Apie Dainos Namus

APIE DAINOS NAMUS

Antanui Juškai – 200

Muziejus – atminties vieta, šiandienos žmogui pasakojanti apie praeitį. Šie pasakojimai būna įvairūs – aka- demiški, prisotinti istorinių datų, faktų, pilni gražių daiktų stiklo vitrinose ar kompiuterių-terminalų ekra- nuose, kuriuos greitai perbėgi akimis ir, deja, dažnai taip pat greitai užmiršti. Būna ir kitokie – įtraukiantys ir ilgam nebepaleidžiantys, tarsi užpildantys dabarties gyvenimo įtrūkius. Kaskart savaip primenantys tai, kas brangu kiekvienai kartai, tarkim, namų šilumą ir jaukumą, teigiantys, kad pasaulis iš esmės laikosi ant pasišventėlių idealistų pečių, kurie savo gyvenimus aukoja bendram labui, ir nors neretai nesulaukia savųjų pripažinimo, ilgainiui pelno šlovę. Džiaugiamės, turėdami muziejų, skirtą broliams Antanui ir Jonui Juškoms, pasak dailininkės Albinos Žiupsnytės, Juškų Namus, o etnomuzikologo Evaldo Vyčino žodžiais tariant, muziejų Dainai. Šio muziejaus istorija – nepaprasta, jis radosi iš esmės vieno žmogaus pastangomis ir daugeliui tapo ypatingos traukos vieta. Muziejus skirtas abiejų brolių atminimui, bet mūsų kultūros lauke ryškesnį pėdsaką paliko Antanas Juška, porą metų (1862–1864) gyvenęs iki mūsų dienų išlikusioje, muziejumi tapusioje Vilkijos miestelio klebonijoje. Šiais metais minime A. Juškos 200-ąsias gimimo metines, o muziejus kitais metais minės savo trisdešimtmetį. Vis dėlto netrūksta nerimastingų žinių: ar bus išsaugota tai, kas ilgus metus kantriai ir su meile buvo kuriama? Kalbamės su muziejaus kūrėju, ilgamečiu direktoriumi Arūnu SNIEČKUMI.

Kaip nutiko, kad tapote „Antano ir Jono Juškų etni- vyresnis). O rudenį, spalio mėnesį, jis man skam- nės kultūros muziejaus“ kūrėju? bina: „Arūnai, ar nenori būti kažkokio memo- rialinio Juškos muziejaus direktoriumi? Nugirdau Kartą vaikystėje iš muziejaus buvau išvarytas viename posėdyje, kad tokio ieško.“ Pasiteiravau, už tai, kad ranka paliečiau kalaviją, tad turėjau kas gi tas Juška? Sako, lyg lietuvių dainas rinko... svajonę sukurti muziejų, kuriame vaikai galė- O mano dievai tuo metu buvo „Black Sabbath“, tų viską liesti rankomis... O istorija buvo tokia: „Jetro Tall“, „Led Zeppelin“... Tiesa, „Atgajoj“ gyvenau labai uždarą gyvenimo būdą, bet vis jau kažką užčiuopiau: vykdavo vakaronės, tarp norėjosi kažkur save realizuoti. 1987 m. skaitau mūsų buvo ir folkloristų. Kadangi kažkiek mo- „Kauno tiesoje“, kad Rūta Staliliūnaitė kviečia kiausi kovos menų, tai merginos pasikviesdavo į gelbėti Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčią, kreipiasi į ekspedicijas, kad joms būtų saugiau, ir jau kelis visuomenę pagalbos. Dar sužinau, kad kažkurio- kartus ekspedicijose buvau matęs mažų stebuklų: je mokykloje jau įvyko visuomenės susibūrimas senukai, pradėję ką nors dainuoti ar pasakoti, šiuo klausimu ir jame gelbėti Gertrūdėlę nutarė akyse atjaunėdavo. Bet iš tiesų tada man rūpėjo kažkoks paminklosaugos klubas „Atgaja“. Radau tik ekologija, tik kova, valymo įrenginiai... skelbimą, kad jie renkasi prie Maironio muzie- Vis dėlto Arvydas įkalbėjo mane kreiptis į jaus, ir nuėjau. Taip tapau „Atgajos“ nariu. Tuo Kauno r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir spo- metu vyko įvairiausios akcijos – važiuodavome į rto skyrių, tad ten nuėjęs prisistačiau: „Esu Arū- Vilniaus Žemutinės pilies kasinėjimus, tvarkėme nas Sniečkus ir sutinku vadovauti muziejui!“ Pa- Kauno senamiestį, vyko pirmosios talkos Siesikų sirodo, vyko konkursas, buvo gal 9 pretendentai! pilyje – vykdavom visur, kur tik reikėjo mūsų Jei būčiau žinojęs, nebūčiau net ėjęs: aš gimęs, pajėgų. Vėliau rengėme ekologinį protesto žygį, užaugęs Šančiuose, tarnavęs desantininku, visi po to – Taikos žygį. Žmonės būrėsi, susirinkdavo draugai buvo rusiukai, o čia – kalbininkas, tauto- labai daug jaunimo. sakininkas. Be to, tuo metu buvau susižavėjęs Mūsų vadas buvo Saulius Gricius, o bran- senojo tikėjimo žmonėmis, nežinau, ar tas sena- duolį sudarė žygeiviai. Buvau paskirtas to klu- sis tikėjimas manyje rado vietą, bet man atrodė, bo metraštininku ir ūkvedžiu, po to išrinktas ir kad tais žmonėmis galiu pasikliauti. O čia – ku- į klubo Tarybą. Man buvo be galo gera talkinti nigas! Tuomet jo dar nepažinojau, tik vėliau su- žmonėms, kurie juodu darbu siekė gražių tiks- pratau, kad tai unikalios dvasios ir ypatingos šir- lų. Beje, eidavome ir į kalnus. 1989 m. Kauka- dies žmogus. Bet aš tikėjau ir kažkokiais keistais ze kažkaip prisiminiau tą vaikystės svajonę apie ženklais, o mano močiutė, kaimo moteris, man vaikams skirtą muziejų ir prasitariau apie ją Ar- vis sakydavo: „Nespjauk į šaltinėlį, kad netektų vydui Rukšėnui (jis buvo gal 10 metų už mane atsigert iš jo vandenėlio...“ Tad bibliotekoje kažko 2

vienas iš vadovaujančių žmonių pareiškė, kad jokių lėšų neskirs. Sugrįžęs į Kauną, „Atgajos“ tarybą, suabejojau: „Gal man trauktis?“ Tada Saulius Gricius sako: „Kurti muziejų buvo tavo idėja?“ „Mano.“ O jis: „Tai kas, jei ne tu?“ Tada pamaniau: mirsiu, bet nepasiduosiu. Po trijų mėnesių nuotaika vėl subjuro, kur benueičiau – visur tas pats atsakymas. Supratau, kad turėsiu būti savotišku XX amžiaus ubagu: teks vaikščioti kaimuose pas žmones ir už dyką prašyti muziejui daiktų... Pasiteiravau Vilkijos kunigo, gal jis galėtų po pamokslo kreiptis į pa- rapiją – pagalvojau, miestelyje gyvena trys su puse tūkstančio gyventojų, t. y. apie 800 šeimų, tad jei iš kiekvienos šeimos gaučiau po daiktą muziejui, būtų pradžia.... Tuo metu jau žinojau, kokį muziejų noriu sukurti: nedarysiu stendų, tiesiog bandysiu at- spindėti žmogų, jo dvasią. Pažintis su tėvu Sta- nislovu ir Viliumi Orvydu – tarsi kito pasaulio žmonėmis – man padėjo suprasti, kad noriu matyti muziejų kaip vietą, turinčią savo dvasią. Tiesa, tuomet aš Antano Juškos dar nepažino- jau, bet taip gavau didelę dovaną – po truputį jį pažinti, suprasti, koks ypatingas žmogus jis buvo. Arūnas Sniečkus. 2019 m. Tad pasinėriau į eksponatų paieškas ir greitai gavau dar vieną gražų ženklą: Babtuose pasiskaičiau, pašnekėjau ir po poros savaičių suži- susipažinau su Marija Makauskiene, mokytoja, nojau, kad pasirinko mane! įkūrusia Kraštotyros muziejų, kuris tuo metu Atvažiavau į Vilkiją 1990 m. sausio 7 dieną, buvo vienas populiariausių Lietuvoje. Paaiški- ir patyriau labai panašų jausmą, kaip persiritęs per nau jai, kas aš toks ir ko ieškau, o ji, pasižiūrė- užšalusį griovį į Viliaus Orvydo sodybą. Tarsi už- jusi man tiesiai į akis, sako: „Vaikeli, einam, aš sidarė ano pasaulio durys, ir aš patekau į visiškai Tau kai ką padovanosiu.“ Ir ji paduoda knyge- kitą erdvę. Čia dar remontas vyko, bet tarsi bū- lę – iš karto pamačiau, kad tai Smetonos laikų čiau išgirdęs vidinį balsą: „Čia tavo vieta.“ Kai leidinys, o tituliniame puslapyje įrašyta: „J. Tu- aš pirmąkart likau nakvoti, siautė rudens vėtros, mas. Broliai Juškos-Juškevičiai“1. Tai buvo pir- ir naktį kai driokstelėjo – lūžo vienas legendi- masis šio muziejaus eksponatas. Galvoju, Dieve, nės dvikamienės Juškų liepos kamienas. Galvoju, koks geras ženklas, juolab kad joje – antspaudas blogas ženklas! Bet po to buvo ir gražių dalykų. su Vyčiu, ant kurio užrašyta: „Vilkijos viešoji Kitąkart rytą guliu ir prisimenu, kad dar viena biblioteka“. Šią knygelę buvau matęs Vilniuje, Juškos liepa yra Antalių (Vilkijos apyl.) kaime, jos Martyno Mažvydo bibliotekoje, bet nesitikė- uokse jis knygas laikė, kai šiek tiek vertėsi knyg- jau ją gauti (tiesa, dabar jau turiu jų keturias). nešyste, reikia ją nufotografuoti. Pasiskolinau Tad kai manęs klausia, koks daiktas muzieju- aparatą, nufotografavau tą liepą iš visų pusių, ir je vertingiausiais, sakau, kad ši knygelė. Man ką jūs manote? Kitą rytą ji nuvirto... ji neįkainojama. Tai, žinoma, labai subjektyvu. Taigi, įsikūrėte tuščiame istoriniame pastate. Ar pra- Po kurio laiko susigriebiu, kad jau ketvirtas dėjęs darbuotis gavote kokių pasiūlymų, nurodymų ar mėnuo dirbu, bet dar nesu gavęs atlyginimo. patarimų, koks muziejus turėtų būti, kaip jį kurti? Aš jį visai pamiršau – iš santaupų gyvenau. Ir Susiklostė keista situacija: įsikūręs Vilkijoje, vėl nuvažiavau į Kauno r. Kultūros, švietimo ir 1 J. Tumas. Lietuvių literatūros paskaitos. 1–7 tomai. Kau- nas, „Vaivos“ b-vės leidinys, 1924–1925m. 918 psl.: sporto skyrių prašyti, kad jie suformuotų kokį [T. 1] Lietuvių literatūra rusų raidėmis. Broliai Juškos-Juš- biudžetą, skirtų lėšų muziejaus kūrimui, bet kevičiai. Juozas Tumas-Vaižgantas. 1924 m., 124 p.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 3

Muziejų puošia Vidos Sniečkuvienės šiaudiniai sodai. jie mane užmiršo. Važiuoju į Švietimo skyrių, o Supratęs, kad Antano Juškos muziejų turėsiu ten sako: „Tokio etato nėra.“ Tad mane kuriam kurti savo lėšomis, tariau sau, jog visų pir- laikui įdarbino Padauguvos (Vilkijos apylinkės) ma turiu tą žmogų pamilti. Juolab kad mane Kultūros centro metodininku, bet neilgai tru- jau buvo užkabinusi ir Jono Basanavičiaus kus įsteigė ir muziejininko etatą. Beje, konkur- frazė: „Kunigas Antanas Juška užsipelno am- se buvo sąlyga: muziejų pasiryžęs kurti žmogus žinos ir nemirštančios garbės“. Nuvažiavęs turėjo jame ir gyventi, tad mane čia ir priregist- į M. Mažvydo biblioteką per porą dienų per- ravo. Tokia įdomi pradžia. sirašiau kartotekos nuorodas, kas kada apie Juškas rašyta, bet vėliau pastebėjau, kad iš Tai pirmuoju kelrodžiu ir tapo minėtoji J. Tu- viso tėra kokie keturi penki pagrindiniai šal- mo-Vaižganto knygelė su brolių gyvenimo, dar- tiniai, kurie vėliau vis perrašomi, o gyvo bų aprašymu ir įsimintinais Antano Juškos api- žmogaus portreto juose visiškai nėra. Radau būdinimais: „Žodžiais ir dainomis kun. Antanas ir Bronės Tolutienės darbą „Jonas Juška leksi- sapnuote sapnavo ir nemiegodamas kliedėjo“? kografas“ (1961), bet jis – visiškai mokslinis3. Antano Mockaus rūpesčiu, sovietmečiu buvo nau- Tada nutariau išvaikščioti visas parapijas, ku- jai išleisti Antano Juškos užrašytų dainų rinkiniai riose Antanas kunigavo. Pasiėmiau žemėlapį – (1954 m. – trys „Lietuviškų dainų“ tomai, 1955 Zarasai, Obeliai, Antazavė, Pušalotas, Lyduvė- m. – du „Lietuviškų svotbinių dainų“ tomai su 2 nai, Vilkija, Veliuona, Alsėdžiai... Vaikščioda- veliuoniečių vestuvių „Svotbine rėda“ ), o jo mo- vau po kaimus ir ieškodavau seniausių vietinės nografija, skirta broliams Juškoms, pasirodė tik kilmės žmonių, o su jais aiškindavausi, ar ir jų 2003-aisiais, jau po autoriaus mirties... proproseneliai kilę iš tos vietos. Tokius atradęs, Pirmieji keletas metų – archyvai, naršymai, ieš- klausinėdavau, gal jų seneliai ką nors pasakojo kojimai, bendravimas su įdomiais žmonėmis. apie tokį kunigą Antaną Jušką.

3 Bronė Tolutienė 1955 metais apgynė filolog. m. kand. 2 Pasak Antano Mockaus, Antanas Juška buvo užrašęs apie laipsnio disertaciją „Antano Juškos lietuvių kalbos žody- 7000 dainų ir 1852 jų melodijas (į dainų rinkinius pateko nas“. Jos pagrindu parengta publikacija paskelbta mokslo 2772 dainos, kitų rankraščių likimas nežinomas). leidinyje Literatūra ir kalba, V., 1961, t. 5, p. 87–377. 4

JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS (Sk. „Lietuvių Laikraštį“ N 2), tebus į 50.000 žodžių. APIE ANTANO JUŠKOS VEIKLĄ Bet ir tai tiek, jog sunku įtikėti, jog vieno žmogaus VILKIJOJE IR VELIUONOJE: ir vieno amžiaus buvo gana tokiam darbui padirbti. Be žodyno juk kun. Antanas buvo dar užrašęs 5.624 <...> Dabar jo visur buvo pilna: per krikštynas, ves- dainas ir ar ne 2.000 jų gaidų. Ir vis dar nebuvo gana. tuves, laidotuves, darbymetę ir nuobaigas, per poil- Tik viena dalis tų gaidų, išleistų Krokuvos mokslų sį. Dažnai jį matydavo pabarėje kur ant akmens at- akademijos, sudarė labai storą tomą in 4°. sisėdusi, beužrašinėjantį iš kurios darbininkės dainą. Lietuvių tautos literatūros turtas kun. Antaną Per darbymetę negailėdavęs nė rublio, bet tik jam žavėte žavėjo. Visa siela atsidėjęs folklorui, liautis dainuotų. Kitu metu giesmininkėms pavilioti skyręs nebegalėjo. Jis, it girtuoklis, ima trokšte trokšti vis po 5, net iki 30 kapeikų už betkurią, ilgą ar trumpą daugiau patirti lietuvių senovės, jų kalbos ir būdo, padainuotą dainą. Tai buvo nemaži pinigai, ypač kai visų paslapčių. Gerokai paerzintas tuo, jog, gerai jis pats už Mišias tegaudavo po 30 kар. mokėdamas gimtosios kalbos, pasirodo težinąs vos Kun. Antanas būdavo ir Vilkijos dvare. Bet mažytę dalelę žmonių vartojamojo leksikono. Jo te- anų laikų ponija laikė ji „maniaku“, net leisdavo žinoma vos keletas tūkstančių žodžių, o nemokytų savo vaikams iš jo pasityčioti. Jis gi į viską „dob- sodiečių, laukininkų ir girininkų, žinoma į kelias rodusznie“ atsakinėjo, už nieką nepyko. Taip ir dešimtis tūkstančių ir vis jiems maža, vis dar tebe- reikėjo. Jis buvo vienas pirmųjų naujo kelio sky- siskolina iš kitų. nėjų. Užtat žmonės jį iki šiol tebeatmena. Jadvygai Ima tad knisti giliąją žmonių žinyno šak- Juškaitei (dabar mokytojai; kun. Antano bendravar- nį ir laimėja tiek, jog net galva jam ima suktis nuo dei, ne giminei) teiraujantis čia kalbos dalykų, viena nustebimo, darbo ir džiaugsmo. Žodžiais ir dainomis senelė pertarė: „Tamsta mane kamantinėji, kaip kun. Antanas sapnuote sapnavo ir nemiegodamas kitados Vilkijos kunigas Juškevičius: jis bet-ką prašė kliedėjo. Be užrašomos knygelės niekur nėjo, nė į dainuoti ir visokių žodžių klausinėjo“. <...> klausyklą nesisėdo. Klauso išpažinties, ypač moterų, Atvažiuodamas į Kauną, kun. Antanas visuo- kurios paprastai mėgsta plačiai nusipasakoti, gal dau- met užeidavo į vyskupą Valančių ir su juo ilgai šne- giau tėmydamas kalbos, neg nusidėjimo mažmožių, kėdavos apie lietuvių literatūros reikalus. „Skubyk, ir ką pajutęs, pertraukia penitentą paprastąja savo tėvaiti, skubyk savo raštus leisti. Nevilkink ilgai – pertarme: „ p a-p a-p a!“ (lauk) ir ima užsirašinėti. bus tai dalykas“, kalbėdavo ganytojas. Tuos jo žo- Iš to kilo net įtarimas, jog kunigas neleistinai žymisi džius dažnai minėjo kun. Antanas. nuodėmes, tur būt, pasinaudoti jomis. O buvo kas gelbėti. Baudouin’as mena Antaną Iš Doc. p. e. J. Tumas. Lietuvių literatūra rusų raidėmis ir Broliai Jušką surinkus į 70.000 žodžių, kurių kiti žodžiautojai Juškos-Juškevičiai. [Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžia- nėra įsitraukę į savo žodynus. Mano paties sumetimu masis laikas], Kaunas, 1924, p. 89–93.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 5

Pradėjau nuo Veliuonos, ir, įsivaizduo- jate, užeinu pas pirmą močiutę – jos name- lis toks senas, lubos žemos – būčiau pakaušį nusitarkavęs, o ji vis apie Petrą Cvirką pasakoja, nes kai jis mokėsi, ten nuomojosi kam- barėlį... Sakau: „Teta, man Juška rūpi“ (beje, net P. Cvirkos biografijoje radau epizodą apie Antano Juškos vaikystę, kaip jis 1831 m. lauk- nešėlius sukilėliams nešiodavo...). Ir staiga ta moteris pradėjo man pasakoti labai gražią istoriją, ir visiškai kitaip skambėjo jos kalba: pasikeitė tarimas, ėmė vartoti žodžius, kurių net nesuprasdavau. Jos kalboje nebebuvo nė vieno mūsų laikui būdingo keiksmažodžio, kuriuos aš prieš tai iš jos girdėjau, dar keis- čiau – ji pasakojo apie kunigą Antaną su meile – atrodo, kaip gali mylėti niekad nematytą žmogų? Klausiu, gal čia kunigo bendravardis kunigavo? Ne, sako, jis dar mano proprosenelę supiršo... Pasirodo, tie pasakojimai buvo per- duodami iš kartos į kartą. Pirmieji mano metai buvo skirti tokiam vaikščiojimui, savotiškai medžioklei, bet taip susidariau įspūdį, kad Antanas Juška buvo tiesiog palaimintas žmogus. Juk žmonėms labiau būdinga atsiminti visokius suklupi- mus, o čia – nė vienos dėmės, nė vienos nuo- skaudos, vien tik žmogaus grožį prisimena. parašyta disertacija4. Kur jos ieškoti? Nuvykstu Keliaudamas pėsčiomis patyriau daug nuo- į Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyną. stabių dalykų. Ieškodavau seniausių pastatų ir Iš pradžių manęs nenorėjo ten įleisti, bet ne- seniausių medžių: sėdžiu, pavyzdžiui, Obe- trukus jau sklaidžiau A. Mockaus disertaciją – liuose, žiūriu – kelias nuo bažnyčios leidžiasi, man net leido ją nusikopijuoti! Viską išsistudi- gal ir Juška juo leidosi? Atsiremiu į seną medį ir javau, bet tarp eilučių jutau, kad labai daug kas galvoju – gal ir Juška jį matė? Bažnyčiose teko liko nepasakyta. liesti tų laikų arnotus: galbūt jis juos dėvėjo? Dar ieškojau Marcelino Jaruševičiaus Tokiose vietose pradeda veikti vaizduotė... Iš akvarelės su brolių Juškų kapais Kazanėje. Taip ten, kur Juška kunigavo, bent po kelis daiktus kelias atvedė į Lietuvių literatūros ir tautosakos parsinešiau kaip simbolinį priminimą, nors ak- institutą, o ten man nurodė žmogų, kuris gyve- menį iš šventoriaus. Praėjusią vasarą su Vidute no visai greta ir prisiminė, kad kažkur palėpėje vėl apvaikščiojome visas Juškų vietas – tik Pu- ją matė... Taip susiradau ir A. Mockų, tikrą Juš- šaloto ir Alsėdžių bažnyčių šventoriai yra išlikę kų mylėtoją, nugyvenusį labai įspūdingą ir su- beveik neliesti, trinkelėmis neiškloti, kitur jau dėtingą gyvenimą5. Aš jam buvau visai svetimas euroremontai padaryti... žmogus, tad jis iš pradžių bendravo labai santū- O muziejininkystės abėcėlės mane išmo- riai – maža, kas čia kuo domisi. Kai kitą kar- kė Maironio muziejaus rinkinių saugotoja Da- tą nuvažiavau pas Mockų, jis tik pravėrė duris lia Laurinavičienė. Ji parodė visus Kazanėje, Sankt Peterburge leistus Juškų leidinius, net 4 Antanas Mockus (1918–1995) disertaciją „Broliai Juš- leido juos išsinešti į namus, kad galėčiau vis- kos – lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai“ Lietu- ką perskaityti... Man buvo labai įdomu, nes, vių kalbos ir literatūros institute apsigynė 1956 metais, 2003 m., jau po autoriaus mirties, ji buvo išleista (parengė tarkim, Juškos žodyne buvo žodžių, kurių nė Stasys Skrodenis). nežinojau... 5 1998 m. išleista A. Mockui skirta knyga: Antanas Mockus – Kartą Kauno rajono laikraščio žurnalistas tautosakininkas, pedagogas, kultūros veikėjas. Sudarė V. Moc- Romas Poderys užsiminė, kad apie Juškas buvo kienė, R. Norkevičienė. Vilnius: Leidybos centras, 1998. 6

atgajiečiai, šalia Vilniaus tvarkėme Bradeliškių piliakalnį ir kitas vietas. O A. Penkauskas tuo metu dirbo Kultūros paveldo departamento direktoriumi. Tad nuvažiuoju, paaiškinu situaciją, o jis sako nežinąs, ar galėsiąs kuo padėti, nebent vykčiau savo lėšomis. Sakau: „Aišku, savo lėšomis, tik paimkite!“ Vėliau sulaukiau Lietu- vių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus Jono Lankučio laiško – kviečia į paskutinį posėdį dėl Juškų palaikų perlaidojimo, o mane gripas paguldęs. Vis tiek važiuoju, sėdžiu salėje, klausau, o beposėdžiaujant Vytautas Urbanavi- čius vis žvilgčioja į mano pusę: „Ko jūs čia taip prakaituojate?“ Pasakiau, kad sergu. Klausia: „Tai ko atvažiavote?“ „Taigi Juškas perlaido- ti ruošiatės!“ Jie susijaudino, susigraudino ir nusprendė paimti mane į Kazanę, septintuoju, tik būčiau ten važiavęs tokiu uždaru belangiu autobusiuku, kuriuo turėjo būti parvežtas išli- kęs Jono Juškos antkapis, kapo tvorelė ir palaikai, nes lėktuvo bilietai jau buvo nupirkti... Aš, žinoma, sutikau, bet ir vėl jie manęs pagailėjo – skridome visi... Kiek anksčiau į Kazanę nuvyko A. Mockus bei Kultūros paveldo departamento atstovai A. Penkauskas ir Bronius Kašelionis, vėliau – archeologas V. Urbanavičius, tremtinių palaikų pervežimo patirties jau turintis Henri- kas Paulauskas, operatorius Rimas Oškinis ir aš. ir maloniai atsiprašė, kad nebeturįs ką daugiau Mockus jautė didelę širdgėlą, kad taip il- pasakyti. Bet tąkart aš užsispyriau, neleidau gai nesisekė išpildyti paskutinio Antano Juškos jam tų durų uždaryti, ir jam tai patiko – žmo- noro: „Ilsėtis ant Nemuno kranto po ošiančiais gus atsivėrė, pasakojo man istorijas apie Antaną medžiais“. Apie palaikų perlaidojimą yra rašyta Jušką, o aš netikėjau savo ausimis: jos buvo per- jo knygoje7, „Veliuonos“ monografijoje8, V. Ur- pasakojamos iš kartos į kartą nieko nekeičiant, banavičius su R. Oškiniu tada viską filmavo. išmoktos tarsi eilėraščiai! Tąkart Mockus mane Bet buvo detalių, kurios iki šiol niekur nepa- išlydėjo jau kaip savą žmogų ir prasitarė: „Žino- minėtos. Mačiau, kaip Mockus verkia, nes jam te, Arūnai, išsipildė mano didžiausia svajonė.“ buvo pasakyta, kad A. ir J. Juškų kapai sunai- Klausiu: „Leisite savo knygą?“, o jis: „Ne, Juš- kinti. Jis savo užrašų knygelėje buvo nusipaišęs kas leidžia parvežti į Lietuvą.“ Tai buvo 1990 schemą, kur tie kapai, išmatavęs jų koordina- metų ruduo, gal rugsėjo pirmosios dienos. tes, ir staiga – toje vietoje eina asfalto takelis. Atgimimo metai ir vėl simbolinė data – praėjus 110 Mums duoda leidimą asfaltą daužyti, bet pa- metų nuo A. Juškos mirties iš Kazanės buvo par- reiškia, kad ten ir šiluminė trasa nutiesta, tad vežti brolių palaikai... daugelis kapų sunaikinta, o kauleliai į bendrą kapą palaidoti, kas dabar atrinks? Ir prisimenu, Antanas Juška mirė Kazanėje 1880 m. lapkričio kaip gražiai Urbanavičius pasakė: „Gerbiamas 1 d., išvydęs išleistą tik pirmąjį savo dainų rin 6 kinio tomą . Grįžau namo ir galvoju: „Jergau, aš 7 A. Mockus savo kryžiaus kelius, nueitus rūpinantis bro- kuriu muziejų, o jie važiuoja Juškų palaikų par- lių Juškų palaikų pargabenimu, aprašė straipsnyje „Brolių vežti be manęs!“ Tada prisiminiau, kad kartu Juškų sugrįžimas į Lietuvą“ (Kultūros barai, 1994, nr. 11, su Nagliu Puteikiu, Audriumi Penkausku mes, p. 68–73; perspausdinta ir monografijoje (p. 246–260)); šios kelionės atsiminimais dalijosi ir kiti jos dalyviai. 8 Arūnas Sniečkus. Sugrįžimas praeitin. (Apie brolių An- 6 Liétùviškos dájnos, użrašýtos par Antáną Juškévičę ap- tano ir Jono Juškų palaikų perlaidojimą). Iš Veliuona, Su- ìgardoje Púšałačiu ir Velůnós iš żodžiu lietùviu dajninįń- darė Vida Girininkienė, Povilas Krikščiūnas, Irena Seliu- ku ir dajninińkiu. [Kn. 1, laida 2]. Казань, 1880. kaitė. Vilnius: Versmė, 2001, p. 719–727.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 7

Mockau, nenusiminkite, nesvarbu, kad ten pa- laikų nebėra, bet ta žemė, kurią A. Juška savo nugara lietė, yra šventa. Mes tos žemės parsi- vešime.“ Dar klevas šalia augo, po jo šaknimis mes ir kasėmės... Ir staiga kažkas dunkstelėjo, kastuvas atsitrenkė į dėžę – Jono Juškos karstą. Nežinau, kodėl, bet broliai buvo palaidoti giliau, nei įprasta. Tada darbo ėmėsi V. Urbanavi- čius. Netrukus dunkstelėjo ir Antano karstelis. Duobėje vietos tik dviem, Urbanavičius apsi- dairė: „Kam dabar suteiksime garbę Antanuką kelti?“ Stoviu šalia duobės ir galvoju – manęs tikrai nepasirinks, bet išbandysiu įtaigą... Mane močiutė mokė: išgirdęs pirmą širdies tvinksnį, nebegalvok, bet veik, ir niekada neapsiriksi. Aš tik susikaupiau, žiūriu į jį: „Aš, aš...“ Ir staiga jis man mosteli: „Lipkite jūs!“ Man buvo labai gera iškelti tą žmogų savo rankomis. Kai aš paėmiau jo galvelę – kaukolę, H. Paulauskas dar pasiūlė: „Arūnai, užsimauk pirštines, juk jis šiltinės ligonius slaugydavo.“ Niekas tiksliai nežino, nuo ko jis mirė, yra tik žodinis pasakojimas. O aš pakėliau akis į tą žmogų: „Kai jūs žinosite apie Antaną Jušką tiek, kiek aš žinau, tai bus gėda mautis pirštines...“ Žinoma, jo drabužėliai, sutana, stula, jau buvo pradėję plyšti, bet ant kaklo pamatau virvu- kę – kryžiukas, pamėginu ją nutraukti, bet ji name esu nepakeičiamas žmogus – aš kasiau netrūksta... Ir dabar nežinau, kodėl. Dar buvo Jušką, aš paskutinis gyvai girdėjau Mockaus ir akimirka, kai šepetėliu sluoksnis po sluoksnio tų bobučių pasakojimus... valydamas karsto dangtį, radau gėlių puokštę – žinoma, negyva ji buvo, bet spalvos dar išlikę. Brolius Juškas priglaudė Veliuonos bažnyčios šven- Man buvo tokia pagunda tas dvi relikvijas turė- torius, bet gyvai juos atsimenate ir ta atmintimi ti muziejuje! Suvokiau, kad nedera, bet vis dėl- dalijatės čia, muziejuje. Tad kaip jis augo, pildėsi? to ryžausi paklausti Urbanavičiaus, ar nebūtų Negi viską patys sulasiojote, savo rankomis sunešė- įmanoma, atlikus visus tyrimus, jas pasilikti. O te ar sukūrėte? jis taip gražiai pasakė: „Arūnai, juk žinote, kas atiduota žemei, turi žemėje ir likti.“ Dar viena Daug eksponatų ant savo kupros parsinešiau. graži detalė – Juškų palaikai buvo sudėti į ak- Tarkim, vieną skrynią net du kilometrus ant somu aptrauktą dėžę, kurioje 1978 m. į Vilnių kupros tempiau – dabar nebepaneščiau. O buvo iš Tolminkiemio buvo vežami Kristijono Do- taip: einam, o prie kelio troba stovi – jau be nelaičio palaikai – atlikti tyrimams, ar palaikai langų, visiškai tuščias namas. Žiūrim, o vidu- tikrai jo... ry kambario – tapyta skrynia. Ką daryti? Juk Jei nebūčiau ten buvęs, kažin ar dabar čia nepaliksi. Vykintas Vaitkevičius ją man ant kalbėtumėmės. Drąsiai galiu pasakyti, kad šis nugaros užkėlė, virve prisirišau ir parsinešiau. žmogus tapo man kelrode žvaigžde... Aš visą Neretai tapytas skrynias rasdavau tvartuose, gyvenimą ieškojau dvasios mokytojų, iš pradžių arba, tarkim, lašinius jose laikydavo – man šir- juo buvo tėvas Stanislovas, po to – Vilius Or- dis plyšdavo. Dar vieną skrynią radau Ringovės vydas, o iš tų senovės žmonių manęs dar nie- (Vilkijos apyl.) kaime, susitariau su šeimini- kas nebuvo parklupdęs prieš savo nuopelnus, o nkais, kad atvažiuoju jos pasiimti, o pasirodo, prieš tą žmogų... O dar kai tos istorijos pasipylė, šalimais kuriasi kaimo turizmo sodyba, kurios tokios žavios, gražios. Ir iš Vaižganto, Mockaus, savininkas pasiūlė daugiau.... Pirmąkart mano Tolutienės paimtos, ir mano paties užrašytos... gyvenime vyko aukcionas: nebuvo ta skrynia Sunkiausiomis akimirkomis galvodavau: šiame ypatinga, bet iš principo nenusileidau, atrodo, 8

senas!“ Perpilame taukus, plaunu kieme tą ąsotį, eina pro šalį kaimynė ir klausia: „Kas čia per žmogus pas tave?“ Ai, sako, čia iš Mongirdynės (taip šį namą vadino pagal paskutinės savininkės, gydytojos akušerės ankstesnę pavardę). Supratu- si, kad aš medžioju senus daiktus, sako: „Ir aš, vaikeli, turėjau, tik vakar išmečiau už kluono.“ Nueinu, o ten – porcelianinis ąsotis ir toks baltas dubuo su paauksuotais pakraštėliais, tik metant sudužęs į dvi dalis. Klausiu: „Iš kur juos gavote?“ Sako, sesuo buvo vienuolė Karaliaučiuje, kai rusas užėjo, ji bėgo ir išsinešė kunigo apei- ginius indus. Dar atnešė pūsto stiklo, paauksuo- tą, perlamutru puoštą taurelę. Taip nutikdavo. Aš daiktus mainydavau, dažniau pirkdavau... Tarkim, apdaužytas lygintuvas kainavo penkis litus, sveikas – dešimt litų. Už fotografijas po litą mokėdavau. Na, atlyginimas mano buvo menkas, greitai išleisdavau tuos pinigus, tai mano kaimynai – tokie šilti žmonės, dzūkeliai nuo Stakliškių, – žiūrėk, jau ateina su kokiais barščiais, sako: „Pavalgykit, matėm, visą dieną lauke...“ Va, lovatiesė... Jau pas kitą moterį pradė- jau imti pieną ir vieną šaltą žiemos dieną žiūriu: jos durys storais vinimis apkaltos lovatiese. O ji kaip tapybos darbas atrodo, tiek ten spalvų! Šalia liaudies meno - ir A. Sniečkaus sukurtos medžio skulptūros. Kiek aš jos prašiau... Galiausiai man ją tik pasko- lino. Aišku, ji ne XIX, o XX amžiaus pradžios. 150 litų už ją paklojau. O dabar pasižiūrėjau Dar vienos lovatiesės labai graži istorija. Skam- internete (pastaruosius dvejus metus Kultū- bina moteris iš Raudondvario ir klausia: „Ar ros ministerijos nurodymu man teko užsiimti nepriimtumėte keleto mano daiktų? Lova- muziejaus daiktų vertinimu – tikrosios vertės tiesę turiu, dar dėžutę dažytą, nes sūnus pa- nustatymu) – kokių gražių skrynių pardavinėja, sakė: „Motin, kai mirsi, viską sudeginsiu...“ net su kosmologiniais motyvais! O kaina – nuo Kartą paskelbiau, kad sumokėsiu 50 litų tam, 80 iki 150 eurų. Jei būčiau pamatęs iš Alsėdžių kas man atneš prieškarinę muziejaus namo ar Pušaloto, A. Juškos vietų, būčiau nupirkęs fotografiją. Ir pradėjo man nešti fotografi- muziejui – kunigas Antanas kviestas nekvies- jų albumus. Gaila, dažnai žmonės jau savo tas eidavo į visus namus, tad yra tikimybė, kad senelių fotografijose nepažindavo, o pasa- dar XIX a. matė tas skrynias. Bet daugiausia kyti, kas yra šalia, dar sunkiau. Be parašų jos senų, gražių daiktų, kuriuos jis tikrai galėjo tarsi bevertės, bet man vis tiek labai gražios. matyti, buvo ne mano kišenei. Kaimo turizmo Nevalingai panirau ir į tuos dalykus. Ar neį- sodybų savininkai ir kolekcininkai man iš po domu, kaip čia viskas atrodė?! Antano Juškos nosies išveždavo labai gražius dalykus. Na, ne- XIX a. aplinkos nebeatkursi, tik XX a. pra- galėjau tiek sumokėti... džią, bet juk tais laikais lėčiau viskas keitėsi. Dar vienas gražus epizodas. Eidavau kaime Kokių tik fotografijų nesunešė! Ir vis įrodinė- pas vieną moterį pieno nusipirkti. Kartą ji pa- ja, kad tai buvęs Juškos namas. Vis dėlto vieną kvietė nusileisti į rūsį, žiūriu, o ten ant lentynos fotografiją su šio namo vaizdu iki restauracijos toks žalias ąsotis stovi. Klausiu: „Gal galėtumėte gavau. Kiek dabar čia likę autentikos? Na, bal- tą ąsotį man perleisti?“ O ji: „Negaliu, ten taukai kiai likę seni, viename namo gale išlikę visos supilti.“ Sakau, palaukite, ir tekinas kokius du senos sienos... kilometrus namo – kaip tik buvau naują ąsotį nusipirkęs, lyg ir liaudišką. Atsinešu jį: „Mai- Dar noriu klausti apie daugelio prisimenamą, ne nom!“ Ji sako: „Jūsų gi naujas!“ O aš: „O jūsų vienerius metus muziejuje kabojusį juostų kilimą ir

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 9

Iš 64 jaunamarčių juostų susiūtas Nemajūnų bažnyčios kilimas, apie 4 m ilgio ir 3 m pločio. 2019 m.

jo skaudžią istoriją. Iš kur jis į muziejų buvo atke- klausiu: „Teta, ar galima būtų pažiūrėti, kas pas liavęs ir kodėl vėl iškeliavo? jus pastogėje?“ Sako: „Kad kunigo nėra.“ Tai, sakau, aš tik pažiūrėsiu, gal kas įdomaus, gal ko Mums asmeniškai ši istorija tikrai buvo skau- nereikia...“ Atsimenu, ten tokie statūs mediniai di. O buvo taip. Vieną rytą galvoju: kur čia dar laiptai, užlipau, ir man akys apraibo: guli kalnas ką nors sumedžioti? Paėmiau Lietuvos žemė- juostų! Paskui žiūriu – jos susiūtos. Ir tuomet lapį, išsitiesiau ant stalo, o vaikystėje su kiemo man ta močiutė papasakojo, kad senais laikais, vaikais buvome sugalvoję žaidimą: pasukame kai mergos tekėdavo, mylimajam užrišdavo prie Kauno rajono žemėlapį ir bakst pirštu, o tada altoriaus juostą. Bet gal prieš pusantro šim- turime sėsti į autobusą, nuvažiuoti į tą vietą, to metų viena Nemajūnų nuotaka visam pul- tarkim, Piliuoną ar Zuikinę, ir sugrįžti pėstu- kui juostas padovanojo, ir vieną paliko bažny- te. Ir aš taip pasukau ir pataikiau prie Birštono: čiai. Kitos mergos sako: „Kuo mes blogesnės?“ Nemajūnai. Na, su Juška ta vieta nesusijusi, bet, Taip ir jos pradėjo dovanoti juostas bažnyčiai. manau sau, pavaikščiosiu. Pasiekęs kokį kaime- Tad jei tikėtume šia istorija, kiekviena juosta lį ar bažnytkaimį, apžiūrėdavau kapines, o po buvo vis kitos jaunamartės. O kai jų susikau- to – kapinių sąvartyną, dar bandydavau patekti pė labai daug, pirmaisiais XX a. metais susėdo į bažnyčios palėpę: kartais ten atrasdavau ap- kaimo moterys ir susiuvo į vieną kilimą, kurį leistų, niekam nebereikalingų daiktų. klodavo prieš Didįjį altorių santuokos, krikšto Tad nuvažiuoju, kapinių šiukšlynėlyje ir kitų ypatingų švenčių metu. Ir, sako, įvyko žiūriu – metalinis kaltas kryžiukas, pasiimu ir stebuklas. Pirmojo pasaulinio karo metais už- užeinu bažnytėlėn. Ten radau močiutę, mes įsi- sidegė bažnyčia. Žmonėms pavyko ją užgesinti, kalbėjome, pradėjo pasakot apie bažnytėlę, o aš bet viskas buvo aprūkę, pajuodę, tik du daiktai 10

liko visiškai švarūs – Dievo Motinos paveiks- net prisėdo: „Įsivaizduojate, mano vyras tris de- las ir tas kilimas. Aš jį visą išvarčiau, apžiūrė- šimtmečius ten važinėjo, bet kilimo negavo...“ jau ir labai nustebau, kad neradau jokių kan- Pasirodo, jis žinojo tą kilimą. Vėliau ir iš nacio- džių žymių. O jis, sakė, jau kelis dešimtmečius nalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus buvo palėpėje guli. Pagalvojau: kuo A. Juška garsus? atvažiavę, mainais man siūlė net du kitus juostų Vestuvinių papročių aprašais! Pušaloto, o ypač kilimus, bet aš nemainiau. Tokių kilimaičių yra, veliuoniečių „Svotbine rėda“. O čia – nuotakų bet šis – pats didžiausias, ir jeigu tikėtume ta isto- kilimas! Tada pradėjau važinėti pas tą kunigą rija, kiekviena jo juosta austa ir dovanota kitos ir prašyti, kad atiduotų juostų kilimą muziejui. mergaitės. Kitais atvejais moterys tiesiog priri- Niekaip nepavyko susitarti. Nuvažiuodavau pas nkdavo juostų ir jas susiūdavo. O po to priėmė jį, o jis tai „Amerikos balso“ klauso, tai dar kaž- įstatymą, kad bažnytinio meno paveldą privalo- ko, sako: „Atvažiuok kitą kartą.“ Ir vieną pama grąžinti į bažnyčias. Ir mes tapome pirmą- vasarį randu jį sode – jis išniro iš už žydinčių ja jo auka – tiesiog atidavėme tą kilimą (vėliau obelų ir lyg nušvito mane pamatęs. Tai vėl, sako, Nacionalinis muziejus sustabdė tą procesą – jie kilimo atvažiavai? Sakau: „Nors metams man jį juk turi milžiniškus bažnytinio meno fondus). paskolinkite.“ Iš „Atgajos“ turėjau antspauduo- Tad iš esmės viskas teisinga – jisai sugrįžo į savo tą patikinimą, kad aš ne koks nedorėlis. Taip ir gimtuosius kraštus. Iš pradžių norėjo jį perimti sutarėme, surašėme tokį raštą... Po metų vežu tą Sakralinio meno muziejus, Prienų kraštotyros kilimą grąžinti. Radau kunigą bažnytėlėje, o jis muziejus, bet jis nukeliavo į Nemajūnus. Tiesiog sako: „Tai grąžinti norėsi?“ Sakau: „Taip.“ „Ai, mes buvome prie jo labai prisirišę: jisai buvo sako, vaikeli, tu ir turėkis, mums čia nereikia – beprotiškai gražus ir darė labai stiprų poveikį. taigi nauji kilimai yra.“ O aš iš to džiaugsmo ne- Nors gal tai tik mano įsivaizdavimas. O Nema- paprašiau, kad jis man sugrąžintų tą popierių... jūnų bažnyčioje jis buvo patiestas ant grindų. O po to pradėjo tas kilimas garsėti. Vieną kartą Laimė, kai dievdirbys Algimantas Sakalauskas atvažiavo muziejininko, liaudies meno žinovo tapo Prienų savivaldybės Tarybos nariu, ėmė Pauliaus Galaunės žmona, menotyrininkė Ka- rūpintis, kad labiau jį saugotų, o aš daugiau ten zimiera Galaunienė. Pamačiusi juostų kilimą, ji nebevažiavau...

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 11

Šis muziejus neįsivaizduojamas be judviejų su Vidute pasakojimų, esate tapę neatsiejama jo dalimi, saky- tinės tradicijos tęsėjais... Buvau tylenis, o dirbant muziejuje tenka kalbėti. Atėjęs į šį namą pagavau save, kad mąstau rusiš- kai: vaikystėje užaugau apsuptas rusų, iš pradžių Panemunėje, po to – Šančiuose. Pasidarė gėda, kad nežinia kaip kalbu. Tad susivežiau iš tėčio bibliotekos visus istorijos, kalbotyros darbus, prisipirkau plokštelių, kuriose Laimonas Noreika, Vytautas Paukštė skaito poeziją, K. Donelaičio „Metai“ įrašyti... Ėmiau klausytis jų tarties. Po to ekspedicijos: grįžtu iš Žemaitijos – žemaičiuoju, grįžtu iš Dzūkijos – dzūkuoju. Jau ir pagyrimo už taisyklingą kalbą esu sulaukęs. Dar esu pastebėjęs, kad kai pradedu kal- bėti apie A. Jušką, negaliu sustoti. Net pastabų gavau, kad kankinu žmones po tris valandas. O kartą studentai iš Vytauto Didžiojo universiteto paprašė, kad papasakočiau viską, tai gal dvylika valandų kalbėjau (žinoma, buvo kelios arbatos pertraukėlės) – pirmą kartą išpasakojau viską, ką žinau... Ir iš muziejaus išeinančios moterėlės yra pasakę: „Ačiū Jums, kaip po šventų mišių...“ O neseniai atvežė iš Vilniaus Užupio gimnazijos dešimtokus – šiuolaikiniai, jauni žmonės. Jiems teko palaukti, nes vyko kita ekskursija, po to Vida juos priėmė, o aš vėliau ateinu ir girdžiu: vaiki- nas merginai, tarsi iš madų žurnalo nužengusiai, Nėris, Antanas Žmuidzinavičius, Vincas Myko- sako: „Žinai, aš jaučiuosi lyg apsivalęs.“ O išei- laitis-Putinas, Albinas Herbačiauskas, Borisas dama mergina prišoko ir apsikabino Videlę... Šis Dauguvietis, Ivanas Buninas. Vieni tik vakarojo, žmogus paliko pėdsakus, kurie gali paveikti ir kiti gal nakvojo ar čia pagyveno. Fiodorovo žmo- šiuolaikinį, jauną žmogų. na – pusiau lenkė, pusiau lietuvė – buvo gydy- Gaila, kad nedaug čia tokių atvažiuoja, dėl toja akušerė, tad čia buvo įkurti privatūs gimdy- subjektyvių ir objektyvių priežasčių. Dažnam mo namai. Tai buvo išsilavinę, šviesūs žmonės, vien žodis „muziejus“ skamba kaip keiksmažodis, turėjo puikią biblioteką. I. Buninas, aplankęs net mokytojos paskambina ir klausia, kokios pas savo jaunystės bičiulį, yra sakęs: „Aš, Nobe- mus atrakcijos. Sakau, pramokau šiek tiek dūdą lio premijos laureatas, tokios bibliotekos nebe- pūsti, vaikams duodu būgną, žmona šiek tiek pa- turiu.“ Tad čia žmonės galėjo šviestis, lavintis. dainuoja, bet didžiausia atrakcija – neįtikėtino Kai tik pradėjau dirbti, kartais išgirsdavau – juk grožio istorija – ir žmogaus, ir šio namo. čia Juška gyveno tik keletą metų. Bet būtent čia įvyko didysis jo gyvenimo lūžis: jis į Veliuoną Papasakokite ir apie namą... persikėlė 1865 metais, prieš tai čia buvo suim- Manau, neatsitiktinai šis namas išliko. Antano tas ir iš kalėjimo grįžęs čia gyveno... Pagaliau, Juškos laikais čia buvo klebonija. Caro valdžia koks skirtumas, metus ar mėnesį jis čia buvo, bet čia apgyvendino iš Kauno ištremtą kalbininką paliko tai, kas nulėmė ir mūsų, kaip tautos, iš- Kazimierą Jaunių – norėjo nubausti... Vėliau šį likimą. Tumas-Vaižgantas, garsiausi kalbininkai, namą iš Vilkijos kunigo Stanislovo Bačkio įsigijo Jonas Baranauskas tai yra minėję. Netiesiogi- ir čia gyveno iš Rusijos pabėgęs poetas lyrikas, niais Antano Juškos mokiniais tapo ir Kazimieras lyg ir buvęs caro favoritas, Adrianas Fiodoro- Būga su Jonu Jablonskiu, jie po Antano mirties vas su žmona Ole Mongirdiene. Tad tarpukario redagavo jo rengtą žodyną... O kalbininkas Jo- Lietuvos laikais čia buvo literatūrinė svetainė: nas Juška Sankt Peterburge buvo išleidęs kny- lankėsi Tumas-Vaižgantas, Vydūnas, Salomėja gelę „Kalbos Lëtuviszko Lëžuvo ir lëtuviszkas 12

paskambino viena šeima, sako, kad su skaus- mu, bet atsisveikins su šeimos relikvija – trimis 1880–1882 m. Kazanėje leistais A. Juškos dainyno tomais. Sako, prosenelis paliko, kelios kartos saugojo, bet per savaitę turėčiau už jas sumokėti 1000 eurų. Na, neturėjau aš tų pinigų... Ar rūpi Jūsų muziejus Vilkijos žmonėms? Valstybės šimtmečiui buvau padaręs fotografijų parodą apie tarpukario Lietuvos gyvenimą, kitą – apie tai, ką skaitė vilkijiečiai, kokia periodinė spauda čia yra buvusi. Profesorė Laimutė Galkutė iš Vilniaus man padovanojo savo seną patefoną, pastačiau jį už durų, Antano Šabaniausko plokš- telę uždėjau – sukūriau muzikinį foną. Tikėjausi, ateis miestelio senoliai pasižiūrėti! Bet galėjau ant pirštų suskaičiuoti, kiek vietinių žmonių per du mėnesius parodą aplankė. Ačiū Dievui, pradinių klasių mokytojos dar savo mažius atsiveda – tai didžiausias džiaugsmas. Gal dar gali tą sėklą pa- sėti... Tiesa, televizija atvažiavo, laikraščių kores- pondentai – fotografavo, gyrė, rašė... O kai apie 1997-uosius rengiau pirmąją fo- tografijų parodą, nukulniavau pas vieną moterį, kuri man jau buvo davusi šiek tiek fotografijų, prašyti, kad paskolintų ir daugiau. Ji man atnešė tokį mažiuką, sušiurusį albumėlį, kurio anksčiau statraszimas arba ortograpija“ (1861), kurioje nerodė. Tarp senų fotografijų žiūriu – viena iš svarstė, kokią kalbą rinktis mūsų bendrinės kal- kažkokio leidinio perfotografuota, o joje – bobu- bos pagrindu: žemaičių kalba gal senesnė, bet ar tė, ryšinti balta skarele. Sako: „Čia mano prop- įsivaizduojate kokį aukštaitį, kuris laužytų savo rosenelė Rozalija Gotautaitė, kuri vėliau ištekėjo liežuvį? Mokslo padangėje jis dar neturėjo dide- už Cvirkų vaiko.“ O tai Veliuonos dainų kara- lio autoriteto, tad jo siūlymas nebuvo priimtas. lienės vardas ir pavardė! Sako: „Taip, Juškų dainų Beje, yra likę tik 9 šios knygelės egzemplioriai, karalienė!“ Gavau iš jos tą fotografiją ir mane toks o vienas kolekcininkas prieš pat savo mirtį vieną deja vu jausmas apėmė – jau esu ją matęs. Grįžtu man padovanojo. Aš dar klausiau: „Ar jums tokios pas tėvus, pradedu vartyti senus žurnalus ir randu brangenybės negaila?“ O jis sako: „Aš į kapą ne- 1978 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, skyriu- nusinešiu, o čia bus.“ Gražių išgyventa epizodų... je „Klausimai–atsakymai“, skaitytojo paklausi- O visai neseniai skambina Vidutei sutartinių mą: ar tiesa, kad Rozalija Gotautaitė-Cvirkienė grupės „Ūtara” dainininkės – jos pas mus buvo yra Petro Cvirkos giminaitė? Ten specialistas iš- koncertavę. Klausia, ar nereikia vieno leidinio: nagrinėja genealoginį medį – ne giminaitė, bet tarp antikvarinių leidinių rado 1900 metais Kro- atsakymą baigia istorija, kaip A. Juška mirdamas kuvoj leistą knygą, ant kurios lenkiškai užrašyta paprašęs brolio, kad jis pirmąjį dainyno tomą iš „Juszkiewicz Anton. Melodje ludowe litewskie“9. Kazanės parvežtų tai dainų karalienei. Broliai Aš ją tik dukart rankose laikęs. Sako, leidinys ge- Juškos miršta, o 1905 metais ją aplanko kuni- ros būklės, bet labai brangus – 70 eurų. Apsi- gas Juozapas Montvila, besiruošiantis keliauti į džiaugiau – tiek metų ją medžiojau! Ir jos nutarė Ameriką. Jis Seinuose talkino leidžiant laikraštį tą knygą mums padovanoti! O praeitais metais „Šaltinis“, buvo persekiojamas už lietuvišką veik- lą. Prieš kelionę lankė gimines Veliuonoje ir iš- 9 Melodje ludowe litewskie, zebrane przez Antoniego Jusz- girdo pasakojimą apie Antaną Jušką ir Rozaliją, kiewicza, opracowywane przez Oskara Kolberga i Izydora Kopernickiego, a ostatecznie opracowane, zredagowane i wy- kuri turinti jo dainyną, tad nuėjo ir išprašė iš jos dane przez Zygmunta Noskowskiego i Jana Baudouin‘a de tą knygą – vešiąs į Ameriką. Taip Antano Juš- Courtenay. Krakow, 1900. kos dainynas pateko į „Titaniką“, o vėliau buvo

