Rambynas Nr. 1 (15) 3

1 (15) 2019 m. gegužė ISSN 2029-0756

Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ leidinys 2019 m. 1 (15)

Spaudos projektą „Rambynas – Mažosios Lietu- vos etnoregiono savitumo išsaugojimui – 2019“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos TURINYS rėmimo fondas Edmundas MAŽRIMAS 2 Prisimenant Pagėgių krašto šaulius

Dalia KISELIŪNAITĖ 13 Redakcinė kolegija Kuršių nerijos kuršininkai – nykstanti kultūrinė ir kalbinė bendruomenė Diana Milašauskienė – vyriausioji redaktorė Eugenijus Skipitis – leidinio sudarytojas Rasa Šimkutė 21 Lietuvininko tvirtybė. Majorą Joną Šimkų prisimenant Marytė Gečienė Giedrė SKIPITIENĖ 26 Birutė Žemgulienė Regina Jokubaitytė – „Verdainės“ motina

Juozas Vercinkevičius Darius KINIULIS 29 Imperijų muitinės ir atgimęs Tauragės muziejus

Pauliaus Lileikio fotoistorijos: Panemunė 35 Rengėjas (leidėjas) Pagėgių krašto draugija „Sandūra“ Egidijus BACEVIČIUS 38 Trakėnų veislės žirgai garsina gimtinę Finansiniai rėmėjai Helena Švanytė-Černiauskienė 45 UAB „Senasis Rambynas“, UAB „Veižas“, Iš kūrybinio rašytojo Rimanto Černiausko palikimo Pagėgių savivaldybės tarybos nariai: Edgaras Kutu- rys, Eugenijus Dargužas, Ramutė Valančienė, Algis Aksavera Mikšienė 52 Grublys, Remigijus Kelneris, Kamana Rasa ir Sigitas Stoniai, Marytė GEČIENĖ 55 Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ bičiuliai, Edukacinės erdvės mokyklos aplinkoje 2018 m. parėmę draugiją 2 proc. pajamų mokesčiu, taip pat visi, įsigiję ir užsiprenumeravę žurnalą Zusammenfassung 61 „Rambynas“ Abstract 63

Informaciniai rėmėjai Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“

Viršelio nuotrauka. Vokiečių rašytojos Ulos Lachauer knygos “ Rojaus kelias” herojės Lėnės Grigolaitytės- Kondrata- vičienės namas Bitėnuose. Romano Borisovo akvarelė 2006 m. Rambynas Nr. 1 (15) 3

Zita MAŽEIKAITĖ

Nuo Rambyno

Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose.

Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios.

Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai ir graudžiai kaip laivų sirenos.

Rūkas driekiasi pažeme tartum pienas, šliaužia Rambyno šlaitais į Bitėnų kapines, kur sugulę ilsisi lietuvninkai. 4 Rambynas Nr. 1 (15)

PRISIMENANT PAGĖGIŲ KRAŠTO ŠAULIUS

Edmundas MAŽRIMAS Kultūros paveldo specialistas

Šiemet Lietuvos Šaulių sąjunga mini 100-ąsias įkūrimo metines. 1919 m. birželio 27 d. laikoma LŠS įkūrimo diena. LŠS su- manytojas – Matas Šalčius, įkūrėjas – Vladas Pūtvis-Putvinskis, kurio kilmės šaknys, tė- vonija yra Tauragės krašte. Šauliškos idėjos ir judėjimas iš Kauno greitai sklido po visą Lietuvą, o vėliau ir Mažojoje Lietuvoje. Tauragės šaulių sąjungos rinktinė užgi- mė kovų su bermontininkais kontekste ir jau 1919 m. spalio 22 d. buvo išrinkta valdyba, kurią LŠS Centro valdyba patvirtino lapkri- čio 4 d. Prieškaryje beveik kiekvienas baž- nytkaimis turėjo savo šaulių būrius, kuriuos steigė ir jiems vadovavo mokyklų mokytojai, valstybinių įstaigų tarnautojai, atsargos karininkai, kiti miestelio inteligentai. Tauragės apskrityje šios organizacijos steigėsi ir tvirtė- jo iki pat sovietinės okupacijos. Nors Klaipėdos krašto Šaulių sąjunga pri- Lietuvos Šaulių sąjungai – 100. Ženklas klausė Centro valdybai, tačiau čia šauliai kū- rėsi kitokioje aplinkoje ir jų veikla dėl krašto įtvirtinti ir ginti lietuviškumą. Jau iki 1923 m. pa- aplinkybių kiek skyrėsi nuo Didžiosios Lie- baigos Klaipėdos krašte buvo įsteigti 9 šaulių bū- tuvos. Kalbant apie Tauragės krašto paribio riai: Klaipėdos, Priekulės, Katyčių, Kretingalės, gyvenimą, šiandien užsimename ir apie Pa- Vanagų, Kintų, Plaškių, Šilutės ir Pagėgių. Rink- gėgių bei jos apylinkių šaulius, apie Tauragės tinė rengė karinius apmokymus, daug dėmesio ir Pagėgių šaulių bendrą veiklą. Straipsnis skyrė kultūros, sporto, rikiuotės klausimams. parengtas naudojantis tarpukaryje leistu lai- Nuo 1928 m. gruodžio 27 d. Klaipėdos šauliai tu- kraščiu „Trimitas“ ir kitomis to meto publi- rėjo uniformą, panašią į Didžiosios Lietuvos šaulių, kacijomis. tik ne pilką, o žalsvą. Nuo 1924 m. birželio 24 d. Lie- tuvos šaulių sąjunga tapo pavaldi krašto apsaugos Šaulių veikla Mažojoje Lietuvoje ministrui, o 1935 m., priėmus naują šaulių sąjungos įstatymą, rinktinių vadais buvo paskirti apskričių Klaipėdos krašte Lietuvos šaulių są- kariniai komendantai. junga veikė 1923-1939 m. Šauliai buvo Šauliai, tarp jų ir Tauragės IV rinktinės šauliai, da- pavaldūs XX šaulių rinktinei, siekė krašte lyvavo 1923 m. sausio 10-15 d. Klaipėdos sukilime. Rambynas Nr. 1 (15) 5 1923 m. pradžioje buvo suburta per tūkstan- tį būsimų sukilėlių iš šaulių ir kariuomenės. Sukilimo metu žuvo 4 šauliai, 3 buvo sužeis- ti. 1939 m. kovo 22 d., Klaipėdos kraštą at- plėšus nuo Lietuvos, šaulių veikla nutrūko.

Pagėgių būrys

Pagėgių miesto šaulių būrys įsteigtas 1923 m. gruodžio 7 d. tuometinio XX Klai- pėdos šaulių rinktinės vado Jurgio Bruve- laičio. Pirmosios valdybos pirmininku buvo Butkus, pavaduotojas Zingfeldas, sekreto- rius Augustaitis, pavaduotojas Aušra, iždi- ninkas Kybrancas, pavaduotojas Brožaitis. 1926 m. šaulių būrys padidėjo tris kartus. Tais metais įsigijo vėliavą, vėliau būry- je įsteigtas dūdų orkestras, suorganizuota meno sekcija. Visą laiką sėkmingai veikė sporto klubas. Didesnė šaulių dalis aktyviai dalyvavo Giedotojų draugijos mišriame chore. Iš Pagėgių šaulių būrio, kaip atskiri padaliniai, atsiskyrė Panemunės šaulių bū- rys, Geležinkelininkų šaulių būrys, Pagėgių Antanas Žmuidzinavičius 1929-1934 m. Šaulių sąjungos centro val- šaulių moterų būrys ir šaulių rėmėjų būrys. dybos pirmininkas Iš viso būrio apdovanoti garbinga Šaulių Žvaigžde šauliai Lekšas ir Jonas Juodkazis. Kultūrinė veikla Pagėgių šaulių būrio vadais per gyva- vimo laiką buvo: Aušra, Augustaitis, Jonas 1934 m. susibūrė Pagėgių geležinkelininkų šaulių Juodkazis, Deikis, ltn. V. Šimkus, Račkaus- būrio choras. Choro pirmininku paskiriamas ats. kapi- kas, ltn. Kavaliauskas; kuopos vadais: ltn. tonas Marcinkevičius, tačiau jis taip pat buvo ir šaulių Jatulis, Abramikas; būrio valdybos pirmi- tarybos pirmininkas, todėl nuo choro reikalų nusiša- ninkais: Butkus, Aušra, Bubelis, Brožaitis, lino. Jį pakeitė gimnazijos direktoriaus pavaduotojas J. Juodkazis, V. Senkus, Germanavičius, šaulys Kavaliauskas. Choro dirigentu pakviečiamas Kavaliauskas; būrio pirmininkų pavaduoto- žinomas chorvedis šaulys jaun. ltn.V. Šimkus. Jaunas jais: Zingfeldas, Dilys; sekretoriais: Augus- kolektyvas per porą metų ne tik parengė programą, taitis, J. Mackus, Vl. Balčiūnas; valdybos na- bet ir spėjo su koncertais apsilankyti Šiauliuose, Tau- riais: Aušra (sekr. pavad.), Kybrancas (ižd.), ragėje, Kelmėje. Choras, minėdamas savo dvejų metų S. Guzikas (ižd.), J. Mackus (ižd.), Bubelis sukaktuves, spalio 10 d. gimnazijos salėje surengė kon- (ižd.), Brožaitis (ižd. pavad.), M. Smilgys certą. Dalyvauti koncerte pasikvietė ir operos solistus (ūkio vedėjas), Štangenbergas (turto globė- Antaną Kučingį bei Stasį Santvarą.2 jas), Vl. Balčiūnas, J. Bartkus, M. Smilgys, Šaulių dramos sekcijai vadovavo šaulys Jonas Šimkus; kontrolės komisijoje: Mickaitis, Ir- Petkūnas. Jis parengdavo ir režisuodavo vaidini- zelis, J. Bartkus, Kenstavičius, Štangenber- mus, kurie buvo rodomi ne tik Pagėgiuose, o ir ki- gas. Būrio kariniam paruošimui vadovavo tuose Lietuvos miestuose bei Tilžėje. Keletas šaulių ats. j. ltn. Dėdinas. 1931 m. įsikūrė būrio vaidintų pastatymų: komedija „Karolio teta“ (1930 moterų skyrius, kuriam vadovavo Kotryna m.), Klaipėdoje suvaidinta Putino drama „Valdo- Juodkazienė, bei savišalpos sekcija, kuriai vo sūnus“ (1931 m.), Pagėgiuose Heidemano salėje vadovavo Germanavičius. Meno sekcijai va- vaizdelis iš nepriklausomybės kovų „Laisvės kovo- dovavo šaulys Jonas Petkūnas, sporto sekci- tojai“ (1931 m.), Vydūno vieno veiksmo paveikslas jai „Sporto klubas“ – Gintautas. Būrio gar- „Ragana“ (1932 m.), moterų skyrius vaidino „Pa- bės pirmininku išrinktas Martynas Jankus. skolink man savo žmoną“ (1934 m.), dviejų veiksmų 1939 m. išrinkta paskutinė būrio taryba: operetę „Adomas ir Ieva“ (1934 m.). Šauliai vaidino Kaškelis, Žilinskas, Henrikas ir Jagėla. Re- ir kitose salėse, veikla nenutrūko iki pat šauliškos vizijos komisija: Mekas, Zinevičius ir Dirsė. veiklos uždraudimo. Atstovas į rinktinės suvažiavimą – Paškevi- Būrio šauliai turėjo veiklų šaulių būrio dūdų or- čius.1 kestrą ir „Sporto klubą“ bei futbolo komandą. 6 Rambynas Nr. 1 (15)

Šauliškos idėjos atsispindėjo ir mergaičių prižiūrimuose darže- Pagėgių geležinkelio stotis. Šios stoties geležinkeliečiai susibūrė liuose. 1933 m. į šaulių sąjungą

Pagėgių pašto viršininkas Jonas Petkūnas (viduryje), režisavęs šaulių scenos mėgėjų vaidinimus. Iš kng. Vytautas Juodkazis. Ma- žoji Lietuva-mano gimtinė, - Vilnius, 2011, p.196 Rambynas Nr. 1 (15) 7

Kūno kultūros stovykla Rambyne 1934 m. rugpjūčio 19 d. Iš Edmundo Mažrimo archyvo

Šaulių pratybos prie Mažosios Lietuvos sienos Požerūnuose 1926 m.

Pagėgių pašto tarnautojai, uolūs šauliai, vadovavę Pagėgių šauliams, Jonas Juodkazis su žmona Kotryna ir vaikais. 1935 m. Iš kng. Vytautas Juodkazis. Mažoji Lietuva-mano gimtinė, - Vilnius, 2011, p.159 8 Rambynas Nr. 1 (15) Iš Pagėgių šaulių organizavimo. Būryje veikė savišalpos sekcija, kuriai vadovavo gyvenimo šaulys Germanavičius. 1932 m. būrys sukaupė 3545 Lt, o išleido 2515 Lt. Iš būrio grandžių Panemunėje ir Lauksargiuose įsteigti 1930 m. Pagėgių šauliai nauji būriai, kuriems teikiama visokeriopa pagalba.4 buvo aktyvūs, neužleido vei- 1933 m. būrys aktyviai prisidėjo rengiant Rambyno šventę, klos pirmumo kitoms miesto gausiai dalyvavo Klaipėdos krašto atgavimo minėjimo iškilmėse visuomeninėms organizaci- Klaipėdoje. Sistemingai vyko karinis pasirengimas, sukaupta 4288 joms. Ruošė įvairiausius vaka- Lt, o išleista 3927 Lt. Uniformomis apsirūpino 60% būrio šaulių.5 rus, susirinkimus, visuomenei 1934 m. buvo susirūpinta šaulių namais, jų statyba. Tam suda- rengė įvairių sukaktuvių pa- rytas būrio namų statymo fondas. Būrio štabui nuomojamomis minėjimus, tautines ir valsty- patalpomis, jų jaukumu pasirūpino moterys šaulės. Prie būstinės bines šventes. Bendras kultū- atidaryta skaitykla ir biblioteka. rinis, sportinis, karinis darbas 1937 m. kovo 14 d. Pagėgiuose vyko XX šaulių rinktinės kuopų būryje vyko aktyviai ir nuolat. ir būrių vadų susirinkimas, kuriame dalyvavo iš Kauno atvykęs Šaulių iniciatyva buvo įkur- Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Saladžius, lydimas IV šau- tas DLK Vytauto Didžiojo ko- lių rinktinės vado plk. ltn. Bužinsko iš Tauragės. Šaulių sąjungos mitetas, kuris į bendrą darbą vadas buvo iškilmingai sutiktas prie pastatytų vartų su sąjungos įtraukė ir vietines vokiečių or- vadą sveikinančiu užrašu. Prie Donelaičio gimnazijos vadą sutiko ganizacijas. 1930 m. dauguma šaulių garbės kuopa ir šaulių orkestras.6 šaulių buvo įsigiję nustatytas uniformas. Naujai paskiria- Juodkazių „šaulietiška“ šeima mas būrio vadas šaulys Jonas Juodkazis, kuris ėmėsi entu- Prieškaryje tarp jaunųjų šaulių sklandė toks pajuokavimas: kad ziastingai vadovauti būriui. jaunuoliai, mergina su vaikinu, jeigu draugauja, tai turi priklausyti Buvo naujai išrinkta būrio valdyba, kuri toliau tęsė buvusios valdybos sumanymą kurti būrio dūdų orkestrą. Tada jau buvo užsakyti nauji instru- mentai, būsimi orkestro muzi- kantai mokėsi teorinių dalykų. Valdyba užsibrėžė sutvarkyti būrio knygyną, suorganizuoti šaulių vyrų chorą.3 1932 m. šaulių būrys, išsi- skiriantis lietuviškumu, rengė ir aktyviai dalyvavo visose šventėse, iškilmėse, minėji- muose. Čia daug pasišventi- mo rodė nenuilstantis būrio vadas J. Juodkazis. Išsiplėtė orkestras, tada jame grojo jau 13 muzikantų, sutvarkytas knygynėlis. Būrys buvo viena stipriausių organizacijų Pa- gėgiuose ir visoje apskrityje. Meno sekcija, vadovaujama šaulio J. Petkūno, buvo veikli, vaidino įvairiose vietose 22 kartus, pastatyti net 8 didesni veikalai. Būrio sporto sekcija „Sporto klubas“ iškovojo įvairiausių prizų. Būrio šau- lės rengė šventes, ekskursijas, prisidėjo prie miesto geguži- nių, švenčių rengimo ir ypa- Pagėgiuose gyvenusi Jono ir Kotrynos Juodkazių „šaulietiška“ šeima 1925 m. Iš kng. tingai prie „Motinos dienos“ Vytautas Juodkazis. Mažoji Lietuva-mano gimtinė.Vilnius, 2011, p.190 Rambynas Nr. 1 (15) 9 šaulių sąjungai. Jei jaunuolis šaulys ar mergina mėgėjai suvaidino keturių veiksmų komediją šaulė tuokiasi, tai turi tuoktis ar ištekėti už šaulio „Patriotai“. Spektaklį režisavo šaulys J. Ča- ir taip sukurti „šaulišką“ šeimą. Tarpukariu jau- plinskas. nimas visiškai gyveno šauliška nuotaika, o būti šauliu buvo ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Bitėnų būrys Prisiminus prieškario Pagėgių šaulius, pra- vartu prisiminti „šaulišką“ Pagėgiuose gyvenu- Bitėnų šaulių būrys buvo savotiškas tarpinin- sią Juodkazių šeimą. Su šia šeima susijęs beveik kas tarp Mažosios Lietuvos ir Lietuvos šaulių. visas to laiko Pagėgių šaulių gyvenimas, veikla Šauliai, ir ne tik jie, rinkdavosi ant Rambyno ir skaudi organizacijos baigtis. Abu buvo ne tik kalno per Jonines. Čia dainuodavo, vaidindavo aktyvūs šauliai, bet ir jiems vadovavo. Jonas ir pramogaudavo. Rambyno kalnas traukdavo Juodkazis buvo būrio vadu, renkamas į valdybą, įvairiausius ekskursantus: atžygiavusius, at- o Kotryna Juodkazienė, jo žmona, būdama akty- važiavusius, atplaukusius laivais Nemunu, to- vi šaulė, 1931 m. subūrė šaulių moterų skyrių ir dėl Rambyno šaulių būrys, greta pasiruošimų jam vadovavo. Rambyno šventėms, siekė įkurti Šaulių namus, Sužadėtiniai Kotryna Marcinkevičiūtė-Juod- kuriuose rastų prieglobstį atvykę į šventes. Tam kazienė (1904-1991) ir Jonas Juodkazis (1901- tikslui šauliai buvo įkūrę fondą ir kaupė lėšas 1991) į Pagėgius atvyko 1926 m. iš Šiaulių, kur namų statybai. darbavosi pašte. Iš ten buvo perkelti dirbti į Pagė- Apie tai 1936 m. „Trimitas“ rašė: „būrio va- gių paštą.7 Atvykę iš Didžiosios Lietuvos čia, Ma- das M. Kalasauskas paaiškino, kad Rambyno žojoje Lietuvoje, Tilžės katalikų bažnyčioje (Pagė- šaulių namai būtinai turi būti statomi, nes per giuose katalikų bažnyčios dar nebuvo) susituokė visą vasarą atvyksta įvairių ekskursijų, daromos ir joje krikštijo pirmuosius savo vaikučius. įvairių organizacijų iškylos, bet neturima, kur Po Klaipėdos krašto nacių aneksijos la- jų priglausti. Manoma, kad kiekvienas lietuvis bai nukentėjo tautiškai nusiteikę ir lietuvybę nešykštės paaukoti keletą centų šiam kilniam krašte tvirtinę lietuviai, mat naujai valdžiai tikslui. Sudarytas šaulių namų Rambyne staty- juos išdavinėdavo palaikiusieji nacius. Įtampa mo komitetas: pirmininkas būrio garbės narys, jautėsi dar prieš 1939 m. kovo 23 d., tad Juod- Rambyno saugotojas ir Mažosios Lietuvos patri- kazių šeima (du vaikai ir besiruošianti gimdy- archas Martynas Jankus ir nariai: pasienio polici- ti mama) išvyko į Šiaulius. J. Juodkazis turė- jos rajono viršininkas M. Kalasauskas, muitinės jo likti Pagėgiuose, nes Lietuvos ir Vokietijos punkto viršininkas A. Žvinakis, Lumpėnų paš- vyriausybės buvo susitariusios, kad visos ko- to agentūros vedėjas M. Bungys, Elzė Jankutė ir munikacijos bus perduodamos visiškai tvar- šaulys St. Juškėnas.“8 kingos. Jonas, iš kaimyno gavęs žinią, kad su Bitėnuose gyvenę Jankai visi buvo įsijungę į juo ruošiamasi susidoroti, sava mašina išvy- šaulišką veiklą. Martynas Jankus buvo išrinktas ko Tauragės link. Prie Lauksargių jį sustabdė ne vieno būrio garbės šauliu, dažnai vykdavo į vietos hitlerininkai, atpažinę suėmė ir šis už būrius, skleidė šaulių idėjas, stiprino jų veiklą. lietuvybės skleidimą buvo sumuštas, o naktį Dukra Elzė Jankutė darbavosi ne tik Bitėnų šau- numestas ant geležinkelio pylimo. Atsipei- lių būryje, prisidėjo prie moterų šaulių veiklos kėjęs patraukė Didžiosios Lietuvos link. Čia Mažojoje Lietuvoje: ragino moteris šaules užsi- prieglobstį gavo Tauragėje, kur gydėsi ligo- imti rankdarbiais, siuviniais ir juos paskirti Gin- ninėje. Apie šį įvykį pranešė Lietuvos radijas, klų fondui, organizavo rankdarbių parodas, iš rašė respublikos laikraščiai. kurių gautos lėšos buvo skirtos šauliškai veiklai Taip „šaulietiska“ šeima paliko Pagėgius ir Bitėnuose steigiamam vaikų darželiui. ir apsistojo Šiauliuose, įsidarbino pašte. Ko- Bitėnų šauliai buvo aktyvūs aktoriai, pastatė tryna Juodkazienė Šiauliuose pagimdė trečią ir vaidino: operetę „Kuprotas oželis“ (1935 m.), vaikelį. Opstainyse Urbonių salėje komediją „Ponaitis“ (1936 m.), Volbergo salėje komediją „Avansai“ Pagėgių stoties šaulių būrys (1938 m.), 4 veiksmų „Dramą miške“ (1938 m.). Paprastai po vaidinimų vyko tautiški žaidimai, XXII Geležinkelių šaulių rinktinės XXI Pagė- loterijos, šokiai. Per ruošiamus vakarus sukaup- gių stoties šaulių būrys įkurtas 1936 m., kuris tas lėšas dėdavo į įvairius fondus, naudojo šau- 1937 m. spalio 3 d. paminėjo metinę sukaktį. liškai veiklai. Vyko pamaldos, būrio vėliavos pašventinimas, 1938 m. gegužės 31 d. Bitėnų kapinėse pa- šaulių priesaika ir paradas. Vakare – meninė laidotas šaulių būrio vadas ats. ltn. Aleksan- dalis: dainavo būrio, vadovaujamo ats. leite- dras Žvinakis, žuvęs autoįvykyje. Šaulys gimė nanto V. Šimkaus, vyrų choras, šaulių teatro 1907 m. kovo 24 d. Alytaus apskr. Miroslavo 10 Rambynas Nr. 1 (15) valsč. Balkūnų k., buvo baigęs kariūnų - aspi- Bitėnų šaulių būriui vadovavo būrio vadai: rantų kursus ir paskutiniu laiku tarnavo Finansų ats. leit. M. Kalasauskas, ats. leit. Aleksandras ministerijoje kaip Bitėnų perėjimo punkto virši- Žvinakis; būrio valdyboje darbavosi Elzė Janku- ninkas. Velionis paliko žmoną ir du mažus vai- tė, Juškėnas, A. Žvinakis, Bangys, Stakutis; kon- kus. Be šaulių būrio vado pareigų dar darbavosi trolės komisijoje dirbo Žemaitaitis, Urbonavičius, Visuomenės sąjungoje ir Bitėnų ugniagesių ko- Šiuksteris, Šukys, Adomaitis; iždininkas – Mak- mandoje. Visi jį gerbė. Šauliai su savo vadu atsi- sas Bangys; moterų šaulių vadė – Vera Žvinakie- sveikino šūvių salve. nė; meno sekcijai vadovavo Stakutis, Žemaitis ir

Pagėgių šauliai po pratybų išsirikiavę prie geležinkelio stoties. Iš kng. Vytautas Juodkazis. Mažoji Lietuva-mano gimtinė, - Vilnius, 2011, p.181

Šauliai žygiuoja rikiuotėje Rambynas Nr. 1 (15) 11 Mackus; sporto sekcijai – Juodkazis, Mackus ir dienomis Lauksargiuose vyko šaulių pratybos, Adomaitis; korespondentais darbavosi St. Juškė- kuriose dalyvavo Tauragės rinktinės vienas ba- nas, Stakutis. talionas, sustiprintas raitelių – šaulių eskadronu 1939 m. vasario 10 d. būrio susirinkime išrinkta prieš menamą priešą – Pagėgių šaulių kuopą. nauja ir jau paskutinė būrio taryba: Šukys, Šuks- Raudonųjų pusę atstovavo pagėgiškiai, vado- teris, Adomaitis ir Kaškauskas; revizijos komisija: vaujami geležinkelių policijos Pagėgių nuova- Mackus, Ygorius ir Gomas. dos viršininko Kenstavičiaus. Kuopa įsitvirtino Požerūnų kaimo aukštumose, kur taip įsitvirtinę Panemunės būrys galėjo apginti Lauksargių miestelį, o tauragiš- kiai, mėlynieji, vadovaujami ats. ltn. Rimkevi- Panemunės šaulių būrys įkurtas 1932 m. ir jau čiaus, juos puolė. Pasibaigus pratyboms, pratybų tų pačių metų rugpjūčio 7 d. Tilžės lietuvių gie- vadovas kpt. Saunoris su dalyvavusiais šauliais dotojų draugija susiruošė Panemunėje rengti di- aptarė pratybas, išsakė pastebėtas klaidas. Pri- delę dainų šventę. Šioje šventėje be Tilžės choro pažino, kad sumanumo daugiau parodė pagė- turėjo dalyvauti prieš du mėnesius susibūręs Pa- giškiai. Pasibaigus pratyboms, Lauksargiuose iš nemunės vyrų choras, vadovaujamas dirigento lauko virtuvės buvo pateikti gardūs pietūs.11 Šimkaus. Į šventę buvo pakviestas ir Pagėgių lie- Lauksargiuose veikė ir nacistinę Vokietiją pa- tuvių mišrus choras. Tačiau kilo problema, mat laikančių žmonių grupė, kuri domėjosi šauliais, choro dirigentas Ilčiūnas buvo išvykęs atostogų jų veikla. 1939 m. prasidėjus neramumams, na- ir nebuvo kam chorui diriguoti. Liepos 30 d. į Pa- cius palaikantys ėmė kerštauti vietos šauliams. gėgius atvyko dr. Vydūnas ir ėmėsi darbo – pa- Lauksargių būrio šaulys ūkininkas S. Juodkazė- ruošti chorą dainų šventei. Choras, diriguojamas nas iš kaimynės gavo žinią, kad su juo ruošiasi dr. Vydūno, buvo labai patenkintas.9 susidoroti vietos hitlerininkai. 1939 m. kovo 21 1937 m. būrio vadas buvo ats. mjr. Petkelis, d. šaulys, paėmęs ginklą, slėpėsi prie Klaipėdos moterims vadovavo Danevičienė. Kitais metais krašto ir Didžiosios Lietuvos sienos, o naktį nu- būriui vadovavo Petrauskas; kuopos vadas – ltn. sigavo iki Tauragės. Vokiečiai dar ilgai neišleido Vaičaitis; sporto reikalais rūpinosi Daugirdas, jo šeimos, likusios Lauksargiuose. mokytojas Šitcas ir vachmistras Stelmokas. Būryje aktyviausios buvo moterys. 1938 m. Natkiškių būrys įsikūrė būrio moterų šaulių sekciją ir jai vadovavo Šilgalytė. Vos tik įsikūręs Panemunės mo- Natkiškių šaulių būrys įkurtas 1924 m., pir- terų būrys suruošė vakarą – vaidino 2 veiksmų masis būrio vadas Bišovas. Šauliams pradžioje komediją „Avansai“, režisuotą šaulio ats. kpt. buvo gana sudėtinga, jų veiklai trukdė vokietu- Mavžuchino. Šaulės iš gauto pelno 50 Lt paskyrė kininkai. Jie ne tik trukdė, atkalbinėjo vietos ūki- Palangos padegėliams. Tais metais jos buvo su- ninkus stoti į šaulius, bet ir ėmėsi smurto, kuris kaupusios 978 Lt, o išleido 554 Lt. 1939 m. sausio atvedė iki teismų. 12 d. metiniame šaulių moterų būrio susirinkime 1924 m. rugpjūčio 23 d. vokietukininkai už- ištrinkta nauja taryba: Šilgalytė (pirm.), Norečio- puolė šaulius, susirinkusius į būrio susirinki- nienė (pavad.), Kupreišienė (ižd.), Narbutienė; mą. Gindamiesi šauliai vieną jų, Peizerį, nu- Švietimui vadovauti – Petrauskienė; kontrolės kovė, kitą – sužeidė. Teisininkai, užuot ieškoję komisija – Purvinienė, Selienė ir Poškienė. Dvi kaltininkų, suėmė būrio vadą Bišovą. Teismas jį šaulės pasiųstos į Klaipėdą sanitariniams 8 die- nuteisė keleriems metams sunkiųjų darbų kalėji- nų kursams. mo, tik vyriausiojo tribunolo sprendimu bausmė buvo panaikinta, bet visgi šauliui apie vienerius Lauksargių būrys metus teko nekaltai būti kalėjime.12 1934 m. gegužės 21 d. buvo paminėtos būrio Lauksargių šaulių nedidelis būrys įkurtas įkūrimo dešimties metų sukaktuvės. Į šventę at- 1932 m., kuriam vadovavo Lauksargių gele- vyko rinktinės vadas, tarybos pirmininkas Vana- žinkelio stoties viršininkas, būrio nariai buvo gaitis, vadas Brūvelaitis, aplinkinių būrių atsto- valstybinių įstaigų tarnautojai: paštininkai, vai, gausus svečių būrys. geležinkelio tarnautojai, geležinkelio ir plen- tų remonto darbininkai, kai kurie mažlietuvių Baltupėnų būrys ūkininkų vaikai. Būrio šaulių sueigos vyko retai, susirinkę, kaip prisimena šio būrio šaulys Baltupėnų šauliai užsiėmė kultūrine veikla. Stanislovas Juodkazėnas,10 mokėsi rikiuotės, 1931 m. gegužės 31 d. šauliai viešame vakare šaudymo reikalų. Levrikaičio salėje suvaidino 3 veiksmų komediją Kaip rašo „Trimitas“, 1934 m. rugsėjo 29-30 „Klaidžiojanti Mitrodora“. 1938 m., per Velykas, 12 Rambynas Nr. 1 (15) šauliai parodė 5 veiksmų dramą „Prakeiktieji pi- orkestrą ir chorą. Tų metų rugpjūčio 3 d. šau- nigai“, režisuotą mokytojo Juodlaukio. Aktorius lių būrys surengė didelę gegužinę. Viena dalis grimavo Jagėla, vakarėlyje grojo būrio styginis vyko Vidiko salėje, o kita Pleikių pušyne, kur orkestras. suvažiavo apie 500 žmonių iš Jurbarko, Pagė- Šauliai, siekdami įtvirtinti krašte lietuvišku- gių, Skirsnemunės, Sudargo ir kitų vietų. Čia mą, įkūrė lietuvių ir vokiečių kalbos kursus. koncertavo Kauno valstybinio teatro operos ir 1937 m. spalio 3 d. vyko būrio susirinkimas, teatro artistai: St. Sodeika, Orentas ir Pilka. Per- kurį vedė būrio vadas Reizgys. Būrys nutarė traukų metu grojo Šakių šaulių būrio dūdų or- organizuoti lietuvių ir vokiečių kalbos moky- kestras. Iš koncerto gauta pajamų daugiau nei mo kursus. Mokyti sutiko privatus mokytojas 1000 Lt.13 Juodlaukis, muitinės valdininkai Černiauskas 1933 m. būrys išaugo į vieną didesnių Klai- ir Vengrys. Į mokymo kursus užsirašė nemažas pėdos krašte. Būryje veikė futbolo sekcija, dūdų būrys šaulių ir ne tik jų. Susirinkę šauliai davė orkestras, biblioteka, meno sekcija, kuri spalio pažadus lankyti būrio chorą. Nutarta iš būrio 18 d. suvaidino spektaklį „Aušros sūnus“; prieš lėšų nupirkti 10 tautinių vėliavų, kurias gyven- tai, balandžio 23 d., dvi komedijas: „Atsargus tojai turės išsipirkti per 3 mėnesius. Šaulės mo- pulkininkas“ ir „Nepasipriešink“. Dar 1930 m. terys pageidavo įsteigti savo skyrių ir prašyti šauliai suvaidino dvi komedijas: „Gaila ūsų“ ir rinktinės šaulių moterų vadės, kad atvyktų pa- „Advokato patarimai“; 1932 m. 4 veiksmų farsą tarti darbo reikalais. „Nepasisekė debiutas“. Šauliai rengė įvairiausius renginius, bendra- 1930 m. Smalininkų ir Viešvilės lietuviai, vo su Santaros skyriumi, kurio vadė Zabaraus- nenorėdami siųsti vaikų į vokiečių mokyklas kienė paruošdavo ruošinių. 1938 m. šaulių bū- ir nesulaukdami valdiškų lietuviškų mokyklų, rio moterys Joninių šventėje parodė 2 veiksmų pradėjo steigti privačias lietuviškas mokyklas. komediją „Čigonėlė nemeluoja“. Šio vaidinimo 1931 m. šauliai daug padėjo vietos lietuviškai pastatymu rūpinosi švietimo vadovė Kamins- mokyklai, remdami ją ne tik renginiais, bet ir kienė. Apie šaulių būrio veiklą laikraščiui „Tri- materialiai, skirdami 1000 Lt. Lietuvių moky- mitas“ rašė Šeinauskienė. Būrys daug dėmesio klų draugija, nugalėjusi daug kliūčių, balan- skyrė kariniam parengimui, kultūrinei veiklai. džio 15 d. atidarė privačią lietuvių mokyklą. Buvo ruošiami pasižymėjusių šaulių ir tautinių Pradžioje joje mokėsi 36 mokiniai, vėliau jų švenčių paminėjimai. skaičius užaugo iki 50 ir mokinių vis didėjo. 1939 m. sausio 8 d. būrio susirinkime buvo Mokykloje mokytojavo Jurkaitis ir Muškotaitė, plačiai kalbama apie šaulių sportinius reikalus, kurie vaikus, nemokėjusius lietuviškai, išmokė buvo nutarta steigti fondą uniformoms įsigy- lietuvių kalbos per kelis mėnesius ir jie jau per ti. Vasario 19 d. šauliai surengė viešą vakarą, Kalėdas prie eglutės skaitė eilėraščius, daina- kuriame suvaidinta Čechovo komedija „Pirš- vo, vaidino lietuviškai. lybos“. Po to koncertavo Pagėgių šaulių vyrų Šaulės Pečenkienė, Dilienė, Pečiulaitienė lab- choras. Šauliai gyveno veiklos pilną gyvenimą daringai išsiuvinėjo būrio vėliavą. 1933 m. per ir apie šaulių būrio sunaikinimą nebuvo net nu- Mažosios Lietuvos šventę ši buvo pašventinta jaučiama. XXVI Smalininkų būrio vėliava. Įsigyti vėliavą kainavo, neskaitant šaulių moterų įdėto didelio Smalininkų būrys darbo, 500 Lt.

