VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
GAMTOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
BENDROSIOS GEOGRAFIJOS KATEDRA
NERINGA BUDRYTĖ Geografijos magistrantūros II kurso studentė
BIRŽŲ KRAŠTO SAUGOMŲ TERITORIJŲ PANAUDOJIMAS MOKYMO PROCESE
MAGISTRO DARBAS
Vadovas: doc. R. Kontvainas
Vilnius, 2005 TURINYS Įvadas ...... 2 1. Darbo tikslas ir uždaviniai ...... 3 2. Darbo metodika...... 3 3. Literatūros šaltinių analizė ...... 4 4. Saugomų teritorijų, jų gamtinių ir kultūrinių vertybių panaudojimas mokymo procese . 4 4.1. Mokomieji tiriamieji renginiai aplinkoje ...... 5 4.2. Aplinkotyros idėjos Lietuvoje...... 6 5. Biržų krašto gamta ir saugomų teritorijų tinklas...... 7 6. Biržų krašto saugomų teritorijų panaudojimas mokymo procese ...... 11 6.1. Biržų regioninis parkas ...... 11 6.1.1. Biržų pilies kultūrinis rezervatas...... 13 6.1.2. Biržų urbanistinis draustinis...... 19 6.1.3 Tatulos, Karajimiškio, Širvėnos, Kirkilų kraštovaizdžio draustiniai ...... 20 6.1.4. Pabiržės kraštovaizdžio – architektūros draustinis ...... 35 6.1.5. Daumėnų, Padaičių, Drąseikių geologiniai draustiniai...... 39 6.1.6. Užubalių telmologinis draustinis...... 42 6.1.7. Ąžuolynės botaninis – zoologinis draustinis...... 42 6.1.8. Apaščios, Upytės hidrografiniai draustiniai...... 43 6.1.9. Daudžgirių, Padaičių, Kirdonių, Medamiškio botaninis draustinis ...... 44 6.2. Nemunėlio – Apaščios geologinis draustinis ...... 45 6.3. Biržų girios ir Latvelių botaniniai draustiniai ...... 50 6.4. Guodžių geomorfologinis draustinis ...... 52 6.5. Kiti ypatingi Biržų krašto gamtiniai ir kultūriniai paminklai ...... 53 7. Mokomųjų ekskursijų organizavimo galimybės Biržų krašte...... 53 7.1. Populiariausios ekskursijos ...... 54 7.2. Rekomenduotinos ekskursijos ...... 56 8. Pedagoginis eksperimentas ...... 57 Išvados...... 60 Literatūros sąrašas...... 61 Santrauka...... 63 Summary ...... 64 Priedai 1 ĮVADAS
Mokinio kompetencijos, patirties puoselėjimo svarba lemia būtinybę siaurinti tebesantį atotrūkį tarp mokykloje įgyjamų žinių, kurios dažniausiai yra akademinės, fundamentinės, ir asmens patirties, kuri padeda tenkinti žmogaus praktinio gyvenimo, profesinės veiklos poreikius. Šis atotrūkis atspindi asmens patirties ir mokslo prigimties skirtingumą. Mokslo žinios, ypač fundamentinės, dažnai neturi tiesioginių sąsajų su praktinio gyvenimo reikmėmis ir negali būti asmens patirtį puoselėjantis veiksnys. Svarbus kompleksinis tiesioginis aplinkos tyrimas. Jo metu geriau yra įsisavinamos teorinės žinios. Nebūtina aplinkos tyrime apsiriboti tik geografijos dalyku, reiktų sieti ir su kitais mokomaisiais dalykais. Šitoks tyrimas mažins atotrūkį tarp mokslo žinių ir asmens patirties. Aplinkos tyrimas yra ypač efektyvus saugomose teritorijose, kuriose yra saugomi įvairūs kraštovaizdžio, gamtiniai ir kultūriniai objektai. Jų tyrimai, sutampantys su mokymo programa, akivaizdžiai gali pagerinti situaciją, ugdant mokinių praktinius įgūdžius. Tokie tyrimai lemtų darnią mokinių prigimtinių galių plėtotę, puoselėti kritinio mąstymo, problemų sprendimo ir kitus šiuolaikinės visuomenės nariui svarbius įgūdžius, ugdyti kūrybinius asmens gebėjimus, dvasinę kultūrą. Biržų kraštas plyti Šiaurės Lietuvoje, jam yra būdinga turtinga gamtinė ir kultūrinė aplinka. Šio krašto labai įdomi geologinė sandara. Čia į paviršių išeina dolomito, gipso ir kitų uolienų klodai, kuriuos paplauna paviršiniai ir požeminiai vandenys, sukeldami karstinius reiškinius. Tokiu būdu Šiaurės Lietuvoje susidarė visų galimų formų gipso karstas: požeminiai ežerai, duobės, įgriuvos ir jų grandinės, karstinės kilmės raguvos. Taip pat įdomi ir turtinga augalija ir gyvūnija, daug kultūros paminklų, todėl čia yra tankus saugomų teritorijų tinklas. Centrinėje Biržų rajono dalyje yra Biržų regioninis parkas, šiaurinėje - Latvelių, Nemunėlio – Apaščios, Biržų girios ir pietinėje - Guodžių draustiniai. Aplinkotyros idėjos Lietuvos turi gilias tradicijas, mokytojai stengiasi panaudoti mokyklos, gimtojo krašto aplinką geografijos ir kitų dalykų teorinių žinių įtvirtinimui. Biržų krašto saugomos teritorijos yra ideali vieta vietinių ir visos Lietuvos mokinių praktiniams įgūdžiams įtvirtinti. Čia galima rengti įvairaus pobūdžio ekskursijas, žygius, įrengti pažintinius gamtos – kultūros takus.
2 1. Darbo tikslas ir uždaviniai
Pagrindinis darbo tikslas – išnagrinėti Biržų rajono saugomų teritorijų, gamtos ir kultūros paminklų panaudojimo mokymo procese galimybes. Siekiant įvykdyti šį tikslą yra iškelti šie uždaviniai: 1) atlikti Biržų rajono saugomų teritorijų kompleksinę charakteristiką; 2) išanalizuoti Biržų rajono gamtinės ir kultūrinės aplinkos komponentų pritaikymo mokymo procese galimybes; 3) išanalizuoti pagrindinius ir populiariausius turistinius maršrutus, pateikti kitus maršrutus, turistinius objektus, tinkančius pritaikyti mokymo procese. 4) Atlikti pedagoginį eksperimentą.
2. Darbo metodika
Tyrimo objektas – Biržų krašto saugomos teritorijos, jų panaudojimas mokymo procese. Saugomos teritorijos įsteigtos išsaugoti Lietuvos karstinio regiono kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros paveldo vertybėms. Magistrinis darbas buvo atliekamas šiais etapais. Pirmiausia buvo pasirinkta darbo kryptis ir tema. Pirmasis darbo etapas – literatūros studijavimas. Tai padėjo pasirinkti tikslią temą, įvertinti jos perspektyvumą, numatyti tyrimo metodus. Vėliau buvo kaupiama statistinė, metodinė, literatūrinė medžiaga. Įvairiapusiškas, kompleksinis tyrimas pareikalavo daugelio tyrimų metodų. Todėl šiame tyrime buvo pritaikyti keli pagrindiniai geografinių mokslinių tyrinėjimų metodai: aprašomasis, aiškinamasis, kartografinis, ekspedicinis, informacijos šaltinių analizė, pedagoginis eksperimentas. Tyrimų metu buvo panaudotas kartografinis metodas. Atliekant geografinius Biržų krašto saugomų teritorijų tyrimus buvo naudojami įvairaus mastelio bei paskirties žemėlapiai, be to buvo sudaryti įvairių turistinių maršrutų žemėlapiai. Didelė dalis duomenų buvo surinkta lauko tyrimų metu. Jų metu buvo fotografuojami, fiksuojami pagrindiniai Biržų krašto saugomi gamtos ir kultūros objektai, apibūdinama jų būklė. Pedagoginio eksperimento metu buvo panaudotas apklausos metodas. Paskutinis darbo etapas – teksto rašymas bei koregavimas.
3 3. Literatūros šaltinių analizė
Analizuojamos temos turinys ir darbo specifika nulėmė didelę literatūros šaltinių įvairovę. Biržų kraštas ir jame vykstantys karstiniai procesai nuo seno domino įvairių sričių mokslininkus. Apie karstinius reiškinius Narbutas V., Vodzinskas E., Linčius ir kiti autoriai. Apie Biržų krašto geologijos paminklus daug informacijos geologijos tarnybos tinklalapyje. Aplinkotyros idėjos, jų įtaka pedagoginiame procese jau nuo seno buvo aktualios Lietuvoje. Tuo domėjosi Maceina A., Laužikas J., Vydūnas, Tarvydas S. ir kiti. Daug informacijos apie Biržų krašto saugomas teritorijas yra monografijoje „Šiaurės Lietuvos karstinis regionas“. Ši kolektyvinė monografija yra kompleksinės geografinės regiono apybraižos pobūdžio. Joje siekiama apibendrinti duomenis apie geografinį bei ekologinį gamtonaudos šiame regione sąlygotumą. Ruošiantis pedagoginiam eksperimentui buvo analizuojami švietimo dokumentai: Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos, S. Vaitekūno ir E. Valančienės vadovėlis „Lietuvos geografija: gamtinė geografija, socialinė geografija, regioninė geografija 9 klasei“ ir kitų klasių vadovėliai. Siekiant išsiaiškinti saugomų teritorijų tipus, jų tikslus buvo nagrinėjamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas bei Lietuvos respublikos saugomų teritorijų pakeitimo įstatymas. Daug informacijos gauta iš Biržų regioninio parko ataskaitų, Lietuvos TSR atlaso, daug kitų kartografinių šaltinių.
4. Saugomų teritorijų, jų gamtinių ir kultūrinių vertybių panaudojimas mokymo procese
Lietuvos saugomų teritorijų sistema yra skirta gamtos ir kultūros paveldui, kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai, biologinei įvairovei ir genetiniam fondui išsaugoti, gamtos ištekliams atkurti. Saugomos teritorijos pasižymi didele ypatingų gamtinių, kultūrinių objektų koncentracija. Daugelį šių objektų galima panaudoti mokymo procese. Viena iš pagrindinių saugomų teritorijų nuostatų yra pažintinės rekreacijos ir turizmo pirmenybė prieš kitas veiklos sritis. Šios nuostatos įgyvendinimas susijęs su gamtinių ir kultūrinių vertybių įvairove saugomoje teritorijoje, konkrečios teritorijos statusu (kategorija, rūšis, apsaugos ir naudojimo režimas). Reikėtų siekti parodyti gamtos ir kultūros vertybes kuo didesniam pageidaujančių žmonių skaičiui, nepakenkiant saugomoms gamtos ir kultūros vertybėms. 4 Mokymo procese galima panaudoti įvairius saugomų teritorijų gamtos objektus (miškus, pelkes, augaliją, įdomius kraštovaizdžio objektus, vandens telkinius ir kt.), taip pat galima panaudoti archeologijos, istorijos, meno, mokslo ir technikos, urbanistikos objektus, folklorą, tradicijas, liaudies amatus, šiuolaikinius ir mokslo laimėjimus, įvairias meno kolekcijas bei kitus kultūros objektus. Minėti objektai yra puikūs edukaciniai ištekliai, kuriuos reikia kuo dažniau panaudoti mokymo procese. Klasikinės geografijos kategorijos – fizinė erdvė, teritorija, aplinka, padėtis, regionas – bendramoksline (tarpdalykine) prasme tampa įvairialypes žinias ir informaciją integruojančiomis ašimis. Todėl geografinis pažinimas formuojasi kaip integracinė fizinių, biomedicininių ir socialinių mokslų erdvė. Todėl aplinkos tyrimas neturi apsiriboti vien tik geografijos dalyku, bet remtis tarpdalykiniais ryšiais su kitais dalykais (istorija, biologija, gimtoji kalba, ekologija ir aplinkosauga, chemija ir kt.). Todėl saugomų teritorijų aplinka gali tapti puiki mokomųjų dalykų įtvirtinimo aikštelė. Tai padės moksleiviams išsiugdyti sveikos gyvensenos, ekologinio susivokimo įgūdžius, suprasti, kad gamtotyros ir aplinkotyros žinios daro didelę įtaką visuomeniniam, politiniam ir ekonominiam žmonijos gyvenimui. Gamtos pasaulis vientisas, todėl ugdant moksleivius negalima apsiriboti atskirų gamtos mokslų dalykų dėstymu. Reikia nagrinėti bendrus sąlyčio taškus: bendras gamtamokslines ir socialines - kultūrines temas, glaudžiai susijusias su moksleivių kasdieniu gyvenimu, universalias sąvokas ir dėsningumus pagal bendrus gyvosios ir negyvosios gamtos, socialinius pažinimo metodus. Todėl svarbu, kad mokomuosius renginius aplinkoje organizuotų keli skirtingų dalykų mokytojai.
4.1. Mokomieji tiriamieji renginiai aplinkoje
Aplinkotyrinis ugdymas glaudžiai susijęs su moksleivių veikla gamtoje arba žmogaus sukurtoje aplinkoje, jos tyrinėjimu, realių gyvenimiškų problemų sprendimu. Darbas su įvairiais informacijos šaltiniais, mokymosi priemonių bei įrangos naudojimas, hipotezių kėlimas ir jų tikrinimas, savo darbo planavimas ugdo moksleivių smalsumą, skatina klausti, siūlyti idėjas, kritiškai mąstyti, norą kūrybiškai taikyti įgytas žinias ir gebėjimus, siekimą nuolat mokytis ir tobulėti. Turėtų būti dažniau naudojami aktyvieji mokymo metodai, tokie kaip darbas grupėmis, projektiniai darbai ir kt. Taip dirbant mokymas iš pradžių atrodo sunkesnis, tačiau kartu jis yra kūrybiškesnis ir įdomesnis, skatina moksleivių ir mokytojo bendradarbiavimą, požiūrių ir dalykų integraciją, ne tik moksleivių, bet ir mokytojo tobulėjimą. 5 Saugomose teritorijose galima tokia gamtinės ir kultūrinės aplinkos tyrimų eiga: stebėjimai, hipotezės, informacijos rinkimas ir apibendrinimas, eksperimentai, tyrimų rezultatų apdorojimas ir ataskaitų ruošimas ir pateikimas. Tai turėtų skatinti mokinius gebėti rinkti žinias apie gyvenamąją aplinką iš prieinamų nesudėtingų informacijos šaltinių, priimti ir suvokti naują informaciją, panaudoti turimas žinias ir patirtį. Aplinkoje organizuojamus renginius galima klasifikuoti pagal trukmę, įveikiamą atstumą, jie skirstomi į mokomuosius pažintinius takus, išvykas bei keliones. Gali šiek tiek skirtis darbo pobūdis ir paskirtis (Krupickas, 2003). Kelionės, ekskursijos gali būti mokomosios ir pažintinės, programinės ir neprograminės, artimos ir tolimos, trumpalaikės ir ilgalaikės, iliustracinės, kraštotyrinės, kompleksinės ir kt. (Valančienė, 1997). Mokomuosius renginius taip galima rengti stacionariose įvairių reiškinių stebėjimo stotelėse. Ekskursijų metu būtina panaudoti mokinių aktyvumo ir jo dalyvavimo reikalaujančius metodus: pokalbius, diskusijas, debatus, interviu, anketines apklausas, grupinių projektų rengimą, dokumentų (įvairių informacijos šaltinių) nagrinėjimą, stebėjimą, stebėtų situacijų imitavimą, inscenizavimą, aptarimą, užklasinės veiklos užduotis, (darbas kitų labui) ir kt. Mokomieji renginiai saugomose teritorijose išugdytų pagarbų mokinių požiūrį į gimtojo krašto gamtą, kultūrą ir tradicijas, ugdytų kitas svarbias dorovines vertybes (savarankiškumą, gerumą, ištvermę). Pedagogams tai būtų puiki proga geriau pažinti savo auklėtinius.
4.2. Aplinkotyros idėjos Lietuvoje
Lietuvoje gamtotyros ir aplinkosaugos idėjos ėmė ryškėti XVIII a. pabaigoje. Vienas pirmųjų gamtos tyrėjų buvo L. Ivinskis (1810-1881). L. Ivinskis žinomas ne tik kaip gamtininkas, bet ir kaip pedagogas, privačiai mokęs vaikus ir jaunimą. Mokydamas pažinti gamtą, daugiausia dėmesio skirdavo stebėjimams. Gamtos pažinimui svarbią vietą skyrė P. Mašiotas (1863-1940). Pasak jo vaikui reikia pažinti aplinkos reiškinius, su kuriais vaikai ir jaunimas susiduria kiekviename žingsnyje. Vienas ryškiausių lietuvių žadintojų ir švietėjų – Vydūnas (1868-1953) – pabrėžė, kad mokykloje vaikas turi susitikti su gamta, su tauta, su žmonija. Anot jo, ne mokslo sąvokas vaikui reikia paberti, bet svarbiausia – leisti jam patirti gamtos įspūdžius. Į savo gimtojo krašto ypatumus ugdymo procese atsižvelgti siūlė ir Vireliūnas (1887-1925). Susipažinęs su švietimu užsienyje ir būdamas aktyvios mokyklos šalininkas, jis kritikavo nuo gyvenimo atitrūkusią mokyklą. Pedagogas visų mokomųjų dalykų, o ypač aplinkos pažinimo bei 6 geografijos, gimtosios kalbos mokymo procese taikė kraštotyrinį principą. Aplinkotyrą A. Vireliūnas vertina dėl kelių priežasčių: • aplinkotyra – nelengvas, tačiau bene didžiausią įtaką auklėjimo procesui turintis dalykas; • aplinkos tyrinėjimas – geriausia proga lavinti jutimus ir ugdyti žvalumą, pastabumą, kitas charakterio savybes; • aplinkotyra visuomet yra susijusi su konkrečiais objektais ir reiškiniais; • aplinkotyra – geriausia veiklos skatinimo mokykla; • tai pagrindas pažinti pasaulį, ugdyti meilę gimtajam kraštui. Daug aplinkotyros srityje nuveikė S. Tarvydas (1903-1975), bene aiškiausiai apibrėžęs aplinkos, aplinkotyros ir jos srities – gamtotyros sąvokas. Jo nuomone, poreikis domėtis aplinka, ją pažinti kyla iš vaiko prigimties: polinkio judėti ir veikti. Vietos gamtą, jos pažinimą ir tyrinėjimus kaip galingą auklėjimo, tautinio ugdymo veiksnį nurodė J. Vabalas-Gudaitis, A. Maceina. Jie didžiausias gamtotyros ir aplinkosaugos galimybes numatė geografijos dalykui, nes šis mokslas atskleidžiąs gamtos ir tautos gyvenimo santykį, todėl mokiniai šalies gamtą ima suvokti ne kaip kažką atskira, o kaip žmonių – ir jų pačių – gyvenimo dalį. Gamta – įspūdžių šaltinis, todėl mokytojas turėtų sugebėti ją sudvasinti, atskleisti vaikams savotišką gamtos filosofiją. Skatino pažinti gimtojo krašto žmones, gamtą, ją saugoti, puoselėti užsimezgusius dvasinius žmogaus ir gamtos ryšius. Paskutiniu metu, atsiradus neribotoms galimybėms bendradarbiauti su užsienio specialistais, keistis informacija, metodine medžiaga, susidarė kur kas palankesnės sąlygos išbandyti naujas tiriamųjų darbų metodikas, pritaikyti Lietuvos mokykloms.
5. Biržų krašto gamta ir saugomų teritorijų tinklas
Biržų rajonas yra Lietuvos šiaurėje, Panevėžio apskrityje, Latvijos pasienyje. Plotas 1476 km² (2,3% Lietuvos ploto). 2001 metais Biržų rajone gyveno 35 417 gyventojų. Rajone yra du miestai – Biržai ir Vabalninkas, 4 miesteliai – Kupreliškis, Nemunėlio Radviliškis, Pabiržė, Papilys, 539 kaimai, 8 seniūnijos: Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Pačeriaukštės, Pabiržės, Papilio, Parovėjos, Širvėnos ir Vabalninko.
7
1 pav. Biržų rajono žemėlapis (www.birzai.lt)
Pagal fizinį-geografinį rajonavimą Biržų krašto teritorija yra Lietuvos vidurio žemumos šiaurinėje dalyje, Mūšos-Nemunėlio lygumoje. Reljefas žemėja iš pietryčių į šiaurės vakarus nuo 88 m (prie Einorių ir Šiekštininkų) iki 21 m (Nemunėlio vandens lygis). Mūšos-Nemunėlio žemuma susidariusi ledyno aplygintoje devono periodo sluoksnių plokštumoje, kurią dengia kelių-keliolikos metrų storio dugninė morena. Žemiausioje dalyje slūgso juostuotieji moliai. Lygumos paviršius formavosi tirpstant ir traukiantis paskutinio apledėjimo ledynams. Šiaurės Aukštaičių stadijos ledyno stovėjimo pakraštyje susidarė ilgas galinių morenų tipo kalvagūbris, pakylantis nuo lygumos apie 20-30 metrų. Tai vadinamoji Šiaurės Lietuvos galinė morena, kuri taisyklingu lanku nusitęsia per Gružius iki Biržų. Tirpstant ledynui susidarė ledyniniai ežerai, kurių nuosėdos - sunkūs priemoliai ir moliai apklojo visą lygumos ruožą išilgai Mūšos ir Lėvens upių. Iš šių baseinų vandens perteklius daugybe atskirų lygiagrečių srovių plūdo į pietus. Jų išvagotas žemės paviršius įgavo labai charakteringą reljefą, susidedantį iš daugybės siaurų, lygiagrečiai einančių gūbrių, atskirtų sekliais smėlingais kloniais. Todėl dabartinis paviršius banguotas, bangagūbriai ištįsę iš pietų į šiaurę, juos skiria negilūs kloniai ir ta pačia kryptimi tekančių upių slėniai. Šioje dalyje srovės
8 suklostė daug sąnašų - priesmėlių ir smėlių, vietomis suformuodama fliuvioglacialinių deltų lygumas, ant kurių plyti Kriklinių miškai. Pagal fizinį geografinį rajonavimą Biržų rajonas skirstomas į šiuos mikrorajonus: • Vabalninko moreninė lyguma, užimanti didžiąją Biržų krašto dalį; • Biržų moreninė lyguma su karstinėmis įgriuvomis, esanti aplink rajono centrą; • Virškupėnų moreninė lyguma, esanti šiaurrytinėje rajono dalyje, prie Latvijos pasienio ir Nemunėlio upės. • Puodžių nuskalautas moreninis kalvagūbris, Linkuvos kalvagūbrio dalis, esantis Biržų rajono šiaurės vakariniame pakraštyje. Biržų rajono reljefas suformuotas dugninės ledyno akumuliacijos ir limnoglacialinių procesų ir vietomis vėliau pakeistas epigenetinių fliuvialianių ir karstinių procesų. Vyrauja lyguminis banguotas reljefas ir lyguminis plokščias reljefas. Būdingas reljefo formų aukštis <5m. Teritorijoje, neskaitant intensyviausio paviršinio karsto pakeistos teritorijos, vyrauja iki 1,5º reljefo polinkiai. Tik didesnėje dalyje Apaščios baseino ir kitų upių slėniuose reljefo polinkis 1,5º-3º. Nemunėlio upės slėnio šlaitų statumas, ties atodangomis, siekia 12º (Česnulevičius, 1999). Biržų rajonas – intensyvaus žemės ūkio rajonas. Didelę dalį šio krašto užima žemės ūkio naudmenos – 64,5%. Rajono miškingumas siekia tik 26,4%. Dėl ypatingų gamtinių ypatybių jame sunkiai suderinami ekologiniai, ekonominiai ir socialiniai teritoriniai interesai. Ypač svarbių gamtinių ir kultūrinių objektų apsaugai Biržų krašte yra įkurti 1 regioninis parkas ir 4 draustiniai. Jie užima apie 10% rajono teritorijos.
Eilės Saugoma teritorija Visas plotas, ha Nr. 1. Nemunėlio - Apaščios geologinis draustinis 295 2. Guodžių geomorfologinis draustinis 481 3. Latvelių botaninis draustinis 100 4. Biržų girios botaninis draustinis 144 5. Biržų regioninis parkas 14659
1 lentelė. Biržų krašto saugomos teritorijos (Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba)
9 Daugiausia saugotinų gamtos ir kultūros objektų yra Biržų rajono centrinėje dalyje, Biržų miesto apylinkėse. Čia įsteigtas Biržų regioninis parkas (čia yra 17 draustinių, 1 kultūros rezervatas). Aplinkos ir gamtinės įvairovės apsauga yra viena iš sričių, kuriai Europos Sąjunga skiria ypatingą dėmesį. Siekdama narystės ES, Lietuva, kaip ir kitos šalys, įsipareigojo įsteigti saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000, skirtą visos Europos mastu retų ir nykstančių gyvūnų bei augalų rūšių ir gamtinių buveinių apsaugai. Šį tinklą sudaro dviejų tipų saugomos teritorijos: paukščių apsaugai svarbios teritorijos ir buveinių apsaugai svarbios teritorijos, išskiriamos pagal 2 ES direktyvas: "Dėl laukinių paukščių apsaugos" ir "Dėl natūralių buveinių bei laukinės faunos ir floros apsaugos". Įgyvendinant Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą derybinius įsipareigojimus, po kelerius metus trukusių tyrimų atrinkta daugiau kaip 80 potencialių NATURA 2000 vietovių, iš kurių apie 50 proc. nepatenka į dabar saugomas teritorijas. Natura 2000 vietovių parinkimo darbus organizuoja ir koordinuoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentas. Aktyviai šiame procese dalyvauja ir Miškų departamentas bei Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Jeigu visos numatytos teritorijos bus įsteigtos, respublikos saugomų teritorijų dalis padidės pusantro karto ir sudarys apie 17 proc. bendro šalies ploto. Tačiau kyla nemažai problemų dėl žemės ar miško nuosavybės teisių apribojimų, savivaldybių ir gamtosaugos interesų konflikto. Steigiant Biržų girios biosferos poligoną dvylikai paukščių rūšių saugoti, poligono nuostatuose numatoma, kad miškų ūkio ir kita veikla negali bloginti saugomų gyvūnų rūšių bei jų buveinių būklės. Todėl poligono teritorijose draudžiama paversti miško žemę kitomis naudmenomis, kirsti mišką pagrindiniais kirtimais balandžio - gegužės mėnesiais; kertant sanitariniais ar ugdymo kirtimais, palikti 1 ha ne mažiau kaip 10 išvirtusių medžių ir stuobrių, o kertant plynai - 1 ha ne mažiau kaip 15 buvusio pagrindinio ardo medžių biologinei įvairovei palaikyti ir t.t. Biosferos poligono apsaugą ir tvarkymą privalės užtikrinti miško, žemės valdytojai ir savininkai savo lėšomis. Specialiems gamtotvarkos darbams bus skiriamos valstybės biudžeto, ES fondų ir programų bei rajono savivaldybės biudžeto lėšos. Privačių miškų savininkai teisėtai tikisi ir kompensacijų dėl ūkinės veiklos apribojimų. Steigiant paukščių apsaugai svarbias teritorijas, daugiausia pasirinktas biosferos poligono statusas, nes šioms teritorijoms įstatymas leidžia parengti bei patvirtinti individualius nuostatus. Ši aplinkybė palanki dėl to, kad ir gamtinės sąlygos, ir paukščių rūšys konkrečiose vietovėse yra skirtingos. Be to, ir ūkinė - ekonominė teritorijos svarba bei nuosavybės formų pasiskirstymas lemia
10 individualų teritorijos apsaugos režimą. Šių faktorių derinys ir nulems veiklos apribojimus steigiamose saugomose teritorijose. Biosferos poligonai zonuojami. Zonose nustatomas skirtingas režimas. Bendras steigiamo Biržų girios biosferos poligono plotas - apie 17,5 tūkst. ha, o miško, kuriame dėl paukščių apsaugai svarbios teritorijos įsteigimo bus papildomai apriboti pagrindiniai kirtimai (retų paukščių veisimosi zonos ir kt.) - apie 550 ha, arba 3,1 proc. Tuo ir skiriasi biosferos poligonai nuo zoologinio ar botaninio - zoologinio draustinio, kurio visoje teritorijoje vienodai griežtai ribojama ūkinė veikla. Turtinga rajono biologinė įvairovė yra labai svarbi Lietuvos ir visos Europos Sąjungos ekologinei pusiausvyrai. Į Europos saugomų teritorijų tinklą (Natura 2000) įtraukti 4 savivaldybės gamtos objektai: Biržų giria (čia saugomi Ereliai rėksniai, Juodieji gandrai, Jerubės ir Lūšys), Latvelių girininkija (vertingiausi pelkiniai, plačialapių ir mišrūs bei pelkėti lapuočių miškai), Nemunėlio upė (saugoma Ovalioji geldutė) bei Kirdonys (išsiskiriantys plačialapiais ir mišriais bei pelkiniais miškais). Kai kurios gyvūnų ir augalų rūšys, aptinkamos Biržų rajone, Vakarų Europos šalyse yra visai išnykusios arba labai retos (Baltijos..., 2004). Biržų krašto saugomose teritorijose galima organizuoti įvairaus pobūdžio ekskursijas (geografines, kultūrines – istorines, ekologines, etnografines), daryti įvairius žygius, įrengti pažintinius mokomuosius takus, stebėjimo aikšteles ir kt.
6. Biržų krašto saugomų teritorijų panaudojimas mokymo procese
Šiame skyriuje bus pateikiamos Biržų krašto saugomų teritorijų panaudojimo mokymo procese galimybės. Bus supažindinama su saugomų teritorijų panaudojimo galimybėmis įvairiuose draustiniuose, pavyzdžiui, urbanistiniame, kultūriniame, geologiniame, botaniniame ir kt. draustiniuose.
6.1. Biržų regioninis parkas
Konservacinė zona (rezervatas ir draustiniai) užima apie 52%, apsauginė – 45,5%. (2 lentelė). Šių zonų dalis yra viena didžiausių iš Lietuvos regioninių parkų.
11 Biržų regioninio parko funkcinės zonos ha % Konservacinė: 7 648,9 52,1 Kultūriniai rezervatai 14,7 0,1 Draustiniai: 7 634,2 52 Gamtiniai 3 320,45 22,6 Kultūriniai 240 16 Kraštovaizdžio 4 073,7 27,8 Apsauginė (prezervacinė) 6 659,4 45,5 Rekreacinė 100 0,7 Gyvenamoji 250,7 1,7 Iš viso: 14 659 100 2 lentelė. Biržų regioninio parko funkcinės zonos (Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba).
Didžiausias šio regioninio parko savitumų – karstinis kraštovaizdis su daugybe karstinių įgriuvų – smegduobių, atsiradusių vandeniui išplovus žemėje slūgsančius gipso klodus. Daugiausia jų – Karajimiškių ir Kirkilų apylinkėse, Tatulos slėnyje. Karstinės įgriuvos labai įvairios, vienos taisyklingos, kitos gi sudėtingos konfigūracijos, vienos su ežerėliais, kitos sausos. Lyguminis kraštovaizdis su gausiomis smegduobėmis unikalus ir Europos mastu. Pastaraisiais metais karstiniai reiškiniai ypač suaktyvėjo. Atsiveria naujos smegduobės, pasiglemždamos ne tik medžius, bet ir gyvulius bei pastatus. Žinomiausia karstinė įgriuva – Karvės ola su 5 urvais ir požeminiu ežeriuku. Regioniniame parke priskaičiuojama iki 8000 karstinių įgriuvų. Įdomi Tatulos upė bei Smardonės upelis. Regioniniame parke tyvuliuojantis seniausias Lietuvoje tvenkinys, Širvėnos ežeru vadinamas, patvenktas dar 16 a. pabaigoje. Seniausius laikus mena Ąžuolpamūšės piliakalnis. 16 a. statyta Biržų pilis ryškiausias bastioninio tipo pilių paminklas Lietuvoje, geriausiai išsilaikiusi Šiaurės Rytų Europoje ir vienintelė Lietuvoje. Astrave greta Biržų stovi puošnūs vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai. Ypač vertingas rūmų vidaus dekoras, įspūdingas reprezentacinis holas, dvi salės. Rūmai restauruoti, prie įėjimo pastatytos betoninės dekoratyvinės liūtų skulptūros (autentiškos jų skulptūros prie Kauno karo muziejaus). 1862 m. greta rūmų buvo įkurtas mišraus plano parkas. Savitas Pabiržės architektūrinis ansamblis, Daudžgirių bei Pabiržės (Balandiškių) dvarų sodybų kraštovaizdis, Likėnų parkas. Rekreacinei parko zonai priklauso Likėnų gyvenvietė, Bitniškių miško parkas ir Rinkuškių bei Biržų rekreacinės teritorijos. Gyvenamoji - funkcinė parko zona - Kirdonių ir Raubonių gyvenvietės, Pabiržės miestelis ir Biržų miesto dalis. Konservacinei - apsaugos zonai priklauso Biržų pilies kultūrinis rezervatas ir 17 draustinių.
12
2 pav. Biržų regioninis parkas (www.birzai.lt)
Biržų regioninio parko gamtiniai draustiniai: (Daumėnų geologinis, Drąseikių geologinis, Padaičių geologinis, Apaščios hidrografinis, Upytės hidrografinis, Užubalių telmologinis, Daudžgirių botaninis, Kirdonių botaninis, Medamiškio botaninis, Padaičių botaninis, Ąžuolynės botaninis – zoologinis), kultūriniai draustiniai: Biržų urbanistinis, Pabiržės kraštovaizdžio architektūros, kompleksiniai draustiniai: Karajimiškio kraštovaizdžio, Kirkilų kraštovaizdžio, Širvėnos kraštovaizdžio, Tatulos kraštovaizdžio, parkui taip pat priklauso nedidelis Biržų pilies kultūrinis rezervatas. Pedagoginio eksperimento metu buvo pastebėta, kad mokiniai nelabai žino Lietuvos saugomų teritorijų sistemos, pagrindinių saugomų teritorijų tipų, jų paskirties. Todėl svarbu, mokiniams išaiškinti pagrindinių saugomų teritorijų tikslus ir ypatumus. Apie saugomas teritorijas yra daug įvairios literatūros. Pamokų ar šiaip kitų užsiėmimų metu su mokiniais galima nagrinėti Saugomų teritorijų įstatymą (7 priedas), kuriame aiškiai yra išdėstytos pagrindinės saugomų teritorijų nuostatos, reglamentuojama veikla, jų kontrolė, taisyklės. Šio dokumento analizei galima panaudoti diskusijų, pokalbių, debatų metodus.
6.1.1. Biržų pilies kultūrinis rezervatas
Biržų kultūrinis rezervatas užima 14,7 ha plotą, jo paskirtis - iðsaugoti piliavietæ, 1586-1589 metais statytà bastioninio tipo tvirtovæ, vienintelæ tokio tipo tvirtovæ Lietuvoje ir geriausiai 13 iðlikusià ðiaurës rytø Europoje, ir baþnyèià. Biržų pilyje įsikūręs Biržų krašto muziejus „Sėla“. Muziejus atstatytuose XVII a. Biržų bastioninės pilies rūmuose įsikūrė 1986 m. Lietuvoje tik keli muziejai gali didžiuotis savo ekspozicijomis pilyse. Biržų tvirtovė ir muziejus yra tarp tokių svarbių Lietuvos istoriją atspindinčių objektų, kaip Kernavė, Trakai ir Vilnius. Biržų I tvirtovės statyba buvo pradėta užtvankos įrengimu – 1575 m. buvo užtvenktos Apaščios ir Agluonos upės. Karstinės kilmės Širvėnos pelkė virto pirmuoju dirbtiniu tvenkiniu (400 ha) Lietuvoje ir buvo panaudota tvirtovės bei miesto prieigoms apsaugoti. Anot legendos, mergina, vardu Širvėna, nenorėjo tekėti už seno, bet turtingo bajoro, ir nusiskandino pelkėje, kuri pradėta vadinti Širvėna. Biržų bastioninės itališko tipo tvirtovės statyba pradėta 1586, baigta 1589 metais. Kaip atrodė pirminis tvirtovės ansamblis ir Biržų miestas, apytiksliai atvaizduota Tomo Makovskio (XVII a. pr.) vario raižinyje ir Stokholmo karo archyve saugomame Gustavo Adolfo karo inžinierių darytame 1625 m. Biržų įtvirtinimų plane. Tvirtovė buvo pastatyta pagal teorinę kvadratinio plano bastioninių tvirtovių schemą (manoma, kad prie tvirtovės statybos prisidėjo karo inžinierius E.Arciševskis). Fosa buvo 4,45 m gylio, jos dugne būta griovio su vandeniu. Pylimo aukštis kartu su brustveru buvo 5,64 m. Pylimai buvo velėnuoti, o ne užsėti varpučiu. Aptiktas 2,5-3,0 m storio ir 12 m aukščio mūro kiautas, kuriuo iš lauko buvo sutvirtinti bastionų ir griovio šlaitai. Tačiau jis juosė ne visą tvirtovę, o tik bastioną į kairę nuo vartų, visą rytinį ir dalį pietinio pylimo. Pylimų kampuose po žemėmis buvo išmūryti parako rūsiai. Kiekviename pylimo kvadrato kampe buvo po 1 bastioną, kurių smailiuose kampuose buvę mūriniai gynybiniai bokšteliai. Bastionų kakleliuose išmūryti 2 – 3 aukštų šeši kazematai. Iš jų per X formos ir ovalias šaudymo angas buvo galima apšaudyti priešą. Rytinio tvirtovės kiemo šone stovėjo dviaukštis 19,5 m ilgio ir 11,7 m pločio stačiakampis vartų pastatas keturšlaičiu stogu su špiliu, kuris buvo primūrytas prie gynybinės sienos išilgai rytinio pylimo. Į šiaurinį vartų pastato galą rėmėsi per fosą permestas medinis tiltas. Jo prieigas saugojo redutas. Į pilies kiemą buvo patenkama per tiltą ir toliau – per vartų pastato viduryje išilgai iš rytų į vakarus einantį 4,5 m pločio ir 16 m ilgio koridorių. Vartų traktas buvo ne statmenas, o lygiagretus pylimui. Tvirtovės kieme buvo keli mūriniai pastatai – arsenalas (ceikhauzas) ir maisto sandėlis (provianthauzas). Netoli dabartinių rūmų šiaurės vakarų fasado atkasti 52,5 m ilgio ir 12 m pločio pastato pamatai, prie kurių šliejosi kvadratinis 5,2 x5,2 m priestatas. Į šiaurės vakarus nuo šių pamatų atkastas tokių pat plytų mūrinio pastato kampas, kurio sienų storis 0,74 metro. Kiti plane pažymėti mūriniai pastatai neišaiškinti, nors kai kurių jų pamatai per tyrinėjimus ir aptikti.
14 Svarbiausias tvirtovės pastatas – triaukščiai Kristupo Radvilos Perkūno rūmai. Jie pavaizduoti su dvišlaičiu stogu ir renesanso frontonais. Netoli rūmų stovėjo mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia. Pastačius tvirtovę, Biržų strateginė reikšmė išaugo. Kristupas Radvila Perkūnas – Lietuvos didysis etmonas, jo sūnus Kristupas II aktyviai dalyvavo karuose su Švedija, o Biržai buvo svarbiausia LDK karinė tvirtovė. Permainingo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karo su Švedija (1600- 1629) metu 1625 m. rugsėjo 7 d. tvirtovės įgula pasidavė Gustavo Adolfo vadovaujamai 8000 švedų kariuomenei. Iš apgriautos tvirtovės švedai pagrobė turtą, karo amuniciją, maisto atsargas ir 60 įvairių patrankų. 1627 m. sausio mėn. sudarius paliaubų sutartį, Kristupas II Radvila atgavo Biržus ir tvirtovę. Nuostolių būta didelių: sugriauti tvirtovės rūmai, apgriauta kieme stovėjusi bažnyčia, labai nukentėjo vartų pastatas, arsenalas. II tvirtovės statyba pradėta tik 1637 metais. Naujoji Biržų bastioninė tvirtovė priklausė karališkųjų pilių kategorijai. Tvirtovės statyba truko ilgai. Statybos baigimo data oficialiai laikoma 1682 m. 1998 m. Valdo Rakučio pagaminto maketo tikslas buvo parodyti buvusios tvirtovės vaizdą, kuriame matytųsi dabar nesantys pastatai, apgriuvę pylimai, takeliai ir pylimų perėjimai, tvirtovės tiltas. Šis 14 pastatų tvirtovės kompleksas pritaikytas dviem funkcijoms – Biržų–Dubingių kunigaikščių Radvilų pagrindinei rezidencijai ir LDK šiauriniam pasieniui ginti. Tvirtovės planą sudarė keturi bastionai, juos jungiančios kurtinos ir tiltą dengiantis ravelinas. Gynybinės paskirties pastatai buvo arsenalas (dabar jo tūris atkurtas betonine sienute), arklidės (jos dar neatstatytos), 4 parakinės (išlikusios tik 3), kareivinės (jų būta 4, dviejų aukštų, jose tilpo 500 kareivių), kuriose gyveno tvirtovės įgula. Karininkai ir komendantas gyveno nameliuose, pastatytuose kieme, ravelino aikštelėje. Mediniame name budėjo sargyba. Kiemo centre buvo rikiuotės aikštė, nuo kurios ėjo takeliai į visus bastionus, vartus ir pagrindinius pastatus. Svarbus buvo įvažiavimas į tvirtovę: į raveliną vedė tiltas su viena pakeliama dalimi, raveliną su tvirtove jungė pagrindinis tiltas, kuriame buvo dvi pakeliamos dalys ir ketveri vartai; atskiri įėjimai buvo pėstiems ir važiuotiems (2001 m. panašus tiltas atstatytas). Pervažiavus tiltą, stovėjo dviejų aukštų vartų pastatas, šalia jo buvo du bokšteliai, o fasadą puošė smiltainyje išraižyti Radviloms priklausančių miestų herbai. Palei pietvakarinį pylimą stovėjo reprezentaciniai rūmai (atstatyti, juose įsikūręs muziejus ir biblioteka). Tai vėlyvojo renesanso – ankstyvojo baroko pastatas su dviem 3 aukštų rizalitais ir 2 aukštų arkada. Muziejus įsikūręs dešiniajame rizalite, kur buvusios kunigaikščių gyvenamosios patalpos, Viešoji biblioteka užima buvusias reprezentacines patalpas. Muziejaus rūsyje išlikę renesansiniai kryžminiai skliautai, renesansinio mūro ir tinko fragmentų. Įspūdingiausias eksponatas – nuo 1704 15 m. švedų sprogdinimo išlikusi pasislinkusi siena. Šalia atkurtos olandų tipo bastioninės tvirtovės maketo ir minėtų autentikos fragmentų eksponuojami to laikotarpio tvirtovės kokliai – heraldiniai – Boguslavo Radvilos ir Liudvikos Karolinos Brandenburgo markgrafienės su 1682 m. data, karniziniai, plokštieji kokliai, kokliai karūnėlės, juostelės su augaliniu ir geometriniu ornamentu. Išlikę daug dekoro fragmentų iš smiltainio, marmuro, dolomito, stiuko. II tvirtovė buvo sugriauta 1704 m. per Šiaurės karą. Griuvėsiai išstovėjo iki pat 1978 metų, jos nykimas užfiksuotas XIX a. N.Ordos piešiniuose, XX a. 3 – 4 d-mečių žymaus Biržų fotografo P. Ločerio nuotraukose. Kaip matome per keturis šimtus su viršum metų Biržų tvirtovė buvo statoma bei atstatoma 3 kartus. Tačiau tik pirmoji, statyta Kristupo Radvilos Perkūno, buvo iki galo baigta. II ir dabartinė statytos apie 50 metų. Svarbiausios Biržų pilies istorijos datos yra 6 priede. Šiuo metu Biržų tvirtovė – Lietuvos kultūros paminklas, Biržų regioninio parko kultūrinis rezervatas. Uždengtas rūmų antras naujas stogas, o tvirtovė vis dar laukia savo pritaikymo taikos sąlygomis. Laukia ir Biržų savivaldybės Biržų krašto muziejus „Sėla“, kuriam priklauso 13 ha plotas, griūvantys pylimai, yrantys vartų griuvėsiai. Bastioninės pilys atsirado XV a. ištobulėjus artilerijai, kai pilių jau nebegalėjo apsaugoti storos sienos. Nuo artilerijos sviedinių tokią pilį saugojo aukšti profiliuoti žemių pylimai ir iš tų pylimų išsišovę penkiakampiai bastionai. Tarp dviejų bastionų esančios pylimų atkarpos buvo vadinamos kurtinomis. Du gretimi bastionai su kurtina sudarė bastioninį frontą. Prieš pylimus būdavo iškasami gilūs ir platūs vandeniu užpildyti grioviai - fosos. Kad nebūtų galima pasikasti po pylimais, į fosas prileisdavo vandens. Į pilies kiemą buvo galima patekti pakeliamuoju tiltu per fosą. Tilto prieigas saugojo iš žemių supiltas priešpilis - redutas.
