ISSN 1392-3781. Þiemgala. 2012/1 Kultūros geografija. Mokslo darbas MARIUS BARTAŠIUS

Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas

Anotacija: straipsnyje Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas Įvadas nagrinėjamas trimis aspektais: funkciniu, kultūriniu-etnografiniu ir sa- Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas nėra nauja tema. Užuo- vimonės. Sekant Lietuvos Žiemgalos funkcinių vienetų istorinę raidą, mazgų ir bandymų tyrinėti atskirus Lietuvos Žiemgalos kultūrinio galima lengviau įvertinti Lietuvos Žiemgalos kultūrinio regiono sanklo- regiono regioninės etnografinės kultūros komponentus (pavyzdžiui, dos ypatumus ir jų susiformavimo priežastis. Nagrinėjamas regionas archeologinius duomenis, tarmes ir kt.) būta ir anksčiau, tačiau trūko leidžia atskleisti savitą, kultūros požiūriu gana skirtingą regiono struk- metodiškai sistemingo ir kompleksinio darbo. Be to, išskiriant dabarti- tūrą. Šiame darbe aptariami aktualūs etnografinio-kultūrinio regiono nius Lietuvos kultūrinius regionus, pasigendama geografinio kultūros sampratos, etninės ir regioninės savimonės, tapatumo klausimai. aspekto, mažai atsižvelgiama į gyventojų savimonę, stokojama šių die- Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas atskleistas kompleksiškai ir nų regioninę kultūrinę savivoką ir saviraišką atspindinčių tyrimų. Tenka išsamiai, atsižvelgiant į įvairių mokslo sričių duomenis. Duomenys pripažinti, kad Lietuvoje iki šiol nustelbia skirstymas į rajonus etno- lyginti su savita šio tyrimo analize, sisteminti geografiniu pagrindu ir grafiniu-lingvistiniu pagrindu, pagal kurį Lietuvos Žiemgala apskritai iliustruoti kartoschemomis. Šiame darbe, remiantis visais duomenis, neišskiriama. Lietuvos Žiemgalos regionas išsiskiria Lietuvos kultūrinių stengiamasi nustatyti kompleksinę Lietuvos Žiemgalos kultūrinio regi- regionų sanklodoje, o, atsižvelgiant į tai, kad žiemgališkoji savimonė ono ribą, apžvelgiami svarbiausi jos vidinės sąrangos ypatumai. gaji, reikėjo išsamesnio darbo šio regiono išskyrimui pagrįsti. Annotation: In the article the analysis of the cultural region of Siekiant Lietuvos Žiemgalos kultūrinį regioną nagrinėti terito- Lithuanian Žiemgala focuses on three aspects: functional, cultural- rinės organizacijos ir vidinės sąrangos atžvilgiu, šiame darbe pa- ethnographic and self-awareness. Following the historical develop- sitelkta amerikiečių kultūros geografų T. G. Jordan, M. Domosh ir ment of Lithuanian Žiemgala’s functional units it is easier to evaluate L. Rowntree1 tyrimo metodika, kur kultūrinis regionas išskiriamas pa- the structural peculiarities of Lithuanian Žiemgala’s cultural region gal tris regionų tipus – funkcinį, formalųjį (etnografinį) ir vernakularinį and the reasons of their formation. The work deals with questions (angl. vernacular) (tarminį, savimonės). Etninės savimonės raiškai 2 of ethnographic and cultural conception of the region, ethnic and nustatyti naudojamas kiek pakoreguotas W. Zelinsky savimonės regional self-awareness, and identity questions, however, with at- tyrimo metodas. Taip pat atkreiptas dėmesys į jau darytus etninės tempts to maintain greater objectivity while assessing the region. savimonės tyrimus Lietuvoje. Tiriant Lietuvos Žiemgalos kultūrinį Efforts have been made to reveal the cultural region of Lithuanian regioną, atsižvelgta į greta esantį Latvijos Žemgalės etnografinį regi- Žiemgala in detail and in a complex way taking into consideration oną, jo ribas, tačiau išsamiau už sienos esantis regionas netirtas. the data of various fields of science, to compare it with our own Manoma, kad ateityje kultūros regionų tyrinėjimai sulauks vis analysis, and to systematize the research data on a geographical didesnio visuomenės susidomėjimo etniniais savimonės regionais. basis, so the gathered data are illustrated by cartoschemes. In this Siekiant teisingesnio valstybės ir jos kultūros regionų valdymo ir tvar- kymo, kultūriniai regionai ir jų skirstymas į rajonus taps vis svarbesniu work on the basis of all data it was aimed to outline the complex tyrinėjimo objektu. Anot prof. Pauliaus Kavaliausko, „nors natūraliai boundaries of cultural region of Lithuanian Žiemgala and to survey istoriškai šimtmečiais besiformavusių vadinamųjų organiškųjų regio- the most important features of its inner organization. nų – baltiškųjų žemių – politiniame Lietuvos žemėlapyje dėl beveik Bendrasis tikslas: prisidėti prie kompleksiškos Lietuvos kul- pusę tūkstančio metų besitęsusių įvairių okupacijų neišliko, tačiau jų tūrinių regionų sistemos sukūrimo ir įteisinimo. atgaivinimas dabartinių teritorinių vienetų sistemoje galėtų būti ne vien Konkretusis tikslas: išskirti ir aprašyti Lietuvos Žiemgalos romantinė svajonė, o tapti pagarbos ženklu savo valstybės baltiškųjų kultūrinį regioną. ištakų aidui.“3 Ypač svarbu objektyviai vertinti Lietuvos Žiemgalos kul- Uždaviniai: išanalizuoti funkcinių vienetų Lietuvos Žiemga- tūros regioną, dėl kurio vis dar diskutuojama ir ginčijamasi4. loje istorinę raidą; nustatyti Lietuvos Žiemgalos gyventojų savi- Tačiau derėtų prisiminti, kad istorijos plotmėje buvo laikotar- monės regioną; atskleisti Lietuvos Žiemgalos kultūrinio regiono pių, kai žagarietis virsdavo livoniečiu, latviu, žemaičiu, o dabar – ir teritorinę struktūrą. aukštaičiu. Iš esmės nesvarbu, ką sako geografas, kraštotvarkininkas, Metodai: empiriniai, statistinės ir kartografinės analizės. kalbotyrininkas, istorikas, archeologas, paveldosaugininkas, etnologas Rezultatai: Šiame darbe išskirtas Lietuvos Žiemgalos kultūrinis ar kitos mokslo srities ar institucijos atstovas, nes tiek žagarietis, tiek regionas, jis kompleksiškai išanalizuotas įvairiais aspektais, t. y. kaip žeimelietis žino, kur jis gyvena ir kas jis yra. O juk ten gyvenantis Palatvės, Šiaurės Lietuvos, skerslatviškumo (pa)tarmės regionas, žmogus ir yra svarbiausias, kadangi būtent jis – šio krašto šeimininkas, Aukštaitijos etnografinio regiono subregionas, aptarta Lietuvos Žiem- kuris kuria ir formuoja Lietuvos Žiemgalos krašto kultūrą. galos funkcinių regionų istorinė raida, atskleista šio kultūrinio regiono Autorius yra dėkingas dr. Vidmantui Daugirdui ir dr. Rolandui teritorinė struktūra. Darbe aptariami etnografinio-kultūrinio regiono Tučui už metodinę pagalbą, vertingas pastabas ir konsultacijas. sampratos, etninės ir regioninės savimonės, tapatumo klausimai. Taip pat straipsnio autorius norėtų padėkoti ats. redaktoriui Vytautui Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos Žiemgala, Pietų Žiemgala, pi- Didžpetriui, recenzentams – prof. habil. dr. Romualdui Apanavičiui etinė Žiemgala, Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas, Lietuvos ir dr. Vidai Savoniakaitei už vertingas pastabas, taip pat dr. Ernestui Žiemgalos savimonės regionas, Šiaurės Vakarų Aukštaitija, Šiaurės Vasiliauskui už suteiktą bibliografinę rodyklę ir kitiems, vienaip ar Lietuva, skerslatviškumas. kitaip prisidėjusiems prie šio straipsnio. Key words: Lithuanian Semigallia’s cultural region, South Semigallia, Lithuanian Semigallia’s vernacular region, Northwest Darbo metodika Auk taitija, Northern Lithuania, Zemgale, Semigalia, Semigallia, Kultūrinis regionas – tai geografinis teritorinis vienetas, pasižy- cross-Latvian dialect. mintis pasaulėžiūros, materialinės ir dvasinės kultūros, gyvensenos

15 Kultūros geografija. Mokslo darbas ir papročių, architektūros, socialinės organizacijos, demografinio el- Lietuvos Žiemgalos etninei savimonei nustatyti naudoti tokie gesio, etninės sudėties, tradicinių verslų, religijos, kalbos, tarmės, tyrimo būdai: šnektos, kultūrinio kraštovaizdžio ir kt. išskirtinumu5. Svarbu paste- Naršant informaciniuose įmonių kataloguose: www.imones.lt, bėti, kad nederėtų painioti kultūrinių regionų su etnografinės kultū- www.118.lt, VisaLietuva.lt, taip pat žiniatinklių paieškų sistemose: ros regionais. Vis dar pastebima, kad neretai (sub)etninio tapatumo Google, Yahoo! Search ir Bing14, pagal žiemgališkąją subetninę sa- tyrimai priskiriami etnografijai, tačiau etnografija – tai tautų, etninių vimonę atspindinčių įmonių, įstaigų pavadinimus, tokius kaip Žiem- bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros faktų rinkimas, aprašymas, gala, Žemgala, žiemgalis, Nameisis, Namėjas, Viestartas ir pan. kaupimas. Etnografija yra ir vienas iš kokybinių etnologijos meto- Remiamasi etninės kultūros globos bendruomenių, organiza- dų, o pats etnologijos mokslas priklauso kultūrinės antropologijos cijų, draugijų lokalizacija, atsižvelgiama į jų organizuojamų renginių krypčiai. (Sub)etninė savimonė dažniau yra kultūrinės antropologijos ir jų dalyvių teritorinį paplitimą. objektas. Kultūrinė antropologija6 taikoma ir geografijoje. Paprastai Analizuojant regioninės ir subetninės savimonės raišką, buvo ši geografijos mokslo šaka vadinama kultūros geografija. Kultūrinis remtasi ir kitų subetninės savimonės tyrimų duomenimis15. regionas – kompleksiškesnė ir platesnė sąvoka, kartu apimanti ir Šiame straipsnyje per funkcinių, etnografinio ir savimonės etnografinės kultūros regioną. Tai yra dinamiškas organiškas darinys, regionų teritorinės sandaros analizę atskleidžiami trys Lietuvos kultūros bruožai ar etninė savimonė nuolat keičiasi skirtingoje istorinė- Žiemgalos kultūrinio regiono sanklodos sluoksniai: funkcinė re- je plotmėje, tad kultūrinis regionas nuolatos evoliucionuoja. Gyventojų giono organizacija, teritorinė kultūrinių bruožų diferenciacija ir savivoka, identifikacija ir regioninė savimonė suteikia pagrindą užda- regioninė bei subetninė savimonė. rai bendruomenei atsirasti, susiformuoti regioniniams dariniams7. Nors Lietuvoje skirstymas į kultūrinius regionus – jau nemažai Lietuvos Žiemgalos funkcinių vienetų tyrinėta mokslinė tema, tenka nuogąstauti, kad Lietuvoje kultūrinio istorinė raida regiono samprata dar nėra galutinai išvystyta, iki šiol nustelbia Archeologiškai žiemgalių kultūra priskiriama Vakarų bal- skirstymas į rajonus etnografiniu-lingvistiniu pagrindu. Sociologų, tų pilkapių sričiai16, kuri ilgainiui pradeda skilti į keletą darinių. teisininkų, politologų ir psichologų darbuose daugiau