Smalininkų šaulių būrys įsisteigė 1923 m. Viešvilės būrys lapkričio 21 d. Vietiniai vokiečiai tam nepritarė ir trukdė šauliškai veiklai. Dar 1925-1928 m. dėl Tik įsikūręs Viešvilės šaulių būrys vos nesu- įvairiausių priežasčių būrys savarankiškumo byrėjo. 1929 m. gegužės 26 d. buvo sukviestas neturėjo, buvo priskirtas prie Vilkyškių šau- lietuvių visuomenės sąjungos susirinkimas. lių būrio kaip grandis. Tačiau nedidelis šaulių Jame dalyvavo XX Klaipėdos krašto šaulių rink- būrelis išaugo į rimtą būrį, rengė įvairiausius tinės vadas, aptarta vietos šaulių būrio veikla ir renginius, ekskursijas, rikiuotės pamokas, šau- šaulių reikalai. Perrinkta nauja būrio valdyba: dymo pratybas ir kita. Šauliai iškilmingai pami- Ankudavičius (pirm.), Lelys (sekr.), Bernotas nėjo Vytauto Didžiojo metus, minėjime dalyva- (ižd.). Būrio vadu paskirtas ats. ltn. Pranas Šul- vo daugiau nei 260 žmonių, Vytauto Didžiojo šauskas. Naujai atgimęs Viešvilės būrys priėmė fondui surinkta 600 Lt aukų. nuostatą dirbti.14 Šaulių būrys 1930 m. turėjo įsteigęs savo kny- Keletas žinučių iš šaulių būrio veiklos: gynėlį, kuriam patalpas nemokomai suteikė 1931 m. gruodžio 26 d. suruoštame būrio va- ponas Vidikas. Tada būrio šauliai siekė įkurti kare pilnoje Baumano salėje suvaidinta operetė Rambynas Nr. 1 (15) 13 „Adomas ir Ieva“, po to grojo Pagėgių šaulių paliko erlikonas, naudojamas apšaudyti priešo būrio orkestras, veikė loterija ir prizinis šaudy- lėktuvus. Ginklas šaudymui paruošiamas per 3 mas. Vakaras davė daug pelno. sekundes ir per minutę paleidžia 180 šovinių. 1935 m. sausio 20 d. įsisteigė šaulių būrio Po to kuopos vado ltn. Rimkevičius ir sesių vyrų choras, pradžioje jį sudarė 30 narių, jam šaulių Augustauskienės, Remeikienės, Saupči- vadovavo mokytojas V. Kiaulius. Būryje atida- kienės ir kt. buvo vaišinami pietumis. Per pie- ryta šaulių skaitykla, į kurią laiškanešiai suneš- tus pasveikino Tauragės šaulių rinktinės vadas davo net 16 įvairių užsakytų periodinių leidinių pulk. Bužinskas. Jis paminėjo, kad dingusios ir laikraščių. Skaityklos vedėju paskirtas Pranas senos sienos leidžia Mažosios ir Didžiosios Neimanas. Lietuvos broliams susitikti ir rūpintis bendrais 1937 m. spalio 24 d. vyko Viešvilės ir Sma- tėvynės reikalais. Palinkėjo, kad tie ryšiai dar lininkų šaulių būrių pratybos. Viešvilės šauliai daugiau sutvirtėtų. Pagėgių šaulių kuopos va- buvo mėlynieji ir pratybose gynėsi, o Smalinin- das ltn. Vaitys padėkojo už svetingumą. Vėliau, kų šauliai – raudonieji – puolė. Abiejose pusėse po filmo peržiūros, susipažinta su miestu.16 dalyvavo dviratininkų grupė ir sanitarų skyriai. Pratybas stebėjo rinktinės vadai, kiti atsakingi Šaulių padėtis po Klaipėdos aneksijos karininkai. 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdą užgrobė nacių Tauragės ir mažlietuvių šaulių bendras darbas Vokietija, iš miesto į Lietuvą pasitraukė dalis lietuvių ir žydai. Taip po Klaipėdos krašto 1926 m. gruodžio 11 d. vyko Tauragės šaulių aneksijos prie Didžiosios Lietuvos sienos telkė- karinės pratybos. Šauliai susiskirstė į žaliuosius si pabėgėliai. Daugiausia jų buvo Kretingos ir ir geltonuosius. Pratybos vyko Požerūnuose, Tauragės apskrityse. Šiose vietose šelpti pabė- prie Mažosios Lietuvos buvusios sienos. Gelto- gėliams sudaryti komitetai, paskelbtos rinklia- nieji išsidėstė Klaipėdos krašto pusėje, o pasi- vos pinigais ir daiktais, teikiama medicininė vadinę žaliaisiais – Didžiosios Lietuvos pusėje. pagalba ir nemokami ar atpiginti kelionės bilie- Pratybos prasidėjo 11 valandą ir priešininkai tai. 1939 m. paskaičiuota, kad iš Klaipėdos kraš- pradėjo improvizuotas kautynes. Šaudoma to išvyko daugiau nei 10 000 žmonių. Nemažai buvo mokomaisiais šoviniais. Kaip rašo tų metų Klaipėdos krašto mokinių, daugiausia ūkinin- „Iliustruotoji Lietuva“, „ Vietos gyventojai pa- kų vaikai, kurie norėjo baigti lietuviškas gimna- manė, kad kas nors čia negerai, bet sužinoję, zijas, išvyko tęsti mokslus į Lietuvą. Mokiniai kad tai šaulių manevrai, drauge džiaugdamiesi iš Klaipėdos vyko į KretingosVytauto Didžiojo dalijosi įspūdžiais. O gražių įspūdžių galybės: gimnaziją, iš Pagėgių apskrities nemažas skai- sumanūs ėmimai į nelaisvę, supimas sparnu, čius buvusios Donelaičio gimnazijos mokinių persikėlimas per upes, atakos, medicinos per- vyko į Tauragės gimnaziją. sonalo veikimas ir t.t.“15 Po Klaipėdos krašto aneksijos Lietuvos šau- Po pratybų visi dalyviai susirinko Staiginės liai ėmėsi padėti pabėgėliams iš Klaipėdos kraš- kaime, prie 1812 m. Tauragės konvencijos pa- to. Tuo klausimu 1939 m. balandžio 3 d. Kaune minklo. Čia buvo išnagrinėti manevrų veiksmai. vyko miesto šaulių dalinių vadų pasitarimas. Po to su daina rikiuote šauliai sugrįžo į Taura- Nors šauliai buvo gerokai pavargę nuo vykdo- gę. Prie miesto šaulius sutiko dūdų orkestras, o mos rinkliavos ginklams, tačiau, atsižvelgdami Tauragėje prieš šaulių rikiuotę kalbą pasakė ma- į svarbą, ėmėsi vykdyti rinkliavą ir padėti bro- joras Kaziutis-Kaziūtėnas. liams, Klaipėdos krašto lietuviams, jų varge.17 1935 m. gruodžio 7 d. Tauragėje lankėsi Pa- Balandžio 11 ir 12 d. šaulių rinktinių vadams gėgių šaulių kuopa. Dalyvavo apie šimtą šaulių buvo išsiųstas Šaulių sąjungos vado aplinkraš- su būrio orkestru. Lankantis Tauragėje, buvo tis rinkliavos reikalu. Aplinkraštyje rašoma: susipažinta su naujomis ginklų rūšimis, fortifi- „Lietuvai netekus Klaipėdos krašto, tūkstan- kacija, slėptuvėmis ir kt. Svečius Tauragės ge- čius lietuvių ištiko vargas ir nelaimė. Beveik ležinkelio stotyje pasitiko Tauragės šaulių kuo- visi Klaipėdos krašto lietuviai neteko darbo, pos vadai ltn. Rimkevičius ir Augustauskienė. savo turto ir turėjo apleisti gyvenamas vietas, Papusryčiavę Tauragės šaulių namuose vyko į todėl jų sunkią gyvenimo valandą mūsų didi 7-to pėstininkų pulko aikštę, kur susipažino su pareiga suteikti Klaipėdos krašto lietuviams ginkluote ir karo inžineriniais įrenginiais: prieš- medžiaginės ir moralinės paramos. dujinėmis slėptuvėmis, su įvairių rūšių vietinė- Nukentėjusiems Klaipėdos krašto lietuviams mis užkardomis, kliūtimis ir kita. Įgulos kari- sušelpti visoje Lietuvoje ruošiama rinkliava ninkai išsamiai paaiškino ir aprodė naujausius aukų lapais. Rinkliava truks ligi gegužės 4 die- ginklus ir jų veikimą. Svečiams didelį įspūdį nos. Aukos renkamos tik pinigais. 14 Rambynas Nr. 1 (15) Siunčiu aukų lapus ir įsakau tuojau juos per- įregistruotą rinktinės turtą informuoti XX rinkti- duoti dalinių vadams ir paliepti vykdyti rin- nės vadą Šiauliuose. kliavą. Rinkliavai pasibaigus, dalinių vadai at- Per sumaištį buvusios Klaipėdos šaulių rink- siskaito su rinktinių vadais. tinės dalinių vadai, šauliai vangiai vykdė regis- Ligi gegužės 15 d. surinktus pinigus ir aukų traciją. Centro valdyba susirūpino dėl rinktinės lapus rinktinių vadai prisiunčia Šaulių Sąjun- dalinių išbarstytų vėliavų ir dar liepos 6 d. pa- gos štabui. pildomai kreipėsi į atsitraukusius šaulius, kad Vykdant rinkliavą, aplankyti visus vietos šie paskubintų vėliavų pristatymą į likviduoja- miestų, miestelių bažnytkaimių ir kaimų na- mą XX rinktinės štabą Šiauliuose. mus ir paraginti kiekvieną lietuvį ir Lietuvos Gruodžio 6 d. buvo kreiptasi į buvusio XX gyventoją paaukoti šiam kilniam ir itin svar- Klaipėdos šaulių rinktinės kuopų ir būrių vadus, biam tikslui.“18 kad būtų galima suregistruoti šaulių chorų ir Taip pat Lietuvos šaulių sąjungos valdyba orkestrų vedėjus bei sporto klubų pirmininkus. nurodė, kad Klaipėdos krašto XX rinktinės šau- Buvo prašoma apie šiuos žmones, kur jie dabar liai, pasitraukę į Didžiąją Lietuvą, įsirašo tų rink- apsigyveno, pranešti Sąjungos štabui. tinių šaulių daliniuose, kurių ribose apsistojo. Su Mažosios Lietuvos šauliai, pasitraukę į Lie- savimi turimą šaulių sąjungos turtą privalėjo įre- tuvą, stojo į Lietuvos šaulių rinktines, būrius ir gistruoti dalinių štabuose, o rinktinių vadai apie dirbo sąjungoje iki sovietinės okupacijos.

Literatūra

1. Pagėgiai // Trimitas, 1939-01-19, Nr. 3, p. 69. 11. Lauksargiai // Trimitas, 1934-10-11, Nr. 41, p. 817. 2. St. Aušrotas. Pagėgiai // Trimitas, 1936-10-29, Nr. 44, p. 1060. 12. Naikiškių būrio 10 metų sukaktuvės // Trimitas, 1934-05-31, 3. Viksva. Pagėgiuose // Trimitas, 1930-04-10, Nr. 15, p. 298. Nr. 22, p. 436. 4. J. // Trimitas, 1933-01-05, Nr. 1, p. 17. 13. A. P-la. Smalininkai // Trimitas, 1930-08-21, Nr. 34, p. 712. 5. Pagėgiai // Trimitas, 1934-01-18, Nr. 3, p. 59. 14. A. K. Atgijo šaulių būrys Viešvilėje // Trimitas, 1929-06-13, 6. Šaulių S-gos vadas Pagėgiuose // Trimitas, 1937-03-18, Nr. 11, Nr. 24, p. 394. p. 250. 15. Tauragės rajono šaulių manevrai // Iliustruotoji Lietuva, 1927- 7. Apie Juodkazių šeimą naudojausi knyga: Vytautas Juodkazis. 01-15, Nr. 2, p. 7. Mažoji Lietuva – mano gimtinė, - Vilnius: Standartų spaustuvė, 16. J. J. Pagėgiai // Trimitas, 1936-01-03, Nr. 1, p. 20. 2011, p. 396 17. Šauliai vykdo rinkliavą klaipėdiečiams šelpti // Trimitas 8. Juškėnas. Bitėnai // Trimitas, 1936-02-20, Nr. 8, p. 189. 1939-04-06, Nr. 14. 9. K. K. // Trimitas, 1932-08-04, Nr. 32, p. 634. 18. Rinkliava nukentėjusiems Klaipėdos krašto pabėgėliams šelpti 10. Vytautas Juodkazis. Mažoji Lietuva – mano gimtinė, - Vilnius: // Trimitas, 1939-04-14, Nr. 15. Standartų spaustuvė, 2011, p. 209. Rambynas Nr. 1 (15) 15

Kuršių nerijos kuršininkai – nykstanti kultūrinė ir kalbinė bendruomenė

Dr. Dalia KISELIŪNAITĖ Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja

Kalbėdami apie Klaipėdos krašto išskirtinu- kultūrinę regioninę bendruomenę, kurioje savi- mą, dažnai minime ne tik jo istoriją, valdymą, vokai didesnį vaidmenį vaidino socialiniai, o ne ekonomiką, materialinę ir dvasinę kultūrą, bet etniniai skirtumai. Perėjimas iš vienos kalbinės - nepamirštame ir itin svarbaus faktoriaus – jo etnokultūrinės bendruomenės į kitą dažniausiai daugiakultūriškumo ir daugiatautiškumo. Įpra- priklausė nuo socialinių veiksnių, ir tai kiekvie- tę tautą vaizduotis kaip daugmaž vienalytį da- nas individas ar šeima sprendė savaip. Kryptis rinį, kalbėdami apie klaipėdiškius iškart susidu- ne visais laikais buvo „vokietėjimas“, kurio, ži- riame su tapatybės problema, kuri nepasiduoda noma, nuneigti negalime. Jeigu pažiūrėtume į tokiems kriterijams, kuriuos esame įpratę taikyti pavardes žmonių, kurie XIX a. lankė lietuviškas, kalbėdami apie Didžiąją Lietuvą. Jie nepadeda o ne vokiškas pamaldas, tarp jų rastume ne vie- sudėlioti klaipėdiškių „į lentynas“: teritorinis ną vokišką, latvišką, prūsišką. Greičiau vokietėjo vientisumas ir jo suvokimas labai sąlygiškas ir miestų ir miestelių gyventojai, o kaime ‒ dažniau nulemtas politinių veiksnių, kalbinis išskirtinu- pasiturintys nei mažažemiai, tačiau absoliutinti mas taip pat sunkiai apčiuopiamas dėl to, kad šių rodiklių nevertėtų. „Tie Reizgiai buvo dideli Klaipėdos krašto lietuviški dialektai yra Didžio- ūkininkai, bet nepasidavė suvokietinami“, ‒ pa- sios Lietuvos dialektų arealo tęsinys (Donelaičio sakoja viena priekuliškė. „Ar kalbėjote namuo- tarmė iš esmės yra Lietuvos zanavykų tęsinys, se vokiškai?“ – klausiu vienos pajūrio ūkininkų Kretingalės ar Priekulės tarmes nuo kaimynų dukters. „Ne, o kam? Juk mes ne vokytiai bu- žemaičių labiausiai skiria intensyvi vokiečių kal- vom!” Apie tai, kaip sunku, o kartais neįmano- bos įtaka, Vilkyškių ar Viešvilės ‒ labai artima ma buvo apibrėžti savo etninę tapatybę, rašo ne jurbarkiškiams ir t.t.). Kalbėdami apie Prūsijos vienas klaipėdiškis savo atsiminimuose, iš kurių lietuvių kalbą, turime pripažinti jos pranašumą minėčiau meniniu lygiu ir patrauklumu išsi- dėl to, kad ji anksčiau už Didžiosios Lietuvos skiriančią vokiečių žurnalistės Ullos Lachauer regionų kalbą buvo pradėta norminti įvedant parengtą knygą „Rojaus kelias”, kur autentiška visuotinį raštingumą lietuvių kalba vienai iš di- patirtimi dalijasi klaipėdiškė Elena Grigolaitytė, džiausių Prūsijoje etninių bendruomenių. Tačiau arba Lėna Grigoleit. Ir XX a. pabaigoje, Lietuvai kalba netapo abipus Nemuno gyvenusių lietu- atgavus nepriklausomybę, tarp Lietuvininkų vių etnosą vienijančiu politiniu veiksniu, nepasi- bendrijos narių esama ne vieno su vokiška pa- sekė šio faktoriaus išnaudoti net XX a. prijungus varde. Dažnai tie žmonės pripažįsta, kad kažkas kraštą prie Lietuvos. Labiausiai klaipėdiškį nuo iš jo protėvių galėjo būti nelietuviškos kilmės, didlietuvio skiria ilgametė kultūrinė sąsaja su bet kada prasidėjo jų šeimos „lietuviškumas“, Europa per Vokietiją, o ne Lenkiją, padiktuota negali pasakyti. politinių aplinkybių. Būdami vienos valstybės, Taigi kalbėdami apie klaipėdiškio etninę- Prūsijos, piliečiai ir vienos konfesijos nariai, I kultūrinę tapatybę, turime apsiprasti su šios pasaulinio karo išvakarėse klaipėdiškiai sudarė sąvokos neapibrėžtumu, ir vartodami ją turime 16 Rambynas Nr. 1 (15) aiškiai nusistatyti, kokiu aspektu apie ją kalbame: kalbos, kilmės, kultūri- komtūro pakviesti, nio ar politinio apsisprendimo? Daugybę kartų šitie kriterijai eina kas sau. jie turėję aprūpin- Ir mokslinėje, ir viešojoje erdvėje dažniausiai diskutuojama opozicija tarp ti Ordino konventą lietuviškumo ir vokiškumo. Tačiau daugiatautę bendruomenę sudarė ne tik žuvimis (tada buvę šios dvi grupės, bet apie kitas kur kas mažiau kalbama, pvz., kad ir apie tai, labai daug pasnin- jog pačiame pamaryje, kuriame nuo XV a. apsigyveno ir iki XVIII a. gausėjo ko dienų). XV a. iš atsikėlėlių iš Kuršo bendruomenė. Jų etninės tapatybės klausimas dar kebles- Kuršo migracija vyko nis, mat jie turi rinktis tarp vokiško, lietuviško ir „kuršiško“. Pastaroji dalis keliomis bangomis pamario etninėje kultūroje labai mažai ištirta, ryškiausia ji – kalboje. Kurši- (Diederichs 1883 49- ninkų, liaudiškai vadinamų kuršiais arba kopininkais, kalba yra ryškus etninio 52). Latvių istorikai išskirtinumo požymis, deja, kalbėdami apie jį dažniau vartosime būtąjį laiką. kai kurias iš jų sieja su Kuršininkų kalba (etnolektas, geolektas ar dialektas ‒ palikime šitą termino- maro ir bado periodu loginę painiavą kalbininkams) skiriamas prie nykstančių ir šios kalbos laukia Kuržemėje XV a. (Ka- prūsų kalbos likimas. Deja, UNESCO nykstančių kalbų sąraše jos nėra. Lai- penieks 2018: 75). To mė, mokslui ji nebus galutinai prarasta, nes yra gana neblogai dokumentuota laikotarpio migra- ir dokumentuojama iki šiol. cija iš Kuršo į Prūsi- Nustatyta, kad pirmieji atsikėlėliai iš Kuršo sukūrė gyvenvietes prie jos pajūrį ir Kuršių Kuršių marių ir Sembos pajūryje netrukus po Ordino karų XV a., Klaipėdos marių apylinkes paliko pėdsakų ir vie- tovardžiuose ‒ antai Mortensenų nuro- domi apgyvendinti kaimai Semboje: jau 1400 m. kaip nauja gyvenvietė minimas GroßKuhern (Didie- ji Kuršiai), 1540 m. Neukuhren (Naujieji Kuršiai) (Mortensen 1923: 297, 331). Sem- bos kuršius XVII a. mini ir Matas Preto- rijus (Prätorius 1721: 539f.). Gali būti, kad ten dalis gyventojų nusikėlė ne tiesiai iš Kuršo, bet iš Klaipė- dos, t.y. Kuršių marių apylinkių (Bezzen- berger 1889: 266). To priežastis galėjo būti nepalankios gamtinės sąlygos. XVI a. doku- mentuose nurodoma, kad Kuršių nerijoje 1541 m. ne mažiau kaip 162 žvejai, kilę iš Ventspilio, Kandavos ir kitų Kuršo vietų, mokėję Kuršių marių žvejo mokestį (Fors- treuter 1981: 287). XVI a. pradžioje kuršių vardu vadinami ir Nemuno deltos Istorinė nuotrauka: žvejienė prie rūkyklos. Nuotrauka iš Lietuvių kalbos instituto archyvo žvejai (Žulkus 2004: Rambynas Nr. 1 (15) 17 198). Taigi, be jau minėtų XV a. Sembos „kuršiš- tenvaldės, Priedinės – Pilkupą ir Rasytę (Mager kų“ kaimų, XVI a. naujakuriai iš Kuršo jau buvo 1938: 145-151). Taigi Kuršių nerijos gyventojai įsikūrę abiejose marių pusėse ir Nemuno deltoje kilnojosi iš vieno kaimo į kitą, taip pernešdami (Forstreuter, ten pat). Įdomu tai, kad šie gyven- skirtingus kalbos ar tarmės variantus. tojai, patekę į gausią žemdirbių bendruomenę, Lietuvių kilmės moterų iš kito marių kranto anksti sulietuvėjo, tačiau paliko savo kalbos ir vaidmuo Kuršių nerijos žvejų etninei tapatybei kultūros pėdsakų, kurie dar menkai tyrinėti. buvo labai svarbus. Atitekėdamos moterys at- Kalbininkas P. Salys akcentavo kuršiškų dia- nešdavo šeimos papročius iš lietuvių bendruo- lektų įtaką kalbėdamas apie pamario lietuvių menės, jų drabužiai, kuriems medžiagas pirko tarmes (apie Kintus, Saugas, Priekulę ir Kretin- turguje Klaipėdoje arba Šilutėje, beveik niekuo galę), viena kita užuomina nubrėždamas tokio nesiskyrė nuo kito kranto gyventojų, nors kai skirstymo kriterijus (Salys 1930: 266-271). Čia ne kurių papročių kopose tekdavo atsisakyti, pvz. pro šalį paminėti vieną kitą kuršininkų pėdsa- verpti, austi, nereikėjo čia dirbti ir daugelio lau- ką lietuviško pamario vietovardžiuose: Vepriai, ko darbų. Dėl to transformavosi ir nereikalingi Muižė, Aukštumala, Lacyčiai, Peskojai, Graudūšiai, tapo kai kurie žemdirbių kalendoriniai papro- Ašpurviai ir kt. Kad gyventojai turėjo būti išskir- čiai. Kartu su tuo išnyksta ir tokios temos kal- tiniai lietuvių kontekste, rodo ir kaimų vardai, boje. Dar nėra etnologų detaliai ištirta, tačiau kilę iš etnonimo kuršis arba asmenvardžio Kuršis esama nemažai duomenų, liudijančių itin ryškų (Kuršiai, Kuršeliai, Kuršlaukiai ir pan.). Panašus lietuviškų papročių, žemdirbiams būdingos mi- vaizdas atsiveria pažvelgus į gyventojų pavar- tologijos plitimą žvejyba besiverčiančiame kraš- des: pvz., net gana toli nuo marių esančiame te (Kiseliūnaitė 2010: 23). Šakinių kaime (vok. Matzkieken) gyveno gana XVIII – XIX a. padažnėjo santuokų ne tik su gausios šeimos pavardėmis Purvins, Putnins, artimesniais kito kranto gyventojais, bet ir tarp Sprogis, Kiošis, Panars, Lacytis...1 Žinoma, dalis jų kaimų pačioje Kuršių nerijoje. N. Strakauskaitė galėjo būti ir vietiniai senųjų kuršių palikuonys, (2001:45,46), tyrinėdama Juodkrantės bažnyčios bet sąsajos su latvių kalba ir latvišku vardynu knygų įrašus, pastebi giminystės ryšius tarp pernelyg akivaizdžios, kad ignoruotume jų imi- Juodkrantės, Karvaičių ir Nidos kaimų, nustato gracijos galimybę. L. M. Rėzos giminės paplitimą Karvaičių, Na- XVII a. Kuršo superintendentas Paulius Ein- glių (Agilos) ir Juodkrantės gyvenvietėse. Šio hornas neabejodamas identifikuoja Sembos ir straipsnio autorė mano, kad labiausiai įtikėtina Kuršių marių pakrančių gyventojų kalbą kaip jo pavardės kilmė – kuršiška. latvišką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pasak Sustabdžius smėlio pustymą, XIX a nerijo- jo, šie patys nieko negalintys pasakyti apie savo je nusistovi daugmaž sėslus gyvenimas, kraštą kilmę (Einhorn, 1649: 1). Tai turėtų reikšti, kad jų maitina žvejyba, ji diktuoja žmonių gyvenseną. čia gyvena jau kelios kartos. XVI a. pačioje Kur- Šiaurinėje nerijos dalyje XIX a. pabaigoje kalbi- šių nerijoje vyksta stiprūs demografiniai poky- ninkų fiksuojamos gausios žvejų šeimos, kal- čiai – 30 metų laikotarpio pietinės dalies bažny- bančios įvairių Kuršo tarmių mišiniu (Bezzen- čių ir mokesčių registrai rodo naujų gyventojų berger 1888:133). antplūdį, kuris negali būti paaiškinamas vidine Kadangi XIX a. antroje pusėje atsikėlėlių kolonizacija (Gierszewski2013:70). Kuršių neri- iš Kuršo dialektais kalbėjo ne tik Kuršių ne- joje XVI a. prasiautė kelios maro bangos. Spren- rijos, bet ir Melnragės, Karklės ir Klaipėdos džiant iš gerokai pasikeitusios gyventojų sudė- priemiesčio Bomelsvitės žvejų bendruomenės, ties, panašu, kad būtent į šiaurinę nerijos dalį po kalbininkai ne iš karto rado jam tinkamą ter- didžiųjų pustymų ir maro epidemijų galėjo at- miną. Vokiečių literatūroje vieni vadino Prū- sikelti nauja gyventojų banga (Elertas 2014: 57). sijos latvių kalba (Bezzenberger, ten pat), kiti Asmenvardžiai rodo, kad nemaža jų dalis turėjo tiesiog kuršių kalba (nepaisant to, kad XVI a. būti iš Kuršo. Naujos migracijos iš Kuršo bangos Kurše kuršiai jau buvo sulatvėję), treti siūlė pasiekė Kuršių neriją ir Klaipėdos apylinkes ir įvesti terminą nehrungskurischeSprache (Sch- XVII a. (Seraphim, 1892). mid 1989) (t.y. nerijos kuršių), kitų netenkino Didelę reikšmę gyventojų migracijai turėjo ir pastarasis, nes netiko apibrėžti Klaipėdos smėlio pustymai. Dėl jų kaimai turėjo po kelis pajūrio žvejų kalbai ir siūlė neukurische (naujo- kartus keltis iš vietos į vietą, dalis gyventojų pa- ji kuršių) (Range 1995). Baltistikoje nusistovėjo sitraukdavo į gretimą kaimą. Smėlio pustymai lietuviški ir latviški terminai kuršininkų ir kur- nesiliovė iki XIX a., kol buvo pradėtas sodinti senieku, kurie tinkami dėl to, kad pabrėždami miškas, todėl buvusio Karvaičių kaimo gyven- lingvistinę priklausomybę latviškiems Kuršo tojai papildė Juodkrantę, o Stangenvaldės, La- dialektams, tuo pat metu pasakome, kad tai 18 Rambynas Nr. 1 (15) nėra senoji kuršių kalba, bet naujai susidaręs sas pietinėje nerijos dalyje perėjo į germaniza- geolektas. Atitrūkęs nuo savo etninės tėvynės, cijos etapą greičiau negu sėslesnėje pusiasalio jis gyveno kaip Prūsijos kalbinė mažuma savo šiaurėje. Matyt perėjimas į vokiečių kalbą mo- gyvenimą. Laikui bėgant jis patyrė didelę lie- kykloje vyko dar prieš Bismarko reformą, nes tuvių ir vokiečių kalbų įtaką ir vystėsi kaip 1820 metais dar gausi kalbančiųjų bendruome- savarankiška kalba. Tiesa, jos vartojimo sfera nė (Jachmann 1829: 201) amžiaus viduryje ėmė buvo labai siaura ir galimybių ją plėsti nebuvo. sparčiai tirpti ir kuršininkų kalbos nykimas pu- Priešingai, ji faktiškai užsidarė žvejų bendruo- siasalio pietuose XIX a. pab. pasiekė tokią ribą, menėje – už šeimos ir žvejybos ribų nebuvo kad Pilkupoje ir Rasytėje beveik nebeliko kur- vartojama. Taigi šeimos, kurios Kuršių nerijoje šininkų kalbos vartotojų (Bezzenberger 1888:3). užsiėmė žvejyba, šią kalbą vartojo, nors ne vi- Svarbus faktorius buvo tai, kad maždaug pagal siems ji buvo gimtoji (ją perimdavo dėl įvairių dabartinę Lietuvos ir Rusiją sieną ėjo ir valsčių priežasčių į žvejų sociumą patekę kitakalbiai). riba, išvesta 1537 m. (Mager 1931: 49), o tai reiš- Tai rodo žmonių, kurie tvirtina, jog jų šeimoje kė, kad abi nerijos dalys buvo skirtingai admi- senoji karta nemokėjusi vokiškai, pavardės: Ra- nistruojamos ir palaikė skirtingus kontaktus. demacher, Foege, Wiesel ir kt. Tuo tarpu šiaurinėje nerijos dalyje kalbančiųjų Pietinėje nerijos dalyje nuo senų laikų būta kuršininkų skaičius iki Pirmojo pasaulinio karo keliasluoksnės visuomenės struktūros ‒ be žve- laikėsi beveik stabiliai (Nidos mokyklos kronika jų, čia gyventa ir įvairių tarnautojų, pašto keliu 2016, 37). Ypač svarbu buvo sprendimai dėl baž- pietinėje dalyje apsigyveno žmonių ne tik iš nyčios ir mokyklos kalbos. Neturėdama rašto ir Kuršo, bet ir iš Sembos, nuolat atsikeldavo lie- nedėstoma mokyklose, kalba lieka buitiniame tuvių iš antro marių kranto (Safronovas 2018: lygmenyje ir tik labai gausus kalbėtojų skaičius 23). Kad kuršininkai nebuvo ryškiai dominuo- bei intensyvus jų tarpusavio bendravimas nuto- janti etninė grupė, rodo ir A. Becenbergerio lina jos išnykimą. atlikta asmenvardžių analizė: tarp 1569 m. do- Kodėl tiek mažai bežinome apie kuršinin- kumentuose pietinėje nerijos dalyje užfiksuo- kus ir jų kalbą? Pirmiausia todėl, kad pati ne- tų asmenvardžių jis nustatė apie 40 vokiškų ir gausi kuršininkų bendruomenė kartu su visais per 50 nevokiškų asmenvardžių (Bezzenberger klaipėdiškiais emigravo 1944 m. pabaigoje, 1889: 259-260). Kalbų ir kultūrų sąveikos proce- traukdamasi nuo sovietų armijos, o repatrijavu-

