Almantas Samalavičius / 8 Almantas SAMALAVIČIUS Paulius Petraitis

Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Rūpesčiai ir lūkesčiai Vyriausioji redaktorė Tomas Kavaliauskas. Ukraina – atgal į ateitį. Rusija – pirmyn į praeitį / 2 Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Problemos ir idėjos Reginių ir technologijų hipnozė. Su komunikacijų analitiku Arthuru W. Huntu III kalbasi Rengia Almantas Samalavičius / 8 Almantas SAMALAVIČIUS Paulius Petraitis. Realybė, fotoatvaizdas ir pinigų spindesys / 14 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Rūta Gaidamavičiūtė Nuomonės apie nuomones (muzika) 2 62 38 61 Jurgis Jonaitis. Dar kartą apie Lukiškių aikštę / 19 Monika Meilutytė Kūryba ir kūrėjai (teatras) 8 614 12855 Kęstutis Šapoka Šarūnė Trinkūnaitė. (Ne)būtinybė: kaip atsimename 1991-ųjų Sausio 13-ąją? / 22 (dailė) 8 655 90921 Rebecca Chentinell. Gebėjimas judėti: choreografiniai stebėjimai mobiliais laikais iš Asta Deksnytė (dizainerė) 2 61 05 38 mobiliosios zonos vidaus / 26 Kristina SABUKIENĖ Žingsnis į muzikos idealizmą. Su Donatu Katkum kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė / 29 (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Kęstutis Šapoka. Menas be taisyklių prieblandos valandomis. Vinco Kisarausko parodos Dalia MEČKAUSKAITĖ (korektorė) VDA galerijose „Akademija“ ir „Titanikas“ / 32 Irena Žaganevičienė Kęstutis Šapoka. Re(z)ginys. VDA Medijos katedros studentų paroda „Titanike“ / 34 (buhalterė) 2 62 31 04 Markas Petuchauskas. Donatas / 37 Alina Kuzborska. Priklausau lietuvių literatūros vertėjų bendrijai / 41 Redakcinė kolegija Regina Varnienė-Janssen, Neringa Račkauskaitė. Lietuvių literatūros klasikos

Endre Bojtár (Vengrija) kūriniai arčiau kiekvieno / 45 Alfredas Bumblauskas Kristina Civinskienė. Jono Vaičio dangus virš Brazilkos / 49 Pietro U. Dini (Italija) Stasys Eidrigevičius (Lenkija) Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. Romano ištraukos / 51 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Praeities dabartis Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Liudvika Pociūnienė. Kodėl želia rutinos piktžolės, keroja užgaidų brūzgynai. Užrašai Algis Mickūnas Liana RuokytĖ paraštėse 3 / 61 Antanas Šileika (Kanada) Jurgis Stašaitis. Ką byloja vieniši kryžiai / 68 Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Iš rankraščių ir archyvų Almantas Samalavičius. Literatūrologijos milžino paunksmėje. Profesorių Wolfgangą Iserį prisimenant / 70 Redakcijos adresas Laikai ir žmonės Latako g. 3, 01125 Vilnius Kęstutis Skrupskelis. Kazys Grinius – politikas iš reikalo, gydytojas iš pašaukimo / 78 el. paštas: [email protected], [email protected] Algirdas Grigaravičius. Pasikėsinimo į Joną Basanavičių mįslės / 84 Faksas: 2 62 38 61 Józef Gawłowicz. Gombrowicziaus pusseserė iš Ščecino / 89 Visai nejuokingi skaitiniai © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Krescencija Šurkutė. Trumpa kaikarizmo istorija / 93 Summaries / 95 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Vincas Kisarauskas. Iš ciklo „Figūros figūrose“ VII. 1974. Kartonas, aliejus 4 p.: Rezginys. Iš VDA Medijos katedros studentų kūrybos parodos „Titanike“ Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine partneris. www.eurozine.com Vidmanto Ilčiuko nuotr.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Tomas Kavaliauskas

Ukraina – atgal į ateitį. Rusija – pirmyn į praeitį

rymą Rusija atplėšė žaibo greičiu, dabar stengiasi padėkoti už laisvę, vos tik nusileis Berlyne, o vėliau, Kkuo skubiau Ukrainą perskelti pusiau… O Putino jau Šveicarijoje, pareiškęs, kad dešimt metų kalinamas kišeniniai žurnalistai, TV ir kitų propagandos įnagių ap- jautė „tėvišką Putino globą“, todėl nebuvo nei sužalo- žvalgininkai įspėja Vakarus, kad nesikištų į „procesą“, nes tas, nei nužudytas… Tymošenko tokių padėkos žodžių rusų ginklas pajėgus net JAV paversti „radioaktyviais pe- Janukovyčiui neištartų. Ji, nors ir oligarchė, tebėra ko- lenais“… Tokių grasinimų pasaulis jau seniai negirdėjo. votoja, įsipareigojusi provakarietiškai savo misijai, jau- …Dar 2013-ųjų lapkritį politologai ir politinis elitas čianti meilę ukrainietiškai Ukrainai. prognozavo, kad Ukraina pasirašys ES Asociacijos sutar- Ukrainiečiai, kilę iš šalies Vakarų ir Vidurio, Maidane tį. Istorinis įvykis, geopolitinį šalies kompasą pasuksian- irgi parodė, kad yra kovotojai. Iš pradžių reikalavę pasira- tis Vakarų link, planuotas Vilniuje ir turėjo vainikuoti šyti sutartį su ES, paskui, nusivylę Briuselio pareigūnų tuš- Lietuvos pirmininkavimą Europos Tarybai 2013-ųjų an- čiais skraidymais į Kijevą paspausti Janukovyčiui rankos, trą pusmetį. Sykiu tai būtų buvęs ir Lenkijos ilgų metų sukilo prieš vyriausybę, kuria manipuliuoja Kremlius. triūso, skatinant geopolitinę Rytų partnerystę, vaisius. Berkuto smogikai ėmė šaudyti į protestuotojus. Greitai Viktoras Janukovyčius sutarties nepasirašė, tačiau paaiškėjo, kad tarp jų esama ir atvirų ultranacionalistų, niekas tada nenujautė, kad po keleto mėnesių jo byla Čečėnijos ir Afganistano karo veteranų, nepraleidusių atsidurs Hagos tribunole už kruviną susidorojimą su progos pakariauti Hruševskio gatvėje, užimti Teisingumo Maidano protestuotojais. Niekas neprognozavo, kad ministeriją, kai ką padegti, nes įgūdžių dar nėra praradę. „paliegęs“ Ukrainos prezidentas pasislėps Rusijoje, o Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad Molotovo kokteiliai at- iš ten ragins Kremlių okupuoti jo šalį… ES politikus, sirado, t. y. radikalai griebėsi atsakomojo smurto, tik po nesugebančius numatyti net artimos ateities (Briuselis sausio 16-osios, kai Janukovyčius išleido įstatymą, drau- daug dažniau klysta Rytų Europos atžvilgiu, negu būna džiantį protestuoti ir dėvėti šalmus. Ši skirtis, aišku, ne- teisus) ištiko geopolitinis šokas. Juk naiviai tikėta, kad panaikina fakto, kad 2014-aisiais Maidanui jau nebeti- Ukraina eis eurointegracijos keliu, nepaisydama nei ko klasikinis pilietinio nepaklusnumo apibrėžimas, kai Maskvos grasinimų uždrausti eksportą į Rusiją, panai- autoritariniam režimui priešinasi beginkliai žmonės. kinti strateginės partnerės statusą, nutraukti naftos ir Ir tai leidžia Rusijos politiniams lyderiams, žiniasklai- dujų tiekimą, nei gundymų milijardinėmis paskolomis, dai, ypač tokiems intelektualinio sparno žirinovskiams visapusiškai palankia muitų sąjunga… Manyta, esą kaip Aleksandras Prochanovas, antivakarietiško leidi- Vladimiras Putinas prasilenkia su realybe, nes nemato, nio Zavtra redaktorius, tvirtinti, esą radikalūs Ukrai- kad jo Eurazijos projektas griūva lyg kortų namelis. nos nacionalistai sėja antirusiškumo, antilenkiškumo, Julija Tymošenko, nenujausdama, kad po keleto antisemitizmo sėklas. Rusiškai tai vadinama vienu žo- mėnesių atgaus laisvę, atkakliai prašė ES lyderių, kad džiu banderovščina. Beje, Maidane apsilankęs Michailas jos išlaisvinimo šie nekeltų Janukovyčiui kaip būtinos Chodorkovskis sakė susidaręs visai kitokį įspūdį – žmo- sąlygos sutarčiai pasirašyti. Turbūt suvokė: jos vis tiek nės didvyriškai gynėsi nuo brutalios jėgos. Įžvelgdamas, nepaleis, nes ji – ne Chodorkovskis, pažadėjęs Putinui kad už tos kruvinos operacijos dunkso Kremliaus šešė-

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 lis, užtikrino ukrainiečius: yra ir kitokia Rusija, o apie mis, tokiomis kaip Vokietijos NDP ir Italijos Forza. […] Putino režimą pasakė: „Это не моя власть.“ 2014-ųjų sausio 1-ąją Svoboda surengė eitynes su uždeg- Prochanovas, pasigyręs, kad asmeniškai atliko „po- tais fakelais, minėdama Stepano Banderos gimtadienį. litinės antropologijos“ ekskursiją į Maidano širdį, te- Šis Ukrainos nacionalistų organizacijos lyderis tam tikrą levizijos kanalui Rusija-1 pripažino – dauguma žmo- laiką kolaboravo su naciais, dalyvavo Holokauste ir yra nių ten yra taikūs, malonūs. Bet, žinoma, pridūrė, esą atsakingas už lenkų genocidą Vakarų Ukrainoje. Nuty- pačiame Maidano centre verda „banderinė plazma, lėti tamsiąją Euromaidano pusę, vertinti jį kaip pilietinės susiraizgęs neonacistinis limfmazgis“. visuomenės, puoselėjančios „geriausias Europos verty- Plačiau aptariant ultradešiniųjų vaidmenį, pirmiau- bes“, brandos ženklą, reiškia įteisinti ksenofobiją. […] sia reikėtų pasakyti, kad Maidane, ypač tarp studentų, Apgailėtini ir paviršutiniški žodžiai apie „Europos ver- vyravo ideologinis daugiabalsiškumas, pokalbiai sukosi tybes“ – tai kažkoks naivus „Marshallo planas“, oro pilis daugmaž apie tą patį – tai Vasilijaus Škliaro bestseleriai, Ukrainai tuo metu, kai ES nori, bet negali ekonomiškai kur žmonės į savus ir svetimus skirstomi pagal tautybę, padėti nei Graikijai, nei kitoms Pietų Europos šalims.“2 Nestoro Machno, garsaus anarchisto, idėjos. O po ne- Iščenkos teigimu, protestuotojams užėmus Kijevo vaisingų Ashton skraidymų iš Briuselio į Kijevą, lipšnių rotušę, ten buvo iškabintas Banderos plakatas. Į tokius jos šypsenų Janukovyčiui, pasityčiojusiam iš visų ES va- kaltinimus sureagavo Volodymyras Kulykas, kurio atsa- dovų Vilniuje lapkričio pabaigoje, Maidanas suvyniojo komąjį tekstą irgi paskelbė portalas Eurozine. Pabrėžęs, ir paslėpė ES vėliavas, supratęs, kad tik vietinis patrio- kad Banderos plakatas Kijevo rotušėje netrukus buvo tizmas, nesvarbu, koks jis būtų, nuteikia priešintis dik- pakeistas Taraso Ševčenkos, nuosaikaus tautininko, sie- tatūrai. Briuselio politikos vištakumas (ne veltui Vy- kusio Ukrainos vienybės, portretu, nuosekliai argumen- tautas Landsbergis jos vykdytojus išvadino viščiukais) tavo, kad neonacistiškai nusiteikusieji (Pravij Sektor) ne- rėžia akį ne ką mažiau negu dalies radikalų elgesys. nusveria Maidano kaip demokratinio sąjūdžio.3 Volodymyro Iščenkos straipsnį, pavadintą „Aklos Bet kaip nublanksta Iščenkos teiginiai apie „banderi- vietos“ (Blindspots), paskelbė nuomonių įvairovę ger- nį“ radikalumą Krymo okupacijos fone! Net ir iki užgro- biantis portalas Eurozine. Tiesa, šis autorius dėl aklumo bimo, kai vyko Maidano gynimo kulminacija, kai degė priekaištauja ne ES lyderiams, bet Europos intelektua- stirtos padangų, kad ugnis apsaugotų protestuotojus lams, kurie, anot jo, nesugebėjo įvertinti Euromaidano nuo Berkuto atakų, „politologiškai“ aiškinti, kurie iš visapusiškai ir objektyviai. Tos „geriausios galvos“ – maidaniečių radikalūs, o kurie nuosaikūs nacionalistai, tai Ulrichas Beckas, Craigas Calhounas, Clausas Offe, nebeatrodė svarbu. Svarbiausia buvo, ar pavyks apginti Saskia Sassen, Charlesas Tayloras, Michelis Wieviorka, Maidaną, ar ne. Atsirado metapolitinis lygmuo su idealis- Slavojus Žižekas ir daug kitų, pasirašiusių atvirą laišką,1 tiniu laisvės siekiu. Rusijos žiniasklaida, žinoma, taip ne- remiantį protestuotojus. Laiške teigiama, kad Euromai- manė, ji ir toliau teigė, esą „ultros“, „nepribaigti fašistai“ danas gina fundamentalias Europos vertybes. Iščenkos įvykdė kruviną perversmą. Propagandiniame kare Mas- tekstas kupinas atviros kritikos: kva šitaip argumentavo, kodėl įveda kariuomenę – reikia „Keista, bet šis atviras laiškas, pasirašytas garbingų saugoti Krymo ir visos Rytų Ukrainos rusakalbius, mat akademikų, iš kurių dauguma politiškai progresyvūs, jie atsidūrę pavojuje. Rusijos lyderiai ir jų cenzūruojama ignoruoja kraštutinės dešinės dalyvavimą Ukrainos pro- žiniasklaida neriasi iš kailio, kad nuslėptų žiaurius nusi- testuose. Viena iš pagrindinių Euromaidano jėgų yra kaltimus, įvykdytus slopinant Ukrainos išsiputinimą. ksenofobiška kraštutinės dešinės partija Svoboda. […] Rusija tapo Stalino stiliaus agresore, ji nebeturi nieko Jos lyderis Olehas Tiahnybokas garsėja antisemitinėmis bendra su „Europos vertybėmis“, nebent su tokiomis, kalbomis. Net po atsinaujinimo ši partija palaikė ryšius kurios leido pasirašyti Ribbentropo–Molotovo paktą. su neonacistinėmis ir neofašistinėmis Europos partijo- Fundamentalias vertybes – laisvę, šalies suverenumą,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 3 teritorinį vientisumą – gina naujoji Kijevo vyriausybė, Huntingtonas slavų-ortodoksų civilizacijai priskyrė dar sudaryta iš Maidano lyderių. ir Graikiją, Serbiją, Rumuniją, Bulgariją, nors dabar vi- 2014-ųjų sausio 29-ąją Briuselyje per ES ir Rusijos vir- sos jos, išskyrus Serbiją, yra ES ir NATO šalys. šūnių susitikimą Vladimiras Putinas, prieš nusifotogra- Ukrainos skaldymas primena geopolitinę tektoninių fuodamas su Manueliu Barrosu iš kairės, Van Rompuy’u plokščių trintį, kurią skatina ne vien Putino įžūlumas. iš dešinės, kritikavo ES, kam ši kišasi į Ukrainos reikalus. Už to įžūlumo slypi moralinė ir politinė rusiškosios Eu- Ir pateikė iškalbingą pavyzdį: kaip atrodytų, jei per nera- razijos filosofija. Prisiminkime simbolinę, tačiau geopo- mumus Graikijoje ar Kipre ten nuvykęs Rusijos užsienio litiškai svarbią, Putino ir Janukovyčiaus maldą Kijeve reikalų ministras dalytų patarimus, kaip kovoti su Briu- ant Volodymyro kalvos per stačiatikių apeigas, kai buvo seliu? Taigi liepė atokiai laikytis nuo Euromaidano, kaip minimos 1025-osios Rusijos krikšto metinės. Tai, kad Maskva atokiai laikosi nuo Pietų Europos. Tai rodo geo- švęsti Rusijos krikšto Putinas atvyko į Kijevą, turi gilią politinį savęs pozicionavimą – Ukraina vadinama Eura- simbolinę prasmę Eurazijos sąjungai, kuri geopolitiniais zijos, kitaip tariant, Rusijos teritorija. Tokia retorika nėra tikslais panaudoja net Stačiatikių bažnyčią, siejančią slavų tuščiavidurė, joje sulipę rusiško mąstymo stereotipai, po- tautas. Simbolinis veiksmas kaip ideologinės propagan- litinė vaizduotė, mitai ir ideologiniai naratyvai. „Kijevas – dos4 įrankis sėkmingai pasitelkiamas nuo 1998-ųjų, kai į tai slavų ortodoksų Rusijos civilizacijos lopšys“, – pareiškė valdžią atėjo Putinas. Borisui Jelcinui rūpėjo demontuoti Vladimiras Solovjovas, televizijos laidos „Sekmadienio buvusios Sovietų Sąjungos simbolinę didybę (prisimin- vakaras“, laikomos Kremliaus ruporu, vedėjas, iškart po kime jo mėginimą iš mauzoliejaus iškeldinti Leniną arba to, kai įsisiūbavo Euromaidanas. Žinoma, kaip alternatyvą kaip įkaušęs prezidentas dirigavo Raudonosios armijos galima nurodyti Vakarų Ukrainos austrų-vengrų lotyniš- paradui, kai ji jau traukėsi iš Rytų Vokietijos ir Baltijos kosios civilizacijos paveldą, tačiau rusų simbolinis mąsty- šalių). O Vladimiras Vladimirovičius priešingai – sutvir- mas jį atmeta, o šiuolaikinė Rusijos žiniasklaida ignoruo- tino geopolitiškai svarbius simbolius: sovietinis himnas ja. Turint omenyje Kijevą, kaip Rusijos civilizacijos lopšį ir 2005-aisiais tapo Rusijos himnu, išleistas įsakas mili- simbolinę jos gelmę, akivaizdu, kad Putinas Briuselyje ap- tarizuoti Šiaurės polių (tai globalios galios simbolis su kaltino ES mėginimu pakeisti Ukrainos vietą rusiškosios aiškia potekste – kas valdo Šiaurės polių, esantį planetos Eurazijos civilizaciniame ir mentaliniame žemėlapyje. To- viršuje, tas valdo pasaulį; taip grėsminga žinutė dėl naf- dėl ir pasiūlė įsivaizduoti, kaip atrodytų Rusijos mėgini- tos išteklių pasiunčiama Kanadai ir Norvegijai) ir t. t. mas daryti įtaką Atėnams per finansinę krizę šalies, kurią Naujausia to demonstracija – Sočio olimpinės žaidynės, Europa laiko savo demokratijos ir kultūros lopšiu. O juk kaip neva fiziškai sveikos ir atletiškos rusų tautos sim- Rusija galėjo Graikijoje panaudoti savąją ortodoksų kor- bolis, kartu rodantis oligarchinės valstybės galią „leisti tą. Radikaliems graikų nacionalistams tai veikiausiai būtų sau“ per visą istoriją brangiausiai (penkiasdešimt mili- patikę… Tačiau Ukraina nėra Rusijos Federacijos dalis, o jardų) kainavusią olimpiadą. Tai labai primena naujųjų Graikija priklauso ES, be to, graikai ne geopolitinį kelią rusų elgesį Monako restoranuose: „Mums meniu nerei- rinkosi, o sprendė finansines savo bėdas, į kurias įstūmė kia – valgysime ir gersime tai, kas brangiausia.“ korumpuota jų šalies vyriausybė. Stačiatikiškos apeigos kartu su tuometiniu Ukrai- Vis dėlto Putino žodžiai, ištarti per ES ir Rusijos vir- nos prezidentu Janukovyčiumi 2013-ųjų liepos 29-ąją šūnių susitikimą, nubrėžė civilizacinius riboženklius, turėjo reikšti dvasinę Rusijos ir Ukrainos vienybę kurie sutampa su Samuelio P. Huntingtono žemėlapiu. istoriniame Kijevo Rusios kontekste, siekiančiame Skiriamoji linija prasideda Šiaurėje, ties Suomijos siena IX a. Žodį „dvasinę“ čia reikėtų priimti su ironiška su Rusija, eina žemyn pro Baltijos šalis pagal rytinę ES šypsena, kaip ir žodžius apie „vienybę istoriniame Ki- ir NATO sieną, tada perskelia Ukrainą pusiau, Vakarų jevo Rusios kontekste“. Nes po Maidano toji vienybė krikščioniškajai civilizacijai palikdama tik Galiciją. Bet baigėsi – Janukovyčius paspruko į Rusiją, o Kijevo

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Rusios istorinis kontekstas buvo supiltas į Kremliaus Savickis, Levas Karsavinas, aistringai diskutuodami geopolitinės laboratorijos mėgintuvėlį. apie civilizacines Eurazijos ribas, įtraukė į ją ir Baltijos Per minėtas apeigas, stačiatikių hierarchams sklei- šalis, priešingai negu Huntingtonas 1990-aisiais, nors džiant „dvasinę“ Rusijos ir Ukrainos vienybę, ant Volo- 1920-aisiais Baltijos šalys irgi buvo ką tik atsiskyrusios dymyro kalvos meldėsi ir kitų slaviškų stačiatikiškų šalių nuo imperinės Rusijos. Kad Estija, Latvija, Lietuva yra atstovai – Moldavijos prezidentas Nikolajus Timoftis, Ser- nepriklausomos, eurazininkai laikė geopolitine anoma- bijos prezidentas Tomislavas Nikoličius. Tai simbolizavo, lija, niekinamai vadino jas „trimis sagutėmis“ (tai ne- kad slavų religinė civilizacija atsiriboja nuo lotyniškosios daug kuo skiriasi nuo „trijų bulvyčių“ – taip mus vadi- Europos, pabrėžiančios sekuliarumą. O kartu buvo paro- no vokiečiai 1990-aisiais). Tačiau antruoju rusiškosios dyta, kad Kijevas yra simbolinis ir geografinis slaviško- minties etapu šią „anomaliją“ eurazininkai jau priskyrė sios Eurazijos epicentras. Tačiau tikrovėje šis epicentras, lotyniškajai krikščioniškajai civilizacijai. „Trys sagutės“ subordinuotas Maskvai, dabar yra kertinis Kremliaus yra, pasak jų, geopolitiškai patologiškos, todėl laikyti- geopolitikos akmuo – Kijevas būtinai reikalingas, kad panos persona non grata, nes trukdo politinei Eurazijos vyktų įgyvendinti rusiškąją Eurazijos idėją. vienybei.5 Būtų gerai, kad mūsų atžvilgiu taip mąstytų, „Šventvagiškumo“ įstatymas, patvirtintas po Pussy t. y. paliktų mus ramybėje, ir tas, kuris šiomis dienomis Riots skandalo, yra skirtas susidoroti su radikaliais bedie- šaržuojamas kaip Hitlerio ir Stalino hibridas. viais, negerbiančiais tikinčios visuomenės jausmų. Tai, Tačiau taip nebus, nes Kremliaus galva 2014-ųjų ką lotyniškoji Vakarų Europa traktuoja kaip sekuliaraus kovo 19-ąją kreipdamasis į Dūmos deputatus pareiškė, žmogaus teisę, stačiatikiškoji Rusija laiko pažeidimu. esą Rusija, griūvant Sovietų Sąjungai, buvo apiplėšta, Tradicinės vertybės pasitelkiamos tam, kad morališkai vadinasi, „tris sagutes“ jis irgi bandys prisisiūti prie im- pagrįstų geopolitinį Eurazijos su rusišku padažu projektą. peratoriaus kitelio. Tai ne pirmas toks bandymas. XVIII a. JAV tėvai steigė- Tokių vaizduotės išlygų, kokias eurazininkai 1920 m. jai irgi pasitelkė religiją – protestantizmą, kad morališkai padarė Baltijos šalių atžvilgiu, nesulaukė nei Ukraina, sutvirtintų naujakurių bendruomenes Amerikos žemėje. nei Kaukazas. Ukrainiečius eurazininkai laikė rusų tau- Nors George’as Washingtonas ir Thomas Jefersonas galė- tos dalimi. O turint omenyje, kad šiandien Ukrainos jo rinktis prancūzišką antiklerikalinį kelią, ypač tokiame rytuose ir pietuose ypač daug rusakalbių, kad Gegužės kontekste, kai bandyta išsivaduoti iš britų kolonializmo, 9-oji ten švenčiama kaip pergalės (išvadavimo) diena, tačiau jie manė, kad be dorovės nebus disciplinos, kuri Rusija kaimyninės šalies plotuose natūraliai jaučiasi ga- būtina ekonominiam šalies augimui. O be ekonominės linti šeimininkauti kaip savo kieme. Netgi būtų keista, gerovės nebus ir politinės emancipacijos. Tačiau ši ana- jei Kremlius elgtųsi kitaip. Šiuo atžvilgiu pakartotinis logija tarp JAV ir Rusijos turi vieną fatališką skirtumą. brutalus Krymo prijungimas prie Rusijos Federacijos Amerikoje religinė atmosfera turėjo tiek skatinti ekono- nestebina, kaip nestebina ir sovietiniai metodai, kokių minę svajonę, visiems naujakuriams suteikiant prasigy- įžūliai griebtasi. Vadinamoji „Ukrainos krizė“ šoką su- venimo šansą, tiek užtikrinti politinę emancipaciją visos kėlė tik ES lyderiams, kurie iš dalies boikotavo Sočio šalies labui. O šiandieninė Rusija visą šalį pasmerkia Olimpines žaidynes, bet ne todėl, kad Rusija jau galan- kančioms ir skurdui, leisdama be saiko lobti pavieniams do dantį, užsimojusi nuleisti kraują kaimynams, o tik gazprominiams oligarchams, demonstruoja imperines dėl to, kad pažeidžiamos homoseksualų teisės. Tenka ambicijas, grasindama aplinkiniams kraštams. daryti gana sarkastišką išvadą: kol Rytų Europoje mė- Tokia yra praktika, tikrovė, o teoriniu lygmeniu fi- ginta pedagogiškai įdiegti Amsterdamo glotnaus Di- losofinė rusiškoji Eurazija sutampa su „rusiškąja min- onizo paradigmą, apeliuojant į universalias žmogaus timi“, intelektualų eurazininkų plėtota nuo 1920-ųjų. teises, vyriškų glotnumų nemėgstantis karingas rusas Georgijus Florovskis, Nikolajus Trubeckojus, Piotras pasirengė iškastruoti Kijevą ir atsikando Krymą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 5 Ši metafora anaiptol ne atsitiktinė: Rusijos teisėsauga vi- Tas „planas“ rašytojui reiškė tiek daug, kad Putino siškai ignoruoja siautėjančias gaujas, kurios internete suvi- asmenyje jis pamatė šalies gelbėtoją, kone Ganytoją, lioja gėjus, po to juos kankina, fiziškai ir psichiškai luošina, regis, sąmoningai užmerkdamas akis prieš autoritari- o kaip tą daro, paviešina You Tube. Rafinuotą lotyniškojo nio8 režimo korupciją, šiurkščius žmogaus teisių pa- prado Europos civilizaciją, kuri jau legitimavusi „viską“ žeidimus. Įdomiausia, kad žmogaus teisių Solženicy- visiems, panaikinusi moralinius tabu ir nuo antikinės nas išvis nelaikė vertybe. Jam tai liberalizmo blogis. Graikijos laikų neregėtai ištobulinusi tolerancijos meną ir Tad Putino režimas, paminantis žmogaus teises, nobe- kuri vylėsi lengvai perauklėsianti kaimyną stačiatikį, ištiko listui atrodė priimtinas, nes pats rašytojas propagavo kultūrinis (ir ne tik) šokas, nes „auklėtinis“ be perspėjimo, slaviškąjį nacionalizmą, kuris griežtai atsiriboja nuo nepraustaburniškai, agresyviai ėmė visus auklėti pats, ir vartotojiškų, liberalių, demokratiškų Vakarų. Pasak dar „peršokęs“ į geopolitinį lygmenį. ES lyderiai, apsigaubę Solženicyno, dvasinė laisvė turi būti ugdoma ne demo- vaivorykštės spalvų vualiu, nė nenujautė, kad už demokra- kratijos, bet autoritarinio režimo sąlygomis. Jis rėmė tinio Maidano pergalę sulauks žiauraus keršto, – ne veltui idėją leisti vyriausybei pasisavinti visą galią, o tauta Putinas, rėždamas kalbą Dūmoje, palygino Krymą su Ko- neturėtų kištis į politinius reikalus su sąlyga, kad žmo- sovu… Žirinovskis, tomis įtemptomis dienomis nuolatos nėms bus leidžiama laisvai mąstyti. rodytas per Rusijos televiziją, žinojo, ką sako: „Palaukit, kol Taigi apolitiška pozicija yra išankstinė dvasinės bran- pasibaigs Sočio žiemos žaidynės...“ Vos užgeso olimpinis dos sąlyga. Solženicyno manymu, politika pavergia aukuras, Putinas spjovė ir į savo įvaizdį, ir į asmeninius sielą. Individas bręsta morališkai tik anapus politinės viešuosius ryšius su Vakarais, nes dabar jo tikslas – suburti tikrovės, nes politika iš prigimties yra amorali. Tokia Euraziją. Vakariečiams tai tiesiog pernelyg sudėtinga sche- mąstymo linija būdinga ir rusų klasikams – Gogoliui, ma, nes suvokti Rusiją protu iš tikrųjų neįmanoma. Dostojevskiui, Tolstojui.9 Tad Kremliaus valdovą, atsi- Užtat šią schemą puikiai perprato ir parėmė slavofi- sakiusį „moraliai korumpuotų“ Vakarų puoselėjamos las Aleksandras Solženicynas. Jis aršiai kritikavo Borisą tolerancijos ir žmogaus teisių, „Gulago archipelago“ Jelciną, bet nudžiugo, į valdžią atėjus Vladimirui Vla- autorius šlovino kaip „rusiškosios minties“ gaivintoją dimirovičiui – iškart susitiko su juo, kad aptartų Ru- didžios slavų tautos labui. sijos vaidmenį, kuriant Eurazijos civilizaciją. Prieš tai Aleksandras Janovas, buvęs Solženicyno draugas Jelcinas skyrė Nobelio premijos laureatui aukščiausią rusų inteligentijos sluoksniuose JAV, teigia, kad rašy- Rusijos Federacijos ordiną, tačiau rašytojas atsisakė jį tojas, nuolat piktinęsis vartotojiškos Amerikos bedva- priimti iš rankų prezidento, esą pavertusio šalį Vakarų siškumu, „transformavosi į šiuolaikinį Konstantiną marionete ir geopolitiniu nuliu. Leontjevą. Metamorfozė įvyko.“10 Solženicynas, kaip ir „1998-aisiais šalis atsidūrė žemiausiame nuosmuky- Leontjevas, žavėjosi XIX a. monarchine Rusija. Rėmė je, žmonės paskendo varguose. Tais metais paskelbiau artimesnius kultūrinius ryšius tarp Rusijos ir Rytų, knygą „Rusijos griūtis“, o Jelcinas išleido įsaką pagerbti priešinosi lygių teisių ideologijai, sklindančiai iš Vaka- mane aukščiausiu valstybės apdovanojimu. Atsakiau, rų. Neapkentė utilitarizmo, esą ta moralinė ir ekonomi- kad negaliu priimti apdovanojimo iš vyriausybės, kuri nė mokykla, atsiradusi Vakarų Europoje, yra pernelyg įstūmė Rusiją į tokį vargą.“6 pragmatiška, šaltakraujiška. Pasak Janovo, Solženicy- Buvęs disidentas, „Gulago archipelago“ autorius nas, tapęs Leontjevo reinkarnacija, visu amžiumi vėliau aukščiausią apdovanojimą priėmė iš Putino rankų. tęsė slavofilišką „Rusijos mintį“: „Rusija gali būti tik Mat šis planavo sukurti galingą Rusiją: „Putinas pa- ortodoksų monarchija. […] Emigracijoje dešimtmetį veldėjo apiplėštą ir sutrikusią šalį su vargingais ir de- trukusi kova prieš liberalus kaip komunizmo oponen- moralizuotais žmonėmis. Jis pradėjo daryti, kas įma- tus įtikino Solženicyną, kad rusų bėdas lemia ne komu- noma, – lėtai ir palaipsniui.“7 nizmas, bet pražūtingos žmogaus teisės.“11

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Turint visa tai omenyje, reikėtų atkreipti dėmesį į čenka net šalies stabilumo dėlei nesugebėjo įveikti savo Putino kalbą, pasakytą Valdajaus forume 2013-aisiais ir politinio egoizmo. Būtent tai leido Janukovyčiui užimti sukalusią ortodoksiškus geopolitinius rusiškosios Eura- valdžią, žinoma, bendrininkaujant Maskvai. zijos riboženklius. Ši kalba – tai arši Vakarų liberalizmo O Rusija sparčiai žygiuoja pirmyn į praeitį. Sovietmečiu kritika, pabrėžiant rusų tautos apsisprendimą išsaugoti per visus radijus, televizijas, per koncertus nuolatos skam- tradicinę tapatybę. Paminėtas ir Konstantinas Leon- bėdavo daina, kelianti retorinį klausimą „Хотят ли рус- tjevas, ir Aleksandras Solženicynas. Europos Sąjungai ские войны?“ Putinas neretoriškai atsakė: „Хотят.“ priešpriešinama Eurazijos Sąjunga. Seno gero (rusų va- dinamo sidabriniu) XIX amžiaus stiliumi užsimenama apie Dievą ir Šėtoną. Smerkiama tos pačios lyties par- 1 Visą laiško tekstą paskelbė The Guardian, 2014 m. sausio 3 d. Prieiga: tnerystė. Rusijos valstybė apibūdinama kaip visais atžvil- http://www.theguardian.com/world/2014/jan/03/support-ukrainians- giais išsiskirianti, savo misiją suprantanti civilizacija. build-fairer-europe. Prezidento kalba turėjo visus „rusiškosios minties“ 2 Volodymyr Ishchenko, Blindspots: on international support for Euromaidan, ingredientus, plačiai rėmėsi eurazininkų įdiegtomis 2014. Prieiga: www.eurozine.com. mąstymo formulėmis. Argi keista, kad Euromaidanas 3 Volodymyr Kulyk, Divisive nationalist actions cannot devaluate democratic dabar Maskvoje dažomas tokiomis šėtoniškomis ideolo- Euromaidan, 2014. Prieiga: www.eurozine.com. ginėmis spalvomis? Žvelgiant iš „rusiškosios minties“, jos 4 „Propaganda (lotyniškai propago – skleidžiu, platinu) yra viešas, instituciškai filosofijos pozicijų, Kremlius, pasitelkdamas sąmokslo reglamentuotas, tinklinis, pasikartojantis masių ar socialinių grupių įtikinė- teorijas, grobimus, kurstymus, militarizavimą, okupaciją jimas.“ Cituota iš: Gintautas Mažeikis, Propaganda ir simbolinis mąstymas, stengiasi geopolitiškai dominuoti, burdamas (suvaryda- Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2010, p. 19, 22. mas krūvon) slavų stačiatikių Eurazijos civilizaciją. 5 Andrius Martinkus, Соблазн могущества: Трансформация „Русской идеи“ Tačiau ši rusiško standarto12 „civilizacija“ netgi nėra в философии „классического“ евразийства (1920–1929)“, Москва, Direct- civilizuota: išskyrus oligarchinės Maskvos auksinį žie- Media, 2013. dą ir Peterburgo Nevos prospektą su keleto kilometrų 6 Spiegel, Interviu su Aleksandru Solženicynu, 2007. Prieiga: http://www.spiegel. spinduliu, visa šalis skendi skurde, brinksta nuo degti- de/international/world/spiegel-interview-with-alexander-solzhenitsyn-i-am- nės, visus socialinius klausimus sprendžia per „blatą“.13 not-afraid-of-death-a-496003-3.html. Siautėja kriminalinės gaujos, o rusų televizija suka vis 7 Ten pat. naujus kriminalinius vaidybinius serialus. Tokioje neci- 8 Adamo Michniko manymu, „šiandieninė Rusija nėra totalitarinė, o tik autori- vilizuotoje civilizacijoje perpildytos stačiatikių cerkvės tarinė. Netgi pakankamai liberaliai autoritarinė. Paprasčiausiai apsilankykite verčia manyti, kad žmonės arba laukia stebuklo, arba ieš- Maskvos knygyne ir lentynose rasite knygas, už kurias Leonido Brežnevo laikais ko užuovėjos nuo varganos tikrovės. Tokia necivilizuota būtumėte keliavęs tiesiai į kalėjimą arba darbo lagerį.“ Cituota iš Adam Michnik, tikrovė slegia ir ukrainiečius, nesvarbu, ar jie rusakalbiai, „A European Russia or a Russian Europe“, 2011, Baltic Worlds, Vol IV:1, p. 6 ar ukrainakalbiai. Maidanas prieš ją sukilo, bet nežinia, 9 Aleksandr Yanov, Russian idea and the year 2000, New York, Liberty Publishing ar pavyks (ir kaip greitai) iš jos išsivaduoti. House, 1988, p. 214–216. Kad ir kas būtų, prieš imantis „geriausias Europos 10 Ten pat, p. 247. vertybes“ eksportuoti į Ukrainą, vertėtų gerai apmąstyti 11 Ten pat, p. 246. šalies geopolitinį kontekstą, nes postkomunistinė tran- 12 Prieš keletą mėnesių Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas teigė, zicija čia dar toli gražu nesibaigė. Maidanui tapus politi- kad norėtų Baltijos šalyse turėti rusų kalbos vidurines mokyklas, kurias finansuo- nio turizmo vieta, Krymui „įstojus“ į Rusijos Federacijos tų Maskva. Anot jo, tose mokyklose būtų auklėjama pagal „rusišką standartą“. sudėtį, Ukraina tarsi žengė atgal, kad pagaliau pradėtų 13 Apie „blato“ kultūrą Rusijoje plačiau žr.: Alena Ledeneva, Russia‘s Eco- kurti savo ateitį, nes to nesiėmė nei po 1989-ųjų, nei po nomy of Favours: Blat, Networking and Informal Exchange, Cambridge Oranžinės revoliucijos 2004-aisiais. Tymošenko ir Juš- University Press, 1998.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 7 Problemos ir idėjos

Reginių ir technologijų hipnozė

Su komunikacijų analitiku Arthuru W. Huntu III kalbasi Almantas Samalavičius

Arthuras W. Huntas III magistrantūros studijas baigė Marshallo universitete Vakarų Vir- džinijoje, filosofijos doktoratą įgijo Pietų Misisipės universitete (JAV). Tenesio universiteto Martine komunikacijų profesorius tyrinėja medijų ekologiją, siekdamas išryškinti kultūrines jų kaitos pasekmes, analizuoja, kokį poveikį naujosios technologijos daro Vakarų socialinei tvarkai, mąstymo įpročiams, viešajam diskursui. Parašė knygas „Nykstantis pasaulis: vizua- linės vaizdinijos garbinimas postmoderniajame pasaulyje“ (2003), „Išgyventi technopolį: esė apie balansą naujoje žmogaus sukurtoje aplinkoje“ (2013), savo tyrinėjimus skelbia mokslo žurnaluose Explorations in Media Ecology, Modern Age, Touchstone. Priklauso garsaus ame- rikiečių komunikacijų analitiko Neilo Postmano įsteigtai Medijų ekologijos asociacijai, kartu su bendraminčiais redaguoja internetinį leidinį Second Nature, kritiškai analizuojantį technologijas krikščioniškosios tradicijos ir minties kontekste. Su Arthuru W. Huntu kalbėjomės apie visuotinę trivializaciją, pažangos spąstus ir vis agre- syvesnę reginių kultūrą.

lmantas Samalavičius. Jūsų naujausios knygos dekontekstualizavo informaciją, nes gausybę vaizdų A„Išgyventi technopolį“ viena iš esminių temų yra pateikdama atitrauktai nuo objektų, kuriuos tie pa- vizualinės vaizdinijos iškilimas ir įsitvirtinimas viešuo- veikslai įamžina. Kinas sureikšmino reginį, nors jis, siuose diskursuose, išstumiant praeityje klestėjusią žo- kaip „Poetikoje“ teigė Aristotelis, yra mažiausiai me- džio ir teksto (arba literatūrinę) kultūrą. Šią tendenciją niškas elementas. Reginys moderniame filme nustelbia tyrinėjo nemažas būrys socialinių mąstytojų, beje, glau- kitus dramos elementus (siužetą, personažus, dialogus džiai susijusių su krikščioniškąja tradicija (turiu ome- ir t. t.), pirmenybė dabar teikiama kokiam nors dide- nyje Marshallą McLuhaną, jėzuitų mokslininką Walterį lio pastato susprogdinimui. Radijas į mūsų svetaines Ongą, sociologą ir teologą Jacques’ą Ellulį, radikalų filo- perkėlė ir prezidento, ir vienišo maištininko balsus. sofą Ivaną Illichą, visuomenės kritiką Neilą Postmaną Televizija buvo natūrali ir galinga radijo uzurpatorė, ir kt.). Kaip manote, kokį didžiausią pavojų kultūros veikiai tapusi namų šerdimi, nes užėmė vietą, kuri iš- atžvilgiu kelia toks vizualikos sureikšminimas? tisus tūkstantmečius priklausė židiniui. Po to televizija Arthur W. Hunt. Vyksta ir technologinio, ir mora- skilo į du, tris, keturis kanalus, kad kiekvienas šeimos linio pobūdžio kaita. Visa tai, kaip teigė Ellulis, susiję narys turėtų aparatą savo miegamajame. Vėliau atsira- tarpusavyje. Kompiuterizuoti skaitmeniniai vaizdiniai do asmeninis kompiuteris tiek namuose, tiek darbo- kyla iš kitų technologijų, pradedant telegrafu ir foto- vietėje. Dabar turime jau ir nešiojamuosius kompiu- grafija, atsiradusiais XIX a., evoliucijos. Telegrafas su- terius, kad visur ir visada galėtume matyti šou, žaisti banalino informaciją, užtikrindamas, kad ji pasiektų žaidimus, siųsti vieni kitiems elektronines žinutes, o į žmones bet kur ir vis didesniais kiekiais. Fotografija save žiūrėtume taip, kaip buvome įpratę žiūrėti į Holi-

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 vudo „žvaigždes“. Didele dalimi šios technologijos yra kaip atsisakyti maisto. Technologijos išplečia žmogaus tiesiog Technologinės visuomenės instrumentai. Jos fizines galimybes, tad jų skalė, ekologinis poveikis, veikia kaip išblaškančios sirenos – rimtas viešasis dis- įtaka žmonių gerovei priklauso nuo technologinės iš- kursas nustumiamas į šalį, triumfuoja trivialumas. Tai minties. Modernioji pažangos išmintis įpratusi teikti nutolina mus nuo Jeffersono sampratos, kas yra pilie- pirmenybę tam, kas yra didesnis, greitesnis, naujesnis tiškumas, ją keičia modernaus kapitalizmo etika, ku- ir ko yra daugiau. Didžiosios korporacijos mano, kad rios pamatas – nepasotinamas materialistinis geismas vienintelis jų buvimo žemėje tikslas – maksimizuo- „vartoti“. Visa tai kelia didžiulį pavojų, nes atmetamas ti pelną, pasiekti, kad visi įprastų prie to, kas įprasta polis, švaistant laiką vien duonai ir reginiams. Šis at- joms. Nebegalima daugiau kliautis tokiu požiūriu, metimas lemia, kad žmonės, praleidę mokykloje ilgus nes tai jokia išmintis, o paprasčiausia kvailystė. Reikia metus, lieka beraščiai, bent jau matuojant tuo matu, įžvelgti, kokių privalumų turi tai, kieno mastas mažes- koks taikomas išsilavinusiam žmogui. Trivializacija, nis, kas auga ar juda lėčiau, ateina iš seniau. Europie- kaip teigė Postmanas, persimeta ir į kitas institucijas – čiai paprastai suvokia tą geriau negu amerikiečiai, kine tik į mokyklą, bet ir į bažnyčią, politiką. Galbūt šis taip tariant, jie žino, kodėl reikia saugoti gyvenamąsias reiškinys būdingesnis amerikiečiams, tačiau daugelis erdves, kurios yra funkcionalios, estetiškai patrauklios, šalių seka Amerikos institucijų pavyzdžiu. skatinančios plėtoti ryšius tarp žmonių. Schumache- ris paliko daug vertingos frazeologijos, kuri nuteikia Vienas radikaliausių modernybės ir jos mitologijos pereiti prie žmogiško mastelio ekonomikos: „mažiau kritikų Ivanas Illichas pabrėžė konceptualų skirtumą yra gražu“, „technologija žmogišku veidu“, „grįžtantys tarp įrankių ir technologijų, kurių dominavimas, ypač namo“. Jis aiškino, kad sąvoka „darbo jėgą tausojan- kai perdėtai jomis pasikliaujama, didina žmonių neį- čios mašinos“ yra paradoksali, nes jos ne tik paverčia galumą tiek socialiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu. Eko- mus bedarbiais, bet ir sumenkina paties darbo vertę. nomistas Ernstas Fritzas Schumacheris ragino iš naujo Mūsų tikslas turėtų būti ekonomikos modelis, sutei- atrasti mažumo grožį, pereiti prie žmogiškesnių „vidu- kiantis galimybę eiti „trečiuoju keliu“, skatinant, kad tinio lygmens“ (intermediate) technologijų. Tačiau šie regionai galėtų viskuo apsirūpinti patys, gaivinant vie- kritiški balsai, regis, nuskęsta visuotinio technologi- tines tinkamo mastelio ekonomikas su klestinčiomis nio optimizmo jūroje, nes vis dar užsispyrusiai tikima bendruomenėmis, su kooperatyvais, su šeimoms pri- begaline pažanga. Jūsų knygoje išdėstyta kritika nėra klausančiomis fermomis ir parduotuvėmis. Tai reikš- kvietimas grįžti į viduramžius, neraginate atsisakyti tų ekonominę miesto ir aplinkinių kaimiškų vietovių technologinės pažangos. Veikiau labai blaiviai svarsto- integraciją, susigrąžinant bendruosius amato įgūdžius. te, kur nuves piktnaudžiavimas technologijomis, kriti- Žaliosios technologijos – saulės ir vėjo galios panau- kuojate mąstymą, kuris verčia tradicijas ir žmogiškus dojimas – irgi padėtų žengti tuo trečiuoju keliu, kuris santykius aukoti dėl savitikslės technologinės pažangos. iš esmės yra mikrokapitalizmas. Kaip manote, ar kada nors atsiras labiau subalansuotas požiūris į technologijų vaidmenį? Juo labiau kad dau- Žmonių sukurtos technologijos (pvz., televizija) pa- gelis ciniškai teigia, esą visus technologinės pažangos vertė juos vartotojų visuomene, tai globalus reiškinys. minusus atperka jos privalumai... Viename iš savo knygos skyrių rašote, kad Marshal- Artimiausiu metu grįžti į viduramžius, regis, neke- las McLuhanas, iki galo taip ir nesuprastas socialinis tinama, nebent įvyktų branduolinė katastrofa. Nebus mąstytojas, įžvelgė, kokį pavojų asmenybės integralu- atsisakoma nei automobilių, nei elektros. Nemanau, mui kelia televizija, todėl griežtai ribojo, kiek valandų kad reikėtų nusiteikti antitechnologiškai. Postmano per savaitę jo vaikai gali praleisti prie ekrano. Jerry’s žodžiais tariant, atsisakyti technologijų reikštų tą patį, Manderis apskritai ragino atsisakyti televizijos… Ar

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 9 visuomenė kada nors pradės kritiškiau vertinti šį savo bos vienetu, o ne tik vieta, kur spoksoma į televizo- pačios indoktrinavimo instrumentą? Ar socialinė kri- riaus ekraną ir miegama. Kitaip tariant, namai turėtų tika, kurios lyg ir netrūksta, turi kokių nors galių pa- tapti ne vartojimo, bet gamybos centru. Jei taip kada veikti žmonių protus? nors atsitiks ir abu tėvai vėl bus namie, mažasis Džonis Modernieji vartojimo įpročiai sukūrė tai, ką Benja- ir jo sesutė Džeinė dirbs ir žais kartu su jais. minas Barberis vadina infantilizacijos etosu: psicho- loginės manipuliacijos verčia vaikus anksti tapti su- Kai skaičiau Jūsų knygą, ypač suintrigavo įžvalgos augusiais, o suaugusiuosius – amžinai likti paaugliais. apie totalitarizmo formas, kurias apibūdino du pra- Postmanas knygoje „Vaikystės išnykimas“ teigė iš es- ėjusio amžiaus rašytojai – George’as Orwellas ir Al- mės tą patį. Parašyta daugybė studijų, kokią įtaką elek- dousas Huxley’s. Dauguma autorių, svarsčiusių apie troninės medijos daro vaikų mentalinei, fizinei ir dva- totalitarizmo prigimtį, dažniausiai rėmėsi Orwello sinei brandai. Vienos iš geresnių, išleistų pastaruoju vizija, laikė ją bene skvarbiausia. Huxley’o pateikta metu, yra Richardo Louvo „Vaikas, pasiklydęs miškuo- alternatyvi analizė visuomenės, siekiančios vien pa- se“ ir Anthony’o Esoleno „Dešimt būdų, kaip sunai- togumo, pramogų ir linksmybių, lyg ir liko nuošalėje, kinti jūsų vaiko vaizduotę“. Knygų gausu, deja, trūksta tačiau jo aprašytasis „totalitarizmas laimingu veidu“ pakankamo kiekio jas skaitančių žmonių, kurie imtųsi vis sparčiau įsikūnija realybėje… įgyvendinti tai, kas yra siūloma. Auginti vaiką mūsų Įdomus niuansas: Orwellas manė, kad Huxley’o dienomis tampa vis sunkiau, galbūt todėl vis daugiau „puikus naujasis pasaulis“ yra neįmanomas, nes he- žmonių to nesiima. Nenuostabu, kad Johnas Bakanas, donistinės visuomenės yra trumpaamžės ir pernelyg Britų Kolumbijos universiteto teisės profesorius, savo nuobodžios. Tačiau abu autoriai nagrinėjo tai, apie ką skiltyje New York Times rašė: „Yra priežasčių manyti, svarstė dauguma XX a. 4-ojo dešimtmečio intelektua- kad pati vaikystė šiuo metu išgyvena krizę.“ lų: kokios bus Darwino ir Freudo socialinės implika- Žiūrėdamas amerikiečių televizijos programą „Še- cijos? Kokia ideologija pakeis krikščionybę? Ar socia- šiasdešimt minučių“, reporteriui imant interviu iš Aus- liniai mokslai taps tokie pat svarbūs kaip ir griežtieji? tralijos aktorės Cate’s Blanchett, vos nenukritau nuo Kas atsitiks, jeigu vadybos mokslas bus pritaikytas vi- kėdės, kai ji griežtai pasakė: „Mes niekam neprime- siems visuomenės gyvenimo aspektams? Kaip turėtu- tame savo vaikų.“ Ji turėjo galvoje, kad niekam kitam me elgtis su karo laikų propaganda? Kokie ilgalaikiai neperleidžia vaikų auginimo. Manau, tai svarbu. Dau- moderniosios reklamos padariniai? Kas atsitiks tra- gelio šiuolaikinių šeimų abu tėvai dirba už savo namų dicinei šeimai? Kaip sumažinti klasinius skirtumus? ribų. Tai gana naujas reiškinys, jei apžvelgsime visą Kaip naujosios technologijos paveiks ateitį? Manau, žmonijos istoriją. Industrializacija galutinai sunaikino tarp Orwello romano „1984-ieji“ ir Huxley’o „Puikaus šeimą kaip ekonominį vienetą. Pirmiausia į fabriką iš- naujojo pasaulio“ yra daugiau panašumų negu skir- ėjo dirbti tėvas. Praėjusiame amžiuje darbo jėga tapo tumų. Abiejų romanų pagrindas yra dilema, kaip gy- ir motina. Kadangi vaikai negalėjo likti namuose vieni, venti grėsmingame masinio naikinimo ginklų šešėlyje. jie buvo patikėti įvairioms pakaitinėms institucijoms. Romanas „1984-ieji“ pavaizdavo, kaip gyventume, jei Tai, ką kadaise teikė namų ūkis (oikos) – išsilavinimą, Hitleriui būtų pasisekę. „Puikiame naujajame pasau- sveikatos priežiūrą, vaikų ir senelių globą, – buvo per- lyje“ žmonija tebėra kryžkelėje. Ar žmonių rasė bus duota valstybei. Visus kitus mūsų poreikius, tokius sunaikinta, ar įsivyraus taika, užtikrinta sociologinės kaip maistas, drabužiai, pastogė ir pramogos, ėmė ten- kontrolės? Galiausiai pasirenkama labai efektyvi kinti korporacijos. Trečiasis ekonomikos kelias turėtų autoritarinė valdžia, kuri palaiko taikų sambūvį, siekti atgaivinti senąjį oikos supratimą, kad namai vėl diegdama masėms vartojimo ir malonumų kultūrą. taptų teisėtu ekonomikos, švietimo, priežiūros ir glo- Abiejuose romanuose praeitis ištrinama iš viešosios