nagrinėjama Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Vakarų baltų pilkapių kultūra jau bendruomenių socialinė struktūra, aptariama individų identifikacija su I tūkstantmetyje pr. m. e. skyla į sūduvių-jotvingių kultūrą, o se- etnosu, bet mažai atsižvelgiama į teritorinę raišką, neįvertinamas ge- najame geležies amžiuje – į Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų ografinis aspektas8. Kiek kompleksiškesnius ir išsamesnius tyrimus, su akmenų vainikais kultūrą (vėliau kuršiai, lamatiečiai), Nemuno skirtus Lietuvos kultūriniams regionams analizuoti, pradėta taikyti žemupio plokštinių kapinynų kultūrą (skalviai), Centrinės Lietuvos Geologijos ir geografijos instituto Visuomeninės geografijos skyriuje9 plokštinių kapinynų kultūrą (aukštaičiai) bei į Šiaurės Lietuvos ir ir Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedroje10. Pietų Latvijos pilkapių kultūrą, kuri, tikėtina, apie V a. skilo į tris Kaip minėta, kultūrinį regioną sudaro formalieji, funkciniai ir etninius darinius: žemaičius, žiemgalius ir sėlius. Toks etnokultūrinis vernakulariniai regionai. Formalusis kultūros regionas identifikuoja- skilimas sietinas su skirtingos geografinės aplinkos faktoriumi, kuris mas remiantis vieno ar kelių kultūros komponentų (bruožų) (pvz., ir lėmė atskirų etnogeocenozių17 susidarymą. Šiuo atveju žemaičių, kalbos) objektyviu egzistavimu tam tikrame areale. Funkcinis regi- žiemgalių ir sėlių etnokultūrinių sričių arealai beveik idealiai sutapo onas – tai organizuota teritorija, funkcionuojanti politiškai, socialiai, su skirtingais kraštovaizdžių tipais. Žemaitijos aukštumose susifor- ekonomiškai ar administraciniu būdu (pvz., valstybės administra- mavo žemaičių etnosas, Augšžemės aukštumoje formavosi sėlių cinis vienetas)11. Chronologiškai sekant funkcinių regionų raidą, etnoso branduolys, o Lielupės baseino žemumose – žiemgalių18. galima lengviau įvertinti Lietuvos Žiemgalos kultūrinio regiono Žiemgalių gyventa teritorija apėmė Mūšos–Lielupės baseiną, t. sanklodos ypatumus ir jų susiformavimo priežastis. Vernakularinį y. maždaug 17 000 km² plotą19. Gamtinių-geografinių sąlygų požiūriu, regioną žymus JAV kultūros geografas Wilbur Zelinsky apibūdina tai monotoniška lyguma, pasižyminti derlingu dirvožemiu, todėl buvo kaip „vietinio gyventojo erdvinio suvokimo produktą“12. Pagal savo tinkamos sąlygos užsiimti žemdirbyste, gyventi, plėtoti ir puoselėti pobūdį vernakulariniai regionai tapatinami su tarmių (lingvistiniai kultūrą20. IV–V a. suintensyvėjus žemdirbystei, tankėjant gyventojų, – saviraiškos) arealais arba mentaliniais (savivokos) arealais, įsitvir- prasidėjus tautų kraustymuisi, rytinėje Baltijos pakrantėje gyvenusios tinusiais gyventojų regioninėje savimonėje. Regionai, kur tokia sa- baltų gentys tarsi persigrupuoja21. Žiemgaliai, būdami Šiaurės Lietu- vimonė pasireiškia, vadinami etninės savimonės regionais. Reikėtų vos ir Pietų Latvijos pilkapių kultūrinės srities viduryje, Mūšos-Lielu- atkreipti dėmesį, kad sąryšis su vietine aplinka yra būtinas, kitaip pės baseine, tapo lyg ir jungiamoji grandis tarp žemaičių ir latgalių. kultūrinė atskirtis visuomenėje gali būti tiesiog subkultūra, neturinti Archeologiniai duomenys rodo, kad VIII a. žiemgalių gyventa teritorija sąsajų su etnosu, o tuo labiau – su konkrečiu regionu. pradėjo smarkiai plėstis22. Šiuo laikotarpiu jau galėjo atsirasti skirtingi Paprastai, remiantis skirstymo į kultūrinius geografinius regionus žiemgalių teritoriniai vienetai, kuriems formuotis padėjo ekonominiai, metodika ir praktika, etninė savimonė grindžiama kalbėsenos papliti- politiniai, kultūriniai ir ypač kariniai interesai. Neatsitiktinai 870 m. mu, tačiau konkrečiai Lietuvos Žiemgalos regione kalbėsena siejama rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminimas Žiemgalos vardas. su daug platesniu regionu – Šiaurės Lietuva, o subetniškumas – su Danų kronikose „Annales Ryenses“ rašyta, kad danai pavergė „visą istorine Žiemgala. Tai dar kartą parodo, koks persipynęs ir sudėtingos Prūsiją, Žiemgalą (Semigaliam), karelų žemę ir daug kitų kraštų“23. sandaros yra Lietuvos Žiemgalos regionas. Siekiant „išnarplioti“ šį Akivaizdu, kad žiemgalius vienytis vertė nuolatiniai antpuoliai, kurie sunkiai tiriamą regioną, jo sanklodos atskiriamos į dvi dalis: skatino Žiemgalos, kaip karinės, o ypač gynybinės galios vieneto, Regioninės savimonės regionas šiame darbe siejamas su Šiau- susidarymą. Dažniausiai žemių konfederacijos procesai apimdavo rės Lietuvos regionu, grindžiant jį skerslatviškumo patarmės bruožų etniškai vieningą teritoriją ir už jos ribų neišeidavo, todėl šias konfe- paplitimu ir atsižvelgiant į naują procesą – išaugusį šio regiono deracijas galima tapatinti su gentinėmis sąjungomis, etnoteritoriniais suvokimą, tapatinant save kaip Šiaurės Lietuvos regiono atstovą. vienetais24. Bet vargu ar VIII–IX a. būtų galima kalbėti apie žiemgalių Lietuviškos Žiemgalos dalyje subetninė savimonė grindžiama žemių konfederaciją, veikiau tik apie jos užuomazgas. subetnoso narių reflektuojamomis žymėmis ir jų teritoriniu paplitimu. Labiausiai tikėtina, kad žiemgalių žemių konfederacija Šiai raiškai nustatyti naudojamas jau aukščiau minėtas amerikiečių (žr. 1 pav.) galutinai susiformavo tik XIII a. pr. iš žiemgalių genčių kultūros geografo W. Zelinsky13 savimonės tyrimo metodas. Pagal Vakarinės Žiemgalos pagrindu25. Latvijos tradicinėje istoriografijoje šį metodą mokslininkas išskyrė JAV savimonės regionus pagal sa- yra rašoma, kad XIII a. viduryje Žiemgaloje buvo septynios žemės: vimonę atspindinčių pavadinimų teritorinį paplitimą. Kaip pavyzdys Duobelė, Duobenė, Silenė, Sparnenė, Tervetė, Upmalė ir Žaga- šiam darbui pasitelkta Almos Ragauskaitės tiriamojo darbo „Dzūkijos rė; Mežuotnė įėjo į Upmalės sudėtį26. Iš šių žemių konfederacijos kultūrinis regionas“ metodika. Žiemgala galėjo tapti valstybe, tačiau nuolatinė kova su Vokie-

16 Žiemgalos tyrinėjimai čių ordinu trukdė jai formuotis27. Žiemgalių laisvės kova baigėsi Priespaudos ir negandos neleido Žiemgalai plėtoti savo regio- 1290 m. Sidabrės pilies sudeginimu, o 10 tūkst. tiek ginkluotų, ninės kultūros. Carinė Rusija, kaizerinė Vokietija, hitlerinė Vokietija ir tiek civilių žmonių pasitraukė į Lietuvą, kiti bėgo į Kuršą, dar kiti sovietų Rusija, imperinės tautos specialiai skaldė kultūriškai vienaly- migravo į Vidžemę28. 1279–1290 m. ši konfederacija atiteko LDK, čius regionus, vykdė regiono etninę dezintegraciją, siekdami prijungti bet vėliau jos šiaurinę dalį nukariavo Livonijos ordinas29, nors dar naujas teritorijas į imperijos sudėtį. Pasaulyje daug pavyzdžių, kai XIV a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos valdovas Gediminas save regionus buvo stengiamasi funkciškai padalinti nesilaikant kultūrinio vadino žiemgalių valdovu (princeps et dux Semigalle), matyt, taip ar etninio vientisumo principo (pvz., Afrikos kolonizacija). Be to, pretendavo valdyti visą žiemgalių gyventą teritoriją30. buvo siekiama kiek tik įmanoma naikinti vietinę kultūrą, riboti etninės Anot E. Vasiliausko, lietuviškosios Žiemgalos dalis LDK atiteko kalbos vartojimą keičiant ją į imperinę (pvz., gudų kalbos „internacio­ ne iškart, 1426 m. vyko sienų koregavimas tarp Livonijos ir Lietuvos nalizacija“ Sovietų Sąjungoje) ir pan. Tačiau visko nurašyti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Nuo Joniškio iki Akmenės 40 kilometrų okupacijoms negalima, mat, net ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę tikslinta siena, ir Žagarė atiteko Livonijos ordinui. Tik XV amžiaus pa- 1918 m., prezidentui Antanui Smetonai Lietuvos regionų etninis ir baigoje – XVI amžiaus pradžioje siena „pastumta” į Šiaurę31. Upytės kultūrinis susiskaldymas buvo neparankus. Tuo metu buvo siekiama sritis buvo padalinta į dvi dalis – žemaitiška vakarinė dalis (iki Nevėžio) įtvirtinti tautinę lietuvių (aukštaičių) valstybę, dėl to autoritarinis reži- atiteko Žemaitijai, o rytinės (didesnės dalies) pagrindu buvo sufor- mas siekė slopinti (sub)etninio regionalumo (ypač žemaičių) idėjas, muotas ir greitai lituanizuotas Upytės pavietas, kartu Trakų vaivadija prisibijodamas valstybės stabilumo stokos esant ir taip sudėtingai įgavo nenatūraliai į šiaurę nusidriekusią formą32. LDK įtraukus buvusios vidaus ir užsienio politinei situacijai tarpukario Lietuvoje. Žiemgalos konfederacijos pietines teritorijas, jos taip pat tarsi buvo 1941 m. Vokietijai antrą kartą okupavus Lietuvą, buvo įvesta labai padalytos – Žagarė, Joniškis, Akmenė atiteko Žemaitijos seniūnijai, o griežta okupacinė valdymo forma38. Tačiau neilgai trukus, 1944 m. Pakruojis, Biržai – Trakų vaivadijai. Be to, įdomus faktas, kad XV a. – liepą, sovietinė armija pradėjo veržtis į Lietuvą, užėmė Vilnių, rug- XVI a. pradžioje Lietuvos Žiemgalos regionas buvo likęs pagoniška pjūčio 1 d. – Kauną, o spalio mėnesį užėmė visą Lietuvos teritoriją. sala krikščioniškoje Europoje. Paėmus ir paskutinę Žiemgalių pilį Sida- Iš stichiškai besikuriančių partizanų būrių susiformavo visą Lietuvą brę 1290 metais, krikščionybė XIV–XV a. palengva įsitvirtino latviškoje apimanti karinė struktūra39. Iš pat pradžių Šiaulių apskrities Žagarės, Žiemgalos dalyje, o V a. pab. – XVI a. 3–4 dešimtmetyje – ir lietuviš- Joniškio, Gruzdžių ir Kruopių valsčiuose susiformavo partizanų jungi- kojoje. Taip Lietuvos Žiemgalos regionas, kaip ir visa Šiaurės Lietuva, nys (150–200 žmonių), vadovaujamas Lietuvos kariuomenės leitenanto buvo pakrikštytas vėliausiai ne tik LDK, bet ir visoje Europoje33. Martyno Kliausiaus-Tautvydo. Jau 1944 m. rudenį Tautvydas šį junginį 1589 metais įkurta Šiaulių ekonomija buvo pati didžiausia LDK pavadino Genio kuopa ir suskirstė jį į būrius40, tačiau atrodo, kad žemės valda34. Reikia paminėti, kad čia svarbų savarankiškumo vai- vietos gyventojai ir eiliniai Genio kuopos kovotojai ją dažniau vadinda- dmenį atliko Joniškio miestas, kuris dar 1616 m. įgijo Magdeburgo vo tiesiog Joniškio rinktine41. Joniškio saugumiečiams tebesiaiškinant, teisių privilegiją. Taip Joniškis tapo savivaldžiu miestu ir išsilaisvino iš kas tas Genio štabas, istorikės A. Malinauskaitės teigimu, kuopa jau tiesioginės valdos savininko priklausomybės, o Šiauliai tokios privile- 1946 m. rudenį buvo pakeitusi pavadinimą ir vadinosi Voverės rinkti- gijos tuomet negavo35. Be to, derėtų pažymėti, kad po A. Tyzenhauzo ne42. Priskyrus Voverės rinktinę Jungtinei Kęstučio apygardai, būta per- reformų 1769 m. liepos 13 d. Šiaulių ekonomijoje prasidėjo valstiečių tvarkymų ir pačioje rinktinėje. Manoma, kad Voverės rinktinė pervadinta sukilimas, kurio židiniu tapo Žagarės miestelis. Šis sukilimas netrukus Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine 1948 m. gegužės mėnesį43. Įdomu tai, išplito visoje ekonomijoje, tačiau buvo žiauriai numalšintas36. Kad jog kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė būtent Kunigaikščio ir kaip ten būtų, pats faktas rodo, jog tuo metu Lietuvos Žiemgala Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai44. buvo gana savarankiškas ir aktyvus regionas, palyginti su kitomis Čia reikėtų priminti, kad kunigaikštis Žvelgaitis žmonių sąmonėje Šiaulių ekonomijos valdomis. Pati Žiemgalos ir Kuršo hercogystė buvo dažnai siejamas su Žiemgala, ypač Žagarės II piliakalniu. Anot žemėlapiuose buvo žymima iki pat XVIII a. pabaigos37. archeologo E. Vasiliausko, „lietuvių kunigaikštis Žvelgaitis minimas 1 pav. XII–XIII a. Žiemgalos žemių konfederacija. Pagal N. Grasio pieš. (Banytė-Rowell, Buža, Cigliu..., 2003)

