www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907)

Nr. 13 (907)

2014 m. balandžio 3–9 d.

Kaina 3,00 Lt

Vilmantas MARCINKEVIČIUS. ,,Berniukas ir karvė“. Iš ciklo ,,Asmeninės istorijos“. 2012 m. Asmeninės ir beasmenės spalvos 20 p. 2 www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907)

Uždelstas veikimas

paklaikusios akys paklaikusios kaip vaiko atradusio laikrodį sprogdinantį visa kas laikina o dieve – beprotiškas laikmetis

paklaikusios akys paklaikusios jos vaikšto praeiviais ir vaiko juos aikštėm stadionais ir jūromis kurių jau beveik nebeturime

paklaikusios akys paklaikusios – klausykis kaip tiksi tas laikrodis kuris ne ant rankos – visatoje bet jos per save nebematome

Tomas Arūnas RUDOKAS

Vytauto PLETKAUS iliustracija www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Nemuno svetainė 3

Alina RAMANAUSKIENĖ

Nenusižengti sąžinei

Kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muzikai būdinga žanrų, manierų, nuotaikų, būsenų įvairovė. Jo veikalai dažnai pribloškia neįtikėtinais rakursais ir drąsiais po- sūkiais. V. Bartulis gali rašyti kamerines miniatiūras, operą, harmonizuoti liaudies dainas, pritaikyti muziką masiniams renginiams, mados kolekcijų pristatymams, kurti kontempliatyvų „Requiem“, aranžuoti gausybę popdainų... Menininko kūrybos braižo pokyčiai akivaizdūs. Ankstyvieji darbai (autorius nenori, kad jo veikalus vadintumėme kūriniais) išsiskyrė poetine nuotaika, subtiliais gamtos įvaizdžiais, muzikinės minties glaustumu, grynumu ir... labai ilgais pavadinimais („Palydžiu iškeliaujantį draugą, ir mes paskutinį kartą žiūrime apsnigtus vasario medžius“, „Reti susitikimai, kurių metu mes šokame aistringus šokius, mename mirusius draugus ir mus užplūsta sentimentalūs prisiminimai“, „1750-ųjų metų liepos 17-osios vizija“). Didžiulė patirtis kuriant teatro muziką vėliau paskatino jį patį rašyti ir režisuoti „dramas“ – siurrealistines, makabriškas, ironiškas, sulaukusias prieštaringiausių vertinimų: nuo įdomu iki... baisu. Savo veika- luose kompozitorius dažnai atsigręžia į pamėgtą praeities muziką, ją gausiai cituoja ir perkuria paradoksaliuose nūdienos kontekstuose. Kartais „pasiskolintos“ muzikos tiek daug, kad jos gausoje pražūva pats autorius. Su V. Bartuliu apie jo veiklą (ir ne tik) susėdame pasikalbėti jo jubiliejinio 60-ojo gimtadienio išvakarėse.

– Į muzikos pasaulį įžengei būdamas šešiametis garsų „vonelę“, kad tas sustatymas pasidengtų nikeliu, E. M. Remarque’o knygos, M. Tenisono pantomimos berniukas. Pradžia – prie fortepijono. Sėkmingai baigei chromu, geležimi etc. (nelygu, ko reikia). Įvyksta trupė. Šie ženklai ugdė mano kartą. J. Naujalio meno mokyklą (tuomet taip vadinosi gimnazija) natūrali elektrolizės reakcija, tad užrašytas veikalas – Retas kūrėjas galėtų pasipuikuoti tokia muzikalia kaip pianistas. Niekas nė neįtarė, kad Vidmantas pasuks jau suskamba teisingu pavidalu... Čia pasakoju tik šeima: brolis violončelininkas, Kauno styginių kvarteto į kompoziciją. Visgi pasukai – tapai ryškiai matomas, rašymo metodą. Pats juo niekada nesinaudoju. Yra „idėjinis vadas“, sesuo – smuikininkė, vyresniojo sūnaus girdimas, įvertintas (1998 m. – Lietuvos Nacionaline kitoks būdas, kai pasitelkiamos emocinės įtampos. Jos gyvenimas taip pat sukasi apie muziką, marti – pianistė. premija, 2003 m. – Metų kompozitoriaus titulas, 2005 m. – „išeina“ iš autoriaus vidaus. Kūrinyje užkoduotomis Ar įdomu tokioje vienpusėje kompanijoje? Įsimintiniausio Kauno menininko, 2007 m. apdovanotas emocijomis turi sužadinti klausytojo atsaką. – Neįdomu, bet yra ir šiokios tokios įvairovės. Jaunėlis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu). Kada – Pradėjęs kaip neoromantinio braižo kūrėjas sūnus Ignas, įsikūręs Londone, dirba sodininku, prižiūri sau prisipažinai, kad negali gyventi be kūrybos? vėliau daug dėmesio skyrei įvairiems perfomansams, arabų milijardieriaus šeicho sodą. Vyresnėlis Arnas – – Studijuojant Vilniuje kildavo įvairių svarstymų. hepeningams, žodžiu, atraktyviajai muzikai. Dabar vertėjas, groja mušamaisiais roko muziką, ir tai man labai Norėjau mesti konservatoriją (dabar LMTA), tačiau pagal užsakymus rašai daug proginės muzikos. Tad patinka. Marti Lina taip pat nenuobodi pianistė. Ji „Kauno būdamas maždaug 24-erių priėjau išvadą, kad nieko požiūris į meną tapo akivaizdžiai labiau kapitalistinis trio“ dalyvė, o ansamblio repertuaras gana įdomus. kito dorai dirbti nemoku. Skambinti tuomet jau bu- (jei galima taip pasakyti)? – Labai ryškiai prisimenu tavo mamą lituanistę. vau pamiršęs, todėl teko susitaikyti su mintimi, kad – Kiekvienam tingiam menininkui užsakymas – Švelnią, nuoširdžią, patiklią. Šviesaus atminimo rašysiu muziką. Iš manęs nieko nebūtų buvę, jeigu ne auksas iš dangaus, nes beveik garantuotas atlygis. mama, regis, turėjo puikią klausą... žmonos Rimos palaikymas ir paskatinimas. Ji man Tačiau atsiduri akistatoje su sąžine: parašyti veikalą, – Taip... Visgi gal neatsakysiu į šį klausimą. Nesi- padėjo užbaigti studijas, nes dėl bohemiškų polinkių kuris visiškai atitiktų užsakovo pageidavimus ir nori kalbėti ką nors trafaretinio... to nebūčiau padaręs. lūkesčius, arba tokį, kurį esi pats planavęs, įtikinant – Man atrodo, tu ir tavo kolegos esate skolingi – Pradėjai nuo kamerinės kūrybos. Pradžia labai užsakovą, kad tai ir yra pats geriausias jo pageidavimų profesoriui Eduardui Balsiui. Inteligentiškas, orus, poetiška, nuoširdi, krištolinė. Sugrįžk į tuos laikus, į realizavimo būdas. Iki šiol man sekėsi nenusižengti kilnus – jis buvo daugelio mokytojas. Deja, jo muzika, pačias savo kūrybos ištakas. sąžinei ir išvengti chaltūros. Nesu padaręs nė vieno mano manymu, nepelnytai užmiršta, nustumta į tolimą – Studijuoti kompoziciją pas profesorių Eduardą „lenino“, dėl kurio būtų gėda. kampą. Ar pritartum? Balsį man sekėsi vidutiniškai. Norėdamas kokiu nors – Visada yra meno viršūnės, į kurias norisi ly- – Žinoma. Tačiau jokia prievartinė iniciatyva jos būdu sutvarkyti nesėkmes, pažadėjau profesoriui giuotis. Kokios jos? Kokie autoriai, kūriniai tau darė atgaivinti nepadės. Jei Lietuvos dirigentai nemato reikalo kiekvieną savaitę sukurti po nedidelę pjesę. Taip gimė ir tebedaro didelį poveikį? Ko niekada neišduodi? E. Balsio muzikos atlikti, ką galima pakeisti? Neabejoju, „Devyni ankstyvojo rudens akimirksniai“ fortepijonui. Nutolsti, bet ir vėl sugrįžti? kad gera muzika išlieka, jos vertė nemenkėja. Dabarties Man patiko poetinių žodžių žaismė, kad pavadinimai – Kiekviename gyvenimo etape atsiranda atramos taškų. laikas nepalankus profesoriaus kūrybai. Kiekvienas tarsi dalyvauja kūrinio veiksme, yra jų preambulė, tad Inspiruoti gali dailė, literatūra, teatras. Taip pat ir kompozito- istorinis tarpsnis sukaupia daugybę kultūrinių šiukšlių – tokių kamerinių opusų atsirado daugiau: „Paskutiniųjų riai: R. Schubertas, G. Mahleris, G. Crumbas ir kiti. sunku atrinkti, kas iš tikrųjų yra vertinga. Neabejoju laiko giesmės“, „Palydžiu iškeliaujantį draugą...“ „Auksinių – Vienas Lietuvos poetas yra sakęs, kad rašytoją, rėčiu. Kas dabar prisimena XIV a. šiukšlyną? Tačiau debesų lietus“ ir t. t. Bet visa tai jau būtasis laikas. kuris parašo daugiau nei septynias knygas ir nori G. de Machaut’o Mišias žino dagelis kultūros žmonių. Žinoma, jis turi savo vietą ir prasmę. išleisti jų dar daugiau, jis vytų nuo laiptų. Dėl to, kad – Išskyrus neilgą studijų tarpsnį, visą laiką gyveni – Papasakok apie muzikinės kūrybos alchemiją. prasideda negražūs dalykai. Kaune. Daug kas mūsų miestą vadina miesčionišku, – Nors muzikos pasaulėlyje sukuosi nemažai metų, – Galima ir sutikti, ir nesutikti su tokia mintimi. operetiniu, provincialiu. Ką tau reiškia Kaunas? man tai, – didžiausia mįslė. Kaip schemiškai parašyti Savęs citavimas nėra blogas dalykas – jis padeda – Čia gimiau, augau, gyvenu. Kitam žmogui tokia fugą, kokią nors dodekafoninę seriją, suvokiu, bet kad susiformuoti savitam braižui. Ir dar... Rašytojų są- vieta yra Žiežmariai ar Kaltinėnai. Juk mes visi kur viduje suskambėtų raiški muzikinė tema – dar nėra buvę. jungoje – aukšti laiptai. Nukritęs gali išsyk užsimušti. nors įsikūrę. Visiškai nesiveliu į tas diskusijas: pro- Kaipgi tai nutinka? Kompozitorių sąjungoje tokių nėra, tad gali užstrigti vincialu – neprovincialu. Kaune man gera ir manau, – Paprasčiausiai „prisijaukini“ garsus, sąskambius, kur nors viduryje – nei pirmyn, nei atgal. Visgi patys kad miesčioniška ir provincialu svarstyti, kur geriau būseną, mintį... Retkarčiais kūrinys iškart suskamba patikimiausi – laiko laiptai. Viską atrenka. gyventi: Vilniuje ar Kaune. nuo pradžios iki pabaigos, paskui pradedi konstruoti, – Esi prisipažinęs, kad tau nepaprastai svarbūs lyg ir atgamini įspūdį – dažniausiai išeina atkurti tavo kartos ženklai. Kokie jie? panašų į pirminį skambesį. Konstruktyviems kūri- – Roko muzika, F. Fellini’o ir A. Tarkovskio filmai, niams lieka sumąstyti konstrukciją, panardinti ją į A. A. Milno „Pūkuotuko pasaulis“, E. Hemingway’aus, www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) 4 Vyksmas

Intensyvus teatro pavasaris

arba Melo mokykla“ kostiumus; Metų strategija: Kauno šokio teatras „Aura“ – Gintaras Adomaitis, Albinas Kėleris, Petras už sėkmingą bendradarbiavimą su užsienio kūrėjais; Venslovas – už aktorinį ansamblį spektaklyje „Vė- Metų režisierius: Artūras Areima – už spekta- jas topolių viršūnėse“; klius „Intymumas“ VDU teatre ir „Vyšnių sodas“ Gintaras Adomaitis – už vaidmenį spektaklyje Nacionaliniame Kauno dramos teatre; „Jeruzalė“ (Nacinalinis Kauno dramos teatras); Metų atlikėja: Severija Janušauskaitė – už mo- Saulius Čiučelis – už vaidmenį spektaklyje teriškumą teatro scenoje, spektaklis „Intymumas“ „Vyšnių sodas“ (Nacionalinis Kauno dramos te- VDU teatre; atras); Metų atlikėjas: Vainius Sodeika – už Polio Gediminas Maciulevičius – už Skikio vaidmenį vaidmenį spektaklyje „Intymumas“ VDU teatre; spektaklyje „Džanis Skikis“ (Kauno valstybinis Metų pokytis: Marcelė Zikaraitė – už naują muzikinis teatras); ryškią jėgą Kauno kamerinio teatro scenoje; I – Fortūnos Vidmantas Bartulis – už muziką spektakliams Metų mizanscena: „Nėra Houpo – nėra vilties“ „Mėnuo kaime“ ir „Vėjas topolių viršūnėse“; iš spektaklio „Rezervatas“ Kauno mažajame teatre. Šiais metais teatro apdovanojimų ceremonija Gabrielė Griciūtė – už muzikines improvizaci- laikyta didžiausioje paslaptyje iki pasukutinės die- jas spektaklyje „Vyšnių sodas“. nos. Jau sklido kalbos, kad jokių išsvis „Fortūnų“ niekas negaus. Tačiau kovo 25-ąją visi laiku susi- „Fortūnų“ laureatai: rinko miesto rotušėje, o renginys keistai priminė Danutei Juronytei padėkos „Fortūna“ atiteko iki šiol buvusius. už gyvenimo nuopelnus; Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus va- geriausiu spektakliu pripažintas Kauno valstybi- dovas Andrius Žiurauskas jau sunkiai sugalvojo, nio muzikinio teatro šokio spektaklis „Notrdamo ką pasakyti kolegoms, priešais kuriuos po rotušės legenda“; Vainius Sodeika įvertintas už vaidmenį spekta- skliautais stojo septintąjį kartą. Vis dėlto kalbėti II – Auksiniai scenos kryžiai buvo apie ką, nes naujai išrinktą „Fortūnų“ komisiją klyje „Intymumas“; jau nulydėjo šioks toks šurmulys. A. Žiurauskas Mantas Stabačinskas – už vaidmenis šokio Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, už 2013 m. viešai atsiprašė anksčiau dirbusių ekspertų už kiek spektakliuose „Melancholijos dėžutė“ ir „1863“ Lietuvos teatrų scenose nuveiktus darbus premi- neetišką atsisveikino procedūrą ir pasveikino dar (Šokio teatras „Aura“); jomis ir atminimo ženklais apdovanoti geriausi tik pradėjusius dirbti. Naujos komisijos nariai ma- Gražina Balandytė – už Pamelos vaidmenį Na- šalies teatro menininkai. Profesionalaus teatro meno žiau nei per tris mėnesius turėjo įvertinti dvidešimt cionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Mūsų kūrėjų darbų premijos septyniolikoje nominacijų, keturis Kauno teatrų spektaklius, tačiau, kaip teigė brangioji Pamela“; „Auksiniai scenos kryžiai“ ir Boriso Dauguviečio jos vadovas, Kauno menininkų namų direktorius solistė Rita Preikšaitė – už Liubašos vaidmenį auskaras įteikti Juozo Miltinio dramos teatro Viktoras Valašinas, viską kuo puikiausiai spėjo, Kauno valstybinio muzikinio teatro operoje „Caro scenoje Panevėžyje – šių metų Lietuvos kultūros nes kultūros lauke tikrai nėra naujokai. sužadėtinė“; sostinėje. „Net neįtarėme, kad imdamiesi naujų pareigų dailininkas Artūras Šimonis apdovanotas už Profesionalaus teatro meno kūrėjų vertinimo demonstruojame ypatingą „drąsą“ – paprasčiausiai scenografiją spektakliui „Notrdamo legenda“. ekspertų komisijos sprendimu, premijos ir atminimo darėme, ką privalėjome. Atviromis akimis ir širdi- ženklai įteikti: mis žiūrėjome kolegų darbus kaip daugybę metų iki Jaunųjų teatro kritikų prizininkai: režisierei Yanai Ross už spektaklį „Mūsų klasė“ šiol ir stengėmės nuoširdžiai, objektyviai vertinti. Metų reiškinys: Baltijos šalių dramaturgijos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT); Esame visiškai laisvi“, – kalbėjo V. Valašinas ir pri- festivalis – už galimybę pamatyti, kad šiuolaikinė kompozitorei Ritai Mačiliūnaitei už muziką statė komisijos narius. Ją sudaro: muzikologė Gra- estų dramaturgija neatsilieka nuo gyvenimo; spektakliuose „59’Online“, „W(o)men“ „Menų žina Dainauskienė, scenografė Kotryna Daujotaitė, choreografas Aleksandras Jankauskas, teatrologės Ina Pukelytė ir Kristina Steiblytė. Landžios, šmaikščios scenos žiurkės ir šiais metais spėjo aplankyti visus Kauno teatrus: patį mažiausią Mažąjį, kuriame vis dar nėra nė vieno aktoriaus, „Auros“, kuris be minėtojo ir Panto- mimos bendrystės liko Daukšos gatvėje gana vienišas, Nacionalinį dramos, liūdnai nubarstytą sakurų žiedais, vis tiek labai primenančiais vyšnias, Kamerinį, kuriame vyko keistosios direktoriaus skyrimo peripetijos, ir Lėlių, kurio naujojo ekrano ir projektoriaus peripetijos nė kiek ne menkesnės. Tačiau vis tai – jau nuvilnijusi kasdienybė. Šiandien visiems aktualesni spindesiu akinantys apdovanojimai. Penkiasdešimties metų scenoje proga buvo pasveikinta lėlių ir dramos aktorė Olita Dautartaitė. Diplomais apdovanoti: Aleksandras Rubinovas – už vaidmenį spek- taklyje „Šykštuolis, arba Melo mokykla“ (Kauno kamerinis teatras); Severija Janušauskaitė – už vaidmenį spekta- klyje „Intymumas“ (VDU teatras); Indrė Patkauskaitė – už darbą spektaklyje „Mė- nuo kaime“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras); Daiva Petrulytė – už spektaklio „Šykštuolis,

Padėkos ,,Fortūna“ įteikta Danutei Juronytei. www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Vyksmas 5

,,Fortūnų“ laureatai. spaustuvėje“ ir „Eugenijus Oneginas“ Lietuvos Padėkos premija už viso gyvenimo nuopelnus mėnesį ar du iki jam prasidedant. Gal tai lemia per rusų dramos teatre; įteikta Klaipėdos dramos teatro režisieriui, teatro 36 metus susiklosčiusios tradicijos, gal specifinis dailininkui Marijui Jacovskiui už scenografiją ir kino aktoriui Povilui Gaidžiui. žanras, tačiau fenomenas nepaneigiamas. spektaklyje „Mūsų klasė“ (LNDT); Įteikdamas Padėkos premiją P. Gaidžiui, kul- „Lietuvos teatrų pavasaris“ rengiamas nuo aktorei Nelei Savičenko už pagrindinį Irinos tūros ministras Šarūnas Birutis visus pasveikino 1977 m. Jis buvo sumanytas kaip visų profe- Arkadinos vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ Oskaro Teatro šventės proga šiais Teatro metais, padėkojo sionalių Lietuvos teatrų gastrolių Kaune festi- Koršunovo teatre (OKT); Lietuvos kultūros sostinei – Panevėžiui, Juozo valis ir pavadintas „Vaidiname darbininkams“. aktoriui Martynui Nedzinskui už pagrindinį Miltinio teatrui ir jo kolektyvui už nuoširdų darbą Šiame renginyje dauguma kauniečių gali gyvai Trepliovo vaidmenį „Žuvėdroje“ (OKT); rengiant Teatro dieną. „Kitąmet minėsime Etnogra- susipažinti su Lietuvos teatro panorama ir patys aktorei (nepagrindinis vaidmuo) Aldonai Ja- fijos metus, o Lietuvos kultūros sostinė bus Žagarė. skirti prizus aktualiausių, labiausiai publiką įkve- nušauskaitei už Rachelkos – Marianos vaidmenį Tad kas žino, gal susitiksime Klojimo teatre?..“ – piančių ir jos lūkesčius pateisinančių spektaklių spektaklyje „Mūsų klasė“ (LNDT); užsiminė kultūros ministras. kūrėjams. Kauno žiūrovų entuziazmą Lietuvos aktoriui (nepagrindinis vaidmuo) Sauliui Čiu- 2013 m. Lietuvos teatrų spektaklius vertinusioje teatrai vertina kaip puikią progą pasitikrinti savo čeliui už Trofimovo vaidmenį spektaklyje „Vyšnių komisijoje dirbo teatrologai: Rasa Vasinauskaitė, pastatymų aktualumą. Publikos ir teatrologų žiuri sodas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre; Jurgita Staniškytė, Vlada Kalpokaitė, Vilma Ja- prizai ir išsakyta kritika skatina nesustoti, ieškoti operos solistui Tadui Girininkui už Karaliaus neliauskienė, muzikologės Audronė Žiūraitytė ir vis naujų teatrinės komunikacijos strategijų, Henriko vaidmenį operos spektaklyje „Lohengri- Veronika Janatjeva, šokio kritikė Vita Mozūraitė, atnaujinti požiūrį į šiuolaikinėje socialinėje rea- nas“ ir Silvos vaidmenį operos spektaklyje „Ernani“ dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė ir lybėje gyvenančio žmogaus kultūrinius poreikius. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre; menotyrininkas Helmutas Šabasevičius (komisijos Kas taikliausiai šiuo metu juos atliepia, sužino- choreografams Airidai Gudaitei ir Laurynui pirmininkas). sime balandžio 27 d. „Lietuvos teatrų pavasario“ Žakevičiui už šokio spektaklius „Kelionė namo“ uždarymo metu. (Urbanistinio šokio teatras „Low Air“); Festivalio organizatoriai prisiminė, jog būta šokėjui Mantui Stabačinskui už spektaklį „Me- mėginimų renginį paversti tarptautiniu, tačiau lancholijos dėžutė“ šokio teatre „Aura“. vėliau šio sumanymo atsisakyta, nes salės lik- Jaunojo menininko apdovanojimas įteiktas akto- davo pustuštės. Žiūrovai veržiasi pamatyti tai, riui Dainiui Jankauskui už darbus spektakliuose kas girdėta, įvertinta ir patikrinta, o naujoves „Mūsų klasė“ (LNDT) ir „59’Online“ („Menų įsileidžia sunkiai. Tačiau gal vis dėlto reikėtų spaustuvė“). pamėginti pralaužti uždarumo sieną ir pratinti Teatro vaikams kategorijoje nugalėjo Kūrybinės žmones domėtis tuo, kas vyksta toliau? Plates- studijos „PetPunk“, Teatro laboratorijos „Atviras nis kontekstas visai kitokioje šviesoje parodytų ratas“ ir „Menų spaustuvės“ kūrėjai (spektaklis ir mūsiškius spektaklius. 2013 m. „Lietuvos „Tėčio pasaka“). teatrų pavasario“ laureatas režisierius Artūras Lėlių ir objektų teatro laureate tapo režisierė ir Areima pastebi dar didesnį žiūrovų vangumą. dailininkė Saulė Degutytė-Šiekštelienė už spektaklį Šis renginys, pasak jo, reikalingas tai publikai, „Tarmių stalas“ Stalo teatre. kuri yra lokali, nejaučianti poreikio nuvykti į Metų scenos meno reiškiniu pripažintas šiuolai- Vilnių, Klaipėdą, Šiaulius ar Panevėžį pažiūrėti kinio šokio spektaklis „Contemporary?“ („Menų III – Teatro pavasaris spektaklių. Gal dėl to festivaliui trūksta viešumo, spaustuvė“) – dramaturgė Sigita Ivaškaitė, cho- Kai jau išdalytos kaunietiškos „Fortūnos“ ir jis lieka tarsi užkampyje. reografai ir šokėjai Agnė Ramanauskaitė, Paulius „Auksiniai scenos kryžiai“, dar tik besiruošiantis „Šį kartą bus surinkti žinomiausi ir žiūrovų Tamolė, Mantas Stabačinskas. startuoti „Lietuvos teatrų pavasaris“ atsiduria mylimiausi režisieriai. Tikrai įdomu, ką išrinks pu- Lietuvių autoriaus pastatymo nominacijoje nuga- paraštėse, ištirpsta kitų renginių fone. Todėl or- blika. Juolab kad pusę programos sudaro lietuviška lėjo šiuolaikinė opera „Geros dienos!“ („Operoma- ganizatoriai ėmėsi aktyvesnių veiksmų, kurie turi dramaturgija, kurios tikrai išsiilgo teatro mylėtojai. nija“) – dramaturgė Vaiva Grainytė, kompozitorė išjudinti festivalio vadybą ir pastūmėti jį į tinka- Lina Lapelytė, režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. mą lygį. Tiesa, nors ryškios reklamos ir sklaidos Nukelta į 17 p. Boriso Dauguviečio auskarą pelnė režisierius „Lietuvos teatrų pavasaris“ sau kol kas negali Agnius Jankevičius. leisti, bilietai į spektaklius išperkami dar prieš Donato STANKEVIČIAUS nuotraukos www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) 6 Kūryba