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 13

iškeltas iš nuskendusio laivo. Įdomus sutapimas: Muziejuje rengiamos parodos, koncertai, dūdmaišininkų, tuo metu, kai gavau tą nuotrauką, buvo rekla- sutartinių giedotojų, medžio drožėjų stovyklos ir kt. Nuo muojamas filmas „Titanikas“. Nusiperku laikra- 2013 m. gruodžio 31 d. jis tapo Kauno rajono muziejaus pa- daliniu. štį, „Lietuvos rytą“, o jo tituliniame lape antraštė: „Kunigas Montvila ir jo kelionė ‚Titaniku‘“. Muziejui jau paskyrėte pusę savo gyvenimo. Kas toliau? ON THE HOME OF SONG A. Mockus, lankydamasis čia prieš mirtį, man labai On the occasion of the 200th birth anniversary of Lithuanian gražiai pasakė: „Ar jums neatrodo, kad Juška čia folklorist, lexicographer, priest Antanas Juška (1862–1864), we converse with Arūnas SNIEČKUS, long-time director yra?“ Ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai and founder of the “Antanas and Jonas Juška’s ethnic culture visokias komisijas čia atveždavo, net vyriausybines, museum” in the town of Vilkija. This museum, thanks to man tokia mintis šmėkštelėdavo – kažkas turėjo pa- its owners, became a cultural centre and a special place that dėti. Kaip vienas žmogus atsilaikysi? Kai norėjo, kad mesmerised visitors. In the conversation Sniečkus remembers mes iš čia išeitume, ėmiau ir pasakiau – čia ne jūsų how during the years of the Rebirth there arose the idea to valioj... Sakau, mane, matyt, pasirinko tas žmogus, found such a museum, and as the chosen director he had to ir jeigu aš jam įgrisiu, tai jis manim ir atsikratys. collect the exhibits that would reveal the period that the bro- Beje, planavau, kad čia dirbsiu tik septynerius me- thers Juška lived in and their creative legacy – song collec- tions published at the end of the 19th c., Lithuanian language tus, o štai jau greitai bus 30. Kai mane perkėlė į studies, material for a dictionary. Special attention is paid the žemesnes pareigas – iš muziejaus direktoriaus ta- life and personality of Antanas Juška, who served as a priest pau muziejaus rinkinių saugotoju, – nurodė visus in Lithuania – memories about him have been recorded even eksponatus aprašyti kompiuteriu ir įkainoti. Nu- after a century. Linguist Jonas Juška, for many years, worked vargino tie aprašinėjimai: užuot sukūręs dar ką in St Petersburg, Kazan. The museum, which next year will nors gražaus, sėdi per dienas... Bet dabar tikrai celebrate its 30th anniversary, also presents A. Sniečkus’ col- prabudau, ir dovanos pasipylė... Dar įsiminė Ryčio lection of folk art and household articles as well works by the museum’s owners – wood sculptures and straw sodai; 19th c. Zemkausko laidoje „Lankos“ pasakyti nuostabūs Lithuanian songs are played, visitors are told about the history žodžiai: „Kultūra baigiasi ten, kur baigiasi nuošir- of the brothers Juška and Lithuania’s culture. dumas...“

Kalbino Saulė MATULEVIČIENĖ 14 SOKRATIŠKASIS AR JĖZAUS MUZIEJUS? Rimvydas LAUŽIKAS

Šio teksto pavadinimas yra įkvėptas komunika- autorių sukurtus pranešimus. Ir jei šių pranešimų cijos mokslų teoretiko, Jeilio universiteto profe- sėkla kris į gerai išpurentą dirvą (į muziejų ateis soriaus Džono Diuremo Piterso (John Durham tinkamai pasirengęs, besidomintis, motyvuotas Peters) idėjos apie dvi Europos minties kontekste lankytojas), jie duos vaisius. Kiti muziejai (pa- istoriškai įsitvirtinusias teorines komunikacijos prastai nedideli, nepretenduojantys priimti masi- prieigas – dialogą ir skleidimą. Pirmosios priei- nių lankytojų srautų) yra labiau sokratiškieji. Jų gos personifikacija autorius pasirenka Sokratą, o ekspozicijos neretai kuklios, o lokacija – nuošali. antrosios – Jėzų. Pirmoji prieiga yra dviejų ryšiu Tačiau šiems muziejams ir jų lankytojams pasise- susietų žmonių interaktyvus, daugiakryptis, saka, jei jie turi savo sokratus – muziejaus tema be- kytinis dialogas, kuris sunkiai gali būti užrašytas. sidominčius ir spinduliuojančius muziejininkus. Antruoju atveju vykdomas vienakryptis transliavi- Jie turi galimybę jums dovanoti savo laiką, damas minioms, ir raštas čia yra papildoma ir pagei- lindamiesi žodžiais ir nuosekliai, bet globėjiškai dautina medija, padedanti transliuoti pranešimus. sekdami, kaip šie žodžiai auga jūsų širdyse. Nes Taikant Naujajame Testamente minimą sėjėjo me- jūs esate bene vienintelis tą dieną lankytojas ir taforą, Sokratui rūpi tinkama sėklų priežiūra ir jų esate jų svečias. Bene pirmą kartą šį jausmą paty- brandinimas. O štai Jėzus susitaiko su tuo, kad riau Adomo Petrausko muziejuje Ugionyse, prie dalis sėklų pateks į nepalankias sąlygas ir neduos Antašavos, tada, kai muziejaus įkūrėjas dar buvo jokio derliaus. Anot J. D. Piterso, „sakytinė kalba gyvas. Po to jis buvo patirtas ne kartą Stanislo- beveik visuomet reiškiasi kaip pavienis, unikalus vo ir Liudvikos Didžiulių sodyboje Griežionėlėse, įvykis, susiejantis diskusijoje dalyvaujančias šalis, Panemunių regioninio parko lankytojų centre, o rašytinė sudaro sąlygas pačioms keisčiausioms Martyno Jankaus muziejuje Bitėnuose, Reškutė- ryšio formoms tarpti: čia žmonės gali veikti vieni nų muziejuje, Antano ir Jono Juškų etninės kul- kitus per atstumą, mirusieji – kalbėti su gyvaisiais, tūros muziejuje Vilkijoje… Ir net etnografiniame ir daugelis žmonių gali pasiskaityti tai, kas buvo muziejuje Kamarinos vietovėje, Epyre, Graikijo- skirta tik keletui“. Jėzaus atveju raštas atsieja min- je, kur darbuotoja mus bandė įtraukti į pasako- tį nuo autoriaus, ir ši (jau rašytine forma) pradeda jimą kalba, panašia į tą, kuria iš tikrųjų kalbėjo gyventi nepriklausomą nuo autoriaus, savarankiš- Sokratas. ką gyvenimą. To niekada nenutinka sokratiškojoje Tačiau jei Jėzaus komunikacijos muziejaus komunikacijoje, kur autorius nuosekliai kontro- ekspozicija skurdi arba sokratiškasis muziejus ne- liuoja savo minčių gyvenimus. Sokrato požiūriu, turi savo Sokrato, vargas jums, lankytojai. žmogaus siela yra tvaresnė „terpė“ nei papirusas, Kurie – Jėzaus ar Sokrato – muziejai yra ge- tad žodinis idėjų perteikimas gali būti traktuojamas resni? Atsakymo turbūt nerasime. Užteks, jei ke- kaip jų įrašymas į patvaresnę laikmeną: „Į mokinio liaudami po Lietuvą ar kitas šalis tiesiog suprasi- sielą įrašyti žodžiai duoda vaisių, žodinio mokumo me, kad jie – skirtingi, ir nereikalausime, kad Jė- pagalba gali įsišaknyti kituose bei apsiginti ginčų zus taptų Sokratu, o Sokratas – Jėzumi. metu; užrašyti žodžiai, priešingai, yra sterilūs ir nepajėgūs gimdyti“ (Peters 2004: 47–63). LITERATŪRA Ar tai galime pritaikyti muziejams? Manau, Peters 2004 = John Durham Peters. Vil- kad taip. Juk svarbiausia šiuolaikinio muziejaus Kalbėjimas vėjams. nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. funkcija yra komunikacija, užtikrinanti iš praei- Waidacher 2007 = Friedrich Waidacher. Bendrosios muzeologi- ties ateinančio, mūsų atrinkto, išsaugoto ir išty- jos metmenys. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. rinėto gamtos ar kultūros paveldo veikimą šiuo- laikinėje kultūroje (Waidacher 2007). Atidžiau pažiūrėję, šias – dialogo ir skleidimo – prieigas SOCRATIC OR JESUS MUSEUM? galime rasti kone kiekviename muziejuje. Vieni muziejai yra perėmę Jėzaus komunikaciją. Jų eks- Rimvydas LAUŽIKAS pozicijos pilnos eksponatų, jų aprašymų ir/ar in- The types and peculiarities of two modern museums are dis- teraktyvių komunikacijos priemonių. Tokie mu- cussed, using John Durham Peters’, a communication theorist ziejai paprastai dideli. Jų ekspozicijos paruoštos and professor at Yale University, idea of two historically estab- priimti kuo didesnius lankytojų srautus ir masi- lished theoretical approaches to communication in the context nės medijos principu transliuoti jiems ekspozicijos of European thought – dialogue and dissemination.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 15 ANTANO JUŠKOS 200-OSIOS GIMIMO METINĖS VELIUONOJE

2019 m. birželio 8 d., žydint Veliuonos dvaro pulką, pamerges ir pabrolius, vaidino gimnazistai. tulpmedžiams, miestelyje vyko tradicinis festi- Jaunasis, arba vedys, buvo Linas Šalnaitis, jauno- valis „Veliuonos kadrilis“, skirtas čia gyvenusio ji – Vanesa Vaivadaitė. Veiksmas vyko šalia Ve- žymaus tautosakininko, kunigo Antano Juškos liuonos dvaro rūmų pastatytoje scenoje, čia, seno- 200-osioms gimimo metinėms. Jis prasidėjo mies- vinės trobos kertėje, besėdintys tėvai netikėtai su- telio bendruomenės ir šventės svečių suvaidinta laukė piršlių, kurie atvyko vežimaičiu (spektakliui „Veliuoniečių lietuvių veselija“ pagal Antano ir talkino važnyčiotojai Dainius Tamulis iš Naujokų Jono Juškų užrašytą „Svotbinę rėdą“. Šiandienai kaimo ir Ramūnas Kasparaitis iš Jurbarko). Raitas, pritaikytą veliuoniečių vestuvių scenarijų, kuria- kaip būta senovėje, atjojo ir kvieslys Dominykas me gražiai derėjo tradicija ir modernybė, sukūrė Žukauskas. Ištraukas iš „Svotbinės rėdos“ skaitė ir mokytoja Renata Matuzienė. Pagrindiniais vestu- spektaklį vedė skaitovai Simona Gudžiūnaitė, Do- vių veikėjais tapo žinomi miestelio bendruome- vydas Kapčinskas, Deimantė Morkūnaitė ir Lais- nės nariai: piršlys – veterinarijos gydytojas Naglis vutis Kulikauskas. O viską iš šalies stebėjo ir ko- Mačėnas, svočia – lietuvių kalbos ir literatūros mentavo kaimo liežuvautojos – Daiva Jurevičienė mokytoja Jovita Mišeikienė, tėvas – rašytojas Gas ir Edita Šulcienė. Senovinė vestuvių ceremonija paras Aleksa, motina – rašytoja, bibliotekininkė neatrodė nuobodi, nes po svarbiausių iškilmin- Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. Jaunuosius ir visą jų gų momentų skambėjo Antano Juškos užrašytos

„Veliuoniečių lietuvių veselija“ bažnyčios šventoriuje. 2019 m.

Antanui Juškai – 200 16

Vaidinimas „Veliuoniečių lietuvių veselija“. 2019 m. A. Nakienės nuotraukos. dainos, įsiterpdavo šokėjai arba griežikai (mies- tradicinių amatų mugė, buvo galima pasivaišinti telio gimnazijos dainavimo studijos merginos ir didžiuliame katile išvirta žuviene, sūriais, įsigyti etnokultūros būrelio „Veliuonėlė“ mokiniai, Ve- įvairiausių suvenyrų. liuonos kultūros centro ansamblis „Veliuonietis“, taip pat svečiai: Priekulės kultūros centro folkloro Austė NAKIENĖ ansamblis „Vėlingis“, Šiaulių Juventos progimna- zijos kapela). Jungtuvės buvo inscenizuotos prie Veliuonos bažnyčios, čia su visu pulku atvykusius ANTANAS JUŠKA’S 200TH BIRTH jaunuosius sutuokė kunigas – gimnazistas Kajus ANNIVERSARY IN VELIUONA Mickus. Po jungtuvių visa veselija drauge su žiū- rovais pagerbė bažnyčios šventoriuje besiilsinčius On 8th June 2019, the town celebrated the 200th birth anni- Antaną ir Joną Juškas (jų palaikai pergabenti į šią versary of famed folklorist, priest Antanas Juška. The town’s community and the celebration’s guests acted out an ancient vietą iš Kazanės). Prie brolių antkapių buvo pa- wedding from this region, based on a description provided by dėta gėlių, sugiedota giesmė „Viešpaties angelas“. Antanas Juška at the end of the 19th c.; songs written down in Tada iki vakaro tęsėsi liaudies šokių programa ir Veliuona were sung.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 17 ARCHITEKTŪRA – IR PAVELDAS, IR PAMATAS Viktorija DAUJOTYTĖ

Naujiena, kuri gal ir neapvils: Vilniuje kursime yra pateikęs kalbos bei rūmų paralelę. 1857 m., medinės architektūros muziejų. Sostinėje, kurios dar Varnių seminarijos klierikas, lenkų kalba jis garbingą amžių gali paliudyti tik mūras, dar pa- parašė studiją „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies gilinamas ir medžio gyvenimas: tokio muziejaus kalbą“, kurioje sukurtas įdomus kalbos, kaip ar- tikrai reikia. Medinė architektūra darysis įdo- chitektūros kūrinio, vaizdinys, išplėstas ir palygi- mesnė. Juk ir kaimuose naujų ir savitų medinių nimais su sudaužytomis skulptūromis: „<...> Lie- pastatų vis mažiau. tuvių kalba turėjo kadaise tobulesnes formas, di- Architektūra (gr. architektonike) – sąvoka iš desnį žodžių išteklių, bet ilgainiui sunyko ir savo antikos, reiškianti statybos meną; kol statiniai dabartinėje būklėje gali būti palyginta su puikių buvo mediniai, žymėjo dailidės išmanymą, neat- ir prabangių rūmų griuvėsiais, kur sudaužyti me- skiriamą nuo amato, vėliau ir bendriau supranta- niški skulptūros ir architektūros kūriniai žūsta mą statybos meną. Architekton (gr.) – statytojas; netvarkingai išmėtyti. Senovės mėgėjui, tyrinė- architektonika reiškia ir bendresnę meno kūrinių, jančiam senosios architektūros ir dailiųjų menų ne tik erdvinių, sudarymą, sukomponavimą. Ar- dvasią, kruopščiu darbu pavyktų atkasti iš griu- chitektai lemia ir statybos išmanymą, ir meną, vėsių tuos gabalėlius ir tvarkingai sudėlioti į vietą formuoja erdvinę žmogaus aplinką. Statymas su- <...>“1. Kalba, kaip ir seniausi žmonijos pastatai, sijęs ir su ko nors radimusi, savaiminiu ar kilusiu gali būti rekonstruojama. iš sąmoningų pastangų. Architektai pirmiausia kuria iš vaizduotės, Savaime stato ir kuria tik gamta. Pirminė teikiamos ir gamtos, iš gamtos pirminių medžia- gamtos architektūra – vaizdai, kraštovaizdžiai, gų (medis, akmuo, molis), ir iš dirbtinių pakaitalų, ypač tie, kur veikia iškilios ir įdubios linijos, kur iš to, kas jau sukurta. Iš to, kaip patiria, pažįsta kalnai, akmenys, medžiai. Architektūros įspūdis iš žmogaus gyvenamąjį pasaulį. Ir architektūrai, kaip to, kas iškilu, kas užima vietą erdvėje, sueina į tam kūrybai, reikia išlavintos kalbos, jei tik ir vidinės, tikrus santykius su kitais objektais, kur išryškėja menamos. Gamtos ir kalbos patirtys įvairiais bū- linijos, kampai, perspektyvos. Gamtos architektū- dais yra persmelkusios ir dabartinę architektūrą, ra – daiktiška, apčiuopiama, matoma, jei ir iliu- labiausiai technizuotą ir technologizuotą meną. ziškai, kaip statinys, atsirandantis iš gamtinių ob- Filosofui svarbu suvokti, kas yra architektūra, jektų suartėjimų, susiartinimų. Žmogus į pirminę kalbos būdu ją apibūdinti. Arvydo Šliogerio, tei- gamtos architektūrą įsiterpia, siekdamas pasiremti giančio, kad architektūra yra aukščiausias menas, tuo, kas gamtos jau sukurta, savaime yra: medis, mintis: „Architektūros meno kūrinyje mažiausiai keli medžiai, didelis akmuo, vandens įduba, urvas. reikšmės ir daugiausia būties; pastatas mažiausiai Žmogus – ir tas, kuris pasirodo kaip staty- simbolinis ir maksimaliai vienareikšmis. Kraštu- tojas, – yra kalbos žmogus, kalbantis. Jo sąmonė tiniu atveju jo reikšmė sutampa su jo tiesiogine stato ir iš kalbos, kalbos būdu, veikia kalbos statybos funkcija. Bet suprantama, kad tobuliausias archi- principais: tuo, kaip sustatomas sakinys, sukonst- tektūros meno kūrinys yra toks, kuris mažiausiai ruojamas pasakojimas. Kalbos medžiaga – efeme- varžomas pragmatinių funkcijų. Šventykla: Die- riška, veikiama vaizduotės. Daiktai realūs, paly- vui nereikalinga nei virtuvė, nei išvietė, jam ne- timi. Du vienas su kitu sujungti rąstai, sutvirtinti reikalingi patogumai. Todėl šventykla yra būtį akmenys jau yra statybos, architektūros darinys. maksimaliai įdaiktinęs kūrinys, maksimaliai be- Bet ir du sujungti žodžiai sudaro sakinį – pir- reikšmis, maksimaliai švarus. Būtis čia byloja gry- minį kalbinės architektūros junginį. Yra gamtos niausiu pavidalu. Paveikslas, eilėraštis visada gali kalba. Ir yra kalbos gamta, kurią galima suvokti būti interpretuojami kaip simboliai, nes jie „vaiz- ir kaip gamtinį savaimiškumą, augališkumą. „Aš duoja“, „reiškia“, nurodo į tai, kas nėra jie patys. esu“ – kalbos architektūros būdu įforminama ats Jie stumia į Didžiojo Anonimo tolumas“2. kiroji žmogaus būtis, kurioje išlieka ir gamtinio gyvumo, gyvybingumo dalis. Kalba veikia kaip 1 Antanas Baranauskas. Sudarė Regina Mikšytė. Serija žmogaus galėjimas pasakyti apie save, pasisakyti. „Literatūra ir kalba“, XIX t. Vilnius: Vaga, 1986, p. 213. K a d s t a t y tojo vei k s m a s y r a i r k a lbi n i s , ne s u n- 2 Arvydas Šliogeris. Post scriptum. Vilnius: Regnum, 1992, ku pastebėti. Įdomu, kad ir Antanas Baranauskas p. 41.

skaitymai 18

Užventis. 2014 m.

Architektūra, statymas, kurios nors gamtos × × × erdvės dalies pavertimas žmogaus gyvenamo- jo pasaulio dalimi priklauso pirminėms žmo- Kaip formuojasi tas jausmas, kurį galėtume pa- gaus reikmėms ir reikšmėms. Pagrįsta galvoti, vadinti pirmine architektūros estetika? Iš prigim- kad statytojai buvo pirmieji, rūpinęsi būstu kaip tinės aplinkos – pirmiausia. Iš jautrumo jai, per- užuovėja, priedanga, ir pirmieji, peržengę pa- imamo ir įgyjamo. Norėdami šį jausmą suvokti, stato, kaip priedangos, uždangos, pirminio reik- turime remtis ir savo patirtimi, pradedant pačia meniškumo ribą ir pradėję justi statybos formų, ankstyviausia. Esu kilusi iš Žemaitijos, tad ir būdų atskirumą. Iš jų turėjo kilti ir grožio porei- mano ankstyvoji architektūrinė patirtis iš vietų kiai. Architektūra vystėsi, vienu ar kitu būdu de- tarp Kražių, Užvenčio, Pavandenės, Varnių, Tel- rindama būtinumą, patogumą ir estetiką. Viena šių, kur ir aukštieji žemaičių kalnai, ir itin turtinga iš pagrindinių žmogaus mįslių, išreikštų ir ar- mažoji architektūra, koplytėlės, senieji antkapių chitektūros, – kodėl žmogui reikia grožio, kodėl kryžiai Pavandenės, Karklėnų, Varnių kapinėse, reikia, kad būtų gražu. Ir kada tas poreikis ima kur sulaidoti giminės. Tokia ypatinga vertikalė: rastis: ar tada, kai jau sotu, nebešalta (tai ir apie gamtos statiniai – žemės kalnai. Žmogaus kalta mūsų šiaurietiškas erdves), kai jau lyg ir reikia geležis – žemai. Prie namų Girgždūtės kalnas, dar kažko? Ar visa radosi kartu, neatskiriamai, toliau Sprūdė, Moteraitis, Šatrija, Medvėgalis, dar nors ir netolygiai, tikėtina, kad kartu? Argumen keletas žemesnių. Kalnai, piliakalniai, Česlovo tų rastume ir architektūrinės minties pradme- Kudabos vadinti šventkalniais, – gamtos architek- nyse: kaip pasirenkama vieta įsikūrimui, būstui. tūra, žmogaus, deja, dažnai gadinta, ardyta. Gal- Kodėl kaip tik gražioje gamtos vietoje. Ne tik vokime, kad iš būtinybės: pilis turėjo būti ant kal- kad užuovėja, kad vanduo, kad miškas, bet ir dar no, aukštai, kad būtų saugesnė, karžygių kapams kažkas: vietos jaukumas, malonumas, galiausiai (pilkalniams) irgi reikėjo aukštesnės ir gražes- gražumas, vietos estetika. nės vietos. Pavandenės Sklepkalnis – nesunku

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 19 pajusti, kad senas piliakalnis, o jo pačiose įsčiose gėlių ir net pamatyti, kaip perdengiamas koply- dvarininkų panteonas... Ar būtinybė, ar tik pa- tėlės stogas; kaip buvo lentikės, taip tegul ir bus. sinaudojimas ir ta garbe, kuri jau sukurta gam- Pirminės (prigimtinės) architektūros bran- tos. Neilgam ta žmogiškoji garbė, bet žmogui per duolys mano patirčiai – sodyba, vienkiemis. maža teduota laiko suvokti, kad dėl jos neverta Turėjau dvi senas senelių sodybas, trobas dar iš ardyti to, kas amžiams sukurta gamtos. XIX amžiaus, su mažais, žiemą storai užšąlan- Pavandenė, kur 1962 metais baigiau vidu- čiais langeliais, didelėmis duonkepėmis krosni- rinę mokyklą, turėjo įtakos ir mano architek- mis, plūkta asla (Keiniškės – dargi su šiaudiniu tūriniam „skoniui“. Reto gražumo gamta, labai stogu). Viduje ne tiek baldai, kiek tiesiog reik- reljefiška: aukšto (Sprūdės ir Moteraičio kalnai) menys – stalas, lovos, krėslai. Viškai – didelės, ir žemo (Biržulio duburys) dermės. Kad tai, kas plačios pastogės, kur gyveno nebereikalingi, bet pastatyta, gali būti gražu, kad tas gražumas yra niekad neišmetami daiktai, ant sąsparų sukabinti kažkuo ypatingas ir svarbus, gal pirmą sykį būsiu drabužiai, linų grįžtės, sudžiūvę žolynai, atskirais pajutusi iš medinės Pavandenės bažnyčios; ne- pundeliais. Sodybų aplinka, priklausiusi namams, greit sužinojau, kad ji ir žinovų pripažinta viena svirnai, nuošalios daržinės, sodnai, seni vaisme- gražiausių vėlyvojo medinio Lietuvos baroko ar- džiai, obelys, vyšnios, trešnės, geltonosios slyvos. chitektūroje. Harmoningas bažnyčios įsiterpimas Žemaičių tvoros, vienokios darželiui, kitokios į vietą. Vos vos juntamas kilimas, šventorius, iš daržui, trečiokios laidariui, ganyklai. Tai juk irgi kurio matyti Gludo ežeras; vaikystės atlaiduose statiniai, tad priklauso architektūrai. Pakraščiai, šventorius buvo apsuptas aukštų medžių. Įspū- sąžalynai, alyvos ir slyvos pramaišiui. Aukšti me- dingos medinės Kryžiaus kelio stotys, misterijos džiai – vienur klevai, kitur – guobos ant daubos veikėjų juodos barzdos ir ryškiai mėlynos akys, krašto. Viena sodyba įkalnėje, kita ant daubos lyg ežero vanduo skaisčią dieną. Bažnyčios sta- krašto, lyg atidalinta. Labai dideli švarieji kiemai, tinys paprastas, lyg padidintas ir paaukštintas iš gerosios pusės, darželiai. Darželiai pavasarį mažo žemaičių dvarelio medinis namas. Statyta buvo tvarkomi anksčiau už daržą ir dargi rūpes- vietinių meistrų iš ąžuolinių rąstų, kur būtinai tingiau. Mano vaikystėje dalis pastatų jau buvo reikėjo, perkalta vietinių kalvių vinimis. Santū- apnykę, nebereikalingi nei dideli staldai, nei jau- rus medinis barokas, natūralus ir tikras santykis jos, bet Pagirgždūtyje tebebuvo ledaunė, o Keiniš- su aplinka. Presbiterijoje dar tebekabėjo Biržulio kėje – sklepas. ežero į krantą išplauti dideli briedžio, o gal elnio Dar mačiau, kaip atrodė mažieji žemaičių ragai. O kur daugiau kabinti tokį radinį, juk ne dvareliai, jie tiesiog buvo erdvesni už didesnes kaimo troboje. Ąžuoliniai suolai viduje – klaup- žemaičių sodybas. Skyrėsi interjerai: dvareliuose kos, medžio grindys ir sienos. Varpinė, greičiau (Žebenkavos Pečkauskų, Pagirgždūčio Daugėlų, varpinėlė – iš 1845 metų. Už sodo didelė, sena Užgirių Vaitkaus) buvo knygų, paveikslų, rankraš- klebonija su gonkomis, statyta ne vėliau kaip čių. Pavandenės Sakelių dvaras, kuriame įkurtoje XIX a. viduryje. Senoji altarija, su įspūdingomis bibliotekoje dar buvau, jau kito, aukštesnio ran- lubomis – tarp balkių perskelti luotai, tampriai go – mūras, rūmas. Nors Šatrijos Ragana ir me- apsukti šiaudais, tada nutinkuota, toks ypatingas dinį Užvenčio dvaro pastatą apysakoje „Sename apšiltinimas. Senos Pavandenės kapinės – kapai, dvare“ vadino mūru (žemaičių vienaskaita): „Už kaip sako žemaičiai, dar daug buvo geležinių kry- miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno žių, neaukštų, įstatytų į akmenis. Daug kaltos ge- dvaro medinis rūmas. Ne aukštas, bet ilgas ir pla- ležies viršūnių. Dar mačiau garsios žemaičių gi- tus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų ryman- minės Prancūzevičių antkapio įspūdingą kryžių. čiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas <...>“. Apie 1960 metus Pavandenės kapuose dauguma Tai sodybos jausmas, savosios vietos, kur visa kryžių tebebuvo autentiški mediniai, geležiniai. artima ir žmogiška. „Meilingai glaudžia sodnas Šventumo jausmas. Architektūros esmės be prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą – ištiki- šio aukščiausio jutimo tikrai neįmanoma patirti. mu savo draugu <...>.“ To, kas sukurta, pastatyta Mažoji žemaičių architektūra – kryžiai, koplyt- žmogaus, ryšys su gamta, pirminis susikalbėjimas. stulpiai, kolytėlės, lyg kokios mažytės medinės Mažieji dvarai ir pagal architektūros principus bažnytėlės. Bažnyčia – atskirai, atskiras pasaulis, į priklauso lietuvių prigimtinei kultūrai. kurį gali tik įeiti, bet jame negali gyventi. Koply- Mačiau, kaip kaimo meistrai pusiau slaptai tėlė ir prie namų. Galima atsidaryti dureles, nu- (kolūkis leido tik remontuoti) perstatė seną sene- šluostyti šventuoliuko (ir taip vadinami skulptū- lių trobą su dar akmenimis grįsta galerija. Ne- riniai šventieji) veidą, nuvalyti stikliuką, pamerkti keitė apatinio vainiko (buvo labai tvirto ąžuolo,

skaitymai 20

Varnių šv. Aleksandro bažnyčia. 2014 m. su iškirsta vieta šventintai žvakei), atrodė tikras kamarėlė, kur laikėsi visi daiktai, „kas prie miltų stebuklas, kaip troba augo, kaip iškilo gegnės ir pridera“. Sekmas, septintas – stoginė, arba dar- rąstų vainikus vainikavo įkeltas tikras gėlių vaini- žinė, kur kraunami javai, šiaudai, šienas. Ašmas, kas. Ritualai kaimiškoje architektūroje – svarbus aštuntas – pirtis. Devintas – kalvė. Dešimtas – veiksmas turi būti pašventintas, bent pažymėtas. ublas, smalos pečius, dervai, smalai, degutui vir- Simonas Daukantas „Būde senovės lietu- ti. Tarp trobesių iškasti du ar trys prūdai. Žuviai, vių, kalnėnų ir žemaičių“ tebejuto senųjų trobe- gyvuliams, nuo ugnies gintis. Vieta tarp namo, sių ypatingumą. Pirmasis trobesys „nams, arba trobos ir klėties vadinosi kiemas ir buvo dailiais namas, namaitis“, visokios veiklos ir maitini- žiogriais užtverta, atskirai, po langais, aptver- mosi vieta; antrasis – kūtė, gyvulių vieta, kartas darželis. Šulinė arčiau namo nei trobos. Visi tais sujungta su namu. Trečiasis trobesys – klėtis, trobesiai medžiais apsodinti (klevais, liepomis, pakelta nuo žemės ant didelių akmenų; klėty- uosiais, beržais. Svarbiausias – ąžuolas). Tokį je laikomas maistas, drabužiai, padarynė. Klėtis visą savo gyvenimą tebevadina namais. Daukan- galėjo būti kelių kambarių. Ketvirtasis – troba, tas taip smulkiai ir su tokia vidine šiluma aprašo arba svetlyčia, kurioje tik žiemą tegyveno, svečius visus trobesius, kad galima manyti, jog XIX a. vaišino. Penktasis pastatas – reja, atitinkanti jau- pradžioje, Daukanto vaikystėje, viskas dar buvo ją. Šeštasis – ubladė, kur buvo duonkepė, džiovi- bendriausiais bruožais išsilaikę. Ir Žemaitė tebe- no javus, grybus, obuolius, stovėjo girnos, greta liudijo dar gana pilną senosios sodybos sanklodą

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 21 sodoje. Soda – žemaičių gatvinis kaimas, dauge- į universiteto ansamblį. Bet negalėčiau pasakyti, liui nebeatpažįstamas žodis, nors dar sutinkamas kad tapau tikra vilniete. Manau, kad reikia bent ne vieno iš Žemaitijos kilusio rašytojo kūryboje. trijų kartų – mano dukraitės, atrodo, tikrai jau- Žemaitės žvilgsnis: čiasi vilnietės, miestietės. Vilnių pamačiau pilką, Soda iš tolo matyti – didelė krūva trobesių aptrupėjusį, toks pat buvo ir universitetas, jo kie- prie vienas kito, rodos, sukibę, stogai pilkuoja mai, apaugę laukinėmis vynuogėmis. Sandėliu tarpuose, medžiai žaliuoja, kaminai baltuoja. paversta, išdaužytais vitražais Šv. Jonų bažnyčia, <...> Ūlyčia plati, medžiais sodinėta, iš abiejų per pertraukas, jei atverdavo vartus ir pro duris šalių trobesiai. Troba mažne kiekviena galu į kažką įnešdavo ar išnešdavo, bandydavome įeiti į ūlyčią, po langais darželis, priešais trobos klė- vidų. Buvo baugu. tis, tarpe aptvertas kiemelis. Už trobos ir klėties Kažkokiu būdu tas Vilniaus pilkumas, ap- galo tęsiasi sodnelis. Antrapus ūlyčios staldai, trupėjusios sienos, nevalomi langai įsitvirtino daržinės, toliau kluonas, jauja. Visi trobesiai manyje kaip būtini seno miesto atributai. Atrodė, sustatyti štalpniai, pagrečiui ant vieno rėžio; kad kitaip ir būti negali. Nepriėmiau senamiesčio kaip rėžiais eina laukai, taip daržai to paties „padažymų“, „pagražinimų“. Kaip ir dabar sun- gyvenimo, taip ir trobesiai.3 kiai susigyvenu su jau kitu Vilniumi, ypač Gedi- mino prospekte, akys nesustoja prie to, kas būtų Tai Žemaitės aprašymas, žvilgsnio kelias, pažįstama, kažką primintų. Bet gal to iš miesto kuris prasideda iš tolo, artėja, iš bendro vaizdo, ir negalima tikėtis. Senesni miesto gyventojai vi- iš krūvos išsiskiria atskiri pavidalai. Atskiri, sa- sad lieka savojo miesto praeityje. Neapleidžiantis viti tvarkos principai – kas, kur, kaip. Trobesiai jausmas, kad Vilniaus, ypač jo senamiesčio, visą sustatyti štalpniai (žemaičių dūnininkų žodis), laiką kažkas tyko, kažkas siekia bent kokį kąsnį talpniai, talpiai. Tas pats talpnumas, talpumas ir sa- atsiplėšti. Kad jis visą laiką pavojuje. O saugančių kinio „statyboje“ – nesugrūsti žodžių, bet ir ne- vis mažiau. Su Sigitu Lasavicku, kurį jaučiau kaip palikti nereikalingų tarpų. Vilniaus dvasios sergėtoją, man dar teko susitikti. Pirminė architektūrinė aplinka leido iš emės Bet ar čia išeitis? Ko neapsaugo paveldo- teisingai suvokti, kad tai, kas sodyboje labiausiai sauga, įstatymų galios, to negali apginti atskiras gyva, buvo tarsi išaugę iš žemės, aplinkos, iš čia žmogus ar atskiri žmonės. Bet gal ir gali, ypač jei per amžius gyvenusių žmonių patirčių, gyveni- veikia kartu su architektais, su specialistais, kumo poreikių, kuriuose skleidėsi ir kuklus estetinis riais galima pasitikėti. Architektų atsakomybė di- pradas, labiau sutelktas į sakralinius objektus – delė, statoma ilgai ir ilgam. O griaunama greitai. į mažąją architektūrą, į medines bažnyčias. Bet Jau naudojamės neatsakingų griovimų patirtimi. bažnyčiose jau reiškėsi ir tai, kas buvo bendriau Griovimų versijos jau sulaukė griovimų inversijų už atskiras patirtis, – meno srovės, kanonai. Mū- (turiu galvoje Jono Noreikos-Generolo Vėtros pa- rinė Varnių katedra šiuo požiūriu buvo aukščiau minklinės lentos sudaužymą). Kiekviena versija už Pavandenės parapinę bažnytėlę. Ji priklauso turi savo inversiją, jei ir nematomą. istoriškai Europoje susiklosčiusiam stiliui. Iki Niekad negalima galutinai ir negrįžtamai šiol taip ir galvoju, kad yra lyg koks viršutinis ar- pasakyti, ką būtina išsaugoti pirminiu pavidalu, chitektūros sluoksnis, bendrų, Europoje susifor- ką galima rekonstruoti, perstatyti, o ką gal ir rei- mavusių tendencijų (iš esmės – miestų), ir apa- kia griauti, kaip pačius ankstyviausius blokinius tinis (arba giluminis), susijęs su tautos, vietinių Žirmūnus. Bet būtų gerai, kad išliktų Lazdynai – žmonių tradicijomis, aplinkos pajautimu (kaimų, mano kartos jaunus protus džiugino ši netikėtai mažų miestelių, bažnytkaimių). Tie sluoksniai šviesi, erdvi Vilniaus dalis. Mano ankstyvasis šiek tiek sąveikauja (ir per ryškiausių architektų laikas Vilniuje, kai buvo pastatyti Parodų rūmai patirtį, tad nacionalinės svarbos architektūros (Šiuolaikinio meno centras), Salomėjos Nėries vi- statiniai bent didžiuma atvejų turėtų būti projek- durinė mokykla, Sporto rūmai, „Lietuvos“ kino tuojami pirminę savosios kultūros patirtį turinčių teatras, kai dabartinį Gedimino prospektą kažkaip architektų). lyg nematomai, bet esmingai keitė broliai Nasvy- 1963 metais atvažiavau į Vilnių (iki tol ir čiai. Buvau solidari su šia nauja architektūra, man nebuvau jame buvusi), įstojau į Vilniaus univer- atrodė, kad ji yra ir stipri, ir atsargi, kad žino, ko- sitetą. Ir pradėjau į Vilnių įsigyventi. Pirmiausia kioje vietoje dirba, ant kokių pamatų bando kloti savo plytas, mūryti naujas sienas, jei ir ne tokias 3 Žemaitė. Raštai, t. V. Vilnius: Valstybinė grožinės litera- patvarias, kaip senosios. Architektūrą gal labiau tūros leidykla, 1957, p. 585–586. nei kitus menus, tikrina laikas. Reikia distancijos.

skaitymai 22

dar prieš karą: ilgai gali išgyventi molio statinys, jei tik turi stogą. Didžiųjų miestų architektūra eina į priekį, svarbesniųjų statinių architektų konkursai tarp- tautiniai, bet nieko gražaus nebepastatoma nei žemaičių Varniuose, kadaise svarbiame kultū- ros mieste, nei aukštaičių Dusetose. Tik gražiose gamtos vietose suraudonuoja koks čerpių stogas. Gal ir nebūtina sekti tik etnografine maniera, nebent tokiose jautriose zonose kaip Nida. Bet santykio su vieta, gamta, tradicija problema archi- tektūrai yra amžina. Santykis galiausiai perauga į kažkokį bendrumą, į genius loci, taip netikėtai pajustą Mikalojaus Vorobjovo, žvelgusio į Vilnių („Vilniaus menas“). Amžinas miesto architektūros klausimas – kokiu tankumu statyti, ar gerai papildomai tan kinti, taupyti brangią miesto žemę, pigiau pasinaudoti infrastruktūra. Kartais pagalvoju, kad gal kaip tik dėl to, kad augau erdviuose senųjų žemaičių sodybų kiemuose (nežinau, ar jie buvo įmatuoti į kolchozinius 60 arų), kur išliko bent mažytė gyvenimo suverenumo dalis, mieste man trūksta erdvės tarp namų, lyg kokio sodybos kiemo pakaitalo. Langas priešais langą ar priešais Stogastulpis Varnių regioniniame parke. 2013 m. sieną man yra kalėjimas. Arūno Baltėno nuotraukos. Dešiniojo Neries kranto užstatymas kuo toliau, tuo labiau atrodo tinkamas. Akis pripranta Reikia, kad ir okupacinio periodo (tarybmečio) prie daugiaaukščių, prie jų atskirumo. Puikūs te- architektūra atsiskirtų nuo ideologijos, išlaisvėtų, rasiniai atsivėrimai į Nerį. Patinka Rolando Paleko taptų labiau autonomiška. Geresnieji XX a. pabai- projektuota Vilniaus universiteto biblioteka. Labai gos moderniosios architektūros pavyzdžiai turė- funkcionali, pamėgta studentų. Išsiskiria iš tiesių- tų išlikti. Kad ir kaip žiūrėtume, ji prasitęsė ir iš jų Saulėtekio linijų, gerai įsiterpia į vietą, lyg būtų tarpukario Lietuvos architektūrinio modernizmo, koks ledynmečio riedulys, atsitiktinis, bet dėl savo ypač ryškaus Kaune. Bet ir kokioje Utenoje išliko monumentalumo būtinas, nepajudinamas. modernizmo pastatas, buvęs bankas; stebina, kaip tiksliai sumažintos, miesto mastui pritaikytos Parengta pagal pranešimą „Mylima architektūra. Asmeninės proporcijos. Pradedant trečiuoju dešimtmečiu, refleksijos“, 2019 m. kovo 22 d. skaitytą Architektūros fondo renginyje MO muziejuje. Lietuvoje buvo pastatyta ir savitų medinių mo- kyklų. Ir mūrinukų. Buvo rūpinamasi ūkininkų namų projektais. Restauruotas Miškinių namas ARCHITECTURE – BOTH HERITAGE Juknėnuose (Utenos raj.), dvigalis, su gonkomis, AND FOUNDATION leidžia pamatyti trečiojo dešimtmečio pabaigoje–ketvirtojo pradžioje daugiausia Aukštaitijoje Viktorija DAUJOTYTĖ statytų kaimo medinių namų provaizdį. Lietu- This essay about architecture and landscape considers the con- voje dar išliko raudonų plytų pieno surinkimo cept of space, formed by personal experience, and architec- punktų – kaip jie kadaise turėjo gyvinti Lietuvos tural aesthetics, their reflection in literature. The uniqueness kraštovaizdį. Mūras svarbu, mūras žymi civiliza- and value of old wood architecture – from Samogitian homes- cinius žingsnius. Ir kaime taip pat. Bet medžio, teads to crosses, chapels, wooden churches – is discussed, in ypač rąstų, statybai (ne tik sodybų pirčių) jaučia- stone churches the junction of local and European tradition is recognised. The essay also considers the multi-layered archi- me nostalgiją. Kaip ir Vilniaus ar Kauno medinei tecture of cities, the perception of their heritage, the responsi- architektūrai. Be reikalo ji laikoma kaimiška. Ir bilities of architects and the community in protecting it. The molio statyba dar gali būti gyvybinga – žiūrėjau issue of the relationship of the new architecture with place, Aukštaitijoje į griūvančią, yrančią kalvę, statytą nature and tradition is considered.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 23 DAUNORAVOS DVARAS IR LATVIŲ DIASPORA ŽIEMGALOS LYGUMOJE. II D. Ernestas VASILIAUSKAS

Praeitame žurnalo numeryje pradėtame skelbti straipsnyje1 nagrinėjamos Žiemgalos lygumoje, Joniškio krašte, esančio Daunoravos dvaro įkūrimo aplinkybės (jis minimas nuo 1557 m.). Nuo XVII a. iki pat 1940 m. na- cionalizacijos dvaras priklausė iš gretimo Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kilusioms įtakingoms vokiečių dvarininkų šeimoms. Savininkai, pagal iki XVIII a. pabaigoje įprastą praktiką, 9 dvaro valdos kaimuose įkur- dino didelę evangelikų liuteronų konfesijos latvių tautinę diasporą su savita etnine kultūra, tarme, papročiais. Jie glaudžiais giminystės, ekonominiais ir kultūriniais ryšiais buvo susieti su gretimu Kuršu. Latvių tautinės mažumos kilmė, istorija, kultūra Lietuvoje iki šiol nesulaukė deramo tyrėjo dėmesio, šias spragas iš dalies gali užpildyti Daunoravos ir kitų dvarų medžiagos tyrimai. Reikšminiai žodžiai: Daunorava, dvaras, kaimas, latviai.

DUNDURNIEKAI IR JŲ KILMĖ1 ten atvyko. Jie ten pelnė didžiulę padėką ir su dideliu noru aktyviai dalyvavo. Juo daugiau Su Daunoravos dvaru susijęs Joniškio krašte iki publikos, tuo smagesnė gegužinė. Girdėti, kad Antrojo pasaulinio karo buvusios didelės latvių blankenfeldniekai rugpjūčio mėn. vėl organi- tautinės (kartu ir evangelikų liuteronų) bendrijos zuos gegužinę (Latviešu 1887b: 3). įsikūrimas. Jos nariai nuo latviško Dundurmuižos Dundurniekai turėjo trejas atskiras kapines: dvaro pavadinimo buvo vadinami dundurniekais. dvi evangelikų liuteronų – didelės Nartaučių (prie 1887 m. asmuo, slapyvardžiu Ciritis, taip aprašė dešiniojo Vešėtinio upelio kranto, čia laidojo be- savo įspūdžius iš birželio 14 d. vykusios geguži- veik visa apylinkės bendruomenė, seniau kapinės nės Blankenfeldės dvaro parke: vadintos tiesiog Daunoravos, Dundurmuižos, o Publika buvo labai marga, nes dvaras ribojasi dabar – Daunoraičių (1,2 il.)) ir nedidelės Degučių su Kauno gubernija, tad nereikia stebėtis, kad (prie dešiniojo Dirvenkos upelio kranto, iš pavar- buvo susirinkę šio gyventojai lietuviai ir dar džių matyti, kad čia laidojo keleto kaimų – Degu- vadinamieji dundurniekai [pabraukta aut.]. čių, Sargūnų, Nartaučių – bendruomenės) bei tre- Taip pat buvo atvykę ir vokiečiai, rusai, lenkai čios nedidelės katalikų – Nartaučių (prie kairiojo bei žydai, taigi skambėjo daug kalbų, viena su Platonio kranto). Iš šaltinių žinome, kad latviai kita maišėsi (Latviešu 1887: 3). nuo XVIII a. dvare ėjo tam tikras pareigas (Ne- Netrukus to paties laikraščio „Latviešu zabitauskis 1967). Dundurniekai glaudžiais gi- Avīzes“ („Latvių laikraštis“) 1887 m. liepos 8 d. minystės (ir iš dalies kilmės), ūkiniais, kultūriniais numeryje asmuo slapyvardžiu „Kahds Dundurne- ryšiais buvo susiję tiek su gretimų Kuršo dvarų eks“ („Kažkoks dundurniekas“) pateikė atsakymą: (Blankenfeldės, Vilcės, Mežmuižos, Elėjos, Plato- nės) ir valsčių, tiek su Lietuvos (Joniškio, Žagarės, „Latviešu Avižu“ numeryje 25 kažkoks ponas Gruzdžių, Kruopių ir kt. valsčių) latviais. Tarpu- Ciritis rašo apie Blankenfeldėje birželio 14 d. kariu jie turėjo valdiškas mokyklas: Daunoravos vykusią gegužinę. Autorius stebisi, kad lietin- (Sargūnų-Paberžių) (1923–1928 m.) ir Daunorai- gu metu buvo tiek daug publikos ir kad girdė- čių II (latvių) pradžios (1928–1940 m.). Pastarojo- jo daugybę kalbų kalbant. – Ko čia stebėtis?! je mokėsi apie 30–35 mokiniai ir dirbo 1 latvis Kiekvienas šneka tokia kalba, kokią moka. Jei autorius vokiečių, rusų ir kitų kalbų nesupra- mokytojas (tai buvo pirmoji Lietuvoje po karo at- to, tai dėl to jis pats kaltas, o ne kalbėjusieji. idaryta latvių mokykla). Taip pat nevyriausybinę Ten juk buvo renginys, kur galėjo kiekvie- organizaciją – Joniškio latvių švietimo draugiją (ji na tauta dalyvauti. Tikriausiai ponas Ciritis įkurta 1922 m., turėjo per 50 narių, nuo 1931 m. norėjo vienas pats ten linksmintis, todėl ir ilgamečiu jos pirmininku buvo Mikelis Krūminis stebėjosi, kad ir dundurniekai [pabraukta aut.] iš Likaičių) (3 il.), biblioteką (1930 m. joje buvo apie 100 knygų) (Latvis 1930: 3; Pēdējā 1935: 6).

1 Ernestas Vasiliauskas. Daunoravos dvaras ir latvių dias- Dundurniekai nuo aplinkinių buvusios pora Žiemgalos lygumoje. I d. Iš: Būdas, 2019, Nr. 3, p. Šiaulių karališkosios ekonomijos kaimų lietu- 49–61. vių neabejotinai skyrėsi savitu gyvenimo būdu,

moksliniai tyrimai 24

1. Nartaučių (Daunoraičių) kapinės su varpine (apie 1938 m. statė dailidė Janis Grinevičius) 1952 m. Iš Maigos Grinevičiūtės ir Rūtos Grinevičiūtės-Petkienės (Pročiūnų k.) albumo.