17 Kultūros geografija. Mokslo darbas Henriko Latvio kronikoje 1205 ir 1208 metais, kurio kontekstas toks: su seniūnijos. Taip skirstant Lietuvos Žiemgalos regionas buvo suskal- žiemgalių kunigaikščiu Viestartu, kurio rezidencija Tervetėje, Žvelgaitį dytas į dvi dalis: Joniškio r. sav. ir Pakruojo r. sav. buvo priskirti siejo nedraugiški santykiai. Viestartas kreipėsi į kalavijuočių ordiną, Šiaulių apskričiai, o Pasvalio r. sav. – Panevėžio apskričiai. kad jis padėtų kovoti su Žvelgaičiu. Manoma, jog apie 1208 metus Prieš stojant į Europos Sąjungą, Lietuvos Respublikos Vyriau- Žvelgaičio kariuomenė buvo sumušta. Jiems nukirto galvas ir parsi- sybės 2001–2004 metų programoje54 buvo numatyta „išskirti pa- vežė į Žiemgalą. Lietuviai tas galvas išsipirkinėjo, o penkiasdešimt grindinius šalies teritorinius darinius – teritorinio plėtros strateginio moterų, kaip rašoma kronikose, sužinojusios, kad jų vyrai neteko gal- planavimo regionus, pagal kuriuos bus vykdoma valstybinė regioninė vų, nusižudė. Kur tai įvyko, nėra žinoma, nes Henriko Latvio kronikoje politika, užtikrinti šalies regioninės sąrangos ir regioninės politikos minimos dvi vietos – Tervetė ir Mežuotnė. Iš Šiaurės Lietuvos nei suderinamumą, sukurti optimalią teritorinio valdymo sistemą, o terito- Upytė, nei Šiauliai neminimi, todėl kunigaikščio Žvelgaičio egzistencija rinio valdymo reformą vykdyti įvertinus gyventojų nuomonę, regioni- miglota. XIX a. antrojoje pusėje prasidėjo romantinės krypties istoriniai nės politikos formavimo kriterijus, atsižvelgiant į regionų ekonominius, tyrimai, kurie buvo gana žemo lygio. Vienas to meto šviesuolių Simo- socialinius ir kultūrinius skirtumus”. Ta proga prof. P. Kavaliauskas nas Daukantas parašė, kad Žvelgaitis buvo Mintaujos ir Žiemgalos parengė projektą „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinės sandaros valdovas. Šią mintį XX a. ketvirtajame dešimtmetyje išplėtojo krašto- tobulinimo“ ir pateikė dvi mezoregionavimo versijas, kurios „savo tyrininkas Petras Mažylis. Jis rašė, kad Žvelgaitis buvo Žiemgalos, teritoriniais vienetais išsiskiria tik šiaurinėje šalies dalyje, kur realius Žagarės ir Mintaujos vadovas. Žeimelio kraštotyrininkas Juozas Šliavas skirtumus formuoja Žiemgalos, Upytės ir Knituvos žemių išskyrimo šį požiūrį įtvirtino 1967 m. 69 leidinyje „Kraštotyra“. Taip Žvelgaičio pilis interesai. Problemiškiausias šiame kontekste yra Biržų (karstinio) žmonių sąmonėje „pasistatė“ Žagarėje“45. Šis smarkiai romantizuotas regiono klausimas, nes istorinių žemių regeneravimo atveju šį eko- kunigaikščio Žvelgaičio portretas išliko iki šiol. logiškai ypatingą gamtinį šalies regioną tenka dalinti tarp Žiemga- 1950 m. birželio 20 d. buvo įvykdyta administracinė reforma, los ir Upytės (gal net Sėlos), o patys Biržai praranda perspektyvą pagal kurią Lietuvos TSR padalinta į keturias sritis: Kauno, Šiaulių, tapti regioniniu centru“55. Anot P. Kavaliausko, „be krašto tvarkymo Klaipėdos ir Vilniaus, šie į 87 rajonus, o pastarieji į – 2774 apylin- požiūriu lemiančių ekonominių geografinių ar urbanistinių kriterijų, kes. Tokiu skirstymu Lietuvos Žiemgalos regioniniai dariniai – Akme- svarbia prielaida šalies skirstymo į regionus optimizavimo paieškose nės, Joniškio, Joniškėlio, Linkuvos, Pakruojo, Šiaulių ir Žagarės išlieka ir jų istorinio bei etnokultūrinio identiteto atspindėjimas“, todėl rajonai priklausė Šiaulių sričiai, tačiau toks teritorinis-administracinis pagal pirmąjį variantą Žiemgala (žr. 2 pav.) būtų išskirta mezoregiono suskirstymas neilgai išsilaikė. Jau 1959 m. kovo 13 d. panaikintas lygmeniu (NUTS-III), o makroregiono lygmeniu (NUTS-II) Žiemgala Joniškėlio r., o nuo 1959 m. gruodžio 7 d. panaikinti Linkuvos ir priklausytų Vakarų Aukštaitijai, Vidurio Lietuvai56. Deja, į Kavaliausko Žagarės rajonai. Apskritai per 1959–1972 m. Lietuvos TSR reformą siūlymus vis dar neatsižvelgta, o liko galioti Etninės kultūros globos palikti 44 rajonai, kurie buvo ir žlungant TSRS46. tarybos rekomendacinės etnografinių regionų ribos. Tuoj po 1990 m. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkū- rimo iškeltas atskiro Žiemgalos regiono klausimas. Pradėjus kalbėti Lietuvos Žiemgalos subregionas apie naująjį Lietuvos administracinį-teritorinį suskirstymą, buvo links- Aukštaitijos etnografiniame regione tama į tarpukario Lietuvoje buvusį suskirstymą į apskritis ir valsčius. Lietuvos Žiemgalos regiono priskyrimo problematika. Remdama- Buvo svarstomi keli administracinio-teritorinio suskirstymo variantai, si Lietuvos Respublikos etninės kultūros įstatymu57 ir įvairių mokslo o viename iš jų buvo numatyta įkurti 22–24 apskritis, tarp kurių sričių specialistų (etnologų, etnomuzikologų, archeologų, istorikų, lin- būtų ir Joniškio apskritis. Į apskričių kūrimo vajų aktyviai įsitraukė ir gvistų ir kt.) išvadomis bei rekomendacijomis, 2003 m. Etninės kultūros joniškiečiai47. 1990 m. birželio 19 d. Joniškio rajono taryba nuspren- globos taryba išskyrė Lietuvos Respublikos etnografinių regionų teri- dė48 pritarti Žiemgalos apskrities sudarymo tikslingumui, kreiptis į LR torijas, laikydamasi Tarybos patvirtintų etnografinių regionų – Aukštai- Aukščiausiąją Tarybą ir jai pateikti pastebėjimus. Kreipimesi buvo tijos, Dzūkijos (Dainavos), Mažosios Lietuvos, Suvalkijos (Sūduvos) ir argumentuojama, kad „Joniškio kraštas turi savitą istorinę praeitį. IX– Žemaitijos – ribų58. Šiuo atveju Lietuvos Žiemgala buvo priskirta prie XII a. čia gyveno viena iš baltų genčių – žiemgaliai, kurie, kovodami Aukštaitijos kaip šio etnografinio regiono subregionas59. dėl nepriklausomybės, dengė Lietuvos žemes ir sudarė istorines Lietuvos Žiemgalos prisijungimas prie Aukštaitijos etnografinio sąlygas formuotis Lietuvos valstybei. Genties charakteris, kultūra, regiono yra iš esmės sąlyginis, nes, sudarant Žiemgalos ir Aukštai- gyvenimo būdas, įsikūnijęs latvių ir lietuvių tautose, dar ir šiandien tijos etnografinius regionus, projekte būta svarstymų Joniškio rajo- žymus Joniškio, Žagarės, Žeimelio, Linkuvos, Pašvitinio ir Vaškų ną prijungti prie Žemaitijos etnografinio regiono išskaidant istorinės apylinkėse. Pertvarkant Lietuvos administracinį-teritorinį žemėlapį Žiemgalos teritoriją. Joniškio rajono prijungimą prie Žemaitijos etno- siūloma sudaryti apskritį, į kurią galėtų įeiti Joniškio rajonas, dalis grafinio regiono dr. V. Vaivada grindė 1919 m. LR apskričių sienų ir Pakruojo ir dalis Pasvalio rajonų. Apskritis galėtų vadintis Žiemgalos jų centrų įstatymu60. Galime daryti prielaidą, kad Lietuvos Žiemgalos apskritimi. 1945–1949 m. yra gyvavusi panaši savo teritorija apskritis. regiono priskyrimas Aukštaitijos etnografiniam regionui yra daugiau Ir Nepriklausomos Lietuvos metais buvo rengiamasi sudaryti Joniškio „išeitis nuo blogiausio scenarijaus“ – Lietuvos Žiemgalos krašto iš- apskritį. Tik 1940 m. įvykiai sutrukdė tai padaryti. Apskrities centru skaidymo atskiriems stambiems etnografiniams regionams. Z. Zin- galėtų būti Joniškis. Siūlomos apskrities ribos siejasi su natūraliomis kevičiaus nuomone, „svarbu, kad Lietuvos etnografinių teritorinių gamtinėmis sąlygomis, remiasi realiomis susisiekimo ir optimalaus ribų skirstymas remtųsi istoriškai susiklosčiusiu etnokultūriniu krašto valdymo galimybėmis. Manome, kad Joniškio rajoną jungti prie susisluoksniavimu, bent su juo nesikirstų.“61 Kita vertus, jei Lietuva Šiaulių apskrities netikslinga“49. Siūlyta apskritis būtų sudaryta iš yra dalinama į stambius regionus, Lietuvos Žiemgalos etnoregiono maždaug 54 000 gyventojų, kurių pasiskirstymas pagal dabartinius kultūra yra artimesnė Aukštaitijai negu Žemaitijai62, todėl Lietuvos rajonus būtų toks: Joniškio rajone – 34 396 gyv., Pakruojo r. – 12 206, Žiemgalos regionas turėtų likti Aukštaitijos etnografinio regiono su- Pasvalio r. – 7 35950. Siūlytoje Žiemgalos apskrityje funkcinis centras bregionu. Vertinant iš skirstymo į rajonus etnokultūriniu pagrindu būtų Joniškis, be to, apskritis turėtų 7 valsčius – Žagarės, Joniškio, perspektyvos, Lietuvos Žiemgala turėtų būti atskiras regionas, tarsi Gataučių, Pašvitinio, Žeimelio, Linkuvos ir Vaškų51. besitęsianti Latvijos Žemgalės etnografinio regiono dalis. Skirtingų Nepaisant Joniškio rajono Tarybos siūlymų ir gyventojų nuomo- valstybių politinės ribos neturėtų trukdyti integraliems kultūriniams nės52, Lietuvos Respublikos valdžia 1994 m. liepos 19 d. paskelbė regionams egzistuoti, o valstybių regioninė politika neturėtų skaidyti LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą53, pagal kurį kultūrinius vienetus ir (ar) dirbtinai suformuoti kitus. Atvirkščiai, valsty- Lietuvos valstybė buvo suskirstyta į 10 apskričių, kurioms pavaldūs bės turėtų siekti, kad, pasitelkus bendrus etnografinius ar kultūrinius rajonai pavadinti savivaldybėmis, o vietoje apylinkių pradėtos steigti regionus, būtų formuojami ir stiprinami tarpusavio ryšiai.