Egidijus GAIDAUSKAS sena fotografija slenksčio verpeto vingio pjuvenos sėdžiu seniai pradingęs šatrijon joti lošti apstulbinti ulbančius liepto užutekio bėgam brizgilo pirkti į plungę pražydinti diską žuvie mylimoji žuvėdrų pro pirštus viskas josipai knygoje sulapoti velnio uodega ak pažadinti smulkmenas semiramidžių jojam tai tu juozapai erzinti kailiniais kadaruodamas kabančiom rankom ir kuojom kutenti šnerves karčiais eržilo kiaulės grobais žiū nusėsti plaučiuose boba žaltys kražiuose žiū šypsotis saulėje užkapota melancholija blaškytis ar tai tu užsigobusi nuometą tarp kamieno ir kelmo pasikavodama kelti pasigėrėjimą juozapai jūzi rupūže štai įdėjau diską badmečio valgytojų žiūrėjau kaip sukasi nuotaka tavo sėskis laukinė vyšnia mėnulio lūpose dirbtinis kvėpavimas antigonei orfėjas grįžta iš kolchidės ant skardžio krašto kiek plaukų nutekėjo niekieno žemėje kiek sukapotų žalčių žiūrėjau kaip pildosi močia prilipus prie stiklo kiek rankovių žolynai kamanėje tėvas įaugęs į sieną tavo kasos lig šiol man vaidenas broliai išblūdę į karą gyvatės turėjau laiko sesuo avelė bebalsė ar gyveni gatvės gale? klausiausi muzikos matau nesuprasi tada kurčiųjų mėnuo peiliuką ir buką žvilgsnį žiūrėkim į lūpas čepsėjo lūpomis paveldėjau testamentas tu mano aš tavo sakyk ir laikrodį įsilipti kiek turi brolių daiktas tai bent mano gerai nesakyk balsas pusę keturių tada plėšim grindis ir skaičiuosim žiūrėdami vienas kitam į akis girdi motina puls apsiūti tik prisuk trata kariuomenė tėvas pareis apkalti ir jau eis nukirstoji kiaurai švilpia bepročių fleitos benkartas krykštaus devintoji kurioje pusėje tavo akys? galva laikrodžio durų gegutės ir jau bėgs vienakojė pamesto vieno varžtelio karalaitė žvaira trūksta vinies kailiui tavo ir atgis jasonai giminė nekatroji sambrėkšminė tyla atkaklioji beždžionių lieptelis stiklo kalno narsa tik prisuk ir klausyk sėdžiu prie tigro upės šlamesys – gaudau tave į lūpas grįžta juodvarnės broliai kibiras vakaras sliekas emalė su vandeniu pliekias gaudau tave po žvyną upe auksinio lyno www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Kūryba 7 matau kad gyva tu apsilankymas sektoriuje b laumžirgius girdysiu girdžiu kad kvėpuoji penėsiu pievasprakšius jaučiu skaitysiu debesis nuleidi blakstienas kokia nekantri kokia vaikysiu juodąjį apoloną užsidaro berlynas amžina tavo oda nuleidi nemačiomis tėvą motiną gimdyti ir laidoti brolius siųsiu tau atviro lauko laišką dešinę koją užsikerti laukėsiu ir lauksiu vaikštai užburtomis gatvėmis gegužraibe balandūne rasakila palieti nematomą sieną hiprerborėjų ruduo švelnioji purslaine stovinčią tarp blakstienos ir antakio tada skaičiuoji ligi šimto keliai išmalti amžinai tavo eini ieškoti von kleisto ekspansijai galas laikrodžio tiksinčio po švariu grindiniu sarmatiškas mūsų kraujas sustings paprastasis karutyje sėdinti sako entschuldigung ristynių eisime dirvinis satyras tada pakeli akis ir su gervėmis gersime pelkių garą sprogsta pavasaris į mirusiųjų sveikatą odisėjas grįžta klevų sula išmaukta beržų kailiai seniai išvežti liudininkai apie valtininką ledynmečio chanui laikas laidau aitvarus laidoju drugelius iš baimės nusilipdyti žmogų nučiuožęs toks sūpuoju jūrą iš siaubo išplėšti jam šonkaulį migloje murkdosi sapnuoju moterį laikas imti moterį nei laikrodžio nei kompaso darausi atžagarus paleisti kurtą ir sakalą amžinai valtyje senas niurzglys tačiau dairausi į horizontą kad šiaip ne taip kartais būna labai mandagus esu niekas sulaikytume mirusiuosius įlipant damoms paduoda ranką esu cikolopo avis ir jie nepradėtų mums pasodina ant nutrinto medinio suolo glostau snukius ištįsusius sparčiai nykti plepa apie visokius odisėjus archimedus napoleonus savo draugų veidus paskui sako buvo labai malonu auksinę agamemnono kaukę geros dienos arba gero savaitgalio šaukiu mirusiems tos ir sutirpsta paskui ieškok neieškojęs – tramdomieji prie stiebo pririšta manyje visos ligi vienos kaip į vandenį kaulus graužianti kaukianti sirena lėktuvas baltas užtrauktukas kabinuosi į medinius trojos karčius dvi kregždės sąmonei esu strėlė ištrinti sukirpk man marškinius priešpilnis lekianti į apskritimo centrą ilgom standžiom rankovėm šuo atpažįsta ir padvesia tada lėlytės popierinę ranką šviesa amžinoji tešviečia ir lekia man iš paskos įsiūk į kūną nes pasaulis ir vėl yra plokščias o kūną tegul įsikandus lempa daiktai kampuose susirietę šešėliai juose atsilošę regina pacis dvi kregždės popierius ir pūkas nes pasaulis ir vėl yra tuščias devinto tavo kailio – ligi staltiesės galo bekraštis šalpusnio pulsas tvinkteli gyvensiu suriškit kaspiną lėkštas diskas o jeigu nebūčiau dantų neskauda negelia širdies labai atsargiai neškit tai tik žiogas lakštingalai kąsnis galėtų gal bet bus man dar tų šansų nes pasaulis ir vėl yra kiauras laba diena esu iš nebūties iš tylos pabaidyti pasieniais šoka žvėrys stiklinės ir taurės iš tos kur visą žiemą lyja į geltonas akis mėnesienos galėtų krist geltono tono sniegas nes pasaulis ir vėl yra žuvęs giovanni pietro perti bet tiktai lelijos o gyvas tik kvapas aviečių iš mažojo pirštelio bėga ant mėnulio geltono liežuvio kuris guli ant stalo ir šviečia

smėlio perpylimas dumblialaiškis ištrink laikmenas kuriose mes neturim vilties ir siųsiu tau smilgą išvalyk kietąjį diską dvejosiu kuriame mes nebuvome įrašyti žiogą ganysiu palik tuščią vaizduotę josiu į karą grynu spiritu nuvalyk dulkes nuo lakstysiu ir laigysiu šviesolaidžio venos kaposiu įdėk kūną į atmintį uoksą mudviem o sielą įkelk į darbalaukį ir svaičiosiu tavo akis ir atsiųsk man vieną auksinį plauką Vytauto PLETKAUS iliustracija ežerą perplaukti www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) 8 Kūryba

Nijolė KEPENIENĖ Ropinukės ir laiko baidyklės Mano mama gerdavo viena. Kartais, sniaukro- su smiltimis, iš kurių yra padarytas. vos vos prisidengusios popierinėmis karūnėlėmis, jančiu balsu traukdama kokią metalinę baladę, ji Baisiausiai nustebau, kai sužinojau, kad stiklas pagaliau vyno tyvuliai, šampano fontanai, jų purslai laistydavo močiutės alijošius, išsikėtojusius į visas išgaunamas iš smėlio, iš tų pabirų nederlingų žemės aplimpa mamos kulkšnis. puses su savo sveikos gyvensenos filosofija. Manau, kruopų, tinkamų tik tarpupirščiams kutenti. Šie Ji eina. Caksi krištolo kurpaitės į stiklinį šaligatvį. močiutė šitokią daugybę jų augino tik tam, kad jie juokingi kristaliukai prilimpa prie padų, įsigrau- Kodėl krištolo kurpaitės? kokiu nors būdu auklėtų jos dukrą, pati ji niekada žia į visas raukšles ir raukšlelytes tarytum saldus Visos princesės avi krištolo kurpaitėm. O mano nepriekaištaudavo, veikiausiai jai to neleido papras- cukraus pažadas. Beviltiškas pažadas. Užtenka mama – princesė. Žinau, vakare ji nusiplūkusi nuo čiausias orumas, bet ką aš, kiemo, ne, mokyklos, gal palaižyti smėlį. įtampos, neišvengiamos, valandų valandas sėdint net miesto kvailelis, išmanau apie orumą. Nors ne, Tarpdury paskutinįsyk suskambėdavo nothing priešais negailestingą dailininko žvilgsnį – nėr jame miesto kvailelis – jau gana solidu, netgi šiek tiek else, ir mama iškaukšėdavo į stiklinį savo darbą, pilną nei meilės, nei užuojautos, tik skalpelio aštrumas ir oru. Taigi pirmąjį stiklą, mažytę, visiškai mažutytę smėlio saldumo. stiklinis vyzdys, skaidantis karališką motinos išdidumą senovinę taurelę, kuri greičiausiai skirta net ne Paslapčia ją išlydėdavau. Kartais dėl to vėluodavau į miriadų miriadus vaivorykščių, jaukiai tarpstančių jai alkoholiui, o vaistams, mama trumpam pakeldavo į mokyklą, meluodavau, kad man tereikia į antrą ar net po akimis, ties žastikauliu ar kaklo duobutėj. Kartais prieš šviesą – nothing else matters – nugerdavo į trečią pamoką, turėdavau ten eiti, niekas juk man nesu- dailininkams pavyksta nulupti gal tūkstantį vaivo- taktą vyšnių trauktinės, ir stiklas su blausiai apvar- teikė kokių ypatingų neįgalumo regalijų, kokio vilko, rykščių – tų tviskančių apdarų, bet nuoga ji nelieka vėjusiais krašteliais sugrįždavo į vietą – siaurutę šeško ar kirstuko balto bilietėlio. Apsimesdavau, kad niekada. Prisidengia stiklu, visomis įmanomomis nišą už trečiojo alijošiaus. Na štai, taurelė tuščia, kuičiuosi savo kambaryje, o iš tikrųjų klausydavausi, ropinukėmis ir butelaičiais, taurėmis ir menzūrėlėmis, liūdna ir susigėdus, bet viltingai drumzlina, ryt ir ar mama jau eina, ar neskimbčioja ropinukė į molinį kurios, išlaisčius ar kaip kitaip panaudojus jų turinį, vėl bus nothing else, ir vėl ji bus pilna. Stebuklas. anemiškojo alijošiaus vazoną. ima daugintis ir tviskėti, žilpindamos akis ir neleisda- Niekada nebandžiau išsiaiškinti, kas ją pripildo, nes Ji eina stikliniu šaligatviu, kurio sudėtis, kai pagal- mos įžiūrėti šviesiosios ateities. tikiu, kad stebuklui turime palikti erdvės. voji, taip menkai tesiskiria nuo ropinukės ar bažnyčios Namo sugrįžta jau ne princesė. Karalienė. Ir jos Kad ir mano mama. Manau, ji neturi stuburo. Ne vitražų, kad net graudu. Iš graudumo imi matyti viską kurpaitės jau ne stiklinės. Tai minkštos atlasinės perkeltine ar kokia nors poetine prasme. Ji tarytum kiaurai šaligatvį ir pienių, viržių bei dobilėlių prižėlusius šlepetaitės, siuvinėtos perlais ir atminties inkliuzais nulipdyta iš plastilino, jokio nugarkaulio man niekada tarpus tarp plytelių. Ten, po mamos kojomis, – amžina briaunotuose stiklo karoliukuose. nepavyko įžiūrėti, nors kartą ji net paprašė mane nusegti pagunda. Kvaitulio versmės. Ji apkabina mane. Sako: liemenėlę, ir ką gi – per patį nugaros vidurį – griovelis, Samanė, viskis maišosi su iš liaudies dainų atplau- – Myliu tave, mano vaikeli. įduba, jokio nugarkaulio. Man net keista, kad esu jos kusiom pieno upėm ir grybiena, dar nevirtusia nei Ir traška tarp mūsų perdien išaugęs stiklas, o gal tik sūnus – visi taip sako – mano kaulai taigi styro atsikišę, rudmėsėmis, nei baravykais; brendžio tylieji ežerai, nerimo ledokšnis. Varva radioaktyviu lietum. O gal gali mokytis ne tik žmogaus anatomiją, bet ir kaulo konjako versmės, jas aptūpusios šokolado saldybės, vien ašarom. Krištolinėm. sandarą, o ji... Ji juda kaip ėjikė, sumaniusi paįvairinti žingsnį naujais judesiais. Krypt, krypt, nė akimirką nesustoja tiesiai, vis sukiojasi, aptakiais rankų mostais pila van- denį ant pasipūtusių alijošių, tarytum jai nė motais tas jų pasipūtimas, krypt, krypt, maukt – ir antras stiklas – menzūrėlė su keliom padalom – paliečia apatinę lūpą, šį sykį skystis žalias, žinau, kvepia mėtom. Ji pasisuka, išsiriesdama puslankiu, ir menzūrėlė užsiglaudžia už alijošiaus vaikučio, dar nespėjusio prisisunkti žemiš- kosios puikybės. Kurį laiką mama žiūri pro langą. Žinau, jos viduje vyksta kova, jos rankos trumpam slysteli už septintojo alijošiaus, anemiškai atsišliejusio lango stiklo, šalia kurio pūpso ropinukė su skystu gaivalu, užkimštu stikliniu kamšteliu. Tas kamštelis man kelia didžiausią nerimą, stiklas prie stiklo nepriglunda, tarp kamštelio ir kaklelio lieka tarpas, toks menkas, kad lašas apvertus neišvarvėtų, bet garas, pilnas kvaitulio ir beprotybės, veržias pro plyšelius, kutendamas šnerves vos juntamu begėdystės tvaiku. Šįsyk mama atsilaiko. Ropinukė lieka kur buvus, ir anemiškasis alijošius tįsteli aukštyn, jis visomis savo skaidulomis už šeimininkės orumą. Mama apsiauna aukštakulnius ir išeina. Ji dirba. Pozuotoja. Esu laisva menininkė, mėgsta sakyti. Cha, cha. Net aš savo menku proteliu suvokiu, kad tas jos darbas tiek teturi bendra su menu, kiek stiklas www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Kūryba 9

Mažoji etažerė Ilgesys kala geležį

Mama gerdavo iš meilės Dievui. Visa, sakydavo, kitaip tariant, kad mano motina ir yra Dievas. randasi iš mielės, kiekvienas veiksmas. Arba – iš Įsivaizduoju, kaip ji atsisėda dailininko dirbtuvėje stokos. arba studentų pilnoje auditorijoje, apsirengusi ar Stokos tais metais nejautėme. Dievo buvo tiek nuoga, tai neturi jokios reikšmės, Dievui nereika- daug. Mama vis versdavo akis dangopi. O aš žino- lingos drapanos, nors mes jį aprengėme pagal savo jau – Dievas gyvena požemiuose. Visai nesvarbu, skonį; ji atsisėda ir atsitveria stiklu, pro kurį gal net Kęstutis Navakas, Marija kas tau atveria akis, kas parodo tikrąją tiesą, tegu ir geriau matyti, nes tai ypatingas stiklas, kiekvienas maža mergaitė, prakrapščiusi žemės valktį ir pirš- pro jį mato savaip: vieni regi ypač ryškius kontūrus, Smirnovaitė „Žvėreliai mokosi čiuku nuvaliusi stiklą, už kurio pasislėpusi našlaitė kitiems, atvirkščiai, vietoj kontūrų mirga vaivorykš- draugauti“ – Kaunas: „Jūsų žiūri į tave skaudžiu Dievo žvilgsniu. tės, dar kitiems vaizdas išvis deformuojasi, išdidėja – Jis, sėdėdamas ten, tamsybėse, nė nežino apie akys ar kitos kūno dalys, erdvė apauga žvynais ar Flintas“, 2014. mus, ir jei ne Prūdė su savo sekretais... – kalbėjau plunksnom; et, jie visi stengiasi prasigremžti pro Naujoje knygoje, kuri sudaryta iš dviejų jau mamai. stiklą, tupinėja, markstosi ir tiesia į priekį nykš- skaitytų ir dar dviejų naujų kūrinėlių, žvėrys, Che Bet mama dažniausiai nukreipdavo kalbas kas- čius, ieško kažkokios esmės ir dieviškumo, kai tuo (Guevaros) principu sukonstruotais vardais, bastosi dieniškesne linkme. metu mama nieko neslepia, ji tiesiog yra, tegu už po trumpasakaites ir mokosi draugauti kiekvieną maž- – Nevadink Prudencijos šitaip negražiai. Rūtai stiklo, bet... možį į galvą imančių skaitytojų akivaizdoje. Apskritai nepatiktų... Motina gėrė iš meilės Dievui. Gal ir negalėčiau Kęstučio Navako knygoje viskas trumpa: pasakaitės, Ir ji išsitiesė ant lovos kiek ilga su kažkokiu to taip beatodairiškai tvirtinti, jei būčiau supratęs, vardai, sakiniai. Jis nukapoja uodegas bet kam – net romanu, ak, ne, dabar ji kankina filosofines knygas, iškasęs iš kasdienybės dulkių ir žiedadulkių, iš visų besišakojančioms žodžių prasmėms, nes beveik visada mat mano, kad yra tuščia ir neprotinga, įsivaizduoja, styrančių piestelių ir kuokelių, iš Paukščių Tako bei manipuliuoja „sąvokomis“. Tai labai primena anekdo- jog filosofinės knygos prikrės jos galvą kažkokios kitų naktinių žvaigždėlapių kokį kitą objektą, vertą tų stilistiką – aplinkoje nėra detalių, nes mums svarbu absoliučios išminties, neginčijamų tiesų ar dar ko. tegu ne beatodairiškos meilės, tegu tik laikino susi- tik centre sprogsiantis įvykis ir niekas daugiau. Kaip Vis tat Rūtos, Prudencijos mamos, pramanai. Mūsų domėjimo, stumiančio gyvenimo ratą pažliugusia Petriukas reiškia visus kietus berniukus, jo mokykla – mamos – lituanistės. Abi bestudijuodamos įsimylėjo nuokalne. Bet jo nebuvo, ir mama vis kilnojo pilnas visas įmanomas mokyklas, vokietis lėktuve – visus Sąjūdžiui prijaučiančius vyrus, deja, abu jie buvo ir artipilnes stiklines į tą Aukštybių Nepasiekiamąjį. pasaulio vokiečius, taip ir K. Navako žvėrys, namai, vedę, tik mažumėlę apsvaigę nuo ūmai atsivėrusios – Jis tave matė, mam. Prūdė prakrapštė žemės miškai yra be jokių konkretybių ar išskirtinių bruožų: laisvės perspektyvos. Laisvę, pasakojo mama, ga- plutą, o iš ten – Dievo akis. Žvelgė, tiesa, truputį „Ir paukščiukas nuskrido. O antilopė Gnu nuėjo. Kaip lėjai jausti tekant gyslomis. Tarytum sūkuringas, abejingai. eina visos antilopės“, p. 26) žiedadulkių pritvinkęs pavasario oras ji kuteno Aiškinau jai, kaip išmaniau, bet ką aš, silpno pro- Trumpučiai, kartais vos dvižodžiai sakinukai šnerves, atrodė, jokie suvaržymai neįmanomi. Tai- to bernelis su perdėm į kitas erdves besisunkiančia niekaip nesutalpina sunkiosios K. Navako artilerijos – gi mudu su Prudencija gimėme tiesiog iš laisvės, vaizduote, įrodysiu. beveik triaukščių metaforų, kurios jam jau seniai pelnė galima sakyti, esame kolektyvinės laisvės vaikai. – Kvailuti tu mano, kvailuti, – pakedeno man elegantiško rašytojo vardą. Keista, tačiau knygelėje Na, mudviejų su Prūde tėveliai greit atsipeikėjo plaukus mama ir nuplaukė alijošių giraitės link, vaikams, kai jau nėra kuo dangstytis, kai neišeina ir sugrįžo į ankstesniąsias šeimas, o mudviejų kur vazonėlių atvašynuose tarpo ropinukės bei sapnuoti atviromis akimis, rašytojas prabyla apie mamytės... Ak, jos saugojo laisvę kaip vienintelę menzūrėlės su antpilais ir kitais švelniai žudančiais žmogiškąsias vertybes ir tarpusavio santykius. Keturios tikrą relikviją. Jos neįrodinėjo tėvystės, nepiršo skysčiais. naujai sudėliotos istorijos sukūrė ir naują siužetą: pirmo- nei savo atžalėlių, nei mergiškai svaigios meilės. Tada – nežinau kodėl – man ir kilo mintis nusi- joje genys Ge ieško draugų ir – visų džiaugsmui – žvėris Jos išsaugojo laisvę. Trapesnę ir užu stiklą. Todėl vesti mamą į metalo koncertą. Ar ten namų šeimi- suburia draugėn. Deja, vėliau pasirodo, kad būti kartu itin saugotiną. ninkės tarškina samčiais į puodus? – dar pajuokavo ne visada paprasta, ypač kai šalia vienas kito atsiduria Bet grįžkime prie meilės Dievui. mama. Nevykusiai, beje, pajuokavo, pati puikiai labai skirtingos asmenybės: mažutis uodas Udo ir mil- Kartais galvoju, kad Dievas yra mano motina, žino, kad metalistai pareina iš gerojo ir teisingojo žiniškas dramblys Dra nemato ir negirdi vienas kito, pragaro, už kurio anas, nieko apie mus nenutuo- todėl taip ir prasilenkia eidami kiekvienas savo keliu. kiantis gelmių dievas kala savo vienatvę. Jis geras O žirafai Ži ir beždžionei Be iškilusias problemas jau kalvis, tasai NeHefaistas, visus mus apkerėjęs nepa- tenka spręsti, nes jos įsikūrusios viename name, kurio gydoma gelmių vienatve, spokso kartais į mus pro langai tinka tik žirafos kaklui, o apačioje tvarką kontro- vaikų piršteliais prakrapštytas akis, našlaitėlėmis liuoja beždžionė. Laimei, jos randa išeitį. Paskutinioji spokso ir naiviomis saulutėmis, tarytum, išvydęs istorija kviečia priimti keistuolius ir kitokius nei mes, tą mūsų vienatvę, įstengtų ką pakeisti. Taigi toji be to, turime išdrįsti patys tokie būti. Visai kaip karvė ilgaplaukė NeHefaisto svita, pamatiniai ar tiesiog Miau ir katė Mū. Štai tokie pasakojimai patiems ma- archeologai-mėgėjai, metaliniais gitarų dūzgesiais žiausiesiems, besiraizgantys nuo bendruomeniškumo gręžiantys žemės plutą, išaižiusią vienatvę, toji ap- iki individualumo. rūdijusi armija savo ritualiniu galvų purtymu kartais Tačiau knyga turi ne tik moralinį stuburą – joje su- ją, tą, kurios vardo daugiau neminėsiu, nubaido. slėpta ir daug nuotaiką keliančių juokelių, mielų mažų Na, atėjome į koncertą. O ten Volteras – Voltis, absurdėlių. Pavyzdžiui, žvėrys Ge miške pasiliko juodais kaip smala plaukais ir vaikiškai jusliomis todėl, kad jame kelmai gražesni. Nežinau, ar suge- lūpomis, visą vakarą rėkaliojęs darbą šlovinančius bėčiau išvardyti bent tris kelmų grožio kriterijus, bet šūkius, kažką sušnabždėjo mamai į ausį. Nežinau, koks nors mažametis knygelės skaitytojas tikriausiai ką. Negi tai, ką ji rūbinėje man atkartojo: pasisakytų net labai išsamiai. Ir dar vaikus užliūliuoja – Gyventi – tolygu dirbti. Darbas yra žmogaus teksto ritmas. Čia beveik viskas perskelta perpus. gyvenimas. Dažnas sakinys turi savo palydovą, šiek tiek pakitusį Dar pridūrė: aidą, nes taip jie padalijami dviem pagrindiniams pa- – Tai jis, Volteras, pasakė. sakaitės veikėjams: „Uodas sėdi drambliui ant kaktos – Na, taip, mama. Ne šitas Volteras. Kitas. ir dramblio nemato. Dramblys nešasi uodą ant kaktos Bet argi tai svarbu? Šitas ar kitas? Volteras yra ir uodo nemato“ (p. 23). Toks lingavimas kylančių ir Volteras. Ir mama metė gerti. Nustojo ir alijošius vėl nusileidžiančių sūpynių ritmu mažyliams skamba laistyti, o šie vyto, kažkaip keistai cukruodamiesi. lyg daina, o knygos pasaulis suderinamas beveik iki Ropinukės ir kiti skysčiams bei biriems produk- visiškos simetrijos, kuri teikia ramybės ir aiškumo – tams sukurti stiklai gaišo nuo troškulio. viskas atrodo daug paprasčiau, taip, kaip grynaspal- Tada ir supratau, kad Dievas yra. Ilgisi tavęs viame vaikų pasaulyje. Vytauto PLETKAUS iliustracija pačiame pragarėlio vidury. Ilgėdamasis kala geležį. Audronė MEŠKAUSKAITĖ www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) 10 Kūryba