Herbert Sakuth g. 1925 Nidoje su žmona, viduryje latvių istorikas Krišas Kapeniekas. Asmeninio archyvo nuotrauka Rambynas Nr. 1 (15) 19 sioji dalis, kaip ir kiti klaipėdiškiai, pasitraukė buvo bandoma įbrukti lietuvių kalbą (tuo lai- 1958-aisiais, vadinamais Klaipėdos krašto sody- kotarpiu Klaipėdos krašte buvo kultūrinė auto- bų tuštėjimo metais. Nors tai ir buvo lemtinga nomija ir oficiali dvikalbystė), tačiau nesėkmin- priežastis, paspartinusi įvykius, tačiau kalbos gai: gyventojai laikė save vokiečiais ir lietuvių likimas buvo nulemtas, matyt, jau gerokai anks- kalbos mokėsi nenoriai.2 Gimtosios kalbos var- čiau. Paminėsime dar kelias. tojimo sfera ir toliau siaurėjo. Pirmoji priežastis ‒ ilgalaikė kalbinė izoliacija Kalbėtojų bendruomenės skaitlingumas itin nuo savo etninės tėvynės. Atsiskyręs nuo etni- svarbus norint, kad kalba nepereitų į kritinę nės tėvynės, Kuršių nerijos latviškasis dialektas būklę. Netgi rašto neturinčios kalbos ilgai gy- pateko į kitos valstybės teritoriją, per 500 metų vuoja, jei yra sąlyginai didelis jų vartotojų skai- ne tik užsikonservavo, ne tik nepatyrė etninėje čius. Kaip minėjome, kuršininkų kalbą vartojusi tėvynės kalboje vykstančių pokyčių, bet ir nuo- bendruomenė buvo nedidelė, XX a. pr. ją suda- lat buvo veikiamas socialiai stipresnių Prūsijos rė vos keli tūkstančiai kalbėtojų, tai buvo viena kalbų (lietuvių ir vokiečių). Tokiu būdu ant se- iš priežasčių tiek Vokietijos, tiek Lietuvos val- nųjų Kuršio dialektų sluoksnių užsiklojo kon- džioms ignoruoti kalbos išsaugojimo klausimą. taktinių kalbų naujovės, ir kalba gana sparčiai ir Po dviejų karo ir pokario sukeltų evakuacijų pastebimai keitėsi. XX a. viduryje „atradę“ Kur- XX a. pabaigoje tik pavieniai kuršininkų kalbos šių neriją latviai nustebo radę gyventojus, kal- vartotojai, daugiausia tie, kuriems sovietų val- bančius archajišku Kuršo dialektu, bet ne visada džia uždraudė išvykti, ir tie, kurie buvo sukūrę galėjo su jais susikalbėti dėl daugybės leksinių mišrias šeimas, liko Lietuvoje, tačiau bendra- skirtumų, mat tam reikėjo gerai mokėti ne tik vimas gimtąja kalba nutrūko, „vokiečiavimas“ vokiškai, bet ir lietuviškai, ir ne šiaip lietuviškai, pokariu taip pat nebuvo pageidautinas, todėl bet išmanyti Prūsijos lietuvių rašytinės ir saky- kuršininkų kalbos vartotojų saujelė perėjo į lie- tinės kalbos variantus. Pvz., kuršininkų kalboje tuvių kalbą. nebuvo latviams įprastų žodžių strādāt „dirbti“ Labai svarbi kalbos išlikimo ar išnykimo sąly- (vietoje jo turėjo dzievuot), nežinojo netgi žodžių ga yra kalbos prestižas. Kalbame ne tik apie tai, paldies „ačiū“, ļoti „labai“, liels „didelis“ (vieto- kaip atitinkamą kalbą vertina kitakalbiai, bet ir je jų vartojo dieku, dikti ir diži, dižs), o kai kurių (ypač) apie jos prestižą pačių vartotojų aplinkoje. žodžių reikšmės taip skyrėsi, kad dažnai vieni Kuršininkų kalbos atveju gimtosios kalbos presti- kitų nesuprasdavo; pvz., kuršininkų varpas raut žas menkėjo perėjus prie vaikų mokymo vokiečių latviai suprastų „varpas rauti“ (kam jas reikia kalba. Žvejų bendruomenė matė savo vaikų ateitį rauti?), o jų kalboje tai reiškė „varpus traukti, t.y. Vokietijoje, kurios valdžia pasitikėjo, tačiau savo skambinti varpais“. gimtąją kalbą vertino kaip tam tikro etninio tapa- Visuotinai pripažinta, kad mažų kalbų nyki- tumo atributą ir sociolektą. Panašiai ją vertino ir mui lemiamos įtakos turi politiškai ir socialiai netgi panaudojo turistiniam patrauklumui didin- priverstinė dvikalbystė. Iki XIX a. kuršininkų ti ir Kuršių nerijoje dirbę kultūrininkai, tokie kaip kalba buvo Prūsijos etninės mažumos kalba, Ernstas Molenhaueris ir mokytojas Henris Fuch- tačiau ji neturėjo tokių teisių kaip, pavyzdžiui, sas. Pagal Vokietijos pavyzdį tarpukariu buvo Prūsijos lietuvių, kuri turėjo raštą, buvo moko- net sukurta tautinių drabužių draugija „Trach- ma mokyklose, vartojama bažnyčioje (atitin- tenverein“, kurios tikslas buvo didinti kultūrinį kamai ja buvo leidžiama religinė literatūra), vietos patrauklumą. Tačiau nevertėtų puoselėti ja buvo spausdinami laikraščiai. Kuršininkų iliuzijų, kad tai buvo daroma pačių kuršininkų bendruomenei dėl jos neskaitlingumo nebuvo etninės tapatybės skatinimui. Matydami, kad jie skirta nei pakankamai dėmesio, nei lėšų – XVI– save laiko visiškai integruota ir paklusnia vokie- XVIII a. parapijų mokyklose vaikai buvo lavi- čių tautos dalimi (nepaisant to, kad kraštą valdė nami lietuviškai, liuteronų bažnyčioje pamal- Lietuva, bet kaip tai vyko realiai, mes žinome iš dos taip pat laikomos lietuviškai. Paraleliai jie kitų publikacijų), minėtieji kultūrininkai naudojo buvo mokomi vokiškai, o nuo XIX a. pabaigos šią etninės tapatybės „raziną“ ne be politinio už- visoje Vokietijoje buvo pereita tik prie vokie- taiso. Tarpukariu kuršininkus lankę latvių inteli- čių dėstomosios kalbos. Taip kuršininkų kalba gentai konstatavo faktą, kad kuršininkai nejaučia užsidarė žvejų šeimose ir buvo vartojama žve- jokios meilės Latvijai (ir iš kur ji turėjo atsirasti, jyboje. Oficialioje aplinkoje ją išstūmė vokie- jeigu jie paliko Kuršą, kai Latvijos kaip tokios ne- čių kalba. Prūsiškojo patriotizmo dvasia buvo buvo), kad Lietuva taip pat juos apleido ir atida- auklėjama kiekviena jaunoji karta. Lietuvos vė suvokietėjimui (Kapenieks2018, 78). Jie kons- valdymo laikais, nuo 1923 - ųjų iki Antrojo pa- tatavo jų kalbą esant skurdžią ir pačių nuvertintą saulinio karo, germanizuotiems kuršininkams (Endzelīns 1931: 573). Nidos mokyklos kronikoje 20 Rambynas Nr. 1 (15) (2016) netrūksta epizodų, kuriuose matyti vieti- vartojusi bendruomenė yra visiškai asimiliuota? nių mokytojų konfrontacija su Lietuvos valdžia Turbūt vieno atsakymo nebus. Pats paprasčiausias dėl lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyveni- būtų – nieko. Jei nėra bendruomenės, kuri vartotų me. llgainiui jos vartojimas buvo sąlygojamas kalbą komunikacijos tikslais, tai ir kalba neberei- daugiau intuityvios pagarbos šeimos tradicijai, kalinga. Galima ją užmiršti arba nurašyti į nuos- kartų susikalbėjimui, negu būtinybės. Poreikis ją tolius. Tačiau jokia visuomenė negali laikyti savęs vartoti vis mažėjo, daugiausia išsilaikė bendrau- civilizuota, jei laikosi tik pragmatinių vertybių ir jant žvejybos metu. Tai rodo ir tas faktas, kad atitinkamai vertina kultūrinę pažangą ‒ kurti tik tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo, Kuršių tai, kas apčiuopiamai naudinga materialiojo kūno nerijoje plėtojant turizmą, moterys, kurios likda- egzistencijai čia ir dabar. Humanitarinių moks- vo namuose ir aptarnavo vasarotojus (daugiau- lų pridėtinė vertė nėra matuojama tą pačią dieną sia iš Vokietijos), tik epizodiškai vartojo kuršinin- „apsuktais“ pinigais, bet projektuojama tolį į prie- kų kalbą ir perėjo į vokiečių. Vokiškai šeimose kį, jos tikslas ‒pasaulį ir save pažįstantis ir kurian- kuršininkai kalbėjo ir dėl to, kad vaikams būtų tis žmogus. Turbūt jau niekam šiais laikais neky- lengviau mokytis mokykloje. Tačiau teisybės dė- la klausimo, kam reikia tyrinėti mamutų kaulus, lei reikia pasakyti, kad ne kuršininkų, o lietuvių ieškoti naujų žinių apie Lietuvos didikus ar kokį kalba 1923-1939 m. Kuršių nerijoje turėjo men- nors mįslingą istorinį įvykį. Tačiau šių eilučių au- kiausią prestižą. Dėl augančios politinės įtampos torė ne kartą girdėjo klausimą – kam reikia tyri- tarp Lietuvos ir Vokietijos kentėjo net nuo seno nėti ir išmanyti apie mirštančią kalbą, jeigu jos jau krašte gyvenusių lietuvių kalbiniai ir kultūriniai nebeprikelsi? Kad ir kaip keistai skambėtų, tokių interesai – lietuvių kalba, nors buvo privalomai klausimų tenka išgirsti net iš aukštas pareigas dėstoma mokyklose, nebeturėjo to statuso, kurį švietime ir kultūroje (!) užimančių asmenų. Tai turėjo iki XIX a. vidurio, kai kuršininkai lankė ne anoniminių interneto komentatorių replikos, lietuviškas pamaldas, giedojo iš lietuviškų gies- o mūsų mokslo ir kultūros vadybos pozicijos ap- mynų ir kalbėjo lietuviškai su motinomis, kurios raiškos. Ar ne panašiomis vadovavosi Brazilijos atitekėdavo iš kito kranto. mokslo ir kultūros politikai, nepaisydami Nacio- Gimtosios kalbos prestižas kuršininkų savi- nalinio muziejaus perspėjimų apie nepakankamą monėje išaugo tik emigracijoje. Beveik visi kur- finansavimą tiek pastatams, tiek fondų apsaugai? šininkai emigravo į Vokietiją, tačiau išsisklaidė Tarp daugelio vertybių gaisre žuvo keliasdešimt po šalį ir, mirus tėvams, gimtąja kalba nebetu- tūkstančių garso įrašų ‒tai buvo vietinių kalbų, rėjo su kuo kalbėtis. Pasikeitus Vokietijoje poli- kuriomis jau nebekalbama, garso įrašai, kurių re- tinėms nuotaikoms, į nykstančią gimtąją kalbą konstruoti nebepavyks, nes nebuvo pasirūpinta imta žiūrėti kitaip. Štai Herta Detzkeit kalbasi jų kopijomis. Jos visiems laikams pradingo civili- su savo tėvynainiais: „Mums reikėjo kovoti už zacijos (?) džiunglėse. savo kalbą, kaip kovoja fryzai, sorbai ir kitos Kalbant apie mokslinę vertę, pirmiausia pasa- Vokietijos tautos“. Ir čia pat priduria: „Bet mes kytina, kad kuršininkų kalbos tyrinėjimai reika- patys esame kalti, kad leidžiame jai mirti – ko- lingi baltų kalbų istorijai. Tai ne kartą pabrėžė tiek dėl mes neišmokėme jos savo vaikus?“ lietuvių, tiek užsienio baltistai. Šios Kuršo latvių Ir dar viena iš svarbiausių kuršininkų kalbos kalbos dialektų palikuonės tyrinėjimai reikšmin- išnykimo priežasčių – kalba nebuvo perduo- gai papildo baltistikos studijas, atsako į daugelį dama tolimesnei kartai. Suprantama, kad dau- baltų kalbų istorijos klausimų, jos medžiaga pa- guma žmonių kalbą vertina pirmiausia dėl jos deda rekonstruoti baltų-vokiečių kalbų kontaktų komunikacinės funkcijos – kam mokytis kalbos, istoriją, teikia vertingos medžiagos tipologijos ty- kuri niekam, išskyrus šeimos narius, nebus su- rinėjimams. Įdomiausia tai, kad bene didžiausią prantama? Su kuo kalbėsi gyvendamas kitoje dėmesį šiuo klausimu rodė vokiečiai ‒ būtent Vo- kalbinėje aplinkoje? Kam ji reikalinga Vokieti- kietijoje išleisti keli svarbūs šia tema tyrinėjimai joje? Kunigas Manfredas Šekanas (Schekahn), ir publikuoti rašytiniai šaltiniai (kaip jau minėta, paskutinis Nidos bažnyčioje prieš pat bėgimą kuršininkų kalba neturėjo savo rašto, tad ją už- pakrikštytas kuršininkų vaikas, prisimena, kad rašinėjo kitų kalbų rašmenimis). Tai kalbininkų jo tėvai Vokietijoje kalbėdavęsi tarpusavyje kur- Becenbergerio (A. Bezzenberger), Šmido (W. P. šininkų kalba, tačiau iš šios jo atmintyje likę vos Schmid), Hincės (F. Hinze), Ch. Mogharbel, Ch. keli žodžiai. Schiller darbai bei kuršininko R. Pyčo (R. Pietsch) Kalbų nykimas, deja, yra neišvengiamas ir kal- ir mokytojo Kvaukos (P. Kwauka) žodynai ir bininkų bei kultūros specialistų jėgomis nesustab- etnografinė studija. Latvių dėmesys kuršininkų domas reiškinys. Ką turime ir ar turime ką nors kultūrai ir etnoso raidai epizodiškai palaikomas daryti su išnykstančia kalba, jeigu ją sukūrusi ir (minėtini J. Kursytės (Kursīte) ir K. Kapenieko Rambynas Nr. 1 (15) 21 (Kapenieks) darbai), tačiau kalbos tyrinėjimai pra- architektūra – išlikę autentiški namai ir jų statybos sidėjo ir baigėsi vienintele J. Plakio studija (Plāķis tradicija, kuri mūsų laikais pritaikoma jau ne žvejų 1927), kuri laikytina vertingiausiu iki šiol išėjusiu šeimų poreikiams, o turizmo verslui; į saugotinų jų kalbos aprašu. Lietuvoje keletą straipsnių šiai verčių sąrašą įtraukti sakralinio paveldo elementai temai yra skyręs V. Urbutis (1981), o nuo 1995 m. (kapinių paminklai, bažnyčia); žmogaus sukur- reguliariai ją tyrinėja ir publikacijas skelbia šių ei- tas barjeras, kopų kalnagūbris, slenkančiam smė- lučių autorė kartu su savo mokine Arina Ivanicka- liui sustabdyti, tuo pačiu tikslu užsodinti miškai; ja. Kuršininkų kalbos šaltiniai yra vertinga infor- įvairios kultūrinės tradicijos (kulinarinis paveldas, macija ir etnografams bei istorikams ‒ pasakodami amatai, tautodailė ir pan.). Deja, kuršininkų kalba apie savo šeimos, savo krašto gyvenimą jie patei- nėra įtraukta į saugotinų verčių sąrašą, o folkloras kia autentiškų faktų, detalių, vertinimų, kuriuos jų kažkodėl suprantamas atsietai nuo kalbos. Jau dau- kalbą suprantančiam žmogui pasakoja visai kitaip gelį metų situacija yra tokia, kad kuršininkų kalbos nei prašalaičiui. Pagaliau kuršininkų kalba yra už- saugojimu ir dokumentavimu užsiima tik lingvistai. rašyta šio krašto tautosaka, kurios nemaža dalis Su kolegomis prieš metus įvykdėme tarptau- gyva ir paskutinės kalbėtojų kartos lūpose. tinį projektą „Kuršių nerijos kuršininkų kalbos Tačiau ar tikrai mirštančios kalbos ir jomis ir etninės kultūros archyvas: šaltinių skaitmeni- kuriami tekstai įdomūs tik mokslininkams? nimas“.4 Reikia pripažinti, kad kol kas archyvu Čia norėtųsi akcentuoti kompleksinę paveldo- labiau naudojasi tik mokslininkai ir studentai, sauginę kalbos vertę. Į UNESCO saugojamų objek- ypač užsieniečiai, nors jo medžiaga prieinama tų sąrašą įrašyta pati Kuršių nerija kaip vietovė internetu visiems. (tiek Lietuvos pusėje esanti teritorija, tiek Rusijos). Kitas klausimas – kiek šios kalbos išlikimu, Jos įtraukimas į UNESCO sąrašą grindžiamas kul- jos studijomis ir galbūt galimu atgaivinimu do- tūrinio kraštovaizdžio vertės išsaugojimu.3 Kitaip misi ne akademinė bendruomenė? Kiek šis dar- sakant, dabar vertinama tai, ką čia, prisitaikęs prie bas reikalingas Lietuvos, Latvijos, Vokietijos reto grožio, bet itin sunkių gamtos sąlygų, sukū- ir pagaliau Rusijos, kurios teritorijoje yra dalis rė žmogus: pirmiausia žvejybos tradicijos, kurios Kuršių nerijos, visuomenėms? mūsų laikais yra „nebegyvos“ (Kuršių mariose, Kuršių nerija po Antrojo pasaulinio karo, kurios prieš karą maitino tūkstančius šeimų, verslo kaip ir visas Klaipėdos kraštas, patyrė esminių žvejyba beveik nebefunkcionuoja, o atkurtos laivų demografinių pokyčių, beveik visi dabartiniai kopijos naudojamos turistų pramoginėms kelio- jo gyventojai neturi jokių etninių ar kultūri- nėms mariose); antra saugotina vertybe laikoma nių sąsajų su senaisiais. Po demografinio lūžio

Kuršininkų kalbos kursai Juodkrantėje 2019 03 05. Asmeninio archyvo nuotrauka 22 Rambynas Nr. 1 (15) „svetimos teritorijos“ mentalinis įsisavinimas organizuoti jų bendruomenei kuršininkų kalbos reikalauja nemažai laiko ir pastangų, tačiau itin kursus. Toks projektas jau pradėtas Juodkran- aktualu akcentuoti genius loci svarbą tokiose tės kultūros centre – būrelis entuziastų gilinasi kultūriškai jautriose vietose, kokia yra Kuršių į kuršininkų kultūros savitumą. Nepuoselėjant nerija. Kalbos paveldo ignoravimas yra nuos- per daug optimistiškų vilčių, kad kuršininkų tolingas tiek paveldosaugai, tiek turizmo plė- kalbą galima atgaivinti gyvam vartojimui, ko- totei, tiek pačių Kuršių nerijos gyventojų, kurie munikacijai, verta akcentuoti tai, kad mokyda- verčiasi iš turizmo, kultūrinei savimonei. Igno- miesi kalbos ir skaitydami ja užfiksuotus teks- ruodami autochtonų kalbos pažinimo svarbą, tus, klausydami garso įrašų, vietos gyventojai kultūros, turizmo bei paveldosaugos sektoriaus ieško asmeninio ryšio su kultūriniu kraštovaiz- darbuotojai naudojasi antriniais ir dažnai ne- džiu. Ir tai atrodo prasminga. patikimais šaltiniais, mėgėjų interpretacijomis Panašių ar analogiškų atvejų esama daugelyje žiniasklaidoje. Tokiu būdu jie kuria paviršuti- valstybių. Lietuvos pavyzdys rodo, kad visuome- nišką, neretai politiškai angažuotą ir nerepre- nė vis labiau įsitraukia į savo etninės tapatybės zentatyvų vietos įvaizdį. suvokimo ir kūrimo procesą, kuriame itin svarbus Dalyvaujant ne tik akademinėje, bet ir kultū- yra glaudus bendradarbiavimas su mokslinin- rinėje veikloje, tenka įtikinėti Lietuvos kultūros kais. Jeigu žmonėms įdomu, kaip buvo daromi paveldo institucijas, kultūrinę bendruomenę senoviniai daiktai, drabužiai, maistas, tai dalykai, ir pačius gyventojus kuršininkų kalbos ir su ja apie kuriuos jie gali sužinoti betarpiškai per nara- susijusio etninio paveldo išsaugojimo būtinu- tyvus, perteikiamus atitinkamos kultūros atstovų mu. Pamažu auga pritariančių žmonių skaičius, autentiška kalba, yra dar akivaizdesni. straipsnio autorė kviečiama skaityti paskaitų, Gyvas asmeninis santykis su istorija lemia kul- pristatyti filmų, savo ruožtu informaciją sklei- tūros subjekto nuostatą, nuo kurios priklauso, koks džia kolegos istorikai, daug nuveikiama per bus paveldo likimas. Komunikacinė kalbos funkci- žiniasklaidos priemones ir socialinius tinklus. ja veikia ne tik horizontaliai, t.y. vienos kalbėtojų Visiškai neseniai, pristačius A. Baryso filmą kartos komunikacijai, bet ir vertikaliai ‒ dialogui „Išbarstyti žodžiai“ Neringos bendruomenei, su tais, kurių čia nebėra, bet kurie čia šimtus metų prisistatė keletas vietinių žmonių, pasiūliusių kūrė kultūrinį kraštovaizdį.

Literatūra

1. http://genwiki.genealogy.net/Matzkieken/Bewohner. 17. MortensenHans (1923). SiedlungsgeographiedesSamlandes. 2. Nidos mokyklos kronikoje (2016) netrūksta epizodų, kuriuose Stuttgart, Verlagvon J. EngelhornsNachf. matyti vietinių mokytojų konfrontacija su Lietuvos valdžia dėl 18. Nidos mokyklos kronika. 2016. Sud. Gitanas Nausėda ir V. Ge- lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime. rulaitenė. Vilnius. Petro ofsetas. 3. Remiamasi UNESCO dokumentu, prieiga intenetehttps://unes- 19. PlāķisJuris (1927). Kurseniekuvaloda.LatvijasUniversitātesraks- co.lt/kultura/pasaulio-paveldas/pasaulio-paveldas-lietuvoje/ ti. 16. Rīgā: Valstspapīruspiestuvē. kursiu-nerija. 20. Prätorius, Matthäus (1721): VondenunterschiedlichenMund 4. Prieiga internetehttp://nerija.ku.lt:8080/knkka/ =ArtenderaltenPreussen. ActaBorussicaEcclesiastica, civilia, 5. BezzenbergerAdalbert (1888). Ueber die Sprachederpreussis- literariaOderSorgfäligeSammlungAllerhandzurGeschichte- chenLetten.VandenhoeckundRuprecht‘sVerlag. desLandesPreussengehörigerNachrichten, Uhrkunden, Schrif- 6. BezzenbergerAdalbert (1889). Die KurischeNehrungundihre- ftenundDocumenten.Des II. Bandes, ErstesStück. Königsber- Bewohner.Stuttgart. gundLeipzig, beyChristophGottfriedEckart, Anno 1721. P. 7. DiederichsVictor (1883). Die kurischenerungun die Kurenin- 534–654. Preuzen. Magazinherausg. vonderLettisch-LiterarischenGes- 21. Range Jochen (1995). BaltenundDeutsche. Bemerkungen- selschaft. Mittau: StephenhagenunSohn. zumNehrungskurischen. ActaBorussica: Beiträgezurost- 8. EinhornPaul (1649). Historialettica.DorptinLiefland. undwestpreußischenLandeskunde. V. P. 104-117. 9. Elertas Dainius (2014) XVI a. visuomenės siluetas šiaurinėje 22. SafronovasVasilijus (2018). Migrantai ir pabėgėliai Kuršių neri- Kuršių nerijos dalyje. Reshumanitariae. T. XV. P. 17-67. joje XX amžiaus viduryje. Mokslo studija. Vilniaus dailės aka- 10. EndzelīnsJānis (1931). Parkurseniekiemunviņuvalodu. Darbu demijos leidykla. izlase 3 (1). Rīga, Zinātne (perpubl. 1979). P. 571-578. 23. Salys Antanas (1930). Die žemaitischenMundarten. Kaunas. 11. Forstreuter Kurt (1981). DasVolkderKurischenNehrung. Wir- Perpublikuota: Raštai. Lietuvių kalbos tarmės. IV. 1992. P. 142- kungendesPreusslandes. StudienzurGeschichtePreußens. 33. 286. Grote. P. 280–296. 24. SchmidWolfgangPeter (1989). Nehrungskurisch. Sprachistoris- 12. GierszewskiAndrzej (2013). Procesydemograficznewśródlu- cheundinstrumentalphonetischeStudienzueinemaussterben- dnościrybackiej w rejoniezalewuKurońskiego w XVI wieku. denDialekt.Mainz: AkademiederWissenschaftenunLiteratur; TowarzystwonaukowePruthenia. T. VIII, P. 59–94. Stutgart: FranzSteinerVerlagWiesbaden GMBH. 13. JachmannaufNettelbeck (1829). Nachrichtenüber die kurische- 25. SeraphimAugust (1892). UeberAuswanderungenlettischer- Nehrung. PreußischeProvinzial-Blätter 1. P. 195–220. Bauern aus KurlandnachOstpreußenim 17. Jahrhundert. 14. KapenieksKrišs (2018. Ārpuslatviešu tautas palikušie: Kurse- AltpreußischeMonatsschriftBd. 29. P. 317–331. niekupiemērs. Ceļāuzlatviešutautu. Latvijasnacionālāvēstures- 26. Strakauskaitė Nijolė (2001). Kuršių nerija – Europos pašto ke- muzejaraksti. Nr. 24. P 73-81. lias. Klaipėda: S.Jokužio leidykla-spaustuvė. 15. Kiseliūnaitė Dalia (2010). Pamarių sakmės (sudarytoja, įv. 27. Urbutis Vincas (1981). Kuršininkų žuvų pavadinimai. Baltų eti- straipsnis). Tautosakos rinkinys. Klaipėda: Klaipėdos universi- mologijos etiudai. Vilnius: Mokslas. P. 135-179 teto leidykla. 28. Žulkus Vladas (2004). Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius: 16. MagerFriedrich (1938). Die LandschaftsentwicklungderKuris- VersusAureus. chenNehrung.Königsberg (Pr.): GräfeundUnzer. Rambynas Nr. 1 (15) 23

Lietuvininko tvirtybė. Majorą Joną Šimkų prisimenant

Rasa ŠIMKUTĖ

Šiandien, itin svarbią Lietuvos valstybei die- ną, čia turėtų stovėti iškilios lietuvininkų gimi- nės palikuonis, majoro Jono Šimkaus sūnėnas ir mano mylimas tėvelis Gediminas Šimkus. Deja, vos prieš keletą mėnesių išlydėjome jį Amži- nybėn. Jam ši diena būtų buvusi nepaprastai įsimintina. Juk didelė garbė ir laimė prisiminti iškilius protėvius, visa širdimi atsidavusius Tė- vynės labui. Šiandien apie Joną Šimkų tenka kal- bėti man. Gediminas Šimkus, žinoma, būtų pa- pasakojęs daugiau detalių, išgirstų iš savo tėvo, mano senelio Miko Šimkaus. Deja, laiko upė ne tik nuneša Amžinybėn mūsų mylimus žmones, bet ir negailestingai trina atmintį, todėl ypatingai svarbu kalbėti, fiksuoti, neužmiršti, įamžinti. Klaipėdos universiteto docentas, teatro peda- gogas Gediminas Šimkus visą gyvenimą paskyrė Lietuvos mėgėjų teatro puoselėjimui ir pedago- giniam darbui. Šiandien tėvelio pradėtus darbus prasmingai tęsia ir Lietuvą užsieniuose garsina jo buvę studentai. Tačiau nesuklysiu pasakydama, kad ne ką mažiau jam rūpėjo įprasminti ir įamžin- ti savo dėdės, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio, Vyčio kryžiaus kavalieriaus, majoro Jono Šimkaus atminimą. Esu tikra, iškeliaudamas Amžinybėn, tėvelis nusinešė su savimi užtikrintu- mą, kad jo šventa misija – įamžinti dėdės majoro Jono Šimkaus atminimą – pradeda realizuotis. Už tą prasmingą darbą visos likusios Šimkų giminės vardu širdingai tariame ačiū Pagėgių savivaldybės merui Virginijui Komskiui, šios savivaldybės vy- riausiajai specialistei kultūrai Ingridai Jokšienei, Martyno Jankaus muziejaus direktorei Liudvikai Burzdžiuvienei, Čikagoje gyvenančiam istori- kui Ernestui Lukoševičiui, Karaliaučiaus lietuvių Majoras Jonas Šimkus su žmona Marija (tarpukaris). Martyno Jankaus muziejaus fondo nuotruka 24 Rambynas Nr. 1 (15) bendruomenės pirmininkui Sigitui Šamborskiui, ketverius metus kovėsi įvairiuose Europos fron- Lietuvos šaulių sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klu- tuose. Vokiečiams karą pralaimėjus, grįžo į gimti- bo prezidentui Stasiui Ignatavičiui, Kauno šaulių nę kaip leitenantas. Tuo metu, 1918-1919 m., atsi- sąjungos nariams. Tai žmonės, kurie nuoširdžiai kuriančiai Lietuvos valstybei skubiai reikėjo įkurti rūpinasi Mažosios Lietuvos istorijos ir svarbių as- savo ginkluotąsias pajėgas ir gintis nuo priešų. menybių įamžinimu bei sklaida. Nuostabu, kad 1919 m. kovo 19 d. Jonas Šimkus su keliais drau- su jais dar spėjo susipažinti ir pabendrauti mano gais atvyko į Tauragę ir savanoriu stojo į Žemaičių šviesios atminties tėvelis. Džiugu, kad mūsų daž- pėstininkų pulką. Jis šiame pulke ėjo instrukto- nai neskaidrumu nuspalvintoje valstybėje yra val- riaus pareigas. Netrukus perkeliamas tarnauti ar- dininkų, kurie savo darbą dirba su meile ir nesiek- tilerijon. Tų pačių metų gegužę mažlietuvis Jonas dami naudos sau. Už finansinę paramą įrengiant Šimkus išvyko į frontą kautis su bolševikais. Lei- Pagėgiuose atminimo ženklą majorui Jonui Šim- tenantas Jonas Šimkus yra ir nepriklausomybės kui taip pat dėkojame: LR Kultūros ministerijai, kovų už Latviją dalyvis, kariavo šios kaimyninės Kultūros tarybai, Šaulių sąjungoms Lietuvoje ir šalies teritorijoje. išeivijoje, Mažosios Lietuvos fondui ir draugijai Nepriklausomybės kovose su bolševikais, Čikagoje, „Draugo“ laikraščio redakcinei kolegijai. bermontininkais ir lenkais 78 Lietuvos kariuo- Štai keletas svarbių fragmentų iš žymaus lie- menės artileristai už narsą, drąsą ir sumanumą tuvininko nueito gyvenimo kelio. Jonas Šimkus pelnė aukščiausiąjį karinį apdovanojimą – Vyčio gimė 1889 metų vasario 1 d. Vidutaičių kaime Kryžių. Tarp jų ir majoras Jonas Šimkus. Kulminų valsčiuje ūkininkų Elskės ir Jono šei- 1922 metais Jonas Šimkus paskirtas sunkio- moje. XIX amžiaus pabaigoje Vidutaičiuose gy- sios artilerijos (haubicų) baterijos vadu. Iškovo- veno 42 šeimos, iš kurių tik dvi buvo vokiškos jus Lietuvai nepriklausomybę, jis tarnavo Krašto kilmės. Paties Jono Šimkaus prisiminimu, visas apsaugos ministerijoje. Čia buvo apdovanotas kaimas, net ir tos dvi šeimos, kalbėjo lietuviškai. LDK Gedimino ordinu. Vidutaičių Šimkai buvo stambūs ūkininkai, 1932 metais, turėdamas majoro laipsnį, išėjo į valdė 40 hektarų žemės. Jie buvo susipratę lie- atsargą. Netrukus buvo komandiruotas į Berlyną tuviai, jautriai išgyvenę krašto vokietinimą. Jo- pasitobulinti ugniagesybos srityje. Grįžęs į Lietu- nas ir Elskė Šimkai gausią savo šeimą – penkis vą, 43 metų amžiaus Lietuvos nepriklausomybės sūnus: Joną (būsimąjį majorą), Mikelį (tai mano kovų dalyvis tapo laikinosios sostinės ugniagesių senelį ir docento Gedimino Šimkaus tėvą), Mar- brandmajoru – priešgaisrinės apsaugos vadu. Jo- tyną, Dovą, Gustavą ir keturias dukras: Aną, Li- nas Šimkus su mažlietuvišku pedantiškumu prieš- diją, Marykę ir Martą – išauklėjo karštais lietu- gaisrinėje tarnyboje įvedė griežtą karinę drausmę, vių tautos patriotais. pats ne kartą vadovavo didesnių ir sudėtingesnių Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jonas Kauno gaisrų gesinimui. Savo darbo patirtimi dos- Šimkus buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, niai dalijosi su kaimyninių valstybių ugniagesiais.