2. Laidotuvių vežimas, papuoštas alyvų šakelėmis ir berželiais, Briedžių sodyboje, Nartaučių k. ~1942 m. Iš Emos Duncytės-Steponavičienės (Nartaučių k.) albumo.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 25

3. Joniškio latvių švietimo draugijos aktorių trupė prie Daunoraičių II (latvių) pradžios mokyklos pastato 1930 m. Iš kairės į dešinę: I eilėje 1 – Paulis Starkus (sėdi, Bertaučių k.), 2 – mokytoja Zelma Rozenfeldaitė-Jurevičienė (*1904, stovi, Žeimelis– Daunoraičiai), 3 – Adolfas Šotmanis (Ādolfs Šottmanis, Vytaučių k.), 4 – Žanis Buožius (Žanis Božus), II eilėje 2 – Milda Jutaitė-Šlapakienė (Milda Juttus-Šlapāks, 1904–1948, Degučių k.), 3 – Zelma Kaseliūnaitė-Elsbergienė (Zelma Kaseļūns- Elsberģs, Daunoraičių k.), III eilėje 1 – Rudolfas Duncis (*1909, Nartaučių k.), 3 – draugijos pirmininkas Mikelis Krūminis (Miķelis Krūmiņš, Likaičių k.), kiti – neatpažinti. Reverse ovalus spaudas: „F-to K. Berzinas / Respublikos g-vė Nº2 / Joniškis“. Iš E. Duncytės-Steponavičienės albumo. religija, papročiais, tarme, buitimi ir darė jiems Dundurniekų (latvių) žodžiai (pateikėja Māra Šlapaka- nemažą įtaką. Sargūnuose 1859 m. gimęs ir Jelkina, *1934, Degučių k.), užrašyti 2019 m. ūkininkavęs tautosakininko Mato Slančiausko Dundurniekų Latvių Lietuvių (1850–1924) bendražygis Jonas Trumpulis (1859– 1943) užrašė šių apylinkių folklorą – iš viso 650 cvībaki cepumi sausainiai kūrinių (apie 75 dainas, 70 sakmių, 490 patarlių deķis sega anklodė bei priežodžių, 14 gamtos garsų pamėgdžiojimų). gurte josta diržas Jo užrašytose sakmėse juntamos savitos Šiaurės ķīsenis spilvens pagalvė Lietuvos folkloro tradicijos, kelių etninių grupių kleite kleita suknelė (lietuvių, latvių ir finougrų) archajiškos įtakos kopkīzis galerts šaltiena (Šiaurės 1985: 13; Švambarytė-Valužienė 2015: mells vells velnias 14). Keletas dundurniekų buities eksponatų bei pasmeķe pagāršo paragauk skaitmeninės XIX a. pab.–XX a. vid. fotografijų kopijos (per 900 vnt.) saugomos JIKM, ŠAM2. pēperkoki pipārkūkas tešlainiai Iki šiol nėra nustatyta, kada ir iš kur latviai plaukšnas plausas plaučiai buvo atkeldinti į Daunoravą. Neabejotinai didžioji spannis spainis kibiras jų dalis buvo kilę iš gretimų Kuršo valsčių, tačiau šņupes iesnas sloga kai kurių kilmės geografija siekė net Aizputę šņupdrāna lakatiņš nosinė unkulis onkulis dėdė zoste mērce padažas 2 Fotografijos saugomos ŠAM 20 fondo 1 apraše; nedidelė jų dalis skelbta praeitame žurnalo numeryje, žr. E. Va- nava nikada nav steidzami neskubu siliauskas. Daunoravos latviai fotografijose. Iš: Būdas, note 2019, Nr. 3, p. 62–69. Apie visą fotoarchyvą rengiama nizinu, nivaru, nezinu, nevaru, nežinau, negaliu, atskira publikacija. nigribu negribu nenoriu

moksliniai tyrimai 26

4. Balduonės ūkininko berniukas (99) ir Saulės dvaro krievinis (100), Sesavos apylinkių latvių valstiečiai (dešinėje), XVIII a. 4 ketv.–XIX a. pr. piešinys, aut. Johanas Kristofas Brocė (Johann Christoph Brotze). (1742–1823) (pagal Broce 1992: 131–132, 140). vakarų Kurše – iš ten buvo dvare girininko parei- Lobezis, Andruluitis, Bagdonaÿtis, Balczuns, Balbus gas ėjęs Martinis Gumbergas (Mahrtinsch Gum- skaÿtis, Balnuitis, Barisuitis, Barszdaÿtis, Braskielis, bergs, 1837–1875) (Pēdējā 1935: 6). Vietos latvių Butautuitis, Deguczkutis, Gasculuitis, Gauskuitis, istorinėje atmintyje išlikę keletas kilmės versijų. Grabowskÿ, Jakstaÿtis, Jakubaÿtis, Janikis, Jurgaÿtis, Pasak vienų, latviai čia gyveną nuo švedmečio Kisielis, Kraugelis, Kręnciowskÿ, Lixuitis, Macieluitis, (Ema Duncytė-Steponavičienė, *1943, Nartau- Macielis, Maczuns, Mazieluitis, Malnekuitis, Mar- čiai), kiti savo kilmę sieja su XVIII a. antrojo- tinaÿtis, Mirkutis, Mirklis, Pecieluitis (Piecieluitis, je pusėje iš Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės Peculuitis), Petkuns, Petrikuitis, Piwonikis, Pipelui- pabėgusiais konkrečiais protėviais Starkais (Elza tis, Polanka, Poczus, Povilaitis, Ragauzkÿ, Rimaÿtis, Briedytė-Grundienė, 1945–2013, Bertaučiai) ar Rimikuitis, Tarwidis, Tuknuns, Wanciow, Woÿtku- mano, kad latviai į šį kraštą atsikėlė po baudžia- nas, Zamaÿtuitis, tačiau yra ir vėliau žinomų: Kers vos panaikinimo (Aija Bulitytė-Bučienė, *1929, (Keruitis), Lulis (Lulaÿtis), Saulė (Sauwalis), Rungis Nartaučiai) (Vasiliauskas 2017: 153–154). (Runkis)), o iš išlikusių lietuvių pavardžių minė- Daunoravos dvaro valdos gyventojų poky- tini Trumpuliai (Sargūnų kaime). Minimas ir čius liudija XVII–XIX a. inventoriai, „sielų“ revi- vokiečių kilmės asmuo (Casper Folberyk Bertau- zijos. 1651, 1672, 1685 m. inventoriuose fiksuotos čių kaime), kuris buvo atleistas nuo prievolių3. Jau pavardės gerokai skiriasi nuo minimų XVIII a. 1672 ir 1685 m. inventoriuose aptinkama pavar- pab.–XIX a. Gyventojų kaitai, matyt, nemažai dė Jutas (Jutus) (Nartaučiai)4. 1785–1797 m. inve- įtakos turėjo karas su švedais 1655–1661 m., Šiau- ntoriuose dažnai minimi vokiečių-latvių kilmės rės karas 1700–1709 m. bei po jų sekusios marų vardai (Vilhelms, Ernests, Greta, Fricis, Gedarts, epidemijos, valstiečių pabėgimai, taip pat Kuršo Līze, Otto ir žmona Ilze), vokiečių pavardės (Wir- vokiečių dvarininkų praktika kilnoti gyventojus ting, Rebicca), latviški vardai (Indriķis, Ansis (nuo ir kitos priežastys. Deja, tyrimui trūksta invento- vok. Hans)) ir pavardės (Bulis, Juttus, Krūmiņš, rių tarp 1685–1779 m. (iš fon der Briugenų ir Vy- Kugrēns, Lulis, Saule), kaimuose buvę jų ūkiai. gandtų valdymo laikotarpio). Nemažai vietos gyventojų pavardžių, mini- 3 LVVA, f. 1100, ap. 2, b. 80, l. 1–6. mų 1651 m. inventoriuje, išnyko: Pirtineks, Latwelis, 4 LVVA, f. 1100, ap. 2, b. 107, l. 8; b. 80, l. 17v.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 27

Daunoravos dvaro valdos gyventojų pavardžių 1651–1834 m. suvestinė1

Kaimas 1651 m.2 1672 m.3 1685 m.4 1781 m. 1797 m. 1834 m. Bertaučiai Bartaucie Bartaucie Bärtautzen Bartautzen Banis Pipeluitis, Marcie Dawid Maceliuitis, Fritz Wirting, Janne Wirting Macieluitis, Casper Walis Matuitis, Jahne Matuitis, Macieluitis, Bannis Jan Moskal, Ramann Keÿris, Malnekuitis, Ambros Jozas Krutima, Kristoph Bullis Pipeluitis, Antulis Gasper Latwuitis, Kraugelis, Stanis Kisielis, Gasper Maceluitis Casper Folberyk, Mikułkis Macieluitis, Mikołłay Ragauczkÿ, Joses Macieluitis Degučiai Degucie Degucie Degucie Degucie Degutzen Degguzen Joses Gasculuitis, Mikołłaÿ Kasper Szyling, Kasper Szÿling, Jakub Bozie, Janne Luhle, Martze Ustup, Bagdonaÿtis, Jacob Juskaÿtis, [...] Czap, Jan Laurÿn Gasciulis, Kazimi, Jahne Bohsis, Jurre Tomas Macielis, Wallulis Mazelis, Jan Jerzy [–], Jan Mazelis, Krysztops, Endru Bosis Schlappak, Maczuns, Griks Peculuitis, Grybuitis, Marcin Jan Grÿbuÿtys, Andrey Lulis, Jurre Jacob Mazieluitis, Tomas Grybuitis, [...] Laurÿn Grÿbuÿtys, Jan Juraszytis Senakolez Maczuns (kalvis), Griks Banis, Banis Piwonaÿtÿs, Woÿtkuns, Motteus Bernat Kiaras, Bernat Kiaras, Jan Piwonikis, Stanis Uskuris, Gryg Deguski Degucki Griks Deguczkuitis Likaičiai Lÿkaÿcie Likaycie Likaitzen Likkaischen Tomas Lobezis, Baltrom Szym Turluk, Jecob Bajerun, Janne Petkūns, Andrul Petkūns, Alex. Balnis, Stanislaus Petrowitz, Stanis Petrikuitis, Griks Czap. Lobezis, Lukste, Matteus Petrikuitis, Jan Polanka, Fylip Papanka, Matthis Simaitis, Szÿms Petkūns, Jan Jan Lobezis, Kaslauskij, Janne Kenig, Butautuitis, Laurin Marcin Lobezis, Joseph Mattuitis, Janne Krumin, Butautuitis, Jakob Jakstaÿtis, Brasis Lobezis, Maria Leduck, Kristof Jan Jakstaÿtis, Andrul Blazer Lobezis, Ans Truczis Petrowitz Butautuitis, Stanislaw Lawryn Fytymar, Popanka, Kristof Jakstaÿtis, Krzysztof Szyms Jurgaÿtis, Griks Stasukaitis, Jakubaÿtis, Urman Lulaÿtis, Jan Zebrys, Martin Balnuitis, Piotr Jakub Buhrotis Popanka, Palulis Popanka, Jan Lobezis, Jacob Povilaÿtis, Griks Povilaÿtis, Laurin Juskaÿtis, Andrul Wanciow, Motteus Barszdaÿtis, Baltrom Janikis, Bernert Petrikuitis, Joses Kręnciowskÿ, Jurgis Balnuitis, Petrus Balnuitis, Jurgis Martinaÿtis Nartaučiai Nartaucie Nartawcie Nartowce Nartowcie Nartautzen Nertauzen Alex Bagdonaÿtis, Kristof Marcin Riaukas, Marcin Kiaukas, Bartlo. Otto Sauwall, Steppe Bosis, Jurgaÿtis Uskuris, Pawel Antulis Woras, Antulis Woras, Bozius, Krische Juttis, Indrig Dunzi, Balbuskaÿtis, Augustin Jozas Dendorys, Laurÿn Kręcenski, Kazim. Jahne Juttis, Janne Jutte, Jurgaytis, Zÿms Bagdonaÿtis, Grygas Kiaras, Bartłomieÿ Lawgal, Ans Kugreen, Jancke Gaile, Griks Keruitis Vskuris, Jurgis Jutus, Jozas Walutuysys, Stephan Jan Jutte, Jecob Deewing Anton Luksta, Stanis Jurgaytis, Klowas Jutus, Marulis Krawieks, Jozes Jutas, Kazimier Jurgis Vskuris, Urman Uskuris, Kralik, Krzysztof Marulis Kraliks, Sawel, Barto Petrowiz Petras Waÿtkunas, Casper Marnik, Jozas Krzysztoff Murnika, Diewinio Pecieluitis, Jattullis Balczuns Keizlus Mikolaÿ Rumekuÿtys

1 1781–1834 m. sąrašai pagal (Vasiliauskas 2017). 2 LVVA, f. 1100, ap. 2, b. 80, l. 2–6. 3 LVVA, f. 1100, ap. 2, b. 80, l. 16–18v. 4 LVVA, f. 1100, ap. 2, b. 107, l. 8–10v.

moksliniai tyrimai 28

Daunoravos dvaro valdos gyventojų pavardžių 1651–1834 m. suvestinė

Paberžiai Poberzie Paberzie Poberzie Paberze Pabertzen Paberschen Stanislaw [–], Joses Stefusis Webruitis, Stephusis Webruÿtys, Kazim. Jutte, Krisstop Stukait, Martze Rimikuitis, Zÿms Barisuitis, Marcin Woytkun, Marcin Woÿtkun, Jakub Endru Luhle, Schukke, Mattulis Woÿtkuns, Jozas Jonelis, Jozes Jonelis, Trumpel, David Trumpull, Tadde Ledug, Woÿtekus Petrikuitis, [–] Tobakielis, Palul Tobakielis, Stefan Lulis, Matheus Juttis Johne Putting, Pawel Zamaÿtuitis, Brancz Filip Baltruzkaytis, Filip Baltruszkaÿtys, Jakub Jukna Jancke Soule, Keruitis, Wallis Bagdonaÿtis, Woyciulis Kazimierz Johne Juttis Pawel Lulaÿtis, Baltrom Stukaytis Baltruzkaÿtys, Lulaÿtis, Joses Lixuitis, Woÿciuł Sztukaÿtÿs Antulis Woÿtkuns, Mattulis Woÿtkuns Pročiūnai Proczunÿ Praczunÿ Praczunÿ Praczuny Prahzunen Pratzun Palis Andruluitis, Alexÿ [–] Beniusis, Marcin Sztukaÿtis, Jahne Kugren, Janne Kaselun, Poczus, Tonnis Latwelis, Franskus Jurgaytis, Franckus Jurgaÿtÿs, Ans Ustuppis, Johne Lukste, Mikollaÿ Rimikuitis, Grygas Jurgaytis, Macieÿ Kiełwełuytys, Jurre Beesis, Janne Kugraen, Andrul Gauskuitis, Griks Augustin Jozes Jurgaÿtys, Willum Kaselun Johse Jurgaÿtis, Kiernemski, Stephan Kuggraen, Bannis Jurgaÿtis, Tomas Urman Uerbuitis Kiełwełuytys, Mattis Figur Mirklis Uskuris, Piotr Stefusis Jan Truhała Jurre Radawiz, Balczuns Kieyłweluitis, Augustÿn Kięczenski, Jurre Macey Tabakielis Stanisław Tobakinecz Kaminsky Sargūnai Sargununÿ Sargunÿ Sarguny Sarguny Serguhne Casper Grabowskÿ, Tomas Jozas Trumpulis, Jurgis Trumpulis, Waw. Laure Martze Trumpulis, Jacob Trumpulis, Gryg Trumpulis, Grÿg Trumpulis, Trumpulis, Trumpulle, Trumpul, Andrul Trumpulis, Mattulis [–] Zoldak, Laurÿn Trumpulis, Jan Reymers, Indrick Enddre Trumpulis, Baltrom [–] Zogielis, [–] Zoldak, Jerzy Mikkie Rammann, Maselun, Barisuitis, Stanis Barisuitis, Mikołay Pirtinik, Woÿciech Zogielis, Barbe Puhkin, Dawe Aunel Mikołłaÿ Pirtineks, Mikollaÿ Gryg Latwuisis, Jan Wabruÿtÿs, Janne Uskuris, Szÿms Pirtineks, Jan Tukniun, Grÿg Lotwuysys, Bauschkeneck Mikełł Tuknuns, Paweł Piotr Tukniun Piotr Tukniun, Piecieluitis, Woyciech Jan Tukniun Tuknuns, Petras Peculuitis, Jan Kopacz Satkūnai Sudkunÿ Satkuny Satkunÿ Satkuny Sattkuhnen Sutkun Urman Mirkutis, Szym Mirklis, Szÿm Mirklis, Jan Lulis, Carl Sauwel, Johse Martin Mirklis, Jan Rawskis, Andzreÿ Sawalis, Piotr Juksza, Jan Bredys, Maselun, Jan Tarwidis, Andrzey Mikuzys, Jan Rawskas, Andrey Magrethe Johse Kasalun, Urman Sauwalis, Marcin Sawalis, Jezes Szawalis, Matiuszaytis, Starcke, Stanie Juttis, Laurin Pirtineks, Baltromey Pludzh, Krzysztoff Mirklis, Barltom. Adam Juttis, Jurre Kaselun Jurgis Latwelis, [–] Bernat, Mikolaÿ Mikus, Tillis, Endru Jucksche, Stanis Mirklis, Janel Matuzuitis, Krzysztoff Braksztel, Kazim. Steppe Luhle Janulis Sawalis, Jakub Rasikis, Janel Matuzuÿtis, Sawolis, Jacob Bagdonaÿtis, Jakub Runkis, Jakub Ronkis, Jannis Jutte Martin Braskielis, Jakub Runkis, Jakub Ronkis, Martin Runkis, Jan Runkis, Jakub Ronkis, Henriks Runkis Tomas Mszytka, Jert Ronkis, Jakub Mikuzis Grÿg Mikus Vytaučiai Witawcie Witawcie Wittauzen Stanisław Rimaÿtis, Mikuttis Josef Macaytis, Tadde Rimaÿtis, Tomas Rimaÿtis, Stanislavs Zaisnis, Bajarun, Grigutis Rimaÿtis, Szÿms Mikołay Dawe Kergs Pipeluitis Tomaszaitis, Stepunis Kanapuitis

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 29

Latvių (tomis pačiomis bei kitomis pavardėmis) liuteronų parapijos konfirmacijų knygose ši pavar- gausu ir 1795–1846 m. reviziniuose sąrašuose. Tai dė aptinkama ir platesnėje teritorijoje – iki pat Ža- leidžia teigti, kad vokiečių ir latvių tautybės gyve- garės–Aucės apylinkių. Finougrų kilmės pavardė ntojai persikėlė į apylinkę iš Kuršo ir Žiemgalos Kugrēns (lyv. kogr – karosas) aptinkama ir Dau- kunigaikštystės dar iki XVII a. vid., o XVIII a. noravos valdoje nuo 1797 m. O Sargūnų kaimo vyko esminiai etniniai pokyčiai. Neabejotina, kad ūkininko pavardė Bauschkeneck liudija apie šeimos latviai XVIII a. buvo atkeldinti iš gretimo Kur- kilmę iš Bauskės apylinkių. šo, kur Daunoravos dvaro savininkai turėjo kitus Iki pat XIX a. pabaigos gyventojų statistinei dvarus: fon der Briugenai (1684–1785 m.) – at- apskaitai paprastai buvo taikomas ne etninis (iš- okesnius Rindzelės (Tukumo kr.) ir Lėnės (lat. skyrus žydus ar svetimšalius), o luominis ir kon- Lēnes muiža, Durbės kr.), jų giminaičiai fon Vy- fesinis principai. Tad 1834–1846 m. Daunoravos gandtai – atokesnius Ridelių (lat. Rideļu muiža, dvaro valdos gyventojų konfesinės statistikos ata vok. Riddelsdorf), Balkavų (lat. Balklāvi, vok. Bal- skaitoje suskaičiuota 310 vyrų ir 299 moterys. Iš klawen, abu Tukumo kr.) ir artimesnius Kratošino, jų 174 vyrai ir 195 moterys – evangelikai liutero- Lieporų, Konstantų (Joniškio-Pakruojo r.) dvarus nai (60,59 proc.), 136 vyrai ir 104 moterys – Ro- (Genealogisches ... 1999: 193–195), fon Mantoife- mos katalikai (39,4 proc.)8. Taigi XIX a. viduryje liai (1785–1797 m.) – artimesnius Platonės, Blan akivaizdžiai dominavo evangelikų liuteronų ben- kenfeldės, o fon Frankai (nuo 1797 m.) – Tetel- druomenė. Siekiant patenkinti didelės liuteronų mindės, Franksesavos (visi Jelgavos kr.). bendruomenės dvasinius poreikius dvaro savinin- Pagal Daunoravos savininkų valdytų dvarų kas Julijus fon Frankas ir kt. 1848 m. fundavo Jo- topografiją Kurše galima išskirti dvi vietas: prie niškio evangelikų liuteronų bažnyčios statybą (ki- pasienio prigludusią buv. Jelgavos apskritį ir ato- tur nurodoma 1847 m. data9). Bažnyčios, kaip ir kesnės Tukumo apskrities vietoves tarp Cerės ir kitų vadinamosios Šiaulių apskr. evangelikų liute- Dzirciemo (tarp Kandavos ir Engurės). Dundur- ronų parapijos bažnyčių (Žagarės – 1850 m., Šiau- niekų kilmei nustatyti reikėtų atlikti papildomus lių – 1854 m., Dabikinės (Alkiškių) – 1860 m.) minėtų vietovių lyginamuosius rašytinių, kalbo- statyba, taip pat parapijiečių sielovada nuo 1842 m. tyros (leksikos, pavardžių ir sodybų pavadinimų), rūpinosi ilgametis jos pastorius Aleksandras Da- etnologijos šaltinių tyrimus. Apie tai, kad nauji sa- vidas Emanuelis Distonas (Alexander David Ema- vininkai – vokiečių dvarininkai – kilnojo valstie- nuel Diston, 1812–1905) (Personalstatus 1895: 55; čius iš Kuršo, rodo įvairūs šaltiniai. Dailininkas, Düna 1892). Iki tol, kaip matyti iš 1846 m. Šiaulių archeologas Julijus Dioringas (1818–1898) savo apskr. teismo sprendimo, Joniškyje jų maldos na- atsiminimuose teigia, kad baronas fon Noldė (von mai glaudėsi baronienei fon Rozen priklausiusia- Nolde) atkeldino latvius į Skuodo apylinkes, Šarkės me apgriuvusiame name10. Iš Šiaulių evangelikų ir Apuolės kaimus, iš savo Kalėtų dvaro Kurše5. liuteronų parapijos bažnyčios metrikų, konfirma- 1811 m. „sielų“ revizijoje nurodoma, kad į grafo cijų knygų įrašų (jų vieta nurodoma – Daunorava, Johano Frydricho fon Medemo valdytą Auksu- ne Joniškis) matyti, kad koplyčia turėjo veikti ir čių dvarą latviai valstiečiai atkeldinti iš jo valdyto dvaro sodyboje, parke, greta dvarininkų šeimos Elėjos dvaro (... Łotysz z Ellei wieczysty z Kurlan- kapinaičių. dyi)6. Kito Kuršo pasienyje, tuometinėje Lietuvos Kalbant apie XVIII a. pab.–XIX a. vid. Dau- teritorijoje buvusio Pograničos dvaro, valdyto fon noravos dvaro valdos dūmų (ūkių) ir jų gyventojų Grothusų (von Grotthuss), 1811–1836 m. revizijose skaičių proporcijas, matyti, kad jos gerokai ski- irgi matome didelę latvių bendruomenę. Tarp jų riasi nuo Lietuvoje nusistovėjusių skaičių – pa- minima sodyba, valdoma Krewin, Kriewin (lenk.), prastai nurodoma, kad XVIII a. dūme gyveno Krewing (vok.), Криевинъ (rus.), Krewing (lat.) ir nuo 5,5 iki 8 žmonių (Kiaupa 2012: 253). Dau- samdinių, pavarde Igaunis (vert. – estas).7 Jie sieja- noravos dvaro skaičiai rodo ką kita: 1795 m. buvę mi su vodų kilmės (finougrų tauta, gimininga es- 36 dūmai su 557 gyventojais, t. y. vidutiniškai tams), vad. krievinių (vert. – ruselių), karo belais- 15,47 žmogaus dūme, o 1827 m. – 36 dūmai su vių iš Narvos ir Kingisepo apylinkių, XV a. vid. 547 gyventojais – atitinkamai 15,19 žmogaus atkeldintų į Livoniją, Bauskės apylinkes, palikuo- dūme. Šie skaičiai koreliuoja su XIX a. antrosios nimis. XIX a. pab. Šiaulių apskrities evangelikų pusės Kuršo gubernijos duomenimis (Bauskės

5 LVVA, f. 5759, ap. 2, b. 1123/30, l. 40v, 42. 8 LVVA, f. 1100, ap. 13, b. 1093, l. 101. 6 LVIA, f. 515, ap. 25, b. 439, l. 66. 9 MAB, f. 267-3709, p. 312/l. 158v. 7 LVVA, f. 1100, ap. 6, b. 23. 10 JIKM, GEK 6383/R 1821.

moksliniai tyrimai 30

5. Karlio ir Lavyzės Lotišų sodyba Pročiūnų k. apie 1910 m. Iš M. Grinevičiūtės ir R. Grinevičiūtės-Petkienės albumo.

apskr. – 15,92 žmogaus, Duobelės apskr. – 15,59 net trys šeimos (Davidas Lukštas (Lukste), Mar- žmogaus) (Cimermanis 1959: 163, 9 lent.). Taigi, tinis Starkus, Juris Senkulis (Paberžiai))11. Dun- matyti akivaizdus skirtumas nuo lietuvių ūkių – durniekų sodybos buvusios išdėstytos padrikai, Daunoravos dvaro kaimų valstiečių ūkiai buvo skirtingai nei gretimi lietuvių gatviniai (valaki- organizuoti pagal Kurše įprastą tvarką. Skirtumai niai) kaimai. (5 il.) išliko iki pat XX a. vidurio. Surinkti pasakojimai apie baudžiavą Dau- 1846 m. ūkių surašyme rasime vertingos noravos dvare baronų fon Frankų laikais, taip informacijos apie ūkininkų ir daržininkų val- pat apie valstiečių papročius, materialinę kultū- domų ūkių (sodybos, ariamosios žemės, pievų) rą, mitybą, saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje dydžius, sudėtį. Didžioji dalis pastatų (gyvena- (ŠAM, anketa Nr. 13, 1; Nezabitauskis 1967), jų mieji namai su dūmtraukiais kaminais ar be jų, prievolės surašytos 1651–1797 m. inventoriuose. svirnai, diendaržiniai tvartai – abarės, arklidės, J. Trumpulis 1936 m. anketoje „Baudžiavos gady- daržinės pašarams, vežiminės žemės ūkio pa- nė“ rašo, kad Daunoravos apylinkėje XIX a. vals- dargams, klojimai su daržinėmis javams ir pe- tiečių gyvenamasis namas, tvartai su daržinėmis lams) buvo mediniai, o kai kurie jų (gyvenamie- buvo po vienu stogu, atskirai klėtis, klojimas, pir- ji namai, klėtys, klojimai) – moliniai. Tuomet tis – visam kaimui, dvarininko nurodymu gyve- didžiausius ūkius turėjo Janis Jukša ir Motiejus namasis namas buvo statomas tašytų rąstų, su Buožius (Satkūnai, per 34 deš.). Gyvenamuosius kaminu, langai – „triju pedu, šešu kvortu, viens namus paprastai sudarė trobos (gyvenamoji pa- kur nors buva mažas“, troboje laikydavo „kraliku talpa), kai kur jų buvo net 6 (Motiejus Buožius par šalčus, avi su gereleis [ėriukais], vištu po pa- (Satkūnai), Marcis Keras, Davidas Bajaras (Vy- pečkiu ir paršu, kol prades grudus esti“, sodybos 12 taučiai)), priemenės, kai kur būta net 2 kaminų buvusios aptvertos: „buva aptvertas su garadais , (Motiejus Buožius (Satkūnai), Marcis Keras (Vy- taučiai)), dažnai klojimais su daržinėmis dalijosi 11 LVVA, f. 1100, ap. 13, b. 1092, l. 80–139. (Vasiliauskas 2017: 161, 190–194). keletas ūkių, o pirtimis – net visas kaimas, šuli- 12 Garadas – 1. mietas, statinis (tvoros, dažniausiai iš storos nių būta kiekvienoje sodyboje. Be abejonės, dar- eglės šakos); 2. statinių tvora (žr. Švambarytė-Valužienė žininkų ūkiai buvo kuklesni, kartais jais dalijosi 2015: 193).

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 31 ir buva sodnu arti 20 kelmų“, vyrai tiek kasdien, 1913 m. apie latvių ir lietuvių ūkių skirtu- tiek šventadieniais dėvėjo „ploščus, zakiuks, ves- mus rašoma: 13 te, šalbierka , kelines, kepure“, moterys – „jup- Nors ši apylinkė [Dundurmuiža] glaudžiasi ka, štaniks, garšečninks [korsetas], sejons, skara, prie Kuršo gub., tačiau daugeliu dalykų skiria- 14 kvartukas “, iš maisto šiokiadieniais mini „barš- si nuo jos. Šalia stovi latvių sodybos ir lietuvių 15 čei, kopustai, kliackai, putra, zacirka , mesa, kaimai, bet tarp jų galima matyti akivaizdžius taukai, varške, sviestas“, o per pasninką – „silke, skirtumus. Visas žemės ūkis, gyvulininkystė garstyčes, alyvas, pupas, žirnei, bulbes virtos ir ir kt. pas lietuvius žemesnio lygio. Lietuviai keptas“16. latvius lenkia tik dideliais vyšnių sodais. Pa- Apie latvių bendruomenės kasdienį gyveni- tys gyventojai palieka prislėgtų žmonių įspū- mą latvių spaudoje 1887–1913 m. rašė nenustaty- dį. Sodžiai vargingi, retai kur aptiksi geresnio tas autorius slapyvardžiais „Kahds dundurneeks“ gyvenimo pragiedrulių. Visi gyventojai labai („Kažkoks dundurniekas“), „Es“ („Aš“), „-s“, prietaringi, todėl įvairiems kerėtojams čia „Labwehlis“ („Gero linkintis“). Tarkime, 1895 m. pakanka darbo. Kai kurie sodžiai apylinkėje rašoma: pereina į atskirus ūkius. Tiek kaime, tiek arti- miausiuose miestuose labai išplitęs girtuoklia- Minėtas dvaras [Dundurmuiža] yra Lietuvoje, vimas <...> (Sadzīve 1913: 2). gana arti Kuršo sienos, yra Kuršo dvarininko, barono fon Franko paveldėta nuosavybė. Apie latvius 1929 m. rašoma: Ūkiai čia daugiausia įsikūrę sodžiuose, arba Joniškio latvių švietimo draugija veikia vad. kaimuose. Sodžiuose gyvena apie 30 latvių dundurniekų krašte, arba latvių kolonijoje, šeimų, kurios čia įsikūrusios nuo senų laikų, kurią sudaro 8 kaimai, daugiausia latvių ap- kiekviena pagal galimybes išsipirko žemę ir gyvendinti. Savo pavadinimą dundurniekai pasistatė namus. Visi gyvena gana neblogomis gavo nuo vietinės Dundurmuižos (vokiškai sąlygomis, nes įsigyta nuosavybė netrukus bus Donnerhof), kuriai priklausė dar baudžiavos išpirkta, kai kurie jų jau yra išsimokėję. Apie laikais. <...> Ūkiai apima nuo 5 iki 35 ha, mokyklas dar niekas negalvoja, vaikai neretai priklausomai, ar sodybos buvusios išdalintos eina trijų savaičių „poterių“ ir konfirmuojami. ar liko nedalintos. Su Latvija šiuo metu ryšiai Prietarai čia dar stipriai įsišakniję. Prieš metus nėra palaikomi (Burtnieks 1929: 238). tokio K. namuose pasirodė „velnias“. Nors šis velnio atvejis jau primirštas, tačiau ir vėl pas mus bei visoje apylinkėje eina kalbos, kad 10– 11 metų amžiaus berniukas tokio N. namuose IŠVADOS tiek dieną, tiek naktį regi visokius velnius ir kitas „gerąsias dvasias“, su jomis gali susikal- Daunorava su gretimais kaimais (Vytaučiai, Nar- bėti. Todėl ir atsiranda visokių žmonių, kurie taučiai ir kt.) pirmą kartą paminėti 1557 m. Tuo- eina į N. namus, kad galėtų per berniuką su met, XVI a., įsikūrė dvaras, valdytas Mikalojaus dvasiomis šį bei tą apie save sužinoti. Savaime Maškovskio ir jo palikuonių. Dvarui priklausiusio suprantama, kad tokiomis sąlygomis vargšas Vytaučių kaimo etimologija sietina su Lietuvos vaikas dar labiau sukurstomas. Būtų gerai, kad didžiuoju kunigaikščiu Vytautu ir leidžia dvaro į vargšą berniuką atsakingos įstaigos atkreiptų užuomazgų ieškoti jau XV a. (po 1426 m.), kai čia dėmesį, kad jau ir taip vaiką apsėdusi dvasia buvo įsteigtas valdovo kiemas – pasienio postas. dar labiau nepaveiktų suaugusių žmonių prie- XVII a. Didžiosios Daunoravos dvaro sody- taringumo (Latviešu 1895: 1–2). boje buvo apie 14–15 trobesių, o XVIII a. pab.– XIX a. I pusėje – apie 21 trobesys. Kaip ir kituose to meto XVII–XIX a. vidutiniuose dvaruose, sodybą sudarė keturios dalys – reprezentacinė, 13 Ploščius – apsiaustas nuo lietaus, vestė – vyriška lieme- ūkinė, gamybinė ir kluoniena. XVIII a. pab.– nė, šalbierka – liemenė (žr. Švambarytė-Valužienė 2015: XIX a. I pusėje reprezentacinėje dalyje pastatai 552). išdėstyti kvadratu, ponų namas buvo šiaurinėje 14 Jupka – mot. suknelė, stanikas – liemenė, kvartukas – prijuostė (žr. Švambarytė-Valužienė 2015: 327). dalyje. Didžiosios Daunoravos dvaro sodyba – 15 Kleckas – virtinis, kukulis (žr. Švambarytė-Valužienė unikalus XIX a. vidurio tradicinės Kuršo ir Šiau- 2015: 303), zacirka (зaцipкa, zacierka) – pieniška miltinių rės Lietuvos medinės ir molio su fachverko kon- ar bulvinių kukulaičių sriuba, kankolienė. strukcijos frontonais statybos kompleksas, kuris 16 ŠAM, anketa Nr. 13, 1. nenumaldomai nyksta.

moksliniai tyrimai 32

XVII–XIX a. tradiciškai pagrindinės ūkio Latviešu... 1887 = Latviešu Avīzes. 1887 06 24, Nr. 25. No šakos buvo žemdirbystė (1786 ir 1912 m. pla- Blankfeltes. nuose pažymėti drenažo grioviai, 1651–1797 m. Latviešu... 1887b = Latviešu Avīzes. 1887 07 08, Nr. 27. Kur- zeme. inventoriuose minimi rugiai, miežiai, kviečiai, Latviešu... 1895 = Latviešu Avīzes. 1895 08 02, Nr. 31. avižos, žirniai, grikiai, linai, nuo 1834–1838 m. Latvis 1930 = Latvis. 1930 03 09, Nr. 2515. dideliais kiekiais minimos ir bulvės), gyvulinin Pēdējā... 1935 = Pēdējā Brīdī. 1935 08 16, Nr. 184. Muhsu kystė, paukštininkystė (minimi arkliai, galvijai, tauteescheem Leetuwā buhs 8 kulturas swehtku deenas. kiaulės, avys, žąsys, kalakutai, antys, vištos), miš- Sadzīve 1913 = Sadzīve. 1913 08 27, Nr. 97. kininkystė, kiek mažiau sodininkystė, bitinin Šiaurės... 1985 = Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos. Surinko Trumpulis J., Narvydas P., Stonevičius J., Lideikis J., kystė ir žuvininkystė. Nuo XVII a. pabaigos au- Grigutis P., Strazdas S., parengė Vėlius N. Vilnius: gintos ir vaistinės žolelės. Taip pat dvare veikė Vaga. varykla (1651–1797 m.), jam priklausė karčemos (iki keturių), nuo XVII a. veikė kalvė, malūnas, nuo XIX a. – medžio anglies ir kalkių degyklos, LITERATŪRA aktyviai prekiauta su didžiausiais regiono mies- tais – Mintauja, Kaunu, uostamiesčiais – Ryga, Cimermanis 1959 = S. Cimermanis. Laukstrādnieku dzīves Klaipėda ir kt. veidz Kurzemē un Zemgalē 19. gs. otrajā pusē. Su Daunoravos dvaru ir jos savininkais Kiaupa 2012 = Z. Kiaupa. Lietuvos istorija. Trumpasis XVIII amžius (1733–1795 m.). t. VII, d. 1. Vilnius: Lietuvos susijęs didelės latvių bendruomenės iš Kuršo ir istorijos institutas. Žiemgalos kunigaikštystės susiformavimas Joniš- Nezabitauskis 1967 = A. Nezabitauskis. Baudžiava Joniškio kio valsčiuje. Kai kurios dar 1651 m. inventoriu- dvaruose. Iš: Tarybinis balsas [Joniškio r.], 1967 01 05, je minimos pavardės (Kers (Keruitis), Lulis (Lu- Nr. 3, p. 2. laÿtis), Saule (Sauwalis), Ruņģis (Runkis)), o 1672 Personalstatus… 1895 = Personalstatus der evangelisch-luthe- ir 1685 m. inventoriuose pavardė Juttus (Jutus) – rischen und evangelisch-reformierten Kirsche in Russland. St. Peterburg: Verlag von Eggers & Cо. aptinkamos ir vėliau. Vokiečių ir latvių ūkiai, Švambarytė-Valužienė 2015 = J. Švambarytė-Valužienė. Mato vokiški-latviški vardai (Vilhelms, Greta, Ernests, Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos Fricis), vokiškos pavardės (Wirting, Rebicca), lat- rinkinių leksika. Žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos in- viškos pavardės (Bulis, Juttus (Jutus), Kaseļūns, stitutas. Krūmiņš, Kugrēns, Saule ir kt.) aptinkamos ir Vasiliauskas 2017 = E. Vasiliauskas. Joniškio krašto dvarai: Di- 1785–1797 m. inventoriuose. Nuo XVIII a. pa- džioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai = Güter in der Gegend von Joniškis: Gross und Klein Donnerhof, baigos matomi akivaizdūs Daunoravos dvaro Bärtautzen, Satkuhnen. Klaipėda: Klaipėdos universiteto kaimų valstiečių ir lietuvių ūkių skirtumai – pir- leidykla. mieji buvo organizuoti pagal Kurše įprastą tvarką. Skirtumų išliko iki pat XX a. vidurio.

DAUNORAVA MANOR AND SANTRUMPOS LITHUANIAN DIASPORA IN THE SEMIGALLIAN FLATLANDS. II. JIKM – Joniškio istorijos ir kultūros muziejus LVIA – Lietuvos valstybės istorijos archyvas Ernestas VASILIAUSKAS LVVA – Latvijas valsts vēstures arhīvs (Latvijos valstybės isto- The Daunorava manor and its owners are associated with rijos archyvas, Ryga) the large Latvian community, from the duchies of Cour- MAB – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka land and Semigallia, which formed in the Joniškis parish. ŠAM – Šiaulių „Aušros“ muziejus In the 1651 inventory, some of the names mentioned were Kers (Keruitis), Lulis (Lulaÿtis), Saule (Sauwalis), Ruņģis (Runkis), while in 1672 and 1685 inventories the surname ŠALTINIAI Jutus is encountered. German and Latvian properties, Ger- man-Latvian names (Wilhelm, Greta, Ernst, Friz), German Broce 1992 = J. K. Broce. Zīmējumi un apraksti. 1. sēj. Rīgas surnames (Wirting, Rebicca), Latvian surnames (Bulis, Ju- skati, ļaudis un ēkas. Red. T. Zeids. Rīga: Zinātne. tus, Kaseļūns, Krūmiņš, Kugrēns, Saule, etc.) can be found Burtnieks 1929 = Burtnieks, 1929 03 01, Nr. 3. in inventories from 1785–1797. From the end of the 18th c., Düna... 1892 = Düna Zeitung. 1892 06 23. Inland. Ein Amts- there are clear differences between Daunorava manor villa- jubiläum in Lithauen. ger farms and Lithuanian farms, the former were organised Genealogisches … 1999 = Genealogisches Handbuch des Adels. according to the order common in Courland. Differences re- Limburg / Lahn: C . A. Starke Verlag, B. XX. mained until the mid-20th c.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 33 DAUNORAVOS LATVIAI FOTOGRAFIJOSE: GRINEVIČIAI, STARKAI, LOTIŠAI Ernestas VASILIAUSKAS

Šiame žurnalo numeryje tęsiamas fotografijų ci- užfiksuoti senelio, Nartaučių k. ūkininko, J. Gri- klas apie Daunoravos latvius1. Ankstesnėje pub- nevičiaus (†1945) šeimos gyvenimo fragmentai ir likacijoje jau buvo apžvelgtas šio ikonografijos žemės ūkio darbai (arimas, bulvių sodinimas, cuk- rinkinio susiformavimas ir apibūdintas jo turi- rinių runkelių ravėjimas, javapjūtė ir kt.). nys2. Šiai publikacijai atrinkta keletas XX a. pir- Tiksliausiai buvo aprašyti Grinevičių mojo-septintojo deš. fotografijų iš 4 asmeninių (L. Grinevičos-Hirimo) ir Lotišų-Grinevičių (se- albumų: Emos Duncytės-Steponavičienės, seserų serų M. Grinevičiūtės ir R. Grinevičiūtės-Pet- Maigos Grinevičiūtės ir Rūtos Grinevičiūtės-Pet- kienės) rinkiniai (kaip ir jau publikuotas Duncių, kienės (daugiausiai Pročiūnų k. ūkininkų Lotišų3, Bulyčių šeimų archyvas), kiek prasčiau – Viestu- Grinevičių4 bei kt.), Viesturo Elsbergo (daugiausiai rų. Nemažai nuotraukų kartojasi kelių šeimų al- Daunoraičių k. ūkininkų Elsbergų5, giminaičių – bumuose, tai padeda identifikuoti daugelį asmenų Bertaučių k. ūkininkų Starkų bei kt.), Lilitos Gri- bei datuoti įvykius. Tiriant šią ikonografinę me- nevičos-Hirimo (daugiausiai Nartaučių k. ūkinin džiagą buvo pasitelkti ir interviu, genealoginis, kų Grinevičių, giminaičių iš Rygos – Bolgztų bei tipologinis, palyginamasis metodai. kt.). Ne mažiau įdomūs ir kitų šeimų (Užtupių, Daugelio nuotraukų autoriai nebuvo nuro- Šlapakų-Jutų, Lukstų, Krūminių-Dambių, Pū- dyti, jos neturi ir fotodirbtuvių spaudų. Galima kių-Vilkarsių6 ir kt.) dar neskelbti rinkiniai. spėti, kad daugelis jų daryta giminaičių – tikė- Rinkinyje dominuoja portretinės, grupinės tina, kad Lotišų (XX a. pr., naudojo antspaudą šeimos ar draugų fotografijos, įvairių kalendorinių „ЛОТЫШЪ“), sutuoktinių Janio Bolgzto ir Pau- ir šeimos švenčių vaizdai, nuotraukos iš kariuo- lynės Grinevičos-Bolgztos bei jų dukros V. Bolgz- menės, yra šiek tiek laidotuvių, kapinių vaizdų, tos-Kavalevskos iš Rygos (XX a. 3–6 deš.). fotografuota mokykla, sodybos ar jų fragmentai, 2016–2019 m. nuotraukos buvo suskaitme- kraštovaizdis. Nuotraukose užfiksuota ir Dauno- nintos Šiaulių „Aušros“ muziejaus skaitmenini- ravos latvių apranga, tad galima daryti išvadą, kad mo centre, jų pagrindu 2019 m. suformuotas f. XX a. pr.–1940 m. Daunoravos apyl. kaimų gyven 20 (Lietuvos latviai), ap. 1 (Daunoravos latviai). tojai savo nešiosena nedaug skyrėsi nuo didmies- Kiekviena fotografija šios publikacijos autoriaus čių – Rygos ir Jelgavos. Išsiskiria 1942–1945 m. aprašyta, visos jos pateiktos LIMIS internetinia- darytos Janio Grinevičiaus anūkės Veltos Bolgz- me ištekliuje, kuris nuolat atnaujinamas7. Atei- tos-Kavalevskos (iš Rygos) nuotraukos, kuriose tyje, baigus viso rinkinio „Daunoravos latviai“ tvarkymą, ketinama šią medžiagą apibendrinti ir išleisti atskiru leidiniu-katalogu „Lietuvos latviai. 1 Apie Daunoravos ir Joniškio krašto latvius, jų pavardžių Daunorava-Dundurmuiža“. kilmę, remdamasi 2016–2018 m. ekspedicijų duomenimis, glaustai rašė latvių tyrėja Janina Kursytė (žr. Kursīte J., Par Dundurmuižas latviešiem, http://joniskiolatviai. DAUNORAVA LATVIANS IN lt/dvaras.html [žiūrėta 2019-07-13]). PHOTOGRAPHS: GRINEVIČIAI, 2 Pradžia žr. Vasiliauskas E. Daunoravos latviai fotografijo- STARKAI, LOTIŠAI. se. Iš: Būdas, 2019, Nr. 3, p. 62–69. Ernestas VASILIAUSKAS 3 Publikacijoje minimi Pročiūnų Lotišai (vok. Lattisch), kaip byloja Šiaulių (Alkiškių) evangelikų liuteronų baž- In photographs from the 1920s–1930s – images of Evangelical nyčios (ELB) parapijos konfirmacijų knygos, XIX a. II p. Lutheran Latvians living in the villages belonging to the Dau- vadinti Dūmais (vok. Duhms, lat. Dūms). Pasak Maigos ir Rūtos Grinevičiūčių, tikėtina jų kilmė iš dab. Akmenės r. norava manor, located in Lithuania’s north. In recent years during expeditions, a collection of over 900 digitised histo- 4 Visi Daunoravos apyl. Grinevičiai, kaip byloja Šiaulių rical photographs from this region were discovered at Šiauliai (Alkiškių) ELB konfirmacijų knygos, kilę iš vienos šei- Aušra museu mos (Janio ir Gretos sūnūs Mikelis ir Martinas suformavo dvi jų atšakas). 5 Elsbergai yra kilę iš Platonės vls. Kuršo gubernijoje, 7 Paieška veikia taip: DETALI PAIEŠKA > Archyvas > XIX a. II p. jie atsikėlė į Aleknaičių bajorkaimį, o iš ten – Daunoravos arba GREITA PAIEŠKA > Daunoravos; gali- į gretimas Daunoravos apyl. (Joniškio vls.). mi ir kiti reikšminiai žodžiai – latviai, konkrečios pavar- 6 Tikėtina, kad Pūkių, kaip ir Vilkarsių, giminės kilusios iš dės, kaimai ir kt.; siaurinant paiešką patartina pasirinkti gretimo Vilcės vls. Kuršo gubernijoje. Šiaulių „Aušros“ muziejus.

moksliniai tyrimai 34

Nartaučių k. ūkininkų Grinevičių sodyba su aviliais, XX a. 4 deš. Iš kairės 1-oje eilėje: 1 – žmona Vilhelmina Grinevičienė (Vilhelmīne Griņevičs, Martinio Duncio dukra, †1938-10-26), 2 – dukra Elvyra Grinevičiūtė (Elvīra Griņevičs, *1912, Nartaučiai), 3 – anūkė Velta Bolgzta (sėdi ant stalo, Ryga), 4 – anūkas Visvaldis Bolgztas (sėdi ant stalo, Ryga), 5 – dukra Emilija Grinevičiūtė (Emīlija Griņevičs, *1900, Nartaučiai), 6 – dukra Paulynė Bolgzta (Paulīne Bolgzta) (*1898, Ryga), Janis Grinevičius (Jānis Griņevičs, 1870–1945), 7 – žentas Janis Bolgztas (Jānis Bolgzts) (Ryga). Iš L. Grinevičos-Hirimo albumo.

Bertaučių k. ūkininko Karlio Starkaus šeima (K. Starkus, Jono sūnus, 1891–1976, buvo vadinamas Mažuoju Starkum pagal kūno sudėjimą ir ūkio dydį). XX a. 4 deš. Iš kairės: 1 – Rasma (*1927), 2 – Anlizė (1895–1973), 3 – Arvidas (*1923), 4 – Karlis, 5 – Zenta (*1925).

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 35

Bertaučių k. ūkininko Karlio Starkaus sodyba su aviliais. XX a. 4 deš. Iš V. Elsbergo albumo.

Nartaučių k. ūkininkas J. Grinevičius su arkliu, vardu Stelučka. 1933 m. ruduo. Iš L. Grinevičos-Hirimo albumo.

moksliniai tyrimai 36

Vecbebrų dvaras (Latvija, vok. Alt-Bewershof). Čia 1922 m. atidaryta bitininkystės ir sodininkystės mokykla, kuri 1944 m. reorganizuota į Vecbebrų bitininkystės technikumą, o 1972 m. – į Vecbebrų tarybinio ūkio technikumą. XX a. 4 deš. Iš V. Elsbergo albumo.

Pročiūnų k. ūkininkų Karlio ir Lavyzės Lotišų šeima Daunoravos dvaro miško pamiškėje, prieš sodybą. 2-oje eilėje sėdi iš kairės: 2 – Lavyzė Kupčus-Lotišs (Lavīze Kupčus-Lotišs), 3 – jos vyras Karlis (Kārlis Lotišs-Duhms, *1861); 3-oje eilėje stovi iš kairės: 1 – sūnus Vilis (1898–1950), 5 - sūnus Valdis (1905–1951); 1-oje eilėje sėdi ant vilnonės antklodės: 1 – dukra Emilija (Emīlija), 2 – Katrynė Amalija (Katrīne Amālija, 1907–2000). 1920 m.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 37

Pročiūnų k. ūkininkų jaunimas su dviračiais Daunoravos dvaro miške. Iš kairės: 1 – Vilis Grinevičius (Vilis Griņevičs), 2 – Katrynė Amalija (Katrīne Amālija, 1907–2000), 3 – Vilis Lotišas (Vilis Lotišs, 1898–1950), 4 – lietuvis Tadas Kutinas. Apie 1930 m.

Daunoravos apyl. ūkininkų pučiamųjų orkestras apie 1927 m. Iš kairės: 1 – Vilis Grinevičius (Vilis Griņevičs), 3 – Tadas Kutinas (abu Pročiūnų k.), 4 – Valdemaras Maseliūnas (Valdemārs Maseļūns), 5 – Vilis Lotišas (Vilis Lotišs, 1898–1950, Pročiūnų k.), 6 – Timpa (Aleknaičių k.). Iš M. Grinevičiūtės ir R. Grinevičiūtės-Petkienės albumo.

moksliniai tyrimai 38

Joniškio latvių vidurinės mokyklos mokytojai ir mokiniai. 1925–1926 mokslo metai. Averse užrašas: „Janiškes Latviešu Viduskola 1925/1926 m. g.“ Mokykla veikė (1921–1931 m.) buv. pašto pastate (dab. Upytės g. 19, pastatas neišliko, nugriautas apie 1980 m.). Mokykloje 1927 m. dirbo direktorius Aleksandras Štempelis, Alma Vanagaitė, Karolis Namikas, Balys Nainys, Karlis Grauzis. 1-oje eilėje iš kairės: 1 – piešimo mokytojas K. Grauzis (1887– 1938), 2 – Karolis Namikas (?), 3 – Alma Vanagaitė (?), 4 – direktorius Aleksandras Štempelis, 5 – Balys Nainys; 2-oje eilėje iš dešinės: 2 – Zenta Duncytė- Bulytienė (Zenta Duncis-Bullītis, *1912). Reverse spaudas: „FOTOGRAFIJA / K. Berzino / Joniškis“. Iš E. Duncytės-Steponavičienės albumo.

Joniškio latvių vidurinės mokyklos mokiniai (pastatas stovėjo dab. Upytės g. 19). Iš L. Grinevičos-Hirimo albumo.

Šiaulių „Aušros“ muziejus Vilniaus g. 74, LT-76283 Šiauliai E. paštas: [email protected] Gauta 2019-07-05, įteikta spaudai 2019-08-20

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 39 DAUNORAVOS GYVENTOJŲ PASAKOJIMAI

„...màn ká.ims làba trá.uke / nes‿àš miẽsta nemgdavau nikadà“

Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyve (toliau – studijų studentės Edita Budrytė ir Indrė Ga- LKI TA) yra saugoma nemažai tarminių įrašų iš liauskaitė, ir nekaltai pasipriešinimo okupacijai vakarų aukštaičių šiauliškių (trumpinama vaš) laikotarpiu nukentėjusios latvės Aijos Bulytytės ploto. Šiaurės Lietuvos (Joniškio krašto), pri- (Bullītis)-Bučienės (E. Duncio dukterėčios – jo klausančio šiauliškiams, kalbinius tyrimus sparti- sesers Emos dukros), gimusios 1929 m. Vytaũčių no 1996–2009 m. Šiaulių universiteto Humanita- k., gyvenančios Daunõriškėse, gyvenimo pasakoji- riniame fakultete veikęs mokslinis Dialektologi- mas. Jį įrašė Joniškio „Aušros“ gimnazijos mokiniai jos centras, skatinęs išsamesnius latvių ir lietuvių 2003-aisiais. kalbų, baltų kultūrų ir gyvenimo būdo sankirtos Daunorãvos šnektos tekstai pateikiami ir sanglaudos tyrimus. Primintina, kad Palatvijys transponuoti, t. y. be fonetinės transkripcijos, su- visada buvo įvairių sričių mokslininkų dėmesio paprastintai, kad skaitytojui būtų patogiau juos centre. skaityti ir suvokti. LKI TA saugomi ir respondentų, gyvenu- Janina ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ sių Daunorãvos dvare ar buvusioje dvaro valdoje (Joniškio r.) tarminiai įrašai, kuriuos yra atlikę ir profesionalūs kalbininkai (anksti mirusi dr. Auš- ra Kaikarytė (1976–2016)), ir lituanistinių studijų PASAKOJA studentai (jų įrašai daryti 1988–2005 m.), ir Jo- VALERIJA KUNDROTAITĖ-ZELECKIENĖ: niškio „Aušros“ gimnazijos (2019 m. mininčios įkūrimo šimtmetį) moksleiviai, vadovaujami mo- A nieka nežinot? Ja. Daba atvažiuoj piršliai. At- kytojų lituanistų (įrašai daryti 2003 m.). Kiek- važiuoj piršliai, nu i sulygst, kiek jau duos pini- vienas tekstas yra susijęs su asmenine pasakojan- gų. Kiek jau duos pasogos, visako kiek duos. Nu i čio žmogaus gyvenimo patirtimi. Profesionalus daba, nu i sulygst. Ale tos panos nė1 namo. Jauni- įrašinėtojas į tokį pasakojimą kišasi minimaliai, ke nemata. <...> Nu i daba tas tėvs jau mata, ka tad jame atsiskleidžia ne tik pasakotojo gyvenimo tik dėl turta. <...> No tas pajim, įved ožko gryčio. detalės, bet ir asmenybė – vertybinės nuostatos, Nu, a bos2 gera toki pana? Tie tuojaus <...> už istorinė gyvento laiko pajauta, kasdienio gyveni- švarkų, i pro duris lauka. <...> mo poezija ir proza. Pasakodamas respondentas ne Daba tas, kur sakysiu, tas tikra teisybe. Nu tik atkuria, bet ir perkuria, sukuria savo praeitį, vaikštinėje ubagais tas tėvs. Nu i viena duktė jiem atsižvelgdamas į dabarties poreikius. Kita vertus, buva. <...> Iš tos duonos susirinkdava, pašerdava šio proceso metu tarsi iš pasąmonės išnyra netikė- paršą, parduodava, i tų pinigų jo susikrovė buva ti kalbinės raiškos (kalbos garsų ir formų) pavyz- jo bajavė tai dukteriai. Nu daba viens ūkininks džiai, taip pat įdomūs žodžių vartojimo atvejai. saka, važiuojam pažiūrėt’, patikrint’, yra a nėra. Latvių ir lietuvių kalbų kontaktų regione No, atvažiuoj į tuos piršlius. Tuojaus jau paded, gyvenantys žmonės laikėsi nuostatos saugoti savo pakloj stalą, visaką: i gėrimų, i valgymų pas tą tautinę tapatybę ir kultūrinę savastį, todėl latviui ubagę. <...> Nu ir daba šnek, šnek, jau lygs tą pa- liuteronui vesti lietuvę katalikę ar lietuvei kata- sogą. Kiek pasogos duos, kiek ko tas tėvs. Tei3 kai likei ištekėti už liuterono iki istorinių katakliz- daiktą kokį lygsta: tiek šimtų duosi, a tiek. Nu, mų – II pasaulinio karo, okupacijų ir sovietizaci- sulygst. I daba ein pasišnekėt’. Piršlys su jaunikiu jos – buvo griežtai draudžiama. pasišnekėt’ lauka. O ta mergaite – pasiklausyt’, Šį kartą pateikiami dviejų moterų tekstai: ko jie tė4 šnekės. Nu daba, tas piršlys klaus’. Nu už latvio Edvardo Duncio (1915–1944) iš Nar- taučių k. pirmąkart ištekėjusios lietuvės Valerijos Kundrotaitės-Zeleckienės (1918–2014), gimusios 1 Nėra. 1918 m. Daunoravos dvare, kalvio šeimoje, pa- 2 Bus. sakojimai apie piršlybas, velnio išdaigas, galvažu- 3 Taip. džius, kuriuos 2000-aisiais įrašė ŠU lituanistinių 4 Ten.

žmonės pasakoja 40

I tą pasogą jau iš pat mažystės’. Vaiks, mergaite užgime, jau ir įdėdava kaip kraitį. Kraitis, krai- če skrynios būdava gražes’. Suvynioti ten dešimt metrų, kita pėnki – paklodėm medžiaga jau. Bet vis namie. Viskas namie: i vilnonis, i patalyne, – viska pridėta skrynia. Nu kita biedna, <...> biški tingine. <...> O tą skrynią jau kaip apsiženij, neš, prided akminų <...>, ka tik sunkesne būtų. Bago- tesne atrodytų. <...> I neš, dainuoj, ka jau sunki skrynia, jau darbinyke bos marti a žmona ǁ

2017 m. iššifravo J. Švambarytė-Valužienė (LKI TA 116 kasetė)

Važiava par dvarą toks žmugelis7 viens. Žiuvelių vežes. <...> O tas pačiupa žiuvełas, atėme. Nu tas, par katrą kiemą važiava, <...> i saka. Palauk, vakare aš tau svečią atsiųsiu. Mislij8, ka jau vagys. Nu seniau jokių ginklų nebuva. Su šakėm, su kirviais tuos vyrus sukviete, i daba lauk, kada jau bos. Tylu ramu. Nieka. Kai tik sugul, brazdu brazdu, brazdu brazdu, brazdu brazdu brazdu aplink sienas. Visi su šakėm, su kirviais iš- ein – nieka nėra. Kai sugul, tuojaus i vėlek brazdu brazdu, kai sudžiuvusiais kailiniukais, aplink Valerija Kundrotaitė-Zaleckienė (*1918). sieną i vaikštinėj. Tas vėlek išein su tais vyrais, jau ka vagys. Da jau rytą pečiuj9 labą rytą saka. kaip? A patink ta merga? Merga būt nieka, ale ne- Nieks nežina, kas ten daba yra. Mat tas atsiunte garbinga, ubage. Aš tik apsiklaust’ važiavo. Tada koke piktą dvasę. Nu teip išeidava. Tam gaspa- jos išeinama5. Žmogšudžių pasisėme, sėdynes ap- doriui visą ką sumaldava į miltus. Jeigu su antru ipyle. Daugiau į gryčę, pri stala. Tie jau susiprata, [žmogum] šnekėjei ten eisim ar avis kirpt’, ar ką, mata, ka jau girdėje žodžius. Daba saka, nu su- nebeikite, aš jau nukirpau. Nukirpęs, nurampęs diev, ačiū, ačiū už meiłą. Nu saka, pamylėjau, i i likę susirinkt’ tik vilnas. Teip išvare ubagais tą an kele įdėjau. <...> Aš tarnavau ten pas tą piršlį. žmogų, ka tas nebeturėje ni ko valgyt’, nieka. I Jis jau sens buva. Ti saka, gelumbės toks palets6 kaip gyvent’? Veže kuningus. I vienus, i kitus, i buva, jau užsivilkės žiemo. Ni išmazgot’, reike nieka. <...> Jam įkrikštije vardą par Jamka. <...> mest’. <...> Smirdėje i smirdėje, i smirdėje. Uba- I tie jau zėnai erzindava. Nu Jamka, ko neimi, gės merga ko padare. Saka, pamylėjau, i an kele kas po bliūdu yra? <...> Nu i vieną kartą važiuoj įdėjau. Nu va teip buva. Turta ieškoje, turta. Nu kunings. Atvažiava kunings (išgirdęs tą atsitiki- ka jau nieka nebuva, ti ten i piršlė pas tuos neva- mą) ir užvažiava. Jie nežinoje (ni tie gaspadoriai). žiava. <...> I daba turts. <...> Kaip biedns, teip i Matai, keleivis i atsiunte jį. Jis i galėje išvaryt’ durns. (tas kunings). Nu i daugiau tas jau. Aš pro rakta skyłałą, saka, įėjau. Nu tas kunings nieka. Vėl poterius kalb, šventin, poterius kalb, šventin. Dau- × × × giau išėje, saka, toke neše išneše. Krosnis išneše, kaminus, eidams į šalį. Buva viskas sumalta. Nu ti nu pat mažystės’ ruošdava [kraitį]. Par naktis verpdava, ausdava. <...> Skrynes’ tokes gražes. Įdėdava tas medžiagas, suvyniodava drobę. <...>

7 Žmogelis. 5 Lauko tualetas. 8 Galvoja. 6 Paltas. 9 Krosnyje.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 41

Mykolas Kundrotas, dirbęs Daunoravos dvare kalviu, su šeima (3 vaikai gimė dvare). Pirmoje eilėje: dukros Joana (*1915), Valerija (*1918), žmona Elena, dukra Aleksandra (*1920), sūnus Alfonsas (*1922), antroje eilėje: dukros Pranciška (10 m.), Juzefa (11 m.), Antanina (*1909), mokinys „zelnius“, mokęsis kalvio amato, Aleksas Lukštas. Iš dukros Emos Duncytės- Steponavičienės (Nartaučių k.) albumo.