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 atminties. Huxley’o „puikiame naujajame pasaulyje“ mi“? Ar tikitės, kad sąjūdis, pasivadinęs „naująja eko- praeitis atmetama, nes ji atseit barbariška. Visos kny- nomika“, galiausiai įveiks dabartinę ekonomikos inerci- gos, išleistos 150 metų po Fordo, draudžiamos. Mus- ją, o visuomenė pradės keisti savo įpročius? tafa Mondas, vyriausiasis kontrolierius, skelbia Fordo Trečiojo kelio ekonominis modelis, mano many- išmintį: „Istorija yra niekai.“ Abiejuose romanuose mu, galėtų įsišaknyti keliais būdais. Pradėsiu nuo tradicinė šeima radikaliai keičiama. Orwellas remiasi geidžiamiausio, tada pereisiu prie mažiau geidžiamų. hitlerjugendu ir sovietiniais pionieriais, kad parody- Taikiausias būdas, kad tai įvyktų, yra toks – žmonės tų visuomenę, kurioje vaiko lojalumas valstybei pra- suvoks ekonominės globalizacijos pragaištingumą ir noksta jo lojalumą tėvams. Huxley’o romane biologinė pradės trokšti visai kitko. Pamatys, kad asmeninis jų šeima apskritai neegzistuoja. Bet kokie šeimos meilės uždarbis jau ilgą laiką yra įšalęs, kad jie triūsia per- ryšiai laikomi ãtgyvena. Visi priklauso visiems tiek sek- nelyg daug, o pasiekia labai mažai, be to, būtinai rei- sualiniu, tiek ir kitais atžvilgiais. Abu romanai aprašo kia ką nors daryti su juodąja skolos skyle, – žodžiu, pasaulį, kur racionalus mąstymas slopinamas teigiant, pasijus tarsi pėstininkai nesuvokiamame šachmatų esą „karas yra taika“, „vergija yra laisvė“, o „kvailumas – žaidime. Politikai išgirs jų susirūpinimo šūksnius ir stiprybė“ („1984-ieji“). Kai „Puikaus naujojo pasaulio“ imsis įgyvendinti politiką, leisiančią suklestėti vie- heroję Marksas verčia galvoti savo galva, ji tegali pa- tinei ekonomikai, bendruomenei, šeimoms. Tikimy- sakyti: „Nesuprantu.“ Abiejų romanų herojės jaučiasi bė, kad šis scenarijus išsipildys, labai nedidelė, nes nepatenkintos, norėtų išvengti šito iracionalumo, todėl tam įnirtingai priešinsis multinacionalinės kompa- yra atskiriamos nuo visuomenės kaip atskalūnės. Abie- nijos, remiančios politikus. Taip teigiu, pirmiausia juose romanuose žmonės laikomi religingais, valstybė galvodamas apie Amerikos realybę. Nebent korpo- pripažįsta šią tiesą, tačiau religinius jausmus nukreipia racijos staiga imtų ir pakeistų savo mąstymą, tačiau į patriotizmą. „1984-uosiuose“ garbinamas Didysis tai labiau panašu į religinį atsivertimą, netikiu, kad Brolis. „Puikiame naujajame pasaulyje“ krikščioniškas jos atvertų širdis ir atsisakytų turimos galios. kryžius nupjaunamas nuo raidės T, žyminčios techno- Realistiškesnis scenarijus būtų toks – kils sąjūdžiai logiją, viršūnės. Visi dalyvaujantys orgijoje-porgijoje iš apačios, vadovaujami kūrybingų novatorių, pradės gieda „Fordas, Fordas, Fordas“. Abiejuose romanuose siūlyti naujas bendrabūvio formas, sužadins morali- valdantysis elitas kontroliuoja gyventojus, pasitelkda- nę ir estetinę vaizduotę, nuslopintą modernybės lai- mas sudėtingas technologijas. Abiejuose pabrėžiama, kais. Filosofas Alasdairas MacIntyre’as knygoje „Po kad žmonės nuolat stebimi. Ar tai nieko neprimena? dorybės“ vadina tai „benediktiškuoju pasirinkimu“. Postmanas savo knygos „Linksmybės iki mirties“ pa- Morrisas Bermanas veikale „Amerikiečių kultūros su- baigoje sako, kad Huxley’o vizija gyvai perteikia mū- temos“ ragina imtis panašaus sprendimo. Šios naujo siškę vartotojų kultūrą. Bet ar daug reikia, kad nuo tipo bendruomenės, įkvėptos vienuolynų, kurie Tam- totalitarizmo laimingu veidu visuomenė pereitų prie siaisiais amžiais Europoje išsaugojo Vakarų kultūrą, totalitarizmo su tragedijos kauke? taptų pavyzdžiu kitiems, kurių svajonės, susijusios su modernia gyvensena, irgi žlugo. Tai būtų ne utopinės Ekonominės globalizacijos akivaizdoje Jūsų komen- bendruomenės, jos kukliai eksperimentuotų, eidamos tarai apie trečiojo kelio būtinybę atliepia idėjas daugelio klaidų ir bandymų keliu, visos labai skirtingos, kaip socialinių mąstytojų, jau pasisakiusių šiame Kultūros ir tie, kurie jas puoselėja. Kad įsigalėtų šis scenarijus, barų pokalbių cikle. Viename iš savo tekstų kalbate apie prireiks kokios nors didelės krizės – politinės, ekono- seną anglosaksišką shire (grafystė) kategoriją ir namų minės ar gamtinės, tik ji privers žmoniją pertvarkyti ūkio ekonomiką. Ar tikite, kad ir dabar galima remtis savo institucijas. Mano tėvas, kuriam beveik devy- tuo, ką Lewisas Mumfordas vadino „naudinga praeiti- niasdešimt metų, dažnai prisimena Didžiąją depresiją.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 11 Nors tai buvo sunkmetis, jis vadina tai laimingiausiu ba laisvos savininkų mažumos malonumui. Tačiau savo gyvenimo tarpsniu. Ypač mėgsta pasakoti apie grįždamas prie jūsų klausimo, manau, kad vis daugiau kaimynus, kurie nuoširdžiai rūpinosi vieni kitais, apie žmonių pradeda suvokti problemas, susijusias su mo- daržus, apie geriausias žvejybos vietas. derniuoju vartotojų visuomenės kapitalizmu. Puikus Kad ir kuris būdas suveiktų, labai svarbi taps praei- to pavyzdys – kapitalizmo kritika, kurią pateikė Da- ties atmintis, nors ji ir atrodytų panaši į grožinę lite- nielis M. Bellas junioras neseniai pasirodžiusioje kny- ratūrą. Žvelgiant praktiniu aspektu, žinios, kurias teks goje „Geismo ekonomika: krikščionybė ir kapitalizmas prisiminti, bus susijusios su tuo, kaip pastatyti patvarų postmoderniame pasaulyje“. Religinis konservatorius namą, darže pasisodinti daržovių, kaip išdoroti paršą, sako, kad didžiausias gundytojas mūsų laikais yra ne kaip meistrauti baldus. Čia, kur gyvenu, yra kaimiška- kas kitas, o Walmart [didžiausias JAV mažmeninės sis Tenesis, aplink esama žmonių, kurie vis dar žino, prekybos tinklas pasaulyje – A. S.]. Nobelio premijos kaip visa tai daroma, bet jie – jau išmirštanti karta. laureatas, filosofas absurdistas Albert’as Camus kadaise sakė, kad XX a. tikroji aistra yra ne laisvė, bet Per daugiau nei pusšimtį Šaltojo karo metų patirta vergystė. Camus amžininkas Jacques’as Ellulis su to- daug dalykų: siautėjo komunistinis teroras, išryškėjo kiu vertinimu būtų sutikęs. Abu manė, kad Jungtinės planinės ekonomikos bejėgiškumas, susidūrėme su Va- Valstijos ir Sovietų Sąjunga, nepaisant jų priešpriešos karų intelektualine išdavyste – jie nematė ar apsime- per Šaltąjį karą, turėjo vieną bendrą savybę – abi ga- tė, kad nemato, kaip veikia sovietų režimas. Visa tai lios pasidavė technologijos valdžiai. Camus absurdiz- labai prisidėjo, kad kapitalizmo ideologija ir vartoto- mas pakrypo nihilizmo link, o Ellulis pasirodė esąs jiškumas taip greitai įsigalėtų buvusiame Antrajame tikras kultūros Jeremijus [pranašas – A. S.]. pasaulyje. Kapitalizmą imta sieti su laisvės idėjomis, Kai kalbu žmonėms apie trečiojo kelio idėjas, o tai verslo, pasirinkimo galimybėmis ir pan. Kokią įtaką iš esmės yra senas galvojimo apie ekonomiką būdas, šis paveldas daro ekonominės globalizacijos klimatui? jie sako man, esą negalima to daryti, nes esame jau Gal pastarojo meto krizės, kylantys nauji ekonominiai pernelyg nutolę, o dabartinė ekonomikos trajektorija ir socialiniai sąjūdžiai gebės suformuoti kritiškesnį neišvengiama, plėtra nesustabdoma. Šis užsispyrimas, požiūrį į dabartinę kapitalizmo formą? mano nuomone, atskleidžia, kiek nedaug laisvės lei- Čia, Amerikoje, liberalai vis dar laikosi įsikibę uto- džia mūsų sistema. Argi tai nereiškia, kad negaliu tu- pinių pažangos vizijų, nepaisydami gausėjančių įrody- rėti savo šeimos ūkio? Kad maža verslo įmonė negali mų, kad globalus kapitalizmas neveikia. Konservato- konkuruoti su didžiosiomis? Mano žmona turi dirbti riai labai nenoriai kritikuoja kapitalizmo nuosmukius, ne namuose, todėl tenka kitiems patikėti mūsų vaikų tačiau ir jie nelabai skiriasi nuo liberalų, jei atidžiau auginimą… Kas galėjo įsivaizduoti, kad kapitalizme pažvelgsime į jų pažangos vizijas. Buvo linksma klau- bus tiek mažai laisvės? sytis, kaip Amerikos politikė Sarah Palin pasisakė dėl popiežiaus Pranciškaus deklaracijos apie „abejingu- Technologijų galią analizavęs Jacques’as Ellulis, pe- mo globalizaciją“ – pasak jos, jis esąs „šiek tiek libe- simistiškai vertino visuomenės galimybes išsiveržti iš ralus“. Popiežius liberalus? Demokratai, kad išsigelbė- geležinio jų narvo. Gal Jūs žvelgiate optimistiškiau ir tų, siekia didesnės valdžios, o respublikonai dairosi į manote, kad mums vis dėlto gali pavykti? didįjį verslą. Nejaugi nei tie, nei anie nesupranta, kad Esu iš dalies optimistas, iš dalies pesimistas. Ame- ir didelė valdžia, ir didysis verslas trinasi vienas į kitą rikos kaimo vietovėse gyventojų vis mažiau, taigi šonais? Britų istorikas Hilaries Bellocas pripažino tai galima pertvarkyti žemę – didžiulius laukų ir miškų jau prieš šimtmetį, kai rašė apie „vergišką valstybę“, plotus, kurie užima tris ketvirtadalius žemės masyvo. kurioje nelaisva dauguma, neturinti nuosavybės, dir- Tai puiki braižybos lenta, jei tik suvoktume, ką ir kaip

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 braižyti. Optimizmo teikia ir tai, kad šiais neramiais Pirmieji – tikintieji, tiek katalikai, tiek protestantai, laikais praregi vis daugiau žmonių. Kiti amerikiečių norintys sukurti kitokią aplinką sau ir savo vaikams. autoriai, kuriuos galėčiau įvardyti kaip trečiojo ke- Antrieji – seno sukirpimo humanistai, žmonės, turin- lio šalininkus, yra Wendellas Berry’s, Kirkpatrickas tys istorijos pojūtį, vertinantys kultūrinius praeities Sale’as, Rodas Dreheris, Markas T. Mitchellas, Billas pasiekimus ir gebantys įžvelgti, kokiame aklagatvyje Kauffmannas, Josephas Pearce’as, Alanas Carlsonas. esame atsidūrę. Amerikiečių ir britų literatūros tradicijoje išsiski- Jei krikščionys ir humanistai nieko nedarys, leisdami ria srovė, nukreipta į modernybės kritiką. Gilbertas toliau siautėti modernybei, bijau, susidursime su tuo, Keithas Chestertonas, Johnas Ronaldas Reuelas Tol- ką Clive’as Staplesas Lewisas pavadino „žmogaus pa- kienas, Dorothy Day ir Allenas Tate’as puikiai repre- naikinimu“. Pasak Lewiso, didžiausia grėsmė – sulaukti zentuoja šį jautrumą, kuris iš tikrųjų yra katalikiškas, technologinio elito, kuris, jo pavadintas Sąlygotojais nors neprivalai būti katalikas, kad tai suprastum. (kondicininkais), turės tokią didelę galią daugumai, Mane stebina romanų apie amišus [krikščionių kad išspaus iš jos visą žmogiškumą. Suprantama, visa anabaptistų sektą – A. S.] populiarumas tarp Ame- tai bus daroma pažangos labui ir daugelis iš mūsų savo rikos evangelikių. Juos skaito net mano žmona, nors noru su tuo sutiks. Sąlygotojų siekis – ne viešasis gėris mes – presbiterijonai! Šioje šalyje sąjūdis, propaguo- ar koks nors kitas panašus idealas, jie trokšta ginklų, jantis vietinį maistą, mokymą namuose ir paprastumą, aukso ir merginų – galios, naudos ir malonumų. Trage- rodo, kad siekiama lūžio. Neprivalai būti amišas, kad dija, Lewiso teigimu, yra tai, kad sunaikindami mus, jie išsiveržtum iš geležinio technologinės visuomenės nar- sunaikins ir save, o paskutinė juoksis Gamta… vo, tačiau tam reikia ryžto ir drąsos. Tokio išsiveržimo lyderiais Vakaruose galėtų tapti dviejų tipų žmonės. Dėkoju už pokalbį.

Metinė prenumerata – tik 60 Lt. 180 Lt arba kita valiuta pagal esamą [email protected] arba į Užsisakyti galite visuose kursą. Norintys už(si)sakyti Kultūros Kultūros barų atstovę JAV Mariją Lietuvos pašto skyriuose. barus į užsienį turėtų kreiptis į Kultūros Paškevičienę adresu 306 55th Place, Jei norite prenumeruoti žurnalą į užsienį, barų redakciją adresu Latako g. 3, 01125 Downers Grove IL 60516–1537, USA; su pristatymu oro paštu, tai kainuos Vilnius, Lietuva; el. paštas: el. paštas: [email protected]

Paremkite Kultūros barus savo pajamų mokesčio K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 VšĮ „Kultūros barų“ leidykla, įmonės kodas 302514590 13 Paulius Petraitis

Realybė, fotoatvaizdas ir pinigų spindesys

ur dabar yra realybė? Where is the real now? Toks žiūra, daranti poveikį tam, kaip fiksuojame ir priimame Kklausimas vis keliamas, aptariant šiuolaikinį fo- atvaizdus, irgi kinta, veikiama technologinių, socialinių tografinį, ypač skaitmeninės atmainos, atvaizdą, ir jo ir kultūrinių pokyčių, susijusių su atvaizdų gamyba ir vietą šiandieninėje vaizdų kultūroje. Ką fotoatvaizdo priėmimu. Kitaip tariant, filosofija, t. y. mąstymas apie virsmas skaitmenine byla pasako apie dabarties kultūrą pasaulį plačiąja prasme, sąveikauja su vyraujančia at- apskritai? Kokius socialinius procesus slepia arba skati- vaizdų kūrimo technologija, kuri jau daugiau kaip 150 na atvaizdo tapimas virtualiu dvinariu failu? metų yra fotografinė, tiksliau tariant, fotocheminė, ir Atvaizdo technologijos, jų kaita ir teoretizavimas abi daro tarpusavio įtaką viena kitos raidai. (suvokimas) neatsiejami nuo minties raidos. Pasaulė- XIX a. viduryje keliose Europos valstybėse beveik tuo pat metu įdiegta (dėsnin- giausiai ir spar- čiausiai tai vyko Prancūzijoje ir Anglijoje) atvaizdo fiksavimo che- miniu būdu tech- nologija1 užgožė atvaizdų gamybos formą, domina- vusią iki tol, – ta- pybą. Greitesnis, ekonomiškesnis (atvaizdo ir finan- sų ryšys, kaip matysime, nuo seno Nuotrauka iš A. Bertillono parodos World‘s Columbian Exposition 1893-iaisiais Čikagoje. yra itin svarbus)

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 ir, kaip buvo įtikėta, esmingai tikslesnis (t. y. labiau atitinkantis realybę) fotografinis atvaizdas įsitvirtino ne vien dėl asmeninių iniciatyvų ar technologinės sė- kmės. Politinė, socialinė, kultūrinė konjunktūra, be- siremianti tokiais mokslo ir technikos išradimais kaip mikroskopas ir teleskopas, iškart pripažino fotografi- ją, nes laikėsi nuostatos, kad tyrinėti gamtą ir pasaulį, pasitelkiant aparatą, galima nepalyginamai tiksliau ir objektyviau. Toks stebėjimas tampa „moksliškesnis“, negu žvelgiant plika akimi, nes čia mažiau lemia as- meninės tyrėjo savybės. Diskursas, skelbiantis, kad „matymas yra žinojimas“,2 fotografiją priskyrė moks- liniam registrui. Taigi technologija, iš dalies paskatinta chemijos eksperimentų, iš dalies tapusi renesansinės perspektyvos užvaldymo kulminacija, buvo dvilypė – tiek mokslinė, tiek meninė. Pozityvizmas (tikėjimas, kad mokslo išradimai gali iš esmės pagerinti žmonių gyvenimą) ir fotografija susiliejo į vieną – imta tikėti žmonijos pergale prieš subjektyvų atvaizdą, nes fotografija parodo, „kaip yra iš tikrųjų“. Dažnai cituojami André Bazino žodžiai, esą meno forma pirmą kartą pelnosi iš to, kad žmogus atsitraukia nuo technologinio atvaizdų gamybos proceso – šis atsitraukimas užti- krina išskirtinį atvaizdų objektyvumą.3 Kartu tai lėmė ir beprecedentinį naujos atvaizdų technologijos priei- namumą. Komercinėje erdvėje šią naujovę lakoniškai išreiškė Kodak kompanijos reklaminis 1888-ųjų šūkis: „Jūs paspaudžiate mygtuką, mes atliekame visa kita.“4 Kolektyvinę sąmonę užvaldė tikėjimas, kad foto- A. Bertillono matavimų diagrama iš Anthrométrique Identification (1893) atvaizdas atspindi realybę, o jį be didelio vargo gali padaryti bet kas. Šiuo įsitikinimu – nuotraukos „ne- visuomenės sluoksnis, ragindami imtis socialinių re- meluoja“ – naudojosi įvairios asmenų grupės – tiek formų. XIX a. pabaigoje Cameronas sistemingai doku- diktatoriai (Hitleris, o ypač Stalinas, mėgo nuotrauko- mentavo Lydso varguomenės kasdienybę, anksti supra- mis formuoti realybę, pašalindami asmenis, nebeatitin- tęs, kad mokslinę fotografijos galią įmanoma nukreipti kančius totalitarinės „tiesos“), tiek mėgėjai fotografuoti prieš politinę konjunktūrą, kaip tik ir sudariusią sąly- dvasias ir ateivius, tiek aistruoliai, kuriantys sąmokslo gas suklestėti šiai atvaizdų rūšiai. Teismuose Camero- teorijas (pavyzdžiui, teigiantys, esą nuotraukos iš Mė- no fotografijos tapo svariu įrodymu, kad vietos valdžia nulio yra suklastotos), tiek socialiniai reformatoriai. nesprendžia socialinių problemų.5 Šie, pavyzdžiui, Lewisas Hine’as Jungtinėse Valstijose, Mokslinę fotografijos prigimtį pabrėžia ir Prancūzijos Jamesas Spottiswoode’as Cameronas D. Britanijoje, fo- (kuri, būdama viena iš fotografijos „tėvynių“, pirmavo tografijos kaip realybės atspindžio statusu naudojosi ir pagal jos pritaikymą) policijos nutarimas atlikti pir- tam, kad atkreiptų dėmesį, kaip gyvena vargingiausias muosius įtartinų asmenų ir kalinių portretus. 1879-ai-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 15 ir objektyvu, buvo įtvirtintas ne tik kultūros lygmeniu, bet ir tapo tiek politinės, tiek moks- linės konjunktūros dalimi. Op- tinis aparatas praplėtė žmogaus matymo galimybes, esą kartu užtikrindamas objektyvumą. Manymas, kad šie prietaisai padeda suvokti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, pagrindė daugelio šalių reformas (nebū- tinai humaniškai atliekamas) Étienne‘o Jules‘io Marey chronofotografija (apie 1892) „šviesesnio rytojaus“ dėlei. Fotografija buvo pasitelkiama ne vien kilniais tikslais, įvai- riuose pasaulio kampeliuose imtasi ir projektų – tokių kaip Galtono, – giminiškų tipologi- nei arijų rasės fotodokumenta- cijai, nurodant, kad tam tikras socialinis sluoksnis, lytis, rasė, odos spalva yra pranašesni už kitus. Tai, kas atspausta ant popieriaus ir suvokiama kaip fotografinis atvaizdas, buvo laikoma realybės veidrodžiu, tiesą sakant, netgi daugiau negu vei- drodžiu, nes ši tikrovės (super) Georges‘o Demeny, prancūzų fotografo ir gimnasto, vieno iš fizinio lavinimo mokslinio pagrindimo kopija leido analizuoti ją šaltu pradininkų, chronofotografija (1906) analitiniu žvilgsniu. Požiūris į fotoatvaizdą pra- siais Alphonse’as Bertillonas sukūrė sistemą, pagrįstą dėjo iš esmės keistis XX a. antrojoje pusėje, kai im- antropometriniais duomenimis, kaip identifikuoti nu- tasi pirmųjų atvaizdo skaitmeninimo eksperimentų. sikaltėlius, pasitelkiant fotografijas. Ši „klasifikacija“, Mokslininkas Russellas A. Kirschas 6-ajame dešim- paremta tariamai objektyvia informavimo priemone, tmetyje sukonstravo mechaninį būgninį skanerį, ku- davė pradžią abejotinos vertės bandymams nustatyti riuo atvaizdas pirmą kartą buvo skaitmenizuotas ir aukštą arba žemą (nepaklusnumas, kitos „blogos“ savy- perkeltas į kompiuterio ekraną. Tuo metu dar nesu- bės) žmogaus kilmę.6 Panašiu metu Francis Galtonas, vokta, kad tai sujudino kultūrinį atvaizdo pagrindą. inovatyviai naudodamas fotografinę techniką, tipologi- Kai fotografija buvo paversta dvinariufailu ir perkelta zavo rases, plėtodamas eugenikos „mokslą“.7 į kompiuterio ekraną, atsivėrė naujo lygio manipulia- Tikėjimas, kad tai, kas matoma per teleskopo, mikros- vimo galimybės. Skaitmenizavimas fotografijų reda- kopo ar fotoaparato objektyvą, yra moksliškai pagrįsta gavimą padarė paprastesnį, prieinamesnį ir tiksles-

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 nį, negu tą daryti leido analoginės priemonės tamsiame kambaryje. Politinė ir kultūrinė konjunktū- ra, lemianti pasaulėžiūrą, savo re- formoms pagrįsti visada pasitelkia dominuojančią atvaizdo technolo- giją. Fotografija, įgavusi skaitmeni- nį pavidalą, keičia atvaizdų suvoki- mą. Politinė konjunktūra, siekdama savo tikslų, irgi pasitelkia atsinauji- nusį atvaizdą – į kultūrinės sąmonės paribį išstumiamas ilgiau nei ištisą amžių gyvavęs fotografinės tiesos konstruktas. Tačiau kokį suvokimą į kolektyvinę sąmonę diegia atsive- riančios vis platesnės manipuliavimo fotografija galimybės? Skaitmeninis fotoatvaizdas – taigi atvaizdo, turėjusio realybės veidro- džio statusą, atmaina – virsta nepa- Eadweardo Muybridge‘o fotografinis tyrimas, parodantis dvidešimt jojančio žirgo fazių. liaujamai manipuliuojamu vaizdi- Iš Animal Locomation (1887) niu. Fotografija, laikyta objektyviu tikrovės atspindžiu, kinta, keičiantis technologijoms. dangaus kūnai) arba yra pernelyg maži (mikrobai, Bet ar pačios technologijos skatina fotografijos kitimą? atomai). Priešingai negu anuomet, dabar dauguma Gal kultūros plačiąja prasme pokyčiai lemia technolo- svarbiausių procesų neturi aiškaus fizinio pavidalo. gijų, tarp jų ir vyraujančios atvaizdo technologijos, t. y. Dažnai net nėra lengva tiksliai įvardyti, kur ir kas fotografijos kaitą ir jos suvokimą? jie yra. Pavyzdžiui, 2008-ųjų pasaulinę finansų krizę Realybės sąvoka yra viena iš koncepcijų, atspin- (priešingai negu ankstesnes krizes, kilusias dėl daugu- dinčių filosofinę konkretaus laikmečio pasaulėžiūrą. mai suprantamų, dažnai netgi matomų priežasčių, kaip Objektyvi, su fiziniu pasauliu neatsiejamai susijusi re- antai XIX a. „bulvių badas“ Airijoje) sukėlė neregimos alybė, skatinta mokslinio pozityvizmo, XX a. žadėjusio srovės. Tikroji pinigų vertė ar nuvertėjimas yra nema- utopinę gerovę, savo bendrininke padarė fotoatvaizdą, tomi. Krizė kilo, kaip manoma, dėl to, kad matomi pi- kurio tikrumą garantavo tariamai technologiškai užda- nigai neatitiko nematomos jų vertės. Taigi dabar svarbu ras (neleidžiantis manipuliacijų) automatinis procesas. darosi ne tai, kas matoma, t. y. banknotai, o tai, kas ne- Šis suvokimas dabar keičiasi, užleisdamas vietą virtua- matoma ir nepamatuojama nei žmogaus žvilgsniu, nei liai tikrovei, kurios mastai sunkiai apčiuopami.8 žvelgiant per fotoobjektyvą. Analoginės fotografijos aukso amžiuje (XIX a. vidu- Keičiantis pasaulėžiūrai, keičiasi ir fotografijos vai- rys–XX a. pabaiga) daugelis optinių prietaisų būdavo dmuo. Ji, panašiai kaip ir piniginiai banknotai, nebe- mokslo tikslais pasitelkiami atlikti įvairiems matavi- atstovauja universaliam matui. Pavyzdžiui, veidas ant mams. Būtent tuo metu optiniai aparatai, giminiški žurnalo viršelio gali neturėti jokio atitikmens realy- fotokamerai, padėjo „suvaldyti“ procesus, susijusius bėje (jei ta fotografija manipuliuota ar sukomponuota su objektais, kurie iki tol buvo pernelyg toli (planetos, iš kelių nuotraukų), bet vis tiek gali turėti visų pirma

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 17 kita, o Trojos arklys – jame paslėptos DNR keitimo ir klonavimo technologijos skverbiasi į mūsų gyvenimą. Suviliotas galimybės pagražinti savo fotoatvaizdą, kas nesusivilios pagerinti ir savo išvaizdą per se – taip, kad net nebereikėtų skaitmeninės manipuliacijos? Kalbėti apie vyraujančią atvaizdų kūrimo techno- logiją – fotografiją – ir besikeičiančią kultūrinę jos padėtį, kartu reiškia diskutuoti apie pasaulėžiūros raidą ir kaitą. Fotografija nėra vien menas, „laiko do- kumentacija“ ar žinių iliustracija – ji atspindi nuolat besikeičiantį laikmečio mąstymą, kartu būdama ir tos kaitos simptomas, ir priežastis.

1 Daugiau apie fotografijos atsiradimą: Geoffrey Batchen, Burning with Desire: The Conception of Photography (Cambridge & London: The MIT Press), 1997. 2 Brian Winston, The Documentary Film as Scientific Inscription, in Theori- zing Documentary, red. Michael Renov (London: Routledge, 1993), p. 40. 3 André Bazin, The Ontology of the Photographic Image, vert. Hugh Gray, Film Quarterly, vol. 13, no. 4 (Summer, 1960). 4 Šūkis You Press the Button, We Do the Rest, sugalvotas Kodak įkūrėjo George’o Eastmano, lakoniškai įkūnijo populiarųjį suvokimą, kad fotografi- Zachary‘o Normano „Anamorphic Square“. 112 x 140 ja yra visiems prieinama. Skaitmeniniu būdu sugeneruota „fotografija“ (2013) 5 John Tagg, The Burden of Representation: Essays on Photographies and Histories (Minneapolis: University of Minnesota Press), 1988, p. 128. ekonominę, socialinę, net ir kultūrinę vertę. Akcijos, 6 Eamonn Carrabine, „Just Images: Aesthetics, Ethics and Visual Criminolo- vertybiniai popieriai ir tikrieji finansiniai vardikliai gy“, The British Journal of Criminology, vol. 52 no. 3 (2012), p. 470. irgi dažnai nematomi, o jų vertė nuolat kinta. Fizinis 7 Ibid. stabilumas ir pamatuojamumas užleidžia vietą reikš- 8 Kinta ir istorinio analoginės fotografijos manipuliacijų masto suvokimas. mėms, kurias apčiuopti labai sunku. Jau nebemanoma, kad jos taikytos itin retai (c. f. Mia Fineman Faking It: Besikeičianti realybė drumsčia ne tik finansinius Manipulated Photography before Photoshop, New York: The Metropolitan vandenis. Keičiasi ir esminiu laikytas vienetas – žmo- Museum of Art, 2012). gaus genas. Fotografinė manipuliacija, leidžianti vieno 9 Tipiškas pavyzdys: didelio dėmesio 1989 m. sulaukė TV Guide viršelis – žino- asmens veidą „suderinti“ su kito kūnu – XX a. pabai- mos laidų vedėjos Oprah’os Winfrey galva buvo „uždėta“ ant aktorės Ann- goje dar atrodžiusi skandalinga,9 – dabar yra jau gana Margret kūno. XX a. pabaigos spaudoje apstu manipuliavimo fotografija sena naujiena, o kartu toks dažnas reiškinys, kad retas atvejų, sukėlusių karštas diskusijas: nuo Egipto piramidžių „sutraukimo“ ant kas tuo stebisi. Keičiasi pats žmogaus individualumo vertikalaus National Geographic viršelio iki O. J. Simpsono, kurio „pagražin- ribų suvokimas. Pagražindami šeimos nuotraukas iš tas“ veidas papuošė žurnalo Time viršelį, o tuo pat metu pasirodęs Newswe- gimtadienio ar vestuvių (nuimami spuogai, išlygina- ek naudojo tą pačią nemanipuliuotą nuotrauką. Manipuliacijoms plintant, mos raukšlės), pratinamės suvokti, kad greitai ir mus pradėta mažiau dėmesio kreipti į tai, kad „pagražinamos“ tos fotografijos, pačius bus galima „pagerinti“, – teigia Fredas Ritchi- kurios iliustruoja politiškai ar kultūriškai ne tokias aštrias temas. nas.10 Pasak jo, skaitmeninė fotografija yra ne kas 10 Fred Ritchin, After Photography (New York: W. W. Norton & Company), 2009.

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Nuomonės apie nuomones

Jurgis Jonaitis

Dar kartą apie Lukiškių aikštę

oks yra (ar turėtų būti) meno santykis su politika, dažnai grindžiama nuomone, esą viešosiose erdvėse jau Ksvarstė jau senovės graikai, tačiau šis klausimas gana simbolikos, susijusios su skausmu ir nelaimėmis. tebėra aktualus iki šiol. Jis nuolatos atgyja, įgaudamas Šį požiūrį galima vadinti pragmatiškiausiu iš visų trijų. naujas prasmes tiek teorijos, tiek praktikos lygmeni- Antroji idėja – aikštės depolitizavimas, žengiant mis. Tą puikiai atskleidžia ir Lukiškių aikštės istorija. politinį žingsnį. Tokiu atveju aikštėje reikėtų pastaty- Politikos santykio su menu aspektai labai subtilūs, ti prekybos centrą, parodant, kad grąžinama pirminė provokuojantys didžiulę nuomonių įvairovę. Kai šios jos funkcija, susiklosčiusi dar Abiejų Tautų Respu- dvi sritys „susitinka“, iškart kyla daugybė klausimų, blikos laikais, – prekyvietė. Politiškai tai reikštų, kad kuriuos išspręsti itin sunku. Todėl keistokai atrodo grįžtama prie čia buvusios suverenios valstybės, kurią bandymai suabsoliutinti kurią nors iš dviejų sričių, laikome savo pirmtake, teritorinės funkcijos. Toks er- tiesmukai interpretuojant jų sankirtą. Jeigu toks supa- dvės depolitizavimas būtų ženklas, kad atsiribojama prastintas požiūris į tikrovę nugali, neabejotina, kad nuo bet kokių asociacijų su politine priespauda. šis jautrus klausimas bus sprendžiamas labai nejau- Trečioji idėja – aikštės politizavimo projektas. To- triai. Todėl aiškinantis dilemas, kylančias dėl meno kiu atveju aikštė turėtų būti paversta valstybės re- santykio su politika, absoliutistines pretenzijas derė- prezentacijai tinkama erdve su politinio pobūdžio tų atmesti. Deja, Lukiškių aikštės istorija rodo, kad jų paminklu, kuris piliečiams primintų: laisvi esame dėl griebiasi tiek politikos, tiek meno „šalininkai“. labai konkrečių žmonių aukos. Aikštė būtų skirta ne Visų pirma diskutuojama dėl to, ką reikėtų daryti vien valstybinėms iškilmėms, todėl joje turėtų atsi- su Lukiškių aikšte. Toks ginčas yra prasmingas, nes rasti ir rekreacinės paskirties zona. jame atsiskleidžia pirminės idėjos, apibrėžiančios at- Pirmieji du variantai kritikuojami dėl to, kad taip sakymus į tolesnius klausimus. Kad būtų lengviau su- būtų pamintas žuvusiųjų už laisvę atminimas, de- prasti, pateiksiu tris skirtingus požiūrius, vienokia ar monstruojant nepagarbą jų pasiaukojimui dėl laisvos kitokia forma egzistavusius viešojoje erdvėje ir maž- demokratinės Lietuvos. daug nusakančius šio ginčo esmę. Tiesiogiai politizuoto projekto kritikai argumentuoja Pirmoji idėja – nepolitizuotas aikštės projektas. To- paprastai: dar viena aikštė „atimama iš piliečių“, paverčia- kiu atveju ją reikėtų paversti išimtinai rekreacinio po- ma skausmo ir negatyvių emocijų židiniu, tai ideologinės būdžio vieta, tenkinančia miesto gyventojų poreikius. indoktrinacijos būdas, rodantis valstybės uždarumą. Joje nieku gyvu nederėtų statyti paminklo, keliančio Svarstyti, kuris požiūris tinkamiausias, sudėtinga, ta- bent menkiausias asociacijas su politika. Tokia pozicija čiau įmanoma. Pavojingiausia būtų įdiegti nepolitizuo-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 19 būdžio laisvė išvis gali egzistuoti net kaip teorinis konstruktas, gana įdomus klausimas, tačiau jį aptarti reikėtų atskirai. Pats abstraktaus paminklo variantas yra visiškai suprantamas dalykas, tačiau jis priklauso visai kitam – nepolitiniam aikštės projektui, o ši alterna- tyva, kaip žinome, nelaimėjo, ji nėra teisiškai įtvirtinta. Todėl praktiniu požiūriu dilema labai paprasta ir aiški – nugalėjo projektas, teigiantis, kad aikštė turi būti sutvarkyta pagal tiesioginio politizavimo planą. Tai, kad di- džioji diskusijų dalis vyksta po to, kai sprendimas jau priimtas, beje, tai padaryta seniai (1999 tą aikštės versiją. Tai tiesiausias kelias į bendros politi- m.), ir trukdo jam materializuotis, rodo, kokia vis dėl- nės tapatybės nykimą, užmirštant savo istoriją. Aikštės to nebrandi yra mūsų visuomenė, į susitarimus žiūrinti depolitizavimo ir jos politizavimo projektai abu savaip nerimtai. Normalaus ir tinkamai funkcionuojančio po- patrauklūs. Politizuojant aikštę, viskas lyg ir aišku – litinio valdymo sąlygomis didžioji diskusijų dalis turėjo valstybinė simbolika primins, kas čia šeimininkas ir vykti prieš priimant sprendimą, kad vėliau šį būtų gali- kas iškovojo politinę laisvę. Depolitizuojant aikštę tarsi ma realizuoti be didesnių trikdžių. Viskas. sakoma: „Čia buvo žudomi žmonės ir statomi pamin- Visa tai yra praktinė reikalo pusė, kurios nesėkmę klai okupacinėms valdžioms. Mes niekada neketinome lemia pavėluotos diskusijos, argumentų ir valios to daryti, taigi atmetame jų valią ir teigiame ją savaip.“ veikti stoka. Nors nėra lengva susigaudyti tarp visų teisinių aktų Tačiau visos smagybės ir Lukiškių aikštės istorijos ir nutarimų, reglamentuojančių, kokia turėtų būti esmė atsiskleidžia, pažvelgus į teorinį jos matmenį – Lukiškių aikštė, akivaizdu, kad laimėjo trečioji idė- kalbu apie meno santykį su politika. Menininkai, ja – aikštę tiesiogiai politizuojantis projektas. Tačiau, žvelgdami į ką tik aprašytą praktinį iškilusios pro- pasirodo, ne viskas taip paprasta. Nuo pat 1999-ųjų, blemos vaizdą, mano, kad meninei jų fantazijai kyla kai buvo priimtas pirmasis sprendimas, užvirė disku- grėsmė – nejaugi teks vaizduoti apibrėžtus ir į rėmus sijos, ar jis teisingas ir kokios galėtų būti alternatyvos. įspraustus politinius motyvus? Nejaugi iki šiol taip ir Deja, nuo pat pradžių šis ginčas vyko padrikai. nepabėgome nuo socrealizmo? Nejaugi ir vėl nugalės Vėliau priimti įvairūs nutarimai ir konkursų sąlygos visuomenės spaudimas pastatyti griozdą, prasilen- rodo ryškėjančią tendenciją užglaistyti valstybinę poli- kiantį su šiuolaikiniais standartais? Tokie ir panašūs tinę aikštės projekto esmę. Memorialinių akcentų, kitaip skausmingi klausimai kyla daugeliui menininkų ir tariant, paminklo idėja irgi buvo išpolitinta, liko tik rei- savo nuomonę jie po truputį ima reikšti viešai. kalavimas pavaizduoti laisvę, atsietai nuo konkrečių ko- Tačiau bėda ta, kad politikai supranta menininkų votojų su politiniais jų siekiais. Ar tokia abstraktaus po- argumentus kaip grėsmę politinei žiniai, kurią nori-

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 ma perteikti. Todėl ne tik gina savo nuomonę, bet ir imasi aršių veiksmų, siekdami užtikrinti, kad tai, kas bus pavaizduota, atitiktų jų viziją. Čia kyla didžioji problema, susijusi su abipusiu – tiek meno, tiek politikos – kišimusi į vienas kito sritį. Alvydo Jokubaičio žodžiais tariant, žmogiškojo patyrimo modusų įvairovės nepaisanti kultūra nuskurdi- na save. Ši jo mintis tiesiogiai taikoma menui ir politikai kaip tikrovės pažinimo modusams. Tam tikra menininkų veikimo laisvė išties būtina sąlyga, norint kurti aukščiausios rūšies meną. Todėl netinkamai elgiasi tie politikai, kurie mėgina apibrėž- ti, kokia turėtų būti kūrinio forma. Lukiškių aikštės atveju principas, kad tik patys menininkai gali nu- spręsti, kokią formą rinktis, irgi turėtų galioti – nesvarbu, ar tai bus vaizdo ir garso instaliacija, bronzinis paminklas, performansas, granitinė skulptūra, Fluxus stilistikos įkvėptas kūrinys… Beje, pastarasis variantas netgi ganėtinai konceptualus. Jis puikiai atitiktų lietuvių tautos, kaip dabar madinga sakyti, globalios Lietuvos sovietų okupacijos metais pjūvį – pademons- truotų, kad vieni lietuviai miške kentė šaltį ir badą su ginklu rankose priešindamiesi stribams, o kiti emi- gravo į Niujorką kurti naujos meno srovės.

Vis dėlto ir menininkai netinkamai elgiasi, kai mėgina apibrėžti, koks turėtų būti valstybinio po- būdžio kūrinio turinys. Žinoma, jie turi teisę reikšti savo nuomonę ir teigti, esą kai kur politikos apskritai nereikia. Vis dėlto jeigu yra priimtas sprendimas kurti politinio pobūdžio kūrinį, menininkai turėtų atsisakyti ambicijų spręsti, koks bus jo turinys. Šiuo atveju įsigalėjusi priešinga tendencija – įvairiais bū- dais mėginama išstumti politiką iš ten, kur buvo nu- spręsta suteikti jai vietą. Čia galima įžvelgti ir platesnio pobūdžio proble- mą, kuri kankina daugumą Vakarų valstybių, – tai politikos nykimas arba stiprėjanti nepolitiškumo tendencija. Tačiau ši tema reikalauja atskiros platesnės diskusijos. Tad šįkart verčiau paklauskime – ar labai nusiviltume, jeigu Lukiškių aikštėje atsirastų tūkstan- tis Fluxus dėžučių su Vyčio atvaizdu? Keletas Lukiškių aikštės rekonstrukcijos projektų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 21 Kūryba ir kūrėjai

Šarūnė Trinkūnaitė

(NE)BŪTINYBĖ: KAIP ATSIMENAME 1991-ųjų SAUSIO 13-ąją?

eatrologės Godos Dapšytės, latvių dramaturgo Janio hamletų, pajėgių susigrumti su praeities šešėliais, karta? TBalodžio, lietuviams neblogai pažįstamo ir mylimo „Barikados“ neabejotinai yra pirmas toks atviras, latvių režisieriaus Valterio Silio ir aštuonių jaunų lietu- sąžiningas lietuvių teatro mėginimas reflektuoti savo vių aktorių „Barikados“ Nacionaliniame dramos teatre tautos istoriją (aišku, jeigu istorija galima vadinti tai, pasirodė tiesiog nepadoriai laiku. Šis spektaklis, ryžęsis ką dar labai lengvai gali patikrinti* tie, kurie patyrė ją priminti laisvės kovų metą, turėjo tokį šiuolaikinės po- kaip savo dabartį). Apie kruvinąjį Sausį čia kalba tie, litinės realybės „režisierių“ išprovokuotą epilogą, kokio kurie anuomet žaidė su lėlėmis (Toma Vaškevičiūtė), geriau, aišku, nebūtų turėjęs. (Ne)pasisekė! Po premje- „žiūrėjo multikus“ (Ainis Storpirštis), „domėjosi foto- ros parėjus namo, buvo galima, tiesą sakant, privaloma apataratais ir jų objektyvais“ (Marius Repšys) ir pan. įsijungti LRT – vietoj Eurovizijos, apie kurią valiūkiš- Kitaip tariant tie, kuriems istorija, pražildžiusi jų tė- koje „Barikadų“ įžangoje E. (Monika Vaičiulytė) sako: vus, yra tik įrašai istorijos dokumentuose, žodžiai, gir- „Latviai už mus nebalsuoja“, todėl „turime jų nekęsti“, dėti pasakojimuose, sakiniai iš prakalbintų liudytojų dainų atrankos buvo tiesiogiai transliuojami įvykiai iš atsiminimų. Šie 9-ojo dešimtmečio vaikai nemeluoja: Kijevo Nepriklausomybės aikštės. Ką tik iš kalėjimo pa- jie gali tik cituoti ir bandyti suprasti, įsijausti ar atsi- leista Julija Tymošenko, sėdėdama invalido vežimėlyje, traukti, mėgdžioti ar pratęsti, diskutuodami, improvi- iš susijaudinimo drebančiu balsu kalbėjo apie barikado- zuodami, fantazuodami, spekuliuodami ir – svarbiau- se krauju iškovotą laisvę, o šimtatūkstantinė ukrainiečių sia – ieškodami erdvės išreikšti asmeniniam požiūriui. minia skandavo: „Herojai niekada nemiršta!“ Na, o tai, „Barikadoms“ susivieniję teatro menininkai iš princi- kas dėjosi paskui ir tebesideda iki šiol, tik dar aštriau po atsisako būti „hiperistorikais“, t. y. neabejotinais, byloja: civilizuotoje XXI a. Europoje pavojus laisvei dar anot Rokemo, „visiškais (pure) istorijos liudytojais“, nėra praeities reliktas. Belieka atsidusti: deja, naujasis nes tam būtinas santykis su tikru skausmu.2 Čia rei- LNDT spektaklis turi pavydėtinai puikų alibi... kėtų paaiškinti šiek tiek plačiau: aktorius, – rašo Roke- Ir vis dėlto ar „Barikados“ iš tikrųjų pasirodė laiku? mas,– hiperistoriku tampa ne tada, kai demonstruoja T. y. ar kūrybinė jų komanda įprasmino tai, ką įžval- istorinę savo erudiciją (tai juntama daugelyje „Barika- gusis istorinės praeities ir šiuolaikinio teatro sankirtų dų“ scenų), tokiu atveju jis yra veikiau pseudoistorikas, tyrinėtojas Freddie’s Rokemas vadina „spaudžiančios o tada, kai pajunta ir įprasmina laiką, apie kurį kalba, būtinybės situacija (situation of pressing urgency), kai praeitis įsiveržia (invades) į dabartį“ taip nenumaldo- * O jie tikrina! Štai per vasario 22-osios spektaklį viena susijaudinusi moteris mai, taip atkakliai, įžūliai, kaip Williamo Shakespeare’o iš žiūrovų salės neiškentusi pertraukė Tomos Vaškevičiūtės pasakojimą apie tragedijoje į Hamleto pasaulį įsiveržė Tėvo Šmėkla?1 Alvydo Matulkos mirtį: nemeluokit, širdis jam sustojo ne prie televizijos Kitaip sakant, ar savo „Barikadomis“ dabartinė tris- bokšto, bet prie Aukščiausiosios Tarybos... Moteris visiškai teisi: reikia būti iki dešimtmečių karta sugebėjo ar norėjo prisistatyti kaip galo preciziškiems, jeigu taikoma surinktų faktų vardijimo strategija.

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 tarytum virsta jo simboliu. „Barikadininkai“ pasiren- linės istorijos rekonstrukcijos ir subjektyvaus patyrimo ka būti hiperaktoriais, hiperteatralais – tam absoliučiai ribas, – yra kažkoks neorganiškas, netgi dvelkiantis despe- pakanka atvirumo. Antai Storpirštis sako: „Geriausiai racija. Atrodo, kartais jo griebiamasi tik todėl, kad tiesiog mes mokame vaidinti... tai gal ir pavaidinam?“ neturima ką pasakyti. Nors – paradoksalu – veiksmas ne- Šis atvirumas – apsisprendimas neforsuoti visa- paprastai sparčiai šakojasi ir aprėpia daugybę faktų: „Ba- žinystės – akivaizdžiai stimuliuoja: į dvidešimt trejų rikados“ primena ir Nobelio taikos premijos paskyrimą metų senumo istorijos tyrimus „Barikadų“ kūrėjai lei- Michailui Gorbačiovui, ir pirmosios Nepriklausomos džiasi išties azartiškai. Jiems įdomu! Jie yra tikrai smal- Lietuvos Vyriausybės krizę, ir paslaptingą premjero Al- sūs: sutelkia gausią – tiesiog pagirtinai gausią – įvairių berto Šimėno (Martynas Nedzinskas/Vainius Sodeika) žanrų istorinę faktografiją. Jie tikrai išradingi: faktų dingimą, ir Sausio 13-osios aukas, ir iškreiptas tos nak- srautus vis sutramdo žaismingomis (kartais nokautuo- ties interpretacijas, ir t. t. Šakodamasis prabėgom prisi- jančiai juokingomis) „adaptacijomis dramatizuojant“. liečia prie aktualių šiandienos problemų – „Barikados“ Jie būna tikrai jautrūs: prityla ir susikaupia, pasako- užsimena apie neonacizmą, pašiepia „idealistinį nacio- dami apie tai, kaip toje nelygioje kovoje žuvo žmonės. nalizmą“, grybšteli tautinio nepakantumo temą, bando Galų gale jie tikrai nori atrasti savo Sausio 13-ąją: pa- (per)interpretuoti nacionalinę simboliką, truputį pa- eiliui stabtelėję savotiškose „meditacinėse stotelėse“, svarsto, ko ir kodėl Lietuvoje nekenčia jauni lietuviai, ir mėgina prisiliesti prie jos asmeniškai, intymiai. Turbūt t. t. Tačiau tik tiek – tik išsišakoja, tik prabėgomis prisi- nė nereikia pridurti: jie iš tikrųjų kalba šiandienos pu- liečia, tik užsimena, tik grybšteli, tik truputį pasvarsto blikai, polemizuodami („praėjo vos pusvalandis, o jau ir vėl šakojasi... nepatinka, ane?“ – retoriškai klausia Vaškevičiūtė), po Laisvės kovų istorijos studijų sužadinta ir į jaunų to taikydamiesi, vienydamiesi („tad gal ir dabar galime žmonių realybę perkelta atmintis „Barikadose“ atsi- susikibti rankomis […]? Pamėginam!“– kviečia Stor- skleidžia, sakyčiau, kaip netvirta, neryžtinga, nerizi- pirštis), paskui kažkaip truputį agresyvokai, vulgaro- kuojanti – plačiai užsimojusi, tačiau į nieką iki šerdies kai provokuodami (televizijos laidos „Tiesa ar melas“ neįsismelkianti, demonstruojanti apimtį, tačiau nede- vedėjas tiesiog siautėja žiūrovų salėje, gal Repšys neti- monstruojanti gylio, nepaprastai stropi, tačiau nevargi- kėtai prisiminė savąjį „Išvarymo“ Vandalą?..). nama atradimų troškulio. Tai atmintis iki-Hamleto, kai Nė trupučio neabejoju: „Barikados“ yra geras vidinė būtinybė atsiminti dar nejaučiama. šiuolaikiško – judraus, interaktyvaus, tempe- ramentingo, moderniai daugiabalsiško, t. y. hi- bridiško, – istorinės atminties teatro formos pavyzdys. Lygiai taip pat neabejoju: jos stokoja turinio. Tas šiuolaikiškas „Barikadų“ temperamentas – efektin- gas žaidimas, peržengiant istorinės faktografijos ir istorinių spekuliacijų, herojaus ir aktoriaus, moks- Spektaklio „Barikados“ įžanga. Režisierius Valters Sīlis

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 23 mu, įžvelgdami čia tikrą „patyčių kultūros triumfą“.3 „Barikadininkai“ mėgaujasi tuo, kad gali karikatūromis paversti pirmuosius Nepriklauso- mos Lietuvos politikus, ilgiau negu pusvalandį parodijuoti mįs- lingą Šimėno dingimą... Jie tikrai gali! Ir gali gerai. Tačiau kas iš to? Kaip šie tautinio sąjūdžio laikų politikos šaržai prasmiškai siejasi su didžiausiu tos politikos išban- dymu ir viena iš reikšmingiausių jos pergalių tapusia Sausio 13-ąja, kurią keliose nedidukėse jai skirtose scenose „Barikados“ mėgina įprasminti kaip iki šiol gyvą lie- „Barikados“. „Ruskio“ Mišos varymo iš lietuvio Mariaus (Marius Repšys) seansas D. Matvejevo nuotr. tuvių tautos skausmą? Juokingi politikai „prijuokavo“ visai nebe- „Barikadų“ kūrėjai karštai gina savo teisę atminti kru- juokingą kraujo praliejimą? Jeigu norėta pasakyti būtent vinąjį Sausį, tačiau nuo ko ją reikia ginti? Gal nuo savo tai, kodėl nepasakoma aiškiai ir iki galo? Vėlesniame pačių abejingumo ar abejonių? „Mes turim teisę kalbėti veiksme nei Landsbergis, nei kiti išvis nepasirodo – jie šia tema“, – sako Vaškevičiūtė, bet paišdykauti „aplink užmirštami taip pat lengvai, kaip ilgoje įžangoje buvo šią temą“ jiems norisi daug labiau, negu apie ją kalbėti. Ir užmiršta Sausio 13-oji. nepasakysi, kad tą daryti nesiseka. „Barikadininkų“ išdy- Tiesą sakant, juokas „Barikadose“ kartais pasitelkia- kavime esama nemažai iš tikrųjų gero – tokio šelmiškai mas tiesiog kaip būdas atidėti pokalbį apie pasirinktą įžūlaus – humoro. Pavyzdžiui, kai pasišiaušusi Kazimira refleksijos objektą. „Ši tema vis dar labai jautri, ji kaip Prunskienė (Vaškevičiūtė), šliauždama stalu, užsipuola žaizda“, – spektaklio pradžioje sako Vaškevičiūtė. Ir tai Vytautą Landsbergį (Tadas Gryn): „Tu niekada nebūsi beveik apčiuopiama: „barikadininkai“ suka ratus, eina prezidentas!.. O Dalia Grybauskaitė va – bus...“ – „Kas ta aplinkkeliais, žiūri kažkur pro šalį, tarytum bijodami už- Grybauskaitė?“ – išsigandęs klausia Landsbergis. Arba kliudyti žaizdą. Šiuo atžvilgiu jie aiškiai kalba apie skau- kai besiseilėjantis Šimėno asmens sargybinis Pečkys džios temos vengimą, apie tai, kad tarp mūsų ir mūsų (Marius Repšys), anksčiau saugojęs Landsbergį, ūmai Sausio 13-osios jau – o gal vis dar – stovi barikados. užniūniuoja Čiurlionį; kai parkelyje elegantiškai kortuo- Vienas gražiausių, paveikiausių ir, sakyčiau, origi- jantys Rimas (Gryn) ir Oskaras (Repšys) iš nevilties ap- naliausių spektaklio epizodų yra giliai dramatiška, o siverkusiam rusų televizijos žurnalistui (Storpirštis) ne- kartu švelniai komiška „priešlaikinio gimdymo“ sce- siginčydami pritaria: „Aha, tąsyk tikrai snaiperiai šaudė na. Lakoniškai ir nepaprastai subtiliai bylojama apie nuo stogų... jo, savi šaudė į savus“... Tačiau šie epizodai iš tai, kas istoriją pri(si)menančiam teatrui dažniausiai esmės nekeičia bendro įspūdžio, kad „Barikadų“ humo- nerūpi,– pasakojama, ką Sausio 13-osios naktį paty- ras turi kažkokį keistą savitikslės retorikos prieskonį, gal rė tie, kurie nebuvo tikrieji jos herojai (nors vis dėlto net išduoda savotišką vaikiškai paauglišką pasipūtimą, buvo). Šios miniscenos siužetas paprastas, nepreten- kurį įniršę delfi komentatoriai painioja su šventvagišku- zingas, beveik buitiškas – Ji (Vaičiulytė) namuose liko

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 viena ir staiga prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Jos tvarko – tyčiojasi išsijuosę. Taip įsismarkauja, kad nebe- vyras tąnakt budėjo krašto apsaugoje, tad į skambučius gali sustoti ir surengia satyrišką „ruskio“ Mišos išvarymo neatsiliepė – „karinės parengties“ sąlygomis gimdan- iš lietuvio Mariaus (Marius Repšys) seansą, kuris, reikia čios moterys vyrams nerūpėjo (jiems rūpėjo dingęs pripažinti, baigiamas labai efektingai, nes autoironiškai: Šimėnas); greitoji nevažiavo – trūko mašinų; draugai apsivalęs Repšys eina Justino Marcinkevičiaus „Katedro- nepadėjo – stovėjo „prie bokšto... ar tai prie Parlamen- je“ vaidinti Lauryno. Tačiau įsismarkavę, jie, man regis, to“; mama tik išsigando – juk iki dukters dvi valandos pernelyg lengvabūdiškai pamiršta bent užsiminti apie kelio... Sutrikimas, didėjantis nerimas, vis auganti bai- tai, ką sužinoti turbūt įdomiausia: kaip šie jauni žmonės mė, vis labiau gąsdinanti nežinia, vis stipriau rankas vertina faktą, kad Rusija šmeižia Lietuvą, – jiems dėl to pakertantis bejėgiškumas ir kartu kažkoks desperatiš- pikta? liūdna? baisu? apmaudu? skaudu? neramu? O gal kas ryžtas nepasiduoti, ko nors griebtis, ką nors daryti, tai viso labo pretekstas ekstravagantiškiems žaidimams? pavyzdžiui, paskambinti nepažįstamai kaimynei rusei Galbūt ieškodami atsakymo būtent į šį klausimą, atsi- (Elzė Gudavičiūtė). Man atrodo, būtent ši trumputė keršiję „barikadininkai“ sugrįžta į Sausio 13-ąją. Darsyk scena tiksliausiai užčiuopia ir raiškiausiai simbolizuoja įsižiūri į savo tėvus, kurie, ką tik apgynę televizijos bokš- Sausio 13-osios atmosferą, giliausiai įsiskverbia į aną tą, nurimę, tačiau dar pakilūs – simpatiška scena! – prie laiką, o kartu – tikriausiai tai dar svarbiau – atranda laužų jaukiai dainuoja Maironį ir iki graudulio naiviai įdomiausią nekanoniškos emocinės atminties formą, ruošiasi kurti laisvą Lietuvą – „gražią šalį be blatų“. Jie praeitį prasmingiausiai susiedama su šiandiena. įsižiūri, tarytum dar sykį – dabar jau galutinai ir neat- Matyt, neatsitiktinai ir, ko gero, todėl taip sukrečian- šaukiamai – susitaikydami su savo tėvais. Pabaigoje, čiai, „priešlaikinio gimdymo“ sceną palydi gydytojų susikibę už rankų, įkvėptai sudainuoja tai, kas dainuota liudijimai, pateikiantys tos nakties žiaurumo įkalčius, – Sąjūdžio įkarštyje: „Bunda jau Baltija! Lietuva! Latvija! tikras būtojo laiko aidas ir kartu tikra šio laiko pagar- Estija-a-a-a!“ (o ne „Hell’s Bells“, kurią plėšė pradžioje, bos praeičiai išraiška. „Barikados“ čia beveik moksliškai laidydami sąmojus apie Šimėną). objektyviai rekonstruoja Sausio 13-osios siaubą, bet Man atrodo, tai didžiausias „Barikadų“ siurprizas – kartu pabrėžtinai atsiriboja nuo grynai mokslinių fakto- šis netikėtas „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ grafinių užmačių: balsai skamba ramiai, sukauptai, o pro priminimas. Ir ką gi jis pasako? „Barikados“ nesugebėjo ramybę prasišviečia savaip iškilmingas, tačiau nesume- atrasti, suformuluoti ir pagrįsti modernios patriotizmo luotas jaudulys – tarsi savotiška tylos minutė. koncepcijos? Ar priešingai – nujautė, užčiuopė ir įžval- Jautri vieta! giai konstatavo savotišką seno gero patriotizmo – tai pa- Turbūt Hamletas, taip ilgai – kone visą pirmąją „Ba- triotizmas be priešdėlio neo – ilgesį? rikadų“ dalį – mindžikavęs tarpduryje ir išdykavęs, pa- Manau, atsakymas į šį klausimą slypi kažkur per galiau įdėmiai pasižiūrėjo į savo tėvą, ėmė jį suprasti, vidurį. užjausti, kaip savą patirdamas – bent jau mėgindamas patirti – jo skriaudą. Po to, suprantama, jis ima keršyti. Ir tampa lėkštas... 1 Freddie Rokem. On Urgency: the Voices of the Dead and the „Rustle“ of the Po „tylos minutės“ prasideda ir gana ilgai tęsiasi „kerš- Leaves, In: Istorijos rekonstrukcijos nuo 1945-ųjų iki dabar, Kaunas: Vytauto to už sausio 13-ąją“ pareiškimai. Tos viena kitą iš esmės Didžiojo universiteto leidykla, 2010, p. 12. kartojančios „improvizacijos antisovietinės propagan- 2 Freddie Rokem. Theatrical Representations of the Past in Contemporary dos tema“ yra tokios teisingos, kad net nuobodžios. Theatre, Iowa City: University of Iowa Press, 2000, p. 73. Rusai šmeižia Lietuvą!– kaip didžiausią paslaptį (nors ji 3 http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/barikadas-suku- seniai visiems žinoma) kartoja „barikadininkai“. Na, tai rusi-dramaturge-ukrainos-ivykiai-tik-sustiprina-emocini- mes juos čia patvarkysim! – priduria. Ir tikrai smagiai lauka.d?id=64125338&com=1&no=0&s=2