18 Žiemgalos tyrinėjimai Prisimindami Mažosios Lietuvos etnografinio regiono sudarymo Lietuvos Žiemgalos etnografinis regionas. Atsižvel- aspektus, galėtumėme Lietuvos Žiemgalą lyginti su Mažąja Lietu- giant į tai, kad svarbiausias kriterijus, pagal kurį brėžiamos Lietuvos va. Pirminiame etnografinių sričių skirstyme buvo siūlymų istorinei etnografinių regionų ribos, yra materialinės ir dvasinės kultūros reiš- Lietuvos Respublikai priklausančiai Mažosios Lietuvos daliai suteikti kinių (darbo, šeimos, kalendorinių ir bendruomenės švenčių, kalbos, autonominį statusą Žemaitijos etnografinėje srityje63 ar kitaip papildo- tarmių, folkloro, tradicinių amatų ir verslų, kulinarinio paveldo, ar- mai išskirti Žemaitijos regione Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos) chitektūros, drabužių, audinių ir kt.) regioninis savitumas67, Lietuvos subregioną su centru Klaipėdoje, į kurį įeitų Klaipėdos ir Šilutės ra- Žiemgalos etnografinį regioną išskirti būtų sudėtinga. Tam pritaria ir jonai bei Kuršių Nerija64. Tad tokiu atveju Mažosios Lietuvos statusas etnologas P. Kalnius68, tačiau kai kurių savitos etnografinės kultūros būtų buvęs toks pat, kaip ir Lietuvos Žiemgalos, tik tiek, kad Lietuvos bruožų Lietuvos Žiemgalos regione galime aptikti ir dabar. Žiemgala – Aukštaitijos etnografinio regiono subregionas, o Mažoji Nemažai apie Žiemgalos kultūros paveldą yra rašyta „Žiem- Lietuva – Žemaitijos. Vienas iš kriterijų, kodėl Lietuvos Žiemgalai galos“ draugijos išleistoje knygoje „Žiemgalos kultūros paveldas“69. nebuvo lemta tapti atskiru etnografiniu regionu, galėjo būti tas, kad Tradicines, kalendorines, darbo, šeimos ir įvairaus gyvenimo tarpsnių Lietuvos Žiemgala lingvistiniu, gamtiniu-geografiniu požiūriu sąlyginai šventes Lietuvos Žiemgalos regione yra aprašęs Žilvytis Šaknys vei- panaši į Aukštaitijos etnografinį regioną. O Mažoji Lietuva smarkiai kaluose „Šiaurės Lietuvos jaunimo gyvenimas (žiemos pramogos)“70, kontrastuoja savo gamtinėmis geografinėmis sąlygomis (Nemuno „Šiaurės Lietuvos jaunimo gyvenimas. Pavasario ir vasaros sambūriai slėnio žemupys, Kuršių Nerija), etnografine kultūra (pvz., Klaipėdos bei pramogos“71, „Jaunystė Šiaurės Lietuvos kaime“72 ir kt. R. Paukš- krašto aukštaičių tarmė) ir istorija (Mažoji Lietuva niekada nepriklausė tytė-Šaknienė išanalizavo Šiaurės Lietuvos gimtuvių papročius, pagal LDK) nuo Žemaitijos etnografinio regiono65. Akivaizdu, kad iš kitų kuriuos buvo kuriamas idealus XIX a. pab. – XX a. I pusės bendruo- Lietuvos regionų Nemuno slėnio žemupys ar Kuršių Nerija labai išsi- menės modelis73. Romualdas Apanavičiaus aprašė Lietuvos Žiem- skiria ne tik etnografine kultūra, bet visų pirma – savo kraštovaizdžiu. galos regiono kankles ir priėjo prie išvados, kad „Šiaurės vakarų Lietuvos Žiemgalos kraštovaizdis nelabai išsiskiria, palyginti su greta Aukštaitijoje vartotos tradicinės kanklės greičiausiai atspindi senosios esančiais regionais. Nors nesunku pastebėti koreliaciją tarp istorinės etninės, modifikuotos – europietiškosios kultūros ypatumus“74. Didelį Žiemgalos gyventos teritorijos ir Žiemgalos bei Šiaurės Lietuvos vi- indėlį į Lietuvos alkaviečių tyrinėjimą įdėjo Tadas Šidiškis, išleidęs durupių žemumų, tačiau šiuolaikiniam žmogui, kurio gyvensena vis knygą „Velniakalnių kraštas“75, kurioje aprašo Žiemgalos krašto vie- mažiau siejasi su gamtovaizdžiu, tai praranda aktualumą. toves, susijusias su senovės žiemgalių pasaulėjauta, tikėjimu, kuris Kita vertus, sąryšis su gimtąja žeme išlieka itin ryškiu požy- čia, šiauriniame Lietuvos pakraštyje, išsilaikė ilgiausiai. miu Žiemgalos krašto žmonių sąmonėje. Žiemgala, kaip kraštas, Joniškio istorijos ir kultūros muziejus rengia tradicines amatų die- pirmiausia siejasi su plačiu panoraminiu vaizdu, kuriame vyrauja nas, per kurias pristatomas Žiemgalos regiono kulinarinis paveldas76. lygūs laukai. Gamtinės-geografinės sąlygos (šiuo atveju – derlingi Projekto „Tarptautinis bendradarbiavimas bei tradicijų išsaugojimas dirvožemiai) lemia žemdirbystės vystymą, kas savo ruožtu formuoja Žiemgalos regione“ dėka neseniai pradėtas fiksuoti Žiemgalos kuli- agrokultūrinę aplinką. Keičiasi įrankiai, technologijos, bet žmonių narinis paveldas, sudarant Žiemgalos regiono receptų knygelę77. Į ją ūkinė veikla Žiemgaloje išlieka ir, regis, išliks ta pati. įtraukti kulinarinio paveldo statusą turintys patiekalai: kaimiškas gyvas Be abejo, gamtinis kraštovaizdis yra svarbus kriterijus atliekant alus, bandelės su lašinukais, aguonomis, varške, uogiene, cinamonu, skirstymą į kultūrinius rajonus, tačiau teritorijų stambinimo atveju pyragai ir sausainiai, pagaminti pagal tradicinę technologiją. Be to, dar neišvengiama savitos lokalios kultūros naikinimo (šiuo atveju – Lie- nuo viduramžių Žiemgalos krašte žinoma sriuba – skabputre – pieniška tuvos Žiemgalos) atvejų. Kartu vietos gyventojai netenka savo sube- parauginta sriuba su kruopomis ir tradicinis Žiemgalos gyventojų gė- tniškumo (žiemgališkoji savimonė), tad čia ir atsiranda etnografinio rimas – raugintas pienas (latv. rūgušpiens). Čia reikėtų paminėti, kad regiono sąlygotumas, kai regiono ribos formuojamos didesniame Pašvitinio apylinkių kulinarinį paveldą išsamiai aprašė J. Samulionytė78, teritoriniame kontekste pagal poreikį „priskirti“, bet ne „išskirti“66. atlikusi nemažai lokalinių tyrimų Lietuvos Žiemgalos krašte. 2 pav. Žiemgalos mezoregionas. Lietuvos Respublikos mezoregionavimas, NUTS III lygmuo (Ka- valiauskas, 2004)

19 Kultūros geografija. Mokslo darbas Deja, tenka sutikti, kad, norint išskirti Lietuvos Žiemgalos etno- skiemuo yra būdingesni latvių bendrinei kalbai. O ir pats epitetas grafinį regioną, vien šių duomenų nepakanka. Tačiau, kalbant apie „skerslatviškai“ iš esmės pasako pats už save – skersai latviškai, etnografinius regionus, pirmiausia derėtų išsiaiškinti pačią etnogra- tarsi lietuviškai, bet ne visai, pusiau latviškai. Tai žymi, kad iš esmės finio regiono sampratą ir jos sąlygiškumą. Lietuvos etnologijoje, skerslatviškumas yra paribio, periferinės kultūros bruožas. Perife- etnomuzikologijoje ir folkloristikoje sudarant formaliuosius kultūros rijoje kultūros bruožas persidengia su kaimyniniu konkuruojančiu regionus (pvz., tradicinių drabužių regionas, tarmių regionas), lauko bruožu, čia svarbūs etninės savimonės ir tapatumo klausimai, nes tyrimai atliekami lokaliose vietovėse. Taip etnografiniai regionai išski- čia susiduria ir kontaktuoja kelios skirtingos kultūros. Iki Pirmojo riami surinktą medžiagą apibendrinant platesnės teritorijos mastu. pasaulinio karo Lietuvos Žiemgalos krašte buvo didelė latvių etni- Etninė, etnografinė kultūra pirmiausia sietina su nedidele teritorija, nė mažuma, nemažai šio krašto lietuvių mokėjo latvių kalbą, kai kurioje kultūrinės aplinkos ir saviraiškos visuma suprantama kaip kur net vyravo bilingvizmas. Dauguma Šiaurės Lietuvos latvių buvo vietinio savitumo ir identiteto savivoka. Tad lokali kultūra egzistuo- evangelikai liuteronai, kurie Šiaurės Lietuvoje apsigyveno iškart po ja kaip atskiras kultūrinis vienetas, o regioninės kultūros pobūdis reformacijos. Žeimelyje ir Skuode evangelikai liuteronai apsistojo daugialypis. Dažnai dėl ekonominių, administracinių, geografinių dar 1540 m., o LDK sostinėje Vilniuje – vos metais anksčiau. Latvių veiksnių arba koncepcijų sudaromos dirbtinės teritorijos, apimančios gyventojų, kurie dažniausiai buvo atvykėliai žemdirbiai ar amatininkai daugelį skirtingų lokalinių kultūrų79. Juk ir pats etnografinių sričių iš Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystės, skaičius pradėjo smarkiai kilti skirstymas į platesnius regionus buvo daromas atkreipiant dėmesį XIX a. pradžioje. Jau XIX a. pab. net 35 000 latvių gyveno Lietuvoje. į jo svarbumą ir būtinumą siekiant Europos Sąjungos finansavimo80. Jie sudarė 1,3 proc. visos Lietuvos populiacijos, ir susiformavo gana Pavyzdžiui, Aukštaitija sudaryta iš kelių etnografinių subregionų, kompaktiška latvių etninė mažuma palei Lietuvos ir Latvijos pasienį. tarp kurių yra ir Lietuvos Žiemgala81. Kartu vos ne pusę Lietuvos Pavyzdžiui, Žagarėje 1923 m. latvių buvo 343 gyv. (7,3 proc.), Ža- teritorijos apimanti Aukštaitija (20 rajonų iš 44) atrodo neproporcin- garės valsčiuje – 323 gyv. (7,0 proc.)93. Iš dalies šios kompaktiškos gai didelė, palyginti su vos iš 4 rajonų sudaryta Suvalkija82. Tokiu etninės mažumos pagrindu formavosi Šiaurės Lietuvos regionas. atveju etnografinis regionas egzistuoja daugiausia teoriniu lygmeniu, Šiaurės Lietuvoje daugiau veikia tradiciškumas, konservaty- bet menkai pažįstamas ir taikomas praktiniame gyvenime83. Todėl vumas ir netgi priešinimasis naujovėms. Periferinėms kultūroms reikia stengtis, kad skirstymas į kultūrinius rajonus būtų kuo kom- būdinga lėta reakcija arba jokios, neaktyvumas, čia visa visuomenė pleksiškesnis ir paremtas išsamesne geografine analize84. turi laikytis tam tikrų taisyklių ir neišsiskirti. Paprastai manoma, kad konservatyvumas lemia atsilikimą – tik lanksčios, dinamiškos Lietuvos Žiemgalos kultūrinis visuomenės gali sėkmingai vystytis. Tačiau, kita vertus, tokias savo vernakularinis regionas tradicijas saugančias bendruomenes galime vadinti tikraisiais „kul- Lietuvos Žiemgalos lingvistinis regionas. Kal- tūros nešėjais“, nes būtent jos išlieka savitos dabartiniame glo- bant apie Lietuvos Žiemgalos tarmės regioną, reikia atsižvelgti, kad balizacijos procese94. Reikia pažymėti, kad Lietuvos Žiemgalos žiemgaliai turėjo savo žiemgalių kalbą. Kada žiemgalių kalba galutinai gyventojų tradicinis tapatinimas su skerslatviškąja tarme išlieka, išnyko, nustatyti nelengva. Intensyvus žiemgalių latvėjimas galėjo pra- nepaisant to, kad tokios tarmės apskritai lingvistai nelinkę fiksuoti. sidėti tik XIV a. latgaliams ėmus masiškai kolonizuoti dėl karų ištuš- Tokiu atveju Lietuvos Žiemgalos vernakularinis regionas ypatingas tėjusius Lielupės žemumų plotus85. Lietuviai iš pietų į šiaurę pradėjo būtent tuo, kad jo gyventojų tarminė savimonė yra subjektyvi, t. keltis apie IX a. ir čia įsivyravo po Žalgirio mūšio 1410 m.86 Šnektoms y. nesutampanti su kalbininkų tarmės regiono atstovams priski- ir tarmėms susiformuoti didelę įtaką turėjo gamtinis, politinis, adminis- riamomis formaliomis tarminėmis savybėmis. Todėl galima teigti, tracinis ir religinis susiskirstymas. Dvigarsių siaurinimas XVII a., dar vė- kad skerslatviškumo pagrindu egzistuoja Šiaurės Lietuvos regionas, lesnė nekirčiuotų balsių redukcija buvo siejama su Žemaičių ir Upytės kuris ir yra Lietuvos Žiemgalos regioninės savimonės darinys. apskričių, Žemaičių kunigaikštijos ir Trakų vaivadijos ribomis87. Kalbant apie Šiaurės Lietuvą, reikėtų pažymėti, kad dabar Žiemgalių