× × × tą nučiupa (tą ant kiema kur buva), palika gyvs, tai tas visaką išdave. <...> Sienos buva dvė sumū- Nu i daba Velykos buva. <...> Visi išvažiuoj iš va- rytos namuose. Nu gryče, kaip mūra siena, – kita kara į bažnyčią. Visa šeimyna. I viena mergeła pa- išmūryta. Ti daugiau če visus tuos vogtus daik- liek. Ta duktė viena paliek namuose. Nu i seniuks tus sudėstydava. Buva keturi broliai Baikščiukai į pirtį nuėjęs. Nu sens žmogus. Jis ten, pirty, tup’, iš Valionių. Nu ti daugiau juos sušaude. Jie baisiai čiupinėjes’, mazgojes’. Nu aplink dvyliktą valandą, daug žmonių buva nužudę. Jie važinėje. Nu ti an da tas seniuks su ta pirtim, o girdž’ aja ja jaja. Aja ja turgaus, <...> ant aukšta suola juos sustate visus jaja kažkas. <...> Nu jau tas seniuks išein iš pirtes, tuos tris brolius. Viens jauns buva. Aštuoniolika žiūr’ <...> su pori arklių atvažiavi razbainikai10. Tą metų. <...> Jis sakės, kad jis kartu važiuodavęs, dukterį įsivedę į gryčią bada, muš su adatom. Kur bet jis ni vienam gyvybės nėra atėmęs. <...> Akys pinigai? <...> O ta nežina. Ta vaitoj i rėk’, i šauk’. užtinę baisiausiai iš to verkima. I visus akivaizdoj O nełaidž’ rėkt’. Nevalnia11. O nieka daugiau nė žmonių nušove. <...> Jau toki šeima, paveldėjims namo. Tas seniuks nužiūrėję, i šove į tą klėtį. <...> jau. <...> Anūks jau viens užauga, apsivede. A dėl’ O tie vagys iš tos klėtes visi išbėga. Nu jir į ar- torta i sava tėvą užmuša.<...> Karves kilnioje tėvs, klį sukrita. <...> Viens palika iš tų razbaininkų plėga12 par galvą dave teip’ ir užmuša. paršauts. <...> Jie buva iš Valiūnų Baikščiai tokie.

<...> Pokary jie voge, plėše iš žmonių, bet ant ru- 2018 m. iššifravo J. Švambarytė-Valužienė skių nelaisvių buva ta bėda visa. I daugiau, kaip (LKI TA 113 kasetė)

10 Plėšikai. 11 Negalima. 12 Įnagiu kuolui įkalti.

žmonės pasakoja 42

PASAKOJA AIJA BULYTYTĖ (BULLĪTIS)- BUČIENĖ:

Gyvenau Vitaučiuose. <...> Nu i tada buva kaip tik tie partizanų laikai. I tada man buva devynio- lika metų. <...> Tėva brolis gyvena Vaidminiuos. <...> Ir pas jį slėpės tie partizanai. Pas jį buva bunkeris žemėj. <...> Pasitaike tuo momentu man nueit’. Ir atvažiava tokie kaimynai. Bet tie miški- niai <...> patikėje jiem. <...> Saka, mum jų nė ko bijot’. Nu ir užėje jie. Toks Vaičiulis ir Juodris. <...> O tie buva ginklus palikę bunkery, o patys sėdėje apačioj ten, virtuvėj, tie partizanai. Du jų buva. Leveika ir <...> pavardės neprisimenu. Ja. Nu ir užėje jie. Paskiau tas viens, tas Vaičiulis, tik stakt’, į tą kitą kambarį, išmuše langą i pabėga. Nu i tie, jie be ginklų. Jie jau kaip susigaude tuos ginklus, susirinka, <...> vieną pavije. Aš mačiau. Aš ten buvau. Ir tada aš išėjau. Ėjau į namus. Mūsų namai buva už puse kilometra nuo tenai. Ir jis tą Juodrį buva pasivijęs, tas Leveika. Tas Vaičiulis pabėga. <...> Pabėga į Skaisgirį. Sukėle vėjus, <...> kad yra banditai. Ir iškviete jau iš Joniške saugumą. <...> Dėde su teta pasikinke arklį, įsisė- da i išvažiava. Da pas mum buva užsukę. Tas buva jau prieš pusnaktę. <...> Užsuka dar atsisveikint. Ir jie išvažiava su tuo arkliu. Išvažiava, o aš niekur nebėgau. Pagalvojau, če kas buva, če nieka tokia. Vytaučių k. ūkininkų šeima: Martinis Bulytis (Martiņš Bullītis <...> Dar mes su mama sugalvojom, sakom, eisim (1899-1962), Ema Duncytė-Bulytienė (Emma Duncis-Bullītis (g. 1907) ir Aija. 1932 m. karves parsivest’ iš to jo namų ten. Parsivedėm tas karves. Nu i dvyliktą valandą atein pas mum. I visus areštuoj: tėvą, motiną, mani, tik brolis buva Nejaugi aš sakysiu, kur jie yra. Sakau, ka nežinau. dešimt metų i seneła akła buva, nemate. Tie pali- Nu i va, mėnesį mane palaike, bet tada, ka pajė- ka namuose. Išvara mum ten, į tą sodybą, pas tą me, jau nebedauže. Tada byla jau buva sudaryta. dėdę. Siaubas! Ten viskas supjaustyta, sudaužyta, Da savaitę palaike Jonišky, nu i paskiau išgrūda į paukščiai sukapoti, žąsis buva su plunksnom vir- Šiaulių kalėjimą. <...> Tėvai sake, tu pabėgsi, tuvėj. Nu teip baisu. <...> Nu i pradėje tardyt’ saka, mum tampys. <...> Paskiau galvoju, ei, kaip mani. <...> Jug ką aš sakau, manės nesiklausa. bus, teip bus. Numojau, aš nebebėgsiu. <...> Tada Saka, ką tas liudininks, tas Vaičiulis kalb. Saka, aštuonis mėnesius Šiaulių kalėjime. Iš Maskvos kad aš buvau su ginklu. <...> Duod par galvą i atėje sprendims dešimt metų. Nu i tada iš Šiaulių tylėt’. Dabar mane ir tėva seserį išvež į Skaisgirį. kalėjima į Vilnių perkėle. <...> Ten sudare ašalo- Išvež mum į Skaisgirį, bet tėvą ir mamą paleida iš nus didelius. Apie septyniasdešimt vagonų sudare tenai. Mani nuveže į Joniškį. Nu tada dave kaip ašalonų po septyniasdešimt žmonių vagone gyvu- reikiant į kailį. Bet jie reikalava, kad aš sužino- liniam. Nu tada mumis vežė. [Buvo] Keturiasde- čiau, kur tas dėde pasislėpe. Aš daba galvoju. Sa- šimt devinti. Mani kova mėnesį pajėme. Žinau, kau, aš įsižadėsiu, paleis jie mane. Pabėgsiu. Buva ant spale švenčių mes jau atsidūrėm Rusijoj. Nu i giminių Rygoj. Visur pažįstamų tų. Nu i dabar aš tada jau veže. Tą ašaloną kur tai Sverdlovske <...> grįžtu į namus. Bet tada jau teip aš nebegrįžau, parskyre par pusę. Vieną išveže į šiaurę, kitą – į nes tėvs pagulde į ratus i parveže. Tiek aš buvau Kazakstaną. Aš patekau į Kazakstaną. <...> Dy- baisiai sudaužyta. Nu ir sakau tėvam. Mani pa- kuma toki raudona. <...> Jokio žalumyno nė. Tas jims. Žinojau, ka mani pajims. Nu ką gi, palauke lageris didžiulis toks, aptverts. Mūrine tvora dvy- jie mėnesį. Kviete vienąkart į Joniškį, kitą. <...> lika metrų, paskiau ein aukšta įtampa. <...> Tada

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 43 buva atskirti jau politiniai nuo kriminalinių. <...> nu tokes jau, ja. Ir tada tuose lageriuose tų pažadų Įvare į tą lagerį. Ten karantins buva dvi savaites. jie netesėje, tai prasidėje sukilimai. <...> Nu i pas Nu teip va toke baisaus bada, kaip tas jau kara mum prasidėje. Keturiasdešimt parų išsilaike jie, metų ka buva, to nebuva. Nu pavalgyt’ nebuva, sukilėliai. <...> Nu galėjei išsilaikyt’, nes ten buva dirpt’ reikėje. <...> Tėvai da nebuva ištremti, at- maista sandeliai viduj. Nu jau ta tvarka buva toki, siųsdava po siuntinį į mėnesį <...> į tą lagerį. Pa- kaip kariuominėj. Kad viskas jau būt tvarkingai, skiau kaip ištrėmė, tad jau pasibaige. <...> O jie ka nebūt nesusipratimų. I tada apsijunge tie vyrai [dėdė su teta] septynis metus išsislapste va šičia su moterimis. Išrove tvoras, ten dalį. Mes net neva, an to maža to aukštele. Nu jie išeidava, ka žinojom. Grįžom iš darba ir girdžiam, kad pil su nieks nemata. <...> Jie če septynis metus va če, automatais, su kulkosvaidžiais. Toks triukšmas. tuose namuose išsislapste. I nieks neįtare. Tada Nu ir paskiau užrakina staigiai tuos barakus visus. jiem buva sunkiau, negu man, nes būdava taip: Ir žiūriam, kad bėg vyrai, kaliniai, tais takais. Nu sargyba tai būn, stribai vis vien ką tai įtare, bet jie ir tada išlauže tas duris, jau įėje, susitikom. <...> jo nenučiupa. Sake, buva labai šalta žiema. Tai jie Apsijunge jau tie kaliniai. Streikuoj. Neit’ į darbą. gulėje ten an to aukštele jau, o tas kareivis stovėje Paskiau, ką ten prižadėje, kaip jie visada prižad. apačio naktį. Tai buva nušalę, nusmuka nagai. Paskiau, ka mes vėl’ ėjom į darbą dvi savaites, bet Buva atšalę rankas baisiausiai. Visą laiką baimėj. nieks nepasikeite. Tai vėl nustojom eit’ į tą darbą. O ten, tame lagery, <...> mirtis sekioje kiekvieno. I daugiau ten buva toks jau rėžims, <...> kaip Saka, nežinai, kur tavi gal’ nupilt’, bet jau tokios kariuomenėj tame lagery. Buva prisakyta, ka tu ištemptos baimės nebuva. Kazakstane <...> kase, turi jau sargybose stovėt’. <...> Nu ir teip išsilaike dare dirbtines užtvankas. <...> Ten buva tie upe- keturiasdešimt parų. <...> Nu kaliniai reikalava iš liai didžiuliai. Iš akmenų nukrove. Statyba baisi. Maskvos komisije kad atvažiuotų. <...> Ka tuos Miestą didelį pastate Džeskanganą. <...> Kasėm reikalavimus patenkintų. Bet tada nieks neatva- vandentiekiui. Rankiniu būdu tada. <...> Visi žiuodava. Majorai kokie, generolai tie, nu i teip jie buva įdarbinti. Darbui atrinkti darbingi, kas buva mulkina. I paskiau ten jau buva labai daug tokių: invalidai, tuos išveže kitur. <...> Tai ten aš išbu- visi žmonis, nu kaip sakant, gudrus buva. Specia- vau <...> tris su puse metų. Nu i po Stalina mir- listų visokių. Tai jie sugalvoj, nu padare radijo ties, tada prasidėje lageriuose tie sukilimai. <...> stotį ten, lagery, jau buva. Pranešinėje visur. I tą Jie žadėje lengvatas kokias nors. Ir jie tų lengvatų naktį puole. Apsupa i puole tada. Atidenge ugnį nepilde. <...> Reikalavims jau buva, ka tuos kali- visur. <...> Par stebuklą aš palikau gyva. <...> nius tur’ paleist’, bet laikes, nes tiek milijonų Mes tada, tą naktį, stovėjom sargyboj. Aš, iš mūsų žmonių dirba dykai. Visi objektai perpildyti. Ten brigados, nu dvi mes stovėjom i toks vyrs uk- buva urana kasyklas už Džeskazgana. Ten koki rainietis. Ryte teip jau aušt, praėje tie patikrintojei šešesdešim kilometrų a šimtas. Tai va, ten dirba tą sargybą, man tiek šalta. Tas vyrs saka, tu nu- keturiolika tūkstančių vyrų toj urana kasykloj. šok, ten tie pastatai taip žemė visi yra. Saka, nu- Tada nieks nežinoje, ka ten toks pavojus, i gyvybę šok, tu užvėjy, daba nieks netikrins, saka, pašoki- paaukoj. Nu pas mum ir moterų buva keturi i nėk, sušilsi biškį. I tik aš nušokau nu to stogele, puse tūkstanče. Ir vyrų buva kas tai dešimt [tūks- iškart iš visur raudonas raketas. Visur atidenge tančių]. Bet teip atskiri, nesusitiksi. Tvoras. Žino- ugnį. I tuos du nupyle, kur su manim stovėje. jom, matėm, ka vež į darbą kolonas jau ten. O <...> I kaip tik mum pasitaike stovėt’ toj vyrų zo- moteris tai vedžiodava. Nebuva taip. Tai po tris- noj. Ten tie barakai taip išdalinti: ne eilėse, visi dešimt, po šešiasdešimt. Brigado būdava trisde- ten po žeme. Nu i daba pribėgom prie to baraka, šimt žmonių, moterų. Tai va išved į darbą. <...> nu ir mata, kad jau ein kareiviai.<...> Matos šovi- Spygliuota toki tvora iš gabalų sudedama aplin- niai kur sproginėj. Su sprokstamosiom šove, ja. kui. Nu i jie ten, kareiviai stov’. Nu i ten vidury Nu daugiau, ką daryt’? Pradėje tie vyrai šokt’ į turi dirbt’. <...> Daugiausiai buva ukrainiečių. baraką. Sušokom į tą baraką. Paskiau apsupa, ka Paskiau lietuvių. Paskiau latvių, esčių, nu visokių pasiduot’. Pasidavėm. Rankas iškelt’ i pasiduot’ tautybių buva. Tik ko, čigona nemačiau. <...> Iš visiem. Nu i ką? Ėjom lauk. Ten, kur sužeisti pačios Maskvos buva daug <...> tų moterų. Ten buva, ėjom visi, kur buvom subėgi. Viens kitą tai teip buva pri Stalina. Jeigu pamate su užsieniečiu nepažinom. Kur turėje pažįstamus, tuos sužeistus ka tu kalbėjei, priėje gatvėj – tu gavai penkis me- leide nešt’ į ligoninę. A katrie lika, tai tuos su dur- tus be jokių kalbų. Tokes gydytojes, teisininkes, tuvais visus subade mirtinai. Nu i paskiau moterų

žmonės pasakoja 44 zonoj tai buva barakai va taip: baraks i taks toks. gala nėra. Sakau, kas če dabar bus? Nu ir nuėjom. Nu ka platūs tie takai buva. Tai ten mete per lan- Ten, matyt’, vyrai iškelti. <...> Priminti tie ba- gus ašarines dujas i su tankais tarpuose traiške rakai. Betvarke baisi, bet ten veikdava greitai. moteris. <...> Baisu, kiek ten nužude. Ten baisu Tuoj valgykla išvire valgyt’. I duoną atveždava. pasakyt’. Ten nieks nežina. I paskiau <...> tie, Nu i pradėjom. Mes ten apsigyvenom. Tas jau katrie gyvi lika, išvare už zonos. Susodina an dy- buva paskutinis tas jau lageris. Tada penkiasde- kuma. Apsupa kareiviai. I tada jie vale tą zoną su šimt šeštais metais, pavasarį, pradėje [paleist]. Jie ta, nu stumdoma. Su tais nagais stum’ tuos lavo- tempe, kiek tik galėje tuos kalinius užlaikyt’, nes nus. Krove i priekabas ir veže. Ten siaubas, kas ten nebuva kam dirbt’. Tokie objektai palika nedirba- dėjos. Nu i paskiau po to tai jau grąžina mus į tuos mi. Nu i tada <...> ten jau buva kaip tai laisviau i barakus. Kaip žiauriai atroda. Kraujas. Sienas ap- linksmiau. Nebe teip baisiai, kaip jau tame [lage- taškytas visur. <...> Ir ruoše etapą į šiaurę jau. ryje]. <...> Tie gyvuliai, tas karves, matytum, iš Iškart jie rinka dvidešimt penkis metus kas tur’. Vokietijos tos karves buva. Tokes gražes, juod- Tas ukrainietes, daugiausiai ukrainietes. Nu i lie- marges. I labai piena daug duodava. Tai tos mel- tuvių turėje dvidešimt penkius metus. Surinka žėjos keturiskart melždava jases. Po kara šert’ tuos. <...> Paskiau saka, kas noret’, saka, rašykit’ reikėje šešius kartus. <...> Į pirtį vesdava tas kar- pareiškimą. Galėste pasikeist’. Galėste išvažiuot’. ves. Žiemą maudyt’, ja. Vesdava su šiltu vandeniu, Kitas liks jau. Žinot, nu aš kaip visada nemėgda- su muilu. Darba jėga nekainava. Visi dirba veltui. vau ant vietas niekur stovėt’, parašiau tą pareiški- <...> Rašiklį jokį, nieka, ni pieštuka tu neturėjei, mą. Nuvede mani prie to vagona. Tokią moterį ni adatos. Po teisybes, nieka neturėjei. Dare kratą. iškėle, mani įkiša į tą vagoną. I mes nuvažiavom į Viską tau pajėme. Jeigu ką nors įsitaisei, a peiliuką Irkucka oblastį. <...> Taišeto rajonas. Tai ten toki iš to, kur rasdavom kokį blėką. Mes peiliuką tai nedidelei lageriai. Bet ten ein gelžkelis1. I ten kas kavodavom, slėpdavom į plyšius. <...> Duoną at- penki kilometrai <...>, dešim <...> tokie lageriu- sipjaut’ reikėdava. Baisu baisu ten. Ten toks rė- kai. Po penkius šimtus žmonių, po septynius šim- žims buva kaip ir kalėjime. <...> Aš dirbau pri tus žmonių, jau tokie. Tai kiek ten tęsės, kas ten fermos valytoje. Piena atsigeri. Jau to bada toke žina. Tai jau mus nuveže ten. Tai jau buva kitur nebuva. <...> Kada buva sukilims, aš susipažinau žemes ūkis. Tai ten jau dirba tie kalinei. Iš karta su būsimu tuo vyru. <...> Jį labai sunkiai sužeide. papuoliau žėruče fabrike. Bet aš kai buvau dirbus Jam sprogstamoji išneše če visus raumenis. <...> tame Kazakstane plotniku2 <...>, tai mani įtaise. I Aš jau galvojau, ka jis negyvs a ka jis miręs. Nieka toki dirbtuvėła, bet ten viską <...> reik’ rankom negalėjei sužinot’ tada. <...> Aš gaunu iš jo laišką, dirbt’. Mum tai ten, kur statybas ėje, atveždava. <...> ka ta koje (jam buva gangrena, bet jis <...> Langus, duris gatavus atveždava, tik įstatyt’ reikė- neleida tos kojos pjaut’). Išsikapanoje. Šlubava jis. je. Ir grindis dėt’, ten dažyt’ ką nors. <...> Pirms <...> Pradėjom mes susirašinėt’. <...> A tėvai irgi langs neišėje man gerai. Paskui išėje kiti gerai lan- buva Irkucka oblasty ištremti. <...> Jie buva da į gai. Dirbau langus, duris. Išdirbau aš ten kokių pasimatymą atvažiavę <...> į lagerį vieną kartą. pusantrų metų panašiai to dirbtuvėle. Paskiau <...> I kada mus paliuosava, vienai draugei buva mire toki seniuke. <...> Liep’ man grabą daryt’. brolis <...> Karagandoj tada. <...> Nu i mes su ta <...> Nu tos ukrainietes išgąsdin. Tu matysi, ka drauge susitarėm – važiuojam į Karagandą. Aš jau tau sapnuosis, neduos tau ramybes. Aš išsigandau buvau parašius. Jis jau buva kambariuką pasijė- i to graba nebedirbau. I tada mani pašalina iš tos męs. <...> Mes vėl iš Irkucka važiavom į Karagan- dirbtuvėłas. Pašalina, bet tuojau ruoše etapą į že- dą. <...> Nu i ten dar mes laisvi išgyvenom du i mes ūkio <...> koloną. Nu i mani išveže ten. <...> puse metų. <...> Gime sūnus tas vyresnysis. Nu i Mes kaip pripratę visada, kat tie kareiviai stov’, su tada jau nuvažiavom į Lietuvą. Tėvai buva grįžę iš automatais ein už nugaros, a tada jau <...> nuėme Sibira. Parvažiavom. Če irgi tie kolhozai3. <...> tas sargybas visas. Daba mus vež, vež, nuvež į tokį Gava jis Akmenėj <...> darba. <...> Praėje koks mišką. Sustoj traukinys. Paleidž’. Mūsų buva pusmetis, tada kambariuką gavom. Toj Akmenėj kiek? Du šimtai, du i puse. Va toks kiekis. Paleidž’ mes ir gyvenom penkius metus. <...> Nu i mana i liep’ eit’ tokiu keliu. Einam, einam, jau temst, dėde irgi <...> sugrįža į sava namą. Sugrįža į sava namus, bet kažko jiem ten nepatika. Jie norėje iš

1 Geležinkelis. 2 Mūrininku. 3 Kolūkiai.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 45

Aija Bulytytė-Bučienė (antroje eilėje ketvirta iš kairės) tremtyje, Sibire. 1955 m. Nuotraukos iš asmeninio albumo.

tų namų išeit’. Nu i daba atvažiuoj į tą Akmenę. vėl pusantrų metų. <...> Daba aš gaunu laišką, kad Saka, paliekam tau tuos namus. Važiuok če, į kai- yra viskas. <...> Patenkinam. Važiuojat’ į Vilnių mą. Trys vaikai buva maži. Bendrai mani kaims atsiimt’ tą statusą. Nu ką gi, aš galvoju, gausiu tą labai trauke, nes aš miesta nemėgdavau niekada. didžiąją penciję. Če kaimyns pajim mani. Važiuo- Nu i tada parvažiavom če, į Vaidminius. Išgyve- jam. <...> O ten asmeniškai turi atsijimt’. Ten kits nom trylika metų. Kai melioracije griove, tai va če negal’. Nuvažiuojam, įteik’ tą statusą. Nieka tų pi- pasitaike tas nams i nusipirkom. Parėjom vėl at- nigų, kaip lika ta tremtine bazine pencije, teip’ i gal. <...> Kada grįžau, aš pas tėvus tada <...> palika. O teip, tą statusą įteike, i viskas. Nu ką tu, gyvenau. <...> Ja. Mes perėjom į kolūkį dirpt’ daba turiu tą statusą, bet tas pats, kaip tremtinys. tada. Vyrs dirba dirbtuvėse ir fermoj. <...> Tada <...> Tame Vilniuj nuvažiavom <...> su tokia aš irgi fermoj dirbau. <...> Tada da pencije. To nuotaika. Nu nieks negalvoje, kad teip išeis. <...> staža trūka, kaip neįskaičiava tuos metus. <...> Paskiau visi sparnus nuleide. Juoks jim. Tada, kaip buva nepriklausomybe, tada jau priskaičiava tuos. Tada man užteka jau tų metų. 2018 m. iššifravo Janina ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ <...> Kaip rezistencijes dalyve aš buvau, tai man, <...> prieš kokius tris metus tikrina bylas. I daba Jonišky man pasaka. Tu rašyk į Vilnių. I tu gausi STORIES OF PEOPLE FROM <...> tą statusą. <...> Nu dabar, parašiau. <...> Jei- DAUNORAVA gu gausi teigiamą atsakymą, tai pridės – tą didžią- ją penciją gausi. Nu i daba, praėję trys, ne, du i Two publications of one region’s oral history – Lithuanian Va- lerija Kundrotaitė-Zeleckienė’s (b. 1918) about matchmaking, puse metų. Dabar aš gaunu iš Vilniaus <...> – the tricks of an evil spirit, and robbers, and Latvian Aija Buli- trūkst duomenų. Dabar aš surandu tuos liudinin- tytė’s (Bullītis), (b. 1929) stories from her life, about the injus- kus visus. Viską nusiunč’ vėl tuos poperius. Praain tice and exile she experienced in the post-war period.

žmonės pasakoja 46 LIEPOS ŠEŠTOSIOS EISENA Arūno BALTĖNO fotografijose

Liepos 6-ąją, Lietuvos Karaliaus Mindaugo karū- ,,Mūsų Vytis'' iš kitų Lietuvos meno mokyklų į navimo dieną, 300 vėliavų eisena, vedama būgnų Vilnių paštu atkeliavo 160 kūrybingai nutapy- bei sutartinių, pakilo į Kernavės Aukuro kalną tų Vyčių, kurių autoriai – 7–11 metų vaikai. Jų giedoti Tautišką giesmę. piešiniai buvo nufotografuoti ir sublimaciniu Šiais metais Nacionalinei M. K. Čiurlio- būdu atspausti ant vėliavinio audinio. Prie šių vė- nio menų mokyklai paskelbus piešinių konkursą liaVyčių autorių, jų šeimų, prisijungė prieš metus

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 47

JULY 6TH PROCESSION

Vasario 16-osios eiseną ir minėjimą papuošusios On 6th July, to the accompaniment of sutartinės and drums, čiurlioniukų sukurtos vėliavos. in Kernavė a procession raised 300 Vytis flags on Aukuras Hill Vėliavose plazdėję Vyčiai – tai jų dovana and Lithuania’s hymn was sung. The authors of the flags – 7–11 year old students from Lithuania’s art schools, their pa- Lietuvai. intings of the Vytis were turned into flafs. The author of the Idėjos autorė – dailininkė Julija Ikamaitė. idea – artist, teacher at the National M. K. Čiurlionis School of Art – Julija Ikamaitė. Photographer – Arūnas Baltėnas. 48

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 49 50

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 51 AR LATVIŲ RELIGIJA – DIEVTURYBA? Ugis NASTEVIČIUS

„Jei senovės latvių kas būtų paklausęs, kokia Ataskaitų peržiūra patvirtino, jog dievturiai pagal jų religija, jie būtų sutrikę dėl klausimo pras narių skaičių sudaro didžiausią iš aštuonių regi- mės. Jų religija buvo gyvenimo būdas (dzī- struotų nekrikščioniškų religinių grupių Latvi- vesziņa), o esminiai rūpesčiai nesuvedami į joje, ir per pastaruosius aštuonerius metus diev- abstrakčias dogmas ar racionalius kanonus. turybos sekėjų nuolatos daugėjo5. Aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas buvo Be to, atsižvelgiant į teologo Karlo Ranerio gyventi darnoje su Gamta ir kitais bendruo- argumentą, jog esama „anoniminių krikščionių – menės nariais – sekti dievų valią. Asmeninę tikinčiųjų, kurių kol kas neįmanoma atpažinti vertę bei garbę sudarė daugybė dorybių, ir ir kurie patys kol kas nežino esantys tikintieji“, nebuvo reikalo konceptualizuoti tokių reli- taip pat į Heinricho Oto teiginį, esą „gali būti ir ginių metaforų kaip nuodėmė, atpirkimas ar tokių krikščionių, kurie patys to nežino“6, ma- išganymas.“ nytina, jog taip pat yra ir dievturių atveju, t. y. Janis Tupesis (1937–2017)1 dievturiams priskirtini ir tie prijaučiantys asmenys, kurie kol kas nėra patekę į sąrašus. 2016 m. atlikta Latvijos socialinių tinklų Latvijos Respublikos Konstitucijos preambulė dalyvių apklausa7 atskleidė, kad 22 proc. atsilie- skelbia: „Nuo senų laikų Latvijos tapatybę Euro- pusiųjų pripažino savo religija krikščionybę, 20 pos kultūros lauke lėmė latvių ir lyvių tradicijos, proc. – „latviškąjį teizmą“ (latviešu dievestība), 4 latviškoji gyvenimo išmintis, latvių kalba, ben- proc. – pagonybę, 3 proc. – kitas religijas, 1 proc. 2 dražmogiškosios ir krikščioniškosios vertybės.“ pareiškė „tikintys Dievą“, o 50 proc. prisipažino Buvęs Latvijos universiteto Teologijos fakulteto esantys nereligingi. dekanas Ralfas Kokinas Latvijos religinį status Iš kategorijos latviešu dievestība 81 proc. quo yra apibūdinęs taip: „Tūlas latvis viena koja buvo dievturiai, 1 proc. priskyrė save „Dievo, remiasi į dievturybą, kita į krikščionybę, domisi Laimos ir Maros liaudies religijai“, 9 proc. – „lat- hinduizmu bei budizmu, tiki horoskopais ir nau- viškajai gyvenimo išminčiai“ ( ), 3 latviskā dzīvesziņa dojasi žiniuonių paslaugomis.“ Humanitarinių ir 6 proc. pasisakė esą tiesiog „latviai“, 2 proc. – iš- socialinių mokslų instituto prie Daugpilio univer- pažįstantys „latvių senąjį tikėjimą“ ir 1 proc. „ofi- siteto direktorė Anita Stašulanė pažymi: „Kadan- cialiai – liuteronai, o širdyje – dievturiai“. („Kitų gi klausimai apie religinę priklausomybę į Lat- religijų“ kategorija apėmė ateizmą, budizmą, du- vijos gyventojų surašymus nebeįtraukiami, infor- deizmą, hinduizmą, islamą ir „dvasinę saviugdą“.) macijos apie religinių organizacijų narių skaičių Skaičiai sutinka su R. Kokino duomenimis galima išsunkti nebent iš Teisingumo ministe- ir yra palyginami su 2014 m. Gelapo (Gallup) rijos skelbiamų duomenų, t. y. sugretinant Lat- instituto pasaulinės apklausos rezultatais, pagal 4 vijos religinių organizacijų pateiktas ataskaitas.“ kuriuos 40 proc. apklaustųjų Latvijoje laiko save religingais, 41 proc.– nereligingais, 9 proc. – įsi- tikinusiais ateistais ir 10 proc. nežino arba neatsa- 1 Tupesis 1987: 46–61.Versta iš anglų k. 8 Visi asmenvardžiai transkribuoti lietuviškais rašmenimis, kė . Tokį pat paveikslą pateikia Kanadoje atliktas originali jų rašyba – teksto pabaigoje. tyrimas: „Jaunesnioji latvių karta nėra labai reli- 2 , žiūrėta 2018.02.15. niškų papročių bei švenčių laikymąsi, nes pago- „Latviškoji gyvenimo išmintis“ – tai viena iš galimybių nybė – tai vietinė latvių religija.“9 versti posakį latviskā dzīvesziņa, apimantį visą paveldėtąją etnokultūrinę išmintį ir dvasines bei dorovines vertybes, kurios mūsų pasaulėžiūrą ir įsitikinimus daro latviškus. 5 Reliģisko organizāciju darbības pārskats 2016. „Latviai savo latviškąją gyvenimo išmintį (latvisko dzī- vesziņu) susikūrė latviškojo teizmo (dievestība) pagrindu“ 6 Lowe 1965: 4–5. (Saprovska 2006). Žr. toliau. 7 Nastevičs 2017: 68–70. 3 Jesenska 2015. 8 Gallup International 2015. 4 Stašulāne 2015. 9 CIL 2014.

baltai 52

Kadangi latviškąja religija paprastai vadi- Terminas ang. indigenous ‘prigimtinis’ daugiau nama dievturyba, ar galima tarti, kad ji tiesiog taikomas kalbant apie jau santykinai marginali- sutampa su dievturyba, ar apima dar kažką kita? zuotus vietinius gyventojus, o štai autochtonous Šio straipsnio tikslas – pasiaiškinti, kas gi yra toji ‘autochtoninis’ – apie dominuojančius vietos latviškoji religija 2018 metais, Latvijai švenčiant gyventojus, kurie nuogąstauja dėl galimos savo savo valstybingumo šimtmetį. Jo siekiant užsi- marginalizacijos.“12 Antra, naujųjų laikų istorija brėžta panagrinėti spaudoje vartojamą terminiją, Latvijoje prasidėjo latvių išsivadavimu iš baudžia- tam tikrus dievturybos požymius, išryškėjančius vos ir pirmuoju tautiniu atgimimu 1850 m. folklorizmo kontekste, atlikti sociologinę ap- Taigi, visus kuo įvairiausius latvių auto- klausą dėl terminų tinkamumo ir pateikti surink- chtonų religijos, naujaisiais laikais atgimusios tų nuomonių santrauką. dievturybos pavidalu, apibrėžimus, pateiktus akademinėse13 ir pačių dievturių publikacijose, galima suskirstyti į penkias grupes pagal priski- TERMINIJA riančiąją apibrėžimo dalį: 1) l a t v i ų (latviešu, ang. Latvian ir kt.) Oficialiai Latvijos dievturių sandrauga (Latvi- ~ dievestība „dievestyba“14; ~ senā dievestība jas Dievturu sadraudze) buvo įsteigta 1927 m., o „senoji dievestyba“15; ~ senā reliģija „senoji religi- terminus dievturis „dievturis“ ir dievturība „diev- ja“16; senlatviešu reliģija „senlatvių (senųjų latvių) turyba“ 1925 metais nukalė Ernestas Brastinis ir religija“17; ang. ~ religion „religija“18; ~ nacionālā Karlis Bregžis kaip atitikmenis graikiškiesiems reliģija, ang. ~ national religion „nacionalinė reli- theophoros ir theophoria. Sudurtinis žodis diev- gija“19; ~ tautas reliģija, ang. ~ folk religion, vok. turība yra sudarytas iš tikrinio daiktavardžio ~ Volksreligion „liaudies religija“20; ang. traditio- Dievs „Dievas“ šaknies, veiksmažodžio turēt „lai- nal ~ religion „tradicinė ~ religija“21; ang. ~ pa- kyti, turėti“ šaknies ir ypatybės priesagos -ība ganism „pagonybė“22; ang. ~ neopaganism, ru. „-yba“10. ~ неоязычество „neopagonybė“23; ang. modern ~ Panašiai terminas dievestība „teizmas“ yra paganism „šiuolaikinė ~ pagonybė“24; ang. ancient sudarytas iš Dievas šaknies ir Dievo buvimą tei- ~ paganism „senovės ~ pagonybė“25; giančio dėmens esība, esamība „būtis, buvimas, 2) l a t v i ų (latvju, ang. Lettish) ~ dievestība egzistavimas, esamybė“, kaip dievesyba, tik su „dievestyba“26; papildomu negramatiniu intarpu -t-, taigi – die- 3) l a t v i š k o j i (latviskā, ang. Latvian) vestyba. Jis įvardija latvių etninę religiją, liaudies ~ dievestība „dievestyba“27; ~ dievatziņa „dievo- dvasinę patirtį, religines tradicijas. Latviškoji dievestyba skleidžiasi per liaudies dainas, liaudies 11 muzikavimą, papročius, užkalbėjimus ir t. t. 12 Gausset, Kenrick, Gibb 2011: 138–139; plačiau: 135–142. Dievturybai apibūdinti tad latviai mieliau vartoja 13 Jos žiūrėtos per tinklapius , , , . šantį daug svetimšalių konotacijų. 14 Goba 1938; Vīķe-Freiberga 1986: 15–17; Tomariņš 1993; Galiausiai terminas (latviska) dzīvesziņa Nastevičs 2017. „(latvių) gyvenimo išmintis“ yra sudurtas iš daik- 15 Tupesis 1987: 46–61; Grīns 1998. tavardžių dzīve „gyvenimas“ ir ziņa „žinia, žinoji- 16 Brastiņš, Bregžis 1925. mas, prasmė, būdas“ (pavyzdžiui, savā ziņā „tam 17 Adamovičs 1937; Mārtuža 2015: 104–14. tikra prasme“, nekādā ziņā „jokiu būdu“ ir pan.). 18 Muktupāvels 2005: 762–767. Ji yra dievturybos pamatas. 19 Pūtelis 1997: 61–76; Grīns 1998; Kļaviņš 1998: 213–24; Čia reikia įvesti kelis apibrėžimus. Pirma, Krūmiņa-Koņkova 1999: 119–34; Kasekamp 2000: 192; Pussars 2002; Imbrate-Siliņa 2013. „autochtonais vadinami žmonės, gyvenantys te- 20 Biezais 1961; Barkan 2013: 1092. ritorijoje, iš kurios, manoma, jie yra kilę. <…> 21 Misāne 2000: 32–53; Graudiņš 2007: 43. 22 Taivāns 2013: 46–52. 10 [Latvių turēt reiškia ne tiek „turėti“, kiek „laikyti“ 23 Рыжакова 1999; Priede 2015: 199–238; Stašulāne, Ozo- (turēties – „laikytis“), tad latvių dievturis pažodžiui būtų liņš 2017: 235–48; Žemaitis 2017. tas, kuris „laikosi Dievo“ (arba „yra Dievo laikomas“). Ka- 24 Strmiska 2012: 22–30. dangi lietuvių turėti(s), be įsigalėjusių išvestinių nuosavy- bės reikšmių, irgi visų pirma reiškia „laikyti(s)“ (LKŽ), tai 25 Eliade 1980: 1–26. lietuviškai dievturį galėtume atitinkamai apibrėžti kaip tą, 26 Dārdedzis 1996. kuris Dievo turisi (arba yra Dievo turimas). – Vert. past.] 27 Goba 1979; Tupesis 1983: 40–43; Grīna 1990; Puisāns 11 Letonika 2002. 2003: 18–19.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 53

žina“28; ~ senticība „sentikyba, senoji tikyba, Tiek dievturybai, tiek pačiai latvybei tai yra senasis tikėjimas“29; nerimą keliantis akultūracijos iššūkis, reikalaujan 4) b a l t ų (baltu, ang. Baltic) ~ dievestība tis plačiau atsiverti ir lengviau į savo ratą priimti „dievestyba“30; ~ reliģija, ang. ~ religion „religi- „kitą“, nors kaip tik dėl itin atsparaus uždarumo ir ja“31; ang. ~ paganism „pagonybė“32; ang. ~ neo- kalbinės izoliacijos pavyko pogrindžio sąlygomis paganism „neopagonybė“33; išlikti per pusę amžiaus trukusią Sovietų okupaci- 5) d a i n ų (dainu) ~ dievestība „dievesty- ją tiek tėvynėje, tiek priverstinėje išeivijoje39. Ver- ba“34; ~ reliģija „religija“35. tėja Amanda Jatniecė pažymi, jog ypač dievturiai O štai Latvijos institutas siūlo vietoj latvis- prisidėjo prie latviškumo išlaikymo išeivijoje, to- kā dzīvesziņa vartoti apimlų terminą „tradicinė kiose srityse kaip literatūra, leidyba, tyrimai, ama- latvių pasaulėžiūra“, o vietoj latviešu, latvju, lat- tai, menas, muzika, bendruomeniškumas, eduka- viskā reliģija „latvių, latviškoji religija“ – „latvių cija ir senųjų tradicijų puoselėjimas40. Taip yra dėl pagoniškosios tradicijos“, taip siekiant: 1) pabrėžti to, kad svetimame krašte sužadinamas savisaugos senas baltų, kaip „paskutinių Europos pagonių“, instinktas, t. y. kitų kultūrų apsuptis koreliuoja su šaknis bei visuminį, nenutraukiamą ryšį su Gam- padidintos grėsmės aplinkybėmis41, reikalaujančio- ta ir 2) išvengti galimo nesusipratimo dėl vadina- mis padidinto budrumo – žinoma, kol tebegalioja mojo nacionalizmo, t. y. dėl šiai sąvokai priskiria- apsisprendimas atsispirti savos etnokultūrinės ta- mų neigiamų konotacijų. patybės asimiliacijai. Religijų sociologė Agita Mi- Junginiai iš dviejų žodžių, tokių kaip, pir- sāne pažymi dvilypį dievturybos pobūdį: santykį ma, „latvių“, „latviškasis“, „baltų“, „dainų“ ir, su religija ir su nacionalizmu42, dėl kurio ji gali antra, „dievestyba“, „(tautinė, liaudies) religija“, būti suprantama kaip latviškumą palaikantis poli- „(neo)pagonybė“, pasirodo esantys dažniausiai tinis religingumas. Latvijos dievturių sandraugos įvairių autorių vartojami terminai. Iš jų „dieves- įgaliotasis vadovas Valdis Celmas pripažįsta, kad tyba“ yra endonimas, priimtas tarp pačių diev- nors „rasė, etninė kilmė, genai turi reikšmę, bet ji turių; „pagonybė“ – egzonimas, dažnai pejora- nėra lemiama. Latviškumas – tai pirmiausia sąmo- tyvus, perteikiantis monoteistinį požiūrį, todėl ningas apsisprendimas už latvių kalbą, latvių tra- atmetamas Europos etninių religijų kongreso na- dicines vertybes, žemę ir tautą“43. Taip pabrėžiama rių, nes, pasak jų, „neigiamai atsiliepia mūsų re lingvocentrinio nacional[patriot]izmo paradigma, putacijai“36; galiausiai „religija“ – kompromisinis, apimanti kelis iš Viljamo Nortono žmogiškosios neutraliausių konotacijų terminas, todėl priimtas tapatybės dėmenų44: vieta, kalba, religija, etnosas, akademiniame pasaulyje. Etnonimai „latvių“ ir tauta, bendruomė, klasė, lytis. „baltų“ pakaitomis irgi plačiai vartojami, tačiau Pasak Luji Šneiderio: „Liaudies religija <...> pastaraisiais laikais pastebimas ne latvių tautybės yra neišvengiamai susijusi su tam tikra tauta, dievturybos šalininkų bei prijaučiančiųjų gausėji- liaudimi ar gentimi, kaip ir bet kuri tauta, liaudis mas, pažymėtas religijotyrininkės, teologės Onos ar gentis yra susijusi su tam tikra religija. Prie- Lieckalninios37. Tai, kaip ir augantis dvikalbių ri- šingai, universalios religijos yra atitrūkusios nuo tualų poreikis – ne tik latvių diasporose užsieny- liaudiškojo pagrindo. Jos kreipiasi į asmenį, gyve- je, bet ir Rygoje, daugiatautėje Latvijos sostinėje, nantį bet kur ir bet kada“; Donas Joderis čia dar kaip matyti iš 2017 m. atliktos ritualų dalyvių išskiria tautinės religijos apibrėžimą: „Vokiškas apklausos38, – nurodo terminų poslinkį nuo išski- terminas Volksreligion buvo vartojamas dvejopai: riančio (ekskliuzyvaus) „latvių“ prie įtraukiančio ir 1) kaip tautinės, visos tautos religijos priešprie- (inkliuzyvaus) – „latviškoji“ religija. ša ‘universaliai religijai’, ir 2) kaip liaudiškojo lygmens priešprieša mokyto, oficialaus, institucinio 28 Saprovska 2006. lygmens religijai, vadinamajai ‘aukštajai religijai’ 45 29 Stalts 2015. (Hochreligion) daugialypėje visuomenėje.“ 30 Celms 2016. 31 Muktupāvels. 2010. 39 Apie perėjimą nuo išlikimo prie atgimimo daugiau žr. 32 Strmiska 2005: 39–58. Stašulāne, Ozoliņš 2017: 239–242. 33 Shnirelman 2002:197–211. 40 Jātniece 2005: 451–457. 34 Veselis 1955; Dārdedzis 1962; Brastiņš 1975; Celms 2009. 41 Nastevičs 2017: 53. 35 Brastiņš 1930: 321–25. 42 Misāne 2005: 101–17. 36 Declaration 2014. 43 Lorencs 2017. 37 Lieckalniņa 2015. 44 Norton 2000. 38 Nastevičs 2017: 70–73. 45 Yoder 1974: 2–15, žr. 10–11.

baltai 54

Taigi, „latviškoji tautinė religija“ būtų pats tiek bendruomeniškosios, kaip mielumas, meilu- dažniausias ir akademiškai tiksliausias apibūdina- mas (mīļums), santarvė, sandermė (saderība), dos- masis žodžių junginys. numas (devība, devīgums), teisingumas, teisybė (taisnība), tiek, galiausiai, dieviškoji dorybė – die- votumas, dievobaimingumas (dievbijība)50. TIPOLOGIJA Anot Rolando Malerio, yra „trys pasaulė- žiūros žiedai“, sudaryti iš trijų binarinių opozici- Dievturyba – tai tautinė (iš pradžių – etninė) reli- jų: kaltė–nekaltybė, galia–baimė ir garbė–gėda51. gija, šaknyjanti latvių tradicinėje kultūroje bei Jo nuomone, kai kurios kultūros, palyginti su folklore, įkvėpta XIX a. antrosios pusės tautinio kitomis, pirmauja viename kuriame žiede, nors romantizmo (tautiskais romantisms) ir išgryninta, kiekvienai skirtingu laipsniu būdingi visų trijų susisteminta bei kanonizuota XX a. antrajame požymiai. Pasaulėžiūrą R. Maleris apibūdina kaip dešimtmetyje46. Kaip atgimusi, ji patenka, Aize- pagrindinį motyvą, lemiantį žmogaus sprendi- ko Bounvico terminais kalbant, į mezopagonybės mus ir elgesį52. Dievturių sąžinės skatinamas el- ribas, kitaip nei paleopagonybė, kuriai priklauso gesys priklauso garbės–gėdos kultūrai. Palaikomi „pirmykščiai gentiniai tikėjimai <...>, iki šiol vietiniai bendruomeniniai ryšiai (vietsakņotība praktikuojami kaip veikiančios vaizdinių sis- kopienā „įsišaknijimas bendruomenėje“) ir et- temos“, ir neopagonybė, apimanti „religijas, su- niškai įgimta narystė nėra praradę savo vertės kurtas po 1940 m.“: (nors esama ir atsivertimo atvejų). Iš pagarbos Žodis „mezopagonybė“ taikomas religijoms, medžiams ir šventosioms giraitėms, kaip protė- atsiradusiomis iš siekio atkurti, atgaivinti arba vių kulto vietoms, kylanti dvasinė ekologija lemia tęsti tai, ką jų steigėjai suprato kaip savo protė- atsakingą, rūpestingą santykį su aplinka. vių ar pirmtakų (paprastai Europoje) paleopa- Dievybė nesivaizduojama antropomorfiškai. gonybę, patyrusią geroką poveikį (atsitiktinį, Pasak dainos: nevalingą arba tyčinį) iš monoteistinių ir / arba dualistinių pasaulėžiūrų pusės, tokių kaip Dzirdu Dievu i līžot, Girdžiu Dievą lydą skinant, [zoroastrizmas, ankstyvasis budizmas], judaiz- Dievadēlu dzenējot: Dievo sūnų šakas genint: mas, krikščionybė ir / arba islamas.47 Paša Dieva neredzēju Paties Dievo neregėjau Aiz deviņu duraviņu, Už devynių durytėlių, Dievturyba yra panenhenoteistinė religija, Aiz deviņu duraviņu, Už devynių durytėlių, nes savo požymiais atitinka tiek Raselo Notono Aiz deviņu atslēdziņu. Už devynių užraktėlių. bei Jono Kasulio panenteizmą, teigiantį pasaulio ir F.344,369 Dievo tarpusavio priklausomybę (Alfredo Vaithe- do „abipusis panteizmas“, kai Dievas suprantamas Nors ir nedaug, bet esama išimčių: tai va- kaip pasaulio siela, o pasaulis – kaip Dievo kū- dinamoji dievturiškoji ikonografija, kurią dau- nas), Dievo visa smelkiantį imanentiškumą visa- giausia įkūnija Ansio Cyrulio, Jekabo Bynės, Er- toje48, tiek Makso Miulerio henoteizmą (arba kate- nesto Brastinio, Karlio Freimanio, Karlio Sūninio, noteizmą), teigiantį, kad paeiliui garbinamų dau- Hildos Vykos, Stefano Berco ir Richardo Zarinio gelio dievybių esmė yra bendra ir viena, nes jos tautinio romantizmo stiliaus darbai. Vis dėlto tra- esančios ne kas kita, kaip to paties vieno Dievo dicijoje dievų atvaizdus veikiau atstoja latviškas įvairios emanacijos bei manifestacijos, atstovau- ornamentas (latvju raksti „latvių raštai“), sudary- jančios jam atitinkamuose kontekstuose49. tas iš rinkinio simbolių, kurių kiekvienas siejasi su atitinkama dievybe. O nuo 1925 m. dievturybos Tikima prigimtuoju gerumu (labums), kuris 53 yra vienas iš pamatinių dievturybos dorybių (ti- ženklu pasirinktas „kryžių kryžius“ . kumi). Joms priklauso tiek asmeniškos dorybės, Įvairūs dainų rinkiniai kartu su kitų žan- kaip išmintis (gudrība), darbštumas (darbīgums), rų latvių tautosakos tekstais sudaro dievturybos grožis, dailumas (daiļums), linksmumas (līksmība), „šventraščio“ pagrindą, todėl ji tam tikru mastu gali būti laikoma folklorizmo atmaina. Junginys

46 Muktupāvels 2015: 65. 50 Brastiņš 1932. 47 Bonewits 1984:7–10. Zoroastrizmas ir ankstyvasis bu- 51 „Jeigu melas gina genties ar tautos garbę – puiku. Jeigu dizmas čia įterpti todėl, kad jie autoriaus minimi kituose meluojama grynai savanaudiškais tikslais – gėda“ (Muller apibrėžimuose. 2000). 48 Keane 2016: 48–50. 52 Moore-Jones 2015: 69–84. 49 Taliaferro, Harrison, Goetz 2013: 78. 53 Brastiņš, Bregžis 1925: 31.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 55

Dievturių Luokstenės šventykla (Lokstenes svētnīca). Nuotrauka autoriaus.

dainu dievestība „dainų dievestyba“ mena filoso- etika ir transcendentine malone bei atpirkimu pa- fo Roberto Mūko teiginį, kad latvių pasaulėžiūrai remtos šventos bendruomenės samprata. iš pagrindų būdingas poetiškumas ir kalokagatija Perėjimo ritualus (godi „šeimos šventės“, (gr. καλοκαγαθία54): kaip vardynos, branda, vestuvės, laidotuvės ir Latvis pasaulį suvokia estetiškai ir pasitelkda- t. t.) ir kalendorines, arba metų, šventes (gad- mas lakią vaizduotę <…>. Poetinė (meninė) skārtas) – kasmetines saulėgrįžas (saulstāvji), ly- logika tarpsta metaforų dirvoje. Latvį valdo giadienius (vienādības) bei tarpines aštuoniadalio ne jausmų, o valios mistika. Latvių dievestyba Metų rato dienas – tautiškai apsitaisę dalyviai yra tuo pat metu ir estetinė, ir etinė. Tai akty- pamini dainuodami dainas, skambindami kank- vi, pasaulį teigianti mistika, paremta vaizduo- lėmis ir mušdami būgnus. te. <...> Dainų žmogus darbštus, optimistas ir Dievo samprata, nors nevienalytė, išlaiko abiem kojomis stovintis ant žemės. būdingus požymius: „Esama tam tikro fami- liarumo Dievo atžvilgiu <...>, Jis laikomas kone Sutelktumas į veiklą, mitiškumas, šventy- ‘bičiuliu’, to paties lygio su mumis. Kartais į Jį bės pasaulyje pripažinimas, ciklinis šventas lai- kreipiamasi taip lengvabūdiškai, tarsi Jis būtų ne- kas, vyraujanti etninė-bendruomeninė asmeninė daug svarbesnis nei laiptinės kaimynas.“56 Toks tapatybė bei etika, tautos, kaip potencialios šven- santykis, krikščioniui galintis atrodyti kaip die- tos bendruomenės, samprata – pagrindinės sa- vobaimingos pagarbos stoka, iš tikrųjų yra protė- vybės, bendros su japonų etninės religijos šinto vių, kaip dieviškųjų globėjų, garbinimo palaikas. (shintō) pasaulėžiūra, kuriomis ji, pasak Džordžo Kaip tik dėl to intymus familiarumas drauge su 55 Viljamso , skiriasi nuo šiuolaikinės Vakarų reli- pagarba, kreipiantis į Dievą, arba mažybine for- ginės pasaulėžiūros. Pasak Viljamso, šiuolaikinės ma – į Dievulį (Dieviņš), tampa toks natūralus, Vakarų religinės pasaulėžiūros ypatybės – tai su- lyg kreipiantis į artimą protėvį. Šį palikimą, Va- telktumas į tikėjimą, raštą, transcendentiška, ana- karų religijose didžia dalimi jau nunykusį, diev- pusinė šventybė, eschatologiškas šventas laikas, turyba tebeturi išlaikiusi. vyraujanti individualistinė asmeninė tapatybė bei

