Laiškas Redaktoriui Apie Moralę, Žmones Ir Žvėris, Arba Gyvulių Ūkis Kitaip

Laiškas Redaktoriui Apie moralę, žmones ir žvėris, arba Gyvulių ūkis kitaip

Monika Kareniauskaitė

Mielas redaktoriau,

Pradėsiu banaliai, kaip labiau tinka „geltonajai spaudai“, o ne Jūsų reda- guojamam žurnalui. Ar niekur negirdėjote šių klišinių, banalybėmis šiandien tapusių (o gal ir visą laiką tokiomis buvusių) gyvenimo vingrybių, išreikštų pačiais lėkščiausiais žodžių sąskambiais: „Jis susikrauna mantą ir išeina, išsi- nešdamas auksines jos svajones. Dūžta žaislai, pasibaigia jų saulėta vaikystė. Ji turi begales meilužių, lankosi „svingerių“ vakarėliuose, be paliovos mėgau- jasi kūno malonumais – ji graži, turtinga, ji gurmanė, mėgstanti gerą maistą, vyną, seksą. Jis – menininkas, reikalingas vis naujos nuostabiausios mūzos...“ Gyvenimas gražus, jei galime tai sau leisti? Taisyklės yra niekinės. Taisyklės varžo. Ir reikalingos jos tik siekiantiems išvengti nuolatinio „visų kovos prieš visus“ būvio. Jeigu taisyklės nustotų eg- zistavusios – šiandien ir čia imtume plėšti, žudyti, prievartauti. Tik dėl malonumo. Kodėl mums vis dar skauda tenkinant įgeidžius? Ir kaip išmesti tuos struktūros, pavadintos sąžine, likučius? Berods, jau Kantas kažką svaičiojo apie Dievo balsą žmoguje – „žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dės- nis manyje“. Paistalai! Žižekas su Lacanu jau seniai kantišką moralę prilygino gurmaniškojo De Sado logikai. Ei, ar tik ne ji, su Jos Didenybe Apšvieta prie- šakyje, mus atvedė į Aušvicą? O hedonizmas – kas čia tokio? Taigi aš nekenkiu kitiems. Juk kekšė tam ir tapo kekše, kad patenkintų nimfomaniškas aistras. Tad, atsikratę savo vidinių skaistyklų, visi drauge šiuo malonumų traukiniu riedame į nežinomybę. Kitaip sakant – atsiduodam gamtos duotam geismui. Nes geisti – štai kur tikroji homo sapiens prigimtis. Tik nemanykite, jog moralizuoju. Galbūt pavydžiu geriau nūdienoje pri- sitaikiusiems? Aš dar jauna, turinti visus šansus konkuruoti ir nugalėti kovoje dėl būvio. Darbo ir dauginimosi rinkoms reikia jaunų. O gal pavydžiu tiems, kurie leidžia sau gyventi malonumais? O gal naivi dar, nepatyrusi? Prieš gamtą nepašokinėsi. Dar ne toks senas ir visai nepamirštas XX amžius netingėjo. Kas galėjo būti dekonstruota – tapo dekonstruota. Išnyko lytys, ribos, susimaišė tapatybės, išsitrynė institutai. Gražu, ką čia bepasakysi. Geriau jau nieko, nei tai, kas varžo absoliučią žmogišką malonumo siekia- mybę. Išgriovėme skaistyklas sąmonėse, išgriausime ir tas kitas – kalėjimus ir psichiatrines (ar ne, mielas Foucault?). O prisiminsime nebent tada, kai koks nors „breivikas“ pasisklaidys su šautuvu – juk realybėje daug maloniau nei prie kompiuterio ekrano. Nors, kita vertus, pornografijos dar niekas ne- nukonkuravo... Nesmerkiu. Nebambėsiu kaip davatka. Aš šitą laisvę myliu labiau už „mora- lią“ tironiją. Man nepatinka Minskas, renkuosi Amsterdamą, Londoną, Pary- žių. Tokie jau šiandien mes. Neskaitantys, subanalėję. Užtat išsigydę begales neurozių. Mes dekonstravome patys save ir matome, ką matome. Leidžiam sau geisti tėvo ar motinos – kaip mums rekomendavo Freudas. Vėliau – dukters,

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 433 sūnaus. Juk net biblinis personažas Lotas apvaisino savo dukteris. Kultūros bei vertybės kinta, amžini dalykai – pastoviausi. Niekada nepamiršiu 2009-ųjų rudens, Erasmus patirties svetimame mieste. Alkoholis, žolė ir meilė liejosi laisvai. Šiuolaikiniai gėlių vaikai seksualiais kūnais kasnakt pildė savąsias malonumų taures, gėrė jas iki galo. Atmosfera – įkaitusi. Įdomi patirtis būti šio masinio orgazmo dalimi – būti it upės nešamai galingos siautulio, gyvenimo geismo srovės. Žinojau – negalima sau leisti daug – tik degustuoti, paskanauti. Suprasti, dėl ko toks išprotėjęs nūdienos pasaulis. Kasdien, kasnakt. Vis kita siautulio versmė, vis kitas pasitenkinimo objektas (žmogus ar daiktas – jau nebe taip svarbu). „Ar tas vis kitas ir vis kitas – nuo sutemų iki aušros, ir vėl iš naujo – jau pamaitina egzistencinį alkį, nuramina nerimą?“ – klausiu gražuolės prancūzaitės. O kas po to? Vėl – kitas-kitas-kitas??? Du, trys vienu metu? Mes trokštam malonumo, duokit daugiau! Norite??? Imkite! Skonėkitės, mielieji vakariečiai, pasaulis jūsų. Tailandas, Kuba... Meskime nusibodusią rutiną, semkime gyvenimą pilnomis saujomis. Nepaisykime viso- kių psichologų paistalų apie emocinės brandos stygių. Ribą peržengti pirmąkart sunku, bet po to viskas labai supaprastėja. Suprantama, laikykimės įstatymų. Nes pūti lietuviš- kame kalėjime – malonumas menkas (nors čia kaip kam). Ir negalvokite, kad aš prieš. Aš už. Jei paauglystė nemaištautų, tai neateitų ir branda. Jei nesugriautume stabų – tai kaip pažintume Tą, Tikrąjį? Kartais ir individo, ir civiliza- cijos keliai namo būna vingiuoti. Tai pamoka, kurią privalome išmokti. Sugriauti – kad sukurtume. Ir nusidėti – kad sulauktume gailestingumo. Geriau jau griauti netobulą pasaulį, nei kurti savo subjektyvios vaizduotės pagimdytą tobulybę. Vieni ne taip seniai pabandė – tuos laikus mums vis dar primena kapais nuklotos Sibiro taigos, Katynė ir buvusios KGB tvirtovės pamatuose įmūryti vardai. Tai perfekcionizmas atvedė į Aušvi- cą. O kurgi veda moralės perfekcionizmas? Į palūžimą, virstantį nevaržomu hedonizmu? Į violetinio siaubo pavidalus? Į psichiatrinę? Tad geiskime ir leiskime sau geisti. Būkime, kokie esame. Dekonstruoti, gyvuliški, silpni. Ir pamatysime – vieną dieną „tikrosios vertybės“ pačios ateis pas mus. Galbūt – kai būsime seni, ligoti, jau neįgalūs tapti kažkieno malonumų šaltiniu. Ateina toksai laikas – net ir nusenęs karalius Dovydas mirties pataluose nebesuėjo su skaisčia mergele. Galbūt mums atsitiks kaip stačiatikių teologui Sergejui Bulgakovui, buvusiam komu- nistui, žmogiškumą savyje atradusiam kontempliuojant beribės Rusijos stepių ir kalnų didybę kelionėje į Kaukazą. O gal – kaip Solženicynui, žmogiškumo esmę supratusiam sistemos, kuria tikėjo, gniaužtuose? O jeigu taip neatsitiks? Tuomet reikės dar vieno Hitlerio, Stalino, karo, bado. Kaip keista, kad tikrasis žmogiškumas ir gyvuliškumas išryškėja ribinėse situacijose. Kaip keista, kad nužudyto žydų vaiko palikta tuštuma iškalbingesnė už tūkstančius moraliza- vimų. Kaip keista, kad šalia paties tikriausio pragaro, kovai dėl būvio tampant itin aršiai bei žūtbūtinei, atsiveria ir rojus. Kai atsiranda aukojančių dėl kito – ne tik savo malonu- mą, bet ir egzistenciją. Ir tokios situacijos kaip būdas susitikti su žmogiškos egzistencijos savastimi – ateina visą laiką. Anksčiau ar vėliau. Tau ir kiekvienam. Kiekvienas ištaria savąjį „prieš“ ar „už“. Kiekvienas. Net ir meilužio ar meilužės glėby- je nuo tavęs, nuo manęs, nuo mūsų nesitraukia bauginanti egzistencinė tuštuma, mūsų gyvuliškumas, dieviškumas, žmogiškumas...

Vilnius, 2011-10-06

434 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 dienoraštis dienoraštis Karalių miestas – niekieno civilizacija

Jurgita Pačkauskienė

Taip jau susiklostė, kad šių metų rugsėjį ir spalį teko prasi net apėjęs teritoriją iš kitos, „nugarinės“ pusės, apsilankyti ir Karaliaučiuje (Kaliningrade), ir Rygoje, kur šalia garažų ir laiptinių įrengta nedidukė krepšinio brālių sostapilyje. Abu miestai visai neseniai su didele aikštelė. meile ir pagarba jų praeičiai ir dabarčiai buvo aprašy- ti Arvydo Juozaičio, ir raštai tie išleisti kaip dvi mo- Krepšinis ir verslas. Eilėje pasienio Panemunėje nografijos: Karalių miestas be karalių (2006) ir Ryga – teko stovėti penkias valandas. Daug laisvo laiko. Net- niekieno civilizacija (2011). Savo kelionės dienoraščio gi mintims apie krepšinį. Taip, Lietuva tądien, rugsė- pavadinimui pasidovanoju šias sparnuotas frazes, ir jo 8-ą, šventė pergalę. Vis susimąstau: penkių vaikinų įrašydama tarp jų skyrybos ženklą (brūkšnį), palieku būrelis pusvalandį bėgioja po aikštelę, žaidžia, o laimi sau ir kitiems erdvę interpretuoti. arba pralaimi visa Lietuva? Įdomu, kodėl pergalės niekas nešventė, kai Europos šachmatų čempione tapo lie- Ambasada. Kelionė į Rusijai priklausančias teritori- tuvė Viktorija Čmilytė? Gal kad ji moteris? Gal todėl, jas prasideda nuo Rusijos ambasados ar konsulato, kur kad žaidžiant jai dirbo „ne tie raumenys“ ir per televi- daromos vizos. Norint pajusti imperinio mąstymo liku- ziją tikrai nebūtų ko rodyti, o tokie kaip „Kalnapilis“ ir čius, nebūtina net kur nors vykti, pakanka užeiti (jei „Švyturys“ net neįstengtų pritempti savo reklamos prie įleis) į Rusijos ambasadą Vilniuje ir rasi ko širdis gei- šachmatų varžybų (na, bet oficialūs Eurobasket 2011 džia: valdžios ir viršenybės demonstravimą, jei reikia, rėmėjai mineralinis „Vytautas“ ir sūris „Džiugas“ gal ir panieką, žinoma, viskas rusiškai ir tik rusiškai, o už ir būtų kaip nors išsisukę). Taigi pergalė prieš ser- vizą mokama doleriais. Pageidautina lygiais bankno- bus. Tai tikrai ne tas pat kas prieš dvidešimt ir daugiau tais „be priekaištų“, kaip man paaiškino netoliese esan- čio banko darbuotoja. Beje, prie kasos langelio taip ir parašyta: „Nesuglamžytus!“ Patarimas vykstantiems: nebandykite rasti tikslios informacijos apie ambasados darbo laiką internete. Darbo grafiku, pakabintu ant konsulato vartų, taip pat nepasitikėkite. Rusija – gyvo, „betarpiško“ bendravimo šalis, kur visokie panašūs nereikšmingi grafikai „derinami pagal situaciją“. „Ne- skaityti, o klausti“, – ši taisyklė galiojo visos mano vieš- nagės Karaliaučiuje metu. Viena maloni moteris Bol- šakovo (buvę Skaisgiriai) miestelyje net seną rusišką patarlę tokiems atvejams pritaikė: „Kalba ir iki Kijevo nuves“ (Язык и дo Киевa дoведет). Rusijos ambasada Rygoje – brangiausiame rajone, kurio pastatų fasadai išpuošti secesiniais ornamentais. Tai ambasadų ir viešbučių gatvės: Antonijas iela, Eli- Karalienės Luizės tiltas. Sovietskas. 2011. zabeta iela... Lietuvos ambasada, kurioje gyvenau, kol Jurgitos Pačkauskienės nuotr. atsirado vieta studentų viešbutyje, yra kiek atokiau – Rūpniecibas gatvėje. Jos kertinio akmens pašventini- metų Kauno „Žalgiriui“ laimėti prieš Maskvos CSKA. mo ceremonijoje dalyvavo jau Anapilin iškeliavęs LR Bet pergalę Lietuva švenčia: Maximose, Rimi ir Iki 20 prezidentas Algirdas Brazauskas. Taigi pastatas nese- proc. nuolaida alkoholiui, o Senukuose – visoms pre- nas, neistorinis. Tvora ne aukšta mūrinė, o metalinė. kėms nuolaida tiek procentų, kiek taškų laimėta. Pro ją viskas matosi. Kad tai Lietuvos ambasada, su- Po savaitės grįžtant atgal į Lietuvą, automobilių eilėje

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 435 dienoraštis

Tilžėje (Sovietske) taip linksma nebuvo. Eilė slinko lė- sirodo, kad tai menas. Na, dėl ežiuko tai nesiginčysiu. tai (rusams atskira, greitesnė eilė), o dar kaip tyčia tą- Kai įžengiau pilnametystėn, ir man jis patikti pradėjo, dien su savo kontrabandiniu versliuku privažiavo kaip net labai, o latviškų vėliau nemačiau. Gal pasirodytų, niekad daug lietuvių (kaip žinia, benzinas Rusijoje dvi- kad ir ten meno viršukalniai, kaip ir ežiukas? Reikė- gubai pigesnis). Toks jų darbas: internete stebi, kada tų pasižiūrėti ir dabar, jau „suaugusio akimis“. Tačiau mažiausia eilė pasienyje iš Lietuvos, tada suvažiuoja taip nesinori... į Sovietską, prisipila visokiausiais nelegaliais būdais praplėstus benzino bakus ir vėl atgal. Iš Lietuvos pu- Parodos. Rugsėjo 28 d. Latvijos meno ir dizaino mu- sės eilės rugsėjo 14 d. nebuvo, bet vykstant atgal – su- ziejuje – grandiozinė septinto dešimtmečio moterų dra- sidarė aštuonių valandų prastova. Aš su savo mašina bužių ir aksesuarų paroda iš Aleksandro Vasiljevo ko- pakliuvau į kontrabandininkų chebrytės sūkurį: nervi- lekcijos (jis į Rygą nuolat atveža vis kito laikotarpio nosi, keikėsi ir kažką man aiškino, tarsi aš būčiau jų kolekcijas): Chanel, Christian Dior, Dal Monte (Roma), konkurentė, to paties „benzininio likimo“ sesė (jie net Promenade (JAV)... Ekspozicijos gilumoje demonstruo- neįtarė, kad benzino aš pakartotinai įsipilsiu Taura- jami dokumentiniai filmai apie XX a. septinto aštunto gėje, keliasdešimt kilometrų nuo „naftos produktų tel- dešimtmečio Latvijos madą ir jos industriją: siuvyklos, kinio“ – Sovietsko). Per valandą eilė pasislinkdavo per madų žurnalai... „Padomju Latvija“ serija, kaip ir „Ta- dvi-tris mašinas. „Broliai lietuviai“ tokiam atstumui rybų Lietuva“ – sovietmečiu buvo rodoma prieš filmus pavažiuoti savųjų net neužvesdavo: kam eikvoti taip brangiai įgytą prekę? – daug protingiau jas perstumti – kelias juk ne į kalną. Taigi „lemiamų“ rungtynių tarp Lietuvos ir Makedonijos komandų klausiau per radiją. Po šių rungtynių supratau, kodėl krepšinis vadinamas Lietuvos religija. Likus 5 sekundėms iki žaidimo pabaigos, o makedoniečiams vis dar tebeturint vieno taško persvarą, Radiocentro komentatoriai pradėjo melstis: „O krepšinio dievai, padėkite mums!“ Nepadėjo. Matyt, ne tuo adresu kreipėsi. Pionierske (Neukuhren) kelios bobutės prie parduotu- vės pardavinėjo savo daržoves ir vaisius: obuolius, pet ražoles, rūgštynes. Paklausus, ar mieste nėra išliku- sių vokiečių kapinių, atsakė: Zastrojenno, – namai ten dabar pastatyti. Paskui papasakojo vieną įvykį: „Pas Naujas palto modelis. Kadras iš dokumentinio filmo Padomju mane, sako, buvo du vokiečiai atėję į namus. Vyras ru- Latvija (1968). 2011. Jurgitos Pačkauskienės nuotr. siškai paklausė, ar negalima pasižiūrėti, kaip gyvena- te? Šalia stovėjusi moteris rusiškai nemokėjo, savo kal- kino teatruose (vadinami „žurnalai“). Tuomet juos at- ba kažką tarškėjo, bet kai leidau, ir kai užėjo į kambarį, kentėdavome arba stengdavomės pavėluoti, o dabar apsiverkė, ir taip smarkiai verkė, verkė... Vyras paaiš- žiūriu – ir vienas malonumas. Ir tema įdomi: mada mo- kino: ji šitame kambaryje užaugo“. terims, vaikams (kažkodėl vyrų nebuvo, tik berniukai, bet jie priskirti „vaikų“ kategorijai), mada prie jūros Taikomasis menas. Gobelenai. Dauguma jų pana- (maudymosi kostiumai tik išilginiai). 1968-ieji: pirma- šūs į sovietmečiu rodytus nespalvotus latviškus multi- sis kelnių-sijono modelis. Vaikystėje troškau tokį rūbą plikacinius filmus. Nepažįstu vaiko, kuris juos būtų turėti. Audykla. Tarp staklių zujančių moterų veidai mėgęs. Na, nebent viena draugė – tuomet ne pagal am- gražūs ir linksmi. Jos dirba uoliai ir susikaupusios, bet žių supratinga ir flegmatiško būdo. Jie tarsi nublukę ir nepamiršta šypsotis. Vaizdą palydi komentatoriaus monotoniški. Taigi dekoratyvusis latvių menas įdomus balsas: „Nuolat ieškoma naujų kelių..., šilkas įgijo dide- tas, kuris išryškina konstrukciją ar seka XX a. pra- lį konkurentą. Tai polinas: gražus ir pigus... Demons- džioje buvusiu kubizmu, futurizmu. Bandymai pamėg- truojamas kostiumas darbui „natūralioje“ aplinkoje – džioti natūrą ir yra tik naivus salstelėjęs bandymas. lipant laiptais, vaikštant gamykloje: „Ši apranga yra Nesimokė jie akademizmo Peterburge ar Maskvoje, o patogi ir pigi“, „taip rekomenduojama apsirengti briga- reikėtų, jei jau nori pasiekti tikslą. Čia vėl analogija dininkei“. su filmukais. Tais „flegmiškais“, kurių vaikystėje ne- mėgdavome – nesuprantamas Ežiukas rūke ir latviški, Parodos in ir out. Arsenalo vidaus erdvės labai tin- paprastu pieštuku piešti su trūkčiojančiais judesiais, kamos parodoms, bet kas sugalvojo palei vieną jo išo- pilkas koloritas... Šitie buvo patys neįdomiausi. O pa- rinę sieną išdėlioti akmeninius menininkų portretus?

436 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 dienoraštis

Keista Latvijos menininkų paroda – pristatymo pasta- nau, kad tik audeklus, nes lentos per didelės, kad su- to išorėje nepavadinsi kitaip nei „galvos be vietos“, nes tilptų į „lafkę“. joms ten ne vieta. Ne ta vieta. Atrodo jos graudžiai ir Išeinant užkalbino pagyvenusi tekstilininkė. Patyrusi, komiškai, ypač jei nežinai konteksto, – kad už nykios kad galiu susišnekėti tik rusiškai, keistai pasižiūrėjo pastato sienos yra parodų erdvės. O kontekstą sužinoti ir paklausė: iš kur aš – iš Maskavos ar kito miesto, o supratus, kad esu vilnietė, nudžiugo ir atsiprašė: „Ma- tai, čia, viduje, kalbame tik latviškai. Anapus sienos – Rygoj – daug rusiškai kalba, o čia ne“. Pokalbis apie rusakalbius Rygoje pakrypo link lenkų Vilniaus kraš- te. „Girdėjau, kaip jus skriaudžia tokia didelė valsty- bė, bet jūs atsilaikysite, jūs stiprūs, jūsų religija stipri, jūs katalikai. O mes, liuteronai, silpni...“ Dar norėjau ją kažkaip paguosti, pakelti jos liuteronišką tapatybę, mintyse perbėgau, ką gi galėčiau šia tema pasakyti, bet neprisiminiau nieko teigiamo, išskyrus pačią Liuterio asmenybę jo reformos pradžioje ir Biblijos bei katekiz- mų vertimus į nacionalines kalbas, bet... taip nieko ir nepasakiau. Juk ji buvo teisi. Tik jei katalikybę ji įsi- vaizduoja kaip ginklą prieš lenkus, tai šį ginklą, ir dar galingesnį, turi ir jie...

Kalba, raštas, giesmės. Kaliningrade buvo linksma Tatjana Aleksandra. Kartu su šv. Terese. Autorinė technika, linas, raudonmedis, tekstiliniai dažai. 2008–2010. skaityti angliškus ar tarptautinius žodžius, užrašytus Jurgitos Pačkauskienės nuotr. kirilica: Cити Тpэвeлгид (kelionių gidas), Билайн (tarpt. mobilaus ryšio firma), Чикaгo (restoranas), sunku – nei iškabos kokios didesnės, nei užrašo, iš kur Hикa (parduotuvė). Raštas raštu, bet jie ir skaito tuos vargšui praeiviui žinoti, kas už jų slypi? užrašus kaip parašyta. Su kietu, labai kietu garsu „э“. Latvijos meno akademijos tekstilės katedrai šiemet Sovietske, prie pat muitinės aptikau ir angliškai rašytą sukako 50 metų. Šia proga įvairiose miesto erdvėse iškabą, turbūt vienintelę (?): Bios Computer Company. vyksta konferencijos, pvz., „Tekstils – smalkais stils“ Rygoje apturėjau kitą „kalbinį juoką“, ir dar kur – vidu- („Tekstilė – grakštus menas“), rengiamos parodos, iš ry Šv. Mišių! Taip jau atsitiko, kad aš iš tolimojo Mas- kurių svarbiausioji, retrospektyvi buvo atidaryta arse- nale spalio 6 d. „Zelta griezums“ („Aukso pjūvis“) – taip vadinasi paroda. Tai buvusių ir visai „šviežių“ tekstilės katedros absolventų darbų paroda. Tatjana Aleksandra (g. 1969) ir jos erdvinis darbas „Kopā ar sv. Terēzi“ („Kartu su šv. Terese“). Didžiu- lės raudonmedžio lentos išraižytos, o rudo lino juostos auksu išrašytos tekstais iš Švč. Jėzaus Veido ir Kūdi- kėlio Jėzaus Teresės dienoraščio. Medis-audinys, oras tarp sunkumo ir lengvumo, visa apjungiantis mirgėji- mas, dvelksmas kai juostos sujuda. Darbas nėra efek- tingas – eitum ir praeitum prošal, bet jeigu patraukia, jei jau užkabina, tai nepalieka. Kaip „žodžio ikona“, legendinis Jėzaus laiškas karaliui Abgarui, kadaise išrašytas Edesos miesto vartuose. Jis visuomet buvo skaitomas, kai miestui kildavo pavojus, jis saugojo miestą, kaip buvo tikima. Tatjana Aleksandra, pasi- Tilžės teatras. Sovietskas. 2011. Jurgitos Pačkauskienės nuotr. rodo, išrašė tuos žodžius irgi „vartuose“, tiksliau, baž- nyčios prieangyje, vadinamame bobinčiuje. Latvijos kavos priemiesčio nesugebėdavau sekmadieniais at- bažnyčiose įprasta, kad toje vietoje stovi savotiškas sirasti Sāpju Dievmāte (Sopulingosios Dievo motinos) kioskelis – „lafkė“, kur gali nusipirkti devocionalijų ir bažnyčioje, kur 9 val. ryto vyksta liturgija lietuvių kal- šventų knygų. Ji tame kioskelyje dirba. Ir dienų die- ba. Ateidavau 18 val. į Šv. Mišias rusų kalba. Liturgi- nomis besėdėdama tuos audeklus ir lentas išrašė. Ma- jos kalba ne senoji slavų, kaip pas Rytų krikščionis, o

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 437 dienoraštis

šiandienė rusų. Viskas nuspėjama, tik vietoj „į krau- Schwelle zum Jenseits (pažodžiui: „Su angelais per ją įaugusio“ Amen, išgirsti neįprastą Aминь. Bet štai slenkstį į anapusybę“). Paantraštė suglumino, nes pa- giesmės... Ne, prie melodijos neprikibsi, viskas gražu kvipo visiškai prasta ezoterika, ko tikrai nepasakysi ir darnu, dauguma jų net skamba Lietuvos bažnyčiose. apie solidžią knygos išvaizdą: „Bernardas Jakobis klau- Tačiau kai išgirsti žodžių tarimą, stengiesi „nesijuokti sia, angelai atsako“. Nesupratau. Juk knygos autorius iš išorės“ (kas nesuprato posakio, lai skaito Pūkuotu- ne Bernardas, o kažkokia Alexa Kriele. Galinis viršelio ko išmintį): giedamas rusiškas posmas, o priegiesmy- atvartas paaiškino visus nesusipratimus: Kriele studi- je – lotyniški intarpai. Nekintamos mišių dalys taip javo filosofiją ir psichologiją, vėliau dirbo žurnaliste ir pat lotyniškai giedamos. Man, lietuvei, lotyniškai gie- seminarų vadove, bet nuo 1994 m. susirado pelninges- doti patogiau negu rusiškai, tik va labai jau neįpras- nį ir, matyt, lengvesnį „mediumo“ amatą, cituoju: „tapo tai skamba, kai lotyniškai gieda rusai. Panašiai kaip angelų vertėja“. Taigi visas žinias apie „paklydusias Cити Тpэвeлгид, tik iš kitos pusės. sielas“, „inkarnaciją ir ekskarnaciją“, „veiklas Dangu- je“ (Tätichkeiten im Himmel) ji gauna iš angelų, kurie, Bendrabutis. Kai buvau studentė, bendrabutyje gy- pasirodo, jau iki tol jai suteikė nemaža vertingų duo- venti neteko arba tai buvo ne visai bendrabutis. Mes, menų, įgavusių pavidalą dviejose ankstesnėse jos kny- freskistai, skulptoriai, tekstilininkai gyvenome skvote gose, iš kurių viena taip pat guli šioje „dvasingų“ knygų šalia Daukanto aikštės, ten, kur dabar įsikūręs VU fi- lentynoje. Įdomus posūkis – nuo išminties meilės paieš- losofijos fakultetas. Bendruomenė buvo nedidelė. Visko kų iki vertėjavimo dangiškoms būtybėms. būdavo, bet kažkaip sutarėme dėl švenčių ir tylos laiko... Dabar gyvenu LU (Latvijos universiteto) studen- Didvyriai. Nereikia su rusais kalbėti apie tai, kad tų viešbutyje-bendrabutyje „Prima“. Jis yra buvusiame vokiečiai taip pat išgyvena abiejų pasaulnių karų pa- Rygos priemiestyje – Maskavos rajone. Į centrą atveža sekmes. Net su labai kultūringais ir išsila vinusiais 15 troleibusas, kursuojantis kas kelias minutes. Ryte žmonėmis nereikia. Vis tiek nesusikalbė site, nors ir juo vyksta dažniausiai tik studentai: pakeliui Tarptau- rusiškai. Kad ir tokia tragedija: kai kuriose buvusiose tinė Baltijos akademija, LU socialinių mokslų fakulteto vokiškose Karaliaučiaus krašto kapinėse (o tokių yra pastatai, dar kažkokia „Tarptautinė praktinės psicho- labai mažai) tebelaidojami žmonės. Nieko ten vokiško logijos aukštoji mokykla“ iki galutinio troleibuso susto- neliko, nebent naujieji kapo prižiūrėtojai senus vokie- jimo – Latvijos Universiteto. Vakare (o vakaras ateina, kai užsidaro ilgiausiai dirbančios skaityklos, t. y. 19–20 val.) troleibuso laukti reikia ilgai. Universiteto stotelėje be studentų dar atsiranda turkų ir čigonų pulkeliai, o kitose stotelėse – centrinis turgus ir stotis – prisigrū- da dar įvairesnio plauko žmonių. Troleibuse pasklin- da kvapai, langai aprasoja, o kadangi pro langą ir taip nieko nesimato (jau tamsu), klausausi pranešėjo balso: Lauvas (liūto) iela, Lomonosova iela, nākama pietura (kita stotelė) – Rēznas. Lipu. Už posūkio, pro parduo- tuvę Gotiņa („Karvutė“), kur parduodami tik lietuviški pieno produktai, pasislėpęs dar už kelių siauros gatve- lės vingių daugiaaukštis viešbutis, kur ir gyvenu. Prie- šais recepcijos stalą – televizorius, o šalia jo – užmirš- tų knygų, paliktų žurnalų lentyna. Tik atvažiavus čia pirmiausia tarp populiarios anglų ir latvių literatūros į akis krito plona knygelė – Luko Evangelija lenkiškai. Po poros savaičių nusprendžiau patikrinti – lentynose jos nebuvo, tačiau radau „Gideono brolių“ leistą Jaunā derība (Naujasis Testamentas) ir „daugiakalbę“ evan- geliją: anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Taip pat Gideono brolių. Šalia – kitokios knygos: į rusų kalbą išverstas Budos mokymas, aptriušusios Sofoklio tra- gedijos latviškai. Akis patraukė vokiška knyga, kurios viršelis buvo nutupdytas „protorenesansiškų“ angelų atvaizdais. Suviliojo. Pasiėmiau pavartyti. Pavadini- Karlis Zale. Paminklas Tėvų žemei ir laisvei (1935). mas taip pat intriguojantis: Mit den Engeln über die Ryga. 2011. Jurgitos Pačkauskienės nuotr.

438 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 dienoraštis

čių antkapius panaudojo savo reikmėms: užrašus nu- sveikino. Kariavo Algis Afganistane, turi majoro laipsnį, šlifavo ir iškalė ar užrašė savus. Veteranai verkia iš bet neturi kojos. Sako: „Nežinai, kaip baisu buvo. Spro- nuoskaudos: kaip gi taip? Rusus ant vokiečių? gimas, o po to kareivis draugo ranką atneša – viskas, Rygoje, katalikiškose Šv. Mykolo kapinėse mane lat kas liko iš kūno...“ Kitapus Nemuno elgetaujantys pikti viškai užkalbino 1922 m. gimęs vyriškis (taigi jau link ir priekabūs. Jei neturi ko gerti, būna negirti. Kaulyti pinigus iš eilėje stovinčių mašinų vairuotojų – jų darbas. Pabandyk neduoti. Sunku apie tokius kažką gra- žaus pagalvoti, nebent pritaikius šventraščio psalmės frazę: „Žmogus – tai gelmė, o jo širdis – tai bedugnė“. O štai prie paminklo žuvusiems lakūnams Čkalovske (rajonas Kaliningrado pakraštyje, pastatytas karinin- kų šeimoms) amžinoji ugnis dega tik iki pradeda temti. Po to liepsną maitinančias dujas užsuka, mat valkatos po dienos darbo susirenka čia pasikepti užkandžių prie šiobeito (Pūkuotuko termino prasmė šiek tiek pakeista, bet esmė aiški: kai kas be galo svarbaus). Elgetos Rygos senamiestyje labai išsilavinę. Pinigų moka paprašyti ir anglų, ir vokiečių kalbomis. Žinoma, ne visi. Be to, čia jų mažiau negu Vilniuje. Ir priežastis turbūt yra ne tik viešosios tvarkos prižiūrėtojų budrumas, bet ir tradicija. Vis dar liuteroniška. Amžinoji ugnis Čkalovske. Kaliningradas. 2011. Jurgitos Pačkauskienės nuotr. Laikas ir laikrodžiai. Naujieji Rygos laikrodžiai – šimto). Pasisakiau, kad esu iš Lietuvos ir latviškai be- plieniniai ir blizgantys. Jie rodo tik ryto ir vakaro va- veik nesuprantu. Bet jis su didžia pagarba lietuvaitei landas. Diena prabėga taip greitai, kad nesuspėji pama- toliau kalbėjo latviškai. Ir tikrai, didžiąją dalį pasako- tyti nė vienos jos valandos, kartais net pietų valandos. jimo supratau. Tik kai matydavo, kad labai labai nesu- Greit turi pasirodyti naujasis Naujojo Židinio-Aidų prantu, rusiškai paaiškindavo kokį nors be galo svarbų numeris. Mano laikas, anot Nerijaus, baigia iškapsėti: žodį, pvz., „Aukščiausiasis“. Visai jauną jį paėmė kaip kap kap kap. šauktinį į SS dalinius. Kariauti teko prieš savus, prieš latvius. Po to – konclageris. „Kai grįžau namo, – sako, – svėriau 46 kilogramus. Tėvas manęs nepažino, o mama pamačiusi verkė, verkė.. – aš buvau tik kaulai, skūra ir utėlės (kita latvė pasakojo, kad tokio paties likimo sū- naus net mama nepažino, tik šuo). Turėjau mirti, bet mane išsaugojo Aukščiausiasis. Štai dabar aštuonias kapavietes tvarkau. Kai numirsiu, kas lapus sugrėbs nuo kapo?“ O atsisveikindamas pasakė, kad latviai ir lietuviai yra bralių tautos. Ir palaimino Lietuvą ir lietuvius aukštai iškėlęs rankas. Dar nespėjau nuvykti į Bralių kapi, garsųjį karių kapų ansamblį. Bet jau dabar žinau, kad niekur šalia Bal- tijos neteko matyti gražesnio ir didingesnio paminklo laisvei negu laisvės paminklas Rygoje. Žinoma, siuže- tai labai romantiški, bet toks laikmetis buvo, kai sta- tė. Ir tuomet, kai pirmą kartą čia atvykau, įsisegusi ženkliuką su trijų tautų vėliavomis (pamenate tokį? Geltona-žalia-raudona, tamsiai raudona ir per vidu- rį balta juosta, mėlyna-juoda-balta) ir dabar. Jis gra- žiausias.

Elgetos. Jie visokie. Štai padoriai apsirengęs, visai ne- girtas Algis iš Panemunės. Jis priėjo prie manęs, kai sė- Gatvės laikrodis netoli Latvijos dailės akademijos. dėjau mašinoje atdaromis durimis, ir mandagiai pasi- Ryga. 2011. Jurgitos Pačkauskienės nuotr.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 439 akademybė Tadas Blinda: patriotizmas komercijai

Tomas Daugirdas

Ar patriotizmas gali „atsipirkti“? Gali, paprasčiau. Už kiekvieno maišto prieš parodomas pavyzdys, kaip naudingai ir ne vien atsipirkti, bet ir būti laidas sistemą ar vyraujančią valdžią buvo galima pasinaudoti lenkų ir lietuvių į finansinę sėkmę. Tai parodė filmas galima įžvelgti laisvės kovą už Lietu- istorijoje įsišaknijusia nesantaika... Tadas Blinda. Pradžia – jis vis dar vą ir už nepriklausomybę. Vien Lietu- Už rusišką potekstę reikia mokė- lieka žiūrimiausiu filmu Lietuvoje. vos vardo paminėjimas galėjo reikšti ti nepatogumu lietuvių žiūrovui, nes Kodėl jį pažiūrėti eina įvairūs žmonės, pasipriešinimą sistemai. Pasipriešini- aktorės filme kalba su gana ryškiu galima tik spėlioti. Pirmiausia, kad mo simbolika garantavo ir didelį po- rusišku akcentu. Tai būtų visai neį- tai lietuviškas filmas. Antra, kad tai puliarumą kenčiančios ir negalinčios sivaizduojama jokiame sovietiniame ankstesnio filmo pratęsimas, ir trečia, tikrovėje maištauti tautos gretose. lietuviškame filme, juo labiau – fil- kad tai filmas lyg ir apie nacionalinį Tačiau kaip šiandien? Kas kuria filme apie Tadą Blindą. Sovietiniam herojų, sukylantį ir kovojantį. Tad tar- mo patrauklumą ir kokius jausmus jis lietuviui būtų visiškas papiktinimas, si viskas šiame filme yra labai lietu- pažadina? Filmo kūrėjai senus patrio- jei vienas pagrindinių veikėjų lietu- viška. Todėl jis tarsi nei iš šio, nei iš to tinius vaizdinius (posakius apie „Lie- vis dvarininkas rusų valdomoje teri- tapo filmu, į kurį vedamos moksleivių tuvą“) įpina į komercinį audinį, visai torijoje turėtų rusę žmoną (kalbančią klasės, jis aptarinėjamas pamokose, nesirūpindami siužeto, simbolių ar su rusišku akcentu), o taip pat dukrą, ir viešumoje yra įgavęs beveik heroji- vaizdų vientisumu. Lietuvos publikai beveik neturinčias „tipiškos“ lietuvai- nio epo įvaizdį. Iš tiesų tai yra grynai filmas kaip ir turėtų būti priimtinas tės bruožų. Tačiau mes jau virš dvide- komercinių tikslų siekiantis filmas, ir ir patrauklus: čia tarsi ir tęsinys, ir šimt metų gyvename nepriklausomo- apie tai byloja kiekvienas epizodas. maištas prieš „rusus“, ir kova „už Lie- je Lietuvoje, ir filmas tai aiškiausiai Patriotizmas filme panaudojamas tuvą“. Tačiau faktas tas, kad komer- patvirtina. Ką tik minėtas faktas vei- kaip vienas iš komercijos elementų. Ir ciškai jis nėra orientuotas į lietuviš- kiausiai neužklius jaunajai kartai ar kol kas atrodo, kad pasirinkimas gana ką publiką. Akivaizdu, kad Rusija yra to ji nesureikšmins. Juolab kad nepri- sėkmingas. Filmą galima peikti už jo pagrindinė rinka, iš kurios tikimasi klausomos Lietuvos jaunimas daug lygį, tačiau nemažiau įdomu ir simp- uždirbti. Agnė Ditkovskytė, Tatjana mažiau jautrus praeities realijoms, tomiška, kaip šiandien „konstruoja- Liutajeva ir Dainius Kazlauskas yra filme turbūt neieškos istorinio atitiki- mas“ patriotizmas, koks yra komer- tos „brendą“ turinčios pavardės, kumo, įtaria akimi neįžvelgs veikiausiai cinis patriotizmo profilis. Filmas apie rios nemažai ką reiškia rusų žiūrovui, ir fakto, kad filmo komercinė audito- Tadą Blindą yra bene pirmas sukons- juo labiau – veikiančios drauge tame rija nėra pirmiausia Lietuva. Tai yra truoto ir plačiam vartojimui pateikto pačiame filme. Taip pat, žinoma, ir Do- nenusivils faktu, kad stimuliuodami „patriotizmo“ pavyzdys. Tačiau kokios natas Banionis, beveik šaukštais kabi- kai kuriuos patriotinius jausmus, fil- vertės tas patriotizmas? nantis raudonus ikrus. Nukreiptumo į mo kūrėjai toli gražu nėra patriotai... Patriotizmą tarsi galima įžvelgti rusišką publiką esama ir dialoguose. Ir, neabejotina, dėl to galės filmą žiū- epizoduose, kuriuose minimas Lietu- Tam tikras klišes nesunkiai atpažins rėti daug atviresne širdimi. vos vardas, kur atsiskleidžia lenkų ir žiūrovas, gyvenantis kli- Atsiribojus nuo viso lietuvių įtampos, lietuvių kova prieš šių ir reklamos pasauly- to, kas žeidžia sovietme- rusų karius, Blindos maište. Svarbu ir je, pavyzdžiui, „protu lie- čio apgadintą žvilgsnį ir tai, kad filmas apeliuoja į sovietmečiu tuvių nesuprasi“. Filme norint suprasti tai, kas pastatytą ir labai populiarų TV mini paaiškinama, kas yra tie vyksta šiandien, būtina serialą apie Tadą Blindą, turbūt iš- lietuviai, kodėl jie maiš- įsižiūrėti į tai, ką sako skirtinį lietuvišką nuotykių filmą su tauja, kokie jie silpni, ap- į šiuolaikinį komerci- maišto prieš sovietinę sistemą, taigi kiautę ir naivūs. Taip pat nį rūbą įvilktas patrioti- ir už Lietuvos vadavimąsi iš jos, pries- išaiškinama lenkų ir lie- nis elementas. Pradžios koniu. Anais laikais viskas buvo daug tuvių santykių esmė bei taškas aiškus: Lietuvos

440 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 akademybė priešai baudžiavos panaikinimo (lais- kur buvęs. Maža to, jo paklydėlė žmo- žmogaus ir visuomenės gyvenime ne- vės suteikimo) priešaušryje mėgina na paprašo atleidimo. Blinda gali išei- sama kelrodžių, kurie paskatintų au- išprovokuoti lietuvius maištui, kad ti iš miško ir gyventi kaip paprastas koti patogumą, leistis į rizikingus paskui iš jų atimtų bet kokią galimy- žmogus, koks jis ir yra, gali atsiverti žygius ir galbūt patirti nemažų nuos- bę atgauti laisvę. Tad aptinkame vi- savo jausmams ir pojūčiams, apie ku- tolių. Viskas susitelkia į „čia ir dabar“, sai „laikraštinį“ siužetą, kai kažkur rių pilnatvę svajoja. Tuo visos laimės tam tikrą būklės ir jausenos kraštu- („Peterburge“) sukurptas sąmokslas, svajonės ir išsisemia. Visi pasirengę tinumą, kuris gali tapti, o gal jau yra pasiunčiamas provokatorius, nes no- gyventi ilgai ir laimingai, vienas ki- tapęs simptomišku nepriklausomos rima atimti iš herojaus tai, kas jam tam atleidę ir susitaikę, nekamuoja- Lietuvos visuomenei. priklauso (laisvė), o herojus stengia- mi blogų prisiminimų ir nepersekio- Nepriklausomybės pradžioje šūkis si nepasiduoti provokacijai ir apginti jami savo tėvų ar senelių išgyventų „čia ir dabar“ reiškė didelį ir naują savo teises. kančių bei situacijų be išeičių prisi dalyką, jis buvo maištingas ir provo- Toks yra ir Tadas Blinda, šių dienų minimų. kavo. Filosofas Arvydas Šliogeris ėmė herojus, patekęs į provokacijos audras, Sakytume, filmo siužetas būtų arti- plėtoti mintis, kurios vėliau išsivys- kuriam nerūpi jokios kitų nuskriaus- mesnis komedijos žanrui, o ne į hero- tė į „toposofiją“, vietos išmintį. „Čia ir tųjų ar draugų teisės, nerūpi jokie ide- jinius jausmus apeliuojančiai dramai dabar“ vaduojantis iš sovietinio kas- alai, dėl kurių būtų verta paaukoti apie istorinę asmenybę. Kita vertus, dienybės gyvenimo įšalo, raginta ne- gyvybę. Jis nė iš tolo neprimena Nar- filmas nemažai pasako apie dabarties bijoti gyventi autentiškai, remiantis siosios širdies herojaus, įkūnyto Melo lietuviškąją būklę. Pirmiausia indivi- tais išgyvenimais ir būsena, kuri iš- Gibsono. Dabartinis Blinda nėra joks dualiam maištui nesama jokio pagrin- gyvenama šią akimirką. Tai buvo la- maištininkas prieš sistemą ar blogį, do. Herojaus idealas yra ne išskirtinė bai stiprus maištas prieš totalitarinės kuris tą sistemą kuria, nes jokios „sis- asmenybė, turinti gilių jausmų, svajo- valstybės ideologizuotą kasdienybę, temos“ nėra, o kai jis pripažįsta caro nių ar net išgyvenanti vidines pareigų kai kiekvienas savo asmeninį gyve- galią, tai net nemano, kad prieš ją ga- įtampas. Dabartinis lietuviškasis he- nimą tarsi turėjo projektuoti pagal lima sukilti. Blinda gali būti pavadin- rojus nėra Hamletas, Cezaris ar Ju- tai, kaip jis atitinka valstybės skel- tas savotišku „buitiniu idealistu“, ti- das, jis yra vidutinybė, net atsidūru- biamus ideologinius tikslus. Idealai kinčiu, kad galima susikurti gerą ir si maištininko kailyje, daro viską, kad buvo primesti ir užduoti, į juos buvo gražų gyvenimą taip, tarsi nebūtų jo- galiausiai to vaidmens atsisakytų, nes įsprausta individuali laisvė, kuri dėl kios politinės sistemos, svetimos savi- nepajėgi suvokti reiškinių, kuriuos to prarasdavo savo prigimtį ir tapda- valiaujančios kariuomenės. Didžiau- dabartine kalba vadintume „geopoli- vo prievarta sau. Nepriklausomybės sias patriotizmas veikiausiai yra tas, tiniais“ ar „globaliais“. Jis yra viduti- pradžia taip pat iškėlė idealus, tačiau kad jis nenori niekur bėgti ar trauktis nybė, nematanti ir nenorinti matyti jie buvo daug arčiau „prie odos“, nes (tai yra „emigruoti“), o nori kurtis gy- toliau savo kaimo. (Viename epizode skatino atsigręžti į savo, savo artimų- venimą ten, kur gimė ir augo, tai yra buvimą Kaukaze pusiau rimtai, bet jų, šeimos istoriją, į ją pažvelgti nau- savame krašte. labai simptomiškai Blinda perinter- jai ir atgauti tą gyvenimą, kurį bū- Todėl nestebina, kad rusų karinis pretuoja kaip buvimą „pas Kazę“.) Tai tume norėję gyventi, tuos idealus ir pulkas elgiasi ne kaip politinės siste- yra vidutinybė, kurios natūroje esama vertybes, kurie buvo naikinami. Gy- mos įrankis, o kaip gauja reketininkų, tam tikro žaismingumo, tačiau nėra venimas vien „čia ir dabar“, atsidūręs kurių nesaisto jokia karininkų elgesio jokios ugnies, noro pažinti ar išgyven- laisvės aplinkoje, kai jo nevaržo jokios etika. Jie atvyksta į dvarą kaip nusi- ti neeilinius dalykus. Kilusi sumaištis ideologijos, skatina rastis savo istori- kaltėlių būrys, terorizuoja šeiminin- sukelia varžančių nepatogumų, užta- ją bei kilmę pamiršusią, nuo palankių ką ir jo šeimą. Nestebina, kad dvari- rimo ir apgynimo ieškantys kaimie- aplinkybių priklausančią vidutinybės ninkas Gruinius, kurį su Blinda sieja čiai nepažadina jokio noro juos ginti ideologiją. Ši skleidžia vidutinybės ir asmeniniai ryšiai, paprašo Blindos ar ieškoti teisybės. Vidutinybė ir sie- supratimą apie valstybę ir patogų, maskolius išvyti iš jo dvaro, kad gy- kia to, ko gali siekti vidutinybė: pato- naudotis teisėmis grįstą patriotizmą. venimas sugrįžtų į vėžes. Teisiųjų tei- giai įsikurti, ramiai gyventi ir daugiau Filmas apie Tadą Blindą yra tokios sės apginamos, chuliganai išvejami, niekada nieko negirdėti apie jokius naujosios vidutinybės veidrodis. Žiū- prie viso to prisidėję kaimiečiai gau- sąmokslus ar jokius nedraugiškus gi- rovų komentaruose apie filmą nesa- na teisę į žemę ir į laisvę. „Pilietinė minaičius lenkus, kurių ryškus atsto- ma „vidurio“ nuomonių: vieni jį labai visuomenė“ triumfuoja. Visi atgauna vas neišvengiamai turėjo žūti, kad įsi- liaupsina, kiti sutrina į miltus. Tad savo gyvenimus, apgynę savo teises į viešpatautų taika ir ramybė. viltis nemenka, kad kurį laiką pilie- juos. Pabėgti, išvykti į nežinią iš savo Kai vidutinybė vaizduojama kaip tinei vidutinybei dar nepavyks užval- namų susiruošęs dvarininkas lieka visuomenės herojus, tai reiškia, kad dyti patriotinių herojų arenos.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 441 tema: senosios istorijos mįslės

Lietuviai anno Domini 1262 Kodėl buvo nukirsdintas Mazovijos valdovas Siemovitas?