3 pav. Tiltas į Biržų pilį (www.birzai.lt)
16 Bastioniniai įtvirtinimai juosdavo piliavietes, anksčiau statytų pilių kompleksus ir miestus. Europoje jie plito nuo XV a. antrosios pusės iki XIX a. vidurio (Pinkus, 1986). Biržų muziejus įkurtas 1928 m. vasario 16 d. 1989 m. kovo 9 d., minint Magdeburgo teisių Biržų miestui suteikimo 400-ąsias metines, muziejus įsikūrė Biržų tvirtovės rūmuose. Tvirtovės reprezentaciniai rūmai atstatyti 1988 m. 2001 m. pagal inžinieriaus N. Kitkausko ir architekto E. Purlio projektą atstatytas 42,5 metrų ilgio tvirtovės tiltas. 2003 m. pakeistos rūmų stogo čerpės. Geriausiai Lietuvoje išlikusios bastioninės tvirtovės tyrimo ir tvarkymo darbus planuojama tęsti. 1991 m. muziejus pavadintas Biržų krašto „Sėlos“ muziejumi, kadangi Biržai yra senojoje baltų sėlių gyventoje Sėlos žemėje.
4 pav. Biržų tvirtovės planas (www.birzai.lt)
Muziejaus 25 salėse eksponuojami eksponatai, pasakojantys apie krašto istoriją ir kultūrą. Tai sėlių ir žiemgalių archeologija, kunigaikščių Radvilų ir grafų Tiškevičių epocha, Biržų kraštas 17 Rusijos imperijos valdymo, Nepriklausomos Lietuvos ir XX a. II pusės laikotarpiu. Daug dėmesio skirta Biržų krašto religinių konfesijų istorijai, raštijai ir menui, etnokultūrinei praeičiai. Dažnai rengiamos keičiamos ir pastovios ekspozicijos, skirtos švietimui, sportui ir kt. sritims. Muziejuje surinkta unikali Biržų krašto kultūros ir istorijos medžiaga: Biržų tvirtovės ir Biržų senamiesčio archeologiniai radiniai, gausi XVI-XIX a. raštija ir dokumentika, Lietuvos Reformatų Bažnyčios dokumentai ir leidiniai, tarp jų – 1563 m. išleista Radvilų arba Lietuvos Brastos Biblija, Biržų spaustuvės leidiniai, gausus numizmatikos fondas, turintis unikalių Lietuvos Respublikos banknotų ir beveik pilną monetų rinkinį, senosios ir naujosios tautodailės rinkiniai, senųjų muzikos instrumentų kolekcija. Biržų tvirtovė ir joje įsikūręs muziejus ypač tinka užklasiniams renginiams, netradicinėms pamokoms ir kitiems renginiams. Gausi ekspozicinė medžiaga tinka įvairių dalykų mokytojams, ypač istorikams, geografams, lietuvių kalbos mokytojams ir kitų dalykų mokytojams. Biržų mokyklų mokytojai gali vesti papildomus užsiėmimus. Muziejus šiuo metu yra pats lankomiausias objektas Biržų krašte. Praktiškai ne viena ekskursija neaplenkia šio muziejaus. Šiuo metu Biržų krašto muziejuje „Sėla“ vyksta šie edukaciniai užsiėmimai: „Molis, vanduo, ugnis“. Programa skirta I–VI klasių moksleiviams. Joje moksleiviai supažindami su vienu iš seniausių amatų – puodininkyste (puodų lipdymu, žiedimu ir deginimu). Edukacinėje klasėje įrengtoje puodžiaus dirbtuvėje dailininkė keramikė Gražina Petronytė moksleivius moko lipdyti ir žiesti puodus. „Slaptoji mokykla“. Programa skirta I–VI klasių moksleiviams. Joje moksleiviai supažindinami su spaudos draudimo laikų mokykla: „slebizuoja“, rašo žąsies plunksna, susipažįsta su muziejaus eksponatais. Galima išbandyti klūpėjimą ant žirnių. „Sėlos“ muziejuje ypač palankios sąlygos gilinti mokinių liaudies meno ir kūrybos sampratą. Šiame muziejuje galima aptarti pagrindines lietuvių liaudies meno šakas, amatus, jų būdingiausias išraiškos priemones. Mokiniai geriau pažins tautodailės būdingas spalvas ir jų ritmus, susipažins su liaudiškojo ornamento įvairove, simboliais ir ženklais, jų sąsajomis su kalendorinėmis šventėmis ir papročiais. Biržų pilyje galėtų susipažinti su Lietuvos meno paveldu, meno kūrinių, jų šakų, rūšių, žanrų ir stilių įvairove meno istorijos raidoje. Meninio ugdymo pamoka muziejuje savo ruožtu turėtų būtų kompleksinė, apimanti visus ar beveik visus dalyko komponentus: teorinį nagrinėjimą teikiant istorijos, teorijos bei estetikos žinias ir praktinę raišką.
18 Ugdomoji veikla atviroje socialinėje kultūrinėje erdvėje: muziejuose, vietos bendruomenės teatre, kultūros centruose, bibliotekose (atsirandantys kiti ugdymo proceso dalyviai tampa moksleivių kūrybos vertintojais, naujų idėjų bei sumanymų įkvėpėjais, kokybės skatintojais). Šie ir kiti metodai padeda moksleiviams susieti įgyjamą patirtį su jau turima ir kartu priartina prie realaus socialinio kultūrinio gyvenimo ir jo problemų.
6.1.2. Biržų urbanistinis draustinis
Biržų urbanistinis draustinis saugo Birþø senamiesèio kultûriná sluoksná, senosios statybos fragmentus ir gamtinæ aplinkà, formavusià miesto struktûrà, gatvių tinklą, užstatymo fragmentus, gamtinę aplinką. Miesto planas stačiakampis, susidaręs XVI a. pabaigoje pagal valakų reformos metu naudotą stačiakampę plano schemą. Miestas su tvirtove sudarė Renesanso epochai būdingą kompleksą – vienintelį tokį išlikusį Lietuvoje. 1923 biržai pagal stačiakampį planą išplėsti į rytus. Per II pasaulinį karą beveik sunaikintos istorinės dalies architektūra neatkurta.
5 pav. Biržų miesto planas (www.birzai.lt)
Urbanistinio draustinio teritorijoje gatvių tinklas darniai susijęs su gana lygia vietove. Šalutinės gatvės formuoja daugiausia taisyklingus keturkampius kvartalus. Senamiestyje yra keturkampė aikštė (susidariusi XX a. vid., išplėtus kvadratinę Rotušės aikštę). Miesto panoramą
19 formuoja barokinė klasicistinė katalikų bažnyčia (pastatyta 1853-61), neogotikinė evangelikų reformatų bažnyčia (pastatyta 1865-74), Širvėnos ežero pietiniame krante yra Biržų pilis, šiauriniame krante – Astravo dvaras. Vyrauja 1 – 3 aukštų mūriniai (daugiausia XX a. II pusės) pastatai. Tiesiose gatvėse vyrauja atviros perspektyvos. Biržų senamiestis ypač tinka pasivaikščiojimui, kurio metu galima aplankyti bažnyčias, pilį, Astravo dvarą, susipažinti su Biržų miesto istorija, kuri susijusi su Radvilų didikų šeimos istorija. Daugiau dėmesio galima skirti Biržų miesto buvusiai ir esamai religinei bei tautinei įvairovei. Su svarbiausiais Biržų miesto istoriniais įvykiais galima susipažinti 6 priede.
6. 1. 3. Tatulos, Karajimiškio, Širvėnos, Kirkilų kraštovaizdžio draustiniai
Karajimiškio kraštovaizdžio draustinis - išsaugoti karstinių, sufozinių procesų veikiamą Karajimiškio kraštovaizdį su didžiausiu karstinių įgriuvų tankiu, Požemio upelio slėnį, gamtos paminklą - Karvės olą, Lapės olą, kitas įžymias karstines įgriuvas bei buvusių dvarų sodybas. Karvės ola - tai šulinio tipo beveik apskrita piltuviška karstinė įgriuva. Viršuje ji šiaurės- pietų kryptimi turi apie 12 m, o rytų-vakarų kryptimi - apie 10 m skersmenis, jos gylis - maždaug 12,6 m. Nuo 2,5 m gylio įgriuvos sienelėse matosi išsikišęs viršutinio devono sistemos Tatulos svitos Nemunėlio sluoksnių (D3ttn) kietas dolomitas, persisluoksniuojantis su mergeliu ir gipsu. Tarp šių uolienų iškyšulių įgriuva vietomis susiaurėja iki 4,5 m. Be to, šios devoninės uolienos prilaiko kvartero nuogulas, t.y. neduoda joms byrėti, iš dalies apsaugo dugne esančią kiaurymę nuo užgriuvimo iš šonų bei išlaiko įgriuvos pavidalą, artimą jos formai. Į apačią palaipsniui siaurėdama, įgriuva 8,5 m gylyje teturi 2 m skersmenį. Šioje dalyje stačias įgriuvos sieneles sudaro kietas dolomito sluoksnis su plonais gipso ir mergelio tarpsluoksniais. Kai kur dolomite buvo aptikta suakmenėjusios faunos, pavyzdžiui, lingulų (tai pečiakojai iš bestuburių tipo) kriauklelių atspaudų. Įgriuvos apačioje, nuo 9,5 m gylio, atsiveria ištirpusio gipso vietoje susidariusi požeminė ertmė (jos aukštis 3,1 m ir ne mažesnis plotis), iš kurios į šalis nusitęsia ir keli urvai. 1973 ir 1978 metais Kauno speleologai, akvalangininkai juos tyrinėjo. Paaiškėjo, kad požeminės ertmės su urvais tūris siekia 28 m³, grindų plotas - 42 m², bendras ilgis - 46 m (vieno iš urvų ilgis - 10 m). Urvai yra penki: Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa (buvo aptikta šių gyvių), Rupūžės ola su požeminiu “ežeriuku” (jo gylis 1,5 m) ir Blizganti ola. Įgriuvos dugno požeminė ertmė (pagrindinė) turi nemažai vandens, kurio paviršius, pvz., 1965.09.05 buvo įgriuvos 9,8 m gylyje, o tai atitiko maždaug 43 m absoliutinį aukštį; vandens gylis – 1,5 m. Per įgriuvos dugno kiaurymę sukritus dolomito gabalams ir kitokioms nuobiroms, susitelkus dumblui, iš jų yra susidaręs 4 m aukščio 20 kauburys, kuris tarsi sala kyšo iš vandens požeminės ertmės viduje ir vienu kraštu šliejasi prie šios ertmės sienelės, lubas sudarančių dolomito, gipso ir jo atmainos selenito sluoksnių. Jeigu gruntas nesiliaus byrėjęs (šitą procesą labai spartina ir nedėmesingi gamtai lankytojai), tai požeminė įgriuvos dugno anga netruks užakti, ir Karvės ola taps akladugnė, kaip aplinkinės karstinės duobės. Šią Karvės olai grėsmingą tendenciją 1989 m. pradžioje patvirtino iš įgriuvos šlaito atitrūkę ir nuslinkę masyvaus dolomito du luitai, kurie buvo visai uždengę požeminę landą. Tik apdaužius šituos luitus ir pašalinus uolienų trupinius, pavyko vėl atidengti pirmykštės požeminės kiaurymės dalį. Dabar įgriuvos dugne žiojėja ne viena didelė, o trys gana siauros angos. Įgriuvos požeminėje ertmėje susitelkusio vandens lygis nėra pastovus. Čia vandens temperatūra, speleologų duomenimis, siekia 4,5ºC. zoologas A. Levickas šiame vandenyje yra aptikęs dyglių (nedidelių žuvelių su dygliais iš šonų ir nugaroje), moliuskų (www.lgt.lt). Karvės olos atsiradimą mėginama įvairiai aiškinti. Vieną iš galimų versijų E. Vodzinskas yra paskelbęs 1967 metais. Pagal ją, devoninės gipsingos storymės vertikaliame pjūvyje, kuris atitinka karstinės įgriuvos Karvės olos sienelės virš jos dugne esančios požeminės ertmės, yra du intervalai su kieto dolomito sluoksniais (vadinkime juos viršutiniu ir apatiniu). Galimas dalykas, kad žemyn besiskverbią atmosferos krituliai po apatiniuoju dolomito sluoksniu buvusį gipsą ištirpino pirmiausia, o jo vietoje radosi tuštuma. Įvirtus lubas sudariusiam apatiniam dolomito sluoksniui, į giliau jau buvusią požeminę ertmę (ji ir dabar matoma įgriuvos dugne) pateko smulkios nuobiros, kurios išsisklaidė plačiau, o požeminis vanduo, reikia manyti, išnešiojo jas urvais ir dar toliau. Taigi po šito įgriuvimo minimoje požeminėje ertmėje galėjo likti tik nedidelė nuobirų krūvelė, susidėjusi daugiausia iš dolomito gabalų. Vėliau įvirtęs viršutinis kieto dolomito sluoksnis su ant jo slūgsojusiomis kvartero nuogulomis (bendras storis iki 4 m arba apie 15 m³) taip pat nepajėgė uždengti apatinės kiaurymės ir sudarė tik padidėjusį kauburį virš tos požeminės ertmės dugno. Taip įvykus, Karvės ola atrodė lyg šulinys, kurio dugne matėsi vanduo. Vėliau, įgriuvus pakraščiams, ši karstinė duobė įgijo piltuvišką formą su vis dėlto išlikusia atvira kiauryme dugne. Įdomaus olos pavadinimo atsiradimui yra keli įdomūs pasakojimai. Yra pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją. Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti. Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto signalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas. Dar šnekama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje 21 kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas, nuo šio įvykio, girdi, ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas. Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves. 1975 m. prie Karvės olos buvo pastatytas dailininko J. Varno iš medžio skaptuotas įdomus paminklinis stulpas, kurį po kažkiek laiko sunaikino nekultūringi lankytojai. 1981 m. pavasarį vilniečiai geologai buvo įrengę medines pakopas nusileisti į Karvės olos dugną, tačiau neprižiūrimos šios pakopos po kelerių metų nunyko. Lapės duobė yra atsiradusi, holoceno metu, prieš tai šioje vietovėje ilgą laiką tirpstant gipsui vėlyvojo devono Tatulos svitos Nemunėlio (D3ttn) ir Pasvalio (D3ttp) sluoksniuose ir dėl to karstėjant visai šiai uolienų storymei. Šitaip požemyje radosi ir plėtėsi erdvi tuštuma, kol jų lubos, neatlaikiusios pakibusių devono ir kvartero uolienų svorio, ėmė ir pragriuvo, lemdamos Lapės duobės užuomazgą. 1998.11.09 atlikti matavimai parodė, kad Lapės duobės kryžmiški skersmenys ties žemės paviršiumi yra 16 x 17,2 m (taigi šios smegduobės kontūras viršuje - beveik idealus apskritimas), jos gylis apie 7,4 m. Rytinis ir ŠR šlaitai kone ištisai iki apačios pasidengę kvartero uolienų deliuviu ir lėkštesni, o kitur šlaituose (jie statesni, daug kur vertikalūs it siena) matosi vertikaliais ir horizontaliais plyšiais į didžiulius luitus ir plokštėmis suskeldėjęs vien dolomitas ir su gipsu gana smulkiai susisluoksniavęs dolomitas. Šių D3ttn uolienų akivaizdžiausias atodangumas yra smegduobės V ir PV šlaituose (nuo miško Gojelio ir kelio Biržai-Saločiai pusių). Čia aštriabriaunes devonines uolienas dengia tik dirvožemis (30 cm), šių uolienų matomas storis apie 4 m, o žemiau šlaitą sudaro kvartero ir devono sutrupėjusių uolienų nuobiros. Apžiūrint Lapės duobės šlaitus, susidaro įspūdis, kad šios smegduobės raida dar neužsibaigusi, nes ypač stačios šlaitų viršutinės dalys (vakarinės) tebeyra, o šlaitų apačios dalys (duobės dugno pakraščiai) kai kur gana šviežiai išbyrėję (formuojasi nišos). Praeityje, pavyzdžiui, 1971 metais, Lapės duobėje, tada vadintoje Karajimiškio duobėje, buvo atsiradusi nauja anga su stačiomis gipso sienelėmis apatinėje dalyje, vėliau praplatėjo ir šitos angos viršutinė dalis, kurioje atsidengė gipsingi klodai (D3ttn) su selenito, domerito ir dolomito tarpsluoksniais ir buvo rasta faunos Lingula smulkių kriauklelių. Ši smegduobė tarp kitų dabar išsiskiria tuo, kad joje apstu chaotiškai suvirtusių vienas ant kito ir greta dolomito ir dolomito su gipso tarpsluoksniais luistų (daugiau kaip 13), kurių kone kiekvieno skersmuo >1 m, o esama ir turinčių 2,3 x 1,7 m matmenis. Žvelgiant per properšas po jais, matosi, kad smegduobės apačia yra daug giliau.
22
6 pav. Lapės duobė (www.birzai.lt)
Lapės duobė yra visą laiką sausa – joje ir pavasarį, tirpstant susikaupusiam sniegui, vanduo neužsistovi; vadinasi, ši įgriuva dugne turi dar neužakusių kiaurymių, susietų su, karstėjant uolienoms, atsiradusiomis ir požemiu nusitęsusiomis ertmėmis (www.lgt.lt.). Geologų duobė yra Biržų r. Mantagailiškių kaime, Biržų regioninio parko teritorijoje, dešinėje kelio Biržai-Saločiai pusėje (25 m į ŠŠR nuo kelio Biržai-Saločiai ir 78 m į VŠV nuo kelio Kauniai-Šlepščiai). Smegduobė, matyt, atsivėrė 2003 m. balandžio 22 d. Pirmoji ją aptiko Biržų ligoninės gydytoja Živilė Kasperavičienė ir apie tai informavo “Biržiečių žodis” redakciją.
23
7 pav. Geologų duobė (www.birzai.lt)
Kadangi smegduobė atsivėrė prieš pat Geologų dieną (Geologų diena kasmet švenčiama paskutinį balandžio mėn. sekmadienį), Biržų regioninio parko darbuotojai ją pavadino “Geologų duobe”. Jau ir anksčiau (nuo 1994 m.) šioje vietoje buvo žinoma 4,2×4,4 m skersmens ir 3,2 m gylio smegduobė (iki 2,2 m gylio ji buvo piltuvo formos, o jos dugne buvo 1 m gylio šulinio tipo pagilėjimas). 2003 m. birželio 13 d. smegduobę “Geologų duobė” aprašė ir nustatė jos matmenis Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos ir ekogeologijos skyriaus specialistai. Tada smegduobės ilgasis skersmuo buvo 4,8 m, o trumpasis – 4,2 m ilgio, gylis – 8,11 m, gylis iki vandens – 7,76 m. Ilgojo skersmens azimutas – ŠR 15°, trumpojo – VŠV 280°. Vandens temperatūra siekė – 5,5° C. (2004 m. spalio 15 d. nustatyti matmenys buvo tokie: ilgasis skersmuo buvo 5,35 m, o trumpasis – 5,05 m ilgio; gylis – 9,25 m, o gylis iki vandens – 7,90 m.) Smegduobės šiaurinėje sienelėje, žemiau vandens lygio, buvo aptiktas 1,5 m pločio ŠR 40° krypties 4,9 m ilgio karstinis kanalas. Jaronio duobė atsirado labai staiga 1957 metais rugių lauke ir sukėlė aplinkui stiprokus žemės virpesius. Pirmosiomis dienomis po įgriuvimo ji buvo kokių 10-12 m skersmens ir atrodė kaip didesnio nei 14 m gylio savotiškas šulinys su beveik stačiomis rudo riedulingo priemolio sienomis, nusileidusiomis iki 8-9 m gylio, o žemiau matėsi 10-15 m skersmens ir apie 3 m aukščio ovališkas “rentinys” iš suskeldėjusių ir aptrupėjusių gipso, jo atmainos selenito bei dolomito sluoksnių. Šitos uolienos priklauso vadinamiesiems viršutinio devono Tatulos svitos Nemunėlio
24 sluoksniams. Po tokiu balzganu keistoku “rentiniu”, kaip nurodė vietiniai gyventojai, dar buvusi maždaug pusės metro aukščio tuštuma, o po ja įgriuvos-šulinio dugnu iš vieno šono į kitą sruvenęs požeminis vanduo. Į apačią vis byrant statiems priemolingiems kraštams, naujoji karstinė įgriuva viršutinėje dalyje plėtėsi, bet sumažėjo jos gylis. Praėjus vos keletui metų, nuo subyrėjusio grunto užsikimšo apačioje esantys požeminiai kanalai, kaupėsi paviršinis (kritulių) vanduo, kol įgriuva tapo ežeriuku. Tačiau vandens lygis šioje įduboje nebūna pastovus: pavasarinio polaidžio laikotarpiu vanduo netgi ne visada sutelpa, išsilieja į aplinkinę pievą, o labiausiai jis nuslūgsta sausringiausiais metų tarpsniais (pvz., 1974 metų birželyje vandens gylis siekė tik 6 m). Būta pora atvejų, kai iš šios smegduobės visas susitelkęs vanduo buvo išbėgęs per dugne atsinaujinusias kiaurymes, kurias po kiek laiko vėl sandariai užkimšo nuo stačių šlaitų suvirtęs molingas gruntas. Nūnai Jaronio duobėje vandens nestinga: jo paviršius yra tik 0,5 m žemiau nuo viršutinio krašto. Šios įgriuvos skersmuo (viršuje) siekia apie 30 m, susidariusio ežeriuko joje gylis iš pradžių buvo maždaug 10 m. 1974 m. birželio mėn. atliktų matavimų duomenimis, Jaronio duobėje vandens didžiausias gylis buvo 6 m, vidutinis - 3 m, o vandens paviršiaus plotas sudarė 570 m². Pažymėtina, kad tuoj po Jaronio duobės įgriuvimo nebuvo tirpimo žymių jos “rentinio” sieneles sudarančiuose gipso ir dolomito sluoksniuose - tesimatė arba šviežias lūžis, arba seni lygūs plyšiai, apsitraukę molinga plėvele. Tirpimo žymių nebuvimas ir moreninio priemolio 8-9 m storis paneigia mintį, kad tokia didžiulė statmena tuštuma būtų ištirpinta vertikaliai cirkuliuojant holoceno metu. Požeminio vandens horizontalus kanalas taip pat negalėjo sudaryti šitokios ištirpimo formos, nes tuojau pat po griūties gruntinio vandens paviršius buvo net apie 3,5 m žemiau gipso sluoksnių viršaus. Taigi vertikalusis urvas, matyt, buvo susidaręs labai seniai, dar ledynmetyje, o paskui gipsą tirpino horizontaliai cirkuliavęs vanduo. Vandens lygiui laipsniškai žemėjant, tuštuma gilyn vis platėjo, kol pasidarė tokia didelė, kad apiręs gipso ir dolomito skliautas neišlaikė, nugarmėjo žemyn, o su juo ir visas 8-9 m storio priemolio sluoksnis. Vadinasi, vanduo, kaip svarbiausias gipso tirpintojas, sudarė palankias aplinkybes Jaronio duobei atsirasti. Bet turėjo praeiti vis dėlto labai daug laiko, kol požemyje vanduo išgraužė erdvią tuštumą, kur gal būtų galėjusi tilpti ir nemaža kaimo troba (www.lgt.lt). Karstiniai reiškiniai yra minimi 9 klasės Lietuvos geografijos mokymo programoje, todėl aplankius ir apžiūrėjus karstines įgriuvas, galima įtvirtinti žinias, gautas mokykloje. Čia mokiniai susipažintų su pagrindinėmis uolienomis: gipsu, selenitu, dolomitu, moreniniu priemoliu, susipažintų su paleogeografinėmis sąlygomis buvusiomis prieš daugelį mln. metų. Karajimiškio draustinio teritorijoje yra Mantaigališkio dvaro sodyba. Iš trijų pusių apsuptas balų, išliko nedidelis stačiakampis žemės plotas, apaugęs medžiais ir krūmais. Šio dvaro parkas yra
25 paskelbtas gamtos paminklas. Jį geriausiai tiktų panaudoti mokymo procese. Čia mokiniai galėtų susipažinti su vietinėmis ir atvežtinėmis medžių rūšimis. Dvaro sodyba yra labai apleista.
8 pav. Mantaigailiškio centrinių dvaro rūmų griuvėsiai (www.birzai.lt)
Tatulos kraštovaizdžio draustinis - išsaugoti Tatulos upės kraštovaizdį su vagoje ir slėnyje gausiomis karstinėmis įgriuvomis ir Šiaurės Lietuvos upėms būdingomis vandens augalų bendrijomis, Smardonės upelį, Ąžuolpamūšės piliakalnį bei buvusių dvarų sodybas. Šitame draustinyje saugomas aktyvaus paviršinio karsto plotas (apima ir Tatulos upės vagą). Įgriuvų tankis 50 – 80 vnt./km² ir didesnis, jų skersmuo 10 – 30 m, gylis iki 9 m. Karstiniai reiškiniai tebeardo vėlyvojo devono Tatulos svitos Nemunėlio gipsingus sluoksnius, esančius po kvartero danga, kurios storis kai kur>10 m. Dauguma įgriuvų sausos, o prasmegusios žemiau gruntinio vandens lygio virtusios ežeriukais, pelkutėmis. Pietvakarinė Biržų krašto dalis priklauso Mūšos upės baseinui. Didžiausia šiam baseinui priklausanti Biržų rajono upė yra Tatula. Prasideda Vabalninko apylinkėse. Iš pradžių kelis kilometrus teka į pietvakarius, toliau pasuka į šiaurės vakarus, nuo Kirdonių – vėl į pietvakarius. Įteka į Mūšą 45 km nuo jos santakos su Nemunėliu, 6 km nuo Krinčino (Pasvalio r.). Vyraujantis slėnio plotis 0,3 – 0,5 km, salpos 0,2 – 0,4 km. Intakai: kairieji – Skriaudžius, Upytė, Berlė, Ūgė,
26 dešinieji – Vabala, Juodupė. Aukštupyje vaga reguliuota, vasarą išdžiūsta. Vidutinis nuolydis 86 cm/km. Ties Juodenėliais, Kirdonimis, Raubonimis slėnio šlaitai versmėti. Srovė lėta. Debitas prie Trečionių (5 km nuo žiočių): maksimalus – 81,0, vidutinis – 2,48, minimalus – 0,087 m³/s. Beveik visas Tatulos upės baseinas yra karstiniame baseine. Ypatingas hidrografinis objektas – iš sulfatinių šaltinių prasidedanti Smardonė – dešinysis Tatulos intakas. Paviršinis upelio baseinas yra tik 19,4 km2, tačiau požeminis – nepalyginamai didesnis ir siekia 47,3 km2. Galima spėti, kad Smardonę maitina ir Požemio upelis, kurio nuotėkis patenka į Šventąją olą ir šalia esančias smegduobes, o iš ten – į požeminio vandens sluoksnius (Šiaurės Lietuvos karstinis ..., 2000). Biržų krašte yra nedaug archeologinių paminklų. Žinomiausias iš jų - Ąžuolpamūšės piliakalnis. Jis yra įsikūręs Tatulos ir Ūgės upių santakoje. Piliakalnio aikštelė trikampė, 60 m ilgio, 36 m pločio, jos rytinę dalį juosia 2 pylimai. Vidinio pylimo ilgis 45 m, aukštis 3,5 m, išorinis 50 m ilgio ir 1,3 m aukščio. Rytinėje piliakalnio papėdėje yra gyvenvietės liekanų. Šiuo metu Ąžuolpamūšės piliakalnyje yra įrengtas pažintinis botaninis takas (ilgis 1 km). Todėl, šis piliakalnis rekomenduojamas įtraukti į organizuojamų ekskursijų maršrutą. Kirkilų kraštovaizdžio draustinis - išsaugoti unikalų Kirkilų kraštovaizdį su karstinėmis sudėtingų konfigūracijų įgriuvomis bei Jonavos (Šilinio) ežerėlį. Kirkilų draustinyje kai kuriose karstinėse įgriuvose susiformavo ežerėliai. Tose vietose, kur požeminis vanduo pamažu ištirpdo gipso klodus ir žemė įgriūva, atsiradusioje tuštumoje nusėda vandeniui nepralaidi medžiaga, susiformuoja gipso karsto ežerai. Europos Sąjungos šalyse gipso karsto ežerų nėra. Būtent mūsų šalies mokslininkai pasiūlė įtraukti šią buveinę į europinės svarbos buveinių sąrašą ir jai suteiktas Natura 2000 buveinės statusas.
9 pav. Kirkilų ežerėlis (www.birzai.lt) 27 Būdingiausias karstinių ežerų bruožas yra kietas, kalcio ir sulfatų prisotintas vanduo. Paprastai tai negilūs ežerėliai, bet juose vandens lygis priklausomai nuo gruntinio vandens lygio gali svyruoti net kelis metrus. Dėl ypatingų sąlygų (nedidelio ežerų amžiaus ir kieto vandens) šių ežerų fauna ir flora labai negausi, bet savita. Pavyzdžiui, juose galima plika akimi pamatyti čia vyraujančių sieros bakterijų kolonijas. Įdomu yra tai, kad Kirkilų ežerėlyje (didžiausias tokio tipo ežeras Lietuvoje) aptinkamos upių ir didelių ežerų žuvys – meknės. Manoma, kad karstiniai ežerėliai požeminėmis protakomis ribojasi su šalia tekančiomis upėmis ir didesnių potvyniu metu žuvys per tas protakas gali patekti į ežerėlius. Karstiniai ežerai yra nedideli ir pamažu gali užaugti pakrantės krūmais bei kitais augalais. Tada ežere pradeda didėti organinių medžiagų kiekis ir jis pamažu užauga dumblu. Norint išsaugoti gipso karsto ežerus – unikalią Lietuvos ir ES buveinę – reikėtų atitinkamai juos prižiūrėti, o pirmiausia - saugoti nuo užaugimo.
10 pav. Vienas iš daugelio Kirkilų ežerėlių (www.birzai.lt)
Šilo ežeras yra Šilinės upelio – kanalizuoto kairiojo Apaščios intako – žemupyje. Per didesnius potvynius juntama pagrindinės upės patvanka. Kirkilų ežeras apima daug tarpusavyje susijusių skirtingo amžiaus smegduobių ir formaliai priskiriamas minėtosios Šilinės aukštupiui, tačiau vanduo nuteka į šį tik esant aukštam lygiui pavasarį. Yra požymių, iš kurių galima spėti, kad 28 kirkilų ežero duobės turi ryšį su karstinio vandens horizontais, kuriuos drenuoja Tatulos upė (Šiaurės Lietuvos karstinis ..., 2000). Širvėnos kraštovaizdžio draustinis įkurtas išsaugoti Širvėnos ežero, patvenkto 1575 metais gynybos funkcijoms sustiprinti, kraštovaizdį ir buvusio Astravo dvaro architektūrinį ansamblį. Didžiausias - šalia Biržų esantis Širvėnos ežeras (340 ha), susidaręs XVI amžiuje, patvenkus Apaščios ir Agluonos upes ties jų santaka. Ežeras negilus. Vandens lygio svyravimas, priklausomai nuo kritulių ir dirbtinio reguliavimo, per metus siekia 1,3 - 1,8 metro. Didžiausias gylis 3,5 m, vidutinis – 2,2 m. Ilgis (iš vakarų į rytus) – 3,4 km, didžiausias plotis – 1,4 km. Vandens tūris 6,7 mln. m³. Ežeras sudėtingos formos, daug įlankų, kyšulių. Kranto linija labai vingiuota (ilgis 12 km). Krantai daugiausia žemi, vietomis pelkėti. 15 salų (iš viso 5,7 ha). Dugne daugiausia dumblingas molis ir molingas dumblas. Biržų rajone gyvena 8 rūšių varliagyviai ir 3 rūšių ropliai. Širvėnos ežero pakrantėse rasti į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti: skiauterėtasis tritonas, raudonpilvė kūmutė ir nendrinė rupūžė. Senoji ežero užtvanka - arkinis plytų mūro tiltas su mediniais skydais. Per ją praleidžiamas minimalus vandens kiekis, kad senvagė visiškai neišdžiūtų. Dabartinė užtvanka buvo pastatyta 1984 metais. Vienas įdomiausių Širvėnos kraštovaizdžio parko objektų – Astravo dvaras. Pagrindiniai Astravo dvaro sodybą formuojantys elementai: užstatymas (7 dvaro laikotarpio statiniai), želdynai (parkas, pavieniai želdiniai ir jų grupės, alėjos, eilės), vandens telkiniai (tvenkiniai, upė, kanalas, ežeras). XVII a. pr. istoriniuose dokumentuose Astravas, Biržų palivarkas, priklausė Radviloms. Pirmasis savininkas Dembskis, vėliau – Kristupas II Radvila (1585 – 1640), kuris 1617 m. atidavė savo kavaleristui Malatestai. Nuo 1619 – Jonas Daugėla Stryška, nuo 1662 m. – kalvynų pastorius Minvydas. Toliau dvarą nuomojo: iki 1667 m. – Vichmanas, iki 1673 m. – Bortkevičius, vėliau – Sineckienė, o iki 1811 m. – Karolio Radvilos draugas Leonas Barauskas. Nuo 1811 m. grafų Tiškevičių nuosavybė, kurie iki 1841 m. nesiryžo vystyti didesnių statybų ir dvarą taip pat išnuomodavo. 1841 m. grafui Jonui Tiškevičiui buvo pripažinta paveldėjimo teisė ir jis pradėjo statybas. Paskutinis savininkas Alfredas Tiškevičius mirė 1930 m. Prieš 1914 m. rūmuose buvo įsikūrusi Biržų ordinacijos administracija. Po I pasaulinio karo žemė buvo išparceliuota bežemiams, o Tiškevičiui buvo paliktas dvaro centras su 80 ha, kurį iš pradžių nuomojo agronomui Povilui Variakojui, o vėliau jam pardavė. Po II pasaulinio karo (ir iki šiol) dalyje dvaro pastatų įsikūrė lininių audinių fabrikas “Siūlas”. 1923-24 įkurtas P. Variakojo vilnų verpimo fabrikas vėliau 1929 – 30 m. buvo išplėstas į didelį linų ir pakulų apdirbimo fabriką. 29 Dvaro sodybos vystymesi ryškūs šie etapai: I – asis tai XVI a –XIX a. vid. Šiame laikotarpyje įvairiais etapais dvaro sodybą sudarė didelis medinis gyvenamasis namas, sodas, bravoras, pirtis, tvartai, kluonai, svirnai, bravoras, karčema, malūnas, sodyba buvo aptverta tvora , kurioje nuo Biržų kelio buvo vartai ir varteliai. Pastatai daugumoje buvo mediniai. Istorinėje medžiagoje minima, kad XVIII a. ir XIX a. pr. rūmai buvo tašytų rastų, čerpių stogu, su 4 dūmtraukiais, sienos išorėje dažytos raudonai. II – asis trukęs 1841-1862 m. Šiuo laikotarpiu pastatyti pagrindiniai dvaro sodybos statiniai: rūmai, tiltas užtvanka, vandens malūnas. III – asis tai nuo 1862 m. iki II pasaulinio karo, kada buvo pastatyti: arklidė, sargo namas, pastatai buv. dvaro palivarke (mokykla, pieninė, karvidė, gyvenamas namas, rekonstruota karvidė). Astravo dvaro pastatų architektūra atspindi XIX a. vid. Lietuvoje vyravusių architektūros stilių įvairovę. Šiuo metu sodybos struktūroje išskirtinos 3 funkcinės zonos: 1) reprezentacinė; 2) gamybinė; 3) gyvenamoji-ūkinė (buv. dvaro sodybos palivarkas); 4) rekreacinė (parkas).
11 pav. Astravo centriniai rūmai (www.birzai.lt)
30 Centriniai rūmai – romantinio klasicizmo su itališkuoju renesansu, orientuotu į itališkų vilų architektūrą, pastatas. Tiltas -užtvanka – istorizmo laikotarpio “plytų stiliaus” arkinio tipo inžinerinis statinys. Tiltas – istorizmo laikotarpio 3 arkų akmenų mūro inžinerinis statinys. Arklidė – istorizmo laikotarpio “plytų stiliaus” statinys.
12 pav. Astravo dvaro buvusios arklidės (www.birzai.lt)
Astravo dvaro sodybos suplanavimo struktūra, kompozicija: užstatymo struktūros tipas – sudėtinis, susidedantis iš koncentruoto grupinio ir teritorinio; planinės ir tūrinės struktūrų tipas – sudėtinis, erdvinės struktūros tipas – sudėtinis daugiaerdvis. Centrinės, reprezentacinės dalies kompozicijoje dominuoja š. – p. kompozicinė ašis, prasidedanti pagrindine įvažiavimo alėja (š. dvaro sodybos teritorijos dalis), apjungianti sargo namą, tiltą, nutiestą per vandens kanalą, arklidžių pastatą, parterį (autentiškas suplanavimas neišlikęs), ansamblio kompozicinį centrą – rūmus į vieningą urbanistinę visumą. Iš istorinės medžiagos žinoma, kad pagrindinė, dominuojanti ansamblio kompozicijoje ašis tęsėsi ir už rūmų: tiesi alėja vedė prie Širvenos ežero. Ansamblį gaubia išvystytos planinės erdvinės struktūros peizažinis parkas su išplėtota vandens tvenkinių sistema.
31 II – oji, šalutinė kompozicinė ašis statmena pirmajai, ji apjungia gamybinės paskirties pastatus v. dvaro sodybos dalyje. Buvusio dvaro palivarko (į šiaurės vakarus nuo dvaro sodybos centrinės dalies) apstatymas linijinis- juostinis, grupuotas prie pagrindinių kelių ir formuojantis atskirą ūkinį vienetą, su sodybos centrine dalimi nesusietą funkciniais, kompoziciniais ryšiais Atsižvelgiant į tai, kad dvaro palivarko užstatymo struktūra yra transformuota, pastatai rekonstruoti (tik keletas jų turi kultūrinės vertės požymių) ši teritorijos dalis į bendrą sodybos – kultūros vertybės teritoriją nėra įtraukiama, jai siūlomas suteikti savivaldybės lygmens kultūros vertybės statusas. Tiškevičių sukurtas išplėtotos kompozicijos, išraiškingų architektūrinių formų, išskirtinės kraštovaizdinės reikšmės vienas iš nedaugelio romantizmo laikotarpio dvarų sodybinių ansamblių priskirtinas prie didžiausia kultūrine verte pasižyminčių šios rūšies kultūros paveldo vertybių Lietuvoje. Astravo dvaro sodybai siūlomas suteikti kultūros paminklo statusas. Parke sunykę visos mažosios architektūros formos, išnykę daug želdinių, parteris prieš rūmus. Rūmuose sunaikinta interjerų visuma, išvežtos meno kolekcijos. Ūkinėje dalyje išnykusi dalis pastatų, pastatyti agresyvūs ūkiniai pastatai. Priežastis – pokario santvarkos požiūris į dvaro sodybas, nemetodiška restauracija, finansinės galimybės. Mokymo procese labai plačiai galima panaudoti mišraus tipo Astravo parką. Per jį teka Apaščios upė, jame yra dirbtiniai vandens telkiniai – Širvėnos ežeras, kanalas šiaurinėje parko dalyje, jungęs ežero vakarinę dalį su jo įlanka rytinėje dalyje, 4 tvenkiniai. Jame nedaug liko mažosios architektūros formų - buvusios tvoros vartų stulpai, buvusios krantinės akmenys. Neišliko istorinėje medžiagoje paminėti vartai su varteliais prie tilto, metalinė lieta tvora ant akmenų mūro pamatų šiauriniame kanalo krante, ežero krante buvęs statinys valtims, prieplauka garlaiviams, krantinė su laiptais ir šviestuvais, prie vandens buvę neogotikinio stiliaus stebėjimo bokšteliai. Vazos gėlėms abipus alėjos nuo rūmų iki ežero, gulbių namelis tvenkinyje, oranžerijos. Šiaurinėje parko dalyje riba eina tarp kanalo ir kelio, šiaurės rytų dalyje – gamybinio korpuso tvora, p. ir v. dalyse parką supa Širvėnos ežeras. Parkas mišraus plano: taisyklingai išplanuota centrinė dalis – alėja, vedanti į rūmus ir už rūmų iki ežero, buvęs ovalo formos parteris. Didžioji parko dalis yra landšaftinio išplanavimo (Kultūros vertybių apsaugos departamentas). Parko želdinių dendrologinė sudėtis yra labai įvairi: • savaiminiai miško medžiai – paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis skirpstas, paprastasis ąžuolas, drebulė, paprastasis uosis, karpuotasis ir plaukuotasis beržai, paprastoji eglė, paprastoji pušis;
32 • savaiminiai ne miškų medžiai – kalninė guoba, paprastoji ieva, paprastasis šermukšnis, trapusis gluosnis, juodalksnis; • svetimžemiai medžiai – paprastasis kaštonas, pilkoji ir kanadinė tuopos, europinis maumedis, veimutinė pušis; • svetimžemiai mažakrūmiai – paprastoji alyva, spygliuotasis šaltalankis, baltoji sedula. Išnykę želdiniai, paminėti istorinėje medžiagoje: tujų gyvatvorės, išrautos 1930 m., ąžuolai ant kalnelio pietrytinėje dalyje, 1923 m. iškirsti kaštonai alėjoje nuo rūmų iki ežero, raudonmedžiai, kurių mediena panaudota verpalų šeivoms. Sunykus tvenkinių sistema teritorijos pietrytinėje dalyje ir sunaikintas tvenkinys buvęs į pietus nuo rūmų. Įkuriant parką 1851 m. rudenį buvo pasodinta 400 šermukšnių, 300 uosių, 400 klevų, 200 liepų, 200 ąžuolų, 200 putinų, 300 sausmedžių, 300 ievų, 300 guobų, 80 beržų. Astravo parke vertinga - natūralus gamtinis karkasas, vizualiniai ryšiai, suplanavimo kompozicija, erdvių santykis, želdynų dendrologinė sudėtis, vandenų sistema, dalinai išlikęs takų ir kelių tinklas (Kultūros vertybių apsaugos departamentas). Astravo parke rastos 9 šikšnosparnių rūšys. Šešios iš jų įrašytos į Raudonąją knygą: šikšniukas nykštukas, europinis plačiaausis, kūdrinis pelėausis, rudasis nakviša, Branto pelėausis ir šiaurinis šikšnys. Astravo dvaras ir parkas ideali vieta įrengti pažintinį gamtinį – kultūrinį taką, kurio stotelės galėtų būti įvairiausios augalų, medžių rūšys, augančios parke bei Širvėnos ežero pakrantėje. Širvėnos ežerą mėgsta reti paukščiai, jo pakrantėje auga retos augalų rūšys. Dvaro reprezentaciniai rūmai, ūkiniai pastatai būtų įdomūs praeities gyvenimo būdo ir ūkinės veiklos eksponatai. Įdomus būtų ir dvaro rūmuose įsikūręs „Siūlo“ fabrikas. Jame mokiniai susipažintų su lengvosios pramonės įmonės darbu.