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 25 Rebecca Chentinell

Gebėjimas judėti: choreografiniai stebėjimai mobiliais laikais iš mobiliosios zonos vidaus*

oks kitas laikotarpis nebuvo judresnis, lankstes- Dažniausiai galima pasiekti ir valstybes, esančias už ES Jnis, negu yra šis. Niekada anksčiau negalėjome ribų, nors apsilankymo jose trukmė gali būti ribojama. taip greitai ir taip lengvai keliauti tarp įvairių vietų, Tiesa, jei sienos apibrėžiamos kitaip, perkeliamos miestų, šalių, žemynų arba klaidžioti po begalinę vir- ar apima didesnę geografinę teritoriją, tai anaiptol ne- tualios informacijos erdvę, suplūdę iš visų pasaulio reiškia, kad jos daugiau nebeegzistuoja ar kad jomis kraštų. Kaip šis globalus mobilumas veikia gyvenimo galima abejoti. ir judėjimo meną – choreografiją? Žmonės, nepriklausantys mobiliajai zonai, susiduria Ne paslaptis, kad šiuolaikinis judėjimas daugiausia su griežtesniais apribojimais tiek ES viduje, tiek išorėje. yra nulemtas kapitalistinių ar komercinių motyvų, Jiems valstybinės sienos leidžia pajusti savo buvimą ir skatinančių ekonomikos augimą. Patinka mums tai ar tada, kai paliekama tėvynė ir kai atvykstama į kitą šalį. ne, tačiau esame šio nepaliaujamai veikiančio mecha- Tam tikrais atvejais egzistuoja ir virtuali kontrolė, ribo- nizmo, užtikrinančio gėrybių ir pinigų srautus, sraig- janti informacijos ir komunikacijos srautą, taip regu- teliai. Judėjimą lemia ir valdo kapitalistinės visuome- liuojamas ir asmens įvaizdis, ir pasaulio vaizdas. nės, kuriai kaip piliečiai priklausome ir mes, tvarka. Net leidimas atvykti į mobiliąją zoną nesuteikia jiems Šis judėjimo ratas, priderintas prie kapitalizmo tokios pačios laisvės, kokią turi tie, kurie priklauso šiai evoliucijos, įneša savo indėlį į didžiulę egzotikos ir zonai. Kiekviena nauja šalis, į kurią atvykstama, reika- laisvalaikio kultūros pasiūlą. Išnaudojimas, būdingas lauja nurodyti gyvenamosios vietos adresą, kontaktinio tokio pobūdžio kelionėms, verčia mąstyti apie šiuo- asmens duomenis, pateikti įrodymą, kad dirbi, išsiaiš- laikinę okupaciją, įgavusią naują kolonizacijos formą. kina, kiek pinigų turi su savimi ir t. t. Argi neturėtume savęs klausti, ką toks šiuolaikinis ju- Laisvė, lygybė ir neribojamas pasirinkimas – tai daly- dėjimas sukelia, kokie jo padariniai? Ar nesama jokių kai, kurių daugelis žmonių nori ir kuriuos pažangi šiuo- alternatyvų? Koks judėjimas būtų priimtinesnis? laikinė visuomenė turėtų jiems suteikti. Todėl bėgti nuo Mes, Švedijos ir Europos Sąjungos piliečiai, įtraukti į karo, neteisybės ar diktatūros (kaip ir nuo demokratijos, Šengeno susitarimą, priklausome mobiliajai zonai. Būti jeigu ji neužtikrina, pavyzdžiui, kad teismo procesas joje reiškia niekada nejausti nerimo dėl savo geografinio būtų sąžiningas), siekiant išgyventi ir išlaikyti politinius, paslankumo. Be jokių ypatingų formalumų, ES piliečiai ideologinius savo įsitikinimus, yra savaime suprantama. gali keliauti po visas Europos Sąjungos šalis ir likti jose. Tuo metu, kai mes, priklausantys laisvo judėjimo zonai, esame užlieti ir beveik paralyžiuoti informaci- * Straipsnis parengtas, vykdant projektą ke∂ja Writing Movement, kurį remia jos gausos ir pasirinkimo galimybių, kiti persikelia į ES Kultūros programa ir Šiaurės Europos Kultūros taškas. pilkąsias zonas, balansuodami ant šalių ir socialinių

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 struktūrų ribos. Tas, kuris gyvena nuolatos keliauda- kos sluoksnių ir t. t.) kaip ir klajoklio gyvensena nėra mas (savo noru ar priverstinai), visada bus priešta- priimtina valdžiai, nes komplikuoja piliečių kontrolę. ringai vertinamas, tačiau priskyrimas prie keliaujan- Jie nelaikomi lojaliais visuomenės nariais, remiančiais čių asmenų „kategorijos“, o juo labiau įregistravimas vyraujančias normas, panašiai įprasta pabėgėlius lai- į ją, yra ne tik neteisėtas, bet ir nenaudingas. kyti našta visuomenei tol, kol jie visiškai integruojasi Artistiškumą skatinantis menas, šiuo atveju šokis ir ir pradeda palaikyti sistemą. choreografija, paverčia menininkus nuolatiniais keliau- Kita vertus, susilpnėjusi socialinė menininko po- tojais – tą lemia finansavimo politika, koprodukcija, zicija valstybės atžvilgiu daug kam yra priimtina, nes tarptautinės rezidencijos, parodos, spektakliai, festi- menas, turintis galią formuoti viešąją nuomonę, daž- valiai. Išgyventi vien iš savo meno beveik neįmanoma, niausiai laikosi kritiško požiūrio į socialines struktū- jei nežaidžiamas lankstus žaidimas pagal tarptautinį ras ir politines dabarties problemas. planą ir strategijas. Iš pirmo žvilgsnio toks gyvenimas Negana to, meninė veikla prilygsta finansiniam atrodo viliojantis, kupinas kelionių, kurios dažniausiai pralaimėjimui žaidime, kuris vyksta pagal šiandie- pasirenkamos, o ne nulemtos ekonominių sąlygų. Ta- ninės rinkos ekonomikos komercines taisykles. Tarp čiau nuolatinis keliavimas komplikuoja meninę veiklą vietų ir kontekstų amžinai klajojantis menininkas, arba apskritai atima galimybę sukurti spektaklį, skirtą neturintis galimybės sėsliai įsikurti, turi mažesnes tam tikrai konkrečiai vietai. Tai skatina ne pokyčius, o galimybes daryti poveikį politinėms ir meno struk- greičiau sukelia nestabilumo, sutrikimo jausmą. Be to, tūroms – tai apsauginis metodas, kuris netiesiogiai tarptautinė rinka vis daugiau galios suteikia instituci- „nuginkluoja“ ir cenzūruoja tiek politinę ir socialinę joms, kurios, užuot sutelkusios dėmesį į meną ir meni- įtaką, tiek meno svarbą, tad sąlygos meniškumui iš- ninkus, galiausiai apriboja jų laisvę. gyventi tampa dar sudėtingesnės. Tam tikrą laiką specialios subsidijos buvo skiriamos Kultūra išlaiko ir įtvirtina tautos tradicijas, nusisto- tiems mainų projektams, kurie siekė įtraukti šalis, no- vėjusias normas, pripažintas vertybes. Meno paskirtis rinčias perimti „modernesnių“, remiantis skirtingais yra įžvelgti, suprasti ir pasiūlyti kažką nauja, šalia jau politiniais požiūriais, kraštų praktiką. Tai skatino tam žinomų principų ir apribojimų, pateikti skirtingus po- tikrą gelbėjimą kultūra, t. y. sąmoningą ar nesąmo- žiūrius į modelius, kuriuos kuriame ir kurių laikomės. ningą imperializmą (net jeigu kultūros mainai vykdo- Tačiau ką darbas su judesiu, klausimai apie judėji- mi vienodomis sąlygomis, net jeigu paramos politi- mą ir jo ribas reiškia šiandien? ka turėjo visai kitas intencijas). Vis dėlto finansinės Choreografija, judėjimo menas, istoriškai yra beša- paramos, kurią tarptautinis bendradarbiavimas siūlo knė ir priklauso nuo apibrėžimo. Choreografija – tai dalyviams ir partneriams iš užsienio, nereikėtų men- judėjimas erdvėje ir laike. Daugeliu atžvilgių jos pri- kinti. Be to, šis bendradarbiavimas gali kuriam laikui taikomumas buvo kliūtis, silpninanti meninę formą. užtikrinti didesnę (nors iliuzinę) laisvę ir mobilumą. Tačiau hipotetiškai žvelgiant, choreografijai niekada Tačiau kodėl reikia remti klajokliškos struktūros meni- nebuvo geresnių laikų, negu yra dabar. nius projektus ir klajoklišką menininkų gyvenimo būdą, Kadangi šokis ir choreografija yra šiuolaikinio judėji- jeigu kiti tą daro tik priversti aplinkybių, todėl bandoma mo vergai, dabartis irgi priklauso šokiui ir choreografijai. juos gelbėti nuo tokio gyvenimo? Kodėl sąvoka klajoklis Viena iš šokio stiprybių yra gebėjimas, pasitelkiant kūną, būtent mobilumo eroje tapo keiksmažodžiu? kažko reikalauti tam tikroje vietoje tam tikru metu. To- Numanomas atsakymas galėtų būti toks: nepagrįs- dėl choreografija geba keisti supratimą apie mobilumą, tas klajojimas, apskritai imant, silpnina asmens po- diegia naujus požiūrius arba tiesiog siūlo judėti. ziciją bendros socialinės struktūros atžvilgiu. Viena Jeigu į judėjimą, į mūsų laikus ir į pasaulį pažvelg- vertus, tarpinė būsena (atsidūrus tarp šalių, tarp įta- tume iš choreografinės perspektyvos, gal rastume

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 27 Tyrai Iš projekto ke∂ja Writing Movement būdų, kaip suvaldyti ar bent suprasti šiandienos lais- nesvarbu, ar jos politinės, ar ekonominės, ar fizinės. Ta- vą ir nelaisvą keliavimą, kaip jį pertvarkyti? čiau tiems, kuriems reikia prieglobsčio, dažnai atrodo Galbūt toks žvilgsnis atvertų duris ir galėtume geriau ten, kur jų nėra. atidžiau pasižiūrėti, kokį meną ir kokią visuomenę Tie, kurie šiandien suranda save vadinamosios judė- kuria dabartinis mobilumas, kokią įtaką jis daro pa- jimo laisvės sūkuryje, turėtų susimąstyti, kaip mobilu- sauliui, aplinkai ir žmonėms, geriau suvoktume, ką mas veikia juos ir kaip galėtų veikti kitus. Apsvarstyti, išprovokuotų visiškai nevaržoma judėjimo laisvė. kur ir kodėl randame prieglobstį, iš tikrųjų svarbu, nes Choreografija, kaip meno forma, giliomis savo įžval- būtent mobilumo galimybė, laisvė kirsti sienas lemia gomis galėtų paskatinti tokiems pokalbiams, teikti mūsų pasirinkimą. Tai lemia ir mūšius, kuriuose kovo- praktinius pasiūlymus, kaip apdairiai keisti procesus jame, ir didžiąją dalį permainų, susijusių su mobilumu, kiekvieno meistriškumui ar meno formai naudinga ir skatina svarstymus, kaip galėtume pakeisti judėjimo linkme, kurti alternatyvias mobilumo strategijas, re- pobūdį, pradėdami nuo šios akimirkos. miantis visuotine baze. Net jeigu judėjimo laisvė būtų užtikrinta kiekvienam (o tai labai toli nuo realybės), menas ir menininkai nie- Iš švedų kalbos vertė Niki Woods, kada neleistų sau apsiriboti tradicinėmis nuostatomis, iš anglų – Monika Meilutytė

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 ŽINGSNIS Į MUZIKOS IDEALIZMĄ

ūta Gaidamavičiūtė. Šv. Kristoforo kamerinis or- bus gėda, jei grosime kaip neprityręs „Rytų“ orkes- Rkestras įsisteigė Nepriklausomybės laikais. Prieš tras su Piotro Čaikovskio stiliaus kvapeliu. Atėjau į tai griežėte Vilniaus kvartete ir turbūt nė nenujautėte, repeticiją ir mečiau šalin visus kompromisus su ro- kad įvyks toks gyvenimo posūkis. Kuo skiriasi darbas su mantine stilistika. Koks buvo malonumas, kai ir mu- orkestru prieš 20 metų ir dabar? zikantai pagaliau perlaužė save. Orkestras Johanno Donatas Katkus. Tie skirtumai, be abejo, labai di- Sebastiano Bacho h-moll siuitą grojo gal ir ne visai deli. Mūsų darbo pradžia, kai kūrėsi orkestras, buvo tobulai, bet su tikra barokine artikuliacija, skambe- susijusi su tuometiniu muzikiniu kontekstu, skoniais siu, tempais, natų papuošimais, perteikdamas ba- ir vertybėmis. Svajojau apie barokinį orkestrą šaly- rokinę dvasią. Hustedtas neslėpė esąs nustebintas. je, kur apie autentišką barokinį muzikavimą nebūta Neturėjome jokių stiliaus problemų, grojome vienu jokio supratimo. Aš ir pats buvau dar kažkoks ne- kvapu. Net repetavome labai mažai. O jis buvo nusi- susitupėjęs. Mano žinios apie barokinį muzikavimą teikęs, kad su mumis teks vargti kaip su kokiu nors plaukė iš mano draugo Juhos Kango, Ostrobotnijos Rusijos orkestru. kamerinio orkestro vadovo, patirties, kurios jis įgavo Vienoje pas garsųjį Nikolausą Harnonkourtą. Vėliau Žvelgiant iš šalies, atrodė, kad savo altą labai sklan- pats pradėjau skaityti Harnonkourto knygas, Johanno džiai iškeitėte į batutą... Joachimo Quantzo, Carlo Philippo Emanuelio Bacho Ateidamas į orkestrą, turėjau labai didelę kvarte- darbus, klausytis, kaip ką daro olandai ar vokiečiai. tininko patirtį. Apie ansambliškumą, grojimo preci- Mano jaunieji kolegos nesuprasdavo paprastų arti- ziją, muzikavimo emocionalumą, štrichus, frazavimą kuliacinių principų, niekaip neįstengė skaityti natų ir turėjau ką pasakyti muzikantams. Kita vertus, daug neromantiškai jas interpretuoti. Tai buvo nelengvas davė dėstymas Muzikos akademijoje, kurioje dirbu periodas, kurį vadinu kompromisiniu. Tačiau jis tei- nuo1968 metų (tada ji buvo Konservatorija). Tai ne- kė džiaugsmo. Iš to laikotarpio į baroką pasuko ne- paprasta mokykla: dirbdamas su studentais, geriau mažai buvusių to meto orkestro muzikantų, šiandien jaučiu muzikos charakterį, stiliaus prasmę, formą, pagarsėjusių baroko atlikėjų, tarp jų Darius Stabins- vidinius ryšius. Be to, labai daug klausausi muzikos, kas, Mindaugas Bačkus, Robertas Bliškevičius. analizuoju, kas ir kaip groja. Skaitau daug specialio- sios literatūros apie muziką ir atlikimą. Dėstau in- Kada ir kaip persilaužėte? terpretacijos teoriją ir atlikimo istoriją. Net parašiau Lūžis įvyko, kai turėjome koncertuoti su vokiečių knygą „Muzikos atlikimas“. Visa tai pritaikau dirbda- fleitininku Carstenu Hustedtu. Pagalvojau, kokia mas su Šv. Kristoforo orkestru.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 29 Jūsų orkestras vienu metu buvo ir permainų Lietuvos Du su puikiais atlikėjais – obojininku Andriumi muzikos gyvenime rezultatas, ir jų variklis. Puskunigiu ir fleitininku Jeanu Ferrandis. Vis dau- Dabar situacija labai pasikeitusi. Barokas įgavo visas giau mūsų koncertų siejasi su vokalistais. Gal dar teises, tapo labai populiarus. Lietuvoje baroko žinovų šiais metais grosime su tokiomis garsenybėmis kaip esama nemažai, kai kurie iš jų tapo tikrais virtuozais. Erwinas Schrottas ir Elina Garanca. Mūsų orkestro stilistinės pastangos tapo universales- nės. Beje, nuo pat įsikūrimo dienos grojame labai daug Koks orkestro skambesys Jums atrodytų idealus? šiuolaikinės muzikos. Esu lietuvių muzikos fanatikas. Per tuos 20 metų orkestrui pavyko pasiekti minkšto, Su kvartetu grojau labai daug premjerų. Orkestre – ne lankstaus skambesio. O idealas lieka vienas: skambe- ką mažiau. Grojame ir šiuolaikinių kompozitorių iš sys – tai raiška, kurią lemia muzikos kūrinio turinys. viso pasaulio kūrinius, išmokome beveik viską, kas Skambesys perteikia visas interpretacijos subtilybes ir romantikų parašyta styginiam orkestrui. Bandėme prasmę. Tačiau idealas nepasiekiamas niekada. groti džiazą, popsą ir t. t. Ar nėra sudėtinga iš begalinės gausos išsirinkti, ką Kokios permainos kolektyve akivaizdžiausios? griežti? Svarbiausia, kad orkestras tapo visai kitoks. Jame Veiklos pradžioje buvo lengviau – galėjome rink- groja labai aukštos klasės muzikantai, bet juos visus tis. Dabar jau esame pagroję beveik visą standarti- vienija muzikinis įkvėpimas, o tai pasiekiama tik ilgą nį styginio orkestro repertuarą, pradedant baroku, laiką kryptingai dirbant bendrą darbą. Nėra tokios klasicizmu, romantikais, baigiant XX a. muzika muzikos, kokios mes negalėtume pagroti. Orkestre styginiams. O vis norisi ko nors naujo. Kita vertus, susiklostė labai kūrybinga atmosfera – kiekvienas pasirinkimą smarkiai riboja koncertų praktika. Re- gali pareikšti savo nuomonę, į visų pastabas sten- pertuarą nulemia solistų, chorų poreikiai ir reika- giuosi įsiklausyti. Mes dažnai juokaujame. Todėl or- lavimai. Daug proginių koncertų. Tad kartais per kestre retai tvyro įtampa. Man labiausiai imponuoja visus metus pagrojame vos kelis kūrinius, kuriuos tai, kad yra muzikantų, kurie pas mus groja labai se- patys pasirenkame. niai ir kurie, iš pradžių neblizgėję kokiu nors dideliu meistriškumu, orkestre išaugo, tapo puikiais orkes- Kam tenka skirti didesnę laiko dalį – muzikavimui ar trantais. O juk ne paslaptis, kad kai kurie styginin- administravimui? Ar sunku kovoti už orkestro išlikimą? kai atrofuojasi, žūsta gerosios jų savybės, jie paskęsta Administravimas manyje sunaikino altininką. Be- masėje ir orkestro triukšme. veik 30 metų grojau altu visai neprastame Vilniaus kvartete, koncertuodavau kaip solistas. Orkestro or- Ką svarbaus planuojate nuveikti artimiausiu metu? ganizavimas mane prislėgė kaip didžiausia uola. Įsi- Noriu naujai grįžti prie romantinės muzikos. Kaip vaizdavau, kad turėtume būti Vilniaus orkestras, tad pasiekti, kad smuikininkų grupės ištara būtų tokia kelias atvedė į miesto savivaldybę. Iš pradžių steigė- pat atvira, kaip ir individo, kad tai būtų bendra, su- jas buvo Kultūros ministerija. Po to jie suderėjo, kad vienyta raiška? Žengti žingsnį į muzikos idealizmą. steigėjo funkcijas perims savivaldybė mainais į Rimo Kurti muzikavimo iliuziškumą, atsidurti už paties Tumino teatrą. Atmenu, kaip stebėjausi neslepiamu garso. Pirmas žingsnis nauja kryptimi bus, kai atlik- Tumino džiaugsmu, kad jis priklauso jau ne savival- sime Antono Brucknerio sekstetą. Na, o artimiausiu dybei. Ko jis taip džiaugėsi, netrukus supratau. Dau- metu vis dar galynėsiuosi su klasicizmu. Visi metai giau nei penkerius metus, o ir vėliau, prie savivaldy- bus susiję su Franzu Josephu Haydnu ir Wolfgangu bės valdininkų durų praleisdavau po 4–5 valandas Amadeusu Mozartu. Jei pavyks, įrašysime tris CD. kasdien. Nieko nepešdamas. Paramos neskirdavo.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Vienas deputatas pasipiktinęs kalbėjo: „Ateidamas Jums svetimas rutiniškumas. Kaip to išvengiate? Katkus prašė tik Vilniaus vardo, o dabar nori jau ir Kas yra rutina? Mechaniškas kartojimas? Kas yra pinigų.“ Sponsorių anais laikais dar nebuvo. Turėda- kartojimas? Įgūdžiai, pasąmoniniai sąlyginiai refleksai vome vieną kitą koncertą po 100 Lt. Bet retai. Atsi- ateina iš kartojimo. Mūsų gyvenimas kuo toliau, tuo la- menu, viena muzikantė (dabar gyvena Kanadoje) po biau susijęs su visko kartojimu. Muzikos atlikimas yra repeticijos apsiverkė: „Noriu valgyti.“ menas, priverčiantis net rutiniškiausią muzikantą, jeigu jis turi išeiti į sceną, nuolatos daug ko mokytis iš naujo. Bet ilgainiui reikalai susitvarkė... Bet yra atlikėjų, kurie tuos pačius kūrinius groja dau- Profesionaliu orkestru mus pavertė meras Rolandas gybę kartų ištisus dešimtmečius. Tai neišvengiamai su- Paksas. Pradėjome gauti nedidelę, bet nuolatinę dotaci- siję su rutina. Publika dažniausiai to nejaučia, nes toks ją. Vis daugiau orkestro narių palikdavo savo buvusias atlikėjas groja be įtampos, sukuria laisvo muzikavimo darbovietes ir glausdavosi orkestre. Smarkiai pradėjo iliuziją, tačiau jam pačiam tai jau beveik nekūrybinis kilti mūsų lygis. Darėmės žinomi, ypač tarp kompozito- aktas. Tad norėdamas išlaikyti kūrybinį nusiteikimą, rių, kurie rašė mums muziką ir būdavo labai patenkinti turi net sename repertuare atkakliai ieškoti, kas būtų atlikimu. Bet savivaldybė liko tokia pati. Mūsų skurdūs nauja, kas žadintų kūrybos azartą, nebūtų rutiniška. atlyginimai dažnai vėluodavo, tad ir toliau sėdėdavau O tai padaryti su kiekvienu kartojamu koncertu da- prie buhalterijos durų, meilindavausi kultūros sky- rosi vis sunkiau. Tuos kartojimus lemia komercija, riaus vedėjams.Tapome iš dalies finansuojamu biu- gastrolės, susitikimai su nauja publika. Bet aš įsitiki- džetiniu kolektyvu. Kokia dalis yra savivaldybės, nie- nęs, kad klausytojai visada girdi tai, kas yra atlikėjo kas nežino. Atriekia kažkiek, ir viskas. Artūras Zuokas galvoje. Rutinos nepaslėpsi. Orkestrai dažnai būna di- tą dalį pradėjo didinti, nušvito viltis. Tačiau viskas daro- džiuliai rutinos ežerai. Kita vertus, atlikėjo gyvenimas ma iš akies. Jau dešimt metų rašome raštus, suskaičiavę, yra labai nelengvas, nes be paliovos reikia mokytis kiek lėšų reikia mūsų orkestrui gyvuoti. Absoliučiai tuš- ko nors naujo. Tai tikras jungas. Bet kartu kūrybos, čias darbas – tų raštų niekas neskaito, nesvarsto. Kam pasitenkinimo ir muzikavimu, ir savimi šaltinis. Taigi čia svarstyti. Per menka. Geriausia iš akies: „Kiek pernai stengiuosi, kad mūsų orkestras tą jungą vilktų kuo di- gavo? Ar ne per daug? Padėtis dabar bloga – sumažin- desnį. Todėl rutinos daug kur išvengiame. ti.“ Ir nurėžia. Bet kai išgyvename, kyla įtarimų. Vienas deputatas net du kartus apskundė mus prokuratūrai. Jūsų kolektyvas koncertuoja ir mažesnių miestelių žmo- Nors prokurorai nieko nerado, savivaldybė parašė man nėms. Kuriuose kraštuose turite daugiausia gerbėjų? papeikimą. Fantastika. Lietuvoje. Klausytojų neskirstome į mažų ar dide- lių miestelių grupes. Gerbiame visus. O šiaip jaučiu Išskirtiniu Jūsų kolektyvo bruožu laikyčiau gebėjimą pareigą, kad Šv. Kristoforo orkestras būtų Lietuvos griežti ne tik rimtai, bet ir linksmai... muzikos kolektyvas, jau penkerius metus kasmet ren- Mūsų orkestras yra labai gyvas, aktyvus, orkestran- giame didelius ciklus rajonuose. Netiesa, kad ten rei- tai neabejingi, neužsitrynę, nemiega, atlikdami rimtą- kia tik popso. Kiekvieną kartą stebiuosi perpildytais ją muziką. O kad grojame ir popsą, lėmė mūsų paskir- kultūros centrais, klausytojų dėmesiu. tis. Priklausome sostinės savivaldybei, mieste gyvena daugybė žmonių, jų skoniai skirtingi. Tad turime groti Ar muzika išgelbės pasaulį? visokią muziką. Ir mano kolegos ją groja aistringai, su Neišgelbės. Muzika padeda sužmoginti žmogų. Tai malonumu. Tai gerai vertina klausytojai. O ir aš pats reiškia, kad ji slopina agresiją ir egoizmą. esu toks truputį nerimtas, truputį šoumenas. Jaučiu malonumą, kai klausytojai juokiasi. Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 31 Kęstutis ŠAPOKA

MENAS BE TAISYKLIŲ PRIEBLANDOS VALANDOMIS

Vinco Kisarausko parodos VDA galerijose „Akademija“ ir „Titanikas“

artais nuoširdus noras ką nors labai smarkiai pa- chrestomatiniai Kisarausko kūriniai akimirksniu nugin- Kgirti virsta… parodija. Dailėtyrininkė Erika Gri- kluoja – belieka jais tik (visiškai pagrįstai) žavėtis. goravičienė straipsnyje „Antigonės kerštas“,1 skirtame O tie paveikslai, kurie ir pačiam Kisarauskui galbūt Vinco Kisarausko (1934–1988) kūrybai, matyt, emoci- atrodė neišbaigti ar nelabai pavykę, taip pat ankstyvoji jų bangos pagauta, pareiškė, kad šio dailininko kūriniai kūryba, kurioje dar nėra griežtos kisarauskiškos struk- verti net [kursyvas mano – K. Š.] Venecijos paviljono! tūros, leidžia pajusti ano laikmečio emocinę ir intelek- Hm... Jei kokį tikrai aukštos klasės rimtosios muzikos tinę atmosferą. Kartu galima atsekti konvencijas, kurių kūrėją ar atlikėją pagirtume, sakydami, kad jis vertas paisydami dailininkai, konkrečiai – tapytojai, kūrė, net „Eurovizijos“ dainų konkurso, tai vienas, turintis sakykime, XX a. 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais. Kai humoro jausmą, galbūt nusijuoktų, tačiau kitas, ko kurie jas tiesiog kartojo, bet kai kurie bandė įveikti, su- gero, visiškai pagrįstai įsižeistų. griauti ar bent apeiti. Nepatikėsiu, kad Kisarauskas, garsėjęs bekompro- „Brutalusis ciklas“, „Išprievartavimai“, „Figūros fi- misiu principingumu, turėjęs išskirtinį intelektą, tokį gūrose“, daugelis ankstyvųjų kūrinių (vieni daugiau, savo kūrybos „įvertinimą“ (ir kartu suprimityvinimą) kiti mažiau akivaizdžiai) rodo spalvos „dekoratyvini- suprastų kaip komplimentą. Sovietmečiu, kiek žinau, mo“, tam tikro tapybinės formos manierizavimo ten- jis nesiveržė į pirmąsias gretas, kad gautų kokį medalį dencijas. Labai sėkmingai, deja, gana paviršutiniškai, ar oficiozinių parodų „garbės raštą“. Priešingai – viso- jas eksploatavo konjunktūrinės to meto „žvaigždės“, mis kūrybinėmis ir intelektinėmis išgalėmis stengėsi pavyzdžiui, Leonardas Tuleikis, Aloyzas Stasiulevičius. išsukti iš patogios konjunktūrinės kūrybos kelio, eiti Tokios manieros užuominų esama ir Kisarausko ta- nepramintais takais, kartais dilgėlėmis ir usnimis ap- pybos eksperimentuose. Tačiau jis, nors nesąmoningai augusiais. O štai dabar staiga kažkokių „paviljonų“ fone laikėsi minėtos konvencijos, tuo pat metu bandė jos at- iš Kisarausko daromas kažkoks gečas... sikratyti, ją tarsi „sulaužydamas“, „sudraskydamas“. Ma- Antikonvencionalumo atžvilgiu ypač įdomios dvi Ki- tyt, „patogumas“, kuriuo gundė ši konvencija, jam atrodė sarausko retrospektyvos – „Akademijos“ galerijoje eks- įtartinas. Kalbant modernistinės dailės kritikos žargonu, ponuojami mažiau žinomi kūriniai („Brutalusis ciklas“, Kisarauskas „kabino kur kas giliau“ negu minėtieji jo ko- „Išprievartavimai“, „Figūros figūrose“) ir ankstyvoji kū- legos ir daugelis kitų, aktyviai kūrusių anuo metu. ryba, pristatyta „Titaniko“ salėse. Tai suteikia galimybę Kisarausko kūryboje, matyt, sąmoningai atsiran- pažvelgti į šio dailininko kūrybą kontekstualiau, nes da brutalumo, „prievartavimo“, „dekonstravimo“ (ne

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Vincas Kisarauskas Ismena ir Antigona. 1975 Kartonas, aliejus (L. Švaistytės kolekcija)

Vincas Kisarauskas Išprievartavimas. 1976 Drobė, aliejus Vincas Kisarauskas Įrėmintas skausmas ir žali prisiminimai. I (diptichas). 1976-03 Kartonas, aliejus

Iš parodos „Prieblandos valandos“ V. Ilčiuko reprod. ekspresionistinio „deformavimo“) ir kartu emocinio bai mažus, dažnai miniatiūrinius knygos ženklus buvo „konstruktyvizmo“ leitmotyvai, padedantys „praplėšti“ galima „prakišti“ į ekslibrisų bienales, įvairius festiva- Lietuvos tapybos stiliaus, kuris 7-uoju ir 8-uoju dešim- lius, vykstančius Vakaruose. Mat sovietų prievaizdai tmečiais jau darėsi saldokas ir seklokas, paviršių. Žino- tokio paštu siunčiamo meno (kartais keletas to paties ma, dabar kai kurie aspektai užkliūtų, pavyzdžiui, femi- ekslibriso atspaudų keliaudavo skirtinguose vokuose) nistėms, tačiau reikėtų atsižvelgti į socialinį ir politinį neįstengdavo sukontroliuoti ir užblokuoti. to meto kontekstą apskritai. Kisarausko, Saulės Kisarauskienės, Antano Kmie- Tarkime, Stasiulevičiaus, Tuleikio kompozicijos ap- liausko, Gražinos Didelytės (1938–2007) ir kitų „iš- siribodavo kiek savitiksliu dekoratyviu tapybiniu žais- rastas“ ekslibrisų gabenimo į parodas užsienyje bū- mingumu, skleisdamos supaprastintą, beveik kiekvie- das, nors nėra smarkiai afišuojamas, iš tikrųjų buvo nam suprantamą socialinį optimizmą, o Kisarauskas ne gana veiksmingas „kultūrinės rezistencijos“ reiški- tik „draskė“, „sprogdino“ tapybos formą, beje, „nuklys- nys, turėjęs tam tikrų nutrūktgalviškų „fliuksistinių“ damas“ į grafikos eksperimentus, kurdamas asamblia- pašto meno elementų. žus, bet ir turinio lygmeniu ieškojo dramatiškų, kartais Kai respektabilūs sovietmečio dailininkai, ypač tapy- drastiškų, nepatogių to meto žiūrovams sprendimų. tojai ir skulptoriai, postringauja apie „vidinę rezistenci- Šiandien „išprievartavimo“ tema gal būtų supras- ją“, jų kūryboje neva išreikštą Ezopo kalba, reikėtų tu- ta primityviai – kriminalinių suvestinių kontekste, rėti omeny, kad jie gerokai „pagražina“ savo „politinę“ bet sovietmečiu Kisarauskas rinkosi tokias „temas“, laikyseną, tarsi ši padidintų ir kūrybos vertę... ieškodamas dramatiškos, ribinės bendražmogiškos Dvi Kisarausko parodos („Nėra menui taisyklių“ ir patirties, kuri atsvertų dirbtinį, apsimestinį socialinį „Prieblandos valandos“) įdomios visų pirma tuo, kad optimizmą dailėje, apskritai kultūroje. atskleidžia, kaip dailininkas bandė vaduotis iš to meto Todėl savo tapybos kūriniams ar ciklams pasitelk- konvencijų, ne tiek radikaliai jas neigdamas (nes per- davo antikinių dramų elementus, biblinius leitmoty- žengti laikmečio, kuriame gyveni, konvencionalumo vus, kurių iš esmės negalėtų kontroliuoti, jais mani- vis tiek neįmanoma), kiek sujaukdamas, brutalizuo- puliuoti oficialioji konjunktūra. Kisarauskui tai buvo damas, kurdamas savitą estetinę sistemą ir struktūrą, savotiškos durys į laisvę. kurios krumpliaračiai „aptraiškytų“ estetines (iš tikrųjų Kalbant apie laisvę, būtina paminėti ir šiose paro- ideologines) to meto klišes, primetamas jėga ir/ar gu- dose plačiau nepristatomą, tačiau svarbią kūrybinės drumu. Taigi jos paklusdavo kitai, alternatyviai kisa- veiklos dalį – ekslibrisus. Kisarausko knyga „Lietuvos rauskiškos estetikos logikai. Vadinasi, dailininkui vis knygos ženklai 1518–1918“, išleista 1984-aisiais, – tai dėlto beveik pavyko peržengti ir paneigti sovietmečio kruopštus, moksliniu požiūriu tas retai būdinga daili- konvencijas! ninkams, itin profesionalus ilgų metų darbas, ko gero, Kisarausko kūryba sklidina galingos kūrybinės, nepranokstamas ir šiandien. netgi revoliucinės energijos. Ne tik pirmoji jo paroda Tačiau šiuo atveju svarbus kitas aspektas – susidomė- 1962 m. LSSR rašytojų sąjungos klube buvo įvykis. Kie- jęs knygos ženklais, Kisarauskas maždaug nuo 1958 m. kvienas viešas šio dailininko kūrinių pristatymas net ir ir pats ėmė kurti ekslibrisus. Ši dailės sritis Lietuvoje po šiandien vis dar tampa įvykiu! O pats Kisarauskas – ne- Antrojo pasaulinio karo buvo apmirusi. Vos per keletą abejotinai yra legendinė figūra. metų nuo gana schematiškų ekslibrisų, atliktų linogra- viūros technika, Kisarauskas pasiekė neregėtų aukštu- mų tiek amato (išrasdamas ir autorinių technikų), tiek 1 Erika Grigoravičienė, Antigonės kerštas: Vinco Kisarausko tapybos paroda estetikos atžvilgiu, priartėjęs prie savotiškos geometri- „Prieblandos valandos“ VDA galerijoje „Akademija“, In: 7 meno dienos. nr. 7 nės dekoratyvios abstrakcijos. Dar svarbiau tai, kad la- (1068) 2014-02-21 http://www.7md.lt/daile/2014-02-21/Antigones-kerstas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 33 Kęstutis Šapoka

RE(Z)GINYS

VDA Medijos katedros studentų paroda „Titanike“

radėsiu ne nuo kūrinių, bet nuo Medijos kate- konjunktūra – prestižo, „progreso“ atitikmeniu imta Pdros. Dailėtyrininkė Monika Krikštopaitytė tei- laikyti fotografiją, videomeną. Medijos katedra netru- gia: „Kai visaip persiformuodama atsirado Fotografi- kus iš tikrųjų tapo naująja lydere. jos ir medijos meno katedra (pradedant nuo 1994 m. Šiuolaikinio meno konjunktūra buvo palanki ne tik Vaizdo studijos), pagal nutylėjimą ji buvo suvokiama foto- ar videovaizdams, bet ir objektiniam, instaliaci- kaip šiuolaikinio meno katedra.“1 niam menui apskritai, todėl pastarąjį dešimtmetį susti- Tokios katedros studentai paprastai jaučiasi kiek la- prėjo Medijos ir Skulptūros katedrų įtaka. biau „privilegijuoti“, nes viskas, ką daro jie, net jeigu Žinoma, lyderiavimas turi ir tamsiąją pusę, nes atlieka studijų užduotis, suvokiama kaip (potencialus) atsiranda pavojus tapti vienpusiškam, paviršutiniš- menas, bet kada galintis atsidurti kokioje nors bienalėje kam, lyderio požiūris gali labai susiaurėti, tapti per- ar „prestižinėje“ galerijoje. nelyg priklausomas nuo konjunktūros klišių, net jei Kitų katedrų veikla suvokiama kaip „specializuota“, dangstomasi „progreso“ kaukėmis. Tada kitos kate- neperžengianti amato ribų, o studentai, norintys patek- dros įgauna papildomų kozirių, gali pasiūlyti netikė- ti į „tikrojo“* meno lygą, privalo lygiuotis į tas katedras, tų idėjų. Žodžiu, konkurentų netrūksta, o „ginklų“ kurios savo ruožtu lygiuojasi į institucinį kanoną, kon- arsenalas neribotas. junktūrą (nereikėtų jos suprasti vien neigiama prasme), Medijos ir Skulptūros katedros lyderiauja ne taip nes tai lemia „prestižą“, statusą. ryškiai, kaip sovietmečiu Tapybos katedra ir tapyba Sovietmečiu „tikrajam menui“ atstovavo Tapy- apskritai, nes anuomet konjunktūra, nuo kurios pri- bos, nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios – iš dalies ir klausė dailininkų karjera, materialinė gerovė, kūrybos Skulptūros katedros, kaip glaudžiausiai susijusios su prestižas, buvo nepalyginamai stipresnė nei dabartinė to meto konjunktūra ir prestižu. 1996 m., kai Foto ir šiuolaikinio meno konjunktūra. Jos galia ir šiandien nė videomeno katedra, vėliau persivadinusi Medija, su- iš tolo neprilygsta konservatyvių jėgų, iš dalies tęsian- rinko pirmą kursą, pradėta ambicingai siekti „tikrojo čių sovietmečio tradicijas, galiai. meno“ vėliavnešių titulo. „Šiuolaikinį meną“ gali kurti ne tik Medijos, bet ir kitų Buvo palankus metas, nes dešimtmečius karaliavu- katedrų studentai. Žinoma, jiems kiek sunkiau balansuoti si tapyba traukėsi į marginalijų arba turginės komer- tarp specialybės amato reikalavimų ir šiuolaikinio meno, cijos nuošalę, be to, klostėsi nauja šiuolaikinio meno bet kas turi ūpo tikrai gali konkuruoti ir su Medijos, ir su Skulptūros katedra, neretai tą sėkmingai ir daro. * Žinoma, „tikrojo“ kaip ir „šiuolaikinio“ meno sąvokos – banalios klišės, „Nelyderiaujančių“ katedrų studentai, rinkdamie- tačiau praktinėje meno plotmėje jos vis tiek gajos ir įtakingos. si būtent šiuolaikinį meną, turi „pasiryžti“ tam tikrai

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 konfrontacijai su palyginti konservatyvia savo aplinka. Taigi dažnai jų pasirinkimas, estetinė ir ideologinė pozicija būna tvirtesnė, labiau argumentuota, nes dėl jos reikėjo – žinoma, labai sąly- giškai tariant, – pakovoti. O labiau išlepę Medijos, iš dalies ir Skulptūros katedrų studentai su „šiuolaikišku- mo“ klišėmis susiduria kaip su neginčijama ir kritiškai neapmąstoma konvencija, kurią jie automatiškai peri- ma, išmoksta, įsisavina. Tačiau, grižkime prie parodos. Joje dalyvauja Agnė Ma- tulevičiūtė, Austėja Tavoraitė, Brigita Kudarauskaitė, Eglė Abromaitė, Evelina Kerpaitė, Gedvilė Tamošiūnaitė, Gin- tautas Jankus, Greta Vileikytė, Isaiah Urken, Julija Steponai- tytė, Justina Adomavičiūtė, Lauryna Narkevičiūtė, Lina Fisheye, Lotas Idzelis, Lukas Keizikas, Mindaugas Česli- kauskas, Neringa Puzanaus- kaitė, Tomas Sinkevičius, Pijus Balkaitis, Vaiva Zem- kauskaitė, Vladislav Novicki, Vytautas Juozėnas. Rezginys. VDA Medijos katedros studentų paroda „Titanike“ Martos Ivanovos nuotr. „Kūriniai kaip veidrodžiai rodo, kokios įvairios įtakos imponuoja studentams, su kuo konvencijų rinkinį – derina, miksuoja rastą foto- ir vi- norisi pasiginčyti, kas skauda ir kuo žavimasi. Nėra sudė- deomedžiagą, perdirba kitų menininkų kūrinius, gami- tinga atspėti, kuris dėstytojas kam yra autoritetas.“2 na koverius, linksta į neokonceptualizmą ir t. t. Dauguma kūrinių kartais sąmoningai, bet dažniau Nesu įsitikinęs, ar Pierre’as Huyghe’as iš tikrųjų toks nevalingai atkartoja kokias nors jau matytas, jau įgyven- „kietas“ menininkas, kad būtų verta „remiksuoti“ jo dintas idėjas. Vieni liudija konkrečių Medijos katedros kūrinius, kaip pasielgė Gintautas Jankus („Yra tiktai dėstytojų įtaką, ypač meilę „poetinei“ analoginei foto- vienas pasaulis“)... Paskutinė Huyghe’o retrospektyva grafijai, kiti orientuojasi į platesnį „šiuolaikinio meno“ Paryžiuje, Pompidou centre, akivaizdžiai parodė jo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 35 silpnąsias puses. Apskritai prancūzams šiuolaikinio Kalbant konkrečiau, ši paroda suręsta taip meistriš- meno srityje ne itin sekasi. Tiesa, Jankus remiksuoja kai, kad be vargo įtikina – beveik visi parodos daly- „Annlee“, o šis kūrinys priskirtinas prie geresniųjų... viai užima tvirtą socioestetinę poziciją, yra pasirengę Jokiu būdu nesakau, kad Jankaus kūrinys prastas, šturmuoti šiuolaikinio meno tvirtoves. Nesvarbu, kad tiesiog kai pirminis inspiracijos šaltinis abejotinas, trečdalis šios parodos dalyvių po metų kitų veikiausiai bet juo vis tiek besąlygiškai ir nekritiškai žavimasi, išnyks šiuolaikinio meno džiunglėse – juos sumedžios gali nukentėti ir interpretacija... ir praris pilka kasdienybė. Kitas trečdalis bus įkalin- Paroda kelia minčių apie visagalį kanoną, nesvarbu, tas reklamos agentūrose – tai vienintelis prieglobstis apie kokią epochą, dailės, apskritai meno stilių kalbėtu- nieko nepasiekusiems ar nepasieksiantiems meninin- me. Formos pavidalai keičiasi, tačiau kiekvienas laikmetis kams... Ir taip toliau. turi tam tikrą rinkinį konvencijų, funkcionuojančių gana Pabaigai užminsiu mįslę. Į Dailės akademijos Ta- uždaroje sistemoje, atpažįstamų kaip to meto „aktualu- pybos katedrą man teko stoti keletą kartų, tad per mas“, „šiuolaikiškumas“, „prestižas“, „tikrasis menas“… stojamuosius egzaminus mačiau nemažai „mergai- „Rezginyje“ matome visą puokštę dabartinių šiuolai- čių iš provincijos“ (beje, provincija šiuo atveju ne tiek kinio meno klišių. Jauniesiems kol kas yra labai svarbu geografinė sąvoka, kiek vidinė mentalinė būsena). susitapatinti būtent su jomis, bet kol kas dar nėra didelio Apsivilkusios megztomis suknelėmis, pasipuošusios poreikio jas griauti ar originaliai perinterpretuoti, o gal gintaro ar plastiko karoliais, nuoširdžiai naivios, in- tiesiog stinga patirties. Tačiau tai studentų arba kūrybi- fantilios, tačiau labai pasitikinčios savimi, jos atsineš- nį kelią dar tik pradedančių autorių paroda, todėl ypač davo pritapiusios saulėlydžių ir panašios sentimenta- malonu pripažinti, kad ji yra kaip reta kokybiška, pasak lios turginės produkcijos.Būdavo tiesiog priblokštos, Krikštopaitytės, viena geriausių pastarojo pusmečio, kad Tapybos katedra neatvėrė joms durų… o gal ir visų praėjusių metų „Titaniko“ parodų. Archi- Maždaug tuo metu VDA buvo įsteigta Foto- ir vide- tektūrinis parodos sprendimas beveik tobulai sukabin- omeno katedra... Dauguma tų „provincijos mergaičių“ tas su idėja, koncepcija. Taip profesionaliai ir vientisai įstojo į foto-video arba į menotyrą. Megztas sukneles, sukonstruotos parodos galėtų pavydėti bet kuri rimta gintaro ir plastiko vėrinius pakišo po lova, prasimanė šiuolaikinio meno galerija. madingesnes miestietiškas drapanėles, išmoko sostinės Su parodos pavadinimu sukabintas rezginys iš vie- manierų (jei tokios egzistuoja?), o teptukus pakeitė fo- los, besimėtantis ant grindų, žiūrovai, jei nori, gali jį toaparatai, videokameros arba sudėtingos tarptautinių paspirti. Tai – nestabilumo, studentiško statuso, mo- žodžių pynės. Dabar saulėlydžiai buvo fotografuojami, bilumo, neprisirišimo prie vietos ir laiko metafora, iš- filmuojami, dekonstruojami – tai vadinosi meninis tyri- reiškianti jaunosios kartos nomadų pasaulėžiūrą. mas, dailės kritika – ir nedelsiant eksportuojami į šiuo- Paroda atskleidžia platų spektrą įvairiausių meni- laikinio meno parodas, prestižines bienales... nių taktikų – nuo retro, formalizmo iki neokoncep- Esminis klausimas: ar tų mergaičių galvose provin- tualizmo, performatyvumo, neo punk, tiesiog subjek- cijos tikrai nebeliko? tyvių išpažinčių. Antra, susidaro įspūdis, kad kitas Nuo to, kaip kas atsakys į šį klausimą, priklausys to- žingsnis bus jau savarankiškas ir pamatysime aukštos lesnė „konvencijos“, „prestižo“, „šiuolaikiškumo“, „ti- klasės (komercinį arba ne) šiuolaikinį meną. Prie kie- krojo meno“ ir kitų sąvokų interpretacijos kryptis. kvieno kūrinio atskirai irgi būtų sunku prikibti. Tiesą sakant, tai jau yra aukštos klasės šiuolaikinis menas! Tačiau kaip tik tai ir atrodo šiek tiek įtartina... Taigi, 1 Monika Krikštopaitytė. Rezginyje. In: 7 meno dienos 2014-02-21 nr. 7 (1068), dar žingsnelis ir šie autoriai patys kurs naujas klišes – (http://www.7md.lt/daile/2014-02-21/Rezginyje). diktuos šiuolaikinio meno madas. 2 Ten pat.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Markas Petuchauskas

DONATAS

iekaip neprisimenu, kada susipažinau su juo. Neį- Nmanoma suskaičiuoti, kiek kartų, kur ir kokiomis progomis šnekėjomės. Nukeldami skrybėles Panevėžio gatvėje, susitikę Vilniuje arba teatro fojė, jo namuose Panevėžyje, mano bute Vilniuje ar po premjeros už vaišių stalo. Žodžiu, visur, kur susitinka žmonės, garbi- nantys tą patį teatro dievą... Tačiau tvirtai galiu pasakyti, kad su Donatu mes pažįs- tami daugiau kaip šešis dešimtmečius. Esu matęs beveik visus jo vaidmenis, pradedant gimnazistu Jasiumi, kurį suvaidino Panevėžio studijos mokinukas Donatas, dar nesulaukęs pilnametystės. Nuo šio vaikinuko, batsiuvio sūnaus, svajojančio apie aviaciją, norinčio tapti lakūnu, prasideda Banionis – Aktorius. Donato vaidybą spėjau pamatyti, dar būdamas pokario gimnazistas. Žavėjausi Panevėžio aktoriais, patekti į jų spektaklius stengiausi, kur tik įmanoma – per gastroles Palangoje, Kaune, Vilniuje... Apie jokį kitą aktorių turbūt nesu rašęs tiek, kiek „Soliaris“. Krisas Kelvinas – Donatas BANIONIS apie Banionį. Dvi monografijos, daugybė straipsnių ne tik lietuvių, bet ir rusų, čekų, estų, kitomis kalbo- diktatui, ieškodamas kelio į save. Juozo Miltinio teatras mis. Nesikartosiu. vis dėlto išsaugojo skonį gerai literatūrai, brandindamas Šiaip ar taip, didžiuojuosi, o kartu apgailestauju, vaidybos tikroviškumą, psichologizmą. Tuo sudėtingu kad Lietuvoje esu vienintelis monografijų apie šį didį laikotarpiu kūrybine atgaiva Donatui tapo klasikos, ypač aktorių autorius. komediniai, vaidmenys, kuriuos su tokiu malonumu Daugelio dešimtmečių kūrybiniai ryšiai glaudžiai prisimena: Čubukovas (Antono Čechovo „Piršlybos“), susiejo mano kaip teatrologo likimą su Donatu – akto- Počtmeisteris (Nikolajaus Gogolio „Revizorius“). Ko- riumi ir žmogumi. Daugiausia apie jį gali papasakoti ne medinį jo talentą vėliau atskleidė Bopertiui (Eugène’o atsiminimai, o sukurti herojai. Per jų siluetus geriausiai Labiche’o „Šiaudinė skrybėlaitė“) ir daugelis kino juostų. prasišviečia pats aktorius. Toksai jau žmogus tas Banio- O visai neseniai nuolatinį komedijos ilgesį ryškiai nis. Tad vieną kitą jo personažą norėčiau paminėti. satyrinėmis spalvomis įprasmino, kurdamas Johano Se- Jaunystėje aktorius, kaip ir jo teatras, atidavė duoklę bastiano Bacho vaidmenį drauge su kitu lietuvių meno pokario estetinėms pažiūroms, stalinistinės ideologijos metru, ilgamečiu partneriu kine Regimantu Adomai-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 37 čiu – Georgu Friedrichu Hendeliu (Paulo Barzo „Su- Banionio personažas nešaukia, jis yra tylus. „Tyliai“ sitikimas“, režisierius Raimundas Banionis, Lietuvos bunda jo sąžinė, jausmas, kad gana su viskuo taiksty- nacionalinis dramos teatras, 1999). tis. Kareiviška milinė, keisti didžiuliai, nederantys prie Panevėžio teatras vaisingai pasinaudojo vadina- veido proporcijų dujokaukės akiniai. Bekmano veidas muoju atšilimu. Donato atspirties taškas kūrybos stulbina, asocijuodamasis su Honoré Daumier tragiš- šuoliui – Vilis Lomenas Arthuro Millerio pjesėje „Ko- kai groteskiškomis karikatūromis, skirtomis didžiajam mivojažieriaus mirtis“ (1956). Amerikiečių dramatur- prancūzų aktoriui Frédérickui Lemaitre’ui. Atrodo, tar- go kūrinį pirmasis Sovietų Sąjungoje išdrįso pastatyti si Bekmano akiniai būtų su juodais gedulo rėmais, o jo Juozas Miltinis. Šis spektaklis teatrui ir pagrindinio akys, liudnai žvelgiančios į pasaulį, įkalintos už grotų. vaidmens atlikėjui atnešė šlovę ir pripažinimą toli už Juodų akinių gedulas įrėmina dūžtančias herojaus Lietuvos ribų. iliuzijas. Balse skamba beviltiškos vaiko, nesugebančio Aktorius atvėrė, kaip tragiškai dūžta iliuzijos, suby- apsiginti, intonacijos. O drauge tas balsas darosi vis at- ra viltys, prarandamas tikėjimas. Jo Lomenas fatališkai kaklesnis, ryžtingiau klausiantis, reikalaujantis. vylėsi, kad žmogus, sąžiningai dirbdamas, nerdamasis iš Banionio Bekmanas tarytum pereina visus susidūri- kailio, sugebėdamas „patikti“ aplinkiniams, mokėdamas mo su šiurpia realybe, tragiško nusivylimo etapus po- būti „žavus“, palaikyti „gerus santykius“ su savo šeimi- kariu lyg Dante’s pragaro ratus. ninkais, užsitarnaus teisę žmoniškai, nors ir kukliai, gy- Įspūdis toks, tarsi aktorius, garsiai tardamas Bekma- venti. Tai akcentuoja Banioniui būdingi judesiai, kalbos no tekstą, per visą spektaklį sakytų vidinį monologą. Už intonacijos, klausiančios ir atsakymo laukiančios akys. „tylaus“ tragizmo jauti vos rusenančią viltį, tai būdinga ir Beviltiškas nesugebėjimas suvokti, kokie žiaurūs kitiems tragediniams Banionio personažams. „Tragiškas santykiai tarp žmonių, nesibaigianti kova su antruo- kartais gyvenimas, baisus, – sako Banionis, – bet man ju savo „aš“ atskleidžia Lomeno tragizmą. Per daugelį visuomet norisi polemizuoti, apeliuoti į žmones – reikia metų aplinkos išugdytas savisaugos instinktas jau vir- nugalėti, žmogus privalo gyventi.“ Toks požiūris leidžia to nuolatiniu nevalingu savęs apgaudinėjimu, mela- geriau suprasti, kaip aktorius formuoja savo personažų, gingu vidinės ramybės jausmu. tokių kaip Vaitkus, Edgaras, Krisas Kelvinas, hercogas Tarp Lomeno ir Edgaro (Åugusto Strindbergo „Mir- Albanis, Goya, dramatišką „dvasios interjerą“. ties šokis“) telpa daugybė vaidmenų – lietuvių teatro Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ šedevrų. (1965) Banionio Vaitkus – išgąsdintas, žiaurios pokario Iki šiol prisimenu ne pagrindinį, bet svarbų kovos sūkuriuose besiblaškantis lietuvis kaimietis. Klyst- Shakespeare’o „Makbeto“ personažą. Banionio sukurtas kelių išraižytas paprasto valstiečio gyvenimas, jo sąmonė jaukus ir šiltas Banko paveikslas, pasak kritikos, iškyla, ir širdis. Švelnus, neryžtingas, prieš savo valią įtrauktas kaip jaudinanti priešingybė nuožmiam Makbetui... į kovų verpetus, jis pamažu skausmingai suvokia įvykių „Komivojažieriaus mirtį“ ir „Makbetą“ pratęsia savi- prasmę. Banionio herojus, mylintis ir savo nelaimingą tai interpretuota „mažaformatė tragedija“ – Wolfgango tėvą, ir kitam skirtą moterį, iš prigimties yra doras, tačiau Borcherto „Lauke, už durų“. Sovietmečiu Miltinis vie- blaškosi, nepajėgia nugalėti savo neryžtingumo, rasti tie- nintelis išdrįso pastatyti šią pjesę, o Banioniui ji tapo sos. Vaitkus žūsta, įprasmindamas tragišką likimą žmo- raktu į šiuolaikinę tragediją. Aktoriaus sukurtas Be- nių, siekusių likti nuošaly nuo kruvinų epochos įvykių. kmanas – viena aukščiausių lietuvių meno viršūnių. Kuklus, taikus, neryžtingas Banionio Vaitkus atsidū- Borcherto pjesę galima traktuoti ir kaip pacifistinį rė filmo centre. Čia ypač atsiskleidė intymioji aktoriaus spektaklį, o Bekmaną – kaip žmogų, apimtą nevilties, talento pusė. Vaitkaus intymumas jaudino ir patrau- rezignacijos. Galimas ir kitoks sprendimas – atvirai pu- kė daugybę žiūrovų, jie lengvai tapatinosi su Banionio blicistinis su revoliucingai „šaukiančiu“ Bekmanu... personažu, kuris atrodė labai savas, artimas. Intymus