ir lietuvių šnektų sutapimas kartais gali būti atsitik- Šiaurės Lietuva apima daug platesnę teritorinę dalį, matome kul- tinis, formalus: dar prieš 100 metų šiaurės panevėžiškiai balsius i, tūrinės niveliacijos procesą – Lietuvos Žiemgalos virtimą Šiaurės u platino mažiau, daug rečiau redukuotos galūnės. Ne toks senas Lietuva. Šiaurės Lietuva, regis, pradeda apimti ir Šiaulių apskrities ir sutapimas, kai skirtingoms žiemgalių sritims priklausiusios žemės (Šiaulių krašto) teritoriją, kuri daugiau „pritempta“ remiantis admi- dabar kalba skirtingomis tarmėmis: Linkuvos, Žeimelio, Vaškų, Sa- nistracinio centro, Šiaulių, kurie tituluojasi Šiaurės Lietuvos sostine, ločių apylinkės (Upmalos sritis) – panevėžiškių, Žagarės, Joniškio principu. Remiantis šiuo principu, Šiaurės Lietuva apima ne tik apylinkės (Žagarės sritis) – vidurio aukštaičių, Akmenės apylinkė Latvijos pasienį, bet ir Šiaulius, Kuršėnus, Radviliškį, kartais net tarp Vegerių ir Laižuvos – žemaičių. Abiejose pusėse buvusios Kelmę, tačiau toks teritorinis darinys su skerslatviškumo paplitimu žiemgalių ribos lietuvių tarmės dabar nesiskiria, o didesnę žiemga- ir šiaurietiška paribio kultūra nieko bendra neturi. lių dalį asimiliavusios latvių tarmės panašesnės į kitas latvių tarmes. Gaila, kad Lietuvos Žiemgalos krašto regionas, egzistuojantis Kuršiai ir žiemgaliai ribojosi, o vietoje jų atsiradusios žemaičių ir Latvijos paribyje, yra menkai akcentuojamas lingvistų. O Gudijos pa- panevėžiškių tarmės galėjo būti atskirtos kiek vėliau siauru šiauliš- sienyje esantis tarminis dzūkavimas sulaukia gausaus kalbotyrininkų kių ruoželiu dėl labai intensyvios aukštaičių kolonizacijos88. dėmesio. Būtų tikslinga ateityje vienaip ar kitaip išskirti skerslatviš- Patys Lietuvos Žiemgalos regiono gyventojai savo tarmę nere- kumo patarmės regioną, o tam reikėtų paskirti atskirą studiją būtent tai pavadina skerslatviška89,90, dažniausiai suprasdami, kad nešneka skerslatviškumui ir jo raiškai Šiaurės Lietuvos regione nustatyti. Esant kaip likusieji aukštaičiai. Remiantis Sigitu Geda, skerslatvis – gy- per mažai empirinių duomenų, apie šią patarmę nubrėžti detalesnes venantis netoli Latvijos ir aplatvėjęs lietuvis91. Kalbininkas Z. Zin- skerslatviškumo ribas būtų sudėtinga. Tad kol kas tenka konstatuoti, kevičiaus tvirtina, kad „Suvainiškyje aplatvėjusius ar sulatvėjusius kad skerslatviškoji patarmė tebelaukia kalbos tyrinėtojų dėmesio. vadina „skerslatviais“92. Skerslatviškumo tarmė pasižymi bendrinės Lietuvos Žiemgalos savimonės regionas. Sa- lietuvių kalbos galūnių trumpinimu (gers,̃ labs,̃ kards̃ – geras,̃ labas,̃ vimonė – reiškinys, kai žmonių grupė suvokia save kaip erdvinį vie- kardas ; tén an ̃ kalna margs dvarelis� – tén ant̃ kalno margas dvarelis� ). netą97. Dažniausiai bendravimas vienas su kitu padaro jį vietinį, todėl Neretai lietuviški žodžiai tariami kirčiuojant pirmąjį skiemenį, pavyz- vernakulariniai regionai dažnai tapatinami su kalba ar dialektu98. Kad ir džiui, joniškiečiai arklys̃ taria arklis̃ (y ̃ sutrumpėja į i), kaip Tu � šneki?̀ kaip ten būtų, vernakularinis regionas iš esmės yra mentalinis arealas, taria kaip Tu šneki?̃ ir pan. Įdomu tai, kad joniškiečiai turi žodelį įsitvirtinęs gyventojų regioninėje savimonėje, – regioninės savimonės bujau� (seniau bojaù ), reiškiantį „žinoma“ (nu � gi,̀ bujau,� užeikit – nà regionas99. Kitaip tariant, nors etnosas ir prarado savo kalbą, gali- gi,̀ žinoma,̀ užeikite ). Galūnių trumpinimas ir kirčiuotasis pirmasis mai net ir nežino savo etninės istorijos, tačiau save vienaip ar kitaip

20 Žiemgalos tyrinėjimai išskiria iš bendros nacijos (ar nacionalinės kultūros atstovo), save instituto atliktos apklausos tyrimų medžiaga „Lietuvos naujojo tapatindamas (identifikuodamas) su etnine bendruomene ir su kon- teritorinio-administracinio paskirstymo tyrimai. Joniškio (Žiemga- krečiu gyvenamuoju arealu. Kaip pavyzdį galiu pateikti savo senelio los) apskrities socialinis ir ekonominis pagrindimas“104. Atlikus ap- etninę savimonę. Jis kilęs iš Joniškėlio, o jo tėvai iš Žemaitijos. Pats klausą paaiškėjo, kad už savarankišką Joniškio apskritį pasisakė visą gyvenimą gyveno Panevėžyje, tačiau save suvokia kaip žemaitį 73,7 proc., už prisijungimą prie Šiaulių apskrities – 11,3 proc., o (turi net žemaičio pasą), nors pats žemaitiškai nešneka. Jo žmona neapsisprendę ir nesidomintys sudarė 15 proc. visų apklaustųjų. jį pašiepia, esą koks jis žemaitis, jei net žemaitiškai nekalba. Toks Net 87,7 proc. joniškiečių pasisakė už savarankišką Žiemgalos požiūris į etninę savimonę nesiskiria nuo daugumos lietuvių nuomo- apskritį. Nedaug skyrėsi ir Pakruojo r. apklaustųjų duomenys – nės, įvardinant etnosą100 pagal kalbą ar tarmę. Tenka pripažinti, kad už Žiemgalos apskritį pasisakė 70,8 proc. apklaustųjų. Pasvalio ši nuomonė gyva ne tik tarp paprastų piliečių, bet ir tarp akademinės rajono Vaškų gyvenvietėje už Žiemgalos apskritį pasisakė gerokai bendruomenės narių, politikų. mažiau – 15,9 proc. apklaustųjų, tačiau reikia pažymėti, kad buvo Kalba (ar dialektas) iš tikrųjų yra labai svarbi etninei savimonei, didelis neapsisprendusių ar nesidominčių skaičius, siekiantis net tačiau reikia pabrėžti, kad tai tik vienas iš veiksnių, formuojančių 54,5 proc., be to, už prisijungimą prie Šiaulių apskrities pasisakė etninę savimonę. Akivaizdu, kad šiandieninėje Lietuvoje ši tema labai vos 4,5 proc. apklaustųjų. Remdamiesi tyrimo rezultatais, gali- opi, tačiau teigti, kad nekalbantis ar jau nebeturintis savo kalbos me teigti, kad Lietuvos Žiemgalos regione žiemgališkoji regioninė žmogus negali būti vienos ar kitos (sub)etninės savimonės atstovas, savimonė aiškiai gyvybinga. Čia išryškėjo Joniškis kaip vis dar negalime. Juk austrai, kalbėdami vokiečių kalba, netampa vokiečiais, egzistuojantis funkcinis regiono centras. airiai, nors ir turi išlikusią savo airių kalbą, kalba angliškai, tačiau Etninė savimonė yra vienas reikšmingiausių ir integraliausių tikrai savęs netapatina su anglais, atvirkščiai, net jaučiama tam tikra kultūros sudedamųjų dalių, todėl etninės savimonės raiškai nustatyti priešprieša tarp šių dviejų tautų. Geografams tai nekelia nuostabos, šiam darbui buvo atliekamas tyrimas, kuriuo, remiantis žiemgališko- kadangi geografijoje apstu dar ir daugiau panašių pavyzdžių, kai sios savimonės raiškos intensyvumu, nustatoma Lietuvos Žiemgalos piliečiai turi savo identitetą, kurį sieja ne su kalba ar dialektu. savimonės regiono struktūra ir ribos. Remiantis šiais duomenimis, Amerikiečių psichologė Jean S. Phinney, kuri užsiima etninių juos analizuojant kiekybiškai ir kokybiškai, suformuluoti Lietuvos grupių tyrinėjimu, teigia, kad, norint nustatyti etnoso tapatybę, turi būti Žiemgalos subetninės savimonės regiono lygmenys: išanalizuoti trys aspektai: kultūrinės normos ir vertybės; etninio identiteto • I lygmens (sub)etninės savimonės sluoksnis – tai teritorija, kur stiprumas, paties identiteto svarbos, reikšmės iškėlimas; gyventojų gyveno etniniai (istoriniai) žiemgaliai. Tai daugiau Lietuvos Žiemgalos patirtis ir požiūris, susijęs su mažumos statusu101. Lietuvoje dar 1932 istorinio ir kultūrinio paveldo periferinė teritorija, kurią galime vadinti metais teisininkas M. Riomeris lemiamu priklausymo etnosui kriterijumi Žiemgalos kraštu. Kad ir kaip ten būtų, istorinė Žiemgalos krašto įvardijo ne objektyvius tautiškumo požymius, bet greičiau subjektyvų as- kultūra nebūtinai gyvybinga, bet turinti žiemgališkąjį kontekstą. mens tautinį apsisprendimą102. Panašią praktiką reikėtų taikyti nustatant • II lygmens (sub)etninės savimonės sluoksnis – tai regionas, (sub)etninę savivoką ir sudarant (sub)etninės savimonės regionus. Anot kuriame organizacijų, įmonių, gatvių pavadinimai susiję su Žiemga- N. Kasatkinos103, subetnoso savimonės pagrindinį veiksnį būtent ir su- la. Nors tai daugiau neaktyvus etninės savimonės pasireiškimas, daro identifikacija, bendruomenės narių priskyrimai etninei bendrijai. bet brandinantis žiemgališkąją mentalinę aplinką. Kalbant apie regioninę ir etninę savimonę Lietuvos Žiemga- • III lygmens (sub)etninės savimonės sluoksnis – tai teritorija, ku- los regione, derėtų paminėti jau iki tol darytus tyrimus. Joniškio rioje Lietuvos Žiemgalos subetninės bendrijos organizacija vykdo savo rajono savivaldybės Tarybos 1992 m. balandžio 15 d. sprendi- veiklą, rengia seminarus, plenarinius posėdžius, koncertus, festivalius mu LR Aukščiausiajai Tarybai buvo įteikta Joniškio rajono sa- ar kitus kultūrinius renginius. Teritorija, kurioje tęsiamos autentiškų vivaldybės Tarybos užsakymu Filosofijos, sociologijos ir teisės žiemgališkų meno dirbinių reprodukcijos, švietėjiška ir kultūrinė veikla. 3 pav. Lietuvos Žiemgalos savimonės regionas. I – pirmo rango regiono centrai; II – antro rango regiono centrai; III – trečio rango centrai; IV – kitos svarbesnės gyvenvie- tės; V – istorinę reikšmę turinčios gyvenvietės

21 Kultūros geografija. Mokslo darbas 1 lentelė. Lietuvos Žiemgalos savimonės teritorinė sklaida Centrų vaidmenį išryškina II ir III lygmens objektų gausa. Pagal jų I lygmuo/ II lygmuo*/ sumą ir atsižvelgiant į tai, kad III lygmens objektai yra svarbiausi, III lygmuo* / Level III Level I Level II regione išskirtini svarbiausi centrai: I rango (>20 proc.) – Joniškis, Žagarė, Joniš- Joniškio m. sav. (24 proc.), Pakruojo II rango (nuo 15 iki 20 proc.) – Pakruojis, III rango centrai (kiti Žeimelis, kio m. sav. m. sav. (16 proc.), Linkuva (8 proc.), svarbesni centrai – nuo 5 iki 15 proc.) – Linkuva, Žagarė, Žeimelis. Kalnelis, Lo- (86 proc.), Žagarė (8 proc.), Žeimelis (8 proc.), Savimonės branduolio riba beveik sutampa su Mūšos upės baseinu, kava, Papilė, Pakruojis Pamūšis (5 proc.), Pasvalys (5 proc.), Švėtė ir Mūša iš esmės riboja branduolio šerdį. Bandydami lyginti Gyvoliai, Pele- (7 proc.), Vaškai (3 proc.), Kreivakiškis (3 proc.), etninės savimonės branduolio ribas su Kunigaikščio Žvelgaičio rink- niškiai, Tričiai, Lokava Kirnaičiai (3 proc.), Kalnelis (3 proc.), tinės ribomis, galime pastebėti, kad etninės savimonės branduolio Šimoniai, (7 proc.). Joniškėlis (3 proc.), Jauniūnai (3 proc.), Ąžuolpamūšė Jakiškiai (3 proc.), Gailioniai (3 proc.), arealo ribos iš esmės atitinka Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės ri- Balsiai (3 proc.), Rozalimas (3 proc.). bas. Todėl galime teigti, kad žmonių pasąmonėje mentalinis Lietuvos 106 Bendras pami­ 15 38 Žiemgalos regionas egzistuoja iki šiol . nėjimų kiekis: Lietuvos Žiemgalos kultūrinio regiono * išraiška procentais. teritorinė sąranga Tai – regionas, kuriame atkuriamas tradicinis Pietų Žiemgalos etninės Šiame darbe Lietuvos Žiemgalos kultūrinį regioną buvo sten- kultūros menas, puoselėjama