Jono Šimkaus gimtasis namas Vydutaičiuose. Martyno Jankaus muziejaus nuotruka Rambynas Nr. 1 (15) 25 Už nuopelnus ugniagesybai brandmajoro Jono bei lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios vei- Šimkaus krūtinę papuošė net devyni Europos vals- kloje, rėmė lietuviškos spaudos leidimą, įvairius tybių priešgaisrinių organizacijų medaliai. tautinius fondus, Vašingtone ir Niujorke dalyva- Gyvendamas Kaune, Jonas Šimkus aktyviai vo Lietuvių bendruomenės organizuotose akci- dalyvavo ir visuomeniniame gyvenime, ypač ak- jose prieš sovietinę okupaciją. tyviai reiškėsi šaulių organizacijoje, buvo Kauno Jonas Šimkus mirė Detroite 1968 m. balandžio šaulių kuopos pirmininkas. 1936 metais sukūrė 10 dieną, sulaukęs 79 –erių, čia ir palaidotas. Vie- šeimą - Kaune vedė Mariją Markšaitytę. name savo laiškų apie 1990-uosius Jono Šimkaus Amžininkai Joną Šimkų prisimena kaip našlė Marija Šimkienė mums rašė: „Kodėl aš no- aukštą, atletiško sudėjimo, taktišką, mandagų, riu į Lietuvą? Jonas, mano vyras, taip norėjo nu- ramaus būdo, visados pasitempusį karininką, mirti savo Tėvynėje. Gediminai, dėl dėdės Jono kuris mėgo tokius pat kaip ir jis - augalotus atminimo gerai darai, nes čia tai būtų nereikš- ugniagesius. O 1933 metais laikraštis „Palanga“ minga. Jei gali, prašau atvažiuoti, padėti man, savo skaitytojus informavo: „Palangos kurorte kartu važiuosime į Lietuvą. Aš meldžiu Dievą, vyko kurorto karaliaus rinkimai: juo tapo atsar- kad mane dar laikytų, noriu matyti savo kraštą“. gos majoras Jonas Šimkus iš Kauno, dirbantis ten Deja, nei Jonui, nei Marijai nebuvo lemta sugrįžti gaisrininku. Vicekaraliumi buvo išrinktas Vals- į savo išsvajotą ir be galo išsiilgtą Tėvynę. tybės operos teatro solistas K. Mažeika“. Įvairios Amerikos lietuvių organizacijos ne 1944 m. Jono Šimkaus šeima gelbėdamasi nuo kartą, tiek gyvam esant, tiek ir po mirties, pa- tremties į Sibirą buvo priversta bėgti - atsidūrė gerbė Joną Šimkų už jo didelį patriotizmą, politinėje tremtyje Vakaruose ir kurį laiką gyve- nenuilstamą kovą dėl Lietuvos laisvės – kaip no Vokietijoje, Liubeke. Įdomus faktas, kad šei- žmogų, daug nuveikusį savo krašto gerovei. mą tuo metu aplankydavo Vydūnas. Jono Šim- Beje, viename išeivijos laikraščių rašoma, kad kaus našlė Marija viename laiške mūsų šeimai Jonas Šimkus labai rūpinosi, jog ne tik Klaipė- rašė: „Vydūnas, kai gyvenome Vokietijoje, atei- dos kraštas, bet ir visa Mažoji Lietuva būtų pri- davo pas mus, turėjo apie ką kalbėti su Jonu.“ jungta prie Didžiosios Lietuvos. 1965 m. majoro 1949 m. Jonas Šimkus su dviem mažamečiais 76 metų sukakties proga Erdmonas Simonaitis sūnumis ir dukra bei žmona emigravo į JAV ir rašė: „Jūsų gimtadienio proga sveikinu jus Ma- apsigyveno Detroite. Gyvendamas Amerikoje žosios Lietuvos Tarybos ir savo vardu ir linkiu brandmajoras aktyviai įsitraukė į visuomeninę jums praleisti dar daug saulėtų dienų. Mielai at- veiklą: pasireiškė Detroito lietuvių bendruome- simenu tą laiką, kada mažlietuviai ėjo broliams nės, St.Butkaus šaulių kuopos, Lietuvos kūrėjų Didžiojoj Lietuvoj į talką laisvinti Lietuvą, ir savanorių, romuvėnų, šaulių ir kitų organizacijų mudu stojome organizuoti Žemaičių batalioną

Jonas Šimkus su tėvais ir broliais. Martyno Jankaus muziejaus fondo nuotruka 26 Rambynas Nr. 1 (15)

Jonas Šimkus su ekskrsantais. Martyno Jankaus muziejaus fondo nuotruka

Kauno gaisrinės vadovas - brandmajoras Jonas Šimkus. Martyno Jankaus muziejaus fondo nuotruka Rambynas Nr. 1 (15) 27 Tauragėj. Jums iš pat jaunų dienų rūpėjo lietu- kiti didelės Šimkų giminės atstovai darbavosi vybė ir Tėvynė. Jūs buvote ir esate puikus pa- Lietuvos labui, o skleisdami lietuvybę labai rizi- vyzdys mūsų augančiai generacijai, kaip reikia kavo. Mano senelis Mikas Šimkus buvo aktyvus kovoti už brangią Tėvynę Lietuvą“. visuomenės veikėjas, lietuvininkų tautinio są- Labai džiugu, kad visi 19 majoro Šimkaus pel- moningumo žadintojas, nuosekliai siekęs Mažo- nytai užtarnauti medaliai ir ordinai, tarp kurių sios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios. Tiek Vyties kryžius, LDK Gedimino ordinas, Lietuvos Mikas, tiek Jonas Šimkai, abu dalyvaudavo vai- kūrėjų savanorių medalis, Lietuvos nepriklauso- dinimuose, bendravo su Vydūnu, o šis tuos jų mybės medalis, Latvijos nepriklausomybės meda- spektaklius yra žiūrėjęs. Spalvingas ir tragedijo- lis, Latvijos, Estijos, Suomijos ugniagesių garbės mis nužymėtas Miko Šimkaus gyvenimo kelias ženklai, šiandien yra Lietuvoje. Taip pat ir mažytė susilaukė ir rašytojo Kosto Kauko plunksnos – trispalvė, kurią Jonas Šimkus išsivežė į Ameriką ir keletas linksmų ir tragiškai graudžių epizodų ją per 20 politinės tremties metų išsaugojo. Ne tik apie lietuvininkų tragediją aprašyti apybraižoje šias relikvijas, bet ir daugybę iškarpų iš išeivijos „Tėvų ir protėvių šviesa“. Manyčiau, kad mano spaudos, taip pat vertingus laiškus, nuotraukas senelio archyvas – ilgametis susirašinėjimas su 1989-aisiais man teko laimė parsigabenti į Lietu- išeivijos mažlietuviais – žymiais visuomenės vei- vą. Brangias relikvijas iš susijaudinimo virpan- kėjais ir liuteronų kunigais – taip pat vertas isto- čiais pirštais ir apsiašarojusi man tuomet į lagami- riko žvilgsnio. Šimkai, kaip tipiška lietuvininkų ną sukrovė Jono Šimkaus našlė Marija Šimkienė šeima, įtraukti į Mažosios Lietuvos enciklopediją. sakydama, kad čia, Amerikoje, visa šita medžiaga Šiai šeimai teko gintis nuo germanizacijos, kentėti yra bevertė. Tikras stebuklas, kad, dar Lietuvai tiek nuo nacių, tiek nuo bolševikų, patirti politi- neatgavus Nepriklausomybės, 1989 – ųjų vasarą nę tremtį užsienin ar kai kam į Sibirą – skirtingai man pavyko pasisvečiuoti Jungtinėse Amerikos susiklostė devynių vaikų likimai. Gustavo, Anos, valstijose pas Jono Šimkaus našlę, kuriai tuo metu Jono, Marykės palikuonys išsibarstę Jungtinė- buvo 86-eri, aplankyti jų sūnus Joną ir Arnoldą, se Amerikos valstijose, Kanadoje, Vokietijoje. dukrą Beatričę su šeimomis. Iš tuometės viešna- O mūsų, likusiųjų Lietuvoje – Miko, Dovo ir gės valstijose labiausiai man atmintyje įstrigo epi- Martyno – atžalų, rūpestis – sutvarkyti apleistas zodas, kai Amerikos televizija parodė reportažą iš Vidutaičių kapinaites, kuriose ilsisi garbingos Baltijos kelio, o mudvi su teta Marija apsikabinu- šeimos pirmtakai. sios iš džiaugsmo verkėme. Labai tikėtina, kad kitų metų vasarą pamin- Man grįžus iš Amerikos, tais pačiais 1989-ai- klinio ženklo Pagėgiuose apžiūrėti ir aplankyti siais mano tėvelis Gediminas šitaip rašė savo tėvų žemės pirmą kartą atvyks majoro Jono Šim- pusbroliui Arnoldui: „Mielas pusbroli Arnai, (...) kaus vaikai: sūnūs Arnoldas ir Jonas bei duktė Man buvo didelė ir maloni staigmena, kad Rasa Beatričė su šeimomis. Jie labai džiaugiasi ir yra parvežė tavo Tėvo memorialinį palikimą (...). dėkingi Pagėgių rajono savivaldybei už savo Apie Joną Šimkų bus straipsnis Lietuvos spaudo- tėvo atminimo įamžinimą. je, kurį aš šiuo metu rašau. Rašau su pasididžia- Šiandien, kai gyvename nors ir laisvoje, bet vimu! (...) Tavo Tėvo ir mano Dėdės gyvenimas neskaidrumų ir įvairiausių blogybių alinamoje ir kova dėl Lietuvos turi būti žinoma dabartinė- Lietuvoje, itin svarbu kalbėti ir įamžinti tokių je Lietuvoje! Medžiagą apie majorą Šimkų ruo- žmonių, kaip majoras Jonas Šimkus, atminimą ir šiu besikuriančiam Mažosios Lietuvos muziejui imti iš jų pavyzdį. Tai dvasios grynuoliai, tyri ir Klaipėdoje. Esu laimingas, kad likimas lėmė man tvirti savo įsitikinimais žmonės, kuriems tėvynė šią šventą misiją atlikti. Gaila, kad šios valandos buvo šventa. Tokie, kaip Jonas Šimkus ir sava- nesulaukė mano Tėvukas. Jis su tokia meile ir pa- noris iš Panemunės miestelio Jurgis Civinskas, sididžiavimu pasakodavo apie savo brolį Joną!..” buvo pasiryžę už ją paaukoti gyvybę. Viliuosi, Netrukus mano tėveliui pavyko ne tik šią kad vydūniška šviesa, taurių mažlietuvių gy- parodą suorganizuoti, paskelbti keletą publi- venimo istorijos apšvies mūsų širdis ir protus kacijų spaudoje, bet ir iškilmingai perduoti Vy- naujai suvokti šiuos legendinius J.Zauerveino dūno laiško, rašyto 1947 metais Jonui ir Mari- žodžius: jai Šimkams, originalą Kintų Vydūno muziejui. Lietuvininkai mes esam gimę, Tuo metu apie savo dėdę jis parengė ir leidinį, Lietuvininkai mes turim būt. deja, tuo metu jo išspausdinti nepavyko. Tą garbę gavome užgimę, Kaip jau minėta, ne tik Jonas Šimkus, bet ir Tą ir neturim leist pražūt.

Pranešimas skaitytas 2018 metų lapkričio 30 d. Pagėgiuose renginyje, skirtame paminėti Tilžės akto 100 - metį. 28 Rambynas Nr. 1 (15)

Regina Jokubaitytė – „Verdainės“ motina

Giedrė SKIPITIENĖ Bitėnai

šeimomis, bet ir kartomis: seneliai, tėveliai, vaikeliai, anūkėliai ir Regina. Regina Jokubaitytė nuo mažens žinojo, kad jos kelias bus susietas su muzika. Tėvelis buvo muzikalus, pats savarankiškai išmoko groti įvairiais instrumentais ir labai mėgdavo groti; mama dainuodavo, turėjo puikų balsą ir muzi- kinę klausą, lakštingala ją vadino. Matyt, įgimta tai buvo. Juk Sibiro platybėse ir stingdančiame šaltyje nerūpėjo balsą ir klausą lavinti. Reginos senelių šeima, ūkininkai iš Skuodo apylinkių, buvo ištremta į Irkutską. Ona Beržanskaitė, Re- ginos mama, tuo metu mokėsi Klaipėdos mo- kytojų seminarijoje, paskutiniame kurse. Labai norėjo būti mokytoja, deja, ja nepavyko tapti. Gyvenimas po karo lyg ir nusistovėjo, jaunimas bandė kurti gyvenimą tomis sąlygomis, kurios buvo, bet retas galėjo ramiai gyventi ir dirbti. Atėjo ir jauną studentę išsivedė tiesiog iš pas- kaitų. Tris paras kalėjime laikė, o paskui išvežė į Krasnojarsko kraštą. Mergina su savo tėvais susitiko tik po 13 metų, kai jau buvo ištekėjusi, turėjo tris vaikus, kai kiekvienas savais keliais Regina Jakūbaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka grįžo į Lietuvą. Tremtyje, Krasnojarsko žemėje, Reginos tėveliai susipažino, susituokė, ten gimė Kai užsiminiau Reginai Jokubaitytei, kad Regina ir du jos broliai. Tėvelio Petro Jokubaičio ketinu rašyti straipsnį apie ją ir jos atsidavimą šeima Sibire vargo dėl turėtų 35 hektarų žemės, kultūrinei Mažosios Lietuvos ir paribio veiklai, kuria Lietuvos kovų už nepriklausomybę sava- ji nustebo ir tarė: „Ne apie mane reikia rašyti, noris, Reginos senelis, buvo apdovanotas Lietu- o apie „Verdainę“, kuriai 2018 metais sukako 30 vai tapus laisvai. Regina buvo trejų , kai grįžo metų. Kas aš be „Verdainės?“ Trisdešimt metų į Lietuvą. Gimtuosiuose tėvų ūkiuose apsigy- folkloro ansambliui vadovauja Regina Jokubai- venti valdžia neleido. Šeima apsistojo Rietave. tytė. Tik vienminčiai, vienmečiai gali tiek metų Regina iš to baisaus laikmečio ne ką teprisimena. išbūti kartu. Pasirodo, „verdainiečiai“ vienas Tačiau gerai prisimena, kad būdama pradinukė kitą augino, dalyvavo ansamblio veikloje ne tik turėjo rašyti rašinį, kuo norėtų būti užaugusi. Ji Rambynas Nr. 1 (15) 29 parašė, jog bus solistė. Ir niekada to nepamir- šiuo pasauliu atsisveikino jau seniai, bet tėve- šo. Nepamiršo ir jos pradinių klasių mokytojas lis, nors ir reikalauja aplinkinių paramos, savo Edvardas Cirtautas. Po daugelio metų jie susi- atmintimi ir energija remia jaunąją kartą. Šiemet tiko dainų šventėje Vilniuje ir mokytojas Regi- Lietuvoje - vietovardžių metai, o tėvelis prisime- nai priminė jos didžiulį norą būti soliste. Nors na visus savo Cirulių kaimo gyventojus, kokios gyvenimas šeimos nelepino, bet vaikystę Regina linksmos būdavo gegužinės ant Minijos kranto ir prisimena kaip labai jaukią ir laimingą, gal dėl kitokių linksmų bei liūdnų kaimo gyvenimo mo- to, kad namai buvo pilni muzikos, kad mama mentų gali papasakoti. Tėvelio dėka sugrįš Ciru- buvo solistės pavyzdys Reginai. Dar besimoky- lių istorija. Būtent jis 1991 metais suorganizavo dama vidurinėje mokykloje, mergaitė jau turėjo savųjų, mirusių Sibire, palaikų pargabenimą į privilegiją – lankė muzikos mokyklą, o paskui Lietuvą. Dabar visi čia, Lietuvoje. Jam ramu. stojo studijuoti muzikos Klaipėdos fakultete. Kaip atsirado „Verdainė“? Regina pasakoja, Pasirinko chorvedybą. Atrodo, kad Reginos kad baigusi Klaipėdos universitetą buvo paskir- talentas bendrauti su žmonėmis, jausti juos ir ta dirbti viso Šilutės rajono meno vadove. O Šilu- muziką yra įgimtas, bet kuklioji moteris teigia, tės rajonas, iki atsiskiriant Pagėgių savivaldybei, kad viską pasiekė intensyviu ir atkakliu darbu. buvo pats didžiausias Lietuvoje. Kultūros namų Tie kurso draugai, kurie buvo talentingi, bet daug, ansamblių, būrelių, ratelių dar daugiau, nedarbštūs, taip ir nebaigė studijų. Iki galo „iš- ir viską reikėjo žinoti, suspėti. Tačiau labiausiai tempė“ tik darbščiausieji. O Šilutėje ji atsidūrė Reginos širdį užbūrė „Inkaklių dainorėliai“. Iki atsitiktinai. Nebuvo čia buvusi, nežinojo kraš- šiol širdis virpa juos prisiminus. Tai buvo žmo- to specifikos. Džiaugėsi, kad paskyrimą gavo nių su pašaukimu ir pajautimu sambūris. Dabar netoli namų. Kultūros namams tada vadovavo ansamblis dar egzistuoja, bet anos dvasios jau Mintaras Smelevičius ir, pamatęs uolią, darbš- nėra. Regina nustemba, kad dar yra žmonių, čią praktikantę, prikalbino, baigus mokslus, nemačiusių filmo „Inkaklių dainorėliai“. apsistoti Šilutėje. Dabar Regina Jokubaitytė jau „Verdainė“ – vienas iš keturių kaimų, ku- tikra šilutiškė, o Mažosios Lietuvos folkloras riems susijungus 1511 m. susikūrė Šilutės mies- suformavo jos gyvenimo būdą. Didžioji gyve- tas (Šilokarčema – Heidekrug). Regina Jokubai- nimo dalis skirta Šilutei, bet širdimi Regina - tytė tarsi išsaugojo šią Šilutės dalį. 1988 metais Kvietiniuose. Ciruliai, mieliausias jos kaimas, ji subūrė ansamblį, kuris jau trisdešimt metų jau išnykęs nuo žemės paviršiaus ir žemėlapių, gyvuoja ir vadinasi „Verdainė“. Kolektyvą su- bet ne iš žmonių atminties ir meilės gimtinei. Ji daro proseneliai, seneliai, tėveliai, vaikeliai – jie džiaugiasi, kad ten yra reikalinga ir vertinama, ir tarsi viena šeima. Repertuare - Šilutės rajono su džiaugsmu bei jauduliu kiekvieną pirmadienį klaipėdietiškos ir žemaitiškoje dalyje užrašytos atiduoda senelių, tėvų ir savo gimtinei. Mama su dainos, šokiai, pasakojimai, burtai, žaidimai.

R. Jakūbaitytės vadovaujamas ansamblis „Verdainė“. Asmeninio archyvo nuotrauka 30 Rambynas Nr. 1 (15) Kolektyvas ne kartą dalyvavo televizijos laido- Lietuva budo iš priespaudos. O „Verdainė“ į isto- se apie Klaipėdos kraštą. 1997 m. „Verdainei“ riją įėjo kaip pirmoji Šilutės rajone, gal net visoje skirta Šilutės r. „Sidabrinės nendrės“ premija už Mažojoje Lietuvoje, gal ir dar plačiau, garsiai ir krašto tradicijų puoselėjimą. „Verdainė“ yra visur: viešai atlikusi mūsų tautos ir valstybės himną. rajono, respublikos, tarptautiniuose folkloro fes- Reginos klausiu, ar nepavargstate, ar nenusi- tivaliuose (2015 m. – Makedonija, 2016 m. – Ita- bodo, ir išgirstu atsakymą – „šeima nenusibos- lija, 2017 m. – Bulgarija), kalendorinėse šventėse, ta“. Būna visko, bet šis darbas atsiperka, žino- Advento vakaruose, Užgavėnių šurmulyje, gatvių ma, ne finansine prasme. Regina nedrįsta garsiai ir įmonių atidarymuose. „Verdainė“ 2008 metais pasakyti, kokiu piniginiu atlygiu įvertintas jos nominuota „Aukso paukšte“ kaip geriausias res- pašaukimas, žinios ir meilė. Tai labai mažai, publikos miesto folkloro ansamblis. Nuo pirmo- bet yra žmonės. Štai 1995 metais dešimtmetis sios ansamblio dienos Regina Jokubaitytė su savo berniukas išvyko gyventi į Vokietiją ir, grįžęs „šeima“. 1988 metais, tik susikūrus ansambliui, į Šilutę jau su dvylikamečiu sūnumi, atėjo į re- buvo minimos spaustuvininko Martyno Jankaus peticiją, pašoko ir pasigyrė, kad savo vestuvėse 130-osios gimimo metinės. „Verdainė“ išsiruošė į šoko puikiai, o žmona nemokėjo. Neseniai buvo iškilmes. Pakeliui pakartojo repertuarą, kurį turės vienos buvusios „verdainietės“ vestuvės. Visas atlikti ant Martyno Jankaus spaustuvės pastato ansamblis dalyvavo bažnyčioje. pamatų. Viena ansamblietė, Zina Biesevičienė, Be „Verdainės“ Regina Jokubaitytė dar va- beje, gimusi 1926 metais, pasiūlė važiuojant pa- dovauja vokaliniam ansambliui „Mingė“. Šis simokyti „Tautišką giesmę“. Iki tol jos niekas ne- ansamblis dar vyresnis, jam jau keturiasdešimt. žinojo ir nedainavo. Gražiausia, ką buvo galima Regina jo vadove tapo prieš dvidešimt aštuo- atlikti lietuviui brangaus, tai „išvalyta“, „išfiltruo- nerius metus. 2018 metais „Mingė“ išleido pir- ta“ „Lietuva, tėvyne mūsų...“ O apie šią giesmę, mąją kompaktinę plokštelę „Ne todėl dainuoju, tautos himną, niekas nežinojo, baimės nebuvo. Po kad dainuot išmokau, o todėl, kad širdžiai no- gražių ir bereikšmių kalbų buvo užgiedota „Tau- risi dainos“. tiška giesmė“. Kad kažkas negerai, Regina pajuto Išsipildė Reginos vaikystės svajonė su kaupu – pamačiusi Šilutės rajono valdininkų išbalusius ir solistė, ir ansamblietė, ir choristė, ir šokėja, ir veidus. Bet jau niekas nedrįso priekaištauti, nes vadovė, ir viskas todėl, kad širdžiai norisi dainos. Rambynas Nr. 1 (15) 31

Imperijų muitinės ir atgimęs Tauragės muziejus

Darius KINIULIS Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas

Imperijų muitinės ir atgimęs Tauragės muziejus nuo Tauragės dvaro iki dabartinės Stoties g. Naujo Rusijos imperijai itin svarbaus plento Tilžė – Tau- Šiandien Tauragė Lietuvos mastais gana nema- ragė atkarpa buvo suprojektuota kaip tik panašiu žas miestas, apskrities, regiono, pramonės centras. metu. Po gaisro skubiai suprojektuotas iš esmės Ir tikriausiai būtų dar didesnis bei gražesnis, jei ne beveik naujas miestas, kurio centras perkeltas į didieji karai ir sudėtingos politinės permainos, istori- dabartinę vietą apibus pradedamo tiesti naujojo joje nuolat pasikartojęs gyventojų praradimas. Kaip plento. Su caro palaiminimu naujasis planas reiškė, bebūtų, už Tauragę apie 110 km spinduliu nėra di- kad Tauragei skiriamas daug svarbesnis vaidmuo desnio miesto, neskaičiuojant Tilžės ir Įsruties mies- nei anksčiau, nors gyventojų gausa tuo metu mies- tų, kurie mums tokie istoriškai artimi ir kartu tokie telis pasigirti dar tikrai negalėjo. Tuomet suprojek- svetimi. Į juos įprastai nenuvažiuosi eilinį savaitgalį tuota 80 sklypų, o, juos apstačius, gatves numatyta jaukiai pasėdėti senamiesčio kavinėje. Daugelis ryšis tęsti lygiagrečiai su plentu. Numatyta vieta pašto geriau važiuoti per aplink, daug toliau, bet vis tiek į kompleksui, muitinei, evangelikų liuteronų bažny- Prūsiją, užsukdami į Geldapę ar Lėcių (Giżycko). Ir čiai, naujai turgaus aikštei. Sklypai buvo per porą taip bus paprasčiau, ramiau, gražiau. metų apstatyti, todėl jau 1839 m. parengtas nau- O galėtų būti kitaip. Iš Tauragės savaitgalį turėtų jas projektas, praplečiantis senojo ribas.1 Panašiu būti galima be vargo greituoju traukiniu nuvažiuo- metu numatytos vietos sinagogai, pasienio įgulos ti į Berlyną ar bent Karaliaučių. Pramogauti Tilžės cerkvei ir kitiems svarbiems pastatams. Mieste ima apylinkių gyventojai galėtų Tauragėje ir aplink, o dygti pirmieji mūriniai pastatai. mes – lankyti istorines, kultūrines vietas, džiaug- tis sutvarkytais, atstatytais, jaukiais Karaliaučiaus Gyventojų skaičiaus kaita krašto miestelių senamiesčiais. Traukiniu iki Pa- gėgių ar Tauragės atvykti be vargo galėtų vakarų Gyventojų kaitą katalikų parapijose neblogai Europos turistai. Europoje taip įprasta. Tai būtų iliustruoja 1903 m. leidinys „Prieauglius Žemaitijos visiems ypač naudinga, įdomu ir tiesiog – žmogiš- gyventoju per 70 metu“, kuriame išvardyti Batakių ka. Deja, kol kas taip nėra. Prisiminkim laikus, kai „džiakonystės“ miesteliai su kunigų ir gyventojų prekyba per sieną vyko gerokai intensyviau. skaičiumi 1830 ir 1900 m.2 Beje, tai vienas senesnių spausdintų lietuviško Tauragės vardo paminėjimų. Tauragės virsmas iš mažo miestelio į miestą Jame užrašas „Tauragiai“ kitur beveik nesutinka- mas, tad įdomu, kaip vietos gyventojai lietuviai apie Tauragės pasikeitimas didžiąja dalimi buvo nu- 1900 m. iš tiesų įvardijo miestą. Bendram miestelio lemtas po eilinio, tik šįkart itin didelio gaisro 1836 gyventojų skaičiui nustatyti lentelė netinka, kadan- m., kuris sunaikino didžiąją dalį miesto medinių gi apima tik katalikus. Taip pat svarbu neužmiršti, pastatų. Iki tol miestelis buvo išsidėstęs beveik kad dauguma gyventojų, ypač lietuvių, tuomet gy- vien Majorato gatvėje (dabar Laisvės), kuri tęsėsi veno kaimuose. Tauragėje ir apylinkėse, kaip žinia, 32 Rambynas Nr. 1 (15) dar nuo XVIII a. įsikūrė daug zalc- korekcijų. Tačiau 2016 m. rudenį šulinio vietoje pravažiavus sun- burgiečių kolonistų – evangelikų kiasvoriam automobiliui atsivėrė smegduobė. Nuardžius likusias liuteronų, kurie namais šį kraštą trinkeles, paaiškėjo, kad tai užpiltas šulinys su išlikusiu raudonų pasirinko tuomet, kai Tauragės plytų rentiniu. Muziejaus iniciatyva nutarta šulinį išvalyti, atkurti valda 1688-1793 m. faktiškai buvo virš žemės nuardytą rentinį, o angą uždengti stiklu. Dabar šuli- valdoma Prūsijos karalystės, nors nys – vienas iš pilies kiemelio traukos objektų, ant kurio „gyvena“ formaliai ir išliko LDK dalimi. plieno skulptūra – baltų požemių dievybė Barzdukas. 1866 m. vi- Mieste gyveno daug žydų, kurių sas ansamblis perstatytas į pilies kalėjimą, tada atsirado ir kam- ypač daug atsikėlė nutiesus plentą piniai bokštai, šaudymo angos. 1886 m. pilis įgavo iki šių laikų bei susidarius itin palankioms pre- išlikusį vaizdą ir išplanavimą, tik po karo, 1971 ir 1986 m., pilies kybos sąlygoms, ir, žinoma, rusų, kieme pastatyti dar du nauji pastatai, architektūriškai gana deran- kurie, su šeimomis atvykę iš pla- tys prie senųjų. Tuo metu nugriauti ir menkaverčiai priestatėliai, čiosios imperijos, čia tarnaudavo išdygę įvairiais laikotarpiais. muitinėje, pasienyje, pašte, cerkvėje XIX a. vid. užbaigus statyti pagrindinį korpusą, skliautuotuose ir kitose įstaigose. Lentelėje mato- rūsiuose įrengtas kalėjimas sugautiems sienos pažeidėjams, nelega- me, kad Tauragės parapijoje 1830 liai kirtusiems Prūsijos – Rusijos sieną ir/ar gabenusiems nelegalias m. katalikų gyveno 1836 asmenys, prekes (įskaitant knygas). Rūsiuose pabuvojo daug knygnešių. Tai tačiau abejonių nekyla, kad dau- liudija užrašyti jų atsiminimai ir biografijos. Rimtesni prasižengėliai guma jų buvo kaimuose. Pačiame buvo gabenami teismui į gubernijos centrą – Kauną, kur sulaukda- miestelyje įvairių religijų žmonių vo piniginės bausmės arba ilgo įkalinimo, arba tremties į tolimus gyveno nedaug – vos apie 500. Jau Rusijos imperijos kampus. Kalinimo sąlygos pilies kalėjime nebuvo 1885 m. Tauragėje suskaičiuojami geros, nes ne vienas kalinys pasiligojo, o knygnešys Antanas Luko- 4722 asmenys.3 Pirmojo pasaulinio čius iš Putokšlių 1898 m. rūsiuose mirė.4 Skaudu, kad iki pat 2010 m. karo išvakarėse 1914 m. mieste gy- rūsyje keleto langų angose buvusios autentiškos XIX a. grotos tuo- veno 10000 žmonių. Šis skaičius vėl metinės išorės rekonstrukcijos metu išardytos. Neatsirado atsakingo pasiektas tik 1939 m., o paskui vėl asmens, kuris būtų dėjęs pastangas virbus išsaugoti. Gerai nors tai, iš naujo dar kartą apie 1957 m. Šie kad 2018 m., vykdant menių tvarkymo projektą, surastas autentiš- kataklizmai nutraukdavo miestie- kas grotų virbas, kuris dabar saugomas Tauragės krašto muziejuje. tiškas tradicijas, savastį reikėdavo Cariniu laikotarpiu pilyje, o ir rūsiuose, dirbo ne vienas iškilus kurti iš naujo. Tai gerai iliustruoja to meto tarnautojas, vėliau padaręs įspūdingą karjerą visos impe- faktas, kad jau tarpukario Tauragėje rijos mastu. Muitinėje XIX a. vid. dirbo iki 10 muitininkų, vėliau jų niekas nebežinojo, kada pastatyta daugėjo. Per Tauragės muitinę daugiausia buvo gabenami linai, ja- pilis, priskyrė statybą Jonušui Ra- vai, arkliai, karvės, kiaulės, žąsys. Bažnyčiose skelbta, kada atvyks dvilai… O buvo praėję gal tik 80 pirkliai iš Vokietijos ir supirkinės produktus.5 metų. Šis gandas buvo gyvas ir so- vietmečiu, pateko į lenkiškas istori- 1908 m. lenktynės Niujorkas-Paryžius ir pilis jos knygas. Menės slepia ir pasaulinio įvykio atminimą, kuris labai mažai kam Tauragės pilis ir jos rūsys žinomas. Rūsiuose įkalinti buvo ir 1908 m. automobilių lenktynių