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 atvirumas leidžia artimiau bendrauti, svarstyti, ginčytis, galingą kunkuliuojančių aistrų išsiveržimą, nes šį aktorių polemizuoti. Aktorius, nebūdamas atviro kreipimosi į buvau įpratęs laikyti santūrumo, asketiškumo pavyzdžiu. žiūrovus šalininkas, atveria herojaus širdį tarsi nepaste- Geriausi filmo kadrai atskleidė lemtingą didžio- bimai, o žiūrovai akimirką pajunta ją gyvą, plakančią. jo ispanų menininko posūkį nuo rūmų dailininko iki Donatas visada pabrėžia, kad Miltinis ir Žalakevi- „Kapričių“ autoriaus. Donatui vaidmuo irgi tapo savo- čius – du režisieriai, išugdę jį kaip aktorių. tišku pažinimo keliu, žengiant į Kelviną kine (Andre- Debiutavęs filme „Adomas nori būti žmogumi“ jaus Tarkovskio „Soliaris“) ir Edgarą teatre (Åugusto (1959), Banionis susiejo savo likimą kine su didžiuoju Strindbergo „Mirties šokis“). lietuvių kino režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi (1930- Šią patirtį netikėtai išplėtė novatoriška Friedricho Dür- 1996). Taip atsirado jo Donatas („Vienos dienos kroni- renmatto kūryba. Paradoksalus jo herojų bendravimas ka“), o netrukus Vaitkus („Niekas nenorėjo mirti“). Šie spektaklyje „Fizikai“ vertė santūrumą, įprastą Banioniui, vaidmenys atnešė jam šlovę ir tarptautinį pripažinimą. keisti atvirumu. „Mebijus iš pradžių man sunkiai sekėsi, Aktorių kvietė filmuotis garsūs rusų režisieriai Eldaras buvau kažkur šalia jo, – pasakojo man aktorius, – dar Riazanovas („Saugokis automobilio“), Michailas Kala- negalėjau suvokti, kodėl aš, pasaulinio garso fizikas, vis- tozovas („Raudona palapinė“), Grigorijus Kozincevas ko atsisakau. Mane netikėtai sujaudino ir davė naują po- („Karalius Lyras“), Michailas Šveiceris („Mak Kinlio stūmį įvykiai, susiję su kosmoso užkariavimu, Mėnulio pabėgimas“), Andrejus Tarkovskis („Soliaris“). šturmu. Aš lyg savo kailiu pajutau didingą žmogaus vei- Nedidelis kunigo vaidmuo Riazanovo filme „Saugo- klą visatoje ir tą kosminę grandiozinę atsakomybę, kuri kis automobilio“, leidęs aktoriui pasinerti į jo pamėgtą slegia mokslininką už jo proto vaisius, galinčius atnešti satyros stichiją, sulaukė didžiulio populiarumo. žmonijai ir neregėtą laimę, ir šiurpią pražūtį. Tai daug ką Savąjį komedijos pomėgį Donatas turbūt sėkmin- pakeitė mano Mebijaus vidiniame pasaulyje.“ giausiai įgyvendino daugiaserijiniame filme „Savižu- Žmogus, pajutęs atsakomybę už pasaulio likimą, at- džių klubas“ (pagal rašytojo Roberto Louiso Stevensono sisakė laimės, asmeninio gyvenimo, pasmerkė save iki apysakas). Kartu su Banioniu čia vaidino Olegas Dalis, gyvos galvos kalėti beprotnamyje. Liubovė Poliščiuk, Jelena Solovej, Igoris Dmitrijevas. Vėliau Tarkovskio filme „Soliaris“ (1972) su žmo- Vaidindamas „Savižudžių klubo“ Prezidentą, Ba- gaus atsakomybe ne vien už varganą mūsų žemę, bet už nionis atskleidė visą sukauptą patirtį. Santūrus, tary- visą visatą susidurs Krisas Kelvinas. tum sustingęs veidas, ilgos pauzės sukeldavo nesibai- Filmas, kaip ir Stanislawo Lemo fantastinė apysaka, giančius juoko protrūkius žiūrovų salėje. prasideda epizodu, kai trys tyrinėtojai ryžtasi rizikingam O kitame, tragedijos žanre, aktoriaus dramatiškas bandymui. Norėdami atkreipti į save Soliario planetos dė- hercogas Albanis drauge su Edmondu (Regimantas mesį, paleidžia į ją stiprų rentgeno spindulių srautą. Be- Adomaitis), Lyru (Jüris Järvetas) lėmė Grigorijaus Ko- veik visa ji priklauso „vienam gyventojui“ – tai mąstantis zincevo originalaus režisūrinio sumanymo sėkmę filme okeanas, žmonėms nepažįstama gyvybės forma. Soliaris „Karalius Lyras“ (operatorius – Jonas Gricius). atsako netikėtu būdu: atgaivina mirusius tyrinėtojų ar- Banionis vaidino daugiau kaip 80-yje filmų su lietuvių, timuosius, grąžina juos į praeitį. Primena didžiausius jų rusų, vokiečių režisieriais. Jo vaidmenys dramatiški, tra- nusikaltimus. Priverčia iš naujo pergyventi savo kaltę. giški, komediniai. Dideli ir maži. Sėkmingi ir nepavykę. Vengdamas fantastikai būdingos egzotikos, Tarkovs- Man įsiminė „Goya“ (Goya – Der lange Weg der Er- kis kuria filosofinį filmą apie žmogaus santykį su dviem kenntnis, 1971). Vokiečių režisieriaus Konrado Wolfo kosmosais – vidiniu ir išoriniu. Tarkovskio uždavinys, filmas ištęstas, susilpninęs „sunkų pažinimo kelią“, kurį filme duotas Banioniui, buvo sunkiausias: Krisas Kelvi- Goya nuėjo Liono Feuchtwangerio romane. Didžiausia nas dramatiškai, skausmingai ieško atsakymo į labiausiai filmo sėkmė – Banionio herojus. Pirmąkart pamačiau tokį „kosminį“ klausimą – tai žmonių tarpusavio ryšiai.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 39 gotas, keliantis užuojautą dėl savo bejėgiškumo. Antra dalis dar kontras- tingesnė: Alisa švelnes- nė, o Edgaras agresyvus. Lyg jiedu būtų pasikeitę vaidmenimis. Iki šiol prisimenu mane sukrėtusius Edga- ro ir Alisos duetus – jų mirties šokį. Šioje žmo- giškų santykių dykvie- tėje Banionis atsklei- džia prieštaringiausias ir netikėčiausias Edgaro savybes, verdantį jo pa- „Soliaris“. Krisas Kelvinas – Donatas BANIONIS sąmonės katilą. Edgaras kenčia dėl savo ligų, yra Kelvino vaidmeniui Tarkovskis neatsitiktinai pasi- silpnas, apgailėtinas, bet aistringai myli ir žiauriai ne- rinko aktorių, kurio meninei individualybei, kūrybai ši apkenčia. Jį kamuoja nevisavertiškumo kompleksas, humanistinė problematika buvo labai artima. Banionis bet kartu jis yra gudrus, pasitikintis savimi intrigantas, puikiai atskleidė skausmingiausius filmo klausimus: godžiai besiskverbiantis į valdžią; kietakaktis ambicin- kokie mes, žmonės, esame ir kokie neturėtume tapti. gas kareiva ir žmogus, mokantis subtiliai, netgi iro- Žmogus, nugalėjęs save, išlieka žmogumi net sun- niškai pažvelgti į save ir į kitus; įžvalgus psichologas, kiausiomis sąlygomis. Tokį Donato sukurtą daugialypį pastebintis aplinkinių santykius, ir aklas fanatikas nea- Kelvino paveikslą prisimenu ligi šiolei. pykanta degančiomis akimis... Šitos pamokos, kaip ir įvaldyta originali, išskirtinė Pirmoje spektaklio dalyje mačiau Edgarą sugniuž- Tarkovskio filmo stilistika, labai pravertė, aktoriui ku- dytą, lyg apimtą priešmirtinio šoko. Antroje dalyje riant Edgarą Strindbergo „Mirties šokyje“. jis valdingas, neįveikiamas, atjaunėjęs, žengiantis Donatas yra sakęs: „Ilgai kankinausi, repetuodamas nugalėtojo žingsniu. Edgarą, atsidauždavau lyg į sieną. Bet šitos kančios ne- Skirtingai nuo Strindbergo ir kai kurių interpretato- iškeisčiau į jokias lengvai suvokiamas roles.“ rių, pjesės herojams suteikusių daugiau žmogiškumo, „Mirties šokyje“ Edgaro ir Alisos gyvenimas vaiz- švelnumo, pasiaukojimo motyvų, Banionis maksima- duojamas kaip meilė versus neapykanta, meilė versus liai užaštrino scenoje mirties šokio agoniją. Iki kraštu- dvikova, kaip dviejų žmonių nesugebėjimas nei sugy- tinumo pabrėžė asmenybės destrukciją disonuojančia- venti, nei išsiskirti. Juos išskiria mirtis. me, neharmoningame pasaulyje. Žmonių susvetimėjimas, asmenybės subyrėjimas Man Banionis – Lietuvos teatro ir kino veidas. Kaip atskleidžiamas pačioje intymiausioje, žmogiškiausio- ir tūkstančiams teatro, kino žiūrovų daugelyje pasaulio je – meilės sferoje. šalių. Drįsčiau pasakyti dar daugiau: Lietuvos kultūros, Įdomi režisieriaus Juozo Miltinio sumanyta žmonių o ne vienu atveju – Lietuvos veidas. Pasitaikydavo, kad santykių partitūra. Pirmoje spektaklio dalyje Alisa (Da- JAV oro uostuose pareigūnai, žvilgtelėję į jį, nustėrda- lia Melėnaitė) agresyvi, o Edgaras (Donatas Banionis) li- vo: „Oh, Banionis, Lithuania...“

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Alina Kuzborska

Priklausau Lietuvių literatūros vertėjų bendrijai

iekvienos šalies literatūra turi teisę turėti du gyveni- tai“, vokiečių poeto romantiko Novalio žodžiais tariant, Kmus: pas save namie ir svetur – tai skamba lyg Užu- Dichter des Dichters. Jie yra visų vertėjų, pradedančiųjų ir pio Respublikos Konstitucijos tęsinys. Gimtoji arba na- nuolat besimokančiųjų, mokytojai ir sektini pavyzdžiai. cionalinė literatūra, gyvuodama savo kultūrinėje terpėje, Suprantama, besimokančių vertimo amatininkų, kurie susiduria su savaisiais istorijos, tradicijos, religijos demo- galėtų tapti kūrėjais, yra gerokai daugiau negu korifėjų. nais. Tobulindama ar griaudama žodyną, ji pritampa prie Būti „amatininku“ nėra blogai – šis apibūdinimas ne- skaitytojų skonio arba priešingai – su juo prasilenkia, bet reiškia, kad kažkas yra menkesnis, mažiau vertingas. Mes, randa pripažinimą šokiruodama, piktindama, keldama vertimo adeptai ir amatininkai, atliekame svarbų kultūri- ginčus, o galbūt atliepia aukštesnių poreikių skaitytojo – nį darbą, aukodami savo laiką, patyrimą, dvasines jėgas, kritiko ar literatūrologo – lūkesčius. Geidžiamu pripaži- bandome sukurti idealų vertimą, kuris suskambėtų gyvu nimo ženklu neretai tampa literatūrinės premijos, pergalė gimtosios kalbos balsu. Amatininkas, verčiantis poeziją, metų knygos rinkimuose, prizai knygų mugėse, leidėjų nebūtinai turi rašyti eiles gimtąja kalba. Jis turi suprasti klijuojamos „bestselerio“ etiketės ir t. t. Žodžiu, kiekviena ir perprasti autoriaus kalbą, poetinę eilėraščio dominan- nacionalinė literatūra gyvuoja pagal savo nustatytą tvarką, tę (Stanisław Barańczak), perteikdamas mintis „ne žodis kurdama literatūros kanoną, iškeldama populiariausius į žodį, bet prasmė į prasmę“, kaip kadaise mokė Martinas dabartinius kūrėjus, vertingiausius jų veikalus. Lutheris, versdamas Bibliją į vokiečių kalbą. Poezijos ver- Visiškai kiti kriterijai taikomi literatūros platinimui tėjas amatininkas vienam eilėraščiui vieną akimirksnį irgi užsienyje. Šis ypač svarbus procesas nėra taip aiškiai val- gali virsti „poeto poetu“. domas ir numatomas. Kurie autoriai, kokie kūriniai bus Nepriklausomos Lietuvos literatūrai atsivėrė pasaulio pasirinkti, kokiomis kalbomis jie prabils į skaitytojus sve- vartai. Galutinai susijungė dvi kadaise perplėštos literatū- tur, iš dalies priklauso ir nuo vertėjų. Jei sakytume, kad ros: tautinė ir išeivijos, politiniai barjerai jau įveikti, tad vertėjas yra vien tarpininkas tarp pasiūlos ir paklausos, suvienyta ir nuolatos atsinaujinanti lietuvių literatūra iš tines literatūros procesas nenumaldomai paklūsta dabar- krųjų gali sudominti pasaulį. Tačiau tai nėra lengvas kelias, tinės rinkos dėsniams, nesuklystume. Tačiau tai tik viena nes nelaisvės spąstus pakeitė neribotos laisvės pasalos, o medalio pusė – organizacinė ir ekonominė. Vertėjai yra laisvosios rinkos leidybinė pasiūla nenutrūkstamai tvindo tarpininkai ir kita, kilnesne, šio žodžio prasme, nes atlieka knygynų lentynas įvairiausio žanro ir kokybės literatūra. bene svarbiausią vaidmenį kultūros mainų procese. Pasi- Kiekvienas vertėjas, pasiryžęs versti lietuvių autorius, rinkdami versti žymiausius tam tikros nacionalinės litera- turi savų asmeninių motyvų, tad sąžiningiausia būtų pri- tūros kūrinius, jie tampa tos kultūros vertėjais savo gimto- statyti savo perspektyvą. Aš gimiau Lietuvoje, čia augau, sios kultūros terpėje. Antai Johanno Wolfgango Goethe’s mokiausi, Vilniaus universitete baigiau germanistiką, „Faustas“ rusiškai alsuoja Boriso Pasternako ritmu, len- stažavausi Varšuvos universitete, kur apgyniau diserta- kiškai prabyla Adamo Pomorskio, lietuviškai – Antano ciją apie Donelaitį – iš germanistinės ir kultūrologinės A. Jonyno balsu. Išvardyti vertėjai yra tikri „poeto poe- pozicijos. Dabar dėstau vokiečių literatūrą Varmijos ir

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 41 Mozūrijos universitete Olštyne. Versti lietuvių literatū- jei esi atitrūkęs nuo gyvo kultūros konteksto, žvelgi iš tolo. rą ėmiausi seniai, maždaug prieš 15 metų, pradėjau nuo Laimei, Lietuvoje yra įstaiga, kuri jau keliolika metų rūpi- poezijos. 1998 m. Varšuvos knygų mugei, į kurią Lietuva nasi lietuvių literatūros sklaida pasaulyje, rengia lietuvių buvo pakviesta specialiąja viešnia, parengiau nedidelę literatūros pristatymus įvairiose tarptautinėse knygų mu- poezijos antologiją (Vytautas P. Bložė, Nijolė Miliaus- gėse, leidžia informacinius leidinius, o svarbiausia – skiria kaitė, Sigitas Geda, Kornelijus Platelis, Marcelijus Marti- daug dėmesio mums, vertėjams. Kalbu apie „Lietuviškas naitis), po to verčiau ir skelbiau lietuvių poeziją Lenkijos knygas“, dabar tapusias didesnės įstaigos – Tarptautinių kultūrinėje periodikoje. Išverčiau dvi eseistines Tomo kultūros programų centro – dalimi ir tai, regis, suteikia Venclovos knygas (Opisać Wilno, 2006 ir Z dzienników dar daugiau galimybių plėtoti įdomią, prasmingą veiklą. podróży, 2010 – abi knygas išleido Varšuvos leidykla Ze- „Lietuviškos knygos“ tapo daugelio lietuvių literatūros szyty Literackie). Be poezijos ir eseistikos, verčiau vaikų vertėjų iš įvairių šalių lietuviškais namais. Tinklalapyje literatūrą (Kęstučio Kasparavičiaus knygas). Mano mo- www.booksfromlithuania.lt yra ir vertėjų skyrius, kuria- tyvacija giliai asmeniška, šiek tiek nostalgiška, siejanti me, be trumpų žinių apie kiekvieną vertėją, galima rasti mane su gimtuoju kraštu – toks privatus patriotizmo jų vertimų bibliografiją, tad vertėjai „partizanai“ gali suži- aktas (Lietuvos lenkai irgi yra savo gimtojo krašto pa- noti, pavyzdžiui, kokios lietuvių autorių knygos ir į kokias triotai!). Net ir profesiniame gyvenime, mokslinėje vei- kalbas jau išverstos, ar ta knyga, kurią jie galbūt sumanė kloje negaliu nutolti nuo baltiškų motyvų. versti, dar nėra pasirodžiusi jų kalba. Kiti mano kolegos, su kuriais teko laimė susipažinti Lie- „Lietuviškos knygos“ ne tik kataloguoja jau nuveiktus tuvoje, tapo lietuvių literatūros vertėjais dėl įvairiausių prie- vertimo darbus, bet ir skatina naujus. Dukart per metus žasčių. Suprantama, lietuvių išeivių palikuonys tęsia savo skelbia konkursą bandomiesiems vertimams, jo laimė- kultūrines tradicijas Amerikoje ar kitur, filologai baltistai ir tojai per keturis mėnesius išverčia pasirinktus prozos lituanistai imasi vertimų, nes tai neatsiejama jų profesijos fragmentus, eilėraščius ar vaikiškos knygelės epizodą, dalis. Yra vertėjų, kurie dirbo, mokėsi arba stažavosi Lietu- vėliau galima juos skelbti tų šalių periodikoje, rodyti lei- voje, sužavėti šalies ir jos literatūros, nenorėdami nutraukti dėjams, bandant sudominti visu kūriniu. Už atliktą dar- ryšių su šiuo svetingu kraštu ir jo kalba, entuziastingai da- bą vertėjai gauna honorarą. „Lietuviškos knygos“ skelbia lijasi su kitais tuo, ką patys patyrė. Taigi motyvų yra įvairių, ir Knygų vertimų konkursą, kuriame dalyvauja jau ne tačiau darbo pobūdis labai panašus – visi mes, dirbdami patys vertėjai, bet užsienio leidyklos. Lietuvių literatūros savo darbus mokslo įstaigose, leidyklose, įmonėse ar biu- vertėjams suteikiama galimybė atvykti į Lietuvą vieno ruose, laisvalaikiu verčiame lietuvių literatūros kūrinius. Iš mėnesio stažuotei, imtis konkretaus vertimo, susitikti meilės, iš vidinio poreikio. Neretai susiduriame su įvairiais su verčiamo kūrinio autoriumi, naudotis bibliotekomis. sunkumais: ką pasirinkti, ką pasiūlyti leidyklai, kaip įtikinti Tai dovanotas laikas, kai galima atitrūkti nuo rutinos ir leidėjus? Kartais patys leidėjai susiranda vertėjus iš retos, atsidėti vien vertimui, gyvai bendraujant su lietuviškai mažiau pasaulyje žinomos kalbos, bet dažniausiai tam rei- kalbančiais žmonėmis, gilinantis į Lietuvos kultūrą. Aš kia nemenko įdirbio ir bent keleto kultūros mainams svar- irgi priklausau tiems laimingiesiems – 2012 m. rudenį bių kūrinių vertėjo darbų sąraše. stažavausi Vilniuje ir Palangoje. Dalis mano vertimų, pa- Visų kategorijų lietuvių literatūros vertėjai (norėjau iš- rengtų tuo metu, jau paskelbta Lenkijoje. vengti tipologijos) – lietuvių išeiviai ir jų palikuonys, emi- Kas dvejus metus „Lietuviškos knygos“ rengia lietuvių grantai iš Lietuvos, išsilavinę baltistai ir lietuvių kultūros literatūros vertėjų seminarus. Man teko garbė dalyvauti entuziastai – susiduria su klausimais, ką versti? kaip versti? tokiame seminare 2011-ųjų spalio pradžioje Birštone, kur kam versti? Literatūros plėtra sparti, sunku sekti naujoves, suvažiavo kelios dešimtys vertėjų iš įvairių Europos šalių, atsirinkti vertingiausius kūrinius. Nelengva dirbti pavie- kelias dienas mums buvo skaitomos paskaitos apie naujau- niui, lyg partizanui, pasikliaujant vien savo skoniu, ypač sius lietuvių poezijos, prozos, literatūros vaikams reiški-

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 nius. Turėjome galimybę pabendrauti su autoriais – poetu kurį nufilmavo žinomas kultūros laidų kūrėjas Rytis Zem- Laurynu Katkumi, prozininke Renata Šerelyte. Vakarais kauskas. Beje, jis fiksavo ir įdomiausius seminaro mo- buvo rodomi dokumentiniai filmai apie lietuvių rašytojus. mentus, pasisodinęs priešais kamerą kalbino vertėjus ir Tarpusavyje bendraudami tik lietuviškai, vertėjai tobulino sukūrė „Alchemijos“ laidą, o Pietro Dinį, įžymų baltų filo- lietuvių kalbos ir profesinius įgūdžius, sužinojo karščiau- logą, lietuvių literatūros vertėją, nusivežė į netoliese esantį sias lietuvių literatūros naujienas, keitėsi patyrimu, dalijosi Grūto parką ir su juo pasivaikščiojo, nauja laida papildy- ateities planais. Šie seminarai svarbūs vertėjams ir psicho- damas „Pasivaikščiojimų“ ciklą. Įdomus lietuvių kultūros loginiu atžvilgiu, nes leidžia pajusti tylaus jų triūso reikš- akcentas buvo susitikimas su keliautoju, fotografu, knygos mę. Dėmesys mūsų darbui, jo rezultatų įvertinimas kelia „Everestas – manoji lemtis“ autoriumi Vladu Vitkausku. ūpą ir skatina imtis darbų, kad galėtume pasigirti naujais Kristijono Donelaičio jubiliejinių metų išvakarėse lietuvių vertimais. Ne mažiau svarbus ir jausmas, kad priklausai literatūros pradininką paminėjome pranešimais apie jo bendraminčių entuziastų grupei, kuriai rūpi panašūs daly- „Metų“ recepciją ir vertimus: Pietro Dinis – Italijoje, aš – kai. Juk iš esmės vertėjų darbas – tai kasdieninis vienatviš- Vokietijoje ir Lenkijoje. Gaila, kad į Druskininkus šįkart kas heroizmas prie kompiuterio, o geriausi jų draugai – tai negalėjo atvykti Birštono seminaro dalyvė Carmen Caro žodynai galvoje, internete ar knygų lentynose. Dugo, pirmoji išvertusi Donelaičio „Metus“ į ispanų kal- 2013 m. spalio pradžioje Lietuvių literatūros vertėjų bą. Taigi vertėjai nesibaido net XVIII a. hegzametro. seminaras buvo surengtas Druskininkuose. Nuosta- Visi seminaro programos punktai buvo svarbūs, vis bi vieta, ištuštėjęs kurortas ankstyvą rudenį, Nemunas, dėlto „sunkioji artilerija“ – tai paskaitos apie lietuvių parkai, viešbutis „Pušynas“ su baseinu, kuriame niekas literatūros naujienas. Literatūros kritikė prof. Jūratė iš mūsų taip ir nespėjo paplaukyti, su konferencijų sale, Sprindytė pristatė pastarųjų metų prozos kūrinius, dr. kuri nuo ryto iki vėlaus vakaro buvo naudojama pagal Loreta Žvironaitė-Udrienė kalbėjo apie vaikų ir paauglių paskirtį – seminarams, diskusijoms, filmams. 26 vertėjai literatūrą, dr. Gitana Notrimaitė – apie poeziją, drama- iš 15 šalių šįkart buvo ne vien klausytojai, bet ir diskusijų turgė Gabrielė Labanauskaitė – apie šiuolaikinę lietuvių dalyviai, pranešėjai, filmų autoriai, komentatoriai. Pa- dramaturgiją, vakariniame susitikime ji pristatė ir audio- kviesti rašytojai – Giedra Radvilavičiūtė ir Alvydas Šlepi- vizualinės poezijos festivalio TARP koncepciją. Žodžiu, kas – irgi gavo papildomo darbo: be tradicinių vakarinių per tris dienas žaibo greičiu išklausėme viso semestro skaitymų, dalyvavo diskusijose. Radvilavičiūtė, kartu su lietuvių literatūros ir kultūros kursą. Tikslas buvo pasiek- vertėjais Medeine Tribinevičius, Jayde‘u Willu ir visais tas: vertėjai susidomėjo autoriais, konkrečiais kūriniais, norinčiais surengė pokalbį „Pasiklydę vertime“, gvilden- geras, įkvepiantis vėjas papūtė į bures. Seminaro pabai- dami vertimo spąstų ir niuansų temą. Šlepikas, romano goje puikios jo organizatorės – Rūta Mėlynė ir Kotryna „Mano vardas – Marytė“, nauju rakursu vaizduojančio Pranckūnaitė – dalijo dovanas: iš specialiai seminaro da- pokarį, autorius, kartu su Violeta Davoliūte, Jonu Öhma- lyviams įsigytų naujausių lietuviškų knygų parodos (bū- nu, Marku Roduneriu diskutavo apie aktualius Lietuvos tent apie jas ir buvo kalbama per paskaitas) kiekvienas pokario naratyvus. Sovietų okupacijos padarinių temą vertėjas galėjo išsirinkti ir namo parsivežti po dvi jam savaip pratęsė ir vakaro užsklanda – Öhmano dokumen- aktualiausias knygas. Beje, prieš išvykdami į sostinę, ver- tinio filmo „Žalieji muškietininkai“ darbinės versijos tėjai kruopščiai patikrino ir Druskininkų knygyno len- peržiūra, po kurios užvirė karštos diskusijos. tynas. Paskutinę seminaro dieną dar pasivaikščiojome Kad kinematografas myli literatūrą ir kad tai nėra po kurortą su gide, apsilankėme žymiausio Druskininkų vienpusė meilė, įtikino ir kiti susitikimo Druskininkuose gyventojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir druski- aspektai. Dokumentiniai rašytojų portretai jau tapo se- ninkiečio pagal pasirinkimą – dailininko Vytauto Kazi- minarų tradicija, šįkart pamatėme filmus apie Marcelijų miero Jonyno muziejuose. Klausėmės Čiurlionio muzi- Martinaitį (režisierius Algirdas Tarvydas) ir Sigitą Gedą, kos, pamatėme jo paveikslus ir fotografijas, o aš su dideliu

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 43 džiaugsmu apžiūrėjau Jonyno raižinių ciklą Donelaičio dów“, kartu su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga. Tarp „Metams“. Atsisveikinimui mus vaišino, šokdino, mums seminaro svečių buvo rašytojai ir vertėjai Birutė Jonuš- grojo ir dainavo dzūkų krašto etnografinis ansamblis. kaitė, Vytautas Dekšnys, Irena Aleksaitė, Vyturys Jarutis, Pakeliui į Vilnių užsukome į Merkinės piliakalnį, nusi- Kazys Uscila, Andrzejus Franaszekas, Pawełas Huelle, fotografavome prie Perlojos Vytauto. Tie, kuriems dar Adamas Pomorskis, LR kultūros atašė Lenkijoje Rasa Ri- trūko gyvos literatūros, galėjo pasilikti kurorte, kur kitą mickaitė. Vyko paskaitos, diskusijos, vertimo dirbtuvės. dieną prasidėjo poezijos festivalis Druskininkų ruduo. Varšuvos universiteto baltistai pristatė lietuvių poezijos Vis dėlto šventės, nors ir produktyvios, lieka šventė- vertimus. Dirbtuves vedė Lenkijos PEN klubo pirminin- mis, tačiau kas vyksta po to, kai vertėjai grįžta į savo šalis, kas, žinomas vertėjas, Adamas Pomorskis, vadovaujantis kur jų kantriai laukia darbo stalas? Kaip tą triūsą paversti reikšmingam projektui, – rengiama solidi XX a. lietuvių knyga, kaip įtikinti leidėjus, kad verčiamas tekstas tikrai poezijos antologija lenkų kalba. vertas dėmesio? Negalėčiau teigti, kad lietuvių literatūra Dirbtuvės su lietuvių poezijos vertėjais persikėlė ir Lenkijoje yra gerai žinoma. Veiklos laukas išties platus, į kito stambaus forumo programą – visą savaitę nuo ir vertėjams darbo nepritrūks. Pastaraisiais metais dau- 2013 m. lapkričio 24 dienos Vroclave vykusį tarptautinį giausia vertimų atliko naujos kartos lituanistai, studijavę seminarą „Vertėjai be sienų“ (Tłumacze bez granic), kuria- Varšuvos universitete. Tai Sigito Parulskio, Renatos Šere- me dalyvavo apie 40 vertėjų iš Lenkijos, Ukrainos, Balta- lytės, Mariaus Ivaškevičiaus, Jurgio Kunčino, kitų autorių rusijos, Rusijos. Seminaro svečiai buvo garsūs rašytojai ir knygos. Lietuvių poezijos lenkų kalba galima rasti įvai- poetai iš Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos: Olga riuose kultūros leidiniuose. Žinomiausias lietuvių poetas Tokarczuk, Tomas Venclova, Herkus Kunčius, Andrejus ir eseistas buvo ir lig šiol yra Tomas Venclova, save vadi- Chadanovičius, Serhijus Žadanas, Oksana Zabužko, nantis polonofilu, laisvai kalbantis lenkiškai, draugavęs su Adrijus Lyubka. Dalyviai daug sužinojo apie kaimyninių Czesławu Miłoszu. Venclovos poeziją į lenkų kalbą vertė šalių literatūrą ir kultūrą, klausėsi koncertų. Didžiausioje Stanisławas Barańczakas – vienas žymiausių Lenkijoje po- veikiančioje Vroclavo sinagogoje buvo atidaryta paroda ezijos vertėjų ir teoretikų. Venclovos knygos išverčiamos į „Kadišas Lietuvos medinėms sinagogoms“. Šio seminaro lenkų kalbą ir kartais pasirodo anksčiau negu Lietuvoje, pabaigoje baltų ir slavų susitikimo džiaugsmą aptemdė pavyzdžiui, eseistinė knyga apie Vilnių 2006 m. pasirodė du įvykiai: garsios disidentės Natalijos Gorbanevskajos vokiškai ir lenkiškai, tik 2011-aisiais „Vilnius: asmeninė mirtis Paryžiuje ir ką tik įsiplieskusi Maidano revoliucija, istorija“ išėjo lietuvių kalba. Galima būtų ir toliau vardy- todėl mūsų kolegos ukrainiečiai skubiai išvyko į Kijevą. ti pasirodžiusius vertimus lenkų kalba, bet jie toli gražu Kitas panašus vertėjų į baltų ir slavų kalbas susitikimas neperteikia viso dabartinės lietuvių literatūros kultūrinio turėtų įvykti 2014-ųjų rudenį Gdanske. landšafto. Ir vis dėlto kiekviena išversta knyga suteikia vil- Baigdama pridursiu, kad visi čia trumpai paminėti su- ties, kad šis paveikslas kada nors bus pilnesnis. sitikimai vertėjams labai svarbūs, nes ugdo jų savimonę Norėtųsi paminėti kelis svarbesnius literatūros vertė- ir kuria tam tikrą bendriją, kas šiuolaikiniame fragmen- jams skirtus renginius, kuriuose teko dalyvauti Lenkijoje tuotame pasaulyje yra ypač reikšminga. Lietuvių litera- ir kuriuose pasidalijau naujienomis ir žiniomis, parsi- tūros seminarai labai naudingi vertėjams, o vertėjų reikia vežtomis iš „Lietuviškų knygų“ literatūrinių seminarų. lietuvių literatūros sklaidai – taigi nauda abipusė. Vertė- 2013 m. rugpjūčio 19–23 dienomis lankiausi Tarptauti- jai dažniausiai gyvena atitrūkę nuo lietuvių kalbos, nuo niame dialogo centre Krasnogrūdoje, Lietuvos ir Lenki- Lietuvos kultūrinio konteksto. Motyvacijai stiprinti kaip jos pasienyje, Czesławo Miłoszo atstatytame dvare, kur žuvims vanduo būtinas gyvas bendravimas, naujos, aktu- vyko bendras lenkų ir lietuvių vertėjų seminaras „Lite- alios žinios, svarbu ir apsilankyti krašte, kuriame gyveno ratūrinis seimelis“, surengtas Seinuose veikiančio fondo ar tebegyvena, rašė ar teberašo tikrieji vertėjų darbo „kal- „Pogranicze“, centro „Pogranicze sztuk, kultur, naro- tininkai“ – knygų autoriai ir jų herojai.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Regina Varnienė-Janssen, Neringa Račkauskaitė

Lietuvių literatūros klasikos kūriniai arčiau kiekvieno

Nuo idėjos iki rezultato orientuotas į naujus poreikius, t. y. kad visą reikiamą informaciją kiekvienas skaitytojas gautų, neišeidamas Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (to- iš namų, portale arba kita jam patogia forma – mobi- liau – Nacionalinė biblioteka), įgyvendindama projektą liuosiuose įrenginiuose. „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elek- Iki šio projekto didžiausią lietuvių literatūros kla- troninę erdvę (e-klasika)“, šiuo metu intensyviai vykdo sikos kūrinių dalį skaitytojai galėjo rasti, užsisakyti ir kūrinių skaitmeninimą, atpažinimą ir konvertavimą į gauti tik apsilankę bibliotekose, nes elektroninėje er- įvairius formatus, kad galėtu pateikti juos į formuojamą dvėje buvo prieinamos vien tos knygos, kurios išleis- e-klasikos biblioteką ir mobiliuosius įrenginius – skaitytos nuo 1547 iki 1917 m.: suskaitmenintos ir portale kles. Bus suskaitmeninta, atpažinta ir įvairiais formatais www.epaveldas.lt įdėtos 1294 lietuvių literatūros auto- pateikta skaitytojams 600 Lietuvos ir lietuvių literatūros rių knygos lietuvių kalba. Paskutiniais projekto vyk- klasikos kūrinių. Projektas finansuojamas pagal 2007– dymo mėnesiais e-klasikos biblioteką papildė daugiau 2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 3 pri- kaip 400 naujųjų laikų ir šiuolaikinės lietuvių literatū- oriteto „Informacinė visuomenė visiems“ įgyvendinimo ros klasikos kūrinių. priemonę „Lietuvos kultūra informacinėje visuomenėje“. Sudarant e-klasikos biblioteką, pirmiausia buvo Pagrindinis šio projekto tikslas – sukurti e-klasikos apibrėžiami kūrinių atrankos kriterijai, juos nustatė biblioteką, siekiant lietuvių literatūros klasikos kūri- Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ekspertai. nius priartinti prie skaitytojų, atsižvelgiant į pakitusią Svarbiausi iš jų – kokią reikšmę kūrinys turėjo lietuvių informacinę elgseną jau susiformavusios tinklavei- literatūros raidai jo paskelbimo metu; šiandieninių li- kos visuomenėje. Akivaizdu, kad jau yra ir „tinklo teratūros istorikų ir kritikų vertinimai (kūrinio meniš- karta“, turinti jai būdingus informacinius poreikius, kumas, įtaka tolesniam literatūros procesui); kūrinio į kuriuos būtina atsižvelgti. O tai reiškia, kad tiek vir- tarptautinis pripažinimas arba prestižinės premijos, tualūs, tiek „materialūs“ kultūros produktai bus var- pavyzdžiui, Nacionalinė kultūros ir meno premija; ar tojami tiek, kiek jie atitiks visuomenės pasaulėvoką kūrinys įtrauktas į mokyklų, universitetų programas ir informacinius poreikius. Nacionalinės bibliotekos ir t. t. Remdamiesi pasiūlytais kriterijais, ekspertai pa- įgyvendinamas „Lietuvių literatūros klasikos kūri- rengė ir kūrinių, siūlomų e-klasikos bibliotekai, sąrašus, nių perkėlimas į elektroninę erdvę“ pirmiausia ir yra beje, gerokai viršydami projekte numatytą skaičių.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 45 Kristijonas Gotlibas Milkus (1990) Jonas Vislicietis (1997) Dionizas Poška (1978) Kazys Binkis (1928 ) Pilkainis Prūsų Karas Mužikas Žemaičių ir Lietuvos Tamošius Bekepuris

Matas Pretorijus (2004) Šv. Kazimiero gyvenimo Prūsijos įdomybės, ir kulto šaltiniai (2003) Antanas Vaičiulaitis (1936 ) Vydūnas (1913) arba Prūsijos regykla (vertė Mintautas Čiurinskas) Mūsų mažoji sesuo. Amžina ugnis

Senoji Lietuvos literatūra Mato Pretorijaus „Prūsijos įdomybėmis, arba Prūsijos regykla“ ir daugeliu kitų reikšmingų šio laikotarpio Remiantis pagrindiniais ekspertų suformuluotais at- veikalų (sąrašą parengė ekspertė Aušra Tamošiūnienė). rankos kriterijais, senajai Lietuvos literatūrai atstovauja Šiuos ir kitus kūrinius jau nuo balandžio vidurio skai- kūriniai, atskleidžiantys panoraminį kultūros, kuri ša- tytojai galės rasti ne tik tradicine laikmena, bet ir elek- lies teritorijoje gyvavo nuo XIII a. iki XVIII a. pabaigos, troniniu formatu e-klasikos bibliotekoje. vaizdą, perteiktą rusėnų, lenkų ir vokiečių kalbomis. Skaitytojai turės galimybę geriau susipažinti su Kristi- Naujųjų laikų lietuvių literatūros klasika jono Gotlibo Milkaus poezija ir prozos kūriniu „Pilkai- nis“, Jono Visliciečio „Prūsų karu“, Mintauto Žiurinsko Iš naujųjų laikų lietuvių literatūros e-klasikos biblio- verstais „Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniais“, tekai buvo atrinkti XVIII a. pabaigos (senosios lietu-

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 vių literatūros laikotarpio pabaiga) ir XX a. II pusės (šiuolaikinės lietuvių literatūros laikotarpio pradžia) kūriniai. Šio laikotarpio kūrėjai – išimtinai lietuvių kilmės autoriai, svarbiausius savo kūrinius para- šę lietuviškai. Nuo XIX a. pradžios prasidėjęs, visą šimtmetį trukęs kultūrinis nacionalinis atgimimas subrandino savitą tautinę kultūrą, išugdė europinio lygio autorius. Suskaitmeninti šio tarpsnio kūriniai sudaro didžiausią projekto dalį (apie 300). Tai Di- onizo Poškos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, Ka- zio Binkio „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“, Antano Vaičiulaičio „Mūsų mažoji sesuo“, Vydūno „Amžina ugnis“ ir „Pasaulio gaisras“, Simono Daukanto „Būdas senowes-lietuwiu kalnie- Judita Vaičiūnaitė (1994) Jonas Mekas (1971) nu ir zamajtiu“, Antano Baranausko „Pasikalbėjimas Pilkas šiaurės namas Poezija giesminyko su Lietuva“, Motiejaus Valančiaus „Pa- augusių žmonių knygelė“, Julijos Žemaitės „Kunigo naudą velniai gaudo“ ir kiti kūriniai, 12 Lazdynų Pelėdos, 6 Maironio, 12 Juozo Tumo Vaižganto, 10 Antano Vienuolio, 3 Vinco Krėvės-Mickevičiaus, 7 Vinco Mykolaičio-Putino, 8 Balio Sruogos, 12 Šatri- jos Raganos ir kitų reikšmingiausių šio laikotarpio rašytojų kūriniai (sąrašą parengė ekspertas Eugeni- jus Žmuida).

Šiuolaikinė lietuvių literatūros klasika

Šiuolaikinės lietuvių literatūros klasikos kūrinių (nuo XX a. II pusės iki šių dienų) atranka į e-klasikos biblioteką, ekspertės Donatos Mitaitės žodžiais Eduardas Mieželaitis (2001) Kazimieras Barėnas (1971) tariant, atrodė problemiškiausia: „Daugybė kūrinių, Mano jaunystės dainos Dvidešimt viena Veronika kurie sovietmečiu buvo priskiriami klasikai, mūsų dienomis yra kvestionuojami, tačiau tai neretai kelia nebūtinai yra nevertingi.“* Sudarydama kūrinių, ir naujų klausimų: ar visada neigiamas ideologinis atrenkamų e-klasikos bibliotekai, sąrašą ekspertė va- vertinimas reiškia niekinę kūrinio vertę, ar ideolo- dovavosi jau aptartais kriterijais, peržiūrėjo literatū- ginės rašytojo „nuodėmės“, o kartais, deja, ir dideli ros istorijos ir kritikos veikalus, skirtus sovietmečio nusikaltimai, automatiškai nubraukia jo literatūrinę ir šiandieninei lietuvių literatūrai, mokymo progra- kūrybą? Ne mažiau problemiška ir naujausios lite- mas, konsultavosi su istorikais. Iš ekspertės pasiūlyto ratūros kūrinių atranka: kūrinio populiarumas tarp sąrašo į e-klasikos biblioteką įtraukti 172 kūriniai, su skaitytojų kaip, deja, ir kai kurios premijos nebūti- nai rodo jo aukštą meninį lygį, kita vertus, skaitytojų * Donata Mitaitė. (2012). Lietuvių literatūros klasikos kūrinių atrankos kriterijų dėmesio nedaug tesulaukę kūriniai, plačiau žiūrint, ir sąrašo sudarymo paslaugų ataskaita: VEPS sistemos plėtra projektas, p. 2.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 47 84 jų autoriais sudarytos licencinės sutartys. Gavus efektyvi paieškos galimybė. Dar įgyvendinant anks- papildomą finansavimą, šis sąrašas pasipildė dar 85 tesnį projektą „Virtualios elektroninio paveldo sistemos ekspertės pasiūlytais ir, pačių autorių nuomone, į e- plėtra“, portale www.epaveldas.lt buvo sukurtas BAVIC klasikos biblioteką teiktinais kūriniais. Tai Neringos tezauras – bendras asmenvardžių, vietovardžių ir isto- Abrutytės, Alfonso Andriuškevičiaus, Onės Baliuko- rinių chronologijų žodynas, nurodantis prasminius jų nytės, 5 Kazimiero Barėno, Vytauto Bložės, 2 Vytauto tarpusavio ryšius. Tezaure įdiegtas terminų sąsajų mo- Bubnio, 2 Alfonso Bieliausko, 3 Kazio Bradūno, Ma- delis: terminai tarpusavyje yra saistomi hierarchiniais riaus Buroko, 2 Lauros Sintijos Černiauskaitės, 4 Pe- (pvz., Lietuva – Biržų rajonas – Braškiai), ekvivalenti- tro Dirgėlos, 4 Liudo Dovydėno, 2 Ričardo Gavelio, niais (pvz., Litwa – Lietuva, Dumas, Alexandre – Diu- Gintaro Grajausko, 2 Romualdo Granausko, 5 Juozo ma, Aleksandras) ir asociatyviniais ryšiais. Be tikrųjų Grušo, 3 Leonardo Gutausko, Eugenijaus Ignatavi- terminų tezaurui priklauso ir pagalbiniai, patikslinan- čiaus, Vidmantės Jasukaitytės, Jono Juškaičio, 4 Gri- tys hierarchinius ryšius (pvz., vietovės: vietovės tipas gorijaus Kanovičiaus, 2 Viktoro Katiliaus, 2 Herkaus (geografinis, administracinis). Tezauro paskirtis – Kunčiaus, 2 Justino Marcinkevičiaus, 2 Jono Meko, 5 www.epaveldas.lt portale esančius kultūros pavel- Eduardo Mieželaičio, 2 Jono Mikelinsko, Danieliaus do kūrinius kuo tiksliau susieti su jame atliekamos Mušinsko, 2 Sigito Parulskio, 2 Gintaro Patacko, Vy- paieškos konceptualiu (sąvokiniu) turiniu. Vartotojų tauto Rašicko, 2 Kazio Sajos, 2 Jono Strielkūno, 5 Ju- požiūriu, BAVIC tezauras – tai įrankis, leidžiantis ditos Vaičiūnaitės ir daugelio kitų autorių kūriniai. atlikti daugiakomponentę semantinę paiešką, pasitelkiant istorinės chronologijos, geografijos ir bio- Projekto nauda grafines žinias. didelė kūrinių pasiūla. Iki 2013 m. gruodžio pa- Įgyvendinus pristatomą projektą bus taupomos lė- baigos buvo sudarytos 104 atlygintinos licencinės su- šos, kurių bibliotekoms trūksta būtiniausiai litera- tartys ir įsigyta 250 kūrinių, pagal 23 neatlygintinas tūrai įsigyti. 60 bibliotekų, priklausančių Lietuvos licencines sutartis įsigyti 45 kūriniai. 2014 m. pasi- integralios informacijos sistemai ir dalyvaujančių rašyta 20 autorinių licencinių sutarčių dėl teisės 71 projekte naudos gavėjų teisėmis, skaitytojų paslau- kūrinį atgaminti skaitmeniniu būdu ir viešai skelbti goms gaus skaitykles, kurios sukurtos vykdant šį elektroninėje erdvėje, portale www.epaveldas.lt ir mo- projektą, – „Skaityti / parsisiųsti elektroninę knygą biliuosiuose įrenginiuose. internetu“; „Užsisakyti / rezervuoti ir gauti elektro- Valstybės institucijų teikiamų viešųjų elektroni- ninių knygų skaityklę bibliotekoje“. nių paslaugų populiarumas auga. Remiantis Lietu- Projekto rezultatai darys tiesioginę įtaką viešųjų vos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. iš paslaugų teikimo kokybei, nes bus sudaryta: visų asmenų, kurie naudojosi internetu asmeniniais galimybė pasinaudoti paslauga, nepriklausomai tikslais, 17,4 proc. siekė gauti informaciją iš valstybės nuo buvimo vietos. Paslaugos teikiamos elektroninė- institucijų, pasinaudoti jų teikiamomis viešosiomis je erdvėje, jomis naudotis galės visi pageidaujantys; paslaugomis, 2010 m. tokių buvo 17,8 proc., 2011 m. galimybė gauti paslaugas nemokamai. Vykdant jų skaičius padidėjo iki 23,9 proc. projektą sukurtomis elektroninėmis paslaugomis Šio projekto rezultatai prisidės ir prie formalio- vartotojai galės naudotis neišleisdami nė lito, paslau- jo ugdymo programų įgyvendinimo, didins porei- gos bus teikiamos visiškai nemokamai. kį mokytis, lavintis visą gyvenimą, o svarbiausia – patogi naudotojo sąsaja. Kuriant ją vadovautasi padės įprasminti tautinį lietuvių tapatumą, plačiau šią sritį apibrėžiančiais standartais ir metodika, por- skleidžiant lietuvių literatūrą kaip vieną svarbiausių talas pritaikytas ir neįgaliesiems. jo veiksnių.

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Jonas VAITYS. (1903 – 1963). Skurdas. 1936. Drobė, aliejus; 100 x 80 iš parodos Kaune, Paveikslų galerijoje Jonas VAITYS Žiema kovo mėnesį. 1954 Drobė, aliejus, 54 x 65

Jonas VAITYS Natiurmortas [su šv. Jurgiu] 1943. Drobė, aliejus, 52,7 x 68,6

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Rimantės Ropytės nuotr. Kristina Civinskienė

Jono Vaičio dangus virš Brazilkos

apytojui Jonui Vaičiui likimas lėmė dalyvauti na- susijusios su konstruktyvizmo estetika ir kairuoliška Tcionalinės dailės formavimosi procese. Įvairialypė, socialine ideologija. Jos šalininkai, pasak Mulevičiū- parodoje gausiai eksponuojama jo tapyba atspindi kai tės, „ragino atsisakyti grožio idėjos, genijaus ir įkvė- kuriuos to meto dailei būdingus bruožus. pimo sąvokų, neigė egzistuojant amžinas menines Gimė 1903 m. spalio 6 d. Kaune, šaltkalvio šeimoje, vertybes. Jie smerkė požiūrį į meną, kaip į prabangos Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su šeima pasi- ir puošybos atributą, savitikslio estetinio malonumo traukė į Rusiją. Gyveno Brianske, mokėsi gimnazijoje. šaltinį“.2 Šias idėjas puoselėjo daugiausia jaunoji kar- 1918 m. grįžo į Kauną, kuris po metų, lenkams užėmus ta. Jauną tapytoją Vaitį irgi paveikė emocingi kolegų Vilnių, tapo laikinąja sostine. Tuo metu tai buvo tikras samprotavimai apie meno paskirtį. Be to, per visą provincijos užkampis: pilkas, aptriušęs, skurdus, tapa- nepriklausomybės laikotarpį Kaunas laikytas tik tar- tintas, anot Jolitos Mulevičiūtės, su „striuka buržuazine pine stotele, jis nebuvo idealizuojamas. morale, neišsilavinusių biurokratų savivale ir pragma- Pirmieji Kauno meno mokyklos absolventai, siekę tišku kapitalo interesu“.1 Dailės gyvenimas iš Vilniaus, atsiriboti nuo pirmtakų, ėmė vienytis į grupes. Viena turinčio gilias meno tradicijas, irgi persikėlė į Kauną, pirmųjų 1930 m. įsisteigė ir tų pačių metų pabaigoje kuriame nebuvo nė vienos dailės mokyklos. surengė parodą Nepriklausomųjų dailininkų draugija, Justino Vienožinskio iniciatyva 1920 m. buvo įsteigti kuriai priklausė Antanas Samuolis, Viktoras Vizgirda, piešimo kursai, 1922 m. reorganizuoti į Kauno meno Liudas Truikys, Rimtas Kalpokas, Leonardas Kazokas, mokyklą. Joje dėstė žymiausi to meto dailininkai. Česlovas Kontrimas, Bernardas Bučas, Mečislovas Bu- Vaitys 1922 m. išlaikė stojamuosius egzaminus, o laka, Jonas Vaitys, kiti dailininkai. Nei pirmoji, nei an- baigė Meno mokyklą 1928 m., prieš mokinių streiką, troji (1932) „Nepriklausomųjų“ paroda nesulaukė dide- po kurio ji buvo uždaryta. lio kritikų susižavėjimo, neatlaikė 1932 m. įsikūrusios Paveiksluose „Brazilka“, „Ruduo Brazilkoje“ (abu grupės „Ars“ konkurencijos. „Nepriklausomieji“ pristi- 1929) pavaizdavo lūšnas Kauno priemiestyje, kur spie- go kūrybos laisvės, stilistiškai išlaikė savo pirmtakų im- tėsi vargingiausi Kauno gyventojai: bedarbiai, gausios, presionistų kryptį, neryškius drąsesnių ieškojimų dai- menkai apmokamų darbininkų šeimos. Tamsios, niū- gelius rodo ekspresionistinė stilistika, socialinė kritika, rios spalvos, ekspresyvus braižas, pasirinktas rudeniš- kolorito parinkimas. Tai matyti ir Vaičio paveiksluose, kas metas sustiprina emocinį foną. nors apskritai ekspresionistiškai perteikiamos sociali- 3-iojo dešimtmečio viduryje, ypač antrojoje pu- nės temos nebuvo stiprioji dailininko pusė. Nedažnai sėje, ėmė stiprėti antiromantinės nuotaikos, dažnai ekspresyvų braižą tapytojas naudojo ir kituose žanruo-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 49 se, iš kurių išsiskiria natiurmortai, nors jų yra vos ke- tam tikru metu. Vaizduoja šiltomis spalvomis išmar- letas, čia pavaizduoti rūpintojėliai šalia gėlių puokščių. gintus rudens medžius, ankstyvą ryškų šaltą baltą Rusvą skulptūrėlių toną Vaitys derino su kontrastingais sniegą, tamsiai violetinį vandenį. ryškiais gėlių žiedais. Nesudėtingą kompoziciją tapė Vaitys ypač daug tapė vandens peizažų, ne tik upių, drąsiais ekspresyviais potėpiais, liaudišką primityvumą ežerų, bet ir jūros, marių vaizdų. Marinistiniai paveiks- derindamas su modernios tapybos veržlumu. lai dažniausiai yra ypač mažo formato, primenantys Vaičio ekspresionizmas dažnai susipindavo su im- eskizus, tačiau išbaigti. Jūros vaizduose dailininkas presionizmu. Jo potėpis laisvas, bet kontroliuojamas, perteikia bangų ir debesų žaismą. Kartais pagrindinis pamatuotas. Nenaudojo dailininkas ir itin daug ryškių, akcentas yra dangus – debesų išsidėstymas, jų kryptis ekspresyvių spalvų. Būtent tapybos tamsumas, spalvų ir spalvos sukuria paveikslo nuotaiką. niūrumas labiausiai užkliūdavo Vaičio kritikams. Po 1940 m. kurtuose jūros, marių vaizduose daili- Vincas Dilka rašė: „Jis siekia stipriomis spalvomis, ninkas įkomponuoja valteles, nedidelius laivelius, uos- aštriais šviesos, šešėlių santykiais ne pačios esmės, bet to detales. Taip lyg bando kurti temines kompozicijas. efekto.“3 Kita vertus, tokiuose spalviniuose kontrastuo- Dažnai vaizduoja tik dalį laivo, pasirenka įdomesnį ra- se kritikai ir žiūrovai įžvelgdavo dailininko originalu- kursą. Laivas tampa tiesiog kompozicijos dalimi, sie- mą, antai Bronius Uogintas teigė: „Iš tapytojų savo gy- kiama labiau estetinių negu ideologinių tikslų. Kaip iš- vai šiltu kontrastingu spalvingumu labiau prie širdies skirtinį tokio pobūdžio paveikslą galima būtų paminėti panevėžietis Vaitys.“4 „Žiemos uoste“ (1942). Žvelgiant iš dabartinės dailės kritikos pozicijos, iki- Jautriai, impresionistiškai, beveik puantilistiškai Vai- kariniai socialinės tematikos Vaičio paveikslai yra vieni tys yra sukūręs ir portretų. Vienas ryškiausių – „Prie geriausių ir įdomiausių. atviro lango“ (1935). Prie lango sėdinti rausvaskruostė Nepaisant tuo metu populiarių ekspresionistinės mergaitė ryši raudoną skarelę, priešais ją – raudonas tapybos bandymų, impresionizmas į dailininko kūry- dubuo. Tokie ryškesni akcentai sudėlioti kompozicijo- bą veržėsi stipriau. Gana impresionistiškas, nors jun- je, kuri nutapyta jautria maniera, atrodo, teptukas vos tama kelių meno krypčių įtaka, paveikslas „Dvasios vos prisiliečia prie drobės. Šį paveikslą galima laikyti skurdžiai“ (1938). Teminės, grupinės Vaičio kom- chrestomatiniu lietuvių impresionizmo pavyzdžiu. pozicijos yra naivokos, stilistiškai suveltos. Kur kas Teminių kompozicijų dailininkas nemėgo, sukūrė labiau Vaičiui pavykdavo kurti impresionistiniu sti- jų mažai. Pirmenybę teikė peizažui, nors išnykus im- liumi, ypač peizažus. Kaimo peizažuose dažnai įkom- presionistiniam braižui, jų kokybė suprastėjo. Temines ponuodavo gyvulius, jo pavaizduotos karvės, ožkos, kompozicijas Vaitys „kompensavo“ šienapjūtės ir rugia- vištos žaismingos, nuotaikingos. Peizažuose virpan- pjūtės vaizdais. Taigi galėjo tapyti savo mylimą peizažą, tis, jautrus potėpis dažnai išsaugo net iškilią faktūrą. papildytą socialine tematika. Įspūdžiui sustiprinti dailininkas naudoja tam tikrus ryškesnius spalvinius akcentus, neatsisako grynos baltos, ryškiai žalios, salotinės, melsvos, gelsvos, 1 Jolita Mulevičiūtė, Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respu- oranžinės. Toks netikėtas spalvų derinimas yra arti- blikoje 1918–1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, mas Antano Žmuidzinavičiaus peizažams, kuriuose 2001, p. 159. spalvos kartais atrodo per daug sutirštintos, nenatū- 2 Ten pat, p. 70. ralios. Peizažuose Vaitys siekia perteikti momentinę 3 Vincas Dilka, Lietuvos dailininkų sąjungos paroda Panevėžyje, In: Panevė- nuotaiką: pavasario („Sodas žydi“, 1929, „Medžiams žio garsas, 1940, nr. 20. žydint“, 1932), rudens, žiemos, ryto, vakaro. Stebi 4 Bronius Uogintas, Dailės paroda per meno mėgėjo akinius, In: Panevėžio spalvas, kurios gamtoje pasirodo labai trumpai ir tik garsas, 1940, nr. 19.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Herkus Kunčius

DERVIŠAS IŠ KAUNO

Romano ištraukos*

Kartą kažkas paklausė vieno šeicho, sėdinčio su būriu savo dervišų, ką šis žinąs apie sufizmą. Šeichas atsakęs: viskas, ką žinau, yra tai, kur reikia atsisėsti, kad pirmasis gautum arbatos puodelį. Kai kurie dervišai nusijuokė, išgirdę atsakymą, nes palaikė jį juokingu, o kiti nutilo, nes neįžvelgė čia jokio humoro. Tik keletas suprato mokytojo mintį. Iš „Sufijų šalies pasakojimų“