Rimvydas Petrauskas

Šiame žurnalo numeryje skelbiame du vienas kitą papildančius, pagrįsti atsakymai. Todėl ir į klausimą apie smurtinį nors stiliaus ir formos požiūriu gana skirtingus tekstus, kurie at- lietuvių veiksmą XIII a. septintame dešimtmetyje atsa- sirado Kazio Almeno iniciatyva, jo organizuotoje sekcijoje „San- kyti galima labai paprastai: pirma, todėl kad taip jie ir taros-Šviesos“ suvažiavime Alantoje (2011-06-25), skirtoje XIII a. jų baltiškieji giminaičiai buvo įpratę elgtis nuo šv. Vai- istorijos mįslėms. Abu tekstus sieja žanras – istorinės mįslės, į ku- tiekaus Adalberto ir šv. Brunono Bonifaco laikų, ir, ant rią galutinio atsakymo istoriniai šaltiniai neduoda, tačiau kurių ra, už tai, kad Siemovito tėvas, Mazovijos kunigaikštis apmąstymas gali suteikti naujų postūmių bandant geriau pažin- Konradas atsikvietė į Rytų Pabaltįjį Vokiečių ordiną, o ir jis pats su kryžiuočiais palaikė draugiškus santy- ti seniai praėjusios ir mažai pėdsakų palikusios epochos realijas. kius, be kita ko, dalindamasis su jais jotvingių žemes. Bendras ir abiejų straipsnių objektas – tai aktyvi lietuvių kariaunų Tačiau taip atsakinėti istorikai mėgsta tik žurna- veikla Mindaugo epochoje, XIII a. antroje pusėje. Pagaliau straips- listams, o kai jų paprašo parengti pranešimus ar (dar niuose aprašomi įvykiai yra beveik vienalaikiai, galbūt tarpusavyje daugiau) publikuosimą straipsnį, jie ima viską atsar- susiję. Todėl viena mįslė tiesiogiai veda prie kitos. Klausiant konk giai dėstyti įprastu kontekstų, išlygų, hipotezių pripil- rečiai – ar tie lietuvių kariauninkai, kurie 1262 m. siautėjo dabar- dytu naratyvu. Kazys Almenas pažįsta istorikus, juos tinės Varšuvos apylinkėse, lygia greta galėjo suorganizuoti sudė- mėgsta ir pašiepia. Užduodamas šį klausimą jis lengvai tingą logistinę operaciją, kurios pasekmė – sunkių bronzinių durų įspėja istoriko reakciją – taip, atsakyti į šią „mįslę“, ko perkėlimas iš Plocko Mazovijoje į Didįjį Naugardą Rusioje? gero, neįmanoma: per mažai šaltinių (ką čia šaltinių, Pirmojo straipsnio autorius – Vilniaus universiteto Istorijos fakul- kaip dar matysime, iš esmės šis įvykis yra žinomas iš teto profesorius Rimvydas Petrauskas (svarbiausi darbai: Lietuvos vieno vienintelio sakinio), per daug miglota istorija. diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis, struktūra, valdžia Ir vis dėlto istorikai kaskart mėgina priartėti prie (2003), Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuo- tų „tolimų ir miglotų“ laikų, tai jiems padeda daryti menė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m. jų žinios ir fantazija. Vaizduotės reikšmė istorijos pa- (su Jūrate Kiaupiene, 2009)). Savo straipsnyje jis su autoritetingam žinime, ypač medievistikoje, tyrinėjančioje itin mažai medievistui būdingu atsargumu aprašo netikėtai tragiška atomaz- šaltinių palikusią epochą, mokslo teoretikų yra pripa- žintas dalykas. Įvairios kilmės, skirtingo patikimumo, ga pasibaigusį vieną lietuvių kariaunos žygį, drauge pristatydamas bet vienodai lakoniškas ir tendencingas XIII a. šalti- to meto konfliktų kasdienybę. Kartu tai istorinis fonas ir komenta- nių žinutes supinti į nuoseklų istorinį pasakojimą – tai ras siužetui antrojo straipsnio, kuriame rašytojas ir istorikas Kazys darbas, reikalaujantis vaizduotės. Efektingiausias lie- Almenas (žymiausi romanai: Upė į rytus, upė į šiaurę (2 t., 1964, tuvio istoriko vaizduotės rezultatas yra Valstybės die- 2005), Pjūties metas (Šienapjūtė, 1970, 2008)), išsamiai plėtoja hi- na – liepos 6-oji – diena, kuri visiškai neminima istori- potezę apie lemiamą lietuvių karių vaidmenį bronzinių durų ke- jos šaltiniuose, tačiau kartu data, kurios neįmanoma lionėje iš Lenkijos į Rusią. Šios kelionės maršrutas turėjo driektis paneigti1. Tik nedaug perdėsime teigdami, kad anks- per XIII a. Lietuvą, ir rekonstruodamas įvykius autorius neišvengia- tyvoji Lietuvos istorija – tai rinkinys daugiau mažiau mą šaltinių skurdą sumaniai ir įtaigiai kompensuoja pasitelkdamas tikėtinų hipotezių, įsitvirtinusių vadovėliuose ar sinte- sveiką protą, istorinį jausmą ir vaizduotę. – Redakcija. zėse kaip istoriniai faktai. Todėl verta nuolat tikrinti senus ir nusistovėjusius istoriografijos teiginius. Kita Istorikų mėgstama klausinėti įvairių dalykų. Iš jų tiki- vertus, egzistuoja ribas fantazijai nubrėžiantys tam masi kvalifikuotų komentarų apie svarbius praeities ir tikri metodiniai šaltinotyros reikalavimai ir istoriogra- dabarties procesus, reiškinius ir įvykius. Jie turi žinoti kur, kodėl ir kaip nutiko vienas ar kitas įvykis, tik re- 1 Edvardas Gudavičius, „Mindaugo karūnacija“, in: Edvardas Guda- tas pripažįsta jiems teisę išsakyti išlygas ir abejones. vičius, Lietuvos europėjimo keliais: Istorinės studijos, Vilnius, 2002, Labiausiai tinka trumpi ir sveika gyvenimiška logika p. 333–336.

442 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Lietuviai anno Domini 1262 finė diskusija. Todėl šalia vaizduotės būtinas istoriko džiui, Mindaugo kariaunos vadai Eustatijus Konstan- jautrumas šaltinio sakiniui, tolimoje praeityje gyvenu- tinovičius iš Riazanės, Chvalas). Tai buvo laikas, kai sio žmogaus užrašytam ir mus kone stebuklingai pasie- kilmingi asmenys su savo kariaunomis gyveno mobi- kusiam žodžiui. liai ir jiems buvo visai nesunku pritapti naujoje gen- Todėl, nusprendus papasakoti apie 1262-ųjų nuti- tinėje aplinkoje. Toks kariauninkų maišymasis buvo kimą, lieka tik viena galimybė: remiantis skurdžiais būdingas „barbarų Europos“4 reiškinys, neatsitiktinai XIII a. šaltiniais2 nusakyti šio įvykio kontekstą ir pamė- lietuvių kalboje išlikę germanizmai visų pirma susiję ginti išsiaiškinti socialines ir politines aplinkybes, for- su kariauna ir jos gyvenimo kasdienybe (kunigas, rikis, mavusias to meto žmonių elgseną. Toliau bus kalbama šarvai, alus ir kt.). To meto šaltiniuose minimi „lietu- apie keturis dalykus: 1) struktūrą – kariauną; 2) veikė- viai“ – tai ne tiek ta pačia kalba kalbantys žmonės, kiek jus – karalių ir kunigaikščius – Mindaugą, Dauman- atstovai konkretaus politinio darinio, kurį kaip konso- tą, Tautvilą, Treniotą, Lengvenį, Vaišelgą, Siemovitą; liduotą bendruomenę atpažįsta iš šono žvelgiantys sve- 3) žygius – lietuvių kariaunų veiklą Livonijoje, Rusioje timšaliai kronikininkai. Tai tas „tradicijos branduolys“, ir Lenkijos pakraščio teritorijoje – Mazovijoje; 4) įvykį – kuriame saugoma ir plėtojama gentinė savimonė. Tur- vieną 1262 m. lietuvių žygį į Mazoviją. būt būtent taip reikėtų suvokti Vokiečių ordino kronikose minimus „lietuvius Žemaitijoje“. Galima manyti, Kariaunos kad tokių „lietuvių“ greitai radosi ir tose Rusios terito- rijose, kurios anksčiausiai tapo besikuriančios politinės XIII a. epochą baltų žemėse galima vadinti „kariau- organizacijos dalimi (Naugardukas, Polockas ir kt.). nų amžiumi“. Lietuviai istoriniuose šaltiniuose pasi- Kariauninkų statusą valdovo aplinkoje paryškina tai, rodo kaip kaimynines gentis puldinėjantys ir plėšian- kad XIII a. jie buvo vadinami valdovo „draugais“, o astys, tačiau menkai politiškai konsoliduoti karingų vyrų meninį santykį – tai, kad kariaunos vado mirtis galėjo būriai. Sugebėjimas integruoti svetimas (kitų vadų) reikšti kariaunos suirimą. Antai tik surinkęs Mindau- kariaunas į „didžiąją“ monarcho kariauną yra vienas go „karius ir draugus“, Vaišelga galėjo atkeršyti už tėvo svarbiausių valstybės susidarymo požymių3. Tokios in- nužudymą. Lietuvių kariaunų žygių į Padauguvį, Ru-

Lietuvių ir kryžiuočių mūšio scena Marienverderio (Kvidzino) pilies kolonos XIV a. pirmos pusės reljefe. Dabar ši reljefo rekonstrukcinė išklotinė saugoma Marienburgo pilyje. Iš Alfredo Bumblausko knygos Senosios Lietuvos istorija, 1009−1795 (2005) tegracijos pavyzdys galėtų būti Mindaugo seserėno, ku- sią, Mazoviją svarbus padarinys buvo atsigabenamas nigaikščio iš Nalšios Lengvenio „kariuomenė“, kuri sa- ir atsivedamas karo grobis, kuris turtino kariauninkus, varankiškai vykdė efektingus karinius žygius į Livoniją didino jų prestižą visuomenėje ir skatino tolesnę socia- ir Voluinę, bet kartu atėjo į pagalbą Mindaugui. Būtent linę skirtį tarp jų ir kitų visuomenės grupių. šioje „didžiosios kariaunos“ struktūroje buvo įveikiami skirtumai tarp atskirų žemių interesų ir formavosi po- Veikėjai litinio bendrumo jausmas. Į kariauną nesunkiai galėjo įsilieti ir svetimšaliai, kurie, būdami susiję tik su vado Pirmiausia, ką galima pasakyti apie to meto veikė- asmeniu, dar labiau sustiprindavo jo padėtį (pavyz- jus, yra tai, kad visi jie buvo giminaičiai5. Lengvenis ir

2 Didžioji dalis jų prieinama lietuviškai viename leidinyje: Mindau- początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, t. 1, Wilno, 1931, go knyga: Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, parengė Darius Anta- p. 435 ir t. Plačiau apie valstybės formavimosi procesus platesnėje navičius, Darius Baronas, Artūras Dubonis, Rimvydas Petrauskas, Vil- perspektyvoje: Lietuvos valstybės susikūrimas europiniame kontekste, nius, 2005. sudarė Rimvydas Petrauskas, Vilnius, 2008. 3 Klasikinė Henryko Łowmiańskio kariaunos vaidmens valstybės for- 4 Karol Modzelewski, Barbarų Europa, iš lenkų kalbos vertė Vytau- mavimosi laikotarpiu interpretacija: Henryk Łowmiański, Studja nad tas Dekšnys, Vilnius, 2007.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 443 Rimvydas Petrauskas

Treniota buvo Mindaugo seserų, kurių vardai nežino- jos dažnai nebeveikdavo, jei įvykdavo susidūrimas su mi, sūnūs, Daumantas buvo vedęs antrosios Mindaugo „kito (svetimo) pasaulio“ atstovais. Visi šie veikėjai žmonos Mortos seserį, Mindaugo brolėnai Tautvilas ir buvo kilę iš palyginti kompaktiškos teritorijos – tų da- Gedvydas buvo Žemaičių kunigaikščio Vykinto seserė- bartinių Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos žemių, nai. Lietuvių kunigaikščiai jau giminiavosi su rusų Ha- kurios nuo pat Lietuvos valstybingumo pradžios buvo ličo-Voluinės kunigaikščiais, su lenkų Piastais susigi- naujo politinio darinio branduolys (Lietuvos ir Nalšios miniuos, kaip dar matysime, neilgai trukus. Tiesa, tarp žemės). šio jau įsitvirtinusio elito kartais pasitaikydavo naujai Šių vadų gyvenimo istorijos atskleidžia to meto po- iškilusių, kaip kad XIII a. šeštame dešimtmetyje akty- litinio elito veiklos ir pasirinkimų galimybes bei tra- viai Žemaitijoje veikęs Algminas (Almenas), kuris, kaip jektorijas. Mums čia svarbaus įvykio metai (1262) nurodo Livonijos eiliuotoji kronika, buvęs „išrinktas pa- Mindaugui buvo priešpaskutinieji gyvenimo metai. čių žemaičių“. Žinoma, toks „rinkimas“ monarchinėje Veikiausiai jis tiesiogiai nedalyvavo tų metų žygiuo- Lietuvoje XIII a. viduryje jau buvo neįsivaizduojamas. se į Mazoviją, Rusią ir Prūsiją, tačiau jie neabejotinai Antra, visi jie buvo kariaunų vadai – savų kariaunų vyko jo valia. Tautvilas ir Gedvydas buvo Mindaugo šeimininkai ir didžiosios (Mindaugo) kariaunos vado- brolio sūnūs, Mindaugo kadaise ištremti iš tėvonijų. vai. Jų elgesys ir papročiai formavosi karo žygių epo- Tautvilas tapo vienu pirmųjų lietuvių krikščionių, ap- chos dvasioje. Jie megzdavo tarpusavio draugiškus krikštytu Rygos arkivyskupo, taip veikiausiai jį ren- ryšius, samdydavosi kitiems valdovams, keršijo už gi- giant kaip atsvarą tuomet krikšto dar nepriėmusiam minaičius ir senjorą, tačiau pasikeitus aplinkybėms Mindaugui. Susitaikęs su Mindaugo viešpatavimu juos išdavinėjo ir žudė. Tai buvo prievartos epocha, ku- Lietuvoje, Tautvilas buvo priimtas valdyti Polocke, rioje, žinoma, taip pat galiojo savos taisyklės, tačiau taip pradėdamas vėliau įtakingą lietuvių kunigaikš- čių – kviestų (samdytų) valdovų – tradiciją Rusios ku- nigaikštystėse. Šią tradiciją pratęsė Mindaugo svainis ir žudikas Daumantas, kuriam po smurtinio veiksmo teko ieškotis veiklos už krašto ribų. Su savo 300 vyrų kariauna jis atvyko į Pskovą, kur, priėmęs stačiatikių krikštą Timotiejaus vardu, valdė net iki 1299 m., pasi- žymėdamas išpuoliais prieš buvusią tėvoniją Nalšioje ir gindamas Pskovą nuo kryžiuočių. Dėl šių veiksmų užsitarnavęs ilgalaikę politinio ir bažnytinio atminimo tradiciją šiame šiaurės Rusios mieste, stačiatikių cer- kvės paskelbtas šventuoju, susilaukė kelių gyvenimo aprašymų6, o su jo vardu Pskove siejamos bent kelios atminimo vietos – „Daumanto siena“ bei „Daumanto kalavijas“. Į Rusią (Naugarduką) valdyti išvyko ir vyriausias Mindaugo sūnus Vaišelga, vėliau pasirinkęs (ar priverstas pasirinkti) vienuolio gyvenimą. Tuo tarpu Mindaugo seserų sūnūs Lengvenis ir Treniota buvo veikiausiai dėdės išugdyti (to meto socialiniam elito gyvenimui itin būdingas sūnėno ir dėdės iš motinos pusės ryšys) ir globojami lietuvių kariaunos vadai. Tik jei Lengvenis liko ištikimas Mindaugui (beje, Mindau- gui teko kartą jį brangiai išpirkti iš Ordino nelaisvės), tai Treniota, kaip žinia, buvo vienas pagrindinių są- mokslo prieš Mindaugą organizatorių, po to trumpam tapęs Lietuvos valdovu.

5 Apie daugelį iš jų plačiau: Edvardas Gudavičius, Mindaugas, Vil- nius, 1998. Treniotos tariamai žemaitiška kilmė atmesta: Edvardas Gu- davičius, „Ar Treniota žemaičių kunigaikštis?“, in: Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, 1982, t. 4 (81), p. 63–70. 6 Валентина Охотникова, Повесть о Довмонте, Ленинград, 1985. Taip pat žr. Stephen C. Rowell, „Between Lithuania and Rus’: Dov- mont-Timofey of Pskov, his life and cult“, in: Oxford Slavonic papers, Kunigaikštis Daumantas Pskove. Miniatiūra iš XVI a. antros pusės 1992, t. 25, p. 1–33; Artūras Dubonis, „Daumantas: nuodėmė ir šven- iliustruoto rusų metraščio (Licevoj svod) tas gyvenimas“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1994, Nr. 5, p. 50–58.

444 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Lietuviai anno Domini 1262

Žygiai susiskaldžiusi į kelias kunigaikštystes, kurios valdovai – įvairios valdančios Piastų giminės šakos – nuož- Kalbėdami apie Viduramžių karus, turime neužmirš- miai vaidijosi tarpusavyje dėl valdžios. Varšuva tik po ti, kad jų pobūdis ir samprata smarkiai skyrėsi nuo mo- Liublino unijos ilgainiui tapo pagrindine Abiejų Tau- dernių laikų totalinių karų. Viduramžių politinės ir so- tų Respublikos valdovų rezidencija, o kartu ir sostine. cialinės sąlygos lėmė, kad to meto kariniai veiksmai XIII a. tai buvo užkampis. Lietuvių pažintis su lenkais buvo ne tiek karo frontas, kiek ilgesni ar trumpesni iš esmės ir prasidėjo nuo Varšuvos užpuolimo, ir mes tiksliniai karo žygiai į konkrečią vietovę ar regioną. Šie pagaliau pasiekėme pavadinime nurodytą temą8. Tie- kariniai susidūrimai toli gražu ne visuomet turėdavo sa, gali būti, kad čia toliau minėsimo Mazovijos kuni- ilgalaikius strateginius tikslus (pavyzdžiui, prisijungti kokią nors teritoriją ar sugriauti kokią nors priešiš- ką koaliciją), kur kas svarbesni buvo jų simboliniai ir reprezentaciniai (kariaunos vado ir jo būrio išskirtinu- mo įtvirtinimas) bei ekonominiai (karo grobis) motyvai. Būtent tokių karinių žygių vaizdą šaltiniai atskleidžia XIII a. Lietuvoje. Formuojantis Lietuvos valstybei, vadinasi, ir stiprėjant iškylančio monarcho kariaunai, lietuviai pajudėjo bent keliomis kryptimis. Visų pirma tai buvo žygiai prieš latvių gentis. XIII a. pradžios Livonijos kronikininkas Henrikas Latvis vaiz- džiai apibūdino Padauguvio genčių padėtį: „buvo lyviai ir latgaliai, lietuvių pašaras ir maistas, taip kaip avys vilko nasruose“7. Galima manyti, kad ši lietuvių ekspan- sija buvo vienas faktorių, lėmusių, kodėl tokios gentys kaip lyviai ar latgaliai palyginti lengvai susitaikė su nauja Kalavijuočių (Livonijos) ordino ar Rygos arkivyskupo valdžia, kuri bent jau kažkiek galėjo juos ginti nuo tarsi kokia gamtinė neganda periodiškai atklystančių pa- našia kalba kalbančių, bet tokių negailestingų lietuvių. Mazovijos kunigaikščio Siemovito I antspaudas. Kitos žygių kryptys buvo rusų kunigaikštystės šiau- Iš Friedricho Augusto Vossbergo knygos Siegel des Mittelalters von Polen, Lithauen, Schlesien, Pommern rėje (Polockas, Pskovas) ir pietuose (Haličas-Voluinė). und Preussen (Berlin, 1854, Taf. 16) XIII a. septinto dešimtmečio pradžioje monarcho val- džios sustiprėjimas ir lietuvių karinio potencialo kon- gaikščio Siemovito tėvas Konradas naudojosi lietuvių centracija lėmė, kad lietuviai vienu metu sugebėjo vyk- kariaunų pagalba, kovodamas su savo giminaičiais dėl dyti žygius keliomis kryptimis. Tiesa, pačią Lietuvą ką dominavimo Krokuvoje. Dėl įtakos su broliu konkuravo tik buvo nusiaubęs totorių antpuolis 1258–1259 m. žie- ir Siemovitas, kuris, mėgindamas sustiprinti savo po- mą. Taigi galima stebėti itin padažnėjusį kariaunų ju- litines pozicijas, buvo sudaręs bent kelias sutartis su dėjimą jau ir taip karinių veiksmų kupinu laikotarpiu. Haličo-Voluinės kunigaikščiu (buvo vedęs jo dukterį) ir Vokiečių ordinu. Su pastaruoju buvo pasidalytos įtakos Įvykis sferos kaimyninių jotvingių žemėse, o tai gerai atspindi šio Mazovijos kunigaikščio ekspansinę politiką. Tačiau XIII a. antroje pusėje, jau Lietuvos karalystės laikais, toks politinis aktyvumas bei ryšiai pritraukė ir lietuvių buvo atrastas naujas žygių ir plėšimų objektas – tai lig dėmesį. Pirmasis patikimai šaltinių paliudytas lietuvių tol menkai pažįstama Lenkija. Menkas pažinimas buvo žygis Lenkijoje įvyko 1262 m. (ar 1261 m., istorikai ne- abipusis, dar XIII a. Lenkijoje ne visuomet lietuvius sutaria ar čia būta vieno žygio, ar keli sekę vienas pas- skirta nuo prūsų, Mindaugas vadintas prūsų karaliu- kui kitą, tačiau ši aplinkybė mums čia nėra tokia svar- mi, o žinių apie Lietuvą lenkų šaltiniuose ima gausėti bi), kai lietuvių kariuomenė, niokodama Plocko žemę, tik į antrą XIV a. pusę. Ir lietuviai XIII a. antroje pusė- nusiaubė ir dabartinės Varšuvos apylinkėse esantį Ma- je atrado ne Lenkiją, bet jos rytinį pakraštį – Mazoviją. zovijos kunigaikščių dvarą Ujazdovą (Jazdovą). Dabar Vientisos Lenkijos valstybės tuo metu nebuvo, ji buvo tai jau Varšuvos dalis, o tam tikra istorijos ironija yra ta, kad dabartinė Lietuvos ambasada Lenkijoje įsikū- rusi Ujazdovo alėjoje. Dalis istorikų mano, kad lietuvių 7 Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė, Livonijos kronikos, iš loty- nų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Juozas Jurginis, Vilnius, žygis buvo jų sąjungos su Siemovito broliu Kujavijos 1991. kunigaikščiu Kazimieru pasekmė, nors toks šio įvykio

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 445 Rimvydas Petrauskas aiškinimas „tarptautinės politikos“ kategorijomis nėra cijos, daugiau mažiau tikėtinos hipotezės. Istorikai vei- būtinas. Tuo pat metu, kaip teigiama Petro Dusburgie- kiausiai pagrįstai teigia, kad lietuvių kariuomenei va- čio kronikoje, kitos dvi lietuvių kariaunos dalys įsiver- dovavo ne Švarnas, o Mindaugo seserėnas Treniota11. žė į Prūsijos žemes (Pomezaniją ir Kulmą, o netrukus Ši kariuomenė, kaip tuo metu būdavę įprasta, buvo dar viena, čia jau rusų metraščių informacija, pasiro- tarptautinė, šalia lietuvių minimi ir prisijungę rusai. dys pietų Rusioje – Voluinėje). Neįprastas buvo ir todėl amžininkų taip akcentuotas Didžiosios Lenkijos kronikoje nurodoma, kad birželio smurtinis susidorojimas su lenkų kunigaikščiu, kurio 22 d. (kitur 23 d.) įsiveržęs į Ujazdove esančią įtvirtintą aplinkybės (nukirsdinimas, deginimas) verčia galvoti apie kažkokius ritualinius lietu- vių veiksmus. Šiaip jau belais- vių aukojimas nebūtų kuo nors ypatingas lietuvių kariauninkų poelgis, šaltiniai ne kartą mini tokius XIII a. lietuvių veiksmus po sėkmingo karo žygio. Taip pat ir nukirsdinimas yra gana būdingas senosioms gen- tims ritualinės kūno fragmen- tacijos paprotys – kaip bausmė už nustatytos gyvenimo tvarkos pažeidimą. Tačiau neaišku, kodėl reikėjo žudyti kunigaikš- tį, – net ir tarp skirtingų „po- litinių sistemų“ vykstančiuose konfliktuose vadai, jei nežūda- vo susidūrimų metu, paprastai būdavo imami į nelaisvę. Prūsai nukirsdina šv. Adalbertą. Gniezno katedros durų fragmentas. Apie 1170−1180 m. Dar keisčiau atrodo demons- tratyvus „susidorojimas“ su gyvenvietę, lietuvių vadas Švarnas „pats nukirsdino su- nužudyto vado kūnu. Lenkų istoriko Jano Powierskio imtą kunigaikštį Siemovitą, o jo sūnų Konradą paėmė mėginimas šį aktą interpretuoti kaip „savotišką pa- su savimi į nelaisvę“9. Kai kuriuose šaltiniuose dar pri- garbą“ – pagonių mirusių deginimo papročio naudoji- duriama, kad Siemovito kūnas buvęs sudegintas (com- mą12 – yra nesusipratimas. Viduramžių kovose vadai buritur). Haličo-Voluinės (Ipatijaus) metraštis apie tą atlikdavo centrinį vaidmenį. Vado žūtis neretai vers- patį įvykį praneša panašiai ir tiek pat lakoniškai: Min- davo užbaigti mūšį, o žuvusio vado kūno paieška ir daugo lietuviai kartu su Eustatijum Konstantinovičium demonstravimas buvo esminis pergalės akcentas. Ta- iš Riazanės užpuolė lenkus ir Šv. Jono dienos išvakarė- čiau paimti į nelaisvę vadai nebuvo žudomi, tai buvo se nusiaubė Jazdovą, užmušė kunigaikštį Siemovitą, o svarbus karo grobis, – ir simboline (prestižo), ir finan- jo sūnų Konradą paėmė į nelaisvę10. Iš esmės tai yra ir sine (išpirkos) prasme. Taip nutiko su Siemovito sūnu- viskas, ką mes žinome apie šį įvykį. Vėlesnės kronikos mi Konradu, kuris po kelių metų buvo paleistas iš ne- šią žinią tik perpasakoja. Toliau prasideda interpreta- laisvės. 1296 m. turbūt už išpirką buvo paleistas kitas

8 Pagrindinė literatūra: Aleksander Gieysztor, „Działania wojenne rodoma, kad Švarnas buvęs Haličo-Voluinės kunigaikščio Danieliaus Litwy w r. 1262 i zdobycie Jazdowa“, in: Studia historyczne S. Herbs- Romanovičiaus seserėnas (filius sororis), kai tuo tarpu iš tiesų buvo jo towi na 60-lecie urodzin w upominku, Warszawa, 1967, p. 5–14; Jan sūnus. Atsižvelgiant į tai, kad Treniota buvo Mindaugo seserėnas, kad Powierski, „Stanowisko polityczne książąt polskich wobec ludów toje pačioje Didžiosios Lenkijos kronikoje ką tik buvo aprašytas „Prū- bałtyjskich i Zakonu Krzyżackiego w okresie nasilenia najazdów li- sijos karaliaus“ Mindaugo žygis į Mazoviją (Powierskis linkęs manyti, tewskich (1261–1263)“, in: Acta Baltico-Slavica, 1983, t. 15, p. 7–53; kad buvo vienas vienintelis žygis) ir į tai, kad to meto politinėje situa- Edvardas Gudavičius, Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje, cijoje Haličo-Voluinės kariuomenės pasirodymas Mazovijoje sunkiai Vilnius, 1989; Grzegorz Błaszczyk, Dzieje stosunków polsko-litews- tikėtinas (lietuvių kariuomenė pati siaubė tais pačiais metais Voluinę), kich od czasów najdawniejszych do współczesności, t. 1: Trudne po galima sutikti su istorikais, lietuvių kariuomenės vadu laikančiais Tre- czątki, Poznań, 1998. niotą (plg. taip pat Edvardas Gudavičius, „Dėl lietuvių antpuolių Mo- 9 Monumenta Poloniae Historica, ser. 2, t. 8, Warszawa, 1970, zūrijoje XIII a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje“, in: Lietuva ir jos kaimy- p. 115–117. nai: Nuo normanų iki Napoleono. Prof. Broniaus Dundulio atminimui, 10 Полное собрание русских летописей, t. 2: Ипатьевская летопись, Vilnius, 2001, p. 82–94). С.-Петербург, 1843, p. 855. 12 Jan Powierski, op. cit., p. 37. 11 Jan Powierski, op. cit., p. 16. Didžiosios Lenkijos kronikoje nu-

446 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Lietuviai anno Domini 1262

Siemovitas – prieš kelis metus į nelaisvę paimtas Dob zovija susiklostė ypač artimi santykiai. Apie 1279 m. rynės kunigaikštis. Kažkas panašaus XIV a. antroje lietuvių valdovo Traidenio16 duktė Gaudimantė ište- pusėje nutiks ir Kęstučiui, kurį džiugiai ir išdidžiai su- kėjo už tąkart lietuvių nužudyto Siemovito sūnaus Bo- ėmę, vėliau nežinodami ką su juo toliau daryti, Ordino leslovo II, taip pradėdama vėliau politiškai svarbią lie- riteriai tiesiog paleido13. Riteriškoje Europoje kilmingo tuvių kunigaikštyčių ištekinimo į šį kraštą tradiciją17. priešo paėmimas į nelaisvę ir jo išpirkimas buvo virtęs Beje, vestuvės įvyko, o vėliau Gaudimantė Sofija buvo savitu sportu. Kaip liudija įrašai Ordino iždo knygose, palaidota toje pačioje Plocko katedroje, kurios praban- Kęstutis už saviškių išlaisvinimą net buvo prasiskoli- gias duris lietuviai galbūt išplėšė čia aprašyto žygio nęs Ordino vadovybei14. Šioje nuolatinių žygių Pabal- metu. Nuo šiol iš esmės kiekvieno Lietuvos valdovo iki tijyje epochoje žinomas tik vienas ekscesas, kai pagal pat Jogailos ir Vytauto duktė ar sesuo tapdavo Mazo- riteriškus papročius kryžiuočiams pasidavęs 1364 m. vijos kunigaikštiene. Mazovijoje apsigyvenusios lietu- Veliuonos seniūnas ir būsimos žymios didikų giminės vių kunigaikštytės tarpininkaudavo politinę izoliaciją protėvis Goštautas neaiškiomis aplinkybėmis buvo nu- patiriantiems pagoniškiems giminaičiams ir padėdavo žudytas15. Įvykį aprašęs Vokiečių ordino kronikininkas jiems atrasti diplomatinius kelius į Vakarus. Čia pa- Vygandas Marburgietis šio veiksmo tikrai nebando tei- kaks prisiminti Gedimino laiške atvykėliams iš Va- sinti. Todėl Siemovito nukirsdinimą galima aiškinti karų Europos siūlomą patogiausią kelią į jo šalį – per tik (mums nežinomomis) ypatingomis aplinkybėmis, žento Mazovijos kunigaikščio Vaclovo valdas arba Kęs- kurios galėjo pateisinti smurtą prieš kunigaikštį. Čia tučio bei Vytauto apsilankymus pas savo šeimos mote- prieiname istorinio pažinimo ribas. Hipotezės apie tai, ris Mazovijoje pabėgimų metu. Traidenio vardas buvo kad nužudymas buvo konkurento Kazimiero užsaky- perduodamas su juo besigiminiavusių Mazovijos kuni- mas ar ypatingo lietuvių priešiškumo prieš šį „kryžiuo- gaikščių vardyne, kai pačioje Lietuvoje apie tokio var- čių draugą“ išraiška yra lygiai tiek pat įtikinamos, kaip do kunigaikštį jau nieko nežinota. Rašytinės atminimo galimas teiginys apie tai, kad Siemovitą ir Treniotą ga- tradicijos neturinčioje pagoniškoje Lietuvoje buvo už- lėjo sieti koks nors asmeninio pobūdžio vaidas. miršta ištisa XIII a. epocha, kurią vėliau teko rekons- Toliau politinės žmogžudystės sekė viena kitą. Gali truoti iš vokiečių, rusų, lenkų šaltinių18. būti, kad šio žygio sėkmė ir dar labiau padidėjusi vado Žvelgiant į XIII a. vidurio karų laikotarpį iš lietuvių charizma įkvėpė Treniotą tolesniems poelgiams – Livo- perspektyvos, galima teigti, kad šie žygiai buvo dalis nijos eiliuotoji kronika sako, kad jis jau beveik prilygo tuometinės politikos, kuri leido lietuvių kunigaikš- Mindaugui draugų skaičiumi ir turtais. Grįžęs iš žygio, čiams ir jų kariaunoms ne tik turtėti, bet ir įgyti plates- po metų Treniota organizavo karaliaus Mindaugo ir jo nį tarptautinį akiratį. Užmegzti kontaktai su kaimy- sūnų nužudymą, taip pat pasiuntė žudikus prieš po- ninių krikščioniškų kraštų valdovais (Ordino, lenkų, tencialų konkurentą Polocko kunigaikštį Tautvilą, kol rusų) padėjo formuoti naują politinį darinį, kuriuo tapo galų gale jo paties dar po metų nenukovė keršijantys Mindaugo karalystė. Todėl Lietuvos valstybė yra šios Mindaugo kariauninkai. Iš pradžioje minėtų istorijos karų epochos kūrinys. Susidūrimų metu visų pirma pa- veikėjų gyvas liko tik laiku į Pskovą pasitraukęs Dau- sikeitė lietuvių politinis elitas. Jei XIII a. karuose lie- mantas. Lietuvoje prasidėjo politinė suirutė, monarchi- tuviai ir kiti baltai virvėmis bandydavo nutempti jiems nės valdžios susvyravimo epocha, iš kurios galutinai nematytą mūrinę pilį ir mūšiuose kovėsi nulipę nuo buvo išeita tik XIV a. pradžioje. žirgų, tai XIV a. antroje pusėje Lietuvoje matome jau Nepaisant smurtinės baigties, 1262 m. įvykis tikrai riterišką kariuomenę, kuri perima naujas technologi- neatvedė prie priešiškų santykių tarp lietuvių ir Mazo- jas, nebeaukoja belaisvių savo dievams, laikosi įvairių vijos kunigaikščių. Atradę naują plėšimų objektą, lietu- riterių kovos taktikos ir etikos taisyklių, naudoja ski- viai dar ne kartą ten apsilankė. Tačiau ilgainiui su Ma- riamuosius riteriškus ženklus – herbus.

13 Darius Baronas, „Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo“, in: Lietu- 16 Artūras Dubonis, Traidenis: Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvo- vos istorijos studijos, 2003, t. 11, p. 23–33. je (1268–1282), Vilnius, 2009. 14 Kęstučio ir lietuvių kilmingųjų skolos Ragainės ir Balgos komtū- 17 Stephen C. Rowell, „Pious Princesses or the Daughters of Belial: rams 1379 ir 1382 m.: Das Grosse Ämterbuch des Deutschen Ordens, Pagan Lithuanian Dinastic Diplomacy 1279–1423“, in: Medieval Pro- hrsg. von Walther Ziesemer, Danzig, 1921, p. 150, 259. sopography, 1994, t. 15, p. 3–80. 15 Wigand von Marburg, „Cronica nova prutenica“, in: Scriptores re- 18 Plg. Rimvydas Petrauskas, „Užmirštas karalius: Mindaugas LDK rum prussicarum, hrsg. von Theodor Hirsch, Max Töppen, Ernst Strehl visuomenės savimonėje XIV a. pabaigoje – XVI a.“, in: Mindaugas ka- ke, t. 2, Leipzig, 1863, p. 547. ralius, Vilnius, 2008, p. 51–63.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 447 tema: senosios istorijos mįslės

Katedros durų mįslė

Kazys Almenas

Mįslės mus intriguoja. Žmogus – smalsus sutvėrimas, simai ir daugelis kitų. Jų populiarumas nesunkiai ir gerai, kad taip. Neperdedant galima teigti, jog mįs- suprantamas: mįslę užminus atsiranda smalsumo ska- lių įminimas yra varomoji mokslo pažangos motyvacija. tinama įtampa, o ją įminus įtampą pakeičia pasitenki- Mus supantis pasaulis mįslių pateikia daug ir įvairiau- nimas. Su „tikrosiomis“ mįslėmis kitaip. Mūsų aplinko- sių. Jas galima padalyti į dvi kategorijas: „tikrąsias“ ir je jų taip pat daug, bet jos ne tokios populiarios, nes iš „tariamąsias“. „Tariamosios“ mįslės turi atsakymus. anksto žinai, jog atsakymo į jas nėra, – galima patiks- Vieni tuos atsakymus žino, o kiti ne. Visuomenėje to- linti, „kol kas nėra“, tačiau daugumai tai menka paguo- kios mįslės sužadina didesnę intrigą negu „tikrosios“. da, nes norime atsakymo. Tokios yra folklorinės mįslės, detektyvinių knygų mįs- Mįslė, kurią čia pristatysiu, patenka kažin kur tarp lės, kryžiažodžiai, TV konkursuose užduodami klau- šių dviejų kategorijų. Tikslaus, galutinio atsakymo, kurį visi autoritetai pripažintų, išties nėra, tačiau yra visa eilė galimų atsakymų. Vieni jų mažiau, kiti daugiau tikėtini.

Ar sunki ši mįslė?