33
13 pav. Astravo dvaro ir parko schema (1 – centriniai rūmai, 2 – arklidė, 3 – sargo namas, 4 – tiltas, 5 – vartų stulpai, 6 – tiltas-užtvanka, 7 – vandens malūnas, 8 parkas) (Kultūros vertybių apsaugos departamentas, 2005)
Astravo parke moksleiviams galima pravesti praktikumą „Medžiai aplink mus” ar „Lietuvos medžiai”, kurių metu moksleiviai supažindinti su Lietuvoje savaime augančiomis medžių ir krūmų (t.y. dendrofloros) rūšimis, jų sistematika, vienos ar kitos genties rūšių panašumais ir skirtumais, augimo sąlygomis ir pan. Praktikumo metu moksleiviai, vaikštinėdami po mokyklos teritoriją, susipažins su čia augančiais medžiais ir krūmais. Galima organizuoti konkursą, kurio metu daug dėmesio skirti praktinėms užduotims (moksleiviai patys turi atpažinti medžių rūšis ir t.t.). Kaip matome, Tatulos, Karajimiškio, Širvėnos ir Kirkilų draustiniai turi įdomius gamtinius ir kultūrinius objektus. Jų pritaikymas mokymo procese yra labai platus, todėl apsiriboti vien tik geografija neverta. Šiuose draustiniuose aktyvūs karstiniai reiškiniai yra minimi 9 klasės Lietuvos geografijos programoje. Čia puiki vieta rengti užklasinius renginius. Šitie reiškiniai unikalūs respublikiniu lygiu, todėl čia verta organizuoti ekskursijas ne tik vietinių mokyklų moksleiviams, bet ir visos Lietuvos. 34 Kraštovaizdžio ir geologiniai draustiniai yra gera aikštelė rengti įvairius jaunųjų geografų, geologų, gamtininkų būrelių renginius ir stovyklas. Šiai veiklai būtina rengti kompleksinio pobūdžio mokomąsias ekskursijas ir praktikas, vykdyti projektus, vasaros arba rudens stovyklas. Čia susipažintų su pagrindiniais karstinio reljefo ypatumais, karstinių reiškinių priežastimis, pagrindinėmis devono (gipsu, selenitu, dolomitu, mergeliu ir kt.) ir kvartero (moreniniu priemoliu, smėliu, moliu ir kt.) periodų uolienomis, jų fizinėmis savybėmis ir susidarymo sąlygomis. Čia mokytojai galėtų papildyti savo mokyklų uolienų kolekcijas. Geografijos mokymo principus lemia moksleivių amžius, psichologinės jų ypatybės, motyvacija, dėstomos medžiagos turinys ir sudėtingumas, aplinkos ypatybės nulemia metodų pasirinkimą. Jie gali būti: indukciniai ar dedukciniai, aprašomieji ar aiškinamieji, probleminiai ar tiriamieji. Kraštovaizdžio draustiniuose mokiniams galima parodyti glaudų gamtos ir visuomenės ryšį. Dabartinis pasaulis yra ilgalaikės gamtinės aplinkos ir visuomenės padarinys. Taigi tyrimai šiuose draustiniuose galėtų apimti įvairias praeities ir dabartinės visuomenių gyvenimo sritis: kultūrinę, socialinę, religinę, politinę, ūkinę. Šiems tyrimams galima pritaikyti ne tik geografinius, bet ir istorinius, etnokultūrinius metodus. Mokiniai galėtų apklausti vietinius gyventojus, apie šio krašto etnografinius ypatumus (liaudies medicina, apranga, mitybos papročiai, ūkinė veikla ir kt.). Šių tyrimų pagrindas - lietuvių tautos ir Lietuvos kultūros raida, šios raidos santykis su pasaulio kultūriniais procesais. Kultūros raidos pažinimas saugomose teritorijose gali papildyti ir pagilinti istorijos, lietuvių kalbos dalykų žinias. Išvykų metu aptariami draustinių architektūros paminklai, jų meninė ar istorinė vertė, bendruomenės pastangos juos išsaugoti. Reikia skatinti palyginti senųjų ir šiuolaikinių pastatų formas ir puošybos elementus, įžvelgti skirtumus, apibūdinti statinių paskirtį (pavyzdžiui, pilis, bažnyčia, visuomeniniai, gyvenamieji pastatai ir kt.), apibūdinti jų vidų ir išorę. Pagal galimybes supažindinti su lietuvių liaudies architektūros ypatumais, mažąja architektūra (koplytėlė, koplytstulpis, krikštas ir kt.), stebėti ir aptarti jų formas, puošybą, simbolinius ženklus. Deja, autentiškų Biržų krašto sodybų yra išlikę nedaug, todėl geriausiai moksleivius su lietuvių liaudies menu galima supažindinti artimiausiuose muziejuose.
6.1.4. Pabiržės kraštovaizdžio – architektūros draustinis
Pabiržės kraštovaizdžio architektūros draustinio - išsaugoti Pabiržės architektūrinio ansamblio ir buvusių Daudžgirių bei Pabiržės (Balandiškių) dvarų sodybų kraštovaizdį.
35 Iš toli gerai matosi Pabiržės bažnyčios bokštai. Švč. Trejybės bažnyčia esanti Pabiržės miestelyje, prie Pasvalio-Biržų kelio. Bažnyčia neogotikinė, stačiakampio plano (40x20 m), dvibokštė. Įrengti 3 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su plytų mūro trimis vartais.
14 pav. Pabiržės bažnyčia (www.birzai.lt)
Pirmoji katalikų bažnyčia pastatyta 1515 m. Karolis ir Marija Rastauskai 1647 m. pastatė naują medinę bažnyčią, kuriai dar 1645 m. dovanojo palivarką. Bažnyčią 1680 m. konsekravo pavyskupis Mikalojus Slupskis. Ji buvo Biržų parapijos filija, turėjo 5 altorius. Apie 1726-1729 m. Pabiržė tapo savarankiška parapija. 1737 m. bažnyčia buvo apleista, be grindų, bokštų, stogas begriūvantis. 1910 m. klebono Antano Rumševičiaus rūpesčiu išmūryta raudonų plytų bažnyčia. Po Pirmojo pasaulinio karo klebono Igno Andrašiūno iniciatyva pastatyta ūkinių trobesių, įrengta parapijos salė. 1928 m. jis išdažė bažnyčią, pastatė suolus, aprūpino bažnytiniais reikmenimis.1929 m. rugpjūčio 12 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčią konsekravo. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia gerokai sužalota, apgriauti bokštai, stogas. Klebono kanauninko Vinco Norkaus rūpesčiu suremontuota. Pabiržėje 1976–1982 m. gyveno ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius. Prie Pabiržės bažnyčios yra XVIII a. vėlyvojo baroko architektūros ansamblis: varpinė, buvusi klebonija, sandėlis, XIX a. pabaigoje statyta neogotikinė koplytėlė.
36 Miestelyje pastatytas paminklas tautos dvasios, kultūros ir ūkio kėlėjui Antanui Macijauskui. Pabiržėje yra muzikų brolių Motiejaus, Broniaus ir Antano Budriūnų gimtinės muziejus. Muziejuje saugomi XIX–XX a. pradžios baldai, siuvimo mašina (muzikų tėvas buvo siuvėjas), nuotraukos, spausdinti kompozitorių Budriūnų kūriniai. Muziejuje rengiami minėjimai, koncertai, parodos, skirti Budriūnų jubiliejinėms datoms. Pabiržės draustinis garsus savo šaltiniais. Smardonės šaltinis trykšta silpnai banguotoje lygumoje (buv. Pelkėtoje) iš karstinės įgriuvos. Aukščių skirtumas tarp šaltinio ir vietinės erozijos bazės siekia apie 2 m. Šaltinio absoliutinis aukštis apie 43,5 m. Kaverningos nuosėdinės uolienos, iš kurių išteka šaltinis, gipsas, dolomitas, mergelis ir kt., susidariusios devone.
15 pav. Smardonės šaltinis (www.birzai.lt)
Šaltinis yra kylantis (spūdinis), sutelktas, nemigruojantis; srūva iš piltuviškos karstinės įgriuvos (smegduobės), kurios forma šiek tiek ovališka su kryžmiškais skersmenimis 15 ir 17 m. Nuo velėna apaugusių priemolio krantų, kurių aukštis iki 1,5 m, šaltinio duburys gilėja palaipsniui, o gilumu pasižymi dvi jo sietuvos (viena ypač ryški), siekiančios 1,5-3 m. Duburio dugnas dumblingas ir su akmenimis, kurių (ypač giliau) matosi tik neryškios tamsios atbrailos. Iš karstinės įgriuvos vanduo nuteka per vakarinį jo šoną 4.5-5 m pločio vaga, kurioje aktyvaus srauto (upelio)
37 plotis 3 m, gylis 15 cm, vidutinis tekėjimo greitis 0,27 m/s. Ties karstinės įgriuvos ir šios vagos pradžios riba šaltinio tėkmę sulaiko maždaug 7 m ilgio ir iki 2 m pločio ruože sumesti iki 0,6 m skersmens kristaliniai rieduliai ir dolomito gabalai, todėl, kliūdama už apie 60 cm aukščio akmeninės užtvaros ir prasiverždama plyšiais tarp akmenų, tėkmė čia šniokščia. Per šitokią akmenų užtvarą, nesušlampant kojų, galima pereiti ir šaltinio tėkmės vagą. Smardonės šaltinis duoda pradžią Smardonės upeliui. Šaltinio debitas – 122,6 l/s arba 1059,3 m³ per parą. Likėnų sanatorijos darbuotojai nurodė, kad Smardonės šaltinio debitas nėra pastovus: jis didžiausias per pavasarinį polaidį, kai iš karstinės įgriuvos dugno matosi aukštyn besiveržiantys požeminio vandens du verpetai. Šaltinio vanduo bespalvis, skaidrus, neskanus gerti, turi nemalonų sieros vandenilio (supuvusių kiaušinių) kvapą, kuris, anot sanatorijos vyresniojo amžiaus medicinos personalo, anksčiau, t.y. maždaug prieš 50 metų, buvo stipresnis. Vandens temperatūra siekė 7,5ºC, šaltinis žiemą neužšąla. Vandens bendra mineralizacija – 1856,79 mg/l. Tai mažai mineralizuotas, labai kietas, pagal cheminę sudėtį kalcio sulfato vanduo. Plaudamas įvairias organines medžiagas (pūvančias žoles) išskiria dvokiančias sieros vandenilio dujas. Smardonės šaltinio duburio dugnas atrodo gana nykiai: jame matosi daug kur skurdokai augantys žalsvai rudi dumbliai (maurabragiai), pilkšvi dumblingi plotai (www.lgt.lt). Šiuo metu jo vanduo gydymo tikslams neimamas (seniau buvo naudojamas vonioms), nes sanatorija tenkinasi iš gręžinių tiekiamu mineraliniu vandeniu. Tai - poilsio zonos objektas. Dėl gausaus plūsimo, karstelėjusio skonio ir išsiskiriančių sieros vandenilio dujų kvapo čionykščiai gyventojai į Smardonės šaltinį atkreipė dėmesį labai seniai, o specifinė smarvė logiškai padiktavo ir atitinkamo vardo parinkimą. Jie nevartojo vandens iš šio šaltinio mėsai, kavai ar arbatai virti, bet naudojo duonai kepti, maudymuisi. Vanduo tiko besigydantiems gurkšnoti, mazgotis akis, taip pat tiesiog šaltinyje mirkyti skaudamas rankas, kojas. Apie Smardonės šaltinio, kaip turinčio gydomųjų savybių, panaudojimą bene pirmosios žinios yra iš 1587 m. dokumento, kuris saugomas Centriniame valstybiniame archyve (Vilniuje). 1938 metų birželio 15 d. atidaryta balneologinė Likėnų gydykla. Kol nebuvo gręžinių, mineralinio vandens buvo semiamasi iš šaltinių, taigi ir iš didžiojo Smardonės šaltinio, naudojant jį vonioms, gydomajam purvui praskiesti gydant gana įvairias ligas: raumenų bei sąnarių reumatą ir kitus lėtinius sąnarių susirgimus, lėtines moterų ligas, kai kurias širdies ligas (vožtuvų ydas ir kt.), nervų sistemos, medžiagų apykaitos susirgimus (nutukimą, podagrą, cukraligę), aterosklerozę, vaikų rachitą, strufuliozę, lėtines odos ligas (psoriazę, egzemą), mažakraujystę ir inkstų bei dubens organų ligas. 38 Pabiržės draustinyje dar yra II ir III Likėnų šaltiniai. Bet jie debitu, vaizdingumu, neprilygsta Smardonės šaltiniui. Likėnai garsėja mišraus planavimo parku. Parke yra Likėnų gydykla. Parko alėjos tiesios, takai vingiuoti, pievelės netaisyklingos. Medynuose vyrauja vietinės eglės, beržai, pušys, liepos, klevai, ąžuolai. Yra introdukuotų medžių: europinių ir sibirinių maumedžių, europinių kėnių, veimutinių pušų, vakarinių tujų, paprastųjų bukų, mandžiūrinių riešutmedžių, glaustašakių ir raudonųjų ąžuolų. Parkas įkurtas 1937-1938, įrengus kurorte gydyklas.
6. 1. 5. Daumėnų, Padaičių, Drąseikių geologiniai draustiniai
Daumënø, Padaièiø ir Dràseikiø geologiniø draustiniø tikslas - iðsaugoti savità kvartero nuogulø dangà ir po ja esanèias virðutinio devono Tatulos svitos Nemunëlio sluoksniø gipsingas uolienas, jose esanèius plyðius, kavernas, poþemines tuðtumas ir urvus, pavirðinio karstinio reljefo formas: pavienes gilias ágriuvas, erdvias lomas, raguvas. Karstinis reljefas ir karstiniai reiðkiniai yra bûdingi ne tik minëtø draustiniø teritorijoje, bet ir Karajimiðkio, Tatulos, Kirkilø draustiniuose, beveik visai Birþø regioninio parko teritorijai. Karstinius reiškinius lemia tam tikros geologinės Biržų krašto sąlygos. Teritorijai charakteringa ploniausia Lietuvoje kvartero metu susidariusi moreninė danga, kurios storis siekia 2- 5 m ir labai karbonatinga. Po plona ledyninių sąvartų danga vietomis slūgso gipsingų dolomitų sluoksniai, kuriuose ir šiuo metu vyksta karstiniai reiškiniai. Toks karstinis kraštovaizdis būdingiausias į šiaurę ir vakarus nuo Biržų (Kirdonių, Kraštų, Pabiržės, Draseikių ir kiti kaimai). Taigi jie būdingi ne tik geologiniuose draustiniuose, bet ir kituose (Karajimiškio, Tatulos, Kirkilų ir kt.) draustiniuose. Šiaurės Lietuvoje tirpstant, irstant gipso klodams randasi vadinamojo gipso karsto reiškiniai – gausios, virtinėmis ir šiaip grupėmis susikaupusios ar pavienės smegduobės, dirvos pragriuvimai, sulfato prisotintas, sieros vandeniliu užterštas požeminis vanduo. Šiaurės Lietuvos karstiniame rajone paplitusios paviršinės ir požeminės karstinės formos. Paviršinės karstinės formos - tai smegduobės, įdaubos, įslūgos, nišos. Daugiausiai yra smegduobių - jų priskaičiuojama daugiau nei 8500. Smegduobės atsiranda uolienoms įgriuvus į požemines ertmes, susidariusias ištirpus gipsui. Požeminės ertmės palei tektoninius plyšius arba jų sankirtoje formuojasi šimtus, o gal ir tūkstančius metų, kol pasiekia kritinį skersmenį. Paskutinis, lemiamas poveikis, paskatinantis prasmegimą, būna padidėjęs skliauto uolienų svoris, padidėjus jų
39 drėgmei arba pažemėjus požeminio vandens lygiui, padidėjus išorinei statinei arba dinaminei apkrovai. Požeminio karsto formos mažai tirtos. Iš jų labiau paplitę plyšiai. Tatulos svitos uolienos suskaldytos įvairios krypties ir pločio plyšiais, kurie gali būti litogenetiniai, tektoniniai ir hipergeniniai (geostatinės nuokrovos, dūlėjimo ir kt.), vertikalūs ir horizontalūs. Šiaurės Lietuvoje paplitę ir karstiniai urvai. Jų rasta Karajimiškio kaime (Biržų rajonas). Čia 12,6 metro gylio Karvės olos smegduobės sienelėje 9,5 metro gylyje atsiveria požeminė 3,1 m aukščio ir ne mažesnio pločio tuštuma, kurioje telkšo 1,5 m gylio požeminis ežeriukas. Iš šios ertmės horizontaliai eina trys aukšti koridoriai: vienas - šiaurės rytų, kiti du - pietryčių kryptimis. Visų jų bendras ilgis - 46 metrai. Urvų grindų plotas - 42 m², ertmės tūris - 23 m³. Paviršinės ir požeminės karsto formos tiesiogiai veikia vandens apykaitą - kritulių infiltraciją bei infliuaciją, požeminio srauto bei upių nuotėkio formavimąsi, o kartu ir požeminės hidrosferos gamtinę saugą, kelia grėsmę statinių statybai ir jų saugiai eksploatacijai. Priklausomai nuo hidraulinio ryšio smegduobės gali būti sausos, periodiškai prisipildančios vandeniu arba tapusios ežeriukais. Susijungus kelioms smegduobėms susidaro didokos karstinės įdaubos, galinčios tapti nemažais ežerais (Kirkilų ežeras). Po plona ledyninių sąvartų danga vietomis slūgsančiuose gipsingų dolomitų sluoksniuose ir dabar vyksta karsto reiškiniai. Toks karstinis kraštovaizdis ryškiausias ties Pasvaliu, taip pat į šiaurę ir vakarus nuo Biržų (Kirdonių, Pabiržės, Drąseikių ir kitiuose kaimuose). Taigi matome, kad karsto reiškinių kaltininkas Biržų rajone yra gipsas. Lietuvos geologiniame pjūvyje gipso aptinkame silūro, apatinio bei vidurinio devono ir permo periodų sluoksniuose, kur jis sudaro smiltainių cementą arba plonus sluoksnius. Gipsas išsikristalizuoja iš druskėjančio jūros vandens karštame aridiniame klimate, todėl galima nustatyti paleogeografines sąlygas buvusias devono periodo metu (Lietuvos geologija, 1994). Daugiausia gipso susikaupę viršutinio devono franio aukšto tatulos ir viršutinio permo priegliaus svitose. Šiaurės Lietuvoje tatulos svita yra 46 m storio. Negiliai nuo žemės paviršiaus, pridengta kvartero nuosėdų, ji aptinkama tik siaurame ruože (12-20 km), kuris tęsiasi beveik nuo Nemunėlio Radviliškio per Biržus bei Pasvalį iki Kėdainių. Tatulos svitos uolienos šiaurės vakarų kryptimi panyra po jaunesniu įstros dolomitu, o po ja slūgso kupiškio svitos dolomitas. Tatulos svitos pjūvyje aiškiai išsiskiria du gipsingi pluoštai: apatinis – iki 20 m storio (pasvalio sluosniai) ir viršutinis – iki 15 m (nemunėlio sluoksniai). Tarp jų slūgso 5-7 m storio mergelio ir dolomitingo molio pluoštas su dažnais selenito intarpais (kirdonių sluoksniai). Apatinis gipsingas pluoštas sudarytas iš gipso ir dolomito sluoksnių, vyrauja gipsas (80%); viršutiniame pluošte gipso yra šiek 40 tiek mažiau (iki 70%). Gipsas tatulos svitoje dėl sedimentacijos sąlygų ir ledynų egzaracijos bei karstinio proceso paplitęs lopais. Facijinis gipso sluoksnių perėjimas į dolomitinį mergelį ir dolomitą rodo, kad gipsas klostėsi atskirose baseino dalyse, greičiausiai ribojamose tektoninių pakilumų. Viena svarbiausių sąlygų karstiniam procesui vykti yra uolienų plyšiuotumas. Slenkantis ledynas didino plyšius tarp gipso klodų. Smulkiuose plyšiuose šąlant vandeniui, uoliena aižėjo, atsirasdavo naujų plyšių. Plyšiais galėjo cirkuliuoti ledynui tirpstant susidarę dideli vandens kiekiai. Vanduo, prasiskverbęs palei gipsingo dolomito ir dolomitingo gipso sluoksniavimosi paviršius, šią uolieną ardė ir tirpdė greičiau nei gryną masyvų gipsą. Šitaip susidarė labai palankios sąlygos vystytis intensyviam paviršiniam karstui. Ledynui traukiantis, formavosi horizontalūs vandens cirkuliacijos takai, kanalai ir tuštumos. Vandens filtracijai į gilesnius horizontus palankiausios sąlygos susidarė grioviuose (karėse), paviršiniuose įdubimuose, tarp gipso atlikuonių, ypač ten, kur ledyninių nuogulų danga buvo labai plona arba sudaryta iš smėlio. Dėl ledynų veiklos ir vėliau buvusių karstinių procesų, gipso paplitimas ir slūgsojimas plote, kur yra arčiausiai žemės paviršiaus, gana komplikuotas. Čia jie dažniausiai padalyti į luistus, o ten, kur nuo tirpinimo juos saugojo aukščiau slūgsantys klodai, išliko didesni masyvai. Šis procesas daugiau palietė tatulos svitos viršutinę dalį, nors vietomis suskaldė ir visą storymę. To laiko karstinės formos reljefe dažniausiai neatsispindi. Ledynai vietomis išegzaravo nemažai devono uolienų, po to šiose vietose susiformavo iki 20-25 m storio kvartero nuosėdos. Matyt, intensyviausiai gipsas tirpo, kai ledyno tirpsmo vandenys vagojo gipso klodų paviršių. Tada susidarė gremžės, užkarstėję plyšiai, grioviai ir lomos, vėliau prisipildžiusios gipso netirpia liekana ir jame buvusiais mergelio ir dolomito tarpsluoksniais, taip pat ledyno nuosėdomis (Lietuvos geologija, 1994). Gipsas jau seniai domino tyrinėtojus kaip naudingoji iškasena. Vietos gyventojai gipsą laužė Karajimiškyje, Kirdonyse, Pasvalyje. Gipsą galima panaudoti cemento, stiklo, popieriaus pramonėje, kaip apdailos akmenį, o iš išdeginto gipso gaunama statybinė rišamoji medžiaga (statybinis gipsas, estrichgipsas ir kt.)(Lietuvos geologija, 1994). Gipsu kaip naudingąja iškasena buvo susidomėję dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1945 m. Karajimiškio telkinyje buvo išskirti keturi plotai ir apskaičiuoti gipso ištekliai – 100 000 tonų. 1957 m. išaiškinti perspektyvūs Pasvalio ir Smilgių plotai. Vėliau buvo išžvalgytas Naciūnų telkinys, kuriame buvo 2,8 mln. tonų gipso. Be to buvo išžvalgytas Rimkūnų telkinys. Dėl gana storos kvartero dangos, nedidelių išteklių ir sudėtingų eksploatacijos sąlygų viršutinio devono gipso telkinių eksploatuoti neapsimoka. Be to, iš anksto sunku įvertinti būsimo karjero poveikį karsto 41 plėtrai. Dėl to dabar cemento pramonei ir gipso rišamųjų medžiagų gamybai gipso daugiausia atvežama iš Latvijos (Lietuvos geologija, 1994). Geologiniai draustiniai, kaip ir kraštovaizdžio draustiniai yra gera aikštelė rengti įvairius jaunųjų geografų, geologų, gamtininkų būrelių renginius ir stovyklas. Čia mokiniai susipažintų su pagrindiniais karstinio reljefo ypatumais, karstinių reiškinių priežastimis. Kadangi svarbiausi geologiniai paminklai yra jau kraštovaizdžio draustiniuose, todėl geologiniuose draustiniuose naujų tyrimų, žygių, ekskursijų rengti neapsimoka.
6.1.6. Užubalių telmologinis draustinis
Uþubaliø telmologinio draustinio tikslas - iðsaugoti Uþubaliø pelkiná kompleksà su Mûðos-Nemunëlio þemumai bûdingomis pelkiniø augalø bendrijomis. Tai vienintelis telmologinis draustinis Birþø kraðte. Èia mokiniai galëtø susipaþinti su tipiðka Ðiaurës Lietuvai bûdinga pelke. Èia bûtø galima susipaþinti su pagrindinëmis pelkëse auganèiomis augalø rûðimis, iðmokti skirti aukðtapelkæ nuo þemapelkës. Užubalių telmologiniame draustinyje galima būtų įrengti pažintinį taką, kuriame lankytojai susipažintų su etaloniniais Šiaurės Lietuvos pelkių augalais. Čia mokiniams galima aiškinti pelkėjimo priežastis, įvairių pelkių tipų susidarymo sąlygas, pagrindinius pelkių ekosistemų elementus. Mokiniai šiame draustinyje galėtų pagilinti biologijos ir geografijos teorines žinias. Užubalių telmologinis draustinis dydžiu, gamtine aplinka, augalijos ir gyvūnijos įvairove neprilygsta didžiausioms Lietuvos pelkėms, todėl išvykas ir ekskursijas čia rengti galėtų aplinkinių mokyklų moksleiviams.
6.1.7. Ąžuolynės botaninis – zoologinis draustinis
Àþuolynës botaninio-zoologinio draustinio tikslas - iðsaugoti Àþuolynës miðko augalijà ir gyvûnijà, bûdingà Mûðos-Nemunëlio þemumai, taip pat Skrebiškio Alkakalnį. Šis draustinis yra ypač mėgstamas retųjų paukščių, taip pat gausu įvairių gyvūnų rūšių. Šis draustinis tinka ekskursijoms, kurių metu galima vesti paskaitas-diskusijas „Kas yra biologinė įvairovė ir kodėl ją saugome?”. Tokių paskaitų metu moksleivius galima supažindinti su sąvokomis „biologinė įvairovė”, „flora”, „augalija”, „augmenija”, „fauna“. Galima papasakoti apie saugomą draustinio augaliją bei gyvūniją.
42
6.1.8. Apaščios, Upytės hidrografiniai draustiniai
Apaðèios hidrografinio draustinio tikslas - iðsaugoti Apaðèios ir Rovëjos þemupio hidrografinæ struktûrà ir slënius su atodangomis bei versmëmis. Didžiausias Nemunėlio intakas Biržų rajone – Apaščia. Jos ilgis 88 km, baseino plotas 893 km2. Prasideda Rokiškio rajone, pratekėjusi Pandėlį, suka į šiaurę, teka per Kilučių ir Širvėnos ežerus. Įteka į Nemunėlį 60 km nuo jo žiočių. Didžiausi intakai: kairieji – Kraščia, dešinieji – Apaštėlė, Rovėja, Perkasas. Vagos plotis nuo versmės iki Biržų 4 – 7 m, žemiau 10 – 20 m. Vidutinis nuolydis 70 cm/km. Srovės greitis vasarą 0,1 – 0,2 m/s, pavasarį iki 1,5 m/s. Debitas žiotyse: maksimalus 175, vidutinis 5,0, minimalus – 1,0 m³/s. Ledo danga laikosi vidutiniškai 100 d. Pavasario ledonešis trunka 2 – 5 d. Aukštupio ledas susikaupia ir tirpsta Širvėnos ežere. Pavasario potvynis trunka 20 – 30 d. Vanduo pakyla 1,5 – 2,5 m, žiotyse iki 1 m. Vaga aukštupyje sureguliuota. Prie Kilučių (32 km nuo žiočių) yra 86 ha tvenkinys. Apaščia – viena svarbiausių karstinio rajono upių. Ji pradeda maitinti požeminį vandenį jau Širvėnos ežere, kurio duburyje aptinkama smegduobių žymių. Žemiau Širvėnos ežero (ties Drąseikių kaimu) Apaščios dešiniajame krante trykšta mineralizuoto vandens šaltiniai, kurių mitybos sritis plyti Apaščios – Rovėjos vandenskyroje (Šiaurės Lietuvos karstinis ..., 2000). Upytës hidrografinio draustinio tikslas - iðsaugoti Upytës þemupá kaip nedideliø Mûðos- Nemunëlio þemumos upeliø etalonà bei vagà su karstinëmis ágriuvomis. Upytë – kairysis Tatulos intakas. Ilgis 29 km, baseino plotas 100 km². Prasideda Porijų apylinkėse (Pasvalio r.), 9 km į pietvakarius nuo Vabalninko. Teka į šiaurę, žemupyje – į šiaurės vakarus. Įteka į Tatulą 11 km nuo jos žiočių, ties Kirdonimis. Vidutinis nuolydis 62 cm/km, vidutinis debitas žiotyse – 0,52 m³/s. Upytės žemupyje gausu šaltinių. Mokiniai hidrografiniuose draustiniuose būtų supažindinami su pagrindiniais upių slėnio elementais, aiškinamos skirtingos nuotėkio priežastys, tiriamas upių slėnio gruntas, upių geologinė veikla. Šių užsiėmimų metu galima nustatyti upės tėkmės greitį, vandens lygį, ledo reiškinius, upių vagos ir pakrančių augaliją. Šiuose draustiniuose taip pat susipažintų su šaltiniais ir versmėmis. Upių tyrimai būtų naudingesni, jeigu būtų atliekami periodiškai. Taigi šituos tyrimus gali atlikti vietinių mokyklų mokytojai ir mokiniai, kurie įvairius duomenis fiksuotų suvestinėse. Be to upėse galima fiksuoti užterštumo požymius, bandyti aiškintis jo priežastis. Tokius tyrimus galima atlikti ne tik hidrografiniuose draustiniuose, bet ir Nemunėlio ir Apaščios santakoje, kur tyrimus
43 atliktų Nemunėlio Radviliškio mokyklos mokytojai ir mokiniai, Pabiržės mokykla – Tatulos upės ir Smardonės bei Likėnų šaltinių, Biržų mokyklos – Apaščios ir Agluonos upių bei Širvėnos ežero. 6.1.9. Daudžgirių, Padaičių, Kirdonių, Medamiškio botaniniai draustiniai
Biržų rajone randama daugiau kaip šimtas rūšių paukščių. Dauguma iš jų peri. Penkios rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą: juodieji gandrai (Kirdonių ir Ąžuolynės miškuose), didieji baubliai (Širvėnos ežere), pievinės lingės, griežlės, gervės. Paukščiams vertingiausios vietos: Širvėnos ežeras, Kirkilų ir Drąseikių apylinkės, Kirdonių ir Ąžuolynės miškai. Rajone rastos 374 drugių rūšys, daugiau kaip 30 iš jų - retos. Tai machaonas (įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą), žiloji kukulija, mažasis melsvys, baltamargė šaškytė, kilnioji vaiva, didysis juodmargis, gelsvasis sprindžiukas, vijoklinis sfinksas. Padaičių, Kirdonių, Ąžuolynės miškuose, taip pat krūmynuose gana gausu įvairių rūšių žinduolių: stirnų, šernų, elnių, briedžių, vilkų, lapių, pilkųjų kiškių, kiaunių, žebenkščių, usūrinių šunų, šeškų. Upelių ir ežerų pakrantėse gyvena bebrai, kanadinės audinės. Iš retesnių paminėtini žebenkštis, ūdra, baltasis kiškis, lūšis, lazdyninė miegapelė. Iš augalų paminėtini į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti paprastieji kardeliai, plaukuotosios jonažolės, melsvieji gencijonai, baltijinės gegūnės. Daudžgirių botaninio draustinio tikslas - išsaugoti Vidurio žemumai būdingą baltmiškio, šlapgirio tipo įvairaus amžiaus uosyną. Kirdoniø botaninio draustinio tikslas - išsaugoti baltmiškio, šlapgirio tipo mišrų, įvairaus amžiaus bei sudėties medyną ir gausią paprastøjø kardeliø populiacijà. Kirdoniø miðkas yra itin mëgstamas paukðèiø. Medamiðkio botaninio draustinio tikslas - iðsaugoti Mûðos-Nemunëlio þemumai bûdingà minkðtøjø lapuoèiø medynà ir gausià paprastøjø kardeliø populiacijà. Padaièiø botaninio draustinio tikslas - iðsaugoti brandø àþuolynà su drebuliø ir berþø priemaiða. Svarbus yra gyvosios gamtos pažinimo procesas, t.y. veiklos būdai, kuriais yra atrastos, kaupiamos, tikslinamos ir plėtojamos žinios. Kad geografijos, biologijos ir kitų dalykų žinios, jų prigimtis bei vertė būtų moksleivių gerai suprasta ir mokymasis taptų visaverčiu, būtina temų medžiagą sieti su daugelio mokslų metodologija, gamtos stebėjimais ir eksperimentais. Kokie tai turėtų būti darbai, turi nuspręsti mokytojas, atsižvelgdamas į turimas priemones ir išgales.
44 Gamtamokslinis moksleivių ugdymas remiasi gamtos mokslų dalykų: biologijos, chemijos, fizikos, astronomijos žiniomis. Su šia ugdymo sritimi susijęs ir geografijos mokomasis dalykas. Be to, moksleiviams padedama išsiugdyti sveikos gyvensenos, ekologinio susivokimo įgūdžius, suprasti, kad gamtotyros žinios daro didelę įtaką visuomeniniam, politiniam ir ekonominiam žmonijos gyvenimui. Gamtos pasaulis vientisas, todėl ugdant moksleivius negalima apsiriboti atskirų gamtos mokslų dalykų dėstymu. Reikia nagrinėti bendrus sąlyčio taškus: bendras gamtamokslines temas, glaudžiai susijusias su moksleivių kasdieniu gyvenimu, universalias sąvokas ir dėsningumus pagal bendrus gyvosios ir negyvosios gamtos pažinimo metodus. Šiuolaikinio, greitai kintančio gyvenimo sąlygomis svarbu moksleivius išmokyti susirasti ir atsirinkti reikiamą informaciją įvairiausiuose šaltiniuose, ją analizuoti, kritiškai vertinti ir perteikti kitiems. Ypač daug dėmesio turėtų būti skirta ugdyti moksleivių savarankiškumui. Svarbiausios savarankiško darbo formos yra: stebėjimai ir bandymai, modeliai (imitacijos), ekskursijos ir išvykos, projektai, diskusijos, debatai ir t. t. Būtina toliau skatinti moksleivius užsiimti savarankiška tyrinėjimų ir aplinkosaugine veikla, domėtis žymių pasaulio ir Lietuvos mokslininkų gyvenimu ir nuveiktais darbais. Šie dalykai ir mokytojo pavyzdys skatins moksleivio „aš“ plėtotę, ugdys pagarbą gyvybei ir atsakomybę už gamtos likimą. Botaniniai – zoologiniai draustiniai yra labai gera mokymo aikštelė įvairių klasių mokiniams, kuriose galima būtų nustatyti būdingiausius Š. Lietuvos ekosistemų tipus, žmogaus ūkinės veiklos poveikį gamtai. Šituos tyrimus mokytojai turėtų derinti su Biržų regioninio parko darbuotojais (ekologais). Šiuose draustiniuose artimiausių mokyklų mokytojai ir mokiniai galėtų įrengti tyrimų aikšteles, jose tirtų Šiaurės Lietuvos ekosistemų pagrindinių dalyvių (gamintojų, gyvaėdžių ir skaidytojų) tarpusavio priklausomybę, žmogaus ūkinės veiklos įtaką ekosistemoms. Šiuose draustiniuose su BRP darbuotojų žinia, mokiniai rinktų įvairius biologinius rinkinius, kurie būtų gera medžiaga mokyklose kuriamiems muziejams. Čia taip pat būtų galima tirti oro taršos poveikį aplinkai.
6.2. Nemunėlio – Apaščios geologinis draustinis
Nemunėlio – Apaščios draustinis – atodangų draustinis. Jis įsikūręs pačiame šiauriausiame Lietuvos pakraštyje. Jo plotas – 295 ha. Jis užima didelę dalį Nemunėlio ir Apščios upių slėnių. Yra atodangų, kuriose slūgso vėlyvojo devono Tatulos, Įstro ir Pamūšio svitų plyšiuotos, kavernų išvarpytos uolienos (dolomitas, domeritas, dedolomitas, dolomitmilčiai mergelis, molis ir kt.); ryškūs milijonus metų trukusių geologinių reiškinių (perkristalizacijos, senojo karsto, sluoksnių 45 raukšlėjimosi) padariniai. Čia daug įvairaus stovio atodangų. Žinomiausios yra Velniapilio ir Tabokinės. Jos yra gerai žinomos Lietuvoje, yra minimos Lietuvos geografijos kurse. Velniapilio atodanga. Velniapilis - tai į Nemunėlio upės pusę jos slėnio kairiajame šlaite (apatinėje dalyje) prasikišęs gipsingos storymės atlikuonis. Jis lyg kokia pertvara stūkso įsispraudęs tarp dviejų šio slėnio šlaite įsirėžusių senų griovų, iš kurių esanti šiauriau - gilesnė ir erdvesnė. Nuo Velniapilio sienelės viršaus, aukštėdama į slėnio šlaitą, tęsiasi vos 1,5-2 m pločio, bet į apačią platėjanti ir taip pat minėtas griovas skirianti priemolinga ketera. Kiek aukščiau už jos susiliejimo su viršutine šlaito dalimi (ant slėnio ribos) duburiuoja truputį ovali 10-12 m skersmens ir iki 2-2,5 m gylio sena karstinė įgriuva. Joje mėtosi daug sutręšusių medžių šakų, senų lapų, laikosi šiek tiek vandens. Čia pat (šiaurinėje pusėje) yra dar pora mažų karstinių įdubimų, o paslėnio ariamo lauko (irgi arti Velniapilio) palyginti nedideliuose dvejuose krūmų bei piktžolių plotuose slepiasi bent kelios viena greta kitos išsidėsčiusios piltuviškos įgriuvos. Velniapilio aplinkoje, iki 11 m aukštį siekiančiame statokame slėnio šlaite ir jo griovose, auga alksniai, lazdynai, ievos, jauni uosiai bei kiti medžiai. Papėdėje (tarp Velniapilio ir Nemunėlio upės vagos) žemės paviršiuje tarp žolių mėtosi 6 nemaži dolomito ir gipso gabalai, želia aukštos dilgėlės, varnalėšos, usnys, šalpusniai, driekiasi gervuogės. Dolomito gabalų matosi ir Nemunėlio upės dugne. Nuo Velniapilio pakrante paėjus 16 m prieš Nemunėlio upės tėkmę, prasideda apie 35 m ilgio ir iki 2 m aukščio kita atodanga su gipso (selenito) tarpsluoksniuose ištirpusiomis ir siauromis horizontaliomis nišomis. O Nemunėlio pakrantėje tarp šių dviejų atodangų, upės vagos stačiame 1 m aukščio šlaitelyje, matosi taip pat gipsingų uolienų sluoksniai su prie pat upės paviršiaus lygio ištirpdyta niša, kurios aukštis 35 cm, gylis iki 1 m ir ilgis palei šlaitelį apie 4m.