Regimantas TAMOŠAITIS Muilinė guboja, Jerichono rožė ir literatūra Muilinė guboja JAV peizaže. Naujamečių švenčių laiku ieškojau iliustracijų sveiki- vietos ir namų neturinčius, nuolatos klajojančius žmones. kas dar tą žodį ir pasako, atrodo kaip apsisapnavęs ar iš nimams ir savo archyvuose bei namų aplinkoje aptikau Šis motyvas pavartotas „The Rolling Stones“ dainoje mėnulio nukritęs. netipiškų augalų. Įkėlęs jų atvaizdus į veidaknygę sulaukiau „Hit The Road“. Riedantys akmenys danguje ir riedantys Muilines gubojas mūsų literatūroje kuria įgudę tekstų įdomių komentarų, kilo prasmingų diskusijų. žolynai žemėje, griausmas ir tyla – jie vienas kitą papildo, autoriai, sakyčiau, profesionalai. Auginti tokius fantomus Žmogus yra būtybė simbolizuojanti, homo symbolicus, kontrasto principu kuria prasmę. jiems ypač sekasi tuomet, kai išsenka jaunystės energija, o augalai – bene geriausia medžiaga simbolizavimo vei- Angliškai šis žolynas vadinasi „tumbleweed“, bota- kai nelieka jaudinančių žmogiškų prisiminimų. Štai tada klai, jais mes lengviausiai perteikiame savo įsivaizdavimus, nikos žinynuose įvardijamas kaip vėjaritis augalas, ypač iš inercijos ir pradeda plynėmis riedėti išdžiovintų žodinių vertybes, prasmių projekcijas. Ypač įdomių simbolizavimo muilinė guboja. Augalas suformuoja apskritą lapiją, paskui tekstūrų fantomai. Gražūs pažiūrėti, bet negyvi, nebeat- vaisių kartais teikia netipiški, egzotiški augalai. jo šaknis išdžiūsta, jis išsirauna iš žemės ir barstydamas sigaunantys. Ir rieda jie kažkur tolyn, į svetimus kraštus. Antai gretinu du dykumų augalus, kurie yra ir panašūs, sėklas ima riedėti žemės paviršiumi ten, kur jį neša vėjas. Yra ir kitas augalas, kurį, kaip sužinojau, kai kas irgi ir skirtingi. Tai Jerichono rožė ir, jei neklystu, muilinė Antai internate rastame paveikslėlyje matau: amerikie- laiko vėjaričiu. Tai vadinamoji Jerichono rožė. guboja, stepėmis ar kitomis plynėmis riedantis, į kamuolį tiška guboja, sustojusi prie degalinės-simboliškas vaizdas. Tačiau ji labiau primena kerpę. Lot. Anastatica Hiero- panašus išsausėjęs nedidelis rutulio formos žolynas. Tokių Ji man primena emigrantus ar šiaip visokius nomadus, chuntica, angl. Rose of Jericho, liet. Jerichoninė atgaiva, be garso šmėkliškai riedančių rutulių matydavau Ukrainos riedančius greitkeliais ir išbarstančius po pasaulį savo arba Jerichono rožė. Ji irgi atitrūksta nuo šaknų ir, kaip stepėse, kur anuomet tarnavau tolimosios aviacijos aero- palikuonis. Palinkusi žmogaus figūra, šiukšlių maišas, teigiama, taip pat ridenasi barstydama sėklas, bet tai iš drome. Danguje erdvę drebinantis sunkiųjų bombonešių piktžolė – graži semantinė dermė, bendros semantinės esmės kitoks augalas. Išdžiūvusi muilinė guboja niekuomet gausmas, horizonte – tyliai tolstantys ažūriniai rutuliai. Visa klasės vaizdiniai... neatsigauna, o Jerichono rožė – lyg ir nemirtinga. Man sun- tai dabar atrodo kaip sapnas, „lyg aidas tolimo griaustinio“. Muilinės gubojos motyvą kaip palyginimą esu var- ku patikėti, kad ji kur nors rieda, nes išdžiūvusi yra maža Sykį mūsų divizijos tokio bombonešio šaulys radistas, tojęs viename pranešime, kalbėdamas apie šiuolaikinės (kumščio dydžio), gana sunki, na, gal šiaip blaškoma vėjo. kilęs iš Azijos, lėktuvui patekus į audros debesį, išsigandęs lietuvių prozos būklę: „Tumbleweed“ – ištuštėjusi forma: Juk Palestinoje ir plačių dykumų bei stepių nėra. Užkliūva iššoko iš jo ir parašiutu nusileido Moldavijos laukuose, graži piktžolė. Dabartinis lietuvių literatūros pasakojimas, už pirmo pasitaikiusio akmens, ten ir pasilieka, laukdama kur jį, pakrikusį ir kažką veblenantį savo kalba, kaimiečiai atitrūkęs nuo gimtosios etninės dirvos, gali būti gražus, išganingo vandens, kad galėtų atsigauti. sugavo ir pristatė valdžiai – kaip kinų šnipą. grakštus, turintis aiškią struktūrą, bet iš esmės yra sausas Prieš Kalėdų šventes savo namuose atidžiai ištyrinėjau Rusiškai tas augalas vadinasi „perekati pole“ (riedėk ir negyvas darinys, intelektualinis žaidimas žodžiais ir šį unikalų botaninį simbolį: sudžiūvusi panaši į paukščio laukais). Tada jis man reikšdavo fatališką žmogaus gy- motyvais, tuščiažiedis augalas, pasakojimas be prasmės lizdą ar šiaip rudos spalvos gniužulą, gavusi vandens ima venimo beprasmybę, padėdavo suvokti asmens bejėgiš- ir tikslo. Jame išdžiūvusi žmogiškoji esmė, jis neturi ver- skleisti žalias garbanas, o jau po kelių valandų tiesiog tviska kumą prieš šio pasaulio stichiškas jėgas. Danguje galingi tybinės projekcijos, tiesiog neturi gyvybės. Bet yra gražus, žalumu, išsiskleidžia kaip koks rojaus sodo priminimas. bombonešiai ir apokaliptinės reaktyvinių turbinų ugnys, dekoratyvus, net savaip patrauklus. Šiuolaikinė vyraujanti Įdomu, kad po kelių dienų ją reikia išimti iš vandens ir vėl žemėje – oro srautų blaškomi žolynai ir visokie atsitiktiniai proza – tai informacinė kalba be asmenybės substancijos ir sudžiovinti. Jerichono rožės gyvenimas cikliškas – mirčių maži žmogeliai, judantys šen bei ten ne savo tikslų siek- archetipinio turinio, pasakojimas ritasi, kur jį neša vėjas, ir ir prisikėlimų ratas, tiesiog pačios gamtos principas. dami, o tiesiog stumiami ir stumdomi jiems nesuvokiamų barsto sėklas, kur pakliuvo. Kažkada tokį tekstą vadinome Nė kiek neabejoju, kad lietuvių literatūra pereis tą ją gyvenimo aplinkybių. euroromanu, dabar to termino gėdijamės kaip pretenzingo, susinančio intelektualumo bei manieringo estetizmo fazę ir Muilinė guboja – nomadiškumo simbolis, žmogaus be padiktuoto kaimiškų ambicijų būti Europos ponais, jis yra vėl sužaliuos, išsiskleis natūraliomis spalvomis. Nes kalba, vietos ir be tikslo emblema. Perkeltine reikšme jis nusako visiškai nudžiūvęs, neprofesionalus ir neinformatyvus. Jei kaip ir gamta, yra atsinaujinanti, atgimstanti.

Jerichono rožės stadijos mūsų namuose: išdžiūvusi, besiskleidžianti ir sužaliavusi Kalėdų rytą. www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Kūryba 11

Deimantė BANDZEVIČIŪTĖ Kas gyva „Gyvybės išverktoj aky“?

Petras Palilionis – hidrotechnikas, teisininkas, Kaip mirtis aukos išėjus, Ji taip arti – žurnalistas, rašytojas, fotografas, aktyvus Kauno aš klajojau po alėjas per žodį. visuomenininkas. Kitaip sakant – devynių amatų Gūdžią Kauno naktį. Tą. – – žmogus, savo veikla kiek primenantis jau praeito (p. 21) (p. 20) amžiaus rašytoją, kauniškį Petrą Babicką. Prie tokios spalvingos biografijos dar galima pridėti Poetui itin svarbi istorinė atmintis, jos iš- Stipresni yra lakoniški, vos keli žodžių, strofų eilė- darbą Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, saugojimas, naujas permąstymas. Mažų tautų raščiai. Jie skambūs, paprasti, konkrečios kasdienybės vadovavimą agentūros LATGA Kauno filialui, likimas, skaudžios istorijos pamokos iškyla detalės įgauna simbolinę prasmę. Taip iš tylios medita- pirmininkavimą Kauno meno kūrėjų asociacijai, eilėraštyje „...skaitant holokausto įrašus ant cijos išaudžiama poetinė mįslė. Įdomūs kūriniai pasirodė Poezijos pavasario Kaune organizavimą. P. Palilio- Kauno fortų“: „Karališkas paliudijimas kreida vaikystės gryčioje“, nis – 1980 m. Poezijos pavasario laureatas, rašytojų „Nesibaigiančiuose klauptuose“, „Trys žodžiai“. Juozo Grušo ir Bernardo Brazdžionio biografas. Prisiūk po žvaigždę. Tą iš getų, – P. Palilionio lyrikoje nepastebėjau įdomesnių meta- P. Palilionis geriau žinomas Kaunui ir vyres- kitų šią naktį nerandu, – forų, tačiau poetas gausiai vartoja palyginimus, ironiją niajai kūrėjų bei skaitytojų kartai. Todėl man kaip kad joms ir tau nebeskaudėtų, ir kitas meninės raiškos priemones, kurios atskleidžia jaunai skaitytojai dar įdomiau pasklaidyti naujau- iščiulpki smėlį iš žaizdų. autoriaus kuriamą kontrastingą poetinį pasaulį. sius jo eilėraščius, kuriuose, kaip parašyta poezijos (p. 25) Antroje rinkinio dalyje „Kiti laikai, kiti vardai“ rinkinio paantraštėje, atsispindi savitos gyvuosenos. autorius tarsi atnaujina „keturvėjininkų“ tradiciją, P. Palilionis 2013 m. išleido eilių rinkinį „Gyvybės Istorinės atminties tematikos eilėraščiuose tekstuose dažnai aptinkame aštrų binkišką braižą. išverktoj aky“*. Knyga gražiai apipavidalinta dailinin- kalbama natūraliai, intymiai. Randame ir aliuzi- Poetas yra prisipažinęs: „Visada juo žavėjausi ir ža- ko Egidijaus Rudinsko ir išleista leidykloje „Naujasis jų į okupacijų bei karo metą. Praėjus Antrajam viuosi. Tai poetas su neabejotino genialumo žyme. lankas“. Paantraštėje užrašyta subtili užuomina – pasauliniam karui, kurį lydėjo žiaurus pokaris, Kad ir ciklas „Utos“ – iš kelių žodžių Binkis sukuria gyvuosenos, kuri tarsi turėtų nurodyti apie buvimo / atrodė, kad griūva moralės normos, išnyko visos tobulą, hipnotizuojančią eilėraščio konstrukciją...“2 būties formas. Tačiau toks siūlomas raktas, manyčiau, žmogiškumo kategorijos. Eilėraštyje „Malda į skaitytoją šiek tiek klaidina. Galbūt sąmoningai. kaimelį“ lyrinis „aš“ nugrimzta į vaikystės prisi- *** Gyvuosenos šiame rinkinyje vos rusenančios, tyliai minimus, senąjį kaimą, ryški žmogaus vidujybę apskritaveidės kaimo dukros smilkstančios. Čia labai ryškūs praeities ir prarasties persmelkusi būties tragika. naktim nuo meilės geismo dūsta aidai: netektys, susijusios su žmonėmis, istorija, kultūra, taip pat praėjusio ir esamo laiko sankirta. Prie stalo, gyvybės pilnos kaip telyčios Prarastis iškyla kaip nauja savęs ir pasaulio pažinimo nušveisto baltai, jos keikia Landsbergį ir lytį galimybė. Eilėraščiai – autentiški liudijimai, kurie rodo per naktį užsibūsim. gyvenimo ir mirties neperskiriamumą. Nedegsim lempos. ...skaitant Gintarą Patacką, Pirmoje rinkinio dalyje „Skaitant gyvuosius ir Neateis (p. 13) mirusius“ galime įžvelgti dedikacijas tiems, su kuriais nei vokiečiai, nei rusai. poetas bendravo, žavėjosi jų darbais arba kūryba, (p. 63) Poeto lyrinis subjektas maištingas, mėgstantis akciją, pavyzdžiui: „...skaitant Gintarą Patacką“, „...skaitant išsišokimus, žaidimą. Neigiama tradicinė estetika. Atsi- Bernardą Brazdžionį“, „...skaitant Andrių Vištelį“. Daugumoje patriotinės tematikos eilėraščių randa šnekamoji kalba, stačiokiškas tonas. Tačiau autorius Taip poetiniu žodžiu permąstomas santykis su žmo- akcentuojama tautos vienybė, tarytum gaivinamos ne tiek siekia sukrėsti skaitytoją nepatogiais vaizdais, kiek nėmis, išreiškiama savotiška padėka pirmtakams. tautinės idėjos. Poetas jaučia atsakomybę kalbėti priversti jį apmąstyti teksto prasmingumo klausimą, kitaip Viename interviu poetas kalbėjo: „Rašant lyriką, kad už Lietuvą, (iš)rašo ją eileraščiuose. sakant, skaityti tarp eilučių. Moralinė problematika visame P. išreikštum, ką jauti, mąstai, ką stengiesi pasakyti, pa- Just. Marcinkevičiaus stilistikai artimas eilėraštis Palilionio rinkinyje išlieka ryški ir aktuali. Tokią jo refleksiją sirenki, atrodytų, pačius būtiniausius žodžius. Vėliau, „...skaitant Lietuvos istoriją“. Kalba – ne vien bendra- grindžia numatomas poveikis, tam tikri poetikos niuansai. Ši gerokai atvėsęs, pajunti, jog kažkas ne taip, vėl susi- vimo priemonė, ji būtina vaiko ir suaugusio­jo asme- poezija mus skatina vienaip ar kitaip reaguoti. kaupus prasideda alinanti, sunkiai nusakoma eilėraščio nybės raidos sąlyga ir turi didžiulę reikšmę pažinimui. savikūros būsena, savotiška žodžių narkomanija“1. Poetui rūpi lietuviško žodžio sklaida, kalbos likimas. Nukelta į 12 p Antroje knygos dalyje „Kiti laikai, kiti vardai“ daug Kūriniui būdinga žodžio taupumas, elegiška nuotaika, 1 Kiaušas Vidmantas. „Petras Palilionis: „Eiti, kur mąstoma apie meną, pagarbą klasikai, tradicijai, is- lakoniškumas, tylus susirūpinimas. veda gyvenimas“ (interaktyvus). Prieiga per internetą: torijai, taip pat įtraukiamos ir visuomenės aktualijos. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-02-pe- P. Palilionį galima vadinti Lietuvos poetu. Čia tras-palinionis-eiti-kur-veda-gyvenimas/53989 Knygoje „Gyvybės išverktoj aky“ kalbama apie upių ir upelių pirštais 2Kanopkaitė Rūta. „Aštrialiežuvis rašytojas iš Kauną, apie atskirus buvimo jame momentus. Tai save priraišiojo tauta. Kauno“ (interaktyvus). Prieiga per internetą: http:// prabėgantys pro šalį vaizdai, vienišo lyrinio subjek- Ji taip toli – www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/astrialiezuvis-ra- to klajonės po šaltą miestą. per mūsų mirtį – – sytojas-is-kauno.d?id=37702113#ixzz2vkxHUkyF www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) 12 Kūryba

Arvydas VALIONIS 99 nacionalinės vertybės ir nauji jų scenarijai, arba Latvijos kultūros kanonas

Šio amžiaus pradžioje Europos valstybės Nyderlanduose sudarant kanoną kultūra buvo sukurti bendrą Europos kultūros kanoną. pradėjo kurti nacionalinius Kultūros kanonus – pasirinkta kaip pagrindas vienyti visuomenę, savitus intelektinės kultūros politikos etalonus iškelti tolerancijos vaidmenį, diskutuoti apie arba modelius, padedančius išryškinti tai, kas globalizacijos ir multikultūrų bendradarbiavimą, 99 nacionalinių vertybių link vertinga, ilgaamžiška sukurta vienoje ar kitoje tautinių savitumų išsaugojimą. Latviškojo kanono idėjos ištakų galima rasti srityje. Kanonas, kaip nacionalinė tapatybė, Kanono rengimas – gana subtilus dalykas. Kai žymaus poeto, eseisto Imanto Zieduonio 1991 m. tampa institucionalizuota kultūros atmintimi su kam atrodo, kad į vieną ar kitą sritį nepatenka ištartoje vizijoje: „Kurie latviški dalykai yra tie, istoriniu diskursu. Tai veiksmingas būdas mažai gerokai reikšmingesnės asmenybės ir jų darbai kurie gali būti verti etalono?“ nacionalinei kultūrai kovoti su globaliąja masių negu tie, kurie jau „įamžinti“. Tačiau kanonas Poetas Uldis Bėrzinis kvietė spręsti ne kuriuos kultūra, pozityvi švietimo priemonė. yra tik tam tikro meto susitarimas ir vertinimas, darbus būtų verta vadinti kanoniniais, o kurie 2004 m. pabaigoje Danijos kultūros ministras parengtasis variantas ateityje gali būti tikslinimas, pa- daugumai latvių yra tapę kanoniniais. Brianas Mikkelsenas pranešė apie sumanymą pildomas. Ko norėti, jeigu ir didieji pasaulio stebuklai Kanono diskursas labai platus, tad sulaukė kurti nacionalinės kultūros kanoną. 2005-ųjų kartkartėmis naujai kanonizuojami. Tai nėra sustin- įvairių vertinimų ir nuomonių. Pavyzdžiui, rugsėjį panašaus užmojo ėmėsi ir Nyderlandai. gusių vertybių sistema, o savitas XXI a. priešnuodis literatūrologui G. Bereliui ši idėja sukėlė ne Čia diskusiją dėl kanono būtinybės sukėlė plūs- prieš plūstančią masinę kultūrą. vieną prieštarą dėl 12 literatūros tekstų „iššif- tantys imigrantų srautai ir nerimas, nes atvykėliai Tarptautiniuose politiniuose ir akademiniuose ravimo“ ir jų sukurtos ženklų sistemos, kuri neišmanė Nyderlandų istorijos ir kultūros, o tai forumuose pasigirsta minčių, jog, norint parodyti charakterizuotų visą latvių literatūrą. Anot lite- apsunkino jų integraciją į šią daugiatautę šalį. Europos kultūras vienijančius elementus, reikėtų ratūrologo, ką nors įtraukti į kanoną, vadinasi,

Kas gyva „Gyvybės išverktoj aky“?