Mįsles galima taip pat skirstyti į lengvas ir sunkias. Be jokios abejonės, ši mįslė ne tik metaforinė, bet ir svariai realia prasme priklauso „sunkiųjų“ kategorijai. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į iliustraciją Nr. 1, kuriame pavaizduotas mįslės materialus įsikūniji- mas. Tai romaniško stiliaus katedros durys, nulietos 1152–1154 m. Magdeburge. Jas užsakė fundatoriai Plocko vysk. Aleksandras iš Malonne ir Magdebur- go vysk. Petras Wichmanas iš Seeburgo. Durys buvo skirtos tuo metu Plocke statytai romaniško stiliaus katedrai, jas projektavo ir liejo meistras Riquinas su pameistriu Waismuthu. Visa tai galima sužinoti iš pa- čių durų. Paneliuose atvaizduoti ne tik bibliniai vaiz- dai, bet ir abu fundatoriai, liejimo metai, paminėtas Plockas, kuriam durys skirtos, ir netgi atvaizduoti (kukliai, mažu formatu) duris gaminęs meistras ir jo padėjėjas. Tariu, jog skaitytojui kyla klausimas – jei viskas taip aišku, tai kur mįslė?

Mįslės artimos ir tolimos

Pasitelkiant nuotolio matą, ši mįslė patenka į to- limųjų kategoriją (plg. il. Nr. 2). Mįslės esmė ta, kad šios unikalios durys šiuo metu esti Šv. Sofijos sobore Didžiajame Naugarde, apie 1000 km nuo Plocko. Kaip 1. Plocko katedros durys jos ten atsidūrė ir kiek šimtmečių jos ten jau yra? Atsa-

448 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Katedros durų mįslė ko bergdžiai ieškotume senuose inventoriuose, sąskaitų nuora- šuose ar kronikose. Jau ieškota labai nuodugniai, bet nei skiau- telės popieriaus, pergamento ar beržo tošies (visgi Didysis Nau- gardas!) nerasta. Durys yra Di- džiojo Naugardo sobore ir tiek, o kad tai išties Plocko katedros durys, dar 1823 m. atpažino ir viešumai aprašė vokiečių meno žinovas Friedrichas Adelungas. Spėlionių, kaip jos ten pateko, netrūko, darytos įvairios prielaidos, siūlytos įvairiausios hi- potezės, viena jų – ir Vilniaus universiteto profesoriaus, Rasų kapinėse palaidoto Joachimo Le- levelio. Stebėtina, o gal ir ne, kad per 140 metų (iki 1970 m.) besikei- čiančios Rusijos valdžios neno- rėjo pripažinti, jog tai Plocko katedros durys. Vis dėlto kažką 2. Plockas − Polockas − Didysis Naugardas. XIII a. Žemėlapis joms aiškinti reikėjo, tad buvo siūlomos dvi galimos teorijos, abi susijusios su užka- šimtmečių!) originalas – Šv. Sofijos sobore, Didžiajame riavimu. Viena – kad tai po Čerkasono užkariavimo Naugarde. atsivežtos durys, antra – kad jos atvežtos iš pirmosios Abejonių, kad tai Plocko durys, nebeliko. Jų vietą užė- Švedijos sostinės Sigtunos, kai neva Didžiajam Nau- mė trijų dalių mįslė – kada, kodėl ir kaip jos ten pateko? gardui pavaldūs kuršiai jas iš ten pagrobę. Sigtunos „teorija“ buvo populiaresnė – sovietų laikų turistiniuo- Pradėsime su lengviausiai įmintina se vadovuose jos vadinamos „Sigtunos durimis“. Paga- mįslės dalimi – kada? liau, jau Brežnevo laikais, tuometinės „Liaudies Lenki- jos“ mokslininkams per Maskvoje surengtą archeologų Cituoju Ryszardą Knapińskį: „Labiausiai tikėtina, konferenciją pavyko ne tik kolegas archeologus, bet ir kad duris 1262 m. pagrobė lietuviai kartu su prūsais“1. jų partinę vadovybę įtikinti, kad tai Plocko katedros Tai citata iš Plocko katedros durims skirtos Knapińs- durys. Buvo pasitelkti argumentai, kuriuos viešame kio daktaro disertacijos, kuriai jis skyrė penkis metus forume netgi Partijos nariams buvo sunku paneigti – ir jų eigoje apžvelgė šia tema prieinamą literatūrą (li- „Štai, žiūrėkite, čia atvaizduotas fundatorius vyskupas teratūros sąraše 158 pozicijos). Ilgalaikes pastangas Aleksandras iš Malonne, jis įvardytas lotyniškais raš- gerbiu, jos išvadoms suteikia solidumo, tačiau, jei atvi- menimis. Tiesa, šalia įgraviruotas įrašas ir senoviškąja rai, – cituoju dėl to, kad ši išvada sutampa su maną- kirilica, bet tai atlikta vėliau, ir, kaip matote, atlikta ja. Prieš apsilankydamas Plocke, kur knygyne radau gana nevykusiai“ (il. Nr. 3) išspausdintą Knapińskio disertaciją, jau buvau priė- Ar šito sugėdinta, ar nusprendusi, kad moksliniams jęs prie išvados, kad tikėtiniausias atsakymas į klausi- ateistams nesą ko ginti kadaise religinių nesusipratė- mą „kada?“ yra būtent 1262-ieji. Galima atsakyti netgi lių pridarytų klaidų, Partijos vadovybė sutiko pripažin- tiksliau – tų metų balandis. Priminsiu – jokio konkreti, jog tai, ko gero, Plocko katedros durys. Užtruko dar taus įrodymo, užuominos istoriniame dokumente, kad dešimt metų, kol pagaliau Plocko vyskupijai buvo leis- tai įvyko būtent tada, nerasta. Jokio popieriuko nėra, ta padaryti durų kopiją. Naujai iš bronzos nulieta tiksli yra tik faktas – iš Plocko katedros pradingo dvi tonas durų kopija nuo 1982 m. vėl saugo pagrindinį įėjimą į sveriančios durys. Pačioje durų bronzoje įlietas teigi- Plocko katedrą. Durys pakabintos ant tų pačių vyrių, nys, kad XII a. jos buvo Plocko katedroje, XII a. suda- nuo kurių kadaise nukėlė originalą. Taigi dabar pasaulyje esama dviejų bronzinių Plocko katedros durų: ko- 1 Ryszard Knapiński, Credo Apostolorum w romańskich Drzwiach pija – Plocko katedroje, o gerokai pajuodęs (visgi tiek Płockich, Płock: Wojewódzka Biblioteka Publiczna, 1992, p. 11.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 449 Kazys Almenas rytame inventoriuje jų ten nebėra, o XIX a. pradžioje viso apie 150 Ordino riterių. Palyginimui: Rusijos isto- Adelungas jas atpažįsta Didžiajame Naugarde. Kodėl riografijoje išgarsintame „Ledo mūšyje“ žuvo 18 riterių, Knapińskis ir Almenas (galėčiau paminėti eilę kitų) su- Žalgirio mūšyje – apie 250. Šio mūšio pasekmės pakei- tinka, kad labiausiai tikėtina, jog jos iš Plocko pradingo tė regiono istoriją. Tais pačiais metais prasidėjo Didy- būtent 1262-aisiais? Šiame rašinyje ir bandysiu prista- sis prūsų sukilimas. tyti labiausiai tikėtinus atsakymus į šį bei kitus išvar- 1261 m. – Mindaugas priverstas atsisakyti krikščio- dytus klausimus. nybės. Prūsijoje plinta sukilimas. Kertinė sąvoka šiame rašinyje yra „labiausiai tikė- 1262 m. – Lietuva surengia didelį antpuolį į Ordino tina“. Perspėju: negalime vertinti, kas daugiau, o kas sąjungininkę Mazoviją. Nusiaubiama visa Mazovija ir mažiau tikėtina, pasitelkdami mūsų dienų sąvokas. Kulmas. Be kitų pilių, užimamas ir Plockas. Suima- Teks bandyti įsijausti į anų laikų žmonių padėtį. Tam mas, po to nukirsdinamas Mazovijos valdovas Siemo- reikia bendros duomenų bazės. Skaitytojai, kurie yra vitas. susipažinę su XIII a. vidurio Lietuvos istorija, du kitus 1263 m. – Mindaugo apoteozė jo neišgelbsti. Trenio- skyrelius gali praleisti. tos ir Daumanto sąmoksle jis nužudomas su visa šeima. Treniota tampa didžiuoju kunigaikščiu. Jo pastango- Trumpa tuometinių įvykių apžvalga mis nužudomas Mindaugo vasalas, Polocko kunigaikš- tis Tautvilas. Permainingoje Lietuvos istorijoje kažin ar rasis per- 1264 m. – Mindaugo sūnus Vaišelga pradeda keršto mainingesnis penkmetis už 1260–1265 m. Apžvelkime žygį už tėvo nužudymą. Jo sąjungininkai nužudo Tre- punktyriškai: niotą. 1260 m. liepą žemaičiai sutriuškina Livonijos ordi- 1265 m. – Nalšios kunigaikštis Daumantas privers- no kariuomenę prie Durbės. Beje, Livonijos ordinas – tas pasitraukti į Pskovą. Pasitraukia ir buvę Treniotos Mindaugo sąjungininkai. Karūną Mindaugas gavo jų sąjungininkai. tarpininkavimu, už tai Ordinui užrašė Žemaitiją. Bet žemaičių neatsiklausta: šie ne ginasi, o puola. Įsiver- Istoriniai asmenys, žia į Ordino valdomą Kuršą, 1259 m. laimi mūšį prie galėję būti susiję su durų mįsle Skuodo, kitais metais sutriuškina Ordino pajėgas prie Durbės. Žūva Ordino magistras ir maršalas, su kariuo- Mindaugas: apie jį informacijos pakanka, tad jos čia menės daliniu atvykęs Švedijos karalaitis Karolis, iš nekartosiu. Treniota: Mindaugo seserėnas. Gabus karvedys. Min- daugo aplinkai apsikrikštijus, laikėsi senojo tikėjimo, užtat įgijo pasitikėjimą Žemaitijoje. Po Durbės mūšio patarė (gal tiksliau būtų sakyti „privertė“?) Mindaugui atsisakyti krikščionybės ir sąjungos su Ordinu. Jo iniciatyva suruoštas antpuolis 1262 m. prieš Ordino sąjun- gininkę Mazoviją. Gal pats jame dalyvavo. Tautvilas: Mindaugo brolėnas. 1248 m. Mindaugas atima jo tėvoniją, kartu su broliu Edivydu, dėde Vy- kintu jį pasiunčia kariauti į rusų žemes. 1249 m. Min- daugo persekiojamas glaudžiasi pas sesers vyrą Danilą Voluinėje. 1250 m. dalyvauja su Voluine ir jotvingiais kare prieš Mindaugą, apsikrikštija Rygoje, tikėdamasis Ordino pagalbos. Tai paskatina Mindaugą pačiam ieš- koti sąjungos su Ordinu. Mindaugui pasiseka, tačiau už paramą ir karūną užrašo Žemaitiją ir kitas žemes. Mindaugui laimėjus, Tautvilas su juo taikosi, paskiria- mas valdyti Polocką. Vaišelga: vyriausias Mindaugo sūnus. Mindaugo pa- veldimosios dinastijos viltis, jam paskiriama valdyti kertinę Naugarduko tvirtovę. Tačiau Dievo keliai ne- žinomi. Naugarduke Vaišelga susipažįsta su Kristaus mokymu, ten priima Bizantijos graikų apeigų krikštą, 3. Vyskupas Aleksandras iš Malonne. Plocko katedros durų atsisako valdžios. 1257 m. įkūrė Laurušavo vienuoly- fragmentas ną prie Nemuno. Po Mindaugo ir jo sūnų nužudymo,

450 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Katedros durų mįslė

1263 m. pabėga į Pinską, kurį valdo Tautvilo sūnus 1262 m. Tada lietuvių kariauna užėmė Plocką, tada Konstantinas, ten surenka kariuomenę, 1264 m., pa- buvo nukirsdintas Mazovijos valdovas Siemovitas. Ga- sitelkęs Voluinės Švarno (jo svainio) pagalbą žygiuoja į benti dvi tonas svorio tų laikų keliais reikia nemažai Lietuvą keršyti Daumantui ir Treniotai už tėvo nužu- laiko. Po antuoplio 1262 m. persekiojimas negrėsė, lai- dymą. Užima abu opozicijos centrus Nalšią ir Deltuvą. ko pakako. Durys šiuo metu iš tiesų yra Didžiajame Daumantas: iki 1265 m. Nalšios, nuo 1266 m. − Psko- Naugarde, išvada – tuo buvo pasinaudota. Tačiau tai vo kunigaikštis. Jo ir Mindaugo pirmosios žmonos – neatsako į klausimą „kodėl?“ seserys. Anot tų laikų kronininkų, Mindaugo žmonai Kodėl Plocką užėmusios kariaunos vadai nenuėjo mirus, jis pasilaiko į laidotuves atvykusią Daumanto lengviausiu keliu, nesuskaldė durų, nepasidalijo vertin- žmoną. Pasekmės dramatiškos, Daumantas sudaro su gos bronzos, o nusprendė katedros duris išgabenti svei- Treniota sąmokslą, Mindaugas ir šeima nužudomi. Kai kas? Toks sprendimas pridarė papildomų problemų, Nalšią užima keršijančio Vaišelgos kariauna, Dauman- apsunkino atsitraukimą, komplikavo grobio dalybas. tas su savo kariais pasitraukia į Pskovą. Ten pasikrikš- Pirma išvada: reikėjo svarių priežasčių taip nuspręsti. tija Timotiejumi, tampa ilgalaikiu Pskovo valdovu. Jo Antra: taip nuspręsti reikėjo staigiai, būtent tada, kai vardu pavadinta dalis Pskovo senamiesčio. Po mirties Plockas užimtas. Trečia: nors per 1262 m. antpuolį lai- paskelbtas šventuoju. kas nespaudė, tačiau jo vis tiek nebuvo marios; tikėti- Alminas, Algminas, Almenas: visi iki šiol čia išvar- na, kad ne daugiau negu kelios dienos. dytieji yra kažkurios eilės giminės. Tai iliustruoja, kad Puldamas tokį miestą kaip tuometinis Plockas, ne- XIII a. viduryje Lietuvos karinis elitas jau buvo susi- žinai, ar pasiseks jį užimti. Plocke – Mazovijos valdo- klostęs, giminiuodavosi ir kovodavo tarpusavyje. Alme- vo pilis, svarbiausioji krašto katedra (il. Nr. 4a). Nors nas į tą sąrašą neįsirikiuoja. Jį žemaičiai išrenka savo tuomet Siemovitas buvo išvykęs (į nelaisvę jis pateko karo vadu 1255 m. Jis pakeičia žemaičių gynybinę tak- Jazdove), bet likęs pilies sargybos dalinys, miestiečiai tiką į puolamają. Įsiveržia į Ordino valdomą Kuršą, tais laikais – ginkluoti, kiekvienai amatininkų gildi- vadovauja žemaičiams Skuodo mūšyje ir lemtingame, jai paskirta gynybinių sienų atkarpa. Plockas ne kartą tuometinį jėgų santykį pakeitusiame Durbės mūšyje. pultas anksčiau, tad vietiniai turi gynybinės patirties. Charitina Lietuvaitė: tai mįslingiausia šio sąrašo as- Galime neabejoti, kad kova vyksta nelengva, jos metu menybė. Ją lietuviams iš užmaršties iškelia Algiman- kariaunos vadams tikrai ne kažkokios katedros durys tas Bučys2. Tačiau Stačiatikių Bažnyčios ji neužmirš- galvoje. Galop gal po kelintos dienos pakartotinių pata. Tereikia į Google įvesti „Charitina of Lithuania“, stangų užpuolimas pasiseka. Silpnesniame ruože pra- ir gausime virš dešimties atsiliepimų. Trumpoje hagiografijoje ji vadinama „kilmingąja iš Lietuvos“. Kaip ir Daumantas, ji priklausė Mindaugo laikų po- litinės emigracijos kartai. Iš Polocko pasitraukė į Di- dįjį Naugardą, ten įstojo į vienuolyną, vėliau tapo jo abatė. Palaidota 1281 m. Šv. Petro ir Povilo cerkvėje, Didžiajame Naugarde. Netrukus po mirties paskelbta šventąja. Siemovitas I: tuometinis Mazovijos valdovas. Jo tė- vas Konradas I pasikvietė Vokiečių ordiną ir leido jiems Kulme įsitvirtinti. Siemovitas tęsė tėvo politiką, buvo Ordino sąjungininkas, su Ordino parama kariavo prieš prūsus, ypač teriojo jotvingius, užėmė jų žemes. Tad Lietuvos antpuoliai į Mazoviją buvo sudėtinė karo 4a. Plocko katedra ir pilis. Vaizdas iš upės pusės su Ordinu dalis. Per 1262 m. antpuolį Siemovitas kartu su sūnumi patenka į nelaisvę. Tų laikų kontekste jo laužiama gynyba, kariauna urmu įsibrauna į miestą. likimas netipiškas, buvo įprasta, kad nelaisvėn pate- Kol paskiri būriai dorojasi su gynybos likučiais, apsau- kę kilmingieji, ypač valdovai, buvo laikomi išpirkai, bet gos lydimi vadai pasiekia miesto centrą. Siemovitas buvo nukirsdintas. Bandykime bent apytikriai įsijausti į jų padėtį. Aną laikotarpį ir vaizduotėje atkurti sunku, tačiau geo- Mįslingiausias durų mįslės klausimas: grafinę padėtį, bent apytikriai, galima. Tereikia nu- kodėl duris išgabeno sveikas? vykti į Plocką ir atsistoti atitinkamoje vietoje (žr. il.

Pateiktos informacijos pakanka atsakyti į klausimą 2 Žr. Algimantas Bučys, Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo „kada?“ Tikėtina, kad katedros durys buvo išgabentos epocha, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 451 Kazys Almenas

Nr. 4b). Apsižvalgykime – priekyje katedros frontonas, Ką Almenas svarsto? už nugaros Mazovijos valdovų pilis, dešinėje, už ko- kių 50 metrų, skardis leidžiasi žemyn iki Vyslos. Tai Ne šis, kuris rašo šiuos žodžius, bet anais laikais iš- raktinė Plocko vieta. Iš jos galima apžvelgti miestą ir rinktas žemaičių karo vadas, Durbės ir kitų mūšių lai- jo prieigas iš upės pusės, labai tikėtina, kad aprimus mėtojas Almenas. Beje, jokios kronikų žinutės nemi- kovų veiksmams kariaunos vadas būtent iš ten ir ban- ni, kad jis vadovavo tai kariaunos daliai, kuri užėmė dė apžvelgti padėtį bei nuspręsti, ką būtina daryti to- Plocką, jos nemini jokio vado vardo. Kadangi taip, tai dėl poetinės intrigos galima sakyti, kad vadovavo Al- menas. Kokia tikimybė? Spėju, kad nemaža. 1262 m. Mazoviją puolanti kariauna buvo suskirstyta į kelias grupes – dalyvavo jotvingiai, prūsai (lenkų kronikos tai mini), tikėtina, kad ir žemaičiai, o jei taip, tai didelė ti- kimybė, jog jiems vadovavo Almenas. Pagaliau, vado vardas klausimo esmės nekeičia – svarbu tai, apie ką jis galvoja, kai įsitikina, kad katedros durys bronzinės ir kad bronzos čia daug. Jei bandytumėm atspėti, remdamiesi mūsų laikų supratimu, beviltiškai suklystume. Pavyzdžiui, jis tikrai nepagalvojo: „Oho, kokios meniškos romaniško stiliaus durys! Tokių Europoje reta. Nors tai mus žiauriai apsunkins, prisieis jas gabenti sveikas“. Pradedu su tru- putėliu ironijos. Jei rimčiau, kur kas didesnė tikimy- bė, kad galvojo daugmaž taip: „Gerai, kad tiek daug 4b. Plocko katedra ir pilis tos bronzos. Padalinti visiems užteks. Kažin, kaip jas liau. Suprantama, per 7 su viršum šimtmečių abiejų geriausiai suskaldyt?“ Bandysiu savo spėjimą pagrįsti. pagrindinių objektų, katedros ir pilies, išorinis vaiz- Teks įsivaizduoti, kokias problemas teko spresti anų das pasikeitė. Tuometinės romaniško stiliaus Plocko laikų Almenui. Štai jis, savo sargybos lydimas, įsi- katedros išorėje dabar galima matyti perstatymų pa- brovė į Plocko miesto centrą, stovi prieš katedros du- liktus Gotikos ir Baroko bruožus, tačiau katedros dy- ris, už nugaros dega Siemovito pilies pastatai, girdi, dis, jos išplanavimas liko panašūs: įėjęs į vidų atpa- kaip įgriūva stogo sijos, ore tvyro toks sprangus degė- žįsti romaniško stiliaus tankiai sustatytas kolonas, jas sių kvapas, kad vos susilaiko nekosėjęs, iš kažkur to- jungiančias apvalias arkas. Už nugaros plytinti valdo- liau, dešinėje, apačioje stataus skardžio, nusileidžian- vo pilis per šimtmečius pasikeitė kur kas daugiau – čio iki Vyslos, atskrieja keiksmai ir slopstantys kovų ji perstatyta į rezidencinius rūmus, o tais laikais tai garsai. Iš balsų intonacijos spėja, kad tai skalviai, ma- buvo pylimais apsupta gynybinė pilis, pastatai jos vi- tyt, grumiasi su bandančiais laivais pasprukti Siemo- duje mediniai; jei norime priartėti prie tuometinės rea vito sargybos likučiais. Kaip su ja susidoros – skalvių lybės, galime įsivaizduoti, kad dalis jų dega. Kariau- reikalas, Almenui savų problemų netrūksta, tarp jų ir nos vadas į tai nekreipia dėmesio. Pradėjus aiškėti, mus šiuo atveju dominantis klausimas. Be abejo, Al- kad puolimas pasiseks, jis paskiria keletą patikimų menui jis tuo metu anaiptol ne svarbiausias, bet vis vyrų išnešti iš pilies pastatų viską, ką išnešti verta. vien šmėkšteli galvoje: „Na, o ką darysim su durim? Dabar jį labiausiai domina įspūdingo dydžio katedra, Vis dėlto bronza!“ ypač pagrindinį įėjimą saugančios durys. Prieina ar- Bandykime apytikriai suvokti, kuo anas Almenas ir čiau, atidžiai patikrina vieną jos panelių, tarkime, tą jo kariaunos vyrai skyrėsi nuo mūsų. su katedros fundatoriaus vysk. Aleksandro atvaizdu. Nežino, kad ten vaizduojamas beveik prieš šimtą metų Tai kuo jie skyrėsi? miręs vysk. Aleksandras, jam tai ir nerūpi. Rūpi patik rinti, koks tai metalas. Pirma pakrapšto nagu, po to Jei palygintume anais ir šiais laikais gimstančius, veikiausiai ir durklu. Atidengtas metalas gelsvai rus- skirtumo nepastebėtume. Per tuos keletą šimtmečių vai žvilga, jis patyręs žmogus, atpažįsta, kad tai bron- evoliucija apčiuopiamos įtakos neturėjo. Tačiau jei za. Reikia pakelti galvą, kad apžvelgtum visas duris, šiais laikais bandytumėme suburti panašių vyrų ka- visgi jos 3,5 metro aukščio. Išties bronza! Visos durys! riauną, tai pakankamo skaičiaus nerastume. Beje, Akivaizdu, kad bronzos daug. Puiku. Galima iš naujo mūsų laikų supratimu, jų nebuvo itin daug, tikėtina, apsvarstyti svarbų klausimą, kurį antpuoliui besibai- kad virš dviejų tūkstančių, su mažesniu skaičiumi to- giant apsvarstyti būtina. kio miesto kaip tuometinis Plockas neužimsi, tačiau

452 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Katedros durų mįslė kažin ar daugiau negu kokie 4 ar 5 tūkstančiai. Nors atsitraukiant, užtat gyvybiškai svarbu, kad drausmė gimėme tokie patys, jie nuo mūsų skyrėsi, nes užaugo- nepašlytų, kad kariauna liktų susitelkusi, išlaikytų kome skirtingai. Tai atrinkti vyrai. Atranka prasidėdavo vingumą. Šito galėjai pasiekti tik tada, jei kariaunos ankstyvoje vaikystėje, užaugdavo tik apie pusė, sun- nariai jautėsi nenuskriausti ir kad grobio dalybos vyko kesniais laikais tik trečdalis gimusiųjų. Užaugusius teisėtai, jog kiekvienam teko tiek, kiek pagal nusisto- toliau negailestingai sijojo tuometinės sąlygos. Nėra vėjusias taisykles privalėjo tekti. Tų laikų kariaunos abejonės, kad jie buvo ištvermingesni už mus. Be abe- nariai buvo ištvermingesni ir drąsesni už mus, tačiau jo, mes daugelyje sričių žinome nepalyginti daugiau, abejotina, ar buvo mažiau godūs. tačiau netgi to nedera pervertinti. Tose srityse, kurios jiems buvo išskirtinai svarbios, pavyzdžiui, kaip įver- Tad ką svarsto Almenas? tinti žirgo tinkamumą tolimiems žygiams, kaip trumpam numigti ant jo jojant, o svarbiausia, kaip išlikti Tikėtina, kad dar kovos triukšmui iki galo nenuri- gyvam per antpuolį, jie turėjo nepalyginti daugiau pa- mus jis svarsto, kaip šios bronzinės durys palengvins tirties už mus. grobio dalybas. Bronzos čia daug, ji vertinga, duris su- Apytikrį vaizdą, kiek jie tos patirties turėjo, gali- skaldžius, jos bus galima daug kam išdalinti. Bus leng ma susidaryti išvardijus to meto kronikose paminė- viau laikytis dalybų taisyklių. tus antpuolius vien į lenkų žemes: 1258 m. į Mazovi- Kokios tos taisyklės? Deja, notarų patvirtinto sąvado ją, 1259 m. į Krokuvos sritį ir Sandomiežą, 1260 m. į mūsų protėviai nepaliko. Tikėtinos taisyklės būtų to- Mazoviją, 1262 m. užimama visa Mazovija, žūva jos kios: laikytis tradicijos nustatytų taisyklių, svarbiau- valdovas, 1263 m. į Mazoviją, Lovičo regioną, 1265 m. si karvedžiai privalo jaustis įvertinti, atidėti dalį gro- į Sandomiežo regioną, 1266 m. į Mazoviją, 1267 m. į bio žuvusiųjų našlėms ir vaikams, skirti dalį valdžiai Cechanovo regioną, 1269 m. į Kujavų regioną. Kadan- (Treniotai, Mindaugui), negalima pamiršti dievų, ir gi Mazovija buvo Ordino sąjungininkė, didžiuma ant- svarbiausia – užtikrinti, kad dauguma jaustų, jog ger- puolių kliuvo būtent jai, tačiau tuo pačiu laikotarpiu biamos tradicijos ir laikomasi teisingumo. Viena iš ne- vyko žygiai ir kitomis kryptimis. Pulta Ordino valdo- menkų kliaučių grobio dalybose yra tai, kad ne viskas ma Latgala, vyko nesėkminga Cėsio pilies apgultis, dalinasi, be to, žirgas žirgui, jautis jaučiui nelygūs, juo- sėkmingas mūšis prie Daugavgrivos, Rusijos kryptimi lab nelygūs paimti belaisviai, ypač pagrobtos moterys pasiektas Černigovas, Brianskas. Tiek kronikose mi- nebūna lygiavertės. Netgi palankiomis sąlygomis gro- nėtų žygių, kuriuos pastebėjau; veikiausiai liko ir ne- bio dalybos sudėtingos, ginčų neišvengsi, svarbu, kad pastebėtų, kai kuriuos bus praleidę ir kronikininkai. jie neperaugtų į kariaunos vienybei gresiančias įtam- Kad ir kaip žiūrėsi, tiesiog stulbinantis veiklumas. pas. Užtai gerai, kad durys bronzinės, jas suskaldžius Peršasi dvi išvados: pirma, tokia veikla apsimokė- bronzos vertė nemažėja. Bronza vis bronza – mažes- jo. Be abejo, buvo nuostolių, karuose be jų neapsiei- niais gabalais bus galima daug kam išdalyti, tada ir si, tačiau juos atmetus turėjo likti teigiamas balansas, pervežti joks vargas. kitaip tokio aktyvumo nepaaiškinsi. Antra išvada iš Kiek tais laikais galėjo būti vertas durų metalas? Ir dalies paaiškina pirmąją – jie buvo patyrę kariai, ne- šiais laikais kaina nemaža; šiuo metu bronzos žaliava mažai daliai Plocką užėmusios kariaunos tai buvo ne juvelyrams kainuoja apie 20–30 Lt už kilogramą. Taigi pirmas žygis. Jei tarsime, kad tuo metu Almenas buvo susidarytų nepeiktina, apie 50 000 Lt suma. Jei už to- maždaug keturiasdešimties metų, galime taip pat tar- kius pinigus norėtum pradėti gyvulininkystės ūkį, ga- ti, kad didesnę pusę savo amžiaus jis praleido balne. lėtum nusipirkti apie 15–20 veislinių telyčių, jei galvijų Ypač gyvenantiems Žemaitijoje, pačioje Ordino kai- reikia tik daktarinei dešrai, galėtum įsigyt apie 25–30 mynystėje, ėjo jau antra karta, kai karas buvo nuo- pagyvenusių karvių. Taip yra šiais laikais. Kaip buvo latinis gyvenimo būdas. Nėra abejonės, kad Almenas tuomet? Kaip ir visi mūsų mįslės klausimai, ir šis ne- ar kuris kitas prieš katedros duris stovintis kariaunos lengvas, tačiau sąlyginė kainų slinktis abejonių neke- vadas buvo patyręs. lia – tuomet iš svetur atvežtų metalų kainos, palyginus „Patyręs“ reiškė, kad žinojo ne tik tai, kaip sėkmin- su vietoje gaminamais produktais, buvo aukštesnės. gai pulti, bet ir kaip sėkmingai atsitraukti. Atsitrauki- Gerokai aukštesnės. Pavyzdžiui, apytikris panašių lai- mas – pavojingiausia, daugiausia patirties reikalaujan- kų kainoraštis iš Anglijos Kenterberio miesto turgaus ti antpuolio dalis. Ypač pavojingi būna atsitraukimai teigia, kad už apie 4 kg bronzos metalo galėjai įsigy- po sėkmingo antpuolio, nes tada netikėtumo ir greičio ti karvę arba keturias avis. Mūsų regione sąlyginės pranašumai prarasti, atsitraukianti vilkstinė apsun- metalo kainos tikrai nebuvo žemesnės, o tai reiškia, kusi nuo grobo. Tada pranašumai priešininko pusėje. kad durų metalas buvo vertas apie 600, gal ir daugiau Jis geriau pažįsta kraštą, gali greičiau judėti ir dega karvių. Pavertus litais, daugiau negu milijonas. Yra troškimu atkeršyti. Daugiausia galvų padėta būtent ką dalinti.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 453 Kazys Almenas

Tačiau nejaugi negaila tokios joja, o sėdi, tarsi tai būtų ne arklys, o kažkoks krėslas. meninės vertybės? Abejotina, ar šis atvaizdas jam sužadino kokį estetinį pasigėrėjimą, o jei atpažino, kad didesnioji figūra vaiz- Dabartiniam Almenui būtų gaila, netgi labai, tačiau duoja Mariją, tai galėjo sukelti ir neigiamų nuotaikų. sprendžia anų laikų Almenas, o šis augo ir brendo visai Pagrindiniai jo priešai, per kurių puolimus žuvo būrys kitokioje aplinkoje. Pavyzdžiui, mes nuo pat gimimo jo bendražygių, daug asmeninių draugų, tikėtina, kad dienos esame apsupti gausybės dirbtinų vaizdų, tenka ir artimų šeimos narių, save identifikavo Marijos var- prie jų priprasti, išmokti juos skirstyti. Atskirti, kur šu- du, jos atvaizdas plaikstėsi jų vėliavose. Užtat tikėti- niukai, kur katytės ir lėlė Barbė, kur Mikimauzas ar na, kad nei estetinių, nei juolab sakralinių priežasčių, Vytautas Didysis. Kiek vėliau pradedame suvokti, kad dėl kurių būtų reikėję tausoti katedros duris, anų lai- tarp tų vaizdų būna ir sakralinių, atpažįstame jų sti- kų Almenas neįžvelgė. Ko gero jam atrodė, kad visi tie listiką, atskiriame, kur Nukryžiuotas Jėzus, Mergelė duris marginantys prielipai – tik brangaus metalo ga- Marija ar barzdotasis Dievas Tėvas. dinimas. Jam pažįstama juvelyrika, kurią galima iš to Anų laikų Almeno vaikystės aplinkoje nieko pana- metalo pagaminti, rodo visai kitą estetikos sampratą. šaus nebuvo. Gal buvo kokie iš liepos medžio nudrož- Almeno pirmosios mintys galėjo būti panašios. Ta- ti arkliukai, tačiau tie skirti vaikams; suaugusiesiems čiau durys išliko. Išvada – kažko svarbaus mes dar ne- estetinį pasitenkinimą teikė juvelyrikoje, audiniuose, suprantame. keramikoje ar odos dirbiniuose naudojama ornamen- tika. Tai buvo beveik išimtinai geometrinė ornamenti- Dar kartą kodėl? ka; gyvulių, žmonių atvaizdų nepasitaikė. Netgi tokioje patvarioje medžiagoje kaip keramika jų nerasta. Tai Kodėl Plocko katedros duris išgabeno sveikas? Tam ne tik skirtingos estetikos, bet ir skirtingos sakralinės privalėjo būti ne bet kokia, o labai svari priežastis. Ga- jausenos pasekmė. Beje, tai nebuvo išskirtinis baltų lime drąsiai atmesti su mūsiškėmis meno sąvokomis visuomenės bruožas. Daugybėje kultūrų vyrauja nuos- susijusias priežastis, galime ne taip drąsiai atmesti sa- tata, kad žmonių nedera vaizduoti, o pirmapradėse kralines (prie jų dar grįšiu). Kaip ir mūsų laikais, kai monoteistinėse religijose tai pa- visos kitos atkrinta, lieka ekono- versta griežtais įsakymais. Pavyz- minės priežastys. Anot sparnuoto džiui, Mozei duotuose dešimt Die- posakio – „Ko negali babkės, gali vo įsakymų ketvirtas įsakymas labai didelės babkės“. prasideda: „Nedirbsi sau drožinio Kas ir kur kariaunos vadams nei jokio paveikslo, panašaus į tai, tuomet pažįstamoje bei prieina- kas yra aukštai danguje ir kas yra moje erdvėje galėjo sumokėti tas čia žemėje, ir kas yra vandenyse „labai dideles babkes“? Beje, ne- po žeme“ (Antano Rubšio verti- būtinai jos turėjo būti skaičiuo- mas). Ordodoksai žydai to laikosi; jamos pinigais ar galvijais. Vi- to laikosi tradicinio islamo išpaži- sai įmanoma, netgi tikėtina, kad nėjai. Almenas nebuvo monoteis- siektas atlygis – tai žemės, kokios tas, tačiau jis nebuvo ir stabmel- nors srities valdžia ar įtaka sri- dys, jo supratimu, dievų atvaizdų tinio valdovo aplinkoje. Numato- kurti nederėjo. Šitai įvertinę, paž- mas atlygis privalėjo būti didelis, velkime į dar vieną iš Plocko durų mūsų vertybių matu – apie dviejų panelių (il. Nr. 5). Mes bemat su- milijonų litų vertės. Už mažesnį vokiame, jog čia vaizduojamas pa- negu šimtaprocentinį pelną ka- bėgimo į Egiptą epizodas. Prieky- žin ar dauguma Plocką užėmu- je šv. Juozapas, laikydama Kūdikį sios kariaunos vadų sutiktų, kad 5. Pabėgimas į Egiptą. Plocko katedros rankose joja Marija. Jei šiek tiek durų fragmentas rizikuoti verta. Sakau „vadų“, nes susigaudome meno istorijoje, įver- nors kai kurių Almeno įsakymų, tiname, jog tai pagal romaniško stiliaus kanonus stili- pavyzdžiui, kada pulti, kada supti priešą iš kairės, ir zuotas, meistriškai atliktas XII a. meno kūrinys. Pa- reikėjo besąlygiškai klausyti, bet kiti sprendimai, tarp bandykime atmest visą šį žinojimą, pažvelgti į jį baltų jų ir turto dalybos, buvo bendri. Tai kiek palengvina religijos tradicijoje išaugusio žmogaus akimis. mūsų užduotį. Almenas ar vadas kitu vardu galėjo tu- Kažin, ar jis būtų atpažinęs, kad ten vaizduojamas rėti nenuspėjamą, asmenišką užgaidą, bet kai spren- jojimas. Arklys (o gal ten asilas?) keistas, neproporcin- džia „kolektyvas“, galime remtis kolektyvine žmonijos gų kojų, abi ant jo sėdinčios figūros per didelės, jos ne- patirtimi.

454 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Katedros durų mįslė

Pavyzdžiui, tinkamai tų vadų padėties neapsvarsčius, turių šimtmečių, kol pagaliau galutinai nusprendėme, į mistiško adresato vietą galėtų pirštis Didysis Naugar- kurią pasirinkti. Vien šis laiko tarpsnis rodo, kad pasi- das. Tiesa, kad istorijos dulkėms nusėdus, Plocko kate- rinkimas buvo labai sunkus. Viena priežasčių – tai pa- dros durys atsidūrė būtent ten, tačiau kokia tikimybė, teiktose Kristaus citatose pabrėžtas dvasinės ir pasau- kad per grobio dalybas susibūrę kariaunos vadai nu- lietinės valdžios atskyrimas. sprendė, jog jas reikia gabent būtent į Didįjį Naugar- Šiuo metu tų teiginių esmė įrašyta į mūsų ir dauge- dą? Visiškai to paneigti neįmanoma, tačiau tikimybė lio kitų valstybių konstitucijas. Ne visi dar iki galo tuo itin maža. Tai per daug panašėtų į „briedžio girioje“ da- įsitikinę, tačiau viešoje erdvėje nuolat kartojama – pa- lybas. Didžiajam Naugardui turto pakako, tačiau kas saulietinė valdžia privalo būti atskirta nuo religijos. Jei tą dieną (o gal vėjuotą vakarą) būtų galėjęs užtikrin- dabartinę padėtį vertinsime pagal šį kriterijų, tai ma- ti, kad Didysis Naugardas už tas duris bus pasiruošęs tysime, kad mūsų kaimyno Rytuose iš Bizantijos per- mokėti? Ne spėju, o garantuoju, kad kariaunos vadai imta Bažnyčia valdžios spaudimo neatlaikė. Prieš ke- buvo praktiški, užtat ir skeptiški žmonės. Jiems reikėjo letą šimtmečių Maskvos Patriarchatas buvo paverstas tvirtesnių garantijų. Remdamiesi panašiu argumentu klusniu valstybės tarnu, Rusijos imperinės ideologijos taip pat galime atmesti pakankamai turto turintį Ry- ramsčiu ir rusifikacijos įrankiu. Džiaugiamės, kad Min- gos miestą bei Rygos arkivyskupą. daugas, o vėliau Vytautas su Jogaila, apsikrikštydami Tuometinius Lietuvoje galingiausius valdovus Min- pasirinko Romą. Šiais laikais aišku, kad jie pasirinko daugą ir Treniotą galima atmesti dėl kitų priežasčių. teisingai, o kaip tai atrodė anais laikais? Kažin ar jiems atvežęs duris galėjai tikėtis tiesioginio Atrodė skirtingai, netgi labai skirtingai. Anais laikais atlygio. Jie jas priimtų kaip dovaną, kuria siekiama įgy- būtent Romos Bažnyčia neatsispyrė valdžios pagundai, ti palankumo, vertintų durų bronzą, tačiau kam jiems galima tai pasakyti tiesmukai – bažnytinė valdžia susi- pačios durys? Mindaugas prieš metus atmetė krikščio- liejo su pasaulietine. Popiežius Romoje valdė valstybę, nybę, jo statydintai palyginti nedidelei bažnyčiai jos o kai valdai, tai reikia ir kariauti. Popiežiai to neven- ir anksčiau nebūtų tikusios. Treniota atmestinas juo gė. Kariavo ne tik su imperatoriumi ir savo kaimynais, labiau. Jis tradicinės baltų religijos gynėjas, katedros bet ir su Romos piliečiais. Mūsų kaimynystėje 1201 m. durų dovaną būtų galėjęs priimti netgi kaip akibrokš- vyskupas Albertas įsteigė Rygą. Numanydamas, kad tą. Šventyklų statyti neketino, o gynybinėms pilims jos jos valdymui Dievo pagalbos nepakaks, jis įsteigė vie- netiko. Priežastys tokios akivaizdžios, kad abejotina, ar nuolių ordiną, kurio pagrindinė užduotis buvo ne mels- Plocką užėmusios kariaunos vadai šias dvi galimybes tis, o kalaviju paremti ir plėsti jo valdas. Kad nekiltų iš viso svarstė. abejonių, vietoj kryžiaus šie vienuoliai savo apsiaustus Kas lieka? puošė išsiuvinėtais kalavijais. Tais laikais jie nebuvo Reikia toliau bandyti suprasti, kaip savo aplinką ga- išimtis – mūsų istorijoje lemtingas Švč. Mergelei Ma- lėjo suvokti anų laikų Almenas ir jo kolegos. Apžvelgsi- rijai paskirtas vienuolių ordinas savo apsiaustus ženk me dar dvi anų laikų aplinkos sritis – vieną dalykinę, lino kryžiumi, tačiau kryžius tebuvo priedanga. Juo kitą dvasinę. Suprantama, dvasinė sudėtingesnė, tad prisidengę, jie nuosekliai – tenka pripažinti, stebėtinai nuo jos ir pradėsime. sėkmingai – kalaviju kūrė nuosavą valstybę. Savo val- dose jie nepakentė net kitų konfesijų vienuolių, nebojo Roma ar Konstantinopolis? popiežiaus pagraudenimų, kai pasisekdavo žygio metu nukauti ypač daug kitatikių, atsidėkodami Dievo Mo- Prieš atsukdami laikrodį atgal aštuonis šimtmečius, tinos garbei laikė iškilmingas mišias. Nukautųjų skai- grąžinkime jį visais dviem tūkstančiais. Evangelistų čiaus nesigėdijo, juo didžiavosi. Galima apie tai pasi- liudijimu tiems, kas Mesijo vizijoje vylėsi rasti žemiš- skaityti jų pačių rašytose kronikose. kos galios, Jėzus pakartotinai tvirtina: „Mano Karalys- Taip buvo Vakaruose. Rytuose tada vis dėlto buvo tė ne iš šio pasaulio“, o kad būtų dar aiškiau, pataria: kitaip. Maskvos Patriarchato nebuvo, Kijevo patriar- „Atiduokit kas Ciesoriaus Ciesoriui, kas Dievo – Die- chais tarnavo iš Konstantinopolio atsiųsti graikai, vys- vui“. Manytum, pasakyta pakankamai aiškiai, tačiau kupai valstybių nevaldė, vienuoliai nešiojo ne šarvus, užtruko daug šimtmečių, kol šitai buvo įsisąmoninta. o abitus, jie nekariavo. Nedera tų skirtumų absoliu- Ano Almeno laikais tų šimtmečių nepakako. Skilimas, tinti. Žmogus silpnas, valdžios bei puikybės pagundai atskyręs krikščioniškąsias Romos ir Bizantijos Baž- atsispirti ypač sunku, iki galo jai neatsispyrė ir Rytų nyčias įvyko VIII a., jo pasekmės prie baltų apgyven- Bažnyčia, tačiau jei tais laikais apaštalas Paulius būtų to regiono priartėjo tik X–XI a. Tais šimtmečiais mūsų aplankęs abu tuometinės krikščionybės centrus, evan- rytiniai kaimynai įsijungė į Bizantijos, pietiniai ir va- gelijose skelbto Kristaus mokymo dvasios būtų dau- kariniai – į Romos erdvę. Nuo tada patekome į dviejų giau radęs Konstantinopolyje. Galima aiškinti, kad lo- krikščioniškų Bažnyčių sandūrą. Prireikė dar apie ke- tyniškoji Romos krikščionybė šias savybes prarado per