46
16 pav. Velniapilio atodangos dalis (www.birzai.lt)
Velniapilio (atodangos) apačia yra maždaug 3 m aukščiau Nemunėlio upės vandens paviršiaus ir apie 6 m atstumu nuo Nemunėlio tėkmės. Stačios atodangos sienelės matmenys: aukštis - iki 5; plotis - maždaug 8 m. Joje žiojėja karstinės kilmės plyšys - ola, kurios matmenys: aukštis žiotyse - iki 2,7; plotis - iki 1,0 ir gylis horizontalia kryptimi - maždaug iki 4,3 m. Einant iš viršaus į apačią, atodangą sudaro viršutinio devono Tatulos svitos Nemunėlio sluoksnių šitokios uolienos, kurios susiklosčiusios ne horizontaliai, o su nuolydžiu PV kryptimi (aprašas pateikiamas pagal V. Narbutą, 1958 m., su jo paties papildymu apatinei atodangos daliai, 1990 m.); D3ttn 0 – 1,05 m - gipsingas dolomitas ir mergelis, persisluoksniuojantys su storais selenito tarpsluoksniais (pasitaiko jų iki 10 – 13 cm storio). D3ttn 1,05 – 1,40 m – gipsingo dolomito ir selenito plonai sluoksniuota storymė. D3ttn 1,40 – 1,60 m – mergelis, žalsvai pilkas. D3ttn 1,60 – 1,95 m – gipsas, rudas, tinkliškos tekstūros, netaisyklingai sluoksniuotas. D3ttn 1,95 – 2,40 m – mergelis, žalsvai pilkas, su selenito tarpsluoksniais. D3ttn 2,40 – 2,52 m – dolomitingas gipsas, pilkas, kriptokristalinis. D3ttn 2,52 – 3,07 m – dolomitas, pilkas, netaisyklingai sluoksniuotas, apatinėje ir viršutinėje dalyje su plonais gipso ir selenito tarpsluoksniais. D3ttn 3,07 – 3,45 m – gipsingas mergelis, žalsvas, sluoksniuotas, su storu selenito tarpsluoksniu apatinėje dalyje. D3ttn 3,45 – 4,95 m – gipsas, rudas, potfyroblastinis, masyvus, menkai dolomitingas. Nemunėlio upės slėnio kairiajame šlaite virš šios atodangos (Velniapilio) slūgso kvartero nuogulos ir deliuvis, o žemiau jos - deliuvis. Pažymėtina,
47 kad atodangą į dvi dalis beveik perdalinančio didelio vertikalaus plyšio-olos sienelės yra labai nelygios, su dantytomis atbrailomis (gipso netolygaus tirpimo pasekmė), o jame nuo viršaus (“lubų”) yra atitrūkusi ir maždaug 33 cm žemiau beveik horizontaliai įstrigusi 12-18 cm storio nemaža selenito plokštė (atskilusi nuo sluoksnio, 1,05-1,40 m apačios), apatinė plyšio-olos dalis yra užsipildžiusi molingu ir smėlingu deliuviu. Nuo Nemunėlio slėnio kairiojo šlaito per atodangą periodiškai nutekančiam paviršiniam (kritulių) vandeniui tirpinant čia gipsą, Velniapilio vaizdas po truputį keičiasi, dėl to kada nors gali netekti savo specifinio žavesio (atodangos uolienų daliai suirus, matyt, paprasčiausiai išnyks vertikalusis plyšys-ola). Dažnai ir lankytojai Velniapilyje pasiskaldo gipsingų uolienų: akivaizdžiai matosi šio grobuoniško elgesio pėdsakai atodangos sienelėse.
17 pav. Velniapilio atodanga (www.birzai.lt)
Tabokinės atodangos matmenys: aukštis - iki 11,2 m (atodangos absoliutinis aukštis - apie 44,5 m), ilgis palei Nemunėlio upę - apie 130 m. Einant iš viršaus į apačią, šią atodangą sudaro tokios uolienos (aprašas pateikiamas pagal E. Vodzinską, 1967 m.): QIII 0 – 0,4 m – kvartero uolienos. D3ys 0,4 – 2,02 m - dolomitas šviesiai pilkas kietas, slūgso iki 15 cm storio (viršutinėje dalyje) ir iki 30 cm storio (apatinėje dalyje) plokštėmis, kurios dėl vertikalių plyšių sutrūkinėjusios į
48 dideles plytas. Viduryje (0,5 m atstumu nuo viršutinio dolomito kontakto) yra 10 cm storio, o apačioje dolomito slūgso 2 cm storio žalsvo molio tarpsluoksniai. D3ys 2,02 – 3,1 m – dolomitas, šviesiai pilkas, masyvas, kietas, su retomis iki 10 cm dydžio kavernomis, inkrustuotomis kalcio kristalais, su faunos (gastropoda) žymėmis, slūgso stambiomis iki 0,5 m storio plokštėmis, sutrūkinėjusiomis į dideles plytas. Viduryje sluoksnio (nuo viršutinio kontakto 0,65 m gylyje) yra 2 cm storio, o apačioje – 1,0 cm storio žalsvo molio sluoksnelis. D3ys 3,1 – 4,41 m – dolomitas, šviesiai pilkas, kietas, masyvus, susiskaldęs iki 20 cm storio (viršutinėje dalyje) ir 2 – 10 cm storio (apatinėje dalyje) plokštėmis, į apačią molingesnis, sluoksniuotas, su limonito ir pirito lizdais. 1,0 m gylyje nuo viršutinio kontakto yra 1,0 cm storio molio sluoksnelis. D3ttn 4,41 – 4,55 m – mergelis, šviesiai pilkas, su melsvu atspalviu, minkštas. D3ttn 4,55 – 6,85 m – dolomitas, šviesiai pilkas, molingas, viršutinėje dalyje (0,1 m intervale) persisluoksniuoja su mergeliu, žemiau (0,2 m intervale) masyvus, kietas, su kalcitu užpildytais plyšeliais, o apačioje labai molingas (vietomis pereina į mergelį), sluoksniuotas, minkštas, su dolomitmilčių tarpsluoksniais. D3ttn 6,85 – 7,10 m – dolomitas, gelsvas, minkštas, poringas, drėgnas, slūgso plokštėmis, tarp kurių yra dolomitmilčių lizdai. D3ttn 7,10 – 7,20 m – dedolomitas (klintis), sluoksniuotas, slūgso banguota plokšte. D3ttn 7,20 – 7,30 m – mergelis, gelsvai pilkas, smulkiai sluoksniuotas. D3ttn 7,30 – 10,08 m – dolomitmilčiai su dedolomito, mergelio (iki 0,2 m storio) ir molio (iki 0,02 m storio) tarpsluoksniais. D3ttn 10,08 – 10,95 m – dolomitas persisluoksniuoja su mergeliu, moliu, dolomitmilčiais. D3ttn 10,95 – 11,25 m – molis, melsvai pilkas. Tabokinės atodangoje, Įstro svitos dolomituose, buvo aptikta pilvakojų pečiakojų (Naticopsis sp., Platyschisma uchtensis Keys, Cyrtospirifer tenticulum Vern.) atspaudų.
49
18 pav. Tabokinės atodangos dalis (www.birzai.lt)
Atodanga yra gana tankiai apaugusi alksniais, šlaituose apstu lazdynų, karklų, ievų, šermukšnių, beržų ir kitokių medžių, gervuogių, dilgėlių bei kitokių augalų. Todėl toks augalijos tankumynas daug kur užstoja atodangos uolienų sluoksnius, o nuo skardžio viršaus sunkoka apžvelgti gražų Nemunėlio upės bei slėnio vaizdą. Tabokinės atodangoje devoninių uolienų vertikalios sienos yra išsidėsčiusios dviem lygiais ir ne ištisai. Viršutinis skardis įspūdingas tuo, kad jo siena paprastai siekia iki 3-4 m aukštį ir susideda iš gana stambiais gabalais suskeldėjusių, plyšiuotų dolomito sluoksnių, į kuriuos yra įsiskverbę ant tokio skardžio augančių beržų ir kitokių medžių tvirtos šaknys. Žemiau šitokios nelygios, dantytos vertikalios sienos leidžiasi irgi statokas nuobirinis šlaitas, daug kur apaugęs alksniais, lazdynais, žolėmis. Vietomis jis tarsi pakimba ant apatinės statmenos sienelės, tik ši būna žemesnė (iki 1,5-2 m aukščio) ir sudėta iš daug smulkiau sutrūkinėjusių dolomito sluoksnių. Būtent tokią sienelę atnaujinti, apvalyti nuo nuobirų tik ir įstengia Nemunėlio upės potvyniai. O atodangos papėdėje dolomito gabalais nusėta Nemunėlio pakrantė vietomis yra pašlapusi, šaltiniuota, nes čia virš molingų ir mergelingų sluoksnių prasisunkia požeminis vanduo. Tokiose vietose paprastai auga šalpusniai, žalios samanos. Apie 1959 m. Tabokinės atodangoje gana intensyviai pradėjo šeimininkauti Latvijos gyventojai (statybininkai). Daug dolomito iš stataus skardžio buvo nuardyta ir išvežta į Latviją
50 kalkėms degti, todėl sunuožulnėjo viršutinė skardžio dalis, šlaituose susikaupė nemažai nuobirų, be to, ties aukščiausiu atodangos ruožu su buldozeriu buvo nugremžta kvarterinių uolienų danga iki pat dolomitinio klodo kraigo. Tiktai Lietuvos visuomenei ėmus vis labiau prieštarauti ir galop pareikalavus tuometiniam Gamtos apsaugos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pirmininkui V. Bergui, dolomito eksploatavimas Tabokinės atodangoje buvo sustabdytas ir ši vieta išsaugota nuo tolimesnio žalojimo. Draustinis ypač tinka pravesti turistinį žygį pėstute, stebint Nemunėlio upės šlaitus. Galima rasti įvairaus stovio atodangų, ieškoti įvairių uolienų pavyzdžių. Nemunėlio – Apaščios draustinyje tyrinėjimus gali atlikti vietinių ir kitų Lietuvos vietovių mokyklų mokiniai. Čia yra labai gera geologinė, botaninė, hidrologinė mokymo aikštelė. Draustinio teritorijoje yra Nemunėlio Radviliškio miestelis. Jame yra XIX a. pabaigoje statyta evangelikų reformatų bažnyčia. Taip pat XX a. pradžioje pastatytas tiltas per Apaščios upę kelyje Biržai - Nemunėlio Radviliškis. Šio miestelio kapinėse yra signataro Jokūbo Šerno (1888 - 1926) kapas.
6.3. Biržų girios ir Latvelių botaniniai draustiniai
Biržų girios ir Latvelių botaniniai draustiniai įkurti didžiausiame miškų masyve Biržų krašte - Biržų girioje. Ši giria yra išsidėsčiusi Biržų rajono šiaurrytinėje dalyje, prie Nemunėlio upės. Biržų girios botaninis draustinis, įkurtas išsaugoti būdingą Biržų girios kraštovaizdį su išlikusius didžiausiu sengirės masyvu. Biržų girios plotas 17 320 ha, mišku apaugę 15 419 ha. Girioje prasideda arba per ją teka Nemunėlio kairieji intakai Gaigalas, Benupė ir 10 Apaščios intakų. Dauguma upelių reguliuoti. Visa giria nusausinta (pradėta sausinti 1950). Kelių tinklas taisyklingas, sutampa su kvartalinėmis linijomis. Augavietės labai derlingos ir laikinai užmirkusios. Daug kur 1-5 m gylyje yra dolomitinės klinties. 2% miškų yra ekosistemų apsaugos, 5,5% vandenų apsauginiai, 92,5% ūkiniai. Kultūrinės kilmės medynų 12%. Pušynų 3%, eglynų 29%, uosynų 12%, beržynų 31%, juodalksnynų 13%, drebulynų 4%, baltalksnynų 8%. Jaunuolynai sudaro 36%, pusamžiai medynai 28%, pribręstantys 17%, brandūs 19%. Vidutinis medynų amžius 43 m., tūris 170 m³/ha, kasmet priauga 4,0 m³/ha. Girioje yra kanopinių žvėrių, lūšių (daugiausia Lietuvoje). Yra į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų (mažųjų erelių rėksnių, juodųjų gandrų, vištvanagių, baltųjų kiškių). 144 ha užima Biržų girios, 100 ha – Latvelių botaniniai draustiniai ir 295 ha – Nemunėlio-Apaščios geologinis draustinis. Biržų giria priskirta prie saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“.
51 “Natura 2000” - tai Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklas, padengiantis didžiąją Europos saugomų teritorijų dalį. Šis tinklas jungia trapiausias ir vertingiausias natūralias ES buveines bei rūšis, kurios ypatingai svarbios visos Europos biologinei įvairovei. Suintensyvėjus žemės naudojimui visoje Europoje kilo grėsmė natūralioms buveinėms, sumažėjo daugelio rūšių populiacijų. Tai prasidėjo daugiau nei prieš 100 metų ir tęsiasi iki šiol. Šiuo metu akivaizdžiai pastebima, kad natūralių buveinių lieka vis mažiau. Anksčiau buvusios gausios gyvūnų populiacijos šiandien sparčiai nyksta, o kai kurioms rūšims gresia visiškas išnykimas (Erškėtas, Laibasnapė kuolinga, vėžliai ir kt.). Iš 10 000 ES esančių augalų rūšių, 3000 yra nykstančios, o 27 rūšims gresia išnykimas. “Natura 2000” tinklo idėja - apsaugoti buveines ir rūšis nuo išnykimo. Teisinis “Natura 2000” pagrindas yra dvi ES gamtos apsaugos direktyvos – Paukščių ir Buveinių. Šie teisiniai ES dokumentai yra susiję su natūralių buveinių, floros ir faunos apsauga, taip pat su jau minėtu Europos saugomų teritorijų tinklo sukūrimu. Remiantis Paukščių ir Buveinių direktyvomis, ES gamtos apsaugos politika užtikrina efektyvią unikalios biologinės įvairovės apsaugą visoje Europoje. Taip pat užtikrina, kad visos ES šalys turi tuos pačius teisinius įsipareigojimus saugant teritorijas, įtrauktas į “Natura 2000” tinklą. “Natura 2000” apsauga parinktai teritorijai reiškia, kad Šalis narė yra įpareigota užtikrinti palankų apsaugos statusą tam tikrai buveinei ar rūšiai, kurios yra išvardintos Paukščių ir Buveinių direktyvų prieduose. Pažymėtina, kad tai galioja ne tik “Natura 2000” teritorijai, bet ir jos apylinkėms. Yra numatytas lankstus teritorijos tvarkymas atsižvelgiant į kiekvieną specifinį atvejį, priklausantį nuo buveinės ar rūšies ypatybių. Galima būtų pasakyti, kad tose teritorijose gali būti vykdoma bet kokia veikla, kuri nekenkia saugomoms gamtos vertybėmis. Kai kuriais atvejais visa saugomoje teritorijoje vykdoma veikla gali būti vykdoma toliau be jokių apribojimų. Saugomoje teritorijoje galima net papildoma veikla. Kai kuriais atvejais saugomose teritorijose vykdoma veikla gali būti apribojama ar net visai uždraudžiama. Biržų girioje saugomos erelio rėksnio (Aquila pomarina), juodojo gandro (Ciconia nigra), jerubės (Bonasia bonasia) ir lūšies (Lynx lynx) buveinės. Taip pat pelkinių miškų, plačialapių ir mišriųjų miškų, pelkėtų lapuočių miškų bendrijos. 1998 metais Biržų girios apylinkėse buvo pastebėti kilnieji ereliai (du suaugę paukščiai ir vienas jauniklis). Todėl yra tikimybė, kad Biržų girioje peri kilnusis erelis. Įvairioms moksleivių išvykoms ir ekskursijoms, o kartu ramiam ir sveikam poilsiui Biržų girioje tinka miškininkų įrengtos poilsiavietės, atokvėpio vietos:
52 Biržų girioje (Būginių g-ja) – poilsiavietė „Linksmagirė“, įrengta prie vandens telkinio, joje galima apsistoti ir ilgesniam laikui; Užušilių miške (Biržų g-ja) – poilsiavietė „Užušiliai“ su taku-mokomąja klase. Poilsiavietė pritaikyta moksleivių veiklai.
19 pav. Poilsiavietė Biržų girioje (www.birzai-miskai.lt)
6.4. Guodžių geomorfologinis draustinis
Guodžių geomorfologinis draustinis yra pietvakarinėje Biržų rajono dalyje. Jis įsteigtas siekiant išsaugoti Mūšos – Nemunėlio moreninei lygumai būdingas rumbėto – lobuoto reljefo formas. Draustinio plotas yra 481 ha. Čia yra įdomus moreninių lygumų tipas, kuriam būdingos neryškios pakraštinių ledyninių gūbrių ir kalvų formos, kurie yra ištęsti iš šiaurės į pietus ir yra labai tankiai išsidėstę parareliai. Kadangi šis draustinis yra atokioje vietovėje, toli nuo pagrindinių kelių, todėl rengti ekskursijas į jį neverta.
6.5. Kiti ypatingi Biržų krašto gamtiniai ir kultūriniai paminklai
Didžioji dalis gamtos ir kultūros paminklų yra Biržų krašto saugomose teritorijose. Kitose krašto dalyse yra mažiau. Rytinėje Biržų rajono dalyje esančioje Papilio seniūnijoje, žymesni objektai kurie galėtų patraukti turistų dėmesį yra Papilio evangelikų reformatų bažnyčia, statyta XVI
53 a. Kvetkų kaime yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, statyta XVIIIa. Netoli Papilio miestelio yra piliavietė, vadinama Zomkeliu, archeologijos paminklas. Dilių koplytėlėje XVIII amžiuje kunigavo poetas Antanas Strazdas. Mieleišių koplytėlėje palaidotas poetas, tautosakininkas, karo kapelionas, kanauninkas Adolfas Sabaliauskas - Žalia Rūta. Vabalninko mieste yra XIX a. pradžios (rekonstruota XIX a. pabaigoje) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ansamblis ir Vabalninko krašto muziejus. Vabalninko seniūnijoje yra Baibokų kaimas - rašytojo Balio Sruogos (1896 - 1947) gimtinė. Pačeriaukštės seniūnijoje, esančioje šiaurvakarinėje Biržų rajono dalyje, yra knygnešio Jurgio Bielinio (1846 - 1918) gimtinė. Įdomiausias statinys - XIX a. pabaigos Butautų dvaras.
7. Mokomųjų ekskursijų organizavimo galimybės Biržų krašte
Turizmo, tame tarpe ir mokomojo, vystymą lemia ne tik parko gamtos ir kultūros ištekliai, bet ir jo išorinė aplinka. Ekskursijų organizavimui didelę įtako daro stovyklaviečių ir poilsiaviečių tinklas. Iškyloms reikalingų stovyklaviečių, poilsiaviečių bei atokvėpio vietų Biržų regioniniame parke yra šešios. Visos jos užima 5 ha plotą. Poilsio vietų Biržų regioniniame parke yra nedaug, lyginant jį su kitomis saugomomis teritorijomis. Trumpalaikio poilsio vietos skirstomos į stovyklavietes, iškylavietes, atokvėpio aikšteles, apžvalgos aikšteles. Stovyklavietės – laikino poilsio vietos natūralioje gamtoje su nakvyne palapinėse. Būtini įrenginiai: aikštelė automobiliams, vieta palapinėms, sanitarinis mazgas (tualetas, šiukšliadežės), pastogė ir lauko baldai. Iškylavietės – vienadienio poilsio vietos natūralioje gamtoje (be nakvynės). Įrengiamos kaip stovyklavietės, bet nėra vietos palapinėms, nebūtina laužavietė. Atokvėpio aikštelės – mažos poilsiavietės trumpam lankytojų sustojimui prie miško trąsų, regimviečių arba netoli stambesnių stovyklaviečių. Prie Gulbinų ežero įrengtas paplūdimys, yra pavėsinė, kiti miško baldai, vietos palapinėms. Trumpalaikiam poilsiui skirtos poilsiavietės prie Kirkilų karstinių ežerėlių, Karajimiškyje prie Karvės olos, Užušilių miške, greta Ąžuolpamūšės piliakalnio. Čia lankytojams įrengtos pavėsinės ir kiti miško baldai. Kaip jau buvo minėta lyginant su kitomis saugomomis teritorijomis Biržų regioninis parkas turi mažai įrengtų poilsio vietų. Šį trūkumą dar pabrėžia tai, kad didžiąją dalį parko teritorijos užima žemės ūkio naudmenos, o miškai dažniausiai yra mišrūs arba lapuočių, kurie stovyklavimui per daug netinka.
54 Biržų rajono valdžia ir Biržų regioninio parko direkcija turėtų pasirūpinti poilsiaviečių įrengimu, nes ateityje turistų srautai didės. Taip pat skatinti kaimo turizmo sodybų tinklo vystymąsi, nes didžioji dalis žemės yra privati nuosavybė. Trūksta poilsiaviečių šiaurinėje rajono dalyje, Nemunėlio Radviliškio miestelyje, Nemunėlio – Apaščios draustinyje. Be to reikėtų įrengti poilsiavietę Likėnuose, kuris irgi yra populiarus tarp lankytojų. Tyrimų metu pastebėta, kad daugelis garsiausių gamtos ir kultūros objektų Biržų krašte yra išsidėstę labai kompaktiškai, didžioji jų dalis yra Biržų mieste ir jo apylinkėse. Tai labai patogu iš toliau atvykusiems mokiniams ar turistams, per gana trumpą laiką aplankyti daugelį garsiausių objektų. Rengiant kompleksinę ekskursiją, kitų miestų mokiniams, pilnai užtenka 1 dienos kelionės. Tai pastebėjome pedagoginio eksperimento metu.
7.1. Populiariausios ekskursijos
Populiariausių ekskursijų maršrutam sutampa su pačių įžymiausių paminklų lankymų. Tarp Biržų rajono lankytojų patys populiariausi objektai yra Biržų pilis, karstinės įgriuvos (Karvės ola), Biržų miestas, Astravo dvaras, Širvėnos ežeras, Likėnai, Pabiržė ir kiti objektai. Parke patogu keliauti autoturistams, nes beveik 70% kelių asfaltuoti. Biržų regioninio parko darbuotojai autoturistams paruošė 2 maršrutai: 1.) "Keliaujame į žemės gelmių muziejų" (trukmė 2 val., ilgis 22 km). Šitos ekskursijos metu aplankomi pagrindiniai Biržų regioninio parko geologiniai paminklai: Karvės ir Lapės olos, Jaronio ir Geologų duobės ir kt. 2.) Apžvalginė 5 val.ekskursija po regioninį parką (ilgis 80 km). Šios ekskursijos metu yra aplankomi visi pagrindiniai Biržų regioninio parko objektai: Biržų pilis ir miestas, Astravo dvaras ir Širvėnos ežeras, pagrindiniai geologiniai paminklai, Pabiržės miestelis, Likėnų sanatorija ir parkas, jame esantis Smardonės šaltinis, Kirkilų ežerai ir kt. Mėgstantiems aktyvų poilsį siūloma 13 km maršrutas pėsčiomis arba dviračiais. Šiuo maršrutu turistus gali palydėti regioninio parko direkcijos gidas arba galima keliauti savarankiškai, prieš tai regioninio parko administracijoje įsigijus maršruto schemą ir aprašymą. Pėsčiomis, mediniu pusės kilometro ilgio pėsčiųjų tiltu per Širvėnos ežerą, malonu nukeliauti į Astravo dvaro parką, kurio centrinis akcentas yra grafų Tiškevičių rūmai. Aplankomas taip pat Biržų miestas ir jo apylinkėse esantys geologiniai paminklai. Ąžuolpamūšės piliakalnyje yra įrengtas pažintinis botaninis takas (ilgis 1 km). Galima užsukti į Rinkuškių alaus daryklą, čia galima užsisakyti ekskursiją bei paragauti alaus. 55 Šiaurės Lietuva garsi įdomiuoju alaus keliu. Biržų kraštas nuo seno garsėja savo aludariais ir išties skaniu alumi. Ankščiau, kaimuose alų darydavo bene kiekvienas ir kiekvienas turėdavo savo technologiją, kurią perduodavo tik sūnums. Šių senų tradicijų pagrindu Biržuose alų daro 6 alaus daryklos. Senajame Biržų kunigaikštystės archyve įrašai apie bravorą (alaus daryklą) datuojami nuo XVII amžiaus. Didele pagarbą ir dėmesį alaus pramonei biržiečiai įrodė 1704 m., kai mūšių su švedais metu buvo sugriauta tvirtovė ir visas miestas. Jie pirmiau atstatė ne rotušę (savivaldybę), bet bravorą. Po šios švedų invazijos alaus gamyba labai greitai atsigavo ir buvo išleistas įstatymas aludėms tiekti palankiomis kainomis tik geros kokybės alų. Šio įstatymo vis dar laikosi ir dabartiniai aludariai. II pasaulinio karo metais Biržų alus vokiečių kariniams daliniams palengvino Biržų miesto užėmimą, kadangi rusų kareiviai buvo suradę dideles alaus atsargas ir nebesugebėjo rimtai pasipriešinti. Turbūt kiekvienam lietuviui yra pažįstamas aludarių karaliumi tituluojamas veikėjas Jokimas Žaldokas iš režisieriaus ir dramaturgo, biržiečio Boriso Dauguviečio pastatytos pjesės „Žaldokynė“. Beje, Jokimo Žaldoko prototipas – Jurgis Žaldokas ir išmokė žymųjį dramaturgą daryti alų. Šiandien biržiečiai siūlo pasidalinti savo alaus gamybos paslaptimis... „Alaus kelio“ ekskursiją pradedama Biržų krašto muziejuje „Sėloje“, vienoje salėje eksponuojami alaus gamybai naudoti įrankiai. Muziejaus gidė papasakos visas alaus gamybos subtilybes. Aišku ši ekskursija nelabai tiks žemesnių klasių mokiniams, bet senovinė alaus gamybos technologija būtų įdomi. Siūlomų ekskursijų Biržų mieste ir jo apylinkėse pavyzdys pateikiamas šio darbo 1 priede „Maršrutas po Biržus“, kuriame galima aplankyti Tatulos upę, Širvėnos ežerą, įgriuvą „Karvės ola“ ir daug kitų gamtinių ir kultūrinių vietovių.
7.2. Rekomenduotinos ekskursijos
Biržų krašto gamtos ir kultūros paminklų įvairovė leidžia rengti daug įvairių teminių ekskursijų, susijusių su įvairiais mokomaisiais dalykais. Didžiausia gamtos ir kultūros paminklų įvairovė yra Biržų mieste bei jo apylinkėse. Vietinių mokyklų mokytojai (ne tik geografijos) gali rengti įvairius žygius ir iškylas įvairiomis temomis. Biržų krašto gamtinė ir kultūrinė aplinka yra labai turtinga, todėl galima organizuoti net specializuotas išvykas, skirtas tam tikriems mokomiesiems dalykams. Specializuotos ekskursijos ir žygiai labiau tinka Biržų rajono ir aplinkinių rajonų moksleiviams. Iš tolimesnių Lietuvos vietų atvykusiems geriausiai tiktų kompleksinė ekskursija. 3 lentelė. Rekomenduotinos ekskursijos Teminės ekskursijos Objektai 56 ir žygiai Biržų krašto Žymiausios karstinės įgriuvos - Karvės ola, Geologų duobė, geologija Lapės ola, Smardonės šaltinis, Velniapilio ir Tabokinės atodangos. Biržų miesto istorija Biržų pilis, Astravo rūmai, Biržų bažnyčios, Širvėnos ežeras ir kt. objektai. Ekologinis žemės Ekskursija į tausojamu ūkiu užsiimančius ūkininkus, ūkis priklausančius „Tatulos“ programai. Kompleksinė Svarbiausi Biržų krašto gamtos ir kultūros paminklai. ekskursija Lietuvos religijos Biržų krašto kulto pastatai (katalikybė, protestantizmas, stačiatikybė) Biržų krašto įžymūs K. Binkio, J. Janonio, J. Bielinio, P.Kalpoko, B. Sruogos ir kitų žmonės įžymių žmonių teviškės. Biržų krašto Piliakalniai (Ąžuolpamūšės, Rinkuškių, Velniakalnis, Klausučių archeologiniai ir kt.), pilkapynai (Parupės, Juljanavos, Skrebiškių), alkavietės paminklai (Skrebiškio alkakalnis) ir kt. archeologiniai paminklai. Biržų krašto Biržų giria ir kiti miškų masyvai, Biržų rajono parkai, pelkės. biologinė įvairovė
Didžioji dalis 3 lentelėje esančių objektų yra paminėti ir aprašyti ankstesniuose skyriuose. Rekomenduotinas keliones galima atlikti įvairiais būdais. Priklausomai nuo kelionės tikslo, sezoniškumo, transporto priemonių, išteklių naudojimą ir kt. veiksnių mokytojai pasirenka keliavimo būdą. Biržų krašte įmanomos beveik visos turizmo rūšys: pėsčiųjų, dviračių, automobilių ir vandens. Į rekomenduojamas ekskursijas patogiausia vykti autotransportu. Svarbiausius gamtinius ir kultūrinius objektus Biržų krašte galima aplankyti automobilių transportu. Pėsčiųjų turizmui geriausiai tinka Biržų miestas ir jo apylinkės. Vandens turizmą galima vystyti Širvėnos ežere. Specialiai dviratininkams įrengtų takų Biržų RP nėra, tačiau jame pakankamai tankus neblogų kelių ir keliukų tinklas, todėl be vargo galima aplankyti įdomiausias Biržų krašto vietas ir objektus. Organizuojant ekskursijas ir žygius Biržų krašte, didžiausias neigiamas veiksnys - rekreacinių įrenginių trūkumas. Dėl to yra sudėtingiau organizuoti ilgesnes ekskursijas ir žygius.
8. Pedagoginis eksperimentas
57 Pagrindinis pedagoginio tyrimo tikslas buvo pagrįsti magistro darbo aktualumą bei naujumą. Pradinis pedagoginio eksperimento etapas – pagrindinių Lietuvos švietimo dokumentų („Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos“, „Bendrojo išsilavinimo standartai“) analizė. Išnagrinėjus nustatyta, kad 9 klasės mokiniai turi paaiškinti karstinio reljefo susidarymo priežastis, taip pat žinoti pagrindines saugomąsias Lietuvos teritorijas – rezervatus, draustinius, nacionalinius ir regioninius parkus (5 priedas). Vėliau buvo nagrinėjami geografijos vadovėliai. Lietuvos saugomoms teritorijoms daugiau dėmesio skirta 9 klasės geografijos programoje ir S. Vaitekūno bei E. Valančienės vadovėlyje 9 klasei „Lietuvos geografija“. Šiame vadovėlyje yra viena tema „Gamtos apsauga“, kuri skirta Lietuvos saugomoms teritorijoms. Ji apima 6 skyrius: saugomos teritorijos ir gamtos paminklai, rezervatai, draustiniai, nacionaliniai parkai, regioniniai parkai, gamtos paminklai. Šioje temoje supažindinama su saugomų teritorijų apibrėžimais, saugomų teritorijų tipais. Paskui trumpai nagrinėjami visi saugomų teritorijų tipai. Šitame skyriuje trumpai paminėtas Biržų regioninis parkas.
Biržų krašto objektas, reiškinys Tema Šiauriausia Lietuvos vieta, Nemunėlio upės Geografinė padėtis vingyje Gipso telkiniai, Likėnų mineralinis vanduo Žemės gelmių turtai Karstiniai reiškiniai Kas keičia dabartinį paviršių? Širvėnos ežeras Tvenkiniai Likėnų mineraliniai vandenys Požeminiai vandenys Biržų kraštas Šiaurės Lietuva 4 lentelė. Kiti įžymūs Biržų krašto objektai ir reiškiniai minimi 9 klasės programoje ir vadovėlyje
Kaip matome, tiesiogiai ar netiesiogiai Biržų krašto pagrindiniai objektai yra paminimi daugelyje vadovėlio skyrių. Atliktas pedagoginis eksperimentas buvo trijų etapų. Pirmojo etapo metu buvo apklausti Vilniaus Šeškinės vidurinės mokyklos 9 klasės mokiniai. Jie atsakinėjo į anketose pateiktus klausimus. Klausimai buvo susiję su saugomomis teritorijomis ir Biržų regioniniu parku. Nors ir neseniai praėję skyrių „Saugomos teritorijos“, mokinių žinios buvo pakankamai prastos. Daugelis tiksliai negalėjo nurodyti, kiek Lietuvoje yra rezervatų, nacionalinių parkų, regioninių parkų. Daug moksleivių nežinojo, kur yra vienintelė bastioninė pilis Lietuvoje, kas yra seniausias dirbtinis ežeras Lietuvoje? Kas yra karstiniai reiškiniai- daugelis atsakė labai neaiškiai. Teisingi atsakymai sudarė 40 %, neteisingi atsakymai 35%, nieko neatsakė 15%, likę 10 % sudaro nepilni atsakymai.
58 Pedagoginio eksperimento antrojo etapo metu buvo pravesta eksperimentinė pamoka. Didžiausias dėmesys skirtas saugomų teritorijų klasifikacijai ir Biržų regioninio parko apibūdinimui. Pamokos metu buvo naudoti aiškinamasis, pasakojamasis, diskusijų metodai. Šioje pamokoje trumpai pristatyta saugomų teritorijų klasifikacija (rezervatai, nacionaliniai parkai, regioniniai parkai, draustiniai). Kraštovaizdžio, geologiniai, botaniniai, zoologiniai, telmologiniai draustiniai, jų paskirtis buvo pristatoma per Biržų regioninio parko draustinių prizmę. Taip mokiniai buvo supažindinti su pagrindiniais draustinių tikslais ir Biržų krašto žymiausiais gamtos ir kultūros paminklais, pamokos pabaigoje plačiau papasakojau apie karstinius reiškinius bei jų priežastis. Po šios pamokos mokiniai buvo vėl apklausti. Testų rezultatai buvo žymiai geresni. Šį kartą daugelis jau tiksliai atsakė, kiek ir kokių saugomų teritorijų yra Lietuvoje, papildomus klausimus apie Biržų regioninį parką. Teisingi atsakymai sudarė 55%, neteisingų liko 25%. Galiausiai mokiniai buvo nuvežti į Biržų rajoną. Ekskursijos maršrutas buvo sudarytas, atsižvelgus į geografijos mokymo programą, saugomų teritorijų pritaikymo mokymo procese galimybes. Išnagrinėjus mokomąsias programas, matome, kad Biržų krašto saugomos teritorijos nevienodai galima pritaikyti mokymo tikslams. Idealiausios sąlygos papildomui ugdymui yra šiose saugomose teritorijose: Biržų pilies kultūriniame rezervate, Širvėnos kraštovaizdžio, Kirkilų kraštovaizdžio, Pabiržės kraštovaizdžio – architektūros, Biržų urbanistiniame, Tatulos kraštovaizdžio, Nemunėlio Apaščios geologiniame draustiniuose. Šie paminėti draustiniai, jų pagrindiniai gamtos ir kultūros paminklai buvo įtraukti į ekskursijos programą. Ekskursijos metu mokiniai buvo supažindinti su pagrindiniais saugomais objektais, saugomų teritorijų specifika, pagrindinėmis taisyklėmis. Ekskursija po Biržų kraštą truko kelias valandas. Iš pradžių ekskursija prasidėjo Biržų pilyje, „Sėlos“ muziejuje, vėliau pavaikščiojome po Biržų miestą, apžiūrėjome katalikų ir protestantų bažnyčias, aplankėme Astravo dvarą. Nuvykome į Nemunėlio – Apaščios draustinį, ten apžiūrėjome Velniapilio atodangą, po to pasukome į Karajimiškio draustinį, kur apžiūrėjome Karvės ir Lapės olas. Važiuodami link Pasvalio užsukome į Likėnus, čia pažiūrėjome garsųjį Smardonės šaltinį. Kelionės metu papildomai buvo pasakojama apie pagrindinius pravažiuotus objektus: miestus (Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį), upes (Šventąją, Tatulą ir kt.), fizinius geografinius rajonus (Vidurio Lietuvos žemumą, Baltijos aukštumas). Ekskursija mokiniams ir kartu važiavusiems mokytojams labai patiko. Po ekskursijos mokiniai buvo vėl apklausti. Rezultatai daugiausiai buvo labai geri. Didžioji dalis moksleivių į klausimus atsakė teisingai: daugiau nei 70% respondentų atsakė teisingai, labai nedaug buvo atsakiusiųjų neteisingai. 59 Apklausų pavyzdžiai pateikiami 2-4 prieduose. Atliktas pedagoginis eksperimentas parodė, kad moksleiviai nėra pakankamai susipažinę su Lietuvos saugomų teritorijų sistema, jų klasifikacija, pagrindinėmis taisyklėmis, rekreacija jose. Vadovėliuose informacijos apie saugomas teritorijas yra mažai. Mokytojai turėtų daugiau dėmesio skirti aplinkosauginiui švietimui, supažindintų mokinius su artimiausiomis saugomomis teritorijomis. Eksperimento metu pastebėta, kad mokiniai papildomą informaciją apie saugomas teritorijas greitai įsisavina ir lengvai pritaiko praktiniuose darbuose. Todėl mokytojai turi stengtis mokinius su saugomų teritorijų tinklu supažindinti tiesiogiai aplinkoje.
60 Išvados
1. Biržų kraštas unikalus savo karstiniu kraštovaizdžiu ir geologine reljefo sąranga. Biržų krašto saugomose teritorijose yra daug gamtinių ir kultūrinių objektų, kuriuos galima būtų panaudoti mokymo procese. Didesnė jų koncentracija yra Biržų pilies rezervate, Širvėnos, Karajimiškio, Pabiržės, Kirkilų ir Tatulos kraštovaizdžio draustiniuose. Visi paminėti objektai priklauso Biržų regioniniam parkui. Iš atskirų draustinių reikia paminėti Nemunėlio – Apaščios draustinį, esantį šiaurinėje Biržų rajono dalyje. 2. Svarbiausių ir žymiausių kultūros ir gamtos paminklų sklaida Biržų krašte yra labai kompaktiška, didžioji dalis jų yra Biržų mieste bei jo apylinkėse. Tai leidžia daugelį įdomių objektų aplankyti per gana trumpą laiko tarpą. Šis veiksnys yra labai patogus iš kitų Lietuvos vietovių atvykusiems mokiniams. Biržų krašto saugomų teritorijos gamtinius, kultūrinius išteklius galima panaudoti įvairių mokomųjų dalykų programoje. Svarbu, kad mokomųjų renginių metu būtų panaudojami tarpdalykiniai mokomųjų dalykų ryšiai. 3. Saugomų teritorijų panaudojimą mokymo procese gali apsunkinti rekreacinių išteklių trūkumas. Lyginant su kitomis saugomomis teritorijomis Biržų krašto saugomoms teritorijoms trūksta poilsiaviečių, stovyklaviečių. Jų trūkumą ypač pabrėžia žemėnauda, didelius plotus čia užima žemės ūkio naudmenos. 4. Šiuo metu yra įrengti 2 pažintiniai takai, dar galėtų būti įrengti Astravo dvaro teritorijoje, Širvėnos ežero pakrantėje, Nemunėlio – Apaščios draustinyje. 5. Pedagoginis eksperimentas atliktas dviem etapais. Iš pradžių buvo pravestos tradicinės pamokos saugomų teritorijų tema. Vėliau buvo suorganizuota ekskursija į Biržų rajoną. Šio eksperimento metu buvo nustatyta, kad mokymasis ekskursijos metu yra efektyvesnis, negu klasėje, po kelionės į Biržus mokinių apklausų rezultatai žymiai pagerėjo.
61 Literatūros sąrašas
Aplinkotyra. (1994). V.: Leidybos centras. Basalykas A. (1965). Lietuvos TSR fizinė geografija. T. 2: Fiziniai geografiniai rajonai. Vilnius. Basalykas A. (1977). Lietuvos TSR kraštovaizdis. Vilnius: Mokslas. Bendrojo išsilavinimo standartai I-X klasės: projektas. V.: Leidybos centras. Bražukienė I. (1997). Šiaurės Lietuvos karstinio regiono žemdirbystės geografiniai ypatumai, Geografijos metraštis 30, 267-275. Bucevičiūtė S., Dobkevičius M., Marcinkevičius V. (1992). Karstinio rajono geologinės ir hidrogeologinės sąlygos, Geologija 13, 29-49. Bucevičiūtė S., Marcinkevičius V. (1992). Karsto morfologija. Geologija 13, 49-57. Česnulevičius A. (1995). Šiaurės Lietuvos lygumų reljefo morfologiniai ypatumai. Geomorfologija, 29-39. Česnulevičius A. (1999). Lietuvos reljefas: morfografiniai ir morfometriniai aspektai.Vilnius, Geografijos institutas. Juodkazis V., Marcinkevičius V. (1992). Karstinių reiškinių kiekybinės prognozės galimybės. Geologija 13, 140-151. Juodkazis V., Paltanavičius J. (1992). Karsto tyrimai Lietuvoje. Geologija 13, 13-20. Juodkazis V., Paltanavičius J. (1992). Karsto tyrimų metodiniai principai. Geologija 13, 6-13. Gamtoje. (2000). V: Miškų ir saugomų teritorijų departamentas. Klimas A., Paukštys B., Taminskas J. (1992). Technogeniniai veiksniai ir jų įtaka karstiniams procesams. Geologija 13, 86-99. Lietuvos geologija. (1994). Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimoįstatymas. 2001 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-628Vilnius Lietuvos žemė. (2000). Kaunas, Šviesa. Lietuvos TSR atlasas. (1981). Maskva. Marcinkevičius V., Bucevičiūtė S. (1991). Šiaurės Lietuvos Sulfatinio karsto raida. Geografijos metraštis 27, 198-203. Narbutas V. (1957). Karstiniai reiškiniai ir gipsų paieškų perspektyvos Biržų-Pasvalio rajone. Narbutas V. (1958). Karstiniai reiškiniai Lietuvoje. 68 p. Narbutas V. (1979). Lietuvos karstinio regiono geologiniai savitumai ir apsaugos problemos. Geografinis metraštis 17, 155-166. 62 Narbutas V., Kondratienė O. (1958). Kai kurie nauji duomenys apie tarpledynmetinį karstinį procesą Šiaurės Lietuvoje. Geografinis metraštis 1, 321-328. Natura 2000 saugos paukščius ir buveines. (2004). Baltijos miškai ir mediena. Paškevičius J. (1994). Baltijos respublikų geologija. Vilnius, Valstybinis leidybos centras. Pinkus S. (1986). Biržų pilis. Vilnius Sikorskienė A. (1978). Fizinės geografijos ir botanikos ryšių panaudojimas mokyme. Vilnius. Sikorskienė A. (1978). Geografijos mokomosios ekskursijos kaimo aštuonmetėje mokykloje. Vilnius. Sikorskienė A. (1985). Lietuvos TSR kraštovaizdžio pažinimas. Vilnius. Šiaurės Lietuvos karstinis regionas. Geografiniai gamtonaudos aspektai. (2000). Vilnius, Geografijos institutas. Tauras A. (1989). Mūsų parkai. Vilnius: Mokslas. Turisto atlasas. (1994). Vilnius.: Mintis. Vaitekūnas J., Valančienė E. (1998). Lietuvos geografija. V.: Alma literra. Visuotinė lietuvių enciklopedija. (2003). T. 3. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vodzinskas E. (1982). Šiaurės Lietuvos karsto reikšmė dabartiniam reljefui. Geografinis metraštis 20, 168-177. Vodzinskas E. (1986). Nemunėlio-Apaščios geologinis draustinis. Mokslas ir gyvenimas 6, 9-10. Vodzinskas E. (1988). Kirkilų geologinis draustinis. Mokslas ir gyvenimas 6, 9-10. Vodzinskas E. (1991). Viršutinio devono karbonatinių ir sulfatinių uolienų hipergenetiniai pakitimai Šiaurės Lietuvoje. Geografijos metraštis 27, 192-197. www.birzai.lt www.heritage.lt www.lgt.lt
63 Santrauka
Aplinkos tyrimas yra ypač efektyvus saugomose teritorijose, kuriose yra saugomi įvairūs kraštovaizdžio, gamtiniai ir kultūriniai objektai. Jų tyrimai, sutampantys su mokymo programa, akivaizdžiai gali pagerinti situaciją, ugdant mokinių praktinius įgūdžius. Tokie tyrimai lemtų darnią mokinių prigimtinių galių plėtotę, puoselėti kritinio mąstymo, problemų sprendimo ir kitus šiuolaikinės visuomenės nariui svarbius įgūdžius, ugdyti kūrybinius asmens gebėjimus, dvasinę kultūrą. Tyrimo objektas – Biržų krašto saugomos teritorijos, jų panaudojimas mokymo procese. Saugomos teritorijos įsteigtos išsaugoti Lietuvos karstinio regiono kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros paveldo vertybėms. Darbo tikslas – išnagrinėti Biržų rajono saugomų teritorijų, gamtos ir kultūros paminklų panaudojimo mokymo procese galimybes. Siekiant įvykdyti šį tikslą yra iškelti šie uždaviniai: • atlikti Biržų rajono saugomų teritorijų kompleksinę charakteristiką; • išanalizuoti Biržų rajono gamtinės ir kultūrinės aplinkos komponentų pritaikymo mokymo procese galimybes; • išanalizuoti pagrindinius ir populiariausius turistinius maršrutus, pateikti kitus maršrutus, turistinius objektus, tinkančius pritaikyti mokymo procese. • atlikti pedagoginį eksperimentą. Išanalizavus Biržų krašto saugomų teritorijų gamtinius ir kultūrinius išteklius, galima sakyti, kad šis kraštas turi didelį potencialą, panaudojant mokymo procese. Čia gausu gamtos ir kultūros paminklų. Didžiausia jų koncentracija yra Biržų regioniniame parke. Mokomasis turizmas gali apimti taip pat Nemunėlio – Apaščios draustinį bei didesnius Biržų rajono miestelius. Susipažinti su pagrindiniais kultūriniais ir gamtiniais objektais mokiniai galėtų žygių, ekskursijų metu, įrengtuose pažintiniuose gamtos takuose.