Kaimynystėje gyveno labai garsus dervišas, laikomas didžiausiu Turkijos filosofu. Jie nuėjo pas jį pasitarti. Panglosas tarė: – Mokytojau, mes atėjome paklausti, kodėl yra sukurtas toks keistas gyvulys – žmogus? – Ko tu kišiesi? – nusistebėjo dervišas. – Argi tai tavo reikalas? – Bet, garbingasis tėve, – tarė Kandidas, – juk pasaulyje yra labai daug blogio. – Nesvarbu, – atšovė dervišas, – ar gėrio, ar blogio. Kai sultonas siunčia laivą į Egiptą, argi jam rūpi, ar pelėms laive gera, ar bloga? – Tai ką daryti? – pasiteiravo Panglosas. – Tylėti, – atsakė dervišas. – Aš tikėjausi, – nusiminė Panglosas, – galėsiąs su jumis pasikalbėti apie pasekmes ir prie- žastis, apie geriausią iš galimų pasaulių, apie blogio kilmę, apie sielos prigimtį ir apie pirma- pradę harmoniją. Išgirdęs šiuos žodžius, dervišas jam prieš pat nosį užtrenkė duris. Voltaire. „Kandidas“

e paslaptis, kad XII amžiuje Abu Abdas Alahas Mu- – Skirtingai nei sumautame Kaune, į Vilniaus bohe- – Nhamadas Al Idrisis Al Kurtubis Al Hasanis Al Sab- mos pamėgtą „Literatų svetainę“, jūs nepatikėsit, bet ji tis lankėsi Kaune. Vis dėlto Kaunas – tai ne Vilnius... Jūs, buvo priešais Paveikslų galeriją, – toliau dėstė nepa- seneli, turbūt nė nežinot, kad Lietuvos TSR laikais sostinės žįstamoji, – įsitrinti būdavo beveik neįmanoma. Duris Arkikatedroje veikė ne dulkina radijo prietaisų gamykla, saugojo nepaperkamas šveicorius – saugumietis pensi- o prašmatni Paveikslų galerija. Kiekvieną sekmadienį ten ninkas su Stalino ūsais. Nuo pavakario prospekte prie vykdavo stulbinantys vargonų muzikos koncertai. Juos „Literatų svetainės“ nusidriekdavo tokios milžiniškos transliuodavo radijas, Lietuvos televizija... tarybinių rašytojų eilės, kad dori praeiviai nenoromis Mečislovas pažvelgė į nepažįstamąją. Raiščiu prisiden- taip pat užsimanydavo ką nors smagaus parašyti – gusi nosį moteris buvo apsivilkusi kaip vyras, kalbėjo su skundą arba platesnės apimties donosą. vos juntamu užsienietės akcentu, atrodė, lyg būtų ne iš čia. Mečislovas, padėjęs laikraštį į šalį, siurbtelėjo arbatos. Ėmė gailėtis neradęs laisvo staliuko, todėl prisėdo * Romaną „Dervišas iš Kauno“ netrukus išleis Kultūros barų leidykla. šalia šitos moters.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 51 – Jūs, seneli, greičiausiai nebepamenate, tačiau ten, kur to, Lietuvos komunistų partijos istorijos institutas, KGB, dabar yra „United Colors of Benetton“, anksčiau veikė GRU biuras. Taip, seneli, – pabrėžė moteris, – ir socia- „Vilniaus“ kino teatras. Buvo ir šioks toks bufetas. O štai lizmo laikais solidžių įstaigų, smagių kavinių, siautulin- Gedimino prospektas, kuris anuomet vadinosi Lenino... – gų barų ir restoranų čia netrūko: „Neringa“, „Dainava“, bandė jį sudominti keista nepažįstamoji. „Akimirka“, „Do Re Mi“... O antai greta mūsų įmesti Mečislovas pritariamai linktelėjo galva. Valstybės vei- penkiasdešimt gramų ar palaižyti likerio kvietė „Rūta“, kėjas mintyse sau priekaištavo, kad leidosi į beprasmišką „Rūtelė“, „Žarija“, – sovietmečio adoratorė prisidegė ci- avantiūrą – gegužės saulės trenktas, pėsčiomis perėjo Ge- garetę, užsimetė koją ant kojos ir varė toliau: dimino prospektą ir atsisėdo kavinėje tarp liaudies. – Tai buvo brandaus socializmo laikai... Penkme- – Moderniame „Palangos“ restorane, kokio Kau- čiai... Traukiniai... Plėšiniai... Darbo planai... Lenk- nas niekada neturėjo ir neturės, – čiulbėjo nepažįs- tynės... Komunizmo statybos... BAMas... Kauno tamoji, – būdavo tiršta iki paryčių. Neapsieidavo be „Kovoj“ pagaminto „Kastyčio“ pakelis su filtru – ne- muštynių, panožovščinos. Dabar toje vietoje „Novote- patikėsit! – kainavo trisdešimt kapeikų! Vėliau, jau lio“ viešbutis. O „Vilijoje“ – šiandien ten „New Yorker“ prie Gorbačiovo, keturiasdešimt. Tiek pat ir visada skudurai ir kažkokios partijos būstinė – galėdavai išgerti drėgna „Klaipėda“, supelijęs „Inkaras“, medinė „Re- „Benediktino“, desertui suvalgyti eklerą ar dubenėlį želė. gata“. O vietinių inteligentų garbinamas „Kosmosas“ Gretimoje „Šešupėje“, kuri buvo įsikūrusi „Vilniaus“ ar „Kaunas“ – po šešiasdešimt. Restoranų durininkai viešbutyje, veikė švediškas stalas – už tris rublius kaip šitas cigaretes iš po skverno parduodavo po rublį. Jūs, kiaulė prisikimšdavai visai dienai. matau, norite paprieštarauti, tačiau bulgariškas taba- Mečislovas nebuvo nusiteikęs klausytis, neužsičiau- kas, skirtingai negu žirneliai ar baklažanų ikrai, Lie- piančios moteriškės kliedesiai ėmė nervinti. Iš pažiūros tuvoje tarybiniais laikais populiarus nebuvo. Tai galiu ji turėjo būti gerokai už jį jaunesnė, gal kokių keturiasde- atsakingai tvirtinti, žinau, ką kalbu. Tarybinės Lietu- šimties. Užuot klausius tų paistalų, derėjo atsikelti ir išeiti. vos žmonės tik iš bėdos rūkydavo „Vegą“, „Rodopį“, Bet arbata buvo karšta, Mečislovas nebūtų pajėgęs vienu kartais „Stiuardesę“, „Tu-134“. Proletariatas iki paža- mauku jos mostelti, kad dingtų neatsisveikinęs. Galėjo, liavimo pešdavo savo mylimą „Primą“ po keturiolika žinoma, palikti garuojančią arbatą, tačiau taupiam vyrui kapeikų, rečiau – „Astrą“, kuri buvo po šešiolika. O toks poelgis atrodė nemandagus. papirosai „Belamor kanal“, „Kazbek“, „Liubitelskyje“ – Antraip nei pižonų garbintoje Kauno Laisvės alėjoje, panašiai kaip rusai Kaune nebuvo itin mėgstami. Vilniaus Lenino prospekte, dabartinio „MacDonaldo“ Moteris nervingai užgesino cigaretę. Kurį laiką atrodė vietoje, – nesiliovė nepažįstamoji, – veikė aromatais svai- susimąsčiusi. ginanti saldainių parduotuvė „Svajonė“. Šalia, Centrinio – Už mūsų nugarų, – staiga šūktelėjo lyg būtų pažadin- knygyno pašonėje, tarsi sargybiniai saugojo ją penki gata, – tebestovi, kaip „Rambynas“ Kaune, anuomet visada zuoto vandens automatai. Juos naktimis, nesulaukę ga- buvęs sausakimšas „Tauro ragas“. Viešpatie, kiek trypčiota zirovkės už kapeiką ar tris, spardydavo troškulio kamuo- prie uždarytų tos aludės durų, kiek laiko sugaišta, sten- jami chuliganai. O ten, kur šiuo metu „Zara“, buvo nuo giantis patekti vidun! Žiemą, drebiant sniegui, rudenį, šautuvų, kibirų ir traktorių lūžtantis Vaikų pasaulis. Mūsų pliaupiant lietui... Piktdžiugiškai – ką čia slėpti! – laukta, Lenino prospektas buvo kaip Niujorko Brodvėjus, gyvas, kol kas nors kaip arklys prisigers ir išeis apsimyžęs. pritvinkęs žmonių, sklidinas klegesio. Čia važinėjo auto- Mečislovas ėmė muistytis. It žnyplėmis spaudė gal- busai ir troleibusai. Talonėlis – įsivaizduokit! – kainavo vą. Smilkiniuose nuo nepažįstamosios kalbų pavojin- tik 4 kapeikas! Iki vidurnakčio Lenino prospekte veikė gai tvinkčiojo. ne tik Centrinis gastronomas, bet ir rimtesnės įstaigos: Akimirką Mečislovui pasidingojo, kad ši kažin kur ma- LTSR ministrų taryba, Statistikos valdyba, paštas... Be tyta, niekus tauškianti bobšė iš jo tyčiojasi. Tačiau ne, jos

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 akys liepsnojo tokiu entuziazmu, kad sunku būtų įtarti bjaurus. Trečias. Ketvirtas apsimetėlis... Mečislovas kalbančią nenuoširdžiai. žinojo, kad po kojomis suskridęs balandžių pulkas jo – Dabartinio Seimo vietoje, šalia Mažvydo bibliote- pabertų trupinių nelies. Atidžiau įsiklausęs į paslaptin- kos, – užsivedusi aiškino, – buvo „Jaunimo“ stadionas. gą burkavimą, išgirsdavo, kaip tie sparnuoti parazitai, Žiemos, leiskite priminti, komunistų laikais būdavo apsikeitę slaptažodžiais, siunčia vienas kitam koduotas atšiaurios, tai ne dabar. Todėl gruodžio pradžioje fut- žinias apie draugo Mečislovo pažiūras, kraujo spaudi- bolo aikštę paversdavo čiuožykla. Ne tik per šventes ar mą, ateities planus. O tada, viską atidžiai iššifravę, vėl savaitgaliais, bet ir šiokią dieną čia susieidavo vilniečiai. tęsia savo nedorą darbą. Smagumėlis! Skambant kariniams maršams iki ir po „Kur tie niekšeliai skrenda? – svarstydavo Mečislo- vidurnakčio stadione čiuoždavo susikibusios lietuvių ir vas. – Turbūt ten, kur jiems reikia – į Maskvą. Kur ir visi lenkų poros, aukšti karininkai ir paprasti darbininkai, stukačiai: referentai, inspektoriai, didžiųjų parduotuvių akiniuoti inteligentai, raudonveidžiai kolūkiečiai, mies- nežinybinė apsauga.“ to svečiai, Abu Abdas Alahas Muhamadas.... O priešais Pajutęs neišvengiamą pavojų, palikęs šeimą, net pini- mus stovinčiame name – Lenino prospekto 49 – vieną gus, Mečislovas visada maudavo ten, kur atsigaudavo jo naktį sufijaus Mirzos Kimbatbajevo nurodymu buvo nu- širdis, – į Kauną. Tik šiame mieste jautėsi saugus. žudytas garsus kacapų aktorius. Šiandien apdairiai nenusipirkęs kasoje bilieto, tarsi Tarsi elektra trenktas, Mečislovas pašoko nuo kėdės. jauniklis įšoko į netrukus pajudėsiantį traukinį. Vos du- Ant staliuko metęs monetą, pasileido tekinas Lukiškių rys užsidarė, mintis, kad vyksta į gimtąjį miestą, Mečis- aikštės pusėn. lovą apramino. Bėgo neatsigręždamas. Nesidairydamas. Nugara – Lipk į viršų! – nepaleisdama skrybėlėtos ponios del- jausdamas liepsnojantį nepažįstamosios žvilgsnį, vyno šūktelėjo ponia Jadvyga, pastebėjusi Mečislovą, įstrigu- ras, tolstantis Gedimino prospektu, nieku gyvu neno- sį garažo tarpduryje. – Aš tuoj... rėjo klausytis apie įvykį, kurio pasyvus liudytojas buvo Ponia Jadvyga, kurią Mečislovas pažinojo nuo pat vai- prieš ketvirtį amžiaus. kystės, buvo diplomuota kirpėja, kalbėjo prikimusiu senos paleistuvės balsu, ant pakaušio turėjo prisismeigusi *** baltą šinjoną. Gyveno duobėtoje gatvelėje greta Savanorių Jau ne pirmą dieną Mečislovui atrodė, kad jį seka. Prie prospekto, dviaukščiame mūriuke, kurio garaže, vos gyvą nugaros prilipdavo paslaptingi šėšėliai, kurie prapuldavo, savo automobilį išstūmusi į kiemą, įkūrė būrimo, magijos, vos jam atsisukus. Greta valkiojosi kampuoti siluetai, ku- kitų panašaus pobūdžio paslaugų saloną. Prieš daug metų rie pabaidyti ištirpdavo. Net aklinai užtraukęs užuolaidas, audringai išsiskyrusi su paskutiniuoju vyru, kuris laisva- jausdavo, kad iš namų, stūksančių priešais, jį kažkas stebi. laikiu mėgo švaistytis kirviu, ponia Jadvyga puikiai vertėsi Iš pradžių Mečislovas apsimesdavo, kad nieko nebijo. viena, o jos ramybę ir nedeklaruojamas pajamas saugojo Tačiau persekiotojai įžūlėjo. Nors slėpė veidus, sekiojo voljere urzgiantis vilkšunis. nesislapstydami. Vieni buvo pavydėtinai uolūs, kiti – be- Netikėtas Mečislovo pasirodymas jos nenustebino. protiškai gudrūs, neįtikėtinai landūs, o visi – neapsakomai Buvo mačiusi jį visokį – geidulingai žavų, seksualiai ap- galingi. Stebėjo kiekvieną Mečislovo žingsnį, fiksavo men- gailėtiną, net su prišalusiu snargliu panosėje. Visada, kai kiausią jo mintį, raumenėlio krustelėjimą. Ir tuščioje ga- Mečislovui prireikdavo diskretiškos aplinkos ar jam už- tvėje, ir vonioje – visur buvo jų pilna. Net tada, kai atrodė, plaukdavo, užuovėjos ieškojo Kaune, pas gerąją Jadzę. kad seklių nėra, jie vis tiek buvo. Net pavasarį, visiškai aptemus protui, žinojo, kad čia bet Štai, atrodytų, nieko ypatinga – atplasnoja karvelis. kuriuo paros metu bus įleistas, paguldytas, prieš miegą Nutupia Lukiškių aikštėje greta suoliuko, priešais buvu- paguostas. Silikatinių plytų mūriuko palėpėje Mečislovas sius KGB rūmus. Netrukus atskrenda kitas, ne mažiau atsigaudavo, jautėsi persekiotojams nepasiekiamas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 53 – Atrodai susinervinęs, – konstatavo ponia Jadvyga. Tvirtai sugriebusi už riešo, Jadvyga išsivedė Mečislovą į – Supranti, – greitakalbe guodėsi Mečislovas, nors Ja- lauką. Vedė lėtai, aplenkdama ant duobėto šaligatvio telk- dvyga dingo ieškoti raminamųjų, – jie sugrįžo. Jaučiu. Mes šančias balas. Buvo saulėtas pavakarys. naiviai tikėjomės, kad iš balos išlipsime sausi, tačiau skolas Jadvyga, nors turėjo geležinę sveikatą, jautėsi nusiva- teks sumokėti. Jei tik pajėgtume nusikirsti uodegas... Jos riusi nuo kojų. Ištisomis dienomis, neretai ir savaitgaliais, velkasi dešimtmečiais, gramzdina. Ir nėra kaip jų atsikra- panirusi į paslaptingą prietemą, užsimetusi ant pečių tyti. Nuolatos apie tai galvoju. Trisdešimt metų. Nesvarbu, žvaigždėtą skarą, juodai nusidažiusi lūpas, burdavo savo kur būčiau... mūriuko garaže. Jos klientai – šalia garsiausių Kauno po- – Užgerk, – ponia Jadvyga padavė stiklinę vandens. nių – buvo ir gyvenimo neišlepinti, senstelėję priemiesčių – Nebepakeliama, – nurijęs tabletę pripažino Mečislo- gyventojai, ne itin pasiturintys, neretai suvaikėję ar ka- vas. – Tikėjausi, kad naujos aplinkybės bus palankios. Kai muojami nepagydomo marazmo. apsistatėme stulpais, atsitvėrėme sienomis, maniau, būsime Per dieną garaže ponia Jadvyga priimdavo būrius sil- nepasiekiami arba mus pamirš. Nieko panašaus. Gyvatės pnapročių, kiekvienam skirdama ne mažiau kaip pusvalan- skaičiuoja žingsnius, velniai kolekcionuoja mintis. Mūsų dį. Brangiai už paslaugą neimdavo, kasos aparato nelaikė. bylos ten tiksi kaip uždelsto veikimo bombos. Jose sukaup- Kortomis, iš delno ar kavos tirščių išburdavo ateitį kuo tiks- ta viskas, net ir tai, ko patys apie save nežinome. Baisu net liausiai, o jei apsirikdavo – pinigus sąžiningai grąžindavo. pagalvoti. Kiekviena mūsų mintis aptariama, išnarstoma. Jadvyga būrė pigiausiai mieste, todėl klientūros jai nestigo. Tik įsivaizduok, kokios dirba pajėgos! Savo voratinkliu jos – Ar ne čia mes gyvenome? – susidomėjo Mečislovas, apraizgė visą pasaulį, niekur neliko saugios vietos. Net nu- išvydęs priešais save blokinį penkiaaukštį. mirę nepajėgsime išsilaisvinti. Nebematau išeities... – Aha, – abejingai patvirtino ponia Jadvyga. – Prigulk, – liepė ponia Jadvyga. – Aš dar turiu tai bo- Jiedu užaugo gatvėje, pavadintoje generolo Vinco bai išburti jaunikį, netrukus grįšiu... Vitkausko vardu. Brandaus socializmo laikais vaikų – Ne, vis tiek turi būti išeitis, – toliau su savimi kalbėjo kieme nestigo. Visi buvo daugmaž bendraamžiai. Me- Mečislovas. – Išeitis visada yra. Jei turėsime galvoje, kad čislovo laiptinėje gyveno Bronislovas, dvyniai Stanislo- visata yra begalinė, tada ir išeičių turėtų būti ne viena. vas ir Vladislovas, lakūno sūnus Vaclovas. Kitoje laipti- Kur tokią rasti? Ką pasirinkti, kad neatsidurtum aklaga- nėje – Boleslava, vadinta Bumerangu, šalia – Česlovas, tvyje? Ieškoti slaptų priežasčių? Įvardyti aplinkybes? Šių pramintas Kaulu, virš jo – Jadvyga, Lada, Velta... Tre- dienų liūdnos pasekmės slypi praeityje! Kokios priežas- čioje laiptinėje – chuliganas Kazimieras Grybas, greta – tys lėmė, kad elgėmės vienaip, o ne kitaip? Kad šiandien Kęstutis, Lionginas, Vytautas, Birutė... esame ten, kur atsidūrėme? Taip... Iš pradžių buvo prie- Prie kiekvienos laiptinės durų augo dvimetrinės tu- žastys, aplinkybės, vėliau veiksmai. Protu nesuvokiami jos, stovėjo patvarūs mediniai suoliukai, ant kurių sutū- veiksmai! Ar jų ėmėmės laisva valia? Ar tą daryti pri- pę paaugliai vakarais gliaudydavo saulėgrąžas, slapčiomis vertė aplinkybės? Ne, kad ir ką kas kalbėtų, iš čia gyvi maukdavo rašalą ir brazdindavo gitaromis. neištrūksim. Po pamokų, šio to užkandę namuose, skubėdavo į kiemą – Iš kur? pažaisti ant asfalto. Vasarą mergaitės po balkonais daryda- – Iš šio pasaulio. vo „sekretus“, kurių uoliai ieškodavo kiemo berniukai, kad Mečislovas, įsmeigęs akis į lubas, dramatiškai svarstė, nedelsdami sunaikintų. Vykdavo ir „pinčikų“ kautynės. Ko- kur visatoje galėtų slėptis laisvos valios centras, pagrobtas vodavo kiemas prieš kiemą. Pasidarę laidynes, bėgiodavo ir piktųjų jėgų. tvatindavo vienas kitą pinčikais – sulenktais vielos gabaliu- – Eime, – pertraukė ponia Jadvyga. kais, Vilniuje tokius vadino špūlėmis. – Pasivaikščioti?.. – lyg pažadintas iš sapnų nustebo Ne futbolas, ne bulvė ir ne kvadratas, o karas buvo svečias. svarbiausia laisvalaikio pramoga. Kariaudavo, pasida-

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 liję į rusus ir vokiečius. Rusais būti nesinorėjo, tačiau, Prie „Saulės“ parduotuvės visais metų laikais būriuo- kad ir kaip žiūrėtum, paskutinį karą vokiečiai gėdingai davosi alkoholikai, vadinami chroniais. Nuo ankstaus pralaimėjo, todėl kiemo vaikai mieliau rinkosi būti nu- ryto jie kombinuodavo, kaip prasimanyti gyvybės van- galėtojais rusais, nuo mažens išsižadėdami lietuviškos dens. Ypač laukdavo rudens, vestuvių meto. Tada kie- tapatybės ir nevalingai kolaboruodami. Prisižiūrėję mo vaikų pavyzdžiu spalvotais popierėliais išpuoštomis rusiškų filmų ir sučiupę priešą, kaip ir dera kare, kad vielomis užtvėrę kelią, iš vestuvininkų palydos reika- iškvostų slaptažodį, tardydavo, atsakančiai kankindami laudavo ne saldainių, o „baltosios“. vienas kitą daugiabučių rūsiuose, o artistiškiausi žaidė- Du kartus per dieną prie namo atvažiuodavo dvokianti jai užgriūdavo kieme pasipainiojusių mergaičių pečius šiukšlių mašina. Šaižus jos signalas – tai komanda gyven- ir mirtinai sužeisto kareivio balsu maldaudavo: „Sesu- tojams atsikratyti atliekų. Šiukšlių kibirai buvo be dangčių, te, nunešk iki štabo...“ tad, papūtus stipresniam vėjui, po kiemą sklandydavo ne Gyvenimas generolo Vitkausko gatvėje virte virė. Sa- tik sviesto ar margarino pakuotės, bet ir „Lietuvos pionie- vaitgaliais čia atvažiuodavo senas barzdotas žydas han- riaus“, „Sporto“, „Kauno tiesos“, kitų laikraščių skiautės, delis. Atvykęs kuino traukiamu vežimu, sustodavo prie- panaudotos higienos reikmėms. šais namą, skalambydavo varpeliu ir visa gerkle rėkdavo: Namo gyventojai, nors didelių simpatijų vienas kitam „Handelio!... Handelio!...“ nerodė, vis dėlto sugyveno taikiai. Tik kartais, kai įsisiau- Tada iš laiptinių pabirdavo vaikai, tempdami namuose tėję vaikai apsistumdydavo ar susimušdavo, aršesni gim- nebereikalingą chlamą – skudurus, sunešiotus batus, ne- dytojai – kas su pižama, o kas vienais apatiniais – lėkdavo bepataisomus lagaminus, makulatūrą, gelžgalius. Už tai kieman ginti savo atžalų. Persimetę keliais necenzūriniais handelis atsiskaitydavo ne pinigais, o balionais. Jam išva- žodžiais, netrukus jau pliekdavosi tarpusavyje. Tada pla- žiavus, vaikai pūsdavo balionus, vėliau, pripylę vandens, čiai atsiverdavo daugiabučio langai, pasižiūrėti nemokamo susprogdindavo. spektaklio į balkonus išeidavo kaimynai. Pasiskirstę „už“ ir Orams atšilus, iš Tarybų Sąjungos pietų į asfaltuotą kie- „prieš“, jie šūkaudavo negailėdami patarimų, kur geriausia mą atklysdavo čigonių būriai. Margai apsitaisiusios, su- smogti, kad priešininkas sukluptų ar būtų „atjungtas“. sėdusios atsikvėpti, nesidrovėdamos krūtimi maitindavo Ypač aktyvus buvo nuolat kieme skriaudžiamo Kaulo kūdikius. Po to nerdavo į laiptines, įkyriai skambindavo, tėvas. Ekstremaliai ūmus, į gaidį panašus inžinierius vis belsdavo į duris, reikalaudamos užuojautos ir paramos. gaudavo guzų nuo Stanislovo, Bronislovo ir kitų vaikų Namuose paliktiems vaikams tėvai būdavo prisakę, fiziškai stipresnių tėvelių. Išvoliotas purve, pažemintas, gink Dieve, neatidaryti durų. Tačiau kartą, žvilgtelėjęs piktas kiūtindavo namo, tačiau po dienos kitos, kieme pro akutę, Mečislovas pamatė didžiulį papą. Nieko ne- įsiplieskus naujam konfliktui, ir vėl puldavo tarsi gladi- klausdamas atrakino duris. Įsiveržusios ir pasklidusios po atorius į žūtbūtinę kovą. kambarius čigonės be ceremonijų naršė po spintas, rausė – Čia aš vemdavau, – Mečislovas stabtelėjo prie mūri- patalynę, o jaunasis Mečislovas, apstulbintas pirmąkart nės garažų sienos. – Kiekvieną rytą, – išdidžiai pridūrė. gyvenime regėtos nuogybės, baikščiai trypčiojo korido- – Nusišneki, – susierzino ponia Jadvyga. – Tu vemdavai riuje, nesiryždamas dumti laiptinėn ir šauktis kaimynų. darželyje per pusryčius. Beje, gretimą namą valdžia socializacijos sumetimais – Ir per pusryčius, ir prieš pusryčius. skyrė vietiniams Kauno čigonams. Šie didelių rūpesčių – Mečislovai, neišsigalvok, – paprieštaravo Jadvyga. – nekėlė, gyveno tykiai, pagal galimybes sąžiningai. Tiesa, Nesąmonė. Ką tu nevalgęs galėtum išvemti? vienas, matyt, jautęs itin stiprų ryšį su naminiais gyvuliais, – Tėvai, prieš išleisdami į darželį, vertė valgyti pusry- į penktą aukštą užsivedė arklį. Kas nutiko vėliau, nežinia, čius. Prie garažų išvemdavau. Grupėje, paragavęs valdiš- tačiau sklido kalbos, kad šis ėmęs nepakenčiamai triukš- kos košės, vemdavau antrą kartą. mauti, o leistis žemyn jokiu būdu nenorėjo. – O kodėl per pietus nevemdavai?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 55 – Per pietus vemdavo Bronislava, Stanislovas ir Vla- – Supranti, Jadvyga, – pareiškė jis, – jei filosofas Fridri- dislovas, tas iš mano laiptinės trečio aukšto. Ar tau teko chas Engelsas nebūtų buvęs turtingo fabrikanto sūnus, o jį sutikti? Karlui Marksui neželtų barzda, Lietuvos istorija būtų susi- – Seniai, jis advokatas. klosčiusi visai kitaip. Sen Simonas. Basanavičius. Simukas. – O Kazimieras? Fichtė. Fojerbachas. Priešybių vienybė ir kova. Dialekti- – Turbūt kalėjime. ka. Kiekybės virsmas kokybe. Neigimo neigimas. Visa ši – Bumerangas? Hegelio abrakadabra gulėtų palaidota bibliotekose, o Ple- – Nežinau. chanovas niekada neužsimintų nei apie proletarinę revo- – Feifala? liuciją, nei apie renegatą Kautskį. Tai labai svarbu, o mes – Girdėjau, dingo be žinios. Bet vis dėlto kodėl tu vem- kažkodėl linkę sumenkinti atsitiktinumo vaidmenį istori- davai? – susidomėjo ponia Jadvyga. joje. Tik pagalvok, jei Baden Badeno kazino Dostojevskis – Nežinau... – susimąstė Mečislovas. – Turbūt nepatiko būtų susitikęs savo amžininką Engelsą... Šimtas procentų, tarybinė santvarka. kad rašytojas būtų įsukęs fabrikanto sūnų į pragaištingą – Eik jau, eik... – nepatikėjo būrėja. – Niekas dėl to anais lošimų verpetą. Mes juk puikiai pažįstame Dostojevskį, laikais nevemdavo. girdėjome apie ūmų jo būdą, bjaurų charakterį. Iš „Idioto“ ir laiškų žmonai matyti, koks jis įkyrus. Dostojevskis ne- *** būtų paleidęs Engelso iš nagų. Apžavėjęs genialaus rašyto- Girstupio policijos nuovadoje, į kurią atvežė su žiburėliais, jo charizma, kaulytų pinigų, gundytų lošti kortomis, rule- Mečislovas neužsibuvo. Pareikalavęs telefonu susisiekti ne te, kauliukais. Ir kokį gi vaizdą matytume vėliau? Praėjus su advokatu, o su ponia Jadvyga, netrukus sulaukė greito- keleriems metams Engelsas jau bastytųsi po Europą plikas sios pagalbos. kaip tilvikas. Pasaulis taip nieko ir nesužinotų apie „Dar- Po keleto ponios Jadvygos skambučių paaiškėjo, kad bo vaidmenį beždžionės sužmogėjimo procese“. O Kar- rūstaus policijos komisaro žmona yra nuolatinė jos bū- las Marksas? Šis moraliai smuktų, prasigertų ir niekada rimo salono lankytoja, kuri labai gerbė Savanorių pros- neparašytų „Kapitalo“. Marksui niekas neištiestų rankos, pekto būrėją, ypač po to, kai ši kauliukais išbūrė, esą nes prasilošęs Engelsas – vienintelis jo rėmėjas – gyventų komisaro žmonos laukia svaiginanti kelionė, praturtinta skurde. Eikime dar toliau. Jeigu po lemtingos pažinties su romantiškos pažinties su kryžių karaliumi pajūrio vieš- Dostojevskiu Engelsas nuskurstų, nebūtų nei kruvinų re- butyje. Be to, paaiškėjo, kad nuovadoje tarnauja Mečislo- voliucijų, nei Lenino raudonojo teroro, nei Trockio, tirono vo vaikystės draugo Bambizo vienturtė dukra, girdėjusi Stalino, galvažudžio Mao, budelio Pol Poto... Kiek gyvybių daug smagių istorijų apie nutrūktgalvį tėvo draugą, kuris būtų išgelbėta – šimtai milijonų! po balkonais Vitkausko gatvėje drąsiai smaukydavosi, Ponia Jadvyga klausėsi, neturėdama ką pridurti. rūkė suktines iš laikraščių skiaučių. – O jeigu Josifo Stalino mamytė, ryžtingai treptelėju- Nepraėjus nė valandai, nuovados komisaras de- si koja, būtų uždraudusi šiam ne tik gerti vyną, rūkyti monstratyviai – išrikiuotų pavaldinių akivaizdoje – pypkę, bet ir mesti Tbilisio dvasinę seminariją? Tikėtina, suplėšė viešosios tvarkos pažeidimo protokolą. kad tada gruzinai savo panteone turėtų ne piktadarį, bet Mečislovas išėjo į laisvę. pagarbos vertą vyskupą, sektiną atsiskyrėlį vienuolį ar Taksi pargabentas pas Jadvygą, iš pradžių buvo niū- net stačiatikių šventąjį. O draugas Gorbačiovas – TSKP rus, nekalbus. Nuleidęs galvą sėdėjo virtuvės kampu- CK generalinis sekretorius?.. Jeigu jo mylimos žmonos tyje. Tačiau gavęs gaivinančios mėtų arbatos, pamaiti- Raisos brolis nebūtų prasigėręs, Tarybų Sąjungos komu- nęs smegenis keturiais penkiais cukraus šaukšteliais, nistai nebūtų iškirtę Moldovos vynuogynų. Kaukaze, netrukus vėl jautėsi žvalus ir sklidinas minčių, kurio- Kryme, Stavropolio krašte irgi vešėtų daugiau svaigios mis nedelsdamas norėjo pasidalyti. žalumos. Tada ir Černobylio avarijos pasekmės mūsų

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Žemei nebūtų tokios pragaištingos. O gal – jeigu jau apie mės akivaizdoje gyvename. Juk reiktų tik šiek tiek valios ir tai prašnekome – ir to gnydos Simuko gyvenimas nebūtų tinkamo kiekio sprogmenų, kad išverstum tą komunistų taip palankiai susiklostęs. pastatytą užtvanką. O tada – nereikia ypač lakios vaizduo- Mečislovo nuotaikos poniai Jadvygai kėlė vis didesnį tės – Kauną nušluotų dvidešimties metrų cunamis. nerimą. Iš pradžių ponia Jadvyga valdėsi, nerodė nepasitenki- – Simukas... – prie vietinių realijų persimetė Mečis- nimo. Tačiau, priversta nuolatos klausytis Mečislovo, vis lovas. – Panašiais į jį niekšeliais rėmėsi nusikalstama labiau linkstančio į katastrofizmą, pamatė, kad stringa jos sistema ir tarybinė santvarka. Simukas buvo fanatiškas būrimo ir magijos verslas. Kelis kartus ponia Jadvyga at- aktyvistas. Atitiko griežčiausius horizontalių ir vertika- siprašė klientų, deja, negalinti jų priimti. Netrukus ant ga- lių reikalavimus, – siurbtelėjęs arbatos, Mečislovas tęsė: ražo durų prisegė raštelį, kad negaluoja, o dar po savaitės – Jei paimtume dvimatę koordinačių sistemą ir hori- pakabino didžiulį plakatą, skelbiantį, kad būrimo salono zontalę pažymėtume x, o vertikalę y, tai pirmojoje išsiri- „Žvelk giliau“ aiškiaregė išėjo ilgalaikių atostogų. kiuotų darbininkai, kolūkiečiai ir tarybinė inteligentija. – Sisteminiai geopolitikos pokyčiai yra akivaizdūs, – Kylant hipotetinės karjeros vertikale, seka būtų tokia: spa- samprotavo Mečislovas, – bet jie nėra esminiai. Viskas liukai, pionieriai, komjaunuoliai, kandidatai į komunistus taip supainiota, kad neatseksi galų. Nepriklausomoje Lie- ir komunistai. Ties komunistų padala prasidėdavo jau kita tuvoje niekam nekelia nuostabos faktas, kad buvęs tremti- lyga – trimatė sistema. Tai milijoninė armija, KGB ir par- nys ištisus dešimtmečius vadovavo partinei organizacijai, tinės struktūros. Patogiausia, žinoma, nuosekliai kopiant pasitaikius menkiausiai progai, piktybiškai kenkdamas sovietinės karjeros vertikale, būti kilusiam iš darbininkų. tiems, kurie nepritarė sovietinei santvarkai. Maža to, šian- Valstiečiai, sovietų suvaryti į kolchozus, buvo ne itin ver- dien jis vaikšto su tremtinio pažymėjimu ir naudojasi tinami, o tarybine inteligentija valdžia nepasitikėjo. Bet transporto lengvatomis! O minėtas Simukas prašmatniai Simuko visa tai, žinoma, nelietė. Po vaikų darželį jis vaikš- gyvena privačiame name ir net nesusimąsto, kad tai amo- čiojo kaip povas, aukštai iškelta galva, iššaukiamai už nuga- ralu. Anuomet, kai vaikų darželyje žaidėme kaladėlėmis ir ros sunertomis rankomis. Nors dar ne spaliukas, bet kilęs buvo atvykusi komisija iš Maskvos... iš nomenklatūrininkų, jau tada žinojo, kad žais aukštesnėje To poniai Jadvygai buvo jau per daug! Vis dėlto ji, iš lygoje, trinsis tarp panašių į save. Iš ten tiesus kelias jei ne prigimties būdama geraširdė, nesiryžo išgrūsti Mečislovo į KGB, tai į komjaunimo, komunistų partijos viršūnes. Ta- iš savo namų. Atvirkščiai – norėjo jam padėti. čiau pakeliui Simuko laukė tarpinės stotelės – rajono, mies- Aišku, galėjo tą silpnaprotį atiduoti psichiatrams, to, net visos Lietuvos partorgo pareigos. Ir, įsivaizduok, tas uždaryti Kuzmos gatvėje. Tačiau toks žingsnis poniai niekšas Simukas, kai darželyje žaidėme kaladėlėmis, buvo Jadvygai atrodė nesąžiningas, juk su Mečislovu ją siejo paskirtas statybų brigadininku... bendra praeitis, dvasinis ryšys, kuris tarp kauniečių vi- Po savaitės tokių kalbų poniai Jadvydai įsimetė nervinis sada ypač tvirtas. tikas, ėmė spengti ausyse, sušlubavo širdis. Mečislovas ne- Naktį, plieskiant pilnačiai, kai psichinis paliegėlis, šim- užsičiaupdamas suko vis tą pačią plokštelę. Pasisodinęs Ja- tąjį kartą iškeikęs niekšelį Simuką su visa tarybine san- dvygą virtuvėje, kalbėjo apie sovietinių šiukšlių prikimštą tvarka, užmigo, ponia Jadvyga, nusispjovusi į daktarams lietuvio sąmonę, nepateisinamą atminties koroziją, kuria ir būrėjams šventą taisyklę „nepakenk“, nusprendė burtais serga šiuolaikinė visuomenė, minėjo sensacingus Lietuvos išvaryti Mečislovą apsėdusią piktąją dvasią. industrializacijos faktus, papildydamas juos spekuliaty- Su degančia žvake įslinkusi palėpėn, jam ant krūtinės viais išvedžiojimais, kas būtų, jeigu būtų. atsargiai padėjo iš popieriaus iškirptus kūjį ir pjautuvą. – Įsivaizduok, jei mieste šiandien nestovėtų Kauno Ant šių simbolių pamažu varvindama pomidorų padažą HE, o mūsų žilagalvis Nemunas tekėtų kaip prieš šimtus ir sukdama juos prieš laikrodžio rodyklę, gerkliniu šama- tūkstančių metų... Mes net nesusimąstome, kokios grės- no balsu iš pradžių sugiedojo LTSR, paskui TSRS himną.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 57 Tačiau Mečislovas knarkė kaip knarkęs. Tada ponia Jadvy- Nesuprasdamas priežasties, iki tol keiktą tarybinę ga sumojo šiam prieš nosį pamojuoti raudonomis vėliavė- epochą Mečislovas ėmė regėti šviesiomis spalvomis, lėmis, kurias atstojo pašluostės. neįtikėtinai skaidrią ir tyrą. Šiame visuotinio gėrio ir Mečislovas griausmingai nusičiaudėjo. Tai buvo žen- kolektyvinės palaimos fone net Simuko paveikslas, klas, kad burtai veikia. Norėdama sustiprinti jų galią, po- trumpam šmėstelėjęs Mečislovo atminties paraštėse, nia Jadvyga įsakmiai pakartojo: „laisvųjų respublikų są- atrodė ne tik mielas, bet ir sektinas. jungą amžiams tvirčiausiai subūrė didžioji Rusia...“ Laisvės alėja, pagrindinė Kauno arterija, Mečislovo Mečislovui išrasojo kakta, patino akių vokai, pamėlo lū- vaizduotėje iškilo kaip gatvė, šimteriopai pranokstanti pos. Ėmęs spjaudytis iki raudonumo įkaitusiomis žvaigž- Niujorko Brodvėjų. Čia mirguliavo spalvotos reklamos, dėmis, jis begėdiškai pagadino orą, bandė keltis, veržda- rėksmingai kvietė menkaverčiai teatrai, abiem krypti- masis tuojau pat žygiuoti į ateitį šviesią. Laimei, apdairi mis zujo lengvieji automobiliai, burzgė sunkvežimiai, ponia Jadvyga buvo pririšusi jį prie lovos. stumdėsi žmonių minios. Nurimo užburtasis tik paryčiais. Kad neliktų įkalčių Antraip nei iš betono drėbtame Berlyne, į unikalų ir nekiltų nereikalingų klausimų, popierinį pjautuvą su Tado Ivanausko Zoologijos muziejų buvo galima pa- kūju ponia Jadvyga suplėšė ir sudegino, o pašluostę patekti, perėjus jaukų pasažą, kur glaudėsi tuzinas minia- merkė skalbti. tiūrinių parduotuvėlių. Priešais Centrinį paštą įsikūru- Pabudusiam po paros Mečislovui, galvoje skambėjo ei- sios vaikų žaislų parduotuvės pavadinimas, šių dienų lėraštis, atklydęs iš „Saulutės“ elementoriaus: akimis žiūrint, buvo įžūliai provokuojantis – „Du gai- deliai“. Šalia jų šliejosi valgykla „Aukštaičių patiekalai“, Čyru vyru vyturiukas kur dažniau pristigdavo padėklų negu klientų. Virš tarybinių laukų, Miesto sodo pašonėje, priešais Muzikinį teatrą, nea- O aš dirbu traktoriuką bejotinai ypač garbingoje vietoje, tarsi dar vienas Kau- Su tėvelio plaktuku... no fortas stūksojo iš silikatinių plytų sumūrytas vieša- sis tualetas. Jis taip ir vadinosi – „Tualetas“. Šią kvapnią Kaip niekada gerai išsimiegojęs, staiga užsimanė įstaigą neakivaizdžiai kontroliavo Senamiesčio čigonės. degtinės „Dar po vieną“, kilkių tomatų padaže, dakta- Nuo ryto iki vėlumos slampinėdamos aplinkui, jos vi- riškos dešros. Netrukus ir stiklinės kefyro su batonu už liojo lengvatikes cielkas, kurioms siūlėsi iš delno pava- 22 kapeikas... ražyti. Nors ši paslauga kainavo rublį, norinčių sužinoti Įsivaizdavo, kaip smagu būtų per televizorių nedelsiant artimesnę ar tolimesnę ateitį netrūko. pasižiūrėti visų laikų geriausią tarybinį filmą „Šarvuotis Nusivedusios prie gynybinės miesto sienos griuvė- Potiomkinas“, vėliau pavartyti LKP CK organą „Tiesa“, sių, čigonės tol pūsdavo lengvatikėms miglą, kol ištuš- paskaityti „Komunistą“, „Tarybinę teisę“. tindavo piniginę, išviliodavo papuošalus. Tada šauktis Spoksodamas į lubas svarstė: jei įvyktų stebuklas ir šian- pagalbos būdavo jau per vėlu. dien išauštų Gegužės 1-oji arba Lapkričio 7-oji, jis mielai Laisvės alėja žingsniuojant soboro link, netoli Lėlių dalyvautų darbo žmonių demonstracijoje, galbūt net pir- teatro ir istorine tematika ambicingai išpuoštos „Teatro“ mose demonstrantų gretose. Drauge su Lietuvos komu- vaistinės, svaigiais obščepito aromatais viliojo „Kauno nistais ir nepartinių bloku neštų transparantą „Taika pa- svetainė“. Šią valgyklą, kurią ne kartą klastingai ban- sauliui“ arba vienos iš socialistinių respublikų – Kirgizijos, dyta uždaryti dėl sanitarinių normų nepaisymo, buvo Azerbaidžano, tarybinės Latvijos – vėliavą. O jei šiandien ypač pamėgę Centro paaugliai. Įstaigos kieme, nepa- išauštų Kovo 8-oji, gastronome nupirkęs puokštę tulpių, tingėję iškalti skylę stiklinių blokelių sienoje, jie pra- butelį „Sovietskoje šampanskoje“, grįžtų namo svirduliuo- leisdavo nemenką laisvalaikio dalį. Vedami įaudrintos damas ir pavydėtinai pakilios nuotaikos. vaizduotės, kamuojami hormonų audros, lipte prilipę

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 prie tos skylės, atkakliai laukdavo, kol į valgyklos tuale- ir prisidengę visažinių išminčių kaukėmis, naiviems Kau- to kabiną užeis kokia nors moteriškė, o šiai pasirodžius, no neformalams dėstydavo kritišką savo požiūrį į esamą praradę amą stumdydavosi, kuris bus pirmesnis ir galės santvarką. Vėliau visa tai, žinoma, suguldavo į ataskaitas. pasimėgauti, spoksodamas, kaip nieko nenutuokianti Paėjus Laisvės alėja toliau – šalia kišeninės vyrų kirpy- kaunietė, pasilipusi ant unitazo, pasikelia sijoną… klos – veikė į nieką nepanaši mėsos kombinato firminė Kaune, priešingai negu sumautame Paryžiuje, greta parduotuvė. Atkakliam maisto medžiotojui čia pavykdavo Centrinio knygyno, veikė nepateisinamai erdvi žuvies nučiupti vieną kitą karvės uodegą, kiaulės šonkaulį, kva- parduotuvė, kurios gale buvo keraminėmis plytelė- pnaus servelato ar burnoje tirpstančių „Pieniškų“ dešrelių, mis išklotas baseinas. Ir nors, antraip nei žuvingame kurios – skirtingai negu „Frankfurto“ – labai tiko pusry- Marselyje, jūros gėrybių įvairove šis prekybos taškas čiams su raugintais kopūstais ir bandele už 3 kapeikas... negarsėjo, tačiau kartais ten užveždavo gyvų karpių. Ties Laisvės alėjos ir Simono Daukanto gatvės kam- Tada geraširdės pardavėjos, iki tol nuobodžiavusios pu, kadaise klestėjusios lietuviškos akcinės bendrovės prie nepaklausaus sidabrinio cheko, visiems norintiems „Pieno centras“ patalpose, nuo pat Smetonos laikų vei- leisdavo žvejoti baseine. Centro vaikai čia sugužėdavo kė gardžių pieno produktų parduotuvė. Kauno senbu- apsirūpinę ne tik meškerėmis, bet ir jauku – kas baltos vius artimiau pažįstančios vyresnės kartos pardavėjos duonos trupiniais, kas sliekais, o kas lauko išvietėse su- šiems (po blatu) pasaugodavo šokoladu glaistytų varš- semtais dzikais. Tirštai apsėdę baseino bortą ir užme- kės sūrelių, kuriuos neišlepinti anūkai šlamšdavo de- tę bambuko meškeres, jie smagiai raudavo užkibusius šimtimis ir neapsivemdavo. karpius, kuriuos netrukus paleisdavo atgal. Tokia žve- Visai kitaip negu Londono Pikadilis, išskirtinė Kauno jyba neretai tęsdavosi iki pat parduotuvės uždarymo. Laisvės alėjos oazė buvo „Tulpė“, anksčiau vadinta „Kon- Už Dramos teatro buvo įsikūrusi kauniečių mėgs- rado“ kavine. Ši visuomeninė maitinimo įstaiga, nepai- tama kanceliarinių prekių parduotuvė. Kai išmesdavo sydama istorinių kataklizmų, herojiškai tęsė Laikinosios tualetinio popieriaus, per Laisvės alėją nusidriekdavo sostinės tradicijas. Prie kavinės, nepakeitusios interjero, bendraminčių eilė, kartais net iki Maironio ar Mickevi- kaip ir anksčiau veikė konditerijos gaminių kepykla, pre- čiaus gatvių. Buvo galima atpažinti joje stovintį nusipel- kiavusi ypač mėgstamais griliažiniais tortais, įvairiausiais niusį chirurgą ir gerbiamą advokatą, milicijos majorą ir sausainiais, kitais saldumynais. populiarų artistą, įžymų sportininką, dešimtis kitų gar- Vakarais „Tulpės“ kavinės estradoje skambėdavo siau- sių kauniečių. Šmaikštesni praeiviai, aplenkdami eilę, tulingas džiazas, o greta veikiančiame vadinamajame kandžiai replikuodavo: o, varge, ir tie neturi kuo subi- Prietulpyje, satelitinėje kavinukėje, kasdien buvo galima nės nusivalyti. Įžymūs kauniečiai rausdavo iš gėdos, bet pamatyti vieną kitą anų laikų Kauno bohemos legendą – apsimesdavo negirdintys bjaurių užgauliojimų. kaip antai su tarybų valdžia susipykusį teatro dailininką, Po Laisvės alėjos rekonstrukcijos – darbų apimtis, panosėje nusipiešusį ūsus, apsigaubusį šeškų kailiniais, deja, neprilygo Barselonos La Ramble, – kai ji virto arba į Drakulą panašų muzikos klasiko sūnų, kuriam ne- pėsčiųjų gatve, čia pridygo puošnių kavinių, kvapais vi- galiojo draudimas rūkyti, o padavėjos net neprašomos liojančių konditerijų. „Laumė“ buvo viena iš jų. Žiemą kaskart paduodavo jam kavos ir taurelę konjako. sumetę paltus krūvon ir sutūpę ant palangių, vasarą įsi- Laisvės alėjoje dar veikė senus laikus menantis „Metro- kūrę lauke prie staliukų, jauni kauniečiai iki pat išnaktų polio“ restoranas (su naktine pasilinksminimo programa), čia postringaudavo apie marksizmo ribotumą, budiz- „Akimirka“, „Orbita“. Šalimais – Liepos 21-osios gatvėje – mo dvasingumą, sektiną avangardinį Vakarų meną, „Vakaras“ (seniau vadintas „Versaliu“). Ir, žinoma, pavo- narstė kitas metafizines temas. jingai gundantis alaus baras „Rambynas“, kuriame būdavo Tarp KGB agentų atidžiai prižiūrimo jaunimo kartais galima gauti ne tik virtų žirnių, pupų, bokalą „Žigulinio“ įsimaišydavo ir solidesni dėdės. Šie, apsimetę v dosku savais alaus, bet ir į galvą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 59 Prie Laisvės alėjos ir Maironio gatvių kampo ne vieną Nestigo Laisvės alėjoje ir savų keistuolių. Anksti ryte dešimtmetį stovėjo trys gazuoto vandens automatai, vei- iš Maironio gatvės atšuoliuodavo skarota močiutė su kiantys pagal užgaidą. Kaskart, kai įkaušę „Orbitos“ res- amžinai tuščiu pieno bidonėliu. Atrodė susirūpinusi ir torano svečiai po vidurnakčio klegėdami pabirdavo po pavojingai pikta. Galbūt praeityje ją kažkas nuskriaudė aprimusią gatvę, juos staiga apimdavo troškulys. Gretimų ar stipriai nuvylė, mat be tikslo varinėdama zigzagais namų gyventojai, vos išgirdę, kaip cvankteli įmesta mone- tarp alėjos liepų, visa gerkle rėkdavo „Už py... griebk! ta, instinktyviai susigūždavo ir kišdavo galvą po pagalve, Už py...!“ pakeliui rodydama, kaip tas darytina. mat netrukus Centrą užliedavo kurtinantis daužomo ir vis Kita tipeno iš lėto, susilenkusi dvilinka. Vėjo perpučia- nuožmiau spardomo automato gailus džeržgesys. ma, geltonu veidu, ji sukinėdavosi po „Kauno svetainės“ Atvirkščiai nei Madride ar kur nors Amsterdame, apylinkes. Vaikščiojo, prisidengusi nosį juodu raiščiu. Kai netoli Soboro atsiradusią vaikų kavinę „Pasaka“ archi- įsidrąsinę vaikai paklausė, kodėl to raiščio nenusiriša, at- tektai suplanavo genialiai. Dešinėje buvo įrengta salė sakė, kad jai smirda ši santvarka. vaikams – su nykštukams skirtomis kėdutėmis ir mi- Apie vidudienį Laisvės alėjoje pasirodydavo aukštas, niatiūriniais staleliais. Kairėje – baras visiškiems pilna- gyvaplaukiais apšepęs jaunuolis, net karščiausią dieną mečiams. Kol vaikučiai stiprindavosi, kirsdami kiškio apsivilkęs nenusakomos spalvos apdriskusiu, jam ankš- blynelius, ar vitražais kaip pasakų nameliai išpuoštuo- toku paltu. Mūvėjo ištampytais mėlynais treningais, vi- se boksuose siurbčiodavo pieno kokteilius, tėveliams sais metų laikais vengė kojinių, avėjo nunešiotus vasari- buvo sudarytos sąlygos pamiršti kasdieninius rūpes- nius sandalus. Atstatęs petį, nelanksčią koją vilkdamas iš čius, ramia širdimi atsipalaiduoti. Susėdusiems bare paskos, jis žingsniuodavo alėja, ritmiškai padrebindamas už pasagos formos stalo, jiems siūlydavo ne tik kavos, ranką, nuleistą šalia genitalijų. Vaikai, prasimanę nemo- arbatos, bet ir gerokai stipresnių gėrimų. Dėl šios prie- kamą pramogą, būriu sekdavo iš paskos, mėgdžiodami žasties vaikams savaitgaliais ėmus zirsti, kad ir vėl nori juoką jiems keliančius judesius. į „Pasaką“, net sunkiausių pagirių kamuojamas tėvas Paauglį, vilkintį juodu kostiumu, buvo galima sutik- nesipriešindavo ten nueiti. ti visur – sėdintį troleibuse, invalidams skirtose vietose, Skirtingai nei abstinentų musulmonų valdomame slampinėjantį prie Karininkų namų, stoviniuojantį tarp Kaire, užsimanius nedelsiant išgerti, Laisvės alėjoje funikulieriaus ir karinio komisariato arba Laisvės alėjoje. bėdų nekildavo. Jei poreikis būdavo pigiai ir greitai, Vos pastebėjęs nekaltą žvilgsnį, lyg netyčia praskleisdavo tarp „Romuvos“ ir „Laisvės“ kino teatrų tam reikalui švarko skvernus ir parodydavo liemenę, tirštai nusagstytą buvo dislokuotas visas automatų su alkoholiniais gė- sovietiniais ordinais, žvilgančiais medaliais. Pažvanginęs rimais divizionas. Apgaubti romantiškos prietemos, apdovanojimais, netrukus uždarydavo „parodą“. detalėmis neapkrautame interjere pilkai dažyti įtaisai Beprasmius Dainų švenčių ir PDG ženkliukus ren- stovėjo pasieniuose ant amžinai lipnių grindų, pasi- kantį Mečislovą ištisus mėnesius kamavo klausimas, iš rengę prileisti raudonojo ir baltojo vyno, išrankes- kur silpnaprotis pagyrūnas visa tai gavo, per kiek laiko ir niems klientams – šimtgramį konjako. Vyno stiklinė kokiu būdu surinko stulbinamai vertingą, pavydą kelian- šioje visais požiūriais demokratiškoje girdykloje kai- čią kolekciją? Mokykloje pramokęs rusiškai, kartą ryžosi navo kelias dešimtis kapeikų, moldaviškas brendis, pasiteirauti. Prie „Kanklių“ kino teatro užkalbintas ko- nepelnytai vadintas konjaku, buvo dvigubai branges- lekcininkas atsakė išsamiai, bet neįtikėtinai. Atseit kūdi- nis. Nuolatiniai lankytojai čia ilgai neužsibūdavo, įs- kystėje iškritęs iš lopšio, tik per stebuklą likęs gyvas. Ta- taigoje tvyrojo dalykiška atmosfera. Sumetę monetas rybų valdžia už šį nuopelną paties TSKP CK generalinio ir sulaukę, ko pageidavo, senbuviai užsiversdavo sti- sekretoriaus draugo Leonido Iljičiaus Brežnevo dekretu klinę ir vienu mauku ją ištušinę – jei tik negerdavo Maskvoje apdovanojo jį visais TSRS šlovės ordinais ir antros, – patraukdavo svarbesniais reikalais. Didžiojo Tėvynės karo veterano medaliais.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Praeities dabartis