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 455 Kazys Almenas du šimtmečius trukusius karus Šventojoje Žemėje, kur dyti tikrieji konvertitai (tokie, kurie priėmė krikštą ne ir išsivystė kariaujančių vienuolių anomalija. Čia yra dėl politinių apskaičiavimų) apsikrikštijo būtent pagal tiesos, tačiau baltų regiono gyventojams tai buvo men- bizantišką tradiciją. Bučys minėtoje studijoje pristato ka paguoda. du konvertitus, kurie darbais liudija savo tikėjimą. Tai Abejotina, ar netgi įžvalgūs tuometinės Lietuvos ka- Mindaugo vyriausiasis sūnus Vaišelga ir tuo pat metu rinio elito nariai suprato dogmines priežastis, skyru- gyvenusi, po mirties šventąja paskelbta Charitina Lie- sias Bizantijos ir Romos krikščionybes, tačiau jie grei- tuvaitė. Vaišelga, laikydamasis vienuolio įžadų, dukart tai perprato juose vyraujančius valdžios ir religijos atsisakė valdžios, savo turtą ir pastangas skyrė vienuo- santykių skirtumus ir jais pasinaudojo. Apsikrikštiji- lynui įkurti ir išlaikyti, Charitina paskelbimą šventą- mas pagal Bizantijos apeigas nereiškė, kad pasiduo- ja užsitarnavo kaip pamaldi moterų vienuolyno abatė di kieno nors aukštesnei valdžiai. Anaiptol. Tai reiškė, Didžiajame Naugarde. Nors tikimybė maža, panašių į kad lengviau bus valdyti kitus. Pavyzdžiui, jei sie- juos asmenų galėjo būti ir Plocko kariaunoje, šie bib kei tapti Pskovo, Polocko, Pinsko, Smolensko, Kijevo liniais vaizdais puoštas duris įvertintų kitaip. Galėjo valdovu (tai tik dalis Rusijos miestų, kurių valdovais taip būti, tačiau mažai tikėtina, kad jų būtų tarp vadų, būdavo lietuviai), šitai pasiekti buvo lengviau, jei sudar mažiau tikėtina, kad turėtų pakankamai turto ir tikdavai pasikrikštyti. Užaugusiam politeistinėje tra- įtakos, jog galėtų nulemti durų likimą. Apsvarsčius šią dicijoje prisitaikyti nesunku. Jo pažįstamame pasau- galimybę, tenka ją atmesti. Ji įdomi tuo, kad iliustruo- lyje dievų daug, kurių vieni valdo gamtos reiškinius, ja skirtingą tuometinį Bizantijos ir Romos Bažnyčių kiti – jos objektus. Baltų politeistinė religija nebuvo įvaizdį. centralizuota. Jei aukoji dievams kur nors Šatrijoje, Tenka grįžti prie pragmatiškiems kariaunos vadams o po to dalyvauji apeigose Kernavėje, kur dievai, ku- priimtinesnės galimybės. Kažkur, kažkas tų durų gali riems aukoji, gali būti jau kiti, tai ir nuvykęs į Psko- norėti taip, kad už jas mokėtų daugiau negu už metalą. vą ar Kijevą matai, kad ten savi dievai. Kol esi ten, Gerokai daugiau. Jie dalykiški žmonės, tikėtina, kad laikaisi vietinių tradicijų, kai grįžti namo, grįžti prie prieš sutikdami, jog verta rizikuoti, norėtų žinoti, kur savųjų, jei tenka nuvykti vėl kitur, gali iš naujo pasi- tokių galima rasti. šlakstyti galvą vandeniu. Pavyzdys čia gali būti Min- daugo brolėnas Tautvilas. Kai prieš dėdę kariavo dėl Kaip surasti Plocką valdžios, vildamasis Ordino paramos, krikštijosi pagal be žemėlapio? Romos apeigas, o kai užmojis neišdegė, tačiau atsirado galimybė valdyti Polocke, tai pabučiavo bizantiško sti- Pridurkime – ir be kelrodžių. Mums nepasisektų, ne liaus kryžių Polocke. Panašiai elgėsi aukščiausieji ša- taip paprasta buvo ir anais laikais, tačiau tuomet visi lies valdovai – kol valdė Vitebską, Algirdas leido pagal nuo jaunystės pratinosi nešioti žemėlapius savo gal- bizantiškas apeigas krikštyti ten gimusius savo vai- vose, kai kurie tai sugebėjo itin sėkmingai. Tinkamai kus, ko nebedarė tapęs valdovu Vilniuje; kai po Durbės pratinama žmogaus atmintis – stebėtina. Pavyzdžiui, mūšio Mindaugas nebegalėjo tikėtis Ordino paramos, tų laikų pirklys keliautojas Marco Polo (1262 m. jis tai atsisakė ir iš ten gauto krikšto. Politeistinė religija buvo 8 metų berniukas) sugebėjo iš atminties atkurti lanksti, tuo naudojosi antikos laikais išsiplėtusios im- virš šimto kelionėse aplankytų Kinijos imperijos mies- perijos, tai palengvino ir tuo metu įsibėgėjančią Lietu- tų geografinę padėtį. Pagrindiniai senjoro Polo galvo- vos karinio elito plėtrą. je susiklostę milžiniškos Kinijos imperijos orientyrai Religijos istorijos ir teologijos plotmėje tai sunkiasvo- buvo vandenys – jūros pakrantė, upės, didesni ežerai, rė tematika, ir jos čia giliau nenagrinėsiu. Mūsų laikais jais remdamasis jis nurodo kryptis ir nuotolius. Kryp- nereikalaujame, kad generolai būtų teologai. Be abejo, tys nurodomos palyginti grubiai – rytai, vakarai, šiau- tokie nebuvo ir anų laikų kariaunų vadai. Pirmiausia, rė, pietūs; nuotoliai nurodomi tuometiniam keliautojui jie buvo pragmatiški žmonės. Pagrindinės priežastys, naudingiausiu matu – kiek dienų prireikia nukeliauti nulemiančios sprendimus, buvo tai, kiek tie sprendi- nuo taško A iki taško B. Suprantama, matuojant kilo- mai padės ar apsunkins pasiekti jų užsibrėžtus tikslus. metrais toks nuotolio žymėjimas įvairuoja, kalnuotose 1262 m. jiems nereikėjo bijoti, kad atsitraukiančius pa- vietovėse jis trumpesnis, lygumose didesnis, o jei gali- sivys vietinė kariauna, tad spręsdami durų likimą ga- ma keliauti grįstu keliu (tokių tuometinėje Kinijos im- lėjo svarstyti įvairias galimybes. perijoje netrūko), dar ilgesnis. Jei apsiribosime pragmatiškomis galimybėmis – o Panašiai geografinė informacija turėjo kauptis ir tuo- jos ir mūsų, ir anais laikais tikėtiniausios, – tai gali- metinių mūsų regiono gyventojų galvose. Ne visi buvo me apsistoti prie jau įvardyto klausimo: kas už jas dau- apdovanoti tokia atmintimi kaip senjoras Polo, nors pa- giau sumokės? Tačiau nederėtų neapsvarsčius atmesti našių turėjo pasitaikyti. Kaip ir Marco Polo atveju, jų dar vienos galimybės. Pirmieji mūsų istorijoje paliu- pagrindinis orientyras buvo vandenys, ypač upės. Cen-

456 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Katedros durų mįslė trinėje Lietuvos teritorijoje Nemunas ir Neris su inta- jos keliamą klausimą, bematant iškyla kiti. Kas buvo kais, prūsų krašte – Prieglius, Kurše – Venta, Mazo- tie, kurie būtų galėję sumokėti geresnę kainą? Rem- vijoje – Vysla. Svarbiausioji upė, nuo vakarų iki rytų damasis kronikose prieinamomis žiniomis bei tuome- perkertanti visą teritoriją – Dauguva. Beveik tūkstan- tiniu Bizantijos ir Romos Bažnyčios įvaizdžiu baltų re- tis mūsiškių kilometrų nuo Rygos įlankos iki aukštu- gione manau esant tikėtina, kad tokie galėjo būti jau pio, iš kurio į Juodąją jūrą pradeda tekėti ir Dniepro minėti Vaišelga-Laurušas ir Polocke valdantis Min- vandenys. Dauguva ne tik kirto visą regioną, ji buvo daugo brolėnas Tautvilas. Tiems, kurie siūlys kitus ir jungtis su tolimesniais kraštais. Beje, palyginus su kandidatus, verta priminti, kad jie arba jų atstovai Polo, kuris aprašė keliones pietiniuose kraštuose, šio privalėjo būti Plocką užėmusios kariaunos vadų aplin- regiono geografijos žinovams „dienos kelionės“ nuoto- koje. Nors 1262 m. antpuolio atveju laikas ypatingai lio matas priklausė nuo metų laiko. Greičiausiai buvo nespaudė, tačiau jis vis vien buvo ribotas. Gal turėta galima keliauti antroje žiemos pusėje, kai upės, ežerai trys dienos, gal visa savaitė, tačiau to tikrai nepakako, ir klampios pelkės užšąlusios. Sausos vasaros metu, ži- tarkime, susižinoti su Didžiuoju Naugardu, kad ten nant, kaip apeiti pelkes ir kur rasti upių brastas, ke- pageidaujama durų Šv. Sofijos soborui. Vasaros metu liauti taip pat buvo įmanoma, o lietingą rudenį arba ir palankiomis sąlygomis kelionė į vieną pusę truktų pavasarį per ledonešį daugelis vietovių buvo išvis nebent mėnesį. Antpuolio vadai sprendimui reikalingą pasiekiamos. Surasti mažesnes gyvenvietes reikėjo vie- informaciją arba jau patys turėjo, arba sužinojo iš savo tinių vedlių, tačiau rasti pagrindines vietoves, pilis ir artimos aplinkos. tuomet dar negausius miestus sugebėjo bet kuris iš pa- Visai tikėtina, kad tarp užėmusiųjų Plocką buvo tyrusių vadų. anksčiau Vaišelgos ar Tautvilo kariaunose dalyvavu- Grįžkime prie durų problematikos ir klausimo, kur siųjų, netgi priklaususiųjų tų valdovų asmeniškam bū- rasti tokius, kurie pageidautų katedros durų? Vienas riui. Tais laikais tai buvo kur kas daugiau negu asme- jų galėjo būti vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišelga. ninė sargyba – jų nariai savo likimą glaudžiai siejo su Nereikėjo vadams aiškinti, kas jis toks, nors gal reikė- valdančiuoju asmeniu, jie kariavo, keliaudavo, galima jo paaiškinti, kuo jis tuo metu užsiima ir kur jį rasti. sakyti, ir gyveno kartu. Kai Daumantui teko bėgti iš Žinantysis būtų galėjęs aiškinti taip: pirma reikia nu- Nalšios, kartu pasitraukė apie 300 vyrų su šeimomis. sigauti iki Gardino (visi žinojo, kad Gardinas ten, kur Tokio būrio vyrai gerai pažinojo ne tik vadą, kuriam Nemunas pakeičia savo tekėjimo kryptį nuo vakarų į tarnavo, bet ir aplinką, kurioje tai vyko. Vaišelgai nu- šiaurę). Po to gali plaukti prieš srovę arba sekti krantu, sprendus tapti vienuoliu, keli artimiausieji jo būrio vy- po trijų, keturių dienų kelionės kairiajame krante rasi rai gal pasekė jo pavyzdžiu ar pasiliko jo aplinkoje, bet statybas. Miškas plačiai iškirstas, ten Vaišelga statydi- kitiems teko ieškoti kitos tarnybos. Jų amatas – ka- na vienuolyną. Turto prisikrovė, kai valdė Naugardu- ras, tad tokių galėjo pasitaikyti ir tarp Plocką užėmu- ką, tai gali sau leisti. siųjų. Nemažiau tikėtina, kad buvo karių ir iš Tautvi- Antras galėjo būti Tautvilas. Aiškinti, kas jis toks, lo aplinkos. Mazoviją puolusi kariauna buvo sudėtinė, juo labiau nereikėjo. Tikėtina, kad per anksčiau vyku- joje dalvavo būriai iš įvairių Lietuvos regionų, taip pat sius karus ne vienas iš kariaunos vadų jį asmeniškai iš kaimyninių sričių, įskaitant tuo metu su Lietuva ne- pažinojo, be abejo, taip pat žinojo, kad jau daug metų, konfliktuojančios Voluinės. Tautvilas galėjo pasiųsti kai Mindaugas jam paskyrė valdyti Polocką. Žinių nie- Polocko aplinkoje sutelktą būrį, kuriam vadovautų ku- kada nebūna per daug, tad iš daugiau nusimanančiųjų ris vienas, o gal keli patikimi kariūnai iš jo asmeniškos norėjosi tiksliau sužinoti, kaip jam ten sekasi, bet ka- svitos. Kurie iš šių lėmė durų likimą? žin ar kas klausė, kaip nukeliauti į Polocką. Visi žinojo, Labiau tikėtina, kad nulėmė Tautvilui Polocke tar- kad reikia kirsti Sėlą keliaujant šiaurės kryptimi iki navęs kariūnas. Jei koks Vaišelgos patikėtinis būtų Dauguvos, paskui upe plaukti ar sekti krantais į rytus. įtikinęs vadus, kad Mindaugo sūnus už jas dosniai at- Kiek dienų užtruks, priklausys nuo metų laiko, bet Po- lygins, tai durys būtų nukeliavusios pirma į Vaišelgos locko neapeisi. Tai didžiausias ir svarbiausias miestas statomą Laurušavo vienuolyną, o Vaišelgai žuvus vei- Dauguvos aukštupyje. kiausiai būtų petekusios į jo sąjungininko Voluinės Švarno valdas. Tokiu atveju koks nors meno žinovas Norėjo gauti geresnę kainą ir jas būtų radęs (tikėtina, kad gerokai anksčiau) Vla- turėjo laiko išgabenti dimiro ar Lvovo miesto sobore. Žinia, jos atsidūrė Di- džiajame Naugarde, o kelias į Didįjį Naugardą veda Tai atsakymas, kodėl Plocko katedros durų neskal- per Polocką. dė. Nerašau, kad tai „tikėtinas“ atsakymas. Mat kito Apie Polocką verta parašyti plačiau. Šiais laikais tai nesugebu pasiūlyti, palieku tai tiems, kurie turi lakes- tolokai nuo įprastų turistinių maršrutų atsidūręs Gu- nę vaizduotę. Tačiau mįslė lieka mįsle, įminus vieną dijos provincijos miestas, kuris mus mažai tedomina.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 457 Kazys Almenas

Truputį gaila, nes neperdedant galima teigti, kad tai si pagrindiniai tų laikų vakarų–rytų ir šiaurės–pietų pirmas Lietuvos istoriją įtakojęs artimas miestas. Kro- prekybiniai keliai. Netoli į rytus nuo Polocko, Daugu- nikose jo įkūrimo data žymima 862 m., palyginimui – vos aukštupyje, brangūs kailiai skirti Bizantijos impe- Ryga įkurta 1201 m., Tvankstė – Koenigsbergas – Ka- rijai, kitos prekės iš šiaurinės Europos būdavo sausuma perkeliamos į pietus tekančio Dniepro intakus. Jei Polockas nebūtų įkurtas keletu šimtmečių anksčiau, tai galėtume teigti, kad jis mėgdžioja Vilniaus mies- tą, bent taip atrodo pažvelgus į vėlesnį, bet dar Vi- duramžių laikų jo atvaizdą (il. Nr. 6). Vilniui pradžią davė saugi, pelkių apsupta aukštuma Vilnios ir Neries santakoje, Polockui – panaši, bet didesnė aukštuma Polotos ir Dauguvos santakoje. Šiame rašinyje apta- riamai mįslei aktualu, kad pačiame sutvirtinto mies- to centre schematiškai atvaizduota šventovė – tai Šv. Sofijos soboras. Pavadinimas neatsitiktinis. Po Kijevo valdovo Vladimiro krikšto 988 m. pagrindiniuose vals- tybės centruose Konstantinopolio Hagia Sofia pavyz- džiu pradėtos statyti šv. Sofijai skirti soborai. Nepri- lygo jie originalui dydžiu, tačiau savuose regionose tai 6. Polockas Viduramžiais buvo svarbiausi ir didžiausi religinės paskirties stati- niai. Minėtu laikotarpiu jie buvo plečiami ir perstati- raliaučius – 1255 m., o apie Varšuvą nėra ko kalbėti. nėjami (il. Nr. 7, 8). Polockas – vienas pirmųjų „variagų“ įkurtų miestų, jo Šv. Sofijos soboras Polocke tebėra, tačiau atrodo jis svoris Rusijos istorijoje ankstyvaisiais metais prilygo dabar visai kitaip. Mįslės įminimui tai nesvarbu, ta- Didžiajam Naugardui ir Kijevui. Lietuvos istorijoje čiau šios šventovės likimas toks permainingas, taip ar- jis svarbus tuo, kad tikėtina, jog XI a. Lietuva Poloc- timai susijęs su šio regiono istorija ir Vilniumi, kad ver- ko valdovui mokėjo duoklę; tai baigėsi apie 1183 m., ta paminėti bent pačius kertinius momentus. kai kariauna iš Lietuvos sutriuškino Polocko kariau- Per Livonijos karą 1563 m. Ivano Žiaurojo kariauna ną. Kai kurie istorikai3 su tuo sieja Lietuvos valstybės Polocką žiauriai nuniokoja (kaip kitaip?). 1579 m. Ste- pradžią. Nuo to meto pasikeitė jėgų santykis – Lietu- ponas Batoras po ilgos apgulties Polocką atkariauja. va po to įtakojo, kiek vėliau tiesiogiai valdė Polocką. Po 1596 m. Lietuvos Brastos unijos, Šv. Sofijos sobo- Kurį laiką tai buvo svarbiausias iš Lietuvos valdomų ras perduodamas unitams. Per Šiaurės karą Petro I prekybinių miestų, jo kontroliuojamoje erdvėje kirto- kariuomenė užima Polocką. Šv. Sofijos soboras išnie- kinamas, jame laikomi sprogmenys. 1711 m. įvyksta 3 Tomas Baranauskas, Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius: Vaga, sprogimas, senasis soboras sugriaunamas iki pama- 2000. tų. 1752 m. unitai ant senojo soboro pamatų prade-

7. Senojo Šv. Sofijos soboro Polocke modelis 8. Šv. Sofijos soboras Didžiajame Naugarde

458 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Katedros durų mįslė da statyti Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico Šiame rašinyje bandžiau tai įminti įsijausdamas į projektuotą barokinę dvibokštę šventovę. Ji baigiama tuometines sąlygas ir tardamas, kad žmogiškoji pri- 1768 m. (il. Nr. 9). Džiaugtis ja tenka neilgai – po Pir- gimtis nesikeičia. Individų pasitaiko įvairių, tačiau ko- mojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. lektyve žmonės ir šiais, ir anais laikais elgiasi pana- šiai. Kariauna – tai pelno siekiantis kolektyvas, kuris naudojasi mūsų laikams nepriimtinais, bet tais laikais įprastais būdais užsidirbti. Yra pirmininkas, yra sky- rių viršininkai, yra darbininkai. Kolektyvinis visų tikslas – siekti pelno. Kai tai pasiseka, tenka jį tarpusavyje pasidalyti. Ir šiais laikais tai liko vienas sudėtingiau- sių, griežtomis taisyklėmis susaistytų uždavinių. Ne kitaip buvo ir anais laikais. Grįžkime prie Plocką užėmusios kariaunos vadų, kurie aptaria pasiekto grobio dalybas. Suprantama, katedros bronzinės durys buvo ne vienintelis, gal net ne pats vertingiausias grobis, tačiau pakankamai svarbus, kad jų dalybai užtikrinti reikia daugumos vadų pritarimo. Tarkime, kad kariūnas iš Tautvilo aplinkos juos bando įtikint šitaip: „Jokiu būdu neskaldykite tų durų, jos baisiausiai praverstų Tautvilui. Turto anas turi kaip šieno, jau kiek metų nuo polockiečių devynis kailius lupa, ale per tai sunkumai. Polockiečiai mokė- 9. Dabartinis Šv. Sofijos soboras Polocke, projektuotas Jono ti gali, kiek ten visokio gero per uostą eina, na, kam Kristupo Glaubico patiks duoklės? Ieško priekabių, pakampiuos niur- na, kad jis perkrikštas, kad ne tiems dievams aukoja, soboras atimamas iš unitų ir perduodamas Maskvos kad jų šventyklos, ją ten soboru vadina, negerbia. O Patriarchatui. 1931 m. sovietų valdžia Šv. Sofijos so- tas soboras didžiulis, durys ten kaip syk tiktų. Ten jas borą paverčia sandėliu, vėliau koncertų sale. 2011 m. pakabinęs Tautvilas visiems niurzgliams gerkles už- Šv. Sofijos soboras tebėra koncertų salė. Yra ten ir mu- čiauptų. Už duris atsilygins su kaupu. Visais dievais ziejus. Jame parodyta, iki kokio aukščio išliko susprog- užtikrinu“. dinto senojo soboro sienos. Liko ten tokie suolai, kokie Durys išliko, tad panašūs ar kiek kitokie argumen- okupacijos metu buvo Vilniaus katedroje – su atlošais, tai įtikino skeptiškai nusiteikusius vadus. Galėjo būti kuriuos galima persukti į kitą pusę. Mat altoriaus vie- ir paprasčiau. Jei Tautvilo aplinkos vyras buvo vienas toje įrengta scena, o kai būna vargonų koncertai, tai vadų, juo labiau jei jis atsivedė būrį iš Polocko, tai jam atlošai persukami į kitą pusę. Esama ir paveikslų; at- priklausė atitinkama grobio dalis. Plocke grobio turė- sisėdus galima pasijausti kaip kadaise „Paveikslų ga- jo būti nemažai, tos dalies galėjo pakakti durims at- lerijoje“. pirkti. Leisiu Almenui tart paskutinį žodį: „Tai suta- Sąsajų su Vilniumi ir Lietuvos istorija yra kur kas riam, vyrai, – tegu ans vežasi tas duris, mes dalinamies daugiau. Pranciškus Skorina, kuris Vilniuje spausdi- visa kita“. no knygas, gimė Polocke, netrukus po to, kai jėzuitai Tuo užbaigiame mįslės dalies „kodėl?“ įminimą. Pa- įsteigė Akademiją Vilniuje, įsteigė filialą Polocke, ten skutinio mįslės klausimo – „kaip?“ durys keliavo, tiks- taip pat rektoriavo Petras Skarga. Durų mįslės įmini- liai atsakyti neįmanoma, tačiau to ir nereikia. Durys mui minėtinos dvi sąsajos – pirma, kad ten buvo ir dar sudurstytos iš lietų panelių, šie sveria nuo 60 iki 160 vis yra Šv. Sofijos soboras, antra, kad ten kurį laiką kg, vietiniai arba kartu su kariauna keliavę kalviai su- gyveno, gal ir apsikrikštijo pirmoji ir kol kas vienintelė gebėjo jas išardyti. Pervežti truko laiko, tačiau ir anais oficialiai pripažinta Lietuvos šventoji. laikais nesudarė ypatingų sunkumų: trijų keturių ve- žimų turėjo pakakti. Pirmoji kelionės atkarpa – tikė- Poetinė pabaiga su šventąja tina, nuo Plocko iki Gardino. Kelionė vyko lėtai, ne ką daugiau negu 15–25 km per parą. Nuotolis nuo Plocko Yra dvi tonas sveriančios romaniškos bronzinės du- iki Gardino apie 350 km, tad galėjo užtrukti 15–20 die- rys Didžiajame Naugarde. Kadaise jos buvo Plocke. nų. Pasiekus saugias Gardino tvirtovės sienas, nebebu- Nuotolis tarp tų dviejų vietų apie 1000 km, to nuotolio vo ko skubėti. Gal nuspręsta laukti greitesnio žiemos tarpe – Lietuva. Durys mena mįslę: kada, kodėl ir kaip kelio, gal plukdyta Nemunu–Nerimi iki Kernavės, po jos ten nukeliavo? to sausuma iki Dauguvos, po to vėl upe iki Polocko. Ga-

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 459 Kazys Almenas lima tarti, kad 1262–1263 m. sandūroje durys pasiekė Tikėtina, kad tuo metu Didįjį Naugardą pasiekė vei- Polocką. kiausiai į vis dar atskirus panelius išskirstytos Plocko Tai lemtingas Lietuvai metas. 1263 m. nužudomas katedros bronzinės durys. Jos atsidūrė Šv. Sofijos sobo- Mindaugas su šeima, pusmečiu vėliau ir Tautvilas. Ki- re, Charitina įstojo į vienuolyną, ilgainiui tapo jo abate, tais metais eilė Treniotai, į Lietuvą, remiamas Volui- mirė 1281 m., o po mirties buvo paskelbta šventąja. Į nės Švarno, atžygiuoja laikinai vienuolio abitą nusime- šventųjų sąrašą ji įrašyta kaip „Charitina Lietuvaitė“, tęs Vaišelga, Daumantas pasitraukia į Pskovą, Polocke kad ją būtų galima atskirti nuo ketvirto šimtmečio kan- valdžią perima jo priešas Gerdenis. kinės Charitinos iš Amisos. O durys? Ar buvo koks ryšys tarp Tautvilo ir Charitinos, tarp Nestebina, kad tokioje sumaištyje kronikininkai pra- bronzinių Plocko katedros durų ir Charitinos? Kroniko- žiūri net dvi tonas sveriančių bronzinių durų likimą. se jokios užuominos apie tai nerasime. Hagiografijoje Tikėtina, kad tiesiog durims sustatyti, juo labiau jas Charitina vadinama kilmingąja ar net kilusia iš kara- perleisti Polocko Šv. Sofijos soborui pritrūko laiko. Ne liškosios šeimos. Gal ji buvo Tautvilo sesuo, gal dukra, tai tais metais rūpėjo Tautvilui – jam rūpėjo išsaugoti gal tolimesnė giminė. Tapti vienuolyno abate Viduram- galvą. Žinia, tai nepavyko. Kronikos prisimena tik pa- žiais (ir ne tik) buvo lengviau, jei galėjai bažnyčiai pa- čius svarbiausius asmenis. Kai ritosi jų galvos, sumaiš- skirti nemažą turtą. Pavyzdžiui, bronzines katedros tis netausojo jų sąjungininkų ir artimųjų. Kas suspėjo, duris. traukėsi. Iš Polocko pagrindiniai prekybos keliai van- Kiek tai tikėtina? Nebandysiu spėlioti, gal to ir nerei- deniu ir sausuma vedė į Didįjį Naugardą, tad nestebi- kia. Be istorinės tiesos būna ir poetinė. Ši skamba taip: na, kad Tautvilo artimieji prieglobsčio ieškojo būtent Šv. Sofijos soborui gabentos durys Šv. Sofijos soborui ir ten. Kartu su jais į Didįjį Naugardą atvyko ir jauna atiteko, lietuvių krauju laimėtos durys padėjo lietuvai- moteris, kuri per krikštą pasirinko Charitinos vardą. tei tapti šventąja.

Dainius Razauskas-Daukintas Krosnis mitologijoje

Krosnis, židinys su jame liepsnojančia ugnimi nuo senų senovės yra žmogaus pasaulio vidurys, o kartu ir tradicinio mitinio pasaulėvaizdžio ašis. Po židiniu, krosnimi yra požeminis mirusiųjų pasaulis, pragaras, o dūmų stulpas pro čiukurą ar kaminą veda į dangiškąją dvasinę erdvę – dausas. Todėl daugelis mitinių būtybių vienaip ar kitaip yra susiję su krosnimi: krosnį danguje kūrena Dievas, krosnies žiežirboms prilygsta Perkūno žaibai, pro krosnį čionai iš pragaro landžioja velniai, į dvasių pasaulį iškeliauja ir iš jo sugrįžta raganos, raganiai, atlekia aitvarai, krosnyje skaista vėlės, ilgėdamosis dausų, pro krosnį į namus atkanka naujagimių sielos ir t. t. Krosnis užtat yra savotiški vartai tarp šiapus ir anapus, visa ko nepaprasto įsčios. O kadangi būtent prie židinio ar krosnies ilgais žiemos vakarais būdavo sekamos pasakos bei menamos mįslės, tai krosnis yra ir visos senosios dvasinės tradicijos, visos vadinamosios mitologijos Motina.

460 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 nustebimai Apie niekam nenaudingą negatyvumą ir žurnalistų indėlį į ekonomiką

Guoda Azguridienė

„Išjunk televizorių pagaliau“, – jau vi- kaimynai ir kt. Kliūna ir paprastai gi- niui. Verslo interesai neretai būna ir sai seniai dainavo Kernagis, o šian- namoms socialinėms grupėms – gydy- nulemia informacijos turinį – ką pa- dien dar tenka pridurti – ir radiją, ir tojams (ima kyšius), mokytojams (vai- rodyti, ką nutylėti, kaip interpretuoti, kompiuterį, ir dar užversk laikraštį. kų tvirkintojai), žemdirbiams (nuodija tačiau vargiai tikėtina, kad nulemia Žinau, kad nesirimuoja ir daina iš šio produkciją chemikalais) ir t. t. „Blo- vyraujantį žiniasklaidos toną. Juolab teksto neišeina. Tik skiltis nepopulia- giečių“ sąmokslininkų grupės kinta kad negatyvusis tonas Lietuvoje bū- riosios žiniasklaidos žurnalui apie tą, pagal kontekstą ir, nebūdamas nuola- dingas beveik visiems ruporams, ne- populiariąją. tinis žiniasklaidos vartotojas, kartais priklausomai nuo nuosavybės ir gru- Aišku, visai nebūtina juos išjungti, viduryje reportažo nebegali suprasti, puotės. jei esi iš prigimties optimistas, tavęs ar blogai, kad kažkas kažką padarė, Žurnalistika yra amatas ir menas, o neveikia rudeninė depresija, baugini- ar blogai, kad nepadarė, ar tiesiog pa- žurnalistas nėra eilinis interneto ko- mai naujomis ekonominėmis krizėmis darė tai blogai. mentatorius ar skambintojas į radiją, bei tiesiog katastrofomis. Ir apskritai, Tai, kad pagal skriaudėjų ir varg- kuris iš tikrųjų gali nevaldyti žodžio ir jei nuolatinis negatyvumas tau nuo- šų principą yra sukonstruotos publi- apsimesti, kad nesupranta jo poveikio. taikos negadina. Jis, su nedideliais pa- cistinės TV laidos ir dienraščių priedų Eilinis komentatorius bei bulvarinė vingiavimais, yra būtent toks – nuolat straipsniai, nebestebina ir net nebeer- žiniasklaida nelaiko savęs ir atsakin- negatyvus. Ar saulė šviečia, ar lyja, ar zina. Kad kaltinimais ir įžeidinėjimais gais už pasekmes. Jų funkcija – pro- BVP auga, ar traukiasi, ar kainos kyla persmelkti visos internetinės žiniask vokuoti, vaipytis, erzinti(s) ar kitaip (infliacija), ar krinta (defliacija). Beje, laidos komentarai, aišku taip, kad smaginti(s). Kur viso to ribos – tai eti- šiandien baisintis kylančiomis kaino- jau galima apsimesti, jog jų apskritai kos ir kultūros klausimas. Tačiau aš mis net neprisimenama, kad defliaci- nėra. Tačiau tenka tiesiogiai patirti, kalbu apie tą žiniasklaidą, kuri prisi- ja buvo visai neseniai ir tuo metu ži- kad lygiai taip pat konstruojamos ir stato kaip informacinė-analitinė. Kuri niasklaidoje pakako straipsnių, kaip informacinės laidos bei straipsniai, ra- apie kriminalus gal net visai nerašo, tai yra blogai. Tiesa, esant apčiuopia- šomi laikraščių vedamieji. Tai vis dėl- bet kriminalu paverčia visą kitą mūsų moms blogumo priežastims Lietuvoje, to stebina. Ir kaip suprantu, ne mane gyvenimą. mažiau rašoma apie klimato atšilimą, vieną: kartkartėmis protingi ir žino- Pateiksiu keletą pavyzdžių. Pirmas terorizmą, gamtos kataklizmus kito- mi žmonės kultūringai vis paprašo apie stilių. Vienas daug apie politiką se šalyse. Tačiau bendras negatyvumo tautiečių labiau gerbti vieniems kitus rašantis laikraštis vietoj žodžių „tar- kiekis viešosios minties erdvėje išlieka viešojoje erdvėje, neprimesti savo nu- nautojas“, „valdininkas“, netgi „biu- maždaug pastovus. Taip, kinta stilius sivylimo, pykčio ar kitų emocijų žmo- rokratas“, dažnai išrėžia „klerkas“. ir balso tonas, bet išvada viena – jie nėms, kurių nepažįsti ir kurių moty- Tiesiog klerkas, su visu paniekinamu mus apgaudinėja ir išnaudoja, todėl jie vų nežinai. Kai kurie(-ios) paprašo to turiniu. Ne šiaip retkarčiais, konteks- gyvena gerai, o mes blogai. Belieka iš- ir nekultūringai. Bet jokių rezultatų. te, aiškiai nurodančiame į niekingą siaiškinti kas tie „jie“, ir kas tie „mes“. Žiniasklaida yra vers tarnautojo elgesį, bet aps- Tačiau tai ne taip lengva. Paprastai las, ir šiais laikais gali kritai, įvardijant vienos „mes“ yra auditorija, į kurią kreipia- būti stambus verslas. ar kitos valstybės įstaigos mės – skaitytojai, rinkėjai, pirkėjai. Kai kuriose šalyse jis darbuotoją. Vargu ar mane „Jie“ – tai bet kas, kas tinka į „kito“ glaudžiai susijęs su ki- kas įtars didele meile vals- (svetimo, kitokio, nepažįstamo) vaid tomis verslo šakomis tybės tarnybai, tačiau ma- menį: visų pirma politinė valdžia, po to arba atskirais politi- nau, kad kiekvieno asme- apskritai politikai, verslininkai (ypač kais, ir tai neabejoti- niniai motyvai lemia, kodėl bankininkai), valdininkai, kitataučiai, nai daro įtaką jos turi- žmogus pasirenka tokį dar-

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 463 nustebimai bą. Su niekingumu tai neturi nieko sirado laisva spauda. Nes labai buvo nomika yra nuolatinėje kaitoje, ir tai, bendra. Jei laikraštis nuolat vartoja ir yra už ką. Ir, žinoma, bus. Galima kad šiemet buvo geri rezultatai, visiš- tokį žodyną, tai savo skaitytojams jis suprasti opoziciją, kuriai visi varžo- kai nereiškia, kad tokie jie bus ir ki- diegia mintį, kad visi valstybės tar- vų veiksmai matomi ir traktuotini tąmet. Tai jums ir pasakys doras eko- nautojai yra verti paniekos. kaip blogi. Nors ir tai labai neišra- nomikos žinovas – antai kad šiemet Antras pavyzdys apie argumen- dinga. Tačiau žurnalistas juk ne pje- atlyginimai padidėjo x%, bedarbių su- tus. Pastaruoju metu dažnai kalba- sės veikėjas, jis režisierius. Jis turėtų mažėjo y%, o biudžeto deficitas susi- ma apie minimalios algos didinimą. suprasti gero ir blogo kaitos, intrigos traukė y%. O kaip bus kitais metais, Žurnalistas, prieš pateikdamas klau- ir pokyčių svarbą siužetui. Žurnalis- galėsiu atsakyti po metų. Ir jau nuo simą, formuluoja hipotezę. Esą da- tas turėtų trokšte trokšti kitokių nei žurnalisto priklausys, kaip jis šią ži- bartiniai valdantieji pradėjo prieš- įprasta vertinimų, taigi gaudyte gau- nutę perduos. Ar pasidžiaugs šių metų rinkiminius žaidimus ir papirkinėja dyti pozityvius ar bent santūriai kri- pasiekimais, ar dramatiškai pareikš rinkėjus populistiniais sprendimais, tiškus komentarus šioje nuolatinio ne- „Nors šiemet pasiekėme xyz rezulta- kaip antai minimalia alga. Priminsiu, gatyvo rutinoje. Jei tokių nėra – pats tų, kiti metai gali būti sunkūs“. Tik kad dėl minimalios algos tariasi triša- imti ir sukurti. Bet nieko panašaus toks ir skirtumas. Panašu, kad mūsų lė Taryba – vyriausybė, profsąjungos nedaro. Net neįtikėtina, kaip to neda- rimtiesiems žurnalistams labai patin- ir darbdavių organizacijos. Vyriausy- ro laikraščių redaktoriai, publicistinių ka ekspertų vaidmuo. Keista, nes jis bės pozicija buvo ir (tikiuosi) tebėra laidų vedėjai ir kitas rimtosios žurna- visai nepatrauklus – nuolatos turi minimalios algos nekelti, bet kadangi listikos elitas. Kodėl? žvalgytis aplink ir fiksuoti visas įma- profsąjungos šį klausimą kėlė vėl, tai Versijų gali būti visokių. Pirmoji nomas grėsmes bei apie jas įspėti. Juk pasiūlė padidinti ją 50 litų. Paklau- versija – kad nesugeba, kaip sako vie- žurnalistai, iš tiesų nebūdami ekono- sus žurnalisto, kodėl tai populizmas, nas labai įžymiu tapęs visų gyvenimo mikos, politikos ar kitų sričių eksper- jei kelia tik 50 Lt, jis atsako, kad... pa- sričių choreografas, „nes netalentin- tai, ir šių grėsmių patys nemato. Jie kelti 50 Lt yra tiesiog pasityčiojimas. gi“. Nesutikčiau, nes tiek daug neta- galėtų leisti sau laisvesnę poziciją, Taigi klausimas lieka – kurgi populiz- lentingų tiesiog negali būti. Antroji – platesnį, iš toliau aprėpiantį žvilgsnį, mas? Kaip antrą argumentą dėl popu- kad neapsimoka, nes ir taip žiūrovų kuris ir padaro vertinimą tokiu, apie lizmo žurnalistas pateikė sprendimą bei skaitytojų pakanka, verslas kles- kurį sakoma „objektyvus“ ar bent ne- atstatyti prieš krizę buvusias pensi- ti, nėra ko stengtis. Tam prieštarauja šališkas. Tai neabejotinai sumažintų jas. Priminsiu, kad šį nutarimą pri- ekonominiai faktai. Trečioji – kad tei- negatyvo viešojoje erdvėje, praskai- ėmė Konstitucinis Teismas, o ne vy- giamų dalykų tiesiog nėra arba žur- drintų pačios žiniasklaidos darbą ir tu- riausybė savo iniciatyva. Tai kurgi nalistai neranda tų, kuries juos mato. rėtų teigiamų pasekmių ekonomikai. populizmas? Trečiasis „įrodymas“ – Šiai prielaidai prieštarauja prieš tai Juk žmonių lūkesčiai yra vienas iniciatyva verslą reguliuojančioms pateiktas pavyzdys. Ketvirtoji, bene svarbiausių ekonomikos veiksnių institucijoms švelniau elgtis su nau- populiariausioji versija – kad to ne- (apie tai nemažai prirašyta infliacijos jokais (įmonėmis iki vienerių metų): gatyvo nori skaitytojai bei žiūrovai. atveju). Jei žmonės tikisi, kad bus blo- daugiau konsultuoti nei bausti. Sun- Kad dauguma žiniasklaidos vartotojų gai – pavyzdžiui, brangs prekės, – jie ku būtų surasti mažiau populistinį nori intrigų, skandalų ir kitokio „įdo- stengiasi daugiau pirkti. Didesnė pa- sprendimą, juk visas verslas yra gero- mumo“, sutikčiau. Bet nuolatinis ne- klausa yra signalas gamintojams pakai daugiau nei jo pirmamečiai, o jam gatyvas jau seniai nėra taip įdomu ir kelti kainas, taigi nusprendę pirkti tokios išimtys pastarųjų naudai visai intriguojama. Priešingai, daug skan- daugiau nei normaliai, žmonės patys nenaudingos. Išklausius tokius „ar- dalingiau būtų pagirti politikus už tą infliaciją ir sukuria. Taip yra ne tik gumentus“, turėtų būti juokinga, bet kokį nors, kad ir pasaulio neišgelbė- su infliacija. Neatsitiktinai investuo- nebuvo. Nes, nepaisant detalių paaiš- jantį, sprendimą. Todėl ir keista. tojai taip atidžiai stebi įvairius pasiti- kinimų, kas yra minimali alga ir kas Mano išvada būtų, kad „rimtosios“ kėjimo indeksus (vartotojų, pramonės ją nustato, kaip reguliuojamas pensi- žiniasklaidos atstovai tiesiog neatlie- ir pan.). O lūkesčius – pasitikėjimą ar jų dydis ir t. t. vyriausybės populizmą ka savo darbo. Jie nesuvokia savęs nepasitikėjimą – labiausiai formuo- demaskuojanti žurnalistinė versija kaip režisierių, bet patys yra tapę vei- ja žiniasklaida. Galėtume sakyti, kad sėkmingai išėjo į ekranus, tiesa, be čia kėjais. Nežinau, ar tai jiems patinka, žurnalistų įsijautimas į veikėjų vaid minimų autorės komentarų. Akivaiz- ar jie tiesiog užsimiršo, tačiau akivaiz- menis yra jų asmeninis ar profesinis du, kad užduotis ir buvo demaskuoti. džiai plaukioja negatyvo, gąsdinimo, reikalas. Bet atsižvelgiant į jų veiklos Nesvarbu, kokiais argumentais. apgailėjimo jūroje ir nuo kranto pasi- įtaką žmonių lūkesčiams, tenka pri- Tai ir yra labiausiai nuostabą ke- žvalgyti nebeįstengia. Žinoma, įžvelgti pažinti, kad tai mums labai brangiai liantis dalykas. Juk vyriausybes kriti- ką nors bloga visada galima, ypač eko- kainuoja. Galvoju, kad net ne vieną kuojame ir peikiame nuo tada, kai at- nomikoje. Juk suprantam, kad eko- trokštamojo BVP augimo procentą.