64 Summary
THE USE OF PROTECTED TERRITORIES OF BIRZAI IN HE TEACHING PROCESS
The environmental researches are especially effective in the protected territories in which different objects of landscape, nature and culture are preserved. Combined with the teaching curriculum, such researches can visibly improve the practical pupils’ skills. They can improve the natural pupil’s abilities, foster the skills of critical thinking, problem solving and other important skills for the member of the contemporary society member, as well as to train the creative skills and one’s spiritual culture. The object of this research is the protected territories of Birzai and their usage in the teaching process. The protected territories are founded in order to preserve regional landscape of Lithuania, its natural ecosystem and cultural heritage. The goal of this research is to analyze the possibilities of the usage of the protected territories of Birzai and the natural and cultural monuments in the teaching process. The main tasks of this research are: - to do an integrated characterization of the protected territories of Birzai region; - to analyze the possibilities of the application of the protected territories of Birzai and the natural and cultural components in the teaching process; - to analyze the main popular tourist routes, to present other routes and tourist objects which are useful in application in the teaching process; - to do a pedagogical experiment. Having explored the natural and cultural resources of the protected territories of Birzai, it is observed that this region has a great potential to be applied in the teaching process. There are many monuments of natural and cultural heritage in this region, most of them situated in the regional park of Birzai. The educational tourism might also include the reserve of Nemunelis and Apascia, as well as the bigger towns of Birzai region. The pupils could acquaint themselves with the main objects of the natural and cultural heritage during the excursions and in the established nature tracks.
65 1 PRIEDAS
MARŠRUTAS PO BIRŽUS
Prie šiaurinės Lietuvos sienos, 20 kilometrų nuo magistralės Via Baltica, yra tikrai išskirtinis – Šiaurės Lietuvos perlu vadinamas miestas – Biržai. Šis miestas garsus savo istorine praeitimi, vandens telkinių gausumu, vietinių gyventojų svetingumu. Biržus galima vadinti kurortiniu miestu, kadangi čia daug žalumos, per miestą teka dvi upės, yra du ežerai. Iš Via Baltica magistralės pasukę į Biržus, privažiuojama Pabiržė. Jau iš tolo kiekvieną pasitinka aukšti šios gyvenvietės bažnyčios bokštai. Prieš pat Pabiržę tiltu pervažiuojama Tatulos upė. Joje vanduo visada labai šaltas, nes upė turi dvigubą – atžeminę ir požeminę vagą. Jei norima kiek pailsėti po ilgos kelionės, Pabiržėje galima pasukti į Likėnų reabilitacijos centrą. Ten galima pasivaikščioti po jaukų parką, pasigrožėti tvenkiniais ir pastoviais jų gyventojais – gulbių šeimynėle. Tęsiama kelionė į rajono centrą - Biržus. Šis miestas minimas nuo 1450 metų. Iki pat XIX a. pradžios Biržai priklausė kunigaikščiams Radviloms, todėl pirmą sustojimą mieste vertėtų padaryti prie Radvilų XVII a. statytos bastioninės tvirtovės, kurioje įsikūręs didelis ir turtingas muziejus. Čia galima sužinoti visą Biržų krašto istoriją. Toliau galima aplankyti šalia tvirtovės stovinčią Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Daugiatomio leidinio “Lietuvos bažnyčios” autorius B. Kviklys tvirtina, kad tai viena iš gražiausių Lietuvos bažnyčių. Netoliese matyti ir kitos - evangelikų reformatų bažnyčios- bokštai. Toliau važiuojant J. Basanavičiaus gatve ir pasukus į Atgimimo gatvę, privažiuojama ežero pakrantė. Širvėnos ežeras yra seniausias Lietuvoje dirbtinis ežeras, suformuotas 1575 m. Čia suteikiama gera proga pasivaikščioti 525 m ilgio pėščiųjų lieptu per šį ežerą. Kitoje ežero pusėje stovi grafų Tiškevičių dvaras, kurį Tiškevičiai nupirko 1811 m. iš kunigaikščių Radvilų. Grafų dvarą galima pasiekti ir neinant per lieptą, o apvažiuojant ežerą automobiliu. Apžiūrėjus dvaro pastatus ir pasivaikščiojus po parką, galima važiuoti aplankyti didžiausią karstinę įgriuvą Lietuvoję – “Karvės olą”. Panašių įgriuvų Biržų rajone priskaičiuojama jau per 9000 ir kasmet jų daugėja, todėl vietiniai gyventojai tik didžiausiam priešui linki “Kad tu prasmegtum…”. Grįžimas į Biržus. Susipažinus su lankomiausiomis vietomis, dar galima aplankyti miesto pakraštyje esantį aviaklubą ir pažvelgti į visą miestą iš paukščio skrydžio.
66 2 PRIEDAS 1. ANKETA
1. Kiek Lietuvoje yra rezervatų? a) 9; b) 30; c) 5; d) 359; e) 15. 2. Kiek Lietuvoje yra nacionalinių parkų? a) 3; b) 1; c) 9; d) 5; e) 2. 3. Kiek Lietuvoje yra regioninių parkų? a)10; b) 5; c) 25; d) 30; e) 20. 4. Kokį plotą užima saugomos teritorijos Lietuvoje? a) 5,6%; b) 10,5%; c) 11,4%; d) 15,3% e) 17,5%. 5. Koks miestas garsėja vienintele bastionine pilimi Lietuvoje? a) Biržai; b) Pasvalys: c) Trakai; d) Vilnius; e) Kaunas; 6. Kas yra karstiniai reiškiniai?
......
7. Kur yra ir kaip vadinasi seniausias dirbtinis ežeras Lietuvoje?......
67
3 PRIEDAS
2. ANKETA
1.Kiek Lietuvoje yra rezervatų? a) 9; b) 30; c) 5; d) 359; e) 15. 2. Kiek Lietuvoje yra nacionalinių parkų? a. 3; b. 1; c. 9; d. 5; e. 2. 3. Kiek Lietuvoje yra regioninių parkų? a)10; b) 5; c) 25; d) 30; e) 20. 4. Kokį plotą užima saugomos teritorijos Lietuvoje? a. 5,6%; b. 10,5%; c. 11,4%; d. 15,3% e. 17,5%. 5. Biržų pilies įkūrėjas? ...... 6. Kas yra karstiniai reiškiniai, kas juos sukelia? ...... 7. Kur yra ir kaip vadinasi seniausias dirbtinis ežeras Lietuvoje? ...... 8. Kokio tipo draustiniai yra Biržų regioniniame parke? ...... 9. Kaip vadinasi žymiausios karstinės įgriuvos? ...... 10. Kada Biržai pirmą kartą gavo Magdeburgo teises? a. 1485; b. 1589; c. 1650; d. 1720.
68
4 PRIEDAS 3. ANKETA
1. Kokius pagrindinius miestus ir miestelius pravažiavome ekskursijos metu? ...... 2. Kokius svarbiausius gamtinius objektus pravažiavome (upes, ežerus, miškus, lygumas) ekskursijos metu? ...... 3. Kokie pagrindiniai Biržų regioninio parko saugomi objektai? ...... 4. Kas sukelia karstinius reiškinius? ...... 5. Kokio tipo draustiniai yra Biržų regioniniame parke? ...... 6. Kada Biržai pirmą kartą gavo Magdeburgo teises? a) 1485; b) 1589; c) 1650; d) 1720. 7. Kokiomis garsiomis didikų ir dvarininkų šeimomis garsėjo Biržai? ...... 8. Kokiame draustinyje yra šiauriausias Lietuvos taškas ir žymiausios Biržų krašto atodangos? ...... 9. Kaip vadinasi sanatorija, kuri garsėja Smardonės šaltiniu? ...... 10. Didžiausia Biržų krašto upė? ......
69 5 PRIEDAS
GEOGRAFIJA BENDROJI PROGRAMA
70
71
72 73 74
75
76
77
78
79
80
81 6 PRIEDAS B I R Ž Ų K A L E N D O R I U S (nuo seniausių laikų iki 1875 m) (sudarė Emilis Jokūbas Trečiokas, 1938-2004)
1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. 1040 m. Lavrentijaus metraštyje Kijevo didžiojo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo žygio aprašyme minima Lietuva. Tai pirmasis Lietuvos paminėjimas senąja rusų abėcėle kirilica. 1201 m. Ordinas užėmė sėlių centrą Sėlpilį. 1207 m. Ordinas užpuolė Sėlpilį ir reikalavo pašalinti iš jo lietuvius bei krikštytis. 1208 m. žemgaliai ir livoniečiai surengė žygį į Upytę ir patyrė pralaimėjimą. 1218 m. vokiečiai įsteigė Sėlių ir Žemgalos vyskupijas. 1219 m. spalio 28 d. popiežius Honorijus III paėmė į savo globą Livonijos vyskupą ir patvirtino jam Estijos,Sėlijos ir Žemgalos valdymą. 1224 m. lapkričio 14 d. popiežius Honorijus III patvirtino Livonijos vyskupo Alberto nustatytas vyskupijos ribas. 1229 m. livoniečiai surengė žygį į šiaurės rytų Lietuvą. 1254 m. arkivyskupo Alberto dokumente, pagal kurį aprašytos Žemgalos ir Upmalos srities žemių dalybos, paminėtas Nemunėlio upės vardas (Mėmelė). 1368 m. Livonijos kariai niokojo Upytės ir Kauno apylinkių kaimus, paėmė į nelaisvę bajorus su šeimynomis. 1377 – 1378 m. Upytės žemėje Ordino kariai grobė bajorus su šeimynomis, arklius, galvijus. 1386 m. po Jogailos krikšto įsteigta Vilniaus vyskupija, dabartinis Biržų kraštas priskirtas Vilniaus diecezijai. 1398 m. rugsėjo 29 d. Vytauto ir didžiojo Ordino magistro Konrado fon Jugingeno pasirašytoje Salyno (sala Nemune apie dabartinę Kulautuvą) sutartyje minimas Smardonės upelis. 1413 m. dabartinis Biržų kraštas pagal administracinį suskirstymą yra Trakų vaivadijos Upytės pavieto teritorijoje. 1416 m. istorijos šaltiniuose minimas Biržų laukas tarp Smardonės ir Rovėjos. 1434 m. rugpjūčio pabaigoje trys Livonijos riterių daliniai įsivežė į Žemaitiją, Upytės žemes. 1455 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dovanojimo Radvilai Astikaičiui rašte minimas Biržų dvaras Apaščios ir Agluonos santakoje.Šiuo žmonių dovanojimo aktu (privilegija) Radvilai Astikaičiui leista anksčiau jo pirktoje žemėje apgyvendinti dovanotuosius žmones. Ši data laikoma ankstyviausia dokumentų paliudyta Biržų paminėjimo data. 1492 m. pagal vienų istorikų teigimus Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis dovanojo Biržų žemes savo sekretoriui Grigui Fedkoniui. Kiti istorikai teigia, kad tada Grigas Fedkonis dovanojo jas savo žmonai Onai Radvilaitei. Treti teigia, kad Ona Radvilaitė buvo ištekėjusi už Petkos Jogailovičiaus, kuris 1492 m. mirdamas užrašė savo valdas žmonai. Bet Ona mirė tais pačiais 1492 m., vaikai buvo mirę dar anksčiau, tai Onos žemes, jau seniau priklausiusias Radviloms, karalius leido valdyti Mikalojui I Radvilai. Apie 1500 m. Biržuose pastatyta katalikų bažnyčia. 1505 m. kovo 14 d. karalius Aleksandras Jogailaitis visas iš tėvo gautas Biržų žemes patvirtino Mikalojui I Radvilai. 1510 m. po Mikalojaus I Radvilos mirties Biržų valdos atiteko Vilniaus kaštelionui, didžiajam etmonui Jurgiui Radvilai. 1510 m. Biržų katalikų bažnyčia minima istorijos šaltiniuose. 1512 m. gimė Mikalojus Radvila Rudasis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės, karo, reformacijos veikėjas. Biržuose fundavo bažnyčios statybą, įsteigė evangelikų reformatų aukštesniąją mokyklą.
82 1515 m. vyskupas Albertas Radvila Biržuose netoli pilies.pastatydino naują katalikų bažnyčią. Apie 1515 m. įkurta Pabiržės katalikų parapija ir Mikalojaus Mikalojaičio Radvilos jaunojo rūpesčiu pastatyta medinė bažnyčia. 1520 m. istorijos šaltiniuose paminėti Ageniškis, Parovėja (prie Biržų). 1520 m. vasario 6 d. duomenimis Biržuose buvo 53 miestelėnų dūmai. Tai seniausios dokumentų patvirtintos žinios apie Biržų miestą. 1525 m. Biržai tapo Biržų ir Dubingių Radvilų šakos žemių centru. 1526 m. Biržų vietininkas Aleksandras Tarnovskis atidavė Jurgiui Radvilai Parovėją. 1528 m. dvarų surašymo dokumentuose nurodyta, kad Biržų valdai priklauso Ageniškis su 60 dūmų, Jukniškiai su 48 valstiečiais, Parovėja su 24 baudžiauninkais, 6 bajorų tarnybomis ir 100 miestelėnų, o Biržų dvare gyvena 63 Biržų miestelėnai. 1541 m. Mikalojus Radvila kartu su kitomis Biržų žemėmis paveldėjo ir Papilį. 1541 m birželio mėn. pažymėta vadinamoji Radvilos siena tarp Lietuvos ir Kuršo bei Žemgalos kunigaikštystės. 1542 – 1545 m. Biržų bajorų valdų registre yra duomenų apie Biržų miestelį. 1542 m. gruodžio 17 d. istorijos šaltiniuse paminėtas Čypiškis. 1547 m. gimė Kristupas Radvila Perkūnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karo veikėjas. Pastatydino Biržų tvirtovę. 1547 m. vasario 12 d. Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu imperatorius Karolis V už nuopelnus kovose su stačiatikiais ir totoriais Radviloms suteikė Šv. Romos imperijos kunigaikščių titulą. 1549 m. sausio 25 d. Žygimantas Augustas specialia privilegija patvirtino Biržams kunigaikštystės statusą. Apie 1550 m. Naugarduko apylinkėse (Gardino sritis, Baltarusija) gimė Andriejus Rimša, poetas. Tarnavo Radvilų kariuomenėje. Buvo Biržų paseniūnis. Rašė baltarusių, lenkų kalbomis. Apie 1550 m. gimė Stanislovas Sudrovskis, lenkų reformatų teologas, reformatų literatūros leidėjas. Nuo 1592 m. kunigavo Biržuose. 1550`m. Mikalojus Radvila Rudasis nusipirko iš Jadvygos Vojtechovos Panemunės dvarą. Apie 1551 m. Papilyje pradėjo veikti katalikų bažnyčia. 1551 m. istorijos šaltiniuose paminėtas Apaščios (dabar Kilučiai) dvaras. 1553 m. pirmoji dokumentų patvirtinta žinia apie Biržų katalikų parapiją: Biržų klebonas Jonas Virokovskis sumokėjo kunigaikštystės iždui mokestį. 1553 m. Biržuose pastatyta nauja katalikų bažnyčia. 1553 m. mokėjusių sidabrinės mokestį bažnyčių sąraše minima ir Papilio katalikų bažnyčia. 1553 m. Lietuvoje įkurtos pirmosios evangelikų reformatų parapijos. Mikalojaus Radvilos Juodojo rezidencijos rūmuose jau laikomos evangelikų pamaldos. 1554 m. istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Vabalninko kaimas. 1555 m. istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėti Deikiškiai, Gataučiai, Guodžiai, Ilgalaukiai, Kratiškiai, Mažulėnai (dabar Dumbliūnai), Meilūnai, Mieliūnai, Pajuodupė, Račgaliai,Strazdžiai, Šukionys, Vabalninkas (dvaras), Veleniškiai. 1556 m. istorijos šaltiniuose Biržai pavadinti miesteliu. 1559 m. rugsėjo 28 d. Mikalojus Radvila Rudasis laišku Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui rekomendavo Biržų dvaro ir miestelio seniūno Petro Oborskio sūnų kunigaikščio tarnybon. Iš tarnybos ir mokslų Prūsijoje grįžę jaunuoliai tapdavo protestantizmo propaguotojais. 1561 m. Biržams priklausančių dvarų inventoriuje minimas Biržų dvaras su 4 svirnais, virtuve, kepykla, bravoru ir pirmą kartą Papilio dvaras. 1561 m. istorijos šaltiniuose minima plytinė prie Apaščios su dviem krosnimis. 1563 m. Radvilų valdose vyko valakų reforma. 83 1563 m. istorijos šaltiniuose paminėta Žvejotgala. 1564 m. istorijos šaltiniuose paminėti Šlepščiai. 1567 m. istorijos šaltiniuose paminėta Pagervė. 1568 m. balandžio 28 d. Mikalojus Radvila Rudasis savo sūnaus Kristupo vestuvių proga dovanojo jam Papilio dvarą. 1569 m. istorijos šaltiniuose paminėtas Jokūbiškis (prie Nemunėlio Radviliškio). 1570 m. istorijos šaltiniuose paminėti Bitniškiai, Bobėnai, Svidžiai. 1570 m. istorijos šaltiniuose paminėta, kad Biržų kunigaikštystėje yra 12 vokiečių dūmų, užimančių 521 valaką. 1571 m. istorijos šaltiniai leidžia manyti Papilį jau buvus miesteliu. 1573 m. Krokuvoje (Lenkija) gimė Danielis Naborovskis, lenkų poetas, Radvilų globotinis. Teigiama, kad kurį laiką gyveno Biržuose. 1575 m. gimė Adomas Rasijus, Lietuvos protestantų mąstytojas, pedagogas, švietimo teoretikas. 1615 – 1623 m. dirbo Biržų evangelikų reformatų parapijos mokykloje, rengė jos pertvarkymo į gimnaziją projektą, švietimo plėtros Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje programą. 1575 m. (yra šaltinių, nurodančių 1562 m.) gimė Tomas Makovskis, dailininkas, kartografas. Išraižė plačiai žinomąją graviūrą, vaizduojančią Biržus XVII a. pradžioje. 1578 m. pradėta Papilio evangelikų reformatų bažnyčios statyba. 1579 m. sausio 8 d. istorijos šaltiniuose paminėti Daukniškiai. Apie 1580 m. panaikinta Biržų katalikų parapija. Apie 1580 m. Vabalninko karališkasis sodžius tapo karališkuoju dvaru. 1584 m. balandžio 27 d. mirė Mikalojus Radvila Rudasis. Po jo mirties Biržus paveldėjo sūnus Kristupas Radvila Perkūnas. 1584 m. prie Biržų evangelikų reformatų bažnyčios įkurta pradinė mokykla. 1584 m. Kristupas Radvila Perkūnas nusipirko Naradavos dvarą ir Čypiškio palivarką. 1584 m. Nemunėlio Radviliškyje pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. 1584 m. pasirašytas Vilniaus vyskupo ir Livonijos vietininko Jurgio Radvilos, Žemgalos ir Livonijos kunigaikščio Gotardo ir Trakų vaivados Kristupo Radvilos susitarimas dėl Biržų pasienio ribų. 1585 m. istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėti Guodžių kaimas ir Lebeniškių vaitystė. 1585 m. gimė Kristupas II Radvila, karo, reformacijos veikėjas, 1615 – 1635 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas, 1633 – 1640 m. Vilniaus vaivada, 1635 – 1640 m. didysis etmonas. Sustiprino Biržų pilį. 1585 m. gegužės 3 d. istorijos šaltiniuose paminėti Kirkilai. 1586 m. pradėta statyti Biržų tvirtovę. 1586 m. istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėti Grumšliai, Smilgiai, Stačkūnai, Valentai. 1586 m. birželio 30 d. sudaryta sutartis su pylimų meistrais Povilu Fonchtovičiumi ir Pranciškumi Minetu del tvirtovės pylimo supylimo. 1586 m. rugpjūčio 10 d. istorijos šaltiniuose paminėti Legailiai. 1586 m. rugpjūčio 15 d. istorijos šaltiniuose paminėtas Gulbinų dvaras. 1586 m. rugpjūčio 21 d. istorijos šaltiniuose paminėtas Likėnų dvaras. 1586 m. rugsėjo 22 d. istorijos šaltiniuose paminėtas Pačeriaukštės laukas. 1586 m. lapkričio 4 d. istorijos šaltiniuose paminėtas Nemunėlio Radviliškio miestelis. 1587 m, Biržų tvirtovės teritorijoje pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. 1587 m. istorijos šaltiniuose paminėti Smardonės mineraliniai vandenys ir prie Biržų veikusi mineralinio vandens gydykla. 1588 m. istorijos šaltiniuose paminėti Butniūnai. 1589 m. baigti pagrindiniai Biržų bastioninės pilies statybos darbai. 1589 m. kovo 9 d. Biržams suteiktos Magdeburgo teisės. 84 1590 m. įsteigta Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijos mokykla. 1590 m. kovo 29 d. Mikalojaus Radvilos dokumente paminėtas bajorų žemės sklypas, priskirtas Papilio dvarui. Spėjama, kad šiame sklype Šakinavos kaime vėliau įsikūrė Papilio miestelis. 1592 m. Kristupas Radvila Perkūnas papildė lėšas Biržų evangelikų reformatų parapijos mokyklai, aptarė jos vietą miesto bendrijoje. 1593 m. Varšuvos seimas pavedė Vabalninką karaliaus Žygimanto III žmonai Onai Austrei. 1595 m. Kristupo Radvilos Perkūno rūpesčiu Papilyje baigta statyti nauja evangelikų reformatų bažnyčia. 1595 m. istorijos šaltiniuose paminėta Papilio evangelikų reformatų parapijos mokykla. 1596 m. istorijos šaltiniuose paminėti Gervelėnai, Karklinai. 1596 m. gruodžio 5 d. istorijos šaltiniuose paminėti Rimgailiai. 1597 m. Biržuose vėl atkurta evangelikų reformatų parapijos mokykla ir senelių prieglauda. 1597 m. Biržų tvirtovės arsenalas papildytas Rygoje pagamintomis patrankomis. Po 1599 m. mirė Andriejus Rimša. Apie 1600 m. mirė Stanislovas Sudrovskis. 1600 m. baigta statyti Papilio evangelikų reformatų bažnyčia. Papilys jau miestelis. 1602 m.gimė Samuelis Minvydas, kunigas, vienas iš “Knygos nobažnystės” (1653) pamokslų, maldų ir katekizmo rengėjų. Kunigavo Radvilų rūmuose. 1603 m. istorijos šaltiniuose paminėti Einoriai, Galvokai, Kupriai (prie Vabalninko), Narvydiškiai. 1603 m. lapkričio 20 d. mirė Kristupas Radvila Perkūnas. 1604 m. istorijos šaltiniuose paminėti Aspariškiai, Germaniškis, Remeikiai. 1604 m. balandžio 21 d. Kristupo II ir Jono Radvilų dalybų akte paminėtas Astravas. Apie 1605 m. gimė Samuelis Tamošauskas, vienas iš “Knygos nobažnystės” (1653)rengėjų, vertėjas, reformacijos veikėjas.Parašė epitafiją Biržų mokyklos 1620 m. sudarytam spausdintam rinkiniui . 1606 m. istorijos šaltiniuose paminėti Dukurniai, Kubiliai, Kučgalys, Liepalotai, Latveliai, Marmakiškiai, Mieleišiai, Myžaliai (dabar Mikaliai), Neciūnai, Satkūnai, Sauginai, Semeniškiai, Smaliečiai, Starkoniai, Tauniūnai, Žvirbliai, Žiobos. 1606 m. Papilyje surašyti 33 dūmai. 16 alaus ir 4 degtinės smuklės. 1606 m. istorijos šaltiniuose paminėta Ageniškio dvaro evangelikų reformatų bažnytėlė. 1607 m. balandžio 10 d. istorijos šaltiniuose paminėti Juostaviečiai. 1608 m. Papilio dvaro inventorių dokumentuose paminėti Gajūnai, Jokniūnai, Juodžioniai, Mažuikiai, Žvaguičiai. 1608 m. Torūnėje (Lenkija) gimė Adomas Freitagas, senojo nyderlandiškojo tipo bastioninių pilių statybos teoretikas, karo inžinierius, medicinos daktaras, Jonušo Radvilos gydytojas. Mokė Jonušą Radvilą fortifikacijos, padėjo fortifikuoti Biržus. 1609 m. Ukmergės pavieto Panemunio dvaro inventorių dokumentuose pirmą kartą paminėti Andrišonys, Baryškiai, Eiskudžiai, Jasiškiai, Kvedariškis, Medeikiai, Mitlanai, Pūteliai, Žiūriškis. 1609 m. Biržuose kovai su švedais sutelkta Jeronimo Karolio Chodkevičiaus kariuomenė pastojo jiems kelią tarp Piarnu ir Daugavgryvos. 1609 m kovo 6 d. Kristupas II Radvila savo Papilyje išleistu įsaku paskelbė prekiavimo Biržų mieste taisykles: įsakyta globoti vietinius pirklius,sutvarkyta amatininkų, ypač mėsininkų, veikla. 1609 m. liepos 31 d. istorijos šaltiniuose paminėti Spalviškiai (dabar Skultiškiai). 1610 m. Biržuose surašyti 86 dūmai. 1610 m. Papilyje surašyti 43 dūmai, 16 alaus, 4 degtinės smuklės,audėjas, 4 mėsininkai. 85 1610 m. istorijos šaltiniuose paminėtas Astravo dvaras ir laukas. 1610 m.gimė Juozas Narūnavičius (Naronskis), kartografas, karo inžinierius. 1640 – 1660 m. topografavo Radvilų žemes ir Biržų apylinkes. 1610 m. birželio 12 d. Kristupo II Radvilos potvarkiu Biržuose sureguliuoti prekybos mokesčiai. 1611 m. istorijos šaltiniuose paminėti Braškiai, Geidžiūnai, Medeikiai, Mickūnai, Rakutėnai (dabar Dirvonakiai), Užušiliai, Vinkšniniai, Zastaučiai. 1611 m. Kristupo II Radvilos pasirašytuose nuostatuose Biržų kunigaikštystės dvarų valdytojams nurodyta, kad Papilio dvaro pavaldiniai ir miestelėnai privalo prekiauti Biržuose. 1611 m. Biržų evangelikų reformatų parapijos mokykla tapo aukštesniąja pradine. 1612 m. gruodžio 2 d. Papilyje gimė Jonušas Radvila, valstybės ir karo veikėjas, evangelikų reformatų globėjas. 1613 m. Tomo Makovskio žemėlapyje Papilys pažymėtas miestelio ženklu. 1613 m. netoli Parovėjos parinkta vieta Radvilų žvėrynui ir pradėta ją įrengti. 1614 m. po Kristupo II Radvilos vedybų su Ona Kiškaite Biržų Radvilų giminei atiteko Kėdainiai, kuriuos iki tol valdė Kiškos. 1615 m. istorijos šaltiniuose paminėta, kad Upytės pavieto maršalas Jonas Sicinskis (Čičinskas) jau skyrė lėšų dviems mokytojams Papilio evangelikų reformatų parapijos mokykloje išlaikyti. 1615 m. visos patrankos ir hakovnicos iš Radvilų Alantos, Bielicos, Orlės, Vilniaus dvarų pergabentos į Biržus. 1615 m. Kristupas II Radvila instrukcijoje įsakė Biržų pilies patrankas prižiūrėti, kad “visuomet būtų tvarkingos”. 1616 m. Biržų, Pasvalio, Bauskės apylinkėse įvyko žemės drebėjimas. 1617 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas III dovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerio Jeronimo Valavičiaus dukteriai Teklei Mieliūnų sodžių. 1617 m. Biržų kunigaikštis atidavė iki gyvos galvos valdyti Astravą žirgų išjodinėtojui Malatestai ir jo žmonai Kotrynai Podmakelskaitei. 1617 m. istorijos šaltiniuose paminėti Ančiškiai, Berčiūnėliai, Gaižiūnai, Gataučiai, Inkūnai, Jasiuliškiai, Mockūnai, Purvai. 1617 m. Vabalninke pastatyta medinė bažnyčia. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerio Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu įkurta Vabalninko katalikų parapija. 1618 m. istorijos šaltiniuose Vabalninkas vadinamas miesteliu. 1618 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Jeronimas Valavičius užrašė Mieliūnų saodžių Vabalninko bažnyčiai. 1619 m. Vabalninkui suteikta privilegija rengti turgų. 1619 m. Nemunėlio Radviliškio mokyklai paskirtas sklypas. 1619 m. istorijos šaltiniuose paminėti Nausėdžiai (prie Nemunėlio Radviliškio). 1619 m. Biržų kunigaikščio žirgų išjodinėtojo Malatestos našlė Kotryna Podmakelskaitė už 100 kapų grašių pardavė Astravą kunigaikščio tarnui Jonui Daugėlai Striškai. 1619 m. Biržų pilies cekhauzo inventoriuje paminėtos dvi stambaus kalibro patrankos su Rygos herbu ir dvi ką tik atvežtos iš Nesvyžiaus. 1620 m. gegužės 3 d. Gdanske (Lenkija) gimė Boguslavas Radvila, valstybės ir karo veikėjas, evangelikų reformatų globėjas. Biržuose laikė kapelą. 1621 m. istorijos šaltiniuose paminėta, kad Biržuose medicinos daktaru dirba Matas (Matys). 1622 m. istorijos šaltiniuose paminėti Drabūnai, Gineičiai. 1622 m. Biržų Radvilos Trečionėliuose (dabar Pasvalio rajonas) įkūrė pilies parakinę (parako dirbtuves). 1625 m. švedai paėmė Vabalninką. 86 1625 m. Vabalninkas nukentėjo nuo maro epidemijos. 1625 m. švedų karo inžinieriai padarė Biržų pilies įtvirtinimų planą. 1625 m. Tirolyje (Italija) gimė Jurgis Ertlis, architektas. 1665 – 1666 m. statė Biržų pilį ir rūmus. 1625 m. rugpjūčio 5 d. prie Biržų pilies pasirodė švedų dalinys ir buvo sumuštas. 1625 m. rugpjūčio 7 d. švedai apgulė Biržų pilį, bet nepaėmė jos. 1625 m. rugpjūčio 10 d. švedai atsitraukė nuo Biržų ir apsistojo prie Nemunėlio Radviliškio. 1625 m. rugpjūčio 28 d. švedai antrą kartą apgulė Biržų pilį. 1625 m. rugsėjo 7 d. Biržų pilis pasidavė švedams, įgula pagal susitarimą apsiginklavusi, su išskleistomis vėliavomis išėjo iš pilies, o švedai joje pasirengė gynybai. 1625 m. rugsėjo 25 d., Kristupui II Radvilai nuo Svėdasų žygiuojant link Biržų, Gustavas II Adolfas skubiai pasitraukė nuo Biržų į Kuršą, palikdamas Biržuose stiprią pulkininko Kroico (Kreutz) vadovaujamą įgulą. 1626 m. Žečpospolitos seimas nutarė atlyginti Radvilos Biržuose patirtus dėl švedų antplūdžio nuostolius. 1627 ar 1628 m. mirė Adomas Rasijus. 1627 m. sausio 19 d. Baldenmuižėje etmonas Leonas Sapiega ir švedų kariuomenės Livonijoje vyriausiasis vadas maršalas Jokūbas de la Gardis sudarė keturių mėnesių paliaubų sutartį. 1627 m. sausio 26 d. pagal Baldenmuižės sutartį už nedidelę Liaudonių pilaitę Livonijoje Lietuvai grąžinti Biržai. 1628 m. istorijos šaltiniuose paminėti Savučiai, Sviliai. 1630 m. mirė Tomas Makovskis. 1631 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimas paskyrė Kristupui II Radvilai 22000 auksinų, kad padengtų nuostolius dėl Biržų sugriovimo. 1632 m. Kristupas II Radvila buvo raginamas panaudoti Biržų patrankas per karaliaus elekcijos iškilmes, bet dėl atstumo ir sienų saugumo atsisakė. Apie 1632 m. Lenkijoje gimė Samuelis Bitneris, Naujojo Testamento 1701 m. leidimo pagrindinis vertėjas, tęsė Jono Božimovskio pradėtą Biblijos vertimą. Kunigavo Biržuose. 1634 m. vyko valstiečių bruzdėjimai Upytės ir Ukmergės pavietuose. Apie 1634 m. Šventežeryje (Lazdijų rajonas) gimė Samuelis Boguslavas Chilinskis, lietuvių raštijos darbuotojas, Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą.Dirbo katechetu Biržuose. 1636 m. Biržuose pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. 1636 m. Biržų evangelikai reformatai išsirūpino privilegiją sakyti pamokslus lietuvių kalba. 1636 m. Vendeno kaštelionas Mykolas Korfas į Biržus atsiuntė tris geležines patrankas. 1636 m. lapkričio 23 d. išleista privilegija kurti Biržų evangelikų liuteronų parapiją. 1637 m. Kristupas II Radvila pagal architekto Georgo Pirko brėžinius pradėjo atstatyti Biržų tvirtovę. 1638 m. istorijos šaltiniuose paminėti Drąseikiai, Gavėnai, Sližiai, Šliželiai, Štakiriai, Zizonys. 1638 m. balandžio 4 d. istorijos šaltiniuose paminėta Šilagala. 1639 m. istorijos šaltiniuose paminėta Vabalninko parapijos mokykla. 1639 m. kovo 8 d. Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Vladislovas IV Vabalninko bažnyčiai, kaip nukentėjusiai nuo švedų antplūdžio ir maro, paskyrė du valakus žemės Vabalninke , Bartkūnų sodžių (7 valakai su žmonėmis) ir 2,5 valako Geniškių. Perdavimo dokumentuose paminėti Natiškiai, Zaprutiškiai. 1639 m. balandžio 29 d. istorijos šaltiniuose paminėti Diliai (prie Pačeriaukštės), Mažutiškiai. 1640 m. istorijos šaltiniuose paminėti Martišiūnai. 1640 m. Papilio savininku tapo Jonušas Radvila. 87 1640 m. Radvilų Biržų plytinėje pradėjo veikti geležies lydymo krosnis. 1640 m. Vilniuje mirė Danielis Naborovskis. 1640 m. balandžio mėn. mirė Kristupas II Radvila. 1641 m. istorijos šaltiniuose paminėti Klausučiai, Paberžiai. 1641 m. spalio 30 d. istorijos šaltiniuose paminėtas Gerultiškis. 1642 m. Biržams patvirtintos Magdeburgo teisės. 1642 m. istorijos šaltiniuose paminėti Kirbuliai. 1643 m. istorijos šaltiniuose paminėti Pauperiai. 1643 m. rugpjūčio 3 d. istorijos šaltiniuose paminėti Likėnai. 1644 m. Biržams antrą kartą patvirtintos Magdeburgo teisės, karalius patvirtino ir suteiktą privilegiją nemokėti mokesčių kaip nukentėjusiems nuo švedų. 1644 m. istorijos šaltiniuose paminėti Krikščiai. 1644 m. Boguslavas Radvila leido Biržų miestelėnams laikyti alaus bravorus. 1644 m. Vabalninko miestelėnams leista patiems daryti ir pardavinėti naminį alų. 1645 m. Biržus ištiko gaisras. 1645 m. kartografas Juozas Narūnavičius (Naronskis) sudarė Biržų kunigaikštystės žemėlapį. 1645 m. istorijos šaltiniuose paminėti Iškonys, Kateliškiai, Kočėnai, Peikšteniai, Skrebiškiai, Špygiai, Tamošiūnai, Vaitkūnai. 1647 m. Pabiržėje arčiau miestelio dvarininkų Marijonos ir Karolio Rastauskų rūpesčiu pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1650 m. gimė Fiodoras Golovinas, Rusijos valstybės veikėjas, diplomatas, generolas admirolas. 1701 m. lydėjo carą Petrą I kelionėje į Biržus, kur buvo sudaryta Biržų sutartis prieš švedus. 1650 m. Kėdainiuose mirė Adomas Freitagas. 1650 m. rugpjūčio mėn. Kėdainiuose mirė Samuelis Tamošauskas. Apie 1651 m. Jonušo Radvilos rūpesčiu Biržuose įsteigta vaistinė. Apie 1652 m. pagal Ulricho parengtą projektą pradėta atstatyti Biržų tvirtovės rūmus. 1654 m. atstatomoje Biržų tvirtovėje jau buvo supilti keturi redutai. 1655 m. liepos mėn. švedų agentas Paulius Helmesas, atvykęs į Biržus, iš Radvilos seniūno Striškos išgirdo, kad bajorija tikrai linkstanti pasiduoti švedų karaliaus globai. 1655 m. rugpjūčio 2 d. de la Gardžio oficialus agentas Rygos miestelėnas Mikalojus Horstas atvyko į Biržus ir sužinojo apie Radvilų ir vyskupo Jurgio Tiškevičiaus nutarimą formaliai paprašyti švedų paramos prieš Maskvą. 1655 m. rugpjūčio 10 d. Gabrielius Liubeneckis Radvilų vardu Rygoje pasirašė sutartį, kurioje švedų karalių pripažino savo valdovu. 1655 m. rugpjūčio 17 d. švedų feldmaršalas Levenhauptas su kariuomenės dalimi iš Kuoknesės persikėlė į Nemunėlio Radviliškį ir įkūrė ten stovyklą. Pulkininkas Taleris su 7 kuopomis pėstininkų ir 200 raitelių buvo pasiųstas užimti Biržus. Biržų tvirtovė buvo užimta, komendantu paskirtas Urkvardas. Iš Nemunėlio Radviliškio užimti Palangą, Šventąją, Piltenę buvo pasiųstas pulkininkas leitenantas Martynas Šulcas. 1655 m. rugsėjo 10 d. švedų kariuomenės stovykla iš Nemunėlio Radviliškio buvo perkelta į Pasvalį. 1655 m. rugsėjo 15 d. Jonušo Radvilos stovykloje viešėjo švedų feldmaršalas Levenhauptas. 1655 m. gruodžio 31 d. Tikocine (Lenkija) mirė Jonušas Radvila.Po jo mirties Biržai atiteko Boguslavui Radvilai. 1656 m. gegužės 24 d. Magnus de la Gardis atvyko į Biržus ir parašė kvietimus žymesniesiems krašto žmonėms susirinkti birželio 23 d. apsvarstyti reikalų.