Atkelta iš 11 p. išaušus blaivybei, tokia poezija taip pat yra priartinta prie fakto. bjauries. *** Autoriui labai svarbus žaidybiškumas – žaidžia- Beveik alter ego, Lietuvos aistruoliai drabsto purvais savo dievukus, ma kontekstu, kalba, jaučiamos šių dienų aktualijos (p. 45) Londono krepšinio olimpiadoje įstrigusius aštun- ir kandi ironija, kartais pereinanti į sarkazmą. Ei- tuko uodegoje... lėraščiams būdinga abstrakcija, įdomūs sintaksės Marijus Šidlauskas 2004 m. „Poezijos pavasario“ sprendimai. Tai, kas labai būdinga ir avangardi- almanache kalbėjo apie poezijos smelkimąsi į pro- 2012 m. rugpjūčio 25-oji, ninkams. Palyginimai, aliuzijos – P. Palilionio ziškumą, įvardydamas tam tikrą proceso grėsmę – (p. 53) lyrikos pagrindas. „prozaizacija kaip radiacija“3. Šiandien jau galime sakyti, jog proziškėjimo tendencija šiuolaikinėje Neišvengiama ir poetinių klišių, pvz.: vario bur- Neįgalumo lietuvių poezijoje yra labai ryški. Poezijos prozišku- nos, vaikystės kojos. Jos skurdina kūrinį. Nepavei- dėmės mas nėra trūkumas, jeigu jis susipina su išskirtiniais kūs atrodo ir tradiciniai berželio, kelelio, vabalėlio, ant intymios lyrikos elementais, įdomiais kalbiniais paukštelio ar žemelės motyvai. aukštuomenės sprendimais, tačiau ne kiekvienam autoriui tai duknų: pavyksta. P. Palilionio tekste atsiradę dūsavimai Norėčiau grįžti prie poezijos rinkinio paantraštės – tėvai - ir bambėjimai, ištraukti iš žiniasklaidos, neatrodo gyvuosenos. Pridurčiau, jog šios gyvuosenos labai san- akademikai, įdomūs. Poetinės kalbos ir išryškintų objektų (šiuo tūrios. O gal autorius tai užrašė ironizuodamas? Gal. vaikai - atveju – moters kūno) santykis yra itin kompli- P. Palilioniui rūpi visuotiniai klausimai ir temos: dundukai. kuotas, stereotipizuotas, neatskleistas. Tai tiesiog miestas ir kaimas, kultūra ir antikultūra, tautos primena komentarą internetiniame portale. ir gimtosios kalbos likimas, gyvenimas ir mirtis, …skaitant Aleksą Dabulskį Lietuvos istorijos bei ateities vienis. Pamatyti, (p. 17) O štai, o štai – ilgakojė, išgyventi vaizdai, išgirsti ar nepasakyti žodžiai, mūsų laikų standartas. autentiški liudijimai į poeto vaizduotę dažniausiai Rinkinyje rasime daug autobiografinių mo- Dar nepatyrusi stabdžių, sugrįžta praradimo aidu. tyvų. Skaudžios asmeninės patirtys atsispindi galimybės silikonizuotam kūnui išlįsti per akis. Tokių poetinių gyvuosenų galima rasti šiame eilėraščiuose „Vyturys virš Klinikų morgų“, Ką? Nuomoti savo gimdą? Vardan „babkių“ P. Palilionio eilėraščių rinkinyje. Būtų galima dar „Rauda sūnui“. Žaisminga intonacija kalbama gadinti figūrą ar karjerą? Už jokius pinigus! pridėti ir paties autoriaus žodžius: apie prarastą meilę, prabėgusią jaunystę kūri- Kai „žalio“, „melsvo“, „gelsvo“ nyje „...skaitant pirmosios meilės eilėraščius“. galima užsikalti daug paprasčiau ir maloniau... išlenki virš eilėraščio dar vieną antakį, Melancholiškos nuotaikos eilėraščiai implikuoja išlenki virš upės dar vieną tiltą, vienatvės prasmes. ...skaitant šeimyninę spaudą, išlenki virš mirties dar vieną gyvenimą. (p. 14) (p. 5) Tu vilkas. Tu – vienišas vilkas. Tokių publicistinių inkliuzų knygoje galime rasti * Petras Palilionis, Gyvybės išverktoj aky. – Kau- Varge ir džiaugsme, prie taurės. ir daugiau. Tam įtakos galėjo turėti žurnalistinio nas: „Naujasis lankas“, 2013. Net lūpom, darbo patirtis. Autorius ne viename interviu yra kurios dar nutvilko, prasitaręs, kad jo žanras – fakto literatūra. Galbūt 3 Poezijos pavasaris 2004; „Vaga“, 2004, p. 230. www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Kūryba 13 tai padaryti dogma, nenuginčijama vertybe arba kanonizuotų vertybių grupėse: kaip dailininkas Kaip latviai suvokia ir tobulina kanoną? asmenybe, todėl jam pusė įrašytų vertybių liks už „Baltosios knygos“ iliustracijas ir kaip šios nepriimtinos: „Jeigu kultūroje įdiegiama kokia meniškos knygos teksto autorius. Kultūros kanono tematikos laikotarpis (2007-2013) nors vertybė, tai savaime sukelia priešišką Teatras. Niekam nekilo abejonių dėl E. Smil- sukėlė diskusijų apie kultūros vertybes visuomenėje. reakciją. Esu tvirtai įsitikinęs, kad bent pusė gio dailės teatro, 1920-1960 m. puoselėjusio Latvijos kultūros akademijos Kultūros sociologijos Latvijos kultūros kanono sąrašo, kai toks bus šiuolaikinio scenos meno tradicijas ir išugdžiusio ir vadybos katedra 2008 m. rugsėjį – 2009 m. sausį sukurtas, man atrodys visiškai kvailas ir ne- garsiąją aktorių plejadą: Viją Artmanę, Harijų atliko tyrimą, kaip Latvijos jaunimas supranta priimtinas, tikriausiai panašiai mąstys ir kiti Liepinį, Eduardą Pavulą. Jo scenoje statyti Janio Kultūros kanoną. Apklausta apie 750 jaunuolių. žmonės. Neginčijamas vertybes verta įdiegti Rainio, Henriko Ibseno, Williamo Shakespeare’o, 88 proc. respondentų teigė, kad Latvijai būtinas vien todėl, kad dėl jų būtų pradėta ginčytis. Johanno Wolfgango von Goethe’s, Friedricho toks kanonas ir pabrėžė, kad jo vertybės turi būti Taigi vienintelė Kultūros kanono prasmė būtų Schillerio ir kiti klasikų kūriniai. asociatyviai susietos su reikšmingais Latvijai isto- tikėjimas, kad atsiras kam jį paneigti. Šiuo Scenos meno turinį 1967-1981 m. reikšmingais rijos tarpsniais ir Latvijos gyventojų būdo specifika. atžvilgiu esu nusiteikęs skeptiškai – niekas nė psichologiniais, charakteriniais veikalais papildė Dažniausiai minėtos Dainų šventės, liaudies dainos, nemėgins jo nuginčyti, tuo labiau neigti. Eks- Alfredo Janušano vadovaujamas Nacionalinis Lyguo, Kalėdos, Laisvė paminklas, kalba. pertai gali kanonizuoti gražiausias kvailybes, teatras. Konceptualia režisūra pasižymėjo Adolfo Praėjusių metų pabaigoje Latvijos kultūros aka- bet kyla pagrįstų įtarimų, kad, svarstymus apie Šapiro jaunimo teatras. demijos mokslininkams pavesta atlikti tyrimą „Lat­ dabartinę kultūros situaciją perkėlę į viešąją Kanoniniais faktais pripažinta pirmoji latvių vijos kultūros kanono formavimo metodologiniai erdvę, nesulauksime jokios reakcijos – iš viso profesionaliame teatre Janio Rainio „Ugnies ir kriterijai ir principai“. Specialistai apžvelgė trijų to išeis šnipštas.“ nakties“ inscenizacija, XX a. antrosios pusės kanonų – Danijos, Nyderlandų ir Latvijos – tikslus Kuriant Latvijos kultūros kanoną suformuluotos dramaturgo Peterio Petersono poezijos teatras, ir veiksmingumą. Latviškajame, sukurtame nacio­ užduotys: didinti nacionalinės kultūros prestižą, 1956 m. pradėjusi veiklą Rygos pantomima. nalinio konservatyvumo ideologijos principais, žmonėms suteikti žinių apie Latvijos meną ir Muzika. Pasklidus nuomonei, kad į muzikos dominuoja tradicinės, nacionalinės ir šiuolaikinės kultūrą, iškelti į dienos šviesą primirštas vertybes, sąrašą įtraukti mažai kam žinomi kūriniai, mu- kultūros vertybės. skelbti esminę informaciją kitų tautų atstovams. Be zikologas Orestas Silabriedis atsakė: „Manau, tai Tyrimo grupė pateikė keturis Kultūros kanono to, kanonas privalo formuoti naują požiūrį į pama- reiškia tik viena – kad kaip ir anksčiau muziką, tobulinimo scenarijus. Pirmasis: nacionalinės tines kultūros vertybes iš šių dienų požiūrio taško. išmanome palyginti mažiau nei kitus menus.“ tapatybės stiprinimas kultūros ir meno pasiekimų 2009 m. kovą Latvija baigė rengti Kultūros Neabejotinai reikšmingas Emilio Darzinio sim- pagrindu. Tai būtų dabartinio kanono tąsa, kiekvie- kanoną. Mūsų kaimynai pasirėmė Danijoje foninis kūrinys „Melancholiškas valsas“, emocio­ noje kultūros srityje išryškinant 12-18 vertybių ir jas sukurtų nacionalinių vertybių sąrašo sudarymo nali Lūcijos Garūtos kantata „Dieve, tavo žemė peržiūrint kas septyneri metai. Latviškasis variantas principais. Po didžiulės atrankos ir svarstymų, dega“ – Latvijos Trečiojo atgimimo dvasingumo idėjiškai artimiausias Danijos kanono koncepcijai, diskusijų buvo įrašytos 99 nacionalinės vertybės simbolis ir šalies reprezentacinis ženklas pasau- tad gali turėti panašių neigiamų pasekmių kaip ir iš septynių sričių: architektūros ir dizaino, kino, lio scenose. Greta jų šliejasi iškiliausia Latvijos šioje šalyje. Svetainėje preseurop.eu prieš kurį laiką literatūros, muzikos, scenografijos, tautos tradi- populiariosios muzikos asmenybė Raimondas rašyta, kad Danijoje kanonas praktiškai pamirštas cijų ir vizualiojo meno. Kiekviena ekspertų grupė Paulas. kaip prieštaringas politinis projektas. Tai tarsi nustatė savo srities vertybių atrankos kriterijus. Literatūra. Literatūrą reprezentuoja ne pavie- įspėjimas, kad kanoną reikia ne tik sukurti, bet ir nės knygos, o iškilios asmenybės kartu su savo numatyti, kaip jį toliau plėtoti. Panašiai nutiko ir tekstais, kurie neizoliuoti nuo bendro kultūros latviams: priklausomumas nuo politikos ideologinių Latvijos kultūros vertybės konteksto. Čia lietuvių skaitytojams gerai pa- svyravimų ir ekonominė krizė sumenkino mūsų „Latvijos kultūros kanonas, kitų Europos žįstami vardai ir kūriniai: J. Jaunsudrabinis su kaimynų kanono iniciatyvos veiksmingumą. valstybių pavyzdžiu, sukurtas kaip iškiliausių ir iškiliais romanais „Aija“ ir „Baltoji knyga“, Antras scenarijus: visuomenės kolektyvinės žymiausių meno darbų bei kultūros vertybių visu- J. Rainis, Aleksandras Čakas, Ojaras Vacietis, (kultūrinės istorinės) atminties stiprinimas arba ma, atspindinti visų laikų reikšmingiausius tautos Uldis Bėrzinis su poetiniais kūriniais, broliai kanono integravimas į mokymosi procesą, siekis kultūros pasiekimus. Į Kultūros kanoną įtrauktos Kaudzyčiai ir jų „Matininkų laikai“, Regina suartinti / sutelkti skirtingų vertybių visuomenės charakteringiausios įvairių meno sričių vertybės, Ezera su romanu „Neregima ugnis“, turinčiu grupes. Čia kultūros pasiekimai atspindimi istorine kuriomis didžiuojamės ir kurias pasitelkus reikėtų aiškią stilistinę ateities prozos nuorodą, Imantas chronologine tvarka, jie negrupuojami pagal kul- kurti kiekvieno Latvijos gyventojo kultūros patir- Zieduonis su epifanijomis ir t. t. Prie jų šliejasi tūros ir meno sritis, o iškeliamos reikšmingiausios ties pagrindą, užtikrinti priklausomybės Latvijai kalbininkas Karlis Miulenbachas ir jo „Latvių kiekvieno laikotarpio vertybės, veikusios Latvijos, pojūtį“, – teigiama projekto pristatyme. Pasak kalbos žodynas“, kuriuo naudojasi visi indoeu- kaip nacijos, susiformavimą. Siūloma atsisakyti šios idėjos autorės, buvusios kultūros ministrės ropiečių kalbų tyrinėtojai. kultūros kanono termino, o vadinti tai, pavyzdžiui, Helenos Demakovos, „kanonas turėtų kurti naują Paskutiniame etape iš sąrašo iškrito Aspazija, Latvijos gyvenimo kanonu, Latvijos laiko ar kul- požiūrį į pamatines kultūros vertybes, turint ome- Fricis Barda, Albertas Belas, Roaldas Dobrovens- tūros ženklais. ny šiandienos kontekstą ir tendencijas“. kis, Andrejus Eglytis, Janis Ezerinis, Visvaldis Trečias scenarijus: nacionalinės tapatybės sti- Kanonas, kaip kultūrinės politikos instru- Lamas, G. Merkelis, Vilis Plūdonis, Andrejus prinimas pasitelkiant kultūros ir meno pasiekimus mentas, gali padėti spręsti įvairias problemas, Pumpuras, P. Ruozytis, Eduardas Veidenbaumas, ir kolektyvinės (kultūrinės istorinės) atminties pavyzdžiui, plėtoti Latvijos nacionalinę tapatybę, Edvartas Virza, Margeris Zarinis ir Martinis suvokimas. Tai būtų pirmųjų dviejų scenarijų jun- išsaugoti kultūros vertybių paveldą, integruoti ir Zyvertas. gimas, tarsi kitas žingsnis norint sukurti Latvijos sutelkti visuomenę, kurti valstybės įvaizdį. Architektūra ir dizainas. Apsilankiusieji Lat­ gyvenimo kanoną. Dabartinis Latvijos kultūros kanono septynių vijoje iškart prisimena, kas labiausiai patraukė jų Ketvirtas scenarijus: Aukso kanonas + antras sričių diskursas susijęs su kultūros atminties akį. Tai Rygos senamiesčio siluetas su ryškiau- scenarijus, arba Latvijos gyvenimo kanonas. Jis sąvoka. siomis dominantėmis – Rygos pilimi, Šv. Petro, nebūtų struktūrizuojamas pagal sritis, o apimtų Tautos tradicija. Pagrindinė vertybė – liaudies Šv. Jokūbo bažnyčiomis, katedra. Latviją garsina nedidelį vertybių skaičių (12-15) ir būtų naudingas dainos, padėjusios pagrindus latvių kultūros Rundalės pilis, Salaspilio memorialas. Į sąrašą tiek kultūros diplomatijai, tiek valstybės reprezen- identitetui. Jos simbolizuoja šios baltų tautos pateko pirmasis vietinis architektas Kristofas tacijai. Jo turinį derėtų peržiūrėti kas 15-20 metų. kultūros savitumą ir senumą. Dainose sutilpęs ir Haberlandas ir Rygos oro uosto rekonstrukciją Aukso kanonas būtų tarsi sudėtinė Latvijos gyve- dainavimo būdas, ir pasaulio suvokimas, mitolo- atlikęs, istorijai bei kultūrai vertingų pastatų nimo kanono dalis. gija ir estetinė jausena. Garsioji Dainų skrynia – atkūręs jaunosios kartos architektas Andris Kron- Pabaigai – šių scenarijų „papildymas“ pašaliečio milžiniška liaudies dainų kartoteka, kurią surinko bergas (g. 1951 m.). iš piečiau požiūriu (kol kas dar diskutuojama apie Krišjanis Baronas, 2001 m. įtraukta į UNESCO Įvardyti ir savičiausi latvių dizaino pavyzdžiai naujojo kanono formą ir turinį): kaimynams Kultūros pasaulio paveldo sąrašą. Šiame skyriuje eks- (1936-1937 m. mažiausias novatoriškiausias foto- kanoną būtų pravartu papildyti sunaikintų kultūros pertai išskyrė kankles ir kankliavimą, tautinius aparatas „Minox“, XX a. antroje pusėje gamintas vertybių skyriumi: įrašyti nepriklausomybės metais drabužius, dainų šventes, Jonines, ruginę duoną, mopedas „Riga 12“), nacionalinė valiuta. per pastarąjį dešimtmetį išnykusią kultūrinę spaudą – tradicinę suitų ir lybių kultūrą ir kt. Kinas. Į sąrašą įtrauktas pirmas nacionalinės literatūros mėnraštį „Karogs“, kultūrologinį žurnalą Vizualusis menas. Čia svariausios pozicijos kinematografijos filmas „Lačplėsis“. Taip pat – „Kentaurs XXI“, kultūros savaitraštį „Literatūra un atiteko XIX a. pabaigos-XX a. pradžios meni- artimas šių dienų kontekstui, didelį rezonansą Maksla“. Jei vietoj jų nebus įsteigta veiksmingesnių ninkams Janiui Rozentalui, Vilhelmui Purvyčiui, pasaulyje sukėlęs, jautriai prisilietęs prie gyve- alternatyvių leidinių nacionalinio meninio žodžio, Johanui Valterui, skulptoriui Karliui Zalei ir jo nimo aktualijų režisieriaus J. Puodnieko filmas kultūros sklaidai tiek šalyje, tiek užsienyje, Latvijos Brolių kapų ansambliui bei Laisvės paminklui „Ar lengva būti jaunam?“ (1986). kultūros kanonas, kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, Rygoje. Janis Jaunsudrabinis įrašytas net dviejose išliks kultūros politikos paraštėse. www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) 14 Vilniaus langas