464 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 atsiminimai

Senelio vytauto prisiminimai II Partizanavimo pradžia

Vytautas Vaitiekūnas

Vokiečių valdžioje „Mužike, greit duok lašinių ir samagono, kitaip ištaš- kysiu tau smegeninę“.) Motina juos pasodino už stalo, Nuo Vokietijos ir Sovietų Rusijos karo pradžios iki pavaišino lietuvišku kumpiu ir dar įdėjo jiems kelionei. 1941 m. liepos pabaigos Lietuvoje veikė Juozo Ambra- Ir, aišku, neėmė iš jų jokio laikrodžio. zevičiaus vadovaujama Laikinoji Lietuvos vyriausybė. Pastaruoju metu Lietuvos kariuomenė buvo įjungta Ji visam kraštui grąžino iki sovietų Rusijos okupacijos į sovietų Raudonąją armiją. Rūpestį kėlė svainio Petro Lietuvoje veikusią administracinę sistemą ir atstatė Balso likimas. Birželį jo pulkas buvo dislokuotas Pa- privatinės nuosavybės bei iniciatyvos principą. Tačiau bradės poligone ir ten buvo iki karo pradžios. Tolesnio Berlynas mūsų vyriausybės nepripažino, tik gerą mė- jo likimo nežinojo nei sesuo Bronė, nei mes. Tačiau ne- nesį ją toleravo. Vokiečių karinė valdžia tuojau įvedė žinia truko neilgai – po kelių dienų mūsų didžiausiam spaudos, radiofono ir pašto kontrolę. Nustatė, kad vie- džiaugsmui netikėtai Žilionyse atsirado ir Petras. Visų na jų reichsmarkė yra lygi 10 rublių. Savo žinion perė- prašomas, jis papasakojo, kap su savo vadovaujamu mė maisto ir kuro sandėlius, o maisto ir pramonės pre- kulkosvaidininkų būriu, prasidėjus karui ir vokiečiams kėms įgyti nustatė normas. Liepos pabaigoje vokiečiai greitai žygiuojant į rytus, nepakluso sovietų paskirto galutinai atėmė iš Ambrazevičiaus vyriausybės veiklos pulko vado įsakymui kartu trauktis į Rusijos gilumą. laisvę ir visame krašte įvedė civilinę vokiečių valdžią – Jau nuo pirmos karo dienos jam, kaip ir kitiems lietu- Zivilverwaltung. Karinės vokiečių valdžios atstovai ir viams karininkams, buvo paskirti pistoletais ginkluoti toliau buvo Lietuvai palankūs, tačiau visa valdžia jau politrukai, kurie sekė kiekvieną žingsnį ir stebėjo, kaip priklausė vokiečių SS ir Gestapui (partinei policijai ir karininkas vykdo Raudonosios armijos vadų įsakymus. saugumui). Tą dieną, kai buvo gautas įsakymas likviduoti buvusią Juo toliau, juo labiau teko vokiečių civiline valdžia stovyklą ir trauktis į rytus, Petro pamokyti kulkosvaidi- nusivilti, tačiau tomis dienomis jiems vis dar buvome ninkai, užuot pradėję kartu trauktis, užsimaskavo poli- draugiški. Vokiečių kariai labai skyrėsi nuo rusų savo gono krūmyne. Petras kuo ilgiau stengėsi nuslėpti nuo gražia apranga, tvarka, švara ir mandagumu. Neteko savo politruko, kad jis tyčia delsia prisijungti prie besi- girdėti, kad jie plėšikautų, prievartautų ar kitaip kaip traukiančio pulko. Pagaliau politrukas pradėjo įtarti jo priekabiautų prie civilių. Vieną dieną ir mano tėvų na- ketinimus ir atsegė savo pistoleto dėklą. Tačiau Petras muose apsilankė du eiliniai vokiečių kareiviai. Mums jį nuginklavo greičiau, negu jis spėjo prieš jį panaudo- buvo aišku, kad lietuviškam kumpiui ir lašiniams jie ti savo ginklą ir prisijungė prie savo užsimaskavusių karo sąlygomis negali būti abejingi. Tačiau jie nepra- kulkosvaidininkų. Besitraukiančio pulko vadovybė vis šė duoti valgyti ar maisto produktų. Galvodami, kad dėlto pastebėjo, kad vienas būrys nepaklūsta kartu at- mes vokiškai nemokame, jie gestais ir mimika pradėjo sitraukti. Pulko pajėgos pradėjo grįžti ir juos supti, su- rodyti, kad jie turi laikrodžių ir kitų smulkių pramo- kilęs būrys ėmė atsišaudyti. Tai pulko vadovus, matyt, nės dalykėlių, kuriuos norėtų keisti (tauschen) į maisto labai nustebino, nes besipriešinančiųjų buvo labai ma- produktus. (Rusų kareivis panašiu atveju būtų taręs: žai. Tačiau ore pasirodžius vokiečių lėktuvams, pulko pajėgos nustojo juos supti ir vėl ėmė trauktis į rytus. Matyt, iš aukštesnės vadovybės buvo gautas įsakymas VYTAUTAS VAITIEKŪNAS (g. 1921) – partizanas Šerkšna (pla- negaišti dėl smulkių susišaudymų. Taigi pavojus nusi- čiau biogramą žr. NŽ-A, 2011, Nr. 2), pradedant 1991 m. su- lenkė drąsai. Nepabūgę vyrai liko tėvynėje. Priartėjus rašęs atsiminimus (žr. pirmą publikaciją ibid.), kurių didžioji frontui, sovietų armijos ginklus jie perdavė vokiečiams dalis dienoraštiškai tiksliai vaizduoja jo partizanavimo patirtį ir politinį istorinį foną pokario Lietuvoje. Šioje atsiminimų dalyje ir buvo paleisti namo. aprėpiami 1941–1945 m. įvykiai. Svainis Petras, taip laimingai ištrūkęs iš bolševikų armijos, apsigyveno Kaune. Net butą gavo išsinuomo-

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 475 Vytautas Vaitiekūnas ti tame pat name, kur gyveno kitas svainis Stasys Ja- Karo mokyklą Marijampolėje. Apsisprendžiau nedels- nušonis su Fele. Lietuvos administracija Stasį paskyrė damas. Marijampolėje radau nemažą būrį pažįstamų „Neries“ fabriko direktoriumi. Petras, kaip pasižymė- mokslo draugų: Algirdą Žitkų, Algirdą-Titą Antanai- jęs patriotas, buvo rekomenduotas Lietuvos Kriminali- tį, Joną Džiugą, Viktorą Vaišvilą, Domininką Ožalą nės policijos viršininkui Pamataičiui, kuris jam pasiūlė ir kitus. Tarp karininkų lektorių netikėtai sutikau ir savo asmens sekretoriaus postą. svainio Pranciškaus Parojaus brolį, leitenantą Juozą 1942 m. rudenį Vytauto Didžiojo universitetas vo- Parojų. Iš kelių jo pažįstamų Karo mokyklos lektorių kiečių dar nebuvo uždarytas, tad Filosofijos fakultete patyriau, kad prieškomunistine veikla pagarsėjusio pradėjau studijuoti žurnalistiką. Žurnalistiką dėstė generolo Plechavičiaus įsteigtą Rinktinę lietuvių vi- Juozas Keliuotis, filosofijos įvadą – Antanas Maceina, suomenė sutiko labai šiltai. Nors vokiečiai buvo leidę mokslinio darbo metodiką – Juozas Girnius, o Lietu- sudaryti tik 18 000 karių savanorių dalinį, tačiau jau vos istoriją – Zenonas Ivinskis. Labai įdomūs būda- per dvi dienas jų užsiregistravę 30 000 ir todėl toles- vo žurnalistikos seminarai, nes ten dalyvaudavo visų nę registraciją tekę nutraukti. Vokiečiai esą dėl tokio kursų studentai. Kartą prof. Keliuotis visiems studen- lietuviško patriotizmo labai nepatenkinti, nes į jų or- tams paskyrė kitam seminarui parašyti po reportažą. ganizuotą vokiškąjį SS dalinį lietuviai visai nestojo. Aš pasirinkau interviu su Neries fabriko direktoriumi. Karo mokykloje buvau paskirtas į trečiąją kuopą kar- Iš tikrųjų jį beveik vienas parašė mano svainis Stasys. tu su Žitkumi. Mūsų mokslai ilgai nenusitęsė: gegužės Straipsnyje, žinoma, nepaminėjau mūsų giminystės pradžioje kuopos vadas netikėtai pranešė, kad „paa- laipsnio. Pavyko neblogai. Vėliau Keliuotis, galutinai tostogauti leidžiama visiems to pageidaujantiems ka- vertindamas mūsų darbus, sakė, kad kolega Vaitiekū- riūnams“. Iš leitenanto Parojaus sužinojau, kad vokie- nas, matyt, iš tikrųjų nepasidrovėjęs kalbinti įmonės čiai nori mūsų Rinktinę paversti vokiečiams pavaldžiu vadovą. Kaip būsimasis žurnalistas jis turėtų rašyti SS legionu, tačiau generolas Plechavičius tam griežtai trumpesniais sakiniais. Geriau daugiau taškų, negu priešinasi. Kilusi rimta grėsmė, kad vokiečiai prieš mus kablelių. gali panaudoti karinę jėgą. Aš tuojau nuvykau į Kauną Pirmaisiais dviem metais vokiečiams kariauti sekė- pas svainį Stasį ir jo patartas atsivežiau civilius rūbus. si. Tačiau nuo 1943-ųjų jie pradėjo pralaimėti ne tik Jau apie gegužės vidurį sužinojome, kad vokiečiai gen. Vakarų, bet ir Rytų fronte. Lietuvoje labai sugriežtė- Plechavičių ir visą jo štabą Kaune suėmė ir nežinia kur jo okupacinis režimas. 1943 m. kovo 18 d. ant Kauno išgabeno, o Rinktinė tapo tiesiogiai pavaldi vokiečių VDU rūmų durų radome užrašą: Von den deutschen karinei vadovybei. Karininkai kariūnams patarė: išsi- Behörden geschlossen („Vokiečių valdžios uždaryta“). skirstyti arba pasielgti pagal savo išmintį. „Išsiskirsty- Visame mieste vokiečių žandarmerija pradėjo jaunų ti“ buvo lengva tiems, kurie turėjome atsargoje civilius žmonių gaudynes į karinę Reicho tarnybą. Toliau lik- rūbus, nes Rinktinės karius visuose pagrindiniuose ke- ti Kaune buvo pavojinga: nutariau grįžti į tėviškę. Va- liuose gaudė vokiečių karinė žandarmerija. Man nu- žiuoti traukiniu taip pat buvo nesaugu, todėl su mokslo kakti iki Kauno pasisekė, nes mane, tarsi savo darbi- draugu Algirdu Žitkumi iškeliavome pėsti, tikėdamie- ninką, priėmė Marijampolės kooperatyvo sunkvežimis, si, kad pakeliui kas nors pavežės. Kaunan vežęs maisto produktus. Vėliau sužinojau, kad Būdamas tėviškėje, įsijungiau į LLA (Lietuvos lais- pėsčiomis „besiskirstantiems“ kariūnams ėjosi daug vės armijos) veiklą. Vyriausias LLA atstovas Šeduvoje sunkiau, tačiau gyventojai labai juos rėmė maisto pro- buvo mokesčių inspektorius Kazys Ėringis. Pirmiausia duktais ir pranešinėjo, kur yra vokiečių žandarų. Mano jis į tą veiklą įtraukė minėtąjį Algirdą, gyvenantį pas draugas šeduvietis Algirdas liko kareivinėse. Vėliau jis tėvus pačiame miestelyje. Pastarasis pakvietė mane, o man pasakojo, kad vokiečių karinis dalinys, atvykęs aš – kitus savo draugus: Juozą Abromaitį, Joną Lauri- perimti Karo mokyklos, pirmiausia be įspėjimo nušovė naitį ir keletą kitų. LLA buvo slapta tautinė ir karinė prie vartų stovėjusius du faktiškai beginklius sargybi- organizacija. Daug vėliau sužinojau, kad ir abu mano nius, o kitus, susodinę į transporto priemones, išvežė Vo- svainiai – Stasys ir Petras – buvo šios organizacijos na- kietijon ir įjungė į priešlėktuvinius dalinius (Luftwaffe). riai ir dideli rėmėjai. Vokiečiams likvidavus gen. Plechavičiaus Rinktinę, 1944 m. pradžioje visiems liko aišku, kad vokiečiai aš vėl atsidūriau Žilionyse. Niekaip negalėjau supras- karo laimėti nebegali. Dėl nesėkmių Vakarų ir Rytų ti vokiškųjų nacių: ir Vakarų, ir Rytų frontuose jų su- frontuose jie pradėjo daryti mums šiokių tokių nuo- muštos armijos traukiasi Vokietijos link, o jie atsisako laidų. 1944 m. vasario 16 d. išgirdau per radiją, kad jiems palankios lietuvių karinės paramos. Bet, matyt, generolas Povilas Plechavičius, vokiečiams leidus, ko- yra tiesa, kad ką Dievas nori nubausti, tam atima pro- vai prieš komunizmą Lietuvos teritorijoje organizuo- tą. Visiems mums jau buvo aišku, kad Vokietijos kapi- ja Vietinę Rinktinę, o vidurinį išsilavinimą turintie- tuliacija sparčiai artėja. ji jaunuoliai kviečiami į organizuojamą tos Rinktinės Kai 1944 m. liepos pradžioje Lietuvon grįždama

476 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Senelio vytauto prisiminimai II

Raudonoji armija užėmė Vilnių, Panevėžį ir atėjo eilė dėl tokios geros karo baigties turėjo nemažai abejonių. Kaunui, iš jo su didele lietuvių šviesuomenės dalimi Ypač skeptiškai apie tai galvojo Petras, manęs, kad ne- pasitraukė ir Janušonių bei Balsų šeimos. Dėl jų an- priklausomybės atstatymas gali ilgokai užtrukti, o dėl tikomunistinės ir patriotinės veiklos grįžtantys komu- jos kovoti ir geriausiai jai pasitarnauti galės kaip tik nistai jiems buvo mirtinai pavojingi. Iš pradžių jie at- laisvame Vakarų pasaulyje esantys lietuviai. Vėliau, vyko į Žilionis. Sesuo Felicija kalbėjo, kad ji greičiau enkavėdistų spardomas ir daužomas Kauno Saugumo sutiktų išgerti nuodų taurę, negu pasilikti komunistų izoliatoriuje, labai gailėjausi nepasekęs savo išmintin- okupuotoje Lietuvoje. Kadangi aš buvau nutaręs pasi- gų svainių pavyzdžiu. likti ir partizanauti, tai Stasys su Petru man padova- nojo 9 mm Browning sistemos pistoletą, gerus kariškus Antroji sovietų Rusijos okupacija žiūronus, karišką kompasą, keletą granatų ir nurodė vieną Kaune paliktų ginklų bei karinių topografinių že- Anuomet Raudonoji armija jau buvo nebetoli ir nuo mėlapių slėptuvės vietą. Šeduvos. Į Vakarus pasitraukus LLA nariui Ėringiui, Tiems, kurie per pirmąjį bolševikmetį tik per plau- nebeturėjome jokio ryšio su ta organizacija. Likusieji ką buvo išvengę kalėjimo arba deportacijos, apsispręs- nariai buvome priversti vadovautis pagal savo išmin- ti nebuvo lengva. Buvo plačiai svarstoma, ar su frontu tį. Šeduvoje palaikiau artimus ryšius su mokslo drau- trauktis į karo niokojamą Vokietiją ir ten stengtis pa- go Algirdo, – tuo metu deportuoto į Vokietiją, – jaunes- tekti pas Vokietiją okupuojančius Vakarų sąjunginin- niuoju broliu Kęstučiu ir jų tėvu Antanu Žitkumi. Šis kus ir gauti politinį prieglobstį, ar vis dėlto pasilikti, mane informavo apie Šeduvoje įsisteigusį Tėvynės Gel- tikint, kad antroji bolševikų okupacija būsianti labai bėjimo Komitetą ir pakvietė mane, kaip jaunuomenės trumpa ir mes greitai atgausime laisvę bei nepriklau- atstovą, tapti nariu ir dalyvauti jo posėdyje. Tas posė- somybę. Aš labiau tikėjau pastarąja galimybe. Be to, dis buvo paskutinis prieš antrąją sovietinę okupaciją. buvo beveik tikra, kad aš, kaip mobilizacinio amžiaus Jame dalyvavo: klebonas prelatas Mykolas Karosas, jaunuolis, Vokietijoje būsiu prievarta inkorporuotas viršaitis ats. ltn. Alfonsas Blėka, gydytojas Stasys Puo- į karines pajėgas ir pasiųstas atgal į žlungantį Rytų džiukas, veterinaras Anicetas Grigaliūnas, pradinės frontą. Kartu su bendraminčiais tada stipriai klydo- centrinės mokyklos vedėjas Antanas Žitkus, koopera- me, idealiai galvodami apie Vakarų sąjungininkų po- tyvo vyr. buhalteris Petras Pranskietis-Pranis, vietinio litinę išmintį ir pasitikėdami per radiją skelbiamais jų Lietūkio sandėlių vedėjas Jonas Laurinaitis, girininkas pažadais. Mums atrodė, kad vokiečiai vis dėlto paga- ats. ltn. Šukys, ats. kapitonas Izidorius Pucevičius ir aš. liau ateis į protą, supras karą pralaimėję ir kapituliuos Posėdyje visi buvo vieningos nuomonės, kad karą vo- prieš Vakarų sąjungininkus, o šie komunistinės Rusi- kiečiai jau pralaimėjo ir antroji sovietų Rusijos okupacija – nebeišvengiama. Taip pat visi manė, kad naujoji okupacija truksianti neilgai. Tačiau ne visi vienodai įsi- vaizdavo to „neilgai“ trukmę, atitinkamai apsispręsda- mi, traukti ar pasilikti. Tarp pastarųjų buvo prelatas Karosas, kpt. Pucevičius, ats. ltn. Blėka. Apsvarsčius visas galimybes, nuspręsta, kad tais klausimais besido- minčius asmenis reikėtų informuoti, jog gyvenamosiose vietose patartina pasilikti tik tiems asmenims, kuriems galima numatyti mažesnį represijų pavojų, arba kurie dėl moralinių ar kitokių priežasčių apsispręs taip pasielgti. Taip pat nutarta nedelsiant organizuoti partiza- Pranas Lapė. Partizanai. 1962. Popierius, tušas. Iliustracijos ninę veiklą Šeduvos apylinkėse, kuriai vadovauti su- Juozo Lukšos-Daumanto knygai Partizanai (Vilnius, 1990) tiko Pucevičius, o jo pavaduotoju tapo Blėka. Kadangi buvo žinoma, kad besitraukiantys vokiečių kariai lietu- jos ir nacistinės Vokietijos karo metu ar jo išvakarėse viams pardavinėja ginklus, tai Pucevičiui buvo pavesta užgrobtoms valstybėms grąžins žadamą laisvę. Tie, ku- tuo pasirūpinti iš Komitete sukauptų lėšų. Man buvo rie buvome nutarę pasilikti Lietuvoje, – o tokia buvo įteikta rašomoji mašinėlė, rotatorius, radijo aparatas ir LLA išplatinta nuomonė, – manėme, kad, Vokietijai ir nemažai rašomosios medžiagos. Kaip buvusiam šau- kapituliavus, bus pasmerktas ne tik vokiečių fašistinis liui, man buvo perduotas saugoti ir Šeduvos šaulių sky- nacizmas, bet ir rusų komunizmas, o Hitleris su Stali- riaus apvalus antspaudas. Tame paskutiniame Komi- nu, kaip tikrieji jų pačių sukelto karo kaltininkai, ati- teto posėdyje buvo numatyti tokie partizanų bei kitų duoti tarptautiniam teismui. okupuotame krašte pasilikusių ir patriotiškai nusitei- Abu svainiai ir dauguma vyresnio amžiaus žmonių kusių asmenų veiklos tikslai:

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 477 Vytautas Vaitiekūnas

– skleisti žmonėms gaunamą informaciją apie kraš- je daržinėlėje, kiti – minėto Čepaičio ūkio pastatuose. te ir pasaulyje nuolat bekintančią politinę ir karinę Ūkininko sūnus Petras Čepaitis-Pušis taip pat nepa- padėtį; kluso mobilizacijai ir tapo partizanu. Jis apsilankyda- – padėti vyrams išvengti karinės prievolės priešo kavo Abromaičių sodybėlėje kartais net dieną. Ateidavo rinėse ir kitose represinėse struktūrose, patariant apsirengęs kaip mergina. Buvo drąsus ir vėliau, pats įsijungti į partizanų gretas arba slapstytis; išduotas, nėra kitų išdavęs. Ryšius su Čepaičio ūkyje – slopinti komunistų terorą ir plėšikavimą, ypač apsistojusiaisiais ir „likusiu pasauliu“ palaikyti padėjo kaime; Juozo brolis, dar moksleivis Petras ir sesuo mokytoja – jungtis, bendradarbiauti ir derinti partizaninę vei- Anelė Abromaitytė. klą su kitų vietovių partizanų grupėmis; Turėjome, to meto akimis žiūrint, gerą radijo apara- – atėjus tinkamam laikui, sudaryti ar prisidėti prie tą, turintį trumpųjų bangų diapazoną. Prie jo praleis- visos Lietuvos karinių pajėgų kuo greitesnio sudary- davau daugiausia laiko. Greitai priėjau išvados, kad mo ir pilietinės tvarkos palaikymo. teisingiausias žinias apie karo eigą vokiškai pranešinė- ja BBC. Surinktas radijo žinias suredaguodavau, pri- Man, kaip truputį studijavusiam žurnalistiką ir mo- dėdavau savo „komentarus“ ir, atspausdinęs lapeliais, kančiam vokiškai, buvo pavesta tokia pirmoji užduo- perduodavau ryšininkams išplatinti. tis: informaciniais lapeliais platinti šiame posėdyje pri- Vasarai baigiantis, Pucevičiaus pakviesti visi susi- imtas nuostatas, kaupti kuo objektyvesnes radijo žinias tikome Juozo Jurkšaičio sodyboje. Apsvarstėme turi- apie karo eigą, mašinėle atspausdinti, rotatoriumi pa- mą informaciją. Nustatėme, kad šiuo metu susidariusi dauginti ir platinti tarp žmonių. Tai užduočiai vykdyti labai pavojinga padėtis. Raudonoji armija dar nebuvo Pucevičius mane įpareigojo nedelsiant iš raštingesnių užėmusi visos Žemaitijos. Šeduvos apylinkėse visuose asmenų suorganizuoti partizanų būrelį. Pirmoji ryšio miškeliuose ir net krūmuose stovyklavo sovietų vidaus vieta buvo numatyta Laurinaičio patėvio Čepaičio ūkis ir pasienio kariuomenės daliniai. Buvo paskelbta vyrų Raginėnų kaime. Būrelį suorganizavau jau kitą dieną. mobilizacija. Vieni vyrai pakluso, o kiti slapstėsi na- Jį sudarė: Juozas Abromaitis (komunistų sušaudytas muose arba pas artimus gimines. Kai kurie besislaps- 1945 m.), Jonas Džiugas, Kęstutis Žitkus ir aš. tydami įsirengdavo sunkiai surandamas slėptuves su Pradžioje mūsų „štabas“ buvo Žilionyse, senoje mano atsarginiu išėjimu. Besislapstantiems grėsė mirtinas tėvų daržinėlėje. Ten iki pat bolševikų sugrįžimo spaus- pavojus, todėl jie vengdavo pasirodyti net patikimiau- dinome ir dauginome informacinius lapelius su Komi- siems kaimynams. Tuo metu visi labai domėdavosi ir teto nurodymais bei patarimais. Juos klijuodavome pasitikėdavo tik radijo žiniomis, gautomis iš Vakarų są- viešesnėse vietose ir dalydavome žmonėms. Liepa ėjo jungininkų. Lietuvių ar rusų kalbomis bolševikų sklei- į pabaigą. Janušonių ir Balsų šeimos jau buvo persi- džiama informacija nepasitikėta net ten, kur ji kartais kėlusios į Žemaitiją pas pusbrolį girininką Benjaminą atitikdavo tikrovę. Taigi apie karo eigą informacijos Palucką Pagramantyje, netoli Vokietijos sienos. Gavau buvo galima gauti iš radijo, tačiau dėl įtemptos karinės žinių, kad naktimis daug kur siautėja ir plėšikauja rau- padėties nieko nežinojome, kas dedasi kitose okupuo- donieji partizanai. Mano tėvų namai buvo pasidarę la- to krašto vietose, ypač lietuviškame Kaune. Tuo metu bai nesaugūs. Mes visi keturi nutarėme naktį praleisti kapitonas buvo gavęs tikslių žinių, kad Kauno moky- netoli Džiugo namų esančiuose labai pelkėtuose Ežer- tojų seminarija priima vidurinį išsilavinimą turinčius balos krūmuose, o kitą dieną persikelti į labai nuošaliai jaunuolius į pedagoginę klasę ir juos atleidžia nuo ka- esančią Abromaičio tėviškę Raginėnų pakraštyje. Prie rinės prievolės. Jis nutarė, kad tuo reikia pasinaudo- mūsų prisijungė mano brolis Jonas ir trečiasis svainis ti man ir Kęstučiui Žitkui, nes Kaune turime giminių, Pranciškus Parojus. Iš ten su žiūronais buvo galima pas kuriuos galime apsistoti. Turėdami atleidimą nuo stebėti Džiugo sodybą. Su Jono seserimi Aleksandra karinės prievolės, galėsime laisvai judėti, tirti žmonių buvome sutarę, kad ji kitą rytą ant daržinės stogo iš- nuotaikas, rinkti žinias ir per ryšininką Laurinaitį jį kels skudurą, jei vietovę bus užėmę raudonarmiečiai. informuoti. Visi buvome nuomonės, kad, kol paaiškės Kita diena buvo liepos 26-oji, šv. Ona. Kai rytą pro žiū- tolesnė karo eiga, aktyvesnė partizaninė veikla yra ne- ronus pažvelgėme į tą daržinę, ten plevėsavo purvinas įmanoma. Kiti turėjo likti vietoje ir laukti tolesnės įvy- skuduras... To negana, apžvalgę savo stovyklavietę, kių raidos. maždaug už 50 metrų radome naktį rusų pravesto lau- Tomis dienomis mobilizacinio amžiaus vyrui be ati- ko telefono kabelį. Vadinasi, mums miegant! Nuo vo- tinkamų dokumentų nuvykti į Kauną nebuvo galimy- kiečių buvo lengviausia slėptis krūmuose ir miške. Nuo bių. Kęstutis turėjo dailininko talentą, todėl, gavęs kaž- bolševikų tos vietos nebeteikė prieglobsčio. kokio leidimo keliauti pavyzdį, nesunkiai jį prisitaikė Kitą naktį persikėlėme į Raginėnų kaimo apylinkę. sau. Man pagelbėjo prelatas Karosas. Per ryšininkę Mes su Abromaičiu „įsikūrėme“ jo tėviškės mažytė- mokytoją Anelę Abromaitytę jis atsiuntė man vieną

478 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Senelio vytauto prisiminimai savo sutaną ir rusiškai surašytą bei bažnytiniu ants- norėjo grįžti Lietuvon kaip partizanai. Jis prisijungęs paudu patvirtintą pažymą, kad esu klierikas ir vykstu prie norinčiųjų, buvo apmokytas partizaninės karybos į Kauno kunigų seminariją. specialioje mokykloje ir oro keliu atskraidintas Lietu- Iki Baisogalos geležinkelio stoties vietinių komunis- von. Kartu su juo grįžę ir keli mano mokslo draugai: tų neatpažintam nuvykti padėjo svainio brolis Leonas Stasys Misiūnas-Knaras, Vytautas Česnakavičius-Va- Balsas, tuo metu laikinai gyvenęs mano tėviškėje Ži- las, Algirdas Meškauskas-Lapinas, Apolinaras Lubic- lionyse ir ten talkininkavęs pasilikusiems mano tė- kas-Vaznonis ir kiti. vams. Aš vykau ginkluotas. Pistoletas ir granata buvo Toliau Algirdas pasakojo, kad Abromaitis juos susi- „įmontuoti“ duonos kepale. Stotyje teko ilgokai palauk- radęs bestovyklaujančius Ažagų miške 1945 m. kovo ti traukinio. Prelato sutana man buvo aiškiai per maža. 17 d. ir prisijungęs prie jų. 1945 m. kovo 27 d. juos ne- Pakenčiamai atrodžiau tik sėdėdamas. Bet negi pasė- tikėtai apsupęs ir iš dalies sunaikinęs stiprus NKVD dėsi visą laiką. Netrukus į mane atkreipė dėmesį du dalinys. Lubickas-Vaznonis žuvęs, o sunkiai sužeistas jauni, ginkluoti, lietuviškai kalbantys komunistėliai ir Juozukas ir dar 11 kitų partizanų patekę į nelaisvę. Al- pareikalavo dokumentų. Išsiaiškinę, jog esu klierikas girdas ir kiti gyvi likę šeduviečiai buvo įsitikinę, kad ir noriu būti kunigu, nusistebėjo, kad galiu būti toks juos ten išdavė du NKVD pasiųsti agentai, apsimetę kvailas. Panevėžio apskrities partizanų Centrinio štabo atsto- Kaune iš pradžių apsistojau pas kitą svainio bro- vais. Dabar iš mano baudžiamosios bylos (P-11516-Li, lį Joną Balsą¸gyvenusį Šančiuose, XX Kranto gatvėje. t. II, l. 59) matyti, kad Vaznonis su Valu ir kitais Ažagų Lengvai įstojau į Mokytojų seminariją, o Kęstutis – į miškuose veikusiais grupių vadais Berčiūnų miškely- Dailės institutą. Abu gavome atleidimus nuo karinės je 1945 m. kovo 23 d. (4 dienas prieš išdavystę) tikrai prievolės. Kadangi stengėmės gyventi kartu, tai susi- tarėsi dėl bendros veiklos principų su dviem to „štabo“ radome laisvą kambarį Gedimino g. 20, pas Juozą ir atstovais. Bendro susitarimo nebuvę pasiekta. Grupių Venčeslovą Stanevičius. Jie buvo kilę nuo Linkuvos ir vadai manė, kad tame „štabe“ nėra pakankamai aukš- patriotiškai nusiteikę. Kartą Juozas po apsilankymo tą karinį laipsnį turinčio ir partizaninei veiklai vado- Linkuvoje grįždamas į Kauną sustojo Šeduvoje, užsuko vauti sugebančio vado. Tačiau buvę sutarta vėliau pa- į mano tėviškę ir iš tėvų atvežė didelį maisto siuntinį. sitarimus tęsti. Ši liūdna Ažagų ir Berčiūnų patirtis Mes su Kęstučiu jutome maisto ir pinigų stygių. ir paskatinusi jį bei kitus šeduviečius persikelti į Ra- 1945 m. balandžio pradžioje Kaunan atvyko mūsų dvilonių girią pas Pucevičių, paaiškino Algirdas, baig- ryšininkas Laurinaitis ir perdavė man Pucevičiaus nu- damas šį nelinksmą pirmąjį pokalbį po ilgo mudviejų rodymą grįžti pas jį. Nurodyta ryšio vieta buvo p. Lin- nesimatymo. kevičiaus sodyba netoli Šeduvos. Ten nuvykau 1945 m. Mano minėtos bylos l. 58 nurodyta, kad Juozas Abro- balandžio 11 d. vėlų vakarą. Jo ūkiniame pastate ra- maitis buvęs įkalintas Panevėžio kalėjime ir ten kan- dau manęs laukiantį naujų partizanų būrelį ir patį kintas virš keturių mėnesių. 1945 m. rugpjūčio 10 d. kapitoną. Jis man paaiškino, kad pernykštė situacija Sovietų Rusijos karinis tribunolas Juozuką (tik jį vie- miškuose ir krūmuose esanti pasikeitusi. Dabar ten šei- ną iš dvylikos kartu teisiamųjų) nuteisė sušaudyti! Nei mininkai esame mes. Pagrindinė jo stovykla esanti Ra- tardomas, nei kankinamas jis nepalūžo ir neapgailes- dvilonių girioje. Vakarais ir naktimis sovietų funkcio tavo dėl savo antikomunistinės veiklos. Beveik tuo pat nieriai bijantys pasirodyti kaimuose. Frontas nutolęs į metu ir jo broliuką Petrą, dar jaunutį moksleivį, suėmė Vakarus. Daug vyrų, kurie dėl savo ankstesnės antiko- kaip partizanų ryšininką ir nuteisė 10 metų kalėti. Pe- munistinės veiklos ar karo prievolės iš pradžių slapstė- trukas iš kalėjimo taip pat nebegrįžo gyvas. Dabar bu- si namuose, dabar atvykstantys pas jį ir prisidedantys vusių KGB rūmų sienoje (Vilnius, Gedimino pr. 40) yra prie partizanų. Taip pat vokiečiai esą atskraidinę ke- paminklinė lenta su čia sušaudytųjų sąrašu. Pats pir- lias grupes lietuvių, apmokytų partizaninės karybos. mas tame sąraše yra mano geriausias jaunystės moks- Tarp jų aš rasiąs ir savo draugų. Jam esą labai svar- lo draugas Juozukas! bu turėti tikslias ir šviežias žinias apie numatomą karo Tuo metu Radvilonių girioje stovyklavo apie 80 parti- baigtį ir Vakarų sąjungininkų ketinimus dėl Lietuvos zanų. Tuojau po mano atvykimo kapitonas Pucevičius ateities. Todėl manęs laukiąs didelis darbas informaci- sukvietė steigiamąjį pasitarimą. Savo įžanginiame žo- jos kaupimo ir platinimo srityje. dyje jis nurodė nuo dabar perimantis vadovauti visiems Radvilonių girios stovykloje apsidžiaugiau pama- tiems partizanams, kurie gerai apgalvojo ir rimtai apsi- tęs gyvą ir sveiką Algirdą Žitkų, kurį iš Marijampolės sprendė dėl Lietuvos pasiaukoti ir prisiimti sunkią par- karo mokyklos vokiečiai buvo prievarta išvežę Vokieti- tizano dalią. Tie, kurie nėra rimtai apsisprendę, turėtų jon, tačiau nuliūdau neradęs geriausio savo jaunystės likti mūsų rėmėjai, bet nuo dabar apleisti šią stovyklą. draugo Juozo Abromaičio. Algirdas man papasakojo, Tačiau tokių neatsirado. Tada buvo sudaryta rikiuotė jog vokiečiai nuo karinės tarnybos atleido visus, kurie ir jis iš visų priėmė partizano priesaiką. Po jos kiekvie-

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 479 Vytautas Vaitiekūnas nam davė pabučiuoti savo Walter tipo pistoletą. Iki to dėl Vakarai nesupranta, kad pergalė prieš Hitlerį yra momento mūsų partizanų dalinys dar neturėjo pavadi- tik pusė pergalės? To mes anuomet niekaip negalėjome nimo. Ne visi turėjome pasirinkę ir partizaniškas sla- suprasti. Galvojome, kad amerikiečiai su anglais da- pyvardes, nė pats Pucevičius. Pasitarę pasiūlėme kapi- bar tik pergrupuoja savo karines pajėgas, o po to, per- tonui priimti Radvilos slapyvardę, nes tą vardą priminė ginklavę vokiečių kariuomenę ir pakeitę jos vadus, nu- Radvilonių giria, o jo turimi ūsai labai priminė istorinį šluos nuo žemės paviršiaus ir tiek daug žmonių kraujo didiką Radvilą. Kadangi nuo šiol mūsų tėviškė tampa praliejusį komunizmą. Vakarų nugalėtojai privalėjo žalios girios ir miškai, todėl mūsų dalinį pasiūliau pa- taip pasielgti, nes to reikalavo protas, teisingumas ir vadinti Žaliąja rinktine (ŽR). Šie vardai visiems labai išmintis. To tikėjosi visos Sovietų Rusijos pavergtos patiko ir, lydint karštiems plojimams, kapitonas suti- tautos, to tikėjomės ir mes, nei karinės, nei humanita- ko juos priimti. Mano dėdė Alfonsas Palijanskas, brolis rinės tarptautinės paramos negaunantys Lietuvos par- Jonas ir aš nutarėme pasivadinti gamtos reiškinių var- tizanėliai. Manėme, kad jie tik laikinai ir tik taktikos dais: Speigu, Šalna ir Šerkšna (vėliau Marijošiumi). sumetimais nuolaidžiauja Stalino Rusijai. Tačiau Va- Tuo metu buvo surašytas ŽR įkūrimo dokumentas ir karų sąjungininkai karą užbaigė labai blogai – ir netei- pirmasis Radvilos įsakymas, nurodantis ŽR tikslus, par- singai, ir neprotingai, ir neišmintingai. Tą vėliau pripa- tizanų pareigas ir štabo sudėtį. Vienas šio dokumento žino ir žymusis anglų Churchillis. Todėl mums atiteko egzempliorius, kad nepatektų į priešo rankas, buvo už- dalia būti sunaikintiems, o Vakarams – pakelti pusę kastas ryšio vietoje prie Liaudiškių girios, kitas – Giko- šimtmečio nusitęsusį Šaltąjį karą tarp pasaulinės galy- nių kaime, Justo Radausko sodyboje, tačiau iki Nepri- bės pasiekusio komunizmo ir daugiau ar mažiau demo- klausomybės atstatymo nė vienas neišliko. ŽR tikslai ir kratines laisves užlaikančios likusios pasaulio dalies. paskirtis visiškai atitiko Tėvynės Gelbėjimo Komiteto Kaip dabar visi žinome, įvairiose vietose jis buvo visai paskutinio posėdžio 1944 m. vasarą nutarimus. Mūsų ne „šaltas“, o itin „karštas“ ir kruvinas. Žaliosios rinktinės štabą sudarė: vadas kapitonas Izi- dorius Pucevičius-Radvila, vado pavaduotojas – ltn. Al- Karas po karo: Žaliojoje rinktinėje fonsas Blėka-Patrimpas, adjutantas – Algirdas Žitkus- Balsys, teismo pirmininkas – j. ltn. advokatas Zenonas 1945 m. gegužę ŽR didėjo ir stiprėjo. Šeduvos apy- Rupšlaukis-Perkūnas, ūkio dalies viršininkas – Juozas linkėse sovietų valdžios pareigūnai išdrįsdavo pasi- Bugailiškis-Bosas, sanitarijos viršininkė – Janina Ra- rodyti tik lydimi ginkluotų stribų ir tik dienomis. Va- dauskaitė-Ramunė ir aš, informacijos skyriaus virši- karais ir naktimis kaimas priklausė mums. Tuo metu ninkas Šerkšna. mūsų vyrai lankydavo gyventojus, rinkdavo maistą ir Radvila visus vyrus suskirstė į grupes, kurios turėjo dalydavo mano paruoštus ir rotatoriumi padaugintus savojo vado slapyvardę. Blėka neilgai išbuvo Radvilos lapelius su politinėmis žiniomis ir perspėjimais skun- pavaduotoju: gavęs žinių išvyko arčiau savo šeimos pas dikams, skriaudėjams bei kerštautojams. Pagrindinis Kupiškio partizanus. Man tiesiogiai pavaldžios gru- rašomosios medžiagos tiekėjas buvo Šeduvos dekanas pės narių pareigos buvo saugoti radijo aparatus, ra- prelatas Karosas. Absoliuti gyventojų dauguma labai šomąsias mašinėles, rotatorių ir rašomąją medžiagą, stipriai rėmė partizanų sąjūdį, savanoriškai teikdavo o keičiant stovyklavietes – rūpintis jų pergabenimu. žinias apie stribų ir enkavėdistų veiklą. Vadovaujant Radvilai, pagrindinis ŽR dalinys nebuvo Tą mėnesį išryškėjo didžiausi mūsų rėmėjai, ryšinin- įsirengęs nė vieno bunkerio. Stovyklaudavome palapi- kai ir vienas nedrausmingas partizanas. Vienas kola- nėse arba iš šakų pasigamintose lapinėse Radvilonių borantas ir galbūt šnipas, kuriuo labai skundėsi vietos girios pušynuose. Greitai tapau labai žinomas ir popu- gyventojai, turėjo būti atvesdintas pas Radvilą apklau- liarus, nes visi tuo metu ypatingai domėjosi radijo nau- sai, tačiau pakeliui minėtas partizanas tam asmeniui jienomis, o pas mane jos buvo pačios naujausios. Vyrai, savavališkai įvykdė mirties bausmę. Radvila jį perda- norėdami papokštauti, buvo įpratę mane vadinti pro- vė Partizanų teismui, kuris jam paskelbė mirties nuos- pagandos ministru, nes žinios, girdi, čia esančios tik ge- prendį ir kuriam aš visiškai pritariau. Tai labai sustip ros. Jas, mašinėle atspausdintas ir rotatoriumi padau- rino partizanų drausmę ir autoritetą. Mes, partizanai, gintas, jie išplatindavo tarp gyventojų naktimis, kai privalėjome kovoti tik su ginkluotu priešu. Visiems ki- rinkdavo maisto produktus. tiems skirti mirties nuosprendį turėjo teisę ir skyrė tik 1945 m. gegužės 9 d. Vokietija kapituliavo. Karas pa- Partizanų teismas. sibaigė! Taip anuomet triūbijo visos Vakarų Europos 1945 m. gegužės pradžioje ŽR partizanais tapo ir radijo stotys. Visi sekėme per radiją skelbiamas žinias. mano brolis Jonas su dėde Alfonsu, kurie iki tol slaps- Jos nebuvo tokios, kokių geidė mūsų širdys. Liūdnai tėsi namuose, įsirengę ten slėptuves. Man išvykus lingavome galvas: Lietuvai ir mūsų rinktinei karas ne- Kaunan, brolis buvo bandęs pereiti sovietų fronto liniją pasibaigė. Jis tęsėsi ir mums dar labiau pasunkėjo. Ko- ir patekti į Vakarus, tačiau fronto zonoje buvo sulaiky-