88 1656 m. birželio 24 d. konfederatai iš Šeduvos persikėlė prie Biržų. Kariuomenės regimentoriumi buvo išrinktas Žemaitijos žemės teisėjas ir suolininkas Viktoras Konstantinas Mlečka. 1656 m. liepos 20 d. Viktoras Konstantinas Mlečka, remdamasis naujai gautu karaliaus universlu, sušaukė bajoriją susirinkti prie Biržų liepos 31 d. 1656 m. rudenį prie Biržų su reguliariąja kariuomene atvyko etmonas Vincentas Gosevskis. 1657 m. sausio 24 d. po dviejų mėnesių apgulties kapituliavo švedų įgula Biržų pilyje. Jai buvo leista laisvai pasitraukti su 8 patrankomis ir 5 bosais parako. Apgulties metu Biržai sudegė, pilis buvo apgriauta. Švedai išvyti iš etnografinės Lietuvos ribų. 1659 m. pagal architekto Teofilio Spinovskio projektą vėl pradėta atstatyti Biržų pilį. 1659 m. Papilį ištiko gaisras. Sudegė pusė miestelio. 1659 m. Maskvos kariuomenė nuniokojo Ageniškio dvarą, sudegino visus jo pastatus, malūną. 1659 m. rugpjūčio 20 d. Biržai paimti iš Vincento Gosevskio ir vėl atiduoti Boguslavo Radvilos valdžion. 1660 m. pilies arsenale buvo 44 ketaus ir 3 geležinės patrankos. 1660 m. Liubčioje (Naugarduko rajonas, Gardino sritis, Baltarusija) mirė Samuelis Minvydas. 1661 m. spalio mėn. Teofilis Spinovskis apžiūrėjo atstatomą pilį , išmatavo miestui vietą už upės ir padarė aikštės bei gatvių planą; taisyti atstatomos pilies pylimai, užtvanka. 1662 m. Teofilis Spinovskis sudarė Biržų planą, pagal kurį patikslintas miesto užstatymas. 1662 m. tvirtovės teritorijoje pagal inžinieriaus Samuelio Arciševskio planus jau buvo atstatyti kareivinių, vartų pastatai. 1662 m. Astravas užstato teise atiduotas Biržų evangelikų reformatų klebonui Minvydui. 1662 m. Biržuose surašyta 114 namų, iš kurių 12 buvo valdiški: rotušė, kalvinų ir liuteronų bažnyčios, mokykla, vaito, vaito padėjėjo, miesto raštininko namai, kalėjimas, budelio, kunigo, gydytojo ir mokytojo namai. 1662 m. lapkričio 18 –20 d. Biržuose apsilankęs Boguslavas Radvila apžiūrėjo pilį, ten išlikusius pastatus bei Teofilio Spinovskio projektus. 1662 m. lapkričio 29 d. žygyje prie Ostrinios (Gardino sritis, Baltarusija) mirė Vincentas Gosevskis (Korvinas Gosevskis), karo veikėjas. 1657 m. išstūmė švedus iš Biržų ir Lietuvos. 1663 m. atstatomoje Biržų tvirtovėje rekonstruotas arsenalas, pastatytos arklidės, išmūrytas penktas kareivinių namas. 1663 m. (?) mirė Motiejus Forbekas – Letovas (Vorbek – Lettow), Biržų ir Dubingių Radvilų gydytojas, atsiminimų knygos “Atminties lobynas…” autorius. Gimimo data nežinoma. 1664 m. vasario 1 d. Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Marija Liudvika perdavė Vabalninko bažnyčiai Skiautiškių (dabar Baibokai) 8 valakų palivarką. 1666 m. liepos 1 d. gaisras sunaikino Biržų miestą. 1667 m. Vabalninkui pakartotinai patvirtinta teisė turėti turgų. 1667 vasario 27 d. gimė Liudvika Karolina Radvilaitė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikė, Lietuvos reformatų veikėja, paskutinė Biržų ir Dubingių Radvilų šakos dvarų valdytoja. 1667 m. birželio 3 d. Ukmergės pavieto Roviškių dvaro inventoriaus dokumentuose pirmą kartą paminėti Gikonys, Kvetkai, Ruškiškiai. 1668 m. Londone (Anglija) mirė Samuelis Boguslavas Chilinskis. 1668 m. rugsėjo 17 d. Vabalninko dvaro valdytojas Jurgis Tyzenhauzas jėga bandė užgrobti Vabalninko bažnyčiai priklausantį Skiautiškių (dabar Baibokai) palivarką, išvijo iš jo ūkvedį Klimavičių. 1669 m. baigti pagrindiniai Biržų tvirtovės atstatymo darbai.
89 1669 m. gruodžio 31 d. Karaliaučiuje (dabar Kaliningradas, Rusija) mirė Boguslavas Radvila. Po jo mirties Biržai atiteko trečius metus einančiai dukrai Liudvikai Karolinai. 1670 m. istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėti Parovėjos dvaras, Sodeliškiai. 1670 m. gegužės 12 d. Drezdene (Vokietija) gimė Augustas II, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. 1701 m. lankėsi Biržuose, čia susitiko su Rusijos caru Petru I ir sudarė su juo sutartį prieš švedus. 1671 m. Papilyje surašyti 48 dūmai. 1671 m. Papilio dvaro inventorių dokumentuose paminėti Apaščia, Ažubaliai, Balzieriškis, Dūdiškiai, Galintiškis, Grandeliškis, Kyliškiai, Kūginiai, Parovėja (prie Papilio), Spalviškiai, Steponiškis, Variakojiškiai, Vijoliškis,Virškupėnai,Voriškis. 1673 m. lapkričio 20 d. Ukmergės pavieto Salamiesčio dvaro ir miestelio inventorių dokumentuose paminėti Akmenė, Čižiškis, Daunoriai, Diliai, Dvaržiškis, Egerdiškis, Medinos, Miegonys, Purleškiai, Šiekštininkai, Šilai, Vabalninkas (karališkasis dvaras), Vaidaginė, Vieščiūnai, Vileišiškiai. 1674 m. spalio 22 d. Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas būsimos Biržų parapinės bažnyčios administratoriumi paskyrė Pabiržės kunigą Andrių Maciejevičių, pagarsėjusį avantiūristiškais išpuoliais prieš protestantus. 1674 m. spalio 24 d. Vilniaus vyskupas Mokalojus Steponas Pacas skundėsi, kad Biržų katalikai neturi reikiamo religinio aptarnavimo ir prašė atstatyti Biržuose katalikų bažnyčią toje vietoje, kur ji anksčiau buvo. 1678 m. Prūsijoje mirė Juozas Narūnavičius (Naronskis). 1681 m. Biržuose per gaisrą žuvo Jono Božimovskio parengtas Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą. 1682 m. baigti atstatyti Biržų tvirtovės rūmai. 1682 m. Biržuose surašyti 182 dūmai. 1682 m. Liudvika Karolina Radvilaitė pastatydino Biržuose alaus daryklą. 1685 m. Biržams trečią kartą atnaujintos Magdeburgo teisės. 1686m. Biržų distrikto sinodas prašė Liudviką Karoliną Radvilaitę lėšų bakalaurams, kurie ”vaikelius valsčiuose mokytų”. 1686 m. Biržuose veikė odininkų, siuvėjų, kalvių, audėjų cechai, pirklių draugija. 1686 m. Biržuose įkurtas aludarių cechas. 1686 m. lapkričio 25 d. Biržuose įkurtas bendras aludarių, kepėjų, degtindarių ir mėsininkų cechas. 1687 m. Biržuose įsteigta evangelikų liuteronų parapijos mokykla. Liudvika Karolina Radvilaitė leido statyti mokyklos pastatą. 1687 m. lapkričio 21 d. Liudvika Karolina Radvilaitė atnaujino savo protėvių fundacijas Nemunėlio Radviliškio, Papilio evangelikų reformatų parapijų mokykloms. Iš naujo buvo paskirtas sklypas Papilio mokyklai statyti. Apie 1690 m. Karaliaučiuje (dabar Kaliningradas, Rusija) mirė Teofilis Spinovskis. 1692 m. Liudvikos Karolinos Radvilaitės rūpesčiu Biržuose įrengta nauja katalikų bažnyčia. Taip įvykdytas Vilniaus vyskupo Konstantino Bžostovskio prašymas. Klebonui paskirta 400 lenkų auksinų per metus. 1694 m. istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėti Naciūnai. 1695 m. Vabalninko parapijos sodžių sąraše paminėti Čypėnai, Kupreliškis, Kurkliai, Nausėdžiai (prie Vabalninko), Skamarakai. 1695 m. kovo 25 d. mirė Liudvika Karolina Radvilaitė. 1696 m. istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėti Pasvaliečiai. 1696 m. sudegė pirmoji medinė Vabalninko bažnyčia. 1696 m. rugpjūčio 22 d. atidaryta nauja Biržų evangelikų liuteronų parapijos mokykla. 90 1696 ar 1697 m. mirė Jurgis Ertlis. 1697 m. istorijos šaltiniuose Parovėja paminėta kaip valsčiaus centras. 1697 m. Ukmergęs pavieto Bliūdžių dvaro inventoriaus dokumentuose paminėti Bliūdžių, Nemunėlio Radviliškio kaimai. 1698 m. Vabalninką ištiko pirmasis istorijos šaltiniuose minimas gaisras. 1701 m. Biržams ketvirtą kartą atnaujintos Magdeburgo teisės. 1701 m. iš Biržų į Peterburgą išgabenta pilies rūmuose buvusi Leonardo da Vinčio drobė “Madona Lita” (“Mėlynoji madona”). Dabar eksponuojama Ermitaže. 1701 m. sausio 24 d. iš Varšuvos per Lomžą, Kauną į Biržus atvyko karalius Augustas II. 1701 m. vasario 17 d. iš Sankt Peterburgo per Polocką, Daugpilį į Biržus atvyko Rusijos caras Petras I. 1701 m vasario 25 d. Augustas II ir Petras I grįžo į Biržus aplankę Mitavą (dabar Jelgava) ir Dinamundę. 1701 m. vasario 26 – kovo 14 d. Biržuose vyko Augusto II ir Petro I derybos. 1701 m. kovo 9 d. sudaryta Augusto II ir Petro I Biržų sutartis prieš švedus. 1701 m. liepos 24 d. Biržus užėmė švedai ir paėmė Augusto II pilyje paliktus karo reikmenis. 1702 m. Biržuose padidinta švedų įgula. 1702 m. kovo 23 d. raštu patvirtinta Augusto II ir Petro I Biržų sutartis. 1703 m. kovo mėn. G. A. Oginskis, remiamas rusų dalinių, apgulė Biržų pilį ir atėmė ją iš švedų. 1704 m. pilies komendanto Nerezijaus įsakymu prieš švedų puolimą sudegintas Biržų miestas. 1704 m. rugpjūčio 28 d. švedai apgulė Biržų pilį. 1704 m. rugsėjo 14 d. švedai paėmė Biržų pilį ir generolo G.Levenhaupto įsakymu ją susprogdino. 1705 m. rusai išvijo švedus iš Biržų. 1705 m. atstatyta sudegusi švedų antpuolio metu (1704 m.) Biržų evangelikų reformatų bažnyčia. 1705 m. rugpjūčio 6 d. Biržuose antrą kartą lankėsi Rusijos caras Petras I. Apsistojęs likusiose neišsprogdintose patalpose pilies teritorijoje, Biržuose išbuvo 4 dienas. 1706 m. rugpjūčio 10 d. mirė Fiodoras Golovinas. 1707 m. Biržų kunigaikštystės medicinos daktaru dirbo Jonas Rakovas. Kituose istorijos šaltiniuose minimas kaip barzdaskutys. 1707 m. Pabiržėje ant buvusio piliakalnio klebono Gasparo Šarkevičiaus rūpesčiu pradėta statyti trečiąją, jau mūrinę, bažnyčią. 1709 m. išlikusiose Biržų pilies kareivinėse apgyvendinta Rusijos 7 – ojo Astrachanės pulko pulkininko Fomino kareivių kuopa. 1710 m. rusų kariuomenės įgula pasitraukė iš Biržų. 1710 m. mirė Samuelis Bitneris. 1712 m. Roviškių dvaro savininkų Ozemblovskių dalybų akte paminėta Kvetkų bažnyčia. 1714 m. Vabalninke pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1714 m. Vabalninko bažnyčią vizitavęs kanauninkas Ancuta savo pranešime rašo, kad Vabalninke mokykla dar yra, yra ir mokytojas, bet visai nebėra vaikų, nors mokytojas algą tebegauna. 1716 m. Deikiškiuose pastatyta koplyčia. 1717 m. Papilyje pastatyta nauja laikina katalikų koplyčia. Papilio katalikai skundėsi, kad kalvinų tikėjimo žmonės trukdo jiems rinktis į šią koplyčią.
91 1718 m. istorijos šaltiniuose paminėta Papilio dvare buvusi medinė katalikų koplyčia turėjusi kunigą ir priklausiusi Kupiškio dekanatui. 1718 m. Papilyje lotynų kalba pradėta rašyti metrikų dokumentus. 1718 m. kunigavęs ir Papilio koplyčioje Pabiržės kunigas Baltramiejus Antanas Rybinskis pradėjo bylinėtis dėl Papilio evangelikų reformatų bažnyčios grąžinimo katalikams. 1719 m. Nemunėlio Radviliškyje pastatyta katalikų koplyčia. Apie 1720 m. gimė Simonas Jakštavičius, religinės knygos “Spasabas nabaženstvų…” (1771) leidėjas. Kunigavo Papilyje. 1720 m. Suoste pastatyta medinė katalikų koplyčia. 1720 m. kovo mėn. karalius Augustas II kreipėsi į Vilniaus vyskupą, prašydamas nevaržyti evangelikų reformatų tikėjimo laisvės, kurią garantuoja Lietuvos valstybės įstatymai, ir nesikėsinti į Papilio evangelikų reformatų bažnyčią. 1720 m. gruodžio 14 d. Noiburgo kunigaikščio Karolio Pilypo pasiuntinys prašė Vilniaus vyskupą sulaikyti kunigo Baltramiejaus Antano Rybinskio išpuolius prieš Papilio evangelikų reformatų bažnyčią. 1725 m. Biržų reformatų mokykloje buvo mokoma lietuvių kalbos. 1726 m. pastatyta koplyčia Lamokuose. 1726 m. evangelikų reformatų dvasininkai buvo siunčiami į Papilio mokyklą mokytis lietuvių kalbos. Apie 1726 – 1729 m. Pabiržės katalikų filija tapo parapija. 1729 m. Vabalninką ištiko antrasis istorijos šaltiniuose minimas gaisras, kurio metu sudegė ir bažnyčia. 1729 m. Palėvenės domininkonų vienuolyno kunigas Gruzdas užpuolė ir nuniokojo evangelikų reformatų bažnyčias Nemunėlio Radviliškyje ir Papilyje. 1731 m. Biržus oficialiai ėmė valdyti Nesvyžiaus Radvilos. 1731 m. Biržuose surašyta 90 kiemų. 1733 m. Biržų miesto taryba nusprendė visiems disidentams (kalvinistams, t. y. evangelikams reformatams) uždrausti užimti tarnystės vietas Biržuose. 1733 m, vasario 1 d. Varšuvoje (Lenkija) mirė karalius Augustas II. 1734 m. Vabalninke pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1735 m. Biržuose surašyti tik 95 kiemai. 1736 m. Jeronimas Radvila visus reformatus paskelbė tėvynės išdavikais. 1736 m. Ančiškiuose ir Jasiuliškiuose pastatytos koplyčios, o Deikiškiuose koplyčia perstatyta. 1739 m. kunigaikštienės Onos Sanguškaitės – Radvilienės rūpesčiu pradėta statyti naują katalikų bažnyčią Biržuose. 1740 m. istorijos šaltiniuose paminėtas Vabalninko bažnyčios orkestras: 4 triūbos, 4 valtornos.4 obojai. 4 lyros, 1 basetlė, keli smuikai. 1740 m. Vabalninko bažnyčios inventoriuje nurodyta, kad Vabalninke mokyklos nebėra, o vaikai mokosi privačiai kas sau. 1741 m. samdiniai sunaikino Biržų evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčias. 1742 m. baigta statyti nauja Biržų katalikų bažnyčia. 1743 m. Biržų evangelikų reformatų mokyklos rektoriumi negalėjo būti asmuo, nemokantis lietuvių kalbos. 1743 m. gimė J. Ferberis, Mintaujos (dabar Jelgava) gimnazijos mokytojas. Paskelbė duomenis apie karbonatinių uolienų , slūgsančių Mūšos ir Nemunėlio krantuose, tyrimus, minėjo gipsus prie Biržų ir Smardonės, pirmą kartą aprašė Smardonės mineralinių vandenų šaltinius. 1744 m. Biržams penktą kartą atnaujintos Magdeburgo teisės.
92 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodo dokumentuose paminėta, kad Papilyje filijos teisėmis veikia katalikų koplyčia. 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodas daraudė eretikams (evangelikams reformatams) mokyti katalikų vaikus, o mišrias katalikų ir reformatų santuokas pripažino netinkamomis ir neteisėtomis. 1746 m. pastatytos koplyčios Kupriuose ir Šukionyse. 1748 m. vasario 28 d. Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zenkovičius pasikvietė į kuriją evangelikų reformatų kunigus Mykolą Jaugelį ir Mykolą Cerauską iš Biržų, Andrių Močiulskį iš Nemunėlio Radviliškio ir Kristupą Bukauską iš Papilio, apkaltino juos priešiškų katalikų tikėjimui erezijų skleidimu. 1750 m. istorijos šaltiniuose paminėtas Obelaukių užusienis (3 kiemai) ir Pačeriaukštės dvaras. Apie 1750 m. gimė Jasinskis (vardas, gimimo data ir vieta nežinomos), vertėjas, lietuvių reformatų raštijos veikėjas. Išvertė iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą Povilo Kotovskio atliktą istorijos vertimą iš vokiečių kalbos (“ Historia abelna Schroecko”). Vertimas tuo metu galėjo būti vartojamas kaip vadovėlis mokyklose. Yra palikęs ir kitų nespausdintų rankraščių. 1753 m. rugpjūčio 5 d. Juostaviečiuose gimė Mykolas Cerauskas (Ceraskis, Vaškas), reformatų literatūros leidėjas. Kunigavo Biržuose. 1754 m. rugsėjo 4 d. Papilio katalikų kunigas Andrius Omecinskis su bendrais mirtinai sumušė evangelikų reformatų kunigą Andrių Močiulskį. 1755 m. Papilio miestelyje surašyta tik 17 dūmų. Miestelis sunyko per 1708 – 1711 m. marą ir kovas su švedais. Po 1755 m. Nemunėlio Radviliškyje pastatyta nauja medinė katalikų bažnytėlė. 1757 m. Smilgiuose pastatyta medinė koplyčia. 1758 m. Papilyje vėl pradėtos rašyti metrikų knygos (buvo nustota rašyti 1750 m). Šie metai laikomu katalikų parapijos įkūrimo netais. 1760 m. Jeronimas Florijonas Radvila įkeitė Papilio dvarą Koscialkovskiams, o Ageniškio – Kamarauskams. 1760 m kovo 9 d. Astrave (dabar Margėnai, Rokiškio rajonas) gimė Antanas Strazdas, kunigas, poetas. Kunigavo Diliuose. 1761 m. Mykolas Kirkila iš Smilgių užpuolė Biržų gatve einantį Biržų evangelikų liuteronų parapijos kunigą Vagenzeilį sumušė ir dar privertė, kad tas jį atsiprašytų. 1762 m. dvarininkų Kamarauskų rūpesčiu Kvetkuose įsteigtas Reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas. 1763 m. istorijos šaltiniuose minima, kad Papilio dvaras įvairiomis bausmėnis ir smurtu evangelikų reformatų tikėjimo valstiečius verčia į katalikybę. Dėl to dalis valstiečių su šeimomis priversti bėgti į Kuršą. 1764 m. kunigo Simono Jakštavičiaus rūpesčiu Papilyje pastatyta medinė katalikų bažnyčia. 1764 m. Papilyje įsteigtas Reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas. 1764 m. Biržuose surašyti 154 kiemai. 1765 m. Ukmergęs pavieto miestelių sąraše Papilys nurodytas kaip mažas miestelis, kuriame nevyksta jokia prekyba. 1765 m. Kėdainiuose gimė Samuelis Nerlichas, reformatų religinių leidinių rengėjas. Kunigavo Nemunėlio Radviliškyje. 1765 m. rugsėjo mėnesio Pandėlio parapijos gėralų mokesčių mokėtojų sąraše minima, kad smuklės buvo Ageniškyje, Kupreliškyje, Latvygaloje, Papilyje, Paškučiuose, Pūteliuose, Simaniuose, Virškupėnuose. 1766 m. Varšuvos seimas nutarė atimti visas teises disidentams (protestantams ir pravoslavams). 1766 m. Pabiržėje atnaujinta 1707 m. pradėta mūrinės bažnyčuos statyba. 93 1766 m. gegužės 4 d. Papilio dvaro valdytojo Jono Koscialkovskio įsakymu dvaro tarnai nusiaubė Papilio evangelikų reformatų bažnyčią. 1766 m. gegužės 18 – 19 d. Papilio dvaro valdytojo Jono Koscialkovskio pasamdyti žmonės lazdomis mušė einančius į bažnyčią evangelikus reformatus. 1767 m. pastatyta koplyčia Vabalninko kapinėse. Apie 1768 m. įsteigtas Naujadvario (dabar Karklinai) palivarkas. 1769 m. įkurta Kvetkų parapija. 1769 m. gimė Mykolas Šulcas, architektas. Pagal jo projektą pastatyta Vabalninko bažnyčia, klebonija. 1771 m. atstatyta Biržų evangelikų reformatų bažnyčia. Apie 1772 m. Lietuva suskirstyta į 11 provincijų.Tarp jų Trakų vaivadija,kuriai priklausė Upytės pavietas. Jo sudėtyje minimas Vabalninko valsčius. 1772 m. Pabiržėje baigta statyti nauja mūrinė bažnyčia, pastatyta varpinė. 1772 m. Kvetkuose pastatyta bažnyčia ir varpinė. 1773 m. Biržuose apsilankiusiai kunigaikštytei Kingston (Anglija) Karolis Stanislovas Radvila (Panie Kochanku) surengė iškilmes su butaforinio miesto sudeginimu, saliutais ir fejerverkais. 1774 m. įsteigtas Inkūnų palivarkas. 1775 m. Vabalninkui pripažintos Magdeburgo teisės (vadinamas laisvuoju miestu). 1775 m.dvarų dūmų surašymo dokumentuose minimi Bėčiūnai, Bruzguliai, Čigai, Čižiūnai, Garšviai, Juozeliškiai, Jusiagiris, Kalniškis, Kraštai, Kuciūnai, Kupriai (prie Papilio), Latvygala, Laužadiškis, Paberžiai, Palindiškis, Paškučiai, Rimšiai, Sabuliškis, Striošiai. 1776 m. Magdeburgo teisės Lietuvoje buvo paliktos tik Vilniui, Kaunui ir Trakams. Taigi jų neteko ir Biržai, Vabalninkas. 1777 m. pašventinta Kvetkų bažnyčia. 1777 m. pašventinta nauja medinė Papilio katalikų bažnyčia. 1777 m. pastatyta koplyčia Diliuose. 1777 m. Vabalninke pastatyta nauja parapijos mokykla (mokėsi 10 bajorų ir 30 ūkininkų bei miestelėnų vaikų). 1777 m. sudaryta sutartis dėl naujos Papilio evangelikų reformatų bažnyčios mūrijimo. 1777 m. liepos 13 d. Vilniaus vyskupas F. Taujanskis pašventino naują Pabiržės bažnyčią. Apie 1777 m. įsteigtas Mockūnų palivarkas. Po 1779 m. mirė Simonas Jakštavičius. 1781 m. įsteigta Papilio katalikų parapijos mokykla (mokėsi 1 mokinys). 1781 m. istorijos šaltiniuose paminėta Kvetkų parapijos mokykla. 1782 m. istorijos šaltiniuose paminėta Pabiržės parapijos mokykla (mokėsi 30 vaikų). 1782 m. pradėta statyti Papilio evangelikų reformatų bažnyčią. 1782 m. Vabalninko bažnyčios inventoriaus dokumentuose paminėti Mediniškiai, Naujikai, Padvariečiai, Smilgiškis, Šalniai, Šlekiškiai. Apie 1784 m. gimė Mykolas Rudzinskis, vienuolis benediktinas. Parengė leidinį “Maldų knyga iš visokių raštų surinkta…” (1857). Kunigavo Vabalninke. 1785m. sausio 20 d. Leipcige (Vokietija) gimė Teodoras Grotus, Lietuvos fizikochemijos pradininkas. Pirmasis tyrė Smardonės šaltinių mineralinį vandenį. 1785 m. birželio 24 d. pašventinta Biržų evangelikų reformatų bažnyčia. 1785 m. birželio 29 d. pašventinta Papilio evangelikų reformatų bažnyčia. 1785 m. rugsėjo 16 d. Kupreliškyje pradėta rašyti metrikų knygas. 1786 m. sudarytas prancūziškas Biržų kunigaikštystės žemėlapis, pagal kurį kunigaikštystės ribas aprašė Eustachijus Tiškevičius. 1787 m. Kupreliškyje pastatyta bažnyčia, įsteigta parapija. 94 1787 m. Florencijoje (Italija) gimė Laurynas Cezaris Anikinis, architektas, statybininkas. Manoma, kad su Jokūbu Volanu suprojektavo Biržų katalikų bažnyčią, statė Astravo dvaro rūmus. 1788 m. istorijos šaltiniuose paminėta Kvetkų muitinė. 1789 m. istorijos šaltiniuose Vabalninkas vėl vadinamas laisvuoju miestu. 1790 m. Biržams šeštą kartą atnaujintos Magdeburgo teisės. 1790 m. dūmų surašymo dokumentuose sunykęs Papilio miestelis įrašytas kaip kaimas. 1790 m. mirė J. Ferberis. 1790 m. sausio 6 d. Kelmėje gimė Aleksandras Rapolas Močiulskis, evangelikų reformatų religinių leidinių rengėjas. Kunigavo Biržuose. 1791 m. išleista Povilo Bufalo Hopeno brošiūra “Apie Biržų vandenis”, kurioje paminėta karstinė įgriuva Šventoji ola. 1792 m. balandžio 26 d. Vabalninkui patvirtintos Magdeburgo teisės. Karalius Stanislovas Augustas patvirtino miesto herbą. Apie 1794 m.Daubariuose (Mažeikių rajonas) gimė Jokūbas Kurmavičius, religinės literatūros vertėjas. Kunigavo Vabalninke. 1794 m. balandžio – birželio mėnesiais Biržų apylinkėse vyko atkaklūs Tado Kosciuškos sukilėlių dalių mūšiai su caro kariuomene. 1794 m. gegužės 14 d. rusų kariuomenė įsiveržė į Biržų ir Žagarės ruožus, blaškydamas sukilėlių pajėgas. Po 1796 m. Biržai įjungti į lietuviškos Vilniaus gubernijos Upytės apskrities ribas ( iki tol buvo Trakų vaivadijos dalis).. Apie 1796 m. Neciūnuose gimė Kazimieras Kristupas Daukša, kalbininkas, pedagogas, pirmosios (rankraštyje likusios) lietuviškos lietuvių kalbos gramatikos autorius. 1797 m. Biržų evangelikų liuteronų parapija įrašyta į Upytės teismo knygas. 1797 m. Biržuose surašyta 218 kiemų. 1797 m. Papilį ištiko gaisras. 1798 m. gimė Federikas Diubua de Monperė, prancūzų keliautojas, archeologas, etnografas ir gamtininkas, pirmojo Lietuvos geologinio žemėlapio sudarytojas. Tyrė gipsus Biržų apylinkėse. Apie 1800 m. Biržai neteko Magdeburgo teisių. 1801 m. Kimbariškyje (Zarasų rajonas) gimė Tadas Lichodziejauskas, katalikiškos spaudos leidėjas. Kunigavo Pabiržėje. 1802 m. Papilio dvaro inventoriaus suvestinės dokumentuose minimi Ažugariniškis, Ciplintiškis, Dominiškis, Galiniai, Griauzdės, Griauzdė, Ilgabrados, Keibiškis, Patupiškis, Pavariškis, Plepikiai, Šogdė, Šmylavietė. 1802 m. Papilio miestelyje surašyti 24 kiemai, smuklė, du valdiški namai. 1802 m. gegužės 31 d. Vilniaus universiteto profesoriaus Bonifaco Jundzilo ekspedicija pateikė ataskaitą apie druskos paieškas Biržų apylinkėse, kurioje minimos paieškos Pabiržėje, Kirdonyse. 1803 m. Biržuose baigta statyti evangelikų liuteronų bažnyčia. 1803 m. Biržuose surašyta 212 kiemų. 1804 m. Dominykas Radvila už skolas įkeitė Biržus Tiškevičiams. 1804 m. Biržuose įsteigta vaistinė. 1804 m. įsteigta Nemunėlio Radviliškio katalikų parapijos mokykla. 1804 m. istorijos šaltiniuose paminėta, kad Papilio katalikų parapijos mokykloje mokosi 4 vaikai. 1804 m gegužės 22 d. pašventinta medinė Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčia. 1805 m. istorijos šaltiniuose paminėta, kad Čypėnų parapijos mokykloje mokosi 13 vaikų.
95 1805 m. gimė Fulgentas Rimgaila, architektas. Pagal jo projektą 1895 m. įrengtas Vabalninko bažnyčios altorius. 1806 m. išmūrytas ir dabar išsilaikęs Vabalninko bažnyčios šventoriaus aptvaras. 1808 m. pastatyta mūrinė Vabalninko klebonija. 1808 m. vasario 18 d. Daumėnuose gime Ansgaras Juozapas Rožėnas, poetas, vienas iš meilės lyrikos pradininkų, rankraščiuose palikęs idilių. 1808 m. rugsėjo 16 d. Nemunėlio Radviliškyje gimė Karolis Nerlichas, kunigas, dingusios rankraštinės lietuvių kalbos gramatikos autorius, reformatų religinės literatūros rengėjas. 1811m. grafas Mykolas Tiškevičius nupirko iš Radvilų Astravo dvarą. 1811 m. klebono Kazimiero Pikturnos rūpesčiu Biržuose pastatyta nauja katalikų bažnyčia. 1811 m. gruodžio 2 d. Anglininkuose gimė Napoleonas Ylakavičius, dailininkas. 1812 m. grafas Mykolas Tiškevičius suformavo pulką prancūzų kariuomenei ir Napoleono buvo paskirtas to būrio vadu. 1812 m. birželio 20 d. mirė Mykolas Šulcas. 1814 m. balandžio 5 d. pašventinti būsimos mūrinės Vabalninko bažnyčios pamatai. 1814 m. balandžio 18 d. Logoiske (Minsko sritis, Baltarusija) gimė Eustachijus Tiškevičius, archeologas, muziejininkas, knygos apie Biržus, kunigaikštystę, pilį autorius. Yra gyvenęs Biržuose. 1815 m. spalio 27 d. Biržuose lankėsi Rusijos caras Aleksandras I. 1815 m. lapkričio 22 d. Rusijos caras Aleksandras I,grįždamas iš Prancūzijos. lankėsi Vabalninke. 1816 m. Teodoras Grotus ištyrė Smardonės šaltinių mineralinį vandenį. 1816 m. lapkričio 7 d. Salamiestyje (Kupiškio rajonas) gimė Viktoras Julijonas Aramavičius, vertėjas. Gyveno Papilyje. 1817 m. įsteigta Biržų katalikų parapijos mokykla. 1817 m. baigta statyti Vabalninko bažnyčia. 1817 m. pastatyta koplyčia Parovėjoje. 1817 m. panaikintas Biržų vietinis teismas, bylų registracijos bylos perduotos pavieto teismui Panevėžyje. 1818 m. pašventinta nauja Vabalninko bažnyčia. 1818 m. prie Vabalninko mokyklos įsteigta biblioteka, turėjusi 124 knygas. 1818 m. Astrave gimė Stepas Jurevičius, tautodailininkas,medžio dirbinių meistras. Jo darbų yra išlikę Biržų katalikų bažnyčioje. 1819 m. sausio 14 d. Viljandyje (Estija) gimė Konstantinas Grevinkas, profesorius. Ištyrė dolomitus pagal Mūšą, Nemunėlį, priskyrė tuos sluoksnius devonui. 1822 m. Biržuose antrą kartą lankėsi Rusijos caras Aleksandras I. Bajorų maršalkai Aleksandrui Bistromui įsakė, kad niekas neliestų Biržų pilies griuvėsių 1822 m. Ukmergės apylinkėse gimė Antanas Jasinskis (slapyvardis Kvetka), 1863 m. sukilimo dalyvis. Žygiuojantis link Biržų jo vadovaujamas sukilėlių būrys caro kariuomenės buvo sulaikytas 1863 m. gegužės 7 d. prie Lamokų. 1822 m. kovo 26 d. Gedučiuose (Pakruojo rajonas) mirė Teodoras Grotus. 1823 m. lapkričio 11 d. Biržuose mirė Mykolas Cerauskas (Ceraskis, Vaškas). 1824 m. gimė Feliksas Smuglevičius, dailininkas tapytojas. Nutapė peizažą “Biržų pilies griuvėsiai”. 1825 m.Vabalninką ištiko trečiasis istorijos šaltiniuose paminėtas gaisras. 1825 m. balandžio 24 d. Smilgiuose (Plungės rajonas) gimė Julius Anusavičius, poetas, 1863 m. sukilimo dalyvis. Mirė Daniūnuose (Pasvalio rajonas), palaidotas Daumėnų kapinėse. 1825 m. birželio 30 d. Lapiškiuose gimė Eliziejus Liutkevičius, dailininkas, fotografas, 1863 m. sukilėlių būrio vadas.
96 1826 m. sugriauta Biržų evangelikų liuteronų bažnyčia. 1826 m. Vabalninko kapinėse vietoje medinės koplyčios pastatyta mūrinė. 1826 m. gegužės 30 d. Lisavojėje (Voluinės sritis, Ukraina) gimė Zigmantas Sierakauskas, 1863 m. sukilimo Lietuvos sukilėlių karo viršininkas. Vadovavo sukilėlių kovoms su caro kariuomene prie Medeikių, Gudiškio, po pralaimėjimo čia pateko į nelaisvę. Tardytas Skrebiškių dvare. 1826 m. spalio 9 d. gimė Adalbertas Konstantinas Jonas Močiulskis, Evangelikų reformatų bažnyčios generalinins superintendentas, religinės literatūros rengėjas. Su kunigu Oskaru Kurnatausku rūpinosi Biržų evangelikų reformatų bažnyčios statyba. Kunigavo Papilyje, Biržuose. Apie 1827 m. gimė Antanas Norvaiša (slapyvardis Skrickis), 1863 m. sukilimo veikėjas, kunigas. Dalyvavo sukilėlių kovose su caro kariuomene prie Medeikių, Gudiškio, Šniurkiškių. 1828 m. birželio 26 d. Morkiuose (Kelmės rajonas) gimė Antanas Mackevičius, kunigas, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Jo sukilėlių kolona dalyvavo mūšyje su caro kariuomene prie Šniurkiškių. 1829 m. Biržuose surašyti 205 kiemai. Apie 1830 m. Ragavoje (Rokiškio rajonas) gimė Kazimieras Lukošiūnas, valstietis, 1863 m. sukilimo dalyvis. 1863 m. balandžio mėnesį Dusetų apylinkėse suorganizavo sukilėlių būrį ir jam vadovavo, Antano Mackevičiaus kolonos sudėtyje dalyvavo mūšyje su caro kariuomene prie Šniurkiškių. 1831 m. kovo 23 – 25 d. dalyvauti 1831 m. sukilime pareiškė norą 244 Vabalninko parapijos valstiečiai. 1831 m. pabaigoje pulti Biržuose paliktą caro kariuomenės Nabokovo dalinį žygiavo ir sukilėliai iš Papilio. 1831 m. gruodžio 6 d. Rigmantiškiuose gimė Andrius Kadaras, kunigas, pirmasis lietuvis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas. 1832 m. vasarą uždaryti Kvetkų ir Papilio reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynai. Apie 1832 m. Papilio apylinkėse gimė Pranas Viksva, katalikų religinės literatūros rengėjas, vertėjas. 1833 m. gimė Ignacas Leskauskis, 1863 m. sukilimo dalyvis, Kauno vaivadijos sukilėlių štabo viršininkas. 1833 m. balandžio 23 d. Kamajuose (Rokiškio rajonas) mirė Antanas Strazdas. 1834 m. Vabalninką ištiko ketvirtasis istorijos šaltiniuose paminėtas gaisras. 1834 m. gimė Oskaras Kurnatauskas, kunigas, publicistas. Jo kunigavimo Biržuose metais pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Parašė Mintaujos (dabar Jelgava) reformatų parapijos istoriją. 1834 m, Sviliuose gimė Stanislovas Valackas, liaudies muzikantas (skudučiai, ragai). 1835 m. gimė Antanas Valentas. kunigas, lietuvių kalbos žodžių, liaudies dainų rinkėjas. Talkino šiame darbe Antanui Baranauskui. Kunigavo Pabiržėje, Kupreliškyje. 1836 m. gimė Mykolas Stanišauskas, 1863 m. sukilėlių bataliono vadas. Dalyvavo mūšyje su caro kariuomene prie Šniurkiškių. 1836 m. gegužės 13 d. Biržuose gimė Edvardas Jokūbas Daukša, poetas, vertėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis. 1837 m. Kunkulkoje (Šalčininkų rajonas) gimė Konstantinas Dalevskis, 1863 m. sukilimo, Paryžiaus komunos dalyvis. Dalyvavo sukilėlių kovose su caro kariuomene Biržų girioje. 1837 m. rugpjūčio 7 d. Karmoniškėse (Šalčininkų rajonas) gimė Boleslovas Kajetonas Koliška, 1863 m. sukilimo dalyvis. Kovose su caro kariuomene prie Medeikių, Gudiškio, Šniurkiškių vadovavo sukilėlių kolonai. (2 batalionai ir raitelių dalinys). Apie 1838 m. Kurėnuose (Ukmergės rajonas) gimė Stanislovas Kozakauskas, 1863 m. sukilėlių bataliono vadas. Dalyvavo mūšyje su caro kariuomene prie Šniurkiškių. 97 1841 m. Biržuose surašyti 264 kiemai. 1841 m.Spitrėnuose (Utenos rajonas) gimė Dominykas Maleckis, 1863 m. sukilimo dalyvis. Dalyvavo sukilėlių kovose su caro kariuomene pria Gudiškio, Šniurkiškių. 1841 m . Radomo gubernijoje (Lenkija) gimė Edvinas Vžesnevskis, 1863 m. sukilimo veikėjas. Dalyvavo sukilėlių kovose su caro kariuomene prie Gudiškio, Šniurkiškių. 1842 m. Pabaiske (Ukmeregės rajonas) gimė Benediktas Olšauskis, 1863 m. sukilimo dalyvis. Kovojo sukilėlių gretose su caro kariuomene prie Gudiškio, Šniurkiškių. 1842 m. Kauno apylinkėse gimė Otonas Kognovickis, 1863 m. sukilimo dalyvis. Dalyvavo kovose su caro kariuomene prie Gudiškio, Šniurkiškių. Apie 1843 m. gimė Bronislovas Žarskis, 1863 m. sukilimo dalyvis, Boleslovo Kajetono Koliškos sukilėlių rinktinės bataliono vadas. Žuvo mūšyje prie Gudiškio. Apie 1843 m. Ukmergės apskrityje gimė Povilas Vivulskis, 1863 m. sukilimo dalyvis. Mūšyje prie Gudiškio vadovavo dešiniajam dalgininkų sparnui. 1843 m. kcvo 17 d. Mažutiškiuose gimė Stanislovas Dagilis, pedagogas, poetas aušrininkas, vertėjas. 1843 m. liepos 7 d. Kėdainiuose mirė Samuelis Nerlichas. 1844 m. Biržai tapo grafų Tiškevičių majoratu. 1844 m. isteigus Kauno guberniją, Biržai įjungti į Kauno gubernijos Panevėžio apskritį. Papilys pateko į Novoaleksandrovsko (dabar Zarasai) apskritį. 1844 m. Biržų katalikų parapija priskirta Žemaičių vyskupijos Krinčino dekanatui. 1845 m. Kvetkuose leisti savaitiniai turgūs. 1845 m. gruodžio 10 d. Bielske (Gardino sritis, Baltarusija) gimė Adolfas Neimanas, evangelikų reformatų kunigas, vertėjas. Kunigavo Papilyje. Organizavo labdaros veiklą. 1846 m. Biržuose pastatyta mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia. 1846 m. gimė Tomas Paliulis, knygnešys. 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose gimė Jurgis Bielinis, knygnešių knygnešys, publicistas, visuomenės veikėjas. 1846 m. liepos 3 d. duotas Rusijos vidaus reikalų ministerijos leidimas statyti naują Biržų katalikų bažnyčią. 1847 m. panaikintas Vabalninko karališkasis dvaras ir žemė išdalyta naujakuriams. 1847 m. suremontuota medinė Papilio katalikų bažnyčia. 1847 m. Juodžioniuose gimė Petras Mikelėnas, vargonininkas, bitininkas, knygos apie bitininkystę autorius. 1847 m. rugsėjo 10 d. pašventinta Skrebiškių kaimo koplyčia. 1849 m. pradėta statyti Astravo rūmų pastatą. 1849 m. pabaigoje Obelių dekanatas, kuriam priklausė Papilio katalikų parapija, priskirtas Žemaičių vyskupijai (buvo Vilniaus vyskupijoje). 1850 m. mirė Federikas Diubua de Monperė. 1850 m. kovo 11 d. mirė Ansgaras Juozapas Rožėnas. 1851 m. įsteigta valdinė Vabalninko pradinė mokykla. 1851 m. pradėta sodinti Astravo parką. 1851 m. birželio 19 d, vyskupas Motiejus Valančius vizitavo Biržų parapiją. 1853 m. pradėta statyti naują Biržų katalikų bažnyčią. 1854 m. grafo Jono Tiškevičiaus rūpesčiu Nemunėlio Radviliškyje iš dolomito pastatyta katalikų bažnyčia. 1854 m. gruodžio 2 d. Dauguviečiuose gimė Pranas Dauguvietis, teisininkas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Panevėžio apskrities viršininkas, režisieriaus, dramaturgo Boriso Dauguviečio tėvas. 1856 m. Geidžiūnuose pastatyta koplyčia, vėliau tapusi bažnyčia. 98 1856 m. Braškiuose gimė Mykolas Venclavas, liaudies muzikantas, liaudies muzikos instrumentų žinovas. 1857 m. rugpjūčio 22 d. gimė Juozapas Radavičius, vargonų meistras. Įrengė vargonus Vabalninko, Biržų katalikų bažnyčiose. 1858 m. Biržuose surašyta beveik 2700 gyventojų. 1858 m. Kupreliškiui suteiktos miestelio teisės. 1858 m. kovo 23 d. Biržuose gimė Juozapas Kozakevičius, kraštotyrininkas, penkių knygų “Amžiaus kronika” autorius. 1858 m. gegužės 30 d, Skaistkalnėje (Latvija) mirė Jokūbas Kurmavičius. 1859 m. Sviliuose gimė Pranas Verkelis, knygnešys. 1859 m. gruodžio 26 d. Nereikoniuose (Pasvalio rajonas) gimė Adomas Sketeris, gydytojas, literatas, visuomenės veikėjas. Dirbo ir gyveno Papilyje. 1860 m. Astrave pastatyta mūrinė užtvanka ir tiltas. 1860 m. Vabalninke surašyta bažnyčia, mokykla, 2 sinagogos, 2 špitolės seneliams, alaus bravoras, malūnas, 7 krautuvės, valsčiaus įstaiga ir antstolio raštinė. 1860 m. paskirtas sklypas Kvetkų mokyklai statyti. 1860 m. balandžio 12 d. Kėdainiuose mirė Karolis Nerlichas. 1861 m. baigta statyti Biržų katalikų bažnyčia. 1861 m. perstatyta Kupreliškio bažnyčia. 1861 m. įsteigti Čypėnų, Gulbinų, Kvetkų, Papilio valsčiai. 1861 m. sausio 31 d. Raudondvaryje (Kauno rajonas) mirė Laurynas Cezaris Anikinis . 1861 m. kovo 7 d. Rakandžiuose (Šiaulių rajonas) gimė Jonas Šliūpas, literatūros istorikas ir kritikas, publicistas, visuomenės veikėjas. 1921 m. mokytojavo Biržų gimnazijoje, buvo vienas iš Biržų spaustuvės savininkų. 1861 m. birželio 21 d. vyskupas Motiejus Valančius pašventino dar ne visai įrengtą Biržų katalikų bažnyčią, nes buvo bijomasi, kad valdžia jos nepaimtų ir nepaverstų pravoslavų cerkve. 1861 m. lapkričio 7 d. Vilniuje mirė Napoleonas Ylakavičius. 1861 m. pabaigoje buvo sukilę Biržų dvaro valstiečiai: jie atsisakė dalyvauti valsčiaus pareigūnų rinkimuose. 1861 m. gruodžio mėnesį vyko Papilio dvaro valstiečių bruzdėjimas dėl mokesčių. 1862 m. baigta statyti Astravo dvaro rūmų pastatą ir įrengti parką. 1862 m. Biržų valsčiaus grafo Tiškevičiaus dvaruose valstiečiai atsisakė vykdyti baudžiavos prievoles ir jų pasipriešinimą malšino du pulkininko Skvorcovo eskadronai. 1862 m. Suosto koplyčiai suteiktos filijos teisės. 1862 m. perstatyta Smilgių medinė koplyčia. 1862 m. Kadaruose gimė Krisius Dagys, liaudies muzikantas. 1862 m. rugpjūčio 19 d. Vabalninke mirė Mykolas Rudzinskis. 1863 m. gegužės 6 d. į Papilį nuo Pandėlio atžygiavo Zigmanto Sierakausko vadovaujama sukilėlių kolona. 1863 m. gegužės 7 – 10 d. prie Medeikių, Gudiškio, Šniurkiškių vyko sukilėlių kovos su caro kariuomene. Jos baigėsi sukilėlių pralaimėjimu. Žuvo žinomi sukilėliai Bronislovas Žarskis, Antanevičius ir daugelis kitų, į nelaisvę pateko sukilėlių vadai Zigmantas Sierakauskas, Boleslovas Kajetonas Koliška, Mykolas Stanišauskas, Stanislovas Kozakauskas, Povilas Vivulskis. 1863 m. birželio 9 d. Vilniuje sušaudytas Boleslovas Kajetonas Koliška. 1863 m. birželio 27 d. Vilniuje pakartas Zigmantas Sierakauskas. 1863 m. liepos 20 d. Ukmergėje sušaudyti Stanislovas Kozakauskas ir Mykolas Stanišauskas 1863 m. rugpjūčio 13 d. Kyliškiuose gimė Jurgis Trečiokas, inžinierius mechanikas, išradėjas, vienas iš Biržų spaustuvės steigėjų ir savininkų.