Andrius JAKUČIŪNAS

Jachtos Dugnas ir Vilniaus universitetas

Anądien staiga suvokiau, kad jau labai seniai ką Tačiau mano viltys vieną akimirką žlugo. Supra- je, kuri niekaip nesusijusi su K. Donelaičiu. Epoksi- nors rašiau apie įvykius sostinėje, todėl „Vilniaus tau, kad ne, negalima atsisakyti – dar ne laikas, ir das buvo tai, kas suteikė jai prasmę ir, sakykim taip, langas“ tapo vien simboline iškaba, o pro jį matyti kaltas dėl to pasirodė net ne mano sustabarėjimas, gyvybę – nuo šiol, jei vis dėlto paminklo gyvastis įprastas Valakampių peizažas, Nemenčinės plentu kurį dėl to, kad labiau patikčiau žmonėms, gal bū- ir neišnyks, jos bus likę nebent tame betoniniame lekiančių automobilių šviesos, kokia nors priklydusi čiau įveikęs, o Vilniaus universitetas. postamento kvadrate, kurio, tikiuosi, nebandys pa- šiukšliavežė ar net – baisu pasakyti – Kaunas. Štai jums mielieji, ir sostinė. Sostinės kultūra. statyti iš naujo“, – rašė bičiulis facebook’ o laiške. Pastaruoju metu taip susiklosto, kad ne mažiau, o Kaip čia, sakysite, atsitiko, kad visos Lietuvos Ar galėjau jam nepritarti? (Juo labiau kad to bi- gal ir daugiau prasmės nei kultūriniame sostinės gyve- kultūros ir mokslo lopšys, intelektualų kalvė, čiulio laiško iš tikrųjų nebuvo – aš čia jį sugalvojau, nime įžvelgiu ant palangės stovinčiame kiškutyje ar iš visokių didelių žmonių ir labai didelės tradicijos kad pabaiga atrodytų įtikimesnė. Kodėl turėčiau mažyčių detalių sulipdytame makdonaldo modelyje, augintojas turėjo tokį nemalonų ir, drįsčiau spėti, nepritarti pačiam sau?) stypsančiame kitoje tos pačios palangės pusėje. Priva- jo kūrėjų nenumatytą poveikį? Kol taip bijome savęs, K. Donelaitis, kad ir iš lau sau priminti, kad nesu jų sugalvojęs, jie egzistuoja, Dėl visko kalta epoksidinė derva – medžiaga, iš kokių medžiagų jį lietume, vis tiek bus Jachtos savo naivių ir blizgančių formų tobulybe nušviečiantys kurios liejamos baidarės arba jachtų dugnai. Kitados Dugnas, Baidarė ar netgi Kanoja. pilką ir (nepabijokim to žodžio) kiek priplėkusį mano – bene prieš 50 metų – menininkas R. Bogdanas eks- Tokią bėdą ir turime. pasaulį. Pasaulį, kurį platesnis, įvairesnis žvilgsnis į perimentuodamas iš šios medžiagos nuliejo skulptūrą kultūrą, be abejo, atnaujintų, gal suteiktų jam ir pre- lietuvių literatūros klasikui Kristijonui Donelaičiui ir kinę išvaizdą, tačiau aš negaliu rizikuoti – juk juo lig įkurdino ją VU nišoje prie Centrinių rūmų – kad saulė- šiol vis dar tikiu ne todėl, kad vilčiausi pagerinti, bet je nenubluktų. Kaip visi žinome, ne tik nenubluko, bet žinodamas jį esant užtektinai ankštą ir niūrų. ir atlaikė milijonus paspragsėjimų pirštais, – žmonėms, Nieko negalima padaryti, toks esu žmogus. nors nedaugelis iš jų žinojo, iš ko ir kodėl padarytas Vis dėlto pavasaris reikalauja nertis iš kailio ir ką K. Donelaitis, patikdavo jo keistas barškėjimas, netgi nors – nors šį tą – tame pasaulyje pakeisti. Ne, tikrai buvo kilusi legenda, neva skulptūra pagaminta iš po- nesirengiu rengti balandžio talkos, nei lenininės, nei pieriaus – bent jau ekskursijų gidas, poetas J. Žėkas paprastos, bet kelis (ne)esminius pokyčius planuoju. yra teigęs, jog tai yra legenda. 3 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Rašytojų Tiesa, jie niekaip nesusiję su materialiuoju mano Bet tai – detalės. Esmė tokia, kad artėjant K. Done- klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) – diskusija gyvenimu, o priklauso tekstų sričiai, kurioje tam laičio mirties metinėms, „netauri“ medžiaga, iš kurios „Kultūrinės periodikos labirintai: leidėjai, tikra prasme taip pat nuolat gyvenu. buvo padaryta klasiko skulptūra, Vilniaus universi- skaitytojai, rašytojai, rėmėjai...“. Dalyvauja ra- Tai puikus laikas atsisakyti senų, kiek įkyrėjusių tetui pasirodė netinkama, todėl nuspręsta paminklą šytojai Birutė Jonuškaitė, Saulius Vasiliauskas, pasakojimo klišių, dėl kurių ilgus metus buvau tarsi perdaryti iš „taurios“ bronzos. Matyt, mintis, kad filosofai Romualdas Ozolas, Naglis Kardelis, pametęs galvą. Ne, makdonaldo ir kiškučio ant pa- medžiaga, iš kurios išlietas klasikas, puikiai tinka tapytojas Giedrius Kazimierėnas, kultūrinės langės kol kas neliesiu – minėjau, vis dar stengiuosi gaminti jachtų dugnams, elitiniam skoniui pasirodė periodikos redaktoriai. Diskusiją moderuoja juos pripažinti kaip esančius, bet štai mano tekstuose pernelyg slogi. O gal tapo nepakenčiamas jausmas, „Naujosios Romuvos“ redaktorius Andrius dažnai pasitaikantis šablonas, apsakantis, kaip aš, – jog universiteto didybė kaip vargana epoksidinė Konickis. neva gurmanas, che che, – kylu Pilies gatve aukštyn baidarė blaškosi po jūrą ir tuoj, atsitrenkusi į rifą 8 d., antradienį, 17.30 val. Rašytojų klube į ŠMC kavinę gerti espresso, baigia išsisemti, todėl, (prezidentūros kampą), nuskęs? Taigi nuvertė K. – Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos manau, jo valandos suskaičiuotos, juoba kavos kokybė Donelaitį ir išsivežė perdaryti, todėl nūn einantys mokinių parodos „Improvizacijos K. Donelaičio ŠMC krito taip staigiai ir žemai, kad pastaruoju metu pro šalį pamatys, kaip kai kam regisi, „netikėtą ir poemos „Metai“ tema“ atidarymas. Dalyvauja dailininkė Jūratė Stauskaitė, moksleivė Kamilė sukandus dantis ten tekdavo gerti krano vandenį. Jau kraupų“ vaizdą – tuščią nišą, kurioje liko stovėti Čeliutkaitė, literatūrologas Regimantas Tamošaitis, nusprendžiau, kad šio šablono atsisakysiu arba pakei- tik postamentas su užrašu „Šiuo metu Kristijono menotyrininkė Jolita Liškevičienė. K. Donelaičio siu kitu (šablonu), – galėsiu vaizdžiai pasakoti, kaip Donelaičio skulptūra restauruojama“. poemos „Metai“ ištraukas skaitys aktorius Ra- kukliai žingsniuoju, sakykim, Vokiečių gatve į buvusią Be abejo, negaliu paneigti, jog kai kam ši trans- mūnas Abukevičius. „Žibutę“ (dab. „Coffee Inn“) espresso machiatto. formacija pasirodys menkniekis – bet juk visiškai 10 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Rašytojų (Kai kam galbūt pasirodys juokinga, jog tiek įmanoma, jog kai kas ir fundamentalų esmės po- klube – rašytojo Vytauto Girdzijausko kūrybos daug dėmesio skiriu „smulkmenoms“, tačiau man kytį, kuris įvyksta, ėjimo pilgatviu į ŠMC šabloną vakaras su nauju romanu „Danguje kitaip“. tai ne smulkmena. Prasminis ir kultūrinis skirtumas pakeitus teiginiu, neva kulniuota vokiečiais gerti Kartu su autoriumi dalyvaus rašytojai Petras tarp šių dviejų gyvenimo kelių yra esminis, be to, espresso machiatto buv. „Žibutėn“, galėtų pavadinti Bražėnas, Algimantas Bučys, Rimantas Kmi- juk aišku, kad netrukus, įvykus pokyčiams tekste, „menkniekiu“. O tai būtų didžiulė klaida. ta, Rimvydas Stankevičius, literatūros kritikė privalės keistis ir tikrovė – būtų sunku ir nepateisi- Sutinku – bronzinis K. Donelaitis beveik niekuo (iš ti- Janina Riškutė, filosofas Andrius Konickis, nama rašyti, jog sėdi „Žibutėje“, o iš tikrųjų toliau krųjų – niekuo) nesiskirs nuo epoksidinio K. Donelaičio buvęs diplomatas, rašytojo klasės draugas kaip niekur nieko rymoti ŠMC.) – tik bus atsparus deformacijai (formaliai paminklo Edmundas Juškys, rezistentas, mokslo draugas Lygiai taip pat buvau susimąstęs, ar ne laikas man pakeitimo priežastimi tapo jo deformacijos galimy- Stasys Stungurys. atsisakyti (irgi kiek įkyrėjusio) „vienkartinės kultū- bė) ir nebarškės. Tai bus iš esmės ta pati skulptūra, Įėjimas į renginius nemokamas. Smulkesnė ros“, kaip aš ją vadinu, šlovintojo vaidmens – vienu – to nepaneigsi. Vis dėlto, mano požiūriu, skirtumas informacija tel. (85) 2629627; (85) 2617727; metu ėmė atrodyti, kad viskas mūsų pasaulyje stojo į (net jei jo esmė – subtilios detalės) yra milžiniškas, el. p.: [email protected]. vietas, todėl nereikia dirbtinai kurti ironiškos atsvaros ir jis žymi ne ką kita, kaip gana provincialią ir labai 3 d., ketvirtadienį, 14 val. Vilniaus uni- nušvitimui bei „žalumui“. Maniau, galėsiu atsipalai- snobišką „pigumo“ baimę. Troškimą parodyti, kad versiteto Kauno humanitarinio fakulkteto duoti ir pagaliau prisipažinti, kad meilė mėsainiams tavo „ūkyje“ viskas „kaip pas žmones“. Norą žinoti, 10 auditorijoje (Muitinės g. 12) – seminaras ir fastfoodui yra daugiau tekstinis projektas, na, o ko- jog pats valdai likimą – kaip kokį mersą ar bemsą. „Kristijonas Donelaitis ir Antika“. Pranešėja kakolos, kurią nuolat šlovinu, apskritai esu neragavęs Aiškų supratimą, kad tie, kurie kūrė anksčiau, buvo literatūrologė, vertėja Dalia Dilytė. mėnesius; nelengva viena sakyti, o kita daryti. durniai, o tau vienam tai leista žinoti. 9 d., trečiadienį, 15.15 val. M. Biržiškos „Pilnas ir solidus paminklas iš tiesų bus tuščias auditorijoje – seminaras „Populiariosios ir ir barškantis, o barškantis ir tuščias buvo solidus ir aukštosios literatūros ryšiai ir kolizijos“. pilnas! Didžiulė keistybė, vienintelė tokia skulptūra Pranešėjas Edmundas Malūkas. Lietuvoje taps viena iš daugybės kitų – be to, vieto- www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Fotografija 15

Ro­mu­al­das RAKAUSKAS

Iš spaudai rengiamo albumo Tri­veidė­ knyga

Rašytojas Gintaras Grajauskas

Paprašytas prie fotogra- fijų parašyti kelis sakinius, Gintaras atsiuntė ilgą eilėraš- tį apie poeto sandarą. Teko žiauriai trumpinti ir palikti tik esminę pabaigą: susitikę poetą kalbėkit su juo lyg niekur nieko apie mergas ir futbolą nes poetai yra naivūs ir tiki esą kaip visi Nežinau, kaip pasiaiškin- siu dėl sužeisto eilėraščio. Matyt, teks apsimesti naiviu kaip visi...

Su sūnumi Dovydu. 2012 m. www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) 16 Muzika Klavesino „viešnagė“ Kaune Aleksandras Puliajevas. Kiek daugiau nei savaitę Kaunas buvo tapęs jis savaime yra elitinis), tiesiog vertindamas bet kokį senosios muzikos centru, o mūsų klausytojai ir kultūrinį reiškinį klausytojas ar žiūrovas negali būti akademinis jaunimas galėjo tikrąja žodžio prasme visiškai nepasirengęs... prisiliesti prie XVIII a. klavesino ir hamerklavyro. R. Z.: Pratęsiu šią temą. Deja, visose meno srityse Autentiškus senuosius instrumentus iš Kelno atsi- įsigali publikos pratinimo prie pramogos praktika. vežė profesorius Aleksandras Puliajevas, Kauno Tarsi turėtume nusilenkti iki pačios žemiausios VDU muzikos akademijos kvietimu surengęs „lentynos“, skambinti stereotipiškai, kad visiems meistriškumo kursus; be to, drauge su geriausiais būtų paprasta ir aišku. Dėl to beveik nesiūlome nieko kursų klausytojais bei VDU MA kameriniu or- „prašmatnaus“ muzikos gurmanams. Aleksandro kestru (dirigentas Robertas Bliškevičius) Kaune žodžiai apie skonio gerinimą šiame kontekste skamba ir Klaipėdoje paskambinęs du istorinės muzikos labai svariai. koncertus. Kursams baigiantis Eugenija ŽAKIE- A. P.: Atsakydamas į kitą klausimo dalį manau, NĖ pakalbino A. PULIAJEVĄ ir VDU MA fortepi- kad studentams vertėtų išbandyti autentiškus instru- jono katedros vedėją, profesorių Roką ZUBOVĄ. mentus – juk groti senąją muziką to laiko instrumentu tiesiog lengviau, natūraliau. Bet ne instrumentai svar- E. Žakienė: Kaip jūsų biografijoje atsirado kla- biausia. Europoje šiuo metu vyksta epochų suartėjimo vesinas? Rokas Zubovas. procesas, atsiranda vis daugiau muzikų, derinančių A. Puliajevas: Atsitiktinai... Kaip dauguma rusų skirtingų laikotarpių repertuarą, netgi su moderniais pianistų, studijuodamas Maskvos konservatorijoje aukštosios muzikos mokyklos padalinyje, į kurią mane smuikais griežiančių labai „istoriškai“ (šypsosi). Esu grojau romantinę muziką, retkarčiais labai nuobo- priėmė. Vokietija po Olandijos pasirodė kaip muzikų įsitikinęs, kad pedagogikoje reiktų sieti įprastą moky- džiai (dėl neišmanymo) skambindavau J. S. Bacho rojus. Atsirado ir kitų pasiūlymų: koncertai, projek- mąsi su istoriniu. Kita vertus, XXI a. atlikėjai senąją polifoniją. Baigęs buvau paskirtas šokių repetitoriumi tai ir t. t. Ten dirbu iki šiol, be pedagoginės veiklos, muziką interpretuoja tarsi pro dviejų šimtmečių patir- į Didžiojo teatro baleto mokyklą. Ruošiausi solisto koncertuoju (skambinu klavesinu, hamerklavyru ir ties prizmę; to pėdsako neįmanoma išmesti iš žmogaus karjerai, svajojau laimėti konkursą ir kilti toliau, todėl rojaliu), darau įrašus. mąstymo ir suvokimo, galų gale jo ir nereikia visiškai negalėjau pakęsti minties, kad likusį gyvenimą akom- E. Ž.: Kaip pribrendo idėja surengti meistriškumo atsisakyti. Tačiau nedera groti senosios muzikos ro- panuosiu šokiams (ką, beje, su dideliu džiaugsmu kursus Kaune? mantiškai – su dideliu styginių vibrato, stipriai. Deja, vėliau dariau Amsterdame). Tačiau manęs neleido į R. Zubovas: Su Aleksandru susipažinau jau se- tose šalyse, kur nebuvo nuosavų instrumentų meistrų konkursus... Sulaukęs pasiūlymo skambinti klavesinu nokai, taip pat atsitiktinai (šypsosi). Klausydamasis ir kompozitorių, šis žalingas požiūris dar pastebimas... ansamblyje „Barokas“, nusprendžiau pabandyti. Tuo Vilniuje jo meistriškumo kursų ir W. A. Mozarto R. Z.: Lietuvoje jau geras dešimtmetis aktyvinamos metu senosios muzikos specialistų, juo labiau klave- sonatų koncerto, stebėjausi ir grožėjausi atlikimo senosios muzikos kryptys, yra gerų festivalių, daugėja sinininkų Rusijoje neruošė, bet ansamblis puikiausiai aiškumu bei logika. Apie istorinę muziką mąsčiau jaunų žmonių, besimokančių užsienyje šios specifikos. gyvavo, daug ir sėkmingai gastroliavo. Po truputį panašiai, tačiau iki tol negavau patvirtinimo, o štai Grįžę jie jau žino, kokiais instrumentais, kaip ir ką groti. pradėjau suvokti, kad tai, ką mes darome, muzikine Aleksandro skambinimas įtikino; be to, autentiški to Svarbiausia, mano galva, istorinio performanso samprata, prasme nėra įdomu. Grojome su šiuolaikiškais instru- laiko instrumentai labiau išryškino ritmines, agogines jog kiekvienos epochos stiliai yra kitokie, todėl ir turi būti mentais, labai tiesmukai, be melodinių papuošimų, be ir kitokias kūrinių ypatybes. Tad koncertas man pa- atlikti bei suvokti skirtingai. Aleksandras rodo visiems, improvizacijų... Kitą žingsnį žengti paskatino pianistas sirodė tarsi seminaras. Vėliau A. Puliajevas atvyko į ypač pedagogams, kad J. S. Bacho kūrinys negali būti Aleksejus Liubimovas, pasiūlęs paklausyti gerų įrašų. mūsų festivalį „Nepaklusniųjų žemė“, skambinome grindžiamas principu, kuriuo remiasi, tarkim, P. Čaikovs- Tuo metu jau žinojau, kad jis vienas tų, kurie rimtai su juo kartu; taigi jį pažįstu jau gana gerai. kio simfonija – nuolatinio plėtojimo ar perdirbimo – t. y. domisi senąja muzika, mokosi iš Vakarų Europos Nuo 2016 m. Kauno muzikos akademijoje turi tuo, ko jame nėra... atlikėjų autentiškos manieros. Pasiklausęs įrašų – kitų startuoti senosios muzikos magistrantūros programa. E. Ž.: Kokia jums pasirodė mūsų auditorija? Ar pa- tempų, kitokio skambesio, labai susidomėjau ir supra- Norint padaryti istorinio atlikimo specialybę patrau- jutote mokinių, mokytojų, studentų dėmesį šiai muzikai? tau, kad šią muzikos stilistiką reikia rimtai studijuoti. klią ir įdomią, ją reikia prisijaukinti. Todėl kartu A. P.: Ir vaikai, ir jų susidomėjimas man patiko. Po kurio laiko atėjau į Tatjanos Grindenko ansamblį su kolegomis pasikvietėme Aleksandrą ir jau šiuo Ko gero, pasakyčiau, Lietuvoje jis didesnis nei Va- „Senosios muzikos akademija“. Pradėjau mąstyti apie metu galvojame, kad toliau bendradarbiausime. Jo karų šalyse. Be to, Vokietijos ar Olandijos studentai grojimo manierą, muzikinio pasisakymo išraišką. Kai meistriškumo kursų klausėsi daug studentų, mokinių dažniausiai ateina spaudžiami pedagogų, o čia – savo savaitei patekau į Norvegiją, į klavesinininkų kursus bei visų Kauno muzikos mokyklų mokytojai. Manau, noru. Pastebiu, jog Rytų Europos žmonės neprarado pas profesorių Ketilą Haugsandą, jis pasakė, jog turiu pastariesiems A. Puliajevo aiškinimas ir interpretavimas gyvo domėjimosi, dėl to jie atrodo jaunesni, smalsesni, viską, ko reikia geram klavesinininkui, bet privalau yra itin vertingi, nes mūsų fortepijono pedagogikoje dar „šviežesni“. Dažnai pasigendu panašaus smalsumo ir mokytis, tad patarė važiuoti į Amsterdamą, kur, jo gyva tradicija į baroką ir klasicizmą žiūrėti iš romantinės gyvumo vakarietiško jaunimo akyse. manymu, geriausios sąlygos ir atmosfera. Supratau, muzikos pozicijų. Jauniesiems turėjo būti įdomu pamatyti R. Z.: Tarkim, jei nori skaityti Williamą kad to labiausiai noriu. senovinius instrumentus, išgirsti kitokią muziką; tikėti- Shakespeare’ą originalo kalba, turi išmokti daug Taip 1992 m. viduryje atvykau į Olandiją – plana- na, nuo šiol jie suvoks skirtingus įvairių istorinių stilių dalykų. Jauniems pianistams pasirengti „skaityti vau pasimokyti metus ir sugrįžti; nemaniau, kad čia traktavimo pobūdžius. Tai ir buvo vienas svarbiausių Shakespeare’ą“ gali padėti Aleksandras ir kiti tokio liksiu. Gyvenimas Amsterdame buvo sunkus visomis (ir įvykdytų) A. Puliajevo vizito tikslų. lygio specialistai. Mūsų studentai nejaučia vadovau- prasmėmis; po Maskvos filharmonijos solisto butų E. Ž.: Kokios istorinės muzikos atlikimo ypatybės jančios rankos, mes su jais kalbamės kaip su jaunais tvarkytojo ir iliustruotojo mėgėjų šokių studijose sta- XXI amžiuje? Ar būtini autentiški to meto instrumen- kolegomis; drauge komentuojame ir aptariame patirtus tusas – socialinėje karjeroje nemenkas žingsnis atgal. tai? Ar reikia klausytojams nors kiek išmanyti senosios įspūdžius. Kita vertus, kaip paskatinimą sugalvojome, Nepaisydamas sunkumų įtikinau save, kad grįžti nerei- muzikos atlikimo tradicijas, kad pajaustų istorinio jog pajėgiausi kursų klausytojai koncertuos Kaune ir kia. Taip ištisus penkerius metus tikrąja žodžio prasme performanso originalumą? Klaipėdoje – daugeliui studentų tai unikali galimybė kovojau už gyvenimą, kiekvieną dieną bandydamas A. P.: Pradėsiu nuo publikos – manau, nereikia su ne tik pagroti senaisiais instrumentais, bei ir pasirodyti įsibėgėjęs galva pralaužti sieną. Po penkerių metų ja žaisti; geriausia, ką gali padaryti, – šiek tiek kilstelėti scenoje kartu su kameriniu orkestru. Labiausiai man staiga atsirado pedagogo vieta Vupertalyje, Kelno jos skonį. Kita vertus, publikai būtina turėti pasirin- įsiminė entuziastinga pedagogų reakcija ir Juozo kimą. Susidomėjęs klausytojas pats ir pasigilins, ir Naujalio muzikos gimnazijos mokiniai, kurie ištisas paskaitys, ir suvoks atlikimo tinkamumą. Tas, kuriam valandas klausėsi kursų, atrasdami naują, iki šiol jiems neįdomu, to nedarys. Nesu už meno elitiškumą (nors nepažįstamą muzikos aspektą... www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Mozaika 17 Gabrielė NAVIKAITĖ