žiemgališkoji subetninė savimonė. giamasi atskleisti kompleksiškai, atsižvelgiant į įvairių mokslo sričių Tyrimo metu I lygmens teritorija buvo nustatyta pagal I. Vaške- duomenis, juos lyginti su sava analize, tyrimo duomenis sisteminant vičiūtės išbrėžtas pietinės Žiemgalos ribas105. Į II lygmenį įtraukiamas geografiniu pagrindu. Lietuvos Žiemgalos kultūrinio regiono teritori- sluoksnis, turintis iš esmės subetninį mentalinį arealą, kuris atspin- nis vertinimas yra sąlyginis. Nors regionas turi aiškų centrą – Joniš- di šiandieninę gyventojų mąstyseną. II lygmens savimonės regionui kį, tačiau vidinė teritorinė sandara sudėtinga jau vien dėl lingvistinio nustatyti remiamasi žiniasklaidoje, internete, įmonių ir įstaigų pavadi- regiono susiskaldymo, todėl Lietuvos Žiemgalos negalime vadinti nimuose dominuojančiais žiemgališkosios savimonės determinantais kultūriškai vientisu regionu. Nepaisant to, gana aiškiai galime išskirti (atspindžiais). Dažniausiai pasitaikantis „Žiemgalos (–is)“ žodžio vedi- branduolio ir periferines dalis. Daugiausia klausimų kelia Lietuvos nys: „Žiemgalių turgus”, PLC „Žiemgala“ ir pan. III lygmenyje svarbus Žiemgalos kultūrinio regiono periferinių ribų išskyrimas. Periferijai visuomenės įsitraukimas į etninę veiklą, domėjimasis krašto istorija, nustatyti bene svarbiausios yra istorinės Žiemgalos konfederacijos etninių bendruomenių centrai ir jų lankytinos vietos, rengiamų festi- ribos. Nors istorinės Žiemgalos krašto kultūra nebūtinai gyvybinga, valių, vietinių kolektyvų koncertų vietos, kultūros renginių alokacijos, bet turinti žiemgališkąjį kontekstą, kitaip tariant, tai daugiau Lietu- švietėjiška veikla – švietėjiški leidiniai. Čia priskirti Pakruojo etnocen- vos Žiemgalos istorinio ir kultūrinio paveldo teritorija, kurią galime tras „Žiemgala“, Joniškio istorinis klubas „Semigallia“ ir pan. vadinti (Lietuvos) Žiemgalos kraštu. Kalbant apie vidinę struktūrą istorinių žiemgalių žemių ribose Lietuvos Žiemgalos kultūrinio regiono vidinė struktūra atsklei- išryškėja dabartinės Lietuvos Žiemgalos kultūrinės savimonės bran- džiama per trijų kultūrinio regiono sąrangos sluoksnių (funkcinio, duolys su jo periferijoje esančiomis gyvenvietėmis (žr. 3 pav.). Čia kultūrinio-etnografinio ir savimonės) persidengimą, ypač didelę ypač aktyviai reiškiasi su etninių tradicijų puoselėjimu susijusi veikla. reikšmę teikiant gyventojų savimonei. Kultūrinio regiono ribų istori- 4 pav. Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas. 1 – Lietuvos Respublikos valstybinė siena; 2 – patarmių izoglosos (Tarmės, 2011); 3 – Lietuvos Žiemgalos kultūrinio regiono ribos (istorinės Žiemgalos pietinės ribos (Vaškevičiūtė, 1999)); 4 – Lietuvos Žiemgalos kultūrinio regio- no branduolio ribos; 5 – Lietuvos Žiemgalos subetninės savimonės regiono riba; 6 – funkcinių vienetų Lietuvos Žiemgaloje mediana; 7 – Joniškio, Pakruojo, Pasvalio rajonų ribos; 8 – istoriniu požiūriu svarbi teritorija; 9 – aktyvios subetninės savimonės raiškos teritorija; I – pirmo rango centrai; II – antro rango centrai; III – trečio rango centrai; IV – ketvirto rango centrai

22 Žiemgalos tyrinėjimai nis pagrindimas remiasi Lietuvos Žiemgalos funkcinių vienetų ribų 2 Zelinsky W. North America‘s vernacular regions, ANNALS of the Associ- kaita, ypač atsižvelgiant į saviorganizacinius funkcinius vienetus, ation of American Geographers, 70:1, 1980. 3 pagal kuriuos sudaryta Lietuvos Žiemgaloje egzistavusių funkcinių Kavaliauskas P. Dėl Lietuvos Respublikos teritorinės sandaros tobuli- vienetų svertinė mediana. Lietuvos Žiemgalos kultūriniame regione nimo, 2004. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2231&p_d=33493 [žiūrėta 2011-05-19]. (žr. 4 pav.) kultūrinis branduolys yra savitas itin aktyvia etnine savi- 4 Genzelis B. Noras pasisakyti nežinant ką, Žiemgala, 2006, 1, p. 4-5; Jusio- mone, kuris istorinėje raidoje turėjo kintamą organizacinę struktūrą. nytė I. Neotribalizmas Lietuvoje: transgresyvus žiemgalininkų tapatybės Funkcinių vienetų raida regiono teritorijoje nuolat skaidė vidinę terito- kūrimas, Baltos lankos, 2004, 18/19, p. 111–134; Jusionytė I. Maištas Lie- rinę organizaciją, tačiau ir tuomet, ir dabar funkciniu savarankiškumu tuvoje: nuo revoliucijos iki pilietinio protesto, Literatūra ir menas. KULTŪ- išsiskiria Joniškio miestas. Pakruojis pasižymi kaip stambus etninės RA, 2006, http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3106&kas=straipsnis&st_ veiklos centras, čia vyksta įvairūs festivaliai, kuriuose visuomet vie- id=9236 [žiūrėta 2009-10-11]; Kalnius P. Aukštaitijos ir Žemaitijos paribio naip ar kitaip akcentuojamas Žiemgalos kraštas ir jo kultūra. Be šių vietinių gyventojų savimonė. Lietuvos etnologija: socialinės antropologi- centrų, kultūrinės savimonės branduolį sudaro ir smulkesni regiono jos ir etnologijos studijos, 2006, 6(15), p. 95–121. 5 etninės veiklos centrai – Žagarė, Žeimelis, Linkuva, išsiskiriantys Daugirdas V. Lietuvos kultūrinis rajonavimas, Vilnius: Lietuvos valstybi- nis mokslo ir studijų fondas, 2002 /Ataskaita/. savo istorine reikšme, kuri jaučiama iki šių dienų subetninės veiklos 6 Kultūrinės antropologijos terminas yra tapatus socialinei antropologijai dėka. Iš minėtųjų miestelių Žeimelis išsiskiria savita praeitimi, latvių ar sociokultūrinei antropologijai, priklauso nuo šalies ar mokyklų, kuriose bendruomene, evangelikų liuteronų religiniu centru ir ypač aktyvia šis terminas vartojamas. Lietuvoje, kaip ir daugelyje posovietinių valsty- subetnine veikla. Čia derėtų prisiminti kraštotyrininko J. Šliavo mo- bių, yra ir buvo vartojamas kultūrologijos terminas, taip pat sinonimiškas kyklą, jo darbus ir dar 1966 m. įkurtą „Žiemgalės“ muziejų107. kultūrinei antropologijai. Kultūrinė antropologija>Etnologija>Etnografija. Mažeikiai ir Naujoji Akmenė lieka kultūrinio regiono periferijoje. 7 Ragauskaitė A. Dzūkijos kultūrinis regionas, Vilnius: VU Geografijos ir Šiame tyrime aptikti žiemgališkosios savimonės šiuose miestuose kraštotvarkos katedra, 2009 /Bakalauro darbas/. nepavyko, tačiau galime daryti prielaidą, kad jei Naujojoje Akme- 8 Kasatkina N. Lietuvos etninių grupių adaptacijos ypatumai, Filosofija. So- nėje dar būtų galima tikėtis žiemgališkosios kultūrinės savimonės ciologija, 2002, 4, p. 15–22; Merkienė I. R. Lokalinė kultūra istorijos ir geo- veikimo, tai Mažeikiuose – vargiai, kadangi čia jaučiama itin stipri grafijos kontekste, Lietuvos etnologija, 2007, 7(16), p. 39–56; Phinney J. S. When we talk about American ethnic groups, what do we mean?, American žemaitiškosios kultūros įtaka. Psychologist, 1996, 56 (9), p. 918-927; Römeris M. Nacionalizmas ir vals- Atsižvelgiant į Lietuvos Žiemgalos regiono kultūrinę struktūrą ir tybė, Kultūra, 1932, 5–7; Taljūnaitė M. Lietuvių tautinio tapatumo konstravi- istorinę raidą, išskiriami keturi centrų rangai pagal jų organizuojančią mas sociologiniuose tyrimuose, Filosofija. Sociologija, 2006, (2), p. 8–17. reikšmę funkcinėje regiono struktūroje ir gyventojų savimonėje: 9 Daugirdas V. Visagino regiono kultūros transformavimasis, Lietuvos vi- I rango centrai – tai Lietuvos Žiemgalai atstovaujantys ir visą suomenės geografinės problemos, Vilnius, 1997, p. 129–148. Daugir- regioną organizuojantys centrai tiek gyventojų sąmonėje, tiek dabar- das V. Visagino AE regiono kultūrinė transformacija ir politinė organizacija, tinėje teritorijos funkcinėje organizacijoje: Joniškis ir Pakruojis; Ignalinos AE: Žmogaus gyvenimo ir veiklos sąlygos, Vilnius, Visaginas, II rango centrai – istorijos raidoje susiformavę funkciškai svar- 1998, p. 152–164; Daugirdas V. Kultūriniai Šiaurės Lietuvos karstinio regi- būs ir gyventojų sąmonėje organizacinę reikšmę turintys centrai: ono ypatumai, Šiaurės Lietuvos karstinis regionas: geografiniai gamtonau- dos aspektai, Vilnius, 2000, p. 186–193; Daugirdas V. Multicultural structure Žagarė ir Žeimelis; of Lithuanian border regions as a factor of transnational integration, Eastern III rango centrai – praeityje turėję organizacinę reikšmę te- borders of European integration processes. Rzeszow, 2000, p. 233–239; ritorijoje, nestipriai išsiskiriantys regionine savimone: Joniškėlis, Daugirdas V. Lietuvos kultūrinis rajonavimas, 2002, Vilnius: Lietuvos vals- Linkuva, Pasvalys, Pamūšis ir Vaškai; tybinis mokslo ir studijų fondas /Ataskaita/; Daugirdas V. Lithuania as a IV rango centrai – kitos svarbesnės (ar istorinės reikšmės) space of interaction of cultures. Geopolitical studies. Warsaw, 2004, 12, gyvenvietės. p. 177–190; Daugirdas V. Acculturation in the Lithuanian-Latvian border Išvados region. Geopolitical studies, Warsaw, 2006, 14, p. 391–408; Daugirdas V., Burneika D. The impact of clash of civilisations on the development of Savarankiško Lietuvos Žiemgalos funkcinio regiono niekada Lithuania‘s culture. Region and regionalism, Lodz, 2005, 7 (2), p. 67–80. realiai nebuvo. Dirbtinai formuojamų funkcinių vienetų raida regiono 10 Daugirdas V. Lietuvos teritorinio administracinio susiskirstymo istorinė ge- teritorijoje nuolat skaidė vidinę teritorinę organizaciją. ografinė analizė, Vilnius: VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra, 1997 / Kultūros bruožų (formalieji) arealai Žiemgaloje taip pat nėra Daktaro disertacija/; Kavaliauskas P., Daugirdas V. Socialinių įtampų tyri- pakankamai raiškūs, tačiau galima rasti keletą tik Žiemgalos regio- mo problema kultūriniame ir politiniame lauke, Geografija, 2002, 38 (1), p. nui būdingų kultūros bruožų (skerslatviškumas tarmėse, tradiciniai 41–45; Petrulis V. Žemaitijos kultūrinis regionas, Vilnius: VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra, 2003. /Bakalauro darbas/; Rakauskaitė A. Dzūkijos krašto kulinarinio paveldo ypatumai ir pan.). kultūrinis regionas, Vilnius: VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra, 2009 Lietuvos Žiemgalos savimonės regionas struktūriškai nevie- /Bakalauro darbas/; Bartašius M. Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas, nalytis. Jo struktūroje išsiskiria branduolys su „sostine“ Joniškiu, Vilnius: VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra, 2011 /Bakalauro darbas/. kiti regiono etninės veiklos ir žiemgališkos savimonės centrai – 11 Daugirdas V., Ragauskaitė A. Dzūkijos kultūrinis regionas, Annales Ge- Pakruojis, Žagarė, Žeimelis ir Linkuva bei periferija, kur savimonės ographicae, 2010, 43(1–2). raiška yra silpnesnė. 12 Zelinsky W. North America‘s vernacular regions, ANNALS of the Associ- Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas yra ilgo istorinio ir kultū- ation of American Geographers, 1980, 70:1. rinio vystymosi raidos rezultatas, kurio savitumą ir branduolį formuoja 13 Ten pat. 14 stipri mentalinė identifikacija. Šiam regionui pripažinti ir įteisinti Lietu- Skirtingi internetiniai paieškos portalai naudoti atsižvelgiant į gautus skirtingus rezultatus ir informacijos pateikimo reitingavimą. voje reikalingi tolimesni išsamūs kompleksiški tyrimai ir suvokimas. 