54 Pažodžiui „geragrožybė“, savybė, jungianti gėrį ir grožį – vert. past. 55 Williams 2005: 10. 56 Bowden 1979.

baltai 56

APKLAUSA laisvė pasirinkti religiją. Vadinasi, pati sąvoka yra klaidinanti, nes latviai arba priklauso kuo įvai- Siekiant išsiaiškinti, kaip šiais laikais Latvijos riausioms religijoms, arba nepriklauso jokiai“ visuomenėje suvokiama sąvoka „latvių religija“ (vyr., g. 1993). „Tautinis pasitikėjimas ir užtikrin- antrosios kartos žiniatinklyje, buvo atlikta in- tumas“ (mot., g. 1957). „Tai religija, kuri skelbiasi ternetinė apklausa (naudojantis Google Forms57). vienijanti latvių tautą, – krikščionybė arba diev- Informacija apie vykdomą apklausą buvo viešai turybė“ (vyr., g. 1992). paskelbta socialiniuose tinkluose (la. Draugiem, 2) Antroji grupė palaiko a u t o c h t o n i - ang. Facebook ir Twitter). Apklausa truko nuo n ę sampratą: „Tai visuma papročių bei apeigų, 2017 m. gruodžio 5 d. ligi 2018 m. sausio 15 d., ir kurių laikėsi mūsų protėviai. Šiandien su ja gali- aštuntą jos dieną jau buvo gauta 500 anketų su at- ma susipažinti per folkloro ansamblius“ (mot., g. sakymais. Kadangi religija – ypač jautrus dalykas, 1970). „Tai senoji latvių religija, kurios atšvaitų apklausai pasirinktas tinklinės atrankos (respon- išliko dainose, ornamentuose (rakstu zīmes) ir dent-driven sampling) metodas. Iš viso apklausti t. t. Visata ir Aukščiausia tikrovė yra Dievas, o 585 respondentai, iš jų 570 (66 proc. moterų ir visi dievai tėra jo atžvilgiai. Pagrindinės dievtu- 34 proc. vyrų) pateikė išsamius atsakymus, kurie rių teologijos dievybės – Dievas, Laima ir Mara ir buvo analizuojami. 2 proc. tebuvo baigę pradi- (Māra)“ (mot., g. 1969). „Būti savimi, dainuoti nę mokyklą, 23 proc.– vidurinę, 37 proc. turėjo dainas, klausytis sielos, vėjo, žemės, vandens ir bakalauro laipsnį ir 38 proc. – magistro arba dak- miško kalbos, teisingai rinkti vaistažoles, pagal taro. Atsižvelgiant į lytį, iš viso susidarė 8 grupės, saulę ir mėnulį, gydyti, saugoti. Tai dalykai, ku- iš kurių šešias (vyrai ir moterys, turintys vidurinį rių nereikia aiškinti – juos reikia patirti ir dary- arba aukštąjį išsilavinimą, tarp jų mokslų dakta- ti. Tam reikia atvirų akių, ausų ir širdies. Galima rai) sudarė ne mažiau nei po 50 asmenų. 94 proc. prikalbėti daug žodžių, bet dar daugiau galima gyvena Latvijoje, o 6 proc. – užsienyje. 94 proc. padaryti be jų“ (mot., g. 1964). „Ji remiasi lat- laiko save latviais, 1 proc. – ne latviais, o 5 proc. viška dora, kurios galima pasisemti iš latvių liau- nesusiejo savęs su tautybe. 4, pagal Latvijos teisę, dies dainų. Man nepatiktų, jei kas nors latvišką nepilnamečių respondentų, gimusių po 2000-ųjų, gyvenimo būdą paskelbtų esant religiją, nes žodis anketos į analizę neįtrauktos. religija turi labai blogą reputaciją – anksčiau ar Pagal pateiktą sąvokos „latvių religija“ sam- vėliau kyla religiniai karai. Nieko pasaulyje nėra pratą atsakymus galima padalinti į 4 grupes. blogiau už karą“ (mot., g. 1967). „Latvių religijos, 1) Pirmajai grupei priklauso tie, kuriems arba teizmo, kertinis akmuo yra dievturyba, kuri pati sąvoka atrodo n e a d e k v a t i: „Nėra to- remiasi dainų dievestyba ir latviškais ženklais ir kio dalyko, nes, pirma, krikščionybės šaknys ne dar vadinama latviškąja gyvenimo išmintimi. Čia Latvijoje, o antra, pagoniškoji dievturyba, mano nėra vietos aklam tikėjimui, veikiau tai žinojimas supratimu, yra ne visai religija. Jeigu jau būtinai ir vaizduotė apie Gamtą, pasaulį ir galias“ (mot., tokios sąvokos reikia, tai liuteronybė“ (mot., g. g. 1946). „Latviškoji gyvenimo išmintis – tai 1975). „Beprasmis pasakymas. Tikėjimų tiek gyvenimo būdas. Mūsų gyvenimo išmintis apima pat, kiek latvių! Jokios tokios latvių religijos nėra“ kažkiek ir kitų senųjų kultūrų patirties. Seno- (vyr., g. 1971). „Latviai savo tikėjimą turėjo ligi ji visuotinė išmintis – tai plačios pažiūros, pa- XII a., bet jam trūko rašto. Latvių tikėjimą su- liekančios vietos regimiems ir neregimiems daly- naikino vokiečiai. Šiandien jo nebėra dėl chris kams. Latviškoji gyvenimo išmintis nereikalauja tianizacijos. Latviai neturi savo religijos, nes ir tikėti kokia nors dievybe ar jai melstis. Žinoma, krikščionybė, ir judaizmas, ir islamas remiasi se- jei kas nori, gali tai daryti. Tai labiau saviugda. mitiškomis idėjomis… Pastaruoju laiku Latvijoje Mūsų dvasiniai turtai (garamantas) mus daug gajos Naujojo amžiaus (New Age) judėjimo, hin- ko moko: Visi man labi ļaudis,/ Kad es pati laba duizmo ir kitos idėjos“ (vyr., g. 1999). „Religiją aš biju;/ Visi mani naidinieki,/ Kad es naida cēlejiņa suprantu kaip įpareigojančią organizaciją. Latviai ‘Visi žmonės man geri,/ Kai pati esu gera,/ Visi – tokios organizacijos neturi – gal kaip tik todėl mes mano priešai,/ Kai pati keliu nesantaiką’. Dievs buvome ir tebesame pavergti, nes kiekvienas at- man deva, Dievs man deva,/ Dievs rokā neiedeva,/ sakingas tik už savo reikalus, ir nėra ‘tvirtos ran Dievs rokā neiedeva,/ Iekam pate nepelniju ‘Die- kos’, kuri visus suvienytų“ (mot., g. 1982). „Lat- vas davė, Dievas davė,/ Dievas rankon neįdavė,/ vijoje, kaip bet kurioje sekuliarioje valstybėje, yra Dievas rankon neįdavė,/ Kol pati neužpelniau’58

58 Respondento cituojamos dainos iš Krišjanio Baruono rin 57 . kinio Nr. 23906-0 ir 6854-0.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 57 ir t. t.“ (mot., g. 1993). „Nemanau, kad senieji lat- pagal Konstituciją, Latvija yra krikščioniška vals- vių papročiai, tikėjimai, gyvenimo išmintis, dainų tybė, paremta krikščioniškomis vertybėmis. O žinojimas ir t. t. yra religija... O štai dievturyba, jeigu Latvija – krikščioniška valstybė, tai ir lat- kaip dirbtinai sukurta sistema, – religija... Man vių religija turi būti krikščionybė“ (vyr., g. 1985). religija yra susijusi su tikėjimu Aukštesne Galia „Šiuolaikine prasme, tai liuteronybė, neišskiriant ar bent jau prielaida, kad jos nariai taip elgsis“ ir kitų krikščioniškųjų religijų. Senais laikais tai (mot., g. 1970). „Latvių religija – tai senasis tau- buvo visokių mistinių atvaizdų, medžių ir gamtos tinis latvių tikėjimas, kokį turi kiekviena tauta. reiškinių garbinimas“ (mot., g. 1951). „Tai latvių Didelė dalis jo sąvokų yra prarastos, bet palyginti praktikuojama religija. Pasakyčiau, kad šiais lai- su kitomis Europos tautų religijomis, daug kas iš- kais tai dažnai labai formali krikščionybė: ‘Tikiu likę tautosakoje, ypač dainose. Latvių religija šiais Dievą, per Kalėdas nueinu į bažnyčią ir meldžiuos permainų ir nesaugumo laikais gali labai padėti Dievui, kai iškyla rimtos problemos’. Tai nėra tik- žmogui asmeniškai – per dainų dorą, priklausy- ras santykis su Dieviškąja Trejybe. Kažkada praei- mo tautai ir savo žemei jausmą. Ji turėtų būti valtyje latvių religija buvo pagoniška, ir niekas neži- džios ypač palaikoma, nes kas gi kitas bus didesnis no, kokia bus ateityje“ (mot., g. 1989). patriotas už tą, kuris priklauso latvių religijai, ne- 4) Ketvirtoji grupė teigia, jog tai s i n k - turinčiai už tėvynės ribų nei administracinių ce- r e t i z m a s: „Tai baltų religija Latvijos terito- ntrų, nei šventviečių. Bene pilniausiai latvių reli- rijoje ikikrikščioniškais laikais. Šiandien ją tyri- gija, ar dievestyba, atgimė per Ernesto Brastinio nėja ir jai atstovauja dievturiai. Tačiau realiame dievturybą. Latvijos dievturių sandraugai šiemet gyvenime latvių mentalitetą, nuostatas ir gyve- sukako 90 metų“ (vyr., g. 1952). „Vargiai pava- nimo būdą greičiau lemia savotiškas pagonybės dinčiau tai religija, veikiau dievomana (dievatziņa, ir krikščionybės mišinys“ (vyr., g. 1973). „Tai maždaug ‘nuomonės apie Dievą turėjimas’, ‘Dievo mišrainė iš kelių ingredientų, tarsi būtų sumes- pažinimas’ ar ‘pažintis su Dievu’), kai Dievas su- ta į blenderį krikščionybė, folkloras, etnografija, vokiamas kaip draugas, su kuriuo bendrauti gali- dievturyba ir gerai išmaišyta. Apsirenk tautiniais ma nevaržomai, nekaustomam griežto ritualizmo. rūbais, apsikarstyk pagoniškais ornamentais ir eik Galų gale latvių šventraščiai juk dar neparašyti, į bažnyčią pašventinti Latvijos vėliavos“ (mot., g. išskyrus dainas, kurias išties galima tokiais lai- 1975). „Gana nekritiškas krikščionybės, pagony- kyti, nes jose išsakyti moraliniai bei doroviniai bės ir visokių ezoterinių bei mistinių praktikų mi- šinys“ (mot., g. 1985). „Pirmiausia ištekėti ‘Dievo principai“ (vyr., g. 1960). „Latvių religija – keista akivaizdoje’, o paskui tam pačiam Dievui pamyžti samplaika. Manau, kad lietuvių irgi nelabai ski- į akis (iemīzt acīs) per mičošaną59. Per bažnytines riasi. Būdamas kareivis, savo kasdienybėje aš pa- Kalėdų apeigas dėvėti vilnonę skraistę su pago- tikiu save Perkūnui (Pērkons) ir Laimai (Laima). niškais ornamentais. Pritarti bažnyčių deginimui Eidamas grybauti pasikalbu su Miško mote (Meža klausant sunkiojo metalo ir tuo pat metu gyve- māte). Ieškodamas nusiraminimo sėduosi po liepa nti pagal kryžiuočių primestas vertybes“ (vyr., ir pasikalbu su ja. O kai prireikia jėgų ir patarimo, g. 1983). „Prieštaringa sąvoka. Latviškumas yra kreipiuosi į ąžuolą. Sušalęs einu į saulę arba šil- pagoniškas, tačiau terminą ‘religija’ atnešė grobi- dausi prie ugnies. Tai ir visa religija – gerbti pir- kai kryžiuočiai. Vadinasi, tenka samprotauti apie mapradę jėgą, nieko neimti iš Gamtos be reikalo, iškraipytų religinių ir latviškų pagoniškų vaizdi- nežeisti ir meilę laikyti pagrindine dorybe, o sąži- 60 nių lydinį, kaip Marija (Marija) ir Mara (Māra) “ nę – pagrindine taisykle“ (vyr., g. 1967). „Pasta- (vyr., g. 1949). „Aš nesiečiau latvių su kokia nors ruoju metu pastebiu Gamtos ir žmogaus susveti- viena religija. Pagonių tikėjimas, gyvavęs prieš mėjimą, negailestingumą jai, kylantį iš moderni- vieningos tautos susidarymą, regis, bus susidrau- zacijos, o būtent pagarba Gamtai drauge su namų gavęs su krikščionybe ir namuose išlikęs iki šiol. švara bei priežiūra yra tikroji latvių religija, kuri Latviai – religiškai tolerantiška, atvira tauta, va- sieja juos su šia žeme“ (mot., 1978). „Veikiausiai karietiška“ (mot., g. 1974). turima omenyje dievturyba. Nors iš prigimties tai Atrinktieji respondentų pasakymai ilius- nėra religija, kaip ir budizmas, tačiau savo forma truoja kiekvieną iš 4 grupių ir jų subgrupių, susi- ji gali būti tokia laikoma, kad būtų galima kažkaip dariusių analizuojant 570 atsakymų. tikėjimus klasifikuoti“ (vyr., 1986). 3) Trečioji grupė latvių religija teigia esant 59 Vokiečių iškraipyta mārtošana ‘martavimas’ – dabar k r i k š č i o n y b ę: „Šiais laikais tai pirmiausia pagrindinis dievturių santuokos apeigų ritualas. krikščionybė“ (vyr., g. 1977). „Žiūrint istoriš- 60 Māra – tautosakoje gausiai paliudyta latvių deivė, viena iš kai, latvių religija, atrodo, buvo pagonybė. Tačiau trijų pagrindinių dievturių dievybių (Dievs, Laima, Māra).

baltai 58

Apklausos, kas yra „Latvių religija“, rezultatų lentelė.

Autochtoninė samprata 60% Termino neadekvatumas 29%

Nesuprantamas 28 Latviškoji gyvenimo išmintis 48 Bet kuri latvių Dievturyba praktikuojama 100 religija 28

Asmeninis Tokios nėra Gamtos Latviškoji religingumas 88 garbinimas pagonybė 15 32 32 Sinkretizmas 8% Krikščio- nybė 3%

Tikėjimas latvių dievybėmis Dainų religija 99 31 46 19

IŠVADOS pažymėjo svetimšalio termino reliģija netinkamu- mą endogeniniam reiškiniui, kurį geriau nusakyti Latvijos Respublikos konstitucija ir ankstesnės latvišku terminu dievestība. Apibūdinant „latvių apklausos pripažįsta krikščionybės ir latviškosios religiją“ šios grupės atsakymuose dažnai tiesiog gyvenimo išminties (latviskā dzīvesziņa) sambūvį. įvardijama dievturyba ir dzīvesziņa „gyvenimo iš- Abi jos yra esminiai dėmenys, sudarantys latviš- mintis“. Antroji pagal dydį grupė teigė terminą kąjį religingumą ir latviškąją tapatybę. Pastaroji „latvių religija“ esant neadekvatų. 8 proc. ap- apima bei išreiškia latviškumą ir yra glaudžiai klaustųjų, teigusių latvių religiją esant sinkretiš- persipynusi su dievturyba, bent jau dievturiai ką, gyvai pavaizdavo skirtingų religinių praktikų nuoširdžiai su ja tapatinasi. Globalizacija bei mig- sambūvį bei persipynimą Latvijoje anksčiau ir da- racija verčia juo labiau plėtoti latviškumą, daryti bar. Galiausiai 3 proc. respondentų latvių religija jį kuo atviresnį, patrauklesnį ir kultūriškai pri- įvardijo krikščionybę ir jos atmainas, atsižvelgda- imtinesnį, o drauge, tarp kitų jo apraiškų, – ir mi į didžiausią skaičių nominalių narių ir istori- dievturybą, tiek Latvijoje, tiek išeivijoje, pabrė- nes aplinkybes. žiant gyvybingą paradigmos bei terminijos slink Šis žvalgomojo pobūdžio tyrimas, nors jo tį nuo išskiriančios (ekskliuzyvinės) „latvių“ prie rezultatų nederėtų pernelyg apibendrinti dėl gana įtraukiančios (inkliuzyvinės) „latviškoji“ ir nuo ribotos apklaustųjų imties, atskleidė pažiūrų he- pirmykštės „etninės religijos“ prie atgimusios terogeniškumą ir išryškino kai kuriuos esminius „nacionalinės religijos“, kaip tinkamiausio aka- savitumus, kuriais turėtų remtis tolesnės, plates- demiško jos apibūdinimo. Autonomiškas panen- nio masto apklausos. henoteizmas su kalokagatija, dvasinę ekologiją Latvijos dievturių sandraugos įsteigimo ugdančia dorybių sistema, vidinis tautiškumas, 90-metis 2017 metų gegužės 6-ąją buvo pažymė- kaip šventosios bendruomenės pagrindas, protė- tas pašventinant dievturių šventvyklą Luokstenė- vių, kaip dieviškųjų globėjų, garbinimas ir šven- je. Vis daugiau piligrimų iš visos Latvijos ir svetur traštį atstojanti tautosaka (dainos bei kt.) – štai atvyksta į šią Dauguvos saloje įrengtą šventyk- branduoliniai dievturybos požymiai. lą aukomis pagerbti dievturių dievybių ir atlikti Atliktos apklausos rezultatai parodė, jog savų perėjimo ritualų. Betgi šiuolaikinės dievtu- dauguma respondentų sąvoką „latvių religija“ rių apeigos – jau kita, itin įdomi ir atskiro tyrimo suvokė kaip autochtoninę, apimančią dievtury- reikalaujanti tema. bą ir latvių dievų garbinimą, vis dėlto daugelis

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 59

ORIGINALI ASMENVARDŽIŲ RAŠYBA Information – Latvia. Iš: Centre for Intercultural Learning, 2014 , žiūrėta 2018.02.27. Bynė, Jekabas = Jēkabs Bīne Celms 2009 = Valdis Celms. Rudens sarunas 2009: Dainu Bounvicas, Aizekas = Isaac Bonewits dievestība kā mācība. Iš: Nacionālisti.lv, 2009 , žiūrėta 2018.02.20. Cyrulis, Ansis = Ansis Cīrulis Dārdedzis 1962 = Jānis Dārdedzis. Vedas. Iš: Labietis. Chica- go: Latvju Dievtuŗu Sadraudze, 1962.01.01. Freimanis, Karlis = Kārlis Freimanis Dārdedzis 1996 = Jānis Dārdedzis. Latvju dievestība. Los An- Jatniecė, Amanda = Amanda Jātniece geles: Baltic Crossroads. Joderis, Donas = Don Yoder Declaration 2014 = A Declaration From The European Cong- Kasulis, Jonas = John Kasulis ress Of Ethnic Religions (English Version): , žiūrėta 2017.12.30. Eliade 1980 = Mircea Eliade. History of Religions and “Popu- Màleris, Rolandas = Roland Muller lar” Cultures. Iš: History of Religions, t. 20, 1980, Nr. 1/2. Misanė, Agita = Agita Misāne Gallup International, 2015= WIN/GIA. Losing Our Religion? Miuleris, Maksas = Max Müller Two Thirds of People Still Claim to Be Religious. Iš: Mūkas, Robertas = Roberts Avens Mūks End of year 2014. , žiūrėta 2018.02.15. Otas, Heinrichas = Heinrich Otto Gausset, Kenrick, Gibb 2011 = Quentin Gausset, Justin Ken- Raneris, Karlas = Karl Rahner rick, Robert Gibb. Indigeneity and autochthony: A cou- Stašulanė, Anita = Anita Stašulāne ple of false twins? Iš: Social Anthropology, 2011, Nr. 19/2. Sūninis, Karlis = Kārlis Sūniņš Goba 1938 = Aldis Goba. Latviešu dievestības mācība. Iš: Tiku- Šneideris, Luji = Louis Schneider mi. Rīga: Labietis. Tupesis, Janis = Jānis Tupesis Goba 1979 = Aldis Goba. Latviskās mīkales gaidās. Iš: Labie- tis. Chicago: Latvju Dievtuŗu Sadraudze, 1979.07.01. Vyka, Hilda = Hilda Vīka Graudiņš 2007 = Raimonds Graudiņš. Latvia: Overview of Viljamsas, Džordžas = George Williams the National Situation. Iš: Welfare and Values in Europe: Zarinis, Richardas = Rihards Zariņš Transitions Related to Religion, Minorities and Gender. Grīna 1990 = Māra Grīna. Jauns izdevums latviskās dzīves- ziņas celšanai. Iš: Labietis. Chicago: Latvju Dievtuŗu LITERATŪRA Sadraudze, 1990.01.01. Grīns 1998 = Marģers Grīns. Latviešu senā dievestība un tās Adamovičs 1937 = Ludvigs Adamovičs. Senlatviešu reliģija vēla- atjaunojums – dievturība. Rīga: Māra. jā dzelzs laikmetā. Rīga: Kr. Barona biedrības apgāds. Imbrate-Siliņa 2013 = Anna Imbrate-Siliņa News.lv: Goda Barkan 2013 = Elliot Robert Barkan. Immigrants in American Pilsonis – Uldis Sterģis 06.08.2013 Tēvzemīte. Iš: Tēv- History: Arrival, Adaptation, and Integration. Santa Bar- zemīte. Ulbroka: Lursoft, 2013.08.06: , žiūrėta 2018.02.01. Volksreligion. Stockholm: Almqvist & Wiksell. Jātniece 2005 = Amanda Jātniece. Dievtuŗu iespaids latvie- Bonewits 1984 = Isaac Bonewits. Some Notes on Indo-Eu- tības uzturēšanā trimdā. Iš: Labietis. Chicago: Latvju ropean Paleopaganism and its Clergy. Iš: The Druids’ Dievtuŗu Sadraudze, 2005.01.01. Progress, 1984, Nr. 1. Jesenska 2015 = Alise Jesenska. Pret rietumu kultūru sākts Bowden 1979 = Ivan Bowden. The Creator God of the Bible. karagājiens. Iš: Apollo. , žiūrėta 2018.03.13. jiens>, žiūrėta 2018.01.28. Brastiņš 1930 = Ernests Brastiņš. Dainu reliģija un tās si- Kasekamp 2000 = Andres Kasekamp. The Radical Right in stēma. Iš: Daugava. Rīga: Valters un Rapa, 1930 kovas. Interwar Estonia. New York: St. Martin’s Press. Brastiņš 1932 = Ernests Brastiņš. Dievtuŗu cerokslis jeb teoforu Keane 2016 = John Keane. Cultural and Theological Reflections katķisms. Rīga: Latvju Dievtuŗu sadraudze. on the Japanese Quest for Divinity. Leiden: Brill. Brastiņš 1975 = Arvīds Brastiņš. Dievturība un kristietība. Kļaviņš 1998 = Kaspars Kļaviņš. The Baltic Enlightenme- Iš: Labietis. Chicago: Latvju Dievtuŗu Sadraudze, nt and perceptions of medieval Latvian history. Iš: 1975.07.01; Journal of Baltic Studies, 1998, Nr. 29/3: . viešu dievturības atjaunojums. Rīga. Krūmiņa-Koņkova 1999 = Solveiga Krūmiņa-Koņkova. New Celms 2016 = Valdis Celms. Baltu dievestības pamati. Religions in Latvia. Iš: Nova Religio: The Journal of Al- Rīga: Lauku Avīze, 2016.CIL2014 = CIL. Cultural ternative and Emergent Religions, 1999, Nr. 3/1.

baltai 60

Letonika, 2002 = Latvijos enciklopedinis žodynas: , žiūrėta 2018.02.19. Sea and Transcaucasia. Iš: Journal of Contemporary Reli- Lieckalniņa 2015 = Anna Lieckalniņa. Jaunās tendences diev- gion, 2002, Nr. 17/2. turībā 21. gadsimtā. Rīga: Latvijas Universitāte. Stalts 2015 = Dāvis Stalts. Latviskā senticība – baltu un so- Lorencs 2017 = Juris Lorencs. Būt latvietim – tā ir kultūras mugru pasauļu savienošanās. Iš: Dzīvotprieks: . la.lv/but-latvietim-ta-ir-kulturas-izvele/4/>, žiūrėta Stašulāne 2015 = Anita Stašulāne. Latvia. Iš: Observatoire des 2018.02.21. Religions et de la Laïcité: , žiūrėta 2018.02.15. not Know It? Iš: These Times. Nashwille: Southern Pub- Strmiska 2005 = Michael Strmiska. The music of the past in lishing Association. modern Baltic paganism. Iš: Nova Religio: The Journal Mārtuža 2015 = Eva Mārtuža. Ludviga Adamoviča senlatvie- of Alternative and Emergent Religions, 2005, Nr. 8/3, p. šu reliģijas izpratne. Iš: Ceļš, 2015, Nr. 65. 39–58. Misāne 2000 = Agita Misāne. The traditional Latvian religion Strmiska 2012 = Michael Strmiska. Modern Latvian Paga- of Dievturība in the discourse of nationalism. Iš: Hu- nism: Some Introductory Remarks. Iš: Pomegranate, manities and social sciences. Latvia: Religious minorities in 2012, Nr. 14/1. Latvia, 2000, Nr. 4/29. Taivāns 2013 = Leons Taivāns. Latvia: Culture as a New Reli- Misāne 2005 = Agita Misāne. Dievturība Latvijas reliģisko gious Movement? Iš: Scholarly Papers University of Lat- un politisko ideju vēsturē. Iš: Reliģiski-filozofiski raksti, via: Oriental Studies, 2013, Nr. 793. X/1. Rīga: Latvijas Universitātes Filozofijas un socio- Taliaferro, Harrison, Goetz. 2013 = Charles Taliaferro, Vic- loģijas institūts. toria S. Harrison, Stewart Goetz. The Routledge Compa- Moore-Jones 2015 = P. J. Moore-Jones. The benefits and pi- nion to Theism. New York: Routledge. tfalls of a multicultural teaching faculty and a mono- Tupesis 1983 = Jānis Tupesis. Latviskā dievestība – Diev- cultural student population: An interpretive analysis of turība. Iš: Žurnāls. Massachusetts: Žurnāls, 1983, Nr. 4. tertiary teachers’ and students’ perceptions in the Uni- Tupesis 1987 = Jānis Tupesis. The Ancient Latvian Religion – ted Arab Emirates. Iš: Journal of Language and Cultural Dievturība. Iš: Lituanus, 1987, Nr. 33/3: . Muktupāvels 2005 = Valdis Muktupāvels. Baltic Religion: Veselis 1995 = Jānis Veselis. Dievs latviešu tautas izprat- New Religious Movements. Iš: Encyclopedia of Religion. nē. Iš: Labietis. Chicago: Latvju Dievtuŗu Sadraudze, Thomson Gale. 1955.01.01. Muktupāvels 2010 = Valdis Muktupāvels. Baltic Religion: Yoder 1974 = Don Yoder. Toward a definition of folk religion. New Religious Movements; Valdis Muktupāvels. Iš: Western Folklore, 1974, Nr. 33/1. Baltu mitoloģija: , žiūrėta 2017.12.11. to. Philadelphia: Chelsea House. Muktupāvels 2015 = Valdis Muktupāvels. Tradicionālās kultū- Р ы ж а ков а 1999 = Св е тл а н а И горев н а Р ы ж а ков а. Dievturība: ras mūsdienu interpretācijas Latvijā, II: Tautiskais folklo- Латышское неоязычество и истоки национализма. risms. Rīga: Latvijas Universitāte. Москва: Институт этнологии и антропологии РАН. Muller 2000 = Roland Muller. Honor and Shame in a Midd- le Eastern Setting. Iš: Nabatea: , žiūrėta 2018.03.13. Reliģiski-filozofiski raksti, XXIV. Rīga: Latvijas Universitātes Nastevičs 2017 = Uģis Nastevičs. Tikumu audzināšanas sistēma Filozofijas un socioloģijas institūts, 2018, p. 82–104. japāņu un latviešu dievestības tekstos. Rīga: Latvijas Uni- Iš anglų (tekstas) ir latvių (terminai, intarpai) kalbų vertė versitāte. Dainius RAZAUSKAS. Norton 2000 = William Norton. Cultural geography: themes, concepts, analyses. New York: Oxford University Press. Puisāns 2003 = Tadeušs Puisāns. Latviskā Dieva būtība. Iš: Jaunā Gaita. Orangeville: Ceļinieks, 2003.09, Nr. 234: IS LATVIA’S RELIGION DIEVTURĪBA? . Pussars 2002 = Romāns Pussars. Latviešu nacionālā reliģija – Ugis NASTEVIČIUS dievturība. Rīga: Latvijas Dievturu sadraudze. Pūtelis 1997 = Aldis Pūtelis. Folklore and Identity: the Situation The coexistence of Christianity and the ancient Latvian religion (dievturība, dievestība) is studied. Dievturība is a national reli- of Latvia. Iš: Folklore: Electronic Journal of Folklore. gion, with its roots in Latvian traditional culture and folklore, Reliģisko organizāciju darbības pārskats 2016 = Tieslietu inspired by romanticism from the second half of the 19th c., and ministrijā iesniegto reliģisko organizāciju darbības pārskats in the 1910s systematised by the Latvijas Dievturu sadraudze. 2015. gadā. Rīga: , žiūrė- the innate religion, yet they define it differently. In searching ta 2016.12.04. for the best academic definition, the terms used change: from Saprovska 2006 = Irēna Saprovska. Sapratne. Rīga: autorinis distinguishing (exclusive) “Latvia’s”, to inclusive “Latvian”; leidimas:

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 61 PRAKALBINTI IR IŠGIRSTI MUZIKANTAI

Su lamzdelininku, dumplinių instrumentų žinovu, Lietuvos nacionalinio kultūros centro folklorininku inst- rumentininku, trisdešimtmetį besitęsiančių etnoinstrumentologinių ekspedicijų vadovu (nuo 1992 m.) Arūnu LUNIU kalbasi Juozas Šorys.

Arūnai, esu pastebėjęs, kad Tavo gyvenimas Lietu- Mokydamasis Vilniuje jau grojau lamzdeliu voje daugiausia sukasi tarsi trikampyje tarp gimtųjų dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, matyt, dės- Šiaulių, rytų Aukštaitijos (Utenos ir Švenčionių r.) ir tytojų ir buvau ruošiamas tam ansambliui. Taip Vilniaus. Kuo save laikai pagal kilmę? tapau pirmuoju Lietuvoje profesionaliu lamzdelininku. Po studijų buvau pašauktas tarnauti Mano mama yra kilusi iš gatvinio Murmų kaimo sovietinėje armijoje. Matyt, Dievuliui padedant, (dabartinė Švenčionėlių seniūnija, Švenčionių r.), atsidūriau Rygoje ir grojau lamzdeliu pavyzdi- apie du kilometrus nutolusio nuo gražaus Kretuo- niame tuometinės Pabaltijo karinės apygardos no ežero. Kaimas, nors ir apnykęs, bet tebegyvuo- orkestre piccolo fleitos partijas. Po armijos pa- ja. O mano a. a. tėvelis kilęs iš Stirnynės kaimo, kvietė „Žybinčiaus“ ansamblio vadovas Žydrū- esančio Labanoro apylinkėse (Utenos r.). Kažkiek nas Rutkauskas, o vėliau – Aldona Ragevičienė metų maniau, kad esu tikras šiaulietis, tad beveik į folkloro ansamblius „Radasta“ ir „Ūla“. Turiu tikras žemaitis, mat dauguma šiauliečių yra įsi- pasakyti, kad A. Ragevičienės dėka „atsiverčiau“ tikinę, kad Žemaitijos ir Aukštaitijos skiriamoji į folklorą, turėjau galimybę labiau įsigilinti, kaip riba eina miesto gatvėmis ir toliau Joniškio–Rygos skamba skudučiai, daudytės, ragai, taip pat įvai- plentu. Kai suaugau į protą, supratau, kad mano rūs dumpliniai instrumentai – tos peterburskos ir tėvai – tikri aukštaičiai, kuriuos likimas į šeimą ruskos armonikos, bandonijos, koncertinos ir kiti, suvedė Šiauliuose, tai ir aš – aukštaitis. apie kuriuos nemažai žinojau, bet iki tol nebuvau turėjęs rankose... 1987–1989 m. pats mokiausi ir Kartą užsiminei, kad iš tikrųjų turėtum būti Lunius, kitus ansambliečius mokiau groti įvairiais instru- o ne Lunys... mentais. Tada pradėjau dirbti Lietuvos mokslinia- Tai gana paprasta istorija – mano tėvo brolis yra me-metodiniame centre [dabar Lietuvos naciona- Lunys, o a. a. tėvas buvo Lunius. Už antisovie- linis kultūros centras, toliau – LNKC – J. Š.] ir tinę veiklą pokariu jis buvo pasodintas į lagerį, o jau trisdešimt metų dirbu LNKC instrumentinio išleidžiant iš tos „įstaigos“ raštvedė asmens do- folkloro specialistu. kumentą pagal savo supratimą suklastojo. Taip ir Prieš pradedant kalbėti apie etnoinstrumentologines grįžo tėvas „pataisytas“. Kai gimiau, buvo pasirū- ekspedicijas gal gali trumpai nusakyti, kokios nusisto- pinta, kad turėčiau senąją pavardę, o tėvas savo- vėjo liaudies instrumentų grupės, tipai, kokie iš jų yra sios pakeisti jau negalėjo. Beje, ir į tėviškę grįžti seniausi, galbūt mūsų regionui tipiškiausi, artimiausi jis nebegalėjo, vargais negalais įsikūrė Šiauliuose, lietuviškai dvasiai išreikšti? sukūrė šeimą. Seniausieji instrumentai, kuriais nuo neatmena- Kaip klostėsi Tavo, kaip muzikanto, gyvenimo kelias? mų laikų groja lietuviai, yra styginiai, pučiamieji Šiaulių muzikos mokykloje ketverius metus ir mušamieji. Kalbant apie styginius instrumentus grojau akordeonu. Vėliau baigiau aukštesniąją pirmiausia minėtinos kanklės: aukštaitiškos, že- muzikos mokyklą. Kitas etapas – Vilniaus kon- maitiškos ir suvalkietiškos. Aukštaičiai turi net servatorija (dabar Muzikos ir teatro akademija), dviejų tipų kankles – melodines (septynstyges, pradėjau mokytis Liaudies instrumentų katedroje. devynstyges, vienuolikstyges, dvylikastyges, – Ten „įlipau“ su akordeonu, bet Šiauliuose liaudies kiek metalo stygoms ištempti turėdavo...) ir pen instrumentų orkestre buvau grojęs ir lamzdeliu, kiastyges, kuriomis grodavo tik instrumentines tad greta akordeono studijų kibau ir į lamzdelio sutartines. Ir, žinoma, smuikai. mokslus. Šią specialybę dėstė a. a. profesorius Juk ir cimbolai priklauso styginiams instrumentams, Liudas Survila, nuostabus fleitininkas, kartu su ar ne? juo ieškodavome lamzdelio išraiškos galimybių ribų, kad instrumentas skambėtų gražiai ir sub- Taip, tik kanklėmis kankliuojama, o cimbolai tiliai. pridera prie styginių mušamųjų instrumentų, nes 62

Tiesa, 2017 m. Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurse „Tramtatulis“ pasirodė jauna muzikantė, puikiai gebanti groti švilpa. Gerai pažįstamas instrumen tas – skudučiai. Retesni – ragai, daudytės. Kai kurie ansambliai yra įvaldę ir ožragius, kartais jie deramai prišliejami ir prie kapelijų. Kaip žinome, ožragis – tai senovinis kerdžiaus instrumentas, naudotas praktiniais tikslais – juo papūtus banda žinodavo, kada ir kur judėti. Žinoma, jei kerdžius su muzika nesusipykęs, tai šiuo instrumentu ga- lėjo pagroti ir šokių melodijas. 1989 m. intrumentologinėje ekspedicijoje mačiau grojantį paskutinį dūdmaišininką, deja, dabar negaliu nurodyti nei muzikanto vardo, nei pavardės... Vėliau tas muzikantas dar pagrojo koncerte tuometinės Konservatorijos Didžiojoje salėje. Lietuvoje dūdmaišis (arba Labanoro dūda), kurį buvome nepelnytai užmiršę, atgimsta. Pasta- raisiais metais vis išdygsta po vieną ar kelis naujus muzikantus, tad šiuo metu grojančių dūdmaišiu jau apie šimtą, ir šis instrumentas vis populiarėja. Deja, Lietuvoje nėra meistrų, kurie gebėtų padaryti kokybišką dūdmaišį. Jei meistrai neturi įdir- bio, jų pagaminti instrumentai nepatikimi, neil- gaamžiai, iš ožkos kailio padaryti maišai dažnai fiziškai neatlaiko krūvio, leidžia orą... Net pats esu bandęs iš kailio pasisiūti dūdmaišio maišą, ir kurį laiką visai neblogai sekėsi juo groti, bet stygos užgaunamos pagaliukais. Kiti labiau papli- galop jį atidaviau Aukštaitijos nacionaliniam par- tę styginiai instrumentai – basedlė ir pūslinė, žy- kui. Jau nemažai metų groju baltarusių meistrų miai rečiau naudojamas instrumentas – ratukinė pagamintais dūdmaišiais. Baltarusiai atsižvelgia ryla, ji Lietuvoje užfiksuota, bet nebuvo populiari. į užsakovo norus, pageidavimus ir padaro gana Tai instrumentas su sukama rankena, dangstai jos gerus instrumentus, pavyzdžiui, pagal Lietuvos klapanus ir taip išgauni garsus. Šiuo metu jų Lie- nacionaliniame muziejuje saugomus eksponatus. tuvoje yra kokios penkios. Iš retesnių dar yra stalo Didžioji dalis lietuvių dūdmaišininkų groja su smuikelis – ant lentos užtemptos kelios stygos, su baltarusių padarytais instrumentais. kuriomis galima išgauti specifiškesnius garsus... Svarbiausieji mušamieji lietuvių liaudies in- Nedažnas folkloro kolektyvas tuos retuosius sty- strumentai yra didelis būgnas, kuris statomas ant ginius instrumentus tenaudoja. žemės ir mušamas kuoleliais (tai veikiau apeigi- Iš pučiamųjų instrumentų – molinukai, ypač nis instrumentas, retai ansamblių tenaudojamas), tinkami groti vaikams, tačiau jie yra labai riboto dvipusiai ant peties pasikabinami būgnai, mėgs- garsaeilio, todėl galima atlikti tik kai kuriuos im- tami folklorininkų, – viena ranka kuoleliu muši, provizacinius elementus. Negali jais pagroti visos o ant kitos gali lėkštę ar dar ką užsidėti... Rytų šokio melodijos. Gyvybingas išlieka lamzdelis. Lietuvoje buvo paplitęs ir mažasis būgnelis – dė- Mieliau jį vadinu tarmiškai, šnekamąja kalba – kui jį išpopuliarinusiai uteniškei Rimai Garso- lumzdelis, dar tarmiškai jis pavadinamas lumz- nienei, dabar ši tradicija atsigauna. Aišku, dar džiu; pirmasis variantas – labiau rašytinis. Apie yra tradiciniai tabalai (juos naudoja ir „Lietuvos“ jį rašiau diplominį darbą. Daugelyje ansamblių jis ansamblis), skrabalai, bet folkloro ansambliai jų mėgstamas, dažnai naudojamas. Kiti paplitę liau- beveik nepasitelkia. diški pučiamieji instrumentai – Sekminių ragelis, Kita grupė – saviskambiai liaudiški muzi- birbynė. Švilpos – gana nesudėtingas instrumen kos instrumentai, kurie turėjo tikslinę paskirtį, tas, bet retai naudojamos, nes neturi aiškaus gar- daugiausia buvo naudojami ūkyje, buityje. Iš to- saeilio, labiau orientuotas į meditacinę melodiką. kių – kleketas, terkšlė, beje, ir minėtieji tabalai,

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 63 skrabalai. Tarkim, tabalų garsas signalizavo apie nuvažiavau, pasiėmęs neblogą dvikasetį magne- ištikusią nelaimę, juos mušdavo kilus gaisrui – tofoną, kurį kitąkart būnant Vokietijoje po kon- kaimiečiai žinodavo, kad jei kas daužo kaimo vi- certo buvo padovanoję jo organizatoriai. Ir, ačiū duryje pakabintą lentą, reikia viską mesti ir lėkti Dievui, į namus, matyt, iš didmiesčių buvo sugrį- gesinti gaisrą. Kleketo ar terkšlės garsai pranešda- žę vaikai. Vėl užtraukiau savo seną giesmelę apie vo, kad, tarkim, arklys pasibaidė ir bėga nežinia bandoniją, o tada vienas iš vaikų sako: „Tėtuk, kur – tai žmonių buvo susitarta iš anksto. Tokie man reikia magnetolos, atiduok žmogui tą ban- buitiniai instrumentai saikingai buvo naudojami doniją, juk vis tiek negroji!“ Taip įsigijau puikų ir folklore. O stilizuotų liaudiškos muzikos kape- instrumentą, su kuriuo grojau apie dešimt metų. lų laikais buvo mada nemotyvuotai triukšmauti – Kartą prieš Kūčias paskambino Albinas naudoti daug saviskambių instrumentų. Kolek- Bartnykas iš Lazdijų – puikus smuikininkas ir tyvų vadovai nesuprasdavo, kad, pavyzdžiui, jei armonikininkas, instrumentų meistras. Turįs groja smuikininkas, tai visiškai nereikia melodiją bandoniją, jei jos norėčiau. Išsiderėjau, kad pas užgožiančio garso. Kartais folkloro ansambly- jį atvažiuosiu pirmąją Kalėdų dieną. Siautė pūga, je galima panaudoti, pavyzdžiui, žaržolus, kurie iki Lazdijų važiavau daugiau nei keturias va- įspėdavo apie artėjančias arklio traukiamas roges landas. Atvažiavęs klausiu, kur bandonija, o jis: ar brikelį, bet visame muzikos paveiksle tegali būti „Neatvežė, bet neimk į galvą – netoli Zujūnų, toks potėpis, o ne viską gožiantis triukšmas. Tik prie Vilniaus, gyvena mano pusbrolis, jis turi...“ tokiais atvejais saviskambiai instrumentai derės. Spjaudydamasis važiavau atgal, degalų kolonėlė- je paskambinau Bartnyko pusbroliui, šis pakvietė Minėjai instrumentus, kuriuos galima pasidaryti (tai atvažiuoti. Su savim turėjau tik tūkstantį litų, su- atskiro pokalbio tema). O ką dar galima mūsų kai- sitarėme su pirmąkart matomu šeimininku, kad muose atrasti, gal ir įsigyti? bandoniją parduos už turimą sumą, o likusius du Apskritai instrumentų negali įsigyti kaip duonos šimtus litų atiduosiu vėliau. Su ta irgi į širdį „įkri- ar sviesto. Prisimenu, kaip įsigijau savo pirmą pe- tusia“ bandonija groju iki šių dienų. terburgską armoniką: su a. a. tėveliu važiavome iš Dabar grįžkime prie etnomuzikologinių ekspedicijų. Šiaulių į mamos kaimą Murmas, buvau išsiaiš- Jos pradėtos rengti 1987 m. Kaip į jas įsitraukei? kinęs, kad Tauragnuose parduodama peterburska armonika, užvažiavome, nusipirkome, dar maši- Kai šios ekspedicijos prasidėjo, aš dar tarnavau noje ją išbandžiau... O kartą su „Ūla“ koncertavo- sovietinėje kariuomenėje. Pradėjęs dirbti LNKC, me Vokietijoje ir buvome apgyvendinti šeimose. 1989 m. dalyvavau trečiojoje ekspedicijoje, kuri, Aš pakliuvau pas puikius žmones, ir vieną vakarą kaip ir ankstesnės, vyko tuometinio Konservato- šeimininkas man padovanojo seną dvieilę vokišką rijos docento (vėliau profesoriaus) Romualdo Ap- armoniką, kuria sakėsi seniai nebegrojąs. Tokios anavičiaus iniciatyva. Žinau, kad per pirmąją brangios dovanos negalėjau priimti, tad tam vo- ekspediciją buvo aplankyti Skuodo, Mažeikių, kiečiui padovanojau kankles. O pirmąją bandoni- Plungės, Akmenės ir Kretingos rajonų muzikan- ją pirkau Tauragėje ir gana greitai supratau, kad tai. 1988 m. ekspedicijos geografija išsiplėtė, nes tai yra mano instrumentas. „Ūloje“ peterburska jau buvo sudarytos dvi medžiagos rinkėjų grupės, armonika ir bandonija grojo Edmundas Širmulis, kurioms vadovavo R. Apanavičius ir tuometinių tad gana greitai jau ir jam galėjau kažką patarti. vadinamųjų Klaipėdos fakultetų etnoinstrume- Beje, su bandonijomis buvo ir daugiau įdo- ntologas Rimantas Sliužinskas. Pirmoji grupė la- mių nutikimų. Atsimenu, 1989 m. paskambino nkėsi Tauragės, Šilalės, Šilutės, Jurbarko, Raseinių Egidijus Virbašius ir pasakė, kad Aukštupėnų ir Klaipėdos rajonuose, o antroji domėjosi Telšių, kaime, prie Kupiškio, parduodama bandonija. Kelmės, Šiaulių, Joniškio ir Radviliškio rajonų Nuvažiavau pas tą žmogų, jo namie nebuvo, tad muzikantais. 1989 m. buvo aplankyti Panevė- pakalbėjau su jo žmona. Ši aprodė instrumentus, žio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Kupiškio rajonai ir viena bandonija iškart įkrito į širdį... Vėliau (A. Apanavičiaus vadovaujama grupė) ir Rokiš- grįžo šeimininkas ir pasakė, kad ji kainuoja du kio, Zarasų, Utenos, Ignalinos, Švenčionių rajonai tūkstančius rublių. Tais laikais tai buvo milži- (R. Sliužinsko grupė, kurioje ir pats dalyvavau). niška kaina, nes atlyginimai retai viršydavo šim- O kaip toliau šis muzikuojantis traukinys trinksėjo tą rublių. Kai negalėjau sumokėti, jis sako: gerai, per Lietuvą? tada nupirk man motociklą su lopšeliu ir neškis tą bandoniją... Supratau, kad jis „su polėkiu“, nors ta Tiesą sakant, tąkart ekspedicijos nutrūko, R. Apa bandonija visiškai negroja. Kiek vėliau vėl pas jį navičius joms nebevadovavo. O atsinaujino tik

pažintys 64

Čičinskienė, Vilniaus mokytojų namų globojamo „Kanklelių“ ansamblio vadovė. Jei tik randa laiko ir galimybių, nuo senų laikų su mumis keliauja etnomuzikologė Skirmantė Valiulytė, smuikinin kė, pedagogė Edita Narmontienė, panevėžietis dr. Gvidas Vilys, šiuo metu dirbantis Pakruojo r. sa- vivaldybės Švietimo skyriaus vedėju, uteniškiai etnomuzikologai Rima ir Raimondas Garsonai ir jų dukra Aušrinė Garsonaitė. Aktyviai dalyvauja ir LNKC dirbusi etnomuzikologė dr. Toma Gra- šytė-Jegelevičienė, ji įtraukė ir jau trijose ekspedicijose dalyvavusią Vaidą Naruševičiūtę, šiuo metu dirbančią Varėnos r. savivaldybės kultūros centre. Neatsilieka ir mūsų tradicinės kapelos „Duja“ nariai Alfredas Mickus ir Vaidas Mikuta- vičius. 2017 m. Akmenės ir Joniškio bei 2018 m. Mažeikių ir Skuodo ekspedicijose dalyvavo ir tarptautinio instrumentinio festivalio „Griežynė“ bendražygis Algirdas Klova su žmona Daiva. Kiek žinau, visos Lietuvos liaudies muzikantus apė- jote ne vieną kartą? 2002 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonais baigėme visų šalies savivaldybių muzikantų fiksavimą ir jų muzikavimo užrašymus. Tada prasidėjo kitas etapas – kai tampi etnointrumentinių ekspedicijų „narkomanu“, nebegali sustoti... Kitais metais su D. Čičinskiene dalijomės mintimis, kaip darbus 1992 m. Po 1989 m. išvykos „pagavęs kablį“, pa- tęsti. Ji pasiūlė važiuoti į Kulius (Plungės r.), jos sisiūliau surinkti muzikantų duomenis ir užrašyti tėviškę. Tą vasarą pakartotinai įrašėme, rodos, še- jų atliekamą muziką iš likusiųjų Lietuvos rajonų, šiolika šios seniūnijos muzikantų. Pamatėme, kad A. Apanavičius tam užmojui neprieštaravo. Tad praėjus keliolikai metų situacija pasikeitė, tad rei- nuo 1992 m. ėmiau telkti etnoinstrumentologi- kia darbus tęsti. Kitais metais R. Garsonas pakvie- ja besidominčius žmones ir rūpintis ekspedicijų tė į Utenos rajoną. Ten buvome lankęsi 1989-ai- organizavimu; tada vykome į Vilkaviškį ir Ma- siais ir vėl aplankėme daugybę muzikantų, kiek rijampolę. Mūsų pajėgos sumažėjo, nebebuvo atsimenu, beveik šešiasdešimt. Labai daug buvo anksčiau į šį darbą įtraukiamų studentų – pirmo- naujų, anksčiau neaplankytų, o pakartotinai įrašė- siose ekspedicijose, kurios trukdavo apie dvi same gal penkis. Tada supratome, kad būtina sukti vaites, dalyvaudavo apie 30–40 rinkėjų. Į vėlesnes antrąjį ratą, nes per penkiolika ar dvidešimt metų ekspedicijas važiuodavo apie dešimt entuziastų, situacija neatpažįstamai pasikeičia. kurie, beje, visus tuos metus, iki pat pernai, dirbo be atlygio. Važinėjome viena grupe maždaug po Kokie jūsų ekspedicijų tikslai – ką ir kaip siekiate už- savaitę. 2002 m. su šia misija jau buvome apėję rašyti? visą Lietuvą ir surinkę informaciją apie tuo metu Pagrindinis tikslas – įrašyti tradicinės muzikos gyvenusius muzikantus. atlikėjų grojimą. Turime paruoštas muzikantų Kas buvo pagrindiniai ekspedicijų medžiagos rinkėjai? anketas, kurias užpildę imamės jų atliekamos muzikos garso ir vaizdo (daugiausia fotografijos) Tarp būtinai minėtinų – a. a. muzikantas Antanas įrašų. Net jei kai kurie vyresni muzikantai nebe- Auškalnis, etnomuzikologai dr. Gaila Kirdienė ir gali pagroti savo repertuaro arba tai daro neko- Arvydas Kirda. O Vida Palubinskienė yra viena tų, kybiškai, su klaidomis, vis tiek užpildome jų an- kurie pradėjo šią akciją, ir dar dalyvavo 2018 m. ketas. Apytikriai per vieną ekspediciją, paprastai ekspedicijoje Mažeikių ir Skuodo rajonuose. Nuo apimančią dvi savivaldybes, kiekvienoje užrašo- maždaug 1995 m. ekspedicijose dalyvauja Daiva me apie penkiasdešimt ir daugiau muzikantų. Gal