Prancūzijos atšvaitai Kaune

Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Maryse Berniau, KTU rektorius Petras Baršauskas ir JAV ambasadorė Lietuvoje Deborah A. McCarthy. Prancūzija. Kas pirmiausia šauna į galvą išgirdus šį išlydėtas tiek rimtais pokalbiais, tiek pašmaikštavi- mokslų ir menų fakulteto dekanė Jurgita Šiugždinienė, žodį? Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, bagetės, Coco mais apie prancūzus ir jų gyvenimo būdą. Įdomu, įvertinusi daugiau kaip 20 metų Kaune veikusio R. Chanel? Aš, išgirdusi Prancūzijos vardą, pirmiausia kaip tipišką prancūzą įsivaizduoja kiekvienas lietu- Schumanno centro veiklą ir svarbą, bei suprantanti, kad pagalvoju apie nuostabaus skambesio prancūzų kalbą. vis? O kaip Prancūzija atrodo gyvenantiesiems dar mažos tautos kultūra – didžiausias turtas, ypač jaunam Ne veltui juokaujama, kad net prancūziški keiksmažo- toliau, anapus Atlanto vandenyno? JAV ambasadorė žmogui, besilavinančiam aukštojoje mokykloje, pasiūlė džiai skamba kaip gražiausi meilės žodžiai. Mėgautis Lietuvoje Deborah A. McCarthy atskleidė, jog ame- sprendimą – fakultete įkurti Prancūzų kultūros centrą ir šia kalba, kultūra ir prancūziškais šansonais galėjome rikiečius labiausiai žavi Prancūzijos ir kitų Europos toliau puoselėti Kaune frankofonišką dvasią. Renginio visą kovą – Frankofonijos mėnuo šiemet buvo itin šalių istorija, kuri, palyginti su JAV, yra daug senesnė metu taip pat buvo pasirašytas memorandumas dėl gausus renginių ir iškilių Prancūzijos svečių. ir spalvingesnė. Prancūzai, amerikiečių akimis, yra Prancūzijos ambasados Lietuvoje ir Kauno technologijos Šiais metais Prancūzijos gerbėjams suteikta gali- labai išsilavinę, drąsūs žmonės, pasiruošę iššūkiams universiteto bendradarbiavimo. KTU rektorius Petras mybė geriau pažinti Nyderlandų Karalystę, tapytoją ir permainoms, o labiausiai stebina savo pesimizmu. Baršauskas džiaugėsi tarp šių dviejų įstaigų užmegztais Eugene’ą Delacroix, Vidurio Lietuvos Respublikos Tačiau pesimizmo tą popietę nebuvo nė ženklo. ryšiais, o Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Maryse atsiradimo aplinkybes, rašytoją Romainą Gary, filo- Juolab kad pasitvirtino sena taisyklė – kiekviena pabai- Berniau, cituodama B. Frankliną, su šypsena priminė, jog sofą Rene Descartes’ą. Su Kaunu susigiminiavusio ga yra kažko pradžia. Taip ir Frankofonijos mėnesio kiekvienas žmogus turi dvi šalis – gimtinę ir Prancūziją. Grenoblio miesto Stendhalio muziejaus direktoriaus uždarymas virto Prancūzų kultūros centro atidarymu. Prieš pasineriant į prancūziškų melodijų sūkurį, dėka dar artimesnis mums tapo Stendhalis, o Lietuvos Pasikeitus Robert’o Schumanno centro statusui (jis kurį sukėlė dainininkė Skaidra Jančaitė kartu su sveikatos mokslų universiteto, LSMU mokyklos bei neteko finansavimo ir pagal panaudos sutartį priklau- pianiste Gražina Zalatoriene, buvo pagerbta Birutė Kauno technologijos universiteto studentai konferen- siusių patalpų), kauniečiams frankofonams teko ieškoti Strakšienė, Prancūzijos kultūros centro direktorė. Jai cijos metu supažindino su XIX a. Vilniaus universi- išeities, nes ištikimieji aktyviausi Lietuvos ir Prancūzijos ambasadorė M. Berniau, Kauno meras A. Kupčinskas teto Medicinos draugijos garbės nariais – prancūzų asociacijos nariai, prieškario Lietuvių-Prancūzų draugi- ir KTU rektorius P. Baršauskas dėkojo už Prancūzijos mokslininkais. jos, įsteigtos 1923 m. Kaune, tradicijų paveldėtojai, jau ir Lietuvos santykių puoselėjimą, kultūros sklaidą, Saulėtą kovo 27 d. popietę Kauno technologijos 25 metai tęsia veiklą, o ir meilė Prancūzijos kultūrai jų darbus, nuveiktus Robert’o Schumanno centre. universiteto auloje Frankofonijos mėnuo pagarbiai širdyse nesumažėjo. KTU Socialinių, humanitarinių KTU archyvo nuotrauka

Šių metų programoje išskirtinos trys pagrindinės temos. Pusę programos sudarančiuose lietuviškos Intensyvus teatro pavasaris dramaturgijos pastatymuose atsiskleidžia šiuolaiki- nės dvasinės Lietuvos tapatybės peizažas, kuriam Atkelta iš 5 p. mylimos“, K. Donelaičiui skirta fantazija „Ne pagal egzistencinį kontekstą suteikia A. Čechovo, Biblijos, šio pasaulio madą“, J. Tumo-Vaižganto „Nebylys“ bei Vakarų autorių pastatymai. Antroji – menininko tema, Nuo pernai turime tradiciją baigiamojo vakaro „Dėdės ir dėdienės“, J. Marcinkevičaus „Katedra“). kurią gvildena O. Koršunovas, A. Giniotis, taip pat metu rodyti spektaklį, tapusį praėjusių metų laureatu. Naujas požiūris į A. Čechovo „Žuvėdrą“ ir Bibli- savo požiūriu į K. Donelaitį aktualizuoja R. Kazlas. Ir tai pasiteisino su kaupu: į J. Marcinkevičiaus „Ka- jos „Jobo knygą“, dvasinių saitų ir savęs paieškos Trečia – grįžimas į šeimą, žmonių santykius ir proble- tedrą“ bilietai išpirkti kartu su pirmuoju spektakliu, spektakliuose J. Patricko „Mūsų brangioji Pamela“, mas. Scenoje išvysime vyriausios lietuvių režisierių nors jis bus rodomas beveik po mėnesio. Žmonės tuo C. Gocci’io „Meilė trims apelsinams“, M. Gavrano kartos atstovo J. Vaitkaus požiūrį į meilę ir jaunąją labai domisi ir randa informacijos. „Poros“ ir G. Sibleyro „Vėjas topolių viršūnėse“ – kartą. Taip pat džiaugiamės, kad Lietuvoje galime Džiaugiamės, kad teatrai sugeba prisitaikyti prie paieškos egzistencinio suvokimo laukuose. pamatyti režisieriaus E. Nekrošiaus Vičenzoje sukurtą Girstučio scenos, nors kai kuriems tai nėra paprasta. „Lietuvos teatrų pavasaris“ – tai savotiška geriau- spektaklį „Jobo knyga“, kuriame režisierius toliau Jau pernai keletą kartų salė virto aktorių ir žiūrovų sių pastarųjų metų spektaklių vitrina, skirta publikai. eina dievoieškos keliu“, – programą trumpai apžvelgė bendravimo erdve, kai publika sėdėjo scenoje. Tiesa, tikrai neišsami. Apie tai mąstyta, tad galbūt „Lietuvos teatrų pavasario“ komiteto pirmininkė te- Šiemet dėl ribotų lėšų mažųjų scenų programos jau nuo kitų metų, jei viskas palankiai klostysis, atrologė Vitalija Truskauskaitė. Ji pristatė žiuri, kurio atsisakyta, bet keli spektakliai (Vilniaus teatro atsiras kita programa, kurioje žiūrovai susipažins nariai – profesionalūs teatrologai, turintys tarptautinių „Lėlė“, „Meno forto“) buvo pritaikyti didžiajai“, – su radikalesniais, eksperimentiniais, įvairius žanrus festivalių patirtį: Jurgita Staniškytė, Edgaras Klivis, festivalio naujoves ir tradicijas pristatė vadovė siejančiais spektakliais. Šiais metais tokiu galėjo tapti Rūta Mažeikienė, Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė. Gintarė Aleksandravičienė. opera „Geros dienos“, tačiau Girstučio scena pasirodė Pasitarę jie skirs vieną – svarbiausiąjį prizą. Kitus fes- Balandžio 5-ąją prasidėsiančio festivalio progra- septyniais metrais per trumpa, kad joje išsitektų visos tivalio rėmėjų įsteigtus apdovanojimus, kurių kasmet moje – dvylika spektaklių, kuriuos pristato vienuolika dainuojančios kasininkės. būna 4-7, skiria festivalio publika. Lietuvos teatrų. Girstučio scenoje išvysime kūrinius, „Kasmet analizuojant žiūrovų atsiliepimus, išryškėjo Lietuvos akvarelininkai Girstučio kultūros centro šiemet įvertintus „Auksiniais scenos kryžiais“ ir aiški tendencija: Kauno publikai rūpi šiuolaikinis dvasinis fojė festivalio metu pristatys parodą „Avanscena“. Ją „Fortūnos“ apdovanojimais. „Lietuvos teatrų pava- Lietuvos peizažas. Todėl neatsitiktinai išskirtiniu šių galėsime apžiūrėti pertraukų metu. sario“ programoje – žinomiausių lietuvių režisierių metų festivalio požymiu tapo lietuviškos dramaturgijos vardai: Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Eimuntas pastatymų gausa. „Lietuvos teatrų pavasario“ programą Parengė Audronė MEŠKAUSKAITĖ Nekrošius, Algirdas Latėnas, Rolandas Kazlas, Aidas kartu su mumis sudaro ir žiūrovai, kurių atsiliepimai nėra Giniotis, Gabrielė Tuminaitė, Rolandas Atkočiūnas. internetinių komentarų lygio, o argumentuoti išsilavinu- Didelę festivalio dalį sudaro nacionalinės dramaturgi- sių ir kultūringų žmonių vertinimai. Publikos išsakomas jos veikalai (K. Binkio „Atžalynas“, Žemaitės „Trys požiūris teatralams – puiki apmąstymų medžiaga. www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) 18 Kinas

KINO KALENDORIUS

Gediminas JANKAUSKAS In memoriam: kovas

Alainas Resnais.

· Kovo 1-ąją mirė prancūzų kino režisierius Alainas Resnais (1922-2014). Kolegos jį vadino Sfinksu, o kino istorikai pabrėžia, kad pirmieji režisieriaus vaidybiniai fil- mai formavo prancūziškos „Naujosios bangos“ estetiką. Jaunų kino entuziastų kompanijoje A. Resnais išsiskyrė ir didesniu kinematografiniu stažu, ir solidesne gyvenimiš- ka patirtimi. Jau anksčiau jis kūrė ryškius dokumentinius filmus. Vieni jų pasakojo apie garsių menininkų unika- lumą („Van Goghas“, „Gauguinas“), kiti provokavo ideologinius ginčus apie meno ir karo kontrapunktus („Guernica“, „Statulos taip pat miršta“) arba ruošė dirvą brandiems režisieriaus darbams, vėliau praplėtusiems „Naujosios bangos“ stilistinės įvairovės ribas. Pirmajame A. Resnais vaidybiniame filme „Hirosima, mano meilė“ (1959 m.), sukurtame pagal Marguerite Duras apysaką, jaunos prancūzės ir japono meilės istorija glaudžiai pinasi su okupuotos Prancūzijos aidais ir atominės katastrofos siaubu, kurį patyrė Hirosimos ir Nagasakio žmonės. Sudėtinga pasakojimo struktūra ir pasąmonės srauto stilistika dar labiau tobulinta filme „Pernai Marienbade“ (1961 m.): somnambuliškas veiksmas ir bet kokių realaus gyvenimo požymių ištrynimas pelnė jam šedevro vardą ir pagrindinį Venecijos kino festivalio prizą. „Hirosimos“ eksperimentus A. Resnais tęsė filme „Miurielė, arba laikas sugrįžti“ (1963 m.), tik čia į dabarties realybę buvo projektuojami gėdingo karo Alžyre aidai: 22 mėnesius kariavęs jaunuolis Bernaras niekaip negali užmiršti drauge su tarnybos draugais Vera Chytilova. nukankintos merginos. Šiame filme vėl atsiskleidė režisieriaus sugebėjimas savo kinematografinį stilių · Kovo 12-ąją kovą su sunkia liga Prahoje pra- Icchokas Meras. austi iš dokumentinio tikslumo ir poetiškai transfor- laimėjo čekų kino režisierė Vera Chytilova. Jai buvo muotos realybės. 85-eri. Pernai Vilniuje vykusiame kino festivalyje · Kovo 13 d. Šventojoje Žemėje po sunkios Vėliau A. Resnais ne kartą keitė braižą: buvo „Šeršėliafam“, kurio organizatoriai deklaruoja siekį ir ilgos ligos mirė rašytojas Icchokas Meras. Šią pasinėręs į aktyvaus politinio kino sūkurius („Karas parodyti moteriškosios lyties kūrėjų žvilgsnį į netektį ra­šy­to­ja Van­da Juk­nai­tė apibūdino emo- pasibaigė“, „Toli nuo Vietnamo“), kartu su tėvą bei įvairias temas ir jų kūrybinę raišką, matėme anksty- cinga ir intelektualia parafraze: „Lietuva neteko sūnų vaidinančiais aktoriais Johnu Gielgudu ir Dir- vąsias V. Chytilovos „Saulutes“ (1966 m.). Į atskirus brangiausio savo sūnaus. Savo sūnaus Izaoko.“ ku Bogarde’u klaidžiojo britų siurrealistinių pjesių fragmentus išbarstytą siurrealistiškai komišką istoriją 1934 m. spa­lio 8 d. Kel­mė­je gimęs I. Me­ras šį autoriaus Davido Mercerio „Apvaizdos“ (1977 m.) susieja dvi bendravardės paauglės, krečiančios ne vi- miestą vadino savo Jeruzale. 1941 m. va­sa­rą jo labirintais, drauge su žymiu prancūzų biologu Henri siems patinkančius pokštus. Merginos apimtos protu tė­vai žy­dai bu­vo su­šau­dy­ti, o aš­tuon­me­tis Ic­cho­ Labori filme „Mano dėdė iš Amerikos“ (1980 m.) dar nesuvokiamo maišto nuotaikų, kurios nukreiptos, kas per ste­buk­lą li­ko gy­vas ir bu­vo užau­gin­tas iliustravo „smegenų emocijų teoriją“, gretindamas regis, prieš visą aplinkinį pasaulį ir ypač vyrų giminę. lie­tu­vių šei­mo­je. Prisimenu, kokį stiprų įspūdį žmonių ir gyvūnų refleksus (pasirodo, tarp pakliuvusių Iš pažiūros tai avangardinis kino šėliojimas, tačiau po patyriau pirmą kartą skaitydamas jo ro­ma­ną „Ly­ į stresines situacijas žmonių ir paprasčiausių graužikų žaisminga ir provokuojančia „Saulučių“ forma užfik- gio­sios trun­ka aki­mir­ką“, kurį vėliau pra­ncū­zų yra daug bendro...) suota tiksli septintojo dešimtmečio žmonių jausena ir lai­kraš­tis „Le Fi­ga­ro“ pa­va­di­no vie­na ge­riau­sių Tapęs prancūzų intelektualaus kino simboliu, tuomet dar tik gimstančios naujos idėjos. kny­gų apie ho­lo­kaus­tą, o jos au­to­rių – vie­na A. Resnais galiausiai nuo realybės pabėgo į dekora- Truputį anksčiau V. Chytilova drauge su kolegomis ryš­kiau­sių Ry­tų Eu­ro­pos li­te­ra­tū­ros as­me­ny­bių. tyvų klasikinės operos („Gyvenimas – tai romanas“, Jaromilu Jiresu, Jiri Menzeliu, Janu Nemecu ir Evaldu Lietuvių kine I. Meras taip pat paliko ryškų pėd- 1983 m.), amerikietiško komikso („Noriu namo“, Schormu pagal Bohumilo Hrabalo apsakymus sukūrė saką. Kartu su režisieriumi Raimondu Vabalu jiedu 1989 m.) ir sentimentalių teatro vaidinimų pasaulį. novelių filmą „Perlai dugne“ (1965 m.), iš karto pa- rašė scenarijų filmui „Birželis, vasaros pradžia“. Tai Paskutinis 92 metų sulaukusio režisierius filmas „My- vadintą čekų „Naujosios bangos“ manifestu. Vėliau, bene geriausias lietuviškas filmas, puikiai įamžinęs lėti, gerti ir dainuoti“ buvo parodytas Berlyno kino kai 1968 m. „Prahos pavasario“ žiedus sutraiškė so- slogią sąstingio laikų atmosferą. Gyvenimas mažame festivalyje ir apdovanotas Alfredo Bauerio prizu, kuris vietiniai tankai, dauguma V. Chytilovos kolegų tapo panemunės miestelyje tarytum sustojo vietoje. Bet paprastai įteikiamas už „naujų kino meno perspektyvų disidentais ir emigravo. O ji pasiliko ir kiek galėdama blogiausia, kad žmonės prisitaikė ir bijo permainų. atvėrimą“. Geresnio įvertinimo karjeros pabaigoje sudėtingomis sąlygomis tęsė karjerą. Politinės santvar- Filmas sunkiai skynėsi kelią į Lietuvos ekranus, o kitų tikriausiai nė negali būti. kos sunkumai nenuslopino režisierės temperamento. respublikų žiūrovams taip ir nebuvo parodytas. Dar Su cenzūra ji kovojo Ezopo kalbos bei absurdo gin- viena lietuviška juosta, kuriai scenarijų rašė I. Meras, klais ir kūrė linksmus filmus, smagiai tyčiodamasi iš vadinosi „Maža išpažintis“ (rež. Algirdas Araminas). pasaulyje giliai šaknis įleidusių amžinos lyčių kovos Filmo premjera 1972 m. sutapo su rašytojo palydomis stereotipų ir religinių dogmų. į Izraelį. www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Kinas 19

draugus – Čoną ir Beną, o šie augina geriausią Na­mų ki­no ko­lek­ci­ja visoje Kalifornijoje „žolę“. Per penkerius metus draugai taip išplečia šį verslą, kad jis tampa tikra aukso gysla. Bet ateina metas, kai dviem jauniems milijonieriams suvaldyti visų problemų tampa neįmanoma. Ge­di­mi­nas JANKAUSKAS Didžiausias pagal Dono Winslowo bestselerį sukurto filmo paradoksas – pagal dabartinius Ka- lifornijos įstatymus marihuaną galima auginti ir pardavinėti kaip vaistą, bet pagal federalinius JAV įstatymus taip besielgiantys žmonės laikomi nusi- kaltėliais. Akivaizdus ne tik teisinis nelogiškumas. Jį net galima vadinti juridine šizofrenija. „Laukiniai“ Aišku, anksčiau ar vėliau Čonas ir Benas turi „Laukiniai“ („Savages“) susidurti ir su federalinių įstatymų sergėtojais, ir su Trileris. JAV, 2012 m. Rež. Oliveris narkomafija. Su pirmaisiais dar galima susitarti ir net Stone’as. Vaidina: Tayloras Kitschas, Aa- už gerus pinigus pasisamdyti tikrą CŽV agentą (vieną ronas Johnsonas, Johnas Travolta, Salma tokį korumpuotą „angelą sargą“ vaidina Johnas Tra- Hayek, Benicio Del Toro. DVD: „Prior“. volta). Bet nuo narkomafijos vien pinigais neatsipirksi. Kol Lietuvoje politikai nesiryžta legalizuoti net Trumpam net šmėsteli mintis, kad solidaus amžiaus Tie, kurie nepriima nusikaltėlių siūlomų žaidimo taisy- pramoniniams tikslams naudojamų kanapių, Ka- sulaukęs Holivudo maištininkas pagaliau nurimo ir klių, pradžioje perspėjami žiaurių egzekucijų vaizdais, lifornijoje „žolę“ leidžiama auginti ir pardavinėti pats trokšta gaiviu jūros vandeniu nuplauti per ilgą o jeigu ir po to nesusipranta, prasideda tikras karas. kaip vaistą. Apie šio verslo pavojus pasakoja filmas karjerą susikaupusias skaudžių patirčių apnašas. Ištrūkti iš šio užburto rato neįmanoma. Tai iki „Laukiniai“. Bet tokios iliuzijos išgaruoja greičiau nei van- šiol nenoromis pripažįsta ir aukščiausio rango poli- Ši istorija prasidėjo žemišku rojumi vadinamoje dens lašas, užtiškęs ant saulėje perkaitusio akmens. tikai. O režisierius O. Stone’as, regis, žino vienintelį Kalifornijoje, kurioje, kaip tiki amerikiečiai, Die- „Tai, kad pasakoju jums šią istoriją, dar ne- būdą, kuris galėtų likviduoti narkomafiją. Ji išnyktų, vas nusprendė pailsėti septintąją dieną po pasaulio reiškia, kad jos pabaigoje būsiu gyva“, – taip vos jei narkotikai visame pasaulyje būtų legalizuoti. sukūrimo. Nuostabūs paplūdimiai, akinamos prasidėjusį veiksmą komentuoja mergina, pasivadi- Bet kol tokia mintis bus laikoma utopija, pana- spalvos bangos, kaitri saulė ir pribloškiamų figūrų nusi tiesiog O. Ne todėl, kad norėtų save lyginti su šios tematikos kinui tenka ieškoti tradicinio finalo. merginos su banglentėmis rankose – reklaminiai šio veikėja iš skandalingo prancūziško erotinio romano Variantų nedaug. „Laukinius“ vainikuoja dvi rojaus atvirukai. Panašiais vaizdais naujausią filmą „O istorija“. Iš tėvų mergina gavo Ofelijos vardą, pabaigos. Viena – reali, kita įsivaizduojama. Dvi pradeda ir JAV kino režisierius Oliveris Stone’as. kurį susitrumpino iki pirmosios raidės. Ji myli du alternatyvos ar du kompromisai?