15 Lietuvos naujojo teritorinio-administracinio paskirstymo tyrimai. Joniš- Tyrimo rezultatai nėra neginčijami ar galutiniai, juos veikiau kio (Žiemgalos) apskrities socialinis ir ekonominis pagrindimas. Darbo derėtų vertinti kaip papildančius faktinę medžiagą. Kultūra yra gy- vadovas: J. Jasaitis, Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, vas organizmas, todėl tyrimus reikėtų kartoti periodiškai. 1992 /Ataskaita/; Šaknys Ž. Aukštaitijos jaunimo subregioninis tapatu- Nagrinėti Lietuvos kultūrinius regionus būtina siekiant teisin- mas. Kartografinis tyrimas, Žiemgala, 2005, 1, http://www.ziemgala.lt/lt/ gesnio valstybės ir jos regionų valdymo ir tvarkymo modelio kūri- zurnalas-ziemgala/ziemgala-20051/aukstaitijos-jaunimo-subregioninis- mo, taip pat siekiant tikslesnio administracinių-teritorinių ir politinių tapatumas-kartografinis-tyrimas [žiūrėta 2011-05-20]; Vasiliauskas E. rinkimų organizavimo sistemų skirstymo į regionus. Žiemgalos krašto savimonės raida. Bandymai įkurti Žiemgalos apskritį 1990–1992 m., Joniškis: Žiemgalos – aukštaičių kultūros draugija, 2003. 16 1 Jordan T. G., Domosh. M., Rowntree L. The Human Mosaic: A thematic Jovaiša E. Lietuva iki Mindaugo, Ankstyvųjų baltų kultūros, Vilnius: Vil- introduction to Cultural Geography, New York, Longman, 1997. niaus dailės akademijos leidykla, 2003.

23 Kultūros geografija. Mokslo darbas 17 Etnogeocenozė (gr. ethnos – tauta, etnosas; gr. geo – žemė; gr. koinos – 45 Sabaliauskas S. Žvelgaičio piliakalnis atskleidžia istorijos paslaptis, bendras, visuma) – stabiliausia, aiškiausiai išskirianti žmonių bendruo- 2011-01-22, http://www.baltai.lt/?p=2417 [žiūrėta 2011-05-24]. menė, etnosas antropogeocenozės hierarchiniu lygmeniu. Kraštovaiz- 46 Daugirdas V. Lietuvos teritorinio administracinio suskirstymo istorinė ge- dis, kaip sistema ir žmonių bendruomenė, kaip šios sistemos posistemis, ografinė analizė, Vilnius: VU, 1997 /Daktaro disertacija/. kartu sudaro grįžtamaisiais ryšiais susijusią integralią visumą – tam tikro 47 Vasiliauskas E. Žiemgalos krašto savimonės raida. Bandymai įkurti hierarchinio lygmens antropogeocenozę. Kitaip tariant, tai etnoso prisi- Žiemgalos apskritį 1990–1992 m., Joniškis: Žiemgalos – aukštaičių kul- taikymo prie kraštovaizdžio rezultatas. tūros draugija, 2003. 18 Vaškevičiūtė I. Žiemgaliai V–XII amžiuje, Vilnius: Vilniaus pedagoginio 48 Joniškio rajono tarybos sprendimas „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respubli- universiteto leidykla, 2004; Tučas R. Lietuvos teritorijos apgyvenimas iki kos Aukščiausiąją sudaryti Žiemgalos apskritį“, Žin. 1990-06-19. valstybės susidarymo: ištakos, dinamika ir regioniniai skirtumai, Mokslas 49 Ten pat. gamtos mokslų fakultete, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. 50 Vasiliauskas E. Žiemgalos krašto savimonės raida. Bandymai įkurti 19 Banytė-Rowell R., Buža Z., Cigliu ir kt. Zemgaļi senatnē. Žiemgaliai se- Žiemgalos apskritį 1990-1992 m., Joniškis: Žiemgalos – aukštaičių kultū- novėje, 2003, Ryga: Latvijos nacionalinis muziejus. ros draugija, 2003. 20 Galvydytė D. Lietuvos dirvožemiai, Apie Lietuvos žemę, Kaunas: Šviesa, 51 Lietuvos naujojo teritorinio-administracinio paskirstymo tyrimai. Joniš- 1992; Kabalienė M. Paleogeografinių sąlygų kaita Lietuvoje vėlyvajame kio (Žiemgalos) apskrities socialinis ir ekonominis pagrindimas. Darbo ledynmetyje ir holocene, Apie Lietuvos žemę, Kaunas: Šviesa, 1992. vadovas: J. Jasaitis, Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 21 Vaškevičiūtė I. Dėl vakarinių Žiemgalos ribų, Žiemgala, 2004, 1, http:// 1992 /Ataskaita/. www.ziemgala.lt/z/2004_01_01.html [žiūrėta 2010-11-03]. 52 Ten pat. 22 Vaškevičiūtė I. Žiemgaliai V-XII amžiuje, Vilnius: Vilniaus pedagoginio 53 Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstaty- universiteto leidykla, 2004. mas, Žin., 1994, Nr. 60-1183. 23 Butkus A. Latviai, Kaunas, 1995. 54 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyven- 24 Daugirdas V. Lietuvos teritorinio administracinio suskirstymo istorinė ge- dinimo ataskaitos santrauka, 2004. ografinė analizė, Vilnius: VU, 1997. /Daktaro disertacija/. 55 Kavaliauskas P. Dėl Lietuvos Respublikos teritorinės sandaros tobuli- 25 Gudavičius E. Baltų žemių konfederacijos, Visuotinė lietuvių enciklope- nimo, 2004, http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2231&p_d=33493 dija II, Vilnius: MELI, 2007. [žiūrėta 2011-05-19]. 26 Banytė-Rowell, R., Buža Z., Cigliu ir kt. Zemgaļi senatnē. Žiemgaliai 56 Ten pat. senovėje, Ryga: Latvijos nacionalinis muziejus, 2003. 57 Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įsta- 27 Gudavičius E. Baltų žemių konfederacijos, Visuotinė lietuvių enciklope- tymas, Žin., 1999, Nr. 82-2414. dija II, Vilnius: MELI, 2007. 58 Etninės kultūros globos taryba, Rekomendacija dėl etnografinių regionų 28 Vasiliauskas E. Žiemgalių antkaklės XII–XIII amžiuje, Archaeologia Litu- ribų nustatymo, 2003, http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=3841&p_ ana, 2005, 6. p. 131–138. d=28969&p_k=1 [žiūrėta 2011-04-28]. 29 Gudavičius E. Baltų žemių konfederacijos, Visuotinė lietuvių enciklope- 59 Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos darbo regla- dija II, Vilnius: MELI, 2007. mentas, 200)6, http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7045&p_ 30 Vaškevičiūtė I. Pietinės Žiemgalos ribos, Žiemgala, 1991, 1, http://www. d=13146&p_k=1 [žiūrėta 2011-04-28]. ziemgala.lt/lt/zurnalas-ziemgala/ziemgala-19991/pietines-ziemgalos-ri- 60 LR apskričių sienų ir jų centrų įstatymas, Žin., 1919, Nr. 9 - 7. Osipova I. bos [žiūrėta 2011-04-15]. Kuriozas! Joniškis bus priskirtas Žemaitijai? Sidabrė, 2003, 20 (8159), p. 1. 31 Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII – XVI a., Vilnius: Moks- 61 Zinkevičius Z. Dėl teritorinio-administracinio Lietuvos suskirstymo (etno- las, 1982; Sabaliauskas S. Žvelgaičio piliakalnis atskleidžia istorijos pa- grafinių regionų teritorinių ribų išskyrimas), Pastabos ir pasiūlymai dėl slaptis, 2011-01-22, http://www.baltai.lt/?p=2417 [žiūrėta 2011-05-24]. Apskričių valdymo reformos koncepcijos, 2002, http://www3.lrs.lt/pls/ 32 Daugirdas V. Lietuvos teritorinio administracinio suskirstymo istorinė inter/w5_show?p_r=2231&p_d=21317&p_k=1 [žiūrėta 2011-04-29]. geografinė analizė. Vilnius: VU, 1997 /Daktaro disertacija/. Daugirdas 62 Žiemgalos-aukštaičių kultūros draugijos Joniškio skyriaus pasisakymas V. Lietuvos kultūrinis rajonavimas, Vilnius: Lietuvos valstybinis mokslo ir „Dėl Joniškio rajono priskyrimo Aukštaitijos etnografinio regiono ir Žiem- studijų fondas, 2002 /Ataskaita/. galos subregiono sudarymo“, 2003-03-26, Nr. 1. 33 Vasiliauskas E. Krikščionybės plitimas Žiemgaloje XIII a. – XVI a. 63 Šaknys Ž. Lietuvos Respublikos administracinio teritorinio suskirstymo pradžioje, Žiemgala, 2009, 1, http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/1_ perspektyvos: etnografiniai kultūriniai regionai, Pastabos ir pasiūlymai vasiliauskas_2.pdf [žiūrėta 2011-05-24]. dėl Apskričių valdymo reformos koncepcijos, 2011, http://www3.lrs.lt/ 34 Daugirdas V. Lietuvos teritorinio administracinio suskirstymo istorinė pls/inter/w5_show?p_r=2231&p_d=21329&p_k=1 [žiūrėta 2011-04-28]. geografinė analizė, Vilnius: VU, 1997 /Daktaro disertacija/. Šiaulių eko- 64 Kondratienė V. Išvados dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų minis- nomija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų terijos pateiktos „Apskričių reformos koncepcijos (projekto)“, Pastabos redakcija, 1998, t. 4. dėl Apskričių valdymo koncepcijos, 2001, http://www3.lrs.lt/pls/inter/ 35 Ten pat. w5_show?p_r=2231&p_d=21319&p_k=1 [žiūrėta 2011-04-30]. 36 Ten pat. 65 Lietuvių kalbos tarmės, Vilnius: Briedis, 2005. /M 1 : 350 000/; Mažoji 37 Girkus R. Žiemgala senuosiuose Europos žemėlapiuose, Žiemgala, Lietuva, http://www.mazoji-lietuva.lt/ [žiūrėta 2011-04-30] 2002, 2, p. 30–33. 66 Ragauskaitė A. Dzūkijos kultūrinis regionas, Vilnius: VU Geografijos ir 38 Daugirdas V. Lietuvos teritorinio administracinio suskirstymo istorinė ge- kraštotvarkos katedra, 2009 /Bakalauro darbas/. ografinė analizė, Vilnius: VU, 1997 /Daktaro disertacija/. 67 Žemėlapio „Lietuvos etnografiniai regionai“ sudarymo principai. Komenta- 39 Čekutis R., Žygelis D. Laisvės kryžkelės. Prisikėlimo apygarda, Bendras ras, Informacija apie Lietuvos etnografinius regionus, 2003, http://www3.lrs. LGGRTC ir Bernardinai.lt projektas (1997-11-05), http://www.bernardinai. lt/pls/inter/w5_show?p_r=7039&p_d=28967&p_k=1 [žiūrėta 2011-04-29]. lt/straipsnis/2007-11-05-laisves-kryzkeles-prisikelimo-apygarda/4204 68 Kalnius P. Žiemgalos klausimo aktualinimas: tapatumo kūrimas ar pa- [žiūrėta 2011-05-25]. žinimo siekimas? Žiemgala, 2006, 2, http://www.ziemgala.lt/lt/zurnalas- 40 Rudienė V. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Rinktinės susiformavimas ir ziemgala/ziemgala-20062/ziemgalos-klausimo-aktualinimas-tapatumo- organizaciniai pokyčiai, http://partizanai.org [žiūrėta 2011-05-25]. kurimas-ar-pazinimo-siekimas [žiūrėta 2011-04-29]. 41 Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A. ir kt. Lietuvos partizanai 1944– 69 „Žiemgalos“ draugija. Žiemgalos kultūros paveldas, Žiemgalos krašto 1953 m. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996. praeitis 6, Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2011. 42 Malinauskaitė A. Šiaulių krašte veikusių rinktinių apžvalga, Maskoliūnas B. 70 Šaknys Ž. Šiaurės Lietuvos jaunimo gyvenimas (žiemos pramogos), (red.). Partizanų kovos Šiaulių krašte, Šiauliai: Saulės delta, 1996. Žiemgala, 2001, 1, p. 6–10. 43 Rudienė V. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Rinktinės susiformavimas ir 71 Šaknys Ž. Šiaurės Lietuvos jaunimo gyvenimas. Pavasario ir vasaros organizaciniai pokyčiai, http://partizanai.org [žiūrėta 2011-05-25]. sambūriai bei pramogos, Žiemgala, 2002, 1, http://www.ziemgala.lt/lt/ 44 Čekutis R., Žygelis D. Laisvės kryžkelės. Lietuva 1939–1990 metais, zurnalas-ziemgala/ziemgala-20021/siaures-lietuvos-jaunimo-gyvenimas- Bendras LGGRTC ir Bernardinai.lt projektas, 1999-12-16, http://www. pavasario-ir-vasaros-samburiai-bei-pramogos [žiūrėta 2011-05-02]. bernardinai.lt/straipsnis/2009-12-16-laisves-kryzkeles-lietuva-1939- 72 Šaknys Ž. Jaunystė Šiaurės Lietuvos kaime, Vilnius: Lietuvos istorijos 1990-metais/36716 [žiūrėta 2011-05-25]. institutas, 2007.