Labai trumpai susipažinę su plento svarba ir miesto augimu, su- sikoncentruokime ties naująja mui- tine, tuo metu išdygusia Tauragėje. 1847 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiesiems ir muitinės pati- kroms. 1852 m. pastatas aptvertas mūro tvora, kieme pastatyta pirtis, ūkinės paskirties pastatai, iškastas šulinys. Pastarasis sovietinio pokario laikais buvo užpiltas ir užmirš- tas. Per 2010-2012 m. kapitalinę kiemo rekonstrukciją statybininkų aptiktas, bet, niekam nesakant, vėl paslėptas siekiant išvengti projekto 1903 m. sudaryta Batakių džiakonystės parapijos katalikų lentelė. Iš: epaveldas.lt Rambynas Nr. 1 (15) 33

Tauragės muitinė apie 1910 m. Tauragės krašto muziejaus archyvas

Italijos lenktynių komanda „Züst“ 1908 m. Iš: italiantribune.com 34 Rambynas Nr. 1 (15) aplink pasaulį Niujorkas – Paryžius dalyviai – italų 1967 m. įsikūrus politechnikumui, rūsiuose veikė komanda „Züst“. Šios lenktynės turbūt beprotiškiau- valgykla, rūbinė. Jau atkūrus nepriklausomybę, sios istorijoje. Tuo metu automobiliai dar buvo rete- įrengtas restoranas „Vaiduoklis“, veikė Moksleivių nybė, į juos žiūrėta nepatikliai, pasaulyje labai ma- kūrybos centro būreliai, dalį erdvės fotostudijai žai gerų kelių. Dalyvauti pasiryžo šešios komandos įrengti panaudojo fotografas, muziejaus darbuo- iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Italijos ir tojas Romualdas Vaitkus. Tačiau ilgainiui patalpos Prancūzijos. Lenktynes po pusmečio užbaigė tik trys. nugyventos ir tapo retai naudojamos. Visi ekipažai važiavo pro Tauragę. Italų komandos „Züst“ automobilio signalas prie Tauragės išgąsdi- Menės atgyja no arklius, traukiančius vežimą. Arkliai pasibaidė, nulėkė nuo kelio ir užmušė vieną iš dviejų pakelėje Jau kurį laiką svarstyta, ką daryti su neišnaudo- žaidusių berniukų. Italai įkėlė vaiko kūną ir nuve- tomis erdvėmis. Būta kalbų apie viešbučio, resto- žė pareigūnams.6 Už tai buvo trims paroms įkalinti rano kūrimą. Pasinaudota viena iš paskutinių gali- Tauragės pilies kalėjime – rūsiuose, kol nutarta, jog mybių gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų dėl nelaimės kaltas vadeliojęs ūkininkas. Nesusipra- lėšas rekonstrukcijai. Projekto „Pastatų komplek- timas įvyko daugiausia dėl kalbos barjero, nes italai so, vad. Tauragės pilimi, rūsio paprastojo remon- nesusikalbėjo su rusų pareigūnais. Taip jie prarado to projektas, kompleksinis atnaujinimas (kultūros tris brangias dienas ir lenktynes tada užtikrintai lai- paveldo savybių išsaugojimas ir pritaikymas ben- mėjo JAV komanda „ThomasFlyer“. Pralėkę pro Tau- druomeniniams poreikiams)“ vykdytojas Tauragės ragę lenktynių dalyviai toliau skriejo pro Tilžę Ber- rajono savivaldybės administracija, jį koordinavo lyno link. Tauragės rajono savivaldybės plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Rūsio paskirties kitimas Gaižauskienė, atlikusi titanišką darbą, bei statybos skyriaus vedėjas Aivaras Preikšaitis. Projekto vyk- Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 1914-1915 m. dymo metu reikėjo atlikti nemažai korekcijų, kad Tauragė ėjo iš rankų į rankas atitekdama tai rusų, galutinis rezultatas būtų išties vertas pasigėrėjimo. tai vokiečių kariuomenėms. Išvarius rusų valdžią, Viena svarbiausių sąlygų – menės turi būti naudo- vokiečiai pilyje įkūrė psichiatrijos ligoninę. Atkū- jamos bendruomenės poreikiams, gerinti lankytojų rus Lietuvos valstybę, laikinai įsikūrė apskrities li- aptarnavimo kokybę, didinti objekto lankomumą. goninė, kariuomenė, vėliau įsitvirtino Komercijos Dėl šių priežasčių erdvė perduota krašto muziejaus mokykla, galiausiai sovietų kariai su karo techni- žinion. Iš pradžių reikėjo apsispręsti – kurti niūrų ka. Pokariu apgriautus pastatus ėmė remontuoti kalėjimą, kuris čia kadaise buvo, ar kurti XIX a. at- čia įkurdintos vidurinės mokyklos bendruomenė. spindinčias prabangias erdves, kurių čia, rūsyje,

Tauragės pilies menės 2019 m. Juozo Petkevičiaus nuotrauka Rambynas Nr. 1 (15) 35 nebuvo. Dalis žmonių teigs, kad sukurta bažnyčios statybą, o klebonas už tai buvo įpareigotas iš- butaforija, istorijos klastojimas. Jie bus iš laikyti antrą pagal senumą parapinę mokyklą Žemaitijoje.7 dalies teisūs. Tačiau pasigilinkime. Tame rašte pirmą kartą minimas Tauragės vardas.

Dvaro rūmai, kurių reikėjo Modernūs sprendimai

Daugelyje rajonų jau atgimė ir vis at- Nedidelėje patalpoje, kurioje išliko viena iš krosnių, gimsta išsaugoti dvarų rūmai su atkurtais skirtų apšildyti visą pastatą, užsidėję virtualios realybės ir sukurtais ištaigingais interjerais. Juose akinius atsidursime toje pačioje vietoje, tik jau pilnoje ma- solidu vystyti kultūrinį gyvenimą, pakvies- gijos. Netrukus balsas ausinėse pasiūlys leistis į kelionę po ti svečius, rengti vestuvių fotosesijas, įkurti kai kuriuos Tauragės istorinius objektus. Panaudota Lietu- restoranus, muziejus. Karų ypatingai nio- voje retai sutinkama šešėlių teatro technologija, sujungian- kotas dabartinis Tauragės rajonas neturi nė ti kompiuterinius vaizdus su išpjaustytomis dekoracijo- vienų bent kiek daugiau autentikos išlai- mis. Jos primena keliaujančius miniatiūrinius lėlių teatrus, kiusių dvaro rūmų. Gražuolis Gaurės dva- kurie buvo populiarūs XIX a. pab. Žvilgsnį pritrauks jau ras sudegintas dar Pirmojo pasaulinio karo minėta apšviesta tūrinė fototeka iš daugybės miniatiūrinių metais, Adakavo dvaras grubiai perstatytas istorinių nuotraukų. sovietmečiu. Vokišką Rytprūsių kultūrą Menės atidarytos 2018 m. gruodžio 20 d., ten nuolat vyks- menantys Oplankio dvaro rūmai taip pat ta jaukūs renginiai, atvyksta turistų grupės. Tauragės kraš- perstatyti ilgos okupacijos metu ir dėl val- to muziejus „Santaka“ 2019 m. vasarą lankytojams pristatys džios sprendimų bei tenykščių gyventojų kitą senąjį pilies korpusą, kuriame įrengiamos modernios neūkiškumo baigia nugriūti. Apgailėtinos Istorijos, Etnografijos bei Gamtos ekspozicijos, o anksčiau būklės medinis Norkiškės dvaro ponų na- kaip sandėlis naudotas vienas iš pilies bokštų nustebins mas nugriautas jau po Nepriklausomybės animaciniu filmu apie Tauragės istoriją, kuris rodomas ratu atkūrimo. Ištaigingo Trepų dvaro likę tik nykūs likučiai. Nors rūsyje-kalėjime tokios prabangos tikrai nebuvo, tačiau dalis XIX a. aukštų- jų, gerai apmokamų muitinės tarnautojų su šeimomis gyveno butuose viršutiniuose aukštuose ir dėl prabangos trūkumo, matyt, nesiskundė. Baldai ir interjeras – vėlyvojo klasicizmo – ampyro stiliaus (empire – im- perija (pranc.)), kuris buvo populiarus XIX amžiaus pradžios ir vidurio Europoje. Am- pyrui būdingos simetriškos monumentalios formos, puošnus dekoras, vaizduojami val- džios simboliai. Akylesnis menių lankytojas pastebės ir secesijos (Art Nouveau) stiliaus apraiškų (klestėjusio XX a. pr. iki Pirmojo Lauksargių atvirukas apie 1897-1902 m. Antra nuotrauka vaizduoja mui- pasaulinio karo), kurios matomos elektros tinę. Iš: bildarchiv-ostpreussen.de jungtukuose, tualetų čiaupuose ir durų pa- puošimuose. Kadangi tai kultūros paveldo objektas – išsaugota ir atidengta daug ras- tų autentiškų detalių: originalus grindinys, nišos, skliautai. Menėse tapytojas Algirdas Remeikis ištapė du paslaptingus herbus. Kairėje raudoname skyde pavaizduotas Bartoševičių giminės herbas, o dešinėje gel- toname skyde – Kontautų. Kodėl? XV am- žiaus pababaigoje, po Pajūrio dvaro savinin- ko Jono Kontauto mirties žmona Jadvyga Aleknaitė-Kontautienė ištekėjo už Stanislo- vo Bartoševičiaus ir dvaras tapo šios šeimos valda. 1507 m. Jadvyga fundavo besiku- Lauksargių karališkoji muitinė apie 1905-1910 m. Iš: bildarchiv-ostpreus- riančio Tauragės miesto pirmosios katalikų sen.de 36 Rambynas Nr. 1 (15) aplink visą vidinį bokšto perimetrą. Ši technologija paminėjo Tauragės konvencijos pasirašymo šimtme- dar visai nauja ir kol kas tai vienintelis pavyzdys čio jubiliejų, po poros metų taps visa naikinančiais Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse. Vaizdo sinchroni- nuožmiais priešais. Taip gražusis Lauksargių mui- zaciją atlikti vyko specialistai iš Estijos bei Vokieti- tinės pastatas, neišstovėjęs nė dešimties metų, buvo jos. Kartu tai ir vienintelis bokštas, turintis rūsį (kiti sugriautas 1914–1915 m. kovose, kai laukai tarp kadaise buvo užpilti), į kurį nusileidus šiurpulius Tauragės ir Tilžės buvo virtę mirties frontu. Prieš- sukels instaliacija „Dingusi Tauragė“, kurioje garso, kario žemėlapiuose ir retuose atvirukuose matyti vaizdo, eksponatų ir azoto dūmų pagalba bus gali- tiksli muitinės stovėjimo vieta. Važiuojant nuo Tau- ma pajusti karų nuniokoto miesto atmosferą. ragės, iškart kirtus senąją valstybių sieną, statinys stovėjo šiandien tuščioje pakelės pievoje dešinėje. Sugriauta Lauksargių muitinė Ją patogu matyti prieš pat Lauksargius sustojus au- tomobilių stovėjimo aikštelėje kairėje. Šalia jos mu- Likimas taip suklostė, kad šiandieniniame Taura- ziejaus iniciatyva pastatytas informacinis stendas, gės rajone buvo du muitinės kompleksai, priklausę pasakojantis apie Melno taikos sieną. Iš keleto karo skirtingoms imperijoms. Retame atviruke, vaizduo- laikų atvirukų matome vis labiau sugriautą pasta- jančiame pasienio miestelį – Lauksargius, galime tą. Pasibaigus Didžiajam karui, rusų invaziją patyrę matyti tikriausiai XIX amžiaus pabaigoje pastatytą miesteliai buvo atstatyti (Širvinta, Eitkūnai ir kt.). medinę (ar kuklią mūrinę) Vokietijos imperijos mui- Ne išimtis ir Lauksargiai. Tačiau muitinė nebebuvo tinę. 1861 m. ir kiek vėlesniuose žemėlapiuose ši vie- reikalinga. Nuo Vokietijos atskirtą Klaipėdos kraštą ta greta plento ir valstybių sienos dar neužstatyta.8 keletą metų valdant Prancūzijos administracijai, ne- Medinės vietoje mūrinė muitinė iškilo apie 1905– spėta griuvėsių atstatyti, o jį užėmus Lietuvai nebe- 1907 m. Tai buvo itin puošnus neogotikos statinys, liko prasmės. Kol kas nepavyko rasti prisiminimų, pabrėžęs valstybės galią ir vakarietišką kultūrą. Sta- kas atsitiko muitinės griuvėsiams, tačiau labiausiai tybos metu vargu, ar kas galvojo, kad partneriai dar tikėtina, kad likučiai buvo išardyti ir plytos panau- nuo Napoleono pralaimėjimo laikų, kurių valdžios dotos remontuojant Lauksargių bažnyčios bokštą atstovai greta valstybinės sienos draugiškai 1912 m. bei kitus apylinkių pastatus.

Literatūra

1. Mažrimas E., Tauragė – istorija ir urbanistinė raida, 2002, Tau- 5. Jakubčionis A., Lietuvos muitinės, Vilnius, 1999, p. 24. ragė, p. 17-18. 6. Jancevičius A., Niujorkas-Paryžius per Taurogeną / Tauragės 2. Prieauglius Žemaitijos gyventoju per 70 metu, Nr. 4, 1903, p. 96 kurjeris, 2017-07-25, Nr. 58, p. 8-9. (epaveldas.lt). 7. Almonaitis V., Almonaitienė J., Pietų Karšuva, Kaunas, 2017, p. 3. Географическо-статистическийсловарьРоссийскойимпер 37. ии, T. 5, Sankt Peterburgas, 1885. 8. LaugszargenundUmgebungimPreußischenUrmesstischblatt 4. Almonaitis V., Almonaitienė J., Pietų Karšuva, Kaunas, 2017, p. Nr. 49, 1861 [prieiga internete: http://genwiki.genealogy.net/ 47. Laugszargen; žiūrėta 2019-03-24]. Rambynas Nr. 1 (15) 37

Pauliaus Lileikio fotoistorijos: Panemunė

Eugenijus SKIPITIS

Paulius Lileikis baigė žurnalistikos mokslus (fotospecializacija) Vilniaus universitete, yra įvairių konkursų prizininkas, laureatas, daugelio parodų dalyvis, dažnas kasmetinio Lietuvos spaudos fotografijos konkurso dalyvis, ne kartą buvo ir vertinimo komisijos narys. Tris kartus tapo Lietuvos spaudos fotografijos konkurso temų „Pramogos“ (2002 m.), „Politinės naujienos“ (2004 m.), „Naujienos“ (2010 m.) nugalėtoju, buvo įvertintas Auksinio kadro apdovanojimu. Dalį fotografo archyvų yra priglaudęs Lietuvos centrinis valstybės archyvas, nemažai darbų rado kelią į ne vieną vadovėlį, enciklopediją ar privačią kolekciją. Kaip savo srities profesionalas ne vienerius metus dėstė fotografijos pagrindus universitete, ne kartą kviestas perteikti fotografi- jų redagavimo ir kompozicijos principų Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalisti- kos profesinių studijų programos klausytojams. Nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų – jo metraštinin- kas, to meto populiaraus savaitraščio „Mažoji Lietuva“ fotožurnalistas ir vienas Vilniaus skyriaus kūrėjų. P. Lileikis už nuotraukas, kuriose įamžinti sudėtingi Lietuvos nepriklausomybės atgavimo įvykiai, yra pagerbtas Estijos Marijos Žemės Kryžiaus 5 klasės ordinu. Fotografas 18 metų dirbo viename didžiausių šalies dienraščių „Lietuvos rytas“ – ragavo tiek fotokoresponden- to, tiek fotoredaktoriaus duonos. Žurnalo „Ram- bynas“ skaitytojų dėmesiui pateikiame 1990 m . kovo 18 d. Panemunėje ties Tilže darytas P. Lilei- kio nuotraukas, kur grupė Klaipėdos sąjūdiečių ir žurnalistų prie Lietuvos ir Karaliaučiaus kraš- to sienos panaikino sovietinę praeitį menančias raides, palikdami tik Lietuvos R. 38 Rambynas Nr. 1 (15) Rambynas Nr. 1 (15) 39 40 Rambynas Nr. 1 (15)

Trakėnų veislės žirgai garsina gimtinę

Egidijus BACEVIČIUS Klaipėda

Šiandienos žemėlapiuose be visos arklidės pradėtos jungti į stambesnius darinius. 1731 m. liepos reikalo ieškotume Trakėnų (Tra- 11 d. nutarė surinkti visus Prūsijos arklius ir pradėti kryptingai rū- kehnen). Nugulęs senuose spau- pintis raitąja kavalerija, kitų šalių pavyzdžiu sukurti valstybės porei- diniuose ir Rytprūsių istorijos kius ir vertybes atitinkančią žirgų veislę. 1732 m. gegužės 1d. tarp vingiuose pasimetęs vietovardis Stalupėnų (šiandien – Nesterov) ir Gumbynės (Gusev) Trakėnuose, ištrintas iš kasdienės apyvartos. karališkuose medžioklės miškuose, greta šlapių pievų, įsteigtas Prū- Jį mena Rusijos Federacijos Ka- sijos žirgynas (Königlich Preußische Stuttamt Trakehnen).3,7,8,10 10 000 liningrado srities Jasnaja Poliana margų plote buvo laikoma 1100 arklių, iš jų 513 – kumelės. Arklių vei- (rus. Ясная Поляна). Kultūros simas ir priežiūra pavesta prižiūrėtojams iš 15 aplinkinių dvarviečių. istorikams Didžieji Trakėnai (Gut 1739 m. žirgynas padovanotas sūnui Frydrichui II (Frydrichas Didysis, Trakehnen) yra talpi sąvoka. Tai vadintas „Senasis Frydrichas“ arba der alte Fritz (1712–1786). Gavęs do- vietinės jojamųjų žirgų veislės vaną, anuometinis kronprincas laiške savo žmonai Elizabetai Kristinai gimtinė. Trakėnų žirgyno įkū- (Elisabet Christine) rašė: „Karalius man buvęs itin dosnus ir malonin- rimas, du šimtus metų trukęs gas, padovanojo Trakėnų žirgyną, ir tai gražiausia, didžiausius mano veislės kūrimas bei daug pa- stangų reikalavęs išsaugojimas yra jaudinantis Vidurio Europos žirgininkystės istorijos tarpsnis, bendra Vokietijos, Mažosios Lie- tuvos9,13, o šiais laikais ir Rusijos kultūros vertybė.

Trakėnų žirgynas

Trakėnų kilmė susijusi su krašto kultūrinimu ir Prūsijos galios stiprinimu. 1713 balan- džio 3 d. Prūsijos karalius Frie- drichas Wilhelm’as I (pramintas „Kareivių karaliumi“/ Soldaten- könig (1688–1740)), norėdamas kelti armijos karinius gebėjimus bei medžiaginį aprūpinimą, iš- leido Ediktą dėl prūsiškų žirgų veisimo tobulinimo. Pagal nutarimą Trakėnų žirgyno pagrindinis pastatas. Priekyje matyti paminklas Tempelhiuter’iui, ant stogo vėtrungė–„Faetonas“ Rambynas Nr. 1 (15) 41 gyvenimo troškimus ir siekius pasaulyje įkūnijanti 600 kg. Akys didelės, burna maža, galva santykinai dovana“. Tapęs karaliumi, ir toliau rūpinosi žirgy- maža, grakštus į viršų siaurėjantis kaklas. Kūnas no plėtra ir gerove. Nuo 1848 m. Prūsijos žirgyną raumeningas, aukštas, harmoningai nuaugęs, ma- ir arklių veislės kūrimo darbus perėmė valstybė. tyti tvirtų šonkaulių vagos; kojos aukštos, kaulai Trakėnų žirgyno16 plotai siekė 140 kvadratinių ki- tvirti. Dažniausiai jie būna sarti, bėri ar juodbėriai, lometrų, apėmė aplinkines derlingas pievas ir miš- rečiau – kerši. Trakėnų veislės arkliai buvo labai kus. Trakėnų veislės pagrindinės savybės sukurtos plačiai auginami Rytprūsiuose, Lenkijoje ir Vo- XIX a. II pusėje, ypatingo tobulumo pasiekusi 1891– kietijoje. Daug jų augino Klaipėdos krašto būrai ir 1912 m., kai veisimo darbams ėmėsi vadovauti vy- dvarininkai. Išbandomi ir apmokomi Istrutės (Ins- riausiasis Krašto žirgynų prižiūrėtojas Burchard’as terburg) ir Gumbynės (Gusev) hipodromuose. Nuo Oettingen’as. Trakėnų dvaro puošmena tapo pavyz- 1821 m. Trakėnų žirgyne užaugintais arkliais aprū- dinis Žirgyno pastatas, gretimais – arklidės, viešbu- pinama Prūsijos raitoji armija. Jais vykstama į ištai- tis svečiams Elch („Briedis“) ir darbuotojams. Dir- gingas medžiokles, nuo 1839 m. dukart per metus bo vyriausiasis žirgyno meistras (direktorius), du Isrutės kareivinių hipodrome vykdavo aukcionai. veterinarai, aštuoni inspektoriai. Talkino daugiau Didelis sujudimas vykdavo per „Golco lenktynes“ negu 3 400 prižiūrėtojų ir lauko darbininkų. Veis- (v.d. Goltz – Querfeldein, Großes Trakehner Jagdren- lės priežiūros ir gerinimo darbus vykdė vyriausieji nen), pasisekimą turėjo Prūsijos žirgų dailiojo ir žirgyno meistrai p. Domhardt’as, grafas Lindenau, ištvermės jojimas bei konkūrai. Yra žinoma, kad Burgsdorf’as, Schwiechow’as. Žirgyno istorijoje iš- 1764–1780 m. šiais arkliais buvo pasiektas išbandy- skirtinę vietą užėmė grafas Zygfridas fon Lėndorfas mo greičiu aukščiausias pasiekimas – iš Karaliau- (Siegfried Graf Lehndorff, 1869–1956) ir daktaras Erns- čiaus į Berlyną jais nuvažiuota per 24 valandas! I tas Elertas (Ernst Ehlert, 1876–1957), kurie 1922–1931 pasaulinio karo metais jie naudoti vietinio susieki- m. buvo pagrindiniai veislės kūrimo ir puoselėjimo mo ir lengvųjų žemės ūkio darbų reikmėms. idėjiniai vedliai ir įgyvendintojai4,7,8, 10. Trakėnų žir- gai buvo kilniausia jų gyvenimo prasmė. Legendiniai žirgai – pradininkai7, 11

Taurieji šiltakraujai žirgai Trakėnų žirgyno istoriją ir veislę ženklina keli is- toriniais tapę žirgų vardai, pasidarę bendrosios Tra- Trakėnų veislės pirmtakais laikytini vietiniai kėnų veislės pažinimo dalimi. Vienas pirmųjų trakė- Sveikų (Schweiken) atmainos arkliai. Jie 145–150 m nų veislės pradininkų buvo eržilas Morgenstral’is. aukščio, kresno sudėjimo, kilme artimi Europos Jis gimė Trakėnuose 1896 m. Jo protėvių linijos miškų arkliams tarpanams. Į juos panašūs Lietuvos pradininkai kilę iš Anglijos 1874 m. ir atvežti į Ryt- žemaitukai. (Pavadinimas „Schweiken“ kildinamas prūsius. Žirgas buvo lordo Londsdalio dovana iš lietuvių kalbos žodžio sveikas, tvirtas, gyvybin- Vokietijos kaizeriui. Nuo 1900 m. Morgenstral’is gas, t.y. guvus). Trakėnų pirmtakai išsiskyrė dydžiu buvo pagrindinis, vyriausiasis motininės bandos ir ištverme. Pradėta kryptinga atranka ir atskirų po- eržilas. Veislę ypač pagerino vadinamasis moder- žymių vystymas. XIX a. II pusės viduryje, siekiant niosios trakėnų veislės linijos pradininkas eržilas pagerinti vadinamosios Rytprūsių šiltakraujų (t.y. Tempelhuter’is (Tempelhüter). Jis buvo eržilo Perfec- ramaus būdo)/ Ostpreußisches Warmblut) veislės eks- tionist, laimėjusio 1896 m. Anglijos jojikų varžybas terjerą, jie kryžminti su iš Lenkijos atvežtais gryna- Derbyje ir St. Leger, sūnus, gimęs 1904 m. Brauns- kraujais jojamaisiais Anglijos ir arabų žirgais. Nuo berge, ir 1906–1931 m. buvo pagrindinis Trakėnų 1889 m. vedamos Rytprūsių grynaveislių kumelių žirgyno bandos eržilas. Šiam žirgui buvo pastatyta kilmės knygos (Ostpreussen Stutbuch)7, laikytos vie- puošni mūrinė arklidė ir erdvus aptvaras. Nuo jo tos archyve. Jų nuorašai saugoti Prūsijos pagrindi- seka visa „tikrosios“ trakėnų veislės linija. Nusenęs nių žirgynų Gradice (Graditz) ir Noištate (Neustadt) eržilas 1933 m. tauriu to meto papročiu buvo nu- trijuose kataloguose. Įrašomos tik tos kumelės, kurių šautas. Primintinas veržlusis eržilas Dampfross‘as kilmė atsekama iki trečios kartos, ant kairiosios šlau- (Dampfroß), gimęs 1916 m. Stoniškiuose (Šilgaliuo- nies joms išdegindavo žymenį. Visų Trakėnų žirgy- se), išaugintas Sendvaryje pas Jansą Gubą (Klaipė- ne gimusių arklių, kurių tėvas buvo Tempelhuter’is, dos kraštas). Puiki išorė, nepriekaištingas būdas bei vardai prasidėjo raide „T“– pvz., Teichrose, Tarsine nuovokumas anuomet įvertintas net 600000 mar- ir kt. Vėliau šios taisyklės atsisakyta. kių. Žirgas laikytas pagrindinėje Trakėnų arklidė- Pagal šiandieninį pasaulio arklių veislių grupa- je. Turėjo išskirtinai išraiškingą mažą galvą, tvirtą vimą Trakėnų veislė priskiriami šiltakraujų (pagal liemenį ir taisyklingas kojas. Žinovai vertino orią elgsenos ir charakterio būdą) jojamųjų – universa- pasitikinčio ristūno laikyseną. Širmas kailis ypa- lių žirgų grupei.9,10, 13,14, 15 Jų aukštis per gogą (ties tingai žvilgėjo. Šis žirgas tarsi įkūnijo arklio kūno krūtine) 160–165 m, svoris: kumelių 560, eržilų – harmoniją, taurią jėgą, lengvą ir grakščią eiseną. 42 Rambynas Nr. 1 (15) Ypatingai darnios išvaizdos, nuo- vokių ir lengvai dresuojamų pa- likuonių gauta iš „Dampfross’o– Perfectionist’o“ linijos. Nusenęs Dampfrosas užmigdytas 1937 metais. Ne mažiau svarbus bandos išsaugojimui ir pagerinimui buvo eržilas Julmond’as, gimęs 1938 m. balandžio 26 d. Po II pasaulinio karo pervežtas į Vokietiją ir nuo 1956 iki 1965 m. laikytas kaip pagrindinis Marbacho valstybinio žirgyno (Haup–und Landgestut Marbach) eržilas. Nuo jo pradėta pokarinė Trakėnų linija. 1965 m. jam kaip ir kitiems pradininkams pastatytas paminklas. Paskutiny- sis Trakėnų arklidėse gimęs trakė- nų veislės eržilas buvo Keith’as.

Paminklai pradininkams

Žirgyno administracijos pastate 1932 m. švenčiant žirgyno 200–ųjų metų įkūrimo jubiliejų skulptorius Reinholdas buvo visa arklių paveikslų galerija Kiubartas (Reinhold Kübart) nuliejo Tempelhiuter’io skulptūrą. Nuotrauka iš „Kai- su Stefeko, Kocho, Krauzės ir kitų mynas“, 1932, Nr. 35 dailininkų-hipologų kūriniais. Salė- se rodomi medaliai ir garbės taurių rinkiniai. Ant pagrindinio žirgyno prižiūrėtojo pastato stogo bokšto buvo skulptoriaus Reinholdo Kiu- barto (Reinhold Kübart (1879–1937)) vėtrungė-stovyla Faetonas. Tas pats skulptorius nuliedino tikroviškas minėto trakėnų linijos pradinin- kų Morgenstral’io (Morgenstral) skulptūrą. 1914 m. metais skulptū- ra kaip karo trofėjus (Siegestrophäe) pervežta į Maskvą. 1930 m. prie Insterburgo hipodromo pastatyta kumelės Konstancijos (Constan- ze) skulptūra. 1932 m., švenčiant dviejų šimtų metų Trakėnų žirgy- no įkūrimo sukaktį, kieme priešais pagrindinį įėjimą ant postamen- to pastatyta R. Kiubarto atlieta bronzinė eržilo „Tempelhuter’iui“ skulptūra. Per atidengimo iškil- mes buvo įvestas ir pats bandos pradininkas. Įspūdingas kūrinys daugelį metų puošė pagrindinį įvažiavimą ir tapo istoriniu žirgy- no atvaizdu. 1936 m. susuktas do- kumentinis filmas „Žirgų rojus“ („Das Paradies der Pferde“), išleistas kelionių vadovas po Trakėnus ir jų apylinkes, gausiai iliustruotas Sumažinta bronzinė Tempelhiuter’io skulptūra. Luneburgo muziejaus nuotrauka Rambynas Nr. 1 (15) 43 arklių nuotraukų rinkiniais. Muzikos mokytojas Fr. Alshutas (Fritz Alshuth) sukūrė „Trakėnų maršą“, kuris buvo giedamas iškilmių progomis. 1967 m. Marbacho žirgyne eržilui Julmondui taip pat pastatytas paminklas.9,10, 13,14, 15

Įdage – septyniašakio briedžio ragas

Trakėnų veislės žirgai žymėti įda- gais su septyniašakio briedžio mentės atvaizdu, žinomu nuo 1787 metų. Po 1815 m. grynaveisliai trakėnai pradėti žymėti dvigubais ragais. Šis ženklas trakėnų veislės arkliams ženklinti naudojamas ir šiandien. Briedžio mentė žymeklyje atsiradusi neatsitiktinai. Briedis – tai taurus Rytprūsių miškų žvėris, rago mentė vaizduojama mies- tų herbuose.