480 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Senelio vytauto prisiminimai tas ir įtartas kaip bėglys ar vokiečių šnipas. Porą die- rimas nerado atgarsio kapitono adjutanto ir mano nų bolševikai vertė jį tikrinti kai kurias vietas, kurios draugo Algirdo Žitkaus-Balsio širdyje. Dar birželį jis galėjo būti vokiečių užminuotos. Iš tam tikro atstumo manęs paprašė pakviesti kokį kunigą į sutartą vietą, jį lydėdavo ir stebėdavo ginkluoti enkavėdistai. Kartą kad suteiktų santuokos sakramentą, nes jis pasipiršęs prie liepto per vieną upelį jis pamatė pamestą kišeninį partizanei Janytei Bugailiškytei-Karilei ir ši sutikusi laikrodį ir norėjo slapčiomis jį pasiimti sau, bet iš pas- už jo tekėti. Janytė buvo medicinos studentė. Jos tėvelis kos sekę jo sargybiniai tai pastebėjo ir įsakė tą laikro- buvo mūsų rinktinės ūkio dalies viršininkas – Bosas. dį jiems atiduoti, o jį pavarė toliau ieškoti minų. Ir tai Kadangi naujiena buvo maloni ir visus pradžiugino, buvo jo laimė, nes tas laikrodis buvo vokiška mina. Ne- todėl jo norą aš tuojau perdaviau prelatui Karosui. trukus jis sprogo jų rankose ir vieną jų užmušė, matyt, Iš jo gavau atsakymą, kad santuokos sakramentą bandant jį užvesti. Brolis pasinaudojo proga pabėgti ir de facto suteikia patys jaunieji, o kunigas teikia tik grįžo namo. santuokos palaiminimą. Kadangi dėl ypatingų sąlygų Gegužę ir birželį stovyklavome Radvilonių girioje. kunigas negali atvykti, užteks, jei jaunieji bent dviejų Stovyklavietėms būdavo parenkami patys gražiausi tikinčiųjų akivaizdoje iškilmingai pasižadės gyventi pušynai. Sutikau nemažai mokslo daugų ir pažįstamų. santuokoje. Šiomis sąlygomis ir šitokia forma sudarytą Tuo metu didesnių kovos veiksmų nebuvo, tačiau man santuoką Bažnyčia pripažins. Ji bus tikra, galiojanti darbo buvo iki kaklo. Dienomis sėdėdavau prie rašo- ir neišardoma. Santuoką palaimins jis ar kuris kitas mosios mašinėlės arba rotatoriaus, o vakarais ir net kunigas tinkamesniu laiku vėliau. Anais laikais tokią naktį – prie radijo aparato. Ramiomis dienomis kapi- santuokos formą tremties vietose plačiai naudojo mūsų tonas Radvila mėgdavo prie jo palapinės sukviestiems tremtiniai. Todėl jaunieji paprašė mane sutuokti juos vyrams aiškinti partizaninio karo tikslus, jo taktiką, prelato Karoso nurodytu būdu. Sutuoktuvės įvyko partizano pareigas, teises ir būtiną drausmę. Kartą man nepažįstamo Paežerių kaimo ūkininko seklyčioje. prisiminė, kad tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Dalyvavo kapitonas Radvila ir didelis būrys partizanų. priklausė generolą Petrą Kubiliūną palaikančiai Paėmęs gerą maldyną, jauniesiems uždaviau visus karininkų grupei ir vadovavo tai kareivių kuopai, klausimus, kuriuos užduoda kunigas to sakramento kuriai 1934 m. birželio 7 d. Kaune buvo pavesta palaiminimo metu. Į visus klausimus Algirdas su Janyte užimti prezidentūrą. Pučo rengėjai ketino priversti atsakė „Taip“. Algirdas ją labai mylėjo. Jo grupė, rodos, prezidentą Smetoną grąžinti į premjero pareigas prof. 1947 m. rudenį netoli Krekenavos buvo mokslo draugo Augustiną Voldemarą. Pastarasis, girdi, buvęs daug mokytojo išduota ir enkavėdistų apsupta. Janytė buvo griežčiau nusistatęs prieš Maskvos palaikomą Lietuvos sunkiai sužeista, Algirdas be jos nesitraukė ir kovėsi komunistų pogrindį. Pučas nepavykęs, nes kažkas juos iki abiejų mirties. Tas žinias vėliau perdavė vienas ar du iš to apsupimo ištrūkę Balsio grupės partizanai. Gimnazijoje buvau veiklus ateitininkas. Toks išlikau ir miške. Visoje mūsų rinktinėje aš buvau ryškiausias tikintysis ir tikėjimo apologetas. Anais laikais įpras- toms Lietuvos kariuomenėje vakaro maldoms stovyk loje vadovaudavau aš. Nenorintiems jose dalyvauti nebuvo privalu. Vyrai labai mėgdavo dalyvauti mano vedamuose religinio turinio pokalbiuose. Kokie buvo anuo metu mano santykiai su kapitonu Radvila? Buvęs partizanas Jonas Montvilas 1971 m. taip apie mane liudijo KGB tardytojui: „Gaujos daly- viai laikydavo jį vienu įtakingiausių gaujos dalyvių. išdavęs ir todėl prezidentūrą saugojusi sustiprintos Man asmeniškai tekdavo matyti, kaip gaujos vadeiva policijos pajėgos. „Radvila“ kartu su Vaitiekūnu Vytautu pasišalinda- Mūsų vadas Radvila buvo nepriekaištingai patriotiš- vo nuo kitų gaujos dalyvių ir kalbėdamiesi nueidavo į kas, bet religijos klausimais – liberalių pažiūrų. Jo elg- mišką. Sugrįžęs gaujos vadeiva „Radvila“ duodavo nu- senoje visur buvo jaučiama kariška elegancija. Nemėgo rodymus vykdyti vienus ar kitus nusikaltimus“. Kitoje nei rusų, nei vokiečių kariškių. Jaunų partizanų papra- vietoje: „Kiek teko pastebėti, broliai Vaitiekūnai buvo šytas pasisakyti vedybinio gyvenimo klausimais, atsa- vieni iš aktyviausių gaujos dalyvių“ (B/b П-11516-ЛИ, kydavo labai skeptiškai. Jis sakydavo: „Kai parsivesite l. 120–124). 1971 m. rugsėjo 27 d. tam pačiam KGB tar- jauną žmoną į namus, kitą dieną pamatysite, kad visa, dytojui taip mane šiuo atžvilgiu apibūdino kitas, man ką iki tol turėjote, yra jau nebe jūsų...“ labai artimas, bet taip pat vėliau palūžęs partizanas Tačiau šis gyvenime dažnai pasitvirtinantis pata- Antanas Rupšlaukis: „Be to, Vaitiekūnas Vytautas ir

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 481 Vytautas Vaitiekūnas

žodžiu skatindavo gaujos dalyvius kovoti prieš Tarybų Radviliškio stiklo fabrikui. Todėl kapitonas Radvila valdžią. Jis buvo kaip ir idėjiniu – moraliniu gaujos va- sukvietė visus Liaudiškių girioje stovyklaujančius par- dovu. Būdamas fanatiškai religingu, jis propagavo reli- tizanus susidariusiai padėčiai aptarti. Buvo nutarta giją ir gaujos dalyvių tarpe. Vaitiekūnas Vytautas buvo sutrukdyti tolesnį masinį miško kirtimą, vienu metu artimiausiu gaujos vadeivos Pocevičiaus asmeniu. Jie aplankyti visus įtariamus girios pakraščių gyventojus, nuolatos bendraudavo, dažniausiai būdavo kartu“ (B/b o sovietų valdžios atsiųstiems rusų kolonistams įsakyti П-11516-ЛИ, l. 223) (kalba netaisyta). nedelsiant grįžti ten, iš kur jie atvykę. Šią užduotį be Liepos mėnesio pradžioje kapitonas Radvila nu- jokių kliūčių mes ir atlikome. sprendė pamokyti labai suįžūlėjusius Rozalimo mieste- Po šių mūsų akcijų nereikėjo ilgai laukti bolševikų lio stribus ir komunistinį aktyvą. Buvo nutarta užimti reakcijos. Turėjome žinių, kad tarp Radviliškio ir Še- stribų būstinę, vykdomąjį komitetą ir vaistinę. Opera- duvos yra telkiamos stiprios pasienio (žalkepurių) pajė- cijai buvo paskirta naktis į 1945 m. liepos 8 d. Ji pasise- gos. 1945 m. liepos 19 d. jau iš ryto pagiryje gyvenantys kė tik iš dalies ir mums kainavo per brangiai. Pirmiau- mūsų ryšininkai mus informavo apie kariškių būrius sia, nebuvo išlaikytas iš anksto nustatytas pradžios girios pakraštyje. Kapitonas Radvila nusprendė, kad laikas, kai viena grupė, per anksti užimdama jai nusta- sovietų kariškiai pirmiausia apsups ir „šukuos“ šiapus tytą išeities poziciją, buvo priešo pastebėta ir priversta Beržės upelio esančią girios dalį, iš kurios buvo išvary- per anksti pradėti puolimą. Tai sutrukdė kitoms gru- ti medkirčiai ir kurioje buvo mūsų stovyklavietė. Ka- pėms laiku pasiruošti puolimui. Antra, nebuvo patik dangi buvome laiku įspėti, jis įsakė likviduoti stovyklą rinta, kad Rozalimas turi ne vieną, bet dvi telefoninio ir visiems persikelti per Beržės upelį į Mažuolių miš- ryšio linijas su Panevėžiu. Nenutrauktas telefono ry- ko masyvą. Kol vyko ŽR persikėlimas per Beržę, su- šys turėjo mums tragiškų pasekmių. Telefonu iš Pane- trukdyti buvusią stovyklavietę priešui staigiai užimti vėžio buvo skubiai iškviestos stiprios čekistų pajėgos. ir atsitraukimui užtikrinti buvo pavesta man ir mano Gindami Rozalimo prieigas nuo Panevėžio pusės žuvo lengvojo kulkosvaidžio tarnybai: Vladui Vyšniūnui- ypač narsūs ir gerbiami partizanai: teismo pirmininkas Aušrelei ir mano dėdei Alfonsui Palijanskui-Speigui. ir Radvilos pavaduotojas ltn. Zenonas Rupšlaukis-Per- Užėmiau poziciją kaimyniniame kvartale, iš kurios ga- kūnas, grupės vadas pusk. Steponavičius-Matas, du jo lėjau stebėti retais krūmokšniais apaugusią Beržės pa- broliai – Karosas su Gužučiu ir dar 3 partizanai. krantę. Iš tos pusės priešui buvo patogiausia prisiartin- Atrodė, kad vaistinę užimti ir apsirūpinti tvarsliava ti prie mūsų buvusios stovyklos, ypač jei jos vieta buvo rimtesnio pasipriešinimo negalėtų būti, todėl tuo pasi- išduota. Neilgai trukus pamačiau krūmu prisidengti rūpinti buvo pavesta mano vadovaujamai mažai parti- bandantį trijų asmenų patrulį, kurių vienas žiūronais zanų grupei. Vis dėlto, mums jau esant prie vaistinės, stebėjo kaip tik mūsų buvimo vietą. Mano kulkosvai- iš antros eilės namo langų ėmė šaudyti. Tuo metu bu- dis privertė juos slėptis didelėje žolėje ar šokti atgal į vau ginkluotas čekų Brno gamybos lengvuoju kulkos- krūmus. Į mus jie neatsišaudė, tačiau ta pačia krypti- vaidžiu. Kai paleidau keletą serijų į tuos langus, dau- mi, bet gerokai iš toliau pasigirdo garsios rusiškos ko- giau nebebuvome apšaudomi, tik netrukus išgirdome mandos. Mes atsitraukėme atgal į stovyklą. Įsitikinę, kažkokią močiutę garsiai šaukiant: „Sūneliai, muškit tuos bedievius, vykit juos iš Rozalimo! Tegul Dievulis jus saugo ir laimina!“ Gaila, kad netrukus išgirdome kaukiančios raketos garsą. Tai buvo kapitono Radvilos nurodytas ženklas skubiai atsitraukti. Po šio įvykio pagrindinę ŽR grupę, kurioje tuo metu galėjo būti apie 80 partizanų, Radvila perkėlė į Liau- diškių girią. Stovyklavome labai gražiame pušingame kvartale, netoli Beržės upelio, dalijančio girią į dvi dalis. Čia stovyklaudami labai bendravome su prie girios prisiglaudusio Liaudiškių kaimo gyventojų, mūsų ypa- kad mūsų dalinys jau sėkmingai pasitraukęs, per Ber- tingų rėmėjų ir ryšininkų: Banaičių, Glebų, Česnakų, žę persikėlėme ir mes. mano pusbrolio Adolfo Plungės ir kitomis šeimomis. Tačiau Liaudiškių girioje nuolat stovyklaujantys Mums čia stovyklaujant buvo nustatyta, kad NKVD ir ją labai gerai pažįstantys vietos partizanai nenorė- organai kai kuriuos girios pakraščių gyventojus verčia jo kartu su ŽR iš jos pasitraukti. Daug jų vilkėjo pu- būti jų agentais ir pas juos apgyvendina nežinia iš kur siau rusiškomis uniformomis kaip ir stribai, kurie taip atvykusius asmenis, dažniausiai rusų tautybės. Taip pat dalyvavo tame „šukavime“. Rusų kariams šie par- pat sovietų valdžia buvo suvariusi girion daug civilių tizanai buvo panašūs į stribus. Mūsiškiai prisileisda- žmonių, kurie kirto didelį miško plotą ir ruošė kurą vo „šukuotojus“ iki betarpiško artumo, atidengdavo į

482 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 Senelio vytauto prisiminimai juos savo automatų ugnį ir prasiverždavo į jų užnugarį. dalį Vokietijos ir Lietuvą paliko Stalino įtakos sferai, Tokį manevrą jiems pavyko pakartoti keletą kartų. Dėl gali būti tikslios. Tokiomis blogomis naujienomis nie- to priešo gretose kilo didelė sumaištis, privedusi juos kas nenorėjo tikėti. Jomis visiškai patikėti nenorėjau prie pakartotinų tarpusavio susišaudymų. Todėl prie- nė aš pats. Tokias svarbias politines žinias būtinai rei- šas tą kartą labai nukentėjo, nors žuvo ir 19 partizanų. kėjo patikslinti patikimais rašytiniais šaltiniais. Ta- Apie tų kautynių eigą man asmeniškai vėliau papasa- čiau be radijo jokių kitų „šaltinių“ mes neturėjome. To- kojo jose dalyvavęs gimbogalietis Vytautas Dačiola-Li- dėl visai nenuostabu, kad dauguma mano draugų ir aš niauskas-Plienas. Tuomet jis buvo sunkiai sužeistas ir pats vis dar aklai vylėmės, kad galbūt jau po kelių mė- ilgokai gydėsi. nesių Stalino Rusija būsianti priversta geruoju ar blo- Iš Mažuolių girios mes atsitraukėme Baisogalos guoju grįžti į savo 1938 m. sienas. Arba jai būsią dar kryptimi. Kapitonas Radvila nutarė vėl grįžti Radvilo- blogiau. Kitaip tariant, niekas nenorėjome nė galvoti, nių girion. Pakeliui dviem dienom užsukom į Žilionis ir kad Vakarai, pasiekę tokią pergalę, galėtų būti tokie, „okupavome“ mano tėvų sodybą. Ten Radvila sužino- kokie vis dėlto buvo. Todėl vedamas tokio nepagrįsto jo, kad Rupliškio Paluckai yra mano pusbroliai, šie yra optimizmo Radvila nutarė 1945 m. rugpjūčio pabaigoje giminės su Gedminais, o pastarieji – jau giminės jam. vykti į Pušaloto miškus pas leitenantą Vladą Juozoką- Kokia maža ta mūsų Lietuvėlė! Petraitį ir su juo sudaryti dar didesnį partizanų jungi- nį. Po to buvo planuojama aplankyti ir visas kitas Pa- Kapitono Pucevičiaus-Radvilos žūtis nevėžio apskrityje veikiančias grupes, jas sujungti arba suderinti veiklos strategiją. Per ryšininkus su Petrai- Taigi grįžome į Radvilonių girios senąją stovyklą. čiu buvo sutarta, kad ŽR pagrindinis dalinys persikels Visą savo dėmesį vėl nukreipiau daugiausia į anglų prie Pušaloto miškų naktį į rugpjūčio 26 d. Apie tai Ra- BBC perduodamas žinias. Tačiau tokių žinių, kurios dvila informavo ne tik štabą, bet ir visą ŽR, nes norėjo, būtų teikusios rimtesnių vilčių ir patikusios Radvilai kad turint prieš akis ilgą žygį, galintieji tai padaryti ap- bei mūsų vyrukams, aš nebeišgirsdavau. Nors ir nesi- lankytų artimuosius, pasikeistų baltinius, pasitikrintų norėjo dar tikėti, tačiau giliai krūtinėje jau kirbėjo įta- avalynę ir apsirūpintų maisto atsargomis. Dėl reikalo rimas, kad Vakarų sąjungininkai su Stalinu visai ne- kuo geriau kiekvienam susitvarkyti buitinius poreikius ketina taip pasielgti, kaip pasielgė su Hitleriu. Visų teko duoti visam daliniui tokią tikslią informaciją, nors mūsų buitinis aprūpinimas ir ginkluotė buvo apgai- tai akivaizdžiai buvo neatsargu ir paprastai Radvila lėtini. Vienas vyrukas turėjo prancūzišką, o kitas net taip nedarydavo. olandišką šautuvą. Visai neturėjome amunicijos atsar- Pagrindinį dalinį Radvila išsiuntė vieną dieną anks- gų, vos keletą šviečiančių ir vieną garsinę raketą, kurią čiau. Tam buvo dvi priežastys. Viena, kad kažkurios panaudojome per Rozalimo apgultį. Neturėjome lauko grupės eilinis partizanas buvo po išvykos negrįžęs į sto- telefono. Todėl sargybinis, saugojęs priėjimą prie sto- vyklą. Tai atsitikdavo ne taip jau retai ir nebūtinai ne- vyklos, neapleidęs savo posto praktiškai negalėjo tyliai grįžėliai tapdavo išdavikais. Paprastai taip pasielgdavo informuoti stovyklos budinčiojo. Maitinomės daugiau- tie, kuriems partizaninis gyvenimas būdavo ne pagal sia iš gyventojų surinkto maisto. Vietos gyventojai ir, jų fizinę sveikatą arba kurių mamos ar žmonos nebe- aišku, bolševikų informatoriai lengvai galėjo iš to nu- išleisdavo partizanauti ir toliau sūnų ar vyrą slapsty- spėti apytikrį mūsų skaičių ir stovyklos vietą. Iš įvairių davo namie, bunkeryje. Antra, tik nustatytą dieną jam šaltinių surinkta amunicija neretai būdavo sudrėkusi, turėjo būti pristatyti naujai pasiūti batai. Be to, kapi- tinkamai neišlaikyta. Kautynių metu atsitikdavo liūd tonas norėjo keliauti tik su savo adjutantu Balsiu dar nų dalykų, kai kovotojas dėl to priešo akivaizdoje pa- ir dėl to, kad norėjo pakeliui kailiadirbio Jono Stankū- sijusdavo tarsi beginklis. Kartą tai patyriau savo kaino sodyboje, netoli Mediniškių kaimo, susitikti su savo liu. Todėl man ir kai kuriems draugams kasdien darėsi žmona. Toje sodyboje jo turėjo laukti S. Simonaitis- vis aiškiau, kad esant tokiai padėčiai ir negaunant oro Gorkis su keliais vyrais. Jis turėjo toliau lydėti Radvi- keliu iš kur nors paramos maistu, ginklais, amunicija lą į Petraičio stovyklą. Gorkis toje sodyboje buvo visuo- bei apranga, partizanų veikla turėtų reikštis tik tiks- met mielai laukiamas, nes Stankūnienės sesuo Mortelė lingomis akcijomis, mažomis grupėmis ir tų grupių na- buvo jo mylimoji. riams gerai pažįstamose vietovėse. Atrodė, jog būtina Tačiau viskas įvyko ne visai taip, kaip buvo planuota. užmegzti ryšius su užsieniu ir ten mus remiančiomis Dalinio išvykimo išvakarėse Balsys paprašė maęs jį pa- organizacijomis. vaduoti ir kitą naktį vietoj jo palydėti kapitoną iki su- Tačiau Radvila ir daugelis grupių vadų daugiau ar tartos ryšio vietos. Paaiškino, kad jo žmona Karilė sir- mažiau abejojo, kad mano daugiausiai per anglų BBC guliuojanti ir jis todėl norįs žygyje ją lydėti, o kapitonas surinktos žinios apie Potsdamo konferenciją, kurioje mielai sutinkąs, kad aš jį pavaduočiau. Gerai supratau sąjungininkai, dalydami Vokietiją į okupacines zonas, draugo norą ir sutikau jį pavaduoti. Ryšio vieta man

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 483 Vytautas Vaitiekūnas buvo nepažįstama, tačiau kapitonas užtikrino, kad ji prisidengti kelio grioveliu ir pradėjau atsišaudyti. Tu jam esanti gerai žinoma. rėjau rusišką suomiško pavyzdžio automatą. Atsišau Taigi kitą naktį Radvilą lydėjau aš. Pėsti ėjome ne dydamas stengiausi kuo greičiau nutolti nuo pasalos ilgai. Kapitonas įtikino mane, kad joti yra daug leng krūmų link. Priešas pradėjo šaudyti šviečiančias rake viau, negu kulniuoti pėsčiam. Anuomet pievose pririšti tas ir, joms šviečiant, atidengdavo automatinių ginklų arba tik supančioti visur ganėsi arkliai. Susigavom po ugnį. Jos versdavo mane parkristi ir prisiploti prie arklį ir pradėjom joti. Nei balnų, nei apynasrio! Pa žemės. Raketai užgesus, nepaisant mėnulio šviesos, tapšnojam vieną ar kitą arklio kaklo šoną ir tas jau žino, matomumas trumpą laiką labai pablogėdavo. Tai kuria kryptimi jam reikia eiti ar risnoti. Pajoję keletą būdavo labai žalinga priešui ir labai naudinga man. kilometrų, arklius pavydavome atgal į jo namų pusę, o Tais tarpais aš paleisdavau jiems savo automato seriją, susiradę kitus, darydavome tą patį. Į kelionės pabaigą pakildavau ir nuo jų toldamas darydavau zigzagus, joti aš nebegalėjau. Pradėjo peršėti kinkos, skausmingai kad būčiau kuo blogesnis taikinys. Raketoms šviečiant nusitrynusios į arklio šonus. Kapitonas pajuokavo, įžiūrėjau, kad mane apšaudė kokie 7 ar 8 kariai. Man kad tokį kareivį jis tuojau pat iš kavaleristų perkeltų nutolus tam tikrą tarpą nuo pasalos, nustojo mane pas pėstininkus... Taigi toliau ėjau pėsčias šalia raito apšaudyti, bet pradėjo šaudyti kitas pasalos punktas, savo vado. Šalia jo kulniuodamas dar pasiteiravau jo išsidėstęs pakraštyje tų krūmų, kuriuose aš kaip tik nuomonės, ar mūsų sanitarijos viršininkė Ramunėlė, tikėjausi rasti priedangą. Taigi kelias mūsų kelionės būdama tokia plonytė, galėtų susilaukti palikuonių. tikslo kryptimi buvo visiškai atkirstas. Atsitraukti Žinoma, jei prieš tai ištekėtų. Jis mane patikino, kad tos vadinasi galėjau tik ta kryptimi, iš kurios su kapitonu plonosios kartais gimdo daug lengviau, negu apvalesnės... buvau atėjęs. Pradėjus eiti atgal vėl nustojo šaudyti. Taigi kelionė atrodė būsianti lengva ir net įdomi. Kelionės Priartėjus man prie pakelėje esančio nedidelio namo, – pabaigoje kapitonas dar apsilankė vieno ūkininko, pro kurį mums ateinant nė šuo nebuvo sulojęs, – vėl rodos, jam pažįstamo sodyboje. Malonūs šeiminkai mus į mane buvo atidengta intensyvi ugnis. Vadinasi, pavaišino šviežiu ragaišiu ir pienu. Jau po vidurnakčio kelias atgal man taip pat buvo užkirstas. Tačiau dabar ties vienu kaimu perkirtome kelią Rozalimas – Smilgiai žemės paviršius jau buvo nelygus ir kelmuotas. Čia aš ir, kapitono nuomone, buvome visai nebetoli numatytos galėjau prisidengti ir atsišaudydamas vis toliau nuo ryšio vietos, kur mūsų turėjo laukti Gorkis ir jo žmona. jų atitolti. Netrukus mane nuo priešų pradėjo dengti Visur buvo ramu. Nesigirdėjo net šunų lojimo. Gaila, kaimo medžiai, o už jų – gretimo lauko nupjautų kvie kad tuomet į tai nė vienas neatkreipėme dėmesio. Mat, čių gubos. Pasijutau atitrūkęs ir išsigelbėjęs iš labai tykodami partizanų, enkavėdistai visuomet liepdavo klastingai išdėstytų pasalų tinklo. Pradėjo tampyti šeimininkams uždaryti šunis, kad jie nelotų. Buvo vėmulys. Išvėmiau visą ragaišį ir pieną, kuriuo buvau mėnesiena. Su žiūronais atidžiai išžvalgėme priešais pavaišintas atvykstant. Po to pastebėjau keletą rau mus atsivėrusį nupjautų ir nuvalytų rugių lauką. Per donų raketų, leidžiamų ta kryptimi, kuria aš buvau jį driekėsi lauko kelias, kuriuo eidami turėjome greitai nuo jų atsitraukęs. Supratau, kad jie ketina mane pasiekti kelionės tikslą. Už kokio kilometro tas keliukas toliau persekioti kaip tik ta kryptimi. Todėl pasisukau dingo dideliuose krūmynuose. Maždaug pusiaukelyje devyniasdešimties laipsnių kampu ir patraukiau tos keliuko matomos dalies buvo palyginti nedidelis Gikonių kaimo link. Jau šiek tiek praaušus pasiekiau krūmokšnis. Mėnulio metamame tamsiame jo šešėlyje mūsų ryšininko Justo Radausko sodybą. Šeimininkas nieko įtartino nepavyko pamatyti nei man, nei kapitonui. nuvedė mane į savo mūrinę klėtį, kurios antrame aukšte Tragiška nelaimė įvyko mums visai priartėjus prie to buvo įrengtas vasaros kambarys. Tuo metu jame ilsėjosi mūsų pačių išžvalgyto krūmokšnio. Išgirdau rusiškai serganti mūsų Rinktinės sanitarinio skyriaus viršininkė tariant: „Stoj! Pulemiot!“ Tuo metu kapitonas sėdėjo ant Janytė Radauskaitė-Ramunė, jos sesuo studentė Elvy balto arklio man iš kairės. Aš buvau tarp jo ir krūmyne ra ir jų jaunesnis broliukas Jurgis. Ten apsivaliau, ap užsimaskavusių pasalūnų. Kad įžvelgčiau, kas ten siprausiau ir su jais praleidau labai liūdną dieną. Jų prieš mus, aš nusikabinau savo rusišką automatą ir tėvelis tuojau išvyko į Rozalimą surinkti žinių, kas ten žemai pritūpiau. Ant balto arklio ir mėnulio pilnaties žinoma apie baisųjį nakties įvykį. Grįžęs papasakojo, jog gerai apšviestas kapitonas pasalūnams turėjo būti gerai stribai kalbantys, kad nušovę kažkokį banditą „buožę“, matomas. Raitas jis galėjo lengvai pabėgti. Priešas o jų „vadas“ pabėgęs, tačiau buvęs sužeistas, nes bėg tai, aišku, suprato ir todėl pirmą automatinių ginklų damas dažnai griuvinėjęs. Taip jie, aišku, sprendė iš seriją skyrė jam. Jau po pirmos salvės jis turėjo būti mūsų aprangos: kapitonas buvo su ūsais ir vilkėjo vals mirtinai sužeistas, nes sudejavęs nukrito nuo arklio ir tietiškus rūbus, o aš vilkėjau gražų vokišką švarką nebeatsišaudė. ir buvau gerai ginkluotas. Iš jų žuvę keturi stribai ar Pirmoji salvė praūžė virš mano galvos ir, manau, enkavėdistai. Žinoma, vėliau paaiškėjo, kad tą naktį ne man ji buvo skirta. Nuo antrosios salvės spėjau žuvo pirmasis Žaliosios Rinktinės vadas Radvila.

484 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 literatūra

FIODORAS DOSTOJEVSKIS IR NAUJASIS TESTAMENTAS

Margarita Varlašina

Iš rusų literatūros palikimo pasaulyje labiausiai tyri- katastrofos, tragiško chaoso apraišką, kaip likimą, nuo nėjama yra Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) kūryba. kurio neįmanoma pasislėpti, tačiau kurį reikia perga- Kiekviena skaitytojų karta jo kūriniuose atranda vien lėti. XIX a. sekuliarizuotoje rusų visuomenėje litera- tik jai įžvelgiamą aktualumą. Vienas pirmųjų Dosto- tūra siekė perimti religijos funkcijas, prie to prisidėjo jevskio kūrybos interpretatorių Vasilijus Rozanovas XVIII a. Apšvietos pagimdyta kultūros ir meno kaip XIX a. pabaigoje pastebėjo, kad „laikotarpiu, kada gy- šviesos ir prasmės šaltinio idėja. Destruktyvaus povei- venimas teka ypač lengvai arba kada jo sunkumas yra kio rusų visuomenei, kurios išsilavinusioji dalis skai- nesuvokiamas, šis rašytojas gali būti net visai pamirš- tė vokiškai, prancūziškai ar angliškai, turėjo anuomet tas ir nebeskaitomas. Bet kaskart, kada istorinio gyve- Vakarų Europoje gana populiarios knygos, kritiškai nimo keliai taps nebejaukūs, kada jais einančias tautas analizuojančios Jėzaus Kristaus gyvenimą ir veiklą. kas nors sukrės ar suglumins, vardas ir vaizdas rašy- tojo, tiek daug galvojusio apie šiuos kelius, atbus su nė kiek neprarasta jėga“1. Dostojevskis išties kėlė klausimus, kurie svarbūs žmonijai. Tačiau tai pirmiausia ne istoriniai, o meta- fiziniai klausimai. Laiko matmuo, metų nuotolis lei- džia aiškiai matyti individualios sąmonės paklydimus, suvokti, kad Dostojevskio svarstymai apie Europą ir Rusiją, jų tarpusavio santykius yra tik „akivaizdi pro- to aberacija“2. Tuo tarpu Dostojevskio romanai – tai ypatingas kalbėjimas; savo paskutiniuose kūriniuose rašytojas kėlė per amžius svarbius „prakeiktuosius“ būties klausimus – tikėjimo vs. netikėjimo, individo atsakomybės ir jo žmogiškosios vertės Dievo nesaties prielaidos atveju klausimus. Pasak Czesławo Miłoszo, pagrindinės Dostojevskio kūrybos problemos, „su jomis susipažinus Vakaruose, buvo pavadintos šiuolaikinio žmogaus problemomis, nepaisant, kur jis gyvena ir kokia kalba jis kalba“. Dostojevskio romanų atskaitos taškas yra Naujasis Testamentas. Studijavęs ir savaip skaitęs Šv. Raštą, rašytojas kasdienę savo epochos patirtį tikrino Am- žinojo Žodžio tiesa – didieji jo romanai yra Šv. Rašto parabolių interpretacija XIX a. rusų visuomenei suprantama forma. Prisiminkime, kad Dostojevskis gyveno stiprėjančio netikėjimo į Dievą epochoje, – dauguma to meto žmonių nesuvokė galimų to pasekmių, tuo tarpu rašytojas savo epochą matė kaip artėjančios Johanno Hübnerio knygos Šimtas keturios 1 Василий Розанов, Легенда о Великом инквизиторе Ф. М. Достоевс šventos istorijos rusų kalba (1815) antraštinis кого, Москва: Республика, 1996, p. 28. lapas. Iliustracijos iš knygos Библиотека Ф. М. 2 Ibid., p. 8. Достоевского: Опыт реконструкции (2005)

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 485 Margarita Varlašina

Rašytojas ir pats buvo veikiamas epochos dvasios. chos rašytojams). Jis sekė Johannu Christophu Friedri- Tik išėjęs iš katorgos (1854), jis laiške rašė: „Aš am- chu von Schilleriu, kuris buvo įsitikinęs, kad „išugdytas žiaus vaikas, netikėjimo ir abejonių vaikas iki šiol ir grožio jausmas švelninąs papročius“, kad suteikus „pa- netgi (aš tai žinau) iki karsto lentos. Kokių baisių kan- sauliui […] kryptį gėrio pusėn […], ramus laiko ritmas čių reikalavo ir dabar reikalauja šis tikėjimo geismas, atneš pageidaujamą raidą“5. Dostojevskis tvirtino „vi- kuris juo labiau auga mano širdyje, kuo daugiau ma- suomet tikėjęs humaniško, estetiškai išreikšto įspūdžio nyje kyla prieštaringų argumentų“3. Prieštaringas ti- galia“, rašė, kad žodis esąs „didis reikalas“ (ПСС, 19, kėjimo poreikis buvo išdava dviejų vienas kitą neigian- 109). Jis taip pat teigė, kad žmogui reikalingas ne prog čių veiksnių – vaikystėje patirtos Dievo jausenos ir resas, o „dorovinis […] visiems [bendram labui] tarnau- vėliau įsisąmoninto intelektualiojo skepticizmo, įskie- jantis idealas“ (ПСС, 24, 159). pyto Apšvietos ir prorevoliucinės Petraševskio drau- Be abejonės, Dostojevskis buvo vienas pirmųjų, iškė- gijos idėjų4. Visuomenėje dominuojanti materialistinė lęs tikėjimo klausimo svarbą asmenybei, visuomenei ir pasaulėjauta ilgainiui susikirto su vaikystėje motinos istorijai, ir „šis reikšmingumas netiesiogiai liudijo, kad jam įskiepyta krikščioniškąja tiesos ir gėrio samprata, daugumai tikėjimas [buvo] […] išskirtinis faktas, per- tad vėlyvoje savo kūryboje rašytojas sąmoningai sten- žengiantis asmenybės problemos rėmus“6. Rašytojo už- gėsi priešintis tiek savo paties, tiek kitų išsilavinusių rašų knygelėse užfiksuoti jo apmąstymai ir jį kankinu- amžininkų tikėjimo praradimo jausmui. Dostojevskiui sios abejonės, suformuluotos išvados. Mat amžininkai taip pat rūpėjo religijos ir tautiškumo sąsaja, jis rašė, šaipėsi iš jo „neišsimokslinusio ir retrogradinio tikėji- kad „kiekvienos tautos, kiekvienos nacijos pradžioje mo Dievu“ (ПСС, 27, 48), o jį patį kankino klausimas, dorovinė idėja visuomet buvo ankstesnė, nes jinai ją ir ar galima civilizuotam žmogui tikėti, „ar galima rim- kūrė. Ši dorovinė idėja visada sklido iš mistinių idėjų, tai ir iš tikrųjų tikėti?“ (ПСС, 11, 179). Rašytojas buvo iš įsitikinimo, kad žmogus amžinas, kad jis ne papras- įsitikinęs, kad žmogus nesuteikia pirmumo šiam klau- tas žemiškas gyvulys, o susietas su kitais pasauliais ir simui tik dėl savo lengvabūdiškumo. Tad svarbiausiu su amžinybe“ (ПСС, 26, 165). gyvenimo klausimu Dostojevskis manė esant tikėji- Dostojevskis, regis, puoselėjo iliuzijas perkeisti gyve- mo pagrindimo galimybę, pasirinkimą tikėti „netikėji- nimą menu (tai neatrodė neįmanoma ir kitiems jo epo- mo amžiaus“ sąlygomis, sakėsi, kad jo tikėjimas „yra perėjęs abejonių žaizdrą“ (ПСС, 27, 86). Kaip ir jo herojai, rašytojas „ieškojo gilaus, įsisąmoninto tikėjimo, įveikdamas savyje pagundą tikėjimą priimti paprastai, liaudiško supratimo dvasia“7. Galima sakyti, kad savo ieškojimuose jis nepaklydo, jam pavyko išspręsti visą gyvenimą jį kankinusią „Dievo esaties“ (ПСС, 29−1, 117) dilemą ir atrasti sutaikančią su būtimi nepažinią didžiąją Tiesą: tokį įspūdį palieka jo kūrybos šedev- ras – paskutinysis romanas Broliai Karamazovai. Dostojevskio kūrybos tyrinėtojai Rusijoje dažnai svarsto jo stačiatikybės išpažinimo kanoniškumo klau- simą. Jie nurodo, kad Dostojevskio „krikščionybė buvo adogminė“8, kad jis „kanono požiūriu […] buvo visų pirma pasaulietinis religinis mąstytojas, aplenkęs savo

3 Федор Достоевский, „Письма 1832–1859“, in: Федор Достоевский, Полное собрание сочинений: В 30-ти томах, t. 28, kn. 1, Ленинград: Наука, 1985, p. 176. Toliau Dostojevskio tekstų nuorodos pateikiamos skliausteliuose prie citatos įrašant santrumpą ПСС, tomą ir puslapį. 4 Dėl veiklos šioje draugijoje Dostojevskis buvo nuteistas 4 m. katorgos darbų ir 6 m. tarnybos kareiviu tremtyje bausme. 5 Friedrich Schiller, Laiškai apie estetinį žmogaus ugdymą, iš vokie- čių kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, p. 61, 59. 6 Луи Аллен, Ф. М. Достоевский: Поэтика. Мироощущение. Бого искательство, Санкт Петербург: Logos, 1996, p. 124. 7 Aлексадр Звозников, „Достоевский и Православие: предвари тельные заметки“, in: Евангельский текст в русской литературе XVIII– XIX веков: Цитата, реминисценция, мотив, сюжет, жанр, Петрозаводск: Издательство Петрозаводского университета, 1994, p. 186. Johanno Hübnerio knygos Šimtas keturios šventos 8 Гурий Щенников, Целостность Достоевского, Екатеринбург: Из istorijos rusų kalba (1815) iliustracija дательство Уральского университета, 2001, p. 129.

486 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 FIODORAS DOSTOJEVSKIS IR NAUJASIS TESTAMENTAS meto teologijos raidą svarbiausių problemų iškėlimu“9. Karamazovai kaip senolio Zosimos pasakojimą apie šią Vis dėlto šiuolaikiniam skaitytojui svarbiau, kad Dievo „knygą, šventąją istoriją, su puikiais paveikslėliais“14, iš buvimas Dostojevskiui reikalingas savajam tiesos su- kurios mokėsi skaityti. Taip pat visą gyvenimą rašytojas pratimui išreikšti, būtinas kaip atskaitos taškas, lei- išsaugojo kartą vaikystėje per atlaidus patirtą pakylėji- džiantis nepasiklysti polifoniniame, skirtingų tiesų ir mo jausmą ir tai aprašė beveik visuose savo romanuose. idėjų pasaulyje, kur kiekvienas veikėjas turi savitą vi- Asmeninėje Dostojevskio bibliotekoje buvo ir daugiau savertį balsą – Dostojevskio romanuose viešpatauja są- Šv. Rašto įvairių laidų egzempliorių. Tačiau ši bibliote- žinės ir žodžio laisvė. ka neišliko, todėl tik spėjama, kad Dostojevskis buvo Vėlyvoji Dostojevskio kūryba nėra literatūrinėmis įsigijęs retą Evangelijos, išleistos 1600 m. Vilniuje, eg- priemonėmis perpasakota Evangelija, kaip XIX ir zempliorių15. Ši knyga įdomi tuo, kad joje buvo Romano XX a. įvairiais sumetimais yra darę kiti autoriai – nuo Davido Friedricho Strausso (Das Leben Jesu, 1835) ir Josepho Ernesto Renano (Vie de Jésus, 1863) iki José Saramago (O Evangelho segundo Jesus Christo, 1997). Dostojevskio tikslas buvo akumuliuoti Evangelijos dva- sią, įtarpinti tradiciją į dabartį, pabrėžti etinę Evange- lijos tiesą. Šį tikslą jis įgyvendino vaizduodamas savojo meto rusų visuomeninio gyvenimo faktus. XIX a. pabaigoje Dmitrijus Merežkovskis teigė, kad „niekas iš dabartinių Europos rašytojų nepajuto taip, kaip Dos- tojevskis, neišsemiamo, niekieno neatskleisto naujumo didžiausios praeities knygos – Evangelijos“10. Rašytojo dėmesys Naujojo Testamento parabolėms sietinas su vaikystėje patirtais išgyvenimais. Savo lei- džiamame žurnale Rašytojo dienoraštis Dostojevskis yra prasitaręs, kad „šeimoje Evangeliją mes žinojome iš mažumės“ (ПСС, 21, 134). Kaip prisimena jaunesnysis rašytojo brolis Andriejus, evangelinių tiesų juos mokė į namus ateidavęs diakonas. Jis tik kelias minutes skir- Romano Dostojevskio dovanojimo įrašas Žirovičių davo išklausyti išmokto per priimamuosius egzaminus vienuolynui Evangelijose (Vilnius, 1600) būtino žinoti katekizmo, kuris iš tikrųjų labiau panėšė- jo „į filosofinį veikalą, negu į vadovėlį vaikams“11. Tokį Dostojevskio, Benedikto sūnaus, vieno iš Dostojevskių Dievo žodžio išaiškinimo netinkamumą mažiesiems giminės, gyvenusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys- diakonas „kompensuodavo“ nuostabiais pasakojimais tės teritorijoje, dovanojimo įrašas lotynų kalba Žirovi- pagal biblines iliustracijas iš knygos Šimtas keturios čių vienuolynui (netoli Slonimo dab. Baltarusijoje): Hoc šventos istorijos, kurias iš Senojo ir Naujojo Testamento Evangelium pii affectus ergo / In Honorem Dei Par[t]ae / jaunimo naudai išrinko Johannas Hübneris12. Jau su- Virginis Zurovivensis / Veluti Cliens Benefactrici ac Pat augęs, būdamas žinomas rašytojas, Dostojevskis įsigijo ronae Suae / Obtulit / Romanus Dostoiewski / A°Dni lygiai tokį pat egzempliorių ir „saugojo jį kaip švente- [Anno Domini] 1649 / 29 marcii16. nybę“13. Šios knygos prisiminimą Dostojevskis visą gy- „Be Evangelijos negalima suprasti tikrojo Dostojevs- venimą išlaikė atmintyje, net įterpė jį į romaną Broliai kio“17, – tvirtina rašytojo kūrybos tyrinėtojai, dažnai

9 Aлексадр Звозников, op. cit., p. 182. 14 Fiodoras Dostojevskis, Broliai Karamazovai, t. 1, iš rusų kalbos 10 Дмитрий Мережковский, „О причинах упадка и о новых течениях vertė Motiejus Miškinis, Vilnius: Vaga, 1986, p. 308. Toliau šio roma- современной русской литературы“, in: Дмитрий Мережковский, no citatų nuorodos pateikiamos skliausteliuose, įrašant santrumpą BK, Л. Толстой и Достоевский: Вечные спутники, Москва: Республика, tomą ir puslapį. 1995, p. 540. 15 Библиотека Ф. М. Достоевского: Опыт реконструкции, oтвет 11 Андрей Достоевский, „Воспоминания“, in: Достоевский в вос свенный редактор Нина Буданова, Санкт Петербург: Наука, 2005, поминаниях современников, t. 1, Москва: Художественная литература, p. 113. 1990, p. 80. 16 „Šią Evangeliją šlovinti Žirovičių Dievo motiną, savo geradarę ir 12 Сто четыре Священныя Исторiи, выбранныя изъ Ветхаго и globėją, dovanojo didžiai pamaldus parapijietis Romanas Dostojevs- Новаго Завета, въ пользу юношества, Iоанномъ Гибнеромъ, съ при kis 1649 kovo 29.“ совокупленiем благочестивыхъ размышленiй: В 2-х ч., С немецкаго 17 Genadij Ukrainskij, „XX amžiaus pranašas ir jo Evangelija“, in: языка вновь переведены съ изданiя, исправленнаго Iоанном Готфр[и http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=107& дом] Флеккомъ, Васильемъ Богородскимъ, Санкт Петербург: Печатано return_action=top_articles. Įdomu pastebėti, kad šis Dostojevskio kū- в Типографiи И. Байкова, 1815. rybos tyrinėtojas – tai buvęs stačiatikių dvasininkas, dabar Sankt-Peter- 13 Андрей Достоевский, op. cit., p. 79. burgo Fiodoro Dostojevskio muziejaus mokslinis bendradarbis.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 487 Margarita Varlašina pabrėždami, kad religinė filosofinė jo kūrybos potekstė raštais: rašytojo 1875–1876 m. užrašų knygelėje tarp išryškėjo pokatorginiu laikotarpiu. Tai aiškinama tuo, pasižymėtų įsigytinų (arba skaitytinų, arba pakartoti- kad katorgoje įstatymo nustatyta tvarka buvo leidžia- nai skaitytinų) knygų yra įrašyti šv. Augustino Išpaži- ma su savimi turėti tik vieną vienintelę knygą – Naująjį nimai (ПСС, 27, 113). Pastaruoju metu tyrinėtojai daž- Testamentą18. Ir pats rašytojas patvirtina, kad tai buvo nai įžvelgia graikiškųjų Bažnyčios Tėvų ir rusiškųjų jų „vienintelė leista turėti kalėjime knyga“, kuri „ketve- interpretatorių veikalų įtaką Dostojevskio kūrybinės rius metus išbuvo po mano pagalve katorgoje“ (ПСС, 21, 12). Katorga Dostojevskiui tapo ne tik egzistenciniu išbandymu, bet ir susitikimo su Evangelijos Kristumi vieta, nes tik jis vienintelis galėjo padėti alkstančiam kūnu ir dvasia rašytojui pakelti lagerio ir tremties kan- čias. Tyrinėtojai taip pat pasitiki rašytojo žmonos Anos Grigorjevnos Dostojevskajos liudijimais, kuri savo Pri- siminimuose rašo, kad „visus ketverius įkalinimo metus Fiodoras Michailovičius neleido sau nė minutei išsi- skirti su šventa knyga. Kai jis po 20 metų prisimindavo savo kančias, dažnai sakydavo, kad tik Evangelija pa- dėjo jam išsaugoti viltį. Tik ši knyga jį palaikė. Kiekvie- ną kartą, kai ją skaitydavo, jis pasijusdavo prisipildąs naujos energijos ir jėgų“19. Tikėtina, kad atsakymų į visus savo klausimus Dos- tojevskis ieškojo „Amžinojoje knygoje“ (taip jis vadino Naująjį Testamentą), nes dažnai ją skaitė, net garsiai – kitiems, o vieną katorgininką išmokė pagal ją rašto. Tai buvo 1823 m. pirmosios rusų kalba išleistos Nau- jojo Testamento laidos20 knyga, kurią pakeliui į kator- gą, Tobolske 1850 m. sausį, Dostojevskiui kaip dvasinę paguodą įdavė vieno nuteistųjų dekabristų žmona Na- talja Fonvizina. Katorginiame kalėjime Dostojevskis įtikėjo „liaudiš- ka stačiatikybės etika, teigusia, kad gyventi su Dievu – reiškia gyventi pagal sąžinę“21. Jis buvo įsitikinęs, kad „sąžinė be Dievo yra siaubas, ji gali nuklysti iki paties nedorovingiausio [veiksmo]“ (ПСС, 27, 56). Todėl jo vė- lyvuosiuose kūriniuose herojai „ieško Dievo“, nes kitaip „nėra į ką atsiremti doroviniam jausmui“ (ПСС, 11, 274). Idėja, kad viskas reliatyvu, jei neturima absoliu- Evangelijų, priklausiusių Romanui Dostojevskiui, čios tiesos kriterijaus, itin svarbi Dostojevskio kūrybai puslapis (Vilnius, 1600) suprasti, – taip pat kaip ir plėtojama mintis, kad kitas tiesos šaltinis yra paties žmogaus dvasia, apriorinė die- minties plėtotei, bet būtina pabrėžti, kad rašytojas su viška jos šviesa. Dostojevskiui reikšmingos įtakos tu- tais veikalais susipažino vėlai, kai jo kūrybos etika jau rėjęs Schilleris rašė, kad „dievybės pradmenį žmogus buvo suformuota praėjusių literatūrinių epochų, senti- nenuginčijamai nešiojasi pačioje savo asmenybėje“22. mentalizmo ir romantizmo idėjų, nuostatos „į savo sąži- Tai iš Bažnyčios Tėvų raštų atėjęs supratimas: sugrįžti nės balsą įsiklausyti“ (Jean Jacques Rousseau) bei įdė- savęsp, savo viduje ieškoti tiesos kvietė šv. Augustinas, mių Šv. Rašto skaitymų. sykiu pabrėždamas, kad „protas tiesos nekuria, bet ją Savąjį Naujojo Testamento egzempliorių Dostojevskis randa“, nes visuomet nukreiptas į Dievą. Šv. Augusti- ne sykį yra aprašęs didžiuosiuose romanuose. Pirmaja- nas buvo vienintelis iš lotyniškųjų Tėvų, turėjęs įtakos me pokatorginiame romane Pažemintieji ir nuskriaus- ir krikščioniškųjų Rytų teologijai. Manoma, kad Dosto- tieji jis apibūdino jį šitaip: „Išverstas į rusų kalbą Nau- jevskis buvo susipažinęs su kai kuriais šv. Augustino jasis Testamentas, paraštėse išmargintas pieštuku ir

18 Симонетта Сальвестрони, Библейские и святоотеческие источ 20 Господа нашего Iисуса Христа Новый Заветъ, Санкт Петербург: ники романов Достоевского, Санкт Петербург: Академический проект, В типографiи Россiйскaго Библейскaго общества, 1823. 2001, p. 8. 21 Aлексадр Звозников, op. cit., p. 188. 19 Анна Достоевская, Воспоминания, Москва: Правда, 1987, p. 396. 22 Friedrich Schiller, op. cit., p. 69.