24 Žiemgalos tyrinėjimai 73 Paukštytė-Šaknienė R. Idealus bendruomenės modelis. Gimimo pa- 101 Phinney J. S. When we talk about american ethnic groups, what do we pročiai, Žiemgala, 2001, 2. http://www.ziemgala.lt/lt/zurnalas-ziemga- mean?, American Psychologist, 1996, 56 (9), p. 918–927. la/ziemgala-20012/idealus-bendruomenes-modelis-gimimo-paprociai 102 Römeris M. Nacionalizmas ir valstybė, Kultūra, 1932, 5–7. [žiūrėta 2011-05-26]. 103 Kasatkina N. Lietuvos etninių grupių adaptacijos ypatumai, Filosofija. 74 Apanavičius, R. Šiaurės vakarų aukštaičių kanklės – žiemgalių kultūros Sociologija, 2002, 4, p. 15–22. palikimas? Žiemgala, 2002, 2, http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/4_ 104 Lietuvos naujojo teritorinio-administracinio paskirstymo tyrimai. Joniš- apanavicius.pdf [žiūrėta 2011-05-26]. kio (Žiemgalos) apskrities socialinis ir ekonominis pagrindimas Darbo 75 Šidiškis T. Velniakalnių kraštas, Vilnius: Versus aureus, 2009. vadovas: J. Jasaitis. Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 76 Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, http://www.joniskiomuziejus.lt/ 1992 /Ataskaita/. [2011-05-20]. 105 Vaškevičiūtė I. Pietinės Žiemgalos ribos. Žiemgala, 1999, 1, http://www. 77 VšĮ „Šiaulių regiono plėtros agentūra“. Projektas „Tarptautinis bendra- ziemgala.lt/lt/zurnalas-ziemgala/ziemgala-19991/pietines-ziemgalos-ri- darbiavimas bei tradicijų išsaugojimas Žiemgalos regione“, http://www. bos [žiūrėta 2011-03-03]. srpa.lt/article/articleview/408/1/54/ [žiūrėta 2011-05-02] 106 Čekutis R., Žygelis D. Laisvės kryžkelės. Prisikėlimo apygarda, Bendras 78 Samulionytė J. Pašvitinio apylinkių kulinarinis paveldas. Lietuvos lokali- LGGRTC ir Bernardinai.lt projektas (1997-11-05), http://www.bernardinai. niai tyrimai. Lietuvos valsčiai. Pašvitinys, Vilnius: Versmė, 2011. lt/straipsnis/2007-11-05-laisves-kryzkeles-prisikelimo-apygarda/4204 79 Ragauskaitė A. Dzūkijos kultūrinis regionas, Vilnius: VU Geografijos ir [žiūrėta 2011-05-25]. kraštotvarkos katedra, 2009. /Bakalauro darbas/ Tumėnas V. Konvencio- 107 Apie Žeimelį. http://zeimeliovm.siauliai.lm.lt/?meniu=Apie... [žiūrėta nalūs, klasifikaciniai ir interpretaciniai regioninės tapatybės aspektai ir 2011-05-28]. sąsajos su tautodaile, Lietuvos etnologija, 2007, 7 (16), p. 125–156. 80 Osipova I. Kuriozas! Joniškis bus priskirtas Žemaitijai? Sidabrė, 2003, Cultural geography. Scientific research work 20 (8159), p. 1. 81 Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos darbo re- Marius Bartašius glamentas, 2006, http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7045&p_ CULTURAL REGION OF LITHUANIAN ŽIEMGALA d=13146&p_k=1 [žiūrėta 2011-04-28]. Summary 82 Šaknys Ž. Lietuvos Respublikos administracinio teritorinio suskirstymo For some time already Lithuanian Žiemgala has been in the focus of perspektyvos: etnografiniai kultūriniai regionai, Pastabos ir pasiūlymai attention of researchers. There was a number of attempts to research dėl Apskričių valdymo reformos koncepcijos, 2001, http://www3.lrs.lt/pls/ different components of region’s ethnographic culture (e.g. archeology, inter/w5_show?p_r=2231&p_d=21329&p_k=1 [atsižvelgta 2011-04-28]. dialects, etc.), though the lack of methodically systematic and compre- 83 Tumėnas V. Konvencionalūs, klasifikaciniai ir interpretaciniai regioninės hensive work was evident. Moreover modern investigations aimed at dis- tapatybės aspektai ir sąsajos su tautodaile, Lietuvos etnologija, 2007, 7 tinguishing present Lithuania’s cultural regions lack the cultural aspect (16), p. 125–156. and up-to-date research of local cultural identity. It is necessary to ac- 84 Ragauskaitė A. Dzūkijos kultūrinis regionas, Vilnius: VU Geografijos ir knowledge that modern Lithuania’s system of cultural regions is based on ethnographic-linguistic principle, which does not single out Žiemgala as kraštotvarkos katedra, 2009 /Bakalauro darbas/. 85 a separate region. Lithuanian Žiemgala can be distinguished in the struc- Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos tarmė, Vilnius: Mokslas, 1984. ture of the vernacular regions and the fact that Žiemgala’s identity is still 86 Zinkevičius Z. Rinktiniai raštai, 2002, t. 1:147. endurable requires more profound research to prove the region’s distinc- 87 Ten pat. tion. While investigating Lithuanian Žiemgala’s cultural region the pres- 88 Garšva K. Lietuvos Žiemgalos tarmės, Žiemgala. Žiemgalos krašto pra- ence of neighboring Latvian Zemgale ethnographic region was noted, yet eitis, Kaunas: Žiemgalos leidykla, 1999, p. 89–92 it was not analyzed. Lithuanian Žiemgala’s cultural region emerged as the 89 Kalnius P. Aukštaitijos ir Žemaitijos paribio vietinių gyventojų savimo- result of long historical and cultural development; the region’s kernel turns nė. Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, out to be its strong mental identification. Hence independent Lithuanian Žiemgala’s functional region never existed; the development of functional 2006, 6(15), p. 95–121. 90 units always divided the inner territorial organization. This might be the Šaknys Ž. Aukštaitijos jaunimo subregioninis tapatumas. Kartografinis reason why Lithuanian Žiemgala’s vernacular region is structurally inho- tyrimas, Žiemgala, 2005, 1, http://www.ziemgala.lt/lt/zurnalas-ziemgala/ mogeneous, where it is possible to determine the “capital” Joniškis, other ziemgala-20051/aukstaitijos-jaunimo-subregioninis-tapatumas-karto- ethnic centers (Pakruojis, Žagarė, Žeimelis and Linkuva) and periphery grafinis-tyrimas [žiūrėta 2011-05-20]. with less observable identity manifestation. 91 Vėta N. Poetai irgi keikiasi, Literatūra ir menas, 2003, nr. 2965. http:// The region’s inner structure is analyzed according to three cultural re- www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2965&kas=spaudai&st_id=3094 [žiūrė- gion’s structural layers (functional, cultural-ethnographic and vernacular ta 2011-05-20]. expression) giving special attention to its inhabitants’ identity. Based on 92 Zinkevičius Z. Lietuvių tarmių kilmė, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto lei- Lithuanian Žiemgala’s cultural structure and historical development four dykla, 2006. ranks of centers were distinguished in accordance with their organizational meaning in the region’s functional structure and inhabitants’ identity: 93 Žiemgalos krašto folkloras, 1998 /„Kupars“ garso kasetė/. 1st rank centers – the centers that represent Lithuanian Žiemgala and orga- 94 Butkus A. Latviai, Kaunas, 1995; Daugirdas V. Acculturation in the Lithu- nize the whole region both functionally and identically: Joniškis, Pakruojis; anian-Latvian border region, J. Kitowski (red.). Geopolitical studies. Re- 2nd rank centers – functionally important and valuable in the inhabit- gional transborder co-operation in countries of Central and Eastern Eu- ants’ identity centers that emerged historically: Žagarė, Žeimelis; rope – a balance of achievements, Warsaw: Institute of Geography and 3rd rank centers – centers that used to have organizational meaning Spatial Organization, 2006; Kalnius P. Aukštaitijos ir Žemaitijos paribio and have little influence on the local identities: Joniškėlis, Linkuva, Pas- vietinių gyventojų savimonė, Lietuvos etnologija, 2007, 6(15), p. 95–112; valys, Pamūšis, Vaškai; Savoniakaitė V. Etniškumas. Lietuviai Latvijos pasienyje, Lietuvos etnolo- 4th rank centers – other important (or historically valuable) residences. gija 2001, 1(10), p. 217–230. The study throws the light on the importance of the Lithuania’s cultural 95 Šenavičius A. Žagarė XV–XX amžiuje: raidos problemos, Žagarė, Vil- regions research that is aimed at the complex development of a system nius: Versmė, 1998, 36:133. of the countries cultural regions and formation of a more effective territory planning and electoral system. For the purpose of Lithuanian Žiemgala 96 V. Daugirdo kurso „Kultūros geografija“ paskaitų medžiaga. 97 recognition and legalization the further investigation and the region’s ap- Zelinsky W. North America‘s vernacular regions, ANNALS of the Associ- prehension are needed. ation of American Geographers, 1980, 70:1. 98 Jordon T. G., Domosh M., Rowntree L. The Human Mosaic: A thematic Vilniaus universitetas introduction to Cultural Geography, New York: Longman, 1997. Geografijos ir kraštotvarkos katedra 99 Daugirdas V. Lietuvos kultūrinis rajonavimas, Vilnius: Lietuvos valstybi- M. K. Čiurlionio g. 21/27, LT-03101 Vilnius nis mokslo ir studijų fondas, 2002 /Ataskaita/. 100 Autorius žemaičių atveju būtų linkęs etnoso terminą sinonimiškai vartoti su tautos terminu. Tačiau terminas tauta turi tiek etninę, tiek politines Gauta 2012 02 09 konotacijas, todėl jo šiame darbe vengiama. Atiduota spausdinti 2012 05 04

25