Sa­vait­ga­lis prie te­le­vi­zo­riaus

Mokėjimas blefuoti padeda ne tik prie ruletės stalo Azartiniai lošimai vilioja ne tik greitai pralobti vasarą leidžia dažydami geltonas juostas ir statyda- šiuos klausimus filmo autoriai bando gauti sudėtin- svajojančius lengvatikius, bet ir menininkus. Jiems mi riboženklius tuščiuose keliuose. Aplink plytin- go mokslinio eksperimento metu. kortų ar ruletės stalas yra puiki kvapą gniaužian- čiose dykvietėse – nė gyvos dvasios. Tik retkarčiais Yra begalė būdų susigrąžinti iš šeimos paspru- čių dramų aikštelė, kurioje galima stebėti, kaip pro šalį prarieda sunkvežimis, kurio vairuotojas kusį vyrą. Patyrusios moterys visus juos žino ir svaiginama pergalė akimirksniu gali virsti visišku primygtinai vaišina namine degtine. Finbogis ir kartais šia patirtimi pasinaudoja. O štai romantinėje bankrotu. Tai vieta, kur išbandomi lošėjų nervai ir Alfredas – tikros priešingybės: pirmasis subrendęs komedijoje „Ištikimoji“ (šeštadienis, 19.00 val., sugebėjimas ramia veido išraiška blefuoti. ir rimtas vyras, o antrasis – plevėsa, kuriam galvoj TV1) jaunoji Džolina (aktorė Heather Graham) Atėję į lošimo namus vieni visiškai pasikliauna tik seksas. Pradžioje jie sunkiai pakenčia vienas panašioje situacijoje sutrinka. Bet ji nenusimena, likimu arba intuicija, o kiti mėgina perprasti atsi- kitą. Bet vėliau, dalydamiesi nelaimingos meilės nes myli tą vėjo pamušalą Karlą (aktorius Luke’as tiktinumų sistemą ir veikti moksliškai. Pastarieji istorijomis ir kvailiodami, net susidraugauja. Wilsonas), savo kaltės nejaučia ir tiki, kad suge- apsiginkluoja ne tiktai gana abstrakčia tikimybių Režisierius Joelis Schumacheris Holivude laiko- bės išsaugoti santuoką. Tiesa, kaip tai padaryti, ji teorija, bet ir konkrečiais matematikų apskaičiuotais mas plataus profilio meistru, nes sugebėjo perprasti nežino. Kol kas... dėsningumais. Dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje bemaž visus žanrus. Kriminalinio trilerio „Nuo- Muzikinė drama „Numylėtinis“ (šeštadienis, tikimybių teoriją praktikoje pabandę pritaikyti ame- puolis“ (penktadienis, 22.50 val., TV1) herojaus 23.00 val., LRT) pasakoja amerikiečių kom- rikiečiai įrodė, kad dažnai kazino lošiantis žmogus Viljamo Fosterio (aktorius Michaelas Douglas) pozitoriaus Cole’o Porterio gyvenimo istoriją. turi teorinę galimybę pralošti šiek tiek rečiau, negu nemalonumai prasidėjo nuo ankstyvo ryto. Įstrigęs Populiarių dainų ir miuziklų autorius buvo gėjus, išlošti. Šios teorijos rezultatai ypač pastebimi žai- automobilių kamštyje, jis pastebėjo, kad mašinos bet santuokoje su žmona Linda Lee pragyveno 35 džiant kortomis „Blekdžeką“ (geriau žinomą kaip kondicionierius neveikia, langas neatsidaro, o įkyri metus. Filme atgyja svarbiausi muzikos genijaus „Akis“ arba tiesiog „21“). Tik reikia atidžiai sekti musė zuja aplink nosį. Tačiau šie nesklandumai (jį suvaidino Kevinas Kline’as) gyvenimo etapai bei lošimą ir be paliovos skaičiuoti kortų kombinacijas. tėra smulkmenos, palyginti su tikromis vyriškio jo santykiai su vyrais ir moterimis. Jo bendravimui su Tikrais įvykiais pagrįstas filmas „21“ (ketvir- problemomis. Atleistas iš darbo, išsiskyręs ir teis- žmona nestigo nieko, išskyrus seksą, o mirus Lindai tadienis, 21.30 val., BTV) nuo pirmų kadrų bando mo sprendimu netekęs teisės matytis su dukrele, C. Porteris nesukūrė nė vienos melodijos. paaiškinti, kaip svarbu lošimo pramonei iššūkį Viljamas griebiasi desperatiško akto – jis keliauja Gerų filmų savaitgalį užbaigs garsusis „Forestas metančio komandinio žaidimo nariams vienas kitą į dukters gimtadienį, pasiryžęs nušluoti visus, kurie Gampas“ (sekmadienis, 11.35 val., LNK). Šešiais suprasti be žodžių. Gestų ir žvilgsnių kalba čia ne pasipainios jo kelyje. Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką mažiau reikšminga nei tinkama kortų kombinacija. Fantastinę dramą „Aurora“ (penktadienis, Jonelio kvailelio istoriją. Vaikystėje Forestas (aktorius Šias svarbias paslaptis sužinome iš Beno Kempbelo 23.15 val., LRT) jauna režisierė Kristina Buožytė Tomas Hanksas) dėl intelekto koeficiento vos neatsi- (aktorius Jimas Sturgessas), jauno matematiko, apibūdino taip: „Dabar technologijos vis labiau dūrė specialiojoje nevispročių mokykloje, bet nuo šios kurį patyręs profesorius Mikis Roza (jį suvaidino skverbiasi į žmonių gyvenimą, keisdamos jų ben- lemties jį išgelbėjo motina. Jos pasiaukojama meilė ir Kevinas Spacey) sugundo savo sugebėjimus pritai- dravimo įpročius. Tuo pat metu naujausios moks- išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad kyti lošiant kortomis ir net įtikina, kad tokia veikla linės žinios aiškina žmogaus elgseną bei jausmus jis išsivadavo iš luošumo, išmokė firminių judesių neprieštarauja įstatymams. cheminių procesų išraiška. Todėl kyla klausimas: scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo „Elito kino“ cikle pristatoma Islandijoje sukurta kaip moderniųjų technologijų paveiktas bendravi- puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo drama „Bet kuriuo keliu“ (ketvirtadienis, 1.20 val., mas keičia požiūri į žmogaus kūną? Ar įmanoma pakviestas pas prezidentą Johną Kennedy, pasižymėjo LRT kultūra), kurios herojai Finbogis ir Alfredas aistra ir meilė be kūniško pagrindo?“Atsakymus į Vietnamo kare ir tapo tikru išminčiumi. www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) 20 Dailė

Salomėja JASTRUMSKYTĖ

Asmeninės ir beasmenės spalvos

,,Raudonosios moters gaudymas“. 1999 m.

Yra pavidalai, kurie susieja jusles su išmanymu, įno- pasirodo esą sąlygiškai jaukios vaikystės patirtys. Asme- riu, išmintimi ir kitomis žmogaus gyvastį apraizgiusiomis ninės. Aštriai reikalaujančios beasmenio, bet visuotinio abstrakcijomis. įtaigumo pusiausvirai atkurti. Trys spalvos, Krzysztofo Kieslowskio „Trois cou- Ilgainiui bet kas tampa sėslus – laikui bėgant randamos leurs“, pasakiau sau prieš atidarant Vilmanto Marcin- patogios formos pasodinti bet kokiai patirčiai – keliaprasmis kevičiaus parodą „Neapibrėžtos erdvės gyventojai“. teiginys apie autoriaus stiliaus tvarumą ir apie jo žiūrovų Socio-spalvos. Psichofiziologinės ir heraldinės spalvos kaip nuostatas – kaip įprasta priimti V. Marcinkevičiaus tapy- mainai tarp galių – du srautai tiek ikoniškojoje K. Kies- bą Lietuvoje, turint omenyje jos karališkojo pripažinimo lowskio trilogijoje, tiek V. Marcinkevičiaus tapyboje kontekstą Danijoje. Įprotis ima sukti mintijimo žiedą – jokių formaliųjų ryšių pagal panašumą, bet vis dėlto aplink pirštą – kūriniai nebeatsiejami nuo jo dabartinių pagal giminystę, pagal kraują, tekantį vaizdiniuose ar vertės herbų, nesvarbu, kad dar Michelis Foucault mus atvaizduose, kad ir kokie jie autentiški ar iliuziniai būtų. įspėjo, jog dabarties ontologija neįmanoma. Tai galioja Retrospektyvinėje kolekcijoje autorius pateikia ir pačių bet kam, tad nuolankumas verčių ir prasmių apyvartai ar naujausių darbų, jungiamų į ciklą „Asmeninės istorijos“, jos atrėmimas arogantišku įmantrios kritikos gestu neper- leisdamas pasisupti keistai minkštose siužetinėse sūpuo- šoktų per dabarties užtvarą, tačiau paliktų jos išteklius klėse. Tai provokuoja lyg japono Kenzaburo Oe romano apleistus ir nenaudingus. Asmuo yra lyg spalva, abu jie ,,Poetas ir sulūžusi burtų lazdelė“. 2005 m. „Asmeninė patirtis“ klaikstančios savasties ratilai, bet Davido Humo „antrinės kokybės“ pasaulio suvokime, „Dekalogas“

Kovo 22 d. Irenos Mikuličiūtės dailės galerijoje lankytojams duris atvėrė nauja erdvė. Pusrūsio salėje jau pristatyta ir pirmoji Romano Averincevo tapybos darbų paroda „Dekalo- gas“. Autorius plėtoja vieną gana skaudžią temą, bet kūrinių pavadinimai įvairūs ir netikėti: „Grandinės vilkimas“, „Automobilio atkėlimas“, „Krovinio nešimas“, „Boingo traukimas“, „Rąsto kėlimas“, „Padangos vertimas“, „Pergalė“ ir kt. „Dekalogas – dešimt Dievo įsakymų. Galime dangstyti veidą tarsi per kriminalines nau- jienas rodomi personažai, galime nusukti į šoną žvilgsnį arba kinkuoti į šalis galvą – nuo to niekur nepabėgsime. Galime būti akli ir kurti, bet Dekalogas vis tiek stovi už mūsų tvirtai suręstų ir aklinai užrakintų sielos durų. Tarp šių dešimties įsakymų nėra mažų ar didelių – visi kertiniai. Tai uola, ant kurios statoma dvasinė visuomenės šventovė“, – teigia autorius. Dešimt paveikslų ta pačia beprasmybės tema. Kaip jos iliustracija pasirinkta pati bepras- miškiausia ir sveikatai pavojingiausia sporto šaka – galiūnų rungtynės. Tačiau tai niekaip nesiejama su Dekalogu, nes jis toks nėra ir negali būti. Jis – beprasmybės antonimas, prieš- prieša. Kūriniuose išvystame, kas nutinka žmogui, nesilaikančiam įstatymų, nematančiam Dekalogo prasmės. Dažniausiai jis tampa Sizifu, dirbančiu niekam nereikalingą absurdišką darbą, kuris tėra raumenų varginimas. Parodos erdvė taip pat pasirinkta neatsitiktinai – joje nyku, tačiau nebeviltiška. Niekas čia nevertinama kontrasto principu – visur yra tiesos ir melo. Pasaulis dažniausiai atrodo pilkas. Sunku rasti vieną tiesą ar absoliutų melą. Šioje aplinkoje taip pat vyksta gyvenimas, nors, atrodo, gana slogus, nykokas. „Man visiškai nesinori pjauti šakos, ant kurios sėdžiu, pogrindis – savitas ir intriguojantis tarpsnis. Siekiu ne smerkti, bet tyrinėti ir ieškoti. Randu paguodą net ir apleistame pusrūsyje – jį iš nenaudojamo paverčiau į socialų ir visuomenei naudingą. Čia iš tiesų užtenka šviesos ir tiesiogine, ir perkeltine prasme“, – keistą erdvę mėgina jaukintis dailininkas. ,,Nemuno“ informacija www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Dailė 21

,,Nukritęs angelas“. ,,Paskutinė diena prieš rytojų“. 2012 m. abu modernūs, neva individas – moderniųjų Vakarų išra- Jei dar kartą paminėsiu kinematografą (pvz., dimas (ir jau nesvarbu, kas pirmas šią tezę ištarė) ir neva „Trois couleurs. Bleu“), mano tekstui gresia forma- neginčijamas faktas, kad spalva išsilaisvino iš tariamai liojo pertekliaus prievarta. Tad jau (prieš) paskutinį trimatės reprezentacijos gniaužtų moderniajame mene. kartą. Egzistencijos ir jos įvairių pozicijų perteikimo Asmuo kartu su savo reprezentacijos spalva – jie abu yra spalva kaip alegorija, metafora, simboliu ir t. t. pilna nebūtini, atsitiktiniai, antriniai vis labiau spaudžiant ne vaizdo istorija (jei tokia apskritai gali būti). Tad tik marksistiniam, bet jau ir naujajam Didžiųjų Duome- tegu ir nesimbolinis, bet stilistinis / instrumentinis nų (Big Data) holizmui, t. y. visuotinių, vis stambesnių mąstymas spalvomis apie sociumo sudėliotus ko- struktūrų svoriui ir galiai, susmigusiai į individą, kuris liažus yra erdvus kanalas įtaigos baržoms plukdyti. joms pajungtas, o ne pats būna „esminė jungtis“. Asmuo Tuo V. Marcinkevičius vykusiai naudojasi. Nors tegali raitytis ir be paliovos priešintis, blukti, bet galiau- plėšrūs jo paveikslų koloritai ilgainiui nusisto- siai išlikti, prasisunkti kraujo spalva per holizmo marlės vėjo ir tapo asmeniniais ženklais, dėl kūniškojo sluoksnius, sutvarsčiusius sąmonės ir sociumo judesius. universalumo spalvų magma liko karšta ir atvira Trys spalvos. Tarkim, raudona, „Rouge“. Grįžtant visoms dramoms ir tragedijoms išreikšti. Spalvų prie K. Kieslowskio, jo filmų triada sukurta atsiremiant spektro ribotumą peržengia jo sąsajos su laiku ir į Prancūzijos revoliucijos spalvas; jo „Trois couleurs“ kūnu, erdve ir gestu, o šis dar jungiasi su maniera mums – lyg hidraulinis metaforos mechanizmas, su- ir vieta, lygiai kaip pigmentas primirkomas vietinio slegiantis asmeninę individo istoriją į spalvos bloką – aliejaus. Neklausime, kiek dvilypė vietos sąjunga į-kūnytą, į-sąmonintą spalvą. Kai kas sako, neva spalvas (kūrybos plėtojimas Lietuvoje ir Danijoje) veikia mūsų metaforai režisierius pasirinko dėl to, kad toji šalis tariamą „socioanalitinę spalvą“, jei galima taip finansavo jo filmą (esą kitu atveju būtų pasirinktos kitos įžūliai / įmantriai pasakyti, bet drąsos ir laisvės spalvos). Kiti mano, kad mūsų tapytojas, kurio darbus juslėse nomadai juk turi daugiau, nes jų nepririša tuoj ryškiau matysime apsižiūrėję mąstymui padėsiančius tasai Martino Heideggerio išaukštintas savos že- įrankius, yra pasirinkęs heraldiškai nejudrias spalvas mės autentiškumo svoris. Tiesą sakant, pastarąjį dėl itin subjektyvių (objektyvių?) priežasčių, veikiančių savasties žemiškumą po klostėmis slepia kai kurie daniškajame ir lietuviškajame meno lauke. O pats jis yra V. Marcinkevičiaus darbai, sakykim, tikrą jautrią ,,Berniukas ir degantis pieno bidonas“. Iš ciklo sakęs, jog kai kuriuos spalvų santykius tik išbando, tuo istoriją minintys du paveikslai tuo pačiu pavadinimu ,,Asmeninės istorijos“. 2012 m. metu kiti deriniai jam yra tiesiog neatsiejami, lyg įrankiai, „Angelai ir mergaitė“. Ar net „Kritęs angelas“, jo apie kuriuos nereikia galvoti. Savi ir svetimi siužetai, plati ir šlapia mėlyna spalva, dėl kurios jis atrodo iš- savo projekcijų čiuptuvus. Kita vertus, lygiagrečiai susidūrę vienoje „neapibrėžtoje erdvėje“, pačiam V. Mar- siritęs iš savito plastinio kokono, kuriame ilgai buvo su infantiliško jusliškumo vaizduote klesti beveik cinkevičiui taip savita poetika įvardijus parodos kolekciją, kartu su lietuviškosiomis tapybos tradicijomis. Na, bespalvis, monochrominis, o tai atrodytų neįprasta parodo tapytojo gebą justi ir jausti intymius atstumus o nauja drobė iš „Asmeninių istorijų“ – „Berniukas V. Marcinkevičiui, anoniminės dramos dvilypumas savo paveikslų talpose. Poetika grąžina siužetą tapybai, ir degantis pieno bidonas“ – prisodrintas manieringų paveiksle „Paskutinė diena prieš rytojų“, tačiau ir čia bet neužpusto jos lakiu naratyvu. V. Marcinkevičiaus neoekspresionistinių (taip jas vadinkime dėl įpročio gilioji angelų spalva, virpulinga aistringos nežinios paveiksluose įsivaizduojamas siužetas pasirodo staigiai ir susitarimo) deformacijų, autentiškumą perkelia spalva, „Bleu“, sugriebia tai, kas lieka iš kūno. O it regą ištinkanti spalva – nesvarbu, ar ji išnirtų priešais, iš tradicijos nuojautų lauko į jaukų pirminį būvį – štai portretai – „Moteris balta suknele“, „Švilpimas“ ar išsprūstų iš paties kūno – sinesteziškai, tuo metu, kai ankstyvos vaikystės prisiminimus. Heraldinė spalvų šalta mėlyna spalva užlieja kūnus taip, lyg šie būtų jo gyvavimo sąlygos tam tikru būdu paveikiamos. Pasta- gynyba čia nereikalinga – tapytojas pasirenka įpras- nulupti nuo tūkstantmečių Indijos šventyklų freskų. Jei ruoju metu netrūksta gamtamokslio teorijų apie spalvos čiausius, kai kam net įgrisusius dėl per aiškios nuo- sektume paties autoriaus išsakytą mintį apie mėlynos virtuozišką ir tiesioginį patyrimą per jų įkūnytumą, kad rodos į autorystę, spalvinius santykius („Ir vėl geltoni spalvos simbolinę reikšmę jam – tuomet regėtume nereikią jokios terpės. Lygiai taip pat Vilmanto paveikslų žmogeliukai?“, kaip juokaudamas prisiminė tapytojas visišką kūno virtimą dvasia. Kobaltu. Jei vytumės kitas gyventojai yra „tiesioginės būtys“, nei reprezentuojan- vieną savo kūrybos gerbėją) – intymiajam atminties spalvas, galbūt rastume dvasios transubstancializaciją čios, nei pasakojančios, nei maloninančios. Senųjų ir klodui atkasti reikia paprastų įrankių. Vilmantas šiame kūnu, galiausiai polimorfinį deleuziškąjį virsmą Kitu naujųjų „laukinių“ tapyboje spalvos ir siužetų santykių cikle paprastas ir žemiškas, šiltas ir perdėm gyvas be- iki pat mineralo būvio. Kadmiu. Chromu. Pigmentais svertai kabo tik ant plono chronologijos strypo, bet, tiesą asmeniame savo vizijų sraute. Paveikslai „Berniukas tarp pigmentų. Tapybos chemija. Melancholiška sakant, spalvos sutapatinimas su veiksmu, istorija ar net su kirviu“, „Berniukas ir karvė“ šnopuoja „veršio kūtės gimties vietos elementų poetika. Beasmeniškumo tam tikra esme V. Marcinkevičiaus paveiksluose yra kone šiluma“, kurią taip niekino Thomo Manno Daktaras susiliejimais su asmeniškumu. Be hierarchijos. jo veriančios ir provokuojančios tapybos principas. Antai Faustas – Andrianas Lėverkiūnas. mėlyna, anot autoriaus, esanti ne tapybinė šešėlio spalva, Tuo metu „Raudonosios moters gaudyme“, bet dvasinės dimensijos nuoroda, kad ir kur ji įsiterptų sukurtame trylika metų iki „Asmeninių istorijų“, į atvaizdo kūną. amalgamiškasis Faustas mėgaujasi ištiesęs visus www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) 22 Kampas