99 1863 m. rugsėjo 27 d. prie Daumėnų įvyko 40 sukilėlių būrio susirėmimas su caro kariuomenės daliniu 1863 m. lapkričio 11 d. prie Daršiškių (Kupiškio rajonas) kovoje su caro kariuomenės daliniu žuvo Eliziejus Liutkevičius. 1863 m. gruodžio 21 d. Ukmergėje sušaudytas Dominykas Maleckis. 1863 m. gruodžio 28 d. Kaune pakartas Antanas Mackevičius. 1863 m. įvyko sukilėlių susirėmimas su caro kariuomenės daliniu prie Dirvonakių. 1863 m. Lietuvoje panaikintos katalikų parapijų mokyklos. 1863 m. Vilniuje kalėjimo ligoninėje mirė Povilas Vivulskis. Apie 1863 m. mirė J. Skeberdis, poetas, 1863 m. sukilimo rėmėjas. Rankraštyje paliko eilių rinkinį. Vardas ir gimimo data nežinomi. Po 1863 m. mirė Feliksas Smuglevičius 1864 m. įsteigta valdinė Papilio pradinė mokykla. 1864 m. Daukniškiuose gimė Vincas Vaineikis, darbininkų profesinių sąjungų veikėjas. 1864 m. sausio 27 d. Lenčiuose (Kėdainių rajonas) gimė Mikalojus Kuprevičius, gydytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas. Dirbo gydytoju Biržuose, globojo poetą Julių Janonį. 1864 m. vasario 26 d. už paramą sukilėliams į Rusiją ištremti Lebeniškių kaimo valstiečiai. 1864 m. spalio 2 d. Nemunėlio Radviliškyje gimė Jonas Cumftas, medicinos mokslų daktaras, žymus oftalmologas. 1865 m. pradėta statyti Biržų evangelikų reformatų bažnyčią (projektas H. Šelio). 1865 m. Biržuose pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865 m. įsteigta valdinė Kvetkų pradinė mokykla. 1865 m. kovo 14 d. Biržuose mirė Kazimieras Kristupas Daukša. 1866 m. įsteigtos valdinės Gulbinų ir Nemunėlio Radviliškio pradinės mokyklos. 1866 m. Kviriškyje gimė Petras Lapienė, liaudies muzikantas, liaudies muzikos instrumentų žinovas. 1866 m. Natiškiuose gimė Vincas Karoblis, teisininkas. 1925 – 1926 m. Leono Bistro vyriausybėje buvo teisingumo ministras. 1866 m. rugsėjo 9 d. Biržuose mirė Aleksandras Rapolas Močiulskis. Palaidotas Kubiliuose. 1866 m. gruodžio 29 d. Biržuose gimė Povilas Januševičius, kunigas, publicistas, pedagogas, kalbininkas, pirmosios lietuvių kalbos sintaksės autorius. 1867 m. Nemunėlio Radviliškio ir Papilio evangelikų reformatų parapijų mokyklų mokiniai perkelti į valdines pradines mokyklas. 1867 m. iš Biržų į Maskvą Rusijos imperijos etnografinei parodai papildyti išgabenta lietuvių liaudies muzikos instrumentų siunta. 1867 m. iššalo paskutinieji vegetuojančio agaro egzemplioriai Kilučių ežere. 1867 m. Dukurniuose gimė Jonas Plepas, liaudies muzikantas kanklininkas. 1867 m. kovo 5 d. Švilpiškyje gimė Jonas Šepetys, kunigas, istorikas, evangelikų reformatų spaudos leidėjas, Lietuvos reformacijos istorijos autorius. Kunigavo Nemunėlio Radviliškyje, Papilyje. 1868 m. Papilyje surašyta 1 mūrinis ir 22 mediniai namai, 16 sodybų toliau nuo gatvės, 1 parduotuvė, 304 gyventojai. 1868 m. lapkričio 8 d. Antanave (Telšių rajonas) gimė Marijonas Tomašauskas, geologas. Tyrė gipsų klodus Biržų apylinkėse. 1869 m. Lietuvoje panaikintos evangelikų reformatų parapijų mokyklos. 1869 m. balandžio 9 d. Raudondvaryje (Kauno rajonas) gimė Juozas Naujalis, kompozitorius, vargonininkas, chorų vadovas. Kurį laiką vargonininkavo Vabalninke.
100 1869 m. liepos 25 d. Lemuje (Suomija) gimė Augustas Robertas Niemis, suomių tautosakininkas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas. Su Adolfu Sabaliausku – Žalis Rūta rinko tautosaką Biržų krašte. 1869 m. rugsėjo 25 d. Tartu universiteto auklėtinis provizorius Vasilijus Bodendorfas atidarė vaistinę Vabalninke. 1869 m. gruodžio 27 d. Beržiniuose gimė Marija Janonienė, tautosakos rinkėja, poeto Juliaus Janonio motina. Apie 1870 m. Papilio dvarą nusipirko prancūzas grafas Šuazelis de Gufjė. Apie 1870 m. Ramongaliuose gimė Kazimieras Matulis, Vabalninko vaistininkas, 1905 – 1907 m. Rusijos revoliucijos dalyvis, vienas iš revoliucinių įvykių Čypėnų valsčiuje vadovų, Balio Sruogos dramos “Baisioji naktis” veikėjo Velbiekos prototipas. 1870 m. liepos 3 d. mirė Fulgentas Rimgaila. 1870 m. lapkričio 20 d. Memelhofe (dabar Mazzalvė, Latvija) gimė Teodoras Brazys, muzikos teoretikas, kompozitorius. Dirbo vargoninku Pabiržėje. 1871 m. Pabiržėje įsteigta valdinė pradinė mokykla. 1871 m. Pabiržėje įkurtas vienas pirmųjų Lietuvoje kredito kooperatyvas. 1871 m. balandžio 23 d. Vaitkūnuose gimė Povilas Jakubėnas, kunigas, pedagogas, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas, teologijos garbės daktaras, kompozitoriaus Vlado Jakubėno tėvas. 1871m. gegužės 27 d. Paryžiuje (Prancūzija) žuvo Konstantinas Dalevskis. 1871 m. birželio 10 d. Rinkuškiuose gimė Petras Nastopka, veterinarijos gydytojas, mokslinių straipsnių apie galvijų marą autorius, rašytojos Halinos Korsakienės tėvas. 1872 m. birželio 24 d. gimė Julijonas Paliukas, kunigas, vienas iš slaptos draugijos “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas” steigėjų, laikraščio “Palemonas” redaktorius. 1872 m. liepos 2 d. Vabalninke gimė Antanas Jurgeliūnas, gydytojas bakteriologas higienistas, medicinos mokslų daktaras. 1872 m. spalio 14 d. Medeikiuose gimė Martynas Kregždė, policijos tarnautojas, 1924 – 1928 m. Panevėžio miesto ir apskrities policijos vadas. 1873 m. vasario 9 d. Kratiškiuose gimė Jonas Baronas, pedagogas, leksikografas, vadovėlių autorius. 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškiuose gimė Alfonsas Petrulis, kunigas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. 1873 m. rugpjūčio 15 d. Vilniuje mirė Eustachijus Tiškevičius. 1873 m. rugsėjo 4 d. Krikščiuose gimė Adolfas Sabaliauskas, kunigas, poetas, vertėjas, tautosakininkas, Lietuvos kariuomenės karo kapelionas. Su suomių tautosakininku Augustu Robertu Niemiu rinko, tyrinėjo ir skelbė Biržų krašto tautosaką. Pasirašydavo Žalios Rūtos slapyvardžiu. 1874 m. Mykolas Tiškevičius kasinėjo pilies vartų teritoriją. 1874 m. Ripeikiuose išgręžtas 142,5 m gylio gręžinys, pirmasis kiek gilesnis gręžinys Lietuvoje. 1874 m. kovo 30 d. Pasvaliečiuose gimė Antanas Macijauskas, geležinkelių inžinierius, vertėjas, publicistas, leidėjas, kovotojas prieš lietuviškosios spaudos draudimą 1874 m. gegužės 15 d. Biržuose gimė Povilas Klybas, pirmasis po nepriklausomybės paskelbimo Biržų miesto burmistras. 1874 m. rugpjūčio 18 d. pašventinta nauja Biržų evangelikų reformatų bažnyčia. 1874 m. rugsėjo 5 d. Kuzmine (Pskovo sritis, Rusija) gimė Mykolas Songaila, architektas. Pagal jo projektą ir jam vadovaujant 1935 m. Biržuose pastatytas banko (dabar banko NORD/LB Biržų skyrius) pastatas. 1875 m. sudaryta sutartis dėl naujos Biržų ligoninės statybos. Grafai Tiškevičiai šiai statybai skyrė 3000 rublių. 101 1875 m. įsteigta Vabalninko miestelėnų taryba. 1875 m. perstatyta ir padidinta Kvetkų bažnyčia. 1875 m. liepos20 d. Šniūriškyje gimė Kostas Jašinskas, veterinarijos gydytojas, mokslininkas.
102 7 PRIEDAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2001 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-628 Vilnius
(Žin., 1993, Nr. 63-1188; 1995, Nr. 60-1502; 2000, Nr. 58-1703)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą ir jį išdėstyti taip:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ
Į S T A T Y M A S
PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis Įstatymas nustato visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą jose. 2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos 1. Atkuriamieji sklypai - saugomos teritorijos, skirtos veiklos nuskurdintoms gamtos išteklių rūšims arba jų kompleksams apsaugoti, atkurti, pagausinti bei ribotai naudoti gamtos išteklius. 2. Atkuriamosios apsaugos prioriteto (atkuriančios ir palaikančios) teritorijos - teritorijos, kuriose saugomi, atkuriami, palaikomi, gausinami bei ribotai naudojami veiklai ir visuomenei svarbūs gamtos ištekliai. 3. Bendrija - apibrėžtoje erdvėje ir apibrėžtu laiku egzistuojanti gyvųjų organizmų įvairių rūšių visuma. 4. Biologinė įvairovė - gyvųjų organizmų rūšių, jų bendrijų, buveinių, ekosistemų ir genetinė įvairovė. 5. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos - saugomos teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai), įsteigtos globalinei bei regioninei biosferos stebėsenai (monitoringui) ir gamtosaugos eksperimentams vykdyti, taip pat jose esantiems gamtos kompleksams išsaugoti. 6. Buveinės apsaugos būklė - tokia būklė, kai bendras poveikis buveinei ir jos tipiškoms rūšims gali turėti ilgalaikę įtaką buveinės natūraliam paplitimui, struktūrai ir funkcijoms bei jos tipiškų rūšių ilgalaikiam išlikimui. 7. Buveinių apsaugai svarbios teritorijos - saugomos teritorijos, skirtos apsaugoti ar atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipus, saugomų gyvūnų ir augalų rūšių buveines dėl jų svarbos gyvūnų ir augalų rūšių išsaugojimui. 8. Draustiniai - saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos. 9. Ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančios) teritorijos - teritorijos, kuriose palaikoma ekologinė kraštovaizdžio pusiausvyra, siekiama išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir 103 kultūros paveldo teritoriniams kompleksams bei objektams (vertybėms) arba neigiamo antropogeninių objektų ir veiklos poveikio aplinkai. 10. Ekologinės apsaugos zonos - teritorijos, kuriose nustatomi veiklos apribojimai norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigiamo veiklos poveikio. 11. Ekologinis tinklas - gamtinio karkaso dalis, jungianti didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijos koridorius. 12. Ekologiškai svarbios teritorijos - kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir vandenų apsaugai svarbios teritorijos. 13. Ekosistema - funkcinė gyvųjų organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos sistema, kurios komponentus sieja tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai. 14. Europos Bendrijos svarbos teritorija - teritorija, skirta natūralių buveinių tipų ir rūšių apsaugai bei Europos ekologinio tinklo „Natura 2000" vientisumui užtikrinti. 15. Europos ekologinis tinklas „Natura 2000" - Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis Europos Bendrijos teritorijoje. 16. Gamtinis karkasas - vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų. 17. Gamtinis kraštovaizdis - natūralų pobūdį išlaikęs kraštovaizdis. 18. Genetiniai sklypai - saugomos teritorijos, skirtos sėkliniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti. 19. Kompleksinės saugomos teritorijos - gamtiniu ir (ar) kultūriniu vientisumu pasižyminčios teritorijos, kuriose pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą sujungiamos įvairių apsaugos krypčių prioriteto, taip pat rekreacinės ir ūkinės zonos. 20. Konservacinės apsaugos prioriteto (išsaugančios) teritorijos - teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė. 21. Kraštovaizdis - žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių komponentų (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų bei informacinio lauko), susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys. 22. Kultūrinis kraštovaizdis - žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis. 23. Natūrali buveinė - sausumos arba vandens plotai su jiems būdingais geografiniais, abiotiniais ir biotiniais visiškai natūraliais ar pusiau natūraliais požymiais. 24. Paukščių apsaugai svarbios teritorijos - saugomos teritorijos, skirtos laukinių paukščių rūšių natūralioms populiacijoms jų paplitimo arealuose išsaugoti, taip pat migruojančių paukščių perėjimo, šėrimosi, mitybos, poilsio ir migracijos susitelkimo vietoms išsaugoti, atsižvelgiant į poreikį konkrečiame jūros ar sausumos areale. 25. Paveldo objektai - atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai - kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas. 26. Paveldo objektų apsaugos reglamentai - dokumentai, nustatantys šių objektų tvarkymo ir naudojimo sąlygas. 27. Pažintinis turizmas - turizmo kryptis, orientuojanti į tikslingą krašto gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių), kraštovaizdžio bei istorijos pažinimą, taip pat skirtą mokslui ir mokymui.
104 28. Rekreacija - žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų atgavimo procesas, žmogaus laisvalaikio veikla, kurios tikslas - poilsiauti, keliauti bei gydytis sanatorijose, kurortuose. 29. Rezervatai - saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti bei tirti moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugą. Šiose teritorijose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nutraukiant jose ūkinę veiklą. 30. Rezervatinė apyrubė - nedidelio ploto gamtinis arba kultūrinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nėra steigiama direkcija. 31. Rūšies apsaugos būklė - tokia būklė, kai rūšį veikiantys veiksniai gali turėti ilgalaikį poveikį jos paplitimui ir gausumui. 32. Saugomos teritorijos - sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). 33. Saugomų teritorijų apsauga - procesas, susidedantis iš saugomų teritorijų planavimo bei projektavimo, konkrečių apsaugos ir tvarkymo priemonių įgyvendinimo, kontrolės, taip pat aplinkosauginio švietimo. 34. Saugomų teritorijų individualūs apsaugos reglamentai - Vyriausybės įgaliotų institucijų patvirtinti teisės aktai, nustatantys specialius saugomų teritorijų apsaugos, projektavimo ir statybų šiose teritorijose reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus. Laikinieji reglamentai - Vyriausybės įgaliotų institucijų patvirtinti teisės aktai, nustatantys specialius saugomų teritorijų apsaugos, projektavimo ir statybų šiose teritorijose reikalavimus bei tvarkymo ypatumus ir galiojantys ne ilgiau kaip 1 metus. 35. Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai - Vyriausybės patvirtinti kraštovaizdžio tvarkymo zonų, nustatomų rengiant saugomų teritorijų tvarkymo planus (planavimo schemas), kraštovaizdžio apsaugos naudojimo ir tvarkymo reikalavimai. 36. Saugomų teritorijų kontrolė - saugomų teritorijų apsaugos proceso dalis - kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir saugomų teritorijų lankymo reikalavimų, nustatytų įstatymais, kitais teisės aktais bei saugomų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, laikymosi priežiūra. 37. Saugomų teritorijų nuostatai - teisės aktai, nustatantys saugomų teritorijų ar jų tipų bendrus apsaugos ir tvarkymo ypatumus, valdymo bei veiklos organizavimo principus. 38. Saugomų teritorijų planavimo dokumentai - specialieji teritorijų planavimo dokumentai, nustatantys saugomų teritorijų sistemą arba jos dalis, saugomų teritorijų ribas, funkcines ir (ar) kraštovaizdžio tvarkymo zonas, patikslinantys apribojimus bei nustatantys priemones gamtos ir (ar) kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams (vertybėms) išsaugoti, atkurti ir racionaliai naudoti, rekreacijai, ypač pažintiniam turizmui, organizuoti, taip pat strateginio planavimo dokumentai, nustatantys veiksmus bei tvarkymo priemones, jų įgyvendinimo eiliškumą, lėšų poreikį ir atsakingas institucijas. 39. Saugomų teritorijų tvarkymas - veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti, racionaliai naudoti ir atkurti pažeistus gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus (vertybes), pritaikyti saugomas teritorijas pažintiniam turizmui. 40. Tinkama buveinės apsaugos būklė - tokia būklė, kai natūralus buveinės paplitimo arealas ir jos plotai tame areale nekinta arba didėja, kai egzistuoja ir tikėtina, kad neišnyks jos ilgalaikiam palaikymui būtina specifinė struktūra ir funkcijos, kai šiai buveinei būdingų rūšių apsaugos būklė yra tinkama. 41. Tinkama rūšies apsaugos būklė - tokia būklė, kai rūšies populiacijos pokyčiai rodo, kad populiacija pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas savo natūralios buveinės komponentas, ir kai
105 rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra tikėtina, kad mažės, ir buveinė, kurioje populiacija galės išlikti ilgą laiką, yra ir, tikėtina, bus pakankamai didelė. 42. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos - biudžetinė įstaiga, įgyvendinanti šalies saugomų teritorijų politiką. 43. Valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai - didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu. 44. Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai - valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų bei saugomų teritorijų valstybinio valdymo ir kontrolės įstaigų tarnautojai, turintys įstatymų nustatytus įgaliojimus. Valstybinių saugomų teritorijų pareigūnų sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliotos institucijos, atsakingos už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą. 45. Veikla - ūkinė ir kita žmogaus veikla, turinti poveikį aplinkai.
ANTRASIS SKIRSNIS SAUGOMŲ TERITORIJŲ SISTEMA IR VEIKLOS REGLAMENTAVIMO DOKUMENTAI
3 straipsnis. Saugomų teritorijų steigimo tikslai Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes). 4 straipsnis. Saugomų teritorijų sistema 1. Saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos: 1) konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai; 2) atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: atkuriamieji sklypai, genetiniai sklypai; 3) ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos; 4) kompleksinės saugomos teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: valstybiniai parkai - nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos - biosferos rezervatai ir biosferos poligonai. 2. Šio Įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka Lietuvos saugomoms teritorijoms ar jų dalims gali būti suteikiamas Europos Bendrijos svarbos specialių saugomų teritorijų statusas: 1) buveinių apsaugai svarbios teritorijos, kuriose siekiama palaikyti ar atkurti natūralių buveinių tinkamą apsaugos būklę, prisidėti prie Europos ekologinio tinklo „Natura 2000" sukūrimo; 2) paukščių apsaugai svarbios teritorijos, kuriose siekiama išsaugoti natūralias paukščių rūšių buveines, laukinių paukščių rūšių populiacijas jų paplitimo arealuose, atkurti sunaikintus laukinių paukščių rūšių biotopus, išsaugoti migruojančių paukščių rūšių perėjimo, šėrimosi, mitybos, poilsio ir migracijų susitelkimo vietas. 3. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos nustatyta tvarka vertingiausioms Lietuvos teritorijoms gali būti suteikiamas išskirtinės pasaulio paveldo vietovės statusas. 4. Gamtinio pobūdžio saugomas ir kitas ekologiškai svarbias teritorijas, užtikrinančias kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, į krašto tvarkymą subalansuojančią bendrą sistemą jungia gamtinis karkasas. 5 straipsnis. Veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai 1. Veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja: 106 1) šis Įstatymas, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos bei kiti įstatymai; 2) saugomų teritorijų nuostatai; 3) saugomų teritorijų planavimo dokumentai; 4) saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus; 5) apsaugos sutartys, kurios gali būti sudaromos dėl veiklos apribojimų saugomose teritorijose, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo. 2. Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu, individualius apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos. 3. Apsaugos sutartis dėl veiklos apribojimų, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų su žemės, miškų ar vandens telkinių savininkais ir valdytojais, kurių žemė, miškas ar vandens telkinys yra saugomoje teritorijoje, gali sudaryti Vyriausybės įgaliotos institucijos. Šios sutartys turi būti įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Jose nustatyti veiklos apribojimai turi atitikti šiame straipsnyje nurodytų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių dokumentų reikalavimus. Sutarčių sudarymo tvarką ir formas tvirtina Vyriausybė.
TREČIASIS SKIRSNIS KONSERVACINĖS APSAUGOS PRIORITETO TERITORIJOS. VEIKLOS JOSE REGLAMENTAVIMAS
6 straipsnis. Rezervatai 1. Rezervatų steigimo tikslai: 1) užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) autentiškumo palaikymą; 2) išsaugoti tipišką arba unikalų gamtinį arba kultūrinį kraštovaizdį ir jame esančius paveldo objektus; 3) išsaugoti vertingas natūralias ekosistemas, buveines, laukinių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių genofondą; 4) organizuoti nuolatinius mokslinius tyrimus ir stebėjimus bei muziejinį darbą; 5) propaguoti gamtos ar kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes). 2. Pagal saugomų vertybių pobūdį rezervatai skirstomi į: 1) gamtinius - ypač vertingiems gamtinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti; 2) kultūrinius (rezervatus-muziejus) - ypač vertingiems kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti. 3. Pagal steigimo ir organizavimo ypatumus skiriama: 1) valstybiniai rezervatai; 2) rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose; 3) rezervatinės apyrubės.
7 straipsnis. Veiklos rezervatuose reglamentavimas 1. Gamtinių rezervatų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti gamtinių rezervatų nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Gamtiniuose rezervatuose leidžiama tik ši veikla: 1) natūralių gamtinių procesų eigos tyrimai ir stebėjimai; 2) priešgaisrinių priemonių vykdymas; 3) epizootijų atvejais sanitarinių priemonių vykdymas; 4) statinių, kurių reikia rezervato steigimo ir veiklos tikslams įgyvendinti, statyba; 107 5) gamtinio kraštovaizdžio, ekosistemų bei objektų, pažeistų veiklos, atkūrimas; 6) kitų priemonių, atitinkančių rezervato steigimo tikslus, įgyvendinimas. 2. Vietos gyventojų uogavimo ir grybavimo tvarką nustato gamtinių rezervatų nuostatai. 3. Kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų) apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti kultūrinių rezervatų nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Kultūriniuose rezervatuose (rezervatuose- muziejuose) leidžiama tik ši veikla: 1) mokslinio tyrimo ir muziejinis darbas; 2) veiklos pažeistų kultūrinio kraštovaizdžio teritorinių kompleksų bei objektų (vertybių) atkūrimas; 3) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų bei objektų (vertybių) remontavimas, tyrinėjimas, restauravimas ir konservavimas; 4) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų bei objektų (vertybių) pritaikymas lankymui ir eksponavimas; 5) statinių, kurių reikia rezervato steigimo tikslams įgyvendinti, statyba; 6) kita veikla, atitinkanti rezervato steigimo tikslus ir nurodyta kultūrinių rezervatų nuostatuose bei teritorijų planavimo dokumentuose. 4. Kultūriniuose rezervatuose (rezervatuose-muziejuose) remonto, tyrinėjimo, restauravimo ir konservavimo darbai atliekami įstatymų nustatyta tvarka. 5. Kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų) naudojimo ir lankymo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija. 6. Rezervatų planavimo dokumentuose gali būti išskiriamos griežtos ir reguliuojamos apsaugos (režimo) kraštovaizdžio tvarkymo zonos. 8 straipsnis. Draustiniai 1. Draustinių steigimo tikslai: 1) išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves; 2) užtikrinti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą; 3) išsaugoti laukinių augalų, gyvūnų bei grybų buveines ir rūšis, genetiniu požiūriu vertingas jų populiacijas; 4) sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams; 5) sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui; 6) propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves. 2. Pagal saugomų gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų (vertybių) pobūdį draustiniai skirstomi į: 1) gamtinius; 2) kultūrinius; 3) kompleksinius. 3. Gamtiniai draustiniai yra: 1) geologiniai - žemės gelmių struktūrų, tipiškų sluoksnių atodangų, uolienų ar fosilijų kompleksams saugoti; 2) geomorfologiniai - tipiškiems bei unikaliems reljefo formų kompleksams saugoti; 3) hidrografiniai - tipiškiems bei unikaliems hidrografinio tinklo elementų (upių, ežerų, tvenkinių) pavyzdžiams saugoti; 4) pedologiniai - natūraliems dirvožemiams saugoti; 5) botaniniai - retoms bei nykstančioms laukinių augalų ir grybų rūšims bei jų bendrijoms ir buveinėms saugoti; 6) zoologiniai - retoms bei nykstančioms laukinių gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ir buveinėms saugoti; šioje draustinių grupėje gali būti išskirtos teriologinių, ornitologinių, herpetologinių, ichtiologinių, entomologinių ir kitos draustinių rūšys;
108 7) botaniniai-zoologiniai - retoms bei nykstančioms laukinių augalų, grybų ir gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ar buveinėms saugoti; 8) genetiniai - genetinę vertę turinčioms laukinių augalų ir gyvūnų rūšių populiacijoms saugoti; 9) telmologiniai - tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams saugoti; 10) talasologiniai - vertingoms jūrų ekosistemoms saugoti. 4. Kultūriniai draustiniai yra: 1) archeologiniai - vietovėms, kurių teritorijos savitumą lemia archeologinių objektų sankaupos ar kompleksai, saugoti; 2) istoriniai - vietovėms, susijusioms su istoriniais įvykiais, istoriškai reikšmingomis išlikusiomis ar sunykusiomis gyvenvietėmis, žymiais asmenimis ar jų veikla, taip pat tokių vietų sankaupa pasižyminčioms teritorijoms saugoti; 3) etnokultūriniai - vietovėms, kuriose yra tradicinės architektūros ar kitais etnokultūriniais ypatumais išsiskiriančių gyvenviečių ar jų dalių, sakralinėms ir ritualinėms vietovėms, mitais, legendomis ir padavimais sureikšmintų objektų ar vietų sankaupa išsiskiriančioms vietovėms saugoti; 4) urbanistiniai / architektūriniai - urbanistiniu požiūriu išsiskiriančioms istorinėms miestų dalims, miesteliams, vietovėms, kuriose yra architektūriškai vertingų pastatų ir statinių ansamblių ar kompleksų, saugoti. 5. Kompleksiniai draustiniai yra: 1) kraštovaizdžio - vertingo gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio vietovėms saugoti; 2) kartografiniai - ypatingas geografines koordinates turinčioms vietovėms saugoti. 6. Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus skiriami: 1) valstybiniai draustiniai; 2) savivaldybių draustiniai; 3) draustiniai, esantys valstybiniuose parkuose ar biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose. 9 straipsnis. Veiklos draustiniuose reglamentavimas 1. Draustinių apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti Draustinių nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms). 2. Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: 1) naikinti ar žaloti reljefo formas bei saugomus objektus; 2) kasti durpes ir ežerų nuosėdas (sapropelį), išskyrus pradėtas kasti iki draustinio įsteigimo; 3) rengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus ir šachtas, taip pat naujus gręžinius naftos ir dujų žvalgybai bei gavybai, statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, aerodromus, vėjo jėgaines, išskyrus atstatomus vėjo malūnus, rengti sąvartynus, kitus aplinką teršiančius, įskaitant vizualiai, statinius; 4) rinkti, sprogdinti, pjaustyti ar kitaip naikinti didesnius kaip 0,5 kubinio metro natūraliai juose esančius akmenis; 5) tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį. Atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, tvirtinti krantus, valyti vagas, įrengti dirbtinius vandens telkinius, atlikti kitus darbus galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti bei tvarkyti ir vykdant prevencines priemones miestuose, miesteliuose ir kaimuose stichinėms nelaimėms išvengti; 6) įrengti naujus su draustinio paskirtimi nesusijusius, didesnius kaip 0,1 hektaro vandens telkinius; 7) sausinti ir keisti į kitas žemės naudmenas pelkes ir jų apypelkius; 8) statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių 109 tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos; 9) sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas; 10) įrengti išorinę reklamą, išskyrus miestų ir miestelių teritorijas, nesusijusią su draustinyje saugomais kompleksais ir objektais (vertybėmis); 11) atlikti kitą veiklą, kuri gali pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms). 3. Kultūriniuose draustiniuose draudžiama: 1) naikinti ar žaloti kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes), naikinti jų autentiškumą; 2) iš esmės pakeisti kultūros paveldo objektų aplinką, mažinant kultūros paveldo objektų vertę. 4. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato saugomų teritorijų apsaugos reglamentai ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai. Juose gali būti sugriežtinti šio straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardyti reikalavimai bei nustatyti papildomi reikalavimai. 5. Draustiniuose skatinama veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti saugomus kompleksus ar objektus (vertybes), atkurianti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis turizmas. 6. Draustiniuose, kuriuos steigiant buvo numatyta atkurti pažeistus kraštovaizdžio kompleksus ar jų dalis, išskiriami atkuriamieji sklypai. 7. Valstybiniams ir savivaldybių draustiniams, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose esantiems draustiniams taikomas šiame straipsnyje nustatytas veiklos reglamentavimas. Atsižvelgiant į draustiniuose saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) ypatumus, draustinių nuostatai, apsaugos reglamentai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai, taip pat draustinių tvarkymo planai ir projektai gali papildomai riboti kraštovaizdžio tvarkymą, gamtos išteklių naudojimą, statinių statybą, teritorijos lankymą ir kita. 10 straipsnis. Paveldo objektai 1. Paveldo objektų skelbimo tikslai: 1) išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo objektus; 2) išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę; 3) sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams; 4) sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui; 5) propaguoti gamtos ir kultūros paveldo objektus. 2. Paveldo objektai skirstomi į: 1) gamtos paveldo objektus (saugomus gamtinio kraštovaizdžio objektus); 2) kultūros paveldo objektus (nekilnojamąsias kultūros vertybes). 3. Gamtos paveldo objektai yra: 1) geologiniai - išskirtinių dydžių rieduliai, uolos, smegduobės ir olos, tipiškos arba unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės; 2) geomorfologiniai - išskirtinių dydžių ir išvaizdos reljefo formos: kalvos, gūbriai, atragiai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo formos; 3) hidrogeologiniai - išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai ir versmės; 4) hidrografiniai - išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir kiti hidrografinio tinklo elementai; 5) botaniniai - išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrologiniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai, krūmai, saugomų augalų ir grybų rūšių augavietės (buveinės), unikalios ir nykstančios augalų bendrijos, dendrologiniai rinkiniai, dendrologinę vertę turintys parkai ir skverai; 6) zoologiniai - saugomų gyvūnų rūšių radavietės (veisimosi ir maitinimosi vietos), gyvūnų kolonijos, unikalūs paukščių lizdai, kitos gyvūnų veiklos retenybės. 110 4. Kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės) yra: 1) archeologiniai - piliakalniai, kiti senovės gynybiniai įtvirtinimai ar jų liekanos, senovės gyvenimo, gavybos, gamybos ir laidojimo vietos, žemgrindos, kūlgrindos ir kitos senovės kelių liekanos, hidrotechniniai įrenginiai, kiti archeologiniai objektai ar vietos; 2) mitologiniai (sakraliniai) / istoriniai / memorialiniai - alkais vadinamos ir kitos senovės kulto vietos, akmenys su senovės žmogaus veiklos žymėmis ar kiti žodinėje tautos kūryboje išgarsinti objektai bei vietos, taip pat dabartinių tikybų vertinamos vietos; vietos ir (ar) statiniai, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis, taip pat išgarsinti literatūros ar kitais meno kūriniais, neveikiančios kapinės ar jų dalys, karių kapinės, sukilėlių, partizanų, kitų pasipriešinimo okupantams dalyvių (rezistentų), žymių visuomenės, kultūros, valstybės veikėjų kapai, laidojimo vietos; 3) architektūriniai / inžineriniai - reikšmingais pripažinti gyvenamieji bei negyvenamieji pastatai, jų dalys ir priklausiniai, pastatų kompleksai bei ansambliai, dvarų parkai, kitos vientisos architektūrinės kompozicijos ryšiais susietos statinių ir kitų kūrinių grupės bei vietos, taip pat reikšmingais pripažinti inžineriniai techniniai statiniai: tiltai, tuneliai, užtvankos, malūnai, melioracijos įrenginiai, malūnų ar kitokia gamybinė ar technologinė įranga; 4) dailės - reikšmingais pripažinti monumentaliosios dailės kūriniai, koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai, monumentalūs kryžiai, memorialiniai statiniai ir kiti dailės kūriniai, tiesiogiai susiję su jų užimama bei naudojimui reikalinga teritorija. 5. Vertingiausi paveldo objektai skelbiami gamtos arba kultūros paminklais. Gamtos ir kultūros paminklais juos skelbia Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu. 11 straipsnis. Veiklos paveldo objektų teritorijose reglamentavimas 1. Paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, paveldo objektų nuostatai, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai. 2. Gamtos paveldo objektų nuostatus, taip pat kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 3. Paveldo objektų teritorijose draudžiama: 1) naikinti ir žaloti paveldo objektus ar jų vertės požymius; 2) kasti, arti žemę, perkelti į kitą vietą riedulius, išskyrus atvejus, jei šie darbai susiję su paveldo objektų eksponavimu, naudojimu ar tvarkymu; 3) statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu.
KETVIRTASIS SKIRSNIS KOMPLEKSINĖS SAUGOMOS TERITORIJOS. VEIKLOS JOSE REGLAMENTAVIMAS
12 straipsnis. Valstybiniai parkai 1. Valstybinių parkų steigimo tikslai: 1) išsaugoti gamtiniu ir kultūriniu požiūriais vertingą kraštovaizdį; 2) išsaugoti tipiškas arba unikalias ekosistemas; 3) atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius bei kultūrinius kompleksus ir objektus (vertybes); 4) sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams gamtos ir kultūros paveldo apsaugos srityse; 5) propaguoti ir remti Lietuvos regionų etnokultūros tradicijas; 6) sudaryti sąlygas rekreacijai, pirmiausia pažintiniam turizmui; 7) plėtoti aplinkosauginį švietimą, propaguoti ekologinę žemdirbystę; 8) įgyvendinti kitus valstybinių parkų nuostatuose numatytus jų steigimo tikslus. 2. Pagal reikšmę skiriami: 111 1) nacionaliniai parkai - saugomos teritorijos, įsteigtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai; 2) regioniniai parkai - saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti. Istoriškai vertingiausiems regioniniams kultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai regioniniai parkai. 3. Valstybinių parkų ir jų zonų ribų planuose išskiriamos šios funkcinio prioriteto zonos: konservacinio (rezervatai ir draustiniai), ekologinės apsaugos, rekreacinio bei ūkinio prioriteto ir kitos paskirties zonos. Valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) išskiriamos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, kuriose reguliuojamas teritorijos naudojimas ir apsauga. Jos nustatomos pagal tipinius apsaugos reglamentus. 13 straipsnis. Veiklos valstybiniuose parkuose reglamentavimas 1. Valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. 2. Valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rekreaciniams ištekliams. Valstybiniuose parkuose draudžiama: 1) rengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus ir šachtas, taip pat naujus gręžinius naftos ir dujų žvalgybai bei gavybai, statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, aerodromus, vėjo jėgaines, išskyrus atstatomus vėjo malūnus, tiesti tranzitinius inžinerinius tinklus, keisti reljefo formas, hidrografinio tinklo natūralius elementus, naikinti ir keisti istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdžio, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų bei kitų saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) vertės požymius; 2) mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą, kasti jose durpes, taip pat sausinti ir keisti į žemės ūkio naudmenas bei vandenis aukštapelkes, tarpinio tipo pelkes ir jų apypelkius bei žemapelkes, kurių plotas didesnis kaip 0,5 hektaro, o durpių sluoksnis didesnis kaip 1 metras, ir jų apypelkius; 3) tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį. Atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, tvirtinti krantus, valyti vagas, įrengti dirbtinius vandens telkinius, atlikti kitus darbus galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti bei tvarkyti ir vykdant prevencines priemones miestuose, miesteliuose ir kaimuose stichinėms nelaimėms išvengti; 4) statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose; 5) statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas; 6) įrengti išorinę reklamą, išskyrus miestų ir miestelių teritorijas, nesusijusią su valstybiniuose parkuose saugomais kompleksais ir objektais (vertybėmis). 3. Statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato valstybinių parkų individualūs apsaugos reglamentai ir (ar) statybų
112 saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai. Juose gali būti sugriežtinti šio straipsnio 2 dalyje išvardyti reikalavimai bei nustatyti papildomi reikalavimai. 4. Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius bei detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams. 5. Valstybiniuose parkuose skatinama veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti saugomus kraštovaizdžio kompleksus ar objektus (vertybes) bei atkurianti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis turizmas, teritorijos pritaikymas lankymui atsižvelgiant į saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) išsaugojimo reikalavimus. 14 straipsnis. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos 1. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų steigimo tikslai: 1) sukurti reprezentatyvią kompleksinės ekologinės stebėsenos (monitoringo) sistemą - stebėti, kontroliuoti, prognozuoti gamtinių sistemų pokyčius; 2) atlikti biosferos naudojimo eksperimentus bei tyrimus; 3) plėtoti ekologinį švietimą bei propagandą; 4) garantuoti gamtinių kompleksų apsaugą. 2. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos yra: 1) biosferos rezervatai - steigiami įgyvendinti tarptautinę biosferos pokyčių stebėsenos (monitoringo) programą ir atlikti gamtosaugos eksperimentus reprezentaciniuose natūraliuose gamtinių zonų kompleksuose bei juos supančiose teritorijose; 2) biosferos poligonai - steigiami vykdyti nacionalinę ir regioninę aplinkos stebėseną (monitoringą) ypatingą geoekologinę svarbą turinčiose teritorijose. 3. Biosferos rezervatų ir jų zonų ribų planuose išskiriamos šios funkcinio prioriteto zonos: konservacinio (gamtiniai rezervatai ir draustiniai) ir ekologinės apsaugos prioritetų, taip pat eksperimentų, ekosistemų atkūrimo ir šiai teritorijai būdingos ūkinės veiklos zonos. Biosferos poligonuose taip pat gali būti išskirtos įvairios funkcinės paskirties zonos. Biosferos rezervatų ir jų zonų ribų planus tvirtina Vyriausybė, biosferos poligonų - Vyriausybės įgaliota institucija. 15 straipsnis. Veiklos biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose reglamentavimas 1. Biosferos rezervatų nuostatus tvirtina Vyriausybė, biosferos poligonų - Vyriausybės įgaliota institucija. 2. Aplinkos stebėsenos (monitoringo) darbai biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose atliekami pagal specialias Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas aplinkos tyrimo programas.
