tėra kokie keturi penki pagrindiniai šal- mo-Vaižganto knygelė su brolių gyvenimo, dar- tiniai, kurie vėliau vis perrašomi, o gyvo bų aprašymu ir įsimintinais Antano Juškos api- žmogaus portreto juose visiškai nėra. Radau būdinimais: „Žodžiais ir dainomis kun. Antanas ir Bronės Tolutienės darbą „Jonas Juška leksi- sapnuote sapnavo ir nemiegodamas kliedėjo“? kografas“ (1961), bet