Trakėnai šiandien Trakėnų veislės žirgų įdage – septyniašakiai briedžio ragai Iki 1913 m. per penkiasdešimt nuo- šimčių Trakėnų žirgų buvo grynakrau- jai. 1914–1915 m., karo metais, gelbė- jant žirgus, pagrindinis trakėnų būrys išgintas į Sileziją. Po karo susigrąžinti atgalios. Iki II pasaulinio karo buvo 15 000 trakėnų veislinių arklių savininkų ir žirgynuose laikyta apie 25 000 kume- lių ir 1 200 eržilų, iš jų 750 pagrindiniai. Trakėnams lemtingi buvo II pasaulinio karo metai. Artėjant frontui (1944 m. spalio 17 d.), 30 000 arklių bandyta iš- gelbėti išgenant juos į Vokietiją. Kelias per Aistmares ledu. Įlūžę ir vietomis iki pilvo vandenyje bridę, permirkę žirgai sušalo. Saugią vietą pasiekė tik 1000, iš jų 800 eržilų. Po 1945 m. Vokietijoje buvo išlikusios tik 27 grynaveislės ku- melės. Per karo suirutes kone sunai- kintos veislės eržilai tapo atskirų Vo- kietijos žemių valstybine nuosavybe ir ypatingai saugoti. Daug pastangų tam skyrė Dr. Fricas Šilke (Fritz Schillke) ir grafas Zygfridas fon Šrioteris (Siegfried graf von Schrötter). 1947 m. spalio 23 d. Hamburge buvo įsteigta „Šiltakraujų trakėnų kilmės arklių augintojų ir jo- jikų Sąjunga“ (Verband der Zuchter und Freunde des Warmblut Pferdes Trakehner Abstamung e.V.). Ji geriau žinoma trum- piniu „Trakėnų žirgų veisėjų Sąjunga“ (Trakehner Verband). Pagrindinės Tra- kėnų žirgų veisimo ir gryninimo vietos Trakėnų žirgas. „Nemuno žirgyno“ nuotrauka. 44 Rambynas Nr. 1 (15)

Įžymusis eržilas Dampfros’as jėgų žydėjimo metais. Trakehner Gesellschaft nuotrauka

Trakėnų žirgas. „Nemuno žirgyno“ nuotrauka Rambynas Nr. 1 (15) 45 tapo Schleswig-Holstein žemės Rostock–Dummers- Pagrindinės šios veislės žirgų auginimo vietos yra torfo Gyvulininkystės instituto (Institut für Tierzuch- Jurbarko, Pagėgių ir Šilutės apylinkės. Yra žino- tforschung) ir Graditz ir Ganschow žirgynai. 1957 m. ma, kad Klaipėdos krašto arklininkai prieškaryje buvo sudarytas visų likusių eržilų su tiksliais kil- veisė žirgus Lietuvos Respublikos artilerijai, o po mės įrašais sąrašas. Iš Rytprūsių kilusios kumelės II pasaulinio karo gelbėjo išlikusius arklius nuo ir eržilai sudarė pagrindą Marbacho žirgyne atkurti išpjovimo maistui. Tai jau kita istorijos dalis. Pri- Trakėnų veislę, kurios tęsėjas tapo Giltene (Nieder minsiu, kad 1945 m. Šilutės rajone (Trepuose) buvo Sachsen) laikytas, 1976 m. nusibaigęs paskutinysis įsteigtas „Nemuno žirgynas“ (šiand. Lietuvos žirgy- Trakėnuose gimęs 35 metų eržilas Keitas (Keith). no padalinys (Šilgalių kaimas, Pagėgių savivaldy- 1962 m. Noimiunsteryje įvyko pirmoji naujosios li- bė). Grynaveisliai trakėnai sugrąžinti 1961, pradėti nijos eržilų paroda. Šiais laikais Vokietijoje surašyta auginti 1967 m., o veisti dar vėliau tik nuo 1974- 4 500 kumelių ir 280 veislinių eržilų, kasmet gims- ųjų metų. Nepriklausomos Lietuvos laikais įsteig- ta iki 1 600 kumeliukų. Šiuo metu pavojus Trakėnų ta Lietuvos trakėnų žirgų mėgėjų draugija (1993), veislei negresia. Siekiama išsaugoti gerąsias veislės „Lietuvos trakėnų veislės žirgų augintojų asociacija“ savybes. Paminėtinas Rusijos centras. 1944 m. vė- (2000). Jos būstinė yra Šilgalių kaime, 1669 m. įkur- lyvą rudenį keli geležinkelio ešelonai su trakėnais to dvaro patalpose (Stoniškių seniūnija). Žirgynas (660) pateko į prie Dono ir Klūgos arklininkystės veikia nuo XIX a. pradžios, kai jį valdė savininkas instituto esančias arklides. Tai buvusi geriausioji Habendakas. Šiais laikais Lietuvoje auginama apie bandos dalis su visa apskaita ir kilmės knygomis, 877 trakėnų veislės žirgų (1934–1939 m. jų buvo tapusiomis karo trofėju. Jos saugomos Rostovo sri- 700–800 vnt.). Vien Pagėgių seniūnijoje ganosi 40 ties Kirovo valstybinio arklių veisimo fabrike. Čia kumelių ir 100 eržilų. Lietuvos trakėnų veislės ar- auginami trakėnų žirgai truputį skiriasi nuo savo kliai žymimi įdagu, vaizduojančiu septyniašakius pirmtakų Vakarų Europoje, dėl to vadinami Rusijos ragus su Lietuvos Gedimino stulpais apačioje. Nu- trakėnais. Trakėnų veislės žirgų veisiama Skandi- sipelnę žirgai: Emyras ES, Verdenas, Chalifas, He- navijos, Benelukso ir Kanados žirgynuose. Vyksta patitas, Horalas, Ezopas, Hamanas, Topazas, La- parodos ir žirgų lenktynės. vysas, Elektronas, Liteksas, Losjonas, Komfortas, Lietuvoje anksčiausiai minimi vietinės seno- Gluosnis. Nemuno žirgynas atsakingas už Trakėnų sios veislės arkliai: žemaitukai (artimi tarpanams), veislės palaikymą Lietuvoje, palaiko ryšius su pa- stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji arkliai grindine Trakėnų veislės draugija Vokietijoje. Jos (juos dažnai matome senosiose juodai baltose nuo- nariai vyksta į tarptautinius konkūrus ir dalyvauja traukose). Trakėnai dvaruose ir turtinguose ūkiuo- parodose. Rengiamos Europos sąjungos rytų šalių se auginami nuo pat veislės sukūrimo laikų.6, 13 Trakėnų žirgų vertinimo aukcionai ir mugės.

Kavalerija ant žirgų Pagėgiuose. Pagėgių savivaldybės archyvo nuotrauka 46 Rambynas Nr. 1 (15) Tradicijos atgaivinimas kopija pastatyta muziejaus kieme. Per atidengimo iškilmes dalyviai buvo sujaudinti, kai buvo atvesta Šiandien trakėnų veislės antrąja tėvyne ir kul- seniausia Trakėnuose gimusi ir karo negandas iš- tūrinio Prūsijos arklininkystės paveldo perėmėja gyvenusi kumelė, vienintelė gyvoji iš 700-ų Vokie- ir puoselėtoja tapusi Vokietijos Šlezvigo-Holštein tijoje likusių šios veislės atstovių. (Schlesvig Holstein) žemė. Saugomi nuo pat XVII Rusijos arklininkai kuria naujas ir tęsia senas amžiaus veislinių arklių registrai, tęsiami arklių trakėnų veislės puoselėjimo tradicijas. Kaliningra- genealoginiai medžiai, ruošiamos žirgyno prižiū- do srityje ankstesnis paveldas tampa antrąja kraš- rėtojų biografijos, skelbiami jų prisiminimai. Lüne- to vertybe. Daug kas daroma padedant Vokietijos burgo miesto kraštotyros muziejuje įrengta pastovi fondams, ženklinta rusų, o jei nedraudžiama, tai paroda apie Rytprūsių legenda tapusius Trakėnų ir vokiečių kalba. 2001 m. atnaujinti istorinio Tra- žirgus, veislės kilmę ir išgelbėjimo darbus. Įsteigta kėnų žirgyno vartai. Išsaugotas 1932-ųjų jubilie- Trakėnų veislės žirgų augintojų sąjunga (http://www. jinių įkūrimo metų įdago ženklo įrašas su „1732 trakehner-verband.de). Susirūpinta trakėnų žirgy- metais“. Trakėnų žirgyno pagrindinio pastato no liekanų, dabar esančių Kaliningrado srityje, vaizdas puošia atvirukus ir knygas. Nuo 2006 m. išsaugojimu. Trakėnų žirgyne stovėjusi skulptūra srities Majevkoje (buv. Georgenburg) gyvenvietė- Tempelhuter‘iui per II pasaulinio karo negandas je rengiamos Rusijos trakėnų žirgų dailiojo joji- tik nesunkiai pažeista užklydusių kulkų ir ske- mo varžybos. Žirgyno įkūrimo 280-ųjų sukakties veldrų. 1945 m. kaip rusų armijos karo laimikis metų proga bandyta sutvarkyti aplinką. Trakėnų atvežta į Maskvą, puošė gyvulininkystės instituto žirgų veislės atminimo vietų puoselėtojas Brauns- pastato fontoną. Liūneburg‘o muziejaus tyrėjų pa- chweiger miesto gyventojas p. Hagen’as Mörig’as stangų dėka sužinota apie apgailėtiną šios skulptū- 2007 m. įkūrė Trakėnų draugiją (Verein „Hilfe für ros būklę. Surinktos piniginės lėšos ir atlikti būtini Trakehnen”). 2009 m. vasarą kartu su grafu Hein- skulptūros atnaujinimo darbai. Nutarta ją perkelti richu Zenen (der Freiherr H. von Sennen aus Steimb- į Rusijos Arklių muziejaus kiemą. Vokietijos Trakė- ke) trakėnų keturkinke iš Berlyno vyko per Lenkiją nų arklių išsaugojimo bendrija įsteigė Luneburg’o iki pat Rusijos pasienio. Per kelionę surinko 40 000 Rytprūsių muziejaus padalinį Verden’e (Aller). eurų aukų. Už juos pagal Maskvoje esantį origina- Miesto kraštotyros muziejus (įk. 1930) 1965 m. tapo lą atliejo Tempelhiuter’io skulptūrą, kuri atidengta atskiru Vokietijos arklių muziejumi (Deutsches Pfer- 2013 m. rugsėjo mėn. istorinėje žirgyno vietoje Jas- demuseum). Renkamas Rytprūsių žirgininkystės naja Poliana, priešais atnaujintą Trakėnų žirgyno paveldas, vykdoma šviečiamoji veikla. Muziejaus prižiūrėtojo pastatą (dabar tai mokykla). Taip ku- atstovo Hans Joachim Köhler prašymu 1974 metais riama, garsinama Trakėnų veislė ir puoselėjamas Maskvos liejykloje nulieta bronzinė Tempelhuter’io pirmtakų palikimas.

Literatūra

1. Anonimas. Kaimynas, 1932. Nr. 35. (Ruošiama Tempelhuto skulp- 9. akštas, Petras. Lietuviškas arklys. Iš Mažosios Lietuvos arklinin- tūra Trakėnų žirgyne; taip pat Juozas Zabielavičius, 2005, lapkr. kystės praeities.– Šilutė, 1986 m. spalio 7 d. 30, Klaipėda, Gilija, p. 11. 10. Knoblauch, Alois. Reiterland Ostpreußen: 100 Jahre Renn- und 2. Barauskas V.. Arklininkystė.– Vilnius, 1982. Turnier sport. Insterburg-Trakehnen. – Tilsit: Holzer, S. 49. 1939. 3. Binding, Rudolf G. Das Heiligtum der Pferde–Documenta Hip- 11. Lehndorff, Hans, Graf. Menschen, Pferde weites Land. (Kind- pologica, Georg Olms Verlag, Nachdruck der Ausgabe von 1956, heits- und Jugenderinnerung u.a. vor allem in Trakehnen, Sohn –Hildesheim. 1997. des Landstallmeister Graf S. Lehndorff), 2001. 4. Brock, Paul. Von Memel bis Trakehnen. – Rautenberg, Leer Ostf- 12. Lehndorff, Siegfried Graf. 1991. Ein Leben mit Pferden. Documen- riesland, Nr. 40, 1955/ 1972. ta Hippologica. Nachdruck der Ausgabe von 1956, Georg Olms 5. Clough, Patricia. Die Flucht der Trakehner aus Ostpreußen. In Verlag, Hildesheim (Lebenserinnerungen des Landstallmeisters). langer Reihe über das Haff – München, Deutsche Verlags-Anstalt, 13. 1Svetlauskas, Stasys. Trakėnų veislės istorija. Kn. Lietuviški žirgai. 2004. – Vilnius. Baltos Lankos, 2008, p. 151–171. 6. Danilevičius, E. Oi, žirge žirge. – Vilnius: Vyturys. 1986. 14. Tautorat, Hans Georg. Trakehnen.– Gluckstadt: Reutenberg, S. 58. 7. Grote, Wilhelm. Führer durch das Hauptgestüt Trakehnen. Stallu- [Hergestelt von Landsmanschaft Ostpreußen, Abteilung Kultur pönen: Verlag H. Klutke. (Nachdruck durch den Trakehner. För- und Vereine zu Erhaltung und Förderung der Zucht der trakeh- derverein, Ritterhude und den Trakehnen, Trakehner Verband, ner Pferdes], 1982. Neumünster). S. 74, 1934. 15. Камзолов Б. В., История тракененской лошади. Кавлер 8. Heling, Martin. Trakehnen: Das Hauptgestut als Quel und mit- Публишерс. 2002. telpunkt des ostpreußisches Pferdzucht. – Munchen-Bonn-Wien. 16. Königlich Preußisches Hauptgestüt Trakehnen BLV- Verlagsgesellschaft, S. 173, 1959. Rambynas Nr. 1 (15) 47

Iš kūrybinio rašytojo Rimanto Černiausko palikimo

Helena Švanytė-Černiauskienė Skirmantė, Neringa Černiauskaitės

Bukai žiūriu į tuščią kompiuterio ekraną, o min- Svarstant apie Rimanto kūrybą, iškyla klausi- tyse kalbuosi su tėvu: „Rašau apie tave, prašau, ateik mas, kas apskritai yra kūryba ? Ar tai tik rašymas, ir padėk...“ Einu surankioti jo turimų knygų, atsi- tapymas ir piešimas, ar šis tas daugiau? verčiu pirmą pasitaikiusią – iš ten iškrinta nuotrau- Pasak filologijos daktaro, literatūrologo Regi- ka, apie kurios egzistavimą buvau visiškai pamiršu- manto Tamošaičio, „kūryba apskritai yra žmogiš- si. Lietuviška žiema: aš paskendusi pusnyse, tėvas, kojo bendravimo būdas: kurti norisi, kai jaučiame ką tik nukasęs taką, stovi už manęs ir švelniai mane daug galimybių ir norime jas parodyti kitiems. prilaiko. Kūryba žmones vienija, – taip išryškėja pirminė Ačiū tau, tėve, už nuolatinį palaikymą čia ir iš ana- kūrybos esmė – meilė gyvenimui. Meilė žmones pus. Ačiū tau už neprarastą humoro jausmą, už origi- vienija, tad kūryba yra meilės išraiška. Kiek mes nalų būdą parodyti savo buvimą kartu. galime mylėti, tiek ir galime kurti.“ Kūryba – tai

Rašytojas Rimantas Černiauskas. Nuotrauka iš H. Švanytės asmeninio archyvo 48 Rambynas Nr. 1 (15) ir orginalumas, ir eksperimentavimas idėjomis, ir bibliotekoje. Buvo Sventickas, Kraynas, Latvėnas ir vaizduotė ieškant naujų sprendimo būdų. Kūry- Rita su tavo mama. Va, kiek veizėtojų. Ir dar nuo biškas gali būti ir visas gyvenimas, ir požiūris į jį. Saugų Algio žmona, ir dar nuo Švėkšnos Viktorija, Kūrybiškai Rimantas žiūrėjo į visą savo gyveni- ir dar dailininkų visa krūva, ir kitų mano draugų. O mą. „Gyvenimas daug turtingesnis, negu mes pri- tavo (draugų) nebuvo, nebet Sondra ar Grajauskis. galvojame rašydami savo knygas“, - sakė jis vieno O po dviejų savaitių važiuosiu vėlek pas ruskius in savo interviu metu. Kūrybą Rimantas įžvelgė visur: kranto miestą. Pavydėk. Tėtis.“ knygose, žmonėse, net skaičiuose. Kad įrodytų sau Žiūrėdamas į atsiųstas nuotraukas iš angliško ir kitiems, jog matematika gali būti kūrybiška, jis pajūrio, Rimantas rašo: „Gerai ir sveikai atrodote, įstojo į Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą blaivos ir nepiktos, bet vienišos. O aš čia su mama. ir sėkmingai baigė studijas. Ji gavo naują pasą, galim vėl ženytis. O kada aš Meilę gyvenimui, švelnumą, jautrią sielą ir ro- mačiau jūrą – neprisimenu. Rezultatų iš pirmos mantiką Rimantas paveldėjo iš savo mamos; už- knygos konkurso dar neturim, bet žinau, kad ten darumą ir jausmų slėpimą – iš tėvo. Užvaldytas didelė konkurencija. Geriau tą konkursą pamirš- romantiškų jausmų, po savaitės draugystės jis pa- kim, kad būtų paprasčiau kvėpuoti. Gavau asme- sipiršo savo vienintelei žmonai ir išgyveno su ja ninį pakvietimą į Vaikų festivalį Islandijoje rugsėjo 35 metus iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Ri- 19-23 dienomis, ta proga jie ką nors iš sliekų išvers mantas nemėgo didelės viešumos, buvo gana ku- ir į savo kalbą. Tai naujienos neblogos, o greitai, klus ir vengė, kai girdavo kiti. Tad Helena Švanytė regis, girdėsiu dar geresnių. Laikykitės, neliūdėkit ( R.Černiausko žmona) jį nuolat stūmė į viešumą, ir valgykit, nes nuotraukoje - sulysusios. Tėtis.“ mezgė ir aktyviai palaikė kontaktus su vokiečių bei Rimantas niekada nemėgo naujųjų technologijų. rusų rašytojais ir menininkais, padėjo jam atsidurti Iki pat savo gyvenimo pabaigos taip ir neįsigijo iš- ne vienoje rezidencijoje užsienyje ir visuomet ryž- maniojo telefono. „O kam man jis? Kad mane bet kas tingai palaikė jo kūrybinius sumanymus. ir bet kur surastų? Ne jau, ačiū“, – sakydavo. Apie Visą gyvenimą svajojęs apie sūnų, Rimantas iš- nemeilę technikai ir pirmenybę gyvam bendravi- moko mylėti savo keturias dukras. Su visomis ben- mui jis dažnai primindavo ir savo elektroniniuose dravo skirtingai, prisiderindamas prie kiekvienos pokalbiuose su kitomis dukromis. „Kaip kvaila bar- asmenybės, tai ypač ryškiai matyti iš susirašinėjimų benti tuos klavišus“, – rašo jis į mažą langelį kom- laiškais. Apie savo kasdienius įvykius jis rašo vie- piuterio ekrane. - „Aš noriu matyti veidą, va. Kaip nai iš savo dukterų: „Ne muzikontas aš, bet akto- kvaila kalbėt tuo kompiuteriu, tu jau atsakiusi, o aš rius. Šiandien vėlek vaidinau rašytoją Simonaitytės dar tik klausiu, man labai nepatinka tai, kas pigu...“

Skirmantė kartu su tėčiu Švėkšnoje prie tėvų namo. Raimondo Šeštakausko nuotrauka Rambynas Nr. 1 (15) 49

Su Juozu Šiksneliu dabartiniu Klaipėdos rašytoju skyriaus pirmininku per Rimanto Černiausko jubiliejinį vakarą, 2010 m. Nuotrauka iš H. Švanytės asmeninio archyvo

Su muzikantais ir labai gerais draugais : profesoriumi Pranu Narušiu ir jo žmona pianiste Saulyna Atkočiūnaite. Nuotrauka iš H. Švanytės asmeninio archyvo 50 Rambynas Nr. 1 (15) Rašytojas buvo išsiugdęs stiprų atsakomybės ir Rimanto Černiausko veikla pareigos jausmą už kiekvieną duotą pažadą ar ištar- tą žodį, ypač, jei jis buvo susijęs su rašymu, į kurį Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1984 m. žiūrėjo itin jautriai. Štai kartą viename iš eilinių nuo- Nuo 1987 m. dirbo LRS Klaipėdos sk. pirmininku. tolinių pokalbių, guodėsi, jog „Aš tai apsikiaulinau Nuo 1992 m. sudarinėjo literatūrinį – kultūrinį al- savo paties akyse, nesugebėjau parašyti apsakymo manachą „Baltija“. konkursui, bet bala jo nematė, parašys kas nors ki- 1995 m. parašė paskaitų ciklą tema: „Kūrybinė tas. <...> Išgyvenu ne dėl konkurso, o dėl to, kad ne- individualybė ir literatūros procesas“. Ta tema 2001 bemoku rašyt. O dabar man kiekvieną dieną skam- m. išspausdino dešimt straipsnių „Klaipėdoje“ ir bina iš kokio mažo miestelio ir kviečiasi į svečius, „Nemune“. bijau, kad pasidarysiu gastrolierius, o rašymą teks Išleido apsakymų ir apysakų knygas suaugusiems: palikti kitiems.“ Rašymas jam nebuvo kažkokia sa- „Šiapus debesų“ (1980), „Gusto istorijos“ (1983), viraiškos forma, veikiau tai buvo grynoji atsakomy- „Laužai palėpėse“ (1995), „Gustas“ (1997), „Koridorių bė prieš skaitytoją, prieš visą literatūros istoriją ir jos vilkas“ (2007); romaną „Samdomo žudiko išpažintis“ veikėjus. Neveltui vėlyvuosiuose jo apsakymuose (2004) ir pjesių rinkinį „Nuoširdumo klubas“ (1991). rašytojai tampa gana komiškais personažais su sa- Išleido knygas vaikams: „Senelės išdaigos“ vomis istorijomis – Rimantas buvo vienas iš jų. (1984), „Tikrieji miestelio vyrai“ (1990), „Jūra yra Rimantas labai daug jėgų ir laiko skyrė savo pasku- sūri“ (1997), „Kairiarankių šalis“ (2000), „Pasakėlės tinei ir jam svarbiausiai knygai, kuri buvo išleista jau vaikams, vanagams ir sliekams“ (2003), „Slieko pa- autoriui iškeliavus anapus. „Tekstai apie Donelaitį saka“ (2007), „Vaikai ir vaiduokliai“ (2009). surankioti. Stengiuosi jį atkurti istoriškai teisingą, Rusų kalba pasirodė du apsakymų rinkiniai: „Vo- kad būtų kuo arčiau tikrovės. Bet duomenų nėra pa- ynstvenyj charakter” (1987, Maskvoje) ir „Istoriji pro kankamai – tik įsivaizdavimas, koks jis galėjo būti. Gustasa“ (2006, Kaliningrade). Kitų jis būtinai vaizduojamas ilgais plaukais, nors Pranešimus apie lietuvių literatūrą, lietuvių lite- gal jis plikas buvo, kas žino“, – yra sakęs Rimantas. ratūrą vaikams ir dramaturgiją skaitė tarptautinėse Paskutiniais Rimanto gyvenimo metais jo kūryboje konferencijose: Baltijos rašytojų seminare „Baltic ir kasdienybėje labiau jaučiamas pesimizmas ir nusivy- waves“ (1992), Jūrmaloje (Latvijoje) (1994), Zagre- limas esama situacija: „ ...o ką daryt, jei nesmagūs dar- be (Kroatijoje) (1998 ir 2000), Kotkoje (Suomijoje) bai teikia duonos, o smagių niekam nereikia... Dabar aš (1998), Paryžiuje (Prancūzijoje) (1999), Turku (Suo- jaučiuosi, kad mano rašymas – tuštumai. Visa Lietuva mijoje) (2002), Kaliningrade (Rusijoje) (2005, 2007). greit išvažinės. Niekas nekalbės lietuviškai. Juk jūs irgi Straipsniai ir apsakymai buvo publikuoti anglų, greit nebenorėsit nieko lietuviško. Pagalvoju ir jaučiuo- vokiečių, rusų, lenkų, švedų, kroatų, ukrainiečių, si blogiau už Donelaitį tarp beraščių būrų...“ latvių kalbomis. Nepaisant niūresnių nuotaikų, rašytojas vis dar Iš rusų kalbos išvertė ir išleido knygas: Olegas turėjo nemažai planų ateičiai. „Artėjant Donelaičio Gluškinas „Lemtingos krantinės“ (2005, Klaipėda), gimimo 300-osioms metinėms noriu užbaigti seniai Borisas Bartfeldas „Prūsa“ (2008, Klaipėda); dvi- pradėtą novelių romaną apie pirmąjį lietuvių poetą. kalbį žurnalą „Paralelės“ (2008 - 2009, Kaliningra- Šešias būsimo romano noveles jau spausdinau apsa- das) (septyni numeriai). kymų knygoje „Koridorių vilkas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007), dar kelios buvo publikuoja- Literatūrinės premijos mos žurnale „Metai“, „Literatūroje ir mene“. Jei gau- siu stipendiją, pasitraukęs iš darbo Lietuvos rašytojų 1988 m. Maskvoje gauta visasąjunginė M. Gor- sąjungos Klaipėdos skyriuje, romaną užbaigsiu iki kio premija už knygą „Voynstvenyj charakter“. 2012 metų gruodžio mėnesio. Taip pat noriu išleis- 1996 m. Klaipėdoje - I. Simonaitytės premija už ti beveik parašytą literatūrinių parodijų ir groteskų knygą „Laužai palėpėse“. rinkinį „Girtas laivas“. Tai knyga apie tarptautinius 2005 m. už novelių romaną „Samdomo žudiko rašytojų kruizus po Baltijos ir Juodąją jūras, novelių išpažintis“ Šilutės rajono savivaldybės Fridricho ciklas apie „Paukščius – poetus“ ir grotesko novelės Bajoraičio viešosios bibliotekos suteikta nominaci- apie Klaipėdos krašto literatus bei rašytojus. Tą kny- ja „Už prozos šiuolaikiškumą“. gą manau užbaigti ir atiduoti spaudai 2011 metais. 2008 m. „Metų knygos rinkimuose 2007“ knyga Be to, esu sumanęs realistinių apsakymų ciklą apie „Slieko pasaka“ laimėjo Metų knyga vaikams titulą. šiuolaikinius paauglius, jų gyvenimą, rūpesčius ir 2008 m. Kaliningrade skirta tarptautinė K. Do- džiaugsmus. Jei gerai seksis, rinkinį vaikams para- nelaičio premija „ Už lietuvių ir rusų kultūrų ben- šysiu iki 2012 metų galo“, – teigė jis. dradarbiavimą Karaliaučiaus krašte, už Lietuvos ir Deja, ne visi planai spėjo virsti knygomis, kurios Kaliningrado srities istorinių sąsajų įprasminimą pasiektų skaitytojų akis ir mintis. praeityje ir dabartyje“. Rambynas Nr. 1 (15) 51