Liudvika Pociūnienė

Kodėl želia rutinos piktžolės, keroja užgaidų brūzgynai

Užrašai paraštėse 3

am reikalingas menas? Argi neapsieiname kuo pui- Pirmųjų estetinių XX a. akibrokštų autoriai to ėmė- Kkiausiai be jo? Juolab kad ir jis šiais laikais dažnai si juokais, bet jų sekėjai amžiaus pabaigoje darėsi vis apimtas tokios pačios depresijos, nuo kokios kaip įma- rimtesni ir agresyvesni, vis labiau stengėsi šokiruoti. nydami stengiamės gintis… Aptardama kūrėjų tykančias Buvo nueitas išties ilgas kelias nuo pisuaro ekspona- pagundas (Užrašai paraštėse 2, KB nr. 2), jau rašiau, kad vimo parodoje iki deimantais inkrustuotos kaukolės… nei grožis, nei bjaurumas, pasireiškiantys gyvenime, kai Ir, aišku, visuotinis dėmesio deficitas lėmė, kad skanda- yra atspindimi meno, tiesiogiai nelemia kūrinio vertės. listai buvo pastebimi labiau negu tie, kurie vis dar jautė Grožis ir bjaurumas apskritai nekonfliktuoja, tai tik mo- atsakomybę ir liko ištikimi meistriškumui. tyvai, įkūnijantys vertybinę dramą. Jei šių motyvų buvi- Lygiai taip pat ir filosofai siekė būti kuo labiau ma- mas kūrinyje nėra giliau įprasmintas – tai aiškus ženklas, tomi, kuo reikšmingesni, todėl griebdavosi kuo drastiš- kad susidūrėme su lėkštos saviraiškos rezultatu. kesnių prieštaravimų, siūlė radikaliausias pasaulio per- Paties kūrinio grožis – tai darni visų jo dalių, apčiuo- tvarkymo programas. Tokiame kraštutinio liberalizmo piamų ir numanomų, visuma, teisingos proporcijos. Šis ir materializmo kontekste reikėjo nemenkos drąsos, kad kriterijus nesikeičia tūkstančius metų, nepaisant maiš- prabiltum apie pasaulio harmonijos pagrindus, kuriuos tingų naujovių, kurios kyla ir nyksta. Laiką įveikia tik mini senovės išminčiai – mistikai ir poetai. Vienas iš gerų proporcijų, adekvačiai įprasmintos formos kūri- tokių XX a. filosofijos ir sociologijos donkichotų – Eu- niai, nes tik tokie yra visaverčiai. genas Rosenstockas-Huessy. Šis Sartre’o amžininkas, Jeigu menininkas yra stipri asmenybė, jo kūrinių pras- paaukojęs akademinę karjerą, nusprendė apie aktualius mė, jo misija, jo atsakomybė prieš visatą jam rūpi labiau egzistencinius klausimus kalbėti žmonėms supranta- negu pasisekimas rinkoje. Jei nestokoja talento ir energi- ma kalba. Pačiame siauros akademinės specializacijos jos, jis galiausiai laimi grumtynes su rinkos konjunktūra, apogėjuje jis atkakliai skynė kelią multidisciplininėms kad ir po mirties... Jis nesvyruoja, susidūręs su amžinin- studijoms ir tyrimų metodams, kurie dabar jau plačiai kų pašaipomis, – antai Henry’s Moore’as neabejodamas pripažįstami. Šis žydų kilmės krikščionis mąstytojas tu- tvirtino, kad didis menas vis dėlto yra tik tas, kuris „trau- rėjo pakankamai drąsos, kad materialistinės arogancijos kia aukštyn“. Šiuos žodžius skulptorius pasakė tada, kai apimtoje aplinkoje reabilituotų ne šiaip ką nors, o Phi- kritikai ėmė kalbėti, esą jis atsilieka nuo „šiuolaikinio lippus Aureolus Theophrastus Bombastus von Hohen- meno“ tendencijų. Moore’as – vienas iš nedaugelio mo- heimą (1493–1541), plačiau žinomą Paracelso vardu. dernistų, aiškiai mačiusių grynos, intelekto nesužalotos „Kaip netinka apie Goethe spręsti iš proginių jo sonetų, saviraiškos aklagatvius. taip netinka ir Paracelsą vertinti pagal proginius jo ho-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 61 roskopus, – sakė filosofas. – Senoviniai mokymai tuo ir zikos garsai? – retoriškai klausia Platonas. – Mano siela puikūs, kad jie pranašiški. Juos reikia vertinti rimtai, tik trokšta visatos harmonijos ir tik dėl jos mums dera kreiptis jokiu būdu ne pažodžiui...“ pagalbos į Mūzas.“ Taigi, gydomoji galia tampa išraiška Rosenstockas-Huessy atkreipia dėmesį į dvidešimt aš- to, ką Paracelsas vadina sferų harmonija, veikiančia per tuntaisiais gyvenimo metais, taigi dar visiškai jauno, Pa- gydytoją. O Platonas kreipia dėmesį į muzikinę ritmiką, racelso parašytą traktatą apie penkias visų ligų priežastis kuri Mūzų pastangomis meniškai reiškiasi pasaulyje. („Paramirum de Qinque Entibus Omnium Morborum“), Remdamasis tuo, kad Mūzos nuo amžių sieja žmo- pranokstantį viską, kas jo parašyta vėliau. Paracelsas mini nes su visomis sferomis, vienas drąsus Platono sekėjas penkias „laiko sferas“, sudarančias laikų pilnatvę ir vei- net Mūzų vardą ėmė kildinti iš sferų muzikos, neva jos kiančias kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Tai žvaigždynų yra tiesioginės sferų skambesio valdovės, tačiau pats vė- (negyvosios gamtos) sfera, augmenijos sfera, valingos liau atsižadėjo tokios lingvistinės pretenzijos. Vis dėlto veiklos sfera, dvasinė sfera (ens spirituale) ir dieviškoji pamėginsiu apginti šį puikų italų genijaus bandymą (ens Dei). Huessy vadina tai laiko spektru arba penkiais aiškiai išreikšti Platono Tikėjimo Simbolį. Ugo Foscolo, bangų diapazonais, kurie susiję su penkiomis ligų prie- italų poetas ir literatūros istorikas (1778–1827), Mūzas žastimis ir penkiais gydymo būdais, aptartais Paracelso. vadina „Eternatrici le armonie divine, Eternatrici le Jie savotiškai sutampa su skirtingais gyvybės laipsniais: armonie secrete“ (įamžinančiomis dievišką harmoniją, gyvybės praradimas (mirtis), miegas (vegetacija), valia, įamžinančiomis paslaptingą harmoniją). Argi ne tokia meilė ir Logos – visos gyvybės šaltinis. Kitaip tariant, Mūzų esmė? Argi jų meno ir gydančios galios misija nėra kaip miegantysis skiriasi nuo mirusiojo, taip būdrau- gelbėti turtingą tikrovę, kad iš penkių sferų sąskambio ji jantis, valingai siekiantis pasirinkto tikslo skiriasi nuo nedegraduotų į mirtiną vien fizinio pasaulio ribotumą? miegančiojo. Meilės ir bičiulystės lydimas žmogus netgi Deja, visam mokslui nuo 1500 m. iki 1900 m. ši gili dirba kitaip, jo tarsi nebeveikia sunkio jėga. Ne visiems prasmė atrodė esanti beprasmiška. Tuo laikotarpiu moks- žmonėms lemta patirti šią likimo dovaną. Tai gerokai gy- las laikėsi nuomonės, kad teisinga yra tai, kas paprasta, vesnis buvimas negu vien kasdieninis darbas ar apgalvo- o ne tai, kas sudėtinga. Toks argumentas nuosekliai veda tas tikslo siekimas. Čia susiduriame su paslaptimi, daug radikalios išvados link: Dievas turi būti paprastas, kad gilesne, negu įstengia paaiškinti racionali analizė, bet vis galėtų būti tikras. Argumentas, vertas nebent pajuokos. dėlto neklystamai atpažįstame ją, tuos jausmus išgyven- Tai tipiška penktoko logika. Ką gi, lai paprastumas trium- dami. Paracelsas vadina tai ens spirituale, bet gradacijos fuoja mokyklos klasėje: paprasti dalykai lengviau išmoks- viršuje yra ens Dei – dar sudėtingesnė, dar gyvybingesnė tami. Tačiau vertinti realybę pagal patogesnio išmoksta- sfera, kurią pažinti leidžia tiktai tikėjimas. Ji tokia sudė- mumo laipsnį – tai jau tikras idiotizmas. Deja, būtent šis, tinga, kad daugeliui žmonių, linkusių apsiriboti vien tuo penktoko logika grįstas būdas aiškintis pasaulio paslaptis pasauliu, kuris prieinamas jusliškai, sunku net patikėti jos dominavo keturis pastaruosius šimtmečius. […] egzistavimu. Toks „senoviškas“ mokymas apie pasaulio Gimusį imta aiškinti pagal mirusį, dvasingą pagal sąrangą, Huessy manymu, daug geriau paaiškina, kas ir bedvasį, mylimą pagal nemylimą... Ir visus tuos ketu- kaip veikia mūsų gyvenime, negu mokymas apie visatos ris šimtus metų tai niekam nepasirodė juokinga. Šis istoriją, paremtas nerealiais skaičiais. lavonų traukos laukas, neigiantis harmoniją ir ritmą, „Hohenheimas (Paracelsas), kalbėdamas apie ligas, siū- gydančiąją jėgą ir menus, su žudančiu rimtumu vis lo įsiklausyti į didžiąją paslaptį, kuri byloja, kad gydan- dar laikomas ir mūsų pačių kilmės versme“, – rašo čiosios jėgos atiteka iš penkių skirtingų lygmenų. Jis, kaip Huessy, primindamas antikinį pasaulio supratimą, ir Platonas, įsiklauso į sielos disharmoniją, kuri tampa kai būtent mūzoms teko pareiga rūpintis sferų, sim- pretekstu kreiptis į pasaulio tvarką, kad pagelbėtų atstaty- boliškai siejamų su saulės sistemos planetomis, har- ti dvasinę harmoniją. „Kam mums reikalingi lengvi mu- monija, kad aukštesniosios sferos globotų žemesnią-

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Vaizdas nuo Tauro kalno. Vilnius sias, o žemesniosios neįgytų neproporcingai didelės Nesupratingi buvom toj tykioj vietoj, galios. Menininko pašaukimas – tarnauti mūzoms. Miestas nutolęs nuo mūsų gal pora šimtmečių, Viskas apsivertė, atrodo, būtent Renesanso lai- Betgi retkarčiais man vis dar nutinka, kais, kai genijumi imta laikyti ne įkvėpimo dvasią, Kad girdžiu varpus ir slidinėtojų šūksnius, kuri užvaldo kuriantį žmogų, o patį menininką... Kariškų pakinktų girgždesį Tarnystė mūzoms, harmonijai atrodė jau pernelyg Ir seselių abitų šnarėjimą. menkas uždavinys. Taip siekta meną „išvaduoti“ iš O iškabose – aštriailčiai liūtai ir tigrai sakralumo... Tačiau harmonijos ilgesys, kartais ryš- truputį panašūs į vietinius žmones. kesnis, kartais prislopintas, vis tiek išlieka. Jeigu ne Ir aš, smagus, kad pamokų neužduota, mene, tai gyvenime. Juk neapsieiname be muzikos Skubu skaityt apie klajones Tomo Zano. (tegul tik populiariosios) arba architektūros, nors ji Mums, bebarzdžiams, didieji rūpėjo menkai, labai praktiška, funkcionali... Nors vaikščiojom jų takais Panerių kalvose ar po Vingį, Teisingų proporcijų paieškos rūpi ir šiuolaikinei O sekmadienio rytą važiuodavom į Jašiūnus urbanistikai. Miestų augimo šimtmečių patirtis labai Ir pamerkiais svajodavom apie nuotykius, aiškiai parodė, kad harmonijos stoka gali gyvenimą tolimą sostinę ir Jureko sesę. mieste paversti pragaru, tačiau būtent tos skaudžios Niekur daugiau nemačiau aš tokio baroko, pamokos tampa stimulu imtis naujų harmonijos Nei tokių skaidrių vandenų, paieškų. Pasivaikščiojimas po Vilnių – labai tinka- Nei tokios debesų aukštybės... mas veiksmas, norint užčiuopti tokios harmonijos Nei tokių keistenybių ir atsilikimo, pradus. Ir kalbėti tektų ne vien apie architektūros Garbinamų taip, tarsi tai ir būtų tėvynė. proporcijas. Gamtos ir architektūros kaimynystė gali Jaučiuosi dėkingas tam kraštui, bet dėl jo neliūdžiu. būti chaotiška, bet gali tapti ir puikių urbanistinių Galbūt dar aptiksiu kur Kvebeke ar Monrealyje sprendimų prielaida. Tai lemia racionalaus mecha- Kokią panašią fosiliją – tokios nekaltos provincijos... nizmo santykis su organiška istorinio miesto plėtra. Tačiau, tarp mūsų kalbant, ta žemė puiki Architektai, kalbėdami apie tai, ko gero, griebtųsi Visiškai nebetinkama tapo gyventi. matų ir skaičių, bet aš pradėsiu nuo poezijos – štai Ir jau nebenoriu traukti iš atminties vienas Czesławo Miłoszo eilėraščio fragmentas: Tų snaudulingų paveikslų...

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 63

Kodėl paauglystę ir jaunystę Vilniuje praleidu- tėkmė ištisus dešimtmečius teikė šiam miestui poe- siam Nobelio premijos laureatui būti čia pasidarė tinio žavesio, dar ir visiškai neseniai… nebepakeliama? Kodėl pradėjęs nuo nostalgijos, jis Ne tik Algimantas Kunčius jautriuose senamies- baigia ironija? Gal viską paaiškina eilėraščio para- čio kiemelių etiuduose geba paprasčiausią tvorą pa- šymo data – 1949-ieji, metai, kai geležinė uždanga versti menine fotografija, perteikti nepakartojamą užsitrenkė aklinai ir, atrodė, visiems laikams? Bet nuotaiką. Aidas Marčėnas, jau gerokai po karo gimęs jeigu eilėraštis reikštų tik ano istorinio momento poetas, sako dar irgi prisimenantis tokį snaudžiantį atspindį, jis tikriausiai jau būtų pamirštas. O nepa- Vilnių – griuvėsių miestą su gaidžiais ir daržais... mirštas jis todėl, kad ir šiandien savęs klausiame: ar tapo labiau įmanoma čia gyventi per dešimtmečius, su bažnyčiomis vėjais ir gatvėm praėjusius nuo tada, kai šis eilėraštis parašytas? Gal su vienatvėm pūgom ir dvasia nelemties sindromas tik įgavo kitus pavidalus? Vil- šitas miestas išplaukia į naktį nius keičiasi, bet ar jis nyksta, ar atsinaujina? Nely- įsižiebęs šviesas languose gu, kaip pažiūrėsi… Toks nerimas apėmęs ir du senus bičiulius, ne su varpais kurie bokštuose skamba kartą išvaikščiojusius miestą skersai išilgai, daž- kurių niekas išgirst nesiryš niausiai su fotoaparatais. Tai architektas Vytautas žiemose šitas miestas nuskendo Brėdikis ir fotografas Algimantas Kunčius. Kartą ir jau rodosi niekad negrįš visi išsiruošėm pasižvalgyti, pirmiausia nuo Tauro kalno. Tikėjomės malonaus akiai reginio, bet archi- šitas miestas vagių ir piratų tektas, žvelgdamas į brūzgynus, užstojančius miesto kurie miega dugne naktimis panoramą, ir savaime pasisėjusius medelius, augan- ir tik tas kuris vaikšto be batų čius tiesiog ant namų fasadų, pasakė: „Pasižiūrėkit... žengia gatvėmis apsnigtomis Atrodo, dar suvokiam, kad atsikėlus reikia nusipraus- ti, nusiskusti. O čia? Ar tai reiškia, kad labai mylim „Taip, Vilnius ilgai buvo miegantis, o dabar bun- medžius? Tikrų medžių čia – vos vienas kitas. Visur da...“ – sako poetas. šabakštynai, želiantys iš apsileidimo. Aš jau esu tokio Vis dėlto miestas bunda turbūt ne taip, kaip žmo- amžiaus, kad galiu daryti išvadas. Ir tada klausiu, gus... Po karų ir epidemijų ištuštėdavęs Vilnius kas- kas kaltas, o, pasirodo, niekas nekaltas...“ kart pasipildydavo naujais gyventojais. Po Antrojo Sunku prieštarauti – miesto veidas tikrai trupu- pasaulinio karo senųjų vilniečių beveik neliko, o tie, tį apšepęs, sakytum, neskustas. Stabtelim prie pla- kurie suvažiavo iš kaimų, jau nekalbant apie kolo- ketės, kurioje sužymėti svarbesni objektai, matomi nistus, neiškart pasijuto čia kaip namie... iš tos vietos. Kai kurie tikrai matyti visai neblogai, Marcelijus Martinaitis – vienas iš tų kaimo vai- net geriau, negu norėtųsi... Užtat Šv. Petro ir Povi- kų, kuriems pirmas įspūdis buvo susijęs su baime lo bažnyčios tenka valandėlę paieškoti. Panašu, kad pasiklysti gatvelių raizgalynėje. Jis dar matė, kaip mažiausiai keletą dešimtmečių miesto panorama, buvo griaunama Vokiečių gatvė (ko neįveikė bom- matoma nuo Tauro kalno, formavosi stichiškai, nė bardavimai, pribaigė „šviesaus rytojaus“ statytojai). nesusimąstyta apie tai, kas šiandien laikoma ver- „Nieko neišmaniau tada apie tų pastatų vertingu- tingu paveldu. O ko nepažįstame, to ir nebrangina- mą. Mačiau tuos rūsių skliautus, pusiau užpiltus. Ir me… Žinoma, Vilnius negalėjo likti toks, koks buvo kažkaip labai gaila buvo...“ – pasakojo jis. Keistai prieš pusantro šimtmečio, kai mėgavosi imperijos susiklostė, bet šitas vaizdas, kaip griaunamos šim- užkampio ramybe. Lėta, melancholiška gyvenimo tmečius stovėjusios sienos, rūsių skliautai, ne vien

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Martinaitį paveikė likimiškai. Lietuvos kaimų vai- sukrėtusio įvykio suprojektuotas mažesnis viešbu- kai pajuto paveldėję miestą su ženklais ir pėdsakais tis, tolesnių statybų skvere atsisakyta ilgam... žmonių, kurių mąstysena ir gyvenimo būdas labai skyrėsi nuo to, kas jiems patiems buvo įprasta, už- ...aš ne taip gyvenu pagalvojau nuo Bekešo kalno tat kiekviena smulkmena atrodė nuostabi, net egzo- ir į Vilnių nuslinko tamsi tartum amžius naktis tiška. Kai 7-ajame dešimtmetyje vėl buvo užsimota ir baisi nei mirtis dar žiauresnė mintis mane kando prieš „praeities atgyvenas“, tie jauni Vilniaus inteli- čia ne tavo namai ir ne tavo šita praeitis... gentai priėmė iššūkį kiekvienas savaip. Dailininkas Arūnas Tarabilda, dvivamzdžiu ginkluotas, neleido Tos kelios Marčėno eilutės skamba tarsi vis dar darbininkams nuversti kryžiaus nuo Šv. Kazimie- tebesitęsiančio vertybinio konflikto aidas... ro bažnyčios, kiti mynė aukštų partijos pareigūnų Skveras priešais Arkikatedrą bent jau sutvarky- slenksčius, įtikinėdami, kad sustabdytų barbary- tas. Daug didesnis miesto rūpestis dabar – didžiulė bę, ir kryžius virš kunigaikščio karūna vainikuotos duobė tarp Salomėjos Nėries gimnazijos ir Liejyklos bažnyčios liko nepaliestas. Dar kiti išbandė parašų gatvių, jos amžių nesunku numanyti iš ten želian- rinkimo praktiką. Dabartiniams dvidešimtmečiams čių medžių. Plane ši teritorija pažymėta žalia spalva turbūt jau nieko nebesako „garažų istorija“, o tai – kadaise čia vešėjo gražiai prižiūrėtas vienuolyno buvo bene pirmoji padrąsinanti vilniečių inteligentų sodelis, kelis šimtmečius beveik nesikeitęs, su gė- pergalė prieš funkcionierius – pavyko sustabdyti di- lynais, prieskonių ir daržovių lysvėmis... Dar ir da- delių požeminių garažų vietoj sugriauto Vilniaus geto bar – tai atrodo neįtikėtina – iš sodelio šis tas likę, statybas. Ta pergalė, žinoma, buvo simbolinė – sau- nors paslaptingos jį užveisusios seserys turbūt jau gotinas archeologinis sluoksnis kasant duobę buvo seniai ilsisi dangaus soduose... Bažnyčios nuosavybė jau sunaikintas, laimėta tik tiek, kad „ponų“ garažai atkurta, tačiau nebėra tų rūpestingų rankų, kurios nebuvo pastatyti. Nebeišdrįso tuometinė valdžia ir apglostydavo kiekvieną žolyną. Nebėra, kas įpūstų pro pat Katedrą tiesti sumanytos šešių juostų ma- šiam kampeliui gyvybės... O gal kažkieno nuožmus gistralės Turniškių link. Marcelijus Martinaitis juo- noras pasipelnyti laiko šią vietą apleistą jau ne pir- kavo, kad garažų grupė ir buvo tikroji sąjūdžio Vil- mą dešimtmetį? Bet kokiu atveju dykvietė miesto niuje pradžia. viduryje – tai dar vienas nebylus vertybių dramos Bet ir iškovota nepriklausomybė savaime dar ne- liudytojas. reiškė, kad istorinis paveldas Vilniuje jau visiškai Pasikeitė kartos, pasikeitė požiūriai. Ar žmonės saugus. Dabar susidūrė kapitalo ir paveldosaugos vis dar jaučia harmonijos ilgesį? Kai ima beatodai- interesai. Buvo toks vienas garsus posėdis, per kurį riškai dominuoti kuri nors viena laiko sfera, praran- archeologas Sigitas Lasavickas mirė nuo širdies smū- dame kažką esminga. Nutrūksta ryšys su praeities gio... Jis atėjo į posėdį, kuriame visos suinteresuotos kartomis, kūrusiomis šį miestą, o kartu pametame pusės turėjo galutinai sutarti dėl skvero priešais Ar- originalią ateities viziją – tokią, kuri leistų atpažin- kikatedrą užstatymo planų, tikėjosi galėsiąs paro- ti Vilniaus veidą, dėl kurio Senamiestis pripažintas dyti ir įrodyti, kad šiame plote esama labai svarbių UNESCO saugoma vertybe. Ne koks nors vienas sta- Vilniaus istorijai senojo miesto liekanų, kurias bū- tinys, net ne statinių grupė, o pats Senamiestis, išlai- tina ištyrinėti, prieš imantis statybų. Bet Lasavicko, kęs unikalų santykį su gamta. Istorijos audros negai- kuris savo iniciatyva, niekieno neįgaliotas domėjosi lėjo šito miesto, bet jame vis įsigyvendavo žmonės, archeologiniais radiniais šiame plote, posėdžio da- nepraradę harmonijos „instinkto“. Du iškilūs prozi- lyviai klausytis nenorėjo. Šiurkščiai nutildytas, jis ninkai – Jurgis Kunčinas ir Ričardas Gavelis, regis, grįžo į savo vietą pasienyje ir susmuko... Po visus užčiuopė, kaip tas instinktas silpsta. Kunčino teks-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 65 tai skamba tarsi nostalgiškas apraudojimas, kupinas aštuonkampė aikštelė nedidelis delnas žvalgybai autoironijos: pasiverčiantis šikšnosparniu „Tūlos“ kaip juda pavasaris ką veikia pavasaris ką herojus, uždarytas girtuoklių gydykloje, pasakoja tu gali pamatyti žmogau cirkuliuojantį orą apie ilgesingus savo skrydžius į mylimosios pastogę. vyrą užmetusį meškerę moterį su skalbiniais Tas nudėvėtas, nudrengtas benamių Vilnius – Užu- mažą verkiantį vaiką vyrus gurkšnojančius alų pis, brūzgynais ir šiekštom užvirtę Vilnelės kran- katiną vos įžiūrimą su uodegos antena tai... Menestreliai su maxi paltais, nedainuojantys jeigu įstengsi užuosti aitrų kvepiantį dūmą jokio popso… Negaila išleisti paskutinių kapeikų už dūmą rusenančių lapų tavo pernykščio rudens jų serenadą po išrinktosios langais. Kiekvienas ga- ar įžiūrėsi mergaitę einančią tako skląstymu tvės vingis, tarpuvartė, suklypęs sandėliukas čia turi o jeigu įžiūrėsi atspėk ką ji mąsto gyvą istoriją... eina kareiviai eina dar žvitrios senutės Gavelio tekstas – negailestingas. Tarsi skalpeliu orus ir vienišas eina sudžiūvėlis kunigas rėžtų per vis dar gyvą, bet jau pasmerktą kūną: matai kaip du žmonės mušas, o trečias stovi ir spokso „Vilniuje neegzistuoja visatos pradai. Šito miesto į traktoriaus priekabą verčia pilką nugriautą sandėlį būtis griauna visas teorijas: ir graikų materialistų, ir daugel gali pamatyti nuo aštuonkampės aikštelės kinų daosų, ir chasidų. Šito miesto pasaulis sudarytas jeigu diena jau skaisti ir jeigu netingi žiūrėti visai kitaip, čia ir pradai kitokie: mėšlas, smarvė ir o kol žiūrėjai pradėjo nykti akiraty bokštai beribė slogi lietuviška negalia. Jokia ugnis čia neruse- čerpių stogai tiktai vietom droviai suraudonuoja na, tad ir tu negali būti liepsna. Tavo pirminiai pra- tikras pavasaris jeigu stogų nematyti dai šaukiasi laisvės reikštis, bet Vilniaus visata lamdo vaizdą lengvai pasigrobia tirštėjanti žaluma ir darko net pačius pradus. Esi pasmerktas ne tik nuo tai pastovėk dar ant kalno viską galvon susidėki laikų pradžios, bet ir iš pačių gelmių. Tiesa, yra dar ir lig pavasario kito kietai laikyk atminty vienas pradas – alkoholis.“ Arba: „...Vilnius – tai bedvasis desperatų miestas. Poetui iš tikrųjų nekliūva Vilniaus vaizdo netobu- Čia visi paversti padarais, kokiais niekam nederė- lumai, jis tiesiog stebi gyvybės pulsavimą, akimirkų tų būti. Čia nerasi jokios vilties, išpirkimo ar švie- kaitą... Visiškai kitaip miesto realybę mato archi- žio vėjo. Čia kiekviena pozicija – gryna gynyba, nes tektas urbanistas. Jis nepaliauja sielotis dėl to, kad nebėra jokių galimybių pagimdyti nauja iš vidaus, Vilnius yra keistai nusigręžęs nuo upių, davusių jam tėra tik puspriemonės, kurios geriausiu atveju tega- pradžią. Su Vytautu Brėdikiu stovime maždaug ten, li trumpam sulaikyti visišką prapultį. O ji sėlina vis kur Vilnelė įteka į Nerį. „Nors kiek savigarbos reikė- arčiau ir arčiau. Dar kiek – ir tapsim dvidešimtojo tų turėti, – sako jis, – čia juk beveik miesto centras, amžiaus prūsais, išnyksim visų akivaizdoj, ir niekas visai šalia Šventaragio slėnio. Čia turėjo būti pėsčiųjų mūsų nepasiges.“ krantinė, dviračių takas. Brūzgynai menkaverčiai že- Abiem atvejais tai – diagnozė, tačiau Gavelio šalta, lia. Sluškų rūmų beveik nematyti. O čia kas – šaltinis ar beveik ciniška, o Kunčino keistai viltinga. Į objekty- kanalizacija? Gerai, kad kamera kvapų nefilmuoja...“ vumą pretenduojančio proto žvilgsnis dažniausiai Nejučiomis prisimeni Bernhardo knygą „Senieji nepasiekia tos saulėtos atmosferos, kuri persmelkia meistrai“ – tai garbaus amžiaus žmogaus nepasiten- visiškai kasdieninius daiktus, paversdama juos kaž- kinimo tirada, kurios pabaigoje pagaliau paaiškėja kuo kitu, pakylėtu... O Kunčinas tai jaučia, gal todėl, tikroji to sielojimosi priežastis. Tada jau nebegali kad jis – dar ir poetas? atsainiai vadinti herojaus senu bambekliu. Štai jo „Pavasaris nuo Bekešo kalno“: Iš tikrųjų sunku būtų ginčytis, nes architektas mato visas abipus Neries padarytas nesąmones, vie-

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 na iš jų – aukšta, tiesiog pavojinga krantinė kitoje Bernardinų sodą, kur bene pirmą kartą per daugelį upės pusėje, be jokių turėklų ar laiptelių, kuriais ga- metų gamtos ir miesto santykis neprimena žūtbūti- lėtum išsikapstyti, jei netyčia įkristum. nių grumtynių... Keli Užupio gyventojai savo jėgomis bando su- Iš tikrųjų atrodo, kad ir tie, kurie valdo miestą, ir kultūrinti Vilnelės krantą, kur kadaise buvo pilamos tie, kurie čia gyvena, vis dar jaučiasi svetimi, neradę šiukšlės. Daro tai privačiai, be jokios europinės pa- savo vietos, savo misijos miesto kosmose. Niekieno ramos – tiesiog gailestingai pridengia miesto gėdą... neįvesdinti į miesto tvarką, harmonijos arba taisy- Griūvanti gamykla kitame Vilnelės krante – jau pos- klingų proporcijų pasaulį. Vis dar kaimiečiai, įsiti- tindustrinės epochos ženklas. Atėjo laikas gamy- kinę, kad gamta pati padarys savo darbą... O ji daro kloms pasitraukti iš istorinio miesto... miestą nebepanašų į miestą. Vis dėlto klausimas, kas vyksta – degradavimas Atrodo, lyg miestas būtų palengva gožiamas džiun- ar atsinaujinimas – vis dar atviras. Čia vertėtų vėl glių. Bet valstietis miestą ir laiko džiunglėmis – jose prisiminti Eugeną Rosenstocką-Huessy ir jo moky- didesnis ryja mažesnį, gudresnis apgauna žioplesnį, mą apie laiko sferas. Sociologo nuomone, atgimi- o nuskriaustasis savo nuoskaudą išlieja teršdamas, mas, kaip irimo, degradavimo priešingybė, įmano- triukšmaudamas ir terliodamas sienas. Tas nuskriaus- mas tik tada, kai aukštesnio gyvybės laipsnio sferos tasis jaučiasi svetimas mieste ir nenuilsdamas ženklina teikia globą toms, kurios yra mažiau gyvybingos. savo teritoriją, pasiduodamas tam pačiam instinktui, Kad miestas taptų gera vieta gyventi, labiausiai ir kuriam paklūsta laukiniai gyvūnai. Jis nebūtinai stoko- padėtų tokia globa – kaip samanos ir krūmokšniai ja pinigų, bet neabejotinai stokoja išmanymo ir neįsi- globia negyvus akmenis, taip racionaliai suprojek- vaizduoja geresnės taktikos negu užgrobimas. O jeigu tuotas, dinamiškas ir veiklus miestas turėtų apglėbti čia ne mano nuosavybė, tai kas man darbo... išpuoselėtus gamtos kampelius. Bet ir to dar nega- „Džiaugiamės, kad Vilnius yra žaliausias miestas, – na – jeigu šalia intensyvios veiklos zonų nebus er- sako Brėdikis, – bet kokia tų želdinių kokybė? Čia, dvių, palankių bendrauti žmonėms, jie ilgainiui ims Vilnelės krante, yra netgi bebro urvas... Ir šlakiai ner- jausti neapykantą įkalinančiai darbovietei, bendra- šia, ir upėtakiai...“ darbiams (ar daugiabučio kaimynams). Šito galima Bet gal tai vis dėlto nieko bloga – juk, pavyzdžiui, išvengti, jeigu prospektus ir dangoraižius globia palan- Stokholmas ištisą dešimtmetį valė užterštus vande- kumo erdvės, geros susitikimų vietos, kurios, raciona- nis, kad galėtų meškerioti upėtakius miesto centre. liai žiūrint, nėra būtinos. Jaukumas nėra vien istorinių Kita vertus, Vilnelė – maža upė, teršiama tiktai kai- senamiesčių privilegija, tačiau tik sumezgus tradicijos mų aukštupyje. Neries lemtis daug blogesnė. giją, tą gerų proporcijų nuojautą, besiplečiantis mies- Ar prisimenate, kokiu džiaugsmingu tonu televizi- tas bus gyvas. Ir tai dar ne viskas – europietiško miesto jos naujienos ir kino kronikos kadaise pranešdavo apie bendruomenę jau daugelį amžių lydi varpų skambesys, naujas statybas Žirmūnuose ir Antakalnyje? Niekas kaip sutelkiantis simbolis, nuolat primenantis, kad geri tarsi nepastebėdavo, kad upė pamažu virsta kanaliza- žmonių jausmai skleidžiasi tik nuolatinės Aukštybių cijos grioviu. Prie pat Neries įsikūrusiems miestiečiams palaimos gaubiami. Atrodo naivu? Pernelyg paprasta? ilgainiui nebekilo mintis ne tik maudytis – net ir pa- O ką, jeigu senasis Eugenas teisus? sivaikščioti paupiu. Užtat pakrančių brūzgynai ir tapo rojumi valkatoms, geriausiu atveju – šunparkiais, kur „Siela turi tapti pajėgi atpažinti savo dienos tvarką. nuo takelio geriau nenužengti... Todėl visas rutinos piktžoles privalome išravėti. Tiktai Nėra ko stebėtis, kad šiandien vilniečiai lyg ko- ištarę „ne“ savo užgaidų brūzgynams, galėsime pasakyti kio stebuklo pasižiūrėti miniomis plūsta į atnaujintą kūrybingą „taip“, kuriuo prasidės gyvenimas rytoj.“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 67 Jurgis Stašaitis

KĄ BYLOJA VIENIŠI KRYŽIAI

ukštaitija žavi savo ežerais, šviesiais pušynais, vaiz- dybas, ieškojo partizanų, jaunų, sovietinėje kariuomenėje Adingomis apylinkėmis. Jeigu nuo Molėtų pasuksi- tarnauti tinkamų vyrų, krėtė namus. Vertė mokėti duoklę, me Labanoro link, važiuosime nuotaikingu banguotu eiti balsuoti valdžios „rinkimuose“. Molėtuose, Labanore, plentu – nuo vieno kalnelio kilsime ant kito, matysime Švenčionėliuose buvo organizuojami stribų būriai (iš pra- laukus, išsimėčiusias kaimų sodybas, už miško išvysime džių juos oficialiai rusiškai vadinoistrebiteli – naikintojai), nuostabaus grožio Baltųjų Lakajų ežerą. Vaizdingi ežero daugiausia iš nuskurusių degraduotų asmenų. krantai, salos ir įlankos, nepaprastai skaidrus vanduo… Labanoro miškuose jau telkėsi partizanai, jie ginklavosi Vilniaus universiteto studentų biologų palapinių stovy- frontui pasitraukus užsilikusiais ginklais, kasė bunkerius. kla buvo įsikūrusi šiauriniame ežero krante, prie žvy- Vieni iš pirmųjų šiose apylinkėse susibūrė, telkdami par- ruoto paplūdimio, netoli Mindūnų kaimo. Vienoje iš so- tizanus pasipriešinimui, Antanas Tarakavičius ir Antanas dybų gyveno miela, nuoširdi moteris Elena Rusteikienė. Kraujalis. Senojoje Kučinskų sodyboje jie su bendražy- Prižiūrėjo nedidelį savo ūkelį, laikė dvi karves, kasdien giais dažnai lankydavosi. Elena su motina aprūpindavo duodavo studentams puskibirį šilto pieno. Netoliese, bu- juos maistu, o Birutės tėvas Antanas Rusteika, siuvėjas, vusios jos tėvų sodybos vietoje, rymojo aukštas kryžius. partizanams siuvo drabužius. Po pirtele prie pušynėlio Kai su studentų grupele svečiavomės jaukiuose Elenos Tarakavičius įsirengė bunkerį, kuriame neretai dienodavo. namuose, ji prisiminė senus laikus – čia vietoj kryžiaus ir Vėliau Tarakavičius su Jonu Vyšniausku buvo enkavėdistų senos, plačiašakės liepos stovėjusi graži, tvarkinga sody- sučiupti ir žuvo. Tai liudija įrašas, rastas ant Švenčionėlių ba, kurioje gyveno gausi Marijonos ir Antano Kučinskų kalėjimo kameros sienos. Mykolas Lipeika buvo įkalintas. šeima su aštuoniais vaikais. Buvo erdvus aukštaitiškas Elenos Rusteikienės broliai Adolfas (26 m.) ir Petras gyvenamasis namas, svirnas, klojimas, tvartas, ratinė, (24 m.) Kučinskai, kaip ir daugelis šio Mindūnų kaimo šulinys. Prie atokesnio pušynėlio – pirtis. Elena pame- vyrų, nėjo tarnauti okupantams. Jie įsirengė bunkerį tėvų na, kad brolis ruošėsi statytis namą, jau buvo suvežtos sodyboje. Nuo karo turėjo sukaupę ginklų, kuriuos atida- lentos, rąstai. Bet abu jos broliai žuvo. Jai buvo skaudu vė partizanams. Gana erdvų bunkerį įsirengė šulinio me- prisiminti tą tragediją, sunku pasakoti apie negyjančią dinių rentinių apačioje, iškasę įėjimą į jį šone. Nusileidus žaizdą. Tad mes daugiau neklausinėjom. į šulinį svirtimi, pro šone esančias dureles patenkama į Praslinkus dvidešimčiai metų su Elena Rusteikiene vidų. Ten buvo gultai, knygų, daug nuotraukų, lempa, net vėl susitikome, dabar jau Vilniuje, jaukiame jos dukters atsarginis išėjimas. Svirtimi jiems nuleisdavo ir maisto. Birutės Vilkelienės bute. Deja, Molėtų stribai sužinojo, kur slapstosi broliai, Birutė prisimena: kai rusų kariuomenė išvijo vokiečius kažkas juos išdavė. 1945 m. vasario 18-ąją, sekmadienį, ir vieni okupantai pakeitė kitus, apylinkėje pradėjo siau- būrys, vadovaujamas enkavėdisto Sorokino, atvažiavo tėti enkavėdistai ir sovietiniai aktyvistai. Jie naršė po so- penkiais vežimais ir apsupo sodybą. Šaudydami žemyn

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 į šulinį, kur buvo bunkeris, brolius sužeidė. Ištraukę iš ros studijas, daug metų dirbo redaktore Vagos leidyklo- šulinio, juos abu pagal Sorokino komandą nušovė, o je, redagavo ir Romo Kauniečio sudarytą knygą „Aukš- devyniolikmetei Elenai keliose vietose peršovė sijoną. taitijos partizanų prisiminimai“. Norėta ją pagąsdinti. O gal paskutiniu momentu jos Stasė Budrytė prisimena 1941 m. karštą saulėtą bir- pasigailėta. Sunku įsivaizduoti visą tą siaubą ir tą nevil- želio popietę. Dulkėtu keliu nuo Molėtų Labanoro link tį, kai žudoma artimųjų akivaizdoje. traukėsi rusų kariuomenės daliniai. Apsišvietusių, pa- Budeliai, atlikę juodą darbą, išnaršė visą sodybą. Su- žangių ūkininkų Stasės ir Jono Budrių sodyboje Pau- deginę pirtelę, po ja rado bunkerį. Tempė iš namų, iš žuolių kaime prie Stirnių ežero svečiavosi du Stirnių svirno vertingesnius daiktus, maisto atsargas, krovė į bažnyčios kunigai‚ artimai bendravę su Budriais. Nors vežimus, nušovė ir ten pat sumetė kiaules. Tada išvažia- Staselei ėjo tik šešti metukai, ji gerai prisimena, kad vo kaip viduramžių užkariautojai su prisiplėštu grobiu. vienas iš jų – Stirnių bažnyčios klebonas Jonas Daugėla Žiauri egzekucija tuo nesibaigė. Eleną ir jos mamą (tą vėliau pasakodavo ir jos tėvai) nusivedė ją pažiūrėti, areštavo, uždarė į Švenčionėlių kalėjimą. Dieną ir naktį kaip traukiasi rusų kariuomenė. Kunigas ją panešėjo, kai jas abi tardė, neleisdami pailsėti. Rengė akistatas su par- kopė į kalnelį, kad geriau matytų vieškelį, kuriuo slinko tizanais. Laikė uždarę baisiomis sąlygomis, pusbadžiu, sunkvežimių kolonos, patrankos, kareivių voros… gelbėjo tik artimųjų siuntinėliai. Kalėjime laikė 11 mė- Tuo metu prie Budrių sodybos prijojo du raiti rusų nesių, bet 1946 m. paleido, bylos nesudarę ir nenuteisę. kareiviai. Palikę arklius pasiganyti, užėjo į namus ir pa- Grįžusios namo, nepaisydamos stribų persekiojimo, reikalavo, kad šeimininkė juos pamaitintų. Budrienė palaikė ryšius su partizanais. Kučinskų šeimos parama prikepė pilną dubenį blynų. Staselė, grįžusi su kunigu, partizaninei kovai buvo įvertinta – Elena Rusteikienė matė ir aiškiai prisimena, kaip godžiai kareiviai val- pripažinta Laisvės kovų dalyve. gė tuos blynus, taukus semdami šaukštais. Stasės tėvas Važiuojant toliau, kitoje plento pusėje plyti vaizdin- vėliau pasakojo, kad kunigas Daugėla, kalbėdamas su gas Stirnių ežeras. Šalia – senos kapinės, o prie pat eže- raudonarmiečiais, neatsargiai taręs, lyg ir pasišaipęs: „O ro – dvarvietė, dar 1974 m. ten stovėjo medinis dvaras. ką jūsų politrukai dabar veiks, kai visi traukiatės?“ To ir Kiek toliau išlikęs senas saugomas ąžuolas. užteko. Kareivis metė šaukštą, atsistojo ir persimainiusiu Įspūdinga akmeninė Šv. Jono Krikštytojo nukan- balsu liepė jam eiti kartu į štabą. Daugėla suprato, kuo kinimo bažnyčia, pastatyta iš skaldytų ir tašytų lauko tai baigsis. Vedamas paežere, kur augo krūmai, plytėjo riedulių. Nors meninių vertybių joje nedaug, įspūdin- nendrynas, kunigas nusprendė bėgti. Puolė prie ežero ga solidžiu savo paprastumu. Pradėta statyti 1937 m., kranto, jau pasiekė nendryną, bet pasigirdo šūviai. Ku- vėliau statybas tęsė ir pabaigė klebonas Jonas Daugėla nigas krito vietoje. Išgirdę šūvius, namiškiai suprato, kas 1940 m., padedamas geranoriškų parapijiečių. Tačiau įvyko. Vengdami panašaus likimo, pasislėpė – Budrys po netrukus jis tragiškai žuvo. svirno grindimis, o kunigas namo palėpėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Raudono- Parapijiečiai neteko jauno, energingo, visų mylimo kle- sios armijos daliniai traukėsi ir pro Stirnius. „Birželio bono. Stirnių bažnyčios šventoriuje iškilo žemės kauburėlis 28 d. bolševikai, pasitraukę į Rytus, staiga vėl sugrįžo su kryžiumi ir užrašu – „Stirnių bažnyčios klebonas Jonas į Stirnius, nes kažkas jiems pranešęs, kad ten dar yra Daugėla 1909.04.21–1941.06.28.“ Prie keliuko į Budrių so- kunigas. Sugrįžę suėmė kleboną ir, nuvedę prie ežero, dybą Paužuolio kaime jo atminimui pastatytas kryžius. sušaudė.“ (Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios, 4 t., Či- Už Stirnių plentas vingiuoja pro Labanoro girią. Abi- kaga, Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1984). pus kelio rikiuojasi išlakios aukštos pušys. Šalikelėje že- Kiek kitaip ir detaliau tuos įvykius prisimena Stasė muogių pievelės, spalvingi gėlių kilimai, toliau – tankūs Budrytė. Ji domisi Aukštaitijos partizanų kovų istorija. mėlynių uogienojai. Nuo Labanoro girios į šiaurę plyti Vilniaus universitete baigusi lietuvių kalbos ir literatū- Minčiagirė ir Ažvinčių giria. Miškuose yra ir kaimų, dir-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 69 bamos žemės plotų, ežerų, pelkių. Tai didžiulis miškų duodanti mintis, kokią tragediją liudija vienišas kry- masyvas, tapęs Lietuvos partizanų prieglobsčiu. žius, stovėjęs Kanio raisto glūdumoje. Štai Kanio raistas, iš kurio vingiuoja Kanelės upelis. Sodybos šeimininkai – devyniasdešimtmečiai senukai. Paežerėje yra dviejų sodybų liekanos, giliau girioje, prie Malonaus veido, mielų akių Godienė kviečia užeiti, vaiši- pelkės, būta dar dviejų. Tik nedidelė laukymė miško na pienu ir sūriu, atpjauna korio su kvapniu medumi. O tankmėje, sulaukėję alyvų ir serbentų krūmai prime- jos vyras Balys Goda guviai prisimena senus laikus. Jis gina, kad čia gyventa žmonių. Buvusias sodybas stribai męs XIX a. pabaigoje. Eigulio sūnus, visą gyvenimą ir pats sunaikino arba išardę išsivežė, kad nebūtų prieglobs- dirbo eiguliu Labanoro miškuose. Pažįsta atkampiausias čio partizanams. Sako, kai kas net namus pasistatydino girios vietas. Ir jo brolis Juozas buvo eigulys. Godos au- Švenčionėliuose… Buvo ištremtų į Sibirą, vienos iš tų gino tris vaikus – sūnų ir dvi dukras. Kai prakalbo apie sodybų šeimininkas Antanas Tarakavičius, rėmęs par- sūnų, senukų akys pritvinko ašarų. Sužinojome tik tiek, tizanus, stribų sučiuptas dingo be žinios. kad sūnus Vladas seniai žuvęs. Nenorėjome aitrinti jų Kanio raistas giliai įsiterpęs į girią. Toliau plyti pel- žaizdos ir daugiau neklausinėjome. kėjantis Kanio ežeras siūbuojančiais krantais. Netoliese 1994-aisiais vėl apsilankėme Laukagalyje. Senųjų iškilęs smėlėtas šlaitas, apaugęs šimtametėmis pušimis. Godų neberadome. Atgulė amžinojo poilsio šalia vienas Čia buvo partizanų bunkeriai. Nemažose duobėse likę kito smėlėtose Labanoro kapinėse. Geltonajame name- supuvusių rąstų, lentų. lyje šeimininkavo jų duktė Aldona Godaitė-Mekišienė, Šlapiame raisto beržyne pavasarį melodingai trimi- buvusi mokytoja. Išėjusi į pensiją, ji dar aštuonerius tuoja gervės. Karštą dieną čia vėsuma ir net prietema metus dirbo pamėgtą pedagogės darbą. Mokytojavo nuo tankių berželių lajų. Eini, ir kojos klimpsta į storą Joniškyje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Užaugino samanų kilimą, žliugsi vanduo. Retas paukštelis čia su- dukrą ir sūnų, susilaukė anūkų. Aldonos sesuo Danu- čirškia, kartais sukranksi juodvarnis, ir vėl tyla. Nyki, tė Jackevičienė irgi mokytoja, iš jos ir sužinojome apie tyli pelkių glūduma – tik berželių viršūnės ošia. įvykusią tragediją. Netikėtai prieš akis išnyra aukštas medinis kryžius. Artėjo 1945-ųjų Kalėdos. Žmonės ruošėsi Kūčioms, Ištašytas iš pušies rąsto, jau pasviręs, aptvertas paprasta tvarkė namus, šėrė gyvulius. Net ir pokario nepriteklių tvorele – keturiais skersiniais, pritvirtintais prie kuole- slegiami, stengėsi padengti Kūčių stalą. Staiga pasigirdo lių. Keista, viduryje raisto – kryžius! Jokio užrašo nėra. sunkvežimių variklių ūžimas. Privažiavę kaimą sustojo, Sustojame, tylėdami apžiūrime, apimti nerimo. Aišku, iššoko enkavėdistai su automatais, apsikarstę granatomis. kad čia kažkas žuvo. O gal čia pat ir palaidota? Baudėjai skubėjo, net nekrėtė sodybų. Pasklidę vora kas Tokį vaizdą mes, VU studentai biologai, čia matėme keliolika metrų pradėjo šukuoti mišką. Sunerimo visas 1966 m. Kai lankėmės po ketverių metų, kryžius jau buvo kaimas, nes visi žinojo, kad Vladas ir jo draugai – Kazys nuvirtęs, bebaigiantis sunykti. Po daugelio metų Švenčio- Juzelskas iš Šnipiškių kaimo, Petras Dičius iš Paminėlio nyse pavyko visai atsitiktinai išsiaiškinti, kas raiste įvyko. kaimo, vengdami tarnybos Raudonojoje armijoje, slaps- Mums patarė apsilankyti Laukagalyje, Godų sodyboje. tosi prie Kanio raisto įrengtame bunkeryje. Laukagalis – šalia kelio į Labanorą glūdintis nedidelis Po keleto valandų baudėjai grįžo, susėdę į sunkvežimius kelių sodybų kaimelis. Arčiausiai plento stovi tvarkin- išvažiavo. Tėvai, nesulaukdami sūnaus, sunerimo, puolė jo gas geltonai dažytas namas, senutėlis svirnas, kieme – ieškoti. Bunkerį rado susprogdintą ir tuščią. Visas kaimas šulinys. Išsikeroję seni, dar amžiaus pradžioje sodinti kelias dienas jų ieškojo aplinkiniuose miškuose, klausinėjo klevai, du aukšti maumedžiai, sena kupli liepa, nuber- kaimuose, bet veltui. Tėvai lankėsi Švenčionėlių kalėjime, ta kvapniais žiedais. Keletas avilių su dūzgiančiomis važiavo į Vilnių – niekas su jais net kalbėti nenorėjo. bitėmis – birželio pabaigos medunešis… Čia, į senųjų Balandžio mėnesį, nutirpus sniegui, pelkėse dažnai Godų sodybą, mus ir atvedė daugelį metų ramybės ne- būdavo spanguoliaujama. Ir tą kartą kaimo moterys

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Kanio raiste rinko pernykštes spanguoles. Petro Di- mokytoją pašovęs, po to šis ir mirė. Prasidėjus Atgimi- čiaus sesuo Vanda rado visų trijų nužudytųjų kūnus. mui, paminklas buvo atstatytas, bet partizanų palaikai Tapo aišku – juos išdavė sniegas. Tą lemtingą Kūčių die- tada ten ir liko neperlaidoti. Labanoro aikštėje priešais ną šukuodami mišką baudėjai susekė juos pagal pėdsa- bažnyčią, kur buvo niekinami partizanų palaikai, dabar kus šviežiame sniege. Ištrūkti nepavyko. Apsupę suguldė pastatytas kryžius. vieną šalia kito ir šaudė į galvas. Enkavėdistai, stribai jautė malonumą, tyčiodamiesi iš Artimieji apiplovė juos Kanio ežero vandeniu. Naktį partizanų, juos kankindami. Sužeistą Juozą Palakauską parvežė į namus. Tėvas sukalė karstą iš baltų pušinių len- užbadė durtuvais. Aldonos tetos Čibinienės, mamos se- tų, trumpam pašarvojo, kitą naktį slapčia palaidojo seno- sers, abu sūnūs išėjo į mišką ir abu žuvo. Stribai motinos siose Labanoro kapinėse. Sunku aprašyti tėvų ir artimų- akivaizdoje tyčiojosi iš sūnaus Algimanto kūno, numes- jų skausmą, sielvartą. Aldona prisimena: nebuvo tokios to Labanoro aikštėje. To sukrėtimo palaužta, vėliau ji dienos, kad tėvai neminėtų sūnaus, sielojosi dėl netekties nebevaldė nei rankų, nei kojų. Mamos brolio, pasienio visą gyvenimą. Vladui buvo 20 metų, kaip ir jo draugams. policininko, sūnus Algirdas iš Ažubalių kaimo irgi išėjo Baigęs Labanoro mokyklą, dirbo Laukagalio girininkijo- į mišką. 1947 m. karštą vasaros dieną grupelė partizanų je, svajojo toliau mokytis. Sesuo prisimena: buvo aukštas, maudėsi nedideliame Dobulio ežere. Apsupti stribų, visi gražus jaunuolis, tvarkingas, linksmas. Nevartojo alkoho- žuvo. Tarp jų ir Rusteika iš Vidugirio kaimo. lio, nerūkė. Turėjo gerą muzikinę klausą, puikiai griežė Stribai daugiausia buvo tamsūs, nuskurę, primityvūs smuiku. Mėgo groti liaudies dainas, valsus. Po to tėvas ne- tipai, dažnas įnikęs į alkoholį. Toks buvo stribas iš La- begalėjo žiūrėti į sūnaus smuiką, likusį kabėti ant sienos. banoro, dirbęs kroviku parduotuvėje, kur nuolat galė- Šeima auklėjo vaikus patriotine dvasia, gyveno viltimi, davo gauti degtinės. Du Labanoro stribai ir stribas iš kad Lietuva kada nors vėl bus nepriklausoma. Joniškio ypač žiauriai kankindavo sugautus partizanus, Aldona pasakojo, koks gūdus buvo pokaris. Žmones terorizuodavo kaimų žmones. slėgė nuolatinė įtampa ir baimė. Siautėjo enkavėdistai, Nenuostabu, kad partizanai keršydavo ir stribams, ir užgriūdavo kareivių būriai. Stribai nuolat krėsdavo na- išdavikams, kurie įskųsdavo partizanus arba jų rėmėjus. mus – ieškojo partizanų, spintose, stalčiuose naršė ver- Teisdavo ginkluotus plėšikus, kurie žudė gyventojus, tingesnių daiktų. Stribas iš Labanoro Aldonos akivaiz- apsimesdami partizanais. Buvo ir nekaltai nukentėju- doje susigrūdo į kišenę gražias išeigines jos pirštinaites. sių. Neaiškiomis aplinkybėmis Labanore žuvo Taraka- Miškuose būrėsi partizanai, kasė bunkerius, ginklavosi, vičiaus žmona ir Lipinskų šeima. Narušių šeima buvo ragino žmones nepaklusti okupantams. Daug kas pasirin- išžudyta ir sudeginta namuose Jonavos kaime. ko pasyvų pasipriešinimo kelią – slapstėsi, kad išvengtų re- 1951–1952 m. dauguma partizanų jau buvo žuvę. Bet krūtų dalios sovietų armijoje. Aišku, jėgos buvo nelygios, liko pavienių kovotojų. 1952 m., kai visos viltys žlugo, daug partizanų žūdavo. Aldona pasakoja: „Veža ir veža žu- partizanas Žaptorius dar bandė telkti Labanoro apylin- vusius partizanus baltų lentų karstuose. Ir aprauda, ir lai- kėse išlikusius jaunus vyrus kovoti su okupantais. doja naktį, paslapčia, bijodami. Begalinis skausmas slegia žuvusiųjų artimuosius, degina neapykanta atėjūnams.“ Neatpažįstamai pasikeitė Lietuva, tapusi nepriklauso- Molėtuose, Labanore, Joniškyje išniekintus parti- ma. Slenka į užmarštį baisūs karo ir pokario metai. Vis zanų kūnus suguldydavo aikštėse, dažniausiai priešais rečiau jie prisimenami, nes išaugo jau kelios kartos. bažnyčią, stribai iš jų tyčiodavosi ir stebėdavo, ar pažins Gausu poilsiautojų šviesiuose Labanoro šiluose, eže- kas iš artimųjų. Joniškyje, prie tada dar nenugriauto rų pakrantėse. Žmonės grybauja, uogauja, maudosi paminklo Lietuvos nepriklausomybei, tarp kitų išnie- Rašyje, Stirniuose, Baltuosiuose Lakajuose. Bet ar daž- kintų partizanų buvo ir mokytojo Juozo Stravinsko iš nas susimąsto, kiek daug čia sudėta aukų, kad Lietuva Juseniškių kaimo kūnas. Stribas iš Joniškio gyrėsi pats pagaliau taptų laisva?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 71 Iš rankraščių ir archyvų

Almantas Samalavičius

Literatūrologijos milžino paunksmėje

Profesorių Wolfgangą Iserį prisimenant

olfgangas Iseris (1926–2007) priskiriamas prie užimti profesoriaus vietą eksperimentiniame Kons- Wsvarbiausių praėjusio amžiaus literatūros te- tancos universitete, įsteigtame 7-ajame dešimtmetyje. oretikų, palikusių ryškų, nedylantį pėdsaką. Visame Čia ir susiformavo garsioji literatūros teorijos moky- pasaulyje žinoma jo įkurta originali literatūros tyrimų kla, neretai vadinama tiesiog šio miesto vardu. Įdomu, mokykla, paremta „estetinio atsako teorija“ (Wirkung- kad gavęs profesoriaus ir katedros vedėjo vietą, Iseris saesthetik), padarė didžiulį poveikį literatūros mokslui. atsisakė posto ir su kolegomis subūrė novatorišką ty- Kartu su bendražygiais – pirmiausia Hansu Robertu rimo grupę, paremtą „lygiųjų“ principu. Vokiškame Jaussu ir Jurijum Striedteriu, plėtojusiais literatūros (o ir europiniame) akademiniame kontekste naujovė „recepcijos“ (Rezeptionsaesthetik) teoriją, – „svorio anuomet buvo ir tai, kad jis ir jo bendraminčiai, įstei- centrą“ nuo autoriaus pozicijos perkėlė prie suvokėjo. gę „literatūros mokslo“ padalinį, atmetė įsisenėjusią Ši teorinė perspektyva rado šalininkų ne tik Europoje, akademinę tradiciją, esą instituciškai tyrinėti ir dėstyti bet ir kitapus Atlanto. Šiandien jau galima drąsiai teig- literatūrą reikia pagal jos priklausomybę šaliai ar kalti, kad Iseris priskirtinas reikšmingiausiems praėjusio bai. Wolfgango Iserio, Roberto Jausso, Dieterio Hen- amžiaus literatūros teorijos krypčių ir tendencijų kū- richo poetikos ir hermeneutikos tyrimų grupė pripa- rėjams, be to, šioje „gyvųjų ir mirusiųjų draugijoje“ jis žinimą pelnė tiek Vokietijoje, tiek tarptautiniu mastu. užima išskirtinę vietą. Frankfurto mokyklos kūrėjo Theodoro W. Adorno nuomone, tai buvo geriausia mokslininkų humanita- * * * rų tyrimų grupė visoje ano meto Vokietijoje. Iseris gimė Marienberge, Saksonijoje, anglistiką, ger- Nepaisant tam tikrų bendrumų (juos išreiškė ir manistiką ir filosofiją studijavo Leipcigo universitete, kartu rengtas tęstinis tyrimų leidinys – per 35 metus vėliau, išsirūpinęs leidimą palikti sovietų kontroliuoja- išleista 17 tomų), Konstancos hermeneutikos ir poeti- mą rytinę Vokietijos zoną, persikėlė į Vakarus, įstojo į kos grupės narių interesai šakojosi skirtingomis kryp- Tiubingeno universitetą, kuriame dėstė buvęs jo profe- timis. Iseriui, kuriam neretai klaidingai priskiriama sorius Hansas Georgas Gadameris. Doktorantūrą baigė sociologinių intencijų kupina „recepcijos“ teorija, rū- Heidelbergo universitete, ten įgijo filosofijos daktaro pėjo ne tai, kaip individualus skaitytojas ar skaitytojų laipsnį, parašęs disertaciją apie XVIII a. anglų roma- grupė skaito ir suvokia konkrečius literatūros kūrinius nistą Henry Fieldingą. Kurį laiką dėstė Heidelbergo (tuo dažniausiai ir domisi literatūros sociologija), bet universitete, vėliau metus praleido Glazgo universitete kaip juos galėtų skaityti idealus, jo žodžiais tariant, Škotijoje, o grįžęs į Vokietiją skaitė paskaitas Kelno numanomas (implikuotas) skaitytojas. Būtent įsivaiz- ir Viurcburgo universitetuose, kol buvo pakviestas duojamoje erdvėje tarp teksto ir suvokėjo pasireiškia