488 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 FIODORAS DOSTOJEVSKIS IR NAUJASIS TESTAMENTAS išbraižytas nagu“23, o kitame romane rašė: „Knyga bu bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Pa- vo sena, palaikė, odiniais viršeliais“24. Šis Naujojo Tes- laiminti alkstantys ir trokštantys teisybės: jie bus pa- tamento egzempliorius beveik prieš tris dešimtmečius sotinti“ (Mt 5, 4) dvasia. Romano prasmę išreiškia nuo- buvo nuodugniai ištyrinėtas norvegų mokslininko Gie- lankumo ir susitaikymo gaida nuskambėję Ichmenevo ro Kjetsaa25. padėkos žodžiai Dievui už viską, „ir už rūstybę, ir už Dostojevskio žymos išsibarsčiusios beveik po visą malonę“ (PN, 346). Šio Dostojevskio romano lietuviškas Naujojo Testamento tekstą, jų rasime 21 iš 27 knygų, pavadinimas („... nuskriaustieji“) pabrėžia socialinio antai Evangelijoje pagal Matą yra 15, Evangelijoje pa- teisingumo motyvą, kuris vis dėlto nėra itin svarbus. gal Morkų – 2, Evangelijoje pagal Luką – 7, Apreiški- Dostojevskis rašė apie „įžeistuosius“ (оскорбленные), me Jonui – 16 žymų. Daugiausia žymų Evangelijoje išskirdamas žmogaus dvasingumo, savigarbos, orumo pagal Joną – net 58. Čia vienaip ar kitaip išskirta maž- aspektą: įžeista savimeilė ar sutryptas išdidumas yra daug penktadalis viso teksto. Be jokios abejonės, dalis sunkesni išbandymai už nepriteklius. Tačiau su roma- šių žymų – tikrai ne katorginio laikotarpio, jos atsirado no socialine problematika susijusios etinės herojų koli- žymiai vėliau – knyga nuolat gulėjo ant Dostojevskio zijos užkrėsdavo skaitytojus socialinio lygiateisiškumo rašomojo stalo. Rašytojo pastabos turi neįkainojamą nuotaikomis. Levas Tolstojus rašė, kad „susigraudino“, vertę jo kūrybos tyrinėtojams kaip „tam tikras Dosto- perskaitęs šį kūrinį. jevskio Evangelijos turinio išdėstymas“26, jo Naujojo Rytų krikščionybė yra vedama ne socialinio teisingu- Testamento samprata. mo, o meilės idėjos29. Rašydamas šį pirmąjį didelį roma- Evangelija pagal Joną tradiciškai laikoma pagrindi- ną Dostojevskis, kaip liudija kito romano Nusikaltimas ne Rytų Bažnyčios Evangelija. Vieno iškiliausių Stačia- ir bausmė apmatai, dar nebuvo nuodugniai susipažinęs tikių Bažnyčios teologų Sergejaus Bulgakovo veikale su stačiatikybės doktrina. Tik vėliau, maždaug 1864– Stačiatikybė (1932) skaitome: „Savo pirmuoju apaštalu 1865 m., rašytojas pradeda galvoti, kad žmonijos isto- Rytų krikščionybė laiko mylimą Kristaus mokinį, nuo rijos eiga pakrypo religijos nuosmukio pusėn ir jo kūry- kryžiaus įsūnytą Dievo Motinai, meilės apaštalą. Va- boje pradeda ryškėti pasaulio išganymo problematika. karų krikščionybei būdingesnė dviejų vyriausių apaš- Nusikaltimo ir bausmės galutiniame (trečiame) apma- talų dvasia – Petro (katalikybėje) ir Pauliaus (protes- tų variante Dostojevskis pasižymėjo: „Romano idėja. tantizme). Jono krikščionybė siekia prisiglausti prie Stačiatikiškoji žiūra, kokia yra stačiatikybės esmė“ ir Mokytojo krūtinės“27. išskleidė savąjį Stačiatikybės supratimą: Pirmame Dostojevskio kūrinyje Vargo žmonės (1846) krikščioniškoji potekstė dar nėra akivaizdi. Skaitytojai Nėra laimės komforte, laimė pasiekiama per kan- šio kūrinio idėjinę prasmę dažniausiai susieja su hero- čią. Toks mūsų planetos įstatymas, bet šis tiesioginis jaus Makaro Devuškino protestuojančiu šūksniu „Kas suvokimas jaučiamas gyvenimiškuoju procesu, – yra gi čia iš tiesų dabar? Kokia teise visa tai yra daroma?“28, toks didis džiaugsmas, už kurį galima sumokėti dau- pamiršdami, kad pasakojimas pradedamas Velykų sa- gelio metų kentėjimu. vaitę. Krikščioniškąją temą šiame kūrinyje galima su- Žmogus negimsta laimei. Žmogus nusipelno savo prasti kaip dviejų sielų – Varvaros Dobroselovos ir Ma- laimės, ir visada kentėdamas. karo Devuškino – priešpriešą, kuri atspindi materialaus Čia nėra jokios neteisybės, nes gyvenimo žinojimas išskaičiavimo ir dvasingumo, gerumo, rūpinimosi kitais ir supratimas (t. y. tiesiogiai jaučiamas kūnu ir dva- žmonėmis, atsakomybės už juos jausmo antagonizmą. sia, t. y. visu gyvenimišku procesu) įgyjamas pro ir Dvi moralės, dvi tiesos susiduria pirmajame Dos- contra patirtimi, kurią pačiam reikia iškęsti. (ПСС, tojevskio pokatorginiame romane Pažemintieji ir nu- 7, 154–155) skriaustieji (1861): ciniškas individualizmas, egoizmas, asmeninės gerovės principas ir altruizmas, žmonių mei- Tiesiogiai evangelinių paralelių į savo kūrybą Dosto- lė, savęs išsižadėjimas. Tyrinėtojai dažniausiai nepaste- jevskis įveda jau gana vėlai, pradedant romanu Nusi- bi, kad šį romaną struktūruoja Kalno pamokslo (Mt 5, kaltimas ir bausmė (1866). Centriniu šio romano įvykiu 1–11; Lk 6, 20–23) parabolių „Palaiminti liūdintys: jie laikytinas pasakojimas apie tai, kaip Raskolnikovas

23 Fiodoras Dostojevskis, Pažemintieji ir nuskriaustieji, iš rusų kalbos 26 Genadij Ukrainskij, op. cit. vertė Leonas Žurauskas, Vilnius: Margi raštai, 2004, p. 16. Toliau šio 27 Sergejus Bulgakovas, Stačiatikybė: Stačiatikių Bažnyčios mokymo romano citatų nuorodos pateikiamos skliausteliuose, įrašant santrum- apybraižos, iš rusų kalbos vertė Remigijus Černius, Vilnius: Katalikų pą PN ir puslapį. pasaulio leidiniai, 2006, p. 230. 24 Fiodoras Dostojevskis, Nusikaltimas ir bausmė, [vertėjas nenuro- 28 Fiodoras Dostojevskis, „Vargo žmonės“, in: Fiodoras Dostojevskis, dytas], Vilnius: Margi raštai, 2003, p. 338. Toliau šio romano citatų nuo- Baltosios naktys. Vargo žmonės, iš rusų kalbos vertė Leonas Žuraus- rodos pateikiamos skliausteliuose, įrašant santrumpą NB ir puslapį. kas, Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 319. 25 Gier Kjetsaa, Dostoevsky and His New Testament, Oslo: Solum 29 Katharina Beta, Die russische Seele: Vom Decken, Fühlen und Be- Forlag A.S., New Jersey: Humanities Press, 1984. ten des russisch-ortodoxen Christen, Wien: Herold, 1988, p. 76.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 489 Margarita Varlašina klausosi Sonios, kuri, jo paprašyta, skaito Lozoriaus prisikelti negali, tad jį prikelia Kristus. Dostojevskis prikėlimo iš mirusiųjų (Jn 11) pasakojimą. Lozoriaus taip pat romane cituoja Evangelijos eilutę apie nea- prikėlimo parabolę vienintelis pateikia evangelistas bejotiną Lozoriaus mirtį: „‘Mirusiojo sesuo Morta jam Jonas – būtent tai ir pabrėžta Dostojevskio romane: atsakė: Viešpatie, jau dvokia; nes keturios dienos, kai „Ne ten žiūrite. Ketvirtoje evangelijoje ...“, – rūsčiai su- jis kape‘ [Jn, 11, 39, – M. V.]. Ji [Sonia] energingai pa- brėžė žodį: keturios“ (NB, 342). Nuoroda į Evangeliją ir keturių dienų paralelė (Raskolnikovas ateina pas So- nią ketvirtą sąmoningų išgyvenimų dėl žmogžudystės dieną, nes trys sąmonės praradimo dienos iškrinta iš jo intelektualiojo gyvenimo) turi skaitytojui atskleisti, kad ši romano veikėjo situacija, kaip ir Lozoriaus, nėra neatitaisoma. Evangelijos skaitymo scena tampa būsi- mo dvasinio Raskolnikovo prisikėlimo pažadu. Nes iš tikrųjų Raskolnikovas pats prisikelti negali, jį iš dvasi- nės mirties gniaužtų („Aš save nužudžiau, o ne senę!“ NB, 437) išlaisvinti gali tik jam artima, spinduliuojanti dvasios šviesą Sonia. Šio kūrinio apmatuose Dostojevs- kis pasižymėjo: „Sonia ir meilė jai palaužė“ (ПСС, 7, 135) Raskolnikovo „napoleoniškosios“ teorijos galią, o romane aiškiai parašė: „Juos prikėlė meilė. Vieno šir- dis buvo neišsemiamas gyvenimo šaltinis kito širdžiai“ (NB, 571). Raskolnikovo prisikėlimą, dvasinį atgimimą laiduoja jo meilė artimui ir to artimojo meilė jam. Sonia padeda jam nueiti tą kelią, kurio jis neįstengtų įveikti vienas. Nusikaltimo ir bausmės siužeto romantinė gija atkartoja Naujojo Testamento esmę: „Įstatymo pras- mė – meilė“ (Rom 13, 8–10). Etinio jausmo praradimą vėlesniuose savo kūriniuo- se Dostojevskis traktuoja kaip baisią ligą, gresiančią ne tik pavienei asmenybei, bet ir visai žmonijai, nes „de- moniškumo“, nihilizmo liga, jo supratimu, yra grėsmin- ga pasaulį apėmusio tragiško chaoso išraiška. Todėl romane Demonai (1871–1872) vienoje Visatos dalyje, šio Evangelijų, priklausiusių Romanui Dostojevskiui, puslapis (Vilnius, 1600) kūrinio provincijos miestelyje, pildosi Apokalipsės pra- našystė: „Trečdalis žmonių žuvo nuo šių piktenybių“ šnibždėjo […] [Sonia sklaidančiam Naujojo Testamen- (Apr 9, 18). Žmonijos pasėtas blogis grįžta bausme – to lapus Raskolnikovui, – M. V.], nepaslinkdama į jo pasauline katastrofa. pusę“ (NB, 338). Būtina pastebėti, kad Dostojevskis, baigęs karo inži- Sonia perskaito biblinį Lozoriaus prikėlimo pasakoji- nerijos mokyklą, neįgijo sisteminių filosofijos žinių, ta- mą Raskolnikovui nuo pradžios iki galo, tuo tarpu Dos- čiau jo romanuose atsiskleidė XVIII ir XIX a. filosofinės tojevskis pateikia jį romane ne ištisai, bet tik svarbią minties plėtotė ir polemika su tos minties reiškėjais, iš romano idėjai suprasti Evangelijos teksto dalį, kelias skaitytojo reikalaujanti didelio išprusimo ir nepaprasto eilutes išskirdamas kursyvu: „Jėzus jai tarė: Aš esmi dėmesingumo skaitant. Todėl dažnai jo romanų skai- prisikėlimas ir gyvybė; kas tiki į mane, nors ir būtų mi- tytojai, pagauti šalutinių pasakojimo gijų įtampos, pa- ręs, bus gyvas, ir kiekvienas, kurs gyvas ir į mane tiki, mesdavo pagrindinę kūrinio mintį. Rašydamas prieš- nemirs per amžius“30 (NB, 341). Šis Evangelijos pagal paskutinįjį savo romaną Jaunuolis (1875) Dostojevskis Joną tekstas „aplink save tarsi formuoja […] sau pana- suprato klydęs, skaitytojui „tiesiogiai neišaiškindamas šų romano tekstą“31. Raskolnikovo prašymas perskai- tiesos“ (ПСС, 16, 175). Būtent todėl paskutiniame ro- tyti jam apie Lozoriaus prikėlimą atskleidžia, kad jis mane Broliai Karamazovai (1879–1880) rašytojas įvai- suvokia save širdimi kaip mirusį Lozorių, kuris pats riomis meninės raiškos priemonėmis tiesiogiai atsklei-

30 Evangelijoje pagal Joną (vertė kun. Česlovas Kavaliauskas) tekstas прочтения романа Ф. М. Достоевского Преступление и наказание“, in: skamba kitaip. Вопросы литературы, 2003, Nr. 1, p. 177. 31 Татьяна Касаткина, „Воскрешение Лазаря: опыт экзегетического

490 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 FIODORAS DOSTOJEVSKIS IR NAUJASIS TESTAMENTAS dė skaitytojui savąją mintį. Romano epigrafui paimta sos įgyja naujų, tik jiems aktualių prasmių. Kiekvienas biblinė metafora – parabolė apie sėjėją iš Evangelijos Dostojevskio herojus suvokia Šv. Rašto paraboles taip, pagal Joną (Jn 12, 24) – naująja, Dostojevskio aktuali- lyg jos būtų adresuotos tik jam vienam. Kartais Dos- zuota „kitų pasaulių“ reikšme skaitytojui atsiskleidžia tojevskio romanuose herojui biblinį tekstą perskaito ir laipsniškai, iš viso romano konteksto. Romane senolis primena kiti personažai, tad svarbus esti ir skaitančio- Zosima moko: jo vaidmuo, ir skaitymo situacija. Toks trinaris Naujojo Testamento skaitymo pobūdis Daug kas šiame pasaulyje nuo mūsų paslėpta, bet atsikartojo ir realiame Dostojevskio gyvenime. Rašyto- užtat mums yra duotas slaptingas pajutimas gyvų jo žmonos liudijimu, jis paskutinę savo gyvenimo dieną ryšių su kitu pasauliu, tobulesniu ir aukštesniu pa- Amžinojoje Knygoje ieškojo galutinio atsakymo mirties sauliu, pagaliau ir mūsų minčių bei jausmų šaknys ar gyvenimo perspektyvos klausimu. Kaip ji pasakoja yra ne čia, o kituose pasauliuose. Štai kodėl filoso- savo Prisiminimuose, „jis pats atvertė šventąją knygą fai ir sako, kad daiktų esmės negalime suvokti šio- ir prašė perskaityti“. Tai buvo Jėzaus krikšto parabolė je žemėje. Dievas paėmė sėklas iš kitų pasaulių ir iš Evangelijos pagal Matą: pasėjo šioje žemėje, ir užaugino savo sodą, ir išdygo viskas, kas galėjo išdygti, bet tai, kas išdygo, gyve- Jonas jį atkalbinėjo: Tai aš turėčiau būti tavo pana ir nemiršta tik dėl to, kad junta kitų, paslaptingų krikštytas, o tu ateini pas mane! Bet Jėzus jam at- pasaulių esimą; kai nusilpsta ir išnyksta tavo sieloje sakė: Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti šis jausmas, tada miršta joje ir tai, kas išdygo tavyje. visa, kas reikalinga teisumui. (Mt 3, 14–15) (BK, 1, 339) „– Tu girdi – ‚šį kartą paklausyk‘,– reiškia, aš nu- Šio romano epigrafo prasmė ne kartą interpretuota – mirsiu“33, – perteikia rašytojo žmona jo spėjimo pagal taip „krikščionybės vaizdiniai, krikščionybės istorija ir Evangeliją išvadą. jos įprasminama bei perprasminama sėjos, sėklos tema Šis pasakojimas apie paskutinę Dostojevskio gyveni- pati tampa sėkla“32, produkuojančia neišsemiamą in- mo dieną liudija Naujojo Testamento svarbą rašytojui terpretacijų srautą: fiction, grožinę literatūrą ir vėles- ir atskleidžia teksto prasmių sąsajas su individualia niuosius jos aiškinimus. egzistencine patirtimi: mes visuomet interpretuojame Keletas Dostojevskio kūrybos herojų lemtingu jų gy- tekstus, vedami supratimo kaitos. venimo momentu, tuomet, kai jiems reikia susivokti, patiems save suprasti, ieško amžinųjų tiesos šaltinių, 32 Viktorija Daujotytė, Literatūros filosofija, Vilnius: Vilniaus dailės trokšta pasisemti gaivinančios evangelinės jėgos. Ir akademijos leidykla, 2001, p. 127. tuomet vaikystėje girdėtos ir pamirštos Evangelijos tie- 33 Анна Достоевская, op. cit., p. 396–397.

užsiprenumeruokite 2012 Metams vienintelį krikščionišką ir akademinį, visuomenišką ir analitinį žurnalą Lietuvoje „Naujasis židinys-aidai“

Prenumeratos kaina 6 mėn. – 30 Lt, 12 mėn. – 60 Lt

Žurnalą „Naujasis Židinys-Aidai” galima prenumeruoti redakcijoje (Pilies g. 8, 01123 Vilnius), internetu ir visuose „Lietuvos pašto” skyriuose nuo kiekvieno numerio; indeksas 5063 Užsienyje prenumeratos kaina metams oro paštu – 110 USD (65 EUR). Čekius siųskite į redakciją adresu: Pilies g. 8, 01123 Vilnius, Lietuva/Lithuania

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 491 tv narvelis Bado nebėr! Gerai, kad yra bado dieta…

Gražina Sviderskytė

Technologijos, globalizacija ir laisvo- nomikos premija už mokslinį pagrin- duomenų. Bet ar tūlas panūdęs galė- ji rinka tiekia tiek daug... DAUG... dimą, jog neįmanoma turėti tobulai tų juos patikrinti? Vidutiniam varto- kad turi kepurnėtis iš paskutiniųjų, išsamios informacijos organizaciniam tojui, ypač nemokiam, iki „tobulai iš- jei nori laikyti galvą paviršiuje ir ne- sprendimui priimti. Šiais laikais ieš- samios“ informacijos buvo ir yra toli priburbuliuoti gausoje. Antraip pri- kant informacijos apima azartas, bet kaip iki Mėnulio. sprogsi ir virsi išpampusiu skenduo- sykiu – įniršis ir neviltis. Apie geriau- Tad perteklius iliuzinis: vidutinis liu, gausybės vilnys ramiai susilies sią (ką ten tobulai išsamią) informaci- vartotojas turi tenkintis vidutine in- virš pakaušio ir nuneš paskutinius at- ją nėra kalbos, kaip, beje, ir apie ramų formacija arba prastesniu jos pakai- gurktus oro burbulus. Baisu? Nelabai. susitelkimą, mąslų nuoseklumą. Gau- talu. IRT genijai neišrado stebuklinio Nugrimsi saldžiai, pasitarnausi ša- sos išblaškytu dėmesiu skundžiasi su- „išminties akmens“: kaip anksčiau, liai. Vienas pastoviausių į viešą erdvę augusieji ir ypač vaikai. Šis negala- taip ir dabar prie originalių žinių iš- pumpuojamų lūkesčių yra deramas vimas JAV seniai gydomas, veikiau takų, pirminių patikimų šaltinių, vi- vartojimo lygis: vartoji daugiau – pa- slopinamas, stipriais vaistais. Dėme- saverčio pažinimo prisikasa tik at- dedi valstybei, mažiau – kenki. Var- sys – tarsi valiuta atsiskaitymams už kaklūs, gabūs, pasišventę. Žavu, kad tojimo refleksą išsiugdęs begalvis yra informaciją. informacija ne kapsi iš sakyklos kaip naudingas vartotojas. Begalvių armi- Maža to, tikrai svarbi informacija Viduramžiais: kriokia kriokliu iš kiek ja yra varanti jėga. kainuoja tikrų pinigų. Kas skiria pe- vieno kampo ir kišenės. Bet sprogs- TV narvelis mėgina būti solidarus, lus nuo grūdų ir nėra vagis (interneto tanti plėtra liudija veikiau kiekybinį tik nemoka būti godus visko iškart: įsilaužėlis, hakeris), tas įsitikina: ver- nei kokybinį virsmą: visliai tarpsta kasdien, kaip maisto, tenori informa- tingos informacijos savikaina didesnė neišrankūs vidutiniokai, informacijos cijos. Tik IRT dėka stabiliai suka var- ar net labai didelė, todėl jos nedalija apsirijėliai, kurie šlamš bet kokį pa- tojimo ratą: perka ryšių priemones, nei pusvelčiui, nei už dyką. Jos neat- kištą šlamštą, o gurmanų vis tebėra paslaugas, taip šeria vieną kitą infor- stoja net beprotiškiausia kiekybė. Kas nykstamai mažai... Ak, nesibarkime: macijos gamintoją, tiekėją, pardavėją. iš to, kad globalų skaitmeninių duo- dėl skonio nesiginčijama (o apsirijėliai Suka ratą ir, sakytum, turėtų būti lai- menų kiekį matuosime iki šiol nevar- šventai tiki, kad jį turi); be to, įvairūs mingas: ar gali būti geriau nei semti iš totais zetabaitais („zeta“ reiškia siksti- visaėdžiai verčia ekonomiką suktis. gausybės rago, kai informacijos trykš- lijoną – skaičių su 21 nuliu: 1000 000 Tik pagodosime, kaip pavydėtinai jie te trykšta, baisi daugybė, šitaip pigiai, 000 000 000 000 000). Tiek duomenų numalšina informacijos poreikį užsi- nemokamai! Bet ne, kur tau. Su to- įrašę į kompaktinius diskelius ir juos kimšdami, pavyzdžiui, tuščiaviduriais kiais vis bėda: nei gausiai vartoja, nei išrikiavę esą gautume atstumą iki domenais. Įdomu, kad jiems interne- iš laimės svaigsta, nei klusniai burbu- Mėnulio ir atgal! Bet didžiuma šio kie- tas – Nr. 1, tarsi koks McDonald‘s. O liuoja. Kepurnėjasi. Kažin, kodėl? kio tėra... duomenys apie duomenis. brangioji televizija – tik Nr. 2. Kodėl? Na, kad ir todėl: informacijos gau- Iš jų 70% sukuria patys informacijos Kuo ji prastesnė? sos miražas išsisklaido, vos įvertini vartotojai: susirašinėdami elektroni- Televizija televizoriuje vieną dieną... ir... įkainoji. Kaip anksčiau, taip ir da- niais laiškais, socialiniuose tinkluose, pabodo, tarsi sena valgykla. Vydamasi bar nemokamai tik per kuprą duoda, skelbdami nuotraukas, vaizdo, garso internetan pasukusią auditoriją, ji iš- už visa kita tenka mokėti. Pirmiau- įrašus. Jei dar atimtume viešuosius trūko iš dėžės ir įmantriai persikūnijo sia už informaciją, net netikusią, su- ryšius, rinkodarą bei (dar aptarsime knygas, moki dėmesiu. Perfrazuojant sprendi- reklamą, vietoje gau- kurias reikia žiūrėti, o mų priėmimo (angl. decision making) sybės rago teliktų tru- ne skaityti), tačiau dalį prigimties studijų pradininką Herber- piniai ir... WikiLeaks. žiūrovų vis dėlto pra- tą Simoną, informacijos šaltinių per- Prabangu, kad šioji štai rado. Perbėgėlių avan- teklius sukuria dėmesio deficitą. 1978 pavogė ir dovanojo kal- garde trepena informa- m. Simonui buvo įteikta Nobelio eko- ną tarytum vertingų cijos gurmanų porūšis:

492 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 tv narvelis tai – įnoringi vartotojai, kurie geba ir ris ištižo: ekspertų nuomones sužino iš tuviškai, žiauriai nukainota, ji tūnojo mėgsta skaityti tarp eilučių, iš pavir- įvairių tinklapių, pašnekovams klau- ir mūsų knygynuose, bet nepasakysi, šiaus ribulių atpažinti gilumines sro- simus užduoda ir atsakymus gauna kad tik dulkėjo. ves, analizuoti jų kryptis bei sąveiką. internetu, duomenų ieško interneto Jei smalsu, ką apie informacijos Interneto išperėtoji WikiLeaks jiems – paieškos sistemose, ten pat duomenis vartojimą, televiziją ir internetą rašo pažadėtoji žemė. Kodėl televizijoje to- ir tikrina (CAR šio absurdo sumažin- Ferrisas, teks skaityti patiems, nes kios nenusimato? Todėl, kad alterna- tų), net vaizdų nebekuria, ima iš vaiz- autorius cituoti griežtai draudžia. Ta- tyvūs informaciniai kanalai internete, do įrašų talpyklų. Ūkinis privalumas čiau vieną svarbiausių receptų lengva kartais radijuje, susikuria ir išgyvena, aiškus: netaupu filmuoti-montuoti, perteikti savaip: nori būti sveikas – o televizijoje – ne. „Kas moka, tas ir kai gali gatavą parsisiųsti. Informaci- neprarask saiko. Informaciją vartok muziką užsako“, o TV programa kai- nio pranašumo nebėr, bet tai irgi aiš- kaip maistą: jei rysi kas po ranka ir nuoja gyvą velnią pinigų. ku: netaupu vaikytis pranašumo, kai kiek lenda – nutuksi, apsileisi, tap- Bet technologijų perversmas ir mer- esi savaime pranašus. Televizorius si nejudrus, nepajėgus, nelaimingas kantilizmas – ne viskas. Gal net svar- Lietuvoje tebėra garbstomas. Inter- ir nereikalingas. Informacijos apsi- besnė yra sena yda, įgimtas bruožas. netas (ypač spartusis) dar nepasiekė rijėliams Ferrisas be gailesčio skiria Antai Lietuvoje spaudos žurnalistai, visų šalies kampelių. Žiūrovai – tikras bado dietą: tučtuojau, nuo šiandie- ypač dienraščių reporteriai, nuo seno lobis: ne tik inertiški ir pasyvūs, bet nos – jokio televizoriaus, bent savai- pašiepdavo ar keikdavo kolegas te- vieni didžiausių lengvatikių Europo- tę. Jokio interneto, laikraščių, netgi levizijoje, esą šie tik parodantys pa- je: dar neseniai žiniasklaida pasitikėjo radijo, išskyrus muziką. Vien judėji- veikslėlius apie tai, kas jau parašy- labiau už viską, į Seimą urmu išrin- mas, smegenų darbas, bendravimas ta. Televizininkų polinkis pasikliauti ko televizijos „veidus“, romiai kenčia su gyvais žmonėmis. Jei televizorių vaizdo įtaiga ir sėlinti paskui spaudą, valdžios „išdykavimus“ eteryje. Kartą galima pažiūrėti valandėlę, pramo- vakarykščiame laikraštyje ieškoti te- besisvečiuojant vilniečių šeimoje, sugai, tai interneto nevalia, elektroni- mos rytojaus laidai, galimas daiktas, sėdus šnekučiuotis prie arbatos sta- nį paštą pakaks tikrinti kas savaitę. yra nacionalinis ypatumas. Bet, pa- lelio, šeimininkai kuo pagarbiausiai Šitaip esą pagerėja savijauta ir net vyzdžiui, tolimoje Kanadoje, kur pro- prie jo pristūmė... įjungtą televizorių: verslo reikalai. fesionali žurnalistika itin stipri, pana- pašnekovų rate buvo keturi dvikojai ir Gal atrodo nerimtai, bet, geriau pa- šiai: kai televizija pirmavo duomenų vienas ant ratukų, su ekranu vietoje galvojus... Norisi tikėtis, jog skaityto- perdavimo sparta, spauda nušluos- galvos. jas pats iš patirties žino: jei informaci- tydavo nosį žurnalistiniais tyrimais. Tokį „elektroninį namiškį“ Timas jos vartojimui (nuo elektroninio pašto, Kanados spaudos žurnalistai išmoky- (Timothy) Ferris, ko gero, būtų nu- Skype, spaudos, interneto dienraš- ti dirbti taip, kad tūlas dėl išsamesnės dėjęs. Sveikos gyvensenos mania- čių iki TV vakaro žinių, įskaitant vi- informacijos nusipirktų jų laikraštį, o kas sako porai metų išsidanginęs iš sus socialinius tinklus ir kt.) sugaišta TV vakaro žinias pažiūrėtų iš smalsu- gimtosios Amerikos, idant neateitų į keliasdešimt valandų per savaitę, gy- mo, pramogai. Kai nustekeno techno- McDonald’s su UZI. Grįžęs tapo as- vena vienaip, o jei porą valandų, gy- logijų perskirstyti finansų srautai ir meniniu bei verslo konsultantu ir iš- vena taip pat arba geriau, – priklau- smogė globali finansų krizė, jie pasi- garsėjo pretenzingu „gyvenimo dizai- so nuo gebėjimo išnaudoti laiką. Kaip telkė internetą: dienraščių tinklapiai no kūrėjo“ titulu. Ferriso paskaitas ir su maistu: reikia ne tik mokėti, bet operatyvumu pranoko TV translia- graibsto Nike, Microsoft, Google, Fa- nepamiršti, neatprasti rinktis. Kaip cijas, reporteriai Computer Assisted cebook ir panašūs, mat jis savo kai- taikliai pastebėta alternatyviame do- Reporting (CAR) metodais išskėlė iš liu esą išradinėja visavertį, sveiką, kumentikos filme, prekybos centre kojų verčiančių tyrimų. Internetu pa- ilgą gyvenimą. Vyrukui tik 34-eri, bet prigrūstos lentynos pribloškia prekių siramsčiusi spauda laikosi išmanymu reikia pripažinti, kad jis per trumpą įvairove, bet iš tikrųjų akys raibsta ir patikimumu, o televizija toliau keri laiką, nepakliūdamas už grotų, ne- nuo pakuočių, kuriose dažnai – vienas įvaizdžiu. Jei tradicinė spauda visgi nusibaigdamas kontoroje, įsuko vers- ir tas pats. Atsargiau, informacijos išnyks, jos kova dėl būvio tiks drama- lą ir pralobo, tuo pat metu pasiekė godišiai. Ar negana nitratų ir kance- tiškam naratyvui a la „legenda apie įvairiausių aukštumų (tango pasau- rogenų iš pakuočių „Ekologiška“, „Be žiniasklaidos dinozaurą“. Palyginti su lio čempionas, Kinijos kikbokso čem- E“? Neįgriso pirkti žalius pakelius su ja, išnykimo grėsmės nepatirianti te- pionas ir pan.) ir gyvena, švelniai mėlynu ar raudonu turiniu? Televizija levizija tiesiog tingi. tariant, įdomiai. Būdamas 29-erių, gudrauja. Leidusi internetui tapti di- Vertinant informacijos požiūriu, parašė pirmą knygą 4 valandų darbo džiausiu informacijos prekybos cent kiek mūsų nacionalinėse televizijose savaitė. Ši lipte prilipo prie New York ru, ji vis dar patraukliausiai pakuo- yra to, ko nerastume internete? Gavęs Times bestselerių topų ir, teigiama, ja smulkius niekučius ir didžiausius kompiuterį su internetu, TV reporte- buvo išversta į 35 kalbas. Išleista lie- niekalus.

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 493 apžvalga

sai bendro, tarkime, apie paskaitoje aptartą temą. Suabejojate tema, su- Apie kairųjį jaunimą kritikuojate kalbėtojus, apsikeičiate požiūriais. Vėliau. Pereinate prie vienas kito požiūrio aptarimo. Pajunta- Kornelijus Ilgava te, kad ne tik dabar, bet ir prieš tai, pašnekovo kalbą lydi kažkur matytas šešėlis. Pokalbį kreipiate link jo ir iš- dygsta pirmieji atviri neadekvatumo daigai. Prasideda ideologinė kritika, remiama kokia nors Vakarų Europos Prasilenkdami gatvėje į jį neatkreip- Alternatyvus ar progresyvus rokas, 7–8 dešimtmečio teorija (sugavote še- site dėmesio. Jis nebus apžėlęs Karlo sunkusis metalas, bet rasite ir besi- šėlį). Galbūt teorija skamba stipriai, barzda ir nekvepės kaip ką tik pargrį- klausančių Chopino ar Schumanno. bet jums kiek komiškai atrodo, jog žęs iš komunos. Vargu ar jį sutiksite Atrodo, Žižeką jis laikys klounu, o kažkoks vienas principas – sakykime, beplatinantį atsišaukimus ar rengian- kairuolišką Holivudą ir transgresyvią galios ar lyčių santykiai – paaiškina tį Molotovo kokteilį. Galbūt jis avės Lady Gagą – pernelyg vartotojiškais. žmogaus gyvenimo visybę. Toliau be- kerzus, dėvės rėksmingus marškinė- Jis – visai kaip ir visi kiti, taigi kyla kalbant aiškės, kad tarp jūsų nesama lius (nors mažai tikėtina), bet argi tuo klausimas, kaip jį apskritai atskirti? jokio bendro vardiklio, leidžiančio su- skirsis nuo kitų? Taip ir nepastebėję Teks ieškoti ten, kur jis ir panašūs tarti dėl pamatinių prielaidų. Galbūt prasilenksite, jūs – į darbą, o jis – ne, renkasi. Ten Jūs tikrai nesilankote – tiek pakaks, nenorėsite susipykti, ir ne į mitingą – į universitetą. LUNI (dar galima mėginti per nakti- pokalbis tuo pasibaigs. (Prieš pratęsdamas iškart pasaky- nes, neva spontaniškas, eisenas prieš Po to tikriausiai kils mintis – kaip siu, kad kalbama apie kairiųjų pa- smurtą, ar per apostazės akcijas). Ko ir kodėl jis tokiu tapo? Politiniai orien- žiūrų jaunuolį: pradedant senobiniu gero, iš pradžių tai nepaliks Jums di- tyrai, pažiūros yra tam tikra brandos anarchistu (tokių dar yra!), pereinant džiulio įspūdžio ir nelabai atskirsite pakopa, pasiekiama paskutiniųjų mo- į Frankfurto tipo neomarksistą ir senąją kairę, Eglės Wittig-Marcinke- kyklos klasių, ar pirmųjų universite- baigiant poststruktūralistu ar pozity- vičiūtės aptartą „Naujoje seno sukirpi- to kursų metu. Žinoma, mokyklos ir vistu. Ir visai nesvarbu, ar jis vyksta mo kairėje“ šių metų „Kultūros barų“ universiteto įtaka skiriasi. Jei moks- į filosofijos, sociologijos, psichologijos, Nr. 1, nuo jaunosios. Mat didžioji dalis leivis ir esti intelektualiai pajėgus jau filologijos ar ekonomikos paskaitas – pritariamai klausysis, kartkartėmis mokykloje formuoti savo politinius jį rasite bet kur.) ištardami kokią tuščią madingą frazę, principus, tai mokykla jam tikrai ne- Jis nepastebimas, nes yra eklektiš- ir tik atidus klausytojas išgirs tokių, padės. Ji yra tiek griežtai depolitizuo- kas, – toks eklektiškas, kaip ir kiti jo kurie lėtai suformuluos svaresnį ar- ta, jog net istorijos pamokos tėra fak- amžiaus žmonės. Jam nereikia kaip gumentą, kritiškiau žvelgs į kartoja- tografinis, į egzaminus orientuotas ir kokiam Foucault tik prieš mirtį išpa- mus ideologinius užkeikimus ir jų mo- jokių dorybių neugdantis mokymasis. žinti Heideggerį buvus jo svarbiausiu notonijos transą. Tai visai nestebina, Problema anaiptol nėra politinis mo- filosofu. Visai ne. Jis skaito Nietzsche mat kairiojo jaunimo esama įvairaus: kyklos neutralumas, problema yra jos ir Augustiną, Baudrillardą ir Platoną, kurie labiau veikia ir kurie labiau vertybinių orientyrų stoka. Ši stoka Debordą ir Arendt. Ir vieni, ir kiti jam stebi, kurie daugiau klauso ir kurie yra gana specifinė: pažvelgę į vidinį patinka; ir vienus, ir kitus jis cituo- daugiau kalba, kurie yra intelektu- mokyklos gyvenimą pamatytume, jog ja. Kaip ir daugeliui intelektualaus aliai silpnesni ir kurie – pajėgesni. programos yra gana aiškiai angažuo- jaunimo, jam patinka europietiškas Šiais svarstymais ieškome vidutinio tos, ypač paskutiniojo šimtmečio isto- kinas. Ne, tikrai ne transgresyvusis jaunakairio, statistinio, įkūnijančio rija. Gana aiškiai pasakoma, kas blo- Naujasis prancūzų ekstremizmas (ne- pagrindinius bruožus, bet išties negai, o kas gerai. Tačiau tai ir telieka bent aštresniam skoniui, kuris, kaip egzistuojančio. Įsivaizduokime, kad ištaromis, nuosekliai nepagrįstomis tyčia, eklektiškumui nėra toks jau norėdami patikimiau ištirti klausimą, ir nepaaiškinančiomis, kodėl vieni ar būdingas). Vis dėlto jis labiau links- kas tai per žmogus, nusprendžiate po kiti veiksmai buvo geri arba blogi. Bū- ta į Goddardą ar von Trierą. Netgi paskaitos jaunuolį užkalbinti. tent todėl abiturientas palieka moky- muzikos skonis pernelyg nesiskirs. Pradžia. Kalbate apie kažką vi- klą be aiškių orientyrų. Kadangi nėra

494 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 apžvalga formuojamas vertybinis pagrindas, ra“, „Feministinė kino teorija“, „Klasi- šiuo atveju reikštų tam tikrą atjautą kuris leistų mokiniui vėliau savaran- kinis Holivudo kinas: lyčių stereotipų ir empatiją kitam (kai kas leviniškai kiškai pagrįsti politinius orientyrus, konstravimas ir griovimas“ ir pan. (Šį sakytų „Kitam“). Tai įsitikinimas, kad mokykla tampa bejėgė padėti pasiekti įtakos lauką papildo kairioji literatū- kairė visuomet rūpinosi „nuskriaus- mokiniui pilietinę brandą. Tikėtina, ra, kurios leidyba Lietuvoje „Kitų kny- taisiais“ – ar tai būtų kenčiantieji ne- jog šis vakuumas gali atsitiktinai už- gų“ dėka yra itin dinamiška.) Virsmas priteklių, ar socialiai marginalizuota sipildyti, jeigu pašnekovas, sakykime, įvyksta kaip pasakoje, kai vertybinio mažuma. Šis „teisingumas“, kartu turėjo pilietiškai ar intelektualiai ak- pagrindo neturintis studentas stai- jausmas ir vertybė, įgalina veiksmą tyvių draugų, pakvietusių į kokią nors ga išgirsta žodį „psichoanalizė“. Arba ir jį pateisina. Teisingumas, žinoma, diskusiją ir vėliau padėjusių įsitraukti „etnocentrizmas“, arba „galios diskur- būtų bejėgis, jei neturėtų įrankio, lei- aktyviau. Vis dėlto tai reti atvejai, mat sas“, arba „socialinis konstruktas“. Šie džiančio jį įgyvendinti. Ir taip į sceną aktyvesnė pilietinė veikla tevyksta di- žodžiai tarytum leidžia atverti būties įžengia kalba. Ji tuo pat metu yra ir džiuosiuose miestuose, o intelektuali- slėpinį, glūdintį po kasdieniška namų sąvokos (kad ir aukščiau minėtos), pri- nė, griežtai tariant, tik Vilniuje. ruoša, mamos pareigomis šeimai ar pildytos kairiojo vertybinio turinio, ir Situacija pasikeičia pradėjus studi- tėvo komentarais apie naujienas, ir metodas (feministinė kritika ir pan.), juoti. Kadangi kalbame ne apie paski- įžvelgti ten neva veikiančius prievar- leidžiantis „demaskuoti“ oponentus. rus atvejus, o apie statistinį individą, tos mechanizmus, galios žaidimus ir Kalba yra minėta laisvė, bet be galo tai šis turėtų įstoti į vieną iš studijų siautulingą gyvenimo chaosą. „Tiesos“ paradoksali: regis, turėjusi išlaisvinti programų, kurias jau minėjome pra- atskleidimas nebūtų pakankamai įti- žmogaus mąstymą iš klasikinių min- džioje. Anaiptol nėra taip, kad studijos kinamas, jei iš paskos nesektų proble- ties horizontų, ji įspraudžia jį į naują yra angažuotos, veikiau paskiri dėsty- mos sprendimas. mąstymo sistemą, griežtai draudžian- tojai. Kai kurie jų gali dėstyti tradici- Kairės privatizuotos vertybės – tei- čią iš jos ištrūkti. Grėsmė yra papras- nius dalykus, kuriuos nė neįtartumėte singumas ir laisvė – yra ant balto žirgo ta: pamėginus jungti klasikinę mintį galint tokiu būdu paveikti, o kai kurių atjojanti princesė, kuri išgelbėja prin- su postmodernia, neišvengiamai pra- dėstomi dalykai jau savo pačiu pava- cą nuo „disciplinarinės visuomenės“. puolama prieštaravimuose. dinimu nusako kryptį: „Feministinė Šias sąvokas reikia suprasti labai Šių virsmų paradoksas yra tai, kad literatūros kritika ir moterų literatū- konkrečiame kontekste. Teisingumas politika pradedama pažinti ne poli-

