Laiškas Redaktoriui Apie Moralę, Žmones Ir Žvėris, Arba Gyvulių Ūkis Kitaip
Laiškas RedaktoRiui apie moralę, žmones ir žvėris, arba Gyvulių ūkis kitaip Monika Kareniauskaitė Mielas redaktoriau, Pradėsiu banaliai, kaip labiau tinka „geltonajai spaudai“, o ne Jūsų reda- guojamam žurnalui. Ar niekur negirdėjote šių klišinių, banalybėmis šiandien tapusių (o gal ir visą laiką tokiomis buvusių) gyvenimo vingrybių, išreikštų pačiais lėkščiausiais žodžių sąskambiais: „Jis susikrauna mantą ir išeina, išsi- nešdamas auksines jos svajones. Dūžta žaislai, pasibaigia jų saulėta vaikystė. Ji turi begales meilužių, lankosi „svingerių“ vakarėliuose, be paliovos mėgau- jasi kūno malonumais – ji graži, turtinga, ji gurmanė, mėgstanti gerą maistą, vyną, seksą. Jis – menininkas, reikalingas vis naujos nuostabiausios mūzos...“ Gyvenimas gražus, jei galime tai sau leisti? Taisyklės yra niekinės. Taisyklės varžo. Ir reikalingos jos tik siekiantiems išvengti nuolatinio „visų kovos prieš visus“ būvio. Jeigu taisyklės nustotų eg- zistavusios – šiandien ir čia imtume plėšti, žudyti, prievartauti. Tik dėl malo- numo. Kodėl mums vis dar skauda tenkinant įgeidžius? Ir kaip išmesti tuos struktūros, pavadintos sąžine, likučius? Berods, jau Kantas kažką svaičiojo apie Dievo balsą žmoguje – „žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dės- nis manyje“. Paistalai! Žižekas su Lacanu jau seniai kantišką moralę prilygino gurmaniškojo De Sado logikai. Ei, ar tik ne ji, su Jos Didenybe Apšvieta prie- šakyje, mus atvedė į Aušvicą? O hedonizmas – kas čia tokio? Taigi aš nekenkiu kitiems. Juk kekšė tam ir tapo kekše, kad patenkintų nimfomaniškas aistras. Tad, atsikratę savo vidinių skaistyklų, visi drauge šiuo malonumų traukiniu riedame į nežinomybę. Kitaip sakant – atsiduodam gamtos duotam geismui. Nes geisti – štai kur tikroji homo sapiens prigimtis. Tik nemanykite, jog moralizuoju. Galbūt pavydžiu geriau nūdienoje pri- sitaikiusiems? Aš dar jauna, turinti visus šansus konkuruoti ir nugalėti ko- voje dėl būvio.
[Show full text]