PENKTASIS SKIRSNIS ATKURIAMOSIOS BEI EKOLOGINĖS APSAUGOS PRIORITETO TERITORIJOS. VEIKLOS JOSE REGLAMENTAVIMAS
16 straipsnis. Atkuriamieji ir genetiniai sklypai 1. Atkuriamųjų sklypų steigimo tikslai: 1) atkurti veiklos nuskurdintas gamtos išteklių rūšis arba jų kompleksus; 2) pagausinti bendrą gamtos išteklių fondą; 3) garantuoti atsinaujinančių gamtos išteklių išsaugojimą ir racionalų naudojimą. 2. Atkuriamieji sklypai steigiami valstybinėje žemėje uogynų, grybynų, vaistažolynų, gyvūnijos, durpynų, požeminio vandens ir kitiems atsinaujinantiems ištekliams atkurti ir pagausinti. Jie steigiami gamtos ištekliams atkurti reikalingam laikotarpiui. 3. Genetinių sklypų steigimo tikslas yra išsaugoti veiklai reikalingos genetinės medžiagos išteklius. Šie sklypai steigiami valstybinėje žemėje sėkliniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti. 17 straipsnis. Veiklos atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose reglamentavimas 113 1. Atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose ribojama veikla, mažinanti gamtos išteklius, taip pat naudingųjų iškasenų eksploatavimas, žemės, miškų, vandenų, kito nekilnojamojo turto naudojimas bei nustatytų naudojimo būdų keitimas. Veiklos ribojimo pobūdį ir mastą nustato šių teritorijų nuostatai. 2. Atkuriamųjų ir genetinių sklypų nuostatus tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. 18 straipsnis. Ekologinės apsaugos zonos 1. Ekologinės apsaugos zonų nustatymo tikslai: 1) užtikrinti bendrąją ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą; 2) išsaugoti saugomų bei geoekologiškai svarbių gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų ar objektų (vertybių) aplinką, izoliuoti juos nuo neigiamo veiklos poveikio; 3) sumažinti neigiamą ūkinių objektų poveikį žmogui ir aplinkai, taip pat užtikrinti ūkio objektų veiklą. 2. Pagal apsaugos pobūdį ekologinės apsaugos zonos yra: 1) bendrosios ekologinės apsaugos - miestų ir kurortų, pajūrio ir laukų apsaugos, požeminių vandenų (vandenviečių), paviršinio vandens telkinių, agrarinių takoskyrų bei intensyvaus karsto apsaugos zonos; 2) buferinės apsaugos - valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir valstybinių draustinių, paveldo objektų buferinės apsaugos zonos; 3) fizinės apsaugos - paveldo objektų, valstybinio geodezinio pagrindo punktų, elektros linijų, dujotiekių ir naftotiekių, ryšių linijų bei kitų infrastruktūros objektų fizinės apsaugos zonos; 4) vizualinės (regimosios) apsaugos - paveldo objektų, astronomijos observatorijų, aerodromų bei kitų infrastruktūros objektų vizualinės (regimosios) apsaugos zonos; tai plotai, kuriuose aplinkos keitimas gali pakenkti šių objektų aplinkai ar trukdyti juos apžvelgti; 5) sanitarinės apsaugos - gamybinių ir komunalinių objektų, žemės ūkio įmonių bei kitų ūkio ir infrastruktūros objektų sanitarinės apsaugos zonos; 6) rezervuojančios apsaugos - perspektyvių naudingųjų iškasenų plotų apsaugos zonos. 3. Ekologinės apsaugos zonos pagal išsidėstymo pobūdį gali būti nustatomos kaip sklypai, juostos arba žiedai. Bendrosios ekologinės ir buferinės apsaugos zonos gali būti skirstomos į skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius arba jose gali būti išskiriami tokie pazoniai. 4. Ūkio ir infrastruktūros objektų apsaugos zonų rūšių nustatymo tvarką ir jų apsaugos bei naudojimo režimą nustato įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys šių objektų priežiūrą ir naudojimą. 5. Ekologinės apsaugos zonos ir jų ribos nustatomos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka parengtuose specialiuosiuose ir bendruosiuose teritorijų planavimo dokumentuose. 19 straipsnis. Buferinės apsaugos zonos ir veiklos jose reglamentavimas 1. Kad būtų sumažintas neigiamas veiklos poveikis valstybiniams rezervatams, valstybiniams parkams, biosferos rezervatams, paveldo objektams, išsaugota šių teritorijų regimoji aplinka, jiems nustatomos, o valstybiniams draustiniams gali būti nustatomos buferinės apsaugos zonos. Valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose parkuose esančiuose rezervatuose, taip pat draustiniuose esantiems paveldo objektams buferinės apsaugos zonos nenustatomos. 2. Buferinės apsaugos zonos nustatomos tvirtinant saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumentus (ribų planus). 3. Gamtinių rezervatų buferinėse apsaugos zonose draudžiama: 1) įrengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus; 2) keisti hidrologinį režimą; 3) naudoti trąšas ir pesticidus ne žemės ūkio naudmenose; 4) kirsti mišką pagrindinio naudojimo plynuoju kirtimu 300 metrų pločio juostoje aplink rezervatą. 4. Paveldo objektų buferinės apsaugos zonose nustatomos skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo fizinės ir vizualinės (regimosios) apsaugos pozoniai. 114 5. Paveldo objektų fizinės apsaugos pozoniuose draudžiama: 1) kasti žemę ir atlikti kitus darbus, galinčius sukelti grunto deformaciją ir vibraciją, arti žemę, perkelti į kitą vietą riedulius, išskyrus atvejus, kai šie darbai susiję su paveldo objektų eksponavimu, naudojimu ar tvarkymu; 2) statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu; 3) laikyti aktyvias chemines, degias bei sprogstamąsias medžiagas; 4) statyti užtvankas bei keičiančius vandens lygį hidrotechninius statinius, tiesinti ir gilinti šaltinių ir upių vagas, išskyrus atvejus, kai atkuriami ir tvarkomi kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės). 6. Paveldo objektų vizualinės (regimosios) apsaugos pozoniuose draudžiami darbai, trukdantys apžvelgti paveldo objektus. 7. Valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir draustinių bei biosferos rezervatų buferinės apsaugos zonose draudžiama statyti statinius, jeigu jie blogina paveldo objektų eksponavimo sąlygas, didina teritorijos vizualią (regimąją) taršą. Valstybinių parkų buferinės apsaugos zonų hidrologinės įtakos dalyse gali būti nustatyti bendrieji ekologinės apsaugos pazoniai. 8. Atskiroms kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) rūšims pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles yra nustatomi fizinės bei regimosios (vizualinės) apsaugos pozoniai, kurių tvarkymo režimas nustatomas pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo reikalavimus. 20 straipsnis. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklos jose reglamentavimas 1. Kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, išskiriamos paviršinio vandens telkinių ekologinės apsaugos zonos. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. 2. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o apsaugos reglamentus - Vyriausybė. Apsaugos reglamentuose nustatomi atstumai nuo vandens telkinio kranto įvairios paskirties statiniams statyti, želdinių tvarkymo reikalavimai. 3. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: 1) lieti srutas arba skystą mėšlą neįterpiant į gruntą; 2) įrengti kapines, sąvartynus; 3) statyti pastatus potvynių užliejamose teritorijose (išskyrus jose esančias sodybas) bei vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių; 4) keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose; 5) statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose. 4. Pakrantės apsaugos juostoje draudžiama: 1) tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo; 2) naudoti trąšas, pesticidus ir kitus chemikalus; 3) dirbti žemę, ardyti velėną, išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, arčiau kaip 2 metrai nuo kranto ganyti gyvulius; 4) statyti autotransporto priemones arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto. 5. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose -
115 paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose - su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. 6. Esamose sodybose už pakrantės apsaugos juostos ribų, teritorijų planavimo dokumentuose numatytose vietose, gali būti statoma tik po vieną ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto su priklausiniais ir ne aukštesnę kaip 4 metrų (aukštis skaičiuojamas nuo užstatomo sodybos ploto žemės paviršiaus vidurkio) asmeninio naudojimo pirtį be rūsio. Kitų statinių dydžiai nustatomi apsaugos reglamentuose. 7. Veiklą kitose šio Įstatymo 18 straipsnyje išvardytose ekologinės apsaugos zonose reglamentuoja teisės aktai, pagal kuriuos jos buvo nustatytos.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS GAMTINIS KARKASAS
21 straipsnis. Gamtinio karkaso nustatymo tikslai Gamtinio karkaso nustatymo tikslai: 1) sukurti vientisą gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklą, užtikrinantį kraštovaizdžio geoekologinę pusiausvyrą ir gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, sudaryti prielaidas biologinei įvairovei išsaugoti; 2) sujungti didžiausią ekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijai reikalingas teritorijas; 3) saugoti gamtinį kraštovaizdį ir gamtinius rekreacinius išteklius; 4) didinti šalies miškingumą; 5) optimizuoti kraštovaizdžio urbanizacijos bei technogenizacijos ir žemės ūkio plėtrą. 22 straipsnis. Gamtinio karkaso sudėtis ir nustatymas 1. Gamtinis karkasas jungia įvairias teritorijas: rezervatus, draustinius, valstybinius parkus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus, ekologinės apsaugos zonas, taip pat miškų ūkio, gamtines rekreacines ir ekologiškai svarbias agrarines teritorijas. 2. Gamtinį karkasą sudaro: 1) geoekologinės takoskyros - teritorijų juostos, jungiančios ypatinga ekologine svarba bei jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras, aukštumų ežerynus, kalvynus, pelkynus, priekrantes, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus. Jos skiria stambias gamtines ekosistemas ir palaiko bendrąją gamtinio kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą; 2) geosistemų vidinio stabilizavimo arealai ir ašys - teritorijos, galinčios pakeisti šoninį nuotėkį ar kitus gamtinės migracijos srautus, taip pat reikšmingos biologinės įvairovės požiūriu: želdinių masyvai ir grupės, natūralios pievos, pelkės bei kiti vertingi stambiųjų geosistemų ekotopai. Šios teritorijos kompensuoja neigiamą ekologinę įtaką gamtinėms geosistemoms; 3) migraciniai koridoriai - slėniai, raguvynai bei dubakloniai, kitos teritorijos, kuriomis vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės informacijos srautų apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija. 3. Pagal svarbą gali būti skiriamos europinės, nacionalinės, regioninės ir vietinės reikšmės gamtinio karkaso dalys. 4. Biologinės įvairovės apsaugai gamtinio karkaso teritorijose gali būti išskiriamas ekologinis tinklas, jungiantis didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijos koridorius. Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išskiriamas Europos ekologinis tinklas „Natura 2000", apimantis buveinių ir paukščių apsaugai svarbias teritorijas. 5. Gamtinis karkasas ir į jo sudėtį įeinantys ekologiniai tinklai nustatomi tvirtinant bendrojo arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentus. Patvirtintomis gamtinio karkaso bei ekologinių tinklų
116 ribomis ir teisės aktų nustatytais veiklos apribojimais privaloma vadovautis rengiant miškotvarkos ir žemėtvarkos projektus, kitus specialiuosius ir detaliuosius planus. 6. Gamtiniame karkase (įskaitant Europos ekologinio tinklo „Natura 2000" teritorijas) esančiuose rezervatuose, draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose, ekologinės apsaugos zonose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose veiklos apribojimus nustato šis Įstatymas, gamtinio karkaso nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai. Gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas, yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus. 7. Europos ekologinio tinklo „Natura 2000" teritorijose yra draudžiama arba ribojama veikla, galinti turėti neigiamą poveikį saugomoms natūralioms buveinėms, rūšių buveinėms ir saugomoms augalų bei gyvūnų rūšims. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina tinkamą buveinių ir rūšių būklę. Veikla turi būti vykdoma atsižvelgiant į konkrečius buveinių tipus ar rūšis ir remiantis teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) gamtotvarkos planais.
SEPTINTASIS SKIRSNIS SAUGOMŲ TERITORIJŲ STEIGIMAS, APSKAITA, APSAUGA IR TVARKYMAS
23 straipsnis. Saugomų teritorijų steigimas ir ribų nustatymas 1. Valstybinius rezervatus bei valstybinius parkus steigia ir jų statusą keičia, valstybinių rezervatų ir nacionalinių parkų ribas nustato ir keičia Seimas Vyriausybės teikimu. Steigiant regioninius parkus, Seimui pateikiami regioninių parkų ribų planų projektai. 2. Rezervatines apyrubes, valstybinius draustinius, biosferos rezervatus steigia ir šių saugomų teritorijų tipus keičia, jų ribas nustato ir keičia, taip pat regioninių parkų ribas nustato ir keičia Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu. 3. Gamtos paveldo objektus (saugomus gamtinio kraštovaizdžio objektus) saugomais skelbia Vyriausybės įgaliota institucija. Jų teritorijos nustatomos skelbiant juos saugomais ir tvirtinant jų ribų planus. 4. Kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės) skelbiami saugomais ir jų teritorijos nustatomos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. 5. Biosferos poligonus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus bei ekologinės apsaugos zonas nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos. Jų veiksmus nustatant ekologinės apsaugos zonas koordinuoja Aplinkos ministerija. 6. Savivaldybių tarybos Vyriausybės nustatyta tvarka gali steigti savivaldybių draustinius, skelbti savivaldybių paveldo objektus. 7. Nevalstybinės organizacijos, fiziniai ar juridiniai asmenys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali inicijuoti draustinių ir rezervatų įsteigimą, paveldo objektų paskelbimą bei įstatymų nustatyta tvarka organizuoti saugomų teritorijų, esančių jiems priklausančioje ar jų naudojamoje žemėje, tvarkymą. 8. Saugomų teritorijų steigimo kriterijus nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 9. Pasiūlymai steigti rezervatus, valstybinius parkus, valstybinius draustinius ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas turi atitikti nustatytus kriterijus, būti pagrįsti moksliniais tyrimais, kurių pagrindu parengiamas saugomos teritorijos ribų planas, kiti specialiojo planavimo dokumentai. 10. Prieš steigiant rezervatus, valstybinius parkus, valstybinius draustinius ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas, įvertinami visuomenės poreikiai, atliekamas ekonominis vertinimas, numatomos reikalingos nutraukti veiklos (jeigu tai būtina) kompensavimo, žemės išpirkimo, pažeistų teritorijų atkūrimo išlaidos bei saugomos teritorijos steigimo ir išlaikymo finansavimo 117 šaltiniai. Jei apsaugos negali užtikrinti teisės aktai ar tipiniai reglamentai, steigiamo rezervato, valstybinio parko, draustinio ir biosferos monitoringo teritorijos ribų plane gali būti nurodyti papildomi reglamentai, nustatantys galimas arba ribojamas (draudžiamas) veiklos rūšis, statinių tipus, aukštį bei medžiagas, užstatymo tankumą, linijas ar vietas. 11. Vietovės saugomoms teritorijoms steigti gali būti rezervuojamos, paveldo objektų sąrašai sudaromi pagal parengtus teritorijų planavimo dokumentus (šalies, apskričių, savivaldybių bendruosius planus, saugomų teritorijų tinklų schemas ir kt.), taip pat remiantis mokslinių tyrimų nustatytais gamtinių ir kultūrinių kompleksų bei objektų (vertybių) vertės požymiais Vyriausybės nustatyta tvarka atlikus ekonominį vertinimą. Laikinais reglamentais jose gali būti apribojama arba uždraudžiama veikla, galinti sumenkinti nustatytus vertės požymius, kol bus išspręstas saugomų teritorijų įsteigimo ar paveldo objektų paskelbimo klausimas. 12. Apie saugomų teritorijų steigimą ir su tuo susijusius veiklos apribojimus žemės savininkai, valdytojai ir naudotojai Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir svarstymo su visuomene tvarka informuojami rengiant šių teritorijų ribų planus. Saugomų teritorijų ribų planų rengimo tvarką pagal Teritorijų planavimo įstatymą nustato Vyriausybės įgaliota institucija. 13. Kai nustatytiems gamtos ar kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams (vertybėms) gresia išnykimas, sunaikinimas arba vertės praradimas, valstybinius rezervatus ir valstybinius parkus steigia Seimas, valstybinius draustinius, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas steigia, paveldo objektus skelbia saugomais Vyriausybė savo nustatyta tvarka. 24 straipsnis. Saugomų teritorijų įrašymas į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus ir veiklos jose reglamentavimas 1. Lietuvos Respublikos saugomoms teritorijoms arba jų dalims, kuriose yra tarptautinės svarbos kraštovaizdžio kompleksų, buveinių, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių ar jų bendrijų bei populiacijų, taip pat gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių), gali būti suteiktas tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusas ir (ar) jos gali būti įrašytos į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus. Saugomas teritorijas įrašyti į šiuos sąrašus teikia Vyriausybės įgaliota institucija, jeigu tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip. 2. Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu nustato ribas ir patvirtina saugomų teritorijų arba jų dalių, atitinkančių tarptautinių dokumentų nustatytus reikalavimus, sąrašą. Jei Lietuvos Respublikos teritorijos remiantis moksliniais tyrimais gali būti priskiriamos Europos Bendrijos svarbos teritorijoms, bet šiuo metu nėra saugomos, šio Įstatymo nustatyta tvarka joms suteikiamas atitinkamos saugomos teritorijos statusas (įsteigiama saugoma teritorija), taip pat Europos Bendrijos svarbos saugomos teritorijos statusas. 3. Saugomoms teritorijoms, turinčioms tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusą ir (ar) įrašytoms į tarptautinės reikšmės saugomų teritorijų sąrašus, taikomi tarptautinėse konvencijose, sutartyse nustatyti reikalavimai. Į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus patenkančių teritorijų apsaugos ypatumus taip pat reglamentuoja Vyriausybė. 4. Europos Bendrijos svarbos buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos parenkamos remiantis moksliniais buveinių tipų ir saugomų laukinių gyvūnų ir augalų rūšių populiacijų tyrimais. Kriterijus, pagal kuriuos vietovės parenkamos buveinių ir paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms steigti, nustato Vyriausybės įgaliota institucija. 5. Buveinių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos režimas nustatomas subalansuotomis priemonėmis: išsaugojimo (konservacinėmis), prevencinėmis priemonėmis, teritorijų planavimo dokumentų bei planų sprendiniais, taip pat vertinimo priemonėmis, nustatančiomis projektų poveikį buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms. Europos Bendrijos svarbos buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų tvarkymo ypatumus nustato Vyriausybės patvirtinti Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai.
118 6. Paukščių apsaugai svarbiose teritorijose yra draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomoms paukščių rūšims, jų buveinėms, perėjimo, mitybos, šėrimosi, poilsio ir migracijų susitelkimo vietose. Jose statyti bei rekonstruoti statinius, tiesti ir rekonstruoti kelius, vamzdynus, elektros tiekimo ir ryšių linijas bei įgyvendinti kitus planus ir projektus, galinčius turėti poveikį paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms, galima tik šiame Įstatyme nustatyta tvarka įvertinus jų poveikį paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms ir teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą. 7. Jei buveinių ar paukščių apsaugai svarbioje teritorijoje nustatytas saugomų teritorijų režimas neužtikrina tinkamos saugomų buveinių ir rūšių būklės, teisės aktais, saugomų teritorijų tvarkymo planais ir projektais arba apsaugos sutartimis su žemės, miškų ar vandens telkinių savininkais ir valdytojais nustatomos papildomos išsaugojimo (konservacinės) priemonės. 8. Projektai, kurie nėra tiesiogiai susiję su Europos ekologinio tinklo „Natura 2000" teritorijų tvarkymu, bet gali turėti neigiamą poveikį natūralioms buveinėms ir saugomoms augalų ir gyvūnų rūšims, turi būti įvertinti Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatyta tvarka. Veiklos planų ir projektų, kurių poveikio saugomoms teritorijoms vertinimo Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas nenumato, poveikis buveinių ir paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms vertinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Vyriausybės įgaliotos institucijos gali pritarti projektams tik nustačiusios, kad jie neturės neigiamos įtakos Europos ekologinio tinklo „Natura 2000" teritorijoms ir, jei reikia, išsiaiškinusios visuomenės nuomonę. Jeigu projektų įgyvendinimas susijęs su socialiniais ar ekonominiais visuomenės interesais, o alternatyvių sprendimų nėra, privaloma taikyti kompensacines priemones, būtinas bendram Europos ekologinio tinklo vientisumui bei natūralioms buveinėms ir saugomų augalų bei gyvūnų rūšių būklei apsaugoti. 9. Informacija apie kiekvieną Europos Bendrijos svarbos teritoriją (teritorijos žemėlapis, jos pavadinimas, ribos, plotas ir kt.) teikiama Europos Komisijai Vyriausybės nustatyta tvarka. Kartu su sąrašais Europos Komisijai pateikiami skaičiavimai, kiek reikia lėšų tokioms teritorijoms tvarkyti. 25 straipsnis. Saugomų teritorijų valstybės kadastras 1. Saugomų teritorijų apsaugai ir racionaliam tvarkymui organizuoti yra steigiamas Saugomų teritorijų valstybės kadastras (duomenų sistema), kuriame registruojamos saugomos teritorijos, išskyrus kultūros paveldo objektus, kiti duomenys, reikalingi saugomų teritorijų apsaugai ir tvarkymui organizuoti. 2. Saugomų teritorijų valstybės kadastro vadovaujančios tvarkymo įstaigos funkcijas atlieka Vyriausybės įgaliota institucija. Jo duomenų registravimo bei naudojimo tvarką ir apsaugą nustato Vyriausybė. 3. Savivaldybių tarybų įsteigtos saugomos teritorijos (draustiniai, paveldo objektai) pagal atskirus sąrašus registruojamos Saugomų teritorijų valstybės kadastre. 26 straipsnis. Saugomų teritorijų ribų žymėjimas 1. Saugomų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribos Vyriausybės įgaliotų institucijų teikimu žymimos Žemės kadastro žemėlapiuose, taip pat teritorijų planavimo dokumentuose. 2. Saugomų teritorijų žymėjimo vietovėje tvarką nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos. 27 straipsnis. Saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimas 1. Valstybės saugomų teritorijų politikos kryptis nustato Seimas. 2. Vyriausybė formuoja saugomų teritorijų strategiją, nustato apsaugos ir tvarkymo reikalavimus ir suteikia įgaliojimus institucijoms, atsakingoms už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą. 3. Vyriausybės įgaliotos institucijos, atlikdamos saugomų teritorijų valstybinio valdymo funkcijas: 1) organizuoja saugomų teritorijų strategijos bei saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo programų rengimą; 2) rengia teisės aktų saugomų teritorijų klausimais projektus; 3) organizuoja su saugomomis teritorijomis susijusį tarptautinį bendradarbiavimą; 119 4) atlieka kitas savo nuostatuose numatytas funkcijas. 4. Valstybės įsteigtų saugomų teritorijų, išskyrus kultūrinius rezervatus, kultūrinius draustinius, istorinius nacionalinius parkus bei kultūros paveldo objektus, apsaugą ir tvarkymą organizuoja biudžetinė įstaiga - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Ją steigia Aplinkos ministerija. 5. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atlieka šias funkcijas: 1) rengia saugomų teritorijų tvarkymo tikslines programas, koordinuoja ir kontroliuoja jų įgyvendinimą; 2) rengia iš biudžeto finansuojamų saugomų teritorijų programų projektus ir teikia juos Finansų ministerijai; 3) atlieka ekonominį vertinimą, numato reikalingos nutraukti veiklos (jeigu tai būtina) kompensavimo, žemės išpirkimo, pažeistų teritorijų atkūrimo išlaidas bei lėšų, reikalingų saugomai teritorijai steigti bei išlaikyti, finansavimo šaltinius arba organizuoja išvardytus darbus; 4) organizuoja sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti išdavimą bei saugomų teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir jų sprendinių įgyvendinimą; 5) steigia valstybinių rezervatų, valstybinių parkų bei biosferos rezervatų direkcijas (biudžetines įstaigas), kontroliuoja jų veiklą užtikrinant nustatyto apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi bei aplinkosaugos tikslinių programų įgyvendinimą; 6) metodiškai vadovauja kitų Vyriausybės įgaliotų institucijų arba savivaldybių tarybų įsteigtoms saugomų teritorijų direkcijoms; 7) informuoja žemės savininkus, valdytojus ir naudotojus apie steigiamas saugomas teritorijas, skelbiamus saugomais gamtos paveldo objektus; 8) koordinuoja stebėsenos (monitoringo) programų saugomose teritorijose rengimą ir vykdymą, tvarko saugomų teritorijų ir gamtos paveldo objektų apskaitą, registruoja saugomas teritorijas, išskyrus kultūros paveldo objektus, tvarkydama Saugomų teritorijų valstybės kadastrą, kaupia ir sistemina kitus duomenis apie saugomas teritorijas; 9) nustatyta tvarka dalyvauja statinių ir įrenginių saugomose teritorijose bei žemės skyrimo projektų, taip pat teritorijų planavimo dokumentų nagrinėjimo bei derinimo procese; 10) koordinuoja saugomų teritorijų specialistų rengimą bei jų kvalifikacijos kėlimą; 11) informuoja visuomenę saugomų teritorijų būklės ir tvarkymo klausimais; 12) atlieka kitas savo nuostatuose numatytas funkcijas. 6. Kultūrinių rezervatų ir istorinių nacionalinių parkų direkcijas steigia, šių rezervatų ir parkų bei kultūrinių draustinių ir kultūros paveldo objektų apsaugą bei tvarkymą organizuoja Kultūros ministerija. 7. Regioninių parkų direkcijas taip pat gali steigti savivaldybių tarybos. 8. Veiklą valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose organizuoja valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijos - biudžetinės įstaigos. Jos atsako už kraštovaizdžio kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą, organizuoja nuolatinę jų priežiūrą ir tvarkymą, skatina pažintinį turizmą, racionalų gamtos išteklių naudojimą, pagal kompetenciją kontroliuoja, kad fizinių ir juridinių asmenų veikla teritorijoje atitiktų nustatytą saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo tvarką, turi kitas direkcijos nuostatų nustatytas teises ir pareigas. 9. Veiklą valstybiniuose parkuose gali organizuoti bei vykdyti valstybinių parkų direkcijos ir jungtinės tarybos, koordinuojančios santykius tarp valstybinių parkų direkcijų ir savivaldybių institucijų. Jungtinių tarybų nariai yra valstybinių parkų direktoriai bei jų pavaduotojai, skiriami Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, taip pat savivaldybių merai ir (ar) merų pavaduotojai jų sutikimu arba kiti savivaldybės tarybos skiriami savivaldybės atstovai. 10. Prie valstybinių rezervatų direkcijų gali būti sudaromos tarybos moksliniams tyrimams, stebėjimams ir muziejiniam darbui koordinuoti. Prie valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų gali būti sudaromos mokslinės konsultacinės tarybos, atstovaujamos kraštovaizdžio, 120 biologinės įvairovės ir kultūros paveldo apsaugos, rekreacijos organizavimo bei socialinės ir ekonominės srities ekspertų. 11. Valstybinių draustinių ir paveldo objektų priežiūrą vykdo Vyriausybės įgaliotos institucijos, savivaldybių įsteigtų saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą organizuoja savivaldybių merai. 12. Atkuriamųjų ir genetinių sklypų bei ekologinės apsaugos zonų priežiūrą vykdo institucijos, atsakingos už šių zonų nustatymą. Jų veiksmus vykdant atkuriamųjų ir genetinių sklypų bei ekologinės apsaugos zonų priežiūrą koordinuoja Vyriausybės įgaliota institucija. 28 straipsnis. Saugomų teritorijų planavimas 1. Saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo bei Statybos įstatymų nuostatomis. 2. Skiriami šie saugomų teritorijų specialiųjų planų tipai: 1) saugomų teritorijų tinklų schemos - rengiamos saugomų teritorijų sistemos arba jos dalių plėtros bendrajai strategijai nustatyti; 2) gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo formavimo schemos - rengiamos kraštovaizdžio ekologinio stabilumo ir biologinės įvairovės išsaugojimo bendrajai teritorinei sistemai nustatyti bei plėtoti; 3) ekologinės apsaugos zonų tinklų schemos - rengiamos regioninę svarbą turinčių ekologinės apsaugos (apsaugančių) teritorijų plėtrai reguliuoti; 4) saugomų teritorijų ir jų zonų ribų planai - rengiami steigiant naujus valstybinius rezervatus, valstybinius parkus, draustinius, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas arba keičiant jų ribas bei nustatant funkcinio prioriteto (konservacinio, rekreacinio, ekologinės apsaugos ir kt.) zonų ribas; 5) saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos) - rengiami saugomų teritorijų naudojimą ir apsaugą reguliuojančioms kraštovaizdžio tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptims bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemonėms nustatyti; 6) saugomų teritorijų gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos projektai - rengiami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai saugomose teritorijose arba jų dalyse nustatyti. 3. Rengiami šie saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentai: gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos planai, įvairios tikslinės programos, veiksmų planai, biosferos rezervatų ir poligonų stebėsenos (monitoringo) programos. 4. Saugomų teritorijų teritorinio planavimo dokumentai rengiami pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas šių dokumentų rengimo taisykles ir (ar) metodiką. Taisyklės nustato saugomų teritorijų planavimo dokumentų struktūrą, jų rengimą, tvirtinimą bei galiojimą. Sudėtinės saugomų teritorijų specialiojo planavimo proceso dalys yra: 1) pagrindžiamoji - apima apsaugos ir naudojimo problemų analizę, anksčiau parengtų teritorijų planavimo dokumentų, projektų rezultatų bei apsaugos plėtros poreikio ir galimybių vertinimą; 2) projektinė - apima sprendinių parengimą saugomų teritorijų plėtros politikos (schemos), apsaugos ir naudojimo koncepcijų bei reglamentų (planai) ir tvarkymo priemonių sistemos (projektai) klausimais; 3) baigiamoji - apima planavimo dokumentų sprendinių pasekmių numatymą, svarstymą, derinimą bei tvirtinimą. 5. Saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos) rengiami naudojantis Vyriausybės patvirtintais tipiniais apsaugos reglamentais. 6. Valstybinių rezervatų ir nacionalinių parkų bei jų zonų ribų planus tvirtina Seimas, regioninių parkų ir valstybinių draustinių ir (ar) jų zonų ribų planus tvirtina Vyriausybė. Saugomų teritorijų tvarkymo planus (planavimo schemas) ir projektus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos. Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliotos 121 institucijos. Savivaldybių saugomų teritorijų planavimo dokumentus tvirtina savivaldybės institucijos įstatymų nustatyta tvarka. 7. Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarką nustato Vyriausybė. 8. Saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumentus rengia atestuoti specialistai ir gali rengti juridiniai asmenys, jeigu jų įstatuose numatyta teritorijų planavimo veikla. Atestavimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija. 9. Saugomų teritorijų strateginius gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos planus gali rengti Vyriausybės įgaliotos institucijos, valstybinių rezervatų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų direkcijos, nevalstybinės bei kitos organizacijos, turinčios saugomų teritorijų planavimo ir tvarkymo patirties. 10. Nevalstybinės organizacijos, taip pat fiziniai ir juridiniai asmenys gali teikti pasiūlymus rengiant tvarkymo planus (planavimo schemas) bei projektus, draustinių ir saugomų objektų bei stebėsenos (monitoringo) teritorijų planus bei projektus ir dalyvauti juos įgyvendinant. 29 straipsnis. Saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo finansavimas 1. Valstybės saugomų teritorijų steigimas, valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų veikla finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybių tarybų įsteigtų regioninių parkų direkcijų veikla finansuojama iš savivaldybių biudžeto lėšų. Valstybinių parkų direkcijų vykdomos programos finansuojamos iš valstybės arba savivaldybių biudžetų lėšų, kitų finansavimo šaltinių ir tarptautinių programų. 2. Savivaldybių draustinių bei paveldo objektų apsauga ir tvarkymas finansuojami iš savivaldybių biudžetų lėšų. 3. Saugomoms teritorijoms tvarkyti ir prižiūrėti, pažintiniam turizmui plėtoti, švietėjiškai, kultūrinei ir kitai veiklai taip pat gali būti naudojamos specialiųjų programų lėšos, tikslinės juridinių ir fizinių asmenų įmokos bei lėšos, kitos teisėtai įgytos lėšos. 4. Už valstybinių parkų lankymą įstatymų nustatyta tvarka surinktos lėšos naudojamos šioms teritorijoms tvarkyti, saugomų kompleksų bei objektų (vertybių) apsaugai ir lankymui propaguoti, pažintiniam turizmui organizuoti.
AŠTUNTASIS SKIRSNIS VALSTYBINĖ SAUGOMŲ TERITORIJŲ KONTROLĖ
30 straipsnis. Saugomų teritorijų kontrolės organizavimas 1. Žemės naudojimo ir žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų veiklos, susijusios su teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais apribojimais, kontrolę saugomose teritorijose pagal kompetenciją vykdo valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai, valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai, valstybiniai miškų pareigūnai, valstybiniai žemės tarnybų pareigūnai, teritorijų planavimo ir statybos priežiūros pareigūnai ir nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos pareigūnai. 2. Saugomų teritorijų valstybinę kontrolę reglamentuoja ir valstybinių saugomų teritorijų pareigūnų uždavinius bei funkcijas nustato Valstybinės saugomų teritorijų apsaugos kontrolės nuostatai. Juos tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 3. Atlikdami savo pareigas, susijusias su saugomų teritorijų apsauga, valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai turi teisę: 1) turėti ir dėvėti nustatyto pavyzdžio uniformą ir skiriamuosius ženklus; 2) įstatymų nustatyta tvarka surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, skirti administracines nuobaudas už šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimus, numatytus Administracinių teisės pažeidimų kodekse;
122 3) reikalauti iš juridinių ir fizinių asmenų, pažeidusių šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus ar teritorijų planavimo dokumentų, reglamentuojančių veiklą saugomose teritorijose, sprendinius, nutraukti neteisėtus veiksmus; 4) stabdyti transportą, gabenantį gamtos išteklius, įskaitant medieną ar kitą miško produkciją, tikrinti transporto priemonėse esančių gamtos išteklių įsigijimo dokumentus, taip pat, įtarus neteisėtą gamtos išteklių įsigijimą, tikrinti juos gabenančių asmenų dokumentus, naudoti transporto priemonių priverstinio stabdymo priemones; 5) pristatyti pažeidėjus į policiją arba į patalpas savivaldybės seniūnijos kaimo vietovėje asmenų tapatybei nustatyti, protokolams, aktams surašyti; 6) vykdant saugomų teritorijų kontrolę pateikę tarnybinį pažymėjimą, nekliudomai įeiti (įvažiuoti) į įmonių, įstaigų, organizacijų, esančių saugomose teritorijose, teritorijas. Į pasienio ruožo teritorijas ir objektus įeiti (įvažiuoti) galima suderinus su pasienio policijos pareigūnais; 7) Ginklų ir šaudmenų kontrolės bei kitų įstatymų nustatyta tvarka saugoti, nešioti ir šio Įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais naudoti šaunamąjį ginklą bei specialiąsias priemones. Jeigu atsisakoma vykdyti teisėtus pareigūno reikalavimus, pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, tačiau tik tiek, kiek to reikia vykdant tarnybinę pareigą, ir tik po to, kai visos įmanomos ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos; 8) valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai turi ir kitų įstatymų suteiktų teisių. 4. Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai turi teisę panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, kai tai susiję su tarnybinių pareigų atlikimu: 1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai kėsinimosi; 2) sulaikydamas pažeidėją ar nusikaltimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, jeigu kitaip jo neįmanoma sulaikyti, taip pat tais atvejais, kai asmuo atsisako įvykdyti teisėtą reikalavimą padėti ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima sužaloti žmogų, jeigu kitaip jo neįmanoma nuginkluoti; 3) vykstant pasikėsinimui į šaunamąjį ginklą ar kilus pavojui asmens gyvybei. 5. Draudžiama panaudoti fizinę prievartą bei specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą prieš moteris, jei akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, jei akivaizdu, kad jie invalidai, prieš nepilnamečius, jeigu jų amžius žinomas pareigūnui arba jų išvaizda atitinka amžių, išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai. Draudžiama panaudoti šaunamąjį ginklą žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti pašaliniai asmenys. 6. Vyriausybės įgaliotos institucijos vykdo: 1) saugomų teritorijų kontrolę; 2) valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų veiklos užtikrinant nustatyto kraštovaizdžio apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi, kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo, kitų tikslinių programų įgyvendinimą bei valstybinių saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo valstybinę kontrolę; 3) saugomų teritorijų žemės naudojimo ir žemės savininkų, valdytojų ir naudotojų veiklos, susijusios su teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais apribojimais, kontrolę. 7. Saugomose teritorijose Vyriausybės įgaliota institucija gali drausti arba riboti motorinių transporto ir vandens transporto priemonių naudojimą ir judėjimą, medžioklę, žvejybą, grybų ir augalų, taip pat jų dalių rinkimą, saugomų objektų naudojimą ir lankymą.
DEVINTASIS SKIRSNIS ŽEMĖS NUOSAVYBĖ IR ŽEMĖS SAVININKŲ, NAUDOTOJŲ BEI VALDYTOJŲ TEISĖS IR PAREIGOS SAUGOMOSE TERITORIJOSE
123 31 straipsnis. Žemės nuosavybė saugomose teritorijose 1. Rezervatų ir Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė. Kitose saugomose teritorijose žemės nuosavybė yra valstybinė ir (ar) privati. 2. Rezervatams steigti žemė Žemės įstatymo nustatyta tvarka gali būti paimama iš privačios žemės savininkų arba prieš terminą nutraukiama valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis. 3. Žemė, reikalinga specialioms gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos programoms įgyvendinti bei visuomenės poreikiams tenkinti (poilsiavietėms, specialiems poilsio parkams, pažintiniams takams, rekreacinei infrastruktūrai ir kt. įrengti), iš privačios žemės savininkų gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis prieš terminą nutraukiama Žemės įstatymo nustatyta tvarka. 4. Valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijos valdo ir naudoja joms suteiktą valstybinę žemę patikėjimo teise. 5. Nuosavybės teisių į žemę, miškus ir vandens telkinius atkūrimo tvarką ir sąlygas saugomose teritorijose nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. 6. Saugomose teritorijose nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius gali būti atkuriamos, žemės sandoriai sudaromi tik laikantis įstatymų nustatytų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimo apribojimų, sąlygų ir reikalavimų, saugomų teritorijų nuostatų ir šių teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų), kitų šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodytų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių dokumentų nustatytų reikalavimų. 7. Valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama, išskyrus namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemę bei iki 5 hektarų ploto sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės valdų. 8. Saugomose teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams arba siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes). Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis saugomose teritorijose keičiama tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja patvirtintiems saugomų teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams ir reglamentams. 9. Valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos. 10. Paveldo objektai ir jų teritorijų žemė yra valstybinė ir (ar) privati nuosavybė. Paveldo objektai gali būti perleidžiami privačion nuosavybėn tik nustačius apsaugos ir naudojimo režimą. 32 straipsnis. Žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų teisės ir pareigos saugomose teritorijose 1. Žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai bei naudotojai turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises. Šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja šiam Įstatymui. 2. Žemės savininkai, valdytojai bei naudotojai, kurių žemės valdose numatoma steigti saugomą teritoriją, keisti esamų saugomų teritorijų statusą, nustatyti apribojimus arba pakeisti esamus, apie tai turi teisę gauti informaciją. Jie yra informuojami Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka rengiant saugomų teritorijų ribų planus arba kitus teritorijų planavimo dokumentus, kuriais nustatomi reglamentai. 3. Žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai bei valdytojai turi teisę pretenzijas dėl pasiūlymų steigti saugomas teritorijas, keisti esamų saugomų teritorijų statusą, nustatyti ar keisti veiklos apribojimus Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pareikšti institucijai, teikiančiai pasiūlymus dėl saugomos teritorijos steigimo, objektų skelbimo saugomais, esamos saugomos teritorijos statuso arba nustatyto apsaugos ir naudojimo reikalavimų pakeitimo. 124 4. Žemės savininkams bei valdytojams, kurių žemės valdose steigiama nauja saugoma teritorija, keičiamas esamos saugomos teritorijos statusas arba nustatyti veiklos apribojimai realiai sumažina gaunamą naudą arba uždraudžia anksčiau vykdytą veiklą, išmokamos kompensacijos. Jų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. 5. Jeigu saugomos teritorijos įsteigtos, paveldo objektai paskelbti saugomais, esamų saugomų teritorijų statusas pakeistas, veiklos apribojimai nustatyti ar pakeisti neatsižvelgus į žemės savininkų bei valdytojų pretenzijas, jie turi teisę kreiptis į teismą. 6. Jeigu žemės savininkas, valdytojas ir naudotojas sutinka dėl saugomos teritorijos steigimo, esamos saugomos teritorijos statuso keitimo, nustatytų veiklos apribojimų ar jų pakeitimo, bet nesutinka dėl kompensacijos dydžio, jis gali kreiptis į teismą. 7. Asmenys, gyvenantys saugomose teritorijose, gali verstis veikla, neprieštaraujančia saugomos teritorijos steigimo tikslams, turi teisę gauti finansinę ir kitokią paramą už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) priežiūrą. Pirmumo teisę išsinuomoti bei įsigyti šio Įstatymo 31 straipsnio 7 dalyje nurodytą valstybinę žemę turi besiribojančių sklypų savininkai ir valdytojai. 8. Saugomose teritorijose žemės savininkams ir valdytojams gali būti teikiamos žemės mokesčio bei kitos lengvatos įstatymų nustatytais atvejais ir Vyriausybės nustatyta tvarka. 9. Saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų. 10. Jeigu, suteikiant naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. 11. Už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) išsaugojimą atsako jų savininkai, valdytojai ir naudotojai. 12. Žemės savininkai, naudotojai bei valdytojai negali trukdyti įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais tikslais lankyti arba tvarkyti saugomų kompleksų bei objektų (vertybių), poilsiaviečių, takų, regyklų, kitų rekreacinių objektų. 13. Savivaldybių institucijos atsako už savo valdomų gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų bei objektų (vertybių) išsaugojimą, rūpinasi, kad saugomų vertybių savininkai, naudotojai ir valdytojai galėtų tinkamai jas saugoti. 14. Kai saugomą teritoriją steigia, esamos saugomos teritorijos statusą keičia, veiklos apribojimus nustato arba keičia valstybės institucija, kompensacija mokama iš valstybės biudžeto lėšų, o kai saugomą teritoriją steigia, esamos saugomos teritorijos statusą keičia, veiklos apribojimus nustato arba keičia savivaldybės taryba, kompensacija mokama iš savivaldybės biudžeto.
DEŠIMTASIS SKIRSNIS ATSAKOMYBĖ UŽ SAUGOMŲ TERITORIJŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS
33 straipsnis. Atsakomybė už Įstatymo pažeidimus 1. Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimus, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. 2. Vyriausybės įgaliotos institucijos atsako už saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimą ir negatyvių reiškinių šiame procese prevenciją. Šių institucijų įgalioti pareigūnai asmeniškai atsako už jiems patikėtų uždavinių užtikrinant gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) išsaugojimą saugomose teritorijose vykdymą. 125 3. Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai, nesiimantys veiksmų, užtikrinančių įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi saugomose teritorijose, ar viršijantys įgaliojimus, gali būti traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. 34 straipsnis. Žalos atlyginimas 1. Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą saugomoms teritorijoms, privalo atlyginti žalą kiek įmanoma natūra (atkurti pirminę objekto ar teritorijos būklę), be to, atlyginti padarytus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Kai ta pačia veika pažeidžiami visuomenės interesai ir padaroma žala fizinių ar juridinių asmenų turtui, pažeidimą padarę asmenys privalo atlyginti tiek saugomoms teritorijoms, tiek fizinių ar juridinių asmenų turtui padarytą žalą. Nuostoliai nustatomi pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką. 2. Paduoti teismui ieškinio pareiškimus dėl saugomoms teritorijoms ar paveldo objektams padarytos žalos atlyginimo turi teisę Vyriausybės įgaliotos institucijos ir valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai." Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.
RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS
126