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 65 kai kuriems skeptikams tas mūsų darbas atrodo pristatančius pagrindinius Lietuvos regionus, beprasmiškas, bet man taip neatrodo. Mano kel- o vėliau ėmėme publikuoti atskirų rajonų CD. rodis – Stasio Paliulio knyga „Lietuvių liaudies Manau, kad tai vertybė ir visos Lietuvos instru- instrumentinė muzika“ (1959). Jos nauda Lietu- mentologams, ir savivaldybėms: visi pamato, ką vai – neišmatuojama: atsivertę šią knygą, kurią turi, kuo galės džiaugtis ir po daugelio metų. Jei pavadinčiau instrumentologų „maldaknyge“, važiuojame į du rajonus, parengiame vieną arba randame liaudies muzikos, kuri jau seniai ne- du CD, priklausomai nuo to, kiek geros muzikos atliekama, pavyzdžius, matome visą tuometinę įrašome. Tarkim, Skuodo ir Mažeikių savivaldy- liaudiškojo muzikavimo situaciją, jo geografiją. bės pageidauja turėti tik savo rajono muzikantų Tų dalykų nesuprasi vien klausydamasis, pavyz- įrašus, tad pasistengsiu parengti 2 CD, nors už- džiui, skudučių, ragų sutartinių. Manau, kad šių rašytos geros medžiagos nėra labai daug. Kartais ekspedicijų surinkta medžiaga kada nors taip pat geriau viena gera rinktinė nei dvi vidutiniškos. turės neįkainojamą vertę (nors mes nesilyginame su garbiuoju S. Paliuliu). Tarkim, kai atsiras tyri- Jei atliktume sociologinį pjūvį – kuo verčiasi muzi- nėtojas, norintis paanalizuoti ir įvertinti tam tik- kantai, kuo domisi, kaip gyvena, kai negroja, tarkim, nedalyvauja vestuvėse ar bendruomenės šventėse? ro regiono ar net apylinkės liaudies muziką, jau turės pirmtakų sukauptus empirinius duomenis, Turiu pripažinti, kad muzikantai – tai išskirtinės taip pat nemažai kasečių su garso įrašais. asmenybės, žemės druska. Nors tai nėra lengvai prakalbinami žmonės. Kas jiems yra tradicinė Kur ir kaip saugoma ekspedicijų medžiaga, kiek jos muzika? Ką moka, tą groja. Tai užsiėmimas ša- yra ir ar ji prieinama besidomintiems? lia pagrindinio darbo, kuriuo pelnoma duona. Kiek tiksliai ekspedicijų medžiagos sukaupta, dar Tad mes einame pas ūkininkus, traktorininkus negaliu pasakyti, nes neužsiimu archyvine jos ar statybininkus, kurie, girdėjome, moka groti ir apskaita. Apytiksliai per trisdešimt ekspedicijų laisvalaikiu tai mielai daro. Išklausome jų ar jų metų buvo užfiksuoti 3429 muzikantai. Iš vieno gyvenimo draugių pasakojimų, kaip šiemet bręsta gali būti įrašyta nuo penkių iki dvidešimties kū- kviečiai, kada apsiveršiavo karvė ir kiek ji duoda rinių – nelygu koks muzikantas. Garso įrašų yra pieno, ir tik po to mandagiai užvedame kalbą apie LNKC, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir tai, kas mus iš tikrųjų domina. Kartais jie groja Klaipėdos universitete (R. Sliužinsko žinioje). Kai folkloro ansambliuose ar kituose mėgėjų meno ėmiausi vadovauti ekspedicijoms, A. Apanavičius kolektyvuose, bet juk pragyventi iš to neįmanoma. užpildytas muzikantų anketas atidavė LNKC. Tad Tiesa, kartais būna pakviečiami į vestuves ar kitus šiuo metu visa anketinė medžiaga bei didžioji da- susibūrimus, bet tai tik vadinamieji maisto papil- lis garso įrašų yra LNKC, mano žinioje. Ją dar dai... Beje, per visus ekspedicijų metus vienintelį reikia baigti tvarkyti ir aprašyti – šiuo metu įrašai kartą muzikantas, tiksliau, jo žmona, manęs su sudėti į dėžes pagal aplankytas savivaldybes (jei bendražygiu nepriėmė. Pasakė, kad yra labai už- būta dukart, visi duomenys bus vienoje vietoje). siėmę ir nelaukia jokių prašalaičių. Gaila, nes tas Žinoma, besidomintiems žmonėms ji turėtų būti vyras buvo šaukštininkas – grojo šaukštais. prieinama mūsų Liaudies kūrybos archyve. Kokio amžiaus buvo pastarųjų metų ekspedicijose at- Tad grįžus iš ekspedicijos darbai tęsiami? rasti muzikantai? Šiuo metu mano iniciatyva nusistovėjo trijų eta- Pirmosiose ekspedicijose ieškojome perliukų, mu- pų praktika. Susiformavo graži tradicija po kiek- zikantų su didesne muzikavimo ir gyvenimo pa- vienos ekspedicijos Vilniaus visuomenei pristatyti tirtimi. Atradimas būdavo puikiai grojantis aštuo- užrašytus folkloro perliukus ir surengti geriausių niasdešimtmetis, o jei rasdavome trisdešimtmetį, – muzikantų koncertą. Kitas etapas – serijoje „Lie- tai dar, mielasis, pasipraktikuok... O dabar jau ne- tuvių liaudies instrumentinė muzika“ išleisti gar- praleidžiame nė vieno grojančio, nebėra amžiaus so įrašus ir juos pristatyti. Paprastai mums pa- takoskyros, vertingesnių ar ne tokių vertingų padeda savivaldybės. Garsajuostes pradėjome leisti teikėjų – užrašome visus, su kuriais susitinkame. 2004-aisiais. Šiuo metu iš viso esame išleidę 39 Ir pirmojo rato trisdešimtmečiai jau verti dėmesio. liaudies muzikos vienetus: 1 vinilinę plokštelę, 7 Kokiais instrumentais dažniausiai jie groja? senąsias garsajuostes (deja, mažai kas turi kase- tinius magnetofonus joms klausyti) ir 32 kompak- Daugiausia, žinoma, grojančių dumpliniais in- tines plokšteles (CD). Iš pradžių leidome įrašus, strumentais. Nuo pokario jie dominuoja, juos

pažintys 66

Su Algirdu Klova Vilkijoje, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje. 2018 m. Daivos Klovienės nuotraukos. renkasi ir dabartiniai muzikantai. Dar yra grie- tavęs padarysiu tai...“ Atsakiau, kad instrumento žiančių smuikais, skambinančių cimbolais, man- taip paprastai imti negaliu, jį reikia arba pirkti, dolinomis ar, tarkim, lūpine armonikėle. Buvo arba vogti... Dėl tos šeimos man iki šiol liko toks nuostabu Kupiškio r. užrašyti puikų lamzdelinin skaudulėlis – vyras grojo, o žmona pasiekė, kad jai ką (jis buvo ir geras smuikininkas) Jurgį Stanke- būtų ramiau... Paėmiau to muzikanto bandoniją, vičių, kuris pats darė lamzdelius. Bet tai reti at- nors mačiau, kad tai buvo turbūt paskutinis jam vejai, išskyrus folkloro ansambliuose grojančius brangus daiktas, galbūt brangesnis ir už žmoną, muzikantus. Mokančių groti skudučiais ar ragais bet ko nepadarysi vardan šeimos... Nenorėjau imti, kaimuose seniai nebėra, net 1987-ųjų ekspedici- o jis: „Nieko nesakyk, tik vežkis tą instrumentą iš jos dalyviams nepavyko aptikti diedukų grupės, namų...“ Tada nupirkau jam degtinės butelį, kiek gebančios kartu skudučiuoti. Dabar jau galėtume nugėrėme, ir išsinešiau instrumentą. fiksuoti, tarkim, „Radastos“ ar „Jorės“ folkloro Ignalinos r. atvažiavome pas muzikantą ir ansamblių skudutininkus, ragų, daudyčių pūtė- jį užrašėme. Dar paklausiau, ar jo krašte groda- jus, – akivaizdu, kad jau atėjo metas ir juos užra- vo cimbolais. „Mūsų kaimynas grojo cimbolais, šyti kaip tradicinius muzikantus. bet jis jau miręs.“ „O cimbolai liko?“ „Eikit pas jo žmoną ir paklauskit.“ O trobos netoli viena O kokių didžiausių netikėtumų ekspedicijose esi patyręs? kitos, nors ten buvo vienkiemiai. Nuėjom pas ją Tauragės r. (jau sukant antrąjį ekspedicijų ratą) ir teiraujamės: „Kaimynas sakė, kad Jūsų vyras užėjau pas bandonininką, kuris su žmona malo- grojo cimbolais. Ar turit tą instrumentą?“ „Na, niai pasitiko, parodė puikius instrumento valdy- turiu“. „Ar galim jį pamatyti?“ „Kad jis ant aukš- mo gebėjimus ir noriai pagrojo viską, ką mokėjo. to...“ Sakau: „Aš užlipsiu.“ „Aš pati.“ Užlipo ant Tada žmona netikėtai prasitarė: „Žinote, bet man aukšto, nukėlė cimbolus ir atnešusi ne padėjo, o labai nepatinka, kai vyras groja...“ Sakau: „Bet jis mestelėjo ant kiemo žolės. Atrodė, kad subyrės... gi negroja kiekvieną dieną?“ „Kad ir retai groja, Gyvas, sveikas instrumentas. Sakau: „Tai gal Jums bet man tai nepatinka.“ Nemažai laiko pas juos jų nereikia? Gal galit parduoti?“ „Imk ir vežkis!“ praleidau, kol galų gale žmona pasakė: „Pagrojai, Matyt, ir jai buvo tiek įkyrėjęs vyro grojimas, tad kiek mokėjai, o dabar atiduok tą bandoniją žmo- norėjo instrumentu atsikratyti. Žinoma, jei žmo- gui – duok man pailsėti.“ Niekada neužmiršiu to na gerbtų vyro atminimą, pasiliktų cimbolus kaip muzikanto akių... Patylėjo, atsiduso ir pasakė: „Dėl brangų palikimą. Atsimenu, daviau jai dešimt

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 67 litų, o cimbolus, parsivežęs į Vilnių, vėliau atida- pavadinimai. Vis dėlto, būna sakančių: tai mano viau Lietuvos nacionaliniam muziejui. polka, nors iš tikrųjų ją išmoko iš kito. Po teismus teisybės neieškome... Kita vertus, jei panašų kū- Ar pildydami anketas pasitenkinate muzikantų bio rinį groja Dainys, Valinta ir dar koks muzikantas, grafijų faktais, ar paklausinėjate ir daugiau: kaip ir ketvirtasis iš viso to pasidaro dar vieną – savą va- kodėl jie įsigijo instrumentus, kodėl jiems svarbu gro- riantą. Bet tik didžiausi niekdariai, išgirdę seno ti, kaip tai praturtina dvasią? muzikanto melodiją, padarydavo jos koncertinę Į tokias „filosofijas“ nesileidžiame. Į anketas sura- kopiją ir metrikoje užrašydavo, kad tai jų muzika šome konkrečius faktus, o į garso takelį – jų kū- (ne aranžuotė ar instrumentuotė)... rinius. Įrašinėti pokalbius su muzikantais mums Kaip ekspedicinė patirtis atsispindi Tavo vadovauja- būtų sudėtinga, juk kalba dažniausiai sukasi apie mo „Dujos“ ansamblio muzikavime? asmeninius dalykus, kurie mūsų nedomina. Ži- noma, būtų įdomūs samprotavimai, kodėl ir kaip Labai paprastai – visa tai, kas mums prilimpa, jie groja, kitos šių žmonių, kaip menininkų, min- ką natūraliai pajaučiame, stengiamės įtraukti į tys, bet tokiu atveju ekspedicijos užsitęstų ne sa- savo repertuarą, iš esmės jis taip ir sudarytas. Tik vaitę, o žymiai ilgiau. „Duja“ tų kūrinių niekada nepristato kaip savo sukurtos muzikos. Pavyzdžiui, sakome, kad skambės O Tau ką duoda grojimas? Juk kai Tave įvardijau Alekso Krukos iš Aukštupėnų maršas arba Antano instrumentologu, iškart pataisei, kad pirmiausia esi Zarembos iš Širvintų r. valsas. Grožimės jų kūri- tikras muzikantas, su visais pranašumais ir ydomis. niais, bet niekada neužmirštame, iš ko juos išmo- Tad ką esminio ir skvarbaus galima pasakyti apie kome. Aišku, mes tų kūrinių neatliekame lygiai muzikantų gyvenimo būdą? taip pat, kaip senieji muzikantai, visada šiek tiek Muzikoje yra muzikantai arba jų nėra. Tikras mu- perkuriame. Manau, kad juos atlikti vienas prie zikantas groja ir tuo džiaugiasi. Dar tikresnis mu- vieno ir nebūtų gerai – tai būtų muziejinis požiū- zikantas yra tas, kuris groja gerai (grojantis pras- ris. Didžiausias įvertinimas – išgirsti iš muzika- čiau – taip pat muzikantas, bet ne toks cikrinis, nto, kurio kūrinį grojome, kad tai padarėme gerai. kaip sako dzūkai). O norintis groti, bet dar gerai O jei pasako, kad grojame ne taip, irgi nereikia įsi- nemokantis, yra tik muzikantas... Geras tradici- žeisti, nes kiekvienas menininkas turi savo viziją. nis muzikantas yra suvokęs ir perėmęs tradiciją, o Ar ekspedicijų patirtis atsiskleidžia ir tradicinės mu- grodamas jis ją tęsia. Vis dėlto, jei tikras muzikan zikos festivalyje „Griežynė“, kurį daug metų rengiate tas grodamas nieko neprideda nuo savęs, nepra- kartu su Algirdu Klova? turtina tradicijos, tai jis galbūt atklydęs iš simfoni- nio orkestro... Tradicinės muzikos žavesys yra tai, „Griežynės“ programoje turime ir tradicinės lie- kad nors melodija tik šešiolikos taktų ir vis ta pati, tuvių liaudies muzikos pristatymą. Šiuose kon- tikras muzikantas aštuonių taktų pirmos dalies ir certuose groja muzikantai, atrasti neseniai vyku- aštuonių taktų antrosios dalies polkos niekada ne- siose ekspedicijose arba seniai žinomi tradicinės pagros vienodai. Vis tiek kažką sugros kitaip – gal muzikos korifėjai. „Griežynės“ programų paren- tai bus vienos ar kitos natos, pasažo paklaida, gal gimas yra tam tikras menas. Pavyzdžiui, 2016 m. užklius pirštas, bet jis užklius teisingai. Nebus su- „Griežynėje“ rėmėmės puikaus armonikininko iš grota kaip iš natų. Tai natūrali liaudiškos muzikos Molėtų r. Kęstučio Kuzmicko muzikavimu, kitaip improvizacija, arba džiazas. Tik šiuo atveju nebū- sakant, skolinomės jo sugalvotą armonikierių du- na, kad nebesuprastum, kas grojama. etų konkurso formą – sukvietėme tuos, kurie geba gerai groti dviese. O 2018-aisiais suorganizavome O kokią muziką groja ekspedicijose aplankyti muzi- jungtinį koncertą, kuriame jo suburti Lietuvos kantai? muzikantai pavieniui, duetais ir visi kartu grojo Dažnai randame muzikantų, sukaupusių polkų, Peterburgo armonikomis. valsų repertuarą, bet ne tų... Daugelis tradicinių Šiemet Peterburgo armonikos ir bandonijos bei jų puose- muzikantų jau groja vadinamuosius kosmopoli- lėtojai Molėtų ir Tauragės krašte buvo įtraukti į nacio- tinius kūrinius, tai, ką išgirsta iš masinės infor- nalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. macijos priemonių, bet dar atrandame ir turin- Kokios muzikavimo tradicijos dar laukia savo eilės? čių specifinį, savą repertuarą. Dažnai muzikan tai pasako, kad groja, tarkim, Špoko, gretimo Rengiant paraiškas sąvadui buvo sukaupta svar- kaimo muzikanto, polką. Taip atsiranda kūrinių bios informacijos apie Peterburgo armonikas ir

pažintys 68 bandonijas, jų istoriją, galimybes ir muzikavimo Muzikos mokyklose šiuo metu tokie muzikantai tradiciją konkrečiame krašte. Paruošta paraiška nėra rengiami, o liaudies muzikos teoretikai ren- ir apie cimbolus (ją rengė Evaldas Vyčinas), apie giami Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. cimbolininką Joną Lechovicką (1920–2018). Šiuo metu ruošiu dar vieną paraišką – apie lūpinę ar- Tradicinės liaudies muzikos gyvastį palaikyti padeda monikėlę, tikiuosi, ji padės muzikantams, besido- ir kas antri metai organizuojamas Lietuvos vaikų ir mintiems šiuo instrumentu, pozityviau jį vertinti moksleivių konkursas „Tramtatulis“. Esi regionuo- ir dažniau juo groti. se vykstančių turų komisijos narys. Kokie šiemečiai įspūdžiai? Kaip atrodo jaunieji muzikantai? Greta etnoinstrumentologinių ekspedicijų, rengi ir tradicinio muzikavimo kursus. Kada jie prasidėjo, kur ir kaip Tai puikus vaikų ir moksleivių folklorinio mu- vyko, ko mokoma, kas buvo jų dalyviai ir mokytojai? zikavimo projektas. Vaikai pasirodo kaip solistai, tad jie gali parungtyniauti, kuris geresnis, gabes- Tradicinio muzikavimo kursai pradėti reng- nis muzikantas, o tai puiki paskata tobulėti. Šio ti 2005 m. Birštono kultūros centre tuometinio LLKC iniciatyva: iš jo gavome ir paramą jiems konkurso lygis iš tiesų aukštas, gerai dainuojančių surengti. Mokymai vyko jau šešis kartus, pasku- ir grojančių jau labai daug – sunku vaikus atrinkti tiniai – 2010-aisiais. Puikūs muzikantai Gaila į respublikinį turą. Ir didelis džiaugsmas matyti, Kirdienė, Algirdas Klova, Audronė Vakarinienė kad daugelis groja geriau nei aš. Vadinasi, turime mokė groti smuiku, o Arvydas Kirda, Algirdas šviesią ateitį. Seniūnas – armonika. Kaskart iš įvairių Lietuvos Kadangi susitikome pasikalbėti Tavųjų etnoinstrumen vietovių į šiuos kursus susirinkdavo apie keturias- tologinių ekspedicijų trisdešimtmečio proga, grįžkime dešimt dalyvių. 2006–2007 m. Aukštaitijos nacionalinia- prie jų. Kokie artimiausi planai? me parke, Palūšėje, buvo surengti tradicinio mu- Planai labai paprasti: šiais metais ketiname reng- zikavimo kursai, kuriuose buvo mokoma groti ti ekspediciją į Kretingos ir Klaipėdos rajonus, o dūdmaišiu ir cimbolais. Jų mokytojai buvo Eval- kitais metais – į Plungės ir Telšių, o dar kitais – į das Vyčinas (cimbolai), Vytautas Linkevičius, To- Kelmės, Šiaulių ir Radviliškio savivaldybes. Tada daras Kaškurėvičius (dūdmaišis), dalyvių būdavo jau būsime apėję pirmųjų trijų ekspedicijų antrąjį apie dvidešimt. Šiuos kursus kuravusi Aukštaiti- ratą. O tada vėl pasuksime į Vilkaviškį ir Marijam- jos nacionalinio parko darbuotoja Dalia Savic- kaitė išvyko gyventi ir dirbti į Visaginą, tad nuo polę, nes jau bus praėję dvidešimt metų po pirmų- 2008 m. atnaujinti jie buvo tęsiami šiame mies- jų apsilankymų. Po jų – vėl kitur... Kaip minėjau, te: Gaila Kirdienė mokė groti smuiku, Arvydas jau trisdešimt metų dirbu LNKC, o šiemet rude- Kirda – armonika, Rima Garsonienė – mažuoju nį pasirodysianti kompaktinė plokštelė „Širvintų būgneliu, Evaldas Vyčinas – cimbolais, o Artūras krašto tradiciniai muzikantai“ bus jau keturiasde- Sinkevičius – dūdmaišiu. Į šiuos kursus paprastai šimtoji mūsų parengta garso publikacija. susirenka apie penkiasdešimt dalyvių. Prade- dantieji turi galimybę pramokti muzikuoti šiais instrumentais, kiti muzikantai – tobulinti groji- SPEAKING TO AND HEARING mo įgūdžius. Kursų dalyvių amžius labai įvairus: MUSICIANS nuo mažamečių iki senjorų, atvyksta ir šeimos. Nuo 2018 m. į vasaros stovyklas dūdmaišininkai Conversation with Arūnas Lunys – lamzdelis-player, aerop- ir cimbolininkai jau suvažiuoja į Meironių k. (Ig- honic instrument expert, head of the traditional capella Duja nalinos r.) – ten jie vyks ir šiemet, o kursus finan and ethno-instrumental expeditions that have been taking suoja LNKC ir Visagino kultūros centras. Svarbu place for three decades (since 1992) – on his musical career and Lithuanian folk music instruments, musicians, and the paminėti, kad dalyviams šie kursai – nemokami. ethno-instrumental expeditions where in different locations Paskaičiavau, kad iš viso jau buvo surengta aštuo- across Lithuania every year several dozen folk musicians are niolika įvairaus pobūdžio mokymų. recorded, now most often playing pipes, cimbalom, bagpi- pes. Over three decades, nearly 3.5 thousand musicians were Tai puiki galimybė susipažinti su tradiciniais instru- recorded, with nearly 5–10 pieces from each. This material mentais ar, kaip sakai, patobulinti grojimo įgūdžius is held at the Lithuanian National Cultural Center; here the su šios srities profesionalais. Kur dar šiuo metu ren- sound recordings are released (7 audio tapes and 28 CDs). The giami profesionalūs folkloro instrumentų žinovai ir tradition of folk music is passed on to other generations th- muzikantai? rough annual traditional music-making courses.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 69 PASAKŲ KILMĖ Marija Luiza fon FRANC

Marija Luiza fon Franc (Marie-Louise von Franz, 1915–1998) – bene žymiausia Karlo Gustavo Jungo anali- tinės psichologijos mokyklos Ciuriche sekėja ir tęsėja, ypač atsidėjusi alchemijos ir pasakų simbolių interpreta- cijoms. „Būdu“ pabudusioje „Liaudies kultūroje“ vienas M. L. fon Franc vertimas jau buvo skelbtas – „Blogis pasakose, ir kaip jį galima įveikti“ (Liaudies kultūra, 2001, Nr. 4, p. 44–55). Mums svarbūs kuo įvairiausi požiūriai į pasakas ir tradicinę kultūrą apskritai, nes kuo iš įvairesnių pusių jas pamatysime, tuo erdvesnį vaiz- dą susidarysime – išvysime dalyko tūrį, o ne projekciją į kurią nors vieną plokštumą. Ir visai nebūtina visuomet tik pritarti ar prieštarauti. Todėl pažinti ir mąstyti nusiteikusiam mūsų skaitytojui dabar siūlome dar vieną šios autorės vertimą – du įvadinius skyrelius iš paskaitų pagrindu sudarytos knygos „Pasakų interpretacija“, kuriuose pristatoma savita pasakų, o drauge ir mitų bei ritualų kilmės samprata. (Originali asmenvardžių rašyba pateikiama gale.)

PASAKŲ KILMĖS TEORIJOS Ir tol nenuilsdamas visaip bando išsakyti savo regėjimą, kol pagaliau pajunta, kad yra bent kiek Pasakos – tai pati gryniausia ir paprasčiausia ko- suprastas. Galime iškelti prielaidą, jog pasaka lektyvinės užsąmonės psichinių procesų išraiška. yra lygiai tokia pati santykinai uždara sistema, Todėl ir moksliniams užsąmonės tyrimams jos turinti vieną esminę psichologinę prasmę, kurią yra vertingesnės nei bet kokia kita medžiaga. Jos perteikia simbolinių vaizdinių bei įvykių seka, iš atskleidžia archetipus paprasčiausiu jų pavidalu, kurių ji ir atskleidžiama. nuogus ir itin glaustai. Šiuo grynu pavidalu pa- Daugelį metų dirbdama šioje srityje pri- teikti archetipiniai vaizdiniai yra geriausias būdas ėjau išvadą, kad visos pasakos stengiasi pasakyti suvokti kolektyvinėje psichėje vykstančius pro- vieną vienintelį psichinį faktą, tačiau tokį sudė- cesus. Mituose bei legendose, kaip ir bet kurioje tingą, taip toli siekiantį ir sunkiai mums suvo- kitoje mitinėje medžiagoje, prie žmogaus psichės kiamą visais įvairiais jo atžvilgiais, jog prireikė pagrindų mums tenka prasigauti per kultūrinį šimtų pasakų, tūkstančius kartų pakartotų tarsi antsluoksnį. O pasakose šio savito sąmoningo muzikinės variacijos, kad jis pasiektų sąmonę. kultūrinio dėmens kur kas mažiau, todėl jos daug Ir vis tiek tema lieka neišsemta. Tasai nepažinus aiškiau atspindi pamatinę psichikos struktūrą. faktas, kurį Jungas pavadino Patimi arba Savas Jungo požiūriu, archetipas savo esme yra timi (the Self), – tai ir asmens psichikos visuma, nepažinus psichinis veiksnys, todėl nėra jokios ir drauge, paradoksliai, kolektyvinės užsąmonės galimybės jo turinį išversti į proto sąvokas. Dau- branduolys, jos valdymo centras. Kiekvienas giausia, ką galime padaryti, tai apibrėžti jį rem- žmogus ir kiekviena tauta šią psichinę tikrovę damiesi asmeniška psichologine patirtimi ir ly- išgyvena savaip. ginamaisiais tyrimais, šitaip ištraukdami į šviesą Skirtingos pasakos apibendrintai pateikia visą tinklą sąsajų, į kurias archetipiniai vaizdiniai skirtingų šio išgyvenimo fazių paveikslus. Kar- būna įsipynę. tais jos ilgiau rutulioja pradines stadijas, susijusias Pasaka pati geriausiai save paaiškina. Kitaip su šešėlio patyrimu, ir probėgšmiais tenubrėžia tariant, jos prasmę išreiškia visų jos motyvų tolesnę raidą. Kitos pasakos pabrėžia susidūrimą visuma, perpinta pasakojimo gijos. Pasitelkiant su animu bei anima ir už jų slypinčiais tėvo bei palyginimą, užsąmonė primena žmogų, kuris motinos įvaizdžiais, vos trumpai tenušviesdamos išgyveno nepaprastą patyrimą ar patyrė regėji- tiek ankstesnę šešėlio problemą, tiek tolesnę rai- mą ir nori juo pasidalinti. Kadangi šis išgyve- dą. Dar kitos pabrėžia motyvą apie nepasiekiamą, nimas dar niekad nebuvo išsakytas sąvokomis, neįgyjamą brangenybę ir atitinkamus kertinius jis neturi tinkamų išraiškos priemonių. Atsidū- patyrimus. Visos šios pasakos vienodai vertingos, ręs tokioje padėtyje žmogus pirma kelis kartus nes archetipų pasaulyje nėra vertės laipsnių, todėl mėgina išsisakyti, o paskui tiesiog griebiasi ko- kad bet kuris archetipas iš esmės yra vienas iš kokios nors intuityvios analogijos, taip stengda- lektyvinės užsąmonės atžvilgių, per kurį tuo pat masis sužadinti klausytojams bent kokį atsaką. metu pasireiškia ji visa.

skaitymai 70

Kiekvienas archetipas – tai santykinai už- esama duomenų, jog kai kurios pasakų temos bus dara energetinė sistema, kurioje energijos srovė pasiekusios mus beveik nepakitusios ir siekia bent teka visais kolektyvinės užsąmonės kanalais. Ne- 25 tūkst. metų prieš Kristų praeitį2. reikia laikyti archetipinio vaizdinio vien statiš- Iki XVII–XVIII a. pasakos buvo sekamos (ir ku paveikslu, nes tuo pat metu tai nepaliaujamas dabar tebesekamos atkampiuose pirmykštės civi- procesas, įtraukiantis ir kitus vaizdinius. Ar- lizacijos centruose) ne tik vaikams, bet ir suaugu- chetipas – tai tam tikras ypatingas psichinis im- siesiems. Europoje tai buvo dažniausia pramoga pulsas, kuris veikia ir kaip atskiras spindulys, ir žiemą. Žemdirbių bendruomenėse pasakų seki- kaip ištisas magnetinis laukas, sklindantis iškart mas buvo tapęs svarbiu dvasiniu užsiėmimu. Kaip visomis kryptimis. Kitaip tariant, šiai „sistemai“, kartais sakoma, pasakos išreiškiančios „verpimo archetipui, priklausanti psichinės energijos srovė ratelio filosofiją“ (Rockenphilosophie). tuo pat metu teka ir per visus kitus archetipus. Moksliškai jomis domėtis XVIII a. pradėjo Užtat, pripažindami archetipinį vaizdinį iš pri- Johanas Joachimas Vinkelmanas, Johanas Geor- gimties esant miglotą ir neapibrėžiamą, priva- gas Hamanas bei Johanas Gotfrydas Herderis. lome susitelkti ir kantriai išryškinti jo bruožus Kiti, kaip Karlas Pilypas Moricas, pasakas inter- bent taip aiškiai, kad visos skirtingos jo savybės pretavo poetiškai. Herderis teigė pasakose esant susilietų į vieną paveikslą. Turime įžvelgti kaip simboliškai perteiktų senojo, seniai išnykusio tik įmanoma aiškų, charakteringą, „būtent tokį“ tikėjimo liekanų. Šioje prielaidoje jau galima vaizdinio veidą ir pasistengti atpažinti nepakar- įžvelgti tą emocinį užtaisą, kuris pažadino neo- tojamą jam būdingos psichinės padėties savitumą. pagonybę, Vokietijoje pradėjusią kilti drauge su Prieš imdamasi aiškinti jungiškosios inter- Herderio filosofija ir visai neseniai pasireiškusią pretacijos ypatumus, trumpai apžvelgsiu pasakų itin nemaloniu būdu. Kaip tik anuomet imta ne- mokslo istoriją ir įvairių mokyklų teorijas bei jų pasitenkinti krikščionybe ir ilgėtis vitališkesnės, literatūrą. Platono raštuose skaitome, kad senelės žemiškesnės bei instinktyvesnės išminties. Po to pasakoja vaikams simboliškus pasakojimus, va- Vokietijoje ji tarpo tarp romantikų. dinamus mythoi. Netgi tuomet pasakos jau buvo Religiniai ieškojimai kažko, ko regimai sto- priskirtos vaikų auklėjimui. Vėliau II a. filosofas kojo oficiali krikščionybė, kaip tik ir paskatino rašytojas Apulėjus į savo garsųjį „Aukso asilą“ garsiuosius brolius Jakobą ir Vilhelmą Grimus įtraukė pasaką, pavadintą „Amūras ir Psichė“, rinkti pasakas. Iki tol pasakoms buvo tekusi tokia atitinkančią „Gražuolės ir pabaisos“ pasakų tipą1. pati dalia, kaip ir užsąmonei – jos buvo savai- Pasaka sudaryta pagal tą pačią schemą, kaip ir tos, me suprantamos. Žmonės laikė pasakas savaime kurių dar šiandien galima užrašyti Norvegijoje, suprantamomis ir jomis gyveno, bet nenorėjo Švedijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų kraštų. Todėl pripažinti jų egzistavimo. Naudojosi jomis – pa- buvo nuspręsta, kad bent jau šio tipo pasakos (apie vyzdžiui, magijoje bei su talismanais. Susapnavę moterį, savo meile atmainiusią žvėrį) per du tūks- gerą sapną, žmonės būtinai pasinaudoja juo, nors tančius metų išliko iš esmės nepakitusios. Betgi tuo pat metu nežiūri į jį rimtai. Tiek pasaka, tiek turime dar senesnių duomenų, nes pasakų buvo sapnas žmonėms atrodo neverti atidaus santykio, aptikta ir Egipto papirusuose bei stelose, iš kurių juos galima savavališkai iškraipyti: kadangi tai ne viena žinomiausių – apie brolius Anupą (Anubį) „mokslinė“ tiesa, tai galima ją dar truputį pataisy- ir Batą. Ji visiškai atitinka pasakas apie du brolius, ti, paryškinti, kas patinka, ir atmesti visa kita. kokių iki šiol galima užrašyti visuose Europos Toks keistai nepatikimas, nedoras, nesąži- kraštuose. Mūsų rašytinė tradicija jau siekia tris ningas santykis su pasakomis ilgą laiką vyravo. tūkstančius metų, ir stulbina tai, kad pagrindiniai Todėl aš studentams visuomet patariu žiūrėti ori- motyvai nelabai tepasikeitė. Negana to, remiantis ginalą. Iki šiol galima įsigyti Grimų pasakų lei- tėvo Makso Šmito teorija, išplėtota veikale Der dimų, kuriuose kai kurios scenos išvis praleistos, Ursprung der Gottesidee („Dievo vaizdinio kilmė“), o kitos paimtos ir įterptos iš kitų pasakų. Redak- torius ar vertėjas kartais būna toks įžūlus, kad savavališkai iškraipo pasaką net nenurodydamas 1 Lucius Apuleius. The golden Ass. Trans. William Adling- ton, 1566; revised by S. Gaselee. Cambridge: Harvard to išnašoje. Su Gilgamešo epu ar kitu atitinkamu University Press, 1915. [Lietuviškas leidimas: Apulėjus. Metamorfozės, arba Aukso asilas. Iš: Antikiniai romanai ir pasakėčios (Pasaulinės literatūros biblioteka). Vilnius: 2 Fr. Max Schmidt. The Primitive Races of Mankind. Lon- Vaga, 1987.] don–Calcutta–Sydney: George G. Harrag & Co., 1926.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 71

tekstu šitaip elgtis nedrįstama, o į pasakas žiū- palyginimą su sudužusiu kristalu, kurio šukės rima kaip į niekieno žemę, kurioje tūlas jaučiasi iki šiol randamos pažirusios žolėje. turįs teisę elgtis kaip tinkamas. Pagrečiui su broliais Grimais iškilo vadina- Broliai Grimai pasakas užrašinėjo pažo- moji simbolinė mokykla, atstovaujama Christiano džiui, kaip jų aplinkos žmonės jas sekė, bet ir jie Gotliobo Heinės, Georgo Frydricho Kroicerio ir kartais nesusilaikydavo nesumaišę kelių variantų Jozefo Gėreso. Pagrindinė jų mintis – mitai sim- į vieną, kad ir taktiškai. Vis dėlto jiems užteko są- boliškai išreiškia gilias filosofines įžvalgas bei žinės užsiminti apie tai išnašose ar bent laiškuose sampratas ir sudaro mistinį mokymą, perteikiantį Achimui fon Arnimui. Tačiau net ir Grimai dar esmines tiesas apie Dievą ir pasaulį3. Nors šie neturėjo tokios mokslinės nuostatos, kokios lai- tyrinėtojai yra išsakę įdomių minčių, jų aiškini- kosi šiuolaikiniai folkloristai ir etnologai, steng- mai dabar mums atrodo pernelyg spekuliatyvūs. damiesi užrašyti pateikėjo pasakojimą kuo tiks- Paskui įsivyravo istoriškesnė, moksliškesnė priei- liau, su visomis spragomis ir paradoksais, net jei- ga, siekusi atsakyti į klausimą, kodėl esama tiek gu jis skamba nelogiškai tarsi sapnas. daug pasikartojančių motyvų. Kadangi tuo metu Brolių Grimų pasakų rinkinys išleistas dar nebuvo žinoma hipotezė apie bendrąją kolek- susilaukė milžiniško pasisekimo. Matyt, būta tyvinę užsąmonę, bendrąją žmogaus psichikos galingo užsąmoninio poreikio, nes jų leidimai struktūrą (nors kai kurie tyrinėtojai netiesiogiai pasipylė kaip grybai po lietaus. Prancūzijoje į ją nurodė), tyrėjai užsidegė aistra išsiaiškinti, buvo peržiūrėtas ir atnaujintas ankstesnis Šar- kurioje pasaulio vietoje pasakos atsirado ir ko- lio Pero pasakų leidimas. Visose šalyse imta kiais keliais migravo. Teodoras Benfejus stengė- sudarinėti fundamentalius tautinių pasakų rin si įrodyti, kad visi pasakų motyvai yra kilę ir į kinius. Netrukus buvo pastebėta galybė pasi- Europą atkeliavę iš Indijos, o kiti, kaip Alfredas kartojančių temų. Tos pačios temos tūkstančiais Jensenas, Hūgas Vinkleris ir Eduardas Stukenas, variantų mirgėjo prancūzų, rusų, suomių, italų teigė visų pasakų gimtinę esant Babiloną, iš kurio rinkiniuose. Ir vėl apėmė herderiškas įkvėpi- mas ieškoti „senosios išminties“ ar „senojo tikė- 3 Žr. L. W. von Bülow. Die Geheipsprache der Märchen; jimo“ liekanų. Patys broliai Grimai pasitelkė P. L. Stauff. Märchen deutungen, 1914.

skaitymai 72 jos pirmiausia paplitusios po Mažąją Aziją, o jau danguje ir ten kalbėjęsis su ereliu, jis visai teisėtai iš ten – po Europą. Būta ir nemažai kitų, kūrusių kitą rytą pasakos apie tai kaip apie tikrą įvykį, panašias teorijas. Visų jų darbo vaisius – folkloro nė nebepridurdamas, kad jį susapnavo, ir kaip tik tyrimo centras, žinomas suomių mokyklos var- šitaip, anot fon der Šteineno, tokie pasakojimai du, kurios pirmieji atstovai yra Karlas Kronas ir randasi. Antis Arnė. Šiedu vyrai nusprendė, kad neįma- O štai mokslininkas Adolfas Bastianas iš- noma išskirti vienos šalies, kurioje būtų atsira- kėlė įdomią teoriją, esą visi pagrindiniai mi- dusios pasakos, ir iškėlė prielaidą, kad skirtingos tiniai motyvai yra, jo žodžiais tariant, žmonijos pasakos gali būti atsiradusios skirtingose šalyse. elementariosios mintys (Elementargedanken)5. Pa- Jie sudarinėjo vieno tipo pasakų rinkinius, tikė- sak jo hipotezės, žmonija turinti savotišką eleme- damiesi, kad geriausi, pilniausi, poetiškiausi bei ntarių minčių atsargą ir jos ne perimamos iš kitų, išraiškingiausi pasakos „Gražuolė ir pabaisa“, pa- bet kiekvienam asmeniui yra įgimtos. Būtent šios sakų su gyvūnais pagalbininkais ir kt. variantai elementariosios mintys įvairiais pavidalais išky- ir būsiantys originalai, o visi kiti – jų vediniai. la Indijos, Babilono ir netgi, tarkime, Pietų Ki- Ir šiandien dar tebėra užsispyrėlių, ariančių šią nijos jūros pakrančių pasakose. Tokias savitas jų vagą, bet, mano galva, pati hipotezė nebėra gyvy- atmainas jis pavadino tautinėmis mintimis (Völ- binga, nes akivaizdu, kad perduodamos iš lūpų kergedanken). Jo samprata akivaizdžiai priartėja į lūpas pasakos nebūtinai turi suprastėti – lygiai prie Jungo archetipų bei archetipinių vaizdinių taip pat jos gali ir tobulėti. Mano manymu tad, sampratos, kurioje archetipas žymi tam tikrą pa- suomių mokykla davė mums vertingus motyvų matinę struktūrą, pasižyminčią polinkiu sužadin- rinkinius (kaip pagrindinė Arnės knyga „Pasakų ti atitinkamą mitologemą, kurios būdingas pavi- tipų rodyklė“ (Verzeichnis der Märchentypen)), bet dalas yra archetipinis vaizdinys. Elementariosios jos išvados vargiai bėra naudingos. mintys, pasak Bastiano, yra hipotetinis veiksnys; Tuo pat metu gyvavo Makso Miulerio va- tai reiškia, kad pati elementarioji mintis niekur dovaujamas judėjimas, kurio atstovai mitus inter- nėra aptinkama, tačiau daugelis savitų tautinių pretavo kaip iškreiptus gamtos reiškinių atspin- minčių leidžia numanyti už jų slypint vieną ben- džius: daugeliu atžvilgių svarbūs saulės (soliarinis dražmogišką pamatinę mintį. mitas, Leo Frobenijus), mėnulio (lunarinis mitas, Intelektualai kartais neatsispiria pagundai Paulis Ėrenreichas), aušros (Eduardas Stukenas ir archetipus prilyginti filosofinėms idėjoms – toks Andželas de Gubernatis), augmenijos ciklų (Vil- nesusipratimas kyla iš pačios archetipų prigimties. helmas Manhartas), perkūnijos (Adalbertas Kū- Mes nesutinkame su Bastianu dėl to, kad jis šiuos nas) mitai. motyvus pavadino mintimis. Jis buvo labai linkęs XIX a. jau buvo minančių taką kita krypti- į filosofiją, aiškiai protaujančiojo tipo atstovas 6, kai mi. Čia būtina paminėti žmogų, kuris, nors retai kurias savo elementariąsias mintis netgi bandęs teprisimenamas, mano galva, yra didžiai nusi- susieti su Imanuelio Kanto bei Gotfrydo Leibnico pelnęs. Tai Liudvikas Laistneris, parašęs veikalą idėjomis. Mums archetipas nėra vien elementari „Sfinkso mįslė“4. Jis iškėlė hipotezę, kad pagrin- mintis, bet ir elementarus poetinis vaizdinys ar diniai pasakų bei tautosakos motyvai kylą iš sap- fantazija, elementarus jausmas ir netgi elemen nų. Tik jis daugiausia telkėsi į košmarų motyvus. tarus postūmis atitinkamam tipiškam veiksmui. Iš esmės jis siekė parodyti ryšį tarp pasikartojan- Taigi mes prie jos priduriame ištisą jausmų, emo- čių tipiškų sapnų ir tautosakos motyvų bei pateikė cijų, fantazijų bei veiksmų substruktūrą, kurios įdomios medžiagos savo požiūriui pagrįsti. Tuo A. Bastianas į savo teoriją neįtraukė. pat metu etnologas Karlas fon der Šteinenas, nors Liudviko Laistnerio hipotezė, prie kurios ir nesiremdamas tautosaka, savo knygos „Kelionė vėliau prisijungė ir Georgas Jakobas, parašęs į centrinę Braziliją“ (Voyage to Central Brazil) pa- knygą apie pasakų ir sapnų sąsajas7, nesusilaukė baigoje pamėgino daugelį savo tyrinėtų pirmykš- pasisekimo. Nebuvo priimtos ir Karlo fon der čių maginių bei antgamtinių tikėjimų paaiškinti sapnų patirtimis. Nes pirmykštei mąstysenai bū- 5 Adolf Bastian. Beiträge zur vergleichenden Psychologie. dinga sapne išgyventą patirtį laikyti tikra, realia Berlin, 1868. patirtimi. Pavyzdžiui, jei kažkas susapnavo buvęs 6 [Turimi omenyje keturi Jungo išskirti žmonių tipai pagal pagrindinę jų sąmonės savybę ir polinkį: protaujantysis, jaučiantysis, intutityvusis ir jutimiškasis. – Vert. past.] 4 Ludwig Lainster. Das Rätsel der Sphinx. Berlin, 1889. 7 Georg Jakob. Märchen und Traum. Hannover, 1923.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 73

Šteineno įžvalgos. A. Bastianą mokslo pasaulis nesunkiai įrodyti, kad kiekvienas motyvas galų irgi atmetė. Mokslas didžia dalimi nuėjo drauge gale yra soliarinis. Toks santykis sukuria chaosą su Anglų folkloro draugija bei Suomių folkloro iš tarpusavio sąsajų ir persiklojančių prasmių, nes draugija, kur minėtąjį Ančio Arnės darbą pratęsė visi archetipiniai vaizdiniai turi bendrybių. Pa- milžiniškas ir didžiai naudingas Stito Tompsono sirinkęs savo motyvu Didžiąją Motiną arba pa- veikalas, pavadintas „Tautosakos motyvų indek- saulio medį, arba saulę, aną pasaulį, akį ar dar ką su“ (Motif Index of Folk Literature)8. nors, lyginamąją medžiagą gali krauti rietuvėmis Be atsidėjusių variantų rinkiniams, pasirodė be galo – visiškai praradęs savo interpretacijų ar- ir visai naujų mokyklų, viena iš kurių – vadina- chimediškąjį atspirties tašką. moji literatūrinė mokykla. Ji grynai literatūri- Paskutiniame savo straipsnyje Jungas yra niu požiūriu gvildena formalius skirtumus tarp pažymėjęs, kad intelektualams tai visuomet yra įvairių pasakų rūšių – mito, padavimo, nuotykių didelė pagunda, nes jie linkę nepaisyti jausminio pasakos, triksterio pasakos, gyvulinės pasakos ir veiksnio, irgi būtinai susijusio su archetipiniu stebuklinės pasakos, kurią galėtume vadinti tik- vaizdiniu11. Archetipinis vaizdinys nėra vien tam rąja pasaka9. Tai didžiai pagirtinas tyrimas. Rem- tikrų minčių derinys (kaip minčių derinys, jis damiesi literatūrinės mokyklos rūšiavimo meto- yra susijęs su visais kitais minčių deriniais). Tai dais tyrinėtojai ėmėsi lyginti padavimų herojų su kartu ir jausminis išgyvenimas, asmeniškas jaus- klasikinei pasakai būdingu herojaus tipu ir t. t. Į minis išgyvenimas. Tik tuomet, kai yra reikšmin- šviesą iškilo įdomių dalykų, ir labai rekomenduo- gas asmeniškai, jis yra gyvas ir prasmingas. Kaip ju su tais darbais susipažinti. sakė Jungas, gali susirinkti visas pasaulio Didžią- Kitą šiuolaikinę kryptį sudaro būrys etno- sias Motinas ar visus šventuosius, ar dar ką nors, logų, archeologų ir mitologijos bei lyginamo- bet viskas, ką susirinkai, neturės nė menkiausios sios religijotyros specialistų, kurie, nors iš esmės reikšmės, jeigu išleisi iš akių savo asmeninį jaus- yra susipažinę su jungiškąja psichologija ir ne- minį išgyvenimą. tiesiogiai naudojasi jos atradimais, bet stengiasi Dabar tai sukelia sunkumų, nes dėl savo mitinius motyvus interpretuoti Jungo prieigą (su- akademinio išsilavinimo esame linkę tai nuver- prantama, ir jo pavardę) apeidami. Jie rašo kny- tinti. Studijuojant, ypač tiksliuosius mokslus, kai gas tokiais pavadinimais kaip „Didžioji Deivė“, dėstytojas parodo auditorijai kristalą, kas nors, „Trilypis Dievas“, „Herojus“ ir kt., visai neatsi- paprastai mergina, būtinai sušuks: „Ak, koks žvelgdami į žmogaus psichikos struktūrą, visus gražus kristalas!“ Tuomet dėstytojas sako: „Mes šiuos simbolius pagimdžiusią, nors patys tuo pat čia susirinkome ne grožėtis, o ištirti šio daikto metu įsikuria kurio nors iš archetipų viduje ir iš struktūros.“ Taip mes nuolatos, nuo pat pradžių vidaus jį poetiškai bei „moksliškai“ amplifikuoja. mokomi ir lavinami užgniaužti savyje asmenišką Iš tokių mitologų paminėtini Julius Švabė emocinę reakciją ir pratinti protą prie vadinamojo ir Mirčia Eliadė10. Su pasakomis panašiai dirba objektyvumo. Tiksliesiems mokslams tai tinka, Otas Hutas. Be jų, dar Robertas Greivsas ir iš da- dėl to nesiginčiju. Bet psichologijoje šitaip elgtis lies Erichas Fromas. Tokius tyrinėtojus galiausiai negalima, ir kaip tik dėl to psichologijos moks- nubaudžia jų pačių nemoksliška, neleistina priei- las, kaip yra pažymėjęs Jungas, atsiduria itin keb- ga, nes įstumia į padėtį, kurios jie iš anksto ne- lioje padėtyje. Nes psichologija, skirtingai nuo numatė. Kiekvieną kartą, kai žmogus šitaip arti- kitų mokslų, negali nepaisyti jausmų. Ji privalo nasi prie archetipo, viskas gresia pavirsti viskuo. atsižvelgti tiek į išorinių, tiek į vidinių reiškinių Pradėjęs nuo pasaulio medžio, gali nesunkiai jausminį atspalvį, jų emocinę vertę, tarp jų – ir į įrodyti, kad visi mitiniai motyvai galų gale veda paties stebėtojo jausminę reakciją. Kaip žinome, prie pasaulio medžio. Pradėjęs nuo saulės, gali šiuolaikinė fizika jau pripažįsta, kad stebėtojas ir jo teorinė hipotezė, kuria remdamasis jis surengė eksperimentą, neišvengiamai veikia tyrimų re- 8 Stith Thompson. Motif Index of Folk Literature. Blo- omington: Indiana University Studies, 1932–1936. zultatus. Kas dar nėra pripažįstama, tai kad juos 9 Žr., pavyzdžiui: Max Lüthi. Das europäische Volksmär- paveikti gali ir stebėtojo emocinė būsena. Bet fi- chen. Bern, 1947. zikai bus priversti apsvarstyti ir tai, nes, kaip yra 10 Julius Schwabe. Archetyp und Tierkreis; Mircea Eliade. Myth and Reality (New York: Harper & Row, 1963) ir The Myth of Eternal Return (Princeton: Princeton University 11 Carl Gustav Jung. Approaching the Unconscious. Iš: Man Press, 1974). and His Symbols. New York: Doubleday & Co, 1969.

skaitymai 74 pažymėjęs Volfgangas Paulis, neturime apriori- teikiančius intelektualus kamuoja siaubinga pa- nės priežasties tai atmesti. Visiškai griežtai ga- gunda laikytis sau įprastų nuostatų. lima pasakyti, kad psichologijoje mes privalome Imkime, pavyzdžiui, medžio motyvą. Tar- į tai atsižvelgti. Kaip tik dėl to taip daug aka- kime, aš esu tyrinėtojas, apimtas medžio komp- deminių psichologų jungiškąją psichologiją laiko lekso, taigi pradedu nuo medžio. Būdamas jo ap- nemoksline – juk ji atsižvelgia į veiksnį, kurį iki žavėtas, sakysiu: „O, saulės mitas ir medžio mitas šiol buvo stengiamasi iš mokslinio tyrimo pa- yra susiję, nes auštant saulė rytuose gimsta iš me- šalinti. Tačiau mūsų kritikai atsisako suprasti, džio. Antai Kalėdų eglaitė, juk kiekviena Kalė- kad tai nėra vien užgaida, kylanti iš vaikiškos dų eglaitė per žiemos saulėgrįžą pagimdo naują nebrandos, iš negebėjimo sutvardyti savo asme- šviesą. Taigi visi saulės mitai tam tikra prasme yra niškos reakcijos į tyrimo objektą. Tai kyla iš są- medžio mitai. Bet medis taip pat yra motina. Kaip moningos mokslinės įžvalgos, kad jausmas yra žinoma, Saksonijoje iki šiol sakoma, kad gražios būtinas ir priklauso psichologijos metodui, sie- mergaitės augančios po medžių lapais, galiu jums kiant prieiti prie reiškinio teisingu būdu. parodyti paveikslėlių, kuriuose vaikai auga ant Kai žmogų ištinka archetipinis patyrimas, medžių. Dar negimusių vaikų sielos šlama po pavyzdžiui, sukrečiantis sapnas, kuriame pro lapais, štai kodėl kiekvieno vokiečių, austrų bei langą įskrido erelis, tai nėra vien tik simboliška šveicarų kaimo viduryje stovi medis. Medis – tai „mintis“, apie kurią galėtumei pasakyti: „O taip, Didžioji Motina. Be to, medis yra ne tik gyvybės erelis yra Dievo pasiuntinys, jis buvo Dzeuso ir motina, bet ir motina mirtis, nes iš medžių daro- Jupiterio pasiuntinys, o Šiaurės Amerikos indė- mi karstai, o kartais ir laidojama medyje. Štai kai nų mitologijoje erelio pavidalu pasirodo pats Kū- kurių Kanados užpoliarinių genčių šamanai lai- rėjas“ ir t. t. Na, žvelgiant iš intelektinės pusės, dojami medžiuose. Galimas daiktas, ir Babilono taip pasakyti būtų visai tinkama, norint išplės- zikuratai, ir persų mirusiųjų bokštai tėra medžio ti archetipą, bet juk visiškai neatsižvelgiama į atmainos. Negana to, ar kada nors pagalvojote jausminę patirtį! Kodėl būtent erelis, o ne var- apie medžio ir šulinio ryšį? Po kiekvienu medžiu nas arba ne lapė? Arba ne angelas? Mitologiškai yra šaltinis. Pavyzdžiui, pasaulio uosis Iugdrasi- erelis ir angelas yra viena ir tas pat, nes graikiškai lis ir versmė Urd po juo. Galėčiau parodyti jums angellos – pasiuntinys, sparnuotas pasiuntinys iš babilonietiškų atspaudų, kuriuose pavaizduo- aukščiau, iš anapus, nuo Dievo. Tačiau sapnuo- tas medis su gyvybės šaltiniu po juo, taigi visi tojui milžiniškas skirtumas, ar jis sapnuoja ange- motyvai, susiję su gyvybės vandeniu, iš tikrųjų lą ir visa, ką jam tai reiškia, ar sapnuoja erelį su priklauso medžiui. Tik atkreipkite į tai dėmesį, visomis teigiamomis bei neigiamomis savo reak- ir pamatysite, kaip veriasi medžio mitologija. Tai cijomis į jį. Nevalia tiesiog peršokti sapnuotojo akivaizdu! Kiekvienas gali tuo įsitikinti. Dar čia emocinių reakcijų, nors Eliadei, Hutui, Fromui ar galima įtraukti mėnulį. Kaip motina, medis yra kuriam kitam būtų gana „moksliškai“ pasakyti, moteris, nors tuo pat metu jis ir tėvas, nes me- kad abu yra pasiuntiniai iš Aukščiau. Intelektui – dis – falinis simbolis. Antai actekų metraščiuose tas pat, bet jausmui – ne tas pat. Taigi, negalima pirmykštės žemės, iš kurios kitados išėjo actekai ignoruoti asmens su visu jo kontekstu, kuriame ir majai, pavadinimas mena lūžusį medį, medžio toks patyrimas ištinka. kamieną, o kamienas – tai falinis tėvo įvaizdis. Tokio požiūrio atstovai stengiasi visus jun- Esama pasakojimų apie tai, kaip moteris, eidama giškosios psichologijos pasiekimus įtraukti į seną- pro medį, pastoja nuo medžio sėklos, kritusios jai jį akademinį mąstymą ir taip pašalinti patį svar- į įsčias. Aišku tad, jog medis yra tėvas, o tai vėlgi biausią Jungo į mitologijos mokslą įvestą veiks- medžio sąsaja su saule, kuri irgi yra tėvo įvaizdis. nį – žmogiškąjį pagrindą, iš kurio visi tokie motyvai Juk tai akivaizdu!“ randasi. Bet neįmanoma tyrinėti augalų neatsi- Apims saulės kompleksas – viskas bus saulė; žvelgiant į dirvą, kurioje jie auga: melionai ge- mėnulio kompleksas – mėnulis. riausiai auga mėšle, ne smėlyje, ir jeigu nori būti Užsąmonėje visi archetipai persmelkia geras sodininkas, tai dirva rūpinsiesi ne mažiau vienas kitą. Tarsi kelios nuotraukos, atspausdin- negu pačiais augalais. Mitologijoje mes esame tos viena ant kitos. Jų neįmanoma atraizgyti. visų simbolinių motyvų dirva – mes, žmogiškieji Gal todėl, kad užsąmonė yra santykinai nelaikė asmenys. To nevalia ignoruoti tik ta dingstimi, ir neerdvì. Tarsi visų kuo įvairiausių galimybių kad nenorime pastebėti. Bet protui pirmenybę ryšulys. Atskiri motyvai išryškėja tik pažvelgus