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 literatūros kūrinio poveikis. Ši teorinė prieitis reiškė, ne garbės nariu, Europos akademijos nariu, Štygeno, kad atsisakoma įprastinių autoriaus ir skaitytojo, fik- Sofijos Naujosios Bulgarijos ir Bukarešto universitetai cijos ir realybės polių, konstruojama gerokai sudėtin- suteikė jam garbės daktaro vardus, Prahos Karolio uni- gesnė tarpinė suvokimo ir interpretacijos erdvė. Jos versitetas skyrė aukščiausią šios institucijos akademinį įtvirtinimas teorijoje reiškė, kad grožinė literatūra ir apdovanojimą – Aukso medalį... jos suvokimas apima ne vien tai, kas yra realu, o ir tai, Tačiau pirmoji monografija, nagrinėjanti Wolfgango kas numanoma, kas galėtų būti. Iserio literatūros antropologiją, pasirodė vos prieš dvejus Šią teorinę perspektyvą išreiškė ir įtvirtino pirmie- metus. Veikiausiai todėl, kad interpretuoti sudėtingus, ji profesoriaus veikalai – „Numanomas skaitytojas“ daugiasluoksnius profesoriaus veikalus nėra lengva. (1972) ir „Skaitymo aktas“ (1976), po poros metų išleistas anglų kalba. Abu netrukus sulaukė pripaži- * * * nimo ne tik Vokietijoje, bet ir toli už jos ribų, buvo 1991-aisiais Iseris formaliai baigė akademinį darbą išversti į daugelį pasaulio kalbų. Beje, prieš keliolika Konstancos universitete, kasmet po pusmetį praleisda- metų vienoje akademinėje konferencijoje bendravau vo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijos univer- su Kinų akademijos Taivane profesoriumi, išvertusiu sitete Irvine, kur iki 2005 m. dėstė literatūros teoriją. „Skaitymo aktą“ į kinų kalbą. Anglų ir lyginamosios literatūros katedroje dirbusių Iseris nesiliovė tyrinėjęs, kokį poveikį skaitymas daro akademikų – Josepho Hilliso Millerio, Jeano François žmogaus patirčiai, jo savasčiai, ir atrado naują – literatū- Lyotard’o, Jacques’o Derrida ir Wolfgango Iserio pastan- ros antropologijos – perspektyvą. Visa tai nagrinėja- gomis šis universitetas, kaip kadaise Konstanca, tapo ma veikaluose „Perspektyvinimas“ (1989), „Fiktyvu- vienu svarbiausių pasaulyje literatūrologijos centrų. mas ir įsivaizdavimas“ (1993). studiją „Interpretacijos Mano ir Iserio keliai netikėtai susikryžiavo 1993-iai- spektras“ (2000) profesorius parengė pagal paskaitų ci- siais, kai profesorius, pasibaigus pavasario semestrui klą Kalifornijos universitete Irvine, skaitytą 1994 m. ir Kalifornijoje, grįžo į tėvynę, kur jo laukė vietinių ir skirtą iškiliam literatūros mokslininkui René Wellekui tarptautinių akademinių programų maratonas... atminti. Paskutiniais gyvenimo metais Iseris parašė ir Tais metais laimėjau konkursinę stipendiją dalyvau- išleido veikalą „Kaip kurti teoriją“. Įdomu, kad visus ti tarptautiniame Kultūros studijų seminare, kurį rengė savo veikalus, parašytus vokiškai, į anglų kalbą išvertė Štutgarto universitetas. Šias akademinių studijų „stovy- pats, skirtingai negu elgiasi kai kurie lietuvių akade- klas“ (iš viso jų įvyko penkios) inicijavo Štutgarto uni- mikai, apsiskelbę rašantys angliškai ir pageidaujantys, versiteto rektorė (vėliau ėmusi vadovauti privačiai aukš- kad kas nors už valdiškus pinigus verstų tuos opusus tajai mokyklai) profesorė Heidi Ziegler. Jauna ambicinga net į gimtąją jų kalbą... literatūrologė, kartu vadovavusi anglistikos ir amerika- Be minėtų mokslo veikalų, Iseris parašė keletą mono- nistikos institutui, užsibrėžė tikslą paversti savo univer- grafijų, vienoje nagrinėjo XVIII a. romanisto Laurence’o sitetą rimtu tarptautinių mokslo renginių centru. Sterno kūrybą (1988), kitoje – Shakespeare’o istorinės Gavęs rektorės kvietimą su žinia, kad man paskir- tematikos pjeses („Politikos perkėlimas į sceną“, 1993). ta 4000 DM stipendija, ėmiau rūpintis Vokietijos viza. Dar viena knyga, skirta teorijos plėtrai, liko nebaigta. Ambasados konsulinis skyrius buvo gulte apgultas, vos Unikalų profesoriaus įnašą į literatūros teoriją, hu- prašvitus išsirikiuodavo gyva prašytojų eilė, tad šansų manitarinius mokslus ir humanistiką bendrąja prasme suspėti turėjau nedaug. Laimė, kažkas patarė susisiekti liudija gausybė jam suteiktų garbės vardų ir apdovano- telefonu su ambasados pareigūne, atsakinga už kultūri- jimų: jis buvo išrinktas Heidelbergo meno ir mokslo nius ir akademinius ryšius. Vizą netrukus gavau. akademijos nariu, Britų akademijos nariu korespon- Į Štutgartą vykau, praleidęs porą savaičių neformalia- dentu, Amerikos meno ir mokslo akademijos Bosto- me renginyje Danijoje, kur susipažinau su šios šalies al-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 73 ternatyviomis lavinimo institucijomis, vadinamosiomis B. Armstrongas, Patrickas O’Donellas, Geraldas Vi- folkhogskolle (tautos mokyklomis). Traukinio bilietus zenoras (turintis šiek tiek indėnų kraujo) pakaitomis buvau įsigijęs dar Vilniuje, tačiau tik Kopenhagoje įlipęs skaitydavo paskaitas visiems seminaro dalyviams, į jas į vagoną apsižiūrėjau, kad mano viza pradės galioti, pra- ateidavo ir universiteto rektorė. Prie mūsų prisijung- ėjus keturioms valandoms po to, kai kirsime Danijos ir davo būrelis jaunesnių mokslininkų, dirbusių anglis- Vokietijos sieną. Sunerimau. Kaip paaiškėjo, ne be reika- tikos ir amerikanistikos institute. Seminaro programa lo. Įlipę į vagoną du uniformuoti vokiečių pasienio poli- numatė ir visos dienos išvykas po Vokietijos pilis, ten cijos pareigūnai pareiškė, kad mano – jų žodžiais tariant, buvo skaitomi kadaise jas aplankiusių literatūros kla- kinder (vaikėzo) – viza kol kas negalioja. Tarpusavyje sikų kelionių įspūdžiai. Vakarais netrūko pramogų – tarėsi, kaip mane – įtartiną Rytų europietį – išsodinti iš lankėmės vynuogynuose, kur degustuodavome vyną ir traukinio. Skubiai išsitraukiau oficialų seminaro kvieti- sūrius, susipažinome su vokiečių vyndarystės tradici- mą, pasirašytą universiteto rektorės, su kvietimu jau šį jomis. Liudvigsburgo pilyje klausydavomės klasikinės vakarą dalyvauti priėmime pas Štutgarto merą. Tituluo- muzikos koncertų, tiesa, ten rinkdavosi tokia rafinuo- tų asmenų raštai su antspaudais ir parašais pareigūnams, ta, išsipusčiusi publika, kad dėl kuklios savo aprangos matyt, padarė įspūdį, nes man maloningai leista kirsti jausdavausi kiek nejaukiai... sieną. Taip pasiekiau Štutgartą, o vėliau ir Liudvigsbur- Kultūros studijų seminaro programa buvo nepapras- gą, kuris tiesiog pribloškė savo grožiu. Kultūros studijų tai intensyvi. Vis dėlto dvi radikalios feministės, viena iš seminaras vyko didingoje barokinėje pilyje, kurią supa Danijos, kita iš Anglijos, nuolatos diskutuodavusios apie išpuoselėtas itališko stiliaus parkas, visi dalyviai – ne tik feminizmo svarbą, po pirmosios studijų savaitės pasirū- profesoriai, bet ir klausytojai – buvo apgyvendinti šalia pino, kad būtų surengti šokiai. Prisijungė ir profesūra, esančiame prabangiame penkių žvaigždučių viešbuty- Iseris su žmona irgi sušoko keletą lėtesnių šokių. je. Man, atvykusiam iš varganos „vagnorinės“ Lietuvos, Seminaro atmosfera, nepaisant gana griežtos vokiš- tvarka, ramybe ir saikinga prabanga tviskantis Liudvigs- kos tvarkos, nebuvo perdėtai oficiali ar slegianti. Vis burgas atrodė pasakiška vieta... dėlto pamiršti, ko čia susirinkome, irgi nebuvo leidžia- Per priėmimą Štutgarto merijoje tarp pusšimčio ma, ypač po to, kai keli seminaro dalyviai išsinuomo- kviestinių svečių išsyk atpažinau Wolfgangą Iserį – tu automobiliu išrūko į Prancūzijos pasienį apžiūrėti aukštą, pasitempusį, vilkintį geru kostiumu... Strasbūro. Kvietė prisijungti ir mane, bet sukliudė tai, Kitą rytą prasidėjo seminaras. Profesoriaus Iserio kad buvau atvykęs su anuomet dar galiojusiu sovie- grupę be manęs pasirinko archeologė iš Varšuvos, bul- tiniu užsienio pasu. Keturis tos išvykos dalyvius išsi- garė, bebaigianti literatūros mokslų doktorantūrą JAV kvietė universiteto rektorė. Kaip būtų pakomentavusi Duke’o universitete, albanė literatūrologė, ką tik gavusi sovietmečio spauda, pokalbis vyko „šiltoje ir draugiš- stipendiją doktorantūros studijoms Jungtinėse Vals- koje atmosferoje“. Daugiau norinčių švaistyti studijoms tijose, ir lenkas, filosofijos doktorantas. Suvokęs, kad skirto laiko neatsirado... galėsiu kasdien klausytis pasaulinio garso akademiko Iserio seminarui apie kultūros išverčiamumą ir tarp- paskaitų vos keleto žmonių draugijoje, pasijutau taip, kultūrinį diskursą turėjome perskaityti anglų literatū- tarsi būčiau tapęs išskirtinio klubo nariu. ros klasiko, eseisto Thomaso Carlyle’o kūrinį „Sartor Rytais rinkdavomės į „mažuosius“ seminarus, ku- Resartus“, žydų filosofo Stefano Rosenzweigo veikalą rie dažniausiai vykdavo parke, po atviru dangumi. Kas „Atpirkimo žvaigždė“, amerikiečių filosofo, estetiko keletą dienų popiet susiburdavome nedidelėje vieš- Stanley’o Cavellio knygą „Stebimas pasaulis“. Apžvelgęs bučio salėje, kur visi mūsų profesoriai: Wolfgangas seminaro medžiagą, Iseris lyg tarp kitko tarė: „Žinote, Iseris, Williamas H. Gassas (ne tik akademikas, bet ir Amerikoje, studentai mėgsta į dėstytojus kreiptis var- garsus amerikiečių rašytojas postmodernistas), Paulas dais.“ Kažkodėl pasijutome nejaukiai. Supratau, kad

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 iškiliam vokiečių akademikui tokie įpročiai ne prie ...Baigiantis vasarai, grįžau į Lietuvą. Nors profeso- širdies ir suskubau patikinti, kad mums, europiečiams, riaus pasiūlymas masino, priimti tokį akademinį iššūkį priimtiniau savo mokytojus vadinti profesoriais... nebuvau pasirengęs. Be kitų dalykų stabdė ir tai, kad Po keleto dienų „seminaristai“ ėmė bruzdėti. Jauni, „didžioji teorija“ (high theory), kalbant akademiniu ambicingi, kritiškai mąstantys žmonės (daugelis jau ap- žargonu, tuomet nebuvo mano siekiamybė. Vis dėlto gynę doktoratus) gana skeptiškai vertino Berklio profe- tiesaus atsakymo kurį laiką vengiau. Dar Liudvigsbur- soriaus Geraldo Vizenoro paskaitas, ypač jo grožinės li- ge Iseris užsiminė, kad galėtų atsiųsti man reikalingos teratūros kūrinį „Lokė“, skaitytą per viešas paskaitas. O akademinės literatūros. Viename iš laiškų parašiau, kad mūsų grupelėje studijuojanti bulgarė (bebaigianti dok- norėčiau turėti jo „Skaitymo aktą“, dar keletą teorinių toratą pas Julią Kristevą, matyt, todėl labai pasitikinti veikalų, tarp jų ir Ivano Illicho knygą „Teksto vynuo- savimi) pareiškė prigriebsianti „tą Iserį“ su visomis jo gyne“. Mano prašymą profesorius patenkino, tiesa, Illi- teorijomis. Pakvipo akademiniu iššūkiu. „Seminaris- cho knygos tiražas buvo jau parduotas. 1995 m. išleistą tės“ apibertas kritiškais klausimais, profesorius ramiai Štutgarto kultūros studijų seminaro paskaitų rinkinį ir grakščiai, retsykiais šypteldamas (regis, puikiai per- „Kultūra ir vaizduotė“ profesorius atsiuntė man su au- pratęs provokaciją) leidosi į intelektualinę ekskursiją tografu ir prierašu „Mūsų susitikimui Štutgarto semi- po literatūros istoriją ir vokiečių filosofiją. Po poros nare 1993-iaisiais atminti“. užsiėmimų karingoji bulgarė pasidavė, o vėliau tapo Vieną iš akademinių tekstų, paskelbtų „Kultūroje aistringa „to Iserio“ šalininkė. ir vaizduotėje“, nutariau išversti į lietuvių kalbą. Tai Per rytinius užsiėmimus profesoriaus žmona Lore buvo nemenkas iššūkis, nes šiame tekste Iseris opera- įsitaisydavo kur nors netoliese su knyga arba mezginiu, vo sudėtingu keleto disciplinų, tarp jų kibernetikos ir o popiet jiedu eidavo pasivaikščioti aplink parko tvenki- bendrosios sistemų teorijos, žodynu. Konsultacijomis, nius. Kartais prie jų prisijungdavo kuris nors iš kolegų, patarimais man pagelbėjo Bronys Savukynas, jis ir iš- kartais Iseris pakviesdavo draugėn ir šių eilučių auto- spausdino Iserio tekstą „Apie išverčiamumą: interpre- rių. Jis gyvai domėjosi Lietuvos nepriklausomybės byla, tacijos kintamieji“ Kultūros baruose. Tai pirmoji Iserio klausinėdavo apie lietuvių kelią laisvės link. Seminarui publikacija, pasirodžiusi lietuvių kalba. Sovietmečiu jo artėjant į pabaigą, profesorius vėl pasiūlė pasivaikščioti. veikalai buvo priskirti „vakarietiškam formalizmui“ ir Ir netrukus dalykiškai pasiteiravo, kokie mano ateities įtraukti į akademinį Index librorum prohibitorum. planai. Paklausė, ar nenorėčiau akademinės karjeros tęs- Žurnalo numerį, kuriame buvo paskelbtas jo teksto ti Vokietijoje, jo universitete. Paaiškino, kad būtų geriau- vertimas, nusiunčiau profesoriui. Gavau laišką su nuo- sia, jei atvykčiau po kelerių metų, jau apgynęs doktoratą. širdžiais komplimentais žurnalo turiniui ir išvaizdai. „Padirbėjęs penketą metų mano asistentu, galėsi rinktis Pasirodo, Iseris įdėmiai perskaitė visų tekstų angliškas bet kurį pasaulio universitetą“, – patikino profesorius. santraukas. Netikėtai atsivėrė anksčiau nė nesapnuota akademinė perspektyva. Apstulbęs tylėjau. Supratęs mano būseną, * * * Iseris neskubino: „Grįžęs rimtai pagalvok apie tai, ką 1996–1997 m. šmėstelėjo viltis profesorių pakviesti kalbėjome“, – pasakė. Pažadėjęs apsvarstyti pasiūlymą, į Lietuvą. Keletą metų iš eilės kartu su literatūrologu pasiteiravau, ar profesorius nenorėtų kada nors apsilan- Rimantu Skeiviu ir lituanistu Ramūnu Korsaku, baigu- kyti Lietuvoje. Atsakė, kad Baltijos šalys, ypač Lietuva, siu stažuotę Ilinojaus universitete, dalyvavau Šiaurės pirmoji pradėjusi ardyti Sovietų Sąjungą, jį labai trau- ir Baltijos šalių literatūros kritikų konferencijose. Ko- kia. Jei susiklostytų palankios aplinkybės, po viešnagės legos skandinavai vieną iš susitikimų pasiūlė surengti Lietuvoje norėtų pasiekti Karaliaučių, kad aplankytų Lietuvoje. Pagalvojau, kad tai būtų puiki proga plenari- Immanuelio Kanto kapą... niu pranešėju pakviesti Wolfgangą Iserį. Lietuvos uni-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 75 versitetai lėšų kviesti profesoriams tuo metu, žinoma, 1995 kovo 8 neturėjo, bet jau veikė Atviros Lietuvos fondas, kurio valdybos pirmininku neseniai buvo tapęs tam tikruo- Brangus Almantai, se sluoksniuose žinomas literatūrologas. Tad per vie- ną ALF’o finansuotų knygų pristatymą neformalioje ačiū tau už malonų laišką, rašytą sausio 7-ąją, ne per se- aplinkoje naująjį pirmininką pasiteiravau, ar fondas niausiai man persiuntė jį laikinuoju amerikietišku adre- remtų tokį renginį. Atsakymas apstulbino. „Susikviesi su. Atsiprašau už pavėluotą atsakymą. čia visokius savo draugus...“ – priekaištingai numykė Man buvo liūdna išgirsti apie įvairias ligas, užklupu- literatūrologas. Nesupratau, ar jis mano, kad žmonės, siais tave po to, kai paskutinį kartą matėmės Štutgarto sutikti konferencijose, automatiškai tampa „draugais“, seminare. Nuoširdžiai tikiuosi, kad būsi atsigavęs, kai šis ar kad į mokslo renginius, vykstančius Lietuvoje, rei- laiškas tave pasieks. Linkiu tau kuo puikiausios sveikatos kėtų kviesti išimtinai „priešus“? Tačiau aiškiai supratau ir kad visi tavo sumanymai dabar išsipildytų. kitką – pirmininkas idėją palaidojo, jos nė nesvarstęs, Žinoma, aš atsiųsiu tau savo knygą „Skaitymo aktas“, kai taigi teikti paraišką fondui buvo beprasmiška. sugrįšiu į Vokietiją balandžio viduryje, ir keletą veikalų, ku- Wolfgango Iserio knyga „Fiktyvumas ir įsivaizda- rių tau gali prireikti taviesiems užsiėmimams. Atsiųsk man vimas“ 2002 m. išleista lietuviškai. Deja, kaip prisipa- trumpą sąrašą knygų, kurias minėjai laiške mano vokiš- žino knygos vertėjas, savo neįveiktiems uždaviniams kuoju adresu. Viliuosi, kad sugebėsiu gauti jas Vokietijoje. komentuoti paskyręs ištisą Šiaurės Atėnų puslapį, Taip pat norėčiau padėkoti už esė rinkinį, pavadintą vertimas nebuvo sėkmingas. Pastaruoju metu Iserio „Lithuanian Shift“. Kol kas užmečiau žvilgsnį tik į ke- veikalai pagaliau sulaukė ir Lietuvos literatūrologų lias iš jų, bet įžvalgos apie Sovietų dominuojamų Baltijos dėmesio, yra aptarti ir pristatyti leidiniuose „XX am- kraštų erstwhile kultūrą man pasirodė labai skvarbios. žiaus literatūros teorija: chrestomatija aukštųjų moky- Nenumatytos problemos, išnirusios po to, kai buvo at- klų studentams“ (2011), „XX amžiaus literatūros teo- gauta nepriklausomybė, man regis, ypač gerai atsklei- rija: konceptualioji kritika“ (2010). Aušros Jurgutienės džia situaciją, apie kurią žmonės Vakaruose žino labai monografijoje, aptariančioje literatūros hermeneuti- mažai. Ypač patiko tavo esė apie tai, ką vadini šiaurės ką, irgi pristatoma Iserio koncepcija. Deja, kaip Algis atėniečiais, ir su jais susijusią naująją pagonybę. Kalėda prieš keliolika metų, taip ir Aušra Jurgutienė šio mokslininko veikalus priskiria literatūros recep- Linkėdamas tau visko, kas geriausia savo ir žmonos cijos teorijai, nors profesorius ne kartą yra pabrėžęs, vardu kad plėtoja „literatūros atsako“ (Wirkungstheorie) teo- riją, o ne „recepcijos estetiką“ (Rezeptionstheorie).* Šis Nuoširdžiai tavo skirtumas nėra elementarių niuansų reikalas. Apmau- du, kad profesoriaus veikalai Lietuvoje taip netiksliai W. Iser interpretuojami jau ne pirmą dešimtmetį. Pridedu keletą Iserio laiškų buvusiam jo seminaro 1995 rugpjūčio 8 klausytojui (ko gero, vieninteliam lietuviui, su kuriuo profesorius yra ilgiau bendravęs). Tikiuosi, ši kukli Brangus Almantai, publikacija skaitytojams atvers lietuvišką šio iškilaus mokslininko interesų „dėmenį“. ačiū tau už malonų liepos 2 dienos laišką, kurį gavau grį- žęs į Konstancą. Nors trumpą akimirką buvau čia ir ba-

* Plačiau žr. Wolfgango Iserio knygos The Act of Reading, Baltimore and landžio viduryje, bet man teko daugiau ar mažiau pasku- London: Johns Hopkins University Press, 1978, pratarmę. bomis vykti į Bazelį, Šveicariją, kur dėsčiau visą vasarą.

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Atskirame voke išsiųsiu tau ir „Skaitymo aktą“, ir Štutgarto seminaro leidinį, kuriame įdėtos tuo laikotarpiu mano skaitytos paskaitos. Kai knygos tave pasieks, pranešk man, kad jas gavai. Kartais knygų siuntiniai į Rytų Europos šalis pasimeta. Dėl kitų knygų, kurias įtraukei į sąrašą, bijau, tau teks tru- putį palūkėti, galėsiu jas nupirkti tik Jungtinėse Valstijose. Nėra prasmės užsakyti jų iš čia, nes bus uždėtas importo mokestis. 1996-ųjų pradžioje vėl būsiu Kalifornijoje ir ten pasirūpinsiu išpildyti tavo prašymą. Likusią metų dalį būsiu namuose, tęsiu su vertimo teorija susijusį savo projektą, kurio pirmasis žingsnis buvo mano pas- kaita „Apie išverčiamumą“.

Gerai laikykis! Linkėdamas puikios vasaros,

Širdingai tavo

(Wolfgang Iser)

1995 rugsėjo 26

Brangus Almantai, labai ačiū tau už tavo malonų rugsėjo 12 dienos laišką ir už nuostabią dovaną – kad atsiuntei man savo tėvo knygą apie Lietuvos istoriją. Ši dovana ypač maloni todėl, kad ji leidžia man daugiau sužinoti apie savo šalį, su kuria visada norėjau geriau susipažinti. Jei norėtum į lietuvių kalbą išversti mano esė „Apie išver- čiamumą“, imkis verčiau išplėstinio jos varianto, kurį rasi pridėtą prie laiško. Veikiausiai tam tikslui, kurį nusakei savo laiške, labiau tiks išbaigtos esė, o ne sutrumpinto jos varianto, kurį turi, vertimas. Kai kurie esminiai klausimai taps aiškes- ni. Kadangi pats kontroliuoju autorines teises, nereikia rūpin- tis jokiu leidimu vertimui.

Dar kartą dėkodamas už tavo dovaną ir norą išversti kai ką iš mano raštų į lietuvių kalbą

lieku širdingai tavo

W. Iser

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 77 Laikai ir žmonės

Kęstutis Skrupskelis

Kazys Grinius – politikas iš reikalo, gydytojas iš pašaukimo

rezidento postas vainikuotų bet kokio politi- Abu biografai paskelbė tą pačią Griniaus rašinių Pko karjerą, tačiau Kazys Grinius buvo neeilinis bibliografiją, parengtą Zitos Medišauskienės. Suži- politikas. Štai 1926 m birželio 8 d. naujasis Seimas nome, kad į knygas įtraukta tik dalis „itin gausios išrinko jį prezidentu, o birželio 26 d. Kaune jis daly- K. Griniaus publicistikos […] visai atsisakyta medi- vavo Draugijos kovai su tuberkuliozu skyrių atstovų cininių straipsnių“. 3 Sprendimas suprantamas: su- suvažiavime, bet ne kaip garbės svečias, o kaip savo medžioti begalę – kokius du šimtus – slapyvardžiais pareigas toliau einantis laikinosios centro valdybos pasirašytų ir visai nepasirašytų gabaliukų yra milži- pirmininkas. Pristatė draugijos veiklos planą ir są- niškas darbas, mažai teišryškinantis Griniaus kaip matą. Beje, renkant naują centro valdybą, jis laimėjo visuomenininko ir politiko veiklą. Kita vertus, jo vos vienu balsu – 16 už, 15 prieš.1 Sunku įsivaizduoti rašiniuose, skirtuose medicinai populiarinti, ypač prezidentą Smetoną be frako, be uniformuotų paly- ryškiai atsiskleidžia savita jo asmenybė. dovų, dar sunkiau – svarstantį, kaip efektyviau pa- Jei vartotume terminą, kuriuo piktnaudžiavo so- skirstyti kuklų, vos 8 000 Lt draugijos iždą. vietų propaganda, Grinius buvo liaudies sūnus. To Jau parašytos dvi Griniaus biografijos – Alfon- negalima pasakyti apie daugelį kitų kaime augusių sas Eidintas (1993) ir Gediminas Ilgūnas (2000) inteligentų, nes, einant mokslus ir gyvenant mieste, pristato jį kaip atgimimo veikėją, kairiųjų pažiūrų liaudiškumas dažniausiai išsitrina, juo labiau kad są- visuomenininką, politiką. Tačiau abu autoriai tik moningai siekiama nuslėpti visus kilmės iš prasčiokų prabėgomis pamini tai, kuo Grinius rūpinosi nuola- pėdsakus. Jeigu akcentuotume ne kilmę, bet galvo- tos, – mokslinės medicinos populiarinimą ir tautos seną ir manieras, dauguma komunistų vadų nebu- sveikatą. 1912 m. Grinius rašė: „Sveiki vaikai yra ne vo liaudies sūnūs, sociologiškai žvelgiant, jie užaugo vien tėvų, bet visos tautos turtas.“2 Manau, tai nuoro- kaip buržujai. O Grinius daug ką iš kaime praleistos da į pagrindinį jo gyvenimo darbą: politikas jis buvo jaunystės išsaugojo iki pat mirties. Jis turėjo nuosta- iš reikalo, o gydytojas – iš pašaukimo. bią atmintį: norintiems sužinoti, kaip kaimo virtuvė-

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 se po gaspadinių kojomis maišydavosi ėriukai, vai- kalai pas mus yra labai užmiršti.“ Taigi skurstame, kai, vištos, kiek sienomis laipiodavo tarakonų, arba nes nesuprantame švaros, tyro oro, švaraus vandens ketinantiems išmokti skaldyti balanas, iš avių lajaus ir apskritai higienos reikšmės. Tai itin atsiliepia kū- pasigaminti žvakių, užteks perskaityti jo atsimini- dikių mirtingumui, kuris, atsižvelgus į pažangesnius mus, paskelbtus 1926 m.4 Vėliau išeivijoje jis rašė kraštus, galėtų būti perpus mažesnis.6 Panašias sąsa- nesiremdamas nei dienoraščiais, nei dokumentais, jas tarp žmonių sveikatos ir tautos gerovės pačioje nes viskas liko okupuotoje Lietuvoje. Nepaisant to, nepriklausomybės pradžioje įžvelgė ir Griniaus re- atsiminimai kupini vardų, datų, smulkiai aprašytų daguojamoje Sveikatoje išdėstė gydytojas Danielius įvykių. Medicininiuose rašiniuose apstu liudijimų, Alseika: „Tik sveikas žmogus tegali būti laimingas, tik kaip kaime sirgta, kaip gydyta. Jo išsaugotas kaimiš- sveika tauta tegali sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad kas žodynas turėtų būti aukso kasykla kalbos istori- lengva būtų eiti į gerą arba laimingą ateitį.“7 kams. Suprasdamas, kad tuos raštus skaitys menko Pasak Griniaus, būtina sveikos tautos sąlyga yra išsilavinimo žmonės, jis liaudiškai aiškino ne vien žindančios motinos: „Tos tautos pralenks kitas, ku- medicinos laimėjimus, bet ir mokslo teorijas. Neat- riose bus daugiau motinų, savo krūtimis maitinančių rodo, kad į paprastus žmones būtų žiūrėjęs iš aukšto: kūdikius.“ Esu skaitęs ne vieną prigimtinių teisių ką galvojo, tą ir parašė, be menkiausios užuominos, sąrašą, bet, kiek žinau, tik vienas Grinius įtraukia esą kaimiečiams geriau nė nereikia. Manau, teisin- vaiko teisę į motinos pieną: „Motinos pienas yra kū- gas Albino Rimkos teiginys, kad Grinius „nesidro- dikio savastis ir niekas neturi teisės jos atimti.“ Žin- vi draugauti ir viešai rodytis su paprastais sodžiaus dyti yra patriotinė motinų pareiga. Jo argumentas žmonėmis kaip lygus su lygiais“. 5 pakankamai logiškas: tautos gerovė priklauso nuo Kyla pagunda jo raštus cituoti ištisai, nes daug žmonių darbingumo, darbingumas – nuo sveikatos, kas čia skamba tarytum smagus anekdotas. Bet prieš sveikata – nuo ugdymo, o ugdymas – nuo to, kaip šimtą metų kitaip šviesti krašto žmonių nė nebuvo maitinami kūdikiai. Jis įsitikinęs, kad žindomi nau- įmanoma. Reikėtų pridurti, kad juokas čia nepiktas, jagimiai auga sveikesni, ir daro išvadą: „Dėl to kie- niekas nėra išjuokiamas, menkinamas. Stačiai links- kvieno patrioto yra reikalas tarp kita ko neužmiršti, ma įsivaizduoti save, technologijų išlepintą mies- kad iš mūsų kūdikių nebūtų atimamas natūralinis jų tietį, atsidūrusį sename kaime. Tai padeda suvokti, maistas.“ Į Lietuvą iš Europos skverbiasi mada krū- kokį ilgą kelią lietuvių inteligentijai teko įveikti nuo timi nepenėti: „Tai liūdni mūsų tautai reiškiniai. To- Griniaus jaunystės iki mūsų laikų. Pavyzdžiui, tarp kias motinas galima išvadinti nukrypėlėmis, išdykė- Amerikos ano meto ir dabartinės inteligentijos skir- lėmis.“ Reikia jas gėdinti: „Čionai darosi plati dirva tumas yra gerokai mažesnis. patriotams, kunigams, gydytojams ir šiaip susipratu- Laikui bėgant, Grinius įsitikino, kad esama glau- siems žmonėms.“8 daus ryšio tarp žmonių sveikatos ir krašto gerovės. Tikėtina, kad rašinyje „Krūčių įdegimas“ slepiasi Citavau jo teiginį, kad sveiki vaikai yra didelis tau- ir tautininkų režimo kritika, nes šį straipsnį Grinius tos turtas. O štai jo spėlionės, kodėl lietuviai skursta: rašė, praėjus vos metams po perversmo. Politinę „Daug randama priežasčių, kodėl mums namie duonos interpretaciją siūlo ilgoka pastraipa apie didelį pa- nepritenka. Verčiama bėda ant tingumo, tamsumo, ne- taikūną Damoklą, kuris, galų gale pastebėjęs virš jo rangumo, blogo valdymo sutvarkymo, ant žemės refor- galvos kabantį kardą, suprato: „Ant diktatorių galvos mos ir dar ant ko kita. Bet maža kam ateina galvon tai, visada aštrus kalavijas kabo.“ Mintis tokia: žindan- kad mes esame neturtingi, nedarbštūs ir nedarbingi dėl čios motinos, kaip tas Damoklas, nesupranta, kokie to bent ne iš mažos dalies, kad esame per daug liguisti, pavojai jų tyko – jas supa aibė nematomų mikrobų, jog per dažnai ir per ilgai sergame, jog sveikatos rei- tik ir laukiančių progos į kūną įsiskverbti ir užkrės-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 79 ti. Žinoma, pasakyti tą patį buvo galima ir daug pa- nedidelė buvo. Nei dvarininkai, nei valdininkai, dau- prasčiau. giausiai svetimos (lenkų, rusų, vokiečių, žydų) kul- Sąsajas tarp sveikatos ir gerovės Grinius mėgo iš- tūros žmonės, atskirti nuo liaudies, nedaug tegalėjo reikšti skaičiais, apskaičiuodamas, kiek kokia liga ar suteikti jai ir medicinos žinių.“11 Jis prisimena caro žalingas paprotys kainuoja. Pasirodo, lietuviai per- laikus, kai, epidemijai kilus, atvažiavęs pareigūnas sivalgo, ir tai, jo apskaičiavimu, per metus kraštui „žmonėms nesuprantama kalba“ mokydavo, ką reikia padaro 125 milijonus rublių nereikalingų išlaidų, daryti.12 Griniaus rašiniuose, skirtuose medicinos taigi persivalgymas pirmiausia „atsiliepia į kišenių“. žinioms populiarinti, akivaizdi instrumentinė lietu- Laimingesni „mūsų žydeliai“, mažiau valgantys, bet vių kalbos vertė: siekiant kelti plačiųjų masių gerovę, tokie pat darbingi: „Ar jie yra atsinešę iš karštos Pa- būtina informaciją skleisti joms suprantama kalba. lestinos mažesnių skilvių, ar brangus košerio valgis Visur daug naujovių plečiasi horizontaliai, infor- privertė per ilgus amžius jų skilvius susitraukti?“9 macija teka žmonių kasdieninių socialinių ryšių kana- Pastaba apie skilvių susitraukimą, beje, yra užuomi- lais, o didelė lietuvių dalis bendraudavo tik su tokiais na į evoliucijos teoriją, kuri šiuo atveju suprantama kaip jie patys, apie mediciną, švarą, higieną tiek pat labai paviršutiniškai. Lengva ir neteisingai suprasti mažai nusimanančiais. Iki savos valstybės sukūrimo pastabą apie žydus, nors pats Grinius dažnai laiko žmonių, informuotų apie naująją mediciną ir mokan- juos sektinais pavyzdžiais, iš kurių turėtume moky- čių lietuviškai, buvo labai nedaug. Retam lietuviui pa- tis švaros ir sveikos gyvensenos. Pavyzdžiui, aiškina, sitaikydavo proga su žinovais išsiaiškinti ar atsitikti- kodėl Rusijos imperijoje pagal statistiką Lietuvos nai kokią naujieną nugirsti. Juo labiau kad dėl menko gyventojai radosi tarp blaiviausių: „Bet čia turbūt išsilavinimo daug ko suprasti jie net nebūtų įstengę. parodydavo mus geresnėj šviesoj, negu verti buvom. Taigi trūko ne vien švietėjų, bet ir žmonių, gebančių Mat mes turėjome apie 14% žydų, kurie yra labai gaunamą informaciją suprasti, ja pasinaudoti. Grinius blaivūs žmonės ir maža monopolinės gerdavo.“ O rašo daugiau tikėjęsis iš kunigų, nes jie turi progų su antai okupantai vokiečiai, save laikantys aukštesnės žmonėmis bendrauti, bet ir šie jį nuvylė, nes platesnės kultūros atstovais, „gyvuliškai maukdavo tą pačią švietėjiškos veiklos retas kuris ėmėsi. mūsų naminę degtinę“. 10 Liaudies medicinos Grinius nemenkino, kartu 1937 m. sausio 11 d. kalbėdamasis su XX amžiaus pripažino, kad apie ligas ir jų gydymą žmonės pasa- korespondentu, Grinius pabrėžė, kad investicijos į koja daug nebūtų dalykų. Pavyzdžiui, aiškino: „Nei sveikatos sistemą tikrai atsiperka. Lietuvoje per me- iš dantų gedimo, nei iš karščio, nei iš rujojimo šunes tus būtų galima išgelbėti kokius 5 000 gyvybių, metinį nepasiunta – tai tik pasakos.“13 Šundaktarystę skyrė mirtingumą sumažinant nuo 35 000 iki 30 000. O kitų nuo liaudies medicinos: šundaktariai yra apgavikai, kraštų apskaičiavimai rodo, kad „įdėtas kapitalas ko- jų tikslas – pelnas. Plačiau aptaręs, kodėl homeopa- vai su ligomis kelis kartus net apsimoka“. Beje, jis pa- tinis gydymas neduoda naudos, pabrėžė, kad home- brėžia, kad lietuvių kūdikių mirtingumas yra kokius opatija „yra tinklas neišmanėlių skatikams gaudy- tris, keturis kartus didesnis negu Lietuvos žydų. ti“. 14 Gana moderniai aiškino, kodėl šundaktariams Daug sveikatos negerovių kyla todėl, kad moks- sekasi, kodėl atrodo, kad jie tikrai išgydo: „Bepig linės medicinos žinios retai ką pasiekia: žmonės liga išgydyt, kai jos nėra.“ Pavyzdžiui, įkandus pa- paprasčiausiai nemoka švariai ir sveikai gyventi, siutusiam šuniui, suserga gal tik pusė žmonių, bet, lietuvių galvoseną labai menkai paveikusi mokslinė kadangi liaudis to nežino, visi mano, esą „tam tikri medicina. Kalčiausi čia kalbiniai, tautiniai, klasiniai nuo pasiutimo nužadėtojai […] ką tai šnabždėdami barjerai, inteligentiją izoliavę nuo lietuvių valstiečių: ligą nuveja“. Galima pridurti, kad nuo daugelio ligų „Mūsų inteligentijos įtaka į liaudies higienos žinyną žmonės pasveiksta, nesvarbu, ar gydomi, ar negy-

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 domi, ar pasikviečia gydytoją, ar šundaktarį, tik „Reikia užvesti tokis papratimas, kad kas rytas nuogas paskutinioji niekada nei pati išgyja, nei pasiduoda vaikas nupilti kambario vandeniu, nervai sustiprės ir gydytojų ar šundaktarių pastangoms. onanizmui atsispirs.“18 Teisybės dėlei reikia pasakyti, Liaudies mediciną Grinius vertina atlaidžiai: „Ne- kad panašius patarimus apie valios grūdinimą šaltu galima sakyt, kad liaudies prietarai visada sveikatai vandeniu dosniai dalijo ir Amerikos to meto dorovės būtų absoliučiai blogi. Kai kurie jų net daro žymios puoselėtojai. Vėliau Grinius šia tema rašė blaiviau, naudos žmonių sveikatos užlaikymui.“ Jis netgi siūlo bent jau savo redaguojamuose leidiniuose. reabilituoti žodį prietaras, nes tas „žodis dabar yra XIX a. mokslo pažanga neatsiejama nuo biologijos kiek sukompromituotas“. O kilęs jis iš veiksmažodžio mokslų: intensyviai tyrinėtos smegenų ir nervų sis- pritirti: „Tai būtų prityrimo išvados, padarytos iš temos funkcijos, buvo sukurtos teorijos apie jų vei- ilgų metų pastebėjimų.“ Pavyzdžiui, lietuvių papro- kimą, bendrais bruožais išsilaikusios iki mūsų laikų. tys prie šaltinių statyti kryžius: „Juk tai tikriausias Atrasta, kad žmonių kūnuose gyvena daugybė nema- esamomis aplinkybėmis apsaugojimas vandens nuo tomų gyvių, naudingų ir kenksmingų, sužinota, kad užteršimo: niekam neateis galvon prie kryžiaus […] saulė ne vien šildo ir šviečia, ji siunčia įvairiausius dasileist kokio nešvarumo.“15 spindulius, tiek gydančius, tiek žalingus. Biologijos Kita vertus, jis nevengia ir kritiško žodžio. Pavyz- mokslų pažanga labai paveikė gydymo meną – moks- džiui, dėl mirusiojo nuo užkrečiamos (limpamos – linė medicina yra vienas didžiausių XIX a. vaisių. to meto kalba) ligos šermenų perspėja: „Jei atsitai- Seniau buvo sunku žolelių prisirinkusią kaimo ži- ko nuo skarlatinos kam pasimirti, tai nekelkite tokių niuonę atskirti nuo tikro gydytojo, nes jie abu rėmėsi skaitlingų šermenų, nesilankykite visomis gaujomis tradicija ir savo patirtimi. Senesniais laikais tiek liau- numirusio kambaryje, negerkite ir nevalgykite te- dies mediciną, tiek gydytojų praktiką lėmė patirtis ir nai.“16 Daug žalos padaro Lietuvos kaimuose papli- spėlionės, nors kartais jos ir pasirodydavo teisingos. tęs kūdikių vystymas, kai šie apvyniojami tiek, kad Naujaisiais laikais svarbesnės tapo ne tradicijos ir as- negalėtų pajudėti. Motinos teisinasi, esą nesuvystyti meniški gydytojų stebėjimai, bet tyrinėjimai, ieškant kūdikiai išaugtų kreivomis kojomis, jiems išsiveržtų ligos priežasčių ir būdų, kaip ją išgydyti. „bambutė“, jie nagais akis išsidraskytų. Visa tai ne- Griniui svarbiausia, kad ir paprasti žmonės Lie- tiesa: standus vystymas neleidžia kraujui tekėti, su- tuvoje galėtų džiaugtis mokslinės medicinos laimė- spaudžia pilvą ir krūtinę, vaikas šunta nuo šlapimo jimais. Tuo tikslu jis ne tik populiarino žinias apie ir prakaito.17 Apskritai Grinius negaili karčių žodžių higieną, apie ligas, bet ir aiškino medicinos teorijas, lietuvėms motinoms, kurios, palyginti su žydėmis, dažnai darydamas tai gąsdinamai spalvingai, kaip vaikais nesirūpina, nes rūpintis jais nemoka. ir pridera liaudies vaikui. Pavyzdžiui, rašė: „Aplink Nedaug ką galima prikišti patarimams, kad reikia mus, visuose daiktuose knibždėte knibžda milijonai valytis dantis, praustis su muilu, gyventi higieniškai, neįžiūrimų gyvūnėlių, mikrobų, kurie tik laukia, kad tinkamai prižiūrėti kūdikius. Bet kartais ir jam svei- per kokį odos įdrėskimą įlįstų į mūsų kūną ir tarpintų ką protą užtemdo gilūs prietarai. Antai jis mano, kad į jį pūlius.“ Ne vieną turėjo priblokšti žinia, kad žmo- onanizmas kenkia sveikatai, nors, pasak jo, ir ne tiek, nes supa tuntai nematomų gyvių: pratusiems tenkin- kaip dažnai gąsdinama. Su šiuo nesveiku įpročiu rei- tis kasdieniniu stebėjimu, sunkoka suvirškinti tokią kia kovoti. O svarbiausia – stengtis neleisti to pra- mintį. Taip Lietuvos kaime ėmė sklisti žinia apie dėti. Kokiomis priemonėmis? Kartais mažiems vai- Pasteuro atradimą, kad daugelį ligų sukelia aplin- kams gelbsti toks būdas: „atsinešus dideles žirkles ir koje tūnančios bakterijos. Grinius nepamiršo infor- peilį ir pagąsdinus, jogei bus operacija, jei taip darys“. muoti ir apie imunitetą: menko įdrėskimo pakanka, Giliau XIX a. galvosenoje įsitvirtinęs toks receptas: „kad pro tokius vartus prilįstų tų streptokokų. Kūnas,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 81 gavęs tokių svečių, nepasilieka ramus. Jis ima su jais tai užkenkti.“ Šie žodžiai adresuoti kitam mokslo kariauti: sukviečia ton vieton daugybę taip vadinamų populiarintojui – kunigui Jonui Balvočiui (1842– baltųjų kraujo rutulėlių arba kitaip leukocitų. Šie kaip 1925), kuris J. Geručio slapyvardžiu 1907 m. išleido kareiviai puola streptokokus.“ O nuo lavonų sklinda vokiškos knygos „Sveikata“ vertimą. Ten aiškinama, nuodai, kuriuos kraujas išnešioja po visą kūną. To- esą nuo rauplių skiepytis pavojinga, nes skiepai tėra dėl būtina laikytis švaros, ypač gimdyvėms, „idant tų sifilio nuodai. Grinius taip atpasakojo tos knygos streptokokų į krūtį neįeitų“. turinį: skiepus išradęs anglas „sodžiaus barzdasku- Panašiai spalvingai jis aiškina seksualinių funk- tys“, kurio „merga“ turėjusi sifilį ir „jais užkrėtė savo cijų fiziologiją: „Vyriškoji sėkla dirbasi tam tikruose pono karvę, o ponas pavertė juos į skiepus žmonėms“. įtaisuose – kiaušuose. Iš čionai gana ilgais takais gali Tačiau Gerutis turėtų žinoti, kad sifilis „nei kokiu ji prieiti prie moteriškės gumbo, o iš čia prie moteriš- būdu karvių negali užkrėsti“. Nors iš tikrųjų atsiran- ko kiaušelio.“ O „pakliuvę į moteriškės lyties įtaisas“ da gydytojų, kurie įspėja nesiskiepyti, „reikia žinoti, spermatozoidai, prasigręžę „kiaušelio apvalką“, „pa- kad tarp daugumo ir daktarų atsiranda visokių. Kam daro tikrą revoliuciją“. 19 jie kartais niekus rašo, kas juos tesupaisys. Kantri po- Kitu atveju aiškindamas, kad epilepsija veikiau- piera viską pakelia, o lengvatikiai Geručiai tuos nie- siai yra paveldima, jis nenusigąsta materialistinės kus toliau platina.“22 žmogaus sampratos ir plėtoja psichologiją be sielos: Bet kaip paprastam žmogui atskirti, kas niekus „Nuomarius prasideda nuo negero galvos smegenų rašo, – ar pats Grinius, ar kunigo minimi gydytojai? veikimo, nes smegenyse yra žmogaus protas, atmintis, Atsakymas paprastas: kuo žmonės bus šviesesni, tuo susipratimas, ko nuomariui užėjus žmogus nustoja. geriau jie susigaudys. Todėl reikia skleisti ne vien ži- Taipgi smegenyse randasi ir tampymo įtaisos vidu- nias, bet ir aiškinti teorijas, tada visi supras mokslų rys.“20 Beje, „tampymo įtaisos“ – tai į mokslinį žody- galimybes, jų ribas. ną, deja, nepatekęs pavadinimas tos smegenų dalies, Gal dažniausiai Griniaus kartojama mintis tokia: kuri valdo motorines organizmo funkcijas. mūsų tyko begalės nematomų gyvių, nuo kurių apsi- Taigi juoką keliančių teiginių netrūksta, tačiau reikia ginti galima, stropiai užlaikant švarą. 1915 m. vasarą atsiminti, kokia sunki buvo Griniaus užduotis, – jokio jis aiškino, kaip po karo reikėtų atstatyti sugriautus mokslo neragavusiems kaimiečiams suprantamai trobesius: „Sveikas gyvenamas butas turi būti sausas, pristatyti naujausius biologijos mokslų atradimus. šviesus, lengvai išvėdinamas, šiltas, neankštas, tyras.“ Žmonėms, niekada nemačiusiems mikroskopo, sun- O senieji trobesiai buvo ligų židiniai. Štai kaimo vir- ku aiškinti apie nematomus mikrobus, streptokokus, tuvė: „Molinė asla, kampe statinė su pelais, kitame spermatozoidus… Grinius bando sąžiningai juos kampe taip vadinamas „myžupis“, t. y. pažliugusi, pa- informuoti, pridurdamas, kad mokslai daug ko irgi mazgomis kasdien laistoma vieta. […] Virtuvėje turi nesupranta. Štai ką jis rašo apie staigų reumatizmą: prieigą vištos, antys, paršiukai, ėriukai, kartais ir ver- „Tikros tos ligos priežasties arba sėklos dar nesurado. šiukas. […] virtuvė, kur gamina svarbiausius mums Bet aišku, kad čionai užteršią kraują kokie tai nuodai. dalykus, turėtų būt švariausia bute vieta.“ Apie mi- Tai gali būti […] mažytėliai gyvūnėliai, mikrobais va- krobus nusimanančiam skaitytojui iškart prieš akis dinami, arba tų mikrobų nuodai.“21 iškyla šiurpinantys virtuvėje tykančių nematomų Švietėjiškas jo darbas liudija gilią pagarbą papras- priešų vaizdai, nors pats Grinius mikrobų čia nemini. tam žmogui – beraščius reikia apšviesti, kad jie ge- Rašinys ypač įdomus tuo, kad smulkiai pasakojama, bėtų tvarkytis savarankiškai. Grinius piktinosi tais, kaip kaime statyta ir kaip, atsigaunant po karo, rei- kurie žmones klaidina: „Be reikalo, kunigėli, platini kėtų statyti. Jis supranta, kad moderni statyba – di- tarp žmonių tokias žinias, kurios gali artimo sveika- deli, dvigubi langai, izoliacija nuo drėgmės, medinės

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 grindys – labai brangi. Bet ir čia yra išeitis – reikia bar daug labiau priklauso nuo valstybės veiklos negu steigti draugijas, kurios teiktų ilgalaikes paskolas. ankstesniais laikais. Manau, tautinių valstybių iškilimą Grinius numato dar baisesnių karo pasekmių – tai galima suprasti, tiktai atsižvelgus į modernios valsty- pūvantys lavonai. Priminęs apie mikrobus, smulkiai bės pobūdį. Tačiau tai pernelyg plati tema, kad tinka- išaiškinęs, kaip reikia negyvėlius dezinfekuoti ir lai- mai ją išplėtotume be parengiamųjų darbų. doti, pabrėžęs, kad to imtis turi vyresnybė, primena: „Bet ir patiems gyventojams privalu savo švarumu rū- pintis, nes ne visuomet susilauksi laiku patarimo iš ša- 1 Metinio susirinkimo protokolas, Kova su džiova, 1926 m. rugsėjo mėn., lies.“23 Tai bene pagrindinė švietėjiškos Griniaus vei- nr. 1, p. 14–34. klos mintis – patys žmonės turi mokytis ir tvarkytis. 2 Kazys Grinius, Apie šeimynos laimę, Sveikata, 1912 m. kovas, nr. 2. Nuo anų laikų mus skiria didžiulė tiek medicinos, 3 Alfonsas Eidintas, Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas, tiek tautos pažanga. Bet prisiminkime, kad Grinius, Vilnius: Mintis, 1993, p. 200; Gediminas Ilgūnas, Kazys Grinius, Vilnius: populiarindamas modernią mediciną, turėjo derintis Pradai, 2000. ne prie išprususių miestiečių, o prie mažaraščių kai- 4 Kazys Grinius, Atsiminimai, Varpas, 1926 m. (jubiliejinis numeris), p. 64–145. mo žmonių. Jis puikiai suprato, kad lietuviai impe- Kelias spalvingesnes pastraipas cituoja ir Eidintas, p. 11–12. rijos užkampyje skurdo ne vien dėl diskriminacinės 5 Albinas Rimka, Iš netolimos praeities atsiminimų, Varpas, 1926 m. caro politikos, bet ir dėl to, kad įvairūs luominiai, (jubiliejinis numeris), p. 212–214. tautiniai barjerai trukdė šviesuomenei bendrauti su 6 Kazys Grinius, Apie jaunosios kartos sveikatos globojimą ir apie ligonines, liaudimi. Lietuviškai nemokantys, lenkuojantys aris- Sveikata, 1927 m. vasaris–kovas, nr. 2–3. 1927 m. mirė apie 10 000 kūdikių. tokratai, valdininkai ir mokytojai rusai, miestiečiai 7 Danielius Alseika, Sveikatos reikalai Lietuvoje, Sveikata, 1918 m. gruo- žydai nesugebėjo, gal ir nesistengė plačiau paskleisti džio 25 d., nr. 1. modernaus mokslo žinių, kurios yra būtina sąlyga 8 Kazys Grinius, Krūčių įdegimas, Sveikata, 1927 m. gruodis, nr. 6. užtikrinti tautos gerovei. Pabrėžiu: čia kalta ne vien 9 Kazys Grinius, Apie valgymą, Sveikata, 1920 m. kovas–balandis, nr. 2. pikta valia ar nevykusi imperinė politika, dar kal- 10 Kazys Grinius, Apie naminius bravorėlius ir apie naminį šnapsą, Sveika- tesnė pati socialinė situacija, neleidusi, kad svetima, ta, 1920 m. kovas–balandis, nr. 2. dažnai lietuviškai nemokanti šviesuomenė bendrau- 11 Kazys Grinius, Medicinos ir higienos žinių populiarizacija lietuvių tarpe, tų su krašto žmonėms. Tokiame socialiniame fone Medicina, 1922 m. gegužė, nr. 5, p. 241–246. iškyla savos, nepriklausomos valstybės būtinybė. 12 Kazys Grinius, Atsiminimai ir mintys, Tübingen, 1947, p. 92. Esame pratę pabrėžti politines savo valstybės išta- 13 Kazys Grinius, Pasiutimas, Sveikata, 1910 m. rugsėjis, nr. 9. kas, pavyzdžiui, pasipriešinimą spaudos draudimui, 14 Kazys Grinius, Apie homeopatiją, Sveikata, 1912 m. rugsėjis, nr. 9. visi esame girdėję ir apie didingą Lietuvos praeitį, Žal- 15 Kazys Grinius, Medicinos ir higienos žinių populiarizacija lietuvių girio pergalę, ir t. t. Griniaus veikla išryškina kitą, ma- tarpe, op. cit. nau, svarbesnį – būtent socialinį aspektą: nepriklau- 16 Kazys Grinius, Skarlatina, Sveikata, 1909 m. spalis, nr. 4. soma Lietuva buvo ne romantikų svajotojų kūrinys, ją 17 Kazys Grinius, Nereikia kūdikių vystyti! Sveikata, 1911 m. liepa, nr. 7. sukūrė darbštūs, tokie kaip Grinius, žmonės, supratę, 18 Kazys Grinius, Apie onanizmą, Sveikata, 1910 m. gruodis, nr. 2. kad sava valstybė yra būtina jų gerovės sąlyga. 19 Kazys Grinius, Ten pat. Senoji valstybė buvo siauro „profilio“ – ji rinko tik 20 Kazys Grinius, Nuomarius, Sveikata, 1910 m. sausis, nr. 1. mokesčius, ėmė rekrutus į kariuomenę, gynė valdan- 21 Kazys Grinius, Reumatizmas, Sveikata, 1910 m. gegužė, nr. 5. čiųjų luomo privilegijas, menkai rūpindamasi visų 22 Kazys Grinius [Apie Geručio vertimą, kurį išleido Šv. Kazimiero leidykla], socialinių sluoksnių gerove. Naujaisiais laikais valsty- Sveikata, 1910 m. rugpjūtis, nr. 8. bėms tenka rūpintis švietimu, sveikata, infrastruktūra, 23 Kazys Grinius, Kai statysime namus, tai žiūrėkime, kad jie išeitų sveiki, verslo ir ūkininkavimo sąlygomis. Žmonių gerovė da- Užmuštųjų laidojimas, Sveikata, 1915 m. liepos 2 d.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 83 Algirdas Grigaravičius

Pasikėsinimo į Joną Basanavičių mįslės

om Palankoje 1887 m. rugpjūčio 7 d. buvo pa- gyvam esant, tačiau pasikėsintoją laisvėje jis sutikęs Lsikėsinta į Jono Basanavičiaus gyvybę. Laiške jau 1892 m., po visuotinės amnestijos. Apie tai bylo- generolui Vladui Nagevičiui 1926 m. spalio mėnesį ja trys šaltiniai – dvi daktaro autobiografijos ir Lom pats daktaras tą seną įvykį aiškino taip: „Rugpjūčio Palankos senbuvių atsiminimai, kuriuos 1936 m. va- [1887 m., – A. G.] pradžioje vieną vakarą atėjo pas sarą Bulgarijoje surinko Antanas Poška, padedamas mane tūlas vietos gyventojas, melancholikas ir kiek vietinių esperantininkų. 1937–1940 m. pasirodė pen- pamišėlis Manoilovas manęs pas savo neva sergančią kios publikacijos, iš kurių matyti, kad Basanavičiaus seserį kviesti. Pakeliui beeinant jis kiek atsiliko ir iš aprašytos aplinkybės gerokai skiriasi nuo to, ką apie revolverio šovė: kulipka sužeidė man kairiąją ranką, pasikėsinimą prisimena lomiečiai. sutriuškindama alkūnkaulį; pridurmai kitu šūviu pa- Šio išpuolio priežastis Poška aiškiausiai išdėstė taikė į pečius; šovė dar ir trečią kartą, bet, man bėgant, aušrininko mirties dešimtmečiui skirtame straips- nepataikė. Priežastis šito atentato paslaptyje liko: nyje, kurį paskelbė Klaipėdos dienraštis Vakarai.2 manoma, kad tai buvo pasikėsinimas iš neapykantos Basanavičius, pasak jį pažinojusių lomiečių, buvo svetimtaučiui; nuteistas 15 metų kalėti. O man gyvam visų mylimas, priešų neturėjo. Bet atsirado netikėlis, likus, teko gana ilgai Vienoje gydytis; kulipka iš ran- kuris už padarytą gerą atsilygino bandymu nužudyti. kos išimta, bet toji, ką pečiuosna pateko, nesurasta. Ji Tie kėslai daktarui buvo žinomi, jeigu būtų grasinto- vėliau bjauriai suerzino nervus, sukeldama kojose pa- ją įdavęs, nieko nebūtų įvykę. Bet jis net teisme pra- raestezijų ir įvarydama neurasteniją, nuo kurios ilgą šęs skriaudiko nebausti. metų eilę gydytis teko įvairiose sanatorijose ir kuror- Aleksandras Ziliamskis nesugyveno su savo posū- tuose (Merane, Franzensbade, Karslbade) ir kuri ma- niu Aleksandru Manoilovu, kuris patėvį dažnai muš- nęs iki šiol neapleidžia. Visas šitas martyriumas buvo davo. Kartą taip sumuštas, kad atsidūrė ligoninėje, pasėka to, kad buvau medicinos amatą išsirinkęs ir pa- pagautas pykčio, surašė testamentą, pagal kurį visas mėgęs, ir kaip Hygiejaus [Higiėja – sveikatos, švaros ir turtas atitenka ne posūniui, bet žmonai. Manoilovui sanitarijos deivė, – A. G.] dovana.“1 pavyko gauti nuorašą, įniršęs paprašė, kad Basana- Tai, ko gero, vienintelis tekstas apie pasikėsinimą vičius savo pacientą Ziliamskį nunuodytų. Daktaras ir lemtingas jo pasekmes, pasirodęs Basanavičiui atsisakė ir įspėjo eisiąs į prokuratūrą. O tas pagra-