Našlių namai Novelė

Rimantas ČerniauskAS

Netikėtai autobusas pasuko į siaurą vokiečių O baltakė? – nusiminė poetas. nutiestą kelelį. Vien posūkiai ir pakalnės, kuriose Išpirko. Ir baltakę, ir rašalą. Liko tik brangūs visaip susiraitęs vingiavo upelis, senuose žemėla- gėrimai, ne mūsų mužiko kišenei. piuose pavadintas keistu Romintės vardu. Pava- Tai duok tos koninos ir du butelius šampano. žiavęs kelis kilometrus tamsia ir ūksminga alėja Vieną man, kitą – tau. autobusas sustojo. Ir staiga pajuto, kaip džiūsta burna. Visada, Poetas Vasilijus, tik išlipęs pro duris, pamatė kai ilgiau laisto reisą. Trys dienos, kol įsibėgėja, neatspėjamo amžiaus ir neatspėjamos lyties žmo- dar trys, kol atsitokėja. Ši diena buvo tik penktoji, gelį, apsivilkusį pilka šimtasiūle. Žmogelis stovėjo nes sutrukdė jo geriausias draugas Olegas. Vakar užsikniaubęs ant tvoros ir vėmė. Geras ženklas, jie susibarė. Olegas buvo vienintelis žmogus, kuris pagalvojo Vasilijus, jeigu vemia, vadinasi, gėrė. Jei- sakydavo tiesą apie poeto Vasilijaus kūrybą. Tokią gu gėrė, vadinasi, kas nors jam įpylė. Jei įpylė tam prabangą Vasia jam leisdavo. Dar jaunystėje atva- žmogui, įpils ir Vasilijui. Bet žmogelis buvo toks žiavę į nykų, toliausią sovietų imperijos Vakaruose girtas, kad į jokį klausimą negalėjo atsakyti. Dar miestą, jie pasidalijo kūrybinės įtakos zonas ir vi- blogiau – jis tik mostelėjo ranka ir nuvirto. Poetas siems laikams sutarė, kad Olegas rašys tik prozą, gerokai paprakaitavo, kol vėl pastatė žmogų ant nekiš nosies į poetines Vasilijaus valdas. Kritikuo- kojų. Mažas, rupūžė, bet sunkus kaip granitas. davo vienas kitą be gailesčio, bet – tarpusavyje, Tai ožius lupi, paguodė jį Vasilijus. Na lupk prie keturių akių. Spaudoje apie draugo Vasilijaus ožius, lupk. eilėraščius Olegas atsiliepdavo geranoriškai ir pa- Dar gerai, pagalvojo, kad prie tvoros, bet ne vi- lankiai. Vakar jie kaip visada susibarė dėl gyveni- dury plento jo tautietis susirado poilsio vietą. Kiek mo ir literatūros, paskui Vaska visą naktį galvojo, tokių rupūžių, užmigusių ant plento, pervažiuoja kad tas pirdžius Olegas yra teisus: poetas Vasilijus traktoriai? Paskui gramdyk šaukštu smegenėles. Nu- seniai kartoja savo stilių, temas, poetiką... sispjovęs poetas nuėjo palei tvorą į tą pusę, kur ma- Rašai tik apie jūrą, priekaištavo Olegas. Ar tėsi daugiau pilkų blokinių ir mūrinių kolūkio namų. nėra kitų temų? Viename jų būtinai turėjo būti įsikūrusi ūkio Šitame vaiduoklių mieste? Čia nieko neliko ti- kontora, greta, kaip čia įprasta, įvairių prekių krau- kro, viskas laikina. Tikri žmonės čia tik jūreiviai. tuvė, kur parduoda vinis, batus, duoną, sūrį ir vi- Visi kiti – biurokratai, kurvos ir kolchozninkai. sokių rūšių gėrimus. Ir geriausiai į tokią krautuvę Bet tas miestas turi gilią istoriją, pasilenkęs per įsmukti per kiemą, nes įėjęs pro duris pamatysi tik stalą dėstė Olegas. Čia gyveno Imanuelis Kantas, tuščias lentynas ir nuobodžiaujančią pardavėją. Hofmanas ir Herderis. Vaska taip ir padarė. Įžengęs iš kiemo pusės į vidų, Vien tik vokiečiai, supyko Vasilijus. jis pamatė įspūdingą moters sėdynę. O ši, žinojo Čia gyveno ir lietuvių poezijos pradininkas – Vaska, yra geriausia vizitinė moters kortelė. Jos sa- Donelaitis. Parašyk apie jį, nežinomą tavo plunks- vininkė, pasilenkusi po prekystaliu, kažką barškino. nos brolį. Juo labiau kad šiais metais bus jo jubiliejus. Sveika, Marusia, kostelėjęs tarė poetas. Na ir skiedi, Vasilijus piktai numojo ranka, pas- Aš ne Marusia, atsisuko moteris. kui naktį negalėjo užmigti, vartėsi nuo šono ant Koks skirtumas – Marusia Nemarusia, nusijuo- šono ir galvojo apie kažkokį jam nežinomą, prieš kė poetas ir atkišo jai dešimt rublių. Duok už visus. daugelį metų mirusį lietuvių poetą. Ne jūreivį, ne Nėra, burbtelėjo pardavėja. biurokratą. Galbūt tikrų tikriausią poetą. Palauk, nepasidavė Vasia. Tu blogai supratai. Vasilijus, prieš važiuodamas į Donelaičio tar- Vienas butelis man, kitas – tau. Už visus. nybos vietas, dėl visa pikta perskaitė jo biografiją Sakiau, kad nėra, pakartojo Marusia Nemaru- ir kelis kūrybos fragmentus, verstus Davido Brods- sia. Liko tik šampas ir konina. kio. Rašė senis be jokių poetinių įmantrybių – tiesiai 52 Rambynas Nr. 1 (15) šviesiai šūdą vadino šūdu, keikėsi kaip senas boc- fermas, karves ir kiaules, bet bažnytėlę ir tas vieto- manas. Visai kitaip nei Puškinas ar Deržavinas, ru- ves, kur gyveno poetas Donelaitis. sai tokių neturėjo. Koks Donelaitis? – sukluso Tamara Borisovna. Gavęs butelį, Vasilijus nulaužė vielutę ir su- Lietuvių poetas, paaiškino Vasilijus ir ištraukė iš spaudė kamštį ranka, kad ramiai išliptų pirmos portfelio butelį konjako. Už mūsų pažintį – galima? putos. Žinoma, linktelėjo moteris. Tuoj išvirsiu arba- Marusia, gal turi ir stiklinę? tos ir apšnekėsim vokiečių kunigą. Katerina aš, ne Marusia, papūtė lūpas pardavėja. Jis buvo poetas. Puiku, Katia, išgerkim už tavo grožį, kad nenu- Žinau, žinau, parašė kažkokius „Metus“. vystų tamsiame kaime. Tai – pirmoji lietuvių poema. Juokauji, drauge korespondente. Tikriausiai Fignia. Kam mužikams reikėjo jo poemos? Jis vėl apie kritusias karves rašysi? buvo sielos ganytojas, anot vokiečių, – pastorius. Ne, maloniai atsikvėpė Vasia. Karvės man neį- Ir ne toks prasigėręs kaip rusų popas. Tikras vy- domios, man įdomesnė tavo sėdynė. ras. Aplankydavo iš eilės visas savo kaimo našles. Labai jau prireikė mano sėdynės, sukrizeno Našlėms pastatė net namą, kur jas aptarnaudavo. Katerina. Nesuprantu. Bene kokį viešnamį? Sėdynė graži kaip bažnyčia, tarkim, ta, kur pro Arbata jau garavo moliniuose puodeliuose. langą šviečia raudonu stogu. Tamara Borisovna pastatė dvi stiklines ir įpylė Ji ne mūsų, lietuvių. Atšils orai, tai litovcai konjako. šniūrais eis apie tą savo cerkvę. O ko? Ar mažai Neišgėręs nesuprasi. tavo krašte bažnyčių? Jie susivertė po puselę. Moters skruostai užkai- Kaip ko? – nustebo Vasilijus. Čia juk dirbo jų to, nejučia, o gal tyčia ji prasisegė vieną palaidinės kunigas, pirmasis lietuvių poetas Donelaitis. sagą, ir jos krūtys dar labiau išryškėjo. Palauk, palauk, susimąsčiusi Katerina pasi- Jeigu nori suprasti kunigą Donelaitį, turi čia krapštė ausį. Ar tas senas jautis, kur lankydavo vi- ilgiau pagyventi, pasivaikščioti, pasikalbėti, ap- sas kaimo našles? lankyti vienišas moteris. Juk mūsų kolchoze – vien Nežinau, ką kalbi, sutriko Vasilijus. Pas kokias našlės. Jei kuri turi vyrą, tai dar didesnė našlė... našles jis vaikščiojo? Čia jau užlenkei, nusijuokė Vasilijus. Ne mano reikalas, nuraudo moteris. Klausk Ta- Pasilik nors savaitei. Pabūk kaime Donelaičiu, maros Borisovnos, ji geriausiai žino šią istoriją. suprasi. Mūsų moterims reikia vyro, o ne girto O kas ji – Tamara Borisovna? skuduro. Eik jau, eik, kumštelėjo jį Katerina. Nepažįsti Bet kuo čia dėtas lietuvių poetas? mūsų pirmininkės? Paskubėk, kol darbo laikas ne- Jis mums kaip legenda, tikro kunigo, tikro vyro sibaigė. Nebegersi? idealas. Supranti, savo kaimo našlėms pastatė net Užteks, Vasilijus atsistojo ir švelniai paglostė atskirą namą. O mūsų mužikas? Nė iki savo durų moters užpakaliuką. Gera sėdynė, gaila, kad neži- nepajėgia atrėplioti. nai savo kaimo istorijos. Prasimanymai, papurtė galvą Vasilijus. Neži- O tu ateik, kai sutems, kai istoriją sužinosi, Ka- nomo lietuvių kunigo garbinimas jam kėlė vien terina ėmė kikenti. Papasakosi ir man apie litovcų pyktį ir nuostabą. Nesusitvarko bobos savo gyve- kunigą. nimo, tai laukia malonės iš pašalies. Gal ateisiu, o gal neateisiu, sumurmėjo Vasili- Jis juk turėjo žmoną? jus ir leisdamasis laiptais pagalvojo: jeigu visos šio Na ir kas? – Tamara Borisovna įkaito nuo savo kaimo moterys tokios linksmos ir šnekios, konjako kalbų ir vaizduotės. Vaikų tai jis neturėjo. Negalėjo butelio gali neužtekti. Tik ką veiksi, kai piniginėje turėti. Užtat be baimės visas našles lankė. Matyt, vėjas švilpia? ir tada bobos buvo laisvos. Matyt, ir tada mužikai Tamara Borisovna kontoroje sėdėjo viena ir, at- gerdavo kaip kiaulės. rodo, apsidžiaugė išvydusi svetimą žmogų. Nesityčiok iš vyrų, įsižeidė Vasilijus. O aš – kas? Svečiai! – suplojo rankomis. Maloniai prašau Atsiprašau, pasislinko arčiau Tamara Borisov- atsisėsti. na, tu – poetas. Gal geresnis už Donelaitį? – prasi- Ji buvo giedro rusiško veido su dviem links- segė dar vieną palaidinės sagelę. mom duobutėm skruostuose, tos duobutės Va- Patikrinti nori, sumurmėjo Vasilijus. Čia, kon- silijui patiko. Neaukšta, bet pilna, jos krūtys net toroj, ar namuose? veržėsi per palaidinės iškirptę. Kokie vėjai atnešė, Nesijaudink, nušvito moteris. Kontoroj mes drauge korespondente? įsirengėm jaukų raudonąjį kampelį, yra viryklė, Vasilijus be užuolankų ir ilgų išvedžiojimų iš- šaldytuvas ir sofutė. Naujo tipo našlių namai. Iš- dėstė savo kelionės tikslą – aplankyti bažnyčią. Ne bandysi? Rambynas Nr. 1 (15) 53 Moteris net užsimerkė išdrįsusi pasiūlyti, bet seniau nei čia vaikščiojo Donelaitis. Jo laikais ir pie- Vasilijus, pajutęs keistą norą prasivėdinti, atsistojo. vų, miškų, krūmų žalumos buvo žymiai daugiau, Vakaras pakvipo meilės nuotykiu. Naujų pa- ir vandens telkiniai nebuvo užteršti traktoriaus tirčių jis nevengė, net ieškodavo, kol buvo jaunas, tepalu ar fermų srutomis kaip dabartiniai Čistyje lenktyniaudavo su Olegu, kuris per naktį daugiau Prūdy. Iškukavo gegutė hegzametrą pastoriui. Po- turės arba kuris pasirinks labiausiai netikėtą vietą etas Vasilijus net sustojo: pirmoji būsimos poemos – lėktuvą, traukinį, restorano tualetą, daugiaaukš- eilutė savaime suskambo jo ausyse! Iškukavo ge- čio namo stogą. Bet mylėtis dėl kažkokio lietuvių gutė. O gal geriau – suskaičiavo? Jis aukščiau nė poeto? nebelipo, ta eilutė buvo nuostabi, ją privalėjo kuo Išeini, suglumo Tamara Borisovna. O Donelai- skubiau užsirašyti, kad nepamirštų. tis? Ar išsigandai lietuvių poeto? Gegutė. Šis paukštis savo nekintama giesmės Gal turi raktą nuo bažnytėlės? melodija ir visoms tautoms suprantamais žodžiais Vasia staiga suprato, ko jam labiausiai reikia ir sujungs jį su pirmuoju lietuvių poetu. Jis klausy- ką jis turi daryti. Pasivaikščioti poeto takais. Užlip- sis paukštelio kaip kunigas Donelaitis. Vasilijus, ti į varpinės bokštą ir pažvelgti į vakaro sutemas. atsisėdęs ant laiptų, godžiai užsirūkė ir lėtai, tarsi Gal pajus, supras tuos keistus Donelaičio hegza- norėdamas geriau įsiminti, apžvelgė geltoną pie- metrus? nių pievą prie šventoriaus. Pienių vynas. Atro- O tu nepabėgsi? – moteris įtariai pažvelgė jam į do, Bredberis parašė tokiu pavadinimu romaną. akis. Dar betrūksta, kad išsineštum bažnyčios raktą. Geltonai žydi vokiečių pievos. Gegutė ir pienė. Gali eiti kartu. Ir aukštos liepos prie šventoriaus tvoros. Tuos Geriau jau palauksiu, susigėdo Tamara Bori- medžius, be abejonės, sodino kunigas Donelaitis. sovna. Paklosiu tau lovą mūsų našlių namuose. Ir Augino vėjas, amžinas vėjas, pučiantis nuo jūros palauksiu. ir marių. Suskaičiavo gegutė hegzametrą pasto- Nusileidęs laiptais, jis stabtelėjo prie lango ir riui? Gegutė kukuoja visais laikais. Tik vėliau iš pasiklausė Tamaros pokalbio telefonu. Genadijaus C., prisiekusio Donelaičio kūrybos ir Eik tu, mamočka, koks vyras! Donelaitis. Būti- gyvenimo tyrinėtojo, Vasilijus išgirs, kad myli- nai ateik, pasakyk ir Varvarai, kad atlėktų... miausias poeto paukštis buvo lakštingala. Minė- Pakliuvau, šyptelėjo Vasilijus. Negi ir prie vokie- davo ją ir savo laiškuose kunigui Jordanui. „Rašyk čių kunigą Donelaitį bobos taip nešiojo ant rankų? man, kaip jūsų Lakštingala dainavo šiemet. Kaip O kodėl ne? Mados keičiasi, mainosi papročiai, mūsų dainavo, andai tau rašiau.“ Apie lakštinga- bet žmogaus prigimtis – ta pati. Ir visada bobai rei- lą sužinojo vėliau, tai nieko nekeičia, svarbiausia kia gero vyro. Su spragilu, ne su pieštuku. Bet argi misterija vyksta šiandien. Ne vakar ir ne rytoj, o jis rusas? Argi jis vyras? Liuteronas reformatas. šiandien jis jaučiasi esąs Donelaitis. Vasilijus už- Gal jie mylisi nenusirengę? Gal visai nesiporuoja? merkė akis ir šypsojosi – buvo kunigas, sėdėjo ant Dauginasi ląstelių skilimo būdu? Ką aš, kvailys, savo bažnytėlės laiptų. Iškukavo gegutė hegzame- kalbu? Jei Donelaitis buvo poetas, tai buvo aistrin- trą pastoriui. gas kaip Puškinas ir, be abejonės, jam reikėdavo Donelaiti, staiga išgirdo. Einam namo, stalas moterų. padengtas ir lova seniai paklota. Jis priėjo bažnyčią ir ilgai krapštėsi, kol atraki- Atsimerkęs jis pamatė tris moteris, stovinčias no surūdijusią durų spyną. Pastovėjo prieblandoje, ant tako. akys joje apsiprato, jis pamatė mažas duris ir medi- Man iš kairės – Varvara, paaiškino Tamara Bo- nius laiptus, vedančius į bokšto viršų. Tais laiptais risovna. Iš dešinės – Olenka. Jai dar blogiau nei neabejotinai laipiodavo poetas, galbūt lėtai, nesku- našlei. Jos vyrelis sėdi kalėjime. bėdamas, pasižvalgydamas į melsvas vakaro sute- Ak, jūs moterys, moterys, palingavo galvą Va- mas. Ko jis klausėsi, apie ką galvojo, kokie rūpes- silijus. čiai jį kamavo? Tikriausiai lipdamas laiptais savo Maloniai prašom, brangusis tėveli, Varvara pri- žingsnių ritmu jis dėliojo hegzametro skiemenis? tūpė ir pasiūlė Vasiai duonos ir druskos. Olia taip Buvo senas ir nejudrus, tais laiptais negalėjo laks- pat pritūpė kaip prieš kunigą, Tamara Borisovna tyti kaip koks piemuo. Bet juk ir jis kažkada buvo akis žemėn nudelbė. jaunas, kaip dabar šit poetas Vasilijus. Vasia stabtelėjo ir įsiklausė. Tolumoje pasigir- Buvo jau tamsu, niekas nematė, kaip poetas do žinoma paukščio giesmė: kukū, kukū, kukū... Vasilijus našlių namuose duoną į druską dažė. O Gegutė, ji skaičiuoja metus jau labai seniai, daug gal matė? Kas žino, kas žino? 54 Rambynas Nr. 1 (15)

K A M A N A

Aksavera Mikšienė Pagėgių savivaldybės folkloro ansamblio ,,Kamana“ vadovė

O buvo taip neseniai – tik prieš 34 metus. 1986 m. apdovanojimą - diplomą ir tapome diplomuotais žiemą būrys liaudies dainos mylėtojų susirinko į Šil- dainininkais. O tada reikėjo ansambliui sugalvoti galių kaimo kultūros namus ir nutarė susiburti į fol- pavadinimą. Gyvenome garsiajame Šilgalių ,,Ne- kloro ansamblį. Ansambliui vadovauti pradėjau aš, muno“ žirgyne, o ir dainoje, kokią bepaimdavome Aksavera Mikšienė, tuo metu dirbusi kultūros namų dainuoti, figūravo žirgas, net programą sukūrėme choro vadove. Man liaudiškas dainavimas buvo ne- ,,Vai žirge žirge “, tai nutarėme, kad mūsų ansam- svetimas, nes abu tėveliai buvo kaimo giedotojai, o blio pavadinimas turi būti susijęs su žirgu. Kolek- su mama ir seserimis dažnai namuose dainuodavo- tyvas ilgai svarstė, siūlė įvairius variantus, ginčijosi, me liaudiškas dainas. Kadangi ansamblyje dainavo tarėsi ir nutarė, kad gražiausias pavadinimas, susi- dzūkai, aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai, tai pra- jęs su žirgu, yra kamanos, kamanėlės, kamanužės, dėjome dainuoti įvairių regionų dainas, kurias atsi- liaudies dainose apdainuotos, neatsiejamos nuo nešdavo patys dainininkai, išmokę iš savo tėvų ar žirgo. Ansambliečiai nutarė, kad ansamblio pava- vyresnių brolių bei seserų. Pačią pirmą dainą folklo- dinimas bus ,,Kamana“. Tik vėliau supratome gerai ro ansamblis uždainavo aukštaitiškai ,,Gale lauka, neapgalvoję pavadinimo, kai mus pradėjo tapatinti gale lauka trys gulbelas plauka“. Šią dainą atsinešė su upeliu ,,Kamona“, tekančiu pro gretimą Stoniš- ilgametė ansamblio dalyvė, aukštaitė Ramunė Jasie- kių kaimą, net sulaukėme priekaištų, kad mes iš- nė. Ir visgi ansamblyje buvo daugiausia žemaičių, kraipėme upelio pavadinimą. kas ir nulėmė kolektyvo žemaitišką repertuarą. Ir taip 1986 m. prasidėjo Šilgalių kaimo folklo- Įsigijome žemaitiškus rūbus ir pradėjome rinkti že- ro ansamblio ,,Kamana“ kūrybinis kelias. Gal kokį maitiškas dainas. Nemažai dainų mums padainavo dešimtmetį rinkome ir dainavome žemaitiškas Ona Urniežienė ir Danguolė Alaburdienė, kilusios iš dainas. Paruošėme ne vieną programą apie žir- Raseinių raj., ansamblio dalyvė Antanina Dvarvy- gus, rugiapjūtę, šienapjūtę, vestuves, piemenėlius, tienė, kilusi iš Šilalės raj., Šilgalių kaimo gyventoja Kalėdas, Užgavėnes ir t.t. 1990 m. su rugiapjūtės Stefanija Bielskienė, kilusi iš Šilalės raj., Šilgalių kai- programa ,,Ėso aš į kalną tuom rugelių kirstie“ mo gyventoja Stefanija Jurjonienė, kilusi iš Degučių patekome į respublikinę dainų šventę. Nuo tada kaimo, Šilutės raj. folkloro ansamblis ,,Kamana“ dalyvavo kiekvieno- Tais metais Rumšiškėse buvo organizuojamas je respublikinėje dainų šventėje iki šių dienų, o jų respublikinis folklorinių ansamblių konkursas mūsų kūrybiniame kelyje buvo septynios. 1999 m. į ,,Ant marių krantelio“. Į šį konkursą patekdavo fol- Lietuvos radijo fondus įrašėme 10 surinktų žemai- kloro ansambliai, praėję dvi peržiūras – vietinę ir tiškų dainų. regioninę. Per pusmetį pasiruošęs programą, praė- Dainuodami Žemaitijos regiono dainas, vis jęs vietinę peržiūrą Šilutėje ir regioninę Kretingoje, dažniau krypome prie savo regiono. Iš pradžių se- Šilgalių kaimo folkloro ansamblis 1986 m. vasarą kėsi sunkiai. Savitos, specifine dainavimo manie- vyko į respublikinį folkloro ansamblių konkur- ra išsiskiriančios dainos atrodė ne tokios gražios są ,,Ant marių krantelio“. Čia mes gavome pirmą kaip žemaičių. Nežinau, ar mes prisijaukinome Rambynas Nr. 1 (15) 55

Šilgaliai 1988 m. Nuotrauka iš „Kamanos“ archyvo

Mildos diena Pagėgiuose 2010 m. Nuotrauka iš „Kamanos“ archyvo

Folkloro festivalyje ,,Į vidurio Lietuvą susiėję” Kėdainiuose, 2018 m. Nuotrauka iš „Kamanos“ archyvo 56 Rambynas Nr. 1 (15) jas, ar jos mus prisijaukino, bet pamažu pradėjo- širdžių, liaudies dainą, šokį, tautosaką, savo kraš- me dainuoti lietuvininkų liaudies dainas, gilintis tą mylinčių žmonių. Tai ne hobis, tai šitų žmonių į Mažosios Lietuvos kultūrą. Dainuodami paju- gyvenimo būdas, tai šeima, turinti savo tradicijas. tome šių dainų grožį, elegantiškumą, subtilumą. Švenčiame ansamblio dalyvių jubiliejus, prieš Ka- Kiekviena daina, atsinešta į repeticijas, atrodo gra- lėdas susirenkame į padėkos vakarą, vykstame į žesnė už anksčiau dainuotą. ekskursijas. Džiaugiamės kiekvieno dalyvio laimė- Panaikinus Šilgalių kaimo kultūros namus, jimais ir liūdime kartu atsitikus bėdai. Ansamblis folkloro ansamblis ,,Kamana“ ėmė priklausyti Pa- yra mišrus, šiuo metu dainuoja, groja ir šoka 21 da- gėgių savivaldybės kultūros centrui. Savivaldy- lyvis nuo 9 m. iki 76 m. amžiaus. Visus: ir jaunus, bės administracijai skyrus mums lėšų, įsigijome ir senus – jungia vienas noras dainuoti. Dalyviai į Mažosios Lietuvos regiono tautinius kostiumus ir repeticijas, kurios vyksta Šilgalių daugiafunkci- tapome Pagėgių savivaldybės folkloriniu ansam- niame centre, atvyksta iš Bitėnų, Stoniškių, Pane- bliu ,,Kamana“, puoselėjančiu Mažosios Lietuvos munės, Tilžės, Berštininkų, Lumpėnų, Šilgalių, regiono tradicijas. Pagėgių. Nuo mažens pradėjęs dainuoti užaugo Per 34 - erių metų kūrybinį laikotarpį koncer- „Kamanos“ jaunimas: Aidutė, Kostas, Linėja, Karo- tavome Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje. Su koncer- lina, Aurelija, Augustas, vėliau prisijungusios Vita- tais aplankėme šiuos Lietuvos miestus ir rajonus: lija, Evelina, Laura. Lietuvininkų tarme kalbantys Klaipėdą, Juodkrantę, Kretingą, Šakius, Kėdainius, Aurelija Jankauskytė ir Augustas Reikertas gražina Raseinius, Gargždus, Priekulę, Veliuoną, Jurbarką, mūsų programas, dalyvaudami įvairiuose pasako- Kauną, Šiaulius, Panevėžį, Šilutę, Merkinę, Vilnių. tojų konkursuose, tampa laureatais ir garsina mūsų Ne po vieną kartą dalyvauta respublikiniuose bei ansamblio vardą. Didžiuojamės savo ilgamečiais tarptautiniuose folkloro festivaliuose: ,,Atatara dalyviais: Ramune Jasiene, Vladu Sidaravičiu, Val- lamzdžiai“, ,,Tek saulužė ant maračių“, ,,Parbėg du Geču, Robertu Maziliausku, Osvaldu Armonu, laivelis“, ,,Baltica-2013“ (Latvija), ,,Vėjužio pu- Kristina Kaniaviene, Laimute Žemguliene, Kęstu čiant“, ,,Aš padainūsiu dainų dainelę“, ,,Išbėg išbė- Bytautu, Kazimieru Kavoliu, Vida Gečiene, Veru- ga iš Rusnies kiemo“ ir kt. te Jociute, Birute Kačiuliene, Irena Bitiniene, vėliau 2014 m. už krašto etnines kultūros sklaidą Lietu- prisijungusiomis Elena ir Regina. Noriu paminė- voje ir užsienyje tapome ,,Pagėgių krašto garsintojai ti ansamblio pradininkus, nuo kurių ir prasidėjo 2014“ ir buvome apdovanoti Jūratės Jablonskytės - folkloro ansamblis ,,Kamana“: Danguolė ir Sta- Caspersen (Šveicarija) asmenine premija. 2018 m. nislovas Alaburdai, Genovaitė Januškienė, Zofija Martyno Jankaus 160-osioms metinėms paminėti Petrauskienė, Antanina Dvarvytienė; jau anapilin išleidome diską su gražiausiomis Martyno Jankaus išėję Onutė Ramoškienė, Morta ir Antanas Šepu- surinktomis ir užrašytomis lietuvininkų dainomis. čiai, Antanas Mikša, Irena Bašinskaitė, Vincas Daš- Per šį laikotarpį įsigijome daug draugų ne tik Lie- kauskas, Algimantas Dargužas. Tai žmonės, ku- tuvoje, bet ir užsienyje. riems artima mūsų liaudies kultūra, be kurios mes Tačiau nieko to nebūtų buvę, jeigu nebūtų nuo- nebūtume lietuviais. Rambynas Nr. 1 (15) 57

Edukacinės erdvės mokyklos aplinkoje

Marytė Gečienė Vilkyškių Johaneso Bobrovskio gimnazijos mokytoja metodininkė

Štai nuskamba mokyklinis skambutis. Istorijos funkcionali. Ją apibūdina šie bruožai: „klasės be mokytoja vedasi mokinius prie istorinio pastato sienų“ (patogios, įvairios paskirties ir lengvai ir pradeda pamoką. Biologijos mokytoja keliauja pertvarkomos erdvės, mokyklos patalpų nau- prie specialiai pasodintų augalų ir moko vaikus dojimo įvairovė, „klasės lauke“ ir kitoks moky- juos sisteminti, rodo tų augalų grupių požymius. klos teritorijos pritaikymas ugdymui(si)); <...> Pradinių klasių mokytoja keliauja su vaikais po- mokinių indėlis kuriant aplinką (įgyvendintos jūčių takeliu ir kuria istorijas apie akmenėlius, mokinių idėjos ir projektai, jų darbai, kūri- kankorėžius, o geografijos mokytoja su mokiniai, daiktai aplinkoje); <...> Atvira ugdymo(si) niais jau nustatinėja pasaulio šalis ir skaičiuoja aplinka – nuo tradicinių klasių erdvių pereina- atstumus iki artimiausių Europos miestų. Fizi- ma prie „klasių be sienų“: ugdymo(si) procesas kos mokytojas su gimnazistais prie vėjo jėgainės gali vykti <...>mokyklos kieme ir kitose vidinė- analizuoja fizikines jėgas, energijos virsmus… se bei išorinėse mokyklos erdvėse<...>.“ Ne, tai ne akimirkos iš svajonių mokyklos. Taip Kaip tokia aplinka atrodo realiai? Kaip ją to- realiai gali dirbti ir mokytis Vilkyškių Johaneso kią sukurti? Kai 2017 metais pamačiau vasaros Bobrovskio gimnazijos mokytojai ir mokiniai. kursus „Gamtamokslinis ugdymas netradicinė- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo se aplinkose“, nedvejodama nuvykau. Vėliau ministro patvirtintoje „Geros mokyklos kon- dar daugiau patirties pasisėmiau seminare Aus- cepcijoje“ apie ugdymosi aplinkas, sakoma: trijoje, kuriame ne tik pamačiau, bet ir realiai iš- „Ugdymo(si) aplinka: dinamiška, atvira ir bandžiau įvairias edukacines erdves Hirchtetten,