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 75 sąmonei, tik nušvietus juos sąmonės žibintui, ir anatomiją. Mitai, padavimai ar bet kuri kita iš- priklauso nuo to, į ką žibintas yra kryptingai nu- plėtota mitologinė medžiaga irgi veda mus prie taikytas. Kitaip užsąmonė visuomet liks neapi- psichikos pamatų, bet juos čia dengia kultūrinis brėžta. Užtat vienam tyrinėtojui viskas yra mo- antsluoksnis. O pasakose šis sąmoningas kultūros tina, kitam – augmenija, dar kitam – soliarinis antsluoksnis ploniausias, užtat jos aiškiausiai at- mitas. Įdomu tai, kad visi tokie intelektualai, kai spindi pamatinius psichikos klodus. tik įžvelgia ryšį (tarkim, tarp medžio ir saulės Vienas iš akmenų, svaidomų į mūsų daržą arba karsto) būtinai sako „žinoma“, „akivaizdu“ iš kitų psichologijos mokyklų, – esą mes visame arba „savaime suprantama“. Pavyzdžiui, akivaiz- kame įžvelgiame archetipus, o mūsų pacientai du, kad medis yra motina. Visuomet stebiu, kada kasnakt sapnuoja archetipinius sapnus, nors jų tyrinėtojas pavartoja šį intarpą. Tokiai pagundai pacientams nieko tokio kažkodėl nenutinka. Bet sunku atsispirti, nes archetipinės sąsajos – „aki- jeigu psichologas nežino, kas tai yra archetipinis vaizdžios“ ir „savaime suprantamos“. Tad rašy- motyvas, suprantama, kad jis jo nepastebės. Jis tojas sako „savaime suprantama“ arba „akivaiz- interpretuos jį personalistiškai, priskirdamas per- du“ ir yra tikras, kad visi jo skaitytojai pateks į sonalinei pasąmonei. Norint aptikti archetipus, tuos pačius spąstus. Bet į šiuos spąstus patenka tik pirmiausia būtina įgyti bendrų žinių apie juos. intelektinis tipas. Kiti po kurio laiko sukyla ir su- Tai viena iš priežasčių, kodėl mes stengiamės kuo grįžta prie emocinio simbolių vertės skyrimo, nes daugiau apie šiuos motyvus bei įvairius jų deri- neįmanoma, kad bet kas galėtų prilygti bet kam. nius sužinoti. Šiaip jau mitą ar pasaką galima interpretuoti Bet yra ir kita priežastis, kuri praktiškai pa- remiantis bet kuria iš keturių sąmonės funkcijų. sirodė esanti dar svarbesnė ir kelianti rimtesnių Protaujantysis tipas pabrėš struktūrą ir sąsajas tarp keblumų. Tarkim, žmogus pateikė sapną, o tu jau motyvų. Jaučiantysis tipas pritaikys jiems verty- prieš tai esi gavęs jo anamnezę – tai yra, bendrą binį kriterijų, arba vertybių hierarchiją, kuri irgi išorinio ir vidinio gyvenimo istoriją. Net jeigu bus visiškai racionali. Jausmo funkcija remiantis stengsies to išvengti, dažniausiai vis dėlto jau būsi galima atlikti gerą ir išsamią pasakos interpreta- pasidaręs tam tikrą bendrą hipotezę apie sapnuo- ciją. Jutiminis tipas susitelks į pačius simbolius ir tojo problemą: arba tai vyriškis su priklausomybe imsis juos plėtoti. Intuityvusis visą raizginį išvys nuo motinos, arba nuo tėvo priklausanti dukra, kaip nedalomą vienį ir geriau už kitus atskleis, arba animaus jodoma moteris, arba dievai žino kad pasaka – tai ne diskursyvus pasakojimas, bet kas dar. Pavyzdžiui, susidarei hipotezę, kad ana- iš tikrųjų vienas pranešimas, regimas įvairiomis lizuojamoji yra užkamuota jos animaus, ir kai ji briaunomis. pateikia sapną apie ją baisiai išgąsdinusį plėšiką, Kuo labiau išlavintos žmogaus sąmonės iškart pagalvoji: „Aha! Štai ir jis!“ Ir net nepa- funkcijos, tuo geriau jis interpretuos, nes būtina stebi, kad sapno visai neinterpretavai, o tik atpa- pasaką apžvelgti, kiek įmanoma, iš visų pusių. žinai jame tai, ko tikėjaisi. Susiejai jį su tuo, ką Kuo daugiau sąmonės funkcijų ir kuo labiau jos intuityviai nujautei keliant rūpestį. Užteko plė- išlavintos bei įsisavintos, tuo geresnės, spalvin- šiką pavadinti animaus įvaizdžiu, ir jau atrodo gesnės interpretacijos. Tai menas, reikalaujantis kaip objektyvi interpretacija. Vadinasi, dar nesi įgūdžių. Jo neįmanoma išmokti teoriškai, išskyrus išmokęs interpretuoti sapnų moksliškai, be iša- nebent kelias bendras nuorodas, kurias pasisteng- nkstinių hipotezių apie tai, kas „turėtų“ per jo siu duoti. Visuomet liepiu studentams ne įsiminti vaizdinius pasireikšti. Į sapnus privalome žiūrėti mano paskaitas, bet pamėginti interpretuoti pa- kaip tik galima objektyviau ir tik pačioje analizės sakas patiems, nes tai vienintelis būdas mokytis. pabaigoje daryti išvadas. Nes sapnas atneša naują Interpretacija – tai menas, kurio meistriškumas žinią, kurios nei analitikas, nei analizuojamasis galų gale priklauso nuo tavęs. Pratybos, kai visi iš anksto nežino. interpretuoja tą pačią pasaką, – tai kone išpažin- Šio objektyvaus metodo geriausiai galima tis. To neįmanoma išvengti. Ir gerai, nes privalai išmokti analizuojant pasakų motyvus, nes jie nėra įdėti į tai visą save. susiję su jokiu asmeniu, todėl nėra jokios atpa- Pirmiausia reikia paklausti, kodėl jungiš- žįstamos sąmonės būsenos, į kurią būtų galima koji psichologija domisi mitais ir pasakomis. orientuotis. Daktaras Jungas kartą yra pasakęs, kad pasakos Pirmiausia pamąstykime, kaipgi atsiranda geriausiai atskleidžia žmogaus sielos lyginamąją pasaka. Būdami realistai, turime manyti, kad ji

skaitymai 76 atsiranda tam tikru metu – tam tikra pasaka turi dviejų dienų jis mirė. Spiritistų ar parapsichologų atsirasti tam tikru metu. Kaip tai nutinka? užrašuose tokie pasakojimai įprasti. Visame pa- Maksas Liutis yra parodęs, kad legendų ir saulyje prieš mirštant žmogui kartais dedasi tokie vietinių padavimų herojus yra labai žmogiška bū- dalykai: įrankiai elgiasi lyg būtų gyvi, laikrodžiai tybė12. Padavimas – tai maždaug tokio pobūdžio sustoja lyg būtų mirštančio savininko kūno dalis, pasakojimas: „Matote tą puikią pilį ana ten? Apie ir dedasi visokie kiti keisti dalykai. ją pasakojama, esą kartą, vieną karštą vasaros vi- Žmogus, užtikęs anos šeimos metraščiuose dudienį, piemuo ganė aplinkui savo avis ir staiga, šią istoriją, atvyko į tą patį kaimą ir paklausinėjo apimtas smalsumo, sumanė įsigauti vidun, nors ir vietos gyventojų apie malūną. Iš jo tebuvo likę buvo girdėjęs, kad joje vaidenasi. Taigi, dreban- griuvėsiai. Keli apklaustieji patvirtino, kad tikrai čiomis rankomis jis pravėrė duris ir išvydo baltą čia būta malūno, ir netgi nepaprasto – jame vai- gyvatę, kuri prabilo į jį žmogaus balsu ir pasa- denosi. Matome, kuo pavirto istorija. Visi žinojo, kė, kad jeigu jis išbus pilyje tris naktis, pilis bus kad malūnas kažkaip susijęs su parapsichologiniu atkerėta…“ Ar kas nors panašaus. Tokie pasako- patyrimu ir mirtimi, bet niekas nebeprisiminė, jimai vadinami padavimais. Daugybe pavyzdžių kaip būtent. Šiuo atveju suomiškoji mokykla yra remdamasis Liutis parodė, kad tokių padavimų visai teisi teigdama, kad perpasakojamas daly- herojus pasižymi žmogiškais jausmais bei reakci- kas tolydžiai prastėja. Tačiau tas pats tyrinėtojas jomis. Pavyzdžiui, bus pasakojama, kaip daužėsi paskui užtiko senelius, kurie prisipažino pamena- piemens širdis, pravėrus pilies duris, kaip jis su- ntys aną istoriją. Malūnininkas išsirengė nušauti drebėjo, pajutęs šaltą gyvatės bučinį, koks jis buvo lapės, o lapė pasakiusi: „Malūnininke, nešauk drąsus ir kaip viską iškentė. Pasakojama taip, tarsi manęs! Prisimink, kaip aš maliau grūdus pas tetą paprastą žmogų būtų ištikęs antgamtinis, parapsi- Džetę!“ O per laidotuves sudužęs stiklas vyno, ir chologinis patyrimas. Bet jeigu paimsite klasikinę teta Džetė, malūnininko teta, visa išbalusi, ir visi pasaką, kaip brolių Grimų „Aukso paukštė“, jokių supratę, kad tai ji buvusi toji lapė ir nužudžiusi tokių herojaus išgyvenimų nerasite. Pasirodžius malūnininką. liūtui, jis tiesiog išsitraukia kardą ir jį užmuša. Tikėjimas raganas galint pasiversti lapėmis Nieko nesakoma apie tai, kad jis būtų išsigandęs, plačiai žinomas. Raganos siela naktimis paliekan sudrebėjęs, nepasakojama, kaip pakišo kardą po ti kūną ir lapės pavidalu krečianti visokias eibes, liūto galva ir ją nurėžė, o paskui dar klausė sa- o tada sugrįžtanti į kūną, kuris tuo metu visą vęs, ką padaręs. Nes jis – herojus, liūtą jis tiesiog tą laiką gulėjo lovoje tarsi negyvas. Tai galima užmuša. Todėl Liutis sako, kad pasakos herojus „įrodyti“, nes pasitaiko, kad medžiotojas šauna išvis ne žmogus, o abstrakti figūra. Arba visiškai lapę ir sužeidžia ją į leteną, o kitą rytą ponia tokia juodas, arba visiškai baltas. Ir jo reakcijos stereo- ir tokia slankioja pakampėmis aptvarstyta ranka tipinės: jis užmuša liūtą, išgelbsti mergelę ir neiš- ir paklausta, kas nutiko, neturi ką atsakyti. Aiš- sigąsta raganos miške. Tai gryna schema. ku, kad tai ji lapės pavidalu šmirinėjo aplinkui, Perskaičiusi Liutį, viename šveicarų tauto- krėsdama visokias eibes. Esama archetipinio tikė- sakos tyrimų rinkinyje13 užtikau štai tokį XIX a. jimo, užtinkamo tiek Alpėse bei Austrijoje, tiek pasakojimą iš vietinės šeimos metraščio. Šei- Japonijoje bei Kinijoje, kad raganos ir isteriškos ma tebegyvena Graubiundeno kantono sostinėje moterys turi lapių sielas. Taigi, mūsų lapės istorija Kūre. Jų prosenelis viename atokiame kaime Al- yra susijusi su archetipiniu motyvu, todėl ji buvo pėse turėjo malūną ir kartą vakare išėjo nušauti dailiai praturtinta, ir tapo rišlesnė. Tarsi pirma ji lapės. Kai jau nusitaikė, gyvūnas pakėlė leteną ir būtų žmonių nepatenkinusi: kodėl gi lapė kalbėjo su malūnininku kaip tik prieš jo mirtį? Užtat ji pasakė: „Nešauk manęs!“ Ir pradingo. Malūnini- ir buvo praturtinta raganos motyvu, suprojektuo- nkas parėjo namo gerokai sukrėstas, nes kalban- tu į malūnininko tetą, pasišalinusią iš šermenų. čios lapės nebuvo jo kasdienis patyrimas. O na- Kita kaimo senelė papasakojo tą pačią istoriją, muose pamatė, kad laisvai paleistas vanduo tuš- pridūrusi dar šį tą: malūnininkui sugrįžus namo čiai suka malūno ratą. Jis ėmė šaukti, klausdamas, ir išvydus besisukantį malūno ratą, juo bėgusi ta kas paleido malūną, bet niekas neprisipažino. Po lapė. 12 Max Lüthi. Die Gabe im Märchen und in der Sage. Diser- Tai man tapo įrodymu, kad Antis Arnė tacija. Bern, 1943. klydo manydamas, jog pasakojimai visuomet 13 Schweiz: Zeitschrift für Volkskunde, 1937. tik prastėja, nes lygiai taip pat sėkmingai jie gali

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 77

tobulėti ir būti plėtojami bei papildomi naujais virsti pasaka, būdingo pavidalo pasaka, ir paplin- archetipiniais motyvais. Patekę pas talentingą, la- ta po gretimus kaimus, nes nebėra susijęs nei su kios vaizduotės pasakotoją jie gali gražėte išgra- konkrečiu malūnu, nei su konkrečiu malūninin- žėti. Todėl keliu hipotezę, kad veikiausiai daugu- ku. Tad, ko gero, Liutis teisus: pasaka yra abstrak- mos pasakų pirminis pavidalas yra padavimai ar cija. Vietinio padavimo abstrakcija, išgryninta ir stebuklingos, parapsichologinės istorijos, nutiku- nugludinta kaip kristalas, kad žmonėms būtų pa- sios įsikišus kolektyvinei užsąmonei kaip haliu- traukli ir lengvai įsimenama bei perduodama. cinacija ovyje. Tokie dalykai tebenutinka ir šiais Nuo to laiko, kai mane aplankė mintis, kad laikais. Šveicarijos valstiečiai patiria juos nuolat. padavimų šaltinis yra parapsichologiniai paty- Jie ir sudaro folklorinių tikėjimų pagrindą. Kai rimai, tą pačią mintį priėjo ir išsakė Jakobas Vir- nutinka kas nors nepaprasta, ilgainiui tai apauga šas14 bei Heinrichas Burkhartas15. Daugiau apie gandais ir paplinta taip pat kaip paskalos. Paskui, tai skaitytojas ras puikiose Gothilfo Islerio diser- susiklosčius palankioms aplinkybėms, pasakoji- tacijos tezėse16. mas papildomas išankstiniais archetipiniais motyvais ir tolydžio virsta pasaka. Įdomu, kad vos vienas asmuo beprisiminė mūsų pasakojimo malūnininko vardą. Visais 14 Jacob Wyrsch. Sagen und ihre seelischen Hintergründe. Iš: Innerschweizarische Jahrbuch für Heimatkunde, VII. kitais atvejais tai jau buvo tiesiog „malūninin- Lucerne, 1943. kas“. Kol malūnininkas tebėra toks ir toks, tai dar 15 Heinrich Burkhardt. Psychologie der Erlebnissage. Dis- vietos padavimas, bet kai tik prasideda: „Kartą sertation. Zurich, 1951. malūnininkas išėjo nušauti lapės…“, jis jau ima 16 Gotthilf Isler. Die Sennenpuppe. Zurich, 1970.

skaitymai 78

PASAKA, MITAS yra parodęs, kad Heraklio mitą sudarančios atski- IR KITI ARCHETIPINIAI PASAKOJIMAI ros scenos visos yra pasakų motyvai. Jis parodė, kad šis mitas yra buvęs pasaka, kuri buvo papil- Bent jau man atrodo labai panašu, kad dažniausiai dyta ir pakylėta į mito literatūrinį lygmenį. Ne archetipiniai pasakojimai randasi per asmeniš- mažiau išmaniai kiti pasisako už priešingą teo- ką patyrimą, pasireiškus tam tikram užsąmonės riją ir teigia, kad pasakos yra degradavę mitai. Jų turiniui, per sapną arba per haliucinaciją ovy- nuomone, pradžioje tautos turėjo tik mitus, bet, je – kokį nors įvykį ar net masinę haliucinaci- smunkant socialinei bei religinei būklei, mito li- ją, kai į tikrovę įsiveržia archetipinis turinys. Tai kučiai išlieka pasakų pavidalu. visuomet numinozinis patyrimas. Pirmykštėse Šioje degradavusio mito teorijoje yra dalis bendruomenėse iš esmės nebuvo išsaugomos jo- tiesos. Pavyzdžiui, rinkinyje „Pasaulinės literatū- kios paslaptys, tad šitoks numinozinis patyrimas ros pasakos“17, graikų liaudies pasakoms skirtame visuomet būdavo aptariamas ir išplėtojamas ati- tome, galima užtikti iškraipytų „Odisėjos“ epi- tinkamais jau turimais tautosakos tekstais. Pasa- zodų: karalaitis nuplaukia į salą, kurioje šeimini- kojimas rutuliojasi visai taip pat kaip gandai. nkauja didžiulė žuvis arba žmogėdra, išduria tam Tokie kolektyvinės užsąmonės įsiveržimai į žmogėdrai jo vienintelę akį, pasislepia po didelio atskiro žmogaus patirties lauką kartas nuo kar- avino pilvu ir taip pasprunka iš baisūno olos. O to pasėja vis naujų pasakojimų sėklas ir palaiko kaip tik šitaip Odisėjas paspruko iš Kiklopo olos. gyvus jau esamus. Pavyzdžiui, minėtas nutikimas Taigi pasakojimas išliko iki šiandien. Nemanau, vietiniu mastu įkrovė tikėjimą raganomis-lapė- kad būtų perdėta teigti šią pasaką esant „Odisė- mis. Tikėjimo, kad raganos lapių pavidalu žudo ir jos“ palaiku. Ji išliko kaip paprasta graikų liau- užkeri žmones, būta ir anksčiau, tačiau ši istorija dies pasaka. Ji mane įtikino, kad didieji mitai gali atgaivino ir sudabartino jį, o gal net įnešė naują jo nunykti kartu su civilizacija, kuriai priklausė, o variantą. Tokie psichiniai įvykiai, kurie visuomet pagrindiniai jo motyvai tada išlieka kaip pasakų pradžioje yra asmeniški, mano manymu, ir yra motyvai ir gali migruoti arba laikytis tame pa- tas veiksnys, kuris palaiko atitinkamų tautosakos čiame krašte. Kaip ir padavimų atveju, manau, motyvų gyvybingumą. turime atsižvelgti į abi galimybes. Man pasaka Manoma, kad žmonės, žinodami kažkiek yra lyg jūra, o padavimai ir mitai – lyg jos ban- pasakų ir šiaip visokių istorijų, patys pritaiko jas gos: pasaka iškyla kaip mitas ir vėl nuslūgsta kaip susidariusiai padėčiai. Tarkime, kažkuriame kai- pasaka. Vėlgi prieiname tą pačią išvadą: pasa- me nušokusi nuo uolos nusižudo mergina. Po de- kos išreiškia paprastesnę, bet pamatinę psichikos šimties metų ši savižudybė iš nelaimingos mei- struktūrą, jos plikus griaučius. lės veikiausiai bus apipinta klasikiniais pasakų Mitas yra tautiškesnis. Kai galvoji apie Gil- savižudybės motyvais. Tai nutinka labai lengvai, gamešo mitą, galvoji apie šumerų, hetitų, Babilo- tik dar nesu užtikusi išsamaus pavyzdžio, kuris no civilizaciją, nes Gilgamešas priklauso jai ir ne- nuosekliai patvirtintų kiekvieną žingsnį. Galbūt gali būti perkeltas į Graikiją ar Romą, kaip Herak- reikia atsižvelgti į abu galimus kelius: kai pasako- lio ar Odisėjo mitai priklauso graikams ir negali jimas yra įsišaknijęs tam tikroje vietoje, jis virsta būti įsivaizduojami maorių tradicijoje. Nagrinė- vietiniu padavimu; o kai jis atitrūksta nuo šaknų jant psichologines mitų prasmes, matyti, kad jie kaip vandens augalas ir laisvai plūduriuoja, tuo- išreiškia tautinį charakterį tos kultūros, kurioje met jis darosi panašesnis į abstrakčią pasaką, kuri, iškilo ir gyvavo. Jie išdailinti žynių ar poetų – jeigu iš naujo įsišaknija, vėl ima panėšėti daugiau arba žynių-poetų, nes kai kuriose kultūrose tai į vietinį padavimą. Palyginti su kūnu, pasaka ati- tas pat, – kurie suteikė jiems iškilmingą apeiginį, tiktų kaulus, arba griaučius, – ilgiausiai nesuy- poetinį pavidalą. Šis mito pavidalas yra tasai są- rančią jo dalį, šerdinį, amžiną branduolį. Jame moningas kultūrinis papildas, dėl kurio jį inter- lengviausiai atpažįstama pamatinė archetipinė pretuoti tam tikrais atžvilgiais būna lengviau, nes struktūra. kai kas yra ištarta aiškiau. Antai Gilgamešo atveju Ta pati problema, kaip dėl skirtumo tarp pa- pasakyta, kad jį globojo saulės dievas Šamašas, davimo ir pasakos, tik kiek kitu kampu ir lydi- ma smarkių ginčų, buvo iškilusi dėl santykio tarp 17 Die Märchen der Weltliteratur. Jena: Dietrichs Verlag, dau- mito ir pasakos. Antai klasikas Eduardas Šviceris giatomis leidinys.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 79 apie kurį galima surinkti papildomos medžiagos mitų turinys neretai pasufleruoja jos prasmę. Tai- ir, jeigu reikia, pasitelkti ją amplifikacijai. Kartais gi, nereikia mitų nurašyti – jais galima pasinau- ir pasakos herojus turi soliarinių ypatybių, bet jas doti kaip tiltu, kai neaiški pasakos prasmė. Kar- paprastai mena vos kokia nors smulki detalė, pa- tais pasakos yra tokios tolimos nuo mūsų kolek- vyzdžiui, auksiniai plaukai. Kad jis būtų globoja- tyvinės sąmonės pasaulio! mas saulės dievo, neužsimenama. Religiniai mitai vėlgi skyla į dvi padalas, Taigi galima sakyti, kad mito pamatinė nes vieni yra sakomi ritualo metu, o kiti – ne. struktūra, arba jo archetipiniai dėmenys, įgauna Tam tikrą dieną atitinkamos šventės metu sako- formalią išraišką, būdingą tautos, kurioje jis ra- mas mitas ir dainuojama daina, menanti tam tikrą dosi, kultūrinei kolektyvinei sąmonei, todėl šia mitinį įvykį. Kai kuriose mokyklose (pavyzdžiui, prasme jis yra arčiau sąmonės bei žinomo isto- Talmudo) esama šventų tekstų, skaitomų tik ati- rinio konteksto. Iš dalies tad jį lengviau inter- tinkamomis progomis ir taip įsiterpiančių į savitą pretuoti, jis nuoseklesnis. Dažnai jis ir daug dai- liturgiją. Kita vertus, esama religinių mitų, kurie lesnis bei įspūdingesnis negu pasaka, užtat kai nepriklauso jokiai liturgijai. Tarkime, Gilgamešo kurie mokslininkai neatsispiria pagundai pareikš- epas paprastai būdavo sekamas karaliaus dvare, ti, kad mitas – didingas dalykas, o visa kita – vien bet apie jokią liturgiją nėra žinoma. Kaip tik to- apgailėtini likučiai. Kita vertus, iškeltas į kultū- kius religinius mitus, kurie nėra įterpti į liturgiją rinį bei nacionalinį lygmenį, susietas su religine ar sakomi ritualo metu, arba kuriuose nėra švento tradicija ir papuoštas poetine forma archetipinis žinojimo, perduodamo žodžiu ar raštu tik ypatin- motyvas, nors geriau išreiškia atitinkamo tautos gomis progomis, aš ir priskirčiau anksčiau minė- kultūros tarpsnio problemas, iš dalies praranda tiems mitams. savo bendražmogiškąjį pobūdį. Antai Odisėjas Bet esama ypatingų atvejų, kai mitas, kar- įkūnija hermiško-merkurijiško graikų intelek- tu su atliekama liturgija bei dainuojama daina, to esmę ir nesunkiai palyginamas su kitų tautų priklauso religiniam ritualui. Mano nuomone, herojais triksteriais. Tačiau kaip visuma Odisėjo tokie liturginiai mitai niekuo iš pagrindų nesi- mitas yra išimtinai graikiškas. Galima sakyti, kad skiria nuo kitų, tik tiek, kad yra tapę sąmonin- jis yra praradęs kai kurias žmogiškąsias ypatybes. gos tautos tradicijos dalimi, įtraukti į sąmonin- Pasakų tyrimai mums nepaprastai svarbūs gą, oficialiai pripažįstamą tautos žiniją. Dėl to jie kaip tik todėl, kad per jas skleidžiasi bendražmo- anaiptol nėra antraeiliai, tik tiek, kad ilgą laiką giškas pagrindas. Ypač svarbios jos tada, kai ten- gludinti. Paprastai tokie mitai yra gerokai paka atlikti analizę žmogui iš kito pasaulio krašto. veikti istorinių tradicijų, todėl šie šventi tekstai ir Jeigu indas ar australietis užsuks į priimamąjį pas dainos dažnai yra kone visai nebesuprantami: jie europietį analitiką, kuris tėra susipažinęs vien su yra taip apdoroti, kad juose vos užsimena apie tai, savo mitologija, jis neras tilto į analizuojamąjį. kas visiems ir taip žinoma. Pavyzdžiui, kai ku- Bet jeigu analitikas yra susipažinęs su pamatinė- rios Kalėdų giesmės: jeigu jos būtų atrastos kada mis bendražmogiškomis struktūromis, jis sugebės nors po poros tūkstančių metų, nieko nežinant užmegzti ryšį. Esu skaičiusi apie misionierių Pie- apie krikščionybę, iš jų nebūtų įmanoma suprasti tų Kinijos jūros salose, sakiusį, kad paprasčiausias nei kur galva, nei kur uodega. Vokiečių kalėdi- būdas užmegzti ryšį su tenykščiais yra sekti jiems nėje dainoje sakoma: Es ist ein Ros’ entsprungen pasakas. Tai kalba, kuria visi vienas kitą supran- aus einer Wurzel zart „Štai rožė pražydo iš glež- ta. Jeigu jis būtų papasakojęs kokį didingą mitą, nos šaknies“, o paskui eina kelios dar tolimesnės tai nebūtų taip gerai suveikę. Reikia pasitelkti aliuzijos į skaisčiausiąją mergelę. Jei nepaisytume, pamatinę medžiagą pačiu paprasčiausiu jos pavi- kad ši daina atrasta nieko nežinant apie krikščio- dalu, nes tada ji išreiškia bendriausią ir tuo pat nybę, tektų daryti prielaidą, jog giesmėje kalbama metu pamatinę žmogaus sielos struktūrą. Kaip tik apie rožę ir mergelę, bet ką gi tai galėtų reikšti? dėl to, kad pasaka yra giliau visų kultūrinių bei Mums giesmė visiškai aiški, nes primena visiems rasinių skirtumų, ji taip lengvai migruoja. Pasakų gerai žinomą slėpinį. Pas mus krikščionybė taip kalba yra tarptautinė visos žmonijos kalba – visų įsišaknijusi, kad daugybė jos slėpinius menančių laikų, visų rasių, visų kultūrų. giesmių bėra vien užuominos. Tačiau šitaip elgia- Kartais, kai nesuprantu pasakos, pasinaudo- masi tik su archetipiniais motyvais, kurie buvę ju mitais kaip paralelėmis, nes artimesnis sąmonei prasmingi daugeliui tautų daugelį šimtų metų.

skaitymai 80

Jeigu krikščionybė būtų likusi vietine Mažosios tapti branduoliniu naujos religijos simboliu. O Azijos sekta, ji butų numirusi kartu su savo mitu, kol archetipinis turinys tėra dalis bendro žmoni- nebūtų pritraukusi kitų motyvų, tapusi taip nug- jos paveldo ir kaip nors ypatingai nepasireiškia, ludinta. O ypač nugludinti veikiausiai tampa tie jis perduodamas kaip folkloras. Bet Kristaus lai- motyvai, kurių branduolinis archetipinis įvykis kais Dievažmogio vaizdinys, šiaip jau praamžis, daro žmonėms didžiausią poveikį. virto itin svarbia žinia, kuri tuomet turėjo būti Krikščionybė išties yra kilusi iš vietinio įsisavinta bet kokia kaina. Todėl jis ir tapo gerąja padavimo, kuris išsirutuliojo į bendresnį mitą. naujiena, nauja šviesa, o jo emocinis užtaisas iš- Savo knygoje „Aion: Savasties fenomenologiniai ugdė visa, ką dabar vadiname krikščioniškąja ci- tyrimai“ Jungas plėtoja mintį, kad nepažįstama, vilizacija (kaip kad Budos nubudimas išugdė visa, paslaptinga ir įspūdinga Jėzaus Nazariečio asme- ką dabar vadiname budizmu). nybė, apie kurią taip mažai težinoma, sutraukė Su tuo yra susijusi dar viena problema. Ed- neapsakomai daug projekcijų, kaip žuvies, ėriu- vardas Bernetas Tailoras knygoje „Pirmykštė kul- ko ir daugybė kitų bendražmogiškų Paties sim- tūra“ (Primitive Culture), remdamasis savo animiz- bolių. Beje, daugelis jų Biblijoje neminimi, pa- mo teorija, pasakas kildino iš ritualo ir teigė, kad vyzdžiui, povas, ankstyvojoje krikščionybėje jos ne tik kad yra laikytinos nunykusio tikėjimo simbolizavęs prisikėlimą ir Kristų. Apie Kristaus liekanomis, bet yra būtent senojo ritualo lieka- asmenį ilgainiui susitelkė ištisas tinklas vėlyvo- nos: ritualas mirė, o jo pasakojimas išliko pasakos sios antikos mitinių vaizdinių. Asmeniški Jėzaus pavidalu18. Aš tuo netikiu, nes manau, kad pama- Nazariečio bruožai išbluko, o jų vietoje iškilo tas yra ne ritualas, o archetipinis patyrimas. Šiaip Dievažmogio vaizdinys, papildytas daugeliu kitų ar taip, ritualai yra tokie praamžiai, kad apie jų archetipinių simbolių. kilmę tegalima spėlioti. Pateiksiu du pavyzdžius, Šitaip Jėzaus asmuo tapo apibendrintas ir kurie man visų geriausiai atskleidžia, kaip galėjo tuo pat metu pasidarė ypatingas, kaip matyti iš atsirasti ritualas. ankstyvosios Bažnyčios tėvų kovos prieš anuomet Pirmasis pavyzdys – tai oglala sijų (Oglala gyvavusį polinkį Jėzų Kristų laikyti dar vienu Sioux) genties indėnų žynio Juodojo Elnio auto- Dionisu ar dar vienu Osiriu. Anuomet buvo biografija19. Vaikystėje rimtai sirgęs ir kone bū- įprasta sakyti: „A, tas jūsų Jėzus Kristus, mes jį damas komoje jis patyrė sukrečiantį regėjimą, žinome – mes garbiname jį kaip Osirį.“ O įtūžę arba apreiškimą, kuriame buvo perkeltas į dan- apologetai ginčijo, kad Jėzus Kristus nėra tas pat, gų. Ten prie jo subėgo galybė žirgų iš keturių pa- kad jis atnešė naują žinią. Įsiplieskė kova už nau- saulio pusių, jis sutiko Protėvių Dvasias ir savo ją žinią, kurią reikią suprasti visai kitaip, kurios tautos labui buvo apdovanotas gydančiąja žole. nevalia regresyviai tapatinti su senaisiais mitais. Didžiai sukrėstas regėjimo jaunuolis jį nutylėjo, Vieni apie Jėzų sakydavo: „Bet juk tai Osiris! Tai kaip būtų pasielgęs bet kuris normalus žmogus. mūsų Dionisas! Mes nuo senų senovės žinome šį Bet ilgainiui jam išsivystė aštri perkūnijos fo- kenčiantį ir sudraskytą dievą!“ Ir iš dalies jie buvo bija, tokia, kad vos ties horizontu pasirodydavo teisūs, nes įžvelgė tą pačią pamatinę archetipinę debesėlis, jį imdavo krėsti baimė. Tai privertė jį struktūrą. Bet kiti irgi buvo teisūs, nes pabrėžė pasitarti su žiniuoniu. Šis paaiškino, jog liga jį iš- naują kultūrinę sąmonę, pasireiškusią ypatingu, tikusi dėl to, kad nutylėjęs savo regėjimą, užuot nauju pavidalu. juo pasidalinęs su gentimi. Žiniuonis Juodajam Tas pat nutiko Pietų Amerikoje, konkistado- Elniui pasakė: „Vaikeli, aš jau žinau tavo bėdą! rams tarp vietinių aptikus nukryžiavimo ritualą. Tu privalai padaryti tai, ko iš tavęs regėjime no- Vienas kunigas jėzuitas netgi tarė, jog pats velnias rėjo bėrasis žirgas. Tu privalai atskleisti šį regėji- bus jį įbrukęs žmonėms į galvas, kad susilpnintų mą savo genčiai žemėje. Pirmiausia turi parodyti galimybę juos atversti. Tačiau archetipinių žmo- žmonėms žirgų šokį, ir baimė tave paliks. O jei gaus psichikos pagrindų hipotezė daugelį tokių to nepadarysi, tau nutiks kas nors labai bloga.“ klausimų supaprastina, ir leistis į neišbrendamus ginčus dėl religinių mitų nebėra reikalo. Skirtingi 18 Edward B. Tylor. Primitive Culture. London, 1981. variantai – tai skirtinga to paties archetipo išraiš- 19 Black Elk Speaks: Being the Life Story of a Holy Man of ka. Galima netgi tarti, jog kai tik iškyla gyvybiš- the Oglala Sioux. Edited by John G. Niehardt. New york: kai svarbus archetipinis turinys, jis turi polinkį William Morrow Co., 1932.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 81

Ugnės Aliukaitės piešiniai.

Taigi Juodasis Elnias, kuriam tuomet buvo sep- prekiauja. Erelių šventė – tai didžiulis pusiau reli- tyniolika, padedamas tėvo, motinos ir dar kelių ginis, pusiau pasaulietiškas visų genčių sambūris. gentainių, subūrė lygiai tiek žirgų, keik reikėjo: Apie šventės kilmę pasakojama, jog kartą tiek baltų, tiek juodų, tiek sartų, tiek šėmų ir dar vienišas medžiotojas nušovė nepaprasto grožio vieną bėrą pačiam Juodajam Elniui joti. Jis išmo- erelį. Parsinešė jį namo, padarė iškamšą ir, ma- kė kitus dainų, kurias buvo girdėjęs per regėjimą. tyt, iš kaltės jausmo, kartkartėmis netgi padėda- Ir kai visa tai buvo atlikta, genčiai reginys padarė vo prie jos šiek tiek maisto kaip auką. Vieną sykį nepaprastai gilų, tiesiog gydomąjį poveikį: aklieji jis medžiojo su slidėmis ir pateko į pūgą. Prisė- praregėjo, paralyžiuotieji ėmė vaikščioti, pagijo ir do pailsėti ir staiga išvydo prieš save du vyrus, sergantieji kitomis psichogeninėmis ligomis. Ge- laikančius lazdas su pritaisytomis plunksnomis. ntis nusprendė šį reginį pakartoti, ir esu tikra, kad Gyvūnų kaukes dėvintys vyrai liepė medžioto- jis būtų virtęs ritualu, jei tik netrukus po to gentis jui skubiai sekti iš paskos. Taigi, aplink siaučiant nebūtų beveik sunaikinta baltųjų. Atvejis kone pūgai, jis susiėmė ir paknopstom, iš paskutiniųjų akivaizdžiai parodo, kaip gali atsirasti ritualas. nusekė paskui juos. Netrukus pro miglą išvydo Kitą ritualo kilmės pavyzdį užtikau eski- kaimelį, iš kurio sklido šiurpus būgnų dundesys. mų pasakoje, pateiktoje Knudo Rasmuseno20. Kai Medžiotojas paklausė, kas tai per garsas, ir vienas kurios užpoliarinės Arkties gentys švenčia Erelių iš vyrų liūdnai atsakė: „Tai dunksi motinos šir- šventę. Pas kitas gentis pasiunčia šauklius, turin- dis.“ Tuomet nulydėjo jį į kaimelį ir atvedė pas čius lazdas su pritaisytomis plunksnomis, kviesti į kilnios išvaizdos juodai apsitaisiusią moterį, ir didžiąją šventę. Šeimininkai pastato didelį iglu21, medžiotojas staiga suprato, jog tai jo nušauto ere- o kartais ir didelį medinį trobesį susirinkimams. lio motina. Kilnioji motina-erelė pasakė, kad jis Kartą per metus šunų traukiamomis rogėmis pasielgęs su jos sūnumi labai tauriai, pagerbęs jį, gentys suvažiuoja draugėn. Menėje po erelio iš- ir ji pageidaujanti, kad taip būtų daroma ir toliau. kamša visi šoka, pasakojasi, keičiasi žmonomis ir Todėl dabar pristatysianti jam savo tautą (tai buvo ereliai, laikinai įgavę žmonių pavidalus), o ši pa-

20 Knud Rasmussen. Die Gabe des Adlers. Frankfurt am rodysianti jam Erelių šventę. Medžiotojas turįs Main: Societäts Verlag, 1937. viską įsiminti ir, grįžęs namo, papasakoti savo 21 [Eskimų ledinė trobelė. – Vert. past.] gentainiams. Ji norinti, kad taip būtų daroma

skaitymai 82 kasmet. Vos tik erelžmogiai baigė rodyti Erelių Etnologas Ronaldas Maris Berntas surinko su juo šventę, staiga viskas pradingo, ir medžiotojas vėl susijusius sapnus, ir už tai yra labai pagirtinas. atsidūrė pūgoje, kur buvęs, sustiręs ir kone mir- Aborigenai prisipažįsta šį ritualą sapnuojantys, o tinai sušalęs. Vargais ne galais parsivilkęs namo, Berntas savo knygoje „Kunapipi“ pateikia jų sap- sušaukė žmones ir perdavė jiems žinią. Nuo to nų rinkinį: kiekvienas yra lėmęs bent šiokį tokį laiko jo gentyje švenčiama Erelių šventė, tiksliai ritualo pakeitimą ar papildymą22. Sapnas papasa- taip, kaip buvo nusakyta. Kone mirtinai sušalu- kojamas genčiai, ir jeigu patobulinimas geras, sį medžiotoją akivaizdžiai buvo ištikusi koma, tinkamas, jis įtraukiamas į ritualą. Stebėdama ir šioje gilios užsąmonės būsenoje jis patyrė tai, katalikus aš dažnai įsitikinu, kad šis principas sa- ką mes pavadintume archetipiniu regėjimu. Kaip votiškai tebeveikia iki šiol. Kas nors susapnuoja tik todėl viskas staiga pradingo, kai jis atsipeikė- Mišias, ir jo užsąmonė pateikia kuo įvairiausių jo sustiręs pūgoje: tai buvo akimirka, kai sugrįžo pasiūlymų, kaip šį tą galima būtų padaryti kitaip. sąmonė, ir jis dar pastebėjo aplink save gyvū- Pamenu vienuolę, susapnavusią Mišias, kurių nų pėdsakus – paskutines „pasiuntinių“ paliktas eiga buvo įprasta iki pat svarbiausios Sanctus aki- žymes. mirkos, bet suskambėjus varpeliui veiksmas stai- Vėlgi matome ritualą atsiradus tokiu pat ga nutrūko. Šią švenčiausią Mišių akimirką, per būdu, kaip Juodojo Elnio – iš asmeninio archetipi- atmainymą, kunigas netikėtai užlipo į sakyklą ir nio patyrimo. Ir jeigu įspūdis pakankamai stiprus, pasakė trumpą, prozišką, labai žemišką pamoks- iškyla reikalas jį paskleisti, nelaikyti viduje. Su lą apie tai, ką reiškia, kad Dievas tapo žmogumi. panašiais, tik smulkesniais dalykais esu susidū- Ir tada mišios vėl buvo tęsiamos. Tarsi vienuolės rusi analizės metu, kai analizuojamasis buvo iš- užsąmonė būtų norėjusi pabrėžti esant primirštą gyvenęs archetipinį patyrimą ir natūraliai ketino slėpinio esmę. pasilaikyti jį sau. Tai išties natūrali reakcija, nes Verta paminėti ir dar kitokį archetipinį pa- joks žmogus nenori, kad jo asmeninė paslaptis sakojimą. Skaitydami „Pasaulinės literatūros pa- būtų kitų sumenkinta. Tačiau tada paprastai apla- sakas“ pamatytumėte, kad pagal tam tikras etno- nko kiti sapnai, raginantys stoti už savo vidinį pa- logines sampratas, tai, kas vadinama pasakomis, tyrimą, papasakoti jį žmonai ar vyrui ir pasakyti: iš esmės tėra gyvulinės pasakos. Ir netgi brolių „Aš patyriau regėjimą ir ketinu juo sekti. Todėl Grimų rinkinyje labai daug gyvulinių pasakų. dabar privalau tau apie jį papasakoti, nes kitaip tu Pasak Lorenso van der Posto, apie 80 proc. buš- nesuprasi mano elgesio. Negaliu nepaisyti to, ką menų pasakų yra gyvulinės pasakos23. Apibūdi- patyriau, ir turiu taip elgtis.“ Su artimais žmonė- nimas „gyvulinės“ šiuo atveju nėra labai vykęs, mis negalima staiga imti ir pradėti elgtis kitaip be nes, nors veikėjai yra gyvūnai, visiems žinoma, jokių paaiškinimų. O kartais savo patyrimą reikia kad šitie gyvūnai tuo pat metu yra antropomorfi- paskleisti dar plačiau, gal net visai bendruomenei, nės būtybės. Kaip pasakojime apie Erelių šventę, kaip nutiko Juodajam Elniui, kuriam žiniuonis kuriame ereliai staiga pasirodė žmonių pavidalu nurodė, kad neurotiniai simptomai jam pasireiškė ir netrukus vėl virto ereliais. Taip nuolat nutin- kaip tik dėl to, kad jo regėjimas turėjo priklausyti ka ir bušmenų pasakose. Kartais jie net paaiškina: visai genčiai, o ne likti asmenine paslaptimi. „Hiena, kuri iš tikrųjų buvo žmogus, tarė savo Šiedu nutikimai ir suteikė man įtikinamą žmonai…“ Tačiau dažniausiai tai atvirai nepasa- paaiškinimą, kaip atsirado ritualas. Eskimų pa- koma, nors hiena gali paimti lanką, pasidaryti vyzdys labai iškalbingas. Kaip matyti, šaltinis – luotą ir t. t. Tai žmogiškos būtybės gyvūnų pa- tai archetipų pasaulio įsikišimas į kolektyvinę vidalu, arba gyvūnai žmonių pavidalu. Tai nėra genties sąmonę, tarpininkaujant asmeniui. Pir- gyvūnai, kaip mes juos dabar suprantame. miausia jį patiria vienas asmuo ir tada praneša Antropologai ginčijasi, ar tai gyvūnai, ap- kitiems. Rimtai pagalvojus – o kaipgi kitaip gali simetantys žmonėmis, ar žmonės, apsimetantys būti? Tai visų akivaizdžiausias būdas ritualui at- gyvūnais. Mano galva, tai idiotizmas. Jie yra sirasti. Paskui ritualą dar gali šiek tiek pakeisti ma- 22 Ronald Murray Berndt. Kunapipi. Melbourne: Cheshire, žesni užsąmonės bei sapnų įsikišimai. Tarp Aust- 1951. ralijos aborigenų yra vienas pagarsėjęs trisdešim- 23 Laurens van der Post. The Heart of the Hunter. London: ties metų senumo ritualas, vadinamas Kunapipi. Hogarth Press, 1961.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 83 tiesiog tai, kas yra! Tai gyvūnai ir žmonės. Joks Frobenijus, Leo = Leo Frobenius pirmykštis žmogus nesuktų sau dėl to galvos – tai Fromas, Erichas = Erich Fromm ne prieštaravimas! Mūsų požiūriu, tai simboliniai Gėresas, Jozefas = Joseph Görres gyvūnai, nes mes čia brėžiame dar vieną skirtį – Greivsas, Robertas = Robert Graves sakome, kad gyvūnas neša žmogaus psichinio Grimas, Jakobas = Jakob Grimm veiksnio projekciją. Kol tebėra gyvas pirmapradis Grimas, Vilhelmas = Wilhelm Grimm tapatumas, kol žmogus dar nėra susigrąžinęs savo Gubernatis, Andželas, de = Angelo de Gubernatis projekcijų, gyvūnas ir jam priskirta projekcija su- Hamanas, Johanas Georgas = Johann Georg Ha- tampa. Tai viena ir ta pati būtybė. Tai labai gražiai mann matyti tose gyvulinėse pasakose, kurios išreiškia Heinė, Christianas Gotliobas = Christian Gottlob archetipinius žmogaus polinkius. Tai žmonės, nes Heyne iš tikrųjų jie išreiškia ne gyvuliškus instinktus, o Hutas, Otas = Otto Huth mūsų gyvuliškus instinktus ir šia prasme iš tikrų- Isleris, Gothilfas = Gotthilf Isler jų yra antropomorfiški. Tarkime, kad tigras pasa- Kantas, Imanuelis = Imanuel Kant koje reiškia plėšrumą. Tokiu atveju jis reiškia ne Kronas, Karlas = Kaarle Krohn Herderis, Johanas Gotfrydas = Johann Gottfried tigro plėšrumą, bet mūsų tigrišką plėšrumą. Tigrą Herder sapnuojame tuomet, kai žmogus yra plėšrus kaip Kroiceris, Georgas Frydrichas = Georg Friedrich tigras. Vadinasi, tai antropomorfinis tigras. Tokio Creuzer pobūdžio gyvulinės pasakos perdėm gausios, ir Kūnas, Adalbertas = Adalbert Kuhn daugelis tyrinėtojų mano, kad tai pats seniausias Laistneris, Liudvikas = Ludwig Laistner mitinio pasakojimo tipas. Aš irgi esu labai linku- Leibnicas, Gotfrydas = Gottfried Leibniz si manyti, kad vienas iš seniausių, pamatinių ar- Liutis, Maksas = Max Lüthi chetipinės pasakos pavidalų yra būten šis – pasaka Manhartas, Vilhelmas = Wilhelm Mannhardt apie antropoidinius gyvūnus, kurioje lapė kalbasi Miuleris, Maksas = Max Müller su pele, o kiškis šnekasi su katinu. Moricas, Karlas Pilypas = Karl Philipp Moritz Kadangi esu žinoma pasakų mėgėja, šeimos Paulis, Volfgangas = Wolfgang Pauli nuolat kviečia mane jų vaikams pasekti pasakų, ir Pero, Šarlis = Charles Perrault pastebėjau, kad iki tam tikro amžiaus vaikai mie- Postas, Lorensas, van der = Laurens van der Post liau klauso gyvulinių pasakų. Pradėjus pasakoti Rasmusenas, Knudas = Knud Rasmussen apie velnio pagrobtus karalaičius ir karalaites, jie Stukenas, Eduardas = Eduard Stucken paklaus: „O kas yra velnias?“ ar panašiai. Tenka Šmitas, Maksas = Max Schmidt pernelyg daug aiškinti. Bet jeigu sakai: „Šuo tarė Šteinenas, Karlas, fon der = Karl von der Steinen katei…“, tai jie klauso net išsižioję. Taigi panašu, Švabė, Julius = Julius Schwabe jog tai pamatiniai dalykai, o šios pasakos yra gi- Šviceris, Eduardas = Eduard Schwyzer liausios ir seniausios. Tailoras, Edvardas Bernetas = Edward Burnett Tylor Tompsonas, Stitas = Stith Thompson ORIGINALI ASMENVARDŽIŲ RAŠYBA Vinkelmanas, Johanas Joachimas = Johann Joa- chim Winckelmann Arnė, Antis = Antti Aarne Vinkleris, Hūgas = Hugo Winkler Arnimas, Achimas, fon = Achim von Arnim Viršas, Jakobas = Jakob Wyrsch Bastianas, Adolfas = Adolf Bastian Benfejus, Teodoras = (vok.) Theodor Benfey Berntas, Ronaldas Maris = Ronald Murray Berndt Versta iš: Marie-Louise von Franz. The Interpretation of Fairy Burkhartas, Heinrichas = Heinrich Burkhardt Tales. Revised edition. Boston & London: Shambhala, 1996, p. 1–36. Eliadė, Mirčia = Mircea Eliade Ėrenreichas, Paulis = Paul Ehrenreich Iš anglų kalbos vertė Dainius RAZAUSKAS Franc, Marija Luiza, fon = Marie-Louise von Franz

skaitymai 84 JUOZAS TARVAINIS: ,,PAR OMŽEL’O VĖSKUO PU BIŠKI KAŠTAVUOJAU“

savo gyvenimo istorijų klausytis Sedulos ežero bangelių supamoje valtyje. Parsiirdavome prieš pat saulėlydį, pietumis būdavome pasirūpinę dar iš vakaro. Jam bemeškeriojant ir bepasakojant, o man besiklausant ir jau išlavinta per paskaitas ranka kiek įmanoma tiksliau iš klausos čia pat, valtelėje, tučtuojau užrašinėjant jo žodžius nepra- ilgo vidurvasario dienos. Kad neišblėstų kalbos intonacijos, pasakojimo grožis, grįžusi tą patį va- karą juodraštį papildydavau. Man tai nebuvo sunku, kadangi esu tos pačios tarmės šakninė atstovė, o J. Tarvainio gyva, vaizdinga kalba ir pasakojimo maniera žavėjausi, tad ir galvon dėjausi. Dabar apgailestaudama klausiu savęs: kodėl šio puikaus pasakotojo, įdomaus pašnekovo daugiau niekada nebandžiau lankyti? Matyt, jaunys- J. Tarvainis. 1969 m. Pasakotojo nuotraukų autorius - tei nė motais senatvės takai, kol pati nejučiom Norbertas Vėlius. priartėjusi apstulbsta ir į juos įsistebeilija... Palaidotas J. Tarvainis Sedos seniūnijo- 1974 m. baigiant I kursą mums, VU Filologijos je, Grūstės kaimo kapinėse, esančiose maždaug fakulteto lituanistams, tautosaką dėstęs prof. Do- už 5 km į šiaurės vakarus nuo Sedos. natas Sauka skyrė vasaros užduotis. Man nurodė surinkti medžiagą apie pasakų sekėją Juozą Tar- Vėl atgimstant nepriklausomai Lietuvai vainį, gyvenusį Sedoje, Mažeikių rajone. Manau, visos šalies dešimtokai Leonardo Saukos parašyto kad profesorius taip nusprendė ir dėl žemaičių tautosakos vadovėlio skyriuje ,,Pasakų karaliai“ tarmės, kurią iki šiol tebemoku, ir dėl kaimynys- keletą metų galėjo skaityti apie Juozą Tarvainį tėje esančių vietovių. (1896–1980) iš Sedos (Mažeikių r.). Ten paskelb- Nors mano gimtinė – vienkiemis vidur miš- ta ir pasakų sekėjo nuotrauka, glaustai pristato- ko Kirklių kaime – nuo Sedos maždaug už de- mas jis pats, kaip ,,ypač mėgęs stebuklų pasakas“, šimties kilometrų, bet J. Tarvainio nepažinojau ir ,,dar jaunas, nevedęs [jas] mėgo sekti“ ir iki pat nieko apie jį nebuvau girdėjusi. Vėliau paaiškėjo, senatvės ,,pasakodavo plačiai gestikuliuodamas, kad gyveno netoli Sedos vidurinės mokyklos, ku- įsijautęs: čia šypsodamasis, čia liūdėdamas, įsi- rioje IX–XI klasėse mokiausi. audrinęs nuo pasakos veiksmo įtampos“1. Iš to, kaip prof. D. Sauka pristatė J. Tar- LLTI Archyve yra ir Norberto Vėliaus pa- vainį, neabejoju, kad jį pažinojo asmeniškai. Ar liktas įrašas: „Juozas Tarvainis labai mėgsta patik ne profesorių Norbertą Vėlių, fotografavusį sakoti. Visi sediškiai juokiasi, kaip kartą jis vi- J. Tarvainį, šiltai prisiminė pasakotojas, kai aš durnaktį atsistojęs prie duonos eilėje ir visą naktį lankydamasi jį kalbinau? išpasakojęs pasakas, kad nebūtų nuobodu laukti, Maloniai bendravome ir mudu. Devynioli- kol atidarys parduotuvę. Ir pasakodavęs vis kitas kametė, ką tik I kursą baigusi studentė, 1974-ųjų pasakas.“ (LTR 4057)2. liepą maždaug gerą savaitę į Sedą kas rytą apie 10 km atbirbdavau dažniausiai mopedu (motorinka), Stasė GINTVAINYTĖ, 2019 m. kartais atmindavau ir dviračiu. Darbui – parkeris ir sąsiuvinis, kitokių priemonių neturėjau. Jas at- stojo atidus klausymasis ir skonėjimasis kalba – 1 Leonardas Sauka. Lietuvių tautosaka. Mokymo priemonė savo gimtosios tarmės įvairiaspalvėmis intonaci- X klasei. Kaunas: ,Šviesa“, 1989, p. 18, 21, 22. jomis. 2 Bronė Stundžienė. Folkloro rinkėjo laboratorija iš arti: Dienos pasitaikė puikios, tad 78-erių su- Norbertas Vėlius ir jo rankraščiai. Iš: Tautosakos darbai laukęs pasakotojas J. Tarvainis pasiūlė pasakų ir XXXVI, 2008, 15 p.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 85

Tarvainio namą Sedos miestelyje (Mažeikių r.) su- nutraukė. Tas ta bėn bova žmuogos, vedo so Zoselė radau nesunkiai. Pasitiko nedidelio ūgio, kiek žils- tonke i daba anu parrokoujau. terėjęs ir ne pagal metus (pasisakė įkabinęs jau į Potam bov da i kėts atvažiavės, ėrgi sakies 79-uosius) žvitrus senukas. Klausiamai žvilgterėjo: ėš Vėlniaus esos, bet tas monėj dėdele netėka. Įjej – Ta ėš Vėlniaus būsėt? Ka aš, vakali, nebat- i tojau pristuojė, ka pasakuočiuo. Paznuočys ons mėno tun pasaku, sens beso. Važioun, klausinie monėj, mata. Pasakiau a dvė, a tris pasakas i sa- monės, al’ nebtuoki galva, kap jaunystie, šmuot kau, ka nebatmėno daugiau, unt vėits galvuos užmėršau. nebtor’o. Kas mon nevalė pasakuotė. Tiriamai apžvelgė neprašytą viešnią ir lūpų Nejaukiai pasijutau po tų šeimininko žo- kampučiais nuslydo vos pastebima, gudri šyp- džių. Kas, jeigu nesugebėsiu įtikti ir teks pasiten senėlė: kinti keletu pasakų, nekalbant jau apie asmeninį – Anu meta ėr(gi) bova tuoks ėš Vėlniaus, sa- gyvenimą? Tuoj matyti, kad žmogus ne iš kel- kies nuoris pasaku. No tas maladiec bova žmuo- mo spirtas, jeigu neprašytą viešnią iš karto ne- gos! Valgiev jau vedo so Zoselė (su žmona – S. G.) tiesiogiai perspėjo. Dar pasišnekučiuojame apie šį večerė. Pabrazdėn, įjej: „Labs vakars.“ Palėta unt bei tą, Tarvainienė net keletą dainų padainuoja. gėmbės i prisied pri vedoms. Įsidiej bulb’u so mėr- – No, Zoselė, ka nebūtom ba rekal važia- kalo, untsisriebė rūgšta pėina i saka: „O, sene tep vėms, rek papasakot’ pradže nuors puora pasa- beso valgės!..“ Kert savėj kap vedom lygos. Vedo so ku, – ir nusišypso jau visai kitokia šypsena – šilta, Zoselė tik žvilgt žvilgt į vėins ontra, vu ons kap draugiška. – No, ta klausykes... sens pažįstams tik veiz, tik teraujes vėskuo. Kėta Ir pradeda apie karalaites, apie „jenerolus“. dėin viel atej. Aš baudiaus eitė šėina pjautė, ta tas Pasakoja tai tikrai puikiai. Rodos, viską pamir- žmuogos ėrgi dalgi unt petėis. Mon jau ne šis, ne šo, dabar jam egzistuoja tik pasaka, pats girdi ir tas palėka. No, i papasakuojau aš anam tun pasaku mato veikėjus, net imituoja įsivaizduojamus jų kėik tik atmėniau. Išveiziej alboma, da iš senuovės judesius, kad ir klausytojas užsikrėstų ta pasako- kelės patėgrapėjs pasijiemė ir ėšsėvežė. Žadiej at- jimo nuotaika. O pasakos pabaigoj būtinai įterps siųstė, bet tep i palėka pu še dėina. Da i vedo pats savotišką pamokymą.