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 sino: jei drįstų įskųsti, nušaus. Po kurio laiko Basa- ir į devintą Darbų ir dienų tomą 1940 m. Sutikrinus navičius vėl buvo iškviestas apžiūrėti sumuštojo ir publikaciją su rankraščiu, esančiu asmeniniame Poš- pareiškė daugiau netylėsiąs. Grįždamas pasuko pro- kos fonde, žymesnių skirtumų nenustatyta.6 kuratūros link, bet kelią pastojęs paciento posūnis Lom Palankos krautuvininkas Dudurkovas liudi- keliskart šovė iš revolverio, tiesa, greitai atsipeikėjo jo, kad šaudyta „apie trečią ketvirtą valandą po pietų ir puolė aukai į kojas. Teisme Basanavičius atsisakė Glavna ulica, netoli Kusidžio namo“. Pasak vietinio duoti bet kokius paaiškinimus apie įvykį, tik prašė, dailininko Nikolo Konovo, į gydytoją pasikėsinta, kad pasikėsintojas būtų išteisintas. Toks atkaklus ty- jam grįžtant iš vizito pas ligonį, nes, pamatęs aiškias lėjimas lėmė, kad pasklido įvairūs gandai. Spėliota, smūgių žymes, ketino kreiptis į prokurorą.7 gal daktaras tapęs politinio pasikėsinimo auka, bet Kitaip apie testamentą pasakojo daktaro kaimynas jis pats niekada nieko neaiškino. Gavrilas Markovas: Ziliamskis turtą paliko jaunes- Straipsnyje „Basanavičius Bulgarijoj“, kurį iš- niems vaikams, posūnis Aleksandras, pasijutęs nu- spausdino Mūsų Vilnius, Poška rėmėsi buvusio felče- skriaustas, reikalavo, kad daktaras atšauktų savo kaip rio (ligoninėje jų buvo penki) Atanaso Tričhovo pa- liudytojo parašą, bet šis atsisakė, nors „Diedo Manoi- sakojimu. Esą posūnis, išėjęs iš kalėjimo ir sužinojęs lovas dr. Basanavičiaus buvo pripažintas nenormaliu“. apie jam nepalankų testamentą, stengėsi dokumentą Šis teiginys glumina ir neleidžia suvesti galų, tačiau išvogti, o patėvį ketino nunuodyti. Kreipėsi tuo rei- savaip paaiškina Basanavičiaus tylėjimą teisme. kalu į gydytoją Basanavičių, bet šis jį pavarė ir pagra- Buvęs miesto prokuroras Panto Pantovas pareiškė, sino, kad kreipsis į prokurorą. Felčerio pasakojime kad dar prieš pasikėsinimą buvo žinoma apie grasi- yra neaiški vieta: „Nepasisekus, tėvas pasakęs, kad nimus nušauti Basanavičių. Sakė teisme reikalavęs dar testamentas nėra panaikintas, nes vienas nuora- mirties bausmės, tačiau daktaras prašė nusikaltėlio šas esąs pas daktarą.“ Kad ir kaip būtų, Manoilovas nebausti, esą tas šaudęs „didelio susijaudinimo mo- įkalbinėjo Basanavičių atsiimti savo kaip liudytojo mentu“. Kadangi nei kaltinamasis, nei auka apie nu- parašą ir išduoti pažymą, atseit testatorius neveiks- sikaltimo motyvus nekalbėjo, nustatyti pasikėsinimo nus. Gydytojui atsisakius, pagrasino jį nušausiąs.3 priežasties nepavyko. Buvusio prokuroro teigimu, Rašinys Trimite pateikia versiją, esą Basanavičius, kažkokia paslaptis siejo žudiką su auka. Pantovas pakviestas namuose apžiūrėti Ziliamskio, nustatė pabrėžė dar vieną svarbią detalę – sužeistasis buvo aiškius sumušimo požymius ir pareiškė daugiau ne- nuneštas į ligoninę, o vakariniu garlaiviu išplukdy- dangstysiąs tokio žiauraus elgesio. Jam grįžtant po tas į Vieną.8 Iš Poškos pateiktų Lom Palankos (vėliau ligonio apžiūros ir buvo paleisti šūviai.4 Lomo) gyventojų atsiminimų aiškėja, kad į daktarą Ziliamskio giminaitis, miesto sargas A. Kardžije- paleisti ne trys, kaip autobiografijoje rašo Basanavi- vas sakė, kad posūnis Aleksandras buvo silpnaprotis čius, bet penki šūviai, o Manoilovui skirtos bausmės ir asocialus, nesugyveno su patėviu, dažnai bėgdavo dydis svyruoja nuo septynerių iki penkiolikos metų. iš namų. Įseserė Stefana Moceva apibūdino jį kaip Kokia buvo paties Basanavičiaus versija? Paskelb- girtuoklį, vėliau visai išprotėjusį. Miesto sargas teigė, tose autobiografijose esminių skirtumų dėl pasikėsi- esą daug kas įtarė kažkokią paties daktaro kaltę, nes nimo aplinkybių nėra. Daktaras rašo, kad tai atsitiko teisme jis tą pamišėlį labai gynė, o vėliau sklido gan- apie dešimtą valandą vakaro, kai, Manoilovo iškvies- dai, kad sušelpęs pinigais.5 tas pas neva sergančią jo seserį, buvo pašautas į nuga- Susistemintus bulgarų atsiminimus „Dr. Jonas Ba- rą. Lomiečių prisiminimuose apie įvykį sakoma: šau- sanavičius Bulgarijoje“ Poška paskelbė 1938 m. liepos dyta po pietų, gydytojui grįžtant iš sumušto paciento. 21 d.–rugpjūčio 2 d. Lietuvos aide. Tas pats tekstas, Basanavičius nė žodeliu neužsimena apie Ziliamskio gausiai papildytas atsivežtomis fotografijomis, įdėtas testamentą, nors būtent jį dauguma bulgarų, aptar-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 85 dami incidentą, laikė pagrindine priežastimi, kodėl lėję ir gerbę, bet politinės intrigos ir agresyvi valdžios Manoilovas taip pasielgė. Kita vertus, tikėtina, kad laikysena gadino jam gyvenimą. Artimiausi daktaro tai valdžios paskleisti gandai, bandant pasikėsinimui bičiuliai Benju Conevas (1863–1926) ir Dimitro Ma- suteikti buitinį atspalvį, užtušuojant politinius moty- rinovas (1846–1940) buvo areštuoti ir ištremti. Pir- vus, o pats daktaras galbūt norėjęs, kad tai būtų laiko- masis – tai kalbininkas slavistas, paleografas, vienas ma būtent politiniu susidorojimu. bulgarų filologijos pradininkų, 1884–1886 m. miesto Iškart po sužeidimo jis parašė trumpą laišką mo- gimnazijos mokytojas, su daktaru labai rimtai disku- tinai, bet jo nepasirašė ir neišsiuntė. Ten užsiminė, tuodavęs filologiniais klausimais. Antrasis – žymus kad „šiandien, jau sutemus“, Aleksandras Manoilo- etnografas, Bulgarijos etnografijos muziejaus įkūrėjas, vas pakvietė pas ligonį ir eidamas iš paskos sužeidė Lom Palankoje dirbęs teisėju, o 1883–1887 m. moky- iš revolverio.9 Po keleto savaičių panašiai guodėsi toju, vėliau tapęs vienuoliu. Pasakodamas apie pažintį atvirlaiškyje Martynui Jankui: „Atėjo vakare, išviliojo su daktaru, jis prisiminė: „Kada darė pas jį Lome kra- mane aitie neva pas sergančią jo seserį.“10 tą, aš pats mačiau, kad išvežė visą pundą rankraščių ir Basanavičius pasikėsinimą į savo gyvybę nuosekliai juos sunaikino. O tai buvo vertingi Bulgarijos pamin- įkomponavo į to meto aplinką, kai bulgarų visuome- klai. Ir man pačiam tuo laiku, t. y. 1888 [tekste – 1898] nėje vyravo patriotinės rusofobiškos nuotaikos. Jas metais, teko nuo žandarų nukentėti.“13 lėmė agresyvi Rusijos politika – jos remiami prorusiš- Kratos paminėjimas užmena mįslę, kada ji daryta kai nusiteikę karininkai organizuodavo maištus, rengė ir kodėl. Kai kas aiškėja iš J. Krisianovos, kito ligoni- sąmokslus. Bulgariją tada valdę liberalai orientavosi nės felčerio našlės, prisiminimų. Basanavičius daž- ne į Rusiją, bet į Vakarų valstybes. Basanavičiaus įsi- nai važinėdavo po kaimus, rinkdamas visokias žole- tikinimu, silpnaprotis žudikas tapo vietinių rusofobų les, žmonės kalbėję, esą jis mokosi raganauti. Kartą, įrankiu, nes jų vadas Kantardžijevas laikė daktarą Ru- nesant daktaro, vyras parodęs jai spintoje sudėtus sijos šalininku.11 Versijai, kad pasikėsinta dėl politinių visokius kaulus, žoles, džiovintas rupūžes, naudo- motyvų, pritarė istorikas Albinas Visockis.12 jamas vietinių burtininkų – hakimų: „Sako, jį buvo Daktaras, matyt, ne savo valia buvo įsuktas į konf- kažkas įskundęs, ir policija darė kratą. Policija atėmė liktuojančios šeimos peripetijas, tačiau jo kaip gydy- visas raganiškas knygas, kurias jis buvo surašęs apie tojo pareiga ir padorumas neleido užmerkti akių prieš gydymą juodąja magija.“14 Toji krata ar kelios kratos smurtą. Apie grasinimus nušauti Basanavičių žinojo ne įvyko dar prieš pasikėsinimą labai neramių 1886-ųjų tik prokuroras. Miestiečiai įtarė, kad daktaras yra ruso- pabaigoje ar 1887-ųjų pavasarį. filas, nes, pirmą kartą atvykęs į Lom Palanką, aktyviai Basanavičius apie gyvenimą Bulgarijoje atsilie- prisidėjo prie Petro Karavelovo partijos, o šis liberalų pia palankiai. Tik poroje autobiografijos vietų esa- sparnas orientavosi būtent į Rusiją. Autobiografijoje ma netiesioginių užuominų, kad ne viskas ten buvo Basanavičius vengė tiesiai kalbėti apie asmeninį gyve- taip jau gerai. Antai daktaras atpasakoja Ivano Šiš- nimą, apie buitį, kaip apie dalykus, nederančius prie manovo 1890 m. lapkričio 5 d. laišką. Vyriausiasis patriarcho įvaizdžio, todėl pasikėsinimo priežastys čia Švietimo ministerijos inspektorius stebisi, kaip Ba- neminimos. Tačiau visas kontekstas rodo, kad rusofo- sanavičius „užsiganėdinęs tamsia gydytojo vieta dar bai pasinaudoti konfliktu, plačiai žinomu mieste, po- tamsesniame departamento centre“, kur gyvenama tencialiai galėjo, taigi autobiografijoje aiškindamas pa- „tik smulkiais ir biauriais kankanais“ ir nėra „mas- sikėsinimo foną, daktaras nenutolo nuo tiesos. to“ visuomenės dorai, kai „garbingumas ir šlykštu- Poškai rinkti atsiminimus aktyviai padėjęs K. Ku- mas klampoja tame pat purvyne“. Šišmanovas sako sidis, kurio tėvas kartu su Basanavičiumi Lom Palan- prisiklausęs įvairiausių Lom Palankos istorijų ir tuo koje dirbo gydytoju, teigė, kad lomiečiai daktarą my- labiau stebisi, kaip Basanavičius galėjęs 10 metų „iš-

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 kęsti tame užkaboryje“. 15 Jiedu susirašinė- jo daktaro studijos apie Lomo apylinkių sanitarinę etnografiją leidybos reikalais. Inspektorius būsimą leidinį apibūdino kaip „puikų veikalą“, vienintelį tokį bul- garų mokslinėje literatūroje ir pirmą savo išsamumu, žinių turtingumu, dėstymo „sistematiškumu“. Slogią Lom Palankos aplinką atsklei- džia ir daktaro susirūpinimas dėl artimo bičiulio – mokytojo likimo. 1890 m. lapkričio 9 d. laiške profesoriui Šišma- novui užtaręs M. Pundevą, siekusį tapti mokyklų inspektoriumi, prašė paremti jo prašymą švietimo ministrui. Tikino, kad mokytojas sąžiningai ir profesionaliai at- liksiąs pareigas. Užsiminė apie jo žmoną, sergančią plaučių tuberkulioze. Bičiulio labui nieko padaryti nepavyko, gruodžio 13 d. daktaras rašė: „Dėl Pundevo gailiuo- si, kad jį praradau, buvo Lomo mokyklos pažiba. Labai gaila, jog Ministerija nenori įvertinti tokių žmonių, bet dar liūdniau, kad jis tapo tokio kvailio kaip Mitevas auka.“16 Išlikę draugiški sutuoktinių A. ir M. Pundevų laiškai, rašyti jam 1890 m. gruodžio–1892 m. spalio mėnesiais.17 Basanavičiui mirus, spaudoje pasirodė smarkiai romantizuota pasikėsinimo versija. Jos autorius – Amerikos lietuvis es- perantininkas Kazys Vidikauskas rėmėsi laišku, gautu iš Bulgarijos. 1928 m. vasarį Jonas Basanavičius su žmona Gabriele Eleonora Mol-Basanavičiene apie 1885 m. nepriklausomybės dešimtmečio proga jis išvertė vieną eilėraštį, skirtą patriarchui pagerbti, ir paleistas į laisvę, net paskleistas gandas, esą pikta- išsiuntinėjo įvairių kraštų esperantininkams. Laišką darys nerastas, be to, jis pamišėlis, tad nė neverta jo jam parašęs bulgarų musulmono sūnus išdėstė su- ieškoti.18 sigraudinusio tėvo pasakojimą, kaip jaunystėje jis Šios versijos priešistorė susijusi su ankstesniu to nekentęs krikščionių, net bandęs durklu nudurti gy- paties esperantininko pasakojimu, kaip Filadelfijo- dytoją, bet buvo nuginkluotas ir paleistas. Po kele- je, prie Sirijos krikščionių maronitų bažnyčios, jis to metų šovė į jį, sunkiai sužeidė, buvo atpažintas, sutikęs senelį arabą, kuris pasipasakojo esąs turkų sugautas, bet jo auka – pats Basanavičius – išmeldė karininkas, kovęsis su bulgarų haidukais. Ten buvo Bulgarijos karaliaus pasigailėjimą. Nusikaltėlis buvo sužeistas, pakliuvo į nelaisvę, o Varnoje jį gydęs kil-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 87 nusis Basanavičius. Per Velykas ligoninėje apsilankė ninės įrangos. Aišku, daug lėmė ir daktaro nuopelnai Bulgarijos kunigaikštis, kuris, prie kiekvieno priėjęs, tiek bulgarų etnografijai, tiek sanitarijai. Rytų krikščionių papročiu sakė: „Kristus prisikėlė.“ Padavęs dešinę gydytojui, irgi ištarė šiuos žodžius, o šis atsakė: „Iš tikrųjų prisikėlė, bet te ir tavo širdyje Jis prisikelia.“ Nustebusiam kunigaikščiui paaiškino: 1 V. Nagevičius, D-ras Jonas Basanavičius kaipo gydytojas, Medicina, 1926, „Valdove, šis Turkijos karys, kai pasveiks, bus teisia- nr. 11, p. 500. mas ir, kiek žinau, bus sušaudytas, kad pasidavęs vėl 2 M. [taip straipsnyje] Poška-Poškevičius, Dr. J. Basanavičius Bulgarijoje, stvėrė už ginklo.“ Valdovą tie žodžiai paveikė ir jis do- Vakarai, 1937 m. vasario 15 d., nr. 38, p. 2. vanojo belaisviui gyvybę. Pasveikęs tas perėjo krikš- 3 A. Poška, J. Basanavičius Bulgarijoj, Mūsų Vilnius, 1937 m. vasario 15 d., čionybėn, krikšto tėvas buvo pats Basanavičius. Atsi- nr. 4–5, p. 66–67. vertėlis patraukė iš Turkijos į Ameriką, kur pradėjo 4 A. Poška, Dr. J. Basanavičius Bulgarijoje, Trimitas, 1937 m. vasario 18 d., prekybos verslą.19 Po devynerių metų šį pasakojimą nr. 7, p. 154. pakartojo Marijampolėje leistas Šaltinis. Tik pradžia 5 A. Poška, Dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje, Darbai ir dienos, 1940, t. IX, labiau intriguojanti, nes istoriją paporino Radviliš- p. 350, 357. kyje atostogaujantis Amerikos lietuvis, o Bulgarijos 6 LCVA, F-R519, AP. 1, B. 39. valdovas pakeistas tiesiog karininku.20 7 A. Poška, Dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje, p. 344, 348. Vidikausko siužetas, kuriame pateiktas bulga- 8 Ten pat, p. 360–361. rų musulmono laiškas, sudomino Antaną Smetoną. 9 LLTI BR, F2-1850, L 1. 1930 m. sausio 4 d. sakydamas kalbą mokytojų sąjun- 10 VUBRS, F1-1200/2. gos, pavadintos J. Basanavičiaus vardu, suvažiavime 11 D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija, Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, „Tautiškumas ir religija – nelyginami dalykai“, pre- 1936, p. 62. zidentas apibūdino daktaro poelgį kaip kilnų krikš- 12 A. Visockis, Bulgarija. Basanavičius. Lietuva, Vilnius: Mokslas, 1992, čionišką žingsnį, kuriuo šis nesigyrė, grįžęs į Lietuvą, p. 85–87. bet parodė, kaip reikia tarnauti Dievui ir Tėvynei, nes 13 A. Poška, Dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje, p. 342, 376. tiedu abu idealai yra aukšti.21 14 Ten pat, p. 343–344. 1892 m. kovo viduryje Basanavičius dalyvavo naujo- 15 D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija, p. 65. kų šaukimo komisijos darbe Berkovicuose ir Ferdinan- 16 P. Mangačev, Daktaro Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbas Bulgarijo- do mieste,22 o rugsėjo 29 d. Lom Palankos apygardos je 1880–1905 metais, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013, p. 114–115, valdyba, pranešdama, kad jis pervedamas į Varnos ligo- 119. ninės terapijos skyrių vyriausiuoju gydytoju, padėkojo 17 LLTI BR, F2-1310, 1311. už nuoširdų ir nenuilstamą jo, apygardos gydytojo, dar- 18 Al. Briedis, Kaip bulgarai atsimena dr. Basanavičių, Lietuvos aidas, 1930 m. bą.23 Bulgarijos kunigaikštis Ferdinandas I Lomo apy- vasario 12 d., nr. 35, p. 3. gardos gydytoją „Ivaną Basanovičių“ 1892 m. vasario 19 Basanavičius – arabo krikšto tėvas, Diena, 1929 m. birželio 23 d., nr. 46, 14 d. aktu apdovanojo IV laipsnio ordinu „Už pilie- p. 3. Rašinį persispausdino Vilniaus rytojus, 1929 m. liepos 13 d., nr. 29, tinius nuopelnus“ – tai aukščiausias apdovanojimas, p. 4. kokį galėjo gauti tokio statuso valstybės tarnautojas.24 20 Vaskonių Kazys, Kaip dr. J. Basanavičius išgelbėjo turkų vadą? Šaltinis, Taip įvertintas ne tik aktyvus daktaro dalyvavimas 1938 m. rugsėjo 10 d., nr. 37, p. 607. bulgarų konflikte su serbais 1885 m., bet ir tai, kad 21 Lietuvos aidas, 1931 d. sausio 7 d., nr. 4, p. 2. jis rūpinosi modernios tiems laikams ligoninės Lom 22 LLTI BR, F2-1954, L. 1–4. Palankoje (Lome) statybomis, vėliau puikiai sutvarkė 23 LLTI BR, F2-1952, L. 1. jos veiklą, kad nestigtų nei medikamentų, nei medici- 24 LLTI BR, F2-1994, L. 1.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3

Józef Gawłowicz

Gombrowicziaus pusseserė iš Ščecino

Witold Gombrowicz

er švartavimosi pratybas 1961 m. liepos mėnesį gar- – Tai ne tarnaitė, ji – pas mane gyvenanti architek- Plaivyje „Slavno“ gavau kirstinę žaizdą aukščiau kai- tūros studentė. riojo smilkinio ir laukiau poliklinikoje, kol ją susiūs, nes Tuose namuose tvyrojo kažkokia ypatinga atmosfe- laive antrasis karininkas man tik sutvarstė galvą. Sėdė- ra, studentės elgesys, Gombrowicziaus žodžiais tariant, damas tarp pacientų, užleidau vietą elegantiškai damai „bylojo apie nepaprastą jos pagarbą poniai Helenai“, sutvarstyta alkūne ir įknibau į knygą, nes medikai nesku- o šioji tyliu balsu dėstė lakoniškus lyg įsakymus, lyg bėjo. Į originalų, abstraktų „Transatlantinio. Santuokos“ prašymus. Vila stovėjo ant neaukšto šlaito, nuo gatvės viršelį atkreipė dėmesį mano nelaimės draugė: ją skyrė sodas, o architektūra žavėjo XIX a. elegancija. – Neapsakomai malonu, kad jaunasis džentelmenas Atrodė, namų šeimininkė specialiai neatnaujina lako, sužeista galva užleidžia vietą damai sužeista alkūne, o kuriuo padengtos durys, neužglaisto laiko žymių tera- po to skaito Gombrowiczių, – pasakė ji ir pridūrė: – soje, kad statinys išsaugotų senovinę dvasią. Tai mano pusbrolis, laikomas didžiu rašytoju! Žinoma, pagrindinė mūsų pokalbio tema buvo – Jis uždraustas, – atsakiau. – O „Transatlantinis“ Gombrowiczius, ponia Helena pasakė turinti jo man yra kūrinys, prie kurio nuolat grįžtu, ir esu laimin- adresą Argentinoje, o aš primygtinai kalbinau ją, kad gas, kad nusipirkau jį Ščecino antikvariate, – parodžiau parašytų ir pakviestų maestro į Ščeciną, kur sureng- jai pirmą puslapį su užrašu: „Lobezas, 21.II.1958“. siu jo susitikimą su jaunimu. Ji pažadėjo tai padary- Išklausiusi mane, dama prisistatė: Helena Kurcy- sianti ir atsisveikindama pasakė man komplimentą, uszowa, ir pakvietė po procedūros užsukti pas ją puo- esą Dievo pirštas lėmęs susitikimą su genialaus jos delio arbatos su plokštainiu. pusbrolio gerbėju. Jos vila buvo su didele įstiklinta terasa, kurios du- Rugsėjo mėnesį atsisveikinau su Ščecinu ir garlaiviu rys vedė į Wyspiańskio alėją. Ten išgėrėme nuostabios „Slavno“ grįžau į Gdynės jūreivystės mokyklą, tad su arbatos, užkąsdami plokštainiu tikrai ne iš cukrainės, ponia Helena apsikeisdavome tik proginiais atvirukais o naminiu. Pamačiusi, kad akimis palydėjau merginą, per Kalėdas ir Velykas. Bet 1962 m. gegužės mėnesį kaip patiekusią tuos skanėstus, ponia Helena pasakė: astronavigacijos pirmūnas patekau į keturių „muškieti-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 89 ninkų“ grupę, kurią nusiuntė į Ščeciną dalyvauti šaudy- Drohobyčo? Jis tapo tarptautine sensacija ir prancūzai mo varžybose, nes akies ir rankos tikslumas gal pana- pristato jį kaip vieną didžiausių šiuolaikinių rašytojų. šiai svarbus ir medžiojant stambius žvėris, ir nustatant Siunčiu Tau daug sveikinimų ir pasveikink nuo ma- žvaigždžių padėtį. Mūsų grupelei vadovavo Karinio jūrų nęs visus kitus šeimos narius. laivyno kapitonas, dailus kaip Jeanas Marais ir toks go- 16.III.1962 dus pramogų, kad visą laisvą laiką leisdavome kavinėje Witoldas „Kaskada“, kuri, neseniai atidaryta, dar nebuvo spėjusi [Prirašyta ranka] Gaila, kad tiek mažai rašai apie save. susigadinti reputacijos. Kartą man pavyko beveik valandai ištrūkti pas Heleną Kurcyuszową, nes ateiti į kavinę Ponia Kurcyuszowa, Zygmunto Słonimskio (Varšuvos ji atsisakė, o ir aš nelabai to pageidavau, juk moteriškai mero 1927–1934 metais) dukra, būdama paauglė, da- vyriški sąmojai, kuriuos lyg iš gausybės rago žarstė kapi- lyvavo atmintinuose renginiuose sostinėje su Gombro- tonas, jai būtų pasirodę pernelyg nepadorūs. wicziumi. Jų dalyviai, išeidami paryčiui iš „Adrijos“ res- Gražiausios Ščecino vilos terasoje mudu aptarinė- torano, kėlė pavydą grindinį klojusiems darbininkams, jome Gombrowicziaus kūrybos, po trumpo „atlydžio“ nežinojusiems, kad „mes velkamės iš paskutiniųjų ir vėl uždraustos, įtaką šalies elitui, o pokalbį vainikavo jau priklausome į praeitį nueinančiam pasauliui“. Pa- maestro atsakymo į ponios Helenos laišką skaitymas. gal profesiją ji buvo architektė ir, po karo apsigyvenusi Pateikiu jį visą: Ščecine, daug nusipelnė jį atstatant (transporto arteriją Rytai–Vakarai iš miesto centro į Gumiencų priemiestį Brangioji Heliune, sąmojingai pavadino „Į saulę“). Turėjo išskirtinę vaiz- dėkoju – aš beveik apsidžiaugiau dėl Renos mirties, duotę, o Gombrowicziaus laiškas, parašytas konden- nes ji, vargšelė, jau daug metų merdėjo; o dėl mano mo- suotu stiliumi, man priminė, kad kai kurių asmenybių, tinos – tai irgi buvo amžius, daugiau susijęs su mirtimi tokių kaip maestro Witoldas ir jo pusseserė Heliunė, negu su gyvenimu. Bet nežinojau, kad ji, kaip Tu rašai, iki neįstengia įveikti net laiko srovė. Rašydami vienas ki- paskutiniųjų dienų išliko tokia dvasiškai gyvybinga. tam, jie išreiškia pagarbą adresatui. Labai gražu iš Tavo pusės tai, kad atsiliepei taip ne- Privalėjau grįžti į „Kaskadą“, tad spėjau tik patikin- tikėtai. Kartais nukrinta tokių nelauktų laiškų iš šalies, ti ponią Heleną, kad jaunimas, žinoma, skaito Gom- ir tada man atsiveria vaizdas – kaip čia pasakius – į browicziaus kūrinius. Šiam teiginiui patvirtinti patei- tam tikrų asmenų, kurie jau išėjo, sektorių. Bet gana kiau mano draugės iš Gdynės Wiesios Rzymkowskos tos laidotuvių temos. Aš (nors irgi po truputį ruošiuosi nuomonę apie „Ferdydurkę“, o tada pasivaikščiojimo iškeliauti) dar šiaip taip krutu, tačiau suamerikonėjau, žingsniu patraukiau į kavinę. suargentinėjau ir abejoju, ar pas jus gerai jausčiausi, Buvau toks įelektrintas, kad prie stalelio tęsiau pokal- jau nė nekalbant apie tai, kad man būtų per aštrus kli- bį apie Gombrowiczių su kurso bičiuliais Piotru Kalu- matas. Tik tiek, kad rašau lenkiškai, bet irgi nelabai ži- su ir Ziemowitu Kłosu, tik ketvirtas „muškietininkas“ nau kam, nes Lenkijoje manęs dabar ne tik nespausdi- neprisidėjo. Tiesą sakant, jis šaudė geriau už mus, bet jį na, bet ir spauda apie mane beveik neužsimena. O kad labiau domino anekdotai, žarstomi Karinio jūrų laivyno mokyklose mano kūriniais kankina jaunimą, girdžiu kapitono, apsupto dailių Ščecino merginų, kurios, per- pirmą kartą, ir tai gal yra išimtis. frazuojant Gombrowiczių, su patelėms būdinga eksta- Prisiminiau mūsų pramogas Služevska gatvėje. Mi- ze žavėjosi jo sąmojais. Užsisėdėjome iki vidurnakčio, chałas, Tu, Tavo tėvas, komplikuoti mano manevrai pragėrėme mūsų ir kapitono komandiruotpinigius. Gal toje man dėl daugelio priežasčių nelabai lengvoje šei- todėl rytą šaudykloje pasirodėme ne per geriausiai. Jei mos atmosferoje. Ar kada nors pas mus susipažinai su ne ketvirtas „muškietininkas“, būtume buvę paskutiniai. mano bičiuliu Brunonu Schulzu,1 neišvaizdžiu žydu iš Skaitytojai gal stebėsis, kad neturėjome ambicijų laimėti,

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 juk už pirmą vietą laukė prizas – laikrodis „Pobeda“. Bet žvalgyboje, – jeigu ką žinai, parašyk. Dėl Zygmunto – mes, tolimųjų reisų po jūras ir vandenynus jūreiviai, jau su juo dažnai matomės, tai darbštus ir atkaklus žmogus, tada mėgavomės delbanais, omegomis arba tissotais, tad jo veikla pelno čia vis didesnį prestižą. Taip pat parašyk sovietinis niekalas mums buvo nė motais. apie Miecių Skibniewskį, apskritai apie visus iš Maršal- Po egzaminų ir paskutinių padorių atostogų mudu kovskos, ir apie Inę. Žinoma, apie save irgi nepamiršk. su Kalusu buvome įdarbinti Lenkijos okeaninių linijų Aš braukdamas prakaitą „gaminu“ naują romaną dešimttūkstantininko „Reymont“, plaukusio į Kiniją, „Kosmosas“. „Pornografija“ gerai pasirodė Prancūzijoje vyresniaisiais jūreiviais, kad per šią kelionę parašytume ir Italijoje, apie „Ferdydurkę“ Olandijoje dar neturiu jo- diplominius darbus, kurie buvo būtina sąlyga gauti lai- kių žinių. „Ivona“ jau išėjo Italijoje, gali būti, kad ją pa- vybos poručikų diplomus. Po katorgiško reiso grįžome statys, taip pat ir Paryžiuje, tikriausiai ir „Santuoką“. Ke- balandžio mėnesį ir per gegužinį remontą laivų statyklo- tina „Ferdydurkę“ išleisti Jugoslavijoje, bet sutarties dar je dirbau vieną papildomą dieną, kad galėčiau nuvažiuo- neatsiuntė. „Dienoraštį“ į prancūzų kalbą verčia Kosko. ti į Ščeciną, mat spaudoje pasirodė informacija, esą po Informuoju tam, kad turėtum ką papasakoti savo klube, dešimties metų pertraukos nuo kitų mokslo metų atnau- bet gal apie tai jau rašiau Tau ankstesniame laiške? jins veiklą konkuruojanti jūreivystės mokykla. Jai vado- Kol kas! Siunčiu neišvengiamų šventinių-naujame- vauti turėjo „Slavno“ kapitonas Zbigniewas Szymańskis, čių linkėjimų. su kuriuo plaukiojau prieš metus per vasaros atostogų 23.XII.1962 Witoldas praktiką, iš jo gavau ir apdovanojimą kaip laivo „Nogat“ gelbėjimo operacijos dalyvis. Gdynėje jau du mėnesius Ponia Helena didžiuodamasi pasakė, kad tų laiškų laukė manęs ponios Helenos atvirukas, kuriuo ji prane- būtų buvę daugiau, bet Witoldas ką tik išvyko iš Ar- šė gavusi dar vieną savo didžiojo pusbrolio laišką, o kai gentinos, gavęs Fordo stipendiją Vakarų Berlyne, o paskambinau telefonu, pakvietė apsistoti pas ją Ščecine, pakeisti kontinentą jam reiškia visą gyvenimą apversti sakė turinti palėpėje laisvą kambarį. Šįkart nereikėjo sku- aukštyn kojom, tad kol kas ne laikas laiškams. bėti į „Kaskadą“ ir, suprantama, pasinaudojau kvietimu Ji nudžiugo, sužinojusi, kad mano bičiulio žmona Anka pernakvoti, o prieš miegą antrąkart atidžiai perskaičiau Kalus, baigianti polonistikos studijas, rašys magistro dar- Gombrowicziaus laišką. Štai jis: bą apie „Ferdydurkę“. Šiame pokalbyje dalyvavo du ponios Helenos įnamiai ir teta, prisimenanti Gombrowiczių Brangi Heliune, iš prieškario laikų, pasak jos, „tai buvo didelis originalas“. Matau, pamiršai, kad kitados buvau Wicius, o ne Vėl, kaip prieš metus, atsiguliau labai vėlai, miegojau Witoldukas. Deja, apie didesnį laišką nėra kalbų, vos tarsi lokys (prie lango, atverto į Kasprowicziaus parko ža- alsuoju po nesutvarkytos korespondencijos krūva. Pa- lumą), tad vos nepavėlavau į Gdynės traukinį, o ketvirtą bandysiu prikalbinti Giedroycą,2 kad nusiųstų tau popiet turėjau perimti budėjimą laivų statykloje stovėjusia- mano dienoraštį (dabar pasirodė antras tomas, api- me laive, kur pasinaudodamas tuo, kad įgula maža, o vadai mantis 1957–1961 metus), bet už rezultatą negaran- išvykę, taisinėjau savo diplominį darbą. Kai aš ir Piotras tuoju ir nežinau, ar jis nedings pašte... Kalusas, įteikę komisijai gražiai įrištus mūsų veiklos van- Sandaueris, Schulzas – dievai jų nematė, sunku šio- denyne aprašymus su laivo korpuso techniniais piešiniais, mis temomis rašyti trumpame laiške, aš veikiau būčiau išlaikėme egzaminus, mums priklausančių atostogų niekas Tau dėkingas, jeigu papasakotum ką nors giminių ir nesuteikė, įkišo į kitą reisą – Lenkijos okeaninėse linijose pažįstamų tema, nes nežinau beveik nieko, Rena apie tada stigo kadrų, žmonės stengdavosi gauti medicininius tai beveik nerašė, o ir Januszas tos materijos šykštus. nedarbingumo lapelius, kad galėtų atostogauti vasarą, o Taip pat ir apie Grocholskus, būtent apie Marysę ir plaukioti žiemą. „Reymont“ buvo pasiųstas į Švediją atga- tragišką jos mirtį, ar tai tiesa, kad ji buvo vokiečių benti popieriaus brošiūrai, giriančiai kultūrinę revoliuciją,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 91 tus laiškus, bet Kulturos redaktoriaus sumanymą pa- vertė niekais Iwaszkiewiczius,3 paskelbęs savo susira- šinėjimą su Gombrowicziumi iš to laikotarpio, kai šis Argentinoje vertėsi labai sunkiai ir prašėsi priimamas į lenkų ambasadą dirbti kultūros atašė. Nei Jeleńskis,4 nei Gombrowicziaus bičiuliai šiame maestro prašyme neįžvelgė jokio faux pas (juolab kad komunistinė vals- tybė rašytojo asmenyje būtų gavusi pamišusį kultūros atašė), bet Giedroycas leisti numatytą laiškų tomą ryž- o pakeliui užsukome į Londoną. Iš to uosto užmezgiau pir- tingai atsisakė. Aišku, Helenai vežiau naujai leidžia- mą kontaktą su Paryžiaus Kultura. Dvigubame atostogų mas Gombrowicziaus knygas, pradedant „Ferdydur- meto Kulturos numeryje – pirmame mano gautame žur- ke“, o jos namuose vakarais ir toliau vyko diskusijos, nalo egzemplioriuje – buvo išspausdintas Gombrowicziaus vertos atskiros atsiminimų knygos. „Dienoraščio“ fragmentas su 1963.V.18 data, prasidedantis Kai komunistinė valdžia sušaudė keliolika Ščeci- sakiniu: „Rašau šiuos žodžius Berlyne.“ Su „Reymont“, no laivų statyklos darbininkų, Jurekas Zimowskis, grįžtančiu į Lenkiją, nelegaliai pargabenau visą pluoštą kurį nuvedžiau į ponios Helenos saloną, patarė man draudžiamų leidinių su jonėnine kolona ant viršelio. Po- būti atsargesniam, nes Kurcyuszowos namuose lan- niai Helenai rašydamas šventinius linkėjimus, užsiminiau, kosi įvairaus plauko žmonės. Jeigu saugumas įkiš jos kad turiu jai įdomios lektūros, bet įteikiau leidinius šiek mėgstamo pianisto pirštą į spaustuvą, – sakė Jure- tiek vėliau, kai persikėliau gyventi į Ščeciną. kas, – šis tikrai išklos, iš kur gavo Gombrowicziaus Po persikėlimo 1964 m. spalio ir lapkričio mėne- knygų, o sugriebę siūlo galą saugumiečiai lengvai iš- siais sudarinėjau praktikos Ščecino jūreivystės mo- siaiškins jas pristačiusį kurjerį, tai yra mane. Nuo to kykloje programas ir dažnai lankydavausi pas ponią laiko nutarėme susitikinėti trise (Jurekas dar platino Heleną, bet pasiūlymo apsigyventi pas ją nuomininko nelegalią literatūrą tarp Ščecino teisininkų ir Ščecino teisėmis atsisakiau dėl paprasčiausio atsargumo – ji laivų statyklos tarnautojų). Tai tęsėsi ilgus metus, o gyveno pernelyg atvirai, per daug pasitikėjo žmonė- komunistiniam režimui žlugus, Jurekas tapo vidaus mis. Pas ją vykdavo vadinamieji „Kurcyuszowos salo- reikalų ministro pavaduotoju. Kurcyuszowa apgailes- nai“: susitikimai prasidėdavo fortepijoninės muzikos tavo, kad su tokia erudicija jam derėtų būti kultūros koncertu, o baigdavosi audringa literatūrine diskusija, ministru, o ne vidaus reikalų ministro pavaduotoju. kalbėta ir apie Gombrowicziaus kūrybą, ir apie Litera- Gombrowicziaus ir bičiulių vadinta Heliune, ji buvo tūros instituto [Paryžiuje, – K. U.] leidžiamas knygas, literatūrinė siela, pavyzdžiui, mano apsigyvenimo kurios pas mus buvo draudžiamos. Ščecine trisdešimtmečio proga padovanojo su šilta Kitus dvejus metus kaip praktikos vadovas plaukio- dedikacija Krystynos Tarasiewicz parengtą atsimi- jau su studentais Lenkijos jūrų flotilės laivais ir taip nimų knygą „Mes iš Maidaneko“ (My z Majdanka), įsismaginau, kad 1966 m., kai tapau laivo „Nawigator“ kurios skyrius „Vaikiškos komando“, parašytas Hele- antruoju karininku, nelegalus Kulturos gabenimas nos Kurcyuszowos, prikausto skaitytojus nebanaliu įgavo įspūdingą mastą, vėliau apie tai parašiau knygą. stiliumi. Ji puoselėjo planus atiduoti savo namą mu- 1969 m. vasarą Vanse mirė Witoldas Gombrowi- ziejui, bet iš to nieko neišėjo, netrukus Heliunė mirė. czius, o Jerzy’s Giedroycas paskelbė, kad ketina išleisti Dabar tik maža gatvelė, vedanti gražių jos namų link, jo „Rinktinius raštus“, kurių paskutinis tomas būsiąs turi Kurcyuszowos vardą. skirtas maestro korespondencijai. Pasitaikius pirmai 2007 m. sausio 27 dieną tuometis jūrų ūkio minis- progai, nelegaliai nuvežiau į Prancūziją du čia cituo- tras atšaukė mane iš Ščecino Jūrų valdybos direktoriaus

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 Visai nejuokingi skaitiniai pareigų ir nedelsdamas paskyrė saviškį, priklausantį Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXXI Lenkų šeimos lygai. Tai nė kiek nepakeitė mano gyvenimo būdo, keletą dienų praleidau Maissoms-Laffitte,5 tvarkydamas filmo „Giedroyco kurjeris“ reikalus. Hen- Trumpa rykas Giedroycas to apsilankymo metu pasakė, kad neseniai miręs jo brolis Jerzy’s niekada neišmesdavo kaikarizmo gautų laiškų, o savuosius rašydavo su dviem kopijomis. Atsisveikindamas įteikė mūsų susirašinėjimo 292 pus- istorija lapius, tiek susikaupė per 26 metus trukusį bendravimą su Literatūros institutu, tarp jų buvo ir tų dviejų Gom- browicziaus laiškų jo pusseserei Heliunei kopijos. Kartais po mano paskaitų Trečiojo amžiaus universitete, kai pritamsintoje Jūrų akademijos planeta- riumo salėje įjungiama šviesa, kas nors iš klausytojų prieina ir sako: „Mes su jumis pažįstami iš Heliunės Kurcyuszowos salono.“

Versta iš Zeszyty Literackie, 2013 m., nr. 4 (124). Vertė Kazys Uscila

Witoldas Gombrowiczius (1904–1969), lenkų rašytojas (beje, ki- lęs iš Lietuvos bajorų senos giminės), nuo 1939 m. gyveno Argen- tinoje, nuo 1964 m. – Prancūzijoje. Artimas Czesławo Miłoszo bi- čiulis, Paryžiuje lenkų kalba leisto žurnalo Kultura bendradarbis. abrukęs uodegą Šiaurės vilkas (toks Viliukas Kai- Šio rašinio autorius Józefas Gawłowiczius (1942) – lenkų rašy- Pkaris) ėmė gailiai stūgauti, esą bankrutuos kartu tojas, buvęs jūrų laivyno kapitonas. Bendradarbiavo su žurnalo su Trumpa (kurio versliukas irgi stambus), jei Lietuva Kultura leidėjais, nelegaliai gabeno ir Lenkijoje platino Literatū- ilgiau šakosis prieš Putiną, kaip sakyta per žinias, „po ros instituto leidinius. savo sparnu priglaudusį Krymą“. „Ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis“, – kaleno dantimis išbadėjęs Šiaurės vilkas, ketinęs pabaidyti patį Bideną, kai šis atskrido į Vilnių. 1 Brunonas Schulzas, lenkų prozininkas. Bet kol po oro uostą trainiojosi Kaikaris, aukštasis 2 Jerzy’s Giedroycas, Paryžiuje leisto žurnalo lenkų kalba Kultura redak- svečias pusvalandį apdairiai nelipo iš lėktuvo. Ant trapo torius, Literatūros instituto įkūrėjas. Leido ir Witoldo Gombrowicziaus JAV viceprezidentas pasirodė tik tada, kai Šiaurės vil- kūrinius. kas buvo užtrumpintas (Trumpa išsivedė jį TV kanalais 3 Jarosławas Iwaszkiewiczius, lenkų rašytojas, buvęs aukštas komunistinio toliau skleisti kapituliantiškos panikos). Lenkijos režimo pareigūnas. Maskvos strategai, nuotoliniu būdu pamatavę 4 Konstantas Jełeńskis – lenkų eseistas, publicistas ir kritikas, bendradar- Kaikario ir Trumpos smegenų vingius, minties gylį biavęs su Paryžiaus Kultura. ir plotį, masiniu tiražu skubiai išleido „Trumpą 5 Paryžiaus priemiestis, kur buvo įsikūrusi Kulturos redakcija ir Literatūros VKP(b) – tfu! – kaikarizmo istoriją“ ir šį sprogstamąjį institutas. propagandinį užtaisą dviem šarvuotais durnių lai-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 93 vais jau gabena į visas vietas, kuriose Rusija turi Menininkų flangas griebė kaltus ir teptukus, strateginių interesų, o kadangi ji turi jų visose ilgu- kad nedelsdami iškaltų, nutapytų savąjį diadumeną mose ir platumose – antai Vokietijoje gyvena 5 mili- (nemokantiems graikų kalbos išversiu – tai jonai rusų, kuriuos irgi teks išvaduoti iš vokiečių, – jaunuolis, besijuosiantis galvą nugalėtojo raiščiu). todėl minėtą brošiūrą mėtys ir iš lėktuvų, ypač ten, Jei kas sakys, kad Vladimiras Vladimirovičius jau kur neįmanoma priplaukti. lyg ir ne jaunuolis, tokiems lengvai užčiaups burną Putinas Raudonasai privalomuoju būdu suteiks plastikos chirurgai, neseniai labai kruopščiai išlyginę globalizacijai tirštai raudoną atspalvį, mat kišeninis prezidentui ne tik veido, bet ir smegenų raukšles. ekstrasensorius Zadornovas išaiškino, kad jo vardas Skubiam darbui mobilizavosi visi Kremliaus karo su tėvavardžiu reiškia ne ką kita, o владей миром – istorikai – jie rašo išsamias studijas, kaip Putinas Vladimirui Vladimirovičiui šie žodžiai skamba Raudonasai ištobulino apgulties meną, apsiautęs mieliau net už naujai pritaikytą senojo SSRS himno Krymą ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. melodiją. Etatinis Kremliaus humoristas atskleidė Viktoras U., kurį Lietuvos teisingumas ne tik vardo kilmę su varduvininko laiko paėmęs už abiejų jo faberžė, šįkart, misija, bet ir patarė jam užuot bėgęs slėptis į motiną pirmiausia įsigyti neseniai Rusiją, nuvyko į vestuves atrastą puikiai išsilaikiusią Malinovkoje. Laisvomis nuo antikinę Romos gladiatorių mokyklą prie Dunojaus kolaboravimo su Himenėju minutėmis užstalėje ir krantų. Kadangi šis objektas dabar yra Austrijos po stalu šniukštinėjo, kokias strategijas būsimasis teritorijoje, tai bus galima jį gauti, naudojantis vladyka mira numatęs taikyti Baltijos lašeliui neinvazinėmis technologijomis. Taip jau buvo tam nublankusiam. Sužinojęs, kad kurį laiką atgautas vienas nekaltas rusų generolas, toks bus demonstruojama minkštoji galia, o paskui Golovatovas (tovarišč golova), lietuvių kaltinamas taikoma saliamio (ne Saliamono) taktika, iškart nebūtais, kaip įrodė Pervyj Baltijskij kanal, dalykais, davė nurodymą savo mėsininkams masiniais pavyzdžiui, teroro per Sausio 13-ąją organizavimu. kiekiais gaminti dešreles „Russkij standart“. Už Gladiatorių mokykla kartu su legionierių tvirtove ir tokį revoliucingą poelgį Šiaurės vilkas nusiuntė Karnunto miestu, kuris Romos laikais buvo Aukštutinės jam dovanų „Trumpą kaikarizmo istoriją“ visomis Panonijos sostinė, labai sustiprintų globaliai karingą pasaulio kalbomis… naujojo Cezario įvaizdį (senasis, kaip žinome, irgi norėjo sukurti vieno žmogaus valdomą pasaulinę imperiją). Išgirdę tokius svaiginančius, bet visiškai Tiesiai iš vestuvių Malinovkoje adekvačius pasiūlymus, Rusijos įstatymų leidėjai Krescencija Šurkutė pašoko iš vietų ir sukėlė tokias audringas ilgai trunkančias ovacijas, kokių negirdėjo net pats Leonidas (kalbu apie Brežnevą). Mažesnio kalibro pataikūnai, puolę ant kelių, ėmė karštai melstis, be paliovos šūkčiodami: Ave, Caesar!

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 His each show was and still remains an event. And Kisarauskas remains a kultūros barai legendary figure beyond any doubts (page 32). 2014. 3 (591) Kęstutis Šapoka. Net of Images. Exhibition of Media Department of the domains of culture Academy of Fine Arts (page 34). THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ Markas PETUCHAUSKAS. Donatas. To me Banionis is a face of a Lithua- editorial address: nian theater and film. Likewise to thousands of those who go to theater Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania and cinema in many countries all over the world. I could say even more: he is the face of Lithuanian culture and Lithuania herself. I witnessed situ- E-mail: [email protected] ations when entering US officers would look into his face and murmur“ summaries „Wow, Banionis, Lithuania...“ (page 37). Alina KUZBORSKA. I Belong to the Community of Translators of Lithua- Tomas KAVALIAUSKAS. Ukraine –Back to the Future. Russia – Forward to nian Literature. Translators usually live far away from Lithuania and its its own Past. The author argues that Russia’s geopolitical aggression in cultural context. Live participation, news and possibility to visit the Ukraine is based on the Eurasian philosophy as well as on the “Russian country where their „objects“ live and create is vital to translators, writes Idea” that treats Russian-Eurasia as a distinct Orthodox Slav civilization. the author - translator of Lithuanian literature into Polish (page 41). This civilization – which is not very civilized at all due to Russian corrupt standards in education, health care, and jurisprudence – stands in oppo- Regina VARNIENĖ-JANSSEN, Neringa RAČKAUSKAITĖ. Lithuanian Liter- sition to the Western Latin Christian Europe. Thus, when the EU promotes ary Classics is Closer to Everyone. About the project of digitalization of the European values of tolerance and human rights in the geopolitical Lithuanian classical literature, titled eclassics (page 45). territory of the “Russian Idea”, its political elite becomes shocked by what barbaric methods these values are rejected (page 2). Kristina CIVINSKIENĖ. Jonas Vaitys (1903-1963) in the Eyes of His Time and Contemporary Criticism. Painter Jonas Vaitys was born in the beginning Hypnosis of Spectacles and Technologies. Arthur W. Hunt III in conver- of last century and took part in shaping Lithuanian national school of sation with Almantas Samalavičius. Media theorist discusses certain as- painting. His exhibition reveals the most essential characters of his paint- pects of contemporary culture. He admits that images and spectacles ing as well as the ones of the period (page 49). have become much more dominating in our current climate than words or texts and this brings about numerous problems, however, it is high Herkus Kunčius. Dervish from Kaunas. An excerpt from the novel (page 51). time to abandon faith in progress as ultimate goal since technology pro- duces a great number of social and cultural controversies (page 8) Liudvika POCIŪNIENĖ. Why Routine Continues to Dominate, Why Whims are Winning? Notes on the margins. Why do we need art, asks the author. Paulius PETRAITIS. Reality. Photographic Image and Glimmer of Money. Could we do without it? Especially when art is overrun by the same de- Where is the real now? Such a question is constantly raised while discussing pression from which we all attempt to escape (page 61). the contemporary photographic image especially a digital one and its place in contemporary culture. What the transformation of photo image into dig- Jurgis Stašaitis. What Crosses Speak Out. Witnesses of events after ital file speaks out about contemporary culture generally?W hat social proc- WWII (page 68). esses remain hidden while image becomes a binary file? (page 14). Almantas SAMALAVIČIUS. The Shadow of the Giant of Literary Theory. Re- Jurgis JONAITIS. Once More about Lukiškės Square. What is (and should membering professor Wolfgang Iser. The author of the essay presents an be) the relation between art and politics was already discussed by the essay on his relationship with internationally renowned literary scholar ancient Greeks but it remains urgent in our day as well. It constantly whom he met while being a fellow of Stuttgart Seminar of Cultural Stud- reemerges and acquires new meanings in theory and practice. The story ies he attended more than twenty years ago and where prof. dr. Wolfgang of Lukiškės square represents this problem perfectly (page 19). Iser was his tutor. Iser was an exceptional personality not only in realms of literary scholarship but also as a remarkable teacher who, however, had no Šarūnė TRINKŪNAITĖ. (Not a) Necessity. How we remember January 13, 1991. disciples, yet managed to play his role in the development and careers of „Barricades“ erected by theater critic Goda Dapšytė, Latvian playwright Janis many then young scholars like the author. Correspondence between pro- Balodis and director Valter Silis as well as eight Lithuanian actors in Lithua- fessor Wolfgand Iser and the author accompanies the essay (page 70). nian National Drama Theater appeared in time. This stage event intended to remind the fight for Fredom had a special epilogue, provoked by its „direc- Kęstutis SKRUPSKELIS. Kazys Grinius – Politician Because of Necessity, tors“ and perhaps it should not have one. How (un)lucky we are. After the Medical Doctor Because of Calling. The post of a president could be the first night of the play one could come back home, switch on his or her TV highest peak in a career of any individual, however, Kazys Grinius was an set and watch the selection of Eurovision song contest together with events exceptional personality. We are inclined to stress the roots of our state, screened from Kiev‘s Independency square (page 22). for e.g. our resistance to the ban on press, we all know something about our glorious past like Žalgiris battle, etc. But activities of Kazys Grinius Rebecca CHENTINELL. Aptitude for movement: A choreographic observa- show a more important, social aspect: independent Lithuania was not a tion from inside a mobility zone in a mobile time. No time has been more product of some Romanticists but a conscious creation of hard-working mobile or flexible. Never before have we been able to move as quickly individuals like medical doctor and politician Kazys Grinius (page 78). and easily between different places, cities, countries and continents or through an infinite virtual world of information about and from all parts Algirdas GRIGARAVIČIUS. The Riddle of Attempt to Murder Jonas of the world. But what does this global movement entail – for life and the Basanavičius. Historian‘s documentary essay (page 84). art of movement - choreography? (page 26). Józef GAWŁOWICZ. Cousin of Gombrowicz from Szcecin. An essay by A Step From Music To Idealism. Rūta Gaidamavičiūtė interviews Donatas Polish writer and sea captain who was co-worker of the journal Kultura Katkus (page 29). in Paris and he illegally brought forbidden books and periodicals into Poland during the Communist regime writes about his relations with Kęstutis ŠAPOKA. Art Without Rules During the Twilight Time. Exhibition relative of renowned Polish writer (page 89). of Vincas Kisarauskas in galleries Academy and Titanic. Kisarauskas‘ works are full of creative even revolutionary energy. His exhibition years ago Krescencija ŠURKUTĖ. Consise Story of Capitulation. Ironical essay on held in the club of the Writers‘ Union of LSSR was not the only event. Lithuania’s cultural and political life (page 93).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3 95 KULT ŪROS BARAI SRTR fondas Kultūros barų 2014 m. projektui Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas „Kultūros krizė ar krizės kultūra?“ Some Kultūros barai articles skyrė 50 000 litų finansinę paramą. and translations in eurozine (www.eurozine.com):

Antanas Šileika Long ago and far away: Big stories from small countries (En) (Lt) Baltic stories in a global context What’s different about a place is what’s interesting, writes Canadian novelist Antanas Sileika. A proposition that raises all manner of difficulties, as well as presenting unique opportunities, when writing fiction based on Baltic history aimed at a North American audience.

Tomas Kavaliauskas, Tatiana Zhurzhenko Post-Orange Ukraine: Lost years? (En) (Lt) Projektas Aukštosios kultūros impulsai mokykloms AKIM A conversation with Tatiana Zhurzhenko finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių In an interview conducted before Euromaidan commenced, Tatiana Zhur- zhenko discusses the intricacies of regional tensions surrounding Ukraine, plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ taking into consideration questions of memory, language and a putative priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“. civic, liberal Ukrainian nationalism. Giedrius Subacius The death of a language (En) (Lt) It is often said that every two weeks a language dies. But the statement belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or www.eurozine.com simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others. Bo Isenberg Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką Critique and crisis (En) (Lt) Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir Reinhart Koselleck‘s thesis of the genesis of modernity The modern consciousness as crisis: Reinhart Koselleck‘s study of the ori- interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. gins of critique in the Enlightenment and its role in the revolutionary deve- lopments of the late eighteenth century is a work of historical hermeneuti- cs whose relevance remains undiminished. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Nicholas Bradbury, Almantas Samalavicius Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis The freedom of the fox in the chicken run (En) (Lt) A conversation with novelist Nicholas Bradbury jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei Nicholas Bradbury made his literary debut this year with the novel „Market asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. Farm“, a reworking of George Orwell‘s „Animal Farm“ for the free market era. He talks here about influences for his satirical take on the current financial crisis and potential grounds for hope for the future. Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Almantas Samalavičius, Immanuel Wallerstein Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis New world-system? (En) (Lt) A conversation with Immanuel Wallerstein kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- At some point, there is a tilt; there always is. Then we shall settle down into niam bendravimui ir diskusijoms. our new historical system. Wallerstein foresees one of two possibilities: more hierarchy, exploitation and polarization; or a system that has never yet existed, based on relative democracy and relative equality. Geriausi straipsniai iš visos Europos Béla Nóvé The Orphans of ‘56 (En) (Lt) Hungarian child refugees and their stories Of the 200,000 Hungarian refugees who fled Hungary following the Soviet invasion in 1956, close to 20,000 were “unaccompanied minors”. Shortly after the fifty-sixth anniversary of the Hungarian Revolution, historian and former dissident Béla Nóvé traces their life stories. Molly Scott Cato, Almantas SamalaviČius Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Flourishing within limits (En) (Lt) Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius A conversation with green economist Molly Scott Cato. Tiražas 3200 egz. Green economist Molly Scott Cato acknowledges the extraordinary advances that economic growth has brought. However, she insists that only by learn- ing to flourish within limits can we hope to regain our sense of the good life. Kaina – 4,99 Lt

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 3