Monika Mykolaitytė. Kas gi? 2011. Fotografija

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 495 apžvalga tinėje erdvėje, retai – socialinėje, o tas“ į Plutarchą), minėta naktinė supratęs (ar veikiau nesupratęs) poli- dažniausiai – privačioje. Galbūt todėl eisena prieš smurtą, – bet jos yra ne- tinio veikimo subtilybes Lietuvoje (su- didžioji dalis jaunimo taip buitiškai sistemiškos, politiškai nepaveikios ir, die lietuviškiems socialdemokratams, tesuvokia politiką, tuo tarpu tie, paži- reikia pripažinti, vargiai originalios laiku nesugebėjusiems intelektualiai nę socialinėje erdvėje – pernelyg teo- (ir kokybiškai, ir kiekybiškai blausiai atsinaujinti ir įtraukti intelektualųjį riškai, ir beveik nesama pažįstančiųjų teprimenančios praėjusio šimtmečio jaunimą; pragmatikų partijoms, beje, bent kiek praktiškai. Kadangi kairysis antros pusės studentų akcijas Vakarų intelektualaus jaunimo visiškai ne- jaunimas užgimsta socialinėje erdvė- Europoje). Šalia veikia ir kita struk- reikia). Nepaisant to, jis skatins savo je, jų veikla iš esmės čia yra stipriau- tūra, Tolerantiško jaunimo asociacija jaunesnių kolegų politinį „idealizmą“ sia. Dalis jų prisideda prie jau seniau (TJA). Tačiau jos veikla tepastebima universiteto paskaitų metu, kartoda- įkurtų susivienijimų ar projektų, kad per retkarčiais pasirodančius TJA va- mas jau begrimztančias Vakaruose į ir to paties LUNI (laisvojo universiteto dovo Artūro Rudomanskio straipsnius. užmarštį Deleuze’o ar Gramscio idė- tinklas jau kurį laiką plečiasi po ma- Iš visų politinių akcijų bene labiausiai jas. Tuomet jūs vėl jį išvysite, tik jau žesnius miestus), dalis bando kurti sa- pavykusi, atkreipusi daugiausiai dė- nebe studentą, o viešąjį intelektualą. vus. Ypač virtualios ar tikros spaudos mesio buvo pernykštė LGTB eisena Jis priklausys didžiuliam kairiųjų srityje. Paminėtinas žurnalas Homo „Už lygybę“. Vis dėlto jo rengėjai ne- intelektualų būriui, dominuojančiam (redaguojamas Vytauto Tinterio ir Ka- sugebėjo perduoti politinės žinutės Lietuvos viešojoje erdvėje. Kadangi zimiero Celiešiaus), orientuotas į lyčių ir, galų gale, pati akcija teatrodė kaip dešinė laiku nesusirūpino jaunimo ug- švietimo klausimus. Tačiau žurnalas dekoracijos Gražulio ir Uokos ekscesų dymu, tai jis, kartu su panašiai bren- nesugebėjo įsitvirtinti, nuo praėjusios spektakliui. dusiomis kolegomis, tęs veiklą auklė- vasaros teišėjo du numeriai (panašiai Toks tad sutiktas jaunuolis ir tokia dami sau pamainą. Tuo pat metu jų kaip ir intelektualiai rimtesnis kairių- jo veikla. Iš aptartų dalykų ryškė- įtaka plėsis interneto portaluose ir jų projektas Juodraštis, redaguotas ja, jog sunku nustatyti kairiojo kai- spaudoje, galiausiai įtvirtindama pos- Kasparo Pociaus). Sėkmingiau seka- ruoliškumą. Viena vertus, eklektika tmodernizmą kaip paradigmą kuriant si internetinėje erdvėje. Marksistai. (skonio ar socialinio gyvenimo), kita kultūrą ir ją vertinant. lt, įsikūrę prieš metus, yra bene rim- vertus, politinio veikimo stoka (kuri Pabaigai galima tarti, kad jauna- čiausias jaunimo projektas. Nors jie leistų patikrinti pažiūrų tikrovišku- kairiai anaiptol nelaikytini grėsme, ir skelbiasi kaip „antibolševikinis, mą ir nuoseklumą) gimdo, sakytume, bent jau politine prasme. Jie tikrai antisovietinis, šiuolaikinio marksizmo idėjines chimeras. (Galimas daiktas, neimportuos profesionalių revoliucio- portalas“, jų nagrinėjami ir verčiami tai būdinga jauniesiems istorikams nierių iš Pietų Amerikos ar Pietryčių autoriai visai nedvelkia „šiuolaikišku- ar filologams, kurie gali būti tuo pat Azijos. Jie nesukels seksualinės re- mu“: Pankhurstas, Marxas, Leninas, metu ir kairieji, ir nacionalistai.) Ma- voliucijos ir neįves komunų sistemos. Adorno, Frommas ir kt. Greta mark- tyt, artimiausiu metu daugiau apie Atsitiks visai kaip sovietiniame anek- sistai.lt yra kapitalizmoistorija.org, jį neišgirsite, nebent specialiai do- dote apie režisierių, pakviestą į laidą. anarchija.lt, bet pirmasis yra miręs, mėtumėtės jo straipsniais internete Vedėja pasiūlė jam pakalbėti apie bet kaip ir daugelis kitų kairiųjų interne- ar netyčia facebooke užtiktumėte jo ką ir šis pasisiūlė papasakoti vieną tinių iniciatyvų, o antrasis – iš esmės nuotrauką naujausioje akcijoje. Jis nutikimą pas būrėją. Taigi atėjęs vy- senųjų kairiųjų projektas. (Įdomu, jog po truputį bręs, rašys vis akademiš- riškis paprašo išburti ateitį ir būrėja marksistai.lt, greta šių dviejų, taip kesnius straipsnius, užsiims vis la- pakraupsta ją pamačiusi. Vyriškis pat rekomenduoja skaityti technolo- biau specializuotomis studijomis. Jį klausia, ar jis praras darbą. Ši atsako, gijos.lt.) domins tai, kas Lietuvoje atrodo be kad nutiksią kai kas blogiau. Jis klau- Tuo tarpu politinėje erdvėje jauno- galo nauja, – lyčių, feminizmo, tauti- sia apie savo vaikų, žmonos, net savo ji kairė vis dar negeba veikti. Prieš nių mažumų studijos, antropologija ar sveikatą ir būrėja atsako: „Ne, nutiks metus susikūręs Feministinis frontas kritinė teorija, – o kartu sena Vakarų kai kas blogiau“. „Kas gi?“ – „Neįvyks protarpiais mėgina rengti įvairias ak- akademiniame gyvenime. Tikėtina, nieko“. Būtent – su šiais kairiaisiais cijas – apostazės (keliolikos bandymas kad įnikęs į kairiąją teoriją galiausiai nieko nenutiks. Jie tik užkonservuos oficialiai atsiversti į ateizmą), dovanų paskirs savo gyvenimą akademinei kultūrą tokią, kokią Europa jau turėjo Šliogeriui (mezgimo vadovėlis, „įvilk- veiklai ir atsisakys profaniškų akcijų, prieš keturiasdešimt metų. !

496 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 apžvalga

rodė Paulas Mitchellas, analizavęs du pilių (Gozzoburgo Kremse ir Hofburgo Aplink pilį: Keletas minčių Vienoje) kaip Viduramžių architektū- ros socialinės erdvės reprezentacijos ir statuso išraiškos pavyzdžius. Antro- po konferencijos pologai konferencijoje pilį ir jos socia- linę erdvę interpretavo kaip istorinės Castrum Bene 12 atminties (prisiminimai, tautosaka) ir/ar manipuliacijų vietą (antai pilis buvusi paversta psichiatrine klinika). Vytautas Volungevičius Antropologo Jože Hudaleso praneši- mą perskaitęs jo kolega leido suprasti, kad mūsiškio rašytojo Petro Tara- senkos fenomenas nėra atsitiktinis, o požeminiai tuneliai tarp pilių veikiau- 2011 m. rugsėjo 28 – spalio 2 d. Liub kelių atvejų tyrimą, kasasi į „gylį“ ir, siai yra bendraeuropinis reiškinys. lianoje vyko dvyliktoji tarptautinė remdamiesi „kasimo aikštelės“ radi- Paveldosaugininkai savo ruožtu pilį kasteologijai (pilių tyrimams) skirta niais, bandė pilies erdvę aiškinti kaip aiškino kaip formuojamo visuomenės konferencija Castrum Bene 12. Daly- kokybiškai skirtingą gyvenamąją so- identiteto dalį. Šios visos išvardytos viai į Slovėnijos sostinę susirinko iš cialinę erdvę. Bene žymiausias, bent skirtingų mokslų prieigos kaip atski- daugiau nei dešimties Europos šalių: jau šių eilučių autoriui, šio mokslo ros tikrovės pažinimo sistemos pilių Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, atstovas pasirodė Tomásas Durdíkas, tyrimuose turi skirtingus atspirties Vokietijos, Austrijos, Italijos, Čeki- remdamasis archeologiniais radiniais taškus ir dažnu atveju – visiškai skir- jos, Slovakijos, Rumunijos, Vengrijos, aptaręs kilmingųjų kaip aukštesniojo tingus tikslus. Šiuo požiūriu noriu Kroatijos, Lenkijos, Estijos, Suomi- pilies gyventojų sluoksnio kasdienybę. pasidalyti keliais konferencijos metu jos ir Lietuvos. Tarp jų: archeologai, Istoriko vaidmuo čia kiek keblesnis. gimusiais pastebėjimais. istorikai, architektai, antropologai, Visų pirma, jis gali apsiriboti konk Nikomacho etikoje Aristotelis tei- paveldosaugininkai. Visas renginys retaus atvejo tyrimu, tačiau, judant gia, jog išprusęs žmogus kiekvienoje buvo suskirstytas į aštuonias temi- tokiu keliu, tikėtina, kad tepavyks mokslo srityje reikalaus tik tiek tiks- nes sesijas nuo Materialinės kultūros pasiekti istorinę apybraižą socialinės interpretacijos, Pilies archi- ar chronologinę apžvalgą. tektūros ir socialinės stratifikacijos iki Kitas kelias – pilies erdvę Gyvenimo pilyse, Pilių studijų ir jų interpretuoti kiek iš pla- socialinio konteksto, komunikacijos ir tesnės perspektyvos: pilies suvokimo, Pilių kaip paveldo ar Pilių sampratą praplėsti už jos biografijų. Visas šias sekcijas vienijo vidinę erdvę ribojančių viena paantraštė – pilis kaip socialinė sienų. Trečiuoju atveju pilį erdvė. galima suvokti kaip tam Vokiečių istorikas Karlas Schlägelis tikros platesnės struktūros knygoje Erdvėje skaitome laiką (Im dalį, šiuo atveju – kaip že- Raume lesen wir die Zeit) istoriją per- mių, sudarančių valstybę kelia į jos pačios veikimo arenas, taip su skirtingomis socialinės išryškindamas erdvės ir jos struktū- raidos trajektorijomis, pi- Liublianos pilis ravimo svarbą istorinėje praeityje. lių struktūras. Galiausiai Kita vertus, pats erdvės suvokimas ir pilis suvoktina valstybės mastu, kaip lumo, kiek tai leidžia dalyko prigim- ją nusakantys kriterijai itin įvairuo- bendrą teritoriją struktūruojantis ir tis. Vadinasi, kiekvienas mokslas turi ja. Šiuo atveju pilies kaip socialinės „apvaldantis“ dėmuo. vidines ribas. Todėl konkreti discipli- erdvės – taip pat. O tai, visų pirma, Archtitektai ar/ir architektūros is- na yra tiek moksliška, kiek yra nulemia tyrimo prieiga ar paprasčiausi torikai pilį suvokia kaip sudėtingos sistačiusi savo vidinio žaidimo taisy- moksliniai interesai. Štai kad ir kon- architektonikos statinį, laikui bėgant kles. Nepaisant to, skirtingų mokslų ferencijos metu, nors ir netiesiogiai, įgaunantį naujas formas, su skirtin- susidūrimas neretai sukelia nemažai išsikristalizavo keletas pilies kaip so- gos paskirties (reprezentacija, ūkis, ginčų. Antai archeologams konferen- cialinės erdvės sampratų. gevenamosios erdvės ir kt.) erdvėmis. cijos metu kai kada „užkliūdavo“ tai, Archeologai, susitelkdami į vieno ar Šioje srityje turbūt įdomiausiai pasi- kad nežinia „kuo jūs remiatės taip

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 497 apžvalga teigdami?“ Suprask – nekasi, vadi- erdvėje ir laike, panašu, lieka margi- susiduria su filologu, šis – su istoriku nasi, nieko neišmanai. Kiti ekspertai, nalinis. Galbūt todėl, kad sunku rasti ar pan. Kaip tai įveikti? žongliruodami taip šiomis dienomis apčiuopiamų jo atitikmenų sociali- Daugelį dalykų galime pamatyti mėgstamu konstruktu, aiškino, kad nėje tikrovėje, nes kalbama ne apie tik iš pakankamo atstumo. Tas pats pilis tėra simbolinis konstruktas, – konkretų objektą, kuris dažnu atveju pasakytina ir apie mokslų tarpusavio kita vertus, neieškant tolimesnių už rūpi tik mažai juo besidominčiai sau- santykius. Pilis kaip reiškinys ir kaip Pilėnus ar Vorutą pavyzdžių, gal ir jelei specialistų, o apie bendras reiški- paskiras objektas taip pat turi savo būtų galima su tokia idėja sutikti. nio raidos tendencijas ir jų variacijas horizontą, kuriame įgauna specifinį Tačiau kai konferencijos metu išgirs- lyginant vienalaikes įvairių regionų turinį ir naujų reikšmų. Algis Mickū- ti, jog galiausiai istorinė praeitis ne- struktūras. nas ir Davidas Stewartas Fenomeno- pažini, kadangi visi radiniai tėra tik Kita vertus, mokslinė nuostata siau- loginėje filosofijoje šiuo klausimu pa- menkučiai tikrovės inkliuzai, tuomet rina žmogaus patyrimo skalę. O kartu brėžia: „suvokdami objektą, tokį kaip kyla nuolatinė mokslinio medis, patiriame jį laike ir vietoje, ir požiūrio pagunda (klaidin- atskirą nuo kitų rūšių objektų. Tačiau gai) manyti, kad ši nuos- medis yra suprantamas tiktai jo kon- tata yra visa apimanti ar tekste arba akiratyje. Taigi suvoktas pranašesnė. Taip neretai objektas tampa tema suprantant pla- atsitinka susidūrus su ki- tesnį kontekstą; šia prasme objektas tos srities specialistais ar tematizuoja savo akiratį“. Taigi paski- ekspertais. Ir ypatingai ras objektas išryškina savo kontekstą, tai ryšku tuo atveju, kai tačiau kartu yra suokiamas kontekste, esi „priešininko“ žaidimų kuris pats yra būtina objekto paaiški- aikštelėje. Tokioje situa- namumo sąlyga. Visa tai įmanoma cijoje žaidimas vyksta „į tik tikrovę tiriančias bei aiškinančias Liublianos pilis vienus vartus“ ir ne todėl, disciplinas suvokiant kaip tarpusavy- kad tavo vartų nesaugo je susiliejančias pažinimo sritis. Tokiu nieko kito nebelieka kaip tik konsta- Levas Jašinas. Daugiausia tai sietina atveju ir kontekstas, ir objektas tam- tuoti desperatišką dekonstrukcijos su a priori pozicija ir savosios discipli- pa integraliomis vienas kito dalimis, bandymą. Tuo tarpu bandymas nu- nos adoracija. Pas mus tai dažnai pa- o juos skirtingai interpretuojantys žymėti bendras pilies kaip reiškinio sireiškia kraštutiniu „savojo“ mokslo mokslai – vieninga pasaulio pažinimo tendencijas konkrečioje istorinėje fanatizmu, kad ir tuomet, kai filosofas sistema. !

498 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 apžvalga

jungai atėjo tam tikras „romanizaci- jos“ – lotyniško rašto laikotarpis, kuris tęsėsi iki ketvirto dešimtmečio vidu- Lotynai rio. Pradedant 1936 m., visos „broliš- Kirilica ir „latynica“ kų tautų“ abėcėlės buvo perdarytos kirilicos pagrindu. Išimčių, žinia, tik kelios. Tuo pat metu kirilica pradėta Egidijus Vareikis naudoti ir mongolų kalbai. Taip susi- formavo itin didelė kirilicos abėcėlių įvairovė, savaip išsilaikiusi iki šiol. Galima sakyti, kad kirilizacija buvo aiškus rusifikacijos įrankis, pradėtas Kai lietuviai kovoja su lenkais dėl vi- rilas ir Metodijus – vitraže patraukia naudoti gal kiek per vėlai. SSRS žlugo sokių w ar š mūsų raidyne, pravartu dėmesį tuo, kad laiko rankose raštą, taip ir galutinai nerusifikavusi Sovie- nepamiršti, kad abiejų tautų raidynas sudėtą raidėmis, kurias šiandien va- tų imperijai priklausiusių tautų. Kiri- yra tas pats lotyniškas su nedidelė- diname kirilica. Būtent jie – graikai lica netapo tuo, ką mes įsivaizduojame mis fonetikos ar istorijos sąlygotomis iš Tesalonikų – prieš daugiau kaip kaip tipišką Europos identitetą. Lietu- variacijomis. Mes, lietuviai katalikai, tūkstantį metų nešė Europai raides, viai buvo ne vieninteliai, kuriems kiri- kažkaip visai natūraliai siejame savo kildinamas iš garbingo graikų raidyno lica rodėsi svetima, priklausanti kitai kalbą su lotynišku raidynu ir su vair graikų kultūrinio palikimo. civilizacijai, o lotyniškas raidynas – sa- karietiška krikščionybe, nors, žinia, Šventieji Kirilas ir Metodijus, atke- vas. Moldavai, pasijutę laisvesni, kaip galėjo nutikti ir taip, kad lotyniškų liavę net iki Slovakijos ir šioje šalyje mat atsisakė rusiško raidyno ir grįžo raidžių apskritai neturėtume. palikę šviesius prisiminimus, nebuvo prie rumuniško. (Tiesos dėlei reikia Šiandienis teoretikas pasakytų, visur sutinkami išskėstomis ranko- priminti, kad rumunai – vieni nedau- kad lotyniškas raidynas prieš beveik mis: kalėjo, kentė nepriteklius, nebu- gelio Rytų krikščionių, rašančių loty- pusantro šimto metų tapo svarbiu vo visų pripažinti, tačiau užsitarnavo niškomis raidėmis.) Ir kitos valstybės, Lietuvos nesmurtinio pasipriešini- šventųjų vardą. Galima sakyti, kad tapusios nepriklausomomis, keitė raš- mo simboliu. Pasipriešinimo didelei laimėjimai įspūdingi, Kirilo ir Meto- to sistemas, dažniausiai pereidamos ir, regis, nenugalimai imperijai, kuri dijaus dėka į senąją slavų kalbą buvo prie lotyniško rašto (azerbaidžaniečių, galiausiai pasirodė ne tik nugalima, išversta Evangelija ir kitos krikščio- turkmėnų, uzbekų, kazachų, kirgizų, bet ir gerokai pasimetusi, vis ieškanti niškos knygos, raštas tapo postūmiu tadžikų kalbos). Taigi tautų suvere- savo identiteto. Lotyniškos ir kiriliš- ne vienos tautos, ypač slavų, evange- nizacija vyko lotynų naudai. Trečioji kos raidės jau tada mums tapo aiškiu lizacijai. 860 m. Bulgarijos šventasis Roma turėjo pripažinti bent jau dalinę „savo“ ir „svetimo“ simboliu. Sovieti- caras Borisas priėmė krikščionybę, nesėkmę. nė okupacija tą suvokimą dar labiau Bulgarija tapo slavų rašto plitimo Kaip minėta, lietuviai apgynė savo sustiprino – lietuviai, latviai ir estai, centru. Plintant Bizantijos kultūrai, europietiškumą nesmurtinėje kovoje, rašę lotyniškai, buvo kitokie, „euro- kirilica kartu su rytų krikščionybe iš- tačiau kitose Europos vietose karas pietiški“ sovietinėje imperijoje. Šis iš- platinta Kijevo Rusioje ir aplinkinėse dėl raidžių buvo kur kas kruvinesnis. skirtinumas buvo pabrėžiamas ir juo šalyse, beje, tarp jų ir Lietuvoje, kur Turiu galvoje visų pirma Balkanų didžiuojamasi. Pretenduodami į Euro- taip pat buvo oficialioji rašto forma. Po karus. pos integraciją visada pabrėždavome, Bažnyčios skilimo ji tapo daugiausiai Konfrontacija tarp serbų ir kroatų – kad turime ne tik atskirą baltišką kal- Rytų krikščionybės simboliu, kuris tai iš esmės ne tik karas tarp Rytų bą, bet ir lotyniškas raides. greta kitko irgi skyrė Konstantinopolį ir Vakarų krikščionybės. Tai ir rai- Kalbant griežtai, kirilica nėra kokia nuo Romos. dynų karas. Jugoslavijos valstybėje, nors neeuropietiška. Netgi atvirkščiai. „Trečioji Roma“ – Maskva – suvo- kur oficiali valstybinė kalba vadinosi Įdomų motyvą aptikau vienoje nedi- kė, kad kirilica gali būti jos ginamos serbų-kroatų, formaliai abu raidy- delių Strasbūro koplytėlių. Strasbūras „tikrosios krikščionybės“ nai – lotyniškasis ir kiriliš- pilnas europietiškų simbolių, įvairių įrankis. XVIII–XIX a. ki- kasis – turėjo lygias teises. kultūrų, kalbų ir jų sintezės elementų. rilicos variantai bandyti Jaunuoliai, baigę bendrojo Be žinomos freskos, kurioje pavaiz- primesti daugumai Rusijos lavinimo mokyklas, turė- duota Lietuva, einanti būryje Europos imperijoje buvusių tautų. jo sugebėti rašyti rašinius tautų, atkreipiau dėmesį į vitražą, Lietuvoje tai nepavyko, bet abejais raidynais, ir tai sėk vaizduojantį šešis šventuosius – Eu- Lietuva – veikiau išimtis. mingai darė. Tačiau geo ropos globėjus. Du iš jų – šventieji Ki- Susikūrus Sovietų Są- grafiniai skirtumai buvo

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 501 apžvalga matomi visada, o sugriuvus Jugosla- ciją – viskas, kas parašyta lenkiškai, tai Europos pasaulis taps labai mar- vijai dar labiau išryškėjo. jau ne mūsų, visi kirilicos raštai – ne gas. Už Europos ribų dar lieka tokios Patriotiškai nusiteikę kroatai be- bosniški. Taip prisirišdami prie rai- įdomios valstybės kaip Libanas, Egip- veik niekada nerašys kirilica. Serbai džių simbolikos Bosnijos musulmonai tas ar Izraelis, kur „lotyniškos“ krikš- kur kas liberalesni – jų teritorijoje laimi europietišką dabartį, prarasda- čionybės santykis su nelotyniškąja ir prioritetas, aišku, teikiamas kirilicai, mi savitą praeitį. kitais tikėjimais labai nevienareikš- ir tikras serbas-nacionalistas rašys Europos integracija iš tiesų buvo mis. Libanas, Kipras, Bosnija – ne- „serbiškai“... Tačiau lotyniškų raidžių pradėta lotynišku akcentu – visos ša- didelės šalys, šiandien savaip tebe- naudojimas apskritai serbams nėra lys-narės buvo Vakarų krikščionybės kariaujančios didžiuosius civilizacijų tokia didelė grėsmė nacionaliniam atstovės ir naudojo lotynišką raidyną. karus. Toliau bus Irakas ir gal dar saugumui, kaip kroatui kirilica. Ypač Pirmoji „kitokia“ buvo Graikija, šian- daugiau, gal ne tokie karai, tačiau gal dabar, kai vos daugiau kalbama apie dien turime stačiatikišką Rumuniją, teisus buvo tas politikų taip nemėgs- Serbijos europinę (sic!) perspektyvą. nors ir rašančią lotyniškai, Bulgariją tamas Huntingtonas, teigęs, kad pri- Europa – lotyniška, tad lotyniška ra- su sena kirilicos tradicija ir Kiprą, ku- sirišimas prie savo šaknų gali būti ne šyba pastebimai plinta. riame šalia rytietiškos graikų rašybos tik mielas patriotizmas, bet ir nesibai- Bosnijoje ir Hercegovinoje viskas oficialiai galioja ir turkų kalba, kaip giančių karų pradžia. dar sudėtingiau. Kokiais rašmenimis žinia, naudojanti lotyniškas raides. O jei jau teks kariauti, tai ir pafron- turėtų rašyti Bosnijos musulmonai, Nėra ko slėpti, kad ne vienam mūsų tės valstybe galime pasidaryti. Kadai- kurie yra ne serbai ir ne kroatai? For- turkai atrodo kur kas mažiau vaka- se, tapę katalikais, tapome lotynais, maliai vadinamoji bosnių kalba, kurią riečiai nei graikai, nepamirštantys šią idėją gynėme ir apgynėme. Gali tokia nedaug kas pripažįsta, yra vie- pabrėžti, kad demokratija atsirado tekti ginti dar kartą. nas iš regiono dialektų, vadinamosios būtent jų šalyje. Tą patį galima pa- Tačiau esama ir taikių alternatyvų. „štokavicos“, formų, turintis tam tikrų sakyti apie albanus, taip pat nau- Reikia priminti, kad šventiesiems savitų bruožų ir propaguojamas kaip dojančius lotynišką raidyną. Taigi į Kirilui ir Metodijui buvo paskirta visų buvusios Serbijos ir Kroatijos mu- Europos integraciją ateina Kirilo ir Jono Pauliaus II enciklika Slavorum sulmonų kalba. „Štokavicos“ skirtumų Metodijaus raidės, taip pat ateina ir Apostoli, kurioje sakoma, kad Rytų esmė – kaip ištariamas klausiamasis islamiškas faktorius, paradoksaliai – evangelizacijos pirmtakų Kirilo ir žodelis „kas?“ (slaviškai što?). Forma- su lotyniškomis raidėmis, daugeliui Metodijaus reikšmė Bažnyčiai ypač liai bosniai gali naudoti abu raidynus, kur kas labiau suprantamesnėmis, ryški ir svarbi siekiant ne tik Europos bet naudoja beveik tik lotyniškąjį. nei graikiškosios. integracijos, bet ir dvasinės Europos Tame daugiau dabartinės politikos O gal taip ir turėtų būti, tikintis, vienybės. Pasak jos, praėjus vienuoli- nei ilgametės tradicijos, kurioje, beje kad karas dėl raidžių Balkanuose kai amžių po krikščionybės paplitimo daugiau kiriliškų nei lotyniškų rašto buvo paskutinis tokio tipo konfliktas slavų kraštuose, aiškiai matyti, jog paminklų, o vietinė politinė aristokra- Europoje. Argumentų tam yra – Ju- brolių iš Tesalonikų palikimas yra tija savo laiku rašė daugiausia arabiš- goslavija ir SSRS žlugo, nes per ilgai gilesnis ir stipresnis nei skilimas. Abi kai; paskutinė vadinamąja „arebika“ gyvavo savo nenatūraliai sukurtose krikščioniškos tradicijos – ir Rytų, at- rašyta knyga išleista 1941 m. Arabiš- struktūrose. Integracija, paremta tau- einanti iš Konstantinopolio, ir Vaka- kas raštas išties europietiškos pers- tų draugystės idėja, skambėjo gražiai, rų, ateinanti iš Romos, – gimė vienos pektyvos neturi. tačiau neįtikinamai ir nepraktiškai. Bažnyčios širdyje, nepaisant skirtin- Pastarojo karo metu, kai pagrin- Tautoms vis reikėjo savo tautiškumo. gų kultūrų įtakų ir skirtingų tų pačių dinė konfrontacijos linija Bosnijoje Galiausiai – ir savojo rašto. Jugosla- problemų sprendimo būdų. Skirtu- ir Hercegovinoje ėjo tarp serbų ir vija ir SSRS to arba nesuprato, arba mai, jei jų šaknys tinkamai supranta- musulmonų, raštas turėjo simbolinę jėga mėgino neigti, o tai vedė prie mi- mos, praturtina Europos kultūrą ir jos reikšmę – pasirašymas vienu ar kitu nėtų karų dėl raidžių. religijos tradiciją bei skatina dvasinį raidynu rodė, kurioje konflikto pusėje Europa, jei ji dar nori plėstis, ne- atsinaujinimą. esi. Šiandien gi kirilicos atsisakymas išvengiamai turės pripažinti, kad Matyt, tai geras lotyniškas kelias, didele dalimi reiškia ir atsisakymą kontinentas nesibaigia su lotyniška kuriuo einant kirilica vienoje iš Stras- nuo savos istorijos. Kažkas panašaus į tradicija. Jei ateis makedonai, serbai, būro šventovių nebadys akių ir nekels šapokinę Lietuvos istorijos interpreta- bosniai, jei plėtra palies Užkaukazę, klausimo, ar tai iš tikro... Europa. !

502 naujasis židinys-aidai 2011 / 7 knygų mugė

Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drė Esmine ir būtina to prielaida tapusi visiems visada lieka klausimas, kurį mai, sudarytoja Giedrė Jankevičiū- individo sąmoningumo ir laisvės pra- Paskutinės Vakarienės menėje Jėzui tė, Vilnius: Lietuvos dailės istorikų rastis bloškia kiekvieną homo eligens uždavė Judas Tadas: „Viešpatie, kas draugija, Vilniaus dailės akademijos į karštligišką ir obsesišką bandymą atsitiko, kad apsireiški mums, o ne pa- leidykla, 2010, 423 p., iliustr., 600 egz. į(si)tvirtinti socialinėje piramidėje, sauliui? (Jn 14, 22)“ (p. 217). sukonstruojant puantilistinio (netoly- Nerijus Šepetys Knyga apie iškilų Vilniaus ir Lietu- daus, nenuoseklaus) laiko struktūrą vos kultūros tyrinėtoją Vladą Drėmą kaip veikimo strategiją: trūkinėjančią, Lepneris, Teodoras, Prūsų lietu- sudėliota taip, kad jo darbai sužavė- nestabilią, takią, atvirą pasirinkimo vis = Der Preusche Littau, parengė Vi- tų ne senovės posesijų ir inventorių laisvei. Tai jau ne sartriškoji laisvė lija Gerulaitienė, Vilnius: Lietuvos is- sąrašų žinovus, nudaužtų barokinių kaip atsakomybės įsisąmoninimas, o torijos instituto leidykla, 2011, 258 p., lipdinių specialistus, bet ir papras- tik bejėgiška inercija. iliustr., 2700 egz. tus Vilniaus mėgėjus ir mylėtojus. Vytautas Volungevičius Būtent jiems, beklaidžiojantiems po Ši knyga pelnytų pagyrimą net bū- senamiestį ir užburtiems miesto, ši Joseph Ratzinger (Benediktas dama vien 1744 m. spausdinto vokiško knyga primena, kad prie jo daugiau ar XVI), Jėzus iš Nazareto, d. 2: Nuo teksto pakartojimas ir jo viso vertimas mažiau (sakytume, mažiau nei norėjo įžengimo į Jeruzalę iki Prisikėlimo, iš į lietuvių kalbą. Vokiško rankraščio ir galėjo) prisilietė ir Drėma, skrupu- vokiečių kalbos vertė Gediminas Žu- publikacija, vertimas, iliustracijos, ro- lingai dirbęs archyvuose, su įkarščiu kas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidi- dyklės (vardų, vietų, baltiškų žodžių) taisydavęs restauratorių klaidas baž- niai, 2011, 240 p. džiugina iš tikro – džiugesio neišblė- nyčių palubėse, dėmesingai stebėjęs sina net neskoningas maketas ir vie- besikeičiantį Vilnių. Tai puikiai išleis- Antrojoje savo „Jėzaus knygos“ da- tomis padrikę komentarai (antai Ra- ta knyga apie niekada nesustingstan- lyje Ratzingeris (kitaip neišeina va- polionis pirmą kartą minimas p. 174, tį ir nuolat kuriamą miestą, ir žmogų, dinti, skaitymo atminčiai atpažįstant tačiau paaiškinimas apie jį dedamas ne tik jame radusį kažką palikto bū- topinio Krikščionybės įvado stilių ir prie paminėjimo p. 215, iš esmės at- tent jam. kalbėseną) mus pasitinka prie Alyvų kartojant tai, kas jau yra tekste). kalno, prieš Jėzui įžengiant į Jeruza- Juozapas Paškauskas Akivaizdu, jog 1690 m. parašytas vei- lę. Pasakojimas neskubrus, ypač ap- kalas neįkainojamas Mažosios Lie- sistojant prie Jėzaus žodžių – Escha- Bauman, Zygmunt, Vartojamas tuvos etnografijai, bet smagu būtų jo tologinės kalbos (sk. 2), Vyriausiojo gyvenimas, iš anglų kalbos vertė Kęs- pagrindu atlikti madingą tyrimą, kaip kunigo maldos (sk. 4) ar Getsemanės tas Kirtiklis ir Giedrė Kadžiulytė, Prūsuose buvo „išrandamas“ lietuvis. baigiamąjį straipsnį parašė Leonidas (sk. 6). Vis dėlto Kančios ir Prisikė- Donskis, Vilnius: Apostrofa, 2011, limo įvykiai knygą neišvengiamai Pilypas Mikoša 336 p. struktūruoja ir įcentrina savaip, mo- kinių ir moterų, žydų kunigų ir Pilo- Liekis, Algimantas, Juodieji Lie- Sunku pradėti kalbėti apie tai, apie to elgimasis ar reakcijos tampa lygiai tuvos istorijos puslapiai, t. 1: Len- ką visi tariamai išmano, o ir pati tema svarbios, kaip ir Viešpaties žodžius vis kų skriaudų lietuviams istorija (iki lyg ir išsemta, lyg ir tapusi eiline ba- labiau papildantys apaštalų liudijimai 1921 m.), 503 p.; t. 2: Lenkų skriaudų nalybe. Baumanas pabando – vieto- ir evangelistų pasakojimai. Egzegeti- lietuviams istorija (1921–1939 m.), mis painiai, pasitelkdamas eilę pavyz- nių ir kitokių mokslinių klausimų čia 456 p., (ser. Lietuvių tauta = Lithu- džių, kai kada pats „užsiciklindamas“ autoriui išvengti gerokai sunkiau nei anian nation: tęstinis, serijinis mokslo savo samprotavimų rate, tačiau su pirmoje knygoje, bet jis ir nesisten- leidinys lietuvių tautos raidos ir da- minties prošvaistėmis apvainikuoja- gia: prireikus elegantiškai pastato į barties problemoms gvildenti, kn. 14, momis ištaromis – apsvarstyti taip vietą visus laiko dvasios padiktuotus 15), Vilnius: [VGTU] Mokslotyros ins- iki skausmo visiems žinomą vartoji- klausimus, atsakymus, priekaištus, titutas, 2011, iliustr., [400] egz. mą. Tačiau čia jis suvokiamas ne kaip čia pat visiškai nelauktai priblokšda- Liekis, Algimantas, Lenkų skriau- gyvenimo dalis, o kaip jo dominantė, mas teologinio matymo paprastumu dų lietuviams istorijos apžvalga: [leidi- tiksliau, paties gyvenimo vartojimas. ir gelme. „Pabaigoje, žinoma, mums nio] „Juodieji Lietuvos istorijos pusla-

naujasis židinys-aidai 2011 / 7 503 knygų mugė piai“, [t.] I–II (iki 1939 m.) [baigiamieji šiomis dienomis klišiškai skambančio Shah, Tahir, Tūkstančio ir vienos pamąstymai], (ser. Lietuvių tauta = pavadinimo ribojamą vaizduotę. Gim- nakties šalyje: Kelionė pas Maroko pa- Lithuanian nation: tęstinis, serijinis toji Europa nėra tik lenkiškumą ir lie- sakotojus, iš anglų kalbos vertė Rasa mokslo leidinys lietuvių tautos raidos tuviškumą nekonfliktiškai aprėpiančio Drazdauskienė, Vilnius: Tyto alba, ir dabarties problemoms gvildenti, kn. herojaus kelionė – bendraeuropietiško 2011, 448 p., 3000 egz. 16), Vilnius: [VGTU] Mokslotyros ins- nušvitimo link. Aprašomoje būtyje titutas, 2011, 71 p., iliustr. jungiasi atšiaurių rytinių ir rafinuotų Anglijoje gimusio afganų kilmės ke- vakarinių žemių subrandinti bruožai. lionių rašytojo antroji knyga lietuviš- Anksčiau ar vėliau lietuvių ir lenkų Tad Europa tampa namais keistam kai, prasmingai tęsianti ankstesnėje ginčas turėjo būti paremtas teoriniu hibridui, nešiojančiam „vidurio ir knygoje (Kalifo rūmai, 2009) pradėtą mokslo traktatu. Šis tūkstančio pus- rytų“ identiteto ženklą. Tačiau auto- pasakojimą apie rašytojo šeimos įsi- lapių dvitomis ir santrauka už 3,45 riui labiausiai rūpi ideologijų drapana kūrimą ir gyvenimą Maroko mieste Lt (beje, dalyta LR Seime) pranoksta prisidengęs XX a. individo tapsmas. Kasablankoje, į kurią 2003 m. persi- net didžiausių lenkofobų lūkesčius. Todėl nekeista, kad konfliktas tarp fa- kėlė iš Londono. Gyvenimą, kupiną Selektyvus, tendencingas, dažnai ab- tališko tikėjimo istorijos visagalybe ir mažų kasdienių netikėtumų, patirtis surdiškas ir buka faktų atranka bei žmogiškąja atsakomybe grindžiamos po patirties, kurios gyvai aprašomos interpretacija papildoma paprasčiau- laisvės tampa ašine kūrinio problema. nedidukais skyreliais, panardinančių siu melu, kurį tik itin atlaidus skaity- Skaitymo malonumą gilina puikiu į savitą Maroko arabiškos kultūros ir tojas pavadins subjektyvia nuomone vertimu perteiktas stiliaus skaidru- papročių šerdį. Jos autentiškų detalių ar vaizduotės žaismu. Ksenofobijos, mas. Atgarsį randa ir į darnų lydinį knygoje apstu, su nuostaba rašytojo meilės Rytų kaimynui (sic: Sovietų su istoriniu kontekstu besijungiantis atrastų keliaujant ir po kitus senuo- Rusija – Lietuvos nepriklausomybės autoriaus asmeniškumas. 2001-ųjų sius Maroko miestus. Pasakojimas gelbėtoja), antisemitizmo, sovietinių Miłoszo komentaras puikiai apvaini- spalvingas, daugiasluoksnis. Ryškų marksistinių klišių kokteiliuką vai- kuoja daugiasluoksnio teksto gilybę, sluoksnį sudaro rašytoją dominanti nikuoja neapykanta Katalikų Bažny- kurioje kartais nugrimzta pati Europa. senesnė už islamą, tačiau benykstanti čiai, pagrindiniam lietuvių tautos len- sakytinio žodžio ir pasakų sekimo tra- kintojui. Liekis beveik priartėja prie Monika Kareniauskaitė dicija. Knyga kartu yra ir šio palikimo Pasaulinio Lenkų Sąmokslo, kontro- kultūrinė studija – tikroviška, rimta liavusio Vatikaną, Prancūziją, Euro- Miłosz, Czesław, Rinktiniai eilė- ir net smagiai parašyta. pą ir visą Tautų Sąjungą, atskleidimo. raščiai, antroji papildyta laida, sudarė Paladinas nuplėšia uždangą: naivius, Algis Kalėda, Brigita Speičytė, (ser. Dalia Zabielaitė geranoriškus, perdėm tolerantiškus miłosz 100), Vilnius: Baltos lankos, lietuvaičių protėvius sukti Siono len- 2011, 380 p., 1500 egz. Woolf, Virginia, Į švyturį: Roma- kai nuolat kvailino, maustė ir kitaip nas, iš anglų kalbos vertė Laimantas išdūrinėjo. Bet pagaliau tikroji, moks- Tai keistas 1997 m. pasirodžiusios Jonušys, Vilnius: Vaga, 2011, 205 p. liškai pagrįsta tiesa išaiškėjo. Telieka rinktinės klonas, paneigantis klona- tik įvardyti masonų vaidmenį ją nu- vimo galimybę. Atsisakyta lenkiškų Tai lyg viską atsimenančiosios pa- slepiant. originalo tekstų, taip netenkant pro- sakojimas, surinktas iš praeities, gos ne tik pasimėgauti šaltinio gai- Vladas Liepuonius ateities ir dabarties detalių ir nenuils- vumu, bet ir panirti į vertimų gelmę tamai veriamas ant vienos trapios ar atsimušti į jų seklumą. Dubletų Miłosz, Czesław, Gimtoji Euro- gijos. Ši gija vietomis atsipalaiduoja, atsisakymas liudytų norą pateikti tik pa, 2-oji pataisyta ir papildyta laida, retsykiais sutankėja iki nepakeliamo aukščiausios kokybės tekstus, tačiau iš lenkų kalbos vertė Juozas Tume- svorio. Verčiant puslapius atrodo, kad taip netekta galimybės pažinti skir- lis, Vilnius: Apostrofa, 2011, 352 p., ji tuoj nutrūks, atskirdama skaitytoją, tingus lietuviškuosius Miłoszo balsus. 1500 egz. palikdama jį atviroje erdvėje, kuri – Na, bet esama daug naujų vertimų, prisimenant Josifo Brodskio žodžius kiekvieno jų kokybę įvertins kritikai Imti į rankas knygą gali sutrukdyti apie meną – paverčia žmogų asmeny- (kas tuo rimtai tiki, temeta į ką nors išankstinės nuostatos, nulemtos pri- be. Woolf romanas nukreipia tenai it akmenį) – ir laikas (tai šiek tiek la- mygtinės „milošiškos“ mados nūdienos ryškus švyturys platybėse. biau tikėtina). Lietuvos akademybėje. Tačiau skaityti verta. Savo esė Miłoszas peržengia w. cz. Juozapas Paškauskas

504 naujasis židinys-aidai 2011 / 7