Ugdymosi erdvės planas. M. Gečienės nuotrauka 58 Rambynas Nr. 1 (15) Kittenberg teminiuose soduo- asmenybę daug kas vadino žiniuone. Labiausiai žinomos dakta- se, Vienos universiteto bota- rės E. Šimkūnaitės knygos: „Gyvačių karalystė“, „Indraja – Saulės nikos sode, Loisium, Washau duktė“, „Gyvenimo receptai“, „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“, slėnyje, Halštato miesteliuo- „Ką žino tik ragana, arba gyvenimas be tablečių“. Tad žiniuonės se, Melko vienuolyne. Gimė vardas jai prilipo pelnytai – už žinias, liaudies medicinos išma- įvairių idėjų ir planų kažką nymą ir puoselėjimą, didžiulį norą padėti žmonėms. Ji rinkdavo panašaus sukurti ir pritaikyti vaistažoles labai kruopščiai, jas derindavo, žinodavo, nuo kokių mokyklos aplinkoje. Apie tai ligų, kokiomis proporcijomis jų turi būti. Tai buvo šventas reika- papasakojau mokyklos direk- las, nes „šmugeliuoti“ gydomaisiais augalais nevalia, nors kartais torei Rimai Auštrienei, kuri ji sakydavo, kad organizmas pats atsirinks, kokia iš tų žolelių jam pritarė idėjai. Supratome, kad tuo metu reikalingiausia. Todėl vaistinių augalų sodelį ir pavadi- reikės ne tik lėšų, bet ir moky- nome raganos vardu. Lietuvoje vaistiniai augalai pradėti tyrinėti klos bendruomenės įsitrauki- XVIII a. Iki šiol mūsų šalyje gyvuoja turtingos vaistažolininkystės mo, nes juk „vienas lauke ne tradicijos. Visuotinio žolių pažinimo pagrindus turėjo kiekvienos karys“. Pristačius idėją moky- šeimos motina, o specialiosios žinios apie žoles buvo žolininkių, klos bendruomenei pasigir- raganų, užkalbėtojų sfera. Merginos ne tik pasodino augalų, vedė do daug nuogąstavimų, jog pamokėles, vaišino arbatomis, bet padarė ir raganos lėlę, sukūrė tai per sunku, brangu, viskas žaidimų ir veiklų mokiniams, kurios padeda pažinti paprasčiau- bus išlaužyta ir idėjos įgyven- sius vaistinius augalus ir jų savybes. dinimui reiktų bent kelerių metų... Bet žingsnis po žings- 2. Alpių kalnų sodelis nio mokytojai rinkosi sau įdomias vietas, būrė aplink Šį mažą kalnų fragmentą man padėjo įrengti Tautvydas Čepaus- save mokinius ir net patys ne- kis, Aivelijus Poška ir Tomas Pocius. Alpinariumas – tai akmenuoto patikėjome, jog per vienerius kalnų augalų gėlyno imitacija. Akmenys atlieka ne tik dekoratyvi- metus įkūrėme 11 ugdymosi nę funkciją, tačiau teikia užuovėją, vėsą, drėgmę augalams. Ren- sodelių. Taip pavadinome te- kantis akmenų tipą, labai svarbu žinoti, jog pasirinkti akmenys nu- mines ugdymosi erdves. lems dirvos pH ir turės įtakos augmenijos parinkimui. Smiltainių pH neutralus, todėl greta jų puikiai augs dauguma alpinariumo 1. Raganos sodelis augalų. Dolomito ir kalkakmenio pH yra šarminis, tad tarp jų augs tik kalkingą dirvą mėgstantys augalai. Granito ir bazalto pH yra Tai Agnės Haidarovaitės ir rūgštinis. Be to, labai svarbus alpinariumo dirvožemis. Jis neturi Samantos Skrodenytės projek- būti derlingas, kitaip augalai greitai augs ir kalva neteks dekoraty- tinis darbas. Merginos išsirin- vumo. Paprastai ruošiamas durpių, biohumuso, žvyro arba smul- ko mokyklos erdvėje labiau- kių akmenukų mišinys. Dirvožemis turi būti laidus, lengvos struk- siai patikusį augantį vaistinį tūros, kad vanduo lengvai nutekėtų, o šaknys galėtų augti. Alpių medį – gudobelę – ir šalia pasodino vaistinių augalų: ra- munių, šalavijų, gaurometį, medetkų, ežiuolių, rasakilą, mėtų, žemuogių, čiobrelių. „Tu tik pratrauk iki šviežios žolės, o tada jau gyvensi” – tai lietuvių liaudies posakis, kurį sakydavo žmogui susirgus. Nuo seno žinota, jog pirmosios žolės ir brinkstantys pum- purai yra vitaminų šaltinis. Nuo seno žolininkės, žiniuo- nės būdavo vadinamos raga- nomis. Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996) – mokslininkė, botanikė, žolininkė, ne kartą pusiau juokais, pusiau rimtai yra prisistačiusi: „Aš esu Lie- tuvos ragana“. Šią išskirtinę Pamoka Raganos sodelyje. M. Gečienės nuotrauka Rambynas Nr. 1 (15) 59 kalnų sodelyje auga šil- poslinkį. Mokosi nustatyti pasaulio (horizonto) kryptis su gnomonu (jo ropės, šilokai, levanda, metamu šešėliu). žemaūgiai vilkdalgiai, juka, lieknoji plukė, 4. Muzikinis sodelis vaistučiai ir kiti augalai, kurie geba taupyti van- Spalvingas ir linksmas. Sukurtas pradinių klasių mokytojų Ritos Va- denį. Juk kalnuose au- liukienės, Egidijos Jurkšaitienės ir Ligitos Kazlauskienės padedant ma- galai auga ekstremalio- žiesiems mokinukams. Muzika yra natūrali kiekvieno vaiko kasdienio mis sąlygomis: saulės gyvenimo dalis. Ji kuria įvairiapusę jausmingą vaiko aplinką, skatina daug, karšta, drėgmės džiaugsmą ir pasitikėjimą, ugdo kūrybiškumą ir originalumą, taip pat mažai, dirvožemis gali įgalinti vaikus nebijoti rizikuoti ar net daryti klaidų. Muzikinė siena skurdus, o vėjas nupu- skatina aktyviai muzikuoti ir improvizuoti, ritmuoti, atlikti kūrybines čia susidariusį humusą. užduotis, lavinti mokinių saviraišką, kviečia eksperimentuoti. Jos dėka Vandenį augalai prisi- atskleisti įvairūs garsai, tekstūros, spalvos ir muzikiniai patyrimai sti- taikę taupyti įvairiai: muliuoja smegenų ląsteles, lavina vaizduotę, muzikinę klausą. Veikla su vieni turi vaškuotus ritmais gali nuraminti ar sukelti emocijas, padėti kūnui ir protui dirb- lapus, kiti siaurus, mė- ti išvien. Muzika padeda vystytis intelektinėms galioms, socialiniams singus ar plaukuotus. įgūdžiams, didinti emocinę brandą, padeda vystytis motoriniams ar net Visi šie prisitaikymai kalbos gebėjimams. Naudojantis muzikine siena galima žaisti įvairius leidžia augalams išgy- muzikinius žaidimus, sekti muzikines pasakas, įgyvendinti kitas muzi- venti. O mokiniai visus kines idėjas. požymius gali pamatyti, pačiupinėti vienoje 5. Basakojų takelis vietoje. Jį kartu su savo mokinukais kūrė pradinių klasių mokytojos Jūratė 3. Geografijos aikštelė Lalaitė, Deimantė Kerpė ir specialiojo ugdymo mokytoja Lina Mase- dunskienė. Basakojų takelis – ne tiesiog takas, kuriuo galima žingsniuo- Fizikos mokytojas ti basomis, o sveikatingumo sistema, pagrįsta 19 a. vokiečių dvasininko, Petras Stankus ir geo- natūropato Sebastian‘o Kneipp‘o mokymu. Ši viena iš daktaro S. Knei- grafijos mokytoja Vi- po sukurtų ir pritaikytų procedūrų yra skirta masažuoti pėdas ir akty- dutė Stankuvienė įren- vinti nervinius taškus. Pėdų masažo metodika remiasi Rytų medicinos gė šią aikštelę kartu su patirtimi. Kiekvienas pėdos taškas yra susijęs su kuriuo nors žmogaus mokiniais. Orientavi- vidaus organu, todėl šių taškų poveikis gydo įvairiausias ligas. Pėdose masis – mokėjimas nustatyti pasaulio kryptis vietoje pagal įvairius gamtos požymius, naudojantis kompasu, že- mėlapiu ar globaline padėties nustatymo sistema (GPS). Geografijos pamokų metu pagal pasaulio krypčių rodyklę mokiniai mokosi nustatyti kryptis į Lietuvos bei kitų šalių miestus ir apskaičiuoti kilometrus, nustatyti azimutą į įvairius objektus ir sudaryti planą, nurody- ti pagal vėjarodę vėjo kryptį, pagal mastelį braižyti poslinkio vek- torius nuo šios stotelės iki pasirinktų miestų bei grafiškai skaičiuoti Muzikuojame kitaip. M. Gečienės nuotrauka 60 Rambynas Nr. 1 (15) yra daugiau nei 7 tūkstančiai aktyvių nervų ga- 3. Vandens pertekliaus išskyrimu – „ašaroji- lūnėlių, todėl ši terapija gerina kraujotaką, akty- mu“, vadinamu gutacija. Taip „ašaroja“ žemuo- vina medžiagų apykaitą, padeda stiprinti imu- gių, garšvos lapai. ninę sistemą. Taip pat skatina kraujo bei limfos tekėjimą ir yra taikoma stuburo, virškinamojo 7. Augalų istorijos sodelis trakto, regėjimo, nosies, gerklės ligų gydymui, bendram atsipalaidavimui. Vaikštant nelygiais Tai dažniausiai biologijos pamokose naudoja- paviršiais daromas poveikis širdies, kraujagys- ma erdvė. Vienoje vietoje galima rasti visus au- lių ir nervų sistemai, veikiama raminamai, at- galų karalystės skyrius (samanas, sporinius in- palaiduojančiai. Einant basomis (tai yra esminė duočius, plikasėklius ir gaubtasėklius) ir tokius sąlyga), jaučiami skirtingų gamtos formų pri- senovinius augalus kaip ginkmedis, tulpmedis, silietimai. Jie masažuoja ir stimuliuoja įvairius magnolija. Ilgą laiką, kol žemėje dar nebuvo de- taškus pėdose. Plokščiapėdystės profilaktikai guonies ir ozono sluoksnio, pirmykščiai orga- ypač veiksmingas vaikščiojimas basomis nely- nizmai galėjo vystytis tik gilesniame jūrų van- giais paviršiais, nes stiprėja kojų raumenys ir denyje, storo vandens sluoksnio saugomi nuo raiščiai. Vaikučių kojytėms labai sveika basomis kenksmingos kosminės spinduliuotės. Kai kurie žaisti įvairius judriuosius žaidimus ar atlikti organizmai įgavo žalio chlorofilo ir ėmė vykdyti pratimus pėdoms ir raumenims. fotosintezę. Tai buvo labai reikšmingas įvykis, nes atmosferoje ėmė kauptis deguonis, pradėjo 6. Meteorologinė stotelė formuotis ir ozono sluoksnis. Augalai išsivystė iš dumblių. Prieš 400 milijonų metų į sausumą Nuo senų senovės žmonės stebėdavo gamtą ir išsikėlę daugialąsčiai dumbliai davė pradžią nuspėdavo artėjančius orus. Stebėjimai buvo per- pirmiesiems augalams – psilofitams. Jie daugi- duodami iš kartos į kartą ir padėdavo žmonėms nosi sporomis. Vėliau atsirado samanos. Prieš dirbant ūkio darbus. Vėliau stebėjimų rezultatai 300 mln. metų iš psilofitų atsirado sporiniai in- buvo patvirtinti moksliniais tyrimais. Apiben- duočiai, kurie jau turėjo stiebus, lapus ir šaknis. drinti ilgamečių gamtos „barometrų“ parodymai Šiltas ir drėgnas klimatas buvo palankus augti ir suformavo meteorologijos šaką – biometeorolo- daugintis paparčiams, asiūkliams bei pataisams. giją, kuri tiria atmosferos bei biologinių procesų Vėliau Žemėje pasidarė sausiau ir šalčiau, spo- sąveiką. Šią stotelę įkūriau priderinusi vietą prie riniai induočiai ėmė nykti, atsirado primityvių jau praėjusių metų dvyliktokų pasodintų alyvų, plikasėklių augalų, vėliau – tobulesnių plika- mat jos irgi prognozuoja orus – prieš lietų stipriai sėklių – pušų, eglių, kėnių. Galiausiai atsirado kvepia. Pasodinau ir indinę kaną, kad galėtume gaubtasėkliai (žiediniai) augalai. Jie – labiausiai stebėti augalų ašarojimą. Oro drėgmė supran- prisitaikę gyventi sausumoje. Šie augalai greitai tama kaip vandens garų kiekis ore. Augalai ir paplito visoje žemėje ir auga jau daugiau kaip gyvūnai įvairiai reaguoja į drėgmės pokyčius. 60 mln. metų. Augalus tiria daug mokslų: ben- 1450 m. vokietis Nikolas Cryftsas sukūrė pirmąjį drosios botanikos, augalų anatomijos, fiziologi- prietaisą oro drėgmei matuoti, kurį pavadino hi- jos, sistematikos. Yra specialiųjų mokslų, skirtų grometru (drėgmėmačiu). Geras oro drėgmėma- tik vienai augalų grupei tirti, pavyzdžiui, den- tis yra pušies kankorėžis. Kankorėžio žvyneliai drologija tiria tik sumedėjusius augalus, briolo- jautriai reaguoja į drėgmės pokyčius. Jų paskirtis gija – samanas. yra apsaugoti sėklas, todėl kai oras drėgnas, jie susiglaudžia. Augalų rūšių, padedančių nuspėti 8. Johaneso Bobrovskio pievelė lietų, žinoma apie 400. Augalai lietų pranašauja trimis būdais: Lietuvių kalbos mokytojos Rima Navickienė 1. Judesiais, padedančiais apsaugoti augalo ir Asta Dapšienė kūrė šią pievelę su savo moki- organus nuo lietaus: taip daro vijokliai, kiaul- niais. Johanesas Bobrovskis, Tilžėje gimęs XX a. pienės, medetkos. Prieš lietų raudonieji dobilai vokiečių rašytojas, Vilkyškių apylinkes vadino tė- ir kiškiakopūsčiai suglaudžia trilapius lapelius, viške. Jis vaikystės ir jaunystės metais vasarodavo o stambialapiai šakiai, priešingai, juos išsklei- pas giminaičius Mociškiuose ir Vilkyškiuose. Šią džia. žemę rašytojas mylėjo, ją jautė, pažino. Gamta kū- 2. Kvapais, padedančiais privilioti žiedų ap- rėjui labai svarbi. Romane „Lietuviški fortepijo- dulkintojus. Prieš lietų kai kurių augalų žiedai nai“ J. Bobrovskis mini daug augalų, net 45 rūšis. smarkiai pakvimpa. Tokie kvepiantys lietaus Dažniausiai pastebimi pievų augalai – rugiagėlės, pranašai yra baltažiedės naktižiedės, lipikų, aly- kmynai, ramunės. Pasigrožėkime keliomis ištrau- vų, jazminų, petunijų, barkūnų žiedai. komis iš kūrinio „Lietuviški fortepijonai“: Rambynas Nr. 1 (15) 61 „Žemai apačioj matai upę, o prieš save kitą balses ir priebalses. Mokytis galima įdomiai ir krantą, iš pradžių tik smėlėtą ruožą, <...>, o to- linksmai. Mokytoja su mokiniais suskaičiavo, liau pievas, bekraštes, žalias.” kad jau buvo sudėta apie 100 skirtingų žodžių. „Pusė valandos kelio žvyruotu plentu, pro Palumpius <...>, paskui vis dažniau smėlis, smė- 10. Istorijos sodelis lėtos pievos, krūmynai...“ „... į vakarus nuo Rambyno kalno: <...> šeiva- Mokytoja Sonata Jončienė su mokinių pagal- medžio ir laukinių serbentų krūmai, už jų spy- ba kūrė šį sodelį šalia pastato, kuris yra tiesio- gliuočiai, eglės ir pusdžiūvės pušys.” giai susijęs su istoriniu įvykiu sovietmečio lai- Mėgaujantis Johaneso Bobrovskio gamto- kotarpiu. 1955 m. vasario 16 d. devyniolikmetis vaizdžiu, tyliai norisi ištarti Justino Marcinkevi- Pranas Lukošaitis virš elektros pastotės iškėlė čiaus mintis: „.. ir paukščiai tie patys, ir medžių trispalvę vėliavą. Už tai sovietų buvo suimtas ir ar žolių sėklas vėjas ir upės srovė neša <...> kaip nukankintas. Šio drąsaus jaunuolio garbei pava- senas legendas ir padavimus.“ dinta gatvė Vilkyškiuose. Pievelėje pasodinome dažniausiai sutinkamus Lietuvos valstybė susikūrė tik 1240 m., o ją pievų ir kultūrinius augalus: baltagalves, vadina- valdė vienintelis mūsų karalius Mindaugas (1253 mas ramunėmis, smaliukes, katilėlius, šalavijus 07 06), kunigaikščiai, bajorai, didikai. Lietuvos ir daugelį kitų. Kiekvienas augalas įdomus savo Didžioji Kunigaikštystė, kaip feodalinė valstybė, išvaizda, kvapu, panaudojimo galimybėmis. gyvavo iki XVIII a. pab., o XV a. valdant kuni- gaikščiui Vytautui tapo didžiausia Europos vals- 9. Linksmoji anglų kalbos abėcėlė tybe. Po 1795 m. III ATR padalinimo LDK nustojo egzistavusi, nes didžioji jos dalis atiteko Rusijos Čia mokytoja Vida Povilaitienė su mokiniais imperijai, o Mažoji Lietuva – Rytų Prūsijai. Pasi- sukūrė mokymosi priemonę iš ant plytelių su- baigus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. va- rašytų raidžių. Šioje abėcėlėje yra 26 lotyniškos sario 16 d. Lietuva paskelbė Lietuvos Nepriklau- raidės ant 26 plytelių. Šia priemone galima dė- somybės Aktą. Nepriklausoma valstybe išbuvo lioti žodžius, sakinius, mokytis teisingai ištar- 22 metus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ti, dainuoti, sudėti abėcėlę eilės tvarka, atskirti Lietuvai teko iškęsti sovietų ir nacių okupacijas.

Vabzdžių viešbutis . M. Gečienės nuotrauka 62 Rambynas Nr. 1 (15) Trėmimas – vienas iš skaudžiausių Lietuvos atsikraustys kiti, todėl viešbučio „gyventojai“ istorijos laikotarpių, kai Lietuvos piliečiai prie- nuolat keisis, kaip ir tikrame viešbutyje. Vieni varta buvo iškeldinti iš savo namų ir išvežti į čia maitinasi, kiti slepiasi ar žiemoja, treti dau- atšiauriausias Rusijos vietoves. Masiniai gyven- ginasi. Kas gyvena viešbutyje? Bitės, kamanės, tojų trėmimai prasidėjo, kai Sovietų Sąjunga vapsvos, drugiai, plėšrūs ir augalėdžiai vabalai, okupavo Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. Pagrindi- šimtakojai. Kartu čia gali gyventi grybai, kerpės, nis tikslas buvo sunaikinti Lietuvos savarankiš- moliuskai, vėdarėliai, vorai. Stebėdami čia gy- kumą, gimtąją kalbą, religiją ir patriotizmą. Visi, venančių gyvūnų gyvenimą, galime pamatyti ir kas priešinosi ar kitaip nevykdė okupantų rei- niekad nematytų vabzdžių. kalavimų, buvo negailestingai baudžiami repre- sijomis, įkalinimu ar trėmimu. Masinis Lietuvos Visus sodelius apjungėme akmenukų take- piliečių trėmimas prasidėjo nuo 1941 m. birželio liu. Prie kiekvienos stotelės padarėme stendu- 14 d. (paskelbta Gedulo ir vilties diena) ir tęsėsi kus, kad ne tik pamokų metu, bet ir laisvalaikiu iki 1953 m. Per visą laikotarpį buvo ištremta apie vaikai, gal net kartu su tėveliais, galėtų prieiti, 130 tūkst. Lietuvos gyventojų. Didžiosios depor- paskaityti apie tai, ko čia galima išmokti. Visi tacijos vadintos romantiškais vardais: 1948 05 22 augalai turi etiketes su lietuviškais ir lotyniš- – „Vesna“ (Pavasaris), 1949 03 25 – „Priboj“ (Ban- kais pavadinimais. Mokytojai pritaiko sodelius gų mūša), 1951 10 2-3 – „Osen“ (Ruduo). Sodely- prie mokymo programų, kuria pamokų planus, je padaryti geležinkelio bėgiai, simbolizuojantys dalijasi patirtimi su kolegomis. Mokiniams pa- trėmimus į Sibirą, todėl šalia auga sibiriniai vilk- mokos įvairinamos ne tik klasėse, bet ir lauke, dalgiai ir scylės. Šalia pasodinti augalai – bajo- nesvarbu koks sezonas. Kuriant sodelius įdėtas rės, buožainės – kurie kalba apie didikų titulus, didžiulis mokyklos direktorės indėlis, kuri rū- o sinavado žiedas – kaip karaliaus karūna. Juk pinosi lėšomis, o prižiūrint sodelius dalyvauja turėjome vieną karalių – Mindaugą. Taigi, įdo- visa mokyklos bendruomenė. 2018 m. birže- mūs ir painūs istorijos vingiai... lio 12 dieną vyko erdvių atidarymo šventė. Šį „Asmenybė negali būti visapusiška be ryšio projektą skyrėme Lietuvos valstybės atkūrimo su tauta. Tik per tautos dvasią žmogaus sąmo- 100-mečiui paminėti. Kai kas gali pasakyti, kad nė atsiskleidžianti moksle, mene, moralėje.” visa tai galima pamatyti muziejuose, natūralioje Vydūnas. gamtoje, bet pamokos laikas yra ribotas, todėl mes galime mokyti savo vaikus čia ir dabar. Iš- 11. Vabzdžių viešbutis vykstame ir į parkus, muziejus, rezervatus, bet tam skirtų lėšų yra labai nedaug, tad mokyma- Vabzdžiai sudaro net 90% pasaulio gyvūnų sis šalia – šiuolaikiška, inovatyvi ir puiki gali- rūšių. Šiandien žinomų vabzdžių rūšių yra dau- mybė mokytis klasėje be sienų. giau kaip milijardas. Mokslas apie vabzdžius Taigi mokiniai gali žvelgti į šį pasaulį ir stebė- vadinamas entomologija. Vabzdžių viešbučio ti stulbinamą gamtos įvairovę, grožį, prisitaiky- paskirtis – saugoti biologinę įvairovę, kuri grei- mus, kiekvienas pasivaikščiojimas takeliu gali tai nyksta dėl žmogaus veiklos. Visi augalai, būti didžiulis atradimas, kiekvienas akmenė- gyvūnai, grybai ir mikroorganizmai yra būtini lis, kankorėžis ar augalas gali pasakoti nuosta- nenutraukiamam gyvybės ratui. Miestų plėtra ir biausias istorijas. Visa tai skatina nepasotinamą pramonės veikla sutrikdo natūralius vyksmus, smalsumą, pagarbą gamtai, tyrinėjimų troški- todėl mažėja biologinių rūšių. Žmonės yra pri- mą, atradimų džiaugsmą. sijaukinę tik vieną vabzdį – bitę. Apie kitų vabz- Kas du metus Lietuvoje vyksta mokyklų edu- džių svarbą ir gyvenimą žinoma mažai. Vabz- kacinių erdvių konkursai, kuriuos inicijuoja Lie- džių viešbutis padeda geriau susipažinti su jų tuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeri- įvairove, svarba ir funkcijomis ekosistemose. ja, o organizuoja Lietuvos mokinių neformaliojo Daugelis vabzdžių žiemoja suaugėlio stadijoje. švietimo centras. Pabandėme ir mes parodyti ką Gamtoje jie žiemoja po medžių žieve, paklotė- sukūrėme ir netikėtai patekome tarp 23 mokyklų je, po lapais, drevėse. Vabzdžių nameliai gali nugalėtojų. Džiaugiamės įvertinimu ir neketina- būti vystymuisi tinkama buveinė ir žiemavie- me sustoti. Galvose jau sukasi naujos kūrybinės tė, o naktiniams vabzdžiams – ir slėptuvė die- idėjos. Jeigu ir Jums įdomu – atvykite į Vilkyškių ną. Medienai pūvant, vieni tą namelį paliks, bet Johaneso Bobrovskio ugdymosi sodelius. Rambynas Nr. 1 (15) 63

Zusammenfassung

Der Aufsatz „In Erinnerung an die Schützen ßisch-Litauers. In Erinnerung an den Major des Landes Pagėgiai“ von Edmundas Mažrimas Jonas Šimkus“ von Rasa Šimkutė wurde am ist dem 100. Jubiläumsjahr der Gründung des 30. Nowember 2018 in Pagėgiai zum Anlass des Schützenvereines gewidmet. Der 27. Juni 1919 100. Jubiläums der Unterzeichnung des Tilsiter gilt als Gründungsdatum des Schützenvereines Aktes vorgelesen. Mit der Einwilligung der Au- in Litauen. Die Schützenbewegung und ihre torin wird der Text des Berichtes, ergänzt mit Ideen breiteten sich schnell aus Kaunas durch den historischen Photos aus den Beständen des das ganze Litauen aus, etwas später erreichten Archives von Martynas Jankus-Museum, den sie auch Kleinlitauen. Im Klaipėda-Gebiet war Lesern der Zeitschrift angeboten. der Schützenverein Litauens in den Jahren 1923- 1939 tätig. Zwar gehörte der Schützenverein „Regina Jokubaitytė ist Gründerin und lang- vom Klaipėda-Gebiet dem Zentralvorstand an, jährige Leiterin des Volksensembles „Verdainė“ aber er wurde in einer ganz anderen Umgebung aus dem Bezirk Šilutė. Die Mitglieder des En- gegründet, deswegen unterschied sich seine Tä- sembles „Verdainė“ repräsentieren einige Ge- tigkeit in Anbetracht lokaler Umstände von der nerationen: Urgroßeltern, Großeltern, Eltern, Tätigkeit der Schützen in Großlitauen. Kinder und Enkelkinder. Das Repertuar besteht aus Liedern, Tänzen und Spielen Kleinlitauens, Im Aufsatz „Litauisch-Kuren auf der Ku- deswegen ist das Ensemble ein Vertreter nicht rischen Nehrung: vom Aussterben bedrohte nur von Šilutė, sondern des ganzen Kleinlitau- kulturelle und sprachliche Gemeinschaft“ ens. Die Leiterin Regina Jokubaitytė nahm zu- gibt die Mitarbeiterin des Instituts für litauische sammen mit den Mitgliedern des Ensembles Sprache Dalia Kiseliūnaitė eine historisch-sozi- an vielen Festpielen der Volksmusik teil. Das olinguistische Übersicht über den vom Ausster- Ensemble wurde mit dem angesehenen Preis ben bedrohten baltischen Geolekt der Kuren. Sie „Sidabrinė nendrė“ ausgezeichnet. Die Leite- legt Angaben zu seiner Forschung und Doku- rin nennt das Ensemble ihre Familie. Ihre ganze mentation vor und beschriebt seinen heutigen Energie, Kenntnisse und Liebe zur Volksmusik Zustand. Die Forscherin betont den Wert dieser sind Kleinlitauen gewidmet“, so wird diese Per- Sprache für die Sprachwissenschaft und Antro- sönlichkeit im Aufsatz „Regina Jokubaitytė – pologie. Die Autorin freut sich darüber, dass Mutter von “Verdainė” von Giedrė Skipitienė die Zusammenarbeit der Wissenschaftler und dem Leser vorgestellt. kulturengagierten Menschen sowie das Interes- se der lokalen Einwohner an der Sprache der Im Aufsatz „Zollämter des Imperiums und Litauisch-Kuren in den letzten Jahren zunimmt. das erneuerte Museum von Tauragė“ erzählt sein Autor Darius Kiniulis über die Verlegung Der Vortrag “Die Seelenstärke eines Preu- der ganzen Kleinstadt Tauragė (Tauroggen) auf 64 Rambynas Nr. 1 (15) einen neuen Ort nach dem Großbrand Anfang und seines Schaffens, über die wichtigsten Mo- des 19. Jh. und über sein Wachsen, als die Land- mente seiner Tätigkeit und Preise, mit denen er straße Tilsit-Tauragė fertig gelegt wurde. Hier ausgezeichnet wurde. Auch wird seine Kurzge- wird darüber berichtet, wie das Zollamt des rus- schichte „Našlių namai“ („Haus der Witwen“) sischen Imperiums gebaut wurde und was Inte- hier veröffentlicht. ressantes dort passierte. In Erinnerung wird das Autorennen um die Welt von Paris nach New Das Ensemble der Volksmusik ,,Kamana“ York von 1908 gerufen. Auch wird das wenig wurde im Jahr 1986 gegründet. Die Mitglieder bekannte Zollamt Deutschlands in Lauksargiai des Ensembles tragen die Trachtenkleidung beschrieben. von Kleinlitauen, pflegen die Traditionen der Preußisch-Litauer, interessieren sich für ihre Le- Eugenijus Skipitis präsentiert den Lesern bensweise und historische Vergangenheit. Auch der Zeitschrift einen Photobericht „Photoge- Lieder Kleinlitauens werden gesungen. Das schichten: Panemunė“ des Journalisten Paulius Repertuar des Ensembles umfasst auch Lieder, Lileikis. Veröffentlicht werden Dokumentar- Tänze und Spiele anderer Regionen, weil unter photos vom 18. März 1990. den Mitgliedern einige Vertreter anderer Regi- onen sind. So berichtet Aksavera Mikšienė im Am 1. Mai 1732 wurde in Trakėnai, zwischen Aufsatz „Kamana“, Leiterin des Ensembles seit Stalupėnai (heute russ. Nesterov) und Gumbynė seinem Gründungstag bis heute. (heute russ. Gusev), die preußische Pferdezucht- anstalt (Königlich Preußische Stuttamt Trakeh- Im Aufsatz „Edukationsräume in der Schu- nen) gegründet. Eine zielgerichtete Zuchtwahl lumgebung“ stellt die Autorin Marytė Gečienė führte dazu, dass in der 2. Hälfte des 19. Jh. ein Projekt vor, das im Johannes-Bobrowski- eine lokale Pferderasse Ostpreußisches Warm- Gymnasium in Vilkyškiai durchgeführt wurde, blut herausgezüchtet wurde. Im Aufsatz „Ros- vor: “Es wurden 11 Edukationsräume geschaf- se der Trakehnen-Rasse machen die Heimat fen, die zum Lernen geeignet sind. Das Projekt berühmt“ von Egidijus Bacevičius werden die wurde dem 100. Jubiläum der Staatlichkeit der Dokumentarquellen zur Gründung dieser be- Republik Litauen gewidmet und wir wurden rühmten Pferdezuchtanstalt, zum Zuchtprozess mit einem Preis landesweit dafür geehrt. Die der Trakehnen-Rasse und zu den berühmtesten Zeit des Unterrichts ist beschränkt, somit kön- Rossen in der Blütezeit der Pferdezuchtanstalt nen wir unsere Schüler hier und jetzt unterrich- besprochen. Der Leser wird darauf aufmerksam ten. Die Schüler können die beeindruckende gemacht, dass die ganze Rasse von Aussterben Vielfalt der Natur, ihre Schönheit und Anpas- und Vernichtung bedroht wurde und dass sie sungsfähigkeit beobachten. In der Freizeit kann in der neueren Zeit wieder zum Leben gebracht jeder Spaziergang auf dem Waldweg zu einer wurde. Die Trakehnen-Rasse und die hundert- großen Entdeckung werden, jeder Stein, Fich- jährigen Traditionen der Pferdezucht Westeuro- tenzapfen oder jede Pflanze erzählen wunder- pas werden weiterhin sorgfältig gepflegt. bare Geschichten. Dadurch wird das kaum zu besättigende Interesse, Respekt vor der Natur, Im Aufsatz „Aus dem schöpferischen Nach- Lust nach Erkundungen und Freude der Entde- lass des Schriftstellers R. Černiauskas“ berich- ckungen geweckt. Das ist eine moderne, inno- ten seine Ehefrau Helena und seine Töchter über vative und hervorragende Möglichkeit in einer die charakteristischen Züge seiner Persönlichkiet Schulklasse ohne Wände zu lernen.“ Rambynas Nr. 1 (15) 65

Abstract

In Remembrance of the Riflemen of In Remembrance of Major Jonas Šimkus was Pagėgiai Land is an article by Edmundas a report given by Rasa Šimkutė in Pagėgiai on Mažrimas, intended for commemoration of the November 30, 2018. The report was read during 100-year anniversary of the incorporation of the the solemn celebration of the 100-year anniversary Lithuanian Riflemen’s Union (LRU), which was of the signing of the Act of Tilsit. Having received established on June 27, 1919. Rifleman ideas and the consent of the author and supplemented the its movement spread from Kaunas to the entire article with historic photos from the museums of Lithuania and, later, as far as Lithuania Minor, Martynas Jankus, the article is presented to the surprisingly quickly. The Lithuanian Riflemen’s readers of the magazine. Union operated in Klaipėda Region from 1923 to 1939. Even though the Klaipėda Region “Regina Jokubaitytė is the incorporator of the Riflemen’s Union was under the control of the Verdainė Folklore Ensemble from Šilutė District Central Unit, here, the riflemen developed much and has been supervising this music group for differently than in the Lithuania Proper. Due to over thirty years. The members of the Verdainė regional circumstances, the riflemen in Klaipėda Folklore Ensemble come in generations: great- Region operated in distinct ways as well. grandparents, grandparents, parents, children and grand-children have sung and danced In her article titled The Curonians of together. The repertoire of the Verdainė Folklore the Curonian Spit: Perishing Cultural and Ensemble mostly consists of the songs, dances Linguistic Community, Dalia Kiseliūnaitė, and games of the Lithuania Minor. Hence, the researcher of the Institute of the Lithuanian ensemble is the representative of both Šilutė Language, presented the historic and and the entire Lithuania Minor. Together sociolinguistic review of the perishing Baltic with the Verdainė Folklore Ensemble, Regina language, the geolect of the Curonians, Jokubaitytė takes part in many international supplying data on its documentation and folklore festivals and has won the prestigious studies and stating its present situation. The award of the Silver Reed. Regina Jokubaitytė author highlighted the importance of the studies says that the ensemble is her family and so she of this language to the science of linguistics and dedicates all of her energy, knowledge and love anthropology. She also mentioned the positive for folklore to the Lithuania Minor,” says Giedrė effects of the improving cooperation between Skipitienė in her article Regina Jokubaitytė: scientists and cultural studies researchers and The Mother of Verdainė. the growing interest of the locals in the Curonian language throughout the recent years. In his article Imperial Customs and the Reborn Tauragė Museum, Darius Kiniulis told The Strength of the Prussian Lithuanians. the story of the shifting of the location of Tauragė 66 Rambynas Nr. 1 (15) Town after the great fire in the beginning of the career and the received awards. The Home of 19th century and the subsequent growth of the Widows novella is also published. town following the construction of the Tilsit- Tauragė road. The author revealed how the The Kamana Folklore Ensemble was Russian Imperial Customs was built and the established in 1986. The members of the related interesting events, told of the 1908 New ensemble proudly wear the regional folk York to Paris Race and described the less known costume of the Lithuania Minor, promote the German Customs in Lauksargiai. traditions of the Prussian Lithuanians and delve deep into the lifestyle and historic past of this Eugenijus Skipitis presents the Photoreport ethnic group. The Kamana Folklore Ensemble by Paulius Lileikis titled Photo Stories: focuses on the songs from the Lithuania Panemunė, where documentary photos made Minor; however, as its members come from on March 18, 1990 are published. different regions, the repertoire also includes songs, dances and games from other regions On May 1, 1732, the Prussian Stud Farm of Lithuania. This is how the Kamana Folklore (Königlich Preußische Stuttamt Trakehnen) Ensemble is presented in the article Kamana by was established in Trakėnai between Stalupėnai Aksavera Mikšienė who has been supervising (presently, Nesterov) and Gumbynė (presently, the ensemble since its early days. Gusev). Through purposive selection, the local breed of Eastern Prussian Warmblood In her article Learning Spaces in School (Ostpreußisches Warmblut) was bred in the Environment, Marytė Gečienė presents the second half of the 19th century. In his article project implemented in Vilkyškiai Johannes The Trakehner Steeds Bring Glory to Their Bobrowski Gymnasium, “Eleven learning Homeland, Egidijus Bacevičius reviewed the spaces adapted for educational purposes available literature on the establishment of were developed. The project was dedicated to the historical stud farm, the breeding of the commemorate the 100-year anniversary of the Trakehner (Trakehnen) horses and the famous independence of Lithuania and we received predecessors of this breed during the golden the highest awards in the country. The lesson age of the stud farm. The author reminds how duration is limited. We can only teach our the highly valued breed has been saved from children here and now. The schoolchildren can annihilation, how the Trakehner breed is now observe the inspiring beauty and diversity of nurtured and how all endeavor is made to nature and its power of adaptation. Walking preserve the hundred-year old traditions of along the path in their free time, children can horse-breeding originating from the Central make myriads of discoveries in each little stone, Europe. pine cone or plant which can tell the most mesmerizing stories if one were to listen. The In the article titled From the Creative project promotes insatiable curiosity, respect Heritage of the Writer R. Černiauskas, the to nature, desire for exploration and joy of writer’s wife Helena and his daughters review discovery. It is a contemporary, innovative and the personality and creative features of R. excellent opportunity to learn in a classroom Černiauskas, revealing the turning points in his not limited by walls.” In memoriam. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų Bostono miesto atskriejo liūdna žinia: užgeso Pagėgių krašto garbės piliečio Romo Šležo gyvybė. Romas Šležas gimė 1938 m. Klaipėdoje. Hitlerinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, šeima apsigyveno Kaune. 1944 m. jis su tėvais atsidūrė Vokietijoje. Nuo 1949 m. Šležų šeima gyveno JAV, Bostono mieste. Romas Šležas – Mažosios Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjo, spaudos darbuotojo, lietuvybės puoselėtojo bei skleidėjo, Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio vaikaitis. Bibliofilas, filmų lietuviškomis temomis kūrėjas išeivijoje, lietu- vybės puoselėtojas, daugelį metų uoliai rūpinęsis savo senelio Jono Vanagaičio garbaus ir šviesaus atminimo įamžinimu Klaipėdos krašte bei Pagėgiuose. 2009 metais Romo Šležo senelių Jono ir Marijos Vanagaičių palaikai buvo perlaidoti Bitėnuose, o 2011 m. čia buvo palaidota ir Romo teta, Jono Vanagaičio ir Marijos Brožaitytės dukra Ieva Vanagaitytė- Janukėnienė. Romo Šležo šeimos lėšomis 2012 m. pakartotinai išleista Mažosios Lietuvos enciklopedijos pamatu laikoma 1938 m. Jono Vanagaičio redaguota knyga „Kovos keliais“. Viršelių nuotraukos E.Skipičio

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 1,75 tūkst. eurų suma remia „Rambyno“ parengimo spaudai ir spaudos darbus, taip pat p. 2–20, p. 26–34, p. 38–48, p. 52–60 esančių straipsnių parengimą. © Rambynas, 2019. ISSN 2029-0756 Rengėjas (leidėjas): Pagėgių krašto draugija „Sandūra“, įm. k. 178054566, a. s. LT327300010097269819 Swedbank, AB, kodas 73000. Adresas: Mokyklos g. 13, Rukų k., LT-99302, Pagėgių savivaldybė, tel./faks. 8 441 41834. Apimtis 8 sp. l. Tiražas 500 egz. Leidžiamas du kartus per metus. Vyr. redaktorė Diana Milašauskienė, el. p. [email protected], dizainerė-maketuotoja Kristina Kazlauskienė, kalbos redaktorė Jolanta Kasiliauskienė. Spausdino spaustuvė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius. Visa medžiaga (rašiniai), pateikta žurnale „Rambynas“, yra Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ nuosavybė. Žurnalo straipsnius kopijuojant ir platinant būtina nuoroda. Redakcijos nuomonė gali nesutapti su autorių nuomone.