(Norvegija). Programoje: Jean Sibelius Simfonija Nr. 5 Es-dur op. 82, Edvard Grieg Koncertas fort- epijonui a-moll op. 16. Bilietų kainos – 10, 15, 20 Lt. 6 d., sekmadienį, 17 val. Baigiamasis koncertas „Sutvėrimai ir šnabždesiai“. Valstybinės kultūros ir Kau­no ka­me­ri­nis te­at­ras meno premijos laureatas Kauno styginių kvartetas: 5 d., šeštadienį, 18 val. Daivos Čepauskaitės Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Vilija Žilinskienė (II smuikas), Rūta Balniūtė 3 d., ketvirtadienį, 14 val. Didžiojoje sceno- „Diena ir naktis“. Dviejų dalių drama. Režisierius Stanislovas Rubinovas. Spektaklio trukmė – 2.30 val. (altas), Saulius Bartulis (violončelė). Programoje: je – „Moderatoriai“. Vienos dalies forumas. Giedriaus Kuprevičiaus audiovizualinė oratorija Režisierius Andrius Kurienius. Spektaklio trukmė – Bilietų kainos – 24, 30 Lt. Teatro kasa (Kęstučio g. 74A) dirba I–V 14–18 val., „Pasaulio sutvėrimas XX amžiaus pabaigai“ pagal 1.20 val. Bilieto kaina – 25 Lt, moksleiviams ir M. K. Čiurlionio paveikslus (1998) „Prologas“, studentams – 15 Lt. VI–VII 11–18 val., tel. 22 82 26. Bilietus taip pat platina Bilietai.lt. „Flora“, „Fauna“, „Rex“. Kompiuterinės animaci- 4 d., penktadienį, 18 val. Didžiojoje scenoje – Vilniaus jos autorius Egidijus Vaškevičius „Šnabždesiai ir mažojo teatro spektaklis: Mariaus Ivaškevičiaus šnarėjimai“ (2013, pasaulinė premjera) Bilietų kai- „Mistras“. Dviejų dalių spektaklis. Režisierius nos – 10, 15, 20 Lt. Koncerto partneris – Lietuvos Rimas Tuminas. Spektaklio trukmė – 3 val. Bilietų kompozitorių sąjunga. kainos – 27-62 Lt. Filharmonijos kasa (L. Sapiegos g. 5) dirba 4 d., penktadienį, 18.30 val. Ilgojoje salėje – Bil- II–VI 14–18 val., tel. 20 04 78. Bilietus taip pat janos Srlbjanovič „Skėriai“. Dviejų dalių tragiko- platina Tiketa. medija. Režisierius Rolandas Atkočiūnas. Spektak- 6 d., sekmadienį, 13 val. Kauno Šv. Arkan- lio trukmė – 3 val. Bilieto kaina – 30 Lt. gelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje – kompozitoriaus 5 d., šeštadienį, 18 val. Rūtos salėje – Yukio Vlado Švedo kūrinių koncertas, skirtas 80-mečio Mishima „Markizė de Sad“. Dviejų dalių ironiška jubiliejui paminėti. Kauno valstybinis choras (meno fantazija. Režisierius Artūras Areima. Spektaklio vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis). Solistai: trukmė – 2.45 val. Bilieto kaina – 25 Lt. Jurgita Žilinskaitė (sopranas), Kristina Stumbrienė 6 d., sekmadienį, 15 val. Ilgojoje salėje – In- (mecosopranas), Renata Marcinkutė-Lesieur esos Paliulytės „Liūdnas dievas“. Skaudi istorija (vargonai), Beata Andriuškevičienė (vargonai). visai šeimai. Režisierė Inesa Paliulytė. Spektaklio Dirigentas Petras Bingelis. Programoje: Sonata trukmė – 1.30 val. Bilieto kaina – 25 Lt. vargonams Nr. 2, „Miško pasaka“, „Giria“ (ž. 6 d., sekmadienį, 18 val. Mažojoje scenoje – B. Mackevičiaus), „Aguonėlė“ (ž. E. Mieželaičio), Kau­no vals­ty­bi­nis mu­zi­ki­nis te­at­ras Juozo Tumo-Vaižganto „Žemės ar moters“. Komedija. G. Caccini „Ave Maria” (ar. V. Švedo), „Lieps- 3 d., ketvirtadienį, 18 val. Premjera! Frenko Režisierius Tomas Erbrėderis. Spektaklio trukmė – 1 val. nojantys medžiai“ (ž. J. Degutytės), „Dzūkiškos Vaildhorno „Grafas Montekristas“. Dviejų dalių Bilieto kaina – 30 Lt. Mišios“. Įėjimas nemokamas. miuziklas. Režisierius Kęstutis Jakštas, dirigentas Iki gegužės 1 d. Nacionaliniame Kauno dramos 8 d., antradienį, 18 val. Merūno Vitulskio kon- Jonas Janulevičius, scenografas ir videoprojekcijų teatre eksponuojama tapybos paroda „Dailininkas certas „Neapolietiškos dainos“. Bilietų kainos – 30, autorius, Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo Stasys Sčesnulevičius: šešėlyje likusi kūryba“. 40, 50 Lt. dailininkas Juozas Statkevičius, šviesų dailininkas Teatro kasa (Laisves al. 71) dirba kasdien 10.30– 9 d., trečiadienį, 18 val. Kamerinės muzikos Audrius Jankauskas, choreografai Dainius Bervin- 19 val., tel. 22 40 64. Bilietus taip pat platina Tiketa. vakaras. Styginių kvartetas „Projektas“: A Paulius gis, Gintaras Visockis, chormeisteriai Ramūnas Til- Biveinis (I smuikas), Inga Kuizinaitė-Aleksienė vikas, Rasa Vaitkevičiūtė. Spektaklio trukmė – 3 val. (II smuikas), Ramūnas Zakaras (altas), Onutė Bilietų kainos – 25, 40, 70, 80, 150 Lt. Švabauskaitė (violončelė). Solistė Raminta Vai- 4 d., penktadienį, 18 val. Johano Štrauso „Vi- cekauskaitė (sopranas). Programoje: Ph. Glass enos kraujas“. Trijų veiksmų operetė. Atnaujinimo Styginių kvartetas Nr. 2 „Kompanija“, A. Schoen- režisierius Gediminas Maciulevičius, dirigentas berg „Kabareto dainos“, G. Kuprevičius „Lietuvių Virgilijus Visockis, atnaujinimo dailininkė Marta liaudies dainos“, L. Janáček Styginių kvartetas Nr. Vosyliūtė, choreografas Aleksandras Jankauskas. 2 „Kreicerio sonata“. Bilietų kainos – 10, 15 Lt. Spektaklis skiriamas solisto Jono Antanavičiaus XVII kompozitorių E. Griego (1843-1907) ir 80-čiui. Spektaklio trukmė – 3 val. Bilietų kainos 5 d., šeštadienį, 18 val. Franka Rame, Dario Fo M. K. Čiurlionio (1875-1911) muzikos festivalis – 15, 30, 45, 50, 100 Lt. „Laisvoji pora“. Režisieriai Rima Januškevičiūtė ir Balandžio 3–6 d. / Hordalandas–Kaunas 5 d., šeštadienį, 18 val. Karlo Miliokerio „Stu- Audrius Baniūnas. Spektaklio trukmė – 1.20 val. 3 d., ketvirtadienį, 18 val. Pradedamasis kon- dentas elgeta“. Trijų veiksmų operetė. Režisierius Bilietų kainos – 30, 35 Lt. certas. Kauno valstybinis choras (meno vadovas Andrey Bestchastny, dirigentas Virgilijus Visockis, 6 d., sekmadienį, 12 val. Agnės Dilytės „Kreivos ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), Valstybinės dailininkė Kotryna Daujotaitė, choreografas Dain- daiktų istorijos“. Spektaklis vaikams. Režisierius Au- kultūros ir meno premijos laureatas Kauno styginių ius Bervingis. Spektaklio trukmė – 3 val. Bilietų drius Baniūnas. Spektaklio trukmė – 1.10 val. Bilieto kvartetas: Karolina Beinarytė-Palekauskienė kainos – 15, 20, 35, 40, 100 Lt. kaina – 15 Lt. (I smuikas), Vilija Žilinskienė (II smuikas), Rūta 6 d., sekmadienį, 12 val. Eduardo Chagagortia- Teatro kasa (M. Daukšos g. 34) dirba III–V Balniūtė (altas), Saulius Bartulis (violončelė). no „Ausinė kepurė“. Dviejų dalių komiška opera 15–19 val., VI 15–18 val., VII – dvi valandos prieš Solistai: Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Mindaugas vaikams. Dirigentas Virgilijus Visockis, režisierė spektaklį, tel.: 40 84 70. Bilietus taip pat platina Zimkus (tenoras), Liudas Mikalauskas (bosas), Anastasija Grinenko (Baltarusija), scenografas Bilietai.lt. Sergej Krinicin (gitara). Dirigentas Petras Bingelis. Andrej Merankov (Baltarusija), kostiumų dailininkė Programoje: Vidmantas Bartulis „Niekieno rožė“ Julija Babajeva (Baltarusija), choreografas Dmitrij (ž. P. Celan) balsui ir styginių kvartetui, Styginių Jakubovič (Baltarusija), chormeisteriai Ramūnas kvartetas Nr. 1 „O, brangioji“, „Tyliai Naujalis Tilvikas, Rasa Vaitkevičiūtė. Bilietų kainos – 7, kalbina Vištelį“ styginių kvartetui, „Graudžioji 15, 20, 25, 50 Lt. kantata“ (ž. Jean-Luc Lagarce) tenorui, bosui, 6 d., sekmadienį, 18 val. Leo Faliso „Madam styginių kvartetui ir gitarai, „Mano (Manno) kopos“ Pompadur“. Dviejų dalių operetė. Režisierė ir (ž. V. Bartulio) mišriam chorui a cappella, „Saulute choreografė Anželika Cholina, dirigentas Jonas šviesioji“ (ž. M. K. Čiurlionio), „Vėrinys Marijai“ Janulevičius, scenografas Marijus Jacovskis, Kau­no vals­ty­bi­nis lė­lių te­at­ras balsui, mišriam chorui ir styginių kvartetui. Kon- kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius. 5 d., šeštadienį, 12 val. Vilniaus „Lėlės“ teatro certo partneris – Lietuvos kompozitorių sąjunga. Spektaklio trukmė – 2.50 val. Bilietų kainos – 15, gastrolės Kaune! „Sniego karalienė“. Šešėlių pasaka Bilietų kainos – 10, 15, 20 Lt. 30, 45, 50, 100 Lt. vaikams (nuo 3 m.). Režisierė Nijolė Indriūnaitė. 4 d., penktadienį, 18 val. Norvegijos džiazo 9 d., trečiadienį, 18 val. „Zygfrydo Vernerio Bilieto kaina – 12 Lt. spalvos. Ivar Kolve Trio (Norvegija): Ivar Kolve kabaretas“. Dviejų dalių muzikinis reviu. Režisierius 6 d., sekmadienį, 12 val. „Katės namai“. (vibrafonas, marimba), Sébastien Dubé (kontrabo- Kęstutis Jakštas, dirigentas Jonas Janulevičius, Muzikinė pasaka apie tikrą ir tariamą draugystę sas), Stein Inge Brækhus (mušamieji, perkusija). dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, choreo- (nuo 5 m.). Režisierius Algimantas Stankevičius. Programoje – originalios džiazo kompozicijos. grafai Dainius Bervingis, Gintaras Visockis. Spe- Bilietų kainos – 8, 10, 12 Lt. Bilietų kainos – 10, 15, 20 Lt. ktaklio trukmė – 3 val. Bilietų kainos – 20, 30, 50, Teatro kasa (Laisvės al. 87A) dirba IV–V 11–17 val., 5 d., šeštadienį, 17 val. Lietuvos nacionalinis 60, 100 Lt. VI–VII 10–14 val., tel. 22 16 91. Bilietus taip pat simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. di- Teatro kasa (Laisvės al. 91) dirba II–VII 11–14, platina Bilietų pasaulis. rigentas Juozas Domarkas). Solistė Marina Kan 15–18 val., tel. 20 09 33. Bilietų galima įsigyti ir (fortepijonas, Norvegija). Dirigentas Espen Selvik internetu www.muzikinisteatras.lt. www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907) Kampas 23

ISSN 0134-3149

Leidžiamas nuo 1967 m. balandžio mėn. Išeina ketvirtadieniais 4 d., penktadienį, 18 val. koncertas „Dvi karališkosios 3 d., ketvirtadienį, 17 val. Maironio lietuvių R“. Dalyvaus: Rita Novikaitė (mecosopranas) ir Daina literatūros muziejuje (Rotušės a. 13) – vakaras Gedimino g. 45, 44239 Kaunas Marcinkevičiūtė (fortepijonas). Programoje: dviejų ryškių „Literatūrinis ekspromtas“. Trys rašytojos iš Telefonas ir faksas – (8-37) 322244 XIX-XX a. sandūros kompozitorių – Ottorino Respighi pajūrio – Daiva Molytė-Lukauskienė, Nijolė El. paštas: [email protected] ir Sergejaus Rachmaninovo – dainos bei fortepijoniniai Kliukaitė-Kepenienė, Rita Latvėnaitė-Kairienė – Internetinis adresas: http://www.nemunas.net kūriniai. Koncertą ves Živilė Elzbutienė. Bilieto kaina – skaitys savo kūrybą. Renginį moderuos muziejaus 12 Lt, moksleiviams, studentams, senjorams, žmonėms direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė. su negalia ir turintiems „Daily Card“, „Omni ID“ 9 d., trečiadienį, 17 val. atminties valanda „Bet būties toks trumpas skrydis“, skirta poeto nuolaidų korteles – 8 Lt. Indeksas 0079 7 d., pirmadienį, 17 val. Kauno Juozo Nau- Jono Strielkūno 75-osioms gimimo metinėms. J. Strielkūno kūrybą skaitys aktorė Olita Dautartaitė, Steigėjas ir leidėjas — Lietuvos rašytojų sąjunga jalio muzikos gimnazijos Akompanimento klasės Steigimo liudijimas Nr. 405 abiturientų koncertas. Dalyvaus Kauno valstybinio fortepijonu gros Darius Kudirka. 10 d., ketvirtadienį, 18 val. „Literatūrinių vil- Spausdino Taurapolis muzikinio teatro solistai: Gražina Miliauskaitė (so- Tiražas 1000 pranas), Rita Preikšaitė (mecosopranas) ir Giedrius niaus slinkčių“ viešnagė Kaune. Programoje – alma- Prunskus (baritonas). Programoje – lietuvių, rusų ir nacho pristatymas ir kūrybos skaitymai. Dalyvaus Rankraščių nerecenzuojame ir negrąžiname. užsienio kompozitorių kūriniai. Įėjimas nemokamas. poetai Ramunė Brundzaitė, Aušra Kaziliūnaitė, 8 d., antradienį, 18 val. Akordeono muzikos kon- Tomas Petrulis, Violeta Bučiūtė, Mantas Balakaus- certas. Dalyvaus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kas, Aivaras Veiknys, prozininkai Maksim Ivanov, Vyriausiasis redaktorius solistai ir akordeonų duetas: Agnė Dūkštaitė ir Tadas Saulius Vasiliauskas, bardas Gytis Ambrazevičius, Viktoras Rudžianskas – Motiečius. Programoje: J. S. Bach, S. Rachmaninov, projekto vadovas Juozas Žitkauskas. tel.: (8-37) 322244, (8-610) 67255 D. Scarlatti, J. Tamulionio, S. Vainiūno, J. Nuorvala, F. Maironio lietuvių literatūros muziejuje šiuo metu Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja – veikia parodos: Gurbindo, V. Runčak, T. Lundquist, K. Karajev kūriniai. Gražina Viktorija Petrošienė Bilieto kaina – 10 Lt, moksleiviams, studentams, senjo- „Maironis ir jo epocha. ...palieku visą mano judomąjį turtą“, tel.: (8-37) 322266 rams, žmonėms su negalia ir turintiems „Daily Card“, Referentė – Aurina Venislovaitė – „Omni ID“ nuolaidų korteles – 8 Lt. „Maironio memorialiniai daiktai kitoje aplinkoje“, 10 d., ketvirtadienį, 17 val. įvyks tradicinis ir „Kristijonui Donelaičiai – 300“, tel. (8-37) 322244 truputėlį kitoks „Šaipokų pusvakaris“. Drauge su „Aš dar kartą grįžtu“ (Ignui Šeiniui – 125), Naujienų redaktoriai: sukaktuvininku satyriku Aleksu Dabulskiu dalyvaus „Juozui Kruminui – 100“, Audronė Meškauskaitė – šaipokai Jurgis Gimberis, Rimantas Klusas, Evaldas Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda tel. (8-37) 322251, (8-615) 24983 „Tango“. Raseinis, linksmai nusiteikę aktorius Petras Venslo- Andrius Jakučiūnas – vas ir „Kauko laiptų“ leidyklos direktorius, poetas tel. (8-611) 98945, Viktoras Rudžianskas. Vakaro vedėjas – rašytojas el. paštas: [email protected] Vidmantas Kiaušas-Elmiškis. Programoje: karikatūrų Apžvalgos, korektūra – Neringa Butnoriūtė – parodos „Mūzos šypsosi“ atidarymas ir Alekso Dabul- skio knygos „Baigtas kriukis“ sutiktuvės. Šmaikščios tel. (8-627) 54244 kūrybos rinkinio anotacijoje parašyta: „Ironiška lyrika Maketuotojas – Juozas Pužauskas – pramaišiui su geranoriška satyra. Trumpi eilėraščiai, Tradicinis 42-asis mėgėjų teatrų festivalis tel. (8-656) 38529 epigramos, paskyrimai žinomiems visuomenės „Kauno rampa 2014“ Buhalterė – Irena Kavaliauskienė – veikėjams“. Įėjimas nemokamas. tel. (8-37) 322235, (8-656) 41705 Bilietų galima įsigyti Kauno menininkų namų Kauno kultūros centre „Tautos namai“ (Vy- Talkininkai: tauto pr. 79) „Mūzų svetainėje“ (I–IV 10–13 val., 14–17 val., V Romualdas Rakauskas (fotografija) 10–13 val., 14–16 val. ir prieš renginį) ir visose Tiketa 3 d., ketvirtadienį, 11 val. Kauno Kazio Binkio kasose. Informacija tel. (8-37) 22 31 44, www.kmn.lt. teatro jaunimo trupės spektaklis-pasaka vaikams Eugenija Žakienė (muzika) „Užsispyrusi princesė“. Režisierė Nida Vita Ži- Gediminas Jankauskas (kinas) 6 d., sekmadienį, 12 val. ir 9 d., trečiadienį, linskienė. Dailininkė Rasa Puišienė. Spektaklis Gediminas Jankus (teatras) 16 val. Kauno vaikų ir jaunimo teatre „Vilkolakis“ nemokamas. Zenonas Baltrušis (fotografija) (Kovo 11-osios g. 108) – S. Ivanauskaitės „Trys ne- 19 val. premjera! Kazio Binkio teatro fantasma- Lina Navickaitė (kalba) gražios karalaitės“. Legenda-pokštas škotų liaudies gorija „Gyventi sekasi!?“ M. Vorfolomejevo tragi- pasakų motyvais. Informacija tel. (8 37) 31 37 12. komedijos „Šventasis ir nuodėmingasis“ motyvais. Režisierius Rimantas Štaras. Dailininkė Rimutė Mielos kolegės, mieli kolegos, Skučienė. Bilieto kaina – 10 Lt. 4 d., penktadienį, 18 val. KTU teatro studi- Rëmëjai: 2014 m. balandžio 4 d., penktadienį, 11 val. Lietu- jos „44“ spektaklis „Trys draugai“. Pagal E. M. vos rašytojų sąjungos rūmuose, Rašytojų klubo salėje Remarką. Režisierius Ridas Žirgulis. Bilieto lietuvos respublikos (Vilniuje, K. Sirvydo g. 6)vyks Lietuvos rašytojų kaina – 10 Lt. KultŪros rĖmimo sąjungos suvažiavimas. Registracija – nuo 10 val. 5 d., šeštadienį, 12 val. teatro grupės „Teatro- fondas Kviečiame būtinai dalyvauti, nes per didelė prabanga SPAUDOS, RADIJO IR nas“ klounados spektaklis visai šeimai „Ofis“. Kauno miesto TELEVIZIJOS RėMIMO dėl kvorumo trūkumo rengti pakartotiną suvažiavimą. Režisierius Gildas Aleksa. Bilieto kaina – 10 Lt. savivaldybė FONDAS LRS valdyba 16 val. Biržų kultūros centro Boriso Dauguviečio Suvažiavimo darbotvarkė teatro komedija „Švelnus ilgesys“. Pagal F. Bulia- kovą.. Režisierė Vita Vorienė. Bilieto kaina – 10 Lt. „Nemuno“ sąskaitos AB banke „Swedbank“: 10.00 Dalyvių registracija. Bilietus platina Tiketa ir centro kasa 1 val. prieš LT 147300010002256121 — einamoji sąskaita; 11.00 Suvažiavimo pradžia. spektaklius. LT 097300010002230312 — biudžetinė sąskaita; 11.15–11.30 Reglamento, sekretoriato, balsų LT 757300010034284035 — valiutinė sąskaita. skaičiuotojų (atviro balsavimo) tvirtinimas. 3 d., ketvirtadienį, 15 val. Kauno miesto muzie- 11.30–11.50 LRS metinė ataskaita. Pranešėjas jaus skyriuje M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas. muziejuje (K. Petrausko g. 31) – klarneto ir obojaus Prenumeratos kaina mėnesiui — 9 Lt 11.50–12.10 Valdybos metinė ataskaita (LRS pir- muzikos koncertas. Koncertuos Juozo Naujalio Prenumerata priimama mininko pavaduotojos B. Augustinienės pranešimas). muzikos gimnazijos abiturientai: Ignas Vaikutis visuose pašto skyriuose, 12.10–12.30 Pranešėjų atsakymai į klausimus. (mokytojas Vitaliaus Žemaitis), Rytė Brazauskaitė internetu www.post.lt ir www.prenumerata.lt Ataskaitų tvirtinimas. ir Indrė Okockytė (mokytojas Vytautas Masteika), arba redakcijoje 12.30–13.30 Rezoliucijos, pareiškimai ir kiti koncertmeisterės: Daiva Stulgytė, Agnė Pranculytė- klausimai. Jončienė, Gintarė Šatinskaitė. Įėjimas su muziejaus 13.30 Suvažiavimo uždarymas. lankymo bilietais. 24 www.nemunas.net . 2014 m. balandþio 3–9 d., Nr. 13 (907)

Moters tapatybė – būsenų atspindžiai drobėje vizualinį tekstą, bandant ne tik sau, bet ir kitiems atverti tapatybės, prasmės ir reikšmės problemą“, – taip savo meninius, vidinio turinio ir esmės ieškojimus Balandžio 3 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre apibūdino J. Linkevičiūtė-Rimavičienė. „Tapybą savyje užrakinau iš didelės (Šv. Gertrūdos g. 58) vyks žurnalistės, mokslų daktarės Jolitos Linkevičiūtės- konkurencijos baimės besimokydama Marijampolės meno mokykloje, o ryžto Rimavičienės tapybos kūrinių parodos „Metaforos“ atidarymas. studijuoti Dailės akademijoje nepakako. Žurnalistika – labiau atsitiktinis pa- Autorė pristato darbus, sukurtus sirinkimas, tačiau ir joje verta įžvelgti 2007-2014 m. Tai moterų portretai, gyvenimo poeziją, likimo dovaną. vadintini metaforomis, būsenomis. Kiekvienas pokalbis, interviu, susiti- J. Linkevičiūtė-Rimavičienė tapybą kimas su talentingu žmogumi įkvepia, ir kūrybą įvardija autentiškumo ieš- palieka žymę – prasideda sielų šokis, kojimu ir būsenų dienoraščio rašymu keičiamasi energijomis. Prieš baltą drobėje, todėl neverta ieškoti realių drobę atsistoti yra tas pat kaip prieš personažų ar portretuojamų asmenų. tuščią popieriaus lapą“, – prisipažįsta. „Esu dėkinga skulptoriui Robertui Tapyba prasidėjo nuo susipažinimo Antiniui už atsivertimą į meną ir kū- su savo pačios istorija ir tuo, kas viduje rybą. Kai išdrįsau jam parodyti savo buvo suspausta: juk vienas iš kultūrinių darbus, jis pasakė: tapai „navatnai“. tabu yra siekis pažvelgti į menininko Tai buvo savotiška šios parodos pas- gyvenimo istoriją, ne vien biografiją. kata, nors jai iš tiesų subręsti padėjo „Norėjau nustoti bėgti nuo savo tiesos fotomenininkai Robertas Kanys ir ir susikurti save iš naujo, atgauti vidinį Zenonas Baltrušis“, – pasakojo autorė. Aš, paslėptą po įvairių vaikystės išgy- Moterų portretai, susimaišę su vaisiais, venimų, nusivylimo, neišsipildymo gėlėmis, pasak J. Linkevičiūtės-Rima- apnašomis“, – tapybos vidinį virsmą, vičienės, yra laiškai sau – metaforos, kaip tapatybės ir laiškų sau formą, ženklinimas ir susitikimai su Kitais. įvardija Jolita. Moterų portretai – iš Grįžimas į tapybą – tai savęs ir asmens praeities, bandant atrasti užmirštą tapatybės paieškos, kurios gali būti moteriškumo esmę – fiksuojant ten svarbios ir žiūrovams, stebėtojams. buvimą čia – trapumo, efemeriškumo Daugelis moterų šiuose darbuose metafora. Kituose darbuose nutapyti atpažįsta save, tapatinasi – vaidinasi, vaisiai ženklina transformaciją, brandą pasitvirtina suvokimas, kad tai, kas yra ir santykius – tai, kas žmogaus gyve- labai asmeniška, taip pat yra visuotina, nime yra svarbu. Autorė pastebi, jog bendra, perskaitoma kiekvienam sava tekstai, kuriais kartais aprašomi kai kalba. Autorės tikslas – įvardyti moters kurie darbai, stebėtojams kelia su jų savasties, kitimo, tapsmo moterimi asmenine patirtimi susijusių prieštarin- svarbą, todėl ieškoti konkrečių atitik­ gų asociacijų. Juk vienas iš pagrindinių menų nėra svarbu. gyvenimo uždavinių yra vidinio vaiko, „Tekstais rašiau žymių menininkų – kuris tebegyvena kiekvieno žmogaus Antano Obcarsko, Arūno Vaitkūno, viduje – kartais įskaudinto, nepriglaus- Romualdo Požerskio, Gintaro Česonio, to ar nemylėto, – susigrąžinimas. Toks kitų kūrėjų – portretus ir interviu, kurie įvardijimas, atpažinimas, apkabinimas buvo publikuoti kultūros savaitraštyje ir nuraminimas yra kelias autentišku- „Nemunas“, žurnale „Istorijos“. Jų patirtis, įklimpimas kūryboje, mene, jų mo, savasties radimo, leidimo sau būti pripažintam link. „Jei buvau neragavusi vidinė laisvė kaupėsi ir manyje, judino tai, ką buvau paneigusi, nutylėjusi. granato sulčių, vaidinasi, ateina laikas, kai galiu padalyti vaisių pusiau, palaikyti Nedrąsus „išėjimas“ į tapybą siejosi su kita galimybe – moksliniu darbu, saujoje ir lyžtelėti netikėtai ištryškusį klampumą, saldumą“, – sako realistinės kuriame nagrinėjau lietuvių kultūrinę tapatybę ne kaip statišką, vieną kartą tapybos krypties darbų autorė. visiems laikams sukurtą, bet kaip procesą, kitimą. Suvokiau, kad tautos raida Paroda veiks iki balandžio 22 d. panaši į individo: ji gimsta, bręsta, keičiasi, rašo savo biografiją. Naratyvų ir metaforų analizė netikėtai atvėrė galimybę ženklinti drobę dažais, rašyti Ona MONTVYDAITĖ