žmonės pasakoja 86

Su žmona Zofija Luošaite-Tarvainiene. 1969 m.

– Iš kur Tamstos galvoj šitiek pasakų? Negi – Nemislyk, mundri bova i mona Zoselė. nesusimaišo jos pervien? Auguov nu pat mažens karto, bet neturiejuov ni- – Liubam susirinksem i vėsuok’us vakarel’us kukiuos ruodas. Mona mama ana nogna mokiej i pasakuosem. Vėins anėkduotus, kėts pasakas, da įtėkt’: išvėrs kun a iškeps i tojau atlakins mama kėts dain padainiousem, ne tep, kap daba. Vu aš pakaštavuot’. Gaspadėnė bova gera, ėik to žmogau. jau iš pat mažens un(t) tu pasaku bovau kap su- (Juk i daba esau vadintė į anuos bruolė veselė, on- degės. Ėšgėrdės naujė pasaka, nakti tou neužmėgs’o, tra karta žanėjes. Torta ėiškuotėis iš onksta nereks, kou neparsėpasakuos’o sau iš naujė. Vu maišytėis Zoselė iškeps.) No, ta mama ana dėdele patėk, i kap anuos sosėmaišys, juk nebsotėktom, ka pradžė mam vėsep monėj nuoriej ano įpėrštė. Bet kor ėš vėinuos, vu gala ėš kėtuos papasakuoč’uo. aš tau veizies’o, mon ana ne galvuo. Užvės, ka i Dienos bėgo per daug greitai, mat pasakoto- bruolis prižadiej pripėršt’ kap rėikint’ pana. jo būta šmaikštaus. Pasirodo, jis labai mėgsta žve- Nuvažiavuov pas vėin. Ta jaunuoji būtom joti, turi savo valtelę. Išplaukiam iš ryto, o grįž- tep i nieka, bet tep nešvare trobuo, nūšlavu kertie tam tik sutemus. Įgudęs žvejys stengiasi irkluoti pridieta, musint iš kukiuos nedielės. „Ėik, ėik, – kuo tyliau, kad neišbaidytų žuvų. Gera šitaip sė- mėslėjo, – mona mama sena, al’ i tep kuožna ryt dėti, viską aplinkui pamiršus, ir klausyti pasakų. išneš lauk.“ Nuvažiavuov da pas dvė, bet nikatra O tos pasakos vis apie karalius ir karalaites, apie monėj neįtėka. Atvažiavuov da i vėina vėita. Di- tris brolius, apie stebuklingus daiktus. tvašmat’, nomele kap skleinyčė, tik žėb iš tuolėj. – Ar pasakos apie gyvulius Tamstai nepa- Įjejuov į vėdo – švare vėsor. „No, – mėslėjo, – tinka? jau reks čė i pasėlėkt’. Didel’s rukunds tuokis – Tep i nieka, bet aš anu nemuoko. Mon jou numus turiet’.“ Paruoda jaunojė – i parsėgondau: pri šėrdėis žmuonis, piršlybas, vesele. lūpa atvėpusi, nuosės čiut snokė nedegaun. Niek Ir nuo pasakos pereina prie tikrovės: nebsakau, tik pats savie mėslėjo: „Jie, ka ana bū- – A žėna kun, daba mon patink, ka žanė- tom tuoki, kap Zoselė, vu daba kap monėj reks jes nebveiziedamė į torta. Seniau nieks neveiziej, a ano i pabočioutė.“ Vu ta mona oušvienė tik ruod merga graži, bi tik baguota, i gera. Nuors vedo so gyvuol’us, torta, žėntel’o vadėn, i tun, i tun žad Zoselė ta pradiejuov nu šaukšta gėvent’. Konėgou, atėdout’, ka tik dukteri jimčiuo. Pasakiau, ka pir- i tam už šliūba patis užsėdėrbuov. šlys vėskun pasakys, vu pats merko anam, ka tik Ir netikėtai jaunatviškai šypteli: greičiau mautoviau iš čė.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 87

Tep i apsėžanėjau so Zoselė vėstėik. Gera kap tėkra sava vaka. I daba priveizau kapa, kryž’o žmuona gavau, negalio ni posės žuodė pasakyt’. pastatiev. Tep i palėkuov vėino do kap pėršta. Veizo, kėtė blevyzguo, vėins ontra vėsuokes žuo- Vo juk aš pats, gal sakyt’, eso paugints iš ter- des išvadėn. I kap anėi tep gal? Vu monėj jeigo buos. Kėlėma eso iš Padvarninku, tėva turiej tris Zoselė pasaka: „Lebeda“, ta žėnau, ka ana jau tėik dešimtėnės žemės. Buvuom 21 vaks: 20 bruol’u i unt monės yr supykusi, kėik tik bagal. Aš nieka vėina, pati mažuoji, sesou. I vėsė vėina tieva i vėi- nesakau, geriau jau mažiesnis palėikto. nuos muotėnas. Baise biedna gėvenuom, žmuonis Vu juk vėskuo bova par omžio, pliuotku ne- obagas liūb mumis vadins. Ne tep, kap dabačiou trūka. Atmėno, Zoselė guliej Telšių lėguoninie, ka yr obaga. Daba obagų nebie, tik pijuoka. Ap- g i m d y m a skyriou. Nomsargo aš vėins palėkau. vytor kuojės su gruobas, smėrd iš tuolėj, i še tau Vėin kart pamatė slaugė muni parkė su tuokė muo- jau obags, gailiekes tuokė. Geruos vytėis nieks ne- trėško rukuvjintėis’. Juk neprikėbs, ka pasėru- pajem tokėms. kuvsi. Bet mata, nuliek’ i pasak’ žmuona, ka aš Iš tuokė būrė bapauguom trylėk, kėtė jau dė- jau vadaluojous so kėtuom. Zoselė i saka: „Vuo delė numėrė, tuokės lėgas bjaurės tumet bova on- maladiec tas mona Jozelė, ka nesnaud. Aš mėslė- tejosės. jaus pati prastiuj išsiskyrus’, al’ da i kėtuom ba- Ir atsidūsta: patinkos, ne tik mon vėina.“ Ton slaugė kap bū- – Vėsuok’u bova i tun konėgų. Atmėno, mėrė tom kas so arklašūdes apsvaidės. Kas būt bovės, jė brolielis. Papunis noriej poike palaiduot’, bet ne- žmuona būtom pritarus’ ana i muni būtom išdėr- turiej piningų. Nuej pas konėg paprašyt’, ka palū- bus’, išdiejus’? Neb gėvenėms, bet pekla. kietom biški su tas piningas. Vu tas sak a: „Ka nuo- I tep liūb Zoselė vėsuom pliotkerkuom už- ri glaune palaiduot’, ta pažyčiuok nu kuo nuors maus, da tyčiuom pakuolydama muni. Vedo vie- piningų. Aš lauktė negal’o.“ rijuov vėins ontro. Aš žėnuojau, ka ana nerek ni- Kun darys papunis, ein nomėi kap žemė par- kukių vyrų, ana žėnuoj, ka mon panų nerek, i devės. Sutink žydieli (ui, gerų bova i tun žydiel’u, gera bova. Vu kun lig žanatvės katras turiejuov, dėdele gerų!). Tas sak: „Kuo to tuoks smūtnos, tuo vėins ontram neprikaišiojiev. Tarvainieli?“ Papunis i pasakė, kuoki bieda yr. „A, Pu puoras metų jau galietoviau i auksini šliū- ta pats piningų neturi? Še, jimk unt tuo mėzerėje- ba jimtė, žanytėis ontra karta. Al’ nenuoriau ni- lės dalėis i nunešk klėbuonou.“ katras: kap tik pajem auksini šliūba, tep, veiziek, Papunis viel pas konėg. „Mata, – sak, – ka bikatros tojau i nomėršt. Vedo da biški nuoriau nuori, bagalis pasižyčiuot’.“ – „Kunigieli, čė žy- pagėvent’. Ras’ i jimtoviau, ka da turietoviau va- dielis muni bėduo sušelpė.“ Tas parsėmainė vėsos kun, vu daba... baisiause: „Nejims’o aš žyda piningų, neškes atgal, Ir, slėpdamas skausmą, pasakoja, kad būtų i tep vėskun padėrbs’o.“ buvę trejetas, bet... Tai neišnešiotas gimęs, tai vėl Kun darys papunis, ein apėntas i viel sutink išėję nelaimingai. Turėję augintinę, bet ir ši, vos tun pati žydieli. Vėskun papasakuojė. Tas kap bat- aštuoniolikos sulaukusi, mirė... Oi, lipšni, meili vinis iš tuos zlastės parauduonav: „Ak tep, ons ne- buvusi! jiemė žyda piningų?“ Einau abodo. ,,Pininga ne – Pajėmiev vedo ano tėise nu kapų. Laido- žyda, vu valdžiuos. Pajimk, sakau, mitre pajimk. jiem vaka. To dėin bova da i kėts pagrabs. Ka pa- Jė tuoks gers bova, ta užkart reikiej vėskun ba pi- laidojiem, veizo, kukių 5–6 metų mergelė ka riek, ningų padėrbt’.“ ka riek. Pašnekėnau, mėslėjau, ka ana tuo vaka No, i palaiduoj! Išej iš bažnyčės dėdžiausi tėik gailes. Kap rėikint’, šėndėin anuos muotėn procesėj, nešėna vieliavuom, kryžio, vėsuokes palaiduoj... „Kor daba aš vėina diesious?“ – riek. dzėnguolas. Kap kokem puonu vakou. Žmuonis, Aš mėslėjau so vako kap so paugosio pajoukout’ ditvašmat’, tik veiz į kėts kėta, klausinie, kun čė i sakau: „Ar aš tau gers būčiuo papunielis?“ Ana atveš. Išsižiuoj, ka sužėnuoj, ka tuo obaga Tar- pribiega, pabočiava mon į ronka i saka: „Gers“. vainė vaka tep laiduo. Ta mata, vakali, kukių tų Kap so verdontio ondėnio muni kas būtom nu- konėgų bova. tvėlkės. Kun daba darytė? Susiėiškuojau žmuona, Vu juk aš pats eso tėkos. Pondzėjos3 yr, tėkra tep i tep, sakau, aš tor’o vaka. „Kuoki vaka? A tik yr. Jė nuor i, papaskuos’o, kap monėj bova vėina kar- nėsi par daug išmetės?“ Vargas negalas pavierėj i ta. Keravuojau aš tumet žydelė suodna Rupiekius’. saka: „Doukiau sėratele 50 rubl’u.“ – „Zoselė, vo Ditvašmat’, kokėi bova vobola, burnuo liūb tėrps! kor ana dies? Kou turies, tou pėrks saldain’us, pati a valgys i vakus vaišins, vo paskiau viel niek . Pasi- 3 Šį žodį iki šiol senieji žemaičiai tebevartoja kaip Dievo jimkiau geriau vedo ano.“ Parsėvežiev. Myliejuov sinonimą.

žmonės pasakoja 88

J. Tarvainis – piršlys melagis. Apie XX a. 7 deš.

Turiejau dėdele gera šuni: aplek kuožna vakar vėsa mon užteks i tėik. Pakrėkštėjau Juono: mona om- suodn i viel atliekės pri mon kuojų atgol. Nog- žėnatiel’s mama liūb sakys, ka mėrusius vyrus rek na pėkts bova, nieks negaliej pri anuo prisigerint’. krikštyt’ Juonas, vu muotrėškas – (V)onuom. Tuoks žmuogos jau liūb kuožna dėina pas muni at- Pėrma anuo veids bov tomsos, kap žemiem eit’, i tep kelnės sudraskė. apnešts, vu pu krėkšta pradiej švijsiet’. Tep žmuo- Vėina vakar abodo so tou šon’o apveiziejuov gos kap žmuogos, nikap neatskirs i nu gyvųju. Dyva, suodna, bet nikuokė vagėis neraduov. Atejuov viel ka aš anuo sovėsam nebijuojau. Lig suodna vartu pri palapėnės, aš dūma užtraukiau atsisiedės. Ne- abodo karto parejuov. Netep tuolėj bov daržinie, praej ni pėnkės mėnotas, aš žvilgt į vartus – pry- ta ons pu balkes sakies čysčio kėntos. šas tuoks aukšts, stombos vyrs baateinos. ,,Puci, Į suodna įpouliau drebiedams iš tuos baimės. puci, pajimk“, – sakau šonėi, vu tas ni krust, gol, Pradiejau kalbiet’ puoterus, rožonč’o turiejau – anų veiz, kap niek nematydams. Veizo, kas čė toliau pakabėnau pri įjejėma į palapėnė. Bet vėstėik tuo- dieses. Vyrėšks priejė i saka: „Žėnau, ka pats kės mėslės, tuoki baimė apnėk, ka nežėnau, kor muoki krikštyt’, dėltuo i atejau. Monės neišleid bedietėis. Laimė, kap žėnuodama atvažiava žmuo- kumet pamėslėjos.“ Pasakė, kėik metų jau čys- na, kartas ana liūb padies mon parnakuot’: ,,Ne, čiou kėntos. Jozel’, kuo to čė žaimuojis, rožonč’o pasėkabėnės? Aš turiejau tuoki uzbonieli i sakau: „Eik, A nu sene tuoks Pondėiva mylos palėka?“ už toruos yr prūds, pasemk ondens i atnešk, aš Papasakuojau vėskun, kap bova. Nevierėj, pakrikštys’o.“ Prūd ondou esos negers, stovos unt saka, to sapnava. Ras’ i aš tep misličiuo, jė ku tik vėitas, rėiki pasemt’ iš griuovė. Einau abodo tuo priš tun nebūčiuo apejės vėsa suodna. Vu juk tep griuovė ėiškuot’, šou šalėp, al’ ka bėn suorgztom. greita nikap negaliejau spiet’ užmėgt’. Užkart at- Mata, šou dūšel’s negal ni girdiet’, ni matyt’. . sėsakiau, daugiau nebejau keravuot’ tuo suodna. Atraduov griovieli, bet pėktuoj dvasė vėstėik Al’ i tokiun atsėtėkėmu daugiau nebėpasėtaikė. kūsuo. Tas i sak monėj: „Pasemk ondens.“ – „Ne, Par omžel’o vėskuo pu biški kaštavuojau: i semkes pats.“ Ons viel: „Pasemk.“ Aš nesemo. nelaisvie bovau kelis kartus, i 50 šompulu gavau Ka trieti karta pakartuojė, jau bovau ėsiotės kap už biegėma, al’ vėstėik biegau ne vėina karta. Juk rėikint’: „Kap nuori, tep. Pats dėl savės. Nesėm- i kolka mon tik perna teišjiemė, – netikėtai prisi- si – nekrikštys’o.“ (Jė būčiuo pasilėnkės, ons muni pažįsta ir atneša aprūdijusią, bet rūpestingai į būtom sumordės i nuskondėnės.) skiautelę suvyniotą kulką. – Daktara saka: „Šėta, Tas mat a, ka nieka nebus, pasilėnkė bum- sieni, tava smėrtės, jė nuori, pasijimk atmėntėi.“ biedams i prisiemė pėlnas rėiškotės. Pasakiau, ka Aš ė parsėvežiau. Tas yr didel’s rukunds, 50 metu

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 89 išbova šuonė tarp kriauklu. Gavau ano pri Loukės. bova.“ – ,,Al’ ka mon ruoduos, ka pats bova, tėik Pats negal’o atsidyvyt’, kap mon tas šuons paskiau dėdle panašos. I šėndėin a nemate, mona mama neskaudiej. pravažiava čė su brikelė, joudo arklio so balto kakto Ras’ tep su to kolko i būčiuo numėrės, bet i baltuom kuojiem. Ana nuvažiava, vu mes palė- perna padaugėnau išgert’. To patė dėin a trejų svetių kuom pėškom eitė.“ – ,,Ka ne, nematiau prava- sulaukiau: nespiejo vėinus išleistė, kėtė į vėita. No žiuvjint’, al’ mes juk keitamuos. No, tėik tuo, kap kėtep, so vėsas pu biški i prėsėkaštavuojau. eikėt.“ Ka sujiemė unt naktėis! Mėslėjau, ka jau tėkra no- Nerek ni sakytė, kokėi mes buvuom kontė- mėrs’o. Rytmetie su greituojė ėšlakėn į lėguonėn’. nė, ka praleida. Tik lekam, tik skobam pradingt’ Tojau išjiemė kolka, susivytorau ano i parvažiavau sargybėniou iš akiun. Mėškė sutėkuom raudo- nomėj. Žmuona parsėgond pamatius muni, mės- narmieč’u, nuvedė mumis į štaba, tėn paskombėn lėj, ka jau daktara atsėsakė tuoki skrabala gydyt’. mūsėškems, a tėkra tokėi i tokėi yr prapoulė. Tėi Vėina kart čysta dorna papouliem į nelais- atsakė, ka tėkra. Tun karta mums gera išej. vė. Reikiej eit’ sargyba, veiziet’, ka vokėte neap- O juk i kaliejėmė sidiejau. Liūb atneš valgyt’ soptom. Al’ bov dėdele šalta, suejuom į truoba, kupustynės; pamaiša pamaiša so šaukšto – dongos grajėjem kartuom. Vokėte tou muomėnto i apsop. matytėis, tik vėins vards, ka kupūsta. Jeigo kokem Šautuvus sumetiem į pečio i laukam ne gyvė, ne į turielka papols kuoki karta trys skėltelės pajouda- mėrė, kas bus toliau. Ni vėins gyvs nebibūtomem vus’u bulb’u, ta jau puorcėj karalėška. Vu pri darba palėkės, al’ mūsa pasėgailiejė vokitys. Saka, pjauk į spaud kap rėikint’. Dirbi, tik prakaits papt, papt pėršta – tėik mūsa, tėik anų rauduons kraus. Vėsė iš nosėlpėma. Nebiškintiejuom, sustreikavuom. nuorem gėvent’, nešaukem, pajimkem į nelaisvė Nebeinam į kaliejėma, stuovam laukė. Tojau pa- geriau. kvėit’ vyresnybė, ta klaus, kuo mes nuorem. ,,Aba Tuo noma, kor mumis uždarė, šeimininka doukėt geriau valgyt’, aba sušaudykėt“, – sakuom. sūnos bova bolševiks. Mes susėrokavuom, i nak- Šiun tun laimiėjuom: pridiej da i pu sėlkės gaba- ti – dui į kuojės. Išejom pu baltųju lauk (sakuom – lieli, al’ tik dėl smuoka. sava rekalo nuorem), veizam – sargybinis snaud, pasiriemės unt automata. Kuo daugiau balauksi – tik spaudam į pryšaki. Vo mėgla bova baisiausi, gera biegt’, jė dėina ėsi nusijiemės plana, kėtėp gali unt kėtų vokitių untpol’t’. Plaukam par opė, pra- skleisdamė su runkuom ledel’us į šuonus. Ka jau buvuom pri mėška untruo pusie, ėšgėrduom šau- don’t’. „Ėhė, draugele, – joukamies, – tik daba mūsa tepasisgeduot.“ Bet kor to ėisi pu baltųju? Užejuom pas tuokė muotrėška. Ėšsėgonda, matytėis, i praša geroujo: „Vyrele, nejimkėt išeigin’u drabuž’u.“ Mes nero- kavomies lėtovėška, bijuojiem išsėdout’. „Gera gera, – sakuom, – douk mums tik tuok’us, kor bolbės kasi.“ Apsiriediem vėsė trys, kas nagėnės apsiavė, kas pajiemė keporė, kor bova pu vėštuom padieta. Bet viel bieda: mums rek parplaukt’ da par vėina opė. Bova tuoks tėltalis, bet unt anuo stovie- jė sargyba – nepraleis mūsa. Al’ da gera, ka ta mo- trėškel’ bova pasakiusi, ka dėin arklius jiemė. Mes turiejuom briauninka, atvarslus, apnarsli i einam. Sakuom, kap bus, tep. Vėins mūsiškis, Potechins, mokiej gera vuokėška. Traukam drose, veizam – stuov sargybinis unt tėlta. Potechins i saka anam: ,,Aš tamsta matiau, ka pas mama vakar bova atejės. Da ėšsėneše dešimt kiauš’u, svėista.“ Šės stuova, veiza. ,,Ne, – saka, – aš nebo- vau, pats muni sumaiše, nebėnt mona draugs jeigo

žmonės pasakoja 90

Rytmetie karto so vėsas eino pri algun. Iš- mokietuos jau pažėn muni: „Aplinkou marš tris ratanus.“ Apejau vėin i sakau: „Atsėprašau tamsta, vu už kun?“ – „A muoki pats pasėrašytė?“ – „Muoko,“– drose sakau. Padoud mon vėina lapa – pasėrašau vėsos iškaitės, mėslėjo, a gera baatmėno tas vėsas palkel’s sudietė. Veizo, i ontr lap mon atneš. Rašaus i un tuo. Atneš trieti. Jau muni prakaits išmoša, pamėslėjau, ka negera tebov, dėl- tuo i neš monėj lapus, kou bus gera. Al’ ka būtom tuo užtekė – atneš da ketvėrta. Rašaus jau vėsos nesavie, mėslėjo, nieks nebus, negaus’o ni daba tų piningų, al’ ka bėn paleistom. Ka unt ketvėrta lapa pasėrašiau, tas patapšnuoj mon par pieti: „Mala- diec, Tarvainiel’, vėsė jimkėt iš anuo pavyzdi,“ – i atneš alga už vėsus keturis mienesius. Ditvašmat’, kap tumet džiaugiaus! Nosėpėrkau garnituor’o, al’ paskiau mon anų pavuogė. Vu sav a pavardė i daba da tebmuoko unt puomietės parašyt’. Al’ gera, ka i neišmuokau: ka būč’ bovės muokyts, kažėn kas iš monės su tuokė galvo būt išejės, ras’ jau i gyv nebūt bebovė. Ka vaks bovau, baise nenuriejau eitė į mu- kykl a. Netuolėj tebov, liūb nulieks’o apdraskytė vubulų. Muokytuos vėina karta lėipė vakams muni ponevaliou įvest‘ į mukykla. Kor tau, vėinam galva praskieliau, kėtam įkondau ar įgnybau. Nu tuo karta daugiau nebvarė. Ui, eso varga matės!.. Vuo juk gryna par sava Nemažiau varga bova i ka puoterus reikiej dykoma. Neklausiau mamas... Nuors, ontra vertos’, muokytėis. Liūb vakun ciels būrys susirinksem aš būčiuo nejės, kėts nejės, ta kas būtom kariavės? pas davatka, anus muokys, vu aš unt leda dou- Par tun sava neklausyma i nemuokyts palėkau. Pa- sious. sirašyt’ muoko tik unt puomietės. I pu svieta eso nemaža pasėtronkės, nuors Tumet tarnavau kariuomenie. Atej čiesos gėvent’ ta vėsa laika Seduo gėvenau, tik pėrmiau mukiet’ algas. Sustuojuom į eilė. Kap mon eilie arčiau bažnyčės, vu daba pri mukyklas parsikie- priej, tas išmukietuos i klaus: „A pats muoki pasė- liau. Nuriejuov išeit’ gėvent’ į Ylak’us, tėn gėmė- rašyt’?“ Pasakiau, ka tik kryžieli padiet’ temuoko. nės nemaža yr, bet tep i palėka. „No, ka tep, – saka, – marš irinki tris ratanus.“ – O kaip, ar negaila būtų buvę palikti Se- Apejau vėin i klauso ėsėdrosėnės: „Atsėprašau, vu dos? Juk čia ir žmonės, ir vieta priprasta? už kun aš čė torio vargtė?“ – „Kou neišmuoksi sava – Dėl žmonių, tata, pats tik būk gers, i pavardies pasėrašyt’, tou alguos negausi.“ Kun da- žmuonis bus gerė. Ji mata, ka kamė kokėi kolėga- rysi – eino kap žemė pardevės ba alguos. Praej vėins na yr, neprasidiek. Vu vėita mon nesvarbo – čė mienou, ontros. Trets irgi. Palėkau tuoks smūtnos, graže, kėtor da gražiau. matau, ka nieks nebus, negaus’o ni ketvėrta miene- Juk i Peterburgė pinkis metus eso gėvenės si aš tuos alguos. Pamatė muni mūsa viršininks i pas ciuocė. Tumet nu mamas muni vuogtė pavuo- klaus: „Kas tau, Tarvainiel’, a kuoki bieda?“ Pa- gė. Ciuocės vaka jau bova vėsė paugė, i ana nuoriej pasakuojau vėskun. Ons i saka: „A bus botelka, jė vežtiejs’ augintė už muni biški didiesni bruoli Kazė. aš tavi išmuokys’o pasėrašyt’?“ Da klausa! Atsiuntė i piningų mama, ka tik išleistom. U ta Prasidiej muoksla. Ons išdrokavuojė unt tu- mundri, palauk biškiel’ i paraš, ka jau nebturint’ kiuos lėntel’s mona pavardė i lėipė mon patem ra- tų piningų i nebeso su kou užmukiet’ Kaze už šyt’ pasėveiziejos’. Vėsa nakti dieliuojau tas palke- kieli. Ciuocė viel atsiunt, bet mam viel tės, ka tik l’s pasėveiziedams, kou ėšmuokau unt puomietės. nerektom Kazel’s įdout’. Vėina karta trumpa pri- Paskiau jau parašau i pasėtėkrėno, a gera. Tep par riemė. Mama jau mat, ka čė geroujo nebibėngses, i vėsa naktel’ nesudiejau ni akiun. parašė, ka Kazė susėrga.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 91

Vėin dėin veizam – atvažioun ciuocė su droska – vėskas yr galvuo, jė ėsi katalėks žmuogos. vyro, iš onkstėj mums niek nesakius’. Ditvašmat’, Nebrek tumet kėtų panų. kėik dovėnų privežė! Vėsuok’u kepuriel’u, kudruv- Ir kiek suktai šypteli: tu, štunčkuvtu, marškiniel’u puikių puikiaus’u, i vės – Smailos bovau unt mergų. Tik rek mukiet’ Kaziou. Prydam da piningų anam devė. Aš vei- pri kožnuos prieit’. Jė mata, ka ta šneka netink, sok zo, ka vės anam, vo monėj čysta nieka, užlindau iš kėtuos posės... už pečiaus i pradiejau riekt’. Pamat’ mama i saka: Staiga klastingai klausia: ,,Jozel’, mūsa giminie tep yr pryprasta, ka patem – Vu a pati žėna, kun reišk pėrms vaikė pa- mažoujou išvažiuvjint’ vėso daugiau doud.“ Be- bočiavėms? – ir, rodos, kiaurai perveria mane veizont’ pralinksmiejau. Lauko nebsolauko, ku- akim. met anėi važious nomėi. Šep tep solaukiau. Bet... Kiek sutrinku, visiškai šito nesitikėjusi: i daba mon nieka nedoud. Aš viel į ašaras, vu ciuo- – Kaip ką? Manau, tą patį, ką ir visi kiti. cė i saka: ,,Jozel’, akšėn, palydiek mumis biškieli.“ – Neee, merguželė, tas ir yr, ka ne tun pati. Tekėnuom išbiegau. Jau užejuom i už kal- Pėrms vaikė pabočiavėms reišk tun pati, kun reiš- nelė. Ciuocė sak vežiejou: ,,Spausk kėik bagali, jė kė, ka Juds bočiava Pondėiva. Tik nesupyk, mon nuori gera uždėrbtė.“ Mun i apsiautė su sava palėto, patink pajoukout’, paštukavuot’, kompanijuos’ ka nesušalčiuo. Tep i pavuogė nu mamas, ana nieka pašpuosaut’. Ojėi, kėik vesiel’u eso pėršlio bovės, nesakiusi. Ka neėšsėgostom, iš Mažėik’u pasiunt’ kėik kartu eso pakarts, vo vėstėik kap gyvs, tep vežiej atgal pasakyt’, ka muni išsivežė. Pinkis me- gyvs tebeso. Ka žanysis, pavadink muni į piršlius, tus kap inksts taukus gėvenau, bet paskiau žiūlėka da tebtor’o i keporė. nudūrė diedė, ciuocė ėšsėkriaustė kėtor, vu aš viel I da vėins dalyks dėdele patink: nu pat ma- pas mama parvažiavau. žens pramošta galva yr unt žvejuojėm. Onksčiau Dyks išaugau, tėkra dyks, jeigo ne žanatvė, liūb gaudysem žuvis su trubicuom, vu daba nosė- nežėnau, kas iš monės būto išejės. Pijuokielis bovau pėrkau sava laivieli. nemažos, liūb seilės tįs einont’ pru traktier’o. Juk Ūkė darbų tep i neišmuokau. Nemuoko ni ka žanėjaus, muotrėškas sakė Zosele, ka už monės artė, ni ekietė. Tep šiūn tūn padėrbo. Pats tuora išėjus’ ana nebturies ni klump’u – vėskun lig siū- užsitvieriau. Dėrbs’o liūb tuokius kap medpadius, la gala pragers’o. Bet, mata, apsėžanėjos kėtep yr. tik ėlgas šėkšnėnes aulas. Šėina pjautė muoko, i Tau jau i guzikielis, į siūlu špoulelė, i degtukielis, i daba da pripjauno dobėlu, ka trioše žėima turietom kun jiestė. Ir pusiau rimtai, pusiau juokais priduria: – Juk i kartuom varažytė bovau išmuokės. Vėinam žmuogou tep numetiau gera, ka ons paskiau mon i mesuos, i lašinių palti už tun atvežė. Praš, ka da pavaražyčiuo, bet nebatsėvuožėjau rė- zėkout’. – O pats ar tikit kortom? – Daugiau, negu sapnas. Sapnas vierėjo tik tumet, ka jau anėi ėšsėpėlda. Teisyb ė, tievus vėsu- met daugiau sapnuvsi priš varga, vu jeigo šluvnis’, švarinis’ aba vėži miešla, ta greičiau bus pagrabs. Bet tep sapnas nevierėjo. Kartas vėsa kėts dalyks. Tik daba reta kas bemuok anas numestė. Pėrmiau nevierėjau ni aš, bet ka vėina kart (da nežanuots tumet tebibovau) cėguonė Vėlniou pasakė, kuokius gyvuol’us i da kukiuos spalvuos mes torem nomėj, mon keista pasėruodė. Iš kor ana galiej žėnuot’, kas pas mumis už kelių šimtų kėluometru dedas. I daug kas ėšsėpėldė, kap cėguonė sakė. Įsikalbam apie dabartį, apie žmonių būdą, įpročius. – Kokią žmogaus savybę jūs labiausiai ver- tinat?

žmonės pasakoja 92

Sedos Užgavėnių persirengėliai. „Oficierius“ – J. Tarvainis. XX a. 7 deš. Visos nuotraukos saugomos LLTI Lietuvių tautosakos rankraštyne.

– Mon vėso svarbiau žmogaus teisingoms. JUOZAS TARVAINIS: “OVER MY AGE I Kap ons gal kun bluoga padėrbtė, jė ons yr tei- TRIED A LITTLE BIT OF EVERYTHING” sings? Jė jau žmuogos teisings, ta i gers, i manda- gos bus, i neapšnekies kėta ba rekala. In the summer of 1974, Lithuanian linguistics students at Vil- – Jūs pats buvęs revoliucionierius. O dabar nius University did their practice in folklore. The author of ar domina politika? this text, Stasė Gintvainytė, was then given the task to visit ė – Pasėklausau kartas par radėj , al’ ka būtom the 78 year old storyteller Juozas Tarvainis, who lived in Seda dėdele įduome, nepasakyčiuo. Mon ruoduos, ka (Mažeikiai d., in Samogitia, North-western Lithuania) – he anėi daug kun maloun. spoke the same dialect as the student. Over a week, the unique – Sakot, meluoja. O pats ar niekad neme- life of this talented storyteller was written down, bringing together historical events from the first half of the 20th c., luojate? personal experiences, and folklore scenes. This storyteller was Nusijuokia: visited also by professional folklorists. Photographs of him i ė i – No vo kap, ji nemaluvs , nakvyn s negaus . were made several years prior by famed Lithuanian folklore Vakar vakarė , ka tep vėla iš ežera parplaukiev, Zo- and mythology researcher Norbertas Vėlius, who had written selė barė muni, saka, mėsliau, ka abodo nuskėn- down J. Tarvainis’ story repertoire and described him as “King dotau. Klausė, a(r) i panelė karto so tavėm teišejė. of Fairy Tales”, as someone who particularly liked magical ė stories, until his very old age telling such stories while “ges- Pasakiau, ka pati jau nu posės pavakar s išeje, vo turing wildly, emoting, sometimes smiling, sometimes sad, paskiau aš vėins dar lig sutemų žvejuojau. Priža- excited by the tension of the fairy tale’s events”. diejau daugiau tėik ėlga nebiplaukiuot’. Kam rek ba rekal pykint’, ka gal i geroujo sosėtartė. Klausau aš anuos, bet ka kėtė nuor muni už nuosės pave- džiuotė, nieka neišein, nepasėdoudo. Aš žėnau, kas mon priklausa, to žėnuokes sava, i gera bus.

1974 m. liepą kalbino ir užrašė Stasė GINTVAINYTĖ

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 93 1969 M. EKSPEDICIJOS PĖDSAKAIS: NORBERTAS VĖLIUS APIE JUOZĄ TARVAINĮ

Apie pasakotoją Juozą Tarvainį nemažai žinių pa- Pasak N. Vėliaus, ypač daug laiko buvo ben- liko ir Norbertas Vėlius. Jie susitiko 1969-aisiais, drauta su Juozu Tarvainiu: Lankydavome jį beveik kai tuometinio Lietuvos TSR Lietuvių kalbos ir kas dieną, dažnai ir jis ateidavo į Kultūros namus pa- literatūros instituto tautosakininkai Kazys Grigas, pasakoti ir paklausyti, kaip kiti pasakoja. Dažnai į Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka, Klimas Viš- Kultūros namus sueidavo net po kelis žmones. Būry činis ir ekspedicijos vadovas Norbertas Vėlius su lengviau ir atsimenama. Tik vienas pradės pasakoti, grupele kraštotyros entuziastų surengė dviejų sa- sakysim, apie kauką, tuoj ir kitas, žiūrėk, ką prisi- vaičių tautosakos rinkimo ekspediciją Mažeikių ir minęs, ir trečias. Arba, kad ir dainas. Vienas pra- Skuodo rajonuose. Iš viso 15 ekspedicijos dalyvių deda, ir kitas tuoj prisimena. Kita vertus, čia pat tąkart užrašė apie 600 pasakų, 900 dainų ir apie pastebima: Pro Kultūros namus be perstojo ūžia ma- 700 smulkiosios tautosakos kūrinių. šinos, burzgia traktoriai. Naujai atėję žmonės į neįp- Šios ekspedicijos rinkinių aprašuose N. Vėlius rastą aplinką varžosi. J. Tarvainį mini ne vieną kartą. Visų pirma, kaip Įdomi N. Vėliaus užuomina apie ekspedi- vieną iš geriausių šių apylinkių pateikėjų: Pasakotojų cijos metu Sedos vidurinės mokyklos internate ir dainininkų repertuaras neplatus – po 20–30 kūrinių. veikusią pionierių stovyklą, kurioje poilsiavo Ma- Tik geriausieji pasakotojai A. Šeinys, J. Tarvainis pasekė žeikių aštuonmetės ir vidurinės mokyklos moki- daugiau kaip po 70. Iš pasakojamosios tautosakos po- niai – nemažai tautosakos ir iš jų užrašėme. puliariausios buvę stebuklinės pasakos ir sakmės. O Ekspedicijos metu į magnetofono juostas štai dainų geriausia dainininkė Stefa Pladukienė pa- užrašyta tautosaka sugrįžus į institutą turėjo būti dainavusi apie 300, bet jos repertuare nemažai buvę iššifruota – perrašyta ranka ir atiduota saugoti literatūrinės kilmės dainų ir romansų. Lietuvių tautosakos rankraštynui. Kiekvienas N. Tuo metu Juozas Tarvainis gyveno Sedoje Vėliaus lankytas pateikėjas šiuose rankraštiniuose (Mažeikių r.), kur ekspedicijos metu darbavo- rinkiniuose gana išsamiai pristatytas: trumpai si tik N. Vėlius ir Birutė Driskiūtė. Iš ekspedi- aptartos tautosakos užrašymo aplinkybės ir jos cijos užrašų sužinome, kad prie Varduvos upės ypatumai, bendrais bruožais papasakota pateikė- įsikūrusiame Sedos miestelyje 1969-aisiais buvę jo gyvenimo istorija, atkreiptas dėmesys, kas ga- apie 1800 gyventojų, veikė Kultūros namai, bib- lėjo formuoti jų repertuarą. Tąkart N. Vėlius iš lioteka, ligoninė, vaistinė, paštas, kelios krautu- J. Tarvainio užrašė 80 tautosakos vienetų: 41 pa- vės, užkandinė, naujuose mūriniuose pastatuose saką, 16 sakmių ir padavimų, porą pasakojimų, įsikūrusi vidurinė mokykla. Iš dviejų bažnyčių oraciją, 10 dainų ir keletą burtų, tikėjimų ir kt. viena (medinė) tuo metu buvo paversta sandėliu. Pasakotojas atsiminė nemažai stebuklinių pasakų Iki Antrojo pasaulinio karo miestelyje nemažai gyve- („Aplink tris brolius“, „Aplink muotinas vadou- no žydų, kurie daugiausia vertėsi amatais ir prekyba. tuojus“, „Sūnus su saule kaktoj“, „Aplink raganą Šiuo metu beveik visi gyventojai – lietuviai. Tiek gat- ir auksaplaukius“, „Saulės pana“, „Apie kareivį vėse, tiek įstaigose bei parduotuvėse kalbama su ryš- irpaukštį“, „Kaip vaikas išėjo laimės ieškoti“ ir kiu žemaičių dounininkų tarmės atspalviu. kt.), dar pasekė ir novelinių, buitinių pasakų bei Tąkart N. Vėlius ir B. Driskiūtė suspėjo pasakų apie gyvūnus. Daugelį buvo išgirdęs iš aplankyti tik kaimynų nurodytus geriausius Se- tėvo – pasaulio mačiusio pasakotojo, mamos ar dos pasakotojus ir dainininkus, ir tai ne visus namus aplankydavusių elgetų. Tai minima 1969 (iš jų išsiskyrė L. Želvienė, K. Dargienė, B. Pet- m. N. Vėliaus užrašytoje J. Tarvaino biografijoje. raitienė ir J. Tarvainis) – tokiu būdu tautosaka Nors Zofija Tarvainienė sakiusi, kad pasakoti ne- Skuodo apylinkėse liko ne išrinkta, o tik aprinkta. mėgstanti, be to, nėra ir kam, ir iš jos N. Vėlius Darbą sunkino techniniai nesklandumai – antrą- užrašė porą pasakų, sakmių, tikėjimų, spėjimų ir ją dieną sugedo turėtas nešiojamas magnetofonas, burtų – iš viso 31 tautosakos vienetą. todėl kitomis dienomis pateikėjai buvo kviečiami N. Vėliaus užrašus apie J. Tarvainį, gražiai į stacionarų, bet nelabai kokybišką magnetofoną papildančius studentės lituanistės Stasės Gint- turėjusius Sedos kultūros namus: Viską galėjome vainytės po 5 metų užrašytą ir šiame žurnalo rašyti tik iš tų pateikėjų, kurie sutikdavo ateiti į Kul- numeryje skelbiamą šio žmogaus autobiografinį tūros namus. Kai kurie negalėdavo palikti namų, kiti pasakojimą, toliau pateikiame beveik netrum- sarmatindavosi <...>. pintus.

žmonės pasakoja 94

Sedos Užgavėnių persirengėliai su savo vadovu „oficierium“ J. Tarvainiu. XX a. 4 deš. Saugoma LLTI Lietuvių tautosakos rankraštyne.

ĮVADINĖS PASTABOS J. TARVAINIO BIOGRAFIJA

Sediškį pasakotoją Juozą Tarvainį aptiko universi- J. Tarvainis gimė 1896 m. Sedoje (Mažeikių r.) teto studentai ekspedicijos metu, tačiau nieko iš jo Jo tėvas Petras Tarvainis iš Nevarėnų (Telšių r.), nerašė, nes neturėjo magnetofono. Mūsų ekspedi- mama – Ona Stankutė iš Padvarninkų (Sedos cijai liepos 2 dieną apsistojus Barstyčiuose tą pačią apyl.). Abu ėjo tarnaudami. Susituokę žemės be- dieną nuvažiavau į Sedą. Ilgai ieškoti neteko, nes veik neturėjo, nuomavo kambarį Sedoje ir abu visi jį pažinojo ir žinojo, kur gyvena. Aptikau jį dirbo svetimiesiems. Tėvas kasė griovius, pjovė su žmona savo mažame namelyje bevakarieniau- šieną, Ona skalbė Sedos žydams drabužius, plovė jančius. Mane jie sutiko maloniai, lyg lauktą sve- grindis, nešiojo vandenį. Tarvainiai susilaukė net čią, tuoj pasodino už stalo. Tik pavakarieniavęs, dvidešimties berniukų ir vienos mergaitės. Gyve- visai nesiragindamas, J. Tarvainis pradėjo pasa- no labai vargingai, vaikai nevalgę, apiplyšę. Nega- koti. Paskui aš jį lankiau vos ne kiekvieną dieną. lėdamas išmaitinti didžiulės šeimynos tėvas buvo Susigyvenau, padėjau nupjauti šieną. O Tarvainis priverstas elgetauti. Kartą per savaitę aplankydavo vis pasakojo. Ne visada būdavo vienodos nuo- namus, parnešdavo duonos, mėsos, miltų ir vėl taikos. Kartais skaudėdavo galvą (po išgertuvių), išeidavo. Sugrįžęs mėgdavęs vaikams sekti pasa- skubėdavo kur nors bėgti ar šiaip būdavo blogai kas, visokius atsitikimus. Pasakojimas praversda- nusiteikęs. Ir pasakas tada sekdavo apatiškai, pri- vęs jo amate. Kai eidavęs per žmones, kur rasda- gesusia išraiška. Tačiau iš karto pagyvėdavo, kai vęs vaikų, imdavęs jiems pasakoti, tai tėvai kelias paklausyti ateidavo pašaliniai žmonės. Išpasa- dienas jo neišleisdavę iš namų, gausiai apdova- kojęs visas pasakas ir sakmes, suko galvą, ką čia nodavę. Buvęs poetiškos sielos žmogus. Turėjęs dar prisiminus. Tokiu būdu jo repertuaras buvo smuiką, su kuriuo niekados nesiskirdavęs, po beveik visai išsemtas, paskutiniosiomis dienomis kaimus vaikščiodamas vis kuprinėje nešiodavęsis. jau mažai ką beprisimindavo. Rašiau viską, ką tik Už išmaldą dažnai ne malda, o muzika atsilygin- prisimindavo, tačiau kelias pasakas iš magneto- davęs. Savo vaikams pagrodavęs kadrilių, polką, fono juostos ištryniau nešifruotas, nes buvo labai Jonkelį. Visi vaikai šokdavę. Skaityti, rašyti ne- sujauktos, supainiotos <...> mokėjęs, miręs sulaukęs šimto metų – 1920 m.

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187) 95

Mama turėjusi gražų balsą, mėgdavusi dainuoti, J. Tarvainis – nedidukas, sudžiūvęs, sau- giedoti šventas giesmes. lėje įdegęs. Atrodo, fizinės jėgos jis niekada per Septynerių metų Juozuką išsinešė turtinga daug neturėjo. Sunkiems darbams netinkamas teta į Omską ir Peterburgą, Ten išgyveno beveik ir niekada nemėgdavo per daug plėšytis. Kur kas trejus metus. Sugrįžęs ganė bandą, dirbo na- maloniau jam pasargauti, pamainikauti, paplepė- muose, tarnavo. Betarnaujantį jį užklupo Pirmasis ti su kaimynais. Ir pats jo būdas minkštas. Tai pasaulinis karas ir Spalio revoliucija. Iš kariuo- tiesiog priešingybė stambaus sudėjimo valdingai menės sugrįžęs sediškis Čypas pasakojo žmonėms <…> žmonai. J. Tarvainio charakteris veikė ir jo apie revoliuciją, davė pasiskaityti ir pats skaitė re- sekimo manierą. Pasakas, sakmes jis seka kažkaip voliucinio turinio knygeles. Revoliucines mintis neužtikrintai, privelia daug nereikalingų, bepra- jaunimo tarpe skleidęs ir vargonininkas Kuopka. smių žodžių, lyg tyčia stengdamasis pasaką dar 1918 m. Sedoje buvo sudaryta liaudies milicija, pailginti. Kartais sumaišo siužetines linijas arba išrinktas Komitetas. Revoliuciniuose įvykiuose iš viso užmiršta. Pasakoja šiek tiek pasipūtęs, lyg dalyvaudavo ir Juozas Tarvainis. Jų ginkluotas gaidukas, plačiai gestikuliuodamas, įsijautęs, tai būrys keletą kartų atlaikė kontrrevoliucionierių šypsodamasis, tai liūdėdamas, tai visas įsitempęs puolimą, vėliau pasitraukė į Rytus ir prisijungė nuo pasakoje vaizduojamos įtampos. prie Antrojo žemaičių pulko. 1919 m. vasarą prie J. Tarvainis ypač mėgsta stebuklines pasa- Pabradės J. Tarvainis pateko lenkams į nelaisvę. kas, kurios sudaro didžiausią jo repertuaro dalį. Prieš Velykas pabėgo ir laimingai pasiekė namus. Jo pasakos ilgos, neretai kontaminuotos. Pasako- Tačiau sunku buvo gauti darbo, nes visi jį laikė damas mėgsta paryškinti socialinius momentus bolševiku. Pradėjo dirbti pirty. Po metų paėmė į ir įnešti etiologinių pastabų. Tačiau įvairių poel- Lietuvos kariuomenę, kur ištarnavo du metus ir gių ar papročių kilmę pasakiškomis situacijomis aštuonis mėnesius. Grįžęs vėl dirbo pirty, prie ga- grindžia ne rimtai, o juokaudamas. Daug jo pa- terio... Susituokė su Zofija Luošaite, tokia pat ne- sakose šioms dienoms būdingų realijų, kurios ne turtinga mergina darbininke, kuri prie žydo dirbo visada pritampa prie archajiško pasakų audinio. šaltkalve. Gyveno pas mamą, vėliau pasistatė savo Daugumas J. Tarvainio pasakų – tarptautinės, namus. Abu (ypač žmona) sunkiai dirbo. Vaikų žinomos tiek rytiniams, tiek vakariniams lietu- neturėjo. 1940 m. atkūrus tarybų valdžią J. Tar- vių kaimynams. vainis dirbo Profsąjungos komiteto pirmininko J. Tarvainis kompanijoje mėgstamas ne pavaduotoju. Po karo sargavo, dirbo nešiku. Šiuo tik dėl savo pasakų. Jis moka pašnekėti, surasti metu abu su žmona gyvena iš pensijos Sedoje, šmaikštesnį žodį. Per Užgavėnes ne kartą jis yra Naujojoje gatvėje. ėjęs žydais. Į vestuves daug kas jį kviečia pir- J. Tarvainis labai mėgsta pasakoti. Visi se- šliu. diškiai juokiasi, kaip kartą jis vidurnaktį atsi- stojęs prie duonos eilėje ir visą naktį išpasakojęs Pagal LLTI Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomus pasakas. Dar jaunas nevedęs būdamas ir vėliau 1969 m. ekspedicijos N. Vėliaus rankraščius (rinkiniai Nr. 4056–4057) parengė Saulė Matulevičienė. dažnai pasakas sekdavo Pukinskui. Pasikviesda- vęs jis Tarvainį į savo namus, duodavęs išgerti ir prašydavęs, kad pasakotų. O pats su visais drabu- IN THE FOOTSTEPS OF 1969 žiais, su batais atsiguldavęs į lovą, klausydavęsis ir EXPEDITION: NORBERTAS VĖLIUS ON verkdavęs. Pasenęs J. Tarvainis pasakodavęs kai- JUOZAS TARVAINIS mynų vaikams. Daugiausia pasakų J. Tarvainis išmokęs iš Notes from field studies in 1969 by Lithuanian folklore myt- savo tėvo, kuris eidamas per pasaulį, daug jų prisi- hology researcher Norbertas Vėlius, contain fascinating re- klausydavęs. Ir mama retkarčiais eidavusi pasiri- marks about a talented storyteller from the town of Seda (Ma- žeikiai d.), Juozas Tarvainis, as well as his repertoire. These nkdama, ir ji daug pasakų mokėjusi. O Juozukas remarks supplement and explain the story of J. Tarvainis’ life, labai jas mėgęs ir vis prašydavęs, kad pasakotų. Į which was written down several years later and published in jų namus dar užsukdavę pažįstami elgetos, kurie this journal. irgi mokėję daug pasakų, atsitikimų.

žmonės pasakoja 96

TURINYS:

LIETUVOS NACIONALINIS Apie Dainų namus. Pokalbis su Antano KULTŪROS CENTRAS ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus PASAULIO LIETUVIŲ DAINŲ kūrėju Arūnu SNIEČKUM | 1 ŠVENČIŲ FONDAS Antanui Juškai – 200 Būdas. 2019 Nr. 4 (187) Rimvydas LAUŽIKAS. Sokratiškasis ar Jėzaus muziejus? | 14 Žurnalas leidžiamas nuo 1988 metų, kas du mėnesius Antano Juškos 200-osios gimimo metinės Veliuonoje | 15 Nuo 1989 m. iki 2019 m. Nr. 1 – žurnalas Skaitymai „Liaudies kultūra“. Viktorija DAUJOTYTĖ. Architektūra – ir paveldas, Redakcijos adresas: Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius ir pamatas | 17 Moksliniai tyrimai Vyriausioji redaktorė Ernestas VASILIAUSKAS. Daunoravos dvaras ir Saulė MATULEVIČIENĖ, tel. 261 34 12 latvių diaspora Žiemgalos lygumoje. II d. | 23 e. p. [email protected]

Skyrių redaktoriai: Ernestas VASILIAUSKAS. Daunoravos latviai fotografijose | 33 Dainius RAZAUSKAS – bendrieji kultūros klausimai, mitologija, tel. 261 31 61, Atmintis e. p. [email protected] Dainoravos gyventojų pasakojimai. Parengė Janina Juozas ŠORYS – etnologija, tautodailė, etninės ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ | 39 veiklos realijos, tel. 261 31 61, e. p. [email protected] Arūnas BALTĖNAS. Liepos šeštosios eisena | 46 Lina LEPARSKIENĖ – bendrieji kultūros klausimai, istorija, tel. 261 31 61, Baltai e. p. [email protected] Ugis NASTEVIČIUS. Ar latvių religija – dievturyba? | 51 Maketo autorius – Rokas GELAŽIUS Santraukas į anglų kalbą verčia Pažintys Gabriella ŽIČKIENĖ Prakalbinti ir išgirsti muzikantai. Pokalbis su Kalbos redaktorė – Asta ŽŪKAITĖ etnoinstrumentologu Arūnu LUNIU | 61 Skaitymai Redakcinė kolegija: Prof. habil. dr. Audrius BEINORIUS, Vilniaus Marija Luiza fon FRANC. Pasakų kilmė I. d. | 69 universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas, Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius Žmonės pasakoja Prof. habil. dr. Kazimieras GARŠVA, Lietuvių Juozas TARVAINIS: ,,Par omžel’o vėskuo pu biški kaštavuojau“. kalbos institutas, P. Viliešio g. 5, LT-2055 Parengė Stasė GINTVAINYTĖ | 84 Vilnius Doc. habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, Lietuvos 1969 m. ekspedicijos pėdsakais: Norbertas VĖLIUS istorijos institutas, Kražių g. 5, apie Juozą Tarvainį | 93 LT-01108 Vilnius Habil. dr. Nijolė LAURINKIENĖ, Lietuvių Viršelyje: Šventinė liepos 6-osios – Valstybės dienos – vėliaVyčių eisena ant literatūros ir tautosakos institutas, Aukuro kalno Kernavėje. Centre – dailininkė Julija Ikamaitė. 2019 m. Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius Arūno Baltėno nuotrauka. Menotyrininkė dr. Alė POČIULPAITĖ Prof. habil. dr. Daiva RAČIŪNAITĖ- VYČINIENĖ, Lietuvos muzikos ir teatro Projektą „Kultūros istorija, atmintis, tradicijos – akademija, Gedimino pr. 42, LT-01110 Vilnius XXI amžiuje“ remia Spaudos rėmimo fondas. Doc. dr. Krescencijus STOŠKUS, Vilniaus Skirta 22 000 eurų. universitetas, Didlaukio g. 27, LT-08303 Vilnius Dr. Žilvytis ŠAKNYS, Lietuvos istorijos Lietuvos kultūros taryba remia projektą institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius „Etninės kultūros paveldas ir gyvoji tradicija: Vida ŠATKAUSKIENĖ, Lietuvos nacionalinis problemos, tyrimai, interpretacijos V“. kultūros centras, Barboros Radvilaitės g. 8, Skirta 15 000 eurų. LT-01124 Vilnius Prof. dr. Vykintas VAITKEVIČIUS, Klaipėdos Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobūdžio nuomonės sutaptų su redakcijos nuomone. universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Tilžės g. 13, © Būdas, 2019 LT-91251 Klaipėda Steigimo liudijimas Nr. 152 | Pasirašyta spaudai 2019 08 20 Dr. Marija ZAVJALOVA, Ленинский проспект Formatas 70×100/8 | Rinkta kompiuteriu. 12 sp. l.| Tiražas 1000 egz. 32-а, Институт славяноведения, Российская Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondas. Академия Наук, Москва 117334, Россия Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius | http://www.lnkc.lt Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, Vilnius

BŪDAS. 2019. Nr. 4 (187)